TEMA: ,,Veiksmai esant ekstremaliai situacijai

mokykloje“
  Kas yra ekstremali situacija?

Ekstremali situacija vadinama įvairiais vardais – nelaimė, bėda, avarija, katastrofa...

Šiuolaikiniame pasaulyje kasdien kur nors susidaro ekstremalios situacijos. Jų skaičius, deja, ne
mažėja, o auga. Kasmet beveik trys milijonai Žemės gyventojų žūsta ekstremalių situacijų metu, o
materialiniai nuostoliai vertinami astronominiais skaičiais – nuo 50 iki 100 milijardų dolerių per
metus. Kas gi yra ekstremali situacija ir kada situacija pasidaro ekstremali?
Ekstremali situacija – tai padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar
socialinio pobūdžio priežasčių arba karo veiksmų ir lemia staigų ir didelį pavojų žmonių gyvybei ar
sveikatai, turtui, gamtai, arba žmonių žūtį, sužalojimus ar turtinius nuostolius.
Ekstremalią situaciją gali sukelti ekstremalus įvykis. Tai – nustatytus kriterijus pasiekęs arba
viršijęs gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio įvykis, keliantis pavojų žmonėms, jų
fiziologinėms ar socialinėms gyvenimo sąlygoms, turtui, ūkiui ir aplinkai. Lietuvoje ekstremalių
įvykių kriterijus nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Yra numatytos įvairių gamtinių
reiškinių, techninės kilmės įvykių, ekologinių nelaimių, socialinių įvykių ribos, kurias pasiekęs
reiškinys ar įvykis gali būti pavojingas žmogaus sveikatai, gyvybei, turtui, gamtai.
Ekstremalios situacijos trukmė gali būti nuo kelių valandų iki dešimtmečių – iki nebus pašalinti
visi ekstremalaus įvykio sukelti padariniai.

 Ekstremalių situacijų rūšys

Techninės priežastys – įvairių technologinių procesų sutrikimai, dėl kurių kyla gaisrai, įvyksta
sprogimai, patenka į aplinką cheminiai ir radioaktyvieji teršalai, griūva pastatai, įvyksta įvairaus
transporto avarijos, energetikos, magistralinių vamzdynų avarijos ir kiti ekstremalūs įvykiai,
būdingi pramonės objektams ir komunikacijoms.

Ekologinės priežastys – atmosferos sudėties ir savybių, sausumos būklės, hidrosferos būsenos

pakitimai.

Gamtinės priežastys, galinčios sukelti ekstremalias situacijas, - ryškūs klimatinių sąlygų

pakitimai, sukeliantys stichines nelaimes, masiniai miškų ir durpynų gaisrai, pavojingi geologiniai
reiškiniai, epidemijos, epizootijos, epifitotijos.

Socialinės kilmės priežastys – masinės riaušės ir neramumai, blokados, provokacijos,

diversijos, teroro aktai, kariniai veiksmai Lietuvos ar kaimyninės valstybės teritorijoje.

 Saugumas

Saugumas – vienas pagrindinių žmogaus poreikių. Žmogus, grupė žmonių, bendruomenė,

visuomenė, valstybė, galiausiai žmonija tikisi netrukdomai egzistuoti, vystytis bei kurti savo
gerovę. Nepaisant poreikio būti saugiems, neatsiejama gyvenimo dalis yra rizika.

 Rizikos įvertinimas – sudėtinė rizikos valdymo dalis

Rizika – labai plati sąvoka, todėl įvairioje literatūroje galima sutikti daug ir įvairių rizikos
apibrėžimų:

 rizika - atsitikimo tikimybė tam tikru laiko momentu.

 rizika – galimos pasekmės žmonėms, turtui, supančiai aplinkai.
  rizika – tikimybė (didelė ar maža), kad kažkas bus paveiktas pavojaus ir dėl to bus patirti
nuostoliai.
Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose pateikiamas toks apibrėžimas:
Rizika – tai galinčio įvykti nelaimingo atsitikimo tikimybė ir jos galimas poveikis žmogui,
gamtai ir materialinėms vertybėms (nuosavybei).

Rizikos valdymas – nuolatinis procesas, kuris tradiciškai susideda iš trijų svarbiausių dalių:
 pavojų identifikavimas ir suvokimas;
 rizikos lygio įvertinimas;
 priemonės ir veiksmai, mažinantys galimas pasekmes.

Daugelis autorių rizikos įvertinimą siūlo atlikti labai paprastu principu, vadovaujantis
„penkių žingsnių“ planu:

1. Surasti gręsiančius pavojus.

2. Nustatyti kas ir kaip gali būti pažeista.
3. Įvertinti riziką ir saugumą didinančias priemones.
4. Surašyti gautas išvadas.
5. Periodiškai peržvelgti įvertinimą ir, esant reikalui, koreguoti.

Mokant įvertinti aplinkos rizikas, mokiniams nebus keliami tradicinės pedagogikos tikslai:
formuoti žinias, gebėjimus ir įgūdžius, o bus formuojamas sugebėjimas orientuotis supančioje
aplinkoje. Pavojai ir rizikos bus įvertinti ir moksleiviai teisingai juos suvoks, išsprendę daugelį
konkrečių užduočių ir nustatę bendrus principus.

 Pavojų identifikavimas

Pavojai gali grėsti ne tik žmonėms, turtui, aplinkai, bet ir verslui, kultūrai ar net visuomenei.
Mokyklos aplinka egzistuoja ne tik geografiškai apibrėžtoje aplinkoje – ji egzistuoja sociume, todėl
grėsmės gali būti daug platesnės, o pavojai įvairesni. Sugebėjimas pažinti pavojus – vienas
išgyvenimo faktorių.
Pavojaus sąvoka nėra vienareikšmė. Išskiriami nuolatiniai pavojai bei pavojai, progresuojantys
laike ir erdvėje. Nuolatiniai pavojai – potencialūs ir pastovūs pavojai, kurie gali būti vadinami
rizikos šaltiniais. Tai globalinis klimato atšilimas, aplinkos užterštumas, didelis naudojamų
pesticidų kiekis, blogas erdvės planavimas, oro tarša, rūkymas ir pan. Šie pavojai kelia realią
grėsmę tam tikrai aplinkai, žmonėms, bet su jais susigyvenama, prie jų priprantama. Pavojui,
progresuojančiam laike ir erdvėje, būdingas negatyvios masės ar energijos, kuri negatyviai veikia
žmones ir (ar) aplinką, išlaisvinimas. Tokį pavojų J. Wolanin vadina kinetiniu pavojumi (J.
Wolanin, 2005). Tai gali būti pramoninė avarija, gaisras, potvynis, audra ir uraganas ir pan.
Kinetiniai pavojai sukelia padarinius, kuriems likviduoti kviečiamos specialiosios gelbėjimo
tarnybos.

Pavojai gali būti klasifikuojami pagal keletą faktorių:

 pagal pažeidžiamus objektus (žmogus, kolektyvas, bendruomenė, visuomenė, įmonė,
valstybė, aplinka);
 pagal nuostolių dydį (nežymus, vidutinis, didelis);
 pagal tikimybę (mažai tikėtina, tikėtina, labai tikėtina);
 pagal mąstą (vietiniai (lokalūs), regioniniai, globalūs);
  pagal kilimo priežastis (stichiniai, tyčiniai, techniniai);
 pagal pobūdį (fiziniai, energetiniai, informaciniai);
 pagal nuostolių tipą (materialiniai, moraliniai, psichofiziniai, kompleksiniai);
 pagal išlaisvinamos energijos rūšį (šiluminė, cheminė potencinė, spinduliavimo, potencinė,
kinetinė).

Konkrečių galimų pavojų pavyzdžiai:

 gaisras;
 potvynis;
 uraganas;
 perkūnija;
 sausra;
 šaltis;
 žemės drebėjimas;
 avarijos keliuose;
 avarijos pavojingose įmonėse;
 elektros tiekimo gedimai;
 spūstis;
 kiti.

Šių situacijų pasekmės gali būti įvairios:

 pasekmės žmonių gyvybei ir sveikatai;
 pasekmės gamtai;
 pasekmės materialinėms vertybėms (nuosavybei).

Šios pasekmės skirstomos į šias klases:

 nereikšmingos;
 ribotos;
 didelės;
 labai didelės;
 katastrofiškos.

 Rizikos valdymas

Įvertinus įvairių pavojų keliamos rizikos lygį, pavojams, kurių keliama rizika nepriimtina
(vidutinė arba didelė), reikėtų nustatyti priemones, kurios sumažintų riziką iki priimtino lygio.
Riziką mažinti galima įvairiais būdais. Nėra vieno universalaus ir visiems tinkančio būdo. Tai, kas
tinka vienomis aplinkybėmis ir vienu metu, gali netikti, pavyzdžiui, kitu laiku.

Rizikos valdymas – tai:

 priemonės, šalinančios riziką;
 priemonės, mažinančios riziką;
 priemonės, didinančios žmonių saugumą, kilus nelaimei;
 rizikos perkėlimas arba „pasidalijimas rizika“;
 saugos taisyklės, reglamentai, instrukcijos;
 žmonių (personalo, mokinių)mokymas;
 esamos rizikos palikimas.
 Mokyklos evakuacijos keliams yra keliami tam tikri reikalavimai. Iš kiekvieno pastato
aukšto turi būti ne mažiau kaip du, atitolę vienas nuo kito evakuaciniai išėjimai. Svarbu atminti, kad
du išėjimai turi būti iš visų patalpų, kuriose vienu metu gali būti daugiau negu penkiasdešimt
žmonių ( posėdžių, sporto salės, valgyklos ).
Išėjimai yra evakuaciniai, jei veda iš patalpų: pirmame aukšte tiesiai į lauką arba koridoriumi,
vestibiuliu, laiptine į lauką, kituose aukštuose – koridoriumi į laiptinę arba tiesiai į ją. Išėjimas iš
laiptinės turi būti tiesiai į lauką arba vestibiulį, atskirtą koridorių pertvaromis ir durimis.
Evakuacinis išėjimas gali būti ir į gretimą tame pačiame aukšte esančią gaisro ir sprogimo atžvilgiu
nepavojingą patalpą, turinčią anksčiau nurodytus išėjimus.
Pagrindinis evakuacijos kelias – laiptinė. Todėl po laiptais negalima laikyti jokių daiktų ar
medžiagų. Taip pat draudžiama po laiptais įrengti sandėliukus ar kitas uždaras patalpas. Kilus
tokiose patalpose gaisrui ar užsidegus sukrautiems daiktams, dūmai užtvindys laiptinę – mokinių ir
darbuotojų evakuacijos keliai bus atkirsti.
Evakuaciniuose keliuose draudžiama rengti sraigtinius laiptus, siaurėjančias pakopas,
stumdomas, praskečiamas ir pakeliamas duris bei vartus, sukamąsias duris ir turniketus.
Vestibiulyje leidžiama įrengti tik sarginę, atvirą rūbinę ir prekybos kioskus.
Tiesioginiai evakuacijos keliai mokykloje – koridoriai. Jie turi būti neužkrauti, tvarkingi, nedegios
apdailos. Draudžiama evakuacijos kelių sienas, lubas puošti degiomis medžiagomis (medinėmis,
plastikinėmis ar kitokiomis degiomis lentelėmis), grindis dengti kilimine danga. Neapgalvotai
„pagražintas“ interjeras gali turėti be galo skaudžias pasekmes: kai kurios apdailos medžiagos
išskiria nuodingus dūmus. Per keletą minučių koridorius prisipildys tirštų dūmų ir dėl neįmanomos
evakuacijos tragedija neišvengiama. Bendro naudojimo koridoriuose neleidžiama įrengti net
sieninių spintų... Laiptinių durys į bendro naudojimo koridorius, liftų ir tambūrų durys privalo turėti
sandarinančius tarpiklius ir savaiminio užsidarymo mechanizmus. Nuolatos uždarytos durys
apsaugos laiptinę nuo bet kuriame aukšte kilusio gaisro dūmų.
Evakuacinių išėjimų durys turi atsidaryti evakuacijos kryptimi. Įrengti duris į patalpų vidų
galima tik tuo atveju, jei jose nuolat būna ne daugiau kaip 15 žmonių, sandėliuose, kurių plotas ne
didesnis kaip 200 m2, išėjime ant stogo, kai durys nėra skirtos žmonių evakuacijai, taip pat duris į
vonias, tualetus, bei lodžijas ir balkonus, jei pastarieji nenaudojami patekti į neuždūmijamą laiptinė.
Ant evakuacinių išėjimų durų turi būti šviečiantys žalios spalvos nurodomieji ženklai
„išėjimas“, rodantys išėjimo kryptį. Bent vienas ženklas turi būti gerai matomas iš bet kurio
evakuacijos kelio taško. Virš durų evakuaciniuose išėjimuose iš patalpų, kuriuose gali tilpti 50 ir
daugiau žmonių, turi būti įrengti šviesiniai išėjimo krypties ženklai, tvirtinami 2 – 2,5m nuo grindų.
Šie ženklai, dingus elektros įtampai, turi šviesti ne trumpiau kaip 1 val. Tuo metu, kai mokykloje
yra moksleivių, evakuacinių išėjimų išorinės durys gali būti uždarytos tik lengvai ir greitai iš vidaus
atsidarančiais užraktais ar uždarymo mechanizmais. Kategoriškai draudžiama užkalti ar kitaip
aklinai uždaryti evakuacinių išėjimų duris. Jeigu, nepaisant draudimų, durys laikomos užrakintos,
prie jų turi būti nurodyta, kur laikomas raktas. Draudžiama mokyklų languose įstatyti aklinas
metalines grotas, nes langai gali būti panaudoti evakuacijai gaisro atveju. Langų ir durų grotos iš
vidaus turi būti varstomos, reikalui esant, lengvai ir greitai nuimamos.

Evakuacijos planai

Visuose mokyklos aukštuose gerai matomoje vietoje kabinami evakuacijos planai. Jame
nurodomos laiptinės, klasės, kabinetai, balkonai, išorės kopėčios, taip pat laiptinių ir evakuacijos
keliuose esančios durys. Pagrindinis evakuacijos kelias plane žymimas ištisine linija, atsarginis –
punktyru. Šios linijos turi būti žalios spalvos ir dukart storesnės už aukšto plano linijas. Pagrindinis
evakuacijos kelias plane turi būti nurodytas per laiptines, apsaugotas nuo dūmų, ir per laiptines,
vedančias iš aukšto į pirmą mokyklos auštą. Kai laiptinės vienodai apsaugotos nuo dūmų ir ugnies,
pagrindinis evakuacijos kelias nurodomas iki artimiausios laiptinės. Linijos, rodančios evakuacijos
kelią turi būti nubrėžtos iš kiekvienos patalpos iki išėjimo į laiptinę arba kitą saugią vietą.
Evakuacijos planas turi būti aiškus ir suprantamas. Neverta jo perkrauti detalėmis, kurios blaško
dėmesį ir trukdo įsidėmėti svarbiausius elementus. Kiekvieno aukšto plane simboliais turi būti
pažymėti rankinių gaisro signalizatorių mygtukai, telefono vieta, gaisriniai čiaupai, gesintuvai,
elektros skydeliai, telefonai. Simboliai turi būti ryškūs ir gerai matomi. Plane turi būti parašyta ir
pažymėta, kurioje vietoje (mokyklos kieme, stadione) renkasi mokiniai ir mokytojai, išėję iš
mokyklos, kurioje kilo gaisras. Be to, turi būti pažymėta vieta, kurioje pakabintas evakuacijos
planas ( pavyzdinis evakuacijos planas prisegamas referato gale ).

Pagrindiniai evakuacijos principai:

 nepanikuokite,
 skubėkite tiesiai i lauką,
 neikite per dūmus,
 nesinaudokite liftais,
 išeidami uždarykite duris,
 negrįžkite į degantį pastatą,
 išėję likite sutartoje vietoje.
Žinant visus apsisaugojimo būdus, žmonėms atsiranda didesnė galimybė išvengti nuostolių ir
likti sveikiems.