Stichinės nelaimes

Stichinė nelaimė – gamtos sukeliami pavojai (pvz., ugnikalnių išsiveržimai, žemės

drebėjimai , nuošliaužos), kurie suaktyvėję gali pakenkti žmoniu veiklai. Žmonijos
silpnoji vieta, apsunkinanti išgyvenimą užklupus gamtos stichijai yra nesugebėjimas
planuoti ateitį arba neturėjimas priemoniu padėsiančių apsisaugoti užklupus gamtos
stichijai. Visa tai atsiliepia finansų, pastatų ir žmonių netektimi. Praradimų rezultatai
priklauso nuo to kaip visuomenė reguos į katastrofą. Tai galima suprasti kaip formuluotę:
stichija užklumpa tada, kai atsiranda galimybė būti pažeidžiamu. Gamtos pavojai niekada
nepavirs į gamtos stichiją jei vietovė yra nepažeidžiama (pvz., stiprūs žemės drebėjimai
neapgyvendintose vietovėse). Terminas gamtos yra gynčitinas, nes pavojai ir katastrofos
dažniausiai nenutinka be žmogaus įsikišimo. Stichijos poveikio stiprumas taip pat
priklauso nuo stichijos dydžio, prigimties (pvz., žaibas gasdina tik mažą vietovę, o
smūginiai įvykiai gali sunaikinti civilizaciją).

Gamtos stichinių nelaimių rūšys:

I-Geologinės:
1)Griūtys, lavinos:

Pačią didžiausią grėsmę kalnuose žmogui kelia sniego griūtys (lavinos). Reikia pasakyti,
kad pati savaime lavina yra labai gražus reginys. Tačiau kartu – tai beveik visada mirtis,
nuo kurios nepabėgsi: sausa lavina gali ristis lenktyninio automobilio greičiu. Beje, ar ji
sausa ar šlapia – nesvarbu. Greičiausiai ji arba suspaus žmogų, arba jis uždus sniego
dulkėse. Apie siaubingą lavinų jėgą sklinda legendos. Gerai žinoma istorija, kaip 50-
aisiais metais Delas stotyje Šveicarijoje sniego griūtis nuo bėgių nurovė ir į stoties pastatą
sviedė šimtą tonų sveriantį garvežį.
Sniego griūtyse kasmet žūva begalė žmonių. Ir ne tik kalnų slidinėjimo šlaituose. Gros-
Valzer slėnyje lavina palaidojo visą kaimą; kita lavina visiškai sunaikino Alpių viešbutį
„Bodenhaus“. 60-aisiais metais Peru, nuo Uaskaran viršukalnės atėjusi sniego griūtos
pražudė keturis tūkstančius žmonių. O po aštuonių metų nuo tos pačios viršukalnės
Anduose nusileido jau visiškai siaubinga lavina, po savimi palaidojusi miestą su
dvidešimt tūkstančių gyventojų. Prieš keletą metų Pietų Osetijos kalnų trasoje iš Tbilisio į
Maskvą vykstantis autobusas stovėjo spūstyje, kai buvo lavinos nublokštas nuo kelio ir
nuriedėjo į tarpeklį.
2)Žemės drebėjimai:

Žemės drebėjimas – staigus žemės paviršiaus judėjimas. Žemės drebėjimas yra staigaus
žemės plutos tampriosios deformacijos energijos išsilaisvinimas, kuris spinduliuojamas
seisminėmis bangomis, pasekmė. Žemės plutos deformacijos ir jų sukuriamos įtamapos
atsiranda dėl litosferos plokščių judėjimo viena kitos atžvilgiu. Skirtinguose regionuose
šis judėjimas yra nevienodo greičio. Dėl trinties plokštės sustoja ir pradeda deformuotis.
Procesas vyskta tol kol deformacijos jėgos viršija uolienų atsparumą ir jos lūžta. Energija
kaupiama iš lėto, o atsipalaiduoja staiga, tuo sukeldama seismines bangas, kurios plačiai
paplinta. Kasdien įvyksta šimtai tokių žemės drebėjimų, tačiau silpnesniųjų žmonės net
nejaučia. Žemės drebėjimus sukelia ir ugnikalnių išsiveržimai ar žmogaus veiklos
padariniai (pvz., aktyvios kalnakasybos rajonuose). Galingi žemės drebėjimai gali sukelti
milžiniškas katastrofas.

3)Nuošliaužos

Nuošliauža – uolienų masės atitrūkimas ir nuslinkimas šlaitu žemyn dėl sunkio jėgos.
Nuošliaužos įvyksta dėl įvairių priežasčių, išsibalansavus natūraliai pusiausvyrai. Šios
priežastys gali būti:

 padidėjęs šlaito statumas, dėl vykstančios erozijos,

 sumažėjusio uolienų patvarumo (vibracija, kritulių pagausėjimas, požeminio
vandens prietaka),
 dėl seisminių smūgių,
 dėl žmonių veiklos.

Nuošliaužos gali vystytis pamažu, bet gali būti labai staigios. Staigių nuošliaužų
pasekmės gali būti katastrofinės – sugriauti įvairūs pastatai, žmonių aukos ir kt.
Nuošliaužos formavimosi procesas gali būti suskaidytas keliais etapais:

 Dalies šlaito atitrūkimas per pagrindinę plyšio plokštumą,

 Atitrūkusio šlaito slinkimas žemyn, išlaikant pirminę struktūrą,
 Pirminės struktūros suirimas.
Nuošliaužos formavimasis gali sustoti bet kuriame etape. Kartais neįmanoma nustatyti
šių etapų. Tai atsitinka, pavyzdžiui, tada, kai nuošliaužos uolienos prisotintos vandeniu.
Tokia nuošliauža vadinama purvo srautu. Purvo srautas gali judėti iki 100 km/h greičiu.
Susidariusi laikina tekmė griauna viską savo kelyje. Purvo srautai ugnikalnių aktyvumo
zonose vadinami laharais. Laharai susiformuoja tada, kai po vulkano išsiveržimo nusėdę
pelenai įmirksta nuo kritulių vandens. Smulkūs pelenai patys pavojingiausi, nes lengvai
sudaro takią masę. Laharui nuslinkus ši masė sukietėja kaip cementas. Nuošliaužos taip
pat gali susiformuoti ir po vandeniu. Jos vadinamos turbididais. Jei pakankamai didelės
– gali sukelti cunamius.

Didžiausios nuošliaužos

 Kinija 1920 m. žuvo per 200 000 žmonių

 Italija 1963 m. – 2 600 žmonių
 Peru 1970 m. – 18 000 žmonių
 Kolumbija 1985 m. – 23 000 žmoniųNuošliaužos LietuvojeLietuvoje taip pat
pasitaiko nuošliaužų. Jos susidaro upių šlaituose, tvenkinių šlaituose ar kitose
vietose. Dažniausiai susidaro dėl žmogaus ūkinės veiklos. Kelios nuošliaužos

4)Smegduobės:

Smegduobė – bet kokio pavidalo (piltuvo, dubens, lėkštės ir kt.) ir bet kokio amžiaus
karstinės deformacijos apraiška, atsiradusi į požeminę ertmę įgriuvus ją dengiančiai
uolienų (gruntų) storymei.

Lietuvos smegduobės:

Lietuvoje, Biržų rajone, yra trys smegduobių draustiniai:

 Karajimiškio
 Kirdonių-Tatulos,
 Kirkilų.
Gamtos paminklų statusą turi šios smegduobės:

 Geologų duobė,
 Jaronio karstinė įgriuva,
 Klevų duobė,
 Lapės Ola,
 Velykų duobė,
 Ievos duobė
 Karvės Ola
 Kruopio duobė.

5)Vulkanų išsiveržimai:

Ugnikalnis (alternatyvus pavadinimas vulkanas, kilęs pagal senovės romėnų dievo

Vulkano vardą) – kalnas su krateriu, pro kurį iš gelmių veržiasi lava, akmenys, pelenai,
dujos. Ugnikalniai yra svarbus Žemės reljefo ir klimato formavimo faktorius. Jie yra tarsi
perkaitusio katilo dangčiai, išleidžiantys susikaupusį karštį. Žemėje veikia daugiau kaip
500 aktyvių ugnikalnių, ir dar daugybė „snaudžia“.Ugnikalnius tiriantis mokslas
vadinamas vulkanologija.

Ugnikalnių susidarymo vietos

Ugnikalnių išsiveržimo pobūdis, išmetamos medžiagos priklauso nuo geologinės

aplinkos. Ugnikalniai veikia ne tik sausumoje, bet ir vandenynų ir jūrų dugne, ne tik
Žemėje, bet ir kitose Saulės sistemos planetose. Jų išsidėstymas Žemės paviršiuje ne
atsitiktinis, bet susijęs su tektoninių plokščių judėjimu.

Ugnikalnio susidarymas destruktyviajame pakraštyje

Daugiausiai ugnikalnių iškyla ties tektoninių plokščių sandūromis (destruktyviuosiuose

pakraščiuose). Kai susiduria vandenyninė ir žemyninė tektoninės plokštės, sunkesnė
vandenyninė plokštė palenda po žemynine plokšte ir nuo mantijos karščio pradeda tirpti.
Tada ištirpusi magma veržiasi aukštyn ir iškelia ugnikalnius. Didžiausioji Žemėje
Ramiojo vandenyno plokštė iš visų pusių apsupta vulkaninių kalnų, vadinamojo Ugnies
žiedo, kuriam priklauso daugybė veikiančių ir užgesusių ugnikalnių – Tamboras,
Čimborasas, Krakatau ir kiti.

Ugnikalniai veržiasi ir kitoje tektoninių plokščių kuriamoje geologinėje formacijoje –

konstruktyviuosiuose pakraščiuose – vietose, kur plokštės tolsta viena nuo kitos,
atverdamos kelią iš gelmių besiveržiančiai magmai. Įspūdingiausi pavyzdžiai – Atlanto
vidurio kalnagūbris ir Didysis riftinis slėnis. Didžiausias Islandijos ugnikalnis Hekla
susiformavo ten, kur plokščių skėtimosi vieta (riftas) iškyla virš jūros lygio.

Bet jeigu tektoninės plokštės slysta viena palei kita (pavyzdžiui, San Andreas lūžis),
ugnikalniai paprastai nesusiformuoja.

Apie 80% virš jūros lygio iškylančių ugnikalnių yra ties destruktyviaisiais, o 5% – ties
konstruktyviais pakraščiais.

Dar viena ugnikalnių išsiveržimo vieta yra karštieji taškai – vieta, kur iš Žemės gelmių
kylantys magmos srautai pradegina plutą. Tokių taškų Žemėje atrasta 40-50,
žinomiausias yra po Havajais.

Ugnikalniai nėra vien Žemės planetai būdingas reiškinys, jų aptinkama ir kitose Saulės
sistemos planetose. Didžiausias iš jų yra 27 km aukščio Olimpo kalnas Marse.

Ugnikalnio susidarymas sestruktyviajame pakraštyje

II-Hidrologinės:

1) Potvyniai:

Potvynis – periodinis vandens pakilimas gamtoje. Periodinis vandens lygio kritimas –

atoslūgis.
Potvynio terminas neretai klaidingai taikomas poplūdžiui. Poplūdis – nereguliarus
vandens pakilimas, pavyzdžiui, sugriuvus dirbtinei arba natūraliai užtvankai, sukeltas
stipraus lietaus, žemės drebėjimo ar ugnikalnio išsiveržimo (cunamis), nuošliaužų,
meteorito kritimo. Poplūdžiai būna netikėti, todėl gali sukelti itin dideles katastrofas.

Potvynių mechanizmas:

Reguliarius jūrų potvynius ir atoslūgius sukelia Mėnulio ir Saulės gravitacijos jėgos.

Mėnulio gravitacinė jėga (dvigubai stipresnė už Saulės jėgą) išgaubia vandenyną ties tuo
dienovidiniu, ties kuriuo jis kybo. Tuo pačiu metu vandenynas išsigaubia ir priešingoje
Žemės pusėje. Kadangi Mėnulis apskrieja Žemę per 24 val. 50 min, per tą laiką Žemėje
įvyksta du potvyniai ir du atoslūgiai.

Kai Žemė, Mėnulis ir Saulė yra vienoje linijoje, kyla siziginiai potvyniai, kurių metu dėl
jungtinės gravitacinės traukos poveikio vanduo pakyla ypač aukštai, o per atoslūgį
nuslūgsta ypač žemai, taigi ekstremalių lygių skirtumas tampa labai didelis.

Mažiausi yra kvadratūriniai potvyniai, kurie kyla tada, kai Saulės, Žemės ir Mėnulio
padėtis sudaro statų kampą.

Potvynių galią lemia ne tik Saulės ir Mėnulio padėtis Žemės atžvilgiu, bet ir jų nuotolis
nuo Žemės. Kai Mėnulis yra perigėjuje, potvynių ir atoslūgių diapazonas padidėja, o kai
apogėjuje – sumažėja.

Potvynius sukelianti jėga:

Mėnulio trauka įvairiose Žemės paviršiaus vietose yra nevienoda: juo atstumas iki
Mėnulio didesnis, tuo trauka silpnesnė. Šis poveikio skirtumas perteiktas diagramoje: čia
matome, kad didžiausia jėga veikiamas planetos paviršius ties pusiauju, sukeliant vanduo
„gumbą“, o nuo abiems ašigaliams artimų sričių vanduo „atitraukiamas“. Analogiškas yra
ir Saulės gravitacinis poveikis.

Vandenyno paviršius, esantis „po Mėnuliu“, yra arčiau Mėnulio negu kietas Žemės
paviršius (pluta), todėl yra traukiamas stipriau ir pakyla. Kitoje Žemės rutulio pusėje
esančiame taške veikia priešingas efektas: vanduo yra toliau nuo Mėnulio, negu kietas
paviršius, taigi yra silpniau traukiamas, todėl atitolsta, irgi savo ruožtu iškildamas. Šios
abi jėgos yra maždaug vienodo dydžio. Šoninėje padėtyje esantį vandenyno paviršių
veikiančios gravitacinės jėgos vektorius yra lygiagretus Žemės paviršiui, o jo dydis yra
apie viena milijoninė Žemės gravitacijos dalis. Potvynių priežastis pirmasis moksliškai
išaiškino Izaokas Niutonas
2)Cunamiai:

Cunamis – seisminės jūros bangos, susidarančios dažniausiai dėl povandeninių žemės

drebėjimų, taip pat ugnikalnių išsiveržimų, staigių nuošliaužų jūros dugne. Banga sklinda
500-1500 km/h greičiu iki 20 000 km atstumu, aukštis krante – iki 50 m. Cunamio greitis
priklauso nuo jūros gylio: kuo gilesnė jūra tuo greitis didesnis, o sekliose vietose greitis
mažesnis.

Terminas kilęs iš japoniškų žodžių, reiškiančių uostą („cu“, 津) ir bangą („nami“, 波 ar

浪). Manoma, jog terminą sukūrė jūreiviai, kurie grįžę iš atviros jūros, kur nejautė jokių
bangų, rado bangų sunaikintą uostą.

Per vieną didžiausių pasaulio istorijoje cunamių 2004 metų gruodžio 26 dieną, po 9 balų
pagal Richterio skalę sukelto žemės drebėjimo, Indijos vandenyne, netoli Indonezijos,
Tailando, Malaizijos krantų, užliejus apie 10 metrų aukščio bangai, žuvo daugiau kaip
150 000 žmonių.
III-Klimatines:
1)Pūgos:

Pūga yra meteorologinis reiškinys, neturintis skaitmeninės išraiškos. Šio reiškinio

intensyvumas nusakomas terminais „silpnas”, „vidutinis”, „stiprus” ir kt.

Pūga tai smarkus sniego pustymas. Pūga kyla, kai sninga ir pučia smarkus (>10 m/s)
vėjas arba kai toks vėjas pučia ties puria sauso sniego danga.

Pūga labai pablogina matomumą.

Lietuvoje stichinių pūgų (trukmė 12 val. ir ilgiau) tikimybė − kartą per 3−4 metus. Pvz.,
1969 m. vasario 8 d. pūga truko 19 valandų, dar žiauresnė pūga, nusinešusi žmonių
gyvybių, buvo 1982 m. sausio 6-7 dienomis. Ši pūga siautė daugiau kaip trečdalyje
Lietuvos teritorijos. Vėjo greitis siekė >20 m/s.

2)Sausros:

Padėtis, kai tam tikro regiono atmosferoje ir dirvožemyje pastebimas didesnis nei
statistiškai tikėtinas tam regionui vandens trūkumas.

Skiriami trys sausrų tipai:

 Meteorologinė (atmosferos) sausra, kai ilgą laikotarpį kritulių kiekis mažesnis nei
vidutinis.
  Žemės ūkio, dirvožemio sausra, kai vandens yra per mažai, kad būtų galima
pasiekti vidutinius pasėlių derlius. Tokia sausra kai kuriais atvejais gali atsirasti
nepriklausomai nuo kritulių pokyčio, pvz., dėl netinkamo žemės ūkio planavimo
susidarius vandens trūkumui.
 Hidrologinė sausra, kai vandens atsargos ežeruose, tvenkiniuose ir vandens
saugyklose sumažėja daugiau nei statistinis vidurkis. Tokios sausros atsiradimą
taip pat gali paskatinti netinkama žmogaus veikla.

Sausrų įvertinimui naudojami Keetch-Byram arba Palmerio sausros indeksai.

Daugeliui planetos vietovių sausra yra įprastas, pasikartojantis vietinio klimato reiškinys
ir gali būti taikomos atitinkamos sausros poveikio mažinimo strategijos.

Sausros pasėkmės-

Sausros pasekmės gali būti dar labiau pablogintos žmogaus veiklos. Sausra dažnai turi
didelį poveikį regiono ekosistemoms ir žemės ūkiui. Nors sausra gali tęstis kelerius
metus, trumpo laikotarpio stipri sausra gali taip pat smarkiai įtakoti vietinę ekonomiką.
Pasikartojanti ar ilgalaikė sausra gali sukelti dykumėjimą. Sausra gali turėti didelį poveikį
aplinkai, ekonomikai ir visuomenei. Dažniausiai pasitaikančios tiesioginės ir
netiesioginės sausrų pasekmės yra šios:

 Naminių gyvulių gaišimas

 Sumažėjęs derlius
 Miško gaisrų padažnėjimas
 Pramoninio naudojimo vandens trūkumas, sumažėjusi elektros gamyba
 Dykumėjimas
 Smėlio audros regionuose, nukentėjusiuose nuo dykumėjimo ir erozijos
 Geriamo vandens kokybės pablogėjimas (didesnė teršalų koncentracija
sumažėjusiame vandens kiekyje)
 Nepakankamas maitinimasis, badas, dehidratacija ir susijusios ligos
 Socialiniai neramumai
 Masinė migracija
 Karai dėl gamtinių išteklių, įskaitant vandenį ir maistą

Galimos pasekmės labai priklauso nuo regiono charakteristikų. Pvz., šalyse, kur žemės
ūkis yra pragyvenimo šaltinis, sausros poveikis būtų labai didelis.
3)Taifūnai:

Uraganas (dar vadinimas tropiniu ciklonu) – labai smarkus vėjas, padarantis didelių
nuostolių. Pagal Boforto skalę uraganu laikomas toks vėjas, kurio greitis nemažesnis nei
30 m/s. Kartais uraganas nusiaubia milžiniškas, kelių šimtų kilometrų skersmens
teritorijas. Uraganas sukelia audrą, kartais ir viesulą. Uraganai dažnesni atogrąžų
kraštuose. Susidaro virš įšilusių jūrų ir vandenynų (todėl dažniausiai kyla vasaros
pabaigoje). Galingiausi uraganai siautėja Karibų jūros regione, Okeanijoje, Indijos
vandenyno pakrantėse, Rytų Azijoje. Šiaurinėse platumos kyla rečiau, būna silpnesni.
Pastaraisiais metais Lietuvoje siautė uraganai Anatolijus (1999 m.) ir Ervinas (2005 m.).

Mokslininkai teigia, kad padidėjęs CO2 kiekis atmosferoje, vedantis į klimato atšilimą,
įtakoja uraganų dažnumą ir stiprumą.

4)Ledynmetis:

Ledynmetis – ilgalaikis Žemės klimato temperatūros sumažėjimas, dėl kurio padidėja

ledo danga kontinentuose ir nukrinta pasaulinio vandenyno lygis. Kalbant apie
paskutinius kelis milijonus metų, ledynmečiu vadinamas Šiaurės Amerikos bei Europos
žemynų apledėjimas. Paskutinis ledynmetis prasidėjo prieš 40 mln. metų ir pasibaigė
daugmaž prieš 10 000 metų.

Pagrindiniai ledynmečiai:

Per visą Žemės istoriją buvo mažiausiai keturi ledynmečiai. Pats pirmasis ir daugiau
hipotetinis įvyko prieš 2300-2700 mln. metų ankstyvame proterozojuje. Kitas ledynmetis,
galbūt pats didžiausias, įvyko prieš 600-800 mln. metų (kriogenio periodas). Tuometinis
superkontinentas Rodinija buvo uždengtas storu ledo sluoksniu, užšalo vandenynai. Šis
Žemės vystymosi etapas dar vadinamas sniego gniūžtės etapu (pagal panašumą į sniego
gniūžtę). Kiek mažesnis ledynmetis vyko vėlyvojo ordoviko metu prieš 430–460 mln.
metų. Didesni poliariniai ledynai buvo karbono ir ankstyvojo permo metu prieš 260-350
mln. metų.

5)Tornadai:

Tornadas (isp. Tornado), (liet. Viesulas) – stiprus, nedidelį plotą apimantis oro sūkurys
su beveik vertikalia ašimi, susidarantis po audros debesimis. Sausumos viesulas dar
vadinamas trombu.

Viesulas – lokalinis meteorologinis reiškinys. Viesulas dažnai atrodo kaip iš žemo

kamuolinio liūtinio debesies nusileidęs piltuvas, straublys ar stulpas. Iš vieno debesies
gali nusileisti vienu metu keli sūkuriai.

Viesulo skersmuo – iki kelių šimtų metrų, slinkimo greitis 10–20 m/s. Viesulo viduje
oras sukasi (paprastai prieš laikrodžio rodyklę) 50–100 m/s greičiu; to sūkurio centre oro
slėgis labai žemas, todėl susidaro stiprūs kylantys srautai, ir viesulas slinkdamas traukia į
save žemes, vandenį, įvairius daiktus, gyvūnus; traukdamasis susuka net metalines sijas,
sutrupina storus medžius.

Viesulas kyla dėl ypač nepastovios stratifikacijos apatiniuose atmosferos sluoksniuose.

Viesulai dažnesni virš jūrų; virš sausumos viesulai pasitaiko kaitros metu.

Lietuvoje (1961 – 1995 m.) buvo 11 viesulų, neramiausi buvo 1978, 1981 ir 1983 m. –
praūžė net po du viesulus per metus.

Patys smarkiausi viesulai buvo 1981 m. gegužės 29 d. Širvintose ir 1985 m. gegužės 10

d. prie Nemenčinės. Viesulo trukmė nuo 4 iki 30 min. Trumpiausiai (4 min.) trukęs
viesulas buvo 1988 m. birželio 9 d. Šalčininkuose.