JUODIEJI RITERIAI

1
 SIELA JUODŲJŲ NAKTŲ
NELAISVĖJE

...Ir ramią šilumą akių

Mylėti išmoksi,

Kaip kad aš išmokau...

Kalbuosi su žavia jauna mergina. Ji puikiai atrodo, brangiai rengiasi,

tik... Joje viskas pakeista, perkeista: plaukai ne jos spalvos, blakstienos –
dirbtinės, antakiai nupiešti, veido neįžvelgsi, - brangus makiažas, bateliai su
12cm kulnais „Laboutin“, dirbtis įdegis, priauginti nagai ir plaukų sruogos, ir
kūnui jau numatomos plastinės operacijos... Neaiškūs, „išplaukę“ pojūčiai ir
skundai. Kuo ilgiau kalbuosi, tuo labiau imu nežinia dėl ko nerimauti, kol
galiausiai susigaudau: kuomet mūsų žvilgsniai susitinka, į mane stačiai
pažvelgia dvi juodos, veriančios bedugnės... Šaltis... Pyktis... Gal būt net
neapykanta... Nemeilė... Mintyse fantazuoju, kokia vieta psichoterapijai bus
paskirta jos gyvenime: „Mano Lexus, mano Jorkšyro terjeras, mano
psichoterapeutas“... Į pokalbio pabaigą imu nemandagiai raukytis ir girdžiu
save sakant: „Deja, negalėsiu jums padėti, mano kolega su šiomis
problemomis dirba geriau, manau jog mudviem nieko neišeis...“. Mergina
pasipiktinusi trenkia durimis...

...Šiandieną išlydėjusi paskutinį pacientą užveriu kabineto duris. Galva

svaigsta. Kūnas ima drebėti ir pradedu šalti. Apie nieką daugiau nebegaliu
galvoti, viską darau dirbtinai, mechaniškai: įjungiu signalizaciją, žingsniuoju
link mašinos, ieškau rankinėje raktelių. Galvoje skamba ir sukasi pokalbių

2
nuotrupos, vis kartojasi ir kartojasi ryškesni epizodai ir mano vidus virpa
nuo jausmų, išgyvenimų, nuo krizių ir baimių, mano, nemano, pacientų,
nepacientų, tiesiog žmonių kurie atėjo ir išėjo; ir vėl ateis arba nebeateis...
Niekada... Važiuodama namo svajoju būti kur nors kitur – labiausiai man
patiktų jei mane kas pagrobęs išsivežtų į negyvenamą dykumą, apsiaustų
beduinų chalatu ir savaitę verstų keliauti dykuma kupranugarių vilkstinėje
iki kokio miestelio... Dykuma dažnas – mano svajonių svečias. Aplinkui nieko
daugiau tik geltonas smėlio kopos, vaisku mėlynas dangus ir balta, deginanti
saulė. Kupranugariai ir beduinai kurių kalbos aš nemoku...

Vos grįžus namo vaikai ir vyras supranta, kad šiandieną man „viena tų
blogųjų, juodųjų dienų“, - nebegaliu kalbėti, ne tai kad bendrauti, tačiau ir
paprasti, elementarūs žodžiai atrodo kainuoja begalines pastangas. Nueinu į
miegamąjį, užtraukiu užuolaidas ir guliu lovoje visiškoje tamsoje, susirietusi
į kamuolį. Kūnas rodosi lyg vatinis, neaiškus sunkumas slegia prie lovos,
skauda galvą, pykina. Jaučiu kaip tarytum galvoje veriasi juodai pilka
bedugnė, o drauge su ja pulsuoja beprasidedantis migrenos priepuolis...
Palaipsniui imu suprasti, jog tai galas: mano sielą apėmė juodoji naktis ir
joje siautėja jos valdovai: - juodieji riteriai: nemeilė, neviltis, skausmas,
bejėgiškumas, nerimas, baimė... Aiškiai suvokiu, jog esu pervargusi ir mane
kamuoja „darbinės pagirios“, - galiu sau diagnozuoti net keletą sutrikimų,
geriausiai, manau tiktų „perdegimo sindromas“... Iki atostogų beliko kelios
dienos, bet kaip gi jas iškęsti?..“, mane nuo jų regisi skiria ištisa amžinybė...

Į kambarį įeina vyras ir atsisėda šalia. „Agnyte, man rodosi tavo

neįmanoma profesija tave baigia sugriauti...“ Pradeda jis ramiai. Aš
purkštauju: „Klausyk, būk geras, tik nieko prašau labai dabar nesakyk man
nei apie mane, nei apie mano profesiją.. Nieko apie jausmus, nieko gilaus ir
nieko dvasingo. Gal eik pažiūrėti televizoriaus? Ir apskritai, gal gali
valandėlei palikti mane vieną?.. Arba ne, geriau pasėdėk dar šalia“. Paimu
vyro ranką ir prispaudžiu sau prie vokų. Tamsa viduje darosi dar tamsesnė,

3
tačiau taip kiek geriau. Vyras nutyla ir sėdasi šalia. Jis aiškiai jaučia, koks
dabar esu „nervų kamuolys“. Sėdime drauge ir liūdime, patys nežinodami
dėl ko. Dėl ko? Iš tiesų, juk nėra dėl ko? Viskas sekasi, visi sveiki, tai kas
darosi mums, apie ką visa tai?..

Kai pagalvoju kuo užsiimu gyvenime ar kai kas nors paklausia, kokia
mano profesija, visuomet apima blaškymosi jausmas. Kurį laiką abejoju su
nepasitikėjimu žvelgiu į klausiantįjį ir mintyse perrinkinėju sakinius, kuriais
galėčiau atsakyti. Dažniausiai sakau kad aš užsiimu „gydymu pokalbiais“, kas
dar vadinama psichoterapija. Deja, nuo tokio atsakymo klausiančiajam kyla
tik daugiau neaiškumų... Dauguma interesantų mandagiai linkteli ir toliau
nebeklausinėja ir tik nedaugelis nuoširdžiai nusišypso, pajutę mano apgaulę
ir pasidomi, kaip gi reikėtų suprasti tą „gydymą pokalbiais“ ? Juk visi su
visais kalbasi, mes per dieną dalyvaujame keliolikoje ar keliasdešimtyje
pokalbių, kuo gi aš tada iš tiesų užsiimu?.. Šioje vietoje atsidūstu ir dar kartą
įdėmiau patyrinėju pašnekovo veidą, akis... Bandau parinkti tokį atsakymą,
kurį būtent tas žmogus suprastų geriausiai. Tai priklauso ir nuo amžiaus ir
nuo to, vyras ar moteris teiraujasi ir nuo jo išsilavinimo ar profesijos.
Populiariausi mano atsakymų variantai būtų šie:

1. Tai panašu į šamanizmą – „išvarinėju blogąsias dvasias“ – padedu

žmonėms atsikratyti blogų minčių nesėkmės ir susikurti patogesnį bei
kokybiškesnį gyvenimą tiesiog juos „išklausydama“. Šį atsakymą
taikau paprasto, konkretaus mąstymo pašnekovams. Iš tiesų taip
sakydama tarsi pastatau save į vieną eilę su kitais visuomenės
marginalais: astrologais, būrėjomis ir raganomis, bei tais kurie gydo
vandeniu, energijomis, užkalbėjimais ar buria likimą Taro kortomis...
Tokiu atsakymu iš esmės uždarau kelią tolimesniam dialogui ir iš
karto nubrėžiu aiškią ribą tarp konkrečiai suvokiamo fizinio pasaulio ir
savo gyvenimo – esu iš „tų“ – „kitokių“, „psicho“ – besidominčių tuo,

4
 kuo niekas nesidomi ir užsiimančių tuo, kuo joks „protingas“ žmogus
nė už ką neužsiimtų.

2. „Sielos gydymas“ – populiarus variantas intelektualams ir tikintiems

žmonėms, šį atsakymą pasirenku tuomet, kai jaučiu, kad pašnekovas
susidomėjo, tik nedrįsta toliau klausti... Trumpai paaiškinu, kad gydau
žmones, kurie susiduria su dvasiniais negalavimais, psichinėmis
kančiomis viršijančiomis jų pačių sielos adaptacijos galimybes. Mes
visi tikrai gyvenime ne kartą ar ne du esame tai patyrę, todėl mano
pacientai nėra kažkokie išskirtiniai, tiesiog jų kančios jau gerokai
užsitęsė ir jie nusprendė, nebesikankinti ir kreipėsi profesionalios
pagalbos. Kartais vien tik pokalbių nebeužtenka, skiriu ir vaistus.
Kartais sakau: tam, kad pamatytum savo veidą, užtenka prieiti prie
veidrodžio, o kad pamatytum savo sielą ir suvokti jos negalavimus,
reikia prieiti prie kito žmogaus“. Aš ir esu toks žmogus – gyvas sielos
veidrodis. Manyje kito žmogaus vidinis pasaulis, psichika atsispindi ne
taip, kaip materialūs objektai veidrodyje. Sielos vaizdinys (atspindys)
formuojamas pokalbio, dialogo principu, jis grįžta žmogui šiek tiek
pakeistas, perdirbtas ir pats žmogus pamato savyje tai, ką anksčiau
tik nujautė esant, tai tinka silpnybėms ir stiprybėms suvokti, pradėti
keistis, sveikti...

3. „Užsiimu psichoanalize“. Trumpai ir tiesiai atkertu tiems, kurie jaučiu,

jau nemažai žino apie psichiką arba aiškiai yra apsisprendę pradėti
psichoterapiją, tik ieško tinkamo specialisto. Toks atsakymas tinka ir
mano profesijos atstovams – kitiems psichoterapeutams. Taip
pareiškiu kad užsiimu atskleidžiamąja, analitine psichoterapija, kuri
yra savęs pažinimo ir supratimo būdas, kainuojantis daug, trunkantis
ilgai, o viso to vargo rezultatas bus ne apčiuopiamas, bet esminis
asmenybės vystimasis ir keitimasis, kuris galiausiai iš esmės pakeis ir
patį žmogų ir jo gyvenimą...

5
 4. Vaikams ir paaugliams pasakau paprastai – „esu vertėja“ –
„tarpininkė“ tarp žmonių ir jų sielos. Kartais žmogaus patyrimas ir
jausmai būna tokie keisti ir nesuprantami, kad jiems nebeužtenka
žodžių, prireikia ir kitokios „sielos kalbos“: simptomų, ligos, kūno
pojūčių, įkyrių minčių, jausmų protrūkių, o sunkiausiais atvejais ir
psichikos ligos. Taigi – padedu žmogui išgirsti savo sielą, kantriai ir
atkakliai mokau jį jausmų kalbos. Juk mūsų siela yra labai
daugiaprasmė ir sudėtinga, deja, jei nenorime to sudėtingumo ir
prieštaringumo suvokti, tenkinamės pusėtinais ir primityviais
teiginiais (juoda/balta), gali nutikti taip, kad būsime priversti mokytis
sielos kalbos, nes gyvenimas staiga kažkodėl taps nepakeliamas...

Tiesą sakant man pačiai šis atsakymas turbūt patinka labiausiai.

Sakyčiau, kad psichoterapijos pradmenų mane išmokė Marius. Mariui buvo
šešeri, kaip ir man, mudu leidome kaime vasaras pas savo močiutes. Marius
kalbėjo labai savita, tik jo mamai suvokiama skiemenų ir gestų kalba. Ir dar
jis, žinoma, kaip ir daugelis tokių vaikų, ožiuodavosi ir verkdavo. Niekas
daugiau jo nesuprasdavo, nei jo močiutė, nei tėtis. Nutiko taip, kad man
pavyko jį suprasti, pamenu kokia tuomet jaučiausi laiminga, lyg atlikusi
didelį žygdarbį. Staiga iš keistai veblenančio ir gestikuliuojančio, snarglėto
„neįgalaus“, „svetimo“, baugaus vaikiščio Marius tapo mano draugu ir
kiemo „chebros“ nariu. Jis padėjo man suvokti, kad mintis, būsenas ir
jausmus galima išreikšti pasitelkiant gestus, kūną, mykimą, mikčiojimą ir
skiemenis, - nebūtinai rišlius sakinius... Tačiau visas tas chaosas turi savitą,
nuoseklią logiką... Tą vasarą Marius buvo mano geriausias draugas ir
pasididžiavimas... Mudviejų močiutės labai stebėjosi, kad mes taip gerai
sutardavome...

Dirbdama susiduriu su nemenka problema: tiesa apie mus, kurios

mes nežinome, nepajėgiame žinoti, dažniausiai nėra nei maloni nei lengva.
Kai supykstu ar pervargstu, imu lyginti psichoterapiją su „dvasinio mėšlo

6
valymu“. Kol nesutari su paciento šešėliu, tol joks gydymas nejudės iš
vietos...

...Tamsoje prisiglaudžiu prie vyro ir imu suvedinėti vidinį balansą:

taip, tiesa, esu pervargusi, daugelį savaičių dirbau be pertraukos, tai pirmoji
„nuodėmė“ netrumpame asmeninės sielos buhalterijos balanse.

Keliolika šeštadienių skyriau intervizijoms ir seminarams,

konferencijoms, atimdama juos iš savęs, iš šeimos...

Taip, labai mėgstu grafikus ir „laiko rėmai“ man yra labai svarbūs,
niekuomet jų nelaužau, net ir savo poilsio sąskaita...

Taip, mane buvo apėmusi „gydymo manija“ ir sutikdavau konsultuoti

naujus žmones nors jau būdavau pervargusi nuo nuolatinių pacientų...

Ne, laiko vaikams ir vyrui tikrai nebuvo pakankamai...

Taip, jau seniai buvau „viską metusi“ ir pasijutusi nutrūktgalve

išdykusia paaugle...

Nieko nebus, per daug „juodosios sielos buhalterijos“ skolų susikaupė

ir mano pačios sielą užgulė „juodoji naktis“. Aš guliu tamsiame
miegamajame, spausdama vyro delną prie degančių ir skaudančių akių ne
šiaip sau. Kurį laiką mano sieloje viešpataus „Juodieji riteriai“ – neigiamos
mintys, įkyrios baimės ir kita bjaurastis: Nemeilė, neviltis, nežinojimas,
bejėgiškumas, skausmas ir kiti. Tai mano asmeninis rinkinys. Kiekvienam
žmogui jis skirtingas. Gali būti jog tamsa apsireiškia polinkiu į alkoholį, kitas
priklausomybes, pykčio ir smurto priepuoliais, susierzinimu, persivalgymu,
badavimu, nemiga ir t.t. Jie mūsų sielos geriausi sargai, juodieji beširdžiai ir
žiaurūs demonai. Jie skirti mus apginti nuo mūsų pačių...Keista, žmonės
galvoja, kad meilė – veikli jėga, o meilės nebuvimas (sau ar kitam žmogui)
yra niekas, tuščia vieta. Nemeilė – tai lyg kokia tamsioji skylė – juodoji sielos
bedugnė kuri aktyviai veikia ir naikina bet kokius jausmus, pastangas,

7
santykius. Jokia dvasios šviesa negali jos sušildyti ar apšviesti. Tokiais
atvejais nedaug gali padaryti – gal tik gerbti savinaikos jėgas ir aiškiai
nusibrėžti vidines ribas. Mano kūnas dreba ir bloguoja, jis aiškiai perspėja
mane, kad sielos/psichikos rezervai išnaudoti ir jam teks perimti dalelę
kančios, kad priverstų mane sustoti ir neleistų toliau dirbti „savo
asmenybės“ sąskaita. Sustoti ir ryžtingai pasukti atgal – link savęs meilės,
lepinimo, savo aiškių ribų pajautimo, atsikratymo „visagalės ir idealios -
visažinės, visus išgydančios psichoterapeutės įvaizdžio, - link paprasto
suvokimo: „ Aš negaliu efektyviai dirbti ilgiau nei 5- 6val. per dieną. Net
jeigu man ir labai norisi ar labai įdomus atrodo atvejis, daugiau tu tiesiog
nebepavežu, o jei užsikrausiu daugiau, mano siela klajos naktyje ir jos
juodieji riteriai vėl apsireikš ir siautės, niokos, griaus pasitikėjimą savimi...
Vienintelis dalykas kuris šiuo metu mane dar palaiko yra žinojimas, kad tai
„praeis“, praeis praeis ir aš neleisiu kad „tai“ vėl greitai užeitų, geriau
dažniau įsiklausysiu į tai, ką man sako vyras, vaikai... Šiandieną negalėjau
„priimti naujos pacientės į psichoterapiją“ – tiesiog pajutau, jog negaliu
atlaikyti jos šešėlio, gal savos tamsos staiga tapo per daug, persidirbimo, gal
taip nesėkmingai susiklostė tik mudviejų santykis, o gal ji yra viena iš tų
pacientų, kurių apskritai niekas negali atlaikyti, geriausiu atveju – kažkiek
paremti... Dirbdama sielos darbus išmokau gerbti juodąsias naktis, jų
nesibaiminti ir nevyti šalin. Paradoksaliu būdu jos gali tapti geriausiais mūsų
draugais. Nes juk šviesa negali šviesti be šešėlio – „Lucem denunciat
umbra“ – sakė romėnai – „šviesą nusako šešėlis“. Kiek tamsos gali pakelti,
tik tiek tavo sieloje bus šilta ir šviesu. Tam kad gyventi, pirmiau reikia
susitaikyti su negyvenimu, nemeile, neviltim ir surasti joms vietą savo
sieloje... Gali būti drąsus ir kietas tik tiek, kiek saugus yra tavo silpnumas ir
bejėgiškumas...

...Rytas. Bėgu ristele saulėtais pušyno takeliais. Šeima miega, o aš išlėkiau

pabėgioti. Galva dar svaigsta, tačiau jau nebeskauda. Džiaugiuosi kad mano

8
kūnas vėl man priklauso ir gali tarnauti. Juodoji naktis atsitraukė, aš radau
laiko poilsiui. Grįšiu ir pamaitinsiu saviškius karališkais pusryčiais.

9
 UNDINĖLĖS SINDROMAS

Ar esate kada jautusi, jog nebegalite toliau žengti nei žingsnio? Skausmingą
paralyžiuojančią tuštumą po krūtine, kaip tik tuomet, kai reikia sutelkti visas
jėgas ir drąsiai įgyvendinti tai ką suplanavote? O gal jus sapne nuolat
persekioja juodas, grėsmingas vyriškas šešėlis?

Jei taip, tuomet manau, ši istorija gali būti ir apie jus.

Pacientę, pavadinkime ją Jūrate, pirmą kartą pamačiau ligoninės

toksikologijos skyriuje, stebėjimo palatoje. Į pokalbį ją atvežė sėdinčią
invalido vežimėlyje. Sulysusi, kiek virš 30m. moteris, didelių žydrų akių,
smulkaus veido, ilgais „blondiniškais“ plaukais, atrodė visiškai išsekusi ir
netekusi jėgų. Lyg kažkas būtų išsiurbęs iš jos visą gyvastį. Ir tuo pat metu ją
baisiai kamavo nerimas. Iš įtampos jai visą laiką drebėjo rankos, ji negalėjo
ramiai nusėdėti ir nuolat muistėsi savo kėdėje, žvalgėsi į šonus ir nuolat
klausinėjo ar jau atėjo jos vyras.

Jos papasakota istorija mane pribloškė. „Šitai turbūt reiktų pavadinti

kraštutiniu Undinėlės sindromo atveju“, liūdnai pamaniau. O istorija gana
tipiška. Prieš kelis metus ji sutiko savo gyvenime vyriškį, kurį labai įsimylėjo
ir su kuriuo svajojo sukurti šeimą. Vyriškis pasirodė gana „romantiškas“,
„meniškos sielos“, neramaus būdo, linkęs išgerti, pasiausti su draugų
kompanija, nuolat keičiantis darbus, ieškantis tai sukalbamesnio viršininko,
tai geresnių darbo sąlygų ar pan. Tuo metu ji turėjo savo nuosavą butą,
dirbo grožio salone ir gaudavo pastovų, bet nedidelį atlyginimą. Vyriškis

10
turėjo... mamą, kuri jį besąlygiškai mylėjo, palaikė, nuolat „užglaistydavo“
problemas, atsiradusius dėl sūnaus nepastovaus gyvenimo būdo, duodavo
pinigų ir visuomet sugalvodavo vis naujus jo bjauraus elgesio pateisinimus.
Santykiai klostėsi kaip ir įprasta tokiose porose – „dramatiškai“. Dar tiktų
apibūdinimas – „banguojančiai“. Vyriškis atsikraustė gyventi pas Jūratę į
mažą jos 2 kambarių butelį, o ji ėmė juo rūpintis kaip mokėdama geriau, gal
norėdama įrodyti, kad ji moka jį prižiūrėti bent jau neblogiau nei mama –
skalbti kojines, lyginti marškinius, virti pietus, laukti jo ilgais vakarais
sugrįžtant ir, gink Dieve, nepriekaištauti. Tačiau vyriškis nuolat pradingdavo
su draugų kompanijomis, negrįždavo naktimis, lošdavo, išgerdavo, sugrįžus
namo jį viskas imdavo erzinti, ypač kliūdavo pačiai Jūratei, nes ji, pasirodo,
vis tik blogesnė šeimininkė nei jo mama. Po to jis dažniausiai trenkęs
durimis išeidavo, o ji verkdavo, maldaudavo ir vis tikėjo, kad vieną gražią
dieną jie susituoks, susilauks vaikų, turės namus ir „gyvens gražiai ir
laimingai“. Lyg šie santykiai galėtų stebuklingu būdu pasikeisti vestuvių
akimirką, peržengus kokį nematomą slenkstį, o seni nesutarimai tiesiog
pranyktų akimirksniu. Galbūt dėl šios svajonės ji ir sutiko su vyriškio
išdėstytu planu – jiedu parduoda jos butą ir perka žemę už miesto bei
pasistato namą. Jiedu susituokė, neužilgo moteris pastojo. Vyras užsiėmė
namo projektu. Butą pardavė, persikraustė į nuomojamą bendrabučio
kambarėlį, perkraustant daiktus, moteris patyrė persileidimą.

Vyras ėmė išvažinėti, jis už gautus pinigus pirko žemės sklypus, pradėjo
statybas. Darbo taip ir nesusirado, nes per daug laiko užėmė statybos.
Pradžioje viskas atrodė lyg ir neblogai, jie nebe taip pykdavosi, kartu
aptarinėjo būsimą namą. Tačiau vėliau vyras ėmė vis ilgiau pradingti,
kadangi statybos vyko už miesto, namo ėmė grįžti tik savaitgaliais. Tačiau
dar didesnį susirūpinimą Jūratei kėlė tai, kad pinigų vyro teigimu liko vis
mažiau, o statybų galo dar nė iš tolo nesimatė. Bet vyras nuolat kalbėdavo
apie „draugus“, kurie padės „viską sutvarkyti“. Jie vėl ėmė pyktis. Jūratė
reikalavo daugiau žinoti apie tai, kur leidžiami pinigai gauti už jos butą, o

11
vyras dėl to darėsi tik atšiauresnis, labiau atsiribojęs ir pradingdavo vis
ilgesniam laikui. Jūratė nerimavo vis labiau, ėmė nemiegoti naktimis, į darbą
eidavo susirūpinusi, tapo prislėgta, nervinga. Kūdikio ji nesusilaukė, vyras ir
toliau ją palikinėjo. Galiausiai vieną dieną vyras pareiškė, jog pinigai baigėsi,
o pastatyti tik namo pamatai. Tarp jų kilo stiprus barnis, po kurio vyras
išvažiavo su draugų kompanija į barą, o moteris likusi namuose, susirinko
visas raminančių tabletes, kiek tik turėjo ir išgėrė. Ji negalėjo susitaikyti su
mintimi, kad prarado butą, ir kad dabar turės glaustis mažame bendrabučio
kambarėlyje, o be to, žlugo taip ilgai puoselėta ir saugota „jie gyveno gražiai
ir laimingai“ svajonė... Taip mes ir susitikome. Po to kai jai buvo atlikta
detoksikacija dėl apsinuodijimo raminančiais vaistais suicido tikslu.

Ši istorija man pasirodė panaši į daugybę panašių istorijų, kuriose veiksmas

vyksta pagal bendrą scenarijų: „Gera moteris“+“Blogas vyras“=“kančia
visam gyvenimui“. Tiesa, tokios moterys gali garsiai ir nuoširdžiai juoktis,
pritardamos posakiui „visi vyrai kiaulės“, tačiau tai nė kiek nekeičia jų
esamų žlugdančių santykių su dabartiniu partneriu. Tačiau būna ir taip, kad
vis dėl to tokia moteris pagaliau kreipiasi pagalbos. Dažniausiai tai įvyksta
po to kai sužino apie vyro neištikimybę, fizinio smurto, po to kai jai
atsiranda fobijos, nerimos sutrikimai, panikos atakos, valgymo sutrikimai ir
dar keliais kitais atvejais. Apie panašias moteris rašo Robin Norwood savo
knygoje „Moterys kurios myli per stipriai“, Stanton Peel knygoje „Meilė ir
priklausomybė“ bei kt. Mano manymu šių istorijų herojėms labai tiktų
apibūdinimas ištiktos „Undinėlės sindromo“. Štai keli šios senos ir labai
gražios pasakos momentai idealiai atitinka priklausomų nuo santykių
moterų psichikos dinamiką.

Pirmas svarbus momentas – skausmingi ir probleminiai artimi santykiai su

mama vaikystėje.
12
Prisiminkime mažąją Undinėlę. Žavi ir nuostabi būtybė, gyvena savo
pasaulyje – po vandeniu. Turi tėtį, iš kurio mokosi gražiai dainuoti ir seseris.

O kur Undinėlės mama? Mamos pasakoje nėra. Nėra ir mano sutiktų

pacienčių vidiniame pasaulyje. Reali mama kažkur vis tik yra, tačiau ji labai
įsitraukusi į kokią nors veiklą, darbą, meilę ar santykių aiškinimąsi su tėvu.
Todėl mažoji Undinėlė auga viena arba su seneliais, o slapta širdelėje
nešiojasi skausmingą tuštumą.

Nežiūrint to, ji labai myli žydrojo vandens karalystę. Povandeninis pasaulis

simboliškai atitinka pasąmonę - vaikišką, magišką ir stebuklinį mąstymą.
Taigi jame ji auga ir tampa jauna mergina, kuriai jau leidžiama iškilti į
paviršių – ji po truputį ima įgyti suaugusių žmonių teisų. Kol vieną dieną
atsiduria dramatiškos laivo katastrofos sūkuryje. Ji pamato leisgyvį princą, ir
imasi gelbėti jo gyvybę, nes kitaip jis prigers (gal greičiau – nusigers?..) ir
išplukdo jį į krantą. Na, gal dar dainuoja jam dainą, šildo jį savo plaukais, kad
jis neprarastų sąmonės ir sugrįžtų į gyvenimą. Tiek pasakoje, tie realiame
gyvenime Undinėlės panašioje situacijoje tikrai labai stengiasi.

Antras svarbus momentas – moteris įsimyli iš kitų išsiskiriantį, „ypatingą“

vyriškį. Jos meilę kursto tai, kad mylimajam tikrai reikia jos pagalbos.

Gana retai pasakose moterys tampa gelbėjimo operacijos didvyrėmis.

Dažniau juk vis dėl to riteriai kaunasi su drakonais. Ir kodėl Undinėlei reikia
išsirinkti būtent žmogų, o ne kokį nors „Undiną“, taip pat povandeninio
pasaulio gyventoją? Plaukiotų sau abu po vandeniu susikibę už rankų ir
vargo nematytų. Juk Undinėlės seserys nedalyvauja nei laivo katastrofoje
nei šiaip ypač domisi žmonių pasauliu. Tačiau Undinėlė priešingai, ją masina
princo kitoniškumas, „ypatingumas“, ji įsitraukia į laivo sudužimo
katastrofos dramą ir tampa jos aktyvia dalyve. Mes šiuo atveju, galime tik
spėlioti, jog gal būt ją iš esmės nuolat traukia ne tiek pačios įvairiausios

13
dramos kiek jų sukeliamas kančios išgyvenimas. Ji, priešingai nei kitose
pasakose princesės, pati tampa savo išrinktojo vyro gelbėtoja, grąžina jį į
tikrą gyvenimą (atiduoda už butą gautus pinigus jo žinion, kaip padarė
Jūratė, mūsų istorijoje, arba kaip daro moterys pačiais įvairiausiais ir
išradingiausiais būdais: išlaiko, maitina, rengia, moka vyrų skolas, perka
jiems alų ir cigaretes, rūpinasi judviejų bendrais vaikais, pasiima paskolą
savo vardu, na, mažų mažiausiai verkia ir maldauja policininkų kad
mylimajam už bjaurų elgesį neskirtų arešto ar baudos, meluoja jo
viršininkui, kad jis „serga“ ir dangsto jo pagirias, iš tiesų kaip jau supratote,
šį sąrašą galėtume tęsti be galo). O tuo pat metu Princas visus laurus
atiduoda kitai, ne tokiai pasiaukojančiai, labiau „žemiškesnei“ moteriai, kuri
palinkusi ties princu ant jūros kranto, tiesiog garsiai šaukia jį vardu, būtent
ją jis pavadina savo tikrąja gelbėtoja. Taigi, Princas atsigauna ir mėgaujasi
jam įprastu gyvenimo būdu: gyvena visko pertekęs savo pilyje. O Undinėlė...
Ji ir gi bando. Ji tikrai bando gyventi „kaip visi žmonės“.

Trečias svarbus momentas. Ypatingi sunkumai ir traumos kyla paauglystėje

ir peržengus savarankiško, nepriklausomo gyvenimo slenkstį, ryškėja tam
tikras psichinis neatsparumas, nesugebėjimas savarankiškai priimti
sprendimus.

Didžiausi sunkumai prasideda tuomet, kai Undinėlė bando grįžti į sausumą

ir gyventi kartu su savo išrinktuoju. Simboline prasme – Moteris/Undinėlė iš
vaikiškų fantazijų ir pasakų pasaulio atsiduria sąmoningos atsakomybės
sausumoje – suaugusių žmonių pasaulyje, kur jau pačiai tenka pasirūpinti
maistu, pastoge, kaip susirasti partnerį ir išmokti susikurti patikimus
santykius su juo. Bėda yra tai, jog kaip ir pasakoje, Undinėlės tik atrodo
niekuo nesiskiriančios nuo suaugusių moterų, tačiau sieloje jos dar iš esmės
tebėra povandeninio, vaikiško ir magiško pasaulio gyventojos ir vaikščioti
jos iš tikrųjų dar nemoka. Greičiau jau miglotai viliasi, jog vieną dieną kažkas

14
tikrai pasikeis, joms šį kartą tikrai pasiseks, nes jos tiek daug padarė ir
paaukojo vardan kitų. Kaip pasakytų psichologai – emociškai moteris dar
yra labai nebrandi ir nepajėgi kurti bent kiek sveikesnius, partneryste
grindžiamus santykius. Joms trūksta iniciatyvos, asmeninių norų ir tikslų
suvokimo bei jėgos siekti savo poreikių patenkinimo. Tačiau vis dėl to jos
turi vidinės potencijos ir šarmo bei drąsos. Pamenate, ką padaro Undinėlė
pasakoje, kad išspręstų šią problemą – ji eina pas Raganą, ypač svarbų
personažą šioje pasakoje ir mūsų istorijoje, prie kurio detaliau dar
sugrįšime. Taigi, asmeninis augimas vyksta tik atradus kelią ir susiliečiant su
savo asmenybės slapčiausiomis, baisiausiomis, labiausiai nerimą
keliančiomis dalimis. Būtent to stebuklingo susitikimo pasėkoje ir įmanomi
visi esminiai pokyčiai. Tačiau Undinėlei nelabai kaip pasiseka, ji dar nedaug
gali pasinaudoti Moters/Raganos teikiamomis galiomis ir natūrali jos sielos
transformacija sutrinka bei lieka neužbaigta. Pasakoje irgi mainai aiškiai
nenaudingi Undinėlei - už dvi nuostabias kojas ji pasižada atiduoti savo
gražųjį balsą.

Ketvirtas svarbus momentas. Tose situacijose, kuriose reikia „pakovoti už

save“, garsiai pareikalauti to, kas tau priklauso ar išreikšti savo poreikius,
nuolat nesąmoningai pasirenkama „aukos“ ar/ir „tylaus atpirkimo avinėlio“
pozicija.

Taigi, į krantą Undinėlė vis dėlto išlipa, tiesa, labai skausmingai, nes jos
uodega pasidalina į 2 kojas. Ir su tam tikromis sąlygomis – negavusi princo ji
bus priversta mirti. Vaikščioti ji gali, tačiau lieka „tyli kaip žuvis“, o
kiekvienas žingsnis naujomis gražiomis kojomis yra lydimas kančios – „lyg
kas kartą mintum ant peilio“. Undinėlės mūsų gyvenime negali, nemoka ir
nesugeba išreikšti savo poreikių, šiais klausimais jos nebylios. Kartais jos
taip norėtų pasakyti nors žodelį, tačiau jaučiasi „lyg suparalyžuotos“.
Kiekvienas žingsnis ar valingas veiksmas, kuris turi būti atliekamas iš

15
vientiso, nepriklausomo asmeninės valios centro yra blokuojamas.
Kiekvienas savarankiškas žingsnis lydimas mazochistinės kančios. Jų
neįmanoma priversti imtis asmeninės atsakomybės ir iniciatyvos, joms labai
sunku iš viso ką nors nuspręsti, tam jos nuolat jaučiasi nepakankamai
kompetentingos. Šiaip, dėl įdomumo: pasakoje rašo, jog Undinėlė turėjo ir
keistų valgymo įpročių: valgė tik jūrų kopūstų salotas (laikėsi dietos?!),
kurias gražiai ėmė pirščiukais. Gyvenime Undinėlėms dažnai kyla valgymo
sutrikimų: jos linkusios į persivalgymo priepuolius, kuriuos seka alinančių
dietų ir sporto periodai. Ir visa tai nukreipta į vieną vienintelį ir tą patį tikslą
– „patikti ir būti gražiai savo išrinktajam“ – atitikti nerealią miglotą ir
bekrauję svetimą svajonę...

Penktas svarbus momentas. Su partneriu užmezgami hiperglobojantys,

priklausomi santykiai, kurie tampa viso moters gyvenimo centru,
nepalikdami vietos ir galimybių jokiai kitai asmeninei raidai. Baimė netekti
tokių santykių objekto lygi mirties baimei.

Taigi, tyliosios Undinėlės visas dėmesys yra sutelktas į Princą, ji tampa

geriausia jo drauge, palydove. O kaip žinome, princus tai slegia, verčia
trauktis, atsiriboti, prisigerti ir pradingti. Kuomet vienas vejasi, kitam
belieka bėgti. Nepamirškime, išlipusi į krantą ji netapo tikra mergina, tačiau
taip pat jau nebėra ir vaikiškoji linksmoji Undinėlė. Ji lyg užstrigusi tarp
dviejų pasaulių – vaikystės ir suaugusiųjų. Todėl lyginant su kitomis rūmų
damomis ji tyli ir bekraujė, be gyvybės, be aistros. Ir Princas ant jos
„neužkimba‘ – t. y. neatpažįsta joje moters ir žmonos, meilužės, geriausiu
atveju vadina ją „mažąja sesute“. Jis jai yra be galo svarbus, jis yra visas jos
pasaulis, dėl jo ji padarė tiek daug. O „Jis“ gyvena savo nepriklausomą
gyvenimą, ir dairosi į kitas moteris bei ruošiasi vestuvėms, „Jo“ vidiniame
pasaulyje Undinėlės iš esmės net ir nėra. Undinėlės širdyje kaupiasi
nepateisintų lūkesčių, nusivylimo, nepasitenkinimo ir nuoskaudos nuodai. Ji

16
labai kenčia, tačiau vis tiek negali pasakyti nei žodžio, nes veikia Raganos
„kerai“. Galiausiai Princas paprašo jos dalyvauti jo vestuvėse su kita.

Šeštas svarbus momentas. Priklausomų santykių pasaulyje nuolat vyksta

vienokie ar kitokie sveikų ribų pažeidimai.

Kaip gi galų gale atskirti kur meilė o kur nesveikai priklausomi santykiai?
Moterys, kurios myli per stipriai, linkusios dėl savo meilės objekto daryti
„per daug“, nepagrįstai nuvertindamos ir nureikšmindamos save ir savo
emocinius poreikius, jos viską galėtų paaukoti kad tik išliktų priklausomi
santykiai. Princą mylinčiai Undinėlei nėra didesnės kančios kaip matyti jį su
kita, dalyvauti vestuvių pasiruošimuose, tačiau ji tyliai sutinka. Realiame
gyvenime šis neįtikėtinas nuolankumas pasireiškia įvairiai – moterys nuolat
atsiduria „aukos“ rolėje, pačios skatindamos tokį aplinkinių elgesį su savimi
suteikdami artimiems pernelyg daug galių vadovauti savo gyvenimui.
Atiduoda visus pinigus ir nesurašo atitinkamo skolinimo dokumento, bando
mylėti ir vyrą ir jo oficialią meilužę, sutinka, kad vyrui reikia „savo erdvės“ ir
jis gali laikas nuo laiko girtauti ir nakvoti ne namuose, nuolat patiria fizinį
smurtą, sutinka, kad jos vaikai būtų atiduoti auginti močiutei ir kt. panašus
elgesys, apie kurį girdėdami sakome: „peržengia visas ribas“. Mūsų sveiki
instinktai ir mąstymas iš visų jėgų priešinasi visokios rūšies prievartai –
neišskiriant ir savęs.

Septintas svarbus momentas. Kad ir kaip besielgtų tariamos meilės objektas

agresyvūs jausmai jo atžvilgiu iš esmės neleistini ir paneigti/išstumti..

Simboliškai pasakoje šį momentą žymi tai, kad Undinėlė atsisako seserų

suteikiamos pagalbos – išmeta peilį į jūrą ir geriau pasirenka mirti nei
sužeisti princo širdį. Realiame gyvenime Undinėlės/“Geros mergaitės“
dažniausiai vadovaujasi įsitikinimu, kad agresyvus jausmai iš prigimties yra

17
„blogi“ ir „nederami mergaitėms“, todėl kaip galėdamos stengiasi jų
išvengti. Išvengti šių jausmų raiškos santykiuose joms dažniausiai pavyksta,
tačiau drauge išvengiama ir pačių santykių ne įsivaizduojamų, o realių,
kūniškų ir žemiškų. Tokio tiesos dangstymo nuo savęs kaina labai didelė –
besikaupiančios nuoskaudos ir neteisybės jausmai yra lyg dvasiniai nuodai,
žudantys ir paralyžiuojantys sielos gyvybę. Kaip ir pasakoje, taip ir gyvenime
Undinėlės blaškosi tarp egzaltacijos dangaus (į kurį pakyla pasakos
pabaigoje) ir vandens, iš kurio bėga ir kur gyvena jas gąsdinanti Ragana.
Žemė su kūnu ir krauju lieka joms neprieinama. Be abejo, toks neadekvatus
elgesys netrunka iššaukti gyvenimiškas dramas ir krizes: peržengiančio visas
ribas elgesio pasėkoje neišvengiamai įvyksta kokia nors santykių katastrofa,
kuomet Undinėlės psichinės gynybos nebeišlaiko, ir ji tarsi „sprogsta iš
vidaus“. Pasakos pabaigoje Undinėlė miršta, nes jos širdį perveria
nepakeliamas skausmas, kai Princas visiems laikams pasirenka kitą moterį.
Realiame gyvenime Jūratę užliejo nepakeliamas skausmas, kai nebeliko nė
menkiausios vilties įgyvendinti savo svajonę, kuriai paaukojo ir savo namus,
ir kūdikį, ir kraupiai daug apmąstymų, tikėjimo bei laukimo valandų...
Dažniausiai tokios „katastrofiškos“ krizės ištinka po to kai santykiuose
prieinama kokia nors reali riba: sužinoma apie fizinės neištikimybės faktą,
įvyksta fizinis smurtas, paaiškėja kokia nors rimta apgaulė ar pan.

Aštuntas svarbus momentas. Priklausomo tipo moterys linkusios kurti ir

vadovautis idealizuotais, o ne tikroviškais savo ir kitų paveikslais.

Prisimenate, kuo pasakoje pavirto Undinėlė –ji pakilo į debesis kartu su

elfais ir pati pavirto savotiška elfe - „Meilės Dvasia“, padedančia visiems
mylintiems žmonėms. Kai katastrofos mus ištinka realiame gyvenime, -
psichoterapeutai sako: „kiekviena krizė yra sveikimo pradžia“. Jie žino, jog
nepaisant skausmo, stiprių išgyvenimų metu suaktyvinamos visos mūsų
psichinės jėgos, įsijungia visi rezervai ir ateina ar atrandama netikėta

18
pagalba. Tai vadinamas mūsų „angelas sargas“ – vidury šių rodos
neišsprendžiamų konfliktų ir praradimų prižadinta stipri energija, kurios
dėka žmogus patiki kad gali „viską pradėti iš naujo“ ir atranda savyje jėgų
kūrybai, tačiau vien tik šio tikėjimo, kaip mes žinome, neužtenka. Jis ir lieka
neįgyvendintais norais ir gresia realus pavojus sustingti sublimuotose,
„supersąžiningose“ ir „hiperatsakingose“ būsenose jei neužmezgamas tikras
ir gyvas ryšys su mano galva įstabiausia ir patraukliausia šios pasakos
veikėja, būtent, ponia Ragana. Pas ją tenka ateiti dar kartą ir dabar jau visai
kita intencija – tapti jos drauge ir dalininke. Taigi, pasaka apie Undinėlę mus
perspėja, kas gali atsitikti, kai bijome pasinaudoti vidine kuriančiąja sielos
energija ir atviromis akimis pažvelgti į savo pačių prigimtį.

Ypač man šioje istorijoje patinka tai, kad ji gali pasibaigti pačiu įvairiausiu
būdu, įmanoma pratęsti logiškai kelias siužetines linijas. Todėl pabaigai,
siūlau drauge pafantazuoti pasakos pabaigos tema:

1.Pirmas variantas - tradicinis. Undinėlė negali atsispirti kerštui ir

simboliškai, palaikoma savo sielos seserų, „nužudo“ princą. T. y. vadovaujasi
principu: „jis tikras kiaulė, o aš tiek daug dėl jo paaukojau, ir kaip jis galėjo
su manimi šitaip pasielgti!”. Tačiau tokiu būdu nužudoma ir pačios
Undinėlės augimo, brandos ir išminties įgijimo galimybė, t.y. ji nesugeba
atsispirti traukai į vandenį ir iki gyvenimo pabaigos toliau kartoja sužeistų
santykių ratą dar ir dar kartą ik jau su kitais asmenimis. Realiame gyvenime,
linkusios kurti priklausančio tipo santykius moterys vadovaujasi begaliniais
pasikartojančiais tokių pačių santykių scenarijais, kuriuose keičiasi tik
pagrindines roles atliekantys aktoriai, o pats scenarijus iš esmės nesikeičia.
Pačios jausdamosi bejėgės kurti savo gyvenimą, jos nuolatos ir vis
nesėkmingai ieško „Princų ant baltų žirgų“, kurie turėtų jas padaryti
laimingomis. Dinamika irgi būna lengvai nuspėjama - Princai turi tendencijas

19
virsti Niekšas sugriovusiais moters gyvenimą ir nusipelniusiais pačios
žiauriausios bausmės.

2.Antras variantas – žymiai retesnis. Undinėlė tampa gerąja Meilės Dvasia –

ji pakyla aukštyn, tampa oro stichijos gyventoja. Simboliškai oro stichija
atspindi minties, filosofijos, mokslo, intelekto sferas. Taigi, mažoji Undinėlė

ne suauga, bet išskrenda, t. y. įgauna pasiaukojimo sparnus – tampa „gerąją

globėja ir gelbėtoja“: įstoja į vienuolyną, apsigina mokslinį darbą ar visą
save pašvenčia mylimai profesijai (dažnai gydytojos ar slaugytojos), tampa
kokio nors judėjimo vadove, mokytoja, guru, domisi daugiausia dvasiniais
dalykais, tačiau iki pat gyvenimo galo taip ir lieka be galo vieniša. O Ragana,
neatpažinta ir gąsdinanti pasilieka gyventi jūros dugne. Tiesa, kartais ji
leidžia apie save žinoti nerimo, panikos, silpnumo ar hipochondrijos
priepuoliais.

3.Trečias variantas arba pasaka su blogiausia pabaiga. Kaip jau sakiau – man
Ragana rodosi labai svarbus šios pasakos personažas, todėl ties ja vis norisi
stabtelėti. Tradiciškai ji vaizduojama kaip gudri, klastinga, turinti
stebuklingų galių, šioje pasakoje gaunanti ir Undinėlės balsą, ir seserų
plaukus, manau taip pat ir gyvenime turbūt sugebėtų apsirūpinti ir gauti tai,
ko pati nori. Pasakos – tai simbolinio, stebuklinio mąstymo kūriniai, o šiuose
mąstymo procesuose, kaip ir sapnuose visumą gali reikšti ir jos dalis, taigi,
jei išdrįsime pažvelgti šiomis akimis, pamatysime visai kitą istoriją. Žiūrint iš
šio taško mes matome jog pasakoje apie Undinėlę pagrindinę archetipinę
heroję reprezentuoja dvi personos, dvi šioje istorijoje visai nesusijusios
moters dalys: Meilės Dvasia, kuria pavirsta Undinėlė, nepritapusi nei tėvų
rūmuose nei suaugusių žmonių pasaulyje ir Ragana – Undinėlės slaptoji,
neišvystytoji, tačiau stiprioji ir kūrybiškoji dalis. Sakykime, kad Ragana – tai

20
pačios Undinėlės neatpažinta dalis – jos „antiportretas“, „Alter Ego“,
kuriame užkoduotos savybės, paprastai laikomos nepriimtinomis mažajai
princesei – egoizmas, godumas, kerštingumas, agresyvumas, gobšumas,
gyrimasis, savęs įtvirtinimas, gudrumas, ir dar daug kitų lobių. Šias
nemalones asmenines savybes mes dažnai linkę projektuoti ir matyti
kituose. Didžiausios problemos kyla tuomet, kai ši dalis iki pat gyvenimo
galo taip ir lieka neišvystyta, nes tokioje būsenoje ji linkusi skaudžiai keršyti.
Nesugebant sąmoningai integruoti savo šešėlinės dalies, ji vis tiek pareiškia
apie save, tačiau jau kitu, pavojingu ir destruktyviu būdu. Galime prisiminti,
kaip Raganos pasakose vaizduojamos - bjaurios, žvairos, nutukusios,
nešvarios, netvarkingos, gyvenančios vienoje oloje su gyvatėmis,
rupūžėmis, katėmis ir piktos, kalbančios žemu (pragertu ar prarūkytu?..)
gergždžiančiu balsu, grasinančios nužudyti. Užmiršta, nepuoselėta ir
nemaitinama kuriančioji (Raganiškoji) savastis apie save primena vidine
skausminga tuštuma, kurią norisi žūt būt kuom nors užpildyti ir užkišti, kad
atbukinti iš ten kylančius pojūčius, o tam tinka: persivalgymas, alkoholis ar
kiti svaigalai, rizika ir jos keliamas azartas, susinarplioję santykiai,
impulsyvus seksas, polinkis save žaloti, bandymai išeiti iš šio pasaulio ir be
abejo – įvairiausios kitos žlugdančios veiklos rūšys. O kartais tai būna tiesiog
nepaaiškinama apatijos ir nejautrumo bei visiško sustingimo ir gyvenimo
džiaugsmo praradimo būsena. Ir pati herojė galiausiai tampa tuo, nuo ko
taip norėjo pabėgti. Šioje pasakos pabaigoje Undinėlė pati tampa Baisiąja
Ragana. Dažnai, tarsi perspėdami apie gresiančią destrukciją, atsiranda
pasikartojantys sapnai apie grėsmingą persekiojančią juodą vyrišką figūrą.
Lyg pagalbos prašymai, perspėjimai apie gresiančią kūrybingojo prado mirtį,
sutrikdytą natūralią dvasinę pusiausvyrą. Šis kraštutinumas iš tiesų gali būti
labai pavojingas, nors gyvenime iki jo ilgas kelias, o pakeliui – daug
galimybių sugrįžti.

4.Ketvirtasis variantas arba pasaka su laiminga pabaiga. Laimė yra būsena

pasiekiama dėka asmeninio augimo ir brandos, kurią iš esmės nelabai veikia

21
nei partneriai nei kitos gyvenimiškos aplinkybės. Laimės jausmas yra be galo
individualus ir savitas kiekvienam iš mūsų, todėl niekas kitas jo mums
padovanoti negali (įskaitant Princus). Dar Paracelsas sakė, kad kiekvienas
nuodas gali būti ir vaistas, viskas priklauso tik nuo pasirinktos dozės.
Nuodai, ta prasme yra tiesiog chemiškai (pasakose – alchemiškai) aktyvios
medžiagos. Viską lemia tai, ar sugebės Undinėlė pasinaudoti visai šalia
esančia pagalba, ar sugebės iš Raganos nuodų pasigaminti sau reikiamo
vaisto? Taip, pyktis gali mus žaloti, tačiau taip pat tik dėka pykčio galime
tvirtai remtis į žemę abejomis kojomis, garsiai šaukti iš gerklės gilumos ir
apginti savo įsitikinimus bei teritoriją. Taigi laiminga pabaiga įmanoma tik
tuomet, kai Undinėlė jau iš pradžių žiūri į Raganą daugiau su nuostaba nei
su baime. Po laivo katastrofos ji neišskrenda į Dangų, bet pasineria į pačias
jūros gelmes ir bando susipažinti su Ragana iš arčiau. Tik dėka artimesnio ir
labiau pasitikinčio santykio su ja įmanoma antroji galimybė išaugti į žemišką
moterį su pėdomis ir alkūnėmis. Psichologiniais terminais šnekant branda ir
sveikimas remiasi atskirų asmenybės dalių integracija o ne atskėlimu.
Realiame gyvenime taip atsitinka, kuomet krizės ištikta moteris susiranda
adekvačią pagalbą kuri jai padeda atkurti ir vystyti autentišką asmenybės
branduolį. Tiesa yra tai, jog autentišką savastį mes galime susikurti tik
santykyje su kitais žmonėmis, būtent dėka santykių su kitais mes sužinome,
kas esame iš tikrųjų. Todėl psichoterapinis, autentiškas, gydantis santykis
čia gali labai padėti. Sveikstant, paprastai atkuriami ir realizuojami iki krizės
buvę sveiki pomėgiai ir tikslai: moteris prisimena savo svajones, - baigia
studijas, pakeičia darbą, mokosi dainuoti ar šokti tango, susiranda maldos
ar meditacijos grupelę, randa jėgų pagaliau sutvarkyti skyrybų dokumentus
ir pan. Ir kuomet ji antrą kartą sutinka žavingą į bėdą papuolusį Princą (o tai
tikrai neišvengiamai įvyksta visų moterų gyvenimuose), ji jau moka
pasižiūrėti į jį ne tik paprastomis fizinėmis, bet ir žvairuojančiomis ir
skvarbiomis Raganos, - „Reginčios“, sielos ir gelmių pasaulio gyventojos
akimis ir pastebi, kad iš tiesų, princo barzda įspėjančiai mėlyna, o iš po

22
dailiai sėdmenis aptempiančių „Levis“ džinsų kyšo gaurais apaugusi ožio
koja, įmerkta į neaiškius dumblinus reikalus. Ir nusprendžia į artimus
santykius su juo geriau nesivelti. Ilgainiui ji išmoksta nebepasiduoti galingai
pasikartojančio gyvenimo scenarijaus traukai ir jos sielos tuštuma po truputį
ima gyti, tiesa, dar kas kartą skausmingai gelia, kuomet reikia imtis
savarankiškos ir nepriklausomos iniciatyvos, tačiau šis skausmas jau turi
svarbią informaciją – perspėja apie naują pradžią ir dar vieną neišvystytą
savasties aspektą. Kol vieną dieną jos skvarbus ir tiriantis žvilgsnis atsispindi
kitose nustebusiose ir tiriančiose akyse. Ir ji pamato, kad jaunuolis, kurį
seniau laikė tikru „nuoboda“, nes jis tylus, o be to, kiek drovus ir lėtas, iš
tiesų, atidžiau pažiūrėjus jam į akis įgyja ir visai kitą pavidalą, kurį galima
pavadinti, pvz.: „Ištikimasis Riteris“, arba „Rūpestingas Globėjas“ ir pan. Ir
tuomet jau Undinėlė /Ragana/Meilės Dvasia pati, nebeverčiama vidinio
scenarijaus gali nuspręsti, pasikviesti jį gerti drauge arbatos ar ne. Ir jei jų
draugystė tęsiasi toliau, laikoma jo švelnių ir stiprių rankų ji gali tapti ir
maža ir švelnia Undinėle, nes juk, kaip žinome iš pasakų, jos iš tiesų yra
labai žavios ir viliojančios būtybės, o jų žvynai gali žėrėti visomis
vaivorykštės spalvomis...

23
 DEMONAI IR ORCHIDĖJOS

Ant mano darbo stalo tarpsta orchidėja, mėgstu jas auginti. Orchidėjos –
meilės gėlės, taip kartais anksčiau vadindavo kurtizanes... Gal dėl to, kad
dalis šių parazituoja ant medžių žievių, tačiau kitos auga žemėje – lyg visai
paprastos žolės. Šioji, ant mano stalo, vadinu ją „Užsispyrėle“ vis žydi ir žydi.
Iš tiesų, nesu sutikusi kito tokio atkaklaus augalo, - jos giminaitės žydi
kukliai – ilgai krauna pumpurus, kelis mėn. kaupiasi ir tik po to pražysta.
Tiesa, žydi ilgai, tačiau nužydėjusios – ilsisi: išleidžia naujas šaknis, vieną
naują lapą ir tik po gero pusmečio būna pasiruošusios iš naujo krauti
žiedus... Užsispyrėlė nepanaši į savo seseris – šiemet ji jau trečią kartą iš
eilės sukrovė žiedus. Be jokio poilsio, be atokvėpio. Dabar jau pati atrodo
gerokai nuskurusi, lapai nurudavę, šaknys sudžiūvusios, tačiau balti
didžiuliai žiedai svarina šakas. Žinau, jog negalėčiau sustabdyti gėlės
troškimo žydėti, jei bandyčiau nukirpti žiedkočius – neabejoju kad ji
įsižeidusi imtų leisti naujus... Manau belieka tikėti, kad gėlės gyvenimo
geismas nepavers jos išsekusių sausų stagarų krūva...

Apie meilę rašyti yra ir paprasta, kasdieniška ir kartu labai sudėtinga. Nėra
mažiau pažįstamo jausmo nei meilė ir kartu labiausiai paslaptingo. Aistra,
geismas ir seksas – tai dalykai kurie šiandien turi rinkos vertę. Apie juos jau
įpratome kalbėti garsiai, demonstruoti savo privalumus ir patrauklumą –
kad tik pritraukti kuo daugiau žiūrovų. O apie meilę juk negali taip. Na, gal
gali dainuoti, deklamuoti eiles, jei tik nebijai pasirodyti senamadiškas,

24
tačiau jei pabandai ką nors pasakyti atvirai – žiūrėk ir nepavyksta, nesiseka,
viskas rodosi kažkaip per daug banalu ir nuvalkiota.

Gal ir turi taip būti ir taip likti?.. Kartais valandų valandas praleidžiu su
žmonėmis bandydama suprasti jų meilės santykius. Meilės anatomija nėra
dėkingas dalykas. O meilės patologinė anatomija iš viso sunkiai įkandamas
uždavinys. Netikėtai pats sau gali atrasti kad nežiūrint to, jog nors
sprendžiant protu žmonių santykiai rodosi nebepataisomai sugadinti ir
suniokoti, po tomis nuolaužomis kažkokiu nesuvokiamu būdu srovena gyva
meilės gija. Blogiausia, kad šioje srityje negali niekuomet būti iki galo tikras.
Juk tas pats žmogus kurį myli ir trokšti visą laiką būti šalia gali ir labiausiai
įskaudinti ir priversti kentėti, jaustis priklausomu, silpnu ir pažeidžiamu. O
tai taip sunku pripažinti. Priimti savo baimę būti silpnu ir bejėgiu, trapiu,
priklausomu ir išduotu. Juk tai taip nesiderina su „agento 007 filosofija“
mums kas dieną brukami „supervyrų“ ir „supermoterų“ įvaizdžiai – tų,
kuriems viskas sekasi, kurie jei ir kenčia, tai gali kančią užbaigti, o jei ir bijo,
tai visuomet turi pakankamai jėgų savo baimėms įveikti. Mes jais žavimės ir
paslapčia vieni sau galvojame: „oooi ne, toks ryškus gyvenimas ne man. Aš
juk nevertas/neverta. Juk aš toks pilkas, nuobodus ir neįdomus. Manęs
niekas negalėtų pamilti ir jei tik pažintų mane koks/kokia esu iš tikrųjų,
tuojau pat mane paliktų...“

Jausmų pasaulis yra paslaptingas ir ne visuomet iki galo nuspėjamas – gal

todėl mes nuolat nuo jų ginamės o jei pagaliau ir leidžiame sau jausti –
niekuomet negalime būti tikri, kiek tai iš tiesų rimta ir kiek tai gali išlikti...

Kartais man rodosi, kad santykius tarp žmonių gerai padeda suprasti augalo
metafora. Tai sunkiai apibrėžiama, tačiau iš tiesų visai nesunkiai ir paprastai

25
juntama. Mes patys sakome – ryšys tarp žmonių. Kas gi yra tas ryšys, tas
mylinčių žmonių santykis? Su išoriniu patrauklumu ir charakterių
suderinamumu bijau kad turi mažai ką bendro... Galbūt galėtume pabandyti
jį įsivaizduoti kaip augalą egzistuojanti kažkur „tarp“ kažkokioje
„pereinamoje“ srityje tarp „Aš“ ir tarp „Tu“? Man rodosi, viskas prasideda
akyse – juk sakoma – akys, sielos veidrodis. Ir dar sakoma – „tai buvo meilė
iš pirmo žvilgsnio“ arba: „vos tik pažvelgiau į jį/ją, netikėtai šovė galvon
kvaila mintis, kad mes galėtume būti meilužiai“. Taigi – jausmas užgimsta
akyse ir po to kaip nebūtų keista – ima leisti švelnias gijas nuo vieno
žmogaus prie kito – jos ir jungia ir maitina, žodžiai akimirkos, kūno poza,
rankų, odos prisilietimai – švelnios stebuklingos gijos rišančios vieną žmogų
prie kito. Energetiniai kanalai – pulsuojantis sielos kraujas – iš vienos širdies
į kitą. Ji leidžia mėgautis abiem tuo, kas svarbiausia – artumo jausmu. Tada
sakoma: „jų meilė vienas kitam stiprėjo ir augo...“. Matyt kažkas vis tik yra
panašaus į žolę ar į medį. Tačiau tuo pat metu ir žymiai, žymiai
sudėtingiau... Didelė paslaptis kaip iš viso nutinka taip, kad susitikę du
gyvenimo apipešioti ir pavargę žmonės susidraugauja, įsimyli, atgyja ir
semia energiją iš jų savitarpio ryšio ir naujai atrasto santykio?

Kartais aš sakau sau: „senieji meilės Demonai“ nes man rodosi tai pačios
seniausios ir archajiškiausios psichikos jėgos. Kartais tik jos gali išgelbėti. Jei
žmogus įsivelia į destrukciją ar nori žudytis, tuomet dar gali ieškoti jų kaip
sąjungininkų kurie vieninteliai gali padėti jam išgyventi. Dažnai man rodosi,
kad jie mus aplanko tada, kai jau mažiausiai tikimės, lyg Dievas šaipytųsi iš
mūsų ir smagintųsi niekais paversdamas mūsų planus... Kai bandai sulaikyti
meilę, jei ji nori praeiti pro šalį - jos netenki. O jei atpažįsti meilę – turi
turėti drąsos ją įvardinti, nelikti abejingu. Tik tokiu keistu būdu gali ją
išsaugoti. Ar pastebėjote, kad mylinčius žmones supa kažkokia ypatinga
aura – lyg oras tarp jų būtų nuskaidrėjęs ir prisipildęs įtampos, nepažįstamų
vibracijų ir kibirkščiavimo. Kuomet pačiam tenka tai patirti – pajunti, kad
įsimylėjimo būsenoje viskas staiga pasikeičia, o pats pasaulio vaizdas tampa

26
aiškesnis ir skaidresnis – daiktų kontūrai aštresni, spalvos – ryškesnės ir
švytinčios. O mintys apsisuka ir ima tekėti priešinga kryptimi – tai kas rodėsi
nepakeliamai sunku, atliekant su meile ir pasiaukojimu tampa paprasta,
širdyje nešiotas pyktis dabar kelia juoką, o su priešais norisi glebėsčiuotis
kaip su broliais, su skriaudikais taikytis ir atleisti, atleisti visiems be galo ir
be krašto. Nes staiga jautiesi susietas su tuo, kurį myli nematomomis
plonytėmis gijomis, ir jau jūs esate dviese, jūsų kuriama erdvė yra atskiras,
kitiems nematomas tarp šių gijų užgimęs pasaulis. Atskirų prasmių, žodžių ir
vaizdinių turinys suprantamas tik jums abiems nes tik jūs žinote slaptąjį
savo meilės kodą. Turite savo mėgiamus dalykus: „mes mėgstame obuolių
pyragą“, mes klausomės „Roxette“, mums patinka senamiestis ir t...Žaliasis
augalas tarpstantis tarp įsimylėjėlių – jis yra kažkas primenantis pasaulio
medžio simbolį ir drauge toks pats paprastas ir kuklus kaip dulkėta pakelės
žolė, kai „Mes“ yra daugiau negu „Aš“ + „Tu“... Kūno artumas, vaikų
gimimas, baisusis šiais laikais žodis „santuoka“ viskas atrodo kitaip,
paprasčiau, kasdieniškiau, arčiau ir lengviau.

Jei kartais vis dar abejoji ar tai meilė, gali pažiūrėti ir kitaip: paprastai kai
duodame su meile nenuskurstame, kai dalijame save ta intencija, mūsų
darosi tik daugiau.

Kartais meilė prasiveržia kai jos mažiausiai tikiesi. Kaip mano orchidėja
pražydo tuomet, kai maniau kad jai tikrai bus laikas ilsėtis. Kaip kaštonai
sukrovę žiedus rugsėjį, kuomet lapai jau gelsta. Kai netenki ryšio su
žmogumi kartais tik tuomet supranti kaip stipriai iš tiesų jį mylėjai. Kartais
tam, kad gimtų kažkas nauja, turi numirti kažkas sena, o kartais tai gali
egzistuoti drauge.

Kuomet mano gyvenimo draugas sužinojo, kad parašiau laišką žmogui kurį
kažkada seniai buvau įsimylėjusi, jis nieko nepasakė. Bandyti išklausti ką ten
parašiau būtų buvę pernelyg žema, nekilnu, „ne lygis“. Tačiau tą pačią dieną
27
jis atsinešė sodo žirkles ir apkarpė mano Užsispyrėlę orchidėją: senas
sudžiūvusias šaknis, parudavusius lapus, pripylė jai naujos žemės. Kuomet
paklausiau ką jis sugalvojo, jis, vengdamas mano žvilgsnio, atsakė: „Kažkaip
pasijutau per mažai jumis besirūpinantis. Kaip gali atsisakyti to, kas verčia
tavo sielą žydėti? Belieka bandyti padėti ir palengvinti“. Ir tuo pačiu šiame
veiksme buvo užkoduotas prašymas, maldavimas liautis – palikti, nurėžti tai,
kas sena, negyva, kas tik siurbia jėgas bet jau niekada nebeleis naujų ūglių ir
lapų. Prašymas saugoti gyvas žalias santykių gijas. Aš supratau. Išgirdau.
Prisiglaudžiau, apkabinau ir pasakiau kad myliu.

28
 Agnė Kirvaitienė
gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė
Vilniaus psichoterapijos centras
J. Basanavičiaus g. 6-13, Vilnius
tel.: +370 688 42222
email.: info@psichoterapijoscentras.lt
http://psichoterapijoscentras.lt/

29