VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

SOCIALINĖS KOMUNIKACIJOS INSTITUTAS

SOCIALINĖS SANGLAUDOS KATEDRA

GITANOS GAIDŽIŪNIENĖS

PSICHIKOS SVEIKATOS CENTRO SOCIALINIO

DARBUOTOJO VEIKLOS YPATUMAI

Magistro darbas

Darbo vadovė: dr.J. Kiušaitė

Vilnius, 2009

1
Darbą

Psichikos sveikatos centro socialinio darbuotojo veiklos ypatumai

(temos pavadinimas)

2009 m.gegužės mėn. 21d. įteikiau moksliniam vadovui

-------------------------------------
(magistranto parašas)

-------------------------------------
(vadovo parašas)

Magistro darbo vadovo vertinimas

..................................................................................................................................................
.........

................ ..................................................
................................
(data) (vardas, pavardė) (parašas)

Recenzento vertinimas

..................................................................................................................................................
.........

................ ..................................................
................................
(data) (vardas, pavardė) (parašas)

Magistro darbo gynimo komisijos įvertinimas:

..................................................................................................................................................
.........

Komisijos pirmininkas:..........................................................................

Komisijos nariai: ...........................................................................

..........................................................................

..........................................................................

..........................................................................

2
 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO MAGISTRO DARBO
SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas darbas yra:

1. Atliktas savarankiškai;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe;
4. Pateikia visą panaudotos literatūros sąrašą.

Vardas, pavardė, parašas

3
 TURINYS

ĮVADAS ........................................................................................................................... 5

1. ŽMONIJOS POŽIŪRIS Į PSICHINĖMIS LIGOMIS SERGANČIUS ŽMONES..................... 8

1.1. PSICHIKOS SVEIKATOS SAMPRATA .......................................................................... 11

1.2. PSICHINĖS SVEIKATOS RIZIKĄ PROVOKUOJANTYS SOCIALINIAI VEIKSNIAI ................ 13
1.3. LR TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS PSC SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ VEIKLĄ ..... 18

2. PSC SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ VEIKLOS YPATUMAI, TEIKIANT SOCIALINES

PASLAUGAS PSICHIKOS SVEIKATOS PROBLEMŲ TURINTIEMS KLIENTAMS............ 23

2.1. PSC SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ FUNKCIJOS, TEIKIANT SOCIALINES PASLAUGAS

PSICHIKOS SVEIKATOS PROBLEMŲ TURINTIEMS KLIENTAMS............................................ 25

2.2. SOCIALINIO DARBO METODŲ TAIKYMO GALIMYBĖS, TEIKIANT SOCIALINES

PASLAUGAS PSICHIKOS SVEIKATOS PROBLEMŲ TURINTIEMS KLIENTAMS ......................... 30

2.2.1. Darbas su individu ......................................................................................... 31

2.2.2. Darbas su šeima ............................................................................................. 37
2.2.3. Darbas su grupe ............................................................................................. 43
2.2.4. Darbas bendruomenėje................................................................................... 46

3. SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ PSC VEIKLOS YPATUMŲ ANALIZĖ.......... 49

3.1 BENDRA TIRIAMŲJŲ CHARAKTERISTIKA ................................................................... 49

3.2.TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS.................................................................... 50

IŠVADOS....................................................................................................................... 69

REKOMENDACIJOS................................................................................................... 70

SANTRAUKA ............................................................................................................... 71

SUMMARY……………………………………………………………………………….72
ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................ 73

PRIEDAI ....................................................................................................................... 78

PRIEDAS NR.1............................................................................................................... 79

4
 ĮVADAS

Gyvename sudėtingu laikmečiu, kada kiekvienam žmogui tenka patirti stresą,

baimę, nerimą, nusivylimų. Šie faktoriai kenkia žmogaus sveikatai, gali sukelti įvairius
psichikos sveikatos sutrikimus; pažeisti psichinių procesų darną, sukelti įvairius keistus,
niekada nepatirtus, dažnai bauginančius pojūčius, jausmus, mintis, pakeisti žmogaus
charakterį ir elgesį. Tokia būklė skiriasi nuo visuotinai priimtos psichikos sveikatos
būsenos, kelia grėsmę pačiam asmeniui, jo artimiesiems ir aplinkiniams.
Psichikos sveikatos paslaugų organizavimas bei psichikos sutrikimų prevencija
yra neatsiejama, prioritetinė sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos strategijų
įgyvendinimo dalis.
1996 m., vykdant Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros reformą, buvo steigiami
Psichikos sveikatos centrai (toliau – PSC), kuriuose pradėjo dirbti specialistų komandos.
Pradėjus psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikti komandos principu, jos tapo
prieinamesnės ir įvairiapusiškesnės. Pradėta daugiau dėmesio skirti pacientų užimtumui,
reabilitacijai, darbui su pacientų šeimomis, bendruomenės švietimui, medikamentiniam
gydymui.
2005 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos (toliau - PSO) duomenimis, psichikos
ir elgesio sutrikimų pasaulyje turėjo 450 mln. žmonių, kurie sudarė 12 proc. kitų susirgimų
tarpe.
LR SAM duomenimis, Lietuvoje gyventojų ligotumas psichikos ligomis didėja,
nes daugėja psichikos ligas sukeliančių rizikos veiksnių: skurdo, nedarbo, vienatvės,
migracijos, karų, socialinio – ekonominio neužtikrintumo sukeliamų problemų. Dauguma
iš mūsų pažįstame tokius žmones ir gyvename šalia jų.
2005 m. Lietuvoje iš 100 000 gyventojų psichikos ligomis sirgo 2717, o 2007 m. -
2795,65 žmonių. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006m.
balandžio 5d. įsakyme Nr. A1 – 92 „ Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų
padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų
profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos
aprašų patvirtinimo“ reglamentuojama, kad profesinė socialinio darbuotojo veikla skirta
ryšiams tarp žmonių ir jų aplinkos pagerinimui, siekiant sustiprinti asmenų ar jų
bendruomenių prisitaikymo prie aplinkos galimybes, padėti jiems integruotis visuomenėje.
Socialiniai darbuotojai skatina socialinius pokyčius visuomenėje, suteikia galimybę
socialinės rizikos grupėms dalyvauti sprendžiant socialines problemas ir nepažeidžiant
orumo, didinti jų pačių atsakomybę. Socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį, teikiant

5
socialines paslaugas ir sprendžiant klientų problemas, galima apibūdinti kaip metodinį
tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų. Metodinių tarpininkų veiklą socialiniai
darbuotojai atlieka dirbdami skirtingo tipo institucijose, su įvairiomis klientų grupėmis,
todėl socialinių paslaugų turinys skiriasi, tačiau funkcijos (jų įvardijimas) išlieka tokios
pat.
Problemos naujumas ir aktualumas. Socialinės pagalbos planavimas žmonėms,
turintiems psichikos sveikatos sutrikimų, – sudėtinga problema. Ją sprendžiant būtina
atsižvelgti į individualius, specifinius dvasinius, psichologinius sergančio žmogaus
motyvus, psichinės negalios inicijuotus elgsenos, mąstysenos ypatumus, su kuriais
aukštojoje mokykloje socialiniai darbuotojai nebuvo supažindinami. Turėdami tikslą padėti
psichikos problemų turintiems asmenims, įvertinę esamą situaciją, socialiniai darbuotojai,
vadovaudamiesi asmenine patirtimi, privalo savarankiškai ieškoti atatinkamai naujų
socialinio darbo metodų. Kadangi socialiniai darbuotojai, dirbdami Psichikos sveikatos
centruose, priversti savarankiškai ieškoti specifinių socialinio darbo metodų, jų profesinės
kompetencijos problema yra nauja, iki galo neišspręsta ir aktuali.
Tyrimo objektas: PSC socialinių darbuotojų veiklos ypatumai.
Tyrimo tikslas: Išanalizuoti PSC socialinių darbuotojų veiklos ypatumus, teikiant
socialines paslaugas psichikos sveikatos problemų turintiems asmenims.
Darbo uždaviniai:
1. Aptarti reikšmingiausius psichikos sveikatos riziką provokuojančius
veiksnius.
2. Išanalizuoti teisės aktus, reglamentuojančius PSC socialinių darbuotojų
veiklą.
3. Nustatyti socialinių darbuotojų veiklos ypatumus, PSC teikiant socialines
paslaugas psichikos sveikatos problemų turintiems klientams.
Tyrimo metodologija: Stebėjimo metu taikytas empirinis – psichodiagnostinis
darbo metodas, interviu su Panevėžio apskrities PSC socialiniais darbuotojais.
Organizaciniai darbo metodai: palyginimo, analizuoti socialinių darbuotojų dirbančių PSC
atsakymai, literatūros šaltinių, anketinių duomenų analizė. Statistinis duomenų
sutvarkymas.

6
Raktažodžiai: Veikla – darbas, užsiėmimas, aktyvumas kokioje nors srityje. Socialinės
paslaugos – tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl
amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam,
neįgujusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis
asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Problema –
sudėtingas teorinis ar praktinis klausimas, reikalingas sprendimo, studijavimo, tyrimo.
Psichikos liga – gydytojo diagnozuotas, psichiatro patvirtintas susirgimas, pagal
galiojančią ligų klasifikaciją priskiriamas psichikos ligoms. Psichikos liga negali būti
diagnozuojama remiantis politiniais, religiniais, rasiniais motyvais. Psichikos ligonis –
asmuo, sergąs psichikos liga. Psichiatrijos įstaiga – sveikatos priežiūros įstaiga
(valstybinė ar nevalstybinė), akredituota psichikos sveikatos priežiūrai. Ši sąvoka taikoma
ir psichoneurologijos pensionatams. PSC - psichikos sveikatos centras, savivaldybei
pavaldi įstaiga, valstybės akredituota vykdyti psichikos sveikatos priežiūrą ir teikti
socialinę pagalbą psichikos ligoniams bei kitiems asmenims. Psichikos sveikatos
priežiūra – specializuota sveikatos priežiūra, vykdoma pagal LR SAM patvirtintus
standartus. Priežiūros tikslas – teikti psichiatrijos pagalbą (diagnozuoti, gydyti sutrikusias
žmogaus psichikos funkcijas, laiku perspėti psichikos ligų paūmėjimus), padėti žmogui
prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti. Socialinis darbuotojas, dirbantis
psichinės sveikatos srityje – specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti į sveikatos
priežiūros įstaigą besikreipiančio asmens prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus,
atnaujinti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinti
pilnavertiškesnį asmens socialinį gyvenimą (www.psichika.lt). SAM – Sveikatos apsaugos

ministerija. PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija. VASC - Valstybinis aplinkos

sveikatos centras. LR – Lietuvos Respublika, ASPĮ – Asmens sveikatos priežiūros įstaiga.

7
 1. ŽMONIJOS POŽIŪRIS Į PSICHINĖMIS LIGOMIS SERGANČIUS
ŽMONES

Psichikos sveikatos problemos egzistavo ištisus tūkstantmečius. Daugelį kartų

keitėsi požiūris į paslaptingąsias dvasines negalias ir jų apninkamus žmones. Psichikos
ligos tiek senos, kiek sena žmonija. Iš rašytinių šaltinių galima spręsti, kada, kur ir
kuriomis psichikos ligomis sirgta ir kokiomis priemonėmis bandyta su jomis grumtis arba
kuo buvę laikomi žmonės, kuriuos psichiatrija dabar vadina psichikos sveikatos problemų
turinčiais asmenimis. Senovėje psichikos sveikatos problemos būdavo siejamos su
nežemiškais dalykais. Kai kurių ūmių psichikos ligų kamuojami ligoniai buvo išvejami iš
gyvenviečių, ištremiami iš bendruomenės, pasmerkiami myriop. Neramūs ligoniai buvo
laikomi užrūstinusiais dievybę ir dėl to žmonės jiems buvo negailestingi, juos niekino,
žemino, neretai ir fiziškai naikino. Kitų ligų kamuojami žmonės, atvirkščiai, būdavo
sudievinami, vadinami šventaisiais ir dievų numylėtiniais, juos žmones gerbdavo, puošniai
rengdavo, galvas puošdavo vainikais.
Antikos laikais į psichikos ligas nebežiūrėta mistiškai. IVa. pr. Kr. žinomas
Graikijos gydytojas Hipokratas psichikos ligas siejo šias ligas su kūnu ir teigė, kad tam
tikros būklės turi tam tikrą vietą žmogaus kūne. Hipokratas galvos smegenis laikė
mąstymo organu ir pirmasis pareiškė, kad galvos smegenys galinčios sunegaluoti ir kad
toks žmogus laikytinas ligoniu. Didelę reikšmę jis skyrė aplinkai ir tikėjo, kad psichikos
ligą galima išgydyti. Antikoje psichikos ligoms gydyti buvo ieškoma medicininių
priemonių, stengiamasi įžvelgti priežasties - pasekmės ryšį, nelaikant ligos simptomų dievų
rūstybės apraiškomis.
IVa. pab. – V a. pr. Celijus Aurelianas teigė, kad psichikos ligos esančios visai
kaip ir kitos ligos. Įdomūs ir iki šiol vertingi yra jo patarimai, kaip reikia prižiūrėti
sergantįjį psichikos liga: laikyti ramiame, šviesiame ir šiltame kambaryje su tokiais
langais, pro kuriuos ligonis negalėtų iššokti; neramiuosius reikia prilaikyti rankomis, o ne
rišti, jiems nereikia prieštarauti, negalima jų jaudinti; sveikesniuosius patariame kalbinti,
su jais žaisti, jiems skaityti, rengti spektaklius.
Viduramžiais pamišimą imta laikyti velnio apsėdimu. Bažnyčia užėmė pagrindinį
vaidmenį socialinio teisėjo vaidmenį, ir psichikos ligonių laukdavo velnio išvarymo
procedūros, šventinimas. Vėlyvaisiais viduramžiais ne vieną psichikos ligonio gyvybę
pasiglemžė inkvizicijos laužai...

8
 Besiplėtojant kultūrai į psichikos ligomis sergančius imta žiūrėti humaniškiau.
Pamišėliai rečiau vadinami ,,velnio apsėstaisiais“, dažniau - užuojautos vertais vargšais,
netgi ,,šventais“. Gydytojai, o vėliau ir plačioji visuomenė, pradėjo suprasti, kad
,,apsėstieji“ yra ligoniai ir kad juos reikia gydyti. Tokiais ligoniais ėmė rūpintis valstybė ir
vienuolynai. Nepagydomus neramiuosius imta laikyti specialiose prieglaudose, kurios,
mūsų akimis žiūrint, buvo tikri kalėjimai.
XVI a. ypač išgarsėjo Londone sergantiesiems psichikos ligomis įkurta ,,ligoninė“
Bedlamas. Didžiulis geltonas pastatas buvo tikras kalėjimas. Jame viešpatavo siaubinga
netvarka, šaltis, baisus dvokas. Mažuose kambarėliuose ant šiaudų ar šieno - menkai
aprengti ligoniai. Daugelis jų prikaustyti grandinėmis prie sienų ar grindų, kai kurie
aprengti tramdomaisiais marškiniais ar liemenėmis. Įsisiautėjusieji būdavo žiauriai
tramdomi diržais, bizūnais, rykštėmis. Sekmadieniais Londone pamišėlius demonstruodavo
tartum zoologijos sode eksponatus už tam tikrą mokestį. Surinktos lėšos buvo skiriamos jų
išlaikymui.
Įvairiose šalyse psichikos ligoniai kentėjo ne tik nuo netinkamų egzistavimo
sąlygų, bet ir nuo bandymų primityviai, kartais skausmingai gydyti. Praktikuotos šalto ir
šilto vandens vonios, šalto vandens dideliais kiekiais pylimas iš didelio aukščio ant galvos
(50 kibirų iš karto), ligonio mėtymas į šaltą vandenį, laikymas į viršų pakeltomis kojomis.
Ligoniai buvo kišami į specialią krosnį, sukami centrifuga, nes manyta, kad galvoje esą per
maža ar per daug kraujo. Buvo paplitęs gąsdinimas, nes manyta, kad išgydo smarkus
dvasinis sukrėtimas. Pavyzdžiui, ligonį staiga išmesdavo pro langą ant apačioje išteisto
tinklo, netikėtai stumdavo į griovio vandenį ir laukdavo, kol ims skęsti.
Renesanso laikotarpiu Bažnyčios įtaka susilpnėjo, tačiau realiai padėtis pradėjo
keistis tik XVIII a. Pamažu psichikos sutrikimus imta laikyti ligomis. F. Pinelis sudarė
psichikos ligų klasifikaciją, ieškojo jų priežasčių, rašė knygas apie psichiatriją, smerkė
netikusį gydymą – kraujo nuleidimą, šalto vandens vonias ir dušus. Visuomenė pradėjo
remtis žiniomis, o ne mitais pagrįstomis nuostatomis.
Didžiuliai pokyčiai požiūryje į psichikos sutrikimus, į psichikos ligonius
įžvelgiami XVII – XVIII a. XIX amžiaus pabaigoje tvirtai įsigalėjo mokslinis požiūris ne
tik į psichologiją bet ir į atskiras psichikos ligas.
J. E. D. Eskirolis (1772 – 1840) skelbė, kad sergančiuosius psichikos ligomis
reikia ne tik globoti, bet ir rimtai gydyti. Pagaliau pamišėliai oficialiai buvo pripažinti
ligoniais, o įstaigos, kuriose jie buvo laikomi, psichiatrinėmis ligoninėmis.
Lietuvoje psichiatro J. Balinskio iniciatyva nuo 1867m. psichiatrija, kaip būtinas
dalykas, buvo įtraukta į medicinos studijų kursą.

9
 XX a. visuomenės požiūrį į psichikos ligas galima laikyti prieštaringu. Šio
amžiaus pradžioje atsirado glaudus ryšys su kitomis medicinos šakomis, plėtojama
psichoanalizė, psichologija. Šių krypčių įtakoje formavosi požiūris, kad psichikos
sutrikimai, kaip visuomenės kasdieninio gyvenimo dalis, gali būti gydomi ne tik vaistais,
bet ir žodžiais.
XX a. viduryje pažangiose Vakarų šalyse buvo pradėta uždarinėti dideles
ligonines ir globos namus, kurti bendruomeninių paslaugų tinklus, kreipti dėmesį į
žmogaus teises. Visuomenė pradėjo priimti psichikos sveikatos problemų turinčius
žmones į savo tarpą, buvo sudarytos sąlygos kasdien matyti juos darbe, viešose vietose,
kaimynystėje. Šie procesai skatino socialinę integraciją ir stiprino atviros bei tolerantiškos
visuomenės idėją.
Nacizmo klestėjimo laikotarpiu psichikos ligoniai buvo laikomi antrarūšiais
žmonėmis, kankinami bei žudomi koncentracijos stovyklose.
Sovietinėje erdvėje ir perkeltine, ir tiesiogine prasmėmis buvo statomos sienos
tarp psichikos sveikatos problemų turinčių ligonių ir likusios visuomenės: kuriamos uždaro
tipo ligoninės, pensionatai, sudarę sąlygas socialinei atskirčiai bei stigmatizacijai klestėti.
Šiuo metu psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis rūpinasi tarptautinės
organizacijos, tokios kaip Pasaulio sveikatos organizacija, Pasaulio psichiatrų organizacija.
Jų veikla nukreipta prieš psichikos sveikatos problemų turinčių asmenų stigmatizavimą ir
diskriminaciją.

10
 1.1. Psichikos sveikatos samprata

Pagal PSO apibrėžimą, psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas,

kuris leidžia patirti džiaugsmą,ir ištverti skausmą, nusivylimą, ir liūdesį; tai gėrio jausmas,
kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte.
Psichiškai sveikas žmogus – tai vientisa asmenybė, kurios visi psichiniai procesai
suderinti. Jo tikrovės suvokimas neiškreiptas, jis sugeba prisitaikyti prie pakitusių
gyvenimo sąlygų, susidoroti su iškilusiais sunkumais. Žmogaus mąstymas, emocijos,
elgesys adekvatus situacijai, jis geba valdyti neigiamas emocijas, atsparus frustracijai, save
vertina teigiamai, pasitiki savimi, yra atsakingas, savarankiškas. Jam būdingas empatijos
jausmas, yra atidus, pasitikintis, gebantis mylėti, užmegzti ir palaikyti ilgalaikius ryšius su
kitais žmonėmis.
Pasak valstybinio PSC direktorės O. Davidonienės (2007), psichikos sveikata – tai
geros savijautos pojūtis, emocinė ir dvasinė būsena, leidžianti žmogui džiaugtis gyvenimo
pilnatve, išgyventi skausmą ir liūdesį.
A. Gudaitis (2007) teigia, kad asmenys, turintys psichikos sveikatos problemų, yra
daug mažiau pavojingi, nei asmenys, apkvaitę nuo alkoholio ar narkotikų. Baimę keičia
suvokimas, kad tai tokie patys žmonės, kaip ir mes. Jiems taip pat reikia meilės, pagarbos,
dėmesio, įvertinimo, supratimo, pagalbos. Ko gero, mums visiems to kaip tik dažnai ir
pritrūksta.
G. Butkaus (2002) nuomone, nerasime žmogaus, galinčio atlaikyti bet kokio
stiprumo stresą. Kiekvienas turi savo individualios ištvermės ribą, kurią peržengus psichika
,,palūžta“. Tai reiškia, kad psichinė sveikata – dviejų dydžių išvestinė. Išorinės sąlygos
mažiau priklauso ar net nepriklauso nuo subjekto, o vidinius rezervus tiesiogiai veikia
žmogaus gyvenimo kokybė.
Pasaulio banko duomenimis, psichikos sveikatos problema žmonijai turi tapti
prioritetine: daugiau kaip ketvirtį nedarbingų asmenų sudaro psichikos neįgalieji.
Depresijai tenka ketvirtoji vieta, o 2020 m. jai prognozuojama antroji vieta. Savižudybės
užima dešimtą mirties priežasčių vietą.
2007 m. balandžio 3 d. Seime buvo patvirtinta Psichikos sveikatos strategija.
Lietuvoje ji buvo parengta siekiant suskurti tokią psichikos sveikatos priežiūros sistemą,
kuri, vadovaujantis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir vertybėmis, padėtų veiksmingai,
racionaliai stiprinti visuomenės psichikos sveikatą, teikti visapusišką pagalbą asmenims,

11
varginamiems psichikos ir elgesio sutrikimų. Galima išskirti tokius pagrindinius Psichikos
sveikatos strategijos principus:
 žmogaus teisių užtikrinimą;
 modernias, vartotojų poreikius atitinkančias paslaugas;
 biopsichosocialinio modelio plėtros pusiausvyrą;
 nedidelių psichikos sveikatos sutrikimų gydymą nespecializuotose sveikatos
priežiūros įstaigose;
 psichikos sveikatos stiprinimą ir psichikos sutrikimų prevenciją kaip
neatsiejamos ir prioritetinės sveikatos, švietimo bei socialinės apsaugos
strategijų įgyvendinimo dalis.
Psichikos sveikatos strategija yra svarbi tuo, kad pirmą kartą oficialiai įvardijama,
kiek daug sričių apima sąvoka ,,psichikos sveikata“. Strategijoje pateiktas bendro Lietuvos
visuomenės psichikos sveikatos supratimo kontekstas bei jo įvertinimas. Pradėta suvokti,
kad valstybės ekonominė ir socialinė gerovė tiesiogiai priklauso nuo kiekvieno piliečio ir
visos visuomenės psichikos sveikatos.
Viena iš strategijos dalių, tačiau ne pati didžiausia, skiriama psichiatrijai bei
psichiatrijos pagalbos organizavimui psichikos ligomis sergantiems asmenims ir jų
šeimoms. Šioje dalyje aptariami pacientų teisių, saugos, destigmatizacijos procesų
skatinimo, agresijos, saviagresijos, smurto šeimoje, visuomenėje, patyčių mokykloje
klausimai, netolerancijos vienas kitam ir įvairiems šalyje vykstantiems procesams lygis,
priklausomybių (ypač girtavimo) išplitimas visuomenėje. Pažymima, kad Lietuvoje,
siekiant pagerinti visuomenės psichikos sveikatos rodiklius, būtina, kad į procesą būtų
įtraukiamos ne vien sveikatos priežiūros institucijos, bet ir socialinės apsaugos, švietimo,
vidaus reikalų, vaikų teisių apsaugos bei kitos institucijos, žinybos ir nevyriausybinės
organizacijos.
Kad būtume ir liktume psichikos požiūriu sveikais žmonėmis, psichinės sveikatos
labui dar daug ką galėtume nuveikti ir kad rūpinimasis psichikos sveikata yra ne vien
institucijų, bet ir pačių piliečių rūpestis. Suprantama ir tai, kad visai atsikratyti psichikos
ligų yra neįmanoma.
Šiuolaikinė psichikos sveikatos priežiūra remiasi ne vien medicinos pagalbos
sistema, bet pirmiausia prevencine veikla. Žmogus savo sveikatą privalo tausoti ir stiprinti,
o valstybė turi sudaryti tam sąlygas. Išsivysčiusiose Europos šalyse atlikti tyrimai parodė,
kad investicijos į prevencines priemones (profilaktiniai sveikatos patikrinimai, sveikos
gyvensenos propagavimas, švietimas, ugdymas) duoda didžiulį teigiamą sveikatos socialinį
ir ekonominį poveikį.

12
 1.2. Psichinės sveikatos riziką provokuojantys socialiniai veiksniai

Nuo seno žmonės stengėsi suvokti, dėl ko atsiranda ligos. XIX amžiuje, atradus
ligas sukeliančius mikroorganizmus - bakterijas ir virusus, buvo suprasta, kad jie yra
užkrečiamųjų ligų sukėlėjai. Suprasta ir tai, kad bakterijos ar virusai nėra visų ligų
išsivystymo priežastis. Ilgainiui pastebėta, kad atskiros ligos susijusios su tam tikromis
aplinkos sąlygomis, gyvenimo būdu ir kitomis jas išprovokuojančiomis aplinkybėmis.
Sveikata priklauso nuo pradinių biologinių individo savybių ir nuo daugumos
mūsų visuomenės sektorių poveikio, nuo populiacijos kaip visumos, nuo individualios bei
kolektyvinės patirties ir veiksmų. Žmonių pasirinkimą nulemia išoriniai veiksniai, kuriuos
sudaro jų individuali biologinė - genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės - ekonominės
aplinkybės ir gyvenimo sąlygos, taip pat įvairūs politiniai ir kultūriniai atributai bei šių
veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis ir turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui.
G. Dahlgren ir M. Whitehead (2001), parengė visuomenės organizacinių struktūrų
sluoksnių poveikio sveikatai schemą: amžiaus, lyties ir genetinio pagrindo negalima
pakeisti, o kitus veiksnius, tokius, kaip individuali gyvensena, socialinės ir visuomeninės
struktūros, bendroji socialinė-ekonominė, kultūrinė ir aplinkos padėtis (žemės ūkis ir
maisto gamyba, švietimas, darbo aplinka, bedarbystė, vandens kokybė ir sanitarinė būklė,
sveikatos priežiūra, būstas) keisti, reguliuoti galima.
PSO duomenimis, žmogaus psichinė sveikata 49 – 53 proc. priklauso nuo jo
paties, 17 – 20 proc. – nuo aplinkos veiksnių, apie 18 proc. – nuo žmogaus genetinės
konstitucijos ir tik 8 – 10 proc. – nuo kvalifikacijos ir specializuotos medicinos pagalbos.
V. Juškelienė, kalbėdama apie psichinę sveikatą, teigia, kad asmens psichinei
sveikatai turi įtakos paveldimumas, individuali raida, fizinė aplinka, socialiniai,
gyvensenos ir elgsenos veiksniai (Juškelienė, 2007:20).
Paveldimumas ir individuali raida. Žmogus gimdamas paveldi genų fondą,
kuris lemia tam tikrus požymius. Paveldimi požymiai gali pasireikšti nebūtinai kitoje
kartoje, kadangi tikimybė susitikti dviem pakitusiems genams yra nedidelė. Literatūros
šaltinių analizė leidžia daryti išvadą, kad tikimybė susirgti psichikos liga kitam šeimos
nariui ar giminaičiui yra tuo didesnė, kuo artimesnė giminystė bei kuo daugiau šeimoje yra
asmenų, turinčių psichikos sutrikimų. Jei abu tėvai serga šizofrenija, 59,3- 27,2 proc.
tikėtina, kad ja gali susirgti kas antras ar kas trečias vaikas. Tokių ligonių santuoka yra
vengtina. Jeigu serga vienas iš sutuoktinių, tikimybė susirgti jų vaikams nuo 18,9 proc. -

13
10,9 proc. Didesnė tikimybė susirgti – vyresniems vaikams. Jei psichikos liga serga
seneliai, rizika susirgti maža (1,3 – 2,5 proc.), 2 – 3 kartus didesnė, jei serga dėdės ar tetos,
jei broliai ir seserys - žymiai didesnė (15 – 16 proc.) .
Dažnai rašoma apie palankias sąlygas psichinei ligai pasireikšti. Nustatyta, kad
infekcine psichoze greičiau suserga vaikai, kurių nervų sistemą anksčiau pažeidė trauma.
Turi reikšmės ir endogeniniai faktoriai: lytis, amžius, paveldimumas, individualūs
ypatumai.
Pasak A. Kriščiūno (2002), didelę reikšmę paveldimų ligų profilaktikai turi
medicininės - genetinės konsultacijos, kurių metu patikslinama diagnozė, patikrinama
šeimos narių ir giminaičių sveikata, nustatoma rizika susirgti. Įtarus, kad gali gimti
paveldima liga sergantis kūdikis, 13 – 15 nėštumo savaitę tiriami vaisiaus vandenys.
Reikalui esant, nėštumas nutraukiamas.
Elgsenos ir gyvensenos veiksniai. Sveika gyvensena yra geros psichinės
sveikatos bei savijautos prielaida. Neracionali mityba, svaiginamųjų medžiagų vartojimas,
stresas yra įvairių psichinių ligų rizikos veiksniai. Sveikos gyvensenos įpročiai padeda
prailginti darbingą amžių, gerina gyvenimo kokybę, mažina ankstyvųjų ligų bei mirties
riziką.
PSO duomenimis, 50 proc. psichinės sveikatos priklauso nuo gyvensenos, todėl
dokumentuose ypatingai akcentuojamas jaunų žmonių pažeidžiamumas. Pabrėžiama
sveikos mitybos, fizinio aktyvumo įpročių, gebėjimo atsisakyti narkotinių medžiagų
ugdymo svarba. Teigiama, kad lėtinės ligos, psichikos sutrikimai populiacijoje gali būti
veiksmingai įveikti, jei sveikatos priežiūros funkcijos bus atliekamos išvien su mokslo,
švietimo, psichologinių, socialinių tarnybų veikla.
Sveikai gyvensenai turi įtakos biomedicininiai, kultūriniai, profesiniai ir
socialiniai veiksniai: amžius, lytis, šeimos ir bendruomenės papročiai, ir tradicijos,
sveikatos žinios, reklama, ir daugybė kitų. Gyvensena formuojasi vaikystėje ir
paauglystėje, o įpročiai dažniausiai išlieka visam gyvenimui. Suaugusiems sunku pakeisti
įpročius.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Dangutės Mikutienės (2004),
įsitikinimu, daugelį psichikos sveikatos problemų lemia beprotiškas mūsų gyvenimo
tempas ir lietuviams įgimtas bruožas viską vertinti neigiamai. Jos teigimu, nemažai gali
nuveikti ir pats žmogus: šalia protinio darbo privalome rasti vietos fiziniam krūviui, skirti
laiko poilsiui, griežtai laikytis dienos režimo, išsimiegoti. Tėvai prie sveikos gyvensenos
pratinti vaikus privalo nuo mažens, su jais bendrauti, nes susvetimėjimas yra viena

14
priežasčių, dėl kurių žmogus pasineria į priklausomybes. Galima teigti, kad toks žmogaus
pasakymas: ,, kelerius metus neatostogavau“ yra įžanga į psichikos sutrikimus.
V. Juškelienės (2007) požiūriu: ,,Penktadalis asmenų, kuriems būdinga nesveika
gyvensena, rizikos veiksnių turi tris kartus daugiau. Žemo išsilavinimo, bedarbiai, prastai
vertinantys savo sveikatą, žmonės turi ir daugiau rizikos veiksnių. Taigi, sveika gyvensena
turi būti ugdoma kompleksiškai ir negali būti atsieta nuo socialinės prevencijos“.
Socialiniai veiksniai. Šiuolaikinei visuomenei būdingas greitas tempas, keliami
didesni reikalavimai individui. Padidėjusi konkurencija reikalauja gerų bendravimo
įgūdžių, lankstumo, todėl nemažai žmonių susiduria su padidėjusia įtampa darbe ir
asmeniniuose santykiuose. Šiuo metu matomas intensyvus pasaulinės visuomenės
rūpinimasis psichine sveikata, didėjančia psichikos sutrikimų ekonomine ir socialine našta,
požiūriu į psichikos sveikatos problemų turinčius asmenis.
Didžiausią įtaką sveikatai turi socialiniai veiksniai, susiję su profesija,
išsimokslinimu, atliekamu darbu, šeima, kultūra bei socialine ekonomine žmogaus
padėtimi, socialiniais ryšiais visuomenėje.
Anot J. Siegrist (1995), socialinė ekonominė nelygybė šiuolaikinėse visuomenėse
pasireiškia trimis konceptualiais empiriškai tarpusavyje susijusiais skirtumais:
 Profesijos, darbo galimybėmis, padėtimi visuomenėje ir su tuo susijusiu
prestižu;
 Išsilavinimu ir žiniomis;
 Pajamomis ir nuosavybe.
Šalies politinė ir ekonominė situacija bei kultūra turi svarbią reikšmę gyventojų
psichinei sveikatai. Net ir turtingose visuomenėse psichinė sveikata glaudžiai susijusi su
socialiniais ir ekonominiais veiksniais.
Neribotos pajamos lemia skurdo sukeltą blogą sveikatą. Atitinkami pajamų
skirtumai, nepriklausomai nuo socialinės klasės, yra susiję su visų socialinių grupių
sergamumu ir mirtingumu. Jei pajamų skirtumas didelis, sergamumo rizika didėja.
Socialinių klasių sveikatos skirtumai matomi visose amžiaus grupėse. Žemesnėse
socialinėse - ekonominėse grupėse dažniau gimsta neišnešioti, mažo svorio naujagimiai,
vyresniame amžiuje dažnesnės širdies ligos, insultai ir kai kurie vėžiniai susirgimai.
Rizikos veiksniai, tokie kaip natūralaus maitinimo stoka, rūkymas, fizinis neaktyvumas,
nutukimas, hipertenzija, skurdi mityba labiau pasireiškia žemesnėse socialinėse -
ekonominėse grupėse. Pajamų pasiskirstymas svarbus ne tik sveikatai, bet ir socialiniam
teisingumui užtikrinti. Nelygybės kaina – tai kaina, kuri neatneša jokios ekonominės
naudos, bet sudaro ekonomines užtvaras ir mažina sveiką konkurenciją visoje visuomenėje.

15
 Visuomenėse, kuriose akivaizdi pajamų nelygybė, daug daugiau kriminalinių
nusikaltimų, smurto. Nepriteklius sukelia stresą dėl ekonominių sunkumų, mažina žmonių
visuomeninį aktyvumą ir provokuoja psichines ligas. Sumažėjus pajamų nelygybei,
žmonės gali užmegzti socialinius ryšius, kurti ir dalyvauti įvairiose organizacijose, siekti
bendrų tikslų ir veiksmų. Labai svarbus moralinis bendrumo jausmas bei socialinis
tikslingumas. Kai nelygybė didėja, socialinis susiskirstymas taip pat didėja. Visuomenėms,
kurių politikose vyrauja lygybe pagrįsti standartai, dažnai būdingas greitesnis ekonomikos
augimas ir aukštesni sveikatos standartai.
G. Dahlgren (2001) nurodo, kad nedarbas yra rizikos veiksnys psichinių ligų
atsiradimui. Teigiama, kad darbo praradimas yra viena iš didžiausių žmogaus gyvenimo
stresorių, sąlygojantis gyvensenos pokyčius sveikatai neigiama linkme. Bedarbystė,
menkas išsilavinimas bei prastai apmokamas darbas, nepatenkinama šeimos psichologinė
atmosfera lemia prastesnį psichinės sveikatos potencialą ir gyvenimo įgūdžius. Daugelio
pasaulio ir šalies mokslininkų tyrimai įrodo, kad iš žemesnio socialinio sluoksnio kilusių
žmonių sergamumo bei gyvensenos rodikliai yra prastesni. Turtingesnių šeimų vaikai
jaučiasi sveikesni ir laimingesni, pasižymi aukštesne socialine integracija, dažniau
sportuoja, turiningai leidžia laisvalaikį.
Fiziniai ir psichologiniai veiksniai. Fizinė aplinka turi būti skirta gyvenimo
sąlygų gerinimui ir gerovės kėlimui. Žmonių sveikata labai priklauso nuo kokybiško
maisto, vandens, oro, pastogės. Nors fizinės aplinkos poveikis sveikatai jau anksčiau buvo
žinomas, visuomenės supratimas apie aplinkos keliamus pavojus ypač padidėjo
pastaraisiais metais.
Mokslo ir technikos pažanga susijusi su neigiamu poveikiu aplinkai ir žmogaus
sveikatai, sunaudojant daugiau išteklių, didėja aplinkos tarša, atliekų kiekis. Daugėja
aplinkos taršos sukeltų visuomenės sveikatos problemų.
Lietuvoje mažinant aplinkos taršą bei informuojant visuomenę, svarbiausias
vaidmuo tenka Valstybiniam aplinkos sveikatos centrui (toliau - VASC) bei apskričių
visuomenės sveikatos centrams. Specialistai renka ir analizuoja informaciją apie sveikatos
rodiklius, dalyvauja formuojant duomenų bazes ir informacines sistemas, atlieka aplinkos
sveikatinimo epidemiologinę analizę.
Psichikos sveikata yra glaudžiai susijusi su psichologiniais veiksniais. PSO
dokumentuose, apibrėžiančiuose psichikos sveikatos stiprinimo strategijas, laikomasi trijų
pagrindinių koncepcijų:
 Psichikos sveikata yra neatskiriama sveikatos dalis;
 Psichikos sveikata yra daugiau nei psichikos ligų nebuvimas;

16
  Psichikos sveikata yra glaudžiai susijusi su psichologine savijauta ir elgesiu.
Siekiant išvengti psichikos ligų, būtina žinoti jų atsiradimo priežastis, aplinkos
poveikio įtaką, individualų organizmo atsparumą ligai, jos eigą bei baigtį. Psichikos liga
sutrikdo psichikos veiklą, apsunkina žmogaus galimybes prisitaikyti gyvenime, nes trukdo
logiškai mąstyti, kritiškai vertinti savo būklę, poelgius, aplinką.
Visuomenės sveikatos teorijos kūrėjai dažnai remiasi A. Antonovskio (1998)
vidinės darnos teorija. Remiantis ja, kiekvienas žmogus turi bendruosius atsparumo
išteklius, priklausančius nuo vidinės darnos, kurie vieniems leidžia sėkmingai įveikti
gyvenimo sunkumus, susidoroti su stresu ir prisitaikyti prie aplinkos, o kitiems šių išteklių
trūkumas lemia sutrikimus, ir ligas. Rizikos veiksniais laikytini rūkymas, netinkama
mityba, mažas fizinis aktyvumas.
PSO siūlomos psichoemocinės sveikatos stiprinimo strategijos susijusios su
smurto ir kitų kriminogeninio elgesio apraiškų mažinimu, alkoholio, narkotikų vartojimo
mažinimu, pozityvių tarpusavio santykių kūrimui. Šios priemonės padėtų sumažinti
psichikos sutrikimų paplitimą, turėtų reikšmės geresniems šeimos santykiams, geresnei
darbo kokybei, saugesnėms bendruomenėms kurti. Psichoemocinei žmogaus savijautai
didžiulę reikšmę turi ir socialiniai veiksniai. Pripažįstama, kad psichinę sveikatą
palaikantys veiksniai yra: gera socialinė integracija, mėgiamas darbas, darnūs santykiai
šeimoje ir kolektyve, geros mokymosi ir savišvietos galimybės, socialinis saugumas ir
parama.
L. Bulotaitės (2001) duomenimis, nemaža 14 – 18 metų moksleivių dalis
skundžiasi, kad nuolat patiria stresą, slegia mokyklos aplinka. Paaugliai nemoka atsispirti
žalingiems įpročiams, jiems trūksta bendravimo įgūdžių.
PSO ir Pasaulio Bankas prognozuoja, kad iki 2020 m. depresija bus antroji
pagrindinė įvairių ligų priežastis. Jos gydymo išlaidų nepajėgs padengti vien psichikos
ligomis gydyti skiriamos lėšos, nes šio sutrikimo priežastys dažnai yra socialinės kilmės.
PSO siūlomos psichoemocinės sveikatos stiprinimo strategijos susijusios su smurto ir kito
kriminogeninio elgesio apraiškų mažinimu, alkoholio, narkotikų vartojimo mažinimu,
pozityvių tarpusavio santykių kūrimu.
Pedagogus ir artimuosius svarbu išmokyti atpažinti psichologinių problemų
turinčius asmenis, suteikti kompetencijų, mokyti streso valdymo technologijų, išmokyti
aktyviai ieškoti pagalbos, suteikti kuo daugiau informacijos, kokiais šaltiniais naudotis, kur
kreiptis iškilus problemoms.
Lietuvoje, atsižvelgiant į šalies aktualijas, vykdant psichikos ligų sutrikimų
prevenciją, parengta psichikos ligų profilaktikos programa. Įgyvendinamos programos ir

17
projektai, skirti įvairaus amžiaus, socialinių grupių psichikos sveikatai stiprinti, psichikos
sutrikimų turinčių asmenų sveikatai palaikyti, socialinei integracijai, gyvenimo kokybei
gerinti. Nuolatinis gyvensenos pokyčių stebėjimas yra reikšmingas įvairioms gyventojų
grupėms, nustatant sveikatos ugdymo prioritetus ir rengiant tikslines sveikatos ugdymo
programas. Taip ekonomiškiau naudojamos turimos lėšos, padidėja vykdomų priemonių
veiksmingumas.
Psichikos sveikatą pažeidžiančių faktorių įvairovė leidžia daryti išvadą, kad
psichinės sveikatos riziką provokuojančius veiksnius nulemia išoriniai veiksniai, kuriuos
sudaro jų individuali biologinė – genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės –
ekonominės aplinkybės ir gyvenimo sąlygos, taip pat įvairūs politiniai ir kultūriniai dalykai
bei šių veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis ir turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui.

18
1.3. L R teisės aktai, reglamentuojantys PSC socialinių darbuotojų veiklą

Nė vienas žmogus nėra apsaugotas nuo sveikatos sutrikimų kiekvieną dieną

galima tapti nelaimės auka. Visais atvejais žmonės turi teisę į sveikatos priežiūrą, gydymą
ir sveikatai žalingų priežasčių pašalinimą. Kiekviena paslaugas teikianti organizacija turi
atitikti savo organizuojamų paslaugų paskirtį; nesudaryti žmogaus orumą žeminančių
sąlygų, užtikrinti kokybiškas paslaugas neįgaliesiems, skatinti jų gebėjimą rūpintis savimi,
integruojantis visuomenėje.
Lietuvoje apie asmenis, turinčius negalią, viešai prabilta vos prieš dešimtmetį. Per
tą laiką išleisti įstatymai, ginantys ir reglamentuojantys neįgaliųjų ir jų artimųjų teises,
kuriamos socialinės, psichologinės paslaugos. Daug kalbama apie negalios asmenų
integraciją į visuomenę, apie jų sėkmingą socializaciją ir kitus veiksnius, nulemiančius
žmogaus dalyvavimą visuomeniniame gyvenime, ieškoma būdų sudaryti sąlygas, kad jie
jaustųsi saugūs ir pilnaverčiai kasdienėje visuomeninėje veikloje.
Organizuojant socialinę pagalbą klientams, turintiems psichikos sveikatos
problemų, pagrindinis veiklos tikslas - įgyvendinti psichikos sveikatos politiką, vykdyti
visuomenės sveikatos priežiūrą, kuria siekiama mažinti gyventojų sergamumą, gerinti
visuomenės ir individo psichikos sveikatą, mokyti sveikos gyvensenos įgūdžių.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys PSC su klientais, turinčiais psichikos sveikatos
problemų, savo veikloje vadovaujasi LR sveikatos sistemos įstatymu, LR socialinių
paslaugų įstatymu, LR Vyriausybės nutarimais, LR SA ministro bei LR socialinės
apsaugos ir darbo ministro įsakymais, Socialinių paslaugų katalogu, Socialinių darbuotojų
etikos kodeksu ir kitais teisės aktais.
L R sveikatos sistemos 1994 m. liepos 19 d. įstatymas Nr. I - 552 reglamentuoja
Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, sveikatos
stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, asmens ir visuomenės
sveikatos priežiūros organizavimo, valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos)
sveikatos priežiūros užtikrinimo, valdymo, sveikatos rėmimo, sveikatinimo veiklos
sutarčių sudarymo pagrindus, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų
pažeidimus pagrindus, gyventojų, sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas.
LR Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 patvirtinta Lietuvos
sveikatos programa apibūdina sveikatos paslaugų organizavimo situaciją, nurodo tikslus ir
jų įgyvendinimo strategiją. Lietuvos sveikatos programoje buvo numatoma nuo 1997 m.
iki 2010 m. stabilizuoti sergamumą psichikos ligomis. Siekiant pasiekti gerų rezultatų,

19
plėtojant pirminę psichiatrijos pagalbą, savivaldybėse įsteigti PSC, papildomai parengti
specialistai - gydytojai psichiatrai, socialiniai darbuotojai, medicinos psichologai, slaugos
specialistai, sukurta, labai svarbi Lietuvos sveikatos programos priemonė - sergančių
psichikos ligomis reabilitacijos sistema. PSC jos paskirtis ne vien medikamentinis
gydymas, bet ir psichosocialinė reabilitacija.
ASPĮ socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatai (1999
m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 432/77) reglamentuoja, kad socialiniai darbuotojai yra
sveikatos priežiūros įstaigos specialistai. Jų paskirtis - stiprinti į ASPĮ besikreipiančių ir
joje besigydančių klientų prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, teikti socialines
paslaugas, atnaujinti ryšius su bendruomene, padėti integruotis į visuomenę ir skatinti
pilnavertiškesnį kliento socialinį funkcionavimą.
1994 m. Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija priėmė Socialinio darbo
etinių principų deklaraciją , kuria vadovaujantis Lietuvoje sprendžiamos profesinės etikos
problemos.
1998 m. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija remdamasi šia deklaracija,
parengė Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksą. Abiejuose dokumentuose
pabrėžiama socialinių darbuotojų dorovinė atsakomybė klientui, bendravimo su jais
taisyklės, elgesio reikalavimai, nurodymai, ką vykdydami savo profesines priedermes,
socialiniai darbuotojai turi daryti ir ko nedaryti, kokiu pagrindu turi palaikyti santykius su
bendradarbiais, kitais specialistais, darbdaviais. Pabrėžiami tam tikri etiniai orientyrai:
pagarba klientui, jo orumui, apsisprendimo teisė laisvai apsispręsti, santykių su klientu
grindimas nuoširdumu bei dėmesingumu.
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksu siekiama įtvirtinti šias vertybes:
 darbą visuomenės gerovei;
 pagalbą individui bei šeimai, sprendžiant jų problemas;
 socialinio teisingumo siekį.
Nurodoma, kad pagrindinė socialinio darbo idėja – ginti žmogų kaip
individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę į apsisprendimą ir savirealizaciją. Lietuvos
socialinių darbuotojų etikos kodekso paskirtis - įtvirtinti bendrąsias socialinio darbo
nuostatas. Kodeksas vertintinas socialinio darbuotojo elgsenos savireguliacijos požiūriu.
To paties kodekso 2 str. reglamentuojama, kad socialiniai darbuotojai privalo
gerbti klientų orumą, jų teisę į laisvą apsisprendimą. Vadovaudamiesi šiuo principu,
socialiniai darbuotojai:
 pripažįsta klientais visus asmenis, kuriems reikalinga jų pagalba,
nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, tautybės, tikėjimo, politinių

20
 įsitikinimų, odos spalvos, civilinės padėties, seksualinės orientacijos bei
kitų požymių;
 aptarnauja ir gina visus klientus, santykius su jais grįsdami nuoširdumu bei
atsidavimu jiems;
 yra suinteresuoti kompetentingai padėti klientui įveikti jo gyvenimo
sunkumus;
 atskleidžia ir įtvirtina paties kliento galimybes savarankiškai spręsti savo
gyvenimo problemas;
 informuoja klientus apie galimą pagalbos suteikimą;
 teikia klientams išsamią informaciją apie jų teises, galimybes bei su tuo
susijusias pareigas;
 pasitelkia į pagalbą patyrusius specialistus, jei to reikalauja klientų
interesai;
 nutraukia ryšius su klientais, jiems sutikus, kai visos galimybės yra
išnaudotos arba pagalba nebereikalinga;
 neatskleidžia konfidencialios informacijos apie klientus be jų sutikimo
tretiesiems asmenims, išskyrus atvejus, kuriuos numato LR įstatymai.
Darbuotojai ir klientai gali formaliai nuspręsti, kaip jie turimą informaciją pateiks;
antra, siekdami užtikrinti, kad saugoma informacija ir įrašai būtų naudojami tokiu būdu,
kuris neleidžia klientų identifikuoti ir užtikrina informacijos apie juos konfidencialumą,
socialiniai darbuotojai privalo padaryti viską, kas yra įmanoma. Norėdami išlaikyti
konfidencialumą, socialiniai darbuotojai turi elgtis atsakingai: pirma, jie turi būti tikri, kad
klientai žino, kokia informacija yra saugoma ir kokiu būdu dalijamasi informacija, kai
socialinio darbuotojo paprašoma ją pateikti.
Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, įsigaliojusiame
2005 m. liepos 1 d. yra apibrėžti neįgaliųjų socialinės integracijos principai, socialinės
integracijos sistema, jos prielaidos bei sąlygos, neįgaliųjų socialinę integraciją
įgyvendinančios institucijos, neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymas, profesinės
reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių nustatymas ir tenkinimo principai.
Remiantis šio įstatymo nuostatomis, neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą sudaro
medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių
tenkinimas specialiosios pagalbos priemonėmis, neįgaliųjų užimtumo rėmimas, socialinės
paramos teikimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo
fondo išmokų skyrimas ir mokėjimas, ugdymo paslaugų teikimas lygių galimybių
dalyvauti kultūros, sporto ir kitose visuomenės gyvenimo srityse užtikrinimas. Ypatingai

21
didelis dėmesys skiriamas profesinei reabilitacijai – kliento darbingumo, profesinės
kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimui ir ugdymui, socialinio,
psichologinio, reabilitacijos bei kitomis poveikio priemonėmis. Tam tikslui skiriamos
pašalpos, nustatomi specialieji poreikiai.

LR Socialinių paslaugų įstatymas (2006) reglamentuoja socialinių paslaugų

valdymą, skyrimą ir teikimą, socialinės globos įstaigų licencijavimą, finansavimą,
mokėjimą už socialines paslaugas bei ginčų, susijusių su socialinėmis paslaugomis,
nagrinėjimą. Socialinių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas klientui (šeimai) ugdyti ar
stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti
socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Socialinės
paslaugos turi būti prieinamos tiems klientams, kuriems jų reikia. Kiekvienas
bendruomenės narys turi teisę kreiptis dėl paslaugų teikimo ir poreikio paslaugoms
įvertinimo, turi būti teikiamos tokios socialinių paslaugų rūšys, kurios labiausiai atitinka
socialinių paslaugų gavėjo poreikius. Teikiant socialines paslaugas, turi būti užtikrinamas
paslaugų tęstinumas. Socialinės paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi,
aktyvinti savipagalbą, jas privalo gauti įvairios žmonių grupės: psichikos sveikatos
problemų turintys ir senyvo amžiaus asmenys bei jų šeimos; asmenys su negalia ir jų
šeimos, likę be tėvų globos bei socialinės rizikos vaikai ir jų šeimos, socialinės rizikos
šeimos bei vaikus globojančios šeimos, kiti asmenys ir šeimos. To paties įstatymo 25 str.
reglamentuoja, kad socialinių paslaugų teikimas ASPĮ turi tikslą užtikrinti pacientų, vaikų
ir pagyvenusių žmonių, neįgalių asmenų, kitų rizikos grupėms priklausančių asmenų
socialinį saugumą, jų psichikos sveikatos priežiūrą ir psichosocialinę reabilitaciją.
Socialines paslaugas teikia asmens sveikatos priežiūros įstaigų socialiniai darbuotojai.
2006 m. Socialinių paslaugų kataloge įvardijama, kad pagrindinis socialinių
paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas asmeniui, asmenų grupei, šeimai, nesugebantiems
pasirūpinti savimi ir socialiniu gyvenimu, tenkinti svarbiausius gyvybinius poreikius ir
integruotis visuomenėje. Siekiama sumažinti ar išvengti socialinės atskirties, skatinant
aktyvią jų savipagalbą bei stiprinant gebėjimus keistis, tobulėti ir patiems spręsti
iškylančias problemas.
Atlikus teisės aktų reglamentuojančių socialinių darbuotojų veiklą PSC analizę,
galima daryti išvadą, kad jų yra labai mažai. Pagrindinis teisės aktas – PSC vyriausiojo
gydytojo patvirtinti socialinio darbuotojo pareiginiai nuostatai. Neretai sprendimai
priimami remiantis nekonkrečiomis LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymo
nuostatomis.

22
 2. PSC SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ VEIKLOS YPATUMAI,
TEIKIANT SOCIALINES PASLAUGAS PSICHIKOS SVEIKATOS
PROBLEMŲ TURINTIEMS KLIENTAMS

PSO duomenimis, pastaraisiais metais psichikos sveikatos problemų rizikos

veiksnių daugėja. Tai nedarbas, skurdas, migracija, politinis nestabilumas, didėjanti įtampa
tarp etinių ir kitokių grupuočių (ypač didmesčiuose), benamių gausėjimas, įvairių formų
narkomanijos plitimas, vienatvė ir socialinių ryšių praradimas, socialinis – ekonominis
nestabilumas ir netikrumas. Sudėtinga tiksliai įvertinti psichikos sveikatos problemų naštos
dydį, todėl psichikos sveikatos specialistams reikia žinoti ir mokėti teisingai įvertinti
pažeidžiamų asmenų priklausančių tam tikroms socialinėms grupėms, poreikius.
Organizuojant pagalbą psichikos sveikatos problemų turintiems klientams,
medikų vaidmuo buvo ir tebėra suvokiamas kaip išskirtinai individualus, paremtas
asmenine kompetencija ir atsakomybe, tačiau nuo XIX amžiaus žinoma, kad medicinoje
turi būti sprendžiamos ir socialinės problemos.Tradiciškai visuomenėje pagrindinis veiklos
tikslas – įgyvendinti psichikos sveikatos politiką, vykdyti visuomenės sveikatos priežiūrą,
kuria siekiama mažinti gyventojų sergamumą, gerinti visuomenės ir kliento psichikos
sveikatą, mokyti sveikos gyvensenos įgūdžių.
XXI amžiuje, remiantis PSO (2002), pagrindinę visuomenės sveikatos problemą
sudaro susirgimai (psichikos sutrikimai), kurių sukeltoms problemoms spręsti vien
medicininio modelio nepakanka. Socialinių mokslų pasiekimai turi būti integruojami.
Tokia integracija įmanoma tik pradėjus taikyti modernias technologijas, tokias kaip
komandinis darbas.
A. Germanavičiaus (2003) nuomone, siekiant pagerinti teikiamų sveikatos
priežiūros paslaugų kokybę, būtina nuolat tirti klientų poreikius ir jų nuomonę, taikant
standartizuotas tyrimo metodikas bei gautus rezultatus lyginti su paslaugų teikėjų
rezultatais Lietuvoje bei kitose šalyse. PSC paslaugos psichikos sveikatos problemų
turintiems klientams turi būti organizuojamos taip, kad jų vartotojai galėtų būti kuo
savarankiškesni ir dalyvautų visuomenės gyvenime, todėl psichikos sveikatos priežiūros
paslaugos turi būti teikiamos kuo mažiau ribotoje aplinkoje.
Naujo tipo psichikos sveikatos paslaugų standartizavimo dokumente 2004 m.
nurodoma, kad komandinio darbo svarba atsiskleidžia PSC. Kompleksinis kliento būklės
įvertinimas, gydymo ir reabilitacijos plano sudarymas ir vykdymas tampa įmanomi tik
bendradarbiaujant kelių sričių ekspertams. Dirbant komandinį darbą, daug lengviau yra
priimti įvairius sprendimus. Komandinės veiklos nauda ypač išryškėja, kai reikia spręsti
problemas, patenkančias į kitų padalinių kompetenciją arba atlikti specialias funkcijas.

23
Komandinė veikla ne tik užtikrina darbo efektyvumą, bet ir skatina darbuotojų saviraišką,
profesinį bei asmeninį tobulėjimą.
V. Barvydienė ir J. Kasiulis (1998), konstatuoja faktą, kad kiekvienas komandos
narys atlieka konkrečią rolę. Kiekvienas žmogus komandoje yra lygiavertis jos narys.
Komandoje priimant sprendimus, siekiama susitarimo, sprendžia visi komandos nariai.
Daugelis autorių, analizuodami komandinio darbo pranašumus, pabrėžia didesnes
darbuotojų augimo galimybes, galimybę labiau įsitraukti į bendrų organizacijos problemų
sprendimą. Minėti autoriai apibendrindami išskiria tokius komandinio darbo pranašumus:
 didelių užduočių skaidymas į mažesnes,
 kiekvienas atsako ir už save ir už visą grupę,
 komanda turi savo specifinius tikslus ir uždavinius, prie kurių derinama
veikla,
 komandos nariai priklauso vienas nuo kito, jiems reikia vienas kito įgūdžių,
žinių ir patyrimo siekiant bendro tikslo,
 kiekvienas komandos narys supranta, kad dirbdamas kartu pasieks geresnių
rezultatų ir yra įsipareigojęs dirbti komandoje.
Valstybinio PSC direktorės O. Davidonienės (2005) duomenimis, Lietuvoje dirba
daugiau nei 200 gydytojų, maždaug tiek pat psichiatrijos slaugos specialistų, apie 130
socialinių darbuotojų ir daugiau nei 70 psichologų. PSC, kuriuose pirminę psichikos
sveikatos priežiūrą teikia sukomplektuotos specialistų komandos, sparčiai plėtojamos
naujos paslaugos užimtumas, socialinės paslaugos, namuose teikiamos paslaugos,
atstovavimas pacientams, krizių intervencija ir postvencija.
Atsižvelgiant į daugelio autorių atsiliepimus, galima daryti išvadą, kad
komandinis darbas be įvairių specialistų veiklos yra neįsivaizduojamas. Socialiniai
darbuotojai dažniausiai yra daugiasmenės sistemos dalis, todėl savo darbe jie naudojasi
kitų profesionalų pagalba. Dirbant komandinį darbą galima geriau organizuoti pagalbos
teikimo procesą. Pažymėtina, kad pradėjus steigti psichikos sveikatos centrus gyventojai
ėmė noriau kreiptis pagalbos.

24
 2.1. PSC socialinių darbuotojų funkcijos, teikiant socialines paslaugas
psichikos sveikatos problemų turintiems klientams

Socialinis darbas yra labai įvairus. Jį atlikdamas socialinis darbuotojas susipažįsta

su savo klientų socialinėmis problemomis, tampa ,,savu žmogumi“ ribotam šeimų skaičiui
ir suteikia konkrečias paslaugas neįgaliesiems, informuoja juos apie būtiniausių valstybinių
ar komercinių tarnybų veiklą, sprendžia socialines problemas. Dirbant su klientais,
turinčiais psichikos sveikatos problemų, socialiniams darbuotojams kartais tenka rizikuoti
gyvybe.
Dauguma socialinių darbuotojų klientų yra skurdo, nepriteklių, nelaimių
užkluptos šeimos bei asmenys. Patyrusios socialinį diskomfortą, šeimos ir individai
skausmingai reaguoja, todėl socialinio darbuotojo tikslas būti jautriu visų klientų
reikmėms, rasti būdų kaip paskatinti bendradarbiauti kiekvieną socialiai remtiną šeimą ar
individą. Socialinių darbuotojų pareiga padėti spręsti socialines problemas tais atvejais, kai
dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių individas ar žmonių grupės savarankiškai jų
įveikti neįstengia arba siekdamos harmoningesnio gyvenimo susiduria su tam tikrais
sunkumais.
Pasak L. Gvaldaitės ir B. Švedaitės (2004), dirbti socialinį darbą reiškia kasdien ir
nuolat susidurti su nuoga gyvenimiškąja realybe, su nelaime, su nepavykusiu,
neišsipildžiusiu gyvenimu, su visuomenės silpniausiais ir, deja, labiausiai jai
nereikalingais. Socialiniai darbuotojai atlieka tokius veiksmus, kurie nukreipti tikslui
pasiekti priklausomai nuo objekto, kuriuo jis rūpinasi, padėties. Socialinio darbuotojo
darbo objektas, dirbant PSC, - žmogus, kuriam reikia pagalbos, kuris be pašalinių pagalbos
nesugeba išspręsti savo problemų.
Palyginus su kitais PSC specialistais, socialinių darbuotojų funkcijų spektras yra
labai platus apimantis daug funkcijų, kadangi yra susijęs ne tik su pačiu klientu, bet ir su jį
supančia aplinka.
Socialinių darbuotojų funkcijų įvardijimas ir kvalifikavimas labai įvairus: nuo
labai bendrų kompleksinių funkcijų grupių iki smulkaus konkrečios veiklos detalizavimo.
Remiantis LR SAM ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. spalio 6 d.
įsakymu Nr.432/77 ,,Dėl sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos
sveikatos priežiūros įstaigose nuostatų‘‘ socialiniai darbuotojai, atlikdami savo pareigas,
vykdo šias funkcijas:
1. Įvertina kliento socialinę situaciją:

25
  surenka ir kaupia informaciją apie kliento socialines problemas ir aplinką;
 tarpininkauja tarp sveikatos priežiūros personalo ir kliento;
 sudaro individualų socialinės pagalbos klientui planą;
 numato socialinės pagalbos klientui konkrečias priemones ir būdus.
2. Teikia informaciją ir konsultuoja klientą:
 apie įstatymus dėl socialinių garantijų ir lengvatų;
 apie jo teises ir galimybes konkrečiu atveju;
 kaip elgtis esant problemų, konfliktų, iškilusių dėl kliento sveikatos būklės
pakitimų;
 apie klientui reikalingas pagalbos įstaigas ir padeda jas pasirinkti.
3. Padeda tvarkyti globos, rūpybos, paslaugų namuose, pensijų gavimo
dokumentus;
4. Informuoja ir konsultuoja kliento artimuosius apie pagalbos poreikį ir
priemones;
5. Organizuoja ir dirba su klientų savipagalbos grupėmis;
6. Bendradarbiauja ir koordinuoja savo veiklą su kitomis institucijomis:
 gali atstovauti ir ginti kliento teises ir teisėtus interesus įvairiose
institucijose bei organizuoti juridinę pagalbą;
 koordinuoja santykius su šeima, darboviete ir padeda spręsti iškilusius
konfliktus;
 rengia kliento perkėlimo į globos įstaigą dokumentus;
 raštu praneša savivaldybės globos ir rūpybos skyriui apie klientui
reikalingas socialines paslaugas;
 sprendžiant kliento socialines problemas, bendradarbiauja su gydytojais,
slaugos specialistais;
 konsultuojasi su kitų institucijų socialiniais darbuotojais.
7. Į pagalbos procesą įtraukia kliento šeimą ir artimuosius;
8. Kontroliuoja ir rekomenduoja socialinių paslaugų tęstinumą;
9. Tobulina savo veiklą:
 domisi socialinio darbo sveikatos apsaugos sistemoje patirtimi ir
pasiekimais, taiko pažangią patirtį;
 vertina savo pagalbos efektyvumą konkrečiam klientui ir siūlo darbo
gerinimo priemones;
 rengia socialinės veiklos ataskaitas ir pranešimus.

26
 10. Raštu fiksuoja socialinių paslaugų teikimo eigą tam tikslui skirtame žurnale.
11. Socialiniai darbuotojai savo veikloje privalo laikytis gautos informacijos apie
klientą konfidencialumo.
12. Už pareiginių funkcijų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat už padarytą
žalą socialiniai darbuotojai atsako LR įstatymų nustatyta tvarka.
PSC socialiniai darbuotojai atlieka funkcijas, kurias anksčiau vykdydavo švietimo,
sveikatos, socialinės apsaugos institucijos ir visuomeninės organizacijos.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su klientais, turinčiais psichikos sveikatos problemų
siekia šių tikslų:
1. padėti klientams padidinti kompetenciją ir gebėjimą spręsti problemas;
2. padėti klientams, kad jiems būtų prieinami reikiami ištekliai;
3. palengvinti klientų santykius jų aplinkoje;
5. daryti įtaką organizacijų ir institucijų tarpusavio sąveikai;
6. lemti socialinę ir aplinkos politiką.
D. Vitkauskaitė (2001) teigia, kad humanistinės pasaulėžiūros socialinis
darbuotojas profesionalas turėtų laikytis kai kurių nuostatų:
 socialinės pagalbos objektas yra asmenybė – unikali vientisa sistema, kuri
suvokiama ne kaip išankstinė susiformavusi duotybė, bet kaip nuolat
kintanti atvira sistema;
 kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl individualių atvejų analizė tokia pat
svarbi, kaip ir statistiniai apibendrinimai;
 žmogus kuria visuomenę ir visuomenė kuria jį, t.y. jis kartu yra ir objektas,
ir subjektas, laisvas ir ribotas, priimantis visuomenės socialines normas ir
aktyviai individualiai besivystantis;
 kiekvienas turi prigimtinių potencinių galimybių vystimuisi, savirealizacijai
ateityje, kuri mažai priklausoma nuo asmenybės praeities;
 žmogus yra besąlygiškai vertingas, todėl gerbtinas ir vertintinas toks, koks
yra;
 kiekvienas asmuo turi teisę rinktis savo vertybes, tikslus, savarankiškai
spręsti ir būti atsakingas už sprendimus.
Anot Johnson C. Louise (2001), socialinis darbuotojas yra pagalbininkas, savo
jėgas ir sugebėjimus skiriantis kitiems žmonėms, padedantis jiems patenkinti savo
poreikius ir išspręsti problemas tinkamiausiu būdu. Socialinis darbuotojas privalo ugdyti
bendravimo įgūdžius, kurių reikia produktyviai sąveikai su klientais turinčiais psichikos

27
sveikatos problemų. Socialinis darbuotojas yra profesionalas – tai pagelbstintis asmuo,
besinaudojantis socialinio darbo žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais.
Pagal R.Tidikį (2002), socialiniams darbuotojams privalomi pagrindiniai
doroviniai principai:
1. žmoniškumo principas;
2. meilės ir atjautos principas;
3. altruizmo principas;
4. lygiateisiškumo principas;
5. tolerancijos principas;
6. pagarbos principas.
Taktiškumas, sugebėjimas klausytis ir nukreipti kliento minčių tėkmę reikiama
vaga – šie ir kiti bruožai visada turi vyrauti socialinių darbuotojų darbe dirbant su
psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais. Dažnai socialiniai darbuotojai visai
teisėtai vadinami sielos gydytojais ir psichologais. Nė viena profesija neturi tiek daug
sąlyčio taškų su žmogaus likimais, kaip socialinė.
I. Palidauskaitės (2001) nuomone, socialiniams darbuotojams taip pat labai
svarbios šios asmeninės savybės:
 Optimizmas. Tai yra tikėjimas, kad bet kokioje situacijoje ne tik galima, bet
ir reikia bandyti rasti geriausią ir palankiausią visiems sprendimą.
 Drąsa. Socialiniai darbuotojai turi būti pasiryžę imtis atsakomybės ir spręsti
kylančias problemas, nuo kurių gali priklausyti ne vieno kliento gyvenimas
ar net likimas.
 Teisingumas. Labai svarbu, kad socialinių darbuotojų priimami sprendimai
būtų teisingi, kad pagrindinė vertybė priimant sprendimą ar ruošiantis
veikti būtų teisinga.
Johnson C. Louise knygoje ,,Socialinio darbo praktika“ (2001) socialiniai
darbuotojai apibūdinami taip:
1. turi pozityvų požiūrį į kitus žmones ir jų elgesį;
2. nesavanaudiškai rūpinasi kitais ir jų gerove;
3. yra atviras, šiltas, pasitikintis, draugiškas ir sąžiningas;
4. dirba ne dėl žmonių, kuriems reikia padėti, bet su jais;
5. atsiliepia į žmogaus jauseną, o ne pasikliauja kokio nors metodo panaudojimu;
6. yra subrendęs, moka priimti sprendimus, kitiems padėdamas yra pasirengęs
rizikuoti;

28
 7. žmogaus gyvenimo situacijas vertina realiai, atsižvelgia į pokyčius ir laiką,
kurio reikia, kad įvyktų pokytis;
8. gali pamiršti savo poreikius vardan kitų;
9. nėra impulsyvus;
10. yra empatiškas.
Atsižvelgdami į įvairių autorių nuomonę ir patirtį, galime daryti išvadą, kad
socialiniams darbuotojams dirbantiems su psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais
labai svarbu yra laikytis socialinio darbo vertybių ir principų, kurie padeda formuoti
pozityvų požiūrį į psichikos sveikatos problemų turintį klientą. Norint būti geru socialiniu
darbuotoju ir padėti psichikos sveikatos problemų turintiems klientams, būtina turėti tam
tikras profesines savybes, gebėjimus, specifines žinias, reikiamą kvalifikaciją, domėtis
pasiekimais socialinio darbo sveikatos apsaugos sistemoje, padedančiais pažinti psichikos
sveikatos problemų turintį klientą iš biologinės, psichologinės ir socialinės pusės.

29
 2.2. Socialinio darbo metodų taikymo galimybės, teikiant socialines
paslaugas psichikos sveikatos problemų turintiems klientams

Socialinio darbo metodus lemia socialinio darbuotojo profesijos ir jos klientų

specifika. Socialiniai darbuotojai privalo iš naujo analizuoti situaciją, kalbėdami su klientu,
nustatyti jo problemas ir jas apibrėžti, išskirti savo veiklos sritį, užduotis, ir pradėti
tikslingai veikti, neišvengiamai vadovautis metodinėmis žiniomis – atvejo analizės,
interpretacijos, komunikacijos ir kt.
Anot D. Vitkauskaitės (2001), siekiant padėti žmogui, reikia visapusiškai
išanalizuoti situaciją, nes būtent problemų pobūdis nulemia metodo rinkimąsi.
L. Gvaldaitė ir B. Švedaitė (2004), knygoje „Socialinio darbo metodai“ teigia,
kad, praktinio darbo metodai yra bet kurios praktinio pobūdžio profesijos pagrindas.
Metodais pagrindžiamas, įrodomas profesijos gebėjimas spręsti jai patikėtus uždavinius,
galiausiai – metodų patikimumas, populiarumas lemia profesijos prestižą visuomenėje.
Socialinio darbo spektras labai platus, o kiekvienas pagalbos atvejis visiškai individualus,
savitas. Autorės išskiria tokius klasikinius socialinio darbo metodus:
 Darbas su individu;

 Darbas su šeima;

 Darbas su grupe;
 Darbas bendruomenėje.
Iš socialinio darbo metodų tikimasi. patikimų, sistemingų ir, žinoma, veiksmingų
veiklos būdų. Šis noras yra pateisinamas, nes socialinių darbuotojų profesinė kasdienybė iš
tiesų sudėtinga ir jau vien todėl verta pagarbos, tad suprantamas profesionalų noras turėti
veiksmingus būdus, nes tai suteiktų jiems pasitikėjimo jų profesinėje veikloje.
Anot M. Išoraitės (2007): ,,Socialiniai darbuotojai visų pirma yra žmonės, turintys
tam tikrą gyvenimo patirtį, būdą ir vertybes. Teikdami pagalbą, socialiniai darbuotojai
naudoja žinias, kurios jiems padeda suprasti į įvairias situacijas patekusius žmones. Tai
žinios apie pagalbos metodus ir jų taikymo būdus, patirtis, įgyta analizuojant situacijas,
kurių metu pagalbą suteikė kiti žmonės“.

30
 2.2.1. Darbas su individu

Individualus socialinis darbas PSC – tai profesionalių socialinių darbuotojų

kryptis, vertybių sistema ir praktikos tipas, naudojamas sprendžiant psichines, socialines,
tarpusavio santykių problemas, palaikant betarpišką tarpusavio kontaktą su klientu,
turinčiu psichikos sveikatos problemų. Daugelis socialinių darbuotojų šį metodą supranta
kaip klinikinį socialinį darbą. Dirbdamas individualiai, socialinis darbuotojas susipažįsta su
konkrečiu žmogumi, turinčiu psichikos sveikatos problemų, klientui būdinga padėtimi,
identifikuoja kliūtis, numato individualią pagalbos eigą. Su žmonėmis reikia elgtis
humaniškai ir teisingai.
Socialinis darbuotojas turi užmegzti tvirtą, draugišką, abipusiu pasitikėjimu grįstą
santykį su klientu. Šis santykis yra intervencijos pagrindas – be jo neįmanomas joks
teigiamas pokytis ( Gvaldaitė, L; Švedaitė, B., 2005).
Socialiniams darbuotojams ypatingai svarbu suvokti, kaip bendrauti su klientais,
kuriems padedama. Kartais socialiniams darbuotojams pakanka trumpo kontakto su klientu
- per kelias minutes suteikiama reikalinga informacija, o kai kuriems klientams reikalinga
nuolatinė pagalba, bendraujama keletą metų.
Anot P. Šedienės (2001), žmogui reikalinga pagalba gerinant gyvenimo kokybę,
vystant socialinį aktyvumą bei savarankiškumą, atstatant ir tobulinant socialinius įgūdžius,
tuo pačiu sumažinant psichologinių krizių galimybę. Pagelbėdami psichikos sveikatos
problemų turintiems klientams, socialiniai darbuotojai savo veikloje atlieka tam tikrus
profesionalius vaidmenis:

31
 Viešas
oratorius
Mokytojas
Mobilizuotoj
as

Konsultantas Vertintojas

Socialinis
darbuotojas
Advokatas Tarpininkas

Kliento
Derybininkas identifikuotoj
as

Grupės
Koordinatori vadovas
us

1 pav. Socialinio darbuotojo vaidmenys

V. O. Okonišnikova, N. Rumianceva (2007), išskyrė tokius socialinio darbuotojo
vaidmenis:
 Kliento identifikuotojas – socialinis darbuotojas, kuris aptinka žmones ar
asmenų grupes, atsidurusius krizinėse situacijose, apibrėžia jų aplinkos
sąlygas, nulėmusias problemas.
 Tarpininkas – socialinis darbuotoja atsiduria tarp dviejų žmonių,tarp
asmens ir grupės tam, kad padėtų žmonėms išspręsti prieštaravimus ir
produktyviai dirbti kartu.
 Vertintojas – socialinis darbuotojas, kuris surenka informaciją, įvertina
žmonių, grupių, bendruomenių problemas; padeda priimti teisingus
sprendimus.
 Mobilizuotojas – socialinis darbuotojas, kuris priverčia veikti, įkvepia,
organizuoja jau egzistuojančių arba naujų žmonių grupių veiksmus,
siekdamas išspręsti tam tikras problemas. Mobilizacija gali vykti ir
individualiu lygmeniu.

32
  Mokytojas – socialinis darbuotojas, kuris perduoda informaciją bei žinias ir
padeda žmonėms tobulinti savo gebėjimus, stengiasi pakeisti stereotipinius
įgūdžius, elgseną ir požiūrius į žmones ar žmonių grupes.
 Konsultantas – socialinis darbuotojas, kuris dirba su kitais darbuotojais
arba agentais ir padeda jiems patobulinti gebėjimus spręsti klientų
problemas.
PSC socialiniai darbuotojai dažniausiai susiduria su šiomis klientų problemomis:
 sunki materialinė padėtis (mažos pajamos, dideli komunaliniai mokesčiai,
brangus vaikų išlaikymas ir išmokslinimas);
 gyvenamosios vietos neturėjimas;
 asmens dokumentų praradimas;
 finansiniai ir materialiniai sunkumai;
 užimtumo stoka (nedarbas, kultūrinio gyvenimo merdėjimas, ypač kaime);
 komplikuoti santykiai šeimoje (serganysis lieka nesuprastas artimųjų,
nesulaukia vaikų pagalbos);
 vienišumas (susirgus palieka sutuoktinis, ignoruoja aplinkiniai);
 nebesusidoroja su kasdieniais namų rūpesčiais (dėl ligos eigos neįveikiami
tampa paprasčiausi darbai);
 alkoholizmas (geria dėl nemigos, įtampos, nerimo, siekia numalšinti
stresą);
 prarasti socialiniai ryšiai su šeima ir artimaisiais;
 socialinė atskirtis – vienatvė, bedarbystė, prarasti socialiniai įgūdžiai
(Rokiškio ligoninės audito medžiaga, 2005).
Psichikos sveikatos problemų turintys klientai yra skirtingi, todėl į savo ligą
reaguoja įvairiai. Kai kurie parodo savo jausmus, kiti užsisklendžia savyje, pasineria į savo
mintis. Atsiriboja dėl savo ligos nuo kitų žmonių, tampa vangūs, nesugeba pasirūpinti
savimi. Sergantieji psichikos liga, patiria aplinką kitaip nei sveikieji. Nėra lengva bendrauti
su žmogumi, kuris visą laiką blogos nuotaikos, kuriam niekas neteikia malonumo, kuris
visada pavargęs ir nuolat skundžiasi.
C. Steman (1999) nuomone, auksinė bendravimo su klientais turinčiais psichikos
sveikatos problemų taisyklė yra padėti jiems rasti savo sprendimus. Geriau yra būti šalia,
nieko nepatariant nei siūlyti netinkamus sprendimus. Išklausymas, pokalbiai, supratimas,
priėmimas, tvarkingas dienos režimas ir paskatinimas yra daug naudingesnis, nei
papildoma ,,linksmumo dozė“.

33
 Dirbant PSC su klientais rekomenduojama užmegzti gerus tarpusavio santykius.
Bendraujant su klientais būtina palaipsniui nustatyti pasitikėjimu pagrįstus santykius.
Būtina išsiaiškinti, kokie yra kliento poreikiai, siekiai ir nuspręsti, kaip socialiniai
darbuotojai gali konkrečius siekius patenkinti. Juo geriau jie vienas kitą supras, tuo geriau
socialiniai darbuotojai pajėgs padėti klientui. Profesionaliems socialiniams darbuotojams
bendravimas yra pagrindinis jų darbo įrankis, lemiantis suteikiamos paslaugos ir paramos
kokybę bei rezultatus.
O. V .Okonišnikova, N. Rumianceva (2007) teigia, kad kiekvienas žmogus
reikalauja individualių, tik jam tinkamų paramos būdų. Vieną klientą, turintį psichikos
sveikatos problemų, užteks tik užjausti. Kitam klientui reikės atpasakoti tai, kas jam
pačiam atsitiko, nes jis nesugeba suformuluoti problemos.
D. Vitkauskaitės (2001) nuomone, socialiniai darbuotojai, vertindami kliento
problemą, turėtų atsižvelgti į asmenybės, problemos ir situacijos sąryšį, kliento ypatingumą
ir unikalumą kaip jo pasirinkto gyvenimo stiliaus apraišką, nes žmogus yra pats atsakingas
už savo gyvenimo tėkmę ir tvarką, o gyvenimas be problemų ir sunkumų neegzistuoja.
Klientai, turintys psichikos sveikatos problemų, blogiau jaučiasi ir dirba, yra
vangesni, dirglesni, dažniau pykstasi su namiškiais, turi daugiau finansinių sunkumų,
dažniau laiką praleidžia lovoje. Nelengva psichinės sveikatos problemų turinčiam klientui
užmegzti naujus ryšius su kitais sergančiaisiais ar sveikais. Socialinis darbuotojas atlieka
,,tilto į visuomenę“ vaidmenį. Psichikos sveikatos problemų turintys klientai skatinami
socialinių darbuotojų rinktis, tartis, turėti savo nuomonę ir išreikšti ją priimant sprendimus,
išsakyti savo nuomonę apie savo aplinką, problemas, norus, jausmus. Atviras tarimasis
numato nuoširdų bei pagarbų kliento problemų sprendimą bei jo norų ir poreikių paisymą.
Į klientą žiūrima kaip į lygiavertį individą. Pagrindiniu dalyku visada lieka kliento
apsisprendimas, kuo ir kaip jis norėtų užsiimti. Klientai turi savo keistenybių ir apribojimų,
o C. Steman (1999), nuomone: ,,kita vertus, jų turi ir darbuotojai“.
Vienam klientui reikia daug pagalbos, kitas, socialinio darbuotojo padedamas gali
pasiekti tokį lygį, jog sugebės gyventi beveik nepriklausomai. Pagrindinis darbo principas
– asmuo, su kuriuo dirbama. Dažnai klientai, kurie kreipiasi į socialinį darbuotoją,
nesupranta, kad yra visaverčiai nariai ir patys gali rinktis, kas jiems geriausia, kad jiems
leidžiama dalyvauti diskusijose, sprendžiant jų problemas.
Anot A.Kriščiūno (2002), klientai, turintys psichikos sveikatos problemų, ne
visada privalo sugebėti viską padaryti savarankiškai. Gali patys paprašyti pagalbos ir
stengtis kuo daugiau atsakyti už savo veiksmus. Jiems reikalinga kitų parama. Nors ir
padedant kitiems, jie jaučiasi vertingi ir pilnateisiai visuomenės naria.

34
 Remiantis asmenine patirtimi, galima daryti išvadą, kad betarpiškai ir draugiškai
bendraudami su socialiniais darbuotojais, klientai, turintys psichikos sveikatos problemų,
gali atsiverti, pradėti refleksuoti save patį – t.y: yra skatinami išsakyti savo nuomonę apie
savo aplinką, savo problemas, norus, jausmus. Pagrindiniu dalyku visada lieka kliento
apsisprendimas, kuo jis norėtų užsiimti.
L. Gvaldaitės ir B. Švedaitės (2005) nuomone, bendravimas ir bendradarbiavimas
su klientais, turinčiais psichikos sutrikimų, gali būti ir labai sudėtingas, ypač ligos
paūmėjimo metu.
A. Kriščiūnas (2002) teigia, kad didžiausią įtaką žmogaus gyvenimo kokybei turi
ilgalaikiai ir sunkūs psichikos sutrikimai. Psichikos sutrikimai ir ligos pasitaiko labai
dažnai. Sergant šiomis ligomis pakinta psichiniai procesai: atmintis, mąstymas, suvokimas,
intelektas, valia, emocijos, potraukiai. Klientų elgesys ir nuotaika gali keistis, priklausomai
nuo daugelio priežasčių: psichinio susirgimo, alkoholizmo, narkomanijos, protinės
negalios ar asmenybės vystymosi sutrikimų. Socialiniai darbuotojai su sergančiu klientu
turi būti itin empatiški ir jautrūs, taip pat budrūs, kad esant realiai grėsmei, apsaugotų save
ir klientą. Klientai, kankinami psichozės, gali būti agresyvūs, linkę pulti. Tai suprantama,
nes jų pasaulis yra gąsdinanti.
Docento med.m.dr. A. Germanavičiaus (2007) nuomone, asmuo, sergąs sunkia
psichikos liga, priverstinai gali būti hospitalizuojamas, tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis
savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei, aplinkinių sveikatai
gyvybei.
Psichiatrijos istorijos apžvalga atskleidžia, kad psichikos sveikatos problemų
turintiems klientams, prasidėjus ligai kartais sutrinka gebėjimas logiškai ir rišliai mąstyti,
atsiranda emocinis susitingimas, visiška apatija, sutrinka bendravimas, atrodo, jis nejaučia
skirtumo tarp džiaugsmo, pykčio, liūdesio ir kitų emocijų, tampa pasyvus ir dažnai
užsisvajoja. Žmogus pradeda keistai elgtis; gali viską, kas, yra sakoma ir daroma, priimti
taip, tarsi tai liečia jį. Tai gali pasireikšti, pvz., kaltės dėl visko jausmu: jei pasakysite, kad
jums nepatinka lietus, žmogus gali pagalvoti, kad jis yra lietaus priežastis ir yra kaltas, kad
tai jums nepatinka.
Socialinių darbuotojų darbo rezultatai, dirbant su psichikos sveikatos problemų
turinčiais klientais, dažnai būna nematomi, juos sunku išmatuoti, tačiau tai labai svarbus
darbas žmogui ir visuomenei.
Atlikus literatūros šaltinių analizę ir remiantis asmenine patirtimi, galima daryti
išvadą, kad psichikos sveikatos problemų turintiems klientams dėl psichikos ligos kyla
daugybė socialinių, psichologinių problemų, kurių vieni neįstengia išspręsti, o negalėdami

35
jų išspręsti jaučiasi bejėgiai, juos apima neviltis. Socialinių darbuotojų padedami, keisdami
savęs vertinimą, klientai gali atstatyti prarastus socialinius ryšius, įgūdžius.

36
 2.2.2. Darbas su šeima

Kai mes tampame pasirengę iššūkiams, krizėms ir vargams, tik tuomet mes iki
galo atsiveriame patyrimui ir realybei. Kaip nebūtų keista, būtent tuomet, nepaisant visų
stresų, nerimo ir rūpesčių, staiga atsiveria gyvenimo pilnatvė ir mes kaip niekad aiškiai
pajuntame, kad gyventi yra verta…“ (Emmy van Deurzen, 2002).
Pasak J. Tamulevičiūtės (1997), darbas su šeima – tai socialinio darbuotojo
veikla su šeimos nariais.
L. C Johnson (2001) teigia, kad šeima yra sistema, labiausiai daranti įtaką
individo funkcionavimui, tai pirmutinė sistema, atsakinga už individo poreikių
patenkinimą. Socialinių problemų sprendimo atveju dažniausiai nieko neduoda darbas su
vienu asmeniu, neįtraukiant jo artimiausios socialinės aplinkos – ypač šeimos. Socialinės
aplinkos lūkesčiai, komunikaciniai modeliai dažnai ir yra pavienio asmens problemų
priežastis, todėl, kintant socialinei aplinkai, kinta pats asmuo.
C. Steman (1999), nuomone, pavieniams asmenims be galo sunku paveikti savo
aplinką (pvz., šeimą), nes pastaroji stipresnė, nuo jos asmuo priklausomas.Klientai, turintys
psichikos sveikatos problemų, išgyvena ne tik dėl ligos, bet ir dėl pašlijusių santykių
šeimoje, dažnai liga išskiria ir sutuoktinius. Todėl socialinė, psichologinė parama,
savitarpio pagalbos grupės tiesiog būtinos.
Užklupus psichinei ligai, klientas ar jo šeimos nariai, priklausantys įvairiems
socialiniams sluoksniams, dažnai nesikreipia į psichikos sveikatos centrą dėl socialinės
stigmos, kuri skatina žmogų izoliuotis bei kentėti. Praktinė patirtis liudija, kad taip nėra,
tačiau visuomenėje yra gausu klaidingų įsitikinimų, kurie artimuosius sulaiko nuo
pagalbos ieškojimo, nes, jų manymu, psichikos ligos užtraukia gėdą visai šeimai arba
psichikos liga yra bausmė už netinkamą elgesį, gyvenimo būdą ar auklėjimą, o pagalba
sergančiam yra neįmanoma. Manoma, kad psichikos ligos nepagydomos.
Anot A. Pranckevičienės (2008), dažnai artimieji nesikreipia ir dėl to, kad
paprasčiausiai nežino apie socialinės pagalbos sau galimybes arba yra per daug susirūpinę,
kaip padėti sergančiajam, užmiršdami save.
Atsiradus psichikos sveikatos problemų artimam žmogui, tarsi griūva visas
pasaulis, suyra visi šeimos planai, žųsta visos viltys. Ši reakcija sunki pačiam klientui.
Artimiesiems tenka perkainoti visas vertybes, surasti žodžius, mintis, adekvačią,
padrąsinančią idėją, reiškiančią, kad reikės išmokti gyventi kitaip, bet ne mažiau rūpintis
susirgusiu asmeniu, išmokti nusileisti, džiaugtis kiekviena, net ir mažiausia, pergale.
Sunkiausia, kaip pabrėžia klientų artimieji, ligos pradžioje. Sunkumus sąlygoja

37
psichiatrinės diagnozės baimė, nenoras atsidurti psichikos sveikatos centro įskaitoje,
informacijos apie jiems teikiamas socialines ir asmens sveikatos priežiūros paslaugas
neturėjimas. Nors šeimos nariai geriausiai pažįsta klientą, tačiau jiems trūksta elementarių
žinių apie ligą – jos diagnozę, simptomus, gydymo būdus, ligos priežastis bei prognozes.
Jie stokoja žinių apie psichikos sveikatos išteklius ir globos vadybos strategiją. Dažnai
tėvai ir motinos, kurių nemaža dalis yra vyresnio amžiaus, turi ribotas finansines
galimybes, bet dažniausiai rūpinasi sergančiu giminaičiu, todėl mažiau laiko pajėgūs skirti
asmeniniams poreikiams. Jie privalo susitaikyti su jiems tenkančiu globėjo vaidmeniu ir
juos pačius lydinčiu nerimu. Neretai artimieji pajaučia socialinį susvetimėjimą ir stigmą, o
ligos simptomai didina įtampą ir išsiskyrimo tikimybę. Atsiranda nepakeliama finansinė
našta – dirbantis globėjas turi laikinai ar visam laikui atsisakyti darbo ir globoti sergantįjį.
Pasitaiko šeimos narių, kurie nuoširdžiai rūpinasi ir globoja psichikos sveikatos
problemų turinčius klientus, tačiau stengiasi riboti jų dalyvavimą visuomeniniame
gyvenime, nepasiteirauja klientų nuomonės. Per didelė globa tikrai ne visada yra geriausias
kliento globos būdas.
Problemas sunku išspręsti, kai šeima nenori keistis, kada mėgina pasikeisti tik
vienas ar keli šeimos nariai. Socialiniams darbuotojams svarbu suprasti šeimą kaip sistemą,
tačiau jie neprivalo jaustis tos šeimos nariais. Jie tik pagalbininkai, kurie iš šalies geriau
mato padėtį ir stengiasi padėti; nustato šeimos sistemos motyvaciją, galią ir galimybes
pasiekti reikiamą pokytį, įtraukia šeimos sistemą į pagalbos procesą. Šeimos problemos
priklauso visai šeimai, o ne atskiram šeimos nariui. Ir už esančią problemą atsakingi visi
šeimos nariai. Socialiniai darbuotojai turi paaiškinti, kad dažnai, jeigu nenorima pripažinti
ar pamatyti problemos, kaltinami kiti, tačiau būtina pradėti problemą spręsti, klausiant
savęs: „Ką aš darau ne taip? Kodėl aš nesutariu su vienais žmonėmis, bet man sekasi
bendrauti su kitais?“. Socialiniai darbuotojai turi leisti pasisakyti kiekvienam šeimos
nariui, išklausyti jų norus, galimybes, pastebėti jų silpnybes ir stiprybes. Kiekvienas
šeimos narys turi pajusti, jog įgyvendinamas planas yra saugus ir patikimas.
Pasak Johnson C. Louise (2001), socialiniai darbuotojai turi parodyti, jog visa
šeima gali dirbti kartu ir bendrauti. Socialiniai darbuotojai prisiima mokytojo vaidmenis,
kai šeimos nariams trūksta tokių socialinių įgūdžių:
 bendravimo;
 problemos sprendimo;
 konflikto sprendimo;
 stiprinimo. Tokiu būdu šeima tampa klientu. Norint suprasti šeimą, svarbu
turėti šeimos socialinę istoriją. Šeimos schemą sudaro keturios dalys:

38
  reikiama informacija;
 šeimos aprašymas (struktūra, funkcionavimas, raidos istorija) – tarp
darbuotojo ir šeimos narių užmezgami santykiai;
 šeimos poreikių ir problemų nustatymas (akcentuojama, jog problemos
priklauso visai šeimai, šeima negali kaltinti vieno nario, sunkumus gali
pašalinti išsiaiškinus situaciją. Svarbu suprasti, jog darbuotojas nori padėti
šeimai spręsti problemas);
 šeimos stiprybės ir trūkumai (reikia surinkti kuo smulkesnę ir išsamesnę
informaciją iš šeimos, norint jai efektyviai padėti).
Anot L.C. Johnson (2001), svarbu šeimos stiprybės ir trūkumai. Reikia surinkti
kuo smulkesnę ir išsamesnę informaciją iš šeimos, norint jai efektyviai padėti.
Socialinio darbuotojo uždavinys – padėti sergančiojo kliento šeimai išsiaiškinti
problemą, priimti bendrą sprendimą, priimti darbo tikslus, užduotis, strategijas, vaidmenis.
Socialinis darbuotojas tuo pačiu ugdo šeimą tokiems socialiniams įgūdžiams: bendravimui,
problemos atradimui, jos sprendimo būdų, konflikto sprendimo, stiprinimo, pažinimo
performavimo ir pan. Labai svarbu bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju, nes jie gali
suteikti:
 Informacijos apie galimą finansinę paramą, socialines paslaugas,
nevyriausybines organizacijas;
 Socialinė pagalba turėtų būti nukreipta ne tik į tiesiogiai su liga susijusias
problemas, įtraukiama ir mokykla, bendruomenė;
 Informacija apie institucinės globos galimybes, dokumentų tvarkymas, jei
sergančio asmens globa namuose per sudėtinga ar kelia grėsmę kitiems šeimos
nariams.
Šios problemos sąlygoja laiku atliktos pagalbos šeimoms teikimo būtinumą;
šeimos nariams būtinas elementarus švietimas apie skausmingą ir ilgai trunkantį psichikos
sveikatos sutrikimo poveikį sergančiajam bei jo šeimos nariams. Psichikos švietimo
požiūriu šeima yra svarbus informacijos, bendradarbiavimo, paramos šaltinis. Švietimas
padeda įveikti sergančiojo šeimai mestus kaltinimus ir skatina jos narius aktyviai dalyvauti
gydymo procese. Įgijusi elementarių žinių, šeima pajėgia lengviau išgyventi sielvartą,
sąmyšį ir nerimą, kurį patiria jos nariai. Švietimui priklauso įvairios programos ir problemų
sprendimų mokymo būdai, skirti pagalbai šeimoms, draugams ir /ar globėjams tinkamai
elgtis su sergančiuoju. Švietimui priklauso įvairios programos. Jos skirtos šeimos narių
mokymui, kaip rasti problemų sprendimo, mokymo būdus ir psichikos sveikatos
sutrikimais sergančiųjų sveikatos mokymas. Turintys psichikos sveikatos problemų

39
mokomi, kaip sukaupti visas jėgas gyventi sveikai, kaip išvengti sunkių nereikalingų
išmėginimų, apribojimų bei komplikacijų. Klientai skatinami aktyviai bendradarbiauti su
kitomis organizacijomis, kitais specialistais. Šeimos nariai, turėdami daugiau žinių apie
psichikos ligą geriau supranta ligos prognozę, ligos gydymą skatinančius ir trikdančius
veiksnius, suvokia vaistų vartojimo svarbą, privalumus. Švietimas šeimos nariams
padedama suprasti, kad įtempta namų atmosfera gali skatinti ar palaikyti ligos simptomus.
Pagal S. Pečiulį (2002), būtina keistis patirtimi ir vienytis nacionaliniame lygyje
prieš bendrą priešą – psichikos ligą.
Sunkumai, kurie kyla gyvenant kartu su klientu turinčiu psichikos sveikatos
problemų skirstomi į bendruosius ir specifinius. Bendrieji yra panašūs daugeliui psichikos
liga sergančių artimųjų, jie dar skirstomi į objektyvius ir subjektyvius sunkumus.
Specifiniai sunkumai priklauso nuo to, kas iš šeimos narių serga: vaikas, tėvas / motina,
sutuoktinis ir t.t.
Objektyvūs sunkumai dažniausiai yra susiję su materialiniais praradimais:
mažėja sergančio kliento indėlis į namų ūkį (pavyzdžiui, sergantis depresija asmuo
nepadeda tvarkytis), mažėja pajamos, kyla finansinės problemos (ilgi nedarbingumai ar iš
viso prarastas darbas); didėja išlaidos gydymui. Tačiau materialūs praradimai nėra
svarbiausias negatyvus veiksnys, veikiantis šeimą. Viena pagrindinių objektyvių problemų
- besikeičianti santykių kokybė šeimoje. Šeimos nariams dažnai sunku priimti besikeičiantį
sergančio kliento elgesį. Ligonio buvimas šeimoje kelia nuolatinę emocinę įtampą.
Prarandama nemaža dalis socialinių kontaktų dėl neigiamo visuomenės požiūrio į
psichikos ligomis sergančius žmones. Nuolatinis stresas dažnai sukelia artimųjų fizinės ir
psichikos sveikatos pablogėjimą.
Subjektyvūs sunkumai yra susiję su neigiamais jausmais ir požiūrio į sergantį
šeimos narį keitimusi. Dažniausiai artimieji išgyvena stiprius jausmus: kaltę, stresą, gėdą,
pyktį, depresiją, baimę, nerimą, pasimetimą. Artimojo psichikos liga beveik visada sukelia
stiprų sielvartą ir suvokimą, jog kažkas labai reikšmingo yra prarasta. Kodėl psichikos liga
sukelia tokius stiprius neigiamus jausmus artimiesiems? Neigiami jausmai gali kilti dėl
klaidingos pačios ligos interpretavimo ir sergančio asmens kaltinimo dėl blogos elgesio
kontrolės. Artimiesiems kartais atrodo, kad sergantis asmuo tiesiog tingi, tyčia blogai
elgiasi ir t.t. Šiuo atveju atmetama pati liga. Tačiau net tuomet, kai artimieji supranta, kad
jų artimas žmogus serga, kyla daug emocinių sunkumų, nes jiems dažniausiai trūksta
informacijos ir žinių, kaip bendrauti ir padėti sergančiam šeimos nariui; bijomasi
neprognozuojamo sergančio asmens elgesio; vargina nežinomybė dėl ateities. Kartais
tiesiog fiziškai sunku ištverti artimojo būsenos pablogėjimus, dėl kurių artimieji negali

40
patenkinti savo būtinų poreikių (pvz., išsimiegoti). Taip pat keičiasi šeimos vaidmenys
(pvz.,vyras tampa priklausomas ir reikalingas globos), artimiesiems kyla klausimų, kaip
jiems toliau gyventi savo įprastą gyvenimą (pvz.; Ar aš galiu leisti sau pramogauti,
važiuoti ilsėtis?).
Taigi psichikos liga sukelia šeimos krizę ir reikalauja, kad visi šeimos nariai iš
naujo prisitaikytų prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Tačiau rūpinimasis ir sunkumų
įveikimas gali stiprinti globėjų vidinę stiprybę ir atsparumą sunkumams, gali padėti
sutvirtinti šeimos ryšius, didina supratingumą ir toleranciją kitų žmonių atžvilgiu Skatina
asmenybės augimą, naujų vertybių atradimą, didina gyvenimo prasmės jausmą.
Psichikos sveikatos centro socialiniai darbuotojai sergančio kliento artimuosius
informuoja apie sutrikimo simptomus, psichikos sutrikimų atsiradimą skatinančius ir nuo
jų apsaugančius veiksnius, ligos eigą, gydymą bei sieja teorines žinias su konkretaus
kliento ligos simptomais ir aplinkybėmis.
Su kliento šeima dažniausiai bendraujama tada, kai išryškėja, jog šeimos narys
serga psichine liga, kai šeimoje yra mažamečių vaikų, kai bandoma nusižudyti ar įvyksta
savižudybė.
Įvairių socialinių sluoksnių klientai ir jų šeimos nariai, pasireiškus psichinei ligai
dėl socialinės stigmos, kuri skatina žmogų izoliuotis bei kentėti, dažnai nesikreipia į
psichikos sveikatos centrą. Socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su tokiais atvejais, kai
sąmoningai slepiama artimojo liga. Esant netinkamai kliento, sergančio psichikos liga,
emocinei aplinkai šeimose, didėja recidyvo tikimybė.
Remiantis A. Germanavičiaus (2008), tyrimų duomenimis, galima patvirtinti
faktą, kad daugelio turinčių psichikos sutrikimų klientų būklė labai priklauso nuo šeimų
materialinės ir emocinės paramos. Tokios šeimos, gyvendamos su psichikos sveikatos
problemų turinčiu klientu, dažnai išgyvena stresines situacijas, todėl pagalba turi būti
teikiama ne tik klientams, bet ir jų šeimos nariams. Psichikos sveikatos problemų turintys
klientai, praleidę ilgą laiką psichiatrijos ligoninėse, praranda daugelį turėtų kasdienio
gyvenimo ir bendravimo įgūdžių, susitapatina dažniausiai su vieninteliu socialiniu
vaidmeniu – psichikos ligonio. Tokiai patologiškai tapatybei formuotis padeda bloga
psichologinė atmosfera šeimoje.
Remdamiesi literatūros šaltinių analizės bei problemą nagrinėjusių autorių
teiginiais, galime daryti išvadą, kad šeimos nariai, geriau suprasdami ligą, gali tapti
nusimanančiais ir savimi pasitikinčiais gydymo proceso dalyviais, o globėjai, vertinami
save svarbiais sergančiojo priežiūros dalyviais, aktyviau įsitraukia į gydymo procesą.
Geresnis ligos supratimas glaudžiai susijęs su šeimos narių nuostatoms ir lūkesčiais,

41
siejamiems su artimųjų liga, teigiamai veikia bendravimą, tarpusavio santykius su
sergančiuoju. Šeimos nariai jaučiasi pajėgūs įveikti ligą, žino, ko galima tikėtis ir
atitinkamai ruošiasi prisitaikyti prie ilgalaikių emocinių ir elgesio sunkumų, sugeba
adekvačiai vertinti situaciją iš šalies, tampa pajėgūs keisti savo gyvenimą. Jie išmoksta
valdyti krizes, pasinaudoti kitomis prieinamomis pagalbos formomis, pagerėja šeimos
narių savijauta.

42
 2.2.3. Darbas su grupe

E. Mikaliūnas (2007), konstatuoja, jog medikamentais arba biologiniais gydymo

metodais galima pašalinti psichozių simptomus, bet negalima išmokyti žmogaus bendrauti,
užjausti, suprasti artimus, prisitaikyti visuomenėje. Psichikos liga dažnai žmogaus išorėje,
elgesyje nepalieka jokių pėdsakų, tačiau visuomet pažeidžia jo asmenybę, socialinius
ryšius, tarpusavio santykius šeimoje, darbe.
Lietuvoje psichikos sveikatos problemų turintiems klientams dažniausiai taikoma
psichosocialinė reabilitacija.
Pasak R. Brijūnaitės (2005), psichosocialinė reabilitacija įvardijama kaip
procesas, kuris suteikia galimybę psichikos sveikatos problemų turintiems klientams
pasiekti optimalų nepriklausomo funkcionavimo visuomenėje lygį. Tai apima tiek paties
individo, tiek jį supančios aplinkos keitimą, tam, kad sukurtų kiek įmanoma kokybiškesnį
gyvenimą psichikos sveikatos problemų turintiems klientams“.
L. Gvaldaitė, B. Švedaitė (2005) nurodo, kad socialinio darbo klientai dažnai yra
praradę viltį, kad jų gyvenime kas nors pasikeis, kad kada nors bus geriau, galiausiai
žmonės nebetiki, kad jie patys gali kažką pakeisti. Socialinio užimtumo grupėje susitinka
asmenys su panašiomis problemomis, tačiau su skirtingomis patirtimis sprendžiant šias
problemas. Grupės narių dalijimasis asmenine patirtimi gali suteikti viltį, kad įmanoma
įveikti savo gyvenimo sunkumus.
Kai kurių dalykų gyvenime neįmanoma pakeisti, pvz.,ligos. Tai ypatingai svarbus
susitaikymo su nepakeičiamais gyvenimo įvykiais procesas. Tokius gyvenimo momentus
gali palengvinti ir suteikti paramą vienas kitam žmonių telkimasis į grupes. Susibūrę į
grupes jie randa galimybę būti suprasti, pripažinti, patirti draugiškumą. Grupė įgalina
klientus, turinčius psichikos sveikatos problemų, naujoms elgesio paieškoms – mokantis
elgtis su žmonėmis, gerinat savo santykį su kitais, patiriant pagalbos davimą ir gavimą,
bendraujant su kitais, išreiškiant save.
Anot R. Kočiūno (1998), grupėje atkuriamas kasdieninis dalyvio gyvenimas –
kiekvienas būna toks, koks paprastai yra santykiuose su kitais žmonėmis. Tai leidžia daug
realistiškiau pamatyti jo gyvenimo, ypač santykių, problemas ir sunkumus.
Dažnas žmogus, turintis psichinę negalią, kenčia ligos stigmą, gyvenimo
beprasmybę, menkavertiškumą. Daugumai klientų reikia pagalbos atstatant socialinius
ryšius, keičiant savęs vertinimą, skatinant motyvaciją veiklai, visuomeniškumui. PSC
socialiniai darbuotojai telkia klientus grupinei veiklai, individualiai konsultuoja,
aiškindami grupinės veiklos metodų efektyvumą.

43
 Psichikos sveikatos problemų turintys klientai paprastai sunkiai randa vietą
visuomenėje. Sutrikus funkcijoms, darosi sunku atlikti tam tikrą veiklą, susilpnėja įgūdžiai,
todėl žmogus negali atlikti jam įprastų veiksmų. Visuomenėje tokie žmonės netenka
galimybės dirbti, mokytis, visavertiškai bendrauti, savarankiškai tvarkytis buitį. Todėl šalia
medikamentinio gydymo taikoma psichosocialinė reabilitacija. Ji apima kliento įgūdžių ir
aplinkos paramos vystymą, klientams atsiranda galimybė daugiau ar mažiau gyventi
savarankiškai. Psichosocialinėje reabilitacijoje dalyvauja socialiniai darbuotojai,
psichologai, slaugytojai.
Pasak R.Brijūnaitės (2005), psichosocialinės reabilitacijos tikslas yra padėti
žmonėms, kenčiantiems dėl ilgalaikės psichikos negalios, pagerinti funkcines galimybes,
padėti jiems sėkmingai prisitaikyti pasirinktoje aplinkoje, jausti pasitenkinimą gyvenimu,
pasiekti, kad jiems reikėtų tik minimalios specialistų priežiūros.
Anot A. Dembinsko (2003), psichosocialinė reabilitacija padeda psichikos
sveikatos problemų turintiems klientams tapti socialiais visuomenės nariais, skatina ieškoti
savęs realizavimo formų, didina savivertę, pasitikėjimą savimi ir aplinka, gerina gyvenimo
kokybę, suteikia daugeliui individų galimybę įgyti arba atkurti praktinius įgūdžius, kurių
reikia gyvenant ir bendraujant bendruomenėje, bei išmoko juos gyventi susitaikius su savo
negalia.
V. Survilaitės (2007) nuomone, psichosocialinė reabilitacija padeda klientams ne
tik susitaikyti su liga, išmokti su ja „sugyventi“, bet ir atrasti, realizuoti save kitoje
veikloje, pvz., tapyti, rašyti eiles ar kt. Ji apima pagalbą ugdant socialinius įgūdžius,
interesus, planuojant laisvalaikio veiklą ir formuoja įsitraukimo bei asmeninės vertės
pojūtį.
Kaip ir ko mokomasi grupėje? Socialinio užimtumo grupės padeda jose
dalyvaujantiems psichikos sveikatos problemų turintiems klientams ugdyti
savarankiškumo įgūdžius, pozityvų savęs, kaip asmens, suvokimą, norą keistis, vystyti
tarpusavio bendravimo įgūdžius, skatina aktyvų dalyvavimą aplinkiniame ir
visuomeniniame gyvenime, moko padėti vieni kitiems ir priimti pagalbą iš kitų.
I. Skridlaitės (2003), nuomone, socialinis darbuotojas, vadovaudamas grupei, taip
pat gauna neįkainojamos naudos – jis auga ir keičiasi profesionaliai ir asmeniškai.
Prieš nusprendžiant, kuriame užsiėmime klientas turintis psichikos sveikatos
problemų turi dalyvauti, reikia išanalizuoti jo trūkumus, poreikius ir sugebėjimus. Būtina
reabilitacijos sąlyga – įgyti kliento pasitikėjimą, kad jis pripažintų reabilitacinę programą ir
norėtų bendradarbiauti. Dėl dėmesio sutrikimų klientas negali susikaupti, sąmoningai
nukreipti dėmesį į vieną ar kitą užduotį, užsiimti viena ar kita veikla. Toks klientas greitai

44
palieka pradėtą užsiėmimą arba atlieka jį netvarkingai, renkasi aiškiai organizuotas ir
greitai atliekams užduotis. Pasirenkant reabilitacijos modelį, reikia atsižvelgti į kliento
norus, gerbti jo asmenybę. Negalima visų versti piešti, jeigu jie to nenori, arba propaguoti
būtent tą sporto šaką, kuri patinka reabilitaciją teikiančiam specialistui. Klientas, turintis
psichikos sveikatos problemų, ir specialistų komanda turi būti partneriai. Reikia gerbti
kliento teises ir individualybę. Reabilitacija yra kliento teisė, o ne prievolė, todėl negali
būti taikoma be jo sutikimo. Psichosocialinė reabilitacija vykdoma ne klientui ar dėl
kliento, o kartu su klientu.
A. C. Farkas (1998), teigia, kad socialinio darbo klientas ne reabilituojamas,
įtraukiamas, o pats įsitraukia realizuodamas savo poreikius. Vadovaujantis asmenine
patirtimi, galima daryti išvadą: nors pokyčiai, dirbant grupėje, dažnai labai skausmingi,
tačiau klientai padeda suprasti, ką reiškia vertinti vienas kitą, kas yra žmogaus vertė,
padeda įvairiapusiškiau pažinti save. Kiekviena grupė susiburia tam, kad būdami kartu jos
dalyviai išspręstų rūpimus klausimus ar patenkintų tam tikrus poreikius, kurių, būdamas
vienas, išspręsti negali. Deja, didelė visuomenės dalis vis dar mano, kad psichikos negalės
ištiktieji yra žemesnio lygio, juos užjaučia, jų bijosi, nemoka su jais elgtis, juos ignoruoja.
Reabilitacijos sėkmė priklauso ne tiek nuo darbuotojų kvalifikacijos, o kiek nuo
individualių savybių: energijos, pakantumo, ištvermės, nusiteikimo dirbti tiek, kiek reikės,
o ne kuo greičiau pasiekti rezultatą, bei nuo kliento, turinčio psichikos sveikatos problemų,
pasitikėjimo ir noro bendradarbiauti su specialistų komanda.

45
 2.2.4. Darbas bendruomenėje

Kenčiantys žmonės gyvena tarp mūsų, šalia mūsų, mūsų šeimose, mūsų draugų,
pažįstamų, kolegų rate, mūsų bendruomenėse ir vis dėlto dažnai išorėje, nepastebėti,
atriboti, užmiršti. Dėl to šalia medicininės reabilitacijos yra svarbi ir socialinė reabilitacija,
t.y. santykių bendruomenėje kūrimas. Santykiams sukurti reikia pasitikėjimo.
Anot P. Šedienės (2003), dažnai socialinis darbuotojas ar savanoris būna tas
žmogus, kuris pirmasis bando kurti tikrąjį santykį, nuo jo atvirumo, nuoširdumo, supratimo
priklauso santykių plėtra bendruomenėje.
Bendruomenė – tai žmonių grupė, daugiau ar mažiau susijusi teritoriniu ir
socialiniu atžvilgiu, vienijama bendrų interesų bei tikslų. Bendruomenė – tai ryšiai, kurie
sieja žmones. Bendruomenė – šeimų ar žmonių grupė, kurią jungia tam tikros bendro
naudojimo vertybės, turinti vieningas tarnybas, įstaigas, ir interesus ar geografinį artumą.
R. Jodienė (1998), analizuodama teorinius bei praktinius bendruomenės veiklos
aspektus, teigia, kad bendruomenė – tai sąvoka, vartojama socialiniams santykiams grupėje
ar tam tikroje teritorijoje, apibūdinti.
Socialinis darbuotojas turi suprasti, kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje
funkcionuoja klientas, turintis psichikos sveikatos problemų. Jis turi visapusiškai pažinti
žmogų, jį supančią aplinką, jų tarpusavio santykius ir jiems įtakos turinčius veiksnius.
Norėdamas suprasti bendruomenės įtaką pagalbos procesui, socialiniai darbuotojai,
planuodami savo veiklą, gali remtis socialinių sistemų požiūriu.
V. Baršauskienė, I. Leliūgienė (2001), teigia, kad socialiniame darbe svarbiausias
yra žmogus, jo poreikiai bei santykiai su aplinka, todėl šiame darbe į bendruomenę bus
žvelgiama kaip į tam tikrą socialinę sistemą. Socialinio darbo tikslas – atkurti naudingą
psichikos sveikatos problemų turinčio kliento ir visuomenės tarpusavio sąveiką, siekiant
pagerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą. Bendruomenė gali būti kaip terpė/priemonė
siekiant sudaryti galimybes, kad visi individai galėtų kuo geriau realizuoti savo potencialą
ir troškimus. Socialinio darbuotojo dėmesio centre –kliento turinčio psichikos sveikatos
problemų ir aplinkos tarpusavio sąveika.
Anot A. Adlerio (1870–19370), garsaus austrų psichologo, palyginamosios
individualios ir bendruomenės psichologijos krypties sukūrėjo, žmogaus esybei yra
būdingas bendruomenės jausmas, kad asmens psichikos sveikata priklauso nuo jo
bendruomeniškumo, ryšių su aplinka.

46
 Klientas, turintis psichikos sveikatos problemų, bendruomenėje netenka tam tikrų
įgytų teisių ar padėties, kartais pats nutraukia socialinius ryšius ir nelaiko savęs
visuomenės dalimi. Socialinės atskirties priežastys gali būti:
1. Sąmoningas pasirinktas dalies bendruomenės narių gyvenimo būdas,
prieštaraujantis bendruomenės vertybėms;
2. Neigiamas bendruomenės narių požiūris į kitus narius, sąlygojantis pastarųjų
diskriminaciją;
3. Liga ar negaliasukelianti bendravimo su kitais bendruomenės nariais
pablogėjimą ar nutrūkimą.
Dirbdami bendruomenėje, socialiniai darbuotojai suburia žmones ir mobilizuoja
juos spręsti bendras problemas (Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa, 2006
– 2008).
Socialiniai darbuotojai bendruomenėje yra tarpininkai tarp asmens, kolektyvo,
grupės bei visuomenės, turi aiškinti kliento, turinčio psichikos sveikatos problemų, teises
bei pareigas visuomenėje. Socialiniai darbuotojai, teikdami socialines paslaugas
bendruomenėje, turi gebėti produktyviai ir nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, įgyti jų
pasitikėjimą, pajusti kitų emocines būsenas ir į jas atsižvelgti teikiant pagalbą, sugebėti
vertinti jų veiklą ir rezultatus.
Socialiniams darbuotojams yra svarbu suprasti bendruomenę ir jie turi sugebėti:
1) planuoti bendruomenės organizavimą;
2) lokalizuoti informaciją ir išteklius;
3) suprasti, kokios informacijos reikia specifinėms situacijoms;
4) analizuoti gautą informaciją ir nustatyti informacijos ir bendruomenės sistemos
posistemių ryšius ir sąsajas;
5) bendrauti su individais ir mažomis grupėmis santykiams užmegzti ir surinkti
informaciją apie bendruomenę;
6) atidžiai stebėti bendruomenės funkcionavimą.
Socialiniai darbuotojai bendruomenėje turėtų atkreipti dėmesį į pažeidžiamiausius
jos narius. Kalbant apie socialinę atskirtį bendruomenės organizavimas galėtų būti vienas
iš jos mažinimo veiksnių. Socialinę atskirtį gali sukelti ir socialinės apsaugos sistemos
trūkumai, kurie neleidžia daliai gyventojų pasinaudoti šios sistemos galimybėmis.
Bendruomenė yra ta vieta, kur kaupiami ištekliai, socialinis kapitalas ir kitos vertybės (tiek
materialinės, tiek dvasinės). Socialiniai darbuotojai į bendruomenę, kurioje yra individas,
žiūri kaip į natūralų socialinės paramos tinklą, todėl mažinant socialinę atskirtį
bendruomenės vaidmuo yra akivaizdus.

47
 Psichikos sveikatos problemų turinčiam klientui labai svarbus bendruomenės
palaikymas. Dažnai psichikos sutrikimų turinčių klientų integracijai į visuomenę trukdo
bendruomenės narių nepasirengimas priimti šiuos žmones; jaučiama labai stipri psichikos
ligų stigmatizacija, trukdanti psichikos ligoniams sėkmingai integruotis į bendruomenės
gyvenimą. Būtina šviesti bendruomenę, ugdyti toleranciją. Kovojant su neigiamomis,
nuostatomis svarbus vaidmuo tenka socialiniams darbuotojams. Jie gali padėti išskalaidyti
vyraujančius mitus ir šviesti visuomenę, taip pat skatinti aplinkinių tolerantišką požiūrį į
žmogų, turintį psichikos sveikatos problemų.
Dirbdami bendruomenėje PSC socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su
bendruomenės socialinio darbo organizatoriais, bendruomenės slaugytojais, seniūnijų
atstovais, kaimo bendruomenių nariais. Socialiniai darbuotojai išsiaiškina tikrąjį paslaugų
poreikį ir įvertina jų kokybę. Labai svarbu kiekvienam žmogui jaustis ne tik valstybės
piliečiu ar gyventoju, bet ir tam tikros bendruomenės, kurioje jie galėtų patenkinti
saugumo, bendravimo bei edukacinius poreikius, nariu.
Anot A.Germanavičiaus (2007), psichikos sveikatos stiprinimo ir psichikos
sutrikimų prevencinių priemonių taikymas skirtas plačiajai visuomenei, skatinant
apsauginius veiksnius ir atsparumą, mažinant socialinę atskirtį, suteikiant galimybę
pažeidžiamoms rizikos grupėms pačioms spręsti problemas, išvengti stigmos ir
diskriminacijos.
Ilgalaikė sunkių psichikos sutrikimų sukelta negalia – nelengva našta sergančiam
klientui, jo artimiesiems ir visuomenei. Negaudami adekvačių ir veiksmingų paslaugų
bendruomenėje, klientai turintys psichikos sveikatos problemų priversti naudotis
brangiomis ligoninių paslaugomis ar ilgalaike globa ir rūpyba psichoneurologiniuose
pensionatuose. Dar ryškesni šiuo atveju gyvenimo kokybės – socialinių ryšių, prasmingos
ir produktyvios veiklos – praradimai.
Socialiniai darbuotojai siekia padėti bendruomenei organizavimosi procese, jie
įgalina bendruomenę atkreipti dėmesį į nepasitenkinimą keliančias sąlygas, puoselėti gerus
tarpusavio santykius ir bendradarbiavimą. Organizavimo pradžioje socialiniai darbuotojai
būna vienintelė jungiamoji grandis tarp atskirtų grupių. Stengdamiesi pašalinti priežastis,
kurios trukdo bendradarbiavimui, siekdami padėti žmonėms atskleisti jų problemas ir
surasti bendrus dalykus tarp atskirtų grupių. Tai svarbu skatinant socialinę atskirtų grupių
integraciją.
Socialiniai darbuotojai turi augti kartu su bendruomene, atpažindami jos pokyčius
ir poreikius.

48
 3. SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ PSC VEIKLOS
YPATUMŲ ANALIZĖ

3.1 Bendra tiriamųjų charakteristika

Tyrime dalyvavo Panevėžio apskrities PSC socialiniai darbuotojai, tiesiogiai
dirbantys su psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais. Tyrimą atlikome 2008m.
lapkričio – gruodžio mėn. Dėl susitikimų su socialiniais darbuotojais tartasi iš anksto. Visi
interviu vyko socialinių darbuotojų kabinetuose. Konfidencialumo tikslu pakeisti tyrimo
dalyvių vardai.
1 lentelė
Respondentų charakteristika
Eil. Vardas Amžius(m.) Išsilavinimas Kvalifikacija Socialinio
Nr. darbo
stažas
metais
1. Daina 29m. Aukšatasis Socialinio darbo 7 m.
neuniversitetinis
2. Vaida 37m. Nebaigtas aukštasis Socialinio darbo 8 m.
3. Ernesta 37m. Aukštasis Socialinio darbo 9 m.
universitetinis
4. Rita 32m. Aukštasis Socialinio darbo 8 m.
universitetinis
5. Aldona 32m. Aukštasis Socialinio darbo 10 m.
neuniversitetinis
6. Neringa 26m. Aukštasis Socialinio darbo 4 m.
universitetinis
7. Inga 31m. Aukšatasis Socialinio darbo 4 m.
universitetinis
8. Romas 38m. Aukštasis Socialinio darbo 15 m.
neuniversitetinis
9. Vida 35m. Aukštasis Socialinio darbo ir 12 m.
universitetinis socialinio pedagogo
10. Rūta 42m. Aukštasis Socialinio darbo 9 m.
neuniversitetinis

49
 Atlikę anketinių duomenų rodiklių analizę nustatėme, kad tyrime dalyvavo 9
moterys ir 1 vyras, jų tarpe 5 specialistai, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, 4 –
aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą ir 1 socialinis darbuotojas, išklausęs atestacinius
teorinių dalykų modulius, šiuo metu studijuojantis socialinį darbą universitete. Atlikdami
respondentų darbo stažo analizę, nustatėme, kad 1 specialistas socialinį darbą dirba15
metų, 1 specialistas – 12m., 1 specialistas – 10m., 2 specialistai – 9m., 2 specialistai – 8m.,
1specialistas – 7m., ir 2 specialistai – 4 metus. Socialinio darbo kvalifikaciją turi 9
respondentai ir 1 respondentas turi socialinio darbo ir socialinio pedagogo kvalifikacinį
laipsnį.

3.2.Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas

Turėdami tikslą nustatyti PSC socialinių darbuotojų, tiesiogiai dirbančių su
psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais, veiklos ypatumus, išskirdami pagrindines
veiklos sritis, naudojome kokybinį tyrimą ir sudarėme optimalios apklausos schemą. Ją
sudarė 19 klausimų (žr.priedas Nr.1). Respondentų atsakymai buvo įrašomi diktofono
pagalba. Kiekvienas interviu truko 1 – 1,5 valandos. Tyrimą atlikome, remdamiesi
pagrindiniais tyrimo etikos principais: privatumo, anonimiškumo, konfidencialumo,
savanoriškumo (respondentų dalyvavimas apklausoje savanoriškas – tyrimui prasidėjus,
galima buvo atsisakyti dalyvauti tyrime ir iš jo pasitraukti). Gauti duomenys pateikti
išsklaidymo būdu. Tiriamųjų citatas pateikėme autentiška, netaisyta kalba.

2 lentelė
Asmeninės savybės, kuriomis turi pasižymėti PSC socialiniai darbuotojai
Kategorija Pagrindžiantys teiginiai
Asmeninių savybių stoka dirbant su ,,...dažnai kantrybės...“
asmenimis turinčiais psichikos sveikatos ,,...pakantumo...“
problemų ,,...tolerancijos...“
,,...gebėjimo etiškai išklausyti…“
,,…kūrybingumo, iniciatyvumo …“
,,…empatiškumo…“
,,…pagarba klientui…“

Turėdami tikslą nustatyti asmenines savybes kuriomis turi pasižymėti socialiniai

darbuotojai dirbantys PSC, Panevėžio apskrities PSC socialinių darbuotojų paprašėme

50
atsakyti į klausimą: ,,Kokių asmeninių savybių pasigendate dirdami su klientais turinčiais
psichikos sveikatos problemų“?
„Manau, man vertėtų tobulinti gebėjimą valdyti save krizinėse situacijose, lavinti
streso įveikimo įgūdžius bei atsparumą kitų spaudimui ir įtakai“(Rita).
„Kartais pritrūksta pakantumo, išklausymo, mokėjimo atsisakyti ar tiesiog
taktiškai neįžeidžiant kliento užbaigti pokalbį. Kai žinai, kad vakar jau girdėjai tą istoriją
ir šiandien vėl atėjus pasakoja tą patį“(Aldona).
,,Pagrindinė asmeninė savybė tai svarbu pasitikėjimas savimi“(Romas).
Respondentai akcentavo tai, kad dažnai jiems patiems reikia išsiaiškinti dėl ko
klientai kreipiasi, kokių socialinių paslaugų jiems reikia, nes jie kartais negali to paaiškinti.
Pvz., iš socialinės paramos ir sveikatos skyriaus klientai tiesiog ateina su lapeliais kuriuose
parašyta, kokių socialinių paslaugų jiems reikia. Tai patvirtina respondento atsakymas:
,,Turi labai gerai suprasti klientus. Būna tokių situacijų, kad nesupranti ko klientas iš tavęs
nori. Tu pats turi išsiaiškinti iškilusią problemą ir rasti tinkamą sprendimo būdą“(Daina).
,,Viena klientė visada skambina į psichologinės pagalbos telefoną ir kalbasi tik su
manimi nors yra dar viena socialinė darbuotoja. Paskambinusi niekada nepradeda kalbėti
pati, niekada jai nebūna gera savijauta, todėl tokiose situacijose reikia labai daug
kantrybės, kad prakalbinti klientą. Į dieną būna, kad paskambina kelis kartus ir vis turiu
išklausyti tas pačias bėdas arba tiesiog turiu ,,traukti“ už liežuvio, kad nuraminti,
paguosti“(Vaida).
,,Bendarvimo patirties“(Vida).
,,Kantrybės bendraujant tiek su klientais tiek su jų artimaisiais, kaimynais“(Inga).
Socialiniai darbuotojai dirbantys su klientais, turinčiais psichikos sveikatos
problemų, norėdami sėkmingai išspręsti socialines klientų problemas turi būti
kompetetingi: turėti praktinių įgūdžių ir teorinių žinių, gebėti etiškai prieštarauti, atsisakyti,
reaguoti į kritiką, reikalauti pakeisti netinkamą elgesį, atsiprašyti, pripažinti savo silpnybes,
nutraukti nepageidaujamus kontaktus, pradėti, palaikyti ir baigti pokalbį, paprašyti
paslaugos. Bendraujant su klientais svarbu mokėti parinkti tinkamus žodžius, nes vienas ne
taip pasakytas žodis gali pabloginti kliento savijautą, sukelti jo įtarumą, nepasitikėjimą,
socialinai darbuotojai gali būti be priežasties apkaltinami. Dirbdami su psichikos sveikatos
problemų turinčiais klientais, PSC socialinai darbuotojai pasigenda kantrybės, bendravimo
įgūdžių su klientais ypatumų.
Visi respondentai teikdami socialines paslaugas klientams turintiems psichikos
sveikatos problemų suvokia, kad turėdami svarbiausią tikslą ir norą padėti žmonėms

51
privalo labai pasitikėti savimi. Jie išskiria tai, kad santikyje su klientais svarbus vaidmuo
tenka asmeninėms savybėms: atsakingumui, veiklumui, empatiškumui.

3 lentelė
Emocijos kurias sukelia darbas dirbant PSC
Kategorija Pagrindžiantys teiginiai
Emocijos – dirbant su klientais turinčiais ,,…pyktis...“
psichikos sveikatos problemų ,,…susierzinimas, nepasitenkinimas…“
,,…susitaikymas, kad kitaip negali būti…“
,,...baimė…“
,,…nuostaba…“

Remiantis respondentų atsakymais kokias emocijas sukelia darbas su klientais

turinčiais psichikos sveikatos problemų galime daryti išvadą, kad dirbdami su psichikos
sveikatos problemų turinčiais klientais dauguma respondentų jaučia pasitenkinimo jausmą,
ypač tada, kai pavyksta pasiekti ilgalaikių rezultatų. ,,Lankiau ir dirbau su kliente namuose
du metus, kol pavyko ją „ištraukti“ iš lovos, kurioje praleido paskutinius 5 metus. Dabar
su lankomosios priežiūros darbuotoja dažnai sutinku ją parduotuvėje, neseniai ji pradėjo
lankyti dienos užimtumo grupe Socialinių paslaugų centre. Kartu su šeimos nariais pavyko
grąžinti į bendruomenės gyvenimą po ištiktos krizės“(Vida).
Tuo pačiu teikdami socialines paslaugas PSC socialiniai darbuotojai kartais patiria
susierzinimą ir nusivilimą, nes klientai turintys psichikos sveikatos problemų remisijoje
išbūna gan neilgai. Po kurio laiko jiems vis tiek būna ligos paūmėjimai, kuomet jiems vėl
reikalinga socialinių darbuotojų socialinė parama, palaikymas, paguoda, išklausimas ir t.t
,,Nesaugumo jausmą, kai konsultacijos metu negaliu grąžinti klientą į realybę, kai
paūmėja būsena, klientas pradeda kelti balsą ir pan. Jei pavyksta pasiekti numatytą tikslą,
bei leisti išsikalbėti dėl įžeidžiančių klausos haliucinacijų, klientas išeina iš kabineto
ramus“(Rūta).
,,Nusivilimą, kai negaliu suteikti reikiamos pagalbos taip greitai kaip
norėčiau“(Aldona).
,,Susierzinimą, kai pvz., paūmėjimo metu ligonis nesilaiko užimtumo kambario
taisyklių ir provokuoja konfliktui tiek grupės narius, tiek darbuotojus“(Inga).
,,Emocijos vėlgi priklauso nuo situacijos, labai džiugu kai asmuo patenkintas
teikiamomis paslaugomis, kartais būna skaudu, neramu, kai negali niekuo padėti(kai nėra
tavo kompetencija tai problemai spręsti)“(Neringa).

52
 ,,Pyktį kai pati nežinai kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, nežinai kaip padėti
žmogui“(Daina).
,,Gailestį, nusivilimą, kad negali tiek padėti kiek norėtusi“(Romas).
Reikėtų pažymėti tai, kad darbo pradžioje socialiniai darbuotojai net
neįsivaizdavo šio darbo specifiškumo. Dabar jie visai kitaip žiūri į klientus turinčius
psichikos sveikatos problemų. Iš intervių protokolo: ,, Požiūris pasikeitė – seniau atrodė,
kad tai labai nelaimingi žmonės, o dabar – kad tai besilinksminantys, daug bendraujantys,
užgrūdinti žmonės, su kuriais bendraujant ligos nesimato; supratau, kad jie stiprūs viduje,
nenori, kad jų gailėtume“(Rita).
,,Dvasios negalios kankinamiems žmonėms, t.y ,, sužeistos sielos žmonėms“(taip
žmones turinčius psichikos sveikatos problemų vadina psichiatrė gydytoja Palmira
Rudalevičienė) arba patyrusiems krizę ypač reikia meilės, dėmesio, įvertinimo, supratimo,
pagalbos(Ernesta).
,,Supratau, kad jie tokie pat žmonės kaip ir sveikieji – tie patys jausmai, poreikiai
(gal šiek tiek didesni), jie labai jautrūs, pilni noro padėti kitiems. Jie tokie patys žmonės
kaip ir visi, tik jautresni“(Vaida).
Apibendrinant respondentų dirbančių PSC atsakymus galima daryti išvadą, kad
dauguma jų yra savo darbu patenkinti. Dirbdami su asmenimis turinčiais psichikos
sveikatos problemų, respondentai pakeitė požiūrį į šiuos asmenis. Jie pabrėžia, kad dirbant
su klientais turinčiais psichikos sveikatos problemų labai svarbu išklausyti, išreikšti tikrą ir
nuoširdų domėjimąsi jų problemomis.
4 lentelė
Profesinės (specifinės) žinios, kurių privalo turėti PSC socialinai darbuotojai
dirbdami su psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais
Kategorija Pagrindžiantys teiginiai
Žinios, reikalingos dirbant su klientais ,,...žinių apie klientų emocijas ....“
turinčiais psichikos sveikatos problemų ,,...psichologinių, medicines,
psichiatrijos…“
,,…žinios apie psichinių ligų paūmėjimo
požymius…”
,,...užimtumo organizavimo...“
,,...teisinių...“
,,...vadybos ir administravimo...“
,,...pagalbos reikalingumą šeimai, asmeniui,
globėjams...“

53
 ,,Dirbant su žmonėmis turinčiais psichikos sveikatos problemų sakyčiau,
svarbiausia yra žinios. Svarbu žinoti klientų valios, emocijų, elgesio ypatumus, taip pat
įvairių ligų simptomus, ligos paūmėjimo požymius, kurie įtakoja paslaugų teikimą
“(Aldona).
,,Reikia žinoti kaip elgtis tokiose situacijose, kaip su klientu bendrauti, kur
nukreipti pagalbos. Viena klientė atėjusi sako: ,,nežinau ką daryti man atrodo, kad
,,važiuoja stogas“ aš išprotėjau, nes mačiau kaip po kiemą vaikščiojo vyras apsirengęs
juodu paltu“(Neringa).
,,Trūksta teisinių žinių. Mokantis kolegijoje jų buvo mokoma labai mažai ir
bendrai. Kai dirbi psichiatrijos srityje ir reikia teikti socialinę pagalbą klientams turi
išmanyti daug teisinių dalykų, pradedant nuo kliento teisių, įvairių dokumentų tavrkymu
pvz., dėl apgyvendinimo psichoneurologiniame pensionate ir t.t“(Inga).
Gana dažnai ligos paūmėjimo metu, klientai sako tai ko nėra, ko nemato, negirdi.
Klientams turintiems psichikos sveikatos problemų ligos paūmėjimo metu dažnai būna
regos, klausos haliucinacijos, kurių metu klientai mato ir girdi tai ko realybėje nėra (mane
visada apakalba kaimynai, į juos įlindęs baisus žvėris, nuo jų man verčia akis, momentais
mane išprievartauja kaimynas).
R. L. Barker (1995), socialinio darbo žodyne teigia, kad žinių pagrindas
socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei
to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma.
Remiantis respondentų atsakymais, darytina išvada, kad jiems trūksta kursų,
mokymų susijusių su darbu PSC: ,,norėtusi, kad didesnis dėmesys būtų skiriamas
kvalifikacijos kėlimui, <...> paskaitos, apmokymai, viskas su laiku keičiasi, pasimiršta
“(Daina). Dalis respondentų pastebėjo, kad seminarai dažnai būna organizuojami visiems
PSC dirbantiems specialistams ir pažymėjo tai, kad seminarai turėtų būti organizuojami tik
socialiniams darbuotojams dirbantiems su psichikos sveikatos problemų turinčiais
klientais: ,,Tai būtų neikainojama patirtis, pasidalinimas su kitais kolegomis apie
teikiamas socialines paslaugas, tiesiog įvairių situacijų aptarimas kaip reikėtų elgtis vienu
ar kitu atveju, kokius darbo metodus taikyti ir t.t. Manau tai būtų labai naudinga, nes būtų
kalbama iš darbo praktikos“(Rita).
,,Labai dažnai pagalvoju, kad trūksta užimtumo organizavimo žinių, nes šioje
srityje esu išsisėmusi, nebežinau ką dar įdomaus pasiūlyti žmonėms ”(Rūta).
Įvertinę respondentų atsakymus į klausimą ,,Kokių specifinių profesinių žinių turi
turėti PSC socialiniai darbuotojai, dirbantys su klientais turinčiais psichikos sveikatos

54
problemų, padarėme išvadą, kad jie savarankiškai privalo gilinti žinias apie problemų
sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją. Respondentai labiausiai
pasigenda medicininių - slaugos, užimtumo organizavimo, psichologijos, socialinio darbo
žinių, bendravimo ir kontaktų užmezgimo įgūdžių, mokymų kurie būtų skirti tik
socialiniams darbuotojams dirbantiems PSC. Pabrėžtina, kad visos reikalingos žinios
susijusios su pagalba klientui. Remiantis Socialinio darbuotojo etikos kodeksu žinių
gilinimas tampa etine pareiga: „Socialinis darbuotojas nuolat kelia savo kvalifikaciją,
atnaujina žinias, profesiškai tobulėja“.

5 lentelė
Socialinės pagalbos teikimo PSC specifiniai ypatumai
Kategorija Subkategorija Pagrindžiantys teiginiai
Pagalbos teikimas Teikiant socialinę pagalbą ,,...darbo planavimas
darbas planuojamas dažniausiai būna
neveiksmingas...“
,,...kartais tenka dirbti ir pagal
suplanuotą darbo planą...“
,,...planuojama, kai dirbama
ilgiau su tuo pačiu asmeniu...“
Problemos sprendžiamos ,,...žmonės turintys psichikos
,,čia ir dabar“ sveikatos problemų yra labai
nepastovūs, dažnai keičiasi jų
nuotaika, elgesys...“
,,...klientų nuotaikos, nuomonės
yra labai svyruojančios...“

,,Dirbant su klientais turinčiais psichikos sveikatos problemų problemos turi būti

sprendžiamos kuo greičiau. Yra buvę tokių atvejų, kad liepi klientui truputį palaukti, išeini
žiūri, kad kliento nebėra“ (Aldona).
L. Gvaldaitė, B. Švedaitė (1999) teigia, kad socialinis darbuotojas turi veikti
kliento aplinkoje ir savo metodinį veikimą derinti kiekvieno konkretaus kliento atveju –
veikti ir spręsti ,,čia ir dabar”, o ne pagal iš anksto sudarytą planą ar visiems tinkantį
metodą.
,,Dažnai juos kankina nerimas ir pagalba jiems turi būti suteikta kuo
greičiau“(Romas).

55
 ,,Labai dažnai dėl problemos sprendimo ,,čia ir dabar“ kreipiasi medikai ar
socialiniai darbuotojai iš kitų įstaigų, kai reikalinga skubi socialinė pagalba“(Vaida).
,,Stengiuosi planuoti savo darbą, numatyti konsultacijas, užsiėmimus“(Daina).
,, Dažnai pasitaiko, kad reikalinga skubi intervencija“(Inga).
,,Dėl problemos „čia ir dabar“ kreipiasi šeimos gydytojai ar soc. darbuotojai iš
seniunijų, kai reikalinga skubi socialinė pagalba, pvz., benamio ar patiriančio smurtą
kliento atveju“(Rūta).
,,Pagal planą dirbu, kai ilgesnį laiką bendrauju su tuo pačiu asmeniu, tuomet
sudarau problemos sprendimo planą. Taip pat pagal planą dirbu komandoje“(Neringa).
,,Dirbant su klientais turinčiais psichikos sveikatos problemų viskas vyksta iš lėto.
Tolimesnį planą turėti svarbu, bet jis gali greitai žlugti, nes klientams gali paūmėti
liga“(Ernesta).
Išanalizavę respondentų atsakymus, padarėme išvadą, kad pagalba psichikos
sveikatos problemų turintiems klientams dažniausiai yra teikiama ,,čia ir dabar“, nes jiems
nėra paskirtas vizito laikas. Pagalba dažnai teikiama klientui atėjus pas gydytoją pratęsti
gydymą.
6 lentelė
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad darbas PSC su psichikos sveikatos problemų
turinčiais asmenimis yra pavojingas. Jeigu taip pagrįskite
Kategorija Pagrindžiantys teiginiai
Darbas su asmenimis turinčiais psichikos ,,…svarbu išlikti budriam…”
sveikatos problemų yra pavojingas ,,…darbas susijęs su papildoma emocine
įtampa, rizika…”
,,… gąsdina ginklu…”
,,…kiekvienas savaip terorizuoja…”

Respondentų nuomone, dirbant PSC su psichikos sveikatos problemų turinčiais

klientais dažniau kyla pavojus socialinio darbuotojo gyvybei. Ligai paūmėjus, klientai
turintys psichikos sveikatos problemų gali būti agresyvūs, gali sužeisti, iškoneveikti to
nesuprasdami.
,,Pavojus kartais gali kilti lankant ligonį namuose – todėl stengiuosi pas
sunkesnius ligonius eiti su kolege, neperžengti namų slenksčio, jei matau, kad gali kilti
pavojus ir pan. Per savo 8 metų darbo praktiką turėjau du atvejus, kai ligonių agresyvus
elgesys dėl sveikatos būklės kėlė man pavojų.“( Rita)

56
 ,,Psichiniai ligoniai yra neprognozuojami iš jų galima visko tikėtis, netgi
agresijos prieš darbuotoją. Nuvykus pas vieną klientą suleisti vaistų, jis mus kartu su
seniūnijos socialine darbuotoja tiesiog nespėjus pasibelsti į duris užpuolė su pagaliu ir
pradėjo mušti. Teko bėgti, kviesti greitąją medicinos pagalbą su policija ir vežti klientą į
psichiatrinę ligoninę“(Romas).
,,Yra tekę susidurti lankant klientą namuose, kad jis labai supyko, kad jį lankau,
tuomet pradėjo šaukti, rėkti, pasidarė labai baisu, nes negalėjau jo nuraminti“(Daina).
,,Iš savo darbo praktikos tikrai yra buvę tokių atvejų kai bijodavau viena važiuoti
pas vieną klientą kuris sirgo šizofrenija, nes jį kankindavo nerimas, vis vaikščiodavo iš
kambario į kambarį, nežinau, kodėl bet jo prisibijodavau“ (Neringa).
,, Vizitų metu taip pat kyla pavojus, nes kartais būna priešiškai nusiteikę“(Vaida).
,, Paprasčiausiai nežinai ką tas žmogus galvoja ir ką jis gali padaryti“(Ernesta).
Dalis respondentų pažymėjo , kad po gydymo kai kurie klientai ateina atsiprašyti
nes supranta, kad tai ne jų kaltė, bet ligos pasekmės, kurių jie kartais negali kontroliuoti.
Vertindami respondentų pasisakymus padarėme išvadą, kad socialiniams
darbuotojams, teikiantiems pagalbą psichikos sveikatos problemų turintiems klientams
didžiausias pavojus gyvybei kyla lankant klientus namuose, todėl daugelis iš jų stengiasi į
vizitus vykti ne vieni, bet su kolegomis.
Diana Stankaitienė Klaipėdos miesto socialinės paramos centro direktorė,
socialinio darbo ekspertė ir magistrė, dienraštyje ,,Klaipėda’’, (2006) rašo, kad būtent šie
darbuotojai turi atlaikyti ne tik nusivylusių, bet dažnai piktų ir agresyvių žmonių spaudimą.
Socialiniai darbuotojai gana dažnai apšaukiami, iškoneveikiami, apspjaudomi, jiems ne tik
grasinama, prieš juos net smurtaujama. Kiek kartų socialiniai darbuotojai buvo užpulti
šunų, apstumdyti ir apspjaudyti, bet niekam apie tai nepasakė.

7 lentelė
Veiksniai labiausiai trukdantys (padedantys) PSC socialiniams darbuotojams teikiant
socialines paslaugas psichikos sveikatos problemų turintiems klientams
Kategorija Subkategorija Pagrindžiantys teiginiai
Socialinių darbuotojų Padedantys veiksniai ,,...Šeimos narių aktyvus
nuomonė apie socialinių noras…“
paslaugų teikimą psichikos ,,…seniūnijų socialiniai
sveikatos problemų darbuotojai…“
turintiems klientams
Trukdantys veiksniai ,,... klientų motyvacijos stoka...“

57
 ,,…vaistų nevartojimas…“
,,… įstatymų spragos…“
,,...motyvacijos stoka...“
,,Bendradarbiavimą su klientu teikiant socialinę pagalbą mažina prasta ligonio
finansinė padėtis – pacientas negali nusipirkti vaistų, susimokėti už transportą vizitui pas
gydytojus ir pan.“(Ernesta).
,,Visuomenės požiūris į tokius ligonius (jie yra nurašomi ir ,,blogi”) (Neringa).
,,Padeda šeimos narių aktyvus noras padėti ligoniui, domėjimasis pagalbos
galimybėmis padeda pasiekti geresnių rezultatų“(Rūta).
,,Trukdo klientų motyvacijos stoka spręsti savo problemas, vaistų
nevartojimas“(Aldona).
,,Teikti socialinę pagalbą psichikos sveikatos problemų turintiems asmenims
dažniausiai trukdo įstatymų spragos, nes labai dažnai mūsų veiksmus varžo įstatymai. Tu
nori žmogui padėti, bet gali pažeisti įstatymus, tačiau vis tiek stengiesi padėti, bet
atsižvelgi ir į tai ar nepažeidi įstatymų“(Vida).
,, Trukdo nemotyvuoti klientai“(Vaida).
Respondentai, dirbdami su klientais turinčiais psichikos sveikatos problemų, kaip
vieną iš trūkumų įvardijo klientų nesugebėjimą keistis. Kaip trukdį, darbe – pažymėjo
bendravimą su nuo alkoholio apsvaigusiais klientais. Sprendžiant klientų problemas turi
įtakos pačių klientų sveikatos būklės pablogėjimas, nuotaikos svyravimai, suicidai,
aplinka, kiti veiksniai.
Visi respondentai nurodė, jog jiems labai dažnai teikiant socialinę pagalbą
klientams padeda PSC specialistų komanda t.y., gydytojai psichiatrai, slaugytojos,
psichologai. ,,Padeda kartais teikti pagalbą artimieji, nes jie turi didesnę įtaką, nei mes
svetimi žmonės. Padeda įkalbėti, kad ateitų pasikalbėti, galbūt norėtų dalyvauti užimtume.
Pokalbiuose dalyvauja kartu su artimaisiais“(Romas).
Efektyvus darbas priklauso ne vien nuo darbuotojų išsilavinimo, bet ir nuo to kaip
patys socialiniai darbutojai jaučiasi dirbdami šį darbą. Tai paaiškina teiginys - „regis
viskas jau eina į gerąją pusę, bet būna ligos paūmėjimas vėl viskas iš pradžių. Tada ir
nusvyra rankos“(Inga).

58
 8 lentelė

Psichikos sveikatos problemų turinčių klientų lankymas namuose

Kategorija
Socialiniai darbuotojai teikdami socialinę
pagalbą, lanko klientus namuose
Pagrindžiantys teiginiai
,,…pablogėjus kliento būklei…”
,,…iškilus socialinėms problemoms… “
,,...nesugebama savarankiškai tvarkytis...“
,,...gydytojų psichiatrų siuntimu...“
,,...pagal kaimynų skundus...“
,,...gavus užklausimą iš kitų institucijų:
savivaldybės, policijos...“

,,Kad įvertinti socialinę padėtį, kaip žmogus geba joje gyventi, tvarkytis (tie vizitai
būna psichiatrų siuntimu, arba kitų institucijų raštišku prašymu“(Rūta).
,,Nesilankančius pas specialistus, nesavarankiškus, negalinčius dėl negalios
atvykti į įstaigą“(Romas).
,, Nemotyvuotus klientus“(Rita).
,,Kai gauname pranešimus iš policijos, seniūnijos, kad klientas neadekvačiai
elgiasi, nesirūpina vaikais, pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, nebevartoja
vaistų“(Ernesta).
,,Kai dažnai klientai pradeda kviestis GMP į namus, tuomet informuoja felčeriai,
apie pablogėjusią kliento sveikatą, suicidą“(Daina).
,,Lankome kai gauname raštišką užklausimą iš kitų institucijų“(Vaida).
,,Kai klientams reikia perduoti kokią nors informaciją, pvz., apie pasikeitusį
gydytojų darbo laiką ir pan.“(Aldona).
Dažnai į namus vykstama kai klientai ilgesnį laiką nesilanko pas specialistus,
skundžiasi kaimynai, kad klientas pradėjo neadekvačiai elgtis, tapo agresyviu, grąsina
kaimynams ir t.t. Daugiau nei pusė respondentų savo atsakymuose pabrėžė, kad klientai
bijo vykti pas psichiatrus, nes jaučia nepasitikėjimą. Pasitaiko atvejų, kai artimieji ateina ir
prašo atvykti į namus ir pasikalbėti su klientais, kad šie lankytusi pas gydytojus. Dauguma
respondentų patvirtina, kad klientai turintys psichikos sveikatos problemų namuose
lankomi ir profilaktiškai. PSC klientai yra įtraukiami į PSC įskaitą, todėl socialiniai
darbuotojai juos gali lankyti namuose ir nesant specifinių problemų.
,,Iškilus problemai klientai namuose lankomi dažniau, o pašalinus priežastis,
apsilankymai tampa retesni“ (Romas).

59
 Daugelio respondentų pažymima svarbiausia susisiekimo su klientais kurie
gyvena kaimuose, vienkemiuose problema. Klientai lankomi namuose dėl labai įvairių
problemų.
9 lentelė
PSC socialinių darbuotojų bendradarbiavimas teikiant socialines paslaugas klientams
turintiems psichikos sveikatos problemų su kitomis institucijomis

Kategorija Pagrindžiantys teiginiai

Socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su ,,…psichiatrinėmis ligoninėmis…”
kitomis institucijomis ,,…policija…”
,,…su seniūnijomis…”
,,…socialinės paramos ir sveikatos
skyriumi…”
,,…šeimos gydytojais…”

Respondentai kalbėdami apie bendradarbiavimą su kitomis institucijomis pažymi,

kad bendradarbiavimas suteikia galimybę greičiau padėti klientui išspręsti iškilusias
problemas. Spręsdami klientų problemas socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su
įvairiomis įstaigomis ir institucijomis:
,,Bendradarbiaujame su tomis įstaigomis kurios gali pagelbėti išspręsti kliento
problemą“(Rita).
,,Bendradarbiauju su seniūnijomis, Socialiniu paslaugu centru, Socialinės paramos
skyriumi, neįgaliųjų nevyriausybinėmis organizacijomis“(Vida).
,,Glaudžiai bendradarbiaujame su seniūnijų socialiniais darbuotojais, bendrosios
praktikos gydytojais, socialinės paramos ir sveikatos skyriumi, VTAT, GMP, ligoninės
psichiatrijos skyriumi, psichiatrinėmis ligoninėmis“(Ernesta).
,,Su mokyklomis, su socialinių paslaugų centru, teisinėmis institucijomis:
prokuratūra, policija, kitais psichikos sveikatos centrais“(Romas).
Absoliuti respondentų dauguma nurodė, kad į problemų sprendimą įtraukiamos ne
vien institucijos bet ir kliento turinčio pasichikos sveikatos problemų šeima. Tokią išvadą
iliustruoja pokalbio metu gautas respondento atsakymas: „ Nuolatos bendradarbiauju,
palaikau ryšį su šeimos nariais, kurie kartais geriau žino visas šeimai iškylančias
problemas, gali efektyviau ir greičiau į jas reaguoti, padėti jas išspręsti“(Vaida).
Bendradarbiaujant su kitomis institucijomis išryškėjo problema, kad teikiant
socialines paslaugas psichikos sveikatos problemų turintiems klientams, ne visada aišku

60
kas js turi teikti. Pasitaiko seniūnijų socialinių darbuotojų kurie įsitikinę, jog jiems
nepriklauso spręsti konkrečių klientų problemų, ypač klientų turinčių psichikos sveikatos
problemų. Tai akivaizdžiai įrodo socialinio darbuotojo atsakymas: ,,Net nenoriu prašyti
seniūnijos socialinių darbuotojų pagalbos, nes jos būna labai nepatenkintos, kad jas
prašome padėti sprendžiant šių klientų problemas“(Aldona).
Respondentų atsakymai patvitina faktą, kad bendradarbiavimas su kitomis
institucijomis padeda veiksmingiau ir greičiau spręsti socialines problemas. Respondentai
pažymi, kad į socialinių problemų sprendimą būtina įtraukti ir kitus socialinius partnerius,
atsakingus už psichikos sveikatos problemų turinčių klientų socialinių problemų
sprendimą.

10 lentelė
Sąvokos ,,sunkūs klientai” apibūdinimas
Kategorija Pagrindžiantys teiginiai
Socialinių darbuotojų nuomonės apie ,,...neturi artimųjų...“
,,sunkius klientus” ,,...sunkiai oreintuojasi problemos
sprendime...“
,,...sunku bendrauti, nenori priimti
pagalbos...“
,,…agresyvus, įkirus, nemotyvuotas…“

,,Darbo praktikos metu yra tekę susidurti ne tik su ,,sunkiu” klientu bet ir su
kliento motina, kuri buvo kaip ,,sunkus” klientas. Rašydavo įvairius skundus socialiniams
darbuotojams nurodydama kaip ir ką jie turi daryti, kaip spręsti problemas“(Inga).
,,Sunkus klientas, tai ligonis, kuris nesupranta, kad serga ir nevartoja vaistų, yra
pavojingas sau ir kitiems“(Aldona).
,,Lankau namuose keletą tokių psichikos ligonių, kurie atsisako gydymo, nepriima
pagalbos iš specialistų, vengia artimųjų pagalbos, konfliktuoja su aplinkiniais. Socialinė
pagalba jiems visiškai neefektyvi, intervencijos trumpalaikės, pavyksta tik stebėti jų
situaciją, kai reikia, tarpininkauti dėl hospitalizavimo“(Rita).
Visi respondentai pažymi, kad ,,sunkūs klientai“socialinių paslaugų labai dažnai
atsisako, patys to nesuvokdami, dėl ligos arba priešingai, tuo pačiu klausimu kreipiasi labai
dažnai, būna labai įtarūs, nepasitikintys. Respondentai pažymėjo priežastis, dėl kurių
,,sunkūs klientai” dažniausiai atsisako teikiamų socialinių paslaugų:

61
  Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos, nenoro pripažinti, kad serga
(kritiškumo ligos atžvilgiu nebuvimas). Pvz., ,,viena ligonė atsisakė mano
pagalbos, kai po socialinių apsilankymų namuose pradėjo ,,dingti morkos iš
sriubos, kažkas sukarpė drabužius spintoje“ ir pan. (Daina). Iki tol
sėkmingai pavyko išspręsti skolų už patarnavimus problemas, išvengti
teismo. Ligonė serga šizofrenija, vaistų nevartoja, pasitiki svetimais
žmonėmis, po kurio laiko dėl ligos pasitikėjimas dingsta, todėl artimiesiems
sunku jai padėti.
 Dėl finansinių sunkumų, kaime gyvenantys neįgalieji negali reguliariai
lankytis užimtumo kambaryje, nes į PSC turi atvykti savo lėšomis, nors
dalis transporto išlaidų jiems kompensuojama. Po tam tikro laiko toliau
gyvenantys neįgalieji atsisako užimtumo paslaugų. ,,Klientai dažnai pažymi,
kad neturi pinigų ne tik atvykti pas gydytojus, į užimtumo grupes, bet kartais
jiems pritrūksta pinigų nusipirkti ir vaistų“( Inga).
 Klientai kurie buvo lankyti namuose dėl policijos, kaimynų ir kt. Įstaigų
skundų, teigia, jog jiems viskas gerai, neturi jokių problemų ir pagalbos
atsisako arba atsisako kontakto.
Respondentų numonę apie ,,sunkius klientus”, patvirtina faktas, kad pagalbos
dažnai atsisako ne vien klientai, bet ir jų artimieji, motyvuodami ,,jog pagalba jų šeimai
nėra būtina“(Vida), jie nenoriai bendrauja su specialistais, o jeigu pripažįsta turintys
problemų - nemano, kad socialiniai darbuotojai gali padėti jas išspręsti. Dauguma
girtaujančių šeimų vengia socialinių darbuotojų pagalbos.

11 lentelė
Pagrindinės socialinių darbuotjų darbo funkcijos dirbant PSC
Kategorija Pagrindžiantys teiginiai
Socialinių darbuotojų dirbančių PSC ,,…socialinių problemų sprendimas…“
pagrindinės darbo funkcijos ,,…darbo planavimas…“
,,…projektų rengimas ir jų
įgyvendinimas…“
,,…bendradarbiauja su klientu…“

Socialinių darbuotojų dirbančių PSC su klientais turinčiais psichikos sveikatos

problemų tikslas - padėti surasti pusiausvyrą, išvystyti jo esmines galias geresniam
problemos išsprendimui. Respondentai pažymi, kad turėdami tikslą padėti klientams, jie

62
siekia suprasti jų problemas, ieško būdų kaip patenkiti poreikius, suteikti paslaugą ar
surasti reikalingų pagalbininkų. Visi respondentai išskyrė tokias pagrindines darbo
funkcijos PSC:
 sustiprinti paciento prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus(Vida),
 skatinti pilnavertį asmens socialinį funkcionavimą (Rūta),
 teikti bendrąsias socialines paslaugas ligoniams ir jų artimiesiems (Neringa),
 organizuoti užimtumo terapiją, dirbti su savipagalbos grupėmis.
 teikti informaciją lengvatų, soc. išmokų klausimais ir pan., organizuoti
juridinę pagalbą(Aldona),
 rengti ir įgyvendinti socialinius projektus, įtraukti bendradarbius(Romas).
Respondentai komentuoja, kad socialinio darbuotojo veikla PSC neapsiriboja
socialinių dokumentų, tokių kaip globos, rūpybos, darbingumo lygio, specialiųjų poreikių
nustatymu, pensijų, ar pašalpų gavimo tvarkymu, dokumentų ruošimu dėl kliento
apgyvendinimo suaugusiųjų su psichine negalia globos namuose.
Atlikę respondentų atsakymų analizę, galime patvirtinti faktą, kad PSC socialiniai
darbuotojai atlieka daugelį kitų, su darbu susijusių funkcijų, kurių nėra numatyta darbo
nuostatose. Tai patvirtina respondentų atsakymai: ,,Net nesusimastydama suteikiu
reikalingą paslaugą klientui kurią turėtų atlikti kiti PSC darbuotojai arba tai galėtų
padaryti pats klientas“(Ernesta).
,,Tenka muotuoti AKS, vykti į namus ir suleisti ilgo veikimo vaistus. Aš tai atlikti
galiu atsisakyti, bet tai darau dėl klientų, kad jiems padėti“( Vaida).

12 entelė
Socialinio darbo PSC specifiniai ypatumai, teikiant socialines paslaugas psichikos
sveikatos problemų turintiems klientams
Kategorija Pagrindžiantys teiginiai
Socialinių darbuotojų pažymimi specifiniai ,,…teikiame psichologinę pagalbą
darbo ypatumai, teikiant socialines anoniminės psichologinės pagalbos
paslaugas PSC klientams, turintiems telefonu…“
psichikos sveikatos problemų ,,…klientai yra agresyvūs…“
,,…daug dažniau nei kiti socialiniai
darbuotojai jaučiasi nesaugūs…“
,,…ruošia projektus, susijusius su darbu
PSC…“

63
 Daugelis socialinių darbuotojų dirbančių su asmenimis turinčiais psichikos
sveikatos problemų teigė, kad nemažą darbo dienos dalį jie skiria dokumentų tvarkymui.
,,Reikalinga surinkti informaciją apie klientą, jo aplinką, socialinius ryšius ir
užfiksuoti dokumentuose“(Rita).
,,Planuojama socialinių paslaugų teikimo eiga tam tikslui skirtame žurnale arba
tiesiog yra vedamas socialinės pagalbos teikimo lapas“(Aldona).
,,Reikalinga apsirašyti kokias socialines paslugas suteikei klientui. Dažniausiai
tai fiksuojama PSC ambulatorinėje kortelėje“(Vaida).
,,Vykdant PSC projektus reikia pateikti ataskaitas įvairioms
institucijoms“(Ernesta).
Pasigendama visiems PSC socialiniams darbuotojams patvirtintų statistinių
apskaitos formų, kuriomis galima būtų vadovautis kasdieniniame darbe. Respondentai
nurodo, kad pradėję teikti socialines paslaugas PSC, buvo įpareigoti savarankiškai
organizuoti savo darbą, taip, kaip jį įsivaizduoja patys. Respondentė (Rūta) pažymi, kad
pabaigusi kolegiją ir atėjusi dirbti į PSC nežinojo nuo ko pradėti: ,, vyr. Gydytoja manęs
klausia iš kur aš gausiu informaciją apie klientus su kuriais dirbsiu. Man tai buvo
naujiena, net neįsivaizdavau šio darbo specifikos. Todėl manau, kad studijuojant labai
svarbu ne tik įgytos žinios, bet ir praktika“(Rūta).
,,Dirbant su klientais turinčiais psichinę negalią dažnai jaučiosi neįvertintas
aplinkinių, pavargęs nes šis darbas reikalauja daug pastangų“(Romas).
13 lentelė
Socialinio darbo metodų specifiniai ypatumai PSC, teikiant socialines paslaugas
psichikos sveikatos problemų turintiems klientams
Kategorija Subkategorija Pagrindžiantys teiginiai
Socialinio darbo metodų Individualus socialinis ,,…svarbu profesionalūs
ypatumai teikiant socialines darbas santykiai…“,
paslaugas psichikos ,,…bendravimas…“
sveikatos problemų ,,…ryšių užmezgimas…“
turintiems klientams
Socialinis darbas su ,,…jautiesi atsakingas…“
grupe ,,...dėmesingumas visiems…“
,,…ieškojimas naujos užimtumo
veiklos…“
Socialinis darbas su ,,…psichoedukacija…“
šeimai ,,…informavimas“

64
 Socialinis darbas ,,..bendradarbiavimas…“
bendruomenėje ,,…nuolatinio ryšio
palaikymas…“

Psichikos sveikatos problemų turintiems klientams, teikiant socialines paslaugas

taikomi išskirtiniai darbo metodai: individualus darbas su klientu, darbas su šeima, darbas
su grupe, darbas bendruomenėje. Teikiant individualias socialines paslaugas psichikos
sveikatos problemų turintiems klientams respondentai pažymi kad labai svarbu užmegzti ir
išlaikyti profesionalius santykius su klientais, kurie turi pasižymėti dalykiškumu,
diplomatiškumu, gebėjimu užmegzti ir išlaikyti profesionalius santykius. Užsitęsus ligai,
su klientais tenka bendrauti labai ilgai, todėl svarbu bendrauti taip, kad bendravimas
neperaugtų į draugiškus santykius, neišsivystytų priklausomybė nuo darbuotojo.
,,Pastebėjau, kad klientai turintys psichikos sveikatos problemų, linkę greitai
prisirišti prie darbuotojo. Vienas klientas kiekvieną dieną po darbo buvo pradėjęs eiti pas
mane į namus“(Inga). Tyrimo metu išryškėjo socialinių darbuotojų išsakytų nuomonių
pasiskirstymas klausimu: Ar reikėtų klientams duoti savo asmeninius telefono numerius.
Dauguma respondentų nėra linkę taip daryti, nes klientai būna labai įkyrūs, ypač mėgsta
skambinti vieniši, kuriems truksta bendravimo. ,,Gali skambinti bet kuriuo paros metu,
jiems atrodo kad tai normalu“(Romas). Keli respondentai yra davę savo asmeninius
telefonų numerius, bet jeigu galėtų kitaip, taip nebedarytų.
Respondentai pažymi, kad taikant grupinį darbo metodą svarbu išlaikyti grupės
darną. Klientai turintys psichikos sveikatos problemų yra labai jautrūs ir įžeidūs, dažnai
pykstasi tarpusavyje. ,,Dirbant grupėje socialinis darbuotojas turi būti labai stiprus, nes
kiekvienas klientas reikalauja dėmesio, visus turi matyti, prie kiekvieno turi prieiti,
pakalbinti. Yra tokių klientų kuriems atrodo, kad visą dėmesį ir laiką turi skirti tik
jam“(Aldona). Nors šis darbo metodas daugeliui respondentų yra sunkiausias, tačiau jis
suteikia pasitenkinimą. ,,Labai džiaugiuosi, kad vis daugiau klientų ateina į užimtumo
grupes, jie tampa savarankiškesni, daugiau bendraujantis, susiranda draugų, organizuoja
išvykas, vyksta į seminarus, domisi tokio pat likimo žmonėmis“(Daina).
,,Kai klientai ateina įužimtumo grupes sako, kad jie jaučiasi kaip namie,
priimami su visomis jų ,,keistybėmis” ko negali pasakyti nuėję pas gydytoją, dažnai pasako
mums“(Rita).
,,Atėję į grupes verkia, juokiasi, pykstasi“(Neringa).

65
 ,,Užimtumo grupėse nariai diskutuoja, organizuoja išvykas į teatrą, gamtą.
Dalyvavimas neabejotinai brandina jų asmenybes, stiprina savivertę“(Ernesta).
Sunkiau yra su tais klientais kurie serga sunkesnėmis ligomis, juos sunku
prakalbinti, įtraukti į užimtumo veiklą. ,,Profesinės veiklos efektyvumas pasiekiamas per
ilgą laiką, todėl greitų rezultatų nesitikiu. Geresnių rezultatų galima pasiekti su pirminiais,
neseniai susirgusiais ligoniais. Pvz., psichiatrės nukreiptas pirminis ligonis po 3 metų
dalyvavimo užimtumo terapijos veikloje galėjo įsidarbinti, jo hospitalizavimų skaičius per
metus sumažėjo, pagerėjo socialinis funkcionavimas. Sunkiau dirbti su ligoniais, turinčiais
ilgą ligos stažą, taikomų metodų efektyvumas labai mažas“(Vaida).
Dirbdami su psichikos sveikatos problemų turinčių klientų šeimomis respondentai
išskyrė šeimos narių psichoedukacijos metodą t.y.,šeimos narių mokymą.
,,Labai svarbu šeimos narių mokymas, patarimai kaip elgtis, kur kreiptis
pagalbos“(Neringa).
,,Artimuosius atsiunčia seniūnijų socialiniai darbuotojai, nes ptys nėra
kompetetingi suteikti reikiamą informaciją“(Vaida).
,,Darbas su šeima taip pat nėra lengvas, dažnai jiems atrodo, kad jie patys yra
pajėgūs susitvarkyti su užklupusiais sunkumais, kad jie viską žino. Po to nustemba, kad
taip ilgai nesikreipė pagalbos“(Rita).
Dirbant bendruomenėje svarbu bendradarbiavimas ir nuolatinio ryšio palaikymas
su bendruomenės aktyvu ir jos nariais.
,,Dažnai kviečiasi skaityti paskaitas apie psichinę sveikatą į mokyklas,
bendruomenes“(Daina).
,,Visuomenės švietimas, kad žmonės, sergantys psichikos ligomis būtų priimti ir
integruotųsi į visuomenę, kad nepasitrauktų į visuomenės gyvenimo nuošalę“(Romas).
,,Informacijos skleidimas apie psichikos sveikatos sutrikimų prevenciją ir gydymą
bei socialinį darbą su psichikos sveikatos problemų turinčiais asmenimis“ (Ernesta).
Respondentai pažymi, kad siekdami padėti žmogui, jie stengiasi visapusiškai
išanalizuoti situaciją, nes problemų pobūdis nulemia metodo pasirinkimą, ne visada
taikomi socialinio darbo metodai yra efektyvūs.
,,Klientai kurie yra motyvuoti socialinio darbo metodus priima noriai, kurie
nesupranta dėl ko jiems yra teikiama pagalba darbo metodus pritaikyti yra
sunkiau“(Aldona).
,,Konsultacijos metu aptariame su ligoniu, koks darbo metodas tiks labiausiai,
pvz., dirbsim individualiai, ar grupėje. Motyvuotas klientas noriai priima ir

66
bendradarbiauja. Nemotyvuotam klientui metodo pasirinkimas nėra svarbus, ypač kai
pagalbos atsisako“(Vaida).
Atlikę respondentų atsakymų analizę, galime daryti išvadą, kad taikomų darbo
metodų efektyvumas labai priklauso nuo negalios pobūdžio, vaistų vartojimo tvarkingumo,
kliento ligos stadijos, išlikusių socialinių įgūdžių, kiek klientas pajėgus savarankiškas
dalyvauti visuomenės gyvenime.
14 lentelė
Aktualiausios klientų problemos
Kategorija Pagrindžiantys teiginiai
Aktualiausios problemos ,,...komplikuoti santykiai šeimoje…“
,,…vienišumas…”
,,…jaučiasi izoliuoti nuo visuomenės…”
,,… užimtumo stoka…”
,,…nenoras gyventi…”
,,…ligos paūmėjimas…“
,,…konfliktai su šeimos nariais,
kaimynais…“
,,Konsultavimo metu klientas labai dažnai laukia iš socialinio darbuotojo
patarimo, pagalbos“(Rūta).
,,Klientai labai pasigenda užimtumo grupių kurios vyksta prie PSC“(Neringa).
,,Konfliktai su artimaisiais, kaimynais. Kartais skambina telefonu ir klausia kaip
elgtis vienoje ar kitoje situacijoje“(Romas).
,,Bendravimo stoka (kurie gyvena vieni), tarpusavio santykiai, elgesio
problemos“(Vida).
,,Užregistravimas pas reikiamą specialistą, palydėjimas pas šeimos
gydytoją“(Ernesta).
Sprendžiant aktualias klientų problemas respondentai pažymėjo, kad vieniems
klientams užtenka vieno pokalbio, susitikimo, kad išspręsti problemą, bet yra tokių klientų
su kuriais bendraujama gan ilgai. ,,Informacijos teikimas – vienkartinis, socialinis
konsultavimas – iki problemos išsprendimo “(Rita).
,,Tai priklauso nuo to kokia paslauga teikiama: jeigu tvarkomi dokumentai dėl
neįgalumo pratęsimo susitinkame 1 – 3 kartus“(Aldona).
,,Kiekviena problema yra individuali ir individualiai reikia laiko“(Inga).
Anot V. Žemaičio (1992), bendravimas – ne tik daugiaplanis žmonių kontaktų
srautas ar informacijos perteikimo būdas. Bendravimas – kartu ir sudėtinga žmonių

67
tarpusavio sąveika, vienas kito įtakojimas, abipusio pažinimo ir suvokimo tarpusavio
atjautos ir supratimo procesas. Pagaliau bendravimas – viena svarbiausių žmogaus
dvasinės būties sąlygų.
Štai kaip respondentai supranta bendravimą su psichikos sveikatos problemų
turinčiais asmenimis: ,,Bendravimas su šiais žmonėmis yra sudėtingas, labai svarbu turėti
ribas kai bendrauji, nes jie labai greitai prisiriša ir tampa per daug sudėtinga bendrauti
sprendžiant problemas, bendraujant. Jie jaučiasi kaip draugai. Tai nėra blogai, bet kas per
daug tas irgi negerai“(Ernesta).
,,Viena klientė atėjusi į kambinetą džiaugiasi, kad gali normaliai pasipasakoti,
išsišnekėti, nes namuose jos niekas nesupranta. Kai man pablogėja sveikata aš savo
artimiesiems sakau, jeigu jūs matote, kad aš nieko nebenoriu dirbti, dingo apetitas
žinokite, kad man reikia gultis į ligoninę, bet jie ir šito nesupranta, vis turiu gelbėti save
pati“(Daina).
Problemos išsprendimas ir bendravimo dažnumas priklauso nuo problemos
specifiškumo, kliento motyvacijos, sveikatos būklės, kad bendraudami su psichikos
sveikatos problemų turinčiais asmenimis jie susipažįsta su savo klientais bei jų
socialinėmis problemomis ir tampa artimais žmonėmis.

68
 IŠVADOS

1. Reikšmingiausius psichikos sveikatos riziką provokuojančius veiksnius lemia

išoriniai veiksniai: individuali biologinė – genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės –
ekonominės aplinkybės, gyvenimo sąlygos, įvairūs politiniai, kultūriniai atributai ir šių
veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis bei turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui.
2. Teisės aktų, reglamentuojančių PSC socialinių darbuotojų, veiklą yra mažai. Iš
jų pagrindinis – PSC vyriausiojo gydytojo patvirtinti socialinio darbuotojo pareiginiai
nuostatai. Dažniausiai sprendimai priimami remiantis nekonkrečiomis LR psichikos
sveikatos priežiūros įstatymo nuostatomis.
3. PSC socialinių darbuotojų veikla ypatinga tuo, kad:
 paslaugos teikiamos nestabilios psichinės sveikatos klientams, kurie
nepajėgūs priimti savarankiškų sprendimų, neatsako už savo veiksmus, jų
elgesys nenuspėjamas, dažnai lydymas klausos, regos haliucinacijų,
persekiojančių kliedėjimo idėjų;
 socialinė pagalba teikiama ,,čia ir dabar“, nes vizito laiko numatyti
neįmanoma;
 planuoti socialinį darbą sunku, kadangi veiklos sėkmę lemia kliento psichinės
sveikatos būklė, nuotaika;
 didžiausias pavojus socialinio darbuotojo gyvybei kyla lankant klientus
namuose;
 praktinį diskonfortą lemia aukštojoje mokykloje neįgyta informacija apie
psichinės negalės pobūdį, išraiškos formas, ją turinčių klientų socialinius,
psichologinius, slaugos ypatumus.

69
 REKOMENDACIJOS

SOCIALINIAMS DARBUOTOJAMS DIRBANTIEMS PSC SU KLIENTAIS

TURINČIAIS PSICHIKOS SVEIKATOS PROBLEMŲ:

1. Klientus namuose lankyti su seniūnijų socialiniais darbuotojais ir slaugytojomis.

2. Į psichikos sveikatos problemų turinčių klientų problemų sprendimą, įtraukti jo
šeimą, bendruomenę, klientui patarti lankyti užimtumo kambarių veiklą.
3. Keliant PSC socialinių darbuotojų kvalifikaciją, suteikti jiems psichologinių,
medicininių, slaugos žinių, apie klientų psichinės sveikatos ypatumus.

70
 SANTRAUKA

PSICHIKOS SVEIKATOS CENTRO SOCIALINIO DARBUOTOJO VEIKLOS

YPATUMAI

Magistriniame darbe nustatyti PSC socialinių darbuotojų veiklos ypatumai

teikiant socialines paslaugas psichikos sveikatos problemų turintiems klientams; aptarti
reikšmingiausi psichikos sveikatos riziką provokuojantys veiksniai, išanalizuoti teisės
aktai, reglamentuojantys PSC socialinių darbuotojų veiklą, pateiktos trys išvados.
1. Reikšmingiausius psichikos sveikatos riziką provokuojančius veiksnius lemia
išoriniai veiksniai: individuali biologinė – genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės –
ekonominės aplinkybės, gyvenimo sąlygos, įvairūs politiniai, kultūriniai atributai ir šių
veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis bei turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui.
2. Teisės aktų, reglamentuojančių PSC socialinių darbuotojų, veiklą yra mažai. Iš
jų pagrindinis – PSC vyriausiojo gydytojo patvirtinti socialinio darbuotojo pareiginiai
nuostatai. Dažniausiai sprendimai priimami remiantis nekonkrečiomis LR psichikos
sveikatos priežiūros įstatymo nuostatomis.
3. PSC socialinių darbuotojų veiklos ypatumai :
 paslaugos teikiamos nestabilios psichinės sveikatos klientams, kurie
nepajėgūs priimti savarankiškų sprendimų, neatsako už savo veiksmus, jų
elgesys nenuspėjamas, dažnai lydymas klausos, regos haliucinacijų,
persekiojančių kliedėjimo idėjų;
 socialinė pagalba teikiama ,,čia ir dabar“, nes vizito laiko numatyti
neįmanoma;
 planuoti socialinį darbą sunku, kadangi veiklos sėkmę lemia kliento psichinės
sveikatos būklė, nuotaika;
 didžiausias pavojus socialinio darbuotojo gyvybei kyla lankant klientus
namuose;
 praktinį diskonfortą lemia aukštojoje mokykloje neįgyta informacija apie
psichinės negalės pobūdį, išraiškos formas, ją turinčių klientų socialinius,
psichologinius,slaugos ypatumus.

71
 SUMMARY

THE FEATURES OF THE SOCIAL WORKER‘S DUTIES AT THE CENTRE OF

PSYCHIATRIC HEALTH

There are established the main features of the social workers‘ duties by rendering
social service to the patients with mental health problems; there are given the most
significant factors of provoking the risk of mental health; there are analysed the statements
of law regulating the social worker‘s duties at the Centre of Psychiatric Health; there are
presented three conclusions at the master‘s-degree work.
1. The most significant factors that provoke the risk of the mental health are
determined by the external factors: individual biological-genetic nature, physical
environment, social-economic circumstances, life conditions, different political, cultural
attributes, the period spent under the influence on these factors ant the contained possibility
to decide about the helth welfare.
2. There are not enough statements of law that regulate the duties of the social
worker at the Centre of Psychiatric Health. The most important are the social workers‘
official regulations confirmed by the head physician. The decisions are taken referring to
the unconcrete regulations of the Psychiatric Health Care in the Republic of Lithuania.
3.The features of the social workers‘ duties at the Centre of Psychiatric Health are
following:
 the support is rendered for the patients with unstable mental health, that are
unable to take self-dependent decisions, that cannot be responsible for their
actions, that usually own hearing and sight hallucinations and are lead by
delirium ideas;
 the social help is rendered ‘here and now’ as the visit of the patient cannot be
foreseen;
 the planning of the social work is difficult as the success depends on the state
and mood of the patient;
 the greatest danger for the social worker’s life rises during the visits at
patient’s home;
 the practical discomfort is decided by the information lack at the
university about the nature of the mental disability, its expression
forms, patients’ social, psychological and care features.

72
 ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. BAKK, Ann; GRUNEWALD, Karl. Globa. Vilnius:,,Avicena“, 1997, p.300. ISBN 9986
– 437 – 41 – 5.
2. BALČIŪNAITĖ, Rūta; EIDUKAVIČIŪTĖ Julija; IVOŠKIENĖ Neringa. Socialiniai
neįgalumo aspektai: žmogui reikia žmogaus: straipsnių rinkinys. Kaunas:Vytauto Didžiojo
universitetas, 2003, p.126, [1]. ISBN 9955 – 530 – 82 – 0.
3. BARŠAUSKIENĖ, Viktorija; LELIŪGIENĖ, Irena. Sociokultūrinis darbas
bendruomenėje: (užsienio šalių patirtis) monografija. Kaunas: Technologija, 2001, p.375,
[1]. ISBN 9955 – 090 – 48 – 0.
4. Bendruomeninės psichikos sveikatos paslaugos Lietuvoje. VšĮ „Globali iniciatyva
psichiatrijoje“. Vilnius, 2005, p.27.
5. Bičiulis. Žurnalas neįgaliesiems, jų artimiesiems, globėjams, socialiniam darbuotojams,
neįgaliųjų savitarpio pagalbos grupėms ir geros valios žmonėms. 2005 07 (85) ISSN 1392
– 5563.
6. BRIJŪNAITĖ, Rita. Psichosocialinės reabilitacijos pavyzdinės tarnybos įkūrimo
projektas Šiaulių psichiatrijos ligoninėje. Nervų ir psichikos ligos Nr.2(6)2002.
7. BUTKUS, Gintaras; DAMAŠEVIČIŪTĖ, Jurgita; GAILIENĖ, Irena. Psichikos
sveikatos prielaidos. Šiauliai: K.J.Vasiliausko įm.,2002, p.108. ISBN 9955 – 564 – 01 – 6.
8. DAVIDONIENĖ, Onutė; ŠURKUTĖ, Vilija. Geriau pažinkime ligas. Šizofrenija.
Kaunas: Sveikatos ir medicinos informacijos agentūra (SIMIA), 2007, p.32. ISBN 978 –
9955 – 470 – 13 – 7.
9. Dėl Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų,
Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo
tvarkos bei Socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašų patvirtinimo. Iš: Valstybės
žinios[interaktyvus].Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas,
2006, Nr. A1 – 92 [žiūrėta 2008-12 02]. Prieiga per internetą: <http://www3.
lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska>.
10. DEMBINSKAS, Algirdas. Psichiatrija. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, p. 736, [2]. ISBN
9955-511-21-4.
11. DILINGAS, Horstas;. REIMERIS, Christianas. Psichiatrija ir psichoterapija. -
Vilnius: Avicena, 2000, p. 271, [1]. ISBN 9986 – 4377 – 68 – 7.
12. GERMANAVČIUS, Arūnas. Šizofrenija sergančių asmenų reabilitacija ir gyvenimo
kokybė. Nervų ir psichikos ligos Nr. 4(12) 2003.

73
13. GERMANAVIČIUS, Arūnas. Bendruomenės (socialinės) psichiatrijos pagrindai.
Psichikos ligonių reabilitacija bendruomenėje : vadovėlis aukštųjų mokyklų medicinos,
visuomenės sveikatos, ergoterapijos, slaugos, socialinio darbo, psichologijos ir teisės
specialybių studentams. Vilnius: Biznio mašinų kompanija, 2008, p. 204. 2-as leid. ISBN
978 – 9955 – 70 – 194 – 1.
14. GERMANAVIČIUS, Arūnas. Pagalbos žmonėms, turintiems psichikos negalę, teikimo
rekomendacijos policininkams ir greitosios pagalbos darbuotojams – mokymų
medžiaga.Vilnius, 2007, p.63.
15. GERMANAVIČIUS, Arūnas. Pirmasis psichozės epizodas. Informacija susirgusiems
ir jų artimiesiems. Vilnius: Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centras. ISBN 9955-
9479-4-2.
16. GVALDAITĖ, Lijana; ŠVEDAITĖ, Birutė. Socialinio darbo metodai. Vilnius:
Socialinių darbuotojų rengimo centras, 2005.
17. IŠORAITĖ, Margarita. Socialinių paslaugų administravimas: mokomasis leidinys.
Vilnius: Saulelė. Mykolo Romerio universitetas, 2007, p. 342. ISBN 978 – 9955 - 763 –
03 – 1.
18. JOHNSON C., Louise. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius: VU
Specialiosios psichologijos laboratorija, 2003, p.372. ISBN 9986 – 9375 – 5 – X.
19. JUŠKELIENĖ, Vida. Visuomenės sveikatos įvadas: sveikatos samprata, sveikatos
rizikos ir palaikantys veiksniai. Mokomoji metodinė priemonė. Vilnius: Vilniaus
pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 49. ISBN 978 – 9955 – 20 – 176 – 2.
20. KAFFEMANIENĖ, Irena. Negalės ir socialinės gerovės tyrimų metodologiniai
aspektai. Šiauliai, Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 114. ISBN 9986 – 387 – 12 – 4.
21. KARDELIS, Kęstutis. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas:
Technologija, 2002, p. 398, [1]. ISBN 9986 – 9486 – 5 – 7.
22. KASIULIS, Juozas; BARVYDIENĖ, Violeta. Vadovavimo psichologija: vadovėlis.
Kaunas: Technologija, 2005, p. 327, [1]. ISBN 9955 – 090 – 78 – 2.
23. KOZLOVAS, A.A, DANILOVA,P.I, FIRSOVA, M. I . Socialinis darbas .Profesinės
veiklos įvadas (tarptautinis projektas). Vilnius: Vilniaus universiteto specialiosios
psichologijos laboratorija, 2007, p. 282. ISBN 978 – 9955 – 63 – 604 – 5.
24. KRIŠČIŪNAS, Algirdas. Psichikos ligos ir mes. – Vilnius: UAB "Ciklonas",2002, p.
132, [2]. ISBN 9955 – 497 – 10 – 6.
25. LAPKAUSKIENĖ, Nijolė. Psichikos sveikatos sutrikimai ir slaugos pagrindai
(Mokomoji knyga).Vilnius: Vilniaus kolegija, 2004, p. 196.ISBN 9955 – 519 – 23 – 1.

74
26. Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Iš: Valstybės
žinios[interaktyvus]. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymas, 1991, Nr. 36-969 [žiūrėta
2008 04 17]. Prieiga per nternetą:< http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.>.
27. Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. Iš: Valstybės žinios
[interaktyvus]. Lietuvos Respublikos Seimas, 1995 m. birželio 6 d. Nr.I-924.[žiūrėta 2009-
02-14]. Prieiga per internetą:< http://www.sam.lt/lt/sritys/visuomenes-sveikata>.
28. Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymas. Iš: Valstybės žinios
[interaktyvus]. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymas, 2006, Nr. X- 493 [žiūrėta 2009-03-
25]. Prieiga per internetą:< http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc>.
29. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. Lietuvos socialinių darbuotojų
asociacijos įstatai. Vilnius1998.
30. Lietuvos sveikatos programa. Iš: Valstybės žinios [interaktyvus]. Lietuvos Respublikos
Seimo įstatymas, 1998, Nr. VIII-833 [žiūrėta 2008 04 15]. Prieiga per internetą: <
http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=29284>.
31. LR sveikatos sistemos įstatymas. Iš: Valstybės žinios [interaktyvus]. Lietuvos
Respublikos Seimo įstatymas, 1994, Nr. I – 552 [žiūrėta 2008 04 15]. Prieiga per Internetą:
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc.
32. LUOBIKIENĖ, Irena; GUŠČINSKIENĖ, Jūratė; PALIDAUSKAITĖ, Jolanta.
Sociologijos pagrindai: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 1997, p. 145.
33 “Naujo tipo psichikos sveikatos paslaugų standartizavimas“: psichikos sveikatos
paslaugos bendruomenėje / ALF ir Ženevos iniciatyvos Lietuvoje projektas. Vilnius:
Uždara akcinė bendrovė ,,Progretus“, 2004. 79 p. ISBN 9955 – 611 – 02 – 2.
34. NAVAITIS, Gediminas. Šeimos psichologinis konsultavimas: teorijos ir metodai.
Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 270, [2]. ISBN 9986 – 162 – 66 – 1.
35. PEČIULIS, Saulius. 10 sėkmingo gyvenimo paslapčių asmenims, turintiems psichikos
sveikatos problemų. Vilnius: UAB leidybos centras, 2002.
36. PIVORIENĖ, Jolanta. Sociologijos pagrindai socialiniame darbe: šeima, sveikata:
mokomoji knyga. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2004, p. 59, [1]. ISBN
9955 – 120 - 21 – 5.
37. POLUKORDIENĖ, Ona Kristina. Psichologinės krizės ir jų įveikimas: pagrindinės
žinios apie krizių ir savižudybių prevenciją, intervenciją ir postvenciją : praktinis vadovas.
Vilnius: [L. Senkaus personalinė įmonė "Heksagrama"], 2003, p. 97, [2]. ISBN 9955 – 937
– 87 – 4.
38. POWER, C; MATTTHEWS, S. Origins of health inequalities in a national population
sample// Lancet, 1997 Nr. Nov 29; 350(9091), p. 1584 – 1589.

75
39. PROŠKUVIENĖ, Regina. Psichikos sveikatos problemos: metodinė mokymo priemonė.
Vilnius: Vilniaus pedagoginis universiteto leidykla, 2008, p.63. ISBN 978 – 9955 – 20 –
270 – 4.
40. Psichikos ligų statistika. Iš: Valstybinis psichikos sveikatos centras [žiūrėta 2009-03-
20]. Prieiga per internetą: <http://www.vpsc.lt/psl_statistika.htm>.
41. Psichikos sveikatos centro socialinio darbuotojo pareigybės nuostatai. Patvirtinta
PASPC vyriausiojo gydytojo 2006 – 09 – 28 įsakymu Nr. V – 199a.
42. Psichikos sveikatos strateginis projektas. Iš: Psichiatrijos būrelis[žiūrėta 2009 02 14].
Prieiga per internetą: <http://sena2.sam.lt/sam/naujienos/?idi=2367 >.
43. „Psichikos sveikata Lietuvoje: aktualijos ir perspektyvos“: apskrito stalo diskusija
[Vilnius, 2002]: pranešimų tezės / Seimo sveikatos reikalų komitetas, Sveikatos apsaugos
ministerija, VU Medicinos fakultetas, Lietuvos psichiatrų asociacija. Vilnius, 2002.
44. Psichinė sveikata. [žiūrėta 2008- 12 10]. Prieiga per internetą:
<http://www.vsv.lt/mokymas/Psichine_sveikata/1010.html>.
45. PŪRAS, Dainius. Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę. Vilnius: uždara akcinė
bendrovė ,,Viltis“, 1997.
46. RUDALEVIČIENĖ, Palmira. Sužeistieji. Iš psichiatro užrašų. Vilnius: Alma littera,
2007, p.320. ISBN 978 – 9955 – 24 – 707 – 4.
47. RUŠKUS, Jonas. Negalės psichosociologija: mokomoji knyga. Šiauliai: Šiaulių
universiteto leidykla, 2002, p. 104, [1]. ISBN 9986 – 382 – 31 – 9.
48. Socialiniai neįgalumo aspektai: žmogui reikia žmogaus, straipsnių rinkinys.
[sudarytoja ir mokslinė redaktorė PIVORIENĖ, Jolanta. Kaunas: Vytauto Didžiojo
universiteto leidykla, 2003, p. 126 [1]. ISBN 9955 – 530 – 82 – 0.
49. Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas (tarptautinis projektas). VU Specialiosios
psichologijos laboratorija, 2007, p.282. ISBN 978 – 9955 – 636 – 04 – 5.
50. Socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatai. Iš:Valstybės
žinios [interaktyvus].Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos
Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas, 1999, Nr. 432/77 [žiūrėta
2008 04 17]. Prieiga per Internetą:< http://www.socmin.lt/get_file.php>.
51. Socialinių paslaugų katalogas. Iš: Valstybės žinios [interaktyvus]. Lietuvos
Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas, 2000, Nr. 70 [žiūrėta 2009
0325]. Prieiga per internetą:<http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.>.
52. STEMAN, Caroline. Socialinio darbo su proto negalios vaikais pagrindai. Metodinė
medžiaga. Vilnius: UAB,,Vaibra“,1999, p.154.ISBN 9986 – 9371 - 0 – 8.

76
53. SURVILAITĖ, Danguolė. Psichosocialinė reabilitacija: dar nėra valstybinės politikos
šioje srityje. Vilnius: Klubas ,,13 ir K“(Respublikinė psichikos sutrikimus patyrusių
asmenų ir jų draugų organizacija), 2005, p. 39. Nr.1 (27).
54. SUTTON, Carole. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius:
Vilniaus universitetas. Specialiosios psichologijos laboratorija,1999, p. 234. ISBN 9986-
9357-0-9.
55. Sveikata 21: pagrindiniai PSO visuomenės sveikatos priežiūros principai Europos
regione XXI amžiuje.// Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. 218 p. ISBN
9986-,,Sveikatos apsaugos ministerija atlieka ligų ministerijos funkcija“. Iš: Vakarų
ekspresas.[žiūrėta2009-03-25]. Prieiga per internetą :<
http://www.ve.lt/?rub=1065924821&data=2004-03-30&id=1080573842.>
56. TIDIKIS, Rimantas. Socialinių mokslų tyrimo metodologija. Vadovėlis. Vilnius:
Lietuvos teisės universiteto leidybos centras, 2003, p. 626, [1]. ISBN 9955 – 563 – 26 – 5.
57. VAICEKAUSKIENĖ, Violeta. Socialinis darbuotojas. Lietuvos socialinių darbuotojų
asociacijos leidinys. Vilnius, 2003/1.
58.VAICEKAUSKIENĖ,Violeta.Etika socialiniame darbe.// Socialinis darbuotojas.2003/1
59. Vidinė darna - kas tai? Iš: straipsniai ,,Mindconsrtructor“. Prieiga per internetą:<
http://209.85.129.132/search?q=cache:ows7Uu5lnDkJ:www.leidykla.eu/fileadmin/Psichol
ogija/35/str3.pdf>.
60. VIJEIKIENĖ, Birutė. Komandinio darbo pagrindai: mokymo piemonė studentams.
Vilnius: Rosma, 2000, p. 131, [4]. ISBN 9986 – 948 – 65 – X.
61. VITKAUSKAITĖ, Daiva. Teoriniai socialinio darbo modeliai. Šiaulių universitetas.
62. WARNER, Richard. Šizofrenijos aplinka: praktikos, politikos ir komunikacijos
naujovės. Iš anglų kalbos vertė Vilija Poviliūnienė.Vilnius:Via Recta, 2003, p.143. ISBN
9955 – 433 – 06 – X.
63. WHITEHEAD, Margaret; DAHLGREN, Göran. Concepts and principles for tackling
social inequities in health: Levelling up Part 1. World Health Organization Regional Offi
ce for Europe (Studies on social and economic determinants of population health, No,2),
WHOLIS E89383.
64. WILLIAM, Anthony; COHEN, Mikal; FARKAS Marianne. Psichiatrinė reabilitacija.
Šiauliai, 1998, 242 p. ISBN 9986-9212-2-8.
65. ŽALIMIENĖ, L. Socialinės paslaugos: mokomoji knyga. Vilnius : VU Specialiosios
psichologijos laboratorija, 2003, p.180. ISBN 9986-19-530-6.
66. ŽILINSKIENĖ, Elena; GUDŽINSKIENĖ, Vida. Gyvensena ir sveikata. Vilnius:
Vilniaus pedagoginis universitetas, 2003. p. 57.

77
PRIEDAI

78
 Priedas Nr.1
INTERVIU KLAUSIMAI

Socialinių darbuotojų dirbančių, PSC veiklos ypatumų analizė

1. Lytis
2. Amžius
3. Darbo stažas
4. Išsilavinimas
6. Kokių asmeninių savybių pasigendate, dirbdami PSC su psichikos sveikatos problemų
turinčiais klientais?
7. Kokių būtiniausių profesinių žinių, turi turėti PSC socialiniai darbuotojai dirbdami su
psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais?
8. Ar dirbate pagal iš anksto susidarytą darbo planą?
9. Ar būna, kad problemas tenka spręsti ,,čia ir dabar‘‘?
10. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad darbas PSC su psichikos sveikatos problemų turinčiais
klientais yra pavojingas? Jeigu taip, pagrįskite.
11. Nurodykite, kokie veiksniai Jums trukdo labiausiai teikiant socialines paslaugas PSC?
12. Nurodykite, kokie veiksniai labiausiai padeda teikiant socialines paslaugas PSC?
13. Ar psichikos sveikatos problemų turintys klientai suvokia socialinio darbuotojo
teikiamų socialinių paslaugų prasmę, būtinumą?
14. Kuo Jūsų manymu, skiriasi socialinio darbuotojo darbas PSC su psichikos sveikatos
problemų turinčiais klientais nuo darbo su kitais klientais?
15. Kokiu būdu Jūs sužinote apie socialinių paslaugų būtinumą psichikos sveikatos
problemų turintiems klientams?
16. Kokios aktualiausios Jūsų klientų problemos?
17. Kaip dažnai bendraujate su klientu kuriam teikiate paslaugas?
18. Kokiais atvejais lankote klientus namuose?
19. Su kokiomis įstaigomis bendradarbiaujate teikdami socialinę pagalbą klientams
turintiems psichikos sveikatos problemų?
20. Apibūdinkite „sunkius klientus“?
21. Ar klientai dažnai atsisako teikiamų paslaugų?
22. Kokias emocijas sukelia darbas su psichine negalią turinčiais klientais?

79
23. Kokius išskirtumėte socialinio darbo metodų specifinius ypatumus, teikiant socialines
paslaugas psichikos sveikatos problemų turinteims klientams ?
24. Jūsų pagrindinės darbo funkcijos PSC?
Jūsų pasiūlymai rekomendacijos socialiniams darbuotojams dirbantiems PSC su psichikos
sveikatos problemų turinčiais klientais.

80