LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

A. Genutis, A. Gulbinas, K. Navickas, I. Šateikis

ATSINAUJINANTYS ENERGIJOS ŠALTINIAI

Mokomoji knyga aukštosioms mokykloms

2008
UDK 620.9(075/8)

A. Genutis, A. Gulbinas, K. Navickas, I. Šateikis

Atsinaujinantys energijos šaltiniai / Mokomoji knyga. Kaunas: 2008.
p. 96

Knyga parengta vykdant projektą „Biomasės resursų valdymo ir

konversijos technologijų mokslo ir studijų plėtra“ pagal Lietuvos BPD
2001-2006 m. priemonę „Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas
mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje“

Recenzavo: doc. dr. S. Merkevičius,

doc. dr. J. Bukšnaitis,
doc. dr. (HP) P. Kerpauskas

Pritarta: Agroenergetikos katedros posėdyje

2007 m. rugsėjo mėn. 21 d., protokolo Nr. 2.
Pritarta: Žemės ūkio inžinerijos fakulteto Tarybos Metodinėje
komisijoje 2007 m. gruodžio mėn. 29 d., protokolo Nr. 18

© A. Genutis
A. Gulbinas
K. Navickas
I. Šateikis
©

2
ISBN
TURINYS

Įvadas 4
1. Modernios visuomenės energetinės problemos 5
1.1. Energijos ištekliai 7
1.2. Atsinaujinančios energijos šaltinių klasifikacija 9
1.3. Atsinaujinančios energijos naudojimo aplinkosauginė, socialinė ir
politinė reikšmė 11
1.4. Atsinaujinančios energijos naudojimo plėtros strategija ir perspektyvos 13
2. Tiesioginės saulės energijos konversija 15
2.1. Saulės spinduliuotė 15
2.2. Šiluminiai procesai saulės kolektoriuose 19
2.3. Saulės kolektoriai vandeniui šildyti 22
2.4. Saulės kolektoriai orui šildyti 26
2.5. Fotoelektriniai elementai 28
2.6. Fotoelektrinės jėgainės 33
2.7. Saulės kolektorių ir fotoelektrinių jėgainių įrengimo ir naudojimo
ekonominiai aspektai 34
3. Vėjo energijos konversija 37
3.1. Vėjo energijos ištekliai 37
3.2. Vėjaračiai 42
3.3. Vėjaračio mentės jėgos 46
3.4. Vėjo jėgainės 50
3.5. Vėjo jėgainių našumo skaičiavimas ir naudojimo ekonominis
pagrįstumas 52
3.6. Vėjo jėgainių poveikis aplinkai 53
4. Hidroenergijos konversija 56
4.1. Vandens energija 56
4.2. Hidroenergetinis potencialas 59
4.3. Hidroturbinos 61
4.4. Mažosios hidroelektrinės 66
4.5. Mažųjų hidroelektrinių aplinkosauginiai aspektai ir ekonominės
ypatybės 69
5. Geoterminės energijos konversija 70
5.1. Geoterminės energijos ištekliai 70
5.2. Giluminių geoterminės energijos išteklių naudojimas 78
5.3. Seklieji geoterminės energijos ištekliai 80
6. Vandenilio energetika 85
6.1. Vandenilio fizinės ir energetinės savybės 85
6.2. Vandenilio gavybos ir laikymo būdai 86
6.3. Elektrocheminiai energijos generatoriai 87
7. Atsinaujinančios energijos integracija į energetines sistemas 91
8. Atsinaujinančios energijos technologijos tyrimai 93
Literatūros sąrašas 95

3
 ĮVADAS

Atsinaujinančioji energija gaunama iš natūralioje aplinkoje esančių

nuolatinių ar periodinių energijos srautų. Šiuo metu didžioji energijos
poreikių dalis tenkinama naudojant iškastinį organinį ar branduolinį
kurą. Dabar žmonija per vieną parą sukūrena daugiau naftos, dujų ir
anglies negu jų natūraliai susidarė per 1000 metų.
Plečiant atsinaujinančios energijos naudojimą, švelninamos
iškastinio kuro kainų augimo pasekmės, mažinamas energetinių žaliavų
importas bei Žemės klimato kaitą sukeliančių „šiltnamio“ dujų emisija,
mažinama aplinkos tarša kuro degimo produktais, kuriamos naujos
darbo vietos.
Todėl ir Lietuvos energetikos strategijoje, kaip ir visoje Europos
Sąjungoje, numatyta atsinaujinančios energijos išteklių dalį bendrajame
šalies pirminės energijos balanse iki 2010 metų padidinti iki 12%, o iki
2025 metų – iki 20%.
Šioje mokomojoje knygoje nagrinėjami atskirų atsinaujinančios
energijos rūšių konversijos procesai, naudojimo technologijos ir jų
vystymosi perspektyvos.
Knygoje pateikiamos žinios apie tiesioginės saulės, vėjo, vandens
bei geoterminės energijos rūšių konversiją. Šioje knygoje nenagrinėjami
biomasės naudojimo energetinėms reikmėms klausimai, nes tam yra
skirtas atskiras vadovėlis „Biomasės inžinerija“.
Ruošiant šią knygą, be knygos pabaigoje literatūros sąraše nurodytų
šaltinių, taip pat panaudoti Lietuvos mokslo institucijų tyrimų rezultatai,
vykdant Lietuvos mokslo ir studijų fondo remtas mokslo programas:
„Saulės ir kiti atsinaujinantys energijos šaltiniai žemės ūkiui“
(1996-1999 m.) ir „Saulės energijos konversija ir naudojimas“
(2001-2004 m.).
Šio leidinio atskiras dalis parašė Lietuvos žemės ūkio universiteto
ir šio universiteto Žemės ūkio inžinerijos instituto darbuotojai: įvadą, 2,
4, 6 ir 8 skyrius – doc. dr. (HP) I. Šateikis, 1 ir 7 skyrius –
doc. dr. K. Navickas, 3 – dr. A. Gulbinas, 5 – dr. A. Genutis.
Mokomoji knyga skirta mechanikos inžinerijos ir energetikos
studijų krypčių magistrantūros studentams studijuojant dalyką
„Atsinaujinantys energijos šaltiniai“.

4
 1. MODERNIOS VISUOMENĖS ENERGETINĖS
PROBLEMOS

Žmonių gerovė yra susijusi su įvairių gamtinių išteklių naudojimu:

maisto, žaliavų, energijos, vandens ir žemės. Natūraliųjų išteklių
vartojimas nuolatos auga dėl didėjančio gyventojų skaičiaus, poreikių ir
gyvenimo būdo pasikeitimų. Tačiau šis vartojimo augimas sukelia
įvairias grėsmes – aplinka teršiama gamybos ir vartojimo liekanomis,
nuolatos vyksta socialiniai konfliktai ir ekonominės krizės. Jei situacija
vartojimo rinkoje nesikeis, žmonija gali susidurti su didelėmis
ekologinėmis ir socialinėmis krizėmis, kurios negrįžtamai pakeis
dabartinį pasaulį.
Per pastaruosius 50 metų žmonija daug intensyviau vartojo Žemės
išteklius ir sparčiau pakeitė ekosistemas, negu per visus praėjusius
vystymosi etapus. Sunku spręsti, kas tam turėjo daugiau įtakos. Yra keli
socialiniai-ekonominiai veiksniai, skatinantys vartojimą. Vienas jų –
gyventojų skaičius. Didėjant žmonių skaičiui, natūraliai didėja išteklių
vartojimas, jų poreikiams patenkinti. Kitas veiksnys yra susijęs su
poreikių tenkinimo būdu ir tempais. Jį sąlygoja geografinė ir klimatinė
aplinka, tradicijos ir kultūra. Trečiasis - susijęs su technologijų lygiu,
ekonominiu, gamybos ir vartojimo struktūros modeliais. Globaliosios
ekonomikos sąlygomis visi šie faktoriai yra tarpusavyje susiję ir vienas
kitą vienaip ar kitaip veikia.
Energijos išteklių vartojimas yra labai svarbus žmonijos socialinės-
ekonominės aplinkos indikatorius. Energijos poreikių analizės yra
dažnai naudojamos vertinant žmonių gyvenimo kokybę, valstybės
ekonomikos lygį, saugumą, politinį svorį ir kt. Daugelyje šalių
energetikos sektorius yra svarbiausia ekonomikos sritis, lemianti bendrą
gyventojų gerovę. Energija taip pat naudojama kitų išteklių (metalų,
statybinių medžiagų, vandens, žemės ūkio ir kt.) įsisavinimui ir įvairių
poreikių tenkinimui. Dideli energijos srautai sunaudojami transporto
priemonių degalams, patalpų šildymui, elektros energijos gamybai.
Savaime suprantama, kad energija vartojama siekiant užtikrinti tam
tikrą gyvenimo kokybę. Tačiau energijos poreikių tenkinimas arba dideli
šio proceso tempai, neišvengiamai sukuria konfliktą. Siekiant patenkinti
bet kokius poreikius ir negalvojant apie pasekmes, susiduriama su
gyvenimo kokybės pablogėjimu dėl didelės aplinkos taršos, išaugusių
išlaidų, pablogėjusios sveikatos ir pan.
Statistika rodo, kad energijos poreikiai auga greičiau, negu
gyventojų skaičius. Kaip iliustruoja 1.1 pav. pasaulio gyventojų skaičius

5
nuo 1971 iki 2000 metų padidėjo 61%, o energijos išteklių naudojimas
išaugo 82% arba vieno gyventojo energijos poreikiai padidėjo 13%.

Gyventojai, mlrd.
10 Energijos vartojimas, mlrd. tne
9,938
9 Energijos vartojimas, tūkst. tne/gyv.
8
7
6 6,054
5 5,45

4
3,754 1,642
3 1,452

2
1
0
1971 2000

1.1 pav. Pasaulio gyventojų skaičiaus ir energijos poreikių augimas [10] (tne –
tonų naftos ekvivalento)

Pasaulio gyventojų vartojamų energijos išteklių balanse dominuoja

iškastinis kuras (anglis, nafta ir gamtinės dujos), kuris deginamas
energijos mainų metu. Degimo šalutiniai produktai (anglies dioksidas,
azoto oksidai, sieros junginiai ir kt.) pasklinda aplinkoje. Šie teršalai
sukelia ir vietinę (smogas, rūgštūs lietūs) ir globalią taršą. Vietinė tarša
greitai pastebima ir jos poveikis akivaizdus – sutrinka žmonių sveikata,
išnyksta kai kurių augalų ir gyvūnų rūšys, nukenčia statybinės
konstrukcijos. Globali tarša sukelia mažiau pastebimus aplinkos
pokyčius ir iki praėjusio šimtmečio pabaigos, buvo neanalizuojama. Ji
pavojinga tuo, kad aktyvus gamtos ir energijos išteklių vartojimas keičia
dujų balansą Žemės atmosferoje. Šiltnamio efektą sukeliančios dujos
(anglies dioksidas, metanas ir azoto oksidai) kaupiasi viršutiniuose
atmosferos sluoksniuose ir mažina Žemės perteklinės šilumos emisiją.
Dėl to dvidešimtajame amžiuje vidutinė metinė temperatūra pakilo
maždaug 0,6°C, o vidutinė Europos temperatūra – daugiau nei 0,9 °C.
Šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija dabar yra didesnė nei
bet kada per pastaruosius 450 000 metų ir prognozuojama, kad ji vis
didės. Numatoma, kad temperatūra iki 2100 m. pakils 1,4–5,8°C
(palyginus su 1990 m. temperatūra), o Europos – 2,0–6,3°C.
Mokslininkai vieningai sutaria, kad tokio atšilimo priežastis yra
žmogaus veiklos sąlygotos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos,
kurių vienu didžiausių šaltiniu laikoma energijos tikslams naudojamas

6
mineralinis kuras. 1.2 pav. iliustruojamas ryšys tarp mineralinio kuro
naudojimo, anglies dioksido emisijos ir vidutinės metinės temperatūros.

1.2 pav. Pasaulinių mineralinio kuro sąnaudų, CO2 koncentracijos atmosferoje ir

vidutinės metinės temperatūros kaita [11]

Europos Sąjunga 1997 m. pasirašė Kioto protokolą ir įsipareigojo

sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją 8% iki 2012 m.
pagal 1990 metais išmetamų dujų kiekį. Vykdydama minėtus
įsipareigojimus, ES 2000 m. pradėjo diegti įvairias teisines ir
ekonomines priemones skatinančias atsinaujinančios ir taupiai
vartojamos energijos rinkos skvarbą.

1.1. Energijos ištekliai

Per du pastaruosius šimtmečius žmonija įsisavino ir daugumoje

energetinių procesų žaliavai naudoja mineralinius energijos išteklius:
naftą, anglis, gamtines dujas ir uraną. Šie energijos šaltiniai sudaro 90%
pasauliniame energijos balanse.
Visą žmonijos evoliuciją energijos balanse dominavusi biomasė
savo pozicijas turėjo užleisti didesnę energetinę koncentraciją ir išteklius
turintiems iškastiniams produktams. Didelės įtakos tam turėjo sparti
transporto priemonių plėtra ir joms naudojami skystieji degalai,
pagaminti iš naftos produktų. Pramonės ir miestų augimas drastiškai
padidino energijos poreikius. Kontroliuojant globalias energijos rinkas,
ilgą laiką pavyko išlaikyti gana žemas pagrindinių pirminių energijos
šaltinių kainas, o įdiegus efektyvią logistiką – užtikrinti stabilų tiekimą.
Silpniausia grandimi šioje sistemoje yra tai, kad daugiausia energijos
vartojančios šalys neturi pakankamų energetinių išteklių, ir yra
priverstos didelę jų dalį įsivežti iš užsienio. Didžiausios pirminių
energijos šaltinių išteklių atsargos sutelktos nestabilią politinę –

7
ekonominę sistemą turinčiuose pasaulio regionuose – Artimuosiuose
Rytuose, Pietų Amerikoje, Afrikoje, Rytų Europoje. Todėl ilgą laiką

1.3 pav. Pirminių energijos šaltinių sąnaudų pasaulyje dinamika [12]

buvusi stabili energijos rinka, pastaruoju metu pasidarė jautri globaliems

politiniams ir ekonomikos pokyčiams, klimato kaitos padariniams.
Mineraliniai energijos ištekliai neatsinaujina. Vadinasi, jų rezervai
senka. Iki 2001 m. pasaulio gyventojai sunaudojo didelę dalį išžvalgytų
akmens anglių, naftos ir gamtinių dujų išteklių (apie 14000 EJ).
Remiantis statistika, nepanaudoti mineralinių energijos išteklių rezervai
siekia 32000 EJ. Metinis visų energijos šaltinių vartojimas (įskaitant
atsinaujinančiuosius ir branduolinį kurą) 2005 metais siekė apie 475 EJ.
Todėl nepakeitus vartojimo tempų ir energijos išteklių struktūros, galima
tikėtis, kad įprastųjų mineralinių išteklių pakaks 60 – 70 metų.

Akmens anglys 6600 17670

Gamtinės dujos 2200 5110

Nafta 5200 9185

-8000 2000 12000 EJ

Sunaudota Rezervai

1.4 pav. Sunaudoti mineraliniai energijos ištekliai ir jų rezervai 2001 m. [12]

8
 Lietuvos pirminių energijos išteklių balanse dominuoja nafta
(30,8%), gamtinės dujos (28,3%) ir atominė energija (27,9%), kurie
padengia 87% visų šalies poreikių. Bendrosios Lietuvos pirminės
energijos sąnaudos 2005 metais siekė beveik 9 mln. tonų naftos
ekvivalento. Šių sąnaudų dinamika yra susijusi su šalies ekonomikos
būkle. Didžiausi energijos poreikiai pastebimi 1990 – 1991 metais.
Vėliau jie staigiai sumažėjo prasidėjus ekonominiams ir politiniams
pokyčiams Lietuvoje. Pastaruoju metu Lietuvos ekonomika atsigavo ir
aktyviai vystosi, todėl energijos poreikiai pastebimai išaugo.

Gamtinės dujos Anglys ir durpės Naftos produktai

Atominė Hidroenergija Mediena
Kiti šaltiniai

tūkst. tne

16000

12000

8000

4000

0
1990 1995 2000 2004 2005

1.5 pav. Lietuvos pirminių energijos šaltinių vartojimo dinamika

Tik dalį pirminių energijos išteklių sunaudoja šalies ūkis ir

gyventojai. Dalį energijos įvairia forma (degalai, elektros energija,
biokuras) Lietuva eksportuoja. Kita dalis prarandama energetinės
konversijos metu ir transportuojant iki vartotojų. Iš 2005 metais
Lietuvos energijos įmonėms patiektų 101,2 TWh, šalies ūkyje sunaudota
61,0 TWh. Galutinės energijos daugiausia sunaudoja pramonė (30%),
transportas (27,4%) ir namų ūkis (26,4%). Kiti vartotojai (prekyba ir
paslaugos, žemės ūkis) sunaudojo likusią dalį – 16,2%.

1.2. Atsinaujinančios energijos šaltinių klasifikacija

Atsinaujinantys energijos šaltiniai yra gamtos ištekliai, kurių

atsiradimą ir atsinaujinimą sąlygoja gamtos procesai. Atsinaujinančioji
energija gaunama iš natūralioje aplinkoje esančių nuolatinių ar
periodinių energijos srautų. Pirminiais atsinaujinančios energijos

9
šaltiniais laikoma: Saulės, Žemės gelmių ir gravitacinė energija.
Energetiniu požiūriu reikšmingiausia yra Saulės energija.

1.6 pav. Saulės energijos panaudojimo būdai ir technologijos [34]

Saulės energiją galima panaudoti tiesiogiai ir netiesiogiai

(1.6 pav.). Galimi keli tiesioginės energinės konversijos būdai: šiluminė,
fotoelektrinė, fotobiologinė ir fotocheminė. Šiluminės konversijos metu
galima pagaminti šiluminę ir elektros energiją. Šiluminė konversija gali
būti žematemperatūrinė ir aukštatemperatūrinė. Žematemperatūrinės
konversijos metu (pvz. saulės kolektoriuose) pagaminta šiluminė
energija naudojama vandeniui ar orui šildyti. Aukštatemperatūriniuose
mainuose išgaunamas garas, kuris naudojamas elektros ir šiluminės
energijos gamybai.

10
 Fotoelektrinė konversija pastaruoju metu yra viena iš labiausiai
vystomų atsinaujinančiosios energijos technologijų. Ji patraukli tuo, kad
tiesiogiai gaminama elektros energija kompaktiškuose įrenginiuose –
fotoelektrinėse baterijose.
Fotocheminė ir fotobiologinė konversija laikoma ateities energijos
technologija, padėsianti efektyviai gaminti vandenilį, kuris būtų
naudojamas kuro elementų gamybai.
Labai didelį potencialą ir perspektyvas turi fotosintezės produktas –
biomasė. Panaudojus mechaninį, cheminį, termocheminį ar biocheminį
perdirbimą, galima išgauti įvairių rūšių kurą (kietąjį, skystąjį ir dujinį),
kuris naudojamas šiluminės ir elektros energijos gamybai bei transporte.
Biokuro ir biodegalų gamybai galima naudoti specialiai auginamus
augalus, žemės ūkio, miško, pramonės ir gyvenviečių organines atliekas.
Vandens, vėjo, potvynių ir bangų energija mechaninės konversijos
būdu gali būti verčiama į elektros energiją. Hidroelektrinės ir vėjo
jėgainės įsisavintos jau daugiau kaip prieš šimtmetį ir labai efektyviai
naudojamos. Jei hidroenergetikos plėtrą stabdo riboti ištekliai, tai vėjo
energetika per pastarąjį dešimtmetį išgyvena labai spartų augimą.
Bangų ir potvynių jėgainės išnaudoja periodiškai vykstančių
reiškinių jūrose ir vandenynuose energiją. Ši energijos rūšis turi didelį
potencialą, tačiau jos diegimą stabdo reliatyviai didelės investicijos.
Aplinkos šiluminė energija šilumos siurbliais paverčiama
aukštesnio potencialo energija. Ši technologija pastaruoju metu populiari
privačių namų šildymo sistemose.

1.3. Atsinaujinančios energijos naudojimo aplinkosauginė, socialinė

ir politinė reikšmė

Atsinaujinančioji energija plėtojama dėl jos aplinkosauginės vertės.

Dalis atsinaujinančios energijos rūšių ir konversijos technologijų neturi
tiesioginės aplinkos taršos (tiesioginė Saulės, vėjo, vandens, geoterminė
ir kt.). Kitos, kurios naudojamos termocheminiuose procesuose, taip pat
mažina aplinkos taršą, nes jų išlakos būna mažesnės ir kelia mažesnį
pavojų aplinkai. Pavyzdžiui, deginamas biokuras ir biodegalai išskiria
anglies dioksidą, kuris vėliau sunaudojamas augalų fotosintezei. Todėl
laikoma, kad biomasę naudojant energetikoje, gaunama nulinė CO2
tarša. Tiesa, deginant biokurą (malkas, granules, šiaudus), susiduriama
su mažų dalelių (pelenų) emisijomis. Todėl statant biokuro katilines ar
jėgaines, tenka įrengti išmetamųjų dujų filtrus.
Atliekas naudojančios energinės technologijos iš esmės mažina
aplinkos taršą tiesiogiai, nes naudingai panaudojamos atliekos, kurios

11
kelia aplinkos ir higienos problemas, ir netiesiogiai, nes pagaminti
biodegalai ar biokuras, pakeičia mineralinius energijos šaltinius, o tuo
pačiu anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją.
Be to biodujų gamybai naudojant skystąsias organines atliekas,
sumažinama galima metano dujų emisija, kuri neišvengiama natūraliai
yrant organinei medžiagai anaerobinėmis sąlygomis. Šios technologijos
aplinkosauginį efektyvumą sustiprina ta aplinkybė, kad metanas
atmosferoje 23 kartus geriau sulaiko šilumą negu anglies dioksidas.
Biokuro ir biodegalų gamyba nėra absoliučiai švari. Biodegalų
gamybos metu susidaro dideli kiekiai įvairių šalutinių produktų (rapsų
išspaudų, glicerolio, žlaugtų ir pan.). Iš esmės tai gera žaliava pašarų ar
chemijos pramonei. Tačiau, esant didelėms gamybos apimtims,
nenaudojant šalutinių produktų perdirbimo ir panaudojimo, gamybos
šalutiniai produktai tampa atliekomis. Be to, šalutinių produktų
perdirbimo technologijos yra sudėtingos, brangios ir energijai imlios.
Todėl, rengiant biodegalų gamybos projektus, reikia įvertinti visą
gamybos ciklą ir numatyti visas reikalingas priemones gamybos taršai
mažinti.
Auginant energetinius augalus, ruošiant augalinę biomasę,
gaminant biokurą ir biodegalus, juos transportuojant ir naudojant
energiniuose mainuose naudojama energija. Todėl, įvertinus visą
gamybos ciklą, gali būti patiriamos didesnės energijos sąnaudos, negu
gautoji energija. Taip gali atsitikti naudojant netinkamus augalus,
auginant netinkamomis sąlygomis ar naudojant netinkamas auginimo,
biomasės perdirbimo ir biokuro ar biodegalų gamybos technologijas.
Atsinaujinančios energijos mainų technologijose yra naudojami
įvairūs įrenginiai, kuriems pagaminti reikalinga energija. Jei šių
įrenginių gamybos technologija būna energijai labai imli arba
technologiniai įrenginiai dirba neefektyviai, taip pat sumažėja energinių
mainų efektyvumas.
Atsinaujinančios energetikos plėtra sukėlė teigiamus ekonominius
ir socialinius pokyčius. Naujų technologijų kūrimas ir tyrimas, įrenginių
gamyba ir diegimas sukūrė daug naujų darbo vietų. Susiformavo nauja
energetikos verslo šaka, kuri turi didelę įtaką ne tik energijos rinkai, bet
ir pasaulinei bei atskirų šalių ekonomikai. Tiesa, diegiant naujas
technologijas, tenka remti atsinaujinančios energijos objektų statybą,
kuro, degalų ir pagamintos energijos gamybą. Tačiau patirtis parodė,
kad šis rėmimas keleriopai atsiperka išaugusiu žmonių užimtumu,
papildomomis privačių žmonių, įmonių ir biudžeto pajamomis.
Daugumai šalių tenka energinius išteklius importuoti, dėl to
patiriama tam tikra politinė priklausomybė nuo juos eksportuojančių

12
šalių. Atsinaujinantieji energijos ištekliai paprastai būna vietiniai. Todėl
plėtojant atsinaujinančiąją energetiką stiprinamas vidinis energetinis ir
ekonominis potencialas, didinama energetinė nepriklausomybė.
Pastaruoju metu populiaru ir tikslinga atsinaujinančius energijos
šaltinius naudoti kaip papildomus privačiuose namuose, pramonės
įmonėse, valstybinėse įstaigose ir kariniuose daliniuose. Tai padidina
energijos tiekimo patikimumą, padeda išvengti avarijų energijos tiekimo
pertrūkių metu.

1.4. Atsinaujinančios energijos naudojimo plėtros strategija ir

perspektyvos

Dauguma išsivysčiusių šalių savo nacionalinėse energetikos

strategijose vienu iš prioritetų laiko atsinaujinančios energetikos plėtrą.
Savaime suprantama, kad niekas negali tikėtis, kad per artimiausią
dešimtmetį ar dvidešimtmetį, atsinaujinantys energijos šaltiniai pakeis
įprastuosius. Tai pasiekti sudėtinga dėl kelių priežasčių: mineralinių
energijos šaltinių taikymas turi didesnes tradicijas ir nusistovėjusias
rinkas; dauguma atsinaujinančiųjų energijos šaltinių technologijų dar tik
kuriamos ir yra brangesnės už įprastąsias; kai kurios šalys turi ribotus
atsinaujinančiųjų energijos šaltinių išteklius; kai kurių atsinaujinančiųjų
energijos išteklių spartus eksploatavimas gali padidinti vietinę aplinkos
taršą; sparti energetinės biomasės žaliavų rinkos plėtra gali sukelti
maisto produktų rinkos sutrikimus ir kainų augimą. Todėl
atsinaujinančios energetikos plėtra turi būti darni, atsižvelgiant į įvairius
politinius, socialinius ir ekonominius veiksnius.
Europos Sąjungos atsinaujinančios energetikos plėtros programos,
direktyvos ir rezoliucijos propaguoja darnų energetikos sektoriaus
vystymąsi, harmoningai prisidedant prie energijos tiekimo saugumo,
konkurencingumo ir aplinkos apsaugos uždavinių įgyvendinimo. ES
siekiama skatinti ekonominę ir socialinę sanglaudą ir didinti visų
energetikos srityje vykdomų veiksmų ir kitų susijusių priemonių
skaidrumą, darną ir tarpusavio papildomumą. Taip pat siekiama
paspartinti naujų technologijų skverbimąsi į rinką ir skatinti investicijas,
kad būtų lengviau pereiti nuo efektyvesnių technologijų demonstravimo
prie prekybos tokiomis technologijomis. Skleidžiami geriausios
praktikos pavyzdžiai, kuriamos informavimo, švietimo ir mokymo
struktūros.
Jau dabar pastebimi pozityvūs šios veiklos rezultatai. Vėjo
energijos technologijų pažanga leido šimtą kartų padidinti vėjo turbinų
galią nuo 50 kW iki 5 MW, o gamybos sąnaudas sumažinti daugiau kaip

13
50%. Europoje eksploatuojami fotoelektrinių pajėgumai per 10 metų
padidėjo 35 kartus, o vidutinis metinis augimo rodiklis pastarąjį
dešimtmetį sudarė 35%, todėl fotoelektros energija tapo viena iš
greičiausiai augančių energetikos sričių. Per tą patį laikotarpį vidutinė
modulio kaina sumažėjo nuo 5 EUR/W iki 3 EUR/W.
Europos Sąjungos Sutartis numato, kad šalių ekonominės plėtros
politika turi būti grindžiama aplinkosauginiais kriterijais. Europos
Komisija 1997 metais parengė ir patvirtino Baltąją knygą „Energija
ateičiai, atsinaujinantys energijos šaltiniai“, kurioje planuojama 2010
metais pasiekti 12 procentų energijos gamybos lygį iš atsinaujinančiųjų
šaltinių Bendrijos energijos balanse. Veiksmų plane numatytos
priemonės, skirtos skatinti atsinaujinančiųjų energijos šaltinių rėmimą ir
plėtrą. Europos Sąjungos šalyse iki 2010 metų numatyta vėjo jėgainių
pajėgumą padidinti iki 40 GW, o mažųjų hidroelektrinių – iki 105 GW.
Taip pat numatoma panaudoti saulės energiją, įrengiant 3 GW galios
fotoelementų baterijas bei 100 mln. m2 kolektorių sistemas. Daugiausia
dėmesio skiriama biomasės energetikos plėtrai. Iš biomasės 2010 metais
numatoma pagaminti 1600 mlrd. kWh energijos. Tam tikslui per
įgyvendinimo laikotarpį numatyta investuoti 84 mlrd. eurų.
2001 metais priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva
2001/77/EC dėl paramos elektros energijos gamybai iš atsinaujinančių
energijos šaltinių. Joje reikalaujama, kad orientacinė elektros energijos,
pagaminamos naudojant atsinaujinančiuosius energijos šaltinius, dalis
2010 m. pasiektų 22,1%, bendro Bendrijoje suvartojamo elektros
energijos kiekio. Tuo tikslu valstybės narės įpareigotos nustatyti
nacionalinius orientacinius planuojamus rodiklius, atitinkančius
visuotinį orientacinį planuojamą Bendrijos rodiklį. Lietuvai iškeltas
tikslas iki 2010 m. elektros energijos gamybą išplėsti iki 7 proc.
Atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimas yra vienas
pagrindinių Lietuvos Respublikos energetikos politikos tikslų, numatytų
Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme ir Nacionalinėje energetikos
strategijoje, kuriuose numatyta siekti, kad 2010 m. atsinaujinančiųjų
energijos išteklių dalis sudarytų 12 proc. bendrųjų energijos sąnaudų.
Vykdant šiuos įsipareigojimus numatyta iki 2010 metų papildomai
pastatyti mažos galios hidroelektrinių, kurių bendra galia – 12 MW, ne
mažiau kaip 200 MW suminės galios vėjo jėgainių, 56 MW suminės
galios biomasės elektrinių. Be to siekiama, kad iki 2010 metų energija,
išgaunama iš biokuro, pagaminto iš lietuviškos kilmės žaliavų sudarytų
10,5% visų energijos sąnaudų; elektros energija, pagaminta iš biokuro –
1,65% visų elektros energijos sąnaudų; biodegalai, pagaminti iš
lietuviškos kilmės žaliavų – 5,75% visų sunaudojamų degalų.

14
 2. TIESIOGINĖS SAULĖS ENERGIJOS KONVERSIJA

2.1. Saulės spinduliuotė

Saulė yra žvaigždė, esanti arčiausiai Žemės, centrinis ir didžiausias

Saulės sistemos kūnas. Efektinė Saulės paviršiaus temperatūra yra apie
5800 K. Saulės nuotolis nuo Žemės – 147,1-152,1 mln. km. Saulės
skersmuo – 1,39 mln. km. Saulės spinduliavimo galia, pasiekianti Žemę,
sudaro 1,9⋅1017 W, o Saulės energija – 3900 mln. PJ per metus (t.y. apie
10000 kartų daugiau už žmonijos energijos poreikius). Saulės energijos
srauto tankis vadinamas energine apšvieta. Saulės energinė apšvieta
Žemės atmosferos paviršiuje vidutiniškai yra 1367±2 W/m2. Apie 30% į
Žemės atmosferą krintančių Saulės spindulių atsispindi atgal į kosminę
erdvę.
Saulės energija sklinda elektromagnetinėmis bangomis.
Saulės spektro Žemės paviršiuje, esant Saulės aukščiui 42°, bangų
ilgis yra nuo 0,3 iki 2,5 μm. Energijos maksimumas tenka 0,5-0,6 μm
bangos ilgiui.
Saulės spindulių, pasiekusių Žemės paviršių, spektras apima
ultravioletinius (apie 2% energijos), matomuosius (apie 49% energijos)
ir infraraudonuosius (apie 49% energijos) spindulius.
Afrikos tropinėse juostose vienam m2 Žemės paviršiaus tenka apie
10 GJ, Austrijoje – apie 4,15 GJ, Graikijoje – apie 5,4 GJ, Lietuvoje –
apie 3,6 GJ energijos per metus. Tačiau metinis saulės energijos kiekis
Lietuvoje yra toks pat kaip Lenkijoje, Latvijoje, šiaurinėje Vokietijoje,
tačiau didesnis nei Estijoje, Danijoje, Airijoje, Anglijoje, Švedijoje,
Suomijoje.
Saulės spinduliuotės atskiras spektro dalis absorbuoja atmosferos
dujos, todėl praėjusių pro atmosferą saulės spindulių spektras skiriasi.
Saulės spindulių kelio ilgis per Žemės atmosferą priklauso nuo Saulės
aukščio (2.1 pav).
Saulės aukštis yra kampas tarp iš Saulės disko ateinančių spindulių
krypties ir horizontalaus paviršiaus, ir žymimas α . Santykinai saulės
spindulių kelio ilgis per atmosferą vadinamas atmosferos oro mase ir
žymimas AM . Dydis AM parodo, kiek kartų saulės spindulių kelio
ilgis per žemės atmosferą yra didesnis už atmosferos storį. Virš
atmosferos AM = 0 .
Kai Saulė yra zenite α = 90° ir AM = 1,0 ; kai α = 41,8° ,
AM = 1,5 ; kai α = 30° , AM = 2,0 ir kai α = 60° , AM = 1,15
(mažėjant Saulės aukščiui spindulių kelias per atmosferą ilgėja).

15
 AM0

AM1 AM1,5

Atmosfera

o
90 α=41,8 o
Žemės paviršius

2.1 pav. Saulės aukštis α ir atmosferos oro masė AM

Saulės spinduliuotę prie žemės paviršiaus sudaro trys dedamosios:

tiesioginės, sklaidžiosios ir atspindėtosios. Tiesioginė spinduliuotė
patenka tiesiog nuo Saulės disko. Šių spindulių kritimo į žemės paviršių
kampą galima išmatuoti arba apskaičiuoti. Tačiau dalis Saulės spindulių
išsklaidomi debesų bei atmosferos dulkių. Šie spinduliai krenta į žemės
paviršių įvairiais kampais ir vadinami sklaidžiąja spinduliuote. Dalis
saulės spindulių, patekusių ant žemės ar kitų paviršių, atspindimi. Ši
spinduliuotės dalis vadinama atspindėtąja. Tiesioginės ( Gb ) ir
sklaidžiosios ( Gd ) spinduliuočių į tą patį paviršių suma vadinama
pilnutine ( G ).
Bet kokio įvairiai orientuoto paviršiaus saulės energinė apšvieta
priklauso nuo spindulių kritimo kampo γ (2.2 pav.).
Spindulių kritimo kampas yra kampas tarp spindulio krypties ir
statmens iškelto iš paviršiaus plokštumos.
Didžiausia paviršiaus energinė apšvieta bus, kai spinduliai kris
statmenai paviršiui (kritimo kampas γ = 0° ). Didėjant kritimo kampui
energinė apšvieta mažėja ir kai γ = 90° tampa lygus nuliui, nes
spinduliai tampa lygiagretūs paviršiui. Dviejų paviršių, pastatytų
skirtingais kampais, energinių apšvietų santykis yra lygus spindulių
kritimo kampų kosinusų santykiui:

G1b cos γ1
= . (2.1)
G2b cos γ2

16
 γ
Gbγ
90o

B
β
γz
90o G bh
A α

2.2 pav. Spindulių kritimo kampas γ į įvairiai orientuotus paviršius:

A – horizontalus paviršius; B – paviršius, kurio pasvirimo kampas į horizontalų
paviršių β

Spindulių kritimo kampas į horizontalų paviršių vadinamas zenito

kampu γ z ).
Jei yra žinoma horizontalaus paviršiaus tiesioginė energinė apšvieta
Gbh , tai kitaip orientuoto paviršiaus apšvietą Gbγ (2.2 pav.), galima
rasti:

cosγ cosγ
Gbγ = Gbh = Gbh . (2.2)
cosγz sinα

Kritimo į paviršių kampą, jei paviršiaus plokštuma nukreipta pietų

kryptimi, t.y. plokštumos normalės projekcija į horizontalų paviršių
nukreipta pietų – šiaurės kryptimi ir žinomas saulės aukštis, galima rasti:

γ = 90° − α − β . (2.3)

Tokio paviršiaus pilnutinė apšvieta apskaičiuojama pagal formulę:

cos γ
Gγ = Gbh + Gd
1 + cos β
+ (Gbh + Gd )
(1 − cos β )ρ , (2.4)
sin α 2 2
čia: Gd – horizontalaus paviršiaus sklaidžioji energinė apšvieta;

17
 ρ – aplinkinio horizontalaus paviršiaus atspindžio koeficientas
(albedo). Jei paviršiaus savybės nežinomos, paprastai imama, kad
ρ = 0,2 .

Šioje formulėje sklaidžiosios spinduliuotės dedamoji nustatoma

manant, kad sklaidžioji spinduliuotė nuo viso dangaus skliauto
paviršiaus sklinda vienodu intensyvumu, t.y. izotropiškai. Šiek tiek
tikslesni, tačiau sudėtingesni yra anizotropiniai Klušerio (Klucher) ir
Perez´o metodai.
Lietuvoje rudenį ir žiemą vyrauja sklaidžioji spinduliuotė, o
tiesioginė sudaro mažiau kaip 35% pilnutinės spinduliuotės. Nuo
gegužės iki rugsėjo mėnesio tiesioginės spinduliuotės dalis sudaro apie
50% pilnutinės. Esant giedram dangui, sklaidžiosios spinduliuotės dalis
yra nedidelė: vasarą – 13-15%, žiemą – 30-42%.
Dar viena saulės spinduliuotės energetinė charakteristika yra saulės
spindėjimo trukmė, t.y. laikotarpis, kai energinė apšvieta viršija
0,21 kW/m2. Saulės spindėjimo trukmė Lietuvos pajūryje siekia 1900 h,
o rytinėje dalyje – apie 1700 h per metus. Vasaros metu būna 1-2 dienos
„be saulės“ per mėnesį, žiemos metu – 13-21 dienos „be saulės“ per
mėnesį.
Esant giedram orui pilnutinė horizontalaus paviršiaus apšvieta
vasaros vidurdienį būna 810-850 W/m2 ir retai gali siekti apie
1000 W/m2.
Vidutinė dienos saulės spindulinė energija, krentanti į įvairiai
pasvirusį paviršių Kaune pateikiama 2.1 lentelėje.

2.1. lentelė. Vidutinė saulės spindulinė energija, krentanti į įvairiai pasvirusį

pietų orientacijos paviršių per dieną, Kaune (MJ/m2) [28]
Mėnuo
Pasvirimas
01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12
0° 1,87 4,11 8,42 13,60 18,48 19,53 18,58 15,45 9,97 4,97 1,83 1,13
(horizontalus)
o
40 3,1 6,11 11,19 15,77 18,84 18,93 18,39 16,84 12,77 7,90 2,93 2,03
55o 3,29 6,29 11,19 15,23 17,94 17,57 17,29 16,23 12,77 8,39 3,13 2,19
70o 3,32 6,29 10,77 14,10 16,45 16,23 15,81 15,13 12,57 8,58 3,20 2,26
90° 3,65 6,29 10,69 10,30 11,37 11,83 11,02 11,03 10,13 6,19 2,71 2,48
(vertikalus)

Siekiant gauti maksimalią saulės energiją paviršiaus pasvirimo

kampas turėtų būti: vasaros metu – 15-45°, žiemą – 50-90°, o visiems

18
metams – 30-60°. Nukrypimas nuo pietų krypties ±20° didesnės įtakos
neturi.
Jei būtų naudojama sekimo pagal Saulę sistema, paviršius gautų
daugiau energijos: naudojant dviejų koordinačių sistemą apie 25-30%,
naudojant vienos koordinatės sistemą – apie 15-20%.

2.2. Šiluminiai procesai saulės kolektoriuose

Saulės kolektoriuje saulės spindulinė energija transformuojama į

šiluminę energiją.
Saulės kolektorius susideda iš skaidrios dangos, absorberio,
korpuso ir šiluminės izoliacijos. Paprasčiausiuose kolektoriuose
skaidrios dangos ir šiluminės izoliacijos gali nebūti. Saulės spinduliai
per skaidrią dangą patenka ant juodos absorberio plokštės ir ją įšildo.
Šilumą nuo absorberio nuneša šilumnešis (vanduo, oras, antifrizo skystis
ir pan.) (2.3 pav.). Skaidri danga sulaiko įšilusio absorberio
skleidžiamus ilgabangius spindulius bei įšilusį orą kolektoriuje.

GA AU L F x ( θ x - θ a ) θa Skaidri danga

GA τ θ ab Absorberio plokštė

θ1 GA τα F x θ2

Šilumnešis
2.3 pav. Šilumos srautai saulės kolektoriuje

Esant apšvietai G , į kolektoriaus skaidriąją dangą, kurios plotas

A , krenta Saulės spinduliuotė, kurios galia GA . Esant skaidrios dangos
optinio laidžio koeficientui τ , į kolektoriaus vidų pateks Saulės
spinduliuotės dalis, kurios galia GAτ . Absorberio plokštė, turinti
absorbcijos gebą α sugeria Saulės spinduliuotės dalį, kurios galia
GAτα ir šios plokštės temperatūra pasiekia θ ab reikšmę. Įkaitusi
absorberio plokštė šilumnešiui atiduoda šiluminę galią GAταFx ir

19
absorberio plokštę aptekančio vandens temperatūra pakyla nuo θ1 iki θ1
reikšmės. Vidutinė vandens temperatūra θ v = 0,5(θ1 + θ 2 ) .
Įkaitusi absorberio plokštė dalį šilumos laidumo, konvekcijos ir
spinduliavimo būdu atiduoda aplinkai, kurios temperatūra θ a . Jei U L –
suminis šilumos nuostolių koeficientas, perskaičiuotas į skaidrios
dangos plotą A (W/(m2 ⋅°C), tai šilumos nuostoliai sudarys
AU L Fx (θ x − θ x ) . Dydis Fx priklauso nuo to, kokią temperatūrą
pasirenkame θ x .
Jei θ x = θ v , tai Fx = Fm ir vadinamas absorberio šiluminio
efektyvumo koeficientu.
Dydis Fm priklauso nuo skysčio debito ir kanalo konstrukcijos ir
paprastai būna 0,87-0,95 ribose.
Kolektoriaus gaunama galia:

P1 = GA . (2.5)

Jei saulės spinduliai krenta statmenai skaidrios dangos paviršiui

τα = (τα )n .
Kolektoriaus šilumnešiui atiduos galią:

P2 = GA(τα )n Fm − AU L Fm (θ v − θ a ) . (2.6)

Kolektoriaus efektyvumo koeficientas:

tv − ta
η = Fm (τα )n − FmU L . (2.7)
G

(2.7) lygtis gauta laikant, kad šilumos nuostoliai yra proporcingi

temperatūrų skirtumui (θ v − θ a ) . Tačiau dažnai ši priklausomybė dėl
sudėtingų šilumos mainų nėra tiesinė.
Tada:
t −t (t − t )2
η = Fm (τα )n − a v a − b v a . (2.8)
G G

20
 (2.7) arba (2.8) lygtis su konkrečiais koeficientais t. y.
⎛ θ − θa ⎞
η= f⎜ v ⎟ yra pagrindinė kolektoriaus energetinė charakteristika ir
⎝ G ⎠
pagrindinis sertifikavimo parametras. Kartais dydis (θ v − θ a ) G
vadinamas redukuotu temperatūrų skirtumu.
Sandauga (τα )n yra vadinama kolektoriaus optinio efektyvumo
koeficientu ir žymima ηo .
⎛ θ − θa ⎞
Kolektoriaus charakteristika η= f⎜ v ⎟ nustatoma
⎝ G ⎠
eksperimentiškai, kai tiesioginiai Saulės spinduliai krenta statmenai
skaidriai dangai. Realiai, per dieną spindulių kritimo kampas kinta. Tuo
atveju tenka įvesti koeficientą K θ < 1 , iš kurio dauginamas dydis (τα )n .
Koeficiento K θ reikšmė priklauso nuo spindulių kritimo kampo.
Didėjant šilumnešio temperatūrai kolektoriuje θ v , didėja šilumos
nuostoliai ir blogėja kolektoriaus efektyvumo koeficientas η .
Temperatūrų skirtumas, kurį pasiekus kolektoriaus efektyvumo
koeficientas ir atiduodama galia tampa lygūs nuliui, vadinamas
kolektoriaus stagnacijos temperatūra:

θ v − θ a = G (τ α )/U L . (2.9)

Kai kurių skaidrių dangų optinio laidžio koeficientų reikšmės

paprastai būna 0,86-0,93 ribose, o absorberių medžiagų absorbavimo
gebos reikšmės 0,91-0,98 ribose.
Siekiant sumažinti kolektoriaus šilumos nuostolius spinduliavimu,
absorberio paviršius dengiamas selektyvia danga. Mat, paprastos juodos
dangos turi nemažą emisijos koeficientą ilgų bangų diapazone, t.y., kai
įkaitusio absorberio spinduliavimo bangos ilgis viršija 3 μm (energijos
maksimumas būna apie 10 μm). Saulės spinduliuotė, kurią sugeria
absorberis, yra trumpabangė ir jos bangos ilgis neviršija 3 μm (energijos
maksimumas apie 0,5 μm). Selektyvių dangų ilgabangės emisijos
koeficientas neviršija 0,05.
Absorberio dangos selektyvumu vadinamas jos absorbavimo gebos
trumpabanginiame diapazone santykis su emisijos koeficientu
ilgabangiame diapazone. Paprastoms juodoms dangoms selektyvumas
sudaro 1-1,1, o selektyvioms dangoms – 7-10.

21
2.3. Saulės kolektoriai vandeniui šildyti

Plokščiojo kolektoriaus vandeniui šildyti schema parodyta 2.4 pav.

Svarbiausias saulės kolektoriaus elementas yra absorberis.
Dažniausiai jis gaminamas iš vario, rečiau nerūdijančio plieno.
Absorberis yra lakštas su vamzdeliais šilumnešiui. Absorberio
vamzdeliai gali būti lygiagretūs arba išdėstyti gyvatuku. Šilumnešis gali
būti vanduo arba antifrizas. Absorberiai gaminami štampavimo,
valcavimo, presavimo, virinimo ir litavimo būdais (2.5 pav.). Tarp
vamzdelio ir lakšto turi būti geras šiluminis kontaktas, todėl labai
svarbu, kad vamzdelis prie lakšto liestųsi dideliu paviršiumi (d, e, f) arba
vamzdeliai būtų išformuoti iš to paties lakšto (c). Tuo atveju geriau
nuvedama šiluma nuo įkaitusio lakšto.
6

5
1
4 3
2

2.4 pav. Plokščiojo saulės kolektoriaus vandeniui šildyti konstrukcinė

schema: 1 – skaidri danga; 2,6 – prijungimo vamzdigaliai; 3 – absorberis;
4 – šiluminė izoliacija; 5 – korpusas

a) b) c)

d) e) f)
2.5 pav. Absorberių pavidalai (pjūviai)

Absorberio paviršius dažomas juoda matine spalva arba

naudojamos selektyvios dangos.

22
 Maksimali temperatūra, kurią gali pasiekti absorberis, kai
šilumnešis necirkuliuoja plokštiems kolektoriams yra 150-200°C,
vakuuminiams – 205°C. Todėl atitinkamai turi būti parinktos
medžiagos.
Vasaros metu vandeniui pašildyti nedaug (pavyzdžiui, plaukymo
baseinams, daržams laistyti, žuvininkystės baseinams) gali būti
naudojami absorberiai (dažniausiai specialūs plastmasiniai) be skaidrios
dangos ir be šiluminės izoliacijos.
Kitais atvejais reikalinga skaidri danga iš grūdinto stiklo su maža
geležies priemaiša. Kartais naudojama dviguba skaidri danga.
Kolektoriaus korpuso šiluminei izoliacijai naudojama mineralinė
vata. Tarp absorberio ir izoliacijos dažnai paliekamas tarpas su
atspindinčia šiluminius spindulius folija.
Norint sumažinti konvekcinius bei šilumos laidumo nuostolius,
naudojami ir vakuuminiai kolektoriai (2.6 pav.). Jie būna su išoriniu
arba vidiniu reflektoriumi. Vakuuminiai kolektoriai su išoriniu
reflektoriumi žiemos metu kartais apledėja.

1 1
2 2

3 4
4
a) b)

2.6 pav. Vakuuminio kolektoriaus vamzdžio konstrukcija: a – su išoriniu

reflektoriumi; b – su vidiniu reflektoriumi; 1 – išorinis skaidrus vamzdis;
2 – vakuumuota ertmė; 3 – reflektorius; 4 – absorberio vamzdis su selektyvia
danga

Vakuuminiai kolektoriai gali būti su įmontuotu šiluminiu

vamzdžiu. Tokiai konstrukcijai nereikia apsaugos nuo perkaitimo, tačiau
ji blogai veikia esant mažai apšvietai, be to, jos pasvirimo kampas turi
būti didesnis už 20°.
Šiuolaikinių saulės kolektorių optinio efektyvumo koeficientas
būna 0,74-0,84 ribose.
Kolektorių efektyvumo koeficiento priklausomybė nuo redukuoto
temperatūrų skirtumo pateikta 2.7 pav. To paties kolektoriaus
efektyvumo koeficientas priklauso ne tik nuo energinės apšvietos, bet ir

23
nuo vandens temperatūros kolektoriuje. Esant žemesnei temperatūrai
kolektoriaus η didėja, nes mažėja šilumos nuostoliai.
Paprasčiausia vandens šildymo saulės kolektoriais sistema yra su
natūralia cirkuliacija (2.8 pav.). Tuo atveju akumuliacinis vandens
rezervuaras, kuriame kaupiamas sušildytas vanduo, turi būti aukščiau
kolektoriaus viršutinės dalies. Tokios sistemos naudojamos esant mažam
šilto vandens poreikiui (kolektorių plotas iki 2-3 m2).

0,9
η
1
0,7

2
0,5

0,3

0,1
0 0,04 0,08 0,12 0,16 0,2
o 2
( θ v - θ a)/G, C m /W
2.7 pav. Kolektorių efektyvumo koeficiento η priklausomybė nuo redukuoto
temperatūrų skirtumo (θv − θ a ) G : 1 – vakuuminio; 2 – plokščiojo

Žymiai universalesnės yra vandens šildymo saulės kolektoriais

schemos su priverstine šilumnešio cirkuliacija (2.9 pav.). Šioje schemoje
kolektoriaus ir vandens rezervuaro tarpusavio padėtis gali būti bet kokia.
Saulės kolektoriai paprastai montuojami ant pastato stogo, o rezervuaras
– pirmame aukšte. Jei kolektoriai montuojami ant pastato sienos, jų
bendras plotas didinamas 20%. Siurblio našumas parenkamas pagal
kolektorių parametrus, bet dažniausiai būna 30-50 l/h (vakuuminiams –
60-80 l/h), skaičiuojant vienam m2 kolektoriaus ploto. Valdiklis siurblį
įjungia, kai temperatūra kolektoriuje keletu laipsniu viršija temperatūrą
rezervuare. Jei kolektoriai naudojami ištisus metus, jų kontūras
užpildomas antifrizu. Nutrūkus cirkuliacinio siurblio elektros tiekimui,
temperatūra kolektoriuje gali pakilti iki 150-200°C. Todėl siurblių
maitinimui numatomas rezervinis šaltinis (akumuliatoriai, fotoelektriniai
moduliai) arba įrengiama šilumnešio automatinio nudrenavimo sistema.

24
Be to, tokioje sistemoje reikalingi nuorinimo įtaisai, membraniniai
išsiplėtimo indai, apsauga padidėjus slėgiui. Tokios vandens šildymo
sistemos svarbus elementas yra akumuliacinis vandens rezervuaras.
Rezervuarai dažniausiai vertikalaus cilindro formos, jų aukštis apie 3
kartus didesnis už skersmenį. Tai užtikrina temperatūrinę vandens
stratifikaciją.
3
2

4
1 ≥0,4 m

2.8 pav. Vandens šildymo saulės kolektoriais sistema su natūralia cirkuliacija:

1 – kolektorius; 2 – akumuliacinis vandens rezervuaras; 3 – karštas vanduo;
4 – šaltas vanduo

2 4
1

8 10

2.9 pav. Vandens šildymo saulės kolektoriais sistema su priverstine cirkuliacija

[3]: 1 – kolektorius; 2 – akumuliacinis vandens rezervuaras; 3 – karštas vanduo;
4 – papildomas energijos šaltinis; 5, 8 – cirkuliaciniai siurbliai;
6, 7 – šilumokaičiai; 9 – valdiklis; 10 – šaltas vanduo

25
 Rezervuarai gaminami iš nerūdijančio plieno arba jų vidus
emaliuojamas. Rezervuaro šiluminė izoliacija turi užtikrinti ne didesnį
kaip 0,3-0,5°C/h vandens aušimo greitį. Akumuliacinio rezervuaro tūris
50-100 l/m2, skaičiuojant kolektoriaus plotui. Sezoniškai (vasaros metu)
eksploatuojamiems rekreaciniams objektams vandens šildymas saulės
kolektoriams projektuojamas taip, kad per šį laikotarpį sistema dengtų
80-90% poreikių šiltam vandeniui. Jei objektas naudojamas ištisus
metus, tai per metus kolektoriai dengia 50-70% šilumos poreikių šiltam
vandeniui. Jei kolektoriai naudojami patalpų šildymui rudenį ir pavasarį,
dalinai žiemą, naudojamos žematemperatūrinės (paprastai – grindų)
šildymo sistemos.
Vandens šildymui vienam žmogui reikia apie 1-1,5 m2 kolektoriaus
ploto. Naudojant vakuuminius kolektorius reikia 1,5-2 kartus mažesnio
kolektoriaus ploto.
Karvidėse ar melžimo aikštelėse 10 karvių pakanka vieno m2
kolektoriaus ploto.
Atviriems plaukimo baseinams šildyti naudojami plastmasiniai
kolektoriai be skaidrios dangos su priverstine cirkuliacija. Kolektorių
suminis plotas turi sudaryti 50-70% baseino paviršiaus ploto.
Maudymosi sezonas pailgėja 2 mėnesiais.

2.4. Saulės kolektoriai orui šildyti

Saulės kolektorių orui šildyti konstrukcija yra paprastesnė ir

pigesnė negu kolektorių vandens šildymui. Tačiau savitoji oro šiluma
yra daugiau kaip 4 kartus mažesnė už vandens. Be to, absorberio
šilumos atidavimo orui koeficientas yra mažesnis negu vandeniui, todėl
reikalingas didesnis šilumnešio greitis ir debitas.
Saulės kolektoriuje sugeriama saulės spinduliuotės energija
paverčiama šilumine energija ir perduodama kanalais judančiam orui,
kuriuo nunešama šilumos naudotojui. Orą šildančių saulės kolektorių
sudėtinės dalys: korpusas, absorberis ir skaidri danga.
Pagrindinė jų darbinė dalis yra absorbuojantis paviršius (lygus,
banguotas, ovalo formos ar pan.), kuris sugeria ir tiesioginę, ir
sklaidžiąją saulės apšvietą.
Kolektorius sąlyginai galima skirstyti (2.10 pav.):
• pagal absorberio geometriją:
- plokšti absorberiai ( a, d, i, j);
- profiliuoti absorberiai (b, c, e, f, g, h, k, l, o, p);
- poringi absorberiai iš audinio ar pan. medžiagos (m), iš perforuotos
medžiagos (n, r) ar iš metalinės vielos tinklo (s);

26
• pagal oro srauto judėjimo kryptį absorberio atžvilgiu:
- virš absorberio (d-i);
- po absorberiu (a-c);
- iš abiejų absorberio pusių (j-s);
• pagal kolektoriaus šiluminę izoliaciją:
- izoliuoti kolektoriai (c-s);
- kolektoriai be izoliacijos (a, b).

2.10 pav. Plokščiųjų, standžios konstrukcijos saulės kolektorių schemos ir oro

judėjimo kryptys juose [7]

Tokių saulės kolektorių absorberiai gaminami iš metalo skardos,

juodos polietileno plėvelės ir pan. Skaidri danga – stiklas ir skaidrios
plastmasės. Paprasčiausiuose kolektoriuose su skaidria danga, esant
savitajam oro debitui apie 100 m3/h, skaičiuojant vienam m2
kolektoriaus ploto, oras pašyla 3-7°C. To visiškai pakanka aktyviosios
ventiliacijos sistemomis džiovinant žemės ūkio produkciją. Tokių
kolektorių efektyvumo koeficientas būna apie 0,3-0,5. Kolektorių su
šilumos izoliacija, kai oras apteka iš abiejų pusių profiliuotą arba
poringos medžiagos absorberį efektyvumo koeficientas siekia 0,63-0,76.
Tokie kolektoriai gali būti naudojami papildomai oro šildymui. Jų
savitasis oro debitas, skaičiuojant vienam m2 kolektoriaus ploto būna
15-30 m3/h.
Rekomenduojamas savitasis kolektoriaus plotas džiovinant grūdus
2,5-3 m2/t, džiovinant šieną 6-8 m2/t. Tuo atveju savitasis oro debitas

27
džiovinant grūdus turėtų būti 70-120 m3/(h·m2), o džiovinant šieną –
apie 240 m3/(h·m2).
Ant pastato sienų ir stogo gali būti sumontuoti kolektoriai be
skaidrios dangos su perforuotu absorberiu. Perforacijos angų suminis
plotas sudaro 6-8% bendro absorberio ploto. Kadangi aplinkos oras
siurbiamas per įšilusio absorberio perforacijos angas, žymiai sumažėja
konvekciniai šilumos nuostoliai, todėl galima atsisakyti skaidrios
dangos.
Šilumai akumuliuoti periodui, kai nėra saulės spinduliuotės
(pavyzdžiui, nakties metu) dažniausiai naudojami granito akmenys,
apipučiant juos šiltu oru iš kolektoriaus dienos metu. Pakilus akmenų
temperatūrai 18°C, jų įkrovos tūrio vienete sukaupiama apie 20 MJ/m3
šilumos. Keletą kartų didesnį šilumos kiekį gali sukaupti medžiagos su
faziniais virsmais.

2.5. Fotoelektriniai elementai

Fotoelektrinis elementas yra įtaisas, kuris naudodamas fotoefektą

saulės spindulinę energiją paverčia tiesiogiai į nuolatinės srovės elektros
energiją. Jei puslaidininkio (pavyzdžiui, silicio) plokštelę apšviesime
saulės spinduliais, tai plokštelę sudarančių atomų išorinėse orbitose
esantys elektronai, saulės energijos paveikti, gali nutraukti traukos
ryšius su branduoliais ir pradėti judėti po visą plokštelę. Atomai, kurie
tokiu būdu neteks elektronų taps įelektrinti teigiamai. Tos vietos, kur
trūksta elektronų, fizikoje vadinamos „skylėmis“. Elektronai yra
neigiami (n) krūvininkai, o skylės – teigiami (p). Skylės taip pat gali
judėti po visą plokštelę. Tačiau šie neigiami ir teigiami krūvininkai po
plokštelę judės chaotiškai. Krūvininkus galėtų paskirstyti pastovus
elektros laukas. Kad jis susidarytų, vieną silicio plokštelės pusę reikia
legiruoti boru, kitą – fosforu. Legiravus boru, toje plokštelės pusėje
susidaro „p“ tipo laidumas, legiravus fosforu – „n“ tipo laidumas. Tarp
jų susidaro p-n sandūra, kuri ir sukuria reikalingą elektros lauką.
Elektros laukas verčia elektronus judėti į n-tipo silicį, o skyles – į p-tipo
silicį. Suformavus apatinėje ir viršutinėje plokštelės pusėje metalinius
elektrodus ir sudarius uždarą grandinę, ja tekės nuolatinė elektros srovė.
Viršutinis kontaktas paprastai tinklelio pavidalo, o apatinis – ištisinio
metalo plokštelė (2.11 pav.). Apatinis kontaktas yra fotoelektrinio
elemento teigiamasis polius, viršutinis – neigiamasis. Kad silicis mažiau
atspindėtų saulės spindulius, jo viršutinis paviršius tekstūruojamas ir
dengiamas plona skaidria antireflektine danga.

28
 4 5 6 4

3
n

2
p

2.11 pav. Fotoelektrinio silicio elemento schema: 1 – apatinis kontaktas;

2 – silicis su boro priemaiša; 3 – silicis su fosforo priemaiša; 4 – fotonas;
5 – viršutiniai kontaktai; 6 – p-n sandūra

Fotoelektriniai elementai paprastai gaminami kvadrato ar skritulio

formos. 100-150 mm gabarito silicio fotoelektrinis elementas, esant
1 kW/m2 saulės apšvietai, turi 0,5-0,6 V įtampą ir atiduoda 2-3 A
stiprumo srovę, t.y. 1-1,5 W galią. Todėl norint gauti didesnę įtampą
fotoelektriniai elementai jungiami nuosekliai. Taip sujungtų
fotoelektrinių elementų grupė talpinama į metalinį korpusą, kuris
dengiamas stiklu ir sandarinamas. Taip gaunamas fotoelektrinis modulis,
kurio darbo įtampa 12 V, srovė 2-3 A, galia 24-36 W.
Tiriami ir nedideliais kiekiais gaminami kitų puslaidininkių
medžiagų fotoelektriniai moduliai: galio arsenido (GaAs), indžio fosfido
(InP), kadmio telūrido (CdTe), vario indžio diselenido (CIS), vario
indžio galio selenido (CIGS) ir kt. Tačiau apie 98% visų rinkoje
pateikiamų elementų sudaro elementai silicio pagrindu. Tam
naudojamas monokristalinis, polikristalinis ir amorfinis silicis.
Šiuo metu rinkoje esančių geriausių fotoelektrinių modulių
efektyvumo koeficientai yra tokie:
• monokristalinio silicio – 16-18%,
• polikristalinio silicio – 13-16%,
• amorfinio silicio – 8-10%.
Laboratorinėmis sąlygomis pagaminami ir didesnio efektyvumo
fotoelektriniai elementai monokristaliniam siliciui – 24%,
polikristaliniam – 18%, amorfiniam – iki 13%. Todėl manoma, kad per
artimiausius keletą metų padidės ir komercinių fotoelektrinių elementų
efektyvumas.
Monokristaliniai elementai gaminami iš 200-300 μm storio
monokristalinio silicio plokštelių. Jų garantinė tarnavimo trukmė – 20
metų. Polikristalinių elementų tarnavimo trukmė – 10 metų. Amorfinių
elementų silicio plėvelės storis yra žymiai mažesnis. Todėl amorfinio
silicio elementai yra pigesni. Tačiau jų efektyvumas laikui bėgant šiek

29
tiek mažėja. Skirtingos puslaidininkinės medžiagos į elektrą konvertuoja
tik tam tikro bangų ilgio diapazono saulės spinduliuotę. Fotono energija
E (J) yra lygi:

E = hc /λ , (2.10)
čia: λ – bangos ilgis, m;
c – šviesos greitis (≈3⋅108 m/s);
h – Planko konstanta (6,62606896⋅10-34 J·s).

Fotono energija, reikalinga elektronui perkelti iš atomo orbitos

(valentinės juostos) į laidumo juostą kristaliniam siliciui yra 1,12 eV
(elektronvolto), amorfiniam siliciui – 1,75 eV, galio arsenidui, kadmio
telūridui 1,43-1,44 eV. Elektronvoltas yra energijos vienetas,
naudojamas atomo fizikoje (1 eV=1,60217653⋅10-19 J). Jei fotono
energija yra nepakankama elektronui perkelti iš valentinės juostos į
laidumo juostą, ji virsta šiluma. Jei fotono energija yra didesnė negu jos
reikia aktyvuoti krūvininkus (elektroną ir skylę), energijos perteklius irgi
nepanaudojamas ir taip pat virsta šiluma.
Dėl šių savybių kristaliniam siliciui teorinė efektyvumo riba yra
apie 28%.
Todėl, šiuo metu tiriami fotoelementai, sudaryti iš kelių skirtingų
medžiagų sluoksnių su skirtingais elektrono išlaisvinimo energijos
lygiais, kurie apima visą Saulės spinduliuotės spektrą.
Be minėtųjų yra ir kitų saulės energijos konversijos į elektrą
nuostolių.
Fotoelektrinio elemento viena svarbiausių yra srovės-įtampos
charakteristika (2.12 pav.). Pagrindiniai šios charakteristikos parametrai
yra:
• trumpojo jungimo srovė I tj , kai įtampa U = 0 ;
• tuščios veikos (atviros grandinės) įtampa (elektrovaros jėga) U tv ,
kai I = 0 ;
• srovė I m ir įtampa U m maksimalios galios taške MGT.
Matome, kad elemento srovė nuo 0 iki MGT yra proporcinga saulės
energinei apšvietai G . Tuščios veikos įtampa nuo apvietos kinta
nežymiai. Darbo įtampa didėjant srovei mažėja menkai. Darbo įtampa
nepriklauso nuo elemento ploto. Didėjant elemento plotui, didėja tik
srovė.

30
 3,5
I, A 1 MGT1
3

2,5
MGT2
2
2

1,5

1
3 MGT3
0,5

0
0 0,1 0,2 0,3 0,4 0,5 0,6
U, V
2.12 pav. Fotoelektrinio elemento srovės-įtampos charakteristikos:
1 – G = 1000 W/m2; 2 – G = 600 W/m2; 3 – G = 200 W/m2;
MGT – maksimalios galios taškas

Kaip kinta fotoelektrinio elemento išvystoma galia parodyta

2.13 pav.
Maksimalios galios taške vidinė elemento varža lygi apkrovos
varžai. Didėjant energinei apšvietai, elemento vidaus varža mažėja.
Fotoelektrinio elemento darbo parametrai priklauso ir nuo
temperatūros. Didėjant elemento temperatūrai, mažėja tuščios veikos
įtampa ir nežymiai didėja trumpojo jungimo srovė. Dėl to mažėja
elemento išvystoma galia. Pagrindiniai fotoelektrinio elemento (arba
modulio) parametrai nustatomi standartinėmis bandymo sąlygomis:
Go = 1000 W/m2, atmosferos oro masei AM1,5 ir aplinkos temperatūrai
θ25 = 25 °C.
Gamintojai paprastai pateikia tokioms sąlygoms atviros grandinės
(tuščios veikos) įtampą U tvo , trumpojo jungimo srovę I tjo , srovę I mo ir
įtampą U mo maksimalios galios taške, taip pat įtampos αU ir srovės α I
temperatūrinius koeficientus ( α I = 10 −3 − 10 −4 °C-1 ir
−3
αU = 3 ⋅ 10 − 5 ⋅ 10 −3
°C ).
-1

31
 3,5 1,4
Pm
3 1,2
Im
2,5 1
M GT
2 0,8
I ,A P, W
1,5 0,6

1 0,4

0,5 0,2

0 0
0 0,1 0,2 0,3 0,4 0,5 0,6
U, V
2.13 pav. Fotoelektrinio elemento srovės-įtampos ir galios charakteristikos:
MGT – maksimalus galios taškas

Kitoms sąlygoms (apšvietai G ir temperatūrai θ ) pagrindiniai

parametrai apskaičiuojami pagal tokias išraiškas:

U tv = U tvo ⋅ (ln(G )/ln (Go )) ⋅ (1 − αU (θ − θ 25 )) , (2.11)

U m = U mo ⋅ (ln (G )/ln (Go )) ⋅ (1 − αU (θ − θ 25 )) , (2.12)

I m = I mo ⋅ (G/Go ) ⋅ (1 + αI (θ − θ25 )) , (2.13)

I tj = I tjo ⋅ (G/Go ) ⋅ (1 + αI (θ − θ25 )) . (2.14)

Fotoelektrinio modulio efektyvumo koeficientas yra santykis jo

maksimalios išvystomos galios (maksimalios galios taške) Pm su į
modulio paviršių A krentančia energine saulės apšvieta G :

η = Pm /G A . (2.15)

Maksimali galia Pm randama:

32
 Pm = U tv I tj FF , (2.16)
čia FF – fotoelektrinio modulio užpildymo koeficientas (dažniausiai
FF = 0,75-0,85).

Um Im
FF = . (2.17)
U tv I tv

2.6. Fotoelektrinės jėgainės

Fotoelektriniai moduliai nuosekliai jungiant elementus paprastai

gaminami 12, 24, 36 ir 48 V darbo įtampai iki 300 W galios. Norint
gauti didesnę galią fotoelektriniai moduliai jungiami lygiagrečiai. Tuo
būdu sudaromas modulių laukas (modulynas). Modulius jungiant
lygiagrečiai kiekvienam iš jų nuosekliai jungiami diodai. Jie apsaugo
nuo išlyginamųjų parazitinių srovių, nes modulių parametrai nėra
idealiai identiški. Jei moduliai jungiami nuosekliai kiekvienam iš jų
lygiagrečiai jungiami diodai, kurie sudaro sąlygas veikti visam modulių
laukui, sutrikus vieno modulio veikimui.
Fotoelektrinės jėgainės skirstomos į:
• veikiančias į elektros tinklą,
• autonomines,
• kilnojamas.
Atiduodančios elektros energiją į tinklą jėgainės yra paprastesnės,
nes čia nereikalingi akumuliatoriai. Kadangi fotoelektriniai moduliai
generuoja nuolatinę srovę, čia reikalingas inverteris, kuris nuolatinę
įtampą keičia į standartinę 50 Hz įtampą. Toks inverteris reikalingas ir
autonominei jėgainei, jei energijos imtuvai yra pritaikyti kintamajai
220/380 V įtampai. Tačiau autonominei jėgainei būtini elektrocheminiai
akumuliatoriai, kuriuose elektros energija būtų sukaupiama vartojimui
nakties metu ar esant nepakankamai apšvietai. Akumuliatoriams krauti
reikalingi įkrovos reguliatoriai. Jėgaines, veikiančias į elektros tinklą,
reikia jungti per komercinį elektros skaitiklį.
Fotoelektrinės jėgainės schema parodyta 2.14 pav.
Vieno kW maksimaliai galiai gauti modulių laukas užima apie
6-8 m2 plotą. Todėl fotoelektriniai moduliai dažniausiai montuojami ant
pastato stogo. Jie orientuojami, kaip ir kolektoriai, pietų kryptimi 25-45°
pasvirimo kampu. Tada vienas m2 šiuolaikinių fotoelektrinių modulių
jėgainės Lietuvos sąlygomis galėtų per metus duoti 130-160 kWh
elektros energijos. Šį kiekį galima būtų padidinti 15-20% pritaikius
vienos koordinatės saulės sekimo sistemą. Fotoelektrinės jėgainės metinį

33
našumą galima būtų padidinti 10-15% kas mėnesį koreguojant jų
pasvirimo kampą taip, kad vidurdienį saulės spinduliai į modulio
paviršių kristų statmenai.

D D D IV

∼ ∼ 50 Hz
FE FE FE =

ĮR

AB = 12 V

2.14 pav. Fotoelektrinės jėgainės schema: FE – fotoelektriniai elementai;

D – diodas; IV – inverteris; ĮR – įkrovos reguliatorius; AB – akumuliatorių
baterija

2.7. Saulės kolektorių ir fotoelektrinių jėgainių rengimo ir

naudojimo ekonominiai aspektai

Saulės kolektorių vandeniui šildyti sistemų apie trečdalį kainos

sudaro kolektoriaus kaina, apie trečdalį akumuliacinio vandens
rezervuaro ir kitų įtaisų kaina, ir apie trečdalį – montavimo medžiagų ir
darbų kaina. ES plokščiųjų saulės kolektorių lyginamoji kaina yra tarp
200 ir 350 Eurų už vieną m2. Vakuuminių kolektorių lyginamoji kaina
iki 700 Eurų už m2.
300 litrų talpos nerūdijančio plieno akumuliacinio rezervuaro kaina
yra tarp 700 ir 1100 Eurų. Todėl dažniausiai naudojamos
individualiuose namuose sistemos su 4 m2 plokščiuoju kolektoriumi su
priverstine cirkuliacija kaina (be montavimo) sudaro tarp 2000-3000
Eurų. Su montavimu tokios sistemos kaina gali siekti 2500-3500 Eurų.
Pažymėtina, kad didesnių (daugiau nei 20 m2 kolektorių) sistemų
lyginamoji kaina yra mažesnė.
Lietuvos sąlygomis saulės kolektorių sistema vandeniui šildyti gali
dengti apie 400-500 kWh šilumos poreikio per metus, skaičiuojant

34
vienam m2 kolektoriaus ploto. Vakuuminiams kolektoriams šis rodiklis
yra apie 25-30% didesnis.
Kolektoriai vandeniui šildyti šiuo metu grynai ekonominiu požiūriu
gali konkuruoti tik su elektriniu vandens šildymu. Tuo atveju jų
atsipirkimo laikas paprastai būna mažiau nei 10 metų. (Kolektorių
tarnavimo laikas yra 20-30 metų).
Žymiai ekonomiškesnis yra saulės kolektorių naudojimas atvirų
maudymosi baseinų šildymui. Tokių kolektorių (tiksliau – plastmasinių
absorberių) lyginamoji kaina yra apie 100 Eurų, skaičiuojant vienam m2.
Kolektorių suminis plotas turi sudaryti 50-70% baseino paviršiaus ploto.
Produkcijos džiovinimui gerai tinka saulės kolektoriai su
perforuotu absorberiu be skaidrios dangos. Tokio kolektoriaus,
sutapdinto su pastato statybinėmis konstrukcijomis, vienas m2 per
sezoną gali duoti apie 120 kWh šiluminės energijos. Jei pastatas
naudojamas kaip džiovykla ir jame produkcija gali būti keičiama, šis
rodiklis gali padidėti iki 250 kWh. Tokių kolektorių lyginamoji kaina
yra apie 110-130 Lt/m2. Tarnavimo trukmė – apie 20 metų. Tokio
kolektoriaus įrengimas ekonomiškai atsiperka maždaug per 3 metus.
Šiuo metu Lietuvoje yra įrengta apie vienas tūkstantis m2 saulės
kolektorių. 2004 m. ES įrengtų saulės kolektorių suminis plotas viršija
15 mln. m2. Prognozuojama, kad 2010 m. suminis įrengtų saulės
kolektorių plotas ES pasieks 33 mln. m2.
Pažymėtina, kad saulės kolektorių statistikoje priimta skaičiuoti,
kad vienas m2 kolektoriaus išvysto 0,7 kWp šiluminę galią.
Fotoelektra pasižymi absoliučiu ekologiškumu. Energijos gamybos
procese neišskiriamos jokios dujos ar kiti teršalai. Sistema neturi jokių
judančių dalių, joms aušinti nereikalingas vanduo, sistemos ilgaamžės ir
patikimos. Ekologiškumas leidžia fotoelektrines jėgaines priartinti prie
energijos vartotojo, o čia energija jau turi didesnę vertę negu centrinėje
elektrinėje. Tokios jėgainės eksploatacijai reikalinga minimali
kvalifikacija ir išlaidos (modulių paviršius turi būti periodiškai
valomas). Kadangi fotoelektrinės sistemos yra modulinės, jų ekonominis
efektyvumas, kitaip negu šiluminių ar atominių elektrinių, nepriklauso
nuo įrengtos galios. Tačiau fotoelektrinės jėgainės turi du trūkumus:
• generuojamos energijos kiekis priklauso nuo saulės energijos
apšvietos ir nakties metu tampa lygus nuliui;
• palyginti didelė fotoelektrinės jėgainės ir joje pagamintos
energijos kaina.
Tačiau fotoelektrinių elementų ir modulių kaina nuolat mažėja.
Šiuo metu fotoelektrinių modulių lyginamoji kaina sudaro apie

35
3-5 EUR/Wp ir pagamintos energijos kaina yra žymiai didesnė nei
elektros tinkluose.
Jau šiuo metu Lietuvoje fotoelektrą būtų ekonomiška naudoti šiems
poreikiams:
• elektros energijai autonomiškai generuoti nuo elektros tinklų
nutolusiuose objektuose (sodyboms ir rekreaciniams objektams);
• vandeniui tiekti, ypač kaimo vietovėse (pavyzdžiui, ganyklose).
Šiose sistemose vanduo nakčiai kaupiamas rezervuaruose, todėl
nereikalingos akumuliatorių baterijos;
• katodinei apsaugai. Korozija kelia grėsmę vamzdynams, šulinių
dangčiams, talpoms, prieplaukoms, tiltams bei pastatams.
Fotoelektrinio modulio generuojama elektros energija puikiai
apsaugo nuo korozijos. Šiam tikslui reikia mažos įtampos ir
nemažos nuolatinės srovės. Fotoelektra šiam tikslui tinka idealiai;
• signalams (jūros švyturiams, farvaterio žymėjimui, kelio
ženklams, gatvių pavadinimams, namų numeriam apšviesti);
• landšafto ir rekreacinių vietų apšvietimui, fontanų siurbliams
maitinti;
• smulkioms reikmėms (televizijos, radijo aparatams,
magnetofonams, filmavimo kameroms, nešiojamiems
kompiuteriams, telefono aparatams, elektrinėms tvoroms,
akumuliatoriams krauti lauko sąlygomis).
Žiemos metu saulės energinė apšvieta ir pagaminamos fotoelektros
kiekis mažėja. Todėl pradėtos naudoti hibridinės saulės – vėjo
elektrinės. Jų generuojamos elektros energijos kiekis metų eigoje yra
žymiai pastovesnis, nes vėjo greitis ir vėjo jėgainės pagaminamas
energijos kiekis žiemą didėja.
Lietuvoje šiuo metu yra įrengta apie 30 kWp fotoelektrinių
modulių. Tačiau saulės fotoelektrinių modulių gamyba ir naudojimas
sparčiai plečiasi. 2005 m. ES buvo įrengta apie 1800 MWp fotoelektrinių
modulių. Prognozuojama, kad fotoelektrinių jėgainių suminė galia
2010 m. pasieks 6000 MWp.

36
 3. VĖJO ENERGIJOS KONVERSIJA

3.1. Vėjo energijos ištekliai

Vėjo energija naudojama jau nuo senų laikų. Pirmiausiai – kaip

varomoji jėga buriniuose laivuose, vėliau buvo sukurti mechanizmai –
vėjo malūnai, kurie vėjo energiją paversdavo mechaniniu darbu ir buvo
naudojami grūdams malti ar įvairioms darbo mašinoms sukti. Vėjo
varomos mašinos su vertikaliąja ašimi buvo naudojamos Persijoje dar
prieš mūsų erą. Europoje (Anglijoje ir Prancūzijoje) vėjo malūnai
atsirado XII a. Pirmosios vėjo jėgainės gaminančios elektros energiją
JAV ir Danijoje buvo pastatytos XIX a. pabaigoje. Lietuvą vėjo malūnai
pasiekė XIV a. Čia Baltijos jūros pakrantėje pradėti statyti pirmieji vėjo
malūnai su sparnais, nuolat atsuktais į vyraujantį vėją. Vėliau buvo
statomi stiebiniai malūnai, gręžiami į vėją visu liemeniu, o nuo XVIII a.
Lietuvoje pradeda plisti tobulesni kepuriniai malūnai, kurių sparnai į
vėją pasukami viršutine dalimi – kepure. XIX a. ir XX a. pirmojoje
pusėje Lietuvoje vėjo malūnų buvo gausu. 1914 – 1921 metų
duomenimis Lietuvoje buvo apie 900 vėjo malūnų, neretai kaimuose ir
miesteliuose jų būta po kelis.
Šiuo metu Lietuvoje vėjo energija vėl pradedama naudoti.
Vakariniuose rajonuose, kur didžiausi vėjo greičiai, įrengiami didelės
galios vėjo jėgainių parkai. Kitose Lietuvos vietose taip pat galima būtų
statyti nedideles ar vidutines vėjo jėgaines. Numatoma, kad iki 2010 m.
Lietuvoje vėjo jėgainių instaliuota galia pasieks 200 MW.
Svarbiausia sąlyga vystyti vėjo energetiką yra vėjo energijos
ištekliai, kuriuos apibūdina vėjo energijos potencialas. Vėjo energijos
potencialas suprantamas kaip galia, kurią turi judėdamas oro srautas,
paprastai išreiškiamas vatais kvadratiniam metrui (W/m2).
Vėjo srauto galią galima nustatyti pagal judančios masės, šiuo
atveju oro, kinetinės energijos išraišką, t. y.:

E = 0 ,5mv 2 ,
čia: E – judančios oro masės energija, J;
m – judančio oro masė, kg;
v – judančio oro (vėjo) greitis, m/s.

Oro masė m , praeinanti pro 1 m2 plotą per vieną sekundę greičiu

v , yra: m = ρv ( ρ – oro tankis, kg/m3; vėjo energetiniuose
skaičiavimuose dažniausiai pasirenkama ρ = 1,25 kg/m3, esant 10°C

37
temperatūrai ir 760 mm Hg slėgiui). Tuomet vėjo energijos potencialas
E p , esant pastoviems vėjo ir atmosferos parametrams E p = 0 ,5 ρv 3 .
Tačiau dėl įvairių meteorologinių veiksnių vėjo greitis nuolat kinta,
todėl vėjo energijos potencialas skaičiuojamas pagal vidutinį vėjo greitį
vvid :
E p = 0 ,5 ρv vid
3
. (3.1)

Formulėje (3.1) vidutinio vėjo greičio trečiąjį laipsnį galima

apskaičiuoti taip:

v13 τ1 + v 23 τ 2 + ... + v n3 τ n
3
vvid = , (3.2)
τ1 + τ 2 + ... + τ n
čia: v1 , v2 ... vn – vėjo greičiai (m/s) intervaluose 1, 2 … n;
τ1 , τ 2 ... τ n – vėjo greičio trukmė (h) šiuose intervaluose.

Taigi, vėjo energijos išteklių nustatymui svarbu ne tik koks

vidutinis vėjo greitis yra tam tikroje vietovėje, bet ir tai, kaip jis
pasiskirsto pagal trukmę atskiruose greičio intervaluose. Nustatyta, kad
vėjo greičių tikimybinį pasiskirstymą pagal trukmę per ilgesnį laikotarpį,
pavyzdžiui per metus, pakankamai tiksliai vaizduoja Veibulo (Weibull)
funkcija. Pritaikius šią funkciją, galima apskaičiuoti vėjo greičių trukmę
atskiruose vėjo greičio intervaluose τ :

k k −1 ⎡ ⎛ v ⎞k ⎤
τ (v ) = k
v exp ⎢ − ⎜ ⎟ ⎥8760 , (3.3)
a ⎣⎢ ⎝ a ⎠ ⎦⎥
čia: τ – vėjo greičio trukmė, h/metus;
v – vėjo greitis, m/s;
a ir k Veibulo funkcijos parametrai, nustatomi matematinės
statistikos metodais, naudojant daugiamečių vėjo greičio stebėjimų
duomenis.

Parametro k reikšmė dažniausiai yra apie 2 ( k = 1,8 − 2,3 ), o

parametro a reikšmė yra artima metinei vidutinei vėjo greičio reikšmei.
Stokojant vėjo greičio stebėjimo duomenų šių parametrų
apskaičiavimui, bet žinant vidutinį metinį greitį, vėjo greičių
pasiskirstymą galima surasti pritaikius vienparametrę Relėjaus
(Rayleigh) funkciją (kai k = 2 ), t. y.:

38
 2v ⎡ ⎛ v ⎞2 ⎤
τ (v ) = exp ⎢ − ⎜ ⎟ ⎥ 8760 . (3.4)
a2 ⎢⎣ ⎝ a ⎠ ⎥⎦

Šiuo atveju parametrą a galima nustatyti iš vidutinio greičio vvid

išraiškos:
⎛ 1⎞
vvid = aΓ ⎜1 + ⎟ , (3.5)
⎝ k⎠

čia: Γ - gama funkcija; kai k = 2 , Γ ⎛⎜1 +

1⎞ π
⎟= ir
⎝ 2⎠ 2
vvid
a=2 ≈ 1,128vvid . (3.6)
π

3.1 paveiksle pavaizduotas vėjo greičio pasiskirstymas pagal

trukmę vidurio Lietuvoje (Kaune), kur vidutinis metinis vėjo greitis
10 m aukštyje yra 3,77 m/s (Veibulo parametrai a = 4,6 ; k = 2,7 ) ir
pajūryje (Nidoje), kur vidutinis metinis vėjo greitis 10 m aukštyje yra
5,75 m/s (Veibulo parametrai a = 6,49 ; k = 2 ,06 ).

1800

1600

1400

1200 Vidurio Lietuvoje

Trukmė τ , h

Pajūrio zonoje
1000

800

600

400

200

0
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20
Vėjo greitis v , m/s
3.1 pav. Vėjo greičių v trukmė τ valandomis per metus 10 m aukštyje vidurio
Lietuvoje ir pajūrio zonoje

39
 Žinant daugiamečių vėjo greičio stebėjimų duomenis, vėjo
energijos potencialo E p (W/m2) apskaičiavimui naudojama tokia
išraiška:
⎛ 3⎞
(3.7)
E p = 0 ,5 ρa 3 Γ ⎜1 + ⎟ .
⎝ k⎠

Nemažą įtaką vėjo greičiui turi aukštis nuo žemės paviršiaus.

Paprastai vėjo greitis meteorologijos stotyse matuojamas 10 m aukštyje.
Tačiau vėjo jėgainių vėjaračiai gali būti įvairiame aukštyje, todėl vėjo
greičio nustatymui jėgainės ašies aukštyje dažniausiai naudojama tokia
rodiklinė funkcija:
n
⎛h ⎞ , (3.8)
v 2 = v1 ⎜⎜ 2 ⎟⎟
⎝ h1 ⎠
čia: v1 – vėjo greitis (m/s) išmatuotas aukštyje h1 (m);
v2 – vėjo greitis (m/s) vėjaračio ašies aukštyje h2 (m);
n =0,1-0,4 – laipsnio rodiklis, įvertinantis vietovės šiurkštumo
laipsnį: atvirose vietovėse su neaukštų pasėlių plotais n = 0 ,143 ,
miškingose vietose n = 0,3 , užstatytose pastatais n > 0,4 .

Vietovės reljefas ir įvairios kliūtys taip pat keičia vėjo greitį. Vėjo
greitis padidėja ant kalvų, kurių šlaitai lygūs ir neapaugę mišku. Tačiau
ne visos kalvos tinka vėjo jėgainėms statyti. Pavyzdžiui, jeigu kalvos
šlaitai yra statūs, tai gali atsitikti taip, kad kalvos viršūnėje, dėl
atsirandančių vėjo sūkurių, vėjaračio ašies aukštyje vėjo greitis gali būti
netgi mažesnis negu kalvos papėdėje. Todėl geriau jėgainę statyti
lygioje vietoje ar ant atviros lėkštos kalvos, kurios aukštėjimo kampas
ne didesnis negu 16 laipsnių. Kalvos plotis turėtų būti bent 10 kartų
didesnis už jos aukštį. Didelę įtaką vėjo greičiui turi ir netoli vėjo
jėgainės esantys pastatai ar pavieniai medžiai. 3.2 pav. pavaizduota
sumažėjusio vėjo greičio zonos prieš kliūtį ir už jos.
Vėjo greičio matavimai meteorologinėse stotyse atliekami lygiais
laiko tarpais, po to apskaičiuojamas vidutinis greitis per matavimo
laikotarpį. Vėjo greitis matuojamas specialiais prietaisais – įvairių
konstrukcijų anemometrais, kurių matavimo diapazonas (0,8-60) m/s.
Anemometrais nustatomas momentinis arba vidutinis vėjo greitis per
tam tikrą laiką. Matavimai atliekami automatiškai, o duomenys
užrašomi į atminties bloką.

40
 Sumažėjusio vėjo greičio zona

2H
H

2H 20H

3.2 pav. Vėjo greičio sumažėjimas aptekant kliūtį

Vėjo energijos išteklių nustatymui, remiantis Lietuvos

meteorologijos stočių duomenimis, Lietuvos energetikos institute
sudarytas apytikslis Lietuvos vėjo greičių žemėlapis (3.3 pav.).

v
4
2 1
3
5 2
3 Ignalina

Vidutinis metinis Vėjo energijos

Vietovės nr.
vėjo greitis, m/s potencialas, W/m2
1 < 2,5 < 19
2 2,5 – 3,5 19 – 52
3 3,5 – 4,0 52 – 76
4 4,0 – 5,5 76 – 199
5 > 5,5 > 199
3.3 pav. Vidutinis vėjo greitis ir vėjo energijos potencialas 10 m aukštyje nuo
žemės paviršiaus

41
 Mažiausi vėjo greičiai ir vėjo energijos potencialas yra šiaurės
rytinėje Lietuvos dalyje, todėl čia statyti vėjo jėgaines netikslinga,
nebent kai kuriose vietovėse ant kalvų su lygiais, neapaugusiais mišku
šlaitais. Lietuvos vakarinėje dalyje, ypač pajūrio zonoje, kur vidutiniai
vėjo greičiai yra nemaži ir siekia iki 5,5 m/s, yra geriausios sąlygos
plėtoti vėjo energetiką. Šioje Lietuvos dalyje, yra numatytos penkios
zonos Skuodo, Plungės, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės ir Tauragės
rajonuose bei šešta zona Vilkaviškio ir Marijampolės rajonuose,
kuriose įrengiami vėjo jėgainių parkai, su didelės galios (0,9-2,4 MW)
vėjo jėgainėmis. Vidurio Lietuvos kai kuriuose rajonuose vėjo
energijos potencialas taip pat yra pakankamas, todėl čia individualūs
vartotojai ar ūkininkai galėtų statyti nedidelės ar vidutinės galios vėjo
jėgaines (neviršijančios 250 kW), kurios galėtų tenkinti jų ūkių
energetinių poreikių dalį.

3.2. Vėjaračiai

Vėjaratis yra pagrindinė vėjo jėgainės dalis, kuri vėjo energiją

konvertuoja į mechaninę energiją. Yra daug įvairių konstrukcijų
vėjaračių, bet visų esmė yra ta, kad šių įrenginių mentes aptekant oro
srautui, atsiranda nesimetrinės jėgos, sukeliančios sukimo momentą.
Vėjaračiai dažniausiai klasifikuojami pagal tipą ir vėjaračio ašies padėtį.
Pagrindinių, dažniausiai pasitaikančių vėjaračių schemos pateiktos
3.4 pav.
Pagal ašies padėtį vėjaračiai būna su horizontaliąja ašimi,
lygiagrečia oro srautui (1, 2, 3, 4), horizontaliąja ašimi, statmena oro
srautui (5), vertikaliąja ašimi (6, 7, 8, 9, 10). Dabar dažniausiai
naudojamos vėjo jėgainės, su horizontaliosios ašies dviejų arba trijų
menčių vėjaračiais. Vienmenčiai vėjaračiai naudojami retai, nebent
nedidelėse vėjo jėgainėse, kai vėjaratis tiesiogiai suka elektros
generatorių. Vandens siurblių pavarai rečiau, bet dar naudojamos vėjo
jėgainės su daugiamenčiais vėjaračiais. Tokių vėjaračių privalumas yra
toks, kad jie pradeda veikti esant mažam vėjo greičiui ir išvysto didelį
sukimo momentą, kas yra svarbu tūrinių vandens siurblių pavarai.
Mentiniai vėjaračiai dažniausiai turi specialaus aerodinaminio
profilio mentes. Tokiuose vėjaračiuose išnaudojama mentės profilio
keliamoji jėga, o mentės galo linijinis greitis būna žymiai didesnis už
vėjo greitį. Kartais dar naudojamos ir paprastos neprofilinės mentės,
įtvirtintos stebulėje tam tikru kampu. Šiuo atveju vėjaračio sukimui
išnaudojama vėjo tiesioginio slėgio jėga, o mentės galo linijinis greitis
būna artimas vėjo greičiui. Vėjaračiai naudojantys vėjo tiesioginio slėgio

42
jėgą, pavyzdžiui būgniniai (5), ar senoviniai vėjo malūnai, energetinėms
reikmėms retai kur naudojami, išskyrus vėjo greičio matavimo
prietaisus, kuriuose pritaikomi kaušiniai vėjaračiai (6). Vėjo jėgainės su
vertikaliosios ašies vėjaračiais turi kai kurių privalumų, lyginant su
įprastomis horizontaliosios ašies jėgainėmis. Jų nereikia orientuoti pagal
vėjo kryptį, tokios konstrukcijos jėgainėse reduktorius, generatorius bei
kiti įrengimai montuojami bokšto apačioje, todėl patogesnė jų
eksploatacija.

1 2 3 4

5 6
7 8

10
9

3.4 pav. Vėjaračių tipai: 1 – vienmentis su atsvaru; 2 – dvimentis; 3 – trimentis;

4 – daugiamentis; 5 – būgninis; 6 – kaušinis; 7, 8 – Savonijaus rotoriai;
9 – Darje tipo rotorius; 10 – H pavidalo ortogonalinis

43
 Tačiau jėgainės su tokiais vėjaračiais, ypač didelės galios vėjo
jėgainės, užima daugiau vietos, mažesnis jų veikimo efektyvumas, dėl
pulsuojančio vėjaračio sukimo momento reikia daryti atsparesnes jų
konstrukcijas. Nedidelės galios vėjo jėgainėse su vertikaliosios ašies
vėjaračiais dažniausiai naudojami įvairių modifikacijų Savonijaus
rotoriai (7, 8), Darje tipo vėjaračiai su lanksčia profiline mentimi (9), H
pavidalo ortogonaliniai vėjaračiai su profilinėmis mentėmis (10).
Vėjaračio išvystoma galia yra mažesnė už vėjo srauto galią, nes jis
negali panaudoti visos oro srauto kinetinės energijos. Oro srautas praėjęs
pro vėjaratį ir atidavęs jam dalį savo energijos, dar privalo turėti tam
tikrą greitį, kad pasitrauktų nuo vėjaračio, netrukdydamas atitekančiam
oro srautui. Teoriškai yra apskaičiuota, kad daugiausiai energijos oro
srautas vėjaračiui gali atiduoti tuomet, kai praeidamas vėjaračio
sukimosi plokštumą netenka trečdalio savo greičio. Kokią vėjo srauto
galios dalį vėjaratis paverčia mechanine galia, parodo galios koeficientas
c p , dar vadinamas vėjo energijos išnaudojimo koeficientu.
Vėjaračio išvystoma galia Pv yra:

Pv = E p c p A = 0 ,5 ρ v 3c p A , (3.9)
čia: c p – vėjaračio galios koeficientas;
A – vėjaračio darbo plotas, m2.

Idealaus mentinio vėjaračio maksimalus galios koeficientas yra

0,593. Tai riba, prie kurios gali tik priartėti realių vėjaračių galios
koeficientai. Tobuliausių šiuo metu gaminamų dvimenčių ir trimenčių
vėjaračių didžiausia pasiekiama galios koeficiento reikšmė yra 0,42-
0,48. Vėjaračiai, naudojantys tiesioginę vėjo slėgio jėgą (3.4 pav. 5, 6, 7,
8) turi mažą galios koeficientą, paprastai neviršijantį 0,14-0,18. Šiek tiek
didesnius c p turi Savonijaus tipo vėjaračiai ir daugiamentis vėjaratis su
neprofilinėmis mentimis. Jų galios koeficientas gali siekti 0,2-0,25.
Tokių vėjaračių privalumas tik toks, kad yra nesudėtinga menčių
gamyba. Darje tipo vėjaračių su lanksčiomis profilinėmis mentėmis ir H
pavidalo vėjaračių su profilinėmis mentėmis c p siekia 0,30-0,38.
Vėjaračio darbo plotas, tai vėjo krypčiai statmenas plotas, kurį
vėjaračio mentės besisukdamos užima erdvėje, kartais vadinamas
vėjaračio “šluojamuoju” plotu. Vėjaračiams su horizontaliąja ašimi šis
plotas yra A = πD 2 4 ( D – vėjaračio skersmuo, m), stačiakampio

44
formos vėjaračiams (H pavidalo, karuseliniams, Savonijaus rotoriams ar
pan.) A = lD ( l – vėjaračio mentės aukštis, m).
Įvairūs vėjaračiai geriausiai naudoja vėjo energiją besisukdami
kiekvienam tipui skirtingu greičiu. Jeigu mentės išdėstytos per tankiai
arba vėjaratis sukasi per greitai, tai mentės judės prieš jas esančių
menčių turbulizuotame, išskaidytos energijos oro sraute ir neefektyviai
išnaudos atitekančio srauto energiją. Tačiau jei mentės išdėstytos per
retai arba vėjaratis sukasi per lėtai, tai žymi oro srauto dalis praeis
vėjaračio sukimosi plokštumą mažai sąveikaudama su mentėmis ir
atiduos tik nedidelę dalį energijos. Ryšį tarp vėjo greičio ir vėjaračio
sukimosi greičio charakterizuoja vėjaračio greitaeigiškumas z . Tai
mentės galo (horizontaliosios ašies vėjaračio) ar mentės (vertikaliosios
ašies vėjaračio) linijinio greičio santykis su vėjo greičiu. Vėjaračio
greitaeigiškumas z :

z = ωR/v , (3.10)
čia: ω – vėjaračio kampinis greitis, rad/s;
R – vėjaračio spindulys, m;
v – vėjo greitis, m/s;
arba:
z = πDn
60v , (3.11)

čia: n – vėjaračio sukimosi greitis, min-1;

D – vėjaračio skersmuo, m.

Kiekvieno tipo vėjaračiams yra tam tikra optimali

greitaeigiškumo reikšmė, kuriai esant vėjo energija išnaudojama
geriausiai.
Optimali vėjaračio greitaeigiškumo reikšmė z o apytikriai gali
būti nustatyta:
πD
zo ≈ , (3.12)
id
čia: i – vėjaračio menčių skaičius;
d – mentės turbulizuoto srauto dydis (horizontaliosios ašies
vėjaračiams d ≈ 0,5 R , vertikaliosios ašies – d ≈ R ).

Todėl vėjaračio optimalus sukimosi greitis n0 (min-1) bus:

45
 60 z o v . (3.13)
no =
πD

Norint pasiekti maksimalią galios koeficiento c p reikšmę, reikia

palaikyti tam tikrą pastovų santykį n , t.y. mažėjant vėjo greičiui,
v
mažinti vėjaračio sukimosi greitį. Orientacinės kai kurių vėjaračių
galios koeficiento c p ir optimalios zo reikšmės pateiktos 3.1 lentelėje.

3.1 lentelė. Orientacinės zo ir c p reikšmės [5]

Vėjaračio tipas zo cp
Dvimentis su profilinėmis mentėmis 7 - 7,5 0,42 - 0,48
Trimentis su profilinėmis mentėmis 4 - 4,5 0,42 - 0,48
Daugiamentis 1,5 - 2 0,2 - 0,25
Senovinio keturmenčio vėjo malūno 2 - 2,5 0,15 - 0,18
Savonijaus rotorius 0,7 - 1 0,2 - 0,25
Darje dvimentis rotorius 4,5 0,35
H pavidalo dvimentis ortogonalinis 3,5 0,3 - 0,35

3.3. Vėjaračio mentės jėgos

3.5 pav. pavaizduota horizontaliosios ašies besisukančio vėjaračio

mentė, kurią greičiu v veikia oro srautas. Oro srauto atstojamasis greitis
u (oro srauto greitis mentės atžvilgiu) susideda iš vėjo greičio v ir
mentės linijinio greičio vs ( vs = ωR ; ω – vėjaračio kampinis greitis,
rad/s; R – vėjaračio spindulys, m). Mentė su vėjaračio sukimosi
plokštuma sudaro kampą α o , vadinamą mentės pastatymo kampu.
Kampas tarp mentės stygos ir atstojamojo vėjo greičio vektoriaus u
krypties vadinamas atakos kampu α . Mentę aptekantis oro srautas virš
mentės dėl jos išgaubtumo juda didesniu greičiu, todėl susidaro
pažeminto slėgio, o kitoje mentės pusėje, kur oro srauto greitis mažesnis
– padidinto slėgio zonos. Dėl slėgių skirtumo atsiranda keliamoji jėga
Fk (statmena greičiui u ). Pasipriešinimo jėga Fp veikia greičio u
kryptimi. Šių jėgų sudedamosios ( Fky – F py ) sudaro vėjaračio sukimo
momentą.

46
3.5 pav. Jėgų, veikiančių horizontaliosios ašies vėjaračio aerodinaminio profilio
mentę, schema

Jėgų dedamosios ( Fkx + Fpx ) veikia į vėjaračio ašį. Keliamosios ir

pasipriešinimo jėgų išraiškos yra:

Fk = 0,5 ⋅ c y Sρu 2 , (3.14)

F p = 0 ,5 ⋅ c x Sρu 2 , (3.15)
čia: c y ir c x – aerodinaminiai mentės profilio koeficientai, nustatomi
mentės aerodinaminiuose bandymuose arba apskaičiuojami
specialiomis kompiuterinėmis programomis;
S – mentės plotas, m2;
ρ – oro tankis, kg/m3;
u – atstojamasis vėjo greitis, m/s.

Aerodinaminiai koeficientai c y ir c x priklauso nuo mentės profilio

formos bei geometrinių matmenų, Reinoldso skaičiaus Re
( Re = ub , b – mentės stygos ilgis, m; υ – oro kinematinis
υ

47
klampis, m2/s), atakos kampo α dydžio. Didžiausia mentės
aerodinaminė kokybė (koeficientų c y ir c x santykis) dažniausiai būna
esant nedideliems atakos kampams, paprastai iki 8° - 12°. Kadangi
mentės elementų linijinis greitis tolstant nuo vėjaračio ašies didėja, tai
siekiant išlaikyti optimalią atakos kampo reikšmę visame ilgyje, mentės
yra gaminamos sraigto pavidalo, t.y. pastatymo kampas αo tolstant nuo
vėjaračio ašies mažėja.
Vertikaliosios ašies vėjaračiuose, turinčiuose aerodinaminio
profilio mentes, keliamoji ir pasipriešinimo jėgos atsiranda dėl tokių pat
priežasčių kaip ir horizontaliosios ašies vėjaratyje, tačiau jos nuolat
kinta kiekvieno vėjaračio apsisukimo metu. 3.6 pav. pavaizduota
vertikaliosios ašies vėjaračio mentė judanti apskritimu, kurio spindulys
R , apie tašką O kampiniu greičiu ω . Mentę veikia oro srautas, kurio
greitis v .

3.6 pav. Vertikaliosios ašies vėjaračio mentės judėjimo ir jėgų schema

48
 Mentę aptekančio oro srauto greitis u susideda iš vėjo greičio v ir
linijinio oro srauto greičio mentės atžvilgiu vs ( vs = ωR ), kurio vektorius
yra mentės judėjimo apskritimu liestinėje, o kryptis – priešinga mentės
judėjimo krypčiai. Greičio vektorius u su mentės styga sudaro atakos
kampą α . Vėjaračiui sukantis ir laikant, kad vėjo greitis v ir kampinis
greitis ω yra pastovūs, keičiasi linijinio oro srauto greičio vektoriaus vs
kryptis, dėl to kinta ir oro srauto greičio vektoriaus u dydis ir kryptis, o
tai įtakoja, mentės atakos kampo, Reinoldso skaičiaus Re ir koeficientų
c y ir c x kitimą, o tuo pačiu ir aerodinaminių jėgų bei vėjaračio sukimo
momento kitimą.
Mentės atakos kampas α , išreiškus per vėjaračio pasisukimo
kampą ϕ , yra:
v sin ϕ
α = arcsin − αo . (3.16)
u

Kai vėjaračio pasisukimo kampas ϕ yra nuo 180° iki 360°, kampas
α yra neigiamas. Vertikaliosios ašies vėjaračiams naudojamos mentės
su simetriniu profiliu, todėl kai ϕ yra nuo 180° iki 360° pasikeičia
keliamosios jėgos Fk kryptis ir ji tampa nukreipta į vėjaračio išorę.
Aerodinaminių jėgų: keliamosios Fk (statmenos oro srauto vektoriui u )
ir pasipriešinimo Fp (statmenos jėgai Fk ) išraiškos tokios pat kaip ir
(3.14) bei (3.15).
Aerodinamines jėgas Fk ir Fp išskaidžius į traukimo jėgą Ft ,
veikiančią mentės judėjimo apskritimu liestinės kryptimi, ir normalinę
jėgą Fn , veikiančią to apskritimo spindulio kryptimi (su minuso ženklu,
kai ji nukreipta į vėjaračio vidų), gauname:

Ft = Fk sin β − F p cos β , (3.17)

Fn = Fk cos β + Fp sin β , (3.18)

čia kampas β = α + αo .

Normalinė jėga Fn , veikianti radialine kryptimi, sukelia vėjaračio

ašyje lenkimo momentą, kurio dydis ir kryptis kinta. Įvertinus ir kintantį
sukimo momentą, nustatomas ekvivalentinis momentas, pagal kurį
tikrinamas vėjo jėgainės elementų atsparumas.

49
3.4. Vėjo jėgainės

Vėjo jėgainės dažniausiai susideda iš vėjaračio, pavaros

mechanizmų, padidinančių veleno, sukančio elektros generatorių ar kitą
įrenginį sukimosi greitį, elektros generatoriaus, stabdymo įtaisų,
orientavimo pagal vėjo kryptį, reguliavimo ir kontrolės sistemų. Šios
jėgainės dalys montuojamos bokšto viršuje esančioje galvutėje. Bokštai
esti įvairaus aukščio cilindrinės ar gardelių konstrukcijos. Bokštai turi
atlaikyti statines, dinamines (įskaitant vibracines) apkrovas, sukeliamas
vėjaračio ir pasipriešinimo vėjui jėgas, veikiančias tiesiog į bokštą. Jų,
kaip ir kitų vėjo jėgainės elementų, atsparumas skaičiuojamas 60 m/s
vėjo gūsiams.
Vėjo jėgainėse, skirtose elektros energijos gamybai, naudojami
sinchroniniai, asinchroniniai ir nuolatinės srovės generatoriai.
Sinchroniniai generatoriai turi aukštesnį naudingumo ir galios
koeficientą, tačiau asinchroniniai generatoriai yra lengvesni, pigesni ir
lengvai sinchronizuojasi su elektros tinklu, bet jei jėgainė naudojama
autonominiam darbui neįjungta į tinklą, reikalingi kondensatoriai
asinchroninio generatoriaus žadinimui. Didesnėms vėjo jėgainėms
kartais naudojami du generatoriai: mažesnės galios generatorius
naudojamas pučiant silpnesniam vėjui, didesnės – stipresniam.
Nuolatinės srovės generatoriai naudojami retai ir tik mažose jėgainėse,
skirtose akumuliatoriams įkrauti. Dabar naudojami ir lėtaeigiai
daugiapoliai įvairios galios elektros generatoriai. Šiuo atveju jėgainės
konstrukcija tampa paprastesnė, nes nereikalinga pavarų dėžė.
Horizontaliosios ašies jėgainių vėjaračiai į vėją atkreipiami keliais
būdais: naudojant „uodegos“ plokštumą, vindrožiniu mechanizmu ir
servovarikliais. Paprasčiausias būdas naudojant „uodegos“ plokštumą,
taikomas nedidelėms vėjo jėgainėms. Šios uodegos plotas turėtų sudaryti
0,03-0,05 vėjaračio darbo ploto, o jos atstumas nuo vėjaračio ašies –
lygus vėjaračio skersmeniui. Vindrožinis mechanizmas – tai vienas arba
du nedideli daugiamenčiai vėjaračiai, sumontuoti statmenai
pagrindiniam vėjaračiui ir keičiantis vėjo krypčiai per reduktorių
pasukantys vėjo jėgainės galvutę. Didelės galios jėgainėse vėjaračiai
kartu su visa galvute į vėją pasukami elektriniais ar hidrauliniais
servovarikliais, valdomais pagal vėjo krypties daviklių signalus.
Stabdžiai reikalingi vėjo jėgainei stabdyti, kai ji nenaudojama ir
esant stipriam, virš 25 m/s vėjo greičiui. Stabdžiai būna mechaniniai,
elektromechaniniai, hidromechaniniai, aerodinaminiai. Mechaniniai
stabdžiai statomi tarp vėjaračio ir pavarų dėžės arba tarp pavarų dėžės ir
generatoriaus. Aerodinaminiam stabdymui naudojami keli būdai: mentės

50
pasukamos apie savo ašį taip, kad pastatymo kampas taptų neigiamas
arba ant menčių viršūnių pritaisomi antgaliai, kuriuos pasukus atsiranda
stabdymo jėga. Jėgainei visiškai sustabdyti būtini mechaniniai stabdžiai.
Mažos jėgainės stabdomos vėjaratį pasukant šonu į vėją.
Horizontaliosios ašies vėjaračių sukimosi greitis ir galios perteklius
padidėjus vėjo greičiui, reguliuojamas keičiant mentės pastatymo kampą
ir naudojant vėjo srauto atplėšimo efektą. Keičiant šį kampą, kinta
mentės aptekėjimo oro srautu sąlygos ir sumažėja mentės keliamoji jėga.
Didelės galios vėjo jėgainių mentės valdomos hidropavara, priklausomai
nuo vėjo greičio. Mažos galios vėjo jėgainių mentės valdomos
išcentriniais reguliatoriais, priklausomai nuo vėjaračio sukimosi greičio
svyravimų. Vertikalios ašies H formos vėjaračiai valdomi pasukant
mentes apie savo ašį arba paverčiant pačią mentę vertikalioje
plokštumoje.
Vėjo jėgainėse reguliavimo sistemos paleidžia ir sustabdo jėgainę,
keičia menčių pastatymo kampą, orientuoja vėjaratį pagal vėjo kryptį,
reguliuoja įtampą, dažnį, atlieka sinchronizavimą su elektros tinklu.
Vėjo jėgainės kontrolės sistemos matuoja vėjo greitį, nustato vėjo kryptį,
matuoja vėjaračio sukimosi greitį, matuoja elektrinę galią, įtampos dydį,
srovės dažnį, atlieka menčių pastatymo kampo kontrolę.
Vėjo jėgainės galia yra mažesnė negu išvystoma vėjaračio, nes
dalis energijos prarandama pavaros mechanizmuose, elektros
generatoriuje. Vėjo jėgainės galia P vatais (W), nustatoma iš formulės:

P = 0 ,5 ρv v3 Ac p η p η g , (3.19)
čia: ρ – oro tankis, kg/m3;
vv – vardinis vėjo greitis, m/s;
A – vėjaračio darbo plotas ,m2;
c p – vėjaračio galios koeficientas;
η p – pavarų naudingumo koeficientas ( η p ≈ 0,8 – 0,9);
η g – elektros generatoriaus naudingumo koeficientas ( η g ≈ 0,8).

Vardinis vėjo greitis vv yra toks, kuriam esant vėjo jėgainė

pasiekia vardinę galią. Paprastai jis yra apytiksliai lygus vietovės,
kurioje stovi vėjo jėgainė dvigubam vidutiniam metiniam vėjo greičiui
vv ≈ 2vvid .

51
3.5. Vėjo jėgainių našumo skaičiavimas ir naudojimo ekonominis
pagrįstumas

Vienas svarbiausių vėjo jėgainės rodiklių yra našumas, t. y. energijos

kiekis, kurį ji gali pagaminti per tam tikrą laikotarpį. Šis laikotarpis
dažniausiai yra vieneri metai.
Norint apskaičiuoti, kokį energijos kiekį gali pagaminti konkreti
vėjo jėgainė, reikia žinoti vėjo greičių toje vietovėje trukmę per metus ir
vėjo jėgainės galios priklausomybę nuo vėjo greičio. Vėjo greičių
trukmę atskiruose greičio intervaluose, žinant metinį vidutinį vėjo greitį,
galima apskaičiuoti naudojant Veibulo funkciją. Jei vėjo jėgainės
įrengimo vietoje nėra atlikti vėjo greičio matavimai, gali būti naudojami
artimiausių meteorologinių stočių vėjo greičių matavimo duomenys,
apskaičiuojant vėjo greitį vėjaračio ašies aukščiui. Iš vėjo jėgainės galios
charakteristikos nustatoma jėgainės galios priklausomybė nuo vėjo
greičio, tik reikia įvertinti tai, kad vėjo jėgainei pasiekus vardinę galią,
nors vėjo greitis ir toliau didėja, bet galia išlieka pastovi.
Vėjo jėgainės per metus pagaminamos energijos kiekis E :

E = P1 τ1 + P2 τ 2 + ... + Pn τ n , (3.20)
čia: P1 , P2 ... Pn – vėjo jėgainės galia (kW) atskiruose vėjo greičio v1 ,
v2 ... vn intervaluose 1, 2 ... n, h;
τ1 , τ 2 ... τ n – vėjo greičio trukmė intervaluose 1, 2 ... n, h.

Vėjo greičių intervalai pasirenkami nuo startinio vėjo greičio, kada

jėgainė pradeda veikti, paprastai 3,5 - 4,5 m/s, iki maksimalaus 25 m/s,
kai jėgainė sustabdoma.
Orientacinį vėjo jėgainės per metus pagaminamos energijos kiekį
El iš 1 m2 vėjaračio darbo ploto (kWh/m2), galima apskaičiuoti ir pagal
tokią formulę:
El = b ⋅ vvid
3
, (3.21)
čia: vvid – vidutinis metinis vėjo greitis, m/s;
b – koeficientas, priklausantis nuo jėgainės charakteristikos;
b = (2,1-3,5) kWh⋅s3/m5; nedidelės galios vėjo jėgainėms ir
jėgainėms su daugiamenčiais lėtaeigiais vėjaračiais pasirenkama
mažesnė koeficiento reikšmė, o didesnės galios ir naujesnėms vėjo
jėgainėms, galima pasirinkti ir maksimalią reikšmę.

52
 Apskaičiuotą energijos kiekį El padauginus iš vėjaračio darbo
ploto A , galima gauti prognozuojamą metinį energijos kiekį, kurį gali
pagaminti vėjo jėgainė.
Kiek kainuoja vėjo energija? Vėjo energijos panaudojimas nėra
pigus. Brangumą lemia gana aukšta vėjo įrenginių kaina. Naujų vėjo
jėgainių 1 kW instaliuotos galios kaina šiuo metu yra apie 6000 Lt, o kai
kurių mažos galios vėjo jėgainių – dar gerokai didesnė. Esant elektros
energijos, pagamintos vėjo jėgainėse supirkimo kainai 22 cnt/kWh tam,
kad vėjo jėgainės atsipirkimo laikas nebūtų ilgesnis negu 20 metų,
lyginamasis metinis jėgainės pagaminamos energijos kiekis, t. y.
energijos kiekis, kurį galima gauti iš 1 m2 vėjaračio darbo ploto per
metus, turėtų būti ne mažesnis negu 700 kWh/m2. Tiek energijos vėjo
jėgainė gali pagaminti tik tuomet, kai vidutinis metinis vėjo greitis
vėjaračio ašies aukštyje yra ne mažesnis negu 5,8 m/s. Tad statant vėjo
jėgainę svarbiausiai įsitikinti ar toje vietoje pūs pakankamo stiprumo
vėjas.

3.6. Vėjo jėgainių poveikis aplinkai

Vėjo jėgainių poveikis aplinkai nėra didelis, lyginant su

hidroelektrinėmis ar iškastinį kurą naudojančiomis jėgainėmis. Tačiau
jos vis tik veikia aplinką ir tai reikia įvertinti statant vėjo įrenginius.
Pagrindinis poveikis aplinkai gali būti vertinamas, atsižvelgiant į šiuos
veiksnius: keliamą triukšmą, vizualinį ir estetinį poveikį, saugumą
gyvūnijai ir augalijai, keliamus trikdžius telekomunikacijų sistemoms,
dirvožemio eroziją, reljefo formos ardymą, aplinkos teršimą.
Saugumo sumetimais (avarijų atveju) vėjo jėgainių atstumas nuo
statinių turėtų būti ne mažesnis negu šeši vėjaračio skersmenys.
Triukšmas. Vėjo jėgainės veikdamos kelia tam tikrą triukšmą. Šis
triukšmas yra mechaninės ir aerodinaminės prigimties. Nedidelėse vėjo
jėgainėse vyrauja mechaninis triukšmas, didesnėse – aerodinaminis.
Leidžiamo triukšmo lygį nustato higienos normos. Pagal šias normas
(HN 33:2007, žin. 2007 nr. 75-2990), maksimalus garso lygis
gyvenamųjų pastatų miegamuosiuose kambariuose gali būti iki 45 dBA.
Dėl to yra nustatytas mažiausias 150 m atstumas nuo vėjo jėgainių iki
gyvenamųjų vietų.
Vizualinis poveikis. Vėjo jėgainės daro žymią įtaką kraštovaizdžiui
ir jų vizualinis poveikis daug priklauso nuo jėgainės dydžio. Jėgainės
yra didelių matmenų inžineriniai įrenginiai ir gerai matomi objektai,
ypatingai su 20 m ir didesnio skersmens vėjaračiais. Vizualinis poveikis
priklauso nuo daugelio veiksnių: vėjaračio tipo ir dydžio, sukimosi

53
greičio, menčių skaičiaus, spalvos, aplinkos apšvietimo sąlygų, esamo
regėjimo lauko bei aplinkiniame kraštovaizdyje matomų elementų.
Esant tam tikram dienos metui, saulei esant už vėjaračio, gali atsirasti
menčių šešėlis, kuris pro langą gali patekti į gyvenamų patalpų vidų ir
mentėms judant sukelti mirgėjimą. Kai kada vėjaračio mentės gali
atspindėti saulės šviesą. Atspindėtos šviesos kiekis priklauso nuo
menčių paviršiaus apdailos, šviesos kritimo kampo. Šalyse, kur
plėtojama vėjo energetika, yra įprasta atsižvelgti į vėjo jėgainių daromą
vizualinį poveikį ir kilus prieštaravimams, vėjo energetikos projektų yra
atsisakoma arba jie atidedami.
Poveikis gyvūnijai ir augalijai. Valstybėse, kuriose yra daug
veikiančių vėjo jėgainių, buvo atlikti tyrimai, kaip vėjo jėgainės veikia
paukščių gyvenimą. Svarbiausiu laikytas paukščių susidūrimo su
vėjaračiais dažnumas, tačiau taip pat tirta veikiančių jėgainių įtaka
paukščių ramybei, maisto suradimui. Kartais paukščiai žūva, atsitrenkę į
besisukančias mentes. Nustatyta, kad vietiniai paukščiai žūsta labai retai,
tačiau ši problema gali būti aktuali vėjo jėgaines statant intensyvaus
sezoninio paukščių migravimo trasose, taip pat jūros pakrantės zonose.
Potencialaus vėjo jėgainių poveikio vietovėje gyvenančiai gyvūnijai ir
augalijai vertinimas yra neatskiriama poveikio aplinkai vertinimo dalis.
Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad vėjo jėgainės ir jų parkai turi nedidelę
įtaką žemės ekologijai, tačiau tai reikėtų patikrinti, atliekant žemės
tyrimus prieš pastatant vėjo jėgainę ir jai veikiant, atsižvelgiant į
vėjaračio dydį ir tipą, požemines instaliacijas ir kitas susijusias
priemones.
Trikdžiai telekomunikacijos sistemoms. Kai kuriose vietovėse
jėgainių vėjaračiai gali sukelti trikdžius telekomunikacijų sistemose.
Metalinės vėjaračių mentės atspindi ar skaido elektromagnetinio ryšio
signalus ir trukdo radijo, televizijos bangų priėmimui, gali susidaryti
nežymios problemos buitinei televizijai. Šiuolaikinių didelių jėgainių
mentės dažniausiai gaminamos iš plastinių medžiagų ir ši įtaka nėra
žymi.
Dirvožemio erozija, reljefo formos ardymas. Yra apskaičiuota, kad
vėjo jėgainės 1 MW galios įrengimui reikalingas nuo 0,08 iki 0,13 km2
plotas. Gali pasitaikyti, kad vėjo jėgainių statyba gali sukelti dirvožemio
eroziją. Šios problemos galima išvengti, statybos projektavimo pradžioje
skiriant pakankamą dėmesį dirvožemio apsaugai ir erozijos reguliavimo
priemonėms: kuo mažesniam kelių skaičiui vėjo jėgaines statybos metu,
natūralių žemės kontūrų išlaikymui, suardytos žemės kuo skubesniam
atstatymui. Vėjo jėgainių privalumas yra ir tai, kad didelė jėgainės
užimamo žemės ploto dalis gali būti naudojama žemės ūkyje.

54
 Aplinkos teršimas. Vėjo jėgainės pačios neteršia atmosferos.
Netiesioginė tarša susidaro gaminant vėjo jėgaines, ruošiant žemę ir
kelius jėgainių statybai, transportuojant, montuojant ir išmontuojant jas.
Tačiau ši tarša yra daug kartų mažesnė, negu iškastinį kurą
naudojančiose elektrinėse. Energetiniu požiūriu energiją, sunaudotą vėjo
jėgainės gamybai, montavimui ir išmontavimui, jėgainė pagamina per
pusę metų.

55
 4. HIDROENERGIJOS KONVERSIJA

4.1. Vandens srauto energija

Vandens nuotakio srautas turi tiek potencinę, tiek kinetinę energiją.

Potencinė energija yra proporcinga vandens lygių skirtumui, o kinetinė –
proporcinga vandens tėkmės greičio kvadratui. Upe tekantis vanduo dalį
energijos sunaudoja plaudamas krantus, plukdydamas ir ridendamas
išplautus erozijos produktus, formuodamas savo vagas ir trinčiai
(klampumui) įveikti bei tėkmės turbulentiškumui sukurti, kai dalis
energijos virsta šiluma.
Jei turime vandens kiekį, kurio masė m (kg), tai jį pakėlus į aukštį
H (m) jame būtų sukaupta potencinės energijos (J):

Ep = m g H , (4.1)
2
čia g – laisvo kritimo pagreitis (9,81 m/s ).

Jei vandens masė m juda tam tikru greičiu v (m/s), tai jo kinetinė
energija:
1
Ek = m v 2 . (4.2)
2

Vandens tėkmės greitis mūsų upėse retai kur būna didesnis už

2 m/s. Todėl vandens srauto kinetinė energija upėse yra menka, o
įrenginiai nenašūs (pvz. vandens ratas). Vandens srauto kinetinę energiją
galima rasti ir pagal (4.1) formulę, jei aukštį pakeistume vandens tėkmės
slėgio aukščiu:
v2
H= . (4.3)
2g

Laisvai tekančios upės kinetinė vandens tėkmės energija išilgai

upės pasiskirsčiusi proporcingai vandens greičiui. Todėl, norint ją
panaudoti, reikia ją sukaupti vienoje (ar keliose) vietose, t.y. kinetinę
vandens energiją paversti potencine, koncentruota vienoje vietoje.
Tiesiogiai upės tėkmės kinetinė energija naudojama retai.
Jei vietoje vandens masės naudotume sekundinę masę, kuri lygi
vandens tankio ρ (kg/m3) ir jo debito Q (m3/s) sandaugai, gautume
upės ruožo hidrogalią (W):

56
 Pr = 9 ,81Q ρ H r , (4.4)
čia H r – ruožų vandens paviršių altitudžių aukščių skirtumas, m.

Tai būtų potencinė teorinė (kadastrinė) galia.

Hidroelektrinės galia (kW) nustatoma panašiai kaip ir upės ruožo
galia, tik čia įvertinamas ne upės ruožo pjūvių vandens horizontų
skirtumas, bet patvankos aukštis (įvertinant slėgio nuostolius) ir
hidroagregato naudingumo koeficientas bei imama ρ = 1000 kg/m3:

P = 9 ,81Qs H n η , (4.5)
čia: Qs – skaičiuotinas vandens debitas, įvertinant gamtosauginį
debitą bei vandens ūkio poreikius, m3/s;
H n – dinaminis vandens slėgis (naudingas patvankos aukštis),
lygus statiniam slėgiui, atmetus nuostolius slėgio ir vandens
išmetimo vamzdyje (siurbvamzdyje):

H n = H st − ΔH sl − ΔH sr , (4.6)
čia: H st – vandens patvankos aukštis (vandens lygių viršutiniame ir
žemutiniame baseinuose skirtumas), m;
ΔH sl - dinaminiai slėgio nuostoliai slėgio vamzdyje, m;
ΔH sr – dinaminiai slėgio nuostoliai vandens išmetimo vamzdyje
(siurbvamzdyje), m.

Dinaminiai slėgio nuostoliai atsiranda dėl vandens trinties į

vamzdžio sieneles. Paprastai projektuojama taip, kad slėgio nuostoliai
būtų minimalūs ir neviršytų 10%. Užtvankinių HE slėgio nuostoliai
būna 0,1-0,2 m, derivacinio – 0,15-0,6 m.
Siekiant sumažinti slėgio nuostolius, išmetimo vamzdis daromas
7-15° kampu platėjantis, dėl ko mažėja ištekančio vandens greitis bei
galios nuostoliai kinetinės energijos pavidalu, kuri virsta slėgio energija.
Hidroagregato naudingumo koeficientas:

η = ηT η p η g , (4.7)
čia: ηT - hidroturbinos naudingumo koeficientas;
η p - pavaros tarp turbinos ir generatoriaus naudingumo
koeficientas;
η g - elektros generatoriaus naudingumo koeficientas.

57
 Hidroenergetiniam potencialui (kW) nustatyti dažnai naudojama
supaprastinta (4.5) formulė, kurioje imama 9,81η = C.

P = C Qs H n , (4.8)
čia C = 6-8 (mažesnė C reikšmė taikytina mažesnės galios
hidroelektrinėms).

Per metus hidroelektrinės pagamintas elektros energijos kiekis

(kWh):

8760

Em = ∫ P(t) dt ,
0
(4.9)

čia t – trukmė, h.

Realiai metinis hidroelektrinėje pagamintas energijos kiekis gali

būti apskaičiuotas, žinant vidutinius atskirų mėnesių dydžius Qi , H i ,
η i pagal formulę:
12
E m = 9 ,81 ⋅ 24 ⋅ ∑Q H
1
i i ηi τ i , (4.10)

čia τ i – dienų skaičius atskirame mėnesyje.

Hidroelektrinės įrengtos galios Pv išnaudojimo koeficientas:

Em
Ki = . (4.11)
8760 Pv

Lietuvoje K i ≈ 0,2-0,5.
Skaičiuojamoji hidroelektrinės vardinė darbo trukmė (įrengta)
galia:

Em
tv = . (4.12)
Pv

Metų eigoje upėje vandens debitas gerokai kinta, todėl

hidroelektrinės išvystoma vidutinė galia bus mažesnė už vardinę
(instaliuotą). Hidroelektrinėms Lietuvoje t v ≈ 2000-5000 h. Skaičiuojant

58
pirminius hidroenergetinius išteklius dažniausiai imama t v = 4380 h, t.y.
pusė metų valandų skaičius.
Kartais naudojami lyginamieji hidroenergetiniai rodikliai.
Vandens debitas (m3/s) vienam kW galios sudaryti:

1
Q1 = . (4.13)
9,81 H n η

Vandens kiekis (m3) vienai kWh elektros energijos pagaminti:

3600
W1 = . (4.14)
9 ,81 H n η

Upės ruožo kilometrinė galia PL (kW/km):

PL = Pr , (4.15)
L
čia L – ruožo ilgis, km.

4.2. Hidroenergetinis potencialas

Hidroenergetiniai ištekliai skirstomi į gamtinius (teorinius),

techninius, ekonominius ir leistinus gamtosaugos požiūriu.
Lietuvos teritorijos gamtinė hidroenegetinė galia yra apie 690 MW,
o hidroenergija – apie 6 TWh. Gamtinė (teorinė) galia apima visas upes,
upelius, vandenį nutekantį šlaitais. Lietuvos upių teoriniai ir techniniai
hidroenegetiniai ištekliai nurodyti 4.1 lentelėje.
Yra manoma, kad upės ir ruožai, kurių kilometrinė galia yra mažiau
kaip 10 kW/km yra bereikšmės, o 10-20 kW/km – mažos praktinės
reikšmės. Praktiniam įsisavinimui tinkamos upės, kurių kilometrinė
galia yra daugiau kaip 20 kW/km. Be Nemuno ir Neries tokių upių yra
470.
Hidroenergetiniais rodikliais išsiskiria Pietryčių Lietuvos Merkio,
Žeimenos ir Šventosios baseinų upės, kurių lyginamoji galia yra apie
60 kW/km, o taip pat Žemaičių aukštumos Jūros, iš dalies Minijos,
Ventos ir Dubysos baseinai. Vidurio Lietuvos baseino upės Nevėžio,
Mituvos, Mūšos, iš dalies Šešupės baseinų upės nepasižymi aukšta upių
lyginamąja galia – ji retai viršija 35-40 kW/km.

59
 Tačiau hidroenergijos naudojimą labai susiaurina įvairūs šiuo metu
galiojantys ekologiniai apribojimai draustiniuose, parkuose,
rezervatuose bei žuvų migracijos keliuose (4.1 lentelė).
Visų mūsų reikšmingesnių upių ir upelių bendra galia yra 585 MW,
kiekvienam teritorijos 1 km2 jos tenka po 9,0 kW arba 78,7 MWh
metinės energijos.

4.1 lentelė. Lietuvos upių hidroenegetiniai ištekliai (pagal J. Jablonskį,

A. Tomkevičienę)
Gamtiniai ištekliai Techniniai ištekliai
Galia, Kilo- Metų Galia, Kilo- Metų Ener-
MW metrinė energija, MW metrinė ener- gijos,
galia, GWh galia, gija, %
kW/km kW/km GWh
Upių, kurių ilgis
≥ 20 km arba
baseino plotas
≥ 50 km2 585,2 41,0 5126,1 477,2 33,0 2089,9 100
tarp jų:
Nemuno 239,8 504,7 2100,2 195,5 411,6 856,3 41
Neries 106,4 453,8 932,3 86,8 370,1 380,1 18,2
Mažų ir vidutinių
upių 238,0 17,6 2093,6 194,9 14,3 853,6 40,8
tarp jų, kurių
kilometrinė galia
≥20 kW/km 172,7 53,7 1512,7 140,8 43,8 616,8 29,5
Įvertinus
aplinkosaugos
1999 ir 2003 m.
apribojimus 35,2 37,4 308,5 28,7 30,3 125,7 6,0

Lietuvos lygumų upės retai kada turi didesnį kaip 1,0 m/km
vandens paviršiaus vidutinį nuolydį. Tuo tarpu aukštumų upių vidutinis
nuolydis visada esti didesnis nei 1,0 m/km.
Upių nuotėkis per metus pasiskirsto nevienodai. Daugiausiai
(30-50%) metinio nuotėkio nuteka pavasarį, mažiausiai (10-30%) –
vasarą. Nuotėkio metinį pasiskirstymą tarp vandeningų ir sausų sezonų
apibūdina nuotėkio netolygumo koeficientas, kuris reiškia nuotėkio
deficitą iki vidutinio metinio debito. Daugeliui Lietuvos upių jis yra

60
0,35-0,65 ribose. Kuo upė vandeningesnė ir jos nuotėkis tolygesnis, tuo
didesnis metinis pagaminamos energijos kiekis.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 100,8 MW galios Kauno HE, kuri
vidutiniškai per metus pagamina 352 mln. kWh elektros energijos.
Bendra veikiančių mažųjų hidroelektrinių galia sudaro apie 18 MW ir
kasmet pagamina apie 40-50 mln. kWh elektros energijos.
Žymiai galingesnė yra Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, tačiau
ji nėra elektros energijos gamybos šaltinis, bet jos perskirstytojas paros
metu. Ji nakties metu, kai elektros energijos poreikis yra mažiausias,
pakelia vandenį iš Kauno marių į viršutinį baseiną, o dienos metu iš
viršutinio baseino tekantis vanduo gamina elektros energiją. Taip ši
hidroakumuliacinė elektrinė į elektroenergetinę sistemą grąžina apie
70% paimtos elektros energijos.
Svarbiausias hidroelektrinės įrenginys yra hidroturbina.

4.3. Hidroturbinos

Hidraulinė turbina yra hidraulinis variklis, vandens tėkmės energiją

verčiantis mechanine energija. Hidroturbinos būna aktyviosios ir
reaktyviosios (4.1 pav.). Aktyvioji turbina naudoja vien kinetinę
vandens tėkmės energiją, o reaktyvioji – ir potencinę. Aktyviosios
turbinos vandens srauto energiją į mechaninę verčia srovės greičio, o
reaktyviosios – reaktyvumo ir vandens slėgio dėka.
Aktyviosiose turbinose energijos keitimo procesas vyksta
atmosferos slėgio aplinkoje (jos sukasi oro ir vandens aplinkoje), o
reaktyviosiose – vandens slėgis prieš turbinratį visada didesnis už
vandens slėgį už jo. Turbinratis sukasi vandenyje.
Aktyvioji yra vadinamoji Peltono turbina, o taip pat senovinis
apatinio tipo vandens ratas.
Peltono turbiną sudaro darbo ratas (turbinratis) ir slėgimo vamzdžio
antgaliai (tūtos) (4.1 pav. A). Vanduo į kaušus leidžiamas iš tūtų į
kaušus turbinračio liestinės kryptimi. Antgalį sudaro kūginis vamzdžio
susiaurėjimas ir debito reguliavimo adata, kurios padėtis reguliavimo
mechanizmu gali būti keičiama. Taip keičiamas vandens debitas bei
turbinos galia. Visiškai uždarius ištekėjimo angą, turbina nustoja suktis.
Kad nesusidarytų hidraulinis smūgis, adata vandens ištekėjimo angą
uždaro iš lėto. Reaktyvioji Peltono hidroturbina neturi siurbvamzdžio.
Vanduo kaušus slegia ne nuolat, o tik tada, kai kaušai eina per vandens
čiurkšlę. Šios turbinos gali būti su vertikaliuoju arba horizontaliuoju
turbinračiais. Tūtos gali būti kelios. Dėl to padidėja turbinos galia.
Mažėjant slėgio aukščiui turbina sukasi lėčiau. Peltono turbinos

61
naudojamos labai dideliems slėgio aukščiams (iki kelių šimtų metrų),
todėl Lietuvoje tokias hidroturbinas naudoti nėra sąlygų.
Panašios konstrukcijos yra Turgo aktyvioji turbina.
Prie aktyviųjų hidroturbinų priskiriamos ir skersasrautės, ir
dvikartės Bankio turbinos (4.1 pav. D).
Pagrindiniai šios turbinos elementai yra darbo ratas (turbinratis) ir
reguliavimo mentė. Vandens srautas turbinračio mentes veikia
įtekėdamas į turbinratį ir ištekėdamas iš jo. Įtekantį vandenį į turbinratį
nukreipia reguliuojamos mentės. Iš turbinračio vanduo išteka į atvirą
turbinos ertmę. Turbinratį sudaro keli mentėmis sujungti lygiagretūs
diskai. Menčių forma labai paprasta – gali būti panaudoti cilindrinio
vamzdžio segmentai. Jos naudingumo koeficientas siekia 80-90%.
Naudingumo koeficientas didėja didėjant menčių skaičiui. Šios turbinos
tinka didele nuotėkio variacija pasižyminčioms upėms, kadangi lengvai
galima reguliuoti praleidžiamą debitą nuo 30 iki 100%. Be to, Bankio
turbina efektyviai gali veikti net tuomet, kai praleidžiamas debitas
tesiekia 15-20% įrengto debito. Šias turbinas galima taikyti įvairių galių
hidroelektrinėse, t.y. debitui svyruojant nuo 20 l/s iki 20 m3/s, o slėgio
aukščiui nuo vieno iki kelių šimtų metrų.

4.1 pav. Hidraulinių turbinų schemos (pagal Tvaidelą ir Veirą):

A – Peltono turbina; B – Frensio turbina; C – Kaplano turbina; D – Bankio
turbina; 1 – darbo rato skersmuo; 2 – vandens srauto įtekėjimas; 3 – spiralinė
kamera; 4 – kreipračio mentės; 5 – vandens ištekėjimas; 6 – turbinračio mentės;
7 – velenas; 8 – turbinračio mentės pjūvio vaizdas

62
 Bankio turbinos įmontavimas – išmontavimas labai paprastas. Šios
turbinos savaime apsivalo nuo patenkančių šiukšlių ir nešmenų. Jų
neveikia kavitacija (t.y. pulsuojančių garo burbuliukų susidarymas).
Bankio turbinos yra vienos iš pigiausių.
Pagal konstrukciją ir veikimo principą reaktyviosios turbinos
skirstomos į ašines ir spindulines ašines. Ašinėse turbinose vanduo per
darbo ratą (turbinratį) prateka lygiagrečiai ašiai. Spindulinėse ašinėse
vanduo į turbinratį patenka iš visų pusių spindulių kryptimi, paskui
keičia kryptį 90° kampu ir išteka į siurbimo vamzdį darbo rato ašies
kryptimi.
Pagal ašies padėtį turbinos gaminamos vertikalios, horizontalios ir,
rečiau, pasvirusios.
Visą reaktyvios turbinos agregatą sudaro turbinratis, kreipratis,
spiralinė kamera ir siurbimo vamzdis. Turbinračio velenas paprastai
sujungiamas tiesiogiai arba per pleištinio diržo ar krumpliaratinę pavarą
(multiplikatorių) su generatoriaus rotoriaus velenu.
Kreipratį sudaro du žiedai, prie kurių tvirtinamos stačiakampės
mentės. Vandens debitas, pratekantis pro turbinratį, reguliuojamas,
sukinėjant kreipračio mentes, t.y. keičiant jo atidarymo laipsnį. Visai
uždarius kreipračio mentes, turbinratis sustoja. Kreipračio atidarymo
laipsnį reguliuoja automatinis reguliatorius taip, kad turbinračio (ir
generatoriaus) sukimosi dažnis nesikeistų ir elektros įtampos dažnis būtų
pastovus (50 Hz). Be to, kreipratis koreguoja vandens srovės,
patenkančios ant turbinračio menčių, krypties kampą.
Aplink kreipratį įrengiama siaurėjanti spiralinė kamera. Ji vienodai
maitina visus kreipračio tarpmentinius kanalus ir užtikrina švelnų
vandens įtekėjimą į turbinratį.
Svarbiausias hidraulinės turbinos elementas yra darbo ratas
(turbinratis). Turbinratį sudaro prie veleno pritvirtinta stebulė su
keliomis mentėmis. Turbinračio mentės yra dvigubo kreivumo, kintamo
storio, pastatytos tam tikru kampu.
Pagal vandens debito per turbiną reguliavimo galimybes
hidraulinės turbinos būna:
• nereguliuojamos – jų kreipračio mentės ir turbinračio mentės prie
stebulės pritvirtintos nejudamai;
• reguliuojamos:
a) kai sukiojamos tik kreipračio mentės;
b) kai sukiojamos tik turbinračio mentės;
c) kai sukiojamos ir kreipračio, ir turbinračio mentės.
Frensio turbina (4.1 pav. B) yra spindulinė ašinė reaktyvinė
hidraulinė turbina, kuri turi spindulinį ašinį turbinratį. Vanduo į jį įteka

63
spindulio kryptimi pro kreipratį, o išteka ašies kryptimi. Debitas per
turbiną reguliuojamas pasukant kreipračio mentes. Šios turbinos nelabai
jautrios režimo (debito) ir slėgio kitimui. Jos naudojamos, kai slėgio
aukštis 15-300 m.
Ašinės hidraulinės turbinos skirstomos į propelerines ir turbinas su
pasukamomis mentėmis, kurios vadinamos Kaplano turbinomis
(4.1 pav. C). Propelerinių ir Kaplano turbinų turbinračiai beveik vienodi.
Jį sudaro prie veleno pritvirtinta stebulė su 3-7 mentėmis. Propelerinių
turbinų turbinračiuose mentės pritvirtintos nejudamai, o Kaplano
turbinose mentes galima sukioti apie jų ašis automatiniu būdu. Be to,
tiek Kaplano, tiek propelerinėse turbinose reguliuojamos kreipračio
mentės. Mentės pasukamos apie savo ašį tokiu kampu vandens srauto
atžvilgiu, kad esant kintamai apkrovai ir slėgio aukščiui, turbinos
naudingumo koeficientas būtų kuo didesnis. Nuo slėgio, debito, galios,
konstrukcijos priklauso hidraulinės turbinos pagrindiniai rodikliai:
greitaeigiškumas, turbinračio skersmuo, naudingumo koeficientas,
siurbimo aukštis.
Įvairių turbinų turbinračio sukimosi greitis priklauso nuo jo
konstrukcijos, slėgio, galios. Turbinų palyginimui naudojamas jų
greitaeigiškumo koeficientas ns , reiškiantis turbinračio sukimosi greitį
geometriškai panašios turbinos, išvystančios 1 kW galią, esant slėgio
aukščiui 1 m ir veikiančios optimaliu naudingumo koeficientu.
Turbinračio sukimosi greitis n (min-1) išreiškiamas taip:

H 1,25
n = ns . (4.16)
P

Greitaeigiškumo koeficientas Frensio turbinoms būna 70-500,

propelerinėms – 600-900, Kaplano – 350-1000, Bankio – 20-90 min-1.
Didėjant slėgio aukščiui turbinračio sukimosi greitis didėja. Be to,
didėjant turbinračio skersmeniui, turbinračio sukimosi greitis mažėja.
Pažymėtina, kad turbinračio sukimosi greitis priklauso ir nuo menčių
skaičiaus – turbinratis su nedideliu menčių kiekiu sukasi greičiau.
Kuo greitaeigiškumo koeficientas didesnis, tuo esant tam pačiam
slėgiui ir galiai, mažesnis turbinračio skersmuo, bet didesnis kavitacijos
koeficientas. Kadangi upės debitas kinta, keičiasi ir vandens debitas,
pratekantis per hidroturbiną. Dėl to kinta turbinos naudingumo
koeficientas. Jo kitimas nuo debito priklausomai nuo turbinos tipo labai
skiriasi (4.2 pav.).

64
 Geriausiai vandens energiją naudoja Kaplano turbinos, šiek tiek
blogiau Frensio, o propelerinių turbinų, kurių turbinračio mentės
pritvirtintos nejudamai naudingumo koeficientas, mažėjant debitui,
sparčiai blogėja. Nors Bankio turbinų naudingumo koeficientas yra
mažesnis už Kaplano turbinas, tačiau jo reikšmė nekinta labai plačiame
debito diapazone.

1
η
0,9

0,8

0,7

0,6

0,5
1 2 3 4
0,4
0 20 40 60 80 100
Q, %

4.2 pav. Hidroturbinų naudingumo koeficiento η priklausomybė nuo debito

Q, %: 1 – Bankio; 2 – Kaplano; 3 – Frensio; 4 – propelerinė

Reaktyvinės turbinos apatinėje rato dalyje susidaro slėgis mažesnis

už atmosferinį. Kai vakuuminis slėgis ima viršyti prisotintų vandens
garų slėgį, apatinėje turbinračio dalyje ir siurbimo vamzdžio viršutinėje
dalyje iš vandens išsiskiria garų burbuliukai. Vandeniui kartu su garų
burbuliukais patekus į didesnio slėgio zoną, garai kondensuojasi ir
atsiranda tuštumos, kurias užpildydamas vanduo sukelia hidraulinius
smūgius, dėl ko mechaniškai ardomi metalo ar betono paviršiai. Šis
reiškinys vadinamas kavitacija.
Susidaręs vakuumas yra proporcingas siurbimo aukščiui Hn
(vertikaliam atstumui nuo turbinos ašies iki vandens lygio žemutiniame
bjefe). Kad nevyktų kavitacija, tenka riboti siurbimo aukštį, t.y.
negalima įrengti turbinračio perdaug aukštai.
Pagrindinių turbinų tipų charakteristikų palyginimas pateiktas 4.2
lentelėje.
Propelerinės turbinos tinkamesnės didesniems debitams.

65
4.2 lentelė. Pagrindinių turbinų tipų charakteristikų palyginimas (pagal [20])
Turbinos Sukimosi ηmax Qst/Qi H,m Q, m3/s P, kW Nuotėkio
tipas greitis, išlygini-
min-1 mas
Propelerinė 75-750 84-90 0,64 2-15 0,5-100 20-5000 Turi būti
išlygintas
Kaplano 75-750 84-90 0,17 2-15 0,5-100 20-5000 Gali būti
mažai
išlygintas
Frensio 500-1500 85-90 0,36 4-100 0,15-15 50-2000 Gali būti
vidutiniškai
išlygintas
Bankio 60-1000 78-82 0,11 1-110 0,05-15 2-1000 Gali būti
mažai
išlygintas
Pastabos: ηmax – maksimalus naudingumo koeficientas;
Qst/Qi - minimalus debito santykis su vardiniu debitu;
H – vandens slėgis; Q – vandens debitas; P – turbinos galia.

4.4. Mažosios hidroelektrinės

Hidroelektrinė yra įrenginių kompleksas vandens energiją

verčiantis elektros energija (4.3 pav.). Hidroelektrinė – tai
hidrotechninių statinių, sudarančių vandens slėgį, nukreipiančių vandenį
į hidroturbinas, po to nuo jų į upę ir hidroelektrinės pastato, kuriame
įrengti hidroagregatai (hidroturbinos ir generatoriai), sumontuoti
pagalbiniai mechanizmai bei elektriniai įrenginiai, kompleksas.
Įvairiose šalyse mažosiomis vadinamos hidroelektrinės, kurių galia
neviršija 500-10000 kW.
Galimos trys vandens slėgio sudarymo schemos:
• užtvankinė (vaginė),
• derivacinė,
• mišri.
Dauguma hidroelektrinių yra užtvankinės, jos tinka lygumose ar
mažai kalvotuose rajonuose. Užtvenkus upę prieš užtvanką išsilieja
tvenkinys, o vandens lygis pakyla iki viršutiniame baseine nustatyto
aukščio. Kitoje užtvankos pusėje – apatiniame baseine įprastinis
vandens lygis pažemėja iki tam tikros leistinos ribos.

66
 1
2

5
6 7

4.3 pav. Mažos galios hidroelektrinės technologinė schema (pagal

N. Ždankų): 1 – tvenkinys; 2 – jėgainės pastatas; 3 – generatorius; 4 – turbinos
kamera; 5 – turbina; 6 – siurbvamzdis; 7 – nuvedamasis kanalas

Užtvankinių hidroelektrinių pastatai dažniausiai būna įkomponuoti

pačiose užtvankose. Šalia hidroelektrinės pastato paprastai įrengiamos
vandens pertekliaus pralaidos. Tokios hidroelektrinės dažnai statomos
upių ruožuose, kur nuolydžiai būna didesni kaip 0,001-0,003.
Kalvotose Lietuvos vietose, kur atskiri upių ruožai turi didelius
nuolydžius, upės vaga kilpuoja arba arti sueina dvi upės ar vandens
telkiniai su žymesniu aukščių skirtumu galima įrengti derivacines
hidroelektrines. Ruožų ar kilpų pradžioje statomi tvenkiniai, nuo kurių
įrengiami vandens nuvedimo kanalai. Vanduo kanalais atvedamas ir
slėgio vamzdžiais leidžiamas į hidroelektrinės pastate sumontuotas
hidroturbinas, o iš jų vėl nuteka į upę. Dažniausiai naudojamos pusiau
atviros ir atviros derivacinės hidroelektrinės.
Mišriosios hidroelektrinės yra tokios, kai dalis slėgio (kritimo)
aukščio sudaroma užtvankos pagalba, o kita – derivaciniais įrenginiais.
Kuo upė vandeningesnė, o jos nuotėkis tolygesnis, tuo geresni
hidroelektrinės ekonominiai rodikliai.

67
 Hidroelektrinė per metus turi dirbti (gaminti elektros energiją) kuo
ilgesnį laiką. Hidraulinių turbinų pralaidumo diapazonas, kuriame
turbinos naudingumo koeficientas yra pakankamai aukštas, yra ribotas.
Todėl upės nuotėkį tenka reguliuoti. Nuotėkiui reguliuoti naudojami
tvenkiniai, kurie neišvengiamai atsiranda įrengiant hidroelektrinę. Kuo
tvenkinys didesnis, tuo geresnės nuotėkio reguliavimo galimybės, bet
tuo jis brangesnis, nes užlieja didesnius plotus.
Periodu, kai upė mažai vandeninga, per hidroturbinas praleidžiamas
ne tik upe pratekantis vanduo, bet ir dalis vandens imama iš tvenkinio,
dėl to pažemėja jo vandens lygis. Didelio vandeningumo metu, kai
debitas viršija turbinų vardinį debitą, dalis vandens papildo tvenkinį,
atstatydamas jo vandens lygį. Per didelius potvynius netelpantis
tvenkinyje vanduo nuleidžiamas per potvynių vandens pralaidą.
Priklausomai nuo vandens debito per turbinas ir tvenkinio dydžio (jo
reguliuojančio tūrio talpos) skiriamas paros, savaitės, sezono ir metinis
nuotėkio reguliavimas. Kuo ilgesnis reguliavimo laikotarpis, tuo daugiau
išlyginamas upės nuotėkis ir pagaminama daugiau elektros energijos.
Tačiau atsižvelgiant į gamtosaugos faktorius paprastai metinė vandens
lygio svyravimo amplitudė artinama prie gamtinės vandens lygio
svyravimo amplitudės t.y. iki 1 m.
Jei patvankos sudarymui naudojama užtvankos schema yra galimi 3
komponavimo variantai:
• vagos,
• apvedimo kanalo,
• prie užtvankos.
Vagos variante mašinų pastatas įeina į patvankos sudarymo įtvarus,
priimdamas aukštutinio baseino vandens slėgimą. Šis komponavimo
variantas taikomas tik esant mažam (iki 6 m) patvankos aukščiui.
Statant mašinų pastatą apvedamajame kanale, jis taip pat turi
atlaikyti aukštutinio baseino vandens slėgį, tačiau statyba gali vykti
„sausai“. Šis variantas taikomas taip pat neaukštoms patvankoms (iki
10 m).
Trečiuoju atveju mašinų pastato vieta yra už užtvankos, tiekiant
vandenį į turbinas specialiais slėgimo vamzdžiais, todėl jo konstrukcijai
specialių atsparumo reikalavimų nėra. Šis komponavimo variantas
taikomas patvankoms, kurių aukštis – apie 20 m.
Derivacijos schemoje patvanka būna 20-30 m. Čia naudojami du
komponavimo variantai – slėgiminės ir neslėgiminės derivacijos.
Neslėgiminėje derivacijoje vanduo iš upės tiekiamas hidroelektrinei
atviru kanalu, neslėgiminiais tuneliais. Slėgiminės derivacijos variante
naudojami vamzdžiai, slėgiminiai tuneliai.

68
 Lietuvos sąlygomis mažosioms hidroelektrinėms tinkamiausias yra
Kaplano arba Bankio, rečiau Frensio arba ašinės turbinos. Vardinis
debitas nustatomas specialiais skaičiavimais. Apytikriai jis gali būti
priimtas apie 1,2-2 kartus didesnis už vidutinį daugiametį debitą, kad
geriau būtų išnaudojamas pavasario potvynių vanduo. Mažosiose
hidroelektrinėse paprastai įrengiamos viena – dvi hidraulinės turbinos.
Hidroagregatuose naudojami sinchroniniai ar asinchroniniai
elektros energijos generatoriai.
Kintant turbinos darbo režimui (slėgio aukščiui ir vandens debitui)
kinta jos sukimosi greitis, dėl to pasikeičia kintamos srovės dažnis,
kartais ir įtampa. Kad to neatsitiktų, įrengiami automatiniai turbinų
(kreipračio ir menčių kampo) reguliatoriai. Jie reguliuoja praleidžiamą
vandens debitą, palaikydami pastovų hidroagregato sukimosi greitį.
Kaplano turbinose kreipračio ir turbinračio menčių valdymas
sinchronizuotas, kad kartu būtų užtikrintas aukštas turbinos naudingumo
koeficientas. Šiuolaikiniuose hidroagregatuose naudojamos
mikroprocesorinės valdymo sistemos, užtikrinančios turbinų
reguliavimą, paleidimą – stabdymą, apsaugą, pavojaus signalizaciją ir
kt.

4.5. Mažųjų hidroelektrinių aplinkosauginiai aspektai ir

ekonominės ypatybės

Mažųjų hidroelektrinių įtaka kraštovaizdžiui sprendžiama

įkomponavus jas į peizažą, paslepiant ar išryškinant kai kuriuos
elementus, apželdinant teritoriją ir pan.
Akustiniai taršai mažinti naudojamos specialios triukšmą
izoliuojančios medžiagos.
Hidroelektrinės poveikis florai ir faunai pasireiškia, kai vandens
debitas žemiau hidroelektrinės sumažėja, dėl ko susidaro nepalankios
sąlygos įvairiems gyviams. Be to, nepalankios sąlygos gali susidaryti per
daug greitai ir per žemai nuleidžiant vandenį tvenkinyje. Leistinas
vandens nuleidimo aukštis Lietuvos tvenkiniuose neviršija 1-2 metrų, o
vandens lygio pažeminimo greitis – 0,2 m/parą.
Visais atvejais būtina palaikyti upės gamtosauginį debitą. Tai
minimali debito reikšmė, kuri nepažeidžia vandens gyvūnijos ir
augalijos žemiau užtvankos gyvavimo sąlygų. Jis nustatomas kiekvienai
upei atskirai. Dėl gamtosauginio debito praleidimo (ypač derivacinėse
hidroelektrinėse) susidaro elektros energijos nuostoliai.
Migruojančioms žuvims, plaukiančioms į aukštupį, įrengiami žuvų
takai su pakankamai dideliu 2-3 m/s vandens greičiu.

69
 Kad žuvims leidžiantis į žemupį nereikėtų praplaukti hidroelektrinių
turbinų, kuriose priklausomai nuo turbinračio greičio gali žūti nuo kelių
iki 40% žuvų, įrengiamos žuvų pralaidos. Pačios paprasčiausios žuvų
apsaugos priemonės yra grotos su ne didesniais kaip 30-35 mm tarpais
ant vandens paėmimo angų.
Tvenkinyje dėl sumažėjusio vandens greičio nusėda vandens
nešmenys.
Įrengus tvenkinį, atsiranda dar vienas nepageidaujamas reiškinys.
Vandens lygiui tapus aukštesniam negu buvusioje upės vagoje,
pasikeičia vandens infiltracijos aplink tvenkinį pobūdis – vanduo
apsemia pastatų rūsius, pelkėja žemė ir kt.
Užtvenkus upę užliejami tam tikri upės slėnio žemės plotai.
Lietuvoje mažųjų hidroelektrinių tvenkiniai, įrengti užtvenkus upę,
užlieja (skaičiuojant vienam kW galios) vidutiniškai apie 0,6 ha/kW.
Projektuojant naujas mažąsias hidroelektrines reikia mažinti
užliejamų žemių plotą, tačiau visai to išvengti neįmanoma. Tačiau pagal
Vakarų Europoje galiojančius standartus mažųjų hidroelektrinių įtaka
aplinkai laikoma minimali.
Priklausomai nuo mažosios hidroelektrinės galios ir kitų sąlygų
mažųjų hidroelektrinių projektavimo, statybos ir įrengimo lyginamoji
kaina sudaro 6000-12000 Lt/kW, skaičiuojant vienam kW įrengtos
galios. Statant hidroelektrines prie esamų tvenkinių, investicijos
sumažėja apie 1,5 karto. Mažųjų hidroelektrinių metinė darbo trukmė
įrengta galia paprastai būna 2000-5000 h ribose. Tinkamai
suprojektuotos ir pastatytos mažosios hidroelektrinės paprastai atsiperka
per iki 10 metų laikotarpį.

5. GEOTERMINĖS ENERGIJOS KONVERSIJA

5.1 Geoterminės energijos ištekliai

Žemės gelmės talpina neišsenkančius geoterminės energijos

išteklius, kurie yra nenutrūkstamas Žemės geologinės raidos rezultatas,
vykęs ir tebevykstantis dėl giluminių (tektoninių, radiogeninių) procesų.
Žemė kasmet į paviršių perneša per 1021 J šiluminės energijos ir nors tai
apie 5000 kartų mažiau, negu planeta gauna iš Saulės, tačiau yra taip pat
didelis energijos šaltinis.
Žemės plutos temperatūra matuojama kelių ar keliolikos kilometrų
gylio gręžiniuose, o duomenys apie dar giliau esančią šilumą kaupiamos
specialiomis geofizinėmis priemonėmis (daugiausia matuojant
pirometrais iš ugnikalnių išsiliejančių lavų temperatūrą) arba daromos

70
mokslinės prielaidos, modeliuojama, atliekami analitiniai skaičiavimai,
remiantis geochemijos, radiologijos, seismologijos, astronomijos ir
kitomis žiniomis.
Apskaičiuota spėjamoji Žemės gelmių 50 km gylyje ribinė
temperatūra gali būti 700-800oC, 500 km – 1500-2000oC, 1000 km –
1700-2500oC, 2900 km – 2000-4700oC, Žemės centre (6370 km) –
2200-5000oC. Apskaičiuota, kad 70% geoterminės šilumos duoda
radioaktyviųjų izotopų – urano, torio ir kitų – skilimas (pirminė šiluma),
o 30% įkaitusios uolienos (antrinė šiluma).
Duomenys apie Lietuvos teritorijos geoterminį šilumos lauką
pradėti kaupti gręžiant giliuosius naftos paieškos gręžinius. Tiesioginiai
geoterminės energijos tyrimai šalyje pradėti 1988 – 1989 metais, kai
Geologijos ir geografijos instituto mokslininkai aptiko Lietuvos
vakarinėje dalyje geoterminę anomaliją bei nustatė jos ribas. Vakarų ir
vidurio Lietuvos rajonuose, 42,2 tūkst. km2 teritorijoje esančiuose
giliuose vandeninguose horizontuose sukaupta iki 270 mln. tne (tonų
naftos ekvivalento) šiluminės energijos.
Kristalinio pamato uolienose Vakarų Lietuvos 23,6 tūkst. km2
teritorijoje šilumos ištekliai vertinami 46 mlrd. tne Tų duomenų
pagrindu iki praeito šimtmečio 7-o dešimtmečio buvo nustatyta, kad
didesnėje Rytų ir Vidurio Lietuvos teritorijos dalyje geoterminiai
rodikliai beveik prilygsta vidutiniams fono dydžiams, kaip antai
geoterminis gradientas yra 2–3˚C/100 m, o šilumos srautas – apie
45 mW/m2.

5.1 pav. Geoterminės energijos schema [18]

71
 Tuo tarpu Vakarų Lietuvoje gręžiniais buvo nustatyti visai kiti, t.y.
anomalūs, geoterminio lauko rodikliai. Optimaliais jų dydžiais išsiskiria
giliųjų tektoninių lūžių zonos Šilalės, Šilutės bei Tauragės rajonuose.
Čia geoterminis gradientas siekia per 3,5–4,0˚C/100 m, o šilumos srauto
intensyvumas – 100 mW/m2. Kadangi šie anomalūs rodikliai nustatyti
didokame Lietuvos, Karaliaučiaus (Rusijos Kaliningrado sr.) krašto
vakariniame pakraštyje, kartu ir gretimoje Baltijos jūros akvatorijoje,
konstatuota, kad čia egzistuoja plataus masto regioninė Baltijos
geoterminė anomalija.
Geoterminės energijos intensyvumas Lietuvos teritorijos gelmėse
tiesiogiai susijęs su mantijos gyliu bei virš jos esančių Žemės sluoksnių
geologine sandara – egzistuojančiais lūžiais, plyšiais bei struktūromis, jų
tektoniniais judesiais, vulkanizmu, Žemės drebėjimais bei kitais Žemės
plutoje vykusiais geologiniais procesais. Žemės šiluma (geoterminė
energija) iš gelmių link paviršiaus sklinda šiluminio laidumo būdu iš
mantijoje kylančios magmos ir jos intruzijų į Žemės plutą.
Geoterminę energiją pagal nuoseklaus įsisavinimo prieinamumą
sudaro: žemės (grunto) energija (seklieji geoterminiai ištekliai),
artezinių vandeningųjų sluoksnių hidrogeoterminė energija
(hidrogeoterminiai ištekliai), karštų sausų uolienų (petrogeoterminė)
energija (petrogeoterminiai ištekliai) ir magmoje akumuliuota energija.

5.1 lentelė. Pasaulinis geoterminės energijos panaudojimas šilumos gamybai

2000 metais (pagal [35]).
Galia, Energija, Galia, Energija,
Šalis Šalis
MWt TJ/metams MWt TJ/metams
Alžyras 100 1586 Kolumbija 13,3 266
Anglija 2,9 21 Korėja 35,8 753
Argentina 25,7 449 Kroatija 113,9 555
Armėnija 1 15 Lenkija 68,5 275
Australija 34,4 351 Lietuva 21 599
Austrija 255,3 1609 Makedonija 81,2 510
Belgija 3,9 107 Meksika 164,2 3919
Bulgarija 107,2 1637 Nepalas 1,1 22
Čekija 12,5 128 N.Zelandija 307,9 7081
Čilė 0,4 7 Norvegija 6 32
Danija 7,4 75 Olandija 10,8 57
Egiptas 1 15 Peru 2,4 49
Filipinai 1 25 Portugalija 5,5 35

72
 5.1 lentelės tęsinys.
Galia, Energija, Galia, Energija,
Šalis Šalis
MWt TJ/metams MWt TJ/metams
Graikija 57,1 385 Prancūzija 326 4895
Gruzija 250 6307 Rumunija 152.4 2871
Gvatemala 4,2 117 Rusija 308.2 6144
Hondūras 0,7 17 Serbija 80 2375
Indija 80 2517 Slovakija 132,3 2118
Indonezija 2,3 43 Slovėnija 42 705
Islandija 1469.0 20170 Suomija 80,5 484
Italija 325,8 3774 Švedija 377 4128
Izraelis 63,3 1713 Šveicarija 547,3 2386
Japonija 1167.0 26933 Tailandas 0,7 15
JAV 3766 20302 Tunisas 23,1 201
Jemenas 1 15 Turkija 820 15756
Jordanija 153,3 1540 Venesuela 0,7 14
Kanada 377,6 1023 Vengrija 472,7 4086
Karibų salos 0,1 1 Vokietija 397 1568
Kenija 1,3 10 Iš viso: 15145 190699

Geoterminis gradientas. Žemės šiluminių savybių tyrimas nustato

kaip temperatūra kinta priklausomai nuo žemės gylio ir kaip temperatūra
galėjo kisti laike. Šie tyrimai atliekami Žemės paviršiuje arba keleto
kilometrų gylyje. Geoterminis gradientas – žemės plutos uolienų
temperatūros kilimas kas 100 m vertikaliai žemyn, matuojamas mK/m
arba oC/km.
Vidutinis temperatūros gradientas netoli Žemės paviršiaus (ar
kelerių kilometrų gylyje) yra apie 30°C/km. Gradientas lygus arba
mažesnis kaip 10°C/km sutinkamas senesnės sanklodos plutoje, tuo
tarpu jauni ar vulkaninės kilmės sluoksniai turi apie 100oC/km
gradientą.
Žinios apie geoterminio gradiento reikšmes leidžia apskaičiuoti per
uolienų daleles iš Žemės gelmių į paviršių kylantį šiluminį srautą.
Dažniausiai šilumos srautas iš Žemės gelmių kyla į viršų per kietas,
nelaidžias uolienas, todėl šilumos perdavimo mechanizmas atitinka
šilumos perdavimo laidumu būdą. Šilumos kiekis pratekantis viršun per
uolienų 1 m2 plotą per laiko vienetą (tuo pačiu išreiškiantis šilumos
srauto našumą) yra proporcingas geoterminiam gradientui ir uolienų
šilumos laidumui.

73
 Jei geoterminis gradientas matuojamas oC/km ir šilumos laidumas
W/(m K), tai šilumos srautas bus išreiškiamas mW/m2 (milivatai per
kvadratinį metrą).
Geoterminis žingsnis. Geoterminiu žingsniu vadinamas vertikalus
atstumas Žemės plutoje per kurį temperatūra padidėja 1°C. Vidutiniškai
šis parametras lygus 33 metrams ir priklauso nuo gylio plutoje bei
uolienų sudėties. Didžiausias geoterminis žingsnis (120 – 200 metrų) yra
randamas kristalinėse uolienose, o mažiausias (5–30 metrų) nuosėdinėse
uolienose. Aktyviuose, vulkaniniuose regionuose geoterminis žingsnis
yra 2 – 3 metrai, ramesnėse platforminio tipo zonose pailgėja iki 150
metrų, o daugiamečio įšalo zonoje – net iki 500 metrų. Manoma, kad
dideliame žemės gylyje kylant slėgiui gerėja uolienų šilumos laidumas,
o temperatūra kyla lėčiau, t.y. geoterminis žingsnis pailgėja, bet
geoterminis gradientas sumažėja. Lietuvoje (pagal gręžinių duomenis)
geoterminis žingsnis yra 20 – 100 metrų.
Geoterminė anomalija. Žemės gelmių šilumos srauto anomalijos
paplitę daugelyje pasaulio rajonų, ypač „karštose” tektoninėse srityse.
Giluminės šio reiškinio priežastys yra tai, kad Žemės rutulio mantijos
paviršiaus, esančio 40-44 km gylyje, nelygumai sukelia geoterminio
gradiento netolygų pasiskirstymą. Tai savo ruožtu sąlygoja, dažniausiai
tektoninių lūžių zonose, kylančių gelmių šilumos srautų plūsmo
aktyvizaciją, savotiškai „šildančią” aukštesnius litosferos sluoksnius ir
juose esantį požeminį vandenį. Tokiu būdu susiformavusių vadinamųjų
geoterminių anomalijų vietose aukšta gelmių požeminio vandens
temperatūra (siekianti 90-100oC) gali būti pritaikyta sukuriant
ekologiškas ir atsinaujinančias energijos rūšis. Tai – perspektyvi XXI a.
ūkinės veiklos sritis, kai žemės gelmių šiluma gali būti panaudota ne tik
būsto šildymui ar elektros energijos gamybai, bet ir agrokultūrai,
akvakultūrai, medicinai, šiltnamių ūkiui, tekstilės gamybai, mažose
individualiose (iki 100 kW) arba stambiose pramoninėse (per 100 MW)
jėgainėse.
Dabartiniu metu geoterminiai ištekliai pasaulyje naudojami daugiau
nei 50-je šalių, instaliuotos jėgainės sukuria per 15000 MW šildymo
pajėgumų ir per 8000 MW elektros energijos gamybos. Pasaulio banko
duomenimis 2004 m. tai sudarė 0,4–0,5% pasaulio energijos gamybos
pajėgumų. Šis skaičius nuo amžiaus pradžios pradėjo nuosekliai didėti.
Didžiausi geoterminės energijos naudotojai yra JAV (3000 MW), Italija
(790 MW), Meksika, Islandija ir kt. Kai kurios šalys, pvz. Filipinai,
gamina iki 27% šaliai reikalingos energijos geoterminėse jėgainėse
(700 MW). Europoje šiuo metu didžiausios geoterminės energijos
naudotojos yra Italija ir Islandija. Jėgainių kūrimo technologija remiasi

74
uždara cirkuliacine karšto požeminio vandens naudojimo sistema, kuri
Europoje turi atitikti ES direktyvos 85/337 reglamentuojamus
aplinkosaugos ir poveikio aplinkai reikalavimus.
Baltijos regione geoterminės anomalijos nustatytos XX a. 8-me
dešimtmetyje tyrinėjant Europos geofizinius laukus. 1987 m. sukurtas
Europos tektonosferos geofizinis modelis, kuris geoterminių anomalijų
susidarymą susiejo su naujausia lūžine-magmine aktyvizacija. 1988 m.
Lietuvoje pradėti šios energijos rūšies naudojimo tyrimai. 1989 m. buvo
atrasta Vakarų Lietuvos (Klaipėdos) geoterminė anomalija.
Žemės šilumos srautas. Žemės šilumos srautas yra šilumos kiekis,
kuris perduodamas aplinkai iš planetos vidaus per ploto vienetą laiko
intervalu. Šis rodiklis matuojamas milivatais per kvadratinį metrą
(mW/m2) ir yra skirtingas įvairiose vietose bei skiriasi tam tikroje
vietoje žemės istorijos laikotarpiu.
Geoterminiai resursai yra klasifikuojami kaip žematemperatūriai
(mažiau kaip 90°C), vidutinės temperatūros (90-150°C) ir aukštos
temperatūros (aukštesnė kaip 150°C) šilumos srautų šaltiniai. Aukštos
temperatūros geoterminiai šaltiniai dažniausiai naudojami elektros
energijos gamybai ir randami dažniausiai vulkaniniuose regionuose.
Vidutinio šilumos srautų intensyvumo geoterminę energiją galima
panaudoti ir tiesioginiam pastatų, šiltnamių, plaukymo baseinų ir kitų
žemės ūkio ar industrinių procesų šildymui.
Žemės šilumos srautas atsirado iš pirminės šilumos atsiradusios
formuojantis Žemės rutuliui ir dėl radioaktyvių izotopų skilimo. Nors
visi radioaktyvūs izotopai skildami generuoja šilumą, tačiau tik izotopai,
turintys santykinai pakankamą pusperiodžio skilimo laikotarpį lyginant
su Žemės gyvavimo (spėjama apie 4,5 milijardų metų) laikotarpiu, yra
reikšmingi šilumos gamintojai geologiniame gyvavime ir dabartiniame
laike. Iš ilgaamžių gaminančių šilumą radioktyviųjų izotopų pasižymi
vieni iš svarbiausių 40K, 232Th, 235U ir 238U.
Vidutinis kontinentų dangos (granito) šilumos srautas yra
57 mW/m2, o vandenynų dangos (bazalto) vidutinis šilumos srautas yra
99 mW/m2. Žemės rutulio išskiriamas visuminis šilumos kiekis viršija
4⋅1013 W ir tai yra keturis kartus daugiau nei dabartinis energijos
sunaudojimas (apie 1013 W).
Žemės šilumos srautas pasireiškia kai yra geoterminis gradientas ir
priklauso nuo uolienų šiluminio laidumo. Geoterminis gradientas
nustatomas gręžinių pavyzdžiais, o uolienų šiluminis laidumas tiriamas
laboratorijose iš gręžinyje paimtų pavyzdžių.

75
 5.2 pav. Geoterminė anomalija. Lietuvos Žemės gelmių šilumos srautų ir
prognozinių geoterminių išteklių schema [19]: 1 – šilumos srautų
tankis (mW/m2); 2 – geoterminių išteklių tankis (tae/m2, 1 tae = 0,7 tne);
3 – hidroterminių kompleksų ribos; 4 – tektoniniai lūžiai

Petrogeoterminė energija. Petrogeoterminiai ištekliai yra

nepalyginamai didesni ir viršija visus kartu paimtus pasaulio kuro
išteklius, be to, praktiškai nesibaigiantys. Tai bevandenės įkaitusios
uolienos, esančios keleto kilometrų gylyje. Šiluminė energija iš tokių
sluoksnių išgaunama dideliu slėgiu spaudžiant vandenį į gręžinius, kurie
siekia šiltąją zoną. Vanduo juda per uolienų įtrūkius, plyšius, poras, taip
paimdamas iš jų šiluminę energiją. Antruoju gręžiniu šis, jau karštas,
vanduo grąžinamas į žemės paviršių ir naudojamas kaip
atsinaujinančiosios energijos šaltinis tiesioginiame šiluminės technikos
įrenginyje, elektros energijos gamybai garo turbinose, arba
kogeneracinėse energijos gamybos sistemose.
Dar 1989 m Vakarų Lietuvoje buvo įvertinti petrogeoterminiai
ištekliai iki gręžiniais pasiekiamo 6 ir 10 km gylio. Čia iki 6 km gylio
petrogeoterminių išteklių yra 298,5⋅109 tonų naftos ekvivalento.

76
 Hidrogeoterminė energija. Hidrogeoterminę energiją gelmėse turi
sukaupę garai, šilti vandenys, sūrymai.
Daugiausia hidrogeoterminių išteklių yra sutelkta trijuose
regioniniuose hidrogeoterminiuose kompleksuose: giliausiame –
kambro, viduriniame – apatinio ir vidurinio (Piarnu) devono ir
viršutiniame – vidurinio (Upninkų svitos) ir viršutinio (Šventosios
svitos) devono. Geoterminę energiją iš jų galima įsisavinti cirkuliacinės
technologijos principu (gavybiniu gręžiniu pakeliant požeminį
mineralizuotą karštą vandenį, kuris cirkuliuodamas uždara kilpa per
šilumokaitį atiduoda šilumą termofikaciniam vandeniui ir po to
injekciniu gręžiniu grąžinamas į produktyvųjį horizontą). Visi šie
kompleksai sudaryti iš terigeninių uolienų (įvairiagrūdžių smiltainių,
susisluoksniavusių su aleurolitais ir moliais), besiskiriančių
kolektorinėmis savybėmis. Šilumos tiekėjas – požeminis įvairios
mineralizacijos ir cheminės sudėties vanduo.
Giliausio kambro hidrogeoterminio komplekso (kraigo gylis kinta
nuo 500 iki 2100 m) bendras kaitus uolienų storis 10,5–177 m.
Nevienodas ir laidžių fluidams uolienų suminis storis: kinta nuo 5 m iki
66 m. Vidutinis poringumas – <20% (Vidurio Lietuva) ir <10% (Vakarų
Lietuva). Požeminio vandens mineralizacija kinta nuo 0,2 g/l
(Poškos-75) iki 201,2 g/l (Žalgiriai-1), temperatūra nuo 7˚C iki 93˚C.

Giluminių geoterminės energijos išteklių schema parodyta 5.3 pav.

Apatinio ir vidurinio devono (D1–D2) hidroterminiai ištekliai jau
naudojami Klaipėdos mieste patalpoms šildyti ir karštam vandeniui
tiekti. Šio komplekso kraigo gylis – 400–900 m. Temperatūra –
10-50°C. Bendras storis kinta nuo 15 m (Navikai-1) iki 442 m
(Laužai-1). Laidžių fluidams sluoksnių poringumas viršija 20–25%.
Vidurinio ir viršutinio devono (D2up–D3šv) hidrogeoterminiai
ištekliai dar laukia savo vartotojo. Kraigas slūgso 100–670 m gylyje,
bendras storis – 148–235 m (neeroduotas), temperatūra – 8–33°C.
Geologijos ir Lietuvos energetikos institutų atliktoje studijoje įvertinta
šių išteklių panaudojimo galimybė (Rastenienė ir kt., 1995).

77
 5.3 pav. Geoterminės energijos išteklių struktūros schema [30].
Petrogeoterminiai ištekliai: a) iki 10 km gylio, b) iki 6 km gylio;
c) hidrogeoterminiai ištekliai kambro ir devono hidrogeoterminiuose
kompleksuose: 1 – kaičios (žemiau – pastovios) laiko atžvilgiu temperatūros
zona; 2 – vandeningieji kompleksai, kuriuose yra hidrogeoterminių išteklių;
3 – kristalinio pamato uolienos; H – gylis, T – temperatūra; G – geoterminis
gradientas; h – nepastovios temperatūros zonos storis; to – vidutinė metinė
temperatūra; tz – „neutralaus sluoksnio” temperatūra; m – komplekso storis

5.2 Giluminių geoterminės energijos išteklių (geoterminių vandenų)

panaudojimas, technologijos

Visa Baltijos jūros kranto zona įskaitant ir Šilutę yra stiprios

geoterminės anomalijos ribose, kurios centras yra ties Klaipėda. Tai
išskirtinio stiprumo anomalija Vakarinėje Rytų Europos platformos
dalyje. Vandenys gali būti išgaunami iš 1000-2000 m gylio.
Prognozuojamas energijos resursų tankis 450 km2 plote apie Šilutę
siekia 8-10 t sąlyginio kuro į kvadratinį metrą.
Pirmasis mokslo tiriamasis darbas buvo atliktas Geologijos
institute, pagrindęs galimą geoterminės energijos panaudojimą septynių

78
miestų apšildymo sistemose. Pirmoji geoterminė jėgainė pradėta statyti
1997 m. Klaipėdoje.
Lietuvos Respublika jėgainės statybai investavo 14,28 mln. Lt; be
to, buvo gauta Pasaulio banko paskola (5,9 mln. JAV dolerių), Pasaulio
aplinkosaugos fondo parama (6,9 mln. JAV dolerių) ir Danijos
aplinkosaugos agentūros parama 15,7 mln. Lt. 2000 m. jėgainė buvo
pastatyta, tačiau paleidimo ir derinimo darbai truko beveik ketverius
metus. Pašalinus projekto trūkumus, 2004 m. birželio mėn. Klaipėdos
parodomoji geoterminė jėgainė buvo pripažinta tinkama naudoti.
Jėgainės bendra galia yra 35 MW, tai yra: 13,6 MW šilumos iš
geoterminio vandens ir 21,4 MW iš vandens katilų karšto vandens
(absorbcinių šilumos siurblių varomoji energija). Šis šilumos kiekis
tiekiamas į Klaipėdos šilumos tinklus.
Analogiškos stoties įrengimas Šilutėje priklausys nuo paklausos ir
ekonominių rodiklių. Giluminė gelmių šiluma gali turėti realią įtaką
ekonominiam ir ekologiniam balansui apsirūpinant energija po kelių
dešimtmečių. Šilutėje pastatyta geoterminė jėgainė galėtų teikti šilumą
bei karštą vandenį šalia esantiems pramoniniams rajonams. Geoterminės
elektrinės schema pateikta 5.5 pav.

5.4 pav. Klaipėdos geoterminės katilinės schema [19]: 1 – geoterminio vandens

siurbimo gręžiniai; 2 – azoto balionai; 3 – filtrai; 4 – geoterminio vandens
tiekimo vamzdžiai; 5 – karšto vandens vamzdžiai; 6 – šilumos siurbliai;
7 – šildytuvai; 8 – injekciniai gręžiniai; 9 – iš vartotojo grąžinamo
termofikacinio vandens vamzdynai; 10 – vartotojams tiekiamo termofikacinio
vandens vamzdynai; 11 – Rytų katilinė; 12 – atsarginis rezervuaras

79
 Geoterminio vandens panaudojimas kitiems tikslams – druskų
išgavimas, panaudojimas gydymui, prekyba šiuo vandeniu – taip pat gali
tapti pagrindu specifinės pramonės šakos atsiradimui.
Tačiau optimalaus geoterminės energijos išteklių panaudojimo
galima tikėtis taikant kompleksinę panaudojimo schemą: patalpų,
šiltnamių, džiovyklų šildymas, balneologinių ir kitų fizinės terapijos bei
žuvivaisos įrenginių aprūpinimas geoterminiu vandeniu ir panašūs
procesai.

5.5 pav. Geoterminės elektrinės schema [33]. 1 – plėtimosi indas;

2 – geoterminio garo gręžinys; 3 – didelio slėgio garo atskirtuvas (pirmasis
laipsnis); 4 – didelio slėgio garas; 5 – mažo slėgio garas; 6 – mažo slėgio garo
atskirtuvas (antrasis laipsnis); 7 – geoterminis vanduo; 8 – nuotekos;
9 – siurblys; 10 – šalto vandens gręžinys; 11 – šaltas vanduo; 12 – mašinų salė;
13 – šildytuvas (mažo slėgio ir šalto vandens maišytuvas); 14 – pirmasis tinklo
vandens šildytuvas; 15 – antrasis tinklo vandens šildytuvas;
16 – turbogeneratorius; 17 – dujų šalintuvas; 18 – trečiasis tinklo vandens
šildytuvas; 19, 20 – vartotojams tiekiamas vanduo

5.3 Seklieji geoterminės energijos ištekliai

Lengviausiai įsisavinami Lietuvoje arti žemės paviršiaus esantys

geoterminiai ištekliai, tiekiami vartotojui šilumos siurblių sistema. Tai

80
vadinamieji seklieji (iki ~100 m gylio) geoterminiai ir mišrieji (kartu
Saulės ir atmosferos įtakoti) ištekliai. Gėlas kvartero nuogulų požeminis
vanduo (bendroji mineralizacija – <1 g/l, gruntinis ir spūdinis) slūgso
įvairios kilmės smėlinguose ir priesmėlinguose dariniuose. Požeminio
vandens temperatūra kaiti metų laikų ir gylio atžvilgiu. Žemiausia
temperatūra būna kovą - birželį (<8˚C), aukščiausia – rugpjūtį - gruodį
(<15˚C).
Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje ir kt.)
pradėjo kurtis ir jau veikia individualius būstus šildančios sekliuosius
(iki 100 m gylio) geoterminius išteklius naudojančios mažos galios (iki
55 kW) šildomosios sistemos su papildomais vandens šildytuvais.
Norint palaikyti pastate reikiamą temperatūrą visa sistema valdoma
mikroprocesoriumi. Šilumos siurblys tiekia šilumą šildymo sistemai,
karštą vandenį ir, jei reikia, pašildo baseino vandenį. Apie 70%
energijos gaunama nemokamai (mokama tik už sunaudotą elektros
energiją).
Labiausiai praktikoje paplitę termodinaminiai procesai, kuriuose
uždaroje sistemoje suspaudžiamas šilumnešis (šaldiklis) transformuoja
žemos temperatūros geoterminės šilumos srautą į aukštos temperatūros
šilumos srautą. Tai atliekama įrenginiuose, vadinamuose šilumos
siurbliais.
Šilumos siurblio darbo (šildymo) ciklas: skystas šilumnešis per
reguliavimo droselį teka į garintuvą, jame verda ir virsta garais – šiluma
paimama iš atsinaujinančiojo šilumos šaltinio (šiuo atveju geoterminė
šiluma), sąveikaujančio su garintuvu; sušilę šilumnešio garai (atliekant
atitinkamą darbą) suspaudžiami iki skystos būklės ir tuo pačiu
pakeliama jų temperatūra; suspaustas ir aukštos temperatūros
šilumnešis, tekėdamas per kondensatorių, atiduoda šilumą vartotojui.
Reversiniuose šilumos siurbliuose (oro kondicionavimo atveju)
ciklas vyksta analogiškai, tik garintuvo ir kondensatoriaus rolės
pasikeičia priešingai.
Be minėtų kompresorinių šilumos siurblių, pramonėje naudojami
absorbciniai, termoelektriniai šilumos siurbliai.
Pastatų šildymui bei technologiniams procesams visą
eksploatavimo sezoną geriausiai tinka stabilūs ir galimai aukštesnės
temperatūros šilumos šaltiniai.
Sekliųjų Žemės sluoksnių geoterminė energija, kaip šilumos
šaltinis, dažniausiai vartotoją pasiekia dviem formom:
• kaip gruntiniai vandenys;
• kaip grunto šiluma.

81
 Gruntiniai vandenys paprastai yra stabilios temperatūros (4 - 10oC),
randami daugelyje respublikos rajonų, tačiau jų kiekiai nėra vienodi.
Naudojant šį šilumos šaltinį galima taikyti uždarą arba atvirą vandens
cirkuliacinę sistemą.
Uždaroji vandens tiekimo sistema galima dviem būdais: tiesioginio
išsiplėtimo požeminiuose šilumos keitiklio vamzdžiuose arba
neužšąlantis tirpalas šilumokaičio kilpoje.
Atviroje sistemoje vanduo siurbiamas iš gruntinių telkinių,
pratekėdamas garintuvą atšąla ir grąžinamas į atskirą šulinį (5.6 pav.).
Projektuojant atvirą vandens tiekimo sistemą reikia numatyti
telkinių užšalimo, korozijos ir užteršimo apsaugą.
Didžiausias šilumos siurblių naudojant gruntinius vandenis
trūkumas yra palyginti didelės investicijos įrengiant pirminės energijos
šaltinį.

5.6 pav. Gruntinio vandens šilumos siurblio sistema pastatui šildyti

Grunto šiluma naudojama gyvenamųjų namų ir komercinių pastatų

šildymui turi panašius privalumus kaip ir gruntinių vandenų naudojimas,
t.y. šis šilumos šaltinis turi sąlyginai pastovią temperatūrą ištisus metus.
Grunto šiluma paimama horizontaliai ar vertikaliai grunte suklotais
vamzdžiais.
Vamzdynų paklojimo būdai žemėje galimi tokie:
• klojant atskirais vamzdžiais kanaluose (minimalus gylis apie
1,2 m), juos užpilant smėlio užpildu ir gruntu;
• suporintais vamzdžiais, juos išdėstant vertikaliai (atstumas tarp
vamzdžių 0,4 m) arba horizontaliai (atstumas tarp vamzdžių
0,6 m);

82
 • suporintais lygiagrečiai keturiais vamzdžiais (atstumai kaip ir
ankstesniu atveju);
• lygiagrečiai kilpomis paklotais vamzdžiais;
• gyvatukais susuktais vamzdžiais, išklojamais vertikaliai siauruose
kanaluose arba horizontaliai – plačiuose kanaluose.
Grunto temperatūra apskaičiuojama sekančiai:

θ o(x,t) = θ o −
⎛ π ⎞⎟ ⎛⎜ 2π ⎡ x 365 ⎤ ⎞⎟ , (5.1)
− As ⋅ exp⎜ − x s cos ⎢t − to − s ⎥
⎜ 365a ⎟⎠ ⎜⎝ 365 ⎢⎣ 2 πa ⎥⎦ ⎟⎠
⎝
čia: x s – gylis grunte, m;
t – dienos numeris metuose;
θ o – vidutinė metinė dirvos paviršiaus temperatūra, °C;
As – metinė paviršiaus temperatūrų amplitudė, °C;
t o – pastovių temperatūrų dienų skaičius;
a – temperatūros laidumo koeficientas, m2/s;

λ
a= ,
ρ cg
čia: λ – grunto šiluminis laidumas, W/(m K);
ρ - grunto tankis, kg/m3;
c g – grunto savitoji (specifinė) šiluma, J/(kg·K).

Visuminė pastato šilumos apkrova kaip aplinkos oro ir grunto

temperatūrų funkcija gali būti surandama sumuojant visus n
viršgruntinius ir visus m pogruntinius faktorius:

n n n m m
qvis = ∑ co,j + ∑ c1,j θo + ∑ c2 ,j θo2 + ∑ d o,k + ∑ d1,k θ g , (5.2)
j =1 j =1 j =1 k =1 k =1

čia: cij ir d ij – polinominiai pastato statybinių elementų šilumos

apkrovų koeficientai;
θ o – aplinkos temperatūra, °C;
θ g – grunto temperatūra, °C.

83
 Šilumos siurblių rinkos ir instaliavimo analizė rodo, kad nors
pradiniai kapitaliniai įdėjimai diegiant šilumos siurblius yra beveik
dvigubai didesni, lyginant su įprastinėmis šildymo sistemomis, tačiau
paprastas valdymas, nesudėtinga eksploatacinė priežiūra, bei ilgalaikis
eksploatavimo laikotarpis daugeliu atvejų nugali tradicinius šildymo
metodus.

Šilumos siurblio Pastato Meteorologiniai

sistemos charakteristika duomenys
duomenys

Paskaičiuoti Sudaryti temperatūros

pastato šilumos histogramą ir
apkrovas ir paskaičiuoti grunto
balansą temperatūrą

Apskaičiuoti šilumos Paskaičiuoti pastato šiluminę apkrovą

siurblio sistemos (pagal temperatūros histogramą)
instaliacinį
galingumą

Apskaičiuoti realųjį šilumos siurblio TK ir

galingumą (pagal temperatūros
Apskaičiuoti grunto histogramą)
šilumos keitiklio
matmenis ar
gruntinio vandens Apskaičiuoti papildomo šildymo ar
srautą šaldymo būtinumą bei našumą ir gruntinio
šilumos siurblio sistemos metines
energijos sąnaudas

5.7 pav. Pastato, apšildomo šilumos siurbliu, energetinio balanso skaičiavimo

algoritmas

Populiariausias šilumos siurblių panaudojimas (skaičiuojamas

algoritmu 5.7 pav.) individualių ar komercinių pastatų šildymui bei oro
kondicionavimui tose šalyse, kur kompleksiškai sprendžiami
tausojančios energetikos, gamtosaugos ir sveikos gyvensenos klausimai.

84
 6. VANDENILIO ENERGETIKA

6.1. Vandenilio fizinės ir energetinės savybės

Vandenilis yra bespalvės ir bekvapės dujos. Jos yra 14,32 karto

lengvesnės už orą. Vandenilis sudaro apie 1% žemės plutos masės, jo
yra vandenyje, naftoje, gamtinėse dujose ir beveik visų organinių
junginių sudėtyje. Pagal masę vandenilis sudaro apie 11,1% vandens
masės. (1 kg vandens yra apie 0,111 kg vandenilio ir apie 0,889 kg
deguonies) 1 kg vandens yra 1,23 m3 vandenilio dujiniame būvyje.
Vandenilio degimo produktas yra vandens garai:

2H2 +O2 = 2H2O.

Vandenilio fizinės ir energetinės savybės pateiktos 6.1 lentelėje.

6.1 lentelė. Vandenilio fizinės ir energetinės savybės

Savybės Reikšmė
Tankis 0,0899 kg/m3 (dujinio)
70,99 kg/m3 (skysto)
Virimo temperatūra -252°C
Žemutinė degimo šiluma 3,0 kWh/m3 (10,8 MJ/m3)
33,33 kWh/kg (120 MJ/kg)
Aukštutinė degimo šiluma 3,55 kWh/m3 (12,78 MJ/m3)
39,41 kWh/kg (141,87MJ/kg)
Deguonies kiekis 1 kg vandenilio
sudeginti 8 kg/kg
Oro kiekis 1 kg vandenilio
sudeginti 34,8 kg/kg
Degimo produkto (vandens) kiekis
sudegus 1 kg vandenilio 9 kg/kg
Savaiminio užsiliepsnojimo
temperatūra 585°C
Užsidegimo ore koncentracijos
ribos 4-75%
Degimo temperatūra 2176°C

Nors vandenilio masės vieneto degimo šiluma keletą kartų didesnė

už degalų ar dujų, tačiau dėl mažo vandenilio tankio, jo užimamas tūris

85
yra žymiai didesnis už įprastinį degalų ir dujų. Tai yra viena iš
pagrindinių vandenilio kuro naudojimo problemų.
Šiuo metu pasaulyje chemijos pramonei ir energetikai pagaminama
apie 500 milijardų m3 vandenilio. Svarbiausia vandenilio kuro savybė
yra jo ekologiškumas. Vandenilis sudega be teršalų, nes jo degimo
produktas yra vanduo (vandens garai).

6.2. Vandenilio gavybos ir laikymo būdai

Nors vandenilis yra Žemėje paplitęs elementas, tačiau mūsų

planetoje grynojo vandenilio yra labai mažai. Vandenilį išgauti nėra
paprasta ir pigu. Šiuo metu žinomi tokie vandenilio gamybos būdai:
1) reformingo būdu iš iškastinio kuro (gamtinių dujų, koksavimo dujų,
dujinant akmens anglį ir pan.);
2) iš atsinaujinančios biomasės (iš metanolio, etanolio, biodujų
(metano);
3) elektrolizės būdu skaidant vandenį tam naudojant atsinaujinančią
(saulės, vėjo, vandens) energiją;
4) elektrolizės būdu skaidant vandenį tam naudojant elektros energiją,
gautą naudojant iškastinį organinį kurą;
5) aukštoje temperatūroje skaidant magnetitą Fe3O4 ir geležies oksidą
veikiant vandeniu;
6) iš vandens naudojant branduolinę energiją (aukštatemperatūrinius
reaktorius);
7) biologinis vandenilio gamybos metodas iš biologinių organinių
komponentų, naudojant mikroorganizmus (biofotolizė,
fotofermentacija, anaerobinė fermentacija).
Pirmasis ir ketvirtasis būdas galėtų būti priimtini tik tuo atveju, jei
technologinės grandinės etapuose išsiskiriantis CO2 nebūtų išleidžiamas
į atmosferą. Tačiau tokia technologija kol kas nėra taikoma.
Gaminant vandenilį elektrolizės būdu, naudojamas elektrolizeris. Jį
sudaro katodas ir anodas, panardinti į šarminį vandens elektrolitą ir
perskirti membrana. Padavus nuolatinę srovę prie katodo iš elektrolito
išsiskiria vandenilis, prie anodo – deguonis.
Tokio elektrolizerio naudingumo koeficientas sudaro apie 80%.
Pakėlus elektrolito temperatūrą iki 700°C ir sudarius atitinkamą slėgį,
naudingumo koeficientas gali siekti 90%.
Vienam m3 vandenilio gauti elektrolizeriai sunaudoja apie
3,9-4 kWh elektros energijos. Tam naudojama 1,6-2 V įtampa, srovė –
dešimtys ir šimtai amperų (srovės ant elektrodų tankis – 0,5-1,0 A/cm2).

86
 Esant normaliam atmosferos slėgiui ir temperatūrai vienas kg
vandenilio užima 11 m3 tūrį, tuo tarpu vienas kg gamtinių dujų – tik
vieno m3 tūrį. Todėl vandenilio laikymas sudaro daug problemų. Yra
žinomi fizinis ir cheminis vandenilio laikymo būdai. Vandenilį galima
laikyti dujinėje, skystoje ir chemiškai surištoje būsenoje.
Nežymiai suslėgtas dujinis vandenilis gali būti laikomas
požeminėse ar specialiose didelio tūrio saugyklose. Dujinis vandenilis
gali būti laikomas didelio slėgio balionuose.
Vandenilį suskystinus, naudojant žemą temperatūrą (iki -253°C), jis
laikomas kriogeniniuose balionuose su vakuumine ekranine šilumos
izoliacija.
Esant žemoms (-196°C) temperatūroms ir padidinus slėgį vandenilį
absorbuoja aktyvioji anglis, ceolitai ir pan. Todėl tiriami ir tokie
vandenilio saugojimo būdai.
Be to, vandenilis gali būti laikomas chemiškai sujungtoje būsenoje,
naudojant metalų (geležies-titano, magnio-nikelio, ličio-boro) hidridus.
Vandenilis iš jų atskiriamas pakėlus temperatūrą.
Vandenilio chemiškai sujungtoje būsenoje yra tokiuose junginiuose
kaip metanolis CH3OH, etanolis C2H5OH, amoniakas NH3 ir pan.
(5,6 kg amoniako ar 8,5 kg metanolio yra 1 kg vandenilio).
Visi išvardinti vandenilio laikymo būdai nėra patogūs, nes juos
naudojant vandenilio masė sudaro tik nedidelę dalį visos įrenginio
masės. Todėl ieškoma naujų tobulesnių būdų šiai problemai spręsti.

6.3. Elektrocheminiai energijos generatoriai

Elektrocheminiai energijos generatoriai (kuro celės, kuro

elementai) yra įrenginiai, kurie cheminę vandenilio ir deguonies energiją
tiesiogiai paverčia nuolatinės srovės elektros ir šilumine energija.
Elektrocheminiai energijos generatoriai yra efektyvesni už šiluminius
variklius.
Elektrocheminiai energijos generatoriai susideda iš poringų anodo
ir katodo su katalizatoriais ir elektrolito (6.1 pav.).
Paprastai elektrocheminiai generatoriai vadinami pagal elektrolito
pavadinimus ar kitas ypatybes: šarminiai (AFC), su protonų kaitos
membrana (PEMFC), fosforo rūgšties (PAFC), lydytų karbonatų
(MCFC), kietojo oksido (SOFC). Dar skiriami protoninės keramikos
(PCFC) ir tiesioginiai metanolio (DMFC) elektrocheminiai generatoriai.
Rūgštinių ir su protonų kaitos membranomis elektrocheminių
generatorių veikimo principas pavaizduotas 6.1 pav.

87
 H2

+ _
H2 2H + 2e
+
Anodas

Elektrolitas I R

Katodas

_
2H +1/2O2+ 2e
+
H2 O

H2 O O2
6.1 pav. Elektrocheminio energijos generatoriaus veikimo schema

Vandenilis (kuras) tiekiamas prie anodo ir veikiant katalizatoriui

nuo vandenilio atomų atsiskiria elektronai. Likę vandenilio protonai per
protonų membraną ar rūgštinį elektrolitą migruoja prie katodo.
Elektronai nuo anodo tekėdami išorine grandine sudaro elektros srovę ir
patekę ant katodo susijungia su protonais ir reaguoja su oksidatoriumi
(deguonimi), kuris tiekiamas prie katodo. Susidaro vandens garai, kurie
išoriniu slėgiu pašalinami iš generatoriaus.
Pažymėtina, kad kitų tipų elektrocheminiuose generatoriuose
elektrolitu teka ne vandenilio, bet kitų elementų (pavyzdžiui, deguonies)
jonai.
Teoriškai idealaus elektrocheminio generatoriaus naudingumo
koeficientas galėtų būti 94,5%. Realiai šių generatorių efektyvumas yra
mažesnis ir paprastai neviršija 85%.
Žemos temperatūros elektrocheminiuose generatoriuose
elektrodams ir katalizatoriams naudojami brangūs taurieji metalai.
Pagrindiniai elektrocheminių generatorių tipai ir naudojimo sritys
pateikti 6.2 lentelėje.

88
6.2 lentelė. Pagrindiniai elektrocheminių generatorių tipai ir naudojimo sritys
Generatoriaus Elektrolitas Darbo Kuras/ Elektrinis Galimas
tipas tempe- oksida-naudingu naudojimas
ratūra, toriusmo koefi-
°C cientas,%
Šarminiai Šarmas KOH 70-120 H2/O2 40-70 10-100 kW,
(AFC) kosmosui,
kariniams
reikalams,
transportui
Protonų Poliperfluor- 80-120 H2/O2 iš oro 40-60 Iki 500 kW
kaitos sulfoninės elektrai, ko-
membranų rūgšties generacijai
(PEMFC) polimeras
Tiesioginiai Polimerinė 80-100 Metanolis 40-50 1 kW –
metanolio membrana su CH3OH/O2 1 MW
(DMFC) specialiu kata- iš oro
lizatoriumi
Fosforo Fosforo 160- H2/O2 iš oro 40-65 Iki 10 MW
rūgšties rūgštis H3PO4 -220 elektrai, ko-
(PAFC) generacijai
(efektyvu-
mas 85%)
Lydytų Ličio, natrio ar 600- H2 iš 50-60 Iki 10 MW
karbonatų kalio -1000 gamtinių elektrai, ko-
(MCFC) karbonatai dujų/O2 iš generacijai
oro (efektyvu-
mas 85%)
Kietųjų Cirkonio-itrio 700- H2 iš 45-60 Iki 10 MW
oksidų oksidų ZrO2- -1000 metano/O2 elektrai, ko-
(SOFC) Y2O3 iš oro generacijai
keramika (efektyvu-
mas 85%)
Protoninės Bario-cezio 600- H2 /O2 iš 45-70
keramikos oksidų -700 oro
(PCFC) membrana

Atskiri elektrocheminiai generatoriai sukuria 0,6-0,9 V nuolatinę

įtampą, o srovės tankis ant elektrodų sudaro 100-500 A/cm2.
(Lyginamoji galia – 120-360 W/m2). Todėl tokių generatorių celės
jungiamos į modulius, o kintamai elektros srovei gauti naudojami

89
konverteriai. Elektrocheminiai akumuliatoriai neturi jokių besisukančių
dalių ir į aplinką neišmeta jokių kenksmingų medžiagų.
Visuminis elektrocheminio generatoriaus naudingumo koeficientas
yra suma elektrinio ir šiluminio naudingumo koeficientų:

η = ηe + ηš . (6.1)

Manoma, kad ateityje elektrocheminių generatorių lyginamoji

kaina gali būti mažiau kaip 1000 Eurų/kW stacionariems įrenginiams
(esant ilgaamžiškumui apie 40000 h), o šių generatorių kaina transporto
priemonėms turėtų būti dar mažesnė.

90
 7. ATSINAUJINANČIOS ENERGIJOS INTEGRACIJA Į
ENERGETINES SISTEMAS

Atsinaujinančios energijos šaltiniai pastaruoju metu tapo pilnateise

energijos rinkos dalimi ir yra joje integruoti. Integraciją reikia suprasti
kaip šių energijos šaltinių konversijos technologijų pripažinimą,
energijos kokybės atitikties reikalavimus, tiekimo stabilumą ir
rezervavimą, ūkinių subjektų prievoles ir teises.
Atsinaujinančiųjų šaltinių energija, taikant tam tikras technologijas,
verčiama į kitos rūšies energiją. Šios technologijos turi būti efektyvios,
nekelti pavojaus aplinkiniams, atitikti aplinkosaugos reikalavimus ir
pan. Pavyzdžiui, biodujų jėgainė turi atitikti darbų ir aplinkos saugos
reikalavimus, statoma leistinu atstumu nuo gyvenamųjų namų ir kitų
įmonių. Joje naudojami įrenginiai turi turėti atitikties sertifikatus.
Objektas turi būti projektuojamas ir statomas laikantis statybos
reglamentų. Gamybos metu susidarę šalutiniai produktai turi būti
atitinkamai tvarkomi, kad nesukeltų pavojaus dirbantiesiems, neterštų
aplinkos oro, vandens ir dirvos. Pagamintos biodujos turi būti tam tikros
sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamos naudoti.
Atsinaujinančios energijos šaltiniai naudojami elektros ir šiluminės
energijos, biokuro ir biodegalų gamybai. Pagaminta elektros ir šiluminė
energija turi būti tam tikrų parametrų, kad ją būtų galima tiekti
vietiniams vartotojams ar į centralizuotus tinklus. Pagamintas biokuras ir
biodegalai patenka į vartojimo rinką ir turi atitikti kokybės reikalavimus.
Pavyzdžiui, ES šalys naudoja techninius reikalavimus kietajam biokurui,
kurie privalomi visiems biokuro rinkos dalyviams. Biodegalų gamintojai
taip pat turi užtikrinti tokius gaminamų degalų kokybės parametrus, kad
jie atitiktų automobilių gamintojų reikalavimus.
Atsinaujinančios energijos technologijos, priklausomai nuo jų
savitų savybių, rinkoje užima tam tikrą vietą. Vienos jų naudojamos
vietinėse energijos sistemose, kitos – centralizuotose. Vietinės energijos
sistemos pavyzdžiu gali būti privačių namų ar atskirų gamybinių pastatų
šildymas ir elektros energijos tiekimas, mažo ūkio degalų poreikių
tenkinimas ir pan. Tokiais atvejais atsinaujinantieji energijos šaltiniai
būna pagrindiniais arba rezerviniais. Būdami pagrindiniais, jie turi
užtikrinti patikimą tam tikros energijos rūšies tiekimą (pavyzdžiui,
biokuro katilinė, įrengta gyvenvietės šildymui), arba turėti papildomą
energijos rezervą. Lengviau realizuoti pagamintą energiją
centralizuotose sistemose. Tuomet elektros, šilumos ar degalų
gamintojai į didelę rinką tiekia tam tikros kokybės produktus. Šiuo

91
atveju labai svarbu tiksliai laikytis produktų kokybės reikalavimų, o kai
kada – ir tiekimo grafikų.
Elektros ir šiluminės energijos, biokuro ar biodegalų gamintojai
teisinėje valstybėje tampa rinkos subjektais, kuriems keliamos tam tikros
prievolės: rinkos reguliavimo, kokybės priežiūros, statistikos pateikimo,
mokesčių, darbo santykių ir pan.
Praktika rodo, kad sudėtingiausia atsinaujinančios energijos
šaltinius integruoti būna tada, kai techninė, ekonominė, teisinė ir
socialinė aplinka tam dar nepasiruošusi. Sėkmingai ir nesudėtingai
integracijai reikalinga gerai parengta ir įdiegta teisinė bazė – atitinkami
įstatymai, normatyvai, reglamentai ir taisyklės. Esant neapibrėžtai
teisinei aplinkai labai sunku arba neįmanoma įgyvendinti naujus
projektus ar įdiegti naujas technologijas.
Kai kuriems naujiems atsinaujinančios energijos produktams sunku
įsitvirtinti rinkoje be ekonominės paramos. Todėl tenka remti
energetinių objektų statybą, pagamintos energijos ar produkto gamybą ir
supirkimą. Pavyzdžiui, elektros energija, gaminama iš atsinaujinančiųjų
energijos šaltinių, superkama tam tikra, valstybės nustatyta kaina. Tokia
parama reikalinga naujos technologijos ar naujo produkto diegimo
laikotarpiui. Be šios paramos atsinaujinančios energijos technologijoms
sudėtinga arba neįmanoma įsitvirtinti rinkoje.
Diegiant atsinaujinančios energijos šaltinius reikalinga ir socialinė
integracija. Kai kurias technologijas sudėtinga įdiegti dėl visuomenėje
nusistovėjusių tradicijų, pažinimo ir informacijos stokos. Verslininkai ir
privatūs asmenys ilgai nesiryžta investuoti į naujoves. Praeina nemažai
laiko, kol jie įsitikina siūlomos technologijos patikimumu ir ekonomine
nauda. Panašiai elgiasi ir valstybinių institucijų atstovai, nuo kurių
valios priklauso atsinaujinančios energijos plėtra. Todėl naujos
atsinaujinančios energijos technologijos turi būti plačiai pristatomos
visuomenei parodose, seminaruose, žiniasklaidoje, statomi
demonstraciniai objektai. Geru pavyzdžiu galėtų būti Danijos patirtis.
Joje jau daugiau kaip trisdešimt metų labai aktyviai propaguojamos
atsinaujinančiosios energijos technologijos. Veikia kelios dešimtys
įvairių informacinių centrų, konsultuojančių specialistus ir privačius
asmenis, besidominčius naujomis energijos technologijomis. Į mokymo
ir studijų programas įtraukiami dalykai, supažindinantys su
atsinaujinančios energijos technologijomis, jų ekonomine, socialine ir
aplinkosaugine nauda. Ši veikla davė gerų rezultatų, nes Danija yra
viena pasaulio lyderių, diegiančių atsinaujinančius energijos šaltinius,
kuriančių naujas technologijas ir gaminančių įrenginius.

92
 8. ATSINAUJINANČIOS ENERGIJOS TECHNOLOGIJŲ
TYRIMAI

Atsinaujinančios energijos konversijos ir naudojimo tyrimai apima

tokius tikslus:
1. Atsinaujinančios energijos konversijos į šiluminę, elektros, cheminę
energiją techninio efektyvumo didinimą (t.y. konversijos efektyvumo
koeficiento gerinimą).
2. Atsinaujinančios energijos konversijos ir naudojimo įrenginių kainos
mažinimą (šių abiejų tikslų įgyvendinimas sudarytų sąlygas padidinti
generuojamos iš atsinaujinančių šaltinių energijos konkurencingumą
energetikos rinkoje).
3. Naujų atsinaujinančios energijos konversijos būdų ir technologijų
kūrimas (pavyzdžiui, nauji vandenilio gavybos ir laikymo metodai,
antros kartos biodegalų gamybos technologijų kūrimas, bioetanolio
gamyba iš augalinės celiuliozės ir pan.).
4. Atsinaujinančios energijos naudojimo patikimumo ir patrauklumo
didinimas, naudojant hibridines energijos tiekimo sistemas. Tuo
atveju naudojami keli atsinaujinančios energijos šaltiniai arba
atsinaujinanti energija naudojama kartu su tradicine energija iš
neatsinaujinančių šaltinių. Tokiu būdu objekto energetinių poreikių
tenkinimas gali pasiekti 100%, be to, sumažėja kenksmingų emisijų.
5. Atsinaujinančios energijos decentralizuotų šaltinių integravimas į
centralizuotas ar atskiras energetines sistemas (fotoelektrinių, vėjo,
vandens, biomasės jėgainių – į elektros tinklus, geoterminių jėgainių –
į šilumos tinklus, biodujų – į gamtinių dujų tinklus). Tai padidina
energijos tiekimo patikimumą ir leidžia išnaudoti jau sukurtus
energetinius infrastruktūros objektus.
6. Atsinaujinančios energijos akumuliavimas elektros, šilumos, šalčio,
cheminės energijos (pavyzdžiui, vandenilio) pavidale. Pagal trukmę
energijos akumuliavimas gali būti ilgalaikis ir trumpalaikis, pagal
apimtis – mikro ar makro akumuliavimas. Tai ypač svarbu naudojant
tiesioginę saulės energiją, kurios intensyvumas kinta paros ir metų
bėgyje.
7. Poveikio aplinkai mažinimas, naudojant atsinaujinančią energiją.
Nors atsinaujinančios energijos neigiamas poveikis aplinkai yra
žymiai mažesnis negu energijos gamybai naudojant iškastinį organinį
kurą, tačiau atskirų atsinaujinančios energijos konversijos rūšių
naudojimas gali turėti neigiamų pasekmių aplinkai. Tai aktualu,
naudojant biomasę, hidroelektrines, vėjo jėgaines ir pan.

93
 Fotoelektrinės jėgainės tobulinamos, didinant jų efektyvumo
koeficientą ir mažinant fotoelektrinių elementų gamybos kainą. Tuo
tikslu tiriamos naujos elementų gamybos technologijos, numatoma
saulės energijos koncentracija, kuriamos didelės sistemos.
Vėjo jėgainėse mažinama atskirų elementų masė ir kaina,
optimizuojamas jų veikimas, didinamas patikimumas ir ilgaamžiškumas,
mažinamas keliamas triukšmas ir kiti neigiami poveikiai aplinkai.
Vandenilio ir elektrocheminių generatorių tyrimuose, numatomas
esminis šių generatorių kainos mažinimas bei darbo ilgalaikiškumo
didinimas. Tiriami nauji vandenilio gamybos ir laikymo metodai.
Elektrocheminių generatorių taikymas numatytas tiek stacionariam
naudojimui, tiek transportui.
Svarbūs tyrimai atliekami, užtikrinant tiesioginės saulės energijos
iš kitų atsinaujinančių šaltinių naudojimą pastatų energetiniams
poreikiams tenkinti. Tai vadinamieji energetiniu požiūriu ekologiniai
pastatai. Juose šilumos poreikiai pavasarį ir rudenį tenkinami saulės
energija iš kolektorių ir pasyviųjų sistemų, o elektros energijos – iš
fotoelektrinių modulių.
Platūs tyrimai atliekami siekiant energetiniams poreikiams
efektyviai panaudoti biomasę. Tyrimai apima augalinės biomasės
auginimą, jos nuėmimą, saugojimą, sutankinimą, logistiką. Atliekami
tokių termocheminių biomasės konversijos procesų, kaip deginimas,
dujinimas, pirolizė bei naudojimas kogeneracijai, tyrimai. Didelis
dėmesys skiriamas antros kartos biodegalų tyrimams, etanolio gamybos
iš augalinės celiuliozės konkurencingos technologijos sukūrimui, įvairių
biomasės atliekų utilizavimui anaerobinės konversijos metodu.
Atliekama biomasės konversijos procesų gyvavimo ciklo pagal energijos
sąnaudas ir CO2 išmetimus analizė.

94
 LITERATŪROS SĄRAŠAS

Pagrindinė literatūra

1. Sorensen B. Renewable Energy. Its physics, engineering, use

environmental impacts, economy and planning aspects. Second
Edition.-London.-ACADEMIC PRESS.- 2003-912 p.
2. Renewable Energy. Edited by G. Boyle. Oxford: Oxford University
Press, 2004, 452 p.
3. Qvashning V. Understanding Renewable Energy Systems –London-
EARTHSCAN.-2005-272 p.
4. Твайделл Ж., Уэйл А. Возобновляемые источники энергии.-
Москва, изд. Энергoaтомиздат.-1990.-391 с.
5. Wind Energy Conversion Systems. By L.Freris- Prentice Hall
International (UK).-1990.-381 p.
6. Šateikis I. Vėjo energijos naudojimas/Paskaitų konspektas.-LŽŪU-
LŽŪII-Raudondvaris,MILGA.-1996-28 p.
7. Šateikis I., Genutis A. Saulės kolektoriai/Paskaitų konspektas.-LŽŪU-
LŽŪII-Raudondvaris,MILGA.-1999-39 p.
8. Genutis A., Gulbinas A., Navickas K., Šateikis I. Atsinaujinantys
energijos šaltiniai/Laboratorinių darbų metodiniai nurodymai.- 2007
(Rengiama)
9. De Rosa A. V. Fundamentals of Renewable Energy Processes.
London: Elsevier Academic Press, 2005, 689 p.
10. Sustainable use and management of natural resources//EEA Report
No 9/2005, European Environment Agency, Copenhagen,2005,72p.
11. Climate change 2001: The scientific basis. Edited by J. T. Houghton
et al. -Cambridge University Press. –2001. –881 p.
12. World Energy Outlook 2006 // www.iea.org
13. Miškinis V. Lietuvos energetikos sektoriaus ir jo šakų 1990–2005
metų raidos tendencijos ir kitų ES šalių pagrindinių ekonomikos ir
energetikos rodiklių lyginamoji analizė.- Lietuvos energetikos
institutas. –2006. –36 p.

Papildoma literatūra

14. Adomavičius V., Balčiūnas P. Atsinaujinančiosios ir alternatyvios

energijos šaltiniai.-Kaunas, Technologija.-2003.-112 p.
15. Adomavičius V., Balčiūnas P. Mažosios atsinaujinančiųjų šaltinių
elektrinės.- Kaunas, Technologija.-2003.-112 p.
16. Ambrulevičius R. Saulės kolektoriai ūkininkų sodyboms/LŽŪU
Žemės ūkio inžinerijos institutas-Raudondvaris-2006.-38 p.

95
17. Andrejevas A., Morkūnas E. Technikos paminklai Lietuvoje. Vėjo
malūnai. Vilnius, Mokslas, 1982, 164 psl.
18. Barbier E. Geothermal energy technology and current status.
Renewable and sustainable energy reviews,V6,2002.P.3-65.
19. Bičkus A., Rastenienė V., Suveizdis P. Geoterminės energijos
išteklių naudojimas šalyje/VĮ „Energetikos agentūra“.-Vilnius.-
2004.-58 p.
20. Burneikis J., Jablonskis J. Mažosios hidroenergetikos panaudojimo
galimybės Lietuvoje/VĮ„Energetikos agentūra“.-Vilnius.-1998.-48p.
21. Dickson M.H., Fanelli M. What is Geothermal Energy?
http://iga.igg.cnr.it/geo/geoenergy.php, 2004.
22. Genutis A., Navickas K., Rutkauskas G., Šateikis I.
Atsinaujinačiosios ir alternatyviosios energijos naudojimas šilumos
gamybai.-Kaunas, Technologija.-2003.-112 p.
23. Gulbinas A. Vėjo energijos naudojimas kaimo sodybose / LŽŪU
Žemės ūkio inžinerijos institutas – Raudondvaris - 2006.- 38 p.
24. Jablonskis J., Punys P., Šavelskis V., Tautvydas A. Lietuvos
mažosios hidroenergetikos žinynas.-Kaunas, LEI-1996.-204 p.
25. Kytra S. Atsinaujinantys energijos šaltiniai.-Kaunas, Technologija.-
2006.-301 p.
26. LST EN 61400-2. Lietuvos standartas. Vėjo jėgainės. 2 dalis.
Mažųjų vėjo jėgainių sauga (IEC 1400-2:1996).
27. LST L ENV 61400-1. Laikinasis Lietuvos standartas. Vėjo jėgainės.
1 dalis. Saugos reikalavimai (IEC 1400-1:1994).
28. Statybinė klimatologija. RSN 156-94/Lietuvos Respublikos
Statybos ir urbanistikos ministerija.-Vilnius,-1995.-133 p.
29. Staponkus V. Hidraulika ir hidroelektrinės. Mokomoji knyga.-
Kaunas, Technologija.- 2002.-62 p.
30. Suveizdis P., Rastenienė V. Žemės gelmių šiluma Lietuvoje:
ekologiška atsinaujinanti energijos rūšis. V. Geografijos metraštis
38(1) t., 2005. P. 213 – 222.
31. Šateikis I., Lynikienė S. Atsinaujinančios energijos šaltinių naudoji-
mo projektiniai skaičiavimai / Mokomoji knyga.-Lietuvos žemės
ūkio universitetas.- Kaunas-Akademija-Raudondvaris-2007.-25 p.
32. Štreimikienė D., Čiegis R., Jankauskas V. Darnus energetikos
vystymasis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007, 436 p.
33. Techninė enciklopedija II t., V., 2003.
34. Vietinių energijos šaltinių vartojimas. Red. V. Katinas. Kaunas,
Technologija.- 2001. -191 p.
35. Lund J.W., Freeston D.H. World – wide direct uses of geothermal
energy./Geothermics, V30, 2001. P. 29-68

96