1.

Sąvokos
2. Probleminis klausimas
3. S. Šalkauskio pilnutinio ugdymo ir A.Maceinos
tautinio ugdymo koncepcijos
4. J.Vabalo-Gudaičio sąveikos pedagogika.
5. J. Laužiko visapusiško ugdymo sistema.
6. M. Lukšienė apie atsakingo asmens saviraiškos ir
kūrybos galių ugdymą.
• Humanizmas - pažiūrų sistema, žmogų laikanti didžiausia
vertybe. Humanistinė pedagogika akcentuoja būtinumą domėtis
žmogumi kaip visuma, išryškinant vertybių aspektus.

• Koncepcija - pažiūrų į kuriuos nors reiškinius sistema; daikto,

reiškinio, proceso samprata.
 Demokratija – tai valdymo forma, kurioje visi piliečiai turi
teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos,
kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei
arba autokratui.
• Humanistinis ugdymas – šis ugdymas orientuota į humanistinės
psichologijos teoriją, kurioje yra svarbi žmogaus prigimtis.
Humanistinis ugdymas grindžiamas žmogiškomis vertybėmis:
laisve, saviraiška, kūryba, meile, tiesa, gėriu, grožiu ir kt.
Demokratinis ugdymas – tai toks ugdymas,
kuriame:

• Vaikai turi teisę spręsti ir pasirinkti veiklą, jie turi lygias teises lavinti savo gebėjimus,
atsiskleisti;

• Pedagogai : a) puoselėja ir perduoda demokratines vertybes aktyviais projektiniais

metodais; b) kuria demokratišką aplinką ir santykius, inicijuoja bendradarbiavimą su
šeimomis ir socialiniais partneriais; c)kritiškai mąsto, sėkmingai sprendžia, drąsiai
prisiima atsakomybę;

• Svarbūs klausimai sprendžiami balsų dauguma;

• Kiekvieno asmens nuomonės yra svarbi;

• Svarbus žmonių bendradarbiavimas.

Kaip įtvirtinamos humanistinės ir demokratinės
įdėjos Lietuvos mokyklose ?
1886-1941
 S. Šalkauskio pilnutinis ugdymas
grindžiamas trimis principais:

1. Universalumo arba visuotiniškumo. Šis principas reikalauja, kad

ugdymas, nežiūrint ugdymo laipsnio, savo visumoje būtų pilnutinis.

2. Harmonijos arba darnos. Darnos principas reikalauja, kad tarp atskirų

ugdymo sričių, tarp atskirų ugdymo ruožų ir tarp atskirų ugdymo atžvilgių
būtų išlaikytas proporcionalumas.

3. Subordinacijos. Šis principas reikalauja, kad “… ugdymas stengtųsi

palenkti jaunojoje kartoje, iš vienos pusės, prigimtį kultūrai ir kultūrą
religijai, o iš antros pusės - jausmus valiai ir valią protui” (3. p. 114).
• Prigimtį (gamtą);
• Kultūrą (civilizaciją);
• Religiją (Bažnyčią);

Ugdomasis veiksmas yra konkreti ugdytojo ir ugdytinio

sąveika, kuri remiasi objektyvia ugdomąja gėrybe ir yra
nukreipta į ugdomąjį tikslą.
1. Auginimas – globojimas
2. Lavinimas
3. Auklėjimas.
Lavinimas - ugdytojo vadovaujamas formavimas pagal
atitinkamą gėrybę.
Auklėjimas - tai veiksmas, kuriuo stengiamasi ugdytinyje
subrandinti vertingą asmenybę.
Jei auginimas -
globojimas išvysto
ugdytinį tokį, koks jis
yra iš prigimties, jei
lavinimas ugdytinį
formuoja pagal
objektyvinę gėrybę,
tai auklėjimas
stengiasi ugdytinį
padaryti tokį, koks jis
turi būtį.
Ugdymo savybių plotmėje S. Šalkausis nurodo:

Ugdymo
funkcijos

Perteikimas Išvystimas Įjungimas

 Individualus

Ugdymo Visuomeninis
atžvilgiai

Tautinis
• Pilnutinis ugdymas bus tik tas, kuris žmogų ir augins, ir lavins, ir
auklės, kuris jam perteiks gyvenimo gėrybes, išvystys jo sugebėjimus ir
įjungs jį į visuomenės gyvenimą ir į jos kūrybinį darbą.

• Jis turi apimti gamtinę, kultūrinę ir religinę gyvenimo sritį.

• Jis turi neapleisti nei intelektualinių, nei moralinių, nei estetinių galių;

• Pilnutinis ugdymas bus tas, kuris žmogų padarys asmenybe,

visuomenės, tautos ir žmonijos nariu.
 Ugdymo tikslai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai.

Tiesioginiai ugdymo tikslai yra ugdomosios vertybės subjektyvia prasme, arba

ugdytinio nusiteikimai, su kurių pagalba ilgainiui galima siekti gyvenimo tikslų.
S. Šalkauskis prilygina netiesioginiams siekiams, realizuojamiems per tiesiogines
gyvenimo gėrybes. Skirtingai nuo tikslų, ugdymo uždavinius profesorius traktuoja
kaip veiklą tikslams siekti.
 Materialinė ugdymo priežastis – ugdytinis

Ugdytinis yra ir ugdymo veiksnys, ir veikinys, nes norimi

pokyčiai įmanomi tik laisvu apsisprendimu.
Fizinė Psichinė

Dvasinė
 Pašauktieji ir atsitiktiniai veiksniai

• Pašauktiems iš prigimties ugdymo veiksniams priklauso

šeima, valstybė ir Bažnyčia.
• Pašauktiesiems iš paskirties ugdymo veiksniams priklauso
ugdomosios įstaigos ir jaunimo organizacijos, ir jie kaip
tik yra sudaromi, arba steigiami, skiriami ugdymo
tikslams siekti.
Atsitiktinius ugdymo veiksnius sudaro šeimos dalyviai, draugai,
tėviškė, aplinka, gamta ir klimatas, tėvynė, tauta, kultūra.

Nors ir neturėdami, nei apibrėžtų ugdymo teisių, nei specialių

intencijų, vis dėl to jie daro didelę įtaką asmenybės brandai.
• Prigimtinės ugdymo gėrybės ir vertybės.
Tokios gėrybės yra kūno sveikata, fizinė galybė ir kūno grožis ir
atitinkančios jas ugdomosios vertybės yra tikslus juslių
funkcionavimas, valiai paslankus kūnas, nusiteikimas savaimingai
kūrybai.
• Protinė ugdymo gėrybė ir
vertybė.
Pagrindinė gėrybė yra tiesa, suorganizuota
mokslo pavidalu. Ugdomoji vertybė yra
protinis išsilavinimas.

• Dorinė ugdymo gėrybė ir

vertybė.
Bendra ugdomoji gėrybė yra dorinis
gėris, o ugdomoji vertybė - dorinis
išsiauklėjimas.
• Estetinė gėrybė ir vertybė.
Estetinė gėrybė yra grožis meno pavidalu, ugdomoji vertybė - estetinis
išsilavinimas.

• Religinės ugdymo gėrybės ir vertybės.

Trys plačiausios religinės ugdymo gėrybės - teologinė pasaulėžiūra, religinė
bendruomenė, religinis kultas. Ugdymo vertybės: religinis susipratimas,
religinis solidarumas ir religinis kūribiškumas.
 • Mišrios ugdymo gėrybės ir vertybės. Šios vertybės liečia išsyk kelis
ugdymo ruožus ir sritis. Ugdomoji vertybė, sugebėjimas tinkamai
panaudoti gėrybes tikslui.

• Ugdymo atžvilgių gėrybės ir vertybės.

Visuomeniniame ugdyme bendriausiomis ugdymo vertybėmis laiko
teisinę sąmonę ir solidarumą. Tautiniame ugdyme - tautiškumą,
patriotizmą, nusiteikimą tautiniam pašaukimui vykdyti. Tarptautiniame -
tarptautinis susitarimas ir tarptautinis solidarumas.
Skiriami devyni sisteminiai ugdymo uždaviniai: fizinis auklėjimas,
protinimas, moralinis arba dorinis auklėjimas, estetinis lavinimas,
religinis auklėjimas, individualinis auklėjimas, visuomeninis
auklėjimas, tautinis auklėjimas, tarptautinis auklėjimas.
• Individualinis ugdymo uždavinys, kuriuo siekiama ypatingai
apdovanotus vaikus globoti, lavinti ir auklėti.

• Kolektyvinis ugdymo uždavinys, kuriuo stengiamasi paruošti

naująją kartą, geriausiai atitinkančiu aktualiuosius kokio nors
kolektyvo reikalus.
• Profesinis ugdymo uždavinys, kuriuo stengiamasi globoti, lavinti ir
auklėti naująją kartą, kad kiekvienas iš jos būtų paruoštas iš prigimties
pašauktam profesiniam darbui.

• Vietinis yra ugdymo uždavinys, kuriuo stengiamasi ugdomosiomis

priemonėmis pašalinti iš naujosios kartos kokį nors visuomenėje
įsigalėjusį trūkumą, ar išvystyti, pagal vietinio gyvenimo aplinkybes,
kokia nors ypatybę.

• Laikiniu ugdymo uždaviniu stengiamasi išvystyti uždavinius, kurių

reikalauja mūsų gyvenamasis laikas.
 Fizinį žmogaus pradą, reikia auklėti trimis pagrindinėmis linkmėmis:

• Reikia lavinti pojūčius ir tikslinti jų veikimą,

• reikia žadinti fizinę energiją ir josios veikimą
• reikia perskverbti kūninį pradą dvasine žmogaus esme, kad kūnas pasidarytų
tobulas pagalbininkas kūrybiniame žmogaus darbe.
• S. Šalkauskio pilnutinio ugdymo esmę sudaro “visos gyvenimo sritys”
(prigimtis, kultūra, religija) ir “visos žmogaus galios” (protas, valia ir jausmai).
Šių sričių hierarchijoje aukščiausią vietą užima religija, todėl aukščiausia
ugdymo vertybe laikomas dvasingumas.

• Siekiama, kad gebėtų protingai, kūrybingai ir dorai veikti gyvenime,

pabrėžiant vaiko aktyvumą ir veiklumą, saviraiškos siekius, kuriuos realizuoti
pagelbsti mokytojas. Galutiniu tikslu laikant brandžią ir darnią asmenybę.
Antanas Maceina – vienas iš
žymiausių Lietuvos pedagogų,
filosofų, kultūros tyrinėtojų. Jis
aprėpė ir analizavo daug įvairių
sričių – pedagogiką, filosofiją,
kultūrą, religiją, dėjo tautiškumo
pamatus.
A. Maceina teigė, kad tautinis auklėjimas, kaip sudėtinė pilnutinio
ugdymo dalis, yra labai svarbi siekiant svarbiausio ugdymo tikslo –
tobulo žmogaus. Šis auklėjimas apima visą ugdymą ir visas
pedagogikos disciplinas.
 Senovės, viduramžių ir renesanso laikotarpiu ne visados būdavo
išvystomas tautinis sąmoningumas ir pasiruošiama specifiškam tautos
gyvenimui. Tuomet nors tautos ir kūrė ugdymo sistemas, bet ilgus
amžius šitose sistemose nebuvo tautinio auklėjimo kaip integralinės
ugdymo dalies.
Sąmoningas tautinis auklėjimas prasidėjo tiktai romantikos metu.
Romantika buvo savotiška gyvenimo filosofija, kurioje vyravo
istorijos, bendruomenės ir religijos idėjos. Šiuo laikotarpiu buvo
ypatingai atkreiptas dėmesys į tautą bei tėvynę ir jos reikšmę
žmogaus gyvenimui.
• Tautinė individualybė yra tautinio auklėjimo objektas.

• Auklėjimo objektas yra žmogus kaip tautietis.

 A. Maceina teigė, kad prigimtyje yra tautybės užuomazgos, o
kultūra, kuri yra vadinama ugdymu, padeda jas išvystyti. Norint
išvystyti tautines užuomazgas, reikia perimti tautines gėrybes.
Tautinės gėrybės atsiranda iš tautinės individualybės, kuri yra viso
tautinio auklėjimo pagrindas.
Yra dvi pagrindinės tautinio auklėjimo funkcijos:

• Išvystymas (tautinis auklėjimas padeda prigimčiai išskleisti tautines

užuomazgas ir jas subrandinti);
• Perteikimas (perteikiamos tautinės vertybės).
Yra išskiriami du tautinio auklėjimo tikslai:
• Tiesioginis tautinio auklėjimo tikslas - pilnutinis žmogiškumas.
Ugdymas siekia tobulo žmogaus, kuriame visos galios, visos
būsenos būtų išvystytos ligi aukščiausio laipsnio pagal pilnatvės ir
priklausomybės principus;
• Netiesioginis tautinio auklėjimo tikslas – pilnutinis gyvenimas.
Tautos gyvenimo tikslas yra jos tautinis idealas, kuriam realizuoti ji
yra pašaukta, kuriam pasiekti kuriama tautinė kultūra, dėl kurio
tauta vykdo savo žygius ir kuriuo ji pateisina savo buvimą.
Bendriausias tautinio auklėjimo uždavinys
yra tautinės individualybės išvystymas
ugdomuoju veikimu.
Bendrasis uždavinys yra vykdomas specialiais smulkesniais uždaviniais.

Yra išskiriama trys specialieji tautinio auklėjimo tikslai yra:

• Tautiškumas, (šio tautinio auklėjimo uždavinys yra tautiškumo
išvystymas. Tautiškas auklėjimas yra viso tautinio auklėjimo pagrindas).

• Patriotizmas (šio auklėjimo uždavinys yra patriotizmo išvystymas. Jis

žadina žmogui tautinės individualybės meilę; jis nustato tinkamus
asmens santykius su tauta ir su tautine kultūra).

• Nacionaliniai nusiteikimai.(šio auklėjimo uždavinys yra nacionalinių

nusiteikimų išvystymas. Jis tiesioginiu būdu rengia tautą kultūrinei
kūrybai, jis atskleidžia jai jos pašaukimą, sudarydamas sąlygas jį
vykdyti, jis skatina tautą aktyviai dalyvauti žmonijos gyvenime).
 • Šeima
Šeima padeda pagrindus ir pradeda vystyti žmogaus tautiškumą, (šeimoje vaikas
pramoksta kalbėti ir tuo būdu tautiškai mąstyti per kalbą, pasakas, dainas,
tautinius šokius, papročius, tradicijas, tautines šventes) ji grindžia patriotizmą (joje
jis mokosi gerbti tėvynę ir ją mylėti) ir deda pamatus nacionaliniams
nusiteikimams.
 • Mokykla

Ji tęsia šeimos pradėtą darbą. Ji ugdo žmogų kaip tautietį ir turi jį parengti ne tik
žmogiškajam, bet ir tautiškajam gyvenimui. Pilnutinio išlavinimo negali būti be
tautinio išauklėjimo.
Tautinis auklėjimas iš mokytojo reikalauja dviejų dalykų: pavyzdžio
ir pamokymo. Jei apskritai, pasak O. Willmanno, mokytojas moko
ne tuo, ką jis sako, bet tuo, kas jis yra, tai šis dėsnis ypač tinka
tautiniam auklėjimui.
Mokytojas auklėja ne tik pavyzdžiu, bet ir žodžiu. Progų tautiniams
pamokymams duoda visų pirma patys dėstomieji dalykai, toliau
tautos gyvenimas: tautinės šventės, žymesnių žmonių jubiliejai,
mirtys, tarptautiniai laimėjimai ar pralaimėjimai ir kt.
 • Valstybė

Valdymas yra tai pat auklėjimas. Tautinis auklėjimas yra tautos

skatinimas augti ir skleistis. Kai valstybė turimomis savo priemonėmis
rūpinasi išvystyti tautinę individualybę, pažadinti patriotinį
nusistatymą, kelti kultūrą į vis aukštesnį tobulumo laipsnį, kai
valstybė veda tautą į josios idealą, ji vykdo tautinę politiką ir sykiu
auklėja tautą. Valstybės funkcija yra politika, arba vadovavimas
visam tautos gyvenimui.
 • Bažnyčia

Tautiškumą bažnyčia auklėja visu tuo, ką ji religijos srityje sukuria

savotiška pagal tautos būdą, pagal josios papročius, polinkius ir
pomėgius. Tautiniai religijos elementai kyla iš tautinės
individualybės, o perteikiami naujosioms kartoms, jie savo ruožtu jas
tautiškai auklėja. Patriotiniam žmogaus auklėjimui Bažnyčia daro
įtakos dvejopai: ji įsako tautą bei tėvynę gerbti ir jai tarnauti ir
mylėti savo tautą bei tėvynę.
• Atsitiktiniai veiksniai
• Organizacijos. Jos tautiniam auklėjimui turi dvejopos reikšmės: jos
savotiškai nuteikia savo narius santykiams su tauta ir
objektyviniais savo darbais jos įjungia narių darbus į tautinę
visumą. Dar didesnę reikšmę turi tos organizacijos, sukurtos
kuriam nors tautiniam reikalui.
• Aplinka. Aplinka verčia individualizuoti tautinį auklėjimą
priemonių ir metodų atžvilgiu, nes tautinis auklėjimas būtų
nevaisingas, jei visiems žmonėms būtų taikomi vienodi auklėjimo
metodai.
Ugdymo priemonėmis yra vadinami visi tie konkretūs dalykai, kurių
pagalba yra vykdomi ugdymo uždaviniai.
• Pamokymas
• Pats tautinis auklėjimas nėra specialus dėstomasis dalykas. Taigi jo
galima tik pamokyti pasitaikius progai. Todėl pamokymas
tautiniame auklėjime tampa pagrindine priemone įsąmoninti
tautiškumą, patriotizmą ir nacionalinius nusiteikimus.
• Įkvėpimas
• Dorinis pamokymo momentas pažadina valioje tam tikrą
pasiryžimą, o įkvėpimas šitą pasiryžimą paverčia susižavėjimu ir
pamokymą padaro vaisingą.
• Įpratinimas
• Pamokymas būtų nevaisingas ir įkvėpimas truktų tik momentą, jei
įpratinimas jų nepaverstų pastoviais auklėtinio nusiteikimais.
Pamokymas pažadina valią ryžtis, įkvėpimas pastūmi ją šitą
pasiryžimą vykdyti, bet tik įpratinimas pasiryžimą ir veikimą
padaro pastovų.
• Specialios priemonės
• Be bendrųjų priemonių, tautiniam auklėjimui turi reikšmės ir
specialiosios ugdymo priemonės - spauda, kinematografas,
radijas, įstatymai ir t.t.
• Darbo metodas reikalauja savarankiško tyrinėjimo, savarankiško
išsiaiškinimo, pergalvojimo ir didesnio jėgų įtempimo. Šis metodas
geriausiai tinka tautiškam auklėjimui. Dirbdamas su vaizdžiais
daiktais, vaikas pažįsta savo šalį, su ja susigyvena bei ją pamilsta.
Spręsdamas įvairias istorijos ar visuomeninio gyvenimo problemas,
jis yra pažadinamas kultūrinei kūrybai.
 Pamokomasis metodas
• Tautinis auklėjimas, kaip ir kiekviena kita ugdymo sritis, negali
apsirėžti tik darbo metodu, nes jau pats darbas, kad būtų
tikslingas ir sėkmingas, reikalauja vadovavimo ir pamokymo.
 Jonas Vabalas-Gudaitis
(1881–1955) eksperimentinės psichologijos ir
pedagogikos pradininkas Lietuvoje
 • Pirmasis šį terminą pavartojo Vabalas Gudaitis,
pradėjęs analizuoti sąveikos pedagogiką ir perėjęs
prie naujos pedagoginės sąveikos sampratos.

• Sąveika – tai begalinė priežaščių ir padarinių grandis,

tai nepertraukiamas, vientisas procesas, kuriame kūnai
ir reiškiniai glaudžiai tarpusavyje susiję, vienas kitą
veikia ir sąlygoja.
• Pedagoginė sąveika – tai efektyvi, mokytojo ir
mokinio bendra veikla, kuriai vykstant sąveikos
nariai suartinami, formuojasi kolektyvas, kuriame
visi tampa ne tik visateisiais sąveikos nariais, bet
ir organizatoriais.
Sąveikaujantys nariai turi būti įtraukti į tam tikrą
sąveikos sistemą: intelektinę, jausminę, valinę,
darbinę.

• Mokančiojo ir besimokančiojo, bręstančio ir jau

subrendusiojo, ugdytojo ir ugdytinio, “naujai
atėjusiojo” ir jau “esančiojo”, mokytojo ir mokinio
sąveika.
Pedagoginės sąveikos esmę sudaro:

• 1) sąveikos narių lygybė,

• 2) vienoda jų vertė vienas kito
atžvilgiu,
• 3) vienodos teisės reaguoti į kito
sąveikos nario veiksmus.
Pedagoginė sąveikos bruožai: visada
turi būti konstrukcinė, vedanti prie
užsibrėžtų tikslų siekimo; sąveikoje
pilnateisiais nariais dalyvauja ugdytojo
psichofizinės savybės ir ugdytinio
psichofizinės funkcijos
• Kurdamas savąją pedagogikos teoriją, Vabalas-Gudaitis nurodė,
kad bendroji jos dalis esanti pedagoginė teleologija – mokslas
apie pedagogikos tikslus.

• Padarė reikšmingą teorinę išvadą, kad pedagoginis procesas,

kaip ir visas socialinis bei dvasinis visuomenės gyvenimas, vyksta
pagal bendrus dėsningumus, kurių vienas svarbiausių yra sąveika.
• 1) akceptines (įgijimo, įsisavinimo) funkcijas plėtoja sensomotorinės kultūros,
vaizdinių, dėmesio, atminties, vaizduotės, abstraktaus mąstymo ugdymas;
• 2) koordinacines (centrines, reguliavimo) funkcijas tobulina protinis lavinimas,
socialinis, dorovinis, estetinis auklėjimas;
• 3) ergatines (veikimo) funkcijas ugdo fizinis lavinimas, valios ir charakterio
grūdinimas, darbinis auklėjimas ir kt.

Pagal šias funkcijas grupuojama pagrindinė pedagogikos mokslo problematika

• Pedagogo sėkmė labiausiai priklauso nuo teigiamų, rūpestingų ir pasitikėjimu
grindžiamų santykių;

• Gerus santykius su mokiniais galima kurti ištisus mėnesius, o sugadinti juos

galima per akimirką.
• Stiprių santykių tarp mokytojo ir mokinio kūrimui;
mokymuisi tam tikro turinio, kuris produktyviajame mokyme yra orientuotas į
mokinio poreikius ir turimą patirtį.

• Mokytojo tarpusavio santykiai su mokiniais yra labai svarbūs ir mokiniams, ir

mokytojams, nes nuo jų priklauso mokinio mokymosi sėkmė ir pedagogo
profesinė sėkmė.
 • Santykiai su savo mokytoju;
• Santykiai su dėstomu dalyku;
• Santykiai su kitais mokiniais;
• Santykiai su pačiu savimi.
• Autoritarinė pedagogika- sistema pagrįsta visišku autoriteto pripažinimu ir
besąlygišku paklusnumo auklėjimu.

• Vabalas-Gudaitis kritikavo šią teoriją, nes šioje sistemoje, vaikas-beteisis

auklėjimo objektas iš kurio auklėtojas siekia padaryti visiems paklusnų individą.

• Nesunku pastebėti, kad autoritarinio auklėjimo teorija kertasi ir yra priešinga

sąveikos pedagogikai.
Nepritardamas tokioms pažiūroms, Vabalas-Gudaitis rašė, kad “čia
visur pabrėžtas suaugusiųjų reiklumas ir augančiųjų pasyvus, nes šie
pastarieji tėra tik apdirbamoji medžiaga, iš kurios reikia nukalti
žmogaus tipus, reikalingus kuriam nors luomui bei partijai”.
• Natūralioji sąveika - Žmogų auklėja ir moko pats gyvenimas,
pedagogikos procesas, nėra nei iš anksto apgalvotas, suplanuotas.

• Reguliatyvinė sąveika – Žmogaus auklėjimui ir pedagogikos

procesui įtaką daro reguliuojantis ir reikalajauntis asmuo. Tai yra
iš anksto suplanuota, apgalvota.
• Vadinamosios natūraliosios sąveikos pagrindu Vabalas-Gudaitis
kurė planingąją arba reguliatyvinę, pedagogika, kurią dar
vadino ir konstruktyviąją pedagogine sąveika.

• Konstrukcinė sąveika – ugdytojų ir ugdytinių bendravimas,

kuriantis socialines kultūrines vertybes. Ugdymo tikslu J. Vabalas-
Gudaitis laikė „ateities meilę, kurią reikia įdiegti ir išmokyti jos
siekti“. Kaip ateities meilę jis suprato geresnės socialinės ateities
siekį, geresnius žmonių tarpusavio santykius.
 • Konstrukcinė pedagoginė sąveika apima visą mokymo ir
auklėjimo procesą. Čia visur abu sąveikos nariai – mokytojas ir
mokinys – vienodai aktyvūs ir veiklus, žadina abipusį aktyvumą.

• Konstrukcinę sąveiką mokslininkas priskyrė prie empirinio –

taikomojo tyrimo objekto, kuris apima visą mokytojo ir mokinių
veiklą (sąveiką). Skyrė konstrukcinę – kuriamąją, stiprinančiąją ir
destrukcinę – griaunamąją, silpninančiąją pedagoginę (ir
socialinę) sąveiką.
 Šį terminą J. Vabalas- Gudaitis pavartojo 1929 m. savo straipsnyje
„Konstrukcinės sąveikos pedagogika“ („Švietimo darbas“, 1929, Nr.
2), kuris vėliau Klaipėdoje buvo išspausdintas atskiru leidiniu.
J. Vabalas-Gudaitis teigia, kad „Pedagogika yra mokslas apie
konstrukcinę augančiųjų ir suaugusiųjų sąveiką“.
 J. Vabalas-Gudaitis išnagrinėjo daugelį mokymo turinio, organizavimo
problemų, pateikė vertingų rekomendacijų pasaulėžiūros ugdymo,
dorovinio auklėjimo klausimais.

• Dorinis auklėjimas – tikslingas asmenybės moralinių savybių formavimo

procesas. Jo tikslas – formuoti aukšto lygio sąmonę ir ją atitinkančius
elgesio įgūdžius ir įpročius. Kitaip sakant, svarbiausias dorinio
auklėjimo bruožas siekiant išugdyti visapusišką asmenybę, yra tinkami
asmenybės santykiai su visu tuo, kas asmenybę supa, juk šie santykiai iš
esmės lemia žmogaus gyvenimą.

• Dorinio auklėjimo tikslas – ugdyti pozityvią gyvenimišką poziciją turintį

žmogų, todėl jis atlieka ypatingą vaidmenį ugdant visapusišką
asmenybę.
• Auklėjimo dėsningumams pilniau atskleisti mokslininkas pasitelkė
bendravimo kategoriją, kurią traktavo kaip specifišką sąveikos
pasireiškimo formą.

• Vabalas-Gudaitis teigė, kad pedagogikai pirmiausia ,, rūpi ne

tiek mokslinimas, kiek auklėjimas ir dorovinimas’’. Todėl ir savo
pedagoginėje teorijoje daugiau dėmesio skyrė auklėjimui, o
auklėjimo teorije - ,,dorovinimui
• Jonas Vabalas- Gudaitis savo pedagoginėje teorijoje, mokytojus
ir mokinius traktavo kaip pilnaverčius sąveikos narius. Mokytojas
ir mokinys – tai ne priešingos viena kitai jėgos, ne skirtingi poliai,
o tik skirtingo amžiaus, nevienodo socialinio ir dvasinio brandumo
bei išsilavinimo asmenybės.
Jono Laužiko visapusiško ugdymo sistema
Jonas Laužikas-(1903 m. rugsėjo 23 d. Dūbliškiuose – 1980
m. gruodžio 10 d. Vilniuje) – Lietuvos pedagogas, visuomenės
veikėjas, pedagogikos mokslų daktaras.
 Mokymo procesą J. Laužikas apibūdina kaip “tikslingai
organizuotą mokytojo vadovavimą mokinių mokymuisi ir
visapusiškos asmenybės vystymuisi, įsisavinant mokslo žinių
pagrindus
Žmogaus harmonijos pagrindas (vientisa sistema)
Protas - padeda
pažinti pasaulį ir
save

Valia - lemia Jausmai - nustato

žmogaus veiklą
bei elgesį santykį su tikrove
 PROTAS
Mokslininko savo pedagoginėje sistemoje tyrimo metodų
sistema yra įdomi, originali, nes padeda pažinti ne vieną
tiriamojo savybę, o visą asmenybę.
Pagal J. Laužiko siūlomą tyrimo metodų sistemą galima
nagrinėti šiuos mokinio duomenis:

• Fizinį išsivystymą;
• Materialinę, kultūrinę, socialinę ir pedagoginę aplinką;
• Aukštosios nervinės veiklos tipą;
• Mokinio žinių, įgūdžių, mokėjimų lygį ir t.t.
Profesoriaus siūloma mokinio tyrimo metodų
sistema yra tokia:

• Tiesioginio kontaktavimo su mokiniu metodų grupė

• Netiesioginio kontaktavimo su mokiniu metodai
• Asmenybės tyrimo metodai
 JAUSMAI

Mokymo procesą J. Laužikas apibūdina kaip: „tikslingai

organizuotą mokytojo vadovavimą mokinių mokymuisi ir
visapusiškos asmenybės vystymuisi, įsisavinant mokslo žinių
pagrindus“
Vertino mokytojų ir mokinių kolektyvo sąveiką, glaudų
bendradarbiavimą. Mokykla – naujo žmogaus dvasinio
gimimo vieta, o mokytojas – šio gimimo vyksmo
pagalbininkas ir kūrėjas, ne amatininkas, ne viršininkas.
Kelia didelius reikalavimus mokytojui kaip specialistui, žmogui,
asmenybei, kurio vienas iš svarbiausių bruožų – meilė vaikams,
noras ir sugebėjimai su jais bendrauti, jiems padėti patarti, bet
neįsakinėti.
 Žmogaus protas, jausmai yra pradinis veiklos etapas, jis iškelia veiklos
tikslą, norodo jo kelius. Galutinis veiklos vykdymas priklauso valiai.
Kadangi valia nėra įgimta, o formuojasi ir tvirtėja žmogaus veikloje, todėl
ir valios ugdymui J. Laužikas siūlo skirti daugiau dėmesio mokykloje.

Mokymas ugdo valią, tačiau, be sąmoningo mokymo, reikia ieškoti ir kitų

kelių, specialių būdų bei priemonių.
 Fizinis lavinimas

Mokyklinio darbo formos (mokymasis) labai varžo ir riboja mokinių

motorikos aktyvumą. Siekiama, kad kiekvienoje mokinio veikloje, tarp
jų ir mokymosi, būtų sąmoningai žiūrima į jo valios ugdymą.
 Demokratiška atmosfera
Siūlo mokyklose plačiai taikyti mokinių savivaldos principą, kuris, be
kitų teigiamų bruožų, svarbus dar ir tuo, kad gerina mokinių
socialinį pasirengimą,suartina mokyklą su šeima, pačioje mokykloje
sukuria tikrąjį gyvenimą.
 Mokyklos veikloje yra
2 principai:

• Socializavimo - realizuojami visuomenės reikalavimai,

• Psichologizavimo - realizuojamas paties mokinio to meto gyvenimas ir jo
ateities planai.

Visas šias savybes svarbu ugdyti vaikams nuo pat mažens kaip vientisą
sistemą.
 Tik geras mokinio ir jo aplinkos pažinimas, anot J. Laužiko gali
užtikrinti sėkmingą mokinio ugdymą. Individualaus priėjimo mokymo
procese realizavimas priklauso vien nuo mokytojo, jo sugebėjimų
pažinti vaiką ir kūrybiškai panaudoti tinkamus mokymo būdus,
priemones, kadangi individualus priėjimas kiekvienu momentu yra
vis kitoks ir jokių taisyklių pritaikyti negalima.
• Meilė Lukšienė –
lietuvių literatūros t
yrinėtoja, pedagogė,
edukologė, socialinių
mokslų daktarė, viena
iš Tautinės mokyklos
koncepcijos autorių.
 „Jei maža tauta neišugdys kiekvieno žmogaus savarankiško
mąstymo ir atsparumo (tiek kultūrinio, tiek politinio), tokiai tautai
labai lengva pražūti, nepaisant visokių deklaracijų.“
Meilė Lukšienė, 1997 m.
Mokykla yra vienas iš svarbiausių veiksnių brandinant demokratinį
žmogaus mąstymą, demokratinę sąmonę ir kartu demokratinę
valstybę. Mokykloje padedami demokratinio gyvenimo pamatas.
 Mokykloje turi gyventi ir augti gyvas, sveikas vaikas su savo
besiskleidžiančiomis dvasinėmis ir fizinėmis galiomis. Kad vaikas
atsiskleistų, prie jo turi būti priderintas visas mokymo ir auklėjimo
turinys bei metodai.
• Kad vaikai galėtų augti dorais ir atsakingais, jiems būtina pažinti
ir save pačius. Atsakingo žmogaus saviraiškai tai pat yra labai
svarbus dorovinis ugdymas.

• Demokratijos tikslas yra išugdyti laisvą individą laisvoje

visuomenėje, todėl laisvam ir aktyviam žmogui demokratija yra
labai svarbi.
Pabandykite suprasti, ką reiškia būti mokiniu Jūsų
klasėje/Jūsų mokykloje?