KARL JASPERS

FILOSOFIJOS VADAS

I. KAS YRA FILOSOFIJA? ..........................................................................................................................................................2 II. FILOSOFIJOS ITAKOS .........................................................................................................................................................4 III. APRPTIS ...............................................................................................................................................................................7 IV. DIEVO IDJA .......................................................................................................................................................................10 V. BESLYGIKIEJI REIKALAVIMAI ...................................................................................................................................13 VI. MOGUS...............................................................................................................................................................................16 VII. PASAULIS ...........................................................................................................................................................................19 VIII. TIKJIMAS IR VIETIMAS .............................................................................................................................................22 IX. MONIJOS ISTORIJA..........................................................................................................................................................24 X. FILOSOFUOJANIO MOGAUS NEPRIKLAUSOMYB ................................................................................................28 XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BDAS...................................................................................................................................31 XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA ....................................................................................................................................................34

I. KAS YRA FILOSOFIJA?

Kas yra filosofija ir ko ji verta ginijamas dalykas. I jos laukiama nepaprast atradim, arba ji abejingai atmetama kaip mstymas, neturintis objekto. j irima su baiminga pagarba kaip reikmingas nepaprast moni pastangas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotoj imons. Ji laikoma dalyku, kuris rpi kiekvienam ir todl turi bti paprastas bei suprantamas, arba manoma j esant toki sudting, kad jos imtis yra beviltika. Tai, kas vadinama filosofija, i tikrj duoda pagrind tokiems prietaringiems vertinimams. Mokslu tikiniam mogui blogiausia tai, kad filosofija nra pasiekusi visuotinai reikming rezultat, t.y. nieko tokio, k bt galima inoti ir turti. Specialieji mokslai pasiek neabejotinai tikr ir visuotinai pripaint rezultat, o filosofija, nepaisant tkstantmei pastang, tuo pasigirti negali. Negalima paneigti, kad filosofijoje nra vieningos nuomons dl to, kas painta iki galo. K esame priversti pripainti, kas tapo moksliniu painimu, tai jau nebra filosofija, bet priklauso specialaus painimo sriiai. Be to, filosofiniam mstymui, skirtingai negu moksliniam, nebdinga paanga. Mes tikrai paengme daug toliau negu graik gydytojas Hipokratas. Bet vargu ar galtume pasakyti, kad esame nuj toliau u Platon. Tik jo naudotos mokslinio painimo mediagos poiriu mes engteljome pirmyn. O filosofavimu, galimas daiktas, prie jo dar ir nepriartjome. Kad jokia filosofija, skirtingai negu specialieji mokslai, nra vis vienodai pripastama, lemia pati jos prigimtis. Jos siekiamas tikrumas nra mokslinis, t.y. vienodas kiekvienam intelektui; tai yra sitikrinimas (Vergewisserung), kur pasiekus prabyla pati mogaus esm. Mokslo inios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam inoti visai nebtina, o filosofija apmsto bties visum, susijusi su mogumi kaip mogumi, ji msto ties, kuri nuskaidrdama prasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis painimas. inoma, susisteminta filosofija priklauso nuo specialij moksl. Tam tikru metu pasiektas specialij moksl lygis yra filosofijos prielaida. Taiau filosofijos prasm kyla i kito prado. Pirm vis moksl ji pasirodo ten, kur nubunda mogus. Toki filosofij be mokslo mums parodys keli keisti reikiniai. Pirma: kone kiekvienas tariasi imans filosofijos dalykus. Pripastama, kad kitiems mokslams suprasti reikalingos studijos, isimokslinimas ir metodas, o filosofijoje jaustis kaip namie tikimasi be niekur nieko; pakankama prielaida laikoma tai, kad esi mogus, turi savo likim ir savo patirt. Nuomon, kad filosofija prieinama kiekvienam, yra pateisinama. Juk net painiausi filosofijos specialist klystkeliai turi prasm tik tada, kai jie baigiasi mogaus btyje, kuri lemia tai, kaip mogus suvokia bt ir save pat joje. Antra: filosofinis mstymas visada turi bti pirmapradis. Kiekvienas mogus privalo mstyti pats. Nuostabus gimto mogaus polinkio filosofuoti enklas yra vaik pateikiami klausimai. Neretai i vaik lp igirstame tai, kas savo prasme panardina mus filosofavimo gelm. tai pavyzdiai. Vaikai stebisi: A vis bandau galvoti, kad esu kas nors kitas, o vis tiek visada esu a pats". is vaikas prisilieia prie tikrumo itak, prie bties suvokimo savimons. J stebina savasties msl, kurios nesuvoksi i nieko kito. Klausdamas jis stovi prie ios ribos. Kitas vaikas klausosi istorijos apie pasaulio sukrim: i pradi Dievas sukr dang ir em..., ir tuojau klausia: O kas buvo iki pradios?" is berniukas patyr klausinjimo begalyb, proto, kurio nepatenkina joks galutinis atsakymas, nerim. Kitam vaikui pasivaikiojimo metu, prijus miko pievel, sekama pasaka apie elfus, kurie naktimis ia suka ratelius... Bet juk j visai nra..." Tada jam pasakojama apie tikrus dalykus, apie Sauls judjim, aikinamas klausimas, ar Saul juda, ar em sukasi, rodinjama, kad em yra rutulio formos ir sukasi aplink savo a... Ak, bet juk tai netiesa, sako mergait ir trepteli koja, juk em stovi vietoje. A tikiu tik tuo, k matau". Jai atsakoma: Vadinasi, tu netiki Dievuliu, juk jo irgi negali matyti". Mergait sutrinka, o paskui atsako labai rytingai: Jeigu jo nebt, tai nebt ir ms". J apm nuostaba dl bties: btis nra pati savaime. Ji suprato, kokie skirtingi dalykai yra klausti apie kok nors pasaulio objekt ir apie bt bei ms pai egzistavim apskritai. Kita mergait, eidama sveius, kopia laiptais. Ji pajunta, kaip viskas nuolatos keiiasi, plaukia pro al, inyksta tarsi nebt buv. Bet juk turi bti kakas pastovu... A noriu prisiminti, kad tai dabar lipu laiptais pas tet". Nuostaba ir baim dl visuotinio nykimo ir laikinumo beviltikai ieko ieities. Galtume surinkti daug tokios vaik filosofijos pavyzdi. Nerimta bt manyti, kad visa tai vaikai nusiklauso i tv ar kit moni. Sakyti, kad tie vaikai plaiau nefilosofuoja ir kad tokios nekos gali bti tik atsitiktins, vadinasi, nepastebti vieno dalyko: danai vaikai turi genialumo prad, kur praranda suaug. Metams bgant mes tartum patenkame konvencij, nuomoni, slepiam dalyk ir banalybi kaljim ir prarandame vaiko natralum. Vaikas vis dar spontanikai atsiveria spontanikam gyvenimui, jis jauia, mato ir klausinja apie tai, ko jau greitai nepastebs. Jis pamirta, kas jam atsivr
2

vien akimirk, ir baisiai stebisi, kai visk atsimenantys suaugusieji vliau jam pasakoja, k jis saks ir ko klausinjs. Treia: autentikai filosofuoja ne tik vaikai, bet ir psichiniai ligoniai. Retkariais tarsi nukrinta visuotinio aklumo paniai ir prabyla gilioji tiesa. Kai kurie psichiniai sutrikimai prasideda sukreianiais metafiziniais apreikimais, kurie, tiesa, nei savo pavidalu, nei kalbine iraika negali turti objektyvios reikms, iskyrus tokius atvejus, kaip poeto Holderlino ar tapytojo Van Gogh'o. Taiau kas juos girdi, negali atsikratyti spdio, kad ia nukrinta udanga, u kurios mes paprastai gyvename. Kai kurie sveiki mons pabusdami i miego taip pat patiria bauginamai gilias tiesas, kurios visai pabudus vl inyksta, palikdamos jausm, kad mes praradome jas aminai. Giliai prasmingas yra teiginys: Vaikai ir kvailiai sako teisyb". Taiau kuriamoji galia, kuria pasiymi didiosios filosofins mintys, gldi vis dlto ne ia, o atskiruose individuose, kurie, laisvi ir nevaromi tarsi dvasios milinai, retkariais randasi einant tkstantmeiams. Ketvirta: kadangi filosofija mogui yra btina, ji visais laikais gyvuoja vieojoje nuomonje, i kartos kart perduodamuose prieodiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, viepataujaniuose sitikinimuose, viesuoli ir politini simboli kalboje, o vis pirma nuo pat istorijos pradios mituose. Nuo filosofijos nepabgsi. Klausimas tik toks: ar ji suvokta, ar ne, gera ar prasta, aiki ar paini. Kas filosofij atmeta, pats kuria tam tikr filosofij, nors ito ir nesuvokia. Tai kas yra toji filosofija, jeigu ji pasireikia taip universaliai ir tokiais keistais pavidalais? Graik kalbos odis filosofas" (philosophos) yra odio sophos prieyb. Jis reikia mylintis painim (esm)", skirtingai nuo to, kuris, gijs painim, vadina save inaniuoju". i odio reikm iliko iki ms dien: tiesos iekojimas, o ne tiesos inojimas yra filosofijos esm, kad ir kaip i esm ikreipt dogmatizmas, t.y. tezmis ireiktas, galutinis, tobulas ir doktrinierikas inojimas. Filosofuoti tai bti kelyje. Klausimai filosofijai svarbesni negu atsakymai; kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu. Taiau ita btis kelyje mogaus likimas laike slepia savyje gilaus pasitenkinimo, o retkariais netgi pilnatvs galimyb. Ji gldi ne odiais ireikiamame supratime, ne tezse ar deklaracijose, o istorinse mogaus bties akimirkose, kai atsiveria pati btis. Pasiekti toki tikrov situacijoje, kurioje yra mogus, tai tikroji filosofavimo prasm. Bti iekojimo kelyje arba rasti akimirkoje ramyb ir pilnatv tai nra filosofijos apibrimas. Filosofija neturi nieko, kas bt vir jos arba alia jos. Jos negalima kildinti i nieko kito. Kiekviena filosofija save apibria gyvendindama save. Kas yra filosofija, reikia patirti. Tuo atveju filosofija yra vientisa gyvos minties ir ios minties apmstymo (refleksijos) realizacija, arba veiksmas ir jo nusakymas. Tik pats patyrs mogus gali suprasti tai, kas pasaulyje vadinama filosofija. Galtume pateikti ir daugiau filosofijos prasms formuli. Taiau jokia formul neatskleidia visos ios prasms ir jokia nra vienintel teisinga. Senovs mstytojai mums sako: objekto poiriu filosofija yra dievikj ir mogikj dalyk painimas, esinio kaip esinio painimas, o tikslo poiriu ji yra mokymasis mirti, laims siekimas mstymo stichijoje, artjimas prie dievybs; pagaliau plaiausia prasme ji yra visokio inojimo saviina, vis men menas, mokslas apskritai, neapsiribojantis kokia nors specialia sritimi. iandien filosofij galbt galima apibdinti tokiomis formulmis, jos prasm tokia: tikrovje velgti jos itakas; tikrov mstyti taip, kaip a mstydamas esu susijs su vidinius veiksmus atliekania savastimi; atsiverti Aprpties erdvei; umegzti ry su mogumi, pasiryus myliniai kovai (das liebende Kampf) vis tiesos prasmi stichijoje; kantriai ir itvermingai isaugoti budr prot paioje tamsiausioje ir beviltikiausioje situacijoje. Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas mogui padeda tapti paiu savimi nebgant nuo tikrovs. Nors filosofija paprastomis ir jaudinaniomis mintimis gali ijudinti kiekvien mog, net vaik, bet smoningas jos krimas yra pabaigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visada aktualus ir visa apimantis udavinys ji gyvuoja didij filosof veikaluose, o kaip aidas maesnij. io udavinio suvokimas, nesvarbu, kokiu pavidalu, iliks, kol mons bus monmis. Nebe pirm kart filosofija yra smarkiai puolama ir net apskritai neigiama kaip nereikalinga ir alinga. Kam jos reikia? Ji nepadeda bdoje. Autoritarinis banytinis mstymas atmet savarankik filosofij, nes ji atitolinanti nuo Dievo, gundanti pasaulio tutybe, terianti siel niekingais dalykais. Politinis totalitarinis mstymas priekaitauja filosofams u tai, kad jie tik skirtingai aikina pasaul, tuo tarpu svarbiausia es j pertvarkyti. Abiem mstymo bdams filosofija atrodo esanti pavojinga, nes ji ardanti tvark, adinanti dvasios savarankikum, o sykiu maitingum ir nepasitenkinim, kurianti iliuzijas ir atitraukianti mog nuo jo reali udavini. Tie, kuriuos traukia apsireikusio Dievo apviestas Anapus, ir tie, kurie reikalauja visk atiduoti bedievikojo iapus valdiai, filosofij nort visikai sunaikinti. Be to, kasdienybs mogaus sveikas protas vadovaujasi naudos masteliu, prie kur filosofija bejg.
3

Talis, laikomas pirmuoju graik filosofu, buvo ijuoktas tarnaits, maiusios, kaip jis, usiirjs vaigdt dang, griuvo ulin. Ko jam iekoti tolybse, jeigu toks nevikrus ia, emje! Taigi filosofija privalo save pateisinti. Taiau tai nemanoma. Ji negali pateisinti savs remdamasi kuo nors kitu, kam ji reikalinga ir todl yra pateisinama. Ji gali remtis tiktai jgomis, kurios kiekvien mog i tikrj veria filosofuoti. Ji gali inoti, kad skatina mog betiksliam, nieko bendro su klausimu dl naudos ir alos pasauliui neturiniam dalykui ir kad ji gyvuos tol, kol gyvens mons. Netgi jai prieikos jgos negali neapmstyti savo prasms ir nesukurti mstymo klii, kurios yra filosofijos pakaitalas, taiau tarnauja tikslingai veiklai, kaip marksizmas, faizmas. Net tokios mstymo klis parodo, kad mogus be filosofijos apsieiti negali. Filosofija visada su mumis. Ji negali nei kovoti, nei rodyti savo tiesos, taiau gali save perduoti. Ji nesiprieina ten, kur atmetama, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Jos gyvastis yra toji vienyb, kuri monijos gelmse visus gali susieti su visais. Sistemika didiojo stiliaus filosofija jau pustreio tkstantmeio egzistuoja Vakaruose, Kinijoje ir Indijoje. mus prabyla didi tradicija. Nei filosofavimo vairov, nei prietaravimai, nei viena kit neigianios pretenzijos ties negali sutrukdyti veikti tam, kas savo prigimtimi yra viena, kuo niekas nedisponuoja ir k visais laikais telkiamos visos rimtos pastangos: tai viena aminoji filosofija, philosophia perennis. Jeigu norime mstyti aikiai ir esmingai, privalome atsistoti ant ito ms mstymo istorinio pamato.

II. FILOSOFIJOS ITAKOS

Filosofijos kaip metodiko mstymo istorija prasidjo prie pustreio tkstantmeio, o kaip mitinio mstymo daug anksiau. Taiau pradia yra visai kas kita negu itaka. Pradia yra istorika ir palikuonims perduoda vis daugiau gatav prasmi, kurias kaupia mstymo vyksmas. Tuo tarpu itaka visuomet yra altinis, teikiantis paskat filosofuoti. Ji duoda gyvast dabarties filosofavimui ir praeities filosofijos supratimui. Tokios itakos yra vairios. I nuostabos kyla klausimas ir painimas, i abejojimo tuo, kas painta, kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrumas, i mogaus sukrtimo ir savo pasmerkties suvokimo klausimas dl savs. Pirmiausia aptarkime iuos tris motyvus. Pirma: Platonas teig, kad filosofijos altinis yra nuostaba. Ms akis mums atveria vaigdi, sauls ir dangaus vaizd". itas vaizdas skatina mus tyrinti visat. I to iauga filosofija, didiausia gryb, diev duota mirtingj padermei". Ir Aristotelis: Juk btent nuostaba yra tai, kas skatina mog filosofuoti: i pradi jis stebisi tuo, kas nesuprantama, po to pamau eina toliau ir klausia, kaip kinta Mnulis, Saul ir vaigdynai, kaip atsirado visata." Nuostaba veria painti. Stebdamasis a suvokiu savo neinojim. A siekiu inoti, taiau dl paties inojimo, o ne dl kokios nors naudos". Filosofavimas yra tarsi koks pabudimas ir isilaisvinimas i gyvybini poreiki pani. is pabudimas reikiasi nesuinteresuotu vilgsniu daiktus, dang ir pasaul ir klausimu, kas ir i kur visa tai galt bti. Tai klausimas, atsakymas kur neduoda jokios naudos, bet pats savaime suteikia pasitenkinim. Antra: jeigu savo nuostab a patenkinu paindamas esinius, tuojau pat atsiranda abejojimas. Nors inios vis kaupiasi, bet kritikai jas apmsius paaikja, kad nra nieko tikro. Jusliniai suvokiniai, nulemiami ms jutimo organ, yra apgaulingi ar bent jau nesutampa su tuo, kas egzistuoja savaime, alia mans, nepriklausomai nuo suvokimo. Mstymo formos yra nulemtos ms, mogikojo, intelekto. Jos susiraizgo neisprendiamus prietaravimus. Vieni teiginiai paneigia kitus. Filosofuodamas a pasineriu abejojim, stengiuosi atsidti jam iki galo, taiau tai padars arba jauiu malonum viskuo abejodamas visk neigti, nieko nepalikti ramybje, bet kartu nepajgiu n ingsnio engti priek, arba keliu klausim: kurgi toks tikrumas, kuriuo nebereikt abejoti ir kuris atlaiko pai siningiausi kritik? Garsioji Descartes'o tez Mstau, taigi esu" jam buvo neabejotinai tikra, nors jis abejojo visais kitais dalykais. Juk net visikas manojo painimo klaidingumas, kurio galbt a nepastebiu, negali mans suklaidinti dl to, kad tas, kuris mstydamas klysta, vis dlto esu a pats. Kaip metodas, abejojimas yra kiekvieno painimo kritinio patikrinimo altinis, todl be radikalaus abejojimo negali bti siningo filosofavimo. Taiau svarbiausia, kaip ir kur pats abejojimas paruoia pagrind tikrumui. Ir pagaliau treia: paindamas pasaulio objektus, abejojimo keliu eidamas tikrum, a atsidedu
4

paiam dalykui, nemstau nei apie save, nei apie savo tikslus, savo laim ir savo gerov. Prieingai, umirdamas save a randu pasitenkinim paiame painime. Visai kas kita, jeigu savo situacijoje a pradedu suvokti save pat. Stoikas Epiktetas sak: Filosofijos altinis yra savo silpnumo ir bejgikumo suvokimas". Kaip galiu pagelbti sau, bdamas bejgis? Jo atsakymas toks: tik visk, kas pranoksta mano jgas ir yra neivengiama, velgdamas abejingai, o tai, kas yra mano galioje, t.y. savo vaizdini tvark ir turin, nuskaidrindamas ir ilaisvindamas mstymu. O dabar pavelkime ms mogikj buvim. Mes visada esame situacijose. Situacijos keiiasi, atsiranda nauj galimybi. Jeigu jos nebus panaudotos, niekada nebepasikartos. inoma, a galiu stengtis pakeisti situacij pats. Taiau esama toki situacij, kurios i esms nekinta, nors keiiasi j momentins apraikos, o j lemtingumas tarsi pridengtas ydu: a turiu mirti, turiu kentti, turiu kovoti, priklausau nuo atsitiktinumo, esu painiotas neivengiam kalt. ias ms bties pamatines situacijas pavadinsime ribinmis situacijomis. Tai tokios situacijos, kuri mes negalime nei ivengti, nei pakeisti. i situacij suvokimas, greta nuostabos ir abejons, yra vienas giliausi filosofijos altini. Vitalins egzistencijos kasdienybje mes j stengiams nepastebti, umerkiame akis ir gyvename, tarsi j i viso nebt. Mes umirtame, kad turime mirti, umirtame ms kaltum ir priklausomyb nuo atsitiktinumo. Mes link turti reikal tik su konkreiomis situacijomis, kurias pakreipiame savo naudai ir kurias reaguojame kurdami planus, veikdami pasaulyje ir skatinami ms vitalini interes. Tuo tarpu i ribines situacijas mes reaguojame arba stengdamiesi j nepastebti, arba, jeigu jas priimame, puldami nevilt ir vl atsitokdami: mes tampame savimi tik pasikeitus ms bties suvokimui. Ms mogikj buvim mes galime geriau suprasti sakydami, kad ms btis pasaulyje yra nepatikima. I naivumo pasaul mes laikome absoliuia btimi. Bdami laimingi, mes diaugiams savo jgomis, nemstydami viskuo pasitikime ir nenorime nieko inoti, iskyrus tai, kas yra dabar. Ksdami skausm ir apimti bejgikumo, mes puolame nevilt. Ir kai tik atsigav pasineriame gyvenim, usimir vl naiviai pasiduodame laiming bsen tkmei. Taiau mogus, patyrs tokius dalykus, tampa protingesnis. Grsm spiria j usitikrinti saugum. Vitalins bties saugum turi utikrinti viepatavimas gamtoje ir moni bendrumas. mogus uvaldo gamt, kad priverst j tarnauti sau; painimas ir technika gamt padaro patikim. Taiau net uvaldius gamt joje ilieka tai, ko negalima apskaiiuoti, taigi nuolatin grsm, gal gale pasmerkianti pralaimjimui: sunkaus, vargingo darbo, senatvs, ligos ir mirties paalinti nemanoma. Uvaldytos gamtos patikimumas visada yra tik inkrustacija totalinio nepatikimumo stichijoje. Ir mons susivienija bendruomen, kad apribot ir pagaliau visai likviduot nesibaigiani vis kov su visais; iekodami abipuss paramos, jie tikisi usitikrinti saugum. Taiau ir ia prieinama riba. Tik jeigu valstybs galt garantuoti toki bsen, kai kiekvienas pilietis su kitu elgtsi taip, kaip reikalauja absoliutaus solidarumo principas, bt manoma garantuoti visuotin teisingum ir laisv. Juk tik tuo atveju, jeigu su kuo nors pasielgta neteisingai, tam pasiprieina visi kaip vienas. Taiau taip niekada nebuvo. Visada egzistuoja tik siauras moni ratas ar tik atskiri mons, kuriais galima pasitikti itikus bdai arba kai esi bejgis. Jokia valstyb, jokia banyia, jokia bendruomen negali garantuoti absoliutaus saugumo. Tokia globa tik grai iliuzija, atsiradusi ramiais laikais, umirus [mogaus bties] ribas. Taiau juk kaip pasaulio nepatikimumo atsvara egzistuoja kiti dalykai: pasaulyje esama to, kuo galima tikti, pasitikti; esama pamatini dalyk: tai tvyn ir gimtoji em, tvai ir protviai, broliai, seserys ir biiuliai, vyrai ir monos. Egzistuoja tvirtas istorins tradicijos pagrindas tai gimtoji kalba, tikyba, poet ir meninink kriniai. Taiau net toji tradicija negarantuoja saugumo ir absoliutaus patikimumo. Juk visa tai, kas per j mus pasiekia, yra tik mogaus kriniai. Ir niekur pasaulyje nra Dievo. Be to, tradicija visada implikuoja klausim. Remdamasis tradicija, mogus kiekviensyk pats turi surasti tai, kas jam teikia tikrum, bt ir patikimum. Taiau bties pasaulyje nepatikimumas yra spjamasis enklas. Jis draudia pasitenkinti tik pasauliu, jis rodo kak kita. Eibins situacijos mirtis, atsitiktinumas, kalt ir pasaulio nepatikimumas man atveria pralaimjimo galimyb. Kas man belieka daryti ios galimybs akivaizdoje? Juk bdamas siningas a negaliu usimerkti prie j. Stoiko patarimas pasitikti savo laisve ir nuo nieko nepriklausomu mstymu ms patenkinti negali. Tas stoikas nepakankamai radikaliai siirjo mogaus bejgikum. Jis nepastebjo, kad net mstymas, pats savaime visikai tuias, priklauso nuo to, kas jam duota; be to, jis umiro beprotybs grsm. Stoikas ms nepaguod visiku mstymo savarankikumu, nes toks mstymas neturiningas. Jis mums nedav vilties, net bet kokia vidinio spontanikumo pastanga, bet kokia atsiduodanios meils pilnatv, bet koks viltingas galimybs laukimas jam yra svetimi. Taiau tai, ko stoikas siekia, yra pati tikriausioji filosofija. Jo mintis, kadangi jos altinis yra ribins
5

situacijos, skatina surasti keli bt pralaimjimo stichijoje. mogui yra lemtinga tai, kaip jis patiria pralaimjim: ar jis umerkia prie j akis ir yra galutinai veikiamas, ar stengia j aikai regti ir suprasti, kad tai yra neperengiama jo bties riba; ar jis griebiasi fantastik sprendim ir ramina save, ar siningai ir ramiai priima tai, kas nesuvokiama. Kuo tampa mogus, priklauso nuo to, kaip jis patiria savo pralaimjim. Ribinse situacijose arba atsiveria niekas, arba pradedama justi, kas yra tikroji btis, ikylanti vir nykstanios bties pasaulyje ir nuo jos nepriklausanti. Net viltis jau vien tuo, kad ji galima pasaulyje kaip brutalus faktas, yra nuoroda Anapus. Kitaip tariant, mogus siekia iganymo. Iganym ada didiosios, universaliosios iganymo religijos. J bdingiausias bruoas yra iganymo tiesos ir tikrumo garantija. J kelias reikalauja individualaus atsivertimo akto. ito filosofija adti negali. Ir vis dlto kiekvienas filosofavimas yra pasaulio veika, vadinasi, iganymo analogas. Reziumuokime: filosofavimo itakos yra nuostaba, abejojimas, pasmerkties suvokimas. Kiekvienu atveju jis prasideda nuo viso mogaus sukrtimo, ir pastarj pasineriant iekoma tikslo kaip ieities. Platonas ir Aristotelis bties esms iekojo i nuostabos. Dl begalinio netikrumo Descartes'as iekojo to, kas bt visikai tikra. Dl gyvenimo teikiam kani stoikai iekojo sielos ramybs. Visi tie impulsai turi savo ties, inoma, vaizdini ir kalbos poiriu determinuot istorikai. Juos istorikai perimdami, mes skverbiams prie itak, kurios gldi mumyse. Mes iekome patikimo pagrindo, bties gelms ir aminybs. Taiau galbt n viena i t itak mums nra absoliuti ir beslygika. Bties atsivrimas nuostaboje duoda mums ramyb, taiau kartu gundo mus bgti i pasaulio ir atsidti grynajai, magikajai metafizikai. Prievarta peramas tikrumas viepatauja tik pasaul orientuotame moksliniame painime. Stoikas, nedrumsiamas sielos nusiteikimas mums reikmingas tik kaip laikina bsena patekus bd, kaip i sigelbjimas nuo totalins ties, taiau pats jis neturiningas ir negyvastingas. itie trys motyvai nuostaba ir painimas, abejojimas ir tikrumas, pratis ir tapimas savimi neaprpia viso to, kuo mus jaudina gyvasis filosofavimas. ioje radikalaus istorinio poskio, neregtos suiruts ir tik neaikiai nujauiam galimybi epochoje tie trys motyvai lieka reikmingi, taiau j nebepakanka. Jie turi prasm tik tuo atveju, jeigu kyla i komunikacijos tarp moni. Praeityje iki pat ms dien egzistavo savaime suprantamas istorinis mogaus ryys su mogumi patikimose bendruomense, institucijose ir visuotinje dvasioje. Net izoliuoto individo vienatv buvo tarsi globojama. Rykiausias ms dien suiruts enklas yra tas, kad mons vis maiau supranta vienas kit, kad jie abejingai susitinka ir isiskiria, kad nebra jokios neabejotinos ir tikros itikimybs ar bendrysts. Visuotin situacija, faktikai egzistavusi visada, iandien tampa lemtinga: a ir galiu, ir negaliu susivienyti su kitu tiesoje; mano tikjimas ir kaip tik tada, kai a esu juo tikras susiduria su kito mogaus tikjimu; visada ir visur yra riba, u kurios, atrodo, nra nieko, iskyrus kov be galimybs susivienyti, nes ji turi baigtis arba pavergimu, arba sunaikinimu; praradusi tikjim moni minktaknikumas ir nesugebjimas pasiprieinti veria juos arba aklai susivienyti, arba aiktingai prieprieinti save kitiems, ir visa tai egzistuoja ne tarp kitko, bet nuolatos ir esmingai. Visa tai bt normalu, jeigu a galiau pasitenkinti individualia tiesa, izoliuojania mane nuo kit. Toji kania dl komunikacijos stokos ar tas unikalus pasitenkinimas tikrja komunikacija mums neturt lemiamos svarbos, jeigu tik a, gyvendamas absoliuioje vienatvje, galiau bti tikras savo tiesa. Taiau a galiu bti tik su kitais, vienas a esu niekas. Ne tik intelekto komunikacijai su intelektu, dvasios su dvasia, bet ir egzistencijos komunikacijai su egzistencija visos antasmenikos prasms yra tik terp. Tokiu atveju pritarimas ir puolimas reikalingi ne tam, kad gytum pranaum, o tam, kad suarttum su kitu mogumi. Kova yra mylinti kova, kurioje vienas atiduoda kitam visus savo ginklus. Autentikos bties tikrumas pasiekiamas tik tokia komunikacija, kai beatodairikai atsiskiria ir susilieia vieno laisv su kito laisve, kai bet koks bendravimas su kitu yra tik pirmas ingsnis, kai abi alys sutaria dl to, kas lemtinga, ir kai nuolat keliami lemtingi klausimai. Tik tokia komunikacija patikrinama kiekviena tiesa, tik taip komunikuodamas a tampu savimi, ne tik gyvenu, bet ir pasiekiu gyvenimo pilnatv. Dievas pasirodo tik netiesiogiai ir tik mogaus meilje kitam mogui; prievartinis tikrumas yra fragmentikas ir reliatyvus, pajungtas visumai; stoik pozicija yra bergdia ir sustabarjusi. Filosofins nuostatos, kurios apmstymus a pateikiu, aknys rpestis dl komunikacijos stokos, tikros komunikacijos ilgesys, mylinios kovos, savast susiejanios su savastimi, galimyb. Kartu io filosofavimo aknys yra trys filosofijos altiniai, taiau su viena ilyga: kad ir kaip juos suprastume, kaip pagalbininkus ar kaip prieus, gal gale jie turi padti monms komunikuoti. Vadinasi, filosofijos itakos yra nuostaba, abejojimas, ribini situacij patirtis, taiau vis pirma
6

pasiryimas tikrajai komunikacijai, kuri, inoma, apima ir tuos dalykus. Jog taip buvo i pat pradi, galime matyti i to, kad kiekviena filosofija siekia bti perduota, save isako, nori bti igirsta, kad pati jos esm yra komunikabilumas, kuris neatskiriamas nuo tiesos. Tik komunikacija pasiekiamas svarbiausias filosofijos tikslas, prasminantis visus kitus tikslus: susiliejimas su btimi, meils viesa, tobula ramyb.

III. APRPTIS

Dabar a noriau aptarti vien i sudtingiausi filosofijos idj. Tai btina, nes ji suteikia prasm tikrajam filosofiniam mstymui. Ji turi bti pateikta paiu paprasiausiu pavidalu, nors jos atskleidimas yra gana painus dalykas. A pabandysiu j paaikinti. Filosofija prasideda klausimu: kas yra? Apskritai egzistuoja vairiausi esiniai, pasaulio daiktai, gyvi ir negyvi pavidalai, begalin vairov, ir visa tai atsiranda ir inyksta. Taiau kas gi yra tikroji btis, t.y. btis, visk susiejanti, visk pagrindianti, btis, i kurios atsiranda visa, kas yra? Atsakymai yra nepaprastai vairs. Vertas pagarbos Talio, pirmojo filosofo, pirmasis atsakymas: visa yra vanduo ir i vandens atsiranda. Vliau buvo manoma, kad visa ko pagrindas esanti ugnis arba oras, arba neapibrtas pradas, materija arba atomai; arba buvo manoma, kad pirmin btis yra gyvyb, nuo kurios atkrinta tai, kas negyva; pagaliau pirminiu pradu buvo laikoma dvasia, kuriai visi daiktai yra tik reikiniai, tarsi kokie jos susapnuoti vaizdiniai. Taigi regime daugyb pasaulir, kurios vadinamos materializmu (visa yra mediaga ir gamtos mechaninis vyksmas), spiritualizmu (visa yra dvasia), hilozoizmu (visa yra siel turinti gyvoji materija) ir dar kitaip. Visais atvejais klausim, kas yra tikroji btis, atsakoma nuoroda pasaulyje randam esin, turint ypating bruo. I jo atsiranda visa kita. Taiau kuris poiris yra teisingas? rodym, atsiradusi tkstantmeius trukusioje vairi mokykl kovoje, nepakako pagrsti kurio nors vieno poirio teisingumui. Kiekviename poiryje yra kai kas teisinga, btent tam tikra ira ir tam tikras tyrinjimo bdas, mokantis pasaulyje k nors velgti. Taiau kiekvienas poiris tampa neteisingas, jeigu tik save suabsoliutina ir visa, kas yra, stengiasi paaikinti tik savo principais. Kodl taip yra? Visi tie poiriai turi bendr bruo: bt jie suvokia kaip kak, kas yra prieais mane kaip objektas, kur mstydamas a stebiu. is ms smons pirminis fenomenas mums yra toks akivaizdus, kad mes nebejauiame jo mslingumo, nes nesistengiame j sigilinti. Tai, k mes mstome, apie k nekame, nuolat yra kakas kita negu mes patys, yra tai, su kuo mes, kaip subjektai, santykiaujame kaip su objektais. Kai ms mstymo objektas esame mes patys, mes tampame tarsi kakuo kitu ir kartu liekame tapats sau kaip mstantis A, kuris msto save pat, taiau niekada negali bti mstomas kaip prastinis objektas, nes jis visada yra kiekvieno suobjektinimo prielaida. it pamatin ms mstymo situacij pavadinkime subjektoobjekto skilimu. Jei tik esame budrs ir viesios smons, mumyse visada vyksta tas skilimas. Kad ir k darytume, kad ir kaip isisukintume, mstydami mes visada dalyvaujame iame skilime ir santykiaujame su objektu, nesvarbu, ar tai bt ms juslinio suvokimo objektas, ar idealaus objekto vaizdinys, pavyzdiui, skaiiai ir figros, ar fantomai, ar net tai, ko nemanoma sivaizduoti. Vidiniai arba ioriniai ms smons objektai, sudarantys jos turin, visada yra prieais mus. Pasak Schopenhauerio, nra nei objekto be subjekto, nei subjekto be objekto. K galt reikti toji kiekvien akimirk gyva subjektoobjekto skilimo paslaptis? Juk akivaizdu, kad btis kaip visuma nra nei subjektas, nei objektas, o turi bti Aprptis, pasireikianti per skilim. Akivaizdu, kad absoliuti btis negali bti objektu (tuo, kas yra prieais). Visa, kas man pasirodo kaip objektas, inyra i Aprpties ir atsiduria prieais mane, o a i jos inyru kaip subjektas. Objektas manajam A yra tam tikra apibrta btis. Tuo tarpu Aprptis mano smonei lieka miglotas dalykas. Ji skaidrja tik atsiverdama per objekt ir tampa juo skaidresn, juo aikiau objektai suvokiami. Pati Aprptis objektu tapti negali, taiau pasireikia per manojo A ir objekto skilim. Ji pati lieka kaip fonas, neribotai atsiveriantis per reikin, bet kartu ji visada yra Aprptis. Taiau mstymui visada bdingas ir antras skilimas. Kiekvienas apibrtas objektas, jeigu jis mstomas aikiai, visada yra susijs su kitais objektais. Apibrtumas ir yra skirtumas tarp vieno ir kito. Net mstydamas bt apskritai, kaip prieingyb a mstau niek. Taigi kiekvienam objektui, kiekvienam mstomam turiniui bdingas dvejopas skilimas. Vis pirma jis yra susijs su manimi, mstaniuoju subjektu, ir, antra, susijs su kitais objektais. Kaip mstomas turinys jis niekada negali bti visuma, visuotine btimi ar btimi paia savaime. Kiekviena mintis yra
7

ikritimas i Aprpties. Ji yra tai, kas atskira, kas yra tiek prieais manj A, tiek prieais kitus objektus. Taigi Aprptis yra tai, kas mstymo vyksme tik nujauiama. Ji mums nepasirodo, taiau visa kita pasirodo tik per j. Kokia ios idjos prasm? Ms sveikam protui, nukreiptam daiktus, tokia idja atrodo nenatrali. praktikj pasaulio aspekt orientuotas ms intelektas jos nenori pripainti. Toji pamatin operacija, kuri mstymo vyksme ikelia mus vir viso to, kas mstoma, galbt ir nra labai sunki, taiau labai jau neprasta, nes ji neduoda jokio kokio nors ms suvokiamo naujo objekto painimo, taiau per mint skatina mus ms bties suvokimo permainai. Kadangi i idja nra nuoroda kok nors nauj objekt, mums prasto pasaulio painimo poiriu ji yra tuia. Taiau savo pavidalu ji atveria mums beribes esinio reikimosi galimybes ir kartu praskaidrina visa, kas yra. Ji pakeiia mums prast objektikumo prasm, nes paadina mumyse gali ivysti reikiniuose tai, kas yra i tikrj. enkime dar vien ingsn Aprpties nuskaidrinimo keliu. Filosofuoti apie Aprpt vadinasi, siskverbti pai bt. Tai galima padaryti tik netiesiogiai. Juk kalbdami mes mstome objektus. Paiame objektiniame mstyme mes privalome surasti nuorod Aprpties neobjektikum. Pavyzdiu gali bti ms atlikta mstymo operacija. Isakydami t subjektoobjekto skilim, kuris visada vyksta mumyse ir kurio negalime regti i alies, mes j padarome objektu. Juk skilimas tai santykis tarp pasaulio daikt, kurie yra prieais mane kaip objektai. is santykis gali bti vaizdiniu, ireikianiu tai, kas visai neregima ir kas niekada negali tapti objektu. Mstydami vaizdais, subjektoobjekto skilim mes geriau suprasime i to, kas mumyse gldi pirmapradikai, taiau turi nevienod prasm. is skilimas yra vis kitoks priklausomai nuo to, ar a kaip intelektas esu susijs su objektais, ar kaip vitalin btis susijs su aplinka, ar kaip egzistencija atsiveriu Dievui. Kaip protaujanios btybs, mes esame prieais suvokiamus daiktus ir, kiek tai manoma, siekiame j prievartinio (visuotinai reikmingo) painimo, taiau juos pastame tik kaip apibrtus objektus. Kaip vitalins btybs, gyvenanios tam tikroje aplinkoje, mes determinuojami to, kas patiriama juslikai, kas akivaizdiai igyvenama ir kas niekada netampa visuotinio painimo objektu. Kaip egzistencija, mes susij su Dievu transcendencija; to ryio terp daikt kalba, kuri juos padaro ifrais arba simboliais. Nei ms protas, nei ms vitalinis juslumas mums neatveria ifr bties. Dievo objektikumas atsiveria tik ms egzistencijai ir rymo visai kitoje erdvje, palyginti su empirikai realiais, prievarta mstomais, juslikai suvokiamais objektais. Taigi, kai tik mes sigiliname Aprpt, ji tuojau pat susiskaido daugel pavidal, o tas skaidymasis vyksta trij subjektoobjekto skilimo bd plotmje; vis pirma jis reikiasi proto srityje kaip smon apskritai, mus visus suvienodinanti, antra vitalins bties srityje, kur kiekvienas reikiasi kaip ypatingas individas, treia egzistencijos srityje, kur mes bname autentikai kaip istorins btybs. Pateikti trump i svarstym argumentacij nemanoma. Pakaks pasakyti, kad Aprptis, mstoma kaip pati btis, gali bti pavadinta transcendencija (Dievu) ir pasauliu, o mstoma kaip tai, kas esame mes patys, empirine btimi, smone apskritai, dvasia ir egzistencija. Jeigu mums, atlikusiems pamatin mstymo operacij, pavyko sutraukyti grandines, mus prikaustanias prie objekt kaip prie tariamos tikrosios bties, mes suprasime mistikos esm. Per tkstantmeius Kinijos, Indijos ir Vakar filosofai ne kart yra kalbj apie tai, kas visada ir visur yra tas pat, nors isakoma buvo labai nevienodai: mogus gali perengti subjektoobjekto skilim ir pasinerti visik subjekto ir objekto tapatum taip, kad dingt bet koks objektikumas ir inykt manasis A. Tada atsivert tikroji btis ir pabudus palikt ms smonje paios giliausios, neisenkamos prasms pdsakus. O tam, kuris tai patyr, tas susiliejimas yra tikrasis pabudimas, tuo tarpu sugrimas smoning subjektoobjekto skilimo bsen, prieingai, yra snaudulys. tai k rao Plotinas, didiausias Vakar filosofas mistikas: Danai, pabuds i knikojo snaudulio, a ivystu nuostabiausi gro: tada a tvirtai tikiu, kad priklausau geresniam ir auktesniam pasauliui, manyje pradeda kunkuliuoti didinga gyvastis, ir a susilieju su dievybe." Neturime jokio pagrindo abejoti mistins patirties realumu, taiau neabejotina ir tai, kad n vienam mistikui nepavyksta isakyti to, kas svarbiausia, tokia kalba, kokia jis nort save ireikti. Mistikas panyra Aprpt. Tai, kas isakoma, stumia subjektoobjekto skilim, o beribis verimasis smons skaidrum niekados nepasiekia Aprpties pilnatvs. Juk kalbti mes galime tik apie tai, kas turi objekto pavidal. Visa kita neisakoma. Taiau kadangi tai, kas neisakoma, yra kokios nors spekuliatyvia vadinamos filosofins minties fonas, tai yra turininga ir labai reikminga. Remdamiesi savo filosofiniais Aprpties apmstymais, mes geriau suprantame didisias tkstantmeius egzistavusias ugnies, materijos, dvasios, pasaulinio proceso koncepcijas, kurtas
8

metafizikos ir bties teorijos. Juk t koncepcij negalima laikyti tik objektiniu inojimu. Taip suprantamos o danai jos buvo suprantamos btent taip jos virsta visika nesmone. I tikrj jas reikia laikyti bties ifr ramenimis, kuriais byloja filosofo pastanga pasinrus i Aprpt nuskaidrinti savast ir tikrj bt; toji pastanga tuojau pat falsifikuojama, jeigu tik joje bandoma velgti tikrosios bties suobjektinim. Juddami tarp pasaulio reikini, mes pradedame suvokti, kad tikroji btis nesutampa nei su vis labiau specializuojamu objektu, nei su visada, ribotu pasaulio kaip reikini visumos horizontu, kad tikroji jos vieta yra Aprptis, esanti anapus vis objekt ir horizont ir anapus subjektoobjekto skilimo. Jeigu atlik pamatin filosofin operacij mes panyrame Aprpt, pradedame suprasti, kad visos mintos metafizikos ir visos tariamos bties koncepcijos patenka aklaviet, jeigu tik jos kok nors pasaulio esin, kad ir koks jis bt didis ir esmingas, mano esant tikrj bt. Taiau jas reikia laikyti vienintele mums prieinama kalba, kuri mes galime vartoti, perengdami visus objektikus esinius, mstomus dalykus, pasaulio horizontus ir verdamiesi anapus, kad galtume ivysti tikrj bt. Juk io tikslo mes nepasiektume apleisdami pasaul, galbt iskyrus tik neperteikiamas mistines bsenas. Tik aikiai, objektikai paindama ms smon gali likti skaidri. Tik paindama ir priartdama prie ribos ji gali patirti savo ribotum ir tapti turininga. Net perengdami objektin mstym mes visada liekame jame. Nors reikinys mums pasidaro perregimas, vis tiek mes liekame prie jo pririti. Metafizika mums padeda siklausyti transcendencijos Aprpt. Toki metafizik mes suprantame kaip ifr ramenis. Taiau mes nesuvoktume jos prasms, jeigu ias mintis laikytume tik nieko nepareigojaniu estetiniu aidimu. Juk j turinys mums atsiveria tik tada, kai, siklausydami ifrus, mes igirstame pai tikrov. O igirsti mes galime tik pasinerdami egzistencij, tuo tarpu grynasis protas mums nieko neduoda, nes nemato jokios viso to prasms. Taiau vis svarbiausia tikrovs ifr (simboli) netapatinti su knikja realybe, tarsi jie bt kokie daiktai, kuriuos mes suvokiame, kuriais manipuliuojame ir kuriuos vartojame. Objekto laikymas tikrja btimi yra visokio dogmatizmo svarbiausias bruoas, o simboli sutapatinimas su materialija ir knikja realybe yra specifinis prietaringumo poymis. Juk prietaras yra prisiriimas prie objekto, tuo tarpu tikjimas yra btis Aprptyje. Ir pagaliau paskutin Aprpties apmstymo ivada: ms filosofinio mstymo trapumo suvokimas. Jeigu Aprpt apmstome filosofikai, mes juk padarome objektu tai, kas savo prigimtimi nra objektas. Todl nuolat privalome stengtis isklaidyti isakomo dalyko objektikj turin, kad pasiektume tok susiliejim su Aprptimi, kuris bt ne odiais nusakomo tyrinjimo padarinys, o ms smons bsena. Turi pasikeisti ne mano inojimas, o mano savimon. Btent toks yra pagrindinis autentiko filosofavimo bruoas. Tik objektikai pagrsto mstymo stichijoje mogus pakyla iki Aprpties. Jis smoningai suaktyvina tai, kas yra ms egzistavimo btikasis pagrindas, ms orientyras, pamatin nuostata, ms gyvenimo ir veiklos prasm. Jis nusimeta apibrto mstymo grandines ne jo atsisakydamas, bet j pltodamas iki kratutinumo. Jo filosofinis mstymas pasirengs siaknyti dabarties akimirkoje. Kad mums atsivert btis, reikia, jog toji btis skylant subjektuiobjektui tapt ms sielos patirtimi. I to kyla aikumo poreikis. Visa, kas miglota, turi bti suvokta objektiniu pavidalu ir tapti pilnatvika savastimi. Net pati btis, visk pagrindianti ir beslygika, turi bti prieais ms akis objekto pavidalu, kuris kadangi toks pavidalas yra neadekvatus vl save sudauo ir dudamas palieka Aprpties dabartikumo skaidrum. Subjektoobjekto skilimo suvokimas, kaip ms mstymo ir Aprpties atvirumo pamatin slyga, suteikia mums filosofavimo laisv. i mintis mus atitraukia nuo bet kokio esinio. Ji parodo keli i visokio sustingimo aklaviets. i mintis tarsi atnaujina mus. Daikt absoliutumo ir objektins painimo teorijos praradimas yra nihilizmas tam, kuris tuose dalykuose ieko atramos tako. Visi tie, kurie apibrtum ir baigtyb grindia kalba ir objektikumu, nebegali pretenduoti iskirtin teis ties ir tikrum. Ms filosofinis mstymas patiria nihilizm, kuris i tikrj yra laisvo atvirumo tikrajai biai slyga. Atgimdami filosofijoje, mes ipleiame vis baigtini dalyk prasms ir vertingumo ribas, suvokiame slyio su jais neivengiamyb, taiau kartu surandame terp, kurioje laisvas slytis su visais tais dalykais apskritai tampa galimas. I apgaulingo sustingimo isiveriame plevenimo bsen. Kas buvo laikoma praraja, pasirodo esanti laisvs erdv. Tariamoji nebtis virto tuo, i ko prabyla tikroji btis.

IV. DIEVO IDJA

Vakar Dievo idja turi du altinius: Biblij ir graik filosofij. Pranaas Jeremijas matydamas, kad griva viskas, kam jis paskyr vis savo ilg gyvenim, kad jo tvynei ir tautai gresia pratis, kad Egipte jo tautos likuiai prarado itikimyb Jahvei ir aukoja aukas Izidei ir kad jo mokinys Baruchas puol nevilt sakydamas: A pavargau bevaitodamas ir nerandu poilsio", prabilo: Viepats sako taip: Tu jam taip sakyk: tai, kuriuos staiau, a ardau, ir kuriuos veisiau, a raunu, ir vis it krat. Ir tu iekai sau dideli dalyk? Neiekok..." (Jer 45, 35). Tokioje situacijoje i odi prasm tai kokia: Dievas yra, ir to pakanka. Neklausk, ar yra nemirtingumas; ir klausimas, ar Dievas atleidia", taip pat nesvarbus. Pats mogus nieko nereikia, jo usispyrimas ir susirpinimas savo iganymu bei aminybe turi inykti. Net tai, kad pasaulis kaip visuma turi galutin prasm, ir tai, kad jis galt ilikti kokiu nors pavidalu, yra nemanoma; juk visa yra Dievo sukurta i nieko, visa yra jo rankose. Visk praradus lieka tik viena: Dievas yra. Jeigu gyvenantys pasaulyje, tikintys Dievo apvaizda ir siekiantys aukiausi dalyk vis dlto pralaimt, vis tiek likt didingas tikrumas: Dievas yra. Kai mogus galutinai praranda save ir savo tikslus, tas tikrumas pasirodo bess jam vienintelis ir absoliutus. Taiau jis pasirodo ne i anksto, ne abstrakiai, o tik pasinrus pasaul, ir pasirodo tik ties riba. Jeremijo odiai karts. Jie ateina kandin vis gyvenim trukusios rytingos veiklos, kandin galutinio pralaimjimo ir tik tada tampa prasmingi. Jie labai paprasti, be jokios fantastikos, bet juose gldi gili tiesa, nes jie paneigia bet kok isakom turin ir bet kok nusiraminim pasaulyje. Kitaip, taiau panaiai skamba graik filosof teiginiai. 500 m. pr. Kr. Ksenofanas skelb: viepatauja tik vienas Dievas, nei ivaizda, nei mintimis nepanaus mirtinguosius. Platonas mst dievyb jis j vadino griu kaip visokeriopo painimo altin. Tai, kas pastama, ne tik pastama dievybs viesoje, bet ir bt gauna i to, kas savo galia ir didybe pakyla vir bties. Graik filosofai suprato: tik pagal paproius yra daug diev, o i esms tik vienas. Dievo negalima regti akimis, jis niek nepanaus ir negali bti paintas i jokio atvaizdo. Dievyb buvo mstoma ia kaip pasaulio protas, ia kaip pasaulio dsnis, kaip lemtis ir apvaizda, ia kaip pasaulio architektas. Taiau graik filosof Dievas buvo tik mstomas skirtingai negu Jeremijo gyvasis Dievas. Abiej prasm ta pati. Vakar teologija ir filosofija Dievo bt ir Dievo esm aikino be galo vairiai, taiau remdamosi tomis paiomis dvejopomis aknimis. Atrodo, kad ms dien filosofai vengia klausimo, ar Dievas yra. Jie netvirtina nei kad Dievas yra, nei kad jo nra. Taiau tas, kuris filosofuoja, privalo atsakyti u tai, k jis sako. Jeigu filosofas abejoja Dievo buvimu, jis privalo atsakyti kodl, nes kitaip jam nepavyks ivengti skepticizmo, kuris nieko netvirtina, nieko neteigia ir nieko neneigia. Arba, apsiribodamas objektikai determinuotu inojimu, t.y. moksliniu painimu, jis nustoja filosofuoti teigdamas: ko mogus negali inoti, apie tai jis privalo tylti. Dievo problema keltina vienas kitam prietaraujani princip plotmje. Panagrinkime juos. Teologin tez yra tokia: apie Diev mes galime inoti tik todl, kad jis apsireik pranaams ir Jzui. Be apreikimo Dievas mogui neegzistuojs. Tik tikjimu, o ne mstymu Dievas prieinamas. Taiau sitikinimas Dievo tikrumu atsirado anksiau negu biblinis apreikimas ir nepriklausomai nuo jo. Net Vakar krikionikajame pasaulyje daug moni buvo tikri Dievo buvimu be joki apreikimo garantij. Teologinei prietarauja sena filosofin tez: Diev mes pastame, nes jo buvim galima rodyti. Nuo seniausi laik Dievo buvimo rodymai kaip visuma yra didingas dokumentas. Taiau jeigu Dievo buvimo rodymai bus interpretuojami kaip matematinio ar empirinio mokslinio stiliaus principai, turintys mokslin prievartin pobd, jie bus klaidingi. Kantas radikaliausiai paneig j mokslin visuotinum. Buvo suformuluota prieinga tez: vis Dievo buvimo rodym nepagrstumas reikia, kad Dievo nra. Taiau tokia ivada yra klaidinga. Negalima rodyti nei Dievo buvimo, nei jo nebuvimo. rodym ir j paneigim prasm yra tokia: rodytas Dievas nra joks Dievas, o tra tik koks nors pasaulio faktas. Prieingai tariamiems Dievo buvimo rodymams ar jo paneigimams, tikroji tiesa, atrodo, bt tokia: vadinamieji Dievo buvimo rodymai i tikrj yra ne rodymai, o tik mstanio sitikrinimo budai. Per tkstantmeius apmstyti ir vis kitaip argumentuojami Dievo buvimo rodymai realiai turi kitoki prasm negu moksliniai rodymai. Tai yra mogaus susiliejimo su Dievu patirties mstantis sitikrinimas. Galima eiti minties keliais, kurie atveda prie ribos, u kurios Dievo suvokimas staiga tampa realia esatimi.
10

Apvelkime kelet pavyzdi. Seniausias rodymas vadinamas kosmologiniu. I kosmoso (graikikas pasaulio pavadinimas) daroma ivada apie Dievo buvim, i to, kas pasaulio vyksme visada yra prieastingai nulemta, daroma ivada apie beslygik prieast, i judjimo apie judjimo altin, i atskir dalyk atsitiktinumo apie visumos btinum. Jeigu i ivada suprantama kaip vieno dalyko bties teigimas remiantis kitu, kaip kad i mus atsuktos Mnulio puss sprendiama apie nematom jo pus, tada ji prasms neturi. Tik apie pasaulio daiktus mes galime sprsti remdamiesi kitais daiktais. Tuo tarpu pasaulis kaip visuma nra joks objektas, nes mes visada esame pasaulyje ir niekada negalime turti jo prieais save kaip visumos. Todl i pasaulio kaip visumos negalima sprsti apie tai, kas nra pasaulis. Taiau ios ivados prasm keiiasi, jeigu jos nebelaikome rodymu. Tada ji tampa tik ivados alegorija ir ms smonei atveria paslapt, kurios esm ta, kad pasaulis apskritai yra ir mes jame taip pat esame. Pabandykime mstyti, kad viso to galt ir nebti, ir klauskime kartu su Schellingu: kodl apskritai yra kakas, o ne niekas? Pamatysime, kad bties tikrumas yra toks, jog net nerasdami atsakymo klausim dl jos pagrindo mes prisiliesime prie Aprpties, kuri pagal savo prigimt tiesiog yra ir negali nebti ir dl kurios yra visa kita. Tiesa, kai kas pasaul laiko aminu ir mano j esant pat savaime, t.y. j sutapatina su Dievu. Taiau tai nemanoma. Visa, kas pasaulyje yra grau, tikslinga, tvarkinga ir tam tikra prasme tobula, visa, kas tiesiogiai stebint gamt jaudina savo nepaprasta pilnatve, negali bti paaikinta radikaliai painiais pasaulio dalykais, pavyzdiui, materija. Visko, kas gyva, tikslingumas, vis gamtos pavidal grois, visuotin pasaulio tvarka proporcingai turtjaniam empiriniam painimui tampa vis didesne paslaptimi. Taiau jeigu i to bus daroma ivada apie Dievo buvim, o Dievas bus suvokiamas kaip gerasis krjas, tuojau pat kaip viso to paneigimas prie mus ikils visa, kas pasaulyje yra bjauru, chaotika ir netvarkinga. aspekt atspindi nuostatos, pasak kuri pasaulis yra klaikus, svetimas, bauginantis, kraupus. Ivada apie tono buvim atrodo esanti tokia pat pagrsta, kaip ir ivada apie Dievo buvim. Transcendencijos paslaptis neinyksta, bet tampa dar gilesn. Taiau lemtingiausia yra tai, k vadiname pasaulio netobulumu. Pasaulis nra ubaigtas, jis nuolat keiiasi; ms pasaulio painimas taip pat neturi pabaigos; pasaulio negalima suprasti remiantis juo paiu. Visi tie vadinamieji rodymai ne tik nerodo Dievo buvimo, bet kelia pagund Diev paversti pasaulio dalimi, kuri tarsi pastatoma prie pasaulio rib lyg koks su pirmuoju susilieiantis antrasis pasaulis. Tada jie sudrumsia Dievo idj. Taiau tie rodymai yra tuo spdingesni, kuo labiau jie mus iveda anapus konkrei pasaulio reikini ir parodo mums niek ir netobulum. Tada jie tarsi paskatina mus nebepasitenkinti pasauliu kaip tariamai absoliuia btimi. Taigi mes vl matome: Dievas nra joks painimo objektas, jo negalima atverti mokslikai. Dievas nra ir joks juslinio patyrimo objektas. Jis neregimas, jo negalima stebti, j galima tik tikti. Taiau i kur atsiranda is tikjimas? Jo itak nerasime pasaulio patyrimo ribose, jos gldi mogaus laisvje. mogus, realiai suvokiantis savo laisv, kartu yra tikras Dievo buvimu. Laisv ir Dievas neatskiriami. Kodl? A esu tikras: laisvas a esu ne pats savaime, bet esu sau laisvje dovanotas, nes juk a galiu savs neatrasti ir negaliu priversti save bti laisvje. Ten, kur a esu autentikai a pats, a esu tikras, kad esu autentikai ne pats savaime. Aukiausioji laisv suvokia, kad ji yra laisv nuo pasaulio, ir kartu kad ji kuo stipriausiai susieta su transcendencija. mogaus bt laisvje pavadinkime dar kitaip: egzistencija. Dievo buvimu a sitikrinu tik radikaliai egzistuodamas. Dievas yra tikras ne kaip painimo objektas, o kaip egzistencin realyb. Jeigu laisvs tikrumas sutampa su Dievo buvimo tikrumu, egzistuoja ryys tarp laisvs ir Dievo neigimo. Jeigu a nepajgiu patirti savasties stebuklo, man nereikalingas joks slytis su Dievu, todl mane visikai patenkina gamtos, daugelio diev ar demon egzistavimas. Kita vertus, yra ryys tarp laisvs be Dievo pripainimo ir mogaus sudievinimo. Manoma egzistuojant iliuzin savivals laisv, kuri suprantama kaip tariamai absoliutus a noriu" savarankikumas. A pasikliauju savo valios jga ir atkakliai teigiu, kad esu mirtingas. Taiau ita saviapgaul, kad a pats esu savo bties pagrindas, laisv padaro tui ir bejgik. Ari savitaiga virsta neviltimi, kurioje viena susilieja tai, k Kierkegaard'as vadina desperatikai trokti bti savimi" ir desperatikai trokti nebti savimi". Dievas man yra tiek, kiek savo laisvje a tikrai tampu savimi. Jis nra painus, bet atsiveria egzistencijai. Savo egzistencij suvokdami kaip laisv, jokiu bdu nerodome Dievo buvimo, taiau tarsi randame viet, kurioje jis tampa tikras.
11

Jokia mintis, pretenduojanti visuotinum, rodindama Dievo buvim io tikslo pasiekti negali. Taiau ios minties neskm nenublokia ms tutum. Ji yra nuoroda tai, kas lieka gyva neisenkaniame, nuolat Mausianiame ir visa apimaniame Dievo suvokime. Kad Dievas negali bti surastas pasaulyje, reikia ir tai, jog mogus neturi paaukoti savo laisvs pasaulio dalykams, autoritetams, pasaulio galingiesiems, jog, prieingai, jis turi prisiimti atsakomyb, nuo kurios negali pabgti tariamai laisvai atsisakydamas laisvs. Turdamas tai galvoje, Kantas teigia: neimatuojama Dievo imintis yra nuostabi tiek tuo, k ji mums duoda, tiek tuo, ko ji mums neduoda. Juk jeigu ji nuolat stovt prie ms akis visa savo didybe ir bylot mums vienareikmikai kaip prievartinis autoritetas, mes taptume jos valios marionetmis. Taiau ji trokta, kad mes btume laisvi. Vietoj Dievo painimo, kuris nemanomas, filosofuodami mes pasineriame Dievo suvokimo Aprpt. Dievas yra". iame teiginyje svarbiausia yra tikrov, kuri jis nurodo. ios tikrovs negalime suvokti tik mstydami teigin; jo grynas apmstymas yra tuias. Juk tai, kas juo ireikiama, neegzistuoja nei protui, nei juslinei patiriai. Jo tikrj prasm mes suvokiame tik transcenduodami, perengdami empirin realyb ir anapus jos sijausdami autentikj tikrov. Todl savo gyvenimo prasm ir apogj mes pasiekiame ten, kur tampame tikri autentikja tikrove, t.y. Dievu. i tikrov pasiekiama pirmapradiame egzistencijos slytyje su Dievu. Todl pirmapradiam tikjimui Dievu nereikalingi jokie tarpininkai. io tikjimo negalima tapatinti su kokiomis nors apibrtomis ir visiems galiojaniomis tikjimo dogmomis ar kokiais nors istoriniais faktais, Diev susiejaniais su visais monmis. Prieingai, kiekvienas istorikumas reikmingas tik tiek, kiek per j pasireikia betarpikas, laisvas individo slytis su Dievu. Jeigu is istorikumas yra isakomas ir atvaizduojamas, tai tokiu pavidalu jis jau nra absoliuti tiesa, priimtina visiems. Taiau savo itakomis jis yra beslygikai tikras. Dievas yra tikras kaip absoliutas, o ne kaip reikinys, i mog prabylantis istoriniais pavidalais. Jeigu jis yra, jis turi bti tiesiogiai jauiamas mogaus kaip individo. Jeigu Dievo tikrumas ir jo tiesiogin istorin raika nesuderinami su visuotinai reikmingu Dievo painimu, reikia siekti ne jo painimo, o slyio su juo. Nuo seno Dievas buvo mstomas arba pasaulio reikini pavidalais, arba asmens pavidalu, pagal analogij su mogumi. Taiau kiekvienas toks vaizdinys yra apgaulingas. Dievas nra tai, k mes galtume ivysti akimis. Ms tikrasis santykis su Dievu giliausiai ireiktas Biblijoje tokiais odiais: nesusikurk jokio paveikslo ir alegorijos. Tai reikia: Dievo neregimyb draudia mogui melstis Dievo paveikslams, stabams ir statuloms. is akivaizdus draudimas pagrindiamas dar ir tuo, kad Dievas yra ne tik nematomas, bet ir nesivaizduojamas ir net nemstomas. Jokia alegorija negali jo atitikti ir jo pakeisti. Visos be iimties alegorijos yra mitai, prasmingi tik kaip metaforos, bet sukeliantys prietarus, jeigu tik pradedami laikyti paia dievikja tikrove. Kadangi kiekvienas stebinys, kaip vaizdas, kartu ir parodo, ir paslepia, radikaliausias Dievo artumas yra bevaizdis. Taiau net Biblijoje io teisingo Senojo Testamento reikalavimo nebuvo paisoma: iliko suasmeninto Dievo vaizdinys, Dievo rstyb ir jo meil, jo teisingumas ir jo gailestingumas. Toks reikalavimas neipildomas. Tiesa, Dievo antasmenikum, jo nesuvokiamum be vaizdini stengsi apmstyti Parmenidas ir Platonas, ind atmano ir brahmano mstytojai, kin daoistai, taiau net itomis idjomis nepasiekta to, ko norta. mogikasis mstymas ir ira visada reikalauja vaizdinio. Taiau kai filosofuojant beveik inyksta stebinys ir objektas, galiausiai galbt lieka gyvas tylus suvokimas, kuris savo poveikiu yra gyvybikai svarbus. Ir nors mokslas isklaid gamtos sudievinimo, demonikumo, estetizmo, prietar ir bet kokios noumenins bties iliuzijas, vis tiek iliko gilios paslapties pojtis. Tas tylus suvokimas galbt vl atgimsta baigiant filosofuoti. Tai tyljimas bties akivaizdoje. Kalba nutrksta, jeigu mes atsiduriame prie toki realyb, kuri inyksta tapdama objektu. i gelm galima pasiekti tik perengus tai, k dar galima mstyti. Pati gelm neperengiama. Jos akivaizdoje inyksta visi norai ir poreikiai. Ten randame prieglobst, nors tai nra jokia apibrta vieta. Ten randame ramyb ir isivaduojame nuo ms emikojo kelio nerimo. Ten ms mstymas itirpsta viesoje. O kur nra klausimo, ten nereikalingi ir atsakymai. Perengdami klausimus ir atsakymus, filosofavimo stichijoje ubaigtus iki galo, mes pasiekiame bties ramyb. Kita Biblijos tez skelbia: ,,Neturk kit diev". I pradi is sakymas reikalavo nepripainti svetim diev. Vliau juo buvo ireikta gili ir paprasta mintis: yra tik vienas Dievas. mogaus, tikinio vien Diev, gyvenimas, palyginti su gyvenimu to, kuris tiki daugel diev, gijo visikai nauj pamat. Susitelkimas viena duoda pagrind egzistenciniam rytui. Begalin gausa gal gale yra isibarstymas; tai, kas didinga, nra beslygika, jeigu stokojama susitelkimo viena. mogui ir dabar, kaip ir prie tkstantmeius, lemtinga, ar savo gyvenim jis sugeba sutelkti viena. Treioji Biblijos tez skelbia: Teesie tavo valia" (Mt 6, 10). i pozicija Dievo atvilgiu yra nusilenkimas
12

tam, kas nesuvokiama, ir tikjimas, kad tai yra aukiau, o ne emiau u suvokimo galias. Tavo mintys nra ms mintys, tavo keliai nra ms keliai." Pasikliauti tokia pozicija vadinasi, persiimti dkingumo jausmu, beode ir antasmenika meile. mogus stovi prie dievyb kaip prie paslapting Diev ir kaip Dievo vali turi priimti net tai, kas baisiausia, niekada neumirdamas, kad visos pastangos tai ireikti yra tik mogikos, todl neadekvaios. Apibendrinkime: ms ryio su Dievu slyga yra tokie reikalavimai nesusikurk jokio paveikslo ir alegorijos", Dievas vienas" ir teesie tavo valia". Dievo apmstymas nuskaidrina tikjim. Taiau tikjimas nra ira. Jis reikalauja atstumo ir yra problemikas. Gyventi juo visai nereikia remtis objektiniu inojimu, o reikia gyventi remiantis prielaida, kad Dievas yra. Tikti Diev tai gyventi remiantis tuo, ko nra niekur pasaulyje, iskyrus daugiaprasm bylojim t reikini, kuriuos mes vadiname transcendencijos ifrais ir simboliais. Tikimasis Dievas yra Dievas tolimas, Dievas paslaptingas, Dievas nerodomas. Todl a privalau inoti ne tik tai, kad Dievo a nepastu, bet ir tai, kad a neinau, ar tikiu. Tikjimas nra nuosavyb. Mes negalime apie j inoti nieko tikro, taiau pasiekiame tikrum gyvenimo praktikoje.

V. BESLYGIKIEJI REIKALAVIMAI

Beslygikj veiksm stichija yra meil, kova, auktesnij udavini suvokimas. Taiau beslygikum enklina tai, kad veiksmas yra grindiamas tuo, palyginti su kuo gyvenimas kaip visuma nra viskas ir turi tik santykin vert. Realizuodami tai, kas beslygika, savo empirin bt mes pajungiame idjai, meilei ar itikimybei. Ji tarsi panardinama aminj prasm, tarsi suvartojama, jai neleidiama laisvai atsiduoti vitaliniam egzistavimui. Tik pasiekus rib, iskirtinse situacijose, beslygikosios realybs siverimas gali paskatinti laisvai atsiverti neivengiamai miriai ir empirins bties praradimui, tuo tarpu visa tai, kas slygika, bet kuria kaina veria laikytis gyvenimo. tai mons rizikuodavo gyvybe, dalyvaudami bendroje kovoje dl savo gyvybini reikmi. Solidarumas tapdavo absoliuia gyvenimo slyga. Toks bendrumas i pradi buvo grindiamas pasitikjimu, vliau kvepianiu autoritetu. Tikjimas ituo autoritetu tapdavo beslygikosios realybs altiniu. Toks tikjimas igelbdavo nuo netikrumo ir btinybs paiam nusprsti. Taiau tokio pobdio beslygikume gldjo i pairos neregimas slygikumas: autoriteto skm. Paklusdamas tikintysis vylsi isaugoti savo gyvyb. Jei autoriteto jga nebegarantuodavo skms ir bdavo prarandamas tikjimas juo, atsirasdavo destruktyvi tutuma. Tokiu atveju mogus isigelbjimo nuo tutumos turdavo iekoti savyje, savo laisvje, kuri ir yra tikrasis jo sprendim altinis ir paskata. Tokiu keliu istorijoje bdavo einama tada, kai individas rizikuodavo savo gyvybe, paklusdamas beslygikiems reikalavimams. Jis isaugodavo itikimyb ten, kur neitikimyb sunaikino visk, apnuodijo idavyste isaugot gyvenim, kur tokia aminosios bties idavyst pasmerk praiai mirties ivengusi empirin egzistencij. Gryniausias pavyzdys yra galbt Sokratas. Savo proto viesa susiliesdamas su neinojimo Aprptimi, jis jo savo keliu nesvyruodamas, netrikdomas neapykantos, pasipiktinimo ir sitikins savo kelio tiesumu; jis nedar joki nuolaid, neband isisukinti ir numir linksmas, visikai pasikliaudamas savo tikjimu. Bta kankini, itikimyb savo idealui saugojusi su nepaprasta dorovine energija. Toks buvo Thomas More'as. Bta ir kit, mslingesni figr. Numirti dl ko nors, kad tai rodytum, vadinasi, suteikti miriai tikslingumo, o sykiu suterti jos grynum. Jeigu kankinys veriasi mirti, tariamai sekdamas Kristumi arba apimtas mirties geismo, neretai sudrumsianio siel vairiomis isterijos apraikomis, mirtis tampa dar nevaresn. Nedaug yra filosof, kurie, nepriklausydami jokiai tikybinei io pasaulio bendruomenei, bdami akis ak su Dievu, bt patvirtin tez: filosofuoti tai mokytis mirti. Seneka, ilgai lauks mirties nuosprendio, atsisak gudravimo ir pastang isaugoti savo gyvyb, ir kai Neronas pasmerk j myriop, jis nei pasimet, nei msi negarbing veiksm. Pasmerktas barbaro, Boecijus mir nekaltas: jis mir filosofuodamas, viesios smons ir atsigrs tikrj bt. Bruno veik savo abejones, rytingai
13

pasirinko nepriklausom teorin pozicij, nepabgs net lauo. Seneka, Boecijus ir Bruno buvo tokie pat silpni ir paeidiami mons kaip ir mes. Jie turjo save nugalti. tai kodl jie yra ms kelrods vaigds. Juk ventieji gal gale yra figros, pasirodanios mums prieblandoje arba nerealioje mistinio regjimo viesoje; blaivus vilgsnis jas sugriauna. Beslygiki veiksmai, kuriems rytasi mogus kaip mogus, mus i tikrj sustiprina, tuo tarpu fantazijos gali tarnauti tik kaip neveiksmingi pamokymai. Mes prisiminme mokjusi mirti moni, istorinius pavyzdius. O dabar pabandykime atskleisti beslygikj reikalavim esm. Klausdamas, k privalau daryti, atsakym gaunu nurodydamas galutinius tikslus ir priemones jiems pasiekti. Reikia maitintis, todl reikia ir dirbti. Privalau gyventi bendruomenje, su monmis: gyvenimo iminties taisykls nurodo man, kaip turiu elgtis. Kiekvien syk tikslas yra nuoroda, kaip naudotis atitinkama priemone. i tiksl galiojimo pagrindas vis pirma yra savaime suprantamas vitalinis interesas, nauda. Taiau empirin btis pati savaime nra galutinis tikslas, nes visada gali ikilti klausimas: kokia empirin btis ir kam? Reikalavimas dar gali bti grindiamas autoritetu, kuriam a privalau paklusti, nes kakas kitas sak: a taip noriu", arba dl to, kad taip parayta". Taiau tokiu autoritetu neabejojama, todl jo kompetentingumas netikrinamas. Visi tokie reikalavimai yra slygiki, nes jie daro mane priklausom nuo kako kito, nuo vitalini tiksl arba nuo autoriteto. Tuo tarpu beslygikj reikalavim altinis esu a pats. Slygikieji reikalavimai ikyla prie mane kaip apibrti principai, kuri a turiu laikytis iorikai. Beslygikieji reikalavimai atsiranda manyje, palaikydami mane vidujai taip, kad, bdami manyje, jie yra kakas daugiau negu a pats. Beslygikasis reikalavimas man pasirodo kaip mano autentikos bties sakymas mano empirinei biai. A suvokiu, kas esu a pats, nes privalau toks bti. is suvokimas, i pradi miglotas, nuskaidrja mano beslygikojo veiksmo pabaigoje. Jeigu is suvokimas beslygikas, pasinrus bties prasms tikrum inyksta visi klausimai, nors kasdieniame gyvenime tuojau pat atsiranda nauj klausim ir pasikeitus situacijai tikrumas turi bti gytas i naujo. is beslygikumas atsiranda pirma bet kokio tikslingumo ir yra tai, kas lemia visus tikslus. Todl jis nra ms valios objektas, o yra jos altinis. Beslygikumas yra veiksmo pagrindas ir todl yra ne painimo, o tikjimo objektas. Kol savo veiksmo prieastis ir tikslus a tik pastu, lieku baigtinis ir slygikas. Tik kai pradedu gyventi nebesiremdamas objektiniu painimu, a gyvenu beslygikai. Beslygikumo prasm atskleiskime tezmis. Pirma: beslygikumas yra ne faktin btis, o refleksijos nuskaidrintas i gelms inyrantis apsisprendimas, su kuriuo a sutapatinu pat save. K tai reikia? Beslygikumas yra dalyvavimas aminybje ir btyje. Todl i jo kyla absoliutus patikimumas ir itikimyb. Jo altinis yra ne prigimtis, o apsisprendimas. Pastarasis yra skaidrus, nes reflektuotas. Psichologijos terminais kalbant, beslygikumas nra momentin mogaus bsena. Nors kasdienje veikloje mogus gali parodyti nepaprast energij, jo faktikoji btis staiga palta, yra nepatikima ir umari. Beslygikumas nepriklauso nuo gimto charakterio, nes pastarasis gali pasikeisti, jeigu mogus atgimsta. Beslygikumas nra ir tai, kas mito kalba vadinama mogaus demonu, nes pastarajam trksta itikimybs. Visos vitalins ir savitaigos aistros nors ir labai galingos, taiau nulemtos momento, todl atsitiktins. Vadinasi, beslygikumas reikalauja egzistencijos apsisprendimo, nuskaidrinto refleksijos. Tai reikia: beslygikumas atsiranda ne i faktins bties, o i laisvs; taiau toji laisv yra nulemta ne gamtos dsni, bet transcendentinio pagrindo. Btent beslygikumas lemia, ar mogaus gyvenimas ko nors vertas, ar beprasmis. Beslygikumas veikia slapia, ir tik kritikais atvejais per tylius apsisprendimus jis lemia mogaus gyvenim, bet niekada negali bti tiesiogiai rodomas, nors i tikrj visuomet palaiko gyvenim egzistencikai, be to, gali bti neimatuojamai nuskaidrintas. Kaip aukti mediai turi gilias aknis, taip ir tikras mogus giliai siaknija beslygikume; kiti gi tarsi krmokniai, kuriuos nors ir galima irauti ir persodinti, bet kaip mas jie yra visai vienodi ir nesunaikinami. Taiau i metafora yra netiksli, nes ne palaipsniui, o tik uolikai galima leisti aknis beslygikum. Antra: beslygikumas yra gyvas vien tikjimu, i kurio jis iauga ir kur aikiai regi. Beslygikumo negalima rodyti, negalima surasti pasaulyje kaip kokio daikto istoriniai rodymai yra tik nuorodos. Visa, k mes pastame, yra slygika. To, ko mus pripildo beslygikumas, palyginti su painiais dalykais, tarsi n nebt. rodytas beslygikumas yra tik brutali jga, fanatizmas, barbarikumas ar beprotyb. klausim, ar galimas tikras beslygikumas kasdienybje, tikinamiausi yra skeptiki atsakymai.
14

Pavyzdiui: abejotina, ar egzistuoja beslygika meil ne kaip mogikas polinkis ar susiavjimas, ne kaip protis ar susitarimu grindiama itikimyb, o kaip i aminojo pagrindo kylantis dalykas. Galima neigti komunikacijos kaip mylinios kovos galimyb. Kas parodoma, tas kaip tik todl nra beslygika. Treia: beslygikumas yra antlaikikumas laike. Beslygikumas nra duotas mogui panaiai kaip jo empirin btis. Jis tik atsiranda laike. Tik kai mogus veikia save, kai jis nueina ten, kur apsisprendia tvirtai ir beslygikai, pasirodo beslygikumas. Ir prieingai, galutinis apsisprendimas, abstraktus sielos tvirtumas mogui neduoda galimybs pajusti beslygikum. Laike beslygikum atveria ribini situacij patirtis ir pavojus prarasti itikimyb sau. Taiau pats beslygikumas niekada nra tik laikikas. Atsirasdamas jis perskrodia laik. Ten, kur jis pasiekiamas, jis privalo kas akimirk atsinaujinti ir siaknyti aminybje. Todl ten, kur vyksmas laike tarsi tikina, kad j turi, per vien akimirk viskas gali bti prarasta. Ir prieingai, kur mogui belieka tik j slegiantis ir nevilt stumiantis prisiminimas apie tai, kad jis buvo, jis vl gali netiktai atsirasti, kai tik mogus staiga atsiveria tam, kas beslygika. Nors itie paaikinimai ir atskleidia beslygikumo prasm, taiau nepalieia jo esms. Pastaroji atsiveria tik grio ir blogio antinomijoje. Beslygikumas reikalauja pasirinkti. Apsisprendimas yra mogaus substancija. Svyruodamas tarp grio ir blogio, jis rytasi tam, k laiko griu. Gris ir blogis skiriasi trimis poiriais. Pirma: blogiu laikomas naivus ir beribis atsidavimas polinkiams ir jusliniams impulsams, io pasaulio malonumams ir laimei, vitalinei egzistencijai; trumpai tariant, blogas yra atsiduodanio slygikumui mogaus gyvenimas, pavyks arba ne, persmelktas nuolatins kaitos nerimo, niekuo nesiskiriantis nuo gyvulio egzistencijos; tai gyvenimas be apsisprendimo. Prieingai, geras yra toks gyvenimas, kuris nors ir neatmeta pasitenkinimo empirine egzistencija, taiau j palenkia moraliniams reikalavimams, kuriuos apibendrina visuotinis moraliai teisingo veiksmo statymas. is statymas yra tai, kas beslygika. Antra: skirtingai nuo silpnumo, dl kurio mogus pasiduoda polinkiams, tikru blogiu galima vadinti tai, k Kantas vadino ikreiptumu, t.y. toki elgsen, jei a darau gera tik tada, kai toks elgesys man nekenkia ar per daug neapsunkina. Tariant abstrakiai, kai siekiama moralini reikalavim beslygikumo, taiau grio statymui paklstama tik tiek, kad tai netrukdyt mgautis jusliniais malonumais. Tik su ia slyga, o ne beslygikai a noriu bti geras. Toks tariamas gris, galima sakyti, yra priedas prie laimingo gyvenimo, kuriame a noriau bti geras. Kilus konfliktui tarp moralinio reikalavimo ir mano vitalini interes, a pasirengs padaryti bet koki niekyb, jeigu tik interesas man yra ities reikmingas. Kad likiau gyvas pats, sakytas a nuudau kit. Palankioje situacijoje nepatirdamas konflikt, tariuosi ness blogas. Ir prieingai, gris yra isivadavimas nuo tokio ikreipto santykio, kuris beslygikum padaro priklausom nuo vitalins laims slyg, ir sugrimas autentik beslygikum. Tai yra netyr motyv ir saviapgauls veika ir atsidavimas beslygikumo rimiai. Treia: vis pirma blogis yra bloga, t.y. destruktyvi, valia, polinkis kankinti, bti iauriam, naikinti; tai nihilistinis trokimas praudyti visa tai, kas yra ir kas yra vertinga. Prieingai, gris yra beslygikumas, kuris yra meil ir bties trokimas. Palyginkime tuos tris poirius. Pirmuoju poiriu santykis tarp grio ir blogio yra moralinis: tai valios, paklstanios dorovs statymams, viepatavimas polinkiams. Kanto odiais, polinkiui prieinasi pareiga. Antruoju poiriu santykis yra etinis: tai motyv tiesumas. Beslygikas tyrumas yra priepriea ikreipto santykio nevarumui, kai beslygikumas tampa priklausomas nuo slygikumo. Treiuoju poiriu santykis yra metafizinis: tai motyv esm. Meil yra priepriea neapykantai. Meil veriasi bt, neapykanta nebt. Meil stiprina slytis su transcendencija, neapykanta panardina egoizm, atitrkus nuo transcendencijos. Meil pasaulyje reikiasi kaip tylus bties palaikymas, neapykanta kaip triukminga, bt itirpinanti vitaliniame egzistavime ir pastarj sunaikinanti katastrofa. Kiekvien syk esama alternatyvos, taigi reikalaujama apsisprsti. Jeigu mogus egzistuoja esmingai, jis gali siekti arba vieno, arba kito. Jis vadovaujasi arba polinkiu, arba pareiga, jo motyvai arba ikreipti, arba tiess, jis gyvena neapykantoje arba meilje. Taiau jis gali ir neapsisprsti. Uuot apsisprend, mes gyvename svyruodami ir klupdami, atsiduodame ir vienam, ir kitam ir net laikome tai neivengiamu prietaravimu. Net toks nerytingumas pats savaime yra blogas. mogus pabunda tik tada, kai jis skiria gr nuo blogio. Jis tampa savimi tik apsisprsdamas, ko turi siekti. Visi mes nuolat privalome veikti nerytingum. Mes taip menkai esame sukurti griui, kad net toki mums patraukli ms vitalinio egzistavimo polinki jga reikalinga mums kaip geresnio pareigos suvokimo slyga; kad net tikrai myldami negalime apsieiti be neapykantos tam, kas gresia mylimam mogui; kad ikreiptumas ir
15

moralinis netyrumas mus apninka kaip tik tada, kai savo motyvus laikome tyrais. Kiekvienu poiriu apsisprendimas yra savitas. Morals poiriu mogus, apmstydamas savo sprendim, tikisi rodyti jo teisingum. Etiniu poiriu jis isivaduoja nuo ikreiptumo, atgaivindamas savo gerj vali. Metafiziniu poiriu jis susivokia atsiduoti savo galiai mylti. Jis renkasi tai, kas teisinga, siningai suvokia savo veiklos motyvus, gyvena meilje. Tik it trij dalyk vienyb garantuoja beslygikumo realizavim. Gyventi meilje vadinasi, apimti visa kita. Tikroji meil leidia sitikrinti savo veiksmo dorovine tiesa. Todl Augustinas sak: mylk ir daryk, k nortum daryti. Taiau mums, monms, gyventi vien tik meile, ta treiojo poirio stichija, nemanoma: juk mes nuolatos paslystame ir susipainiojame. Todl negalime savo meile pasitikti aklai ir kiekvien akimirk, bet privalome j nuskaidrinti. Todl kaip baigtinms btybms mums yra reikalinga disciplina, padedanti mums valdyti savo aistras, reikalingas nepasitikjimas savimi dl galimo ms motyv netyrumo. Mes klystame kaip tik tada, kai jauiams es neklystantys. Tik grio beslygikumas suteikia pareigoms turin, igrynina dorovinius motyvus ir paralyiuoja naikinani neapykantos gali. Taiau meil, kaip beslygikumo altinis, tik susivienydama su valia tampa autentika. K myliu, tam linkiu bti. Nemyldamas negaliu ivysti to, kas yra i tikrj.

VI. MOGUS

Kas yra mogus? Fiziologija j tiria kaip kn, psichologija kaip siel, sociologija kaip visuomenin btyb. Mes regime mog kaip natr, kuri pastame kaip ir kit gyvn natr, ir kaip istorij, kuri pastame kritikai igrynindami tradicij, suprasdami mogaus veiklos ir mstymo prasm, aikindami vykius motyv, situacij ir natralistini realij pagrindu. Tyrindami mog, sukaupme vairiausi ini, taiau mogaus kaip visumos nepainome. Abejotina, ar apskritai mogus gali bti suvoktas remiantis tuo, k apie j galima suinoti; galbt jis yra kakas daugiau, negu pats apie save ino, btent laisv, nesutapatinama su jokiu objektiniu painimu, taiau duota mogui kaip neivengiama galimyb. Realiai mogus gali suvokti save dvejopai: kaip tyrimo objekt ir kaip jokiam tyrimui neprieinam laisv egzistencij. Vienu atveju mog tariame esant objekt, kitu neobjektin realyb, kurioje mogus siaknija autentikai save suvokdamas. Kas yra mogus, negalime suinoti j paindami, bet galime patirti pasinerdami ms mstymo ir veiklos itakas. mogus i principo yra kakas daugiau, negu jis gali apie save inoti. Mes suvokiame savo laisv keldami sau reikalavimus. Nuo ms priklauso, ar juos priimame, ar atmetame. Mes negalime rimtai abejoti tuo, kad kak sprendiame, taigi sprendiame ir tai, kas susij su mumis paiais; negalime abejoti ir tuo, kad esame atsakingi. Kas bando tai neigti, bdamas nuoseklus negali ir kitiems monms kelti joki reikalavim. Kai kakoks teisiamasis savo nekaltum grind tuo, kad jis toks gims ir negals bti kitoks, todl negals bti laikomas atsakingu, gerai nusiteiks teisjas atov: visa tai teisinga lygiai taip pat, kaip teisingi j baudianio teisjo veiksmai juk ir jis negals kitaip, nes toks jau jis ess ir taip elgtis ess priverstas neivengiam dsni. Jeigu esame sitikrin savo laisve, suvokdami galime tuojau pat engti antrj ingsn: mogus yra btyb, susijusi su Dievu. K tai reikia? Ne patys save sukrme. Kiekvienas gali suprasti, jog nra negalima, kad jo nebt. iuo poiriu mes nesiskiriame nuo gyvuli. Taiau kartu mes esame laisvi, mes apsisprendiame patys ir nesame automatikai pavalds gamtos dsniui; esame laisvje sau dovanoti, o ne patys savaime. Jeigu nemylime ir neinome, k privalome daryti, negalime laisvs igauti prievarta. Kai apsisprendiame laisvai ir gyvename prasmingai, suprantame, kad u save negalime bti dkingi sau patiems. Pakildami laisv, kur ms veiksmas mums atrodo ess btinas, taiau ne dl iorins gamtos dsnio prievartos, o kaip vidin negaljimo norti kitaip harmonija, mes suvokiame savo laisv esant duot transcendencijos. Juo autentikiau mogus laisvas, juo tikresnis jam yra Dievas. Kai esu laisvas autentikai, esu tikras, kad toks esu ne pats savaime. Mums, monms, niekada nepakanka ms pai. Mes veriams anapus savs ir praaugame save, pasinerdami Dievo suvokimo gelm, ir taip atsiveriame savo niekingumui. mogaus ryys su Dievu nra natrali duotyb. Kadangi jis neatsiejamas nuo laisvs, kiekvienam jis suimba t akimirk, kai mogus daro uol i savo vitalinio egzistavimo savast, t.y. ten, kur jis, visikai
16

laisvas nuo pasaulio, kartu jam yra atviras, kur jis pasauliui nebepavaldus, nes gyvena susijs su Dievu. Dievas man egzistuoja tokiu mastu, kokiu a pats egzistuoju autentikai. Pakartosiu: kaip btis pasaulyje, mogus yra painus objektas. Pavyzdiui, rasi teorijos j suskirsto atskirus rasinius tipus, psichoanaliz j aikina remdamasi jo pasmone ir jos poveikiais, marksistiniu poiriu jis yra dirbanti btyb, kuri gamybos procese valdo gamt bei utikrina socialin paang ir kuri abiem iais poiriais gali pasiekti tobulumo. Taiau nors visi tokie painimo bdai ir atskleidia moguje kai k, kas realiai jau bdinga, bet neapima mogaus kaip visumos. Kai tokios teorijos kelia absoliutistines pretenzijas painti mog kaip visum o tokias pretenzijas kl jos visos, jos pameta i aki tikrj mogaus vaizd ir itrina i jomis tikinio mogaus smons paskutinius mogaus ir mogikumo supratimo pdsakus. Umirtama, kad mogaus btis yra laisv ir ryys su Dievu. Labai svarbu painti mog, ir verta tai daryti remiantis moksline kritika. Jeigu tai daroma metodikai, suinoma, kokios yra painimo ribos, kaip neteisinga ignoruoti mogaus galimybi visum ir kad toks painimas neapima tikrosios mogaus bties. Tik taip galima ivengti iliuzij bei pavoj, tykani tariamo mogaus painimo. inodami painimo ribas, mes vis labiau pasikliaujame savo laisve, kuri atranda save atsiverdama Dievui. Kuo turi vadovautis mogus toks yra didysis mogaus bties klausimas. Juk akivaizdu, kad mogus gyvena ne taip, kaip gyvuliai, i kartos kart tik pakartojantys tai, kas nulemta gamtos dsni; mogaus laisv jam atveria ne tik jo bties netikrum, bet ir galimyb tapti tuo, kas jis yra autentikai. Remiantis laisve mogui lemta savo empirin buvim tvarkyti kaip koki mediag. Kaip tik todl jis turi istorij, t.y. jo gyvenim lemia ne tik biologinis paveldjimas, bet ir tradicija. mogaus gyvenimas nra tik natralus procesas. Jo laisv ilgisi vadovavimo. Mes nekalbsime apie tai, kad vadovavimas pakeiiamas mogaus prievarta kitam mogui. Mes klausiame apie galutinius mogaus tikslus. Filosofinio tikjimo tez yra tokia: mogus gali vadovautis Dievu. Pabandykime paaikinti, k tai reikia. Atsiverdami beslygikumui, mes tikime jaui Dievo vadovavim. Taiau kaip tai manoma, jeigu Dievas nesireikia knikai ir vienareikmikai, kaip jis pats yra? Jeigu Dievas veda, kaip mogus gali igirsti, ko jis nori? Ar mogus gali susitikti su Dievu? Kaip tai galima? Autobiografijose pasakojama, kaip sprendiant lemtingus gyvenimo klausimus po ilg abejoni staiga ateidavo absoliutus tikrumas, baigdavosi bejgiki svyravimai ir bdavo rytamasi veikti. Taiau juo aikesnis mogui itas jo laisvs jam dovanotas tikrumas, juo geriau jis suvokia transcendencij, palaikani jo bt. Vedamas Dievo, Kierkegaard'as nuolat reflektuodavo savo priklausomyb nuo Dievo: kad ir k jis darydavo, kad ir kas jam nutikdavo, jis nuolat girddavo Dievo bals, taiau kartu patirdavo jo daugiaprasmikum. Jis vadovavosi ne aikiais ir vienareikmiais sakymais, o paia laisve, kuri pasitiki savimi, nes ino turinti transcendentin pagrind. Vadovavimasis transcendencija yra kitoks negu vadovavimasis kuo nors pasaulyje, nes jis duoda vienintel vadov Diev. Jis veda laisvs keliu. Kiekvienas mogus igirsta Dievo bals ir sitikrina juo atsiverdamas tradicijai ir j supaniam pasauliui. mogus vadovaujasi [Dievo balsu] remdamasis savo sprendimu apie savo veiksmus. is sprendimas skatina arba suturi, pataiso arba patvirtina. Dievo balsas kaip sprendimas apie mogaus veiksmus iame pasaulyje reikiasi btent kaip toks mogaus sprendimas apie savo jausmus, motyvus ir elgsen. Laisvai, siningai save suvokdamas, kaltindamas ir teigdamas, mogus girdi Dievo nuosprend, kuris niekada nra neataukiamas ir vienareikmis. Todl mogus i anksto klysta, jeigu savo sprendimus nedvejodamas laiko Dievo balsu ir jais absoliuiai pasitiki. Mes turime bti negailestingi savo savivalei; mes neturime didiuotis savo moraliu elgesiu ir net savo tariamu teisumu. mogus niekada negali bti patenkintas savimi; sprsdamas apie save, jis negali remtis tik savimi. Jam reikia, kad apie jo veiksmus sprst kiti mons. Tokiu atveju labai svarbu, ko verti tie mons, sprendiantys apie j. J maai jaudina minios, vidutinybs, sustabarjusi institucij nuomon, bet ir jai jis nra visai abejingas. Taiau gal gale net labiausiai gerbtin moni nuosprendis jam nra lemtingas, nors iame pasaulyje tai svarbiausia; visk lemia Dievo nuosprendis. Sprsdamas apie save, realiai mogus niekada nebuvo visai autonomikas. Jam visada svarbiausia kito sprendimas. Primityv, drsiai sutinkani mirt, herojika laikysena nulemta vilgsnio kitus: mirtani Edos heroj paguoda amina lov. Visai kitoks tikrasis, vieniojo, heroizmas, kuriam neteikia atramos nei visuomen, nei pomirtin lov. Tokios tikrosios autonomijos altinis galbt harmoninga mogaus natra arba nesmoninga bendruomenins substancijos atmintis, taiau jokiu bdu ne pasaulis, kuriame toks mogus gyvena. Bet jeigu toks heroizmas nra tuias, jis giliai susijs su tuo, kas egzistuoja autentikai. J ireikti gali ne mogaus, o Dievo balsas. Jeigu sprendimas, kuriuo vadovaujamasi, sutampa su sitikinimu, jis gali reiktis dviem pavidalais: kaip
17

visuotinis imperatyvas ir kaip egzistencinis sakas. Visuotiniai doroviniai imperatyvai tikina intuityviai. Pradedant deimtimi sakym, jie yra Dievo reikimosi forma. ie imperatyvai gali bti pripastami ir j gali bti laikomasi net be tikjimo Dievu, asketikai apsiribojant tik tuo, kas yra paties mogaus rankose. Bet laisvo paklusnumo intuityviai suvoktiems doroviniams imperatyvams rimtis paprastai nulemiama laisvje realizuojamo slyio su transcendencija. Taiau veiksmas konkreioje situacijoje negali bti vienareikmikai reguliuojamas visuotinio sakymo ar draudimo. Prieingai, gyvojo veiksmo situacijoje vadovaujamasi tiesioginiais impulsais veikti tik taip, o ne kitaip. K tokioje situacijoje mogus tiki esant privaloma, nra visikai akivaizdu. Toks siklausymas Dievo bals susijs su rizika suklysti, todl btinas atsargumas, kuris neleidia aklai pasitikti savimi, draudia savo veiklos principus apibendrinti ir primesti kitiems ir apsaugo nuo fanatizmo. Net aikiausias kelias, kuriuo einama vadovaujantis Dievu, neduoda pagrindo bti visai tikram, kad tas kelias yra vienintelis teisingas visiems. Juk vliau gali paaikti, kad viskas yra kitaip. viesa neapsaugo nuo klystkeli. Net esant tikram dl savo sprendimo, nedera umirti, kad esi pasaulyje, reikia isaugoti neapibrtum. Didiuotis absoliuiu tikrumu iame pasaulyje vadinasi, statyti pavoj pai ties. Akimirkos tikrumas turi bti nuosaikus ir atviras klausimui. Tik bdami atsargs galime gyventi nuostabioje nesuvokiamo vadovavimo akivaizdoje. Taiau ir tokioje bsenoje nra nieko tikro; Dievo vadovavimas negyjamas kart visiems laikams. Psichologiniu poiriu, Dievo balsas girdimas tik iskirtinmis akimirkomis. Jomis ir dl j mes gyvename. Jeigu mog veda transcendencija, ar tad ji jau yra tikra? Koks mogaus santykis su ja? Ms slytis su transcendencija, nors jis stokoja akivaizdumo, gali bti pilnas lemtingos rimties. Taiau kaip io pasaulio mons, savo tikrumui atramos iekome tame, kas akivaizdu. Maksimalus akivaizdumas iame pasaulyje pasiekiamas komunikacija tarp asmen. Todl slytis su transcendencija kalbant paradoksaliai akivaizdiausias kaip slytis su suasmenintu Dievu. Dievyb priartja prie ms savo asmenikumu, o mes kartu iauktinami iki btybs, galinios su tokiu Dievu bendrauti. Pasaulyje mes pavalds mus parklupdanioms jgoms: ateities baimei, baimingam prisiriimui prie to, k turime, grauaiai bauginani galimybi akivaizdoje. Galbt tik sutikdamas mirt mogus gali j nebebijoti ir mirti ramiai paioje beprasmikiausioje, neaikiausioje ir netikiausioje situacijoje. Pasitikjimas btimi gali reiktis nesavanaudiku dkingumu ir tikjimo Dievu ramybe. Ar gyvendami sulauksime i ten paramos, lemia ms laisv. Tikintis daugel diev draug ir prie ieko tarp stab ir demon. Tai padar Dievas", taip vairius vykius ir savo veiksmus aikina politeistas; itaip tie veiksmai iauktinami ir paventinami, taiau kartu ibarstomi ir sutapatinami su vairiausiomis vitalinmis ir dvasinmis galiomis. Tuo tarpu Dievo, nuo kurio autentikoji savastis suvokia save esant radikaliai priklausom, parama tai vienatinio parama. Jei yra Dievas, nebra joki demon. i Dievo parama danai suprantama siaurai ir todl prarandama. Taip atsitinka, jeigu malda kaip slytis su neregimu Dievu, uuot buvusi tylia, beade kontempliacija ar aistringu asmeninio Dievo kaimynysts iekojimu, virsta reikalavimu, kad Dievas padt patenkinti vitalins egzistencijos geidulius. mogui, aikiai reginiam pasaul, visos galimybs, neiskiriant n beviltikiausi situacij, yra duotos Dievo. Tokiu atveju kiekviena situacija yra uduotis mogaus laisvei, kurioje esama, atgimstama ir pralaimima. Taiau toji uduotis neturi bti suvokta kaip laims siekimas iame pasaulyje; ji nuskaidrja tik susilietusi su transcendencija, tik iame slytyje atsiverianioje beslygikoje meilje, kuri visada pasirengusi aikiai regti visa, kas yra, ir pasaulio dalykuose velgti bei skaityti transcendencijos ifrus. mogui, kuris sueina slyt su Dievu filosofuodamas, dvasininkai prikia idid pasitikjim savimi. Jie reikalauja paklusnumo apsireikusiam Dievui. Atsakykime jiems taip: filosofuojantis mogus jeigu jo rytas yra gilus tiki, kad jis paklsta Dievui, nors nuolat rizikuodamas ir neturdamas joki objektyvi garantij, jog ino, ko nori Dievas. Laisvai apsisprsdamas mogus leidia veikti Dievui. Paklusnum Dievui dvasininkai sutapatina su paklusnumu pasaulietinms banyios instancijoms, knygoms ir sakymams, kurie laikomi tiesiogiai apreiktais. Gal gale paklusnumo objektyvioms pasaulio instancijoms ir paklusnumo autentikai patiriamai Dievo valiai sutapimas nra nemanomas. Taiau toks sutapimas turi bti ikovotas. Tie, kurie atskiro mogaus Dievo valios potyr prieprieina objektyvioms instancijoms, auktina savival ir vengia savo patirt patikrinti remdamiesi tuo, kas visuomenika ir universalu. Ir prieingai, jeigu objektyvioji instancija atpliama nuo suasmeninto Dievo valios potyrio, atsiranda pagunda ivengti rizikos paklusti Dievui nepriklausomai nuo objektyvij instancij, tiesiogiai siklausant jo reikalavimus. Iekoti atramos autoritariniuose statymuose ir sakymuose yra bejgikumo poymis. siklausanio Diev visa savo btimi mogaus energija ir atsakomyb yra tokio bejgikumo prieingyb.
18

mogaus vert matuojama siklausymo vadovaujant Dievo bals intensyvumu. mogaus btis yra tapimas mogumi.

VII. PASAULIS

Realybe vadiname tai, su kuo susiduriame praktikoje, kas mums prieinasi arba yra mediaga, kai turime reikal su objektais, su gyvomis btybmis ir monmis. Mes susipastame su realybe per kasdienius santykius, profesinius gdius, techninius renginius, bendraudami su monmis, metodikai pertvarkydami ir valdydami. Tai, su kuo susiduriame praktikoje, tampa mokslinio painimo objektu ir ini apie tikrov pavidalu tenkina tolesns praktikos reikmes. Taiau mokslas apie tikrov i principo pranoksta tiesioginius empirins bties poreikius. Praktika, kuri kartu yra nuolatin kova ir pasiprieinimo veika, yra tik viena io mokslo itak. mogus trokta inoti, kas yra i tikrj, nepriklausomai nuo kokio nors praktinio intereso. Giliausias moksl altinis yra grynoji, pasyvi kontempliacija, irintis sigilinimas, siklausymas paties pasaulio atsakus. inojimo mokslikumo slyga yra metodas, sistemikai suvienijantis visa, kas inoma, t.y. padrikoms inioms pateikiantis jas susiejanius principus. I pirmo vilgsnio gali atrodyti, kad toks tikrovs painimas padeda mums susikurti ubaigt pasaulio vaizd. Visa tikrov turi stotis prie ms akis kaip vientisas udaras pasaulis, kaip pasaulio visuma, sutelkta pasaulio paveiksl. Ir nors toks vaizdas kaskart yra netobulas ir taisytinas, manoma, kad tai priklauso nuo paties painimo ir kad i principo galima susidaryti tok tikrovs vaizd, kuriame btis atsivert kaip tikrovs visuma. Pasaulio vaizdas turi apimti rilaus inojimo visum. Pasaulio vaizdai atsiranda dar mogikojo painimo pradioje; pasaulio vaizdo siekia kiekvienas pastantysis, kad sitikrint visumos vienove. sidmtina ir reikminga, kad isamaus, pasaul kaip visum aprpianio pasaulio vaizdo iekojimas ir toks suprantamas totalins pasauliros trokimas grindiamas principine klaida, kuri visikai irykjo tik naujaisiais amiais. Juk kritinio mokslo raida rodo, kad buvo neteisingi ir subyrjo visi ankstesnieji pasaulio vaizdai, be to, kad ini sistemos, kuri siekia mokslai, yra labai vairios, o j principai ir itakos labai skiriasi. Tai darosi tuo aikiau, kuo vaisingesnis painimas. Juo universalesns sistemos tai ypa ryku fizikoje, juo platesni plyiai tarp t sistem, tarp fizikinio, gyvojo, sielos ir dvasios pasauli. Tiesa, ie pasauliai yra susij. Jie idstyti pakopomis taip, kad auktesniosios pakopos prielaida yra emesnioji pakopa, tuo tarpu emesnioji gali egzistuoti ir be auktesniosios, pavyzdiui: nra gyvybs be materijos, o materija egzistuoja ir be gyvybs. Veltui buvo bandoma auktesnij pakop kildinti i emesniosios, nes kaskart tik dar labiau irykdavo plyys tarp j. Vieninga pasaulio visuma, apimanti visas painias ir tiriamas sistemas, pati nra jokia vieninga sistema, kuri bt pavaldi kokiai nors visuotinei teorijai ar kuri kaip idja bt tyrimo gair. Nra jokio pasaulio vaizdo, yra tik moksl sistematika. Visi pasaulio vaizdai yra tik fragmentiniai painimo pasauliai, kurie klaidingai laikomi absoliuia pasaulio btimi. I vairi pamatini tyrinjimo hipotezi kaskart iauga vienpuss perspektyvos. Kiekvienas pasaulio vaizdas yra pasaulio ikarpa; pats pasaulis negali tapti vaizdu. Mokslinis pasaulio vaizdas, nors ir skyrsi nuo mitinio, pats kaskart buvo tik naujas mitinis pasaulio vaizdas, grindiamas moksliniu metodu ir skurdiomis mito liekanomis. Pasaulis nra joks objektas; mes visada esame pasaulyje, aptinkame jame objektus, bet jis pats niekada nra ms objektas. Kad ir kaip toli siekt ms metodinio tyrimo horizontai, ypa kuriant autonomin vaigdto dangaus vaizd, kuriame ms Pauki Takas su savo milijardais sauli yra tik vienas i milijon, arba matematin materijos vaizd, visa, k mes ia matome, yra tik reikini aspektai, o ne daikt pagrindas ir ne pasaulis kaip visuma. Pasaulis nra udaras. Jis nepaaikinamas juo paiu, taiau visa, kas jame yra, paaikinama viena per kita, ir taip iki begalybs. Niekas neino, kokias ribas pasieks bsimas tyrimas, kokios prarajos jam dar atsivers. Atsisakyti pasaulio vaizdo reikalauja ne tik mokslin kritika, bet ir filosofinis atvirumas biai. Doro filosofinio bties apmstymo prielaida yra paintis su visomis pasaulio mokslinio tyrimo kryptimis, taiau slaptingoji mokslinio pasaulio painimo prasm turt bti tokia: tyrimo procese prieiti rib, kur aikiausia/n inojimui atsiveria neinojimo erdv. Juk tik tobulas inojimas gali paadinti tikrj
19

neinojim. Tik tada pasirodo tai, kas yra i tikrj; uuot siek racionalaus pasaulio vaizdo, pasineriame neinojimo pilnatv, taiau nuolat bdami mokslinio painimo kelyje ir tik juo eidami. Maksimalizuodami painimo aistr, privalome patekti ten, kur painimas subyra. Neinojimas, taiau tik pilnatvikas, ikovotas neinojimas, yra niekuo nepakeiiamas ms bties suvokimo altinis. Kas yra pasaulio tikrov, pabandykime isiaikinti kitu bdu. Painim, grindiam moksliniais metodais, galima apibdinti tokia visuotine teze: kiekvienas painimas yra interpretacija. Tekst supratimo metodas yra visokio bties suvokimo alegorija. i alegorija nra atsitiktin. Juk kiekviena btis mums k nors reikia. Jeigu mes j isakome, ji persilieja reikm to, kas pasakyta; ir tik tai, kas isakyta, gali bti suvokta painimo lygmenyje. Taiau btis mums kak reikia dar iki isakymo ir reikiasi per praktinio slyio su daiktais kalb; ji apibrta tik tiek, kiek ji yra nuoroda kak kita. Btis mums atsiveria kaip reikmi visuma. Todl btis ir bties inojimas, esinys ir ms kalba apie esin yra vairiausi reikmi pyn. Kiekviena btis mums yra interpretuota btis. Reikm atskiria tai, kas yra, nuo to, k tai reikia, kaip kad enklas skiriasi nuo to, kas enklinama. Jeigu btis suvokiama kaip interpretuota btis, tai tokiu pat bdu mes privalome skirti tai k: interpretacija k nors interpretuoja, tai, kas interpretuojama, t.y. pati btis, yra greta ms interpretacijos. Taiau toks atskyrimas nemanomas. Juk mums nebelieka nieko, kas tiesiog egzistuot ir bt painu, k galima bt interpretuoti, taiau kas kartu dar nebt pati interpretacija. Kad ir k mes paintume, tai yra tik ms interpretacijos spindulys, nukreiptas bt, arba tik viena i interpretacijos galimybi. Btis apskritai, matyt, yra tokia, kad ji mums atveria neribotos interpretacijos galimybes. Taiau interpretacija nra savavalika. Jeigu ji teisinga, ji turi objektyv pobd. Pati btis lemia tam tikras interpretacijas. Visi bties pavidalai mums k nors reikia, taiau kartu reikia ne bet k. Todl kategorij mokslas, kaip mokslas apie bties struktras, bties ris mums atveria kaip reikms ris. Pavyzdiui, tokios kategorijos kaip objektikumas", aikinantis tapatyb, santyk, prieast ir padarin, kaip laisv", kaip iraika" ir t.t. Kiekviena btis savo reikme mums pasirodo tarsi koks visas puses sklindantis atspindys. Net tikrovs rys sutampa su interpretacijos rimis. Interpretacija reikia, kad tai, kas interpretuojama, yra ne btis pati savaime, o tas bdas, kuriuo btis atsiveria mums. Interpretuodami negalime atsiverti absoliuiai tikrovei. Ms inojimas visada ikreipiamas, jeigu interpretacijos turinys laikomas paia tikrove. Tikrovs pobd mes galime ireikti svoka: empirins bties reikinikumas. Visa tai, apie k kalbjome vis tikrovs pavidal neapibrtumas, pasaulio vaizdai tik kaip reliatyvios perspektyvos, painimas tik kaip interpretacija, bties atsivrimas mums tik suskilus subjektuiobjektui, visi tie mums pasiekiamo inojimo bruoai reikia: visi objektai yra tik reikiniai; jokia painta btis nra btis pati savaime ir nra visuma. Empirins bties reikinikum visikai aikiai atskleid Kantas. Nors tas dalykas nra objektikas ir neturi prievartinio pobdio, o velgiamas tik transcenduojant, taiau kiekvienas intelektas, sugebantis transcenduoti, negali jo nematyti. J inodami, prie ankstesnio inojimo nepriduriame kokio nors naujo specialaus inojimo, taiau patiriame visuotinio bties suvokimo sukrtim. Jame ugimsta netikta, taiau nebeprarandama viesa, paadinanti bties mstym. Jeigu jos nra, tai mintos tezs lieka nesuprastos, nes jos nerealizuotos. Subyra ne tik absoliutus pasaulio vaizdai. Pasaulis nra udaras ir painimo horizonte taip pat subyra perspektyvas, nes jo negalima paaikinti vienu principu. Pasaulis kaip visuma nra painimo objektas. Atsivelgdami ms Dievo ir egzistencijos apmstymus, apmstydami pasaulio bt smelkims giliau: pasaulio tikrov yra nykstanti btis tarp Dievo ir egzistencijos. Kasdien patirtis, rodos, moko mus prieingai: mums, monms, pasaulis ar tai, kas jame yra, yra absoliutas. Apie mog, kurio esyb pavaldi nesuskaiiuojamiems io pasaulio dalykams, galima pasakyti Lutherio odiais: ko tu laikaisi, ant ko stovi, tai ir yra tavo tikrasis Dievas. mogus apskritai k nors gali priimti tik absoliuiai, nori jis to ar nenori, ino jis apie tai ar ne, prisiria jis prie to atsitiktinai ir nepatvariai ar rytingai ir visam laikui. mogus tarsi priritas prie absoliuios vietos, i kurios negali pasitraukti. Jis privalo jai duoti pilnatv. Tkstantmetje istorijoje randame nuostabi moni, perengdavusi pasaulio empirin bt. Indijos asketai ir kai kurie vienuoliai Kinijoje bei Vakaruose pasitraukdavo i pasaulio, kad atsidt neobjektikai absoliuto meditacijai. Pasaulis jiems tarsi inykdavo, btis niekas pasaulio poiriu jiems tapdavo viskuo. Kinijos mistikai isivaduodavo nuo pasaulio geism ir atsiddavo grynajai irai, kurios stichijoje visa, kas yra, praddavo byloti, visa nuskaidrdavo, visa tapdavo nykstaniu aminybs reikiniu ir begaliniu jos esms artumu. Jiems inykdavo laikas, o aminyb priartdavo ir prabildavo io pasaulio pavidalais. Vakar mokslininkai, filosofai, poetai, o retkariais ir veiklos mons keliaudavo per pasaul taip, tarsi jie tvirtai prie jo pririti kartu bt j atj i anapus. Atkak i savo tolimos tvyns, pasaulyje jie rasdavo save ir daiktus ir prie j maksimaliai priartdami tarsi perengdavo laik, sismelkdami aminyb.
20

Pririti prie pasaulio, mes link kaltinti panieka pasauliui kitus, tuos, kurie taip ir nerado tvirto pagrindo savo biai, atsiduodami vienareikmiam gyvenimo praktikos ir objektinio painimo tikrumui. Mes link pasaul laikyti harmoningu, nes esame gundomi pasaulio pilnatvs avesio, kurio kupinos ms laimingos akimirkos. Prie tai sukyla baisi negand patirtis ir mums akis velgianti neviltis. J neivengiamyb bties harmonijai veria prieprieinti nihilistin pozicij: viskas beprasmika. Itikimyb tiesai veria velgti, kad tiek bties harmonija, tiek nihilistin sumaitis yra tik ms iliuzijos. Abi nuostatos pretenduoja totalum, taiau kiekvienas totalinis sprendinys apie pasaul ir daikt visum grindiamas nepakankamu inojimu. Uuot fiksav vienas kit neigianius totalinius sprendinius, mes, mons, privalome nuolat bti pasireng siklausyti tai, kas lemtinga, tai, k darome mes patys, ir tai, kas vyksta laikikoje ms gyvenimo tkmje. Tok pasirengim sudaro dvejopa patirtis. Pirma, Dievo absoliutaus transcendentikumo pasaulio atvilgiu patirtis: slaptingasis Dievas vis labiau tolsta, jeigu tik a stengiuosi j turti visiems laikams; kadangi jo kalba visada istorika ir nulemta konkreios situacijos, jis yra neapsakomai arti. Antra, Dievo reikimosi pasaulyje patirtis: pasaulio btis nra absoliuti, todl per j byloja daugiaprasm, bet tvari Dievo btis, kuri nuskaidrja tik istorikai, egzistencinmis akimirkomis ir negali bti vienoda visiems. Laisvai atsiverdami biai, pasaulio paties savaime nelaikome galutine instancija. Jame susitinka tai, kas amina, su tuo, kas laikina. Taiau aminj bt patiriame nenusia lindami nuo to, kas mums duota kaip realus reikinys laike. Kadangi tikroji btis mums turi reiktis tik per pasaulio bties laikikum, nemanoma tiesiogiai painti nei Dievo, nei egzistencijos. ia tenka vadovautis vien tikjimu. Tokie pamatiniai tikjimo principai, kaip: Dievas yra, egzistuoja beslygiki reikalavimai, mogus yra baigtin ir netobula btyb, mogus gali gyventi tik vadovaujamas Dievo, padeda tik pajusti j teisingum, nes per juos byloja Dievas, leidiantis tiktis j isipildymo pasaulyje. Jeigu Dievas, tarsi vengiantis pasaulio, turt priartti prie egzistencijos tiesiogiai, tada visa, kas vykt, bt neperteikiama. Visuotiniai principai byloja tradicijos ir konkreiais gyvenimo taisykli pavidalais; btent tokiu pavidalu kiekvienas atskiras mogus patiria j ties: taip jiems sak tvai. Begalin istorijos gelm prabyla mus i formuli: teesie ventas Tavo vardas...", nemirtingumas...", meil...". Juo visuotinesni tikjimo principai, juo maiau jie istoriki. Jie kelia didingus reikalavimus abstrakiai. Taiau remdamasis tokiomis abstrakcijomis negali gyventi joks mogus; stokodamos konkreios pilnatvs, jos yra tas minimumas, kuris palaiko atminim ir vilt. Be to, jos turi apvalomj gali; jos ilaisvina i vergavimo knui grandini, padeda veikti prietarus ir akiraio siaurum perimant didij tradicij ir j paveriant aktualizuota dabartimi. Dievas yra btis, kuriai visikai atsiduodamas pradedu autentikai egzistuoti. Kad ir kam atsiduoiau bdamas pasaulyje, netgi aukodamas savo gyvyb, visa padeda man prisilytti prie Dievo; nuolat esu pavaldus Dievo valiai, nuolat ibandomas. Atsiduodamas aklai, mogus nemstydamas tarnauja jgai, kuri ikyla vir jo kaip brutalus faktas ir tamsi stichija; nekeldamas klausim, neregdamas ir nemstydamas jis veikiausiai tarnauja tonui". Atsiduodant pasauliui, kuris yra btina atsidavimo Dievui slyga, prabunda autentikoji savastis, kartu siaknijanti tame, kam ji atsiduoda. Taiau jeigu visa empirin btis susilieja su tikrove, eima, tauta, profesija, valstybe, t.y. su pasauliu, ir jeigu pasaulis praranda prasm, tada neviltis nieko akivaizdoje gali bti veikta tik kiekvienai konkreiai pasaulio apraikai prieprieinus ryting savitaig, grindiam Dievu ir esani akis ak su Dievo btimi. Tik atsiduodama Dievui, o ne pasauliui, savastis atranda save ir, pasinerdama laisv, sitvirtina pasaulyje. Viena i nykstani, tarp Dievo ir egzistencijos kybani pasaulio apraik yra mitas, apmstantis Biblijos svokomis pasaul kaip transcendentins istorijos apraik: nuo pasaulio sukrimo iki nuopuolio ir toliau, per iganymo istorij iki pasaulio pabaigos ir vis dalyk prisiklimo. io mito poiriu, pasaulis nra pats savaime, o yra laikinas antlaikikojo vyksmo tarpsnis. Kadangi pasaulis yra nykstantis dalykas, vienintel tikrov jame yra Dievas ir egzistencija. Kas amina, reikiasi laike. Tokiu laiko save ir mogus kaip individas. is reikimasis yra paradoksalus, nes nuo jo priklauso ir tai, kas yra absoliuiai amina.

21

VIII. TIKJIMAS IR VIETIMAS

Suformulavome filosofinio tikjimo principus: Dievas yra, egzistuoja beslygiki reikalavimai, mogus yra baigtinis ir netobulas, mogus gali gyventi tik vadovaujamas Dievo, pasaulis yra nykstanti btis tarp Dievo ir egzistencijos. ios penkios tezs sustiprina viena kit ir viena kit nulemia. Taiau kiekviena turi savo itakas kokioje nors pamatinje egzistencijos patirtyje. N vienas i t penki princip negali bti rodomas taip, kaip rodomas baigtinis objektinis inojimas. J teisingum galima tik parodyti" atkreipiant dmes, apviesti" mstant arba prisiminti" intensyvinant j suvokim. Jie nra tikybos dogmos, bet nors jais tikima lieka neapibrti. A pavaldus jiems ne tada, kai pripastu kok nors autoritet, bet tada, kai j tiesai atsiduodu visa savo esybe. Nedera iuos principus pirti be niekur nieko. Tada su jais bt elgiamasi kaip su paprasiausiu inojimu, ir jie prarast savo prasm. Virt sitikinimais, jie pernelyg lengvai tapt autentiko tikrumo pakaitalu. Tuo tarpu juos reikia perduoti taip, kad juos sismonindamas mogus pabust pats sau, kad jais bt sitikrinama komunikuojant, kad jie paadint tikrosios bties akivaizdoje. Bet gydami vienareikm pavidal, jie sukelia tariamo inojimo iliuzij. Juos isakydami neturime vengti diskusijos. Juk kai tik pradedame mstyti, atsiveria dvi galimybs: mes galime prisiliesti prie tiesos arba ne. Todl, isakant teiginius tiesiogiai, reikia saugotis klaidos, nes tvarkinga minties struktra neapsaugo nuo ikraipym. Pozityvi teigini eksplikacija turi bti papildyta negatyviais teiginiais, apribota ir susilpninta. Taiau filosofavimo stichijoje nuomoni kova nra kova dl pranaumo; tai yra kova, vedanti Mausianiosios apvietos keliu, kova dl tiesos aikumo, kova, kurioje visi intelekto ginklai ne tik panaudojami ireikti savo tikjimui, bet ir atiduodami prieininko dispozicijai. Filosofuodamas, t.y. klausdamas tiesiogiai, a taip pat tiesiogiai isisakau. Ar yra Dievas? Ar empirinei biai turi prasm beslygikieji reikalavimai? Ar mogus yra netobulas? Ar pasaulio btis yra nykstanti ir efemerika? A privalau aikiai atsakyti, jeigu man prieprieinami teigimai, kuriais isakomas netikjimas. tai jie. Pirma: nra jokio Dievo, nes egzistuoja tik pasaulis ir jo natralios raidos principai, pasaulis ir yra Dievas. Antra: nra nieko beslygiko, nes reikalavimai, kuriems a pavaldus, atsiranda ir keiiasi. Jie nulemti proio, rutinos, tradicijos, paklusnumo; viskas slygika, nra joki rib. Treia: esama tobul moni, nes mogus gali bti tokia pat vykusi btyb, kaip ir gyvulys; j galima idresiruoti. Nra jokio principinio netobulumo, jokio mogaus bties trapumo. mogus nra tarpin btyb, jis vientisas ir ubaigtas. Tiesa, kaip ir visa kita pasaulyje, jis neaminas, taiau, nepaisant to, jis tvirtai siaknijs, savarankikas, galintis pasitenkinti tiek savimi, tiek savo pasauliu. Ketvirta: netikimas joks Dievo vadovavimas; is vadovavimas yra iliuzija ir saviapgaul. mogui pakanka jg vadovauti sau paiam, ir jis gali pasikliauti savo jgomis. Penkta: pasaulis yra viskas, jo tikrov yra vienintel ir galutin. Kadangi nra jokios transcendencijos, viskas pasaulyje yra laikina, taiau pats pasaulis absoliutus, jis aminas ir nenykstantis; tai nra kokia efemerika ir praeinanti btis. Toki netikjimo tezi atvilgiu filosofija turi du udavinius: suvokti savo itakas ir nuskaidrinti tikjimo tiesos prasm. Netikjimas laikomas vietimo padariniu. Kas gi yra vietimas? vietimo imperatyvai nukreipti prie akl ir neklausiant tikjim; prie veiksmus, kurie neduoda to, ko jais siekiama, tokie magiki veiksmai grindiami akivaizdiai neteisingomis prielaidomis; prie beribio klausinjimo ir tyrimo draudim; prie tradicinius prietarus. vietimas reikalauja atkakliai siekti aikumo ir kritikai apmstyti visokio aikumo tip bei ribas. mogus turi teis siekti to, k jis mano, ko nori ir k veikia, akivaizdumo. Jis nori mstyti pats. Jis nori protu suvokti ir, kiek manoma, rodyti tai, kas yra tiesa. Jis reikalauja visk susieti su kiekvienam prieinama patirtimi. Jis ieko keli aikumo i takas, uuot t aikum prims kaip gatav rezultat. Jis nori velgti, kokiu mastu pagrstas rodymas ir kur yra proto ribos. Pagrsti jis nort net tai, k galiausiai turt laikyti nepagrindiamomis savo gyvenimo prielaidomis: autoritet, prieraium, pagarb didij moni mintims ir darbams, itikimyb, kuri jis kam nors retkariais dovanoja konkreioje situacijoje, arba pasitikjim tuo, kas nesuvokta ir nesuvokiama. Net paklusdamas jis nori inoti, kodl paklsta. Viskam, k jis mano esant teisinga ir darytina, be iimties jis jauiasi turs teis reikalauti vidinio pritarimo. Jis nurimsta tik tada, kai savo pritarim grindia sitikinimu. Trumpai tariant: vietimas, pasak Kanto, yra mogaus ivadavimas i nesavarankikumo, dl kurio jis pats kaltas". Tai kelias, kuriuo mogus eina save. Taiau vietimo udaviniai buvo suprasti taip neadekvaiai, kad jo prasm liko neaiki. vietimas gali bti tikras, ir jis gali bti netikras. Todl ir kova prie vietim taip pat dviprasmika. Ji gali bti visai pagrstai nukreipta prie netikr vietim ir be jokio pagrindo prie tikr. Danai abi tendencijos susilieja vien.
22

Kovojant prie vietim sakoma: jis griauna tradicij, kuria remiasi visas ms gyvenimas; jis sunaikina tikjim ir skatina nihilizm; jis atpalaiduoja kiekvieno mogaus savival, todl sukelia netvark ir anarchij; mogui jis pratingas, nes imua pagrind i po koj. ie priekaitai skirti netikram vietimui, kuris pats nesupranta tikrojo vietimo prasms. Netikras vietimas tikisi vis inojim, veikl ir siekius pagrsti tik intelektu (uuot intelekt naudojs kaip priemon apviesti tam, kas jam turi bti duota); jis suabsoliutina visada fragmentik intelektin painim (uuot j prasmingai panaudojs jam prideranioje srityje); jis skatina atskiro mogaus pretenzijas bti vieninteliu inojimo altiniu ir veikti remiantis btent tokiu inojimu (uuot rmusis gyvastingu visuomeniniu inojimu), tarsi individas bt viskas; jam trksta pagarbos iskirtiniams monms ir autoritetui, kuriuos privalo bti orientuotas visas mogaus gyvenimas. Trumpai tariant, jis nori mog padaryti savarankik, kad visa, kas teisinga ir esminga, bt pasiekiama protu. Jis nori ne tikti, o inoti. Prieingai, tikras vietimas, suvokdamas realias ribas, niekada neapriboja nei mstymo, nei klausinjimo iorikai, prievarta. Jis nuskaidrina ne tik tai, kas buvo laikoma savaime suprantamais dalykais, ne tik prietarus ir dogmas, bet ir pat save. Jis nepainioja intelekto metod su turiningja mogaus btimi. Pastarj vietimas laiko racionaliai nuskaidrinama, taiau anaiptol nepagrindiama protu. Panagrinkime kai kuriuos priekaitus vietimui. Jam priekaitaujama, kad jis auktins mogaus savival ir teigis, jog mogus sau turs bti dkingas u tai, k jis gals gauti tik per malon. Darant tokius priekaitus umirtama, kad Dievas byloja ne kit moni sakymais ir atradimais, bet per mogaus laisv ir savast, ne iorikai, o vidujai. Jeigu apribojama Dievo duota ir su Dievu susijusi mogaus laisv, tai kartu daroma ala tam, per k netiesiogiai reikiasi Dievas. Kova prie vietim, pasireikianti kaip kova prie laisv, i tikrj yra maitas prie pat Diev ir kova dl tariamai dievik, o i tikrj paties mogaus sugalvot sakym, draudim, tikjimo dogm, dl mogaus vestos tvarkos ir veiklos bd, kuriuose kaip ir visuose mogikuose dalykuose imintis susilieja ir susipina su kvailybe. Jeigu tais dalykais nebt abejojama, bt ignoruojama mogaus paskirtis. Atmesti vietim vadinasi, iduoti pat mog. Vienas svarbiausi vietimo element yra mokslas be joki iankstini prielaid, mokslas, laisvai tyrinjantis ir keliantis klausimus, neapribotas jokiais iankstiniais tikslais ir prietarais, iskyrus tam tikrus dorovinio pobdio apribojimus, grindiamus humanikumo reikalavimais ir draudianius, pavyzdiui, eksperimentuoti su mogumi. Girdjome k: mokslas griauna tikjim. Graik mokslas dar buvo susiliejs su tikjimu ir tiko jam nuskaidrinti. Tuo tarpu modernusis mokslas ess absoliuiai destruktyvus. Jis ess istorikai laikinas reikinys ir enklins lemting kriz. Galime tiktis jo pabaigos ir, kiek pajgiame, turime j paspartinti. Toks poiris grindiamas abejojimu aminja mokslo tiesa. Jis neigia mogaus orum, kuris iandien nemanomas be mokslins nuostatos. Jis sukyla prie vietim ir velgia jame tik lkt intelektualizm, bet ne plaius mokslo horizontus. Jis sukyla prie liberalizm ir velgia jame tik sustabarjus laissez faire10 ir pavirutinik tikjim paanga, bet ne liberalumo jg. Jis sukyla prie tolerancij kaip beird netikiniojo abejingum, bet nepastebi visuotinio mogikojo ryto komunikuoti. Trumpai tariant, jis sugriauna mogaus orumo, painimo galios ir laisvs pamatus ir stumia filosofins egzistencijos dvasin saviudyb. Prieingai tokiai pozicijai, mes esame tikri: nra jokio tikrumo, jokio proto ir jokio mogaus orumo be tikrojo mokslikumo ten, kur tradicija ir situacija padaro j galim. Jeigu prarandamas mokslas, jo viet uima sutemos, prieblanda, migloti gras" jausmai ir aklas fanatizmas. Pastatomos sienos, ir mogus patenka nauj kaljim. Kodl kovojama prie vietim? Neretai i kov prieastys verimasis absurd, paklusnumas mogui, kuriuo tikima kaip Dievo ruporu. Jos iauga i aistros nakiai, nebepavaldiai dienos statymams, tutumoje stataniai tariamai iganingas oro pilis. Be to, yra nerimas t, kurie netiki ir trokta tikjimo, ir sikalba j tur. O valia viepatauti tikisi mones padaryti juo klusnesnius, juo aklesnis j tikjimas autoritetu, kuris yra viepatavimo priemon. Jeigu remiamasi Kristumi ir Naujuoju Testamentu, itai visikai pagrsta, turint galvoje kai kuriuos tkstantmei banyios ir teologijos reikinius, bet visikai nepagrsta, jeigu turimos galvoje paios biblins religijos itakos ir tiesa. Pastaroji ilieka gyva ir tikrajame vietime, ji nuskaidrinama filosofijos, kuri tokiu bdu padeda isaugoti jos turin naujojo techninio pasaulio mogui. Kad ipuoliai prie vietim vis dar atrodo prasmingi, lemia vietimo ikraipymai, kuri atvilgiu tie ipuoliai yra pateisinami. Ikraipymai atsiranda dl udavini sunkumo. vietimas sukelia isilaisvinusio mogaus, kuris bdamas laisvas jauiasi atviresnis Dievui, entuziazm; is entuziazmas apima kiekvien nauj pabudus mog. Taiau vietimas tuojau pat gali virsti nepagrst pretenzij suma. Juk Dievas laisvei atsiveria ne vienareikmikai, o tik ilgalaiki pastang slinktyje ir tik akimirkomis, kurios mogui dovanoja tai, ko jis pats negalt igalvoti. mogus ne visada pajgia pakelti kritikai nusiteikusio neinojimo ir budraus pasirengimo siklausyti akimirk nat. Tai, kas absoliutu, jis nort inoti
23

apibrtai. Atsisaks tikjimo, jis atsideda intelektiniam mstymui, i kurio be jokio pagrindo laukia tikrumo lemtinguose gyvenimo dalykuose. Kadangi mstymas to padaryti nepajgia, ios pretenzijos gali bti patenkintos tik iliuzikai: ia vieni, ia kiti be galo vairs baigtiniai dalykai suabsoliutinami. Kokia nors mstymo forma laikoma absoliuiu inojimu. Nutrksta nuolatinio savs ibandymo kontinuumas; pakylama tariamo galutinio tikrumo bsen. Savavalika nuomon visai atsitiktinai ir priklausomai nuo situacijos pretenduoja ties, taiau bdama iliuzin blokia nauj aklum. Kadangi tokio vietimo alininkai teigia, kad galima visk painti ir mstyti paiam savaime, jis jau yra ne kas kita, kaip savival. Tokios nepagrstos pretenzijos realizuojamos nedisciplinuotu pseudomstymu. iuos ikraipymus galima veikti ne atsisakant paties mstymo, o tik realizuojant visas mstymo galimybes, jo kritin ribos suvokim ir jo visuotinai reikmingus rezultatus, patikrintus viso painimo fone. Tik lygia greta su viso mogaus saviaukla vykstantis mstymo tobulinimas gali sukliudyti pseudomstymui virsti nuodais, o vietimo viesai mirties stichija. Kaip tik gryniausias vietimas suvokia, kad tikjimas yra btinas. Penki pamatini filosofinio tikjimo princip negalima rodyti kaip mokslini tezi. Nemanoma racionaliai priversti tikti nei pasitelkus moksl, nei filosofiniu bdu. Neteisingas vietimas klysta manydamas, kad intelektas pats vienas gali painti ties ir bt. Intelektas priritas prie kitabties. Kaip mokslinis painimas, jis priritas prie patyrimo iros. Kaip filosofija, jis susijs su tikjimo turiniu. Tiesa, intelektas mstydamas gali padaryti akivaizd, igryninti ir iskleisti kiekvien dalyk, taiau jam jau turi bti duota tai, kas jo nuomonei suteikia objektyvi reikm, jo mstymui pilnatv, jo veiklai prasm, jo filosofavimui btik turin. Kur atsiranda tos prielaidos, nuo kuri priklauso mstymas, visikai akivaizdu. Jos siaknijusios Aprptyje, i kurios gauna savo gyvast. Jei tik Aprpties galia mumyse inyksta, mes vis labiau linkstame prie t penki neigini, kuriais byloja ms netikjimas. Akivaizdios patirties prielaidas iorikai suvokiamu pavidalu randame pasaulyje, tikjimo prielaidas istorinje tradicijoje. Tokiu ioriniu pavidalu tos prielaidos yra gairs, kurias orientuodamiesi surandame tikrsias prielaidas. Juk itas iorines prielaidas reikia nuolat tikrinti remiantis ne tokiu intelektu, kuris kaip teisjas pats ino, kas teisinga, bet tokiu, kuris laiko save priemone; toks intelektas vien patirt ibando kita; jis ibando tradicin tikjim tuo paiu tradiciniu tikjimu, o sykiu patikrina vis tradicij, tarsi paindamas jos turin, j panardindamas savasties itakas. Moksl srityje patirtis pateikia akivaizdius stebinius, kuri negali atmesti n vienas, usiimantis mokslais; filosofijoje suprantantis sitikrinimas tradicija padeda sitikrinti tikjimu. veikti netikjim tiesiogiai j atmetant nemanoma; tai galima padaryti tik rodius tariamo inojimo racionali pretenzij ir racionalizuoto tikjimo pretenzij klaidingum. Filosofinio tikjimo tezs bus suprastos neteisingai, jeigu jos bus suprastos kaip tam tikro turinio perdavimas. Juk n viena tez nra nukreipta kok absoliut objekt, o yra konkretjanios begalybs enklas. Kai begalyb atsiveria tikjimui, begaliniai pasaulio pavidalai tampa daugiareikmmis io prado apraikomis. Jeigu filosofuojantysis isako tas tikjimo tezes, jos tampa tarsi kokiu tikybos analogu. Filosofas neturi piktnaudiauti savo neinojimu ir vengti atsakyti. inoma, kaip filosofas jis bus atsargus ir nuolat kartos: a neinau, a net neinau, ar tikiu, taiau tikjimas, isakytas tokiomis tezmis, man atrodo prasmingas, ir a galiu rytis taip tikti ir manau, kad turiu jg iuo tikjimu gyventi. Todl filosofavimo stichijoje nuolat egzistuoja tampa tarp neapibrto teiginio tariamo nerytingumo ir realiai apsisprendusios laikysenos.

IX. MONIJOS ISTORIJA

Jokia realyb nra svarbesn ms savivokai u istorij. Ji mums atskleidia plaiausius monijos horizontus, perduoda mums ms gyvenim pagrindiant tradicijos turin, duoda mums mastelius, kuriais matuojame dabart, ilaisvina mus nuo nesmoningo prisiriimo prie savo epochos, atveria mums didiausias mogaus galimybes ir jo nemirtingus krinius. Nieko nra geresnio, kaip skirti savo laisvalaik susipainimui su didiais praeities darbais ir pamatyti tas negandas, kurios visk praud. K mes patiriame dabar, geriau suprantame velgdami istorijos veidrod. Tai, k mums perduoda istorija, atgimsta ms epochoje. Ms gyvenimo slinktis nulemta abipusio praeities ir dabarties nuskaidrinimo. Tik i artumos, stebint akivaizdiai, atsigrus konkreius dalykus, mums atsiveria tikroji istorija. Filosofuodami mes judame abstraki samprotavim stichijoje.
24

Pasaulio istorija gali atrodyti esanti atsitiktini vyki chaosas. Kaip visuma ji daro maiaties spd tarsi koks vandens skurys. Ji slenka nuo vieno smyio prie kito, nuo vienos negandos prie kitos, viesios laims akimirkos joje inyra tarsi kokios salos, trump laik neulietos srovs, o vliau vl joje nugrimztanios, ir visa tai pavartosime Maxo Weberio metafor tarsi gatv, kuri tonas grindia suduusiomis vertybmis. Painimas atskleidia tam tikr istorinio vyksmo rilum, atskirus prieastinius ryius, pavyzdiui, technini iradim tak gamybos bdui, gamybos bdo tak visuomens struktrai, ukariavim tak taut struktrai, karo technikos tak karinei organizacijai, pastarosios tak valstybs struktrai ir taip toliau iki begalybs. Nepriklausomai nuo prieastini ryi atsiskleidia tam tikri visuotiniai bruoai, pavyzdiui, dvasinio gyvenimo stiliaus perimamumas i kartos kart, viena kit lemianios kultrins epochos, besivystantys didiuliai udari kultriniai dariniai. Spengleris ir jo sekjai parod, kad tokie kultriniai organizmai iauga i vitalikai egzistuojani moni mass tarsi kokie augalai i dirvos, kurie praysta ir numirta ir kuri gali bti neribotas skaiius: Spengleris suskaiiavo atuonis, Toynbee dvideimt atuonis. Tie organizmai arba visai neveikia vienas kito, arba veikia labai silpnai. Tokiu poiriu istorija neturi jokios prasms, jokio vieningumo, jokios struktros, iskyrus nesuskaiiuojamus prieastinius junginius ir morfologinius pavidalus, panaius tuos, kuriuos randame gamtoje, tesiskirianius tik tuo, kad istorijoje juos galima ufiksuoti ne taip tiksliai. Taiau istorijos filosofijos udavinys iekoti tokios prasms, tokio vieningumo ir pasaulio istorijos struktros, kuri turt apimti monij kaip visum. Apmeskime pasaulio istorijos schem. mogus gyveno jau prie kelis imtus tkstani met; tai patvirtina kaul radiniai datuojamuose geologiniuose sluoksniuose. Prie deimtis tkstani met gyveno mons, anatomikai visai panas mus; randama ranki ir tapybos liekan. Dokumentuose ufiksuota rili istorija prasideda prie penkis eis tkstantmeius. Istorija turi keturis pjvius. Pirma: galima tik konstatuoti pirmj didel ingsn tai kalb atsiradimas, ranki iradimas, ugnies iebimas ir jos naudojimas. Tai prometjikoji epocha, visos istorijos pamatas, ant kurio atsistojs mogus pirmkart tampa mogumi, t.y. pakyla vir mums sunkiai sivaizduojamos tik biologins egzistencijos. Kada tai buvo, koki laiko tarpsni pareikalavo atskiri ingsniai, mes neinome. Toji epocha turi bti nuo ms labai nutolusi, ir ji turjo trukti ymiai ilgiau negu dokumentikai ufiksuotas ir, palyginti su ja, nykstamai trumpas istorinis laikotarpis. Antra: tarp 5000 m. ir 3000 m. pr. Kr. atsirado senovs kultros Egipte, Mesopotamijoje, prie Indo, iek tiek vliau Kinijoje prie Huanghe ups. Tai buvo menkuts viesos salels milinikame vis planet apgyvenusios monijosvandenyne. Treia: apie 500 m. pr. Kr. tarp 800 m. Ir 200 m. buvo padti dvasiniai monijos pamatai, kurie tebra jos pagrindas ir iandien. Jie buvo padti tuo paiu metu ir savarankikai Kinijoje, Indijoje, Persijoje, Palestinoje ir Graikijoje. Ketvirta: nuo to laiko galima konstatuoti tik vien visikai nauj, dvasikai ir materialiai lemting, pasaulio istorijai turint toki pai reikm vyk: tai mokslo ir technikos epocha, usimezgusi Vakar Europoje baigiantis viduramiams, dvasikai subrendusi septynioliktame amiuje, pradjusi plaiai skleistis atuoniolikto amiaus pabaigoje ir prie kelet deimtmei musi vystytis nepaprastai spariai. vilgtelkime treij pjv, 500uosius metus prie Krist. Hegelis teigia: Visa istorija sueina Krist ir juo prasideda. Dievo snaus pasirodymas yra pasaulio istorijos ais". Ms laiko skaiiavimas kasdien liudija i krikionikj pasaulio istorijos struktr. Jo trkumas tas, kad toks poiris visuotin istorij priimtinas tik tikintiesiems krikionims. Taiau net Vakaruose krikionys savo empirinio istorijos suvokimo nesieja su tuo tikjimu. ventj istorij krikionys atskyr nuo pasaulietins, nes ji turi visai kit prasm. Pasaulio istorijos a jeigu tokia yra galima surasti tik pasaulietinei istorijai, empirikai, kaip fakt, galiojant visiems monms, neiskiriant n krikioni. Tas faktas turi bti tikinamas tiek Vakarams, tiek Azijai, tiek kitiems monms, netaikant jam tam tikro tikybinio turinio mastelio. Visos tautos turi bendrus istorins savivokos rmus. Tokios pasaulio istorijos aies, atrodo, reikia iekoti dvasiniame procese, vykusiame 800 200 m. pr. Kr. Tada atsirado mogus, kuris gyvena mumyse ir iandien. is laikas trumpai vadinamas ainiu laiku". Tuo metu atsitiko kakas nepaprasto. Kinijoje gyveno Konfucijus ir Laozi, atsirado visos kin filosofijos kryptys, tuo metu mst Mozi, Zhuangzi, Lizi ir daugyb kit. Indijoje atsirado upaniados, gyveno Buda, buvo imgintos visos filosofijos galimybs, pradedant skepticizmu ir baigiant materializmu, sofistika ir nihilizmu, kaip ir Kinijoje; Irane skelb savo moksl Zaratustra, piedamas pasaulio paveiksl kaip grio ir blogio kovos aren; Palestinoje pasirod pranaai, pradedant Eliju, Izaiju, Jeremiju ir baigiant Pakartoto statymo Jozue; Graikija ivydo Homer, filosofus Parmenid, Herakleit, Platon, tragikus, Tukidid ir Archimed. Visa, kas siejama su tais vardais, suvejo per kelet imtmei ir beveik tuo paiu metu Kinijoje, Indijoje ir Vakaruose visai savarankikai ir be abipusio slyio.
25

ios epochos naujumas pasireik tuo, kad mogus pradjo suvokti bt kaip visum, pat save ir savo ribas. Jis patyr siaub pasaulio akivaizdoje ir savo bejgikum. Jis pradjo kelti radikalius klausimus, prarajos akivaizdoje pradjo siekti ilaisvinimo ir iganymo. Smoningai suvoks savo ribas, jis ikl sau aukiausius tikslus. Jis patyr beslygikum, pasinerdamas savasties gelmes ir atsiverdamas grynajai transcendencijai. Buvo imgintos prietaringiausios galimybs. Diskusija, partikuliarizacija, dvasios suskilimas ir visa tai, kaip viena su kita susijusios prieingybs, sukl nerim ir sujudim, atsidurta prie dvasinio chaoso ribos. ioje epochoje buvo suformuluotos pamatins kategorijos, kuriomis mes mstome ir iandien, buvo sukurtos pasaulins religijos, kuriomis gyvena ir ms dien mons. iame vyksme buvo pradta abejoti iki tol nesmoningai tiktais poiriais, paproiais ir bsenomis. Viskas pateko verpet. Pasibaig rami ir savaime suprantamais dalykais grindiama mito epocha. Prasidjo kova prie mit, grindiama protu ir realia patirtimi, kova dl vieno transcendentinio Dievo, kova prie demonus, kova prie netikrus dievus kaip etinis maitas. Mitai buvo pertvarkyti, buvo atskleista j gelm, ir visa tai vyko tuo metu, kai mitas kaip visuma buvo sugriautas. mogus jau nebebuvo usidars savyje. Jis tapo netikras sau paiam, todl atviras naujoms, beribms galimybms. Pirmkart atsirado filosofai. mons rizikuodavo iekoti atramos savyje kaip individai. Atsiskyrliai ir klajojantys mstytojai Kinijoje, asketai Indijoje, filosofai Graikijoje, pranaai Izraelyje yra susij, nors ir labai skiriasi savo tikjimu, orientacijomis ir vidinmis nuostatomis. mogus idrso savo vidujyb prieprieinti visam pasauliui. Jis atrado savyje altin, i kurio semdamas gyvast sugebjo pakilti vir savs ir pasaulio. Tuomet buvo suvokta ir istorija. Prasidjo kakas nepaprasto, taiau buvo jauiama ir inoma: u nugaros begalin praeitis. Dar io autentikos mogaus dvasios pabudimo pradioje mogus gyvena prisiminimu, jis suvokia ess pabaigos ir nuosmukio bsenoje. Kuriami planai, kaip savo rankas paimti vyki eig, norima atstatyti arba pirmkart sukurti teising dalyk padt. Mstoma, kaip geriau valdyti mog, kaip pagerinti moni bendrabv. Veikla valdoma reformatorik idj. Net sociologin situacija visose trijose teritorijose panai. Egzistavo daugyb ma miest ir valstybli, kiekviena j kovojo su kitomis, taiau kaip tik tokiomis slygomis pasirod galimas stulbinantis suklestjimas. Taiau epocha, kurioje visa tai isiskleid per imtmeius, anaiptol njo paangos kryptimi. Joje tuo paiu metu dominavo destrukcija ir radimasis i naujo. Nebuvo pasiekta jokio tobulumo. Didiausios galimybs, realizuotos atskir moni, netapo visuotine lemtimi. Kas i pradi buvo judjimo laisv, gal gale virto anarchija. Kai isism epochos krybins galios, visuose trijuose kultriniuose regionuose siviepatavo niveliacija ir idj sustabarjimas. Nepakeliama tapusi netvarka sukl nauj ryi trokul ir poreik atkurti ramybs bsen. Pabaiga vis pirma turjo politin pobd. Ikilo didiuls, visa apimanios imperijos beveik tuo paiu metu Kinijoje (Qin Shihuang), Indijoje (Maurij dinastija) ir Vakaruose (helenistins valstybs ir Imperium romanum). Chaos visur istm planinga technin ir organizacin tvarka. monijos dvasinis gyvenimas iki pat ms dien nulemtas ainio laiko. Kinijoje, Indijoje ir Vakaruose buvo dedamos pastangos j restauruoti renesansai. Nuolat atsiranda nauj diding dvasios krini, taiau ir jie yra kvpti ainio laiko idj. Taigi didioji istorijos slinktis yra tokia: nuo mogaus atsiradimo ir didij senovs civilizacij iki ainio laiko ir jo padarini, krybikai veikusi iki pat ms dien. iuo metu galima spti prasidjo antroji istorijos slinktis. Ms mokslo ir technikos epocha yra tarsi naujoji pradia, lygintina tik su pirmj ranki iradimais ir ugnies panaudojimu. Remdamiesi analogija, galime spti: mes ibandme institucijas, analogikas didiosioms senovs civilizacijoms, tokioms kaip Egiptas, kur kaip darbo kolonij su panieka irjo ydai ir i kurio jie ikeliavo, iekodami naujosios tvyns. Galbt monija, ibandiusi tokias gigantikas institucijas, engia naujo, dar tolimo, nematomo ir nesivaizduojamo ainio laiko link, kur mogus taps tikruoju mogumi. Tuo tarpu dabar mes gyvename siaubing katastrof epochoje. Atrodo, kad visa, kas paveldta, turi bti sunaikinta, taiau naujo statinio apmatai regimi labai nerykiai. Nauja yra tai, kad ms epochos istorija pirmkart tapo pasaulio istorija. Palyginti su dabartine ems rutulio vienybe, kuri utikrina susisiekimo priemons, ankstesnioji istorija yra tik lokalini istorij agregatas. Tai, kas anksiau buvo vadinama istorija, pasibaig. Penki tkstantmeiai skiria imtus tkstani met trukus prieistorin ems rutulio apgyvendinim nuo iandien prasidedanios pasaulio istorijos. Tie tkstantmeiai, palyginti su ankstesnmis mogaus egzistencijos epochomis ir ateities galimybmis, yra tik trumpa akimirka. Ta istorija buvo tik tarsi koks monijos susitelkimas
26

pasaulio istorijos akcijai, tarsi technini priemoni paruoimas kelionei. Mes stovime kaip tik pradioje. Mes privalome orientuotis btent tokius horizontus, kai tik savo epoch pradedame velgti pro tamsius akinius, o vis monijos istorij norime laikyti neteikiania jokios vilties. Mes galime tikti mogaus ateities galimybmis. Trumparegiui viskas iandien atrodo niriai, toliaregiui ne. Kad tuo sitikintume, privalome remtis visos pasaulio istorijos mastais. Mes galime juo atkakliau tikti ateitimi, juo aktyviau veikiame dabartyje, juo aktyviau iekome tiesos ir mogaus bties perspektyv. Jeigu keliamas istorins prasms klausimas, tie, kurie tiki istorijos tikslingumu, link t tiksl ne tik abstrakiai mstyti, bet ir planingai gyvendinti. Taiau mes pasijuntame bejgiai, kai tik norime gyvendinti totalinius planus. Idids diktatori planai, paremti tariamu istorijos kaip visumos painimu, lunga sukeldami katastrofas. Atskir moni planai sulunga arba tampa visai netikt ir neplanuot kontekst dalimi. Istorijos eiga atrodo arba kaip girnos, prie kurias niekas negali atsilaikyti, arba kaip prasm, nepasiduodanti vienareikmei interpretacijai, atsiskleidianti nelauktais vykiais, visada daugiaprasm, nepaini ir nepatikima. Jeigu tokia prasme laikysime iame pasaulyje pasiekiam galutin laimingos egzistencijos bsen, ankstesnje istorijoje jai analogij nesurasime. Prieingai, monijos istorija, kaip menk laimjim ir totalini destrukcij chaotika slinktis, toki prasm daro netikinam. klausim dl istorijos prasms negalima rasti atsakymo, kuris t prasm sutapatint su tikslu. Kiekvienas tikslas yra fragmentikas, negalutinis, senstantis. Visuotin istorij konstruoti kaip vienkartinio apsisprendimo vyksm vadinasi, ignoruoti tai, kas esmingiausia. Ko Dievas nori i mogaus? Galbt galimas toks neapibrtas vaizdinys: istorijoje atsiskleidia tai, kas mogus yra, kas jis gali bti, kas jis bus ir k jis sugeba. Net didiausia grsm yra mogui ikeltas udavinys. Didiausios mogaus galimybs neturi bti matuojamos tik saugumo masteliais. Tokiu atveju istorija yra kakas daugiau: ji yra Dievo atsivrimo vieta. Dievo btis atsiveria mogui, esaniam kartu su kitais monmis. Juk Dievas istorijoje apsireikia ne kokiu vieninteliu, iskirtiniu pavidalu. Kiekvienas mogus turi galimyb tiesiogiai atsiverti Dievui. Istorijos vairovje turi teis reiktis ir tai, kas nepakeiiama, unikalu. Kai prasms vaizdinys toks miglotas, turime pripainti: a nieko negaliu tiktis, jeigu laukiu, kad emje bus pasiekta tobula apiuopiamos laims bsena, savotikas rojus emje, ir galiu tiktis visko, jeigu pasineriu mogaus bties gelm, kuri atveria tikjimas Dievu. Negaliu nieko tiktis, jeigu laukiu, kad tai ateis i alies, ir galiu tiktis visko, jeigu pasitikiu transcendencijos pradu. Tiksl, kuris nra galutinis istorijos tikslas, bet yra didiausi mogaus bties galimybi realizacijos slyga, formaliai galima apibrti taip: tai monijos vienyb. Tokios vienybs negalima pasiekti racionaliai, remiantis visuotiniu mokslu. Juk mokslas garantuoja tik intelekto, o ne visos mogaus bties vienyb. Vienybs negalima grsti visuotine religija, kuri bt vieningai priimta kokiuose nors religiniuose kongresuose. Ji negali bti grindiama sveiko proto konvencijomis, pateiktomis visiems suprantama kalba. Vienyb gali bti pasiekta tik pasinrus istorinio vyksmo gelm, taiau ne kaip bendras, visiems inomas dalykas, o tik beribje komunikacijoje tarp istorikai skirting individ, umezgani dialog mylinios kovos stichijoje. Tokio mogaus verto dialogo prielaida yra bsena, kurioje nra prievartos. Visai realu, kad toki bsen gali pasiekti susivienijusi monija, sprsdama savo empirins egzistencijos problemas, ir daugelis jau dabar ito siekia. Tokios vienybs tikslas, susijs tik su paiais mogaus egzistencijos pagrindais ir visikai nereikalaujantis bendro, visuotinio tikjimo, atkaklios dvasins kovos poiriu nra visikai utopikas ir gali bti realizuotas politins kovos stichijoje, susidarius atitinkamoms situacijoms. Tokios vienybs slyga yra visiems priimtina politin forma, nes ji sukuria geriausias galimybes visiems vienodai realizuoti laisv. itokia forma, i dalies gyvendinta ir giliai apmstyta tik Vakaruose, yra teisin valstyb, pagrsta rinkimais ir statymais ir galinanti statymus keisti tik legaliai. Tokioje valstybje kovojama u teistum, u viej nuomon, u tai, kad kuo didesnis skaiius moni kuo geriau orientuotsi situacijoje ir j suprast, gaudami reikiam informacij. Pagal teisinius principus sutvarkytame pasaulyje baigtsi karai ir jokia valstyb nebeturt absoliutaus suverenumo, kuriuo disponuot tik monija, veikianti per savo teisinius organus. Bet jeigu humanikumas siekia komunikacijos ir atmeta prievart nors ir netobulos, taiau nuolat tobuljanios teisins tvarkos labui, nereikia manyti, kad ia mums gali padti naivus optimizmas, vienareikmikai tikintis viesia ateitimi. Mes turime dingst manyti veikiau prieingai. velgdamas save, kiekvienas mato egoizm, nenor skaidriai save suvokti, sofistik, kuri net piktnaudiauja filosofija, mato prieikum vietoj komunikacijos, valdios ir prievartos godul; jis mato masi svaiginimsi karine isterija, akl j tikjim pergale, laukin, viskam pasirengus, mirt niekinant avantirizm; ir prieingai, jis mato menk masi ryt aukotis, tausoti, kantriai ir blaiviai siekti stabilios situacijos; matome aistras, beveik be klii skinanias sau keli u dvasios kulis. Visai nepriklausomai nuo mogaus charakterio bruo mes matome neveikiam vis institucij neteisingum, regime susiklostant situacijas, kurioms nedaro takos teisingumas, ir visa tai arba dl
27

gyventoj skaiiaus didjimo ar dl j pasiskirstymo, arba dl to, kad tik dalis turi tai, ko trokta visi, taiau ko nemanoma lygiai padalyti. Todl riba, ties kuria kokiu nors pavidalu vl prasiveria prievarta, atrodo beveik neperengiama. Vl ikyla klausimas, kas valdo pasaul Dievas ar tonas? Bet vis dar ilieka niekuo nepagrindiamas tikjimas, kad gal gale net tonas tarnauja Dievui. Kai mes, atsiskyr nuo kit, matome, kad ms gyvenimas isibarsto tuias akimirkas, kad jis yra valdomas atsitiktinum ir mums nepavaldi vyki, stovdami istorijos, kuri, atrodo, artja prie pabaigos ir grasina palikti tik chaos, akivaizdoje mes esame priversti pakilti vir istorijos. Taiau mes privalome aikiai suvokti savo epoch ir savo situacij. iuolaikin filosofija negali egzistuoti nesuvokdama savo priklausomybs nuo laiko ir konkreios vietos. Taiau nors esame priklausomi nuo epochos slyg, privalome filosofuoti remdamiesi ne itomis slygomis, o kaip visada remdamiesi Aprptimi. Savo galimybi mes negalime matuoti savo epocha ir neturime jai pasiduoti; prieingai, apmstydami savo epoch, privalome prasiverti ten, kur galime gyventi siaknij gelmje. Nedera sudievinti istorijos. Nebtina pripainti bedievikus odius, kad pasaulio istorija yra pasaulio teismas. Ji nra paskutinis prieglobstis. Pralaimjimas nra joks argumentas prie ties, kurios pagrindas transcendentinis. Pasisavindami istorij, mes j veikiame ir imetame inkar aminybje.

X. FILOSOFUOJANIO MOGAUS NEPRIKLAUSOMYB

mogaus nepriklausomyb neigia visi totalitarizmai, ar tai bt religinis tikjimas, pretenduojantis disponuoti visiems vienoda tiesa, ar tai bt valstyb, visus mones paverianti politinio aparato statybine mediaga ir net laisvalaikio usimimus pajungianti vienai ideologinei linijai. iandien atrodo, kad nepriklausomyb tyliai nyksta, nes egzistencija yra uliejama to, kas tipika, prasta ir savaime suprantama. Tuo tarpu filosofuoti tai bet kokiomis slygomis grumtis u savo vidin nepriklausomyb. Kas yra toji vidin nepriklausomyb? Nuo vlyvosios antikos laik iliko filosofo kaip nepriklausomo mogaus vaizdinys. is vaizdinys turi daug bruo. Filosofas yra nepriklausomas, nes, pirma, jis neturi poreiki, jis laisvas nuo emik grybi trokulio, nuo instinkt viepatavimo, jis gyvena asketikai; antra, nes jis bebaimis, atsikrats religini vaizdini netiesos; treia, nes jis nedalyvauja nei politikoje, nei valstybs gyvenime, jis gyvena saugioje ramybje, niekuo nesusaistytas, kaip pasaulio pilietis. Kiekvienu atveju tas filosofas tiki surads absoliuiai nepriklausom tak, atram anapus vis dalyk, todl yra nesutrikdomas ir tvirtas. Tokiu filosofo vaizdiniu buvo avimasi, taiau ir nepasitikima. I tikrj daugelis filosof parod, kad jie yra nepriklausomi nuo skurdo, eimos, profesijos, politinio gyvenimo, kad laim nebtinai turi bti lemiama iorini dalyk ir yra ne kas kita, kaip laikinumo suvokimas ir abejingumas likimo smgiams. Taiau daugelis t filosof taip pat pademonstravo didiul savimeil, valdios trokim, ididum bei tutyb, abejingum mogui ir bjaur prieikum kitiems filosofams. Ir visi jie buvo dogmatikai. Si nepriklausomyb buvo tokia negryna, kad ji kartais pasirodydavo esanti nesuvokta ir komika priklausomyb. Taiau ie filosofai greta biblins religijos atvr galimos nepriklausomybs altin. Bendravimas su iais filosofais paadina ryt bti nepriklausomam gal kaip tik tuo, kad matai, jog mogus negali rasti atramos izoliuodamasis. Toji tariama absoliuti laisv tuojau pat virsta kitokia priklausomybe: iorikai tai priklausomyb nuo pasaulio, kurio pripainimo siekiama, vidujai priklausomyb nuo aistr. Vlyvosios antikos filosof keliu niekur nenueisime. Nors kai kurie i j dids, grumdamiesi dl laisvs jie sukr sustabarjusias figras ir lktas kaukes. Mes matome, kad nepriklausomyb virsta savo prieingybe, jeigu ji save suabsoliutina. Ne taip lengva pasakyti, kaip mes galime grumtis dl nepriklausomybs. Nepriklausomyb be galo dviprasmika. tai pavyzdiai. Filosofija, vis pirma kaip metafizika, konstruoja minties aidimus, tarsi kokias mstymo figras, vir kuri ikyla jas kuriantis mstytojas, nes jo galimybs neribotos. Tuojau pat kyla klausimas: ar mogus yra savo mini viepats, nes juk jis netiki Dievu ir, nesusijs su jokiu pagrindu, gali kurti ir aisti savavalikai, pats sau nustatydamas aidimo taisykles ir jomis avdamasis; ar prieingai, kadangi jis susijs su Dievu, jis turi pakilti vir savo kalbos, kuri velka ir kuria formina tai, kas kaip absoliuti btis niekada negali per kalb pasireikti adekvaiai, todl reikalauja begalini permain?
28

iuo atveju filosofuojanio mogaus nepriklausomyb pasireikia tuo, kad jis savo mini nepaveria dogmomis ir nra joms pavaldus, bet tampa savo mini viepaiu. Taiau bti savo mini viepaiu dviprasmikas dalykas: tai gali bti plevenimas savivalje arba ryys su transcendencija. Kitas pavyzdys: kad gytume nepriklausomyb, Archimedo tako mes iekome anapus pasaulio. Tai teisingas ingsnis, taiau lieka klausimas: ar tas Archimedo takas yra egzistavimas anapus visko, kas yra, absoliuiai nepriklausom mog padarantis tarsi kokia dievybe, ar tas takas yra toji transcendentin vieta, kur jis autentikai susitinka su Dievu ir patiria savo unikali bei tobul priklausomyb, kuri j padaro nepriklausom nuo pasaulio? Dl tokios dviprasmybs nepriklausomyb, uuot padjusi realizuoti autentikj savast ir istorins bties pilnatv, bemat gali virsti nieko nepareigojaniu o galima ir kitaip". Tada savastis prava, kaskart susitapatindama su vis naujais vaidmenimis, kuriuos tarpais sigyvena. Tokia iliuzin nepriklausomyb, kaip ir kiekviena regimyb, gyja be galo vairius pavidalus. Pavyzdiui, galima estetikai mgautis visais dalykais, nesukant galvos, ar tai mons, vrys ar akmenys, galima mgautis net su tokia vizijos galia, tarsi bt atgims mitinis pasaulio suvokimas; taiau tai numirlio su atviromis akimis" vilgsnis, nes jis nra nulemtas egzistencinio apsisprendimo ir nors skatinamas ryto statyti pavoj gyvyb, bet nepajgia sitvirtinti tame, kas beslygika. Nejautrus prietaravimams bei absurdams, genamas beribio trokimo ivysti vis k nors naujo, toks mogus, pavaldus epochos prievartai, stengiasi gyventi taip, kad t prievart patirt kuo maiausiai ir kad jo valia bei patirtis bt maksimaliai nepriklausomos; jis gyvena taip, kad apsuptas prievartos isaugot vidin laisv, o gyvenimo apogjumi laiko pamatyt dalyk iraik, todl bt sutapatina su kalba. Tokia nepareigojanti nepriklausomyb labai nenort pavelgti sau akis. Smaginimasis vizijomis intensyvina bties aves. Atrodo, kad tokiam mitiniam mstymui, kuris yra savotika spekuliatyvin poezija, atsiveria pati btis. Taiau btis neatsiveria pasyviai vizijai. Nepakanka net, atrodyt, toki rimt vieniojo vizij, ezoterini posaki, jaudinani vaizd visos tos diktatorikos prana ir imini kalbos. Pasidavus iliuzijai, kad manoma disponuoti paia btimi, galima dti pastangas umirti save pat kaip mogik btyb. Bties mirauose itirpsta pats mogus, taiau ituose mirauose visada gldi paskata sugrti atgal, jeigu tik slaptas nepasitenkinimas paakina atgauti tikrj rimt, kuri pabunda tik egzistencin akimirk. Taip veikiama ta pratinga nuostata spoksoti tai, kas yra, ir daryti visk, kas galima. Kata nepareigojanios nepriklausomybs sritis mstymas apie bet k. Neatsakingas aidimas prieybmis duoda galimyb pagal poreik pasirinkti bet koki pozicij. Tinka visi metodai, taiau n vienas nerealizuojamas nuosekliai. mogaus galvosena nemokslika, taiau jis nutaiso moksliniaus min. Toks plepys nuolat mainosi, jis neapiuopiamas lyg Protjas, i tikrj jis nieko nepasako, taiau atrodo taip, tarsi adt kak nepaprasto. Miglotos uuominos, kudjimas, paslaptingumo kauk prie jo traukia. Taiau su juo nemanoma tikrai diskutuoti, tegalima plepti apie vairiausias avingas domybes. Galima tik viena: kartu su tokiu mogumi itirpti betikslje iliuzinio jausmingumo tkmje. Nepareigojanti nepriklausomyb gali pasireikti abejingumu nepakeliamu tapusiam pasauliui. Miriai esu abejingas. iaip ar taip, ji ateis. Ko jaudintis? Gyvenama vitalini gali malonumais arba j praradimo skausmu. Natralistin savitaiga reikalauja jausti ir gyventi taip, kaip prasta. Atsisakoma maito. Nra nieko, dl ko bt verta gyventi. Galima meils iluma, taiau j nunea laikas, nuolat tekantis, absoliuiai nepastovus. Nra nieko beslygiko. Gyvenama naiviai, netroktama nieko nepaprasto nei veikloje, nei gyvenime. Daroma tai, ko reikalaujama ar k, kaip atrodo, pridera daryti. Visokia patetika ijuokiama. Kasdieniame bendravime mogus pasirengs padti. Toks mogus nebeturi jokio horizonto, nebeatsiveria nei tolumai, nei praeiiai, nei ateiiai, jis nieko nebelaukia, o gyvena tik ia akimirka. vairs iliuzins nepriklausomybs pavidalai, kurie gali mus patraukti, daro tartin pai nepriklausomyb. Viena nekelia abejoni: kad gytume tikrj nepriklausomyb, privalome aikiai suvokti ne tik tas dviprasmybes, bet ir visokios nepriklausomybs ribas. Absoliuti nepriklausomyb nemanoma. Mstydami esame pririti prie iros, kuri turi bti mums duota, gyvendami esame pririti prie kit, su kuriais vieni kitiems paddami tegalime gyventi. Kaip savastis, mes susij su kita savastimi, su kuria komunikuodami atrandame paius save. Nra jokios izoliuotos laisvs. Kur egzistuoja laisv, ten ji grumiasi su nelaisve, kuri visikai veikusi, paalinusi visas klitis ji pati bt pasmerkta inykti. Todl esame nepriklausomi tik tada, kai kartu susyjame su pasauliu. Netikra tokia nepriklausomyb, kuri gyju apleisdamas pasaul. Bti nepriklausomam pasaulyje yra nekas kita, kaip tam tikras santykis su pasauliu: bti greta jo ir kartu greta jo nebti, bti kartu ir jame, ir u jo. Didij mstytoj tezs nors ir skiriasi savo prasme, taiau turi kai k bendro. Turdamas galvoje vairius potyrius, malonumus, laims ir nelaims akimirkas, Aristipas sako: a turiu,
29

nesu turintis; i t, kurie neivengiamai turi dalyvauti emikajame gyvenime, Paulius reikalauja: turkite, tarsi neturtumte; Bhagavatgytoje sakoma: atlikti darb, taiau nesiekti jo vaisi; Laozi teigia: veiksmas per neveiklum. ios nemirtingos filosofins tezs gali bti interpretuojamos iki begalybs. iuo atveju mums pakaks konstatuoti, kad tai yra bdai, kuriais ireikiama vidin nepriklausomyb. Ms nepriklausomyb nuo pasaulio yra neatskiriama nuo tam tikro priklausomybs nuo pasaulio bdo. Kitas nepriklausomybs ribotumas reikiasi tuo, kad suabsoliutinta ji paneigia pati save. Nepriklausomyb negatyviai buvo apibdinta kaip laisv nuo baims, kaip abejingumas laimei ir nelaimei, kaip kontempliatyvaus mstymo ramyb, kaip nepavaldumas jausmams ir instinktams. Taiau tai, kas ia yra nepriklausoma, yra tik abstraktaus A atsitiktin bsena. Nepriklausomybs turinys neiplaukia i jos paios. Tai nra polinkio, vitalikumo ar rass jga, nei valia viepatauti, nei savs sukrimas. Filosofavimas iauga i pasaulyje siaknijusios nepriklausomybs, kuri sutampa su absoliuia priklausomybe nuo transcendencijos. Tariama, niekuo nesusaistyta nepriklausomyb tuojau pat virsta tuiu, t.y. formalistiniu, mstymu be turinio, be idjos, be egzistencinio pagrindo. Tokia nepriklausomyb vis pirma virsta kapriz valdomu neigimu. Jai nieko nereikia viskuo abejoti, to abejojimo nesaistant jokia pareigojania galia. Prieinga radikalios Nietzsche's tezs prasm: tik jei nra jokio Dievo, mogus tampa laisvas. Jei yra Dievas, mogus nebeauga, nes nuolat tarsi silieja Diev lyg neutvenktas vanduo, prarandantis savo jg. Taiau t pai metafor galima aikinti prieingai negu Nietzsche: tik velgdamas Diev mogus iauga, uuot lyg neutvenktas vanduo nutekjs vitalinio gyvenimo menkyst. Treias ms galimos nepriklausomybs ribotumas susijs su mogaus bties pamatine sranga. Kaip mons, mes nuolat patenkame klystkelius, i kuri negalime rasti ieities. Vos pabudus smonei, mus tuojau pat apninka iliuzijos. Biblija dalyk aikina mistikai, gimtja nuodme. Hegelio filosofijoje didingai atskleistas mogaus susvetimjimas. Kierkegaard'as spdingai atskleidia mumyse gldint demonikum, dl kurio puolama nevilt ir usidaroma savyje. Sociologijoje tiesmukiau kalbama apie mums viepataujanias ideologijas, o psichologijoje apie mus valdanius kompleksus. Ar mes galime tapti vis sublimacij, umarumo, saviapgauls ir ikreipt pair eimininkais, kad pasiektume tikrj nepriklausomyb? Paulius parod, kad mes nepajgiame bti i tikrj geri. Juk be inojimo doras elgesys nemanomas, bet jeigu a inau, kad mano elgesys doras, jau pasikeliu puikyb ir savimi patenkint tikrum. Kantas parod, jog dorai elgdamiesi vadovaujams slaptu motyvu, kad toks elgesys ne per daug kenkt ms laimei, ir tuo t elges suteriame. Tokio radikalaus mumyse slypinio blogio mes negalime veikti. Ms nepriklausomyb pati reikalinga paramos. Mes galime tik stengtis ir privalome tikti, kad be jokio tikrumo pasaulyje i vidaus mes gausime nesuvokiam pagalb, kuri ivaduos mus nuo vis ikraipym. Ms galima nepriklausomyb visada yra priklausomyb nuo transcendencijos. Kaip galima apibdinti dabarties filosofavimo nepriklausomyb? Nepriskirti savs jokiai filosofinei mokyklai, jokios objektyvios tiesos nelaikyti iskirtine ir vienintele, valdyti savo mintis: nekaupti filosofijos kaip turim ini kiekio, bet pasinerti filosofavim kaip judjim; grumtis u ties ir mogikum beslygikoje komunikacijoje; isiugdyti sugebjim mokytis i praeities j perimant, siklausyti aminink bals, bti atviram kiekvienai galimybei; iliekant savimi, pasinerti savo istorikum, savo itakas, tai, k esu padars, sismoninti, kas a buvau, kas galjau bti ir kas man yra duota; i savo istorikumo nuolat isiverti visuotin mogaus istorikum ir taip tapti pasaulio pilieiu. Mes beveik nebetikime tokiu filosofu, kuris viskam abejingas, nebetikime stoiko ramybe, nebetroktame net nepajudinamo tvirtumo, nes juk pati btis, blokianti mus aistr ir baim, aaras ir diaugsm, leidia mums patirti tai, kas yra i tikrj. Todl tik isilaisvindami i emocij pani, o ne jas sunaikindami mes tampame savimi. Todl privalome rytis rizikuoti bti tik monmis ir sykiu daryti tai, k galime, kad taip pasiektume ms nepriklausomybs pilnatv. Tada galsime kentti nedejuodami, neteksime vilties, bet neprasime, bsime sukrsti, bet nepalauiami, tada mus iauktins ms gyta vidin nepriklausomyb. Taiau filosofavimas yra ne nepriklausomybs turjimas, o jos mokykla.

30

XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BDAS

Jei nenorime, kad ms gyvenimas but prarastas, ibarstytas, turime jame susikurti tam tikr tvark. Kasdienybje j turi palaikyti atvirumas Aprpiai, jis turi bti vientisa darbo ir didij akimirk pilnatv; nuolat kartodamasis, jis turi siekti gelms. Tada net kaip monotoniko darbo slinktis gyvenimas bus apgaubtas nuotaikos, atviros tam tikrai prasmei. Tada mes jausims saugs, atsiverdami pasauliui ir sau, tada tursime aknis gyvenime ir istorijoje, kuriai esame pavalds, nieko neumirdami ir isaugodami itikimyb. Toki tvark atskiram mogui gali duoti pasaulis, kuriame jis gim, ar banyia, formuojanti ir dvasinanti tiek didiuosius ingsnius nuo gimimo iki mirties, tiek mauosius ingsnius kasdienybs keliu. Tada individas spontanikai atsiveria tam, su kuo susiduria savo aplinkoje. Kitaip yra grivaniame pasaulyje, kuriame vis maiau tikima tradicija, kuris egzistuoja tik kaip iorin tvarka be simboli ir transcendencijos, kuris isekina siel ir nebepatenkina mogaus; o ten, kur toks pasaulis mog ilaisvina, jis palieka j sau paiam, blokdamas goslum ir nuobodul, i baim ir abejingum. Tada individui belieka pasikliauti tik paiu savimi. Gyvendamas filosofikai, savo jgomis jis bando susikurti tai, ko jam neduoda aplinka. Filosofinio gyvenimo bdo trokulys kyla i tamsos, kuri nubloktas individas, i praradimo, kurio itiktas jis, nebegaldamas mylti, tarsi spokso tutum, i savimaros, kuriai ji pasmerkia rutina, kai jis staiga atsipeikja, isigsta ir klausia savs: kas esu, k praradau, k turiu daryti? Toki savimar skatina techninis pasaulis. Sutvarkytas pagal laikrod, suskaldytas bukinanius arba beprasmikus darbus, vis maiau patenkinanius mog kaip mog, jis atveda prie tokios ribos, kai mogus jauiasi ess mainos dalis, kuri pakaitomis montuojama tai en, tai ten, o pati savaime nieko nereikia ir nieko negali imtis. Ir kai tik jis pradeda atsipeikti, io pasaulio kolosas vl j traukia visk sumalant tuio darbo ir tui laisvalaikio linksmybi mechanizm. Taiau polinkis usimirti apskritai bdingas mogui. Reikia jo atsikratyti, kad neprarastum savs itirpdamas pasaulyje, proiuose, banalybse ir kasdienybs keliuose. Filosofavimas yra rytas atsiverti itakoms, sugrti save ir, kiek leidia jgos, suaktyvinti save vidiniais veiksmais. Tiesa, kasdienje egzistencijoje vis pirma tenka atlikti realias uduotis, nusilenkti dienos reikalavimams. Taiau tuo nepasitenkinti, o, prieingai, kasdien darb ir smulki tiksl vaikymsi velgti kaip savimaros keli ir visa tai patirti kaip praradim ir kalt tai kas yra trokti filosofinio gyvenimo bdo. Be to, labai svarbu rimtai irti tai, k patiri drauge su kitais monmis, laim ir skausm, skm ir neskm, sielos sutemas bei sumait. Neusimirti, neisisukinti, bet suaktyvinti vis savo vidujyb, nelikti abejingam, bet apmstyti tai koks yra filosofinis gyvenimo bdas. Yra du jo keliai: mstanti meditacija vienatvje ir abipusikai suprantanti, abipusikai veikianti, abipusikai kalbanti, abipusikai tylinti komunikacija su monmis. Mums, monms, nepamainomos yra kasdiens gilaus susimstymo akimirkos. Mes sitikriname savimi, kad isibarstydami kasdienybje neprarastume slyio su absoliutu. Tai, kam religijose tarnauja kultas ir malda, filosofijoje atitinka smoningas susikaupimas, atsigrimas pai bt. Tai turime daryti tuo metu, kai nusigriame nuo pasaulio tiksl, taiau nejauiame tutumos, bet susilieiame su tuo, kas esminga. Tai gali bti rytas, vakaras arba atokvpio akimirkos. Filosofinis susimstymas, skirtingai nuo kultinio, neturi vento objekto, ventos vietos ir nusistovjusios formos. Jo vyksmo tvarka netampa taisykle, bet lieka laisvai kintania galimybe. Filosofinis susimstymas, skirtingai nuo kultins bendruomens, realizuojamas vienatvje. Koks gali bti tokio susimstymo turinys? Pirma, tai refleksija. A prisimenu, k per dien padariau, k msiau ir jauiau. Patikrinu, kas buvo neteisinga, kur buvau nesiningas paiam sau, kur isisukinjau, kur buvau nenuoirdus. Matau, kur pritariu sau ir kur galiau tobulti. A apmstau, kaip save kontroliuosiu ir ko laikysiuos vis dien. A vertinu save, apvelgdamas ne man nepasiekiam savo bties visum, o savo atskirus poelgius, a randu principus, kuriais noriu vadovautis, galbt fiksuoju odius, kuriuos noriau itarti apimtas pykio, nevilties, nuobodulio ar patyrs kitok praradim lyg kokius burtaodius, kurie padt man susitvardyti (pavyzdiui, neprarasti saiko, galvoti apie kitus, laukti, Dievas yra). A mokausi i tradicijos, kuri eina nuo pitagorinink per stoikus ir krikionis iki Kierkegaard'o ir Nietzsche's, reikalaudama savirefleksijos
31

ir jos neubaigtumo bei beribi galimybi klysti patirties. Antra, tai transcenduojantis susimstymas. Filosofinio minties judjimo stichijoje a sitikrinu autentikja btimi, dievybe. Poezijoje ir mene a skaitau bties ifrus. Stengiuosi juos suprasti filosofikai apmstydamas. Stengiuosi sitikrinti tuo, kas paiame laike yra amina ir antlaikika, bandau prisilytti prie savo laisvs prado, o per j prie paios bties, bandau prasiskverbti tarsi kokio man ir krjui bendro inojimo pagrind. Treia, mes apmstome tai, k reikia veikti i akimirk. Savojo gyvenimo moni visuomenje prisiminimas yra fonas, kuriame irykja dabartiniai ms udaviniai iki pat ios dienos smulkmen, jeigu dl kyrumo, bdingo [io pasaulio] tikslus orientuotam mstymui, a prarandu aukiausiosios prasms pajautim. K a susimstydamas laimiu sau paiam jeigu tai suabsoliutiniau, bt lyg ir nieko nelaimta. Kas nerealizuojama komunikacija, to dar nra, kas gal gale joje nesiaknija, apskritai neturi pakankamo pagrindo. Tiesa pradedama dviese. Todl filosofija reikalauja nuolat siekti komunikacijos, jai beatodairikai atsiduoti, atsiadti savo atkaklios, vis kitok apdar vilktos savitaigos, gyventi viltimi, kad aukodamasis nesuprantamu bdu a vl esu grinamas sau paiam. Todl a nuolat turiu abejoti savimi, niekada negaliu bti tikras ir laikytis vienintelio tariamai tvirto atramos tako, i kurio velgdamas tapiau sau visikai skaidrus ir niekada neklysiau. Toks pasitikjimas savimi yra labiausiai viliojanti nesiningos savitaigos forma. Susimstydamas trejopu bdu reflektuodamas save pat, transcenduodamas, apgalvodamas, k privalau daryti, ir atsiverdamas beribei komunikacijai, a nejuiom pasiekiu tai, ko negaliau pasiekti save prievartaudamas: meils skaidrum, slapt ir visada netikr dievybs priartjim, bties atvert, o kartu galbt ir ramyb nuolatiniame ms gyvenimo nerime, pasitikjim btimi nepaisant baisiausi nelaimi, tvirt apsisprendim aistr skuryje, tikr itikimyb nuolat gundaniomis gyvenimo akimirkomis. Jeigu susimstydamas a pasineriu Aprpt, kuria gyvenu ir galiu gyventi dar tobuliau, i jos itrykta susimstymas, ir mane apima tarsi kokia dominuojanti nuotaika, vis dien palaikanti mane begaliniuose darbuose ir net tomis akimirkomis, kai esu praryjamas techninio aparato. Juk akimirk, kuriomis a tarsi sugrtu save, prasm yra kaip tik ta, kad a gyju tvirt nusistatym, persmelkiant visas nuolat kintanias dienos nuotaikas, mane susaistant ir neleidiant man prasmegti tutum, kai a ikrypstu i tikrojo kelio, pasimetu ir pasiduodu afektams. Juk iomis akimirkomis dabart prasiskverbia tiek praeitis, tiek ateitis, taigi tai, kas neleidia isibarstyti ir turi trukm. Be to, filosofavimas kartu moko ir gyventi, ir mirti. Dl egzistencijos laike netikrumo gyvenimas yra nuolatinis imginimas. io imginimo slinktyje reikia rizikuoti pasinerti gyvenim, rytis net kratutiniams atvejams, neusimerkti j akivaizdoje, reikia beribio siningumo stebint, klausiant ir atsakant. Be to, reikia eiti savo keliu, nors ir nepasti visumos, nors negali paiupinti to, kas tikra, nors visaip isisukindamas ir remdamasis iliuzine patirtimi ir negali rasti slapto langelio, kuris duot galimyb ivysti transcendencij tiesiogiai, neatitrkus nuo objektinio pasaulio, nors ir negirdi vienareikmio, tiesiogiai isakyto Dievo odio, bet, prieingai, privalai siklausyti daugiareikm daikt kaip ifr kalb ir sykiu gyventi sitikins transcendencijos tikrumu. Tik nuo ios akimirkos tokiai abejotinai egzistencijai gyvenimas gali atrodyti geras, pasaulis graus, o pati egzistencija pilnatvika. Jeigu filosofuoti reikia mokytis mirti, tai tas sugebjimas mirti yra kaip tik tikro gyvenimo slyga. Mokytis gyventi ir mokytis mirti yra tas pat. Susimstymas moko pajusti minties jg. Mstymas yra mogaus bties pradia. Teisingai paindamas objektus, a patiriu racionalumo jg, pavyzdiui, atlikdamas skaiiavimo operacijas, technin planavim, eksperimentais paindamas gamt. Logikos prievartos jga darant ivadas, prieastini ryi valga, patirties akivaizdumas yra juo intensyvesni, juo grynesnis metodas. Taiau filosofavimas prasideda prie tokio intelektinio inojimo rib. Racionalumo bejgikumas atliekant tai, kas mums svarbu nustatant tikslus ir galutines prasmes, pastant aukiausij gr, pastant Diev ir mogaus laisv, paadina mstym, kuris, naudodamasis protu, yra kakas daugiau negu protas. Todl filosofavimas veriasi prie intelektinio painimo rib, kad kaip tik ia pabust. Kas tariasi visk suprats, jau nebefilosofuoja. Kas ribot mokslin painim laiko paios bties ir jos visumos painimu, tas yra valdomas mokslikumo prietar. Kas nebesistebi, tas nebeklausia. Kam nebra paslapi, tas nebeieko. Prie painimo galimybi ribos filosofavimas yra visikai atviras tam, kas pasiekus inojimo ribas pasirodo nepastamybs pavidalu. Prie i rib baigiasi painimas, bet ne mstymas. Savo iniomis a galiu veikti iorikai, technikai jas pritaikydamas; pasinrus neinojim, yra galimas vidinis veiksmas, pakeiiantis mane pat. ia pasireikia kitokia, gilesn minties jga, kuri nra izoliuota ir nukreipta kok nors objekt, bet yra
32

vyksmas mano vidinje esybje, kuriai mstymas ir btis yra tas pat. Toks mstymas, kaip vidinis veiksmas, palyginti su iorine technikos galia, yra niekas, jo negalima pritaikyti kaip mano ini, negalima jo numatyti ar planuoti, taiau tik jis teikia tikrj skaidrum ir atveria esm. Protas (ratio) yra didysis ipltjas, fiksuojantis objektus, intensyvinantis esaties tampas, tvirtai ir aikiai parodantis tai, ko protu suvokti negalima. Proto aikumas galina aikiai suvokti jo paties ribas ir adina tikruosius impulsus, kurie kartu yra ir mstymas, ir veikimas, ir vidinis, ir iorinis veiksmas. I filosofo reikalaujama, kad jis gyvent pagal savo moksl. Sis teiginys blogai ireikia tai, kas juo norima pasakyti. Juk filosofo mokslas nra kokie nors pamokymai, kurie gali bti taikomi atskiriems realaus gyvenimo atvejams, kaip kad daiktai skirstomi empirikai paintas ris arba faktin mediaga apibendrinama teisinmis normomis. Filosofini mini negalima pritaikyti, veikiau jos yra tikrov, apie kuri galima pasakyti: mstydamas mogus pats gyvena, arba: gyvenimas yra susiliejs su mintimi.Todl mogaus btis ir filosofavimas yra neatskiriami (nuo mokslinio painimo, prieingai, mogaus bt galima atskirti), taigi btina ne tik mstyti filosofin mint, bet ir sykiu su ia mintimi pasinerti apmstom filosofin mogaus bt. Filosofiniam gyvenimui nuolat gresia pavojus lugti dl ikraipym, kuriems pateisinti pasitelkiami net paios filosofijos teiginiai. Vitalins egzistencijos reikalavimai prisidengia egzistencijos apvietos formulmis. Ramyb virsta pasyvumu, pasitikjimas apgaulingu tikjimu, kad visi dalykai yra harmoningi, atvirumas miriai bgimu nuo pasaulio, protas abejingumu viskam. Geriausia virsta tuo, kas blogiausia. Komunikacijos siekimas ikreipiamas apgaulingomis priedangomis: mogus nori, kad j gerbt, neatsisakydamas pretenzij likti absoliuiai tikras savo teisumu. Jis nori, kad jam atleist jo nervingum, ir kartu reikalauja, kad pripaint jo laisv. Jis neka apie beatodairik komunikacij ir kartu lieka apdairus, nutyli ir slepia prieikum. Jis dedasi kalbs apie dalyko esm, o galvoja tik apie save. Filosofinis gyvenimas, siekiantis atskleisti ir veikti iuos ikraipymus, jauia savo netikrum, todl nuolat laukia kritikos, ieko prieininko, nori igirsti kit abejones, siekdamas ne paklusti, o bti paskatintas toliau save skaidrinti. Toks gyvenimas randa ties ir ram tikrum harmoningai atsiverdamas kitam, jeigu tik komunikacija buvo atvira ir beatodairika. Filosofavimas neturi bti tikras net visikos komunikacijos galimybe, nors visada yra gyvas tikjimu komunikacija ir nuolat jai rytasi. Galima ja tikti, bet negalima inoti, kad ji yra. Kada inai j pasieks, jau esi j prarads. Egzistuoja baim kelianios ribos, nors filosofija ir nepripasta j galutinmis: tai nugrimzdimas umart, pasidavimas iracionalumui ir jo pripainimas. Ak, mes tiek daug kalbame, kada tai, kas svarbiausia, galime pasakyti visai paprastai, tiesa, nors ir ne abstrakiu teiginiu, taiau enklu, tinkaniu konkreiai situacijai. Ten, kur pilna ikraipym, painiavos ir pinkli, dabarties mogus aukiasi nerv gydytojo. I tikrj bna kno lig ir neurozi, kurios priklauso nuo ms dvasios bkls. Realistikai irint, jas reikia suprasti, painti, mokti su jomis elgtis. Nedera vengti mogikos gydytojo pagalbos, jeigu patyrs gydytojas i tikrj kai k ino ir gali. Taiau iandien psichoterapijos pagrindu susiformavo tai, kas priklauso nebe medicinos mokslo kompetencijai, o filosofijai ir todl turi bti ibandoma etikai ir metafizikai, kaip ir kiekviena filosofin pastanga. Filosofinio gyvenimo tikslo nedera apibrti kaip tam tikros bsenos, kuri bt galima pasiekti ir nurimti. Ms bsenos yra tik nuolatinio ms egzistencijos aktyvumo ar pasyvumo apraikos. Ms esm yra btis kelyje. Mes nortume veikti laik. Tai manoma tik per prieingybes. Tik egzistuodami i ms istorikumo akimirk mes patiriame aminj dabart. Tik bdami konkreiais monmis mes sitikriname mogikja btimi apskritai. Tik patirdami savo epoch kaip mus aprpiani realyb, i epoch mes galime suvokti kaip visos istorijos dal, o pastarojoje velgti aminyb. Pakilimo akimirkomis per savo bsenas mes prisilieiame prie vis skaidrjani itak, taiau nuolat ilieka grsm, kad jas vl praris tamsa. Toks filosofinio gyvenimo pakilimas visada individualiai konkretus. mogus kaip individas turi vykdyti komunikacij, ir ia nieko negalima ukrauti kitiems. Pakilim pasiekiame tik istorikai konkreiais pasirinkimo aktais, o ne pasirinkdami teiginiais isakyt vadinamj pasaulir. Baigdami filosofin situacij laike apibdinsime palyginimu. Kai filosofas, stovdamas ant tvirto pagrindo, realistins patirties, specialij moksl, kategorij ir metod mokslo saugiais keliais ivaikioja vis idj pasaul, neperengdamas tvirtos ems rib, pagaliau lyg drugys jis atskrenda ant okeano kranto, verdamasis vandenis ir iekodamas laivo, kuriuo jis nort plaukti, trokdamas atrasti ir itirti absoliut, jo egzistencijai pasirodant transcendencijos pavidalu. Jis ieko laivo filosofinio mstymo ir filosofinio gyvenimo metodo, laivo, kur jis mato, taiau
33

 kur negali patekti; jis spurda ir galbt skraido keisiausiais vingiais. Mes esame tokie drugiai ir esame pasmerkti praiai, jeigu tik prarandame orientacij tvirtoje emje. Bet mes nenorime joje pasilikti. tai kodl ms plazdenimas yra toks neutikrintas ir galbt labai juokingas tiems, kurie saugiau gyvena sausumoje ir yra viskuo patenkinti; jis suprantamas tik tiems, kuriuos apm nerimas. Jiems pasaulis tampa ieities taku skrydiui, nuo kurio priklauso viskas ir kur kiekvienas turi pradti pats, sykiu rydamasis bendrauti, ir kuris niekada negali tapti tikro mokslo objektu.

XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA

Filosofija yra tokia pat sena kaip religija ir senesn u visas banyias. Savo krj didybe ir tyrumu ir savo itikimybe tiesai ji beveik visada prilygo jai svetimo religinio pasaulio rangui. Taiau io pasaulio atvilgiu ji yra bejg, nes neturi savos socialins institucijos. Jos gyvast palaiko atsitiktin pasaulio galingj neiskiriant n banyios globa. Kad galt pasirodyti objektyviu krinio pavidalu, jai reikalinga palanki sociologin situacija. Savo autentikja realybe ji gali atsiverti bet kada ir kiekvienam mogui; kokiu nors pavidalu ji egzistuoja visur, kur tik gyvena mons. Banyios skirtos visiems, filosofija pavieniams individams. Banyios yra regimosios moni masi organizacijos formos iame pasaulyje. Filosofija ireikia pastangas dvasing moni, kurie susij tarp savs nepriklausomai nuo laiko ir vietos ir kuri karalyst ne io pasaulio. Kol banyios atviros aminybei, j iorin jga gyva sielos pilnatve. Juo labiau aminyb priveriama tarnauti j pasaulietinei jgai, juo ta jga darosi baisesn ir kaip kiekviena jga tampa blogio altiniu. Kol filosofija lieiasi su aminja tiesa, ji udega be jokios prievartos ir savo vidine gyvastimi suteikia sielai ramyb. Bet juo labiau savo ties ji priveria tarnauti io pasaulio jgoms, juo labiau ji tampa iliuzine vitalini interes priedanga ir skatina sielos anarchij. Ir pagaliau juo labiau ji nebenori bti kuo nors daugiau negu tik mokslu, juo labiau ji virsta niekniekiu, kuris nra nei mokslas, nei filosofija. Laisva filosofija mogui nenukrinta i dangaus. Niekam ji nra gimtas dalykas. Dl jos nuolat reikia grumtis. J pasiekia tik tas, kuris jai atsiveria pasinerdamas savo itakas. Pirmasis, atsitiktinis vilgsnis j gali mog udegti. usidegim lydi filosofijos studijos. ios studijos yra trejopo pobdio: praktins, kasdien atliekant vidinius veiksmus; dalykins, domintis [filosofijos] turiniu, studijuojant mokslus, kategorijas, metodus ir sistematik; istorins, pastant filosofin tradicij. Kas banyiai yra autoritetas, tas pat filosofuojaniam yra realyb, j prabylanti i filosofijos istorijos. Jeigu filosofijos istorij mes velgiame vadovaudamiesi savo autentiko filosofavimo interesais, privalome j suprasti paia plaiausia prasme. Filosofijos apraik vairov nepaprasta. Upaniados buvo sukurtos Indijos kaimuose ir mikuose, nuoaly nuo pasaulio, vienatvje arba intymiame mokini ir mokytoj ratelyje, Kautilja buvo ministras, padjs valstybs pamatus, Konfucijus mokytojas, troks iprusinti ir politikai sustiprinti savo taut, Platonas aristokratas, kuriam jo kilms lemta politin veikla savo bendruomens labui atrod beprasmika dl paproi sugedimo, Bruno, Descartes'as, Spinoza vienii mstantys mons, trok tiesos, Anzelmas autoritarins banytins tvarkos gynjas, Tomas banyios tarnas, Nikolajus Kuzietis kardinolas, gyvens sykiu ir banytin, ir filosofin gyvenim, Machiavelli neskm patyrs valstybs vyras, Kantas, Hegelis, Schellingas praktikuojantys profesoriai. Mes turime atsisakyti vaizdinio, kad filosofavimas savo prigimtimi yra profesori usimimas. Filosofuoja mogus apskritai ir, atrodyt, bet kokiomis slygomis ir aplinkybmis, ir kaip vergas, ir kaip valdovas. Istorins tiesos apraikos mums tampa suprantamos i to pasaulio, kuris j pagimd, ir i likimo t moni, kurie j apmst. Jeigu tos apraikos mums svetimos ir nesuprantamos, tai kaip tik tokiais savo bruoais jos reikmingos. Juk filosofines mintis ir mstytojus mes turime suprasti i j istorins tikrovs. Tiesa nra tai, kas plevena abstrakcijos eteryje ir kas egzistuoja savaime ir save pagrindia. Su filosofijos istorija mes susiduriame ten, kur, i pagrind studijuodami kok nors veikal, tarsi priartjame prie pasaulio, kuriame jis atsirado. Po to mes iekome perspektyv, kurios mums atveria artikuliuot istorin filosofavimo visum, nors ir neubaigt, taiau galini mums padti orientuotis plaiose [filosofijos] erdvse. Dviej su puse tkstantmei filosofijos istorijos visuma yra tarsi kokia vienintel didinga mogaus savimons tapsmo akimirka. i akimirka kartu yra nesibaigianti diskusija. Ji atskleidia susidurianias jgas, klausimus, kurie atrodo neisprendiami, didingus krinius ir nuosmukius, gili ties ir paklydim
34

skur. Tirdami filosofijos istorij, mes iekome schemos, kurioje surandame viet filosofinms idjoms. Tik viso pasaulio filosofijos istorija parodo, kaip filosofija susiklost istorikai, skirtingiausiomis socialinmis ir politinmis aplinkybmis, vairiose egzistencinse situacijose. Savarankik minties raid matome Kinijoje, Indijoje ir Vakaruose. Nepaisant atsitiktini slyi, i trij pasauli izoliuotumas iki pat Kristaus gimimo yra toks akivaizdus, kad kiekvienas i j turi bti suprantamas remiantis juo paiu. Vliau pastebimas Indijoje susiformavusio budizmo poveikis Kinijai, kur galima palyginti su krikionybs poveikiu Vakar Europai. T trij pasauli raida vyksta panaia kreive. Po tamsios prieistors visur ainio laiko epochoje (800 200 m. pr. Kr.) atsiranda pamatins idjos. Po to formuojasi ir konsoliduojasi didiosios iganymo religijos, vyksta nuolat pasikartojantys atsinaujinimai, kuriamos apibendrinanios sistemos (scholastika) ir ypa subtilios logins spekuliacijos, kupinos aukiausios metafizins prasms. Tokia sinchronika trij pasauli istorins raidos klasifikacija veria daryti iimt Vakarams, kuri specifika pasireik, pirma, intensyvesniu, dvasinmis krizmis ir atsinaujinimais paenklintu dinamizmu; antra, kalb ir taut vairove; treia, unikaliu mokslo isivystymu. Vakar filosofij istorikai galima suskaidyti keturias viena paskui kit einanias epochas. Pirmoji graik filosofija. Jos kelias nuo mito prie logoso; ji sukr Vakar pamatines svokas, kategorijas ir bties, pasaulio ir mogaus visumos apmstymo galimus pamatinius tipus. Mums ji lieka paprastumo tipologijos pavyzdiu, kur paindami privalome isaugoti aikum. Antroji krikionikoji vidurami filosofija. Jos kelias nuo biblins religijos prie jos mstanio supratimo, nuo apreikimo prie teologijos. Jos stichijoje susiformavo ne tik tradicij sauganti ir didaktika scholastika. Kurianij mstytoj asmenyje ivydo vies realyb kartu ir religin, ir filosofin. Vis pirma tai Paulius, Augustinas ir Lutheris. Mums belieka isaugoti iame plaiame minties kontinente iaugusios krikionybs paslapties gyvastingum. Treioji naujoji Europos filosofija. Ji atsirado kartu su naujja gamtotyra ir asmenine mogaus nepriklausomybe nuo kokio nors autoriteto. ioms naujoms perspektyvoms atstovavo Kepleris ir Galilei, taip pat Bruno ir Spinoza. Ji turi padti mums sitikrinti tikrojo mokslikumo kuris nuo pat pradi buvo suvokiamas ikreiptai ir asmenins dvasios laisvs prasme. Ketvirtoji vokiei idealistin filosofija. Pradedant Lessingu ir Kantu, baigiant Hegeliu ir Schellingu reiksi mstytojai, kurie kontempliacijos gelme pranoko visk, kas iki tol buvo mstyta Vakaruose. Negaldami remtis nei didiu valstybingumu, nei visuomene, gyvendami izoliuotai ir privaiai, atviri istorijos ir kosmoso visumai, ie gud spekuliatyvins minties meno meistrai, mogikj dalyk vizionieriai, pasaulieiai be slyio su realiu pasauliu sukr didius veikalus. I j privalome mokytis gelms ir plataus vilgsnio, juos umir tai prarastume. Iki pat septynioliktojo imtmeio ir net ilgiau visas Vakar mstymas vadovavosi antika, Biblija ir Augustinu. XVIII a. to pamau atsisakoma. Pradedama tikti, kad visk galima pagrsti protu, nesiremiant tradicija. Kai tradicinis mstymas prarado savo gali ir inyko, suklestjo mokslingas filosofijos istorijos painimas, taiau tuo domjosi labai siauras [specialist] ratas. iandien su tradiciniu mstymu galima susipainti ymiai lengviau negu ankstesnse epochose, nes jis pateiktas akademiniais leidiniais. Dvideimtajame amiuje prasidjo intensyvi tkstantmets tradicijos umartis, kurios prieastys fragmentikas techninis inojimas ir techniniai gdiai, moksliniai prietarai, iliuziniai vitalins egzistencijos interesai, pasyvus bemintikumas. Nuo devynioliktojo amiaus vidurio pabunda vis dalyk pabaigos sismoninimas ir ikyla klausimas, kaip i viso dar galima filosofija. Naujausios filosofijos perimamumas, profesorikoji filosofija Vokietijoje, puoseljanti didj istorin palikim, negali umaskuoti to fakto, kad tkstantmet filosofijos raida artja prie pabaigos. Epochins reikms filosofai yra Kierkegaard'as ir Nietzsche, anksiau neregto tipo asmenybs, ireikianios ms epochos kriz, ir dvasikai visai jiems svetimas Marxas, visus pralenks savo taka masms. Pasidaro galimas pats radikaliausias mstymas, kuris viskuo abejoja ir, skverbdamasis prie itak, visko atsisako, taiau siekia atsiverti egzistencijai, absoliutui ir dabariai neatitrkdamas nuo technins epochos radikaliai pakeisto pasaulio. ie apmstymai rodo pastangas apvelgti filosofijos istorijos visum. Jie pavirutiniki. Gilesnius visumos ryius reikia nujausti. Galima pateikti, pavyzdiui, tokius klausimus. Pirma: filosofijos istorijos vieningumo klausimas. Toks vieningumas yra ne faktas, bet idja. Mes iekome tokio totalinio vieningumo, bet surandame tik fragmentik vieningum. tai mes gvildename atskir problem sklaid (pavyzdiui, kno ir sielos santykio klausim), taiau istoriniai faktai tik retkariais ir tik i dalies tesutampa su nuoseklia mintine konstrukcija. Galima atskleisti sistem slinkt, kaip antai vokiei, o po to ir visos filosofijos konstrukcij, pateikt Hegelio.
35

Taiau tokia konstrukcija yra prievartin, j taikant nepastebima, kas ankstesnje filosofijoje nesutampa su Hegelio mstymu, todl ignoruojama arba smoningai umirtama tai, kas buvo esmingiausia kitokio tipo mstymui. Jokia filosofijos istorijos konstrukcija, kaip tam tikra nuosekli [filosofini] pozicij slinktis, nesutampa su istoriniais faktais. Kiekvieno totalinio projekto konstrukciniai rmai yra sulauomi atskir filosof genialumo. Visa, kas didu, nors ir susaistyta pastebimais ryiais, taiau gal gale su niekuo nepalyginama ir to, kas paaikinama, atvilgiu atrodo kaip stebuklas. Vieningos filosofijos istorijos idja nort apimti aminj filosofij, kuri tarsi koks vientisas organizmas istorinje raidoje susikuria savo organus ir struktras, drabuius ir rankius, taiau su jais nesutampa. Antra: pradios ir jos reikms klausimas. Pradia yra kart laike prasidjs mstymas. Itaka yra nuolat atsinaujinanti ir pagrindianti tiesa. I minties klystkeli ir nukrypim mes nuolat privalome sugrti prie itak. Pakeliui autentik pirmaprad filosofavim orientuojantis ilikusius tekstus, atsiranda painiava: itakas stengiamasi surasti laiku datuojamoje pradioje ia ikisokratik filosofijoje, ia pradinje krikionybje, ia pradiniame Budos moksle. Kaskart neivengiamas kelias prie itak gyja neteising kelio prie [istorini] pradmen iekojimo pavidal. Mums prieinami pradmenys ities kupini galing ker. Taiau i tikrj absoliuios pradios surasti negalima. Tai, kas yra ms tradicijos pradia, yra tik reliatyvi pradia, nes ji pati yra tam tikr prielaid padarinys. Todl istorinio sitikrinimo pamatinis principas yra toks: laikytis to, kas ilikusiuose tekstuose yra amina. Istorin ira teikia tik vien galimyb: sigilinti tai, kas isaugota. Pastangos papildyti tai, kas prarasta, sukonstruoti tai, kas buvo anksiau, upildyti tutumas yra bergdios. Treia: filosofijos paangos ir vystymosi klausimas. Filosofijos istorij galima stebti kaip istorini pavidal sek, pavyzdiui, kaip keli nuo Sokrato iki Platono ir Aristotelio, nuo Kanto iki Hegelio, nuo Locke'o iki Hume'o. Taiau net tokios sekos yra neteisingos, jeigu manoma, kad vlesnis mstytojas isaugoja ir pranoksta ankstesniojo isakyt ties. Tai, kas nauja, neiskaitoma i tokios rilios kart sekos, t.y. i ankstesniosios pakopos. Tai, kas esmingiausia ankstesnje pakopoje, vliau danai prarandama ir galbt jau niekada nebesuvokiama. Kur laik egzistuoja dvasini main pasauliai, i kuri prabyla atskiri mstytojai: tai graik filosofija, scholastika, vokiei filosofinis judjimas" nuo 1760 iki 1840 m. Tai gyvastingo bendravimo pirmapradio mstymo stichijoje epochos. Bet bna ir kitoki epoch, kai filosofija egzistuoja tik kaip aukljimo fenomenas ar kai ji beveik inyksta. Poiris visuotin filosofijos raid kaip paangos proces yra klaidingas. Dl savo didij krini unikalumo ir nepakeiiamumo filosofijos istorija panai meno istorij. mokslo istorij ji panai tuo, kad joje vis smoningiau naudojamasi nuolat gausjaniomis kategorijomis ir metodais. religijos istorij ji panai tuo, kad reikiasi kaip pirmapradi, racionaliai isakyt tikjimo nuostat seka. Ir filosofijos istorija turi savo krybinio pakilimo epochas. Taiau filosofija visada yra pamatin mogaus realyb. Tariamo nuosmukio epochose staiga gali pasirodyti aukiausio rango filosofas, tarsi isiskiriantis i kit dvasios apraik slinkties. Tokios iskirtins figros, tokios vienios virns yra Plotinas treiajame ir Skotas Eriugena devintajame imtmetyje. Savo minties turiniu jie susij su tradicija ir atskir mini poiriu yra galbt visikai nuo jos priklausomi, taiau apskritai konstruoja nauj diding minties pamat. Todl, turint galvoje filosofijos esm, nedera teigti, kad ji prijo pabaig. Bet kokios katastrofos atveju filosofija visada ilieka kaip pavieni moni mstymas, kaip dids kriniai, atsirandantys kitais poiriais bevaisseepochose. Filosofija, kaip ir religija, egzistuoja visada. Filosofijos istorijoje paangos aspektas yra neesminis ir todl, kad kiekviena didi filosofija gyvuoja kaip ubaigtas, pilnatvikas, savarankikas ir nuo visuotins istorins tiesos nepriklausomas dalykas. Mokslo kelias kitoks: kiekvien jo ingsn pranoksta kitas, paskesnis. Savo prasme filosofija pasiekia pilnatv kiekviename atskirame moguje. Todl beprasmika yra rikiuoti filosofus kaip kokio nors kelio etapus, kaip pirmtakus. Ketvirta: subordinacijos klausimas. Filosofavimo subordinacija suvokiama lyginant atskirus mstytojus ir tipikas tam tikroms epochoms bdingas pasauliras. Filosofijos istorija nra koks nors niveliuotas daugybs vienodos verts veikal ir mstytoj laukas. Egzistuoja idjos, pasiekiamos tik nedaugeliui. Vis pirma egzistuoja kulminaciniai takai, sauls vaigdi kariaunoje. Taiau visa tai neegzistuoja kaip tokia subordinacija, kuri galioja visiems ir visam laikui. Milinikas nuotolis skiria tai, k kokioje nors epochoje mano visi, ir tai, kas sudaro toje epochoje sukurt filosofijos veikal turin. Tai, k vis protas laiko savaime suprantamu dalyku, gali gyti filosofijos pavidal ir tapti begalini interpretacij objektu: tokie yra didij filosof kriniai. Ir ramus, ribotas, aplinkiniu pasauliu patenkintas vilgsnis, ir verimasis tolumas, ir klausim panirs gldjimas ant ribos visa tai vadinama filosofija. Filosofij mes pavadinome religins tradicijos autoriteto analogu. Tiesa, filosofijos srityje mes neturime
36

joki kanonini knyg kaip religijoje, jokio autoriteto, kuriam bt galima paprasiausiai paklusti, nedisponuojame jokia galutine tiesa. Taiau filosofavimo istorins tradicijos visuma, toji neisemiamos tiesos saugykla, parodo gyvojo filosofavimo kelius. Tradicija yra jau apmstytos tiesos gelm, kuri panardina niekada neinykstantis lkestis; tradicija yra nedaugelio didij krini neisenkamas turtingumas; ji yra pagarba didij mstytoj atvertai realybei. Tokio autoriteto esm yra ta, kad jam negalima paklusti vienareikmikai. Jis kelia udavin juo remiantis sitikrinti paiu savimi, jo itakose surasti savsias itakas. Tik gyvastingo filosofavimo rimtyje gali atsirasti slytis su aminja filosofija, atsigrus jos istorines apraikas. Istorin apraika yra priemon, kuria pasiekiamas slytis su kitu dabarties akimirkos gelmje. Todl istorinis tyrinjimas pamau pereina nuo artumos prie tolumos. Dorai filosofuojantis mogus ino, su kuo turi reikal tyrindamas tekstus. Teksto pavirius turi bti aikus ir tapti tvirto inojimo objektu. Taiau istorins intuicijos apogjus ir prasm turi bti susijungimo su itakomis akimirkos. ia blyksteli tai, kas duoda prasm visiems parengtiniams tyrinjimams ir kartu jiems suteikia vienyb. Be tokio filosofijos itak centro visa filosofijos istorija gal gale bt ne kas kita, kaip ataskaita apie klaid ir kurioz virtin. Taigi istorija, jeigu ji paadina, yra savosios bties veidrodis: velgdamas atspind, a regiu tai, k mstau pats. Filosofijos istorija erdv, kurioje kvpuoja mano mstymas, kuri teikia pavyzdi mano iekojimams, pavyzdi, kurie yra tobuli, nors ir nepamgdiojami. Tai, kas jos buvo imginta, kas pavyko ir sulugo, paadina manyje klausim. Ji padrsina savo keliu einanius pavienius mones regimais absoliutui atsivrusios mogaus bties pavyzdiais. Praeities filosofij laikyti sava taip pat nemanoma, kaip nemanoma dar kart sukurti senovs meno krin. Galima tik apgaulingai j kopijuoti. Mes neturime jokio teksto, kuriame kaip tie pamalds Biblijos skaitytojai rastume absoliui ties. Todl senuosius tekstus mes turime mylti taip, kaip mylime senuosius meno krinius: mes pasineriame vien ir kit ties, prie j prisilieiame, taiau visada lieka atstumas, lieka kakas nepasiekiamo ir neisemiamo, kas nuolat skatina ms gyvast; pagaliau lieka kakas, kas leidia padaryti uol filosofavim dabar, i akimirk. Juk filosofavimo prasm yra dabartikumas. Mes turime tik vien realyb, kuri yra ia ir dabar. K mes prarandame isisukindami, niekada nesugrinama; taiau save ivaistydami mes prarandame bt. Kiekviena diena yra brangi: akimirka gali lemti visk. Atsiddami praeiiai ar ateiiai, mes iduodame savo udavin. Tik dabarties akimirka iveda mus tai, kas antlaikika, tik pasinerdami laik mes patenkame ten, kur laikas inyksta.

37