Remigijus IEGIS

EKONOMINI TEORIJ ISTORIJA

VADOVLIS

VILNIAUS UNIVERSITETAS KAUNAS, 2006

UDK

Recenzavo: prof. habil. dr. Vladas GRONSKAS prof. dr. Bronislovas MARTINKUS

Vilniaus universiteto leidykla, 2006 Remigijus iegis, 2006 ISBN

TURINYS
PRATARM 6 1 dalis. EKONOMIN SUSIFORMAVIMO 9 1.1. 10 1.1.1. 10 1.1.2. 15 1.1.3. 21 1.1.4. Vidurami ekonomin mintis 25 1.2. Ekonomin mintis feodalizmo irimo ir kapitalizmo atsiradimo epochoje 40 1.2.1. 40 1.2.2. 45 1.2.3. 48 2 dalis. KLASIKINS POLITINS EKONOMIJOS ATSIRADIMAS ANGLIJOJE IR PRANCZIJOJE 64 2.1. 65 2.2. 70 Klasikins politins W. ekonomijos Petty bendrieji bruoai ir pltros etapai Vlyvasis merkantilizmas (manufaktrizmas) Ankstyvasis merkantilizmas (monetarizmas) Komercinis kapitalizmas ir jo teorija: merkantilizmo esm Ekonomin mintis Senovs Romoje Ekonomin mintis Senovs Graikijos mstytoj kryboje Ekonomin mintis Senovs Rytuose Ekonomin mintis senovje MINTIS IKI KAPITALISTINS RINKOS

ekonomins

nuostatos

2.2.1. 70 2.2.2. 79 2.3. 84 2.3.1. 84 2.3.2. 89 3 96 3.1. 97 3.1.1. 97 3.1.2. 100 3.1.3. 110 3.2. 119 4 129 4.1. 130 4.1.1. 130 4.1.2. 140 4.1.3. A. A. dalis. F. J. F. F. dalis. R. P. W.

W. Petty politins

Petty politins ekonomijos

teorinis aritmetikos formavimasis ekonomins ekonomikos

indlis idjos Pranczijoje nuostatos teorij

Klasikins

Boisguilleberto Cantillono indlis

FIZIOKRAT

EKONOMIN

MOKYKLA

Quesnay

indlis Fiziokrat Quesnay Ekonomin Turgot

ekonomikos

teorij mokykla

ekonomins lentel (Tableau

nuostatos Economique) nuostatos

Quesnay

ekonomins

KLASIKIN

POLITINS

EKONOMIJOS

MOKYKLA

Smitho ekonomikos A. Smitho mokymas teorijos

ekonomikos krjas A.

teorija Smithas metodologija

Klasikins

Smitho apie darbo

pasidalijim

143 4.1.4. 145 4.1.5. 147 4.1.6. 154 4.1.7. 162 4.1.8. 164 4.1.9. 168 4.2. 175 4.2.1. 175 4.2.2. 178 4.2.3. 180 4.2.4. 186 4.2.5. 189 4.2.6. 191 5 dalis. KLASIKINS POLITINS EKONOMIJOS MOKYKLOS EVOLIUCIJA 199 5.1. 200 5.1.1. N. Senioro ekonomins idjos XIX a. pirmosios puss ekonomin mintis D. Ricardo mokymas apie kapital ir reprodukcij ems rentos teorija Darbo umokesio ir pelno teorija Verts ir pinig teorija D. Ricardo metodologija D. Ricardo ir jo laikmetis D. Ekonomins Ricardo politikos ekonomikos problemos teorija A. Smitho mokymas apie kapital ir reprodukcij A. Smitho mokymas apie produktyv ir neproduktyv darb A. Smitho mokymas apie pajamas Verts teorija ir preki kaina Poiris pinigus

201 5.1.2. 206 5.1.3. 213 5.2. 219 5.3. 232 5.4. 244 5.5. 265 5.5.1. 265 5.5.2. 268 5.5.3. 270 5.5.4. 274 5.5.5. 277 6 285 6.1. 286 6.1.1. 287 6.1.2. 298 6.2. P. Ekonominio Proudhono utopizmo ir ekonominis kitos alternatyvios mokymas teorijos J. de Sismondi ekonomins pairos Ekonominio romantizmo teorijos dalis. KLASIKINS POLITINS EKONOMIJOS PRIEININKAI Reprodukcijos teorija Pridedamosios verts teorija Kapitalo struktra ir pagrindins idjos Istorizmo principas K. Marxas ir jo laikmetis T. J. J. K. H. Malthuso B. S. C. Carey gyventoj Sayaus Millio Marxo ekonomins skaiiaus ekonomikos ekonomikos ekonomikos teorija teorija teorija teorija idjos F. Bastiato ekonomins idjos

310 6.2.1. Pomanufaktrinio periodo utopinio socializmo pagrindiniai bruoai 312 6.2.2. 313 6.2.3. 318 6.2.4. 325 6.2.5. 331 6.2.6. 338 6.3. 345 6.3.1. 346 6.3.2. 352 6.3.3. 356 6.3.4. 362 6.3.5. 369 6.3.6. 371 7 dalis. EKONOMIKOS TEORIJOS EVOLIUCIJA XIX A. ANTROJOJE PUSJE 376 7.1. 377 7.1.1. Marinalizmas ir jo metodologiniai principai Marinalizmo ekonomikos teorija Angl istorins mokyklos svarbiausi atstovai Vokiei istorins mokyklos metodologiniai ypatumai Naujausioji istorin mokykla Jaunoji istorin mokykla Istorins mokyklos pradininkai Istorins mokyklos pirmtakai Agrarinis Vokiei socializmas. H. istorin Georgeo idjos mokykla Socialist rikardinink ekonomins nuostatos R. Oweno ekonomins nuostatos Ch. Fourier Falangai ir falansteriai C. de Saint-Simono ekonomins pairos

378 7.1.2. 384 7.2. 388 7.2.1. 388 7.2.2. 394 7.2.3. 398 7.2.4. 401 7.2.5. 404 7.3. 434 7.4. 453 7.5. 463 7.5.1. 464 7.5.2. 478 8 dalis. EKONOMIKOS TEORIJOS EVOLIUCIJA XX A. PIRMOJE PUSJE 498 8.1. 499 8.1.1. 499 8.1.2. H. Sidgwicko ekonomins idjos A. C. Pigou gerovs ekonomikos teorija Gerovs ekonomikos teorijos Lozanos mokykla Matematins krypties atsiradimas Kembrido Amerikiei mokykla. mokykla. Neoaustrikoji A. J. Marshallo B. Clarko ekonomikos ekonomikos mokykla teorija teorija mokykla Psichologin procento teorija Gamybini grybi teorija Ribinio naudingumo teorija ymiausi mokyklos atstovai ir j idjos Marinalistins Austr revoliucijos psichologin etapai mokykla

Matematin

509 8.2. 513 8.3. 522

Socialin Amerikietikasis

mokykla institucionalizmas

8.3.1. Institucionalizmo samprata ir pagrindiniai metodologiniai ypatumai 523 8.3.2. 530 8.3.3. 541 8.3.4. 550 8.3.5. Prancz ir anglikasis institucionalizmas. J. Hobsono ekonomikos teorija 554 8.4. 564 8.4.1. 565 8.4.2. 573 8.4.3. 579 8.5. 592 8.5.1. 592 8.5.2. 608 NAUDOTOS 625 VARD LITERATROS SRAAS RODYKL ved mokykla K. Wicksellio ekonomins idjos J. Robinson ved netobulos konkurencijos teorija mokykla E. Chamberlino monopolins konkurencijos teorija J. A. Schumpeterio efektyvios konkurencijos teorija Monopolijos ir konkurencijos teorijos W. Mitchello ekonomikos teorija J. Commonso ekonomikos teorija T. Vebleno ekonomikos teorija

(Stokholmo)

632

PRATARM
Ekonomikoje nra visam laikui nusistovjusi ties, o tik mginimai sukurti teorijas (hipotezes), kurios negali bti ,,rodytos, o bet kuriuo momentu gali bti paneigtos patirties. M. Friedmanas Gali kilti klausimas: kodl iuolaikinis ekonomistas turi gaiti laik nagrindamas ekonomikos mokslo istorij? Juk, atrodyt, bt keista atsakym iandienos klausimus iekoti prajusi ami ekonomist ratuose. Turbt geriausiai klausim atsak M. Blaugas todl, kad daug geriau inoti apie intelektualin paveld, kur mums paliko pirmtakai, nei tik numanyti, kad jis saugomas mums neinomoje vietoje ir paraytas mums nesuprantama kalba. Kaip ra T. S. Elliotas: Kakas pasak: Praeities raytojai nuo ms dar labiau nutol todl, kad mes inome tiek pat daugiau u juos. Ir tai tiesa: inome daugiau, nes mes skaitme j veikalus. Gilus ir C. Gide ir C. Risto pastebjimas: Kiekvien doktrin galima sidmti ir pamgti tik tada, kai inai jos istorij, kai pats perjai tuos paius kelius, kuriais klaidiojo tie, kurie j atrado ir mums paliko. Tokia tiesa, kuri tarytum nukrito i dangaus, visai neinant, kokiu vargu ji buvo gyta, yra lyg tas neudirbtas pinigas: i jo nebna jokios naudos. Todl ir atsiveriame praeities ekonomist knygas, kurios, F. Bacono odiais tariant, yra minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rpestingai gabenantys savo brang krovin i kartos kart. Taiau ekonomins minties istorija svarbi ne tik todl, kad galime mokytis i praeities, bet ir todl, kad dabart bei ateit su praeitimi sieja visuomens ekonomini idj tstinumas. iandienos ir rytdienos pasirinkimus formuoja praeitis, o ji taip pat. gali bti suprasta tik inant ekonomins minties raidos istorij. Ekonomikos moksl galima palyginti su galingu mediu, kurio stambios akos ir velus vainikas tai jau susiformavusios ir tik besiformuojanios ekonomikos srovs bei mokyklos. Jos analizavo vairias ekonomikos problemas, teorijas, danai tais paiais klausimais laiksi skirting ar net prieing nuomoni, iekojo silpnj oponent sukurt teorij ypatybi. imtmeiais sukauptos ir kritikai vertintos mokslins inios sudaro ekonomikos mokslo pagrind, jam pltojantis pagal mokslinio perimamumo principus. Todl io vadovlio tikslas ir yra supaindinti skaitytoj su ekonomini teorij raida. Pateikiamoje knygoje, i dalies iaugusioje i paskait studentams, pamginta sistemikai inagrinti j vystymsi feodalizmo ir kapitalizmo epochoje iki XX a. ketvirtojo deimtmeio vidurio, kai, anot ,,XX amiaus ekonomins minties istorijos autoriaus, prancz ekonomisto Emileio Jameso, Prasidjusi Didioji depresija sukl visos ekonomins minties kriz. Taip pat pateikiami vairi mokslini mokykl, palikusi ryk pdsak ekonomini mokym istorijoje, svarbiausi teoriniai teiginiai ir metodologins nuostatos. Norintiems geriau susipainti su ekonomikos teorijos metodologine raida, bt pravartu pavartyti Johno Neville Keyneso 1891 m. ileist veikal Politins ekonomijos visuma ir metodas, kuriame jis puikiai apibendrino visos XIX a. ekonomist kartos metodologin mstym, bei Lionelio Robbinso (18981984 m.) 1932 m. ileist veikal Ekonomikos mokslo prigimtis ir reikm, kuriame pamginta apibendrinti klasikins ekonomikos teorijos metodologij i XX a. pirmosios puss perspektyvos naudojant moderni terminologij. Kad moksle nebna imtaprocentini ties, puikiai parodys visikai prieingas tezes ginanti po keli met pasirodiusi Terenceio Hutchisono plaiai skaitoma knyga

Ekonomikos teorijos reikm ir pagrindiniai postulatai (1938 m.), o paties metodo ekonomikos teorijoje svarb gerai perteikia is M. Blaugo pastebjimas, kad Ekonomikos teorijos Meka yra ne biologija, kaip man A. Marshallas, ar kuri nors kita mokslo aka. Ekonomikos teorijos Meka yra pats mokslo metodas). Ekonomikos teorijos pltra atspindima ir per vyravusi ekonomini modeli kait. Tai neatsitiktinis pasirinkimas, nes, kaip pastebjo Johnas Maynardas Keynesas, Ekonomikos teorijos paanga susiveda beveik vien tik progresuojant modeli pasirinkimo tobuljim [...]. Ekonomikos teorija yra mokslas apie mstym modeli terminais, sujungt su dabartiniam pasauliui tinkam modeli pasirinkimo menu. Vadovlyje nurodyti bibliografiniai altiniai turt pagelbti kaip gairs tolesnms, gilesnms studijoms, o kiekvieno skyriaus pabaigoje pateiktos kontrolins uduotys ir klausimai pads pasitikrinti, kaip suprasta kiekviena tema. Be to, prie vairi ekonomist teorinio indlio vertinimo skaitytojas ras nuorodas Gyvenimo kelias. ioje dalyje pateikiami ymi ekonomist biografijos faktai, kurie, manytume, ekonomini teorij istorij daro gyvesn ir mums artimesn. Taiau nenorint tam gaiti laiko, aiku, galima i karto pereiti prie nuorod Ekonomikos teorija. (U pai idj itaip struktrizuoti vadovlio mediag neakivaizdiai esu dkingas Vilniaus universiteto prof. Jonui iinskui ir Antanui Rybeliui, nes i mintis gim skaitant Adamo Smitho Taut turto vertimui lietuvi kalb i autori puikiai paraytas ir labai informatyvias Adamo Smitho moralines ir ekonomines valgas). Pirmiausia tenka pastebti, kad nemanoma vien knyg sudti vis ekonomini doktrin istorij. Vadovlio autorius net to ir neband daryti. Taiau norint idstyti, kad ir labai glaustai, visa, kas atrod btina, teko daug ko ir atsisakyti. Todl nebuvo galima kiek plaiau aptarti ekonomins minties pltros antikos laikais ir viduramiais. (Norint nors kiek ulopyti i sprag, 1.1 skyriuje pateikiama mint period ekonomins minties raidos apvalga). Juk ekonomini mokym istorija tik dalis, nors ir svarbiausia, ekonomins minties istorijos, kuri pagal M. Blaug, galime vardinti kaip ,,ms mginim suprasti rinkos santykiais besiremianios ekonomikos veikiam istorij. Tok knygos nagrinjam laikotarpi struktrizavimo sprendim gali pateisinti K. Polanyi pastebjimas: Ekonomini sistem ir rink istorijos analiz rodo, kad visose epochose, kurios buvo prie dabartin, rinkos buvo ne daugiau kaip pagalbinis ekonominio gyvenimo rankis. Ekonomins minties istorija prasideda nuo t neatmenam laik, kai mons pirm kart susimst apie savo kins veiklos tikslus, bdus ir priemones, kaip j pasiekti, santykius, susiklostanius tarp moni grybi gavimo ir paskirstymo, pagamint produkt ir suteikt paslaug vykstant mainams procese ir dl j. Kaip pastebjo R. Levita, ekonomin mintis yra labai plati samprata. Tai ir nuostatos, vyraujanios masinje smonje, ir religiniai vertinimai bei nurodymai, susij su kiniais santykiais, ir mokslinink teorijos, ir politini partij ekonomins programos... Labai vairi ekonomins minties, samprotavim, ivad ir praktini sprendim pritaikymo sfera: ia ir bendri ekonomikos dsningumai, ir ekonomikos pavieni ak ypatybs, ir gamybos paskirstymo klausimai, ir pinig apyvarta, ir kapitalini investicij efektyvumas, ir mokesi sistema, ir pajam bei ilaid apskaitos metodai, ir ekonomikos istorija, ir kin teis... Visko net nemanoma ivardyti. Visoje ioje sudtingoje daugialypje visumoje, kurioje labai persipyn elementai slygikai galima iskirti ekonomikos mokymus teorines koncepcijas, atspindinias pagrindinius ekonominio gyvenimo dsningumus, apraanias santykius

tarp jos subjekt, irykinanias grybi sukrimo, paskirstymo ir main varanisias jgas bei svarbius veiksnius. Ekonominiai mokymai yra daug jaunesni u ekonomin mint, kuri yra tokia pat sena kaip ir pasaulis. Ji gali bti apibdinta kaip visuomenini-ekonomini santyki atspindys moni smonje, pasireikiantis ekonominmis pairomis, idjomis, vliau ir teoriniais apibendrinimais. Ekonomini teorij istorija prasideda tik XVI a. Jos itakos labai susijusios su feodalizmo irimu ir kapitalistinio-prekinio kio atsiradimu. Gilesnio aptarimo buvo nusipeln ir merkantilistai bei K. Marxas. Neaptartas liko ir ekonomini teorij raidos atspindys Lietuvos mokslo visuomenje, nors, inoma, Lietuvos ekonomikos mokslas, kaip ir kiekvienas mokslas, turi savo istorij, o pati ekonomins minties raida, raytiniai altiniai Lietuvoje yra analogiki kaip ir kitose alyse. Norintiems plaiau susipainti su ekonomins minties raida Lietuvoje XVI XVII a. rekomenduotina E. Laumenskaits knyga Ekonomin mintis ir jos krjai Lietuvoje (XVI-XVII a). Taiau, tikiuosi, kad nepaisant mint ribotum, darbas bus naudingas universitet bei auktj mokykl ekonomini ir vadybini krypi studentams bei visiems besidomintiems ekonomins minties raida. Kiekviena knyga prasideda nuo kvepianios minties. Vadovli ir mokomj knyg pagrindu daniausiai tampa ne vienerius metus universitetuose skaityt kurs mediaga. Bet vadovlio atsiradimui labai svarbus ir padrsinantis koleg odis. Perduodamas man skaityti ekonomins minties istorijos kurs tuometinis Vytauto Didiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanas profesorius habil. dr. Zigmas Lydeka man dedikavo savo paskait konspekt Ekonomini teorij istorija. Tuomet jis palinkjo ,,parayti (perrayti) i ... ISTORIJ. Kaip tai pavyko sprsti skaitytojui. Bet dkoju prof. Zigmui Lydekai u padrsinim imtis ekonomikos teorijos istorijos studij, o taip pat vadovlio recenzentams prof. habil. dr. Vladui Gronskui ir prof. dr. Bronislovui Martinkui u kritik ir patarimus, be kuri pateikiamas skaitytojui darbas bt nevisavertis. leidin parengti ir ileisti padjo daugelio moni pastangos. Noriau padkoti Vytauto Didiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto doktorantms Ingai Maksvytienei, Jolitai Babaliauskaitei ir Daliai Rudytei bei Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto doktorantei Rtai Bubnienei u informacin pagalb raant atuntj vadovlio skyri. Labai dkingas ir Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto doc. Aleksandrui Krasnovui u nuveikt didiul darb tobulinant vadovlio kalb bei mokslo darbuotojai Daliai Gineitienei ir Sociokultrini tyrim centro administratorei Aurelijai Kairaitienei, negailjusioms savo valand, skaitant knygos korektras. Virelyje panaudotas Giedriaus Lauruo autorinio krinio fragmentas. Vadovlio paveikslus su dideliu kruoptumu pareng ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dstytojas Juozas Granskas. U tai jiems reikiu nuoirdi padk. Atskirai ypa dkoju mamai Bronislavai iegienei ir monai Ritai iegienei, kurios su kantria meile pritar man. Nuoirdus ai joms ir u laik, kurio prireik iai knygai. Autorius

1 dalis
EKONOMIN MINTIS IKI KAPITALISTINS RINKOS SUSIFORMAVIMO

1.1. EKONOMIN MINTIS SENOVJE

Ekonomikos mokslo itak reikia iekoti Senovs pasaulio, pirmiausia Senovs Ryt pasaulins civilizacijos lopio mstytoj mokymuose. K. Howardas Pagrindins sampratos: Natrinis kis. Rytietikasis gamybos bdas. Valstybs valdymo ir vadovavimo kiui taisykls. Pirklys. emdirbyst. Pinigai. Kredito operacijos. Autarkinis ems kis. Idealios valstybs modelis. Teising main problema. Ekonomika ir chrematistika. Teisinga kaina. Vergvaldikas gamybos bdas. Palkan mimo ir prekybos neigimas. Turt kaupimo smerkimas. Prekybinis pelnas. Vartotojikas skolinimasis ir nuoma. Dvejybinis raas. Pagalbins sampratos: Pirminiai raytiniai altiniai. Hamurapio statym kodeksas. Artchaastra. Vergov. Visuomens luominis suskirstymas. Nam kio ir valstybs tvarkymo taisykls. Darbo pasidalijimo problema. Privaios nuosavybs problema. Prigimtins nuosavybi teiss. Gyventoj skaiiaus problema. Turtas. Viduramiai. Vertinimo dvilypumas. Ekonomin mintis senovje nebuvo atsijusi nuo kit mstymo apie pasaul form. Todl tiksliai nustatyti jos pirmsias apraikas nemanoma. Pirmosios ekonomins problemos buvo nagrinjamos pavieni mstytoj kriniuose, groinje literatroje, religiniuose bei teisiniuose veikaluose, net tautosakoje. Nenuostabu, kad ekonomini teorij istorikai savo studijas pradeda nuo vairi epoch. Senovs pasaulyje ekonomika nebuvo atsijusi nuo teiss, politikos, religijos. Todl ir raytini altini, kuriuose bt dstomi vien tik ekonomikos klausimai, nra. Taip pat paymtina, kad senovs laik ekonomins inios danai sutapo su valstybs valdymo menu. Juk ir ekonomins minties sisteminimas teorines nuostatas, visuomens priimtas kaip nuorodos vykdyti kin politik, prasidjo tuo metu, kai susikr pirmieji valstybi dariniai ir atsirado ekonomikos valdymo valstybins formos. Dabar yra inomos ir itirtos tik tos ekonomins mintys, kurios aptinkamos senuose raytiniuose altiniuose. Todl ekonomini mini istorijos pradia sutapo su pirmosiomis civilizacijomis, t. y. su pirmaisiais raytiniais altiniais. 1.1.1. Ekonomin mintis Senovs Rytuose Senovs Ryt iskirtin savyb valstybs kini funkcij mastai, i dalies nulemti ir objektyvi prielaid. Norint sukurti irigacines sistemas ir jas kontroliuoti reikjo, kad valstybs institucijos dalyvaut ioje veikloje ir naudotsi teisinmis priemonmis. Taiau i esms natralaus kio per didelis valstybins reguliavimas, apibriant skolinimo operacij sfer, prekyb ir atidavim vergov u skolas, bei valstybins nuosavybs lemiamas vaidmuo nacionalinje ekonomikoje tapo kriterijais, pagal kuriuos Ryt civilizacij kis neretai yra vadinamas rytietikuoju gamybos bdu.

Trumpai aptarsime tik populiariausius Senovs Ryt civilizacij ekonomins minties altinius. ia iskirtini seniausi kultr (Asirijos, Babilono, Egipto ir kt.) raytiniai altiniai. 1) Senovs Egipto (XXII a. pr. Kr.) laik garss to meto valdov pamokymai, (pvz., Achto, Duaufo snaus, pamokymai savo snui Piopi, kuriame pateikiamos valstybs valdymo ir vadovavimo kiui taisykls, kurias imokti valdovui buvo tiek pat svarbu kaip ir imanyti apie kitus menus, nes neratingumas prapultis, jis tolygus priklausomybei; ie Achto pamokymai... tai ne tik gyvenimikos iminties apibendrinimas, bet ir dokumentas, pateikiantis mums Senovs Egipto socialins organizacijos apra), taip pat vairios kalbos (pvz., XVIII a. pr. Kr. paraytos Ipusero kalbos, atspindjusios alyje vykus socialin perversm ir gynusios nuostatas, kuri pagrindin idja neleisti nekontroliuojamai augti paskoloms ir vergovei u skolas, taip siekta ivengti prastuomens turtjimo ir pilietinio karo vieningoje Senovs Egipto valstybje patikimame tvarkos alyje ir stabili administracijos pajam garante). Tai seniausi ekonomins minties paminklai per vis monijos valstybini darini istorij. 2) Mesapotamijos civilizacij raytiniai altiniai. ymiausias i j senovs Babilono (odis Babilu, ivertus i akad kalbos, reikia Dievo vartai) valdovo Hamurapio (17921750 m. pr. Kr.), etojo Babilono I dinastijos tsjo, vieno i didiausi ir garsiausi valdov per vis ilg Mesopotamijos istorij, teisynas (statym kodeksas), veiks ioje alyje XVIII a. pr. Kr. Kodekso tekst, dantiraiu ikalt akmeniniame stulpe, 19011902 m. rado prancz archeologin ekspedicija Irane, Szuose. Paymtina, kad Babilono teiss raid skatino ankstyva prekini pinigini santyki pltra, aktyvi vidaus ir usienio prekyba, todl, be paprotins teiss, prireik valdovo ratiko statyminio akto. Spjama, kad statymo tekst sudaro pavieniai tipiki teism sprendimai, urayti visuomenei. Hamurapis rpinosi, kad bt rengtos efektyvios drkinimo ir sausinimo sistemos. I upi tekjo daugyb kanal, ir vandens lyg juose reikdavo reguliuoti utvankomis. Dl nepakankamos kanal prieiros galjo sumati derlius ir labai pablogti krato moni gyvenimas. Todl nra ko stebtis, kad patys karaliai rpinosi kanal prieira ir savo rauose gyrsi es kanal sistemos saugotojai. statym kodekso vade Hamurapis pabr, kad jis iki soties parpino vandens savo monms. Netgi metai danai bdavo pavadinami kokio nors naujai ikasto kanalo vardu. Dirbtini kanal sistema buvo gana sudtinga, nes nuo dideli kanal bdavo kasami maesni grioviai, ie vl akojosi, ir vanduo patekdavo visus laukus. Valstieiai kanalus turdavo nuolat priirti. Nebdavo met, kad nereikt gilinti vagos, valyti sna, vl tvirtinti pylim. Upi neamas dumblas nussdavo ir kanal dugne, todl jie nuolat sekljo. Jei po keliolikos met dugnas taip pakildavo, kad valyti kanal pasidarydavo per sunku ir beprasmika, tada j upildavo ir kasdavo nauj kitoje vietoje. Priirti kanalus turdavo vietos gyventojai, ems savininkai arba nuomininkai, per kuri emes jie jo. Hamurapio kodekse keliolika paragraf skirta vandens kio klausimams ir pateikti teisiniai nuostatai. Labai svarbu buvo, kad klestt ems kis. Tokiame krate kaip Babilonas, kur stigo bet koki aliav, kur pagrindins tinkamos naudojimui mediagos buvo vendrai ir molis, ems kiui teko lemiamas vaidmuo. Jis buvo svarbiausias moni pragyvenimo altinis. Vis gyvyb palaik dvi ups Tigras ir Eufratas. Taiau kad i upi vandenys kratui net palaim, reikjo dirbti be atvangos ir sutartinai. Daug dmesio buvo skiriama prekybai ir transportui. Paiame Babilone susisiekimas jo, kiek tik manoma, upmis ir kanalais. Sausumos keliai ia buvo itin sunkiai pereinami, juos danai kirto ups ir kanalai. Pirkliai laivus daniausiai nuomodavosi, nes sav neturjo. Jiems aptarnauti samdydavosi

imanani kiperi, kurie, kaip matyti i Hamurapio kodekso 237 straipsnio, atsakydavo u tinkam krovinio gabenim ir pristatym, taip pat laivo bkl. Pirkliai tiek sausuma, tiek vandeniu pavieniui keliauti nenordavo; daniausiai susitardavo du ar trys verslininkai prekiauti bendrai, o paskui po pasisekusios prekybos peln pasidalydavo. Svarbus vaidmuo teko amatams. Amatininkai dirbo ne tik vidaus rinkai; j gaminiai buvo veami ir usien. Savo darbu jie labai padjo praturtti ir suklestti miestams ir bendruomenms. Be j negaldavo isiversti nei karaliai, nei ventyklos, nei krato gyventojai. Todl kiekvienas valdovas stengsi turti kuo daugiau naging amatinink, kurie galt jam sukurti norim prabang ir patogumus. Babilon, tapus labiausiai klestiniu senovs pasaulio miestu, amatininkai atvykavo i vairi ali, ypa i Artimj Ryt rajon. Vieni atsikeldavo savo noru, nes Babilone buvo geresns darbo ir gyvenimo slygos, kiti per karo ygius bdavo atvaromi prievarta. Tik taip Hamurapis galjo valdiniams utikrinti ram, statym saugom gyvenim. tiksl jis pabr ir savo dideliame statym rinkinyje: Tuomet dievai Anus ir Enlilis pasiauk mane, Hamurap, [...] kad ileisiau alyje statymus, pikta ir bloga sunaikiniau [...]. Hamurapio kodeksas paminklas, kuriam, ko gero, niekas neprilygo senovs istorijoje iki pat Romos teiss kodifikavimo po trisdeimt trij ami. statym svad bta jau umer laikais, taiau Hamurapis pirmasis 282 atskirus statymus, ikaltus dantiraiu bazalto steloje, perdirbtus, pritaikytus jo epochai ir sugrupuotus pagal temas, sujung vien didel svad ir paskelb j vieai. Kodeksu, gynusiu mones ir j nuosavyb, siekta, kad stiprusis neengt silpnojo. Pagal j, kad nebt sugriauti trij gyventoj klasi laisvj, ivaduotj arba mukenum (karaliaus dvaro ir banyios buvusij verg, kurie buvo tik i dalies laisvi, nes turjo dirbti em arba verstis amatu ir mokti rmams duokl bei privaljo dalyvauti karo ygiuose; jie patys galjo turti verg ir turto, taiau buvo priklausomi nuo savo pon) ir verg, laikyt babiloniei turtu bei dirbusi vairius darbus: staiusi naujus namus, trisusi karaliaus rmuose arba laukuose, tarnavusi amatininkams arba jusi tarn pareigas, ir privilegijuoto elito. Pastarasis u jam tenkanias teises atlikdavo valstybs tarnautoj ir dvasinink funkcijas. Natriniai-kiniai ryiai dl sparios prekini-pinigini santyki pltros ir grsms alies nepriklausomybei dl valstybini struktr ir armijos susilpnjimo sumajus mokesiams id, buvo smulkmenikai reglamentuojami prekybiniai sandriai, turto nuoma bei asmen samda (statym nuostat iais klausimais gausa rodo, kad jau tuomet buvo stambi nekilnojamo turto savinink ir stambi nuominink) ir taikomos labai grietos teisins normos, susijusios ne tik su ekonomine atsakomybe. U j paeidim taikytos rsios ekonomins, administracins ir baudiamosios atsakomybs priemons, nevengta ir mirties bausms. Pateiksime kelet Hamurapio statym kodekso nuostat. * mogus, pasiksins svetim (privai) nuosavyb, tarp j verg, baudiamas atidavimu vergov arba mirties bausme (7 straipsnyje sakoma: Jei mogus i laisvojo rankos ar kieno vergo be liudinink ir sutarties nupirko arba pam saugoti sidabro, aukso, verg arba verg, raguot, av arba asil, arba iaip k nors, tai tas mogus yra vagis, todl j reikia umuti). * U ne laiku sumoktas skolas nei valdovo kariai, nei kiti Babilono pilieiai nebepraranda savo ems vald, kurios privatin nuosavyb buvo individuali. * Vis (monos, snaus, dukters ar eimynos tvo) vergovs u skolas trukm neturi viryti trej met, kreditorius negali nuudyti ustatyto mogaus, o pati skola naikinama atbuvus bausms laik.

* Jei ustatytas mogus mirta dl kreditoriaus kalts, tuomet umuamas atitinkamas kreditoriaus eimos narys (t. y. prisilaikoma taliono (akis u ak, dantis u dant) nustatytos normos). * Procent u pinig skolinim riba neturi viryti 20 proc., natrins paskolos (javais) 33 proc. nuo jos pirmins sumos. * Jei piemuo pragan raguot ar av, kurie jam buvo patikti, tai savininkui turs atsiteisti raguoiu u raguot, avimi u av. * Jei dl emdirbio kalts vyko potvynis, tai jis ir visas jo turtas parduodamas, kad kaimynams bt atlyginti nuostoliai (53 straipsnyje sakoma: Jei mogus patingjo sutvirtinti savo lauko pylim ir jo nesutvirtino, ir pylime atsirado skyl, ir dl jo kalts vanduo nuplov lauk, tai tas mogus, kurio pylime atsirado skyl, turi atlyginti javais, kuriuos sunaikino. 64 straipsnyje raoma: Jeigu jis negali atlyginti jav, tai jis ir jo turtas parduodamas u pinigus, o nuplautojo jav lauko savininkai juos pasidalija). * Valstietis, negals sumokti sutarto nuomos mokesio dl stichins nelaims, pagal statymus nuo jos atleidiamas, o nuomos laikas pratsiamas vieniems metams. * Pirkimas ar pardavimas, jei tik galima, turi bti patvirtintas ratu, nes tik tada sandris ess teistas. Ratiki dokumentai skambdavo madaug taip: ei sar dirbt ir ustatyt sklyp prie Itars vart Borsipos viduje (toliau tiksliai apraoma ems sklypo padtis), i Nabuctiro, Nabulirio snaus, Ninurtaualimo palikuonio, u tris minas balto sidabro nupirko Nadinas, Nabuachaidino snus, Kildin Nanos palikuonis, nupirko u vis kain, kokia buvo pasakyta [...]. Jis (t. y. pardavjas) patenkintas, (sandrio dalyviai) atsiskait, jis (pirkjas) pretenzij neturi [...]. Jie negali prie io klausimo grti ir vienas kit sksti. Nordamas sklyp susigrinti, jis (t. y. pardavjas) turt gautj sidabr grinti dvylikateriopai. Patvirtinant dokument antspaudais (dalyvavo): (paminti ei liudinink vardai). Borsipa, ajaro dvideimt pirma diena, tryliktieji Nabukuduriusuro, Babilono karaliaus, metai. Nabuetiro pirto nagas vietoje jo inomo antspaudo. Jis sklyp permatuos ir tada pagal dokument (imoks) daugiau ar maiau sidabro. * Prekiautojas, paimdamas i pirklio avans pinigais ar prekmis, turi surasti jiems rink, kurioje jis udirbt. Gaut peln jis pasidalija su pirkliu. Jei prekiautojas negauna pelno, tuomet jis turi grinti pirkliui du kartus tiek pinig ar preki, kiek gavo i pirklio. * Jei mogus isinuomojo laiv, pasisamd kiper ir laiv pakrov jav, viln, alyvos, datuli ar kitoki dalyk, o kiperis buvo aplaidus, nuskandino laiv ir praud jo krovin, tai kiperis turi atlyginti u laiv, kur nuskandino, ir u visk, kas su juo prauvo. 3) Senovs Indijos raytiniai altiniai (IV a. pr. Kr.). Vedose atsispindjo bendruomenins santvarkos laikotarpio ir vergovins santvarkos formavimosi pradios ekonomins pairos. Jose mons skirstyti pagal natralias j savybmis ir pareigas. Taiau to meto Indijos mstytojams buvo bdingas savotikas vergovs supratimas, pagrstas tuo, kad pagal statymus udrai buvo aukiausi kast (brahman) kolektyvin nuosavyb, o tai leido laikyti norma kolektyvin verg valdym. Kitas svarbus krinys yra Artchaastra tai traktatas apie politikos ir valstybs valdymo men. Veriant paodiui, jo pavadinimas reikia mokym (artcha) apie pajamas (astra). Spjama, kad io krinio autorius yra Kautilja Vinugupta, karaliaus Candra Guptos I, valdiusio IV a. pr. Kr. pabaigoje, patarjas. Traktate tautai skelbiamos nuostatos apie turto darbin prigimt ir btinum reguliuoti prekybinio pelno paskirstym tarp pirkli ir valstybs. Jo nuomone, btent valstyb utikrina irigacini rengini apsaug, lengvatin naudojimsi eme, rdos igavim,

keli tiesim, amat pltr, kov su spekuliuojaniais prekeiviais ir t. t. Kaip valstybs funkcijos vardijama: pakrai kolonizavimas, nauj kaim krimas, perteklini gyventoj perklimas, imigracijos skatinimas, ulini ir rezervuar, palaikani irigacines sistemas, rengimas, emvaldos, gyvulininkysts ir sodininkysts skatinimas. Sutinkamai su traktatu, turto kaupimas natraliu bdu numano visuomens skirstym vergus (kurie, tiesa, galjo turti turto ir eim) ir laisvuosius pilieius arijus kuriems neturi egzistuoti vergov, ir kiekvienas, kuris negrina skol, priklausani u ems naudojim, privalo patirti emiausio luomo dali laikinai arba visam laikui. Pirkli klass egzistavimas vert Kautilja Vinugupta domtis pelnu, apie kur jis kalbjo visai bsimosios gamybos ilaid teorijos dvasioje. Kautilja Vinugupta peln trauk preks kain kaip kitas ilaidas. Be to, pasisakydamas u valstybs reguliuojam kin mechanizm, Kautilja Vinugupta pasil grynai empirin gamintoj ir pirkli ilaid diferencijavimo preks kainoje variant. Jis sil i anksto nustatyti 5 ir 10 proc. dydio normatyvus atitinkamai nuo vietins ir usienins kilms preki kainos. Artchaastroje paliesta ir daikt verts problema. Verts dydis nustatomas pagal darbo dien kiek, o atlygis grietai siejamas su darbo rezultatais. Dl to Kautilja Vinugupta skyr rinkos kain nuo verts, pabrdamas, kad konkuruojantis pirkjas didina preks kain, pakeldamas j vir tikrosios verts. Ekonomins politikos programoje Artchaastra kviet valdov pltoti gamybines jgas, remti pirklius, atgabenanius ujri preki ir eksportuojanius valdovo prekes, reguliuoti preki kainas, sukuriant preki fondus, ir laikytis aktyvaus valstybs biudeto didinti pajamas ir mainti ilaidas. Finansin valdovo programa buvo grindiama daugybe natrini ir pinigini mokesi. Svarbus pajam altinis buvo valdovo kis. Tarp ilaid svarbiausios buvo ilaidos aukojimui dievams, haremui ir puotoms. 4) Senovs Kinijos raytiniai altiniai. Pirmiausia tai Konfucijaus (551479 m. pr. Kr.) ymusis krinys Ln ji (arba Pokalbiai ir apmstymai), kuriame surayti jo pokalbiai su mokiniais. Taip pat mintinas kolektyvinis ekonominis traktatas Guan-czi (IVIII a. pr. Kr.). Kinijoje VIIIVII a. pr. Kr. iplito geleiniai rankiai, paspartin emdirbysts ir amat pltr. Pltsi prekiniai-piniginiai santykiai, ir stiprjo pirkli vaidmuo. Bendruomens iro, o paveldim aristokratij stm privatus vergovinis kis. Btent tokiame fone susiformavo Konfucijaus mokymas. Reglamentuot bendruomenini-patriarchalini santyki ir luomins auktuomens ekonomins gerovs valstybinio gynimo alininkas Konfucijus teig, kad tik isilavins valdovas, bdamas tautos tvu ir teisingo veikimo garantu, pajgus i ties utikrinti, kad sukuriamas visuomens turtas bt tolygiai paskirstytas. is filosofas nors savo natralios teiss teorijoje ir pripaino moni skirstymo luomus dievikj ir gamtin prad, vis dlto man, kad kiekvieno mogaus pareiga siekti moralaus tobulumo, sisavinti vyresni gerbimo, snaus pagarbos tvui ir brolikos draugysts natralias taisykles. Konfucijaus nuomone, mons gyvens pasituriniai, kai kininkavimas bus sumanus, o darbas, didinantis tautos ir valdovo turt, taps taip pat naudingas ir didiojo bendrumo (valstiei bendruomens kolektyvins nuosavybs), ir paveldinios aristokratijos (kuriai simpatizavo Konfucijus) bei nepaveldim vergvaldi (kuri sigaljimo jis bijojo) privataus valdymo slygomis. O tolimesn vergovs, amat ir prekybos laikotarp atspindjusio kolektyvinio traktato Guan-czi autoriai, panaiai kaip ir Konfucijus, pagrindiniu udaviniu laik padaryti valstyb turting ir mones patenkintus (visiems monms dirbant vienodai ir, tuo paiu, tolygiai paskirstant turt, neleidiant turtti prekeiviams ir lupikautojams). Taip pat, kaip ir Konfucijus, jie pasisak u visuomens luomin suskirstym. Jie egzistavusi klasi pagrindu laik aukiausi prad dao ir man, kad be Dievo

irinktos diduomens ir auktj luom, alis nesugebt gyventi pagal natralius dsnius. Todl visi alies mons negali priklausyti diduomenei, nes tada nebus kam dirbti ir alis neturt pajam. Bet tada nebt diduomens. Darbas buvo vardytas kaip valstybs galybs altinis, bei ikelta svarbi idja apie main ekvivalentikum. Tarp natrini-kini santyki stabilizavimo priemoni svarbiausiomis traktato autoriai laik: duonos kain valstybin reguliavim (kad gyvenvietse vyraut ramyb), duonos (grd) valstybini atsarg sukrim, lengvatini kredit emdirbiams vedim, tiesiogini mokesi geleiai ir druskai pakeitim netiesioginiais (iuos mokesius perkeliant ant gaminam i j naudojam preki) ir kt. Paymtina ir ta aplinkyb, kad turto sampratos pagrindinmis sudedamosiomis dalimis traktate kartu su auksu ir deimantais pamintos ir kitos mediagins grybs, kuri prekin esm rinkoje yra neabejotina. Be to, aukso kaip preks ir valstybs itekli apskaitos mato vaidmuo buvo aikinamas pirmiausia jo natralia paskirtimi tarnauti kaip pinigai ir skatinti tokius mainus, dl kuri vien nauda bna didesn, negu kit. Visose Senovs Kinijos mokyklose konfucizmo, legist, daocist buvo reikiamos paviens ekonomins mintys. Minti Senovs Ryt mstytojai ir kriniai apra ir atspindjo rytietikj gamybos bd, jungus feodalizm ir vergvaldyst. Pastebtina, kad Senovs Ryt alyse atsirado ir vadinamj konkrei ekonomikos moksl statistikos, finans, kins veiklos apskaitos, ems kio valdymo mokslo pradmenys. 1.1.2. Ekonomin mintis Senovs Graikijos mstytoj kryboje Graik ekonomins idjos pltojosi ir evoliucionavo kartu su kio raida. Senovs Graikijoje kio pagrindas buvo emdirbyst, kur eimininkas dirbo pats su savo eima. Be to, palanki senovs graik geografin padtis (pusiasalis, daugybs sal saleli jungiamas su Maja Azija ir kitomis Europos dalimis) ilgainiui paskatino prekybos atsiradim. Dl to atsirado btinyb naudoti pinigus, kalti monetas (odis moneta kils i Juno Monetos, kurios ventykloje senovs Romoje buvo kaldinamos monetos) bei jas padirbinti, klastoti (i istorijos inoma, kad jaunystje kartu su tvu pinigus padirbinjo ir senovs graik filosofas Diogenas; u poelg jis buvo gdingai ivytas i jo gimtosios Sinopos...). Buvo pabriamas sav monet naudojimas: 420 m. pr. Kr. ileistame vadinamajame Atn pinig statyme buvo raoma, kad tie, kurie kaldins miestuose savo sidabrin monet ir naudosis ne Atn monetomis, bus baudiami. ems kis pradjo specializuotis vyno ir aliejaus eksportui, prasidjo maisto produkt (jav) importas, atsirado kredito operacijos ir noras pelnytis i prekybos, kaupti turtus. Dl nuolatinio gyventoj skaiiaus augimo ir j susitelkimo miestuose atsirado tam tikra socialin-ekonomin politika, pagal kuri buvo draudiama iveti maisto produktus ir leidiama skolinti pinigus tik tiems laivams, kurie sipareigoja pargabenti duonos, lin, vykdomas paprast moni maitinimas valstybs lomis ir t. t. Main kio prekybins dvasios sigaljimas lm stambesni moni atsiradim (tiesa, ne didesni kaip 120 darbinink) bei laisvo darbo istmim ir jo pakeitim verg darbu. Tokioje ekonominio gyvenimo aplinkoje formavosi senovs graik ekonomins pairos. Paymtina, kad graikai, palyginti su kitais mokslais (politika bei etika), ekonomik kreip maiau dmesio, nei kitus socialinio gyvenimo reikinius. Graik mstytoj ratuose, panaiai kaip ir romn bei vidurami laik autori darbuose, nerandame atskir veikal, kuriuose bt nagrinjami ekonominiai klausimai. To prieastis galima aikinti dvejopai: viena vertus, kinis gyvenimo nebuvo labai sudtingas, vyko autarkiniuose ems kiuose; antra vertus, paties kio reikm ir

vert maino turt sigijimas karo priemonmis, vergijos plitimas ir verg vertimas dirbti kio darbus. Dl to atsirado niekinantis poiris kin veikl, kaip vergik. Graik ekonomini idj tenka iekoti daugiausia j filosof, i dalies raytoj ir istorik ratuose. Pavienes ekonomines mintis jau reik tokie Senovs Graikijos mstytojai ir politikai kaip Likurgas, Solonas, Periklis, savo garsiojoje Laidojimo kalboje idsts liberalius egalitarizmo ir individualizmo principus (paymtina, kad jis 15 met (443429 m. pr. Kr.) buvo faktikas Atn, pasiekusi savo politins santvarkos demokratizacijos ir ekonomikos bei kultros suklestjimo virn, valdytojas), individualizmo pradininku laikomas atomistas Demokritas, valstybs sukrim laiks didiu pasiekimu bei gins privai nuosavyb, kurios panaikinimas jam buvo nesuderinamas su natralia kova u egzistavim; kartu Demokritas pasisak prie stambiosios emvaldos augim ir neribot pinig kaupim, kadangi godumas pinigams neturi rib, sofistai Protagoras (jis pirmkart monijos istorijoje sukr teorin atstovaujamosios demokratijos pagrind, ir is pagrindas buvo Protagoro doktrina, kad visi mons (kad ir nelygiai) yra teisingumo dalininkai), Gipijus, Antifonas, taip pat Sokratas (469399 m. pr. Kr), vis ekonomin veikl siejs su moralinmis dorybmis, nes turto sigijimui reikia energijos, usispyrimo, garbingumo, o jo isaugojimui susilaikymo. Sokratas, smerkdamas siek praturtti, idealizavo spartietik tvark bei laisvam pilieiui fizin darb nelaik gdingu. Taiau rykiausios ekonomins mintys aptinkamos pagrindini Senovs Graikijos mstytoj ir mokykl krj Ksenofonto, holizmo atstovo Platono ir Aristotelio veikaluose. Btent i senovs graik mstytoj darbuose buvo nagrinjamos nam kio ir valstybs tvarkymo taisykls. Atn poliso aristokrat rato atstovo, emvaldio Ksenofonto (apie 430355 m. pr. Kr.) ymiausias traktatas buvo Economicosas (arba Apie nam k), kuriame Sokrato ir Kritobulo pokalbio forma apraytas pavyzdinis Atn pilieio nam kis. ia buvo aptarta tokie buities aspektai, kaip eimynini pareig pasiskirstymas tarp vyro ir monos; nam patalp rengimas ir kini atsarg isaugojimas, valdytojo ir tarn parinkimas; j lojalumo utikrinimas; galiausiai, emdirbio gamybins uduotys nuo dirvos apdirbimo ir sjos iki derliaus numimo. Ksenofonto Economicosas tai sveiko proto ir gyvenimikos iminties manifestas. Skaitytojas ia ras pai vairiausi patarim ir pamokym: i dalies banali (pavyzdiui, kad duon reikia laikyti sausoje pastato dalyje, o vyn vsioje); i dalies irading (pavyzdingo eimininko liudijimu, drabuius ir batus, kuriuos jis turi duoti darbininkams, reikia siti ne vienodus, o vienus blogesnius, kitus geresnius, kad bt galima ger darbinink apdovanoti tuo, kas yra geresnio, o blogam duoti tai, kas yra blogesnio). Kartais ia galima aptikti ir visai nelaukt pasilym (pavyzdiui, atskiras skyrius skirtas temai: monos atpratinimas nuo kosmetikos priemoni ir pripratinimas stiprinti kn kiniais rpesiais). Mintame traktate Economicosas, kurio pavadinimas ilgainiui tapo mokslo, nagrinjanio kinius, gamybinius santykius, pavadinimu, (o taip pat kituose) buvo isakytos ios pagrindins Ksenofonto ekonomins mintys: a) ekonomika tai mokslas apie savo kio turtjim. Ji turi mokyti vergvald tvarkyti kio reikalus taip, kad bt pagaminama daugiau grybi; b) ekonominio gyvenimo idealas autarkinis ems kis. emdirbyst pagal svarb buvo prilyginama menui ir vardijama vis profesij motina bei maitintoja;

c) prekyba kaip profesija laikyta graiko nevertu usimimu. Jis kritikavo stambij prekyb, pritardamas tik emvaldi aristokratijos prekybai duona; d) nagrinjo darbo naumo problem, (Ksenofontas teig: tas, kas vykdo paprasiausi darb, atlieka j geriausiai; e) pirmasis i senovs graik autori nagrinjo darbo pasidalijimo problem (ypa krinyje Kiropedija) ir teig kad darbo pasidalijimo laipsn visuomet lemia realizavimo rinkos dydis (nors apskritai elgesio rinkoje tem Ksenofontas aptar tik prabgomis, kalbdamas apie pirkli profesij); f) teig, kad darbo skirstymas protin ir fizin, o moni laisvuosius ir vergus yra natralios (gamtins) kilms; g) nagrinjo pinig problem (jis atkreip dmes pinigus, kaip koncentruot turt, kur galima bet kada panaudoti kio reikalams (tai yra kaip kapital) ir teig, kad pinigus mons irado tam, kad juos naudojant bt vykdoma preki apyvarta ir turto kaupimas, bet ne lupikikai turtjama); h) atkreip dmes verts problem (pagal j vert yra tik tai, kas teikia naud. Ksenofontas teig, kad bet kuriai prekei bdinga naudingos savybs (vartojamoji vert) ir gebjimas bti ikeistai kit prek (mainomoji vert); ios mintys leidia j vardyti savotiku E. von Bohm-Bawerko pirmtaku); i) pateik pirmuosius kainodaros proceso analizs elementus (kain svyravimas buvo siejamas su preki (vario, geleies, maisto produkt) pasilos kitimu). Sokrato mokinys Platonas (427347 m. pr. Kr.), kaip ir Ksenofontas, gyveno tuo laikotarpiu, kai Graikija po kar pergyveno kriz ir klasins kovos tarp aristokratijos ir demokratijos, tarp turtingj ir varg, verg ir vergvaldi, tarp demokratini Atn ir oligarchins Spartos paatrjim. Jis, kaip ir jo mokinys Aristotelis, savo darbuose skeptikas ir empirines sofist bei Demokrito pairas pakeit metafizinio racionalumo atmaina ir atmet laisvs bei lygybs etik, ipltodamas vien i sistemikiausi ir stipriausi intelektualinje istorijoje mogaus laisvs idjos kritik. I Atn emvaldi diduomens eimos kils ir ger isilavinim gavs Platonas savo ekonomines mintis plaiausiai idst dviejuose veikaluose Valstyb ir statymai. Pagrindins jo mintys dstomos emiau. 1. Platono idealas tai nedidelis kis esant maai pinig ir turto, menkus mainus, smulki gamyb, vyraujant ems kiui. Pralobimas, pagal j, yra moraliai nepageidautinas piliei bendro turto vert neturt skirtis daugiau kaip keturis kartus. 2. Darbo pasidalijim laik visuomens susiskirstymo luomus pagrindu ir pagrindiniu valstybs santvarkos principu. Jis teig, kad kiekvienas gali atlikti gerai tik vien darb. 3. Nagrinjo pinig problem, pinig funkcijas suvesdamas verts mat ir apyvartos priemon bei pasisakydamas prie tok vulgar versl kaip prekyba pinigais ir gaunamas i to pajamas palkanas. Platonas man, kad paskolos tegali bti grindiamos draugikumu, todl be palkan. Moneta negalinti gimdyti monetos. Todl jis grietai neigiamai irjo pinig kaip brangenybi kaupimo funkcij, vadindamas nevariais tuos mones, kurie i visko siekia gauti pelno. 4. Nagrinjo verts problem. Uuominomis isak mint, kad mainant btina sulyginti nesulyginamas, skirtingas prekes. 5. Sukr idealios valstybs model, kuris buvo grindiamas universaliais proto principais ir jame buvo numatytas visuomens padalinimas luomus. Pirmiausia iskyr aristokrat luom (filosofus) ir kari luom (armij). Jie knijo idealios valstybs valdymo aparat ir, mokslininko nuomone, negaljo turti nuosavybs joki ems bei nuosav nam ir sunkinti save kininkavimu, nes jie vis gyvenim

turi paaukoti valstybei ir nuo pat maens gyventi bendruomense, neleidiant turti savo eim. J materialinis aprpinimas (pagal lygiavos princip) turi bti visuomeninis. Paymtina, kad Platonas buvo sitikins, jog visiems monms ir vyrams, ir moterims turi bti suteikta galimyb parodyti savo tinkamum tapti valstyb valdaniais nariais. (Jis buvo pirmasis filosofas ir ilgai vienintelis, ikls lyi lygybs idj.) Likusi visuomens dalis, turinti ir disponuojanti privatine nuosavybe bei galinti gyventi eimose, buvo laikyta emesne kasta treiuoju luomu. Platonas j pavadino minia (emdirbiai, amatininkai, pirkliai). Dar buvo iskirti vergai, laikyti laisvj piliei nuosavybe ir atlik visus juoduosius darbus. Platonas pagal valstybs plan norjo sukurti toki tvark, kurioje viepataut taika ir teisingumas, t. y. toki tvark, pagal kuri kiekvienas yra savo vietoje ir visada ten pasilieka. domu, kad Platonas statymuose net nustat konkret gyventoj skaii savo valstybje: 5040 eim. Tai sudar i viso apie 20 000 gyventoj (neskaiiuojant verg ir metk). Jei is skaiius sumat, Platono nuomone, reikt skirti premijas gimstamumui skatinti, o jei atsirast gyventoj perteklius steigti kolonijas. 6. Neig fizin darb. Vergov pagal Platon tai natrali ir amina tvarka, o vergas tai kalbantis rankis. 7. Nagrinjo privaios nuosavybs problem. J laik prietaravim ir nesutarim altiniu valstybje, taiau skelb, kad ji nelieiama. 8. Reik mintis apie nuosavybs bendrum idealioje valstybje. Taiau jeigu Valstybje Platonas ragino panaikinti nuosavyb, tai statymuose jis, uuot panaikins, nori padaryti j visuotine. em suskirstoma sklypais taip, kad pilieiui tekt tik vienas sklypas ir ne daugiau. Kad toks ems skirstymas nesikeist, turi bti udrausta em parduoti, dalyti ir keisti, taip pat sujungti vien kelis sklypus juos paveldint ar gaunant kaip krait. Tokiu bdu, Platono nuomone, isilaikyt lygyb, tiesa, valstybei kiantis ir produkt paskirstym. Taiau, pagal j, idealios valstybs modelis tinkamas tik graikams. 9. Idealioje valstybje draud paskolas, preki pirkim kreditan, reikalavo apriboti pirkli pelnus normuojant kainas. Pagal Platon u preki veim ir iveim niekas neturt mokti. 10. Bdamas holistas, teig, kad Dalis egzistuoja dl visumos, o visuma neegzistuoja dl dalies. Platono mokinys Aristotelis (384322 pr. Kr.), filosofas i Stagyro miesto, savo ekonomines mintis plaiausiai idst dviejuose traktatuose Nikomacho etika (taip aini pavadintame filosofo snaus Nikomacho vardu) ir Politika, kurie yra savotiki pokalbi, kartais samprotavim, visiems girdint, uraai. Nepaisant i dviej minties milin filosofij (platonizmo ir aristotelizmo) skirtum, j ekonominse pairose esama bendr bruo. Abu jie buvo link konservatizm, nepalankiai irjo ekonomins paangos naujoves. J ideal sudar kuklus kis su menkais mainais, vidutine gamyba, nedaug pinig ir turto. Turtjimas jiems abiem atrod ne tik maai pageidautinas (Aristotelio nuomone, per dideli turtai neigiamai veikia gamyb pralobs amatininkas maiau paiso darbo), bet ir abejotinas moraliai (labai turtingas mogus negali bti geras ir laimingas). Todl buvo logikas ir j silymas nenaudoti taurij metal (aukso ir sidabro) monetoms kalti, kadangi tai prisideda prie demoralizuojanios prabangos sigaljimo. iam reikalui jiems tinkamesni atrod menkesni metalai (geleis, varis). J tikslas buvo sukurti toki socialin santvark, kuri palikt pilieiams daug laiko usiimti politika. Labiausiai pageidaujama kine veikla jie laik ems k, kuriame pagrindinis gamybos veiksnys buvo gamta. Todl ir darbo klausimai jiems maai rpjo. Abu filosofai, siekdami stacionarios, harmoningos valstybs, sutiko ir dl to, kad io tikslo nepavyks gyvendinti, jei nebus

reguliuojamas gyventoj skaiius. Kita vertus, Aristotelis aikiai suprato, kad skurdas yra revoliucijos ir nusikaltim tvas bei teig, jog kiekvienas, pamsts apie monijos valdymo men, sitikins, kad imperij likim lemia jaunimo isilavinimas. Pagrindins Aristotelio ekonomins mintys dstomos emiau. 1. Pirmasis iaikino kai kurias ekonomikos kategorijas (pvz., Politikoje pasakodamas apie i finikiei kilusio filosofo Talio gebjim usidirbti, parod monopolio svarb tam) ir tam tikru mastu atskleid j ry. Palyginus i fragment surinkt Aristotelio ekonomin sistem su A. Smitho Taut turtu, galima velgti stebinant pagrindins minties perimamum. 2. Aikino ekonomikos samprat. Pagal j ekonomika yra politikos dalis. 3. Aristotelio idealas buvo nedidelis emdirbio kis, kuriame, suprantama, dirbo vergai. is kis turi apsirpinti beveik viskuo, kas reikalinga, o ko nepakanka, galima gauti teising main bdu i kaimyn (Antikinje Graikijoje nuo pat racionaliosios filosofijos laik mainai buvo laikomi btina bendro moni gyvenimo slyga). 4. Kr idealios valstybs model. ioje valstybje valdymo, prieiros ir kontrols funkcijas turi vykdyti tik laisvi pilieiai, o pat visuomens skirstym laisvuosius ir vergus bei j darb protin ir fizin nulm vien tik gamtos dsniai. Politikoje jis ra: Gamta sutvarkyta taip, kad ir fizin laisvj moni organizacija kitokia nei fizin verg organizacija; pastarj knas galingas, tinkamas dirbti fizinius darbus, o laisvieji mons yra tiess ir netinkami dirbti pana darb, todl jie tinkami politiniam gyvenimui [...]. Vergijoje Aristotelis, nors pats buvo kils i metk ir veds verg, mat smoningo, atitinkanio gamt tikslo siknijim. Vergovje jis mat t galimyb, kuria tobulyb palink mons galt jos siekti, o tobulybs gali siekti tik isivadavusieji nuo kovos dl bvio. Taigi, nors vergov esanti blogyb, bet ji neivengiama ir btina; be verg negalinti gyvuoti jokia valstyb. Kita vertus, A. Marshallo nuomone, vergov, kaip natral reikin, greiiausiai, senovs laikais traktavo ir patys vergai. Prakalbus apie Aristotelio idjas, kurios, vertinant iandieniniais standartais, bt itin reakcingos, reikia paminti ir jo sitikinim, kad moterys i prigimties yra emesns ries btybs. Taiau ir i idja atspindjo to meto pairas. 5. Aristotelis, palyginti su bet kuriuo kitu Antikos mstytoju, plaiau nagrinjo prekinius-piniginius ryius. Jo svarstymuose labai priartta prie skirtumo tarp natralaus kio ir prekins gamybos supratimo. 6. Pirmasis ekonomikos mokslo istorijoje mgino analizuoti kapital. Aristotelis teig, kad pinigai negali gaminti pinig (t. y. atmet pinig skolinim), todl kritikavo palkan mim. 7. Pirmasis nustat du preks aspektus naudingum (vartojamj vert) ir mainomj vert, o taip pat skirtumus tarp j: Visk, k mes turime, galime naudoti dviem bdais; pavyzdiui, batai yra naudojami pagal tiesiogin paskirt neiojimui ir kaip main priemon. Aristotelis prijo ivados, kad prek naudinga tampa ne tiesiogiai, o mainoma kit prek. Aristoteliui pirmasis analizavo reikinius, kuriuos mes dabar vadiname preks kaina samprata, apie kuri sukasi visa iuolaikin mikroekonomika. Tiesa, pats Aristotelis Nikomacho etikoje kalbjo apie teising main problem bendruomeninio gyvenimo kontekste. Jis suprato, kad pagrindiniai santykiai tarp moni main metu tai proporcija, kuria viena gryb keiiama kit. Labiausiai Aristotel domino kriterijus, padedantis sprsti, kokia main proporcija teisinga, o kokia ne. Aikaus atsakymo klausim jis nepateik, bet iekojimai ioje srityje padar poveik visai

tolimesnei ekonomins minties pltrai. Aristotelio samprotavimus bt galima apibendrinti taip: - mainai vyksta, jei tuos, kurie dalyvauja mainuose, sieja abipusis poreikis, ir, jei tai, kas turi bti apkeista, kuria nors prasme yra lygs ir turi bendr mat; - main bendras matas yra poreikis, kur praktikoje pakeiia pinigai (moneta), be to, pinigai tai slyginis matas, jis nustatomas ne natraliai, o moni sutarimu; - mainai teisingi, jei abiej pusi santyk atspindi j darb santykis; vykdydami tarpusavio mainus, mons dalyvauja bendrame (bendruomeniniame) gyvenime, kuris be teising main yra nemanomas. Tiesa, kalbdamas apie bendr gyvenim, jis yra pastebjs, kad Bendrai gyventi ir turti bendrus daiktus visada sunku, bet ypa sunku turti bendr turt. Taiau Aristotelis pripaino tam tikro turto (dalies ems) bendrum. Aristotelio idjos turjo didiul poveik kainos teorijos pltrai. Taiau tik XVIII a. prancz mstytojas J. Turgot pasil ir ipltojo mint dl poreiki tarpusavio palyginamumo (r. 3.2 poskyr). Dar po imto met i karto keletas puiki mokslinink pagal tai sukr ribinio naudingumo teorij (r. 7 skyri). Jai iandien pritaria dauguma ekonomist. Aristotelis bene pirmasis pastebjo kolektyvini arba bendr vald neefektyvaus naudojimo ypatyb. Traktate Politika jis teig: Kas priklauso visiems, tuo maiausiai rpinamasi, mons labiau link rpintis savo nuosavybe negu tuo, k jie dalijasi su kitais. Nagrindamas turt, Aristotelis iskyr dvi jo ris: natrin ir pinigin. Pirmj jis laik tikruoju turtu, teigdamas, kad turtas yra visuma priemoni [...] btin gyvenimui ir nauding valstybinei bei eimyninei bendruomenei. O pinigai yra tik turto enklai, o ne pats turtas. Tuo paiu jie negaljo padti isaugoti turt bei bti jo kaupimo priemone, ir kaip tik todl ir nuosavybs objektu. Atitinkamai Aristotelis ir men sigyti turt skirst dvi kryptis. Pirmosios tikslas patenkinti poreikius, antrosios kaupti pinigus. Anot Aristotelio, turtas kuriamas tik pasisavinant j i gamtos; prekyba turto nekuria, o tik j perskirsto: Turtjimo, pasinaudojant ems vaisiais, menas visiems priimtinas. is menas [...] yra dvejopas, jis susijs ir su prekyba, ir su kio valdymo menu; pastarasis yra btinas ir giriamas, o pirmasis, kils i main, pagrstai peikiamas, nes jo nauda gaunama ne i prigimties, o kit moni naudos sskaita. Neatsitiktinai Aristotelis skyr ekonomik natrali kin veikl, susijusi su reikaling grybi gamyba (t. y. emdirbyst, amatus ir smulkij prekyb, kiek ji naudinga vartojimo interesams), ir chrematistik gebjim praturtti (ypa pinigais) pltojant stambij prekin prekyb. Jos tikslas piniginis turtjimas, ir tarpininkavimo bei lupikavimo operacijas. chrematistikos objekt Aristotelis velg grietai neigiamai, smerkdamas savo meto monms bding pinig vaikymsi ir dl to, es, irstani natrali visuomens tvark, bei ypa bjaurjosi lupikavimu. Jis ra: Visikai pagrstai lupikavimas sukelia neapykant, nes jis veria paius piniginius enklus nuosavybs objektu, kurie taip praranda t savo paskirt, dl kurios jie buvo sukurti. Juk jie atsirado dl main prekybos, o procent mimas lemia pinig augim. [...] kaip vaikai panas savo tvus, taip ir procentai yra piniginiai enklai, kylantys i t pai pinigini enkl. i turtjimo ris i esms prietarauja gamtos tvarkai. Nieko nuostabaus, kad tokio poirio laiksis Aristotelis filosofo otium cum dignitate laik garbingesniu gyvenimo stiliumi negu darb pirklio, neturinio vidins ramybs: pastarojo veikla buvo tolygi neg-otium, tai reikia uimtumui. Kalbdamas apie pinigus, Aristotelis teig, kad jie atsiranda ekonomikos sferoje main prekybos poreikiams patenkinti. ia prasme jie tiek pat btini, kiek ir natrins atsargos, nes prisideda prie pragyvenimo reikmen sigijimo. Aristotelio nuomone,

pinigai main prekyboje vykd dvi funkcijas: a) main tarpininko, arba vlesne terminologija apyvartos priemons; ir b) grybi imatavimo priemons, arba verts mato. Taigi pinigai padeda mainyti ir imatuoti bei palyginti grybes. Preks tampa lygios viena kitai dl to, kad visos jos yra ireikiamos pinigais. Apie tai, k bendro skirtingose prekse ireikia pinigai, Aristotelis nesusimst. Taiau jei ekonomikoje pinigai yra instrumentas, tai chrematistikoje jie tampa tikslu. Be to, pinig kaupimas neturi t natrali rib, kurios bdingos natrinms atsargoms. Dl to Aristotelis ir ufiksavo reikin, kuris tiems laikams buvo naujas ir neprastas: Visi usiimantys pinig apyvarta stengiasi padidinti pinig kiek iki begalybs. Taigi uuot buvs instrumentu, turtas tampa tikslu ir pradeda konkuruoti su kitais, tuometinje visuomenje daug reikmingesniais tikslais. I ia kilo ir nepritarimas tokiam elgesiui. Aristotelis ra: ios krypties pagrind sudaro siekis gyventi bendrai, o ne gyventi dorai. Tsdamas savo mint, Aristotelis dar toki ivad: [...] kadangi is trokimas (gyvenimo bendrai skirtingai nuo doro gyvenimo. autoriaus pastaba) neribotas, tai ir siekis t priemoni, kurios padeda numalinti trokim, taip pat neribotas. ia jis nurod pagrindin slyg, kuriai esant atsiranda itekli ribotumo (retumo) problema pagrindin iuolaikins mikroekonomikos problema, neretai tiesiog vadinama ekonomine problema. Aiku, Aristotelis nesukr nors kiek vientisos ekonomins koncepcijos, be to, jis atspindjo ar net gyn tuometin gyvenimo tvark. Smerkdamas pinig kaupim, Aristotelis siek ubgti pavojui iai tvarkai u aki. I ia kilo ir kritikas poiris konkreias veiklos ris, su kuriomis buvo glaudiausiai susijs naujas elgesio tipas: komercinei prekybai (skirtingai nuo main, ar natrini main) ir ypa lupikavimui. Aristotelio poiris iais klausimais giliai siskverb visuomenin smon ir maiausiai dviems tkstaniams met suteik ekonomins minties krypt. Nekalbant jau apie tai, kad daugel ami neatsirado jam lygaus mstytojo pagal teorinio mstymo gali. 1.1.3. Ekonomin mintis Senovs Romoje Romnai savo veikalus ra daug vliau u graikus ir todl daugeliu atvej jie yra graik mokiniai ir bendraminiai, nedaug k naujo suteik ekonomini mini istorijoje. Senovs Romos kis pltojosi panaiai kaip ir graik. Iki III a. pr. Kr. Roma daugiausia buvo ems kio kratas su palyginti menkai ipltotais amatais, prekyba ir jrininkyste. em jau nuo V a. pr. Kr. buvo valdoma privatins paveldimos nuosavybs teismis. Taiau nuo III a. pr. Kr. senovs Romos kyje vyko svarbios permainos. Pradjo sigalti piniginiai mainai ir tolima prekyba su helenistiniais Rytais bei Kartagina. Be to, m plstis stambi ki latifundij ems kis, istumdamas smulk ems k, i dalies todl, kad Romos patricijams (senatoriams) 220 m. buvo udrausta verstis piniginmis operacijomis ir jiems gaunam turt teko investuoti em. Laukams dirbti buvo pakankamai verg, todl verg darbas m stumti laisvj darb. Dl to atsirado beturtis proletariatas laisvi darbininkai. Imperijos laikais Roma dar labiau tapo pasaulio valstybe su ipltota prekyba ir pinig kiu, vienu i svarbiausi pasaulio pinigini operacij, aukcion ir prekybini sandri centr. (Roma gyveno i to, kas bdavo atgabenama laivais vadinamja mare nostrum ms jra). Galima sakyti, kad tuometin preki apyvarta buvo milinika milijardin, prilygstanti iandieninei. Prekybos laisv padjo Romai pltotis, todl buvo ne tik eksportuojama daug preki kitas alis, bet taip pat ir importuojama i likusios Europos dalies, Azijos ir Afrikos. Taiau nors Rom i viso pasaulio plauk grybs, pagrindusios posak, kad visi keliai veda Rom, ji pati

gaminant ias grybes gamyboje didesnio vaidmens nevaidino ir nesukr rimtesns pramons, nes pramons darbus buvo irima nepalankiai. Galiausiai pasibaigus visiems ukariavimams ir igrobus nukariautas provincijas, i kuri Rom plaukdavo turtai, prasidjo finansin kriz. Mokjim balansas tapo pasyvus ir daug aukso teko igabenti Rytus. Sumajus pinig kiekiui, iaugo j perkamoji galia dl to m kristi kainos, prasidjo bankrotai. Finansus buvo mginta taisyti monet klastojimu (Neronas sumaino sidabro kiek denaruose iki 90 proc., Trajanas iki 85 proc., Markas Aurelijus iki 75 proc., vliau Septimas Severas iki 50 proc., o apie III a. vidur denaruose buvo beliks juokingas sidabro kiekis 5 proc.), bet tai tik dar labiau pablogino ido padt (tai atsitiko dl Greshamo dsnio blogi pinigai istumia gerus pinigus), sukl kain augim, vert jas normuoti (imperatoriaus Diokletiano reformos, pasibaigusios neskme ir Romos Imperijos bei darbo pasidalijimo sistemos lugimu). Be to, pritrkus verg, nebebuvo kam dirbti dvaruose, todl juos imta skirstyti maais sklypais arba nuomoti kininkams, kurie neturjo teiss pasitraukti nuo savo ems sklypo. Taigi, bendras vaizdas keitsi, kininkavimo laisv m nykti, pradjo sigalti paveldimi luomai, gro natrinis kis. Mokesiai ir algos valdininkams taip pat moktos natra. Senovs romn ratuose taip pat veltui iekotume speciali veikal, kuriuose bt nagrinjamos vien tik ekonomins problemos. Jos, kaip ir graik veikaluose, buvo terpiamos filosofinius, juridinius ratus bei groin literatr. Be to, palyginti su graikais, romn ekonomins idjos nepasiymjo gausumu ir originalumu. Tai galima aikinti bendrais romn ir graik ypatumais. Graikai buvo gyvo, atraus analitinio proto, o romnai veiksmo mons buvo kariai ir administratoriai, sukr pax romana su institucijomis, kurios padar didel tak statym leidybai ir politikai. Ekonomini reikini tyrimu jie usim tik tada, kai kin suirut jau buvo tolokai nuengusi ir verste vert ja domtis. Taiau ioje srityje jie, kaip jau minta, daugiausia sek graik filosof idjomis. Rykiausios ekonomins mintys aptinkamos i Senovs Romos filosof darbuose: a) Catono Vyresniojo (Cato Maior, 234149 m. pr. Kr.), emdirbyst laikiusio garbingiausiu usimimu laisvam pilieiui ir paraiusio traktat Apie emdirbyst praktin vadov vidutinio kio eimininkui, kuriame rekomendavo sigyti 100 juger (iek tiek daugiau nei 25 ha) vald su gera eme, kuri pati nea vaisius; vietov, kur sikrusi sodyba, turi pasiymti geru klimatu, apylinkse turi bti darbo rank, o netoliese didelis miestas ir susisiekimo priemons up, jra, viekelis. Catonas Vyresnysis buvo natrinio kio alininkas, nors ir rekomendavo visk, kas yra perteklinis, parduoti, b) broli Tiberijaus (162133 m. pr. Kr.) ir Gajaus (153121 m. pr. Kr.) Gracch su j vardais, ypa po to, kai 134 m. pr. Kr. Tiberijus Gracchas buvo irinktas liaudies tribnu, siejamos svarbios ems reformos, siekusios apriboti stambij emvald (buvo draudiama nuomoti daugiau kaip 500 juger valstybins ems vienam asmeniui ar 1 tkst. juger romn eimai) ir pagerinti valstiei padt (i ems pertekliaus, kur stambieji emvaldininkai privaljo grinti valstybei, buvo suformuotas naujas ems fondas, i kurio neturintys ems ar maaemiai Romos pilieiai galjo gauti 30 juger sklypus), kurios galiausiai patyr neskm, o patys broliai Gracchai, sugebj nukreipti piliei akis vidaus problemas ir apie deimt met ilaikyti demokratin valstybs bei piliei interes pusiausvyr, galiausiai kovoje su stambiaisiais emvaldiais suerzint senovs gynj buvo nuudyti, c) agronomo, archeologo ir istoriko Varrono (11627 m. pr. Kr.), siekusio sustiprinti latifundijas: atsivelgdamas ems kio prekybingumo augim, jis usibr tiksl pagrsti pastovi derli gavim alyje ir rodinjo, kad btina didioji

sjunga tarp emdirbysts ir gyvulininkysts; iki ms dien iliko trys jo traktato Apie ems k knygos, paraytos jau senatvje po Spartako verg sukilimo, ir kompozicikai apmusios atitinkamai emdirbyst, gyvulininkyst ir sodybin k (pauktininkyst, vejyb ir bitininkyst). Prie beriant grdus dirv, Varronas patar itirti Visatos pagrindinius elementus: vanden, em, or ir saul. Jo nuomone, reikia ne tik gerai painti vietines dirvas, bet ir isiaikinti, kokia duotoje sodyboje yra reikalinga ranga, o stambiems ems kio darbams vynuogi rinkimui, pjiai geriau panaudoti samdom darbuotoj darb, d) raytojo ir agronomo Columello (I a. pr. Kr.), paraiusio 12 knyg apie ems k ir kritikavusio griet elges su vergais bei pasisakiusio u protingai tvirt eges su jais norint priversti vergus dirbti jis sil su vergais kalbtis ir kartais net pajuokauti, o taip pat juos specializuoti, pritraukiant kvalifikuot verg darb, e) Salustijaus (C. Sallustius Crispus, 8635 m. pr. Kr.), pabrusio ir neigiam turto reikm romn tautos dvasiai, f) filosofo Lukrecijaus (T. Lucretius Carus, apie 9854 m. pr. Kr.), kuris piktinosi savo amininkais dl to, kad jie renka ir didina turt, piliei krauju apipilt, gods lavon krvas ant krv be atodairos krauna, diaugiasi iaurs, kuomet pasimirus brol palydi, valgio negali paksti pas gimines savo ir bijo, g) poeto Vergilijaus (7019 pr. Kr.), kurio viena i krybini virni poema Georgikos, tapo savotiku himnu ems kiui ir valstieio darbui. Poemos keturios knygos skirtos atitinkamai emdirbystei, sodininkystei ir vynuogininkystei, gyvulininkystei bei bitininkystei. Apraydamas valstiei ems kio rpesius, pateigdamas verting agronomini patarim, Vergilijus visur grind savo idj apie tai, kad tik per darb mogus pajauia vienyb su gamta. h) Plinijaus Vyresniojo (Gajaus Plinijaus Sekundo) (2379 m. pr. Kr.), nors ir neparaiusio specialaus agronominio traktato, taiau remiantis enciklopediniu isilavinimu sukrusio plat veikal, vis antikos ini enciklopedij Naturalis Historia (Gamtos istorij, pirm kart ispausdint Venecijoje 1496 m. ir buvusi pagrindiniu vidurami inynu), kuri sudar 37 knygos ir apm visas jo laiko ini akas: fizik, ems k, literatr, geografij, medicin, filosofij. Paymtina, kad jei Columellas dar turjo tam tikr iliuzij dl vergvaldysts, tai Plinijus Vyresnysis tiesiogiai smerk vergvaldikus santykius, be to, skirtingai nuo Columello, raginusio vykdyti agrotechninius eksperimentus, nesiskaitant su gamybos snaudomis, jis kviet emvaldius nuosaikumui, i) Cicerono, Senekos, Marko Aurelijaus, Epikteto, ir kt. Jie danai reik dviej filosofini mokykl idjas. Ir viena, ir kita filosofija buvo individualistin. Taiau viena j Epikuro (341270 m. pr. Kr.) filosofin sistem pltojusi epikriei mokykla, kurios individualizmas plauk i tam tikros socialins nevilties, individo gyvenimo tikslu laik savj gerov ir laim, bei kaip bendrumo atsiradimo prieast vardijo vien tik naudos siekim. O antroji stoik mokykla, kurios individualizmas kilo i nauj vili, kurias kurst gils to laiko liai, savo tikslu laik palaimos siekim laikantis tam tikr dorybi pirmiausia dvasios stiprumo ir susivaldymo. Dl to ios mokyklos atstovai grio ir dorovs centr perkl pat individ ir monikum. I to kilo moni lygybs ir politini bei luomini skirtum neigimo idjos. O bendrumo idj stoikai laik vis veiksm ieities taku. Pagrindin stoik mintis buvo idja apie natrali bkl ir natrali teis. Romos mstytojai, kaip ir graikai, smerk prabang, turto, ypa pinig, trokim, auktino natrin ems k, ekonominiais sumetimais pasisakydami u smulkj ems k lyginant su stambiuoju, danai ignoravo palkan mim. Pastebtina, kad romn verts svoka visikai atitiko j praktin prot ir, pavyzdiui, Catono

Vyresniojo buvo suvedama gamybos ilaidas, peln nagrinjant kaip pertekli vir ios verts. Todl norint gauti didel peln buvo siloma ramiai laukti aukt kain. Kain susidarymas buvo patiktas laisvai rinkai. Besipleiant mainams, atsirado teisingos kainos verum pretium svoka. Imperatorius Diokletianas savo edikte stengsi nustatyti teising kain pagal paprastas gamybos ilaidas. Taiau kit Romos filosof darbuose (pavyzdiui, Cicerono), galima rasti nuorod, kad pripastama daikto naudingumo svarba kainos susidarymui. Taiau Catonas Vyresnysis prieinosi samdomo darbo naudojimui ir siek utikrinti pajamas verg sskaita. Jis skyr daug dmesio j darbo organizavimui, reikalavo iki galo inaudoti ir grietai reglamentuoti verg darbo dien. Bijodamas, kad vergai susivienys, Catonas Vyresnysis rekomendavo skatinti tarp j ginus, nuvarginti juos sunkiu darbu ir pastatyti slygas, kurios bt blogesns u darbini gyvuli. Vadinasi, ventinmis dienomis jauiai galt ilstis, o vergai vis tiek turt dirbti, susirgusius jauius reikia gydyti, o susirgus verg Catonas Vyresnysis rekomendavo parduoti kaip pasenus veim. Be verg jis numat ir samdom u pinigus ar dal derliaus darbuotoj panaudojim ienavimui, vynuogi rinkimui, samdant juos vienai dienai. Nors Romos statymai gyn privatin nuosavyb ir sutari laisv (btent Romoje atsirado labai ipltota ir daugeliu poiri grietai individualistin privatin teis), nebuvo neigiama ir valstybs taka kiniams reikalams. Valstybin valdia stengsi reguliuoti palkanas, kiosi emvaldos santykius, baud jav spekuliantus, siekusius kelti kainas, kontroliavo rinkas, ribojo ar net stabd taurij metal iveim ir t. t. Romos filosofai, smerk pinig iveim ir svetim preki veim, pavyzdiui, Plinijus Vyresnysis, iomis savo mintimis labai primena merkantilistus. Romos politinio veikjo ir filosofo Cicerono (M. Tullius Cicero, 10643 m. pr. Kr.), kur F. A. von Hayekas apibdino net kaip pagrindin iuolaikinio liberalizmo autoritet, svarbiausi veikalai yra Apie valstyb ir Apie pareigas. iuose originaliuose traktatuose keliamos tokios pagrindins ekonomins mintys: a) jis rm vergovin tvark, privatin nuosavyb, stambij emvaldyst, kuri laik kilmingiausiu usimimu, o emdirbyst vertingiausia tarp pragyvenimo altini, rekomenduodamas skaityti Ksenofonto veikalus, ypa Apie nam k; b) pasisak u stambiosios prekybos pltojim (iuo poiriu jis labai skiriasi nuo Senovs Graikijos mstytoj); c) stengsi apibdinti ideal valstybs piliet nepriklausomai nuo luomo (smerkdamas perdt ilaidum (sinistra liberalitas), ekonominiu poiriu svarbiausiu siekiu laik teisingum labdar, o mogaus dorovs srityje labai teigiamai vertino dvasin orum, kupin paniekos emikiems dalykams); d) pagal Ciceron, prigimtins nuosavybi teiss nra (nuosavyb gyjama kar metu, emi okupavimu). Taiau tvonij (patrimonium) isaugojimo klausimas jam buvo aktualus, nes ragino: eimos nuosavyb, kuriai gdinga leisti sunykti, reikia laikyti apskaitoje, bet taip, kad niekas nevelgt yktumo ir gobumo; e) Roma mstytojui buvo idealus pasaulio modelis su paiu teisingiausiu gyvenimo bdu (Romos polio sunaikinimas Ciceronui reik viso io pasaulio t ir sunaikinim. Todl jis neabejojo, kad valstyb turi bti taip sutvarkyta, kad bt amina). Pamintina, kad Ciceronas antikinje Romoje sakydamas savo garsisias kalbas jau naudojo od informacija ir valstybs veiksmus mgo lyginti su mogaus organizmu: Mat kaip siela, sakoma, nurodinjanti knui, sakoma, kad ir aistrai, bet knui lyg karalius savo pilieiams ir gimdytojas vaikams, o aistrai lyg eimininkas vergams, nes j aboja ir malina, taip ir karali, ir karvedi, ir pareign, ir

senatori, ir patricij, ir liaudies nurodymai vadovauja pilieiams ir sjungininkams lyg knams siela, o eimininkai taip vergus kankina, kaip geriausioji sielos dalis, tai yra imintis, tos paios sielos ydingas ir nusilpusias dalis aistras, pykius ir kitokias negeroves. Ciceronas buvo tvirtai sitikins, kad rimta veikla tra tokia, kai pilietis vykdo savo pareig valstybei. Neatsitiktinai jis pabria, jog visi tie, kurie turi gimt sugebjim vadovauti, privalo nedelsdami siekti valstybs tarnybos, nes, anot jo, ne kitaip juk tegali bti valstyb valdoma arba dvasios didyb parodoma. Galima spti, kad ymusis oratorius, ne kart alinte nualintas nuo pamgtos valstybins veiklos, pirmiausia save laik gimusiu valstybs reikalams (negotium) tvarkyti. Stoik filosofins mokyklos atstovo Senekos (3 m. pr. Kr. 65 m.) veikalas Laikai Liucijui tai 124 laikai, kuriuose reikiamos ir ekonomins mintys, skirtos vergovs problemoms sprsti. Seneka pasisak prie dvasin vergov ir kviet elgtis su vergais humanikai patardamas: Elkis su emiau stoviniais taip, kaip nortum, kad su tavimi elgtsi stovintys aukiau, nors ir neragino vergus ilaisvinti. Kita vertus, Seneka man, kad pirmieji mons nekaltai sek gamta. Viskas buv daroma bendrai. O paskui ias tobulai sutvarkytas slygas sismelk mogaus godumas [...] ir, vaikydamasis pertekliaus, mogus prarado visk. Taigi, tas stoicizmas, kur suformulavo didysis romniko stoicizmo novatorius, buvo nebe valstybins veiklos teorija. Nors jis kaip Ciceronas dar kalbjo apie tvonij (patrimonium), kuri respublikos laikais buvo Romos pilieio valstybins ir moralins verts pagrindas, taiau jam nuosavybs tausojimo idja daugiau trukd, negu padjo teorikai pagrsti asmenybs laims problem. Todl reikia galvoti, kiek lengvesnis skausmas yra neturti, negu prarasti, sak Seneka, kalbdamas apie turt. Tai rodo, kad jam rpjo jau ne socialinis asmenybs pripainimas, o tik jos dvasin ramyb, kurios iekojimas ir nuved Senekos filosofij udaro individualizmo keliu. Lyginant graikus ir romnus galima bt padaryti tokias ivadas: 1) graikai formulavo valstybs idj su visa apimaniomis funkcijomis, taip pat aprpianiomis ir mogaus gyvenim bei veikl; romnai daugiau formulavo privatins nuosavybs individualistin idj, kaip mogaus ekonominio gyvenimo pagrind; 2) graikai rmsi valstybe, vedania kolektyvizmo link, o romnai rmsi individu, vedaniu individualizmo bei liberalizmo link ir jiems Dvylikos lenteli statymai knijo svarbias individualios laisvs garantijas. Pirmasis i jose surayt vie statym skelb, kad jokios privilegijos ar statutai nebus taikomi vieniems privatiems asmenims kit asmen nenaudai prietaraujant statymui, kuris bendras visiems pilieiams ir kuriuo visi asmenys, nepaisant padties, turi teis naudotis. Ir vien, ir antr veikalai, gyn vergvaldik gamybos bd, buvo skaitomi ir studijuojami vlesniais laikais bei turjo takos ateities kart ekonomini teorij formavimuisi. 1.1.4. Vidurami ekonomin mintis lugus Romos imperijai (476 m.), Vakaruose prasidjo laikotarpis, vadinamas viduramiais, kuris tssi iki XV a. pabaigos. Viduramiai paprastai laikomi grynai protini, realiu gyvenimu nepagrst, konstrukcij amiumi, grynosios abstrakcijos, deduktyvinio metodo laikais. Taiau, aiku, ir iuo laikotarpiu kinis gyvenimas nesustojo. kins struktros ir ekonomini idj poiriu viduramiai dalijami du laikotarpius: 1) ankstyvieji viduramiai (daugelyje Ryt ali prasidjo IIIVIII a., o Europos alyse VXI a. ir tssi iki XIII a.);

2) vlyvieji viduramiai (tssi nuo XIII a. iki XVI a. pradios). Ankstyvaisiais viduramiais, sunykus ekonominiams miest pagrindams, buvo bdinga neipltotas udaras, izoliuotas natrinis kis (statymuose vadinamas villa), baudiava, kai beveik vienintelis usimimas buvo emdirbyst, keliaujantys amatininkai ir prekybininkai. Nebuvo rykaus visuomens isisluoksniavimo. Vakar Europa apie 486 m. kaip pinig pasirinko dinar, kuris buvo labai menkos verts, ir tai gerai parodo ekonomin t laik Europos skurd. io laikotarpio ekonomins idjos buvo visikai priklausomos nuo banyios, mginant gaivinti senovs graik filosof idealus, ir, apvilktos religijos skraiste, aptinkamos Banyios tv ratuose. I j mintini Klemensas Laktancijus, Kiprijonas, Grigorijus i Nysos, garsiausias i graik Banyios tv Jonas Krizostomas (apie 347407 m.), v. Augustinas ir kt. J ratuose buvo jauiama akivaizdi graik filosofijos, romn teiss ir ventojo Rato (ypa Naujojo Testamento) taka. Ekonominiai Biblijos svarstymai Banyios tv ratuose priimami kaip normos, kaip Dievo nustatytos mogaus elgesio taisykls. Ekonomins reikms turjo tokios j mintys: - gimta moni lygyb juk visi mons yra Dievo vaikai, kil i protvi Adomo ir Ievos; - vergijos smerkimas net ir maiausiai radikaliuose veikaluose buvo skelbiama, kad tikiniojo vergas, prims krikt, tampa laisvas; - prigimtin turto bendrumo idja buvo manoma, kad privatin nuosavyb bendr turt pakeit tik monms nusidjus (pavyzdiui, v. Ambaziejus ra, kad Dievas atidav em visiems monms, o privati nuosavyb atsirado dl yktumo; Ryt Banyioje Konstantinopolio patriarchas Jonas Auksaburnis (mirs 407 m.) skelb: i pradi Dievas vis em paliko visiems. Nesantaika kilo tada, kai mons itar odius mano ir tavo), taiau nebuvo siloma grti ankstesn situacij. (Juk ir Senasis bei Naujasis Testamentai patvirtina, kad mons turi privai nuosavyb, kuri saugo dorovs dsnis, o u teiss paeidimus gresia bausm. Septintas sakymas skelbia: Nevok! Draudimo forma tokia aiki, kad ja ireikiamos normos negalima nei paneigti, nei interpretuoti. O deimtas sakymas draudia geisti svetimo turto); - rank darbo taurumo idja (pagal krikionik samprat darbas nra tik vargas ir prakeikimas, kitaip negu man Antikos filosofai Graikijoje ir Romos imperijoje, jis neemina mogaus ir yra mogaus gyvenimo iraika bei pagrindin ekonominio proceso prieastis); - palkan mimo ir prekybos neigimas draudimas lupikauti sudar vien i svarbiausi kanonins teiss punkt, nes palkininkyst draud v. Ratas (Mozs statymai draud imti palkanas i brolio. Jzus Kristus sako: Skolinkite nieko i to nesitikdami (Luko VI, 35); o kalbdamas apie prekyb Tertulijonas sak: odis pirkti, taigi verstis prekyba, vartojamas v. Rate paymti nuodmei, kuri atsiranda i trokulio pelnytis; Konstantinopolio arkivyskupas Jonas Krizostomas irgi tikjo, kad pirkliai vargu ar gali gyventi be nuodms; draudimas imti palkanas kanoninje teisje atsirado ne vliau kaip IV a., bet ypa grietai tai imta vertinti XIXII a.); - labdaros skatinimas; - turt kaupimo smerkimas buvo pabriamas turto reliatyvumas: Viso blogio altinis tai perteklius ir trokimas turti daugiau, nei mums reikia bei pabriama, kad Ne tas turtingas, kuris supamas vairi vald, bet tas, kuriam nereikia daug; ne tas skurdius, kuris nieko neturi, bet tas, kuriam daug reikia; - mginimo pasipelnyti dl kain augimo smerkimas Ryt krikioni vienas i ideolog Vasilijus Didysis (IV a.) ragino: Nelaukite duonos trukumo, kad

atidarytumte savo aruodus [...] Nepelnykite aukso naudodamiesi badu ir nesinaudokite visuotiniu skurdu, didindami savo turtus. Be to, kain klimas ir spekuliacija buvo smerkiami ne tik ekonominiais, bet ir moraliniais sumetimais, kaip kenkiantys geriems paproiams, ardantys visuomens solidarum. Pastebtina, kad iki XI a. krikioni raytoj darbuose maai domtasi ekonominiais klausimais. Pirmiausia buvo pabriamas sielos iganymas. Banyios tvai teig, kad Dievas dl savo gerumo nevienodai paskirst vairioms alims gamtos iteklius ir ems kio produktus, kad skatint draugikus mainus tarp taut ir sujungt jas taikos ryiais. Jonas Auksaburnis rodinjo, kad Dievo valia ne viskas gali augti ir bti gaminama bet kuriame pasaulio kampelyje: tai padaryta tam, kad tautas glaudiai sujungt keitimasis grybmis. Teodoretas Kyrietis (mirs 458 m.) tarp ali besidriekiani jros juost palygino su erdvaus miesto turgaus aikte, o salas su ueigomis pirkliams apsistoti. Pat ventojo Rato teiginiais paremt krikionik poir turt bei nuosavybs samprat galima apibendrinti taip: 1) Nuolat pabriama, kad turto bei nuosavybs tyko pavojai; turtas ir nuosavyb ne savaime blogi, bet kietina mogaus ird, didina godum ir egoizm, trukdo atsigrti Diev, ar net visai J ustoja. 2) Turtas neretai siejamas su kit moni inaudojimu ir engimu. 3) Krikionikos artimos meils sakymas laikomas pareigojimu pasidalyti savo turtu, ypa su neturtingaisiais ir vargais. 4) Jzaus Kristaus sekjams ypa svarbus turto atsisakymas ir savanorikas neturtas. Toliau trumpai apvelgsime ymiausio i Banyios tv v. Augustino (354 430 m.), kurio religins, filosofins, etins ir valstybins idjos (vadinamasis augustinizmas) viepatavo per visus viduramius, ekonomines idjas. Gims Tagastje (Alyras), i pradi laiksis manicheistinio dualizmo koncepcijos, jis vliau perjo prie neoplatonizmo. Todl i karto reikia paymti, kad brandiai v. Augustino, 387 m. apsikriktijusio ir tapusio Hipono (iaurs Afrika) vyskupu, mstysenai ypa daug takos turjo neoplatonizmas. ymiausias jo veikalas De civitate Dei (Apie Dievo valstyb), ispausdintas 1467 m., kuriame Romos imperijos lugim reaguojama teze, kad jos viet turi uimti krikioni Banyios persmelkta Dievo valstyb. Kalbdamas apie darbo pasidalijim, jis teig, kad protinis ir fizinis darbas yra lygiaveriai ir neturi daryti poveikio mogaus padiai visuomenje. Samprotaudamas apie turt, v. Augustinas man, kad turt kaip mediagines grybes, taip pat auks ir sidabr sukuria moni darbas. Pastarj nedarbinis kaupimas (dirbtinis turtas) laikytas nuodme. (Taiau pati Banyia, pakirtusi komunistinius krikionikus judjimus, V a. pradjo kaupti milinikus turtus). v. Augustino nuomone, mainai vyksta pagal proporcingumo princip ir yra moni laisvos valios ireikimo aktas. Jis man, kad preks vertingumas turi bti nustatomas atsivelgiant darbines ir mediagines snaudas jos gaminimo procese, pagal teisingos kainos princip bei mok, kad nesilaikant proporcingos lygybs visuomen subyrs. Pinigus v. Augustinas laik dirbtiniu moni iradimu, btinu palengvinti ir paspartinti main operacijas rinkoje dl monetos vidinio vertingumo. Jis man, kad prekybinis pelnas ir lupikikasis procentas, gaunami i stambi prekybini ir skolinimo operacij, tampa savitiksliai ir todl turi bti vertinami kaip nuodmingi reikiniai, paeidiantys mainus pagal teisingos kainos princip. Galima teigti, kad v. Augustinas pasmerkdamas pinig ir turto trokim kaip vien i trij smukusio mogaus didij nuodmi, kuri kitos dvi buvo valdios (libido dominandi) ir seksualinis geismas, pateik pagrindines viduramiko mstymo gaires.

Vlyvaisiais viduramiais pamau sigaljo mainai, atsirado naujas ekonomini moni santyki ryys mokjimas pinigais, pamau paverts buvus pon darbdaviu, o buvus baudiaunink, tarn laisvu darbininku, tobuljo emdirbysts metodai, atsirado trilaukis kis, kryiaus kar ijudintas gyvenimas gaivino senus, apleistus miestus, greta viepatavusio ems kio m kilti nauja savarankika kio aka prekyba, krusi vairius miest amatus ir smulkij nam pramon, miestai tapo jros prekybos centrais, buvo palaikomi ryiai su kitomis alimis, padidjo taurij metal gavyba, atsirado stambi pirkli ir j profesini draugij gildij, akcini bendrovi, kurios pamau iaugo i kompanij ir bendrij (domu, kad vliau ne tik ujrio prekybos ir kolonizavimo bendrijos, bet ir jr plikavimo verslas veik pagal akcins bendrovs model), giro, vekseli, eki, indli operacijos (vliau ymusis prancz merkantilistas C. Montesquieu stebsis: Netiktina, jog vekselis buvo irastas taip vlai, nes pasaulyje nra nieko u j naudingesnio), prekybos miestuose ikilo pirmosios biros, pinig keitimo vietos, kur buvo galima tik keistis pinigus, nepaveriant j prekmis, kartu su akcinmis bendrovmis isivysiusios vertybini popieri biras. Paio odio bira (vok. Borse) akn reikt iekoti kilmingos van der Burse eimos Briugje namuose. Trys odiniai pinig kapeliai, lotynikai vadinti bursa, eimos herbe rodo, kad tai prekybinink eima. XIV a. van der Burse namai buvo pirkli i Venecijos konsulatu. Greta j stovjo genujiei ir florentiei namai, taip pat vadinami Bolsa. odis bira, vartotas aiktei prieais namus pavadinti, buvo greitai perkeltas kit miest prekybos vietas, o kai pirkliai Antverpene sigijo nuosav nam, i svoka galutinai sitvirtino. Vlyvaisiais viduramiais taip pat imtos praktikuoti valstybins paskolos, atsirado statymai, saugantys patentus, dvejybin buhalterin sskaityba, kurios teoriniai pagrindai galutinai suformuluoti jau feodalins santvarkos lugimo stadijoje. Kaip nurodo amerikiei ekonomistas R. Ruveri, dvejybin buhalterija, t. y. dvejybinis raas, atsirado 1340 m. Genujoje ir i ia paplito po vis Italij. i tez patvirtina iki ms dien ilikusios vairi Italijos bank knygos. Pirmasis teorinius dvejybins buhalterijos pagrindus 1494 m. knygoje Summa de arithmetica, geometria, proportioni et proportionalita (Visas aritmetikos, geometrijos, proporcij ir proporcionalumo painimas) idst neapdainuotas Renesanso didvyris Luca Pacioli aptardamas Venecijos metod, kurio primityvesnis bdas iame mieste pradtas naudoti apie 1200 m. (Tiesa, pagal raytini altini datas kai kurie autoriai pirmenyb teikia kitam ital mokslininkui B. Kotruli. Jis 1458 m. para knyg Apie prekyb ir suman pirkl. Taiau B. Kotruli knyga ileista tik 1573 m.). Kaip, kalbdamas apie L. Pacioli, paymi Horstas Kurnitzkyis, tai buvo Renesanso mogus: domjosi menu, geometrija ir matematika, painojo Piero della Francesca, kuris ir suadino jo domjimsi menu, studijavo matematik Venecijoje, kur para savo pirmj knyg apie aritmetik, Milane dirbo kartu su Leonardo da Vinci, kurio teptukui priklauso L. Pacioli knygos De Divina Proportione (Apie dievikj proporcij, 1509 m.) iliustracijos. Leonardo da Vinci savo ura knygutje usimena, kad ini geometrijos, perpektyvos ir dievikosios proporcijos srityse jis gijo i L. Pacioli. Pastarasis dst vairiuose Italijos universitetuose, o 1489 m. gro gimtj miest Sansepolkro, kad parayt savo ymij knyg, kuri buvo ileista Venecijoje 1494 m. Tai savotika enciklopedija ital kalba, kurioje mginami sprsti teoriniai ir praktiniai aritmetikos klausimai. Kartu tai traktatas apie algebr, taip pat kai kuri Italijos valstybi monet, matavimo ir svorio vienet pavyzdi rinkinys bei ymusis mginimas aprayti dvejybin buhalterij Particularis de Computis et Scripturis (Traktatas apie sskaitas ir raus). Knyga tapo savo laik

bestseleriu. Tai buvo viena pirmj knyg, ispausdint vokiei spaustuvininko, spaudos iradjo Johanneso Gutenbergo (tarp 1394-13991468 m.) spaustuvje ir skaityt visoje Italijoje. Ji nurod nauj krypt kiui ir prekybai bei pradjo proces, kuris danai apibdinamas siaura kapitalizmo svoka, nes dvejybin buhalterija nuostabus atradimas, kaip sak Johannas Wolfgangas Goethe (17491832 m.) leido i esms pakeisti visuomens ir kins veiklos santyk. Iki tol, naudojantis paprasta buhalterija, visk buvo manoma patikrinti tik pasiekus rezultat, o dabar tapo manoma stebti ir nagrinti visas vykdomas operacijas iki smulkmen. ia prasideda apskaita, H. Givenso vaizdingai vardyta komercijos vaiku, ir kapitalizmas. L. Pacioli ireik formulmis ir odiais (btent tai yra jo nuopelnas) absoliui kapitalistins kio sistemos btinyb, ir tai padar j prieinam visiems besidomintiesiems. Pasirodius L. Pacioli traktatui, dvejybinio rao idjas pradjo skleisti daugelis Italijos ir kit Europos ali (Nyderland, Vokietijos, Pranczijos, Anglijos) mokslinink. Pavyzdiui, 1525 m buvo ileista A. Taljani knyga Aritmetikos ibintas, kurio populiarintos dvejybinio rao idjos. Buhalterini sskait klasifikavimui svarbi reikm turjo D. Manconi knyga Buhalterins apskaitos kursas. Ji pirm kart ispausdinta 1534 m. ir susilauk net ei leidim. Taip pat atsirado draudimas, prekybin teis, augo miestai ir telksi amatai, o tai lm tolesn darbo specializacij. Visa tai ard natrin vidurami k ir jis uleido viet pinig kiui, feodalin visuomen gavo aikiai ireikt luomin pobd. Sustiprj pinigai m kurti kapital tai leido dar labiau didinti turt. Pirmiausia kapitalas uvald prekyb, vliau amatus ir pagaliau m skverbtis pat ems k, pamau imdamas keisti viso pasaulio kio tvark ir tuo paiu kloti naujus visuomeninio, kultrinio ir politinio gyvenimo pagrindus. iuo laikotarpiu buvo daug daugiau ekonomini idj, isklaidyt beveik vien tik po teologinius, politinius ir teisinius raytinius altinius. Mintini tokie mstytojai: Rytuose ekonomins minties atstovas, didij gyvenimo dal gyvens Egipte, IbnChaldunas, o Europoje teologai ir scholastai (pavadinimas kilo i lot. doctores scholastici) katalikika profesra, pirmiausia Dievo odio skelbjai ir juristai, tarp j nominalistas, Aristotelio komentatorius Albertas Didysis (12061280 m.), atkreips dmes kik pinig funkcij, verts mat, v. Tomas Akvinietis, v. Bonaventura, Francesko Petrarka (13041374 m.), Philippeas Duboisas, Paryiaus universiteto rektorius Jeanas Buridanas (12951358 m.), mgins paaikinti grybi vertes, ne kokios jos turt bti, bet kokios jos i ties yra, Nicholas de Oresmeus (?1320 1382 m.) ir kt. Dauguma i ivardyt raytoj gyveno XIII ir XIV a. Scholastin doktrina vidurami filosofijos kryptis, kuriai bdingas religinis dogm grindimas, rmimasis autoritetais kaip svarbiausiu tiesos kriterijumi, danai datuojama nuo Romos lugimo 426 m. iki Konstantinopolio lugimo 1453 m., savo apogj pasiek XIII a. ir suformulavo vlyvj vidurami ekonomines pairas nuosavyb, darb bei jo atlyginim, kapital bei palkanas, mainus, pinigus ir gyventoj skaii. Rytuose rykiausia ekonomines pairas isak ymus arab ali ideologas IbnChaldunas (13321406 m.), vadinamas arab Montesquieu. Neretai pabriamas jo pair artumas su N. Machiavelliio pairomis. Ibn-Chaldunas buvo kils i Tunisoir visas jo gyvenimas bei kryba susijusi su arab iaurs Afrika, kur pagal rytietik gamybos bd valstyb tradicikai isaugojo teis valdyti ir disponuoti didelmis ems kio naudmenomis, rinkti didelius mokesius nuo gyventoj pajam ido reikmms. Be to VII a. pradioje (tarp 610 m. ir 632 met) gim islamo religija ir sitvirtino Korano nuostatos, amiams teisinusios klasi buvim. Nors jos skyr daug dmesio prekybai ir pritar privaiai nuosavybei, bet draud lupikavim bei ragino dirbaniuosius nemaitaujant dirbti ia, kad gaut atlyg vliau, aminybs

soduose. Nuo to laiko Ryt alyse sigaljusius antirinkinius postulatus pajudinti tapo ypa sunku. Ibn-Chaldunas taip pat pamgino sustiprinti tikjim visuomens luomins diferenciacijos aminumu, ir i esms natriniais mainais grstos prekybos tinkamumu visuose visuomens evoliucijos etapuose nuo primityvios iki civilizuotos. Tam jis vienas pirmj pareikalavo tirti bendruosius visuomens raidos reikini dsningumus ir ikl socialins fizikos koncepcij. Kita vertus, pastarojoje galima rasti ir nauding idj bei istorini-ekonomini apibendrinim, toki, pavyzdiui, kaip pakylto poirio darb btinyb (ia galime velgti darbins preks verts uuomazgas: Ibn-Chaldunas skyr dmes turtui preks forma ir ikl gili tez, kad produktuose slypi darbas, pasireikiantis kaip vert; tai leido jam daryti ivad, kad darbo produktai sigyjami dl lygiaveri (ekvivalentik. Aut. pastaba) main [...] pagal vert), yktumo, godumo ir ilaidavimo smerkimas, supratimas objektyvaus pobdio paangi struktrini pakitim ekonomikos sferoje, dl kuri prie nuo seno buvusi moni kini rpesi veriantis emdirbyste ir gyvulininkyste prisidjo palyginti nauji usimimai amatais ir prekyba. Ibn-Chaldunui priklauso mintis apie stadijin visuomens raid, visuomenei evoliucionuojant nuo primityvumo civilizacijos link. Jo poiriu, pastaroji prie tradicini moni kini usimim verianti ems kiu ir gyvulininkyste pridjo tokias paangias ekonomins veiklos sferas kaip amatai ir prekyba. Ibn-Chalduno nuomone, perjimas civilizacij ir atitinkamai perteklin mediagini grybi gamyb, vis ekonomikos ak pltojimas leis daug kart padidinti tautos turt, laikui bgant, kiekvienas mogus gals gyventi pasituriniai ar net prabangiai. Taiau tuo pat metu niekada nebus pasiekta visuotin socialin ir turtin lygyb ir neinyks visuomens skirstymas luomus pagal turtinius poymius ir vadovavimo princip. Pltodamas tez apie piliei aprpinimo pirmojo btinumo ir prabangos dalykais, arba, jo terminais, btinu ir praradusiu btinum, problem, mstytojas nurod, kad j pirmiausia lm miest dydis, tiksliau, j apgyvendinimas, simbolizuojantis ir j klestjim, ir nuosmuk. Pagal tai savo Prolegomena jis prijo i ivad: augant miestams auga btino ir praradusio btinum pakankamumas, dl to (miestieiams dalyvaujant emdirbystje) maja kainos pirmiesiems ir auga kainos antriesiems (staigiai augant paklausai prabangos dalykams); tai tuo pat metu liudija miesto klestjim; maas miesto gyventoj skaiius yra vis gyventojams reikaling mediagini grybi trkumo ir brangumo prieastis; miesto (kaip ir visos visuomens) klestjimas yra realus mokesi, tarp j muit ir valdios rinkliav miest rinkose, dydio majimo slygomis. Pastarasis teiginys rodyt, kad Ibn-Chaldunas aikiai nujaut Laffero kreiv, kuri XX a. atuntajame deimtmetyje pasil Arthuras Lafferas. Ibn-Chaldunas taip aikino savj tvirtinim: Turi bti inoma, kad dinastijos pradioje apmokestinimas atnea didelias pajamas nuo ma vertinim. Dinastijos pabaigoje, apmokestinimas atnea maas pajamas nuo dideli vertinim. Galiausiai pinigus Ibn-Chaldunas laik svarbiausiu kinio gyvenimo elementu ir skyr tokias j funkcijas, kaip verts mato, apyvartos priemons, turto kaupimo priemons. Jis ragino, kad vaidmen atlikt visaverts monetos i Alacho sukurt dviej metal aukso ir sidabro. Jo nuomone, pinigai atspindi visko sigyto mogikojo darbo kiek, visokio judamo turto vert ir juos mat kaip sigijimo, kaupimo ir lobi pagrind. Ibn-Chaldunas visikai netendencingai apibdino darbo vert, t. y. darbo umokest. Jis teig, kad darbo verts dydis priklauso pirmiausia

nuo mogaus darbo kiekio, antra, nuo jo vietos tarp kit darb ir, treia, nuo moni poreikio jam (darbui. Aut. pastaba). Ibn-Chaldunas skyr rinkos kain ir vert. Taip jis nurod, kad jei rinkoje trksta prabangos dalyk, tai kaina bus auktesn u j darbo vert. Pramoninio pelno gavim Ibn-Chaldunas aikino tuo, kad turtingieji k nors samdo, nes ie mons mainais negauna ko nors atitinkanio darb. O prekybin peln jis traktavo grynai empirikai, nurod, kad prekeivis perka u em kain, o parduoda brangiai. Ibn-Chaldunas pabr, kad rinka lemia visuomens darbo pasidalijim, apsprsdama jo kooperacij, produkcijos mainus. Turtas, jo nuomone, yra preki, turini vert, visuma. Pastebtina, kad islamo religijoje, nepaisant geranoriko poirio prekyb ir prekybin peln, nuo pat pradi skyrusio j nuo krikionybs, kaip ir pastaroji grietai smerk pajamas nuo procent: Korane draudimas imti procentus skamba net grieiau, nei ventajame Rate. Be to, islamo pasaulis neatsisak jo iki iol. Tarp vlyvj vidurami filosof rykiausiai ekonomines pairas isak ital vienuolis, filosofas ir teologas v. Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas), taps savotiku tiltu tarp Antikos graik ir Renesanso epochos. Gyvenimo kelias. v. Tomas Akvinietis gim 1225 arba 1226 m. Rokasekos pilyje netoli Akvino miestelio (Neapolio hercogyst) turtingo grafo Landolfo eimoje. Kai v. Tomui Akvinieiui sukako 5 metai, j atidav mokytis benediktin vienuolyn Monte Casino, kur jis praleido 9 metus. Paskui laisvj men ir logikos studijas ts Neapolyje Frydricho II steigto universiteto humanitarini moksl fakultete. 1244 m. prie motinos vali stojo Domininkon vienuoli ordin, kuris j pasiunt studijuoti teologij Paryiaus, paskui Kelno universitetus. Kelne jo studijoms vadovavo ano meto garsiausias teologas ir filosofas domininkonas Albertas Didysis. 1252 m. v. Tomas Akvinietis gro Paryi, ten gijo visus btinus mokslinius laipsnius ir su dideliu pasisekimu 1257 m. pradjo dstyti teologij Paryiaus universitete. 1259 m. popieius Urbonas IV pasikviet j Rom, ten jis beveik 10 met buvo popieiaus dvaro teologas. 1269 m. v. Tomas Akvinietis vl buvo pakviestas profesoriauti Paryiaus universitet. Po trej met jis gro Italij ir dst Neapolio universitete. 1274 m. sausio mnes v. Tomas Akvinietis popieiaus Grigaliaus X buvo pakviestas dalyvauti Banyios ekumeniniame Susirinkime Lione. Kelionje Pranczijos miest jis susirgo ir kovo 7 d. mir Fosanovoje. Praslinkus trejiems metams po v. Tomo Akvinieio mirties, Katalik banyia pasmerk 10 jo mokymo tezi. Taiau 1323 m. popieiui Jonui XXII v. Tom Akviniet paskelbus katalik ventuoju, buvo reabilituotas ir jo mokymas. v. Tomui Akvinieiui buvo suteiktas Doctor Angelicus (angelikojo daktaro) garbs titulas. Po Tridento banyios susirinkimo (15451563 m.) popieius Pijus V 1567 m. paskelb v. Tom Akviniet vienu i Katalik banyios mokytoj. 1879 m. popieius Leonas XIII enciklika Aeterni Patris v. Tomo Akvinieio mokym paskelb vienintele teisinga katalikybs filosofija, vliau Vatikano pavadinta aminja filosofija (philosophia perennis). 1998 m. popieius Jonas Paulius II enciklikoje Fides et Ratio dar kart pabr v. Tomo Akvinieio darb aktualum teisingam tikjimo ir proto santyki traktavimui. Ekonomikos teorija. v. Tomas Akvinietis yra paras apie 90 didesni ir maesni veikal. Ne visi jie parayti jo paties ranka daugel rat jis yra padiktavs keturiems savo sekretoriams. 1570 m. Romoje ileisti jo ratai sudar 18 tom. ymiausias v. Tomo Akvinieio traktatas ekonomini mini poiriu buvo laikomas nebaigtas trij dali Teologijos svadas (Summa Theologiae, 12651274 m.) turbt

autoritetingiausias katalik teologijos doktrin rinkinys. v. Tomui Akvinieiui ekonomins ir socialins idjos buvo labai svarbios. Jo darbe ios idjos suformuluotos grieiau ir grindiamos ne tik ventuoju Ratu ir Banyios tv ratais, bet ir didiausio senovs pasaulio filosofo Aristotelio mokslu. v. Tomas Akvinietis i Aristotelio perm turto skirstym natral ir dirbtin, neigiam poir kininkavim dl pinig (jis irgi man, kad profesionaliems prekijams bdingas moralinis netobulumas), teigin, kad pinigai negali gaminti pinig. Taiau jis ne tik giliai komentavo Aristotel, ne tik stengsi persunkti jo ekonomines doktrinas Evangelijos dvasia, bet jo toliau u Aristotel, pripaindamas prekini-pinigini santyki naud. v. Tomo Akvinieio pairos socialins-ekonomins srangos srityje i esms skyrsi ir nuo kanonizmo pradininko v. Augustino diding monijos ateities organizacijos sumanym krjo ir karto kovotojo u tos tolimos krikionikos ateities plan vykdym. Tiesa, i pirmo vilgsnio atrodo, kad v. Tomas Akvinietis, kaip ir v. Augustinas, savo mintis grindia tais paiais religiniaisetiniais principais, pagal kuriuos daugel imtmei buvo traktuojamos kinio gyvenimo, teisingos kainos nustatymo ir ekvivalentik bei proporcing main taisykls. Taiau i tikrj v. Tomas Akvinietis negaljo nepastebti amius ekonominje srityje vykstanios kovos tarp asmens ir daikto, tarp dvasios ir mediagos, rimtais ekonominiais argumentais kio gyvenime jis teik pirmenyb u asmeniui ir dvasiai. v. Tomas Akvinietis, vertindamas savo gyvenamojo laiko realijas, iekojo socialins nelygybs, kuri buvo daug labiau diferencijuota, nei anksiau, visuomens luominio skirstymo slygomis, palyginti naujo paaikinimo. Jis niekur neneig ekonominio gyvenimo reikal, bet tik stengsi juos pagrsti teisingos kainos idealais. Ekonominis gyvenimas v. Tomui Akvinieiui yra aukiausiojo krikionikojo universalaus kio eimininko, Absoliuto, duotas rankis, su kuriuo, kaip ir su kiekvienu svetimu daiktu, reikia elgtis atsargiai, bet drauge inaudoti visas to rankio galimybes, inoma, visuomet ilaikant teisingos kainos reikalavimus. v. Tomas Akvinietis nekr, kaip idealisto Platono pasekjas v. Augustinas, idjins Dievo valstybs, bet kaip tikras realisto Aristotelio mokinys norjo paversti konkrei ems valstyb Dievo valstybe. Ir svarbiausia, vienintele mogaus veiksm norma bei viso universalaus kio struktros pradmeniu jis laik teisingum. Paymtina, kad v. Tomas Akvinietis, svarstydamas ekonominio veikimo normas, kini veiksm pradmenis, nagrinjo ne tai, kas yra, bet tai, kas turt bti. Todl tomistin ekonomika yra normatyvinis mokslas, kuris moko protingai tvarkyti ir naudoti kio grybes. Pagrindins v. Tomo Akvinieio ekonomins mintys pateikiamos emiau. 1. Pasisak u privatin nuosavyb ir jos gynim. Anot v. Tomo Akvinieio, nuosavyb nors ir nra kilusi i prigimtins teiss (jus naturae), bet jai neprietarauja, nes yra mogaus asmens krinys, ios prigimtins teiss idava (jus gentium). emikosios grybs sukurtos moni naudai, tarnauja jiems. Taiau patys mons, privalantys niekuomet nevergauti toms grybms, suinteresuoti, kad jos priklausyt pavieniams monms, nes nuosavyb suteikia stipr akstin mogui dirbti, yra kiekvienos kultrins paangos veiksnys; nors ir nra apriori motyv, kad grybs bt privati ar kolektyvin nuosavyb. Kita vertus, v. Tomas Akvinietis nustat ir kiekvienam mogui reikaling turt saik pagal einamsias savo luomo pareigas. O kadangi moni prievols nevienodos, nelygs ir moni turtai. Tuo paiu nuosavyb padeda aikiai atverti kompetencijos ir atsakomybs sritis ekonomikoje; kompetencijos hierarchija neleidia kilti ginams ir nesantaikai tai irgi, remdamasis Aristoteliu, pabr v. Tomas Akvinietis. (Kaip visos ios v. Tomo Akvinieio idjos apie privai nuosavyb ir iandien takoja Banyios mokym, gerai rodo XX a.

pabaigoje pasirodiusi Jono Pauliaus II enciklika Centesimus annus, paskelbta pirmosios socialins enciklikos Rerum novarum, 1891 m. paskelbtos popieiaus Leono XIII, 100 met jubiliejaus proga, kurioje pabriamas asmenins laisvs ir privaios nuosavybs ryys, o pati privati nuosavyb apibdinama kaip Krjo numatyta mogaus vystymosi galimyb ir kaip didel pagalba ugdant charakter gyvenant rinkos ekonomikos slygomis. Kitoje enciklikoje Laborem exercens (1981 m.) kalbant apie gamybos priemoni nuosavyb teigiama, kad [...] vienintelis j turjim pateisinantis motyvas ar tai bt privaios nuosavybs, ar visuomenins bei kolektyvins nuosavybs forma, tarnauti darbui ir taip gyvendinti pirmj nuosavybs struktros princip: grybs skirtos visiems ir visi turi teis jomis bendrai naudotis). 2. Nagrinjo specifinius prekins gamybos klausimus, pirmiausia pagal luomin teisingumo supratim, teisingos kainos problem. 3. Toliau pltojo main pagrindo problem, juo laikydamas mainom daikt naudos lygyb. 4. Nagrinjo pinig problem. Jis pripaino dvi pinig funkcijas: pinigai yra grybs matas ir main priemon. 5. Kaip ir Aristotelis, kritikavo pinig skolinim. Jis teig, kad pinigai negali gaminti pinig. Kiek detaliau aptarsime ias v. Tomo Akvinieio ekonomines nuostatas. Vadinasi, turt nuo v. Augustino laik kanonistai velg kaip materiali grybi visum, t. y. natralia forma. Jis laikytas nuodme, jeigu buvo pasiektas kitomis priemonmis, nei darbu. Pagal postulat negarbingas aukso ir sidabro, i prigimties laikyt dirbtinu turtu, kaupimas negaljo atitikti visuomens moralini norm. Taiau, pagal v. Tom Akviniet, teisingos kainos (jas aptarsime truput vliau) gali bti privaios nuosavybs augimo ir nuosaikaus turto sukrimo neginytinas altinis. Vadinasi, toks turto kaupimas nra nuodm. Taigi, turtai nesmerkiami, bet pabriamas turto pavojus sielos iganymui, todl ia btinas nuosaikumas ir pusiausvyra. v. Tomo Akvinieio nuomone, mogus, kuris gali gyventi pagal savo socialin padt, turi atiduoti visa, kas jo pragyvenimui nereikalinga, visuomens reikalams, kad jo atliekamais turtais bt aprpinti vargingesni mons. Jis reikalavo, kad mogus bt pasirengs tarnauti kitiems ir varyt savo egoizm visuomens gerovs labui, liep kiekvienam savyje atsakingai ugdyti artimo meil. Mainus senovs pasaulio ir ankstyvj vidurami tyrjai pagal romn teis, kurioje buvo ikelta laisvo sutarimo tarp main dalyvi idja, buvo traktuojami kaip moni valios ireikimas. Jo rezultatas yra proporcingas ir ekvivalentikas. Neneigdamas io principo, ir teigdamas, kad is ekvivalentikumas turi pasireikti gamybos ilaidose, daugiausia darbo ilaidose, v. Tomas Akvinietis atkreip dmes daugel pavyzdi, paveriani mainus grynai subjektyviu procesu, utikrinaniu igaunamos naudos lygyb, atrodyt, esant neekvivalentikiems, daikt mainams. Kitais odiais tariant, main slygos paeidiamos tik tada, kai daiktas patenka vieno naudai darant al kitam. Ir tada bus galima teistai pardavinti daikt brangiau, nei jis vertas. Taiau net ir tada jis vis tik nebus parduotas brangiau, nei yra vertas savininkui, nes kainos priedas kompensuoja al, kuri patiria pardavjas, atsisakydamas daikto. Tvirtindamas, kad prekiauti dl pelno i esms gdinga, nes tikrasis prekybos tikslas visuomens aptarnavimas, o ne asmeninio pelno siekimas, v. Tomas Akvinietis vis dlto nesmerk prekybinio pelno, jei jis yra gyvenimo l altinis prekeiviui ar panaudojamas garbingiems tikslams (padti vargams, religiniams ir kitiems visuomeniniams poreikiams ir pan.). Prekybin peln jis aikino ir kaip

umokest u darb, jei pirklys prie parduodamas daikt j pagerina. Taigi pirklys, kaip ir kiekvienas kitas darbininkas, turi gauti atlyginim u savo darb. To atlyginimo didum nustato socialin pirklio padtis (jis turi teis gyventi padoriai, pagal savo luomo reikalavimus), arba visuomenin paios prekybos reikm. Todl v. Tomo Akvinieio ratuose sunku rasti viduramiams bdingo prekybos niekinimo. Pati prekyba, kaip ir kiekvienas kitas dalykas, jam nra nei gera, nei bloga. Tokia ji tampa atsivelgiant tiksl, dl kurio ji vykdoma. v. Tomas Akvinietis nukrypo nuo Aristotelio teorijos ir aikindamas procent (palkanas). Vadovaudamasis asmens pirmenybe pagrstu vis moni solidarumu, reikalaujaniu, kad visi mons aktyviai dirbt vis gerovei ir bendromis jgomis stengtsi paalinti atskir gyventoj sluoksni bei klasi vargus, jis teig, kad imti mokest u pinig skolinim negalima dl paios pinig prigimties (pinigai irasti mainams), bei buvo sitikins, kad paskolos yra solidari moni tarpusavio pagalba, o ne pelno altinis. Vis dlto v. Tomas Akvinietis pastebjo, jog skolindamas pinigus, skolintojas praranda galimas pajamas (lucrum cessans), kurias gaut naudodamas pinigus (pvz., sigydamas nam ar ems sklyp). Be to, skolininkui ne laiku grinus pinigus, skolintojas gali patirti akivaizd nuostol, taigi jis susiduria su pinig skolinimo rizika (dammum emergens). Kita vertus, naudodamas svetimus pinigus, skolininkas gauna tiesiogin naud kaip peln. ia nauda jis turi pasidalinti su skolintoju. Tokiu atveju, procentas gali bti pateisinamas. Norint geriau suvokti i v. Tomo Akvinieio nuostat procent (palkan) atvilgiu, paymtina, kad esminis jo analizs aspektas buvo i Romos teiss perimtas dviej skolinimosi ri vartotojikosios ir nuomos skyrimas. Pirmu atveju, tos konkreios grybs, kurias nuomininkas pasiskolina (pavyzdiui, mai grd), yra skirtos vartojimui. Faktikai ios grybs tampa nuomininko nuosavyb niekas nemano, kad pastarasis grins skolintojui btent tuos paius grdus, kuriuos anksiau pasiskolino. Turi bti grinta pasiskolintos grybs ekvivalentas, ms pavyzdyje toks pat (bet ne tas pats!) grd maias. Kitaip yra su nuoma: ia nuosavybs teis nuomojam turt skolininkui neperduodama, ir pasibaigus nuomos laikui btent is turtas (o ne jo ekvivalentas) turi bti grintas. Pinigin paskol scholastai (gr. scholastes atsidavs mokslui; taip buvo vadinami vidurami filosofai teologai) laik vartotojikos paskolos atmaina. J nuomone panaiai kaip ir pavyzdyje su grdu maiu pasiskolinti pinigai (kaip monet visuma) tampa skolininko nuosavybe ta prasme, kad grinti reiks ne btent tas paias monetas, kurios buvo paskolintos, o ekvivalentik pinig sum. Skolinimo ris numano ir atsakym klausim apie pajam i skolinimo teistum. Nuomos atveju savininko reikalavimas gauti procentines pajamas buvo laikomos pagrstu. Manyta, kad nuomininkas turi dalintis su savininku dalimi pajam, kurias jis gavo (ar galjo gauti) naudodamasis nuomojamu turtu. O vartotojikos ar pinigins paskolos atveju, prieingai, joks papildomas mokjimas (be pagrindins skolos grinimo) buvo neleidiamas. Pretenzijos procentines pajamas iuo atveju buvo atmetamos dl to, kad lupikautojas parduoda: a) tai, kas jam nepriklauso; b) tai, kas neegzistuoja; c) galiausiai, parduoda laik, kuris priklauso visiems. ie argumentai logikai kilo i priimtos pinig koncepcijos (v. Tomo Akvinieio poir pinigus detaliau aptarsime truput vliau): jei pasiskolinti pinigai tapo skolininko nuosavyb, tai, reikalaudamas mokesio u naudojimsi iais pinigais, skolintojas mgina antr kart parduoti tai, k jis kart jau pardav, vadinasi, tai, kas jam jau nebepriklauso, ko jis jau nebeturi. Vienintelis dalykas, k skolininkas gauna savo dispozicij kartu su skolinama pinig suma, tai laikas, skiriantis j nuo atsiskaitymo dienos. Taiau klausimas apie teistum parduoti laik toje epochoje skambjo ma

maiausiai nerimtai ir buvo laikomas grynai retoriku. XX a. aforizmas Laikas pinigai! buvo visikai svetimas vidurami monms, laik traktavusiems kaip bendr nuosavyb, priklausani Dievui. v. Tomo Akvinieio, kanonins doktrinos alininko, indlis sprendiant teisingos kainos (lot. justum pretium) problem, atkeliavusi i Antikos ir ekonominio nuosmukio metais tapusi politiniu reikalavimu, tikrai nemaas. Tai svoka, kuri kanonist ekonominiame mokyme buvo svok vert (vertingumas) ir rinkos kaina pakaitalas. J nustatydavo feodalai ir tvirtindavo tikroje teritorijoje. Teisingos kainos dyd ankstyvj vidurami atstovai visuomet aikino, nuorodomis darbines ir materialias ilaidas prekins gamybos procese. Taiau v. Tomui Akvinieiui teisingos kainos pagrindimo snaudinis poiris pasirod nepakankamai isamus, nes kaina turi bti teisinga ne tik pavienio individo, bet ir visos visuomens mastu. Jo manymu, mes turtume mokti u ems kio gaminius ne rinkos paklausos ir pasilos nustatomas kainas, bet visuomet kininkams duoti u j produktus tok atlyginim, kuris atitikt svarb, kuri kinink klas turi ms alies kiui ir visai tautai. v. Tomas Akvinietis iskyr dvi teisingumo mainuose ris: teisingum pagal daikt, pirmiausia apeliavus atskiro individo sin, nes pastarasis turi kainos nustatymo laisv, ir teisingum pagal dalies santyk su visuma. Pirmoji teisingumo ris ir realizuojama kaip kaina, atspindinti darbo snaudas ir kitas ilaidas (mediaginiams itekliams, transportavimui). Antroji teisingumo ris, atspindinti vairias poreiki ris, skirstytas pagal etin kriterij nuo natrali, visikai pateisinam, iki visikai negarbing, nulemt mogaus godumo, realizuojama kaip kaina, suteikianti pardavjui galimyb ilaikyti gyvenimo bd, atitinkant jo socialin padt (luom). v. Tomo Akvinieio nuomone, pardavjas, pavyzdiui feodalas, gali teistai parduoti daikt brangiau, nei pats daiktas yra vertas, nes privilegijuotojo sluoksnio visuotin svarba didesn nei valstiei ar amatinink. Tuo pat metu daiktas nebus parduotas brangiau, nei yra vertas turtojui. Prieingu atveju bus padaryta ala ir pardavjui, kuris negaus jo padt visuomenje atitinkanio pinig kiekio, ir visam visuomeniniam gyvenimui. Jei pirmoji teisingumo ris grindiama vis main dalyvi lygybs pripainimu, tai antroji toki lygyb neig. Taigi v. Tomo Akvinieio teisinga kaina buvo dviej vienas kitam prietaraujani princip knijimas. Taiau toks prietaravimas turjo real pagrind: luominje vidurami Europoje skirtingi socialiniai sluoksniai pasireik kaip skirting preki tip pardavjai: cechiniai meistrai pardavinjo savo pai pagamintas amatininkikas prekes, pirkliai usienietikas (ujrio) prekes, valstieiai maisto produktus ir t. t. Tam, kad nei gamintojas, nei vartotojas negalt pasinaudoti rinkos konjunktra, kai kurie scholastai net pripaino teis valstybei nustatyti kainas. Kaip pastebjo T. Negishis, teisingos kainos teorija tai normatyvin teorija, padedanti nustatyti kain tada, kai neegzistuoja arba pai rink, arba konkurencija jose netobula. Dvipuss monopolijos ar izoliuot main atveju nustatyti pusiausvyros kain nemanoma, nes j veikia ne rinkos veiksniai, (pvz., main dalyvi statusas). Todl i teorija skirta utikrinti prekybos naud net ir tiems jos dalyviams, kuri pozicijos yra silpnesns. Pastebtina, kad toks vertinim dvilypumas labai bdingas v. Tomo Akvinieio metodologinis principas, leids jam sofistikos priemonmis prieingai pakeisti kinio reikinio ar ekonomins kategorijos pirminio traktavimo esm. Pavyzdiui, jei ankstyvieji kanonistai, skirstydami darb protin ir fizin, savo mintis grind dievikja (natralia) paskirtimi, bet neskyr i dviej ri vienos nuo kitos pagal j poveik mogaus vertingumui dl uimamos padties visuomenje, tai v. Tomas Akvinietis patikslino rodym luominio visuomens skirstymo naudai. Jis ra:

moni skirstym pagal vairias profesijas pirmiausia lm dievikasis apreikimas, suskirsts mones luomus [...] Antra, natralios prieastys, lmusios tai, kad skirtingi mons link skirtingas profesijas (kursyvas autoriaus). Dievas dav monms nevienodus, vairius gabumus, todl tas pats Dievas, kuris nori, kad mons tikslingai naudot suteiktus gabumus, nustat ir vairius paaukimus. (Beje, ia galima velgti netiktin v. Tomo Akvinieio pair iuo klausimu panaum senovs Indijos raytini altini Ved nuostatas. Ten taip pat teigiama, kad mons turi skirstytis luomus ir vykdyti skirtingas pareigas, nes kiekvieno mogaus paaukimas, gabumai, prigimtis skiriasi ir atitinka vien i visuomenini luom). v. Tomo Akvinieio sitikinimu, btent is darbo pasidalijimas ir sukuria luomus. Jie nra amini, kakokios metafizins, aminos kategorijos. Taiau aminas yra moni gabum nevienodumas, kuris ir suteikia pagrind mones suskirstymu pagal luomus. Kaip ir bits, mok jis, vienos renka med, kitos i vako lipdo kori akutes, o motinl visikai nedalyvauja mediaginiame darbe, taip ir mons: vieni aria dirvas, kiti stato namus, o dalis moni, kuri pei neslegia pasaulietiniai rpesiai, turi atsidti dvasiniam gyvenimui, kad igelbt likusiuosius. Dvilyp ir kompromisin pozicij lyginant su ankstyvaisiais kanonistais, Teologijos svado autorius um ir toki ekonomini kategorij, kaip turtas, mainai, vert, pinigai, prekybinis pelnas, lupikikasis procentas, traktuots atvilgiu. Pavyzdiui, pelnas jam savaime nei ydingas, nei nedoras, taiau kiek nemalonus; atrodo, kad niekada nenurims ir tsis aminai. Kita vertus, trokimas pelnyti pinig pigiai nusipirkus ir brangiai pardavus apraizgo mogaus siel ir atitraukia j nuo auktesni dalyk. Dl to is trokimas tampa menkysts ir nedorybs prieastimi. Ta pati teisinga kaina turi normuoti ir darbo atlyginim. Nuosekliam ir grietam asmens pirmenybs alininkui v. Tomui Akvinieiui asmeninis mogaus darbas buvo svarbiausias gamybos veiksnys. Jis kur kas maiau dmesio gamybos procese skyr emei, o kapitalui nepripaino jokios produktyvios verts. v. Tomo Akvinieio nuomone, visi kapitalistai, gyvenantys i kilnojamojo ir nekilnojamojo kapitalo pajam, tik naudoja svetim darb. O turt gali kurti tik mogus darbas. v. Tomo Akvinieio giliu sitikinimu, is darbas nra prek, kurios kain galt nustatyti rinka. Nustatant darbo atlyginim, lemiama reikm turi tekti ne darbo rinkos slygoms, bet paties darbininko asmeniui. Jis u savo darb turi gauti deram savo padiai pragyvenim, leidiant paiam isilaikyti ir ilaikyti savo eimos narius. pinigus (monetas) v. Tomas Akvinietis velg panaiai kaip ir Antikos bei ankstyvj vidurami atstovai. Jis nurod, kad j atsiradimo prieastis buvo moni ireikta valia norint turti teisingiausi prekybos ir apyvartos mat. Ireikdamas savo palankum nominalistinei pinig koncepcijai, Teologijos svado autorius pripaino, kad, nors monetoms bdingas vidinis vertingumas, vis dlto valstyb turi teis leisti monetos vertingumo tam tikr nukrypim nuo jos vidinio vertingumo. Vadinasi, ir ia mokslininkas lieka itikimas savo polinkiui dvilypum. Viena vertus jis pripaino, kad monet gadinimas gali padaryti beprasm pinig verts matavim usienio rinkoje. Kita vertus jis suteik valstybei teis savo nuoira nustatyti kalam pinig nominal vertingum. Pastebtina, kad nepaisant menk simpatij prekybai, vidurami raytojai labai domjosi monet klausimais. Ypa jie piktinosi nuolatiniu monet keitimu ir falsifikavimu (pvz. prancz karalius Jonas Grausis vien per dvejus metus (1359 1360 m.) Turo svar keit 33 kartus, o per 10 met (13511360 m.) net 60 kart), kuriuos t laik raytojai, sekdami Corpus Juris Canonici vidurami Katalik Banyios statym rinkiniu, kuriame popieius Inocentas III savo laiku Argonijos karaliui Pedrui II grietai sak nebloginti monet ir jas kaldinti tik teisto svorio,

vadino piniginiu maru morbus numericus. Karlo V mokytojas, o vliau vyskupas Nicholas de Oresmeus savo veikale apie pinigus De origine, natura, jure et mutationibus monetarum (Traktatas apie pinig atsiradim, prigimt ir teis keisti), paraytame sekant Aristoteliu ir tapusiame bene pirmuoju specialiai ekonomikos klausimams skirtu traktatu, pinig falsifikacij laik blogesniu dalyku net u palkan mim. Jis, panaiai kaip savo laiku Aristofanas, konstatavo kak panaaus vadinamj Greshamo dsn, teigdamas, kad blogieji pinigai istumia i apyvartos geruosius. N. de Oresmeaus, tapusio vienu i pirmj metalins pinig teorijos atstov, veikale buvo teigiama, kad pinigai atsirado moni susitarimo rezultate, kai paaikjo tiesiogini prekini main nepatogumai.kaip pinigai pradjo funkcionuoti auksas ir sidabras. Veikale taip pat buvo nagrinjama bimetalin monet sistema, nurodant jos nepatogumus, ir, sekant savo mokytoju J. Buridanu, pasisakoma u pinig vidin vertingum. Paymtina, kad N. de Oresmeus teig, kad valstyb turi teis nuosaik senjora u savo paslaugas leidiant apyvart pinigus. Scholastai pripaino, kad alims daug saugiau ir geriau paioms viskuo apsirpinti. Gyventoj skaiiaus klausimu jie laiksi skirtingos nuomons nei Antikos laik filosofai ir buvo didelio gyventoj skaiiaus alininkai. Scholast teigimu didels eimos yra pageidaujamos. Tiesa, kai kurie i j kl per didelio gyventoj skaiiaus pavoj, kurio reikt vengti susilaikymu. (Paymtina, kad vliau (nuo 1450 m.) moni skaiius Europoje spariai didjo, nes reikjo, o tada jau buvo galima kompensuoti didiulius prajusio imtmeio nuostolius, padarytus juodojo maro). Be to, kaip pabr Johannesas Messneris, nepaisant v. Tomo Akvinieio moralinio nuosprendio, katalikika ekonomikos etika jau nuo XIII a. pripaino verslinink. Tada buvo suprasta verslininkysts svarba siekiant bendrojo ekonominio grio ir besikurianias pirkli mones imta vertinti remiantis bendrosios gerovs kriterijumi. Apibendrinant, galima pastebti, kad vlyvj vidurami mstytoj ekonominse pairose vyravo pusiausvyros, harmonijos, nuosaikumo idjos, smerkianios gobum, ir nepasotinam pelno trokul, nuolat primenanios, kad mogaus ekonominiai tikslai turi priklausyti nuo auktesni dvasini tiksl. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite ekonomins minties raid senovje. 2. Apibdinkite pagrindinius ekonominius teiginius Senovs Rytuose. 3. Kokios ekonomins mintys bdingiausios Senovs Graikijoje? 4. Apibdinkite Aristotelio koncepcijos apie ekonomik ir chrematistik esm. 5. Kas buvo bdinga idealios valstybs modeliams Platono ir Aristotelio kriniuose? 6. K naujo ekonomins minties pltrai suteik Senovs Romos mstytojai? 7. Apibdinkite pagrindines vidurami ekonomines mintis, vyravusias arab Rytuose. 8. Kuo skyrsi ankstyvj ir vlyvj vidurami scholast ekonomins idjos? 9. Kas bendro tarp Antikos ir vidurami mstytoj ekonomins minties? 10. Kodl senovje ir viduramiais buvo smerkiamos stambios prekybins ir pinig skolinimo operacijos? 11. Pateikite senovs ir vidurami ekonomini idj ir koncepcij autori argumentus, kuriais jie gyn natralaus kio prioritet ir smerk prekini pinigini santyki pltr.

12. Kaip natralaus kio vyravimo epochoje buvo traktuojami pinigai ir j funkcijos, darbo ir turto pasidalijimas, skolinimo procentas ir prekybinis pelnas, main dsniai ir teisingos kainos? LITERATRA Aristotelis. Politika. Vilnius: Pradai, 1997. Aristotelis. Rinktiniai ratai. Vilnius: Mintis, 1990. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 14-30. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. P. 252-270. Paliulyt R. Ekonomins minties istorija: Paskait konspektas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. P. 5-19. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 18-28. Zabulis H. Respublikos idealai Romos aukso poezijoje. Vilnius: Mokslas, 1982. Mackeviius J. Apskaita. Vilnius: Mintis, 1994. P.27; 503-508. Mackeviius J. Buhalterins apskaitos raida Lietuvoje. Vilnius: UAB Spauda, 1991. P. 25-26. Veikli krikionyb versle ir ekonomikoje. Vilnius: Aidai, 1996. P. 37-38; 5253; 74-76; 138-139; 144-145; 149; 154; 157-158; 161; 210. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 14-41. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 3-8. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 25-53. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 53-94. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 1-68. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 4-22. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 8-42. Pribram K. A History of Economic Reasoning. Baltimore: The John Hopkins University Press, 1983. P. 3-30. Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. P. 7-146. Polanyi K. Aristotle Discovers the Economy / Trade and Market in the Early Empires: Economies in History and Theory. Glencoe: Free Press, 1957. P. 64-94. Finley M. I. The Ancient Economy. London: Hogarth, 1985. Gordon B. Economic Analysis before Adam Smith. London: Macmillan, 1975. Laistner M. L. W. Greek Economics. London: Dent, 1923. Baldwin J. W. The Mediaeval Theories of the Just Price. Philadelphia, PA: American Philosophical Society, 1959. Worland S. T. Scholasticism and Welfare Economics. Notre Dame, IN: University of Notre Dame Press, 1967.

Demant V. A. (ed.). The Just Price. An Outline of the Mediaeval Doctrine and an Examination of its Possible Equivalent. London: Student Christian Movement, 1930. . / . . . . . . . . : , 1995. . 18-20. . . 1 / . . . . (. .) . .: , 1987. . 28-157. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 12-27. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 13-42. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 10-19. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 11-27. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 48-61. . . . : , 1996. . 14-26. . . : -. . : , 2002. . 7-8. . . . . : , -, 1996. C. 38-56; 226-228.

1.2. EKONOMIN MINTIS FEODALIZMO KAPITALIZMO ATSIRADIMO EPOCHOJE

IRIMO

IR

Merkantilizmas, kaip inome, buvo ne tiek mokslin kryptis, kiek praktin politika, ir jo pagimdyta literatra, bdama antrinis bei alutinis reikinys, bendrai ir i esms yra tik mokslo uuomazgos. J. A. Schumpeteris Pagrindins sampratos: Natrinis kis. Renta. Pinigin renta. Kapitalas. Piniginis kapitalas. Prekybinis kapitalas. Protekcionizmas. Apyvartos sfera. Pelnas. Ekvivalentiki mainai. Produktyvus ir neproduktyvus darbas. Merkantilizmas. Monetarizmas. Manufaktrizmas. Piniginis ir prekybinis balansas. Pagalbins sampratos: Feodalizmas. Manufaktra. Gamybos bdas. Pinigai ir j funkcijos. Metalistin ir nominalistin pinig teorija. Kiekybin pinig teorija. Pridedamoji vert. ,,Kain revoliucija. Nei senovs pasaulyje, nei feodalizmo epochoje, kaip visuomeninje santvarkoje Vakar Europoje gimusioje V a. ir skirtingose alyse egzistavusioje iki XVIXVII a., nebuvo ekonomini mokym tikrja io odio prasme. Aiku, valdovai ir valstybs veikjai, filosofai ir teologai, isilavin emvaldiai ir stambieji pirkliai vadovavosi tam tikromis teorinmis nuostatomis apie ekonomik. Taiau jie nekr nuoseklios sistemos ir kreip dmes tik pavienius kininkavimo aspektus, pavyzdiui, mokesi tarnyb ar usienio prekyb. Daniausiai ioms nuostatoms buvo bdingas ne analitinis, o normatyvinis pobdis: jose neaikinta esama padtis, o tik nurodoma, kokia turi bti ekonomika, kokias normas ji turt atitikti teisingumo, religini ties, valdovo interes poiriu. Ekonomins teorijos uuomazg galima aptikti jau ymij senovs mstytoj veikaluose. Taiau tik kapitalistinio kininkavimo auroje, rinkos ekonominiams santykiams istumiant natral k, per gana ilg laik (15501750 m.) susiformavo pirmoji reikminga teorin koncepcija merkantilizmas, savo brand pasiekusi Anglijoje. (Merkantilistins minties rat pradia kartais laikomas ital pirklio Antonio Serra (15801650 m.) 1613 m. ileistas traktatas, kurio tituliniame lape jis save pavadino ,,Daktaru ir kuriame jis parod neeilin supratim, kaip funkcionuoja usienio main mechanizmas ir kok poveik ekonomins slygos turi usienio prekybai ir pinig pasilai, o paskutiniu sistemiku merkantilistini doktrin pateikimu sero Jameso Steuarto knyga, ileista 1767 m.). 1.2.1. Komercinis kapitalizmas ir jo teorija: merkantilizmo esm Baigiantis viduramiams, Vakar, i dalies ir Ryt Europoje pradeda sigalti main kis, usimezga plats prekybiniai ryiai, imamos taikyti kredito operacijos. Visa tai griauna senas kio formas ir atkelia vartus naujai kio sistemai kapitalizmui. Jam bdingas pelno siekimas, racionali technika, pakeitusi viduramiais vyravusi tradicin technik. Gamybos priemons buvo sutelktos verslinink rankose ir tai lm darbinink klass atsiradim. Natrin ems kio

gamyb, jos amatus ir miest amatininkus (XV a., ypa po 1450 m., buvo pastebimas bendras ekonomikos pagyvjimas, palankus miestams, kurie, pasinaudoj pramonini kain augimu, kai ems kio produkt kainos liko nepakitusios arba nukrito, m vystytis greiiau nei kaimai), vis labiau keiia stambios kapitalistins mons. J atsiradim skatina centralizuota valstybs santvarka, grindiama kariuomene valstybs apsaugai ir ekspansijos reikmms. Amatai ir cechin gamybos organizacija, kai buvo grietai reguliuojami visi gamybos ir vartojimo santykiai, pradeda nykti bei netekti savo pirmykts reikms, sigali savininkai kapitalistai, nebekontroliuojami cech. Galima iskirti ias vlyvojo feodalizmo periode pribrendusias perjimo kapitalizm prielaidas: 1) pinigins rentos sivyravimas; 2) valstiei ki sitraukimas rinkos santykius; 3) manufaktr su samdoma darbo jga atsiradimas; 4) Vakar Europos ali politinio susiskaldymo likvidavimas; dl to vietoj feodalini grafysi atsirado centralizuotos nacionalins valstybs absoliuiosios monarchijos; 5) stambi moni sukrimas; 6) greitas prekybinio kapitalo augimas ir jo vyravimas pramonei; 7) XVXVI a. didieji geografiniai atradimai (Amerikos atradimas ir jros kelio Indij suradimas), nuo kuri prasidjo pasaulins rinkos krimasis. Vasco da Gama, Cristoforo Colombo, Hermanas Cortezas ir Francisas Drakeas buvo ne vien valstybs remiami keliautojai, o laikyti prisidjusiais prie ekonomins paangos, kuri tais laukiniais besipleianios pasaulins rinkos jaunysts metais, plikavim padariusios daugiau negu profesija, t laik herojais skelb jr plikautojus. Elbietos I, nema sum i karalysts biudeto investavusios jr plikavim tikintis gero pelno, vienas skmingiausi ir didiausi peln atneusi Brit karalystei korsar buvo F. Drakeas. 1572 m. jis um Nombre de Dios dabartinje Panamoje uost, nuo 1577 m. iki 1580 m., kaip korsaras, apiplauk vis pasaul, Ramiojo vandenyno baseine nusiaub Valparis, Callao, Lim, Panam ir Huatulko, vien Oaksakos uost. Ne maiau auktinamas buvo ir i Florencijos kils prancz karaliaus korsaras Giovanni da Verrazano (14851528 m.), ispan vadinamas Juanu Florinu, 1522 m. pagrobs lob, skirt Karlui V: tai buvo Montesumos lobis i k tik ugrobto Meksiko-Tenochtitlano. 1524 m. prancz karaliaus pavedimu jis pirmasis pasiek Amerikos krantus iki iandieninio Niujorko, kur j primena Verrazano tiltas, jungiantis Bruklin ir Staten Island. Giovanni da Verrazano brolis Hieronimus nubrai pasaulio emlap, kur galima rasti Vatikano bibliotekoje. T laik herojai danai bdavo mokslininkai ir menininkai, prekeiviai ir nusikaltliai viename asmenyje. XVI a. dl didij geografini atradim i naujj emi per Ispanij ir Portugalij Europ plsteli konkistador parvetas didelis aukso ir sidabro kiekis. Tai asocijavosi su taut turtingumu (per imtmet aukso kiekis Europoje iaugo nuo madaug 550 ton iki 1192 ton, t.y. daugiau nei dvigubai, o sidabro kiekis nuo 7 tkst. ton iki 21,4 tkst. ton, t.y. daugiau nei trigubai). Be to, auksas ir sidabras atpigo, nes naujosiose emse jie (Brazilijoje auksas, Argentinoje, Peru ir Bolivijoje sidabras) buvo igaunami i labai gausi metalo rdyn kasykl naudojant pig baudiaunink ir verg darb. Tai lm vadinamj ,,kain revoliucij neprastai spart ems kio ir pramonini preki kain kilim, prasidjus apie 1510 m. ir dar labiau sustiprjus XVI a. viduryje. (is reikinys kartais dar vadinamas ,,Didija Elbietos infliacija). Jeigu iki XVI a. kainos paprastai buvo stabilios ir keitsi tik kar bei stichini nelaimi laikotarpiais, tai nuo treio deimtmeio iki XVI a. pabaigos jos Ispanijoje iaugo 4 kartus, o ems kio produktams net 5 kartus, Pranczijoje vidutinikai 2,3 karto, Anglijoje 2,5 karto, Vokietijoje 2 kartus, o vidutinikai Vakar Europoje 2-2,5 karto. Ypa pabrango ems kio produktai

pirmiausia duona ir kiti maisto produktai. Apdirbamosios pramons produkcija ir pramonins aliavos pabrango maiau nei btiniausi reikmenys. Tokie kain pasikeitimai suard nusistovjusi kio pusiausvyr ir turjo takos vien visuomens sluoksni (pirkli ir ioje epochoje ugimstanios pramonins buruazijos) gerovs kilimui, kit daugiausia neturtingj, gerovs kritimui. Samdom darbuotoj gyvenimo lygis smarkiai paemjo, nes ems kio produkt ir plataus vartojimo preki brangimas maino realias gyventoj pajamas. Todl, Anglijoje preki kainos vidutinikai pakilo 155 proc., o samdom darbuotoj darbo umokestis tik 30 proc. (Juk pastarj, kaip ir daugumoje kit ali, reguliavo valstyb). Dl kain didjimo rimtai nukentjo ir feodalai, gav rent pinigais, kuri suma buvo stabili. Dvarininkai savo nuostolius mgino kompensuoti didindami nuomos mokesius, o tai spartino valstiei diferenciacij. Kur laik niekas nesugebjo tinkamai paaikinti kain augimo fenomeno. Prielaid, kad infliacijos prieastis yra i Amerikos Ispanij, o paskui ir kitas Europos alis, plsteljs auksas ir sidabras pirmasis 1568 m. isak prancz merkantilistas filosofas Jeanas Bodinas (15301596 m.), gims Angerse, studijavs teis io miesto universitete bei 12 met dsts jurisprudencij Tulzoje. Jis, paskatintas M. Malestroito veikalo Paradoxes (1566 m.) apie tais laikais Pranczijoje viepatavusi finansin kriz, susidomjo tuo paiu klausimu ir savo veikale eios knygos apie respublik paymjo, kad kain kilimas visada prasideda Ispanijoje. Ir tik vliau i banga persimeta kitas alis, pasireikdama tuo vliau, kuo toliau nuo Pirn yra i alis. Taigi, jo manymu, tarp aukso bei sidabro kiekio ir kain lygio buvo tiesioginis santykis. Anglijoje J. Bodino idjas palaik G. de Malynes ir W. Staffordas. Pastarojo autoriaus 1581 m. pasirods veikalas Trumpas angl politikos aptarimas buvo pasiraytas W. S. inicialais, o tai visuomenei i karto leido tarti, jog autorius W. Shakespeareas. Ypa todl, kad jis buvo paraytas dialogo forma ir puikia kalba. Tik vliau paaikjo, kad pamfleto autorius yra W. Staffordas. Neigiam vaidmen atliko ir monet gadinimas privatus ir valstybinis. Dl privatus monet gadinimo XVIXVII a. kai kuriose Europos alyse pinigai prarasdavo iki ketvirio ar tredalio savo svorio. Anglijoje XVII a. pabaigoje sidabrins monetos ,,sublogo beveik pusiau. Valstybinis monet gadinimas, vadinamasis monet ataukimas, tai valstybins valdios monet kalimui inaudojimas ido poreikiams, paskelbiant esamas monetas netinkamomis, o vliau ileidiant, paalinus senas monetas i apyvartos, maesns verts naujas monetas. Tai teorikai teisino itakomis dar antikos laikus siekianti (utenka paminti senovs graik filosofo Aristotelio (IV a. pr. Kr.) darbus) nominalistin pinig teorija, pagal kuri teigta, kad pinigai yra tik ideals apskaitos vienetai, slyginiai enklai, kurie reikalingi preki mainams, bet patys nra preks. Dl to ekonominis gyvenimas buvo nepastovus. Ir kaip jis toks galjo bti, jei, pavyzdiui, Pranczijos karalius Jonas Grausis per 14 met sidabrins monetos vert keit 86 kartus. Vienoje per 150 met nuo XIII a. vidurio iki XIV a. pabaigos buvo taip pat ileista 150 vienos monetos ri. Valdant Liudvikui XIV kas 36 metus monetos prievarta keistos, ir kiekvien kart gyventojai gaudavo maiau verting monet negu pristatydavo. Taip bendrai galima apibdinti ekonomin padt, kai nuo XVI a. paangiausi Vakar Europos ali kiuose feodalins gamybos bdas pradjo irti. Natrin k vis spariau m stumti prekiniai-piniginiai santykiai. kinio gyvenimo esmin slyga vis labiau darsi prekiniai mainai. Todl pagrindiniu ekonomins minties objektu vidurami pabaigoje tapo pinigai, tapatinti su vertingaisiais metalais (btent merkantilizmo laikotarpiu susiformavo metalistin pinig teorija). Valstybs jg m atspindti turimi piniginiai itekliai. Normali kinio gyvenimo tkm ir pltr

tiesiogiai lm pinig cirkuliacijos stabilumas. Vlyvuosiuose viduramiuose vis didesn politin vaidmen gavo pirkli kapitalas, kurio augimo altinis buvo susijs su pinig cirkuliacijos sfera. Rinkoje cirkuliuojani pinig trkumas bei nepasitikjimo pinigais augimas ne kart XIVXVI a. rinkoje lm gamybos majim. Galiausiai, vidurami pabaigoje vis didesn politin svor gavo bankinink ir pirkli kapitalas, kuri augimo altiniai tiesiogiai susij su pinig cirkuliacijos sfera. Kaip vis i proces rezultatas pagrindinse Europos alyse XV a. pradioje susiformavo merkantilizmo ekonominis mokymas svarbiausia Vakar Europos ekonomin doktrina, XVII a. (didele dalimi ir XVIII a.) lmusi to meto ali ekonomin politik. Pati merkantilizmo svoka suprantama dvejopai. Pirma, tai sistemizuota politika, nukreipta stipri centralizuot nacionalini valstybi sukrimo link slygomis, susiklosiusiomis suirus pramons ir prekybos organizavimo vidurami sistemai, bei ios feodalins-absoliutins valstybs ekonomin politika pradinio kapitalo kaupimo epochoje. Ji atspindjo prekybinio kapitalo (stambij prekybini monopolij) interesus ir prisidjo prie prekybos ir pramons, dirbusios eksportui, ipltojimo. Pagal E. F. Heckscher, merkantilizm geriausiai suprasti, j velgiant kaip valdios politikos sistem. Jis laik Pranczijos ministr Jean Baptist Colbert tipiku merkantilizmo atstovu ir pasil termin kolbertizmas ,,visam merkantilizmo fenomenui apibdinti. O pirmas autorius, pateiks ekonomins politikos rekomendacijas, teigusias, kad kunigaikiai ir valstybs turi riboti savo ilaidas, buvo Niccolo Machiavellis (14961527 m.). Jo ymusis veikalas Il Principe (Valdovas), kuriame buvo idstyti mokymo apie valstybs interesus pagrindai, buvo ispausdintas 1532 m. Antra, merkantilizmu taip pat vadinamas ekonominis mokymas, kurio tikslas buvo pagrsti merkantilistin ekonomin politik. N. Kobayashiis, kuris merkantilizmo tyrimams skyr beveik vis savo gyvenim, prijo ivad, kad merkantilizm reikt vardinti kaip pradinio kaupimo ekonomikos teorij. Ekonomist-merkantilist, atspindjusi prekybinio kapitalo interesus, tyrimo objektas buvo apyvartos sfera. Pats odis merkantilizmas kilo i ital kalbos odio mercante pirklys, prekeivis. Jis gerai ireikia jo esm, nes merkanilistai daugiausia dmesio skyr prekybai, pinig cirkuliacijos sferai. Termin ,,merkantilizmas pirmasis moksliniame veikale pavartojo A. Smithas, nors pirmasis 1763 m. j pasil V. de Mirabeau. XVIIXVIII a. angl pamfletistai, A. Smitho priskirti prie merkantilist (tai buvo netiktinai marga autori grup, danai net nenumaniusi apie vienas kito buvim: projektuotojai, kr banko steigimo planus, planav kanalo nutiesim, kolonij avantiras: kieno nors privai interes (pavyzdiui, ,,Pirkli-avantirist bendrovs ar ,,Ryt Indijos bendrovs) advokatai ar oponentai; plan danai gana keist autoriai su savo brangiausiomis idjomis ir, galiausiai, mons, nepatenkantys nei vien i i kategorij, bet paprasiausiai norintys isiaikinti kok nors klausim ar atlikti tam tikr tyrim), i ties tarpusavyje nederino nei princip, nei bendr analizje naudojam instrumentarij. Todl neteisinga bt merkantilizm vadinti ekonomins minties mokykla ar vieninga susisteminta moksline teorija, kuri idst mstytojai, perduodami i mokytojo mokiniui, t. y. tuo, kas yra susiformavusios specializuotos disciplinos pltros rezultatas. Taiau vis dlto per iuos tris imtmeius nesuderint intelektualini pastang, kupin prietar ir atspindjusi vairiausias realaus gyvenimo aplinkybes irykjo tam tikros ios epochos mstytojus jungianios doktrin gijos, leidusios vien visum sujungti tai, k apbendriname odiu ,,merkantilizmas.

Tiksl merkantilist autori ir j pamflet skaii vargu ar galima vardyti. Vienas XX a. angl istorikas vien tik Anglijoje iki 1764 m. priskaiiavo 2377 pavadinim krinius. Merkantilist (ymiausi i j buvo Johnas Halesas (?1571 m.), Gerardas de Malynes, Dudleyus Northas (16411691 m.), Thomas Munas ir Josiahas Childas (16301699 m.)) poirio svarbiausius principus (ko gero, geriausiai apibendrintus austr teisjo Philippo Wilhelmo von Hornigko (1638 1712 m.) 1684 m. ileistame devyni punkt merkantilist manifeste siekiant kameralistini tiksl) M. Blaugas lakonikai vardino eiomis tezmis: 1) turt sudaro auksas ir brangenybs; 2) usienio prekybos reguliavimas siekiant utikrinti, kad kuo daugiau aukso ir sidabro patekt al; 3) parama pramonei importuojant pigias aliavas; 4) lengvatiniai tarifai importuojamoms pramoninms prekms; 5) eksporto, ypa baigtini gamini, skatinimas; 6) gyventoj skaiiaus augimas, kaip veiksnys leidiantis palaikyti em darbo umokesio lyg. Merkantilizmo erdis aktyvaus prekybinio balanso, kaip btinos slygos nacionalinei gerovei utikrinti, doktrina. Pagal silomas aktyvaus prekybinio balanso priemones, t.y. siekiant teigiamo usienio prekybos saldo, skiriami du merkantilizmo etapai ankstyvasis ir vlyvasis. A. Smithas, pirmasis pateiks merkantilizmo teorin vertinim ir sistematizuot kritik (Taut turto ketvirtos knygos didesn dalis, daugiau kaip 200 puslapi, apima apvalg to, k jis pavadino komercine ir merkantilistine sistema), neig j kaip prekybos sistem ir nurod, kad merkantilistai klaidingai tapatino: 1) pinigus ir kapital, taip pat 2) aktyvaus prekybos balanso sald ir padt, kai kasmetins pajamos virija ilaidas. Tiesa, kai kurie i j, pavyzdiui, ymus merkantilizmo mstytojas Thomas Munas (15711641 m.) bei laisvs filosofas ir modernaus empirizmo sukrjas Johnas Lockeas (16321704 m.) suprato, kad alies turt sudaro ne tik aukso ir sidabro atsargos, bet ir em, pastatai bei vairi ri vartojimo grybs... Taiau vis dlto beveik visi merkantilistai tikjo iliuzija, kad svarbiausia pinigai ir btent jie skatina prekyb, bei tuo, kad bendra prekybos apimtis yra pastovi ir tautos tiesiogiai konkuruoja viena su kita dl turto kiek viena laimi, tiek kita pralaimi. Tai, kad aktyvus tarptautins prekybos balanso saldo yra vienintelis nacijos turto altinis tikriausiai svarbiausia klaidinga mintis, bdinga visiems merkantilistams, kuri, panaudodami aukso persiliejimo mechanizm, vliau sukritikavo klasikins ekonomins mokyklos atstovai. Merkantilizmas tuomet dar nebuvo ekonomikos mokslas plaija prasme. Pagrindiniai jo teiginiai buvo gauti ne teorikai analizuojant, o tik kaip paprasto stebim reikini apraymo bei i dalies j klasifikavimo rezultatas. Merkantilizmo atstovai ir negaljo sukurti vientisos mokslins sistemos, nes pats tyrim objektas kapitalizmas dar i esms buvo tik pavien sankloda feodalinje visuomenje. Be to, apraomasis empirinis metodas, kuriuo savo fragmentiniuose darbuose naudojosi merkantilistai, neleido siskverbti ekonomini proces gilum. Taiau, nepaisant to, merkantilistai empirikai nustat daug pirminio kapitalo kaupimo epochos (pirmasis termin pavartojo A. Smithas) dsningum (preki kain priklausomyb nuo aukso ir sidabro kain, ry tarp kain lygio ir preki konkurencingumo rinkoje bei kitus). Pirmiausia jie iskyr cirkuliacijos (prekybos ir skolinimo) sfer, kaip svarbiausi kaupiant turt. Vidiniai gamybos ryiai ir dsniai merkantilizmui liko u dur su septyniomis spynomis. I esms merkantilizmo doktrina apsiribojo praktinmis rekomendacijomis kaip kaupti privat ir nacionalin turt, sprsti aktualiausius to

meto klausimus, kuri formulavimas danai atsispindjo ilguose ir daugiaodiuose pamflet pavadinimuose. Tai nenuostabu, nes merkantilizmo atstovai nebuvo kabinetuose dirbantys mokslininkai. Beveik visi jie buvo pirkliai, turjo savo versl ar tarnavo prekybinse monse bei muitinse. Merkantilistai, kurdami ekonomikos teorij (tyrim logika vert tai daryti), iekojo ekonomini dsningum prekybos ir pinig cirkuliacijos sferoje, taiau maai domjosi paia gamyba. Merkantilizmas atstovavo ekonomin mokym, atitikus toki kapitalizmo vystymosi stadij, kai vyravo prekybinis kapitalas, o pramoninis kapitalas dar tik pradjo pltotis. Apibendrindami, galime teigti, kad merkantilizmas buvo pirmoji buruazin ekonomini pair sistema ir ji objektyviai atitiko pradin kapitalizmo pltots stadij. Tuo laiku vlyvasis merkantilizmas buvo didelis ekonomikos mokslo pasiekimas. O jo nacionalinis pobdis turjo rimt pagrind: kapitalizmo pltros spartjimas buvo galimas tik nacionaliniu mastu ir labai priklaus nuo valstybs valdios, kuri prisidjo prie kapitalo kaupimo ir kio augimo. Merkantilistai atspindjo objektyvius ekonomins pltros poreikius, keldami klausimus, kodl vien ali pltra yra spartesn nei kit ir k gali padaryti valstyb, kad ekonominis augimas spartt. Suprantama, merkantilistai eng tik pirmuosius ingsnius, aikindamiesi kapitalistins ekonomikos keitimosi dsningumus ir vidin mechanizm. J supratimas buvo dar labai pavirutinikas ir vienaalis, nes merkantilistai ekonomini paslapi rakto iekojo vien tik cirkuliacijos sferoje. Gamyb jie nagrinjo tik kaip priemon utikrinti prekybinio kapitalo apyvart ir ,,pritraukti pinigus. I dalies tai galima paaikinti tuo, kad XVII a. gamyba dar vyko daugiausia naudojant ikikapitalistinius bdus, nors prekybos srityje jau buvo tiems laikams gana stambaus kapitalo. Nagrindami prekybos problemas, merkantilistams teko domtis tokia svarbia ekonomine kategorija kaip mainomoji vert. Ji merkantilistams pirmiausia pasireik pinigine forma. Bet jiems buvo nesuprantama labai svarbi mintis, kad vykstant mainams sulyginamos skirtingos darbo rys. ios idjos uuomazg bta jau Aristotelio veikaluose. Atvirkiai, merkantilistai man, kad mainai i prigimties yra nelygs, neekvivalentiki, ir dl to pirklys pelnosi. (L. von Misesas sitikinim vadino Montaigneio dogma, turdamas omenyje Michel de Montaigne (1533 1592 m.), ir j laik vis merkantilistini doktrin kvintesencija). Bet is poiris turjo istorin pagrind, nes merkantilistai pirmiausia nagrinjo usienio prekybos mainus, kurie neretai buvo akivaizdiai neekvivalentiki, ypa prekiaujant su atsilikusiomis ir ,,laukinmis tautomis. Juk usienio prekyba su kolonijomis, kurias sigyti pasisteng visos pagrindins Europos valstybs, buvo pagrindinis aukso ir sidabro kiekio alyje didinimo altinis. Pridedamoji vert, sukuriama preki gamybos proceso metu, merkantilistams pasireik prekybinio pelno forma. Todl ir kapitalo kaupim jie grind mainais, ypa usienio prekyboje. 1.2.2. Ankstyvasis merkantilizmas (monetarizmas) Bdingiausias Vakar Europos bruoas XIVXV a. vadinamasis ,,pinig trkumas. Smarkiai iaugus preki apyvartai, usienio ir vidaus prekyboje susidurta su klitimi ribotomis brangij metal (aukso ir sidabro) atsargomis, naudotomis monet kaldinimui. Europoje turimas aukso kiekis gal ir galjo tenkinti grynj pinig poreik esant neipltotiems preki mainams XIXIII a. taiau jau XIV a. vis garsiau imta kalbti apie pinig retum ir per aukt j vert.

Merkantilizmas, kaip minta, pltojosi dviem etapais. Ankstyvasis merkantilizmas, taip pat vadinamas monetarizmu arba pinig balanso merkantilizmu, atsirado dar iki didij geografini atradim ir buvo aktualus iki XVI a. vidurio. iame etape prekybiniai ryiai tarp ali tebuvo silpnai ipltoti ir epizodiniai. Racional monetarizmo turin labai gerai perteik Florencijos bankininkas Bernardo Davanzati (15291606 m.), savo darbe Paskaita apie monet. (Bolonijos ir Padua universitet matematikos ir astronomijos profesorius Geminiano Montanari (1633 1687 m.) j yra pavadins un mercante letterato Fiorentino). B. Davanzati metafizikai monetas palygino su ekonomikos organizmo krauju, utikrinusiu jo normali gyvybin veikl. Kaip praradus daug kraujo silpsta gyvybins jgos, taip monet trkumas stabdo alies kin pltr. B. Davanzati ivada, kad ,,Bet koks turtas gali bti paverstas pinigais rodo, jog merkantilizmo esm ne primityvus turto tapatinimas su pinigais. Merkantilistai velg pirm esmin sry margame preki ir paslaug pasaulyje ry tarp vis galim jo preki ir vieno manomo imatuoti dalyko pinig. B. Davanzati pinig atsiradim siejo su moni sutarimu naudoti brangiuosius metalus kaip main priemon ir aikiai pinigini vienet vert kildino i monetoms naudoto metalo prekini charakteristik. Taigi ankstyvieji merkantilistai, laikydamiesi metalistins pinig teorijos, pinig esm aikinusios j natraliomis savybmis (pirmasis dar viduramiais ias mintis kl Izidorius i Sevilijos (560636 m.): Pinigams turi bti bdingi trys dalykai: metalas, forma ir svoris; kai vieno t trij dalyk trksta, kika gryb nebra pinigas), pinigus tapatino su auksu ir sidabru bei klaidingai teig, kad auksas ir sidabras yra pinigai dl natrali savo savybi, atlikdami verts mato, turto kaupimo (brangenybi) ir pasaulini pinig funkcijas. Ankstyvieji merkantilistai svarbiausia pinig funkcija laik kaupimo funkcij. Pamintina ir tai, kad B. Davanzati 1588 m. pamgino sukurti verts teorij, pagrst naudingumu. Jis teig, kad grybi vert priklauso nuo j naudingumo ir retumo. Turi bti vertinamas ne absoliutus naudingumas, bet naudingumas atsivelgiant galim kiek. Didesnio retumo efektas didins grybi (preki) naudojimo vert, vadinasi, ir kain, kuria jos gals bti parduodamos. Taip B. Davanzati pateik kainos koncepcij kaip bendro kiekybinio sryio iraik. Paymtina, kad jau tais laikais kai kurie tyrintojai pripaino rinkos svarb ir laiksi poirio, kad konkurencija rinkoje pajgi apginti pirkjus nuo per dideli kain bei inaidojimo. Pavyzdiui, Dominykas Banezas XVI a. ra: [...] arba preks ieko pirkj, ir tai yra viena i daugelio kain kritimo prieasi, arba pirkjai ieko preki, ir tada kainos kyla. J. de Lugo 1642 m. aikino, kad kainas lemia aplinkybs, kurios yra pirmesns u pirkjo ir pardavjo trokimus kain atvilgiu tai preki gausa ar trkumas, pinig pasila arba pardavj pernelyg didelis kiekis ar j stoka bei poreikio parduoti ar pirkti stiprumas. O Konradas Summenhartas (m. 1502 m.) savo ratuose yra pastebjs, jog tie, kurie rungiasi vienas su kitu, paprastai nra tokie ls ir neturi galimybs parduoti savo preki lupikikomis kainomis, kaip pirkliai vieninteliai toki preki savininkai. Jeigu jie idrsta usiprayti perdt kain, mons plsteli pirkti pas tuos, kuri kainos maesns. Kaip ra L. Molina, kainas turi nustatyti ne pirklio pelnas ar nuostolis, bet vietins bendruomens vertinimas (communis aestimatio) ten, kur preks silomos. Kaip XVII a. pradioje nurod M. von Azpilcueta, prastinis pirkli pripastamas poiris kainas buvo teisingas: produktas yra vertas tiek, kiek u j galima gauti rinkoje. Taiau tai galioja tik tada, kai turime galvoje kain, pirklio pasiekt ioje vietoje, iuo metu, laikantis prast prekybos taisykli ir mainais grynus pinigus, kada nra monopolij, apgavysi ir sukiavim. Jo poiriu, rimt priekait nusipelno monopolistai, kurie stengiasi

reguliuoti kainas ir faktikai tapti vieninteliais kokios nors gamybos srities preki tiekjais. Ko gero, galtume teigti, kad XV ir XVI a. odis monopolija kl panaius jausmus kaip kapitalizmas dabar. Utenka paminti J. Medina, kuris 1581 m. teig, kad monopolistai valstybei daro didesn al negu nederliai ir skriai. Merkantilistai nebuvo pasyvs stebtojai, bet remdamiesi valstybe (absoliuiais monarchais), stengsi aktyviai veikti ekonomin gyvenim. Merkantilist koncepcija pinig problem buvo gyvendinama monarch valstybinje politikoje. Geriausias monetarizmo doktrinos praktinio pritaikymo geriausias pavyzdys Anglija, kurioje gim svarbiausias monetarizmo elementas pinig balanso sistema. Atpl pinig cirkuliacij nuo gamybos, ankstyvieji merkantilistai pagrindine pinig trkumo problema laik aukso ir sidabro (su kuriais tapatino pinigin turt) iveim i alies. Todl valstybs ido pildymo auksu udavinys buvo akivaizdus: visokeriopai skatinti pinig atveim al, bei riboti j iveim. Daugelis pasisak u pinig cirkuliacijos administracin reguliavim: draudim iveti auks ir sidabr, cirkuliacijoje esani auksini ir sidabrini pinig fiksuoto santykio nustatym (bimetalizmo sistem), valiut keitimo reguliavim grietai pagal pinig aukso kiekio santyk ir t. t. i merkantilizmo politikos atmaina vadinama ,,buljonizmu (pagal angl. bullion aukso arba sidabro lydinys, luitas). Buljonistai buvo sitikin, kad ekonomini sieki tikslas tautos galyb, o pats svarbiausias tos galybs elementas yra auksas. J veikaluose auksas neretai tapatintas su turtu apskritai, o prekyba laikyta kova (miu) u auks. Taip, Pranczijos merkantilizmo sinonimu taps J. B. Colbertas ar dl merkantilistins doktrinos, ar dl ribot rink, kai viena tauta galjo iplsti prekyb tik igujusi kit, komercij pavadino ,,nuolatine kova, o J. Childas, vienas skmingiausi t laik angl pirkli, savo turtus susikrovs i tiekim Anglijos laivynui ir pamau taps stambiausiu pavieniu Ryt Indijos bendrovs akcininku, pamflete Trumpi pastebjimai apie prekyb ir pinig procent (1668 m.) j apibdino kaip ,,savotik kar. Net ir po penkiasdeimties met pagrindins slygos bei doktrinos, kurioms remiantis buvo prekiaujama, nepakito. Buvo raginama nustatyti maksimaliai aukt kain eksportuojamoms prekms ir visaip riboti preki import. Kaip XVII a. ra austras, vokiko merkantilizmo kameralistikos atstovas (vok., kammer kunigaikio idas), I. Becheris: ,,Visada geriau prekes parduoti, nei jas pirkti, nes pirmuoju atveju gauname naudos, o antruoju patiriame nuostolius. Todl buljonist filosofija dideli armad ir ygi, karalik turt ir nacionalinio saikingumo filosofija. Jie buvo visikai sitikin, kad jei turto siekti sekasi, tauta turt klestti. Usiminus apie kameralistus, pamintina, kad Vokietijos ir Austrijos kameralistai savo dmes sutelk ties administravimo klausimais, priemonmis, skirtomis reguliuoti pramon ir prekyb, taip pat viej ilaid finansavimo metodais. inomiausias i j buvo Johannas Heinrichas von Justi (17171771 m.). Jis 1766 m. ileido knyg System der Finnanswesens. Taigi ankstyvojo merkantilizmo ekonomin politika buvo ribota tiesioginmis administravimo priemonmis, kaip isaugoti brangiuosius metalus alyje. Taiau, laikui bgant, objektyvios monetarins sistemos egzistavimo prielaidos pasikeit. Skyriaus pradioje mintos dl XVI a. ,,kain revoliucijos, sukelto miliniko aukso ir sidabro kiekio ,,sutekjimo i Naujojo pasaulio Europ, augant prekybai metalini pinig kiekis Europoje padidjo kelis kartus, spartjo pinig apyvarta. XVII a. pradioje beveik visose Vakar Europos alyse ,,pinig trkumas tapo vakardienos problema, t. y. nebeaktualus. Piniginio balanso politika buvo vykdoma tik i inercijos. I politikos, turjusios reikms visos alies kiui, ji virto ne paia skmingiausia valstybinio ido papildymo priemone. Ypa, vertinant tai, kad

ankstyvojo merkantilizmo laikais, kaip ir viduramiais, vyriausybs sumaino nacionalins monetos vert, vildamosi sudominti usienio pirklius keisti savo pinigus vietinius ir pirkti daugiau preki. Svarbiausia, i politika m prietarauti stambiojo pirkli kapitalo interesams, varyti j pelno gavimo galimybes. Todl XVII a. monetarin merkantilizm pakeit vadinamasis prekybos balanso merkantilizmas. 1.2.3. Vlyvasis merkantilizmas (manufaktrizmas) Prasidjus septynioliktajam imtmeiui, ankstesnis aukso garbinimas m atrodyti kiek naivokai. Atsirado nauj koncepcij, vis labiau pabriani prekyb kaip didj nacionalinio gyvybingumo altin ir auktinusi komercijos dvasi. Kaip paymjo A. O. Hirschmanas, nuo septynioliktojo imtmeio pabaigos buvo daug kalbama apie prekybos douceur: od nepaprastai sunku iversti kitas kalbas, jo prasmje slypi mielumas, velnumas, romumas ir maloningumas. Pirm kart prekyba itaip apibdinama Jacqueso Savary knygoje Le parfait negociant (tobulas pirklys, pranc.), septynioliktojo amiaus vadovlyje verslininkams: [Dievikoji apvaizda] nepanoro, kad visk, ko reikia gyvenime, bt galima rasti vienoje vietoje. Ji isklaid savo dovanas, kad mons galt tarpusavyje prekiauti, o abipusis poreikis padti vienas kitam susiet juos draugysts saitais. Prekyba tai nuolatiniai vis i gyvenimo patogum mainai ir tik ji teikia visus gyvenimo malonumus (douceur) [...]. (Kursyvas originaliame tekste. Aut. pastaba). takingiausiai doktrin apie prekybos doux aikino pranczas C. Montesquieu savo veikale Esprit des lois (Apie statym dvasi, pranc., 1748 m.). Kaip jis teig: ,,[...] komercijos dvasia kartu nea taupumo, ekonomikumo, nuosaikumo, darbtumo, iminties, ramybs, tvarkos ir pastovumo dvasi. Kol i dvasia dominuoja, jos sukurti turtai nesukelia joki neigiam padarini. Ir toliau pakartojo: [...] tai beveik taisykl, jog kai tik mogus elgiais mandagiai (maeurs douces), ten vyksta prekyba; ir ten, kur prekiaujama, mons elgiasi mandagiai. Taip pat C. Montesquieu, pritardamas artimam draugui J.-F. Melonui, 1734 m. pareikusiam Vienos tautos ukariavimas ir komercijos dvasia negali eiti greta, kategorikai teig: Natralus prekybos rezultatas yra taika. Dvi tarpusavyje prekiaujanios tautos tampa viena nuo kitos priklausomomis: jei viena suinteresuota pirkti, kita parduoti; o visos sjungos yra grindiamos abipusiais poreikiais. Prajus dvideimt vieneriems metams nuo io C. Montesquieu veikalo pasirodymo panaias mintis isak kot istorikas Williamas Robertsonas veikale (1769 m.), aikinaniame savo poir visuomens paang Europoje: Prekyba turi savyb paalinti prietarus, sukelianius taut skirtumus bei prieikum. Ji suvelnina ir nugludina moni elges. (Iskirta mano. Aut. pastaba). Vlyvojo merkantilizmo atstov keliami filosofiniai klausimai buvo ne tai, kaip uvaldyti aukso rink, o kaip gyti vis daugiau turto ir naudojantis kylania pirkli klase siekti savo tiksl. Vlyvojo merkantilizmo, apmusio laikotarp nuo XVI a. antrosios puss iki XVII a. pabaigos ir atspindjusio stambiojo pirklikojo kapitalo interesus, klasikinis atstovas buvo vienas i Ryt Indijos bendrovs (monopolins prekiaujant su Rytais), kuri atsirado 1600 m. kaip ankstesns Levanto bendrovs, prekiavusios su Viduremio jros alimis, ataka, steigj ir vadov Thomas Munas (15711641 m.), kils i senos amatinink ir prekybinink eimos. Jo senelis buvo pinig kaljas Londono pinig kalykloje, o tvas prekiavo ilku ir aksomu. 1623 m. E. Misseldenas Ryt Indijos bendrovs vien i vadov apibdino taip: Jo inios apie Ryt Indijos prekyb, jo samprotavimai apie prekyb apskritai, jo uoli veikla tvynje ir patirtis

usienyje visa tai papuo j tokiomis puikiomis savybmis, koki galima tik linkti kiekvienam mogui, bet koki iais laikais tarp pirkli nelengva surasti. T. Munas paliko du nedidelius veikalus, kurie jo ekonomikos literatros aukso fond. Pirmasis Samprotavimas dl Anglijos prekybos su Ryt Indija, pateikiantis atsakym vairius prietaravimus, kurie paprastai daromi prie j ijo 1621 m. su inicialais T. M. Kaip paymi A. Anikinas, io pamfleto reikm ekonomins minties istorijai nusako ne Ryt Indijos bendrovs interes gynimas, o tai, kad ia pirm kart buvo sistemingai idstyti brandaus merkantilizmo argumentai. T. Munas dar labiau pagarsjo savo antrja knyga Anglijos turtas usienio prekyboje, arba usienio prekybos balansas kaip turto reguliatorius, parayta 1630 m., bet ilgus revoliucijos ir pilietini kar metus iguljusia skrynelje su popieriais ir dokumentais, bei ileista jo snaus turtingo pirklio ir emvaldio tik 1664 m., po Stewart restauracijos. is veikalas vis imtmet buvo tikra merkantilizmo evangelija ir sulauk keleto leidim, kuri paskutinis ijo 1755 m. Kaip pastebjo A. Smithas, Muno knygos pavadinimas tapo fundamentalia maksima politinje ekonomijoje, ne tik Anglijoje, bet ir visose kitose komercinse alyse. Savo darbuose T. Munas, kuris, kaip ir E. Misseldenas, buvo vienas i stambiausi savo laiko Anglijos pirkli, argumentuotai atmet piniginio balanso laikymosi naudingumo princip ne tik prekybos bendrovms, bet ir alims apskritai. Jo nuomone, didesnis turtas ir pinig kiekis alyje gali bti pasiektas ne udraudiant juos iveti, o aktyviai pltojant usienio prekyb: eksporto vertei virijant importo vert. Pinig iveimas i alies, utikrinantis naudingus prekybinius sandrius, tarpininkavim ir prekybini peln augim, tampa priemone udirbti daugiau pinig. T. Muno credo: ,,Pinigai sukuria prekyb, o prekyba didina pinig kiek. Jis pinigus lygino su skla, ,,kuri emdirbys, berdamas dirv, lyg ir ivaisto, bet u tai ruden atgauna su gausiu derliumi. Galiausiai net pirkliai m atsisakyti bulijonistini iliuzij. Nicholas Barbonas (16371698 m.), tiesa, kitaip nei dauguma kit to meto verslinink, 1661 m. baigs ir Utrechto universitet, buvo tarp pirmj, supratusi, kad auksini pinig kaupimas niekuo nesiskiria nuo kit turini vert preki kaupimo. ,,Prekybinio balanso teoretik, vlyvj merkantilist doktrina, teigianti, kad pinigai ,,greitina prekyb, didinant preki apyvartos greit, gali bti siejama su XVIII a. atsiradusia kiekybine pinig teorija. Tiesa, pai jos idj dar XVI a. antroje pusje isak jau mintas prancz merkantilistas J. Bodinas, o J. Lockeas, pritars pastarajam, 1692 m teig, kad kiekybin pinig teorija yra bendra taisykl: jei pinig kiekis padidja, vis preki kainos kyla. Toliau pltodamas i idj, jis pabr, kad jei pinig kiekis maja, krenta ir preki kainos ir dl to usienio preki kainos kils lyginant su vidaus prekmis, o tai taip pat nuskurdins al. Vis dlto tikraisiais kiekybins pinig teorijos autoriais laikomi pranczas C. Montesquieu (16891755 m.), pagarsjs savo veikalu Apie statym dvasi (LEsprit des lois, 1748 m.), ir ymusis kot filosofas D. Humeas (17111776 m.) tvirtino, kad preki kainos ir pinig vert priklauso nuo cirkuliuojani pinig kiekio (kainos tiesiogiai, o pinig vert atvirkiai proporcinga j kiekiui). D. Humeo ,,grynj kiekybin teorij vliau skmingai panaudojo Simonas Newcombas (1885 m.) ir Irvingas Fisheris (1911 m.). Pagal I. Fisherio (18671947 m.) garsij main lygt MV=PT, pinig kiekis (M), padaugintas i pinig apyvartos greiio (V), lygus bendrai preki masei (T), padaugintai i vidutinio i preki kain lygio (P). Kiekybin pinig teorija tai doktrina, susiejanti pinig kiek M ir bendr kain lyg P su salyga, kad bendra preki mas T yra lemiama prast veiksni, o pinig apyvartos greitis V lemiamas ekonomini finansini institut ir mokjimo vykdymo ypatybi. D. Humeas apyvartos greiio V ir bendros preki mass T dydius laik

santykinai nekintaniais. Tada pinig kiekio M augimas didina kain lyg P. Jis ra: ,,Visas aukso ir sidabro prieaugis neturi kito poveikio, kaip tik darbo ir preki kainos kilimas. Ir istorija XVI a. patvirtino i priklausomyb, kai plsteljs Europ auksas ir padidjs pinig kiekis apyvartoje sukl staig kain augim. Bet galima teigti, kad efekt, pinig kiekio M darom preki masei T, merkantilistai tendencingai akcentavo labiau, nei efekt, pinig kiekio M darom kain lygiui P. XVIIXVIII amiaus kiekybins pinig teorijos centras buvo tvirtinimas, kad ,,pinigai skatina prekyb. Pinig pasilos didinim lydi paklausos jiems augimas, ir todl btent prekybos apimtis, o ne kainos yra tiesiogiai veikiamos aukso patekimo al. (Kaip ra Genovezi: ,,Pinigai atlieka t pat vaidmen prekybai, kaip tepalas ratams. Kuo daugiau rat, vadinam prekyba, tuo daugiau jiems reikia ir tepalo, kad jie galt judti). Be to, D. Humeas buvo pirmasis, kuris suprato, kad esant aukso standartui, teigiamas (kaip ir neigiamas) prekybos balansas sukelia tokius aukso sraut krypties pokyius, kurie galiausiai lemia eksporto ir importo lygyb kiekvienoje alyje bei pabr, kad ,,darbo ir preki kainos auga alyje, kurioje teigiamas prekybos balansas, ir maja alyje, kurioje neigiamas prekybos balansas, nes vienos ir tos paios preks kaina, ireikt auksu, vairiose alyse yra takia pati, su slyga, kad netrukdoma vykdyti tarptautin prekyb. Kadangi tolesniuose knygos skyriuose dar ne kart, ypa kalbdami apie klasikin mokykl, minsime David Hume, trumpai aptarkime jo indl ekonomins minties raid. Jis gim 1711 m. Edinburge ir buvo jauniausias neturtingos bajor eimos snus. D. Humeas buvo priverstas pats prasiskinti keli gyvenim. Bdamas 28-eri met jis ileido svarbiausi savo veikal Traktat apie mogaus prigimt, kuris vliau padar j vienu i ymiausi XVIII a. brit filosof. Kaip paymjo A. Anikinas, D. Humeo, politinje ekonomijoje inomo pirmiausia kaip vieno i kiekybins pinig teorijos krj, ekonominiuose veikaluose yra nemaai domi mini ir pastab. Pavyzdiui, jis galbt pirmasis nurod (dabartine ekonomist kalba tariant) tam tikrus kain kilimo lagus (atsilikimus) dl pinig daugjimo cirkuliacijoje. D. Humeas yra paymjs, kad i vis preki kain paskiausiai didja darbo kaina, t. y. darbinink darbo umokestis. ie svarbs dsningumai padeda suprasti socialinius ir ekonominius procesus, vykstanius popierini pinig infliacijos atveju. Taip pat D. Humeas aikiai nusak natralios pusiausvyros idj, bding visai klasikinei mokyklai. Remdamasis ia idja jis kritikavo merkantilizm ir jo politik dirbtinai pritraukti ir ilaikyti brangiuosius metalus. Tikriausiai rykiausias doktrinos pinigai skatina prekyb atstovas buvo vadinamasis popierini pinig merkantilistas Johnas Law (16711729 m.) ymus savo laikmeio finansininkas, geriau simins savo pratingais patarimais, kaip tvarkyti Pranczijos finansinius reikalus (sulugus vadinamajai Law sistemai, apie j buvo raoma kone visomis Europos kalbomis; o pirmoji io garsaus koto biografija pasirod dar jam gyvam esant), nei indliu ekonomin mint, kuris vis dlto buvo visai nemenkas. iai spalvingai asmenybei apibdinti galima surasti labai daug vairi bdvardi. Paminsime tik kaip j apibdino A. Marshallas: Tai nerpestingas ir nesubalansuotas, bet itin patrauklus ir avus genijus bei pateiksime netikt F. Zweigo valg: Paralel tarp J. Law [...] ir J. M. Keyneso yra tokia gili ir apima toki plai srit, liesdama net kai kuriuos j asmeninio gyvenimo aspektus, jog kuris nors spiritistas galt velgti Law persiknijim Keynese po dviej imtmei. Gyvenimo kelias. J. Law gim 1671 m. kotijos sostinje Edinburge. Jo tvas buvo auksakalys ir palkininkas. 1683 m. jis nusipirko nedidel Loristono dvar ir taip tapo bajoru. Turdamas pinig, bdamas graios ivaizdos ir ger manier, J. Law

anksti pradjo lojo ir dvikovininko gyvenim, atneus jam daug imginim. Taiau Londone jis ne tik avo. Bdamas gerai praktikai isilavins ir gabus komerciniams bei vairiems piniginiams reikalams, J. Law artimai susipaino su finans verteivomis, kuri po 16881689 m. revoliucijos Londone knibdte knibdjo. Gyvendamas Nyderlanduose jis atidiai tyrinjo solidiausi ir stambiausi visoje tuometinje Europoje Amsterdamo bank. Gris kotij, kuri tuo metu merdjo prislgta ekonomini sunkum, J. Law savo knygelje Pinigai ir prekyba, inagrinti dl pasilymo aprpinti nacij pinigais, kuri ijo 1705 m. Edinburge, idst savo projekt, kaip veikti iuos sunkumus. Jis tvirtino, kad raktas ekonomin suklestjim pinig gausa alyje, kuris jo nuomone, leidia kaip reikiant naudoti em, darbo jg, verslininkysts talentus. Taiau pinigai turi bti ne metaliniai, o kreditiniai, kitaip tariant, popieriniai, banko kuriami atsivelgiant kio poreikius: Bank naudojimas geriausias i iki iol taikom bd pinig kiekiui didinti. Savo silomoje sistemoje bankams jis taip pat numat kredito ekspansijos politik, t.y. teikti paskolas, daug kart praokanias banke saugoma aukso atsarg, bei reikalavo, kad bankas, kaip viena i svarbi verslininkysts pltojimo institucij, vykdyt ekonomin valstybs politik. Taiau kotijos parlamentas atmet banko steigimo projekt. Rengiant Anglijos ir kotijos unijos akt, J. Law vl buvo priverstas ivykti emyn. Jis tapo beveik profesionaliu loju, spekuliavo vertybiniais popieriais, brangenybmis, senj meistr paveikslais ir taip peln aukt visuomenin padt bei sigijo turt, siekus 1600 tkst. livr. 1715 m. rugsj mirus Liudvikui XIV, kot finansinis burtininkas maameio sosto pdinio globjo hercogo Philippe dOrleanso, tapusio regentu, buvo pakviestas Pranczij atkurti alies ekonomin sveikat. J. Law gal gale buvo paskirtas finans ministru, kai tik prim Pranczijos pilietyb ir perjo katalikyb. Atsisaks valstybinio banko steigimo idjos, jis 17161717 m. kr vis tiek i pat pradi glaudiai su valstybe susijus bank Law and Company popieriniams pinigams leisti ir gyvendino antrj savo idj, apie kuri dar 1715 m. mslingai buvo usimins laike, raytame hercogui Philippe dOrleansui, teigdamas, kad naujoji jo sugalvota institucija [...] gals ivaduoti karalyst i lidnos bkls, kuri ji stumta, ir padaryti j galingesn negu bet kada, sutvarkyti finansus, pagyvinti, palaikyti ir ivystyti ems k, prekyb, pramon. J. Law steig savo antr didiul verslo mon Misisips bendrov Luizianos, tuo metu Pranczijos kolonijos Misisips ups baseine, sisavinimui. i akcin bendrov, kurios akcijos buvo skiriamos pardavinti palyginti plaiam kapitalist ratui ir aktyviai cirkuliuoti biroje, buvo sumanyta kaip pranczika konkurent brit Ryt Indijos bendrovei, funkcionavusiai visai kitu principu kaip nedidels pajus pasidalijusios pirkli grups susivienijimas. Neoficialiai j visi vadino Misisips schema, o akcininkus misisipieiais. Bendrov buvo labai glaudiai susijusi su valstybe ne tik ta prasme, kad ji buvo gavusi i valdios dideles privilegijas, monopol daugelyje srii, ypa prekybai tarp Pranczijos ir Misisips slnio. Akcin bendrov buvo suaugusi ir su J. Law steigtu banku, kuris m vadintis Karalikuoju banku. Pagal J. Law sistem, kaip ji buvo pavadinta, banknot ileidimas smarkiai iaugo, ir didioji j dalis buvo panaudota ikelti Misisips bendrovs akcij kainas fantastik aukt nuo pradini 500 livr ileidus akcijas iki 18 tkst. livr 1720 m. Prekiaujant Paryiaus Rue de Quincampoix gatvelje steigtoje ir vliau suklestjusioje biroje spariai buvo susikraunami didiuliai turtai; tada atsirado ir

taip gerai dabar inomas odis milijonierius. (To meto bir urmul dar 1668 m. puikiai apra Jose de la Vega savo knygoje Sumaii sumaitis). Paymtina, kad didioji dalis pinig, kuriuos surinkdavo Misisips bendrov ileisdama savo akcijas, buvo investuojama valstybs skolos obligacijas. Faktikai J. Law vadovaujama bendrov prisim vis milinik valstybs skol (iki 2 milijard livr) supirkdama obligacijas i savinink. Tai ir buvo tas jo adtasis alies ekonomikos ir finans sutvarkymas. Kokiu bdu bendrov realizuodavo vis naujas ir naujas savo akcijas? Tik tuo bdu, kad J. Law bankas tuo paiu metu spausdino ir leido apyvart vis naujus imtus milijon banknotais. Taiau tokia tvarka negaljo bti ilgalaik. Kai spekuliacinis paklaikimas baigsi ir muilo burbulas sprogo, nedaugelis, isaugoj blaiv prot ir laiku pardav savo akcijas, gavo milinik peln, o tkstaniai kit, tvirtai sikibusi savo turim akcij, buvo finansikai sulugdyti. (Tarp j ir pats J. Law, Pranczijos regento Philippe dOrleanso suteiktos paskutins malons dka paspruks i Pranczijos ir tremtyje Venecijoje 1729 m. visikame skurde mirs nuo plaui udegimo, nes tikjo savo umoj skme ir tam atidav vis savo energij bei asmeninius turtus). Taiau tai pirmj mginim praturtti i spekuliacij akcijomis istorija. Ekonomikos teorija. O kalbant apie J. Law ekonominius veikalus, mintina, kad jo darbe Pinigai ir prekyba, inagrinti dl pasilymo aprpinti nacij pinigais (1705 m.), kuriame pateikta kiekybinei pinig teorijai alternatyvi reali sskait doktrina (vliau ipltota J. Steuarto (1767 m.) ir A. Smitho (1776 m.)), visa argumentacija grsta teiginiu dl pelno dalies augimo atsispindjim kainose ir prielaida, kad ,,pinig prieaugis traukia versl dabar dykinjanius mones. J. Law tikinjo savo amininkus, kad nedidelis kain augimas visada turi takos preks pasilos augimui. Pastebtina, kad angl ekonomisto ir bankininko J. Law pairose galima rasti ir ekspansins kredito teorijos, kurioje kreditui priskiriama kapital bei nacionalin turt kurianti galia, itakas. J. Law, sutapatins kredit su pinigais, o pastaruosius su kapitalu, laik j esant jga, galinia ijudinti gamybos pltr bei traukti daugiau darbinink. Jis naiviai tikjo, kad tam pakakt steigti emisijos bank, kuris, ileisdamas kredito pinigus, galt stebuklinga galia praturtinti al. Tik praktinis J. Law, danai vadinamo avantiristu, silym aprobavimas leido sitikinti vili labai paspartinti gamybos augim didinant apyvartoje esani pinig kiek klaidingumu. Ekonomin mintis prie D. Hume ir A. Smith prekyb laik grynai nulinio balanso aidimu, kuriame alis, eksportu pranokstanti import, pasipelno, o kitoje padtyje atsidrusi alis patiria tapat nuostol. T. Muno ir jo aminink L. Robertso, Ch. DAvenanto, U. Potero ir kit darbuose buvo suformuluota prekybinio balanso doktrina svarbiausia vlyvojo merkantilizmo mokymo dalis. Pavyzdiui, Ch. DAvenantas, pats nebuvs pirkliu ir ras 1697 m., teig, kad vidaus prekyboje tauta apskritai netampa turtingesn, vyksta vien tik santykinis pavieni individ turto kiekio pasikeitimas, kai usienio prekyba lemia grynj alies turto padidjim. Apskritai, i autori supratimu, pinigai svarbs kaip ieities takas usienio prekybos apytakoje P Pr P (Pinigai Prek Padaugj pinig). Bet kapitalo judjimas grandinje P Pr P merkantilist aikinamas taip, kaip ie reikiniai paprastai aikinami: pinigai, cirkuliacijos sferoje patyr tam tikr metamorfoz, savininkui grta padidjusiu kiekiu (dydiu). Skirtingai nuo monetarizmo, pirmenyb teikiama ne pinigams kaip main priemonei (nors vlyvieji merkantilistai ir gerai suprato, kad pinigai yra ypatinga prek, prieintina visoms kitoms prekms), o piniginiam kapitalui kaip pasauliniams pinigams. Todl pinig verts reguliavim T. Munas laik netikslingu, nes prekiaujant skaiiuojama tik ,,tikroji pinig vert, o ne j nominalas.

Su tuo susijusios ir vlyvj merkantilist nuostatos smerkti valstybin pinig nuvertinim, gana smarkiai paplitus vykdant monetarizmo politik. Pavyzdiui, C. Montesquieu savo veikalo Apie statym dvasi XXII knygoje, aptarindamas monarch vykdom monet nuvertinimo politik, teig, kad jei Romos imperatoriai dar tai su dideliu pasimgavimu ir gavo didelius pelnus, tai moderniais laikais monet nuvertinimas yra kontroproduktyvus dl ekstensyvi valiut main ir arbitrao, lydini tokias operacijas. Jis ra: ,,[...] ios prievartins operacijos negali vykti ms laikais. Valdovas tik apsikvailint. Remdamiesi valiut keitimo operacijomis (le change), bankininkai imoko palyginti viso pasaulio monetas ir teisingai jas kainoti [...] ios operacijos sulugd didiulius staigius valdov veiksmus (les grands coups dautorite) arba bent jau iais veiksmais neleido pasiekti skms. Vlyvieji merkantilistai taip pat kritikavo XVIII a. Anglijoje G. Berkleyaus ir J. Steuarto propaguot nominalistin pinig teorij, neigusi ne tik prekin pinig prigimt, bet ir j ry su tauriaisiais metalais. Pinigus norta matyti tik kaip idealius apskaitos vienetus, slyginius enklus, kurie reikalingi preki mainams, bet patys nra preks. Be to, vlyvieji merkantilistai, kitaip nei monetaristai, gyn bimetalizmo sistem, pasisak u monometalizm. Taigi, vlyvieji merkantilistai rodinjo, kad aukso ir sidabro kiekis alyje visikai priklauso nuo prekybos balanso, arba santykio tarp veam al ir iveam i alies preki paslaug verts. Kad toks balansas tapt aktyvus ir bt utikrintos pinig plaukos al, reikia ne udrausti iveti pinigus bei veti prekes, bet skatinti spartesn preki iveimo apimi augim. Pirm kart termin ,,prekybos balansas,kaip ir termin ,,laisva prekyba pasisakydamas u laisv brangij metal iveim, pavartojo anglas, ymus bendrovs Merchant Adventures Company narys Edwardas Misseldenas (apie 16081654 m.) 130 puslapi traktate Prekybos ratas (1623 m.), kuriame jis mgino paaikinti verslo depresijos, nuo kurios Anglija kentjo XVII a. treiajame deimtmetyje, prieastis. Pat termin jis, matyt, pasiskolino i apskaitos praktikos. Tiesa F. Baconas (15611626 m.) j vartojo dar anksiau, bet ne spausdintine forma. Anksiau mintasis T. Munas m vartoti svok alies ,,bendrasis prekybos balansas ir parod jo skirtum nuo dalini prekybos balans, reguliuojani santykius su atskiromis alimis. Svarbiausi reikm T. Munas skyr bendrajam prekybos balansui, teigdamas, kad deficitas prekyboje su vienomis alimis gali bti visikai kompensuotas aktyvaus saldo mainuose su kitomis alimis. Vis dlto net T. Munas, gerai suprats, kad aukso ir sidabro pritekjimas al dl to, kad eksportas virija import, lems kain augim alies viduje ir pakreips prekybin balans nenaudinga aliai linkme, nesvyruodamas gin neribot auksini ir sidabrini pinig kaupim alyje... Vlyvajame merkantilizme neatsisakyta minties, kad alies turtingum lemia metalini pinig (aukso ir sidabro) plaukos al. Dabar is poiris buvo iplstas pabriant pinig ir prekybos svarb, j gebjim skatinti gamyb ir taip prisidti prie valstybs klestjimo. Pramonei ir prekybai klestint, pinig itekjimas i alies tik gyvina abiems alims nauding usienio prekyb. J Gerardas de Malynes (apie 15861641 m.), pats buvs pirklys ir turjs savo dal daugelyje to meto verslo projekt bei 1600 m. karaliens Elbietos, kuriai valdant Anglija i izoliuotos sal valstybs, draskomos religini ir politini vaid, tapo pasauline valstybe, turinia galing laivyn ir isivysiusi prekyb, paskirtas komisij, turjusios isiaikinti esamo pinig ribotumo prieastis, 1601 m. ijusiame pamflete Apie v, dant angl valstyb vardijo kaip pagrindin ekonomikos problem. Usienio prekyb ribojant patiriama nuostoli. (Tarptautinio auksini pinig judjimo poveik kainoms,

atskleist G. de Malynes, ypa pabr J. A. Schumpeteris, o J. M. Keynesas ypa j gyr u poir didjanias kainas). Taigi prekybos balanso idja jau buvo labai panai klasik ekonomist tiksliai suformuluot ir ipltot ivad dl prekybos abejoms alims naudingumo. iandien i mintis atrodo banali, bet iki pat XVIII a. pradios ji buvo sunkiai suprantama. Pirmasis, kuris vieai prabilo apie abipus prekybos naudingum buvo D. Northas (16411691 m.) nedideliame savo veikale Samprotavimai apie prekyb (1691 m.) viename i reikming XVII a. ekonomins minties pasiekim, o pirmasis, kuris sugebjo i idj aikiai suformuluoti (1713 m.) buvo Danielis Defoe (apie 16591731 m.), ymusis Robinzono Kruzo (1719 m.) autorius ir svarbus merkantilizmo atstovas, savo knygoje apras ir tai, kaip reikt sivaizduoti socialinio gyvenimo pradi. (Robinzonas moko Penktadien mokslo ir technikos paangos, o Penktadienis mainais u tai jam tarnauja). Paymtina, kad robinzonada vliau tapo tikru lobiu subjektyviajai politins ekonomijos mokyklai, kuri mgino ekonomikos reikinius velgti per atskiro mogaus subjektyvi poji ir psichologijos prizm. D. Defoe 1698 m. ileido ekonomin veikal Traktatas apie projektus, kuriame sil tam tikras drsias ekonomines ir administracines reformas. 1728 m. jis ileido kit ekonomin veikal Anglijos prekybos planas. Paymtina, kad J. Childas dar savo 1668 m. ileistame traktate abejojo ar prekybos balanso duomenys yra tinkamas ekonomins paangos kriterijus. Jis paymjo, kad kai kuri akivaizdiai skurdi region, pavyzdiui, Airijos ir Virdinijos valstijos, balansuose buvo akivaizdus eksporto perteklius. Jeigu T. Munas gyn laisv brangij metal iveim kaip priemon, skatinani eksporto pertekli, tai J. Childas atmet idj, kad galimai didiausias brangij metal importas buvo siekiamas tikslas, ir teig kad, usienio prekyboje, pinigai turi bti vertinami kaip ir bet kuri kita prek. Vlyvojo merkantilizmo atstovas Jacobas Vanderlintas, pasisakydamas prie prekybos ribojimus, pirmasis aptar tarptautinio kain mechanizmo funkcionavim kaip priemon, reguliuojani pinig pasilos pasiskirstym. Jis teig, kad alies viduje cirkuliuojanio pinig kiekio sumajimas padarys darb pig ir skatins eksport, todl eksportuojanti tauta ,,vl susigrins pinigus. Vlyvojo merkantilizmo atstovai pagrindiniu nacionalinio turto altiniu laik kapitalo, funkcionuojanio usienio prekyboje, peln. Kaip peln didinti, jie sil kelis bdus: 1) tarpininkavimo prekyba (perparduodant vien ali prekes kitoms) ir 2) eksportins pramons, grindiamos vietinmis ar pigiomis atvetinmis aliavomis, pltra. Pirmenyb buvo teikiama eksportinei pramonei, nes tarpininkavimo prekyba yra ne tokia patikima ir jos monopolij lengvai gali paeisti karai ar kiti usienio politikos vykiai. Taip pat prekybins buruazijos ideolog dmesio centre atsidr gamyba tiesa, tik kaip priemon didinti usienio prekybos apimt, o ne alies turtingumo prieastis. Tai buvo ,,ineimo amius, kai vietos pramon (amatininkus) aliavomis aprpindavo pirkliai (prekybiniai kapitalistai), kurie gamybos proces kontroliavo kaip komercin staig. Jo mastai isiplt gerokai toliau, nei atskiro miesto. Taigi, net ir vlyvieji merkantilistai geriausiu atveju gamyb velg tik kaip naudos i prekybos didinimo veiksn. Kaip pastebjo K. Polanyi, iki pat atuonioliktojo imtmeio pabaigos daugiausia namudinei pramoninei gamybai Vakar Europoje nebuvo naudojama brangi ranga. Todl, sijungdami gamybin veikl, gerai imanantys rinkos konjunktr pirkliai beveik nerizikavo ir galiausiai pavert j tam tikru prekybos (komercijos) papildu ar priedliu. Buvo skatinamas vertingesni baigtini gamini, o ne aliav eksportas. Todl valstybi valdia pradjo remti manufaktr (nuo lotyniko manus ranka ir factura gaminimas) dar amatininkik, bet i esms kapitalistini gamybos

moni, grindiam rank darbu ir plaiu darbo pasidalijimu, krim, kad alis galt konkuruoti su usienieiais pasaulinse rinkose bei sumat priklausomyb nuo importo. Pirmosios manufaktros atsirado XIIIXIV a. Italijoje, Flandrijoje. Vliau jos m plisti ir kitose Europos alyse. Vakar Europoje manufaktros vyravo madaug nuo XVI a. iki XVIII a. pabaigos. (Manufaktra, kaip pereinamoji gamybos forma buvo panai amatinink dirbtuves tuo, kad ir ia vyravo rankin amatinink technika, o kapitalist fabrikus samdomu darbu ir darbo pasidalijimu). Ankstyvj manufaktr organizatoriais buvo mons, turj pakankamai tam reikaling pinig, daniausiai miest pirkliai ir palkininkai. Prie manufaktrinio darbo pasidalijimo viena i pirmj perjo tuo metu labiausiai paplitusi tekstils pramon. Manufaktros buvo kuriamos ir kitose pramons akose laiv statybos, poligrafijos, metalurgijos. Norint utikrinti aktyv prekybin balans reikjo gaminti prekes kuo pigiau. Tai siekiant dirbti pelningai, reikalavo iekoti bd, kaip sumainti gamini savikain. Svarbiausiu bdu tam vlyvieji merkantilistai laik samdom darbinink darbo umokesio ribojim (iam tikslui pasitelkiant leidim be muito veti maisto prekes, o jav ar kit maisto produkt iveim apsaugant dideliais muitais) ir alies gyventoj gyvenimo lygio mainim. Su tuo glaudiai siejasi ir vlyvajam merkantilizmui XVIIXVIII a. bdinga nuostata skatinti gyventoj skaiiaus augim. Kaip teig Fortrejus, ,,Kad alis bt didinga ir galinga, reikia dviej svarbiausi dalyk: ji privalo bti turtinga ir turti daug gyventoj. Gyventoj skaiius ir turtingumas yra vienas kito prieastis. Epochoje, kai gamybos techninis pagrindas keitsi ltai, dalis emi liko panaudotos ir alies turtingumas tiesiogiai priklaus nuo gyventoj, tai buvo dsninga. Taiau prekybos balanso poiriu ne maesnis vaidmuo teko ir tvynins gamybos produkcijos konkurentikumui, kuris priklaus nuo savikainos bei svarbiausios jo dalies darbo umokesio. Todl nenuostabu, kad daugeliui merkantilist atrod priimtina, kai gyventoj gausu ir jie neturtingi. Abu ie tikslai tada laikyti suderinamais. Vyravo nuomon, kad vargai link linksmintis ir tik visikas skurdas gali priversti juos dirbti. Todl neatsitiktinai i filosofija ikl ir nauj socialin problem k daryti, kad skurdiai likt skurdiais. Visi buvo sitikin, kad vargai dirbs sunkiausius kasdieninius darbus, nereikalaudami per didelio atlyginimo tik tol, kol jie gyvens skurdiai. ,,Kad visuomen bt laiminga [...] btina, kad daug jos nari bt bemoksliai ir skurdiai savo krinyje Pasakia apie bites, arba Privaios ydos nauda visuomenei ra Bernardas de Mandevilleis (16701733 m.), sarkastikiausias ir pikiausias XVIII a. pradios komentatorius. (Pagrindin ios knygos mintis, kad civilizacija, suprantama kaip turtas, menas ir mokslas, yra atsiradusi ne i ms dorybi, o, anot B. de Mandevilleio, i yd, sukl pasipiktinim, nes buvo suprasta kaip dorovingo mogaus kritika, ir knyga buvo valdios sakymu konfiskuota. Kita vertus, kaip paymi, A. O. Hirschmanas, nors danai laikomas laissez-faire teorijos pirmtaku, B. de Mandevilleis ities vis laik Pasakioje apie bites aukiasi sumanaus politiko imintingo valdymo kaip btinos slygos ir terps asmeninms ydoms paversti visuomenine nauda). Kaip tik todl merkantilistai valgsi pigi Anglijos ems kio ir pramons (manufaktr) darbo jg bei niriai pritar tokiai bklei. I turtingiausij merkantilistai tikjosi polinkio vaistyti, o ne taupyti. Merkantilist logika buvo paprasta jie bijojo, kad taupymas ,,iims pinigus i apyvartos. (,,Skpumas tai bruoas, alingas prekybai...). Taigi i merkantilist mintis priartjo prie svarbiausio rinkos ekonomikos mechanizmo pajam apytakos, kaip vidaus paklausos, taigi ir augimo paskatos, supratimo.

Galima sakyti, kad vlyvojo merkantilizmo atstovai jau nebeteik reikms nacionaliniam turtui, o daugiausia dmesio skyr prekybinio kapitalo pelnui. Merkantilizmas nebuvo grindiamas ,,natralia vyki eiga, nors Rogeris Cokeas, Josiah Childas ir Charles DAvenantas ir tikjo ,,natralia tvarka. Akcentuotas valstybins valdios vaidmuo reguliuojant ekonomik, o tai turjo ypa didel reikm kaupiant pradin kapital Europoje XVIIXVIII a. Negalima pamirti, kad merkantilizmas atvr keli nacionalinei rinkai. Merkantilizmo epocha sutapo su nacionalini valstybi formavimosi Europoje epocha, o tai lm labai svarbius pokyius paioje ekonomini ini sistemoje. Kadangi usienio politikoje atjo laikas kurtis savarankikoms valstybms, merkantilinis valstybs valdymas reik ir tai, kad visos valstybs teritorijos itekliai turi bti paskirstyti taip, kad bt naudingi valstybs usienio politikos interesams. Be to, stiprjant valstybs valdiai, kinje praktikoje pirmenyb teikta valstybs interesams. kin veikla vykdyta taip, kad valstybs idas nepatirt aukso ir sidabro trkumo. O pagrindinis ido papildymo altinis buvo prekyba, ypa usienio vienintelis metalini pinig (aukso ir sidabro) plauk altinis daugumoje Europos ali. valgesni vlyvojo merkantilizmo atstovai jau suprato, kad skmingas usienio prekybos vykdymas priklauso nuo alies vidaus kio padties. Todl jie pasisak u protekcionizm arba nacionalini gamintoj ir prekeivi rmimo valstybin politik. Taigi merkantilizmas ivadavo prekyb nuo partikuliarizmo, taiau taip pat iplt ir reguliavimo apimt. Kaip teig C. Montesquieu: ,,Prekybos laisvs esm ne ta, kad duotume vali pirkliams daryti visk, k tik jie nori; tai bt greiiau prekybos vergov [...]. Niekur prekeivis nesutinka tokio didiulio skaiiaus ribojim, kaip laisvs alyje, ir niekur jis taip maai tra varomas statym, kaip vergovs alyje. Ekonomin sistema susiliejo su bendrais socialiniais santykiais, rinka tebuvo papildymas institucinio darinio, kur daugiau nei kada nors anksiau kontroliavo ir reguliavo socialin valdia. Kaip taikliai pastebjo K. Polanyi, ,,Merkantilizmas, kad ir kaip primygtinai jis kl visuotin sukomercinim nacionalins politikos rang, rpinosi rinkos sistemos pltra rpinosi visikai nerinkiniais bdais [...] Esant merkantilistiniai kinei santvarkai, nepriklausomos ekonomins sistemos paprasiausiai nebuvo. Nekalbant jau apie tai, kad merkantilistai ne nenorjo girdti apie darbo ir ems rinkos ekonomikos formavimosi pradins slygos, sukomercinim. O paias merkantilist diskusijas apie valstybs ir privai interes santyk geriausiai apibendrino ymus angl vlyvojo merkantilizmo atstovas Jamesas Denhamas Steuartas (17121780 m.), 1767 m. ileistame savo dviej stor tom veikale Politins ekonomijos princip tyrimas, kuris, tiesa, dl J. Steuarto biografijos (jis buvo garsiosios kotijos eimos atstovas, ilgam nuo 1745 m. iki 1763 m. itremtas i gimtosios alies Europos emyn, kur ryys tarp politini slyg ir ekonomins paangos buvo itin regimas) niekada nesusilauk didelio pasisekimo Anglijoje net ir iki j visikai utemdiusio A. Smitho Taut turto pasirodymo. Beje, pats A. Smithas savo konkurento J. Steuarto knyg, kuri buvo geriausias angl ekonomikos teorijos iki A. Smitho apibendrinimas, i esms nutyljo, ir dl to vliau buvo kaltinamas moksliniu nesiningumu... Taiau gal neskubkime jo smerkti. I ties viskas buvo ne taip. A. Smithas asmenikai gerai sutiko su J. Steuartu ir laikuose draugams prisipaino, kad pokalbiai su seru Jamesu daug domesni, nei jo knyga. Mokslinis siningumas bt verts A. Smith kritikuoti J. Steuarto knyg. Matyt, A. Smithas norjo to ivengti. J. Steuartas, kurio visame veikale aikiai pastebima C. Montesquieu taka formuluojant bendruosius principus ir pateikiant gausyb konkrei analitini

element, pastebjo, kad ,,Kai valstybs gyvavim lemia prekybos ir pramons rezultatai, sumaja monarcho valdios grsm. Jo administracinis mechanizmas tampa sudtingesnis [...] ir monarchas pastebi, kad j varo politins ekonomijos dsniai, nuo kuri nukrypdamas jis kas kart susiduria su naujais sunkumais. Todl atsiradus ,,iuolaikinei rinkai ,,despotizmo kvailysts tampa ,,nemanomos. J. Steuartas pirmasis pamgino susisteminti merkantilistinius poirius. Ir reikia pabrti, kad J. Steuartas, kur K. Marxas vardijo kaip monetarins ir merkantilistins sistem racional reikj, aikiai suprato rinkos konkurencijos mechanizmo veikim ir jo reikm. Jis net lygino su preciziku rankinio laikrodio mechanizmu (klajodamas po Europ J. Steuartas bendravo su keliais ymiais fiziokrat atstovais, ir is jo poiris ndienos ekonomik, tarsi laikrodio mechanizm, galjo susiformuoti veikiamas tos mokyklos idj apie tai, kad ekonomika yra tarsi sudtingas mechanizmas ar maina, funkcionuojanti nepriklausomai nuo mogaus valios), pastebdamas, kad ,,[...] Jei anksiau jo [valdovo] valdia primin pleito tvirtum bei jg (kuri galjo bti panaudota bet kam [...]), [tai] dabar darosi panai rankin laikrod, kris tinka tik vienam tikslui laiko tkmei ymti ir bus kaip mat sunaikintas, jei panaudosime j kitais tikslais ar paliesime ne tokia lengva ranka. Todl ndienos ekonomika yra pats efektyviausias kada nors irastas apynasris despotizmo kvailystms paaboti [...]. Taiau J. Steuartui tas pats rankinis laikrodis (ekonomika), kurio preciziko mechanizmo nedera darkyti ioriniu sikiimu, ,,nuolat genda; kartais mechanizmo spyruokl bna per silpna, kartais per stipri, [...] ir todl reikia meistro rankos, kad mechanizm suderint. Vadinasi, danai reikalingas geranorikas, subtilus sikiimas. Btent tok vaidmen J. Steuartas skyr valstybei, rpestingam ir patyrusiam ,,valstybs veikjui (J. Steuarto stenografinis terminas, naudotas Tyrime ,,apibdinti statym leidiamj arba aukiausij valdi priklausomai nuo valdymo formos), nuolat kreipianiam visus reikalus viena ar kita linkme, kad ekonomikos kryptis likt stabili. Todl J. Steuart, S. R. Seno odiais, galima vardyti kaip T. Malthuso, J. M. Keyneso ir ,,valdymo ekonomikos pirmtak. J. Steuartas, laikydamasis prekybinio balanso pozicij, kategorikai pasisak prie usienio prekybos laisv. Taiau kalbdamas apie vidaus reikalus, jis pritar laisvai konkurencijai (juk dar C. Montesquieu teig, kad ,,Teising preki kain ir tikr j santyk nustato tik konkurencija). J. Steuartas rodindamas, jog asmeninio intereso skatinamas elgesys yra labiau pageidautinas ne tik u aistr diktuojam, bet ir netgi u dorybing, o ypa jis yra priimtinesnis u pavaldini elges, slygojam visuomeninio intereso, ra: Jei stebuklai vykt kasdien, gamtos dsniai nebt dsniai; o jei kiekvienas veikt visuomens labui nesirpindamas savimi, politikai bt imuti i vi [...]. Vadinasi, jei mogus sieks savo interes, jam gerai seksis, nes interesas jam nepameluos ir neapgaus, kaip dar 1655 m. teig Charles Herleas. J. Steuartas taip pat kategorikai buvo nusiteiks prie monopolijas. Pastarosios, jo nuomone, ,,plia mones ir paios turtja dl to, kad jos ,,trukdo preki kainai tapti grietai proporcingai j realiai vertei. J. Steuartas prietaravo kiekybinei pinig teorijai. Jis teig, kad jei paklausa nesikeiia, kai alyje atsiranda papildomas kiekis pinig, tai tada is papildomas sidabras ,,paveiks kainas ne daugiau, negu jis likt rdos kasyklose. J pads skrynias ar perlydys indus. J. Steuartas teig: ,,Pinig kiekis gali bti padidintas kiek tik nori, bet kainas pakels vien tik noras juos leisti. i jo fraz reikia atkreipti daugiau dmesio. I esms ia J. Steuartas numat polinkio vartoti samprat, kuri pasil J. M. Keynesas beveik po pusantro imto met.

J. Steuartas, panaiai kaip ir B. Spinoza bei C. Montesquieu, daug dmesio skyr turt suskirstymui nekilnojamj turt, em (fonds de terre) ir kilnojamj turt (effects mobiliers) bei parod pastarojo pranaum prie pirmj. Kaip paymjo A. O. Hirschmanas, remiantis vis augania kilnojamojo turto, palyginti su eme ir nekilnojamuoju turtu, svarba, visi jie, kaip vliau ir A. Smithas, dar panaias optimistines politines ivadas. Aptariant vlyvojo merkantilizmo idjas jau ne kart minjome barono C. Montesquieu (Charles Louis de Secondato) pavard. Jis irgi nusipelno isamesnio aptarimo. Gyvenimo kelias. Kaip paymi knygos Apie statym dvasi lietuviko leidimo vadinje dalyje A. Kasperaviius, Charles Louis de Secondatas, bsimasis C. Montesquieu, gim pietvakari Pranczijoje netoli Bordo miesto pasiturini kilming bajor eimoje. Septyneri met jis neteko motinos. Sulauks deimties buvo isistas vienuolyno mokykl. Toje mokykloje daugiausia dmesio buvo skiriama senosioms kalboms, antikos literatrai ir istorijai. Baigs mokslus ir grs gimtj Bredos pil Charles Louis de Secondatas atsidjo savarankikoms teiss studijoms. Jis rengsi teisininko karjerai Bordo parlamente aukiausiame pietvakari Pranczijos teisme, kuriame pirmininkavo jo dd baronas de Montesquieu. Protingas ir smalsus jaunuolis nesitenkino vien statym rinkini, j komentar ir kit teisinink darb nagrinjimu. Jis domjosi literatra, mokslais, menu, o tam slygos net ir Pranczijos provincijoje buvo gana palankios. Tuo metu buvo steigiamos mokslins draugijos, vadinamos akademijomis. Viena pirmj toki akademij buvo steigta 1713 m. Bordo mieste; jos veikloje aktyviai reiksi ir Charles Louis de Secondatas. 1714 m. jis pradjo dirbti Bordo parlamento tarju. Po savo dds mirties, 1716-aisiais, jis tapo parlamento pirmininku. Velionis testamentu paliko Charles ias pareigas su slyga, kad giminaitis prie savo pavards prids de Montesquieu. Slyga buvo priimta ir senojo barono giminaitis ekonomins minties istorij jo btent ia pavarde. Teismo praktika leido jaunam Bordo parlamento pirmininkui isamiai susipainti su XVIII a. pradios Pranczijos visuomeniniais ir nuosavybs santykiais bei tarpluominiais prietaravimais. Visa tai buvo mediaga apibendrinimams ir idjoms, kurias jis idst savo veikaluose. Ekonomikos teorija. Pirmas stambus C. Montesquieu veikalas Pers laikai buvo ispausdintas 1721 m. Jame satyrikai vaizduojama Pranczijos visuomen ir valstybs santvarka. C. Montesquieu ijuok Pranczijos auktuomens pasiptim, besaik prabang. Pers laikuose buvo smerkiamas despotizmas ir religiniai persekiojimai, o kaip laisvs pavyzdiai nurodyta antikins graik respublikos ir senovs Roma. Taiau Romos respublika degradavo ir io proceso prieastims nagrinti C. Montesquieu paskyr kit krin Samprotavimai apie romn didybs ir smukimo prieastis. Jis pasirod 1734 m. Gyvenimo kelias. 1725 m. C. Montesquieu atsisak aukt Bordo parlamento pirmininko pareig, teisininko praktikos ir apsigyveno Paryiuje. Jis atsidjo vien mokslinei ir literatrinei veiklai. 1727 m. C. Montesquieu buvo irinktas garsiosios Pranczijos akademijos nariu. C. Montesquieu brandino sumanym parayti krin, kuriame ketino aikinti svarbiausius principus, valdanius visuomeni ir valstybi raid. Nordamas

susipainti su kit Europos ali gyvenimu ir valstybine santvarka, jis 17281731 m. leidosi didel kelion. Aplank Austrij, Vengrij, kai kurias ital valstybes ir vokiei kunigaiktystes, veicarij bei Olandij, o ilgiausiai ibuvo Anglijoje nuo 1729 m. spalio iki 1731 m. rugpjio. Rengsi i Italijos vykti ir Osman imperijos sostin Stambul (Konstantinopol), bet suinojs apie ten prasidjusias riaues keliauti nesiryo. Visur C. Montesquieu bendravo su garsiais valstybs ir mokslo vyrais bei dmiai stebjo ali gyvenim. Grs i kelions po Europ jis gyveno ir Paryiuje, ir tvikje Bredos pilyje. Jis stebjo alies gyvenim, rinko mediag ir ra.1748 m. ileista knyga Apie statym dvasi beveik dvideimties met jo darbo rezultatas. Todl knygos pratarmje autorius ra: Nesprskite apie dvideimties met darb vien prabgomis susipain su jo itraukomis, vertinkite mano veikal ne vien i pavieni frazi, o kaip visum. Mir C. Montesquieu 1755 m. Ekonomikos teorija. Jo opus magnus Apie statym dvasi atspindjo C. Montesquieu nor sukurti socialini reikini moksl, bding visiems vietimo mstytojams, pradedant N. A. de Condorcetu (17431794 m.) ir baigiant D. Humeu, bei apm visas t laik visuomenins minties kryptis: religij ir politin filosofij, teis ir valstyb, moral ir eim, k ir pinigus. Visa tai persipyn su geografijos elementais ir buvo nagrinjama istorikai, apibendrinimus paremiant daugybe pavyzdi i istorijos, pirmiausia senovs graik ir romn. Knyga parayta puikiu aforistiniu stiliumi, ir jos skaitymas gali suteikti daug malonumo. Daugelis C. Montesquieu teigini skamba taip, lyg jie bt pasakyti iandien. Ivengusio kratutinum, bding prancz vietimui, C. Montesquieu ekonominis poiris, be abejoni, tais laikais buvo pats paangiausias, nors ir negalima sakyti, kad jis sudar itis ekonomins minties pltros epoch. Kaip pastebjo E. M. Maiburdas, C. Montesquieu didingumas slypi kitur jis apibendrino visaapimani pasaulir, kuri galiausiai lm XVIII a. Europos didingus intelektualius pasiekimus filosofijoje, istorijoje, ekonominje ir politinje mintyje. Norint rasti vien esmin jo knygos od, tai bt odis LAISV. C. Montesquieu poveikis jauiamas visiems reikmingiems veikalams, kurie iose srityse buvo parayti po jo, ypa Pranczijoje ir Didiojoje Britanijoje, taip pat i ali politiniai raidai, skaitant Prancz revoliucij. Jo idjos kvp JAV Nepriklausomybs deklaracijos ir Konstitucijos krjus. C. Montesquieu teko reta ir reikminga dalia tapti itis mstytoj ir valstybini veikj kart mokytoju. domu, kad j taip pat vertino ir revoliucionieriai, ir valstybininkai. O jo knyga viena i t, apie kurias sakoma: jos pakeit pasaul. Savaime suprantama, labai sunku keletu puslapi apibdinti knyg, kuri galima (ir, ko gero, reikt) studijuoti visus metus. Todl vadovlyje buvo apsiribota tik keletu jos citat, pabriant C. Montesquieu naudot metod. Jis nieko neneig ir nieko negyn ir nagrinjo dalykus vairiais poiriais, vadovaudamasis blaivaus proto, natralios tvarkos bei teisingumo principais. Nuo XVI a. atsirado daug rink, jos tapo svarbios. Merkantilistinje sistemoje rinka labiausiai rpjo valdiai, taiau dar nebuvo joki enkl, kad rinkos gali kontroliuoti moni visuomen. Atvirkiai, reglamentavimas ir subordinacija buvo grietesni nei kada nors, nebuvo net minties apie susireguliuojani rink. Tiesa, vlyvieji merkantilistai rm jau tik tok valstybs kiimsi kin gyvenim, kuris atitinka natralij teis, taigi ir privaios nuosavybs teis. C. Montesquieu ir J. Steuartas tikjo, jog komercijos bei pramons pltra eliminuos monarch noringus bei autoritarinius sprendimus. Tiesa, kaip paymi A. O. Hirschmanas, C. Montesquieu ir J. Steuarto pozicija iuo klausimu labiau remiasi valdovo suvarymu, slopinimu ir sankcij jam udjimu, nei skatinimu tiesiogiai prisidti prie tautos

klestjimo fiziokrat propaguojamo kurso. Dar daugiau. Buvo reikalingas grtamojo ryio arba atstatantis pusiausvyr mechanizmas, padedantis atkurti sutrikdytas palankias prekybos bei pramons pltojimo slygas. Galima teigti, jog tok mechanizm kylanioje pirkli bei viduriniojo luomo klasje velg daugelis atuoniolikto amiaus raytoj, pradedant D. Humeu ir baigiant A. Smithu bei A. Fergusonu, Es apie civilizuotos visuomens istorij (1767 m.) teigusiu, kad turtingi pilieiai gali bti pavojingi tiems, kurie turi pretenzij dominuoti. Vlyvojo merkantilizmo ekonominis mokymas gerai atspindjo pradinio kapitalo kaupimo proceso reikalavimus toje jo fazje, kai nuo kapitalo, esanio usienio prekyboje, vis labiau priklaus nacionalin eksporto pramon. Prekybinis kapitalas tapo pramoniniu kapitalu. Todl merkantilist keliamas (propaguojamas) darbo naumo kriterijus io darbo rezultat panaudojim prekiaujant usienyje, jo tinkamum mainais pasaulinius pinigus auks ir sidabr. Tai, kad merkantilistai ikl produktyvaus ir neproduktyvaus darbo problem, buvo nemenkas j nuopelnas. Taiau jie klaidingai man, kad produktyvus yra tik tas darbas, kurio produktas eksportuojamas. Taigi, merkantilizmas buvo dsningas reikinys ekonomins minties istorijoje, svarbi gair jos pltroje. Jis atspindjo XVIXVII a. pirkli ir manufaktrinink reikalavimus. Merkantilistai suformulavo pirminio kapitalo kaupimo, prekybos ekspansijos, kolonializmo program. Faktikai merkantilizmas, kaip mokslas apie valstybin k arba monarch valdom nacionalini valstybi ekonomik, buvo klasikins politins ekonomijos prieistorija. (Politins ekonomijos termin, visuotinai pripaint kaip ekonomikos mokslo pavadinim XVIIIXIX amiais, pirmasis 1615 m. pavartojo prancz merkantilistas, neturtingas Henriko IV ir Liudviko XIII (16011643 m.) laik bajoras, metalo gamini manufaktrininkas Antoine de Montchretienas (15751621 m.) Ruane ileistame veikale Politins ekonomijos traktatas, skirtas karaliui ir karalienei, kur paskyr jaunajam karaliui Liudvikui XIII ir motinai-karalienei. A. Montchretienas, gerai inojs, koki prasm svokai ekonomika teik Ksenofontas ir Aristotelis, savo perdm praktiniame darbe, kuriame pirm kart nagrinjo mokesi reformos projekt, atsivelgiant valstybs kio ir mokesi moktoj interesus, ir mgino tikinti alies vyriausyb globoti Pranczijos pramonininkus bei pirklius kaip alies turt krjus, nes ie, u tai mokdami mokesius, gausina valstybs id, mintis nukreip valstybinio, nacionalinio kio klestjim. Todl nenuostabu, kad prie odio ekonomija jis ra politin [gr. politike valstybs reikal tvarkymas], o tik ileist veikal tuoj pat teik valstybs antspaudo saugotojui (finans ministrui). Taiau i svoka ilg laik ir po minto net savo laikmeiui gana vidutinio, neturjusio jokio originalumo veikalo, kuriame galima rasti gausyb elementari logini klaid, pasirodymo nebuvo vartojama. Anglijoje pirmasis j 1767 m. pavartojo J. Steuartas). Merkantilizmas tapo pirmja gimstanio ekonomikos mokslo mokykla su nusistovjusia pair bei esms ir objekto vertinimo sistema (cirkuliacijos sferos problematika), pagrindini metodologini princip (pabriant prieasties-padarinio analiz bei empirizm) ir kin gyvenim koordinuojanios ekonomins politikos (pirmiausia dl protekcionistini valstybs priemoni) srityse. Merkantilistai, kaip ekonomikos mokslo pionieriai, vliau tapo orientyru daugeliui ekonomist kart mokslininkams, mginusiems dar kart apmstyti visum problem, susijusi su jo objektu ir tyrim metodu. Vis dlto tenka pripainti, kad praktinis merkantilizmas pasirod gerokai stipresnis u teorin. Vakar Europos alyse jis atne daug naudos dvarininkikajam absoliutizmui bei i ali ekonominei pltrai. Merkantilistai, kaip ir dauguma juos vliau istmusi klasikins politins ekonomijos atstov, tikjo isimokslinusi

monarch absoliuia valdia, todl jie savo mintimis buvo dar gana toli nuo tikrj demokratijos princip. Juk net ir prabgus daugiau kaip imtui met po angl merkantilisto Tomo Muno knygos Anglijos turtas usienio prekyboje, arba usienio prekybos balansas kaip turto reguliatorius pasirodymo 1664 m., kai jau buvo ileistas garsusis A. Smitho Taut turtas (1776 m.) bei ispausdinti ymiausi fiziokrat F. Quesnay ir J. Turgot veikalai dar ir tuomet Pranczijoje, pavyzdiui, iliko tokios vidurami ,,tradicijos, kaip amatinink cechai ir feodalins privilegijos (atauktos 1790 m.), o Anglijoje Statutas apie amatininkus ir statymas apie vargus (ataukti atitinkamai 18131814 ir 1834 m.). Kitaip sakant, merkantilistai, pasisakydami u visuotin nacionalinio kio visuotin komercializacij, vis dlto stabd proces toki pagrindini gamybos veiksni kaip darbas ir em atvilgiu. Be to vargiai ar galima nepriklausoma rinkos ekonomikos sistema. Darbai, parayti pagal merkantilizmo nuostatas, rodsi iki XVIII a. septintojo deimtmeio vidurio. Taiau aikjant nacionalinio turto priklausomybei nuo gamybos pltros merkantilist idjos vis labiau prarado populiarum. Isivysiusiose pasaulio alyse, toliau formuojantis rinkos ekonomini santyki pagrindams, vis akivaizdesn tapo aplinkyb, kad siekiant didinti nacionalin turt ir suderinti kini subjekt tarpusavio santykius, valstybs kiimasis ekonomin veikl nra panacja. Tai taikytina kalbant ir apie vidaus ir apie usienio rinkas. Todl XIX a. merkantilistines idjas jau buvo velgiama kaip naivias ir klaidingas, o laisvos privaios verslininkysts sistema, istumdama ,,ikiindustrines slygas, prisidjo prie merkantilizmo irimo bei tapo ,,laissez-faire slyg pltros ieitines taku. Ekonomins minties raidos istorijos atvilgiu domu, kad XX a. ketvirtajame deimtmetyje merkantilizm ,,reabilituoti mgino garsusis angl ekonomistas J. M. Keynesas, merkantilizm velgs kaip monetarin ekonomik. Bdamas ekonomikos valstybinio reguliavimo alininkas, jis tvirtino, kad merkantilistai buvo teiss ne tik usienio prekybos politikos klausimais. Jo nuomone, pastarieji jaut ry tarp pinig kiekio alyje ir investicij bei uimtumo augimo, nors ir nesugebjo to teorikai ireikti. J. M. Keynesas savo Bendrosios uimtumo, procento ir pinig teorijos gale paraytame skyriuje Pastabos apie merkantilizm teig, kad merkantilistai nujaut kai kurias jo idjas apie emos procento (palkan) normos skatinant poveik investicijoms bei pai merkantilistin doktrin laik svarbesne u pripaint XIX a. ekonomikos mokslo klasik veikalus. Taiau tokio merkantilizmo auktinimo ir jo interpretacijos, grstos ved mokslininko E. F. Heckschero knygos Merkantilizmas pirmuoju leidimu, kuriame jis ra: Keyneso pairos ekonominius reikinius nuostabiai panaios merkantilist pairas, nors jo socialin filosofija visikai kitokia [...], nepalaik iuolaikiniai ekonomins minties tyrintojai. Pats E. F. Heckscheras priede naujam savo knygos leidimui (1955 m.) taip pat kritikavo J. M. Keyneso poir merkantilizm, nurodydamas, kad svarbiausias jo interpretacijos trkumas yra J. M. Keyneso sitikinimas, jog nedarbas merkantilizmo epochoje pagal savo pobd buvo analogikas nedarbui, atsirandaniam industrializuotose ekonomikose. Juk nedarbas, susijs su investicij pagrindin kapital kritimu, buvo beveik neinomas iki pat pramonins revoliucijos, o ikipramoniniu laikotarpiu vyravo klasikinis nedarbo tipas, kur J. M. Keynesas vadino savanoriku arba frikciniu. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite feodalizmo suirimo prielaidas. 2. Apibdinkite pradinio kapitalo kaupimo esm ir jo altinius.

3. Apibdinkite merkantilizmo esm ir jo pltros etapus. 4. Apibdinkite merkantilist ekonomines pairas. 5. Kokios prieastys lm merkantilist perjim nuo piniginio prie prekybinio balanso? 6. Kas yra protekcionizmas ir kuo skyrsi ankstyvj bei vlyvj merkantilist protekcionistins pairos? 7. Kodl merkantilist tyrim objektas buvo apyvartos sfera? 8. Kur merkantilistai mat pelno bei turto altin, kodl? 9. Kas sudaro nacionalini monet gadinimo esm ir koki padarini jis gali turti alies ekonomikai? 10. Koki pinig teorij sukr merkantilistai? Palyginkite pinig ir j funkcij traktuotes ankstyvojo ir vlyvojo merkantilizmo laikotarpiais. 11. Atskleiskite merkantilizmo pltros Anglijoje ir Pranczijoje istorines ypatybes. 12. Aptarkite J. M. Keyneso poir merkantilizm ir pateikite savo nuomon. LITERATRA Montesquieu C. Apie statym dvasi. Vilnius: Mintis, 2004. Inquiry into the Principles of Political Oeconomy (1767). Red. A. S. Kinner. Chicago: University of Chicago Press, 1966. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 31-43. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. P. 271-282. Paliulyt R. Ekonomins minties istorija: Paskait konspektas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. P. 20-25. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 28-29; 35-51; 97-115; 123-126. Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prie jo triumf. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001. P. 29; 51-53; 58-59; 67-83; 101-104. Veikli krikionyb versle ir ekonomikoje. Vilnius: Aidai, 1996. P. 15-16; 36. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 42-72. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 8-16. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 54-85. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 23-33; 52-54. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 335-361. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 93-118. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 23-48. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 43-59; 78-84.

Pribram K. A History of Economic Reasoning. Baltimore: The John Hopkins University Press, 1983. P. 31-78. Heckscher E. F. Mercantilism. E. F. Soderlund, ed., tr. M. Shapiro New York: George Allen & Unwin, 1955. Magnusson L. Mercantilism: the shaping of an economic language. London: Routledge, 1994. Coleman D. C. (ed.). Revisons in Mercantilism. London: Methuen & Co Ltd., 1969. Wiler R. C. The Development of Mercantilistic Economic Thouht. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. P. 147-184. Rotwein E. (ed.). David Hume: Writings on Economics. London: Nelson, 1955. McCulloch J. R. Early English Tracts on Commerce. Cambridge: Cambridge University Press, 1954. Appleby J. O. Economic Thought and Ideology in Seventeenth Century England. Princeton, NJ: Princeton University Press, 1978. Sen S. R. The economics of Sir James Steuart. London: B. Bell and Sons, 1957. . . . . 4- . : , 1994. . 9-18. . / . . . . . . . . : , 1995. . 21-25. . . 1 / . . . . (. .) . : , 1987. . 378-427. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 32-41. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 62-70. . . . : , 1996. . 26-32. . . : -. . : , 2002. . 9-16. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 20-24. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 48-55. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 34-38. . . . . : , -, 1996. C. 72-90; 112-113; 120-124.

2 dalis
KLASIKINS POLITINS EKONOMIJOS ATSIRADIMAS ANGLIJOJE IR PRANCZIJOJE

2.1. KLASIKINS POLITINS EKONOMIJOS BENDRIEJI BRUOAI IR PLTROS ETAPAI

Sakydami ,,klasikin mokykla, omenyje turime mokykl, kuri lieka itikima principams, paliktiems pirmj ekonomikos teorijos mokytoj, ir kuri mgina tinkamiausiai rodyti, vystyti ir net pataisyti iuos principus, bet nekeisdama juose to, kas sudaro j esm. C. Gide ir C. Ristas Pagrindins sampratos: Klasikin politin ekonomija. Gamybos sfera. Gamybos dsniai. Ekonomini rodikli vidutini ir sumini dydi skaiiavimas. Gamybos katai. Darbo kiekis. Vert. Ekonomin pusiausvyra. Pinigai ir j funkcijos. ,,Ekonominis mogus. Rinkos mechanizmas, arba ,,nematomos rankos idja. Pelno maksimizavimo principas. Pagalbins sampratos: Login abstrakcija. Dedukcija. Indukcija. Mechanistinis poiris. Aktyvus prekybinis balansas. Apyvartos priemon. Tobula konkurencija. Valstybs nesikiimas ekonomik. Itekli mobilumas. Visikas informatyvumas. Kapitalo kaupimas. Merkantilizmo irim sustiprino auganti tendencija riboti ekonomins veiklos tiesiogin valstybs kontrol. Dl to ,,ikiindustrins slygos prarado ankstesn reikm ir sivyravo laisva privati verslininkyst, kuri, P. A. Samuelsono odiais tariant, lm ,,visiko laisser faire (t. y. absoliutaus valstybs nesikiimo kin gyvenim) slygas, vykiai pasuko visai kita linkme ir tik ,,[...] XIX a. pabaigoje beveik visose alyse nenutrkstamai pltsi valstybs ekonomins funkcijos. I ties ,,visiko laissser faire nuostata tapo naujos ekonomins minties krypties klasikins politins ekonomijos devizas, o jos atstovai nuvainikavo merkantilizm ir jo propaguojam protekcionistin ekonomikos politik, pasilydami alternatyvi ekonominio liberalizmo koncepcij. Klasikai praturtino ekonomikos moksl daugeliu fundamentali nuostat, nepraradusi aktualumo ir dabar. Btent klasikins politins ekonomijos atstov dka, ekonomikos teorija gavo mokslins disciplinos status. Pai ,,klasikins politins mokyklos svok sugalvojo K. Marxas. Jis skirst mokslininkus klasikus ir vulgariuosius. Pirmiesiems jis priskyr ,,kapitalizmo vidins esms analiz, o antriesiems pavirin ,,iorini reikini apraym ir ,,apologetik, t. y. neteisingos, kaip jis man, visuomenins santvarkos pateisinim. Vadovaudamasis tokiu kriterijumi, jis klasikins mokyklos pradininku laik W. Petty, o paskutiniu jos atstovu D. Ricardo. Nemarksistinis mokslas i K. Marxo perm termin klasikai ir jam suteik visai kit prasm tikrai mokslin ir daug tikslesn. Tokio poirio bus laikomasi ir iame vadovlyje. Pirmiausia apibdinsime pagrindinius klasikins mokyklos pltros etapus, kuri slyginai galima iskirti keturis.

Pirmasis etapas apima laikotarp nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. antrosios puss pradios. Tai etapas, kai rinkos santyki sfera labai iplt, merkantilizmo idjos buvo argumentuotai atmestos ir visikai nuvainikuotos. io etapo pradios pagrindiniai atstovai W. Petty ir P. Boisguillebertas. Jie pirmieji nepriklausomai vienas nuo kito ekonomins minties istorijoje pasil darbins verts teorij, pagal kuri verts altinis ir matas yra vienos ar kitos prekins produkcijos ar grybs gamybai sunaudoto darbo kiekis. Mintinas ir R. Cantillono indlis politins ekonomijos pltr. Smerkdami merkantilizm ir remdamiesi ekonomini reikini prieastine priklausomybe, jie visi valstybs turto ir grovs pagrindu laik ne apyvartos, o gamybos srit. Pirmj klasikins politins ekonomijos etap baig vadinamoji fiziokrat mokykla, XVIII a. viduryje ir antrosiose puss pradioje paplitusi Pranczijoje. ios mokyklos svarbiausi atstovai F. Quesnay ir J. Turgot. Jie iekodami grynojo produkto (nacionalini pajam) altinio pagrindin reikm kartu su darbu teik emei. Kritikuodami merkantilizm, fiziokratai dar labiau sigilino gamybos srities ir rinkos santyki analiz, ypa pabrdami ems kio problemas ir, akivaizdiai nepagrstai, nusialindami nuo apyvartos sferos analizs. Antrasis klasikins politins ekonomijos pltros etapas apima XVIII a. paskutin tredal ir susijs su A. Smitho pagrindinio jos atstovo vardu ir darbais. Jo ekonominis mogus ir nematoma ranka, kuri A. Smithas, beje, mini tik kart, apeliuodamas pelno funkcij paskirstyti iteklius tarp ak, tikino ne vien ekonomist kart natralia tvarka ir objektyvi ekonomini dsni stichiko veikimo neivengiamumu nepriklausomai nuo moni valios. I esms btent jo dka iki pat XX a. ketvirtojo deimtmeio neginijama laikyta nuostata apie valstybs nesikiim laisv konkurencij, bei nuo A. Smitho darb, kaip pastebjo vengr kilms ekonomistas Tiboras Scitovsky, 1939 m. emigravs JAV ir dsts Stenfordo, Berklio, Jeilo bei Harvardo universitetuose, dauguma ekonomist sutiko, kad tobula konkurencija neivengiamai ves efektyv gamybos organizavim. Paymtina, kad teistai klasikiniais laikomi ir A. Smitho atrasti darbo paskirstymo ir jo produktyvumo augimo dsniai. Jo teoriniais teiginiais dideliu mastu taip pat grindiamos preks ir jos savybi, pinig, darbo umokesio, pelno, kapitalo, produktyvaus ir neproduktyvaus darbo bei kitos koncepcijos. Treiasis politins ekonomijos ,,klasikins mokyklos evoliucijos etapas vyko XIX a. pirmojoje pusje, kai daugumoje isivysiusi ali pasibaig pramoninis perversmas. iuo laikotarpiu A. Smitho pasekjai, tarp j ir jo mokiniai (taip save vadino daugelis i j), pamgino giliai perirti io garsiojo koto idjas ir koncepcijas, bei praturtino mokykl i principo naujais, reikmingais teoriniais teiginiais. Tarp io laikotarpio atstov ypa iskirtini anglai D. Ricardo, T. Malthusas ir N. Senioras, pranczai J. B. Sayus, ir F. Bastiatas, amerikietis H. C. Carey ir kiti. Nors ie autoriai, sekdami, j tvirtinimu, A. Smithu, preki ir paslaug vert nagrinjo kaip sunaudoto darbo kiek arba kaip gamybos ilaidas, vis dlto kiekvienas i j ekonomikos minties ir rinkos santyki krimosi istorijoje paliko ryk pdsak. Ypa tai pasakytina apie D. Ricardo. Ketvirtasis, baigiamasis klasikins politins ekonomijos pltros etapas apima XIX a. antrj pus, kurios metu J. S. Millis ir K. Marxas apibendrino geriausius mokyklos pasiekimus, ilikdami grietais nuostat apie kainodaros efektyvum konkurencijos slygomis alininkais. Kita vertus, iuo laiku savarankik reikm jau vis labiau gavo naujos, paangesns ekonomins minties kryptys, vliau gavusios ,,marinalizmo (XIX a. pabaiga) ir ,,institucionalizmo (XX a. pradia) pavadinimus.

Tsiant beveik du imtus met apimanios klasikins politins ekonomijos istorijos bendr apibdinim, taip pat naudinga iskirti ir aptarti svarbiausius jos bruous, bei tendencijas. Juos galime apibendrinti taip. Pirma, ios krypties atstovams nepriimtinas protekcionizmas valstybs ekonominje politikoje ir jie kr bei naudojo gamybos sferos pirmenybin analiz, neatsivelgdami cirkuliacijos (apyvartos) sfer, paangius metodologini tyrim metodus (tarp j ir prieasties-padarinio (kauzalistin), dedukcin ir indukcin metodus bei login abstrakcij) krimas ir naudojimas. Be to, j nuoroda ,,gamybos dsnius neleido abejoti, kad logins abstrakcijos ir dedukcijos bdu gautus spjimus reikt patikrinti praktikoje. Dl to klasikams bdingas gamybos ir cirkuliacijos sfer prieinimas tapo i sfer kini subjekt dsning tarpusavio ryi, pinigini, kreditini ir finansini veiksni bei kit cirkuliacijos sferos element atvirktinio poveikio nepakankamo vertinimo prieastis. Negana to, klasikai sprsdami praktinius udavinius, atsakymus pagrindinius klausimus pateik keldami iuos klausimus, kaip pasak N. Kondratjevas, ,,vertinaniai. i aplinkyb taip pat nepadjo ,,klasikinei mokyklai pasiekti politins ekonomijos ekonomins analizs ir teorinio apibendrinimo objektyvumo bei nuoseklumo. Antra, pagal kauzalistin analiz, ekonomini rodikli vidutini ir sumini dydi skaiiavimais, klasikai (skirtingai nuo merkantilist) mgino isiaikinti preki verts formavimosi ir kain lygio svyravimo rinkoje mechanizm ne siedami j su pinig ,,natralia prigimtimi ir j kiekiu alyje, o su gamybos katais arba, kitaip tariant, panaudoto darbo kiekiu. Taiau ,,klasikins mokyklos kain lygio nustatymo snaudinis principas nesiderino su kitu svarbiu rinkos ekonomini santyki aspektu produkto (paslaugos) vartojimu, kintant vienos ar kitos grybs poreikiui padidinus vartojim vienu grybs vienetu. Kaip 1962 m. pastebjo L. von Misesas, ,,[...] Neturdami galimybi isprsti akivaizd kainodaros paradoks, klasikai negaljo numatyti rinkos sandri nuoseklumo iki galutinio vartotojo, todl buvo priversti pradti savo teorinius rodinjimus nuo verslininko, kuriam vartotojikas naudingumo vertinimas yra prastas, veiksm. Treia, klasikins mokyklos autoriai ,,verts kategorij traktavo vienintele ieitine (pradine) ekonomins analizs kategorija, nuo kurios kaip genealoginio medio schemoje isiskleidia (iauga) kitos ivestins savo prigimtimi kategorijos. Analizuodami verts problem, klasikai, N. Kondratjevo nuomone, parod, kad ,,[...] i problema apima daug, nors ir susijusi, bet labai skirting klausim. Taiau supaprastinusi analiz ir sistematizavim supaprastinimai klasikin mokykla pasiek, kad ekonominis tyrimas lyg imitavo mechanik sekim fizikos dsniais, t.y. kins gerovs visuomenje vidini prieasi paiek, neatsivelgiant psichologinius, moralinius, teisinius ir kitus socialins aplinkos veiksnius. Ketvirta, klasikai, tirdami ekonominio augimo ir tautos gerovs didinimo problematik, ivadas ne paprastai grind (vl kitaip nei merkantilistai) aktyvaus prekybinio balanso (teigiamo saldo) utikrinimo principu, o mgino pagrsti alies ekonomikos bkls dinamik ir pusiausvyr. Taiau ia, kaip inoma, jie nenaudojo rimtos matematins analizs, ekonomini problem matematinio modeliavimo metod, leidiani pasirinkti geriausi (alternatyv) variant i tam tikro kins padties bkli skaiiaus. Negana to, klasikin mokykla, pagal J. B. Sayaus ,,rink dsn, pusiausvyr ekonomikoje laik savaimine. Galiausiai, penkta, pinigai, nuo senovs tradicikai laikyti dirbtiniu moni iradimu, klasikins politins ekonomijos periodu buvo pripainti stichikai isiskyrusia i preki pasaulio preke, kurios negalima paalinti jokiais susitarimais tarp moni. Tarp klasik vienintelis, reikalavs panaikint pinigus, buvo P.

Boisguillebertas. Daugelis kit klasikins mokyklos autori iki pat XIX a. vidurio neteik deramos reikms vairioms pinig funkcijoms, daniausiai iskirdami vien pinig apyvartos funkcij, t.y. pinigin prek vertindami kaip daikt, technin priemon, patogi mainams. Kitas pinig funkcijas jie nepakankamai vertino dl to, kad buvo nesuprastas mintas pinig-kredito veiksni atvirktinis poveikis gamybos sferai. Kaip savo Ekonomini teorij istorijoje pastebjo C. Gide ir C. Ristas, daugiausia A. Smitho autoritetas pavert pinigus ,,preke, dar maiau reikalinga, nei bet kuri kita prek, apsunkinaia preke, kurios, esant galimybei, reikia vengti. i tendencij diskredituoti pinigus, irykint Smitho kovoje su merkantilistais, vliau perims jo pasekjai ir, j sureikmin, ileis i aki kai kuriuos pinig apyvartos ypatumus. Aiku, klasikin ekonomin mokykl traktuojant plaiau, galima iskirti ir smulkesnius jos bruous bei nurodyti pagrindinius io mokslo postulatus. 1. mogus nagrinjamas tik kaip ,,ekonominis mogus, turintis tik vien tiksl asmenin naud, savo padties gerinim. Moral, kultra, paproiai ir panaiai, visikai nevertinami. 2. Visos alys, dalyvaujanios ekonominiame sandryje, yra laisvos bei lygios ir statym, ir apdairumo bei valgumo poiriu. 3. Kiekvienas ekonominis subjektas visikai informuotas apie kainas, pelnus, darbo umokest bei rent bet kurioje rinkoje dabar ir ateityje. 4. Rinka utikrina visik itekli mobilum: darbas ir kapitalas gali akimirksniu judti reikiam viet. 5. Darbinink skaiiaus elastingumas darbo umokesiui ne maesnis u vienet. Kitaip tariant, bet koks darbo umokesio padidinimas lemia darbo jgos skaiiaus augim, o bet koks darbo umokesio sumainimas darbo jgos skaiiaus sumajim. 6. Vienintelis kapitalisto tikslas yra pelno nuo kapitalo maksimizavimas. 7. Darbo rinkoje stebimas absoliutus piniginio darbo umokesio (jo dydis apsprendiamas tik paklausos ir pasilos darbo rinkoje) elastingumas. 8. Pagrindinis turto didinimo veiksnys yra kapitalo kaupimas. 9. Konkurencija turi bti tobula, o ekonomika laisva nuo perteklinio valstybs kiimosi. iuo atveju ,,nematoma ranka utikrina optimal itekli paskirstym. I. H. Rima, savo ruotu, nurod iuos pagrindinius klasikins ekonomikos teorijos dsnius: 1) majanios gros; 2) gyventoj skaiius augimo; 3) atlyginim; 4) kapitalo kaupimo; 5) rentos; 6) santykini pranaum; 7) verts; 8) rink ir 9) kiekybin pinig teorij. ie dsniai buvo laikomi universaliai pritaikomais, neatsivelgiant laik, viet ir egzistuojanias institucijas. Manyta, kad ekonominiai dsniai veikia taip pat nepriklausomai nuo mogaus kaip ir gamtos dsniai, patys savaime jie nra nei geri, nei blogi, nei morals, nei amorals. Savaime suprantama, toli grau ne visi, kuriuos laikome klasikins mokyklos atstovais, pritar visiems be iimties ivardintiems dsniams ar prim juos be pakeitim. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite klasikins politins ekonomijos vieningus bruous, poirius ir tendencijas. 2. Kokie iskiriami pagrindiniai klasikins ekonomikos teorijos dsniai? 3. K naujo klasikin politin ekonomija atrado metodologini tyrim metod srityje?

4. Apibdinkite protekcionizmo ir laissez faire princip esms bei kryptingumo prieingyb. 5. Koki ekonomins analizs kategorij klasikins politins ekonomijos atstovai laik pagrindine? Kokius padarinius tai turjo ekonomikos mokslui? 6. K teig klasikins politins ekonomijos atstovai apie ekonomin pusiausvyr? 7. Kas buvo bendra klasikins politins ekonomijos atstov pairose pinigus? 8. Pateikite argumentus, kodl ,,klasik darbins teorijos ar gamybos ilaid teorijos snaudinis principas preki ir paslaug verts nustatymui buvo nepagrstas. LITERATRA Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius: Amius, 1995. P. 21-46. Perelman M. Classical Political Economy. London: Rowman and Allanheld, 1984. Eagly R. V. The Structure of Classical Economic Theory. Oxford: Oxford Economic University Press, 1974. Coats A. W. (ed). The Classical Economists and Economic Policy. London: Methuen, 1971. Hollander S. Classical Economics. Oxford: Basil Blackwell, 1987. OBrien D. P. The Classical Economists. Oxford: Clarendon Press, 1975. Sowell T. Classical Economics Reconsidered. Princeton: Princeton University Press, 1974. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 166-179. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 27-28. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 48-49. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 71-80. . . . : , 1996. . 33-45. . . . . : , 2002. . 28-29. . . . . : , -, 1996. C. 218-222. . . . : - , 2002. . 42-45.

2.2. W. PETTY EKONOMINS NUOSTATOS

A jauiu pasitenkinim, raydamas tai, kas, kaip spju, neturs jokios reikms. W. Petty Pagrindins sampratos: Gamyba. Pramon. ems kis. Klasikin politins ekonomijos mokykla. Darbins verts teorija. Grynasis ems produktas. Grynasis darbo produktas. Kaina. Tikroji rinkos kaina. Natrali kaina. ems renta. Diferencin renta. Darbo umokestis. Gyvenimo l minimumas. Procentas. ems kaina. Mainomoji vert. Vartojamoji vert. Politins aritmetikos idjos. Nacionalinis turtas. Nacionalins pajamos. Pagalbins sampratos: Mokslin abstrakcija. Kiekybiniai metodai. Aktyvus prekybinis balansas. Manufaktrinis kapitalizmas. Vert. Renta. Pinigai. Kiekybin pinig teorija. Mokesiai. Pinigin renta. Pelnas. Klasikin politin ekonomija (klasikin mokykla) m formuotis tik manufaktriniu periodu, atsiradus ir stiprjant kapitalistiniam gamybos bdui. Pltojantis ekonominio gyvenimo pokyiams, kito Vakar Europos ekonominis gyvenimas: susidar stambi kapitalistini verslovi, atsirado fabrik darbinink klas, iaugo prekybos ryiai ne tik valstybs viduje, bet ir tarp tolim ali, kolonij. XVI a. Anglijoje feodalin sankloda pradjo irti, ir jos gelmse m formuotis kapitalistiniai santykiai. Pltojantis manufaktriniam kapitalizmui, merkantilizmas prarado vedlio vaidmen aikinantis ekonomikos dsnius, prasidjo jo irimas. Prekybos kapitalas vis labiau priklaus nuo pramoninio kapitalo, o tai reikalavo keisti merkantilizmo ekonomin koncepcij, idealizavusi cirkuliacijos sfer. Pagal i koncepcij rodinta, kad pelnas sukuriamas usienio prekyboje bei teigta, jog vienintelis turto altinis yra tik auksas ir sidabras. Merkantilistinis reglamentavimas, iaugins ir sustiprins prekyb bei pramon, jau atrod per siauras. XVII a. pradioje Anglijoje pasigirdo bals, reikalaujani laisvs pirmiausia savo tautos pramonei ir prekybai. Tiesa, prekybos politikoje vis dar vyravo merkantilizmas. Taiau pltojantis manufaktriniam kapitalizmui, atsirado nauj pelno altini. Tiems laikams aukt isivystymo lyg Anglijoje pasiek vilnos apdirbimas, kalnakasyba, laiv statyba, metalurgija. Atsirado ir naujos pramons akos medvilns ir raomj reikmen. Kapitalas vis labiau sau pajung cechin amatininkyst. Todl teorija m nebeatitikti praktikos. Prireik teorijos, kuri pagrst kapitalistinio gamybos bdo pranaumus lyginant juos su feodaline gamyba. i misij atliko klasikin ekonomin mokykla. Kitaip nei merkantilistai, mgin apibendrinti pavirinius ekonominio gyvenimo reikinius, klasikins ekonomins mokyklos atstovai jau stengsi prasiskverbti ekonomini proces gilum. Jie nagrinjo feodalizm pakeitusio kapitalistinio

gamybos bdo vidinius ekonominius ryius bei perkl tyrimus i cirkuliacijos sferos gamybos sfer. 2.2.1. W. Petty teorinis indlis Klasikins ekonomins mokyklos pradininku Anglijoje laikomas Williamas Petty (16231687 m.). Jo ekonomins pairos formavosi Anglijoje spariai pleiantis kapitalistiniams gamybos santykiams. Audringa j pltra skatino spartesn prekybos bei pinig cirkuliacijos augim nei kaimyninje Pranczijoje. Tai paaikina, kodl W. Petty buvo priimtinos merkantilizmo idjos, todl kai kurie ekonomins minties tyrintojai j ir priskiria merkantilist mokyklai. Pagal pramons pltots lyg Anglija aplenk kitas Europos alis, o tai sudar palankiausias slygas teorikai pagrsti kapitalizmo ekonominius procesus ir leido W. Petty tapti naujo mokslo klasikins politins ekonomijos pradininku. K. Marxo odiais tariant, W. Petty politins ekonomijos tvas [] genialiausias ir originaliausias tyrintojas ekonomistas. Gyvenimo kelias. W. Petty gim piet Anglijos mieste Romsey, neturtingo gelumbs gamintojo Anthony Petty eimoje. Vaikystje, mokantis miesto mokykloje, visos disciplinos, ypa lotyn kalba, seksi stebinamai lengvai. Bdamas 14 met, neperms tvo amato, ijo i nam ir pasisamd Sautamptone laiv junga. (Kaip paymi A. Anikinas, XVII ir XVIII a. Anglijoje iplaukimas jr buvo prastas jaunuoli protestas prie pilk, kasdienik gyvenim; be to, nuo neatmenam laik jaunim viliojo nuotykiai ir nepriklausomyb...). Jau po met atsitiktinai dl lusios kojos pagal grietus to meto proius jis artimiausiame krante Normandijos pakrantje Pranczijos iaurje buvo isodintas i laivo. Svetimame krate, dl to kad mokjo lotyn kalb, jaunasis W. Petty buvo priimtas Kan Jzuit kolegij, kurioje buvo klausytojams utikrinamas materialinis ilaikymas. Kolegijoje per dvejus metus jis imoko graik ir prancz kalb, ir, jo paties odiais tariant, vis paprastj aritmetik, praktin geometrij ir astronomij, svarbias navigacijos menui [...]. 1640 m. baig koled, W. Petty gro London, neprarads vilties tsti studijas. Gyvenimui usidirbdavo braiydamas jr emlapius, vliau tarnavo karo laivyne, kur labai pravert jo gabumai navigacijai ir kartografijai. Po trej met dvideimtmetis W. Petty ivyko i Anglijos Olandij ir Pranczij, kad galt studijuoti medicin usienyje. Pirmieji ketveri mokslo metai prabgo Leidene, Utrechte, Amsterdame ir Paryiuje. (ia jis padjo filosofui Thomasui Hobbesui (15881679 m.), vliau tapusiam geru jo draugu, studijuojant anatomij). Taiau moksl teko derinti su vairiais paaliniais udarbiais. Vis dlto mediko isilavinim W. Petty gijo tvynje, dar trejus metus mokydamasis Oksfordo universitete. 1650 m. dvideimt septyneri met W. Petty buvo suteiktas fizikos daktaro laipsnis ir jis tapo vieno i Anglijos koled Greshamo mieste muzikos profesoriumi (tais laikais odis muzika apm gerokai platesn kultrins veiklos rat, nei jis reikia dabar). Taiau po met daugeliui netiktai jis prim silym uimti gydytojo prie Anglijos armijos Airijoje vyriausiojo vado pareigas. Nuo to laiko kuklaus mediko gyvenimas kardinaliai pasikeit. Parods pavydtin verslum, W. Petty skaiiavimais, jis udirbo 9 tkst. svar sterling gryno pelno u prastin, atrodyt, vyriausybin rang jis asmenikai reng ems sklyp planus matavimams ir ukariautos Airijos emlapio sudarymui. Kaip paaikjo, W. Petty savo vardu apiformino ems supirkim vairiuose salos kampeliuose u visus Oliverio

Cromwellio karininkus ir kareivius, kurie negaljo ar nenorjo sulaukti, kol gaus savo ems sklyp. Prabgus tik 10 met, 1661 m., 38 met nekilmingas gelumbininko snus inteligentas vairaus rango valdininkas buvo pakeltas riterius ir usitarnavo teis vadintis seru W. Petty. Be to, karaliaus valdia jam du kartus sil pero titul, taiau W. Petty ios karaliaus malons principingai atsisak. Taigi jis buvo, galima sakyti, mogumi, visk gyvenime pasiekusiu savo pastangomis. Jis buvo vienas i t gyvybing moni, kurie skms susilaukia beveik visur, ko imasi, ir net neskmes paveria skme. Nors toks vairiapusikumas turi ir savo neigiam pusi, W. Petty vardas tapo svarbus ekonomikos mokslo istorijoje. Juk vliau turtingo ir praktiko, apdovanoto imliu protu bei atria intuicija ems savininko padtis atsispindjo naujose veiklos srityse, apraant savo poir visuomens ir valstybs ekonomin gyvenim. Pasirod tokie jo veikalai, kaip Traktatas apie mokesius ir rinkliavas (1662 m.), Airijos politin anatomija (1672 m.), Politin aritmetika (1676 m.), vairios inios apie pinigus (1682 m.) ir kiti. Juose kaip raudona gija vieia mintis apie nepakantum merkantilistinms idjoms apie protekcionizm. Pavyzdiui, Traktato apie mokesius ir rinkliavas pratarmje jis ra: A gerai inau, kad [] reikalai (k a benoriau ar galiau pasakyti) eis savo keliu, ir prigimties neapgausi. Airijos politinje anatomijoje teigiama: Kodl turime udrausti usienio preki, kuri ms alis negali [pigiai] pagaminti, vartojim? Juk tada mes galime darbinti savo laisv darbo jg gaminti tokias iveamas prekes, kurios pirks t pat ir daugiau. Kalbant apie W. Petty mokslin lov, pastebtina, kad j nulm ne tik asmeniniai jo nuopelnai, bet ir skm. K. Marxas nutar laikyti W. Petty ekonomikos mokslo pradininku. Dl to prie buruazini pagyr, kuri iniciatoriumi 1857 m. tapo W. Roscheras, prisidjo socialist teigiami atsiliepimai. Tokiu bdu ekonomistai, kurie negaljo sutarti jokiu kitokiu klausimu (be to, tarp j buvo nemaai toki, kurie visikai nesuprato W. Petty indlio), nuo to laiko pradjo kartu j girti. Ekonomikos teorija. Kalbant apie W. Petty pirmuosius mokslinius darbus, pastebtina, kad jie daugiausia buvo skirti pagrsti ekonomin politik, pltota aktyvaus prekybinio balanso idja. iuose veikaluose W. Petty turt traktavo dar neatsiribojs nuo merkantilizmo nuostat. Jis, kaip ir T. Munas, tikjo, kad perteklius [eksportuojam preki] vir to, kas buvo importuota, atnea namus pinigus, bei teig, kad kiekvienos alies turt sudaro ta dalis, kuri yra usienio prekyboje, o preki gamyba ir prekyba, skatinanti aukso, sidabro ir brangenybi kaupim alyje, yra naudingesn, nei kitos gamybos bei prekybos rys. Gerovs modeliu W. Petty laik Olandij, nes joje sjama nedaug jav bei maai auginama galvij ir, ivadavus savo rankas nuo sen patriarchalini karvi augintoj rinkos, klesti prekyba ir amatai. Kaip merkantilistas W. Petty buvo valstybs kiimosi ekonomik alininkas, bet visada pabrdavo, kad is kiimasis turi bti mokslikai pagrstas. Jo nuomone, ekonomin pltra turi gyvendinti objektyvias tendencijas ir nesiprieinti natraliai vyki eigai) bei turi skatinti gamybos pltr, ypa gavybos pramonje. W. Petty Traktato apie mokesius ir rinkliavas pradioje pateik domi ir paangi valstybini ilaid traktuot. Jis nurod, kad reikia mainti ilaidas didels kariuomens, kurios ilaikymas pareikalauja i vargingos liaudies dideli ir sunk mokesi, o tai skurdina al, valstybs aparato, karaliaus dvaro, teism sistemos ir banyios ilaikymui, o didinti socialines ilaidas (vietimui, varg prieglaudoms, ligoninms, seneli ir nalaii namams).

Nagrindamas praktines, konkreias uduotis pagal merkantilizmo pozicijas, W. Petty savo darbuose daug dmesio skyr vykstani reikini apraymui. Teorikai tirdamas ekonominius procesus, gilindamasis reikini esm, mgindamas juos paaikinti, jis politinje ekonomijoje naudojo gamtos moksl metodus, ekonominje analizje plaiai taik matematik. Mgindamas isiaikinti prieastinius ekonomini reikini ryius, politinje ekonomijoje atvr keli mokslinei abstrakcijai (lotynikai abstractio reikia atitraukim). W. Petty domino ekonomini dsningum problemos. Jam buvo labai artima svarbiausia klasik idja apie objektyvi, stichik dsni, nepriklausani nuo moni valios raik ekonomikoje. Kaip teig pats W. Petty, j domino tik prieastys, kuri pagrindas gamtoje akivaizdus. Todl jis pabr tiriam reikini tikslios kiekybins analizs btinum. W. Petty gerai suprato, kad turtas sukuriamas materialins gamybos sferoje, o main sfera utikrina jo paskirstym. (Tiesa, jis labai tendencingai neig prekybos ir prekybin kapital kuriant nacionalin turt ir pasisak u tai, kad bt smarkiai sumaintas pirkli skaiius, nes j darbo jga nieko negamina. Pastaruosius W. Petty lygino su aidjais, usimusiais valstybs kraujo ir gyvybs syv (kuriais laik ems kio ir pramons produkcij) paskirstymu). Pastebtina, kad visos ar beveik visos W. Petty darb temas padiktavo jo gyvenamasis laikas ir jo alies aktualios problemos, tokios, kaip apmokestinimas, pinigai, tarptautins prekybos politika, ypa pranaum su olandais pasiekimas, ir t. t. Nors W. Petty ir nebuvo sukrs vientisos ekonomini ini sistemos ar pasils k nors ypa originalaus, bet daugel politins ekonomijos problem jis sugebjo apibendrinti labai auktu teoriniu lygiu. Pirmiausia mintina, kad W. Petty imtu met anksiau, nei A. Smithas, aptardamas darb manufaktroje ir pateikdamas pavyzd su laikrodio gamyba, parod darbo pasiskirstymo svarb kapitalistiniam kiui. Jis ra: Jei gaminant laikrod vienas darbininkas pagamins sukimo mechanizm, kitas spyruokl, dar kitas igraviruos ciferblat, o treias atliks visus likusius darbus, laikrodis bus geresnis ir pigesnis, nei tuomet, jei vis laikrod pagamint vienas mogus. Darbo pasidalijimo svarbos irykinimas tapo pagrindu sukurti darbins verts teorij, kurios pradininkas buvo W. Petty, sugebjs iskirti vert, kaip savarankik kategorij, ir j giliai paaikinti. Btent jis pirmasis Europoje prijo ivados, kad verts altinis yra darbas. Pagrsti teigin buvo skirtas jo mokymas apie natrali kain, kuri jis suprato kaip vert, kurios dyd lemia moni darbo snaudos. domu, kad siekdamas didinti alies turt, W. Petty sil, nusikaltusiuosius u nedidelius teistvarkos paeidimus uuot kalinus bausti piniginmis baudomis, kurios leist padidinti alies pajamas, o neturtingus vagis ir padariusiuosius rimtus nusikaltimus atiduoti vergov, priversti dirbti ir kontroliuoti j darb. Siekdamas to paties tikslo, jis sil visos alies darbo rinkas traukti ir vaik darb. Toks poiris darb, prieinant merkantilist nuostatoms, reik, kad turtas sukuriamas pirmiausia darbu ir jo rezultatais, t. y. jis paneig ypating pinig vaidmen kiniame gyvenime. pastaruosius jis velg tik kaip geriausi prekybos mat, nes tai amina, negendanti prek ir jos vert svyruoja daug maiau nei kit preki. Todl, W. Petty nuomone, jeigu kokia nors valstyb imasi monet nuvertinimo, tai rodo jos nuosmuk, negarbing valdovo padt, krentant visuomens pasitikjim pinigais. Nors ir prijausdamas merkantilistams, vis dlto W. Petty suprato, kad auksas ir sidabras nra natralus ir negali bti pastovus pinig matas, nes kinta jo vert. Todl W. Petty svarbiausias klausimas buvo preks kaina. Bet jis tyr ne atsitiktines, rinkos kainas, kurias vadino politinmis, o vidutin arba natrali kain, kuri laik rinkos kain vidiniu pagrindu. W. Petty kl klausim, kas lemia natrali kain mainant

bet kuri prek auks ar sidabr. Jis pateik tok atsakym: preks, mogaus pagamintos per tam tikr laik, vert jos tikroji rinkos kaina lygi sidabro (ar aukso) kiekio, kur per t pat laik kitas mogus gali igauti, perveti, nukalti i jo monetas, vertei natraliai kainai. W. Petty samprotavo madaug taip: jei buelis grd mainomas uncij sidabro, tai i yra natrali buelio grd kaina. i ivad savo Traktate apie mokesius ir rinkas W. Petty aikino tuo, kad grd ir sidabro i kieki pagaminimui sunaudotas toks pat darbo kiekis. Toliau jis dar ivad, kad preks yra vienodos verts, nes jose knytas vienodas darbo kiekis. (W. Petty ra: Leiskite imtui vyr deimt met dirbti prie jav, ir tuo pat metu tiek pat vyr prie sidabro. A esu tikras, kad tikslios pajamos i sidabro yra lygios visoms pajamoms i jav). Darbo ri skirtumai neturi reikms. Preks vert galima imatuoti darbo laiku, sunaudotu jos gamybai, o verts dydis priklauso nuo darbo naumo. (W. Petty turjo omenyje ne preks ir sidabro verts lyginim, o j gamybos metu pridtos verts lyginim, nes lyginti prek ir pinigus jis sil tik atskaiiavus materialines snaudas). Taigi su tam tikra ilyga galima teigti, kad W. Petty klasikinje politinje ekonomikoje padjo darbins verts teorijos pagrindus (pats W. Petty niekada nevartojo preks vertingumo sampratos). Taiau i teorija turjo trkum: 1) W. Petty nesugebjo suprasti verts ir darbo, sukurianio i vert, prigimties; 2) jis painiojo mainomj ir vartojamj vert, abstrakt ir konkret darb, vert ir vartojimo vert. 3) W. Petty man, kad vert kuria tik tas darbas, kuris sunaudojamas aukso ir sidabro gamyboje, t. y. ia jau akivaizdi merkantilizmo taka. Kita vertus, pranaum priskyrime tik darbui brangij metal gavybos srityje, nesunku velgti ir politines prieastis. Juk W. Petty tikjo stipria vyriausybe bei troko sustiprinti Anglij kovojant su usienio kaimynais. O tam reikjo skirti daug laiko, darbo ir jg. Trumpame moksliniame straipsnyje Verbum Sapienti (1665 m), kuris tapo pasirengimu imatuoti Anglijos turt, jis, atsakydamas tariamam prietarautojui, kuris klaus, ar is nenuilstantis darbtumas yra begalinis, teig, kad tai tsis tol, kol mes tursime daugiau pinig nei kaimynins usienio alys. Vis dlto, jei pripastame, kad pabrdamas darbo veiksn nustatant natrali kain, W. Petty ties keli darbinei verts teorijai, turime konstatuoti, jog vertindamas darbo vaidmen jis nebuvo visikai nuoseklus. Tai rodo ir garsioji W. Petty formul: Darbas yra turto tvas ir aktyvusis pradas, o em jo motina, kuri prieintina merkantilisto Leweso Robertso poiriui, kad gamtiniai itekliai, ems rutulys yra vis turt altinis ir motina, ir kuri galima laikyti vienu i W. Petty mokymo apie verts altin variant. Taigi, kitaip nei merkantilistai W. Petty man, kad turt, tarp j ir pinigus, sudaro ne tik brangieji metalai bei akmenys, bet ir valstybs em, namai, laivai ir net nam apyvokos daiktai. Btent samprotaudamas iais klausimais jis isak mintj populiar ir ms dienomis tvirtinim. W. Petty teisingai pastebjo, kad daiktin turt, vartojamj vert darbas sukuria padedamas gamtos, t.y. dalyvaujant gamtos veiksniui. Taiau, kadangi, kaip minta, jis neskyr vartojamosios verts ir verts bei abstraktaus ir konkretaus darbo, tai jo formulje em buvo laikoma tokiu paiu verts altiniu, kaip ir darbas. W. Petty, em ir darb vadino natraliais standartais ir matais. Jis net paaikino, kaip atskirti i dviej altini indl kaupiant turt: lyginant neapdirbtoje emje uaugint produkt su analogiku produktu, uaugintu dirbtoje emje, pirmj i j galima laikyti grynuoju ems produktu, o produkcijos prieaug antruoju atveju grynuoju darbo produktu. Be to, jis mgino traktuoti em ir darb kaip vienamat dyd, teigdamas, kad bt naudinga rasti natral lygybs tarp ems ir darbo santyk. Nustatydamas natral paritet, W. Petty pamgino sulyginti ems ir darbo vertes, prilygindamas

ems sklyp, kuris pateikia maist suaugusiam vyrui vien dien prasimaitinti (su tam tikromis ilygomis), tokio vyro dienos darbui. Taip pat ems bei darbo sukuriam vert W. Petty traktavo kaip vidutin suaugusio mogaus isimaitinim, o tai i esms reik, kad nustatytas jo darbo umokestis. Pagal savo darbins verts teorij, W. Petty ipltojo mokym apie darbo umokest ir rent (arba kapitalizuot rent, kaip ra K. Marxas). Darbo umokest jis traktavo kaip darbo kain. Kadangi W. Petty, kaip ir kiti klasikins politins ekonomijos atstovai, dar neoperavo darbo jgos kategorija, nesugebjo suprasti darbo umokesio esms, nes nesuvok, kad darbas, bdamas verts altinis, pats neturi verts ir kainos. Juk darbas tai procesas, ir jo negalima parduoti. Darbininkai parduoda kapitalistui ne darb, o darbo sugebjimus, t. y. darbo jg. Taiau sprsdamas klausim, kam turi bti lygi darbo vert, arba darbo umokestis, W. Petty prijo svarbios ivados, kad darbo umokest lemia objektyvs veiksniai, o ne subjektyvs statym leidj sprendimai. W. Petty nuomone, darbo umokest lemia btini darbuotoj gyvenimui reikmenys (ir nedaugiau), kad ie galt gyventi, dirbti ir daugintis. W. Petty tvirtino, kad statymu turt bti utikrintos darbininkui tik los igyvenimui, nes jei jam leistume gauti dvigubai daugiau, jis dirbt du kartus maiau, nei galt dirbti. Tai visuomenei reikt tokio pat darbo kiekio praradim. Tiesa, jis klydo, manydamas, kad darbo umokestis turi utikrinti tik fiziologin gyvenimo minimum, nors W. Petty laikais darbo jgos kaina i tikrj buvo artima iam lygiui. Be to, ia pravartu siklausyti W. Leontiefo pastebjim: Tai, kad n vienas darbininkas nesiderjo dl realaus darbo umokesio net jeigu taip ir buvo visikai nieko nerodo, nes, derdamasis dl umokesio pinigine iraika, darbuotojas gali vadovautis realia pajam perkamja galia. Toliau, i to W. Petty dar ivad, kad darbuotojas kaip darbo umokest gauna tik dal savo sukurtos verts. Likusi verts dalis yra pridtinis produktas (renta), kuris tenka savininkui. Verslinink ir emdirbi pajamas W. Petty apibdino pagal savo unifikuot rentos samprat. ems renta jis vadino skirtum tarp grd verts ir kat j pagaminimui. W. Petty ra: Natrali ems renta yra pajamos i derliaus atmus maist ir reikalingiausius darbininko produktus. I esms jis ia samprata pakeit kit samprat fermerio peln. W. Petty supratimu, pelnas tai ta produkto dalis, kuri lieka atskaiiavus katus, t. y. ilaidas darbo umokesiui ir sklai. I esms jis peln traktavo kaip ems rent. (Prisiminkime, kad XVII a. em vis dar pagrindinis darbo objektas. Todl W. Petty pelnas pasireikia vien tik ems rentos forma. Kaip matysime vliau, palkanas jis taip pat kildino i ems rentos, teigdamas, kad is rodiklis turi bti lygus rentai tokio kiekio ems, kuris gali bti nupirktas u tuos paius paskolintus pinigus, su slyga, jog bus utikrintas visikas j visuomeninis saugumas. Taigi, W. Petty, kaip ir kiti dar nenutol nuo feodalins epochos autoriai, pelno nelaik atskira kategorija, o renta jam buvo lygi visam pridtiniam produktui. Taiau kadangi preks vert nustatoma pagal sunaudot darb, o darbo umokestis ios verts sudedamoji dalis yra konkretus dydis, tai renta faktikai pasireikia kaip darbu sukurtas verts perteklius, lyginant su darbo umokesiu, t. y. kaip pridedamojo darbo produktas. Todl mokyme apie ems rent i esms kalbama apie pridedamaj vert. Jis ra Tarkime, koks nors mogus pats augina grdus tam tikrame ems sklype. Galima teigti, kad kai is mogus iskaiiuos i gauto derliaus dal, skirt sklai bei tai, k jis pats suvalgys ir atiduos kitiems mainais drabuius bei kitiems btiniems poreikiams tenkinti reikalingus dalykus, likusi grd dalis sudarys natrali arba tikrj ems rent tais metais [...]. Kitaip nei merkantilistai, W. Petty maai dmesio skyr prekybiniam pelnui ir parod, kad turtas auga dl pridtinio darbo, kuris knijamas kaip pridtinis produktas, nagrintu atveju sutampantis su

ems renta. Taigi W. Petty rent traktuoja trejopai: 1) kaip emdirbio grynj produkt, 2) kaip visuotin pridedamosios verts form, ir 3) kaip pai ems rent. Darytina ivada, kad apibdindamas rent kaip produkto pertekli, lygindamas su snaudomis jam gauti, W. Petty faktikai pateik visai nauj turto kilms paaikinim, tapus kertiniu akmeniu klasikins politins ekonomijos teorijos rmui. W. Petty pirmasis 150 met anksiau u D. Ricardo m naudoti diferencins rentos samprat, kuri, K. Marxo nuomone, jis atskleid net geriau, nei A. Smithas. Knygoje Traktatas apie mokesius ir rinkliavas gana aikiai apibdinta natralaus derlingumo renta ir renta dl geografins padties, t. y. diferencin renta. W. Petty nuomone, diferencin renta yra ems kyje gaunama dl skirtingo ems sklyp derlingumo bei skirtingos j geografins padties rinkos atvilgiu. W. Petty diferencin rent kildino ne i ems kaip tokios, o i darbo, nes skirtinguose sklypuose darbas yra skirtingo naumo. Apibdins rent kaip grynsias pajamas i ems, W. Petty kl klausim dl ems kainos. ems pardavimas faktikai buvo traktuojamas kaip teiss gauti rent pardavimas. Todl, jo nuomone, ems vert, ar kaina, yra tam tikro metini rent skaiiaus, prilygstanio madaug trij kart atstov (senelio (50 met), tvo (28 met) ir snaus (7 met)) bendro gyvenimo trukmei (t. y. tuo metu Anglijoje madaug 21 metams) suma, arba, kitaip tariant, kapitalizuota ems renta. Taigi W. Petty ems kaina buvo lygi kasmetinei rentai padaugintai i 21 met. Bet W. Petty gerai suprato, kad metini rent, lemiani ems vert, kiekis gali keistis. Todl kartais ems kainos skaiiavimui jis naudojo ir kitok met skaii, iuos nukrypimus aikindamas nuosavybs emei teisi garantavimo dydiu. Nors W. Petty peln tapatino su renta, bet vis dlto vienai pelno riai skolinamo kapitalo procentams (palkanoms) skyr ypating reikm. Jis teig, kad procentas yra pajamos, gaunamos i ems rentos, ir vadino j pinigine renta. W. Petty procent (palkanas) lygino nuomos mokesiui bei, kaip ir merkantilistas Nicholas Barbonas, pasisak prie jo reguliavim statymais, o k jau kalbti apie lupikavimo uraudim statymais. (Kitaip nei kitas merkantilistas Thomas Culpeperis, kuris 1661 m. savo traktate rekomendavo fiksuoti palyginti em maksimali procento norm). W. Petty samprotavo madaug taip: kapitalo savininkas gali sigyti tam tikr ems sklyp, atneant jam garantuotas kasmetines pajamas kaip ems rent. Vadinasi, paskolintas kapitalas jo savininkui turi utikrinti kasmetines pajamas, bent jau lygias metins rentos, gaunamos i io ems sklypo, dydiui. emiau palkan norma negali kristi. O kai investicij patikimumu abejojama, savaime suprantama, kad palkanos bus didels, o nedidels palkan normos rodo, kad gamyba klesti. Toks procento traktavimas buvo savaip logikas, nes rent W. Petty laik kapitalistini pajam (pridedamosios verts) visuotine forma, o procent atitinkamai kildino i rentos kaip antrin form, neturini jokios takos ems kainai. Kita vertus, kaip pastebjo J. A. Schumpeteris, W. Petty sukurta procento teorija mus vl sugrino scholastik (tai nra labai netikta, prisiminus, kad jis moksi jzuit mokykloje Kanuose). Viena vertus, yra jo pasisakymas, kad usienio valiuta tai vietinis procentas. Tai leidia daryti prielaid, nors jis to ir neisak labai aikiai, kad jis bt sugebjs priimti formuluot, pagal kuri procentas tai mainai, itsti laiko aspektu (exchange over time). apibrim nagrinjo, bet jo neprim daktarai scholastai. Kita vertus, W. Petty aikiai tvirtino, kad procentas tai kompensacija u susilaikym nuo sav pinig naudojimo per sutart laik, neatsivelgiant tai, kiek jie iuo laikotarpiu buvo jums reikalingi. i nuostata (ypa vertinant tai, kad W. Petty nepritar procent gavimui u pinigus, kuriuos paskolos davjas gali panaudoti bet kuriuo metu) paprasiausiai yra vlyvosios scholastikos doktrina. Be to, ir minti W.

Petty vairs ne visada skmingi samprotavimai apie procento ir ems rentos ry taip pat primena scholastikus argumentus. Savo Traktate apie mokesius ir rinkliavas W. Petty paymjo, kad susiduriama su giliu paslapi, susijusi su pinigais, vandenynu. J daugiausia domino trys pinig problemos aspektai labai susij su to meto Anglijos pinig sistema: monet gadinimas, ileidiant statymus vykdomas monet verts pakeitimas ir pinig kiekio, reikalingo apyvartai, nustatymas. Nors W. Petty poiris pinigus, bent jau ankstyvuosiuose darbuose, buvo merkantilistinis, bet kalbdamas apie pastarj aspekt, kur jis pasistmjo gerokai toliau u savo amininkus, W. Petty akivaizdiai kritikavo merkantilistus: jo odiais tariant, neprotinga stengtis didinti pinig kiekio alyje, jei tai neskatina vis turto ri augimo, nes, kaip jis paymjo savo Verbum Sapienti, pinigai savaime nereikia turto, jie tra politinio kno lainiai, ir jei iame kne j per daug, tada is nra vikrus, o jei pernelyg maai, is knas suserga. Pltodamas i mint, W. Petty atkreip dmes, kad drausti iveti pinigus beprasmika ir nenaudinga. Jo odiais tariant, tokia valstybs umaia tolygi draudimui al veti importines prekes. Visa tai neivengiamai ivirs preki, nupirkt usienyje u pinigus paeidiant statym, kain kilim. Be to, jo nuomone, prekybininkui pasiseks suderti daug didesnius sandrius, kai turs ne tik preki, bet ir grynj pinig. Juk pirklys turs prie savs daugiau vertybi ar pinig, atsivelgiant tai, kaip u vienus ar kitus gals sigyti daugiau preki. 1682 m. konkreia dingstimi kilus ginams dl Anglijos monetos perkalimo W. Petty para nedidel veikal, pavadint vairios inios apie pinigus. Tai 32 klausimai ir trumpi atsakymai. Paymtina, kad is krinys tartum plieninis mokslins pinig teorijos karkasas, laikanioji konstrukcija, kuri tereikjo upildyti kitomis mediagomis patikslinimais, detalmis, iliustracijomis, rengti pertvaras tarp skyri ir problem. W. Petty beveik visai teisingai suprato, kad pinig kiekis (M), btinas apyvartai tam tikru laiko momentu, yra lygus preki kain sumos (PT) ir pinig apyvartos vidutinio skaiiaus (V) santykiui. (Tai vliau buvo tvirtinta kiekybinje pinig teorijoje, kurios svarbiausius teiginius savo veikaluose Pinigai ir Prekybos balansas suformulavo kot filosofas ir ekonomistas D. Humeas (17111776 m.). Teigin, kad metaliniai pinigai nuvertja, kai j kiekis labai iauga, D. Humeas grind vadinamja kain revoliucija: bendras kain lygis smarkiai pakilo, t. y. pinigai nuvertjo, kai i europiei atrastos Amerikos plsteljo aukso ir sidabro). Apskritai, mgindamas atsakyti mintus praktinius klausimus, W. Petty tam tikra prasme beveik suvok pinig esm ir funkcij. Tiesa, pinig, kaip visuotinio ekvivalento, esm jis suvok dar gana miglotai. Taiau mstydamas apie brangij metal verts nustatym pagal savo darbins verts teorij, jis eng toli priek. Be to, W. Petty nedviprasmikai pasisak prie bimetalizm, nurod, kad varini ir alavini monet, naudojam kaip smulks pinigai, skaiius privalo bti ribojamas, bei teig, kad visaverius auksinius ir sidabrinius pinigus tam tikru mastu gali pakeisti j atitikmenys banko ileidiami popieriniai pinigai, 50 proc. padengti auksu. Savo trumpame veikale vairios inios apie pinigus (kur K. Marxas pelnytai pavadino mau edevru) jis kl klausim: Kaip mes galime pataisyti padt, jei turime per maai pinig? Pamename, kaip klausim atsakydavo jo amininkaimerkantilistai. Studij metais Olandijoje gyvenusio ir gerai imaniusio tos alies bank sistem W. Petty atsakymas visikai kitoks: Mes turime sukurti bank, kuris, kaip tiksliai apskaiiuota, beveik padvigubins ms metalini pinig efektyvum. Panai idj laiksi ir Ch. DAvenantas. Jis teig, kad popieriniai pinigai gali atlikti cirkuliuojani mokjimo priemoni funkcijas ne blogiau, o gal net ir geriau nei auksas ir sidabras, taip pat juos naudojant prekybos skatinimui. steigti bank, leisiant

banknotus kaip altin kreditams vyriausybei patar ir D. Northas. Pats W. Petty ne kart pritar centrinio banko steigimui, bet Anglijos Bankas (kaip privati akcin bendrov) buvo sukurtas tik po W. Petty mirties, 1694 metais. Pagrindinis valstybs ekonominis svertas mokesiai. Mokesi klausimas W. Petty buvo labai svarbus ir, lyginant su to laiko Anglijos merkantilist darbais, jo darbai isiskyr aikiu ios problemos suvokimu. Sutikdamas su T. Munu, bdinga jam vaizdinga kalba W. Petty savo Traktate apie mokesius ir rinkliavas, kuris, ko gero, buvo vienas pirmj veikal, parayt specialiai iai temai, teig: mokti mokesius taip pat neivengiama, kaip ir valgyti. W. Petty veikaluose dominuoja mintis, kad pagrindin visuomenin mokesi funkcija yra skatinti kapitalizmo pltr alyje. Mokesiai reikalingi tam, kad bt paimami pinigai i t, kas juos leidia pertekliniam vartojimui (neproduktyvi klasi), ir perduodami tiems, kurie pajgs juos skirti naudingiems tikslams (apdirbti emei, vejybai, kalnakasybos verslui, rengti manufaktras). Tai yra, visa mokesi sistema turi bti nukreipta skatinti produktyvi gamyb, tame tarpe netaikant jokio akcizo mokesio iveamoms kio prekms ir apmokestinant veamas prekes. Eksporto apmokestinimas priimtinas tik tada, jei alis turi natrali monopolij, kaip Anglija alavo gavybos srityje. Taiau i mokesi prievol turi bti sureguliuota taip, kad eksportuotojui bt paliktas pagrstas pelnas, o preks kaina ilikt maesn, negu veant prek i kur nors kitur. O importuojam preki muitus turt lemti ios aplinkybs: importuojamos preks vartotojui turi bti brangesns, negu uaugintos ar pagamintos alies viduje. Ypa apmokestinamos turt bti prabangos preks. Nebaigtos gaminti preks, rankiai ir gamyboje naudojamos mediagos turt bti apmokestinamos nedideliais mokesiais. W. Petty nuomone, mokesi dydis turi bti toks, kad, viena vertus, jie ukirst keli pertekliniam vartojimui ir neleist vartoti daugiau, nei btina, o kita vertus neleist monms atsidurti tokioje bklje, kad jiems belikt griebtis ginklo ir kovoti su per dideliais mokesiais. Nenor mokti mokesius jis aikino ir gyventoj tarimais, kad per daug piktnaudiaujama mokesi sistema (monms danai atrodo, kad karalius i gyventoj surinktus pinigus idalija savo numyltiniams, nors pats W. Petty man, kad tai kyla i pavydo, nes karaliaus palankumas danai yra nepastovus ir apgaulingas), piktinimusi per dideliu valdios ilaidumu (mons danai mano, kad surinkti pinigai bus panaudoti didingiems renginiams bei pasilinksminimams, triumfo arkoms ir pan.) bei sitikinimu, kad apmokestinimas yra neteisingas (mons yra labai nepakants, mokdami didesnius mokesius nei j kaimynai (turima galvoje kitos alys Aut. pastaba)). Be to vulgars protai piktavalikai nemoka mokesi ir todl priveria valstyb taikyti grietas priemones. Pastarosios pritaikytos vargingam asmeniui irgi leidia ipsti lengvabdi moni nepasitenkinim valstybe. Taip pat valstyb, tiksliai neinodama gyventoj skaiiaus, j amat ir turto, apmokestina tuos paius objektus dvigubai ir sukelia moni prieikum, kai galima bt imti vien mokest. Antra vertus, tai gali priklausyti nuo vertimo mokti mokesius nepalankiu metu, kai gyventojai stokoja pinig. Juk neinodama gyventoj turto, valstyb nesiorientuoja, koki dal turto (mokesi) galt paimti, o neinodama krato amat, negali inoti, kokiu metu laiku geriausia paimti savo dal. Pinig stygius i ties yra svarbi mokesi nemokjimo prieastis. Visi mokesiai mokami pinigais, bet, pavyzdiui, fermeriai duon, gyvulius gali paversti pinigais tik u daugelio myli ir tik po to sumokti karaliui mokesius. Remdamasis Olandijos patirtimi, W. Petty teig, kad mokesius rinkti turi specials pareignai, kurie vykdyt vien tik ias pareigas. Labai dideli muitai gali skatinti verstis kontrabanda ir kyininkavimu. Todl geru j pakaitalu galt bti

krovini gabenimo mokestis, kur lengva surinkti, o apmokestinamas objektas yra vis matomas. Kalbdamas apie apmokestinimo formas, W. Petty pasisak prie vis emi rentos apmokestinim, nes, esant neapibrto laiko nuomos sutariai, apmokestinimas savaime gali bti perkeltas vartotojui. Teising (tinkam) mokest rentai, jo nuomone, galima taikyti tik inant tiksli rentos vert. W. Petty buvo ir prie asmens mokest kaip neteising, nes neatsivelgiama mokest mokanio asmens turtingum tokius pat mokesius moka mons, kuri galimybs nelygios. Nors jis taip pat paymjo, kad tokius mokesius lengva surinkti, taiau pirmenyb teik netiesioginiams (akcizo) mokesiams, mokamiems kartu su kaina perkant vartojimo prekes, pirmiausia prabangos dalykus, kurie, jo nuomone, nra gyvybikai btini. ia prasme W. Petty buvo Olandijos mokesi sistemos, kurioje jie apmokestina ne pagal tai, kiek mogus gavo [...] bet visada pagal tai, kiek mogus ileido, alininkas. Taigi silymo apmokestinti vartojimo ilaidas, o ne pajamas, vlesniais laikais sulaukusio toki ymi ekonomist kaip J. S. Millis, A. Marshallas, A. C. Pigou, I. Fisheris ir N. Kaldoras palaikymo, pirmtakas yra W. Petty (bei T. Hobbesas, apie tai 1651 m. ras savo politiniame-filosofiniame veikale Leviathanas). Akciz, kaip tinkamiausio fiskalinio instrumento, privalumais W. Petty nurod, kad tai yra lengviausias, aikiausias, labiausiai tinkamas bdas pagrsti tam tikras pajamas ir tai, jog tada kiekvienas mogus turi mokti u tai, kuo jis mgaujasi. Ir jei em nebus dirbama, bet mokesiai reguliariai renkami, tai paskatins taupum. Kalbdamas apie specialius mokesius, leisianius padidinti pinig kiek alyje, W. Petty sil vesti gimimo ir mirties mokesius, loterij mokesius, taip pat mokesius ydams ir svetimaliams. Beje, jis perspjo, kad alyse, kuriose yra gyventoj stygius, mokestis usienieiams nerekomenduojamas. O special mokest ydams W. Petty grind tuo, kad ie sudaro pelningus sandrius prekybos srityje ir sugalvoja, kaip ivengti mokesi. Jis ypa prieinosi paveldtos ems apmokestinimui, nes nemanoma patikrinti jo nealikumo ir teisingumo, be to, ikyla apgavysi, smokslo ir priespaudos grsm. Apibdindamas loterij mokest kaip tinkam fiskalin priemon, W. Petty teig, kad tai mokestis, skirtas nelaimingiems arogantikiems kvailiams monms, kurie labai gerai mano apie savo laim. Taiau jis paymjo, kad loterijas turi priirti valstyb, o i j gaunamos los taupiai naudojamos. Siekdamas papildyti alies id, W. Petty sil apmokestinti net heterodoksini religij alininkus u minties laisv. Savo ruotu, atsakomyb u pasauliei pasitraukim i vyraujanios religijos turjo bti palikta dvasininkams, smarkiai apmokestinant j atlyginimus, taigi i j grup taip pat vertinant kaip heterodoksin. Bedieviams minta tikjimo ties ipainimo tolerancijos nuostata negaliojo jie turjo bti pristatyti prie sunkaus darbo... Kita vertus, deimtins mokestis, kur renka dvasininkai i savo valdom emi, W. Petty nuomone, yra tinkamas mokestis remti dvasininkij, atitinka teisingo mokesio reikalavimus ir turi bti mokamas natraliai. W. Petty nepatikliai velg labdar, pavieni moni grupi rmim valstybs mastu ia jis velg piktnaudiavimo pavoj. Kita vertus, pinigus, ileistus rmimui, jis nelaik visikai prarastais, nes galiausiai jie patenka rankas tiems, kurie usiima naudingais verslais. W. Petty nuomone, vietimo sistem turi valdyti ir kontroliuoti valstyb. Vis bendras tikslas turi bti skirti lavinti mogiksias galias ir gdius, ypa darbinius. Pabrdamas pastarj svarb, W. Petty net teig, kad jei tam tikra gamyba tampa laikinai nepelninga, ji neturi bti nutraukta, nes toje srityje dirbantys mons dl nieko neveikimo gali prarasti savo darbo gdius.

2.2.2. W. Petty politins aritmetikos idjos W. Petty novatorika dvasia, originalumas ir mokslinis valgumas labai rykiai atsiskleid jo veikale Politin aritmetika, paraytame XVII a. atuntajame deimtmetyje (madaug tarp 1671 m. ir 1676 m.), bet ileistame tik po jo mirties, 1690 metais jo snaus lordo elberno, pratarmje nurodant, kad ileisti velionio jo tvo knyg anksiau buvo nemanoma, nes io veikalo doktrinos ugaudavo Pranczij. (Iki tol Politin aritmetika buvo platinama rankratiniais nuoraais). Nuo ios knygos, kurios reikm ir paios politins ekonomijos esm puikiai atskleid vienas talentingiausi jo mokini, garsaus poeto snus Ch. DAvenantas, sakydamas, kad Politine ekonomija mes laikome men naudojant skaiius samprotauti apie dalykus, susijusius su valstybs valdymu [...] Pats savaime tai, be abejo, labai senas menas [...] [bet Petty] pirmasis dav jam pavadinim ir sukr jo taisykles bei metodus, savo metrik rayti pradjo socialin statistika ir ekonometrija, o paios inios, kaip XVII a. pabaigoje paymjo stiprjant gamtos moksl poveik vis ri tyrimams pabrs D. Northas, tapo dideliu mastu matematins. Taiau, kaip paymi J. A. Schumpeteris, W. Petty nebuvo lozungo Tegul faktai kalba patys u save auka. Jis pirmiausia ir galiausiai buvo teoretikas. Tiesa, W. Petty priskirtinas tiems teoretikams, kuriems mokslas tai imatavimas. ie mokslininkai kuria analitinius instrumentus, juos naudodami apdoroja skaitinius faktus ir visa irdimi ignoruoja visus kitus faktus. J apibendrinimai yra bendras skaitmenini duomen ir samprotavim vaisius. Naudodamasis skurdiais ir su dideliais laiko pertrkiais statistiniais duomenimis, W. Petty pademonstravo milinik iradingum, stengdamasis kiekybikai vertinti konkreius savo laiko kinius reikinius. Jis ne tik naudojo skaitmeninius duomenis kaip apraomj mediag, bet ir ipltojo statistin tyrimo metod, naudodamas j visuomeninio gyvenimo dsningumams iaikinti. W. Petty darbai turjo didel poveik ekonomins statistikos formavimuisi. Jis pirmasis pamgino vertinti nacionalinio turto ir nacionalini pajam (nors ir nesivargindamas pateikti j apibrim) dyd, Anglijos turt vertindamas bendra 250 mln. svar sterling suma (ir prie to sil pridti pai gyventoj pinigin vertinim 417 mln. svar sterling). ia prasme galima sakyti, kad iuolaikin nacionalini pajam analiz prasideda nuo W. Petty darb, nors apskritai jos pltr geriau analizuoti pradedant nuo F. Quesnay darb. (Pastebtina, kad W. Petty pasilytas ir naudotas atskir materiali objekt grupi piniginio vertinimo sumavimo metodas kapitalistini ali nacionalinio turto statistikoje vyravo iki pat XX a. septintojo deimtmeio, kol amerikiei ekonomistas ir statistikas R. Goldsmithas ikl vadinamosios nepertraukiamos inventorizacijos idj, pinig apyvartos greit, demografinius rodiklius). Tiesa, kaip paymi A. Anikinas, paties W. Petty apskaiiavimai turjo esmini trkum. Jis nacionalines pajamas skaiiuodavo kaip gyventoj vartojimo ilaid sum, kitaip tariant, man, kad kaupiamj pajam dal kapitalo djimus pastatams, renginiams, emi pagerinimui ir t. t. galima ignoruoti. Taiau i prielaida XVII a. buvo realistin, nes kaupimo norma buvo labai maa ir alies materialinis turtas augo ltai. Be to, W. Petty netikslum netrukus itais jo politins aritmetikos sekjai, ypa Gregory Kingas (16481712 m.), XVII a. pabaigoje nepaprastai isamiai ir nuodugniai apskaiiavs Anglijos nacionalines pajamas. Neretai reikini ir proces kiekybin vertinim W. Petty atlikdavo visikai neturdamas btin statistini duomen, t. y. netiesioginiais metodais. Taiau tai nesutrukd jam isakyti daug domi mini apie statistini stebjim organizavim.

Taip pat W. Petty mgino sukurti gyventoj suraymo program. Bet demografins statistikos klausimai j domino tik tiek, kiek gyventoj skaiius ir j pasiskirstymas pagal veiklos akas lemia alies ekonomin padt ir valstybs karin gali. Juk jis teig, kad alis, kurioje daug gyventoj, yra daug turtingesn nei retai apgyvendinta. W. Petty darbuose galima rasti vis ekonomini rodikli netiesioginio apskaiiavimo metod sistem. Ypa vertingi perteklinio gyventoj skaiiaus nustatymo metodai, leid jam apskaiiuoti visuomens poreik vairi profesij atstovams, tarp j ir medicininiam personalui. Taip pat pagal iuos metodus buvo apskaiiuota, kiek student turi mokytis vairi specialybi dviejuose Anglijos universitetuose. Be to, jis apskaiiavo, kiek yra nevisai uimt moni, ir rod, kad jeigu visi galintys dirbti turt darbo ir dirbt, tai sukauptas alyje kapitalas bt penkis kartus didesnis. Kaip pastebjo H. W. Spiegelis, galima teigti, kad tai, k bt galima laikyti pagrindine W. Petty gausumo ekonomikos teorijos idja didelio ir spariau auganio gyventoj skaiiaus pranaumai atsikartojo amerikieio Benjamino Franklino (17061790 m.), bnant Europoje artimai draugavusio su F. Quesnay, J. Turgot, A. Smithu, D. Humeu, E. Burke, ekonominje mintyje, bei buvo visikai prieinga T. Malthuso poiriui. W. Petty plaiai naudojo vidutini dydi kategorij. Pavyzdiui, vert jis nustatydavo pagal vidutinmis darbo snaudas, rent vaizdavo kaip vidutin per penkerius metus ir t. t. Statistinis metodas W. Petty padjo grsti ir politekonomines ivadas. Nordami paneigti ias ivadas, jo oponentai buvo priversti naudoti statistin metodologij. Paskleisdamas statistinius metodus tuo metu egzistavusiose ekonomikos akose, W. Petty glaudiai susiejo kokybinius ir kiekybinius ekonomini reikini tyrimo aspektus. Tai buvo didelis W. Petty indlis ekonomikos moksl. Tiesa, demografins statistikos krjo garbe jam, ko gero, tenka dalytis su savo biiuliu Johnu Grountu (16201674 m.), 1662 m. Londone ileidusiu nedidel kukli knygel, pavadint Natrals ir politiniai mirtingumo biuleteni stebjimai, susij su valdymu, religija, prekyba, oru, ligomis ir kitais minto miesto pakitimais. Knygel sukl nema susidomjim ir per kelet met buvo ileista penkiais leidimais; beje antrojo leidimo prireik tais paiais metais. Faktikai tai buvo pirmasis mginimas remiantis tuometiniais skurdiais statistiniais duomenimis rimtai inagrinti labai svarbias problemas pagrstai jaudinanias mones: mirtingumo ir gimstamumo, lyi santykio ir vidutins gyvenimo trukms, gyventoj migracijos ir svarbiausi mirties prieasi problemas. Taiau, kaip pastebjo J. A. Schumpeteris, dauguma ekonomist labai greitai pamiro W. Petty metod. Tiesa, jie neumiro W. Petty vardo ir net atsimin pavienius jo poirius, susijusius su vairiomis praktinmis problemomis, o taip pat kai kurias jo teorijas, tilpusias paprastus lozungus. Bet W. Petty metodo esm, kuri galjo kvpti ekonomistus naujai tyrim krypiai, nuvyto kot profesoriaus rankose ir buvo praktikai prarasta daugeliui ekonomist itisiems 250 met. A. Smithas um, kaip jam bdinga, saugi pozicij, pareikdamas, kad nelabai tiki politine aritmetika (r. Taut turtas, ketvirta knyga, 5-tas skyrius). Vis dlto impulsas, kur gavo gyventoj skaiiaus natralaus kitimo statistika, o tuo paiu ir visa statistika, nebuvo prarastas. Todl, vertindami ir kitas W. Petty idjas, drsiai galime teigti, kad jam teko svarbus vaidmuo ekonomins minties istorijoje. Jis padjo pagrindus darbinei verts teorijai, pirmasis prakalbo apie pridedamj vert, tiesa, siedamas j tik su ems renta. W. Petty alininkai J. Grantas, Charles DAvenantas (16561714 m.), Williamas Fletwoodas (1656 1723 m.), mintasis G. Kingas beveik suformavo ekonomins minties mokykl, sukr tai, k jie vadino politine aritmetika ir prisidjo, kad bent Anglijoje bt perimti i W. Petty kiekybiniai metodai. Pavyzdiui, Ch. DAvenantas, dar 1699 m.

ispausdins pirmj empirin paklausos kreiv, panaiai kaip W. Petty, naudojo statistin mediag daugiausia skaiiuodamas savotikus ekonominius biudetus. Pagrindinis jo tyrim tikslas buvo nustatyti ry tarp nacionalini pajam ir nacionalini ilaid. Kai kurias svarbiausias savo idjas jis pasiskolino i G. Kingo, kuris pirmasis pamgino ireikti neelastingos paklausos poveik kainoms. is vertinimas buvo ireiktas kaip pastebjimas, kad 10 proc. neigiamas nuokrypis nuo normalaus derliaus padidins grd kain 30 proc., o 20 proc. neigiamas nuokrypis lems 80 proc. kain augim, ir t. t. G. Kingo gana logikame ios problemos formulavime, skaiiavimai buvo grindiami standartine prielaida, kad slygos atitinka normalias. W. Petty ikeltas mokslines idjas toliau skmingai pltojo ymiausi klasikins politins ekonomijos mokyklos atstovai Adamas Smithas ir Davidas Ricardo. Galima teigti, kad per tris imtus met pasaulis labai pasikeit. Daug kas i W. Petty palikimo pasiliko jo gyventame laike. Ekonomikos mokslas, prie kurio itak jis stovjo, pltojosi ir gavo visikai nauj kokyb. Vis dlto, kaip paymi E. M. Maiburdas, W. Petty kriniai net ir iandien adina mint ir diugina ird, o jis pats pradeda nuostabi Anglijos ekonomins minties milin gret, kuri nuo to laiko pradjo rikiuotis ekonomikos moksle. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite Anglijos ekonomin padt XVII a. ir nurodykite Anglijos ekonomikos pirmavimo, lyginant su kitomis alimis, prieastis. 2. Apibdinkite klasikins politins ekonomijos atsiradimo istorines slygas. 3. Apibdinkite W. Petty teorijos bruous ir pagrindinius ekonominius teiginius. 4. Koks buvo W. Petty poiris merkantilizm? 5. Kokia W. Petty suformuluotos darbins verts teorijos esm? 6. Kas W. Petty nuomone, lemia natralios kainos dyd? 7. Kuo remdamasis W. Petty teig, kad darbinink darbo umokesio lygis turi bti minimalus? 8. Kodl W. Petty neigiamai velg prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmen kuriant nacionalin turt? 9. Apibdinkite D. Humeo poir pinigus. 10. Apibdinkite W. Petty Politins aritmetikos reikm ekonomikos teorijai. LITERATRA Petty W. The Economic Writings of Sir William Petty, 2 vols. S. H. Hull (ed.). New York: A. M. Kelley, 1963. . . Verbum sapienti . . : -89, 1997. . / . . . : , 1993. . 5-78. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 60-69. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 52-81. Bukeviit E. Mokesi sistema. Kaunas: Technologija, 2005. P. 12-13. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 73-77.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 17-20. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 98-113. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 209-215. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 35-37. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 122-135. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 70-74. Roncaglia A. Petty: The Origins of Political Economy. Cardiff: University College Cardiff Press, 1985. Thomson H. F. The Scotish Enlightenment and Political Economy. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. P. 231-237. . . 1 / . . . . (. .) . : , 1987. . 428-435. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 85-89. . . . : , 1996. . 45-50. . . : -. . : , 2002. . 17-26. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 28-32. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 56-61. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 50-52. . . . . : , -, 1996. C. 92-100. . ., . . . : , 1986. 94 .

2.3. KLASIKINS POLITINS PRANCZIJOJE

EKONOMIJOS

FORMAVIMASIS

Pagrindins sampratos: Materialin gamyba. Pramon. ems kis. Klasikin politin ekonomija. Prekybos laisv. Darbins verts teorija. ems verts teorija. Kaina. Proporcinga kaina. Gausos (pertekliaus) bkl. Rinkos kaina. Tikroji vert. Vartojamoji vert. Vidinis vertingumas. Natrinis, main ir piniginis kiai. Klass. Verslininkas. Trij rent teorija. Cantillono efektas. Pagalbins sampratos: Monarchija. Dvarininkija. Amatinink cechai. Merkantilizmas. Kolbertizmo kritika. Realus turtas. Visuomeninio turto koncepcija. Darbo laikas. Laisva konkurencija. Manufaktrinis kapitalizmas. Vartojimas. Pinigai. Main priemon. Kiekybin pinig teorija. Mokesi politika. 2.3.1. P. Boisguilleberto ekonomins nuostatos Pranczijoje klasikins politins ekonomijos genez vyko visai kitokiomis istorinmis slygomis nei Anglijoje. Pranczija iki pat XVIII a. pabaigos liko feodalin alis, kur ir toliau vyravo senoji dvarininkija bei absoliutizmas. Pranczijos pramon buvo silpnai ipltota. Miestuose iliko amatinink cech su jiems bdinga grieta reglamentacija ir ribota gamyba. Pranczijos pramon negaljo skmingai pltotis, nes alyje vyravo natrinis kis, o valstieiai, nors asmenikai ir laisvi, bet nuskurdinti daugelio feodalini mokesi ir rinkliav. ia Anglija visikai nugaljo Pranczij kovoje u tarptautines rinkas. Dl to merkantilizmas Pranczijoje toliau nebesipltojo, o auganios buruazijos Pranczijoje naujieji ideologai atvirai puol ir kritikavo merkantilistin politik. Pranczijoje klasikins politins ekonomijos pagrindjas buvo Pierreas le Pesantas de Boisguillebertas (16461714 m.). Jis, panaiai kaip ir vliau savo mokykl kr fiziokratai, daugiausia dmesio kreip sunki ems kio bkl, bdamas savotiku pastarj pirmtaku (utenka prisiminti garsij jo fraz: Viskas, ko reikia tai leisti veikti gamtai ir laisvei (laissez-faire la nature et la liberte)). io mstytojo pasilytos temos aikiai matomos ir kit ymi prancz ekonomist F. Quesnay, J. B. Sayaus, J. de Sismondi, L. Walraso darbuose. Gyvenimo kelias. Pranczijos kapitalizmo genezs ypatumai padar esmin poveik ir P. Boisguilleberto ekonomini pair formavimuisi. Gims Rouene Normandijos dvarinink eimoje (ji priklaus mantijos bajorijai taip senovs Pranczijoje buvo vadinami bajorai, kurie eidavo paveldimas teismo ir administracijos valdinink pareigas), P. Boisguillebertas gavo puik tais laikais juridin isilavinim, skaitant antikin literatr ir filosofij ir, aiku, Romos teis. Netrukus jis pasirinko tradicin j eimoje teisininko profesij ir bdamas 31 met

pradjo dirbti Roueno teismo apygardos teisju, specializuodamasis sprsti ems kio ir valstiei klausimus. Po 12 met profesiniai pasiekimai jam padjo uimti pelningas ir takingas Roueno teismo apygardos generalinio leitenanto (virininko) pareigas. Savotikoje tuometinio valdymo sistemoje tai reik kak panaaus miesto vyriausij teisj, atliekant ir policininko bei bendro municipalinio valdymo funkcijas. iame poste P. Boisguillebertas ibuvo 25 metus, t. y beveik iki pat gyvenimo pabaigos. Tik likus dviems mnesiams iki mirties jis perdav ias pareigas savo vyriausiam snui. Ekonomikos teorija. ingeidus protas, aukta visuomenin padtis paskatino P. Boisguillebert domtis alies ekonominmis problemomis bei isiaikinti emo gyvenimo lygio Pranczijos provincijose XVIIXVIII a. sandroje, kaip dvarinink ir j palietusio tiesiogiai, prieastis. Tai jis mgino daryti jau pirmuosiuose savo reformatorikuose (antimerkantilistikuose) darbuose, paraytuose, bnant 50 met, 16951696 m. anonimikai ileidus knyg gana miglotu pavadinimu Padties Pranczijoje detalus apraymas, jos gerovs kritimo prieastys ir paprasti bdai atkurti, arba kaip per vien mnes duoti karaliui visus pinigus, kuri jam reikia, ir praturtinti visus gyventojus. Tiesa, i knyga taip ir liko beveik nepastebta. Joje P. Boisguillebertas atriai kritikavo absoliutizmo merkantilistin politik. Kaip pagrindin Pranczijos kio nuosmukio prieast vardijo kolbertizmo ekonomin politik. Tai Liudviko XIV (16381715 m.) pirmojo valdymo periodo finans ministro Jeano Baptiste Colberto (16191683 m.) (taip geriausiai galima nusakyti pagrindin jo funkcij, nors kartkartmis jis uimdavo ir kitas pareigas, vienu metu vadovaudamas net eioms ministerijoms i karto; tai jo darbo dien pailgino iki eiolikos valand; beje finans ministro kompetencijai tais laikais priklaus pramons, prekybos ir ems kio klausimai) 16611683 m. vykdyta merkantilistin politika, stambiomis vyriausybinmis subsidijomis skatinusi privilegijuot karalikosios manufaktrins gamybos pltr ir teisinusi valstybini protekcionistini priemoni naudojim prekybos vystymui; tai leido formuotis monopolijoms. (Pavyzdiui, 1674 m. J. B. Colbertas pirm kart suteik teis Pranczijoje gaminti ir pardavinti tabak; i privilegij vliau paveldjo Indes bendrov). io siningo, gabaus ir energingo administratoriaus, tvarkiusio karaliksias sskaitas ir per deimt met padvigubinusio karaliaus Liudviko XIV pajamas (nepaisant vis milinik J. B. Colberto pastang einant finans ministro pareigas, karaliaus ilaidos vis tiek virydavo pajamas...), bet nepalikusio joki traktat ir savo poir idsiusio daugelyje laik, tarnybiniuose urauose, instrukcijose valdininkams ir kituose dokumentuose, politika daug prisidjo prie prekini-pinigini santyki pltros Pranczijoje. J. B. Colbertas ragino: Mes turime tautas ukariauti savo pramone ir veikti jas savo skoniu. Bet manufaktrin gamyba pltojosi stabdant fermeri ki atsiradim, taip pat sunkinant nepakeliamai auktais mokesiais ems kio gamyb (J. B. Colbertas ems k velg kaip finansini l altin valstybei) ir draudiant iveti grdus bei suteikiant laisv juos veti, kas numu grd kainas ir galutinai sulugd ems k. Pagal F. Quesnay skaiiavimus, 16201750 m. laikotarpiu Pranczijos ems kio produkcija sumajo 35 proc. Tai turjo neigiam padarini ir pramoninei gamybai, ir viso nacionalinio kio lygiui. i prieastis galiausiai tapo Pranczijos vidaus rinkos siaurumo lyginant su senu prieininku Anglija, esminis veiksnys. Kaip vertinti neigiamas aplinkybes ekonomikoje, liko svarbiausias klausimas ir kituose P. Boisguilleberto veikaluose, ileistuose XVIII a. pradioje: grynai ekonominiuose veikaluose Traktatas apie grd prigimt, perdirbim ir naud,

Apmstymai apie turto, pinig ir mokesi prigimt, Retumo tyrimai ir ypa reformatorikame krinyje, 1707 m. dviem tomais ileistame pavadinimu Kaltinimai Pranczijai. U atri vyriausybs kritik pastaroji knyga buvo udrausta, bet nenurimstantis provincijos teisjas tris kartus j perleido, beveik visikai i turinio ibrauks ipuolius prie vyriausyb. I esms jis paliko ne tiek rodymus, kiek prielaidas ir ukeikimus, kad ekonomin reforma btina. iose knygose P. Boisguillebertas, kaip ir anksiau, aikiai pademonstravo savo prieikum merkantilizmui bei pagrind reform btinyb. Taiau nei savo idj pripainimo, nei paramos ar supratimo savo idjoms i generalini kontrolieri L. F. Pontchartraino ir M. Chamillardo, ko P. Boisguillebertas tikjosi iki pat gyvenimo pabaigos, taip ir nesulauk. Savo veikaluose jis ypa daug dmesio skyr ems kio gamybos, kuri laik valstybs ekonominio augimo ir turto pagrindu, pltrai. Pastebtina, kad analogika tendencinga pozicija Pranczijos ekonominje mintyje iliko iki pat XVIII a. antrosios puss pradios, kol ia klestjo fiziokratizmas, propagavs fermerinio tipo ems kio gamybos svarbiausi vaidmen visuomens socialins-ekonomins pltros srityje. Daug dmesio P. Boisguilleberto darbuose skirta mokesi politikos analizei. Juose akivaizdi mintis, kad norint paalinti klitis natraliai kinio gyvenimo tkmei, btina reformuoti mokesi sistem. Jis sil sen, akivaizdiai regresyvin sistem pakeisti proporcingu arba i dalies progresyviniu apmokestinimu. Faktikai P. Boisguillebertas sil apmokestinti ne vargus, o turtinguosius (is jo pasilymas, susiaukiantis su prancz merkantilisto J. Bodino raginimu vesti mokesi visuotinum ir panaikinti mokestin valdanij sluoksni imunitet (privilegijas), buvo labai drsus, nes tuometinje Pranczijoje viskas buvo atvirkiai, o diduomen ir banyia visai nemokjo mokesi). Tada vargai praturts ir j vartojimas padids. P. Boisguillebertas teig, kad tikslingi tik tie mokesiai, kurie skatina kio pltr ir neprietarauja jo prigimiai. ia jau galime velgti idj, kad ekonomika pltojasi pagal savus dsnius, kuri negalima paeisti. P. Boisguillebertas neig neproting valstybs kiimsi ekonomin gyvenim ir reikalavo vidaus prekybos laisvs, nes tikjosi, kad gyvendinus i priemon, isipls vidaus rinka, padids darbo pasidalijimas, suintensyvs preki ir pinig cirkuliacija. Kitaip nei merkantilistas, P. Boisguillebertas ekonomini dsningum iekojo ne cirkuliacijos sferoje, o materialins gamybos sferoje, kurios pagrindu laik ems k. Jis pasisak u ekonomin laisv, turtu laikydamas ne pinigus, o real turt prekes, kurios sukuriamos gamybos proceso metu, bei, kaip ir W. Petty, teikdamas, kad j sukuria tik du altiniai: em ir darbas. P. Boisguillebertas, panaiai kaip ir W. Petty, prieins merkantilistams savj poir dl turto esms, pagrind, tegul ir ne taip grakiai kaip anglai, ra iki jo ar tuo pat metu, kaip ir jis, vadinamj visuomeninio turto koncepcij. Pastarasis, jo poiriu, pasireikia ne pinig fizine mase, o vis nauding grybi ir daikt, galini suteikti malonum, vairove arba, kaip jis pasak, vartojant duon, vyn, ms, dvint drabuius, naudojantis visomis grybmis daugiau nei btina. Be to, P. Boisguillebertas pastebjo, kad nei em, nei turtas pinigais neutikrina tokio pertekliaus, kad neleist j savininkui ti skurde, kai pirmosios i viso yra neapdirbamos, o antrieji neimainomi gyvybikai btinus dalykus, tokius kaip maist ir drabuius, be kuri niekas negali isiversti. Tik juos reikia laikyti turtu. Taigi, pasak P. Boisguilleberto, ne pinig mass didinimas, o, atvirkiai, maisto ir drabui gamybos augimas yra pagrindinis ekonomikos mokslo udavinys. Kitais odiais tariant, jis, kaip ir W. Petty, politins ekonomijos tyrimo

objektu laik gamybos sferos problem analiz, pripaindamas i sfer svarbiausia ir prioritetine, lyginant j su cirkuliacijos sfera. Ypa didelis P. Boisguilleberto nuopelnas tas, kad jis, kartu su W. Petty, gali bti laikomas darbins verts teorijos pradininku. Tai jis suprato analizuodamas preki main santyki rinkoje mechanizm, vertindamas sunaudoto darbo ar darbo laiko kiek. P. Boisguillebertas teig, kad preks tikrj vert lemia darbas, o verts matas yra darbo laikas. Visuomens ekonominis gyvenimas vyksta dl darbo produkt main. Kaip pastebjo P. Boisguillebertas, jau gilioje senovje, kai gyvuli auginimo ir emdirbysts sritys atsiskyr, darbo produkt mainai tapo neivengiami. Tada ryys tarp main proporcij ir darbo snaud, reikaling pagaminti mainomas grybes, santykio buvo labai skaidrus. Visuomenei tobuljant darbo pasidalinimas gilja, visuomens ekonominiai ryiai darosi vis sudtingesni, bet main pagrindas lieka tas pats: mainai ir toliau, P. Boisguilleberto nuomone, turi vykti pagal darbo snaudas. Nors pats P. Boisguillebertas ir nesuformulavo tezs dl darbo snaud matavim darbo laiku, bet i esms ja vadovavosi visuose savo samprotavimuose. P. Boisguillebertas teig, kad visi reikmenys ir preks turi nepaeisti pusiausvyros ir privalo isaugoti kainas proporcingai santykiui tarp j, taigi ir snaudoms, kurios btinos joms pagaminti. Jis ra, kad Reikia, kad visi daiktai nuolat ilikt pusiausvyros bklje ir isaugot proporcijos kain lyginant vien su kitu ir kat, kurie btini juos atkurti, poiriu.... Paeidus i proporcij viskas prarasta ir tam, kuris pelnosi i kito nelaims, ir tam, kuris nukenia. Taigi P. Boisguillebertas pirmasis ekonomins teorijos istorijoje suprato, kad rinkos pusiausvyros kainas atitinka konkreios visuomens gamybos proporcijos. Jo manymu, kiekvienas gamintojas perka kit gamintoj prekes su slyga, kad ir jo prek tiesiogiai ar per tarpininkus nupirks tos paios gamintoj klass nariai. Kitaip sakant, rinkos mainai jam atrod udara pirkim, tarp savs sujungiani visus gamintojus, grandine. (ia, H. Denis nuomone, jau aikiai galime velgti P. Boisguilleberto mini tak vlesnei J. B. Sayaus teorijai. Nors, kaip man J. A. Schumpeteris, jis ne tiek reng garsj rink dsn, priskiriam J. B. Sayiui, kiek, vartotoj paklausos trkum ir santaup pertekli laikydamas grsme kapitalistins ekonomikos stabilumui ir krizi prieastimi, laikytinas Sayaus dsnio kritik pirmtaku). Pirkim kainas, kurioms esant visi gamintojai padengia katus ir gauna naudos, P. Boisguillebertas pavadino proporcingomis kainomis, o ias kainas atitinkani ekonomikos pusiausvyrin bkl gausos (pertekliaus) bkle. Btent ioje bklje gamybos proporcijos geriausiai suderintos su visuomeniniais poreikiais. Pasiekti ir ilaikyti toki bkl P. Boisguilleberto nuomone, galime tik tada, jei rinkoje vyrauja laisva konkurencija. Todl pagal P. Boisguilleberto teorij, ir darbo paskirstymas tarp ak turi vykti laisvos konkurencijos bdu. Paymtina, kad P. Boisguillebertas alies normalios ekonomins pltros slyga laik proporcing darbo pasiskirstym tarp ak ir neribojamus j darbo rezultat mainus. Tai gali bti pasiekta tik esant laisvai gamintoj konkurencijai. Vienam preks vienetui tenkantis darbo laikas esant tokiam proporcingam darbo paskirstymui ir sudaro tikrj vert. Kita vertus, kaip pastebjo J. A. Schumpeteris, nors P. Boisguilleberto konkurentins proporcingos pusiausvyros koncepcija buvo idstyta taip pat aikiai, kaip ir A. Smitho koncepcija, ji nebuvo pastarosios pirmtak: P. Boisguillebertui neatjo galv pateikti tiksli savo koncepcijos iraik ar itirti jos savybes. Nepaisant P. Boisguilleberto pasilytos darbins verts teorijos koncepcijos netobulumo (jos pagrindas yra snaudinis principas), savo laiku ji, be joki abejoni,

paangi, nes, kitaip nei merkantilist, nebuvo grindiama tariamai natraliu pinig vaidmeniu kainodaros srityje. Kaip ir W. Petty, P. Boisguillebertas nacionalines pajamas ireik per vartojimo ilaidas. Visada pabrdamas vartojimo kaip ekonomikos varomosios jgos vaidmen, jis pripaino abipus priklausomyb, kuri jungia visus pirkjus ir pardavjus prabangos grandinje. Jei vienam potencialiam pirkjui nepavyksta padengti savo gamybos ilaid, grandin nutrksta ir pusiausvyra P. Boisguillebertas vartojo od suyra. Taigi prekins gamybos tikslu P. Boisguillebertas laik vartojim. Bet kadangi jis vis dmes i esms sutelk tik turto daiktin sudt, vartojamj vert, vartojim, isikreip jo pinig bei j funkcij suvokimas. Atvirkiai nei W. Petty, suveds vert pinigin jos iraik, P. Boisguillebertas visikai ignoravo pinigin form, nesuprasdama, kad ji neivengiama. Jei W. Petty dmesio centre buvo main santykis tarp pinig ir vis likusi preki, tai P. Boisguilleberto dmesio centre buvo tiesioginis santykis tarp preki, t. y. tieioginiai preki mainai. P. Boisguillebertas rytingai kovojo prie pinigus, kurie, jo nuomone, yra vis bd altinis ir tik paeidia natrali prekini main pusiausvyr, preki mainus pagal j tikrj vert. Jis pasisak prie merkantilistams bding pinig garbinim, neigdamas tvirtinim, kad tikrasis turtas yra auksas ir sidabras. Juk tikruoju turtu jis laik vartojimo preki gausum. Pinigus P. Boisguillebertas laik pagrindiniu blogio altiniu. Jis man, kad pinigai turi nuolat judti, nes kai tik jie tampa nejudrs, viskas lunga. Apie pinig vaidmen P. Boisguillebertas ra, kad neabejotini, patys savaime pinigai nra gris ir j kiekis nepadidina alies turtingumo. Taiau is kiekis turi bti pakankamas palaikyti susiklosiusias pragyvenimo reikmen kainas. Vienintel pinig funkcija, kuri pripaino P. Boisguillebertas tai main priemons funkcija. Bet jis man, kad i funkcij gali vykdyti bet kokia prek, nebtinai vien tik auksas ir sidabras. I to P. Boisguillebertas padar ivad, kad metaliniai pinigai gali bti pakeisti popieriniais pinigais. Bet vis dlto nesuprasdamas, kad pinigai yra btinas prekini main atributas, P. Boisguillebertas neman, kad pinigai tai visuotinis ekvivalentas, kurio vaidmen gali vykdyti tik preks, paios turinios vert. P. Boisguilleberto (vienintelio i vis klasikins politins ekonomijos atstov) noras panaikinti pinigus, isaugant prekin gamyb, aikiai rodo, kad jis menkai tesuprato pinig ry su preki mainais. I esms tyia absoliutindamas ems kio vaidmen alies ekonominiam augimui, jis nepakankamai vertino pinig kaip preks vaidmen ir neig j reali reikm didinant pramons ir prekybos daiktin turt. Greta su tendencingos pozicijos gamybos ir vartojimo (apyvartos) sferos nagrinjimo klausimo, P. Boisguilleberto krybinio palikimo metodologiniams ypatumams buvo bdinga: sitikinimas automatika pusiausvyra ekonomikoje niekieno neribojamos laisvos konkurencijos slygomis; tvirtas tikjimas preki ir paslaug verts snaudiniu pobdiu; pirmenybs teikimas asmeniniams interesams lyginant juos su visuomeniniais nacionalins ekonomikos vardan; nepakankamas pinig savarankiko ir reikmingo vaidmens kiniame gyvenime vertinimas. Be to, dar gerokai iki pasirodant garsiajai A. Smitho ekonominio mogaus ir nematomos rankos koncepcijai, P. Boisguillebertas isak vien i jos pagrindini idj. Jis teig, kad Visi dien ir nakt palaiko turt vien tik vardan sav interes ir tuo paiu sukuria, nors ir maiausiai tuo rpindamiesi, visuotin gryb.

Baigiant poskyr, nortsi dar kart akcentuoti W. Petty ir P. Boisguilleberto skirting poir merkantilizm, kur nulm jau minta skirtinga Anglijos ir Pranczijos kapitalistinio kio raida XVIIXVIII amiuje. W. Petty ilgai buvo merkantilizmo dogm alininkas, ir nors gyvenimo pabaigoje nutolo nuo merkantilizmo, vis dlto netapo aktyvus jo prieininkas. O P. Boisguillebertas pagrindiniu savo udaviniu laik atskleisti merkantilistins teorijos ir politikos alingum. I esms visi jo darbai tai nukreipti. W. Petty, kaip pramonins buruazijos ideologas, buvo pramonins gamybos pltros alininkas. O P. Boisguillebertas gyn valstiei interesus ir buvo ems kio gamybos pltros alininkas. Jei W. Petty pinigus traktavo kaip ekonomins pltros paskat (stimul), tai P. Boisguillebertas pinigus laik preki gamintoj vis bd altiniu, didiausiu budeliu. Be to, svarbiausia W. Petty pinig funkcija bti verts matu, o P. Boisguillebertas j ignoravo. Vienintele pinig funkcija jis laik main priemons funkcij. vaidmen gali atlikti ne auksas ir sidabras, o popieriniai pinigai, privats vekseliai ir panaiai. W. Petty nuomone, gamybos tikslas pinigai kaip mainomosios verts knijimas. Todl jo tyrim centre buvo mainomoji vert. O P. Boisguilleberto nuomone, gamybos tikslas preki vartojamoji vert, j gebjimas tenkinti mogaus poreikius. Todl jo tyrim centre vartojamoji vert. Kadangi P. Boisguillebertui gamybos tikslas buvo vartojimas, tai trukd jam suprasti paang kapitalizmo vaidmen. Tai gerai atskleid W. Petty, pabrs, kad kapitalizmas sukuria palankesnes nei feodalizmas gamybos pltros slygas. Paymtina, kad nepriklausomai viena nuo kitos atsiradusios W. Petty ir P. Boisguilleberto darbins verts koncepcijos panaios tik tuo, jog jose pripastami preki mainai pagal j gamybai sunaudot darb. Kitais savo teiginiais jos beveik prieingos. W. Petty nuomone, vert tiesiogiai kuria darbas, sunaudotas igaunant pinig materiali substancij auks arba sidabr. Visos kitos darbo rys kuria vert tik tiek, kiek darbo produktai mainomi auks ir sidabr. O P. Boisguilleberto nuomone, vert kuria darbas, atsivelgiant tai, ar bus darbo produktas mainomas auksinius ar sidabrinius pinigus. Taigi tai koks buvo is teisjas. Nesivadovaujantis jokia sistema, logika, savo mintis dstantis neaikiai, danai pasikartojantis bei pamokslaujantis, su juok kelianiais aikinimais ir naiviai tikintis gamtos visagalybe bei galimybe lengvai isprsti sudtingas problemas. Taiau jis pateik puiki idj ir nuostabi spjim, kuriuos mokslas atskleid tik po penkiasdeimties (F. Quesnay, A. Smithas), imto (J. B. Sayus, J. de Sismondi), imto penkiasdeimties (L. Walrasas) ir dviej imt (J. M. Keynesas) met. 2.3.2. R. Cantillono indlis ekonomikos teorij P. Boisguilleberto pasirinkt krypt tiesiogiai prats Richardas Cantillonas (1680 (?)1734 m.) ymus sistematikas, taip pat pabrs ir ems kio reikm. Kilme airis, didel gyvenimo dal jis praleido Pranczijoje, tiksliau nuolat keliaudamas i Paryiaus London ir atgal (usiimdamas bankinmis ir valiutinmis operacijomis). R. Cantillonas pagarsjo kaip ymus bankininkas ir skmingas finans aidjas pirmj finansini piramidi epochoje. Istorikai paymjo, kad R. Cantillonas, ekonomik mats kaip nepriklausom erdv investicijoms, buvo vienas i nedaugelio, kuriam pavyko pelningai isisukti i J. Lawo monetarins schemos aferos ir laiku esant auktai kainai parduoti Compagnie dOccident, kuri turjo eksploatuoti Kanad ir Misisips sln, akcijas. Taip jis susikrov 20 milijon livr

turt. Tai buvo didiuls pinig sumos Londono, Amsterdamo, Briuselio, Vienos ir kituose bankuose, keli namai Paryiuje ir kitur. Bet ekonomins minties istorij R. Cantillonas jo kaip puikus teoretikas. Dl finansini piramidi lugimo, jo parayta vienintel ilikusi knyga Es apie prekybos prigimt (ileista tik 1755 m., paskui umirta ir i naujo atrasta W. S. Jevonso 1881 m.) teistai laikoma pirmuoju mginimu sistematikai idstyti ekonomikos teorij. Tai buvo geriausiai susistemintas, aikiausias ir kartu originaliausias ekonominius dsningumus nagrinjantis veikalas iki pat A. Smitho Taut turto pasirodymo, turjs takos V. de Mirabeau, A. Smitho, T. R. Malthuso darbams, manoma, ir F. Quesnay Ekonominei lentelei. (Kai kurie F. Quesnay poiriai atrodo lyg bt susiformav R. Cantillono darb kritikos pagrindu. Net bt galima teigti, kad R. Cantillonas F. Quesnay buvo tuo paiu, kuo D. Ricardo buvo K. Marxui). Pats R. Cantillonas savo traktat pavadino politins ekonomijos lopiu. Vadinasi, ekonomikos teorijos kilm drsiai galima sieti su R. Cantillonu. Knyga, parayta anglikai ir iversta prancz kalb, ilg laik skaitytojams buvo prieinama tik kaip rankratis ir ileista prabgus dviems deimtmeiams po tragikos autoriaus mirties. Miegant R. Cantillon nuud jo tarnas dl io nusikaltimo ekonomikos teorija prarado vien i gabiausi ikiklasikinio periodo prot. Juk knyga aikiai rod, kad jos autorius labai talentingas ir gerai informuotas, pasiymintis puikiais analitiniais sugebjimais ir pasaulio painimu, plaiai apsiskaits mogus, susipains su W. Petty, J. Lockeo, Ch. DAvenanto, P. Boisguilleberto ir daugelio kit veikalais. R. Cantillonas savo knygoje: - atskyr natrin, main ir pinigin k; - iskyr grybi vidinio vertingumo teorij, kartu su ir skirtingai nuo rinkos kainos teorijos; - struktrizavo visuomen klases; - pateik kainos/aukso persiliejimo tarp ali mechanizmo teorij. Knygos analitin struktra pagrsta jimu nuo paprasto prie sudtingo per keturias stadijas: a) pirmiausia ekonomika pavaizduota kaip vienas didelis natrinis kis, kur valdo vienas eimininkas (savotikas komandins ekonomikos modelis); b) toliau ji transformuojama ekonomik, grindiam natriniais (barteriniais) mainais; c) vliau atsiranda pinigai ir vyksta realios ekonomikos perjimas pinig (monetarin) ekonomik; d) galiausiai jungiamas usienio rinkos veiksnys, ir udara ekonomika transformuojama atvir. R. Cantillono bazin ekonomikos karkas sudaro gamyba, skirta poreiki patenkinimui. is karkasas lieka nepakits sudtingjant kio organizavimo formoms. Pavyzdiui, kas pasikeis pereinant nuo natrinio kio, kur gamyba ir poreikiai suderinami tiesioginiais eimininko nurodymais, prie decentralizuoto, mainais grsto kio? Galiausiai nieko, tvirtina R. Cantillonas, nebent norimas rezultatas bus pasiektas ne i karto, tuo atveju jei decentralizuotos sistemos gamintojas suklys, pasirinkdamas gamybos apimtis ir prireiks laiko rinkai pakoreguoti iuos sprendimus. Nepasikeitus eiminink emdirbi valiai, nepasikeis svarbiausias dalykas galutin produkcijos struktra, kuri priklauso nuo poreiki (o ne nuo veiklos koordinavimo bdo). ia R. Cantillonas seka P. Boisguilleberto logika, darydamas prielaid, kad visos pajamos, iskyrus ems savininko rent, yra atsveriamos (subalansuojamos) ilaid. Todl nedaug priklauso nuo j savinink valios paklaus aliavoms lemia techninis lygis, paklaus vartojimo grybmis paproiai. Vienintelis neapibrtumo altinis patys emvaldiai, kuri rentini pajam ilaidos priklauso nuo nusiteikimo, mados ir gyvenimo bdo.

Pat R. Cantillono pateikt ems produkto (produit de la terre) paskirstymo proces galima pavaizduoti ia schema. Kaip tvirtino R. Cantillonas, ems produktas skyla tris madaug lygias dalis (tris rentas). Vienas tredalis padengia fermerio ilaidas, skaitant ilaidas jo gyvybs palaikymui, kitas tredalis jam atitenka kaip pelnas, o paskutinis tredalis priklauso senjorams. ie ems savininkai ileidia ems produkto savo tredalio ekvivalent miestuose, kur, kaip daroma prielaida, gyvena madaug pus vis gyventoj. Fermeriai taip pat dal pajam (ketvirt nuo savo dviej tredali) ileidia pramoniniams produktams, pagamintiems miestuose. Tokiu bdu, puss (1/3 + 1/6) ems kio produkcijos bendros apimties ekvivalentas ikeliauja miestus ir patenka prekeivi bei verslinink rankas, kurie savo ruotu i sum ileidia maisto produktams, aliavoms ir t. t. Kaip pastebjo J. A. Schumpeteris, R. Cantillonas buvo pirmas, pateiks aik cirkuliacini pajam plauk ir ilaid tarp kio sektori pavyzd. Vaizdiai tariant, jis pirmasis mums parod ekonomin gyvenim i paukio skrydio. Kitaip sakant, R. Cantillonas buvo pirmasis, nupies ekonomin paveiksl. Vliau fiziokrat lyderis F. Quesnay savo garsiojoje Tableau Economique sukr ipltot nauj R. Cantillono cirkuliacini plauk koncepcijos formuluot, pabrdamas, kaip ir R. Cantillonas, kad emvaldi ilaidumas yra reikalingas tam, kad fermeriai ir amatininkai bt visikai uimti. Kita vertus, kartu su J. A. Schumpeteriu reikia pripainti, kad nepaisant skirtum, kurie vargu ar susij su esme, R. Cantillono paveikslas buvo toks pat kaip ir F. Quesnay, nors R. Cantillonas ir nepavaizdavo jo glausta lentele. Taip R. Cantillono prioritetas iradime, kur V. de Mirabeau su jam bdingu patosu lygino su rato iradimu, yra neabejotinas. Gamybinis ekonomikos karkasas liko reikmingas ir kitame svarbiame R. Cantillono pasiekime jis aikiau (lyginant su W. Petty) iskyr, viena vertus preks rinkos kain, reguliuojam paklausos bei pasilos, ir, kita vertus, vidin vertingum (valeur intrins eque), kaip preks paios savaime savyb, atsivelgiant kintani paklaus jai. Btent R. Cantillonas dieg paklausos kreivs samprat. Panaiai kaip ir visi XIX a. klasikai, ypa D. Ricardo, R. Cantillonas niekada nekl klausimo, kaip rinkos kaina atitinka normali kain, o tiksliau, kaip pastaroji atsiranda, jei ji i tikrj atsiranda, i pasilos ir paklausos mechanizmo, kuris sukuria rinkos kain. Laikydamas i dviej kain santyk savaime suprantamu, jis, kain formavimsi aikins minties eksperimentu, rinkos kain traktavo kaip atskir reikin ir aikinimus paklausos bei pasilos terminais taik tik rinkos kainai. Taiau, kaip pastebjo J. A. Schumpeteris, taip gim pavirutinika ir, kaip parod tolesn vertingumo teorijos raida, vedanti al formul: normali kain lemia ilaidos (cost), rinkos kain lemia pasila ir paklausa. Jis isiaikino pastovius, dsningus ryius tarp ekonomins struktros element. Preks vidin vertingum R. Cantillonas, sekdamas W. Petty, siejo su ems ir darbo snaudomis, btinomis jai pagaminti. Tiesa, skirtingai nuo W. Petty, jis akcentavusio darb ir sukrusio darbins verts teorij, jis pltojo ems verts teorij, bendru turto matu silydamas laikyti em. Jau pirmame knygos skyriuje jis teig, kad em tai esm, altinis arba mediaga i kurio gaunamas visas turtas. O mogaus darbas forma, kuri sukuria turt. Savo ems verts teorijoje R. Cantillonas faktikai redukavo W. Petty pliuralizm (Darbas turto tvas, o em jo motina) ems monizmo naudai. R. Cantillonas ijung darb, suvesdamas j em remiantis teiginiu, kad paties menkiausio suaugusio vergo darbas galiausiai lygus [...] ems kiekiui, kuris turi bti panaudotas, norint utikrinti jo poreikius. Arba greiiau jis vertas dvigubo io kiekio, nes, kaip rod to meto statistika, apie pus vaik imirdavo, nesulauk 17 met amiaus. Kiti darbininkai gauna daugiau, nei pats niekingiausias

vergas, bet tai aikinama arba tuo, kad j darbas yra vertas didesnio ems kiekio pragyvenimo reikmen pagaminimui, arba tuo, kad j atlyginimas susijs su rizika. Skaiiai, atspindintys darbinink biudetus, kuriais R. Cantillonas ruosi patvirtinti savo vertinim, buvo pateikti neilikusiame iki ms dien priede, bet, nepaisant to, reikia atiduoti duokl R. Cantillonui u tai, kad jis eng pirm ingsn ioje tyrim srityje, kuri gerokai isiplt imtmeio pabaigoje. (Pastebtina, kad R. Cantillono ems verts teorijos reikm ne kart pabr J. A. Schumpeteris. J taip pat panaudojo P. A. Samuelsonas kritikuodamas D. Ricardo, kuris, skirtingai nuo R. Cantillono, ibrauk em i savo darbins verts teorijos). R. Cantillonui em yra pirmin, lyginant su darbu, kadangi darbo kiek riboja imaitinimo altinis, t. y. ems produktai. ia mint jis grind tuo, kad gyventoj skaiius prisiderina prie esam gyvenimo priemoni. Su tuo susijs ir skandalingas R. Cantillono pastebjimas, kad mons dauginasi kaip pels aruode vienas i t, kuris vliau paskatino angl mstytoj romantik Thomas Carlyle (17951881 m.) politin ekonomij pavadinti niriu mokslu (scientia sinistra). R. Cantillonas teig, kad natralus ir pastovus bdas valstybs gyventoj skaiiui didinti yra surasti darbo monms ir paruoti tinkam gamybai em. Galiausiai btent R. Cantillonas pirmasis ekonomikos moksle m vartoti dabar prast visuomens skirstym tris pagrindines klases ems savininkus, kuri sskaita egzistuoja ir turtja visos klass bei valstybs pilieiai, samdomus darbininkus ir verslininkus. Paskutines dvi kategorijas jis iskyr pagal i klasi gaunam pajam tip. Fiksuotas pajamas gauna samdomi darbuotojai (ia pirmiausia turti omenyje valstybs tarnautojai ir tarnai), nefiksuotas (neapibrtas) pajamas verslininkai. i grup apm labai vairi publik: mones, turinius savo versl pirklius ir fermerius; tuos, kurie parduoda savo darbo paslaugas amatininkus; ir net elgetas, plikus bei kitus asmenis su nefiksuotu udarbiu. Verslinink (antrepreneri) klas R. Cantillonas ved antrajame savo analizs etape, pereidamas nuo vieningo natrinio kio prie main (barterio) kio. i klas pakeiia priirtoj klas, natriniame kyje vykdiusi eiminink valios perdavimo tiesioginiams darbuotojams funkcij. R. Cantillonas pabr, kad verslinink vykdomas darbas, valdomas rinkos signal, sutapatina pasil su paklausa. Vadinasi laisvas rinkos jg valdymas (kitoms slygoms esant vienodoms) sukels tok pat produktyvi itekli isidstym, kuris pasireikt nacionalinio valdymo ekonomikoje, kurioje produkcijos sudtis buvo utikrinama emvaldio dekretu. domu, kad R. Cantillono nuomone, priirtoj tapimas verslininkais neprietarauja emvaldi interesams, atvirkiai, tai ivaduoja juos nuo per dideli rpesi ir varg. R. Cantillonas pateik puik verslininko, atliekanio funkcij, visikai kitoki nei kapitalisto ir vadybininko, apibdinim, kaip to, kuris nustato apibrt kain pirkimo vietoje ir tuo metu, tam, kad po to parduot u neapibrt kain, t. y. kaip patirianio rizik verslo dalyvio. Taigi R. Cantillonui verslininkysts funkcijos esm buvo rizikos prisimimas. R. Cantillonas pastebjo, kad skirtumai tarp rinkos paklausos ir pasilos sudaro galimybes pirkti pigiai ir parduoti brangiai. Btent dl io arbitraini sandri tipo konkurencinse rinkose sivyrauja pusiausvyra. mones, inaudojanius ias nerealizuotas galimybes gauti peln, jis pavadino verslininkais, t. y. individais, geidianiais pirkti inoma kaina ir parduoti neinoma. Negana to, jis paymjo, kad tokios ries veiksmams visai nebtina gamybin veikla bei naudoti verslininko asmenines gamybos priemones, nors danai tai reikalinga. Trumpiau sakant, R. Cantillonui verslininkyst tai numatymo ir pasiruoimo prisiimti rizik klausimas. (Pastebtina, kad R. Cantillonas buvo pirmasis, ekonomikos teorijoje naudojs verslininko termin ir pateiks

verslininko funkcij doktrin, tegul ir scholastik. domu, kad A. Smithas nors ir skait R. Cantillon, bet neatkreip dmesio jo verslininkysts analiz). Trims visuomens klasms R. Cantillonas priskiria ir tris pajam ris (trij rent teorija). Pagal i teorij, fermeris, kaip pirminis vis pajam altinio ems produkto gavjas, yra ir pirmasis pajam (rentos) moktojas. Pirmj (arba pai) rent jis moka ems savininkui, antrj rent miesto verslininkams u j prekes ir paslaugas, treioji renta sudaro jo asmenines pajamas. Visuomens struktros ir ryi tarp j element, atsirandani visuomeninio produkto krimo ir perskirstymo procese, fiksavimas vliau tapo standartiniu bdu aprayti ekonomines sistemas klasikinje analizje. Pastebtina, kad R. Cantillono pasaulyje paskirstymo rezultatai yra ir tai, kad dauguma beemi (ir bejgi) moni yra palikti tik skurdiam gyvenimui. Tenka pripainti, kad tai, kas vliau tapo tikslas D. Ricardo ir K. Marxo analizje (kad kain pusiausvyros struktra atspindi ne tik paklausos bei gamybos slygas, bet ir socialines slygas, pagal kurias nustatoma kas k gauna) yra jau numanoma R. Cantillono modelyje. Kalbdamas apie gyventoj skaii, darbo umokest ir uimtum, R. Cantillonas (aikiai pltodamas W. Petty poir) man, kad gyventojai, viena vertus, prisitaiko prie paklausos darbui, kita vertus j skaiius reguliuojasi pagal darbo umokesio imokjimo pragyvenimo minimumo lygyje dsn. Taigi jo autoritetu galima bt pasiremti, norint apginti T. Malthuso poir, jei ne tas faktas, kad jis taip pat (ir ia prasme jis artimesnis W. Petty) traktavo darb kaip natral kiekvienos tautos turt. i R. Cantillono mintis rodo, kad jis msto kita kryptimi, nors i tikrj tarp abiej idj nra prietaravimo. Jos abi tapo plaiai paplitusiomis XVIII a. doktrinomis. Be to, R. Cantillonas buvo pirmasis, atsisaks bet koki abejoni, kad pinig apyvartos greiio (V) augimo efektas yra ekvivalentikas vien tik pinig kiekio (M) augimui. Jis faktikai pinig analiz apvert nuo galvos ant koj, parodydamas, kad pinig kiekio augimo poveikis kainoms ir pajamoms priklauso nuo grynj pinig vedimo ekonomik. R. Cantillonas apra, kaip gamybos augimas tvyns aukso kasyklose i pradi daro poveik ioje kio akoje gaunamoms pajamoms, toliau ilaidoms vartojimo prekms pirkti ([...] i kasykl eimininkas, nuotyki iekotojas, lydytojai, rafinuotojai ir visi kiti darbininkai padidins savo ilaidas proporcingai su savo pajamomis. Jie namuose suvartos daugiau msos, vyno ar alaus nei anksiau; prads dvti geresnio audinio drabuius, savo namus apstatys geresniais baldais bei sigytomis kitomis prekmis. Galiausiai jie darbins kelis mechanikus, kurie anksiau buvo bedarbiai, ir kurie dl tos paios prieasties vliau padidins savo ilaidas), dar toliau maisto produkt kainoms, sukeliant fermeri pajam augim ir realaus darbo umokesio kritim, o tai galiausiai lemia stiprjant spaudim dl darbo umokesio piniginio lygio bei tolimesni augani pajam ir didjani kain cikl. Jis paymjo tai, kad pinig kiekio (M) augimas ne tik didina kainas, bet ir keiia j struktr, atsivelgiant vl atsiradusius grynj pinig pradinius gavjus ir j santykin paklaus prekms. Tai Grynj pinig atsiradimo diferencijuotas efektas kain struktrai, lemiamas tokio atsiradimo, kuris dabar teorijoje vadinamas Cantillono efektu. Pasak R. Cantillono, kain pakitimai, sukelti grynj pinig atsiradimo ekonomikoje, keiiasi pagal atsiradimo prigimt, o absoliui kain kitimus beveik visada lydi santykiniai kain pokyiai). R. Cantillonas taip pat pateik puik auksini monet pinigini sraut mechanizmo apraym bei kruopi J. Lawo doktrinos pinigai skatina prekyb kritik. Jis pastebjo, kad i doktrina tampa teisingesn, kai brangij metal kiekio augimas pasiekiamas eksportui virijant import, o ne didinant j igavim alies viduje; pastaruoju atveju galima tiktis tiesioginio kain augimo be poveikio gamybos

pltimuisi. Tuo pat metu R. Cantillonas liko merkantilistas, nebijantis tvirtinti, kad, esant visoms slygoms vienodoms, ali palyginamoji jga (galingumas) ir turtingumas priklauso nuo didesnio ar maesnio alies viduje cirkuliuojani pinig gausumo, kurio padidjimas visada lemia vartojimo didjim ir didesnes ilaidas bei, kad bet kuri valstyb, kurioje cirkuliuoja daugiau pinig, lyginant su kaimyninmis alimis, turi pranaum, kol ilaiko pinig gausum. Aukso patekimas al i tikrj kakiek pakels vidaus kainas, bet tai ieis tik gera. Formul parduok brangiai, pirk pigiai reikia ne tik palankias slygas prekybai (eksporto kainoms gerokai virijant importo kainas), bet ir aktyv mokjim balans, o tai numano gana nedidel paklaus alies gamintojos prekms usienyje ir paklaus usienio prekms toje alyje. Bet, jei paklausa pasirodys gera, R. Cantillonas nesil palikti infliacini proces savieigai. Sekdamas W. Petty, jis rekomendavo politik, trukdani traukti importuojam pinigin metal aktyvi apyvart, suteikiant paskolas usienyje ar aldant j kaip stalo sidabr ir auks bei papuoalus. Taigi jis nei teorikai, nei praktikai nemat prieasi, kodl alis neturt nuolat importuoti brangij metal. Dalis R. Cantillono idj gali bti priskirta ekonominei sociologijai. Savo veikale R. Cantillonas pateik labai domi kaim, miesteli, miest ir sostini atsiradimo teorij, kurioje laiksi miest atsiradimo rinkos teorijos, pagal kuri ie pltojasi i pradi dka periodik, o vliau pastovi rink. Ir kalbdamas apie visuomens klasi suskirstym, ir pateikdamas miest atsiradimo teorij, R. Cantillonas sukrs form, kurios laikytasi daugelyje XIX a. traktat (tam tikra prasme tai pasakytina ir A. Marshallo traktat), aikiai rod supratim fakto, kurio taip danai nesugebjo sismoninti maesnio masto mstytojai. Jis suprato, kad bet kurio analitinio visuomens mokslo problemos skyla dvi besiskirianias savo metodais grupes. Viena grup atsako klausim, kokiu bdu moni elgsena tam tikru laiko momentu pagimdo ms stebimus socialinius reikinius, o antros grups dmesio centre yra klausimas, kaip is elgesys tapo btent toks, koks yra. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite Pranczijos ekonomin padt XVII a. ir nurodykite Pranczijos atsilikimo nuo Anglijos ekonomines bei politines prieastis. 2. Apibdinkite P. Boisguilleberto teorijos bruous ir pagrindinius ekonominius teiginius. 4. Koks buvo P. Boisguilleberto poiris merkantilizm? 5. Kokia P. Boisguilleberto suformuluotos darbins verts teorijos esm? 6. Kaip P. Boisguillebertas suprato rinkos kain ir tikrj vert? 7. Kodl P. Boisguillebertas neigiamai irjo prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmen kuriant nacionalin turt? 8. Palyginkite W. Petty ir P. Boisguilleberto ekonomines nuostatas. 9. Nurodykite angl ir prancz klasikins politins ekonomijos skirtumus. 10. Apibdinkite pagrindinius R. Cantillono ekonomikos teorijos teiginius ir j reikm tolesnei ekonomins minties pltrai. 11. Pakomentuokite R. Cantillono ekonomins sociologijos idjas. LITERATRA Cantillon R. Essai sur la nature du commerce en general. H. Higgs, ed. and tr. London: Macmillan, 1931.

Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 69-72. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 82-96. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 77-85. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 25-27. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 121-125. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 215-223. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 173-183. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 39-41. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 75-78. Hebert R. F. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. P. 185-198. Brewer A. Richard Cantillon: pioneer of economic theory. London: Routledge, 1992. Murphy A. E. Richard Cantillon, Entrepreneur and Economist. Oxford: Clarendon Press, 1986. . . 1 / . . . . (. .) . : , 1987. . 435-440. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 89-93. . . . : , 1996. . 50-52. . . : -. . : , 2002. . 19-26. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 33-34. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 61-64. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 52. . . . . : , -, 1996. C. 115-119.

3 dalis
FIZIOKRAT EKONOMIN MOKYKLA

3.1. F. QUESNAY INDLIS EKONOMIKOS TEORIJ

Fiziokrat mokyme jau galima aptikti teorini ekonomini poiri sistem. N. Kondratjevas Pagrindins sampratos: Fiziokratai. Ekonomin mokykla. Gamybos sfera. Pramon. ems kis. Ekvivalentiki mainai. Natralios tvarkos koncepcija. Grynasis produktas. Pirminiai avansai. Kasmetiniai avansai. Produktyvus ir nevaisingas darbas. Reprodukcija. Visuomeninio produkto reprodukcija. Klasin visuomens struktra. Pagalbins sampratos: Individualizmas. Ekonomistai. ems renta. Kapitalas. Mainomoji vert. Vartojamoji vert. Turtas. Pinigai. Ekonomin cirkuliacija. Fermeri kiai. Tobula konkurencija. Produktyvi klas. Nevaisinga klas. 3.1.1. Fiziokrat mokykla XVIII a. septint ir atunt deimtmeiais Pranczijoje susiformavo svarbi klasikins politins ekonomijos srov fiziokratai. Ji atsirado kaip opozicija pranczikajam merkantilizmui, su J. B. Colberto (16191683 m.) politika Liudviko XIV (Karaliaus Sauls) valdymo laikais, skatinusia pramons augim ir ignoravusia ems kio poreikius. Tai paymjo ir A. Smithas. Jis apibdino fiziokratij kaip kratutin reakcij merkantilik J. B. Colberto politik, pabriant ems k. (A. Smithas ra: Jei lazda pernelyg perlenkiama vien pus, nordamas j itiesinti turi tiek pat perlenkti kit). Prie ios pirmosios mokslins ekonomins mokyklos, kuri pateik vientis ekonominio gyvenimo teorin koncepcij fiziokratizmo atsiradimo labai daug prisidjo ir R. Cantillono idjos. Kai kurios pastabos ir rekomendacijos, kurias vliau padar fiziokratai, buvo taip pat jauiami ir P. Boisguilleberto bei Sebastieno de Vaubano (16331707 m.) darbuose. Terminas fiziokratai yra sudarytas i graikik odi physis gamta ir kratos valdia. Taigi ekonomins mokyklos pavadinimas atspindjo pagrindin ios krypties atstov idj, kad ems jga pagrindinis turto veiksnys. Fiziokratams ne pinigai, ne idas ir ne taurieji metalai turjo lemti turtingum, bet ems kis, em, galiausiai pati gamta. Tokia buvo naujj mstytoj teorija. Tai u k viduramiais buvo dkojama Dievui, dabar buvo suprantama kaip gamtos arba prigimties dovana. Diev jie pakeit prigimtimi. O patys fiziokratai save vadino ekonomistais (les economistes). Taip XVIII a. viduryje pirm kart buvo pavartotas terminas, paskelbs apie naujos profesijos gimim.

Tuo metu Pranczija, kurioje spariai pltojosi manufaktrinis kapitalizmas, igyveno pereinamj period i feodalizmo kapitalizm. Fiziokratai savo programa siek veikti vidurami atgyvenas kaime (netgi tok, kaip corvee privalom kasmetin fermeri atidirbim valstybei), pirkli gildij monopolin viepatavim miesteliuose, neleidus fermeriams parduoti savo prekes brangiausia kaina ir sigyti jiems reikalingus dalykus i pigiausi altini, racionalizuoti fiskalin sistem suvedant visas rinkliavas ir duokles vien mokest nuo ems grynosios rentos, kuri sudar, F. Quesnay vertinimu, madaug tredal grynojo produkto, skatino smulki ems vald susiliejim ir norjo ilaisvinti prekyb grdais nuo vis protekcionistini suvarym, ypa grd judjimo tarp region vidini tarif, rimtai variusi ems kio komercij. ems kiui svarbs vieieji darbai, tokie kaip keliai ir lauk sausinimas, liko apgailtinos bkls. ems kio darbinink migracijos suvarymai reik, kad nacionalin darbo rinka nesiformavo. Produktyviose alies srityse fermeriai susidurdavo su darbo jgos trkumu ir dideliais darbo katais, vertusiais juos siaurinti savo veikl. Neproduktyviuose rajonuose, prieingai, daugyb bedarbi numudavo ir taip emus atlyginimus, todl vietiniai fermeriai nesuko galvos dl produktyvesni agrarini technologij diegimo. Fiziokrat nuomone, tradicinis kaimas turi uleisti viet daugybei klestini ki, besivystani savarankikai, parduodani savo produkcij auktomis kainomis, spinduliuojani energija ir pakraunani ja vis alies ekonomik. Prieingai nei merkantilizmo ir intervencijos kio gyvenim atstovai, fiziokratai atmet ekonominio gyvenimo valstybin reguliavim ir stojo liberalizmo (lot. liberalis laisvas) bei individualizmo keli. Faktikai ekonominio liberalizmo istorija ir prasideda nuo fiziokrat. Svarbiausias j nuopelnas yra tas, kad fiziokratai pirmieji aikiai pabr kio reikini tarpusavio priklausomyb, apibrdami vadinamosios ekonomins cirkuliacijos svok. Jiems rpjo paaikinti, ne tik kaip turtas atsiranda, bet ir tai, kaip grybs pasiskirsto atskirose gyventoj grupse, kaip vyksta kapitalo cirkuliacija bei reprodukcijos procesas. Tai svarbiausias j laimjimas. Taip pat reikia pastebti, kad fiziokrat veikaluose esama pirmo rimto mginimo ekonomikos teorijoje taikyti matematik. ia iskirtini Francois Veronas de Forbonnais, P. S. Dupontas de Nemoursas, ir, ypa, Achylle Nicholas Isnardas, kurio Traite de richesses (1781 m.) randame, ko gero, pirm kart mgint sukurti, bet nuostab keliani savo iuolaikikumu, bendrosios ekonomins pusiausvyros schem. Fiziokrat ekonomins teorijos, savo veikalais apmusios apie dvideimties met laikotarp, kuris tssi nuo 1756 m. iki 1778 m., pradininkas ir ios mokyklos vadovas buvo Francois Quesnay (16941774 m.). Jo tyrimus ts Anne Roberas Jacques Turgot (17271781 m.). Jis, tiesa, nebuvo ekonometrikas ir fiziokratams neretai priskiriamas su tam tikra ilyga. O paias agrarins ekonomins doktrinos fiziokratizmo idjas propagavo: 1. Piere Samuelis Dupontas de Nemoursas (17391817 m.), talentingiausias i vis toliau minim autori, suteiks mokyklai fiziokrat pavadinim, 1767 m. pavartodamas termin (Physiocratie) kaip savo knygos pavadinim (tiesa, A. Onckeno nuomone termin dar anksiau yra pavartojs N. Baudeau, ar, galbt, termino atsiradimas turt bti siejamas su paiu F. Quesnay) ir net teigs, kad F. Quesnay kartais yra nepakankamas fiziokratas. Jis redagavo Gazette du Commerce ir Ephemerides du Citoyen (nuo 1769 m.), para ir ileido nemaai darb, rpinosi fiziokrat politikos poveikio socialinei gerovei iaikinimu, tvirtindamas (prieingai nei C. Montesquieu) jos pritaikymo universalum, bet, kaip vaizdiai pastebjo J. A. Schumpeteris, tai buvo talentingas pianistas, o ne kompozitorius. Paymtina, kad P.

S. Dupontas de Nemoursas skmingai reiksi visuomeniniame gyvenime. Jis um daug post, i j Nacionalins Asambljos pirmininko du kartus, ir Pranczijos komisaro derybose su Anglija pripastant JAV nepriklausomyb. Pranczijos revoliucijos metu P. S. Dupontas de Nemoursas laiksi konservatyviai ir darsi vis nepopuliaresnis revoliuciniams procesams skmingai rutuliojantis. Jis net buvo pasmerktas giljotinai ir iveng egzekucijos tik nutraukus teror. 1799 m. P. S. Dupontas de Nemoursas su eima emigravo JAV ir apsigyveno Delaware. Amerikoje T. Jeffersonas j paskyr atsakingu sukurti nacionalinio vietimo sistem ir specialiu JAV atstovu prie Napoleono. Paymtina, kad P. S. Dupontas de Nemoursas yra amerikiei pramonink Du Pont dinastijos pranczikasis protvis. 2. Pierre-Paul Mercieras de la Riviere (dar inomas kaip Lemercier, 17201793 m.), A. Smitho nuomone, veikale Natrali ir btina tvarka, bdinga politinms visuomenms (1767 m.), auktai vertintame ir D. Diderot, pateiks geriausi ir nuosekliausi fiziokratizmo santrauk. 3. Ekscentrikas aristokratas, energingasis markizas Victoras Riqueti de Mirabeau (17151789 m.), po savo atsivertimo F. Quesnay moksl paras du darbus Mokesio teorija (1760 m.), leidiant j laikyti pirmuoju vieno mokesio doktrinos architektu, ir Kaimika filosofija (1763 m.), prie kuri parengimo galjo bti prisidjs ir pats F. Quesnay, nors juose ir yra teigini, kuriems jis vargu ar bt pritars. Paymtina, kad Kaimik filosofij visi prim kaip pirmj i trij fiziokratins ortodoksijos vadovli (iame labai savotiku poiriu paraytame ir maai analitini pasiekim turjusiame traktate visos problemos sprendiamos atsivelgiant gyventoj ir ems kio bkl), o anonimikai ileistame darbe moni draugas, arba traktatas apie gyventoj skaii (1756 m., 1758 m., 1760 m.), pasiyminiame grabylyste ir autoriaus usidegimu, yra pirm kart vieai aptariama Ekonomin lentel. Vis dlto, kaip pastebjo J. A. Schumpeteris, sunku suprasti, jei nedarysime prielaidos, kad temperamentas ir ikalbingumas gali bti visagaliai, kokiu bdu is mogus, kurio neginytini gabumai derinosi su tiek pat akivaizdiais protingumo trkumais, galjo kelet met mgautis tokia love savo alyje ir usienyje, kurios galt pavydti kiekvienas i jo pirmtak ir vlesni ekonomist, skaitant tarp j A. Smith ir K. Marx. 4. Talentingas juristas, prokuroras Orleano apygardos centre Guillaime Francois Le Trosne (17281780 m.), daugiausia domjsis natralios teiss aspektais fiziokratinje sistemoje, o ekonomikos srityje fiziokratin ortodoksij prims gana atsargiai. Tai atsispindi ir jo knygose Prekybos grdais laisv (1765 m.) ir Apie visuomenin tvark (1777 m.). 5. Abatas Nicholas Baudeau (17301792 m.), i pradi kovojs kaip neokolbertistas su fiziokratais, o vliau (1766 m.) perjs j pus ir taps naudingu populiarizatoriumi ir polemistu bei veikliu leidju, 1765 m. krusiu Ephemerides du Citoyen (nustojo js 1772 m.) ir ileidusiu apie atuoniasdeimt tom (!), daugiausia apie grd prekyb. Jo paio darbas Pirmasis vadas (1771 m.) tapo treiuoju fiziokrat grups vadovliu, ko gero, paiu silpniausiu. 6. Kunigas Roubaudas, pamgins fiziokratinius eksperimentus gyvendinti keliuose savo kunigaiktysts valsiuose. Mintini ir kiti fiziokratizmo populiarintojai, nedaug kuo papild F. Quesnay teorij. Visi jie buvo F. Quesnay pasekjai, tiksliau sakant, jo mokiniai, grieiausia io odio prasme, sisavin ir prim mokytojo mokym su tokiu atsidavimu, su kuriuo, J. A. Schumpeterio odiais tariant, visoje ekonomikos mokslo istorijoje gali

susilyginti tik ortodoksik marksist itikimyb K. Marxo idjoms ir ortodoksik keynesist J. M. Keyneso idjoms. Fiziokratai sudar ekonomist mokykl tikriausia io odio prasme: juos jung mokymas ir asmeniniai ryiai, ir jie visada veik kaip grup, auktindami ir gindami vienas kit. Kiekvienas grups narys propagavo bendras idjas. Kaip pastebjo C. Gide ir C. Ristas, Tas j sutartinumas, ko gero, buvo vienintelis toks faktas io mokslo istorijoje. Tiesiog grau irti, kaip i moni grupel ia figruoja iuo kolektyviniu ir anoniminiu pavadinimu, kuriame beveik itirpsta j vardai ir asmenybs tiek juos sujung visikas doktrinos bendrumas. Taiau is klikikumas ir F. Quesnay beatodairikas garbinimas jis buvo vadinamas Europos Konfucijumi ir iuolaikiniu Sokratu erzino beveik kiekvien, buvus alia. Net tie, kurie turjo bti j natraliais alininkais, tarpe j F. Voltaireas (16941778 m.), D. Diderot (17131784 m.), J. J. Rousseau (17121778 m.) ir de Mably, aistringai niekino fiziokratus. 1769 m. vasar raytame laike Morelletui apie jo turjus ieiti Dictionnaire, daugeliu atvej labai geranorikas D. Humeas taip ireik savo paniek fiziokratais: Viliuosi, kad savo darbe Js griaudsite ant j, triukinsite juos, dauysite juos, ir sumalsite juos miltus! Jie, inoma, yra pai chimerikiausi ir arogantikiausi moni grup, kuri dabar egzistuoja, po to, kai sunaikinta Sorbona. Ferdinando Galiani fiziokratus velg kaip pavojing nepraktik moni, kuri vadovavosi klaidingomis idjomis, grup. 1768 m., kai Pranczijai ikilo bado grsm, fiziokratai ir toliau ragino nesikiti, niurndami apie savj ordre naturel ir nuostabi F. Quesnay imint. Tai paskatino F. Galiani ir jo alininkus sudaryti fiziokratams opozicij. j stojo ir neokolbertistai Francois Veronas de Forbonnais ir Jeanas Graslinas, paatrin ir sumodernin merkantilist doktrinas, susiedami jas su vietimo amiaus dvasia siekiant kovoti su fiziokrat patrauklumu. Kita vertus, pastebtina, kad fiziokratai nesuformavo fiziokratinio judjimo, tai yra tokio judjimo, koks buvo marksistinis judjimas. Ypa paymtina, kad fiziokratija nebuvo judjimas, susijs su emdirbi klass interesais. Jeigu Anglijoje XVIII a. viduryje jau prasidjo pramoninis perversmas, tai Pranczija, nors joje ir sitvirtino manufaktrinis kapitalizmas, iki pat XVIII a. pabaigos liko feodalin, agrarin alis. Pagrindiniai jos ekonominiai prietaravimai pasireik ems kyje. Fiziokratai, skirtingai nuo merkantilist, tyrimus perkl i cirkuliacijos sferos gamybos sfer ir m analizuoti kapital. Jie pirmieji, prim R. Cantillono teorines idjas, ir pirmieji, sugebj eiti tolyn, vliau, savo ruotu, padarydami didel poveik A. Smithui ir K. Marxui. M. N. Rothbardas savo veikale Austrikas poiris ekonomins minties istorij net teig, kad iuolaikin ekonomikos teorija i tikrj prasidjo nuo fiziokrat, o ne nuo A. Smitho. 3.1.2. F. Quesnay ekonomins nuostatos Gyvenimo kelias. Fiziokrat ekonomins teorijos pradininkas Francois Quesnay gim vieno Versalio priemiesi Mer neturtingo valstieio smulkaus prekeivio daugiavaikje eimoje (jis buvo atuntas vaikas i trylikos). Berniukas imoko skaityti tik bdamas vienuolikos met i eimos medicinos odyno. Jam padjo vienas sodininkas. Vliau F. Quesnay moksi pas vietin kunig ir gretimo kaimo pradinje mokykloje. Tvai neturjo galimybs leisti jo mokslus, todl jis pats imoko gramatik, lotyn bei graik kalbas. F. Quesnay meil knygoms buvo tokia stipri, kad jis galdavo atsikelti anksti ryte, psiomis nueiti iki Paryiaus, isirinkti patinkani knyg ir grti namo tik nakt, kelionje sukardamas deimtis kilometr.

F. Quesnay anksti susidomjo medicina ir vien tik dl gimt gabum gijo gydytojo profesij, kuri visada jam liko pagrindin. Kad tapt mediku jis, bdamas 17 met, ivaiavo Paryi, kur kartu atliko praktik ligoninje ir usidirbo gyvenimui vienoje i graverio dirbtuvi. Po eeri met F. Quesnay ved paryieio bakaljininko dukter su geru kraiiu, gavo chirurgo diplom ir pradjo gydytojo praktik netoli Paryiaus, Manto miestelyje, kur gyveno septyniolika met ir dl darbtumo, gydymo meno paslapi imanymo bei patikimo mogaus vaizdio (jis buvo didiulis pedantas ir doktrinos alininkas bei, ko gero, nuobodokas, bet tuo paiu labai tiesus ir siningas mogus) tapo populiarus gydytojas visoje apylinkje. Tarp jo pacient vis daniau pasitaik aristokrat. Tai F. Quesnay leido susipainti su Paryiaus viesuoliais. 1734 m. populiariausiam to laiko gydytojui F. Quesnay, naliui su dviem vaikais, pastov asmeninio gydytojo darb savo namuose Paryiuje pasil hercogas Vilerois. 1749 m. pagal rekomendacijas po karaliaus Liudviko XV (17101774 m.) favorits, inomos markizs Madame de Pompadour, tapusios ne tik galinga F. Quesnay utarja, bet ir dvasikai artimu mogumi, praymo F. Quesnay gauna dar garbingesn tarnyb ir galiausiai 1752 m. jis tapo paties karaliaus Liudviko XV dvaro gydytoju bei sikr Versalio rm antresolse. Karaliui pareikus palankum jam buvo suteiktas bajoro titulas, karalius pats asmenikai jam irinko herb. Karalius F. Quesnay nesikreipdavo kitaip, kaip tik mano viesuolis ir klaussi savo gydytojo patarim. Vadovaudamasis vienu i j, Liudvikas XV, kaip atlikdamas sveikatai naudingus fizinius pratimus, savo rankomis rankinmis spausdinimo staklmis atspaud pirmuosius F. Quesnay knygos Ekonomin lentel spaudus, skirtus privaiam naudojimui. Kaip vliau paaikjo, tai buvo pirmasis F. Quesnay mginimas mokslikai analizuoti visuomenin reprodukcij. Tiesa, dl istorikumo paymsime, kad is 1758 m. Versalyje pompastikai ir ceremoningai atspausdintas originalas buvo daugiau kaip imtmeiui prarastas, ir tik 1895 m. po atradimo faksimiliniu bdu atkurtas Brit Karalikajai ekonominei draugijai. Gerjant ir tvirtjant jo materialinei padiai (gyvenimo Paryiuje periodu) F. Quesnay vis labiau susidomjo problemomis, gerokai perengianiomis medicinos rmus. F. Quesnay laisvalaikiu rimtai domjosi filosofija. Jo bute Versalio rm antresolse kuriame buvo tik vienas didelis, taiau emas ir tamsokas kambarys bei dvi apytamss kamaros, rinkdavosi garsieji prancz enciklopedistai: D. Diderot (17131784 m.), C. A. Helvetius (17151771 m.), C. Duklot (17041772 m.), J. Turgot, V. de Mirabeau. J. F. Marmontelio (17231799 m.) liudijimu, ir markiz Madame de Pompadour, nestengdama prisivilioti ios filosof kompanijos savo salon, kartais pati ulipdavo vir pasiirti juos prie stalo ir pasikalbti su jais. Ekonomikos teorija. F. Quesnay kaip ekonomistas atsiskleid tik XVIII a. etajame deimtmetyje, kai jam jau buvo daugiau nei 60 met. Tuo metu Pranczijos ekonomins problemos jaudino visus tos alies viesiausius protus. Neliko nuoaly ir jau nebejaunas F. Quesnay, kur 1756 m. Denis Diderot pakviet bendradarbiauti savo bei J. dAlemberto leidiamoje Enciklopedijoje (Grande Encyclopedie, 17 t., 1751 1765 m.), tapusioje Europos vietimo epochos virne ir pagrindine varomja jga senajai tvarkai diskredituoti prie Pranczijos revoliucij. ia atspausdintuose savo pirmuosiuose ekonominiuose straipsniuose Fermeriai (1756 m.), Gyventojai, Grdai, Mokesiai (1757 m.) jis pagrind btinyb pertvarkyti ems kio gamybos organizavimo metodus, ragindamas natrin k su primityvia technika, pakeisti stambiais auktos agrarins kultros fermeri kiais, dirbaniais rinkai, grindiamais stambiomis kapitalo investicijomis, ir taikaniais aukt agrarin kultr

ir samdom darb. Straipsniuose atsispindi F. Quesnay sitikinimas, kad btina pereiti prie fermeri ki kaip rinkos mechanizmo pagrindo pagal laisvos kainodaros alyje ir ems kio produkcijos iveimo usien principus. Straipsnyje Grdai jis aikiai parod, kad racionaliai kininkaujant ems kio naum galima padidinti 24 kartus. Kad patvirtint i idj, F. Quesnay naudojosi daugybe skaiiavim, kuriais akivaizdiai norjo parodyti, kad prancz tauta neturi isaugoti smulkios, nepelningos emdirbysts, leidianios tik padengti ilaidas ir isimaitinti patiems kininkams. Nordamas patvirtinti savo teiginius, jis naudojosi prancz statistik: Voubano, Dupe de Sen-Moro duomenimis bei W. Petty metodais. domu, kad jau iame straipsnyje Grdai skaiiavim lentelje F. Quesnay brai savo grynojo produkto zigzagus iskyr gamybos snaudas ir apskaiiavo produkcij po nusidvjimo atskaitymo. Tai politins ekonomijos istorijoje buvo rimtas ingsnis apskaiiuojant grynj produkt. Originals F. Quesnay straipsniai ems kio klausimais sukl didel susidomjim, atsirado jo mokini bei darbo tsj. F. Quesnay ekonomin programa apibendrintai buvo pateikta darbe Agrarins valstybs ekonomins politikos bendrieji principai (1758 m.). Tiesa, F. Quesnay buvo labai usispirs mogus ir savo nuomon laik vienintele teisinga. Jis savo mokinius velg tik kaip mones, skleidianius jo ties kitiems. Todl Neapolio monsinjoras prie Pranczijos karaliaus rm, kunigas Ferdinando Galiani (17281787 m.), pats ileids domi veikal apie pinigus ir prekyb javais, ra, kad F. Quesnay savo mokinius priima kiekvien kvail, jei jam pakanka entuziazmo. Skirtingai nuo angl klasikins politins ekonomijos, kuri daugiausia sutelk dmes darbo pasiskirstymo, verts, pelno, darbo umokesio problemas, pirmiausia analizuodama pramonin gamyb, o tik vliau ems k, F. Quesnay savo tyrim objektu pasirinko emdirbyst, teigdamas, kad ems kis vienintel produktyvi (gamybin) jga, duodanti grynj produkt. Kaip pastebjo C. Gide ir C. Ristas, ems vaidmens gamyboje suabsoliutinimas klaidingiausias, bet drauge ir bdingiausias fiziokrat poiris. Vienintelis Vincentas de Gournay atmet mokym, kad pramoninis ir komercinis darbas yra neproduktyvus. Taiau jis pernelyg anksti ijo i gyvenimo, ir, matyt, todl is jo poiris nepakoregavo besiformuojanios fiziokrat doktrinos. F. Quesnay tvirtinimu tik emdirbystje sukuriamas naujas turtas. Jis ra ems kis yra vis valstybs turt altinis, siek kuo auktesni ems kio produkt kain, nes tai skatint ems kio paang, tuo paiu Pranczijos gerov, bei savo garsaus veikalo Ekonomin lentel antratje teig: neturingi valstieiai neturtinga karalyst; neturtinga karalyst neturtingas karalius!. Taip pat F. Quesnay tvirtino, kad didelis emdirbio darbo naumas (produktyvumas) yra nulemtas paios gamtos. Ne pinigai, ne prekyba bei pramon yra tikras gerovs altinis, bet ems kis, nes visi kiti darbai tik keiia mediag ir vietas, bet nekuria, o ems kis maitina mones ir gamina aliav. Prekyba, pramon bei transportas priklauso nuo ems kio. Tautos valdovas sak F. Quesnay, niekada neturi pamirti, kad em yra vienintelis turto altinis, ir kad emdirbyst j dauginanti kio aka. Todl F. Quesnay teig, kad ekonomin politika turi skatinti produktyvias ilaidas (ems kyje: emdirbystje, laukuose, ganyklose, uvininkystje ir t. t., tam, kad nuolat bt atkuriami turtai duona, grimai, mikai, rank darbo aliavos), o neproduktyvias ilaidas (pramonje: rank darbo gaminiams, patalpoms, piniginio procento mokjimui, tarnams, prekybai, usienio prekms) palikti savieigai. Paymtina, kad ios klaidingos nuostatos laiksi ir visi kiti fiziokratai. Fiziokrat ekonomin sistema pltojosi kovodama su merkantilizmu. Prieingai merkantilist teiginiams apie nelygius mainus, fiziokratai ikl ekvivalentik

main idj. J nuomone, mainai patys savaime, suvesti vienintel ir esmin akt do ut des, nieko negamina: jau paiame apibrime ia daroma prielaida, kad mainomi dalykai lygiaveriai. F. Quesnay teig, kad preks patenka apyvart su jau i anksto nustatyta kaina, bet to mokslikai paaikinti negaljo. Jis tvirtino, kad pagrindin prieastis, lemianti gamini rinkos kain, yra j retumas arba gausumas bei stipresn ar silpnesn konkurencija tarp pardavj ir pirkj. ia jau akivaizdiai girdti gerokai vliau kit ekonomist suformuluotos paklausos ir pasilos teorijos atgarsiai. Ekvivalentik main idja pasirod labai vaisinga ir tapo neatskiriama fiziokratins sistemos dalis. Pagal ekvivalentini main nuostat, F. Quesnay kritikavo merkantilist tvirtinim, kad turtas sukuriamas mainais. Kadangi perkant vert yra imainoma kit toki pat vert, todl, anot F. Quesnay, jau esam daikt mainai patys savaime nieko nepagamina, nesukuria turto, t. y. yra nevaisingas usimimas. Jam antrino G. Le Trosne: Mainai yra lygybs sutartis, kur vertyb duodama u tolygi vertyb. Todl jie nra bdas praturtti, nes duodama lygiai tiek pat, kiek gaunama. Todl ir usienio prekyb fiziokratai nors ir laik reikalinga i bdos (toms tautoms, kurioms vidaus prekybos nepakanka realizuoti savo krato gaminius), bet traktavo, P.- P. Merciero de la Riviere odiais tariant, neivengiama blogybe, neduodania jokio realaus turto, o vien tik peln pavieniams prekeiviams. F. Quesnay nuomone, veiksmingi alies turtjimo metodai susij su materialia gamyba pirmiausiai ems kiu, esaniu visos valstybs ekonomikos pagrindu, nes btent nuolat atkuriami ems kio turtai yra vis profesij pagrindas, skatina prekybos klestjim, gyventoj gerov, ijudina pramon ir palaiko tautos klestjim. Usienio prekyba ilygina preki kainas vairiose alyse, bet, nustatydama kain lyg, ji nepelninga. Be to, prekeivi pelnas netampa alies pelnu ir inyksta nutrkus reprodukcijai. Taigi, jeigu merkantilistai paskelb pirkl rinkos eimininku, nustataniu savo nuoira kainas savo prekms, tai F. Quesnay teig, kad nauda, gauta i pardavimo, sukels nuostoli perkant. Vis dlto tenka pripainti, kad visikai neigti prekybin peln nepagrsta. Tai parod, kad F. Quesnay nesuprato pirminio kapitalo kaupimo epochos esms bei prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmens, manufaktrins pramons bei stambaus kapitalo formavimosi reikms gimstant kapitalistiniam gamybos bdui. Kita vertus, pripaindamas prekyb nevaisingu usimimu, jis tuo pat metu spjo nesusidaryti klaidingo spdio, [...] kad dl pasaulins konkurencijos ji tampa alinga [...] ir kad usienio pirkliai ivea bei savo tvynje ileidia t atlyginim, kur mes jiems sumokame u mums suteiktas paslaugas, ir taip mes iuo atlyginimu turtiname kitas tautas. Nesutikdamas su tokia nuostata, F. Quesnay tvirtino, kad btina tik absoliuti prekybos laisv kaip prekybos pltimo, monopolij panaikinimo ir prekybos kat sumainimo slyga. Kita vertus, ekvivalentik main idja gali bti siejama su vliau suformuluotu Sayaus dsniu. P.-P. Mercieras de la Riviere savo darbe Natrali ir esmin politini bendruomeni tvarka (1767 m.) pastebjo, kad niekas negali bti pirkjas, tuo pat metu nebdamas pardavjas. Nuo F. Quesnay frazs viskas nupirkta yra parduota, ir viskas parduota yra nupirkta jau tik vienas ingsnis iki J. B. Sayaus formuluots pasila sukuria atitinkam paklaus. F. Quesnay garsiosios Ekonomins lentels (j detaliau aptarsime vliau) pagrindin mintis gali bti siejama su tuo, kad pinigai tik apyvartos (cirkuliacijos) priemon. Prekyba, jo nuomone, i esms yra natriniai mainai ir produkcijos gamyba generuoja pajamas, kuri imokjimas leidia pereiti prie kito gamybinio ciklo. Fiziokrat ekonomini teorini iekojim metodologiniu pagrindu tapo F. Quesnay natralios tvarkos (ordre naturel) koncepcija, paskelbta 1765 m. jo veikale

Natrali teis. (P. S. Dupontas de Nemoursas net fiziokratizm apibdino kaip moksl apie natrali tvark). ios koncepcijos juridinis pagrindas, jo nuomone, yra valstybs fiziniai ir moraliniai dsniai (statymai), ginantys privai nuosavyb, privaius interesus ir utikrinantys grybi reprodukcij bei teising paskirstym. Esminiai natralios teiss aspektai buvo teis naudotis nuosavybs teikiama nauda, kit darbu ir turti toki laisv, kuri bt suderinama su kit teise siekti savo interes. F. Quesnay man, kad visuomeniniai dsniai yra natralios tvarkos dsniai, kurie naudingi monijai, ir kuriems reali reikini pasaulyje atitinka pozityvi tvarka (ordre positif). ie nekintami fiziniai ir moraliniai dsniai, kartu sudarantys natrali teis, yra nustatyti Dievo gaminti ir paskirstyti materialias grybes. F. Quesnay pabr, kad dauguma moni visuomens blogybi kyla dl pagrindini statym nesilaikymo. ie statymai yra nekintantys, nelauomi ir geriausi, kokie tik gali bti (les meilleurs lois possibles), todl ir sudaro pagrind tobuliausiai valdiai ir visiems pozityviems statymams. Pozityviniai statymai tiek yra statymai, kiek jie kyla i prigimtins tvarkos, kuri monms naudingiausia. Vadinasi fiziokratai teig, kad ekonomika yra tarsi sudtingas mechanizmas ar maina, funkcionuojanti nepriklausomai nuo mogaus valios. Galima teigti, kad natrali tvarka buvo utilitarizmo nuojauta laikotarpiu, kai ekonomins ir politins slygos dar nebuvo jam subrendusios. F. Quesnay nuomone, natralios (prigimtins) teiss pagrindas yra nuosavybs teis, kurios neivengiamas padarinys yra laisv, suprantama kaip bet kokio valstybs kiimosi ar tiesiogins bei netiesiogins reglamentacijos nebuvimas. (Visa tai apibendrindamas P.-P. Mercieras de la Riviere teig: Nuosavyb, saugumas, laisv tai natrali tvarka). Jis teig, kad mogaus natrali teis gali bti apibrta apytikriai kaip mogaus teis naudingus naudotis daiktus. F. Quesnay nuomone, Kilnojamojo ir nekilnojamo turto teis turi bti palikta tiems, kurie yra teisti j savininkai, nes nuosavyb yra ekonomins visuomens struktros pagrindas. Jei nebt teritorijos nuosavybs, ems niekas neidirbt. Jei mons neturt teiss em ar jos teikiamas grybes, neatsirast nei emdirbi, nei savinink, darani ilaidas, kad em tapt derlinga, ir apdirbani j. Tik nuosavybs teis skatina dirbti ir pritraukia turt emei apdirbti ir j gerinti. Vliau tai leidia atsirasti prekybos bei pramons monms. Todl neatsitiktinai F. Quesnay teig: Nuosavybs saugumas yra kins visuomenins santvarkos esminis pagrindas. Jam antrino ir P.-P. Mercieras de la Riviere: Js galite laikyti nuosavybs teis tuo mediu, i kurio visos socialins institucijos iauga savaime, tarytum akos. Tokiu bdu, fiziokrat nuomone, nuosavybs teis yra teisinis natralios tvarkos pagrindas. Jokia natrali tvarka nemanoma neesant nuosavybs. Nuosavybs teis turi bti nesugriaunama ir nelieiama. Taiau nenordamas paskatinti radikaliems veiksmams, F. Quesnay, kuris nebuvo u lygybs ir bendrumo princip, patikslina, kad natrali vis teis viskam yra tik abstrakti, labai ribota idja, greiiau daugiau tuias sofizmas: Kiekvieno teis viskam panai kiekvienos kregduts teis visas skraidanias musytes. Paymjs, kad kiekvienas stengiasi kiek galdamas geriau pasirpinti savimi, F. Quesnay vardijo, kad io tikslo siekimas ir sudaro visuomens gyvenimo natrali tvark. Jis tvirtino, kad vieno mogaus privatus interesas niekada negali bti atskirtas nuo vis bendro intereso. Savo interes harmonijos doktrinoje F. Quesnay teig, kad visuomens gerov yra kiekvieno asmenini interes sieki rezultatas, o taip bna vyraujant laisvei. Pasaulis tada pats pasirpina savimi. Todl, F. Quesnay manymu, noras mgautis suteikia visuomenei nuolatin judjim, kiek galima geresni bkl. I to iplaukia ir svarbus ekonomins politikos reikalavimas: individas privalo bti visikai nevaromas, atlikdamas savo kinius veiksmus; btina asmens laisv, verslo

laisv, gamybos ir vartojimo laisv, nuosavybs laisv. Savo ekonomins politikos sistem F. Quesnay vardija vliau tapusiu garsiu posakiu laissez faire et laissez passer le monde va de lui meme (pranc. leiskite eiti, leiskite veikti, pasaulis tvarkosi pats savaime). Tiesa, is posakis, pasak V. de Mirabeau ir P.-P. Merciero de la Riviere, priklauso kitam prancz ekonomistui, J. Turgot draugui Jacques C. M. Vincentui de Gournay (17121759 m.), 1758 m. pasisakiusiam fiziokrat mokyklos asambljoje. Nors neretai is posakis priskiriamas ir (taip man ir pats J. Turgot) stambiam Liudviko XIV laik pirkliui Fransua Legendre, kuris, kaip pasakojama, J. B. Colbertui sukvietus alies pirkli atstovus ir j paklausus, kuo galt jiems padti, atsaks: Laissez nous faire palikite mus ramybje, ar markizui R. L. dArgensonui (16961757 m.), kuris, kaip teig A. Onckenas, pavartojo iuos odius savo memuaruose dar iki 1736 m. Toks dsnis buvo prieingas t laik merkantilistinei politikai su jos smulkmeniku reglamentavimu ir tapo sampratos valstybs nesikiimo ekonomik sistema sinonimu. Taiau net ir sutinkant, kad fiziokratai prisidjo prie liberalizmo princip sitvirtinimo, laikyti juos nuosekliais liberalais bt kiek per drsu. Pastebtina, kad F. Quesnay man, kad valstyb turi ne tiek ir daug pareig, susijusi su pozityviais veiksmais: apsauga nuo iorins agresijos, komunikacini tinkl palaikymas, rpinimasis vargais, sav pajam gavimas (tik i ems eksploatacijos), moni aukljimas pagal Gamtos statym, laikantis devizo: Ex natura jus, ordo, et leges (I gamtos teis, tvarka ir statymai). Kita vertus, kadangi fiziokratai buvo nusiteik prie bet kokias privilegijas ir kitas blogybes, tarp j monopolijas, o i blogybi nemanoma veikti be didesnio valstybs kiimosi, F. Quesnay ragino vyriausyb vykdyti aktyvaus kiimosi politik, o ne alintis problem sprendimo. Be to, J. A. Schumpeteris atkreip dmes, kad F. Quesnay velg, jog btina neefektyvios valstybins praktikos vairiose srityse reforma, kadangi jis susidr su reguliavimu, paveldtu i praeities ir netinkaniu dabartinmis slygoms. Fiziokratai reikalavo, kad nebt dirbtinai mainamos maisto produkt kainos, kad vidaus ir usienio prekyba bt laisva ir dl to galt pasireikti tobula konkurencija. F. Quesnay paymjo, kad alyje, kurioje vyksta tarptautin prekyba, kainos smarkiai nesvyruoja net derlingais ir nederlingais metais kainos lieka pastovios: alys, kuriose buvo nederlius, gali nusipirkti produkt pertekli i kitos valstybs. Reikia vertinti ir tai, kad prancz ems kis 1760 m. apskritai nebuvo suinteresuotas protekcionizmu: nebuvo jokios realios reguliaraus ymaus grd importo grsms, o laisva ems kio produkt prekyba galjo lemti tik j kain augim. Aiku, F. Quesnay, siekiantis geros (auktos) kainos ems kio produkcijai, bt buvs sunkiai suprastas XIX a. liberal, agitavusi u laisv prekyb kaip em kain altin... Fiziokrat nuomone, mokesiai neturi ardyti kio. Jie privalo atitikti tautos pajamas. (Kad valdovo i savo valdini imami pinigai turi atitikti j mokestines galimybes, nepakenkti j turtui dar XVII a. pabaigoje teig prancz valstybs veikjas A. Richelieu (15851642 m.), raydamas: Btina, kad pinigai, valdovo imami i savo valdini, atitikt j mokestines galimybes, neskurdint ir smarkiai nepakenkt turtui. Netinka pernelyg apsunkinti mokesiais, taip pat ir reikalauti maiau negu reikalinga valstybei). Taip pat, pasak fiziokrat, mokesiai turi bti grindiami grynosiomis ems pajamomis. Visa tai reakcija prie t laik Pranczijos ems kio nuskurdinim. Fiziokrat mokymas apie natrali teis ir natrali tvark buvo labai svarbus grindiant fiziokrat teorij. Jis kl idj dl visuomens pltros objektyvumo ir dsningumo. Fiziokratai visuomen irjo kaip gyv visuomenin organizm, o

ekonomin gyvenim kaip natral proces, grindiam vidiniais dsningumais. Taiau, F. Quesnay nuomone, ekonominiame gyvenime svarb vaidmen atlieka ir valstybin valdia. Leisdama gerus statymus, tuo paiu ji nustato ger tvark ir lemia paius geriausius santykius tarp gyventoj sluoksni ir skiring interes. Vadinasi, neesant imintingos valdios, negali bti tvarkos. Tuo pat metu F. Quesnay perspjo, kad Aukiausia valdia neturt priklausyti aristokratams ar stambiesiems ems savininkams. Pastarieji, susijung kartu, galt suformuoti valdi, kuri bt galingesn u statymus, pavergti taut, savo garbtrokikais ir iauriais vaidais sukelti suirut, neteisybs klestjim, vrik prievart ir sukurti neabot anarchij. Ne k geriau F. Quesnay atsiliep ir apie nekompetenting, diktuojam ugaid ir vaistuolik valdov politik, galini rimtai pakenkti ekonomikos paangai: [...] valdov ir valdininkli despotizmas, statym ydos ir nepastovumas, administracijos isiokimai paeidinjant statymus (dereglements), nesaugumas dl nuosavybs, karai, chaotikai skiriami mokesiai sunaikina monarcho mones ir turtus. Taiau demokratij F. Quesnay neig taip pat, kaip ir aristokrat valdym, tik dl kit prieasi. Jo manymu, paprasti mons yra neprotingi, tad negals utikrinti nuolatins tvarkos. F. Quesnay ra: Aukiausia valdia neturi bti demokratin todl, kad neiprusimas ir prietarai, kurie bdingi paprastiems monms, neabotos aistros ir trokimai, kuriems jie link pasiduoti, valstyb atveda prie svyravim, nepasitenkinim ir sukelia siaubingas bdas. Todl F. Quesnay man, kad tikslinga sutelkti aukiausi valstybin valdi vieno isilavinusio asmens, inanio natralios tvarkos dsnius, btinus valstybinio valdymo vykdymui ir fiziokratizmo princip gyvendinimui, rankose. Kadangi monarchas yra suverenas, ynys (statym leidjas) ir valdovas (vykdytojas) vienu metu, fiziokratai toki politin tvark, kai rinkos laisvs stiprinimui pasitelkiamas visagalis valdovas, kurio asmeniniai interesai susij su teisinga ekonomine sistema, kuri, beje, pateisino, pavadino teisiniu despotizmu ir prieino noringam despotizmui, kaltintam dl vis F. Quesnay gana isamiai aprayt piktadarybi. (ia prasme labai svarbus ir domus yra F. Quesnay straipsnis Despotizmas Kinijoje, 1767 m. publikuotas po P. S. Duponto de Nemourso nualinimo nuo Journal dagricultures, du commerce et des finances redagavimo fiziokrat ruporu tapusiame 1765 m. N. Baudeau steigtame garsiajame savaitratyje Ephemerides du Citoyen). J nuomone, tikrovje tai visai ne despotizmas, nes aukiausias suverenas yra Gamtos statymas, kuris diktuoja vis institucij krim. Valstyb neturi prietarauti iam statymui, o, atvirkiai, turi paversti Gamtos statym privalomu. Kai kurie fiziokratai net irado institucinius derinius, specialiai sukurtus taip, kad despotas i ties tapt teistas. Viena vertus, jie itobulino teisins kontrols sistem, kuri turjo rpintis, kad monarcho ir jo patarj ileisti statymai neprietaraut natraliai tvarkai, kuri turi bti aprayta valstybs konstitucijoje. Taiau dar svarbesnis saugiklis buvo idja, kad monarchui turi bti reali nauda i jo valstybs klestjimo. Tai ir buvo P.-P. Merciero de la Riviere pasilytos veikale Ordre naturel et essentiel des societes politiques (1767 m.) bendros nuosavybs institucijos tikslas. Pagal jo plan monarchas bt i anksto nustatytos ir nekeiiamos vis gamybini resurs bei produit net dalies bendrasavininkis. Dl to jo ir visos alies interes prietara bt nemanoma, o T. Hobbeso atskleistas interes tapatumas bt aikus net bukiausiam ir nedoriausiam despotui. Pastebtina, kad aptariant valdovo vaidmen, rykiai isiskiria merkantilist ir fiziokrat pozicijos. Vlyvj merkantilist C. Montesquieu ir J. Steuarto pozicija (atgrasinimo modelis) labiau buvo grindiamas valdovo suvarymu, slopinimu ir

sankcij jam udjimu, o fiziokratai skatino valdov tiesiogiai prisidti prie tautos klestjimo. Kitaip tariant, jie siek politins tvarkos, kuriai esant, turintieji valdi skatinami asmenini interes neivengiamai remia bendrj interes. domu, kad F. Quesnay nebuvo prie, kad jo mintys bt panaudotos ir kitose alyse. Bdamas prancz mstytojas, jis rpinosi ir visos monijos likimu. F. Quesnay atrod, kad vadovaujantis imintimi ir suprantant nacionalinius interesus, visai nesunku sujungti vis taut siekius ir taip pakelti monijos kultros lyg. Todl pats F. Quesnay ir jo pasekjai sutiko vykti bet kuri al, kuri norjo gyvendinti j principus. Vien i svarbiausi viet F. Quesnay teoriniame palikime bei visoje fiziokrat ekonomikos teorijoje uima mokymas apie grynj produkt, kur dabar vadiname nacionalinmis pajamomis. Prieingai nei merkantilistai, fiziokratai grynojo produkto tyrim sfer perkl i cirkuliacijos sferos gamybos sfer, o tai atvr galimyb analizuoti kapitalistin gamyb. Grynj produkt fiziokratai suprato kaip produkcijos, gaunamos i emdirbysts, pertekli, lyginant su gamybos ilaidomis. Straipsnyje Mokesiai F. Quesnay ra, kad Grynasis produktas tai kasmet sukuriamas turtas, sudarantis tautos pajamas, ir apima produkt, gaut atskaiiavus visas ilaidas i pelno, gaunamo i ems vald. Taigi jis man, kad grynasis produktas, kaip gamtos dovana, atsiranda tik i emdirbysts, kurios natralus derlingumas savaime sukuria tikrojo turto prieaug nuo sjos iki derliaus numimo, o darbas moni iniciatyva lieka btina pagalbin io proceso priemon. Turto augimo prieastimi F. Quesnay laik ems derlingum, arba gamtos jg visum, kuri buvo velgiama kaip unikali visavert esyb, slepiani savyje ekonomins paangos altin. Jis teig, kad ekonomika tai gamyba, o gamyba tai em. ioje hierarchinje sistemoje, negriaunanioje tradicij, gamta diktuoja morals tradicijas, o em lemia darbo taisykles. Fiziokrat nuomone, vien tik todl, kad ems kio gamyba turi i stebukling savyb duoda grynj produkt, galjo atsirasti santaup ir susikurti civilizacija. Kaip ra P. S. Dupontas de Nemoursas, Visos monijos gerov susijusi su kuo didesniu grynuoju produktu, o G. Le Trosne jam antrino: i natrali tiesa, kad em yra vis grybi altinis, savaime tokia aiki, kad niekas negali ja abejoti. F. Quesnay tvirtino, jog pramonje, kaip ir kitose kio akose, yra tik vartojama. Ten grynasis produktas nra sukuriamas, o vyksta tik jo pradins formos kaita, nedidjant jo kiekiui. (ia prasme F. Quesnay modifikavo R. Cantillono ir W. Petty doktrin, kurie em ir darb velg kaip du visaverius turto altinius). Taigi pramon jis laik nevaisinga aka, klaidingai manydamas, kad ten tik suteikiama forma aliavoms, o darbininkas usidirba las gyvenimui, o ne jas gamina. F. Quesnay ra: Amatininkas tik pakelia aliavos vert savo alga; jo vartojimas tolygus gamybai. Kalbdamas apie amatininkus, jis teig, kad Reikia skirti veri sudarym nuo turt gamybos: t.y. dauginim, sujungiant aliavas bei ilaidas ir sunaudojant daiktus, kurie jau egzistavo iki dauginant juos iuo bdu, nuo turt gamybos ir sukrimo, kuris i tikrj reikia turt atnaujinim ir augim. Taigi F. Quesnay teig, kad turto krimas reikia jo atnaujinim, o vartojimas veda prie materialini grybi naikinimo. Kita vertus, nereikt supaprastinti F. Quesnay poirio vartojim. Jis man, kad tauta tuo turtingesn, kuo daugiau pagamina ir vartoja, bei teig, kad gamyba ir vartojimas yra glaudiai susij. Todl reikia skatinti ne tik gamyb, bet ir vartojim, kiekvienas turi greitai leisti savo grynsias pajamas vartojimo prekms sigyti. Kaip ra F. Quesnay, Turto krimo procesas, jo atkrimas, didinimas nra tikslas, o tik priemon didinti gyventoj skaii ir kelti moni gyvenimo lyg. O jei kai kurie

mons neileis vis savo pinig su tikslu didinti savo pinigines santaupas, tada, F. Quesnay nuomone, visos klass susidurs su nuosmukiu, ir sumas bendras produkcijos ileidimas, kadangi kieno nors atsisakymas leisti pinigus neivengiamai sunaikins kieno nors kito pajamas. ia jau akivaizdiai galima velgti po 150 met pasirodiusio J. M. Keyneso mokymo aspekt. Be to, pastebtina, kad fiziokratijos pradininkas nesutiko, jog darbininkai yra tings i prigimties ir juos galima priversti dirbti tik tada, kai jie gyvena skurde. Jis ra, kad turtingumas gimdo meil darbui todl, kad mons naudojasi gerove, kuri jis sukuria, pripranta prie patogaus gyvenimo, gero maisto, ger drabui ir bijo skurdo. Jie auklja savo vaikus darbius ir pripratina juos prie gerovs. F. Quesnay daug dmesio skyr katams, kuriuos sukelia moni darbas, utikrinantis ilaidas gyvenimo reikmms. Pagal savo mokym apie grynj produkt, F. Quesnay mgino rasti pirmin kapitalistini pajam altin. Grynasis produktas, F. Quesnay aikinimu, yra turto likutis, atskaiiavus jo gamybos ilaidas, t. y. kapitalo ilaidas gamybos priemonms ir darbo jgai. Grynojo produkto dydis priklaus nuo kapitalo investavimo, ir is produktas laikytas kapitalo judjimo rezultatu. Taigi K. Marxo nuomone, rodo, kad fiziokratams grynojo produkto koncepcijoje pavyko atskleisti pridedamosios verts paslapt. Paymtina, kad fiziokratai vienintele ir visuotine grynojo produkto forma laik ems rent. Pramons srityje, j nuomone, grynojo produkto nesukuriama. Kapitalist peln, kurio neskyr atskir kategorij, jie klaidingai traktavo, kaip savotik auktesn darbo umokest, ir man, kad ios kapitalist visikai suvartojamos pajamos bei darbinink darbo umokestis yra gamybins ilaidos. Todl jie teig, kad pramonje pagamintos produkcijos vert lygi jos pagaminimo ilaidoms, t. y. ia sukurt pajam utenka tik padengti gamybos ilaidas. Pelno kategorij fiziokratai ignoravo ne tik pramonje, bet ir ems kyje bei prekyboje. Pavyzdiui, prekybin peln F. Quesnay laik neekonomine kategorija ir nagrinjo j kaip apskaitymo rezultat. Tai buvo didel klaida. Be to, tada neivengiamai kyla klausimas, kaip kapitalistas kaupia kapital, jei jis u savo darb gauna tik tam tikr umokest? F. Quesnay teig, kad teistai kapital galima gauti tik i grynojo produkto. Vadinasi kapitalistas kaupia kapital ne visai teistai, kak atimdamas i savo umokesio. I ia vliau kilo kapitalist susilaikymo teorija. Su fiziokrat mokymu apie grynj produkt labai susijusi ir j produktyvaus bei nevaisingo darbo koncepcija. Jie pirmieji politinje ekonomijoje prakalbo apie produktyvaus darbo poymius, ir nurod, kad produktyvus darbas tai darbas, sukuriantis grynj produkt, t. y. pabr fizin produktyvum, materiali grybi, o ne pinigini vertybi sukrim. Suprantama, fiziokratams produktyvus darbas buvo galimas tik ems kyje (tiesa, tik fermerio veikla, o ne samdomo darbuotojo fermoje), o pramonje, j nuomone, darbas buvo neproduktyvus, nevaisingas. Kaip teig G. F. Le Trosne, Darbas visur kitur, iskyrus em, yra visikai nevaisingas, sterilus, nes mogus nra krjas. Tiesa, nevaisingas, aiku, nereik nenaudingas. Kalbant apie F. Quesnay indl politin ekonomij, paymtina, kad jis pirmasis pamgino atskirti preks vartojamj vert ir mainomj vert, teigdamas, jog reikia skirti grybes, kurios turi vartojamj vert, neturdamos pardavimo verts, nuo turto, turinio vartojamj ir pardavimo vert. Kaip pavyzd F. Quesnay pateik or ir vanden, kurie turi vartojamj vert. Tai pagrindins vertybs, bet neturi jos mainomosios verts ir nra turtai. F. Quesnay gana savotikai aikino santykius tarp i dviej veri. Jo teigimu tam, kad kokia nors valstyb egzistuot [...] pirmiausia reikia, kad ta valstyb turt pakankamai maisto produkt, paskui reikalinga, kad jie turt paklaus, o j kaina, t. y. mainomoji vert, bt didesn u

savikain. F. Quesnay pripaino, kad maisto produktai yra pagrindins vertybs, tikrieji turtai, t. y. tos vertybs tarp kit vertybi, turini mainomj vert, kurios turi didesn vartojam vert. I ia darytina ivada, kad didesn vartojamoji vert turi atsispindti auktesnje mainomojoje vertje. Toliau F. Quesnay teig, kad Neturini verts vertybi gausumas nra turtai. Brangumas neesant pinig yra skurdas, o gausumas esant brangumui yra prabanga. Ir ia pat pastebjo, kad per didel prabanga skurdina al. Kita vertus, fiziokratai vis dlto nesukr savos verts teorijos. iuo klausimu jie net eng ingsn atgal, lyginant su W. Petty ir P. Boisguillebertu, ignoruodami j mokym apie darb, kaip verts pagrind. Vertingomis jie laik vien tik tas grybes, kurias teikia em ir gamta. Kalbdamas apie pinigus, F. Quesnay, skirtingai nuo R. Cantillono, laiksi nominalistins pinig teorijos ir teig, kad jie yra priemon, palengvinanti mainus, o turtu tampa, taip pat kaip ir preks, tik dl savo mainomosios (pardavimo) verts. Be to, pagal j skirtingai nuo merkantilist, pinigai tai nevaisingas turtas. Todl F. Quesnay pasisak prie merkantilistin reikalavim kaupti pinigus, juos versti brangenybmis, nes tai neskatina alies turto reprodukcijos. Jis ra: Pinigai patys savaime netenkina moni poreiki ir nedaugina pinig. Be reali turt, turtai pinigais likt bevaisiai ir nenaudingi. Svarbi mokslin reikm turjo fiziokrat mokymas apie kapital. Atiduodant pagarb R. Cantillonui ir kitiems pirmtakams, vis dlto drsiai galime tvirtinti, kad F. Quesnay pirmasis ekonomins minties istorijoje gana giliai teorikai pagrind teiginius apie kapital ir tuo paiu padjo pagrindus iai ekonomikos teorijos daliai. Skirtingai nuo merkantilist, visuomet kapital tapatinusi su pinigine jo iraika, F. Quesnay man, kad pinigai patys savaime yra nevaisingas turtas, kuris nieko negamina. Pastebtina, kad F. Quesnay ems kio programa, kuri sudar beveik vis jo ekonomin politik, buvo orientuota stambj fermer. Panaiai kaip ir R. Cantillonnas, jis niekada rimtai nenagrinjo jokio kito agrarinio pasaulio, iskyrus t, kurio varomoji jga yra apsivietusi ir aktyvi fermeri klas, savo dispozicijoje turinti visas savo laiko technologines ir komercines galimybes. Todl F. Quesnay savo analizje vis dmes sutelk kapitalo mediagines formas ems kyje. Gamybos ilaid tyrimas leido F. Quesnay pirm kart mokslikai kapital skirstyti (taikant iuolaikin terminologij) apyvartin ir pagrindin bei pagal kapitalo atskir dali apyvartos pobd iskirti dvi pagrindines kapitalo sudedamsias dalis: a) kasmetinius avansus (avances annuelles) ilaidas ems kyje per vieno gamybinio ciklo laikotarp (paprastai ne ilgiau kaip per metus) skloms, paarui, darbo jgai, emdirbio pragyvenimui ir t. t.; b) pirminius avansus (avances primitives) ilaidas, daromas kart per kelet met ems kio mainoms, pastatams, gyvuliams ir viskam, kas emdirbystje naudojama kelet gamybini cikl. Ekonominje lentelje ios ilaidos yra dar vardytos kaip avances originelles. F. Quesnay dar iskyr fundamentalius avansus (avances foncicres), apimanius ems savinink vienkartinias ilaidas savo emei gerinimui, pavyzdiui, ems sklyp valymui nuo akmen, sausinimui, aptvrimui ir pan., ir suvereno avansus (avances souveraines), apimanius vienkartines valstybs kapitalines ilaidas, pavyzdiui, tiesiant kelius ir tiltus. Taiau svarbiausiomis avans kategorijomis F. Quesnay laik tik kasmetinius ir pirminius avansus bei tik juos giliai ianalizavo. kapitalo skirstym dvi pagrindines dalis jis taik gamybiniam kapitalui, o ne apyvartiniam kapitalui. Tai i esms atitinka A. Smitho vliau naudot kapitalo skirstym apyvartin ir pagrindin. Skirtumas tarp i dviej kapitalo ri teisingai

buvo susietas su skirtumu bd, kaip ios dvi kapitalo dalys skaiiuojamos baigtins produkcijos vert. F. Quesnay tvirtinimu, kasmetiniai avansai gamybos snaudas skaiiuojamos visa apimtimi, o pirminiai avansai tik i dalies. Kita vertus, jis tikinamai parod, kad kartu su apyvartiniu kapitalu nuolat juda ir pagrindinis kapitalas. Tiesa, F. Quesnay vienintele gamybinio kapitalo forma laik tik kapital, naudojam ems kyje. Jis visikai nepripaino pinigins kapitalo formos bei ignoravo pramonin kapital, kur laik nevaisingu, nors, atrodyt, taikyti i kapitalo skirstymo koncepcij pramonei turjo nesudaryti joki sunkum. Taiau F. Quesnay visuomeninio produkto reprodukcijos schemoje is kapitalo skirstymas pagrindin ir apyvartin neturjo esmins reikms. 3.1.3. F. Quesnay Ekonomin lentel (Tableau Economique) F. Quesnay pirmasis politins ekonomijos istorijoje atliko kinio gyvenimo apytakos ratu mokslin analiz bei panaudojo reprodukcijos, kaip nuolatinio gamybos ir realizavimo proceso, svok. Reprodukcijos proces jis apra savo garsiojoje Ekonominje lentelje (1758 m.), kurioje pateikiama F. Quesnay irasta schema apie produkt srautus nacionaliniame kyje. I esms ji tapo pirmja visuomeninio produkto reprodukcijos schema. F. Quesnay parod, kad ekonominio gyvenimo pagrind sudaro nuolat pasikartojanti visuomeninio produkto ir pinigini pajam apytaka (cirkuliacija). Skirting visuomens klasi pagamintas produktas mainomas ir perskirstomas tarp j taip, kad kiekviena visuomens klas turt visk, kas btina i naujo tsti savo veikl. Taigi, io darbo idja rodo btinum ilaikyti ir pagrstai prognozuoti tam tikras alies kio proporcijas ekonomikos struktroje. F. Quesnay nustat tarpusavio sry, kur apibdino taip: reprodukcija nuolat atnaujinama kat, o katai atnaujinami reprodukcijos. I ia atsirado ir udaros stacionarios bkls kaip apytakinio srauto, pasikartojanio kiekvienu laiko momentu, samprata. Ekonomin lentel tapo pirmja ekonomini proces modeliavimo patirtimi, o kio (ekonomikos) vaizdavimas per produkto ir pajam apytak uvald ekonomist vaizduot ir daug kuo nulm tolesn politins ekonomijos pltros krypt ir pobd. (Istorikumo vardan pastebtina, kad pirmojo Tableau Economique varianto sudtingumas supratimui iauk supaprastinto idstymo btinum straipsnyje Analyse de la Formule arithmetique du Tableau Economique de la distribution des epenses annuelles dune Nation agricole, ispausdintame 1766 m. Journal de lagriculture, du commerce et des finances). Akivaizdu, kad Ekonomin lentel buvo sumanyta gydytojo (tai meistrikai savo knygoje Ekonomini teorij istorija atskleid T. Negishi): neigdamas to meto sitikinim, kad turtas tai aukso ir sidabro luitai, F. Quesnay, kvptas Williamo Harveyaus atrastos kraujo apytakos mogaus kne schemos, pagal gydytojo vaizduot aikino, jog turtas gimsta gamyboje ir keliauja i rank rankas per visuomen, pripildydamas visuomens organizm kaip kraujas kraujagysles. Be to, bdamas itikimas savajai gydytojo profesijai, F. Quesnay laik, kad ekonomika gali bti ir normalios, sveikos bkls, ir serganios, nenormalios bkls. Sveika ekonomika tai ekonomika, kurioje vyrauja pusiausvyra. Todl pusiausvyros slygos ir tapo jo nagrinjimo objektu. F. Quesnay Ekonomin lentel, ispausdinta madaug po trej met, pasirodius R. Cantillono Apybraiai, padar stipr spd ir buvo laikoma fiziokrat mokyklos virne markizas V. de Mirabeau vyresnysis (taip jis vadinamas, norint atskirti nuo snaus, Prancz revoliucijos veikjo Gabrielio Honore de Mirabeau) apibdino j kaip iradim, prilygstant ratui ir pinigams. Jis ra: Nuo pasaulio pradios padaryti trys didieji iradimai, kurie yra valstybins

visuomens stipryb, ir i daugelio kit j turtinantys ir papuoiantys. Pirmasis yra rato menas, kuris leido monms savo statymus ir sutartis, istorij ir atradimus nepakitusius perduoti kitoms kartoms. Antrasis yra pinig iradimas, kuris tarpusavyje susiejo visas civilizuotas visuomenes. Treiasis Ekonomins lentels iradimas, kuris kyla i abiej pirmj, ir savo objekto tobulumu abu juos pagerina. Tai didiausias i laik iradimas, kurio vaisius skins ms vaikai. Tiesa, paminta, bet nepakomentuota, Adamo Smitho, F. Quesnay Ekonomin lentel greitai buvo umirta, o XIX a. viduryje vl atrasta K. Marxo, taip atsiliepusio apie garsij schem: [...] Tai buvo mginimas sivaizduoti gamybos proces kaip reprodukcijos proces, o cirkuliacij tik kaip io reprodukcijos proceso form, pinigin cirkuliacij kaip kapitalo apyvartos moment. Kartu tai buvo mginimas reprodukcijos proces traukti pajam atsiradim, mainus tarp kapitalo ir pajam, santyk tarp reprodukcinio ir galutinio vartojimo. Taip pat kapitalo cirkuliacij mginta traukti cirkuliacij tarp gamintoj ir vartotoj (i tikrj tarp kapitalo ir pajam). Galiausiai, tai buvo mginimas sivaizduoti cirkuliacij tarp dviej dideli gamybinio darbo dali, pirmini aliav ir pramons, kaip reprodukcijos proceso momentus. Ir visa tai mginta sukonstruoti XVIII a. antrojo tredalio periode, t. y. politins ekonomijos kaip mokslo vaikikame periode, sugrupavus lentel, sudaryt i penki eilui su eiais pradini ir galutini prielaid straipsniais, is mginimas pasirod ess geniali idja, be joki abejoni, pati genialiausia i t, kurias ekonomika iki iol galjo rayti savo aktyv. Nuo tada F. Quesnay Ekonomin lentel nenustoja avti jos komentatori. Utenka paminti, kad informacij, pateikt F. Quesnay Ekonominje lentelje, be didesni sunkum galima bt perkelti W. Leontiefo sukurt ilaid-rezultato model (lentel), bei tai, kad pats W. Leontiefas yra usimins apie savo pasilytos konstrukcijos ssajas su fiziokratikja. Neabejotina, kad F. Quesnay Ekonomin lentel kvp ir P. Sraffaos Preki gamyb preki priemonmis (1960 m.). Todl F. Quesnay veikal btina pavelgti atidiau. F. Quesnay modelis lyginant su tikrove yra iki kratutinumo supaprastintas, kad jame irykt svarbiausi dsningumai. ioje schemoje atsispindi tik paprasta reprodukcija, t. y. gamyba, kas ciklas pasikartojanti nekintania apimtimi. Visos pajamos ileidiamos vartojimui, o investicijos, metams bgant, nedidja. Be to, kainos taip pat visus metus lieka pastovios. Preki judjimas apsiriboja vietine rinka. ems kyje iskiriama maisto gamyba ir aliav pramonei gamyba. Visa pramons produkcija neiskaidoma ir vaizduojama kaip vientisa vartojimo preki mas. F. Quesnay Tableau Economique tai ne XVIII a. vidurio Pranczijos ekonomikos pozityvus modelis, o Utopijos normatyvinis modelis, apraantis prancz ekonomik, kokia ji bt vykdant tinkam ekonomin politik. Apraoma padtis yra optimali ne tik kapitalo kaupimo lygio poiriu, bet ir agrarinio sektoriaus modernizacijos atvilgiu. Ekonominje lentelje visuomene, kurioje viepatauja ideali natrali tvarka laikoma alis pasiekusi aukiausi ems kio kultros lyg ir optimali ekonomikos bkl (ordre naturel), vidaus ir usienio prekyboje yra visikai laisva konkurencija, nuosavyb ir em investuotas kapitalas yra visikai saugs. Ji nagrinjama kaip vieningas organizmas, sujungiantis tris pagrindines klases (r. 3.1 pav.).

2m lrd 1m lrd Ferm eriai 2m lrd 2m lrd Neproduktyvioji klas 1m lrd em s savininkai

1m lrd

3.1 pav. F. Quesnay Ekonominje lentelje pateikta visuomens reprodukcijos schema

Visuomens klasins struktros apraymas F. Quesnay buvo reikalingas dl to, kad Ekonominje lentelje visuminis metinis produktas paskirstomas dl cirkuliacijos (apytakos) proceso tarp trij klasi. Jis ra: Tauta susideda i trij piliei klasi: produktyviosios, savinink ir neproduktyviosios (nevaisingosios). Produktyviajai (classe productive) ar fermeri klasei jis priskyr visus, kurie apdirba em: valstieius, fermerius, samdomus ems kio darbininkus (ir galbt dar vejus ir kasykl darbininkus), kasmet gaminanius tautai turt (grynj produkt). Taiau ia ir yra dvi svarbiausios analitins F. Quesnay Ekonomins lentels silpnybs: a) ekonomins veiklos grynasis produktas priskiriamas tik emei; b) ji niekaip neparodo, kodl em yra vertybi altinis. ems savininkai (classe des proprietaires) tai mons, turintys vienok ar kitok suverenumo titul ir gaunantys kasmetin grynj produkt (produit net), sukurt emdirbyste (karalius kaip mokesius, emvaldiai kaip nuomos mokest, banyia banytins deimtins forma). (Pastebtina, kad N. Baudeau ir P.-P. Mercieras de la Riviere, skirtingai nuo F. Quesnay, ems savininkus laik produktyviais, nes iems, arba j protviams, teko prisiimti ems valymo nuo akmen ir sausinimo katus, ir ios pastangos suteik jiems teis ems vaisius). Neproduktyvioji (nevaisingoji, sterilioji) klas (classe sterile): visi mons, kurie dirba kitus darbus, iskyrus emdirbyst, jam buv madaug tolygs buruazijai. Tai visi mons, dirbantys pramonins gamybos, prekybos, kit paslaug sfer akose: samdomi darbininkai, amatininkai, kapitalistai, pirkliai ir smulks prekeiviai. Neproduktyvioji (sterilioji) klas, taip pat kaip ir savinink, pasak F. Quesnay, nekuria grynojo produkto, bet, skirtingai nuo ems savinink, pirmieji dirba ir savo darbu, nesusijusiu su eme, sukuria tiek, kiek suvartoja, jie tik pakeiia emdirbysts sukurto produkto natrin form. F. Quesnay man, kad, j ilaidas turi padengti produktyvioji klas bei ems savininkai, kuriems priklauso vienintelis grynojo produkto altinis em. Taigi, pasak P. S. Duponto de Nemourso, fiziokratams Atrod btina, paprasta ir natralu daryti skirti mones, kurie moka kitiems, patys gaudami grybes tiesiog i gamtos, ir t, kurie tegali j sigyti tik kaip atlyginim u naudingus ar malonius patarnavimus pirmiesiems. Taiau bet kokiu atveju F. Quesnay, kaip ir R. Cantillonui, darbas vaidino pasyv vaidmen. Suprantama, kad apibdindamas pramons srit kaip atliekani vien sterilius, nieko naujo nesukurianius veiksmus ir tik steriliai keiianius tikrojo turto (aliav, gaut i ems kio) pavidal, F. Quesnay nesugebjo velgti, jog darbas gali kurti turt bet kurioje srityje, ne tik ems kio. Kita vertus, F. Quesnay pavadinimu sterili klas nenorjo paeminti pramoninink bei prekybinink ir buvo visikai netendencingas, skirstydamas visuomen klases, nes, kaip jis man, emesni klasi darbts atstovai gali pasikliauti naudingu sau darbu. Turtas suadina darbtum todl, kad mons naudojasi gerove, kuri jis teikia, pranta prie gyvenimo patogum, gero maisto bei drabui ir bijosi skurdo. Jie savo vaikams

diegia tok pat poir darb ir gerov, o skm patenkina tvikus jausmus ir savimeil. Sterili klas fiziokrat kalba reikia tik tai, kad ji gauna pajamas i antr rank. Viena didiausi klaid ioje idjoje apie klases buvo, kad F. Quesnay tai paiai klasei priskyr darbininkus ir kapitalistus tiek pramons, tiek ems kio srityse. J i dalies itais jau J. Turgot, o vliau visikai paneig A. Smithas. Kita vertus, negalima nepastebti, kad F. Quesnay visuomenje mat klasi bendradarbiavim. J. A. Schumpeteris ra, kad F. Quesnay teig visuotin klasi interes harmonij, ir dl to j galime laikyti XIX amiaus harmonizmo (ir. J. B. Sayaus, H. C. Carey, F. Bastiato darbus) pirmtaku. F. Quesnay pamgino rodyti savo tvirtinim: Ekonomin lentel rodo, kaip kiekviena klas gyvena kiekvienos kitos klass sskaita, ir, taip pat, kaip emvaldi klestjimas apsprendia kit klasi gerov. Toks gyventoj suskirstymas klases leido F. Quesnay Ekonominje lentelje konkreiais pavyzdiais parodyti kaip metinis produktas cirkuliacijos proceso metu pasiskirsto tarp visuomens klasi. (Juk, F. Quesnay odiais tariant, Norint parodyti ir apskaiiuoti i klasi tarpusavio santykius, reikia nagrinti bet kur pavyzd, nes negalima, remiantis vien tik abstrakcija, pateikti faktin apskaiiavim). is paskirstymas utikrina gamybos arba paprastosios reprodukcijos, slygas. Be to, Ekonominje lentelje nesuskaiiuojami individuals cirkuliacijos aktai sujungiami sukurto metinio produkto masin judjim tarp visuomens ekonomini klasi. Svarbiausia problema, kuri F. Quesnay sprend Ekonominje lentelje isiaikinti pagrindines tautos kio proporcijas, kurios utikrina alies ekonomikos pltr. Iki jo niekas nekl minties, kad visuomenin reprodukcija turi tam tikras, be to subalansuotas, proporcijas. Tik P. Boisguillebertas, kaip ir R. Cantillonas taip pat kalbjs apie natrali pajam sraut pusiausvyr, pavartojo od, bet sunku pasakyti, k jis turjo galvoje. Ekonomin lentel tai schema, parodanti, kaip formuojasi reprodukcijos prielaidos. Tam, kad parodyt paprastosios reprodukcijos (arba reprodukcijos ta paia apimtimi) galimyb nacionaliniu mastu bei ekonominius ryius tarp klasi, F. Quesnay pagrstai supaprastino gyvendinimo proces ir atsiribojo nuo daugelio aspekt. Jis i analizs paalino kaupimo proceso tyrimus ir nagrinjo tik paprastj reprodukcij. irint grietai, sitikinimas, kad neproduktyviame sektoriuje yra pagrindinis kapitalas ir neapskaiiuojama joki jo atkrimo padengimo slyg nemaas Ekonomins lentels trkumas. Joje daroma prielaida apie nekintam pinig vert, prekini kain stabilum (kadangi ji apibendrina io sektoriaus produkcijos vert kaip darbinink ir vadov darbo umokesio sum, kuri yra stabili; j darbininkams lemia gyvenimo reikmen minimumas, taip pat atsiribojama nuo usienio prekybos poveikio gyvendinimo procesams. Negana to, raydamas apie cirkuliacij, F. Quesnay daro prielaid, kad perkama i pirm rank, mokant pajamomis, kurios pasiskirsto tarp klasi. Jis apskritai prekyb nekreipia jokio dmesio, nes ji tik didina pirkim ir pardavim skaii, nedidindama daikt, o tik didindama neproduktyvias ilaidas. Ekonominje lentelje reprodukcijos proceso pradiniu taku pasirinktas metinis derlius, kuris siejamas su ems kio gamybos metiniu ciklu. F. Quesnay pagal struktrinius skaiiavimus Pranczijos ems kio visumin produkt vertino 5 mlrd. livr (senovika prancz moneta), i kuri: - 4 mlrd. livr sudar maisto produktai; - 1 mlrd. livr sudar aliavos. Be io produkto fermeriai turi pinig 2 mlrd. livr. Pinigai bus umokti ems savininkams, kaip nuomos u em mokestis. Neproduktyvioji klas turi manufaktrini preki u 2 mlrd. livr. Taigi F. Quesnay skaiiavimais, visuminis

visuomens produktas sudar 7 mlrd. livr. ems savininkai num derli i fermeri gavo nuomos mokest 2 mlrd. livr. Taigi F. Quesnay, darydamas tokias prielaidas, ima nagrinti ems k su investuotu j ems savinink 2 mlrd. livr apyvartos kapitalo, kuris kasmet duoda 5 mlrd. livr verts produkcijos. I t 5 mlrd. livr pajam 2 mlrd. livr privalo likti kaip apyvartos kapitalas: paiai produktyviajai klasei pragyventi, erti gyvulius, sklai, troms ir kitoms kasmet pasikartojanioms ilaidoms, t. y. padengti metini avans ilaidas. Taip emdirbi klasei lieka 3 mlrd. livr perteklius, kuriuos produktyvioji klas gauna pardavusi produktus, i kuri 2 mlrd. livr (grynj produkt) sumoka ems savininkams kaip rent, ir 1 mlrd. livr turi padengti sunaudotus pradinius avansus. Kaip ra F. Quesnay, turto fondas, naudojamas ems dirbimui ir sudarantis pirmines ilaidas, kasmet nyksta ir j reikia nuolat atkurti, kad is svarbus fondas likt pirmins bkls, o ne progresyviai artt visiko inykimo link. Juk tai sunaikint emdirbyst, vliau ir gamyb, taip pat ir valstybs turtus. Be to, emdirbyst neatskiriama nuo nelaimi, kartais visikai sunaikinani derli. Tai alnos, krua, jav kenkjai, potvyniai, gyvuli kritimas ir t. t. Jei emdirbiai neturi jokio atsarginio fondo, tai po toki nelaimi jie arba nesugebs sumokti valdovui ir savininkams, arba padengti kit met ilaid. is antrasis atvejis ir yra tas, kuris vyksta visada, nes valdovas ir savininkai turi gali priversti susimokti. Todl greitai bus juntami emdirbysts lugdymo rezultatai, kurie turs takos, nepalikdami jokios vilties savininkams, valdovui, deimtins gavjams ir likusiai tautos daliai. Taigi isakoma mintis, kad dalis visuomeninio produkto turi tekti pirmini ir kasmetini avans atkrimui. Tokia reprodukcija yra btina slyga sukurti grynj produkt ir normaliai ekonomini proces eigai. Todl tai yra vienas pagrindini F. Quesnay teorini pasiekim. ia jis jau mst apie kapitalo ekonomin vaidmen, taigi ir apie vedim mokslin apyvart samprat, kurios vliau buvo vardytos pagrindinio ir apyvartinio kapitalo terminais. Pats metinio produkto apyvartos (cirkuliacijos) ir ilaid judjimo procesas pagal F. Quesnay vyksta tarp fermeri baseino, ems savinink baseino ir nevaisingos klass baseino pagal emiau apraom schem: 1. Pagal F. Quesnay schem realizacijos postm padaro ems savininkai, pirkdami i savo nuominink fermeri ems kio, maisto, produkt u 1 mlrd. livr. ie pinigai nusda pas fermerius. (Taigi fermeriams gro 1 mlrd. livr i 2 mlrd. livr, ileist rentai apmokti.) 2. Tolesn realizacija vyksta ems savininkams panaudojant antrj milijard livr, u kuriuos ems savininkai gyja pramonini (manufaktrini) preki. Tuo ems savinink dalyvavimas visuomeninio produkto realizacijos procese baigiasi. Jie atlik savo misij gamybos procese apsirpina maisto produktais ir manufaktrinmis prekmis, t. y. gyvenimo priemonmis, visiems metams, atlik savo misij gamybos procese. 3. Toliau visuomeninio produkto mainai vyksta tik tarp pramonink ir fermeri klasi. Kadangi u pramonines prekes, parduotas ems savininkams, pramoninkai gavo 1 mlrd. livr, tai jie u iuos pinigus perka i fermeri ems kio produktus. Taigi 1 mlrd. livr vl grta fermeriams, ir jie i pramonink perka gamybos priemones. Manufaktrininkai u 1 mlrd. livr, gaut i io sandrio, i fermeri perka ems kio aliav, ir iems gro antrasis milijardas livr, kurias jie buvo ileid rentai sumokti. Pagal F. Quesnay Ekonomin lentel realizacijos procesas tuo ir baigiasi, nes po aprayto preki ir pinig judjimo sukuriamos btinos slygos gamybos ir reprodukcijos proceso atsinaujinimui, esant nepakitusiems mastams. ems savininkai aprpinti produktais ir pramoninmis prekmis u 2 mlrd. livr. Fermeriai

realizavo ems kio produktus u 3 mlrd. livr (1 mlrd. ems savininkams, 2 mlrd. pramoninkams). Fermeriams i gaut 5 mlrd. livr ems kio produkt liko produkcijos u 2 mlrd. livr savam naudojimui (1 mlrd. livr maisto produktams, 1 mlrd. skloms). Be to, fermeriams gro 2 mlrd. livr, sumokt ems savininkams, kaip ems nuomos mokestis (renta). Pramoninkai, pagal F. Quesnay, visikai realizavo savo produkcij ir apsirpino maisto produktais (1 mlrd.) bei aliavomis (1 mlrd.). Kaip neproduktyvaus sektoriaus j grynasis produktas iame cikle lygus nuliui. Taigi pagal cirkuliacij matyti, kad neproduktyvioji klas nieko nepagamina. Ji naudojasi tik produktyviosios klass pagamintais turtais. Naujas gamybinis ciklas vl prasids emdirbiams (fermeriams) sumokant ems savininkams 2 mlrd. livr rentos. Labai vykusiai vienu sakiniu Tableau economique apibendrino, nors ir jos nemindamas, J. Turgot: Tai, k emdirbys iaugina i ems, atskaiiavus jo asmeninius reikmenis, yra vienintelis darbo umokesio fondas (sidmkite posak, kuris taps garsus!), i kurio atlyginami visi kiti bendruomens nariai mainais u j darb. Pirkdami itaip mainomu savo darbu maisto produktus i emdirbio, jie tik grina jam lygiai tiek, kiek i jo yra gav. Ypa akcentuotinas vaidmuo, kur F. Quesnay savo modelyje skyr ems savininkams tai vienas i domiausi fiziokrat sistemos bruo. is vaidmuo i esms atlieka irdies funkcijas kraujotakos sistemoje. Tai lyg votuvas, stumdantis pinigus ekonomins apytakos kanalais. Su tuo susijusi viena i svarbiausi F. Quesnay praktini ivad, padaryt pagal savo Ekonomin lentel: jei ems savininkai neileis visai savo rentos, tai visuomens produktas negals bti iki galo realizuotas, fermeriai negaus pajam ir nesugebs kitais metais utikrinti ankstesns gamybos apimt, vadinasi, ir imokti nepakitusi rent. Be to, F. Quesnay Ekonominje lentelje esamas ilaid atotrkis vienu periodu lyginant su pajamomis: ems savininkai ileidia ankstesnio periodo rentinius mokjimus, tuo pat metu amatininkai visada pasilieka i ubaigto periodo plauk 1 mlrd. livr, kito periodo ilaidoms. Darytina prielaida, kad F. Quesnay produkcijos apimt laik identika kasmetiniam derliui, visikai sunaudojamam per kitus 12 mnesi. Taigi F. Quesnay prijo ivad, kad reprodukcijos ir realizacijos procesas gali vykti be pertrkio tik tuomet, kai ilaikomos atitinkamos tautos kio pltros proporcijos. Pats F. Quesnay teig: ios prekybos tarp vairi klasi eiga ir pagrindins jos slygos nra hipotetins. Kiekvienas, kas nors apie jas pagalvoti, gals sitikinti, kad jos teisingai atspindi realyb, taiau prielaidos, kurios buvo panaudotos skaiiavimams, [...] tinka tik iam atvejui. O kai alyje yra kitokia emdirbysts bkl, ji lems kitas prielaidas, kuri kiekviena yra pagrindas konkreiam skaiiavimui savo tikslumu bdingam tik jai vienai. Atsivelgiant idstyt reprodukcijos schem, galima atkreipti dmes M. Blaugo pastab, kad F. Quesnay Ekonominje lentelje pinigai ne daugiau nei apyvartos priemon, kad prekyba i esms susiveda natrinius mainus ir kad produkcijos gamyba automatikai generuoja pajamas, kurias imokjus galima pereiti prie kito gamybinio ciklo. Pastebtina, kad F. Quesnay teorin koncepcija buvo jam naudinga grindiant praktinius reikalavimus ekonominei politikai. Vienas bdingiausi fiziokrat sistemos aspekt yra j mokesi teorija. Valstybei (valdovui) gyvendinti savo funkcijas reikia l, ir fiziokratai man, kad jai reikia pakankamai duoti i l, nesiderint dl kiekvieno cento, kaip tai daro parlamentarai. Taiau i kur valstyb ims tas las? inant fiziokrat sistem, atsakymas klausim savaime aikus. Kadangi visos

grynosios pajamos (grynasis produktas) tenka ems savinink klasei kaip ems renta, btent jai turi bti udta ir visa mokesi nata, paimant tredal (N. Baudeau silymu tik 6/20, t.y. 30 proc.) grynojo produkto. (Tuo metu tai buvo drsus pasilymas, nes kilmingieji visai nemokjo mokesi, be to, tokio mokesio vedimas buvo stiprus smgis kilmingj klass statusui, kur simbolizavo atleidimas nuo mokesi monarchui). F. Quesnay netgi ra, kad savininkai, valdovas ir visa tauta suinteresuota tuoj pat vesti mokest, kuris visikai krist ant ems pajam, nes bet kokia kita mokesio forma prietaraut natraliai tvarkai, kenkt ir gamybai, ir paiam mokesiui, vienas mokestis krist ant kito. Juk apmokestinamas darbo umokestis, kuris ir taip minimalus, atitinkantis gyvenimo minimum, i esms reikia mokesius monininkui, nes jis turi aprpinti darbinink minimaliomis gyvenimo lomis. Mokesiai monininkams nesvarbu, pramonje ar ems kyje gali bti imokti tik i kapitalo. Tai reikt, kad bus paeidiamas reprodukcijos pagrindas. Bet, F. Quesnay nuomone, mokesiai jokiu bdu neturi sumainti emdirbio ilaidas, reikalingas emdirbystei (toks produktyvi ilaid apkarpymas neivengiamai turt lemti gamybos majim, nes ems apdirbimo ilaidos yra btinoji slyga, conditio sine qua non, derliui gauti) bei jo atlyginimui, nepabloginant jo buities. Kaip ra P. S. Dupontas de Nemoursas, Mokesi santykis su grynuoju produktu turi bti toks, kad ems savininko buitis bt geriausia i vis. Pratsiant F. Quesnay mintis apie mokesius, pastebtina, kad jis man, jog mokesiai turi bti imami tik nuo dalies, likusios i pajam atmus ilaidas. Be to, nordami suteikti visik saugum ems savininkams, fiziokratai sil, kad santykis tarp mokesi ir grynojo produkto, kart nustatytas, kuo ilgiau ilikt pastovus. Pati vieningo mokesio grynoms pajamoms nustatymo tam, kad bt supaprastinta ir racionalizuota prancz apmokestinimo sistema, idja buvo neabejotinai protinga. Taiau toki apmokestinimo sistem grsti vienu vieninteliu mokesiu tai jau buvo akivaizdus doktrinikumas. Kaip pastebjo J. A. Schumpeteris, reikalas tas, kad ios sistemos grindimas vien tik mokesiu grynai ems rentai F. Quesnay reik galimyb pritaikyti savo teorij, pagal kuri grynoji ems renta buvo vienintel egzistuojanti grynj pajam ris. Vadinasi, bet koks mokestis galiausiai imamas btent nuo jos. Pastebtina, kad fiziokratai teik mokesi sistemai didels praktins svarbos, bdami sitikin, kad neteisingas mokesi paskirstymas j laikais buvo svarbiausia moni skurdo prieastis. Aiku, dabar mes skurd greiiau siejame su nepakankama gamyba bei nevykusiu turto pasiskirstymu, o ne su vienokia ar kitokia mokesi sistema, ir todl fiziokrat poiris mums gali pasirodyti perdtas. Taiau j galima pateisinti, vertinus nemonik to meto mokesi tvark. Atsivelgiant fiziokrat pozicij, darosi suprantama, kodl jie sil, kad neturtingj klass mokesiai bt minimals. Juk ie, kaip teig F. Quesnay, net bijo dirbti, manydami, kad daugiau dirbdami, turs mokti didesnius mokesius. Analogikai bijo ir emdirbiai, galvodami, kad negals padengti gamybos ilaid. Todl jiems sumaus mokesius, j gerov didt, ir ateityje valstyb tik turtt. Kalbant apie fiziokrat indl valstybini finans teorij reikia paminti V. de Mirabeau veikal Mokesio teorija, kuriame jis, ypa nepabrdamas vieningo mokesio kaip panacjos, tinkamai pabr administracini reform, pajam i valstybinio turto, i monet kalimo bei i pato staigos gavimo reikm, kalbjo apie specialaus mokesio tabako gamybai ir druskai galimyb. Visa tai leidia paalinti t pertekli ekstravagantikumo, kuris bdingas vieningo mokesio teorijai. Suprantama, nagrinjant F. Quesnay Ekonomin lentel kaip pirmj makroekonominio tyrimo mginim, nesunku pastebti ir formalius trkumus, tokius kaip: paprasta ak tarpusavio priklausomybs iliustracija; vadinamojo

neproduktyviojo sektoriaus, turinio pagrindin kapital, iskyrimas; ekonomins veiklos ems kyje pripainimas grynj pajam altiniu, nesiaikinant ems pavertimo verts altiniu mechanizmo, darbo priemoni, sunaudot gaminant pramonin produkcij, atkrimo nebuvimas, kai tik pramon galjo jas sau pagaminti, t. t. Antra vertus, F. Engelsas visai teisingai F. Quesnay Ekonomin lentel vadino sfinkso msle, kurios isprsti nesugebjo visas modernus ekonomikos mokslas. Net jei ir suprastume, k apytikriai reikia atskiri Ekonomins lentels zigzagai, lieka neaiku, kaip patys fiziokratai galjo juos taikyti. O baigiant F. Quesnay idj ir gyvenimo aptarim, dar pamintina, kad paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis praleido artim draug, mokslinink ir alinink bryje. F. Quesnay buvo mogus, kuriam labai tinka F. de LaRochefoucauldo odiai: Mokti bti senam tai menas, kur sugeba tik nedaugelis. Kakas i jo pastam yra pasaks: Ant jo 80 met pei 30 met galva. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite fiziokratizmo esm. 2. Kuo skyrsi ir kuo panaios fiziokrat ir merkantilist teorijos? 3. Kur fiziokratai velg turto altin? 4. Kokias naujas ekonomines kategorijas ved fiziokratai? 5. Koki prasm fiziokratizmo ideologai djo j vest grynojo produkto samprat? 6. Apibdinkite F. Quesnay natralios tvarkos koncepcijos esm. 7. Apibdinkite F. Quesnay teorini pair apie klases, kapital, produktyv darb ypatybes. 8. Schematikai pavaizduokite visuomeninio produkto realizacij, pateikt F. Quesnay Ekonominje lentelje. Kuo pasireik jo reprodukcijos teorijos istorinekonomin reikm? 9. Kokie yra fiziokrat mokymo trkumai? LITERATRA . . : , 1960. Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 1-53. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 44-59. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. P. 283-287. Paliulyt R. Ekonomins minties istorija: Paskait konspektas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. P. 26-33. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 138-154. Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prie jo triumf. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001. P. 85-87. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 85-96.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 31-37. Negishi T. History of Economic Theory. New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. P. 48-68. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 128-136. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 223-243. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 183-184; 185-194; 196-200. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 44-48. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 49-65. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 60-69. Hebert R. F. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. P. 198-203. Meek R. L. The Economics of Physiocracy. London: Allen & Unwin, 1962. Vaggi G. The Economics of Francois Quesnay. London: Macmillan, 1987. . . . . 4- . : , 1994. . 21-25. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 18-51. . / . . . . . . . . : , 1995. . 67-90. . . 1 / . . . . (. .) . : , 1987. . 442-460. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 53-56. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 34-40. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 66-75. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 53-57. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 94-98. . . . : , 1996. . 52-57. . . : -. . : , 2002. . 21-26. . . . . : , -, 1996. C. 137-147. . . . : - , 2002. . 8-15. . . . : , 1988.

3.2. J. TURGOT EKONOMINS NUOSTATOS

Pagrindins sampratos: Fiziokratai. Grynasis produktas. Kaina. Vert. Naudingumas. Klasin struktra. Darbo umokestis. Gyvenimo l minimumas. Bendra ekonomin pusiausvyra. Kapitalo panaudojimas. Kiekybin pinig teorija. Pagalbins sampratos: Subjektyvus ir objektyvus vertingumas. Apmokama klas. Kapitalistai. Darbininkai. Pelnas. Procentas. Turtas. Pinigai. Anne Robertui Jacques Turgot (17271781 m.) tenka ypatinga vieta fiziokrat stovykloje. Jis buvo ne tik F. Quesnay mokinys ir jo idj propaguotojas, bet ir sukr savo fiziokratin sistem, kurioje dar giliau nei F. Quesnay inagrinjo kapitalistinius santykius. Jo ekonomikos teorija jau atspindjo kapitalistins visuomens atsiradim feodalizmo epochoje ir jam teko taikytis prie auganios stambiosios pramons. Tiesa, pats J. Turgot nelaik savs nei F. Quesnay mokiniu, nei pasekju. Todl neig bet koki savo priklausomyb, jo niekinamais odiais tariant, fiziokrat sektai. Vis dlto jo krybinis palikimas ir praktin veikla liudija jo itikimyb fiziokrat mokymui ir ekonominio liberalizmo principams, nors pat J. Turgot, J. A. Schumpeterio nuomone, reikt apibdinti ne kaip fiziokrat su tam tikrais nukrypimais, o kaip ne fiziokrat, simpatizavus fiziokratams. Gyvenimo kelias. Anne Robertas Jacques Turgot, iki 1750 m. inomas kaip abatas de Brucourtas, buvo ymus prancz valstybs veikjas ir ekonomistas. J. Turgot buvo kils i senos, bet nelabai inomos, pakankamai pasiturinios, nors ne per turtingiausios, normandikos eimos. Pagal savo socialin padt jis priklaus netituluotai vietinei smulkiajai dvarininkijai (Anglijoje is sluoksnis vadinosi gentry, o Vokietijoje Junker). J. Turgot protviai tradicikai um pareigas valstybs tarnyboje Paryiuje. Jo tvas Michaelis-Etiene Turgot nebuvo iimtis ir kaip Paryiaus parlamento deputatas ir vyriausiasis miesto administratorius prisidjo prie Paryiaus nutekamj vanden valymo sistemos nutiesimo. Gana anksti atsiskleid J. Turgot polinkis mokslams. Beje, mokydamasis Plesio (Plessis) kolede jis susipaino su Isaacu Newtonu (16421727 m.). Pagal eimos tradicij, J. Turgot kaip treias snus buvo priverstas gyti dvasininko silavinim ir buvo rengiamas banytinei karjerai. Pastebtina, kad dvasininko isilavinimas (kas ne danai pripastama) utikrino visik jo puiki ir anksti irykjusi gabum pltr ir tapo vienu i veiksni, atvedusi j skm. Baigs Saint-Sulpice seminarij ir Sorbonos universiteto teologin fakultet bei taps abatu Sorbonoje, J. Turgot atsiskleid kaip

neeilin asmenyb, kupina plataus masto plan (mokslinje ir kitose srityse), daug ra, dalyvavo diskusijose. ia jis patyr antr per savo jaunyst formuojant poveik i enciklopedist sektos, nors gana greitai nuo j nutolo. Taiau 23 met abatas J. Turgot, Sorbonos pasididiavimas ir kylanti katalikybs vaigd, netiktai nutar atsisakyti dvasininko paaukimo, nenordamas, jo odiais tariant, vis gyvenim bti su kauke, ir, igavs tvo leidim, perjo valstybs tarnyb. Tuo laiku is jaunas valdininkas be prancz jau gerai mokjo eias kalbas (angl, vokiei, graik, hebraj, ital ir lotyn), jo interes rat jo filosofija, teis, gamtos mokslai, matematika, groin literatra, poezija. Dvasininko karjer pakeits valstybin tarnyb, J. Turgot liko valdininku iki pat savo aktyvaus gyvenimo pabaigos. ia jis patyr biurokratijos poveik trei savo gyvenime aplinkos poveik, kuris padjo jam susiformuoti kaip asmenybei. Jau savo tarnybins karjeros Paryiaus magistratroje pradioje J. Turgot labiausiai domjosi j jaudinusia Pranczijos ekonomine padtimi. 25 met jis jau um teisininko pareigas Paryiaus parlamente, o dar po met u kukli savo paveldt palikimo dal nusipirko teisj palatos pranejo pareigas. Taip jis tapo ymia sostins auktuomens ir filosofini sjdi rato figra. Tuo metu J. Turgot suartjo su vienu i savo koleg Vincentu de Gournay (17121759 m.), neginytinai laikomu vienu i fiziokrat mokyklos pradinink, turjusi poveik F. Quesnay. Vincentas de Gournay buvo komersantas, ieivis i buruazini sluoksni (pavard Gournay su odeliu de kilo nuo dvaro, palikto jam verslo partnerio, pavadinimo). Vliau, gavs palikim, jis tapo valstybs tarnautoju, nusipirks komercijos intendanto pareigas. Kaip paymjo J. A. Schumpeteris, is mogus, niekada nesimoks tiesiogine to odio prasme ir paras labai nedaug kelet ataskait vyriausybei, kurios nebuvo ispausdintos, ko gero, buvo vienas i didiausi mokytoj ekonomikos moksle, jis buvo mokytojas aukiausia io odio prasme, Mokytojas i didiosios raids. Kai XVIII a. viduryje Vincentas de Gournay odiais laissez-faire (leidimas daryti, k nori) ir laissez-aller (nerpestingumas) kr ekonomikos motto, jo tikslas buvo sukurti erdv prekybai ir i vaikik kelni neiaugusiai pramonei bei nuimti merkantilizmo grandines. Jam turime bti dkingi ir u biurokratijos svok. Kaip odius aristokratija bei demokratija, taip ir od biurokratija Vincentas de Gournay pirm kart pavartojo 1764 m., kritikuodamas laisvam prekybos ir pramons pltrai trukdani monarchij. Pastebtina, kad Vincentas de Gournay iimtinai daug keliavo ir buvo kompetentingas ekonomikos pltros Anglijoje stebtojas, o tai buvo labai svarbu jo asmeniniam draugui J. Turgot, kuris domjosi angl ekonomist, ypa D. Humeo darbais, kuri veikalus jis vert. Btent susiraindamas su D. Humeu J. Turgot 1766 m. aptarinjo laisvos konkurencijos rinkos mechanizm, vliau pavadint laisvos konkurencijos modeliu. Draugyst su Vincentu de Gournay ir bendravimas kaip su ekonomikos mokytoju, tssi iki pat Vincento de Gournay mirties 1759 m. Kartu su juo J. Turgot dalyvaudavo F. Quesnay, kaip inoma, gyvenusio vieno i but Versalio rm antresolse, draug susibrimuose, visai alia markizs Madame de Pompadour vis kilim karjeros laiptais altinio, apartament, draug susibrimuose. Kaip taikliai pastebjo J. A. Schumpeteris, garbtrokos, stovj emesnse laipt pakopose, vargu ar ileido i akiraio i aplinkyb, ir kai kurie i j galjo nutarti, kad valanda nuobodulio daktaro bute buvo visai nedidel kaina u ger od, isakyt takingosios madam apartamentuose. J. Turgot 1761 m. rugpjt eiliniu tarnybiniu paskyrimu buvo patvirtintas eiti Limoo (Limoges provincijos centro) intendanto (gubernatoriaus) pareigas, kurias um 13 met, periodikai atvykdamas Paryi ir ten gyvendamas iemos

mnesiais. Atstovaudamas centrinei valdiai tolimoje provincijoje, buvusioje vienu i neturtingiausi Pranczijos region, kuriame beveik visi 500 tkst. gyventoj buvo valstieiai, vertsi kataini, rugi ir griki auginimu, jis rpinosi kiniais klausimais, tarp j ir mokesi rinkimo sistema. Bdamas energingas, net pasitikintis savimi ir valdingas, J. Turgot, nepaisydamas vis sunkum, savo provincijoje pradjo daryti tam tikras reformas, ir jo kaip Limoo finansins apskrities intendanto (federalinio valdytojo) nuo 1761 m. iki 1774 m. skm buvo didiul. Tai lm jo parodytas verlumas mainant mokesius, sumanumas ir draugikumas. J. Turgot pasirpino, kad Limoo srityje bt nutiesti nauji ir pagerinti seni keliai, tapt vairesnis vietos moni maistas. Btent savo gyvenimo Limoe periodu J. Turgot para pagrindin savo ekonomikos veikal Apmstymai apie materialini grybi sukrim ir paskirstym (Reflexions sur la Formation et la Distribution des Richesses) (1766 m.), skirt naudotis dviems jauniems kinams, kuriuos jzuitai misionieriai buvo atve Pranczij eiti moksl. Darbas buvo ispausdintas savaitratyje Ephemerides 1769 1770 m. Atskiru veikalu jis buvo ileistas prabgus net 10 met 1776 m., kai J. Turgot buvo Liudviko XVI (17541793 m.) finans ministras ir mgino, taikydamas fiziokratizmo mokym, praktikai gyvendinti mokesi reformas bei baigti rayti darb Verts ir pinigai (1769 m.), Laik abatui Terray dl mokesio geleiai (1773 m.), kuriame smarkiai kritikavo apsaugini mokesi tarifus, ir kitus. (Beje, anglikas Apmstym... vertimas pasirod 1808 m.). Akivaizdu, kad visi ie darbai buvo grindiami fiziokratinmis pairomis, taip pat rinkos ekonomikos santyki, pirmiausia laisvos konkurencijos ir laisvos prekybos, principais. (Tiesa, tenka pripainti, kad pagrindinio J. Turgot veikalo pirmj publikavim 1770 m. lydjo tam tikra trintis dl artimo draugo P. S. Duponto de Nemourso (J. Turgot netgi tapo jo treiojo snaus kriktatviu ir pasil berniukui Eleuthere Irenee vard, kuris reikia laisv ir taik) mginimo paredaguoti jo tekst fiziokratins ortodoksijos interesais, todl J. Turgot 1776 m. pats ileido antraj leidim). Po savo draugo Vincento de Gournay mirties J. Turgot savo publikuotame krinyje Pagiriamasis odis Vincentui de Gournay atskleid neigiam protekcionistins politikos ekonomikoje reikm ir isak nuomon, kad bendra pirkimo ir pardavimo bendra laisv yra vienintel priemon utikrinti, viena vertus, pardavjui kain, galini skatinti gamyb, kita vertus, pirkjui geriausi prek emiausia kaina. Ekonomikos teorija. Pati fiziokratizmo ekonomin doktrina geriausiai idstyta Apmstymuose apie materialini grybi sukrim ir paskirstym, aikiai parodiusiuose, kad J. Turgot ne perdaug avjosi abstrakiais principais. Pats darbas, kuris tapo pirmuoju veikalu, kuriame analizuotas pajam paskirstymas kaip atskira problema, labai lakonikas (primenantis geriausius W. Petty veikal puslapius), ir trumpas. Jis sudarytas i 100 glaust tezi, savotik ekonomini teorem, idstyt 3-juose skyriuose. Pirmoje dalyje (1-30 tezs) J. Turgot, pagal R. Cantillono F. Quesnay klasi schem ir pateikdamas j ryi gamyboje ir paskirstyme analiz, idst fiziokratin sistem, pabrdamas, kad grynasis produktas yra ne paprasiausia gamtos dovana, o ypa produktyvus emdirbysts rezultatas, pasisavinamas ems savinink. Antrasis skyrius (31-48 tezs) skirtas barterio, kainos ir verts problemoms. J. Turgot ia teig, kad piniginio kapitalo teikiamos pajamos leidia turtti nenaudojant ems ir darbo. Jis iskyr subjektyv vertingum (kaip daikt kainoja pats savininkas, atsivelgdamas gyvojo ir sudaiktinto (ankstesnio) darbo snaudas) ir objektyv vertingum (kain), atsirandant rinkoje

pagal paklaus, pasil ir daug kit veiksni, tarp j ir retum, kuris, J. Turgot nuomone, yra vienu i vertinimo element sigyjant prek. Taiau, kaip ra J. Turgot, kiekvienos i mainom preki vertingumas neturi kokio nors kito mato, kaip tik besitarianij poreikius, norus ir las. Todl, J. Turgot preks verts pagrindu laik vartojamj vert, arba daikto naudingum, subjektyviai vertinam pardavj ir pirkj. ie subjektyvs vertinimai, veikiami konkurencijos virsdavo rinkos kainomis, su kuriomis sutikdavo ir pirkjai, ir pardavjai. Nuo ia jau buvo liks tik vienas ingsnis iki ribinio naudingumo sampratos. Taigi atsisaks darbins verts teorijos, J. Turgot imtui met priek padjo pagrindus garsiajai naudingumo teorijai, vliau suvaidinusiai labai svarb vaidmen politinje ekonomikoje. Paskutiniame knygos skyriuje likusiose 52 tezse nagrinjama visuomens klasin struktra, pateikta kapitalo ir kapitalistins visuomens pajam analiz, kuri tapo didiosios dalies XIX a. tyrim pirmtake. ia aptartos tokios temos, kaip procentas, santaupos ir investicijos, o taip pat kapitalin vert. Lyginant su F. Quesnay, analizuodamas gamybinius santykius J. Turgot eng ingsn priek, nes, nors ir pritar F. Quesnay pasilytai visuomens trinarei klasinei struktrai, bet fermeri ir pramoninink klasse (pastaruosius, F. Quesnay vadintus nevaisingja klase, jis labiau vykusiai vardija apmokama (stipendiary) klase) iskyr samdomus darbuotojus ir verslininkus (kapitalistus). Fermeri klas J. Turgot skirst dvi moni grupes: verslininkus, arba kapitalistus, teikianius avansus, ir samdomus paprastus darbininkus, neturinius nieko, iskyrus rankas bei sugebjim dirbti, ir udirbanius tik tiek, kiek jiems pavyksta gauti pardavus savo darb kitiems, t. y. gaunanius darbo umokest (iskirta mano. Aut. pastaba). J. Turgot poiris darbinink darbo umokest ir jo dyd nesiskyr nuo W. Petty ir F. Quesnay poiri. J. Turgot taip pat darbo umokest laik darbinink savo darbo pardavimo kitiems rezultatu ir man, kad jis yra ribojamas btino jo gyvenimui minimumo, t. y. to, kas tikrai btina gyvybei palaikyti. Btent J. Turgot itar t bais nuosprend, kad kiekviename darbe turi vykti ir vyksta taip, kad darbininko atlyginimas nukrinta iki to, kiek btinai reikalinga jo gyvybei ilaikyti. (ia jau aikiai girdisi garsiojo geleinio darbo umokesio dsnio aidas...) J. Turgot jau paioje darbo pradioje paaikino, kodl samdom darbinink darbo umokestis links kristi iki gyvenimo l minimumo. To prieastis konkurencija tarp darbinink esant darbo pasilos pertekliui, lyginant su paklausa darbui. Didelis J. Turgot pasiekimas buvo tai, kad jis atskleid samdomo darbo genez. Samdomo darbo atsiradim jis aikina darbinink atskyrimu nuo darbo priemoni (em dirba nebe patys ems savininkai). J. Turgot pastebjo, kad visuomens isiskaidymas klases vyko pamau (dl vien taupumo ir stropumo bei kit ilaidumo ir tingumo). Btent ias J. Turgot isakytas mintis siekia jau XIX a. ipltota taupumo kaip pradinio kapitalo kaupimo pagrindo koncepcija. Taiau skirtingai nuo savo pirmtak, J. Turgot darbo umokest priskyr prie element, sudarani jo pasilytos bendrosios ekonomins pusiausvyros sampratos pagrind. i pusiausvyra, jo odiais tariant, nusistovi tarp vis ems gamini verts, vairaus pobdio preki vartojimo, vairios ries gamini, (j gamyboje) uimt moni skaiiaus ir j darbo umokesio kainos. Pateikdamas kaip pavyzd duon ir vyn, J. Turgot ra: Duonos ir vyno vertingumas (kaina) nra tik dviej privai asmen deryb objektas. J lemia visos duonos pardavj visumos poreiki ir l sulyginimas su visos vyno pardavj visumos poreikiais bei lomis. Skirtingai nuo F. Quesnay, J. Turgot neteik tokios didels reikms prieybei tarp ems kio produktyvumo ir pramons neproduktyvumo bei pripaino pramonin ir prekybin peln. Jis iskyr peln, kaip savarankik pajam r, kuri gauna monininkas kapitalistas. Taiau pastarj peln J. Turgot laik iskaiiavimu i

produktyviosios klass grynojo produkto, t. y. ems rentos dal, nes vieninteliu produktyviu darbu, pagaminaniu daugiau, nei gaunama darbo umokesiu, jis laik emdirbi (cultivateur) darb. Kaip ir fiziokratai, J. Turgot teig: emdirbys yra pirma varomoji vis darb jga; btent jis savo emje sukuria udarb visiems amatininkams. emdirbio darbas vienintelis darbas, kuriuo sukuriama daugiau, nei sudaro darbo atlyginimas u j. Todl jis yra vienintelis viso turto altinis. Taigi J. Turgot nors ir pabr ne vien ems, bet ir darbo produktyvum, taiau, pripaindamas steriliosios klass pelno egzistavim, nenukrypo nuo fundamentalaus fiziokratizmo postulato, teigianio, kad grynasis produktas sukuriamas tik ems kyje fermerio dka, o pramoninkas tik perdirba (keiia) aliav. Peln J. Turgot kildino i procento (palkan), o pastarj siejo su ems renta. Pagal J. Turgot, kapitalistas gali savo pinigus paversti ems nuosavybe. Pinigai turi atneti tok pat peln, kaip ir em, kuri gali bti u juos nupirkta. Taigi skolinto kapitalo pelno btinum J. Turgot aikino tuo, kad u savo pinigus visada galima sigyti ems ir tapti rentos gavju. Tai bus naudinga net ir tuomet, jei pinigai, ileisti ems pirkimui, duos maiau pajam, nes turdamas ems jos savininkas yra apsaugotas nuo vairi netiktum. J. Turgot nuomone, paskolinti pinigai turi duoti didesn procent, nei pajamos i ems, sigytos u iuos pinigus, nes dl skolininko nemokumo kreditorius gali prarasti savo kapital. Pastebtina, kad jei F. Quesnay, nepaisant skelbiamos visuotins prekybos laisvs, pasisak prie laisv procento nustatym, nes nemat kito pagrindo procentams, kaip tik tikrj grybi padidjim grynj ems produkt, tai J. Turgot, atvirkiai, pabr, kad procento dydis tegali bti nustatytas prekiaujant, einamj procent laik kapitalo pertekliaus arba trkumo termometru. Jis patikslino, kad emas piniginis procentas tai ir kapitalo pertekliaus padarinys, ir rodiklis. Taip pat J. Turgot smerk moralist pagal ventj Rat teigusi, kad skolinimas u procentus yra nusikaltimas, nuostatas. Jis tvirtino, kad paskolos suteikimo laikotarpiu skolintojas praranda pajamas, kurias galjo gauti, be to, jis rizikuoja savo kapitalu, o pasiskolins gali pinigus naudingai naudoti ir gauti peln. Todl, kaip dar ivad J. Turgot, skolintojas nepadaro jokios alos besiskolinaniajam, nes is sutinka su jo slygomis ir neturi joki teisi pasiskolint sum. Pelnas, kur jis gali gauti, turdamas pinigus, neabejotinai, yra vienas i didiausi motyv, skatinani skolintis u procentus. Tai vienas i altini, suteikiantis galimyb sumokti procentus. J. Turgot ikl idj apie pinig, ileist ems pirkimui, vykdytai pramoninei gamybai ar paskolint, santykin pajamingum. Jis teig, kad vairios pajam rys linkusios vienodti. i J. Turgot mintis grsta fiziokrat mokymu apie grynj produkt, kuris, j nuomone, gaunamas tik ems kyje. Todl ems grynasis produktas laikytas pradiniu kaupimo altiniu, kiekvienas ems savininkas skelbtas kapitalistu, nes J. Turgot bet kokia em buvo tolygi tam tikram kapitalui. Kapitalo problema buvo viena centrini J. Turgot veikale Apmstymai apie materialini grybi sukrim ir paskirstym. Jeigu F. Quesnay kapital nagrinjo kaip natralios formos avansus, atneanius grynj produkt, ir kapitalo nesiejo su pajam paskirstymo problema, tai J. Turgot kapital traktavo kaip sukaupt vert ir mgino isiaikinti, kas lemia kapitalo gebjim paiam save didinti (taip buvo teigiama 62-oje tezje). Pirmu kapitalo panaudojimu laikytas ems (utikrinanios rentos gavim) pirkimas, antru pramonini moni (duodani peln) sigijimas, treiu stambios ems kio gamybos (garantuojanios fermeri peln) organizavimas, ketvirtu prekyba (adanti prekybin peln), penktu kreditins operacijos, skirtos gauti palkanas (procentus). Jis skyr palkan gavim, pinigus ir

kapital bei nurod, kad pinigai, patenkantys rink, nra paskolinami. Skolinami tie pinigai, kurie atidedami atsargai, arba kapitalas. J. Turgot irykino kapitalo susidarymo veiksnius, kaip minta, akcentuodamas taupum ir ems grynojo produkto kaupim, kuris laikytas pradiniu kaupimo altiniu. Apmstymuose apie materialini grybi sukrim ir paskirstym aptardamas papildom kapitalo plauk majanios gros idj, jis atkreip dmes dom atvej, kur vliau paprastai ileido i aki klasikai: jeigu t pat ems sklyp nuosekliai investuosime papildomas vienodo dydio kapitalo dalis, tai i pradi paskesni porcij duodama gra augs, bet paskui, pasiekus tam tikr lyg, prads nepaliaujamai mati. J. Turgot aikiai suprato pramoninio ir prekybinio pelno bei procento egzistavimo galimyb. Taiau jis, likdamas itikimas fiziokratizmo idjoms, pagrindine kapitalo forma laik emdirbysts kapital, o pagrindine pridedamosios verts forma ems rent. Dar 1749 m. bdamas 22 met amiaus, ileids Laik abatui de Cise apie popierinius pinigus (tai buvo pirmoji jo publikacija ekonomikos klausimais), J. Turgot prakalbo apie kiekybins pinig teorijos idjas, klasikai idstytas paties A. Smitho beveik po 30 met. Laike... jis retorikai klaus J. Lawo odiais: Bet ar buvo leistina Law neinoti to, kad auksas, kaip ir visa kita, pinga, jeigu jo kiekis didja?. Be to, J. Turgot gerai, suprasdamas problemos esm, argumentavo ir teigin apie popierini pinig nepatogum, kai j kiekis neatitinka gaminam preki ir paslaug kiekio. Brangij metal (auksinius ir sidabrinius) pinigus J. Turgot aptaria kaip vien i prekinio pasaulio preki, pabrdamas, kad ypa auksas ir sidabras daugiau, nei bet kuri kita mediaga, tinka kaldinti monetas, nes jie pagal savo prigimt tapo visuotine moneta neatsivelgiant bet kokius susitarimus ir bet kokius statymus (iskirta mano. Aut. pastaba). Jo sitikinimu, pinig, t. y. aukso ir sidabro, kaina keiiasi ne tik lyginant su visomis kitomis prekmis, bet ir vienas kito atvilgiu pagal j gausum. Galiausiai, kritikuodamas merkantilistus, J. Turgot tautos turtui pirmiausiai laiko em ir i jos gaunamas grynsias pajamas, nes, jo poiriu, nors pinigai yra tiesioginis taupymo objektas ir pagrindinis kapitalo altinis juos kuriant, bet pinigai, kaip tokie, sudaro beveik nepastebim bendros kapitalo sumos dal, o prabanga nepertraukiamai veda j sunaikinim. Dar paminsime J. Turgot indl Enciklopedij, arba Aikinamj moksl, men ir amat odyn, tarp j tokius straipsnius, kaip Egzistavimas, Pltimasis (ia jis pirmasis pavartojo od paanga ta prasme, kaip jis naudojamas iandien: tobulesnio vystymasis i ne tokio tobulo) ir Etimologija, o taip pat J. Berkeley filosofijos kritik (bei daugel kit darb), kurie doms tuo, kad atskleidia jo krybinio diapazono platum. Gyvenimo kelias. 1774 m. J. Turgot gavo paskutin savo tarnybinje karjeroje paskyrim. Liudvikui XV mirus nuo raup 1774 m. gegus mnes, sost engs devyniolikametis karalius Liudvikas XVI (jo mona buvo karalien Marie Antoinette), velnaus ir sukalbamo bdo mogus, liepos mnes ne be dvaro intrig paskyr j jr ministru, o po keli savaii, pritars J. Turgot memorandumui, kuriame buvo teigiama: joki bankrot; joki mokesi didinimo; joki paskol, paskyr finans generalinio kontrolieriaus pareigas, kurios buvo lygiavertes finans ministro pareigoms svarbiausiam to meto karalysts vidaus postui. Faktikai J. Turgot buvo finans ir prekybos ministras bei viej darb pravedimo galiotinis. ias pareigas jis

jo 20 mnesi, ir didesnij io laikotarpio dal j kamavo podagros priepuoliai. Dl stipraus skausmo kojose jis net buvo neiojamas karaliaus darbo viet kdje... Gavs ministro pareigas (odis valdia iuo atveju bt netinkamas), J. Turgot msi valdyti finansus ir gerinti apverktinoje bklje buvusius karalysts finansus. Ir vienur, ir kitur jis susilauk puikios, beveik netiktinos skms. Tiesa, nors per tuos mnesius, kol buvo finans generalinis kontrolierius J. Turgot ir nepasisek reikiamu mastu sumainti valstybini ilaid, bet jis sugebjo diegti kelet sak ir statym projekt (edikt), atvrusi galimyb visuotiniam alies ekonomikos visuotiniam liberalizavimui, ypa tvirtinant grd prekybos laisv tiek alies viduje, tiek usienio prekyboje. Jis karaliku dekretu nustat vidin laisv prekybai grdais (1774 m. rugsjo 13 d. sake buvo parayta: Nuo iol visiems monms bus galima gabenti, k panorjus, laisvai prekiauti grdais ir miltais, parduoti bei pirkti juos bet kurioje pasirinktoje vietoje visoje karalystje) ir 1776 m. msi dar vienos priemons: panaikino jurandes amatinink gildijas. Taiau ios priemons neturjo politins skms daugiausia dl taktini klaid (parlamentas rm gildijas, nes dauguma jo nari buvo raudonosios mantijos teisininkai, ir gildijos buvo pelningas j nesutarim sprendimo altinis), tuoj pat suklusi didel pasiprieinim. Beveik kiekviena reformatorika J. Turgot naujov susidurdavo su nuomiu parlamento, kuriame vyravo dvaro aplinka, dvarininkijos, dvasininkijos ir tam tikros dalies verslinink, siekusi isaugoti savo monopolistin padt, pasiprieinimu. Taiau didiausia problema buvo ne ia. Ministrui gal ir lengva kurti puikius dekretus turint monarcho param ir primesti juos jga parlamentarams, atsisakiusiems jiems pritarti. Tikras sunkumas buvo tas, kaip priversti gyventojus ir socialines grupes priimti iuos dekretus. Pradioje Liudvikas XVI teik J. Turgot visik param, bet, pasiymdamas daugeliu ger savybi, nebuvo despotas ir links taikyti jgos. Nors J. Turgot taip pat buvo ir dvaro bei kit sluoksni intrig taikiniu (daugiausia dl savo ilaid mainimo politikos), laikui bgant dominuojaniu veiksniu susidariusioje padtyje tapo kaimo proletariato ir amatinink gildij masinis pasiprieinimas. Net kilo vietiniai maitai, kuriuos J. Turgot slopino tvirta ranka. Be to, koj pakio ir paprasiausias nesisekimas: nepasitenkinimas dekretu apie laisv vidaus prekyb grdais kilo dl to, kad jo vedimas sutapo su nederliumi. Todl 1776 m. pradioje karaliaus aprobuot ei edikt, kurie labiau u visas ankstesnes priemones griov feodalizm, nuostat (ypa svarbios buvo dvi: panaikinti valstiei prievol taisyti kelius ir likviduoti amatinink cechus bei gildijas) gyvendinimas buvo tik trumpalaikis J. Turgot ir jo bendramini laimjimas. 1776 m. gegu karalikasis pasiuntinys teik jam sak perduoti visus reikalus ir atsistatydinti. J. Turgot ijo atsarg ir negro valstybin tarnyb iki gyvenimo pabaigos. Drauge su juo pasitrauk ir jo bendraminiai bei padjjai, kuriuos jis buvo pasitelks dirbti valstybs aparate. O jau po trij mnesi karalius, talkinant finansininkui J. Neckeriui, tapusiam finans ministru, atauk visus ankstesnio ministro reformatoriaus ediktus ir udraud laisv jav prekyb. Susidrusio su finansiniais sunkumais Pranczijos karaliaus Liudviko XVI, maniusio, kad tereikia visus finansinius klausimus patikti protingam bankininkui, ir visos problemos bus ispstos, naujasis gelbtojas bankininkas J. Neckeris (1732 1804 m.) irgi buvo pakankamai spalvinga asmenyb. Kaip paymi L. von Misesas, visais atvilgiais jis buvo svetimas tuometiniams Pranczijos valdovams. Pirmiausia, J. Neckeris buvo net ne pranczas, o usienietis enevietis. Antra, buvo ne aristokratijos atstovas, o paprastas pilietis. O tai XVIII a. Pranczijoje buvo dar svarbiau, buvo ne katalikas, o protestantas. Ir taip ponas J. Neckeris, garsiosios Madam de Stael tvas, tapo finans ministru, ir visi vylsi, kad jis isprs Pranczijos

finansines problemas. Taiau nors ponas J. Neckeris gijo ir labai didel pasitikjim, karaliaus idas liko tuias; didiausia jo klaida buvo tai, kad finansikai rm Amerikos kolonistus, kovojusius su Anglija u nepriklausomyb, nekeldamas mokesi. Tai, be abejo, neisprend Pranczijos finansini problem. Beje, ir pats J. Neckeris ileido du garsius krinius Apie statym leidim ir prekyb grdais (1775 m.) ir Apie Pranczijos finans valdym (1784 m.). iuose veikaluose jis aptar darbo bei nuosavybs, o taip pat darbo moni skurdo klausimus. Pastarj klausim J. Neckeris aikino ir objektyviais dsniais (konkurencija dl darbo viet) ir kartu subjektyviais veiksniais (savinink savanaudikumu), taip pat teig, kad vargai nieko nelaimi i technins paangos. Gali atrodyti keista, bet K. Marxas darbinink skurdo prieastis ir technins paangos vaidmen velgs visikai taip pat, tarsi prie imt met nebt pasirods A. Smitho Taut turtas... Vis dlto apibendrinant galima teigti, kad J. Turgot kaip ministro pagrindiniai laimjimai reform periodu buvo: laisvos prekybos grdais ir miltais alies viduje vedimas; laisvas grd veimas ir neapmuitinamas iveimas i karalysts; natralios keli prievols pakeitimas pinigine duokle nuo ems; amatinink cech ir gildij, stabdiusi verslininkysts augim pramons sferoje, panaikinimas. Ekonomikos teorija. Kaip pastebjo J. A. Schumpeteris, jei mgintume J. Turgot kaip mokslinink palyginti su A. Smithu, kurio indl ekonomikos teorij aptarsime kitame skyriuje, tai pirmiausia nustebina didelis j panaumas: abu buvo eruditai savo isilavinimu ir pasauliros platumu; abu laiksi nuoalyje nuo verslo ir politins arenos; abu buvo visa siela atsidav savo reikalui. Pagrindinis j skirtumas mokslini pasiekim poiriu buvo tas, kad A. Smithas skyr labai maai energijos ne mokslinei veiklai, o J. Turgot pradedant 1761 m. ir vliau beveik vis savo energij skyr reikalams, nesusijusiems su mokslu. Per 13 met, praleist Limoe, J. Turgot turjo maai laisvalaikio. Beveik dvejus metus bdamas ministru jis praktikai i viso neturjo laisvo laiko ir laike savo sekretoriui bei draugui Kaijarui laisvalaik ir visik laisv vardijo kaip svarbiausi grynj produkt t dviej met, kuriuos praleido ministerijoje. Greiiausiai, krybine veikla jis usim savo 18 34 met tarpsnyje. Btent tuo galima paaikinti ne tik nevienod pagrindini trij jo darb lyg, bet ir skirting j ibaigtum. J. Turgot buvo pernelyg talentingas, kad parayt kak nereikminga. Nedidelis savo apimtimi darbas Apmstymai..., akivaizdu, buvo paraytas labai skubant ir niekada atidiai neperirtas. Jis atrodo taip, kaip atrodyt A. Marshallo knyga Principai, jei sunaikintume jos tekst, pastabas bei priedus ir ilikt tik trumpos ivados, be to, ne visos. I tikrj, tai ne daugiau nei isamus analitinis apibendrinimas, paraytas neegzistuojanio traktato pagrindiniam tekstui. Taiau ir tokiame stovyje jo teorin schema, net atmetant prioriteto klausim, J. A. Schumpeterio nuomone, aikiai pralenkia A. Smitho Taut turto teorin schem. Kad padarytume toki ivad, nra jokio reikalo priskirti J. Turgot nieko, ko jis i tikrj ne bt pasaks, ar jo pasakytam suteikti nauj prasm, kurios jis pats neturjo omenyje. Jis pasak tai, k pasak, nei daugiau, nei maiau. Taiau pavadindamas Apmstymus... nebaigtu ar schematiku darbu, J. A. Schumpeteris neturjo omenyje, kad norint ubaigti darb, reikia ikelti tam tikras prielaidas ar plaiai interpretuoti. Jis i ties yra vientisa ekonomikos teorijos sistema. Bet kuris kompetentingas ekonomistas galt papildyti viskuo, ko trksta iame darbe, nieko nepriddamas, iskyrus kritines pastabas, pagrstas savu ini lygiu. Aiku, niekas nesiavi A. Smitho Taut turtu tik dl jo teorins schemos. i knyga isikovojo pripainim dl joje idstytos brandios iminties, puiki

pavyzdi, atitinkamos ekonomins politikos veiksmingos gynybos. Taip pat paymtinas atsargumas, su kuriuo buvo kuriamas is mokslininko krinys: i knyga buvo kantrumo, kruoptumo, savidisciplinos vaisius. Toli grau negalime bti tikri, kad J. Turgot bt sukrs kak panaaus j, net jei bt disponavs visu pasaulio laisvalaikiu. Kaip matysime toliau, abu darbai turjo toli grau ne vienod pasisekim. I to galima daryti vien svarbi ivad: ekonomikos moksle vien tik intelektualaus pasiekimo neutenka. Daug reikms turi ubaigtumas, atlifavimas, pritaikymo galimyb, taip pat iliustruojamoji mediaga. Kaip vaizdiai pastebjo J. A. Schumpeteris, net ir ms laikais ekonomikos moksle kol kas negalima, kaip fizikoje, paveikti mokslins minties eig visame pasaulyje, ileidus straipsn, ne ilgesn nei vienas puslapis. J. Turgot darbas gavo tok pripainim tik dl jo garsumo kitose veiklos srityse. Taiau ir tada jis neatne toki vaisi, kokius galjo duoti. Vis dlto, kaip paymjo J. A. Schumpeteris, vis pagrindini fakt ir j sryio visapusikas matymas kartu ir puiki formuluot tiek akivaizds, kad vien dl to galima bt nagrinti J. Turgot vis darb kaip svarb indl moksl, net jei n vienas i isakyt teigini nepriklaus vien tik jam. iame traktate, pirmiausia skirtame vertingumo ir paskirstymo klausimams, tapusiems tokiais populiariais paskutiniais XIX a. deimtmeiais, beveik negalima rasti n vienos klaidos. Nebus per daug pasakyti, kad analitinis ekonomikos mokslas sugaio vis imtmet, kad pakilt iki to lygio, kur jis galjo pasiekti per dvideimt met po J. Turgot traktato ileidimo, jei atids profesionalai jo turin bt tinkamai suprast ir sismonin. I tikrj net J. B. Sayus svarbiausia grandis tarp J. Turgot ir L. Walraso nesugebjo jam rasti tinkamo pritaikymo. Taiau vis dlto, kaip paymjo J. B. Sayaus vaikaitis Leonas Sayus savo paraytoje J. Turgot biografijoje, Jei jis patyr neskm XVIII a., tai i esms padar poveik kitam amiui. Ir vien to jau pakanka. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Kokios J. Turgot ekonomins idjos rodo, kad jis buvo fiziokrat mokymo alininkas? 2. Apibdinkite, k naujo J. Turgot pasak apie preks vert. 3. K naujo J. Turgot suteik F. Quesnay pasilytai visuomens trinarei klasinei struktrai? 4. Kaip J. Turgot paaikino, kodl samdom darbinink darbo umokestis links kristi iki gyvenimo l minimumo. 5. Kuo skyrsi J. Turgot ir F. Quesnay poiris peln? 6. Pakomentuokite J. Turgot idj apie pinig, ileist ems pirkimui, vykdytai pramoninei gamybai ar paskolint, santykin pajamingum. 7. Kuo skyrsi J. Turgot ir F. Quesnay poiris kapital? 8. Kodl J. Turgot galime sieti su kiekybine pinig teorija? 9. Kiek, Js nuomone, iuolaikins ekonomikos teorijos apibrimams atitinka J. Turgot turto, darbo umokesio, bendrosios ekonomins pusiausvyros, pinig, skolinimo procento, kainos kategorij traktuots? 10. Aptarkite J. Turgot reformatorikas idjas. LITERATRA . . . : , 1961.

Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 44-57. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. P. 287-288. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 155-167. Mises von L. Ekonomin politika. Mintys iandienai ir rytdienai. Kaunas: Lietuvos Verslinink Sjunga, 1992. P. 40-41. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 37-38. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 136-137. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 243-249. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 184-185; 194-196. Hebert R. F. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. P. 203-207. . . 1 / . . . . (. .) . : , 1987. . 460-466. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 99-103. . . . : , 1996. . 57-61. . . : -. . : , 2002. . 21-26. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 40-41. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 75-78. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 57-59. . . . . : , -, 1996. C. 149-153; 255-256.

4 dalis
KLASIKIN POLITINS EKONOMIJOS MOKYKLA

4.1. A. SMITHO EKONOMIKOS TEORIJA

Pagrindinis motyvas, Taut turto siela tai nematomos rankos veikimas. Duon mes galime nusipirkti ne i kepjo malons, o dl jo egoistinio intereso. M. Blaugas Pagrindins sampratos: Kapitalizmas. Darbininkai. Kapitalistins fermos. Fabrikas. Nematoma ranka. Ekonominis mogus. Natrali tvarka. Visuomeninis ir manufaktrinis darbo pasidalijimas. Darbo naumas. Polinkis dalyvauti mainuose. Gamybos specializacija. Rinkos dydis. Darbin verts teorija. Mainomoji vert. Vartojamoji vert. Verts dsnis. Naujai sukurta vert. Efektyvios konkurencijos slygos. Darbo snaudos. Pagrindinis ir apyvartinis kapitalas. Kapitalo kaupimas. Taupumas. Bendrosios ir grynosios pajamos. Valstybinis ekonomikos reguliavimas. Valstybs ekonomin politika. Laissez faire politika. Pagalbins sampratos: Kapitalistai. emvaldiai. Manufaktros. Ekonominio mokslo sistema. Ekonominis liberalizmas. moni egoizmas. Ekonominiai dsniai. Logins abstrakcijos metodas. Apraomasis metodas. Istorinis metodas. Metaliniai ir popieriniai pinigai. Main priemon. Kreditiniai pinigai. Preki mainai. Natrali ir rinkos kaina. Dalins pusiausvyros padties analiz. Produktyvus ir neproduktyvus darbas. Pastovus kapitalas. Kintamas kapitalas. ems renta. Piniginis darbo umokestis. Grdais ireiktas darbo umokestis. Darbo umokesio teorijos. Pelnas. Progresuojanti, stacionari ir regresuojanti visuomens bkl. Kapitalo reprodukcija. Valstybiniai finansai. Mokesiai. 4.1.1. Klasikins ekonomikos teorijos krjas A. Smithas Adamas Smithas (Adam Smith, 17231790 m.) garsusis kot ekonomistas, tapo vienu i svarbiausi klasikins ekonomikos mokyklos atstov, apibendrinusi manufaktrin period. A. Smitho gyvenamasis metas XVIII a. subrandino svarbiausias socialines, dvasines ir technologines prielaidas susiformuoti rinkos sistemai kaip visuotinai priimtinam ir sigaliniam kinio gyvenimo bdui, politini, kultrini ir net etini santyki pagrindui. Tiesa, jo gyvenamuoju laikotarpiu Anglijoje dar tik prasidjo pramons perversmas (todl A. Smitho Taut turte visikai nepastebima, kad jis gyveno Anglijos perjimo nauj pramonin epoch ir netiktin pokyi ekonomikoje laikotarpiu) bei vyravo manufaktrin gamybos forma su labai ribotai naudojant mainas, bet su ipltotu darbo pasidalijimu tarp

darbinink. Atspinddamas fakt, A. Smithas moni visuomen nagrinjo pirmiausia kaip main sjung, kurioje mons vis plaiau tarpusavyje keiiasi vairi darbo ri produkcija. Kita vertus, A. Smitho laikais Anglija, bdama sala sugebjusi geriau nei bet kuri kita Europos valstyb apsaugoti savo nacionalin rink ir gimstani pramon, tapo labiausiai ekonomikai isivysiusi pasaulio valstyb. XVIII a. ten spariai augo pramon, didel ingsn priek kapitalizmas eng ir ems kyje (sparti emdirbysts pltra pasireik geresne sjomaina, gausesniu derliumi, ems kio main atsiradimu ir galvij veisli bei agrotechnikos pagerinimu), aktyviai pltojosi laisva vidaus ir usienio prekyba. Aktualiomis tapo tokios ekonomins problemos kaip kapitalas, gamybos valdymas, pelnas. Todl XVIII a. antroje pusje Anglijoje, kuri tapo industrine agrarine alimi, susidar palankios slygos ekonominei miniai suklestti, objektyviai analizuoti naujj kapitalistin gamybos bd, kadangi pramoninkai vis garsiau reikalavo verslininkysts laisvs, kuo greitesnio feodalizmo atgyven (protekcionizmo sistemos, cechins reglamentacijos, pasenusi kin gyvenim reguliuojani statym) likvidavimo. Epochos poreikiai visada pagimdo reikaling mog. Slygojama paio kapitalistinio kio raidos, politin ekonomija Anglijoje buvo pasiekusi toki stadij, kai prireik sukurti sistem, susisteminti, apibendrinti ekonomikos inias. A. Smithas buvo tas mogus ir mokslininkas, kuris galjo imtis sprsti tok udavin. is kotas sugebjo vykusiai suderinti abstrakt mstym su mokjimu gyvai pasakoti apie konkreius dalykus, enciklopedines inias su nepaprastu siningumu ir moksliniu dorumu, mokjim panaudoti kit mokslinink idjas su dideliu savarankikumu ir savikritika, mokslin ir pilietin drs su profesoriaus savitvarda ir sistemingumu. A. Smithas para du veikalus Moralini jausm teorij (1759 m.) ir Taut turt (1976 m.), kuriuose, valgiai ianalizavs dvi svarbiausias visuomens ir individo gyvenimo sritis dvasin ir materialin siek filosofikai pagrsti naujus epochos pokyius kaip geriausiai atitinkanius mogaus prigimt, taut dvasin bv ir utikrinanius materialin gerov. Gyvenimo kelias. Viktorijos laik angl ekonomistas ir publicistas Walteris Bagehotas (18261877 m.) raydamas apie A. Smith dar 1876 m. yra paymjs, kad [...] vargu ar galima suprasti jo knygas, nieko neinant apie j kaip mog. A. Smitho biografijoje maa iorini vyki, o vidinis intelektualus gyvenimas nepaprastai intensyvus. Jis gim 1723 m. birelio 5 d. (domu, kad t pai dien gim ir kitas didis ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas) muitins valdininko Adamo Smitho ir jo antrosios monos, stambaus emvaldio dukters Margaret Douglas eimoje nedideliame, turjusiame 1500 gyventoj, kotijos miestelyje Kirkcaldy, esaniame netoli nuo jos sostins Edinburgo. Jo tvas, Aberdeen gyvenviets vietinis gyventojas, buvo treiojo Loudoun grafo Hugo Campbello asmeninis sekretorius. 1713 m. is suteik A. Smitho tvui muitins vadovo titul. Tiesa, jo atlyginimas buvo nedidelis, 40 svar per metus, taiau realiai jis buvo didesnis dl vairi mokesi. Taiau vyresnysis Smithas mir 1723 m. baland, likus keletui mnesi iki snaus gimimo. Jaunesnj Adam Smith iaugino mama, susitaikiusi su nals dalia ir vis gyvenim paskyrusi snui, todl ryys tarp j vis gyvenim buvo labai stiprus. Faktai, kad A. Smithas buvo kotas ir jo artimiausi gimins buvo valstybs tarnautojai, gana svarbs jis buvo tikras kotas iki kaul smegen, o antrasis akcentas leidia geriau suprasti jo pairas viej gyvenim ir ekonomin veikl, gerokai besiskirianias nuo t, kurias jam mginama priskirti svarbu niekada neumirti apie kilm, inteligentikum, kritik poir versl ir gana nedidel turt,

bding tai aplinkai, i kurios jis buvo kils. Btina pabrti ir tai, kad paios aplinkybs, supusios A. Smitho gyvenim, buvo labai tvarkingos ir darnios. Jo biografijoje nerasime trikdi, taip varginusi kitas didias ekonomikos teorijos istorijos figras. Prieingai nei W. Petty ir R. Cantillonas, A. Smithas nepraleido n vienos savo gyvenimo dienos kaljime. Prieingai nei J. Lockeas jis nebuvo sekamas, paalintas i akademini pareig, ar priverstas palikti savo gimtj al. Prieingai nei jo didysis draugas D. Humeas, jis nebuvo atmestas renkant universiteto katedros vedj. A. Smitho vaikystje eima gyveno neturtingai, nors ir neskurdo. I maens Adamas buvo silpnos sveikatos, augo trapus ir liguistas, alinosi triukming bendraami aidim. Ketveri met jis buvo pagrobtas keliaujani igon, bet netrukus surastas. Nuo vaikysts irykjo A. Smitho isiblakymas, kuris persekiojo j vis gyvenim, ir polinkis mokslui; skaityti knygas buvo mgstamiausias jo usimimas. Pirmuosius mokslus bdamas atuoneri met jis pradjo Kirkcaldy mokykloje. Ten studijavo lotyn kalb. A. Smithui labai pasisek, kad mokykloje buvo sumanus mokytojas, negrdantis, kaip kiti, vaikams galvas vien citatas i Biblijos ir lotyn kalbos asmenuotes... Labai anksti, bdamas 14 met (tais laikais tai buvo prasta), 1737 m. rugpjt A. Smithas stojo Glasgowo universitet vien geriausi to meto Britanijoje, kur baig per trejus metus ir gavo men magistro laipsn. Studijuodamas iame universitete, po visiems studentams privalomos logikos klass, jis perjo morals filosofijos, kuri tais laikais apm pagrindinius visuomens mokslus, tarp j ir ekonomik, klas, taip pasirinkdamas humanitarin krypt. Taiau lank ir gamtos filosofijos paskaitas. Universitete i savo mokytojo Alexanderio Dunlopo jis pramoko graik kalbos, beje, jos moksi labai uoliai, o Roberto Simsono dka pamgo matematik, taip pat domjosi astronomija. Jam visada buvo bdingos geros inios iose mokslo srityse. Taiau vienu i mgstamiausi A. Smitho dstytoj buvo filosofas, vienas autoritetingiausi kot vietj Francis Hutchesonas (16941746 m.), kuris dst morals bei ekonomikos klausimus, bei turjo nema tak vliau student pasirenkamoms doktrinoms. Vadovaujamas F. Hutchesono A. Smithas gilinosi oland juristo Hugono Grocijaus (15831645 m.) moksl, studijvo filosof F. Bacono ir J. Lockeo ratus. Kaip vienas geriausi student, 1740 m. A. Smithas gavo 40 svar sterling metin stipendij, mokam i vieno labdaringo turtuolio Snello palikimo, baigti isimokslinim Oxfordo universiteto Balliol kolede. Praleids vasaros atostogas gimtajame Kirkcaldy, Oxford jis ivyko raitas ant arklio (tuo metu tai buvo prasta susisiekimo priemon). Okxforde jis be pertraukos studijavo iki 1746 m. beveik niekur neivykdamas. Taiau Oxfordas A. Smithui paliko slogius prisiminimus: dstymo lygis jo nepatenkino, be to, dauguma profesori ten net neskaitydavo savo paskait, ir per jas studentai skait romanus... (Apie tai yra kalbj ir kiti to meto intelektualai, pavyzdiui Edwardas Gibbonas). Taiau A. Smithas ia laiko veltui neleido gausiai skait pats, turdamas prijim prie knyg, esani universiteto bibliotekoje, sukaup daug tiksli ini apie graik ir angl literatr. Pastebtina, kad kart jo vos nepaalino i universiteto u tai, kad jo kambaryje buvo rastas universitete draudiamas skaityti kaip laisvamanikas k tik pasirods anonimikai ileistas kot filosofo D. Humeo darbas Traktatas apie mogaus prigimt (1739 m.). Studentai i kotijos apskritai Oxforde buvo nemgiami, todl vienintelis draugas, kur A. Smithas paminjo, buvo Johnas Douglasas, taip pat kotas. I Oxfordo 1746 m. A. Smithas gro Edinburg, tiksliau savo miestel Kirkcaldy pas motin, ir usim savivieta, neapsisprsdamas, k toliau daryti: imtis anksiau planuotos dvasininko karjeros ar ne, galvojo net usiverbuoti kareiviu.

Paskatintas turtingo dvarininko, raytojo, kritiko, men globjo bei mecenato Henryio Homeo (lordo Kameso, 16961782 m.), kuris Edinburge vadovavo literat breliui, A. Smithas m Edinburge skaityti vieas paskaitas angl literatros bei prigimtins teiss (i svoka XVIII a. apimdavo ne tik jurisprudencij bet ir politin ekonomij) temomis. Jo paskaitos sutraukdavo daug klausytoj ne tik i Anglijos, bet ir i kit Europos krat. Tai galiausiai leido jam ne tik usidirbti apie 100 svar, bet ir smarkiai igarsti. Jau tada, sprendiant i jo 1748 m. pradt skaityti vie politins ekonomijos paskait, inom tik i Dugaldo Stewarto citat, A. Smithas stipriai nepritar vyriausybs kiimuisi natrali tvark, laikydamasis ekonominio liberalizmo princip, ypa prekybos laisvs principo. 1751 m. tada A. Smithas dar nebuvo net 28 met amiaus jis buvo irinktas Glazgow universiteto, kuris tais laikais, kotijos vietimo amiuje, skirtingai nuo Oxfordo, buvo rimtas mokslo centras, logikos katedros profesoriumi ir vedju. (Universiteto taryba balsavo vienbalsiai.) Perskaits inauguracin paskait Apie idj kilm, kurios rankratis, deja, dings, logikos paskaitas jis pradjo skaityti 1751 m. spal. Be to, kadangi morals filosofijos katedros vedjas Thomas Craigie, perms katedr i buvusio A. Smitho mokytojo F. Hutchesono, sirgo ir iemai buvo isistas gydytis Lisabon, A. Smithui teko ir j pavaduoti. Po T. Craigie mirties A. Smithas 1752 m. baland tapo io universiteto, kuriame tuo metu studijavo apie trys imtai student, i kuri apie atuoniasdeimt ar devyniasdeimt moksi filosofijos, morals filosofijos katedros vedju (tai buvo geriau apmokama vieta, lyginant su ankstesnmis logikos katedros vedjo pareigomis) ir joje dst iki 1764 m. Tuo metu morals filosofijos disciplina buvo suprantama daug plaiau nei ms laikais. Ji apm gamtos teologij, etik, teis ir politin ekonomij. Taigi morals disciplina aprp visk nuo tauriausi mogaus polinki tvark ir harmonij ligi kur kas maesne tvarka ir harmonija pasiyminios veiklos gantinai nuomioje kovoje dl vietos gyvenime. domu, kad atsilaisvinusi logikos katedros vedjo viet A. Smithas protegavo D. Hume, j palaik kitas Glasgow universiteto profesorius Williamas Cullenas, bet universiteto vadovybs nuomon buvo prieinga. I pradi morals filosofijos kurs A. Smithas skait remdamasis F. Hutchesonu, bet vliau vis labiau tolo nuo savo mokytojo, papild savo paskaitas sociologijos ir ekonomikos klausimais. Paskaitose jis kalbdavo lakonikai, be joki oratorini puomen. Svarbiausia jam buvo ne grabyliauti, o rodinti tiksliai, kone matematikai. Skaitydamas paskaitas A. Smithas ne vaiktindavo po klas, kaip buvs jo mokytojas F. Hutchesonas, bet ramiai stovdavo katedroje, padjs ant jos abi rankas. Profesoriausdamas Glasgowe A. Smithas igarsjo kaip knyginis mogus, perskaits, ko gero, visus svarbiausius to meto mokslo ir literatros veikalus (amininkai j laik labiausiai apsiskaiiusiu ir informuotu vairiais klausimais mogumi po Aristotelio), sigijo nemaa nauj biiuli, buvo gerbiamas profesori, student ir ymi miestiei. Paymtina, kad A. Smithas aktyviai dalyvavo universiteto reikaluose, tvarkydamas vairius oficialius jo reikalus bei vidaus ginus. 1758 m. A. Smithas, nepaisant jo laisvamanikumo, ekscentriko elgesio (apie nepasiymjusio stipria sveikata ir danai sirguliavusio, be galo kruoptaus, metodiko, labai santraus, siningo ir garbingo profesoriaus, linkusio daugiau klausytis negu diskutuoti, isiblakym sklido legendos), ir to, kad nesilaikydavo pedantik universiteto taisykli, buvo irinktas dekanu, eis metus buvo idininku, o 1762 m. net paskirtas prorektoriumi. Beje, gin tarp profesori skaiius, kuris upldo J. Reid, kai is 1764 m. pakeit A. Smith, rodo, jog tai nebuvo lengvos pareigos. 1759 m. ileistas stambus mokslinis A. Smitho veikalas Moralini jausm

teorija (kaip ir tais paiais metais ileistos Jurisprudencijos paskaitos, sudarytos i konspekt studentams) ioje srityje plaiai j igarsino (knyg iltai sutiko D. Humeas, kuris j teigiamai vertino Londone, kuriame pats A. Smithas pirm kart apsilank 1761 m. lyddamas lord Shelburne; veikalas buvo iverstas prancz, vokiei ir kitas Europos kalbas) bei dar labiau ipopuliarino jo paskaitas. Utenka paminti, kad lordas Shelburne isiunt savo jaunesnj brol Thomas studijuoti pas A. Smith. F. Voltaireo draugas psichologas i enevos Theodoreas Tronchinas taip pat atsiunt savo sn 1761 m. tais paiais tikslais. Taiau Moralini jausm teorija, kurios 6 leidimai ijo dar autoriui esant gyvam, nepergyveno XVIII a., ne ji amino A. Smitho vard, bet, atvirkiai, Taut turto autoriaus lov apsaugojo j nuo umarties. Toliau A. Smitho mokslinis interesas vis labiau krypo link ekonomikos mokslo. Tai i dalies galima sieti su aktyviu jo dalyvavimu savotikame Glasgow politins ekonomijos klube, kita vertus draugyste su filosofu ir ekonomistu D. Humeu, pas kur danai lankydavosi Edinburge ir kartu su kuriuo sitrauk dailininko Allano Ramsayaus sukurtos Edinburgo bendruomens, kotijoje skatinanios menus, mokslus, gamyb, emdirbyst veikl. Pastebtina, kad A. Smitho politins ekonomijos pagrindai buvo idstyti jau Jurisprudencijos paskaitose. Kalbant apie A. Smitho dstym universitetuose, paymtina, kad profesoriavimas sigr jam krauj ir jis liko dstytoju ne tik tada, kai skait paskaitas Edinburge ir Glasgow, bet ir vis likus gyvenim dl savo character indelebilis (lot. nepalenkiamo charakterio). Katedros vedjo morals filosofijos profesoriaus pareigas A. Smithas jo 13 met. Jo paties vertinimu, tai buvo naudingiausias ir laimingiausias jo gyvenimo tarpsnis. Taiau 1764 m. A. Smitho gyvenime vyko lis: materialinio intereso skatinimas jis paliko katedr (kaip parod vlesni vykiai visam laikui) ir sutiko usienio kelionje po Europ lydti jaun lord, takingo politinio veikjo Charleso Townshendo A. Smitho Moralini jausm teorijos gerbjo, posn, treij Buccleuch hercog Henry Scott. Ch. Townshendas aplank A. Smith Glasgow universitete 1763 m. vasar ir pateik savo silym, o ruden profesorius j prim. Materialiniai sumetimai ioje kelionje A. Smithui buvo ne paskutinje vietoje: kelion, kurios visos jo ilaidos turjo bti apmoktos, jam garantavo 500 svar metin alg bei 300 svar sterling kasmetin rent (pensij) iki gyvenimo pabaigos, o tai buvo daug daugiau u profesoriaus atlyginim, siekus vos 170 svar. Universitetui apie savo ivykim A. Smithas prane 1764 m. lapkrit, grindamas savo t met udarb bei jo mokini mokest u moksl. Pastariesiems teko atiduoti pinigus jga... Kelion su grafu H. Scottu po Pranczij ir veicarij prasidjo 1764 m. lapkrit ir truko dvejus metus. Pirmiausia jie Paryiuje susitiko su D. Humeu ir beveik i karto ivyko Tulz, kur prie j prisijung grafo jaunesnysis brolis Hew Campbell Scottas. Tulzoje A. Smithas su jaunuoliais pasiliko atuoniolikai mnesi, ivykdami kelet ekskursij, kuri metu jie aplank Bordo, Pranczijos pietus, tarp j Montpellier. Kelions metu enevoje (ia gyventa du mnesius) ir Paryiuje (jame apsistota 10 mnesi) A. Smithui teko susitikti ir artimai susipainti su Francois Voltaireu (16941778 m.), kur aplank jo dvare enevos apylinkse (pastarasis nemaai takojo, kad A. Smithas tikybos srityje palinkt racionalistin deizm, labai iplitus XVIII a.), D. Diderot (17131784 m.), matematiku ir filosfu J. dAlembertu, E. B. de Condillacu, C. A. Helvetius (17151771 m.), baronu P. H. T. Holbachu (1721 1789 m.), J. Neckeriu, Morelletu (vliau jis ivert Taut turt prancz kalb), fiziokratais, tarp j P. S. Dupontu de Nemoursu, F. Quesnay ir J. Turgot.

inoma, jog su juo A. Smithas ne tik aptar ekonominius klausimus, bet ir vliau susirainjo, nors joki laik nebuvo rasta. Taiau tikrai neabejotina, kad i J. Turgot dl jo paslaugumo A. Smithas yra gavs verting dokument. P. S. Dupontas de Nemoursas yra paymjs, kad A. Smithas danai lankydavosi ymiausi fiziokrat susitikimuose, vykusiuose F. Quesnay apartamentuose Versalio antresolse, ir net isaks nuomon, kad svarbiausios Taut turto idjos yra perimtos i J. Turgot. Taiau XIX a. pabaigoje rasti A. Smitho Glazgow universitete 17621764 m. skaityt paskait konspektai, urayti jo student, i nuomon galutinai paneig. Paymtina ir tai, kad bdamas Pranczijoje A. Smithas patyr keblum dl nepakankamo prancz kalbos mokjimo (ios kalbos jis buvo pramoks savarankikai). Tai trukd jam bendrauti su j dominusiomis to meto Paryiaus mokslo ymybmis. 1766 m. spal A. Smitho jaunesnysis mokinys Hew Campbellas Scottas Paryiaus gatvse buvo nuudytas. A. Smithas tuojau pat su jaunuolio palaikais isiruo atgal, ir lapkriio pradioje pasiek Dover. Grs i kelions, pirmiausia nuvyko London, kur perirjo Moralini jausm teorijos treij leidim bei padirbjo Brit muziejuje, o paskui (1767 m. gegu) ivyko gimtj Kirkcaldy, kur apsistojo pas savo motin ir kartu gyvenus pusbrol Jean Douglas, prie kuri abiej A. Smithas buvo labai prisiris. (Beje, reikia vertinti fakt, kuris svarbus ne tiek paioms jo ekonominms pairoms, kiek padeda suprasti jo mogik prigimt n viena moteris, iskyrus mam, jo gyvenime niekada nevaidino didesnio vaidmens. Tiesa, pasakojama apie A. Smitho meil vienai angl damai, kakokiai Dinai, kuri jis net man vesti, bei madaug tuo pat metu prancz markizs meil A. Smithui. Deja, abi meils buvo vienpuss, ir A. Smithas vis gyvenim liko viengungis, kaip ir daugelis garsi mokslo moni (I. Newtonas, D. Humeas), nesiryusi savo gyvenim susieti dar su kuo nors, iskyrus moksl. I ties, iuo poiriu, kaip ir visais kitais, vienintele gyvenimo aistra jam buvo ekonomini veikal raymas). 1766 m. jis atsiskyr nuo moni ir pradjo rayti (knygos apmatai buvo apmstyti dar kelions metu Tulzoje 1764 m.) pagrindin savo veikal Taut turto prigimties ir prieasi tyrinjimas (sutrumpintai Taut turtas). 1770 m. vasar D. Humeas ra A. Smithui, kad ketina atvykti London stebti knygos ileidim, taiau knygos raymas usits, i dalies dl A. Smitho prastos sveikatos. Pats A. Smithas yra minjs, kad jo knyga jau bt parengta spausdinimui, jei ne bloga jo sveikata, kuri pablogino per daug galvojimo apie vien dalyk bei antraeiliai darbai. Nieko nuostabaus, kad 1772 m. baland susirpins D. Humeas skundsi A. Smitho atsiskyrimu nuo visos monijos Veikalas jau buvo beveik ubaigtas 1773 m. pavasar, kai A. Smithas su savo knygos rankraiu ivyko London. Taiau per kitus ketverius metus jis, gana danai lankydamasis Londone, kur nuodugniai aptardavo pavienes Taut turto dalis su vairiais panekovais, tarp j su tuometiniu JAV ambasadoriumi Paryiuje Benjaminu Franklinu (17061790 m.) (btent jis suformulavo verslininkysts princip: Ilaidos niekada neturi viryti pajam, be to, jam priklauso sparnuotoji fraz: Laikas pinigai, ireikusi bendr laiko ekonomijos versle princip), pateikusiu verting fakt apie Amerikos kolonijas. Bei toliau kruopiai redagavo knyg. Veikalas galop buvo ileistas tik 1776 m. kov Londone (tai, atrodo, atne A. Smithui 500 svar honoraro i knygos leidjo, liberalaus parlamento nario ir B. Franklino biiulio W. Strahano (17151785 m.), kuri pus jis panaudojo vlesni leidim finansavimui). Knyga, nepaisant D. Humeo abejoni, kad ji bus sunkiai suprantama skaitytojams, i karto tapo perkama ir pirmas leidimas buvo ipirktas per eis mnesius. Pats Taut turtas aminink buvo apibdinamas kaip ne tik galingo proto, bet ir visos epochos apraika. O T. H. Buckle net ra, kad is veikalas sprendiant

pagal galutinius rezultatus, ko gero, yra pati svarbiausia kada nors parayta knyga, aiku, iskyrus Biblij. Tiesa, velgiant i iandienos pozicij, galima bt teigti, kad savo knygoje A. Smithas daugiausia bendrai idst pamatines ekonomines idjas, o ne pateik sisteming j analiz. Taiau, vertinant jo pirmtak ribotumus, galima tvirtinti, kad nepaisant to is A. Smitho veikalas turjo didel poveik kitiems ekonomistams-klasikams ir vliau neoklasikinei krypiai. Juk Taut turte buvo apibendrintos anksiau monijos sukauptos ekonomins inios (savo veikale A. Smithas citavo ar naudojo, tiesa, ne visada juos mindamas, daugiau kaip 100 autori; tenka pripainti, kad jis niekada su Ch. Darwino nuoirdumu neatskleid savo pirmtak nuopeln) ir pagal bendruosius teorinius principus paverstos ekonominio mokslo sistema. Ekonomikos teorija. Tiesa, nereikt A. Smitho laikyti politins ekonomijos pradininku. ios garbs daug labiau nusipeln W. Petty, R. Cantillonas, F. Quesnay ir J. Turgot. A. Smithas pasinaudojo j vis darbais: jo veikale paminta daugiau nei imtas kit autori pavardi. Bet R. Cantillono Es, F. Quesnay straipsniai ir J. Turgot Apmstymas daugiausiai tik isamios broiros, generalin mokslo repeticija, bet dar ne pats mokslas. Visi kiti aptar tik kai kurias problemas, o A. Smithas aprp visk. M. Blaugo odiais tariant, A. Smitho Taut turtas tai pirmasis visavertis ekonomikos mokslo darbas, kuriame pateikiamas bendras mokslo pagrindas: gamybos ir paskirstymo teorija, po to i abstraki princip veikimo analiz remiantis istorine mediaga, ir, galiausiai, daug j taikymo ekonominje politikoje pavyzdi. Be to, visame veikale aikiai jauiama natralios laisvs akivaizdios ir paprastos sistemos idja, prie kurios, kaip atrod A. Smithui, engia visas pasaulis. A. Smith vertinant pagal naudot analitini priemoni standart, jis ne pats didiausias XVIII a. ekonomistas, o Taut turtas nra visikai originali knyga. Bendrai vertinant A. Smitho darbus, reikia pasakyti, kad ir dauguma jo vardyt dsni nra originals. Tai tenka pasakyti ir apie jo ieitinius filosofinius pagrindus, apie jo individualizm ir ekonomini reikini aikinim, taip pat apie mokslo tiriamj objekt. Utenka paminti A. Smitho mokytoj Glasgow universitete F. Hutcheson, kuris dar 1755 m. ileistoje savo knygoje Moralios filosofijos sistema didiul reikm jau skyr darbo pasidalijimui. Kalbdamas apie verts kitim ir pinig kilm, javus ir darb, kaip pastoviausius verts matus, jis pateik samprotavim, labai artim tiems, kuri iais klausimais randame A. Smitho Taut turte. Greta F. Hutchesono ia prasme dar reikt minti D. Hume, kur pats A. Smithas vienoje knygos vietoje pavadino geriausiu ms laik istoriku ir filosofu, bei gydytoj filosof B. de Mandeville (16701733 m.), su kuriuo A. Smithas polemizavo dar savo Moralini jausm teorijoje, o vliau nugludino jo okiruojanio paradokso atrius kampus pakeisdamas aistr ir yd tokiais nekaltais terminais kaip pranaumas ar interesas. Taip pat savo idj jis smsi J. Turgot, F. Quesnay, W. Petty, D. Northo, J. Childo, Tuckerio darbuose. Taiau nors Taut turte nebuvo n vienos i tikrj naujos idjos, ir veikalas kaip intelektualinis pasiekimas negali lygintis su Ch. Darwino Ri kilme ar I. Newtono Principais, vis dlto A. Smithui nra lygi nei XVIII a., nei net ir XIX a., pagal sigilinim ekonominio proceso esm bei ekonomin imint, bet ne pagal teorijos elegancij. Didiausias jo nuopelnas tas, kad jis visa tai, k merkantilistai ir fiziokratai laik atskirais visuomens kio klausimais, sujung ir papild. Taip jam pavyko pirm kart visus kio reikinius sujungti vien sistem. ia prasme Taut turtas be joki abejoni yra politins ekonomijos edevras. Negana to, jis, kaip vardijo Robertas

Heilbroneris, yra didiojo monijos kelions epo dalis. Ir reikia pasakyti, kad, ko gero, milinik darb ir tegaljo atlikti metodikasis profesorius A. Smithas. Jis, kaip pastebjo J. A. Schumpeteris, padar visk, kas nuo jo priklaus: Taut turtas yra pasiaukojanio darbo, trukusio daugiau kaip ketvirt amiaus, vaisius, be to, beveik deimt met buvo visikai skirti knygos raymui. Jo proto sranga buvo tokia, kas jis nutar sisavinti milinik mediagos kiek, igaut i daugelio altini, ir j grietai pajungti nedideliam tarpusavyje susijusi princip skaiiui. Be to, is meistras, rents tvirt rm, nesiskaitydamas su ilaidomis, buvo ir didis architektas. Taiau pati knyga yra sunkiai skaitoma. Neatsitiktinai D. Humeas jau 1776 m. balandio 1 d. pareik A. Smithui abejoni dl jo knygos populiarumo, kadangi jos skaitymas reikalauja labai tempto dmesio, o Germainas Garnieris (17541821 m.), 1802 m. versdamas A. Smitho veikal prancz kalb, knygos pradioje net pridjo metodin plan, kad skaitytojams lengviau bt susigaudyti. I ties joje dstoma su enciklopedins minties apdairumu (tada dar buvo neprajs enciklopedini ini laikas: buvo galima dairytis po visus galimus mokslus bei menus ir net dirbti visikai tolimose viena nuo kitos srityse, nematant tame nieko blogo; A. Smithas, panaiai kaip J. Turgot, taip pat usim daugybe moksl, i kuri tik vienas buvo ekonomikos teorija), bet joje nerasime enciklopediniam stiliui bdingo tikslumo ir tvarkos. Tai buvo amius, kai autoriai neapkamydavo savo mini visokiais jei, o ir taiau, ir kai mogui su A. Smitho intelektu faktikai buvo visikai manoma pasinaudoti visomis iki jo sukauptomis iniomis. Todl knygoje nieko nevengiama, nieko nemenkinama ir nieko nebijoma. Nors tekstas sunkiasvoris, bet imargintas gili valg, pastebjim ir taikli frazi, kurios pagyvina i didij studij. Kaip tik A. Smithas pirmasis pavadino Anglij krautuvinink nacija; kaip tik jis para, kad i esms filosofas genialumu ir sugebjimais skiriasi nuo paprasto gatvs neiko perpus maiau nei uo pdsekys nuo uns kurto. Taut turtas jokiu bdu nra vadovlis. A. Smithas rao savo amininkams, o ne savo mokiniams. Jis dsto doktrin, kuri gali bti reikminga valdant imperij, o ne abstrakt traktat akademiniams svarstymams. Be to, knyga yra revoliucin. A. Smithas nekelia sau tikslo palaikyti kuri nors vien klas. Jam rpi, kaip padidinti visos tautos turt tai pagrindin jo nagrinjama problema, faktikai davusi pradi pltros ekonomikos teorijai. Turt A. Smithas laiko susidedaniu i preki, kurias vartoja visi tos visuomens mons; atkreipkite dmes od visi tai demokratin, vadinasi, radikali turto filosofija. Taip pat reikia pabrti, kad turtas A. Smitho terminologijoje visikai nereikia turto iuolaikine tautos atsarg prasme: jis prieingai, jis rodo srauto kiek. Pats A. Smitho veikalas Taut turtas susideda i penki knyg, kurias aptarsime remdamiesi J. A. Schumpeteriu. Pirmojoje knygoje, kuri vadinasi Apie darbo gamybins galios didjimo prieastis ir apie tvark, kuria darbo produktai natraliai pasiskirsto vairiems visuomens sluoksniams, ir kuri uima 25 proc. viso teksto apimties, A. Smithas kalba apie darbo esm, darbo pasidalijimo svarb, tiria verts ir pajam problemas, joje pateikia verts pasiskirstymo visuomenje teorij. Antrojoje knygoje, kuri vadinasi Apie kapitalo prigimt, jo kaupim ir panaudojim ir uima 14 proc. viso veikalo apimties, analizuojamas kapitalo kaupimas ir jo prigimtis bei kapitalo naudojimas pirmiausia grybi gamybai, utikrinant produktyv darbo panaudojim. iose dviejose knygose, nors ir perkrautose iliustruojania mediaga, A. Smithas idst savo mokymo pagrindus, pateik pagrindin savo analitins schemos turin. Jas i tikrj galima detaliai inagrinti visikai atskirai nuo likusi Taut turto dali.

Treiojoje knygoje, kuri vadinasi Apie nevienod vairi taut gerovs pltr, parodoma ekonomin (emdirbysts, pramons, miest ir prekybos) pltra Europoje feodalizmo ir kapitalizmo formavimosi epochoje, pateikiami bendri samprotavimai, kok poveik visam tam turi ribojanios ar skatinanios politins priemons, priimamos dl vairi interes spaudimo). ios knygos 4 skyriuje, pavadintame Kaip miest komercija padjo patobulinti al ir pasakojaniame apie feodalizmo erozij, jis nuostabiai kandiais odiais isak mint, kad gerovs kilimas ir valdios smukimas eina koja kojon: [...] komercija ir manufaktros laipsnikai ved tvark ir ger valdym, o kartu su jais ir laisv bei saugum moni, alies gyventoj, kurie iki tol gyveno beveik nuolatinmis karo su savo kaimynais slygomis ir vergikai priklaus nuo savo vyresnybs. (Todl nesuprantama, kaip J. A. Schumpeteris galjo treios knygos imint pavadinti sausa ir nekvpiania). i knyga, umusi tik 4,5 proc. viso veikalo apimties, gali bti laikoma savotiku ketvirtosios knygos preliudu. Ketvirtojoje knygoje, kuri vadinasi Apie politins ekonomijos sistemas ir savo apimtimi beveik nenusileidia didiausiai penktai knygai, A. Smithas, nors ir bdamas profesorikai labai santrus, atskleidia kritik savo poir merkantilizm. Joje i komercins, arba merkantilins sistemos pelen lyg feniksas ikyla paties A. Smitho politin sistema (globjikai geranorik fiziokratins doktrinos, apie kuri atsiliep kaip apie teorij, kuri nors ir yra netobula, turbt labiausiai artima tiesai, nei bet kuri kita iki iol skelbta politins ekonomijos teorija, kritik paskutiniame IX skyriuje bei smoj, kad fiziokratija, iaip ar taip, niekada nedar ir tikriausiai niekada nepadarys n maiausios alos n vienoje ems rutulio dalyje, vargu ar reikia plaiau komentuoti). ia skaitytojas randa daug kruopiai surinktos faktins mediagos ir labai maai labai prastos teorijos (n per ingsn nepasistmjusios net lyginant su pavieniais jos pirmtakais), kuri vis dlto skmingai panaudojama sisavinant vis i detali mozaik ir fakt apdorojimui, kad jie pradt blizgti. Faktai perpildo knyg ir veriami vienas ant kito, dvi monografijos (apie depozitinius bankus ir grd prekyb) kaip nukrypimai patalpintos ten, kur joms visai ne vieta. ymusis ir teistai igirtas skyrius Apie kolonijas taip pat pasirodo ne vietoje, bet tai neturi jokios reikms: prie mus ne tik propagandos, bet ir analizs edevras. Penktojoje knygoje, kuri vadinasi Apie valdovo arba valstybs pajamas (tai didiausios apimties knyga, umusi 28,6 proc. visos veikalo), isamiai apibdinami valstybiniai finansai. Net galima sakyti, kad tai beveik savarankikas traktatas apie valstybs finansus. Penktos knygos apimt savotikai paaikina daugyb mediagos, trauktos i knyg: A. Smitho valstybini ilaid, valstybini pajam ir valstybs skolos traktuotei i esms buvo bdingas istorinis pobdis. Jau pirmi odiai, kuriais pradedamas veikalas Kiekvienos alies metinis darbas yra tas aruodas, kuris pirmiausia j aprpina visais btinais ir patogumus teikianiais reikmenimis, jos per metus suvartojamais leidia suprasti, kad bet kurios alies ekonomika, pagal A. Smith, pltodamasi didina tautos turt ne todl, kad is turtas yra pinigai, o todl, kad j reikia velgti tame, k u tuos pinigus, auks ar sidabr, nuperkama, t. y. mediaginiuose itekliuose, kuriuos suteikia kiekvienos tautos metinis darbas. Taip A. Smithas nuo savo veikalo pirmosios frazs smerk merkantilistin mstym, ikeldamas, atrodyt, visai ne nauj argument, kad turto esm ir prigimtis iimtinai yra darbas. Gyvenimo kelias. Gyvenimo pabaigoje A. Smithas susilauk garbs ir lovs: 1787 m. ruden jis buvo irinktas savo senojo Glasgow universiteto lordu kancleriu

(garbs rektoriumi). Tiesa, Oxfordas A. Smith ignoravo taip jam ir nesuteik garbs daktaro laipsnio. Dar A. Smithui esant gyvam Taut turtas buvo pakartotinai ileistas penkis kartus (tik treiajame leidime, ijusiame 1784 m., lyginant su pirmuoju yra didesni pakeitim ir pataisym), o iki XVIII a. pabaigos pasirod deimt anglik leidim, neskaiiuojant ileist Airijoje ir JAV, ir sudomino plaiuosius visuomens sluoksnius ne tik Anglijoje, bet ir usienyje. Pasirod veikalo vertim dan, oland, prancz, vokiei, ital, ispan kalbas. XIX a. pradioje buvo ileistas pirmasis vertimas rus kalb. Po to, kai 1783 m. lapkriio mnes knyga pirm kart buvo paminta Anglijos parlamente, j pacitavus J. Foxui (tiesa, vliau jis prisipaino, kad knygos nebuvo skaits), daugelis valstybs veikj pasiskelb A. Smitho pasekjais ar mokiniais, jo knyga savo mintis grsdami parlamentiniuose debatuose ekonomins politikos klausimais. Pavyzdiui, angl ministras pirmininkas W. Pittas jaunesnysis. Tuo metu, kai ijo Taut turtas, jis buvo dar tik studentas ir visada save vadino A. Smitho mokiniu. Taps ministru, W. Pittas stengsi gyvendinti A. Smitho idjas. Jis ne kart susitiko su A. Smithu ir aptar daug finansini projekt. Pasakojama, kad po vieno tokio pokalbio A. Smithas yra pasaks: Koks nepaprastas mogus tas Pittas! Jis geriau supranta mano idjas, negu a pats. Vienas i i ryi su garsiuoju mokslininku rezultat buvo W. Pitto 1786 m. pasirayta pirmoji liberali prekybin sutartis su Pranczija (Edeno sutartis), kuri i esms pakeit muit tarifus. Kita vertus, tenka paymti, kad Lord rmuose Taut turtas pirm kart pamintas tik 1793 m., o visuotinai pripaintu veikalas tapo tik apie 1800 m. Genialusis A. Smitho veikalas turjo didiul poveik visai tolimesniai ekonomins minties pltrai iki pat XIX a. vidurio (pavyzdiui, visa D. Ricardo ekonomin sistema gim kaip A. Smitho teorijos tsa, pltot ir kritika) bei daugelio valstybi ekonominei pltrai. Pastebtina, kad madaug nuo 1790 m. A. Smithas tapo mokytoju ne tik naujokams ir plaiajai visuomenei, bet ir profesionaliems mokslininkams, ypa universitet dstytojams. Daugiau nei pus amiaus, tiksliau, iki pat J. S. Millio Princip pasirodymo 1848 m., vidutiniam ekonomistui A. Smithas iliko pagrindins idj mass altiniu. (Anglijoje D. Ricardo Principai (1817 m.) tapo rimta klitimi, bet kitose alyse dauguma ekonomist visikai nekreip dmesio D. Ricardo, ir A. Smithas ir jiems toliau isaugojo vyraujant poveik). Taut turto autoriaus krybinio palikimo poveikio rezultatu galima laikyti ir tai, kad vienas i jo mokini Dugaldas Stewartas (17531828 m.), nuo 1785 m. iki 1810 m. buvs Edinburgo universiteto morals ir moralins filosofijos profesorius, 1799-1800 m. iemos semestre iame universitete pradjo skaityti atskir politins ekonomijos kurs, kuris anksiau buvo moralins filosofijos kurso disciplin dalis. 1778 m. A. Smithas buvo paskirtas kotijos muitini galiotiniu ir apsigyveno Edinburge; nuomojosi but senamiestyje. Dl paskyrimo galjo daryti tak Buccleuch hercogas arba lordas Northas ir valstybs ido sekretorius Coope, pripastant jo pasilymus apie mokesius Taut turte, be to, Buccleuch hercogas atmet A. Smitho silym atsisakyti jam mokamos pensijos, kuri per dvideimt ketverius metus po grimo i garsiosios kelions kotij A. Smithui atne apie 40 tkst. svar sterling tikrai geras umokestis u trejus metus, paskirtus aukljimui. iose labai auktose pareigose, gerai apsirpins materialiai vien darbo umokestis buvo 600 svar sterling per metus (tais laikais tai buvo daug: kot poetas Robertas Burnsas (17591796 m.), tarnavs toje paioje inyboje akciz reikalams, i pradi gaudavo 50, o vliau 70 svar) jis dirbo iki pat mirties 1790 m. liepos 17 d. A. Smithas mir sulauks eiasdeimt septyneri met. Apie ketverius metus iki to jis sunkiai sirgo. Gaila, bet 1790 m. pavasar jausdamas, kad jgos senka, A. Smithas

pareikalavo i savo draug Huttono ir Blacko, jog ie sudegint eiolika tom jo rankrai, o ie taip ir padar, net nesuinoj, kas buvo tuose rankraiuose). Nors A. Smitho mirtis susilauk ne itin didelio dmesio, bet kuklus antkapis Canongate banyios kapinse skelbia, kad ia guli Adamas Smithas, Taut turto krjas. Sunku bt sugalvoti aminesn paminkl. Ekonomikos teorija. Taiau, ms laikais niekas nebegaita laiko atidiai skaitydamas masyvius XVIII a. tomus nuo pradios iki pabaigos. Todl daniausiai apsiribojama pirmaisiais deimt A. Smitho Taut turto skyri. Kartais net juokaujama, kad nebuvo n vieno skaitytojo, perskaiiusio Taut turt. Turimas omenyje ne trumpas jo apraymas ir ne veikalo fragment rinkinys, o visas veikalas. Vargu ar tokiais skaitytojais tapsime ir mes. Bet bent pamginkime detaliai (kiek leidia knygos apimtis) apvelgti A. Smitho Taut turto turin ir pagrindines ekonomines idjas. Tokia kelion po Taut turto milinik statin, aiku, bus tik apvalgin. Juk, kaip minta, is veikalas kakuo panaus Ermita: jei pradsi gilintis, per vis dien apeisi tik nedidel jo dal. Siekdamas i karto apeiti vis pastat, turi judti spariai ir nesidairyti ukaborius, kad ir kaip to nortum... 4.1.2. A. Smitho metodologija A. Smitho indlis ekonomikos teorij ypa reikmingas metodologijos srityje. ia jis daugiau nei imtmeiui lm tiek daugelio ali tolimesn ekonomin politik, tiek visos kartos ekonomist mokslini iekojim krypt. A. Smitho metodologini tyrim centrin viet uima ekonominio liberalizmo koncepcija, kurios pagrind, kaip ir fiziokrat mokyme, sudar natralios tvarkos, t. y. rinkos ekonomini santyki, idja. Tuo pat metu, A. Smitho sistemoje, skirtingai, tarkime nuo F. Quesnay, ir tai jis nuolat pabrdavo, vyravo mintis, kad rinkos dsniai gali geriausiai paveikti ekonomik, kai privats interesai yra svarbesni nei visuomeniniai, t. y. kai visuomens interesus velgiama kaip j sudarani asmen interes sum. Pltodamas i idj Taut turto autorius suformulavo vliau tapusias garsiomis ekonominio mogaus ir nematomos rankos sampratas. Negalima atmesti nuomons, kad pastarosios idj A. Smithas perm i XVII a. merkantilist pamflet, kuriuose buvo diegiama mintis, kad ekonomin elges pirmiausia lemia pelnas. O tam valstybei reikia ginti laisv konkurencij dl vietini verslinink egoistini interes. Todl ias sampratas aptarsime detaliau. Klasikin politin ekonomija perm vietimo epochos filosof pairas apie abstrakt mog ir pavert j savo teorins sistemos ieities taku. Jei savo mokyme apie moral A. Smithas teig, kad mogui i prigimties bdingas atskiro individo simpatijos jausmas kitam individui, vadovaujantis mogaus dorove, tai, Morali jausm teorijoje sitikins, jog kalbant apie didij monijos gauj (t. y. apie eilin mog) pagrindins moni paskatos galiausiai veria mog pagerinti savo materialij gerov, ekonominiame mokyme jis logikai vliau gyn idj, kad mogui i prigimties bdingas egoizmas (selfinterest), ir juos veikti skatina vien tik trokimas pagerinti [savo gyvenimo] slygas. Taut turte A. Smithas ra: mogus visados priklauso nuo kito mogaus pagalbos, taiau veltui jis gali tiktis pagalbos vien i simpatijos. Galima greiiau pasiekti tiksl, pakreipus to, kurio praai egoizm savo pus ir parodius, kad jo paties interesus atitinka tai, ko i jo norime [...] Piet tikims ne dl msininko, aludario ar kepjo dosnumo, bet dl j savanaudikumo. Mes kreipiams ne j mogikum, bet j savimeil ir niekada nekalbame apie savo reikmes, bet visada tik apie j pai naud. Niekas, iskyrus elget, nenori priklausyti

tik nuo savo bendrapiliei malons. Jis pabr, kad net turt kaupimo bd dauguma silo nordama pagerinti savo slygas. A. Smithas pagal natralios tvarkos idj, teig, kad mons, stumiami egoizmo ir visada galvojantys apie asmenin naud, veikia pagal savo prigimt. Savanaudikumas savo naudos siekis tai prigimtinis mogikj btybi bruoas. Jis nra nei emas, nei smerktinas. i mint jis grind tuo, kad mons, teikdami vienas kitam paslaugas, keisdamiesi darbu ir jo produktais, vadovaujasi siekiu gauti asmenins naudos. Kiekvienas mogus ia nagrinjamas kaip ekonominis mogus (Homo oeconomicus). Ekonominio mogaus esm gana isamiai atskleista jau Taut turto, veikalo, kurio pagrindinis paraymo tikslas buvo sukurti galing ekonomin nevaromo asmenini interes vaikymosi pateisinim, pirmos knygos 2 skyriuje. Jame ypa didel spd daro teiginys, kad darbo pasidalijimas yra tam tikro mogaus polinkio prekyb ir mainus rezultatas. Nuo vis kit mogaus elgesio motyv galima atsiriboti. Taiau, siekdamas asmenins naudos, kiekvienas mogus, kaip teig A. Smithas, tuo pat tarnauja visos visuomens interesams gamybini jg augimui. Be joki nurodym ar direktyv savanaudikas moni racionalumas natraliai juos skatina tenkinti svarbiausius visuomens poreikius. A. Smithas ikl ir tikinamai idst idj, kad individai laisvai veikdami rinkoje ir vadovaudamiesi vien racionaliais savo naudos sumetimais teikia didiausios naudos vieni kitiems. Asmeniniai interesai sutampa su visuomeniniais interesais! Jis ra: Tad itaip moni asmeniniai interesai ir aistros savaime skatina juos investuoti las akcijas tokios veiklos, kuri paprastai yra naudingiausia visuomenei. Taiau jei taip natraliai pasirink jie sigyt per daug akcij, tai sumajs i ir padidjs kit akcij pelningumas tuojau priverst pakeisti neteising paskirstym. Todl nevaromi statym moni asmeniniai interesai ir aistros paprastai skatina dalytis ir skirstyti visuomens akcijas tarp skirting vykdomos veiklos ri tokius santykiu, kuris yra priimtinesnis visos visuomens interesams. Toliau A. Smithas nuo abstraktaus mogaus nejuiomis pereina prie kapitalisto, jo nuomone, siekianio geriausiai panaudoti savo kapital, ir tuo paiu prisidedanio prie visuomens paangos. Taip jis priskyr kapitalisto savybes kiekvienam mogui. Pagal natralios tvarkos idj, jis rao apie nematom rank, kuri utikrina daugybs moni kins veiklos sudting sveik, visuomeninio darbo paskirstym: [...] kreipdamas savo pramon tokia linkme, kad jos gaminiai turt didiausi vert, [individas] siekia tik savo paties naudos. ia, kaip ir daugeliu kit atvej, jis vedamas nematomos rankos gyvendinti tiksl, kurio jis pats visikai nesiek. Taiau visuomenei ne blogiau dl to, kad jis to nesiek. Veikdamas dl savo paties naudos jis danai veiksmingiau pasitarnauja visuomens labui, nei to siekdamas. Kitaip tariant nematoma ranka nepriklausomai nuo individo ekonominio mogaus valios ir ketinim nukreipia j ir visus mones link geriausi rezultat, naudos ir auktesni visuomens tiksl, net pagimdydama nesmoning altruizm. Tuo paiu ji pateisina mogaus-egoisto siek savo asmeninius interesus ikelti aukiau u visuomeninius. Taigi, siekdami tik savo gerovs, mons yra nukreipiami nematomos rankos link auktesni visuomens tiksl. Savanaudik moni motyv sveika netiktai sukelia socialin darn. io teiginio pagrindas mintis, kad visuomens kaip visumos interesai paprasta moni interes suma. Kiekvienas mogus, jeigu jam netrukdoma, didina bendr turt. A. Smithas buvo religingas mogus ir nematom rank mat kaip Dievo valdymo rezultat, dl kurio mogaus gerov emje bus maksimali. Pagal A. Smitho nematomos rankos idj tarp ekonominio mogaus ir visuomens, t. y. matomos rankos, numanomas toks santykis, kai pastaroji, nesiprieindama objektyviems ekonomikos dsniams, nustos riboti import ir eksport ir bti dirbtine

utvara rinkos natraliai tvarkai. Savo darbuose jis aikiai apibr ir tai, ko reikia, kad nematomos rankos mechanizmas galtu skmingai funkcionuoti: a) nuosavybs teiss turi bti stiprios, b) moralins normos turi bti plaiai paplitusios ir grietai j laikomasi bei c) turi bti kovojama su nusikalstamumu, ypa vagystmis, nes vagyst A. Smithui buvo didiausias nusikaltimas. Netgi vargingo mogaus vagyst i turtingo buvo laikoma nusikaltimu, galiniu pakenkti bendrai visuomens gerovei. Jis net teig, kad vyriausyb turi apsaugoti turtingus nuo varg. Kita vertus, tenka pastebti, kad pats A. Smithas nra kakaip ypatingai savo tekste iskyrs nematomos rankos sampratos ar plaiau idsts jos esm. Knygoje apie j kalbama lyg tarp kitko, ji A. Smithui ekonomini sveik padarinys, o ne variklis, lemiantis ekonomines sveikas. Pagrindinis A. Smitho tyrim metodologijos leitmotyvas kad kiekvienoje civilizuotoje visuomenje veikia visuotiniai ir neveikiami ekonominiai dsniai. (Nors jis ir nevartojo termino dsnis). Ekonominis gyvenimas pagal A. Smith yra susijs su objektyviais dsningumais, nepriklausantiems nuo moni valios ir smoning sieki. (Kartu su fiziokratais jis bt galjs pasakyti: Il mondo va da se pasaulis juda savaime). Tai leido A. Smithui prieiti ivados, kad ekonominius reikinius lemia stichiki ir veiksmingi dsniai. Slygas, kurioms esant ie dsniai yra veiksmingiausi, A. Smithas vadino natralia tvarka. i svoka jam ir jo pasekjams turjo dvejop prasm, nes apm: 1) kapitalizmo teorin model ir 2) ekonomins politikos princip. A. Smithas nuolat kartojo, kad yra u natrali (prigimtin) laisv ekonomikoje, u tai, kad laisvo kini jg veikimo nepaeist jokie ioriniai veiksniai, buvo bet kokios monopolijos, paeidianios laisv konkurencij, valstybs (ir privai asmen) kiimosi ekonomik prieininkas. Kritikuodamas merkantilizm tuometin valstybini suvarym sistem jis paymjo: Visikai paalinus [...] visas apribojim sistemas [...], savaime susiklosto akivaizdi ir paprasta prigimtins (natural) laisvs sistema. Kiekvienam mogui, jeigu jis nepaeidia teisingumo dsni, paliekama visika laisv siekti savo interes einant savo paties keliu, savo verslumu ir kapitalu varantis su bet kurio kito mogaus verslumu ir kapitalu [...]. A. Smithas man, kad esant tokioms slygoms kapitalizmas pasieks geriausi rezultat pltojant gamybines jgas, o tai teigiamai atsilieps visos visuomens gyvenimui. Faktikai jis atskleid rinkos mechanizm kaip savaime susireguliuojani tinkamo visuomens aprpinimo sistem. A. Smithui kaip ir fiziokratams, kapitalizmas buvo natrali ekonominio organizavimo forma, pagrsta mogaus polinkiu prekiauti ir mainikauti, ir galinti skmingiausiai didinti ekonomin gerov. A. Smitho tyrimai atspindjo didel paang politins ekonomijos metodologijos srityje. Jis aikiai vardijo dvejop politins ekonomijos kaip mokslo udavin: 1) analizuoti objektyvi ekonomin realyb, isiaikinti jos pltros dsningumus (pozityvinis aspektas); ia prasme politin ekonomija, kuri F. Quesnay dar i esms tebuvo teisin sistema, A. Smitho rankose gijo gamtos mokslo, kuris grindiamas tikrovs stebjimu ir analize, pobd, bei 2) teikti rekomendacijas firm ir valstybs ekonomins politikos vykdymui (normatyvinis aspektas). Kaip ra A. Smithas, Didiausias kiekvienos alies politins ekonomijos tikslas padidinti tos alies turt ir gali (iskirta mano. Aut. pastaba). Todl politin ekonomija turi pagrsti ir rekomenduoti toki ekonomin politik, kuri galt utikrinti tautai gausias pajamas arba pragyvenimo reikmenis, o tiksliau, utikrinti jai galimyb j gauti sau [...]. Panaiai kaip ir W. Petty, A. Smithas stengsi siskverbti kapitalistins visuomens reikini vidinius ryius, u iorini, pavirini proces rasti giluminius dsningumus. Tam jis plaiai naudojosi logine abstrakcija.

Svarbus A. Smitho metodologijos pasiekimas buvo ir tai, kad jis visus ekonominius reikinius nagrinjo pagrindini visuomens klasi interes poiriu. Tai tapo svarbiausias visos klasikins politins ekonomijos principas. A. Smithas naudojosi ir istoriniu metodu, leidianiu itirti ekonominius reikinius ir procesus, ekonomines idjas ir koncepcijas ta seka, kuria ie atsirado, pltojosi ir keit vienas kit. Tai ypa atsiskleid treioje Taut turto knygoje, kur istorikai nagrinjami vairs turt siekimo bdai vairiose tautose. is A. Smitho gebjimas sujungti abstrakt dedukcin ir istorin indukcin tyrim metodus leido Johnui Nevilleiui Keynesui savo knygoje Politins ekonomijos visuma ir metodas (1891 m.) j vardyti kaip ideal ekonomist. Kita vertus, tenka pastebti, kad siekdamas konkreiai pavaizduoti ekonomin gyvenim, A. Smithas tuo tikslu apra ir sistemino kapitalistinio kio reikinius, kaip jie pasireikia i paviriaus. Todl rezultatai, gauti naudojant skirtingus metodus, tapdavo tiesiogiai nepalyginami. Ivados, gautos kaip mokslins analizs rezultatas, A. Smithui buvo vienodai svarbios kaip ir pavirutiniki apibendrinimai. Belieka tik splioti, ar A. Smithas to nepastebjo i ties, ar specialiai. 4.1.3. A. Smitho mokymas apie darbo pasidalijim A. Smithas nagrinjo savo laik visuomen kaip individ ekonomini moni visum. Todl pirmiausia, jo nuomone, reikjo atsakyti klausim, kas vieningoje visuomenje sieja egoistus individus? Ir A. Smitho atsakymas mones visuomenje sieja darbo pasidalijimas. Galima sakyti, kad darbo pasidalijimas yra viso A. Smitho tyrimo ieities takas. Net jo veikalas Taut turtas prasideda nuo ymiojo, vliau tapusio chrestomatiniu, pavyzdio apie darbo pasidalijim smeigtuk manufaktroje, kur darbinink specializacija leidia daug kart padidinti darbo naum ir gamybos apimtis. Toliau pagrindiniai knygos klausimai nagrinjami darbo pasidalijimo, kuriam niekas nei iki, nei po A. Smitho nebesuteik tokios svarbos, aspektu. Visa pirma knyga grindiama didinga visuomeninio darbo pasidalijimo idja: ekonomin sistema i esms milinikas tinklas ryi tarp specializuot gamintoj, kuriuos jungia polinkis mainus, prekyb, vieno daikto keitim kit. Apie tai visikai aikiai kalbama nuostabiame pasae, ubaigianiame pirmos knygos pirmj skyri puikiame XVIII a. prozos pavyzdlyje. A. Smithas parod, kad kiekvienas individas visuomenje specializuojasi gaminti konkret gamin. Jis ra: Tikrumas dl galimybs ikeisti vis savo darbo produkto pertekli, kuris virija asmenin vartojim, kit moni t produkto dal, kurios jam gali prireikti, paskatina kiekvien pasivsti tam tikram specializuotam usimimui ir iki tobulybs ugdyti savo gimtus sugebjimus ioje specializuotoje srityje. Todl visi individai yra priklausomi vienas nuo kito. Visuomen yra darbin sjunga, grindiama darbo pasidalijimu, o darbas sieja mones visum. Svarbiausia, kad A. Smithas vardija metin tautos (visuomens) darb kaip vienintel turto altin. Taut turto angoje jis rao: Kiekvienos alies met darbas yra tas aruodas, kuris pirmiausia aprpina j visais btinais ir patogumus teikianiais reikmenimis, jos per metus suvartojamais, ir kur visada sudaro tiesioginiai to darbo produktai arba tai, kas u juos perkama i kit ali. Be to, skirtingai nuo merkantilist ir fiziokrat, iekojusi turto altinio konkreioje kio akoje (merkantilistai prekyboje, fiziokratai emdirbystje), turto altiniu buvo paskelbtas bet koks darbas, neatsivelgiant tai, kurioje kio akoje jis sunaudojamas. A. Smithas, bdamas savo laikmeio pramons manufaktrinio periodo snumi, maininei gamybai neskyr

dmesio, darbo naumo augim aikino darbo pasidalijimu, bei man, kad darbo pasidalijimas, spartindamas turto augim, yra svarbiausias visos monijos istorijos veiksnys. Main egzistavim jis kildino i monms natraliai bdingo polinkio keistis produktais. Vadovaudamiesi savo asmeniniais interesais, pavieniai gamintojai atsisako visko, kas btina j gyvenimui, gaminti patys ir specializuojasi gaminti pavienius produktus. Asmenins naudos siekis ir polinkis dalyvauti mainuose A. Smitho nuomone, ir buvo darbo pasidalijimo atsiradimo bei pltros prieastis. A. Smithas ne kart pabr, kad darbo pasidalijimo dydis labai glaudiai susijs su rinkos apimtimi: kuo rinka platesn, tuo gamintoj specializacija gali bti siauresn. Jis tvirtino, kad esant darbo pasidalijimui, kiekvienas tampa prekeiviu, o visuomen yra prekybin sjunga. Taiau tai buvo teorin A. Smitho klaida. I tikrj pats darbo pasidalijimas (reikiantis ekonomin atsiskyrim, kai darbas tampa individualus, atsiranda privati nuosavyb, o darbo produktai virsta prekmis) lemia mainus. Nepaisant ios teorins klaidos, A. Smithas isak nemaai verting pastebjim darbo pasidalijimo, kur laik praktikai vieninteliu ekonomins paangos veiksniu, klausimais. Jis teig, kad preki mainai yra pasidalinto darbo produkt mainai, o vienintelis turto krjas yra mogaus darbas. Pabrdamas darbo pasidalijimo svarb, A. Smithas teig, kad vien tik darbo pasidalijimu galima paaikinti pranaum dl pragyvenimo priemoni ir gyvenimo patogum kiekio, kuriais disponuoja paprastai net neturtingiausias ir labiausiai niekinamas civilizuotos visuomens atstovas, lyginant su tuo, k gali sigyti pats darbiausias ir vis gerbiamas laukinis mogus. Be to, A. Smithas pastebjo, kad darbo pasidalijimas kelia darbo naum trimis bdais: a) jis didina pavienio darbuotojo gdius ir meistrikum, b) taupo darbo laik, nes nebereikia nuolat pereiti nuo vienos darbo vietos prie kitos (nuo vienos darbo ries prie kitos), c) darbo pasidalijimas skatina naujoves, nauj main iradim ir patobulinimus, kurie darbininkui greiiau ateina galv dirbant vienod darb. Be to, juk mechanizuoti galima tik paprastas operacijas. Taigi A. Smithas gerai suprato darbo pasidalijimo vaidmen manufaktrose ir jaut mainins gamybos pltros tendencijas. Jis teig, kad produkt gamybos ir vartojimo apimtys yra nulemtos dviej pagrindini veiksni: a) dalies gyventoj, uimt produktyviu darbu, ir b) darbo naumo lygio. Antrasis veiksnys buvo laikomas svarbesniu, tiesiogiai susijusiu su darbo pasidalijimu. Beje, XIX a. klasikins ekonomikos atstovai ts idj apie darbo pasidalijimo svarb darbo produktyvumo augimui, kol Amerikos Ekonomist Asociacijos sukrjas Richardas Elyis ikl idj, kad bendradarbiavimas gamyboje yra aukto gyvenimo lygio altinis. Taiau XX a. i idja buvo primirta Svarbu, kad A. Smithas aikiai suprato, kad darbo pasidalijimo paanga tai ne tik technikos ir gamybos organizavimo klausimas. Darbo naumo augimas sukelia gamybos apimi didjim, ir tai yra ekonomikai prasminga tik esant atitinkamoms realizavimo rinkoms. Darbo pasidalijim riboja rinkos dydis i, toli grau ne akivaizdi A. Smitho Taut turto pirmos knygos 3 skyriuje padaryta ivada tapo svarbiu jo indliu ekonomini ini krait, Allyno Abbotto Youngo (18761929 m.) vardintu rykiausiu ir vaisingiausiu apibendrinimu visoje ekonominje literatroje. Ja grindiama ir visa prorinkin A. Smitho ekonomin-politin programa: visk, kas trukd rink, pirmiausia realizacijos rink, pltrai, prekybos vystymui, jis nagrinjo kaip klitis visuomens paangos kelyje, o visk, kas prisidjo prie laisvos prekybos kaip jos stimulus (paskatas). Taigi, pagal A. Smith, rinkos pltimas darbo naumo didinimo veiksnys, pagrindin ekonomins dinamikos slyga. Vis dlto

pastebtina, kad iuolaikin ekonomikos teorija, kaip bebt gaila, vis dar nesugebjo iki galo inaudoti i A. Smitho teorem. A. Smithas nemat esminio skirtumo tarp darbo pasidalijimo manufaktros viduje ir darbo pasidalijimo visuomenje, tarp moni ir ekonomikos ak. Visa visuomen (kapitalistinis kis) jam buvo lyg milinika manufaktra, o darbo pasidalijimas moni bendradarbiavimo visuotin forma. Skirtingai nuo Platono Respublikos, darbo pasidalijimas Taut turte nra nulemtas jokios prigimtins moni nelygybs. Tuo paiu jis nra principas, reikalaujantis visuomens isisluoksniavimo, kaip tai buvo Platono Respublikoje, tris klases. Prieingai, jis reikalauja ekonominio judrumo ir laisvs usiimti bet kuria veikla, to neribojant kilme. Kita vertus, visuomens laikymas milinika manufaktra, buvo ir klaidingas A. Smitho poiris, nes darbo pasidalijimas tarp kapitalistini moni susiklosto stichikai, o manufaktroje smoningai, pagal mons eimininko vali. Kita vertus, A. Smithas velg ir neigiamus kapitalistinio darbo pasidalijimo manufaktroje ir jo laikmeiu besipleianios main gamybose padarinius. Taut turto penktojoje knygoje, kalbdamas apie viej aukljim, A. Smithas pastebjo, kad darbo pasidalijimui progresuojant, darbininko veikla apsiribojo tik keletu operacij, nereikalaujani nei proto, nei isilavinimo. Todl darbas tapo bukinantis. Tai, A. Smitho nuomone, buvo pavojinga tendencija, nes, jo odiais tariant, kiekvienoje civilizuotoje visuomenje toki bkl turs neivengiamai pakliti dirbantys vargai, t. y. pagrindin liaudies mas, jei vyriausyb neds pastang tam ukirsti keli. Taigi, nordamas veikti i tendencij, kuri gali paskatinti didel gyventoj dal isigimti, A. Smithas net sutiko pasitelkti valstybs pagalb, kuriant pradios mokykl valstybs lomis, kuriose mons gaut (net priverstinai!) bent elementar vietim imokt skaityti, rayti ir skaiiuoti. Nepaisant to, jis buvo prie valstybs kiimsi ekonomik. Pastebtina, kad savo revoliucine idja, kad valstyb turt rpintis darbinink isimokslinimu, A. Smithas labai pralenk savo laik, nes po jo apie tai buvo prabilta tik dvideimtajame amiuje. 4.1.4. Poiris pinigus Po darbo pasidalijimo tyrim A. Smithas perjo prie kitos svarbios turtjimo prieasties pinig. Jo mokymo sistemoje pinigai yra priemon, kuri padeda veikti tiesioginius preki main sunkumus. A. Smithas parod, kaip pinigai po ilgo pltojimosi proceso stichikai iskiriami i preki pasaulio j atsiradimo negalima priskirti nei atskir geniali asmen iradingumui, nei susitarimui tarp moni. Taigi, A. Smitho nuomone, pinigai atsirado kaip stichikas procesas, nulemtas preki main poreikio. Pinigai tapo skmingai atrasta technine priemone, lengvinania preki gamintoj mainus savo darbo produktais. Kaip teig A. Smithas, jokia kita institucija, ko gero, nra tiek palengvinusi main, ir tuo pat metu padidinusi turtingumo, kaip pinigai. Taigi A. Smithui pinigai pirmiausia main priemon. Visoms kitoms pinig funkcijoms jis skyr maiau dmesio ir nagrinjo jas tik kaip atskirus ios pagrindins funkcijos atvejus. Taiau A. Smithas pripasta, kad mons turi poreik laikyti pinigus vardan likvidumo: protingi mons turi turti tam tikr kiek tokios preks, kuri, j manymu, niekas neatsisakys imti mainais j verslo produktus, jei atmesti pinig pasidjim atsargai, pinigai i ties reikalingi tik kaip main priemon. I to galima daryti ivad, kad taupymas, ar nevartojimas, btinai lygus investicijoms. Uuomina apie Sayaus dsn paslpta paradoksalioje A. Smitho frazje: Tai kas sutaupoma per metus, vartojama taip pat reguliariai, kaip ir tai, kas naudojama, ir beveik tuo pat metu; bet tai naudojama jau visai kitos ries moni. I

ties, tai kas sutaupoma, investuojama ir todl nenaudojama, bet A. Smithas turjo omenyje, kad investicij rezultatas mokjimas pajam, kurios savo ruotu sunaudojamos vartojimui, kur jis vardijo kaip vienintel visos gamybos tiksl ir prasm) Vadinasi taupymo kaip naudojimo teorema grindiama grieta pinig teorija. Taigi pinigus A. Smithas buvo links nagrinti kaip technin rank, lengvinant ekonominius procesus, ir savo sparnuotja fraze juos vadino didiuoju apyvartos ratu. Ir tuoj pat (duodamas sprigt merkantilistams bei kad ir kita prasme savo geriausiam draugui D. Humeui, teigusiam, kad pinigai yra tepalas, leidiantis suktis ekonomikos ratams) paymjo, kad is Didysis apyvartos ratas visais atvilgiais skiriasi nuo preki, jo dka esani savoje apyvartoje. Visuomens pajamas lemia vien tik ios preks, o ne ratas, kuris jas pernea ir paskirsto. A. Smithas teisingai pastebjo, kad pinigai, kaip ir bet kuri kita prek, turi vert. Taiau, suprats, kad pinigai yra prek, neeng kito ingsnio nepaaikino, kaip ir kodl prek tampa pinigais, t. y. visuotiniu ekvivalentu. A. Smithas laik neteisingu merkantilist poir, kad pinigai (arba auksas ir sidabras) yra savaime bei vienintelis turtas. Jis teig kad tai liaudikas poiris, kuris natraliai susidaro dl dvigubos pinig funkcijos kaip main priemons ir kaip verts mato. A. Smithui buvo ypa svarbu kritikuoti poir, nes juo buvo grindiama merkantilistin prekybos balanso teorija. O juk kova su merkantilizmu buvo tiesioginis A. Smitho veikalo tikslas. Auksinius ir sidabrinius pinigus, bet kurioje alyje esanius apyvartoje, A. Smithas, i dalies sutikdamas su D. Humeu, lygino su viekeliu, kuris, prisiddamas prie preki pristatymo rink, nieko negamina. Jis paymjo, kad aukso ir sidabro veimas al virijant apyvartos kanal poreik negali padidinti alies turto. Taip pat ir aukso bei sidabro iveimas neatnea pajam, prieingai nei preki iveimas usienio rinkas, galintis atneti akivaizd peln. Todl A. Smithas atkreip dmes, kad Amerikos atradimas praturtino Europ ne dl aukso ir sidabro veimo, o dl to, kad tai suteik postm toliau paskirstyti darb ir tobulinti technik. Pinigai, pagal A. Smith, yra didysis apyvartos ratas ir visuomen suinteresuota, kad cirkuliacijos katai bt kiek manoma maesni. Jis ra: [...] kiekvienas sutaupymas ilaid, reikaling sigyti ir ilaikyti t apyvartinio kapitalo dal, kuri sudaro pinigai, yra toks pat pagerinimas, kaip ir pastovaus kapitalo sumainimas pavienje pramons akoje. Todl A. Smithas teig, kad tikslinga pakeisti auks ir sidabr popieriniais pinigais. Tai, jo nuomone, leist atpiginti pinig apyvart, nes tada atsilaisvint tam tikras aukso ir sidabro kiekis, kur galima iveti ir u tai sigyti darbo ranki, kurie savo ruotu leist didinti grynsias alies pajamas. Kaip pastebjo A. Smithas savo mintoje vaizdingoje metaforoje apie viekelius, Imintingos bank operacijos, nutiesdamos [...] savotik tak oru, leidia al tarytum paversti didel dal savo viekeli geromis pievomis bei dirvomis ir taip smarkiai padidinti metin savo ems ir darbo produkt. Taiau reali pinig doktrinos laiksis A. Smithas suprato, kad skirtingai nuo metalini, popieriniai pinigai gali perpildyti apyvartos kanalus ir nuvertti. Todl, detaliai aptars ano meto garsiausio Amsterdamo banko veikim, teig, kad bankai turi leisti apyvart ribot kiek popierini pinig. Jis ra, bendras popierini pinig kiekis jokiomis aplinkybmis negali viryti aukso ir sidabro monet, kurias jie keiia, verts, nes popierini pinig perteklius iplaukt usien arba bt pateiktas bankams ikeisti auks. Kita vertus, antros knygos 2 skyriuje A. Smithas isak mint, kad popierini pinig kurso kritimas emiau auksini ir sidabrini monet verts toli grau nesukelia

i metal verts kritimo. Ji, be joki abejoni, gali bti domi ir iandieniniam skaitytojui. A. Smithas iskyr kreditinius pinigus ir pripaino, kad banknot emisija teigiamai veikia gamybos augim. Taiau pat kredit A. Smithas nagrinjo tik kaip kapitalo aktyvinimo priemon ir skyr jam gana kukli viet, traktuodamas kredit kaip jau esam kapital perskirstymo form. Taigi A. Smithas, kaip vliau ir D. Ricardo, buvo natralistins kredito teorijos, kreditui priskyrusios tik mediagini grybi perdavimo i vien rank kitas funkcij, alininkas. A. Smitho poirio pinigus privalumas buvo tas, kad jis pinigus ir kredit kildino i gamybos ir cirkuliacijos poreiki. Nors jis ir per maai vertino pinigini-kreditini veiksni savarankikum, j atvirktin poveik gamybai bet mat j priklausom vaidmen, lyginant su gamyba. 4.1.5. Verts teorija ir preki kaina Labai svarbus A. Smitho indlis verts teorijos pltr. Tiesa, jis i karto spjo, kad jo knygos skyriai, skirti verts teorijai ir kainoms, reikalauja i skaitytojo ypatingos kantrybs aikinantis tai, kas gali pasirodyti kakiek neaikiu net ir po pai detaliausi aikinim, kokius A. Smithas sugebjo pateikti. A. Smitho tyrim pagrindas tapo darbin verts teorija, kadangi vert jam lm preks gamybai sunaudotas darbas, o preki mainai turjo vykti pagal jose knyt darbo kiek. Beje, iam, vienam i didiausi A. Smitho atradim jog darbas, o ne gamta yra verts altinis, atskleisti tikriausiai turjo takos ir tai, kad mokslininkas uaugo alyje, kurioje virte vir prekyba, o ne dominavo, kaip Pranczijoje, ems kis. Taut turte verts analiz yra po skyriaus apie pinigus. A. Smitho koncepcijai taip pat bdinga. Juk jo logika buvo tokia: Ekonominis mogus (Homo oeconomicus) egoistas, siekiantis naudos sau. I ia iplaukia jo polinkis mainams, kaip geriausiam bdui patenkinti asmeninius poreikius. Toliau i polinkio mainams ivedamas darbo pasidalijimas, kuris sunkina mainus, ir dl to atsirado pinigai kaip technin priemon, lengvinanti mainus. Preks ioje schemoje neanalizuojamos. Kadangi A. Smithas darbo produkt prekin form laik vienintele galima ir amina, taip pat natraliu bei aminu jis laik ir preki mainus. Todl jis stengsi rasti natral dsn, reguliuojant preki mainus, t. y. dsn, lemiant kiekybines preki main proporcijas. Pastebjs, kad kiekviena prek turi vartojimo ir mainomj vert, A. Smithas pirmj paliko neaptars dl to, kad samprat vartojamoji vert jis suprato ne ribinio, o bendrojo naudingumo prasme, t. y. kaip pavienio dalyko, grybs galimyb tenkinti mogaus poreik, be to, ne konkret, o bendr. Todl, A. Smitho nuomone, vartojamoji vert negali bti preks mainomosios verts slyga. Kaip pastebjo M. Blaugas, A. Smitho laikais ekonomistai neig verts teorij, pagrst naudingumo samprata, nes atrod nemanoma nustatyti kiekybin ry tarp naudingumo ir kainos. Apie sunkum tada paprasiausiai nesusimstydavo. Tais laikais nebuvo velgtas ryys tarp naudingumo ta prasme, kokia j dabar suprantame, ir kainos. Iimtis buvo nebent prancz abatas, filosofas Etienne Bonnotas de Condillacas (17141780 m.), 1776 m. ileids knyg Prekyba ir vyriausyb, irint j savitarpio santykio, kurioje pateik vien i pirmj naudingumo teorijos variant. Jis vert laik pagrindine politins ekonomijos problema, o jos altin mat naudingume, bet ne suprantamame prastine io odio prasme, o kaip santyk, kuris atsiranda ir inyksta su norais. Faktikai, E. B. de Condillaco knygoje randame W. S. Jevonso ir austr verts teorijos uuomazgas.

Atsiribojs nuo vartojamosios verts, A. Smithas vis dmes sutelk mainomj vert. Beje, is analizs kelias verts teorijoje buvo bdingas beveik visiems klasikiniams ekonomistams; iimtis ia bt tik J. B. Sayus. A. Smithas analizavo, kaip mainomoji vert pasireikia main santykiuose ir, galiausiai, kainoje. Juk tam, kad produktas tapt turtu, jis turi bti tinkamas mainams, t. y. turti mainomj vert. Todl neatsitiktinai A. Smithas mainomj vert apibdino kaip galimyb sigyti kit daikt, kuri suteikia tam tikro daikto turjimas. Nors A. Smithas ir netyr darbo, kaip verts substancijos, bet vis dlto jis pamgino pereiti nuo paprasiausios pradins darbins verts teorijos formuluots prie realios prekini-pinigini main ir kainodaros sistemos analizs kapitalistins laisvos konkurencijos slygomis. A. Smithas iekojo atsakymo dvigub, kaip jam atrod, klausim: koks yra tikrasis verts matas arba kas sudaro tikrj preki kain?. Darbo pasidalijimo slygomis mogaus turtingumas ar skurdas yra nustatomas, kaip man A. Smithas, ne pagal tai, k jis gali sukurti sau paiam vartoti ir naudoti, o pagal tai, k jis gali gauti mainais u savo darb, produkt ar pajamas. Btent todl turtas tai mainomj veri visuma. A. Smithas tiksliau nei bet kas iki jo (skaitant ir W. Petty) nustat bei iskyr du preks aspektus: vartojamj ir mainomj vert. J skirtumus A. Smithas paaikino Taut turto pirmosios knygos 4 skyriuje pagal vandens ir deimanto vertingumo paradoks: naudingi dalykai, pavyzdiui, vanduo, nepaisant milinikos vartojamosios verts, nekainuoja nieko, t. y. turi ma ar neturi jokios mainomosios verts, o deimantai, nors ir nepasiymi nors kiek didesne vartojamja verte, yra brangs, taigi turi didiul mainomj vert. Tiesa, iuolaikiniams ekonomistams, susipainusiems su ribotumo ar ribinio naudingumo koncepcija, vandens ir deimanto pavyzdys i viso nra joks paradoksas, bet ekonomistams, raiusiems iki 1870 m. marinalistins revoliucijos, ir vartojamj vert siejusiems ne su ribiniu naudingumu, bet su bendru naudingumu, vandens ir deimanto paradoksas buvo sunkiai isprendiama problema. Galiausiai, tai gali bti viena i prieasi, kodl jie sutelk dmes mainomj vert, nuoalyje palikdami vartojamj vert. Paymtina, kad verts paradoks inojo jau graikai, ypa Platonas, bet A. Smithas pirmasis skirtumus tarp vartojamosios ir mainomosios verts naudojantis iuo paradoksu irykino iki logikos ivados: mainomoji vert ir yra tikrasis analizs objektas. Iekodamas mainomj veri mato, A. Smithas susidr su dviem skirtingais udaviniais, kuri jam nepavyko aikiai atriboti: 1) imatavimo udaviniu: kaip palyginti mainomsias vertes skirtingais laikotarpiais; 2) paaikinimo udaviniu: kodl mainomosios proporcijos nusistovi btent taip, kas yra j pagrindas. A. Smithas pripaino vis produktyvaus darbo ri, kaip kuriani vert ir galutinio mato, lygiareikmikum ir parod, kad vert btinai turi bti ireikta mainomosiomis proporcijomis, preki main kiekybiniu santykiu (rinkos main slygomis mainomj veri palyginimo udavin tam tikra prasme isprendia pati rinka), o esant pakankamai ipltotai preki gamybai pinigais. Kita vertus, A. Smithas Taut turte pastebjo, kad prek, kurios vert nuolat svyruoja (turint omenyje auks ir sidabr. autoriaus pastaba), jokiu bdu negali bti tikslus kit preki verts matas. Toliau jis teig, kad vienodo kiekio darbininko darbo vert visais laikais ir visose vietose yra vienoda ir todl btent darbas sudaro j tikrj, o pinigai tik nominali jo kain. Taigi A. Smithas nurod, kad vienintelis verts altinis ir galutinis matas (numeraire (apskaitos vienetu), jei panaudosime termin, kur visuotin apyvart

trauk L. Walrasas) yra darbas, kuris reikalingas j pagaminti, be to, ne pavienio preks gamintojo faktins snaudos, o tik tos darbo snaudos, kurios vidutinikai reikalingos visuomenei, esant tam tikrai gamybos bklei. Jis taip pat paymjo, kad kvalifikuotas ir sudtingas darbas per laiko vienet sukuria daugiau verts, nei nekvalifikuotas ir paprastas. Jis gali bti paverstas paprastu naudojant atitinkamus koeficientus. Taigi A. Smithas jau uiuop darbo redukcijos samprat. A. Smithas atmet mginimus vaizduoti mainomj vert kaip preki natralias (prigimtines) savybes. Natraliomis preks savybmis yra vartojamosios verts, atspindinios daikto naudingum. Jei atsiribosime nuo i natrali savybi, tai visoms prekms bus tik viena bendra savyb: jos yra mogaus darbo produktas. Skirtingai nuo W. Petty, maniusio, kad darbas kuria vert tik aukso ir sidabro igavimo pramonje, A. Smithas teig, kad darbas kuria vert visose materialins gamybos sferose. Jis nustat tiesiogin sry tarp darbo laiko ir verts dydio bei suved vert tikrj jos pagrind darb. Bt neteisinga manyti, kad A. Smitho ilaid (darbins verts) teorijoje neatsivelgta paklausos poveik. Kad A. Smithas toliau skmingai pltojo verts teorij, gerai rod tai, jog jis Taut turto pirmosios knygos 7 skyriuje skyr preks natrali kain (kuri, jo nuomone, formuojasi neatsivelgiant paklausos ir pasilos santyk, pagal objektyvias gamybos slygas ir priklauso nuo gamybos kat ji yra pakankama (bet ne daugiau) padengti vis vert rentos, darbo umokesio ir pelno, kuriuos priklauso apmokti, norint patiekti rink tok preki kiek, kuris patenkins efektyvi paklaus joms, t. y. paklaus, efektyvi pagal esam kain r. 4.1.1 pav.) ir faktin (rinkos) kain, lemiam paklausos ir pasilos t. y. rinkos santyki. iame skyriuje galima rasti aiki nuorod, kad, kai preks pasila nepakankama patenkinti efektyvi paklaus esant natraliai kainai, kai kurie mons pasireng pasilyti auktesn (nei natrali) kain. P Natrali kaina =S Renta Pelnas Darbo um okestis Q
4.1.1 pav. A. Smitho poiris natrali kain

4.1.1 pav. atspindi A. Smitho poir natrali kain. (Kaip pamename, R. Cantillonas tam vartojo vidins verts termin). Jam natrali kaina yra nulemta kat. Kadangi daroma beslygika prielaida, kad katai pastovs, ilgalaik pasilos kreiv (S) horizontali, ir ilgu laikotarpiu paklausos vaidmuo yra lemti, kiek daug itekli turi bti akoje, o ilgalaiks pasilos sudedamosios dalys yra trij gamybos veiksni gra.

Pastebtina, kad skirtum tarp natralios kainos ir faktins (rinkos) kainos velg jau W. Petty. Natralia kaina jis laik mainomosios verts, nustatomos darbu, pinigin iraik, kuri lyg ireikia pagrindin kain, prie kurios nuolat linksta vis preki kainos, t. y. rinkos kainos, lemiamas konkurencijos. A. Smithas paymjo: vairios atsitiktins aplinkybs kartais gali jas palaikyti daug auktesniame lygyje ir kartais kakiek paeminti jas lyginant su natralia kaina. Taiau kokios bebt klitys, priverianios kainas nukrypti nuo io pastovaus centro, jos nuolat linksta prie jo. Taigi laisvame main kyje rinkos kaina negali ilgesniam laikui smarkiai nukrypti nuo natralios kainos. Faktikai A. Smithas pirmasis pradjo nagrinti konkreius veiksnius, kurie sukelia kainos nukrypimus nuo verts. Tai, be viso kito, atvr galimybes tirti paklaus ir pasil kaip kainodaros veiksnius, bei isiaikinti vairi monopolij vaidmen. Beje, tai, k A. Smithas vadino rinkos ir natralia kaina, A. Marshallas vadino trumpo laikotarpio kaina ir ilgo laikotarpio kaina. Galime teigti, kad A. Smitho natrali kaina tolygi J. S. Millio btinai kainai ir mintai A. Marshallo ilgo laikotarpio normaliai kainai. Taip daugelio ekonomist pamgtos dalins pusiausvyros padties analizei skirtas pirmos Taut turto knygos 7 skyrius, kuriame idstyta pusiausvyros teorija, labai teigiamai (vardijant geriausia A. Smitho sukurtos ekonomikos teorijos dalimi) vertinta J. A. Schumpeterio kaip teorija, kuri atved prie J. B. Sayaus teorijos ir per pastarojo darbus prie L. Walraso. XIX a. tobulinant pusiausvyros teorij tobulinime ymiu laipsniu ir vyko grynos teorijos pltra. Klasikinis tokios analizs pavyzdys nuoroda, kad visuomeninis gedulas didina juod audini kain ir siuvj darbo umokest, bet visai neturi takos audj darbo umokesiui, nes is juodos mediagos trkumas yra laikinas. Tuo pat metu gedulas maina toki preki kaip spalvingos ilkins mediagos kainas ir darbinink, uimt i preki gamyba, darbo umokesius. Kaina tik tada atitinka normali (natrali) preks vert, kai jos gamintojai negauna perdaug didel peln ir nepatiria reali nuostoli. Paklausos ir pasilos balansavimas galiausiai visada sulygina kainas iki natralaus lygio, kuris tik nedaug virija snaudas, btinas, kad produktas bt tiekiamas rink. A. Smithas nurod: Efektyvi (effectual) preks paklausa tai paklausa t, kurie pasiruo u j sumokti natrali kain. Tai paklausa, kuri egzistuoja, esant ilgalaiks pusiausvyros kainai. Ir kiekvienos rink tiekiamos preks kiekis natraliai susiderina su efektyvia paklausa jai. (Paymtina, kad A. Smitho ilgalaiks natralios kainos siejim su ilgalaike pusiausvyros kaina gerokai paveik I. Newtono darbai; ko neslp ir pats mokslininkas). Taiau A. Smithas teig, kad preks ilgalaik kain lemia tik gamintoj tiekiama pasila, o natralios kainos paklausa neveikia. Jis taip ir nepaaikino ios paklausos ignoravimo, nes tam neturjo joki rimtesni argument. is keistas sitikinimas, kad tik trumpo laikotarpio pusiausvyrin kaina, t. y. einamoji kaina, valdoma paklausos ir pasilos, yra labai tipikas XVIII a. ekonomikos moksle. J sugriov tik marinalistinis perversmas 1870 metais. Pagrindin tokios klaidos prieastis, kaip jau minta, buvo ne tai, kad A. Smitho laikais ekonomist buvo atmetama vertingumo teorija, pagrsta naudingumo samprata, manant, kad yra nemanoma nustatyti kiekybin sry tarp naudingumo ir kainos apie sunkum tada paprasiausiai net nesusimstydavo. Greiiau, tais laikais paprasiausiai nemat ryio tarp naudingumo, kaip mes j dabar suprantame, ir kainos. Kalbdamas apie konkurencij, A. Smithas suprato, kad konkurencija i rinkos proceso dalyvi atima kainos nustatymo jg (gali), ir kuo daugiau bus pardavj, tuo sunkiau jiems susitarti. Pirmos Taut turto knygos 7 skyriuje jis kalba apie veiksmingos konkurencijos slygas. Jos greta didelio pardavj skaiiaus vardijamos tobula informacija ir tobulas itekli mobilumas. Taigi tetrksta tik

vienos slygos preki vienalytikumo, kad jo tekstas bt pavyzdinis bet kuriam iuolaikiniam vadovliui. Taiau A. Smitho pateikta konkurencijos analiz nesutampa su iuolaikine tobulos konkurencijos koncepcija: A. Smithas pirmiausia turi omenyje konkuravimo proces, dl kurio rinkos kainos juda natrali kain link, o ne i anksto numatytas tobulos konkurencijos galutins bkls charakteristikas, kaip kad dabar i problema traktuojama. Taip pat gana senamadikai skamba trumpa jo pastaba skyriaus pabaigoje apie monopolij: monopolija ilaikoma gaminant bet kuri prek, kurios ileidimo apimtis yra fiksuota. U konkurentins kainos rib lieka neatkuriamos grybs: ymij dailinink drobs arba kai kurie vynuogynai Pranczijoje. Taiau jo kalba apie gamybines paslaptis, vedanias link monopolijos, skamba kaip uuomina netobul konkurencij. Daroma prielaida, kad ios paslaptys suteikia gali nustatyti monopolin kain. Jo ivada, kad ilgame laikotarpyje monopolin kaina visais atvejais yra aukiausia kaina, koki tik galima ispausti i pirkj, taip pat neteisinga, bet ja bent jau pripastama, kad paklausa priklauso nuo kainos. (Pastebtina, kad A. Smithas i viso vos eias ar atuonias eilutes skyr monopolinei kainai. O juk dabar monopolins kainos teorija yra viena i svarbiausi ekonomikos teorijoje). Beje, ir kita A. Smitho ivada, kad laisvos konkurencijos kaina [] yra pati maiausia kaina, su kuria galima sutikti, nors ir yra svarbi teorema, bet pats A. Smithas, atrodo, neturjo n maiausio supratimo apie jos bent patenkinamo rodymo sunkumus. Nagrindamas kain kitim, A. Smithas siejo j su darbo naumo kitimu. Vis dl to akivaizdu, kad A. Smithas mgino paaikinti kain pagal mainomj vert, lemiania preki main kiekybines proporcijas, kurios priklauso nuo dto jas darbo. Taiau toliau jis netyr prigimties darbo, prekms pagaminti. A. Smithas padar tautologik ivad, kad mainomosios verts palyginamos, nes jos lyginamos per rinkos kainas! Taiau btent iuose savo samprotavimuose A. Smithas velg problem, pastebdamas, kad faktins ir nominalios kainos yra ekvivalentikos, bet tik su viena svarbia ilyga: tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje pinigai yra tikslus preki faktins mainomosios verts matas, bet tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Jeigu ios slygos nesilaikoma, tai dl aukso ir sidabro verts svyravim vienos ir tos paios nominalios kainos vert gali gana smarkiai skirtis. Vadinasi A. Smithas faktikai suprato, kad santykins kainos tai vienadiens kainos. vertinant tai, kad laikui bgant, gali keistis ne tik pinig vert, taiau ir bet kurios preks vert, taigi ir visa santykini kain sistema, neivengiama ivada, kad kain proporcijos, priskirtinos skirtingiems laikotarpiams, yra nepalyginamos, o pati mainom veri palyginimo laiko aspektu problema netriviali. A. Smithui dabar i ties prireik mato kokio nors nekintanio laike verts standarto, nepriklausanio nuo laikin mainomj proporcij. Jis ra panaiai kaip natrals matai, tokie kaip pda, alkn ar sauja, kuri apimtis nuolat kinta, niekada negali bti kit dalyk kiekio tikslus matas, taip ir prek, kurios paios vert nuolat svyruoja, jokiu bdu negali bti kit preki verts tikslus matas. Todl A. Smithas vl atsigr darb. Tiesa, kart jo dmesio centre atsidr kiti jo kokybs poymiai. Jis ra: Galima sakyti, kad visais laikais ir visose vietose vienodas darbo kiekis visada vienodai vertingas darbuotojui. Esant prastai sveikatos, jg ir sugebjim bklei, prastam meistrikumui ir vikrumui, jis visada turi paaukoti tiek pat savo laisvalaikio, laisvs ir ramybs. Kaina, kuri jis sumoka, visada lieka nepakitusi, nesvarbu koks bt preki kiekis, kur jis gauna mainais u savo darb. Aikindamas, kodl darbas yra verts matas, A. Smithas apeliavo tai, kad darbuotojas visada savo darb traktuoja kaip auk, atsisakant laisvs ir poilsio. Taiau mogus k nors atiduodamas mainais reikalauja lygiaverio dalyko, iuo atveju

preks, kurios gamybai jis turt skirti toki pat auk. Taigi darbas iuo atveju pasireikia kaip mogikj pastang snaudos, ir ia prasme turi savj mat, nepriklausant nuo kit preki verts. Darbas prieinamas poilsiui: kuo daugiau laiko mogus priverstas skirti darbui, tuo maiau jam lieka laisvalaikio. Deimt darbo valand turi panai prasm vairiose epochose ir skirtingomis slygomis. Btent ia prasme A. Smithas darb laiko vieninteliu visuotiniu ir vieninteliu tiksliu verts matu. Tiesa, tai buvo vien teorinis sprendimas: jis kirtosi su realiu darbo nevienalytikumu ir todl nelabai praktikai tiko matuoti vertinius dydius. Praktiniams tikslams A. Smithas sil pasinaudoti netiesioginiais metodais, grindiamais santykini kain principu. Jie teig, kad reikia rasti mainomj proporcij, glaudiausiai susiet su darbo snaudomis kaip verts etalonu. A. Smithas kl hipotez, kad ilgiems laikotarpiams tokia proporcija turt bti grdais ireiktas darbo umokestis (tas pats grd kiekis labiau isaugos ir t pai tikrj vert viena nuo kitos nutolusiose epochose arba suteiks galimyb j turtojui nusipirkti ar gauti tok pat kit moni darbo kiek); o trumpiems laiko periodams piniginis darbo umokestis (jis ra: pereinant nuo vien met prie kit sidabras, atrodyt, yra tinkamesnis matas, nei duona, todl kad vienodi sidabro kiekiai greiiau gali bti ikeisti t pat darbo kiek). A. Smitho gyvenamoje epochoje i hipotez buvo gana pagrsta, nes, pirmiausia, duona buvo pagrindinis maisto produktas, o darbo apmokjimas buvo artimas gyvenimo minimumui. Antra, liko ssaja su pinigini metal verte, o tai neleido staigiai keistis bendram kain lygiui. Kalbant apie A. Smitho darbins verts teorij, paymtina, kad jis, naudodamasis apraomuoju metodu ikl ir kit verts teorij, pagal kuri vert lemia darbo kiekis, kur reikia sunaudoti tam, kad galima bt nusipirkti i prek. Verts nustatymas pagal perkamj darb, A. Smitho nuomone, neprietaravo jo anksiau pateiktam verts nustatymui pagal darb, sunaudot ios preks gamybai. Preki mainams yra dsningas ekvivalentikumas: mainomos preks, kuriose knytas vienodas darbo kiekis. I to A. Smithas dar ivad, kad preks gamintojas, pavyzdiui, audjas, mainydamas savo prek (audin) kit pavyzdiui, batus, i io gamintojo (batsiuvio) perka tok pat darbo kiek. Todl, galima vienodai skmingai preks vert nustatyti pagal sunaudoto, ar pirkto darbo kiek. Perkamo darbo teorijoje verts nustatymas perkeliamas i gamybos main sfer, mainomj vert sivaizduojant kaip galimyb gauti tam tikr darbo kiek. Tada vartotojui bet kurio dalyko tikroji kaina tai darbas ir pastangos, btini jam sigyti. Be to, reikia pridurti, kad A. Smithui nebuvo labai svarbu, kad tai bt paties pirkjo darbas. Jis ra: tai kas perkama u pinigus [...] sigyjama darbu tokiu pat mastu, kaip ir dalykai, sigyjami ms pai darbu. I ties, paprastos prekins gamybos slygomis, nesamdant darbuotoj ir preki gamintojams naudojant jiems patiems priklausanias gamybos priemones, abiem metodais nustatytos preks verts dydis sutaps. Taiau i esms tai visai ne tas pats, kas tampa visikai aiku analizuojant kapitalistins gamybos slygomis. Jei batsiuvys dirba pasamdytas kapitalisto, tai jo pagamint bat poros vert ir jo darbo vert (tai, k jis gauna u savo darb) visikai skirtingi dalykai kiekybikai ir kokybikai. Audinys ir toliau vertas bat poros, bet jis vertas daugiau, nei batsiuvio darbas, nes bat vert dabar trauktas ir pridtinis produktas, kuris tenka kapitalistui. Analizuodamas santykius tarp kapitalist ir darbinink (samdant darbo jg), A. Smithas velg main ekvivalentikumo dsnio paeidim. Jis mat, kad kapitalistas imoka darbininkui darbo umokesio forma tik dal verts, kuri dirbdamas sukr darbininkas. Kit ios verts dal kaip peln pasiima kapitalistas. A. Smithas

nesugebjo paaikinti io prietaravimo pagal darbin verts teorij ir pareik, kad kapitalizme paeidiamas verts dsnis, bei laik, kad darbin verts teorija tinkama tik ikikapitalistinmis slygomis. Jo manymu, mainomj vert lm darbas tik primityvioje pradinje visuomens bklje, kai dar nebuvo kapitalist, privaios ems nuosavybs ir samdom darbinink bei visas darbo produktas priklaus darbuotojui, t. y. paprastos prekins gamybos slygomis. Tomis slygomis, A. Smitho odiais tariant, santykis tarp darbo kiekio, btino vairioms prekms sigyti, matyt, buvo vienintelis pagrindas juos mainant vien kit. I kio istorijos inome, kad paprastos prekins gamybos sistemoje gamintojai parduoda ir perka darbo produktus. Darbo jga ten nelaikoma preke. Tomis slygomis svetimas darbas perkamas tik sudaiktinta darbo produkt forma. O kapitalizmo sistemoje, kur darbininkai yra darbo jgos pardavjai, o kapitalistai, bdami gamybos priemoni savininkais, yra ios preks pirkjai, nuolat vyksta mainai tarp grynojo ir sudaiktinto darbo. Taiau A. Smithas neinojo darbo jgos kategorijos ir klaidingai man, kad darbininkai parduoda darb. Todl jis nesugebjo pagal darbins verts teorija paaikinti kaip vyksta neapmokto darbo pasisavinimas kapitalizme. Tiesa, is jo veikalas dav pradi socialist reikiamai miniai, kad esamoje kapitalizmo visuomens santvarkoje darbininkas anaiptol negali gauti vis savo darbo vaisi. A. Smitho teorijoje greta dviej mint verts nustatymo bd pagal sunaudot darb ir perkamo darbo teorij pateikiamos dar dvi verts koncepcijos. Jis man, kad kapitalizme mainai vykdomi jau ne pagal darbo snaudas. Preks vert lemia ir kiti preks savikainos veiksniai kapitalas bei em. Pereinant prie kapitalistins gamybos, jo manymu, vert, kuri darbininkai savo darbu prideda prie mediag verts, iuo atveju pati suskyla dvi dalis: viena eina darbo umokesio apmokjimui, o kita pelno apmokjimui. Be to A. Smithas kaip trei sudtin verts dal nagrinja rent, ir teigia, kad vert kapitalizmo slygomis skyla darbo umokest, peln ir rent. Taigi kapitalizmo slygoms A. Smithas sukonstravo trei teorij, pagal kuri preks vert susidaro sudedant darbo umokest, peln ir rent, tenkanius preks vienetui. Prekms, kuri gamyboje nenaudojama nuomojama em, kaina susideda tik i darbo umokesio ir pelno. Akivaizdu kad preks verts teorija, besiremianti gamybos snaudomis, yra tuia ir beprasm, jeigu ji nepaaikina, kaip nustatomas gamybini paslaug kainos. Taiau A. Smithas nepasil vientisos darbo umokesio ir rentos teorijos bei i viso nesuformulavo pelno ir grynojo procento teorijos. Sakyti, kad normali daikto kaina tai kaina, viso labo padengianti jos pagaminimo pinigines ilaidas vadinasi kain aikinti kaina. ia prasme A. Smithas i viso nesukr kainos (verts) teorijos. Be to, iame verts nustatymo variante A. Smithas ignoravo pastov kapital, kaip preks verts ir natralios jos kainos sudedamj dal. A. Smithas nurod: Gali pasirodyti, kad reikalinga dar ir ketvirtoji dalis kompensuoti kapital. Taiau reikia turti omenyje, kad bet kurio kinio rankio, tarkime darbinio arklio, kaina susideda i trij toki pai dali. Todl, nors duonos kain turi bti skaiiuojamas ir arklio ilaikymo kainos apmokjimas, kaina vis dlto galiausiai suskyla tris sudedamsias dalis: rent, darbo umokest ir peln. (Tai truput vliau aptarsime detaliau). Taiau vis dlto vert A. Smithas traktavo kaip daiktint darb ir nurod verts pirmenyb prie pajamas. Toliau i nuostat jis papild nustatydamas verts altinius. A. Smithas tiesiog nurod, kad darbo umokestis, pelnas ir renta yra trys pirminiai vairi pajam, taip pat ir mainomosios verts, altiniai. Taigi A. Smithas, taikydamas kapitalizmui sukonstravo ketvirtj verts teorij (iorikai ji labai panai treij), kurioje vert nustatoma pajamomis darbo umokesio, pelno ir rentos lygiu. Be to, A. Smitho

preks kainos (Q) formul kaip pajam suma Q=W+P+R (kur W darbo umokestis; P pelnas ir R renta) apima, kaip jau minta, ne tik tiesiogini ios preks gamybos dalyvi pajamas (W0, P0, R0), bet ir pajamas, kurias anksiau gavo gamintojai t gamybos priemoni, kurios duotame gamybos procese buvo panaudotos kapitalo sudtyje (C0): Q = W0 + P0 + R0 + [C0 ] W1 + P1 + R1 + [C1 ] Wn + Pn + Rn + [Cn ] Pavyzdiui, jei Q natrali grd kaina, tai pagal A. Smith, C0 galima laikyti arklio, naudojamo emei apdirbti, sigijimo ir ilaikymo ilaidoms, C1 paaro arklio uauginimo ilaidoms ir t. t. Kadangi ilaid (C) dydis pereinant nuo C0 iki Cn nuolat maja ir kratutiniu (ribiniu) atveju artja link nulio, vis preks kain (Q) galima pavaizduoti kaip: Q=(W0+W1+ +Wn)+(P0+P1+ +Pn)+(R0+R1+ +Rn) Vis dlto, kaip paymjo K. Marxas, ioje ketvirtojoje pajamomis grindiamoje verts teorijoje, uuot vert laikius j altiniu, paios pajamos tampa verts altiniu. Taip pat A. Smithas pateko uburt rat, kainas nustatydamas pagal kainas. Tiesa, tarp treiosios verts koncepcijos (teigusios, kad mainomoji vert (ar vert, ar natrali kaina) sukuriama darbu ir skyla tris pajam dalis, atitenkanias atitinkamai darbininkams, kapitalistams ir emvaldiams) ir ketvirtosios verts koncepcijos (teigusios, kad mainomoji vert susideda i trij pajam ri, gaunam atitinkamai darbinink, kapitalist ir emvaldi) atrodyt nra skirtumo. Juk formaliai teiginiai A gali bti suskaidytas B, C, ir D bei A susideda i B, C ir D neprietarauja vienas kitam, bet kalbant apie A esm ir kilm jie toli grau nra tapats. Be to, tai kad vert suvedimas pajamas A. Smitho teorijoje tiesiogiai prietarauja jo darbins verts teorijai. Juk kapitalizmo slygomis preki kainos tiesiogiai nesvyruoja aplink vert. Tai pastebjo ir pats A. Smithas, nors nesuprato, kad verts dsnis taip pat galioja kapitalizme. Taiau jis dar klaid nustatydamas vert pagal pajamas, ir kaip verts sudedamsias dalis A. Smithas trauk ne paprasiausi peln, o kapitalo vidutin pelno norm, kuri laisvos konkurencijos slygomis yra natrali, neesant klii kapitalo persiliejimui i akos ak. (Pastebtina, kad apie vidutins pelno normos nusistovjimo mechanizm savo laike J. Turgot ra dar D. Humeas, kuris teig, kad visoje ekonomikoje, kur yra galimyb kapitalui laisvai persilieti tarp ak ir laisva konkurencija, visikai natraliai nusistovi vieninga pelno norma). Taip A. Smithas intuityviai pradjo operuoti gamybos kainos kategorija, kuri jis tapatino su verte. 4.1.6. A. Smitho mokymas apie pajamas Jau Taut turto vade A. Smithas paaikino, kad pagrindin jo veikalo tema ekonomin pltra: jgos, veikianios ilg laikotarp ir valdanios tautos turto augim. Visikai aiku, kad i tikrj turtu jis laik ne kuriuo nors laiko momentu sukaupt

visuomens kapital (atsargas), bet visuomens pajamas, sukurtas per tam tikr laik (sraut). Pajam augim jis pirmiausia siejo su darbo pasidalijimo dydiu visuomenje. Be to, darbo pasidalijim jis traktavo taip plaiai, kad apm visk, k ms laikais vardijame kaip technin paang, kuri, savo ruotu, A. Smitho laikais buvo laikoma, grubiai sakant, kakuo atsitiktiniu ir priklausaniu nuo to, ar atsiras reikalingas mogus reikalingoje vietoje reikalingu laiku. Aptardamas paskirstymo klausimus, problem, kuri reikia iaikinti, A. Smithas suprato kaip nacionalinio produkto paskirstym tarp klasi. Abipusis ryys tarp verts ir paskirstymo, kur iuolaikin ekonomika laiko savaime suprantamu, A. Smithui nebuvo aktualus. Prieingai, savo paskaitose Glasgowe jis kalbjo tik apie gamyb. Keturi skyri apie paskirstym traukimas Taut turto pirm knyg greiiausiai atspindi fiziokrat ar, kaip teig E. Cannanas, R. Cantillono veikal poveik. Taigi A. Smitho pateikta pajam teorija akivaizdiai grsta klasiniu poiriu. Paymtina, kad A. Smithas eng didel ingsn priek (lyginant su fiziokratais), apibdindamas kapitalistins visuomens klasin struktr. Jis iskyr tris pagrindines klases pagal j santyk su gamybos priemonmis: darbininkus, kapitalistus ir emvaldius. Kiekviena visuomens klas gauna pagrindines savo pajamas. Darbininkai neturi jokios nuosavybs ir priversti parduoti savo darb (vliau K. Marxas patikslino, kad pirkimo-pardavimo objektas i tikrj yra darbo jga) u darbo umokest. Kapitalistai (skirtingai nuo fiziokrat, A. Smithas nemat esminio skirtumo tarp kapitalist, uimt pramonje ir ems kyje) disponuoja kitomis gamybos priemonmis, iskyrus em (pramoniniais pastatais, rengimais, laivais, fermomis, aliav atsargomis), samdo darbininkus ir pajamas gauna pelno forma. emvaldiai disponuoja pagrindine gamybos priemone eme ir gauna rent, kuri yra mokestis u em, inuomojam fermeriams-kapitalistams. (Visi, kurie sek A. Smithu aikinant pajam pasiskirstym, ir suformavo klasikin tradicij, aikinani darbo umokest, pelnus ir rent kaip trij didij socialini klasi pajamas). A. Smithas taip pat velg visuomenje vairi sluoksni ir tarpini grupi. Jis pabr, kad pagrindins klass gauna vadinamsias pirmines pajamas, o vis kit grupi pajamos yra perskirstomosios, arba antrins. J altinis yra arba pelnas, arba renta, arba darbo umokestis. Taut turto pirmos knygos 8 skyriuje glaustai idstoma darbo umokesio teorija. Madaug eiuose puslapiuose aikinama darbinio fondo teorija, pragyvenimo minimumo teorija, (abi ios teorijos galjo bti perimtos i J. Turgot ir fiziokrat), susitarimo teorija, kakas panaaus ribinio produktyvumo teorij ir net teiss likutin produkcij teorij. Be to, visos ios teorijos pateiktos be nesuvokiant, kad jos visos negali bti vienodai teisingos analizuojant tuo paiu lygmeniu. Kaip atramin tak A. Smithas pasirenka kapitalo kaip atsarg, i kuri darbuotojams avansuojamos gamybos priemons tam laikui, kol jie uimti produkcijos ileidimu, koncepcija. I ia kildinamas ryys tarp paklausos tiems, kurie gyvena i darbo umokesio ir fond, skirt darbo umokesio imokjimui. is ryys detaliau neiaikinamas, bet btent juo grindiamas sitikinimas, kad kapitalo augimas sukels nuolat augani paklaus darbui. Pat darbo umokest darbinink pajamas A. Smithas pavadino darbo produktu ir natraliu atlyginimu u darb. Jis man, kad darbo umokestis egzistuoja ir paprastoje prekinje gamyboje, nesant samdomo darbo ir kapitalo. A. Smitho sitikinimu ia jis yra lygus visam darbuotojo, dirbanio su savo gamybos priemonmis sau priklausanioje emje, darbo produktui. Taiau nuo to laiko, kai gamybos priemons ir em tapo kapitalist nuosavybe, o nepriklausomas gamintojas

virto samdomu darbininku, pastarasis darbo umokesio forma jau negauna visos savo darbo produkto verts. A. Smithas pabr tendencij inykti nepriklausomai smulkiai gamybai ir visuotinai plisti samdomam darbui. Kalbdamas apie savo laikmet jis net truput perdjo i tendencij, tvirtindamas, kad Europoje visur vienam savarankikam darbuotojui tenka dvideimt darbinink, dirbani eimininkui. Vargu ar samdomas darbas tuo metu buvo pasieks tok lyg net Anglijoje, nekalbant jau apie kitas Europos alis. Taiau svarbu tai, kad A. Smithas ia, be joki abejoni, velg pagrindin pltros krypt. Analizuodamas darbininko pajamas kapitalizme, A. Smithas m vartoti darbo paslaug natralios kainos samprat, kuri perm i fiziokrat. Jis pastebjo, kad darbo umokestis turi utikrinti darbininkui galimyb nusipirkti gyvenimo reikmen, ir visuomet turi iek tiek viryti lyg, pakankam mogaus egzistavimui. Tokia darbo umokesio traktuote A. Smithas atsitrauk nuo W. Petty pozicijos, kuris darbo umokesiu laik fizin gyvenimo minimum, neatsivelgiant tai, kad darbininkai gali turti eim ir vaik. Taiau skirtingai nuo pastarojo, A. Smithas nesuprato darbo umokesio kokybinio ypatingumo, jo specifikos kaip kategorijos, bdingos tik kapitalistiniam gamybos bdui. Skirtumus tarp paprasto preki gamintojo ir samdomo darbuotojo darbo umokesio jis suved kiekybinius skirtumus. A. Smithas, vardydamas darbo umokest kaip darbo kain, tvirtino, kad jis susiveda darbininko gyvenimo l, btin gyvenimui ir vaik, kurie pakeis j darbo rinkoje, aukljimui, minimumo vert. Tenka paymti, kad A. Smithas neinojo darbo jgos kategorijos ir nesuprato, jog darbas, bdamas verts altinis, pats verts ir kainos neturi. Darbas tai procesas, ir parduoti galima tik darbo produkt, t. y. prek, arba darbo sugebjimus, t. y. darbo jg. Vis dlto A. Smithas normal darbo umokesio lyg apibdino pagal darbo jgos vert, nes kalbjo apie darbo umokesio dydio nustatym pagal gyvenimo reikmen vert. A. Smithas mgino pateikti darbo umokesio svyravimo mechanizm, ir pagal normalaus darbo umokesio samprat paymjo, kad apatin jo riba yra fizinis gyvenimo minimumas. Tai pati emiausia norma, kokia tik suderinama su paprastu monikumu. Jei samdom darbinink darbo jgos kaina nusileidia emiau tokio minimumo, atsiranda grsm imirti iai darbinink rasei. Pastebtina, kad tokia padtis galima tik ekonomikai regresuojanioje visuomenje. Kaip pavyzdys buvo pateikta Indija, kurioje viepatavo Ryt Indijos bendrov. A. Smitho nuomone, alyse, kuri ekonomika yra stagnacijos bklje (pvz., XVIII a. Kinijoje), darbo umokestis tik nedaug virija fizin minimum. O alyse, kuriose vyksta nuosaiki, ar ypa sparti kio pltra, darbo umokestis be fiziologinio minimumo apima tam tikr pertekli, kurio dyd lemia susiklosiusios vartojimo normos, tradicijos ir kultrinis lygis. Taip, JAV darbo umokestis buvo auktesnis, nei Anglijoje, nes pirmosios ekonomika pltojosi ypa audringai. Toliau A. Smithas teig, kad darbo umokesio svyravimus lemia rinkos mechanizmo veikimas, o tiesiogin jo kitimo prieastis yra paklausos ir pasilos svyravimai darbo rinkoje. A. Smithas man, kad stichikas rinkos mechanizmas palaiko natral (vidutin) darbo umokest tam tikrame lygyje, ribodamas faktinio darbo umokesio nukrypim nuo io lygio. Didelis darbo umokesio pakilimas darbinink eimose sukelia gimstamumo augim (A. Smithas tiesiai pareikia, kad [...] paklausa monms, kaip ir bet kuriai kitai prekei, btinai reguliuoja moni gamyb; ji paskatina j, kai ji vyksta per ltai, ir sulaiko, jei ji vyksta per greitai), daugumos vaik igyvenim ir, kaip viso to rezultat, darbo pasilos bei konkurencijos tarp darbinink augim. Dl i veiksni normalus darbo umokesio lygis paemja, o tai gali sukelti prieing tendencij gimstamumo kritim, vaik

mirtingumo didjim, darbo pasilos sumajim ir konkurencijos tarp verslinink stiprjim. Nustatydamas konkretaus darbo umokesio lyg, A. Smithas daug dmesio skyr jg santykiui tarp darbinink ir juos samdani kapitalist. Jis Taut turto pirmos knygos 8 skyriaus pradioje pastebjo, kad jgos ioje kovoje nelygios, nes kapitalist daug maiau ir jie galjo palyginti daug ilgiau igyventi, kai darbas j monse nutrkdavo, o darbininkai, neturdami santaup ir atsarg, labai greitai atsidurdavo beviltikoje padtyje. monininkams buvo nesunku susitarti (nebtinai tiesiogiai) ir veikti prie darbininkus vieningu frontu, nekeliant atlyginim daugiau, nei egzistuojantis j lygis, o darbinink susitarimai ir sjungos tuo metu buvo udrausti statymais. A. Smithas paymjo, kad per darbinink ir moninink (verslinink) susidrimus valstyb visuomet stodavo pastarj pus. A. Smithas skyr tris visuomens bkles: a) progresuojani, b) stacionari, ir c) regresuojani. Progresuojaniai bklei bdingas turto didjimas ir paklausos darbui augimas. Darbinink padt esant stacionariai bklei A. Smithas vadino sunkia, o esant nuosmukio bklei apverktina. Jis ra: Dosnus darbo atlygis visuomet yra auganio nacionalinio turto natralus poymis. Varganas aprpinimas ir darbinink skurdas yra akivaizdus nuosmukio poymis, o jei jie nuolat alksta, vadinasi, vyksta spartus nuosmukis. Taiau, pasisakydamas u auktus darbo umokesius, A. Smithas nepalaik aukt kain. Skirtingai nuo fiziokrat, jis siejo emas maisto produkt kainas su gausumu ir klestjimu, o auktas kainas su stygiumi ir sielvartu. Paymtina ir tai, kad pagal A. Smitho sistem numatoma, nuolat gerjanti padtis, t. y. jis buvo optimistas, kalbdamas apie monijos ateit. Tiesa, darbinink skaiiaus didjimas visada tempia atlyginim emyn link minimalaus jo dydio, kai pinig utenka tik igyvenimui. Bet link nereikia : kol tebevyksta kaupimas, o tai, A. Smitho nuomone, truks ilgai, visuomen i tikrj turi neisenkamas galimybes gerinti savo dali. A. Smithas nepasidav pagundai teigti, jog is pasaulis yra pats geriausias i vis manom; jis buvo skaits F. Voltaire Kandid (1759 m.) ir nebuvo dr. Panglosas. Taiau jo nuomone, nra prieasi, trukdani pasauliui judti geresnio gyvenimo ir paangos link. Jei tik rinkos mechanizmas nebt trikdomas, ir leidiama laisvai veikti didiesiems visuomens dsniams, galima bt pasiekti neabejotinos paangos. Tik po labai ilgo laikotarpio, nusitsianio gerokai u akiraio, galima bt irti ir galutin visuomens judjimo tiksl. J pasiekus, natralus darbo umokestis, ilgai po truput kils, galiausiai vl nusmuks iki vien egzistavim palaikanio lygio, nes visuomen bus inaudojusi visus savo iteklius ir nebegals kaupti. sigals stagnacija (stacionari bkl). Tenka pripainti, kad A. Smitho poiris stacionari bkl vliau turjo didel poveik kitiems klasikins mokyklos atstovams. Btina pabrti dar vien aspekt, kurio tikrosios svarbos A. Smitho pasekjai nesugebjo tinkamai vertinti. Jo esm, kaip paymi J. A. Schumpeteris, sudaro lakonikas A. Smitho pastebjimas, kad dosnus darbo apmokjimas yra ir neivengiamas padarinys, ir natralus nacionalinio turto augimo poymis (ikirta J. S. Aut. pastaba). Taigi darbo umokesio problema pateikiama visikai kitu aspektu, nei vliau j aptar D. Ricardo. A. Smitho nuomone, auktas darbo umokestis geriausiai skatina ekonomin paang, nes palyginti auktas darbo umokestis (ypa vienetinis) yra svarbiausia paskata didinti darbo naum. Tai, savo ruotu, stiprina kapitalo kaupim ir didina paklaus darbui. A. Smithas kategorikai atmet tarp daugumos merkantilist paplitus teigin, kad darbo umokesio augimas maina darbo paskatas ir daro darbininkus tinginiais. Jis teig, jog esant auktam darbo umokesiui, mes visada darbininkus matysime veiklesnius, uolesnius ir supratingesnius, nei esant emam darbo umokesiui. Todl jis ragino darbdavius

nebijoti didinti darbo umokest, nes stichikas rinkos mechanizmas vis tiek apribos augim. A. Smithas pasisak u auktus darbo umokesius ir i socialini bei humanistini motyv. Jis ra, kad samdomi darbuotojai sudaro didij alies gyventoj dal ir tai, kas veda link daugumos gyvenimo slyg pagerjimo, jokiu bdu negali bti pripainta kenksminga visumai. Be abejoni jokia visuomen negali klestti ir bti tikrai laiminga, jeigu didioji jos dalis yra vargai ir nuskriaustieji. Be to, paprasiausias teisingumas reikalauja, kad mons, kurie maitina, rengia ir stato bstus visiems gyventojams, gaut toki savo pai darbo produkt dal, kad patys galt turti pakeniam maist, drabuius ir gyvenamj bst. Tikriausiai paiu geriausiu Taut turto skyriumi galima laikyti pirmos knygos 10 skyri, kuriame pateikta darbo umokesio struktros analiz. Nors jis daug kuo remiasi R. Cantillono darbu, vis dlto, perskaiius atitinkamus R. Cantillono Es skyrius (7 ir 8 sk.), dar didesns pagarbos nusipelno A. Smitho proto analitin jga. A. Smithas inagrinjo dieninio ir savaitinio darbo umokesio santykinius lygius nuolat atsivelgdamas : 1) vairi ini priimtinum; 2) atitinkam gdi gijimo snaudas; 3) samdomo darbo pastovumo laipsn; 4) pasitikjim samdomu darbuotoju ir jo atsakomyb; 5) tikimyb gauti laukiam udarb slygomis, kai kit profesij atstovams jis visikai negarantuotas. Pirma, darbo umokesio skirtumai aikinami gana prastais argumentais: darbo apmokjimas vienodomis slygomis tuo auktesnis, kuo darbas maiau malonus. Tiesa, vliau J. S. Millis lidnai pastebjo, kad yra visikai prieingai bet kokiu atveju realiai darbas apmokamas tuo blogiau, kuo jis sunkesnis ir purvinesnis... Juk sunkaus darbo apmokjimas yra paklausos ir pasilos sveikos rezultatas, o jo sunkum ir kenksmingum visada link vertinti tik besisilantys atlikti darb. Todl, akivaizdu, kad darbo sunkumo ir kenksmingumo motyvus nusveria veiksniai paklausos aspektu ar kakokie kiti veiksniai pasilos aspektu. Antra, aikinant darbo umokesio lygio skirtumus pateikiami argumentai (vl pasilos aspektu), grindiami samprata, kurios pradi padar W. Petty, aikiai suformulavo A. Smithas, kuri dabar iki galo isiskleid mogikojo kapitalo koncepcijoje. A. Smitho nuomone, ilaidas mogaus isilavinimui ir mokymuisi galima nagrinti kaip kapitalo indl jo sugebjim udirbti ateityje, analogikai indliams daiktin kapital. Kad jie ekonomikai bt naudingi, jie turi atsipirkti per vis mogaus darbin gyvenim. Todl labiau isilavin ir geriau imokyti mons vidutinikai udirba daugiau u tuos, kuriems trksta isilavinimo ar pasirengimo darbinei veiklai. A. Smitho odiais tariant Darbas, kuriam jis (isilavins mogus) yra imokomas, grina jam, udirbant daugiau nei prastas darbo umokestis u paprast darb, visas ilaidas, ileistas mokymuisi, maiausiai prastu pelnu nuo kapitalo, lygaus i ilaid sumai. Treia, darbo umokesio lygi skirtumai aikinami (taip pat pasilos aspektu) tuo, kad darbuotojai reikalauja auktesnio apmokjimo, jei j uimtumas nra garantuotas. Taiau ar darbdaviai gali mokti u laikinus, sezoninius darbus daugiau, nei u pastovius? Pastebtina, kad ia esama uuomazgos bet tik uuomazgos iuolaikins netiesioginio kontrakto tarp darbininko ir mons teorijos, pagal kuri toks kontraktas tai sandris tarp vengianio rizikos darbininko ir neutralios rizikai mons. Ketvirtasis argumentas apima ir paklaus, ir pasil. Viena vertus (pasilos aspektu), prisiimta atsakomyb turi bti atlyginama, nes ji sunkina. Kita vertus, (paklausos aspektu), didelis virininko ar administratoriaus udarbis tai savotikas apsidraudimas nuo grobstymo ir piktnaudiavimo.

Penktasis argumentas, vl akcentuojantis pasil, ypa domus tuo, kad jis silo pasirinkim neaikumo slygomis. Iki pastarojo laiko apie ios problemos ekonomin traktavim buvo inomi tik du A. Smitho knygos Taut turtas puslapiai, bei dar keletas puslapi i A. Marshallo Princip. Nordamas parodyti, kad mons link pervertinti skms tikimyb ir per maai vertinti praradim tikimyb, A. Smithas pateikia pavyzdi i loterij ir draudimo praktikos. Jie akivaizdiai parod, kad mons mgsta rizik. Tai leido jam daryti ivad, kad visos profesijos su perspektyva gauti palyginti auktas, bet nepatikimas pajamas, duoda maesn atlyg, nei lyginamos su jomis profesijos, kuri pajamos visikai nuspjamos. mons visada bus link pervertinti savo galimybes rinkdamiesi rizikingas profesijas (pvz., juristo ir gydytojo) ir tuo usiimti nors per daug moni. io skyriaus ivada: jei konkurencija ir ne visada sulygina pinigin atlyg u vairius usimimus, tai ji vis dlto sulygina j grynuosius pranaumus tokia pinigini ir nepinigini atlygi suma, kad piniginis skirtumas bet kuriuo atveju kompensuojamas vieno ar keli aukiau mint penki veiksni. Rinka visuomet visas darbo ris suveda bendr mat. Tokie pat lygs darbo kiekiai j sunkumo kiekio prasme visada kompensuojami vienodo piniginio atlyginimo. Taigi, suprantama prielaida apie tobulos konkurencijos darbo rinkas, tarp j ir tai, kad darbo itekliai laisvai pasiskirsto tarp profesij. Taut turto pirmos knygos 9 skyrius yra skirtas kapitalo pelnui ir jame labai nedaug kalbama apie pelno kaip pajam prigimt. Pagal darbins verts teorij, peln A. Smithas nagrinjo kaip samdomo darbuotojo neapmokto darbo produkt. Jis ra: Vert, kuri darbininkai prideda prie mediag verts, iuo atveju suskyla dvi dalis, i kuri viena skiriama j darbo umokesiui apmokti, o kita tenka j darbdavio (monininko) pelno u vis kapital apmokjimui. A. Smitho traktavime vienu atveju pelnas tai visas skirtumas tarp naujai darbu sukurtos (pridtos) verts ir darbo umokesio. Pagal darbin verts teorij, jis kalbjo, kad i darbu sukurtos preks verts darbininkui darbo umokesio forma tenka tik tam tikra jos dalis, o likusi darbu pridtos verts dalis yra kapitalisto pajamos. Pelnas iuo atveju aikinamas kaip pridtinis produktas. Skirtingai nuo fiziokrat, A. Smithas pridtin produkt traktavo ne kaip vartojamj veri prieaug tik ems kyje, o kaip nauj vert, sukurt darbuotojo darbu, nepriklausomai nuo gamybos akos. Taiau kitu atveju peln A. Smithas laik pramoninio kapitalisto pajamomis, likusiomis jam imokjus ems savininkui ems rent, jei jis nuomojasi em (rent moka ir kapitalistai, turintys pramons mones kalnakasybos akoje ir nuomojantys rdynus; bet A. Smithas, o paskui j ir beveik visi angl ekonomistai iki pat A. Marshallo, painiojo rentos i ems ir rentos i rdyn sampratas), o piniginio kapitalo turtojui (skolintojui) palkanas (procentus). ia jau pelnas pasirodo kaip verslininko pajamos, funkcionuojanio kapitalisto pajamos. iuo atveju A. Smithas rytingai pasisak prie pelno vardijim kita darbo umokesio rimi, susijusia su mons prieira ir valdymu. Pagrsdamas savo teigin, jis pabr, kad pelno dydis priklauso ne nuo mons prieiros ir valdymo darbo kiekio, sunkumo bei sudtingumo, o nuo traukto versl kapitalo apimi. (Beje, doktrina, pagal kuri pelnas, suprantamas kaip pagrindins kapitalist klass pajamos, i esms pasireikia kaip ios klass sukaupt fizini grybi (skaitant samdom darbinink pragyvenimo priemones) verslininkiko naudojimo rezultatas, sigaljo XIX a. ekonomikos teorijose, ypa Anglijoje). Be to, A. Smithas i savo mint grind faktu, kad daugelyje stambi kapitalistini moni prieiros ir valdymo funkcijas atlieka samdomi valdytojai. Nors skaiiuojant j darbo umokest vertinama ne tik darbas ir sugebjimai, bet ir pasitikjimas, is darbo umokestis niekaip nesusijs su kapitalo

dydiu. Prieingai, kapitalistas, atsilaisvins nuo bet kokio darbo, ir toliau tikisi, kad jo pelnas apytiksliai atitiks kapitalo dyd. Kapitalisto pajamas A. Smithas nagrinja kaip atsiradusias i viso avansuoto kapitalo, skaiiuojant ilaidas darbo umokesiui ir gamybos priemonms. Mokslininkas suprato, kad ekonomins pltros eigoje pelno norma dl tarpusavio konkurencijos turi isilyginti, kai daugelio turting pirkli kapitalai dedami vien ir t pai ak. Galiausiai toks pat kapitalas turi atneti vienod peln, nes bus sunku rasti, kaip pelningai panaudoti nauj kapital. Aptars pelno normos sulyginimo proces, A. Smithas faktikai peln nagrinjo kaip paties kapitalo naumo dsning rezultat arba mokest kapitalistui u jo veikl, darb ir rizik. Dl to jis teig, kad pelno dalis, kuri lieka sumokjus procentus imokjimo, traktuotina kaip gamybos kat ypatingos ries dalis, kaip atlyginimas, daniausiai nedidelis labai nuosaikus atlyginimas u rizik ir darb panaudojant kapital. Tiesiogin pelno normos apskaiiavim A. Smithas laik praktikai nemanomu, bet pagrstai sil pakeisti pelno norm palyginim laiko ir erdvs aspektu palkan (procent) norm palyginimu. Taigi Anglijoje, ra jis, buvo laikomasi nuomons, kad grynasis procentas gali sudaryti pus pelno, o likusi dalis mokest u rizik ir valdym. Aikindamas procento ir pelno normos majimo tendencijas, jis paprasiausiai pastebjo, kad turtingose alyse, kur yra didelis ekonomikos pltros tempas, susidaro kapitalo perteklius, kuris sukelia konkurencij tarp kapitalist, o tai lemia pajamingumo, vadinasi ir pelno normos majimo btinum. Taiau jis nenagrinjo io reikinio vidini mechanizm, kaip parod K. Marxas, susijusi su kapitalo organins struktros augimo pokyiais. em procento ir pelno normos lyg A. Smithas vertino kaip tautos ekonominio isivystymo ir sveikatos poym. A. Smithas pabr, kad galutinis kapitalistins gamybos tikslas yra pelno gavimas. Tai, jo poiriu, atitinka visos visuomens interesus, nes asmenins naudos siekis naudingas visuomens gerovei (nematomos rankos dsnio veikimas). Taiau jis taip pat mat, kad, vaikydamiesi pelno, kapitalistai siekia savo interes, kurie visada kakiek nesutampa su visuomens interesais ir net yra jiems prieingi. ia turta omenyje, kad kapitalist siekiai nukreipti gauti peln. Dl to jie siekia monopolins valdios rinkose, kad keldami kainas dl savo asmenins naudos imt per didel mokest i savo tautiei. A. Smithas buvo energingas stambios feodalins emdirbysts (bei, prisiminkime, kad jis augo veikiamas kot vietimo amiaus idj, bet koki feodalini ir banytini privilegij) prieininkas, bet turjo taikytis su tuo, kad Anglijoje tapo ypa populiari emi nuoma ir didioji dalis emi, priklausiusi lordams, buvo inuomota kapitalistams fermeriams. Neabejodamas emvaldi klass parazitikumu ir parazitiku j pajam pobdiu, pirmos knygos paskutiniame 11 skyriuje aptardamas rent, jis atmet poir, kad renta yra teistas mokjimas, savotikas procentas nuo kapitalo, kakada emvaldi dto em j pagerinti. Juk emvaldys reikalauja rentos ir u em, kuri niekada nebuvo gerinta, bei u gamtinius objektus, kurie i viso negali bti pagerinti. A. Smithas kaip pavyzd pateik pakrani uolas, ant kuri atoslgi metu galima rinkti naudingus dumblius. Taiau ir u i vien gamtos dovan uol savininkai i gamtos grybi rinkj ima rent. Laikydamasis darbins verts teorijos, ems rent ems savinink pajamas A. Smithas traktavo,taip pat kaip ir peln, atskaitymu i darbuotojo darbo produkto arba verts pertekliumi po darbinink darbo umokesio ir kapitalisto fermerio vidutinio pelno (tai buvo vadinama natraliu rentos dydiu). Be to, kitaip nei W. Petty, rent jis nagrinjo kaip vien tik emvaldio pajamas, atskirdamas jas nuo pelno ir kapitalo procento. Jis ra: Kai tik em tampa privaia nuosavybe, emvaldys

reikalauja skolos beveik nuo kiekvieno produkto, kur darbuotojas gali uauginti ioje emje ar i jos gauti. Jo renta sudaro pirmj atskaitym i darbo, sunaudoto apdirbti em, produkto. Juk, A. Smitho odiais tariant, maisto produktai yra vienintelis ems kio produktas, kuris emvaldiui visada ir btinai duoda tam tikr rent. A. Smithas skyr rent nuo nuomos mokesio ir rodinjo, kad renta nesusijusi su kapitalo snaudomis emei gerinti, nes j neretai gerina nuomininkas. Taiau, kaip ironikai pastebjo A. Smithas, atnaujindamas nuomos sutart, emvaldys daniausiai reikalauja tokio rentos padidinimo, lyg visi pagerinimai buvo atlikti jo sskaita. emvaldys reikalauja rentos u tai, kas i viso mogikomis pastangomis negali bti imatuota. Kalbdamas apie ems rent, A. Smithas yra pasisaks ir dar rytingiau: Nuo tada, kai visa em [...] tapo privati nuosavyb, emvaldiai, panaiai kaip ir visi kiti mons, nori pjauti ten, kur nesjo bei pradeda reikalauti rentos net ir u natralius ems vaisius. Aptardamas rentos altinius, A. Smithas vl buvo nenuoseklus ir pateik daug teorini svarstym. Pagal darbo verts teorija jis atskleid rentos eksploatacin prigimt. A. Smithas paymjo, kad em, kaip ir kapitalas, yra daiktin (materiali) gamybos slyga, darbininkams ikylanti kaip svetima nuosavyb. emei tapus privaia nuosavybe, darbuotojas priverstas emvaldiui atiduoti dal to, k jis surinko ar pagamino savo darbu. i dal A. Smithas vadino ems renta ir laik j atskaitymu i sunaudoto emei apdirbti darbo produkto. Vadinasi jis rent velg kaip privaios ems nuosavybs monopolijos apraik. Taip pat Taut turto pirmosios knygos 11 skyriuje ems renta, dl miliniko isipltimo (ar toki nukrypim ir papildym visos serijos) sudaraniame apie 7,6 proc. visos veikalo apimties, jis paymjo, kad ems sklypai skiriasi savo derlingumu ir geografine padtimi. Abu ie skirtumai gali bti rentos susidarymo prieastimis. Taiau A. Smithas nepabr absoliuios ir diferencins rentos samprat, vliau mokslin apyvart vest K. Marxo, skirtumo ir nesukr vientisos rentos teorijos. Taiau A. Smithas yra pateiks ir fiziokratin ems rentos atsiradimo traktuot, kurioje renta laikoma gamtos jg veikimo rezultatu, kuris lieka atskaiiavus visk, kas sukurta mogaus. iame variante sukuriant rent sukrime dalyvauja ems kio darbininkai ir darbiniai gyvuliai. Toliau A. Smithas ra: i rent galima nagrinti kaip produkt t gamtos jg, kuriomis emvaldys leidia naudotis fermeriui. Teikdamas pirmenyb emdirbystei, lyginant su manufaktromis (tai ypa matyti antroje knygoje), A. Smithas teig, kad emdirbystje tokio pat dydio kapitalas ne tik ijudina didesn produktyvaus darbo kiek, bet ir prideda prie metinio produkto daug didesn vert. emdirbystje mogikajam darbui bdingas ypatingas produktyvumas, nes drauge su mogumi dirba gamta, kuri ir tampa rentos altiniu. A. Smithas vaizdingai lygino pramon su eima, kurioje gimsta du vaikai: kapitalo pelnas ir darbo umokestis. Tuo tarpu ems kis susilaukia trij vaik: dviej pirmj ir dar ems rentos. Kaip ir fiziokratai, emdirbyst A. Smithas laik paia naudingiausia kapitalo panaudojimo sfera, dl to, kad ems ir kio produkcijos verts pakanka umokti rent, darbo umokest ir peln. Be to, A. Smithas man, kad pltojantis ekonomikai pramonini preki kainos turi tendencij kristi, o ems kio produkt kainos augti. Todl, jo nuomone, tose alyse, kuriose ems kis yra pati naudingiausia kapitalo panaudojimo alternatyva [...] pavieni asmen kapitalas bus panaudojamas naudingiausiai visos visuomens poiriu. Taut turto autoriaus sitikinim, deimtmeiais darius poveik ekonominei miniai, suprasti ypa sunku, turint galvoje, kad tuo metu Anglijoje klestjo manufaktrin pramon ir m atsirasti pirmieji didelio produktyvumo fabrikai, varomi vandens rato gaminamos energijos. Kita vertus, kaip pastebjo S. Hollanderis, nors pats A. Smitho tvirtinimas, kad

djimai ems k visuomenei yra naudingiausi, nes taip sukuriama renta, yra login klaida, k nurod dar D. Ricardo ir J. S. Millis, bet A. Smitho darytas akcentas investicijoms ems kyje pats savaime yra teisingas veiksni lyginamj kain neoklasikinio supratimo poiriu. Visika prieingyb rentos, kaip atskaitymo i darbo produkto, apibdinimui, yra ir kita jo rentos atsiradimo koncepcija. A. Smithas teig, kad renta, kartu su darbo umokesiu ir pelnu, lemia preks vert. I io tvirtinimo daroma ivada, kad renta katu su darbu yra verts altinis, todl ji turi bti nagrinjama kaip dsningas ems paslaug apmokjimas. ia renta vertinam kaip atlyginimas emvaldiui u suteikt galimyb naudotis eme ir todl negali bti laikoma eksploatacinmis pajamomis. A. Smithas rent velg ir kaip monopolins kainos atsiradimo altin. Jo nuomone, ems renta, laikoma mokesiu u naudojimsi eme, reikia monopolin kain. iame rentos teorijos variante pati monopolin kaina praranda vertin pagrind ir kildinama i apyvartos sferos. 4.1.7. A. Smitho mokymas apie produktyv ir neproduktyv darb Savo credo A. Smithas suformulavo pirmosiose Taut turto eilutse, teigdamas: Kiekvienos tautos metinis darbas sudaro pradin fond, kuris jai teikia visus produktus btinus egzistavimui ir gyvenimo patogumui. Kaip ir W. Petty, R. Cantillonas bei fiziokratai, A. Smithas laik, kad turt didina gamyba, o jo altinis yra darbas. Taiau, kalbant apie produktyv ir neproduktyv darb, lyginant su merkantilistais ir fiziokratais, A. Smithas eng didel ingsn priek. Taut turto antros knygos 3 skyriuje iskirdamas iuos du tipus, A. Smithas norjo nustatyti, kokios darbo rys prisideda prie tautos turto augimo, o kokios ne. Skirtingai nuo savo pirmtak, A. Smithas turto altiniu laik ne vienas ar kitas konkreias darbo formas, o apskritai darb. (Nors A. Smithas ir labai avjosi F. Quesnay, taiau fiziokratizmas buvo visikai nepriimtinas jo kotikai pasauljautai. Fizin gamt jis smoningai atribojo nuo turto problemos teigdamas, jog Kad ir koks bt alies dirvoemis, klimatas ar teritorija, jos metins produkcijos gausa arba trkumas turi priklausyti [...] nuo darbo). A. Smitho teorijoje vert ir pelnas sukuriami bendru visuomeniniu darbu. Pirmiausia A. Smithas produktyviu laik darb, kuris kuria vert, t. y. didina mediag, kurias jis perdirba, vertingum, ir tvirtinamas bei realizuojamas kaip koks nors daiktas ar prek, kuri galima parduoti ir kuri egzistuoja nors kiek laiko po darbo ubaigimo. Arba, jo odiais tariant, io produkto kaina gali toliau, jei prireiks, ijudinti darbo kiek, lyg tam, kuris pradioje j pagamino (arba didesn). Taiau taikant i ivad kapitalistiniame kyje, to nepakako, nes manufaktros darbininko darbas savo ilaikymo ir savo eimininko pelno verte paprastai didina mediag, kurias jis perdirba, vert. Kitaip tariant, A. Smithui produktyvus yra tas darbas, kurio pirkimui naudojamas kapitalas, t. y., kuris yra mainomas kapital, kuria peln. I ia ir jo tvirtinimas, kad norint utikrinti ekonomin paang btina maksimizuoti grynj investicij norm. O likusi moni veikl, apmokam i pajam, nesvarbu koki tiksl ji siekt, jis priskyr prie neproduktyvi darbo ilaid. A. Smithas atkreip dmes produktyvaus darbo istorin specifik kapitalizme, paymdamas, kad su produktyviu darbu susijs pelno krimas, darbo ir kapitalo mainai. Jis pabr, kad pagrindinis skirtumas tarp produktyvaus ir neproduktyvaus darbo yra tas, kad pirmasis yra mainomas kapital, o antrasis pajamas. (Nors A. Smithas pastebjo, kad neproduktyvus darbas taip pat naudingas, ir sudaro dal tautos metinio darbo, realiai utikrinanio jai visk reikaling vartojimui per metus).

Dl vaizdingumo A. Smithas prieino produktyvaus darbininko pasamdym kaip neproduktyv nam tarn, laikydamas, kad pastarojo darbas nesukuria nei verts, nei pridtinio produkto. Galiausiai tarno ilaikymui sunaudojama vert, sukurta kieno nors produktyviu darbu. Taiau is skirtumas A. Smithui atrod nepakankamai tikslus, ir jis tuoj pat pasil antr produktyvaus bei neproduktyvaus darbo skyrimo princip. Jis ra: Manufaktros darbininko darbas knijimas ir realizuojamas kaip koks nors gaminys ar prek, kuri galima parduoti ir kuri egzistuoja, nors kiek laiko po darbo baigimo [...] Nam tarno darbas, prieingai, neknijamas ir nerealizuojamas kaip kuris nors gaminys ar prek, tinkama parduoti. Jo paslaugos daniausiai inyksta t pai akimirk, kai buvo suteiktos ir retai palieka kok nors pdsak ar vert, u kuri vliau bt galima gauti tok pat kiek paslaug. iame antrame variante produktyvus darbas nagrinjamas metafizikai, be to, visa nematerialios gamybos sfera laikoma neproduktyvia. Tai leido A. Smithui padaryti vien i drsiausi knygoje Taut turtas tvirtinim, kad kai kuri pai labiausiai gerbiam visuomens sluoksni darbas, panaiai kaip ir nam tarn darbas, nesukuria jokios verts bei neknijamas ir nerealizuojamas kaip ilgai egzistuojantis daiktas ar prek, kuri galima bt parduoti, ji toliau egzistuot baigus darb ir j vliau bt galima gauti tok pat darbo kiek. Pavyzdiui, valdovas, visi teismo valdininkai ir karininkai, visi tarnaujantys armijoje ir laivyne yra neproduktyvs darbuotojai [...]. Tai paiai klasei turt bti priskirti ir pai rimiausi bei svarbiausi, ir pai lengvabdikiausi profesij atstovai dvasininkai, juristai, gydytojai, visokie raytojai, aktoriai, klounai, muzikantai, operos dainininkai, okjai ir panaiai. Nenumaldoma logika leido A. Smithui paskelbti tez, kad kuo maesn dalis visuomenje tenka neproduktyviems darbuotojams, teikiantiems paslaugas, ir tiems, kurie i viso nedirba, tuo spariau gali augti jos turtas, nes visus iuos mones i esms ilaiko produktyvs darbuotojai. I ia logikai kyla ir jo jau mintas tvirtinimas, kad norint utikrinti ekonomin paang btina maksimizuoti grynj investicij norm. A. Smithas turjo omenyje skirtum tarp t veiklos ri, dl kuri didja kapitalo kaupimas, ir t, kurios aptarnauja nam ki poreikius. Jei alyje yra kapitalo trkumas, tai neproduktyvus santaup panaudojimas paslaug sferoje ilaidautoj paklausai patenkinti gali tapti tokia pat klitis ekonominei pltrai, kaip ir santaup trkumas tikrja to odio prasme. A. Smithas turi omenyje tai, kad dl pajam didinimo galimybs pltojimo santaupas reikia panaudoti gamybini rengim krimui ir tolesniam tobulinimui. Apgailestaujant tenka paymti, kad beveik visi klasikins politins ekonomijos ekonomistai (iskyrus N. Senior, J. R. McCulloch ir kai kuriuos kitus) beatodairikai perm A. Smitho pasilyt darbo skirstym produktyv ir neproduktyv, kuris vliau nuo K. Marxo perjo vadinamj marksistinleninin politin ekonomij. Tai buvo pagrindin prieastis, kodl buvusioje Taryb Sjungoje nacionalini pajam krimo altiniu buvo laikomas tik darbas materialins gamybos sferoje. Kita vertus, produktyvaus ir neproduktyvaus darbo skirstymas pagal princip sukuria ar nesukuria ios ries darbas akivaizd material produkt turi ne tik paprast idjin-politin reikm. Pavyzdiui, tuo ypa tikina angl ekonomisto L. Robbinso (18981984 m.) argumentai, pateikti knygoje Es apie ekonomikos mokslo prigimt ir reikm (1932 m.). io veikalo skyriuje Ekonomikos mokslo objektas L. Robbinsas ra, kad iuolaikin teorija tiek nutolo nuo Adamo Smitho ir fiziokrat poirio, kad nebepripasta kaip produktyvaus darbo, kurianio materialius objektus, jei pastarieji neturi verts. Jo poiriu, net operos dainininko ar baleto okjo darbas turi bti laikomas produktyviu, nes savotikai vertingas vairiems ekonominiams

subjektams. L. Robbinsas ra: Baleto okjo paslaugos sudaro dal turto, todl ekonomikos mokslas tiria j kainos susidarym taip pat, kaip, pavyzdiui, virjo paslaug. Matyt, todl M. Blaugas padar gana nepalanki ivad apie Taut turto autoriaus produktyvaus darbo teorij. Jis teig, kad: A. Smitho taikytas produktyvaus ir neproduktyvaus darbo skyrimas, tikriausiai viena i pai pragaitingiausi koncepcij ekonomins minties istorijoje. Taiau nepaisant tokio kritiko poirio ios A. Smitho idjos idstym, btina pripainti, kad ji jokiu bdu nra dviprasm ir nevykusi. 4.1.8. A. Smitho mokymas apie kapital ir reprodukcij A. Smitho mokymas apie kapital, technins analizs prasme artimas J. Turgot, nors ir gerokai paangesnis nei tipika fiziokrat pozicija, buvo toks pat prietaringas, kaip ir kitos jo ekonomins teorijos koncepcijos. Kartais jis kapital laik verte, atneania peln eksploatuojant samdom darb. Taiau specialioje kapitalo analizje, kuri A. Smithas pateik antroje savo veikalo knygoje, jis kapital daugiausia vertino kaip daiktini gamybos priemoni atsargas, btinas gamybos procesui tsti. Skirtingai nuo fiziokrat, kurie produktyviu (teikianiu verts prieaug) laik tik kapital, naudojam ems kyje, A. Smithas produktyviu laik ir pramonin (materialins gamybos sferos) kapital. Taiau jo pasilytos kapitalo koncepcijos trkumas tas, kad buvo painiojamos visos kapitalo rys, nepastebima esminio skirtumo tarp kapitalo, naudojamo gamybos sferoje, ir kapitalo, funkcionuojanio cirkuliacijos sferoje (prekybinio kapitalo). Tai vyko dl to, kad A. Smithas nepakankamai aikiai suprato kapital kaip judjim, nuolatin funkcionavimo form kait. Knygoje net neusimenama, kad kapitalas paprastai nuolat juddamas savo apytakos ratu bna trij form pinigins, gamybins ir prekins. A. Smitho kapitalo kategorijos traktuotje galima velgti istorinio poirio uuomazgas. Taigi, jis kapitalu vadino jg, vadovaujani darbui ir man, kad ios kategorijos nebuvo paprastame prekiniame kyje. Kapitalo kaupim jis laik ne tik pagrindine, bet ir vienintele slyga didinti visuomens turt, vardindamas dsn, kuris vliau taps klasikiniu ir kur paskui A. Smith rems visi ekonomistai iki J. S. Millio kad kapitalas apriboja pramon. (A. Smithas ra: Bendroji visuomens pramon niekad negali viryti tos visuomens turimo kapitalo). Prisiminkite, kad A. Smithas gyveno tokiu metu, kai kylantys visuomenje pramons kapitalistai i savo investicij galjo ir i tikrj susikraudavo turtus. Ankstyvoji pramons revoliucijos stadija utikrindavo krvas pinig kiekvienam, kuris buvo pakankamai greitas, apsukrus bei darbtus ir neatsiliko nuo to meto temp bei galimybi. Ypa svarb vaidmen tame A. Smithas skyr taupumui, teigdamas, kad jis, o ne darbas yra tiesiogin kapitalo augimo prieastis, ir itaip i anksto duodamas atkirt socialistams (J. K. Rodbertusui, F. Lassalleiui). Todl jis atriai kritikavo ilaidavim, arba kapitalo vaistym, ilaidoms virijant pajamas. A. Smithas, diskutuodamas apie mogaus veiksmus skatinant motyv, t. y. apie siekim pagerinti ms slygas, ra: Turt kaupim dauguma moni silo panaudoti ir tvirtinti kaip priemon j slygoms pagerinti. Tai pati vulgariausia ir akivaizdiausia priemon [...]. Paymtina, kad A. Smitho protis taupyti ir pajam taupymo bdai yra lemiami institucikai ir priklauso nuo vyraujani visuomenje protestantikos etikos prad. Taupyti mus skatina noras pagerinti savo padt teig A. Smithas. is noras galiausiai pasirodo stipresnis u pasimgavimo siek, stumiant ilaidauti.

Pastarosios mintys susiaukia su C. Montesquieu pastebjimu, kad kaupimo aistra yra labai pastovi ir atkakli: Viena prekybos ris veda prie kitos; maa prie vidutins; vidutin prie didels; ir mogus, atkakliai troks udirbti iek tiek pinig, pats pastato save padt, kurioje jis taip pat trokta usidirbti daug. A. Smithas laik, kad nors bank kreditas panaudojamas gamybiniams fondams finansuoti, pagrindinio kapitalo prieaugis pasiekiamas reinvestuojant peln. Todl, kalbdamas apie taup mog, vadindamas j visuomens geradariu, A. Smithas btinai patikslina, kad turi galvoje pramonink. A. Smithas procese, kai kapitalistai pasisavina samdom darbuotoj pridtin darb, mat svarbi visuomenin funkcij fond gamybos pltrai sukrim. Jis man, kad kapitalas bus kaupiamas nuolat ir neribotai bei laik kapitalo kaupim naudinga kapitalo funkcija visuomenje. Taut turto antros knygos 1 skyriuje isakytas A. Smitho teiginys, kad kapitalas yra gamybos pltros atsargos, buvo ieitinis takas jo pagrindinio ir apyvartinio kapitalo traktuotei. Jis pirmasis m vartoti iuos terminus. Jei fiziokratai pirmini ir kasmetini avans sampratas taik tik emdirbysts kapitalui, tai A. Smithas naudojo pagrindinio ir apyvartinio kapitalo kategorijas visam funkcionuojaniam kapitalui, neatsivelgiant tai, kurioje kio akoje jis naudojamas. Jis taip pat atkreip Taut turto skaitytoj dmes tai, kad santykis tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo yra nevienodas skirtingose kio akose. Apyvartiniu kapitalu A. Smithas laik prekin ir pinigin kapital, t. y. t form kapital, kurios priskirtinos cirkuliacijos sferai. A. Smithas, vardydamas daiktinius elementus, sudaranius apyvartin kapital, ia iskyr 1) maisto produkt atsargas (iskyrus esanias tiesiogiai pas vartotojus); 2) aliavas ir pusgaminius, dar nebaigtus gamybos proceso; 3) pagamintas, bet dar nerealizuotas prekes, esanias pas pardavjus; 4) pinigus, btinus vis kit apyvartinio kapitalo dali apyvartai ir paskirstymui. Jo nuomone, apyvartinis kapitalas nuolat yra apyvartoje ir j sudaranios preks atnea peln j savininkams, jei yra parduodamos gamybinio ciklo laikotarpiu (skirtingai nuo preki, sudarani pagrindin kapital pastarosios dalyvauja gamybos procese, nekeisdamos savininko). Svarbus apyvartinio kapitalo ypatumas tai, kad j jo sudaranios preks savyje knijusios savyje tam tikr kiekybikai imatuojam perkamj gali, kuri grta savininkui, pardavus prekes. i aplinkyb vlesnius tyrintojus atved prie apyvartinio kapitalo kaip piniginio kapitalo sampratos, ir tai turjo katastrofik padarini kapitalo teorijos pltrai. Prie pagrindinio kapitalo A. Smithas priskyr: 1) mainas ir kitus btinus darbo rankius; 2) statinius ir pastatus, skirtus prekybiniams-gamybiniams tikslams; 3) ems pagerinimo priemones (ivalym nuo akmen, dirvos sausinim, trim, aptvrim ir pan.), daranias j tinkama apdirbti; 4) vis visuomens nari mokymusi ir treniravimusi gytus darbinius gdius bei naudingus gebjimus. Taigi, sekdamas W. Petty, kuris kaip sudtin Anglijos nacionalinio turto dal taip pat skyr pai gyventoj vert, A. Smithas pagrindinio kapitalo samprat trauk darbuotoj darbinius gdius ir sugebjimus, t. y. pagrindinis kapitalas lyg ir apm mogikj kapital. Viena vertus, toks poiris galjo bti naudingas analizuojant ios i tikrj svarbiausios nematerialaus turto formos kaupimo proces visuomenje. Kita vertus, tai gerokai supainiojo problem ir apsunkino aik politins ekonomijos pagrindini kategorij panaudojim, nes patys gdiai ir sugebjimai vardyti kaip kapitalas, o tokiu atveju juos turintis darbuotojas turjo bti nagrinjamas kaip pelno gavjas. Ry tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo A. Smithas velg tame, kad pirmasis gali funkcionuoti ir atneti pelno tik antrajam padedant arba jam dalyvaujant. Lygindamas pagrindin ir apyvartin kapital, A. Smithas tvirtino, kad skirtumas tarp

j yra tas, kad pirmasis atnea peln nepereidamas i vieno savininko kitam arba be tolimesns apyvartos, o antrasis atlieka savininkui t pai funkcij (atnea peln) nuolat jo ileidiamas viena forma ir grdamas jam kita. Vadinasi, pagrindinis kapitalas, pasak A. Smitho, i viso nedalyvauja apyvartoje, o apyvartinis nuolat yra apyvartoje. A. Smithas faktikai tapatino vairias kapitalo formas pirmiausia su j sudarani preki natraliomis, fizinmis savybmis ir todl neteisingai suprato pagrindinio bei apyvartinio kapitalo apyvartos ypatybes. Pirmiausia negalima pasakyti, kad kapitalas, investuotas mainas ar pastatus, nedalyvauja apyvartoje, kadangi pastarieji vis laik lieka savininko nuosavyb. J vert konkretaus darbo dalimis perkeliama gaminam prek, o apyvartinio kapitalo vert visikai skaiiuojama i prek. Taigi i ties pagrindinis ir apyvartinis kapitalas dvi gamybinio kapitalo rys. Jos viena nuo kitos skiriasi verts perklimo bdais. Pavyzdiui, maina yra pagrindinis kapitalas kapitalistui, pastaiusiam j savo audimo fabrike, bet ta pati maina nra pagrindinis kapitalas main gamybos firmai: tai jos apyvartinis kapitalas prekine forma, prekinio kapitalo stadijoje. Analizuodamas kapitalo struktr, A. Smithas taip pat nemat skirtumo tarp pavienio kapitalisto poirio ir visos visuomens poirio. Taiau, pavyzdiui, kapitalistui pinigai banko sskaitoje dalis jo apyvartinio kapitalo, o alies kiui kaip visumai jie tra banko skola klientui ir nesudaro realaus kapitalo. Kaip minta, A. Smithas savo mokyme ypa daug dmesio skyr kapitalo kaupimui, vliau tapusiam daugelio ekonomins pltros teorij svarbiausiu elementu. I esms kapitalo kaupimo procese A. Smithas mat istorin misij kapitalisto, kuris, taupydamas didel dal savo pajam, pleia gamyb, suteikia darb papildomam skaiiui darbinink ir galiausiai prisideda prie visuomens turto augimo. A. Smithas para savotik himn burua taupumui ir smerk dvarinink ilaidum, pastebdamas, kad kiekvienas ilaidautojas tampa visuomens gerovs prieu, o kiekvienas taupus mogus visuomens geradariu. Taiau jo pateiktas kapitalo kaupimo klausimo nagrinjimas iuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti keistokas. A. Smithas niekur nekalba apie kapitalo djimus, apie pagrindinio ir apyvartinio kapitalo didinim, k dabar laikome realiu kaupimu. Jis kalbjo tik apie produktyvaus darbo papildomo kiekio traukim gamyb, o tai i ties reikia ne kaupim, o ekonomin proces, lydint kaupim ir su juo labai susijus. Juk A. Smithas kapitalo kaupimsi vaizdavo kaip paprast produktyvi darbinink vartojim, o pridedamosios verts kapitalizavim kaip jos virtim vien tik kintamu kapitalu. Tirdamas individual kapital, A. Smithas skirst j pastov ir kintam. Taiau jis man, kad visuomeninis kapitalas visa savo apimtimi iki galo sudarytas i kintamo kapitalo, t. y. suved kapital t jo dal, kuri skiriama produktyviam darbui ilaikyti. A. Smitho logika buvo tokia: kapitalisto taupumas didina fond, skirt produktyviems darbuotojams ilaikyti. Tai lemia darbinink, kurie savo darbu didina j kuriam preki vert, skaiiaus augim, o tai ijudina papildom kiek darbo. Jis metiniam produktui suteikia papildom vert ir taip didina tam tikros alies ems ir darbo metinio produkto mainomj vert. Visa tai, kas buvo pasakyta apie A. Smitho ekonominius teiginius, leist tiktis, kad toliau jis turjo isakyti savo poir visuomenin reprodukcij. Taiau ia susiduriame su vienu keistumu. Tenka pripainti, kad A. Smithas neperm F. Quesnay geniali idj apie visuomenins reprodukcijos mechanizm. Tiksliau sakant, jis nepateik savos visuomenins reprodukcijos schemos vaizdiu briniu, kaip tai padar F. Quesnay Ekonominje lentelje. Jis i viso nieko nepie. Tik detaliai apra proces odine forma. Taiau, kaip paymjo E. M. Maiburdas,

keista ne tai, o kita. Susidaro spdis, kad daugelis i vlesni mokslinink nepastebjo to, kad A. Smithas pateik tok paveiksl. Pavyzdiui, K. Marxas Kapitalo antrajame tome, polemikai nagrindamas poirius visuomenins reprodukcijos proces, i viso nekalba apie tas Taut turto antrosios knygos 3 skyriaus vietas, kuriose A. Smithas pateikia, jei taip galima sakyti, savj ekonomins lentels variant, apimant paprastj ir iplstin reprodukcij. A. Smitho viso visuomeninio kapitalo reprodukcijos teorija sudaryta pagal jo pajamomis grindiam verts teorij. A. Smithas teig, kad visuminio visuomeninio produkto vert, kaip ir atskiros preks vert, yra lygi darbo umokesio, pelno ir rentos sumai, t.y. j suved pajamas. Tai atspindjo klaiding pastovaus kapitalo reprodukcijos, jo verts perklimo darbo produkt proceso ignoravim. Suprasdamas, kad gamybos procese kartu su gyvojo darbo snaudomis naudojamos ir gamybos priemons, A. Smithas vis dlto teig, kad pastarj vert galiausiai galima suskaidyti pajamas (darbo umokest, peln ir rent). Taigi jis visuminio visuomeninio produkto vert neskaiiavo pastov kapital. is pastovaus kapitalo, kaip verts sudedamosios dalies ignoravimas neleido jam analizuoti reprodukcijos proceso. A. Smitho modelyje visas kasmet pagaminamas produktas, kasmet iki galo ir sunaudojamas. Aiku, kad tokiomis slygomis negalima ne tik iplstin, bet ir paprasta reprodukcija. Tiesa, sprsdamas reprodukcijos problem A. Smithas savo teorijoje skyr bendrsias ir grynsias pajamas, tuo labai iplsdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos samprat. Bendrsias pajamas jis vardijo kaip tam tikros alies bendr metin produkt, apmus visas mediagines ilaidas, tarp j ir pakartotin aliav bei mediag skaiiavim nuosekliomis j perdirbimo stadijomis (tai dabar vadiname bendruoju nacionaliniu produktu). O grynosiomis pajamomis A. Smithas laik ms grynj nacionalin produkt naujai per metus darbu sukurt vert, arba t pajam dal, kuri ios alies gyventojai gali, nenaudodami savo kapitalo, priskirti prie savo vartotojik atsarg. Tiesa, ia kyla neaikumas, nes A. Smithas grynsias pajamas traktavo tik kaip asmeninio vartojimo fond, neusimindamas apie t j dal, kuri turt bti panaudota gamybos pltrai. dalyk nebent galima paaikinti tuo, kad jis nagrinjo paprast reprodukcij, gamybos proceso atkartojim tais paiais mastais. Taiau, kita vertus, naudodamas tok bendrj ir grynj pajam skyrim, A. Smithas netiesiogiai nustatydamas skirtum tarp bendrj ir grynj pajam greta darbo umokesio, pelno ir rentos naudojo ketvirt element pastov kapital. Vadinasi A. Smithas metinio produkto vert tapatino su per metus naujai sukurta verte, pastarj faktikai neskaiiuodamas sunaudot gamybos priemoni verts, t. y. pastovaus kapitalo. Taiau apskaiiuodamas visuomeninio produkto vert, neteks pastovaus kapitalo verts, A. Smithas dar klaiding ivad, kad kapitalo kaupimas yra tolygus visos pridedamosios verts virtimui papildomu darbo umokesiu. Jis man, kad pleiantis kapitalistinei gamybai, tokiu pat tempu augs darbinink paklausa ir j darbo vartojimas, nes dar prielaid, kad pajamos ir asmeninis vartojimas auga lygiagreiai su gamyba. Ignoruodamas gamybin vartojim, A. Smithas padar ivad, kad vartotojai visikai apmoka visuomeninio produkto vert, ir todl perprodukcija yra negalima. Apibendrintai galime teigti, kad A. Smitho ekonominio augimo teorija, radusi atgars daugumos ekonomist-klasik ir neoklasik darbuose, susideda i darbo produktyvumo augimo dka darbo pasidalijimo ir produktyvaus darbo augimo kapitalo kaupimo bdu. Jeigu apjungiame ias dvi prieastis, galima grafikai pavaizduoti A. Smitho ekonominio augimo proces makroekonominiu aspektu (ir.

4.1.2 pav., sudaryt remiantis A. A. Youngo (1928 m.) pateikta A. Smitho teorijos interpretacija). Kapitalo padidjim as Gam ybos isipltim as Rinkos isipltim as Darbo pasidalijim o rm as im

Santaupos

Pertekliaus padidjim as

Auganti m gra asto

Darbo produktyvum o augim as

4.1.2 pav. A. Smitho ekonominio augimo procesas

4.1.2 paveiksle pavaizduota seka Kapitalo padidjimas, Gamybos isipltimas, Pertekliaus padidjimas ir Santaupos rodo augimo proces kaupiant kapital. Jei tai palygintume su D. Ricardo ar iuolaikine neoklasikine augimo teorija, A. Smitho augimo teorijos skirtumas matomas tame, kad jis trauk auganios masto gros akseleratori per darbo pasidalijim. is procesas yra pavaizduotas tokia kaita: Rinkos isipltimas, Darbo pasidalijimo rmimas, Darbo produktyvumo augimas ir Pertekliaus padidjimas. Kadangi darbo pasidalijimas yra ribojamas rinkos dydio, norint palaikyti itisin ekonomikos augim, gamybos isipltim turi lydti rinkos isipltimas. vertinus A. Smitho efektyvios paklausos teorij bei jo mint, kad bet kurios preks pasila taps lygi jos efektyviai paklausai ilgu laikotarpiu, galima bt daryti ivad, kad gamyba turi plstis efektyvios paklausos augimo laipsniu norint palaikyti augimo proces, pavaizduot 4.1.2 paveiksle, tuo pat metu ilaikant natrali kain. Gali kilti klausimas: kodl A. Smithas apraydamas visuomenins reprodukcijos proces nenaudojo skaii, kaip tai dar F. Quesnay? Atidiai skaitant Taut turt, galima pastebti, kad A. Smithas pagrsdamas savo samprotavimus niekada nesinaudojo skaitmeniniais pavyzdiais, teikdamas pirmenyb logikos priemonms. Ir tik kartais (labai retai) leisdavo sau skaitmeniniu pavyzdiu parodyti tai, kas jau buvo rodyta logikai. 4.1.9. Ekonomins politikos problemos Drsiai galima teigti, kad i vis vietimo mstytoj, takingiausiai liberalij princip sistema buvo idstyta ir pagrsta A. Smitho Taut turte. Jo analizei iame darbe bdingi trys svarbs bruoai, kuriuos vliau perm liberals jo palikuonys. Pirmiausia tai idja, kad moni visuomen formuojasi pereidama vairius etapus, epochas ar sistemas, kurios usibaigia komercine, arba laisvos verslininkysts, sistema. Antra, A. Smithas, kaip ir visi didieji klasikiniai liberalai, pripasta, kad ekonomin sistema turi savo natral atitikmen konstitucinje santvarkoje, kurioje yra garantuotos pilietins ir politins laisvs. Pagaliau A. Smitho sistema yra akivaizdiai individualistin, ir joje socialins institucijos traktuojamos kaip mogikj individ veiksm padariniai, bet ne kaip mogikosios intencijos ar imons kriniai.

A. Smithas skyr daug dmesio Anglijos ekonomins politikos pagrindimui tobulos konkurencijos epochoje. Dl to pagrindinis jo keltas reikalavimas utikrinti ekonomin laisv, valstybs nesikiim ekonomin gyvenim. is laisvos konkurencijos ir laisvos prekybos siekis buvo nukreiptas prie valdaniosios galios savival, o jo galutinis tikslas buvo ivaduoti pramon ir prekyb i merkantilizmo pani. Vlesnse diskusijose iuo klausimu A. Smitho keltas udavinys tapo stereotipiniu. Taut turto ketvirtojoje knygoje A. Smithas, pagal natralios tvarkos nuostatus ir visumos interesus, reikalavo kins laisvs ir numat tos laisvs ribas: Kadangi visos privilegijos ir apribojim sistemos turi bti paalintos, tai savaime susidarys aiki ir tikra prigimtins laisvs sistema. Kiekvienas mogus, kiek jis nepaeidia statym, visikai laisvas siekti savo interes pasirinktu keliu. Laisvos konkurencijos slygomis jis gali veikti savo uolumu ir kapitalu kartu su visais kitais monmis ir moni klasmis. Bet koks valstybs kiimasis proces tik trikdyt ir griaut ios natralios sistemos funkcionavim ir padaryt alos visuomenei. Taigi, ioje A. Smitho sistemoje valdia visai atleidiama nuo tos prievols, kuri mginant atlikti nebt ivengiama nusivylim, ir kuriai tinkamai atlikti nepakakt jokios moni iminties ir mokslo, btent nuo prievols kontroliuoti privai moni darb ir kreipti j tokius verslus, kurie geriausiai atitinka visuomens interes. Kiimasis rinkos santykius, kad ir kokiais auktais motyvais jis vadovautsi, niekada neduoda visuomenei naudos ir daniausiai padaro jai tik nuostolius. Toliau A. Smithas sarkastikai pastebi: Nesu mats, kad kas nors gera bt padaryta t, kurie vaizduojasi plu visuomens labui. I io dmesio kinei laisvei seka ir A. Smitho valstybs santykiai su kiniu gyvenimu valstybs ekonomin politika. Taiau tenka paymti, kad iuo atvilgiu jis nesukr kokybikos valdymo teorijos ir Taut turte pateiktas valstybs funkcij aptarimas buvo grindiamas fiziokrat dsniu: laissez faire, laissez passer (teorija, teigiania, kad vyriausyb turt kuo maiau kitis ekonomikos valdym; neatsitiktinai Thomas Carlyle laissez-faire doktrin apibdino kaip anarchij plius policininkas). A. Smithas labai neigiamai irjo merkantilizm ir atriai kritikavo jo teorij bei praktik. Mokslininkas detaliai inagrinjo visas merkantilistins ekonomins politikos formas, stengdamasis parodyti j neracionalum ir kenksmingum gamybini jg pltrai. Taut turto pirmos knygos 10 skyriuje jis grietai pasisak prie cechin reglamentacij, pasenusius statymus, iimtines prekybos korporacij privilegijas ir prekybin monopolij, bei apskritai, prie bet koki monopolij, nes, kaip jis ra: To paties verslo mons retai susitinka tarpusavyje, bet j pokalbiai visuomet baigiasi smokslu prie visuomen arba kokiu nors susitarimu padidinti kainas. A. Smitho nuomone, bet koks vyki stichins eigos ir konkurencijos ribojimas neivengiamai stabdys ekonomin pltr. Todl jis ragino ataukti visus pusiau feodalinius ribojimus, varanius darbo jgos mobilum bei galimyb j laisvai parduoti kapitalistams, pasisak u visik prekybos eme laisv, o tai turjo spartinti kapitalizmo pltr ems kyje. (A. Smithas neatsitiktinai laik fiziokratus savo sjungininkais ekonomins politikos srityje, nes ie taip pat pasisak u ekonomin laisv, agrarinio kapitalizmo pltr.) A. Smithas sil ataukti pramons ir usienio bei vidaus prekybos valstybin reguliavim, imti akcizus (netiesioginius mokesius) tik norint utikrinti btinas valstybei pajamas, o ne daryti poveik gamybai ir vartojimui. Taiau kai kurias valstybs funkcijas A. Smithas vertino palankiai, vertindamas valstybin vieosios tvarkos palaikym alyje ir jos usienio saugumo utikrinim kaip btinas slygas skmingai kio pltrai. Anot A. Smitho, tris gana svarbias valstybs

pareigas (kuri pirmos dvi atitinka valdios funkcijas, numatytas dar J. Lockeo liberalizmo Magna Charta tapusiame veikale Du traktatai apie pilietin valdi (1688 m.), kuriame pirm kart pagrindiniai liberalios pasauliros elementai kristalizavosi nuosekli intelektualin tradicij, prasiverusi galingu, nors danai susiskaldiusiu politiniu sjdiu) sudaro (tai pabrta ketvirtosios knygos 9 skyriuje ir penktosios knygos 1 skyriuje): 1) garantuoti iorin saugum, t. y. saugoti taut nuo upuolimo, ginti jos nepriklausomyb (skirtingai nuo raytoj humanist, kurie nereguliari armij laik laisvs ir nepriklausomybs garantu, A. Smithas sil nuolatin armij, kaip geriausi gynybos bd ir teig, kad prekybinje visuomenje, saugomoje nuolatins armijos, susirpinimas nacionalinmis galiomis isprendiamas maksimizuojant ekonomikos augim, o prekyba sukuria taik, kadangi ji gimdo ry tarp taut ir individ, ry tarp vienybs ir draugysts ir suteikia galimybes tolesniam klestjimui); 2) utikrinti vidin saugum, t. y. saugoti kiekvien tautos nar nuo neteisybs ar kit jos nari skriaudos, vykdant administracinio teisingumo sistemos prieiros funkcij (A. Smitho nuomone, tai padt ne tik utikrinti tvark, bet pasitarnaut ir keletui kit tiksl, pavyzdiui, padidint moni laimingum, laisv); 3) steigti ir ilaikyti tam tikrus vieuosius darbus ir tam tikras viesias institucijas, kurias kurti ir ilaikyti niekada neapsimokt jokiam atskiram individui ar nedideliam j skaiiui, nes j pelnas niekada negalt atlyginti vieno ar nedaugelio individ ilaid, nors j nauda Didiajai visuomenei danai su kaupu atlygina ias ilaidas (A. Smithui pagrind tema ia yra profesinis ir mokslinis isilavinimas. Faktikai, treij valdios uduot jis formulavo kaip atsakym problem, kuri vliau ekonomikos teorijoje igarsjo kaip viej grybi (public goods) problema). Ypating reikm A. Smithas skyr valstybs finansinei veiklai. Taut turto penktoji knyga (paskutinis skyrius) tiesiogiai skirta valstybinio biudeto ir valstybins skolos analizei. Jis pateisino tik tas valstybs ilaidas, kurios daromos visos visuomens interes vardan. A. Smithas ikl pigios valstybs tez, kuri propagavo ir visi kiti klasikins politins ekonomijos atstovai. Taut turto penktosios knygos 2 skyriuje A. Smithas padjo pagrindus valstybs mokesi politikai, aptardamas garsiuosius keturis apmokestinimo principus. Jis ra, kad mokesiai turi atitikti valstybs piliei jgas ir galimybes, t. y. priklausyti nuo to, kiek jie gauna pajam, saugomi ios valstybs (Taut turte A. Smithas kelis kartus minjo kilnojamo turto kapitalo savinink gebjim ivykti kit valstyb kaip veiksming priemon prie grobikik mokesi politik); bti tiksliai ir nedviprasmikai nustatyti kiekvienam veikliam mogui; be to, mokesi rinkimas turi bti kiek manomai pigiausias; o io rinkimo laikas ir forma turi maksimaliai atitikti moktoj interesus. Kalbant apie apmokestinim, A. Smithas grietai skyr prabangos ir pirmo btinumo prekes. Pagal jo apibrim pirmo btinumo preks gali skirtis skirtingose vietose arba skirtingu laiku. Veikalo raymo laiku lininiai drabuiai, odiniai batai ir minimalus maisto kiekis bei pastog buvo laikomi dalykais, reikalingais minimaliam tinkamam pragyvenimo lygiui. A. Smithas stipriai kritikavo druskos, muilo ir kitus panaius pirmo btinumo preki mokesius, kaip neteisingus, atimanius las i vargingiausi visuomens sluoksni. O prabangos mokesius, tokius kaip tabako mokestis, jis laik labai gerais, kadangi niekas prievarta neveriamas mokti mokest. A. Smithas ra: Mokesiai, skirti apmokestinti prabangos prekes, nepakelia joki kit preki kainos, iskyrus apmokestintas [...] [Jie] galiausiai sumokami apmokestinam preki vartotoj, be jokio atpildo.

A. Smithas pasisak prie lendlord mokestin imunitet, laikydamas paiu tinkamiausiu valstybinio apmokestinimo objektu ems rent. Be to, jis savo mokesi teorijoje teig, kad pelno mokestis yra neveiksmingas, nes verslininkas (monininkas) nuostolius dl pelno mokesio btinai perkels ant vartotojo pei, didindamas savo produkcijos kain. Negana to, A. Smithas laik, kad netikslinga apmokestinti darbo umokest, nes visais atvejais tiesioginis darbo atlyginimo mokestis ilgu laikotarpiu nulemia du dalykus: rentos sumajim ir gaminam preki kain pakilim. Jis ra, jog mokest taip pat teks mokti verslininkui (monininkui), nes pastarasis privalo utikrinti darbininkui gyvenimo minimum. Dl to kapitalistas ir iuo atveju bus priverstas perkelti mokesius ant vartotoj pei. Tik rentos mokestis negali bti niekam perkeltas, ir jis i tikrj sumains emvaldi pajamas. Taigi A. Smitho rekomenduota mokestin politika buvo aikiai antifeodalin. A. Smithas merkantilizmo teorin kritik papild protekcionizmo politikos kritika. Jis prietaravo prie bet kokius usienio prekybos suvarymus ir teig, kad prekybos laisv naudinga vis visuomens nari interesams. Juk esant prekybos laisvei ir laisvai konkurencijai, kiekviena alis gamins tas prekes, kurias ji gals pigiausiai pagaminti. Taip susidarys geriausias tarpvalstybinis darbo pasidalijimas, kai kiekviena valstyb turs naudos, nes, esant laisvai konkurencijai, bus galima pirkti pigiausiai, o savo alies produktus, kurie gaminami natraliomis slygomis maiausiomis ilaidomis parduoti brangiausiai. A. Smithas ra: Labai geros vynuogs gali bti iaugintos kotijoje ir labai geras vynas gali bti pagaminamas i j, bet vyno pagaminimo snaudos bus apie 30 kart didesns, nei panaios kokybs vynas galt bti nupirktas i usienio valstybi. Todl argi pagrstas yra statymas, draudiantis importuoti visus vynus vien tam, kad skatint gaminti raudon vyn [...] kotijoje?. Nors tai netrukd A. Smithui Taut turto ketvirtosios knygos 2 skyriuje, skirtame kvietimui prisidti prie laisvos prekybos, pateisinti protekcionistin politik kaip priemon apsaugoti naujas dar silpnas ar tas alies pramons akas, kurios teikia darbo daugeliui moni. Juk humanikumas reikalauja, kad prekybos laisv bt vesta tik palengva. Elgiantis prieingai, gali i karto tkstaniai moni netekti savo prasto darbo ir pragyvenimo altini. Vadinasi A. Smithas atsivelg alies istorin kio pltr. Jis pateisina protekcionizm ir kaip atsakomj priemon prie usienio tarifus. domus A. Smitho poiris ir paios prekybos struktr. ia Taut turto autorius pabria aspektus, visikai prieingus merkantilizmo principams. Jis pagal naudingum aliai pirm viet ikelia vidaus prekyb, antr usienio prekyb, o trei tranzitin prekyb. i eil A. Smithas nustat pagal du kriterijus: a) produktyvaus darbo kiek, kur leidia veikti kapitalas; b) mainomosios verts kiek, kuriuo kiekviena i i veikl padidina alies metines pajamas. A. Smitho argumentai buvo tokie: Kapitalas, investuojamas alies vidaus prekyb visuomet skatina ir apima didesn kiek produktyvaus darbo ioje alyje ir padidina jos metinio produkto vert didesniu mastu, nei tokios pat apimties kapitalas, panaudotas usienio prekyboje vartojimo prekmis. Kapitalas, panaudojamas pastarojoje, abiem atvilgiais dar pranaesnis lyginant su to paties dydio kapitalu, investuotu tranzitin prekyb. Dl to A. Smithas taip suformulavo pagrindin politins ekonomijos udavin: Kiekvienos alies pagrindinis politins ekonomijos udavinys yra didinti jos turt ir gali. Todl ji neturi teikti pirmenybs ar ypa skatinti usienio prekyb vartojimo prekmis lyginant su vidaus prekyba ar tranzitin prekyb lyginant su pirmomis dvejomis. Vis dlto pagal veikalo Taut turtas tekst bt sunku A. Smith pavadinti industrins revoliucijos pranau ir pramonink interes gynju! Prieingai, jis visa

savo esybe linko ems k ir nepraleido n vienos progos to parodyti. Visa jo knyga, jos kritika ir sarkazmas nukreipti prie nevaldani ir neturini valdyti pasaulio pirkli bei pramonink eminant godum ir gobumo dvasi. Pirkliai ir eimininkai pramoninkai yra nekeniamos merkantilistins sistemos krjai. Todl Taut turte beveik niekur nra net uuominos, kad btent ie mons tada kreip Anglij, kuri pirmiausia tebebuvo prekybos ir ems kio alis, link naujos pramonins epochos. I ties, knygoje visai nematyti, kad A. Smithas suprato gyvens netiktin ekonomini permain, prasidjusios Pramons revoliucijos metu. Jis kalbjo apie main, lengvinani ir taupani darb, iradim, bet naujovi pavyzdi smsi i vidurami, net neusimindamas apie didiuosius savo laiko angl tekstils pramons technikos iradimus (Richardo Arkwrighto (17321792 m.) 1769 m. upatentuot vandens varom verpimo main, Kayaus skrajojani audykl, Jameso Hargreaveso (mir 1778 m.) verpst, Samuelio Cromptono (17531827 m.) 1783 m. patobulint verpimo main, Cartrighto 1785 m. irastas mechanines stakles), nors su kai kuriais i j autori (pavyzdiui, garo mainos iradju, Glazgow universiteto laborantu Jamesu Wattu (17361819 m.), kuriam syk net padjo apeiti vieno i amatinink cech draudim tsti bandymus) buvo asmenikai paystamas... Ties sakant, A. Smithas i viso iuos iradjus velg su nepasitikjimu ir savo antroje Taut turto knygoje smerk kot bankininkus u tai, kad jie per lengvai dalijo kreditus plai umoj monms, tuo metu steigtoms kotijoje. Kita vertus pramonins revoliucijos reikms nesupratimas A. Smitho Taut turte istorikai paaikinamas reikinys. Juk pasak rykiausio XX a. prancz istoriko F. Braudelo, Pramons revoliucija buvo tipikas ltas ir i pradi sunkiai pastebimas judjimas bei sudtingas procesas. A. Smithas gyveno tarp pirmj tos revoliucijos enkl, to net nesuvokdamas. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite ekonomin padt ir kapitalo kaupimo altinius Anglijoje XVIII a. viduryje. 2. Apibdinkite A. Smitho metodologijos ypatumus. Kas sudar jo ekonominio mogaus ir nematomos rankos koncepcijos esm? 3. Aptarkite A. Smitho svarbiausio ekonominio veikalo Taut turtas struktr ir pavieni knyg turin. 4. Kokias visuomens klases iskyr A. Smithas? Palyginkite jo pozicij iuo klausimu su fiziokrat mokymu. 5. Kaip A. Smithas traktavo vert? 6. Kaip A. Smithas traktavo pinigus ir ems rent? 7. Kuo skyrsi A. Smitho ir fiziokrat mokymai apie peln? 8. Kuo skiriasi A. Smitho ir W. Petty darbo umokesio traktuots? 9. Apibdinkite A. Smitho mokym apie kapital ir jo reprodukcij. 10. Apibdinkite A. Smitho poir darbo naum ir produktyv bei neproduktyv darb. 11. Kas buvo bdinga A. Smitho mokymui apie valstybs ekonomin politik? 12. Kaip suprantate Laissez-faire princip. Ar jis aktualus iandien? 13. Palyginkite F. Quesnay ir A. Smitho reprodukcijos teorijas. 14. Ar sutinkate su J. A. Schumpeterio pateiktu J. Turgot Apmstym ir A. Smitho Taut turto palyginimu? Kodl? Pateikite savo argumentus.

15. Aptarkite cirkuliacinius srautus 4.1.2 paveiksle, vertinant, kad A. Smitho darbo pasidalijimas nebtinai turi bti interpretuotas kaip statikas masto gros augimas. 16. Kaip, Js nuomone, bt galima sujungti A. Smitho augimo teorij ir jo kainos teorij? LITERATRA Smith A. Taut turto prigimties ir prieasi Tyrimas: IIII knygos /i angl kalbos vert Jonas iinskas. Vilnius: Margi ratai, 2004. Smith A. The Wealth of Nations. Edwin Cannan (ed.). New York: Modern Library, 1937 [1776]. Smith A. An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations. Oxford: Oxford Economic University Press, 1983. Smith A. The Theory of Moral Sentiments. Indianapolis: Liberty press, 1985. . . : , 1962. . / . . . : , 1993. . 79-396. Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 54-111. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 79-111. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. P. 290-297. Degutis A. Individualizmas ir visuomenin tvarka. Vilnius: Eugrimas, 1998. P. 19-27. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius: Amius, 1995. P. 47-81. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 168-209. Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prie jo triumf. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2001. P. 44; 55; 88-96. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 99-126. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 41-53. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. P. 3-15. Negishi T. History of Economic Theory. New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. P. 71-102. Young A. Increasing returns and economic progress //Economic Journal. 1928. N.38. P.527-542. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 142-173. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 221-256. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 54-65. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 70-99.

Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 85-110. Hollander S. The Economics of Adam Smith. Toronto: University of Toronto Press, 1973. Skinner A. S. Adam Smith, science and the role of the imagination. /In: W. B. Todd (ed.). Hume and the Enlightenment. Edinburgh: Edinburgh University Press, 1974. P.164-188. Skinner A. S., Wilson T. (eds.). Essays on Adam Smith. Oxford: Oxford University Press, 1975. Winch D. Adam Smiths Politics. Cambridge: Cambridge University Press, 1990. . . . . 4- . : , 1994. . 33-61. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 51-90. . / . . . . . . . . : , 1995. . 93-130. . . 2. / . . . . (. .) . : , 1988. .20-43. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 57-68. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 78-94. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 104-116. . . . : , 1996. . 62-75. . . : -. . : , 2002. . 27-41. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 41-57. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 59-68. . . . . : , -, 1996. C. 155-180. . . . : - , 2002. . 15-22. . . . : , 1968. 255 c.

4.2. D. Ricardo ekonomikos teorija

Negalima nepripainti istorinio fakto: daugelio verslinink, ir pirmiausia Davido Ricardo, indlis ekonomikos mokslo pltr yra didiulis. L. von Misesas Pagrindins sampratos: Mainin gamyba. Pramonin revoliucija. Darbin verts teorija. Mainomoji vert. Vartojamoji vert. Darbo naumas. Visuomenikai btinas darbas. Nepalankios gamybos slygos. Vidutin pelno norma. Natrali kaina. Rinkos kaina. Darbo umokesio natralus dsnis. Darbinink gyvenimui btin l vert. Gyventoj skaiiaus dsnis. Pelno normos majimo dsnis. Diferencin renta. Absoliuti renta. Dirvoemio derlingumo majimo dsnis. Kiekybin pinig teorija. Absoliui ir santykini pranaum principas. Reprodukcijos teorija. Stacionari bkl. Pagalbins sampratos: Pesimizmas. Aksiomatikos (dedukcijos) ir sintezs metodai. Abstrakcijos metodas. Paskirstymo sfera. Retumas. Abstraktus darbas. Vert. Turtas. Preks naudingumas. Pinigai. Bendrosios ir grynosios pajamos. Visuomens klasi prietaravimai skirstant pajamas. Gamybos snaudos. Pagrindinis ir apyvartinis kapitalas. Gamybos akin struktra. Fiziokrat ir A. Smitho supratimu spontanika ekonomikos pltra yra naudinga ir pavieniam mogui, ir tautai. Taiau po A. Smitho veikal atsirado nauj teorij, kuri autoriai ekonominiame gyvenime velg daug netvarkos, netobulumo, net blogybi. i teorij krjai buvo pavadinti pesimistais. Tokiu pavadinimu nenorima j nei peikti, nei smerkti. I ties, j teorijos labiau realios nei optimist, kurie mgins jas nuneigti. Rykiausi pesimist atstovai buvo D. Ricardo ir T. Malthusas. 4.2.1. D. Ricardo ir jo laikmetis Vienas ymiausi (ar net ymiausias) Anglijos klasikins politins ekonomijos atstov buvo Davidas Ricardo (17721823 m.). Jis mokslikai kritikavo savo garsiojo pirmtako A. Smitho klaidas ir, ianalizavs ekonominius reikinius bei procesus, suformulavo daug ekonomini dsni, tapusi kertiniais politins ekonomijos rmo akmenimis. Faktikai D. Ricardo buvo paskutinis ymus klasikins politins ekonomijos atstovas. D. Ricardo ekonominiai veikalai pasirod XIX a. pradioje, pramoninio perversmo laikotarpiu, kai daugelio pasaulio ali ekonomikose eita nuo rank darbu grstos manufaktrins gamybos prie stambiosios, fabrikins pramons, rinkos infrastruktros krimo (Anglijoje pirmiausia medvilns pramonje, paskui pamau ir kitose lengvosios pramons akose, o galiausiai ir sunkiojoje pramonje), o Anglija, pramons isivystymo lygiu pralenkusi kitas alis, daugeliui deimtmei tapo pasaulio dirbtuvmis: alis gamino apie pus pasaulio rinkos pramonini preki ir apie tredal pasaulins pramonins produkcijos. Pramoninio perversmo Anglijoje

laikotarpiu susiklost naujas gamybini jg isidstymas. Smulks nepriklausomi valstiei kiai savo arba isinuomotoje emje nyko uleisdami viet stambiajai emvaldai ir kapitalistini fermeri nuominink kiui. Formavosi ems kio proletariatas. Jis kartu papildydavo achtinink, emkasi, mrinink, fabrik darbinink gretas. Kaimo gyventoj sskaita iaugo miest gyventoj skaiius. Europoje labiausiai urbanizuota tapo btent brit bendruomen, kurioje i deimties angl net devyni gyveno mieste. Taiau Anglija, vienas i aktyviausi pramons region, bene pirmoji patyr ir didels urbanizacijos padarinius: pleiantis miestams atrjo socialins problemos, kuri nemaai buvo jau ir iki prasidedant industrializacijai. Darbinink susitelkimas miestuose galutinai nutrauk j ry su eme. Stambiuose fabrikuose dingo patriarchaliniai santykiai tarp eimininko ir darbininko. Jei manufaktrose reikalauta i darbininko auktos kvalifikacijos, tai fabrikuose plaiu mastu buvo pradtas naudoti neapmokyt darbinink, moter ir vaik darbas. Main paplitimo padarinys buvo darbo dienos ilgjimas, darbo intensyvumo augimas ir darbo umokesio majimas. Nedarbas tapo masinis. Tuo pat metu pramonin buruazija tapo vyraujania jga, antr viet nustmusi prekybin ir bankin buruazij. Gyvenimo kelias. D. Ricardo gim stambaus Londono biros maklerio yd kilms ieivio i Olandijos, XVIII a. 7-ajame deimtmetyje persiklusio Anglij, eimoje, kaip treias vaikas i septyniolikos. Jam niekada neteko mokytis kolede ar universitete, nes dl tvo, pagarsjusio kaip gana nuobodus, taiau labai garbingas ir kilnus mogus, poveikio nuo vaikysts jis msi gilintis komercij, paddamas jam vykdyti prekybines ir biros operacijas. Utat jau 16 met D. Ricardo, nors ir neturdamas nuoseklaus isilavinimo, jau galjo savarankikai susidoroti su daugeliu tvo verslo pavedim biroje ir kontoroje. Jaunystje pasimoks paprastoje pradinje mokykloje, o paskui kelerius metus Amsterdamo prekybos mokykloje, toliau jis lavinosi savarankikai. Studijavo matematik, fizik, chemij, geologij. Taiau D. Ricardo 1799 m. rimtai istudijavs Taut turt (pasakojama, kad Bato kurorte, kuriame gydsi jo mona i kvakeri eimos kilusi panel Wilkinson jis ved prie tvo vali, usuks viej bibliotek, jis atsitiktinai pasklaid garsj A. Smitho veikal ir juo susidomjo), ypa susidomjo teorins ekonomikos problemomis. Nuo tada turtingasis D. Ricardo mineralogijos tyrinjimus vis daniau keit politin ekonomij, iekani, kaip jis man, atsakym klausimus apie visuomens materialaus turto prieastis. Pirmieji D. Ricardo darbai, pasirod, autoriui artjant prie keturiasdeimtmeio ribos (18091811 m.). Jie buvo skirti pinig ir j cirkuliacijos analizei. Politins ekonomijos tyrinjimams atsirado daugiau laiko, kai D. Ricardo 1814 m., bdamas 41 m. amiaus, jausdamasis, kaip vliau ra laike J. Milliui, pakankamai turtingas kad galt patenkinti visus savo trokimus ir pagrstus greta esanij norus, pasitrauk i prekybos vertybiniais popieriais verslo, nusipirko dvar Gatcomb Parke ir pradjo gyventi kaip kaimo dentelmenas. 1815 m. ijo nedidelis jo pamfletas Tyrimas apie maos grd kainos tak kapitalo pelnui, kuriame D. Ricardo polemizavo su geru savo draugu T. Malthusu, teigdamas, kad ema grd kaina dl laisvos prekybos lemia kapitalo kaupim auktos pelno normos bdu. Taiau i i smulki polemini rat dar negalima buvo nuspti, kokiems giliems apmstymams apie pagrindinius ekonomikos mokslo klausimus buvo atsidjs D. Ricardo ir tai, atrodo, vien tik savo malonumui, nes jie, kaip matyti, nebuvo skiriami vieumai. Pagaliau, 1817 m. balandio mnes, primygtinai spaudiantjo artimam draugui J. Milliui vyresniajam (J. S. Millio tvui) atsidti moksliniam darbui ir parayti knyg

 tam is ragino dar 1815 m. vasar, 750 egzempliori tirau ijo pagrindinis D. Ricardo veikalas Politins ekonomijos ir apmokestinimo principai. Taigi svarbiausias jo veikalas pasirod visai kitaip negu A. Smitho Taut turtas. Audringa epocha nedav jam ilg met kruopiam darbui. iame veikale D. Ricardo, nepaisant padrikos turinio kompozicijos (knyga sudaryta visikai padrikai: skyriai tarytum atitiktinai idstyti vienas greta kito), sauso stiliaus ir nuolatinio hipotetinio metodo naudojimo, labai sunkinanio knygos skaitym, pateik, lyginant su A. Smithu, gerokai vientisesn, logikai darnesn ir nuoseklesn ekonomin sistem. Pastebtina, kad i labiausiai D. Ricardo igarsinusi knyga taip pat yra puikus iradingos polemikos bei aukt mokslins etikos princip pavyzdys, nusipelnantis pagarbos ir ms laikais. 1821 m. ileistas treiasis veikalo leidimas, susidedantis i 32 skyri, su reikmingais pataisymais ir nauju skyriumi Apie mainas (P. Sraffa j vardijo veikalo paiu revoliucingiausiu pokyiu), kuriame D. Ricardo prisipaino klyds manydamas, kad main diegimas (apyvartinio kapitalo pavertimas fiksuotu kapitalu) po trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio visada naudingas darbininkams, kaip ir kitoms klasms, nes visi gals pirkti maininiu bdu pagamintas pigesnes prekes. Jis pripaino, kad darbininkams teks nukentti visais tais atvejais, kai mainos, padidindamos neto produkt, sumaina pramons bruto produkt, nes tai sukels nedarbo padidjim (t. y. perteklinius gyventojus, D. Ricardo kalba tariant) arba darbinink realaus atlyginimo sumajim (vl gi D. Ricardo kalba tariant, darbininko slyg pablogjim). Tiesa, D. Ricardo man, kad tokie atvejai bus dani, bet i tikrj jie tapo tik reta iimtimi. Ileisdamas savo veikal, verslininkas D. Ricardo tikriausiai n nenujaut, kad tuo jis ijudins kapitalistinio pastato pamatus. Kita vertus, galima suprasti, kodl toks neprastas D. Ricardo kelias moksl jo amininkams kl nuostab. Vienas D. Ricardo pasekjas 1821 m. net entuziastingai ra: Kur matyta, kad vienas anglas, ir dar ne i akademinio mokslo pasaulio, o suvarytas komercini ir visuomenini rpesi, padaryt tai, ko negaljo n per plauk pastmti visi Europos universitetai ir itisas mokslins minties imtmetis. Bet tokia jau buvo istorin tiesa. Kaip vaizdiai apibdino J. M. Keynesas, D. Ricardo taip pat visikai sivyravo Anglijoje, kaip ventoji inkvizicija Ispanijoje. Praktin D. Ricardo veikla buvo labai vairi: jis buvo biros brokeris (beje, lydimas skms aisdamas biroje jis gana greitai sukaup turt, vertint apie 40 milijon frank, ir tapo vienas turtingiausi savo laiko moni Anglijoje), matematikos dstytojas, du kartus irinktas erifu. 18191823 m. (t. y. iki mirties savo namuose Glosteryre, kur, pasitrauks i verslo, gyveno kaip paprastas ems nuomininkas), atsisaks jam visada buvusios svarbiausios veiklos verslo srityje, nordamas valstybiniu lygiu gyvendinti savo ekonomines idjas, net ir nepasiymdamas oratoriniais sugebjimais greiiau prieingai (!), jis buvo labai takingas Anglijos parlamento emj Rm (kur nusipirko viet i airi lordo Portarlingtono ir tuoj pat pamiro savo rinkjus tolimame Airijos ukampyje) narys, kovojs prie vairius preki main ribojimus, pirmiausia prie jav statymus, nuo XVII a. pabaigos Anglijoje reguliavusius grd ir kit emdirbysts produkt veim ir iveim, ir D. Ricardo kritikuotus dar 1815 m. paraytame mintame pamflete, kuriame, rodindamas jav statym neigiam poveik daugumai Anglijos gyventoj, bei parodydamas, kad auktos grd kainos buvo naudingos tik ems savininkams (kaip tik ia paskelbtas taiklus jo pastebjimas, kad emvaldi interesai visada yra prieingi bet kurios kitos visuomens klass interesams, kuris yra visikai prieingas A. Smitho tvirtinimui, kad ems savininko interesai n kiek

neprietarauja visuomens interesui), ieit jis mat neribojamoje laisvoje prekyboje grdais, taip pat importuojant pigius grdus i kit ali. Anglijoje tuo metu dl gyventoj daugjimo grd poreikis virijo pasil, kviei buelio kaina iaugo keturgubai. Brangstant javams, versls prekeiviai m pirkti kvieius usienyje ir gabenti juos al. Taiau pigi ujrio jav sraut Anglijoje nebuvo velgiama abejingai, sigaliojo politika kuo maesn vetini jav kaina, tuo didesni muitai, nes buvo manoma, kad dar padidjusios grd kainos ims veikti kaip paskata ir po kurio laiko padids kviei auginimas Anglijoje. Taiau Jav statymus atauk Roberto Peelo vadovaujama vyriausyb tik 1846 m. D. Ricardo parlamente taip pat labai domjosi valiutos bei prekybos (komercijos) klausimais, nacionalins skolos grinimu ir kapitalo apmokestinimu. 1821 m. jis kartu Jamesu Milliu ir T. Malthusu (is buvo vienintelis profesorius tarp 30 nari), be to, steig Politins ekonomijos klub (pirmajame susirinkime pirmininkavo R. Torrensas), kuris buvo vienas pirmj ekonomini studij draugij, vliau paplitusi po vis Anglij. Taip pat D. Ricardo gyvenamuoju laikotarpiu 1802 m. keturi jauni vygai (Whigs) kr Edinburgh Review (btent ia jaunas kotas J. R. McCullochas atspausdino savo puik atsiliepim apie1817 m. pasirodius svarbiausi D. Ricardo veikal), o po septyneri met kaip atsakas jam tori (Tory) buvo kurtas Quarterly Review, bei 1824 m. J. Benthamo steigtas Westminster Review leidiniai, atlik svarb vaidmen ekonomins minties pltros istorijoje. Kalbant apie leidinius, dar mintina, kad 1843 m. buvs Ido finansinis sekretorius Jamesas Wilsonas steig The Economist. 4.2.2. D. Ricardo metodologija D. Ricardo krybos ieities taku tapo visiems klasikins politins ekonomijos atstovams bdingas palankumas ekonominio liberalizmo koncepcijai, kurioje nepripastamas joks valstybs kiimasis ekonomik ir numatoma laisva verslininkyst, laisva prekyba ir kitos ekonomines laisves. ias nuostatas jis nuosekliai gyn savo moksliniuose veikaluose. D. Ricardo eng didel ingsn priek kuriant mokslin ekonomini reikini tyrimo metod. Jis pirm kart politins ekonomijos istorijoje kaip ekonomins teorijos pagrind smoningai pasirinko darbin verts teorij, atspindjusi visuotinius, tipikiausius kapitalistinius santykius t. y. prekinius santykius. Tiesa, darbin verts teorij, kaip kapitalizmo ekonomini reikini analizs ieitin tak, intuityviai jau taik ir D. Ricardo pirmtakai, pirmiausia W. Petty ir A. Smithas. Taiau D. Ricardo savo kapitalizmo ekonomin analiz smoningai ir nuosekliai grind darbine verts teorija, svarbiausiu savo sistemos principu pasirinkamas darbo snaudas. Jis nagrindamas vairias visuomens ekonomines kategorijas darbo umokest, peln, rent taik i tuometini gamtos moksl ir filosofijos (su kuri sistemomis buvo gerai susipains) perimtus aksiomatikos (dedukcijos) bei sintezs metodus. Mokslininkas ias ekonomines kategorijas suved vertin iraik. Taigi D. Ricardo teorins sistemos pagrindas verts dsnis, verts nustatymas pagal preks gamybai sunaudot darb. Pagal tai jis pamgino pavaizduoti vis politins ekonomijos teorij, priklausani nuo verts dsnio, ir kritikavo A. Smith u nenuoseklum bei dvilypum kalbant apie verts dsnio tinkamum realiam kapitalistiniam kiui. D. Ricardo metodologijos stipryb gilesn lyginant su pirmtakais ekonomini reikini ir proces analiz. Jis pagal T. Hobbeso (15881679 m.) ir R. Descarteso (15961650 m.) filosofinius veikalus, pamgino ekonomikos moksl padaryti

matematikai tiksl. (Jau matematini metod pionierius ekonomikos srityje A. Cournot 1838 m. paymjo i D. Ricardo mstymo ypatyb, nors ir nurod, kad jo matematika su savo griozdikais skaitmeniniais pavyzdiais esanti silpna.) Kapitalistins ekonomikos pltr D. Ricardo nagrinjo kaip stichik ir objektyv proces, gindamas objektyvi ekonomikos dsni idj. Savo tyrimuose D. Ricardo pirmenyb teik gamybai, o tai metodologikai j priartino prie F. Quesnay ir A. Smitho. Verts ir pajam altini jis iekojo gamybos srityje, o paskirstymo teorijoje mgino apimti visos ekonomikos judjim bei i dalies pltoti poir, bding fiziokratams. D. Ricardo siek parodyti bendr gamybos ir pajam dinamik, tam plaiai naudodamas abstrakcijos metod, igrynindamas kapitalizmo analiz. Jis atsisak bet kokios apraomosios mediagos ir stengsi iskirti kapitalistinius reikinius grynu pavidalu, atsieti juos nuo iorini reikini, pavyzdiui, nuo usienio prekybos, pinig cirkuliacijos sferos sutrikim ir panaiai. (Drsiai galima sakyti, kad sukurdamas pasaulio ekonomin model, D. Ricardo ekonomikos teorijai teik galing rank abstrakcij, kuriai tenka pagrindinis vaidmuo, kai reikia paalinti kasdieninio gyvenimo deformacijas, atsitiktinumus bei suvokti ekonomini reikini vidin mechanizm. Keista, bet D. Ricardo polink taikyti labai abstrakius ekonominius modelius tiesiogiai realaus pasaulio sudtingumui J. A. Schumpeteris pavadino Rikardika yda. Juk galima drsiai sakyti, kad D. Ricardo, sprsdamas klausimus grynojo kapitalizmo poiriu, apnuogino pasaul iki paios esms ir leido j tyrinti bet kam to panorusiam: dabar visas is mechanizmas yra atviras). Ekonominio mogaus (Homo oeconomicus) idj, be joki abejoni, jis pltojo daug nuosekliau, nei A. Smithas, kuris savo darbuose kartais atsivelgdavo moralinius aspektus. D. Ricardo kapitalistin santvark laik amina ir vienintele racionalia sistema. Visus kapitalistinius santykius jis vertino kaip natralius ir vienintelius. Anot jo, politins ekonomijos dsniai niekada nekinta, o jei kitimai ir vyksta, tai jie yra kiekybinio, bet ne kokybinio pobdio. Faktikai D. Ricardo padjo pagrindus nors dar neipltota forma nuo abstraktaus prie konkretaus metodui. D. Ricardo savo tyrimus pradjo nuo preks, jos vartojamosios ir mainomosios verts analizs. Toliau jis nagrinjo vairius ekonominius kapitalizmo reikinius j atitikimo ar neatitikimo darbins verts principui poiriu. Vadinasi jis analiz pradjo nuo abstraktaus (prek, vert) ir pltojo link konkretaus (kapitalas, vidutinis pelnas, darbo umokestis, renta ir pan.). D. Ricardo jau knygos Politins ekonomijos ir apmokestinimo principai pratarmje lakonikai, kaip jam bdinga, idst savo nuomon apie dvi, jo poiriu, esmines ekonomikos teorijos problemas. Pirma, solidarizuodamasis su A. Smithu, jis visuomenje taip pat iskyr tris pagrindines klases (ems savininkus; pinig ir kapitalo, btino jam padirbti, savininkus; darbininkus, kuri darbu ji apdirbama) ir tris pajam ris (rent, peln ir darbo umokest). Antra, kaip minta, pateik savj politins ekonomijos pagrindinio udavinio traktuot, pagal kuri reikalaujama, kad, jo odiais tariant, bt nustatyti dsniai, kurie valdo ems pajam (t. y. nacionalinio produkto ir nacionalinio turto) paskirstym tarp trij pagrindini visuomens klasi. D. Ricardo, formuluodamas politins ekonomijos udavinius, savotikai apibr ir pat jos objekt, skirtingai nuo savo pirmtak, kuriems rpjo vien tik gamyba, pabrdamas paskirstymo sferos tyrim. Politins ekonomijos princip pirmojo leidimo pratarmje jis paymjo, kad pagaminti produktai yra bendro darbo, main ir kapitalo panaudojimo rezultatas, bet jie paskirstomi tarp emvaldi, kapitalist ir darbinink netolygiai skirtingu laiku. Pagal tai, jis padar ivad, kad nustatyti dsnius, kurie reguliuoja paskirstym, pagrindinis politins ekonomijos

udavinys, nes rentos, pelno ir darbo umokesio natrali pokyi paaikinimai, kuriuos pateik J. Turgot, J. Steuartas, A. Smithas, J. B. Sayus, J. de Sismondi, jo nuomone, gana menkai tegali patenkinti. D. Ricardo taip pat man, kad politin ekonomija tai mokslas, kuris pirmiausia iaikins visuomeninio turto paskirstymo dsnius. Todl D. Ricardo savo darbuose i esms mgino iskirti moni gamybinius santykius, skirtingai nuo visuomens gamybini jg ir paskelbti iuos santykius politins ekonomijos nagrinjimo objektu. Tiesa, jis faktikai sutapatino vis gamybini santyki visum su paskirstymo santykiais, tuo gerokai susiaurindamas politins ekonomijos objekto rmus. Taiau, orientuodamasis grybi paskirstymo dsnius, D. Ricardo politinje ekonomijoje nenagrinjo ekonomins politikos klausim, kurie keliami A. Smitho moksle. Pastebtina, kad Politins ekonomijos principuose D. Ricardo pateiktas visuomens apibdinimas yra sausas, santrus ir koncentruotas. ia tikrai nerasime gyvenimo, jo sodri detali, net goinei literatrai bding dalyk, taip bding A. Smithui. D. Ricardo knygoje nra nieko, iskyrus abstrakius esminius teiginius, kuriuos dsto intelektas, susitelks ties kur kas pastovesniais dalykais nei nuolat besikeiianti kasdieninio gyvenimo tkm. Jo teiginiai yra fundamentals, paprasti, neigrainti ir subalansuoti. 4.2.3. Verts ir pinig teorija Verts teorija, i kurios kildinama ir kain teorija, nors ir svarbiausia D. Ricardo mokymo dalis, bet, ko gero, toli grau ne pati stipriausia jo veikalo dalis. (T prie mirt atvirai ne kart pripaino ir pats D. Ricardo, laikuose savo mokiniui J. R. McCullochui ir biiuliui T. Malthusui teigdamas, kad nra patenkintas princip, kurie reguliuoja vert, iaikinimu bei, kalbdamas apie savo ir J. R. McCullocho verts teorijas, melancholikai su retu kuklumu pastebdamas: Mums abiem nepavyko. Ko gero, savotikai dsninga, kad po mirties ant D. Ricardo darbo stalo buvo rastas nebaigtas straipsnis Nekintamas verts standartas...). Pagrindin savo tyrim D. Ricardo pradjo nuo verts analizs ir polemikos su A. Smithu iuo klausimu, neigdamas pastarojo dvejop ios kategorijos vertinim. D. Ricardo dar aikiau, nei garsusis jo pirmtakas, atskyr du preks veiksnius: mainomj ir vartojamj vertes. Pastarj (naudingum) jis laik pirmosios prielaida, bet jam buvo svarbi tik mainomoji vert. D. Ricardo ikl tez, kad naudingos preks savo mainomj vert gauna i dviej altini: savo retumo ir darbo, reikalingo jas pagaminti, kiekio (iskirta mano. Aut. pastaba). Taigi D. Ricardo, kaip ir E. B. de Condillacas, retum laik veiksniu, sukurianiu vert. Taiau retomis kaip vertybmis jis laik tik nedaugel neatkuriam preki. D. Ricardo iskyr kai kurias prekes (meno edevrus: skulptras ir paveikslus, retas knygas ir medalius, ypatingos ries brangvynius), kuri vert lm vien tik j retumas, nes jokiu darbu negalima padidinti j kiekio. Todl j vert negali bti paeminta didinant pasil. Toki preki vert keiiasi nuo pirkj turtingumo ir polinki, bet tarp preki, kasdien mainom rinkoje tokios preks sudaro tik labai nedidel dal. Dauguma vis grybi, kurios yra ms nor objektai, yra gaunamos darbu ir j vert priklauso nuo gamybos sunkumo ar lengvumo. Todl kalbant apie prekes, j mainomj vert ir dsnius, reguliuojanius j santykines kainas, D. Ricardo nuomone, visada reikia turti galvoje tik tokias prekes, kuri kiekis gali bti padidintas moni darbu ir gaminant konkurencija nra niekaip ribojama. Pastebtina, kad aikindamas vert, D. Ricardo buvo daug nuoseklesnis, nei jo pirmtakas A. Smithas. Kaip ra pats D. Ricardo: A. Smithas, kuris taip teisingai

nustat tikrj mainomosios verts altin, pasirod ess nenuoseklus. Uuot grietai laiksis principo, kad daikt vert didja arba maja priklausomai nuo j gamybai sunaudoto didesnio ar maesnio darbo kiekio, jis ikl dar kit standartin verts mat ir nagrinjo brangesnius ar pigesnius daiktus, turdamas galvoje, didesn ar maesn toki standartini mat skaii jie keiiami. Kartais tokiu matu jis laiko grdus, kartais darb ne darbo kiek, sunaudot vienam ar kitam daiktui pagaminti, o t jo kiek, kur galima pirkti u daikt rinkoje, tarytum darbininkas btinai gaus u savo darb dvigubai daugiau, nei anksiau, jei jo darbas tapo du kart naesnis, ir jis dl to gali pagaminti dvigubai daugiau preki. D. Ricardo, pritardamas A. Smitho darbinei verts teorijai, prijo ivados, kad darbas yra bet kokios verts pagrindas. Jis ra, kad preks vert, arba kokios nors kitos preks kiekis, kur ji mainoma, priklauso nuo darbo, kuris btinas jai pagaminti, santykinio kiekio, o ne nuo didesnio ar maesnio atlygio, mokamo u darb, be to, skirtingos kokybs (t. y. paprasto ir sudtingo) darbo vertinimas rinkoje greitai tampa pastovus ir tikslus praktikai naudoti ir didele dalimi priklauso nuo darbininko lyginamojo meistrikumo bei jo atliekamo darbo tampos. Taip pat D. Ricardo faktikai suprato, kad rinkoje skirtingos kokybs darbas pavirsta tam tikru kiekiu paprasto darbo. Be to, jis prijo nuomons, kad skirtingos kokybs darbo skirtingas atlyginimas esmingai nekeiia preki verts nustatymo pagal darb, sunaudot joms gaminti. Jis pastebjo, kad skirtingos kokybs darbas atlyginamas skirtingai. i aplinkyb nra prieastis keistis preki santykinei vertei, nes darbo umokestis nelemia preki verts. Be to, D. Ricardo atkreip dmes, kad preki vertei turi poveikio ne tik tiesiogiai panaudotas gamyboje darbas, bet ir darbas, sunaudotas rankiams, instrumentams ir pastatams padedantiems dirbti. Kitais odiais tariant, kapitalo snaudas, arba preks kainos hipotetik ketvirtj komponent, kuri A. Smithas traktavo kaip anksiau gautas pajamas, D. Ricardo laik anksiau sunaudotu, arba knytu (embodied) darbu. Dl to, jo nuomone, panaudoto darbo ekonomija visada paemins preks santykin vert, nesvarbu, ar ji apima darb, btin pagaminti pai prek, bei sukurti kapital, kad prek bt gaminama. Taiau, jo manymu, reikia turti galvoje, kad vert keiiasi dl nevienodo kapitalo ilgaamikumo ir grimo verslininkui greiio. Taigi D. Ricardo taip pat nagrinjo sunaudot gamybos priemoni verts perklimo gaminamai prekei problem, kuri vienaip ar kitaip aptar ir jo pirmtakai, ypa F. Quesnay. Pastarasis savo Ekonominje lentelje i esms rmsi tuo, kad sunaudot priemoni vert ne prarandama, o perkeliama naujai prekei. Taiau D. Ricardo pirmasis sukonkretino tok ios problemos traktavim ir teig, kad gamybos priemons nesukuria naujos verts. Tai reik, jog ankstesn kapitalo produktyvumo teorija nra pagrsta. Didelis D. Ricardo nuopelnas yra tas, kad jis aikiai atskyr darb kaip verts substancij ir darb kaip verts vidin mat. Jis paymjo: [...] darbas yra bet kokios verts pagrindas ir [...] vien tik jo santykinis kiekis lemia preki santykin vert [...]. Toks atribojimas leido atrasti abstraktaus darbo kategorij. D. Ricardo, panaiai kaip ir A. Smithas Taut turte, verts ir kainos kategorijas i esms naudojo kaip sinonimus. D. Ricardo skyr natrali ir rinkos kainas. Pirmj jis laik verts apraika ir man, kad natrali kaina padengia ne tik kapitalo snaudas, bet ir vidutin pelno norm, jo pajamas, o antrj (rinkos kain) siejo su nukrypimu nuo natralios kainos dl paklausos ir pasilos. Taiau jis paymjo, kad kiekvieno kapitalisto siekis savo kapital i maiau pelningo verslo investuoti pelningesn, neleis preki rinkos kainai ilgai likti daug auktesne, ar emesne u natrali j kain. Dl to kiekvienos akos pelnas pasiymi tendencija isilyginti ir tampa proporcingu sunaudoto kapitalo vertei. Laikin kain kilim jis

aikino paklausos augimu, pinig verts kritimu, pirmo btinumo preki apmokestinimu. Kalbdamas apie vert ir turt bei pastarj traktuodamas vien tik i natraliu daiktiku aspektu, kaip vartojamj veri sum, D. Ricardo nurod j skirtum, nes vert priklauso ne nuo gausumo, o nuo gamybos sunkumo ar lengvumo. Jis pastebjo, kad Vieno milijono darbinink darbas fabrikuose visada sukuria toki pat vert, bet nesukuria visada vienodo turto, t. y. sukuriamo turto fizin apimtis laikui bgant kinta, ir turto augimo nereikt tapatinti su verts augimu. Jis paymjo, kad panaudojant mainas, didja preki mas, bet maja verts suma. Paymtina, kad jei A. Smithas iekojo pastovaus verts mato, tai D. Ricardo teig, jog tai nemanomas tikslas, nes kintant produkt gamybos technologijoms, kinta ir preki vert. Net ir aukso bei kviei, kuri naudojim tokiam matui D. Ricardo visikai atmet, vert keiiasi, keiiantis technologijoms. Taigi, konstatavo D. Ricardo, jei naujos kininkavimo formos ir technologin kepimo paanga sumaina preks duonos vert, tai ir naus darbinink darbas gali bti vertinamas maesnmis kainomis. D. Ricardo atriai kritikavo J. B. Sayaus teorij, pagal kuri preks vert priklauso nuo jos naudingumo. Jis ra: Bt teisinga, jei preki vert reguliuot tik pirkjai. D. Ricardo paymjo, kad preki naudingumas, t. y. j vartojamoji vert, btinas, kad prek turt vert, bet jis nra verts altinis. Laike J. B. Sayui, D. Ricardo pabr, kad daikt naudingumas, be abejons, sudaro verts pagrind, bet naudingumo dydis negali bti verts matas. Sunkiau pagaminama prek visada bus brangesn u lengviau pagaminam, net jei visi mons vieningai manys, kad pastaroji naudingesn u pirmj. Dar aikiau i mintis isakyta Politins ekonomijos pagrinduose: [...] naudingumas nra mainomosios verts matas, nors jis labai pastarajai reikalingas. Aktuali D. Ricardo nuostata, kad btina nepainioti dviej preks aspekt verts ir vartojamosios verts. Tai leido jam parodyti, jog subjektyvaus vertingumo koncepcija yra nepagrsta. D. Ricardo ra: Kalbdami, kad vert reikia matuoti pasitenkinimu, kur jos savininkui suteikia naudojimasis preke, nesurasime verts mato, nes mons, naudodamiesi tuo paiu daiktu, gali patirti labai skirting pasitenkinim. D. Ricardo nuomone, saul, oras ir panaiai, suteikia prekms tik vartojamj, o ne mainomj vert. Jis ra, kad preki kain reguliuoja gamybos snaudos, o ne paklausa ir pasila. Pastarieji gali tik laikinai paveikti rinkos kain. Be to, jo nuomone, be gyvojo darbo apskaiiuojant preki vert reikia atsivelgti ir ankstesn darb, t. y. D. Ricardo teig, kad preki kain lygiui greta sunaudoto gyvojo darbo turi takos ir sudaiktintas darbas, sunaudotas rankiams, instrumentams ir pastatams, reikalingiems iam darbui. D. Ricardo aikiai skyr kain ir vert. Kain jis nagrinjo kaip mainomosios verts pinigin iraik. Rinkos kain svyravimus jis laik laikinais ir nepaneigianiais verts dsnio. Jis taip pat man, kad kaina bei vert pavieniais atvejais gali kisti ir prieingomis kryptimis. Be to, D. Ricardo pastebjo, jog konkurencijos slygomis kain reguliuoja pardavj konkurencijos ir ji pasiekia natralios kainos lyg (ar yra arti jos), o pastaroji turi utikrinti visuotinai priimtin darbo umokesio ir pelno norm. Natralia kaina D. Ricardo vadina kain, kuriai esant patenkinama paklausa ir gaunamas prastinis pelnas. Skirtingai nuo A. Smitho, apibdinusio vert tai kaip sunaudot darb, tai kaip perkam darb, tai kaip pajamas, D. Ricardo buvo nuoseklus darbins verts alininkas, ir teig, kad verts altinis gali bti tik darbas, sunaudotas ios preks gamybai. Jau i pirmo skyriaus pavadinimo jis leidia suprasti, k jis vadina darbins verts teorija. Pavadinimas skamba taip: Preks vert arba bet koks kitas dydis,

lemiantis preks mainomum, santykinai priklauso nuo darbo, reikalingo tai produkcijai [...]. D. Ricardo atriai kritikavo verts nustatym pagal pajamas, pastebdamas, kad pajamos yra verts dalis. Taiau jis sutiko su A. Smitho teiginiais, kad i preks verts galima iskaiiuoti nuolatin kapital ir iskaidyti j pajamas. i koncepcij D. Ricardo panaudojo kurdamas savo reprodukcijos teorij. Be to, tikslus verts ir turto (kaip naudingj dalyk visumos) atskyrimas leido D. Ricardo ivengti A. Smitho klaidos, darant nuolaid fiziokratams ir pripastant padidint emdirbio darbo produktyvum. D. Ricardo rodinjo, kad svarbiausia gamyba, ir paskutinis odis visada priklauso preks gamintojams. Jis ra, kad kainos dl vartotojikos paklausos gali augti ir kristi, bet jos turi padengti gamybos katus ir darbines snaudas. D. Ricardo ne tik atskleid gamybos kat vaidmen, bet ir pagrind darbins verts dsn. Jis teig, kad naudojant kapital, ilaidos buvo susijusios tik su darbo snaudomis, bet vliau, pradjus naudoti sudtingas gamybos priemones, tarp j ir mainas, joms sunaudotas darbas taip pat tapo papildomas preki verts veiksnys. D. Ricardo aikiai parod, kad darbo naumo augimas lemia preks verts majim. Jis ra: Jei preki mainomj vert lemia jose knyto darbo kiekis, tai bet koks io kiekio augimas turi didinti preks, kuriai sunaudotas is darbas, vert, o bet koks sumajimas mainti j. Be to, D. Ricardo atkreip dmes tai, kad laisvos konkurencijos slygomis preks vert priklauso nuo darbo santykinio kiekio, btino jos pagaminimui, o ne nuo didesnio ar maesnio atlygio, umokamo u darb. D. Ricardo teig, jog kapitalistai negali preks kain perkelti darbo umokesio prieaugio, o yra priversti aukoti dal pelno. Taip pat, jo nuomone, gamybos veiksnio natralios kainos pasikeitimas ne kas kita, kaip io veiksnio bendr pajam dalies pasikeitimas; preks natraliai kainai, kitoms slygoms esant vienodoms, tai neturi jokio poveikio. Juk jei pelnas kyla, ir darbo umokestis krenta, arba jei pelnas krenta, ir renta didja, tai vis tiek reikia tokio pat kiekio darbo ir audiniui iausti, ir laivui pastatyti. Pastebtina, kad iuo klausimu A. Smitho ir D. Ricardo poiriai akivaizdiai nesutapo. Pagal A. Smitho veiksni logik, [...] natrali kaina keiiasi kartu su kiekvienos i jos sudedamj dali natralia norma. D. Ricardo nuomone, darbo umokesio natrali norma tai visuomenini pajam darbo dalis, ir jos realus augimas galimas tik majant kitai i pajam daliai pelnui. Toks pajam perskirstymas nekeiia sukurto visuomeninio produkto dydio, ir todl, kitoms slygoms esant vienodoms, tai neturt daryti takos natraliai preki kainai. D. Ricardo ikl visuomenikai btino darbo problem. Preki vert nustatydamas pagal darb, sunaudot jai pagaminti, jis susidr su klausimu, koks darbas reguliuoja vert. Juk gaminant tos paios ries prekes smulkaus amatininko, manufaktros darbininko ir maininio fabriko darbininko darbo snaudos labai skiriasi. Todl D. Ricardo prijo ivados, kad darbo naumo skirtumai nepaneigia verts nustatymo pagal darb, nes verts dydis reguliuojamas ne to darbo, kuris faktikai sunaudotas iai prekei pagaminti, o darbo, kuris btinas pagaminti blogiausiomis slygomis. Jis ra: Vis preki pramonini gamini, kasykl ar emdirbysts produkt mainomoji vert reguliuojama didiausio kiekio darbo, i btinybs sunaudot preks gamybai t, kurie [...] tsia gamyb paiomis nepalankiausiomis slygomis. Pastarosiomis laikomos tokios, kurioms esant vykdyti gamyb, kad bt pagamintas reikiamas produkt kiekis. Taiau tenka paymti, kad i D. Ricardo ivada tinka tik ems kiui. O pramonje visuomenikai btinas darbas yra darbo snaudos esant vidutinms gamybos slygoms. D. Ricardo daug dmesio skyr pinig ir j cirkuliacijos klausimams, nors ia jo ginamas pozicijos gana prietaringos. Taiau prie aptariant D. Ricardo pinig

teorij, reikia atsivelgti tai, kad XVIII a. pabaigoje Anglijoje nusistovjo monometalizmo sistema, reikusi aukso monopolinio vaidmens pinigams tvirtinim, kuris 1816 m. buvo sustiprintas statymu. Todl bulijonisto D. Ricardo teorins nuostatos pinig teorijos klausimais grstos nuostatomis, bdingomis aukso standartui, pagal kur statymo numatytas aukso kiekis nukaltose apyvartai monetose turjo bti laisvai ir garantuotai keiiamas popierinius pinigus. Pastebtina, kad bulijonist prietaravimas, susijs su klausimu privalo ar neprivalo popieriniai banknotai bti konvertuojami auks pagal pareikalavim atsirado XIX a. pradioje bulijonist debat metu ir vliau isipltojo 1840 m. bankins valiutos kurso mokyklos debatus dl Anglijos banko banknot padengimo auksu. (1839 m. svar padengimas trumpam buvo nukrits net iki 13 proc.). Bulijonist argumentas buvo tiesioginis: jei nebus reikalaujama, kad bankai konvertuot banknotus auks, tuomet jie susigundys ileisti daugiau banknot, nei saugyklose turi aukso. Tai ves prie papildomo cirkuliacijos sferos aprpinimo pinigais ir tuo pat metu, j poiriu, prie pinig nuvertjimo, t. y. infliacijos. Bulijonist, tarp kuri galima iskirti Henry Thornton, o vliau John Wheatley ir ankstyvj D. Ricardo (18101811 m.), nuomone, norint ivengti infliacijos btinai turi bti ilaikytas banknot konvertabilumas auks. O antibulijonistai (R. Torrensas, Bonsanquetas, J. Millis) rmsi reali sskait doktrina, propaguota J. Law (1705 m.), J. Steuarto (1767 m.) ir A. Smitho (1776 m.). Jie teig, kad poreik banknot emisijai riboja poreikis prekybai. Taigi net be pinig konvertabilumo bankas neketins ileisti daugiau banknot, nei reikalinga komercijos poreikiui patenkinti. Jei kartais atsitiktinai atsirast perteklini pinig, jie netapt infliacijos prieastimi, nes pinigai, likvidavus keistas realias sskaitas, tuoj pat sugrt bankus. Ankstyvuosiuose savo darbuose, pavyzdiui veikale Silymai ekonomikai ir saugiai valiutai (1816 m.), D. Ricardo pinigus (auks) nagrinjo kaip prek, pasiymini vidine verte. Pinig (aukso ir sidabro), kaip ir vis kit preki, vert, jo nuomone, lm jiems pagaminti sunaudoto darbo kiekis. Toks poiris leido jam daryti ivad, kad btent pinig vert esant nekintamam apyvartoje esani preki kain dydiui lemiamas veiksnys, apskaiiuojant apyvartai btin pinig kiek. Be to, D. Ricardo atkreip dmes pinig (aukso), kaip ypatingos preks, ilaikanios pastovi savo vert ir naudojamos kit preki verts matu bei cirkuliacijos priemone, specifik. Pinig cirkuliacijai skirtuose darbuose, tarp j traktate Apie aukt metalini pinig kain (1809 m.), ispausdintame kaip straipsni serija Morning Cronicle, jis paymjo, kad vietoje auksini monet naudojam popierini pinig kiekis turi atitikti apyvartoje esanios prekins mass vert, o pinig pertekli bankas turi paalinti. D. Ricardo ra: Mano silomas vaistas bt toks: bankas turi pamau mainti not kiek iki tol, kol likusi (t. y. tebesani apyvartoje) not vert susilygins su verte metalini monet, kurias jos reprezentuoja. iais straipsniais D. Ricardo i esms vl suteik stimul ginams dl centrinio Anglijos banko politikos, t. y. dl mokjim grynaisiais pinigais atnaujinimo. Dl toki mokjim btinybs, Anglijos bankas padidino grynj pinig emisij ir kreditavimo kiek. Taiau, anot Anglijos bank vadov, vliau sekusi infliacija ir svaro nuvertjimas nebuvo susijs su banko kredito padidinimu. Taiau D. Ricardo teig prieingai. Savo iuo straipsniu jis netiesiogiai paskatino vien i Anglijos parlamento emj rm tarnyb, paprastai inom kaip Aukso luit komitetas (Bullion Committee), isamiai inagrinti ir apsvarstyti klausim. io komiteto ataskaita tvirtino t pat, k D. Ricardo jau anksiau yra teigs savo straipsnyje, t. y. ji rekomendavo atsisakyti Bank Apribojim akto. Nepaisant to, parlamento emieji rmai paskelb, kad popieriniai pinigai

nenuverts. Kita vertus, is pirmasis D. Ricardo darbas sulauk didelio susidomjimo visuomenje, taip pat ir politiniuose sluoksniuose. Taiau Politins ekonomijos pagrinduose D. Ricardo pamau nutolo nuo ios koncepcijos. io savo pagrindinio veikalo 27 skyriuje jis i pradi yra metalistas, ir pltojo piniginio metalo darbins verts teorij bei kalbjo apie metalini pinig vidin vert. Taiau vliau D. Ricardo pinigus traktavo kaip technin cirkuliacijos (apyvartos) priemon ir sukr vien kiekybins pinig teorijos variant, pagal kur pinig vert lemia cirkuliacijos (apyvartos) procesas, kuriame pinigai dalyvauja neturdami verts, o preks kainos. Paveiktas popierini pinig nuvertjimo, vykusio Anglijoje XVIII a. pabaigoje XIX a. pradioje, ir painiodamas popierini bei auksini pinig cirkuliacijos dsningumus (jis i esms perkl popierini pinig apyvartos dsningumus auksiniams ir sidabriniams pinigams, nepastebdamas, kad ileidiant auksini ir sidabrini pinig perteklin kiek, lyginant su j apyvartos poreikiu, jie, bdami savaime vertingi, paliks cirkuliacijos sfer), D. Ricardo prijo visai prieingos ivados nei ankstesnis poiris ir teig, kad apyvartoje esani pinig kiekis gali bti skirtingas ir atsitiktinis, o pinig vert nusistovi cirkuliacijos sferoje ir priklauso nuo apyvartoje esanio j kiekio. Kalbdamas apie pinigus kaip visuotin main priemon, D. Ricardo pastebjo, kad iuo poiriu pinigai tarp vis civilizuot ali pasiskirsto pagal proporcijas, kurios kinta su kiekvienu prekybos ir main patobulinimu, su kiekvienu maisto ir kit gyvybinio btinumo dalyk gavimo auganiam gyventoj skaiiui sunkumo didjimu. Tenka pripainti, kad nagrindamas pinigus kaip technin main priemon, D. Ricardo nemat skirtumo tarp tiesiogini main pagal formul (Pr Pr) ir preki apyvartos pagal formul (Pr P Pr). Faktikai jis savo mintis grind pirkimo-pardavimo vieningumu, teigdamas, kad po pardavimo btina seka pirkimas, ir taip atkartodamas J. B. Sayaus idj. Taip pat pastebtina, kad D. Ricardo man, jog visa pinig mas nuolat yra cirkuliacijos (apyvartos) sferoje. Jo gyvenamoje epochoje tai buvo neteisinga ivada. Juk i tikrj dalis visaveri pinig nuolat ikrisdavo i apyvartos, tapdami lobiu (santaupomis). Bet jis ignoravo pinig, kaip turto kaupimo, funkcij, kuri visikai gali vykdyti tik auksiniai ir sidabriniai pinigai. Tsiant kalb apie D. Ricardo indl bankininkysts srityje, reikia paymti jo silymus steigti Nacionalin bank, popierini pinig emisijos leidimo proces perimant i centrinio Anglijos banko ir pavedant vyriausybs paskirtos komisijos nariams. domu, kad btinus ingsnius ios sistemos gyvendinimo link eng Robertas Peelas tik prabgus 20 met po D. Ricardo mirties, kai 1844 m. buvo priimtas atitinkamas bankininkysts statymas, kuriuo nustatyta labai grieta banknot emisijos tvarka. Pagal kiekybin pinig teorij, D. Ricardo pamgino paaikinti ir aukso tarptautinio judjimo dsningumus. Jo nuomone, kain lygio priklausomyb nuo pinig kiekio lemia aukso judjim tarp ali. Esant pinig pertekliui ir j nuvertjimui, daugiau pinig iveama i alies ir tuo pat metu veama daugiau preki. Ir prieingai. Galiausiai dl io pinig ir preki tarptautinio judjimo nusistovi pusiausvyra. Taigi D. Ricardo, bdamas laisvos prekybos alininkas, man, skirtingai nei merkantilistai, kad nereikia nerimauti, jei preki veama daugiau nei iveama, o auksas iteka i alies. Jis buvo tikras, kad laisvas importas savaime reguliuoja aukso cirkuliacij, kain svyravimus ir padeda nusistovti ekonominei pusiausvyrai. Prakalbus apie usienio prekyb, btina paminti, kad, D. Ricardo nuomone, usienio prekyba didina alies turt ir realios pajamos visada bus auktesns esant laisvai prekybai, nei jai nesant. Tai gerai matyti ir i jo visikai nedviprasmiko teiginio, kad tik vaisinga alis, ypa jei ji leidia laisvai veti maisto produktus, gali kaupti kapital pertekliuje smarkiai nesumajant pelno normai ar smarkiai neiaugant

ems rentai (iskirta mano. Aut. pastaba). Tai santykini kain dsnis, parodantis geografinio darbo pasidalijimo pranaum. Prakalbus apie santykinius pranaumus, paymtina, kad R. Torrensas (17801864 m.) dar 1808 m. savo veikale Ekonomisto paneigimas isak santykini pranaum princip bei 1815 m. Es apie iorin grd prekyb pateik detalesn io principo paaikinim. Taiau D. Ricardo, savajai usienio prekybos teorijai skyrs vos kelet puslapi, buvo pirmasis ekonomistas, gyns specialij tarptautins prekybos teorij, kurios pagrindas kad kapitalas negali judti tarp ali, kapitalas laikomas nacionaliniu, apribotu alies sien. Darbin verts teorija negali bti taikoma prekms, kuri prekyba vykdoma kertant alies sienas, nes pelno norma yra nevienoda atskirose alyse. Pastaruoju atveju preki judjim tarp ali reguliuos ir natrins prekybos slyg pagrindu taps santykiniai kat pranaumai, nulemti nuolatini darbo produktyvumo skirtum tarp ali. Darant prielaid, kad santykins preki kainos kinta proporcingai santykiniams darbo katams, garsiuoju savo pavyzdiu apie vyno ir audinio gamyb Anglijoje bei Portugalijoje, D. Ricardo parod absoliui ir santykini panaum tarptautinje prekyboje esm bei j skirtum. Absoliui panaum reikm tarptautinei prekybai atskleid dar A. Smithas. Taiau tik D. Ricardo, bdamas daug grietesnis laisvos prekybos alininkas, negu fiziokratai ir A. Smithas, parod, kad esant laisvai tarptautinei prekybai, aliai gali bti naudinga importuoti produkt, net jei j manoma pagamintas paioje alyje maesniais katais produkcijos vienetui, nei usienyje. Vienos alies vidaus prekyba tarp dviej region reikalauja absoliui pranaum, o tarptautinei prekybai pakanka santykinio pranaumo, t. y. kad iai prekei jos ilaid santykis su ilaidomis kitose alyse bt palankesnis jai, nei pagal kitas prekes. Beje, vlesn santykini pranaum doktrina, tapusi priimtina daugeliui ekonomist, tra neformalios XIX a. taisykls, pirm kart paskelbtos R. Torrenso 1815 m., mokslika formuluot. O pats D. Ricardo remdamasis santykini pranaum principu kalbjo apie darni tarptautini ekonomini santyki pltr laisvos prekybos slygomis. Jis pateisino natral Anglijos, kaip pagrindins pasaulio pramonins valstybs dominavim, o daugumai kit ali paliko ems kio ir aliav tiekimo funkcij. Pasisakydamas u laisv prekyb ir rodindamas, kad dl santykini pranaum principo ji bus naudinga visiems (tiesa, jis labai aikiai neisak, kaip is prekybos suteikiamas naudos laimjimas pasiskirstys tarp jos dalyvi, taiau vis dlto numan, kad is santykis bus madaug vienas su vienu, k J. Millis ir J. R. McCullochas specialiai pabr), D. Ricardo neslp, kad pagrindinis Anglijos laimjimas bus itekli sukrimas ir kapitalo kaupimo slyg pagerinimas. 4.2.4. Darbo umokesio ir pelno teorija Kaip jau minta, paskirstymo problemai tenka svarbi vieta D. Ricardo ekonominje teorijoje. Jis ipltojo A. Smitho mokym apie trij pagrindini visuomens klasi darbinink, kapitalist ir emvaldi pajamas: darbo umokest, peln ir ems rent. Jis irykino ekonominius prietaravimus tarp i klasi ir atskleid juos pagal darbins verts teorijos principus. i nuomon D. Ricardo aikiai ireik savo pelno ir darbo umokesio bei pelno ir ems retos atvirkiai proporcingos priklausomybs koncepcijose. Joje mokslininkas stengsi vieninga formule pavaizduoti vairi pajam ri ry ir apibrti j dinamikos krypt, atkleisti pajam dinamikos dsn. Jis ra: Kokia produkto dalis sumokama darbo umokesio forma ypa svarbus klausimas nagrinjant peln, nes pastebtina, kad pastarasis bus auktas ar emas proporcingai tam, emas ar auktas bus darbo umokestis.

D. Ricardo stengsi nustatyti darbo umokesio ekonomin dsn, kuriam pajam paskirstymo sistemoje jis skyr svarb vaidmen. D. Ricardo, nesiskirdamas nuo savo pirmtak, teig, kad darbas kaip ir kitos preks turi natrali ir rinkos vert (kain). Taigi preke vl laikytas pats darbas, o ne darbo jga (ios kategorijos jis, kaip ir A. Smithas, neskyr). Darbo rinkos kaina D. Ricardo laik darbo paklausos ir pasilos real santyk, vertinant darbo umokest, kuris svyruoja apie savo pagrind natrali kain. Pastarja jis laik darbininko ir jo eimos gyvenimo l vert. Jis nurod, kad gyvenimo l minimumas priklauso nuo istorini slyg, pltros lygio, tradicij ir susiklosiusi vartojimo norm. D. Ricardo ra: Nereikia galvoti, kad natrali darbo kaina, net ir matuojama maisto bei pirmo btinumo reikmenimis, yra visikai pastovi. Ji kinta skirtingais laikais ir toje paioje alyje bei labai smarkiai skiriasi skirtingose alyse. Dl i teigini, susisiekiani su R. Torrenso mintimis apie gyvenimo minimum utikrinanios algos priklausomyb nuo kultrini slyg, tapo beprasm tez, kad realus darbo umokestis pastovus. Pagal D. Ricardo darbo rinkos kaina svyruoja apie natrali kain dl darbinink natralaus judjimo. Jei darbo rinkos kaina virija natrali, darbinink skaiius labai iauga, padidja darbo pasila, ir tam tikru metu ji virija paklaus. Dl to atsiranda bedarbyst, darbo rinkos kaina pradeda kristi. is kritimas tsiasi tol, kol pradeda mati darbinink skaiius ir sumaja darbo pasila pagal paklaus jam. Tuo metu darbo rinkos kaina tampa maesn lyginant su jo natralia kaina. O darbo pasilos sumajimas vl lems rinkos kainos kilim iki natralios kainos lygio bei stacionarios situacijos. Taigi analizuodamas darbo umokesio natralaus dsnio veikim svarbiausi vaidmen D. Ricardo skyr (nutoldamas nuo savo pagrindins metodologins prielaidos verts nustatymo pagal darb) darbo paklausos ir pasilos santykiui. Beje, T. Malthusas toli grau nesutiko su D. Ricardo prielaida, kad darbo pasila yra lanksti trumpu laikotarpiu, teigdamas, jog darbo jgos kiekio augimas darbo rinkoje negali bti iimtinio jos paklausos lygio padarinys anksiau, nei po 16 18 met. Tiesa, reikia vertinti tai, kad D. Ricardo, tirdamas dsnius, kurie reguliuoja darbo umokest, dar principin prielaid, kad jo nurodoma darbo umokesio tendencija mati galima tik privaios ir laisvos konkurencijos slygomis bei kai darbo umokestis nebus kontroliuojamas statym leidj, savotikai pritardamas Francis Placeo teiginiui, kad Kiekvienas pasilymas, kuris nesiekia sumainti darbinink skaiiaus, yra, velniai tariant, nenaudingas. Bet koks statymdavysts sikiimas bt ia pragaitingas. D. Ricardo solidarizavosi su T. Malthusu teigdamas, kad darbininkai neturi pagrindo skstis emu darbo umokesiu, nes jo didinimas bus visada nepakankamas, kad darbininkas turt galimyb gauti tiek pat komforto ir btin dalyk, kiek jis pirko iki i preki kainos padidjimo. Taiau jis spjo apie pavoj, jei darbininkai per daug nuskurs. D. Ricardo iekojo natralistinio darbo umokesio dinamikos paaikinimo, laikydamas j priklausomu nuo dirvos derlingumo ir gyventoj skaiiaus augimo. Jis taip pat man, kad manomas nominalaus darbo apmokjimo augimas. Nors, kaip ra K. Marxas, D. Ricardo niekada nerpjo pridedamosios verts kilm. Jis nagrinjo i kaip kak i vidaus bding kapitalistiniam gamybos bdui, kuris, jo akimis velgiant, yra natrali visuomens gamybos forma, galima teigti, kad D. Ricardo vis tik priartjo prie marksistinio pridedamosios verts apibrimo. Procent ir rent jis laik iskaiiavimu i pelno, kur pramoninis kapitalistas turi daryti dl skolinamo kapitalo savininko ir emvaldio naudos. Tiesa, jis niekur nenagrinjo pridedamosios verts atskirai nuo konkrei j pelno, procento ir rentos form. Savo pagrindinio veikalo 6 skyriuje jis laik akivaizdiu ir nereikalaujaniu rodym, faktu, kad darbininkas sukuria verts daugiau, nei gauna kaip darbo

umokest. Todl D. Ricardo mgino irykinti tik sukurtos verts paskirstymo darbo umokest ir peln proporcij kiekybin santyk. Kaip ir A. Smithas, kalbdamas apie preks verts ir kainos struktr D. Ricardo paprastai ignoravo konkreiu darbu perkelto pastovaus kapitalo vert ir teig, kad preks vert visada skyla darbo umokest ir peln. Pelnas, pagal j, yra dalis preks verts atskaiiavus darbo umokest. Kuo emesn darbo vert, ireikta darbo umokesiu, tuo bus auktesnis pelnas. Kadangi darbo dienos ilgum D. Ricardo laik pastoviu dydiu, todl jis pripaino tik vien pelno didinimo bd darbo naumo didinim. Pelno kitim lemia darbo naumo kitimas, bet ne tiesiogiai, o netiesiogiai: darbo naumo augimas atpigina darbininko gyvenimo reikmenis. Dl to darbo umokestis sumaja, o pelnas atitinkamai iauga. Taigi D. Ricardo inojo tik santykin pelno didinim. D. Ricardo niekur nekalbjo apie pridedamj vert, bet jo pateiktas pelno apibdinimas rodo, kad jis peln siejo su pridtine verte. Taiau vliau D. Ricardo peln nagrinjo kaip pramons kapitalisto pajamas, gautas proporcingai avansuoto kapitalo dydiui, o ne darbo snaudoms, t. y. nepais nuo bendros darbins verts teorijos bendros logikos. Tiesa, pripaindamas atsitraukim nuo savo pagrindinio principo, D. Ricardo pasiteisino, kad io veiksnio poveikis yra nereikmingas. pelno proporcingum kapitalo dydiui jis priskyr tik toms akoms, kurias investuotas stambus kapitalas vandens transportui, prekybai su atskiromis alimis, tekstils pramonei ir panaiai. O visose kitose akose, jo nuomone, pelnas buvo proporcingas sunaudoto darbo kiekiui. Todl, D. Ricardo vertinimu, pelno svyravimai, nesusij su darbo snaud dydiu, galjo keisti preks natralios kainos dyd ne daugiau kaip 6-7%. Btent ia prasme D. Ricardo teorija 93 proc. darbin verts teorija, kaip j juokais pavadino ymus amerikiei ekonomistas, 1982 m. Nobelio premijos laureatas Georgeas J. Stigleris. D. Ricardo tiksliau, nei A. Smithas teig, kad pelnas yra iskaiiavimas i darbininko darbo. Jis ra: Nuo io veikalo pradios iki pabaigos a stengiausi rodyti, kad pelno norma tegali pakilti tik majant darbo umokesiui. Pagal darbin verts teorij, D. Ricardo kapitalistini pajam altinio iekojo gamybos sferoje ir i principo atmet garsij kapitalo produktyvumo teorij bei su ja susijusi specifinio ems produktyvumo koncepcij. Sprsdamas pelno problem, D. Ricardo ikl tez, kad yra bendroji visos alies kapitalo pelno norma, kad pelnas u kapital, investuot skirtingas kio akas, turi tendencij kisti vienodu laipsniu ir vienoda kryptimi. Taiau analizuojant peln, pagrindin problema, dominusi D. Ricardo, buvo pelno normos majimas. i tendencij, vardyt kaip pelno normos majimo dsnis, jis pamgino paaikinti gamtiniais reikiniais. D. Ricardo rodinjo, kad pelnui bdinga natrali tendencija mati, nes, pltojantis visuomenei, daugjant gyventoj, reikia gaminti daugiau maisto produkt, j gamybai naudoti prastesn em, vadinasi, maisto produkt gamyba reikalauja vis didesni darbo snaud. Jis nekritikai perm dirvos majanio derlingumo dsn (arba, E. Westo odiais tariant, princip, pagal kur gerinant ems apdirbim, gauti ems produkt tampa vis brangiau ir brangiau; domu, kad princip T. Malthusas, R. Torrensas ir E. Westas atrado vienu metu ir nepriklausomai vienas nuo kito, 1815 m. vasar madaug per tris savaites (!) paskelbdami savo traktatus), susiejo su juo, taigi ir su darbo naumo ems kyje majimu, duonos kainos augim ir kalbjo apie pastov nominalaus darbo umokesio augim. Dl to pelnui lieka vis maesn sukurto bendrojo produkto verts dalis. Darbo umokesio augim jis laik ekonomine katastrofa, pavojumi kapitalo kaupimui, susijus su pelno mass majimu. Pagal pelno mass majim jis apskaiiavo ir pelno normos emjimo tendencij. Tiesa, pastebdamas, kad laimei,

i tendencija, is vadinamasis pelno sunkjimas pristabdomas dl main, naudojam gyvybikai btin priemoni gamybos procese, tobuljimo, taip pat agronomijos mokslo atradim, leidiani mums sutaupyti dal darbo, kuris buvo reikalingas anksiau, ir tokiu bdu sumainti darbinink pirmo btinumo reikmen kain. 4.2.5. ems rentos teorija Savo pagrindinio darbo 2 skyri D. Ricardo skyr ems rentos analizei, siekdamas itirti rentos prigimt ir jos dinamikos dsnius. i analiz vienas rimiausi D. Ricardo pasiekim. Jo ems rentos teorija, kuri palyginus su A. Smitho yra daug nuoseklesn, tapo tokia garsi, kad J. S. Millis net pavadino j asilo tiltu studentams, kadangi ji tapo vienu i klasikini klausim egzaminuose. Tiesa, pats jos autorius yra aikiai pareiks, kad i teorija nra vien tik jo nuopelnas, kad ji panaiai buvo idstyta dar iki jo kot fermerio ir ems kio ekonomisto Jameso Andersono (17391808 m.) 1777 m. Londone paskelbtame veikale Grd statym prigimties tyrimas, su poiriu nauj Grd statym, pasilyt kotijai, kuriame renta vardyta kaip mokjimas u auktesnio derlingumo ems naudojim. Be to, ir Oksfordo mokslininkas Edwardas Westas (17831828 m.), tiesa, jis greitai umet ekonomikos teorij ir pasirinko teis, savo Es apie kapitalo investavim em (1815 m.) pateik labai ger diferencins rentos principo apibrim, k, vl gi, savo laike T. Malthusui yra paymjs D. Ricardo. D. Ricardo savo rentos teorijoje grietai nutrauk ry su fiziokrat ir A. Smitho doktrina ir visikai paneig tariam gamtos bendradarbiavim. is verslininkas, nors ir bdamas stambusis emvaldys, nebejaut prietaringos pagarbos gamtai. D. Ricardo citavo Davido Buchanano odius tra tuia svajon sivaizduoti, kad es ems kis teikia grynj produkt todl, kad gamta bendradarbiauja su mogumi ems darbe, ir i to kyla renta. Nors jis kartais ir tvirtino, kad renta tai ta ems produkto dalis, kuri sumokama emvaldiui u naudojimsi pirminmis ir nesuardomomis gamtos jgomis, neskaiiuojant procento nuo kapitalo, reikalingo apdirbti em, vis dlto teig, kad renta mokama tik u ribot itekli em, u teis j apdirbti. Taip pat, D. Ricardo nuomone, renta atsirado dl gamtos yktumo, ems stokos, o ne dl gamtos dosnumo, t. y. ems fizinio produktyvumo, kaip teigt fiziokratai, ir kam pritar T. Malthusas. D. Ricardo ra: Gamtos darbas apmokamas ne todl, kad ji daro daug, o todl, kad ji daro maai. Kuo ykiau ji teikia dovan, tuo didesns kainos ji reikalauja u savo darb. Aiku, jei em nepasiymt fiziniu produktyvumu, sugebjimu tiekti pertekli, lyginant su ems savininko jos eksploatacijos katais, jokios rentos nebt. Taiau jei em nebt deficitin paklausos atvilgiu, fizinis produktyvumas neturt poveikio vertiniam produktyvumui. D. Ricardo nuomone, tik lyginamoji derling emi stoka yra rentos altinis). D. Ricardo ne kart nurod, kad dsniai, reguliuojantys rentos ir pelno kitim, yra gana skirtingi, bei pastebjo (to nevelg A. Smithas), kad iki privaios ems nuosavybs atsiradimo renta neegzistavo ir em buvo gamtos dovana, kaip oras ir vanduo. Ankstyvuosiuose visuomens pltros etapuose buvo apdirbama palyginti nedidelis geriausios ir svarbiausia daugiau ar maiau tokios pat kokybs ems plot kiekis. iomis slygomis rentos nebuvo. Toliau D. Ricardo pabr, kad ems plotai nra begaliniai bei j derlingumas nevienodas, taip pat, kad didjant gyventoj skaiiui, pleiantis miestams bei augant ems kio produkcijos paklausai, teko apdirbti ir ne tokius derlingus ar blogesnius geografiniu aspektu ems sklypus. Taip pat teko jau dirbam em investuoti daugiau darbo ir kapitalo, kad bt gautos didesns bendrosios pajamos, kurias, dl

majani pajam dsnio veikimo, taip pat galima utikrinti tik vis didesniais katais. Jis ra, kad jei kapital neribotai bt galima investuoti sensias emes nemajant plaukoms, tai renta neaugt. Taiau reikalas tas, kad papildomas darbas teikia proporcingai maesnes pajamas ir aliav vert (kaina) auga, nes sunaudojama daugiau darbo, o ne todl, kad emdirbiui mokama renta. Jis ra: Javai brangiai parduodami ne todl, kad em teikia rent, o atvirkiai, em ir teikia rent todl, kad javai yra brangs bei pati renta nra preks kainos sudedamoji dalis. Remdamasis tuo, D. Ricardo man, kad rentos likvidavimas neatpigint ems kio produkcijos. Taiau, kaip pastebjo M. Blaugas, i tikrj ie teiginiai taikytini tik diferencinei rentai, kurios atsisakius emvaldiams, j gaut patys fermeriai, o j produkcija ir toliau bt parduodama pagal vert (kain), kuri lemt gamybos slygos blogiausiose emse, t.y. pajam perdavimas neatsispindt grd gamybos ribiniuose katuose. Absoliuios rentos atveju ie teiginiai jau buvo neteisingi, bet D. Ricardo neig absoliuios ems rentos egzistavim ir man, kad u blogiausias i naudojam emi rentos negaunama. D. Ricardo pastebjo, kad renta auga ypa greitai, majant ems gamybinms jgoms. alies kapitalo majimas, jo teigimu, paemins rent, nes bus nenaudojamos blogiausios ems, duona atpigs. Agrokultros ir jos technikos gerinimas taip pat gali paeminti rent, atpiginant ems kio produkcij. (Tiesa, D. Ricardo tuo pat metu pabr, kad ie veiksniai negali veikti bendros tendencijos darbo naumo majimo ems kyje ir ems kio produkt verts didjimo). Rent i kasykl D. Ricardo tapatino su ems renta ir j laik kasykl produkto auktos verts padariniu, o ne prieastimi. D. Ricardo laikais buvo paplitusi nuomon (j pirm kart isak J. Millis), kad rent kaip pajamas reikia mokesi forma iimti valstybs naudai. D. Ricardo taip pat nebuvo prie rentos mokest ir pabr, kad is mokestis i viso turs tekti emvaldiams. Jis negals bti perkeltas ant kurios nors vartotoj klass pei, nes tai mokestis gamybos veiksniui, kurio pasila fiksuota, t. y. padidinti rent lendlordas negali. I i teigini aikiai matyti, kad ems savinink pajamos D. Ricardo atrod maiau neliestinos, nei kit visuomens klasi pajamos. Taiau, jo nuomone, galimas tik nedidelis rentos mokestis, nes bt neteisinga apkrauti mokesiais tik vienos visuomens klass pajamas. Be to, D. Ricardo atriai pasisak prie procent nuo kapitalo, einani nuomos mokest, apmokestinim, nes toks mokestis jau gult ant vartotoj pei, taip pat kaip mokesiai aliavai, neapdirbtai produkcijai, kurie irgi ugula vartotoj peius, o taip pat maina peln. Nekalbant jau apie tai, kad D. Ricardo laiksi tautologinio principo, pagal kur visi mokesiai trukdo kaupti kapital, jei j nelydi gamybos augimas ar negamybinio vartojimo sumajimas. Taigi, D. Ricardo manymu, nemanoma, kad mokesiai kada nors skatint papildomas pastangas (effort). D. Ricardo nesutiko su T. Malthuso teiginiu, kad renta yra grynas laimjimas ir leidia kurti nauj turt. Jis pabr, kad renta yra verts, o ne turto, sukrimas, bei nurod, kad, skirtingai nuo darbo umokesio ir pelno, renta nra kain formuojanios pajamos, nes ems kio produkcijos kaina priklauso nuo blogiausi i naudojam ems sklyp. Taigi, btent renta priklauso nuo produkcijos kainos. O ji savo ruotu priklauso nuo darbo snaud, kurias reikia dti, norint panaudoti prastesnes emes. Vadinasi, D. Ricardo nuomone, ems rent sudaro ir jos dyd lemia darbas, reikalingas javams iauginti prasiausiame ems sklype, kuris dar yra dirbamas. Taip pat D. Ricardo kritikavo J. B. Sayaus teigin, kad renta yra ems produktyvi paslaug rezultatas. Tiesa, kartais ir pats D. Ricardo teig, kad ems gebjimas tiekti pridtin produkt yra visko, kuo disponuoja anglai, altinis. Taiau

apskritai, D. Ricardo ems rentos atsiradim aikino pagal darbin verts teorij ir tikinamai parod, kad ems renta yra tik turto poymis (jis ra: Rentos augimas visada yra alies turtingumo didjimo rezultatas), o ne jo krjas. Absoliutus derlingumas pats savaime jos nepagimdo. Jis pabr, kad rentos altinis yra samdom ems kio darbinink darbas, o ji pasisavinama dl kain mechanizmo. Tam daugiausia takos turi santykinis derlingumas (apie tai kalbjo jau R. Torrensas) ir sklyp geografin padtis, j nutolimas nuo realizacijos rink (t akcentavo J. B. Sayus, vaizdingai pastebdamas: Tolumas yra tolygus nederlingumui). Taigi D. Ricardo, rent traktavs kaip ekonomin anomalij, atsirandani dl tam tikr aplinkybi (nelygaus ems naumo ir majanio produktyvumo dsnio), i esms kalbjo tik apie diferencin rent, atmesdamas visus kitus rentos atvejus, kuriuos turjo galvoje T. Malthusas, ir parod, kad fermeriai, naudojantys derlingesn ir geresnje geografinje padtyje esani em, gauna papildom pajam kaip skirtum tarp gamybos snaud blogiausiose emse ir j apdirbamuose sklypuose. (Taigi D. Ricardo diferencins rentos teorija enklino pirmj marinalistini prad ekonomikos teorijoje pasireikim). ias papildomas pajamas kaip rent pasiima ems savininkas. O i blogiausi emi, pagal D. Ricardo, negaunama rentos, nes tokios ems nuomininkas, parduodamas ems kio produktus, padengia tik gamybos katus ir vidutin peln, t. y. jis neig absoliui ems rent. Ko gero, D. Ricardo ir negaljo iaikinti absoliuios ems rentos, nes jis sutapatino produkto vert ir gamybos kain bei neskyr ems kyje dviej monopolio form: ems privatins nuosavybs monopolio ir ems kaip kio subjekto monopolio. Pastebtina, kad D. Ricardo diferencins rentos teorija buvo apibendrinta vlesnio laikotarpio ekonomist ribinio produktyvumo teorijos rmuose bei panaudota darbo umokesio ir pelno, lygiai kaip ir rentos, tyrimams. 4.2.6. D. Ricardo mokymas apie kapital ir reprodukcij D. Ricardo kapitalo indl vertino pagal darbin teorij: preks vertei turi takos ne tik tiesiogiai jos gamybai sunaudotas darbas, bet ir darbas, anksiau sunaudotas rankiams, instrumentams, pastatams, aliavai ir t. t. D. Ricardo ra, kad kapitalas yra ta alies turto dalis, kuri naudojama gamybai ir susideda i maisto, drabui, instrument, aliavini mediag, main ir t. t., btin pradti darb. Toliau jis paymjo, kad kapitalo dydis gali augti nedidjant jo vertei ir net faktikai jai majant. Be to, D. Ricardo teig, kad kapitalas apima t alies turto dal, kuri sunaudojama ateities gamybos tikslais ir gali bti padidinta taip pat, kaip ir turtas. D. Ricardo kapitalo traktuot nedaug skyrsi nuo A. Smitho nuomons: kapital velgta kaip gamybines atsargas, maisto, aliav ir gamybos priemoni fond. D. Ricardo neskirst kapitalo pastov ir kintam. Tai sunkino reprodukcijos analiz bei pelno normos klausimo sprendim. Taiau lyginant su A. Smithu jis eng pirmyn traktuodamas pagrindin ir apyvartin kapital. D. Ricardo skirst kapital pagrindin ir apyvartin pagal susidvjimo greit, btinumo atkurti. Pastebtina, kad D. Ricardo apyvartin kapital neskaiiavo ilaid aliavoms ir pagalbinms mediagoms. Taigi jis i esms apyvartin kapital sulygino su kintamu kapitalu. ia jau galima velgti supratim to, kad ilaidos darbo umokesiui turi bti iskirtos i bendros kapitalo mass. Kita vertus, visa kapitalo teorijos istorija, sekusi po D. Ricardo, pagrindin ir apyvartin kapital skyrusi tik pagal j tarnavimo laik, toliau per E. von Bohm-Bawerko darbus iki pat K. Wicksellio veikal, dl ios prieasties apsiribojo apyvartinio, o ne pagrindinio kapitalo nagrinjimu.

Skiriasi D. Ricardo bei A. Smitho poiris ir bendrsias bei grynsias pajamas, j santykinius pranaumus. Jei A. Smithas teik pirmenyb bendrosioms pajamoms, nes i augimas didina darbinink uimtum ir stiprina valstybs galyb, tai D. Ricardo pirmenyb teik grynosioms pajamoms, nurodydamas, kad alies mokestinis pajgumas proporcingas ne bendrosioms, bet grynosioms pajamoms, bei teig, kad visi mokesiai turi bti mokami i visuomens grynj pajam. Knygos paraymo laikais Anglijoje kapitalizmas dar tik sibgjo, pergyvendamas augimo stadij. Pirmoji pramons kriz al sukrt tik 1825 m., t. y prabgus atuoneriems metams nuo D. Ricardo Politins ekonomijos princip pasirodymo. Todl jis perm J. B. Sayaus koncepcij, neigusi perprodukcijos atsiradimo ir realizavimo krizi galimyb. D. Ricardo man, kad kapitalistiniame kyje gali atsirasti preki perteklius, bet jos visada ras realizacijos rinkas. Pagal Sayaus rink dsn, jis teig, kad kapitalas visada ras panaudojimo alyje galimybi, nes paklaus apriboja tik gamyba, o produktai visada perkami u produktus ar paslaugas; pinigai yra tik matas, padedantis atlikti iuos mainus. Jis dar ivad, kad dl verslinink iskaiiavim ar netikto polinkio taupyti augimo, galima kurios nors paviens preks perprodukcija, bet utikrino, kad to negali nutikti tuo paiu metu visoms prekms, iuo aspektu nematydamas joki rimt pavoj kapitalistinei sistemai. Taigi D. Ricardo teorijoje ekonomika pavaizduota tolygiai judanti stacionari bkl be joki klii, sukelt veiksmingos paklausos trkumo. Kalbdamas apie kapitalo kaupimo poveik pelnui ir procentui, D. Ricardo kritikavo A. Smitho pelno teorij. D. Ricardo teisingai paymjo, kad A. Smitho majanio pelno teorijoje daryta prielaida apie tam tikros investicini galimybi, pasiekiam kiekvienu laiko momentu, tam tikros ribos egzistavim. Taiau D. Ricardo nuomone, nesant kat augimo akose, gaminaniose grybes, perkamas u darbo umokest, galima visikai panaudoti bet kok kapitalo kiek: paklausos aspektu nra joki natrali klii gamybai. Tai tiesiogiai veda Sayaus dsnio formuluot. Darydamas nuorod J. B. Sayaus darbus, D. Ricardo neig net kain ir procento derinimosi btinum norint utikrinti santaup visa apimtimi investavim. Taiau ia jis perlenk lazd. Tai, kaip matysime, bus akivaizdu aptariant J. B. Sayaus indl ekonomins teorijos pltr. Baigiant D. Ricardo ekonomins teorijos aptarim, pamintinas jo poiris pavieni visuomens klasi pajam dinamik. Todl ia pateikiamas D. Ricardo pajam paskirstymo modelis, kuris buvo paprastesnis ir daug aikesnis, negu garsioje F. Quesnay Tableau Economique, bei labiau atitiko tikrov bent jau D. Ricardo laik Anglijos slygomis. Skirtingai nuo A. Smitho, kuris velg pasaul optimistikai ir jame mat santarv, D. Ricardo buvo pesimistas, regjo atr konflikt, suvok visuomen kaip i vidaus susiskaldiusi stovykl ir nuogstavo, kad perlenkimai skirstant pajamas gali sutrukdyti ekonomin augim. Jis taip pat jaudinosi, jog pltojantis buruazinei visuomenei ekonominiai prietaravimai tarp atskir klasi turs stiprti. Pretekstas susirpinti buvo ems ribotumas: D. Ricardo man, kad augant gyventoj skaiiui (pastebsime, kad jis gyveno tuo metu, kai buvo itin aktuali gyventoj skaiiaus didjimo Europoje problema per XIX a., suklestjus ekonomikai, btent ia gyventoj skaiius didjo daug spariau nei kituose pasaulio kratuose) stiprs ems trkumas, visuomen bus priversta apdirbti vis blogesnius ems sklypus. Dl to ems kio preki vert (kaina) augs, o taip pat dids ir rentos dalis visuomeniniame produkte. Todl tendencij augti turs ir darbo umokestis, nors realus darbo umokestis po vairi svyravim bus links nekisti. Taigi augant visuomens turtui, samdom darbuotoj santykin padtis blogs. Pelno dalis, pagal D. Ricardo, turs tendencij emti, nes dids rentos dalis. Be to, dl pelno, D.

Ricardo iuo atveju tapatinto su pelno norma, kritimo silpns paskatos investuoti ir taip pltoti kapitalistin gamyb. D. Ricardo argumentacij galima pavaizduoti emiau pateikiamu briniu (4.2.1 pav.). Paprastindami tarkime, kad visuomeninis produktas yra sudarytas tik i grd pagrindinio maisto produkt altinio. Taip pat tarkime, kad is produktas sukuriamas naudojant ems kyje panaudot kapital, kuris daugiausia reikalingas samdyti darbininkus. Vadinasi kapitalo dalis tai kartu yra ir darbo dalis, ir atvirkiai. D. Ricardo savo teiginius grind, kad to paties kapitalo-darbo kiekio naudojimas skirtingos kokybs emse duoda nevienod rezultat (gr). 4.2.1 pav. daroma prielaida, kad visi ems sklypai (kaip kapitalo panaudojimo objektai) yra surikiuoti pagal kokyb majania tvarka. Todl kiekviena tolesn kapitalo-darbo dalis naudojama, atitinkamai, menkesns kokybs emje ir duoda maesn rezultat (gr), nei ankstesn. Darykime prielaid, kad darbinink minimalus darbo umokestis lygus pagaminto produkto daliai, atitinkaniai atkarp (O-W), o vidutinis (normalus iam kiui) pelnas atitinka atkarp (Pvid-W). Produktas (grdais) A1 Renta Pvid

B w=min 0 ko1 Pr1 k2

Kapitalas-darbas

4.2.1 pav. D. Ricardo pajam paskirstymo modelis

Takas A atitinka kapitalo-darbo investicijas tok ems sklyp, kuris duoda grd derli, leidiant fermeriui imokti minimal darbo umokest samdomiems darbininkams ir gauti vidutin peln. Pastebtina, kad paskui fermeriui jau nebelieka produkto umokti rent emvaldiui. Prieingai, kapitalo-darbo dalis, atitinkanti tak k0-AI, investuojama em, kurioje galima uauginti derli, virijant minimalaus darbo umokesio ir normalaus pelno sum. Vadinasi iame ems sklype kininkaujantis fermeris gali realizuoti savo produkt rinkoje natralia kaina (lygia darbo umokesio ir pelno sumai) ir umokti rent ems savininkui, nepamirdamas ir savo interes. Dabar panagrinkime tak B. Jis atitinka tok ems sklyp, kurio produktas pakankamas apmokti samdom darbuotoj darb, bet jo neutenka net gauti vidutin peln, jau nekalbant apie rent. Kitaip tariant, joks kapitalistas nebus suinteresuotas traukti apyvart tok ems sklyp. Priminsime, kad iuo atveju pelno negalima padidinti darbo umokesio mainimo sskaita, nes darbo umokestis ir taip

minimalus. Taip pat negalima problemos sprsti ir keliant produkto kain, nes ia tas produktas buvo grdai, o j kainos augimas tuoj pat turs takos darbo umokesiui. is modelis gerai parykina dvi bdingas ivadas, iplaukianias i D. Ricardo teorins sistemos. Pirmoji ivada susijusi su verts teorija ir rodo, kad natrali grd kaina D. Ricardo teorijoje nepriklauso nuo rentos. J lemia tik darbo umokestis ir pelnas. Antroji ivada yra bendresnio pobdio. I D. Ricardo analizs matyti, kad kuo daugiau alyje yra kapitalo, tuo jis panaudojamas vis maiau derlingose emse. Ekstrapoliuodamas i tendencij, jis padar pesimistin prognoz, kad pltojantis kapitalizmui ir apyvart traukiant vis maiau derlingus ems sklypus, priarts tas laikas, kai papildomos kapitalo investicijos taps nebenaudingos ir ekonominio augimo paskatos dings. Ekonomika pasieks stacionari bkl. Tai galima pavaizduoti 4.2.2 pav.

Bendras produkta m renta inus

4.2.2 pav. D. Ricardo ekonominio augimo ir stagnacijos modelis

iame paveiksle pavaizduota bendrojo produkto atskaiiavus rent kreiv, kaip darbo jgos apimties apibdinimas: juk darbo jga tie patys gyventojai, nes ekonomistai-klasikai visada man, kad darbuotoj, dirbani samdom darb, dalis bendrame gyventoj skaiiuje yra pastovi. Kai gyventoj skaiius yra OK, darbo umokesio fondas RK, o visas pelnas TR. Darbo umokesio norma yra lygi darbo umokesio fondui, padalintam i darbinink skaiiaus. RK/OK = tg a; daroma prielaida, kad is dydis pastovus. Teigiamo pelno buvimas pritrauks kapitalistus ir padidins darbo umokest daugiau nei RK. Tai pradeda stabdyti kapitalo investicijas, bet kartu sukeltas gyventoj skaiiaus augimas rinkoje grina darbo umokesio lyg prie natralaus. Pelnas nusistovi TIRI lygyje, o tai vl pritraukia kapitalo investuotojus ir t. t., kol pasiekiama stacionari bkl D. Kaip pastebjo T. Negishis, i D. Ricardo ivada, kad ekonomika anksiau ar vliau priartja prie stacionarios bkls, yra labai svarbi. Jei praplstume ems samprat, aprpdami ir gamtin aplink bei iteklius, tai paaikt, kad io klasikins ekonomikos teorijos dinaminio modelio iuolaikin reikm daug didesn, nei vadinamojo neoklasikinio ekonomikos augimo modelio, pagal kur numatomas neribotas ekonomikos augimas.

Taip pat reikia paymti, kad D. Ricardo vis dlto nebuvo jau toks didiulis pesimistas kaip T. Malthusas ir neman, kad monija dl io fataliko brangiausiosios gamybos priemons, suteikianios mums kasdienin duon, ribotumo bus priversta badauti ir dauyt galv t gelein sien. D. Ricardo dar prielaid, kad kitos geradarikos jgos, ems kio mokslo paanga ir vis gausesnis kapitalo naudojimas veiks i klit. Jis ra: Nors iuo metu dirbamos ems yra daug prastesns u tas, kurios buvo dirbamos prie kelet imtmei, ir todl gamyba tapo vis sunkesn, kas galt suabejoti, kad dabartinis produkt kiekis yra daug didesnis u buvus anais laikais! . Taigi D. Ricardo teorija neneig paangos, bet ji rod, kad kelias kuo toliau, tuo darosi sunkesnis ir veda, jei jau ne bad, tai bent brangymet. D. Ricardo ekonominio augimo proces, analogikai A. Smitho ekonominio augimo procesui, galima grafikai pavaizduoti 4.2.3 paveiksle. Kapitalo padidjim as Gam ybos isipltim as Apdirbim o isipltim as

Santaupos

Pelno Pelno padidjim sum as ajim as

Majanti gra

Darbo produktyvum o sum ajim as

4.2.3 pav. D. Ricardo ekonominio augimo procesas

Palyginus paveiksl su 4.1.2 pav., rodaniu A. Smitho ekonominio augimo proces, matyti, kad cirkuliacija, parodyta 4.2.3 paveiksle seka Kapitalo padidjimas, Gamybos isipltimas, Pelno padidjimas ir Santaupos yra beveik tokia pat kaip ir A. Smitho augimo cikle. Taiau kita vertus, majanios gros efektas, parodytas seka Apdirbimo isipltimas, Darbo produktyvumo sumajimas ir Pelno sumajimas gerokai skiriasi nuo A. Smitho auganios gros efekto, parodyto seka Rinkos isipltimas, Darbo pasidalijimo rmimas, Darbo produktyvumo augimas ir Pertekliaus padidjimas. Jei A. Smitho augimo modelis apima akseleratori, priskirt darbo pasidalijimui, tai D. Ricardo aptariamas augimas apima dekseleratori, priskirt derlingos ems stygiui. D. Ricardo ekonominio augimo modelyje, kapitalo kaupimas spaudia peln didti, kai majanios gros dsnis spaudia j mati. Kadangi pastarojo efektas gal gale virija pirmojo efekt, per ilg laikotarp pelnas ir pelno norma sumaja iki nulio. Apibendrinant D. Ricardo ekonomins sistemos jos indl ekonomins teorijos pltr aptarim, pagal M. Blaug, galima teigti, kad D. Ricardo daug geresnis teoretikas, nei A. Smithas. Kita vertus, Taut turte esama daugiau esmini apibendrinim, susijusi su ekonomini sistem funkcionavimu, nei D. Ricardo Principuose, ir, galbt nei bet kuriame kitame XVIII ar XIX a. ekonominiame traktate. Jei pagrindin ekonomikos mokslo problema, kaip danai teigiama ribot itekli paskirstymas tarp konkuruojani tiksl, tada A. Smitho indlis ekonomikos moksl didesnis, nei D. Ricardo. Vienintel knygos vieta, kur D. Ricardo specialiai skyr dmes itekli paskirstymo problemai tai skyrius apie usienio prekyb. ia, bet kuriuo atveju, jis velg toliau, nei A. Smithas. Jei pagrindin

ekonomikos mokslo pagrindin problema augimas ir pltra, kaip mums danai teigiama, iuo aspektu A. Smithas pranaesnis u D. Ricardo. Taiau jei ekonomikos mokslas daugiau analizs rankis, mstymo metodas, nei esmini rezultat rinkinys, tai D. Ricardo i esms irado ekonominio mokslo technik. Jo drsi abstrakcij fejerverkas pagimd vien spdingiausi (sprendiant pagal mastus ir praktin reikm) modeli visoje ekonomins minties istorijoje. Apimdamas plat svarbi ekonomini problem rat, naudojantis paprastu analitiniu modeliu su keletu strategini parametr, jis prijo spding ivad, kurios tapo ekonomikos politikos pagrindas. Trumpiau tariant, jis pirmasis suvok t men, jau ms dienomis atneus skm J. M. Keynesui. Paties D. Ricardo traktato poveikis buvo akivaizdus tuoj po jo publikavimo. Jis daugiau kaip pus imtmeio dominavo Anglijos ekonominiame mstyme bei ekonomins politikos srityje. Kita vertus, doktrina, kuri D. Ricardo perdav savo pasekjams susived eil patikrinam teigini didjanti grd kaina, auganti rentos dalis nacionalinse pajamose, pastovus reali atlyginim lygis, ir krintanti pelno norma kapitalui ir ji priklaus nuo kit, ypa gyventoj skaiiaus augimo bent jau tokiu paiu greiiu kaip maisto produkt augimas. Laikui bgant, jo alininkams tapo vis sunkiau ir sunkiau nebepripainti, kad beveik visi ie D. Ricardo istoriniai numatymai, isakyti slygomis, kai nebuvo laisvos prekybos, nepasitvirtino... Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite ekonomin padt Anglijoje XVIII a. pabaigoje XIX a. pradioje. 2. Apibdinkite D. Ricardo metodologijos ypatumus ir nurodykite jos skirtumus nuo A. Smitho metodologijos. 3. Kaip D. Ricardo suformulavo pagrindin politins ekonomijos udavin? 4. Kas bdinga D. Ricardo verts teorijai? 5. Kaip D. Ricardo traktavo darbo umokest, peln ir ems rent? 6. Kas lm D. Ricardo teigin, kad renta nra preks kainos sudedamoji dalis? 7. Kok reikm diferencins rentos teorija turi D. Ricardo verts ir paskirstymo teorijai? 8. Apibdinkite D. Ricardo pinig teorij. 9. Apibdinkite D. Ricardo santykini ir absoliui pranaum princip. 10. Kodl skiriasi D. Ricardo bei A. Smitho poiris ir bendrsias ir grynsias pajamas? 11. Apibdinkite D. Ricardo poir reprodukcijos proces. Kodl jis nekritikai perm J. B. Sayaus idj, kad bendrosios perprodukcijos kriz negalima? 12. Pagal k D. Ricardo suformulavo teiginius apie kapitalistins visuomens klasi ekonominius prietaravimus? 13. Pakomentuokite D. Ricardo argumentacij ekonomikai judant stacionari bkl. LITERATRA Ricardo D. The Works and Correspondence of David Ricardo. 10 vols., P. Sraffa (ed.)., with the collaboration of M. Dobb. London: Cambridge University Press, 19511955. Ricardo D. On the Principles of Political Economy and Taxation. Cambridge: Cambridge University Press, 1951.

 . / . . 1. , 1955. . / . . . : , 1993. . 397-473. Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 145-177. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 119-136. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. P. 303-307. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius: Amius, 1995. P. 104-115. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 210-246. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 145-158. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 68-87. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. P. 30-57. Negishi T. History of Economic Theory. New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. P. 105-138. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 173-194. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 307-337. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 469-475. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 118-146. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 142-154. Hollander S. The Economics of David Ricardo. Toronto: University of Toronto Press, 1979. Morishima M. Ricardos Economics. Cambridge: Cambridge University Press, 1989. Blaug M. Ricardian Economics: A Historical Study. New Haven, CT: Yale University Press, 1958, 1973. . . . . 4- . : , 1994. . 82-125. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 117-140. . / . . . . . . . . : , 1995. . 131-167. . . 2. / . . . . (. .) . : , 1988. .43-71. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 68-74. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 132-141.

 . . . : , 1996. . 78-88. . . : -. . : , 2002. . 42-54. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 57-68. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 94-109. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 68-74. . . . . : , -, 1996. C. 202-216. . . . : - , 2002. . 22-30. . . . : , 1988. 128 . ( . ).

5 dalis
KLASIKINS POLITINS EKONOMIJOS MOKYKLOS EVOLIUCIJA

5.1. XIX A. PIRMOSIOS PUSS EKONOMIN MINTIS

Pagrindins sampratos: Main koncepcija. Rinkos kis. Apyvartos sfera. Gamybos ilaid teorija. Trinar formul. Susilaikymas. Susilaikymo teorija. Darbininko ir kapitalisto auka. Renta. Paskutins valandos teorija. Paslauga. Verslininkas. Harmonijos (darnumo) teorija. Atidjimas. Paskirstymo ir kaupimo dsnis kapitalizmo slygomis. Procentas. Klasini interes harmonijos (darnos) teorija. Darbo umokesio produktyvi teorija. Pajam paskirstymo dsnis. Pagalbins sampratos: Vulgarioji politin ekonomija. Fritreideristin ir reformistin liberalizmo tendencijos. Neribojama konkurencija. Protekcionizmo sistema. XIX a. treiajame-ketvirtajame deimtmeiuose Anglijoje ir Pranczijoje baigsi kapitalizmo formavimosi procesas. iose alyse buruazija isikovojo politin valdi. 1825 m. pramon igyveno pirmj ekonomin kriz, sugriovusi viltis apie kapitalistins santvarkos neprietaringum. Tai turjo didel poveik klasikinei politinei ekonomijai. Ekonomistai savo tyrim centr vis labiau perkl i gamybos srities apyvartos srit. Nuo tada iki i dien ekonomin mintis grindiama vadinamja main koncepcija, o pats kis imtas vadinti rinkos kiu. ios koncepcijos pagrind sudaro apyvartos sferos primatas lyginant su visomis visuomeninio gyvenimo sritimis. Marksistinje literatroje ios koncepcijos atstovai buvo vardinti kaip vulgarieji ekonomistai, o to laikotarpio politin ekonomija gavo vulgariosios politins ekonomijos pavadinim. Main koncepcijos atstovai ekonomines kategorijas traktavo taip, kaip jos pasireikia apyvartos sferoje, visuomens paviriuje. io periodo ekonomist atsitraukimas nuo gamybos proceso analizs apsprend j atsisakym darbins verts teorijos. Jie isikl sau udavin pirmiausiai paneigti D. Ricardo pelno teorij ir jos pagrind darbins verts teorij. Jai buvo prieinta i A. Smitho perimta gamybos ilaid teorija. iuo pagrindu ekonomistai savotikai traktavo pelno, procento, rentos, darbo umokesio prigimt. Jie ikl nuostat, kad peln ir procent pagimdo kapitalas, rent em, o darbo umokest darbas. i trinar formul naudojo ir vlesni kart ekonomistai. XIX a. pradioje vyko dar vienas svarbus vykis, turjs poveik ekonomins minties raidai. Liberalizmo alininkai vis daniau susidurdavo su sudtingu pasirinkimu tarp tikjimo visagale laisva konkurencija ir visuomens gerovs siekio. Btent iuo laikotarpiu liberalizme irykjo dvi tendencijos. Vienai i j radikaliai, ar fritreideristinei (nuo angl. free trade laisva prekyba), pagrindiniu dalyku tapo laisvos verslininkysts ir valstybs nesikiimo ekonomik principai; kitai reformistinei kursas liberali vertybi derinim su aktyviu valstybs vaidmeniu sprendiant socialines problemas. Svarbu pabrti dar vien aspekt. Visa XIX a. ekonomini teorij istorija tai pirmiausia A. Smitho veikalo nagrinjimas ir kritika. Ir tai, ko gero, geriausiai rodo Taut turto vert. Kaip pastebjo C. Gide ir C. Ristas, didesnio pagyrimo ir bti negali. Itis imtmet ekonomini idj istorija buvo tarsi suaugusi su A. Smitho veikalu. Tiek alininkai, tiek prieininkai laik j savo tyrinjim ieitiniu taku.

Vieniems rpjo j tsti, pltoti, taisyti, kitiems drsiai ir atkakliai ginyti pagrindines A. Smitho teorijas. Taiau visi tacitu consensu sutiko, kad politins ekonomijos mokslas prasidjo A. Smithu ir nra reikalo io mokslo itak iekoti dar ankstyvesniuose laikuose. Faktikai, sukrs tarpusavyje susijusi teorij viening kompleks, A. Smithas nubr t rib, nuo kurios dabar turjo (ir galjo) atsispirti kit kart ekonomistai. Taip A. Smitho veikalas tapo tuo kertiniu akmeniu, nuo kurio vairias puses nusidriek tolesni ekonomini tyrinjim gijos. Ekonomikos mokslas didel ir vandeninga A. Smitho up isiakojo atskirus upelius ir uutekius, didelius ir maus, vietomis susiliejanius ir vl isiskirianius, bet vis dlto, kiekvienas i j pragrau savj vag. 5.1.1. N. Senioro ekonomins idjos Poskyrio pradioje aptarsime ymiausius io laikotario ekonomistus Anglijoje. 1. T. Malthusas (17661834 m.) jo indl ekonomikos teorij aptarsime atskirame skyriuje. 2. kotas Jamesas Millis (17731836 m.) pastarasis buvo angl politins ekonomijos klasiko Johno S. Millio tvas bei vienas i Londono universiteto steigj. is ypa plai intelektini sugebjim mogus ekonomins minties istorij kaip maasis klasikas. domu, kad J. Benthamo utilitarizm perms batsiuvio snus J. Millis, kai j sutiko D. Ricardo 1808 m., buvs vos suduriantis gal su galu urnalistas, darbin verts teorij traktavo gerokai plaiau nei D. Ricardo. Pastarajam J. Millis yra padars nema tak. (J. Benthamas gyrsi: A esu J. Millio dvasinis tvas, o J. Millis D. Ricardo dvasinis tvas.) Savo veikale Politins ekonomijos elementai (1821 m.), ileistame skleisti D. Ricardo idjas ir tapusiame pirmuoju ekonomikos teorijos vadovliu, jis teig, kad ne tik gyvasis, bet ir sukauptas, gamybos priemonse daiktintas darbas sukuria vert. Brandinamas vynas brangesnis u jaun, nes prie jo verts prisideda sukauptas darbas, knytas rsiuose, statinse ir pan., vaizdingai teig mokslininkas. Remdamasis iuo poiriu, J. Millis savo teorijoje vaizdavo darbinink ir kapitalist kaip sukuriamo produkto bendrasavininkius. Anot J. Millio, darbo umokestis tai atpildas (piniginis ekvivalentas) darbininkui i kapitalisto u tiesiogin gyvj darb, o pelnas tai pagaminto produkto dalis, tenkanti kapitalistui u kapitale knyt darb. Taip buvo panaikinamas prietaravimas tarp pelno ir darbo umokesio, kuris tam tikru mastu dar egzistavo D. Ricardo sistemoje. Savo praktinse ivadose i rentos teorijos J. Millis eng toliau u savo mokytoj D. Ricardo, reikalaudamas valstybei mokesi keliu pasisavinti ems rent (tiksliau, bsim jos prieaug), t. y. faktikai siek ems nacionalizacijos. Jis tapo ems nacionalizacijos doktrinos pirmtaku. J vliau skelb H. Gossenas, H. Georgeas, L. Walrasas ir ymus angl gamtininkas A. R. Wallaceas, 1882 m. pradjs kampanij u ems nacionalizacij ir ileids knyg ems nacionalizacija, jos reikalingumas ir tikslai. Taip pat paymtina, kad J. Millis dar 1808 m. ileido antifiziokratin traktat Komercijos gynimas, kuriame, greta visa kito, buvo isakyta idjos u. Sayaus dsn (tiesa, neaiku, ar ios idjos J. Millis prijo savarankikai, ar buvo veikiamas J. B. Sayaus knygos). 3. Edinburgo universitet baigs (ia jam dst Johnas Leslieis, su juo draugyst nenutrko vis gyvenim) ir 1828 m. taps naujai steigto Londono universiteto profesoriumi kotas Johnas Ramsayus McCullochas (17891864 m.) savo pair grietumu pralenk D. Ricardo ir J. Mill. Jis tapo pirmuoju profesionaliu ekonomistu ta prasme, kad gyveno vien tik i ios srities dstymo ir mokslini straipsni raymo ir tai dar tikrai neblogai, nes mirdamas paliko 16000 svar. J. R.

McCullochas eng toliau u J. Mill. Akstinas pasisakyti buvo tai, kad pagrindinis D. Ricardo verts teorijos oponentas Samuelis Baileyis (17911870 m.) kritikuodamas darbins verts teorij 1825 m. paskelbtoje Kritinje disertacijoje apie verts prigimt, matavim ir prieastis, kritikavo pai absoliuiosios verts idj. Anot jo, galima kalbti tik apie santykin vert, koncepcij, kuri nereikia nieko pozityvaus ar savotiko, bet vien tik kiekybin dviej grybi, kurios tapo main objektu, sry. Todl S. Baileyis pabr pasilos ir paklausos jg svarb santykini veri formavimo procese bei atkreip dmes naudingum aikinant verts fenomen. J. R. McCullochas, nors ir pripaindamas darb verts altiniu, savo pagrindiniame veikale Politins ekonomijos pagrindai (1825 m.), ileistame dl S. Baileyio atakos prie D. Ricardo darbins verts teorij, darb traktavo kaip veiklos ar operacij r, neatsivelgiant tai, atlieka j mons, mainos, gyvuliai ar gamtos jgos, t. y. kaip darb vardijo net gamtos jg poveik. J. R. McCullocho aikinimu, pelnas buvo traktuojamas kaip dalis verts, sukurtos sukaupto darbo, t. y. kapitalo darbu. 1826 m. ileistame veikale Es apie aplinkybes, lemianias umokesio norm jis teig, kad ilgu laikotarpiu nei slopinimas i darbdavi puss, nei profsjung veikla neturs poveikio atlyginimams. Paymtina, kad 1845 m. J. R. McCullochas ileido Traktat apie apmokestinimo principus ir praktin poveik bei finansavimo sistem, tapus pirmuoju darbu, skirtu atskirai temai visuomens finansavimui. 4. J. S. Millis (18061873 m.), laikomas pagrindiniu liberalaus reformizmo ideologu ir klasikins mokyklos ubaigju. 1848 m. ijo jo pagrindinis veikalas Politins ekonomijos pagrindai, kuriame jis ra, kad laimei, aptariant verts dsnius nebeliko nieko, k turt isiaikinti dabartiniai ar bet kurie kiti ateities autoriai. io dalyko teorija yra ubaigta; 5. N. Senioras (17901864 m.). iame poskyryje plaiau aptarsime Oksfordo universiteto profesoriaus Nassau Williamo Senioro, raginusio politinje ekonomijoje atsisakyti bet kokio kompromiso su socialinmis sistemomis ir reformomis, ekonomines idjas. Gyvenimo kelias. N. Senioras gim Berkyre Durnfordo vikaro eimoje. Jis buvo vyriausias i deimties vaik. N. Senioro motina buvo Barbadoso generalinio advokato dukt. io mokslininko vardas yra ispanikas, nes jo senelis emigravo i Ispanijos. N. Senioras moksi Etone (ia jo korepetitoriumi buvo Johnas Sumneris, vliau taps Kenterberio vyskupu), vliau Oksforde, kur 1815 m. baig io universiteto teiss fakultet ir nuo 1825 m. jame buvo Drummondo profesoriumi, vadovaudamas politins ekonomijos katedrai pirmajai katedrai Anglijoje tokiu pavadinimu. Drummondo profesoriumi jis buvo irinktas du kartus: 18251830 m. ir 18471852 m. O pati katedra buvo steigta bankininko Henryio Drummondo, T. Malthuso kaimyno Alburyje, maniusio, kad perspektyvs alies ateities lyderiai Oksforde turi turti tokias paias galimybes studijuoti politin ekonomij, kaip ir bsimi Ryt Indijos bendrovs darbuotojai. Henryis Drummondas, steigdamas politins ekonomijos katedr Oksfordo universitete, numat dvi slygas: paskyrimas buvo tik penkeriems metams ir pretendentas turjo bti baigs Oksfordo universitet. 1857 m. N. Seniorui nebepavyko trei kart tapti Drummondo profesoriumi. Dar pamintina, kad 1831 m. N. Senioras buvo paskirtas politins ekonomijos profesoriumi Karaliaus kolede Londone, taiau anglikonai, siutinti jo simpatij katalikams, greitai profesori pakeit. Jei laikysime A. Smitho Taut turto ileidim 1776 m. laikysime ekonomikos teorijos kaip atskiros disciplinos gimtadieniu, besiskleidiantis politins ekonomijos

mokslas buvo tik penkiasdeimties met, kai N. Senioras ileido savo Politins ekonomijos vadin paskait (1827 m.) pirmj drov ekonomikos metodologijos problem aptarim, kur jis po deimtmeio ivyst ir praplt savo pagrindiniame darbe Politins ekonomijos mokslo apybraios (1836 m.), pirm kart ileistame kaip straipsnis Encyclopedia Metropolitana ir apmusiame jo paskaitas Oksfordo universitete ia tema. 1837 m. pasirod kitas svarbus N. Senioro veikalas Laikai apie fabrik statymus. Ekonomikos teorija. N. Senioras buvo pirmasis, pateiks idjos, kad mokslin ekonomikos teorija i esms grindiama tik keletu pagrindini teigini, aiki formuluot, ir sumaino juos iki keturi: 1) hedonistinis kiekvienas asmuo trokta maksimizuoti turt, esant maiausiai galimai aukai (i prielaida, aiku, buvo sudtin ekonomikos teorijos dalis gerokai anksiau, nei N. Senioras pateik savj formuluot, bet jis turto samprat trauk ne tik mediagines grybes, bet ir paslaugas); 2) gyventoj skaiius links didti greiiau nei los pragyvenimui (tai susisiekia su T. Malthuso teiginiais, nors N. Senioras nepritar populiariai doktrinai, kad gyventoj skaiius links didti greiiu nei ems maisto tiekimo potencialas); 3) darbas dirbant su maina gali teikti teigiam grynj produkt (is tvirtinimas tapo N. Senioro didjanios gros pramonje koncepcijos pagrindu); ir 4) ems kyje pasireikia majanti gra. N. Senioras stengsi atskirti politin ekonomij nuo vis moralinio pobdio klausim, nordamas padaryti ekonomik tiksliuoju mokslu. Todl jis, J. A. Schumpeterio odiais tariant, gali bti laikomas pirmuoju ekonomikos teorijos grynuoju teoretiku bei vienu i ekonomins krypties, kuri dabar vadinama grynja ekonomikos teorija, pltotoj. N. Senioro, ekonomikos teorij apibrusio kaip moksl, nagrinjant turto prigimt, gamyb ir paskirstym, veikaluose pirm kart sutinkame dabar labai prast ekonomikos teorijos skirstym grynj ar grietai pozityvin moksl ir negrynj bei gimtai normatyvin ekonomikos teorijos men. Jis man, kad pereinant nuo mokslo prie meno, btinai atsiranda auktesns nei mokslins, etins prielaidos, bei pripaino, kad neekonominiai elementai, pasiskolinti i kit socialini moksl, buvo reikalingi greta vertini sprendim norint pateikti prasmingus patarimus, kaip isprsti praktines problemas. (Beje, vliau Lionelis Robbinsas savo Es apie ekonomikos mokslo prigimt ir reikm (1932 m.) taip pat teig, kad etinio turinio prielaidos nra tinkamos pozityvinei ekonomikos teorijai. Jis visus ekskursus psichologij, politologij ir sociologij vardijo kaip neekonominius, nors ie ir galjo bti tiesiogiai susij su nagrinjamomis problemomis. Be to, jis suformulavo draudim: ekonomist veiklos teritorijos ribas lemia tai, ar tinka jo tradiciniai instrumentai, o ne tyrim problematika). Aiku, tai nereikia, kad A. Smithui, D. Ricardo ir T. Malthusui nerpjo metodologiniai principai, bet jie nemat reikalo juos pabrti, matyt, laikydami juos pernelyg akivaizdiais, kad reikt tai papildomai aptarti. Prakalbus apie ekonomikos teorijos skirstym pozityvin moksl ir normatyvin men, mintinas ir Johnas Neville Keynesas, skirtingai nuo savo pirmtako iskyrs 1) pozityvin moksl, 2) normatyvin ar reguliuojant moksl, ir 3) men, t. y. taisykli sistem usibrt tiksl pasiekimui. M. Blaugas pastebjo, kad is normatyvinio mokslo laikymas politins ekonomijos pozityvinio mokslo ir meno tiltu labai artimas iuolaikins gerovs ekonomikos teorijos siekiams. Taiau J. N. Keyneso, politin ekonomij apibdinusio kaip neutralios tarp konkuruojani socialini moksl, trichotomin politins ekonomijos klasifikacija tvynje nesusilauk pripainimo, ir

kiti XIX a. antrosios puss angl ekonomistai paprasiausiai laiksi senojo pozityvinio-normatyvinio skirstymo nepriddami nieko naujo. N. Senioro Politins ekonomijos apybraiose buvo suformuluota garsioji kapitalist ir darbinink susilaikymo teorija, kuri vliau naudojo daugelis ekonomist. N. Senioras, ekonomikos teorij trauk nauj element susilaikym (arba abstinencij nuo lot. abstinentia susilaikymas). Pastarj jis apibr kaip elges mogaus, kuris susilaiko nuo neproduktyvaus naudojimo to, kam jis gali vadovauti, ar specialiai teikia pirmenyb nedidelei gamybai, padedaniai pasiekti greit rezultat, teig, kad tai yra ekonomikos varomoji jga. Nors susilaikymas negali gaminti turt, bet, anot N. Senioro, jis vertas atlyginimo kaip tam tikras pasiaukojimas. Pagal susilaikymo teorij vert lemia ne darbas, kaip teig D. Ricardo, o gamybos ilaidos, lemiamos dviej element darbo ir kapitalo, kurie vertinti subjektyviai abu jie (kapitalistai ir darbininkai) susilaiko bei aukojasi. ioje teorijoje darbas vertinamas ne kaip gamybin veikla, o kaip auka, kuriai rytasi darbininkas, prarandantis ramyb ir poils. Atlyginimas u ias darbinink aukas, pasak N. Senioro, yra darbo umokestis. Analogikai vertinamas ir kapitalas, kuris, N. Senioro nuomone, atsiranda dl kapitalisto aukos, nes kapitalistas investuodamas pinigus gamyb susilaiko nuo neproduktyvaus, bet suteikianio pasitenkinim savo l panaudojimo asmeniniam vartojimui iuo metu dl pelno gavimo ateityje, paveriant savo kapital gamybos priemonmis ir suteikiant darbininkams darbo. Kapitalisto susilaikymas nesukuria turto (vargu ar reikia rodinti, kad realus verts (ir pelno) krimo procesas visikai nepriklauso nuo gamybos agent subjektyvi igyvenim vien tik pasyvus susilaikymo aktas i viso negali nieko sukurti!), bet jis susijs su pastangomis ir tuo usitarnauja apdovanojimo kaip pelno. N. Senioras kapitalo samprat faktikai pakeit susilaikymo samprata, laikydamas jas identikomis. Apie tai jis ra: A od kapitalas, laikom gamybos priemone, keisiau odiu susilaikymas. Taigi, N. Senioro teorijoje buruazin visuomen praranda savo antagonistin klasin prigimt ir kapitalizmas ikyla kaip gamybos sistema, grindiama abipusmis darbinink ir kapitalist aukomis. Paymtina, kad N. Senioro abstinencijos koncepcija panai A. Smitho teigin, kad kapitalo kaupimas yra kapitalist susilaikymo rezultatas. Taiau N. Senioras tam suteik doktrinikos tendencijos. Kalbant apie N. Senioro abstinencijos koncepcijos y su kapitalo ir jo gros teorija, silpniausias ios koncepcijos aspektas, ko gero, buvo tai, kad ji nesugebjo tinkamai paaikinti palkan (procento) normos. Pagal N. Senior, konkurencinje aplinkoje produkto kaina sudaroma i dviej element: darbo ir susilaikymo. Jei konkurencija yra nevisika, jei yra koki nors monopolijos element, tai tarp gamybos kat ir verts susidaro dar tam tikras perteklius, kuris pasireikia kaip renta. N. Seniorui renta nra vien tik derlingesns ar ariau vartotoj esanios ems pasisavinimo rezultatas. Jo nuomone, renta gali atsirasti pasisavinus bet kur gamtos veiksn arba turint kok nors ypating asmenin sugebjim ar dl vairi socialini prieasi. Pagal N. Senior, pajamos gaunamos u kapital taip pat tampa renta, kai tas kapitalas patenka i j sukrusio asmens kitas rankas. Tokia renta N. Senioras laiko procent nuo paveldto kapitalo juk paveldtojas negali apeliuoti susilaikym susidarant kapitalui (susilaikydavo ne jis, o jo protviai). Kaip ra N. Senioras: [...] ta doryb (susilaikymas) nepaveldima. Todl vienintelis titulas, kur paveldtojas gali remtis tai paveldjimas. Kalbdamas apie vert, N. Senioras kaip jos pagrind vardijo nauj aspekt retum, ar, tiksliau sakant, ret naudingum, nes, aiku, ia galima kalbti tik apie tok daikt, kuris patenkina kok nors poreik. i retumo svok vliau plaiai naudojo L. Walrasas. Pats naudingumas, N. Senioro nuomone, yra: [...] ne vidin

kokyb, knyta daiktuose, kuri vadinama nauda; tai paprasiausiai ireikia daikt ry su moni malonumu ir skausmu. Pabrdamas savo antirikardin pozicij, N. Senioras teig, kad tik keletui turto produkt darbo jga yra lemiamas verts veiksnys. Be to, prieingai D. Ricardo pinig verts teorijai, N. Senioras savo teorijoje teig, kad pinig vertei daugiausia reikms turi taurij metal gamybos katai. Anot N. Senioro, visa monijos ekonomin istorija tai visuomens gamybini galimybi rib veikimas. Taiau kiekvienu istoriniu etapu ekonominiai itekliai objektyviai varo kiekvienos alies gamybos pltros galimybes. Pagal toki samprat politin ekonomija tapo pasirinkimo, ribot itekli, turini alternatyvias panaudojimo galimybes, optimalaus paskirstymo teorija. Paymtina, kad N. Senioras visikai priartjo prie majanio ribinio naudingumo idjos, kai teig, kad: yra ne tik ribos malonumui, kur gali suteikti bet kurios klass preks, bet is malonumas vis spariau maja gerokai prie pasiekiant ias ribas; [...]du tos paios ries daiktai retai kada suteiks dvigub malonum. Savotikai domios ir N. Senioro mintys apie darbo trukm, K. Marxo Kapitale ironikai vardintos N. Senioro paskutins valandos teorija. XIX a. ketvirtame deimtmetyje Didiojoje Britanijoje buvo vykdoma plati agitacija u 10 valand darbo dien. Taiau tam prieinosi Manesterio tekstils fabrikantai, kuriems labai reikjo argument prie tok darbo dienos sutrumpinim ir Oksfordo universiteto profesorius N. Senioras atskubjo jiems pagalb. Jis savo veikale Laikai apie fabrik statymus (N. Senioras para tris laikus savo draugui, Manesterio parlamento nariui ir Prekybos ministerijos prezidentui Charlesui Poulettui Scropeui kuriuose diskutavo apie lordo Ashleyaus pasilyto deimties valand statymo padarinius) pasil teorij, pagal kuri esant 11,5 val. darbo dienai (tokia buvo jos trukm alyje) per pirmsias 10,5 val. padengiama avansuoto kapitalo vert, o per paskutin darbo valand sukuriamas pelnas. I ia buvo daroma ivada, kad darbo dienos sutrumpinimas iki 10 val. reikt visik pelno inykim, kas turt neigiam pasekmi Didiosios Britanijos ekonominei padiai, nes tai sumains kapitalo susilaikymo aktyvum, verslininkams dingt paskatos usiimti kine veikla. O juk i ties preki gamybos procesas kapitalizmo slygomis kartu yra ir verts bei pridedamosios verts krimo procesas, taigi kiekvienas preki mass vienetas yra kaip apmokto darbo, taip ir pelno atitinkamos dalies nejas. Pastebtina, kad ios paskutins valandos teorijos dl jos absurdikumo galiausiai atsisak ir pats N. Senioras. Taiau ja pasinaudojo marksistai: K. Marxas, kreipdamasis kapitalistus, ironikai ra: Kai i tikrj imu js paskutin valandl, prisiminkite Oksfordo profesori. N. Senioras buvo ekonominio liberalizmo alininkas. Kaip ir A. Smithas, jis man, kad laisva konkurencija yra optimali ekonomikos bkl ir utikrina efektyviausi gamyb ir socialin taik visuomenje. N. Senioras rink nagrinjo kaip prekinio kio evoliucijos rezultat. Jis paymjo, kad darbo pasidalijimas iplt gamybos prekin pobd ir sustiprino main intensyvum bei mastus. N. Senioras rinka laik kini subjekt bendravimo santykius, visuomenini-ekonomini ryi, pagrst produkt kaip preki gamyba ir numanani main ekvivalentikum ir ilaid atsipirkim, sistem. N. Senioras pasil paangi ekonomikos liberalizavimo program. Jis kovojo dl vis feodalini suvarym, pramons ir vidaus prekybos valstybinio reglamentavimo panaikinim. Neatskiriama jo pair dalis buvo usienio prekybos laisvs reikalavimas. N. Senioras buvo arus protekcionizmo prieininkas, reikalavo

ataukti vadinamuosius grd statymus, trukdiusius plstis konkurencijai ir kristi kainoms ems kio produkcijos rinkose. Baigdami N. Senioro ekonomini idj aptarim, paymsime, kad jis, nepaisant vis savo teorijos prietaravim ir nenuoseklum, paliko nemaai idj, patekusi ekonomikos mokslo aukso fond: itekli ribotumo ir ilaid alternatyvumo princip, taupymo kaip rinkos sistemos pltros pagrindo problemos suvokim, rentos kaip papildom pajam, susijusi su pasilos neelastingumu kainai, traktavim. N. Senioras susilauk plataus pripainimo ir Europoje. Tai rodo jo irinkimas Pranczijos Morals ir politikos moksl akademijos nariu 1843 m., 25 metus trukusi naryst Politins ekonomijos klube (ia j rekomendavo J. Millis) ir faktas, kad jis ne kart buvo paskirtas vyriausybini komisij darbo ir darbinink judjimo klausimais pirmininku. 5.1.2. F. Bastiato ekonomins idjos Nuosavybs pirmenyb prie statym tiek akivaizdi, kad j pripasta net laukiniai. Fredericas Bastiatas Pranczijoje io laikotarpio ekonomins minties pradininkas ir pagrindinis atstovas buvo J. B. Sayus (17671832 m.). Kitas ymus io laikotarpio prancz politins ekonomijos atstovas buvo populiari, aistringai parayt pamflet prie protekcionizm, iauktinant laisvj prekyb Sophismes economiques (18451848 m.), parengt ginant prancz vyndari interesus, autorius F. Bastiatas (18011850 m.). Tai mogus, R. Heilbronerio odiais tariant, liks beveik pamirtas, ekonomikos idjoms judant pirmyn, bet i ties tvirtai gyns radikalias fritreiderizmo pozicijas ir todl neretai priskiriamas Manesterio mokyklai, rykiausiai propagavusiai radikalaus liberalizmo idjas. ios mokyklos, kuri buvo ne tiek mokslo srov, kiek ekonomin politika ir veiklos gup, krjais buvo R. Cobdenas ir J. Brightas, o paios mokyklos pavadinim pirmasis pavartojo Benjaminas Disraelis (18041881 m.), kalbdamas apie Lankayro medvilns manufaktrininkus ir politikus, garsiojo Jav statymo ataukimo advokatus, susitelkusius apie 1838 m. kurt Lyg prie Jav statymus, o vliau jis buvo taikomas visiems kartiems laissez-faire pasekjams, vokiei protekcionist paniekinamai vadintiems Manchestertum. Richardas Cobdenas (18041865 m.) smulkaus fermerio snus, gim netoli Midhersto Sasekse. 1838 m. jis tapo Manesterio Lygos prie Jav statymus vykdomojo komiteto nariu, o 1841 m. parlamento nariu. ymiausi R. Cobdeno veikalai buvo du pamfletai Anglija, Airija ir Amerika (1835 m.) ir Rusija (1836 m.). Jie buvo ileisti pasiraant slapyvardiu Manesterio manufaktrininkas. Johnas Brightas (18111889 m.) kvakerio medvilns verpjo ir manufaktrininko snus, gim Lankayre. 1838 m. jis kartu su R. Cobdenu tapo Manesterio Lygos prie Jav statymus vykdomojo komiteto nariu, bet aktyviai lygos veikloje pradjo dalyvauti tik nuo 1841 m. Paymtina, kad R. Cobden ir J. Bright, kurie savo pairomis skleid grynj klasikinio liberalizmo dvasi prieindamiesi militaristinms avantiroms ir reikalaudami mainti viesias ilaidas, j kampanijoje u prekybos laisv lydjo skm, o j liberali mokesi ir viej ilaid mainimo nuostat perm Williamas E. Gladstoneas; jis kuris, bdamas ido kancleriu ir liberaliu ministru pirmininku, gyvendino i nuostat politikai.

Gyvenimo kelias. Fredericas Bastiatas gim Bayonneoje, pietvakari Pranczijoje, turtingo komersanto, prekiavusio su Ispanija, eimoje, bet labai anksti (bdamas devyneri met) liko nalaitis, be to susirgo plaui tuberkulioze. Jis nuo 1815 m. iki 1819 m. moksi mokykloje Sorelio mieste, kur irykjo jo polinkis literatrai. Taiau atjo laikas palikti mokykl ir i ideal pasaulio nusileisti praktik gyvenim kvpimo apimtas poetas j globojusio dds rpesiu tapo prekybins kontoros tarnautoju ir mgino imtis eimos eksportavimo verslo Bayonneoje, bet komercija bei dvejybins sskaitybos vingrybs aikiai buvo ne jam. F. Bastiatas mgo linksmintis kaip ir visi jauni mons; bet net ir linksminantis jis iliko ingeidus. Jis norjo visko imokti imanyti religij, filosofij, istorij, geografij, botanik, chemij, mechanik, algebr, muzik, be to keturias-penkias usienio kalbas: angl, ital, ispan ir vietin bask tarm. Dds mirtis 1825 m. turjo didel tak tolimesniam jaunojo F. Bastiato likimui. Jis, paveldjs eimos k Mugrone, paliko prekybin kontor ir perjo ems k, bet ten seksi ne geriau nors jis buvo kupinas ger ketinim, bet kuo daugiau kiosi kio reikalaus, tuo labiau tie reikalai jo prastyn. Nenordamas nuobodiauti ir tuiai leisti laik, F. Bastiatas susidomjo politine ekonomika (tam ypa svarb vaidmen suvaidino J. B. Sayaus Politins ekonomijos traktatas), m skaityti ir su draugais Mugrone diskutuoti aktualiais tuo metu ekonominiais klausimais. Jis buvo ingeidus, todl msi nagrinti ekonomist A. Smitho, B. Franklino, J. B. Sayaus ir kt. darbus. (Kaip minta, F. Bastiatas mokjo daug kalb, todl ir galjo skaityti tuos darbus ne tik prancz, bet ir angl, ital bei ispan kalbomis). F. Bastiatas su jaunatviku kariu sveikino Liepos revoliucij ir pirmuoju jo kriniu tapo manifestas (1830 m.), nukreiptas Land departamento rinkjus. Nors is manifestas tapo auksmu tyruose, bet dka jame isakyt pair jis buvo irinktas Mugrono apygardos taikos teisju. F. Bastiatas nebuvo juristas ir nesilaik prast prisiekusiems teisjams procedr. F. Passi odiais, jis baigdamas byl ir priimdamas nuosprend rmsi [...] sveiku protu ir teisingumu, ir to pakako. ios kuklios vietinio teisjo pareigos turjo tikinti F. Bastiat tuo, kaip asmeniniai interesai gali vesti paklydimus. Jam, absoliuiai nesavanaudikam mogui, toks sitikinimas buvo ypa naudingas, nes atvr akis parodant, kad prastai mons, kai reikalas palieia j pinigin, praranda teising teisingumo ir neteisingumo supratim ir danai savo pretenzijas ikelia iki groteskik dydi. F. Bastiatas galjo taip ir likti kukliu valdininku, jei ne laimingas sutapimas, 1834 m. leids jam tapti savojo departamento generaliniu patarju. F. Bastiatas msi veikti drsiau. Jo svajons jau siek politins ekonomijos katedros steigim Bordo arba Bayonneoje. O kai tuometinis prekybos ministras leido sau ikelti klausim apie apribojim muitais, kuriuos restauracija paveldjo i imperijos ir rpestingai perdav Liepos monarchijai, naud, F. Bastiatas msi plunksnos ir pakilo kov. 1834 m. balandio mn. ispausdintuose Samprotavimuose apie Bordo, Havro ir Liono praymus dl muitini buvo pirm kart isakyti pagrindiniai jo verts teorijos teiginiai, vliau ipltoti Ekonominse harmonijose. Toliau sek itisi septyni tylos metai. Po to ispausdinti straipsniai Idas ir vynuogynai (1841 m. sausis), Memorandumas apie vyndaryst (1843 m. sausis), ems mokesio paskirstymas Landuose (1844 m.) buvo parayti ginant vietinius interesus ir netrurjo jokios bendresns reikms. Galiausiai imu valanda, kai F. Bastiatui buvo lemta tapti laisvosios prekybos aukliu. Mugrono diskusij brelyje buvo ir Anglijos alinink, ir prieinink. Ginai su vienu i pastarj paskatino F. Bastiat usisakyti angl urnal The Globe and

Traveller, kuriame visikai atsitiktinai jis susipaino su Manesterio Lygos pergalinga veikla prie Jav statymus. Tuo metu Pranczijoje niekas nebuvo net girdjs apie tokios Lygos egzistavim. Tai padar milinik spd F. Bastiatui, ir jis tuo metu dar tik pradt leisti urnal Journal des Economistes, 50 met solidiai ir garbingai tarnavus mokslui, i gilios provincijos nusiunt straipsnio Prancz ir angl muit taka abiej taut ateiiai rankrat, 1844 m. spal pradjus jo literatrin karjer. Tai buvo ekscentrikas mogus, per vos eerius (!) literatrinio darbo metus ekonomikos teorijoje diegs pat veiksmingiausi ginkl paaip. Pairkite beproi pasaul, sakydavo F. Bastiatas. Jie deda milinikas pastangas, kad ikast po kalnu tunel ir sujungt dvi alis. O k daro tada? Tiek dirb, kad palengvint preki mainus, jie i abiej kalno pusi pastato po muitin ir preki kelion tuo tuneliu padaro baisiausiai sudting! F. Bastiatas turjo talent atskleisti absurd: jo mintoje nedidelje knygelje Ekonomikos sofizmai humoro tiek, kiek tik apskritai gali bti ekonomikos mokslo veikale. Nors tai nereikia, kad F. Bastiatas nemokjo rayti rimtai. Kaip minta, 1844 m. ijo jo straipsnis prestiiniame urnale Journal des Economistes pavadinimu Prancz ir angl muit taka abiej taut ateiiai, i karto pelns tarptautin pripainim, nes jame buvo pateikti, be joki abejoni, labiausiai tikinami argumentai u laisv prekyb ir apskritai u ekonomin laisv, kurie kada nors buvo pasirod Pranczijoje ar net visoje Europoje. Btent po io straipsnio F. Bastiatas suartjo su R. Cobdenu bei dar labiau susiavjo jo ir kit Manesterio mokyklos atstov pastangomis kovojant dl Jav statymo ataukimo ir laissez-faire sukrimo. 1845 m. F. Bastiatas toje paioje leidykloje, kuri leido urnal Journal des Economistes, ileido knyg Cobdenas ir Lyga. Tuo metu kai F. Bastiatas ra savo darbus, vis labiau plito socialist klasi kovos ir kapitalistiko darbinink inaudojimo supratimas, o K. Marxas ra savo garsj veikal Kapitalas. Todl savo kriniuose F. Bastiatas mgino paneigti socialist mokym apie socialinius antagonizmus (manytina, kad btent u tai jo taip nekent K. Marxas) ir rodyti, kad jo meto buruazin visuomen yra pati puikiausia, tviriausia ir teisingiausia i vis asociacij, o visi teisti interesai joje yra harmoningi (darns). Tokia buvo pagrindin idja ir jau po F. Bastiato mirties Romoje, kur jis buvo nuvyks vildamasis pagyti, 1850 m. ijusio svarbiausio jo veikalo Ekonomins harmonijos (Harmonies economiques), kuriame jis ketino parodyti, jog regimoji pasaulio netvarka yra tik pavirin, po ta iore tkstaniai skirting, verli savarankik jg, veikiamos rinkos, virsta auktesns kokybs visuomenine grybe. Reikia sutikti, kad F. Bastiatas pademonstravo retorikos stebuklus, nordamas tikinti skaitytojus tuo, kad draskanios visuomen ydos ir prietaravimai ne daugiau kaip regimyb, u kurios slepiasi dieviko Apreikimo nustatytas ekonomins harmonijos (darnos) pasaulis. O jis bus galimas tik tuomet, kai valstybs pareiga bus tik saugoti visuomen nuo vagi, udik ir kit grupi, turini specifini interes inaudoti ir plti taikius gyventojus. Gyvenimo pabaigoje nemaa paguoda F. Bastiatui buvo jo irinkimas nuo Land Steigiamojo susirinkimo nariu 1848 m., o po met statym leidimo susirinkim. Bet veikla ioje srityje nepasiymjo jokia didesne skme F. Bastiato, alia visa kita nepasiymjusio oratoriniais sugebjimais, kuklumas buvo ugotas per daug triukminguose susirinkimuose, nors jis ir band ten pasisakyti u darbinink klas bei prie vyriausybs ilaidavim, tapus nepakeliama nata tautos gerovei. F. Bastiato liga sekino paskutines jo jgas galiausiai jam teko pripainti savo bejgikum. Jo sveikatos bkl nebeleido jam pasilikti Paryiuje j isiunt mirti Italij. Pakeliui Rom jis apsistojo Pizoje ir ia laikraiuose perskait apie save tok praneim: dydis F. Bastiatas, ymus raytojas... is praneimas truputi per anksti

prane apie artjani mirt ir kariai paiam F. Bastiatui leido suprasti, kiek maai beliko vilties pasveikti. Romoje jo padtis tapo beviltika. Ir 1850 m. gruodio 24 d. jis kaip doras katalikas ir gyliai tikintis mogus mir ant pusbrolio abato Monklaro rank. Paskutinis odis, kur itar F. Bastiato lpos, buvo tiesa... 1878 m. Mugrone buvo jam pastatytas paminklas: biustas ir alegorin figra, akmenyje uraanti svarbiausi prancz ekonomisto veikal pavadinimus. kukl paminkl pastat Leonas Sayus, J. B. Sayaus, kurio artimiausiu pasekju ir mokslo propagavimo o tsju buvo F. Bastiatas, ankas. Ekonomikos teorija. Daug triukmo suklusioje F. Bastiato knygoje idstyta harmonijos (darnumo) teorija, pagal kuri kapitalizmas tai tarpusavio paslaug teikimo visuomen. Ekonomins harmonijos altinio F. Bastiatas iekojo main ir neribojamos konkurencijos srityse. Kaip pagrindin politins ekonomijos subjekt vardijs mog, kuris apdovanotas galimybmis palyginti, teisti, rinktis ir veikti bei teigdamas, kad ie sugebjimai bendradarbiauti, mainytis pastangomis ir paslaugomis laike ir erdvje yra tai, kas sudaro ekonomikos moksl, jis man, kad visuomen ekonominiu poiriu yra mainai, kur rinkos dalyvi trokimai negali bti pasverti ar imatuoti. F. Bastiatas, pastebjs, kad verts dsnis politinje ekonomijoje yra tas pats, kaip skaii sistema aritmetikoje, teigdamas, kad mainai yra btini utikrinant vert ir sutvirtinant ekonomin harmonij (darn), faktikai atmet D. Ricardo verts teorij, teigusi, kad verts pagrindas yra darbas ir preks retumas. Jis vert aikino pastangomis, santykiu tarp dviej mainom patarnavim vienas kitam. Kadangi visokia nuosavyb, visoks turtas, yra ne kas kita, kaip veri suma, galima sakyti, kad kiekviena nuosavyb tra savininko suteikt patarnavim suma. tai kur harmonija! F. Bastiatas labai diaugsi atrads i formul, nes i, jo nuomone, visk iaikina, suderina, isprendia tuos sunkumus, dl kuri ekonomistai tiek lau galvas. I main F. Bastiatas kildino ir solidarum tarp moni, prieingai socialist skelbtam interes prieingumui. (F. Bastiatas pirmasis solidarumui skyr toki garbing viet politinje ekonomijoje. Vienas i jo knygos skyri, deja, nebaigtas, vadinosi Solidarite, nors paties odio solidarumas prioriteto teis priklauso socialistui Piere Leroux). Vis interesai yra harmoningi (darns), nes kiekvienas yra suinteresuotas kitu. Pagrsdamas i idj jis rmsi J. B. Sayaus sukurta paslaug teorija, teigusia, kad gamyba yra paslaug teikimas. F. Bastiatas sutiko su J. B. Sayumi tame, kad mainai, pirkimas-pardavimas yra tarpusavio mainai vienodos verts paslaugomis, t.y, kad produktai perka produktus. Taiau skirtingai nuo J. B. Sayaus, kurio poiriu paslaugas suteikia ne tik mons, bet ir daiktai, paios gamtos jgos, F. Bastiatas, manydamas, kad kapitalo ir ems teikiamos paslaugos negali bti atlyginamos, buvo links kalbti kaip apie atlygintinas tik apie mogaus teikiamas asmenines paslaugas, nesvarbu, kurioje visuomeninio gyvenimo srityje jos bt suteikiamos. Kadangi paslaugos vienas kitam teikiamos per mainus, tai viena paslauga esanti atlyginimu u kita paslaug. Be to, paslauga F. Bastiatas suprato ne tik realias darbo snaudas gamybos procese, bet ir apskritai bet kokias pastangas, kurias kas nors daro arba i kuri isivaduoja tas, kuris naudojasi ia paslauga. Taip vertinant problem, jam buvo nesunku rodyti, kad paslaugas verts krimui suteikia ne tik darbininkai, bet ir kapitalistai bei emvaldiai. Kapitalisto paslaug, suteikiani jam teis procent, F. Bastiatas velg tame, kad avansuojant ar skolinant kapital vyksta vartojimo atidjimas, numanantis auk i kapitalisto puss. Tokiu bdu, pateisindamas peln (kuris buvo suvestas procent) F. Bastiatas apeliavo susilaikymo teorij. Tik N. Senioro susilaikymo svoka buvo pakeista kita atidjimo svoka.

Nordamas paneigti D. Ricardo mokym apie pelno ir darbo umokesio prieprie, F. Bastiatas suformulavo paskirstymo ir kaupimo kapitalizme dsn, pagal kur kapitalist lyginamoji dalis sukurtame nacionaliniame produkte krinta (absoliuiai augdama), o darbinink dalis auga ir absoliuiai, ir santykinai. Taigi, pagal F. Bastiat, darbo ir kapitalo interesai tapats (solidars), vien ir kit pajamos auga tuo pat metu, be to kapitalist klas net gi yra kakiek nuskriausta lyginant su darbininkais. Pastebtina, kad F. Bastiatas nesivargino rodydamas iuos teiginius. Jis paprasiausiai savo mintis grind pelno (procento) normos kritimo faktu, apie k kalbjo dar J. Turgot, supainiodamas du visikai skirtingus reikinius pelno norm ir kapitalist dal nacionaliniame produkte. Juk pelno normos majimo tendencija visikai suderinama su darbinink eksploatacijos augimu, taigi ir su kapitalist dalies nacionaliniame produkte didjimu. F. Bastiatas taip pat aikino, kodl laisvoje rinkoje nei vienas negali kaupti kapitalo, jei tai nenaudinga kitiems, pavyzdiui, pirkjams. Jo nuomone, kapitalas, kuris tariamai naudojamas, kad galima bt gauti daugiau pelno, i tikrj visada naudojamas tam, kad ekonomikiau patenkint kit, neturini to kapitalo, norus. tai kur darna. Prieingai nei jo amininkai (pavyzdiui, P. Proudhonas), pabr gamintojo svarb, F. Bastiatas tikjo, kad btina velgti ekonomik i vartotoj poirio tako [...] Ekonomikos fenomenas turi bti vertinamas atsivelgiant teigiamus ir neigiamus padarinius vartotojams (iskirta mano. Aut. pastaba). Beje, F. Bastiatas vartotojo iklimo prie gamintoj principui teik labai daug svarbos, nes tai jam reik ne k kita, kaip visuomens intereso iklim prie privat interes. Be to, F. Bastiatas nesitenkino nurods ekonomin vartotojo pirmenyb. Jis kalbjo taip pat ir apie moralin vartotojo pirmenyb teigdamas, kad Jei monija tobulja, tai ne dl gamintojo, o dl vartotojo dorovikumo augimo. Matyt, F. Bastiatas neklydo, kai prie mirt kaip paskutin pamokym, novissima verba, savo mokiniams pasak iuos odius: Politin ekonomij reikia vertinti pagal vartotojo poir. F. Bastiatas, kaip minta, pasil pelno kategorij pakeistu procentu. Jo nuomone, pastarasis yra kapitalist ir emvaldi visuotin pajam forma. O renta savo ruotu yra kapitalo, investuoto em, teikiamas procentas. Pagal savo paslaug teorij, F. Bastiatas ems rent priskyr emvaldio ar jo protvi paslaug apdirbant ar gerinant em sskaitai. Tokiu bdu, harmonija (darna) tarp kapitalo ir ems nuosavybs buvo grindiama tuo, kad ems renta buvo vertinta kaip kapitalo, investuoto em, duodamo procento atmaina. Taiau tokioje rentos traktuotje visikai inyko ems rentos kaip ekonomins kategorijos specifiniai bruoai. Jos skirtumas nuo pelno, lemtas emdirbysts ypatybi, paprasiausiai buvo ignoruojamas. Pastebtina, kad kalbdamas apie rent, F. Bastiatas ikl dar vien gana riziking tez. Jis teig, kad em arba gamta visiems monms savo grybes duoda dovanai. Aiku, F. Bastiatas sutinka, kad u javus, angl ir visus kitus ems gelmi turtus reikia mokti. Taiau, jo nuomone, ta kaina mokama ne u gamtin i produkt naudingum, o tik u gamybin darb, ir ji atlygina tik savininko ilaidas. Tokiu bdu, pasak F. Bastiato, kiekviename gaminyje reikia skirti tarytum du vienas ant kito udtus naudingumo klodus: vienas nulemtas darbo, ir todl u j reikia mokti (jis ir sudaro tai, kas vadinama verte), o antrasis kils i gamtos ir u j nereikia mokti (jis duodamas priedo). Jei is apatinis klodas lieka neinomas, nors ir yra gana svarbus, tai kaip tik todl, kad jis neatsispindi kainoje ir mes jo nepaisome: jo nematyti, vainasi, jis yra nemokamas. Bet tai, kas nemokama, priklauso visiems bendrai, kaip oras, sauls viesa, tekantis vanduo. Kitaip tariant, po matomu verts klodu, kuris sudaro individualij nuosavyb, gldi nematomasis klodas, kuris priklauso

bendruomenei, ir kuriuo naudojasi visi. Kaip ra F. Bastiatas, Kam Dievo skirta bti bendra, tegul lieka bendra per visus moni sandrius. tai esminis socialins darnos dsnis. Tuo paiu, kaip vaizdiai pastebjo C. Gide ir C. Ristas, ems savininkas, kuris D. Ricardo teorijoje atrodo kaip koks slibinas, saugantis gamtos grybi lob, arba, kuris P. Proudhono straipsniuose prie nuosavyb kaltinamas pasisavins Dievo dovanas, F. Bastiato teorijoje teatrodo kaip paprastas tarpininkas tarp gamtos ir vartotojo, kaip geras tarnas, kuris eina pasemti mums vandens i bendruomens altinio ir kuriam privalu umokti ne u vanden, o tik u jo varg atneant. Apibendrinant pat F. Bastiato verts supratim, galima teigti, kad jis buvo grindiamas savanorikais mainais. Jis, kaip minta, padar i pagrindin ivad: vert tai dviej mainomj patarnavim santykis. I ia kilo ir jo poiris nuosavyb (turt) kaip veri sum, vadinasi, ir kaip jos savininko suteikt paslaug sum. Be to, kadangi kiekviena nuosavyb tra veri suma, tad kiekvienas verts sumajimas reikia santykin nuosavybs galios sumajim. I ia F. Bastiatas padar, jo nuomone, labai svarbi mokslui ivad, kad kiekvienoje progresuojanioje visuomenje bendroji ir nemokama dalis visados didja (dl visuotinio dsnio, kad dl pramons paangos reikia vis maesni mogaus pastang tokiam pat poreikiui patenkinti), o ilaid ir pasisavinama dalis nuolat maja. odiu, pati visuomen, to visikai nenumanydama, jau yra komunistin ir kasdien vis labiau tampa komunistine! Neatsitiktinai F. Bastiatas triumfuodamas skelb: Komunistai! Js svajojate apie bendrj nuosavyb? Js jau turite j! Socialin santvarka daro visas grybes bendromis, su slyga, kad pasisavinam veri mainai bt laisvi. Taigi F. Bastiatas buruazin visuomen vaizdavo kaip vairi klasi, besikeiiani savo paslaugomis, harmoning (darn) bendradarbiavim. i main ekvivalentikumo garantija, pagal F. Bastiat, yra ekonomin laisv, apsauganti nuo nenauding main. (Savanoriki mainai, kaip teig dar A. Smithas, nevyks, jei abi puss i j nesitiks naudos. i valg M. Friedmanas vliau pavadino Adamo Smitho aksioma). Tokiu bdu, F. Bastiatas svarbiausiu socialins harmonijos (darnos) principu laik laisv ir pasisak prie bet kok valstybs kiimsi ekonomik, protekcionizmo pakeitim neribota konkurencija vardydamas panacja nuo vis ekonomini ir socialini bd. Protekcionizmo kritikos taiklumu ir maiktumu neprilygstama ilieka jo es vakdari peticija, leidusi Encyclopaedia Britannica 1910 m. teigti: Jo Ekonominiai sofizmai yra isamiausia, veiksmingiausia, imintingiausia ir maikiausia i visos kada nors paraytos protekcionizmo kritikos. Pastebtina, kad tvirtins prigimtins ekonomikos harmonijos (darnos) supratim, F. Bastiatas gana detaliai atskleid, kaip to meto vyriausybinis l paskirstymas yra prieikas ir griaunantis natrali laisvosios prekybos harmonij (darn). Jis pastebjo, kad kadangi vyriausyb nekuria gerovs, t. y. nesiekia pelno, tai ji, nordama kakam duoti, turi i kit atimti. Be to, vairios, specifini interes turinios grups, sieks gauti vis daugiau kit moni pinig, kuriuos galima gauti valstybs pagalba. O tai kenkia laisvai prekybai, nes pagrindinis dmesys teikiamas politikai, o ne verslo slyg gerinimui. F. Bastiatas ra: Valstyb tai toji didioji fikcija, kurios dka kiekvienas mgina gyventi kit sskaita. [...] Ji sukuria privilegijas bet kokiomis formomis, o tai reikia, kad paniekinamos nuosavybs teiss [...] ir kai tos nuosavybs teiss kart buvo susilpnintos viena forma, tai greit tai pasireik daugybe form. Pasak F. Bastiato, vyriausyb yra btina, bet tik tuo atveju, jei jos valdia apribota. Jis tikjo, kad visuomen negali egzistuoti, jei statymai nra gerbiami, bei

tvirtino, kad statymo tikslas neleisti siviepatauti neteisingumui. (Taiau kartu skundsi, jog Pranczijoje statymas virsta statymais grsto plikavimo rankiu...). Be to, F. Bastiatas teig, kad moralinis blog statym pateisinimas negali bti grindiamas balsavimo teise, nes nei vienas mogus neturi teiss pavergti kito mogaus, taigi ir grup moni neturi tokios pat teiss. I ia jis dar ivad, kad pajam paskirstymas demokratijos slygomis i esms yra amoralus. F. Bastiatui labai bdingas kis Jei preks nekirs sien, tai jas kirs armija, nes jis tvirtai tikjo, kad laisvoji prekyba yra patikimiausias kelias taik ir suklestjim. F. Bastiatas suprato, kad istoriniu poiriu muitai buvo didioji kar prieastis bei teig, kad protekcionizmas yra vyriausybs mginimas pakenkti savo valstybs pilieiams ir taikos metu, ir per kar (pvz., dl jr blokados). F. Bastiatas neribojam konkurencij suvok kaip dinamik proces, kurio metu kiekvienas stengiasi derinti savo veiksmus siekiant sav ekonomini tiksl. Jo nuomone, visos vyriausybs kiimosi formos ikraipo proces, kadangi, to, k statymai jau teisino, apibr, nebereikia daugiau aptarinti. F. Bastiatas gali taip pat bti laikomas savotika jungiama grandimi tarp XVII a. ir XVIII a. prigimtini teisi skelbj teoretik. Pagal j, bet kurios formos kolektyvizmas yra moralikai smerktinas ir kliudantis natraliai moni interes harmonijai (darnai), kuri pateisina laisvj prekyb ir privai nuosavyb. F. Bastiatas tikjo, kad privati nuosavyb yra laisvai besielgianio ir siekianio patenkinti savo interesus mogaus prigimties isipildymas. mogus gimsta savininku. Todl privaios nuosavybs apsauga yra pagrindin, jei ne vienintel teista, vyriausybs pareiga, o politikai neturi virenybs ms ir ms nuosavybs atvilgiu. F. Bastiatas net sulygino valstybs reguliavim su privaios nuosavybs neigimu. Veikale Ekonominiai sofizmai F. Bastiatas aikino, kad laisvoji prekyba siejama su preki pertekliumi, paslaug emesnmis kainomis, didesniu darbo viet skaiiumi u auktesn real atlyginim, didesniu pelnu gamintojams, auktesniu emdirbi gyvenimo lygiu, didesnmis pajamomis valstybs biudet mokesi forma, produktyviausiu kapitalo, darbo ir gamtini itekli panaudojimu. Aiku, F. Bastiatas nebuvo nei pirmas, nei paskutinis ekonomistas, kuris gyn laisvj prekyb. Nebuvo jis ir labai populiarus (gal tik iskyrus Pranczij) bei takingas, net gnoruotas kit to meto ekonomist. (Ne tik P. Proudhonas, su kuriuo F. Bastiatas susirainjo, bet ir F. Lassalleis, J. E. Cairnesas, H. Sidgwickas, A. Marshallas, E. von Bohm-Bawerkas ir kiti jame temat tik esamos ekonomins santvarkos gynj, nepripaindami jokios F. Bastiato veikal mokslins reikms ir jo darbus traktuodami tik kaip ekonomins minties pradininko Amerikos emyne B. Franklino, taip pat nelaikyto labai originaliu ekonominiu mstytoju, veikalo La Science du bonhomme Richard prapltim. Ir i tikrj F. Bastiatas buvo susipains su B. Franklino leidiamu Poor Richards Almanac, bei jo krini pobdis turjo daug takos F. Bastiato veikalams. Be to, F. Bastiat suavjusio B. Franklino taka buvo jauiama ne tik visuose jo ratuose, bet netgi jo elgsenoje ir ivaizdoje. Kaip 1851 m. vasario mnes Journal des Economistes ra vyriausiasis jo redaktorius M. de Molinari, Su ilgais plaukais ir maa skryble, su jo plaia redingote ir eimyniniu skiu, j lengvai galima buvo palaikyti paprastu kaimieiu, apilankiusiu mieste pasiirti sostins pramatnybi). Ir vis dlto F. Bastiatui nebuvo lygi labai aikiai ir su smoju pateikiant argumentus u prekybos laisv. Deja, tai liko deramai nevertinta. Kaip klaidos atitaisymas iandien skamba nebent Nobelio premijos laureato F. A. von Hayeko odiai: Genialusis Bastiatas, kurio rainiai

koncentruoja savyje itis libertarins ekonomins politikos sistem [...] Pairos, su kuriomis jis kovojo, i esms liko tos paios, su kuriomis tenka grumtis iandien. 5.1.3. H. C. Carey ekonomins idjos 1776 m. JAV paskelb savo nepriklausomyb nuo Senojo Pasaulio. alyje, kurioje buvo gausu laisv emi ir kit gamtini turt bei aktyviai vyko imigracija, kapitalo ir technins kultros importas i Senojo Pasaulio, prasidjo sparti pramons pltra. JAV susikrimo ir pltros savotikumas turjo takos ir ekonominei miniai, kurioje atgim dar A. Smithui buvs bdingas ekonominis optimizmas. Amerikietikos politins ekonomijos pradininku tapo Henryis Charles Carey (17931879 m.). Gyvenimo kelias. H. C. Carey buvo Filadelfijoje gyvenusio airi emigranto, stambaus knyg leidjo Matthew Carey (17601839 m.) snus. Panaiai kaip J. S. Millis, jis buvo talentingas vaikas ir, panaiu bdu, politins ekonomijos ankstyvuosius pradmenis gavo i savo tvo, ijs pasivaikioti po Filadelfij ir jos apylinkes. H. C. Carey formalusis isilavinimas baigsi vietine mokykla, bet eimos leidybinis ir knyg prekybos verslas skatino skaityti. Pats H. C. Carey savo veikl taip pat pradjo nuo komercijos jis nuo maens dirbo tvo firmoje. Bdamas dvideimt atuoneri met H. C. Carey i savo tvo perm leidybos mon Carey & Lea. Ji tapo viena didiausi ir skmingiausiai dirbusi alyje ir dar ilgai buvo ymi ir pastebima visoje Amerikoje. Btent i leidykla buvo sudariusi sutartis JAV leisti Thomaso Carlyleio, Washingtono Irvingo ir Walterio Scotto darbus. Praturtjs ir taps stambiu fabrikantu, sulauks 42 met, panaiai kaip B. Franklinas, H. C. Carey pasitrauk i verslo ir, susidomjs ekonominmis problemomis, atsidjo socialini moksl srities tyrimams ir publicistinei veiklai. Paymtina, kad ir jo tvas M. Carey para nemaai darb, i kuri mintinas Es apie politin ekonomij (1822 m.) vienas i ankstyvj traktat Amerikoje, remiani protekcionizm, bei buvo pirmasis ikilus Alexanderio Hamiltono (1757 1804 m.) ekonomini teorij idstytojas. H. C. Carey para daug veikal (jo bibliografij sudaro trylika knyg ir 6000 puslapi pamflet bei laikrai straipsni), i kuri populiariausi buvo trys: trij tom Politins ekonomijos principai (18371840 m.), iversti ital ir ved kalbas ir greitai tap pavyzdiniu veikalu JAV, jo pairas ir idjas apibendrins veikalas Socialinio mokslo pagrindai (18571859 m.), taip pat ileistas tritomiu, ir trumpesnis io veikalo variantas knyga Socialinio mokslo vadovas (1865 m.). Visuose juose atsispindjo JAV istorins pltros XIX a. pirmojoje pusje savitumas ir tipikas amerikietikas poiris. Ekonomikos teorija. H. C. Carey sukr metodologij, kuri iki iol plaiai naudojama JAV ekonominje mintyje. Jis sutapatino socialini dsni veikim su fiziologiniais, natraliais dsniais. Pagal H. C. Carey, politins ekonomijos objektas yra mogus ir jo elgesys, nukreiptas pagerinti savo padt. Bdamas individualistas ir paveiktas harmonijos bei pusiausvyros idj, kaip savo Politins ekonomijos princip moto jis pasirinko vokiei astronomo ir matematiko Johano Keplerio (15711630 m.) odius: Pasaulio sranga yra harmoninga visuma ir jos siela yra Dievas. Jis yra aukiausia darna ir visoms sieloms savo pavyzdiu yra diegs sav vidaus harmonij. iose H. C. Carey pairose akivaizdus individualizmas, kuris tiesiogiai kyla i moni, ne i j savo intereso, o i moni bendradarbiavimo, kuris btinai reikalingas mogaus egzistencijai.

H. C. Carey nuomone, visos ekonomins kategorijos ireikia mogaus ir gamtos santykius, o ne moni santykius. Pagal H. C. Carey, kapitalas apima ne tik gamybos priemones, bet ir protin bei fizin mogaus jg. io ekonomisto, ne kart keliavusio po vis Europ ir ia bendravusio su J. S. Milliu, teoriniuose ivediojimuose pagrindin vieta, kaip ir F. Bastiato veikaluose (pastarasis, ko gero, nemaai savo idj pasism i H. C. Carey, laike, ispausdintame urnale Journal des Economistes, apkaltinusio F. Bastiat plagijavimu, veikal; is, tada jau mirtinai sirgdamas, mgino gintis tame paiame urnale, vis tik prisipaindamas skaits H. C. Carey knyg), tenka klasini interes harmonijos teorijai. Jis paymjo, kad tarp skirting visuomens grupi visais laikais kildavo konflikt ir vyravo lupikavimas. Stiprieji visada stengsi sumindioti silpnuosius, juos ugoti. O ie, savo ruotu, vliau susijung, siekdami apriboti engj gali ir jg. H. C. Carey taip pat atkreip dmes visuomens grupes, esanias tarp vartotoj ir gamintoj teisininkus, tarpininkus, pirklius. Jis buvo sitikins, kad i pelnas tai per didels pirkj ir gamintoj ilaidos, ir kad tai trukdo visuomens paang. H. C. Carey teig, kad visos moni klass, skatinamos savo interes, turi siekti bendr interes, net gi atsisakydamos vartotoj, t. y. savo individualios gerovs. i jo idj galima apibendrinti taip: grupi harmonija (darna) paskatins visos tautos harmonij (darn), o i su trupuiu meils pasklis toliau ir iplis po vis pasaul. Viena i ios klasini interes harmonijos (darnos) sudedamj dali buvo jo sukurta darbo umokesio teorija, kuri buvo prieinta darbo alg fondo teorijai. Pagal H. C. Carey, skirtingi darbo umokesiai yra tiesiogiai proporcingi nacionaliniam darbo dienos produktyvumui. i teorija jo ekonomin moksl kaip darbo umokesio produktyvumo teorija. Pltodamas harmonijos (darnos) idj, H. C. Carey pateik tok pavyzd. Naudojantis kirv darbininkas per dien nukerta daugiau medi, negu nukirst per vis mnes, nenaudodamas kirvio. Darant prielaid, kad kapitalistas, kuris paskolino darbininkui kirv, atsiima i jo ketvirtadal produkcijos savo paties vartojimui, darbininkas vis tiek taps turtingesnis nei anksiau, nepaisant to, kad didel dal medienos i jo pareikalaus kapitalistas ir t dal darbininkui jam teks atiduoti kaip peln. is pavyzdys aikiai parodo naud, kuri gali bti gauta monms bendradarbiaujant. Tai remiantis interes harmonijos (darnos) teorija H. C. Carey leido teigti, kad taip darbo umokestis tampa tiesiogiai proporcingas nacionaliniam darbo dienos produktyvumui. H. C. Carey teig, kad mogui nugalint gamt, atlyginimas u jo darb didja. Jis pasil tok pajam paskirstymo dsn (labai pana suformuluot F. Bastiato): kapitalo palkanos, vystantis ekonomikai, santykinai vis maja, o darbinink dalis, augant darbo naumui grynose pajamose didja. Taiau taip pat auga absoliuti palkan suma. Tokiu bdu pasiekiama vis klasi harmonija. Tam pagrsti, H. C. Carey pasil savit verts teorij. Pagal j, preks vert lemia ne preks gamybos, o atkrimo ilaidos, t. y. ne faktikai jos gamybai sunaudotas darbo kiekis, o ios preks gamybos ilaidos esamomis slygomis arba sutaupytas darbas. Taiau augant darbo naumui, ilaidos produkt, tarp j ir gamybos priemoni, atkrimui maja. Tai, H. C. Carey nuomone, veda kapitalo (jo tapatinamo su gamybos priemonmis) vertingumo kritim ir procento normos majim, o tai tolygu tos darbo produkto dalies, kuri skiriama kapitalo savininkui, sumajimui. Be to atitinkamai iauga darbo vertingumas ir jo dalis produkte. Labai religingai aukltas veiklus katalikas H. C. Carey kaip klaiding atmet T. Malthuso ir D. Ricardo mokym apie gyventoj skaii. (Lygiai kaip ir D. Ricardo rentos teorij). Jo poiris spart iaurs Amerikos gyventoj skaiiaus augim

buvo panaesnis F. Bastiato poir. H. C. Carey teig, kad kiekvienoje gerai vadovaujamoje visuomenje gyventoj skaiius susireguliuoja savaime. T. Malthuso teorijai H. C. Carey nepritar dl keli prieasi. Pirma, T. Malthuso teorija buvo visikai prieinga Dievo tikslams, jo raginimui monms bti vaisingais ir daugintis, ir pripildyti em bei j valdyti. H. C. Carey toliau klaus: Ar gali Krjas prietarauti pats sau? [...] Ar gali bti, kad suteiks mogui toki sugebjim, kurie reikalingi ididiam gamtos valdymui, Dievas privers mog elgtis pagal gamtos dsnius dorybje, kuriai esant mes taptume gamtos vergais?. Antras argumentas, kuriuo prietarauta T. Malthuso teorijai gali pasirodyti naivus, jei ne keistokas. Anot H. C. Carey, kai gyvnai mirta, sumaja aprpinimas anglies dvideginiu, btinu augmenijai, o tai veikia moni ras. Todl kuo daugiau moni gyvens emje, tuo daugiau bus ikvpiama anglies dvideginio, ir dl to augmenija geriau ves bei augs. Paymtina, kad dauguma ekonomist paprasiausiai nesutiko su iuo H. C. Carey poiriu, nes smarkiai abejojo anglies dvideginio pasiskirstymu ir kiekiu, kur pagamina mons ir gyvnai. Treias argumentas, nukreiptas prie T. Malthuso teorij buvo tas, kad, H. C. Carey nuomone, gyventoj skaiiaus augimas lemia turto augim: kuo daugiau rank, tuo daugiau turto gamintoj. Kuo didesnis gyventoj skaiius, tuo labiau bendradarbiaujama pasidalijant darb. Anot optimistikai gyventoj skaiiaus augim velgusio H. C. Carey, didjant gyventoj skaiiui, auga ir j asocijuota jga veikti gamt, todl mons, gij daugiau gdi bei ranki, gali idirbti sunkiau prieinamas, bet derlingesnes emes. (Tai i ties buvo bdinga tuometinms JAV. Ten pirmiausia buvo idirbtos nederlingos, bet sausos, lengviausiai pasiekiamos ems, o vliau pereita prie derlingesni, taiau apaugusi mikais!). Taigi ia H. C. Carey, vienas i nedaugelio XIX a. ekonomist (mintinas dar F. Bastiato mokinys Fontenay), teigs, kad besivystaniose ekonomikose stebima didjanti ems gra, kadangi emi sisavinimas vyksta nuo maiausiai derling link derlingiausi, akivaizdiai nesutiko su D. Ricardo, kuris teig, kad mons pirmiausia pradeda dirbti geresnes emes. H. C. Carey atmet ir D. Ricardo ems rentos teorij. H. C. Carey, panaiai kaip ir F. Bastiatas, faktikai neig ems rent kaip toki, suvesdamas j procento i kapitalo, dto em, atmain. Visa tai jam leido paalinti bet kok ekonomin skirtum, taigi, ir prietaravim tarp kapitalist ir emvaldi, utikrinant interes harmonij. Taigi H. C. Carey buvo tikras optimistas. Jis kaip Don Kichotas, idrso stoti prie ekonomines doktrinas, kurios nesiderino su jo paties visikos harmonijos (darnos) tarp gamtos jg ir mogaus teorija. Taiau jo ginklai pasirod es per menki gyvendinti pasirinktus udavinius... Prekybos politikoje H. C. Carey laiksi savo tvo M. Carey propaguotos protekcionistini muit sistemos, pagrsdamas j tuo, kad protekcionistiniai muitai padeda plsti pramon ir augti alies gamybinms jgoms. Tokios protekcionistins apsaugos labai reikjo dar nesustiprjusiai tuometinei JAV pramonei, konkuruojant su Anglijos pramoniniu kapitalu. Tuo galima paaikinti A. Smitho D. Ricardo sistemos, su kuria buvo siejamas fritreiderysts pagrindimas, atri kritik H. C. Carey veikaluose. Paymtina, kad pirmose savo knygose jis buvo laisvosios prekybos alininkas ir rm A. Smitho doktrin. Taiau sukrstas 1837 m. kilusios finansins ir ekonomins depresijos panikos bei veikiamas tvo nuolat propaguoto protekcionizmo, H. C. Carey darsi vis aktyvesnis ir ikalbingesnis laisvosios prekybos prieininkas, o madaug nuo 1845 m. galutinai perjo protekcionizmo pus

ir po F. Listo pateik vienintel vientis protekcionizmo sistem. Ypa ios idjos ipltotos 1845 m. pasirodiusiame darbe Komercins asociacijos Pranczijoje ir Anglijoje bei 1848 m. ileistame veikale Praeitis, dabartis ir ateitis. 1851 m. H. C. Carey ileido knyg Interes harmonija: ems kio, gamybos ir prekybos. ioje knygoje jis nirtingai usipuol brit ekonomin doktrin. Pasak H. C. Carey, laisva prekyba siekianti visame pasaulyje sukurti vien vienintel dirbtuv, kuri turi bti siuniamos viso ems rutulio aliavos, greta viso kito atsirandant didiuliams transportavimo (preki perveimo) katams. Jo nuomone, ios sistemos padariniai yra tai, kad dl vienos tautos naudos sultinama ar visai sulaikoma vis kit taut paanga. Net galima teigti, kad H. C. Carey beveik vis blog, esant pasaulyje, kildino i tarptautins prekybos, ir teig, kad visi privalumai iplaukia i vidaus prekybos. 1853 m. ileistame veikale Prekyba vergais krato viduje ir usienyje jis spjo: Pltodami ir priimdami laisvj prekyb bei brit sistem, mes atsistojame greta moni, kurie praud Airij ir Indij, o dabar skriaudia ir nori pavergti Kinijos mones. H. C. Carey nepritarimas klasikinei mokyklai pasireik ir i D. Ricardo pair klasi santykius kritikos. Jis ra: D. Ricardo sistema yra nesantaikos sistema, ji stengiasi sukelti kar ir tarp sluoksni, ir tarp taut. H. C. Carey pagrindinis tikslas buvo paneigti D. Ricardo teorij ir rodyti, jo odiais tariant, realij ir tikrj interes tarp mogikosios gimins skirting klasi tobul harmonij. Taut harmonija, H. C. Carey nuomone, geriausiai utikrinama paskirstant pasaulin gamyb tarp vietini centr, kuriuose emdirbyst organikai derinasi su manufaktromis. Todl H. C. Carey smerk Anglij u jos siek tapti pramonine monopolija ir paversti likus pasaul savo agrariniu-aliav priedeliu, manydamas, kad geriausia gynyba nuo griaunanios Anglijos takos yra jau minta protekcionizmo sistema. Tai visikai prietarauja F. Bastiato fritreiderysts idjai. Paymtina, kad H. C. Carey veikalai susilauk daug didesnio dmesio Europoje, nei Amerikoje. ia jo darbai buvo iversti septynias kalbas, o taip pat japon kalb. Kalbdami apie io laikotarpio amerikiei ekonomin mint, privalome paminti ir Daniel Raymond (17861849 m.). Jis gim Niu Havene ir igarsjo savo 1820 m. ileista knyga Apmstymai apie politin ekonomij. domu, kad ymusis Filadelfijos leidjas Matthew Carey pasil savo param kuriant politins ekonomijos katedr Merilendo universitete, jei D. Raymondas bus paskirtas uimti jos vedjo viet. Taiau is kvietimo neprim... Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite ekonomins minties raid XIX a. treiajame ketvirtajame deimtmeiuose. 2. Apibdinkite io laikotarpio ekonomins minties Anglijoje, Pranczijoje ir JAV esminius aspektus. 3. K naujo ekonomikos teorijai suteik Jamesas Millis ir Johnas Ramsay McCullochas? 4. Apibdinkite N. Senioro kapitalist ir darbinink susilaikymo teorijos esm. 5. Iskirkite esminius momentus N. Senioro darbo, kapitalo, darbo umokesio ir pelno traktuotje. 6. Pakomentuokite vadinamj N. Senioro paskutins valandos teorij. 7. Pateikite F. Bastiato harmonijos teorijos ir jos branduolio pelno paskirstymo kapitalizmo sistemoje dsnio esm. 8. Iskirkite esminius H. C. Carey ekonomikos teorijos aspektus.

9. Pakomentuokite, kas bendro yra tarp F. Bastiato ir H. C. Carey ekonomini pair. LITERATRA Senior N. W. An Outline of the Science of Political Economy. New York: A. M. Kelley, Publishers, 1938; 1965 [1836]. Senior N. .W. Selected Writings on Economics. New York: A. M. Kelley, 1966. Carey H. C. The Past, The Present and The Future. Philadelphia, PA: Carey & Hart, 1848. Bastiat F. Ekonominiai ir politiniai es. Kaunas: Lietuvos Verslinink Sjunga, 1992. . . /. . : , 2002. Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 351-379. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 143-146. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius: Amius, 1995. P. 198-203. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 260-265. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 158-163; 206-208. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 97-100; 199-200. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 332-335; 342-352. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 343-354; 361-362; 363-364. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 476-478; 483-486; 515-519. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 81-86. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 149-153. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 161-172; 202-209; 252-274. Bowley M. Nassau Senior. London: George Allen and Unwin, 1937. Bowley M. Nassau Senior and Clasical Economics. New York: Augustus M. Kelley, 1949. Levy S. L. Nassau W. Senior 1790 1864. Newton Abbot: David & Charler, 1970. Rauner R. M. Samuel Bailey and the Classical Theory of Value. London: G. Bell, 1961. Grampp W. D. The Manchester School. Stanford, CT: Stanford University Press, 1960. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 257-275.

 . . 2. / . . . . (. .) . : , 1988. .104-105; 118-124. . . : -. . : , 2002. . 61-70. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 129-134. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 82-84; 87-91. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 85-89; 94-99. . . . . : , -, 1996. C. 245-247.

5.2. T. MALTHUSO GYVENTOJ SKAIIAUS TEORIJA

Jei tik Malthuso, o ne Ricardo veikalai bt buv tolimesns ekonomikos mokslo pltros ieities takas XIX a. koks imintingesnis ir turtingesnis iandien bt pasaulis... J. M. Keynesas Pagrindins sampratos: Gyventoj skaiiaus dsnis. Pragyvenimo reikmenys. Dorovinis susilaikymas. ems renta. Geleinis darbo umokesio dsnis. Gamybos katai. Pelnas. Visuminio visuomeninio produkto realizacija. Treij asmen reikm. kio krizs. Pagalbins sampratos: Prancz revoliucija. Demografija. Geometrin progresija. Aritmetin progresija. Dirvoemio derlingumo majimo dsnis. Natralios atrankos teorija. Darbins verts teorijos kritika. Produktyvios ir neproduktyvios klass. Visuotin ir dalin perprodukcija. Gyvenimo kelias. Thomas Robertas Malthusas (17661834 m.) gim bajor eimoje Anglijoje kaimo vietovje The Rookery netoli Londono. Jo tvas Danielas Malthusas buvo isilavins kaimo mogus, teisininkas pagal profesij, links liberalizm. Jis bendravo su to meto filosofais ir ekonomistais, tarp j su D. Humeu ir Jean-Jacques J. Rousseau (17121778 m.). T. Malthusui, kaip jauniausiam snui, pagal eimos tradicijas, buvo numatyta dvasininko karjera. Todl jis gavo ger isilavinim (1788 m. baig Kembrido universiteto Jzaus koled o 1791 m. gavo magistro laipsn, ir tai J. M. Keynesui leido suteikti jam garbing titul Pirmasis Kembrido ekonomistas), prim anglikon banyios dvasinius ventinimus ir, gavs kukli antrojo kunigo viet, tapo kaimo parapijos dvasininku, vis gyvenim, kaip ir T. Jeffersonas, isaugodamas palankum kaimo gyvenimui ir nuogstavimus dl miestietikos gyvensenos. Taiau jaunasis T. Malthusas, visada links moksl, nuo 1793 m. (bdamas 27 met) tuo pat metu pradjo dstyti istorij ir politin ekonomij Ryt Indijos bendrovs kolede Haileybury mieste institucijoje, kurtoje rengti bendrovs vadybininkus, 1805 m. tapdamas pirmuoju politins ekonomijos profesoriumi Anglijoje (panai pozicija Oksforde atsirado 1825 m., o Kembride 1828 m.), nors pati katedra vis dar buvo sujungta su istorijos. (Tarp nedidels ir nepaklusnios koledo student bendruomens nari T. Malthusas buvo inomas pravarde popas). Visas laisvas laikas buvo skirtas ryio tarp ekonomini proces ir gamtini reikini problemai. is klausimas j domino dar nuo jaunysts pokalbi ir diskusij su tvu D. Malthusu, pritarusiu filosofo anarchisto Williamo Godwino (17561836 m.) optimizmui dl ateities (Politiniame teisingume (1798 m.) jis teig, kad mogus tobulja proto pastangomis) ir didiojo libertalo Antoine Nicholas de Condorceto (17431794 m.) ne maiau optimistinms idjoms apie teising monijos keli bei berib mogaus tobuljim, isakytoms veikale monijos paangos istorija (1794 m.). Kaip vien i pagrindini T. Malthuso biografijos etap svarbu paminti ir t fakt, kad jis ved gana vlai, bdamas 39 met ir turjo tris snus bei vien dukter.

Nors tai visikai asmeniniai dalykai, bet kadangi kalbame apie T. Malthus, tai ir ios eimynins smulkmenos tam tikru atvilgiu yra domios. Gyventoj skaiius teorija. T. Malthuso ekonomins pairos (veikiamos J. D. Steuarto) atspindjo pramonin perversm Anglijoje, stambiosios mainins pramons sitvirtinim, masin smulkij gamintoj bankrot, nedarbo augim, skurdo plitim, pauperizmo plitim. Dl to stiprjo W. Godwino ir kit utopistsocialist idjos, siejusios masi skurd su privaios nuosavybs viepatavimu. (W. Godwinas ra; Turtin nelygyb neivengiamas nuosavybs instituto padarinys). Lidnai pagarsjs ir sukls begal usipuolim, i pradi anonimikai ileistas nevedusio jauno pastoriaus bsimojo mokslininko ekonomisto T. Malthuso pamfletas Apybraia apie gyventoj skaiiaus dsn kaip bsimosios visuomens tobulinimo veiksn (1798 m.) kaip tik ir buvo atri reakcija prancz revoliucij ir radikalias W. Godwino, savo neribotu pasitikjimu bendruomeni ateitimi tapusio anarchizmo pirmtaku ir bene pirmojo savo ymiausioje knygoje Politinio teisingumo tyrimas (1793 m.) itarusio garsiuosius odius Kiekviena valdia, net ir geriausia, yra blogyb, ir artimo J. Turgot draugo A. N. de Condorceto, taip pat kartai tikjusio, kad moni bendruomens engia laims link ir mokslo visagalybe, idjas (is prancz mstytojas uvo neaikiomis aplinkybmis; spjama, kad jis nusiud jakobin teroro Pranczijoje laikais), bei tapo teoriniu mginimu pateisinti esam santvark ir pavaizduoti utopija bet kokius siekius patobulinti egzistuojani visuomenin tvark. Pagal analogij su gamta, kur augal ir gyvn gebjimas neribotai daugintis yra sulaikomas (ribojamas) gyvenamosios vietos ir maisto trkumo, T. Malthusas atskleid skirtingas gyventoj skaiiaus ir gyvenimo priemoni augimo tendencijas. Jo nuomone, moni egzistavimo reikmen apimtys dl dirvoemio derlingumo majimo dsnio, pagal kur sakoma, kad dirbant em, esant nekintamai darbo technikai, didesn darbo bei kapitalo investicijos, perengus tam tikr rib, teikia vis maesni pajam, veikimo net esant palankiausioms slygoms gerinant em, pliant dirvonus negali augti greiiau, nei aritmetine progresija, t. y. kaip 1; 2; 3; 4; 5; 6; 7. O gyventoj skaiius dvigubja kas 25 metai, augdamas geometrine progresija, t. y. kaip 1; 2; 4; 8; 16 ir t. t. Todl po dviej imtmei gyventoj skaiiaus ir j gyvenimo reikmen kiekio santykiai bt 256 su 9, o po trij imtmei 4096 su 13 ir t. t. Taigi, T. Malthusas dar prielaid, kad mons link padvigubinti savo skaii per 25 metus. Tiems laikams i prielaida buvo palyginti nuosaiki. Ji reik, kad vidutin eima turt bti sudaryta i ei moni, kuri du mirt nesulauk vedybinio amiaus. Pasitelkdamas Jungtini Amerikos Valstij duomenis, T. Malthusas rod, kad gyventoj skaiius ten per prajusius pusantro imto met padvigubdavo kas 25 metai, o kai kuriose mikingose vietovse, kur gyvenimas buvo laisvesnis ir sveikesnis, net kas 15 met! is gyventoj siekis daugintis, virijantis gyvenimo reikmen kiek, ir sudaro, T. Malthuso odiais tariant, gyventoj skaiiaus dsn, neivengiamai veikiant nuo savo atsiradimo. Pats T. Malthuso gyventoj skaiiaus dsnis grindiamas iomis trimis prielaidomis: a) gyventoj skaiius nepadids be gyvenimo priemoni; b) gyventoj skaiius nuolatos auga, jei ia yra gyvenimo priemoni; c) gyventoj skaiiaus virenyb negali bti sustabdyta nesukuriant skurdo ar yd. Sujungus a ir b prielaidas, galima teigti, kad gyventoj skaiiaus galia yra stipri, kai maisto yra gausu, bet silpna, kai jo trksta. Gyventoj skaiiaus gali ireikus

kaip gyventoj skaiiaus augimo laipsn, o maisto gausum kaip maisto kiek, tenkant vienam gyventojui, prielaidas a ir b galima bt interpretuoti kaip rodanias teigiam ry tarp gyventoj skaiiaus augimo laipsnio ir maisto kiekio, tenkanio vienam gyventojui. O c prielaid galima interpretuoti kaip rodani, kad galimyb gyventoj skaiiaus augimo laipsniui viryti io ryio laipsn ribos skurdas ar ydos. 5.2.1 paveiksle ios trys prielaidos pavaizduotos grafikai. n 2,8% B D 0 P
5.2.1 pav. T. Malthuso gyventoj skaiiaus dsnis

P A C E W

S W n

iame paveiksle raide w paymtas maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, o raide n gyventoj skaiiaus augimo laipsnis. Kreiv PP rodo ry tarp w ir n, atspindint a ir b prielaidas. Kreiv tampa horizontali, esant gyventoj skaiiaus augimo laipsniui 2,8 proc., pagal T. Malthuso teigin, kad nekontroliuojamas gyventoj skaiius padvigubja kas 25 metai. is augimo laipsnis yra konvertuotas 2,8 proc. metin norm. J galime traktuoti kaip maksimal gyventoj skaiiaus augimo laipsn. Darant prielaid apie majani gr maisto gamyboje, pasinaudojus PP kreive ir c prielaida, galima paaikinti w ir n dinamik. Tegul pradinis takas yra A. Kadangi take A gyventoj skaiiaus augimo laipsnis yra teigiamas, gyventoj daugs. Maisto gamyba turs isiplsti, norint ilaikyti gyventoj skaiiaus didjim, bet kadangi susiduriame su majania gra, ji neilaikys maisto kiek, tenkant vienam gyventojui, nepakitus, net jei visas padidjs gyventoj skaiius bus darbintas ems kyje. Todl maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, sumas. Tai atspindi judjimas i tako A tak B. Take B, kuris yra vir kreivs PP, gyventoj skaiius didja auktesniu laipsniu, nei laipsnis, ribojamas maisto. T. Malthusas man, kad iuo atveju padaugs mirties atvej ir vidutin gyvenimo trukm sumas dl teigiam gyventoj skaiiaus kontrols bd, toki kaip karai, epidemijos ir badas, o gimim laipsnis nukris dka teigiam gyventoj skaiiaus kontrols bd, toki kaip abortai ir prostitucija. Bet kuriuo atveju, gyventoj skaiiaus augimo laipsnis mas, lydimas skurdo ar yd. 1803 m. savo Apybraios antrajame leidime, kuris pasirod po kelioni Vokietijoje, Pranczijoje ir Skandinavijos alyse, T. Malthusas trauk ir moralinius vartus kaip prevencines priemones gyventoj skaiiui kontroliuoti. Dl teigiam ir prevencini gyventoj skaiiaus kontrols metod gyventoj skaiiaus augimo laipsnis kreivje PP i tako B turs persislinkti tak C. Taiau take C gyventoj skaiiaus augimo laipsnis vis dar teigiamas. Gamyba plsis, bet bus

veikiama majanios gros, todl maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, vl sumas. Situacija persislinks i tako C tak D. Taiau gyventoj skaiiaus augimo laipsnis take D negali bti ilaikytas: jis mas link tako E dl teigiam ir preventyvi gyventoj skaiiaus kontrols metod, ir t. t. Galiausiai, visuomen pasieks tak S, kur gyventoj skaiiaus dydis nebesikeis. Maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui take P paymtas wn laikomas maisto kiekio, tenkanio vienam gyventojui, pragyvenimo lygiu. Net jei technologins inovacijos maisto gamyboje gali padidinti w aukiau u wn, gyventoj skaiiaus virenyb sumains j iki wn. Analogikai, net jei laikinas nederlius sumains w emiau wn, anksiau ar vliau is lygis gr iki wn. Taigi, pagal T. Malthus, moni gyvenimo lygis links svyruoti apie igyvenimo lyg iki mons negaus tam tikro apdairumo dl gyventoj skaiiaus. Apibendrinant, galima teigti, kad gyventoj skaiiaus dsnis, T. Malthuso nuomone, neivengiamai gyventoj pertekli pasmerkia skurdui, badui ir imirimui. Kaip ra T. Malthusas, savo pairas dsts grietai, be kompromis, net cinikai: mogus, kuris ateina jau uimt pasaul [...] didij gamtos puot, neberanda vietos prie stalo. Gamta sako jam pasialinti ir ilgai nelaukdama vykdo savo nuosprend. Beje garsj posak T. Malthuso prieininkai nuolat kartojo ir primygtinai jam prikiinjo, nors pats autorius j ibrauk jau antrame leidime. Taigi pasirodius veikalui, vienu ypu ipulius subiro visos tuios viltys, kad pasaulis yra harmoningas. Vos keliais puslapiais jaunasis T. Malthusas imu em i po koj savimi patenkintiems to meto mstytojams ir vietoj paangos nupie skurdios, nirios ir atiaurios ateities paveiksl. Nenuostabu, kad T. Carlyleis, perskaits T. Malthuso krin, ekonomikos teorij pavadino niriuoju mokslu (dismal science), o vargas W. Godwinas skundsi, jog T. Malthusas imtus paangos alinink pavert reakcionieriais ir sugriov j optimistin sitikinim, kad moni visuomen galima patobulinti, ileidiant socialinius statymus bei T. Malthus pavadino juodu ir baisiu genijumi, pasirengusiu ugesinti paskutin monijos vilt. Tiesa, paskutiniame veikalo leidime (1826 m.) T. Malthusas, anksiau tvirtins, kad visikai netiktina [...], kad emiausios visuomens klass kada nors ibris i skurdo, savo pesimizm kiek sumaino, pripaindamas, kad visuomens perspektyvos paalinti skurd, kylant i gyventoj skaiiaus dsnio, nra puikios, bet vis dlto ne beviltikos. Taigi T. Malthusas skaitytojams dieg mint, kad pagrindin ir pastovi skurdo prieastis maai ar i viso nepriklauso nuo valdymo bdo ar netolygaus turto paskirstymo, nes ji yra nulemta natrali dsni ir mogikj aistr, gamtos yktumo ir per spartaus moni gimins dauginimosi. Todl, jo nuomone, tauta daugiausia turi kaltinti pati save u patiriamas kanias, [...] nes pati yra svarbiausia skurdo prieastis ir ia nepads jokie statymai, institucijos, socialins reformos ar revoliucijos. Juk, pagal T. Malthus, bet koks mginimas patobulinti moni visuomen dka socialini statym leidybos bus nuluotas neveikiamos moni mass, ir todl kiekvienam mogui btina paiam rpintis savimi ir visikai atsakyti u savo neapdairum. Problem isprendimui yra tik viena ieitis gyventoj skaiiaus mainimas. Todl T. Malthuso, paskelbusio kapitalizmo ydas neivengiama monijos dalia, pieiamame ateities paveiksle kaip priemons prie per didel moni dauginimsi buvo numatytos tik dvi alternatyvos. Pirma, spjamasis (prevencinis) dorovinis susilaikymas. I esms turtas galvoje tik neturtingj susilaikymas nuo ankstyv vedyb, gyvenant nekaltai, kol jie neturi pakankamai priemoni igyventi ir imaitinti eim. Taiau ia ir opiausia T. Malthuso doktrinos problema, nes jis prievol laikytis celibato ir drauge nekaltybs, atsiadti vis eimyninio gyvenimo

diaugsm ukrauna tik vargams, o ne turtingiesiems, nes ie visada turs tas slygas, koki reikalauja T. Malthusas, kad galt vesti ir turti vaik. Antra tai T. Malthusas djo didiausias viltis jau esamus mones naikinantis itvirkavimas bei vairios nelaims (sekinantis darbas, skurdas, badas, ligos, epidemijos, karai ir t. t.). Pastebtina, kad T. Malthusas pirmame veikalo leidime visikai atmet tas dirbtines priemones, kurias iandien stengiasi propaguoti vadinamieji neomalthusininkai, kuri itakos siekia dar 1854 m., kai pasirod neinomo autoriaus knyga Elements de science sociale. Vis toki prevencini priemoni vartojim jis vadino nedorybe, prieindamas joms moralin santrum. iuo atvilgiu T. Malthusas buvo labai grietas. Jis ra: Smerkiu kiekvien dirbtin priemon, prieing gamtos statymams, kuri bt vartojama gyventoj dauginimuisi suturti. Klitys kurias silau, neprietarauja protui ir yra sankcionuotos tikybos. T. Malthusas buvo sitikins, kad tik ipopuliarinus jo veikale dstomus teiginius apie skurdo altinius, visuomens emiausios klass taps taikingesns ir paklusnesns, ne taip lengvai sitrauks maitus. Tada pavojingi ir kenksmingi mokymai, kad reikia visuotinai griauti visuomenin santvark taps nebepatraukls ir savininkai pagaliau bus rams. Todl ir kio politikoje, T. Malthuso nuomone, valdia turt naudoti mintas prevencines priemones, kurias jis ypa plaiai idst antrajame savo knygos leidime. Nors ir pats T. Malthusas gerai suprato, koks trapus is dorovinio susilaikymo iaudas ir kiek nedaug jis patikimas didiojo lytinio geismo akivaizdoje... irdies gilumoje jis ir pats netikjo, kad moralinis santrumas taip visuotinai paplis, kad galt valdyti ir reguliuoti meil, todl antrajame veikalo leidime jau kalbjo ne tiek apie moralin santrum (moral restraint), kuris, kaip jis pripaino, i tikrj Didiojoje Britanijoje jo gyvenamuoju laikotarpiu tapo kliuviniu, bdamas pats iauktas gyventoj skaiiaus augimo, kiek apie atsargum (prudential restraint) kaip klit neapgalvotoms vedyboms. Beje, 1822 m. gyventoj skaiiaus problem radikalus siuvjas ir Jeremy Benthamo (17481832 m.) pasekjas Francis Placeas (17711854 m.) knygoje Gyventoj skaiiaus principo pavyzdiai ir rodymai apsvarst i naujo. i knyga tapo vienu i ankstyviausi ekonomikai pagrst gimimo kontrols gynimo pavyzdi angl kalba. Pagal savo dsn T. Malthusas paaikino ir neigiam savo poir statym apie neturtingj elpim (priverstin glob), kuris buvo Anglijoje nuo karaliens Elbietos laik. Jis sarkastikai klaus: Ar jis (mintas statymas. Aut. pastaba) gali iauginti dvi jav varpas ten, kur em uaugina tik vien? . T. Malthusas taip pat iaikino fakt, kuris stebino savo laik protus, kad, nepaisant nuolat didinam sum vargams elpti, j n kiek nemaja. Tai, jo nuomone, vyksta dl to, kad neturtingj elpimo statymai patys skatina gyventoj skaiiaus augim, taigi ir skurd. T. Malthusas mgo kartoti, kad bet kokie mginimai veikti skurd tiesioginmis valstybinmis subsidijomis ar privaia labdara gali tik susilpninti pagrindin gyventoj skaiiaus augimo ribojimo veiksn btinum kiekvienam paiam rpintis savimi ir visikai atsakyti u savo neapdairum. Jis ra: Vargas privalo imokti naudotis savo jgomis, turi lavinti savo energij ir valgum, pasikliauti tik savo dorybmis, o jei to neuteks, tai paalpas velgti kaip vilt, o ne kaip teis. Tiesa, kaip paymi M. Blaugas, kiti autoriai, tarp j J. S. Millis, pavelg problem iek tiek kitaip ir pripain, kad gimstamumo kontrol yra priimtina moraline prasme, sugebjo inaudoti malthusin doktrin kaip socialini reform programos vliav. Kalbant apie T. Malthuso gyventoj skaiiaus dsn, atneus jam, M. Blaugo odiais tariant, visikai netiktin skm, su niekuo nepalyginam ekonomins minties istorijoje, vis dlto tenka pripainti, kad jo doktrina neteisinga pirmiausia metodologine prasme. T. Malthusas nepagrstai visuomenei pritaik gamtos dsnius,

nors, skirtingai nuo augal ir gyvn, mons ne tik vartoja, bet ir patys gamina bei didina savo gamybos priemones. Neatsitiktinai W. Petty ir A. Smithas btent dideliame produktyvi (gaminani) gyventoj skaiiuje velg alies turto rodikl. T. Malthusas nukrypo nuo ios klasik pozicijos ir pamgino rasti amin gyventoj skaiiaus dsn. Tiesa, pati T. Malthuso mintis apie gyventoj skaiiaus santyk su turimomis gamybos priemonmis i dalies nra originali. Jos uuomazg esama jau Platono, Aristotelio, Giovanni Botero (15431617 m., 1588 m. savo veikale Apie miest suklestjimo ir didingumo prieastis irykinusiame tendencij monijos dauginimosi jgai didti spariau, negu taut isimaitinimo galia), G. L. Buffono (17071788 m.), C. Montesquieu, F. Quesnay, J. Turgoto (aptarusio majanio ems derlingumo dsn), V. de Mirabeau, J. Steuarto, J. Townshendo (teigusio, kad mogikj btybi skaii reguliuoja maisto kiekis) ir kit ratuose. Taip J. Steuartas ra: Dauginimosi jga panai prislgt svoriu spyruokl, kuri savo jga yra proporcinga pasiprieinimo majimui. Jei per tam tikr laik maisto itekliai nedidja ir nemaja, tai dauginimasis j gali labai suspausti. Tada jos jga pasieks nulin ym. Gyventoj turs sumati proporcingai spaudimui. Antra vertus, jei maisto daugs, tai spyruokl, kuri buvo pasiekusi nulin ym, vl pakils proporcingai pasiprieinimo jgai. Tai vyks dl to, kad mons geriau maitinsis, jie dauginsis ir ta paia proporcija augs j skaiius, mas maisto. I ios citatos matome, kad J. Steuarto mintis panai T. Malthuso. Taiau savj gyventoj skaiiaus dsn T. Malthusas laik tam tikra tendencija, o ne matematikai tikslia formuluote. Taigi nors mstyti ir rayti apie demografines problemas T. Malthusas m toli grau ne pirmas, jis pirmasis sugebjo sukurti gyventoj skaiiaus teorij, i kurios seka atitinkamos analitins ivados, pavertusios j neatskiriama klasikins ekonomins minties paveldo dalimi. i teorija tapo tam tikru klasik samprotavim apie ekonomin politik standartu, suvedant skurdo prieastis gyventoj skaiiaus prieaugio ir pragyvenimo reikmen, lemiani gyvenimo minimum, paprast prieaugio temp santyk. Taiau btina pabrti, kad tikrovs neatitinka ir malthusins progresijos, grindiamos statistini ir faktini duomen ikraipymais, ar sakant grieiau falsifikavimu. Savo gyventoj skaiiaus augimo geometrin progresij T. Malthusas ived pagal JAV gyventoj skaiiaus augim XVIXVII a., visikai ignoruodamas t smulkmen, kad JAV gyventoj skaiius tuo laikotarpiu augo daugiausia dl europiei imigracijos. Tai susij su gyvenimo reikmen kiekio aritmetine progresija. Vienintelis jo pagrindimas nuoroda garsj dirvoemio derlingumo majimo dsn, kurio nepagrstumas jau senokai rodytas tiek teorikai, tiek praktikai. Net ir amerikiei kolonijose, kuri abejotina statistika jis rmsi formuluodamas savo gyventoj skaiiaus dsn, nepaisant spartaus gyventoj skaiiaus augimo, gyvenimo kokyb nepablogjo. Tai buvo priverstas konstatuoti ir pats T. Malthusas. Tai reik, kad ten gyvenimo priemoni gamyba taip pat turjo augti 3 proc. vidutiniais metiniais geometrins progresijos tempais, kaip ir gyventoj skaiius! Taiau jis usispyr ir to atkakliai nepripaino, tvirtindamas: neinoma atvej, kad gyvenimo reikmen gamyba augt nors kiek pastovesniais vidutiniais geometrins progresijos tempais [...]. Kaip minta, nordamas patvirtinti savo samprotavim teisingum T. Malthusas naudojo magik formul: dirvoemio derlingumo majimo dsn, bet neatsivelg, kad techninei paangai negalima taikyti majanio efektyvumo dsnis. Taiau nepaisant to, kad T. Malthuso prielaidos bei prognozs buvo pripaintos nekorektikomis, Apybraios apie gyventoj skaiiaus dsn kaip bsimosios visuomens tobulinimo veiksn idjos turjo didel poveik praktikai ir teorikai. i teorija pagrind darbo umokesio polink artti prie gyvenimo minimumo ir

praskyn kelius D. Ricardo, kurio akyse ekonomin paanga laikyta beveik vien tik skme emdirbysts srityje. Vertinant T. Malthuso teorij, abejing nebuvo: vieni T. Malthuso teorij labai auktino, egzaltuotai ja avjosi, kiti ne maiau nirtingai smerk. (Patenka prisiminti K. Marx, emocingai pavadinus T. Malthuso doktrin paskviliu apie moni gimin. Taiau tai jau vyko gerokai vliau. Po T. Malthuso knygos pasirodymo, itisus trisdeimt met liete liejosi jo teigini paneigimai. W. Godwinas net paskelb, kad tikrasis pono T. Malthuso rainio tikslas yra rodyti, kokias pratingas klaidas daro siekiantys apgalvotai ir i esms tobulinti moni visuomen. Tad nenuostabu, kad T. Malthus buvo velgiama kaip nepageidautin tarp padoriai mstani moni. Taiau is aistringas T. Malthuso teigini neigimas akivaizdiai liudijo T. Malthuso studijos gali. Daugelyje valstybi gyventoj politika pakrypo T. Malthuso nurodyta vaga. Beveik vis ali ymesni t laik ekonomistai pripaino T. Malthuso gyventoj skaiiaus dsn i esms teisingu, bet dauguma nurod, kad io dsnio padariniai pasireik tolimesnje ateityje. Kalbant apie knygos Apybraia apie gyventoj skaiiaus dsn reikm, pastebtina, kad ymusis angl gamtininkas Ch. Darwinas i ios T. Malthuso knygos perm pagrindin savo garsiosios natralios atrankos teorijos idj. Tiek jis, tiek A. R. Wallace, kartu su Ch. Darwinu nepriklausomai vienas nuo kito sukr evoliucijos teorijas, nuoirdiai kalbjo apie T. Malthuso tak formuojant savsias teorijas. T. Malthuso Apybraios apie gyventoj skaiiaus dsn kaip bsimosios visuomens tobulinimo veiksn idj reikm, ko gero, geriausiai apibendrino M. Blaugas, teigdamas: Jeigu mes sutinkame su Malthusu dl to, kad gimstamumo kontrol moraliai smerktinas dalykas, tada jo pusje yra gyventoj skaiiaus augimo istorija per du paskutiniuosius imtmeius: gyventoj skaitlingumo nestabd niekas kitas, iskyrus skurd ir ydas. O jeigu mes, prieingai, manome, kad gimstamumo kontrol yra moraliai pateisinama, Malthusas vl teisus: moralinis paabojimas plaija io odio prasme tai vienas i gyventoj skaiiaus augimo daugiau nei leidia maisto itekliai ribojim. Malthuso teorijos nemanoma paneigti, nes ji nepanaudotina jokioms tiktinoms ar tikroms demografinms tendencijoms. Ji pretenduoja tai, kad aprayt real pasaul, bet jos apraas teisingas tik pagal jos paios terminologij. domu, kad pats T. Malthusas 17991802 m., nordamas patobulinti savo krin, keliavo po daugel Europos valstybi. Tiesa, Pranczij jis neusuko, nes tuo metu anglui gyventi Pranczijoje nebt buv per daug malonu. Ir prabgus penkeriems metams po apybraios pasirodymo, 1803 m., jau savo vardu ios knygos antrojo leidimo pratarmje (jam esant gyvam ijo ei leidimai vis auganiu tirau ir didjania apimtimi paskutinysis buvo penkis kartus didesnis u pirmj), siningai pripaindamas sunkum priimti kai kurias gsdinanias prognozes, ir neneigdamas klaid skaiiavimuose ir fakt idstyme galimumo ar net neivengiamumo, jis ra: Tikiuosi, kad mano samprotavim nepaneigs praeities patirtis. Laikantis tokios nuomons, tuo pat metu btina pripainti, kad gyventoj emj klasi skurdas ir nelaims sudaro nepataisom blog. Taiau jei kokios nors klaidos, nepriklausomai nuo mano valios, vis dlto prasiskverb darb, jos negali turti didesnio poveikio mano samprotavim esmei. Skm, kuri T. Malthusui atne ios pirmos knygos, tapusios lyg ir atsaku A. Smitho Taut turto tyrinjim ir, smojingu Jameso Bonaro pastebjimu, galjusios bti pavadintos panaiu, tik kiek pakeistu pavadinimu Taut skurdo prieasi tyrinjimas, publikavimas, paskatino jos autori krin padaryti tobulesn. Todl ne tik antras, bet ir kiti leidimai buvo i esms atnaujinti ir iplsti, tarp j istoriniais

vojaais bei kit autori darb kritine analize. Dl to skirtingai nuo pirmojo leidimo trumpo pamfleto formos visuose likusiuose knyga buvo pateikta kaip platus traktatas. tai kaip, pavyzdiui, apie T. Malthuso veikalo antrj leidim atsiliep A. Marshallas: Antrajame leidime (1803 m.) Malthusas savo tyrim grindia tokiu dideliu skaiiumi taip kruopiai parinkt fakt, kad jis gali pretenduoti viet istorinio-ekonominio mokslo pradinink eilje; jis suvelnino ir paalino daugel savo doktrinos atri kamp, nors ir neatsisak pasakymo aritmetin progresija naudojimo. Paymtina, kad jis pradjo laikytis nebe tokios nirios pozicijos apie monijos ateit ir isak vilt, kad galima apriboti gyventoj skaiiaus augim laikantis moralini princip bei kad lig ir skurdo senj sulaikani veiksni veikimo galima bus ivengti. Gyvenimo kelias. T. Malthuso mokslininko ir pedagogo su daugiau kaip deimties met stau talentas neliko nepastebtas. 1805 m. jis, kaip minta, pakvieiamas uimti iuolaikins istorijos ir politins ekonomijos katedros profesoriaus viet naujai sukurt Ryt Indijos bendrovs koled, kur vykd ir dvasininko pareigas. Ten jis idirbo iki savo staigios mirties 1834 m. gruodio mnes nuo irdies ligos. Per tuos metus T. Malthusas, buvs ramaus bdo niekas niekada nemat jo supykusio, pernelyg linksmo ar pernelyg prislgto, artimai draugavo su D. Ricardo ir padjo 1821 m.kurti Politins ekonomijos klub, o 1834 m. Londono Statistikos draugij. Tiesa, kaip dstytojas, T. Malthusas labai neblizgjo: jo paskaitos ir kalbos buvo sausokos, kiek doktrinikos. Be to, buvo sunku jo klausytis, nes nuo gimimo jis turjo kalbos defekt. Ekonomikos teorija. Tsdamas savo mokslinius tyrimus, 1815 m. T. Malthusas ileido dar vien veikal, kurio pirmieji pavadinimo odiai atkartojo A. Smitho garsiojo Taut turto antrat. Juo tapo knyga Tyrimai apie ems rentos prigimt ir augim. iame veikale T. Malthusas pirmiausia kl klausim, ar renta, kaip man A. Smithas ir net fiziokratai, yra monopolins pajamos ir, remdamasis natralia rentos prigimtimi, mgino atskleisti jos formavimosi ir augimo mechanizm, pagrsti ios ries pajam reikm visuomenje pagaminto visuminio produkto realizacijoje. Taiau galutinius samprotavimus apie rent ir kai kurias kitas ekonomikos problemas jis isak vliau, 1820 m. Tais metais T. Malthusas ileido pagrindin savo darb Politins ekonomijos principus, nagrinjamus dl j praktinio panaudojimo, kuris teoriniu-metodologiniu poiriu i esms nesiskyr nuo trejais metais anksiau ileist jo ilgameio draugo D. Ricardo (jam T. Malthusas pats prisistat 1811 m. ir nuo to laiko dvylika met iki pat D. Ricardo mirties 1823 m. du didiuosius ekonomistus siejo nuoirdi draugyst ir pagarbus susirainjimas) garsij Politins ekonomijos pagrind. Beje, ir pats D. Ricardo yra perms ne vien T. Malthuso idj, taip pat pastarojo gelein darbo umokesio dsn, kuris kildintas i jo gyventoj skaiiaus teorijos ir pagal kur darbo umokestis visuomenje negali augti, nuolat likdamas emas. Kaip ra T. Malthusas: Dl prieasi, kurios reguliuoja gyventoj skaii ir pleia monij, emiausias darbo umokestis niekada nebus didesnis u t dyd, kur gamta ir proiai daro btinai reikaling darbininkui igyventi (irykinta mano. Aut. pastaba). Todl toliau trumpai aptarsime mintus T. Malthuso grynai ekonominius darbus, kuriuose jis nagrinjo bendruosius politins ekonomijos teorinius klausimus (vert, peln, realizacij). Juk T. Malthusas buvo ne vien demografas gyventoj skaiiaus klausim inovas, bet pirmiausia jis buvo ekonomistas. Btent jis dienos vies ikl rikardikj rentos teorij dar iki ios msi ir ipltojo pats D. Ricardo. Tai

pripaino ir D. Ricardo, teigdamas, kad T. Malthusas atrado tikrj rentos doktrin. Taiau i savosios teorijos T. Malthusas padar anaiptol ne tas ivadas, kuriomis pagarsjo jo biiulis. T. Malthusas savo rentos teorijoje ieities pozicija pasirinko fiziokrat ir A. Smitho aikinim, t. y. jis rentoje velg: [...] natral rezultat tos ems ypatybs, suteiktos jai paties Dievo, kad ji gali imaitinti daugiau moni, negu tuos, kuri pakanka emei apdirbti. Taiau T. Malthusui renta yra ne vien fizinio, bet ir ekonominio dsnio rezultatas. Ji kyla btent i to, kad em vienintel turi t privilegij pati i savs sukurti savo produkt paklaus ir taip palaikyti bei neribotai didinti savo pajamas bei savo vert. Juk gyventoj skaiius visada turi tendencij bti lygus ar net viryti esamas prasimaitinimo priemones, kitaip tariant, dl to, kad visur gimsta bent jau tiek pat moni, kiek em gali imaitinti. (Beje, is T. Malthuso poiris beveik sutampa su D. Buchanano pozicija. Pastarasis teig, kad renta yra monopolio emei rezultatas). T. Malthusas taip pat pastebjo dar ir kit svarb rentos bruo. Tai, galima sakyti, leido diegti D. Ricardo rentos teorij: jis nurod, kad esant nevienodo produktyvumo emei, investuotas jas kapitalas turi atneti nevienodas pajamas. Skirtumas tarp normali pajam i emo produktyvumo ems bei didesni pajam i derlingesns ems ir sudaro pastarj emi savininkams ypatingos ries diferencin rent, kaip vliau ji buvo pavadinta. i renta T. Malthusui, kaip anksiau ir fiziokratams, atrod visikai teista, visai gerai suderinama su visuomens interesais. Pirmiesiems savininkams ji buvo teisingas atlyginimas u j jg ir sugebjimus, o tiems, kurie pirko t em vliau, ji taip pat teistai priklauso, kadangi ie j pirko kartu su darbo ir pastang vaisiais. Tiesa, renta toliau gaunama nepriklausomai nuo savininko darbo, bet ji tada yra otium cum dignitate, pelnytas atlyginimas u visas to vertas pastangas. Apskritai, daugiausia visi T. Malthuso moksliniai darbai buvo nukreipti prie darbin verts teorij D. Ricardo teorins sistemos ieities tak ir pagrind. T. Malthusas mgino pasinaudoti sunkumais, su kuriais susidr D. Ricardo, nustatydamas vert darbo laiku. Neskirdamas darbo ir darbo jgos, D. Ricardo nesugebjo suderinti su savo verts teorija nelygius darbo mainus kapital ir paaikinti pridedamosios verts atsiradim. Jis taip pat nesugebjo suderinti darbins verts teorij su faktu, kad pelnas yra lygus skirtingos organins sudties vienodo dydio kapitalo atvejais. D. Ricardo sistemos prietaravimus T. Malthusas stengsi pateikti kaip paties preks verts nustatymo sunaudoto ios preks gamybai darbo principo netinkamum. Darbins verts teorijai T. Malthusas prieino A. Smitho pasilyt preks verts nustatym pagal u i prek perkam darb, tiesa, manydamas, skirtingai nei A. Smithas, kad darbo kiekis, kuriuo disponuoja prek, tapatus ne jos pagaminimui sunaudotam darbui, o ios preks gamybos katams, kuriems jis priskyr gyvojo ir sudaiktinto darbo katus bei avansuoto kapitalo peln. Taigi T. Malthuso teorijoje pelnas atskiras gamybos kat ir paios ios verts elementas. Kadangi pelnas tiesiogiai buvo skaiiuojamas preks vert kartu su darbu ir i pat pradi pasireik kaip nepriklausantis nuo darbo, tai is pelnas galjo bti tik nominalius priedus prie preks kainos. Cirkuliacija ta sfera, kurioje is priedas atsirast dl to, kad prek bt parduodama brangiau nei jos katai. Vadinasi, T. Malthusas nagrinjo peln kaip preks nusavinimo rezultat. ia prasme jis stumteljo politin ekonomij atgal ne tik lyginant su D. Ricardo, bet net ir palyginus su A. Smithu ir fiziokratais. Kita vertus, T. Malthuso indlis klasikins politins ekonomijos teorij ir rinkos ekonomini santyki koncepcijas ypa didelis visuminio visuomeninio produkto realizacijos tyrimuose, kur T. Malthusas eng gerokai toliau u D. Ricardo ir kitus to meto ekonomistus. Kaip pastebjo J. M. Keynesas, D. Ricardo tiria produkto

paskirstymo problem pusiausvyros slygomis, o T. Malthusas analizuoja, kas realiame pasaulyje lemia jau pagamintos produkcijos apimtis. Reikalas tas, kad pagal XIX a. pradioje pasiekt klasikins mokyklos ekonomikos teorijos lyg (ypa dl A. Smitho ir D. Ricardo) esmine ekonomikos problema buvo laikomas kaupimas, utikrinantis tolesnio gamybos augimo investavim. galimus sunkumus vartojimo srityje, t. y. gaminam preki realizacijos srityje, nebuvo atsivelgiama ir jie buvo traktuojami kaip dalinis praeinantis reikinys. Ir tai nepaisant tuo metu isivysiusiose alyse jau pasibaigusio pramoninio perversmo, kur lydjo ir tokios naujos socialins negandos, kaip smulkij savinink verslinink nusigyvenimas dl konkurencins kovos ir nedarbas. vertindamas tam tikr savo pirmtak ir klasikins mokyklos aminink samprotavim apie vairi visuomens klasidarbo produktyv ir neproduktyv pobd tendencingum, T. Malthusas Politins ekonomijos principuose ikl tiems laikams nelaukt nuostat apie pakankamos paklausos (efektyvios paklausos), kuri vardijo paklausos lygiu nacionaliniame kyje, kuris bt esant visikam ems ir darbo panaudojimui, ir pagaminamo visuomeninio produkto visikos realizacijos nepasiekiamum jei kartu su produktyviosiomis klasmis nedalyvauja ir neproduktyviosios klass. Juk pagal T. Malthuso darytas prielaidas nesunku parodyti, kad kapitalistinje visuomenje, sudarytoje tik i kapitalist ir darbinink, pelno realizacija yra negalima. U savo darbo umokest darbininkai gali nusipirkti tik dal pagaminto produkto. Realizacijos problemos negali isprsti ir preki mainai tarp kapitalist, nes tai, k kiekvienas kapitalistas-pardavjas laimt kaip pried prie kainos kaip pardavjas jis tuoj pat prarast kaip aliav, rengim ir t. t. pirkjas. Taigi pelno realizacija tapt negalima. Tiesa, tuo T. Malthusas nenorjo pasakyti, kad kapitalizmas apskritai negalimas. Isigelbjimo ratas jam buvo neproduktyvs gyventoj sluoksniai (emvaldiai, valdininkai, kariai ir t. t.). ie tretieji asmenys perka nieko negamindami bei neparduodami, ir tuo paiu daro galim kapitalist pelno realizacij. Tuo paiu T. Malthusas met drs ik tiems, kurie rm absurdik mint, kad milinikos moni mass, priskiriamos neproduktyvioms klasms dl j veiklos pobdio, yra parazitikos. Taiau pakanka ikelti klausim kokie i neproduktyvi klasi mokjimo altiniai, kad i karto aptiktume jog T. Malthuso samprotavimai gana paeidiami. Akivaizdu, kad vienintelis i l altinis gali bti tik tie pinigai, kuriuos jie be jokio ekvivalento pasisavina i kapitalist kaip rent, mokesius, deimtin ir panaiai. Taiau nuo to bendras paklausos dydis nepakito: treij asmen moki paklausa yra iskaiiavimas i darbinink ir kapitalist mokios paklausos. Vadinasi, neproduktyvios klass didino kapitalist turtus pirkdamas j prekes u pinigus, kurie pirmiausia atitenka jiems i t pai kapitalist. Dar pastebtina, kad pai idj, jog negalima realizuoti pelno be treij asmen, T. Malthusas perm i ekonominio romantizmo krypties pradininko veicaro Jano Charlio Leonardo Simond de Sismondi (17731842 m.), kurio veikalas Naujieji politins ekonomijos principai ijo 1819 m., t. y. metais anksiau, nei T. Malthuso Politins ekonomijos principai. Taiau skirtingai nuo J. de Sismondi, lovinusio smulkij gamyb ir tempusio atgal nuo kapitalizmo, T. Malthusas tvirtai gyn kapitalizmo pozicijas. Tiesa, jis atstovavo toki jo pltr, kuri patikimai utikrint pirmiausia emvaldi ir aristokratijos interesus. Kalbdamas apie kio krizes, T. Malthusas pirmasis i ekonomist jas aikino perprodukcija, kuri atsiranda dl pajam paskirstymo, t. y. labai augant kapitalo susidarymui, daiktini grybi paklausa (efektyvi paklausa) nustoja augusi anksiau nei gamyba. Verslininkai, prisidedantys prie kapitalo susidarymo, nors ir gali, bet

nenori padidinti vartojimo proporcingai gamybai (t. y. jie priversti nesavanorikai taupyti, kai ekonomika pasiekia visik uimtum ir susiduria su perteklinmis paskolomis; priverstini santaup svok, be T. Malthuso, plaiai naudojo J. Benthamas, H. Thorntonas ir J. S. Millis), o darbininkai nori padidinti vartojim, bet negali. Todl ir alims, kuriose didels gamybos galimybs, reikalinga vartotoj klas, kuri pati nedalyvaut gamyboje, t. y. nedaugint grybi. Skirtingai nuo D. Ricardo, manydamas, kad yra galima ne tik dalin, bet ir visuotina perprodukcija, T. Malthusas smarkiai nukrypo nuo A. Smitho harmonijos idjos bei pagrindini jo dsni. Btent dl to J. B. Sayus, laiksis A. Smitho socialins harmonijos dsnio, stengsi nuneigti T. Malthuso ikelt perprodukcijos dsn, k aptarsime iek tiek vliau. Taiau tenka pripainti, kad T. Malthusas bene vienintelis i ekonomistklasik isak nuogstavim, kad nedarbas, atsirads dl efektyvios paklausos trkumo, prisids prie to, kad gamybiniai pajgumai virys efektyvios paklausos mastus. Atnaujinti ios srities tyrimus buvo lemta J. M. Keynesui. domu, kad T. Malthuso pasisakymai prie D. Ricardo buvo gera pradia gyvos diskusijos tarp D. Ricardo mokymo alinink ir prieinink, kuri dar ne kart sugrime. Na, o paiam T. Malthusui niekada nesisek taip, kaip D. Ricardo, kurti abstraktj pasaul, todl ir jo iliekamj vert turintis mokslinis indlis yra maesnis. Kaip taikliai pastebjo j abiej amininkas ekonomistas Robertas Torrensas (17801864 m.): Misterio D. Ricardo politin ekonomija sistematikesn ir paprastesn, nei reali ekonomika; o misterio T. Malthuso teorija tai originali ir nesusijusi vienas su kitu element miinys. Ekonomins minties istorijos laimei nugaljo geresn logika. Taiau, negalime ignoruoti ir T. Malthuso. Juk jis irykino bauginani gyventoj gausjimo problem, ir vien jau dl to jo vardas liks gyvas. Skurdo prieastis, jo manymu, yra gyventoj skaiiaus prieaugio temp santykis su gyvenimo reikmen, lemiani gyvenimo minimum, prieaugio tempais. Taigi, pagal T. Malthuso teorij nustatytas tam tikras standartas, kuriuo grstas ekonomistklasik ekonomins politikos supratimas. T. Malthusas jaut, nors ir negaljo paaikinti, ir bendrojo gamybos smukimo problem, kuri parps ekonomistams prajus imtmeiui po jo knygos pasirodymo. Matyt, neatsitiktinai kitas didis ekonomistas J. M. Keynesas isak gerokai netikt, po viso to, k konstatavome apie D. Ricardo ir T. Malthuso vaidmen ekonomins minties istorijoje, teigin, kad jei tik T. Malthuso, o ne D. Ricardo veikalas bt tolimesns ekonomikos mokslo pltros XIX a. ieities takas, kiek imintingesnis ir turtingesnis iandien bt pasaulis. Mes turime kankinaniai brautis per ms neteising supratim rk, kuris jau niekada neisisklaidys bei paymjs, kad T. Malthuso teorini poiri visuotinis umirimas ir D. Ricardo idj visikas sivyravimas keletui imtmei tapo politins ekonomijos pltros nelaime. Pastebtina, kad pats J. M. Keynesas prabgus daugiau negu 100 met btent i T. Malthuso skolinosi antikrizines idjas apie efektyvios paklausos veiksnius bei tarpini visuomens sluoksni vaidmen pagaminto produkto vartojime, pabrdamas jo geniali intuicij efektyvios paklausos principo atvilgiu, kur vertino labiau u T. Malthuso gyventoj skaiiaus princip. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite T. Malthuso gyventoj skaiiaus teorijos pagrindines idjas ir jos reikm ekonomikos mokslui. 2. Ar galime naudodami moralinius vartus ivengti T. Malthuso gyventoj skaiiaus spst? Jei ne, tai kok ios problemos sprendim sil T. Malthusas?

3. vardinkite T. Malthuso gyventoj skaiiaus dsnio pagrindimo silpnsias vietas. 4. Aptarkite kit mokslinink idjas apie gyventoj skaiiaus dsn. 5. K naujo T. Malthusas ne ems rentos teorij lyginant su D. Ricardo? 6. Aptarkite ry tarp T. Malthuso geleinio darbo umokesio dsnio ir dirvos majanio derlingumo dsnio. 7. Kas bendro ir kas skiria T. Malthuso ir A. Smitho preks verts teorijas? 8. Palyginkite T. Malthuso ir A. Smitho poir efektyvi paklaus. 9. K galima iskirti T. Malthuso poiryje peln? 10. Apibdinkite T. Malthuso indl klasikins politins ekonomijos teorij ir rinkos ekonomini santyki koncepcijas visuminio visuomeninio produkto realizacijos tyrimuose. 11. Atskleiskite T. Malthuso treij asmen teorijos esm. 12. Kas sieja T. Malthuso ir ekonominio romantizmo krypties pradininko J. Simond de Sismondi ekonomikos teorijas? 13. Apibdinkite T. Malthuso poir kio krizes. Kodl J. M. Keynesas galjo laikyti T. Malthus vienu i savo bekrizins ekonomikos pltros koncepcijos pirmtak? LITERATRA Malthus T. R. An Essay on the Principle of Population and a Summary View of the Principle of population. A. Flew (ed.). Baltimore: Penguin, 1970. Malthus T. R. The Principles of Political Economy, Considered with a View ti Their Practical Application, 2d ed. New York: A. M. Kelley, Publishers, 1951 [1836]. Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 126-145. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 112-119. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. P. 299-303. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius: Amius, 1995. P. 82-104. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 252-260. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 132-135. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 57-65. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. P. 16-29. Negishi T. History of Economic Theory. New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. P. 138-152. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 195-198; 205-211. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 265-284; 292-299. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 480-483.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 100-117. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 130-141. Cunningham Wood J. Thomas Robert Malthus: Critical Assessments. London: Croom Helm, 1986. James P. Population Malthus, His life and Times. London: Routledge & Kegan Paul, 1979. Robbins L. The Theory of Economic Policy in English Classical Political Economy. London: Macmillan, 1952. Robbins L. Robert Torrens and the Evolution of Classical Economics. London: Macmillan, 1958. . . . . 4- . : , 1994. . 62-71. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 104-117. . / . . . . . . . . : , 1995. . 167-181. . . 2. / . . . . (. .) . : , 1988. .99-104. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 148-156. . . . : , 1996. . 98-105. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 127-129. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 78-82. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 79-81. . . . . : , -, 1996. C. 185-187.

5.3. J. B. SAYAUS EKONOMIKOS TEORIJA

Pagrindins sampratos: Trys politins ekonomijos dalys: gamyba, paskirstymas ir vartojimas. Gamybos veiksni teorija. Verslininkas. Naudingumo teorija. Realizacijos rink dsnis. Pagalbins sampratos: Klasik teorij komentatoriai. Liberalizmas. Gamybin funkcija. Pajam rys. Kompensacijos teorija. Nepakankamo vartojimo teorijos. ... Tauta visada turi l nusipirkti visk, k ji pagamina. J. B. Sayus Klasikins ekonomikos mokyklos idjas toliau pltojo laisvosios (liberaliosios krypties) alininkai, pirmiausia Anglijoje ir Pranczijoje. Jie vadindavo save A. Smitho ir D. Ricardo pasekjais, j teorij komentatoriais. Vlesni mokslininkai klasikin mokykl pristat, aptardami ir geruosius ir bloguosius jos aspektus. Labiausiai ipltota liberalios ekonomikos teorija buvo 18301890 m. E. J. Hobsbawnas 20 met laikotarp nuo 1848 m. iki 1875 m. net pavadino Kapitalo amiumi. Taiau paymtina, kad i esms tiek A. Smitho pasekjai, tiek ir D. Ricardo mokymo tsjai daugeliu aspekt nutolo nuo darbins verts teorijos, susidariusios klasikins mokyklos ekonominio mokymo branduol. Tai buvo daugiau mokyklos ardymas, o ne jos pltra. Taiau irimas nereik mokslins degradacijos. Daugeliu atvej teisingiau kalbti apie nauj poiri ekonomikos analizje brendim. ios naujovs persipyn su tradiciniais teiginiais, o tai neivengiamai ekonominms koncepcijoms suteik eklektin pobd. Klasikins mokyklos Pranczijoje, kur XIX a. pirmoje pusje pltojosi pramons revoliucija, pradjo vystytis mainin industrija, kapitalist ir samdom darbinink santykiai darsi svarbiausia visuomenini ryi forma pirmiausia mieste, o tam tikru mastu ir kaime, bei buruazija ekonomikai ir politikai pakeit bajorij kaip viepataujani visuomens klas, rykiausias atstovas yra Jeanas Batiste Sayus (17671832 m.). Gyvenimo kelias. J. B. Sayus gim Liono pirklio eimoje. Gavs isilavinim, visikai pakankam tiems laikams, kad galt tsti eimos verslo tradicijas ir vliau taps stambiu fabrikantu, valdydamas audimo fabrik Kale mieste, J. B. Sayus toliau lavinosi savarankikai, ypa daug dmesio teikdamas politinei ekonomijai. J paindamas, kaip iaikjo vliau, J. B. Sayus svarbiausi vaidmen skyr A. Smitho Taut turtui, kurio idjos, jo poiriu, buvo vertos populiarinti vardan Pranczijos ir visos monijos gerovs. J. B. Sayaus mokslininko-ekonomisto gyvenimo kelias didija dalimi susiklost dl politini vyki, vykusi Pranczijoje XVIII a. pabaigoje XIX a. pradioje, bei, i dalies dl 1789 m. patirt spdi i kelions Anglij, kur, skirtingai nuo jo alies, kyje ir politinje ekonomijoje daugiau svarstytos jau industrins, o ne agrarins problemos. Grs i Anglijos, tais paiais 1789 m. J. B. Sayus stojo vien i draudimo bendrovi ir tapo jos direktoriaus Claviereso bsimo finans ministro (1792 m.), nagrinjusio garsj Taut turt (apie tai galima sprsti i to, kad J. B. Sayus pas j

rado A. Smitho knygos egzempliori) sekretoriumi. Po trej met (1792 m.) J. B. Sayus, prisiliejs prie jakobin, ijo savanoriu revoliucin armij, kovojani su Europos monarchais prie Pranczijos rytini sien. Taiau jam jakobin diktatros jau buvo pernelyg daug, todl 1794 m. pasitrauk i armijos ir gro Paryi, kad imgint save kaip Paryiaus gana solidaus urnalo Decade philosophique, litteraire et politique, par une societe de republicains redaktori ir bt savo alies socialiniopolitinio gyvenimo smaigalyje. ia jis idirbo iki 1799 m. Jaunojo J. B. Sayaus pozicijos nepriklausomumas ir neordinarikumas, vyriausybs ekonomins veiklos kritinis vertinimas turjo takos jo valdininkikai karjerai Finans komiteto Tribunato nario pareigose, kurias jis buvo paskirtas 1799 m. Ji baigsi pirmojo Konsulo (Napoleono) valia nualinimu i Tribunato. Todl neabejotina, kad praktin patirtis aukiausioje valstybins ekonomins tarnybos sferoje ir gilios teorins inios ekonomins minties srityje kartu su A. Smitho ekonominio liberalizmo koncepcijos sitikinusiu primimu padjo J. B. Sayui parayti savus veikalus apie visuomens kio pltros teorijos pagrindus. Vienas i pirmj J. B. Sayaus teorini nuopeln ioje srityje turjo ryk nacionalin atspalv. Kaip inoma, Pranczijoje XVIII a. viduryje gim ir tapo labai populiarios fiziokratins ekonomins teorijos, kurios ir toliau dominavo alies ekonominje mintyje, nepaisant to, kad 1802 m. pasirod A. Smitho Taut turto vertimas prancz kalb. veikti aminink fiziokratizmo stereotipus sugebjo btent J. B. Sayus dka vieno i savo ankstyvj, bet svarbi darb, pavadinto Politins ekonomijos traktatas, arba Paprastas idstymas bdo, kuriuo susidaro, paskirstoma ir suvartojama turtai (1803 m.). domu, kad P. S. Dupontas de Nemoursas kart papriekaitavo J. B. Sayui u neteising poir fiziokratus ir primin, kad jis per A. Smith yra dvasinis F. Quesnay ankas ir J. Turgot giminaitis. tai J. B. Sayus atsak, kad skaityti jis imoko i merkantilist, mstyti i F. Quesnay, bet analizuoti ir suprasti ekonomini reikini esm, j prieastis ir padarinius j imok A. Smithas. Bet tai buvo knyga, tik i pairos kartojusi ir interpretavusi A. Smitho idjas. Po jos ileidimo J. B. Sayus, kaip ir jo kolegos anglai, toliau tobulino savo darb, ne kart papildydamas ir perdirbamas j naujiems leidimams, kuri jam esant gyvam buvo penki. Tai pavert veikal geriausiu i vis jo darb. Paymtina, kad tarp pirmojo ir antrojo ios knygos leidim, nepaisant didiuls pirmojo leidimo skms, prajo daugiau nei deimt met. Taip atsitiko dl to, kad J. B. Sayaus Traktato pagrindin idja dl ekonominio liberalizmo buvo ireikta taip akivaizdiai ir nedviprasmikai, kad jos gyvendinimas, ypa valstybs nesikiimo ekonomik kinio gyvenimo pertvarkos srityje, bt atmusi reali visik valdi i pramonins vadovybs to meto Pranczijos vyriausybje. Todl leisti antrj leidim pirmasis Konsulas buvo ilgam udrauds. Jis pasirod tik 1814 m., o vliau per trump laikotarp pasirod dar trys leidimai atitinkamai 1817 m., 1819 m. ir 1826 m. Taip pat is darbas greitai buvo iverstas angl, ital ir ispan kalbas, o pati knyga tapo plaiai naudojamas ekonomikos teorijos vadovlis Europoje ir JAV. Permainos, vykusios Pranczijoje lugus Napoleono reimui, reabilitavo J. B. Sayaus kaip mokslininko-ekonomisto ir visuomens veikjo vard. Jis su kvpimu tobulino savo politins ekonomijos traktatus, skait daugyb paskait, parodydamas puik sugebjim sisteminti ir populiarinti pagrindinius ekonomikos teorijos teiginius. Dar 1816 m. J. B. Sayus bene pirmasis Pranczijoje m skaityti politins ekonomijos paskait kurs Athenee, o 1817 m. ileido Politins ekonomijos katekizm (faktikai, trump Traktato atpasakojim). Nuo 1819 m. jis Men ir amat konservatorijoje (Conservatoire des Arts et Metiers) pradjo skaityti specialiai jam

Restauracijos vyriausybs sukurt Industrins ekonomijos kurs (terminas politin ekonomija atrod pernelyg baisus). Paskutiniais gyvenimo metais nuo 1830 m. J. B. Sayus pradjo vadovauti specialiai jam College de France sukurtai politins ekonomijos katedrai, tapdamas savos ekonomins minties mokyklos krju. J vliau atstovavo rykiausi fritreiderysts krypties alininkai F. Bastiatas ir ymus politins ekonomijos atstovas Michelis Chevalier (18061879 m.), i savo katedros College de France kovojs su 1848 m. socialistais ir protekcionistais, bei veds su R. Cobdenu derybas dl garsiosios 1860 m. prekybos sutarties; jis suprato geleinkeli, Sueco kanalo (taip gyvendinant B. P. Enfantino projekt) ir stambij kredito institut, kurie pradjo tada kurtis, bsimj svarb bei paskatino Napoleon III susirpinti darbinink klausimu, taip pat Charles Dunoyeris (17861862 m.) kartas optimistas, ekonomins laisvs ir pozityvinio poirio alininkas (laisvai konkurencijai priskiriamos blogybs, jo nuomone, kyla tik i to, kad ji nra tobulai gyvendinta), savo pairas iuo klausimu 1845 m. ileistame veikale ilgu, bet aikiu pavadinimu Apie darbo laisv, arba paprastas idstymas slyg, kuriomis mogaus jgos gali veikti galingiausiai ireiks motto: A nieko nenurodau; a nieko nesilau; a dstau, bei revoliucionieriaus, utopinio komunisto L. O. Blanqui (18051881 m.) brolis Adolfas Blanqui (17981854 m.), respektabilus profesorius, inomas daugiausia savo Europos politins ekonomijos istorija (1839 m.), vienu i pirmj kapitalini ekonomins minties istorijos kurs, kuris ilg laik buvo laikomas savotiku pavyzdiu ir buvo iverstas daugel kalb. Kelet met prie mirt J. B. Sayus ileido apibendrinant jo ankstesnes idjas ei tom Praktins politins ekonomikos piln kurs (18281830 m.). J. B. Sayus mir Paryiuje 1832 m. lapkriio mnes. Ekonomikos teorija. Visuose savo veikaluose J. B. Sayus gina buruazins visuomens kin santvark ir merkantilizmui prieina ekonominio liberalizmo ideologij. Savo ekonomin teorij J. B. Sayui pateik kaip sistemik A. Smitho mokymo idstym bei komentarus. Jis buvo svarbiausias A. Smitho teorijos populiarintojas emyninje Europoje, faktikai sukrs savo koncepcij, atlikusi svarb vaidmen pltojant ekonomikos teorij, k savo Politins ekonomijos pagrinduose dar pabr D. Ricardo, iki pat mirties intensyviai susirainjs su J. B. Sayumi. D. Ricardo ra, kad J. B. Sayus ne tik buvo pirmasis arba vienas i pirmj ekonomist Europos emyne, teisingai vertins ir panaudojs Smitho principus; jis ne tik nuveik daugiau u juos visus kartu pamus supaindinant Europos tautas su io apsivietusio ir garbaus mokslininko principais, bet taip pat sugebjo mokslui suteikti logikesn ir pamokam tvark bei praturtino j daugeliu originali, tiksli ir gili tyrinjim. Ypa XV skyriuje Rinkos esama keletas gana svarbi princip, kuriuos, mano nuomone, pirm kart idst is puikus ekonomistas. J. B. Sayaus veikalus gana lengvai prim Pranczijos, Anglijos, JAV ir kit ali paangi visuomen todl, kad, kaip pastebjo vienas i marinalizmo pirmtak A. Cournot, J. B. Sayaus politins ekonomijos veikal dstymo stilius literatrikai buvo toks pat nepriekaitingas, kaip ir A. Smitho. Be to, to paties A. Cournot odiais tariant, ir A. Smithas, ir J. B. Sayus nordami pasiekti didiausi savo argument tikslum (skirtingai nuo D. Ricardo) nesirm varginanios apimties aritmetikos ir algebros skaiiavimais. Kaip pastebjo C. Gide ir C. Ristas, J. B. Sayus nutrauk sen tradicij, kuri pradedant kanonistais ir kameralistais, per merkantilistus iki fiziokrat i politins

ekonomijos pirmiausia dar praktikos moksl, vadov valstybs veikjams ir administratoriams. A. Smithas ekonominius reikinius velg jau gamtininko akimis, bet dar tokio, kuris pirmiausia buvo medikas. O J. B. Sayus nori bti tik gamtininkas, medicina jam nerpi. J. B. Sayus, kaip ir kiti klasikai, politin ekonomij konstravo tikslij moksl, toki kaip I. Newtono (16421727 m.) fizika, pavyzdiu. Metodologine prasme tai reikia turini universali ir pirmin reikm dsni, kategorij ir teorij pripainim. J. B. Sayus politin ekonomij ir apibdino kaip moksl apie dsnius, kurie valdo grybes (iskirta mano. Aut. pastaba.), pastebdamas, kad politins ekonomijos principai, kaip ir fizikos dsniai, nra sukurti moni. [...] Jie kyla i daikt prigimties, juos galima tik atrasti, bet ne nustatyti; jie valdo statym leidjus ir kunigaikius; niekas nenubaustas negali jiems nusiengti. Kaip traukos dsnis, jie galioja nepriklausomai nuo politini rib: valstybi administracijos sienos, kurios politikai reikia visk, ekonomijai tra atsitiktinumai. Taiau negalima nepaminti, kad, pagal J. B. Say, politins ekonomijos paskirtis yra vien tik teorin ir apraomoji. Ekonomisto, kaip ir gamtos mokslininko, udavinys nra patarinti, o tik stebti, analizuoti, aprainti. Taip 1820 m. savo laike T. Malthusui, kalbdamas apie mokslininko-ekonomisto vaidmen, jis ra: Privalome tik pasakyti visuomenei, kaip ir kodl koks nors faktas yra kurio nors kito fakto padarinys. Sutiks ji su iuo padariniu ar atmes j, to jai pakaks. Ji ino, be joki pamokym, k daryti. Taigi, J. B. Sayaus nuomone, ekonomistas turi likti beaistriu stebtoju. J. B. Sayaus metodologijai bdinga jo pateikta ir vliau ilg laik tarp ekonomist buvusi populiari politins ekonomijos klasifikacija, pagal kuri politin ekonomija buvo skirstoma tris savarankikas dalis: gamyb, paskirstym ir vartojim. (Politin ekonomija tra, kaip nusako J. B. Sayaus veikalo vadas, vien paprastas idstymas to bdo, kuriuo grybs pagaminamos, paskirstomos ir suvartojamos). Taigi i klasifikacija atspindjo (tegul ir pavirutinikai) ry tarp reprodukcijos proceso element. J. B. Sayaus metodologijai nebuvo bdingas istorizmas. Nagrindamas gamyb, paskirstym ir vartojim, jis visikai atsiriboja nuo t specifini form, kurias ie procesai gauna skirtingose visuomens isivystymo pakopose. Skyriuje Gamyba jis omenyje turjo ne visuomens nulemt gamybos form, o materialini grybi gamyb. Pagal grynai technologin poir, J. B. Sayus konstatavo, kad darbas, kapitalas (gamybos priemons) ir em yra trys bet kurios gamybos veiksniai. Pagal tai jis suformulavo ir savo originali gamybos veiksni teorij, kuri padjo nustatyti vert. Pastebtina, kad J. B. Sayaus padaryti supaprastinimai vliau leido ipltoti gamybos veiksni analiz ir sukurti gamybins funkcijos metod, t. y. nustatyti ileidimo apimties (Y) empirin funkcin priklausomyb nuo trij nepriklausom kintam veiksni Xi (i = 1, 2, 3). Praktikoje daniausiai apsiribojama dviem veiksniais: darbu X1 = L ir kapitalu X2 = K. Tokio modeliavimo tikslas panaudoti matematin aparat gamybins funkcijos optimizavimui, iekant naudingiausios kapitalo ir darbo kombinacijos vienu ar kitu konkreiu atveju: Y = f (L, K). Tokiu bdu, J. B. Sayaus supaprastinimas vliau ekonomikoje leido panaudoti pat galingiausi tyrim aparat matematin modeliavim. Dabar jau akivaizdu, kad jis visikai pagrstai atsisak objektyviai egzistuojanio, bet praktikai negalimo vertinti ryio darbas-kapitalas.

Paymtina, kad J. B. Sayus pagal R. Cantillono idjas, praktikai vienintelis i ekonomist, linkusi klasikin mokykl, idst ipltot gamybos ir paskirstymo teorij, kurioje svarbus vaidmuo buvo skiriamas verslininkui (enterpreneur). Pagrindine pastarojo funkcija J. B. Sayus laik gamybos veiksni (ems, kapitalo ir mogikojo veiksnio, apimanio ne tik darb, bet ir mokslines inias, btinas produkto gamybai ir gamybinio proceso organizavimui) koordinavim. Tokiam verslininko vaidmens irykinimui, matyt, nemaai takos turjo tai, kad J. B. Sayus iki 1813 m. pats buvo verpyklos savininkas. Tuo lengvai sitikintume, jeigu palygintume J. B. Sayaus veikalo pirmj leidim, pasirodius 1803 m., su antruoju, ijusiu 1814 m., aikiai matytume, kaip rykjo, pltsi ir stiprjo jo poiris verslinink. Taiau jau D. Ricardo, kurio darbuose nra net maiausios uuominos apie ypating verslininkysts vaidmen, o paskui ir visi kiti garsiausi angl klasikins mokyklos ekonomistai gamybos ir kapitalo investavimo procesus laik daugma automatikais, nereikalaujaniais svarbi sprendim, vertinti rizik ir numatyti daug vairi veiksni. Apie verslinink nieko specialiai nera ir A. Smithas. Savo originalioje verts teorijoje J. B. Sayus, kitaip nei klasikins mokyklos atstovai, D. Ricardo darbinei verts teorijai prieino naudingumo teorij, pagal kuri gamyba sukuria ne materij, o naudingum, o naudingumas suteikia daiktams vert, kuri yra daikt naudingumo matas. Taip bdu J. B. Sayus vert tapatino su vartojamja verte, nors dar A. Smithas parod, kad mainomoji vert nebtinai proporcinga naudingumui, nes naudingiausi dalykai danai vertinami maiausiai, o tokie gyvybikai btini, kaip oras ir vanduo (altinio), jos i viso neturi. Kita vertus, kaip pastebjo M. Blaugas, vertingumo koncepcija, pagrsta naudingumu, vargu ar gali bti laikoma tinkama kainodaros teorija nenaudojant majanio naudingumo sampratos paklausos prisotinimo, esant tam tikram kain lygiui, paaikinimui. I verts nustatymo pagal naudingum iplaukia ir J. B. Sayaus visuomens pajam traktuot. Jis remiasi tuo, kad gamybos procese sukuriant naudingum dalyvauja trys veiksniai em, kapitalas ir darbas. J. B. Sayus ra: Pavieni produkt vertingumas atsiranda kartu veikiant darbui, kapitalui ir gamtos jgoms (emei); tik ie trys veiksniai sukuria vertingum, nauj turt. Kiekvienas i i veiksni, jo nuomone, suteikia tam tikr produktyvi paslaug kuriant vert. io indlio kuriant vert dydis paaikja tik rinkoje. Atitinkamai trims savarankikiems verts altiniams, J. B. Sayus iskyr ir tris pagrindines pajam ris, teigdamas, kad veiksnys darbas sukuria darbo umokest kaip darbinink pajamas, veiksnys kapitalas procent kaip kapitalisto pajamas, o veiksnys em ems rent kaip ems savinink pajamas. i triados formul toliau jo klasikins ekonomikos aukso fond. Kadangi J. B. Sayaus koncepcijoje procentai gaunami i kapitalo, verslininko pajamos traktuojamos kaip atlyginimas (pelnas) u paties verslininko darb. Skirtum tarp verslinink ir darbinink pajam, jo nuomone, sudaro darbo umokesio dydis: didesn verslininko darbo umokest lemia didesn atsakomyb, jo talentas, veikla, tvarkos dvasia ir vadovavimas. Paymtina, kad vliau idj apie verslininko pajamas kaip organizuojani jg panaudojo A. Marshallas, J. A. Schumpeteris ir F. H. Knightas. Taigi J. B. Sayus, pabrdamas pagrindini gamybos veiksni (darbo, kapitalo, ems) savarankik vaidmen kuriant darbinink, kapitalist ir ems savinink pajamas, lyg ir atmet bet koki mint apie gamybos veiksni bei visuomens klasi eksploatacij verslinink laisvos konkurencijos slygomis. Taiau taip nra: J. B. Sayus iki paskutinio savo Traite leidimo reik abejoni dl turto paskirstymo teisingumo. Kalbdamas apie darbinink klas, J. B. Sayus ne kart savs klaus: Ar

i tikrj inome, kad jos gaunama produkt dalis tikrai proporcinga jos daliai gamyboje?. J. B. Sayus man, kad augant kapitalui emiausi klasi padtis turs gerti ir jie vis labiau papildys auktesnes klases. Jis padjo pagrindus garsiajai kompensacijos teorijai, teigdamas, kad mainos tik i pradi istumia darbininkus, o vliau dl to kyla darbinink uimtumas. Jie i to gauna daugiausia naudos, nes atpinga produkt gamyba. Todl, jo teigimu, darbinink klas labiausiai i vis suinteresuota gamybos technine skme kapitalizmo slygomis. Beje, aikindamas procento esm, J. B. Sayus ipltojo nauj kapitalo produktyvumo teorijos variant. Jo nuomone, btina skirti kapitalo substancij (gamybos priemoni materialin form) ir kapitalo produktyvi paslaug, susijusi su gamybos priemoni naudojimu. Taip kapitalo sukuriam vert J. B. Sayus dalija dvi dalis: viena padengia ilaidas jo substancijai (amortizacija ir t. t.), o kita padengia ar atlygina produktyvias jo paslaugas. Ypa svarbi ekonomikos teorijos pltrai buvo J. B. Sayaus realizacijos teorija, kuria mginta pagrsti kapitalistins reprodukcijos harmonikum bei rodyti , kad perprodukcijos bendrosios krizs, apie kurias kalbjo dar G. Garnieris, yra negalimos. Klasikins mokyklos pradinink idjas jog tautos ekonomin gerov lemia ne tiek pinigins sankaupos, kiek visuomeninio produkto ir jo apytakos nenutrkstamumas, J. B. Sayus savo Politins ekonomijos traktate (1803 m.) apibendrino dsniu, kur pavadino realizacijos rink dsniu. iuolaikinje ekonomins minties istorijoje jis paprastai vadinamas Sayaus dsniu. Beje, Anglijoje analogik idj pirmasis 1807 m. suformulavo Jamesas Millis. Sayaus dsnis tapo neatskiriama politins ekonomins teorijos dalimi daugeliui klasikins mokyklos atstov, tarp j D. Ricardo ir J. S. Milliui. Iki pat XX a. pradios daugelio ekonomini mokykl atstovai pritar iam dsniui. Kaip ryium su tuo vaizdingai pasak Johnas Kenneth Galbreithas, iki XX a. ketvirtojo deimtmeio Sayaus dsnio pripainimas ar nepripainimas buvo pagrindinis poymis, pagal kur ekonomistus skirdavo nuo kvaili. Prie pradedant Sayaus dsnio aptarim, pastebtina, kad jam tinka tai, k 1997 m. Nobelio premijos laureatas Robertas K. Mertonas vardijo eponimija mokslininko vardo priskyrimo jo atradimui ar atskiram io atradimo aspektui praktika. Bet kad ir kaip tai bt keista, ios praktikos pasekmje atradimas beveik visada yra siejamas ne su tuo, su kuo reikt. Elbietos laik finansininkas Thomas Greshamas (15191579 m.) nebuvo Greshamo dsnio autorius. J. B. Sayus suformulavo Sayaus dsn tik po to, kai tai u j padar kiti. Karalikosios ekonomist draugijos krjo koto Roberto Giffeno (18371910 m.) veikaluose nerasime Giffeno paradokso formuluots. F. Y. Edgeworthas nepie Edgewortho ds. L. Walrasas neformulavo Walraso dsnio. I. Fisheris neirado idealaus indekso, negana to, jis tiesiog maldavo (beje, neskmingai), kad io indekso nevadint jo vardu. A. C. Pigou nra Pigou efekto autorius. 1982 m. Nobelio premijos laureatas Georgeas J. Stigleris net suformulavo Stiglerio eponimijos dsn, kuriuo teigiama: N vienas mokslinis atradimas nra pavadintas tikrojo autoriaus vardu. io dsnio teisingumu sitikiname vos ne kiekviename ingsnyje. Pavyzdiais, prietaraujaniais Stiglerio dsniui, bt nebent Pareto optimumas ir Wicksellio efektas. Bet grkime prie Sayaus dsnio. Pagal pradin savo idj, realizacijos rink dsnis buvo nekreiptas prie merkantilistus, akcentavusius pinig vaidmen. Kaip nurod J. B. Sayus, ne pinig perteklius, o bendroji produkt gausa skatina pardavim. Tai viena i svarbiausi politins ekonomijos ties. J. B. Sayus, ekonomikoje iskyrs keturias pagrindines sferas (posistemes): gamyb, vartojim,

mainus ir paskirstym, kurios yra tarpusavyje susijusios tam tikru bdu subalansuotais prekiniais ir piniginiais srautais, teig, kad pagrindinis vis gamintoj interesas yra ne gauti mainomj vert, o vien prek mainyti kit. ia pinigai atlieka tik tarpininko vaidmen, nes ir vidaus prekyboje, ir usienio prekyboje u produktus mokama tik produktais. Pastebtina, kad tai teig dar fiziokratai. Taiau J. B. Sayus, pltodamas i mint, daro keturias ivadas, sudaranias jo teorijos esm. Pirma: kadangi kiekvienas pardavjas tuo pat metu yra ir pirkjas, bendroji realizacijos kriz nemanoma galimos tik dalins disproporcijos. Kuo daugiau alyje gamintoj, kuo didesn gamyba, tuo lengvesn realizacija. Antroji ivada: kiekvienas suinteresuotas vis gerove: vieno gamintojo klestjimas teigiamai veikia vis kit gamintoj versl. Treioji ivada: importas teigiamai veikia vietins gamybos preki realizacij, nes u usienietikas prekes reikia mokti savo gamybos prekmis. Ketvirtoji ivada: tie visuomens sluoksniai, kurie tik vartoja nieko negamindami, neprisideda prie tautos turto, o tik j vaisto. iuo teiginiu J. B. Sayus jau aikiai stoja polemik su kitu A. Smitho teorijos pasekju T. Malthusu. Taigi, Sayaus dsnio esm tvirtinimas, kad gamyba (pasila) pati sau sukuria paklaus. (Tiesa, pats J. B. Sayus frazs pasila sukuria atitinkam jai paklaus niekada nenaudojo; j pirmasis pavartojo J. M. Keynesas). J. B. Sayus pabr: Kiekvienas produktas nuo pat savo sukrimo momento visam savo verts dydiui atveria realizacijos rink kitiems produktams. J. B. Sayus paskelb dvi paprastas prielaidas. Pirma, jis tikjo, kad preki geidimas yra beribis. Maisto trokim gali riboti mogaus skrandio apimtys, kaip sak A. Smithas, bet drabui, bald, prabangos ir puoybos dalyk geidimas atrodo nepamatuojamai didelis. Antra, J. B. Sayus teig, kad ne tik paklausa yra be galo didel, bet ir pajgumas visa tai pirkti yra garantuotas. Mat kiekvienos preks (pastebtina, kad ia kalbama apie visuomenei btinas prekes, be to vienodai btinas) gamybai kas nors sunaudojama kiekviena t santaup ris, apskaiiuota pinigais, t. y. kaip kat ris, yra kieno nors pajamos. Ar tuos katus sudar atlyginimas, ar renta, ar pelnas, prek pardavus, visa tai virsta kieno nors pajamomis. Kaip tuomet manomas T. Malthuso teigtas, o D. Ricardo neigtas visuotinis prisotinimas, kai rinka utvindoma pirkj nerandaniomis prekmis? Juk yra preki pasila, bet yra ir pajamos joms pirkti. i ivada logikai sek i A. Smitho pateikto preks natralios kainos kaip pajam sumos apibrimo: Q=W+P+R ioje formulje visos preks Q (preki sumin kaina) simbolizuoja visumin pasil, o W+P+R (pajam darbo umokesio, pelno ir rentos suma) tai ne kas kita kaip visumin paklausa. I to J. B. Sayus dar ivad, kad kiekvienas pardavjas tuo pat metu yra ir pirkjas. Visuomens mastu pasila ir paklausa susilygina (viena kit atsveria) ir bendroji perprodukcija yra negalima. J. B. Sayus ra: Bendroji paklausa produktams visada lygi esam produkt sumai [...] Negalima manyti, kad visos nacijos darbo produktai kada nors tapt pertekliniais, jei viena prek teikia l pirkti kit. Jis sutiko tik su dalins perprodukcijos atskirose akose galimybe, ir tai aikino per menkomis gamybos apimtimis kitose akose. Juk jeigu dalis koki nors preki neranda pirkjo, t. y. j pagaminta per daug, tai kuri nors kit preki pagaminta nepakankamai. Kitais odiais tariant, jei pirkjams nepakanka pinig, kad nupirkt perteklines prekes, vadinasi ie pirkjai (visumoje) nepagamino pakankamai sav preki, kad gaut u jas reikaling pinig kiek. Paprasta ir kartu gyli J. B. Sayaus mintis: Kiekvienas produktas randa tuo daugiau pirkj, kuo didesnis kit produkt skaiiaus augimas. Pagal tai, perprodukcijos kriz kyla ne

todl, kad rinkoje bendras preki kiekis virija bendr pinig kiek, o todl, kad kakoki preki pateikta parduoti maiau, nei reikt. Kako pagaminta per daug, o kakas tapo deficitu. Norint parduoti vienas prekes reikia padidinti kit preki gamyb. Todl, norint veikti realizavimo sunkus buvo rekomenduojama visapusikai pltoti gamyb antrinse akose. I ia sek ir J. B. Sayaus ivada, kad kiekvienas gamintojas suinteresuotas kit skme. Taip pradioje J. B. Sayus formaliai paalino antagonizm tarp darbo ir kapitalo, o paskui i interes harmonija apm ir paius kapitalistus, santykius tarp miesto ir kaimo, net tarp ali, o visika prekybos laisv buvo prieinama protekcionizmui, sunkinusiam usienietik preki veim ir savo alies preki realizacij. J. B. Sayaus idealas visika prekybos laisv ir stichikai reguliuojama kapitalistin gamyba. Taigi, apibendrinant, galima pastebti, kad pats tvirtinimas, jog u produktus mokame produktais jokiu bdu nebuvo trivialus. Tam tikra prasme tai tapo gilios makroekonomins analizs pradia. Viena yra teigti, kad kuri nors kio aka gamina per maai ar per daug atskirai paklausos ir pasilos kreivi poiriu. akos produkcijos paklausos kreiv lemia pajam, gaut visose kitose akose, ir niekaip nesusijusi su pasilos kreive. Taiau ia prasme negalima kalbti apie vis ekonomik, kaip gaminani per maai ar per daug, nes visumin paklausa ir pasila nra nesusijos viena su kita. Bet kurios akos produkcijos paklausa turs didti realia iraika tuomet, kai auga vis ak pasila, nes btent pasila sukuria paklaus ios akos produkcijai. Taigi, Sayaus dsnis apsaugo nuo panaudojimo makroekonominiams rodikliams samprotavim, ivest i mikroekonomins analizs. Gali bti pagamintas pavienis preks perteklius lyginant su visomis kitomis prekmis, bet vis preki perprodukcijos niekaip negali bti vienu metu. Be to, svarbi dar viena J. B. Sayaus mintis: Kol visuomenje yra nepatenkint poreiki, negalima kalbti, kad produkt gaminama per daug. Juk bet kokia perprodukcija yra tik vietinio (lokalaus) pobdio, nes kakur kitur turi irykti deficitas. Padidinus preks gamyb deficitinje vietose, iaugs pinigin paklausa vietovse, kur yra stebima perprodukcija, ir tai laikui bgant pads likviduoti pertekli. J. B. Sayaus koncepcijos apie nekliudom ir visik visuomeninio produkto realizacij bei bekrizin ekonomin augim, knytos realizacijos rink dsnyje ilgaamikum galima paaikinti bent trimis aplinkybmis, savo aknimis siekianiomis A. Smitho palikim. Pirma, pagal A. Smitho natrali tvark numanomas kain ir darbo umokesio lankstumas, vis rinkos subjekt visapusikai naudingi darbo ir jo rezultat mainai esant pasyviam pinig vaidmeniui. Tai vertinant, pagal Sayaus dsn kitokia reikal eiga visikai nepriimtina. Antra, irgi dka A. Smitho, Sayaus dsnis atmeta bet kok kiimsi ekonomik i alies. Laikomasi reikalavimo minimizuoti biurokratin i prigimties valstybin aparat, neleisti protekcionizmo. Treia, pagal Sayaus dsn numanomas spartus rinkos ekonomini santyki vystymasis visuomenje dl mokslins-technins paangos. Taigi J. B. Sayus siek nustatyti produkcijos realizacijos dsnius kapitalizmo slygomis. Taiau jo realizacijos rink dsnio silpnyb pirmiausia ta tame, kad traktuodamas kapitalistins realizacijos problemas, jis atsiribojo btent nuo kapitalistini gamybos ir main santyki specifikos, pakeisdamas iuos santykius paprastos prekins gamybos ar net pradins (main) prekybos santykiais, kai gamybos tikslas yra asmeninis vartojimas, produktas mainomas kit produkt ir pirkimo-pardavimo aktai visuomet sutampa. Taiau net ir paprastos prekins gamybos apyvartos slygomis ie aktai nesutampa laiko ir erdvs aspektai pirkti galima nebtinai po pardavimo, o tas, kuris pardav savo prek, gali ne i karto pirkti kit. Dl to atsiranda abstrakti galimyb kilti krizms, kuri kapitalizmo slygomis tampa

realybe. Tiesa, btina paminti, kad tais laikais, kai J. B. Sayus kr savo realizacijos rink dsn, dar buvo galima krizes traktuoti kaip atsitiktin reikin. Juk pirmoji tikra perprodukcijos kriz vyko tik 1825 m. ir nuo to laiko periodikai kartojosi. Paymtina, kad pats Sayaus dsnio likimas ekonomins minties istorijoje buvo gausus dramatik vyki. Viena vertus, pati J. B. Sayaus teoretiko figra neretai lemdavo skeptik poir, o argumentuose, kuriais grstas dsnis, buvo aptiktos rimtos spragos. Kita vertus, dsnis nuolat sukeldavo naujas susidomjimo bangas, kiekvien kart tyrintojams atskleisdamas nauju savo aspektu. Dl to poiris Sayaus dsn ir iandien yra skiriamasis vyraujani makroekonomins minties krypi klasik ir keynesist, bruoas. Sayaus dsnis buvo istorikai optimistinis. Jis stiprino vilt, kad kapitalo kaupimo procesas neturi rib, o ekonomins krizs jei ne atsitiktinis, tai bent jau praeinantis reikinys. Todl nieko nuostabaus, kad J. B. Sayaus bendraminiais buvo stiprjusio kapitalizmo entuziastai, o jo dsnio kritikai atstovavo diametraliai prieing poir. Pirmajame etape ginai dl Sayaus dsnio sukosi klasikins politins ekonomijos rmuose. Patys takingiausi dsnio kritikai buvo veicaras J. de Sismondi ir anglas T. Malthusas. J argumentai buvo pateikti (ispausdinti) beveik vienu metu: J. de Sismondi knyga Naujieji politins ekonomijos principai ijo 1819 m., o T. Malthuso knyga Politins ekonomijos principai 1820 m. Abu autoriai vieningai sutar, kad kapitalizmas nepajgus utikrinti paklaus, kuri bt pakankama realizuoti vis visuomenin produkt. Problemos esm, j manymu, ta, kad intensyviai kaupiant kapital, gamybos apimtys auga spariau u pajam sum. Kadangi buvo manoma, kad pajamos tai vartojamosios paklausos altinis, J. de Sismondi ir T. Malthuso teorijos buvo nepakankamo vartojimo teorijos. J. de Sismondi buvo pirmas ekonomistas, perprodukcijos krizi problem ikls tyrim centr. Angl klasikins mokyklos pasekjai, iskyrus T. Malthus, realizacijos klausimams neteik didesns reikms, o J. de Sismondi rodinjo perprodukcijos krizi neivengiamum dl kapitalizmui bdingo prietaravimo tarp gamybos ir vartojimo (turdamas omenyje tik asmenin vartojim), iais savo argumentais savotikai nujausdamas K. Marx, kaip tik gimus 1818 m. Jis savo argumentus grind augania konkurencija, kuri priveria mainti kainas ir pajamas, dl ko naujos pajamos, esanios produkto atpigimo dariniu, turi bti maesns u nauj gamyb. Jeigu J. B. Sayus teig, kad preks perkamos u prekes, tai J. de Sismondi paskelb tez: preks perkamos u pajamas. Darbinink klass pajamos krenta, o kapitalist pajamos, skiriamos asmeninam vartojimui, auga liau, nei preki gamyba. Tada produkcija, nerandanti savo pirkj tarp darbinink ir kapitalist, gali bti realizuota usienio rinkose. Todl esant nepakankamai kapitalo vidinei paklausai, kapitalizmas, pagal J. de Sismondi, gali pltotis tik naudojantis nuolat besipleianiomis usienio rinkomis turtingose Afrikos ir Indijos kolonijose, o tai neivengiamai lyds dideli karai. (Vlgi netiktina V. Lenino Imperializmo nuojauta!). Taip pat nerealizuota darbininkams ir kapitalistams produkcija gali bti parduota subjektams, netrauktiems sistem kapitalistas darbininkas, t. y. valstieiams ir amatininkams. J. de Sismondi lyg ir atkartoja T. Malthuso treij asmen koncepcij, bet jam ie asmenys ne aristokratai, dvasininkai ir kiti nenas sluoksniai, o smulks gamintojai. Pagrindiniu vidaus rinkos pltros veiksniu jis laik didiausios gyventoj mass darbuotoj pajam didinim. Visai kitokios buvo T. Malthuso visuomenins simpatijos. Kaip inia, jis ireik konservatyvij Anglijos visuomens sluoksni lendlord, vis labiau spaudiam auganios buruazijos, interesus. Savo argumentus kritikuodamas Sayaus dsn, T. Malthusas grind A. Smitho teiginiu, kad metinio produkto vert disponuoja

didesnio darbo kiekiu, nei buvo sunaudota jam sukurti. Savo Principuose T. Malthusas ra, kad ilaidos produktyviam darbui (suprantamam kaip investicijos), neivengiamai sukelia veiksmingos paklausos trkum. Todl darytina ivada, kad patys darbuotojai bejgiai nupirkti vis savo pagamint produkt, nes jo vert virija sumokto darbo umokesio vert, bei vien tik dirbanij klasi perkamoji galia nepajgi utikrinti visiko kapitalo panaudojimo paskat. is visumins paklausos skirtumas negali bti padengtas kapitalist pateikiama paklausa, nes jie, pagal prielaid, pasmerk save taupumui, kad atsisakydami prast patogum bei malonum, taupyt dal savo santaup ir kaupt prabangos dalykus. Taigi, bendra preki perprodukcija egzistuoja, ir norint panaikinti visumins paklausos deficit panaikinimui btini tretieji asmenys socialiniai sluoksniai, patys nekuriantys papildomo produkto, bet turintys pajam ir dalyvaujantys paklausos formavime. Btent i funkcij T. Malthusas skyr emvaldi aristokratijai, valstybs tarnautojams ir dvasininkams. Taigi pagrindinis T. Malthuso postulatas iuo klausimu: be neproduktyvi vartotoj egzogenini ilaid kapitalo kaupimo procesas neivengiamai nuolat stagnuos. (Prisiminkime, kad T. Malthusas, kaip ir visi jo amininkai ekonomistai, taupymu laik pajam vertim kapitalu, t. y. djo lygybs enkl tarp taupymo ir kaupimo. Todl ir taupymo principas T. Malthusui visada reik l, skirt einamajam vartojimui, permetim kryptis, atneanias peln, arba, kitais odiais tariant pajam vertim kapitalu. Taigi jis daro ivad, kad per didelis polinkis taupyti yra ir tam tikr problem altinis. Taip jis riboja galimybes vartoti. i klaiding ivad T. Malthusas trumpai apibdina smerkdamas taupymo skatinimo politik, kai ir nepakankamas jau turim preki sunaudojimas persotina Europos rinkas. Jis paymjo: Kai tik kapitalistai gals taupyti nuolat auganio pelno sskaita, galsime sau leisti skmingai ir veiksmingai padengti savo kapitalo nuostolius, atitraukiant dal padidjusi pajam kaupimo tikslams. Taiau klasikins politins ekonomijos natrali kain pasaulyje logiki T. Malthuso ir J. de Sismondi argumentai atrod maai tikinantys. I tikrj, argi konkurencija atpigina tik pajamas, neturdama takos produkto vertei (kainai)? Ir argi visumins paklausos dydis priklauso nuo to, kokie socialiniai sluoksniai j formuoja? Atrodyt, logika buvo J. B. Sayaus pusje. Bet visai kitas reikalas faktai. Po 1825 m. perprodukcijos krizs m kartotis nepaaikinamai pastoviai (1836 m., 1847 m. ir t. t.), su vis labiau griaunaniais padariniais. is konfliktas tarp teorijos ir fakt tssi maiausiai iki XIX a. pabaigos, tuo pat metu ilaikydamas dmesio centre ir J. B. Sayaus teorij, logikai graktesn, bet bejgi prie atrias socialines ligas, ir J. de Sismondi teorij, moksline prasme silpn, bet pateikiani bent jau iok tok krizi paaikinim. Ko gero, tenka konstatuoti, kad nepaisant daugelio ekonomistromantik, socialistutopist ir marksist mginim paneigti J. B. Sayaus idjas, daugiau nei 100 met (t. y. iki J. M. Keyneso ekonominio mokymo pasirodymo) Sayaus dsnio kritika teorijai ir pasaulinio kio praktikai liko nepakankamai tikinanti. Antra vertus, btent dl J. M. Keyneso kritikos Sayaus dsniui pradta skirti reikm, nesulyginama su jo tikruoju vaidmeniu klasikinje ir neoklasikinje teorijoje. Pabaigoje pravartu pacituoti C. Gide ir C. Rist, pastebjusius: Neabejotina, btinyb aikiai idstyti kartais vert J. B. Say vert plaukti svarbi problem paviriumi, uuot gilinusis jas. Jo rankose politin ekonomija danai tapo per nelyg paprasta... Smitho neaikumas danai vaisingas protui, o Sayaus aikumas nesuteikia jam jokio stimulo (iskirta mano. Aut. pastaba).

Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite ekonomin politin situacij Pranczijoje J. B. Sayaus gyvenamuoju laikotarpiu. 2. Aptarkite svarbiausius J. B. Sayaus ekonomins teorijos metodologinius bruous. 3. Apibdinkite J. B. Sayaus gamybos veiksni teorij ir jos poveik tolesnei ekonomins minties pltrai. 4. Aptarkite, kas bendro yra tarp J. B. Sayaus trij gamybos veiksni teorijos ir T. Malthuso gamybos ilaid teorijos? 5. Aptarkite svarbiausias J. B. Sayaus pajam teorij idjas. Ar, Js nuomone, teisinga J. B. Sayaus verslinink pajam kilms traktuot? 6. Paaikinkite kuo J. B. Sayaus verts teorija skiriasi nuo darbins verts teorijos? 7. Apibdinkite J. B. Sayaus realizacijos rink dsn ir jo poveik klasikins ekonomikos teorijos raidai. 8. Aptarkite J. de Sismondi ir T. Malthuso isakytus kritinius argumentus dl J. B. Sayaus dsnio. LITERATRA Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 111-123. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 137-143. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 290-299. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 257-264. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 491-492; 496-498. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 68-70. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 155-161. Mason R. S. Robert Giffen and the Giffen Paradox. Hemel Hempstead: Philip Allan, 1989. Sowell T. Says Law: An Historical Analysis. Princeton, N J: Princeton University Press, 1972. . . . . 4- . : , 1994. . 136-163. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 94-102. . . 2. / . . . . (. .) . : , 1988. .95-99. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 81-86. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 141-148.

 . . . : , 1996. . 89-97. . . . . : , 2002. . 15-21. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 124-127. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 84-87. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 75-79. . . . . : , -, 1996. C. 187-195.

5.4. J. S. MILLIO EKONOMIKOS TEORIJA

Per dviej moni kart gyvenimo laikotarp jis mok Anglij savo mokslo... M. Blaugas Pagrindins sampratos: Gamybos, paskirstymo ir main dsniai. Mainomoji vert. Gamybos kat teorija. Kainos poveikis paklausai. Pinigai. Kreditas. Kapitalas. Pelnas. Renta. Diferencin renta. Ekonomin dinamika. Perprodukcija. Sstingio (stagnacin) bkl. Pridedamosios verts mokestis i ems rentos. Patobulinta kapitalistins privaios nuosavybs sistema. Pagalbins sampratos: Utilitarizmas. Pozityvizmas. Produktyvus ir neproduktyvus darbas bei vartojimas. Bankin mokykla. Pinigin mokykla. Pelno normos majimo tendencijos dsnis. Valstyb. Socialinio aprpinimo sistema. Socialini reform doktrina. Socialin partneryst. Iskirtin XIX a. vidurio politins ekonomijos figra angl ekonomistas ir vienas takingiausi savo laikmeio filosof Johnas Stuartas Millis (18061873 m.). Jis buvo D. Ricardo mokinys ir paskutinis ymus klasikins mokyklos atstovas. J. S. Millis ra laikotarpiu, kai Anglijoje XIX a. ketvirtajame deimtmetyje jau baigsi pramoninis perversmas ir prasidjo fabrikin kapitalistins gamybos stadija, aliai etajame ir septintajame deimtmeiais pasiekiant aukiausi savo isivystymo lyg ir ekonomins bei politins galios pasaulyje virn. Tai buvo laikotarpis, kai jau buvo nebemanoma ignoruoti antagonizmo tarp darbo ir kapitalo. Stiprjantis samdom darbuotoj inaudojimas, smulkij savinink bankrotai, skurdo augimas, darbinink politinis beteisikumas jie iki pat 1867 m. neturjo rinkim teiss, duonos ir skurdi moni statymas visa tai kaitino politin aplink. Dar vardinkime proletariato (ypa artist) veiksmus, 1842 m. isiliejusius galing streik judjim, bei revoliucinius vykius Europoje, pirmiausia Pranczijoje, 1848 metais, ypa irykinusius klasinius proletariato siekius. Tokiame istoriniame fone buvo raomi J. S. Millio, svarbiausio Kapitalo amiaus ekonomisto, veikalai ir juose, aiku, atsispindjo btinyb daryti socialines reformas. Gyvenimo kelias. Johnas Stuartas Millis gim 1806 m. Londone. Jo biografija unikalus pedagogikos istorijos faktas. J. S. Millis nelank jokios mokyklos, jokio universiteto, neturjo joki samdom mokytoj, o tapo visapusikai isimokslinusia, didels erudicijos asmenybe. Vienintelis jo mokytojas buvo tvas angl ekonomistas, istorikas ir filosofas, vienas ymiausi XIX a. pradios intelektual Jamesas Millis (17731836 m.) artimas D. Ricardo ir Jeremy Benthamo draugas. (J. Benthamas (17481832 m.) buvo apie 1824 m. Utilitarins sjungos kurt urnal Westminster Review susibrusi radikaliai nusiteikusi inteligent politinio sambrio, kuriam priklaus ir J. Millis bei D. Ricardo, idjinis vadas; nors jis ir nebuvo ekonomistas, bet padar didel poveik ekonomikos mokslo pltrai). Iki iaurumo rstus, iki dogmatizmo principingas mogus, Jamesas Millis turjo tvirt nuomon beveik apie visk, o ypa apie aukljim, ir jaunj John Stuart nuolat lavino pagal J. Benthamo principus, kad jis tapt pavyzdingu asmeniu ir pilieiu. Jo

vyriausias snus Johnas Stuartas Millis buvo nepaprasto aukljimo pavyzdys. Vaiko darbo diena buvo grietai suplanuota. Sraas knyg, kurias berniukas perskait vaikystje, kelia nuostab. Jis neinojo nei kas yra aislai, nei pasakos, nei aidimai su bendraamiais. Trej met J. S. Millis pradjo mokytis graik kalbos. Septyneri met jau buvo perskaits daugum Platono dialog. Dar po met, jau istudijavs Herodot, Ksenofont, Diogen, Laercij ir dal Lukiano, msi lotyn kalbos. Bdamas atuoni dvylikos met veik vis Vergilij, Horacij, Livij, Salustij, Ovidij, Terencij, Lukrecij, Aristotel, Sofokl ir Aristofan; imoko geometrijos, algebros ir diferencin skaiiavim; para Romos istorij, visuotins ankstyvj ami istorijos santrauk, Nyderland istorij ir kelet eilrai. Sulauks brandaus dvylikos met amiaus J. S. Millis msi logikos ir T. Hobbeso veikal. Trylikos padar vis esam politins ekonomijos ini apvalg. Taigi jis jau nuo paauglysts (vargu ar kalbdami rimtai dvylikos met jaunuol galime laikyti sulaukusiu brandaus amiaus) pradjo savarankikas studijas, danai pranokusias universitet kursus. Kaip vliau paymjo pats J. S. Millis: A netikiu, kad koks nors mokslinis lavinimas bt buvs gilesnis ar tinkamesnis sugebjimams lavinti, nei bdas kuriuo logika ir politin ekonomija dstyta mano tvo. Nuo pat jaunysts J. S. Millis, juokais save vadins mstania maina, pamgo ilgas keliones psiomis, kuriose jis apmstydavo savo krybinius sumanymus. Prie toki pasivaikiojim prisiddavo ir D. Ricardo. Vliau J. S. Millis pasakojo: Kadangi a nuolat dalyvavau tvo moksliniame darbe, buvau pastamas su artimu jo biiuliu Davidu Ricardo. Savo palankumu, gerumu ir nuolaidumu jis labai patraukdavo prie savs jaunuolius. Po to, kai miau domtis politine ekonomija, jis kviesdavosi mane pas save ir per pasivaikiojimus nekuiuodavosi su manimi apie io mokslo problemas. Kaip minta, vadovaujamas tvo, suteikusio jam puik isilavinim, leidus atsiskleisti unikaliems snaus gabumams vairiose srityse, J. S. Millis anksti susipaino su politins ekonomijos problemomis. Jo filosofini pair formavimuisi didels takos turjo Jeremyio Benthamo etin utilitarin filosofija, skelbusi, kad mogaus elges nulemia malonum siekimas ir noras ivengti skausmo bei suformulavusi vadinamj didiausios laims princip, teigus, kad visuomen galima efektyviai organizuoti apskaiiuojant didiausi didiausio moni skaiiaus laim. Tam tikr tak J. S. Milliui padar angl istoriko Thomaso Carlyleio (17951881 m.) ratai, romantiko, filosofo ir raytojo Samuelio Tayloro Coleridgeo (17721834 m.) metafizika, prancz istoriko Alexis de Tocquevilleio (18051859 m.) veikalas Apie demokratij Amerikoje (De la democratie en Amerique, 1835 m.) bei angl poeto W. Wordswortho (17701850 m.) kryba. Pagaliau ir paties C. de SaintSimono studento prancz filosofo Augusteo Comteo (17981857 m.) pozityvizmas, idstytas 6 tom veikale Cours de Philosophie Positive (18351842 m.), kuriam J. S. Millis padjo sigalti savo tyrinjimuose taikydamas pozityvizmo metod, bei vokiei filosofo Imanuelio Kanto (17241804 m.) sistema. J. S. Millio filosofini pair eklektikumas turjo takos ir jo metodologinms nuostatoms, taikytoms politins ekonomijos srityje. ia jam didiausi tak pirmiausiai padar tvo biiulio D. Ricardo ekonomin sistema ir socialin filosofija, taip pat mintoji A. Comteo pozityvizmo filosofija bei J. Benthamo individualizmas. Taiau dirbtin, pernelyg intelektuali atmosfera negaljo jaunuoliui atstoti viso gyvenimo sudtingumo, natralus jausm, nor, spdi pasaulio. Sulauks dvideimties, J. S. Millis igyveno tai, k Autobiografijoje apra kaip sunki dvasin kriz, kurios metu pradjo kvestionuoti pamatines utilitarizmo prielaidas ir m iekoti emocins mogaus bties prasms. Todl kalbant apie J. S. Millio gyvenim, btina paminti ir jo artim dvasin ry su bsimja mona misis Harrieta Taylor,

kuri pirm kart sutiko 1830 m., igydiusia j nuo nirios melancholijos ir vliau smarkiai paveikusia jo moni santyki supratim bei naujo poirio gyvenim formavimsi. (Apie J. S. Millio ir H. Taylor por met u j jaunesns, graios ir protingos, nepriklausom radikali socialini pair turtingo Londono pirklio monos ir trejeto vaik motinos romantik meil bei draugyst plaiau galima skaityti F. A. von Hayeko (1951 m.), J. Kammo (1977 m.) veikaluose ir K. Gruodis sudarytoje knygose Feminizmo ekskursai (1995 m.)). Pagaliau, prajus dvejiems metams po H. Taylor vyro, galiausiai susitaikiusio su padtimi ir leidusio monai gyventi atskirai savo namuose, mirties, jie susituok, ir veds J. S. Millis susikr atskir, izoliuot, intelektual pasaul, kuriame daugiau ar maiau jautsi ramiai ir atrod labai laimingas. Nors vargu ar i ties toks buvo, nes juk kartu su mona jis priklaus ne literat bohemai, o respektabiliai Viktorijos epochos buruazinei visuomenei, neatleidianiai padorumo taisykli paeidim. Ekonomikos teorija. 1822 m. J. S. Millis ispausdino pirmuosius savo politins ekonomijos darbus du nedidelius straipsnius apie verts teorij. 1823 m. pradjs dirbti Ryt Indijos bendrovje, prats dirbti po keturiolika valand per par, jis ir toliau skait bei ra sau ir spaudai. 1836 m. buvo ileistas ymus J. S. Millio krinys es Apie politins ekonomijos apibrim; ir apie tyrimo metod, tvirtins jo kaip svarbiausio ekonomikos klausim komentatoriaus reputacij, kuri jis dar labiau sustiprino savo pagrindiniu veikalu apie mokslo filosofij Logikos sistema (1843 m.). Taiau pastebtina, kad 1836 m. ijusioje es pateiktas ymusis pasaas, kuriame randame gerokai prastesn ekonominio mogaus koncepcij. J. S. Millio pateiktas ekonominio mogaus apibrimas reikalauja gilesns analizs. J. S. Millis neteig, kad turime nagrinti mog visumoje, tok, koks jis yra, savo pretenzijas grindiant teisingu numatymu kaip jis elgsis sprsdamas ekonominius reikalus. Tai yra realaus mogaus teorija, kurios N. Senioras laiksi vis gyvenim, nepaisant J. S. Millio es. poir vliau taip pat perm A. Marshallas. Tai, k teig J. S. Millis, yra tai, kad mes turime iskirti (atmesti) tam tikrus ekonominius motyvus, btent, tuos, kurie maksimizuojant gerov susij su pragyvenimo pajam ribotumais ir noru ilstis. Taip pat daryti prielaid, kad yra neekonominiai motyvai (tokie kaip proiai ir paproiai) net tose gyvenimo srityse, kurios tik atsitiktinai patenka prast ekonomikos teorijos akirat. Trumpai tariant, jis operavo igalvoto mogaus teorija. Pravartu prisiminti, kad nieko panaaus J. S. Millio ekonominio mogaus konstrukcij nerandame A. Smitho darbuose. Pastarojo veikale mons neabejotinai veikia vadovaudamiesi tuo, k jie suvokia kaip savo egoizm (savanaudikum), bet is egoizmas nebuvo suprantamas kaip valdomas vien tik pinigini motyv. Danai veikim lemia garb, siekiai, socialin pagarba ir noras dominuoti, o ne vien tik pinigai. domu, kad J. S. Millis savo es paras apie ekonomin mog, toliau i karto apibdino politin ekonomij kaip esminiai abstrakt moksl. iuo aspektu j, kaip ir N. Senior, aplenk nebent airis Johnas Elliotas Cairnes (18231875 m.), teigdamas, kad Ekonomikos mokslas su dabartine industrine sistema siejsi ne daugiau, nei mechanikos mokslas su dabartine geleinkeli sistema. Taiau tikrai esmins J. S. Millio politins ekonomijos idjos glaustai pirm kart pateiktos jau jo darbe (1844 m.) Apybraios apie kai kurias neisprstas politins ekonomijos problemas, o vliau ipltotos Politins ekonomijos princip ir j kai kuri aspekt taikymo socialinje filosofijoje penki knyg dvitomyje, pasirodiusiame 1848 m. ir, dar autoriui gyvam esant, pakartotinai ileistame septynis kartus. i knyga tapo visuotinai pripaintu politins ekonomijos vadovliu beveik iki XIX a. pabaigos, kai A. Marshallo traktatas anglikai kalbaniose alyse m stumti

J. S. Mill. Taiau net ir XX a. pradioje J. S. Millio veikalas Didiosios Britanijos ir JAV universitetuose liko pagrindinis vadovlis pradedantiesiems ekonomins teorijos studijas. Iskirtin knygos gyvybingum galima paaikinti tuo, kad joje skmingai persipyn klasikins ir antiklasikins krypties elementai. Principuose J. S. Millis elegantiku stiliumi pamgino pagal rikardin tradicij apibendrinti klasikins mokyklos palikim (jis liko itikimas D. Ricardo ekonomikos teorijos advokatas ne tiek ignoruodamas atotrk tarp jo teorijos ir fakt, kiek pritaikydamas vairias imunizuojanias gudrybes), tuo pat metu reaguoti ekonomikos bei ideologijos naujoves bei tai su kuo teko susidurti paiam autoriui. Ekonomikos bendrai ir jos rikardinio aikinimo nagrinjimas plaiame visuomeniniame kontekste tikriausiai svarbiausias J. S. Millio, kaip ekonomisto, originalumo altinis. Juk iame veikale, ypa paskutiniame jo leidime, politins ekonomijos pagrindini princip sistemikas idstymas papildytas j reikms socialinei filosofijai nagrinjimu, taip pat praktini ivad, susijusi su vairiomis visuomens gyvenimo sferomis, formulavimu, laikantis liberalios-reformistins ideologijos nuostat. iuo atvilgiu jo veikalas primena A. Smitho Taut turt. (Tai 1958 m. pabr ir ekonomistas bei ekonomins minties istorikas Jacobas Vineris (18921970 m.). Jis kart pastebjo: J. S. Millio Principai nra metodologikai nuosekls. Kaip ir A. Smitho Taut turto atveju, kai kurios dalys yra pernelyg abstrakios ir a priori, kitose susiduriame su faktini duomen ir istorini paraleli gausa. Kita vertus, de Marchi (1970 m.) teisingai pastebjo, kad J. S. Millio metodologin pozicija nesiskyr nuo D. Ricardo: Millis tik formaliai vardijo taisykles, kurias Ricardo beslygikai prim). Pirmose trijose knygose J. S. Millis, pretenduodamas iuolaikinio Smitho vaidmen (pratarmje jis taip ir vardijo savo tiksl pateikti atnaujint gerokai sensteljusio Taut turto variant, vertinant iaugus ekonomini ini lyg ir paangiausias savo epochos idjas), pateik klasikins politins ekonomijos trij pagrindini element gamybos, paskirstymo ir main aikinim, komentarus, ir, kaip jis tikjo, tolimesn pltr, papildydamas j analiz nauj epochos vj apibdinimu. Taip jis suteik teorin pagrind socialini reform programai (tai aptarta ketvirtoje ir penktoje veikalo knygose). Su ia programa jis siejo kapitalistins santvarkos tolimesns pltros ir, apskritai, jos ateities perspektyvas. Skirtingai nuo daugelio utilitarist ir pozityvist, J. S. Millis, kartu su A. Comteu suvaidins svarbiausi vaidmen pltojant socialinio pozityvizmo filosofij, neneig visuomens socialins-ekonomins pltros dsningum. Taiau, kaip matyti jau i pirmosios knygos, nors jis prim rikardin poir politins ekonomijos objekt, pirm plan ikeldamas gamybos ir paskirstymo dsnius, vis dlto J. S. Millio metodologijai buvo bdingas tai tikriausiai jo teorin metodologin inovacija grietas paskirstymo dsni prieinimas gamybos dsniams, kurie kartu su main dsniais neatsitiktinai buvo jo nagrinjami atskirose knygose (pirmoje, antroje ir treioje), kaip savarankikos, i esms, tarpusavyje nesusijusios ekonomikos mokslo dalys. Skirtingai nuo klasik, maniusi, kad egzistuoja amini natrals gamybos dsniai, iplaukiantys i visuomenins gamybos prigimties apskritai, J. S. Millis iems aminiems, natraliems, technini slyg apsprstiems gamybos dsniams, turintiems gamtos dsni pobd, prieino istorikai besikeiianius paskirstymo dsnius, taip, R. Heilbronerio vertinimu, klasikin ekonomikos teorij ilaisvins i ekonomini dsni, panai gamtos dsnius, vergovs. J. S. Millis teig, kad jeigu turto (gamybos) dsniai ir slygos turi tiesos pobd, bding gamtos mokslams, ir juose nra nieko, kas priklausyt nuo mogaus valios, k bt galima pakeisti [...] mes negalime pakeisti galutini savybi, nei mediagos, nei moni dvasios, bet ias savybes tik su didesniu ar maesniu pasisekimu naudoti tam, kad pasiektume norim

rezultat. Visai prieingai yra su paskirstymu, visikai esaniu mogikojo sprendimo reikalu, nes kai daiktai jau pagaminti, tai mons, individualiai ar kolektyviai, gali daryti su jais k nori. Turto paskirstym lemia visuomens statymai ir paproiai, kaip jiems tai atrodo tinkamiausia, o taisykls, pagal kurias skirstoma, priklauso nuo viepataujanios bendruomens dalies nuostat ir pair (skirtingu metu bei skirtingose alyse jos esti labai vairios). Pagrsdamas teigin jis nukrypo paskirstymo santyki vystymosi skirtinguose moni visuomens evoliucijos etapuose istorijos srit, susiedamas faktikus i santyki pokyius su nuosavybs form pltra. J. S. Millis rodinjo, kad vyraujant individualiai nuosavybei, produkto paskirstymas yra dviej lemiani veiksni (konkurencijos ir paproi) rezultatas bei teig, kad politins ekonomijos atstovai bendrai, ir pirmiausiai anglai, vadovavosi proiu pirmenyb teikti vien tik pirmajam i i veiksni, pervertinti konkurencijos efekt ir beveik visikai neatsivelgti kit priepastatyt jam princip. J. S. Millis pastebjo, kad ir moni nuomons bei norai nra atsitiktiniai. Jis ra: Paskirstymo taisykli prieastys maiausiai tiek pat menkai priklauso nuo valios ir pasiymi tokiu pat dideliu fizini dsni pobdiu, kaip ir gamybos dsniai, nes mons pajgs kontroliuoti savo pai veiksmus, bet ne j padarinius sau patiems ar kitiems monms. J. S. Millio nuomone, btent paskirstymo dsniai, kuriems daro poveik duotos visuomens statymai ir paproiai, lemia asmenin nuosavybs pasiskirstym dl pajam paskirstymo tarp trij pagrindini visuomens klasi. Pastebsime, kad gamybos ir paskirstymo dsni atskyrimu ir suvisuomeninimu turto paskirstym istumdamas i grynojo, nesuinteresuoto mokslo objekto rm, J. S. Millis savotikai sankcionavo socialini ekonomini tyrim galimyb ir tikslingum, bei kartu numat j krypt ir ribas. Taiau, aiku, kalbant grietai, i dviej dsni ri atskyrimas buvo nepagrstas, nes jis numan nepriklausomum jg, lemiani pyrago dyd, nuo t jg, kurios valdo atskirus io pyrago gabalus. Analizuodamas kapitalizmo ekonomines kategorijas ir dsnius, J. S. Millis, kaip taisykl, kartojo ivadas, kurias savo laiku padar A. Smithas ir D. Ricardo. Ikalbingas faktas, kad J. S. Millis verts kategorij analizuoja tik treioje knygoje Mainai, jau po to kai buvo itirta gamyba ir paskirstymas, bei teigdamas, kad aptariant verts dsnius nebra nieko, kas liko [...] isiaikinti iuolaikiniam ar bet kuriam ateities autoriui. Taiau atpldamas i kategorij nuo gamybos santyki, jis, tikriausiai, ia eng ingsn atgal lyginant su savo pirmtakais ekonomistais klasikais A. Smithu ir D. Ricardo, kurie, kaip inoma, kalbjo apie natrali, absoliui vert. J. S. Millis nors ir aptar tokias svokas, kaip vartojamoji vert, mainomoji vert, visuotinis ekvivalentas, kaina ir panaias, bet i esms pripaino tik mainomj vert ir man, kad apie preks vert priimtina kalbti turint omenyje jos perkamj pajgum lyginant su kitomis grybmis, kuri santykins kainos laikomos nekintamomis. Jis ra, kad daikto verte, arba mainomja verte reikia laikyti jo bendrj perkamj gali, valdi, kuri tam tikro daikto turjimas suteikia parduodamoms prekms apskritai. J. S. Millis taip pat atkreip dmes tai, kad vis preki vert (vertingumas) negali augti vienu metu, nes vert yra santykin samprata. Negana to, jis faktikai atsisak darbins verts teorijos ir perjo prie gamybos kat teorijos, teigdamas, kad produkto vert lemia gamybos ilaid vert. Pagal A. Smith, J. S. Millis kat dyd (apimt) neskaiiavo pagrindinio kapitalo verts, suvesdamas visus katus darbo umokesio ir pelno dyd. Tiesa, jis nordamas parodyti, kad lieka itikimas darbins verts teorijos pozicijoms, kaip ir A. Smithas, treiosios knygos ketvirtajame skyriuje pakartojo D. Ricardo tez, kad vert sukuria darbas, reikalingas prekini grybi pagaminimui, pareikdamas, kad btent darbo kiekis turi pirmin reikm keiiantis vertei. Todl J. S. Millis pagrindinio

kapitalo vert suved jo pagaminimui nuosekliai sunaudoto darbo ilaid vert ir teig, jog tai, kiek daikto gamyba kainuoja jo gamintojui ar daugeliui gamintoj yra darbas, sunaudotas jo gamybai Taiau ia pat od darbas jis pakeit darbo umokesio svoka, darydamas ivad, kad tai, kiek kapitalistui kainuoja produkcija yra darbo umokestis, kur jis turi sumokti. Bdinga, kad gamybos kat sudt J. S. Millis jung ir peln. Taiau, skirtingai nuo A. Smitho, jis rentos nelaik vert sudaraniu elementu. J. S. Millis, nors dar nebrai paklausos ir pasilos kreivi, isak domi mini apie kainos poveik paklausai, o taip pat apie funkcinius ryius tarp rinkos verts, paklausos ir pasilos. Dabar ekonometrijoje plaiai naudojama A. Marshallo pasilyta paklausos elastingumo samprata. J. S. Millis dar nesinaudojo ia ekonomine kategorija, nors prie jos ir labai priartjo. Taiau jam pavyko apibdinti pagrindini preki grupi paklausos kitimo keiiantis kainai dsningumus. J. S. Millio nuomone, kainas betarpikai lemia konkurencija, kuri atsiranda dl to, kad pirkjas stengiasi nupirkti pigiau, o pardavjas brangiau parduoti. Esant tobulai konkurencijai, rinkos kaina atitinka paklausos ir pasilos lygyb. Ir prieingai, J. S. Millio odiais tariant, monopolistas gali savo nuoira nustatyti bet koki aukt kain, kad tik ji neviryt tos, kurios pirkjas nesugebs ar nepanors sumokti. O ilgu laikotarpiu preks kaina negali bti emesn u jos gamybos ilaidas, nes niekas nenors gaminti nuostolingai. Todl stabilios pusiausvyros tarp paklausos ir pasilos bkl pasiekiama tada, kai daiktai mainomi vienas kit pagal j gamybos ilaidas. Pirmosios knygos antrajame ir treiajame skyriuose kalbdamas apie produktyv ir neproduktyv darb, J. S. Millis laiksi klasikins politins ekonomijos (A. Smitho) nuostat. Produktyviu darbu jis laik darb, kuriant materialias grybes, t. y. turt, kuris savo ruotu glaudiai susijs su kaupimo samprata. Pastebtina, kad J. S. Millio nuomone, turtas sudarytas i grybi, kurioms yra bdinga mainomoji vert. Jis ra: Daiktas, u kur nieko negalima gauti mainais, nesvarbu kiek jis bt naudingas ar reikalingas, nra turtas... Pavyzdiui, oras, nors ir bdamas absoliuiai btinas mogui, rinkoje neturi jokios kainos, nes jo galima gauti praktikai neatlyginamai. Taiau kai tik ribojimai tampa juntami, daiktas i karto gauna mainomj vert. Preks verts pinigine iraika yra kaina. Taiau kaip turt, be main ir instrument, J. S. Millis laik ir darbo jgos meistrikum, energij bei kitas jos savybes, kurios gali bti panaudotos gaminant material turt, didinant kaupim. Tai dabar mes atitinkamai vardintume kaip daiktin ir mogikj kapital. Pagal tai J. S. Millis ra: visas darbas, uimtas ilgalaiki grybi, knyt moguje ar bet kuriuose kituose gyvuosiuose ar negyvuosiuose dalykuose, krime, turi bti laikomas produktyviu. Taiau analizuodamas kapitalistin gamyb jis naudojosi siaura produktyvaus darbo samprata, pastarj suprasdamas tik kaip tas pastang ris, kurios kuria grybes, knytas mediaginiuose daiktuose. Neproduktyvus darbas, pagal J. S. Mill, yra bet kuris darbas, nekuriantis materialaus turto (arba grynosios pridedamosios verts), ir kurio produktai negali bti kaupiami. Jo tvirtinimu, tik produktyvaus darbo pajamos yra produktyviai vartojamos. Todl produktyviu vartojimu J. S. Millis laik tik t vartojim, kuris palaiko ir didina visuomens gamybines jgas (i idj itakos siekia dar fiziokratus). O bet kokios pajamos, gaunamos dl neproduktyvaus darbo, jo nuomone, tai tik paprastas pajam, sukurt produktyviu darbu, perskirstymas. Todl visos kitos vartojimo rys, J. S. Millio nuomone, yra neproduktyvios. Net darbinink darbo umokesio vartojimas, pagal J. S. Mill, yra produktyvus tik ta dalimi, kuria jis suteikia minimalias ilaidas, btinas ilaikyti darbinink ir jo eim. O ta darbininko darbo umokesio dalis, kuri skiriama prabangos dalykams, jau yra neproduktyvus vartojimas. Taigi, iuo atveju

produktyvus vartojimas paprasiausiai ilaidos, btinos ilaikyti mogikj kapital pirminje bklje. Jei darbo umokestis yra gyvenimo minimumo lygyje, tada vis darbininko udirbt l apimt reikia priskirti produktyviam vartojimui. J. S. Millis suprato, kad pinigai yra prek bei pripaino, jog auksas ir sidabras pinigais tapo ne i karto, o tik atitinkamame main pltros etape, pateikdamas standartik XIX a. vadovliui brangij metal kaip main priemons pranaum traktavim. Taiau kalbdamas apie pinig vert j buvo nenuoseklus: vienur jis teig, kad, kaip ir kitoms prekms, j pastoviai ir vidutinikai lemia gamybos ilaidos, o kitur, solidarizuodamasis su klasikinje mokykloje nusistovjusia pinig neutralumo koncepcija, jau i kiekybins pinig teorijos, kurios laiksi D. Ricardo, pozicij, tvirtino, kad pinig kaip preks specifin savyb yra ta, kad kitoms slygoms esant vienodoms, pinig vert kinta atvirkiai proporcingai pinig kiekiui: bet koks kiekio didinimas emina j vert, o bet koks mainimas auktina j visikai vienoda proporcija... Tai specifin pinig savyb. I ia, nepakankamai vertindamas pinig kaip preki atsarg verts mato funkcij, J. S. Millis pateik ir supaprastint turto apibdinim. is, jo poiriu, ireikiamas kaip rinkoje perkam ir parduodam grybi suma. Be to, remdamasis pinig neutralumu, kalbdamas apie ekonominius santykius, J. S. Millis ne kart pabr, kad visuomeninje ekonomikoje nra nieko nereikmingesnio i prigimties, kaip pinigai, kad pinigai patys savaime netenkina joki poreiki, o tik svarbs kaip gudri priemon, naudinga laiko ir darbo ekonomijai. Tai mechanizmas, leidiantis greitai ir patogiai atlikti tai, kas buvo daroma ir be jo, nors ir ne taip greitai bei patogiai. Kaip ir daugelio kit mechanizm, jo akivaizdus ir nepriklausomas poveikis pastebimas tik tada, kai jis isiderina. Kaip matyti i treiosios knygos deimtojo skyriaus, J. S. Millis teig, kad preki kainas pirmiausia reguliuoja iuo metu apyvartoje esani pinig kiekis, nes, jo nuomone, aukso atsargos tokios didels, kad jo igavimo ilaid galimi pokyiai u tuos ar kitus metus negali i karto paveikti kain koregavimo. Taigi pinig esm J. S. Millis analizavo pagal paprast kiekybin pinig teorij ir rinkos procento teorij. Jis pabr, kad vien tik pinig kiekio didinimas nelemia kain augimo, jei pinigai kaupiami atsargai, ir jei j kiekio didinimas sulyginamas su sandori apimi (ar visumini pajam) augimu. Savo traktate J. S. Millis daug dmesio skiria kreditui, kur laik tik ekonomins apyvartos aptarnavimo instrumentu, bei iuo klausimu plaiai citavo bankininko ir parlamento nario Henryio Thorntono (17601815 m.) darbus, ypa jo knyg D. Britanijos popierini pinig kreditas, ijusi 1802 m. Joje pateiktas platesnis poiris pinigus ir bank sistem. J. Millis plaiai ianalizavo kredito prigimt bei jo vaidmen ekonomikoje. Jis teig, kad kreditui bdinga didel jga, bet toli grau ne stebuklinga, kaip, atrodo, mano daugelis: jis negali ko nors sukurti i nieko. J. S. Millis paymjo, kad Kreditas nepadidina alies gamybini itekli, bet dl jo ie geriau panaudojami gamybinje veikloje. Kredito altinis yra kapitalas, esantis pinig forma, tam tikru momentu nepanaudojamas gamyboje. Pagrindiniu kredit idavimo u procentus instrumentu tampa depozitiniai bankai. J. S. Millis parod, kad bank kreditas turs tok pat poveik kainoms, kaip jas paveikt ir brangij metal pasilos augimas, jei kredito pasila bt susieta su aukso pasila. Konvertuojamos popierins valiutos slygomis kainos negali ilgai augti, nesukeldamos kompensuojanio aukso itekjimo i alies. Taiau kai popieriniai pinigai yra nekonvertuojami (nra j pakeitimo auks mechanizmo), kain kilimas gali paskatinti spekuliacijos bum, kuris ir atved 1825 m. kriz. Jau kita 1847 m. kriz tapo staigaus procent normos augimo rezultatu. Dar anksiau nei L. Walrasas,

J. S. Millis teig, kad komercini krizi periodais realiai susiduriama su vis preki pertekliumi lyginat su pinigine paklausa, t. y. su pinig pasilos trkumu. Paymtina, kad diskusijose apie praktinius pinig apyvartos reguliavimo klausimus, vykusiose Anglijoje XIX a. ketvirtajame ir penktajame deimtmeiuose, atnaujinusiose bulijonist debatus, J. S. Millis priklaus vadinamajai bankinei mokyklai, kuri, skirtingai nuo pinigins (valiutos) mokyklos (jos lyderiai buvo Robertas Torrensas ir angl bankininkas Samuelis Jones Lloydas (vliau lordas Overstone, 17961883 m.), o tarp palaikanij J. R. McCullochas, T. Joplinas, S. M. Longfieldas), teig, kad ekonominio aktyvumo svyravim, tarp j ir krizi, prieastys yra realios, t. y. nepinigins. Bankins mokyklos, kurios lyderiai buvo Thomas Tooke, J. Fulartonas ir J. S. Millis, alininkai man, kad kreditas lydi kainas, o ne prieingai. Jie mint problem velg pinig paklausos aspektu, manydami, kad pinig pasila yra antrin ir apyvartos priemoni kiekis prisitaiko prie paios rinkos poreiki. Todl konvertuojam popierini pinig perteklin emisija yra negalima. ios rinkos reguliavimas paios bankins sistemos reikalas ir atsakomyb u j, orientuojantis tai, kad bankinius aktyvus sudaryt reals vekseliai yra bankinink bendruomens rpestis. Todl J. S. Millis pateik daug praktini pasilym. Jis ragino Anglijos valstybin bank plsti operacijas atviroje rinkoje bei vykdyti aktyvi politik reguliuojant diskonto norm. Treiosios knygos dvideimtajame ir dvideimt pirmajame skyriuose J. S. Millis teig, kad valstybei tikslinga centrin bank orientuoti bankinio procento didinim, nes po to seks usienio kapitalo plaukimas al ir nacionalins valiutos kurso sustiprjimas. Atitinkamai bus ukirstas kelias aukso itekjimui usien. Paymtina, kad J. S. Millis i esms pateik pirmj ekonomins minties istorijoje ekonominio nuosmukio dinamikos idstym pinig aspektu. Jis nurod, kad mai kain svyravimai rinkoje vyksta ir nesant kredito, bet esant nekintamam pinig kiekiui aiotain paklausa vienoms prekms sumaina kit preki kainas. Taiau naudojant kredit, ekonominiai subjektai semia i bedugnio, niekuo neapriboto altinio. Taip palaikoma spekuliacija gali apimti [...] net ir visas prekes i karto. Toliau J. S. Millis nurod, kad esant prekybinei krizei tipikas greitas kain kritimas po to, kai jos iaugo dl [...] spekuliacinio pagyvjimo [...] Atrodyt, jos turt sumati iki to lygio, nuo kurio prasidjo j kilimas, arba iki to, kur pateisina preki vartojimas ir pasila. Taiau jos krenta gerokai emiau, nes [...] kai kiekvienas patiria nuostolius, o daugelis visikai bankrutuoja, net ir solidios bei garsios firmos sunkiai gauna kredit, prie kurio jos priprato [...] Tai vyksta todl, kad [...] niekas nra tikras jog dalis jo l, kuri jis paskolino kitiems, laiku bus grinta [...] Ypatingomis slygomis iuos proto argumentus papildo panika [...] Pinigus skolinasi trumpam ir beveik u bet kok procent, o parduodant prekes apmokjimo tuoj pat slygomis nekreipimas dmesys jokius nuostolius. Taigi prekybins krizs metu bendras kain lygis krenta tiek emiau u prast, kiek jis tapo auktesnis priekrizinio spekuliacijos periodo metu. Taip pat paymtina, kad J. S. Millis nesutiko su J. de Sismondi pasilytu ekonominio nuosmukio (krizs) supratimu. J. S. Millio nuomone, bt didel klaida kartu su J. de Sismondi manyti, kad kriz yra bendrosios perprodukcijos rezultatas. Jis ra: Tai paprasiausiai spekuliacini pirkim padarinys [...] Jos tiesiogin prieastis yra kredito sumajimas, o veikimo rankis ne pasilos mainimas, o pasitikjimo atkrimas. ia prasme J. S. Millis J. M. Keyneso pirmtakas. J. S. Millio metodologijos eklektikumas (gal ir kiek keistokas logikos meistrui, didiulio veikalo Logikos sistema autoriui) matyti ir i jo kapitalo traktuots, pateiktos pirmosios knygos ketvirtajame etajame skyriuose. Viena vertus, jis pagal

A. Smitho tradicij teig, kad kapitalas tai anksiau sukauptos praeities darbo produkt atsargos, linkdamas prie kapitalo daiktins koncepcijos. Tuo paiu, jam kapitalas tai gamybos veiksnys, nuo kurio priklauso viskas, kas dabartiniam darbui turi tekti dl ankstesnio darbo ir ankstesnio darbo produkto. Kita vertus, daug jo teigini bei pateikt formuluoi leidia daryti ivad, kad J. S. Millis kartais kapital traktavo kaip visuomeninius santykius (ar bent jau artjo prie tokios kapitalo sampratos). Princip pirmosios knygos penktajame skyriuje J. S. Millis pateik keturias fundamentalias teoremas apie kapital. Pirmojoje teoremoje teigiama, kad gamybin veikl riboja kapitalas. Tai tikriausiai reikia, kad darbo jgos uimtumo negalima padidinti kitokiu bdu, nei papildomai sukuriant kapital. rodindamas tvirtinim, J. S. Millis dar prielaid, kad kapitalas yra visikai panaudojamas ir teig, kad kiekvienas kapitalo padidinimas veda ar gali atvesti nauj gamybos pltim, be to, tam nra jokios aikios ribos [...] Jei egzistuoja galintys dirbti mons ir yra maisto jiems prasimaitinti, juos visada galima panaudoti kurioje nors gamybos srityje. Antrojoje fundamentalioje teoremoje teigiama, kad bet koks kapitalas, ir ypa bet koks kapitalo prieaugis, yra taupymo rezultatas, pat taupym suprantant kaip susilaikym nuo vartojimo dabar dl ateities grybi, susijusi su treija teorema, teigiania, kad nors kapitalas yra taupymo rezultatas, bet jis vis tiek gali bti vartojamas. Taigi jo dydis palaikomas ne konservacija, o nenutrkstama reprodukcija. Tokia ivada darytina i A. Smitho tvirtinimo, kad santaup esm yra ilaidos, ir tezs apie pinig perkamosios galios nesunaikinamum, kuri yra J. B. Sayaus realizacijos rink dsnio pagrindas. Labiausiai abejotina yra ketvirtoji teorema apie kapital, iplaukianti i tylaus Sayaus dsnio pripainimo ir J. S. Millio kapitalo koncepcijos, ir kurioje teigiama, kad paklausa vartojimo prekms nra paklausa darbui. Faktikai, tuo buvo formuojamas darbo umokesio fondo doktrinos pagrindas. Aptardamas pelno kategorij, J. S. Millis taip pat eng ingsn on (marksistai sakyt atgal) lyginant su klasikine politine ekonomija. Jis mgino suderinti D. Ricardo ir kit klasik ivadas, padarytas pagal darbin verts teorij, su N. Senioro susilaikymo teorija, kuri buvo procento teorija (tegul ir neibaigta, nes joje akcentuota tik santaup pasila). J. S. Millis pripaino, kad pelno prieastis yra tai, kad darbas sukuria daugiau, nei reikalinga j atliekani darbuotoj ilaikymui, kad pelnas atsiranda ne dl main [...], o dl darbo gamybins jgos. Taiau tai netrukd jam teigti, kad kapitalisto pelnas, pagal tinkamai parinkt N. Senioro pasakym [...] atlyginimas u susilaikym. Patikslindamas teigin, J. S. Millis ra, kad pelno dydis susideda i umokesio u susilaikym, umokesio u rizik ir umokesio u darb bei meistrikum, btinus vykdyti gamybos kontrol. Procentai u paskolint kapital buvo apibriami kaip viskas, k gali gauti kapitalo savininkas paprasiausiai u tai, kad susilaiko nuo savo kapitalo eikvojimo tuoj pat, ir leidia kitiems panaudoti j gamybiniais tikslais. J. S. Millis pateik originali pelno judjimo link minimumo tendencijos traktuot, pastebdamas, kad egzistuoja minimali kapitalo pasilos kaina, t. y. norma, kuri vidutinis individas laikys ekvivalentika u susilaikym. i norma, veikiama paangos, pasiymi tendencija emti, nes monija vis labiau linksta aukoti iandienin naud dl ateities pajam kuo didesnis metinis produktas, tuo maiau susirpin mons i savo santaup turi skirti einamajam vartojimui. Taigi verslininko pelno ir procento traktuotje taip pat galima velgti J. S. Millio eklektik, jo pokryp link N. Senioro ir J. B. Sayaus teorini nuostat.

Kalbdamas apie vidutins pelno normos atsiradim, J. S. Millis visai kaip D. Ricardo teig, kad ji lemia tai, jog pelnas tampa proporcingas panaudotam kapitalui, o kainos proporcingos ilaidoms. Jis ra: Kad pelnas galt bti lygus ten, kur lygs katai, t. y. gamybos ilaidos, daiktai turi bti mainomi vienas kit proporcingai j gamybos ilaidoms: daiktai, kuri gamybos ilaidos vienodos, turi turti ir vienod vert, nes tik tokiu bdu vienodi katai atne vienodas pajamas. J. S. Millis pastebjo, kad pusiausvyros take rinkos procento norma turi susilyginti su kapitalo pelno norma. Todl galiausiai ir procento norm lemia realios jgos. Procento dyd J. S. Millis taip pat siejo ir su Humeo dsnio, valdanio aukso pritekjim al ir itekjim i alies, veikimu. Jis parod, kad aukso pritekjimas sumaina procento norm, net jeigu tai lemia kain augim. O kai tik procento norma krinta, trumpalaikiai kapitalai iplaukia usien, ir tai ilygina valiutos kurs. Todl Centrinis bankas gali saugoti savo rezervus, didindamas diskonto norm ir taip skatindamas rinkos procento augim. Procento normos augimas savo ruotu pritraukia kapital i usienio, auga paklausa vidiniams vekseliams, kuriuos tampa naudinga keisti auks, ir valiutos kurso pasikeitimas jau vyksta prieinga kryptimi. Dl to jis isilygina. J. S. Millio nuomone, infliacija didina procento norm tada, kai ji yra sukelta valstybini ilaid, finansuojam ileidiant nekonvertuojamus auks popierinius pinigus. Kain augimas sumaina real skol dyd ir todl dirba debitori naudai bei veikia prie kreditorius. J. S. Millis detaliai inagrinjo procento normos kitim atskirose ekonominio ciklo fazse. Pakilimo laikotarpiu kreditas pleiasi, o procentas maja. Nuosmukio metu, prieingai, procento norma auga. Taiau, kai keletas met praeina be krizi, o nauj kapitalo pasilos srii neatsiranda, susikaupia tokia didel laisvo kapitalo, iekanio sau panaudojimo, mas, kad procento norma smarkiai paemja. O ribotos atsakomybs akcini bendrovi susikrimas, prieingai, didina procent. Pasiraydami akcijas, laisvo kapitalo savininkai atitraukia fond, maitinani paskol rink, dal kapitalo ir patys tampa konkurentais nordami gauti likusias i fond dalis. Tai natraliai veda procento augim. Rentos teorijoje J. S. Millis pasisak u D. Ricardo teorij, stengdamasis duoti atkirt jos kritikams. J. S. Millis rent apibdino kaip kompensacij, sumokt u naudojimsi eme. Taigi jis i esms tapatino rent su nuomos mokesiu bei neskyr diferencins ir absoliuios rentos, pripaindamas tik pirmj (diferencin rent). Kadangi J. S. Millis buvo rikardins rentos teorijos alininkas, todl, net ir sutikdamas su D. Ricardo kritiku H. C. Carey, kad ems imamos dirbti nebtinai nuo geriausi, o vliau dirbami blogesni sklypai, vis dlto man, kad renta atsiranda tik pereinant nuo geriausi prie blogiausi ems sklyp. Taiau J. S. Millis nesugebjo tinkamai paaikinti, kodl renta mokama ir nuo blogiausi sklyp. Vadinasi, jo nuomone, blogi sklypai yra tarp derling sklyp. Nuomotojas moka rent u vis nuomojam em, bet i esms i renta apskaiiuota pagal produkt, gaut tik i t nuomojamos ems sklyp [...], kurie suteikia galimyb gauti didesn, nei prasta, pelno norm kapitalui, sunaudotam j apdirbimui. Daugelis D. Ricardo kritik nurod, kad net jei bt apdirbami vienodo derlingumo sklypai, jie vis tiek atnet rent. J. S. Milliui pavyko bent i dalies paneigti tokius prietaravimus. Jis pastebjo, kad rent tokie sklypai galt teikti dl geografins padties ir papildom kapitalini djim efektyvumo skirtum. Taiau i esms J. S. Milliui nepavyko paalinti n vieno i rikardins rentos teorijos trkum. Kaip ir D. Ricardo, J. S. Millis traktuodamas rent rmsi dirvos majanio derlingumo dsniu (kapitalo produktyvumo majimu), argumentuodamas, kad ems kio gamybos metodai tobulinami ir ios srities naujos inios gyjamos labai ltai. Dar ltesn toki metod

ir ini sklaida. Tipikas iradim ir atradim poymis yra j nereguliarumas, o tuo pat metu kapitalas ir gyventoj skaiius nuolat didja [...]. Beveik visur gyventoj skaiiaus dinamika atkartoja ems kio gamybos tobulinimo proceso dinamik ir beveik i karto niekais paveria jo rezultatus. Vadinasi, pagal J. S. Mill, majanio produktyvumo dsnis turt vyrauti nuolatos. Pastebtina, kad J. S. Millis, skirtingai nuo D. Ricardo, rentos dsn taik ne tik ems kio gaminiams, bet ir kasykloms, druskos igavimo verslovms, vejybai ir kitiems gamtiniams turto altiniams, kuri produktyvumas, kaip ir dirvos atveju, taip pat skirtingas, o j bkl rinkos atvilgiu taip pat labai vairi. dsn jis taik ir visiems pramoniniams gaminiams. Juk viename fabrike, lyginant su kitu, mainos gali bti geresns ar blogesns, pastatai geriau ar blogiau rengti, darbo pasidalijimas daugiau ar maiau ipltotas. Dl to vieno fabriko produktyvumas gali viryti kito fabriko produktyvum ir papildomai atneti pelno. Mintas dsnis taikytas net verslinink asmeniniams gabumams. Vis dlto jis rentos dsn ipltojo kiek maiau, nei N. Senioras, kuris dar 1836 m. savo Politinje ekonomijoje renta vadino kiekvien nepaprast atlyginim u nepaprastas kno ar dvasios igalias. Juk, kaip ra N. Senioras, [...] tai aikiausiai yra priedas (diferencinis pelnas), nes darbas jau buvo apmoktas normaliu darbo umokesio dydiu, ir is priedas yra netikta gamtos dovana. Pastebtina, kad jei darbo umokest ir kapitalo peln J. S. Millis laik bendraisiais gamybos elementais, tai, jo nuomone, renta gali bti laikoma diferenciniu arba ypatinguoju elementu: kievienas skirtumas, kuriuo naudojasi tam tikri gamintojai arba bet kuri gamyba tam tikromis slygomis, kaip pelno altiniu, nors jis ir nevadinamas renta, yra valdomas t pai dsni, nebent tik jis bt periodikai imokamas. J. S. Millis atidav duokl ir T. Malthuso gyventoj skaiiaus dsniui, sutikdamas su juo, kad monijos gebjimas daugintis yra beribis. Taiau J. S. Millis pabr, jog mogikj btybi elgsenai daro poveik gebjimas numatyti padarinius bei auktesnio, lyginant su gyvulikais instinktais, lygio impulsai. Skirtingai nuo karingj maltusinink, J. S. Millis, nors daugiavaik eim ir laik ydingu reikiniu, smerktinu taip pat, kaip ir girtavimas, bet buvo prie prievartin gimstamumo ribojim ir daug vili djo darbinink intelektualaus bei moralinio lygio augim, tautos gyvenimo slyg gerjim, moter emancipacij. Kad ivengt io baisaus gyventoj skaiiaus dsnio padarini, J. S. Millis net ryosi paaukoti laisvs princip, kur iaip jau visur rytingai gyn. Jis net reikalavo statymais formaliai udrausti neturting moni santuokas: kaip inia T. Malthusas tam grietai prietaravo. Ir bais prievartos bd J. S. Millis sil ne savo Principuose..., o knygoje, pavadintoje Laisv! Dsn, pagal kur bet koks produkto padidjimas pasiekiamas dl daugiau nei proporcingo emei apdirbti sunaudojamo darbo padidjimo, J. S. Millis laik svarbiausia politins ekonomijos nuostata. Taiau jis suprato, kad egzistuoja daug veiksni, neutralizuojani dirvos majanio derlingumo dsnio veikim. Ypa didel reikm J. S. Millis skyr civilizacijos paangai, taip pat techniniam progresui. Analizuodamas darbo umokest, J. S. Millis rmsi A. Smitho ir D. Ricardo mintimis. Darbo umokest jis laik umokesiu u darb. Kalbdamas apie darbo umokesio dyd, J. S. Millis rmsi tuo, kad darbo umokesio dydis priklauso daugiausia nuo paklausos darbo jgai ir jos pasilos, arba [...] nuo gyventoj skaiiaus ir kapitalo santykio. Taigi J. S. Millis laiksi darbo umokesio fondo teorijos, teigianios kad alga yra ne kas kita, kaip tik darbo umokesio fondo ir darbinink skaiiaus santykis. J. S. Millis ra: Darbinink klasei svarbi ne absoliuti kaupimo ar gamybos apimtis, netgi ne absoliuti l, skirt paskirstymui tarp darbuotoj, apimtis, o santykis tarp i l ir moni skaiiaus, tarp kuri dalijamos ios los.

Darbinink klass padties negalima pagerinti jokiu kitu bdu, iskyrus io santykio keitim darbinink naudai. Taigi darbo umokesio fondo teorija teig, kad darbo umokesio dyd lemia gyvenimo minimumas ( dsn vliau F. Lassalle (18251864 m.) pavadino geleinio darbo umokesio dsniu), ir jis negali bti padidintas klasins kovos bdu. Taiau, kaip matyti i pirmosios knygos ketvirtojo skyriaus, J. S. Millis, kaip ir D. Ricardo, netapatino minimalaus darbo umokesio sampratos su fiziologinio minimumo samprata, aikindamas, kad pirmasis virija antrj, bei pripaindamas, kad gyvenimo minimumo dydis istorinio vystymosi metu gali didti. Tiesa, XIX a. vidurio Anglijos slygos menkai atitiko prielaidas, kuriomis buvo grindiama darbo umokesio fondo teorija. Dl to ji buvo kritikuojama (ypa Franciso D. Longeo, 1866 m. ileidusio pamflet Umokesio fondo teorijos paneigimas, ir Williamo Thomas Thorntono, 1869 m. ileidusio knyg Apie darb), ir J. S. Millis savo gyvenimo saullydyje 1869 m. viename i savo straipsni urnale Fortnightly Review, vliau perspausdintame rinkinyje Dissertations, vieai atsisak ios klasikinei mokyklai pamatins teorijos versijos, pagal kuri paklausos darbo jgai elastingumas lygus vienam, teigdamas, kad profsjungos i tikrj daro poveik veiksmams, ribojantiems darbo umokest, kuriuos gali atlikti konkurencija darbo rinkoje, ir tuo paiu gali prisidti prie darbo umokesio didjimo. Visuotinai pripastama, kad is atsisakymas sukrt klasikins teorins sistemos pagrindus ir tapo svarbiu veiksniu, paaikinaniu klasikins ekonomikos teorijos nuosmuk bei lugim. Pastebtina, kad W. T. Thorntonas neman, jog darbo umokesio fondo apimtis buvo i anksto nulemta, nes nors bendras darbdavi fondas yra i anksto nulemtas tam tikru laiko momentu, jis bus ileistas ne tik darbui, bet ir pastatams bei mediagoms, o taip pat savo eimos ilaikymui bei savoms ilaidoms. Todl individualaus kapitalo dalis, kuri savininkas turi ileisti darbui, nra i anksto nulemta. Taiau kalbant apie J. S. Millio draugo W. T. Thorntono kritik, reikia vertinti ir tai, kad tuo metu kai J. S. Millis buvo pasirengs atsisakyti darbo umokesio fondo doktrinos teisingumo neperengdamas pusiausvyros teorijos, W. T. Thorntonas pasisak u ios doktrinos neigim ne-pusiausvyros teorijos poiriu. Taiau J. S. Millis negaljo pritarti W. T. Thorntono prielaidai, kadangi jam paklausos ir pasilos lygybs dsnis buvo pamatinis, pirmesnis net u gamybos ilaid dsn bei darbins verts teorij. J. S. Millis suprato, kad vienas i rikardins sistemos prietaravim yra tas, kad ji negali pagal darbins verts teorij paaikinti darbo ir kapitalo main. Mgindamas veikti prietaravim, jis norjo savo Apybraiose apie kai kurias neisprstas politins ekonomijos problemas i verts teorijos tiesiogiai ivesti D. Ricardo teigin, kad pelno norma atvirkiai proporcinga darbo umokesio dydiui. Taiau J. S. Milliui nepavyko, nes jis peln tapatino su pridedamja verte ir man, kad nors kapitalistas ir apmoka vis darbininko darb, jis vis tiek gauna peln. Vadinasi, pelno altinis buvo kainos padidinimas daugiau verts. Daug dmesio J. S. Millis skyr ekonomins dinamikos analizei. ios problemos analizuojamos Politins ekonomijos princip ketvirtojoje knygoje. Svarbi reikm J. S. Millis skyr pelno normos majimo tendencijos dsniui. Jis atmet A. Smitho nuostat, kad pelno norma krinta dl kapitalist konkurencijos. Teisingesniu J. S. Millis laik tvirtinim, jog pelno normos kritimas susijs su kapitalo dydio artjimu prie tos ribos, u kurios tampa nebemanomas pelningas kapitalo panaudojimas tam tikroje ribotoje teritorijoje. Be to, jis tvirtino, kad pelno normos emjimas susijs su rizikos majimu produktyviai naudojant kapital ir apdairumo didjimu monija vis labiau rpinasi ateities grybmis ir joms teikia ne maesn reikm, nei dabartinms grybms.

Princip ketvirtosios knygos pirmajame skyriuje J. S. Millis, pagal Augusteo Comteo mokym, aikiai atskyr ekonomins teorijos statik dal, parodani vienalaik, stacionar ekonomikos vaizd, ir jos dinamin dal, apibdinani ilgalaiks ekonomins pltros procesus. J. S. Millis pastebjo, kad visiems ekonomistams buvo bdinga susipainti su stacionarios ir nekintamos visuomens ekonomikos dsniais, o dabar prie politins ekonomijos statikos reikia pridti dinamik. Kaip ra M. Blaugas, Milliui, vis dlto dinamika reikia istorini pokyi analiz, kai statika, atrodyt, vardijama tai, k dabar vadiname statine analize [...]. Tai reikia, kad Pagrind... autoriaus dinamika nesusijusi su analize ir t kintamj irykinimu ekonominiuose santykiuose, kurie gali bti vertinti laiko aspektu. Dabar tai atlikti pavyksta taikant matematinius modelius, panaudojanius diferencialinius skaiiavimus. Rikardins teorijos branduol J. S. Millis priskyr statikai, tuo pasilikdamas nemaai erdvs interpretuoti visuomenins paangos istorines tendencijas. Galiausiai, neatsisakydamas mogaus, kaip naudingumo maksimizuotojo, utilitarinio poirio, J. S. Millis aikiai apribojo tokio poirio taikym: J. Benthamo filosofija tinkama tik visuomenini darini verslo daliai, todl taikyti juos mogikiesiems reikalams klaida. Toks akcent perklimas leido J. S. Milliui perkainoti rikardin pesimizm kapitalizmo dinamikos atvilgiu. Kaip ir J. B. Sayus, J. S. Millis man, kad kapitalizmo slygomis yra galima nekrizin pltra. Tiesa, J. S. Millis aikiai apibdino slygas, kurioms esant J. B. Sayaus dsnis negalioja ir yra galima perprodukcija. Jis ra: Barterio atveju pirkimas ir pardavimas susiliejo vien vienalaik akt [...] Pinig panaudojimo efektas, dar daugiau, j naudingumas yra tas, kad jie leidia suskaidyti viening akt dvi operacijas, i kuri viena atliekama dabar, o kita nors ir po met, t. y. bet kuriuo mums patogiu laiku [...] Ir visai manoma, kad tam tikru metu visuotinis polinkis pardavinti ilgai nelaukiant, susidurs su tiek pat paplitusiu polinkiu esant galimybei susilaikyti nuo pirkim. Btent tai visada ir vyksta laikotarpiais, kurie vadinami perprodukcijos periodais. Taiau vis dlto J. S. Milliui, kaip ir kitiems klasikams, pagrindinis ekonomikos teorijos objektas liko stabilios pusiausvyros bkls ekonomika, natrali kain pasaulis: jis, kaip ir D. Ricardo, tikjosi, kad pelno normos kritimas galiausiai ekonomik nuves sstingio (stagnacin) bkl Joje nesant paskat sustos kapitalo kaupimo procesas. Taiau J. S. Milliui i perspektyva neatrod tokia niri kaip D. Ricardo. J. S. Millis, parods, kad paskirstymo pobdis priklauso nuo pokyius patirianios institucins sistemos, dka to sugebjo veikti klasik teorijos, ypa D. Ricardo, pesimizm. velgiant atgal neregt ekonomin pltr, vykusi vis imtmet po paskutinio Princip leidimo pasirodymo, galime tik yptelti, prisimin J. S. Millio sitikinim, jog Anglija (ir kartu pasaulinis kapitalizmas) nuo ios stabilios pakopos buvo taip arti, kad galjai pasiekti ranka. Stacionarios bkls pasiekim pagal J. S. Mill, gali nutolinti veiksniai, trukdantys mati pelno normai technin paanga, kapitalo iveimas kitas alis ir t. t. Todl btina ekonominio augimo slyga J. S. Millis laik gamybos tobulinim ir kapitalo iveim panaudoti derlingesnse emse ir naudoti poeminius turtus negyvenamuose ar menkai apgyvendintuose ems rutulio rajonuose Be to, jis uuot traktavs i stabilumo stadij kaip baigiamj kapitalizmo ir ekonomins paangos raidos sistemoje, laik j pirmja velnaus socializmo faze, kurioje mons rpinasi ne vien ekonomikos augimu, ir tikjo, kad stacionarioje bklje ekonomini paskat susilpnjim lyds moni visuomens dorovinio tobuljimo paskat stiprjimas. Paymtina, kad J. S. Millis suprato, jog ekonominis augimas gali turti neigiam padarini gamtinei aplinkai, kad emei teks prarasti t

milinik dal savo avumo, kuri suteikia jai viskas, kas neivengiamai turs inykti dl neriboto turto ir gyventoj skaiiaus augimo. Todl jis linko prie minties, kad tautos gyvenimo lygis turi didti pirmiausia ne dl ekonominio augimo, o teisingiau paskirstant pajamas. Ketvirtosios knygos etajame skyriuje J. S. Millis ra: Tik atsilikusiose alyse gamybos augimas yra svarbiausias udavinys labiau isivysiusiose alyse ekonomikai btinu laikoma tobulinti paskirstym. Visuomens socialinje-ekonominje pltroje, pagal teisingumo princip, J. S. Millis svarb vaidmen skyr valstybei ir j aptar Politins ekonomijos princip penktos knygos septintajame vienuoliktajame skyriuose. Pradioje (septintasis skyrius) Princip... autorius pagrind stambi valstybini ilaid nepageidaujamum, paskui (atuntasis devintasis skyriai) argumentavo, kodl Anglijoje teistos valstybins funkcijos vykdomos neveiksmingai, ir galiausiai (deimtasis vienuoliktasis skyriai) perjo prie valstybs kiimosi ekonomik klausim. Nors apskritai, J. S. Millis yra valstybs nesikiimo ekonomin gyvenim ir laissez-faire princip alininkas. Kaip pastebjo P. A. Samuelsonas, Nors Millis reikalavo institucini reform, jis niekada neatsisak sitikinimo, kad kainodara veiksminga konkurencijos slygomis. Laisvas individualus veikimas J. S. Milliui atrod geriausiai utikrinantis socialin ir kin paang. Jis tvirtino, kad konkurencija iuo metu yra btinyb ir niekas negali numatyti tos dienos, kada ji nebebus btinai reikalinga paangai. Todl J. S. Millis smerk protekcionizmo politik, taip pat statymus, draudusius ar ribojusius profsjung veikl. Taiau J. S. Millis, nors ir teig, kad visa, kas riboja konkurencij, yra blogis; visa, kas j prapleia, galiausiai yra gris, bet suprato, kad laisvos konkurencijos sistema negali padti isprsti daugybs ekonomini problem, nes egzistuoja tokios kins veiklos sferos, kurios negarantuoja, kad pavieniai individai gaus pakankamai pelno. Todl, J. S. Millio nuomone, valstyb turi prisiimti ilaidas infrastruktrai kurti, mokslo pltrai ir t. t. Pasak J. S. Millio, isilavinimo kokyb irykja ne i karto, ir tam, kad vyriausybei nebt leista nuo jaunysts lipdyti moni nuomones ir jausmus, jis rekomendavo ne visuotinai prieinam valstybin isilavinim, o privai mokykl sistem arba privalom nam isilavinim iki atitinkamo amiaus. Valstybins mokyklos, jo nuomone, gali bti tik iimtis atskiruose rajonuose. Princip... autorius man, kad visuomenin isilavinimo minimum, pagrst privaiu pagrindu, btina derinti su valstybini egzamin sistema (u neilaikyt egzamin i tv imamas mokestis bt kompensacija u isilavinimo tsim) pareigojant valstyb utikrinti finansin pradini mokykl param. Svarbi reikm J. S. Millis teik valstybinei socialinio aprpinimo sistemai ir apmokestinimo problemoms. Jis teig, kad apmokestinimo lygyb reikia aukojimosi lygyb. Tinkamiausiu apmokestinimo objektu J. S. Millis laik nuosavyb, kuri nra gyta darbu, t. y. pirmiausia paveldt turt, virijant tam tikr sum. Ribojant paveldjimo teis tuo paiu bt sprendiamas ir svarbus socialinis klausimas mainama turtin nelygyb. L, kurias valstyb turi surinkti kaip mokesius, dydis, J. S. Millio nuomone, neturt viryti sumos, btinos atlikti valstybines funkcijas (utikrinant laisvos konkurencijos sistem). J. S. Millis buvo mokesi progresijos prieininkas ir linko palikti senj proporcijos sistem, nes, anot jo, pajam apmokestinimas auktesniais mokesiais reikia darbtumo ir taupumo apmokestinim bei uolij baudim u tai, kad jie dirbo daugiau nei kiti dirbo ir taup. Pamintina, kad skirtingai nuo savo pirmtak, J. S. Millis pasisak u pridedamosios verts mokest i ems rentos, kurios savininkai lyg sapne nedirbdami, nerizikuodami ir netaupydami lobsta. I savo tvo J. S. Millio perimta nuostata ems rentos socializacij naudojant pakankamai didel ems mokest,

kuris iimt bsim rent, tolydiai didinant j tiek, kiek didja renta, logikai sek i jo poirio ems nuosavyb, kuri, J. S. Millio nuomone, tegali bti tik tiek isaugota, kiek ems savininkai i tikrj prisidjo prie ems derlingumo ar jos pagerinimo. Taigi, i A. Smitho ir D. Ricardo paveldjs kritik poir ems savininkus, J. S. Millis buvo dar rytingesnis darydamas ivadas. Jis teig: Kalbdami apie nuosavybs nelieiamum, visada turime atsiminti, kad ems nuosavybei nebdinga tokia pati nelieiamyb, kaip kitoms nuosavybs rims. em nra sukurta mogaus. Ji pirmapradis vis moni turtas. Jos pasisavinimas tik bendro tikslingumo klausimas. Beje, sutikime, iuose argumentuose skamba J. Lockeo (16321704 m.) dar XVII a. knygoje Apie civilin valdym isakyto tvirtinimo, kad Dievas dav em visiems kartu moni snums aidas... Kalbdamas apie em, kuri nra skirta apdirbimui, J. S. Millis nemat n vieno svaraus argumento, kad ji apskritai bt privati nuosavyb. Neginytina, kad J. S. Millio neigiamam poiriui paveldjimo teis, kuri jam atrod prieinga individualizmo principui ir net laisvos konkurencijos dsniui (dl jos konkurentams tenka i esms nelygios slygos), turjo takos jis to ir neneig saint-simoninink mokymas ir j panieka gimimo atsitiktinumui. Kita vertus, J. S. Millis neneig savininko teiss disponuoti turtu. Jis tik apribojo paveldtojo teis j gauti: paveldtojas neturt gauti daugiau tam tikros nustatytos turto sumos. Svarbi viet J. S. Millio koncepcijoje um klausimai, susij su tobuliausia visuomenine struktra. Jis man, kad geriausia monijos bkl bt tokia: nra skurdi, niekas nesiveria tapti turtingesnis ir nra prieasi bijoti bti atbloktam dl kit pastang prasibrauti priek. domu, kad ilg laik gyvens Pranczijoje J. S. Millis nebuvo arus komunizmo ir socializmo prieininkas, ir C. de Saint-Simono bei Ch. Fourier darbus laik vienais i reikmingiausi krini, pripaindamas, kad i saint-simoninink didija dalimi perm savo doktrin apie paveldjim ir pajamas be darbo, i J. de Sismondi simpatij smulkiajai valstiei nuosavybei, o i 1848 m. socialist utopist (asocianist) tikjim kooperatine asociacija, kuri turt pakeisti samdom darb. Norint pajusti jo poir komunizm, pakanka pacituoti Princip... treiojo leidimo (1852 m.) papildym, kuriame jis ra: [...] jeigu tekt rinktis tarp komunizmo su visomis jo galimybmis ir dabartins padties visuomenje su visomis jos kaniomis ir neteisybmis; jeigu privatin nuosavyb ir toliau neivengiamai slygos, kad visas darbu sukurtas produktas bus skirstomas, kaip dabar matome, beveik atvirkiai proporcingai darbo indliui didiausia dalis tenka tiems, kurie i viso niekada nra dirb, geroka dalis eina tiems, kurie darbuojasi beveik tik nominaliai, ir taip toliau, vis majania proporcija, atlyginimui kaskart menkjant, kai darbas vis sunkesnis ir purvinesnis, kol pagaliau u pat sunkiausi, alinant fizin darb negali tiktis netgi tiek, kad nusipirktum btiniausi daikt; jei alternatyva bt itai ar komunizmas, tai visi dideli ar mai komunizmo sunkumai tesvert tiek, kiek dulkel ant svarstykli. Taiau, nors J. S. Millis pripaino tam tikrus komunistini asociacij privalumus ir man, kad jau dabar komunizm galt praktikai gyvendinti monijos elitas, o vliau tai gals padaryti ir visi, bet tikrai neragino tuoj pat pereiti prie komunizmo ir pat tokios santvarkos egzistavim laik maai tiktinu. Jo socialini reform doktrina buvo grindiama tuo, kad negalima keisti tik gamybos dsni (be to, ia juk veikia natrals dsniai), nuoalyje paliekant paskirstymo dsnius, kuriuos sukr mons, todl mons gali juos pakeisti. J. S. Milliui labiausiai imponavo patobulinta kapitalistins privaios nuosavybs sistema. J. S. Millio nuomone, privaios nuosavybs principo dar niekada nebuvo teisingai laikytasi.[...] iuolaikins Europos visuomenins santvarkos pradia susijusi su nuosavybs

paskirstymu, kuris buvo ne teisingo padalijimo ar sigijimo dedant pastangas, o ukariavimo ir prievartos rezultatas.[...] Nuosavybs statymai vis dar neatitinka t princip, kuriais pateisinama privati nuosavyb. ie statymai teisino kaip privai nuosavyb dalykus, kuri jokiu bdu nebuvo galima paversti nuosavybe. Jie nustat beslygin nuosavyb tokiems dalykams, kuriems turt egzistuoti tik ribotos nuosavybs teiss. Kritikai perirjs tuometinje socialistinje literatroje pateiktas visuomenins pertvarkos receptus, J. S. Millis padar ivad, kad [...] politin ekonomija dar ilgai nagrins daugiausia paangos ir egzistavimo slygas, bdingas visuomenei, grindiamai privaia nuosavybe ir asmenine konkurencija, ir kad, esant dabartinei monijos isivystymo bklei, pagrindinis sieki tikslas ne paneigti privaios nuosavybs sistem, bet j pagerinti ir suteikti kiekvienam visuomens nariui visas teisias naudotis jos atneama nauda. io socialinio idealo gyvendinim J. S. Millis siejo su samdomo darbo, alingo individualybei, tiesiog griaunanio j, panaikinimu, pakeiiant j kooperatine gamybos bendrove, esant tokioms darbo slygoms, kai nebebus jokio tarpusavio pavaldumo. Svarbi viet jis teik techninei paangai, darbuotoj ilavinimo ir dorovinio lygio didinimui, smoningam gimstamumo ribojimui. Jis sil suteikti plaiosioms masms rinkim teises ir skatino kooperatinio ir profsjunginio judjimo pltr. J. S. Millis kviet socialin partneryst, dal pelno suteikiant visiems darbuotojams. J. S. Millis man, kad kapitalistai pamau supras darbinink dalyvavimo kuriant peln naud, (t. y. kapitalui natraliai tampant bendra nuosavybe vis t, kurie dalyvauja produktyviai j naudojant). Jo nuomone, kapitalo savininkai pamau vis labiau sitikins tuo, kad naudingiau savo kapital suteikti asociacijoms, nei veikti savarankikai. Kapitalas bus suteikiamas u vis maesnius procentus. Galiausiai kapitalas galbt bus suteikiamas mainais u sipareigojim jo savininkui mokti tam tikr sum tam tikr laikotarp. Dl to [...] visas sukauptas kapitalas gali siningai ir natraliai [...] galiausiai pavirsti bendra nuosavybe vis t, kurie dalyvauja jo gamybiniame naudojime. Tokiu bdu atlikta kapitalo transformacija [...] trumpiausiu keliu padt pasiekti socialin teisingum ir naudingiausi visuotins gerovs poiriu pramonins gamybos organizavim, kok mes tegalime iuo metu sivaizduoti. Tiesa, jis pabrdavo, kad tuo pat metu reikia rpintis, jog ilikt konkurencija tarp asociacij. J. S. Millis taip pat tikjo, kad ateityje vyraus ne tokia gamybos organizavimo forma, kuri gali egzistuoti tarp kapitalisto kaip mons vadovo ir darbinink, nedarani jokio poveikio valdymo procesui, o tokia, kai patys darbininkai vienijasi esant lygybs ir kolektyvins kapitalo nuosavybs slygoms [...], o darbas vykdomas vadovaujant j pai skiriamiems ir ataukiamiems valdytojams. Tok kooperatyvin sprendim J. S. Millis vadino kilniu idealu ir perm j i prancz utopinio (asocianistinio) socializmo, kuris agitavo u gamybin kooperacij. Taip J. S. Millis gyvenimo pabaigoje nuo individualistini pair pamau perjo prie visuomenini, kurias galima pavadinti solidarumu, panaiu socializm. Taigi j galima priskirti prie valstybinio socializmo alinink. (Ko gero, jis buvo pirmas i klasikins politins ekonomijos didij atstov, prabils apie socializm ir visuomens socialistin santvark). Gyvenimo kelias. Baigiant J. S. Millio ekonomini pair aptarim, paymtina, kad jis buvo ne tik ymus mokslininkas, bet ir verslininkas (praktin jo veikla, kaip minta, buvo susijusi su Ryt Indijos bendrove, kurioje J. S. Millis, kaip ir jo tvas J. Millis, pradjo dirbti nuo 1823 m. ir joje um auktus postus iki pat bendrovs udarymo 1858 m., kai ijo pensij gaudamas 1500 svar sterling kasmetin pensij) bei aktyvus visuomens veikjas, kuriam buvo artimi monijos visuotins

gerovs idealai. 1865 m. taps Didiosios Britanijos parlamento Bendruomeni rm nariu nuo Westminsterio, J. S. Millis rm dl plaij gyventoj sluoksni interes vykdomas reformas, pasisak prie moni inaudojim liaudies mases Didiosios Britanijos kolonijose, atriai kritikavo lendlorizmo sistem Airijoje, siek, kad plstsi valstietikoji emvaldyst, bt taikoma ilgalaik ems nuoma. Jis rytingai reikalavo vyr ir moter lygiateisikumo ( moteris visad velgs daug vairiapusikiau negu vyrus, J. S. Millis moter ilaisvinimui skyr krinius eimos vergija ir draugyst bei Moter pavergimas, leidusius jam uimti svarbi viet feminizmo istorijoje kaip moter ilaisvinimo filosofui), pasisak u atstovaujamos demokratijos pltr, aktyviai prisidjo prie rinkimins reformos statymo primimo 1867 m., pagal kur didel dalis darbinink pirm kart gavo balsavimo teises. Paymtina, kad irinktas parlament, gindamas moni teises, keldamas klausim dl moter dalyvavimo rinkimuose, J. S. Millis vl pereng to meto nuostatas ir jo poiris pralaimjo. Taiau jis net negalvojo jo keisti. Kaip jis pasaul regjo, taip apie j ir kalbjo bei ra. Ir vienintelis asmuo, kurio nuomon jam buvo svarbi, buvo mylima mona Harieta Taylor. Paminjus, kad J. S. Millis buvo taps Didiosios Britanijos parlamento nariu, prayte praosi vienas domus apibendrinimas. Klasikins mokyklos vyravimo metu ekonomistai politiniame gyvenime atliko tikrai nemenk vaidmen. Beveik 50 met, skiriantys 1819 m. vasar, kai parlamento nariu tapo D. Ricardo, ir 1868 m. lapkrit, paymint J. S. Millio trumpos trij met parlamentins karjeros pabaig, kai jis, pralaimjs per eilinius rinkimus, ivyko Pranczij, buvo laikotarpis, kuriam buvo bdingas ekonomist labai gausus atstovavimas statym leidimo institucijoje, neturintis analog Didiojoje Britanijoje ar kurioje nors kitoje alyje. Laikotarpiu tarp Politins ekonomijos klubo steigimo Londone 1821 m. ir 1868 m. 52 i 108 jo nari taip pat buvo parlamento nariai, daugiausia save siej su vigais (Wigs), kuri politiniai sitikinimai buvo liberals, o kartais net radikals palyginus su konservatyviais toriais (Tories). Net jei pus i nari galima bt laikyti pasyviais ekonomistais, bendras j skaiius leidia numanyti apie didiul j tak parlamente. Ekonomikos teorija. Apvelgus J. S. Millio ekonomines nuostatas, gali kilti klausimas ar jo Principuose... idstyta teorija yra rikardin? Pats J. S. Millis man, kad jis tik lifavo D. Ricardo mintis. Viename i savo laik jis ra: A abejoju, ar knygoje yra nors viena nuomon, kurios nebt galima pateikti kaip logik jo [D. Ricardo] mokymo ivad? Taiau is lifavimas kartais siek D. Ricardo teorijos esminius pagrindus. Politikos sferoje jis iai sistemai suteik tokius mastus, koki D. Ricardo net nesapnavo. Aiku, svarbiausiais teoriniais klausimais J. S. Millis tvirtai laiksi D. Ricardo postulat: viskas suvedama pradin (ieities) tak darbinio vartojimo preki gamybos ilaidas, kaip esmin element nustatant pelno norm; maie su urau Grdai darbinio vartojimo preks tapatinamos su ems kio produktais; majani pajam dsnis, susijs kaip ir gamybos mastu, ir su technine paanga, laikomas naudotinu tik ems kio gamyboje. Visa tai sudaro rikardins sistemos pagrind. Todl jokios prielaidos apie kapitalo realius katus arba paklausos vaidmen tokios svarbios kitomis ekonomist kartoms, pasinrusioms santykini kain nustatym statikos slygomis negaljo ukirsti kelio atsirasti tipikoms rikardinms ivadoms. Nassay Senioras, vienas i didiausi D. Ricardo kritik, be abejo, buvo teisus, savo recenzijoje pastebjs: Pono J. S. Millio pateikta pelno ir rentos teorija [...] i esms nesiskiria nuo D. Ricardo teorijos. Vis dl to J. S. Millio Principai... tai daugiau, nei kompiliacija ar paprastas atpasakojimas savais odiais to, kas jau pasakyta kit. Net grynai teoriniu poiriu

knygoje nemaai tikr atradim pavyzdiui, alternatyvi kat samprata, paklausos priklausomybs nuo kainos triguba klasifikacija kain poveikio visuomeninms pajamoms aspektu, gamybos mast ekonomijos sampratos sukrimas ir t. t. Nekalbant jau apie tai, kad J. S. Millio procento teorija madaug 40 met pralenk savo laikmet. Net ir naudodamas pavienes savo pirmtak idjas, jis beveik visada tobulino j formuluotes (pavyzdiui, pateikiant pelno teorij, grindiam susilaikymu, apibendrinant D. Ricardo rentos koncepcij, taip pat atsivelgus N. Senioro bei S. Bailey darbus ir t. t.). Taigi iuolaikin skaitytoj erzinantis teorinis eklekticizmas galiausiai J. S. Milliui buvo naudingas. Dvi Anglijos gyventoj kartas jis mok savo mokslo, o daugelis analitini idj, neretai skylani prieingas kryptis, atvr keli tolimesniam j tobulinimui ir pltrai. Taiau pagrindinis J. S. Millio indlis irykjo i jo ekonomins reformos silym. J. S. Millis nepaisant jo polinkio teorin analiz ra vienam i savo draug: Mano nuomone, grynai abstrakts tyrimai politinje ekonomijoje [...] labai maai reikia lyginant su svarbiausiomis praktinmis problemomis, kurias sprsti reikalauja demokratijos ir socialistins pasauliros pltra. Taiau nepaisant palankaus poirio socialistines idjas, jis pats nebuvo socialistas ir, pasisakydamas u valstybin intervencionizm, niekada nesankcionavo visiko socializmo. I ties J. S. Millis aistringai gyn individo laisv ir laisv mstym svarbiausi individo laisvs slyg, bei buvo tobulas klasikinio liberalo, kaip mes dabar j sivaizduojame, pavyzdys. (L. T. Hobhouseas ireik i mint, apie J. S. Mill sakydamas, kad savo asmeniu jis upild tarp tarp senojo ir naujojo liberalizmo). Socialines blogybes, kurias mat aplinkui, jis kildino ne i privaios nuosavybs gamybos priemoni, kaip tai daryt socialistas, o i piktnaudiavimo privaios nuosavybs teise. Taiau J. S. Millio palankumas laissez-faire atvilgiu jau nebuvo, kaip F. Bastiatui, grindiamas fundamentaliais prigimtini teisi argumentais. T princip jis palaik utilitariniais bendros gerovs sumetimais. Jis teig: Svarbiausias principas turi bti laissez-faire; kiekvienas jo nepaisymas, jeigu tai nra nulemta koki nors aukiausios gerovs motyv, yra akivaizdus blogis. Taiau taip pat J. S. Millis buvo pasirengs ginti pavienius kolektyvinius veiksmus dl mint aukiausi grybi, nes, skirtingai nuo A. Smitho, jis velg laissezfaire ne kaip natrali laisvs sistem, bet kaip moni sukurt institucij ir kaip toki, btin pritaikyti socialiniam naudingumui. (Bet, anot E. F. Paul, ikeldamas utilitarin bendrosios naudos princip, J. S. Millis faktikai pakirto laissez-faire princip, nors, atrodyt, savo Politins ekonomijos principuose jis buvo pasirengs traktuoti laissez-faire kaip savaime suprantam bendr vieosios politikos taisykl, o kiekvienas nukrypimas nuo jos turjo bti pagrindiamas ir pateisinamas prie tvirt nesikiimo prezumpcij). J. S. Millis man, jog prie leidiant individams patiems pasirpinti savo interesais, jie turi bti imokyti painti savo tikruosius interesus. Jo socialins politikos program galima bt nusakyti iais odiais: Sujungti individualios veikimo laisvs maksimum su vis gamtini ems rutulio turt bendra nuosavybe ir lygiu vis dalyvavimu darbo, kuris iuos turtus naudoja, vaisiuose. J. S. Millio poirio kapitalizm kaip ekonomin sistem nevar joks dogmatizmas jis paprasiausiai man, kad dar per anksti atsisakyti pelno gavimo motyvacijos, kol yra daug galimybi tobulinti esam ekonomin tvark. Tai buvo 1848 m. vietjo pozicija, kuri ir iandien bdinga daugumai Vakar ali ekonomist. O J. S. Millio benthamikas liberalus reformizmas Anglijoje tapo esmine ir neatskiriama politinio mstymo dalimi. Antra vertus, prietaravimas tarp liberalaus individualizmo ir demokratinio kolektyvizmo buvo vardytas jau Herberto Spencerio (18201903 m.), vis savo ilg gyvenim gynusio griet laissez-faire form. Be to, kaip paymjo R. Heilbroneris ir L. Thurow, [...] nuo pat pradi kapitalizmui buvo bdinga tampa

tarp laissez-faire ir intervencionizmo laissez-faire buvo jo ekonominio siekio iraika, intervencionizmas jo demokratins politins orientacijos iraika. Dar mintinas vienas keistokas sutapimas. (Istorija mgsta pasiaipyti...) Jo ekonomikos edevras su idstyta jame paangos ir taiki permain bei pagerinim galimybs idja ispausdinta 1848 metais. Gal tai ir nebuvo nauj epoch lemianti knyga, bet ji tikrai ymjo nauj epoch. Keistas likimo poktas tais pat metais pasirod ir kita, maesn knyga, veikiau broira Komunist manifestas. Ji savo kvietimu Vis ali proletarai vienykits! ir rsiais odiais tuose keliuose puslapiuose (kokia grsminga jau pati pradia; siklausykime: mkla klaidioja po Europ komunizmo mkla) sugriovusi vis ramyb ir drsinant nuosaikum, kuriais J. S. Millis buvo apdovanojs pasaul. Ekonomins minties istorijoje imu nepermaldaujamos Karlo Marxo sistemos valanda... Kalbdami apie keistokus sutapimus, dar paminsime, kad 1844 m. J. S. Milliui ileidus Es apie kai kuriuos neisprstus politins ekonomijos klausimus, tais paiais (!) metais pasirod ir J. Dupuito darbas Apie viej darb naudingumo imatavim, taps vienu i pirmj veikal, pradjusi marinalistin revoliucij. Ir J. S. Milliui istorijos valia buvo teks nelengvas udavinys pridengti klasikins ekonomikos teorijos atsitraukim... Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite J. S. Millio gyvenamojo laikotarpio Anglijos ekonominsocialin padt ir jos poveik mokslininko krybai. 2. Aptarkite J. S. Millio biografij ir jos poveik svarbiausiam jo veikalui Politins ekonomijos principai ir j taikymo socialinje filosofijoje kai kurie aspektai. 3. Aptarkite J. S. Millio Politins ekonomijos princip ir j taikymo socialinje filosofijoje kai kuri aspekt struktr ir pagrindines idjas. 4. Kas buvo bdinga J. S. Millio tyrim objektui ir metodui? 5. Pagrskite, kodl J. S. Millis paskirstymo dsnius grietai prieino gamybos dsniams? 6. Apibdinkite J. S. Millio verts teorij. 7. K naujo J. S. Millis pasak nagrindamas kain poveik paklausai? 8. Apibdinkite J. S. Millio nuostatas apie produktyv ir neproduktyv darb bei vartojim. 9. Aptarkite J. S. Millio poir pinigus, kredit ir prekybines krizes. 10. Kokias ivadas galima padaryti i J. S. Millio pateiktos kiekybins pinig teorijos interpretacijos? 11. Kritikai aptarkite J. S. Millio pateiktas keturias fundamentalias teoremas apie kapital. 12. K naujo J. S. Millis suteik ekonomikos teorijai kalbdamas apie statik ir dinamik? 13. Kurios i J. S. Millio idj apie socialin reform Jums yra domiausios? Kodl? 14. Ar galima teigti, kad J. S. Millis buvo D. Ricardo ekonomikos teorijos pasekjas? LITERATRA Mill J. S. Principles of Political Economy. W. J. Ashley (ed.). New York: A. M. Kelley, 1965 [1848].

Mill J. S. Essays on Some Unsettled Questions of Political Economy. London: Longmans, Green, Reader and Dyer, 1874. . . . 3- . : , 1980-1981. Mill J. S. Apie Laisv. Vilnius: Pradai, 1995. Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 380-406. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. Kaunas: VDU, 2001. P. 146-152. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. P. 308-311. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius: Amius, 1995. P. 140-150. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 266-274. Degutis A. Individualizmas ir visuomenin tvarka. Vilnius: Eugrimas, 1998. P. 27-31. Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo. [Antologija]. /Sudar, vad ir angas apie autorius para Karla Gruodis. Vilnius: Pradai, 1995. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 171-202; 208-214. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 107-119. Negishi T. History of Economic Theory. New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. P. 155-189. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 363-367. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 367-394. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 96-103; 114-116. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 153-165. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 275-303. Hayek F. A. John Stuart Mill and Hariet Taylor. Chicago: University of Chicago Press, 1951. Kamm J. John Stuart Mill in Love. London: Gordon and Cremonesi, 1977. Hollander S. The Economics of John Stuart Mill. Cambridge: Blackwell, 1985. Ryan A. J. S. Mill. London: Routledge, 1974. Nagel E. John Stuart Mills Philosophy of Scientific Method. New York: Hafner, 1950. Paul E. F. Moral Revolution and Economic Science: The Denise of Laissez-faire in Nineteenth-Century British Political Economy. London: Greenwood Press, 1979. Heilbroner R., Thurow L. Economics Explained. Englewood Cliffs: Prentice Hall, 1982. . . . . 4- . : , 1994. . 164-206. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 275-292.

 . / . . . . . . . . : , 1995. . 184-224. . . 2. / . . . . (. .) . : , 1988. .105-117. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 101-106. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 166-172. . . . : , 1996. . 106-113. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 139-144. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 99-105. . . . . : , 2002. . 21-28. . . . . : , -, 1996. C. 216-218. . . : . : , 1987. C.44-47.

5.5. K. MARXO EKONOMIKOS TEORIJA

Geriau u j maai kas inojo savo laiko ekonomin mint. Jis buvo ekonomistas grietai moksline io odio prasme bei norjo, kad j tokiu ir laikyt. R. Aronas Pagrindins sampratos: Prek. Btinasis darbas. Pridedamasis darbas. Darbo jga. Prek darbo jga. Pridedamoji vert. Pridedamosios verts metin norma. Pastovus ir kintamas kapitalas. Darbo jgos vert. Darbo umokestis. Kapitalas. Kapitalo organin sudtis. Kapitalistinis gyventoj skaiiaus dsnis. Kapitalistinio kaupimo visuotinis dsnis. Pagrindinis kapitalizmo prietaravimas. Pramoninis kapitalas. Prekybinis kapitalas. Bankinis kapitalas. Dvejopas darbo pobdis. Paprastos ir iplstins reprodukcijos teorija. Du visuomenins gamybos padaliniai. Pelno norma. Vidutinis pelnas. Pelno normos majimo tendencijos dsnis. Absoliuti renta. Pagalbins sampratos: Kapitalizmas. Ekonomikos teorijos kritika. Istorizmo principas. Gamybos procesas. Mainomoji vert ir vert. Vartojamoji vert. Eksploatacija. Paprasta prekin gamyba. Kapitalo apytaka ir apyvarta. Individualus ir visuomeninis kapitalas. Visuomenins klass. Proletariatas. Grynasis visuomeninis produktas. Jau susiformavo tradicija bet kuriame ekonomins minties vadovlyje tam tikr viet skirti K. Marxui, tiesa, priskiriant j skirtingiems skyriams. Juk, kaip ra J. K. Galbreithas, Nuo biblini laik nra kitos didios asmenybs, kurios kryba bt taip skirtingai interpretuota, kaip K. Marxo Kapitalas. Taiau dabar K. Marxas daniausiai laikomas ekonomistu, veikusiu pagal klasikins mokyklos tradicij ir mginusiu sukurti alternatyvi sistem, pagrst klasikine ekonomika. 5.5.1. K. Marxas ir jo laikmetis Karlas Marxas (18181883 m.) gim Vokietijoje, Triero mieste, advokato, ieivio i rabin dinastijos, 1816 m. perjusio i judj protestantizm, eimoje. 18301835 m. jis moksi Triero gimnazijoje. Nuo 1835 m. studijavo Bonos universiteto teiss skyriuje (tiesa, gana neskmingai ir labai trumpai, kadangi atraus proto jaunuolis pasidav jaunysts pagundoms ir buvo gana retas sveias universiteto auditorijose, teikdamas pirmenyb pasivaikiojimams parkuose ir stiklelio lenkimui smuklse bei amatinink dukter gundymui), o nuo 1836 m. iki 1841 m. studijavo teis, filosofij, istorij ir men istorij Berlyno universitete (ia j supo jau gerokai grietesn akademin atmosfera), kur baigs gavo daktaro laipsn Jenos universiteto filosofijos fakultete, kur apgyn disertacij apie Demokrito ir Epikro natrfilosofijos skirtumus. Taiau didesnioji K. Marxo savarankiko gyvenimo dalis prabgo emigracijoje. I pradi Pranczijoje ia jis pradjo gilias politins ekonomijos, filosofijos ir sociologijos studijas (prisimindamas K. Marxo jaunyst, F. Engelsas 1892 m. bsimam didiojo revoliucionieriaus ir mokslininko biografui F. Mehringui yra saks, kad, studijuodamas Bonoje ir Berlyne, apie politin ekonomij jis

absoliuiai nieko nenusiman [...] ir savo ekonomines studijas [...] pradjo 1843 m. Paryiuje, kai msi studijuoti didij angl ir prancz veikalus [...]), susipaino su H. Heine, P. Proudhonu, M. Bakuninu, artimai susidraugavo su F. Engelsu, su kuriuo ileido ventj eim... (1845 m.), tapusi pirmu bendru darbu. Toliau Belgijoje, nes 1845 m. Pranczija, reikalaujant Prsijai, j itrm; tai laikotarpis, kai jis, tsdamas bendradarbiavim su F. Engelsu, ileido tokius darbus, kaip Vokiei ideologija (1845 m.) ir Komunist partijos manifestas (1848 m.), o paskui Anglijoje, kur jis gyveno ir dirbo nuo 1849 m. iki pat savo mirties. Btent jo gyvenimo Londono periodu ir buvo parayti svarbiausi ekonomikos teorijos veikalai. (Kaip kruopiai ir intensyviai jis dirbdavo mokslin darb, rodo ir toks faktas: nuo 1850 m. rugpjio iki 1853 m. birelio, dirbdamas Brit muziejaus bibliotekoje, K. Marxas ira prira 23 ssiuvinius). Taiau io jo gyvenimo periodo finansinis aspektas klostsi gana sudtingai. Nuo 1851 m. deimt met K. Marxas buvo vieno i New Yorko paangi laikrai Herald-Tribune bendradarbiu, bet dl finansini sunkum per 18521857 m. laikotarp buvo priverstas daugiausia usiimti urnalistika kaip pragyvenimo altiniu, o tai beveik nepalikdavo laiko tsti ekonominius tyrimus. Tiesa, nepaisant to, jam pavyko parengti darb Apie politins ekonomijos kritik, ir padedant 1848 m. revoliucinio sjdio bendraygiui, socialistui teoretikui F. Lassalleiui, kalbjusiam vien i Berlyno leidj j priimti, 1859 m. veikal ileisti. Taiau 1862 m. vyks isiskyrimas su F. Lassalleiu, paskelbusiu kar Prs vyriausybei ir buruazinei opozicijai bei raginusiu darbininkus sukurti nauj partij, kuri, atmesdama al grynai politinius klausimus, parengt j ekonomin ilaisvinim, prasidjus pilietiniam karui JAV nutrks bendradarbiavimas su New Yorko laikraiu sukl didelius K. Marxo finansinius sunkumus, utrukusius iki 1869 m., kai jo neatskiriamas draugas ir bendraygis F. Engelsas isprend i problem, aprpindamas K. Marx kasmetine renta, siekusia 7 tkstanius marki. K. Marxo idjos turjo didel poveik daugeliui visuomens painimo srii istorijai, sociologijai, politologijai, politinei ekonomijai. Be abejo, K. Marxo veikalus turime lentyn statyti greta kit didij ekonomini veikal, kurie padeda suprasti pasaul. Taiau jie, kaip ir kiti didieji lentynoje irikiuoti darbai, nra be trkum. Pasauliui K. Marxas strigo atmintin kaip revoliucionierius. Taiau jei nebt jo, atsirast kit socialist bei kit naujos visuomens prana. Tikrasis, neinykstantis K. Marxo palikimas yra ne jo revoliucin veikla, o socialiniai ekonominiai veikalai, labai susij su angl klasikine mokykla. Kaip ekonomistas K. Marxas ir toliau lieka aktualus. Tiesa, jo teorij ne kart buvo mginta svarstyti i naujo, ji buvo atmetama, tkstanius kart laidota. Taiau ji kiekvien kart prieinasi mginimams imesti j intelektualins praeities svartyn. Blogai tai ar gerai, bet jo idjos tapo pasaulio, kuriame gyvename ir mstome, poiri dalimi. iandien niekas nesijaudina dl A. Smitho ar D. Ricardo mini. Taiau ir toliau daugeliui pakyla kraujo spaudimas, paminjus K. Marxo teorij. K jau kalbti apie isamesn jos analiz... Tiesa, nagrinjant jo ekonomin teorij, nelengva atskirti K. Marx klasikin ekonomist nuo lenininio jo vaizdio, taip danai ikylanio populiariose diskusijose. Egzistuoja dar vienas sunkumas: K. Marxas sukr sistem, kuri apm visus socialinius mokslus. Nagrindami jo ekonomin teorij, nusiengiame jo filosofinms, sociologinms ir istorinms idjoms. Todl neatsitiktinai K. Marxo ekonomines idjas pradsime analizuoti nuo jo ipltoto istorizmo principo. K. Marxui ekonomin teorija niekada nebuvo savitiksl. is ekonomistas velg j kaip socialinis filosofas, iekojs visuomens pltros ekonomins spyruokls. Tai

vyko XIX a. penktajame deimtmetyje, kai klasikin politin ekonomija buvo ekonomikos mokslo sinonimas, nors aukiausias jos isivystymo etapas jau buvo praeityje ir klasik perpasakotojai jau buvo para ton knyg. K. Marxo nepatenkino ekonomin literatra. Tai j filosof ir pastmjo link asmenini politini-ekonomini tyrim. Savo teorij jis laik alternatyva klasikinei mokyklai, bet istorins perspektyvos poiriu btent marksizmas tapo nuosekliausiu jos intelektualins tradicijos saugotoju XX-ajame amiuje. K. Marxo ekonomin mintis susiformavo kaip D. Ricardo politins ekonomijos ir G. W. F. Hegelio (17701831 m.) filosofijos sintez. Savj ekonomikos, kaip painimo objekto, supratim jis sm i D. Ricardo (kaip pastebjo J. A. Schumpeteris, D. Ricardo vienintelis ekonomistas, kur K. Maxas laik savo mokytoju ir kurio sampratas panaudojo), o poir io objekto apmstym jis sukr vadovaudamasis G. W. F. Hegelio metodu. Treias jo, kaip mokslininko, metodologinis altinis buvo prancz utopiniai socialistai, i kuri jis perm klasins kovos samprat ir visuomens socialins srangos elementus. Taip K. Marxas tiesiogine io odio prasme irado nauj socialini tyrim funkcij paios ekonomikos teorijos kritik. (Didel Kapitalo dalis skirta parodyti, kad ankstesnieji ekonomistai nesugebjo suprasti tikslios j tyrim paskirties.) Pirmj K. Marxo ekonomini tyrim etap atspindi broira Filosofijos skurdas (1847 m.), kuri buvo polemin reakcija P. Proudhono knyg Skurdo filosofija (1846 m.). Antras ir svarbiausias K. Marxo politins ekonomijos darb etapas apima XIX a. etj ir septintj deimtmeius. i darb rezultatus atspindintys rankraiai buvo publikuoti devyniuose tomuose, kuri kiekvien sudar 500 ir daugiau puslapi. Tiesa, tik nedaugelis i j buvo parengti spaudai paties K. Marxo. Tai jau minta broira Apie politins ekonomijos kritik, ileista Berlyne 1859 m., ir pagrindins autoriaus knygos Kapitalo I tomas, djus neimatuojam pastang ir bnant ne visikai sveikam, per tris mnesius galutinai suredaguotas (rinkimo spaudai metu korektros lapai i Vokietijos buvo siuniami London, kur K. Marxas juos atidiai perskaitydavo ir taisydavo; daugelis korektros lap buvo siuniami ir Manester, kur juos perskaitydavo F. Engelsas) ir ileistas Leipcige 1867 m. ruden. Jis ileistas labai nedideliu, vos 1 tkst. egzempliori tirau, bei atnes autoriui labai jau menk honorar, kurio, kaip ironizavo pats K. Marxas, net neutekt upmokti u knygos raymo metu surkyt tabak. (ios ries Kapitalas nene procent, taiau jis autoriui atne nemirting garb). Kapitalo (i anksto sumanyto kaip trij tom veikalas) II ir III tom rankraius paruo spaudai ir ileido jo artimiausias draugas, bendraygis ir bendraautorius F. Engelsas (18201895 m.), atitinkamai 1885 m. (su jo parayta didels apimties Pratarme, kurioje apibdinti K. Marxo rankraiai ir paaikinta, kaip jie panaudoti rengiant publikuojam tekst) ir 1894 m. (Dabar i ties gana sunku nustatyti, kokia K. Marxo veikal dalis tenka F. Engelso daliai, bet akivaizdu, kad ji yra nemaa, nes i dviej mokslinink intelektinis bendradarbiavimas buvo toks artimas, jog j nuveikt darb galima laikyti bendru rezultatu. Antra vertus, kalbant apie Kapital, neabejotina ir kita: II ir III tomai pomirtiniai. J turin F. Engelsas iskyr i K. Marxo milinikos apimties rankrai, likusi toli grau nebaigtais. Tai III tomo Pratarmje pripaino ir pats F. Engelsas. Jis ra: Daniausiai kiekvieno skyriaus pradia buvo gana rpestingai parengta, paprastai net stilistikai nulifuota. Taiau kuo toliau, tuo vis eskizikesnis ir nepilnas tapo rankraio parengimas, tuo danesni buvo ekskursai tyrimo metu ikilusius alutinius klausimus. Be to, galutinio mediagos sudliojimo savo vietas darbas buvo atidedamas vlesniam laikui... ). IV tom, likusi tik kaip uuomazga, pavadinimu Pridedamosios verts teorija ileido F. Engelso mokinys K. Kautskyis

(18541938 m.). Lik K. Marxo ekonominiai rankraiai pasaul ivydo tik XX a. pradioje. Tarp paties F. Engelso, ekonomikos teorijos pltros procese grojusio antruoju smuiku, darb, susijusi su ekonomikos teorijos problemomis, reikia pirmiausia iskirti Perversm moksle, atlikt pono Eugenijaus Duhringo, daniau sutrumpintai vadinam Anti-Duhringu. F. Engelso indlis marksistin mokym apie kapitalizm pirmiausia susijs su nauj reikini, kurie iplito jau po K. Marxo mirties: akcini bendrovi, fond biros ir pan., analize. Daug didesnis F. Engelso indlis buvo bsimos komunistins visuomens, kuri, pagal K. Marx ir F. Engels, neivengiamai pakeis kapitalizm, ekonomikos teorij. Pastebtina, kad K. Marxas ir F. Engelsas savo ekonomin mokym vadino vieninteliu moksliniu. Jei jie ir pripaino kai kuriuos savo pirmtak (tik iki D. Ricardo) mokslinius nuopelnus, tai amininkus tiesiog aravo, skelbdami, kad jie kapitalizmo apologetai, smoningai atsisak objektyvios ekonomikos analizs. Ta paia dvasia ra ir marksizmo pasekjai. V. Leninas (18701924 m.) net skelb, kad po K. Marxo kalbti apie kok nors nemarksistin moksl galima tik kvailinant miesionis. Taiau gyvenimas parod, kad ekonomikos mokslo pltra toli grau nesustojo, kai daugelio paios marksistins teorijos teigini prognostin vert tapo, velniai tariant, abejotina. Kad ir kaip ten bt, grandioziniame apimtimi K. Marxo veikale Kapitalas (jame yra apie 2500 puslapi!), nepateikta visuotin politins ekonomijos teorija klasik prasme, o tik idstyta kapitalistins gamybos istorin teorija, davusi pradi marksistinei politinei ekonomijai ekonomins minties srovei, XX a. sujungusiai kelias tyrintoj kartas visame tuometiniame socialistiniame pasaulyje. Paymtina, kad pats Kapitalo, kurio taka i visos XIX a. mokslins literatros knyg, ko gero, buvo giliausia ir universaliausia, raymas buvo gana nenuoseklus. 18571858 m. K. Marxas para pirmj viso Kapitalo variant, o 18611863 m. buvo parayta Pridedamosios verts teorija Kapitalo IV tomas. 18641865 m. jis para dar vien rankrat. Pagrindiniai jo teiginiai sudar Kapitalo III tom. Tokiu bdu, septintojo deimtmeio viduryje, K. Marxas rankratyje turjo tris Kapitalo tomus ir IV tom Pridedamosios verts teorij, skirtus K. Marxo pirmtak ir aminink ekonomins minties analizei. Kaip minta, 1867 m. ruden ispausdintas Kapitalo I tomas. O Kapitalo II ir III tom K. Marxas (dl didelio reiklumo sau) nebespjo ubaigti. Gali kilti klausimas, kodl Kapitalas susilauk tokio miliniko pasisekimo, nepaisant jo mokslini trkum? Arba, jei velgsime plaiau, kodl kartais puiks darbai visuomens lieka nepastebti, o kartais kyla didiulis rezonansas? Kaip tik tuo metu, kai apsivietusi Europa mgavosi pirmuoju Kapitalo tomu, Vokietijos ir Pranczijos knygynuose pasirod puikios ekonomins knygos, kurios savo pasirodymo metu mokslinei visuomenei nesukl visikai jokio susidomjimo, buvo umirtos ir tik vliau buvo atrastos mokslinink ir vertintos kaip XX a. ekonomikos mokslo pirmtaks (apie tai dar kalbsime 7 skyriuje). A. Smithas (dl fiziokrat teorijos skms tuometinje visuomenje) kalbjo, kad mons mgsta paradoksus ir atrodyti suprantantys tai, kas perengia paprast mirtingj gebjim suprasti. Tiktina, kad dalis mokslinink Europoje ir Rusijoje elgsi panaiai ir K. Marxo Kapitalo atveju. 5.5.2. Istorizmo principas Nors K. Marxas ir buvo klasikins mokyklos sekjas, jis kritikai velg jos i esms neistorin poir ekonominius dsnius. Galima teigti, kad pagrindinis dalykas, kur K. Marxas perm i G. W. F. Hegelio istorizmas. J. A.

Schumpeterio odiais tariant, K. Marxas buvo pirmasis ymus ekonomistas, pastebjs ir nuosekliai mokins kitus to, kaip ekonomikos teorij galima paversti istorine analize, o istorin pasakojim histoire raisonnee (istorijos pagrindimu). Pagal K. Marx mogikoji istorija tai visuomens tip kaita, jiems dsningai keiiant vienas kit. Kitaip tariant, istorija tai natralus istorinis procesas. iame apibdinime galime velgti savotik paradoks, kuris vis dlto tiksliai apibdino K. Marxo mint. Istorija tuo pat metu pirmiausia buvo laikoma proto produktu, ir t. y. nenatraliu procesu. K. Marxas sutiko, kad istorij kuria mons, pasiymintys protu, bet pabr, jog j veikla yra sprausta grietus rmus. Viena vertus, riboja objektyvios ios veiklos slygos, apimant tas, kurias sukr ankstesns moni kartos. Kita vertus ji atsiremia moni interes prietaringum. Tai diktuoja vyki logik, nepavaldi individams. Btent todl K. Marxas kalbjo apie savarankik, objektyvi ir ia prasme natrali istorijos logik bei pamgino susieti gamybos proces ir visuomens vystymosi stadijas per monijos istorij. Kaip pastebjo J. A. Schumpeteris, [...] K. Marx nuo jo aminink ir pirmtak ekonomist skyr btent ekonomins evoliucijos kaip ypatingo, nulemto paios ekonomins sistemos, proceso supratimas [...] Ko gero, tuo ir galima paaikinti, kad viena po kitos kartos nuolat grta prie jo darb [...]. Vadovaudamasis G. W. F. Hegelio mintimis, K. Marxas visuomeninje sistemoje mat organin visum ir socialin istorij nagrinjo kaip dsning visuomenini organizm, kuriuos jis vadino visuomeninmis-ekonominmis formacijoms, kait. Kaip ir kiekvienas organizmas, visuomenin formacija pereina gyvavimo cikl nuo gimimo iki uvimo, bei turi struktr, kurios pagrindiniai elementai yra visuomenins klass, t. y. moni grups su panaia socialine padtimi ir bendrais interesais. Santykiai tarp kiekvienos formacijos pagrindini klasi lemia visuomens paangos galimybes ir ribas tam tikros formacijos rmuose. Vadinasi galiausiai ir jos likim. Taip feodalizmo gelmse gim treiasis sluoksnis pirkliai, amatininkai ir j pameistriai, kurie vliau tapo kitos, kapitalistins formacijos, pakeitusios feodalinius santykius, branduoliu. K. Marxas i logik nuosekliai pritaik ir kapitalizmui pagrindiniam savo analizs objektui. Jis laik, kad formacija, grindiama savo pradia XVI a. siekiania kapitalistine rinkos ekonomika toli grau ne paskutinis mogaus proto sigaljimo etapas, kaip man daugelis klasik, o sekantis, toks pat praeinantis, kaip ir visi kiti, istorijos etapas. Permstydamas klasikin politin ekonomij, jis, kartu su istorine mokykla, atmet jos pretenzijas atskleisti tiesas, nepriklausomas nuo laiko ir erdvs, bet skirtingai nuo istorins mokyklos K. Marxas pripaino j tik kaip vienos i formacij kapitalizmo teorija. Konflikto tarp istorizmo ir mokslikumo sprendimas, K. Marxo nuomone, toks: ekonominiai dsniai veikia ir gali tarnauti painimo objektu, bet jie yra istoriki, t.y. j visuomens reikmingumas yra apribotas atskir visuomens isivystymo pakop. Daug kuo sekdamas ekonomistus-klasikus, K. Marxas, vis dlto, daugiausia dmesio skyr kitkam. J ypa domino tie kapitalizmo funkcionavimo ir pltros dsningumai, kurie paeidia jo stabilum ir paveria visuomens paangos klitimi. Jei A. Smithas savo mintimis grind rinkos ekonomikos ir jos nematoma ranka, nukreipiania privaius interesus visuomens gerovei, harmonija, tai K. Marxas, prieingai, kapitalizme iekojo prietaravim ir konflikt, manydamas, kaip ir G. W. F. Hegelis, kad btent prietaravim painimas padeda suprasti nagrinjamo objekto vystymosi tendencijas. Btent K. Marxas buvo vienas pirmj ekonomist, pateikusi pagrindinio ekonominio nereguliarumo ir tuo pat metu neapibrtumo ekonominio ciklo prieastis. Didel jo cikl ir krizi teorijos tak XX a. ketvirtojo deimtmeio pabaigoje paymjo W. Leontiefas (19061999 m.). Jis pabr: Vargu

ar bus perdta pasakant, kad Kapitalo trys tomai labiau, negu bet kuris kitas darbas, prisidjo prie ios problemos ikylimo ekonomini debat priekines eiles. 5.5.3. Kapitalo struktra ir pagrindins idjos Prie pradedant Kapitalo pagrindini idj aptarim btina vertinti t fakt, kad is veikalas turjo tapti Komunist partijos manifesto revoliucini idj ir lozung moksliniu pagrindimu. ios aplinkybs nepakankamas vertinimas (ar net visikas nesupratimas) pasitarnavo daugeliui nesusipratim, gimusi aplink i teorij, o ir pai K. Marxo figr. Kapitalo I tomo Kapitalo gamybos procesas. Politins ekonomijos kritika tyrim objektu yra kapitalistinje santvarkoje vykstantis kapitalo gamybos procesas. Antriniai poveikiai, tokie kaip kapitalo apyvarta ir kt., palikti nuoalyje. Kapitalo I tomas, pradioje susidjs i 6 dideli skyri, vliau K. Marxo buvo perdirbtas, ir klasikinis jo variantas susideda i 7 skyri (ankstesn didel 5 skyri padalinus du skyrius) ir 25 poskyri. Tyrimas knygoje prasideda nuo preks ir jos savybi analizs, i karto pareikiant, kad visuomeni, kuriose vyrauja kapitalistinis gamybos bdas, turtas pasireikia kaip milinika preki sankaupa, o pavien prek kaip elementari io turto forma. Tai reikia, kad ne neistorinei turto sampratai, o istorinei preks sampratai tenka svarbiausias vaidmuo Kapitale. iai analizei skirtas 1 skyrius Prek ir pinigai, kuriame idstyti verts teorijos pagrindai. Jis teig, kad bet kuri prek turi dvi puses: vartojamj vert ir mainomj vert. I pradi tiriama mainomoji vert, paskui u jos slypinti vert, o toliau vl analizuojama mainomoji vert kaip verts pasireikimo forma. Pagal K. Marx, preks kaip vartojamosios verts yra nepalyginamos. Jas manoma palyginti tik dl to, kad visos jos darbo produktai. Darbins verts teorijos svarba ir paaikinama tuo faktu, kad preki mainomsias vertes reikia suvesti tai, kas jose ireikia kak bendro, didesn ar maesn kiek kurio jos atstovauja. O kadangi preki [...] vienintel bendra savyb yra tik tai, kad jos yra darbo produktas, tai preks vert turi lemti abstraktaus darbo, sunaudoto jos gamybai, kiekis. Kalbant apie K. Marxo verts form teorij, pastebtina, kad jos vertinime kardinaliai isiskyr ekonomist-marksist ir kit ekonomini mokykl atstov nuomons. Ekonomistai-marksistai pabr ios teorijos svarb ir laiko, kad tai reikmingas K. Marxo indlis ekonomikos teorij. O, pavyzdiui, M. Blaugas mano, kad skaitytojas nedaug tepraras, jei praleis i dal, kurioje per daug jauiasi hegelizmo antspaudas. Aptardamas pinigus, K. Marxas paymjo, kad jie, pleiantis preki apyvartai, atsirado istorikai. I pradi mainams buvo bdingas atsitiktinis pobdis, o vliau jie tapo pastoviu reikiniu, ir tada i vis preki pradjo isiskirti viena prek kaip visuotinis ekvivalentas. Pamau visuotinio ekvivalento vaidmuo atiteko auksui (arba sidabrui), kuris ir tapo pinigais. K. Marxas iskyr penkias pinig funkcijas: jo nuomone, pinigai yra verts matas, kain mastas, apyvartos priemon, mokjimo priemon, turto taupymo (kaupimo) priemon. Taip pat K. Marxas pastebjo, kad popieriniai pinigai pakeiia auksinius pinigus vykdant apyvartos priemons funkcij, o banknotai atliekant mokjimo priemons funkcij. Kapitalo I tomo 2 skyriuje Pinig virtimas kapitalu analizuojamos kapitalo virtimo pinigais slygos. Pirmiausia ekonomikos moksle imama naudoti nauja kategorija prek darbo jga. i kategorija atsako klausim: kaip vyksta mainai tarp darbo ir kapitalo. ie mainai vyksta nepaeidiant verts dsnio, t. y. ekvivalentini main bdu. Darbo jgos naudojimas per darbo dien yra darbininko darbas. Jis sukuria didesn vert, negu darbo jgos vert. Akivaizdu, kad vietoje darbo

pastatydamas darbo jg, savyb kurti vert, K. Marxas i karto isprend vien i sunkum, kur suduo D. Ricardo mokykla: negaljim kapitalo ir darbo savitarpio mainus suderinti su D. Ricardo dsniu, kad darbas lemia vert. Mokym apie pridedamj vert K. Marxas atskleid 3, 4, 5 skyriuose. is mokymas, K. Marxo nuomone, atskleidia kapitalistins gamybos varomsias jgas ir tiksl. Pagal j mginama parodyti, kad proletariato ir buruazijos interesai yra nesuderinami bei tai, kad buruazijos egzistavimo pagrindas yra samdomo darbo eksploatacija. K. Marxas pareik, kad darbo jgos eksploatacijos i kapitalo puss (arba darbininko i kapitalisto puss) laipsnis ireikiamas pridedamosios verts norma, pridedamojo darbo santykiu su btinuoju darbu, kur btinasis darbas ireikiamas darbo laiko, btino darbo jgos reprodukcijai, dydiu. Remdamasis mokymu apie pridedamj vert, K. Marxas naujai idst kategorijos kapitalas turin. Jis iai kategorijai suteik klasin turin. Dl to ekonomikos moksle imtas taikyti visikai naujas kapitalo skirstymas pastov ir kintam. iuo pagrindu K. Marxas rodinjo, kad kapitalo augimas vyksta kintamo kapitalo sskaita. Kapitalo I tomo 6 skyriuje Darbo umokestis analizuojama darbo umokesio esm kapitalizme bei pagrindins jo formos. ia parodyta, kaip, K. Marxo nuomone, maskuojamas eksploatacijos procesas. K. Marxas pateikia savo darbo umokesio apibrim. Pasak K. Marxo, darbo umokestis pasireikia kaip kita darbo jgos verts ir kainos forma. ia taip pat atmetama darbo umokesio kaip darbo kainos kasdieninio gyvenimo samprata. Kapitalo I tomo paskutinis, 7 skyrius Kapitalo kaupimo procesas skirtas kapitalo kaupimui, analizuojama pridedamosios verts virtimas kapitalu. K. Marxo pagrindinis umojis buvo parodyti io kaupimo poveik darbinink klass padiai. K. Marxo teorijoje svarb vaidmen atlieka kapitalo ir gamybos koncentracijos bei centralizacijos dsnis. Dl io dsnio smulkioji gamyba uleidia viet stambiajai, o i savo ruotu, stambiausiai. Pagal K. Marx, smulkioms ir vidutinms monms nelieka vietos ivystytoje kapitalistinje visuomenje. Taiau, jo nuomone, is dsnis lm tai, kad stambioji kapitalistin nuosavyb ateityje neivengiamai turjo bti pakeista vieninga bendraliaudine nuosavybe. Vadinasi, pagal K. Marx, kapitalo koncentracija ir centralizacija veda kapitalo organins sudties augim. Tai reikia ltesn kintamos kapitalo dalies augim lyginant su pastovia. I ia sek svarbi darbinink klasei ivada: kadangi paklaus darbinink rankoms lemia tik kintamo kapitalo dydis, todl augant kapitalo organinei sudiai kapitalo poreikis darbo jgai auga liau, nei auga pats kapitalas. Taip sukuriama pertekliniai gyventojai pertekliniai lyginant su kapitalo poreikiu darbo rankoms. io skyriaus kulminacija yra K. Marxo suformuluotas kapitalistinio kaupimo visuotinis dsnis, kuriame parodytas prieastinis ryys tarp kapitalo kaupimo ir proletariato padties. Remiantis iuo dsniu K. Marxas ived kapitalistin gyventoj skaiiaus dsn. Taip pat iame skyriuje pateikta malthusizmo kritika. Apibendrindamas atlikt kapitalizmo analiz, K. Marxas suformulavo pagrindin jo prietaravim, kuris, jo nuomone, pasireikia prietaravime tarp gamybos visuomeninio pobdio ir jos pasisavinimo privaios kapitalistins formos. Galiausiai, pagal K. Marx, kapitalizmo gelmse subrsta subjektyvios ir objektyvios slygos jam lugti. Kapitalizmo duobkasys yra proletariatas. Btent tame K. Marxas mat proletariato istorin misij. Kitais odiais tariant, kova tarp darbinink ir buruazijos veda proletariato diktatr. Kapitalo II tomas Kapitalo apytakos procesas, susidedantis i 3 skyri, skirtas kapitalo apytakos proceso tyrimui. Lyginant su savo pirmtakais, K. Marxas

naujovikai sprend kapitalo apytakos klausim, pateikdamas savj tableau economique. 1 skyriuje Kapitalo metamorfozs ir j apytaka tiriamas save didinanios kapitalins verts judjimas, individualaus kapitalo reprodukcija. A. Smithas ir D. Ricardo tapatino kapital su gamybos priemonmis. Jie nagrinjo kapital grynai daiktikai, mediagikai, kapitalo apytak suved paprast judjim, gamybos priemoni apytak. O K. Marxas kapital apibr kaip gamybini santyki tarp klasi iraik ir pirm kart ekonomikos mokslo istorijoje parod kapitalo apytak kaip i klasini santyki iraik kait. Kaip pastebjo Johnas E. Elliottas, K. Marxas savo skaitytojams danai primena, kad kapitalas yra visuomeninis santykis, o ne daiktas. is terminas danai paprasiausiai yra santyki tarp kapitalo ir darbo pakaitalas. Merkantilistai kapitalo apytak ratu suved pinigin jo form. Fiziokratai, A. Smithas ir D. Ricardo nagrinjo kapitalo apytak ratu kaip gamybin form. O K. Marxas rmsi vis trij kapitalo form pinigins, gamybins ir prekins , vienove. Jis nagrinjo j apytak ratu ir tyr skirtingas stadijas, per kurias pereina juddamas kapitalas. Kapital, sudarant piniginio, gamybinio ir prekinio kapitalo vienalaiks apytakos vienov, K. Marxas pavadino pramoniniu kapitalu. 2 skyriuje, turiniu glaudiai susijusiame su 1, taip pat tiriamas kapitalo judjimas, bet jau laiko poiriu analizuojamas apyvartos greitis ir jo poveikis pridedamosios verts dydiui. iame skyriuje K. Marxas taip pat pagilino mokym apie pagrindin ir apyvartin kapital. Jei K. Marxo pirmtakai kapitalo skirstymo pagrindin ir apyvartin pagrindu laik kiekvienos i kapitalo dali ilgaamikum, tai K. Marxui tokio skirstymo ieitinis takas yra darbo, knyto prekje, dvejopas pobdis. Jo nuomone, tai leido suprasti verts perklimo i gamybos priemoni darbo produkt proces. Juk, viena vertus, tai visada tam tikras konkretus darbas, ir iuo aspektu jis sukuria konkrei vartojamj vert. Taiau, antra vertus, bet koks darbas, neatsivelgiant jo konkrei r, yra mogaus energijos, raumen, nerv snaudos, ir tai leidia palyginti darbo produktus. Darb, nagrinjam iuo aspektu, K. Marxas pavadino abstrakiuoju darbu. Pastarasis sukuria preks vert, pasireikiani kaip mainomj vert, t. y. proporcij, kuria viena prek mainoma kit. Tame paiame skyriuje taip pat aptariamas pridedamosios verts metins normos klausimas. Kapitalo II tomo 3 skyriuje Reprodukcija ir viso visuomeninio kapitalo apytaka, kurio problematika yra kiek nutolusi nuo pirmj dviej skyri, mginama isiaikinti slygas, kurioms esant, gali bti realizuotas visas kapitalistikai pagamintas visuomeninis produktas. ia, kritikai inagrinjus fiziokrat, A. Smitho ir vlesni politins ekonomijos atstov poirius iuo klausimu, nagrinjama garsioji reprodukcijos schema, pirmiausia aptariant paprastj reprodukcij, vliau iplstins reprodukcijos klausimus. Pastarieji tapo K. Marxo pasekj makroekonomini tyrim atspirties taku. Kapitalo III tomas Kapitalistins gamybos procesas kaip visuma, kaip ir pirmasis, susideda i 7 skyri ir 52 poskyri. Jis skirtas kapitalistins gamybos procesui kaip visumai, t. y. atskleidiama gamybos proces ir kapitalo apyvartos dialektin vienyb, parodami kapitalistins tikrovs paviriniai reikiniai. iame tome aptariama: pelno virtimas vidutiniu pelnu, formuluojamas pelno normos majimo tendencijos dsnis, tiriamas pelno paskirstymo tarp vairi kapitalist (vairi pramons ak kapitalist, prekybini kapitalist, pinigini kapitalist ir emvaldi) procesas ir konkreios formos, kuriomis pasireikia pelnas kaip io proceso rezultatas. Pagal K. Marx, pridedamoji vert pasireikia keturiomis konkreiomis formomis: a) verslininko pajamomis; b) prekybiniu pelnu; c) procentu; d) renta.

K. Marxas ypa pabr, kad procente visikai paslpti gamybiniai santykiai, t. y. samdom darbuotoj eksploatacija. Procentas pasireikia kaip kapitalo-nuosavybs, atsiskirto nuo kapitalo-funkcijos, rezultatas. Verslininko pajamos iorje pasireikia kaip mokestis u darb verslininkui. Taiau, kaip teig K. Marxas, u procento ir verslininko pajam slepiasi vienas ir tas pats altinis pridedamoji vert. I to jis dar ivad, kad verslininkas tiek pat, kaip ir piniginio kapitalo savininkas, yra darbinink klass eksploatatorius. Pridedamosios verts konkrei form analiz ubaigiama rentos analize. Kaip inom, D. Ricardo ityr tik diferencin rent, o K. Marxas, i esms sutikdamas su D. Ricardo diferencins rentos teorija, rod, kad greta diferencins rentos, susijusios su sklyp derlingumo ir geografins vietovs skirtumais, yra ir absoliuti renta, nulemta paties ems nuosavybs fakto. K. Marxas, remdamasis J. K. Rodbertuso rentos teorija, parod, kad ir blogiausi ems sklypai, neteikiantys diferencins rentos, j savininkui suteikia absoliui rent, kadangi emvaldys veikia kaip monopolistas, neleidiantis norintiesiems em investuoti savo kapital nesumokant duokls. Taigi, K. Marxo nuomone, absoliuios rentos prieastis yra privati ems nuosavyb, o ji susidaro kaip skirtumas tarp ems kio produkt verts ir gamybos visuomenins kainos. Kapitalo III tomo baigiamasis 7 skyrius Pajamos ir j altiniai lyg ir apibendrino vis tyrim. Jame parodama, kaip kapitalo tikrov atsispindi kapitalistins gamybos agent poiriuose. K. Marxui nepavyko visikai ubaigti skyri, vadinasi, ir Kapitalo III tom. Todl daugelis teigini iame skyriuje suformuluota atitrauktai, fragmentikai, kaip pastabos. Taiau pagrindin mint vis dlto galima velgti. K. Marxas siek pateikti viso savo darbo santrauk. Jis vl pabr svarbiausi savo metodologijos bruo u daikt santyki atskleisti klasinius moni santykius. Neatsitiktinai ir ideologij K. Marxas nagrinjo kaip klasini pozicij iraik, taigi, kaip iliuzin (klaiding) smon. Kapitalo IV tomas tai Pridedamosios verts teorija, sudaranti 18611863 m. ekonomini rankrai istorin dal. iame tome, susidedaniame i trij dali, K. Marxas pateik ekonomikos teorijos pltros nuo jos atsiradimo iki rankraio paraymo 18611863 m. bendr vaizd. K. Marxas kritikai analizavo J. Steuarto, fiziokrat, T. Malthuso, A. Smitho, D. Ricardo ir kit ekonomist mokymus. Kartu jis pateik savo poir daugeliu ekonomikos teorijos klausim. Tai jau atsispindjo ir pirmuose trijuose Kapitalo tomuose. Reikalas tas, kad K. Marxas i pradi para Kapitalo IV tom, paskui III ir II, ir vliausiai I tom. Jis planavo II ir III tomus ileisti viena knyga. Viename i savo laik K. Marxas ra: I ties, pats sau, pradjau Kapital kaip tik atvirktine tvarka, lyginant su tuo, kaip jis bus pateiktas skaitytojams (praddamas darb nuo treiosios, istorins dalies), tik su ta ilyga, kad pirmasis tomas, kur a pradjau paskiausiai, i karto buvo parengtas spaudai, o abu kiti tomai liko neapdorotoje formoje, bdingoje kiekvienam tyrimui pradiniame jo etape. Kapitalo IV tomas susideda i trij dali. Pirmojoje dalyje plaiai apraoma ekonomins minties istorija. Ypa daug dmesio kreipta reprodukcijos klausim. Kritikuodamas vadinamj Smitho dogm, K. Marxas isamiausiai nagrinjo pastovaus kapitalo padengimo problem. Viso to rezultate jis padar ivad, kad btina visuomenin gamyb skirstyti du padalinius. io tomo antroji dalis skirta vien tik D. Ricardo. Ypa daug dmesio K. Marxas skyr rentos ir krizi teorijai, kas leido jam sukurti sav i kategorij teorij. Remdamasis ekonomikos teorijos kritine analize, K. Marxas padar i ivad, kuri idst Kapitalo I tomo antrojo leidimo pratarmje: [] imu mirties valanda

mokslinei buruazinei politinei ekonomijai. Nuo iol nra svarbiausia, teisinga ar neteisinga viena ar kita teorema. Svarbu tai, naudinga ji kapitalui ar alinga, patogi ar nepatogi, derinasi su politiniais samprotavimais ar ne. Nesavanaudikos mokslins paiekos keiiamos alika, pataikaujania apologetika. K. Marxas toki politin ekonomij pavadino vulgarija, nordamas j atskirti nuo klasikins politins ekonomijos, idstytos A. Smitho ir D. Ricardo. 5.5.4. Pridedamosios verts teorija K. Marxas savo mintimis grind rikardiniu darbins verts teorijos supratimu, bet jis analizei suteik i esms nauj aspekt. Aikinant darbo natrali kain, svarbiausi klasikins politins ekonomijos principai: viena vertus, darbins verts ir, kita vertus, main ekvivalentikumo tarpusavyje prietaravo. Jei turt sukuria darbas, o darbas mainomas ekvivalentine kaina, tai i kur atsiranda kapitalisto pajamos (pelnas)? K. Marxas sprend i problem pasitelkdamas nauj samprat prek darbo jga. Skirtingai nuo klasik, teigusi, kad prek yra pats darbas, K. Marxas tvirtino, kad darbininkas parduoda ne darb, o darbo jg, t. y. savo gebjim dirbti. Pagal K. Marx, darbo jga, kaip ir kiekviena prek, turi vartojam vert ir vert. ios preks vert atitinka gyvenimo reikmen, btin darbo jgos reprodukcijai, vert. Vadinasi ia sutampa K. Marxo ir D. Ricardo poiriai. Jos vartojamj vert pirkjas kapitalistas nustato pagal darbo jgos sugebjim sukurti didesn u paties darbo jgos vert. is skirtumas, pagal K. Marx, ir sudaro pridedamj vert kapitalisto pajam (pelno) altin. Vadinasi, Kapitalo autoriaus ivada vienareikm pridedamosios verts altinis yra tik produktyvi darbinink, parduodani savo darbo jg, neapmoktas darbas. Taip K. Marxas, remdamasis darbine verts teorija, met sunkiausi kaltinim laisez-faire sistemai kad ji vieniems monms leidia nepelnytai savintis kit moni sukurt pridedamj vert. Kapitalo I tomo 4 skyriuje K. Marxas detaliai ianalizavo pridedamosios verts sukrimo proces. Tyrim jis pradjo nuo darbo laiko: jei darbininkas yra pasamdytas 10 val. darbo dienai, o grynj produkt, atitinkant savo darbo umokest (darbo jgos vert), jis sukuria per 6 val., tai jo darbo laikas skirstomas 6 val. btino darbo ir 4 val. pridedamojo darbo, t. y. darbo j pasamdiusio naudai. Produktas, kuris sukuriamas per btin ir pridedamj laik atitinkamai yra btinasis ir pridedamasis produktas, o pastarojo vert pridedamoji vert. Btent pridedamosios verts pasisavinimas, kur vykdo kapitalistas, K. Marxo nuomone, tampa kapitalistins darbo eksploatacijos pagrindas. Kiekybin io inaudojimo iraika (laipsnis) yra pridedamosios verts norma: m1=(m/v)x100% kur v kintamas kapitalas, panaudotas darbo jgai pirkti, o m pridedamoji vert. Vadinasi, K. Marxo nuomone, pridedamojo ir btinojo darbo (arba, kas yra tas pat, pridedamojo ir btinojo darbo laiko) santykis apibdina kapitalist vykdomos darbinink eksploatacijos dyd. K. Marxas mat du kelius, kaip eksploatacijos dyd padidinti: 1) didinti tiesiogin pridedamj darb ilginant darbo dien; ir 2) keisti pridedamojo ir btinojo darbo santyk per fiksuoto ar net sutrumpinto laiko darbo dien. Pirmj keli jis pavadino absoliuios pridedamosios verts gavimu, o antrj santykins pridedamosios verts gavimu. K. Marxo nuomone, pirmasis kelias bdingas ankstyvajam kapitalizmui, antrasis subrendusioms jo formoms. Btinj

darbo laik galima sutrumpinti nepaeminus darbuotoj gyvenimo lygio atpiginant darbinink pragyvenimo priemones dl darbo naumo augimo. K. Marxas iskyr dar vien bd, kaip padidinti pridedamj vert: gauti perteklin pridedamj vert mainant individualias (konkreios mons) gamybos ilaidas lyginant su visuomenikai btinomis. Taiau i pridedamosios verts r negali pasisavinti visi kapitalistai. Net pavieniams kapitalistams jos pobdis laikinas. Pridedamosios verts sukrimo proces paanalizuokime iek tiek detaliau. Pagal K. Marx, kapitalizmas tai subrendusi rinkos kio forma. Jo specifik K. Marxas pabr lygindamas j su paprasta prekine gamyba. Nuomon apie i gamyb su jam visikai nebdingu kapitalizmo sociologini ir istorini aspekt ignoravimu K. Marxas perm i A. Smitho. Tokios hipotetikos A. Smitho ankstyvosios ir primityvios visuomens santvarkos, K. Marxo kakodl realiai priskirtos ikikapitalistinei ekonomikai, rmuose rinkos main prasm kad vairi gamintoj pagamintos preks rast savo pirkjus. Tai utikrina mainai, vykdomi pagal formul: pinigai prek pinigai: P Pr P Preki pardavimas u pinigus tik tarpinis aktas, palengvinantis perskirstyti bendr preki mas. Kapitalistini main formul jau kitokia: P Pr P1, kur P1 >P Toki main prasm yra ne ta, kad reikia gauti reikaling gyvenimui prek, o ta, kad pinigai, dti versl, grta tam, kuris juos ir djo, be to, btinai pelningai. Formul P Pr P1 yra parankus atskaitos takas nagrinjant K. Marxo teorins sistemos logik. Pirmiausia jis parodo, kad padidjimo P P1 negalima paaikinti, vien tik cirkuliacija. Kaip ir visi klasikai, jis savo mintis grind tuo, kad pridedamoji vert sukuriama gamyba. Dl to pradin formul jis pateik kaip kapitalo apytakos formul: P Pr G... Pr1 P1 kur P, Pr ir G atitinkamai piniginis, prekinis ir gamybinis kapitalas. Norint pabrti pasikartojant kapitalo apytakos pobd, i formul galima pavaizduoti taip: P(P1) Pr G Kapitalo apytakos formulje P Pr G... Pr1 P1, kiekvienas i jos element reikia apytakos fazes, kurias paeiliui pereina kiekvienas individualus kapitalas. Pirmiausia kapitalas avansuojamas pinigine forma. Paskui, kai u iuos pinigus nuperkami gamybos veiksniai, jie pereina prekin form, o toliau ie veiksniai patenka gamybin sveik. Tai yra jau gamybinio kapitalo faz btent ia ir sukuriama pridedamoji vert bei vyksta kapitalo augimas. Gamybos rezultatas yra tas, Pr1

kad preks ir kapitalas vl gauna prekin form. Realizavus prekes kapitalas grta pradin, t. y. pinigin form. Aiku, realus mons kapitalas vienu metu pasiskirsto tarp vis i form kaip aliav atsargos, gamybiniai fondai, jau pagamintos produkcijos likuiai, ir galiausiai piniginiai aktyvai. Apytakos idja pabria vis i iorikai skirting element ir j apytak: piniginio kapitalo apytakos (P Pr G... Pr1 P1), gamybos kapitalo apytakos (G... Pr1 P1 Pr... G) ir prekinio kapitalo apytakos (Pr P1 Pr G... Pr1) vienyb. Kapitalo apytaka taip dar nebuvo apibdinta ankstesnje politinje ekonomijoje. Juk merkantilistin sistema apytak suved iimtinai piniginio kapitalo apytak, fiziokratai (turint omenyje F. Quesnay) prekinio kapitalo apytak, klasikin mokykla vien tik produktyvios kapitalo formos judjim. K. Marxui pagal jo dialektin metod pavyko veikti vienpusikum. Toliau K. Marxas pereina, iuolaikikai sakant, nuo mikrolygio prie makrolygmens: nuo individualaus kapitalo prie visuomeninio kapitalo. Kapitalo apytakos formul taikoma visai visuomeninei gamybai. Kiekviena apytakos faz pasireikia kaip visuomeninio kapitalo specializuota forma: kapitalo gamybin form apytakos formulje atitinka visuomens gamybos kapitalas: fabrikai, manufaktros, kitos mons ir individuals gamintojai; prekin form prekybinis kapitalas: didmenins ir mamenins parduotuvs kartu su j preki atsargomis, sandliai ir t. t. galiausiai pinigin form bankinis kapitalas. Nagrindamas visuomeninio kapitalo reprodukcij, K. Marxas parod, kad analogikai, kaip individualaus kapitalo lygmeniu pridedamoji vert sukuriama tik gamybinio kapitalo fazje, ir taip pat visuomeninio kapitalo lygmeniu ji sukuriama ten, kur veikia gamybos kapitalas. Visi kiti kapitalai nagrinjami kaip atskil nuo gamybos kapitalo, o visos kapitalo pajam formos, tokios kaip prekybinis pelnas, ems renta ir bank procentas kaip pridedamosios verts pakitusios formos. Tuo paiu K. Marxas pateikia ir savj problemos jei pridedamoji vert sukuriama gamybos darbuotojo darbu, tai i kur gaunamas prekybininko ir bankininko pelnas sprendimo variant. Pagal K. Marx, kalbama pridedamosios verts perskirstym tarp skirtingos specializacijos kapital. Gamybos kapitalas dal savo funkcij perduoda specializuotiems kapitalams, tuo paiu kaip mokest atiduodamas jiems ir dal gautos pridedamosios verts. Dl tokio perskirstymo gamybos kapitalui lieka tik pridedamosios verts dalis verslininko pelnas, kuris, K. Marxo nuomone, yra viena i pridedamosios verts pakitusi form. I ios pridedamosios verts teorijos iplauk ir K. Marxo pateiktas kapitalo skirstymas pastov ir kintam. Pastovus kapitalas tai ta kapitalo dalis, kurios vert atkuriama kaip produkto kaina nepakitusiu dydiu (perkeliama produkto kain). ia kalbama apie kapitalines ilaidas gamybos priemonms, tarp j rang (pagrindinio kapitalo element) ir aliavas bei mediagas (apyvartinio kapitalo elementus). Kintamasis kapitalas tai ta kapitalo dalis, kuri yra avansuojama darbo jgos samdai. Btent i kapitalo dalis traukia gamyb gyvj darbinink darb visos naujai sukuriamos verts altin, ir tuo paiu utikrina ne tik atitinkam kapitalini ilaid (darbo umokesiui) padengim, bet ir pradins kapitalo verts augim. Pastovaus ir kintamo kapitalo santyk K. Marxas vadino kapitalo organine sudtimi ir su ja siejo uimtumo, pelno bei kai kuri kit reikini dinamik. Kadangi kapitalo organin sudtis dl technins paangos didja, paklausa darbo rankoms auga liau, nei kapitalo dydis. Dl to, pagal K. Marx, bedarbi armijos augimas yra neivengiamas. Vadinasi, ir darbinink klass padtis blogja pltojantis kapitalistinei gamybai. K. Marxas suformulavo visuotin kapitalistinio kaupimo

dsn: turto kaupimasis viename poliuje, kapitalist klasje, yra skurdo ir darbo kani kaupimasis kitame poliuje, darbinink klass pusje. K. Marxo nuomone, dl kapitalo organins sudties augimo atsiranda ir pelno normos, nagrinjamos kaip pridedamosios verts santykis su visu avansuotu kapitalu, majimo tendencija. Tai, pagal j, btent tendencija, nes pelno normos majimui kliudo tokie veiksniai, kaip eksploatacijos laipsnio augimas, kapitalo persiklimas kolonijas, kur kapitalo organin sudtis yra emesn, ir nemaai kit. Klasikin mokykla nesugebjo su darbine verts teorija suderinti faktikai stebim pelno normos lygyb akose su skirtinga kapitalo organine sudtimi. K. Marxas pateik tok ios problemos sprendim. Pagal j, kapitalas veriasi akas, kuriose ema kapitalo sudtis ir atitinkamai aukta pelno norma. ioje akoje stiprjanti konkurencija numua kainas emiau verts. Ir prieingai, akose, kuriose aukta kapitalo organine sudtis, i kur kapitalas ieina, pasila atsilieka nuo paklausos, ir kainos didja. Kapitalo persiliejimas i akos ak vyksta tol, kol kainos nusistovi lygyje, utikrinaniame isilyginusi, vidutin pelno norm. K. Marxas tvirtino, kad ivystytame kapitalizme preks parduodamos ne pagal vert, o pagal gamybos kainas (ilaidos su pridtu vidutiniu pelnu). Verts dsnis paeidiamas kiekvienoje akoje, nes gamybos kainos nukrypsta nuo verts tai vien, tai kit pus. Taiau jis veikia visuomenje kaip visumoje, nes ie nukrypimai vienas kit padengia ir bendra gamybos kain suma lygi veri sumai. Kaip minta, K. Marxas pridedamj vert nagrinjo kaip viening pramoninio pelno, procento, prekybinio pelno ir ems rentos altin. Pramons kapitalistai perleidia prekybininkams ir bankininkams dal pridedamosios verts, j gautos darbinink darbo gamyboje sskaita. Tuo pat metu jie isivaduoja nuo savo kapitalo ilaid sandliams ir prekybos monms, bei skolinamojo kapitalo sskaita maina poreik savam kapitalui. Dl to j pelno norma tik padidja. 5.5.5. Reprodukcijos teorija Pagal pelno normos majimo tendencijos dsn K. Marxas ikl ekonomins raidos ciklikumo kapitalizmo slygomis teorij. ios teorijos, skirtos isiaikinti reprodukcijos proceso ypatybes laisvos konkurencijos slygomis, svarbiausia idja yra ta, kad pasiekti makroekonomin pusiausvyr ir nuosekliai augti ekonomikai trukdo vidiniai antagonistinei kapitalistinei visuomenei bdingi prietaravimai. Kapitalo II tomo 20 ir 21 skyriuose pateikta paprastos (nekintamos savo mastais) ir iplstins reprodukcijos teorija K. Marxas prats F. Quesnay Ekonominje lentelje pradt tyrim: visuomeninio produkto nuolatins apytakos ratu modeliavim. Taiau, K. Marxo nuomone, preki reprodukcija tuo pat metu yra ir ekonomini santyki (pirmiausia kapitalist ir samdom darbinink santyki) reprodukcija. Kaip pastebjo W. Leontiefas, pasisakydamas prie J. B. Sayaus samprotavimus apie tai, kad galiausiai visuomens bendrasis produktas suvedamas pajamas, K. Marxas sukr schem, padedani aprayti ak, ileidiani gamybos priemones ir vartojimo reikmenis, tarpusavio ry. Savja reprodukcijos schema K. Marxas pamgino galutinai tikinti skaitytoj pagrindinio kapitalizmo prietaravimo gaminti ne dl vartojimo, o dl pelno fataliku pobdiu, pateigdamas puikiai argumentuot nepakankamo vartojimo ekonomins krizs doktrin kritik. Kapitalistin gamyb jis paskelb cikline, pereinania per krizs, depresijos, pagyvjimo ir pakilimo fazes nauj kriz. Reprodukcijos teorijos pagrind sudaro K. Marxo reprodukcijos schemos abstrakts teoriniai modeliai, sukurti pagal daug supaprastinani prielaid, padjusi

atlikti grynai ekonomin kapitalistins ekonomikos idealizuoto modelio pastovios ir nekintanios struktros analiz. Pirma, K. Marxas operuoja natraliais dydiais, naudodamasis standartine klasikinei politinei ekonomijai prielaida apie rinkos kain atitikim vertms (natralioms kainoms, jei vartosime A. Smitho terminus, apimanioms ilgalaikius gamybos katus, tarp j peln, kurio norma tuo metu vyrauja). Tai tolygu ilgalaiks rinkos pusiausvyros slygoms nekintant gamybos techniniam lygiui ir vartotoj atiduodamoms pirmenybms. Jau i paties verts nustatymo bdo pasireik pirmoji principin K. Marxo teorijos ypatyb. Preks vert (q), pagal K. Marx, skyla tris dalis, i kuri tik viena turi savo atitikmen A. Smitho formulje (Q=W+P+R): q=c+v+m, kur c pastovaus kapitalo snaudos, atitinkanios gamybos priemoni, sunaudot tam tikros preks gamybai, snaudas (A. Smitho formulje tai buvo hipotetin ketvirtoji kainos sudedamoji dalis, jo atmesta nagrinjant kainos, kaip pajam sumos, struktr); v kintamo kapitalo snaudos, atitinkanios snaudas darbinink darbo umokesiui (tiesioginis darbo umokesio (W) atitikmuo A. Smitho formulje); m pridedamoji vert, sudaranti pai kapitalist galutines pajamas (atitinka pelno (P) ir rentos (R) sum A. Smitho formulje). Antra, ekonomika suskirstyta du sektorius (padalinius): gamybos priemoni gamyb (I padalin Q1) ir vartojimo reikmen gamyb (II padalin Q2), kuri rmuose kuriamas visas visuomeninis produktas. Taigi visuomeninio produkto vert gali bti pavaizduota kaip dviej padalini produkt verts suma: Q1=C1+V1+M1 (I) Q2=C2+V2+M2 (II) Treia, K. Marxas tik iimtiniais atvejais skyr avansuot kapital (atsargas) nuo vartojamo kapitalo (kapitalini ilaid srauto). Daniausiai jis rmsi prielaida, kad pastovaus ir kintamo kapitalo metins snaudos savo dydiu sutampa su j atsargomis atitinkamo periodo pradinje bklje. Galiausiai K. Marxas numato udar ekonomin (be usienio prekybos) ir gryn kapitalizm visuomen, sudaryt tik i dviej klasi: kapitalist ir darbinink. Be to, pagal klasikin tradicij, daroma prielaida, kad darbininkai visikai ileidia savo pajamas vartojimui. Kalbdamas apie kapitalist pajam (pridedamosios verts) naudojimo bdus, K. Marxas naudojasi dviem hipotezmis, ir atitinkamai pateikia du savo reprodukcijos schem variantus. Paprastoji reprodukcijos schema modeliuoja stacionari reprodukcij, t. y. visuomeninio produkto nuolatin apytak nekintama apimtimi iuo atveju daroma prielaida, kad nra grynj investicij ir visa pridedamoji vert tenka asmeniniam kapitalist vartojimui. Iplstins reprodukcijos schema, prieingai, grindiama prielaida, kad dalis pridedamosios verts sutaupoma nuo vartojimo ir tampa kapitalo kaupimo altiniu. Paprastoji reprodukcija.

Reprodukcijos schemose kiekvienas elementas atlieka du vaidmenis: viena vertus, kaip bendrojo produkto ir atitinkamai pasilos dalis, kita vertus kaip bendrj pajam, ir atitinkamai paklausos dalis. Pavyzdiui, M1 tai pagamint per metus gamybos priemoni dalis ir tuo pat metu kapitalist, gaminani ias gamybos priemones, asmenini pajam dalis. Produkt ir pajam dvylipumas paprastos reprodukcijos schemoje sukuria lakonik ir tuo pat metu talp tarpusavio ryi, apibdinani alies kin apyvart, vaizd. I schemos matyti, kad nacionalins pajamos (NP) kaip vis pirmini pajam visuma sukuriamos visose ekonomikos grandyse, neatsivelgiant padalini I (v+m) + II (v+m) (arba schemoje: V1+V2+M1+M2), kai grynasis visuomeninis produktas kaip produkt rinkinys natralia iraika (dydis, savo verte tolygus nacionalinms pajamoms) sukuriamas ne visose grandyse, o tik II padalinyje II (c+v+m) (schemoje: C2+V2+M2). Q1 Q2 = C1 + = C2 + V1 V2 + M1 + M2 II padalinio produktas (= grynajam visuomeniniam produktui)

Nacionalins pajamos Vadinasi pirmoji paprastosios reprodukcijos slyga yra II (c+v+m)=I (v+m)+II (v+m). Kitaip ir bti negali, nes, nesant grynj investicij, grynasis visuomeninis produktas sudarytas vien tik i vartojimo reikmen. Tada atitinkamai I padalinys dirba vien tik tam, kad atkurt panaudotas gamybos priemones. Taigi antroji paprastosios reprodukcijos slyga yra I (c+v+m) = Ic+IIc (schemoje: C1+V1+M1=C1+C2). Q1 Q2 = C1 = C2 + V1 + + V2 + M1 M2 I padalinio produktas

Atkrimo fondas Jei i abiem atvejais gaut lygybi atimtume vidin apyvart (paklaus, padengiam savo padalinio produkcija), gautume treij, svarbiausi paprastosios reprodukcijos slyg, arba main tarp dviej padalini proporcingumo slyg. Pagal j reikalaujama, kad I padalinio kintamo kapitalo ir pridedamosios verts suma bt lygi II padalinio pastoviam kapitalui: I (v+m) = II c (arba schemoje: V1+M1=C2):
Q1 = C1 + V1 + M1 = Q2 = C2 + V2 + M2

K. Marxui i proporcingumo slyga buvo, viena vertus, principins galimybs iki galo gyvendinti visuomenin produkt kapitalizmo slygomis rodymu (prieingai J. de Sismondi ir T. Malthuso ivadoms), kita vertus ypatingo sudtingumo ir maos tikimybs pasiekti tok rezultat liudijimu. Juk labai svarbu, kad bt tiksliai sukoordinuoti, tarkime, tokie skirtingi procesai, kaip pajam formavimasis I padalinyje ir gamybos priemoni sunaudojimas II padalinyje. Suprantama, jei I(v+m)>II c, tada jau grynosios investicijos yra teigiamos ir iplstin reprodukcija bei pridedamoji vert virs pelnu. Iplstin reprodukcija Pagrindin K. Marxo tyrim tema buvo kapitalo kaupimas. Vadinasi paprastosios reprodukcijos abstrakcija jam buvo tik tarpinis loginis etapas pereinant prie svarbesnio tikslo iplstins reprodukcijos analizs. Taiau tapdama realistikesne, iplstins reprodukcijos schema gerokai maiau akivaizdi. ia jau nra akivaizdaus ryio tarp padalini ir pajam ri: pridedamoji vert mainoma abiej padalini produkcij, o grynasis produktas apima ne tik vartojimo fond, bet ir kaupimo fond. Gaila, bet K. Marxas, aikiai nevardijo iplstins reprodukcijos nepertraukiamos pltros slyg. Be to, jis analizavo tik augim, vykstant nekintamais tempais, btent atvej, kai dl augimo nenumatoma joki Q pokyi. Apie didjanius augimo tempus K. Marxas paprasiausiai dar prielaid, kad tuomet, kai santaupos auga be atitinkam jas lydini kapitalini djim, tai nebtinai reikia stagnacij, jei sistem vedami kreditiniai pinigai arba kapitalas eksportuojamas. Iplstins reprodukcijos mechanizm K. Marxas pavaizdavo naudodamas skaitmenin pavyzd bei papildomai daug k supaprastindamas: investicijos vykdomos kiekvieno padalinio viduje; papildomo kapitalo struktra (jo skirstymas pastov ir kintam) atkuria susiklosiusias proporcijas; taupymui tenka pus I padalinio pridedamosios verts, o II padalinio kaupimo norma pasyviai prisiderina prie reprodukcijos slyg. Jei kalbtume apie produkto struktr, naudot K. Marxo pavyzdyje, vertinant kapitalo prieaug pridedamosios verts sskaita, reprodukcijos schema atrodyt taip: 400cm 100vm 4000c + 1000v + 1000m = 6000 1500c + 750v + 750m = 3000 50vm 100cm I padalinio pridedamoji vert (1000 m) skyla pusiau: 500 m1 tenka plsti gamybai, o likusieji 500 mv asmeniniam kapitalisto vartojimui. I padalinio kaupiama pus pridedamosios verts (500 m1), vertinant prielaid c:v = 4:1, padalinama tarp pastovaus ir kintamo kapitalo santykiu 400:100. Dl to pajamos, formuojanios = 9000 (I padalinys) (II padalinys)

paklaus II padalinio prekms, sudaro 1600 vnt. (1000 v + 100 vm [kintamo kapitalo padidjimas] + 500 mv [kapitalist pajamos, likusios asmeniniam vartojimui]). iam I padalinio paklausos vartojimo reikmms (II padalinio prekms) dydiui pagal proporcingumo slyg turi atitikti II padalinio pasila, savo ruotu formuojanti paklaus gamybos priemonms: tokia pasila susideda i 1500 c (II padalinio gamybos priemoni pradinio fondo) + 100 cm (i II padalinio pridedamosios verts naujai kaupiamo pastovaus kapitalo, skiriamo papildomoms gamybos priemonms). Galiausiai papildom pastov kapital lydi (atitinka) 50 vm dydio kintamas kapitalas, gaunamas i to paties altinio II padalinio pridedamosios verts. (Juk II padalinyje c:v = 2:1, todl gamybai plsti skirta dalis taip pat skyla santykiu 2:1, t. y. jei cm = 100, tai vm = 50). Po i transformacij gauta schema jau atspindi ekonomins sistemos pasirengim funkcionuoti iplstins reprodukcijos reimu: 4400 c + 1100 v + 500 m = 6000 (I padalinys) 1600 c + 800 v + 600 m = 3000 (II padalinys) Visuminio visuomeninio produkto sudtins dalys padengiamos pagal vert ir atkuriamos natrine forma iplstins reprodukcijos atveju taip pat, kaip ir esant paprastajai reprodukcijai, vykstant mainams tarp I ir II padalini. Gaunamas naujas rezultatas: baigus pirmj iplstins reprodukcijos cikl metinio produkto dydis bus 9800 vnt. (vietoje 9000 vnt. periodo pradioje), o jo struktra, vertinus investuojamos pridedamosios verts perskirstym prie antr apytakos cikl atrodys taip: 440cm 110vm 4400c + 1100v + 1100m = 6600 1600c + 800v + 800m = 3200 80vm 160cm Tai leidia nustatyti iplstins reprodukcijos visuminio visuomeninio produkto realizacijos slygas: I (v + vm + mv) = II (c + cm) I (c + v + m) = I (c + cm) + II (c + cm) II (c + v + m) = I (v + vm + mv) + II (v + vm + mv) Jei visuminio visuomeninio produkto realizacija vyksta pagal ias slygas, tai visas metinis visuminis visuomeninis produktas yra realizuojamas taip, kad atkuriamas jo sunaudotos dalys ir sukuriama papildoma dalis gamybai plsti. Jei ios iplstins reprodukcijos slygos sutrikdomos, tai prasideda perprodukcija arba ekonomin kriz. Vadinasi K. Marxas atmet J. B. Sayaus koncepcij, kad visuotins gamybos krizs yra negalimos. Jis rodinjo toki krizi neivengiamum dl = 9800 (I padalinys) (II padalinys)

gamybos anarchijos. Kapitalistin gamyb jis vardijo kaip ciklik, pereinani per krizes, depresijas, pagyvjimo ir pakilimo fazes nauj kriz. Baigiant kaupimo ir reprodukcijos proceso marksistins analizs aptarim, pastebtina, kad K. Marxas svarbiausi vaidmen skyr I padaliniui. Tai pabr aplinkybe, kad I padalinio kaupimo norma laikoma nepriklausaniu kintamu dydiu, o II padalinio priklausaniu. Be to, vis visuminio visuomeninio produkto dali augimo tempai K. Marxo modelyje turjo tendencij susilyginti I padalinio augimo temp lygyje. Vis dlto tenka atkreipti dmes, kad K. Marxo iplstins reprodukcijos schema grsta tokia gausybe apribojim, kurie nuolat paeidiami realiame kiniame gyvenime (tai gerai suprato ir pats K. Marxas, ras: Pats proceso vairialypis sudtingumas suteikia ne maiau skaitling pagrind jo nenormaliai eigai), kad tai gerokai nuvertino vis jo pateikt argumentacij. ioje schemoje ekonomika yra udara; visa produkcija ilgalaikiu poiriu parduodama normaliomis kainomis; kapitalo apyvartos greitis abiejuose padaliniuose yra lygus; taupo tik kapitalistai; kiekvieno padalinio santaupos investuojamos tik io padalinio viduje; nra jokios technins paangos; realus darbo umokestis bei realus pridedamasis produktas, tenkantis vienam darbininkui, yra pastovs ir t. t. Be to, modelis, sudarytas tik i dviej padalini, maai patikimas analizuojant reali ekonomikos dinamik. Daugelis kio ak iki galo nepatenka nei vien, nei kit kategorij, kadangi ileidia ir kapitalines grybes, ir vartojimo reikmenis pavyzdiui, akmens anglies gavyba, transportas, chemijos pramon. Toki ak viduje skirstymas kapitalini ir vartojimo grybi kategorijas keiiasi laikui bgant dl paklausos struktros pokyi. Dl to i marksistini iplstins reprodukcijos slyg nieko nebelieka. Taiau nereikia skubti jas atmesti, nes dauguma to, k K. Marxas norjo pasakyti apie verslo (kinius) ciklus, kilo i prieasi, kodl neilaikomos iplstins reprodukcijos slygos, analizs. Vis dlto dl teisybs reikia paminti ir dar vien K. Marxo ekonomini cikl teorijos (ar krizi teorijos) neigiam aspekt. Jis neiveng netikslum, nepaisant to, kad, skirtingai nuo nepakankamo vartojimo krizi idjos alinink, savo reprodukcijos schema rod iplstins reprodukcijos galimyb. Reikalas tas, kad, grietai tariant, Kapitale pateikta ne tiek krizi teorija, kiek kapitalo kaupimo ir pajam paskirstymo kapitalizmo slygomis prieasties-padarinio vertinimas, neivengiamai lemiantis bendrosios perprodukcijos periodus. Pagal K. Marx, ciklinis procesas prasideda nuo pakilimo, sukeliamo visumins paklausos kaupimui augimo vardan kapitalist siekiamo pelno maksimizavimo, tai prieastis. Ciklas baigiasi nuosmukiu, nes pakilimo periodu auganti paklausa darbui virija jos reali pasil ir lemia darbo umokesio didjim bei bedarbysts paalinim, kas toliau sukelia pelno normos majim ir kaupimo ltjim tai padarinys. Paskui vl prasideda eilinis ekonominis ciklas, kurio metu vyksta nauja ekonomikos restruktrizacija, lydima investicij ir nauj darbo viet krimo, kol kaupimo procese nesivyrauja pelno normos majimo bei kapitalini vertybi nuvertjimo tendencijos, darbo rezervins armijos augimas ir darbo umokesio kritimas. Galiausiai vl susidaro krizin padtis. Todl, M. Blaugo odiais tariant, i tikrj K. Marxo pateiktas ciklinio proceso ar krizs vaizdas [...] tuo pat metu yra ir bausm, ir apsivalymas, nes viskas, k K. Marxas turjo omenyje, susived poir, kad kapitalizmui bdinga tendencija nepertraukiamai plsti gamyb, neatsivelgiant efektyvios paklausos, vienintels suteikianios prasm iai gamybai, buvim. Baigiant pokalb apie K. Marxo ekonomikos teorij, tikriausia drsiai galima sakyti, kad isisklaid visos abejons, ar K. Marxas buvo ymus ekonomistas-

klasikas. Jis tikrai nebuvo neklystantis, nors ir kiek aklai jam kas melstsi. Teisingiau bt galvoti apie j kaip did tyrintoj, palikusi gil, neidildom pdsak jo paties atrastame socialins minties emyne. Visi, kurie nori tyrinti j toliau, nesvarbu, sutinka ar ne su K. Marxo ivadomis, turi pareikti didel pagarb mogui, pirmajam atradusiam t emyn visiems monms. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite K. Marxo Kapitalo atskir tom struktr ir pagrindines idjas. 2. Kokia yra K. Marxo pridedamosios verts teorijos esm? 3. K teigia K. Marxo visuotinis kapitalistinio kaupimo dsnis? 4. Kaip K. Marxas suprato kapitalo organin sudt ir k vardijo kaip pagrindin kapitalizmo prietaravim? 5. Aptarkite, kuo skiriasi K. Marxo kapitalo traktuot nuo A. Smitho ir D. Ricardo poirio. 6. Aptarkite, kokias tris kapitalo judjimo stadijas ir formas iskyr K. Marxas. 7. Skaitiniu pavyzdiu pavaizduokite K. Marxo paprastosios ir iplstins reprodukcijos schemas. 8. Aptarkite K. Marxo teorines nuostatas apie peln. 9. Aptarkite K. Marxo ems rentos teorij. LITERATRA Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 492-528. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. K.: VDU, 2001. P. 170-184. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. V.: Mintis, 1991. P. 341-347. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. V.: Amius, 1995. P. 151-188. Paliulyt R. Ekonomins minties istorija: Paskait konspektas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. P. 49-54. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 261-285. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 120-130. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. P. 58-74. Negishi T. History of Economic Theory. New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. P. 191-237. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 251-297. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 455-477. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 128-143. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 383-392. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. P. 3-73.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 187-209. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 244-251. Caravale G. F. (ed.). Marx and Modern Economic Analysis. Vol. I II. Aldershot: Elgar, 1991. Morishima M. Marxs Economics. Cambridge: Cambridge University Press, 1973. Roemer J. Analytical Foundations of Marxian Economic Theory. Cambridge: Camridge University Press, 1981. Carver T. Marx and Engels: The Intellectual Relationship. Brighton: Wheatsheaf, 1983. Elster J. (ed.). Karl Marx: A Reader. Cambridge: Cambridge University Press, 1987. Freedman R. (ed.). Marx on Economics. Harmondsworth: Penguin, 1962. Junankar P. N. Marxs Economics. Oxford: Philip Allan, 1982. McLellan D. Karl Marx: His Life and Thought. London: Macmillan, 1973. Walsh V., Gram H. Classical and Neoclassical Theories of General Equilibrium. New York, Oxford: Oxford University Press, 1980. P. 102-120. . . . . 4- . - : , 1994. . 207-274. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 351-373. . / . . . . . . . . .: , 1995. . 37-41. . . 2. / . . . . (. .) . .: , 1988. .320-538. / . . , . , . : . . .: -, 2000. . 110-137. . . : . . 4- , . . .: -, 2002. . 172-188. . . . .: , 1996. . 113-132. . . : -. . .: , 2002. . 71-84. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 136-182. . . I. / . . . , . . . .: - , 1989. . 183-232. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 107-113. . . . . : , -, 1996. C. 248-252; 271-309. . . . : - , 2002. . 30-42. .., . . . .: , 1976.

6 dalis
KLASIKINS POLITINS EKONOMIJOS PRIEININKAI

6.1. EKONOMINIO ROMANTIZMO TEORIJOS

Pagrindins sampratos: Ekonominis romantizmas. Politins ekonomijos objektas. Kauzalistinis ir klasinis analizs metodai. Produktyvaus darbo teorija. Darbo paskirstymo teorija. Smulki gamyba. Smulks savininkai. Proletariatas. Gyventoj skaiiaus teorija. Reprodukcijos ir krizi teorija. Perprodukcijos kriz. Reform teorija. Kapitalizmo pltros stadija. Reformizmas. Apyvartos bonai. Tautos bankas. Pagalbins sampratos: Gamybos sfera. Fabrikas. Turto altinis. Nuosavyb. Darbin verts teorija. Renta. Pelnas. Darbo umokestis. Kapitalas. Pinigai. Procentas. Nepakankamo vartojimo teorija. Smulki prekin gamyba (kis). Mainomoji vert. Konstatuota vert. Ekonomins minties istorijoje tik plonut riba skiria kitaip mstanius ir radikalius ekonomistus. Ekonomikos teorijoje visada buvo sav aiki disident ir radikal, kad ir kaip jie bt mginami iskirti. Merkantilistai, fiziokratai, Adamas Smithas visi jie savu laiku buvo kitaminiai, o kai kuriais aspektais net radikalai. D. Ricardo, ikls technologinio nedarbo idj, radikaliai atsitrauk nuo Sayaus dsnio, taip pat ir nuo laissez-faire koncepcijos kaip tikjimo simbolio. T. Malthusas irgi buvo savotikas radikalas, nes suabejojo pakankamu paklausos efektyvumu laissez-faire slygomis ir teig, kad reikia subsidijuoti lendlordus, kad ie galt padidinti savo ilaidas ir vargams suteikti darb. Dl pramoninio perversmo, XIX a. pirmoje pusje apmusio daugel Europos ali, kilo vairi klasikins mokyklos pagrindini postulat kritika, kuri tikslinga sieti su trimis alternatyviomis klasikinei mokyklai ekonomins minties kryptimis: ekonominiu romantizmu, utopiniu socializmu ir socialine-istorine kryptimi (vokiei istorine mokykla). Kaip atskira kryptis gali bti minima ir rikardini socialist teorijos. Kiekvienos i i krypi atstovai sil kitus, nei klasikai, visuomens idealios socialins-ekonomins srangos modelius, kurie toliau ir bus plaiau aptarti. Ekonominis romantizmas, kaip viena i savarankik pomanufaktrinio laikotarpio ekonomins minties krypi, buvo kokybikai naujas teorins ekonomikos istorijos etapas. Jo atstov idjoms pirmiausia buvo bdinga reformatorikumas. Jie visikai nereikalavo kurti socializm. Kalbant apie i ekonomins minties srov daniausiai minimi J. de Sismondi (17731842 m.) ir P. Proudhonas (1809-1865 m.), pagrind tikslingum permstyti klasikinje mokykloje pateikt ekonomikos mokslo objekt ir metod ir rod socialini reform btinum. Tiesa, paymtina, kad jei ekonominio romantizmo pradininkas J. de Sismondi ra XIX a. pradioje, kai Pranczijoje tik prasidjo sigalti fabrikin kapitalistins gamybos sistema, tai anarchizmo ir reformizmo pradininko P. Proudhono pagrindiniai ekonominiai veikalai gim XIX a. penktajame deimtmetyje, kai ioje alyje jau susiformavo kapitalistiniai gamybiniai santykiai, nusistovjo kapitalizmo klasin struktra, kapitalistin gamyba jau vent pergal ir stambiosios pramons pltra, kapitalo koncentravimasis ir centralizavimasis prekybos ir kredito srityje lm socialiniekonomini prietaravim atrjim bei socialini reform neivengiamumo idj plitim Pranczijos visuomenje. Pats gyvenimas jau rodinjo, kad negalima gyvendinti ekonominio romantizmo idealus, ir nuo kapitalizmo grti patriarchalin santvark.

6.1.1. J. de Sismondi ekonomins pairos Gyvenimo kelias. veicar kilms prancz ekonomistas ir istorikas Jean Charles Leonard Simonde de Sismondi gim enevoje kilming aristokrat Pisan eimoje. Jo tvas buvo kalvinist pastorius. Jis greta enevos turjo dvar, kuriame prabgo J. de Sismondi vaikyst ir jaunyst. A. Anikino nuomone, ioje taikioje patriarchalinje aplinkoje tam tikra prasme galima velgti J. de Sismondi idj aknis. Vis gyvenim jis liko sitikins, kad laim daniausiai ateina dor, darbi amatinink bei fermeri namus ir bga alin nuo didmiesi su j fabrikais, prekybos kontoromis ir bankais. Baigs dvasin dar prancz protestant mstytojo Jeano Calvino (15091564 m.), dl kurio doktrinos takos enevoje susikr viena i represyviausi visuomeni istorijoje, steigt protestant kolegij, J. de Sismondi stojo universitet, bet jo taip ir nepavyko baigti. Mokslus teko nutraukti dl susvyravusios tvo materialins padties todl jis perjo dirbti vien i Liono bank pas pirkl, su kuriuo draugavo jo tvas. Taiau vliau Lione prasidjo garsieji vis Pranczij ir kitas Europos alis apm jakobin revoliucijos vykiai, nuo kuri J. de Sismondi ir jo tvas nesugebjo apsisaugoti net ir enevoje. ie vykiai galiausiai juos nuved kaljim. J. de Sismondi buvo madaug dvideimties met, kai jo eima buvo priversta beveik septyniems metams emigruoti usien pirmiausia pusantr met Anglij, kur jis giliai niko A. Smitho Taut turt, o paskui dar penkeriems metams iaurs Italij, kur jam asmenikai teko kur laik valdyti nedidel ferm savo tvo namuose Toskanijos provincijoje, pirkt u igelbtus bgant pinigus. Tuo pat metu jis ra pirmuosius savo mokslinius veikalus. 1800 m. grs enev po to, kai ji oficialiai tapo dalimi Pranczijos, kur pirmasis konsulas Napoleonas Bonapartas atkr teistum ir tvark, J. de Sismondi gavo Prekybos rm sekretoriaus viet ir visikai atsidjo mokslinei bei literatrinei veiklai. Jau pirmieji jo ekonominiai darbai Toskanijos ems kio vaizdas (1801 m.) ir Apie komercin turt arba apie politins ekonomijos principus taikant juos prekybiniuose statymuose (1803 m.), kuriuose jis dar neatmet laissez faire principo ir tvirtai laiksi A. Smitho nuomons, nuoirdiai propaguodamas jo idjas ir pasisakydamas u konkurencijos laisv bei nevarom asmenini interes rungtyniavim, atne jam tam tikr populiarum Pranczijoje. Taiau po io veikalo J. de Sismondi ilgam atsidjo vien istorijos, literatros ir politikos darbams. Akivaizdu, kad J. de Sismondi kelions po Italij ir Vokietij 18041808 m., tiesioginis kins realybs stebjimas ir stambiausi Europos ali ekonomins, politins ir istorins literatros nagrinjimas ir lm daugiaplan bei neordinar io mokslininko tyrim pobd krybinio pakilimo laikotarpiu. O J. de Sismondi populiarumas augo su kiekviena jo nauja publikacija, ypa dl dvitomio Italik respublik istorija (1807 m.) ileidimo bei paskait apie roman tautas, pavadint Piet Europos literatra (1813 m.). 1813 m. J. de Sismondi persikl Paryi ir paskelb straipsni, kuriuose palaik Napoleon. Taiau po Burbon restauracijos pervaiavo Anglij, i ten po keleri met gro enev, vl tapusi veicarijos dalimi, kur, veds jaun angl, ramiai gyveno savo nedideliame dvare, raydamas savo veikalus bei pasivaikiodamas ir diskutuodamas su gausiais biiuliais ir sveiais, kurie noriai rinkdavosi jo svetinguose namuose. iuo periodu (po 1818 m.) jis vl gro prie politins ekonomijos klausim ir para paius rykiausius savo ekonominius bei istorinius veikalus, tarp j geriausi savo veikal dvitom Politins ekonomijos naujuosius principus, arba Apie turt ir jo santyk su gyventojais (1819 m.), taip pavadint prieinant juos D. Ricardo

Politins ekonomijos principams. Knyga netrukus igarsino j Europoje kaip ekonomist. 1827 m. J. de Sismondi ileido jos antrj leidim, kuriame dar grieiau polemizavo su D. Ricardo mokykla Anglijoje ir J. Sayaus mokykla Pranczijoje. Taip pat para Politins ekonomijos etiudus (1837 m.) bei fundamentalius istorinius veikalus: Prancz istorij (31 tomas) ir Romos imperijos lugimo istorij (2 tomai). Kalbdamas apie motyvus, privertusius atsigrti politin ekonomij, J. de Sismondi ra: Tuo laiku mane buvo giliai sujaudinusi prekybos kriz, siautusi pastaraisiais metais Europoje, ir baisus darbinink skurdas, kur a pats maiau Italijoje, veicarijoje, Pranczijoje ir kuris, sprendiant i vis vie praneim, buvo bent jau ne maesnis, jei ne didesnis, Anglijoje, Vokietijoje ir Belgijoje. Mir J. de Sismondi 1842 m., bdamas 69 met amiaus. Ekonomikos teorija. Pirmiausia aptarsime J. de Sismondi svarbiausi veikal Politins ekonomijos naujieji principai, arba Apie turt ir jo santyk su gyventojais, kuris gim ipltus straipsn apie politin ekonomij Edinburgo enciklopedij. iame veikale jis detaliai idst savo poir politins ekonomijos objekt ir metod, taip pat teorinius samprotavimus apie produktyv darb ir jo paskirstym, gyventoj skaii ir pajamas bei reprodukcijos proces ir reformas. Paymtina, kad 1819 m. pasirodius iam veikalui, J. de Sismondi sulauk silym dstyti Vilniaus universitete ir Sorbonoje. Taiau abiej universitet silymus jis atmet ir didij likusio laiko dal praleido gimtojoje enevoje. Apie politins ekonomijos tyrimo objekt J. de Sismondi kalba beveik visame veikalo I tome. Be to jau savo darbo pratarmje jis primin skaitytojui, kad yra links daryti didelius pakeitimus Adamo Smitho principuose, kuriais J. de Sismondi vadovavosi, pabrdamas, kad turto augimas yra ne politins ekonomijos tikslas, o tik priemon utikrinti visuotin laim, kad pats savaime turto ir gyventoj skaiiaus didinimas yra tik abstrakcija [...]. I keturi knyg, sudarani Politins ekonomijos... I tom, pirmoji specialiai skirta Politins ekonomijos objektui ir io mokslo atsiradimui. ioje knygoje J. de Sismondi ikyr tris, jo poiriu, svarbiausius etapus politins ekonomijos evoliucijoje ir jos nagrinjamo objekto traktavime. Pirmj jis vadino merkantilistins mokyklos etapu, antrj ekonomist-fiziokrat mokyklos etapu, treij Adamo Smitho mokyklos etapu. J. de Sismondi ra, kad pirmajame ir antrajame etapuose moni materiali gerov kaip politins ekonomijos objektas buvo nagrinjama vienpuss sistemos rmuose, nes merkantilistai turto altin velg tik prekyboje, o fiziokratai tik emdirbystje. Tik treiajame etape, dar ivad mokslininkas, A. Smithas nemgino, kaip jo pirmtakai, sukurti apriorin teorij, tam, kad vliau bandyt pritraukti prie jos faktus. Solidarizuodamasis su A. Smithu tame, kad turto altin reikia iekoti visuomeniniame darbe, bei politins ekonomijos objekt matydamas btent moni materialinje gerovje, J. de Sismondi tuo pat metu dar kategorik ilyg dl valstybs pareigos suteikti visiems pilieiams galimyb naudotis tuo fiziniu patogumu, kur teikia turtas, nes gyventojai ir turtas ne absoliuia prasme yra valstybs gerovs poymiai, o tik lyginant vienus su kitais. Remdamasis ia pozicija, Politins ekonomijos... autorius toliau pateik dvi politins ekonomijos objekto traktuotes. Pagal pirm traktuot, politin ekonomija tai mokslas, nagrinjantis materialin gerov, kadangi ji priklauso nuo valstybs, ir taut turto valdym, kadangi kiniai procesai turi bti kreipiami valstybs. Pagal antrj tai moralus ir didele dalimi dorovinis mokslas, susijs su mogikja prigimtimi, o ne su ekonominiais santykiais

ir objektyviais dsningumais. Be to, mokslas moralus todl, kad jis suklaidina operuojant plikais skaiiais ir veda tiksl, atsivelgiant moni jausmus, poreikius bei aistras, ir mokslas dorovinis nes, pirma, jis turi numatyti [...] aistras ir, antra, neteisinga, kad utenka vien tik nurodyti j (moni. Aut. pastaba) naud, kad jie pradt jos siekti. Todl J. de Sismondi m oponuoti angl klasikinei mokyklai, kuri pavadino ortodoksine. Taigi, tyrim objektas, pagal J. de Sismondi, kaip ir klasik teorijoje, daugiausia suvedamas gamybos sferos, kur, kaip jis man, sukuriama ir didinama moni materialin gerov, problematik. Taiau, skirtingai nuo klasik, jis man, kad taut turt valdyti privalo valstyb, iame procese remdamasi ne abstrakcijomis ir plikais skaiiais, o moni jausmais, poreikiais bei aistromis. J. de Sismondi ra: Valstyb turi siekti tokios tvarkos, kuri utikrint ir neturtingam, ir turtuoliui pasiturjim, diaugsm bei ramyb toki tvark, kuriai esant niekas nekenia. Vadinasi, J. de Sismondi nuomone, greta grybi gamybos, kuria iimtinai tesidomjo klasikai, reikia nemaiau dmesio skirti ir grybi paskirstymo teorijai, nes, pasak jo, gryb ar turtas tik tada vertas io vardo, jei jis tinkamai paskirstytas. Atotrkyje nuo io paskirstymo jis negali bti nei suvoktas, nei vertintas. O kalbdamas apie grybi paskirstym J. de Sismondi ypating dmes kreip tuos, kuriuos vadino beturiais tuos, kuri visas turtas dvi rankos, kurie nuo ryto iki vakaro dirbo pluo fabrikuose ar laukuose, ir kurie i tikrj sudar gyventoj daugum. Vienoje knygos vietoje J. de Sismondi netgi teig, kad Politin ekonomija galiausiai tampa labdaros teorija ir visa tai, kas galutiniame rezultate neprisideda prie moni laims, nepriklauso ir iam mokslui (iskirta mano. Aut. pastaba). J. de Sismondi kryba dideliu mastu lyginama su klasikine politins ekonomijos mokykla ir tyrim metodo srityje. Juk, kaip ra J. de Sismondi, A. Smitho doktrina yra mano doktrina, fakelas, kur jo genijus ikl vir mokslo, nurod teising keli visiems pasekjams. Tuo, ko gero, galima paaikinti, kodl tarp Politins ekonomijos... autoriaus metodologini instrument kartu su specifiniais yra ir nemaai element, bding klasik krybai. Todl vargu ar galima laikyti netiktumu tuos mokslins analizs metodus, kuriuos jis i esms perm i XVIII a. pabaigos XIX a. pradios klasikins mokyklos lobyno. Tarp toki metod pamintini: pagrindini moni ekonomins veiklos sfer kauzalistin analizs metod, kas, be visa ko, nulm gamybos ir apyvartos sfer prieinim viena kitai ir pirmosios pripainim lemiama (dominuojania) visuomens kio sfera; klasin analizs metod, sutinkamai su kuriuo nagrinjami socialiniaiekonominiai santykiai tarp vadinamj pagrindini visuomens klasi (iuo atvilgiu jis avjosi A. Smithu, kuris kiekvien fakt stengsi nagrinti toje socialinje aplinkoje, kuriai is priklauso); snaudin (pagal J. de Sismondi, vertinant sunaudoto darbo kiek) verts ir pajam nustatymo metod; pinig savarankiko ir didelio vaidmens visuomeninje reprodukcijoje nepripainim (remiantis apraomuoju metodu). Kita vertus, btent specifiniai J. de Sismondi metodologijos elementai leidia sprsti apie io mokslininko krybinio palikimo naujumo ir savotikumo altinius. i element esm galima apibdinti iais teiginiais. Pirma, visaapimantis orientavimasis (skirtingai nuo klasik) valdios kiimsi turto reguliavim tam, kad nebt suvesta visa politin ekonomija paprast [...] laissez faire princip.Be to, J. de Sismondi buvo sitikins, kad tik valdia gali neleisti gamybos pltimo vardan pavieni asmen interes, kad vis taut tikslas turi bti visuotinio pasitenkinimo ir gausumo siekis.

Antra, mokslins abstrakcijos metodo taikymo politinje ekonomijoje tinkamumo neigimas. J. de Sismondi priekaitavo A. Smitho pasekjams D. Ricardo ir J. B. Sayui u tai, kad ie metsi link abstrakcij, umirdami mog, turt atribojo nuo mogaus, tuo metu kai turto tikslas patenkinti mogaus poreikius. Dl viso to, jo nuomone, A. Smitho ir D. Ricardo pateikiamas mokslo variantas atskiria gamyb nuo vartojimo, jam bdingas spekuliatyvus pobdis ir jis atrodo atpltas nuo bet kokios praktikos. Treia, A. Smith o ekonominio mogaus doktrinos neigimas. Kaip pabr J. de Sismondi, j klasikai traktavo kaip vien i aksiom, bdami sitikin, kad kiekvieno interesas sudaro bendr interes. Taiau, jo nuomone, tai neatitinka tikrovs, kadangi kiekvienas, siekdamas gyvendinti savo asmenin interes kit sskaita, tam panaudoja visas priemones ir ne visada sulaikomas jg, kurios lygios jo jgoms. I ia, pavyzdiui, kiekvieno pramonininko gerov kuriama jo kolegos lugimo sskaita. Ketvirta, mokslins-technins paangos spartinimo dl visos visuomens gerovs objektyvaus btinumo nepripainimas. Argumentuodamas i metodologin nuostat, J. de Sismondi ra: Nors main, didinani moni jgas, iradimas mogui yra geradarybe, bet neteisingas j teikiamo pelno paskirstymas paveria mainas rimbu neturtingiesiems. Penkta, ir kauzalistinio (prieastinio), ir funkcinio metodo naudojimo ekonominje analizje tikslingumo pagrindimas. i mokslininko pozicija akivaizdi i jo teiginio, kad politinje ekonomijoje viskas susij, viskas yra apytakoje ratu, nes padarinys, savo ruotu, tampa prieastimi. eta, kartu su ekonominiais veiksniais kai kuri neekonomins aplinkos veiksni vertinimas ekonominje analizje. Tarp j J. de Sismondi ypa iskyr religij, aukljim, garbs jausm, manydamas, kad ie arba prisideda prie moni artjimo prie tikslo, kur sau kelia politin ekonomija, arba tolina juos nuo jo. J. de Sismondi nuomone, politin ekonomija, kaip moralinis mokslas, pirmiausia grindiama patyrimu, istorija, stebjimu. Jis teig, kad moni buities slygas svarbu tyrinti i smulkmen. Reikia atsivelgti tai laik, tai al, tai profesij, kad gerai suprastume, kas yra mogus ir kaip j veikia institucijos [...]. Akivaizdu, kad ios J. de Sismondi mintys reng dirv tam poiriui, kur vedusi vliau didiuosis vokiei istorin mokykla. J. de Sismondi, pats bdamas istorikas ir publicistas, besirpinantis aktualiomis reformomis, negaljo neirykinti to, kaip socialins institucijos ir politin santvarka veikia ekonomin gerov. Kalbant apie J. de Sismondi verts teorij, paymtina, kad jis, kaip ir klasikins politins ekonomijos atsovai, pritar darbinei verts teorijai. Sekdamas A. Smithu ir D. Ricardo, jis teig, kad preks vert lemia darbas, kuris yra vienintelis turto altinis.Taiau skirtingai nuo klasik, kalbdamas apie verts dydio nustatym, J. de Sismondi atkreip dmes prietaravim tarp vartojamosios verts ir verts. Sprsdamas verts dydio problem, jis paymjo, kad kapitalizme is dydis susiveda btin laik, kur apibdino kaip laik, sunaudot esant vidutinms slygoms. Toliau aptarkime J. de Sismondi produktyvaus darbo teorij. Produktyvaus ir neproduktyvaus darbo esm J. de Sismondi apibdino beveik identikai A. Smithui. I ia, jo poiriu, produktyvus darbas sukuria turt naujo main dalyko arba jau egzistavusio dalyko padidjusios verts forma, o neproduktyvus darbas yra darbas ir malonumai, neeinantys turto samprat, nes io malonumo negalima isaugoti ateiiai [...] io darbo vaisiai negali bti kaupiami. Taiau J. de Sismondi ir A. Smitho ivados dl produktyvaus darbo, padarytos i ios teorijos, buvo diametraliai prieingos. Juk skirtingai nuo A. Smitho, Politins

ekonomijos... autoriaus sitikinimu, dl neriboto darbo produktyvumo didinimo vyksta tik dykaduoni turtuoli prabangos ir malonum augimas ir kuo labiau amat ir pramons srityje tampa ivystyta tauta, tuo daugiau nelygybs tarp dirbanij [...] Kuo daugiau dirba vieni, tuo labiau ilaidauja kiti. Kalbdamas apie neproduktyvaus darbo reikm visuomenei, J. de Sismondi ne toks pesimistikas savo samprotavimuose. Jis pastebjo, kad visuomenei reikalingi visi visuomens nustatytos tvarkos saugotojai, kiekvienas i kuri, pradedant valstybs galva ir baigiant eiliniu kareiviu, nors nieko ir negamina, bet be j darbo produktyvi darbinink sukurti turtai bt igrobstyti [...], o gamyba baigtsi.Be to, kaip ra mokslininkas, jeigu bet koki naud vadintume turtu, tai tokios ries turtas ivaistomas jau sukrimo momentu, o meistrikumas, kur pasiekia darbuotojai, nesvarbu kuriai klasei jie priklausyt, yra savos ries pagrindinis kapitalas. J. de Sismondi darbo paskirstymo teorija, kaip ir prie tai aptartoji, domi pirmiausia savo kryptingumu prie klasik samprotavimus. Jis ra: Keletas main pradjo dirbti keli tkstani moni darb. Taiau, jo nuomone, technikos naujovs buvo nuostolingos tautai, kadangi maino gaunamas pajamas ir atitinkamai majo vartojimas. Juk to, k dirba mainos, nebereiks dirbti monms. Todl sumas gamintoj skaiius ir uimtumo lygis. Galiausiai paatrjus konkurencijai tarp dirbanij, kris darbo umokestis. Taigi bendroji paklausa gaminamai produkcijai maja, nes darbuotojai atleidiami, vartojimas maja, o mainos neturi joki poreiki ir nekuria paklausos. J. de Sismondi teig, kad taip darbinink darb istumia mainos. Objektas, anksiau gamintas krybiko darbuotojo, dabar tampa aklo mechanizmo darbo rezultatu. Jis praranda kak, ko negalima apibrti ir nukenia groio aspektu. Juk tiulis negali pakeisti nrinio... Taiau grsms darbininkams, kad juos istums mainos, J. de Sismondi nelaik vienintelui pratingu darbo paskirstymo padariniu, manydamas, kad pats main egzistavimas taip pat lemia: protini ir fizini jg, sveikatos bei gyvenimo diaugsmo praradim proporcingai tam, kiek padidja jo darbo produktyvumas; darbo darbininkams trkum dl darbo operacij supaprastinimo tiek, kad jas vietoj darbinink pajgs atlikti net jauniausio amiaus vaikai; didel apyvartinio bei pagrindinio kapitalo augim ir, atitinkamai, naud bei klestjim stambiesiems verslininkams vietoj naudos ir klestjimo visai visuomenei. Tiesa, savo Politins ekonomijos... pabaigoje J. de Sismondi patikslino, kad jo nereikt priskirti prie paangos ir meistrikumo prieinink, nes i tikrj patobulinimai naudingi, bet j panaudojimas gali bti, atsivelgiant aplinkybes, naudingas arba alingas. Naudingas tada, kai mainos pakeistas mogus gali rasti darbo kitur. Kaip pastebjo C. Gide ir C. Ristas, pagrindin J. de Sismondi argumentacijos iuo klausimu klaida ir yra ta, kad jis remiasi idja, jog nauja, didesn mainin gamyba tegali bti naudinga tik tada, jei anksiau yra susikrusi nauja paklausa. J. de Sismondi nenorjo sutikti, kad gamybos didinimas savaime netiesiogiai sukuria t paklaus. Kita vertus, pravartu siklausyti kit J. de Sismondi pastab: jis piktinosi ne tik tuo, kad mainos istumia darbininkus, bet ir tuo, kad likusieji dirbti darbininkai tegauna ma dalelyt i tos naudos, kuri atnea mainos. Klasikams uteko to, kad darbininkas, kaip vartotojas, gauna naudos dl produkt atpigimo. O J. de Sismondi reikalauja daugiau. Kol darbinink darbas yra toks slegiantis, ar nebt teisinga, kad

jie pasinaudot main vedimu, sutrumpinant j darbo dien, suteikiant daugiau laisvo laiko? Taiau, kaip pastebjo J. de Sismondi, realyb tokia, kad kapitalistin santvarka, ta darbinink vergov, veria j, nors mainoms ir padidinus darbininko darbo galias, vis tik dirbti ne maiau, o dar daugiau valand per dien u t pat darbo umokest. Kaip pastebjo C. Gide ir C. Ristas, ioje knygos vietoje geriausiai ireiktas J. de Sismondi poiris mainas. J. de Sismondi nepritar T. Malthuso gyventoj skaiiaus teorijai, tuo taip pat ireikdamas nesutarimus su klasikais. Pastarieji dirbani gyventoj vis kani prieasties iekojo pragyvenimo reikmen ir gyventoj skaiiaus augimo temp sryyje, kai, J. de Sismondi nuomone, reikjo atsivelgti ne gyventoj skaii, o pajamas. Ir tada, kaip tvirtino J. de Sismondi, bt matyti, kad i prieastis yra neatitikimas tarp j (gyventoj. Aut. pastaba) skaiiaus ir j pajam todl, kad natralias gyventoj skaiiaus ribas perengia ne tie, kurie nors k turi, o tie, kurie nieko neturi. J. de Sismondi nuomone, jei darbininkas bt kaip kitados savarankikas amatininkas, jis galt numatyti savo pajamas ir tada apribot savo vaik skaii, nes gyventoj skaii visada reguliuoja pajamos. O jei jis i proporcij virija, tai reikia, kad tvai apsiriko dl savo spjam pajam dydio, arba, tiksliau sakant, visuomen juos apvyl. Politins ekonomijos... autorius faktikai gro prie iki T. Malthuso vyravusios gyventoj skaiiaus koncepcijos, isakydamas iuos teiginius: didelis gyventoj skaiius atspindi visuomens pranaum, jei kiekvienas mogus sitikins, kad jis savo darbu gali utikrinti sau pakeniam gyvenim; moni materialin (turtin) padtis reguliuoja santuok ir gimstamumo skaii; darbinink neaprpinimas pajamomis i savo darbo veda link pirmalaiki santuok ir didesnio gimstamumo; cech ir cechini organizacij stat atkrimas kiekvienam darbininkui utikrins jo darbo produkt nuosavyb ir galimyb tiktis pajam bei vilt sukurti eim; darbininko sugebjimas dirbti nra jo garantuotas pajam altinis. Galutin J. de Sismondi ivada: kadangi maiausios pajamos [...] skatina nepamatuot jo (gyventoj skaiiaus. Aut. pastaba) augim, btina pakeisti pai socialin organizacij, kuri gimdo atsikartojani paklaus ir, sukrusi darbininkus, pasmerkia juos vliau kanioms bei miriai. Pastebtina, kad J. de Sismondi nebuvo T. Malthuso gyventoj skaiiaus teorijos alininkas. Jo nuomone, gyventoj skaiius priklauso ne nuo maisto priemoni, o nuo turto savinink valios. domi J. de Sismondi pajam teorija. Jis teig, kad pramons ir mokslo isivystymo lygis, pasiektas Anglijoje XIX a. pradioje, aikiai rod, kad jos gyventojai atm i savs pasiturjim iuo metu ir tikrum ateityje, nes miestuose beveik neliko amatinink arba nepriklausom nedideli dirbtuvi savinink ten yra tik darbininkai, kuri darbo umokestis nepakankamas visais met laikais, o kaime nebra valstiei juos istm samdiniai.Taigi tarpiniai sluoksniai inyko, smulks ems savininkai, smulks ems nuomininkai, smulki dirbtuvli savininkai, smulks prekybininkai miestuose negaljo ilaikyti stambij moni konkurencijos. Visuomenje beliko vietos tik stambiajam kapitalistui ir samdiniui. Matome baisiu greiiu augani klas moni, neturini absoliuiai jokios nuosavybs, klas (proletariat. Aut. pastaba), kuri anksiau buvo beveik nepastebima. J. de Sismondi pirmasis prabilo apie kov tai jo odis tarp dviej klasi: darbdavi ir samdini. Jis darbininkus laik proletarais vl jo odis kurie neturi

nuosavybs, ir i moni, panaiai kaip emiausios klass senovs Romoje, vienintel funkcija tiekti traukos jg, vadinamj proles lotynikas odis, i kurio buvo sudarytas mintas terminas kapitalistins visuomens malnui. J. de Sismondi sitikinimu, kiekvienas darbininkas, is tikrasis turto krjas, kasdien pagamina daug daugiau, nei jam reikia vartoti, bet turto savininkas paima i jo dal to, k jis, darbininkas, pagamina daugiau nei asmeniniai vartojimo poreikiai, apsiribojantys tuo, kas btiniausia. (Taigi, kaip paymjo C. Gide ir C. Ristas, J. de Sismondi kai kuriose savo krini vietose isireik beveik tai pat, kaip vliau ra R. Owenas, C. de Saint-Simonas bei K. Marxas). Taiau skirdamas darbo pajamas ir nuosavybs pajamas, J. de Sismondi pastarsias taip pat laik teistomis, nes, kaip jis teig, tie, kurie naudojasi pajamomis be darbo, joms yra gij nuolatin teis ankstesniu darbu, kuris padar dabartin darb naesniu. Kaip i samprotavim pagrind Politins ekonomijos... autorius ireik savo principin nesutikim su klasikiniais ekonomistais dl trij pagrindini pajam ri (rentos, pelno ir darbo umokesio) atsiradimo, laikydamas klaidingu manym, kad yra trys skirtingi altiniai em, sukauptas kapitalas ir darbas. Be to, J. de Sismondi primygtinai teig, kad tik darbininkas sukuria be savo pajam (darbo umokesio) ir turtuoli pajamas, btent rent emvaldiams ir peln kapitalistams. O pats darbo umokestis, ra mokslininkas, yra ta kaina, u kuri turtingas sigija darb i beturio ir danai tai yra ne kas kita, kaip darbininko apiplimas, nes sudaro tik pragyvenimo l kiek, pakankam dirbusij prajusiaisiais metais pragyvenimui. (Pastebtina, kad J. de Sismondi nuolat vartojo neaikias svokas, kaip turtuolis ir beturtis, uuot saks kapitalistas ir darbininkas). Taigi, J. de Sismondi nuomone, ir pelnas, ir renta yra atskaitymas i darbinink pajam (i jo darbo produkto). Be to, J. de Sismondi, mokyme apie rent laiksis fiziokrat poirio (renta tai nemokama ems dovana), ra, kad em pasiymi produktyvia galia. Jis, atmesdamas D. Ricardo rentos teorij, nepripaino ir rent sudarani veiksni, kurie sitvirtino ekonomikos teorijoje po D. Ricardo tyrim. Nesutikdamas su juo, J. de Sismondi nurod, kad ems kio verslininkai yra tie patys kapitalistai ir savo darbinink atvilgiu uima toki pai padt, kaip ir miesto kapitalistai. Jis paymjo, kad D. Ricardo ivados apie rent bt pagrstos tik tada, jei nenaudojama ar blogos kokybs em nebt privati ar visuomenin nuosavyb, t. y. galt bti apdirbama be savininko leidimo, nes io leidimo kaina ir yra nuomos mokestis. Galutin J. de Sismondi ivada: tik ems pajamos sudaro real pagrind ems rentai, kuri sukuriama mogaus darbu ir ems darbu. Savotikas yra J. de Sismondi atsakymas ir klausim, kodl darbininkai, kaip gausiausia gamyboje dalyvaujanij dalis gauna ma darbo umokest ir kodl jie, sukurdami turt, patys juo nesinaudoja.Jo atsakymas vl gana paprastas ir apima dvi nuostatas: pirma toje kovoje u pragyvenim, kuri jie priversti kovoti su savo darbdaviais, darbininkai neturi vienodos su jais galios, antra nuo tada, kai vaikai usidirba dal l savo pragyvenimui, j tvai gali gauti maesn umokest. Nors J. de Sismondi neanalizavo darbo umokesio dinamikos veiksni, bet vis tik jis aikiai nurod, kad nedarbas spaudia darbo umokesio lyg, traukia j emyn. J. de Sismondi neiekojo reguliuojani darbo umokest veiksni natraliuose gamtos dsniuose, kaip tai dar A. Smithas ir D. Ricardo. Jis man, kad darbo umokestis turi bti lygus visai darbininko darbo produkto vertei. Kartu su tuo, J. de Sismondi velg tiesiogin priklausomyb tarp gyventoj skaiiaus augimo ir darbo umokesio. Jis, kaip minta, sil apriboti gyventoj skaiiaus augim atsivelgiant pajam veiksn, ir kviet banyi pasmerkti santuokas tarp darbinink, jei vaik gimimo neutikrina pakankamos tv pajamos.

J. de Sismondi reikalavo aikiai atskirti kapitalo ir pajam sampratas. Jis, kaip ir A. Smithas, kapital apibdino kaip gamybines atsargas, kaip dal turto, atneani peln. Taigi J. de Sismondi kapitalo traktuotje vyravo jo kaip daikto, esanio ramybs bsenoje samprata. Taip pat J. de Sismondi, pereidamas J. B. Sayaus pozicijas, nagrinjo kapital kaip gamybos veiksn ir tapatino j su gamybos priemonmis, kapitalo kaupim susiedamas su kapitalist geradaryste, j taupumu. Pagal toki kapitalo traktuot, J. de Sismondi pateik ir kit pelno apibdinim: jis peln suved tai paties kapitalo produktyvumo rezultat, tai atlyginim u kapitalisto taupum. Pinigus J. de Sismondi traktavo kaip btin prekini-pinigini santyki pltros produkt, priemon, palengvinani mainus, ir man, kad, kaip ir kitos preks, bdami darbo produktu, jie turi savo vidin vert. Remdamasis ia nuostata, jis dar ivad, kad pinigai yra bendras verts matas. J. de Sismondi, skirtingai nuo D. Ricardo, mat skirtum tarp popierini ir kreditini pinig. Be to jo veikaluose sutinkame pastab apie popierini pinig nuvertjim ir infliacijos apibdinim kaip apyvartos srities perpildym pertekliniais popieriniais pinigais. Taiau vis dlto pinig kilm, j esm ir funkcijos J. de Sismondi liko nesuprantami. domi J. de Sismondi reprodukcijos ir krizi teorija, kuri yra tarsi veidrodis, kuriame atsispindi visas jo ekonominis mokymas apie gamyb ir vartojim, kapital ir pajamas, visuomens klasins struktros raid, su tendencija paversti darbo moni mases proletarais, kapitalizmo prietaravimus ir t. t. Ekonomist-klasik A. Smitho ir D. Ricardo reprodukcijos teorija teig, kad kuriuo nors momentu tik vienoje ar keltoje gamybos srii gali susidaryti per daug ar per maai produkt. Dl to ir krizs gali bti tik dalins, o ne bendros. O J. de Sismondi, kaip teig C. Gide ir C. Ristas, visa teorin politin ekonomija siek krizes paaikinti, o praktin rasti galimybes, kaip j ivengti ir pagerinti darbinink padt. Krizs, ie visuomens traukuliai, jo poiriu, yra ne atsitiktinumas [...], o esminis imanentini prietaravim pasireikimas. Jie reikiasi audringa forma, apima plai srit ir kartojasi tam tikrais periodais. J. de Sismondi atkreip savo oponent-klasik dmes tai, kad prieingai j viltims ir spjimams Anglijos komerciniame pasaulyje krizs sek viena po kitos. Tai, vertinant viso pasaulio pramons tarpusavio ry, reikia, kad i krizi esm leidia numatyti ms pai ateities istorij, jei tsime savo veikl tais paiais principais, kuriais vadovavosi Anglija. Pasak J. de Sismondi, krizs i dalies kyla dl dviej prieasi: 1) dl to, kad sunku gerai painti pernelyg isipltusi rink; 2) dl to, kad gamintojai vadovaujasi daugiau savo kapitalo gausumu, nei rinkos poreikiais. Taiau svarbiausia krizi prieastis, jo nuomone, yra netinkamas pajam paskirstymas. Pagal J. de Sismondi samprotavimus, krizi galimybs ivengimas komercinio pasaulio slygomis ir viso visuomens kinio gyvenimo apytakos rato stabilaus atkrimo utikrinimas numano nacionalini pajam ir metins gamybos lygyb. (Taigi, J. de Sismondi, kaip ir A. Smithas, visikai ignoruodamas pastovaus kapitalo dal, man, kad visuminio visuomeninio produkto vert lemia pajamos). J. de Sismondi ra, kad metin gamyba susideda i dviej dali: viena tai pelnas (rent iuo atveju jis jung su pelnu. Aut. pastaba), gaunamas i turto; kita gebjimas dirbti [...] Ir taip, nacionalins pajamos ir metin gamyba tarpusavyje susilygina ir yra vienodi dydiai. Be to, visos metins pajamos, keiiant jas metin gamyb, turi usitikrinti nauj gamyb, nes prieingu atveju dalis pagamintos produkcijos liks neparduota, ir gamyba bus priversta sustoti. Taiau, perspjo mokslininkas, klysta tie, kurie skatina neribotai gamybai, nes galiausiai visa duot met gamyba tik

keiiama visada vis praeit met gamyb (iskirta mano. Aut. pastaba). Juk visikai aiku, teig J. de Sismondi, kad jei produktai perkami u pajamas, tai gamybos virijimas pajam reikia ir vartojimo virijim. Tai turi sukelti krizes. Taigi jis teig, kad gamybos pltimas gali neturti prasms, jei rinka yra problemika, jei nedidja gaunamos pajamos ir maja vartojimas. J. de Sismondi pastebjo, kad tauta gali sunykti, jei ji vartoja per daug ar per maai. Negalima per daug ileisti, nes tokiu atveju bus inaudotos visos turimos atsargos, nebegals veikti renginiai, nes nebebus i ko j atnaujinti. Taiau negalima ileisti ir per maai tada produktas praranda prasm, sumaja gamyba, didja nedarbas. J. de Sismondi odiais tariant, ekonomistai-klasikai klydo dl klaidingo poirio, kad gamyba tai tas pat, kas ir pajamos. Jis buvo sitikins, kad dl turto kaupimosi pas nedaugel savinink vidaus rinka vis labiau ir labiau siaurja ir pramonei vis labiau ir labiau tenka iekoti realizacijos usienio rinkose, kur jai gresia dideli sukrtimai. Neatsitiktinai J. de Sismondi net kelia klausim: Kur einame?, turdamas omenyje, kad stambij verslinink vykdomas smulkij prekeivi ir amatinink istmimas konkurentinje kovoje tampa nebegrtamas. Politins ekonomijos... autorius pabr, kad esant susidariusioms slygoms visos alys, kur gamyba virija vartojim, vilgsnius nukreipia usienio rink [...], nesuprasdamos, kad pasaulin rinka taip pat ribota, kaip ir kiekvienos alies rinka. Tai ir lemia visur gamyb, virijani paklaus ir tada, greitai virydama vartojim, gamyba gimdo skaudias nelaimes. Taigi J. de Sismondi buvo pirmasis ekonomistas, perprodukcijos krizi problem ikls tyrim centr. Angl klasikins mokyklos pasekjai, iskyrus T. Malthus, realizacijos klausimams neteik didesns reikms. O J. de Sismondi rodinjo perprodukcijos krizi neivengiamum dl kapitalizmui bdingo prietaravimo tarp gamybos ir vartojimo (turdamas omenyje tik asmenin vartojim ir visikai ignoruodamas gamybin vartojim). Savo pagrindinio ekonominio veikalo Politins ekonomijos... skyriuje Izoliuoto mogaus turto susidarymas J. de Sismondi, nagrindamas poreiki tenkinimo tvark Robinzono kio slygomis, prijo ivados, kad poreikiai stumia gamyb. Prie kapitalistins visuomens analizs J. de Sismondi perjo labai paprastai, pareikdamas, kad izoliuoto mogaus istorija yra visos monijos istorija. Skirtumus tarp paprast preki gamintoj visuomens ir kapitalistins visuomens jis suved tik kiekybinius skirtumus. Toliau jis pareik, kad kaip Robinzono atveju, taip ir kapitalistinje visuomenje vartojimas vyrauja gamybai ir j lemia. Tuo paiu, kaip jau buvo minta, J. de Sismondi teig, kad gyvenimas nepatvirtino klasik teiginio dl automatinio paklausos prisitaikymo paklausai ne krizs atveju. J. de Sismondi tikino, kad paklausa neatsiranda automatikai paskui pasil. Ji atsilieka nuo pasilos ir automatikai stabdo gamyb. J. de Sismondi neig krizi galimyb izoliuoto mogaus kyje. Juk kai mogus dirbo sau (Robinzono atvejis), tai jis inojo savo vartojimo ribas, ir paprasiausiai neleido gamybai viryti vartojimo. Taiau kai mons pradjo dirbti ne sau, o neinomam vartotojui, tai jie rib nebeino ir yra priversti vadovautis nuojauta bei sitikinimais. inoma, laikui bgant pusiausvyra rinkoje nusistovi savaime, taiau tai lemia labai neigiamus padarinius baisius darbinink skausmus ir verslinink bankrotus. Juk tada darbininkai netenka darbo, o tiems kurie dirbo nukrenta darbo umokestis, todl sumaja j vartojimas ir gaminam preki paklausa. J. de Sismondi rodinjo, kad nuosavybei esant atskirtai nuo darbo, teauga tik turtingj pajamos, o darbinink pajamos visada lieka apribotos btino minimumo. I to neivengiamai seka produkcijos paklausos susiderinimo trkumas. Pramon,

gaminanti btinuosius ir bendruosius reikmenis, galt didinti gamybos apimtis reguliariai, be dideli uoli. Taiau faktikai augt vien tik turtingj pajamos. Todl vietoj btin dalyk paklausos, atsiras didjanti paklausa prabangos dalykams, o tai vers btinas prekes gaminani pramon siaurinti savo gamyb ir skatins plstis prabangos preki pramon. Taigi tradicin pramon turs mainti savo darbinink skaii, o naujoji pramon gals plstis tik pamau. Tai mains atleist darbinink btinj preki vartojim. Dl to bus nuolatinis nepakankamas vartojimas, kuris neivengiamai sukels atitinkamas krizes. Todl, teig J. de Sismondi, vartojimas fabrikanto milijonieriaus, kurioje inioje dirba tkstantis darbinink, teudirbani vos btiniausioms ilaidoms, yra tautai maiau vertingas, nei vartojimas ne toki turting imto fabrikant, pas kuriuos dirba po deimt ne toki varging darbinink. Taiau J. de Sismondi nepakankamo vartojimo teorija yra pagrsta kiek klaidingai, tarsi visa bendroji paklausa bt priskiriama tik vartojimo paklausai. Juk kartu su ja dar egzistuoja investuotoj paklausa. Kaip inoma, main atsiradimas padidino paklaus renginiams, metalui, energijai. Stakli ir main gamyba sukr ypating rink, tam tikra prasme nepriklausani nuo vartojimo preki rinkos. Baigiant J. de Sismondi ekonomini pair apvalg, btina dar aptarti jo reform teorij. Politins ekonomijos... viename i paskutini puslapi yra fraz: Visai manoma, kad geriau nukreipti privats interesai patys itaisys t blog, kur jie patys padar visuomenei. i fraz, leidianti J. de Sismondi priskirti prie pirmj intervencionist, apima pagrindin jo iame veikale isakyt daugybs reformatorik idj mint. Trumpai i dj esm galima suvesti dvi nuostatas, statymais utikrinanias tretiesiems asmenims smulkiesiems savininkams (valstieiams, amatininkams, namudininkams), t. y., vlgi tariant J. de Sismondi odiais, neturtingiesiems [...] garantijas prie visuotin konkurencij: 1) valstiei ki, pagrst patriarchaline nuosavybe, prioritetinio vaidmens utikrinimas (vietoj fermerins ems kio organizavimo formos); 2) grimas amatinink, uimt daugybje atskir savarankik dirbtuvi ir cech, nepriklausomos veiklos slygas (vietoj stambi fabrikini-gamyklini struktr, kurioms vadovauja vienas eimininkas). J. de Sismondi, kritikuodamas kapitalizm i ekonominio romantizmo pozicij, svajojo apie jo pltros sulaikym ir grim smulkiaprekin gamyb. Net ir suprasdamas, kad mintos smulkios mons, cechai ir gildijos vis dlto nebeatitinka gamybos interes, jis irdies gilumoje joms kakiek pritar ir nuolat sau kl klausim, ar negalima bt pasisemti i j patirties, kaip paaboti piktnaudiavim konkurencija. Savo reformatorik nuostat utikrinimui J. de Sismondi rekomendavo nukreipti valstybs (vyriausybs) veikl gyvendinant iuos jo statym sumanymus: * visur, kur tik galima, vl grti prie darbo ir nuosavybs sujungimo; * sukurti slygas miesto ir ems kio darbininkams bendrauti koalicijos ir laisvos kooperacijos principais; * neleisti procento normos tyinio sumainimo ar fiksavimo; * udrausti visuomenin darb ventadieniais; * vesti amiaus cenz maamei vaik darbui ir sutrumpinti darbo dien suaugusiems darbininkams (J. de Sismondi, apras, kaip 68 met vaikai dirba verpyklose po 1214 valand ore, pilname dulki ir plauk, kur juos pakerta diova, nesulaukus nei 20 met, prijo ivados, kad per brangiai tenka mokti u tautins prekybos ipltim, jei tai pagimdo nelaiming ir keniani klas); * atleisti nuo mokesi ems kio darbinink klas ir padidinti j dyd dykaduoniams emvaldiams ir stambiesiems fermeriams;

* vesti profesin garantij, t. y. pareigoti darbdavius (tiek ems kyje, tiek pramonje) ilaikyti savo lomis darbininkus jiems sergant, nedarbo ir senatvs laikotarpiu (tada darbdaviai neturt intereso be galo mainti savo darbinink atlyginimo arba diegti pas save naujas mainas ir be jokio reikalo didinti gamyb; bdami atsakingi u savo darbinink likim, darbdaviai irt, kaip j gerovei atsilieps visos tos naujovs, kurias vesdami darbdaviai iuo metu teiri vien savo pelno); * skatinti paveldim turt skaidym, o ne j kaupim (juk pagrindin J. de Sismondi pateikta ivada buvo ta, kad socialinis nelygumas atsiranda dl nevienodo nuosavybs pasiskirstymo). Tam ems kyje, kaip minta, siloma grti tai, k J. de Sismondi vadino patriarchaline nuosavybe, t. y. padidinti kinink, dirbani nuosav em skaii. O pramonje J. de Sismondi norjo matyti sugrtant savarankik amatinink. J. de Sismondi nuomone, valstybs veikla turt siekti sulaikyti per didelius gamybos tempus ir sukliudyti per smarki nauj iradim pltr. Jis svajojo apie toki paang, kuri vykt ltais etapais, niekam nepakenkdama, nesusiaurindama niekieno pajam ir netgi nemaindama procent normos. O pai valstyb J. de Sismondi laik vis klasi interes reikju: Valstyb egzistuoja dl vis pavaldi jai moni interes. Todl ji visada turi atsivelgti bendr naud, [...] turi siekti tokios tvarkos, kuri ir vargui, ir turtingam utikrint pasitenkinim, diaugsm ir ramyb, tokios tvarkos, kuriai esant niekas nekentt [...]. Taigi, J. de Sismondi, C. Gide ir C. Risto odiais tariant, i ties nelinkdamas socializm [...] stipriai supurt liberalizm, bei atsisak iliuzijos apie universali ekonomin laisv, parodydamas klaidingum teiginio, kur teig fiziokratai ir stengsi rodyti A. Smithas, btent natralaus privai interes ir visuomeninio intereso sutapimo dsnio. Tiesa, itai tvirtindamas, A. Smithas turjo omenyje tik gamyb. Taiau ia ir yra J. de Sismondi nuopelnas, kad jis inagrinjo io dsnio pritaikym turto paskirstymui. J. de Sismondi teorijos yra ne tik atnaujintos teorijos, bet ir protesto balsas, o pateikiami pasilymai ir ivados daugiau utopiniai, nes nra pateikta aikios programos, be to, ne visada pateikiama tikinama argumentacija. J. de Sismondi, laikiusio kapitalistin sistem su jos siekiu neribotai didinti gamyb ir tuo pat metu eminti pragyvenimo lyg nenatralia, visuomeniniu idealu, kaip jau minta, buvo smulki preki gamintoj, dirbani nuosavoje emje ir usidirbani pajamas pragyvenimui savo pai darbu, santvarka. Nelabai tikdamas, kad jo idealas gali bti gyvendintas, jis tapo vienu i pirmj visuomens, kuri, kalbant iuolaikine kalba, galima pavadinti socialiai orientuota rinkos ekonomika, ideolog. Juk ujausdamas neturtingus visuomens sluoksnius, J. de Sismondi buvo pirmasis propagavs valstybs kiimosi princip. Btent dl jo, C. Gide ir C. Risto nuomone, politinje ekonomijoje tapo priimtina socialin politika. Kita vertus, J. de Sismondi pasikliov vien tik vyriausybs statyminiais sprendimais, niekaip nepriderindamas savo utopini projekt prie realaus gyvenimo ir to, kad mokslin technin paanga neivengiama. Vis dlto, kaip pastebi C. Gide ir C. Ristas, bdamas pernelyg protingas, kad nematyt naujos industrins santvarkos gerum, pernelyg jautrus, kad galt nesijaudinti dl tam tikr skaudi jos padarini, pernelyg konservatyvus ir imintingas, kad sivaizduot visik visuomenins santvarkos perversm, J. de Sismondi lieka nustebs ir nulids dl moni bejgikumo prie blog. Jis nesijauia turs jg surasti vaist, ir tai pats kukliai bei nuoirdiai pripasta: [...] a nesijauiu pajgus rasti priemones, kuriomis bt galima t teisingum gyvendinti. Darbo vaisi paskirstymas tarp t, kuri bendromis pastangomis jie pagaminami, man atrodo ydingas. Taiau sivaizduoti kitoki nuosavybs santvark, smarkiai besiskiriani

nuo tos, kuri inome i patirties man rodos, beveik nemanomas jokioms mogikoms jgoms dalykas. 6.1.2. P. Proudhono ekonominis mokymas Nuosavyb tai vagyst. P. Proudhonas Gyvenimo kelias. Prancz ekonomistas ir sociologas Pierre-Josephas Proudhonas gim 1809 m. Bezansono priemiestyje ryt Pranczijoje. Jo tvas, kils i valstiei eimos, buvo alaus daryklos darbininkas; udarius gamykl jis suorganizavo kubil dirbtuves, bet, nesumokjs skol, prarado savo ems sklyp ir pasmerk eim giliam skurdui. P. Proudhonui nuo vaikysts teko aktyviai padti tvams kyje. Kai bsimajam ekonomistui buvo 12 met, j ileido mokytis vietin koled, bet P. Proudhonui tuo pat metu teko papildomai padirbti viebutyje, vykdyti tvo pavedimus. Neturdamas l mokomajai literatrai, jis nuolat lank miesto bibliotek, tapusi jam savarankiko lavinimosi altiniu. Materialiniai sunkumai 1828 m. privert P. Proudhon palikti koled taip jo ir nebaigus ir tapti darbininku Bezansono miesto spaustuvje. Nuo 1831 m. jis kaip rinkjas vainjo po provincijos miestelius. Grs Bezanson, P. Proudhonas tapo vienu i naujos spaustuvs krj, studijavo graik ir hebraj kalbas. 1837 m. jis ileido pirmj savo veikal Visuotins gramatikos patirtis. 1838 m. uvus bendrininkui, spaustuv teko udaryti (dl maesns asmeninio kapitalo dalies). Taiau tais paiais metais Bezansono akademija paskyr jam, kaip neturtingam pradedaniajam mokslininkui, trij met Siuarto stipendij ir P. Proudhonas persikl Paryi, kur nagrinjo J. B. Sayaus, J. de Sismondi, T. Malthuso, C. de Saint-Simono, Ch. Fourier ir kit darbus. Beje, Paryiuje, neturdamas kit pajam be akademins stipendijos, P. Proudhonas didesnij jos dal siunt savo tvams, pats ir toliau patirdamas materialinius sunkumus. 1840 m. pasirod vienas i geriausi jo krini Kas yra nuosavyb?, kuriame kaip atsakymas klausim pateikta garsioji fraz nuosavyb yra vagyst, suvaidinusi svarb vaidmen propaguojant socialin radikalizm. Istorikumo vardan, pastebtina, kad is teiginys, sukls visuomens dmes P. Proudhono idjoms, ko gero, buvo perimtas i ymaus Didiosios prancz revoliucijos veikjo Brissoto de Warwile 1780 m. ileisto veikalo, nors pats P. Proudhonas teig neskaits ios knygos. Kita vertus, ir paios P. Proudhono knygos originalum sudar ne tiek paios mintys, kiek vaizdingas idstymas, taigus stilius ir atri polemika, nukreipta prie pasenusius argumentus t, kurie nuosavyb grind darbu, prigimtine teise ir okupacija. Pacituosime vien gars P. Proudhono posak: Kas sukr em? Dievas. Todl, savininke, atsitrauk!. 18431847 m. P. Proudhonas dirbo Bezansono medienos ir angli perveimo firmos valdytoju ir tarnybos reikalais danai bdavo komandiruojamas Paryi. Tai jam leido vl susitikti ir diskutuoti su savo oponentais paryieiais. Tarp pastarj buvo ir K. Marxas, su kuriuo ginydamasis jis praleido daugel nakt. Ir kai 1846 m. P. Proudhonas, padedant garsiam ekonomistui Josephui Garnieriui (jis dar 1845 m. ileido savo Ekonomins politikos element pirmj leidim bei nuo 1848 m. iki savo mirties 1881 m. buvo urnalo Journal des Economistes vyriausias redaktorius), utarusiam prie leidj Guillaumin, bktavus dl knygos turinio, ileido eilin

stamb veikal Ekonomini prietaravim sistema arba Skurdo filosofija, jau 1847 m. liepos mnes K. Marxas Paryiuje ir Briuselyje prancz kalba ispaudino veikal atsak Filosofijos skurdas. K. Marxas vliau apie tai ra taip: P. Proudhonas pats savo laike pra: Laukiu Js grietos kritikos. I ties, i kritika pasipyl ant jo (mano knygoje Filosofijos skurdas) tokia forma, kuri visam laikui padar gal ms draugystei. Nepritars 1848 m. vasario revoliucijai, jau po mnesio P. Proudhonas ileido dar vien reikming savo darb Socialinio klausimo sprendimas, kuriame pasmerk bet kokios revoliucijos prievartin esm ir ikl Main banko, nemokamo kredito ir pinig likvidavimo koncepcij. Tais paiais metais jis steig savo laikrat, addamas per j liaudiai greit socialini reform galimyb. Populistins lovs bangos pastmtas 1848 m. birelio mnes P. Proudhonas paryiei buvo irinktas Nacionalinio steigiamojo susirinkimo deputatu ir ia mat kaip lugo socialini reform planai, tarp j ir jo paties Main banko 691 balsuojant prie 2. Taiau met pabaigoje u eidiani straipsni, kritikuojani naujai irinkt respublikos prezident Lui Napoleon publikavim savo laikratyje j perdav teismui ir nuteis trejiems metams (18491852 m.) kalti bei paskyr didel baud. Kaljime P. Proudhonas ved ir pripaino, kad nemanoma praktikai gyvendinti jo reformistines idjas. Naujuose veikaluose jis vis labiau linko anarchizm. (P. Proudhonas i esms buvo pirmasis socialinis reformatorius, pasivadins anarchistu). Ijs i kaljimo ir neturdamas asmeninio laikraio, P. Proudhonas nebegaljo publikuoti savo veikalus net ir pas kitus leidjus, bijojusius turti ryi su pavojingu autoriumi. O u 1858 m. ileist knyg Apie teisingum revoliucijoje ir banyioje j vl nuteis trejiems metams kalti ir paskyr baud. Tiesa, kart jam kartu su eima pavyko emigruoti Belgij ir ivengti kaljimo. Dvejus metus iki mirties P. Proudhon administracin valdia amnestavo ir jis vl gro Paryi. Paymtina, kad paskutiniuose darbuose jis paskelb nerealiais ir anarchistinius idealus, nors neatsisak idealizmo, savo priemirtiniame veikale Prancz demokratija (1865 m.) teigdamas, kad bet kokia visuomen susikuria, perdaroma ir keiiasi dl idj. Taip buvo senovje ir taip vyksta ms laikais. Ekonomikos teorija. Pirmiausia trumpai aptarsime P. Proudhono poir tyrimo objekt. Jei J. de Sismondi, nepaisant jo ir klasik poiri isiskyrimo, ieitiniu taku politinje ekonomijoje vis tik buvo j mokymas, tai P. Proudhonas siek kuo labiau nuo j atsiriboti. Savo darbe Kas yra nuosavyb? jis, prietaraudamas J. B. Sayui, teig: Politin ekonomija, bdama mokslu apie vertybes, apie j gamyb, paskirstym, mainus ir vartojim, yra negalima, jei mainomoji vert negali bti imatuota [...], o socialini problem sprendimas, kur mgino pateikti ekonomistai (klasikai. Aut. pastaba), jei buvo ne naivus, tai bent jau absurdikas. Taigi, P. Proudhono nuomone, politins ekonomijos tyrimo objektu negali bti gamybos sritis, nes tokiu atveju dl to, kad mainomoji vert negali bti imatuota, be dmesio lieka socialins srities problemos ir pirmiausia vairs main ir vartojimo organizavimo klausimai. Jo supratimu, pastarieji i esms ir yra io mokslo tyrimo objektas. P. Proudhono ir J. de Sismondi krybini pozicij suartjimas akivaizdus ir vertinant politinei ekonomijai bdingus tyrimo metodus. Tarp bendr abiem autoriams metodologini pozicij galima iskirti ias. Pirma, neribotos laisvos konkurencijos tikslingumo ekonomikoje neigimas. Dl to P. Proudhonas ra: Kas gi yra konkurencija? Dvikova, vykstanti ribotoje erdvje,

kurios metu kovojani teisumas nustatomas ginklu. Taiau jis tvirtino, kad konkurencija kaip ir visos likusios ekonomins kategorijos, turi neigiam ir teigiam aspektus. Teigiamas aspektas, kad utikrinama lygyb, o neigiamas kai kuri gamintoj bankrutavimas bei dl konkurencijos atsirandanti monopolija. Todl svarbiausias udavinys paaboti konkurencij, rasti jai policij. Neatsitiktinai P. Proudhonas toliau patikslino: Kalba eina [...] visikai ne apie konkurencijos sunaikinim, kas lygiai taip pat nemanoma, kaip ir laisvs sunaikinimas. Reikalas tas, kad reikia rasti pusiausvyr, ir a mielai net sakyiau: reguliavim (konkurencijos). Antra, ne ekonomini rodikli ir veiksni, o grio, morals, etikos ir socialinio teisingumo iklimas pirm plan kinio gyvenimo analizs procese. Pastarieji veiksniai, P. Proudhono nuomone, yra toki monijos gyvenimo aukiausi grybi, kaip lygyb ir laisv, pagrindas. Ypa gerai tai atspindi tokie P. Proudhono teiginiai kaip: nuosavyb ir vagyst sinonimai, turime sunaikinti btent (nuosavybs) institut, nei darbas, nei disponavimas, nei statymas negali sukurti nuosavybs, teisingumo taikymas gyvenime yra mokslas ir kiti. Neatsitiktinai ir pagrindiniu politins ekonomijos dsniu P. Proudhonas vardijo skurdo dsn, ir, jo nuomone, ia nepads jokia pramons paanga bei gamybini santyki tobulinimas. Treia, kauzalistinio (prieastinio) analizs metodo vyraujanio vaidmens politinje ekonomijoje nepripainimas. P. Proudhonas ra, kad reikalas tas, kad aptardama padarinius ir prieastis ji (politin ekonomija. Aut. pastaba) nieko neino, nieko neaikina, neprieina joki ivad. Kita vertus, paties P. Proudhono pripainimu, ilg laik jo kriniuose svarbus vaidmuo buvo teikiamas G. W. F. Hegelio dialektikos metodui. (Viename i savo laik K. Marxas dl to, prisimindamas susitikimus su P. Proudhonu, ra: Ilg gin metu [...] a ukriau j, su didelia ala jam paiam, hegelizmu, kurio jis, neinodamas vokiei kalbos, vis tik, negaljo kaip reikiant suprasti. Prakalbus apie tak, reikia paminti, kad P. Proudhonui taip pat stipri tak padar Biblija. Nors pats P. Proudhonas nebuvo religingas, bet savo idj apie teisingum i dalies jis perm i Senojo Testamento). Mintina P. Proudhono gyventoj skaiiaus teorija, nuorodas kuri randame daugelyje jo krini, kiekvien kart pabriant savj, besiskiriant nuo vis iuolaikini ekonomist, gyventoj skaiiaus ir ekonominio augimo problemos supratim. P. Proudhonas ypa kritikavo tai, kad ie, jo nuomone, nesuprato to fakto, jog ir pauperizmas (P. Proudhono apibrtas kaip nenormalus skurdas, veikiantis griaunaniai) ir per didelis gyventoj skaiius yra nulemti didiosios, baisiosios ir visada atsivrusios nuosavybs opos, ir todl gyventoj skaiius, kad ir kaip j mainsi, visada bus perteklinis. I ia galima daryti ivad, toliau teig P. Proudhonas, kad neteiss ne tik tie, kurie, kaip ir T. Malthusas, J. B. Sayus, J. de Sismondi bei kiti, siekiant ivengti pirmalaiki santuok tik rekomendavo neturtingiesiems bti atsargesniais, bet ir fourieristai (Ch. Fourier pasekjai. Aut. pastaba), kurie irado keturias priemones, kaip savavalikai mainti gyventoj prieaug [...]. Kita vertus, P. Proudhono ir J. de Sismondi gyventoj skaiiaus teorijos yra identikos bent dviem aspektais. Pirmojo esm sudaro perteklinio gyventoj skaiiaus fenomeno prieasties aikinimo panaumas. Dl to P. Proudhonas man, kad pauperizmas atsiranda dl paskirstymo pusiausvyros paeidimo bei neteisybs mainantir kad kai kuriose alyse, kur dauguma eim veriasi emdirbyste, beveik visk sau gamindamiesi patys ir nedaug bendraudami su ioriniu pasauliu, is blogis (pauperizmas. Aut. pastaba) palyginti maiau juntamas.

Antrosios identikos pozicijos esm galima suvesti iki T. Malthuso gyvavusios versijos apie visuomens su skaitlingais gyventojais ekonomin pranaum pripainim. Tai vl gi akivaizdu i P. Proudhono minties, kad mogikojo darbo produktai auga kaip darbuotoj skaiiaus kvadratas. I ia daroma ivada ne apie sultjim, o apie galim gamybini jg augimo spartjim ateityje (prisiminkime, kad T. Malthuso teorijoje i mintis skambjo prieingai). Analizuodamas ekonomines kategorijas, P. Proudhonas daug reikms skyr darbo paskirstymui. Kalbant apie jo darbo paskirstymo teorij, pastebtina, kad ioje teorijoje P. Proudhonas, kaip ir J. de Sismondi, ireik neslepiam pesimizm dl darbo paskirstymo visuomenje permanentinio pobdio. Tiesa, skirtingai nuo jo, P. Proudhonas stengsi isakyti savo argumentus prie klasik ekonomin dsn pagal hegelik dialektin analizs metod. Negana to, P. Proudhonas atvirai priekaitavo A. Smithui ir jo pasekjams u j optimizm ir bet kokio dsnio, tarp j darbo paskirstymo dsnio, nepakankam neigiam aspekt vertinim. P. Proudhonas pabr, kad darbo pasidalijimas tapo skurdo prieastimi. Jo nuomone, udavinys dabar yra tas, kad isaugant teigiam ios kategorijos aspekt, panaikinti neigiam. Taiau jis nepagrstai laik mainas darbo pasidalijimo antiteze: kaip pabr P. Proudhonas, pagal dsn, visuomenje vyksta bejausmis nauj ir nauj main diegimas, bet maina, arba fabrikas, paemins darbinink padarant j priklausom nuo eimininko, ubaigia jo paeminim, priveriant nusileisti nuo amatininko statuso iki juodadarbio statuso. O juk, prieingai, dl main naudojimo darbo pasidalijimas gauna nauj teigiam postm. Savotikai domi P. Proudhono verts teorija. P. Proudhonas kritikavo klasik mokym dl j verts teorijos, manydamas, kad ji savyje slepia rakt nuo socialins sistemos dur, kurio monija ieko jau eis tkstanius met. Jo nuomone, santykins ar mainomosios verts nustatymo problem politin ekonomija visada kl kaip pirmj klausim, kur jai reikt isprsti, bet ji (vert. Aut. pastaba) negali bti nustatyta absoliuia iraika ir yra i prigimties kintanti. Tokios nuostatos isakymo prieastis ta, toliau patikslino P. Proudhonas, kad vieno ir to paties produkto gamyba skirtingose epochose ir skirtingose vietovse gali reikalauti daugiau ar maiau laiko, didesni ar maesni ilaid. Taiau konkreiu laikotarpiu vert, teig mokslininkas, visikai nekintama savo algebrine iraika, nors jos pinigin iraika ir gali keistis. Pagal i prielaid, P. Proudhonas ir ikelia savj produkto absoliuios verts nustatymo princip, kuris nesusijs su pardavjo ar pirkjo nuomone, o pats produktas turi bti apmoktas pagal tai, kiek jis pareikalavo laiko ir ilaid. Ne daugiau ir ne maiau. klausim, kaip realizuoti daikto absoliuios verts ireikimo laiku, sunaudotu jo gamybai, ir ilaidomis princip bei kaip ivengti vertinimo principo neinojimo, esanio apgavysi prekyboje prieastimi ir viena i svarbiausi turtins nelygybs prieasi, P. Proudhonas atsak savo Skurdo filosofijoje. Jo atsakymo esm buvo tokia. P. Proudhonas man, kad mainomosios verts kilm susijusi su pavienio mogaus poreiki vairove, kuri gimdo mainus. Toliau, atsiribojs nuo paklausos, P. Proudhonas faktikai sutapatino mainomj vert su retumu, o vartojamj vert su gausumu. Kadangi gausumas ir retumas yra vienas kitam prieingi, P. Proudhonas tvirtino, kad tokie pat santykiai yra ir tarp vartojamosios bei mainomosios veri. Tokios antitezs prieastimi jis laik mogaus laisv vali. Kaip io prietaravimo sprendimo priemon P. Proudhonas vardijo konstatuot vert (sintetin ar proporcing vert). Ji P. Proudhono apibdinta kaip vartojamosios ir mainomosios verts sintez ir buvo ireikiama tiesiogiai darbo laiko valandomis. Nurodydamas main vaidmen sukuriant vert, P.

Proudhonas ra, kad mainai sujungia visuomens turto elementus vien visum inoma proporcija, paversdami juos konstatuota verte. ia prasme konstatuota vert, bdama main sankcionuota verte, pasireikia kaip proporcinga vert. Taip, P. Proudhono nuomone, konstatuota, ar proporcinga, vert atsiranda prekini main rinkoje procese. Atsiribodamas nuo konkurencijos, jis man, kad bet kurio gamintojo darbo valanda verta tiek pat, kiek ir kito gamintojo darbo valanda. Tuo paiu buvo teigiama, kad jei produktai bus parduodami kainomis, atitinkaniomis j konstatuotas vertes, tai bus utikrinta paklausos ir pasilos pusiausvyra, bet kuri prek ras savo pirkj ir gamyba atitiks vartojim. Taigi, P. Proudhono nuomone, ekonomistams reikia suprasti verts sintetin idj, pagal kuri vertingumas turi bti konstatuotas, t. y. sureguliuotas dar iki pardavimo dl i anksto nustatomo atitinkam darbo ir laiko ilaid kiekio. Be to, kaip ra P. Proudhonas, sintetins verts idja nra nauja, nes j lyg jau ir buvo miglotai apibrs Adamas Smithas. O kas lieia preki su konstatuota verte istorinius analogus, tai jie, P. Proudhono poiriu, jau yra, nes btent auksas ir sidabras buvo pirmosios preks, kuri vert buvo konstatuota. Juk P. Proudhonas nemat principini skirtum tarp pinig bei kit preki ir brangij metal savyb tarnauti visuotiniu ekvivalentu laik grynai slygine funkcija. Jo nuomone, auksas ir sidabras tapo konstatuota verte, pinigais dl savo fizini savybi, dideli darbo snaud juos igaunant ir valstybins valdios sikiimo. Taigi, kaip pastebjo C. Gide ir C. Ristas, i tikrj, preki verts nustatymas kaip jose slypinio darbo rezultatas, mintis [...] svetima P. Proudhonui, nes, jo nuomone produktai (o ne j vert) atsiranda vien tik dl darbo. P. Proudhonas faktikai svarbiausi vaidmen susidarant vertei teik mainams. Tai gerai atsispindi jo mainomosios verts analizje. Jis net stengsi rodyti, kad visos preks su konstatuota verte pasiymi tiesioginiu keiiamumu. Dstydamas pajam teorij, P. Proudhonas nagrinjo vadinamj trij element darbo, kapitalo ir ems, politinje ekonomijoje laikom pagrindiniais pajam altiniais, turin. Jis teig, kad gamyba yra i trij element rezultatu, kurie, paimti atskirai, vienodai nenaudingi, nes kapitalas, em ir darbas, nagrinjami atskirai ir atitrauktai, gali bti laikomi produktyviais tik perkeltine io odio prasme. Taiau, P. Proudhono nuomone, kiekvienas ems ar kapitalo savininkas, pats nieko negaminantis ir savo pajamas gaunantis u niek, yra arba parazitas, arba apgavikas. O tie savininkai, kurie susigd dl savo dykaduoniavimo, dirba, vis tiek neusitarnauja daugiau, nei savo alg, bet ne pajamas. P. Proudhonas atriai smerk rentos, nuomos mokesio mim ir prekybines operacijas, kuriose prekeivio pelnas virijo teist atlyginim u jo paslaugas. Aikindamas ems rentos atsiradim, P. Proudhonas apeliavo psichologinius ir moralinius veiksnius, susiedamas rent su ems savininko sikiimu, pastarajam pasisavinant pajamas, kuri altinis yra ems derlingumo skirtumai. Teigiamu rentos aspektu buvo vardijama tai, kad ji prisideda prie lygybs valdant ir naudojant em tarp ems kio verslinink ir pramoninink. Taip P. Proudhonas i esms solidarizavosi su J. de Sismondi dl to, kad darbininkams moka u darb sumaint gamybos procese atsirandani pajam dal. P. Proudhono nuomone, darbdavys apmoka kiekvienam darbininkui jo individualaus darbo vert, bet pasilieka sau kolektyvins vis darbinink jgos produkt, kuris yra daug didesnis, nei bt j individuali produkt suma. is priedas ir yra pelnas. Argumentuodamas iuos savo teiginius P. Proudhonas ne maiau ikalbingas u savo pirmtak, kalbdamas, pavyzdiui, apie dirbanij nuskurdim, apgavikik nuslpim, gyvenimo slyg nelygyb, mogaus eksploatacij mogumi ir pan.

P. Proudhonas pritar J. de Sismondi teiginiui dl verts pertekliaus realizacijos negalimumo be treij asmen panaudojimo. Pagrindin to prieastis buvo velgiama tame, kad kapitalistai prie kat prideda procent, ir dl to darbininkai negali ipirkti savo pai produkto. Todl P. Proudhonas atriai pasisak prie procent, laikydamas j pagrindine eksploatacini pajam forma. Apie btinyb sumainti skolinamj procent buvo raoma, pavyzdiui, veikale Kredito ir apyvartos organizavimas (1848 m.). P. Proudhonas taip pat norjo parodyti, kad gabum ir talent nelygyb nesuteikia pagrindo gauti pajamas, savo dydiu virijanias kit asmen gaunamas pajamas, nes talentas didesnija dalimi yra visuomens produktas, o ne gamtos dovana. P. Proudhonas paymjo, kad nuosavyb (ja laikant stambij kapitalistin nuosavyb) pasmerkta praiai, nes ji nieko negamina, bet reikalauja, kad pajamos atitikt kapital, t. y. nuosavyb suteikia savininkams teis gauti pajamas be darbo. P. Proudhonas, panaiai kaip ir angl utopistas R. Owenas, smerk ne pai nuosavyb, o savinink iimtins teis (droit daubaine), kuri, priklausomai nuo objekto ir aplinkybi, buvo vadinama renta, nuoma, procentu, pelnu, agio, diskontu, komisiniais, privilegija, monopoliu, premija, sinekra, kyiu ir t. t. Todl nuosavyb, kuri P. Proudhonas apibr kaip teis naudotis ir disponuoti kito mogaus turtu, kito mogaus darbo ir pastang vaisiais, paeidianti lygyb, ir, jo manymu, yra teis, prietaraujanti gamtai ir protui. Toliau jis ikl tez, kad pati savaime nuosavyb negali atsikurti ir egzistuoja tik dl prievartos ir apgavysts. Galutin P. Proudhono ivada teig, kad individualus turjimas yra btina socialinio gyvenimo slyga, kai, tuo pat metu nuosavyb umua gyvenim. Todl reikia sunaikinti nuosavyb ir isaugoti turjim, tada emje inyks blogis. P. Proudhonas man, kad turjimas, grindiamas individualiu darbu, negali lemti nuosavybs atsiradimo, nes disponavimo teis turi visi. Pastebtina, kad P. Proudhono koncepcijai artimas mintis isak jo bendraamis vokietis Karlas Johannas Rodbertusas (18051875 m.), simpatizavs grynai intelektualinio prancz socializmo idjoms ir jas puikiai susistemins. Btent per j J. de Sismondi ir C. de Saint-Simono idjos nukeliavo paskutin XIX a. ketvirt. Gyvenimo kelias. is Greifsvalde, Vokietijos iaurje, gims vieno Vokietijos universiteto teiss profesoriaus snus, baig teiss studijas Giotingeno ir Berlyno universitetuose, tarnavo teismo valdininku, bet netrukus atsisak tarnybos ir, pasivainjs po Europ, nuo 1836 m. apsigyveno Pomeranijoje nusipirktame Jegecovo dvare, kuriame su nedidelmis pertraukomis igyveno iki gyvenimo pabaigos. Kaip visi socialistai ir demokratai, K. J. Rodbertusas entuziastingai sutiko 1848 met vykius. Jis buvo Prsijos landtago ir pirmojo visos Vokietijos parlamento Frankfurte narys, kairij centrist frakcijos lyderis, radikali reform alininkas. 1848 m. trump laik (dvi savaites) jis buvo ministras Prsijos liberalinje D. Hansemanno (17901864 m.) vyriausybje. Nugaljusiai kontrevoliucijai ir pasirengusiai leistis kompromisus su valdia buruazijai K. J. Rodbertusas pasirod ess pernelyg kairysis ir buvo priverstas pasialinti savo dvar Pomeranijoje. Po to jis aktyviai nebedalyvavo politiniame gyvenime. Kita vertus, nuo 1870 m. K. J. Rodbertusas danai susitikdavo su ymiausiu vokikojo valstybinio socializmo atstovu Adolfu Wagneriu, kuris niekada neslp, kad jo idj susidarymui is turjo labai didels takos ir vadino j socializmo Ricardo. O A. Wagner savo ruotu danai kviesdavo pasitarti pats O. von Bismarckas, ne kart slaptai susitikdavs ir su smarki socialistin agitacij vedusiu F. Lassalleu. K. J. Rodbertusas gyvenimo

pabaigoje suartjo su konservatyvia monarchija ir svajojo apie toki socialistin partij, kuri siekt vien socialini ir ekonomini tiksl bei atsiadt bet kokios politins veiklos. Jis atsisak dalyvauti ir 1872 m. Eisenacho kongrese, kur vardijo Eisenacho linu ir labai juokingu, o paius katedrinius socialistus pavadino Zuckerwassersozialisten. Ekonomikos teorija. K. J. Rodbertusas remdamasis D. Ricardo darbins verts teorija bei savo nuostata, kad darbu sukuriama visa vert (tiksliau, kad darbas yra kiekvieno produkto altinis), knygoje Dl ms valstybins kins santvarkos painimo (1842 m.) kapitalisto peln ir ems rent nagrinjo kaip savinink nedarbines pajamas, tiesiogiai nedalyvaujant gamyboje gaunamas laisv main mechanizmo dka ir susijusias su privaia nuosavybe. Jis ra: Jeigu darbo naumas yra toks didelis, kad jis, be btin darbininko pragyvenimo reikmen, gali pagaminti dar ir daugel vartojamj grybi, tai is perteklius tampa renta, t. y. j be darbo pasisavina kiti asmenys, jeigu egzistuoja privatin ems ir kapitalo nuosavyb. Kitaip tariant, rentos gavimo principas yra privatin ems ir kapitalo nuosavyb. Pastarj turt pakeisti komunistin nuosavyb, pagrsta asmeniniu darbu. O kelias komunizm, K. J. Rodbertuso nuomone, veda ne klasins kovos bdu, o per reformas, pamau nuosavyb perduodanias valstybs rankas kaip darbin nuosavyb. perjim, jo nuomone, utikrins darbiniai pinigai, kurie taps paskirstymo priemone, leidiania utikrinti tok paskirstym, kuris kiekvienam darbininkui duos jo darbo vaisi, atskaiiavus i jo dal visuomeniniams poreikiams tenkinti. taip rykiai ekonominiu aspektu (mainai duoda kapitalui, emei ir darbui produkt dal, atitinkani t j vert, kuria j atstovai yra rinkoje kainojami) ir socialiniu aspektu (mainai leidia atimti i vieninteli produkto krj, darbinink, tam tikr produkto dal) atskleist konflikt tarp darbo ir kapitalo grybi paskirstyme K. J. Rodbertusas (pats, kaip minta, bdamas stambus liberalus dvarininkas ir gyvenimo pabaig Otto von Bismarcko politikos pasiekim poveikyje vis labiau suartjs su konservatyvia monarchija) svajojo paalinti, panaiai kaip ir C. de SaintSimonas, tikinimo keliu. Jis ragino kapitalistus duoti darbinink klasei tam tikr dal t vaisi, kuriuos duoda darbo naumo didjimas ir taip pasiekti kompromis tarp darbo ir ems bei kapitalo nuosavybs. O socialini reform gyvendinimo, jo nuomone, turi imtis apsivietusi valstyb bei socialistin partija, kuri laikytsi vien tik socialins plotms ir atsiadt bet kokio politinio veikimo. I ia kilo jo silymas A. Smitho igarsint laisv natrali dsni veikim pakeisti valstybinio vadovavimo sistema, visuomenei vietoj gamybos paklausai imant taikyti gamyb socialiniam poreikiui. Tiesa, stengdamas suderinti monarchistin politik su socialistine programa, K. J. Rodbertusas atsisak leistis bet kok kompromis ekonomins doktrinos klausimu. Todl jis liko prieikas katedriniam socializmui, suvaidinusiam tok svarb vaidmen pltojant vokiei istorin mokykl, o paius katedrinius socialistus vadino limonadiniais socialistais. Pastebtina, kad kritikuodamas D. Ricardo rentos teorij, K. J. Rodbertusas ipltojo savo rentos bendrai teorij ir teig, kad jos konkreios formos (ems renta, kapitalin renta ar pelnas) yra darbo produktai visikai ne t asmen, kurie jas pasisavina. Pat rentos bendrai dsn K. J. Rodbertusas paskelb pagrindiniu kapitalizmo dsniu bei, remdamasis geleiniu darbo umokesio dsniu, mgino rodyti, prieingai F. Bastiatui ir H. C. Carey, kad produkto, tenkanio kapitalui, santykin dalis nuolat didja, o darbui tenkanti santykin dalis nuolat maja. Jis ra: Kai paliekami laisvi mainai skirstant tautos produkt, tam tikros slygos, susijusios su visuomens pltra,

padaro tai, kad didjant socialinio darbo produktyvumui, dirbani klasi atlyginimas sudaro vis maesn produkto dal. Kalbant apie P. Proudhono reprodukcijos teorij, paymtina, kad jo supratimu reprodukcija apibdinama tuo, kiek visuomenje yra subalansuota gamyba ir vartojimas. Taip P. Proudhono odiais tariant, teisingame kyje tarp gamybos ir vartojimo egzistuoja pusiausvyra. Taiau realybje, pabr jis, savininkai nustojo dirbti, j vartojimas, pagal ekonominius principus, neproduktyvus ir todl politins ekonomijos aforizmai klaidingi. I ia P. Proudhonas padar ivad, kad savininkai paeid ekonomin dsn, pagal kur darb turi atsverti produktas. Tuo paiu, jis, kaip ir J. de Sismondi, aikiai parod nepritaris Sayaus dsniui. Apie reform btinum norint isprsti socialin klausim kalbama daugumoje P. Proudhono veikal. Todl toliau trumpai aptarsime jo reform teorij. iuose veikaluose, laikydamas savo pareiga pagrsti socialinio teisingumo koncepcij (ia prasme jis tipikas egalitaristas (pranc. egalitarisme lygiava)), jis rytingai atmet bet koki mint apie revoliucij ir politin kov (P. Proudhonas, kaip ir visi 1848 m. prancz socialistai, svajojo apie ram, taik socialins problemos isprendim), taip pat pasisak prie darbinink koalicijas ir streikus, laikydamas juos neteistais ir nenaudingais, nes jie tik pablogint darbinink ekonomin padt. P. Proudhonas man, kad visuomens pertvarka turi vykti taikiu bdu, palaipsniui panaikinant valstyb bei bendradarbiaujant visoms klasms. Jis ra, kad vardan ramybs pakanka visuotinio morals pakeitimo ir kad btina pltoti ekonomin individualizm, smulkiosios buruazijos ir darbinink klasi sjung, teigdamas: Organizuojame teis, ir tegul krautuv daro savo darb. P. Proudhonas pastebjo, kad iki jo manyta, jog negalima kitaip reformuoti nuosavybs, kaip tik pakeiiant gamybos bd ar turt paskirstym. Apie main reform visai negalvota. Taiau nelygyb siskverbusi btent mainus, ir todl pirmiausia reikia imtis main reformos. Be to, prie ileisdamas Skurdo filosofij, laike K. Marxui P. Proudhonas net suformulavo galutin savo reform tiksl: Ekonomins kombinacijos pagalba visuomenei suteikti tuos turtus, kurie ijo i visuomens kitos ekonomins kombinacijos pagalba. Kaip kalbama viename i jo paskutini darb, gyvendinimus tiksl, ateities kartos visiems laikams atsikratyt ms bendros kalts dl to, kad kai kurie i ms gauna daugiau ar maiau, nei priklausyt pagal taisykles. Veikale Prancz demokratija kaip idealus visuomens organizavimo tipas pateikiama asociacija, kurioje numanomas ems pasidalijimas, nuosavybi atribojimas, darbo nepriklausomumas, darbo pasiskirstymas pramonje, bendr ilaid sumajimas, valkatavimo ir skurdo likvidavimas. Tokioje asociacijoje turt bti laikomasi i princip: nauda tolygi naudai, pareigos tolygios pareigoms, paslauga apmokama paslauga, darbo diena lygi kitai darbo dienai, bet koks gaminys turi bti apmokamas gaminiu, kuriam sunaudota suma. P. Proudhono reformatorikos idjos turi nemaai bendro, su J. de Sismondi teorijomis. Tai gerai matyti i toki P. Proudhono idj, kaip: ujauiantis poiris vadinamj treij asmen, t. y. valstiei, amatinink, namudinink, padt visuomenje; smulkiosios nuosavybs ir smulkiosios gamybos prioritetinio vaidmens ekonomikoje pripainimas kaip slyga, kurianti darbininkams padt, apsirpinimo, gyvenimo prasme beveik toki pat, kaip ir esant visikai lygybei; itikimyb socialinio teisingumo principui, suprantamam kaip galimyb kiekvienam duoti toki pat grybi dal [...] veikti dl visuomens interes; nelygaus atlyginimo principo po nuosavybs nelygybs priedanga paalinimas i statym;

 neleidimas jokio kapitalo ar pajam koncentravimosi vieno mogaus rankose, jokios darbo eksploatacijos, jokio plimo. O prie specifini reformatorik idj, bding tik P. Proudhonui, galima priskirti ias: pinig likvidavimas ir vietoj j apyvartos (main) bon vedimas; procento panaikinimas organizuojant nemokam (beprocent) kredit; Main banko organizavimas; Vyriausybs ataukimas kaip reform gyvendinimo rezultatas. P. Proudhono argumentai idjos apie apyvartos bon vedimo vietoj pinig naudai buvo tokie. Pinig, kuriuos P. Proudhonas anksiau laik kapitalu par excelence, o dabar vardija tik kaip apyvartos priemon, patikimumas ireikiamas banko pareiga grinti juos atitinkamu kiekiu universalios ekvivalentikos preks, t. y. metaliniais pinigais. O apyvartos bon, neikeistin metalinius pinigus, patikimum utikrins Main bankas, teikiantis tik savo nariams i bon savininkams neginytin teis tam tikras prekes. (Kad ie banknotai main bonai galt eiti apyvart, aiku, reikia visiems naujojo banko dalininkams pasiadti priimti juos savo preki apmokjimui). Remiantis iais samprotavimais, buvo daroma prielaida, kad pinigai, tarp j metaliniai, bus istumti main bon, ir j niekada nebus daugiau, nei reikia prekybai, kadangi apyvartos bonai visada reprezentuos toki prek, kuri yra ne tik pagaminta, bet ir parduota, nors dar ir neapmokta. Taiau i tikrj juk nra jokios garantijos, kad man bon kiekis nevirys apyvartos rinkos poreikio apyvartos priemonms. Apie procento panaikinim organizuojant nemokam kredit P. Proudhonas mst reikdamas vilt, kad tada dirbantieji skolinsis pinigus nemokamai ir tiesiogiai sigis visus naudingus kapitalus. Jis tikjo, kad tai tuo pat metu panaikint nedarbines pajamas ir palengvint prijim prie gamybini itekli tiems monms, kurie gali geriausiai juos panaudoti. P. Proudhonas net teig, kad nemokami paslaug mainai yra vienintel priemon atkurti Pranczijoje gerov, laisv ir lygyb. Taiau, kaip pastebjo C. Gide ir C. Ristas, i tikrj pardavimas u grynus pinigus ir kredit sudaro ir sudarys dvi skirtingas operacijas, ir grybs turjimas dabar visada bus laikomas naudingesniu, nei jos turjimas ateityje [...] tokiu bdu procentas pinigams vl atsiras, tik nauja forma. Savo reform koncepcijoje P. Proudhonas didiausias viltis organizuojant teisingus mainus siejo su Main banko organizavimu. is jo bankas turjo tapti tautos savarankiko veikimo pavyzdiu, o taip pat proletariato ilaisvinimo principu ir rankiu.P. Proudhono Main bankas turjo skirtis nuo socialistrikardinink (j idjos aptartos 6.2.5 poskyryje) main bank trimis aspektais. Pirma, tuo, kad jo teorijoje metaliniai pinigai bt sunaikinti ne i karto, o dl bon iankstinio ileidimo mainais pinigus ir komercinius vekselius. Antra, tuo, kad procent pinigams numatyta panaikinti vis tik ne visikai, o privesti j nuo i pradi fiksuoto 2 proc. lygio iki minimalaus 0,25 proc. lygio (iduodant paskolas taip pat ir u neparduot preki ustat). Treia, tuo, kad Main banko sukrimas vyks ne be kapitalo pritraukimo, o, prieingai, su kapitalu, sudarytu i 5 milijon frakcij po 5 frankus. Vis dlto P. Proudhono mginimas praktikai gyvendinti nemokamo kredito galimumo projekt, 1849 m. sausio 31 d. notarikai steigiant bendrov Liaudies bankas, po poros mnesi lugo. Per kelis mnesius pasiraant akcijas pavyko surinkti tik 18 000 frank... Kai P. Proudhonas u valdi kritikuojani straipsni skelbim buvo pasodintas kaljim, su Main banko eksperimentu buvo baigta. Beje, lugo ir visi teising main turgs Anglijoje. Tai aikiai rod, kad i teorin idja yra utopika.

Galiausiai, P. Proudhono vyriausybs panaikinimo idja i esms buvo grindiama tuo, kad dl jo reform vyks klasi susiliejimas ir liks tik dirbantieji, kurie keisis savo darbo produktais pagal j tikrsias kainas. Todl paaukta padaryti gal j (engianij ir engiamj, stiprij ir silpnj. Aut. pastaba) tarpusavio kovai bendros priespaudos jungu vyriausyb taps nebenaudinga. Tokiu bdu, pagal P. Proudhon, kadangi kapitalas ir darbas bus sutapatinti, visuomen gals egzistuoti savarankikai, ir jai nereiks vyriausybs. Kaip pastebjo C. Gide ir C. Ristas, P. Proudhonas geriau u bet k i savo pirmtak suprato, kad ekonomin laisv yra iuolaikini visuomeni galutinis laimjimas, kad bet kokia gili reforma turi bti grindiama ia laisve. Viename savo atsiaukime Senos apygardos rinkikus 1848 m. jis teig: Laisv tai visa mano sistema! Sins laisv, spaudos laisv, darbo laisv, prekybos laisv, mokslo laisv, konkurencijos laisv, laisv k nori daryti su savo darbo ir pastang vaisiais, begalin, visika laisv, visur ir visada. Ir toliau pridr: 89 ir 93 met sistema, F. Quesnay, J. Turgot ir J. B. Sayaus sistema. Visa tai labai panau klasikinio ekonomisto, garbinanio laisv konkurencij, odius. Taiau is P. Proudhono liberalizmas grindiamas giliu ekonomins realybs jutimu, ir dabar socialin problema keliama taip pat, kaip j kl P. Proudhonas: gyvendinti teisingum laisvje, kuri numato lygybs, anarchijos, begalins vairovs egzistavim. Todl, P. Proudhono nuomone, laisva asociacija, laisv, pasitenkinanti gamybos priemoni lygybs ir keiiam produkt vienodo vertingumo apsauga, yra vienintel teisinga, tikroji ir galima visuomens forma. Paymtina, kad viena i ios laisvs slyg P. Proudhonas laik t pai taip savo kritikuot privai nuosavyb, kurios kaip tokios jis visikai neatmet, tik rytingai pasisak prie tai, kad vien tik nuosavybs titulas, t. y. pats nuosavybs turjimo faktas, tapt pagrindu gauti kokias nors pajamas. Teikdamas tarpusavio pagalba pagrstos paangios asociacijos projekt, P. Proudhonas neprietaravo stambios pramons ir geleinkeli perjimui darbinink rankas, bet pasisak u privaios nuosavybs isaugojim smulkioje gamyboje, idealistikai laikydamas smulkij nuosavyb pasiturinio egzistavimo pagrindu ir rodindamas, kad individualus turjimas visikai nepriearauja intensyviam ems kiui. Taigi jis, ireikdamas smulkiaburuazinio romantizmo idjas, savo kritikos patosu siek ne sunaikinti kapitalizm, o prekin gamyb kaip jo pagrind apvalyti nuo piktnaudiavimo ir svetimkni. Prietaravimai buvo vertinami kaip nukrypimas nuo normos, o pagrindine j veikimo priemone P. Proudhonas laik valstybini statym keitim. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite ekonominio romantizmo esm ir atsiradimo prieastis. 2. Apibdinkite pagrindinius J. de Sismondi ekonominius teiginius. 3. Palyginkite diametraliai prieingas klasik ir J. de Sismondi teorines ivadas apie produktyv darb, darbo pasidalijim, gyventoj skaii, pajamas ir reprodukcij. 4. Koks buvo J. de Sismondi poiris laissez faire princip? 5. Kaip J. de Sismondi grind perprodukcijos krizi neivengiamum ir kokius sil kelius jai veikti? 6. Ar galima sutikti su J. de Sismondi, kad tam tikr met gamybos suma visada tik mainoma praeit met gamybos sum? Pateikite savo argumentus iuo klausimu.

7. Apie kokias garantijas prie visuotin konkurencij kalbama J. de Sismondi reform teorijoje? Pateikite savo poir io mokslininko rekomenduojamas valstybinio kiimosi visuomens kin gyvenim priemones. 8. Kokios ekonomins mintys bdingiausios P. Proudhonui? 9. Kuo skiriasi J. de Sismondi ir P. Proudhono poiriai politins ekonomijos tyrim objekt ir metod? 10. Kuo skyrsi ir kas buvo bendra J. de Sismondi ir P. Proudhono ekonominiam romantizmui? 11. Kas yra P. Proudhono konstatuota vert? Palyginkite jo koncepcij su klasikins politins ekonomijos verts teorija. 12. Kokius argumentus P. Proudhonas reprodukcijos teorijoje isak prie Sayaus dsn? Ar jo pozicija artima J. de Sismondi pozicijai iuo klausimu? 13. Palyginkite K. J. Rodbertuso ir P. Proudhono idjas. LITERATRA .- . ? .: , 1997. . . . 2- . .: . -. -, 1937. Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 181-211; 309-343; 453-471; 616-622. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. V.: Mintis, 1991. P. 315-320. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 275-289; 330-333. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 238-241; 247-250. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 231-245. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 302-306; 450-451; 453-454. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 493-496; 506-507. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 124-125. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 210-220; 237-240; 242-244. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 143-164; 228-250; 327-340; 429434. . . 2. / . . . . (. .) . .: , 1988. .82-94; 201-209. . . : . . 4- , . . .: -, 2002. . 208-232. . . : -. . .: , 2002. . 55-60. . . I / . . . , . . . .: - , 1989. . 110-123.

 : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 68-77. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 81-85; 105-106. . . . . : , -, 1996. C. 195-198; 247-248.

6.2. EKONOMINIO UTOPIZMO TEORIJOS

IR

KITOS

ALTERNATYVIOS

Pagrindins sampratos: Utopinis socializmas. Privaios nuosavybs kritika. Industrializmas. Dykaduoniai savininkai ir dirbantys pramonininkai. Aistr teorija. Societarin gamyba. Civilizacijos santvarka. Santarvs santvarka. Visuomens protingos srangos koncepcija. Teising darbo main bira. Gamintoj kooperatins asociacijos. Kapitalistins sistemos likvidavimas. Racionali konstitucija. Socialistairikardininkai. Darbiniai pinigai. Main bankas. Darbininko matas. Kapitalisto matas. Progresyviai majanio darbo naumo krintant darbo umokesiui dsnis. Natralios teiss koncepcija. Ekonominis kapitalas. Vienas mokestis. Pagalbins sampratos: Natrali tvarka. Visuotins agitacijos ir propagandos vedimas. Saint-simonizmas. Falanga ir falasteris. New Lanarko fabrikai. Profsjung judjimas. Pinigai. Darbas. Savarankika gyvenviet. Kolektyvins darbins nuosavybs visuomen. Visuomenikai btinas paprastas darbas. Darbo umokesio apribojimai statymais. Politins valdios ugrobimas. Natrals statymai. Socialiniai reguliatoriai. Vagysts formos. Agrarinis socializmas. Renta. Utopinis socializmas kaip teorija apie eksploatacijos, ekonomins ir socialins nelygybs, moni inaudojimo mogumi panaikinim turi daugel ami apimani istorij. Ankstyvosiose socialistinse utopijose, pradedant Platono kriniais ir baigiant T. Moruso, T. Campanellaos ir kit veikalais, buvo kalbama apie privaios nuosavybs kritik, kaip taisyti visuomenins santvarkos ideal pagal poreiki lygybs ir gabum lygybs principus. Taiau tai buvo tik utopinio socializmo prieistor, nes visi ie mstytojai ra moraliniu, o ne ekonominiu aspektu. iek tiek plaiau aptarsime tik vieno didiausi renesanso humanist, politinio mstytojo, raytojo ir politiko Thomaso Moruso (14781535 m.) pagrindines idjas. Gyvenimo kelias. T. Morusas gim Londone garsaus teisjo sero Johno Moruso eimoje. Jaunystje Thomas tarnavo arkivyskupo Johno Mortono pau. Vliau jis studijavo Oksforde, atsidjs komedij raymui ir graik bei lotyn filologijos studijoms. Vliau T. Morusas gro London ir studijavo teis, sykiu gyvendamas netoli vienuolyno ir laikydamasis vienuoliko gyvenimo disciplinos. Artimiausiu T. Moruso draugu tapo kitas didis humanistas oland filologas ir filosofas Pijus Deziderijus Erazmas Roterdamietis (Erasmus Rotterdamus) (1466 1536 m.). Jie susipaino ir susidraugavo 1499 m., pirmojo Erasmo Roterdamieio apsilankymo Anglijoje metu. Kaip pastebjo Leonidas Donskis, juos siejo ne tik talentas ir siel artimumas, bet ir tikjimas bei pasiventimas antikai. Abu myljo graik ir romn literatr bei filosofij. Abu buvo didieji europieiai kosmopolitai, kaip namie jautsi lotyn kalbos pasaulyje, bet kartu mokj daug Europos kalb ir palaik biiulikus santykius su Italijos, Vokietijos, Flandrijos humanistais. Abu atmet Martyno Lutherio (14831546 m.) idjas ir abu kartai polemizavo su juo: Erazmas Roterdamietis atvirai, savo korespondencijoje su M. Lutheriu, o T. Morusas maskuodamasis, i pradi paraydamas Anglijos karaliui Henrikui VIII Septyni sakrament gynim (tai buvo oficialus M. Lutherio doktrinos atmetimas), o

vliau ir pseudonimu pasiraydamas atsakym M. Lutherio replik, skirt karaliaus dokumentui. T. Morusas padar stulbinani politin karjer. Jis buvo ventintas riterius, 1504 m. tapo parlamento nariu emutini rm kalbtoju, o vliau pasiek karaliaus Henriko VIII kanclerio pozicij. Taiau 1527 m. nepritardamas karaliaus skyryboms su Kotryna Aragoniete, 1533 m. nedalyvaudamas naujosios Henriko VIII monos Anos Bolein karnavimo ceremonijoje, o 1534 m. tartas bendravimu su Elbieta Barton, Kento vienuole, kuri prieinosi Henriko VIII atitrkimui nuo Romos, T. Morusas pradjo prarasti buvus karaliaus palankum. Galiausiai jis atsisak prisiekti savo karaliui kaip Anglijos banyios galvai ir buvo suimtas bei udarytas Londono bokte. 1535 m. liepos 6 d. vyko T. Moruso egzekucija, prie kuri ant eafoto jis itar savo garsij fraz: Geras karaliaus tarnas, bet vis pirma Dievo tarnas (The Kings good servant, but Gods First). 1935 m., prajus 400 m. nuo jo egzekucijos, T. Morusas Pijaus XI buvo kanonizuotas kaip Romos katalik banyios ventasis (beatifikuotas 1886 m.). Ekonomikos teorija. Kaip paymjo L. Donskis, T. Moruso Utopija yra vienas i pai paslaptingiausi krini visoje Europos literatroje. 1516 m. Leidene ileistas krinys pasakoja tikr istorij, j supindamas su autoriaus variacijomis Sokrato ir Platono filosofinmis temomis bei politine fantazija ir rafinuotais kalbiniais aidimais. Knygoje T. Moruso karti kritika nukreipta prie Anglijos statymus. Varg ir valstietijos utarjas kategorikai smerk valstiei skurdinim per avies vilnos versl bei vlesn j kriminalizavim. Utopija i ties keistas ir paslaptingas krinys, i esms romantika balad, nes jame utopija slypjo ne ateityje, bet tolimuose kratuose. Krinyje pasakojama apie nuostabi sal Utopij, kuri aplank portugal jreivis Rafaelis Hitlodjus (i pavard yra graikik odi junginys, reikiantis niektauz ar pliuk), ir kuri kaip diena ir naktis skyrsi nuo Anglijos bei vis kit jo matyt ali. Komunistinje idealioje Utopijos valstybje, tapusioje vis vlesni utopij modeliu, skatinamas tik vieas gyvenimas: valgoma masikai ir kartu; keliauti svetur galima tik ypatingiems biurokratiniams sifograntams, kurie dar vadinami filarchais, t. y. valdi myliniaisiais. Visi privalo dirbti, bet sunkiausius darbus dirba vergai pavojingi usienieiai arba karo belaisviai. Akivaizdu, kad T. Moruso bta konservatyvaus mogaus, kuris prieinosi tuo metu ugimstaniai modernystei su visa jos urbanizacija, komercializmo dvasia ir kaimo nykimu. Vis tik liko neaiku, ar T. Morusas Utopijoje isityiojo i galim nauj tironijos form ir para satyr apie politinio fantazavimo al, ar nuoirdiai eksperimentavo ir lygino savo minties konstrukcij su Platono valstybe. Tikrai socialistins utopijos teorijos gim kapitalizmo krimosi epochoje. XIX a. pirmojoje pusje dl klasikins politins ekonomijos atstov darb poveikio socialist-utopist doktrinos patyr esminius kokybinius pokyius. is periodas, susijs su pramoninio perversmo pabaiga, utopiniam socializmui reikmingas tuo, kad buvo apmstytos naujos ekonomins realijos, kurios atsispindjo ios ekonomins minties mokyklos naujos kartos lyderi darbuose. Pirmosios socializmo idjos buvo susistemintos XIX a. pradioje angl ir prancz mokslinink: socialist-utopist C. de Saint-Simono, Ch. Fourier, R. Oweno, o taip pat socialist-rikardinink W. Thompsono, T. Hodgskino, J. Grayaus, J. F. Brayaus, bei agrarinio socializmo propaguotojo H. Georgeo darbuose. ios mokslo krypties atstovus j darbuose jungia kritikumas, siekimas pavaizduoti kuo teisingesns visuomens paveiksl. Pirmj socialist idjos ir veikla daugiausia buvo deklaratyvaus, utopinio pobdio. Todl i idj autoriai buvo pavadinti utopinio socializmo atstovais.

6.2.1. Pomanufaktrinio periodo utopinio socializmo pagrindiniai bruoai Utopinio socializmo teorij autoriai pradjo sieti savo idjas su XIX a. pradioje susiklosiusiomis ekonominmis slygomis ir tada vyravusiais klasikins mokyklos politins ekonomijos principais. Jie, kaip ir klasikai, pasisak u tolesn technini iradim ir mokslini atradim spartinim bei visuomenins gamybos augim, laikydami tai pagrindiniu ekonomins politikos tikslu. Be to, ir vieni, ir kiti laiksi natralios tvarkos koncepcijos, t. y. sil visuomens ir kiekvieno mogaus idealios socialins srangos modelius. Tiesa, skirtumas tas, kad i modeli esm ir j gyvendinimo keliai vien ir kit buvo diametraliai prieingi. Juk viena i prieasi, dl ko mes utopinius socialistus taip vadiname, yra tai, kad utopija ia reikia ne vien idealistinius tikslus, bet ir buvo bdas pasirinkti priemones. iame kontekste kalbama apie tai, kad skirtingai nuo klasik, pramoninio perversmo epochos socialistai-utopistai nepripaino (R. Owenas) arba kritikavo (C. de Saint-Simonas ir Ch. Fourier) privaios nuosavybs instituto, taip pat smerk niekuo neribojamos laisvos konkurencijos ekonomikos idj ir praktik. Pastarojoje jie velg ne tik mogaus eksploatacij mogumi, bet ir neivengiamos kinio gyvenimo monopolizacijos, vadinasi, ir ekonomini krizi prieast. Taiau utopistai troko daugiau nei ekonomikos reformos jie svajojo apie nauj visuomen, kurioje artimo meils principas tapt stipresnis u asmenins naudos siekim per kit galvas. monijos paangos svertus jie tikjosi surasti ten, kur turtas naudojamas bendruomenikai, kur sklinda bendros nuosavybs iluma. Pagal tai pagrindiniu udaviniu jie laik visuotins agitacijos ir propagandos, nukreipt antagonistini klasi ir konkurencijos panaikinimo tikslo pasiekim, vedim. Taiau utopini socialist nuomone, turt bti isaugota gamybos laisv j rekomenduojam (ir asmenikai organizuojam) dirbanij laisv asociacini darini, kuriuose kiekvienas isaugo sau vis savo darbo produkt, rmuose. Taip pat paymtina, kad, viena vertus, naujos kartos socialistai-utopistai, kaip ir j pirmtakai, neig ir socialini-ekonomini evoliucini teigiam pokyi, ir eksploatuojanios visuomens revoliucinio, t. y. prievartinio, suardymo galimyb. Taiau kita vertus, j doktrinos, ir toliau pagrstos bdingo socializmui socialinio teisingumo, kurio natraliu pobdiu utenka patikti, kad visas pasaulis kartu i karto galt atsisakyti esamo neteisingumo, idj agitacija ir propaganda, gavo jau ne paprast utopin, bet antirinkin pobd. Galiausiai, svarbu pabrti ir susiklosiusius pai XIX a. pirmosios puss utopinio socializmo antirinkini doktrin turinio skirtumus. ia turima omenyje tai, kaip ios mokyklos autoriai sivaizdavo, pirma, individualizmo pakeitimo kolektyvizmu mechanizm ir, antra, tam reikalingo dirbanij sujungimo kolektyvines organizacijas princip. C. Gide ir C. Ristas tai apibendrino taip: C. de Saint-Simonas ir jo bendraminiai yra tikrieji kolektyvizmo alininkai, nes siek kolektyvinje organizacijoje aprpti visus tautos narius ir tokio sujungimo galimyb numat i viraus, t. y. dl nacionalizacijos ir kit ekonomins vyriausybs, kuri pakeis politin vyriausyb, veiksm; R. Owenas ir Ch. Fourier bei j pasekjai tai socialistaiasociacijininkai, nes skirtingai nuo saint-simoninink, norjo, kad individas nepasiklyst masje, ir linko isaugoti j dl ma autonomini grupi organizacijos, t. y. man, kad sujungimas [...] kils i apaios, o ne i viraus.

K. Marxas ir F. Engelsas, apibdindami utopinio socializmo istorin vaidmen, yra paymj: ie kriniai puola visus egzistuojanios visuomens pagrindus. Todl jie suteik labai verting mediag darbininkams viesti. 6.2.2. C. de Saint-Simono ekonomins pairos Gyvenimo kelias. Prancz socialistas-utopistas Claude Henri de Rouvroy Comte de Saint-Simonas (17601825 m.) buvo kils i aristokrat eimos, uaugo paveldimoje pilyje Pranczijos iaurje, kur gavo ger nam isilavinim, bet dl savo politini sitikinim socialistini idj naudai oficialiai atsisak grafo titulo ir seno gimins vardo bei pasivadino tiesiog pilieiu Bonhomme (t. y. mogumi, arba prastuoliu, kaimieiu). Bdamas 18 met jis stojo Pranczijos armij ir kartu su kitais prancz ekspedicinio korpuso savanoriais dalyvavo kare dl JAV nepriklausomybs. Mginant grti Pranczij C. de Saint-Simon sugavo anglai ir kaip kalin nugabeno Jamaikos sal. Ilaisvintas jis aplank Meksik ir ten alies vadovams pasil tarp vandenyn ikasti kanal per Panamos ssiaur. domu, kad vliau prie io projekto gyvendinimo aktyviai prisidjs Ferdinandas de Lessepsas avjosi C. de Saint-Simonu ir btent i jo smsi kvpimo. Pranczij jis gro didvyriu ir netrukus buvo paskirtas pulko vadu. Jauno grafo C. de Saint-Simono lauk puiki karjera. Bet j pavilioja visai kitokios idjos ir negyvendinami projektai... Iaukltas enciklopedist idj ir Amerikos revoliucijos patirties C. de Saint-Simonas entuziastingai sutiko 1789 met vykius apie dvejus metus jis labai aktyviai dalyvauja revoliucijoje, taiau tik vietiniu lygiu, gyvendamas maame miestelyje netoli buvusio eimos dvaro. 1791 m. C. de Saint-Simonas ivaiavo Pranczij ir skmingai sivl spekuliacijas eme: po penkeri met jo ir verslo partnerio vokiei diplomato barono Rederno bendras turtas buvo vertinamas 4 mln. frank, i kuri, po ilg gin, C. de Saint-Simonui atiteko tik 150 tkst. frank. C. de Saint-Simonas savo turto likut naudoja ilaikyti namui, kuriame priiminja didiausius Paryiaus mokslininkus, taip pat leidiasi keliones ir kelerius metus keliauja po Europ. Madaug 1805 m. galutinai paaikja, kad i jo pinig nieko nebeliko ir jis atsiduria prie skurdo ribos. Liks be l, jis m iekoti bet kokio udarbio ir vienu metu dirbo dokument perraintoju lombarde. 18101812 metais C. de Saint-Simonas prijo skurdo rib. Jis ra, kad pardavs vis savo turt, net drabuius, kad mints vien duona bei vandeniu ir neturs kuro ir vaki. Taiau kuo sunkesnis darsi gyvenimas, tuo atkakliau jis dirbo raydamas savo brandiuosius krinius. C. de Saint-Simono gyvenimas iek tiek pasitais tik gijus mokini ir pasekj, kurie sudar jam galimyb pasiturimai gyventi ir temptai dirbti. Bet ir gyvenime, ir savo ratuose C. de Saint-Simonas iliko maitautojas, polkio ir fantazijos mogus. U tai jam teko pakliti teism, kai buvo apkaltintas karaliaus eimos eidimu. 1823 m. pavasar jis, nusivyls gyvenimu dl to, kad mons maai domisi jo idjomis, mgino nusiudyti. Taiau, vos pasitaiss po sueidimo, C. de Saint-Simonas vl kartai kibo darb ir produktyviai dirbo iki mirties 1825 met gegus mnes. Ekonomikos teorija. C. de Saint-Simonas stengsi rasti prieastis, kurios bt visuomeninio, istorinio proceso pagrindas. Skirtingai nuo ekonominio romantizmo atstovo J. C. L. de Sismondi, jis neanalizavo praeities ir sil nepainioti pergyventos praeities ir bsimos ateities. Neatsitiktinai mgstamiausia C. de Saint-Simonas tez buvo: monijos aukso amius ne ms praeityje, o ateityje. Prasidjs kapitalizmas

XIX a. pradioje sukl smarkias prietaras. C. de Saint-Simonas stengsi surasti kelius, kaip jas veikti, mgino nustatyti taikias priemones, padsianias ieiti i krizs labiau iuolaikik socialin organizacij. C. de Saint-Simonas filosofas ir mstytojas, istorikas ir ekonomistas prijo ivad, kad visuomenin ir socialin paanga gldi bankinink ir pramoninink ekonominiame pajgume, mokslinink sutartinje veikloje. Pirmasis spausdintas C. de Saint-Simono veikalas enevos gyventojo laikai amininkams (1803 m.) dvelk dideliu originalumu. Tai jau utopinis visuomens pertvarkymo planas, nors idstytas uuomazgomis, miglotai. iame nedideliame krinyje, A. Anikino nuomone, paymtini du dalykai: 1) prancz revoliucija pavaizduota kaip klasin kova tarp trij svarbiausi klasi bajorijos, buruazijos ir neturtingj, k F. Engelsas vardijo nepaprastai genialiu atradimu; 2) valgiai nusakytas mokslo vaidmuo visuomens pertvarkyme. Apie mokslininkus C. de Saint-Simonas ra: Pavelkite mogaus proto paangos istorij, ir js pamatysite, kad u visus pavyzdingus jo krinius mes turime bti dkingi tiems monms, kurie buvo vienii ir neretai persekiojami. Kai jie tapdavo akademikais, jie beveik visada usnsdavo savo kdse, o jeigu raydavo, tai tik drebdami ir tik dl to, kad isakyt koki nors nereikming ties. Ragindamas mokslininkus stoti prie konservatyvumo jgas ir uimti pertvarkytoje visuomenje vadov viet, autorius suunka: Matematikai! Juk js esate prieakyje, pradkite!. 18101812 m. galutinai susiformavo C. de Saint-Simono pairos visuomen, kurias jis idst brandiuose savo kriniuose. Galima sakyti, kad pats saintsimonizmas nujo keturias savo raidos stadijas, kuri pirmosios dvi apima paties C. de Saint-Simono doktrin, vadinam industrializmu, o likusios dvi jo pasekj veikl. Pirmajai stadijai priklauso C. de Saint-Simono veikalai iki 18141815 m. Juose mokslo ir mokslinink kultas, labai abstraktus humanizmas. Saint-simonizmo socialins ir ekonomins idjos ia dar tik uuomazgos fazje. Antrj stadij knija brands C. de Saint-Simono paskutinij deimties gyvenimo met veikalai. Juose ymiausi i j Pramon arba politiniai, moraliniai ir filosofiniai samprotavimai (18171818 m.), Apie pramonin sistem (1821 m.) ir Pramoninink katekizmas (18231824 m.) laikydamasis nuoseklaus istorizmo, C. de Saint-Simonas rytingai atsisak pripainti kapitalizm natralia bei amina santvarka ir ikl tez, kad j dsningai pakeisianti nauja visuomens santvarka industrializmas , kurioje moni bendradarbiavimas pakeisis antagonizm ir konkurencij, bei kurioje viskas ir visada bus tvarkoma taip, kad bt sudarytos palankiausios slygos pramonei, kaip vieninteliam vis turt ir visos gerovs altiniui. Tam valdymas turs bti perduotas centriniam valdymo komitetui, kuris reguliuos ekonomik visuomens interesais, perdavs gamybos priemones tinkamas rankas, rpinsis nuolatine gamintoj ir vartotoj darna. Taiau C. de Saint-Simonui socialin sistema su laisvos konkurencijos ekonomika tai ne tik pereinamasis etapas tarp nueinanio feodalizmo ir kol kas dar nepasiekiamos idealios, industrine lygybe pagrstos socialinio teisingumo visuomens. Tai etapas, kuriame yra viskas, kas btina, kad i permaina vykt be revoliucini sukrtim, taikiai ir gana greitai, pltojantis pramoninink visuomenei, kurioje bsianti likviduota ekonomin ir politin feodal bei parazitik burua savinink valdia, nors privatin nuosavyb iliksianti, nes btent is institutas yra visuomenins pastato pagrindas, neleidia atsirasti tinginystei, tik reikalingas statymas, nustatantis nuosavyb ir reguliuojantis naudojimsi ja.

C. de Saint-Simono nuomone, dl permain bus utikrinta: iuolaikins santvarkos dsningas pakeitimas kokia tik manoma pilniausios lygybs sistem; anarchijos didiausio blogio siningiems monms, kad ir kokios bt j politins pairos likvidavimas; pramonins sistemos steigimas ir feodalins sistemos panaikinimas visoje Europoje. Savo samprotavimuose laukiant perjim nuo esamos prie teisingos pramonins visuomenins srangos C. de Saint-Simonas paskelb neivengiamu, remdamasis bsim permain artjim spartinani veiksni, toki kaip mokslas, protas ir paangios idjos, auganiu potencialu. (I ia ir ypatingas dmesys moksliniam bei doroviniam moni vietimui, kaip visuomens pltros varomajai jgai). Jis tikjo, kad dl io perjimo valstybs gerov prads pltotis neregta sparta ir todl visuomen disponuos visa ta individualia ir visuomenine laime, koki tegali suteikti mogikoji prigimtis. Be to, jo idealizuojamoje industrinje visuomenje kaip nusako pats odis industria, ji buvo grindiama darbtumu (lot. industria reikia stropum, darbtum), panaiai kaip ir kit socialist-utopist teorijose, numatomas antagonistini klasi sunykimas, iliekant tik darbininkijai, ir tai, kad vyriausybs politines funkcijas pakeis grynai ekonomins. C. de Saint-Simonui tautin bendruomen yra tarytum industrin verslo mon, todl valdios vaidmuo industrinje visuomenje turs apsiriboti tuo, kad apsaugot darbininkus nuo neproduktyvaus dykaduoni poveikio ir ilaikyt gamybos saugum bei laisv.Vadinasi, nors politika neinyks, bet ji turs pasikeisti, tapti gamybos mokslu, t. y. tokiu mokslu, kuris tirs daikt tvark, tinkamiausi vairiai gamybai. C. de Saint-Simonas man, kad jo meto visuomen susideda i dviej pagrindini klasi dykaduoni savinink ir dirbani pramoninink. Jo nuomone, pirmoji klas apima stambiuosius emvaldius dvarininkus ir burua kapitalistus rentininkus, nedalyvaujanius ekonominiame procese. Prie j liejasi revoliucijos ir imperijos metais ikils kari ir teismo biurokratijos sluoksnis. Pramonininkai visi kiti gyventojai, sudarantys kartu su eimomis, C. de Saint-Simono nuomone, iki 96 proc. tuometins Pranczijos visuomens gyventoj. ia, panaiai kaip ir fiziokrat teorijose, skaiiuojami visi mons, besiveriantys bet kuria visuomenei naudinga veikla: valstieiai ir samdomieji darbininkai, amatininkai ir fabrikantai, pirkliai ir bankininkai, mokslininkai ir menininkai, t. y. visi tie, kurie sudaro tris stambias klases, vadinamas emdirbiais, fabrikantais ir prekybininkais. Kaip pramoninink les industriels, i visuomens nusipelnusi didiausio atlyginimo, ypatingum ir vertingum C. de Saint-Simonas vardijo tai, kad jie: gamina vis turt ir todl disponuoja piniginmis lomis; sudaro 24/25 tautos; lenkia kitus protiniais sugebjimais. Savinink pajamas C. de Saint-Simonas laik parazitinmis, pramonink pajamas darbinmis pajamomis. Tai nusakant politins ekonomijos kategorijomis, galima teigti, kad jis pirmj pajamas jung ems rent ir palkanas, o antrj pajamas monininko pajamas (arba vis peln) ir darbo umokest. Taigi C. de Saint-Simonas nevelg buruazijos ir proletariato klasinio prieingumo arba, iaip ar taip, nelaik jo reikmingu. Taip atsitiko i dalies dl to, kad XIX a. pradioje klass buvo maai isivysiusios, i dalies dl to, kad C. de Saint-Simonas vis savo teorij siek pajungti vienam tikslui sutelkti didij daugum tautos taikiam ir nuosekliam visuomens pertvarkymui.

C. de Saint-Simonas pasak domi mint apie bank vaidmen. Jis paymjo, kad ie vieninga kredito sistema sujungia pramoninink klas toki pinigin jg, kokia nebdinga nei visoms likusioms klasms sudjus kartu, nei paiai valstybei. Beje, C. de Saint-Simono idj apie bank organizacin vaidmen perm visi socialistai utopistai. C. de Saint-Simonas i principo pasisakydavo ne prie privatin nuosavyb, o tik prie piktnaudiavim ja. Kaip minta, jis visikai neteig, kad bsimoje visuomenje j reiks likviduoti, o man, kad visuomen gals taikyti tam tikr ios nuosavybs kontrol. Pastebtina, kad polemika dl kapitalizmo visada pirmiausia buvo polemika dl privaios nuosavybs. Kaip inome, privaios nuosavybs principo teorinis pagrindimas siekia J. Lockeo nuosavybs darbin teorij. Taiau i pat pradi toks pagrindimas ikl problem, kuri nuo J. Lockeo laik taip ir nebuvo tinkamai isprsta. Viena vertus, privaios nuosavybs pateisinimas buvo grindiamas kiekvieno individo teise laisvai disponuoti savo darbo ir talento vaisiais. Kita vertus, ta pati privati nuosavyb, esant pinigams ir galimybei juos neribotai kaupti, lm turtin nelygyb, kuriai esant nuosavybs darbinio atsiradimo principas jau veik pasirinktinai, nes dalis visuomens nari gavo teis disponuoti nuosavybe, nesusijusia su j darbo vaisiais. Etin kapitalizmo kritika buvo grindiama J. Lockeo ieitinio principo pripainimu ir jo praktinio taikymo prietaravim konstatavimu. Visikai kit io reikalo aspekt pabr C. de Saint-Simonas. Jis atkreip dmes gimimo atsitiktinumo veiksn, kuris vyraujant privaiai nuosavybei ir esant jos paveldjimo teisei tampa veiksniu, didesnija dalimi lemianiu mogaus galimybes dalyvauti visuomens valdymo reikaluose, tarp j gamyboje. Mokini darbai (pirmiausia ia mintini Augustinas Thierry, buvs C. de SaintSimono sekretoriumi nuo 1814 m. iki 1817 m., A. Comteas, taip pat buvs jo sekretoriumi ir bendradarbiavs raant darbus nuo 1817 m. iki 1824 m., bei broliai B. O. ir E. Rodriguesai, nes kiti B. P. Enfantinas ir S. A. Bazardas prisidjo jau vliau), aktyvi propaganda ir praktin veikla nuo C. de Saint-Simono mirties iki 1831 m. yra treioji saint-simonizmo stadija ir i esms jo klestjimas. iuo laikotarpiu saint-simonizmas tapo tikrai socialistine teorija, nes jis, engteljs ingsn toliau u savo idjin tv, faktikai reikalavo likviduoti privatin gamybos priemoni nuosavyb, skirstyti grybes pagal darb ir sugebjimus (jau C. de Saint-Simono sistemoje pagrindin vieta teko pareigos dirbti principui; dar 1803 m. savo Laikuose enevos gyventojams jis ra: Visi mons dirbs [...] kiekvienam tenka pareiga pastoviai kreipti savo jgas monijos naudai), visuomenikai organizuoti ir planuoti gamyb, C. de Saint-Simono industrializm ivystydamas kolektyvizm. Isamiausiai ir sistemingiausiai ios idjos isakytos vieosiose paskaitose, kurias 18281829 m. Paryiuje rinktinei auditorijai skait artimiausi C. de Saint-Simono mokiniai S. A. Bazardas (17911832 m.), B. P. Enfantinas (17961864 m.), B. O. Rodriguesas. (Beje, is bankininkas materialiai rm skurdus C. de Saint-Simon paskutiniais jo gyvenimo metais). Vliau ios paskaitos buvo dviem tomais ileistos su antrate C. de Saint-Simono mokymo idstymas. Pirmajame tome idstyta socialin mokyklos doktrina, ir jis, anot C. Mengerio, tapo vienu ymiausi modernaus socializmo paminkl. O antrasis tomas buvo skirtas daugiausia filosofiniams ir moraliniams klausimams. Organizacine prasme saint-simonizmas iuo laikotarpiu, 1828 m., dl E. Rodrigueso takos savo ruotu gauna savotikos sektos su aikia hierarchija pobd.

Saint-simonininkai moni inaudojim siejo su paiu privatins nuosavybs institutu. Praeityje, j odiais tariant, visuomenin santvarka buvo grindiama didesniu ar maesniu laipsniu mogaus inaudojimu mogumi. (i fraz mogaus inaudojimas mogumi (lexploitation de lhomme par lhomme), kuri vliau taps klasikin daugelyje formuluoi socialistinje literatroje, buvo labai populiari jau iki 1848 m., kai pasirod Komunist partijos manifestas). J nuomone, ateityje turt vyrauti gamtos eksploatacija mogumi, stojusiu draugij su kitu mogumi (iskirta saint-simoninink. Aut. pastaba). Privatine nuosavybe pagrstos visuomens santvarkos ydas jie laik taip pat svarbiausia kapitalizmui bding gamybos krizi ir anarchijos prieastimi. Remdamiesi C. de Saint-Simono idjomis, jie (ypa S. A. Bazardas) sil panaikinti privatins nuosavybs paveldjimo teis. Juk pagal juos, gimimo atsitiktinumas aklai paskirsto visus darbo rankius, neretai lemdamos toki padt, kai geriausia produkto dalis ir pirmasis pelnas keliauja negabaus ir tingaus savininko naudai. Vadinasi, privati nuosavyb ne tik neteisinga, bet ir nefunkcionali, nes lemia vis stambesni ir sudtingesni gamyb nekompetenting valdym. Saint-simonininkai man, kad paveldjimo teise gyjama nuosavyb yra vidurami atgyvena, ir ateityje vienintel teis turt, t. y. disponavim darbo rankiais, bus mokjimas juos panaudoti versle. Kad bt gyvendintas is principas ir panaikinta moni eksploatacija bei sukurta visuotins gerovs visuomen, jie reikalavo perduoti paveldjimo teis, dabar apribot eima [...] valstybei, paverstai dirbanij asociacija. Vadinasi, vienintel paveldtoja turinti bti valstyb, kuri toliau perdavins gamybinius fondus monininkams lyg nuomodama pagal galiojim. Taip moni vadovai tapsi visuomens patiktiniais ir privatin nuosavyb bsianti pamau pertvarkyta visuomenin, o pagamint grybi skirstymas vyks tik pagal darb. Saint-simonink nuomone, Kiekvienas turs bti aprpintas pagal savo nuopelnus ir atlygintas pagal savo darbus. J ratuose galima sutikti ir kiek kitoki formuluot: Kiekvienam pagal jo gabumus, kiekvienam gabumui pagal jo darbus. Kita vertus, pats C. de Saint-Simonas, pripaindamas privatin nuosavyb, jos poveik pripaino ir skirstant visuomenin produkt, nes man, kad dalis visuomeninio produkto teks kapitalistams kaip atlyginimas u kapital, virsdamas nedarbinmis pajamomis. Nauja saint-simoninink kalbose buvo tai, kad j nuomone socializmas turt atsirasti kaip dsningas gamybini jg raidos rezultatas. Tokia bsimo planingo gamybos organizavimo visuomens labui uuomazga jie laik kapitalistin kredito ir bank sistem. S. A. Bazardas net kalbjo apie darbo organizavim pasauliniais mastais, apie pasaulin dirbanij asociacij. C. de Saint-Simono ir jo mokini veikaluose nerandame specialaus pagrindini politins ekonomijos kategorij traktavimo. Jie neanalizavo verts krimo ir paskirstymo, darbo umokesio, pelno, ems rentos dsningum. I dalies jie tenkinosi prastinmis tos epochos buruazins politins ekonomijos pairomis. C. de Saint-Simono ir jo mokini nuopelnas ekonomikos mokslui yra tas, kad jie pasisak prie pagrindin buruazini klasik ir J. B. Sayaus mokyklos dogm, jog kapitalistin santvarka esanti natrali ir amina. Taip ios santvarkos kio dsningum klausimas buvo perkeliamas visikai kit plotm. Politinei ekonomijai buvo ikeltas naujas udavinys: parodyti, kaip istorikai atsirado ir pltojosi kapitalistinis gamybos bdas, kokie jo prietaravimai, kodl ir kaip jis turi uleisti viet socializmui. Saint-simonininkai negaljo isprsti io udavinio, bet ir jo iklimas buvo didelis laimjimas.

Laikotarpis, prasidjs 1831 m., yra ketvirtoji saint-simonizmo stadija ir jo irimas. Neturdami darbinink klass gretose bent kiek tvirtesni pozicij, saint-simonininkai visikai sutriko prasidjus pirmiesiems revoliuciniams Pranczijos proletariato veiksmams. Nuo darbinink klass ir net nuo besimokanio demokratinio jaunimo juos dar labiau atstm tas religinis (mistinis) sektantinis pobdis, kur tais metais dl B. P. Enfantino poveikio gavo saint-simonizmas, nustelbs mokymo socialin aspekt. Kaip ra F. Engelsas, Saint-simonizmas, kuris lyg spindintis meteoras, prikaust mstani moni dmes, vliau inyko i socialinio horizonto [...] Jo laikas prajo. Ir vis dlto saint-simonizmo taka tolesnei socialistini idj raidai Pranczijoje, o i dalies ir kitose alyse, buvo gana didel. Saint-simoninink stipryb buvo ta, kad, nors j religija su savo kultu, morale, organizuotais pamokslais, banyiomis, steigtomis vairiose alies vietose, apatalais, kurie jo mones skelbti iganingo odio, buvo absurdika (ypa suprantant, kad religin misticizm skelb tokios auktos mokslins kultros mons, kurie buvo prieiki visoms esamoms religijoms ir kuri dauguma, atrodyt, geriau tiko verstis verslu, nei kurti nauj banyi), jie turjo drsi ir nuosekli kovos su buruazine visuomene program. Saintsimoninink socializme reiksi jau ne miglotas primityvios socialins lygybs siekimas, prieingai ten buvo atkreiptas dmesys darbinink klas ir jos vaidmen gyvenime, nors ir nepritariant darbinink politinei kovai, nes buvo laikomasi kapitalist ir darbinink interes solidarumo idjos. Baigiant C. de Saint-Simono mokymo aptarim, dar pastebtina, kad jo mokslo istorin filosofin dalis, kurioje jis ypa pabr sry tarp politikos ir visuomens, moni dvasios skleidimsi nuo teologijos per metafizik pozityv moksl bei moni polink nuo karo taik darb, turjo daug takos A. Comteo sociologijai (todl pat C. de Saint-Simon galime laikyti savotiku pozityvizmo tvu) bei K. Marxo ir J. S. Millio darbams. O patys C. de Saint-Simono pasekjai, mokyklai iirus, aktyviai sijung ekonomin Pranczijos administracij ir didiausi finansini bei pramonini bendrovi veikl. Broliai Pereire 1863 m. steig Credit Mobilier, iandienini didiausi finansini bendrovi prototip. B. P. Enfantinas dalyvavo nutiesiant geleinkelio linij Paryius Lionas Viduremio jra, kuri sujung geleinkelio linijas Paryius Lionas, Lionas Avignonas, Avignonas Marselis. Jis taip pat pirmasis steig bendrov Sueco kanalo kasimui. Michelis Chevalieras College de France auditorijoje gyn valstybs siek plsti vieuosius darbus ir ved derybas su Anglija dl 1860 m. sutarties, kuri Pranczijoje pradjo prekybos laisvs er. Galima bt nurodyti ymiai daugiau pavyzdi apie tai, kad C. de Saint-Simono pasekjai suvaidino svarb vaidmen XIX a. ekonominje istorijoje. 6.2.3. Ch. Fourier Falangai ir falansteriai Kito prancz socialisto-utopisto (arba, C. Gide terminologija, socialistoasociacionisto, maniusio, kad laisvos asociacijos pakaksi visoms socialinms problemoms isprsti) Francois Charles Marie Fourier (17721837 m.) ratai yra vienintelis toks reikinys visuomens moksl literatroje. Tai ne tik moksliniai traktatai, bet ir ryks pamfletai, ir be galo imoningos fantazijos. Juose puiki satyra derinasi su keista mistika, pranaiki numatymai su beveik absurdikomis imonmis, plats ir imintingi apibendrinimai su kyria bsimos visuomens moni gyvenimo reglamentacija. Tai puikiai atspindjo pat j autori mandagiai sakant, ekscentrik, o kalbant dar tiksliau, ko gero, kvaiteljus. Kaip pastebjo C.

Gide ir C. Ristas, Ch. Fourier danai buvo vadinamas pamiliu ir is pavadinimas neatrodo per smarkus skaitant visus tuos ekstravagantikus kliedesius, kuri pilna jo ratuose. Juos keletas jo itikimj veltui mgino suvelninti, suteikdami jiems simbolin prasm, kuri paiam autoriui niekada nebuvo atjusi galv. Gyvenimo kelias. Ch. Fourier gim Besancone. Jo tvas, turtingas pirklys, mir, kai berniukui buvo 9 metai. Bdamas vienintelis snus eimoje, jis turjo paveldti ymi tvo turto dal ir jo mon. Isilavinim Ch. Fourier gijo Besancone, jzuit mokykloje. Vliau jis mgino soti karo ininerijos mokykl, bet tai jam nepavyko. Vliau savo inias Ch. Fourier galjo papildyti tik skaitydamas. Todl pagal profesij prekybinio agento (krautuvs seranto, kaip jis pats save vadino) Ch. Fourier isimokslinime buvo sprag, kurios atsiliep jo ratuose. Beje, jis niekada specialiai nestudijavo angl ir prancz ekonomist veikal. Su j idjomis genialusis savamokslis Ch. Fourier, su vienodu susidomjimu studijavs fizik, astronomij ir filosofij, susipaino vlokai ir i antrj rank i urnal straipsni ir i pokalbi su ekonomikos teorij imananiais monmis. Jis niekada ir nemgino bent kiek isamiau analizuoti ekonomist teorij, i principo atmesdavo pai j dvasi, laik tas teorijas nepagrsta lykios civilizacijos santvarkos, t. y. kapitalizmo, apologetika. Kaip paymi A. Anikinas, atuoniolikametis Ch. Fourier po ilg gin ir maitavim buvo priverstas nusileisti eimos spaudimui ir pradti tarnyb mokiniu dideliuose Liono prekybos namuose. iame pramons mieste jam buvo lemta praleisti didel savo gyvenimo dal. 1792 m., gavs tvo palikim, Ch. Fourier steig savo prekybos mon. Rsts 1793 met vykiai apvert auktyn kojomis jauno pirklio gyvenim. Per Liono sukilim prie jakobin konvent Ch. Fourier atsidr sukilli gretose, o po kapituliacijos kaljime. Visas jo turtas uvo. I kaljimo jam pavyko itrkti, ir jis ivaiavo gimtj Besancon. Netrukus Ch. Fourier stojo revoliucin armij ir pusantr met tarnavo Respublikai. Paleistas i kariuomens dl sveikatos bkls, jis parsisamd prekybos firmos komivojaieriumi, o vliau Lione tapo smulkiu prekybos makleriu. Jo gyvenimo slygos iek tiek palengvjo po to, kai 1811 m. jis stojo valstybin tarnyb, o netrukus pagal motinos testament gavo nedidel pensij. 18161822 metais Ch. Fourier gyveno provincijoje, netoli Liono. Atsirado jo pasekj. Pirm kart gyvenime jis galjo dirbti palyginti ramiomis aplinkybmis. Taiau Ch. Fourier, tikjs savo falangomis, visk meta ir persikelia Paryi, kur kasdien paskelbtu laiku naiviai laukia savo namuose aukotoj turtuoli, kuri lomis bt galima pastatyti falanster. inoma, tokie turtuoliai neskubjo ateiti, ir Ch. Fourier vl buvo priverstas usidirbti pragyvenimui l tarnaudamas Paryiaus ir Liono kontorose. Tik 1828 m. jam pavyko atsikratyti grisusio vergavimo, nes j m materialiai remti jo biiuliai ir pasekjai. Paskutinius gyvenimo metus Ch. Fourier praleido Paryiuje, toliau temtai dirbdamas, nors jo sveikata (kuri per vis jo gyvenim buvo silpna) buvo smarkiai pablogjusi. Ch. Fourier mir 1837 m. spalio mnes. Ekonomikos teorija. 1803 m. gruod Ch. Fourier ispausdino Liono laikratyje nedidel straipsn, pavadint Visuotin harmonija. Ten jis prane apie savo nuostab atradim aistr teorij, tapusi ieitiniu jo mokymo taku. Jis ra, kad, remdamasis gamtos moksl metodais, atrasis (arba jau atrads) socialinio judjimo dsnius, kaip I. Newtonas yra atrads materialaus judjimo dsnius. Ch. Fourier

idjos, persunktos istoricizmo dvasios, isamiau buvo idstytos 1808 m. Lione anonimikai ileistoje knygoje Keturi sjdi ir visuotini likim teorija. Nors io krinio forma labai keista, jame idstyti pagrindai, kuriais grindiamas Ch. Fourier societarinis planas, t. y. planas pertvarkyti buruazin visuomen bsim harmonijos santvark, kurioje bt pasiekta moni aistr harmonija. Ch. Fourier knyga liko beveik nepastebta, bet tai nesumaino jo entuziazmo. Jis toliau darbavosi pltodamas savo idjas. Pirmiausia Ch. Fourier mgino smulkiai parengti ir pagrsti darbo asociacij, kurias jis vadino falangomis pranczikai phalansteres sandar. Gyvenviet, kurioje turjo gyventi, dirbti ir ilstis falangos nariai, taip ir vadinosi falansteriu. Ch. Fourier falanga tai savivaldi gamybin vartotoj bendrija, derinanti komunos bruous su prastinmis akcins bendrovs bruoais. Ch. Fourier vairiuose darbuose buvo nustats, kad falangoje kartu su vaikais turi bti nuo 1500 iki 2000 nari savotikas graus kaimas, uimantis apie 500 akr ems, kuriame gyvent 400 500 eim. Falangoms steigti turt bti parinktos graios vietovs: kratas pamikje, kur teka graus upelis, banguoja kalvos, kalneliai ir em tinka vairioms kultroms auginti. Falangoje derinama ems kio gamyba (pirmiausia turint galvoje darininkyst, sodininkyst, pauktininkyst, bitininkyst, uvininkyst, o ne jav k ir duonos gamyb, kuri slg monij sunkiausiu jungu) ir pramons gamyba, vyraujant pirmajai. (Taigi, Ch. Fourier koncepcijoje galima velgti ir fiziokratizmo, kuris i dalies j veik, element). Pradin gamybos l fond falanga gauna akcinink naais. Todl j taip pat turi sudaryti kapitalistai. Kartu falang priimami neturtingieji, kurie i pradi gali ir nebti akcininkais, o savo indl usidirbti. Akcij nuosavyb yra privatin, todl falangoje ilieka turtin nelygyb ir pavieni asmen nuosavybs teiss. (Bet kaip atsvara tam turi bti ir teis darb). Taiau kapitalistas, taps falangos nariu, nebess kapitalistas, senja prasme. Bendra kuriamojo darbo aplinka traukianti j tiesiogins gamybos proces. Jei jis turi vadovo, mokslininko talent, visuomen naudoja tok jo darb. Jei neturi, jis dirba pasirinktinai bet kurioje serijoje (brigadoje), kur visi darbai vykdomi pagal plan, o pati serija sujungia vairaus amiaus, charakterio, isilavinimo ir turtingumo mones. Taiau kadangi turtingj ir neturtingj vaikai aukljami vienoje sveikoje aplinkoje, tie skirtumai tolesnse kartose gali inykti. Stambieji akcininkai turi tam tikr falangos valdymo privilegij. Taiau jie negali vyrauti valdymo institucijoje. Be to, ios institucijos vaidmuo labai ribotas. Ypating dmes Ch. Fourier skyr visuomeninio darbo organizavimui. Jis norjo, kad kapitalistinio neigiamo darbo pasidalijimo (specializacijos visam gyvenimui) bruoai bt likviduojami monms danai (kelet kart per dien) pereinant nuo vieno pusantros, dvi valandas utrunkanio darbo prie kito, derinant protin ir fizin darb. Tai leist ivengti darbo naumo sumajimo dl persisotinimo vienoda veikla, nors paskirstant darbus turi bti inaudojami moni polinkiai, kad jiems darbas bt patrauklus (travail attrayant), ir mons j skubt kaip vent. Kiekvienam mogui bsis garantuotas tam tikras pragyvenimo minimumas, o dl to darbas nebsis priverstinis, jam nebereiks dirbti veriamam vieno i trij motyv, kurie iki tol tik ir stm j dirbti, btent: prievartos, skurdo ar naudos. Darbas pasidarysis savanorikas, laisvos gyvybins veiklos iraika. Atsirasi visikai nauji darbo akstinai: konkurencij, kuriai esant vieno laimjimas, yra kito pralaimjimas, keis temptas serij lenktyniavimas, visuomeninis pripainimas, krybos diaugsmas. Visuomens turtas ir pajamos spariai padidsi pirmiausia dl darbo naumo padidjimo, kur skatins lenktyniavimas. Be to, inyksi parazitai, dirbsi visi. Pagaliau falanga ivaduosianti nuo daugybs visoki nuostoli ir neproduktyvi

snaud, neivengiam esant senajai santvarkai. Ch. Fourier nuomone, ateities visuomen tai tikra gausumo visuomen, taip pat sveikatos, natralumo, diaugsmo visuomen. vairi sluoksni monms kasdien bendraujant, simpatija pakeis j savitarpio jausmus, kurie dabartinje visuomens santvarkoje, Ch. Fourier vaizdingais odiais tariant, kyla auktyn neapykantos skale ir nusileidia emyn paniekos skale. Falangoje nra samdomojo darbo (Ch. Fourier nuomone, pagrindinis gamintoj kooperacijos tikslas pakeisti samdom darb kooperatiniu) ir nra darbo umokesio. Darbo produktas skirstomas (pinigine forma) iduodant falangos nariams ypatingus dividendus pagal darb, kapital ir talent. Visos grynosios pajamos dalijamos tris dalis: 5/12 pajam tenka aktyviems darbo dalyviams, 4/12 akcij savininkams, 3/12 teorini ir praktini moksl monms. Kadangi kiekvienas falangos narys paprastai priskiriamas dviems, o kartais trims kategorijoms, jo pajamos susideda i keli form: mogus gauna iek tiek maiau u vidurk kaip sodininkas, utat daugiau u vidurk kaip arklininkas arba kiauli rikas. Faktin u darb tenkani dal skirstant pajamas Ch. Fourier tikjosi iek tiek padidinti kapitalo sskaita. Pagal darbo akcijas, ribotai perkamas i smulki santaup, jis sil mokti didel dividend, o pagal paprastsias kapitalist akcijas daug maesn. Tuo paiu jis siek ne likviduoti privatin nuosavyb gamybos priemonms, o tik transformuoti j akcin nuosavyb, visus visuomens narius paveriant savininkais, ir tuo panaikinti inaudotojik privatins nuosavybs pobd ir pratingus socialinius padarinius. Su nepaprastu valgumu, ypa aniems laikams, kai akcini bendrovi buvo dar labai reta, Ch. Fourier nurod tokios nuosavybs evoliucijos geruosius aspektus ir net tvirtino, kad akcija yra tikresn vertyb, nei iandien ems nuosavyb ar pinigai. Falangos nari pinigins pajamos realizuojamos prekmis ir paslaugomis per prekyb, taiau ji visikai sutelkta asociacij rankose. Todl pagaminta produkcija pirmiausia patenkins falangos nari poreikius. Tik jos perteklius bus mainomas su kitomis falangomis, nes organizacija, veikianti falangos vardu, taip pat prekiaus su kitomis falangomis. Kainas, kuriomis mameninje prekyboje bus pardavinjamos preks, turs nustatyti visuomeniniai arbitrai. Ch. Fourier falangose nra kitokio komunizmo, kaip tik bendras vartojimas, kuris sujungia visus falangos gyventojus ir tampa nuolatine ir normalia j bendro gyvenimo forma. iam gyvenimo bdui Ch. Fourier skyr tiek reikms, kad laik j visos savo sistemos conditio sine qua non ir man, kad jis pads isprsti visas socialines problemas. Ch. Fourier tikjosi, kad eksperimentins falangos (gyvenimo kuriose visi aspektai darbas, poilsis, seksas, rpinimasis vaikais, aukljimas, buitis ir t. t., buvo jo apmstyti iki smulkiausi detali) gali bti sukurtos tutuojau, nepakeiiant visos visuomens santvarkos. Deja, turting aukotoj io projekto gyvendinimui neatsirado. Nors tai nereikia, kad falang nebuvo mginta sukurti praktikai. ymiausia i j vadinosi Brook Farm ir buvo 1841 m. kurta netoli Bostono. Jos veikloje dalyvavo tokie garss amerikieiai kaip Henryis Davidas Thoreau, Ralphas Waldo Emersonas, Nathanielis Hawthorne, Jamesas Russellas Lowellas, Charles Dana, Louisa Alcott, Margaret Fuller ir Horace Greeleyus. i falanga sulugo greiiau kaip per dvejus metus, po visa niokojanio gaisro. Maiau inoma iaurs Amerikos falanga Red Bank, kurta New Jersey, isilaik dvylika met. Knyga Naujasis kinis ir societarinis pasaulis (1829 m.) geriausias Ch. Fourier veikalas. Tuo metu nuo pirmj jo literatrini mginim buvo prajs

ketvirtis amiaus. Kapitalizmo raida dav daugyb naujos mediagos j kritikuoti. Kartu Ch. Fourier pltojo savo pairas bsimj visuomen, dst jas populiariau ir pateik apvalytas nuo mistikos. Ch. Fourier dl savo pair buvo laikomas beveik beproiu (kaip ir C. de SaintSimonas), taiau Ch. Fourier beprotiku laik pat pasaul. Jis pamgino pavaizduoti istorin moni visuomens raidos dsningum. monijos istorija nuo jos atsiradimo iki bsimosios moni aistr harmonijos visuomens, apimanti 32 periodus, Ch. Fourier ratuose atrodo taip: 1) laikotarpiai iki gamybins veiklos: a) sumaities, vadinamas edemu; b) laukinikumas, arba neveiklumas; 2) suskaldyta, apgaulinga, atstumianti gamyba: c) patriarchatas, smulkioji gamyba; d) barbaryb, vidutin gamyba; e) civilizacija, stambioji gamyba; 3) societarin, teisinga, patraukli gamyba: f) garantizmas, pusiau asociacija; g) sociantizmas, paprastoji asociacija; h) darna, sudtingoji asociacija. Civilizacijos laikotarpio viduje Ch. Fourier skyr keturias fazes. Dvi pirmosios i esms yra vergovin ir feodalin santvarka, o treioji Ch. Fourier meto laisvosios konkurencijos kapitalizmas. Jo nuomone, mogikj aistr harmonijos pasiekimo pagrind turs sudaryti stambioji industrija. Kaip matome, Ch. Fourier, skirtingai nuo C. de Saint-Simono, pagrindines moni visuomens raidos stadijas siejo su gamybos bkle kiekvienoje i j. Tuo jis skyn keli K. Marxo visuomens ekonomins formacijos svokai. Taiau nereikia pervertinti ir Ch. Fourier: jis, bdamas itikimas savo idealistinei aistr teorijai, i tikrj kiekvieno periodo lemiamu veiksniu laik vis dlto ne gamybos lyg, o aistr, mogikosios prigimties pasireikimo pobd, tarp j santyki tarp vyro ir moters form. Kita vertus, Ch. Fourier pasisakymas u visik lyi lygyb buvo labai paangus. O civilizacijos ketvirtosios fazs traktuot yra vienas puikiausi Ch. Fourier numatym: jis savita forma ipranaavo kapitalizmo perjim monopolistin stadij, kuri jis vadino prekybiniu feodalizmu. Turdamas didel dialektinio mstymo dovan, Ch. Fourier parod, kad laisvoji konkurencija, kurioje jis velg tik griaunamj prad, dsningai virsta savo prieybe, padeda atsirasti monopoliui, kuris jam atrod pirmiausia kaip naujj feodal vykdoma prekybos ir bankininkysts monopolizacija. Kalbant apie monopolijas, pastebtina, kad Ch. Fourier pateik j klasifikacij. Jis iskyr: a) kooperatin monopolij arba udar susivienijim monopolij, b) valdik monopolij arba valstybin valdym, c) kolonijin arba egzotik monopolij, d) paprast jrin monopolij ir e) sudting feodalin monopolij. Neabejotinas ios monopolij klasifikacijos privalumas ekonomini reikini teorinis apibendrinimas ir j raidos tendencij apibdinimas. Juk, kaip minta, Ch. Fourier numat, kad laisv konkurencij keis monopolijos. Ch. Fourier kapitalizmui, kur jis vadino pasauliu auktyn kojomis, prieinga natraliai tvarkai, neteisinga, antiliaudine, nemoralia santvarka, pateik kaltinamj akt, neprilygstamai drs bei gil savo epochoje ir i dalies tebeturint reikms net ms laikais. Taiau ia buvo ir Ch. Fourier stipryb, ir silpnyb. Vaizduodamas kapitalizmo nusikaltimus, jis negaljo atskleisti j pagrindins prieasties, nes aikiai nesuprato buruazins visuomens gamybini santyki ir jos klasins struktros. Kaip ir C. de Saint-Simonas, Ch. Fourier monininkus ir samdomuosius darbininkus laik viena darbo klase. Ta aplinkyb paaikina jo naiv idealistin tikjim, kad visuomen galima taikiai pertvarkyti vadovaujantis protu, pavyzdiui, io pasaulio galingiesiems priimant jo mokym.

Priverstas dl duonos ksnio verstis komercija, Ch. Fourier tiesiog patologikai neapksdavo kapitalistins prekybos, kuri dka konkurencijos veda monopolij, o monopolij viepatavimas tai jau prekybinis feodalizmas. Prekybin ir pinigin kapital jis laik svarbiausiu buruazinje visuomenje esanio inaudojimo ir parazitikumo neju, o preki mainus svarbiausia socialinio skurdo prieastimi, nes darbinink eksploatacij jis velg daugiausia dl j kaip pirkj apgaudinjimo. Specialiame darbe Apie prekyb Ch. Fourier teig, kad buruazinje prekyboje viepatauja spekuliacija ir begdikas apgaudinjimas. Jis reikalavo panaikinti visas prekybinio plimo ris. Btent su daugumos pirkj skurdu ir preki susikaupimu stambjant gamybai grupels turtuoli moninink, veikiani kins anarchijos slygomis, rankose, Ch. Fourier siejo ir ekonomines krizes, kurias apibdino kaip nelaim dl pertekliaus. Kadangi krizi metu yra materialini grybi perteklius, jis, pagal Ch. Fourier, tampa stokos ir vargo altiniu. Tai buvo tikrai gili mintis, nors Ch. Fourier ir nesugebjo iki galo atskleisti ekonomini galutins krizi prieasties. Kapitalistin gamyb Ch. Fourier apibdino kaip antisocialin, izoliuot ir susiskaldiusi. Jo nuomone, vienintelis buruazins gamybos tikslas yra monininko pelnas, o ne visuomens poreiki tenkinimas. Todl pastovus kapitalizmo bruoas ess individualaus preki gamintojo ir visuomens interes antagonizmas. Ch. Fourier teig, kad moninink tarpusavio konkurencija anaiptol nra naudinga visuomens interesams, kaip tvirtina ekonomistai, o prieingai, j ardanti sukeldama gamybos anarchij, chaos ir vis karo su visais aplinkybes. Todl pelno vaikymasis ir konkurencija sukelianti pasibaistin samdomj darbinink inaudojim. Didjani praraj tarp turto ir neturto, skurd greta pertekliaus Ch. Fourier laik taip pat labai svarbiu rodymu, kad lugo buruazin politin ekonomija su savo laisvosios konkurencijos principais. Ch. Fourier nuomone, civilizacijos santvarka darb i normalios mogaus veiklos, i diaugsmo altinio yra pavertusi prakeikimu, bausme ir siaubu. ioje visuomenje visi, kas sugeba tai padaryti, visokiais bdais atsikrato darbo. Smulkiojo savininko (valstieio, amatininko, net monininko) darbas tai nepaliaujama kova su konkurentais, neaprpintumas, priklausomyb. Taiau nepalyginamai sunkesnis ess samdomojo darbininko, io, Ch. Fourier odiais tariant, turtuoli vergo, per vis civilizacijos santvark, priverstinis darbas (palengvinta katorga), negalintis suteikti mogui jokio pasitenkinimo. Deja, pleiantis gamybai, kuri sutelkta ir pajungta stambiajam kapitalui, toks darbas sivyrauja vis labiau. Ch. Fourier pliek toli grau ne vien ekonomines kapitalizmo piktaizdes, bet ir jo politik, moral, kultr, aukljimo sistem. Ypa daug ir grietai jis ra, kaip kapitalizmas ikraipo natralius, mogikuosius lyi santykius. Dl to moterys neturi lygi teisi yra engiamos. Taiau Ch. Fourier nors ir parod socialini prietaravim atrjim, pats nebuvo revoliucijos, kuri laik priemone apiplti turtinguosius, kad bt galima praturtinti intrigantus, alininkas ir pasisak u reformas, kurios i esms pakeist esam tvark, vest link eksploatacijos ir skurdo panaikinimo. Kita vertus, Ch. Fourier nepasikliov vien vyriausybinmis reformomis, teikdamas pirmenyb, kaip ir R. Owenas, iniciatyvai i apaios, agitacijai, pavyzdio jgai. Jis ra: Mano uduotis ne pagerinti civilizacij, o atvesti j pasimetim ir paadinti monse geresnio socialinio mechanizmo siek, parodyti jiems, kad dabartin civilizacijos santvarka netinkama ir apskritai, ir velgiant detales [...]. Tiesa, Ch. Fourier poiriu, R. Oweno sekta pasil sistem, visikai prietaraujani prigimiai ir per maai pelning. (Beje, Ch. Fourier visada kreivai irjo R. Oweno bendruomens plan, be to, tepaino j tik i kit pasakojim. R. Owenas savo ruotu

 Ch. Fourier nekreip n maiausio dmesio...). Savj reform program Ch. Fourier idst remdamasis eile esmini palyginim, viena vertus, civilizacijos santvarkos trkum, kita vertus, santarvs santvarkos, kuriai esant bus diegtos societarinis reimas, societarin tvarka bei garantizmas, privalum. Civilizacijos santvarkos trkumams Ch. Fourier priskyr: socialin chaos; skurdi apiplim ir turi turtjim; neapibrtum dl gyventoj skaiiaus didjimo; industrializm, tik padidinant neturtingj skurd (i tikrj Ch. Fourier nejaut jokios antipatijos kapitalizmui, bet jis labai nekent industrializmo, kur vadino naujausia ms moksline chimera); civilizacijos tvarkos absurdikum, kuris atsispindi ir detalse, ir visumoje. O santarvs santvarkos, perjimas kuri iki pat garantizmo, Ch. Fourier nuomone, uims 30 met, privalumais jis vardijo: visuotin harmonij; kalbos, pinig, mat, tipografini (spaudos) enkl ir kit bendravimo priemoni vieningumo visame ems rutulyje nusistovjim; nuolat auktesnius derlius vietinio ir usieninio vartojimo galimybms; negr ir verg ilaisvinim, savanorikai suderint su j eimininkais; kultrini norm visuotin sigaljim; jokios lygiavos neleidim; keturias garantijas prie gyventoj skaiiaus neapibrt didjim; pramonins gamybos virtim tik ems kio papildiniu; galimyb i karto keturis kartus padidinti kins veiklos pajamas ir 20 kart pajamas, gaunamas i protingo kininkavimo, ir t. t. XIX a. ketvirtajame ir i dalies penktajame deimtmeiais fourierizmas Pranczijoje buvo svarbiausia socialistin srov, taip pat turdamas nema poveik socialinei-ekonominei miniai Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje ir JAV, kurioje to laikotarpio utopinio socializmo idj pltra net gavo fourierizmo periodo pavadinim. Furjrizmas buvo gyvybingesnis u saint-simonizm, nes neturjo religins sektantikos formos ir kl artimesnius ir realesnius idealus, ypa gamybin vartotoj kooperatyv falang. Taiau Pranczijos darbinink klass gretose Ch. Fourier mokymas um silpnas pozicijas ir daugiausia buvo paplits tarp inteligentijos jaunimo. 1848 m. revoliucija pastmjo fourieristus politins kovos aren, kur jie um pozicijas, artimas smulkiaburuazinei demokratijai. Neparm liaudies sukilimo birelio dienomis, jie po met mgino sukilti prie Luji Bonaparto vyriausyb, bet buvo nesunkiai sutriukinti. Nedaugelis Pranczijoje likusi fourierist vliau usiiminjo kooperatine veikla. Tuo paiu istorinis fourierrizmo vaidmuo pasibaig. Darytina ivada, kad jei Ch. Fourier, nors ir nesmoningai, daugeliu atvej reik darbinink klass interesus, tai jo pasekjai perjo smulkiosios ir vidutins buruazijos pozicijas. Trumpai lyginant C. de Saint-Simono ir Ch. Fourier mokymus paymtina, kad C. de Saint-Simonas paliko genial bendr bsimos visuomens santvarkos eskiz, o Ch. Fourier kr jos elementus valgiai detalizuodamas. Abi utopijos daug kuo skiriasi viena nuo kitos, bet turi labai svarb bendr bruo: jos pieia socialistin visuomen su tam tikrais apribojimais, i kuri didiausias yra privatins nuosavybs ir nedarbo pajam ilikimas. (Kaip ra Ch. Fourier, skelbti XIX a., kad turi bti panaikinta privatin nuosavyb ir paveldjimas, yra tokia nesmon, dl kurios tik

tegalima gioti peiais). Taiau abiejose sistemose privatin nuosavyb turi radikaliai pakeisti savo prigimt ir bti pajungta kolektyvo interesams, o nedarbins pajamos turi pamau gauti darbo pajam bruo. C. de Saint-Simono ir jo mokini ratuose reikminga yra idja i centro planuoti ekonomik alies mastu ir j valdyti kolektyviniais pagrindais. Ch. Fourier ratuose reikminga darbo ir gyvenimo organizavimo vairiose socialistins visuomens lstelse analiz. Taiau Ch. Fourier sistemoje apstu ir prietaravim bei atsirandani sprag. Grynai ekonominiu poiriu falangoje daug kas lieka neaiku ir abejotina, nors Ch. Fourier siek visk numatyti ir reglamentuoti. Todl daugelis Ch. Fourier sistemos yd veria daryti dvi ivadas. Pirma, utopinis socializmas dl istorini savo atsiradimo slyg negaljo isiversti be smulkiaburuazini iliuzij ir bti nuoseklus aptariant socialistinio visuomens pertvarkymo projektus. Antra, aikiai buvo pasmerkti lugti visi mginimai nustatyti ateities monms privalom veikimo ir elgesio bd, detaliai reglamentuoti j gyvenim. Taiau ne iliuzijas ir klaidas pirmiausia matome Ch. Fourier veikaluose. Jis genialus buvo tuo, kad, pagal savo kapitalizmo analiz, parod kai kuriuos socialiai teisingesns visuomens dsningumus. Puikios Ch. Fourier mintys apie darbo organizavim, apie darbo virtim natraliu mogaus poreikiu, apie lenktyniavim. Ch. Fourier ikl problem, kaip panaikinti fizinio ir protinio darbo prieinim. Tebra reikmingos ir jo mintys apie vartojimo racionalizavim, visuomenini paslaug sferos pltim, moters ivadavim nuo nam darbo, socialins eros moni meils laisv ir gro bei darbin auganios kartos aukljim. 6.2.4. R. Oweno ekonomins nuostatos Gyvenimo kelias. Angl socialistas-utopistas (arba socialistas-asociacionistas) Robertas Owenas (17711858 m.) buvo keistas prakticizmo ir naivumo, pergali ir neskmi, sveiko proto ir beprotybs miinys. Gims vargingoje smulkaus amatininko eimoje maame Niutauno miestelyje, Montgomeryre, iaurs Velse, R. Owenas, dvejus metus pasimoks vietinje mokykloje, toliau i pradi moksi amato, o bdamas 18 met pasiskolino i tvo 100 svar sterling ir pradjo savarankik smulkj versl su vienu kompanionu steig nedidel dirbtuv, gaminani verpimo mainas, o vliau sigijo mayt medvilns verpykll, kurioje dirbo pats su dviem trimis darbininkais. Taiau pradjs vos ne nuo nulio, bdamas 20 met, jis jau tapo Chorlton Twist Company didelio tekstils fabriko kotijoje, New-Lanarke, esaniame netoli Klaido kriokli, valdytoju, o vliau, veds savininko D. Dale dukter, bendrasavininkiu (kartu su keliais Manchesterio kapitalistais). ia prasme R. Owenas laikomas originaliausiu socialistu. Tuo metu jis dar nesiksino nei privatin nuosavyb, nei kapitalistin gamybos sistem. Taiau jis norjo rodyti, kad pasibaistina samdomoji darbinink vergov ir priespauda visai nra btina efektyvios gamybos ir didelio rentabilumo slyga. Juk kai pats R. Owenas, skirtingai nuo kit verslovs bendrasavininki apsigyvens nuoaliame New-Lanarke ir prisims valdytojo funkcijas, savo keturiuose fabrikuose tik sudar darbininkams, ieiviams i kalnuot kaimik kotijos rajon, elementarias monikas darbo ir gyvenimo slygas, efektas ir darbo naumo padidjimas, ir socialinis pagerjimas buvo nuostabus. Plaiai inomi R. Owenas odiai, pasakyti savo reform prieininkams: I patyrimo js tikrai inote parods skirtum tarp vari, valom, visada tvarking ranki ir t, kurie yra nevars, netvarkingi, igver ir galiausiai genda. Jei rpestis negyvomis mainomis teikia tiek daug naudos, tai kodl negalima rpintis gyvomis mainomis, kurios yra daug nuostabesns? Nesunku suprasti, kad ie

mechanizmai, kurios yra sudtingesni ir labiau ops, gerinami bus stipresni, itvermingesni ir kad j naudojimas bus ekonomikesnis, nei yra dabar. R. Oweno pirmoji knyga Naujas poiris visuomen arba Charakterio formavimo princip apybraia (1813 m.), kurioje jis rodinjo, kad svarbiausia skurdo kilms prieastis yra neinojimas ir tamsumas, o nauja tvarka turi bti sukurta remiantis protu ir inteligencija, buvo palankiai sutikta. Ilg laik bdamas stambiu fabrikantu, R. Owenas dieg nemaai socialini problem fabrikinio-gamyklinio visuomenins gamybos organizavimo slygomis sprendimo priemoni, kurios vliau tapo kasdienikomis. Savo fabrik darbininkams kotijoje New-Lanarke dar XIX a. pradioje jis pastat specialius gerai rengtus bstus su sodeliais, valgykl, prekybos kioskus, taupomj kas, vaik darel bei lopel ir t. t. Ten nustatyta darbo tvarka R. Owenas faktikai puse amiaus pralenk atitinkamus fabrik darb reguliuojanius statymus. Jis: 1) sutrumpino darbo dien suaugusiems nuo 17 iki 10 valand; 2) atsisak naudoti vaik, jaunesni nei 10 met, darb ir steig jiems mokyklas, kurios pirm kart buvo visikai pasaulietins; 3) udraud moterims ir vaikams dirbti naktimis; 4) panaikino baudas, kurios tais laikais buvo gana prastos. Taiau filantropija vis maiau patenkindavo R. Owen. Jis mat, kad, net pasiekus tam tikr laimjim, ji bejg isprsti pagrindinius ekonominius ir socialinius kapitalistins fabrik sistemos klausimus. Be to, ir pats New-Lanarko eksperimentas lugo, kai, vykus konfliktui su bendrasavininkiais, R. Owenas buvo priverstas palikti gyvenviet. Tada paaikjo, kad ios bendruomens mikroklimatas buvo grindiamas vien tik R. Oweno asmenybe. Galimas dalykas, jam neuteko laiko, kad visa gyvenviets gyvenimo tvarka bt pervesta automatin reim. Galbt taip bt atsitik antroje gyventoj kartoje, gimusioje ir uaugusioje NewLanarke. Tiesioginis akstinas R. Oweno i kapitalisto labdario virsti komunizmo skelbju buvo didioji 1815 m. ekonomin kriz, parodiusi jam pavojingus esamos ekonomins santvarkos sukrtimus, bei 18151817 m. diskusijos, susijusios su Anglijos ekonomins padties pablogjimu, nedarbo ir skurdo augimu. Savo gausiose publikacijose R. Owenas, be abejons, romantikiausias i vis XIX a. publicist, protestavusi prie ankstyvj kapitalizm, pamgino pagrsti visuomens protingos srangos koncepcij. Pagal jo sumanym, pagrindinis reikalavimas pereinant tokio pobdio nauj visuomen yra priimant protingus statymus pai prieasi, sukeliani nieko negaminani vartotoj poreik, paalinimas. Tai ukirst keli visos socialins sistemos prievartinio nuvertimo katastrofai. R. Oweno man, kad visuomen galima pertvarkyti kooperatinmis darbo bendruomenmis, iek tiek panaiomis Ch. Fourier falangas, bet nuosekliai pagrstomis komunistiniais principais. R. Owenas ra: Komunistini gyvenviei krimas neskmingas bus tol, kol nepavyks sukurti naujus paproius; daug svarbiau daryti poveik monms dvasiniu keliu, negu i karto keisti praktines j gyvenimo slygas. Jis grietai kritikavo tris senosios visuomens ramsius, kliudanius iai taikiai revoliucijai: privatin nuosavyb, religij ir esani eimos form, kuriam religijos saugomos nuosavybs pagrindu. Savo idjas R. Owenas isamiausiai isak 1820 m. paskelbtame Praneime New-Lanarko grafystei apie plan palengvinti visuomens vargus. Pasisakyti prie buruazins visuomens pagrindus i R. Oweno didels reikalavo pilietins drsos. Nors ir bdamas blaivus realistas, jis iki keistumo naiviai tikjo, kad valdantieji ir turtingieji turi greitai suprasti jo plano naudingum visuomenei. Tais ir

paskesniais metais R. Owenas, susirainjs su Thomasu Jeffersonu, Benjaminu Franklinu ir Kento hercogu, primygtinai sil savo plan Anglijos vyriausybei ir Amerikos bei Meksikos prezidentams, Paryiaus bankininkams ir Rusijos carui Aleksandrui I. Taiau visos R. Oweno pastangos buvo bergdios, o paties R. Oweno su snumis 1825 m. JAV, Indianos valstijoje kurta kolonija Naujoji harmonija, kurios statai buvo grindiami lygiavinio komunizmo principais, bei kita jo mokini steigta kotijoje, Obistone teigyveno kelet met, prarydama beveik vis R. Oweno turt. 1829 m. jis gro tvyn ir, paskyrs iek tiek l savo vaikams (j buvo septynetas), toliau labai kukliai gyveno. XIX a. treiojo deimtmeio pabaigoje Anglijoje pradjo pltotis gamybiniai ir vartotoj kooperatyvai, vienijantys amatininkus, i dalies ir fabrik darbininkus. Netrukus R. Owenas m vadovauti Anglijos kooperatiniam judjimui. 1832 m. ruden prasidjo originaliausias ir domiausias owenistinio sjdio etapas R. Owenas Londone suorganizavo Teising darbo main bir (National Equitable Labour Exchange). Tai buvo kooperacin bendrov su didiule parduotuve, kurioje buvo visos btiniausio naudojimo preks. Smulkios parduotuvs ir kioskai apylinkje inyko ir mons atsikrat nuolat besitsiani siskolinim prekeiviams. Bira priimindavo prekes (ir i kooperatyv nari, ir i kit pardavj), vertintas pagal darbo snaudas, ir pardavindavo kitas prekes u darbo pinigus. Tarpininkas pramoninkas ar prekybininkas gaunantis peln i prekybinio tarpininkavimo, buvo paalintas i ios schemos, tiesiogiai suvedant gamintoj ir vartotoj. Problema, atrod, buvo isprsta. Paiai birai i pradi seksi palyginti neblogai ir jos nari skaiius iaugo iki 840 nari. Buvo steigta net keletas skyri. Taiau po kurio laiko prasidjo biros nuosmukis. Tai lm, kaip pastebjo C. Gide ir C. Ristas, keletas prieasi. Pirma, biros nariai, kaip ir buvo galima tiktis, ukeldavo savo dirbini vert, nurodydami daugiau darbo valand, nei jie i tikrj buvo dirb. Todl teko nebepasitikti nari siningumu ir pavesti kainoti darb ekspertams, panaiai kaip lombarduose. Taiau ie ekspertai, maai nusimanydami apie R. Oweno teorij, kainodavo jiems atnetus daiktus pinigais, o paskui pervesdavo darbo pinigus. Ties sakant, kitaip jie ir negaljo pasielgti. Taiau dl tokios tvarkos R. Oweno sistema buvo apversta auktyn kojomis, nes ia jau nebe darbas buvo produkt verts matas, o prieingai, pinigin produkt vert lemdavo darbo vert. Antra, bendrov sitrauk nauj nari, ne toki altruist, kaip pirmieji jos nariai. ie gudrs mons bir atnedavo paias nepaklausiausias prekes, kuri niekur kitur negaljo parduoti, o pagal darbo pinig kvitus pasirinkdavo tai, k, kit siningai kainot, vliau bt galima naudingai parduoti rinkoje u tikrus pinigus. Nieko nuostabaus, kad netrukus parduotuvje liko tik griozdai. i bira bankrutavo, ir R. Owenas turjo i savo l atlyginti nuostolius. Nuo R. Oweno prasideda ir kitas darbinink klass judjimas, kuriam buvo lemta didel ateitis, profsjung judjimas. 18331834 m. jis vadovavo mginimui kurti pirmj visuotin nacionalin profesin sjung, kuri vienijo iki puss milijono nari tais laikais tai buvo milinikas skaiius. Taiau dl organizacijos netobulumo, l stokos, vyriausybs remiam alinink pasiprieinimo i sjunga per por met taip pat iiro. Skirtingai nei Ch. Fourier, R. Owenas pasisak prie privai nuosavyb ir buvo pinig prieininkas. Jis sil pinigus pakeisti kvitus, kuri turtojas gali gauti preki proporcingai darbo ekvivalentui. Po R. Oweno ikeltos teising darbo main biros idjos, toki bir krsi ir daugiau, bet visos jos veik trumpai. Taigi praktinis bandymas organizuoti teisingus mainus ir vesti darbo pinigus nebuvo skmingas.

Kaip paymi A. Anikinas, humanistinis entuziazmas ir dalykikumas, kuri puikus derinys buvo bdingas R. Owenui jaunystje bei brandos metais ir patraukdavo jo pusn mones, i dalies uleido viet kyriam kalb ir mini vienodumui. Paskutiniais gyvenimo metais R. Owenas susiavjo spiritizmu, buvo links mistik. Po 1934 m. R. Owenas visuomens gyvenime nebevaidino didelio vaidmens, nors ir toliau daug ra kaip tik iuo laikotarpiu gim Knyga apie nauj moral pasaul (1836 m.), kurioje jis deklaravo ess socializmo idj alininkas ir sil kurti darbo bendruomenes kooperacijos pagrindais, kurios turt apimti vis visuomen, aktyviai bendradarbiavo urnale Kriz, dalyvavo organizuojant dar vien bendruomen ir nenuilsdamas propagavo savo pairas. Taiau jo pasekjai galiausiai sudar siaur sekt, kuri neretai laikydavosi gana reakcing pair. 1858 met ruden R. Owenas, bdamas 87 met amiaus, nuvyko Liverpul ir mitingo tribnoje pasijuto blogai. Kelias dienas paguljs, jis staiga nusprend vykti savo gimtj miest Niutaun, kuriame nebuvo lanksis nuo vaikysts. Ten jis ir mir 1858 met lapkriio mnes. Ekonomikos teorija. Kalbant apie klasikins politins ekonomijos kritik, svarbu tai, kad R. Owenas pirmasis i klasikins mokyklos princip padar antikapitalistines ivadas. Beje, i klasikins politins ekonomijos R. Owenas m tik tai, ko reikjo jo sistemai, ir ignoravo ar net tiesiogiai atmesdavo daug k kita. Savo ratuose ekonominius klausimus jis aptar tik prabgomis, specialiai j negvildeno. R. Owenas niekada nebuvo i ties originalus, o juo labiau lankstus mstytojas. Net ir labiausiai nordamas nepavadintum jo ekonomistu-teoretiku. R. Owenas buvo praktikas, ekonomikos novatorius, tarnavs pagrindinei savo idjai sukurti socialin aplink, kuri, jo nuomone, sudaro aukljimas, statym leidyba ir smoningas pavieni asmen veikimas, bei savo ekonomines idjas, kaip minta, mgins taikyti gyvenime. R. Oweno, kaip vliau ir socialist-rikardinink, ekonomini pair pagrind sudar i D. Ricardo perimta darbin verts teorija: darbas yra verts krjas ir matas; preks turi bti mainomos pagal darb. Taiau, kitaip nei pastarieji, R. Owenas, turto altiniu paskelbs fizin darb ir laiksis nuomons, kad verts matas yra ne individualus darbas, o darbas apskritai, apskaiiuojamas kaip vidutinis darbas, man, kad egzistuojanioje visuomenje i teorija negali bti gyvendinta, verts dsnis neveikia. Skirtingai nei D. Ricardo, jis nesutiko su teiginiu, kad preks vert apima ir peln, bei man, kad faktikai kapitalizmo slygomis mainai pagal darb nevyksta. Juk btent pelno atsiradimo neteisingumas, R. Oweno nuomone, yra tikroji darbinink nuskurdimo ir ekonomini krizi prieastis. Jo poiriu, mainai pagal darb reikia, kad darbininkas gauna vis jo pagamintos preks vert. Taiau R. Owenas pastebjo, kad jo gyvenamoje visuomenje i tikrj to visai nra: darbo produktas ne visikai atitenka darbininkui, o paskirstomas darbininkui, kapitalistui ir emdirbiui. Be to, darbininkams tenka tik nedidel dalis. Tok darbo produkt paskirstym R. Owenas laik neteisingu ir reikalavo reorganizuoti visuomen, kad ji utikrint gamintojui viso savo darbo produkto gavim, panaikint peln ir kartu su juo visus tuos dalykus, kurie pagimdo nor be galo pigiai pirkti ir brangiai parduoti. Taiau, nordamas isiaikinti teisingo verts dsnio paeidim, R. Owenas laiksi idj, kurios primena vos ne P. Boisguilleberto teorij: dl visko kalti pinigai, tik per juos pelnas siterpia visus mainus ir tampa galima tokia anomalija, kaip preks pardavimas brangiau u jos vert. Juk, tvirtino R. Owenas, kapitalizme vert matuoja ne darbu, o pinigais. Bet pinigai neatspindi tikrojo verts dydio, yra ne natralus, o

dirbtinis matas, paslepiantis tikrsias darbo snaudas preks gamybai, kas veda tai, kad gaminantis mogus negauna teisingo atlygio bei susiklosto tokia padtis, kai vieni turtja, o kiti lunga ir skursta. R. Owenas ra: Teisingai suprasti visuomens interesai reikalauja, kad mogus, gaminantis vertybes, gaut teising ir tvirtai nustatyt j dal. Tai galima padaryti tik nustaius toki tvark, kuriai esant natralus verts matas bus naudojamas praktikai. Tokiu natraliu matu, kaip minta, jis laik darb, darydamas prielaid, kad gamybos katai ir yra darbo kiekis, knytas prekje. Vien daikt mainai kitus turi vykti pagal j gamybos katus, naudojant toki priemon, kur atstovaus j vertei, be to, vertei realiai ir nekintamai. R. Oweno nuomone, naujasis matas greitai visuomenje panaikins skurd ir nemokikum... suteiks galimyb pamau pagerinti vis socialini grupi gyvenimo slygas. Taigi, R. Oweno nuomone, pinigai dirbtinis verts matas, istms natral jo mat darb, ir todl jie turi bti pakeisti darbu, sukuriant vadinamuosius darbo pinigus (labour notes) kvitus, patvirtinanius, kiek darbo valand sunaudojo darbuotojas vienos ar kitos preks gamybai. Po to kai gamintojas pagamins prek, jis gaus tok kvit, kur gals pakeisti kit prek, pagamint sunaudojus tok pat darbo kiek. O jo pagamintos preks vartotojas taip pat turs sumokti lygiai tiek pat, nei daugiau, nei maiau. Taip pelnas bus panaikintas. Vis dlto tenka pripainti, kad atstojani metalinius pinigus darbo pinig R. Oweno nuomone, atradimo, svarbesnio u Meksikos ir Peru kasykl atradim, projektas, js jo kolektyvistin program, parod, kad R. Owenas nesuprato verts prigimties. Juk verts negalima imatuoti tiesioginiai darbo laiku. Jos dyd lemia ne individualios darbo snaudos, o visuomenikai btinos. O R. Oweno koncepcijoje verts substancija klaidingai laikomas individualus, o ne visuomenikai btinas darbas. Paymtina, kad R. Oweno politin ekonomija yra labiausiai normatyvin: visi ekonominiai samprotavimai jam reikalingi tik tam, kad bt galima pagrsti jo silom priemon vesti darbo vienet kaip verts mat, mainyti prekes pagal mat, atsisakyti pinig vartojimo. Tai, R. Oweno nuomone, isprs sunkiausias visuomens ekonomines ir socialines problemas. Juk darbininkas gaus teising atlyginim u savo darb. Kadangi darbuotoj gaunamas atlyginimas atitiks tikrj preki vert, perprodukcija ir ekonomins krizs, sukeliamos nepakankamo darbo masi vartojimo (ia R. Oweno ir J. de Sismondi nuomons visikai sutampa), pasidarys nemanomos. Tokia reforma naudinga toli grau ne vien darbininkams. Ja taip pat turt bti suinteresuoti emvaldiai ir kapitalistai. R. Oweno ekonomins pairos, aiku, bt n kiek ne geresns u smulkiaburuazines iliuzijas paalinti kapitalizmo blogybes reformuojant vien cirkuliacijos sfer, ypa panaikinant pinigus, jei ios nebt susijusios su jo planu radikaliai pertvarkyti visuomen, kartu ir jos gamybinius santykius. Pasirodo, teisingi mainai pagal darbin vert reikalauja likviduoti kapitalistin sistem! Tik bsimoje visuomenje be privatins nuosavybs, kuri alinga visiems, taip pat ir turtingiesiems, darbininkas atiduos savo darb pagal vis vert. Tuomet inyksta kapitalist ir emvaldi klausimas. ie laimi i visuomens pertvarkymo ne kaip kapitalistai ir emvaldiai, o kaip mons. Kaip matme, C. de Saint-Simono ir Ch. Fourier sistemos nebuvo iki galo socialistins. J bsimojoje visuomenje likdavo vienaip ar kitaip apribota privatin nuosavyb ir kapitalistai, viena ar kita forma turintys gamybos priemones ir gaunantys pajam i kapitalo. R. Oweno sistema yra ne tik nuosekliai socialistin, bet ir numato antrj faz, kurioje bus visikai likviduota privatin nuosavyb ir net visokie klasiniai skirtumai, o darbas bus privalomas visiems ir, iaugus gamybinms jgoms, bus skirstoma pagal poreikius. R. Oweno utopija visikai neturi religinio ir mistinio

atspalvio. Jai bdingas tam tikras realizmas, kartais net dalykikas prakticizmas. R. Owenas neabejojo, kad kapitalist klas i esms yra inaudotojika ir kad reikia visikai likviduoti privatin nuosavyb, kurios vyravimas, jo nuomone, buvo ir yra moni patiriam daugybs neteisybi, nusikaltim ir bd svarbiausia prieastis, o mainos, kurios galt bti monijos didiausias geradaris tampa dirbani didiausiu prakeiksmu, imetaniu juos u mons vart. Remdamasis fabrik sistema, jis daug aikiau mat, kokiais konkreiais bdais galima pasiekti tok darbo naumo augim, kuris leist sukurti tikrj gausum ir skirstyti pagal poreikius. Todl neatsitiktinai R. Owenas nepritar ir T. Malthuso gyventoj skaiiaus teorijai, kuri mgindamas paneigti, skaitiniais pavyzdiais rodinjo, kad gamybini jg augimas gerokai virijo gyventoj skaiiaus augim, o skurdo prieastis yra visai ne maisto produkt trkumas ar gyventoj skaiiaus augimas, o neteisingas paskirstymas. R. Owenas ra, kad teisingai vadovaujant fiziniam darbui Didioji Britanija ir nuo jos priklausomos alys gali suteikti pragyvenimo las be galo auganiam gyventoj skaiiui, be to, didindamos naud visiems gyventojams. R. Owenas buvo sitikins bet kokio prievartinio perversmo netikslingumu. Jis paymjo, kad vadovaujania jga neivengiami pereinant i melo ties, t. y. revoliucijos monijos smonje ir proiuose procese, pirmiausia turi tapti esamos vyriausybs ir j pereinamosios tvarkos. Jis man, kad neteisinga visuomenin santvarka bus pakeista pamau, taikiai ir imintingai bei su slyga, kad bus gyvendinami moksliniai pradai. Pavyzdiui, buvo siloma pamau supirkti em rinkos kaina i t, kurie nori j parduoti, ir taip ateityje j paversti visuomenine nuosavybe tam, kad ji bt vienintelis valstybini pajam altinis, ir pan. R. Oweno sistemoje visuomens lstel yra nedidel kooperatin bendruomen savarankika gyvenviet, kurioje gyvent nuo 500 iki 3000 moni. Bendruomense visikai nra privatins nuosavybs ir klasi. Joje veikia principas: i kiekvieno pagal sugebjimus, kiekvienam pagal darb. Vienintelis skirtumas, dl kurio gali susidaryti tam tikra darbo ir pasiskirstymo nelygyb tai amiaus ir patirties skirtumas. R. Oweno manymu, btina darb organizuoti taip, kad usimim emdirbyste nuolat keist pramonin veikla. R. Owenas daug dmesio teik mogaus formavimui, visapusiam jaunimo aukljimui, o psichologijos kitim siejo pirmiausia su materialiniais veiksniais turto augimu ir poreiki patenkinimo gerjimu. Pagal toki bendruomeni vaizd, R. Owenas mgino pavaizduoti ir vis visuomen, vienijani daug toki pirmini lsteli savarankik gyvenviei. Jos sukrimas federaciniais principais apimant vis ems rutul turjo utrukti ne ilgiau kaip 10 met. ia vl gi pasitikima protingos vyriausybs pastangomis utikrinti atitinkamas protingas slygas. Tokioms slygoms (jas R. Owenas susistemino vadinamosios Racionalios konstitucijos 26 statymuose) buvo priskirta: platus main naudojimas asociacijose, rank darbo pakeitimui vairiose sferose, taip pat nam kyje; darbo pavertimas vieninteliu verts matu; pinigai turi gauti toki savo vidin vert, kad ji tapt daug maesn u geleies ir plieno vert; turto gausumo utikrinimas po to, kai monija sunaikins metalinius pinigus ir pakeis juos nacionaliniais pinigais darbo bonais; gyventoj vietimo vairi metod, ypa periodins spaudos, naudojimas; beprasms privaios nuosavybs, vadinasi, ir pelno likvidavimas dl gamintoj ryi be tarpinink ir kt. R. Oweno Racionalioje konstitucijoje randame ir toki nuostat, kurios neprarado savo aktualumo ir iandien, kaip:

statymu nulemta kiekvieno mogaus teis ne tik darb, bet ir isilavinim; visika lyi lygyb ir bet kokias privilegijas iuo pagrindu atmetanti moni asmenin laisv; negalimumas daryti poveik kieno nors kito nuomonei ar tikjimui; vis moni sujungimas vien brolik sjung vardan vis gerovs. ias bendruomenes sieja platus darbo pasidalijimas, o savitarpio mainai vyksta pagal darbo vert. iems mainams tam tikra bendruomeni sjunga ileis specialius popierius darbo pinigus, aprpintus prekmis, esaniomis sandliuose. R. Oweno akimis, i naujoji visuomen tursianti tam tikr laik koegzistuoti su senja visuomene ir jos valstybe, mokti iai mokesius ir pardavinti tai visuomenei prekes u paprastus pinigus. Taiau R. Owenas nesvarst labai svarbaus klausimo, kaip i jo bendruomen gaus pradines gamybos priemones, tarp j em. Geriausiu atveju bendruomens gali pasilikti sau monininko pajamas, nes paios valdys gamyb, bet palkanas teks atiduoti. Taigi R. Oweno sistema yra utopika ir todl kupina prietaravim bei nenuoseklum. Bendra to prieastis: klasini santyki nebrandumas kliud utopistams numatyti tikrj visuomens pertvarkymo keli, kaip j suprato marksistai. R. Owenas nekalbjo apie socialistins revoliucijos btinum ir dsningum. Taiau vis dlto R. Owenas buvo artimas darbinink klasei, o to negalima pasakyti apie prancz socialistus-utopistus. Vienu metu (XIX a. ketvirtajame deimtmetyje) owenizmas net buvo darbinink judjimo vliava, o pats R. Owenas turjo didel poveik visuomenins minties pltrai Anglijoje, Rusijoje ir kitose alyse. 6.2.5. Socialist rikardinink ekonomins nuostatos Etin kapitalizmo kritika pirmiausia buvo grindiama D. Ricardo darbine verts teorija. Pripaindami peln atskaitymu i darbo produkto, nei A. Smithas, nei D. Ricardo vis dlto neabejojo jo teisingumu: jiems tai buvo pajamos, atspindinios kapitalo kaip gamybos veiksnio vaidmen. Radikaliems D. Ricardo pasekjams, kategorikai atmetusiems kapitalo produktyvumo idj, tokia pozicija atrod nenuosekli: darbo produktas turi visikai priklausyti jo sukrjams dirbantiesiems. Juk, kadangi turt, t. y. vert, sukuria tik darbas, kapitalas neturi joki teisi j pasisavinti. Darbininkas priverstas neatlygintinai atiduoti dal savo darbo, ko sskaita formuojasi kapitalist pelnas, emvaldi renta ir kitos pajamos. Todl renta, skolinimo procentas, pelnas (daugiau nei umokestis u valdym) visos ios pajamos buvo vardijamos nedarbinmis, ir todl neteistomis. ie radikals rikardininkai socialistin visuomen sivaizdavo kaip kolektyvins darbins nuosavybs visuomen, kurioje isaugomi rinkos santykiai. Tokia sistema, j nuomone, bt stabili, nes nelygs darbo ir kapitalo mainai tvirtina turtin nelygyb, kuri, savo ruotu, ir daro darb priklausom nuo kapitalo. ios idjos buvo ipltotos daugelio autori, kurie pamgino apmstyti i naujo klasikins mokyklos mokym ieinant i dirbanij interes pozicij. Laikui bgant juos slygikai sujung vien grup ir pradjo vadinti socialistais-rikardininkais. ( termin pirmasis 1899 m. pasil H. S. Foxwellas austr ekonomisto C. Mengerio knygos vade). ymiausi i j buvo W. Thompsonas (17851833 m.), T. Hodgskinas (17871869 m.), J. Grayus (17981850 m.) ir J. F. Brayus (1809 1895 m.). Kaip ra F. Engelsas, visi ie autoriai dar socialistines ivadas [...] kartais taip atriai ir rytingai, kad i literatra [...] liko nepralenkta iki Kapitalo pasirodymo. Kita vertus, kaip vaizdiai paymjo G. Myrdalis, labiau stebina ne tai,

kad visi ie autoriai, kaip ir K. Marxas, savo samprotavimus pradj nuo rikardins darbins verts teorijos formuluots, i rikardins sistemos padar socialistines ivadas, bet tai, kad pats D. Ricardo to nepadar. Taiau jei kapitalizmo ir klasikins politins ekonomijos kritika bei tvirtas tikjimas, kad socializmas neivengiamai pakeis kapitalizm, jungia visus iuos autorius, tai j pozityvins programos i esms skyrsi savo klasiniu poiriu ir socialiniu idealu. Airi emvaldys ir komersantas Williamas Thompsonas buvo kils i Anglijos visuomens auktj sluoksni (lendlord). Jis gavo ger pagal tuos laikus isilavinim. Jau suaugs W. Thompsonas susipaino su R. Oweno idjomis ir tapo kartu j alininku. Btent per j R. Oweno idjos paveik K. Marx. Fundamentalios inios ir puikus talentas i karto leido jam tapti svarbiausiu owenizmo judjimo teoretiku, suteikusiu jam teorin ekonomin pagrind, o savo nema turt W. Thompsonas panaudojo gamintoj kooperatini asociacij propagandai ir organizavimui. W. Thompsono pair sistema buvo grindiama trimis teoriniais altiniais: J. Benthamo utilitarine filosofija, D. Ricardo politine ekonomija ir W. Oweno utopiniu socializmu. W. Thompsono metodologija buvo paremta utilitarizmo koncepcijos kritiniu perdirbimu. Jei J. Benthamas visuomens tikslu vardijo didiausio moni skaiiaus naudos (laims) maksimizavim, tuo pat metu manydamas, kad pavieni asmen interesai yra vieninteliai reals interesai, tai W. Thompsonas savo darbe Turto paskirstymo princip, labiausiai prisidedani prie mogikosios laims, tyrimas (1824 m.) atmet egoizmo princip. Ikls sau udavin rasti visuomens organizacij, kuri leist gyvendinti utilitarin princip, W. Thompsonas savo darbuose, tarp kuri reikia dar paminti veikal Atlygintas darbas (1839 m.), buvo itikimas normatyvinei politinei ekonomijai, kurios sistemoje lemiam vaidmen atlieka ieitinis principas, ieitin koncepcija. W. Thompsonui pagrindine tapo D. Ricardo darbin verts teorija. Visa tolesn W. Thompsono kategorij sistema buvo kuriama pagal princip naudojantis grietu dedukciniu metodu. Nuorodos konkreius pavyzdius jam buvo tik iliustracija. W. Thompsonas sek vienu i klasikins ekonomikos teorijos tradicijos variant, interpretuodamas rent ir procent (palkanas) kaip iskaiiavim i darbo produkto, bet, kitaip nei klasikai, iuos iskaiiavimus jis apibdino kaip neteisingus. W. Thompsono mokymas apie vert irgi aikiai rod, kad i esms jis liko klasikins politins ekonomijos pozicijose. Kaip ir jos atstovai, W. Thompsonas tapatino preki mainus su mainais veikla, neatsivelgdamas visuomenins formos specifik. Artimas A. Smithui buvo ir jo natrali main, kaip laisv ir ekvivalentik, supratimas. Tiesa, W. Thompsonas, skirtingai nuo A. Smitho, ekvivalentikumu laik utikrinim darbininkui viso jo darbo produkto. Darbo ir kapitalo mainai tokiu bdu jau priskiriami prie neekvivalentik main, o juos pagimdanti monopolija kapitalui kritikuojama kartu su feodalinmis privilegijomis. Taiau ilikdamas klasikins politins ekonomijos metodologinse pozicijose, W. Thompsonas sugebjo darbin verts teorij toliau pltoti daugeliu krypi. Pirma, jau A. Smithas kalbjo apie skirtum tarp paprasto ir sudtingo darbo. Taiau klasikai lygino konkret paprast darb su konkreiu sudtingu darbu. O W. Thompsonas pirm kart politinje ekonomijoje visas sudtingo darbo ris suved visuomenikai btin paprast darb. Antra, W. Thompsonas pabr, kad verts pagrindas yra ne paprastas darbo laikas, o visuomenikai btinas darbo laikas, t. y. darbas, vidutinikai sunaudojamas prekei esant vidutinei gamintojo kvalifikacijai. Prieingu atveju, W. Thompsono

odiais tariant, sivyraut preki verts (kainos) augimo tendencija, gamintojams tapt naudinga dirbti blogiau, ir darbo naumas pradt progresyviai mati. Tokiu bdu, jis suprato t svarbiausi darbins verts teorijos aspekt kur neatkreip dmesio kiti socialistai-rikardininkai, buv main sferos pertvarkymo diegiant darbinius pinigus alininkai, o btent preki gamintoj darbo visuomenin pobd. W. Thompsono mokymas apie kapital pagrindinis jo pair takas, kur jis atskleidia neteising darbininko ir kapitalisto main paslapt. W. Thompsonas, laikydamasis kapitalo natralaus-daiktinio apibdinimo kaip sukaupto darbo, sudaiktinto gamybos priemonse, nuostatos, vis dlto taikliai nurod io darbo specifin savyb bti pelno gavimo altiniu. W. Thompsonas tvirtai neig kapitalo kaip tokio vertin produktyvum, teigdamas, kad aliavins mediagos, pastatai, mainos, darbo umokestis nieko negali pridti prie savo pai verts. Pridedamoji vert gaunama tik i darbo. i ivada, netiesiogiai figravusi jau D. Ricardo veikaluose, W. Thompsonui tapo pagrindu tiriant kapitalistin eksploatacij. Pirmiausia jis pamgino nustatyti reali kapitalo dal visuomeniniame produkte, jo dalyvavimo gamyboje mastus. W. Thompsonas padar ivad, kad kaupiamo, kapitalizuojamo produkto dalis gana nedidel (jo skaiiavimais 3/40) lyginant su visuomens bendruoju produktu. Todl kapitalo savininkai pretenduoja pajam dal, visikai neproporcing paties kapitalo atkrimo (reprodukcijos) tikriesiems poreikiams. Toliau W. Thompsonas analizavo kapitalistin gamyb ir paskirstym. io mokslininko poiris buvo naujas dl to, kad jis atkreip dmes ne tik kapitalo kaupim, bet ir pat tautos metinio produkto paskirstymo proces. Kapitalo kaupimas, arba tikrasis kaupimas, kaip j vadino W. Thompsonas, sudaro tik vien io proceso dal. Taiau is tikrasis kaupimas atlieka visikai neadekvat jo kiekybinei daliai vaidmen paiame paskirstymo procese: vykdamas pelno, t. y. atskaitym i darbininko darbo, sskaita, jis kitame reprodukcijos cikle priveria savanorikai sutikti su tokiomis prijimo prie darbo ranki slygomis, kurios veria neatlygintinai atiduoti didel darbo produkto dal. Kaip pastebjo W. Thompsonas, Vienintel prek, kuri darbininkas gali pasilyti [...] vl gi yra didel jo darbo dalis. Toliau kyla klausimas, kaip galima imatuoti produkto dal, kuri i darbinink atima kapitalo savininkai? W. Thompsonas teig, kad Galimi du matai nustatyti io atskaitymo vert: darbininko matas ir kapitalisto matas. Pagal darbininko mat, atspindint natrali, atitinkani paios gamybos poreikius proporcij, numatoma, kad atskaitymas gali padengti tik vartojam mediag vert ir pagrindinio kapitalo amortizacij pridedant nedidel, lyg meistrikiausi darbinink darbo umokesiui, atlyginim kapitalistui kaip darbinio proceso organizatoriui. O, kaip teig W. Thompsonas, Kapitalisto matas, prieingai, apimt vis verts prieaug, kur sukuria tam tikras darbo kiekis dl main ir kitokio kapitalo naudojimo. Visa i pridedamoji vert (iskirta mano Aut. pastaba) turt tekti kapitalistui. (Beje, W. Thompsonas pirmasis pavartojo termin pridedamoji vert, vliau tapus pagrindine K. Marxo teorijos samprata). W. Thompsono teorijoje darbininko matas ir kapitalisto matas yra ne paprasiausios psichologins kategorijos, ireikianios pagrindinius i klasi atstov poreikius. Tai yra visuomens natralios ir nenatralios bkls normos. W. Thompsonas konkreiais pavyzdiais parod, kad iskyrus tuos atvejus, kai darbo jgos atrjantis trkumas stiprina kapitalist tarpusavio konkurencij, pastarieji jga paalino nedidel konkurencijos tarp j ir skurdi likut [...] ir nustat, kad jie patys sprs j konkurent apmokjimo klausim.

W. Thompsonas neekonomini veiksni analiz drsiai trauk darbo umokesio apribojimus statymais. Pastebtina, kad A. Smithas taip pat buvo atkreips dmes darbo pardavj nelygiateis padt konkurentinje kovoje. Bet tai, k A. Smithas nagrinjo kaip apgailtin anomalij, trukdani pasireikti kapitalistins visuomens pranaumams, W. Thompsonas vardijo kaip bding, esmin kapitalistins sistemos bruo, kuris negali bti paalintas jos rmuose. Taiau W. Thompsonas nepasitenkino nustats eksploatacijos fakt. Jis pamgino parodyti neteisingos, nenatralios kapitalistins nuosavybs santvarkos padarinius. Darbo umokesio sumajimas iki minimumo lemia tai, kad darbininkas netenka suinteresuotumo darbu. Dl to sumaja darbo naumas ir produkt kokyb. W. Thompsonas net suformulavo progresyviai majanio darbo naumo krintant darbo umokesiui dsn: Kuo emesnis darbo umokestis, tuo maiau tinkamas, net lyginant su darbo umokesiu, darbas. Logikai kyla klausimas, koks turt bti darbo apmokjimo matas, kuris utikrint didiausi jo naum ir lemt didiausi mogikj laim? Alternatyv kapitalistinei gamybos organizacijai W. Thompsonas, kaip ir jo mokytojas R. Owenas, velg gamintoj kooperatinse asociacijose. Jis man, kad tokiose asociacijose nebus nedirbani savinink, todl darbuotojai gaus vis savo darbo produkt, o tai sustiprins j darbin motyvacij ir lems didel darbo naumo augim. Kadangi kooperatyvo sujungtas darbas, W. Thompsono nuomone, pasiymi didesniu naumu, nei darbas kapitalistinse monse, tai jau pirmosios gamintoj kooperatins asociacijos ekonomikai veiks kapitalistines mones, istumdamos jas i rinkos. Vieninteliu pavojumi jis laik politin valdi, valstyb, kol jos ilieka turtingj klasi rankose. Todl naujos visuomens sukrimo slyga yra ne kapitalistins nuosavybs ekspropriacija, o politins valdios ugrobimas. Kov u politins valdios permim dirbanij rankas W. Thompsonas siejo su visuotins rinkim teiss tvirtinimu. W. Thompsono nuomone, dirbantiesiems pasiekus politin pergal, bus pasiekta ir pasaulin ekonomin pergal, bet tam prireiks nemaai laiko. Todl jis ikl pereinamo laikotarpio i kapitalizmo kooperatin santvark teorij. Laikotarpiu, kai kooperatin nuosavyb egzistuos kartu su kapitalistine, W. Thompsonas manymu, socializmo pergal galima palengvinti, sukrus slygas, kurioms esant kapitalistai bt suinteresuoti tsti savo kin veikl. Kapitalo savininkas turt gauti kvalifikuoto darbininko atlyginim, t. y. pagal darbininko mat. Tokia priemon, W. Thompsono nuomone, ukirst keli visuomens gamybini jg vaistymui, kuris neivengiamas pasitraukiant i gamybos sferos kapitalistams, neilaikiusiems kooperatinio darbo konkurencijos. Vadinasi, W. Thompsonas kapitalist traktavo kaip nauding visuomenei gamybos organizatori. W. Thompsonas paymjo, kad R. Oweno propaguoto kooperatins santvarkos modelio gyvendinimas numano, jog kiekvienas gamintojas suvokia bendr interes kaip sav. Tam reiks toki pokyi visuomens smonje, kurie galimi tik tolimoje ateityje. O iki tol neivengiama gamintojo individualaus intereso primato ir bendros nuosavybs kapitalo priepriea. W. Thompsonas prietaravim sil sprsti taip: isaugant bendr nuosavyb, leidiamas faktikas individualus darbo ranki ir priemoni pasisavinimas, o tais atvejais, kai tai yra negalima, santykiai tarp kolektyvo ir darbuotojo kuriami pagal darbininko mato princip. Tokiu atveju ilaikomi trys natrals paskirstymo dsniai: grietas savanorikumas, prievartos nebuvimas ir renkantis atskir darbo r, ir jo trukm; utikrinimas, kad darbuotojas gaut vis (vertinus numatytus atskaitymus kapitalo atkrimui) darbo produkt; laisvi ir savanoriki produkt mainai.

Kitas vienas i socialist-rikardinink lyderi buvo jr atsargos karininkas bei urnalistas Thomasas Hodgskinas. Jis, ko gero, buvo labiausiai socialistikai nusiteiks ekonomistas i vis autori, raiusi iki K. Marxo. Pastarojo daugelio idj uuomazgas galima rasti T. Hodgskino knygose. Pats K. Marxas bent i dalies yra vardijs savo skol T. Hodgskinui. Pastarojo mokslininko ymiausi darbai buvo Darbo gynimas nuo kapitalo pretenzij (1825 m., pasiraytas slapyvardiu Darbininkas), Populiari politin ekonomija (1827 m.) pirmasis socialistins ekonomikos teorijos vadovlis, Nuosavybs natralios ir dirbtins teiss (1832 m.). T. Hodgskino koncepcijos metodologiniu pagrindu buvo natralios teiss koncepcija. Tai j vienija su klasikine politine ekonomija. T. Hodgskinas, i politins ekonomijos tyrimo objekto nedviprasmikai ibrauks vartojim, skyr natralius statymus, susijusius su mogaus nekintama prigimtimi, ir vadinamuosius socialinius reguliatorius, sudaranius ekonomini santyki formas, dirbtinai atnetas visuomen ir todl btinus valstybini institucij teism, armijos ir pan. apsaugos. ie dirbtini reguliatoriai, nustatyti prievartiniu bdu ir palaikomi valdanij klasi, patys savaime subjektyvs. Todl jie T. Hodgskino nuomone, nra mokslo objektas. Politins ekonomijos objektas yra tik natrals statymai. Dirbtins formos turi dominti mokslinink tik tada, kai jie trukdo gyvendinti iuos vienintelius teisingus statymus. T. Hodgskinas monijos istorin raid nagrinjo kaip istorijos pradioje grubiai paeistos natralios (darbins) teiss palaipsn atkrim. Visuomen pltojasi nuo vergovs feodalin priklausomyb ir toliau samdom darb. i raida nuolatinis darbuotoj lemties lengvjimas. Kapitalistinius santykius T. Hodgskinas taip pat nagrinjo kaip vien i istorikai praeinani eksploatacijos tip, pagrst prievarta. Taiau likdamas nuosekliu rikardininku, natralias ekonomines kategorijas laik nekintamomis, nesivystaniomis. T. Hodgskino teorini samprotavim atramine aimi buvo D. Ricardo darbin verts teorija. Mainomj vert (natrali kain) lemia darbo snaudos preks gamybai. Taiau, pagal T. Hodgskin, jo epochos visuomenje ji pavirto socialin kain, smarkiai nukrypstani nuo verts darbinio mato. Darbininkas priverstas atiduoti u prek didesn darbo kiek, nei i prek kainuoja, be to, dalis darbo atiduodama neatlygintinai (kaip kapitalisto pelnas, emvaldio renta ir kitos nedarbins pajamos). Todl visikai neatsitiktinai bet kokius atskaitymus i viso darbo produkto valstybinius mokesius, banytin deimtin, ems rent, peln T. Hodgskinas 1832 m. vardijo kaip vagysts formas. O io blogio esm jam kapitalistin nuosavyb, atskirianti kapital nuo dirbaniojo. T. Hodgskino ymiausio veikalo Darbo gynimas nuo kapitalo pretenzij originalumas kaip tik ir susijs su jo kapitalo traktuote. Teiginys apie kapitalo produktyvum XIX a. treiajame deimtmetyje tapo pagrindine politins ekonomijos dogma. D. Ricardo prieininkai T. Malthusas, J. B. Sayus pltojo gamybos veiksni teorij, o rikardins teorijos epigonai (tarp j T. Hodgskinui artimai pastamas J. Millis) pamau tolo nuo darbins verts teorijos. T. Hodgskinas, pripains tik darbo produktyvum, savo veikale Darbo gynimas nuo kapitalo pretenzij panaudojo vis arsenal rikardins mokyklos teorini teigini, siekdamas sutriukinti tez apie kapitalo produktyvum. Likdamas senose metodologinse pozicijose, T. Hodgskinas neig kapitalo produktyvum ieinant i jo natralios daiktins puss. Jis suved kapital darb. Siekdamas parodyti kapitalo pretenzij dal darbo produkto nepagrstum, T. Hodgskinas trauk, taip pat anksiau nei K. Marxas, atskyrim tarp visumini gamybos materialini slyg (jo vadint ekonominiu kapitalu) ir paties kapitalo kaip

nuosavybs, verianios tokias materialines slygas vyravimo darbui instrumentu, tam tikros formos iraikos. Pagal T. Hodgskin, gamybos materialin slygos (kapitalas) ne kas kita kaip darbas: arba sukauptas (kaip dalis, kuri priimta vadinti pagrindiniu kapitalu), arba egzistuojantis (kaip apyvartinio kapitalo dalis). Apyvartinis kapitalas, t. y. darbinink gyvenimo reikmen atsargos, kurias kapitalistai sukaup prie eilin gamybin cikl, sudaro egzistuojant darb, gaminant pragyvenimo reikmenis. Pastarja samprata T. Hodgskinui pavyko ireikti t apyvartinio kapitalo ypatyb, kad jo atsargos aliav, mediag, pusfabrikai ir t. t. forma nuolat atsinaujina. Todl, atitinkam darbo produkt gamyba papildant ias atsargas vyksta vienu metu ir lygiagreiai, sudarydama nematom konvejer, kuriant visuomens metin produkt. T. Hodgskino nuomone, kapitalistas siterpia tarp i ties turini vienas kitam poreik darbuotoj; jis savotikai parazituoja darbo pasidalijimo tarp j sskaita. O pagrindinis kapitalas tai i ties sukauptas kapitalas. Taiau juk gamybos priemonse vl sudaiktinamas yra darbininko, o ne kapitalisto darbas. Tuomet kodl pelnas atitenka pastarajam? T. Hodgskino atsakymas toks: kapitalas savo savininkui atnea peln, ne todl kad jis buvo sukauptas, o todl, kad jis yra priemon gauti valdi darbui. T. Hodgskinas kai kuriais atvilgiais pagilino D. Ricardo pateikt kapitalistini santyki analiz. Pirmiausia tai susij su darbo umokesio ir pelno teorija. T. Hodgskinas, paymdamas j prieingyb bei teigdamas, kad kapitalisto pasisavinamas pelnas yra darbinink teiss gauti vis savo darbo produkt paeidimas, egzistuojant darbo umokesio dyd suved kapitalo viepatavimo fakt: Kapitalistai palieka darbininkams pragyvenimo las todl, kad be darbo jie nieko negali imtis [...] o kiekvien darbo produkto atom, kuris yra daugiau nei btinos darbininko pragyvenimo los, jie pasiima sau. Gana originali T. Hodgskino rentos teorija. Jis rentos esm suved atskaitym i darbuotojo darbo produkto, atsirandant dl priklausomybs nuo ems savininko. Be to, T. Hodgskinas pabr asmenin priklausomyb, isamiai analizuodamas rentos atsiradim vergvaldysts ir feodalizmo slygomis. Jo nuomone, kapitalistin ems renta tik iorins formos, kuria emvaldys ir toliau gauna savo parazitines pajamas, pasikeitimas, o jos pagrind ir toliau sudaro darbuotojo vertimas papildomai dirbti. T. Hodgskino socialinis idealas visuomens santvarka, kurioje be jokios prievartins reglamentacijos laisvai gyvendinami natrals gamybos dsniai. domu, kad T. Hodgskinas, rytingai nesutiks su klasikins politins ekonomijos atstovais nuosavybs natralios teiss klausimais, solidarizavosi su jais nustatant natralius main dsnius. Jis man, kad laisvos konkurencijos mechanizmas yra natralus darbins verts reguliatorius, ir todl nesil joki priemoni pertvarkyti main sfer. T. Hodgskino nuomone, pagrindinis socialins reformos udavinys darbins nuosavybs apsauga gamybos sferoje. Natrali nuosavyb naujomis slygomis gali pasireikti tik kaip kolektyvin nuosavyb. mons kolektyvui priklauso natrali teis vis ios mons produkt. T. Hodgskinas man, kad darbininko dalis gali bti nustatyta pagal rinkos dsnius. Pagal tuos paius nieko nevaromos laisvos konkurencijos dsnius turt bti kuriami ir santykiai tarp pavieni kolektyv. Taiau didiausio populiarumo darbininkijoje sulauk, vis dlto ne W. Thompsono moksliniai traktatai, o atria, pamfletine forma parayti Johno Grayaus ir Johno F. Brayaus kriniai. ie autoriai negali lygintis su W. Thompsonu ir T. Hodgskinu kapitalizmo kritikos gilumu bei originalumu: jie buvo daugiau propagandininkai, nei tyrjai. Kaltinimai kapitalizmui j darbuose isakyti paprasta ir vaizdinga kalba. Chrestomatine tapo J. Grayaus fraz: Kiekvienas neproduktyvus visuomens narys yra tiesioginis mokestis produktyvioms klasms.

J. Grayaus ir J. F. Brayaus, vlesniuose savo darbuose palinkusi P. Proudhono pus, veikaluose mainai buvo nagrinjami kaip darbo visuomeninio paskirstymo visuotin ir absoliuti forma. J. Grayus nuo 14 met pats sau usidirbo duon ir dar jaunystje perskaits R. Oweno pamfletus tapo kartu j alininku bei propagandistu. J. Grayus, ankstyvuose savo darbuose kls gamintoj kooperavimosi idealus, o vliau palinks monetarins reformos link, kuri turt parpinti pigi ir lengvai prieinam pinig, planavimo krypt, teig, kad visuomenei reikia ne gamybos reformos, o main reformos. Pagal j visuomen dalijama tris moni kategorijas: produktyvius (darbininkus, sukurianius visas materialias grybes); neproduktyvius, bet naudingus (gydytojus, mokytojus ir pan.); nenaudingus (nepriklausomos klass). J. Grayaus nuomone, jo laik visuomens pagrindin blogyb buvo konkurencija ir privilegijuotos preks pinig buvimas. Btent jie trukdo tikrajai preki gamintoj lygybei, kuri gali bti gyvendinta tik grietai laikantis darbins verts dsnio. Ieitimi i tokios padties buvo laikoma apyvartos sferos reforma, nukreipta prastini preki ir pinig sulyginim, perjus prie tiesioginio darbo vertinimo (apskaitos). Pinigai turi bti pakeisti 1 darbo valandos, 1 darbo dienos ir t. t. banknotais. Tokie darbiniai pinigai, ypa detaliai aptarti pamflete Tikra priemon prie liaudies vargus (1842 m.), turjo j turtojui suteikti teis gauti preki pagal darbin ekvivalent ir garantuoti griet darbins verts dsnio laikymsi. J. Grayus detal tokios reformos projekt pirm kart pateik darbuose Socialin sistema (1831 m.) ir Traktate apie main principus (1831 m.), ijusiuose kaip vienas didiulis veikalas. I esms tai politins ekonomijos traktatas, kaip j suprato autorius. Reformos projekto gyvendinimas turjo vykti be politins prievartos, nekeiiant nuosavybs santyki sukuriant savanorik paj pagrindu main bank, kuris veikt prekini-pinigini santyki sferoje. Per savo filial tinkl bankas turjo priimti visas pasilytas prekes, vertinti darbo kiek, sunaudot j gamybai, ir iduoti atitinkamus kvitus, suteikianius teis bet kuri prek, esani sandlyje, su slyga, kad joje sudaiktintas ekvivalentikas darbo kiekis. J. Grayus ra: Jei kapitalistinje kio sistemoje paklausa gamybos prieastis, o pagrindinis preki gamintojo noras parduoti j, nes sigijim lemia sunkumas sigyti pinigus, tai silomoje socialinje sistemoje gamyba paklausos prieastis ir parduoti taip pat lengva, kaip ir nusipirkti dl to, kad visos preks sudedamos vien visuomenin turto rezervuar. Taiau main bankas, vertindamas sunaudoto darbo kiek, turt naudoti visuomenikai pagrstas jo snaud normas. Tik taip J. Grayaus siloma organizacija vykdyt darbo mato ir jo nari vartojimo mato kontrol. Bet J. Gray nepastebjo, kad teising main bankas gali tenkinti savo dalyvi poreikius tik esant tiesioginiam reprodukcijos visuomenini proporcij reguliavimui. Rinkos reguliatori (konkurencij) J. Grayus atmet, o planinio reguliatoriaus jis taip pat nesil naudoti, nes tai paeist neribot privataus verslininko savarankikum. Jis man, kad centrinis main bankas, visada turdamas galimyb nustatyti bet kurios ries preks turimas atsargas, visada galt i karto pasakyti, kur gamyba turt bti spartesn, kur turt likti prasti tempai ir kur ji turt bti ltinama. Taigi J. Grayus mat, kad kio reguliavimui i vieningo centro btina apskaita ir kontrol, bet tokio reguliavimo priemoni jis nenurod. Pastebtina, kad kadangi socialistai-rikardininkai i principo neig prievartinius kapitalizmo sistemos pakeitimo bdus, j kuriamiems bankams teko funkcionuoti stichiko prekinio-piniginio kio slygomis. Dl to bet koks mginimas daryti poveik gamybai buvo beviltikas. Prieingai, nuo pirmosios savo egzistavimo minuts

bankams teko atlaikyti griaunamj kapitalistini santyki poveik. Kalbant K. Marxo odiais, bankrotai [...] prisim i staig praktins kritikos vaidmen. Darbinink klass specifinius interesus daug geriau ireik JAV gims J. F. Brayus. Jo darbai, pasirod XIX a. ketvirtajame deimtmetyje ir sutapo su artist judjimo pakilimu. J. F. Brayus savo atliktoje visuomens struktros analizje neapsiribojo produktyvi klasi iskyrimu, o vis dmes sutelk darbinink klas kaip pagrindin visuomeninio turto krj. Kaip paplitus neekvivalentik main pavyzd jis iskyr darbo ir kapitalo mainus, teigdamas, kad ie kapitalisto ir darbininko mainai ne kas kita, kaip lus, nors ir teistas plimas. J. F. Brayus knygoje Neteisybs darbo atvilgiu ir priemons j panaikinimui (1939 m.) pateik puik kapitalistins lygybs pavyzd, teigdamas: Kokia teisi lygyb galima tarp gamintoj ir asmen, kuriuos jie ilaiko? ia nra teikiam ir gaunam paslaug lygybs: viena pus duoda visk, o kita visk ima, ir tame knyta visos nelygybs esm ir dvasia. J. F. Brayus ra, kad teisi lygybs formalus nustatymas yra niekas, jei nebus likviduota buruazijos klass monopolija privaiai nuosavybei: Vanagas lupikautojas tokiu ir lieka neatsivelgiant tai, vadinamas jis monarchistu ar respublikonu. Taiau kadangi J. F. Brayus nevelg, kad politin kova gali tapti visuomens socialini pertvarkym priemon, jis neigiamai irjo artist judjim ir net gimstant tredjunionizm. XIX a. ketvirtajame deimtmetyje i esms pasikeit rikardinio socializmo programa. Tai atsispindjo ir J. F. Brayaus visuomens pertvarkymo projektuose. Juose pabriami jau ne amatininkai, o proletariatas. Darbininkai skirtingai nuo smulkij amatinink neturi gamybos priemoni. Kad galt pasinaudoti teising main banko paslaugomis, smulkiam gamintojui utenka ten atneti pagamint prek. O darbinink btina avansuoti. J. F. Brayaus nuomone, tokiu avansu turi bti banknotai, kuri padengimu yra bsima produkcija. Darbininkai turt organizuotis bendrijas, kurios ileisdamos banknotus (darbo pinigus) sigyt btinas gamybos priemones. Tokiu bdu J. F. Brayus ateities gamyb sivaizdavo kaip stambi (nuo 100 iki 1000 moni) kooperatyv, per teising main bank vykdani tarpusavio mainus, sistem. J. F. Brayaus nuomone, toki darbinink akcini bendrovi sukrimas bt labai svarbus mones rengiant pereiti socializm. 6.2.6. Agrarinis socializmas. H. Georgeo idjos Gyvenimo kelias. 1879 m. pogrindis ekonomikos moksle gijo atstov i Amerikos, barzdot, geraird, palusiai savimi pasitikint mog, kuris pasak, kad [...] tokia politin ekonomija, [...] kokios moko dabar, yra beviltika ir demobilizuojanti. Taiau taip yra todl, kad ji iki iol paeminta ir supaniota; klaidingai dstomi jos teiginiai; nepaisoma logins darnos; jos tariami odiai stringa galugerklyje, o protestai prie neteisyb virsta tos neteisybs pagrindimu. is mogus, savo biografija (atsivelgiant visikai skirting laikotarp ir gyvenamj viet) kakuo primins P. Proudhon, buvo Henry Georgeas (18391897 m.) smulkaus valdininko snus, anksti pradjs darbin veikl ir niekada i tikrj nepriklauss gerai udirbanij klasei, kuri jo gyvenamuoju laikotarpiu jau buvo susiformavusi ir spariai pltojosi. Jis savo gyvenime ragavo visko: buvo keliautojas, aukso iekotojas, samdomas darbininkas, jreivis, raidi rinkjas, urnalistas, valstybs tarnautojas (ia H. George tais jo draugas gubernatorius Irvingas), dstytojas, nors niekada nelank koledo. eimyninis gyvenimas klostsi taip pat nei iaip, nei taip labai pasitikdamas savimi, bet ivargintas depresijos, jis ved Annie Fox, paprast, nepatyrusi, tik nuo mokyklos suolo pakilusi jaunut mergin.

Dirbdamas valstybs tarnautoju duj skaitikli inspektoriumi, H. Georgeas pradjo skaityti didij ekonomist veikalus, ir, jau bdamas vietinis autoritetas, aikiai suformulavo, kas j labiausiai domina. Kaip ir K. Marxas, jis rmsi D. Ricardo ekonomikos teorija iekodamas teorinio savo doktrinos pagrindo, bet, kitaip nei K. Marxas, pagrind rado D. Ricardo rentos, o ne verts teorijoje. Nors abu K. Marxas ir H. Georgeas i D. Ricardo teorij prijo drastik ivad, visais kitais atvilgiais j doktrinos labai skyrsi. H. Georgeas nepabr klasi kovos ir nekl tikslo nuversti ekonomin tvark, pagrst privaija verslininkyste. Jis nedar joki iimi nedarbo pajamoms, iskyrus rent, ir pareik, kad konkurencija yra pageidaujama. H. Georgeas nesivaizdavo perjimo bendr gamybos priemoni nuosavyb, iskyrus tokias natralias monopolijas kaip vieasis transportas ir komunalins paslaugos. Jis nepakent opozicijos laisvai prekybai, todl j gindamas para vis knyg. H. Georgeas apeliavo ne istorines jgas, bet socialin teisingum, natralias teises ir krikionikj mokym. Taiau H. Georgeui labai reikjo laiko studijuoti, rayti bei skaityti paskaitas darbo monms apie J. S. Millio idjas. (domu, kad pastarasis yra isaks pagiriamj atsiliepim apie H. Georgeo laik Kin klausimu, ispausdint New York Tribune). Tiesa, kai Kalifornijos universitetas kr politins ekonomijos katedr, buvo plaiai svarstyta ir H. Georgeo kandidatra katedros profesoriaus viet. Bet tam reikjo perskaityti paskait dstytoj ir student auditorijai. H. Georgeas joje teig: Studijuoti politin ekonomij nereikia nei speciali ini, nei didiuls bibliotekos, nei brangios laboratorijos. Jums nereikia naudotis net vadovliais ir klausytis dstytoj, pakanka, kad imtumt mstyti. Turbt suprantama, kad tai buvo jo universitetins karjeros pradia ir pabaiga. Profesoriaus vietai rado tinkamesn kandidat, o H. Georgeas gro prie publicistikos. Kaip tik tada jis emocingu stiliumi pradjo rayti Paang ir skurd, ileist 1879 m. iame veikale jis ts dar pirmajame savo darbe Ms em ir ems politika (1870 m.) pradt nagrinti klausim aptarim. Ekonomikos teorija. H. Georgeas jau veikale Ms em ir ems politika atkreip dmes ems nuosavyb siejant su ekonomins paangos ir skurdo problema. Knygoje buvo kritikai vertinta Kalifornijos valstijos politika emvaldos santyki srityje u nuolaidiavim spekuliantams superkant geriausias emes. Tiesa, paiu ems privaios nuosavybs instituto teistumu dar nebuvo abejojama, nors darbe jau buvo galima aptikti teigin apie natrali moni teis em ir silym vesti mokesius u em ir jos paveldjim. Tolimesn pltot iki pat nuosavybs teiss emei skyrimo visuomens interesams ir iuo tikslu vieno mokesio vedimo btinumo pripainimo ios idjos gavo ymiausiame H. Georgeo darbe Paanga ir skurdas. H. Georgeo rmimasis natralios mogaus teiss em idja leidia j priskirti agrarinio socializmo krypiai, svarbiausiu dalyku visuomens gerovei kelti laikaniai em ir jos pavertim visiems prieinama, valstybei j nusavinant. Agrarinio socializmo alininkais taip pat buvo L. Walrasas, Hertzka, F. Oppengeimeris. Udavinys, kur sau isikl H. Georgeas, apm, kaip jis ra, dsnio, kuris sieja paang ir skurd, t. y. skurdo augim didjant turtui, o taip pat pramonini cikl paaikinim ir remiantis tuo bdo ivaduoti visuomen nuo socialini lig radim. Jis atriai kritikavo darbo umokesio fondo teorij ir kaip padarin T. Malthuso pozicij, tuo pat metu nuo socialins kritikos ugnies apsaugodamas kapitalistus. H. Georgeui pelno nuo kapitalo egzistavimas buvo toks pat natralus ir teisingas, kaip ir gamtos dsniai. I ia buvo daroma ivada, kad darbas ir kapitalas ne antagonistai, o tarpusavyje susijusios ir viena kit lemianios gamybos jgos, o pajamos i kapitalo

(procentas) ir darbo (darbo umokestis), pasak jo, visada siekia susilyginti ir negali keistis prieinga kryptimi. H. Georgeo nuomone, antagonizmas egzistuoja ne tarp kapitalo ir darbo, kurie yra tos paios jgos mogaus pastang dvi iraikos, o tarp solidari veiksni darbo ir kapitalo, viena vertus, ir ems turjimo nuosavybje, kita vertus. Be to ekonomin paanga veda tik io antagonizmo stiprjim. Savo knygoje Paanga ir skurdas H. Georgeas labiausiai kritikavo mones, kuri pajamos, kartais pasakikai didels, atsiranda ne i visuomenei teikiam j paslaug, o vien dl to, kad kakada jiems nusiypsojo laim gyti em geroje vietoje. Tiesa, kad renta, turtindama ems savininkus, didina kapitalist neskmes, pastebjo dar D. Ricardo. Taiau H. Georgeas atkreip dmes, kad renta ireikta neteisyb ne tik atimdavo i kapitalist siningai udirbt j peln, bet ir slg paprast darbinink peius. Negana to, jis nustat, kad ems renta yra ir jo vadinamj industrini paroksizm, kartkartm iki paakni sukreiani visuomen, prieastis, nes civilizacijai progresuojant, skirtumas tarp turtingj ir beturi didja, t. y. renta yra vis socialini blogybi altinis. Taiau H. Georgeo isakyti argumentai nebuvo labai aiks. Pirmiausia jie buvo grindiami teiginiu, kad renta i pat pradi yra tam tikra visuomens apiplimo forma. Vadinasi, natralu, kad ji byloja apie paanga neteistai besinaudojantiems ems savininkams augant rentai neteistai, darbinink ir pramonink sskaita, atitenkani sukurto produkto dal. Argumentuodamas i tez, H. Georgeas apeliavo iek tiek modifikuotus D. Ricardo samprotavimus ir teig, kad rentos dalies augim visuminiame produkte skatina ne tik maiau derling emi traukimas apyvart, bet ir kiti technin paang lydintys pokyiai, pirmiausia naumo augimas. Kalbant apie paroksizmus, H. Georgeo nuomone, kitu ne maiau svarbiu ypa esant specifinei Amerikos padiai ems rentos augimo veiksniu buvo spekuliacija eme, susijusi su jos verts augimo lkesiais. H. Georgeas buvo sitikins, kad renta neivengiamai lemia spekuliavim ems kainomis ir galutin katastrof, kuri patrauks paskui save ir likusi kain sistemos dal. Juk darbinink ir kapitalist konkurencija, teig H. Georgeas, nustato tok palkan ir alg dyd, kok nulemia materialinis darbo ir kapitalo produktyvumas u darb paskutiniame dirbamos ems sklype, kuris jau nebeduoda rentos. ems savinink monopolis leidia jiems i tikrj nustatyti tokias kainas u ems naudojimsi, kurios yra auktesns u ias minimalias pajamas. Tokiu bdu ems renta gali augti be galo. Be to, H. Georgeas paymjo, kad industrializacija, sukelianti darbo naumo augim, neivengiamai didina rent dar ir todl, kad lemia paklausos emei augim ir jos vertingumo didjim, o tai skatina spekuliantus dal ems paalinti i apyvartos. H. Georgeas man, kad spekuliacija eme yra ne tik skurdo, turtins nelygybs, bet ir pramonini krizi prieastis. Kartu su iais ekonominiais samprotavimais egzistuoja dar vienas, paaikinantis H. Georgeo patos. Tai tvirtinimas, kad turti ems kaip nuosavyb yra amoralu, nes paeidiama mogaus natrali teis laisv ir lygyb. Jis ra: Lygi vis moni teis naudotis eme yra taip pat aiki, kaip ir j teis kvpuoti oru, tai teis, kuri suteikia pats j egzistencijos faktas. Taiau ir iame tvirtinime galima velgti ekonomin aspekt nuorod iniciatyvos slopinim ir dirbtin klit kurti turt. Kokias praktines ivadas i to padar H. Georgeas? Vienintele veiksminga priemone kovai su skurdu jis laik radikali reform, numatani rentos (esamos, o ne bsimos, kaip sil J. S. Millis) imim i savinink ir jos naudojim visuomens interesais. Kalba jo apie viening mokest emei ir vis kit mokesi, tarp j ir mokesi nuosavybei, panaikinim.

Taigi atskleids tikrsias skurdo ir paangos stabdymo prieastis, H. Georgeas pasil ir gydym nustatyti vien stamb mokest (vadinamj Single tax) u em, apimant visas rentos ris, konfiskuojant jas. (Tai yra, jis gro prie idjos, kuri sil dar fiziokratai. Vis dlto, kokie netikti kartais bna vingiai ekonomini doktrin istorijoje...). H. Georgeo nuomone, vienintelis mokestis ne tik ilaisvins nuo vis kit mokesi ri btinybs, bet ir, panaikindamas rent, pakels atlyginimus, padidins kapitalo pajamas, su aknimis iraus varg, igyvendins skurd, suteiks kiekvienam noriniam gerai apmokam darb, duos laisv pasireikti mogaus galioms, apvalys viej valdi ir pakyls civilizacij didesnes auktumas. is mokestis, pasak H. Georgeo, bus visa igydantis vaistas. inoma, i H. Georgeo tez apie vien mokest yra naivi, nes iandien peln atnea ne tik (ar daugiausia ne) em. (Nors, beje, paios apmokestinimo sistemos pasirinkimo problemos iklimas, be joki abejoni, buvo svarbus H. Georgeo indlis ekonomikos teorij, nes i problema ir iandien yra ne maiau aktuali). O lyginti rent su nuodme ir laikyti vienintele visuomens skurdo prieastimi bei laukti, kad konfiskavus rent, inyks skurdas buvo ma maiausia keistoka. Kaip ir spekuliavim eme kaltinti dl pramonins gamybos nuosmuki. Taiau sunkiau vienareikmikai vertinti jo provokuojanius klausimus, kodl turi egzistuoti renta, kodl mogus turi gauti naudos vien i paties nuosavybs fakto, mainais visuomenei nieko neduodamas? Gyvenimo kelias. Tiesa, rentos problema pasirod esanti ne tokia drastika, kokia j regjo H. Georgeas. Taiau nesvarbu, ar ikelta tez buvo logikai pagrsta, ar jos moralinis nuosprendis absoliuiai pateisinamas, H. Georgeo knyga Paanga ir skurdas, parayta pasitelkiant vis urnalisto kalbos gyvum ir oratoriaus ikalb, ugavo nepaprastai jautri styg ir tapo bestseleriu. Vien Amerikoje per kelet met buvo parduota deimtys tkstani jos egzempliori. Neilgai trukus pasirod knygos leidimas su plonais vireliais platiesiems skaitytoj sluoksniams, o pats veikalas buvo iverstas visas pagrindines Europos kalbas ir tapo populiarus tarp to meto intelektual: utenka paminti filosof J. Dewey, raytojus L. Tolstoj ir G. B. Shaw, kuris tvirtino, kad H. Georgeas pavert j socialistu. Vienintelio mokesio tez tapo jo religija, sulaukusia kaip nemaai pasekj. Neatsitiktinai apie 1870 m. Anglijoje, Amerikoje ir Australijoje sikr daugelis sjung, kurios m skleisti H. Georgeo kilnias tiesas, o jis pats 1886 m. kaip Jungtins darbo partijos kandidatas mgino tapti Niujorko meru. Tiesa, neskmingai, nors ir surinko daug bals. domu, kad kitas neskmingas kandidatas iuose rinkimuose buvo respublikon partijos atstovas Theodore Rooseveltas. Taiau H. Georgeas u savo idjas sulauk ir respektabiliojo pasaulio prakeiksm. Tiesa, tai nesutrukd H. Georgeui tais paiais 1886 m. ileisti knyg Laisvos prekybos apsauga, kuriame jis kartai gyn laisv prekyb, bei 1891 m. parayti Atvir laik popieiui Leonui XIII, kuriame populiarusis (europiei akimis skandalingasis) amerikietis aptar darbinink bkl. (Paymtina, kad popieius Leonas III tais paiais metais buvo paskelbs pirmj socialin enciklik Rerum novarum, kurioje Banyios poiriu kritikavo nepakeniamus socialinius santykius, kuriuos tvirtino naujovika ekonomika, t. y. darbo pasidalijimu grsta ir su rinka susijusi ekonomika, bei patvirtino, kad valstyb privalo vykdyti socialin politik, o darbininkai turi teis kurti profesines sjungas. Jis pabr, kokia svarbi socialin atsakomyb, susijusi su privaia nuosavybe ir, prieingai negu marksizmas, j nedviprasmikai pripaino. Enciklikoje popieius vieai pasmerk socialines ankstyvojo kapitalizmo silpnybes ir kviet darbdavius teisingai elgtis su darbininkais, mokti jiems pador umokest). 1897 m. H.

Georgeas dar kart mgino tapti Niujorko meru, bet rinkimins kampanijos metu jis staiga mir. Ekonomikos teorija. Taiau, kitaip nei plaij sluoksni atstovai ir intelektualai, jo amininkai profesionals ekonomistai H. Georgeo idjas velg gana altai ir jo teorijoje velg rimtas spragas. Europos akademinio pasaulio atstovai: A. Marshallas, P. H. Wicksteedas, A. Toynbee velg H. George daugiau kaip ramybs drumstj, o ne mokslinink. A. Marshallas, dstydamas Bristolio universitetiniame kolede, trijose paskaitose kritikavo H. Georgeo knyg. domu, kad A. Marshallas ir H. Georgeas 1884 m. susitiko debatuose Oksfordo universitete, kai H. Georgeas keliavo po Anglij. is susitikimas, kur P. A. Samuelsonas vardijo kaip istorin vyk ekonomikos teorijoje, kuriame jis bt norjs dalyvauti, buvo nuvietas Oxford Journal pavadinimu Ponas Henry Georgeas Oksforde, chuliganikas susirinkimas. Amerikiei ekonomistas generolas Francis A. Walkeris, buvs politins ekonomijos katedr vedju efyldo mokslinje mokykloje ir Jeilo universitete bei 1881 m. taps Masaiuseto Technologijos instituto prezidentu, teig kad H. Georgeo darbas buvo brangiai atsieinantis niekikumo krinys ir projektas, permirks nelove. (io ekonomisto nuomon buvo labai svarbi. Juk pats F. A. Walkeris taip pat buvo Nacionalins moksl akademijos viceprezidentas, 7 metus jo Amerikos ekonomins asociacijos prezidento pareigas bei 15 met vadovavo Amerikos statistinei asociacijai. O jo Politin ekonomija (1883 m.) buvo labai reikminga ir takinga ikeliant ekonomikos teorijos mokymsi ir tyrimus Amerikos universitetuose respektabilumo lygmen, atmetus siaur ir absoliut ios doktrinos interpretavim). Gal tik amerikiei profesorius J. B. Clarkas vliau buvo atlaidesnis ir savo Turto paskirstyme pastebjo, kad jis i H. Georgeo perm mint apie metod, kuriuo vadovaudamasis stengsi apibdinti kiekvieno gamybos veiksnio produktyvum. Gali kilti klausimas kodl knyga, skirta specifinei temai, susilauk tokio plataus rezonanso? Pirma, todl, kad socialinis klausimas btent taip buvo priimta vadinti visum problem, susijusi su pajam ir turto paskirstymu, dinamika, santykiais tarp klasi ir ekonomini cikl problema, tuo metu Amerikoje tapo ypa atrus. (Tiksliau, iki XIX a. atuntojo deimtmeio socialinis klausimas Amerikoje, skirtingai nuo Europos, visikai nebuvo ikils). Be to, i dalies dl europietikos ekonomins kovos tradicijos visuomen jau buvo pasiruousi ir pajgi svarstyti i problem visum ir net kokiu tai bdu j sprsti. Juk visuomen jau vis labiau suprato, kad politins laisvs, derling emi gausa, auktas civilizuotumo ir darbo naumo lygis dar nesuteikia garantijos nuo skurdo. Susikr palankios slygos priimti socialinio reformizmo idjas, su kuriomis ir ijo vieum H. Georgeas, dar knygos Paanga ir skurdas vade ras: K a stengiausi padaryti ioje knygoje [...] tai sujungti ties, pastebt A. Smitho ir D. Ricardo mokyklos su tja tiesa, kuri pastebjo P. Proudhono ir F. Lassalleo mokykla: parodyti, kad laisser-faire (pilnja ir tikrja savo prasme) atveria keli gyvendinti kilnias socializmo svajones. Antra, H. Georgeo isakyta idja apie radikalios socialins reformos btinum ir pasilytas sprendimas atspindjo didels gyventoj dalies siekius. Galiausiai, svarbios reikms turjo ir pati H. Georgeo asmenyb, jo literatriniai ir publicistiniai sugebjimai. Pats H. Georgeas knygos Paanga ir skurdas pabaigoje prognozavo tokius savo pasilytos reformos gyvendinimo rezultatus. Pirma, vis mokesi, ir tiesiogini, ir netiesiogini, panaikinimas turi prisidti prie darbuotoj ir verslinink ekonominio aktyvumo augimo, taip pat stiprinti polink taupyti.

Antra, ems pajamos, surinktos kaip mokesiai, vienintelis mokestis, kuris nestabdo turto krimo proceso. Negana to, jis skatina proces, nes, pavyzdiui, nutraukia ems tausojimo spekuliaciniais tikslais praktik, prisideda prie efektyvesnio jos panaudojimo. Treia, taip surinktas mokestis galt bti panaudotas visuomens reikmms, t. y. visuomenini grybi gamybai. Dl to, kaip man autorius, tiesiogiai ar netiesiogiai laimi visi, iskyrus stambiuosius ems savininkus, be to, ir materialiai, ir moraliai. Atskirai dar reikia trumpai aptarti H. Georgeo neigiam poir T. Malthuso gyventoj skaiiaus teorij. Jis atmet i teorij remdamasis tuo faktu, kad, organizmai, i kuri mons semiasi pragyvenimo priemones augalai ir gyvuliai pasiymi augimo laipsniu, virijaniu gyventoj skaiiaus augimo laipsn. Net jei gyventoj skaiius didjimas veria pereiti prie skurdesni dirv, produktyvumo galia tuo pat metu iauga didesniu laipsniu dl moni asocijuotos galios. Btent asocijavimosi dsniuose H. Georgas velg kompensuojanias jgas. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite pomanufaktrinio periodo utopinio socializmo pagrindinius bruous. 2. Kokios bendros kartu su klasikais teorins-metodologins nuostatos buvo bdingos XIX a. pirmosios puss utopini socialist krybai? 3. Kokiais argumentais utopinio socializmo lyderiai grind savo neigiam poir neribotos konkurencijos idj ir privaios nuosavybs instituto kritik? 4. Kokie buvo pramoninio perversmo epochos utopinio socializmo antirinkini doktrin galutiniai tikslai? 5. Kas iskirtino bdinga R. Oweno teoriniams teiginiams apie vert ir gyventoj skaii? 6. Aptarkite R. Oweno protingos visuomens srangos ateities asocijuotose savarankikose gyvenvietse koncepcijos esm. 7. Kokia buvo R. Oweno Teising darbo main biros sukrimo idja? 8. Kaip C. de Saint-Simonas apibdino savo rekomenduojam industrin visuomen? Isakykite savo nuomon apie jo idj, kad btinas statymas, nustatantis nuosavyb ir reguliuojantis naudojimsi ja. 9. Apibdinkite C. de Saint-Simono poir dvi pagrindines visuomens klases: savininkus ir pramoninkus. 10. Kuo skyrsi saint-simoninink ir paties C. de Saint-Simono poiriai privatin nuosavyb? Kokios i to buvo daromos praktins rekomendacijos? 11. Apibdinkite Ch. Fourier aistr teorijos bei societarinio plano esm. 12. Kokia yra Ch. Fourier darbuose pateiktos klasikins politins ekonomijos kritikos esm? Aptarkite jo suformuluotus civilizacijos santvarkos trukumus ir santarvs santvarkos privalumus bei pai monijos dsningos istorins raidos schem. 13. Palyginkite C. de Saint-Simono, Ch. Fourier ir R. Oweno mokymus. 14. Kuos skyrsi R. Oweno ir Ch. Fourier poiriai privatin nuosavyb ir pinigus? 15. Apibdinkite socialist-rikardinink ekonomines nuostatas. 16. vertinkite H. Georgeo idj apie vien mokest realum ir vaidmen ekonomikos teorij istorijoje.

LITERATRA . . . 2- . .-.: - . , 1950. - . . . 2- . .-.: - . , 1948. . . . 3- . .-.: - . , 1951-1954. Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 212-271. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. K.: VDU, 2001. P. 162-170. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. V.: Mintis, 1991. P. 333-337; 349. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. V.: Amius, 1995. P. 116-140; 203-212. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 334-365. Veikli krikionyb versle ir ekonomikoje. Vilnius: Aidai, 1996. P. 82; 141. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 235-238; 243-246. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 104; 202-203. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 245-250; 422-424. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 440-444; 447-450; 497-498. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 460-462; 479-480. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 121-124; 125-128. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 221-236; 345-362. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 165-203. . . 2. / . . . . (. .) . .: , 1988. .153-188. / . . , . , . : . . .: -, 2000. . 106-109; 167-171. . . : . . 4- , . . .: -, 2002. . 233-243. . . I / . . . , . . . .: - , 1989. . 149-159. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 98-108. . . : . .: -, 2002. . 30-33. . . . . : , -, 1996. C. 236-243; 261-269.

6.3. VOKIEI ISTORIN MOKYKLA

Pagrindins sampratos: Istorin mokykla. Aukljamasis protekcionizmas. Istorinis metodas. Empiriniai tyrimai, statistins ir istorins informacijos rinkimas. Reliativystinis poiris. Antiracionalistinis poiris. Evoliucinis poiris. Organinis poiris. Jaunoji istorin mokykla. kinio gyvenimo aikinimas ekonomikos, etikos ir psichologijos glaudioje tarpusavio sveikoje. Etinis principas. Taut kio pltros schema. Naujausia istorin mokykla. Pagalbins sampratos: Nacionalin ekonomika. Gamybini jg ipltojimo laipsnio svarba. monijos ekonomins raidos schema. Ekonomins taut evoliucijos dsniai ir analogijos. Indukcijos metodas. Katedrinis socializmas. Istorin-etin mokykla. Pramons pltros formos ir stadijos. Karteliai. Vokietijoje, kuri skirtingai nuo Anglijos ir Pranczijos, neturjo savo politins ekonomijos mokyklos, XIX a. ekonomin mintis pltojosi savo keliu. Tai galima paaikinti alies savitomis ekonomins ir socialins politins pltros slygomis. ia pramoninis perversmas, paspartins kapitalistins gamybos vystymsi, vyko XIX a. penktajame-etajame deimtmeiuose, kai kapitalizmas Anglijoje jau buvo toli paengs. Taiau Vokietijoje kapitalizmo pltra prsikuoju keliu vyko dar neisisklaidius feodalizmo dvasiai: iuolaikin pramon, reikalavusi muit apsaugos, politinio susiskaidymo aplinkoje buvo kuriama isaugant stiprias vidurami agrarini santyki atgyvenas. Pasaulinse rinkose vyravo angl pramon, su kuria konkuruoti atsilikusi vokiei pramon negaljo. I ia kilo siekis taikyti muitin gynyb ir valstybin rmim. XIX a. penktajame ir etajame deimtmeiuose vokik emi jungimosi viening valstyb laikotarpiu susiklosiusi alternatyvi klasikinei politinei ekonomijai ekonomins minties kryptis vadinamoji istorin mokykla ekonomikos moksle isiskyr vairi ali kio nacionalins specifikos fetiizavimu ir valstybini institut vaidmens iauktinimu. i mokykla, apie keturiasdeimt met buvusi takingiausia ekonomins minties mokykla vokikai kalbaniose alyse (prie to labai prisidjo, kad ios mokyklos alininkais buvo dauguma i ilgameio Prsijos vietimo ministerijos universitet departamento vadovo Friedricho Althoffo, iam departamentui vadovavusio nuo 1882 m. iki 1907 m., patarj), i esms atstovavo ne tiek istorin, kiek socialin-istorin krypt, nes jos autoriai, skirtingai nuo klasik, politins ekonomijos tyrim rat trauk alia ekonomini ir neekonominius veiksnius. Pirm kart tuo paiu jie pradjo istoriniame kontekste socialini-ekonomini problem visos vairovs, visuomenini santyki visos visumos vienalaik nagrinjim. Vokiei istorins mokyklos pradia siejama su 1843 m. pasirodiusiu W. Roschero veikalu Grundis, ir i mokykla iliko iki 1883 m., kai austr ekonomistas C. Mengeris ileido savo Tyrimus apie socialini moksl, ypa politins ekonomijos, metod. Kritikuodami klasikin mokykl ir jos visuotinus (absoliuius) ekonominius dsnius, vokiei autoriai, veikiami romantikojo istorizmo judjimo, vieningai sutiko, kad klasikai per daug avisi abstrakcijomis ir apibendrinimais bei nepakankamai vertina fakt ir stebjim, susijusi su praeitimi ir dabartimi, reikm. Jie taip pat kaltino klasikus u ekonominio liberalizmo (laissez faire) princip

absoliutizavim, prisiriim prie tam tikro universalaus ekonominio modelio ir individualistini doktrin siaurum, kosmopolizm bei pasisak u tikslingum nagrinti real, o ne menam konkreios tikrovs vaizd. Vadinasi, istorin mokykla tapo geru pavyzdiu, kaip sunku ilikti grynoms klasikinms doktrinoms, susidrus su ekonomine pltra ar iuo atveju skirtinga nacionaline aplinka. 6.3.1. Istorins mokyklos pirmtakai Istorins mokyklos teoriniai pirmtakai buvo vokiei teiss istorins mokyklos atstovai Adamas Heinrichas Mulleris (17791829 m.; ypa svarbus jo veikalas Valstybs valdymo meno pagrindai (1811 m.), gims i jo vie paskait 18081809 m.) ir Friedrichas Listas (17891846 m.), pirmasis sistemikai naudojs istorin metod istorij ir istorin palyginim kaip rodinjimo priemon politinje ekonomijoje ir, kaip paymi C. Gide, idstss dvi naujas mintis, negirdtas klasik teorijoje: apie tautyb ir produktyvias jgas. XIX a. pirmosios puss vokiei buruazijos ymiausio ideologo, A. Smitho ir J. B. Sayaus idj, ypa laisv main principo, aktyvaus kritiko F. Listo mokymo esm gerai perteikia pagrindinio veikalo, tapusio vadinamj protekcionistini, apsaugini muit alinink, biblija, pavadinimas: Nacionalin politins ekonomijos sistema (1841 m.) bei jo paantrat: Tarptautin prekyba, prekybos politika ir Vokietijos muitini sjunga. A. Mullerio ir F. Listo ekonomins pairos buvo artimos vieno kitam tais aspektais, kuriais jie abu kritikavo klasikus u j darb abstraktum ir liberalizm, pasisak u protekcionizmo isaugojim valstybs kinje praktikoje ir aikiai pervertino analizs istorinio metodo vaidmen ekonomikos moksle. Taiau j poiriai smarkiai skyrsi, kai buvo kalbama apie visuomens srangos ideal ir ekonomikos mokslo vaidmen jam pasiekti. A. Mulleris gim Berlyne, Giotingeno universitete studijavo teis ir teologij bei kur laik dirbo valdininku Prsijoje. Vliau po ilg kelioni apsigyveno Drezdene. Ten ir para daugum savo veikal. Vliau, persikls Berlyn, A. Mulleris agrarins opozicijos dvasioje para memorandum prie liberali K. A. von Hardenbergo (17501822 m.) ems reform, nes nesutiko su ems nuosavybs santyki keitimu, nes tai galjo panaikinti vent tautos ry su sava eme. Kaip ir kiti vokikojo socialekonominio romantizmo, kuriam didel spd padar anglo Edmundo Burke (17291797 m.), kurio rainiai paskatino atsirasti konservatizm, antirevoliucinis kartis ir senovs bei jos tradicij idealizavimas laiko dentelmenui Paryiuje forma paraytoje knygoje Apmstymai apie Pranczijos revoliucij (1790 m.), atstovai, jis savo darbuose linko idealizuoti vidurami laik kinius santykius, su j korporaciniais ryiais, cechais ir gildijomis, kurie greta kini tiksl siek ir etini, visiems nauding tiksl, teig, kad pramons paanga privalo nekliudyti gyvai kio pusiausvyrai. A. Mulleris buvo sitikins, kad nenutrkstama industrializacija kelia pavoj monms. 1816 m. jis skundsi, kad verslininkai tapo naujaisiais pramons kunigais, kurie patogiai ir pasitikdami savimi svajoja apie pramons viepatavim pasaulyje, nesuvokdami, jog ydingas darbo pasidalijimas pavert mones sraigteliais, guoliais, vartais ir aimis, suskald bendr vyr ir moter poir ir sugriov j moralines bei religines vertybes. A. Mulleris man, kad klasikins politins ekonomijos skelbiami laissez faire principai negali atitikti emynini ali nacionalini, tarp j kini, tradicij. Jis buvo sitikins, kad vien tik dl A. Smitho io mokslininko tvynje salos valstybje Anglijoje galjo sitvirtinti neribotos laisvos prekybos ir konkurencijos idjos, nes ten dl istorini prieasi turto altinis yra kapitalas, o emyninje dalyje prieingai, daugiausia kaip

turto altinis vyrauja em ir darbas. A. Mulleris, konkurencija pagrst pinig ekonomik pavadins universaliausia antivisuomenins dvasios ir egoizmo apraika, sukurta baisios pastarj 30 met revoliucijos, kritikavo A. Smith u tai, kad jis savo tautos turtingumo tyrinjimuose rmsi grynai materialiniais ir daiktiniais dalykais, o ne paia gamyba, kaip paprastu dvasios ir rank judjimu, kuris aminai lemia taut turto atsiradim. A. Mulleris teig, kad valstybs nesudaro vien tik manufaktra, pienin, draudimo staiga arba merkantilistin draugija; ji yra vis fizini ir gamtini reikal, vis fizini ir dvasini turt, viso tautos iorinio ir vidaus gyvenimo sryis vien energing, be galo dinamik ir gyv visum. Kadangi visus reikinius A. Mulleris buvo links vertinti istorikai ir dinamikai, todl ir tautos turtingum jis suprato kaip jo susidarymo proces ir to proceso kitim. Jis teig, kad reikia kalbti ne apie tautos turt, o apie tautos turtjim. ems kapitalo ir darbo A. Mulleris nelaik turto altiniu, ie buvo tik jo elementais, kuri gyva sveika tampa turto altiniu. A. Mulleris nesutiko su A. Smitho teorijos individualistiniu pagrindu ir jo racionalistiniu metodu. Uuot tai padars, jis ikl universalistin traktavimo bd, kuris pakankamai yra istorikai pagrstas ir remiasi etiniais motyvais. Btent tuo A. Mulleris turjo nemaai takos vliau susiformavusiai istorinei mokyklai, nors ta taka nebuvo vien tik jo, o gal daugiau buvo paveikta visos romantikos idjins krypties. Kiek kitokio poirio klasikus laiksi F. Listas, kuris, ties sakant, nebuvo romantikas, nors ir asmenikai painojo A. Muller, ne kart su juo bendravo ir daug k i jo perm. Gyvenimo kelias. F. Listas buvo kils i pietins Vokietijos Viurtembergo kunigaiktysts miesto Reutlingeno vidurinij sluoksni. Jo tvas buvo pasiturintis amatininkas odininkas. Mokyklinis F. Listo mokslas baigsi, jam turint 15 met. Po to jis dvejus metus padjo tvui dirbtuvse. Kadangi amatu nelabai domjosi, buvo atiduotas mokytis pas ratinink. ia jaunuoliui labiau seksi, ir jis pradjo kopti tarnybini pareig Viurtembergo kunigaiktystje laiptais, baigdamas tarnybin karjer sskaitybos patarju kunigaiktysts sostinje tutgarte. F. Listas vis savo energing visuomenin bei mokslin veikl pltojo audringu laikotarpiu: ventosios Vokietijos sjungos, sukurtos ali karo prie bonapartin Pranczij laimtoj Vienos kongreso (1815 m.) ir lmusios Vokietijai politikai susiskaidiusios, agrarins alies likim, metais. (ventasis romn vokiei reichas, gyvavs nuo 962 m., lugo dar 1806 m., austr kaizeriui Francui II atsisakius romn-vokiei kaizerio karnos). Pedagogin karjer pagal liberalaus ministro K. A. Wangenheimo (17731850 m.) protekcij F. Listas pradjo nuo valstybinio valdymo praktikos dstymo Tiubengeno universitete. i savotika disciplina buvo susijusi su tuo, kad XIX a. treiajame penktajame deimtmeiais ekonomikos mokslas Vokietijoje pltojosi kameralistikos visuomens moksl (teiss, politikos, istorijos) visumos, ypa pabrusios valstybs valdymo teorij ir praktik rmuose. i disciplin imanymas buvo privalomas, norint ilaikyti egzamin valstybs tarnautojo pareigoms uimti. Tai lm ekonomikos mokslo, skirto teikti rekomendacijas ir pagrsti kins veiklos reguliavimo principus, taikomj pobd. Tenka pripainti, kad Vokietijoje iki pat XIX a. pabaigos i viso nebuvo politins ekonomijos kaip teorins disciplinos, atskirtos nuo kit socialini moksl; visi socialiniai mokslai buvo vadinami vienu terminu: valstybs mokslai. Negalima nepaminti ir F. Listo ikalbingos agitacijos spaudoje bei Viurtembergo kunigaiktysts parlamente, kur jis, reakcing universiteto profesori iguitas i universiteto, buvo irinktas gimtojo miesto Reutlingeno atstovu,

panaikinti vidaus vokikas muitines ir sutvarkyti finansus. Taikos sutartis po Napoleono kar atved Vokietij milinik susiskaldym buvo sukurtos 39 skirtingos valstybs, dauguma i j buvo ekonomikai ir politikai izoliuotos kunigaiktysts, viena kitai taikiusios sudting tarpvalstybini tarif sistem, panaikinusi laisvus ir lengvus preki mainus. Be to, vokiei emse veik septynios skirtingos monometalistins pinig sistemos: viena aukso ir eios sidabro, o banknotus leido 33 emisijos bankai. Negana to, valstybs ir valstybls biudeto deficitams padengti leido savo popierinius pinigus. O kur dar muit klitys, ribojusios prekyb kiekvienoje i sjungini valstybi. Vien tik Prsijoje buvo priskaiiuojama iki 67 vairi muit tarif. iuos trukumus didino dar viena ypatinga aplinkyb: visikai nebuvo muit nuo kaimynini valstybi. Kadangi tuo pat metu neegzistavo importo mokesi, Didiosios Britanijos ir kit ali perteklins preks upldo Vokietijos rink, kur jos buvo parduodamos labai emomis kainomis. Dl susiklosiusios revoliucionieriaus reputacijos po vieno jo paties paraytos Reutlingeno piliei peticijos projekto, kur jis atrokai kritikavo savo krato biurokratij, F. Listas prarado parlamento nario viet, reakcins valdios buvo suimtas ir po vien met kalinimo 1825 m., paskatintas M. de La Fayette (17571834 m.), emigravo JAV. Ten Niujorke vl sutiko jo gyvenime svarb mog ir tapo Henryio Clayaus sekretoriumi. Amerikos nacionalistai ir protekcionistai F. Listo asmenyje surado savo ekonomini idj aktyv remj. Netrukus Pensilvanijoje kalnuose netoli savo nam jis atrado akmens anglies telkini ir organizavo vieno i pirmj geleinkeli tiesim (1831 m.). Praturtjs ir sigijs taking draug, F. Listas iskubjo tvyn su vis Vokietij apimanio geleinkeli tinklo projektu. 1832 m., atvyks Europ kaip Amerikos pilietis ir taps JAV konsulu Leipcige, jis steig akcin bendrov vienam i pirmj geleinkeli LeipcigasDrezdenas nutiesti, bet dl politini intrig ir finansini afer turjo ivaiuoti Pranczij. Ten F. Listas skmingai dalyvavo Paryiaus moksl akademijos referat apie tarptautin prekyb konkurse, pateikdamas didel rankrat antrate Natrali politins ekonomijos sistema. Grs Vokietij, jis Augsburge ileido pagrindin savo veikal Politins ekonomijos nacionalin sistema (1841 m.) ikalbing knyg, susidedani i keturi dali: Istorijos, Teorijos, Sistemos ir Politikos. Knyga, kuri buvo sumanyta kaip pirmasis tomas didelio veikalo, kuris turjo apimti visas politins ekonomijos problemas, ir todl turjo paantrat Tarptautin prekyba, prekybos politika ir Vokietijos muitini sjunga, buvo kupina pavyzdi i istorijos (F. Listas vienas i pirmj, o greiiausiai pirmasis, nagrinjo Europos taut ekonomin istorij) ir praktins patirties, parayta plaiajai visuomenei gyva, o ne sausa moksline kalba. Politins ekonomijos nacionalin sistema turjo nema pasisekim, ir artimiausiais metais prireik dar dviej leidim. Ekonomikos teorija. Btent ioje knygoje F. Listas nurodo, kad [...] politin ekonomija nra mokslas, kuris tik moko kaip mainomosios vertybs gaminamos individuali asmen, tarp j paskirstomos ir j vartojamos [...]. Be to, valstybs veikjas nori ir turi inoti, kaip suadinamos visos tautos gamybins jgos, kaip jos padidinamos, kas joms padeda, dl ko jos silpnja, apmirta ir visikai inyksta, kaip nacionalins gamybins jgos padeda geriausiai ir tikslingiausiai inaudoti nacionalinius gamtini itekli altinius, kad bt sukurtas nacionalinis egzistavimas, nacionalin gerov, kultra ir utikrinta tautos ateitis. Toliau jis ra: Kaip bding savo silomos sistemos skirtum a pabriu nacionalum. Visas mano teorijos rmas grindiamas nacijos kaip vidurinio nario tarp individo ir monijos, prigimtimi.

is pasaas gerai atspindi udavini, kuriuos ekonomikos mokslui kelia F. Listas, esm. Viena vertus, jis neperbraukia angl klasikins politins ekonomijos, bet lyg ir laiko jos poir nepakankamai plaiu ir giliu. Kita vertus tai jau matyti i knygos turinio F. Listas ne tiek ipleia ekonomikos mokslo srit, kiek perkelia jo dmesio centr kit ekonomini problem srit: nacionalin ekonomik kaip visum, nagrinjant jos ry su iorine aplinka. Angl mokyklos (jis taip ir vadina j vienu odiu mokykla) problematika j maai tedomino. F. Listas, skirtingai nuo A. Mullerio, buvo liberalas politikoje ir pritar kai kurioms klasik teorinms nuostatoms, ypa visuomens priek vedanios pltros ir mokslins-technins paangos spartjimo tikslingumo srityje. Taiau klasik poiris ekonomikos moksl, jo nuomone, buvo per daug siauras ir pavirutinikas, nes jie nevertino svarbaus valstybs vaidmens nacionalinje ekonomikoje, taip pat tautos istorini akn ir jos kultros poveikio kiui. (Paymtina, kad vliau kalbdamas apie prekybos politik btent istorikai susidariusi gamybos slyg akcentavim dideliu F. Listo nuopelnu vardijo austr mokyklos atstovas E. von BohmBawerkas). Pagal ali, kurias j buvo nubloks likimas, ekonomins istorijos patirt F. Listas kritikavo A. Smith ir vis angl klasikin mokykl u kosmopolitizm, kur jis velg mginimuose sukurti universali ekonomin koncepcij, vienodai tinkani visoms alims ir tautoms. iam liberal kosmopolitiniam poiriui, ignoravusiam taut, be kurios, F. Listo nuomone, individas negali gyventi, jis prieino mokym apie nacionalin ekonomik, kuriame neig kapitalistins gamybos pltros skirtingose alyse bendrus dsningumus. Pagal F. List, atskir ali kiai paklsta saviems dsniams ir todl kiekvienai aliai bdinga sava, nacionalin ekonomika, kurios udavinys yra nustatyti palankiausias slygas nacijos gamybini jg pltrai. Taigi F. Listas i esms ubrauk politin ekonomij kaip moksl, keisdamas j ekonomine politika. F. Listas toli grau nebuvo atsilikusio, feodalini atgyven supanioto vokiei kio isaugojimo alininkas. Bdamas Vokietijos nacionalins vienybs alininkas ir pasisakydamas u Vokietijos industrializacij ir, taikant protekcionizmo priemones, jos pavertim pirmaujania pramonine valstybe, pajgia ekonominei ir politinei ekspansijai pasaulinse rinkose, F. Listas sukr gamybini jg ipltojimo dsn. F. Listas, sutikdamas su A. Smitho pagrindinio veikalo antrats turiniu tyrinti tautos turto prigimt ir prieastis nesutiko su jo pateikta turto svoka ir teig, kad tautos turt lemia ne sukurto prekinio turto ar mainomj vertybi kiekis, kaip rodinjo klasikins mokyklos atstovai ir j sekjai, o gamybini jg ipltojimo laipsnis. Jis pabr, Gebjimas kurti turt yra daug svarbesnis u pat turt. Tuo paiu, kaip paymi C. Gide ir C. Ristas, F. Listas iplt klasik politin akirat, pakeisdamas statik tautos gerovs koncepcij dinamika. Taip jis tarptautins prekybos teorij trauk t pai mint, kuri J. de Sismondi buvo trauks vidaus ekonomin politik, btent, susirpinim ekonomine paanga. Tik uuot sieks, kaip J. de Sismondi, i paang sulaikyti, F. Listas norjo j paskatinti. Todl jis tok svarb vaidmen skyr valstybei, kuriai kaip tik ir pavesta isaugoti bsimos alies gerovs altinius, skatinant gamybines jgas. Svarbiausia ir lemiama gamybine jga F. Listas laik fabrik ir gamykl pramon. Pirmiausia todl, kad pramon labiausiai ipltoja moralines tautos jgas. Be to, pramon daug geriau nei ems kis leidia inaudoti visus materialius alies iteklius: vanden, vj, mineralines aliavas, kur. Pramons buvimas yra stipri paskata ir paiam ems kiui: emdirbiai turi i to net daugiau naudos, nei patys fabrikantai, nes dl to kyla ems renta, didja pelnas ir darbinink udarbis, o tai vl didina ems kio gamini paklaus. Todl, kuo spartesniame pramons sukrime F.

Listas velg protekcionizmo pateisinim. Ir tai jis idsto labai vaizdiu palyginimu: Be abejo, patirtis mus moko, kad vjas pernea sklas i vienos alies kit, ir taip plikos dykumos virsta tankiais mikais. Taiau ar bt imintinga, jei mikininkas laukt, kol vjas per ilgus amius gyvendins i kultros paang? Argi mikininkas blogai elgtsi mgindamas apsti dykvietes ir pasiekti tiksl per keliasdeimt met? Istorija mums rodo, kad daugelis taut dar tai, k ir is mikininkas. Priemon, kuria tautos naudojosi to siekdamos, buvo muit tarifai. Taiau jei A. Smithas ir D. Ricardo produktyviu darbu laik tik darb mediaginje gamyboje, tai F. Listas, apkaltins, kad jie nesuprato gamybini jg esms, produktyviu paskelb bet kok darb, tiesiogiai ar netiesiogiai padedant sukurti turt. Todl jis, gerokai iplsdamas mokslin apyvart prancz statistiko C. Dupino veikale Pranczijos gamybins ir prekybins jgos (1827 m.) vest gamybini jg svok, j trauk ir ekonomin pltr skatinanius valstybinius institutus, tarp j policij bei pat, ir vietimo sistem, moksl, religij, spaudos iradim, moralines nuostatas, pavyzdiui, monogamij ir sins laisv, keiianias pltros eig politines bei ekonomines reformas, tarp j vergovs ir baudiavos panaikinim, parlamentin tvark bei sosto paveldjim. Jei angl klasikin mokykla ir i jos gelmi gim kiti ekonominiai mokymai dmes sutelkdavo jiems iuolaikinio kapitalistinio kio analiz, nagrindami j kaip natrali bkl bei iekodami atskir ali pltros bendr dsningum, tai F. Listas visikai prieingai mst iekodamas nacionalini skirtum jis deklaruoja istorinio poirio ekonomik btinum. F. Listas vienas pirmj pasil vadinamj ekonomins pltros pakopin teorij, ilgam tapusi etalonine ekonomikos istorini tyrim srityje. Beje, kotai R. Fergussonas ir A. Smithas gerokai iki F. Listo darb pltojo i tem. Taiau pirmojo jis apskritai galjo neinoti, o A. Smitho Taut turte mokymas apie stadijas idstytas labai padrikai, todl F. Listas galjo jo nepastebti. Nacionalins ekonomikos pltros eigoje jis iskiria penkis bvius (etapus): laukin, piemen, emdirbysts, emdirbysts-manufaktros ir emdirbysts-manufaktrosprekybos bv. vertindamas savo gyvenamojo laikotarpio ekonomini sistem isivystymo lyg, F. Listas teig, kad tik Anglija pasiek penktj stadij, prie jos priartjo Pranczija, pakeliui ketvirtj buvo Vokietija ir JAV, o treij Ispanija, Portugalija ir Italija. F. Listo nuomone, norint pasiekti penktj, aukiausi (ideal) bv, kuriam bdinga ipltoti ems kis, pramon ir prekyba (j suderinimas utikrins tobuliausi darbo pasiskirstym ir geriausi gamybini jg kombinacij), btina valstybs parama ir aukljamasis protekcionizmas, kurio idj suformulavo dar amerikietis W. Hamiltonas (1791 m.) ir pranczas Ferrier (1805 m.), o F. Listas j plaiai argumentavo, greiiausiai, pasiremdamas C. Dupino (1827 m.), Chaptalo (1819 m.) ir D. Raymondo (1820 m.) idjomis. Aukljamojo protekcionizmo tikslas sukurti viening nacionalin rink, paalinti vidinius barjerus ir tuo pat metu muit rinkliavomis apsaugoti, kad kit valstybi galingesns gamybins jgos neugniaut jaun nacionalinio kio ak, kol jos nepasiek tarptautinio konkurencingumo lygio. Taiau F. Listas nurod, kad aukljamojo protekcionizmo sistem skmingai gali taikyti tik valstybs, kuriose yra nuosaikus klimatas, pakankamai didel teritorija, vairi itekli ir daug gyventoj, turinios savo upi iotis (taigi, turinios prijimo prie savo jr). Taip, Anglijos kaip salos izoliacija utikrino jai lemiam pranaum prie kontinentin Europ, pltojant nuostatas, naudingas laisvs, verslumo dvasios ir nacijos gamybini jg augimui. Kaip prieingas pavyzdys galjo bti Lenkija, kurios istorij F. Listas sutapatino su likimu alies, kuri neprieina prie jr, neturi nei

prekybinio, nei karinio laivyno, arba kurioje upi iotys nra jai pavaldios, ir kurios usienio prekyba priklauso nuo kit taut. F. Listas jaunas alis lygina su kdikiu, nepajgianiu prieintis suaugusiam mogui. Taiau, kadangi F. Listas daugiausia rpinosi perjimu i treiojo etapo ketvirtj ir penktj, t. y. industrializacij, logika, kad, jo nuomone, aukljamasis protekcionizmas, leidiantis ilyginti ali ekonominio isivystymo lyg, pramonje yra teista priemon, bet jis neturi bti taikomas ems kio srityje, tikintis, kad is persitvarkys dl efektyviai veikianios pramons poveikio. Toks agrarinio sektoriaus saugojimas protekcinmis priemonmis lemt aliav ir maisto preki brangim, o tai atnet alos alies pramonei. Klasik mokymui apie darbo pasidalijim ir lyginamj pranaum principui F. Listas prieino gamybini jg nacionalins asociacijos koncepcij, pabrdamas vidaus rinkos prioritet prie iorin ir fabrikins gamyklins gamybos derinimo su emdirbyste pranaumus. emdirbi taut F. Listas lygino su vienarankiu mogumi, ir kaip A. Smitho bei J. B. Sayaus trumparegikumo pavyzd pateik j nuomon, kad JAV, panaiai kaip ir Lenkija, skirtos emdirbystei. Propaguodamas vokik geleinkeli sistem, F. Listas teig, kad susisiekimo keli nacionalin sistema yra btina manufaktrins pramons visiko ipltojimo slyga, leidianti iplsti vis valstybs erdv mineralini itekli bei baigtos produkcijos apyvart ir taip utikrinti realizacijos pastovum bei vidaus rinkos susiformavim. Esant protekcionistinei sistemai, neivengiam kain kilim, F. Listo nuomone, su kaupu kompensuos realizacijos rink isipltimas. emdirbiai dl nacionalini gamybini jg asociacijos taip pat laimi gerokai daugiau dl ems kio produkcijos realizacijos rink isipltimo, nei praranda dl pramonini preki brangimo. Pagal nacionalini gamybini jg asociacijos poir F. Listas traktavo ir ems rentos kategorij. ems natralaus derlingumo skirtumus jis laik neesminiu veiksniu, o geografin padt lemiamu: Renta ir ems vert visur auga proporcingai ems nuosavybs artumui miestui, proporcingai jo gyventoj skaiiui ir fabrikins-gamyklins pramons ipltojimui. F. Listas iuo klausimu faktikai apibendrino Pranczijos ir Anglijos patirt ems rentos institucini aspekt srityje. F. Listo nuomone, A. Smitho ir jo pasekj principin klaida buvo ta, kad jie ekonomin gyvenim nagrinjo kaip atskir individ, savo mechanine visuma sudarani monij, sveikos sfer. Taiau tarp monijos ir mogaus istorija terp tautas. Bet kuris individas pirmiausia tautos dalis, ir jo gerov priklauso nuo tautos galingumo. Tautos turi skirtingas jgas ir skirtingus interesus, ir juos turi atriboti valstybs. Tiesa, F. Listas neatmet galimybs visuotinai remtis laissez-faire principais (nors juos ir kritikavo, nurodydamas, kad laissez faire formul vienodai patogi tiek pirkliams, tiek grobikams bei sukiams), bet man, kad abipusiai naudinga laisva prekyba, visika prekybos laisv taps galima tik tolimoje ateityje, kai visos tautos bus pasiekusios vienod ekonomins pltros pakop, inyks kar pavojus, tautos prieis visuotino sutarimo. Kitais odiais tariant, F. Listas i ties netikjo kokia nors bendra visoms tautoms ir visais laikais naudinga visuomenine santvarka, grindiama laisvomis individuali kini interes varybomis. Gyvenimo kelias. Grs Vokietij, F. Listas gyveno daugiausia Augsburge, versdamasis urnalistika ir dirbdamas mokslin darb. Kaip tik tais metais jis para savo geopolitinius veikalus. Taiau F. Listo gyvenimo pabaiga susiklost dramatikai. Jo geopolitini idj nepalaik to meto galingieji (jo veikalas, nepaisant didelio literatrinio pasisekimo, Vokietijoje neturjo didesns praktins takos galima paminti nebent nedidel muit paklim, kuriam ryosi tuometinis ministras

Zollvereinas 1846 m.), ir pavargs bei nusivyls, be to, negaldamas gerai materialiai aprpinti savo eimos, ymusis vokiei ekonomistas gyvenim 1846 met ruden baig saviudybe Kufsteno miesto viebutyje. 1850 m. F. Listui jo gimtajame Reitlingene buvo pastatytas paminklas, o tutgarte ileista jo veikal rinktin. XIX a. antroje pusje kilo F. Listo pomirtinio pripainimo banga. Ir neatsitiktinai. Juk jis savo alyje, kaip anksiau ir A. Smithas, o vliau K. Marxas, taip pat suformulavo tai, kas turjo tapti savo laiko visuomenine nuomone. 6.3.2. Istorins mokyklos pradininkai Kaip jau minta, pasireikiant neigiamiems kapitalistins gamybos padariniams, atsirado pesimistinis liberalizmas ir socialistins idjos. Taiau greta klasik mokyklos ir kapitalistins kio santvarkos socialistini kritik XIX a. antroje pusje mginta atgaivinti tautin idj ir ja remiantis apibdinti ekonomin politik. Vietoj klasik mokyklos dedukcinio metodo pradtas taikyti istorinis ekonomini reikini tyrinjimas. Jau A. Mulleris ir F. Listas naudojo istorin metod. Taiau jie nebuvo tikrieji ekonomins istorins mokyklos krjai. Istorins mokyklos ribose F. Listo idjas XIX a. penktjetj deimtmeiais toliau savo darbuose pltojo teiss istorins mokyklos aukltinis Wilhelmas Roscheras (18171894 m.), istoriniu kalbos mokslu rmsis Bruno Hildebrandas (18121878 m.) ir G. W. F. Hegelio mokyklos atstovas Karlas Kniesas (18211898 m.). Jie sudar istorins mokyklos branduol ar net tapo tikraisiais jos krjais. i trij autori nesiejo darbo vieta ir asmeninis bendravimas. J veikalai gerokai skyrsi vienas nuo kito ir buvo daugiau deklaratyvs nei turiningi. W. Roscheras gim Hanoveryje ir nuo 1835 m. iki 1839 m. studijavo jurisprudencij bei filosofij Giotengeno ir Berlyno universitetuose. Giotengeno ir Leipcigo universitet politins ekonomijos profesorius (ten jis dirbo nuo 1848 m. ir dst beveik 50 met) W. Roscheras, nors i pradi ir buvs veikiamas klasikins mokyklos bei kalbjs apie galimum rasti gamtos statymus tautos kyje, savo pagrindiniuose ekonominiuose veikaluose Politins ekonomijos kurso trumpi pagrindai istorinio metodo poiriu (1853 m. ir iki 1922 m. sulauk 26 leidim; nors pati Politins ekonomijos paskait, remiantis istoriniu metodu, programa buvo paskelbta dar 1843 m.; ie metai ir laikomi vokiei istorins mokyklos pradia) ir Tautos kio pagrindai (keturi tomai 1854 m., 1860 m., 1881 m. ir 1886 m.) nubr bendrus istorinio metodo kontrus politinje ekonomijoje. Pastebtina, kad W. Roscheras sek teiss istorins mokyklos lyderiu, Berlyno universiteto romn teiss profesoriumi Friedrichu Karlu Savigny (17791861 m.), vedusiu istorin metod teiss moksl ir savo teorijoje teigusiu, kad teis tai tautos dvasios organinis produktas, o statymai viso tautos gyvenimo spontanikas darinys, kurio realus pobdis gali bti isiaikintas tik dka istorini ir palyginamj studij. W. Roscheras taip apibdino istorinio metodo politinje ekonomijoje pagrindines ypatybes, kurias idst Politins ekonomijos paskait, remiantis istoriniu metodu, programos pratarmje: 1) parodyti, kaip ir apie k mst tautos ekonominiais klausimais, ko jos tikjosi ir ko (taip pat kodl) pasiek ekonomikos srityje; 2) neapsiriboti tik iuolaikini ekonomini reikini stebjimu, nes tauta tai ne tik tam tikra pavieni individ grup; 3) tirti ir lyginti vis taut ekonominius reikinius bei procesus, i kuri galima k nors suinoti; ypa naudinga ir patogu nagrinti senovs tautas, kuri istorija jau pasibaig ir mes galime matyti j veiklos rezultatus;

4) nepeikti ir negirti ekonomini staig i j tik nedaugelis naudingos ir alingos visoms tautoms vienodai; 5) pirmiausia stengtis isiaikinti, kaip ir kodl tikslingi dalykai danai pavirsdavo nevykusiais, o geri norai nelaimmis. W. Roscheras tvirtino, kad gamtiniai ali skirtumai, pavieni taut ypatumai, pasireikiantys kaip j sugebjimai, proiai, isivystymo lygis ir susiklost institutai, naikina galimyb, kad skirtingose tautose gali egzistuoti tokio paties tipo kins sistemos. W. Roscheras ra: Kaip kiekvieno mogaus gyvenimas, taip ir tautos gyvenimas yra visuma, kurios vairios apraikos glaudiai siejasi viena su kita. Norint mokslikai suprasti vien jos aspekt, reikia painti visus kitus. ia svarbiausi yra ie septyni aspektai: kalba, tikyba, menas, mokslas, teis, valstyb ir kis. Todl negali bti ir visam pasauliui tinkanios vienos ekonomins teorijos. Nra vienos politins ekonomijos, o egzistuoja daugyb nacionalini moksl, ir ms tikslas tra aprayti tai, ko tautos norjo ir svajojo kio srityje, tuos tikslus, kuri jos siek ir pasiek, tas prieastis, dl kuri jos siek savo tiksl ir juos pasiek. Btent W. Roscherui priklauso klasik mokym smerkiantis alegorinis posakis, kad tautos negali turti vieno ekonominio idealo, taip pat kaip ir suknel nesiuvama vieno dydio. Kita vertus, W. Roschero diegtos naujovs buvo daugiau pedagoginio, o ne mokslinio pobdio. Jis greiiau atnaujino akademin tradicij, nei sukr nauj mokslin srov. Juk W. Roscheras istorij naudojo iliustruodamas ekonomikos teorij, papildydamas j pavyzdiais, kurie galt jei ne nustatyti taisykles valdios monms, tai bent, kaip jis sak, pltoti politin nuovok. Todl W. Roschero pastangas, ko gero, galima laikyti mginimu susieti politins ekonomijos dstym su XVII a. ir XVIII a. senj vokiei kameralist tradicija. iems absoliutaus monarcho tariamiems patarjams ekonomikos klausimais buvo pavedama imokyti studentus praktini administravimo ir finans moksl, ir todl jie pirmiausia pateikdavo konkrei ini apie t ekonomin ir socialin aplink, kurioje studentams teks veikti. Be to, W. Roscheras pasisak u btinum utikrinti tik evoliucin visuomens pltr. Jo nuomone, keisdamos savo gyvenimo formas, tautos turi kaip pavyzd naudoti laik, kuris visk keiia, bet tai daro taip pamau, kad net nemanoma pastebti i pokyi. Revoliucinius perversmus W. Roscheras kategorikai smerk, vadindamas juos neteistu keliu. Jis ra, kad kiekviena revoliucija, nors ir koks didelis bt poreikis jos atliktiems pokyiams, vis dlto liks didiausia tautos gyvenimo nelaim, sunki ir neretai mirtina liga. Kitas istorins mokyklos pradininkas buvo Breslau universiteto absolventas B. Hildebrandas, 40 met profesoriavs Marburgo (dl Heseno vyriausybs perekiojim teko emigruoti veicarij), Ciuricho, Berno ir, 1861 m. sugrus Vokietij, Jenos universitetuose. Jis veicarijoje kr pirmj statistikos tarnyb bei 1863 m. steig Jahrbucher fur National Okonomie and Statistik ir deimtmet buvo vienintelis jo redaktorius. B. Hildebrandas, ne maiau aktyviai, bet kartais tendencingai laiksis istorinio metodo ekonomikos moksle, velgdamas, kad politin ekonomija nustoja bti vien tik mokslinink nuosavyb, ieina i j kabinet ir pradeda ijudinti liaudies mases, usimojo daug plaiau ir klasik abstrakiam dedukciniam metodui prieino empirinius tyrimus, statistins ir istorins informacijos rinkim, atsisakydamas bet koki teorini apibendrinim, natrali ekonomini dsni, kaip juos suprato klasikai, paiekos. Kaip ra B. Hildebrandas, Ekonomikos mokslas neturi iekoti kio reikini vairovje nepakeiiam, visada vienod dsni, o tik parodyti besikeiianios ekonomins patirties paang ir moni gimins tobuljim ekonominiame monijos gyvenime. Jo udavinys nagrinti ir pavieni taut, ir visos monijos kio vyksm, taip painti dabartins kio kultros

pagrind bei tas problemas, kurias tenka sprsti dabar gyvenaniai kartai. Pabrdamas t paang, kuri istorinio metodo dka padar kalbos mokslas, ir teigdamas, kad politin ekonomija turi bti mokslu apie ekonomins taut evoliucijos dsnius, savo pagrindiniame ekonominiame veikale Dabarties ir ateities nacionalin ekonomika (1848 m.), pasirodiusiame 1848 m. revoliucijos kartyje ir aikiai atspindjusiame istorinio metodo politin kryptingum, jis pasil trifaz monijos ekonomins pltros schem. Pirmoji faz vidurami natralus kis. Produkt main ia arba i viso nra, arba jie atliekami nenaudojant pinig. Antroji faz piniginis kis (tapatintas su kapitalistine gamyba nuo A. Smitho laik). Pinigai tampa btinu main tarpininku. Treioji faz kreditinis kis. Pinigai nustoja atlikti main tarpininko vaidmen. Mainai atliekami nedalyvaujant pinigams, o naudojant kredit, pagal garbs od, pasitikjim, moralines savybes. kis, esantis treiojoje fazje tai aukiausias kio tipas, nes ia atsiveria visos galimybs aktyviems monms. Net ir neturdami kapitalo, jie naudodami kredit, kuris pajgus paalinti pinig ir kapitalo valdi, gali tapti verslininkais. Be to, kaip ir W. Roscheras, pasisakydamas u evoliucin poir, B. Hildebrandas man, kad skirtumas tarp verslininko ir padienio (samdinio), tarp fabrikanto ir darbininko egzistavo visada. Lygiai taip pat jis, kaip ir kiti istorins mokyklos atstovai, teig, jog vert, pinigai, privati nuosavyb yra amini, pastarj vardindamas kaip galing mogikosios dvasios pltros varikl, be kurio visuomen likt sustingusi, vienalyt mas. B. Hildebrandas kaip didiausi ankstesnio ekonomikos mokslo (klasikins mokyklos) trkum velg kini subjekt elgesio traktavim vien tik kaip egoistines paskatas, plik materializm, politinei ekonomijai tarytum virstant paprasta mogikojo egoizmo natralia istorija. Jis pastebjo, kad analizuodami ekonomin gyvenim, A. Smithas ir jo pasekjai visikai ignoravo jam darom morals, teiss, paproi, politikos tak, turini didiul poveik mogikosios veiklos motyvams, skatinantiems altruizmui, siekimui ne individualios naudos, o tautos ir savo alies interes ir panaiai. Todl B. Hildebrandas gyr socialistus, nurodiusius, kad kin veikla privalo turti dorovin pagrind: Jie privert ekonomistus pamatyti, kad j mokslas nra gamtos mokslas apie mogaus egoizm, bet tai turi bti etinis mokslas. Kita vertus, toli grau ne visos B. Hildebrando ateities prognozs isipild. Jis spjo, kad dar per XIX imtmet Anglijos pltroje iryks tendencija daliai proletariato, metusio em, vl grti prie emdirbysts. Dl to Anglijos miesto ir kaimo gyventoj skaiius vl susilygins ir ems kio vaidmuo iaugs. Taiau mes inome, kad ios abi prognozs buvo klaidingos. B. Hildebrandas buvo paadjs parayti savo grynai kritinio veikalo tsin, kuriame bt idstyti naujo metodo principai. Taiau tas tsinys niekada nepasirod, todl io sunkaus udavinio msi kitas istorins mokyklos pradininkas Freiburgo (18551860 m.) ir Heidelbergo (18651896 m.) universitet profesorius K. Kniesas. Jis neigdamas bendrus ekonominius dsnius, ko gero, nujo toliausiai i istorins mokyklos vis savo koleg ir istorin metod galiausiai traktavo kaip ekonomini nuomoni istorij skirtinguose tautos istorinio isivystymo pakopose. Klasifikuodamas mokslus, K. Kniesas politin ekonomij laik istoriniu mokslu ir tikslaus gamtos moksl metodo vartojim laik visikai klaidingu. Jis atriai prieino gamt, kurioje veikia natrals dsniai, ir visuomen, kuri, jo nuomone, laisva nuo bet koki dsni veikimo. Pagrindiniame savo ekonominiame veikale Politin ekonomija, nagrinjama istorinio metodo poiriu (1853 m.; antrasis leidimas 1883 m.), kurioje buvo sistematikiausiai idstytos istorins mokyklos metodologins pozicijos, K. Kniesas neig pai ekonomikos teorijos (politins ekonomijos) egzistavimo galimyb. Mokslas egzistuoja tik ten, kur nagrinjami reikiniai kartojasi. O taut

ekonomins pltros keliai yra tokie specifiniai, kad apie pasikartojim negali bti n kalbos. Ekonominiai reikiniai i principo yra nepains. Galima tik aprayti j atsiradim, vystymsi bei pateikti j moralin vertinim. Be to, K. Kniesas ne tik neig, kaip ir B. Hildebrandas, natrali dsni buvim ekonomikos teorijoje, bet ir ginijo tuos paius evoliucijos dsnius, apie kuriuos kalbjo B. Hildebrandas. K. Knieso manymu, vairi taut ekonominje evoliucijoje negalima rasti bendr dsni geriausiu atveju galima kalbti tik apie analogijas. Todl ir politin ekonomija, jo nuomone, nra kakas savarankikas, o tik tautos gyvenimo kinis aspektas, kuris keiiasi erdvje ir laike, paprasta ekonomini nuomoni vairiose epochose istorija, susijusi su bendrja istorine tautos evoliucija. K. Kniesas, kalbdamas apie ekonomini dsni santykin vert, ra: Ir kio gyvavimo slygos, ir ekonomikos teorija, kad ir kokia bt jos forma ar pavidalas, bei argumentai ir rezultatai, kuriuos ji mums teikia, visada yra istorins evoliucijos padarinys. Ji semiasi savo argumentacijos esm i istorinio gyvenimo ir turi suteikti savo rezultatams istorinio isprendimo pobd. Net ir bendrieji dsniai ekonomikoje yra ne kas kita, kaip tik istorijos iaikinimas ir paangi tiesos apraika. Visuomet jie pasirodo kaip apibendrinimas ties, inom tam tikru evoliucijos lygmeniu. Nei j visumos, nei formulavimo poiriu jie negali bti laikomi galutiniais. Ties sakant, K. Knieso knyga liko beveik nepastebta. Istorikai j ignoravo, ekonomistai taip pat. Tik vliau, kai prasiskyn keli jaunoji istorin mokykla, buvo atkreiptas dmesys K. Knieso veikal, ir 1888 m. pasirod antrasis jo leidimas. Pats K. Kniesas ne kart skundsi, kad W. Roscheras niekada nenorjo aptarinti jo idj. Pastebtina, kad istorin mokykla lyginant su savo pirmtakais nepateik nieko naujo teorinje srityje aptariant ekonomines kategorijas ir mechanizmus. Iskyrus W. Roscher, jos atstovai ia problematika nesidomjo. Taiau nordamas pateikti klasikins politins ekonomijos pagrindini kategorij istorin vaizd, W. Roscheras mechanikai sugrupavo penkis skyrius vairius istorinius faktus, susijusius su darbo pasiskirstymu, vergove ir laisve, nuosavybe ir kreditu (vertybi gamyba); kainomis ir pinigais (vertybi apyvarta); trimis pagrindinmis pajam rimis (vertybi paskirstymu); vartojimu apskritai ir prabanga; gyventojais. W. Roscheras savo knygoje Tautos kio pagrindai pritar J. B. Sayaus trij gamybos veiksni koncepcijai ir preks vert suved jos naudingum. Jis taip pat kalbjo apie nedaiktinius kapitalus, jiems priskirdamas profesinius gdius ir taip versdamas kapitalistais net darbininkus, turinius kvalifikacij. W. Roscheras savo ivadas mokyme apie kapitalistus taip pat grind N. Senioro idja apie kapitalisto susilaikym kaip pelno altin. Be to, W. Roscheras gamybos veiksni teorijai taik istorin poir: jo nuomone, galima iskirti tris didelius laikotarpius, kuri metu nacionalinei ekonomikai evoliucionuojant lemiamas vaidmuo perkeliamas nuo vieno veiksnio prie kito (nuo senovs laikais svarbiausiu buvusio veiksnio ems (gamtos), viduramiais svarbiausiu tampant darbui, kapitalizuojamam dl korporacinio-cechinio iimtinumo; ir naujaisiais laikais viepataujant kapitalui, dl kurio pakyla ems vert, vyksta rankinio darbo istmimas ir pakeitimas maininiu bei gilja praraja tarp prabangos ir skurdo). Darbins verts princip neig ir B. Hildebrandas, sakydamas, kad is principas suteikia pagrind kaltinti kapitalistus eksploatacija. Jis irgi apsiribojo trij stadij schema, vardydamas j savo antrosios knygos Natralus kis, pinig kis ir kreditinis kis (1864 m.) pavadinime. Kalbdamas apie peln, B. Hildebrandas pritar J. B. Sayaus teiginiui, kad pastarasis yra auktesnis verslinink darbo umokestis. Taiau pagrindinis istorins mokyklos atstov indlis pirmiausia buvo tas, kad suformavo alternatyvias klasikinei mokyklai metodologines nuostatas, kuri vliau

laiksi visi tolimesni etap socialins-istorins krypties atstovai. Vliau jos tapo socialins-institucins ekonomins minties krypties amerikietikojo institucionalizmo metodologijos pagrindu. W. Roscher, B. Hildebrand ir K. Knies, dirbusius skirtinguose universitetuose, bet neakivaizdiai panaiai kritikavusius klasikins teorijos metod ir kvietusius tirti ekonominius vykius bei ekonomines nuomones tautinje ir laiko konkretybje, nors ir nesutarusius dl ekonomikos mokslo esms bei tikslo, pradta jungti senosios istorins mokyklos ekonomist trio po to, kai XIX a. atuntajame deimtmetyje pasireik naujoji, arba jaunoji, jos lyderio G. Schmollerio ne be pagrindo isakyta nuomone vienintel tikrja to odio prasme istorin mokykla politinje ekonomijoje. 6.3.3. Jaunoji istorin mokykla XIX a. etojo deimtmeio viduryje senoji istorin mokykla pasiek savo apogj, ir dmesys jai staigiai geso. Taiau atuntojo deimtmeio pabaigoje kilo naujas susidomjimo jos pagrindinmis idjomis protrkis. Tai buvo susij su grupe mokslinink. Juos prasta jungti jaunj (naujj) istorin mokykl, kuri dar buvo vadinama istorine-etine arba istorine-teisine kryptimi. J lyderiu buvo Gustawas Schmolleris (18381917 m.). Plaiai inomais tapo ir Karlas Bucheris (18471930 m.) ir Lujo Brentano (18441931 m.). Tarp ymesni jaunosios istorins mokyklos atstov taip pat minimi Etienneas Laspeyres ir Georgas Friedrichas Knappas (18421926 m.) politini ekonomist agrarinink vadovas, mgins suprasti kapitalistinio vystymosi prigimt per istorinius santykius. Tam buvo palanki ir istorin aplinka. 1871 m., kai geleinio kanclerio O. von Bismarcko valdoma Prsija pasiek karin pergal prie Pranczij, baigsi vokiei emi vienijimas. Industrikai ivystyt Elzaso ir Lotaringijos teritorij ugrobimas, gauta kontribucija sukr palankias slygas vokikojo kapitalizmo pltrai. Taiau tuo pat metu pastarasis daugeliu atvilgi buvo dar atsiliks: turjo takos feodalins atgyvenos ir net ilik patriarchaliniai santykiai. Agrarinio sektoriaus kapitalistinei evoliucijai tipikas buvo dvarinink-buruazinis (prsikasis) kelias. Dl i prietaring slyg XIX a. atuntajame deimtmetyje ir susiformavo jaunoji istorin mokykla, siekusi pateikti treij keli politinje ekonomijoje. Jeigu senosios istorins mokyklos atstovai faktikai neig objektyvi ekonomini dsni egzistavim, pasisakydami u evoliucijos dsnius, tai jaunieji buvo daug atsargesni. Jie, skeptikai irdami btent evoliucijos dsnius ir pasisakydami u empirin poir ekonominius reikinius, atmet tik galimyb kildinti tokius natralius socialinio gyvenimo dsnius i dedukcini samprotavim. Jaunieji grietai kritikavo D. Ricardo abstrakt dedukcin metod ir ekonomini reikini analiz, atribot nuo istorijos, geografijos, psichologijos, etikos, teiss, nuo ypating poymi, atsirandani dl tautikumo ir kultros. Jaunosios istorins mokyklos atstov nuomone, btina kaupti patikimus istorinius ir statistinius duomenis, kad ateityje indukcijos metodu bt galima sukurti ekonomikos teorij. Vadinasi, jos lyderis G. Schmolleris, pats 1870 m. ileids studij Smulkios amatininkikos gamybos Vokietijoje istorija, reikalavo i savo mokini pirmiausia istorini-kini monografij, pagrst didiulio statistini duomen kiekio apdorojimu, ir tiesiog prarasdavo altakraujikum, matydamas grynai teorinius traktatus. Jis savo redaguojamame statyminio valdymo ir tautos kio metratyje atkakliai teig, kad abstrakts teiginiai neatveria keli ekonomikos mokslo vaisingai pltrai. svarb tiksl galima pasiekti tik rpestingai naudojant apraomj

mediag, istorinius faktus ir statistinius duomenis. Tam, kad mokslas bt tikras, G. Schmollerio nuomone, reikia laikytis i esmini reikalavim: 1) teisingo stebjimo; 2) ger apibrim bei klasifikavimo ir 3) tipik form ir prieastini paaikinim radimo. G. Schmollerio nuomone, ekonomistai nesugebjo sukaupti pakankamai faktins mediagos, todl jie pajg pasilyti tik nedaug i dalies ties ir ginytin apibendrinim. Jis taip pat tvirtino, kad iuolaikinis ekonomikos mokslas yra empirikos, fakt rafinuoto bandyminio nagrinjimo stadijoje ir tik prabgus daugeliui met, sukaupus mediag, gals prasidti bandymini duomen aukiausio racionalaus aikinimo epocha. Kaip 1883 m., atsakydamas C. Mengeriui, ra G. Schmolleris: Ateityje politinei ekonomijai ateis nauja epocha. Taiau tai vyks tik panaudojant vis istorin apraomj ir statistin mediag, kuri dabar surenkama, o ne tebesunkiant abstraktaus senojo dogmatizmo tvirtinimus, kurie jau imt kart buvo isunkti. Skaitydamas paskait Vienos universitete (1888 m.), L. Brentano savo ruotu kalbjo apie bendrosios, arba teorins, ekonomijos antraeil reikm, prieindamas jai ekonomini reikini tiesioginio stebjimo udavin, nes politin ekonomija turi [...] vadovautis tais paiais samprotavimais, dl kuri gamtos mokslai savo laiku perjo nuo apriorini samprotavim prie gamtoje stebim fakt ir proces apraymo. Toliau, kritikuodamas klasikins mokyklos abstrakt dedukcin metod, jis, savo ruotu ileids veikal iuolaikins darbo gildijos (18711872 m.), teig, kad tikslus net pai kukliausi ekonominio gyvenimo reikini tikslus apraymas turi nepalyginamai didesn mokslin vert, nei smojingiausios dedukcijos i egoizmo. Vis dlto toks iskirtinai atsargus poiris ekonomikos dsnius jaunosios istorins mokyklos atstovus kartais pastatydavo kebli padt... Taip, G. Schmolleris statistik kongrese Berne girdjo V. Pareto kalbant apie ekonomikos teorijos natralius dsnius. Pertrauks j, G. Schmolleris informavo maag vyrik i Lozanos: Sere, nra joki natrali ekonomikos teorijos dsni. Tada V. Pareto mandagiai paklaus G. Schmollerio, ar is gerai pasts Bern. Tikriausiai, atsak G. Schmolleris. Toliau V. Pareto klaus: Ar Js inote kok nors restoran, kuriame nereikt mokti u maist? G. Schmolleris atsak, beveik gaildamasis vargo mogaus: Ne, tikrai ne, bet ia yra gana pigi. V. Pareto atsakymas buvo aibikas: Vadinasi, ia Js ir turite natralius ekonomikos teorijos dsnius. Istorin mokykla kviet detaliai nagrinti tautos kio istorij. Jaunoji jos ataka, vengdama stambi visuomenini problem teorins analizs, madaug nuo 1860 m. ir msi realizuoti kvietim, tautos kio istorijos rmuose nedama didiul indl plaios faktins mediagos sukaupim; apie tai ne kart labai pagarbiai yra atsilieps A. Marshallas. Ypa daug dmesio buvo skiriamas pavieni ekonomini staig (prekybos gildij, amatinink cech ir pan.), teritorij (miest), net pavieni moni istorijai, atspindtai plaiose monografijose, kuriose politin ekonomija tarytum itirpo ir paskendo institucij tyrinjimuose ir kio istorijoje. Jaunosios istorins mokyklos atstovai kritikavo net W. Roscher ir B. Hildebrand u pernelyg greit teorin istorijos rezultat vertinim bei per didel teorin dmes bendrosios istorijos rezultatams konkrei kininkavimo objekt istorijos sskaita. G. Schmollerio tvirtinimu, ypa svarbu pirmiausia isiaikinti pavieni kini institut, o ne viso tautos ar net universalaus pasaulinio kio, atsiradim. Nra reikalo kelti plaias istorines problemas. Reikia naudojantis tiksliu istoriniu metodu nagrinti pavienius atvejus. G. Schmollerio nuomone, tik gilios kio istorijos monografijos primiausia duoda pagrindo suprasti istorij visuomens kio ir socialins politikos atvilgiu bei leidia visuomens kio teorij pakankamai empirikai pagrsti.

Jaunajai istorinei mokyklai buvo bdingas rykus antimarksistinis pobdis, skirtingai nuo istorins mokyklos, kurios atstovai (W. Roscheras, K. Kniesas ir kt.) polemizavo su angl klasikais ir utopiniais socialistais. Taip pat ypatingas jaunosios istorins mokyklos bruoas buvo mginimas paaikinti kin gyvenim kaip ekonomikos, etikos ir psichologijos glaudi sveik. Kalbama ne apie skirtingos prigimties veiksni vienalaikio poveikio kiui pripainim, o apie j vidin vienov, tarpusavio persipynim. Katedrinio socializmo (pavadinimas kilo nuo 1872 m. Eisenacho kongrese steigtos Socialins politikos sjungos programos, kuri pareng universitet profesoriai, paniekinamo pavadinimo i liberal puss u G. Schmollerio ir jo alinink, tarp j Adolfo Wagnerio (18351917 m.), neprinciping intervencionizm) deiniajam (konservatyviajam) sparnui kartu su kitais monarchistais (pavyzdiui, autoritetingiausiu mokyklos darbo klausim inovu G. Schenbergu) atstovavs vienas ios sjungos steigj, o vliau pirminink, Strasburgo (18721882 m.) ir Berlyno (nuo 1882 m.) universitet profesorius G. Schmolleris pagrindiniame savo istoriniame-ekonominiame veikale Tautos kio mokslo pagrindai (1891 m.) pagal etin princip teig, kad gamyba, darbo pasiskirstymas, preki mainai tai ir ekonomins, ir etins-psichologins kategorijos. kin kultra realizuojama fiziniame pasaulyje, bet u savo atsiradim ji turi dkoti moni dvasinms jgoms, pasireikianioms kaip jausmai, polinkiai, tikslai, vaizdiniai, ir galiausiai kaip smoningi veiksmai. Jo nuomone, kalbos, istorijos, paproi, idj bendrumas giliau nei bet kas kitas (preks, kapitalas, valstybingumas) sieja pavienius kius. Be tvirt paproi nra rinkos, pinig main, darbo pasiskirstymo, valstybs. Tautos kis tai bendravimo, grindiamo visuomens psichinmis jgomis, forma. Todl politin ekonomija ne tik ekonominis mokslas, o sujungianti samprata, atspindinti visum visuomenini moksl, tarp j nagrinjani politik, teis, etik ir religij. G. Schmollerio programa apm siek paversti politin ekonomij i pliko mokymo apie rink ir mainus istorin-etin moksl, kuris, viena vertus, turt pateikti skrupuling faktiko kinio elgesio apra, o, antra vertus kininkavimo moralini norm teorij, teikiam pirmenybi kinje veikloje formavimo etik. Neatsitiktinai G. Schmollerio srov dar vadino ir istorine-etine mokykla. G. Schmolleris laik, kad negalima naudoti matematikos visuomens moksluose ir teig, jog mogikoji psichika per sudtingas udavinys diferencialiniam skaiiavimui. Pagal tai G. Schmolleris nagrinjo ir pavienes ekonomines kategorijas. Jo nuomone, kain, darbo umokesio, vekseli kurso kitimus lemia skirting grupi psichologiniai motyvai ir jausmai. Nordamas paneigti kainodaros proces dsning pobd, G. Schmolleris savo ivadas grind net vokiei baron antisemitizmu, iems sutinkant permokti u prekes, kad tik nereikt pirkti pigiose krautuvlse, priklausiusiose ydams. O darbo umokesio dinamika, jo nuomone, priklaus nuo darbinink polinkio isaugoti ar pltoti gyvybinius poreikius laipsnio. Pagal etin princip nacionalinje ekonomikoje G. Schmolleris teisino socialini grupi ir klasini skirtum egzistavim. Be to, jis nors ir sutiko su K. Marxo ivadomis apie verslinink ir darbinink klasin konflikt, bet teig, kad bet kok socialin prietaravim turi sprsti valstyb stipri paveldima monarchija, esanti vir klasi ir socialini grupi, korporacij ir individuali ki su j vairiakrypiais siekiais. Jo nuomone, ekonominio gyvenimo valstybinis-teisinis reguliavimas paties tautos kio kaip vieningos visumos egzistavimo btina slyga. Kita vertus, G. Schmolleris, apeliuodamas vokiei nacijos ventas tradicijas, garbino galing, teist monarchizm, iminting ir tvirt valstyb, pajgi

pasiprieinti klasinio egoizmo ir klasini piktnaudiavim pasireikimams. O revoliucija, jo nuomone, negali utikrinti visuomenins paangos, nes ji danai skatina tironij ir cezarizm. Kadangi demokratizmas, pasieks savo kratutin rib, sukelia tokius apgailtinus padarinius, socialinio teisingumo idja turi eiti kompromis su stiprios vyriausybs rsiu btinumu. Nordamas ukirsti keli socialinei revoliucijai G. Schmolleris kviet valdanisias klases (isilavinusius sluoksnius) vykdyti atitinkamas reformas. Tai yra pagerinti darbo statistik, vesti privalom mokym mokyklose (iki 1012 met), vaik, paaugli ir moter darbo valstybin reguliavim, organizuoti darbinink draudim nuo lig ir nelaiming atsitikim, senatvs ir nedarbingumo pensij nustatym didele dalimi atskaitym i darbo umokesio sskaita, vesti treij teism, turint sprsti konfliktus tarp darbinink ir verslinink, plsti darbinink santaupomis grindiam vartotojik ir gyvenamj bst kooperacij. i priemoni btina imtis, nes jei yra per didel turtin ir pajam paskirstymo nelygyb gresia atri luomin kova. Taiau tai jam netrukd pasisakyti u 1010,5 val. darbo dienos nustatym ir visaip prieintis profsjung judjimo plitimui ir legalizavimui. Be to, pai turtin nelygyb G. Schmolleris laik savaime suprantama ir net btina, nes tautinis jausmas visada, atmetus laikinas klaidas ir aistras, skiria garb, turt ir padt tiems, kuri veikla, paslaugos, dorybs ir isilavinimas isiskyr i kit. Jaunesnij ios mokyklos atstov jau netenkino ypatingas G. Schmollerio empirizmas. K. Bucheris (svarbiausi jo ekonominiai veikalai daug kart pakartotinai ileista monografija Tautos kio raida (1893 m.) bei Darbas ir ritmas (1896 m.) tapo inomas daugiausia dl savo Vakar ir Vidurinio Europos taut kio pltros schemos (istorini epoch skirstymo), kurios pagrind sudaro kelio ilgis, kur darbo produktas (prek) eina nuo gaminanio kio iki vartojanio. Pradiniame etape, kur K. Bucheris vadina udaru nam kiu, produktai vartojami ten pat, kur yra pagaminti, ir jokie mainai nevyksta. K. Bucheris iam etapui priskyr pirmykt necivilizuot taut santvark, antikin emvald (i esms ignoruodamas gana aukt prekybos, skolinamojo ir pirkli kapitalo lyg, pasiekt antikos pasaulyje), laisv valstiei emdirbysts k ir, galiausiai, ankstyvj vidurami epochos dvarus. Antrame etape, vadinamame miesto kiu, amatininkai dirba pagal usakym ioriniam vartotojui arba artimiausioms vietinms rinkoms, bet esant tiesioginiams mainams gamintojas-gamintojui (vl iki galo nevertinant prekins apyvartos reikini amatinink prekybos, miest mugi, o taip pat lupikavimo, dilinusi vidurami natralaus kio sanklod). Treias etapas tautos kis. iame etape, kur formuojasi bendranacionalin rinka, gamintojas dirba jam neinomai rinkai, o preks dl daugelio main tarpinink keliauja per daug ki, kol patenka vartotojui. Pltodamas garsij main koncepcij, K. Bucheris teig, kad tautos kyje lemiam reikm turi piniginio kapitalo, esanio nenutrkstamoje apytakoje, judant ta kryptimi, kur j vilioja auktas procentas, veikla. Taigi K. Bucherio periodizacija ekonomin istorij aikino pagal mainomj koncepcij, pagrindiniu kriterijumi laikiusi main intensyvum. ia ignoruotas K. Marxo ypa pabrtas vyraujantis gamybos sferos vaidmuo. Pagal K. Bucher, tautos kio stadija, kai yra stebimas visuotinis prekybos paplitimas ir viening tautini rink susidarymas, kapitalistins ekonomikos sinonimas. I K. Bucherio pateiktos kio istorijos bendros schemos iplauk ir jo pramons vystymosi form ir stadij klasifikacija. Ilgjant main keliui vystosi ir naujos pramons formos K. Bucheris teig, kad pirma jos stadija sutampa su nam, udara gamyba, antroji su amatininko darbu usakymui, treioji su jo darbu laisvai rinkai,

ketvirtoji su namudiniu darbu supirkjui, penktoji su stambia fabrikine gamyba. Paskutins dvi pramons formos atitinka tautos kio etap. Pramons form evoliucij lydi kapitalo poveikio sferos plitimas, kol visikai apima nacionalin ekonomik. Nam kio gamybos etape nra kapitalo, o esama tik vairiose j tinkamumo fazse esani vartojimo reikmen. Gamyboje pagal usakym kaip kapitalas yra tik produkt vartotojo ar savo namuose gaminanio darbuotojo rankose esantys instrumentai; amatuose kapital papildo patalpos ir aliavos, bet produktas realizuojamas tiesioginiam vartotojui. Namudinje gamybos sistemoje ir produktas tampa kapitalu, bet ne darbuotojo, o pirklio verslininko; prie patekdamas vartotojui, produktas tampa vieno ar keli tarpinink pirkli pasipelnymo priemone namudininkas nesusijs su savo gamini realizacijos rinka. Galiausiai, fabrikinje sistemoje darbininkas praranda kapital kaip mediagas ir kapital kaip gamybos rankius. Visos pagrindins kapitalo dalys susikaupia fabrikanto-verslininko, usiimanio savo preki realizavimu, rankose. K. Bucheris vienas i pirmj atkreip dmes vis augant skolinamojo kapitalo vaidmen, iam kapitalui priskirdamas ir bankin, ir aukcionuot kapital. Pasak K. Bucherio, skolinamojo kapitalo valdi vienodai patenka verslininkai, ems savininkai, prekeiviai ir darbininkai. Jis teig, kad dl akcini bendrovi ir bankinio kredito pltros, kapitalo valdia neapsiriboja verslininko priepriea darbininkui. Negana to, K. Bucherio nuomone, tikrasis kapitalistas yra toli nuo socialins kovos pabkl griausmo, nes verslinink valdo stipresnis skolinamojo kapitalo savininkas ar akcij turtojas. Galiausiai paymsime, kad K. Bucheris stovjo toliau nuo etinio principo vartojimo, kuris sudaro esmin istorins mokyklos bruo, bei kartu su istoriniu metodu pripaino ir dedukcin. Liberaliam, reformatorikam katedrinio socializmo sparnui, siekusiam gyvendinti klasin taik (greta kit ia mintinas Adolfas Heldas (18441880 m.), 1878 m. ileids knyg Socializmas, socialdemokratija ir socialin politika), atstovavs kitas aktyvus Socialins politikos sjungos veikjas L. Brentano, ums docento viet Berlyno universitete, o vliau profesoriavs Miuncheno universitete, savo svarbiausiuose ekonominiuose veikaluose Apie iuolaikinio socialinio skurdo prieastis (1889 m.) ir Agrarin politika (1897 m.) ypa daug dmesio skyr darbo ir darbo umokesio klausimams. L. Brentano, kritikavs darbo umokesio fondo teorij, pasisak prie darbo umokesio ir rentos dsni paiek, motyvuodamas tai, kad darbuotojai maai informuoti apie paklaus darbui, darbo jgos tarpakins migracijos sunkumais, konservatyvi tradicij, paproi, feodalizmo atgyven poveikiu (audjo snus i maens buvo orientuojamas audjo darbui, neseniai ilaisvinti nuo baudiavins priklausomybs darbininkai prisiridavo prie tam tikro darbdavio), apsunkinusiais darbo apmokjimo ir rentini mokjim viening norm formavimsi. Pagal L. Brentano, prek, kuri darbininkas parduoda verslininkui (t. y. darbas) ypatingos ries prek. Jos savininkas negali atidti darbo pardavimo, jis visur turi sekti paskui darbdaviui parduot prek darb ir todl, galdamas parduoti vien tik darb, danai priverstas sutikti su nepalankiausiomis pardavimo slygomis. Taiau ios darbininkui nepalankios aplinkybs paalinamos, jei darbo pirkimo-pardavimo srityje prie darbdav stoja ne pavienis darbininkas, o gerai organizuotos profsjungos, tokios kaip angl tredijonai. L. Brentano tvirtino, kad jie padeda paalinti darbo kaip parduodamos preks ypatingum neigiam poveik. Pagrindiniu klasins taikos veiksniu L. Brentano laik ne apsivietus monarchizm, o aktyvi profsjung veikl, savo dviej tom monografijoje

iuolaikiniai darbinink susivienijimai (18711872 m.) silydamas brit tredijonizmo patirt taikyti Vokietijoje. Jis tvirtino, kad darbo umokesio didinimas, kaip ir darbo dienos trumpinimas, naudingas ne tik darbininkams, bet ir verslininkams, nes taip sudaroma slygos samdomo darbo naumo augimui, vadinasi, ir gamybos pajamingumo didinimui. Tai savo ruotu sudaro slygas tolimesniam darbo umokesio didinimui ir darbo laiko trumpinimui. Pagal Didiosios Britanijos ir JAV patirt, L. Brentano tikinjo Vokietijos pramoninkus sekti i ali pavyzdiu, nes ilgesn vokiei darbinink darbo diena ir emas darbo apmokjimas nesukuria paskat rank darb keisti main darbu, o tai trukdo atpiginti prekes ir padidinti j konkurentikum. Nors tai vis dlto nesutrukd L. Brentano pasisakyti prie reikalavim vesti 8 valand darbo dien. L. Brentano ekonomini mokym istorij jo kaip aktyvus daugelio teigini, mokslinje literatroje suformuluot dar gerokai iki jo darb pasirodymo, propaguotojas. Kalbame apie L. Brentano absoliutint, jo nuomone, be joki iimi visoms ems kio veiklos rims taikytin dirvos majanio derlingumo dsn ir smulki valstiei ki stabilumo teorij, kurioje teigta, kad stambs kiai turi tam tikr pranaum nebent tik grd gamybos srityje. J L. Brentano i pat pradi prieino K. Marxo mokymui. Koncepcija, kurios atvilgiu L. Brentano turt bti pripaintas jei ne iimtiniu autoriumi, tai bent jau vienu i autori, reikt laikyti monopolistini jungini (karteli) pripainim planingo reguliavimo, ekonomini krizi ir nedarbo alinimo kapitalistinje santvarkoje praktiniu rankiu. Pagal L. Brentano, karteliai gamintoj yra kuriami planingam pasilos priderinimui prie paklausos, kad bt ivengta perprodukcijos su visais to padariniai: kain kritimu, bankrotais, esamo kapitalo nuvertjimu, masiniu nedarbu ir badavimu. Galima teigti, kad L. Brentano savo darbais padjo pagrindus organizuoto kapitalizmo teorijai, kuri toliau pltojo R. Hilferdingas. Jaunosios istorins mokyklos atstovai daug dmesio skyr ekonomini ir politini veiksni sveikai. O. von Bismarcko ekonomikos patarjas A. Wagneris, remdamasis tokiais veiksniais kaip urbanizacija, augantis gyventoj tankumas ir vis didesnis dmesys socialinei politikai fiskaliniuose reikaluose, 1883 m. suformulavo valstybs didjanio vaidmens dsn, kurio esm buvo tokia: socialin paanga yra susijusi su didjaniu valstybs aktyvumu ir valstybini ilaid bei mokesi dalies didjimu nacionaliniame produkte, nes valstyb yra institucija, pajgi ulopyti rinkos mechanizmo funkcionavimo spragas valstybinmis ilaidomis. Jis man, kad iuolaikinis kis grindiamas trimis kiniais principais: privaiu kapitalistiniu, kurio pagrind sudaro asmeninis interesas, visuomeniniu-kiniu, kur lemia didels socialins grups bendras interesas, ir labdaros, atspindiniu altruistin motyv. A. Wagnerio nuomone, socialins politikos udavinys yra sujungti iuos principus. Jis neig beslygin ir neribot privaios nuosavybs pobd bei nagrinjo j i instrumentini pozicij, t. y. naudingumo visuomenei poiriu. Paymtina, kad vadinamojo valstybinio socializmo atstov A. Wagnerio ir jo kolegos A. E. Schaffleo (18311903 m.) darbuose isklaidytos finansins problemos pavirto plaia ekonomikos mokslo sritimi finans mokslu, o daugelyje universitet buvo atidarytos finans katedros. Baigiant naujosios istorins mokyklos aptarim, dar pastebtina, kad dl G. Schmollerio artumo Vokietijos imperijos oficialiems sluoksniams jaunoji istorin mokykla tapo vyraujania vokiei universitetuose; jos poveikis pasklido ir u Vokietijos rib Anglijoje, Pranczijoje, JAV, Rusijoje, prisidjo prie ekonomins istorijos ir ekonomins geografijos kaip savarankik mokslini disciplin

formavimosi. Apskritai, dl jos poveikio XIX a. paskutiniame ketvirtyje visame pasaulyje iaugo susidomjimas istoriniais-ekonominiais tyrimais. 6.3.4. Naujausioji istorin mokykla Jaunoji istorin mokykla turjo didel poveik trims jau XX a. plaiai igarsjusiems mokslininkams, G. Schmollerio mokiniams. Vienas j Maxas Weberis (18641920 m.), prietaravs ekonomins veiklos atskyrimui nuo bet kurios kitos socialins veiklos ir taip mgins pasiprieinti vientiso socialinio mokslo suirimui bei nemats prieasi, kodl abstrakios schemos turt apsiriboti racionalaus ekonominio elgesio schemomis. Todl jis ir sukr ymij nuostat Idealtypus, abstrakt realybs model, tapus jam pagrindiniu instrumentu tikrovs prieastiespadarinio analizei. Antras mokslininkas Werneris Sombartas (1863 1941 m.); jo socialinio pliuralizmo koncepcij galima laikyti mirios ekonomikos teorijos itakomis. Treiasis Arthuras Spiethoffas (18731957 m.), pateiks savj auganios stadijomis pltros teorij. Jis susilauk tarptautinio pripainimo u savo indl verslo ciklo teorij. ie trys mokslininkai priskiriami naujausiajai istorinei mokyklai, tyrimuose derinusiai empirin ir abstraktj metod, istorin ir teorin analiz, bei daugiausia dmesio sutelkusiai kapitalistinius istorinius-etinius klausimus. Naujausios istorins mokyklos tyrimai ioje srityje tapo svarbiausiu indliu formuojantis dar vienai mokslinei disciplinai ekonominei sociologijai. M. Weberis vairiapusis mstytojas, universalus mokslininkas, savyje sujungs filosof, istorik, sociolog ir ekonomist, Freiburgo (18941896 m.; iame universitete jis dirbo ilgiausiai penkis semestrus ir vaisingai bendradarbiavo su kitu politiniu ekonomistu Gerhartu von Schulze-Gavernitzu), Heidelbergo (18961897 m.; ten jis Nacionalins ekonomijos ir finans katedroje tapo savo buvusio mokytojo K. Knieso pdiniu) ir Miuncheno universitet (ten Nacionalins ekonomijos katedr perm i L. Brentano) profesorius, kurio kryboje vokiei istorin mokykla pasiek aukiausi savo tak. Kaip j nekrologe apibdino kolega Robertas Michelsas, Maxas Weberis buvo labai sudtinga asmenyb: grieto ir tikslaus mokslo mogus, mokslininkas nuo galvos iki koj, moksl myljs aistringai kaip jaun nuotak, politinis ekonomistas, valstybs teiss specialistas, sociologas, religijos istorikas, kartu praktikas politikas, organizatorius ir, verta paymti, tikrai demonikos prigimties mogus. Gyvenimo kelias. M. Weberis augo politiko, ymaus Nacionalins liberal partijos nario eimoje Berlyne (aminink teigimu, Weberio jaunyst gaub geriausios liberalios viduriniosios klass tradicijos). Studijuodamas jis domjosi humanitariniais mokslais. Apskritai M. Weberis plaiai domjosi filosofija, teologija, politine ekonomija, politikos mokslu (Staatswissenschaft) ir ypa jurisprudencija bei istorija, lank kai kuri i moksl ymybi paskaitas Heidelberge (1883 m. ia klaussi Karlo Knieso paskait apie politin ekonomij ir finansus; dalyk jis i pradi vardijo kaip nedom, bet paias paskaitas vis dlto labai isamiomis; kit semestr jo nuomon apie K. Knieso paskaitas dar labiau pagerjo ir, susipainus su Adamo Smitho ir kit veiklais, paskatino imtis Gustavo Schmollerio politins ekonomijos apybrai, ispausdint Preussische Jahrbucher, kurios pasirod artimesns savo dvasia negu tikjosi), Strasburge, Giotingene ir Berlyne. Savo disertacij 1889 m. ir habilitacijos darb 1891 m. Berlyno Humboldto universiteto filosofijos fakultete jis baig siaurai apibrtais teiss istorijos klausimais, susijusiais su vidurami prekybos bendrovi istorija bei Romos agrarine istorija. 1892 m. vietoj

susirgusio buvusio jo daktaro disertacijos vadovo profesoriaus Levino Goldschmidto M. Weberis Berlyno universitete pradjo dstyti komercin teis ir biros teis; kitais metais ia jam buvo pasilyta teiss ekstraordinarinio profesoriaus vieta, ir pagaliau jis prim pasilym vadovauti politins ekonomijos katedrai Freiburge. Todl, bdams trisdeimties met, jis 1894 m. ruden persikl Freiburg kaip Ordinarius (tikrasis profesorius). Savo mokslin veikl M. Weberis pradjo kaip tautos kio istorikas ir visuomens moksl metodologas. Tai ypa gerai atsiskleid straipsni cikle Roscheras ir Kniesas bei logins politins ekonomijos problemos (19031905 m.). Kadangi Miuncheno universitet M. Weberis sugro tik po ilgos pertraukos, kuri nuo 1897 m. atsirado dl nervins krizs po eimyninio gino, kaip galima sprsti i unikali ir atvir laik R. Michelsui, niekada i tikrj taip ir nepasveiks po ligos, per t laik ikilo naujos temos, ekonomikos moksle sigaljo matematika (pats M. Weberis neoklasikin ekonomikos teorij vadino abstrakia kio teorija) ir arenoje pasirod nauja mokslinink karta. Todl, kaip paymjo ekonomini teorij istorikas Keithas Tribe, Tam tikra prasme Weberio dstymas Heidelberge buvo gulbs giesm, ne istorins mokyklos, o to ekonominio mokslo mstymo stiliaus, kuris pltojosi nuo XIX a. pradios. Weberis savo studentams, matyt, dar dst pai rafinuoiausi ios ekonomins teorijos versij. Kai jis po savo pasveikimo pareik nor sugrti prie savo kaip ekonomikos teoretiko karjeros, tai jau tereik tik to, kas jau prarasta, ilges. Juk naujai kylanti disciplina tada buvo jaunesni specialist rankose ir pltojosi tokiu bdu, kuris nevisikai atitiko metodologinius Weberio polinkius. Socialins teorijos. Pasaulin lov M. Weberiui atne darbai, skirti religini pair ir religins morals poveikiui ekonomikai. Vienas j Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia (1905 m.). iame veikale autorius, nagrindamas ry tarp socialins minties ir ekonomins veiklos, ypa tarp kalvinistikojo protestantizmo ir kapitalistinio ekonominio gyvenimo, prieingai nei K. Marxas, kuris pabr ry tarp ekonomini slyg ir socialins kaitos modeli, teig, kad kaitos varomoji jga gali bti kitos jgos, tokios kaip tradicija ir religija (svarbu, kad tos jgos nebt siejamos su klasine individo padtimi, net teigta, kad jos veikia nepriklausomai nuo klasini ryi), ir taip siek paprietarauti marksist tezei, kad pirmenyb teikiama struktrai. Tai yra mginta rodyti, jog kapitalizmas susiformavo savaime kaip tam tikros religijos nuostat (kultros) rezultatas, vidurami visuomenei transformuojantis kapitalistin visuomen. Kartu su atsirado naujas mentalinis poiris, vardytas kaip objektyvus fenomenas ir pavadintas kapitalizmo dvasia. Mintinas ir kitas veikalas Pasaulini religij kin etika (1919 m.). Pagal M. Weber, kiekvienoje religijoje yra dvi prieingos komponents mistin ir asketin. Kuo religijoje labiau ipltota asketin komponent, tuo ji labiau atitinka racionalaus prado, sudaranio kapitalizmo dvasi, tvirtinim gyvenime. M. Weberis ikl hipotez, kad protestantizmas sudar palankias slygas lauyti nusistovjusias tradicijas ir paskatino mones veikti pagal racionalumo principus. Vadinasi, virmaterialias paskatas verslininkystei suteikia protestantizmas pagal kur mogaus tikimo Dievui liudijimas yra io mogaus skm pasirinktoje veiklos srityje. (Jau nuo vidurami vokikuose kratuose darbas buvo profesija ir religin pareiga. Amatininkai tikjo, kad yra Dievo paaukti bti darbininkais; o modernaus pasaulio pagrindu darbas tapo, kai Vokietijoje protestantikos doktrinos pradininkas Martinas Lutheris (14831546 m.) savo mokyme apie visuotin kunigyst pagaliau apie tai prabilo diduomenei. Apie darbui skiriamo gyvenimo pareigas savo reformatorikame

veikale Christianae Religionis Institutio (1536 m.) kalbjo ir Jeanas Calvinas (15091564 m.)). Pagal M. Weber, protestantizmo, kuriame, nesant rykios hierarchins struktros banytinje sistemoje (priepriea katalikybei), nra akivaizdus ir noras ikilti bei gobumas, nuostatos sukr paprot dirbk ir taupyk, kuris padjo pagrindus savaime atsirasti kapitalizmui. Juk protestant doktrinos ragino mog nusieminti ir susitelkti ties emikais reikalais bei savo pareigomis. Atsidavimas kasdieniam emikam darbui ir didiavimasis juo neivengiamai lm didesn produktyvum. Be to, kaip teig M. Weberis, protestantikoms visuomenms buvo bdingas didesnis taupumas, nei katalikams. Ilaidavimo ir nesaikingo emik preki naudojimo, nemotyvuoto dosnumo vertinimas kaip nuodming veiksm yra vienas esmini protestantizmo princip, lemiani didesn taupum. Katalik banyioje taip pat egzistavo panaus principas. Taiau protestant banyioje nuodms nebuvo taip lengvai atleidiamos kaip katalik, todl tikjimas buvo didele paskata maiau vartoti. Vadinasi, didesnis produktyvumas reik, kad protestantai daugiau udirbdavo, o didesnis taupumas kad jie maiau vartojo, todl protestantikose visuomense kapitalo kaupimo laipsnis buvo daug didesnis. Net pati kapitalo kaupimo svoka, anot M. Weberio, atsirado netiesiogiai i protestantizmo doktrin ir tik vliau buvo etikai teisinta posakiu: godumas doryb. Btent asketinio protestantizmo, sudariusio palankias slygas lauyti nusistovjusias tradicijas, tvirtinti parlamentin demokratij ir paskatinusio mones veikti pagal racionalumo principus, vyravimu M. Weberis aikino aukt JAV ir Kanados ekonomin isivystym lyginant su katalikika Lotyn Amerika. Prakalbus apie religijos vaidmen kio pltros procese, mintinas Anglijos istorinei mokyklai priklauss Richardas H. Tawneyus. Jis buvo panai pair kaip M. Weberis ir taip pat prietaravo liberalioms ekonominms idjoms bei siek rasti prieastis, lmusias visuomens perjim nuo tradicini prie nauj gamybos ir darbo santyki ekonomins sistemos. R. H. Tawneyus savo veikale Religija ir kapitalizmo ikilimas (1926 m.) apra religijos ir socialins, politins bei ekonomins pltros santyk, kuris XVXVI a. visuomenje lm kapitalistin santvark. Knygoje i esms pritariama anksiau suformuluotai M. Weberio idjai, taiau R. H. Tawneyus maiau pabr prieastinio ryio tarp protestantizmo norm ir kapitalizmo svarb. Jis paymjo, kad naujasis kapitalizmas prasidjo gerokai anksiau nei krikionybs reformacija, po kurios atsirado protestantizmas (kaip pavyzdiai pateikiami Italijos miestai, tokie kaip Venecija, Florencija bei Flandrijos miestai XV a., kuriuose tarp pirkli jau vyravo kapitalizmo dvasia). Todl, pagal R. H. Tawney, ie du reikiniai (kapitalizmas ir protestantizmas) pltojosi greta vienas kito, taiau jie nebuvo veikiami tarpusavio prieasties-padarinio ryio. M. Weberis atstovauja neoklasikinei ekonomikos sampratai, kurioje ekonomika sutapatinama su stokojam itekli paskirstymu. Randallas Collinsas taip apibdino M. Weberio modernaus kapitalizmo apraym: vaizdas, kur mums pateikia M. Weberis, yra instituciniai rinkos pagrindai neoklasikins ekonomikos poiriu. Paymtina, kad nors M. Weberis kaip socialinis mokslininkas nerm n vienos ekonomins sistemos, jis apdairiai nurod, kad techninio racionalumo poiriu, kapitalizmo priklausomyb nuo privaios nuosavybs, vadovybs kontrols ir gamybos priemoni, jo pasitikjimas konkurencinmis rinkos kainomis turi neabejotin pranaum. Kapitalizme, palyginus su socialistinmis planinmis sistemomis, ilik gebjimas objektyviai apskaiiuoti efektyviausi gamybos mechanizm organizavimo bd. Taiau M. Weberis neidealizavo kapitalistins sistemos, nurodydamas ios sistemos trkumus, ypa individo krybingumo ir

asmenybs raidos poiriu. Jam racionalus kapitalizmas nra vienalypis gris, galintis teikti didels materialins naudos, jis neatitinka individo teikim pirmenybi reikmi. M. Weberiui, siekusiam nesaistomo vertiniu poiriu ekonomikos mokslo, rpjo tvirtinti objektyviojo socialinio mokslo mokslin teistum. Jo nuomone, elgsenos moksle paaikinti reikia atrasti pirmin ry, kuriame subjektyvios nuovokos lygmenyje atsispindi betarpikam supratimui prieinamas veiksmas. Analizuodamas aikinamosios teorijos funkcin turin M. Weberis pastebjo, kad ir aikiai atskleisti, ir paslpti individo motyvai danai taip ikreipia tikr jo veiksm ry net ir paties individo smonje, jog ir nuoirdiausi subjektyvs atsakymai turi tik santykin vert. Jo nuomone, socialini moksl objektyvum galima pasiekti sukrus tvark, tyrimo procese padedani sumainti asmenin nusiteikim. Todl M. Weberis kaip bd suformuoti socialin supratim naudojo idealij tip kategorij. Idealiaisiais tipais jis laik logikas konstrukcijas, atsirandanias i tam tikr empirins tikrovs element, kuri derinys ypa svarbus kultrai, iskyrimo (abstrakcijos) keliu. Pat idealj tip M. Weberis apra kaip istorini reikini idjos pavaizdavim, kaip mintin vaizd, kuris suvienija apibrtus istorinio gyvenimo santykius ir procesus neprietaring mintini ryi kosmos, kaip utopij, kuri sukuriama tam tikr tikrovs element mintins intensifikacijos bdu. ia prasme idealusis tipas tai daugiau negu vyki apraas, nes empirikai jis gali ir niekada neegzistuoti. Svarbu yra tai, kad idealusis tipas susiformuoja i susidomjimo tam tikromis specifinmis problemomis. M. Weberis teig, kad kurdami idealiuosius tipus mokslininkai gali objektyviai ianalizuoti socialini vyki poveik individams ir visuomenms. Remdamasis idealij tip metodu jis ityr kapitalistins visuomens genez ir funkcionavim. M. Weberis nagrinjo kapitalizm dviem poiriais: siaurja prasme (kaip ekonomin sistem) ir plaija prasme (kaip civilizacijos form). M. Weberio nuomone, kapitalizmas kaip ekonomin sistema turi kelet objektyvi ir subjektyvi prielaid. Pirmosioms priskirtina: privati gamybos priemoni nuosavyb, privatus pasisavinimas, laisva itekli rinka, ipltota technika, susisiekimo priemons, pinig apyvarta, racionalus gamybos ir paskirstymo organizavimas. Antrajai prielaid grupei priklauso tokia gamybos figra kaip verslininkas savininkas, gamybos organizatorius ir koordinatorius, racionaliai siekiantis pelno. M. Weberis tendencij racionalizuoti ekonomin ir socialin gyvenim laik visuomens pltros pagrindu, o pat kapitalizm apibdino kaip tok kininkavim, kuris pagrstas pelno siekimu panaudojant main galimybes. Btent su rinkos mainais susijs pagrindinis M. Weberio racionalaus kapitalizmo genealogijos prieastinis epizodas. Pateikdamas ekonominius argumentus aikinant racionalaus kapitalizmo atsiradim, pastarj jis siejo su gyventoj skaiiaus augimu, taurij metal antpldiu, kain revoliucijomis ir sitvirtinimu ujrio rinkose; pastarasis prasidjo po XVXVI a. didij geografini atradim. M. Weberis ra: Lemiamas poskis kapitalizm galjo vykti tik dl masins realizacijos atsiradimo. M. Weberio nuomone, kapitalizmas su laisvos konkurencijos rinka, kurios niekas neriboja, racionaliai nevaldo ir nenaudoja statymini norm, gali nuvesti chaos. Todl reikia kompetenting valdymo specialist arba biurokratijos, apribojanios laisv, suteikianios jai visuomenei priimtin form. i tendencij pagrindas: nuosavybs teiss paskirstymas ir realios nuosavybs panaudojimas stambiose korporacijose, valdymo perjimas profesionaliems vadybininkams, valdymo struktr formavimasis verslo srityje, ekonomikos valstybinio reguliavimo pltra, valstybini biurokratini struktr formavimasis ir pltra.

Taiau M. Weberis perspjo, kad dl toki tendencij atsiranda kontroliuojamos visuomens grsm, kai valdia sutelkiama aukiausi pareign rankose. Pai biurokratij, kuri laik sveikintina moderniojo racionalizmo apraika, jis suvok kaip vien i sunkiausiai paalinam socialini veiksni: tai svarbiausia valdios priemon tam, kuris kontroliuoja biurokratin sistem. Jeigu ji uvaldo valstyb, beveik nemanoma jos atsikratyti. M. Weberis ra: Ji (t. y. biurokratija Aut. pastaba) greta kit moderniojo racionalaus gyvenimo bdo veiksni isiskiria savo neivengiamumu. Istorijoje nra n vieno pavyzdio, kuris parodyt, kad ten, kur kart sigaljo biurokratija, vliau ji bt inykusi [...], nebent visikai lugus paiai kultrai, kurioje biurokratija gyvavo. M. Weberis nagrinjo kapitalizm taip pat kaip civilizacijos form, kultros fenomen, kur vyrauja racionalus mini saviraikos bdas, pinigin subjekt elgsenos motyvacija. Istorine ar kultrine civilizacija buvo laikomas vientisas socialinis fenomenas arba kultrinis-istorinis tipas, atsirandantis teritorinio, etinio, kalbinio, politinio, psichologinio ir ekonominio bendrumo pagrindu. kin sistema buvo nagrinjama kaip socialinio bendrumo dalis, kurios varomoji jga tautos moni dvasia arba j mentalitetas. M. Weberis neatmet tokios raidos galimybs, kuri atves pasaulin k, funkcionuojant pagal laisvosios rinkos dsnius. Taiau jis paymjo, kad [...] pasaulinis rinkos kis, apie kur kalbama laisvosios prekybos teorijoje, yra utopija, jei nra pasaulins valstybs ir visiko monijos kultrinio lygio vienodumo; kelias j yra tolimas. Ir toliau ts: Kol mes stovime tokios raidos pradioje, kaip yra dabar, mes veikiame kartu ir jos naudai, jei mes senus medi kamienus, i kuri galbt bsimosios kartos gals sukurti monijos kin ir kultrin bendrum, pernelyg skubotai neikertame, mgindami juos panaudoti ateities statiniams, o juos isaugome ir puoseljame, kad jie natraliai augt. M. Weberis savo ateities prognozes grind kins veiklos modernizavimo ir naujumo principais, taip pat ekonomikos modernizavimu. Taiau jis pabr, kad technin paanga, suteikianti galimyb sprsti gyventoj skaiiaus augimo problem, yra laikina. Ji egzistuoja tol, kol yra vadinamasis kapitalistinis interesas. iuos pagrindinius kinius faktus M. Weberis aikino tuo, kad Vakar raidos anomalija jau beveik pasiek savo pabaig. Jis ra: Visur naujos priklausomybs narvas jau yra parengtas, beliko laukti, kad ltjanti technin bei ekonomin paanga ir rentos pergal prie peln kartu su dar laisv rink isekimu mases padarys klusnias, kad jame galutinai sikurt. Baigiant kalbti apie M. Weber, dar reikia paminti jo 19191920 m. Miuncheno universitete skaitytas paskaitas, kurias po mirties jo mona Marianne ileido kaip knyg, pavadint Visuotin ekonomin istorija. Tai labai koncentruota ir talpi Europos ekonomins istorijos nuo ikiistorini laik iki XVIII a. apvalga. E. M. Maiburdas paymjo, kad, belieka tik apgailestauti, kad labai daug faktins mediagos, kuria disponavo M. Weberis ir kuri sudar jo apibendrinim pagrind, beveik visa liko, jei taip galima pasakyti, skliausteliuose. Knyga parayta, kaip sakoma tokiais atvejais, telegrafiniu stiliumi. Tokios knygos nemanoma konspektuoti, nes ji pati panai konspekt (ji ir sudaryta pagal studentikus konspektus). ioje knygoje kiekvienoje frazje pateikiama nauja informacija ir todl kiekviena fraz aukso verts. Nedidelje ios knygos apimtyje (vertinant puslapiais) sutalpintas neproporcingai didiulis idj ir traktuoi lobynas. Berlyno universiteto profesorius W. Sombartas savo mokslin veikl taip pat pradjo kaip tautos kio istorikas. Taiau vliau jis siek suderinti istorizm su istorini proces teorine analize, abstrakios kapitalizmo teorijos sukrimu. Tokia dvasia paraytas ir jo pagrindinis dviej tom gana padrikas veikalas Der moderne

Kapitalismus (iuolaikinis kapitalizmas, 1902 m.), kuriame kapitalistin veikla vaizduojama kaip sudtingas psichologinis procesas, kuriam reikia organizacini, apskaiiavimo ir racionalistini norm bei sugebjim. Pagal savo idj ir visus kriterijus is veikalas turjo tapti klasikiniu. Enciklopedinis tyrimas apm vis Europos kin istorij nuo ankstyvj vidurami (ikikapitalistinio periodo) iki XIX a., taip pat pateik ini apie kiekvienos epochos moni ekonomines pairas. Visa tai buvo sujungta filosofini koncepcij apie materialaus gyvenimo esm ir jos formas vairiomis epochomis gijomis. Veikale pateiktas milinikas kiekis konkrei ini, ira i pirmini altini ir domi paio autoriaus idj. Taiau is tyrimas nesusilauk to mokslinio autoriteto, kuris atitikt jo mastus ir umaias, likdamas vienu i eilini (pagal savo reikm) istorins mokyklos darb. Kita vertus, paymtina, kad pasirodius iai knygai kapitalizmo svok m visuotinai naudoti Vakar Europos ali ekonomistai. Pats W. Sombartas pabr, kad kapitalizm mokslui atrado K. Marxas ir nuo to laiko jis vis labiau tampa tikruoju ekonomikos mokslo objektu. W. Sombartas laik save G. Schmollerio mokiniu. Kaip mokslininkas jis debiutavo jo vedamame seminare ir pritar istorins mokyklos metodologijai, bet, kitaip nei G. Schmolleris, nebuvo kratutinio empirizmo alininkas. W. Sombarto pairoms didel poveik turjo K. Marxo ekonomin koncepcija. Taiau marksistinis klasinis poiris jo darbuose savotikai nuspalvinamas i istorins mokyklos perimtu nacionalinipsichologini veiksni akcentavimu. W. Sombartas atmet socialistin internacionalizm; jis liko, kaip pats sak, buruazinis profesorius. Pagal W. Sombart, ekonomikos mokslas negali ignoruoti laiko ir erdvs, nes kin gyvenim lemia epochos klass, rass ir nacijos psichologija. Kapitalizmas pagal jo koncepcij yra ypatingos, kapitalistins dvasios apraika ir produktas. Kapitalistin veikl vaizduodamas kaip sudting psichologin proces, kuriam reikia organizacini, apskaiiavimo ir racionalistini norm bei sugebjim, W. Sombartas svarbiausi kapitalizmo savyb kaip visikai moderni ir bedvas jg, racional apskaiiavim arba apskaiiuojamum (Rechenhaftigkeit) net apibdino kaip talent arba sielos dispozicij, kuri dar labiau irykjo plintant kapitalistiniam gamybos bdui. Jis i savyb laik btina moderniojo kapitalizmo subjektyvia prielaida. Paymsime, kad nacionalins psichologijos pervertinimas W. Sombart gyvenimo pabaigoje atved hitlerinio nacionalsocializmo palaikym knygoje Vokikasis socializmas (1934 m.), kurioje jis mgino teorikai pagrsti faistin ekonomin program. O k jau kalbti apie knyg Apie mog (1938 m.), kurioje W. Sombartas, savotikai pltodamas dar 1915 m. paraytos knygos Didvyriai ir prekeiviai rasistines, militaristines bei ovinistines idjas, idst rasistin koncepcij, pagal kuri mons riuojamai atsivelgiant rasinius poymius. Taigi, vokikojo nacionalizmo linija, savo itakomis siekianti F. Listo ir A. Mullerio veikalus, susijung su naujosios istorins mokyklos socialiniais siekiais tam, kad treiojoje kartoje pasireikt W. Sombarto nacionalsocializme. Taiau susikompromitavs kaip mokslininkas ir sieks tapti vienu i nacizmo ideolog, W. Sombartas ir pats nebuvo pripaintas tikru arijum... Grtant prie W. Sombarto ekonomini idj, pastebtina, kad jis pirmasis m naudoti kins sistemos ir kins epochos svokas. Jo nuomone, kin sistema tai abstrakti teorin konstrukcija, apvalytas nuo istorinio konkretumo modelis, kuris yra empirini fakt sisteminimo pagrindas. O kin epocha tai reali ekonomin sistema, esanti empirinio tyrimo objektas. Taiau epochos buvo iskiriamos tik pagal suformuotus teorinius modelius, t. y. kines sistemas. Pagal W. Sombarto apibrim, ias kines sistemas apibdina trys element grups: dvasia, t. y.

svarbiausi kins veiklos skatintojai; forma, t. y. socialini, teisini ir politini santyki visuma; substancija, t. y. gamybos technologinis bdas. Tuo remdamasis jis iskyr tris ekonomini reikini nulmimo (determinacijos) lygius: socialinpsichologin (visuomenin smon, mstymo tipai, ideologija), socialin-organizacin (institucin) ir technin-ekonomin. W. Sombarto nuomone, kapitalistins ekonomikos sistema grindiama iais elementais: maksimalaus pelno siekiu (piniginis laimjimas yra ekonomins veiklos dvasinis pagrindas); institucine organizacija, kuri apibdinama privaios nuosavybs vyravimu, darbuotoj laisvu savo darbo jgos disponavimu, lemianiuoju verslininko vaidmeniu gamyboje ir skirstant pajamas, nedideliu valstybs vaidmeniu; techniniu pagrindu, apimaniu paangias gamybos priemones. W. Sombartas pabr, kad kins sistemos evoliucija yra daugelio veiksni nulemtas procesas, vis posistemi sveikos integralus rezultatas. Visuomens pltros varomoji jga, jo nuomone, yra mentalinis, socialinis-psichologinis lygis arba kin dvasia, kurioje esant kapitalizmui iskiriamos dvi sudedamosios dalys: verslininkysts dvasia ir biurgerika dvasia. Pirmoji i j grindiama dinaminiu kapitalizmo modeliu ir apibdinama pasirengimu rizikai, idj gausa, gebjimu sujungti gamybos veiksnius bei parduoti prekes. Biurgerika dvasia lemia konservatyv kapitalizmo model ir apima darbtum, taupum, apdairum, nuosaikum, sutarties laikymsi ir panaiai. kini epoch kaita vyksta kiekybikai keiiantis pavieni kins dvasios element santykiui, persigrupuojant jos dalims. W. Sombartas savo veikale ydai ir kinis gyvenimas (1911 m.) kaip kapitalistins dvasios gyvuosius nejus vardijo ydus. Dl nacionalins religijos judaizmo, jie nuo gimimo aukljami racionalumo, taupumo dvasia. Verts kategorij W. Sombartas laik egzistuojania tik smonje, atplta nuo realios tikrovs ir niekur nepasireikiani. Jei pirmuose savo darbuose jis teig, kad vert gali bti panaudota tik kaip darbin idja, kaip mintinis faktas, btinas sprendiant daug ekonomikos teorijos klausim, tai vlesnse monografijose (Trys politins ekonomijos (1929 m.)) jis pareik, jog verts samprata negali bti panaudota net kaip darbin idja dl to, kad ji stipriai susikompromitavo. Pridedamj vert W. Sombartas traktavo kaip teorin simbol, abstrakcij, naudojam analizs patogumui. Interpretuodamas kapital kaip samprat, ireikiani vyraujani psichologij, jis, apeliuodamas trij gamybos veiksni teorij, neig samdomo darbo eksploatacij ir tikrj, pagal K. Marx, pridedamosios verts atsiradimo altin. W. Sombartas ra: Tvirtinti, kad samdom darbinink klas gauna maiau nei j sukurta vert, t. y. maiau u savo darbo pajamas, reikia tvirtinti nesmon, nes tokia galima iskirti suma neegzistuoja. Nagrindamas ekonomins pltros perspektyvas, W. Sombartas pasil socialinio (ekonominio) pliuralizmo teorij, apibdinani vlyvojo kapitalizmo epoch, kurioje susisieja privati gamyba (stambioji, vidutin ir smulkioji), valstybinis sektorius, kooperatin sankloda, persipina kapitalistinio ir socialistinio kininkavimo elementai. Dl to atsiranda miri visuomen ar miri sistema, sujungianti rinkos ekonomik su organizuotumo ir planingumo elementais. Organizacini prad gausjim W. Sombartas siejo su stambi bendrovi racionalizacine veikla ir valstybs poveikio stiprjimu. Dl to, jo manymu, turi velnti cikliniai svyravimai, lengviau sektis veikti krizes ir nedarb. (ios ivados visika prieingyb K. Marxo ir F. Engelso katastrofinei teorijai, pagal kuri konjunktros vytuokls svyravimai tampa vis stipresni). Kapitalizmas tampa valdomas ir reguliuojamas.

1934 m. W. Sombartas jau mintame darbe Vokikasis socializmas nagrinjo rinkos sistemos evoliucij postkapitalistin visuomen. Jis suformulavo Vokietijos socialin ideal kaip valstybin socializm; pastarasis jam prilygo planiniam ar organizuotam kapitalizmui. Socialistinms formoms W. Sombartas priskyr kooperatines ir visuomenines mones, kurios, jo odiais tariant, turi apimti ir puoselti vertingas kapitalizmo savybes. Kapitalizmas pamau i vidaus turs persitvarkyti ir taps stabilesnis, darnesnis, ramesnis bei protingesnis. Tarp tokio stabilizuoto, sureguliuoto kapitalizmo ir socializmo nebus jokio skirtumo, todl kapitalistini ali darbininkai nebebus suinteresuoti socialistine visuomene. Paymtina, kad ekonomins minties literatroje esama labai daug nuorod W. Sombarto veikalus. Ir daniausiai ios nuorodos pateikiamos prie neigiam apibdinim. Jo nuomon paminima norint ireikti nesutikim ir pateikti argumentus prie. Keistas dalykas: takingas mokslininkas, kurio poir atmeta kiekviename ingsnyje. Kaip paymjo vienas iuolaikins ekonomins minties istorikas, Geriausia, k galima pasakyti apie W. Sombart, kad jo darbai adina mint. I ties, nors jo darbuose buvo gausu pernelyg skubot ir riziking apibendrinim, bet dl savo paradoks jie adino kit tyrj mint, atverdami jai naujas, danai netiktas perspektyvas. Kur laik G. Schmollerio padjju buvs Arthuras Spiethoffas aikiai atskyr D. Ricardo, J. H. von Thuneno ir C. Mengerio grynj teorij (pastaroji, jo nuomone, yra neistorin, universali, grynoji teorija, naudojanti konstrukcijas, vadinamas modeliais) nuo G. Schmollerio ir M. Weberio empirins (vok. anschauliche) teorijos, kuri yra istorin, pagrsta stebjimais, tyria tik pasikartojanius vykius ir pasiymi analitiniu pobdiu. Treija sudedamja ekonomikos mokslo dalimi A. Spiethoffas vardijo ekonomikos istorij, kuri nagrinja unikali ekonomini vyki kait ir pasiymi apraomuoju pobdiu. J igarsinusiuose ekonominio ciklo tyrimuose A. Spiethoffas rmsi ir faktine mediaga, surinkta istorins mokyklos, ir K. Juglaro statistikos darbais. Jis siek paaikinti visuotins perprodukcijos reikinius ir paneigti Sayaus dsn kaip ne tiek teorij, aikinani krizes, kiek teorij, iekani j negalimumo rodym ir visikai atitrkusi nuo fakt. A. Spiethoffas perprodukcij aikino i dalies rinkos paklausos prognozavimo klaidomis. Be to, jis suprato, kad ciklinius svyravimus lemianios santaupos ir investicijos yra nepriklausomi veiksniai. 6.3.5. Vokiei istorins mokyklos metodologiniai ypatumai Ekonomins minties socialins-istorins krypties metodologiniai ypatumai, kaip minta, susiklost dar istorins mokyklos etape. N. Kondratjevo nuomone, i aplinkyb rodo, kad pats istorins mokyklos formavimasis kaip atsvara klasikinei mokyklai buvo milinikos svarbos faktas socialins ekonomijos metodologijos formavimuisi. is formavimasis vyks po opozicijos klasikams enklu, pareikalavo i esms [...] pirm kart aikiai ir kritikai apmstyti pai ekonominio tyrimo metodo problem. I ties, vokiei autoriai, svarbiausia vardij ekonominio tyrimo metodo problem, i esms atlaik mokslin gin su klasikais ir politins ekonomijos metodologij ne naujus teigiamus elementus, kurie tapo dka j gimusios ekonomins minties socialins istorins krypties metodologiniu pagrindu. i metodologijos ypatum esm gali bti suvesta iuos tris teiginius: 1) socialins aplinkos, tame tarpe mogikojo veiksnio, poveikio alies ekonominiam vystymuisi vertinimas;

ekonomini ir neekonomini veiksni bei kategorij tarpusavio priklausomybs ir vienas kito lmimo iaikinimas; 3) neklasini kriterij vaidmens ir vietos visuomens vystymosi etap ir fazi tyrime nustatymas. Pirmasis metodologinis vokiei istorins mokyklos ypatumas leidia atskleisti, kad viena i pagrindini klasik metodologini nuostat yra nepagrsta. Pagal j ekonomikos moksle prioritetinis vaidmuo tenka daugiausia ekonomikos dsniams, veiksniams ir kategorijoms bei j veikimas skelbiamas universaliu ir neivengiamu visais laikais ir visoms tautoms (valstybms). Priekaitaudami A. Smithui ir jo pasekjams u antiistorizm, siek sukurti toki politin ekonomin teorij, kurios dsniai beslygikai tikt visiems laikams ir tautoms, istorins mokyklos krjai atmet nekintam natrali kini dsni idj. Juk vokiei autoriai, N. Kondratjevo odiais tariant, remiasi istorinio gyvenimo vairumo ir dinamikumo faktu ir i ia neigia pai abstraki politins ekonomijos dsni bendrai, ir ekonominio vystymosi dsni tarp j, galimyb. J nuopelnas, N. Kondratjevo nuomone, yra pagrsta argumentacija dl kinio gyvenimo dsni slyginumo bei mginimas pateikti konkreius empirinius kio pltros dsnius. Istorins mokyklos krjai pasisak u ekonomini dsni, staig ir idj slygikum bei j kintamum, kuris vyksta drauge su paios tautos ir jos poreiki kitimu. I esms vokiei istorin mokykla kritikavo klasikin mokykl remdamasi tuo, kad ekonomini institut vairov vairiose alyse ir skirtingu metu daro nemanomu paaikinti ekonomini veiksm vis vairov remiantis vieninga universalia rinkos ekonomikos teorija, sudarania klasikins mokyklos pagrind. Taigi istorins mokyklos atstovai savo ivadas grind tuo, kad ekonomini dsni nereikia tapatinti su gamtiniais dsniais (pavyzdiui, chemijos, fizikos dsniais), kuriuos nuolat galime stebti dl j veikim sukeliani i anksto inom element ir komponent stabilaus pobdio. Todl, prieingai nei klasikai, jie nurodo politins ekonomijos neuniversal pobd ir ekonomini proces rezultatyvumo priklausomyb ne tik nuo ekonomini (bazini), bet ir vairi neekonominio (antstatinio) pobdio veiksni, tarp j mogikj veiksn, t. y., kaip sakoma, nuo socialins aplinkos veiksni. Vokiei istorins mokyklos atstovai daniausiai mini iuos socialins aplinkos veiksnius: nacionaliniai ypatumai ir tradicijos; tautos istorinio vystymosi ypatingumas, jos mentalitetas; istorinis atsitiktinumas; alies geografins slygos; nacionalins kultros, psichologijos, religijos ypatumai. Kalbant apie antrj metodologin vokiei istorins mokyklos ypatum, reikia prisiminti, kad klasik teorijoje neekonominius veiksnius lm ekonomini veiksni poveikis. I to, pavyzdiui, daryta ivada, kad kuo auktesnis visuomens gamybini jg lygis, tuo labiau bus ipltota socialin aplinka (sfera), tarp j kultros, meno, mokslo lygis, ir prieingai. Vokiei autoriai iai klasik kauzolistinei (prieastineipasekminei) paradigmai prieino funkcin paradigm. J veikaluose ekonomini ir neekonomini veiksni reikm kinio gyvenimo evoliucijos procese visuomet nagrinjama kaip tarpusavio sryyje ir vienas kit apsprendiant. Tiesa, jie neretai taip pabrdavo ypating neekonomini veiksni vaidmen ekonominei pltrai, kad j pai pozicija praktikai sigaljo kaip XIX a. pabaigos XX a. pradios vokiei visuomenin nuomon apie tariamai unikali vokiei nacionalin dvasi, ypating arij rass istorin misij ir panaiai. Pavyzdiui, pagal M. Weberio sitikinimus, jo knygoje Protestantika etika ir kapitalizmo dvasia

2)

(1905 m.) kalbama net apie vienos i protestantik religijos krypi kalvinizmo iimtinai svarb vaidmen sukuriant civilizuot visuomen. Galiausiai treiasis metodologinis vokiei istorins mokyklos ypatumas atspindi jos prieprieos klasikinei mokyklai istorinio metodo vietos ir vaidmens ekonomikos moksle klausimu rezultat. Kaip inia, klasikams istorizmas pirmiausia pasireik per vadinamj pagrindini ir nepagrindini, auktesnij ir emesnij visuomens klasi iskyrimo skirtinguose taut ir valstybi evoliucijos etapuose kriterijus. O vokiei autoriai, pagrsdami visuomens ekonominio vystymosi fazes, etapus ir schemas per vis nacijos istorin keli, klasiniam kriterijui prieino grynai kin kriterij. Dl neklasinio-formacinio istoricizmo, kaip svarbiausio mokslini tyrim ir ekonomikos mokslo atnaujinimo instrumento, vokiei istorin mokykla pasiek neabejotin teigiam rezultat. To patvirtinimas ne tiek pats faktas, kad jos autoriai ileido eil stambi fundamentali istorini-ekonomini monografij, o greiiau tai, kad i tyrim rezultatai vliau sukl gana naudingas diskusijas apie daugel aktuali socialini-ekonomini problem. Apibendrindamas vokiei istorins mokyklos pairas, J. A. Schumpeteris iskyr eis punktus, atspindinius svarbiausias jos idjas. 1. Reliativystinis poiris. Detalizuoti istoriniai tyrimai moko to, kiek nepagrsta yra visuotinai reikming praktik taisykli ekonomins politikos srityje egzistavimo idja. Negana to, bendr dsni egzistavimo galimyb atmetama remiantis nuostata apie socialini vyki istorin prieastingum. 2. Teiginys apie socialinio gyvenimo vienov ir neatsiejam jo element ry. Akivaizdi tendencija perengti paprastas socialini doktrin ribas. 3. Antiracionalistinis poiris. Esama daug mogikj veiksm motyv, ir nedaug dmesio skiriama grynai logikoms skatinanioms prieastims. i nuostata buvo tvirtinta kaip etiniai argumentai ir siekis psichologikai analizuoti individ bei masi elgsen. 4. Evoliucinis poiris. Evoliucins teorijos privalo naudoti istorin mediag. 5. Nuostata dl interes vaidmens individ sveikoje. Svarbu tai, kaip pltojasi konkrets vykiai ir formuojasi konkreios slygos, taip pat kokios j konkreios, o ne visiems socialiniams vykiams bendros prieastys. 6. Organinis poiris. Atkreipiamas dmesys socialini ir fizini organizm analogij. Pradin organin koncepcija, pagal kuri nacionalin ekonomika egzistuoja u ir vir vairi individuali, vliau pakeista individualios ekonomikos, sudaranios nacionalin, koncepcija, yra glaudiai viena su kita susijusios. 6.3.6. Angl istorins mokyklos svarbiausi atstovai Paymtina, kad vokiei autori istorinio metodo naujumas dl j atotrkio nuo tais laikais jau pasiekt ekonomikos teorijos mokslini pagrind vokiei istorinei mokyklai taip ir neleido uimti lyderio viet pasauliniame ekonomikos moksle. ymesni vokiei istorins mokyklos alinink atsirado tik Anglijoje. XIX a. ketvirtajame deimtmetyje Anglijoje istorinio metodo, kaip minta ir atsiradusio kaip reakcija angl politin ekonomij, izoliuotas aktyvesnis atstovas buvo Richardas Jonesas (17901855 m.). Ekonomins minties istorijoje jis minimas i ties retokai. R. Jonesas gim Tanbride Velse, studijavo Kembride, taip dirbo ventiko darb Sasekse ir Kente. Vliau R. Jonesas profesoriavo Karalikajame kolede Londone bei buvo pakviestas po T. Malthuso perimti politins ekonomijos profesoriaus pareigas Ryt Indijos bendrovs kolede Heileiburyje (Haileybury). Savo

Es apie turto paskirstym ir apmokestinimo altinius (1831 m.) jis puol abstrakias D. Ricardo rentos doktrinos prielaidas ir parod, kad jos neapibdina tikrosios Anglijos rentos sistemos nei praeityje, nei jo gyvenamuoju laikotarpiu. R. Jonesas priskiriamas Anglijos istorinei mokyklai remiantis jo keltais tikslais ir naudotu metodu, kuris, jo odiais tariant, teigia: Jei norime pasiteisinti dl kio ir susitarim, kuriais vairios pasaulio tautos kuria bei paskirsto savo pajamas, a i ties inau tik vien keli, kaip pasiekti tiksl. Jis yra toks stebti ir matyti. Kitas angl istorins mokyklos atstovas buvo Thomas Edwardas Cliffeas Leslieis (18261888 m.). Jis gim Airijoje, Vesfordo apskrityje, baig v. Trejybs koled Dubline ir 1853 m. pradjo profesoriauti Karaliens kolede, Belfaste. C. Leslieis laikomas pirmuoju Anglijos ekonomistu, savo tyrimuose sistemingai taikiusiu istorin metod. Taiau jam per nelaiming atsitikim buvo lemta prarasti savo svarbiausio veikalo rankrat. iame prarastame darbe C. Leslieis kr nauj politins ekonomijos sistem. Nors i pradi atrod, kad jis susitaik su rankraio praradimu, bet prabgus keliems mnesiams patirtas okas ir pergyvenimai palau jo sveikat. Johnas Kellsas Ingramas (18231907 m.) taip pat baig v. Trejybs koled Dubline. Jis, kaip A. Comteo filosofijos alininkas, ekonomikos teorij laik sociologijos dalimi. Ortodoksin ekonomikos teorij J. K. Ingramas laik klaidinga, nes joje turtas buvo tiriamas atskirai nuo kit socialini fenomen. Jo straipsnis apie ekonomikos teorij Brit enciklopedijai buvo pirma visapus, autoritetinga ekonomini doktrin istorija. is straipsnis buvo iverstas daugum pagrindini Europos kalb ir plaiai igarsino jo autori. Walteris Bagehotas (18261877 m.) nuo 1860 m. beveik du deimtmeius buvo Economist redaktorius. Jis 1848 m. baig Londono universitet. Kaip pats svarbiausias veikalas, leids W. Bagehot priskirti angl istorinei mokyklai, pamintini jo Ekonomikos teorijos tyrimai, o taip pat 1867 m. ileista knyga Anglijos konstitucija, tapusi angl konstitucijos pakaitalu, kur galima cituoti, prireikus nagrinti sudtingus konstitucinius klausimus, kadangi raytins angl konstitucijos nesama. Arnoldas Toynbee (18521883 m.) gim Londone, studijavo ir vliau profesoriavo Oksforde. Ypa vertingi jo tyrimai ekonomikos istorijos srityje. Btent A. Toynbee pirmasis Oksfordo universitete 18811882 m. perskait ekonomikos istorijos kurs bei pasil termin Industrin revoliucija. Jis garsjo kaip labai aktyvus paskaitininkas, taiau paskaitomis ir diskusijomis nualino savo sveikat. Viena i paskait, kuri jis skait 1883 m., buvo nukreipta prie Henry Georgeo doktrinas. Ji taip isekino A. Toynbee, kad jis nebeigyveno. domu, kad Oksfordo universitete politins ekonomijos katedr i jo perm Alfredas Marshallas, panaudojs originalias A. Toynbee idjas savo naujai sukurtoje neoklasikinje sistemoje. Williamas Jamesas Ashley (18601927 m.) gim Londone, studijavo Oksforde ir vienu metu dirbo Linkolno kolede. Jis skmingai jo politins ekonomijos profesoriaus pareigas Toronto universitete Kanadoje, ekonomikos istorijos profesoriaus (pirmoje pasaulyje katedroje tokiu pavadinimu) pareigas Harvardo universitete, komercijos ir finans profesoriaus pareigas Birmingemo universitete; tuo pat metu jis buvo pastarosios institucijos komercijos fakulteto dekanas. W. J. Ashley ne svarb indl Anglijos pramons istorij. Jo vadas Anglijos ekonomin istorij ir teorij (18861893 m.) tapo klasikiniu darbu ioje srityje. Be to, 1903 m. W. J. Ashley ileido darb Tarif problema. 1920 m. j praplt ir ileido pakartotinai.

Tarif klausimu jis buvo tarp t ekonomist, kurie parm Joseph Chamberlain, vykdius kampanij siekiant apsaugoti naujas Anglijos pramons akas. Kritikuodamas abstraktdedukcin tyrim metod ir teigdamas, kad statistika yra svarbiausia priemon patikrinti ekonomines teorijas, istorineiindukcinei analizei simpatizavo ir Johnas Nevilleis Keynesas. Apibendrintai galima teigti, kad angl istorins mokyklos atstovai buvo maiau sitrauk en philosophe, negu vokieiai, bet j kriticizmas buvo ne toks gilus ar radikalus. Vis dlto angl istorins mokyklos atstovai (be ivardytj, dar pamintinas Williamas Cunninghamas (18401919 m.)) ne tik sukr puikios kritinsmetodologins literatros, bet ir atvr kelius kitas socialinio tyrimo sritis, ypa sociologij bei ekonomikos istorij. (Pastarosios disciplinos svarb 1993 m. savo Nobelio premijos gavimo paskaitoje graiai vardijo R. W. Fogelis (g. 1926 m.), j praddamas odiais: Ekonomikos istorija ne didel indl ekonomikos teorij. domu, kad jo mokslins pastangos koncentruotis atskir problem tyrim gerai susiaukia su vokiei istorins mokyklos ideologija pirmiausia detaliai aprayti atskirus reikinius Nobelio premija R. W. Fogeliui buvo paskirta u jo darbus, skirtus geleinkeli vaidmeniui JAV kyje bei amerikietikai vergovei kaip institutui ir jo reikmei JAV ekonomikos pltrai). Pranczijoje istoriniu metodu naudojosi Emile Levasseur, G. Renardas ir kiti, Belgijoje Laveleye. Vis dlto vokiei istorinei mokyklai nepavyko paneigti ir pagrindinius klasikins politins ekonomijos teorinius-metodologinius trkumus. Tai tapo galima tik XIX XX a. sandroje, kai kilo pirmiausia subjektyvist marinalistins koncepcijos, o paskui amerikiei institucionalist socialiai orientuotos koncepcijos. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Kokios prielaidos lm istorins mokyklos atsiradim Vokietijoje? Kodl i ekonomins minties kryptis buvo taip pavadinta? 2. Kuo sutapo ir kuo skyrsi vokiei istorins mokyklos pirmtak A. Mullerio ir F. Listo veikal teoriniai teiginiai? 3. Kiek, Js nuomone, yra teisinga W. Roschero pozicija, kad tautos negali turti vieno ekonominio idealo? 4. Pakomentuokite B. Hildebrando trifaz monijos ekonomins pltros schem. 5. Kiek, Js nuomone, pagrsti argumentai, kuriais K. Kniesas neig pai galimyb egzistuoti ekonomikos teorijai (politinei ekonomijai). 6. Palyginkite senosios istorins mokyklos ir jaunosios istorins mokyklos atstov poir objektyvi ekonomini dsni egzistavim. 7. K reikia Katedrinio socializmo terminas ir kodl jis aktualus jaunajai istorinei mokyklai? 8. Apibdinkite svarbiausius G. Schmollerio programos elementus. 9. Parodykite, kaip i K. Bucherio pateiktos kio istorijos bendros schemos iplauk ir jo pramons pltros form bei stadij klasifikacija. 10. Aptarkite svarbiausias L. Brentano idjas darbo ir darbo umokesio klausimais. 11. K naujo savo tyrimais atrado naujausios istorins mokyklos atstovai? 12. Suformuluokite vokiei istorins mokyklos metodologini ypatum esm. 13. Palyginkite klasikins mokyklos ir istorins mokyklos atstov poir ekonomikos mokslo objekt bei metod. 14. Kokios buvo pagrindins angl istorins mokyklos idjos?

LITERATRA List F. The National System of Political Economy. S. S. Lloyd (trans.). New York: Longmans, 1928 [1841]. Roscher W. Principles of Political Economy. New York: 1878 [1854]. Fogel R. W. Railroads and American Economic Growth: Essays in Econometric History. Baltimore: John Hopkins Press, 1964. Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 281-308; 412-444. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija: Paskait konspektas. K.: VDU, 2001. P. 153-161. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. V.: Mintis, 1991. P. 320-327; 350-355. Paliulyt R. Ekonomins minties istorija: Paskait konspektas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. P. 44-48. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 316-330. Veikli krikionyb versle ir ekonomikoje. Vilnius: Aidai, 1996. P. 20-21. Scaff L. A. Veriantis i geleinio narvo: Max Weber ir moderniosios sociologijos atsiradimas. V.: Pradai, 1995. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 241-243; 251-255. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. P. 122-150. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 219-231; 303-318. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 362-363; 410-433. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. P. 504-508. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 91-93; 161-162. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 329-344. Koot G. M. English Historical Economics: 1870 1926. Cambridge: Cambridge University Press, 1987. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 210-228; 298-321. . / . . . . . . . . .: , 1995. . 31-34. . . 2. / . . . . (. .) . .: , 1988. .124-132. . . 3. . ( XIX XX .) / . . . . (. .) . .: , 1989. . 91-104. ./ . . , . , . : . . .: -, 2000. . 138-159; 165-166.

 . . : . . 4- , . . .: -, 2002. . 252-259. . . : . .: -, 2002. . 46-52. . . I / . . . , . . . .: - , 1989. . 134-138; 258-261. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 91-98; 184-190. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 89-94; 147-158. . . . . : , -, 1996. C. 311-328. . . . : - , 2002. . 45-47. . . : . : , 1987. C.37-43.

7 dalis
EKONOMIKOS TEORIJOS EVOLIUCIJA XIX A. ANTROJOJE PUSJE

7.1. MARINALIZMO EKONOMIKOS TEORIJA

iuolaikins ribinio naudingumo teorijos iskirtin savyb yra ta, kad ji ypating dmes kreipia realaus mogaus netobulum. L. von Misesas Pagrindins sampratos: Marinalizmas. Marinalistin revoliucija. Ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo teorija. Ideologinis neutralumas. Metodologinis individualizmas. mogaus racionalus elgesys. Retumo principas. Kiekybiniai tyrimo metodai. Matematiniai tyrimo metodai. Neoklasikin srov. Pagalbins sampratos: Paradigm kaita. Ribin analiz. Ekonomikos teorija. Subjektyvus vertinimas. Prieasties-padarinio ir funkcinis ekonomini reikini ryys. Statika pusiausvyra. Subjektyvioji kryptis. 7.1.1. Marinalizmas ir jo metodologiniai principai Bet kurio mokslo istorijoje ne taip jau daug revoliucij, t. y. situacij, kai vyraujantis jos objekto tyrim poiris (bendras matymas ir analizs instrumentai), o kartais ir pats objektas smarkiai pasikeist per palyginti trump laikotarp. Naudodami T. Kuno termin, sakytume, kad vyko paradigm kaita. Ekonomikos mokslo istorijoje reikmingiausia revoliucija, matyt, reikt laikyti marinalistin revoliucij, vykusi XIX a. 8-tame deimtmetyje, po kurios vyraujanti ekonomikos (tiksliau, mikroekonomikos) teorija tapo daug panaesn iuolaikin, nei iki jos. ia prasme galima sakyti, kad btent nuo io laikotarpio prasideda iuolaikins mikroekonomikos teorijos istorija. Pats marinalizmas, dar inomas ir ribinio naudingumo bei ribinio produktyvumo teorij pavadinimu (angl. marginal ribinis), savarankika politins ekonomijos srove tapo XIX a. antrojoje pusje. Jo pradininkai buvo C. Mengeris Austrijoje, W. S. Jevonsas Didiojoje Britanijoje, L. Walrasas veicarijoje ir Pranczijoje, su kuri knyg pasirodymu 18711874 m. chronologikai siejama marinalistin revoliucija. Paymtina, kad pai marinalistins revoliucijos pradi vargu ar kas nors pastebjo, o ir pati revoliucija nebuvo vienadienis vykis. Prireik dar dvideimties met, kad revoliucijos atnetas naujas poiris tam tikrus dalykus sigalt ekonomikoje, o marinalizmo pradinink teorijas pripaint takingi ekonomistai kaip atsiskyrim nuo klasikins ekonomikos teorijos. Skirtingai, nei tikjosi trys mokslininkai, ribinio naudingumo principo atradimas XIX a. atuntajame deimtmetyje nebuvo vertintas kaip revoliucinis. Apie tai, kad vyko marinalistin revoliucija pirmasis 1876 m. paskelb L. Walrasas. Jis rmsi savo pasilytomis idjomis analizuoti ribinius ekonominius dydius ir pretendavo pirmauti ioje revoliucijoje. Taiau kadangi per trejus metus, t. y. 1871-1874 m. panaios krypties darbus publikavo ir C. Mengeris bei W. S. Jevonsas, tarp i trij ekonomist prasidjo, atrodyt, neisprendiama byla dl mokslins pirmenybs. Taiau 1878 m.

j netiktai nutrauk angl profesorius Adamsonas i Manesterio, kuris vienoje Kautzo knygoje pastebjo trump nuorod Brunswicko 1853 m. ileist knyg, kuri para Hermannas Heinrichas Gossenas, kurioje buvo idstyta malonumo ir skausmo teorija, o vliau Brit muziejaus bibliotekoje vartindamas knygas atsitiktinai rado ir pai tada niekam neinomo vokiei autoriaus knyg monijos verslo statym tobulinimas ir monijos veiksm taisykls, kurios viena kopija, greiiausiai kaip dovana, nukeliavo Anglij, ir kurioje buvo pateikti marinalistins analizs principai. Nesulauks savo atlikto darbo ivad pripainimo ir giliai nusivyls, H. Gossenas pamgino ataukti neparduot savo knygos tirao dal ir sudegino visk, k sugebjo susigrinti. Taiau, kaip minta, po ketvirio amiaus kai kurie ilik knygos egzemplioriai tapo ateinani ekonomist kart nuosavybe. Paymtina, kad ir tarp marinalizmo pirmtak ribinio naudingumo kategorijos, naudojamos vartotoj elgsenos analizei, atradj ir funkcini priklausomybi matematins analizs norint isiaikinti pusiausvyr kinje sistemoje pionieri i pradi buvo keletas autori. Kartu su H. Gossenu jais buvo dar vienas vokiei mokslininkas ir praktikas J. H. von Thunenas ir du prancz mokslininkai J. Dupuit ir A. Cournot. Kaip pastebjo M. Blaugas, jie uiuop majanio ribinio naudingumo dsn vienu ir tuo paiu metu, bet reaguodami visikai skirtingas intelektualius ikius ir neturdami paveldto artimai susijusi ekonomini idj svado pranaumo. Tiesa, ie mokslininkai nesusilauk lovs, net ir neigarsjo tarp savo koleg. Jie nesusilauk ne tik pagerbimo (kokio nusipeln), bet ir paprasiausio savo rezultat aptarimo, net kompetentingos kritikos. Visika tyla ir abejingumas. Mirtis neinomiems. Visa, k jie sugebjo atkovoti i Gamtos vliau i naujo buvo atrasta kit. Be to, plaiau ir sistemingiau. Vis dlto, kartu su M. Blaugu, turime teis teigti, kad net jei nebt buv W. S. Jevonso, C. Mengerio ir L. Walraso, mokslas vis tiek bt prijs ribin analiz, nes tai buvo btina bei pati ibaigta ribin analiz jau egzistavo jos pirmeivi darbuose. (Kalbdami apie subjektyvistin verts aikinim, mokslo istorikai dar mini veicar matematik ir gamtinink Daniel Bernoulli (17001782 m.), Bazelio universiteto fiziologijos (1733 m.) ir mechanikos (17501777 m.) katedr profesori, jau 1738 m. nurodius, kad pinigini l augimo vert atskiram asmeniui juo maesn, juo didesni jo turtai, bei ekonomist E. B. de Condillaco ir F. Galiani (pastarasis buvo susipains su D. Bernoulli ratais), tiesa, nepadariusi verts teorijai didesns takos, pavardes). Taiau reikia paymti, kad W. S. Jevonsas ir C. Mengeris i viso nebuvo susipain su savo pirmtak darbais, o L. Walrasas inojo tik A. Cournot darbus. Be to, beveik tuo pat metu pakartotinai atrasdami majanio ribinio naudingumo dsn, jie neinojo vienas kito darb. Vis dlto, kad ir kaip bt, beveik vienu metu, bet visikai nepriklausomai viena nuo kitos ijusios trijose alyse Anglijoje, Austrijoje ir veicarijoje su visikai skirtingomis socialinmis-ekonominmis slygomis ir filosofins bei ekonomins minties tradicijomis (utenka tik vertinti utilitarin-empirin filosofijos tradicij Didiojoje Britanijoje su J. Benthamo laims aritmetika (felicific calculus), neokantin filosofin klimat Austrijoje ir kartezin (Descartesin) filosofin atmosfer veicarijoje), ios knygos turjo fundamental panaum, leidus palikuonims j autorius pavadinti marinalizmo teorijos krjais. ie panaumai pirmiausiai priskirtini tam, kas buvo laikoma pagrindinmis ekonomikos mokslo problemomis ir kokiais metodais jas reikia sprsti. Visi ie autoriai, atrad majanio ribinio naudingumo princip, siek sukurti koncepcij, kuri i esms skirtsi nuo darbins verts teorijos ir jai prieino naudingumo teorij. Pagal j mainomosios verts dyd lemia naudingumo intensyvumas, priklausantis nuo jau turimo kiekio. Tai

kartu fiziologinis ir psichologinis dsnis, kai kiekvienas poreikis yra apibrtas ir maja iki nulinio dydio, vadinamo prisotinimu. Vadinasi, naudingumas yra kiekio funkcija. Marinalistai sutartinai skelb: Neturtlio taleris, skirtas apmokti reikalingiausius dalykus, ir turiaus taleris, baigis pripildyti pinigin, velgiant matematiko akimis, yra lygs vienetai. Taiau moraliniu poiriu vienas yra vertas auksinio, o antras nevertas n sudilusio skatiko. Tiesa, jau iki marinalistins revoliucijos egzistavo subjektyvios verts teorijos, pavyzdiui, Pranczijoje, bei ribinio naudingumo samprata buvo priimtina kai kuriems mokslininkams. Bet marinalistin revoliucija suteik galimyb ekonomistams formaliai vertinti fakt, kad vartotojo elgsena, pagrsta naudingumo maksimizavimo principu, gali atlikti svarb vaidmen nulemiant kain. Be to, i naudingumo teorij padjo patobulinti ribin analiz (angl. marginal analysis), kuri ir dav pavadinim naujajai politins ekonomijos krypiai. Pat marinalistin metod galima velgti jau D. Ricardo diferencins rentos teorijoje, bet ribinio naudingumo teorijos atradimas ir marinalistinio principo taikymas gamybos bei paskirstymo teorijai leido ekonomistams paaikinti vartojim, gamyb ir paskirstym pagal viening princip. (Beje ekonomins minties istorikai iki iol ginijasi, kas marinalistinje revoliucijoje buvo svarbiau: naudingumas ar marinalizmas...). Kitas marinalistins revoliucijos rezultatas marinalistiniam metodui tapus dominuojaniu buvo tas, kad matematika diferencialinis ir integralinis skaiiavimas buvo diegtas ekonomikos teorij plaiu mastu. Tiek plaiu, kad be jos dabar nebesivaizduojame ekonomikos teorijos. Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje P. Samuelsono odiais tariant, Matematika btina ekonomikos mokslui atnaujinti. Matematikos kalba vienintel galima kalba pagrindiniams ekonomikos teorijos teiginiams idstyti [...]. Dar viena bdinga marinalizmo savyb ekonomins analizs psichologizavimas. Marinalizmo alininkai irjo savo tyrim objekt (laisvos verslininkysts sistem) izoliuoto kinio subjekto poiriu. Buvo daroma prielaida, kad io individo dalyvavimas ekonominiuose procesuose yra visikai nulemtas jo psichologini, subjektyvi tokios veiklos asmenins naudos ir praradim vertinim. I esms teorijos buvo kuriamos taip, kad jos, grindiamos tokiais vertinimais, paaikint vairius ekonominius reikinius kain, paklaus, pasil, gamybos katus ir panaiai. Reikia vertinti ir tai, kad svarbus tapo ekonomini atstov pasiskirstymas tarp vartotoj (nam ki) ir gamintoj (firm), kadangi ribinio naudingumo principas tvirtino vartotojo elgsenos teorij, o ribinio produktyvumo principas firmos ar akos elgsenos teorij. Klasikinje ekonomikos teorijoje skirstymas tris klases ems savininkus, kapitalistus ir darbininkus buvo reikmingas. Kiekvienai klasei buvo bdingas savas elgesio modelis, j pajamas lemiant specifiniams principams. O marinalistinje ekonomikos teorijoje, ypa bendrosios pusiausvyros teorijoje, skirstymas ems savininkus, kapitalistus ir darbininkus neturi didels reikms: jie vienodai vertinami kaip gamybos veiksni savininkai. Renta, palkanos ir atlyginimai aikinami vienodu principu t. y. marinalistiniu principu. 7.1.1 paveiksle apibendrinta ekonomini atstov pasiskirstymas klasikinje ir marinalistinje ekonomikos teorijose.

Klasikin ekonom ikos teorija em s savininkai em Renta

Marinalistin ekonom ikos teorija Firm a

Kapitalas Darbas

Kapitalistai

Pelnai Atlyginim ai

em Kapitalas Darbas

Preks Paslaugos

Darbininkai

Nam kiai

7.1.1 pav. Klasikin ir marinalistin ekonomikos teorijos

Marinalizmo atsiradim lm objektyvs veiksniai. XIX a. septintajame ir atuntajame deimtmeiuose kapitalistiniai santykiai intensyviai pltojosi ne tik Anglijoje, bet ir kontinentinje Europoje bei JAV. Giljant darbo pasidalijimui, pltsi kapitalistin rinka, stiprjo ekonomins sistemos tarpusavio priklausomyb ir konkurencin kova tarp j. Stichikai veikiantis rinkos mechanizmas privaiam verslininkui atrod galinga akla jga, galinti atneti ir klestjim ir lugim. Savo skaiiavimus jis siejo su teisingo, pagrsto sprendimo apie pardavim apimtis, kainas ir panaiai pasirinkimu. Marinalizmas ir tapo specifine teorine to laikmeio i sieki forma. Pagrindin marinalizmo idja ribini ekonomini dydi kaip ekonomins sistemos firmos, akos ir tautos kio mastais tarpusavyje susijusi reikini tyrimas. Kaip ra E. von Bohm-Bawerkas, Ribinio naudingumo mintis yra tarytum uburtas odis Sezamai, atsiverk!. Tai formul, kuri duoda rakt isiaikinimui sudtingiausi kio reikini ir leidia inarplioti painiausias mokslo problemas. Taiau bt neteisinga manyti, kad marinalizmo esm sudar prisitaikymas prie ribini dydi. Ribin analiz buvo tik vienas i metodologini princip, veiksmingas tyrim metodas, kur faktikai naudojo daugelis ekonomist iki, utenka tik prisiminti mintj vokiet Hermann Gossen (18101858 m.), pirmj sistematikai pateikus marinalizmo koncepcij bei ribinio naudingumo teorij, tiesa, nevertint aminink ir nepelnytai umirt deimtmeiams, ir po XIX a. atuntojo deimtmeio. Bet i io metodologinio principo neatsiskleidia marinalizmo esm. Todl norint marinalizm nagrinti kaip svarbi politins ekonomijos srov, pirmiausia reikia aptarti ir kitus pagrindinius jo metodologinius principus, kuriais grindiamos pagrindins C. Mengerio, W. S. Jevonso, L. Walraso ir j pasekj E. von Bohm-Bawerko, F. von Wieserio, J. B. Clarko, A. Marshallo, V. Pareto ir kit teorijos. Juk norint suprasti vykusi marinalistin revoliucij, reikia vertinti tai, kad marinalizmas grindiamas i esms naujais ekonomins analizs metodais,

leidianiais nustatyti ribinius dydius, padedanius apibdinti ekonomini reikini vykstanius pokyius. Jau tai yra vienas i svarbi marinalizmo skirtum nuo klasikins politins ekonomijos, kurios autoriai visuomet tenkinosi tik ekonominio reikinio (kategorijos) esms apibdinimu, ireiktu vidutiniu ar suminiu dydiu. Pirmiausia formuluodami savo koncepcij marinalistai kritikavo jaunosios istorins mokyklos poir. Vienas bdingiausi marinalizmo metodologijos bruo yra tez apie analizs ideologin neutralum. Marinalist nuomone, norint, kad politin ekonomija tapt tikru mokslu, reikia j ilaisvinti nuo ideologijos poveikio ir atriboti nuo konkrei ekonomini disciplin, toki, kaip, komercin statistika, fiskalin teorija ir t. t. Tam, kad pabrt savo tyrim nesuinteresuotum, marinalistai net atsisak termino politin ekonomija (political economy) ir pakeit j neutraliu terminu ekonomika (economics). Beje, dabar mes termin dabar veriame ekonomikos teorija). Pirmasis taip pasielg W. S. Jevonsas, o paskui to nepriklausomai nuo jo A. Marshallas, kur palaik dauguma Didiosios Britanijos ir JAV teoretik. Svarbus marinalizmo metodologinis bruoas metodologinis individualizmas. Skirtingai nuo merkantilist ir klasik, msiusi tokiomis kategorijomis, kaip alys ir klass, holistinio poirio, marinalistai laiksi metodologinio individualizmo, t. y. visus visuomeninius ekonominius reikinius aikino pavieni individ elgsena. Todl kalbant apie subjektyviausios ekonomins srovs ekonomikos mokslo raidoje marinalizmo metodologij neretai vartojamas terminas subjektyvistin srov, nes pagrindinis jos principas yra subjektyviai-psichologinis poiris ekonominius reikinius. Marinalistini konstrukcij ieities takas daniausiai buvo ne kinio gyvenimo fakt apibendrinimas, o kini subjekt nuomons apie iuos faktus. J krjai politin ekonomij velg individo akimis i jo subjektyvaus psichologinio tako ir tikjo, kad, remiantis subjektyviais vertinimais, galima paaikinti bet kuriuos ekonominius procesus, reikinius ir dsnius. (Pavyzdiui, austr psichologins mokyklos atstovas F. von Wieseris, politin ekonomij laik vienu i taikomosios psichologijos skyri, nagrinjani kin gyvenim.) I ties, kadangi marinalistinje sistemoje, kur visi ekonominiai subjektai yra visikai tapats ir lygiateisiai, kiekvienas veikia vadovaudamasis vien tik savo interesais, tai ekonominiai dsniai tampa individuali sprendim, pagrst laisvu subjekt pasirinkimu, sveikos padariniu (rezultatu). Kitas marinalizmo metodologijos kertinis akmuo mogaus racionalaus elgesio rinkos ekonomikoje principas. Pagal j kapitalistinis kis laikomas visuma racionali subjekt, veikiani jame, siekiant padidinti asmenin naud. Skirtum tarp i individ lemia tai, kurioje sferoje (gamybos, paskirstymo, main ar vartojimo) jie siekia savo tiksl, bei, aiku, tai, kad kiekvien konkrei ekonomin situacij jie vertina subjektyviai, turdami sav supratim apie asmenin naud. Siekdami paaikinti mogaus racionalaus elgesio principo esm marinalizmo teorijos autoriai tyrimo objektu pasirinko Robinzono, t. y. izoliuoto nuo visuomens individo, kuris priimdamas sprendimus vadovaujasi dalyvavimo ekonominiame procese savo naudos ir praradim vertinimu, individualaus kio model. savo koncepcijos centr ikeldami subjektyvi vertinim problemas, marinalistai i esms pripaino tik tuos i j, kurie buvo susij su vartojimo reikmmis. Juk, marinalist nuomone, mogus msto ia ir dabar vertina vertingum t grybi, kurias vartoja, bet jokiu bdu negalvoja taip toli ir giliai, kad galt vertinti gamybos veiksni naudingum. Vadinasi, j teigimu, mogus gali susidaryti koki nors nuomon apie naud sau, kad naudingesns vartojimo grybs, o ne gamybos priemons (duona, o ne stakls). Btent ie vertinimai marinalizmo

teorijoje lm vartojimo reikmen kainas (netiesiogiai, per paklaus arba tiesiogiai) bei main proporcijas, o austr psichologins mokyklos atstov teorijoje net ir gamybos priemoni kainas, j savinink pajamas bei gamybos katus. Taigi skirtingai nuo klasik, gamybos srit laikiusi pirmine, lyginant su apyvartos sfera, marinalist teorijose savotikai vartojimui teikta pirmenyb lyginant su gamyba (ypa tai ryku austr mokyklos koncepcijose). Marinalizmo metodologijoje svarbi vieta tenka retumo principui. Tai reikia, kad daugelyje marinalistini teorij i anksto daryta prielaida apie vienos ar kitos grybs ribot, fiksuot pasilos dyd, numatant jos panaudojimo alternatyvias galimybes. Dl to jos kaina, natralu, visikai priklaus nuo paklausos, kuri savo ruotu buvo glaudiai susiejama su subjektyviais vertinimais. (Kalbant apie subjektyvi vertinim svarb vertinant ribotas grybes, prisimintinas XIX a. viduryje Whateley isakyta mintis, kad perlai buvo vertingi ne todl, kad mons dl j nerdavo jros gelmes, bet mons nerdavo jr dl j todl, kad jie buvo vertingi. O kad didjantis kiekis gali visikai nuvertinti gryb, savo paskaitoje apie ribotumo poveik vertei, dar 1833 m. ispausdintoje pavadinimu Verts supratimas, ra Oksfordo profesorius W. F. Lloydas). Taigi, jei klasikinje koncepcijoje kainos nustatymo pagrind sudar ilaid principas, susiejantis jos dyd su darbo snaudomis ar gamybos ilaidomis, tai marinalist koncepcijoje kainos formavimasis (pagal ribinio naudingumo teorij) susiejamas su produkto vartojimu, t. y. atsivelgiant tai, kiek pasikeis vertinamo produkto paklausa padidinus io produkto (grybs) kiek vienu vienetu. vertinant racionalumo ir retumo principus, marinalistai i naujo suformulavo ir pat ekonomikos teorijos objekt, juo vardydami ne klasik mokyklai labai bding taut turto ir ekonominio augimo prieasi bei pajam paskirstymo tarp visuomens klasi klausim, o ribot itekli racionalaus paskirstymo (alokacijos) problem. W. S. Jevonsas taip suformulavo savo tyrimo tiksl (ekonomikos mokslo pagrindin udavin): Duota: tam tikras skaiius moni su vairiais poreikiais ir gamybinmis galimybmis, turini ems ir kit aliav altini; reikia nustatyti: j darbo panaudojimo bd, kuris maksimizuoja produkto naudingum. Taigi, ekonomika pirm kart tapo mokslu, nagrinjaniu tarpusavio ryius tarp duot tiksl ir duot ribot itekli, turini alternatyvaus panaudojimo galimybi. Klasikin ekonomikos pltros teorija buvo pakeista bendros pusiausvyros i principo statins struktros rmuose koncepcija ir dl marinalistins teorijos pusiausvyros ir ekonomikos pastovumo problemos tapo ir moni bei firm, ir viso tautos kio sveikos su supania aplinka rezultat analizs objektas. didjant marinalist susidomjim itekli paskirstymo problemomis, ko gero, i dalies lm auganios abejons ekonomini numatym, isakyt klasik ir K. Marxo darbuose, pagrstumu. Tam tikra prasme susidomjim sukl ir intelektualios aplinkos ekonomikos moksle ypatybs. Pamau buvo vis geriau suprastos tiksli matematini analizs metod galimybs, leidianios grietai susieti tarpusavyje demografinius ir technologinius veiksnius. Marinalizmo krjai nebuvo vieningi isakydami savo nuomon, kokia turt bti ekonomin analiz pabrianti prieastiespasekms ar funkcin ry. Austr mokyklos ekonomistai, tvirtai pasisakydami u pirmj poir, savo udaviniu laik nustatyti ekonomini reikini kauzolistinius, t.y. prieastinius pasekminius ryius. O amerikiei ir Kembrido mokyklos atstovai, kaip ir ekonomistai-matematikai (pirmiausia V. Pareto) taip pat kategorikai neig princip, nagrindami tik funkcinius ekonomini fenomen tarpusavio ryius, nepriklausomai nuo to, kuris i j prieastis, o kuris pasekm. Tik XIX a. antrojoje pusje vokiei istorins mokyklos dka pirm kart buvo pagrstas ekonomini bei neekonomini veiksni ir

element tarpusavio priklausomumas (funkcinis ryys), atsivelgiant j poveik ekonominei sistemai. Taiau tik XIX a. pabaigoje po marinalistins revoliucijos ir ekonominje mintyje atsiradus neoklasikinei krypiai, gamybos sferos ir apyvartos sferos tarpusavio ryi bei pusiausvyros ekonominse sistemose apibdinimo tyrimuose sitvirtino funkcin analiz. Tai, galiausiai, leido atsisakyti klausimo, kurios ekonomins kategorijos pirmins ir kurios antrins bei atvr keli plaiai panaudoti kiekybinius ekonomini fenomen tarpusavio ryi tyrimo metodus. XX a. ekonomikos teorijoje sigaljo btent is, antrasis poiris, taps svarbiausia analizs priemone, pavertusia ekonomikos teorij tiksliuoju mokslu, o austr mokyklos atstovai jos istorijoje liko, ko gero, paskutiniai teoretikai, dar mgin paaikinti kini proces mechanizm. Po marinalistins revoliucijos pagrindiniu ekonomikos tyrim objektu tapo optimizavimo problema vertinant ribotumus: ribot itekli paskirstymas, leidiantis maksimizuoti naudingum ir peln. Klasikiniams ekonomistams, tarp j A. Smithui ir D. Ricardo, daugiausiai rpjo ekonominio augimo problemos, o ne statikas itekli paskirstymas. Marinalistins ekonomikos teorijos formavimasis ekonomist dmes nuo dinamikos sutelk prie statikos klausim, t. y. marinalistinio ekonomikos teorijos objekto supratimo atsiradimas paskatino statiko tyrim poirio pltr. Marinalistus domino ne dinaminis, o statikas ekonomins sistemos aspektas, ne procesas, o architektonika, ne tai, kaip keiiasi ekonomika, o tai, kaip ji sudaryta. Tai nereikia, kad marinalistai tautos k nagrinjo vien tik stacionarioje (ramybs) bklje ir ignoravo dinamikos problemas. Pavyzdiui, A. Marshallas pagal biologin poir dinamin ekonomikos teorij laik ekonomist Meka; vienas i L. Walraso Element skyri skirtas kapitalo formavimuisi; C. Mengeris ir austr mokykla trauk laiko samprat savo kapitalo teorij, o J. B. Clarkas dinamik iskyr atskir ekonomikos teorijos skyri. Taiau reikalas tas, kad net ir jis dinamik suprato kaip mechanin statikos panaudojim, nagrinjant trumpalaikes bkles pereinant i vienos pusiausvyros bkls kit. Pokyiai ir dinamika marinalistinje teorinje sistemoje buvo traktuojami kaip diskretik statik bkli eilikumas (kaita). Todl visos fundamentalios marinalizmo teorijos numano statikos pusiausvyros buvim, kai paklausa lygi pasilai, itekliai yra iki galo panaudojami, o nacionalins pajamos yra maksimalios. Marinalistams nedav ramybs klausimas, ikeltas ir bendrais bruoais atsakytas dar A. Smitho Taut turte: kaip gali egzistuoti ir nesulugti sistema, susidedanti i asmeninio intereso siekiani individ. O poiris apie nustatyt gamybos lyg reik ir ms jau mint main pirmenybikum lyginant su gamyba. Kadangi produktas i karto yra gaunamas, tai pagrindiniai ekonominiai dsningumai kildinami i main proceso analizs. Taigi, skirtingai nuo ekonomist klasik, analizje jusi nuo gamybos prie main (pavyzdiui, verts teorijoje) tai jiems leido atskleisti ekonomini santyki esm marinalistai, prieingai, gamybos kategorijas aikino susiklosiusiomis main proporcijomis. Tiesa, tam tikros l apimties paskirstymo su maksimaliu efektu akcentavimas gerokai stipresnis veicarikoje ir austrikoje marinalinse tradicijose, lyginant su angl mokykla, kur dominavo A. Marshallas. Pastarasis ekonomines inias perm i J. S. Millio ir per verts teorij, pagrst realiomis ilaidomis, isaugojo ry su ekonomins minties klasikine srove. Negana to, jis niekada visikai neatsisak giliai siaknijusio klasikinio sitikinimo, kad ekonomin gerov priklauso nuo kapitalo kaupimo ir gyventoj skaiiaus augimo ne maesniu laipsniu, kaip ir nuo itekli paskirstymo. Jis alinasi riziking bendrosios pusiausvyros ir stacionarumo slyg bei tobulos konkurencijos abstrakcij, linkdamas atskir srii dalin analiz.

Lyginant su klasikine teorija, marinalistin teorija, kaip minta, plaiai naudojo matematinius metodus, tarp j diferencines lygtis (skaiiavimus). Be to, marinalistams matematika buvo reikalinga ne tik ribini ekonomini rodikli analizei, bet ir optimali sprendim pasirenkant geriausi variant i galim bkli ar hipotezi aibs primimo pagrindimui. Pagal mintus naujus metodologinius principus, marinalistai sukr viening teorin sistem, apmusi visus ekonomins teorijos skyrius. XIX a. deimtame deimtmetyje ji, papildyta A. Marshallo bei aprpinta ipltotu matematiniu aparatu (marinalizmo tikslo funkcijos maksimizacijos principas, lyginant ribinius dydius, leido ekonomines problemas traktuoti kaip slyginio ekstremumo radimo udavin ir tam naudoti diferencin skaiiavim bei kitus analizs matematinius instrumentus), gavo neoklasikins srovs pavadinim ir imtmeio pabaigoje tapo vyraujania ivystytos ekonomikos alyse. 7.1.2. Marinalistins revoliucijos etapai Ekonominje literatroje paprastai iskiriami du marinalistins revoliucijos etapai. Pirmasis etapas apima XIX a. atuntj ir devintj deimtmeius, kai austro C. Mengerio ir jo mokini, o taip pat mint anglo W. S. Jevonso ir pranczo L. Walraso darbuose buvo apibendrintos marinalistins analizs idjos. iame etape tarp marinalistins teorijos atstov didiausio pripainimo sulauk C. Mengeris, taps marinalizmo austr mokyklos lyderiu. Jo mokykla, kurioje taip pat aktyviai bendradarbiavo F. von Wieseris, E. von Bohm-Bawerkas ir kiti mokslininkai, pasisak prie istorin ir sociologin poir ekonomikos teorijoje, gindama grynj ekonomikos moksl, kaip ir klasikin mokykla, apie kuri jie kalbjo palankiai ir netgi su pagarba, lyg vaikas apie tv. (E. von Bohm-Bawerko odiais tariant, Klasikini ekonomist klaidos tra, taip sakant, paprastos kiekvieno mokslo kdikysts ligos). Be to, iame etape tapusi pagrindine preks ribinio naudingumo teorij mokykla vardijo svarbiausia slyga jos vertei, o pats preks naudingumo vertinimas buvo pripastamas psichologiniu dydiu atsivelgiant konkretaus mogaus pozicijas. Todl pirmj marinalistins revoliucijos etap priimta vadinti politins ekonomijos subjektyvia kryptimi. Apibdindamas etap, M. Blaugas atkreip dmes trukumus, kuri neiveng visi trys (C. Mengeris, W. S. Jevonsas, L. Walrasas. Aut. pastaba) ribinio naudingumo teorijos pradininkai, tarp j: 1. preks naudingumas nagrinjamas kaip ios preks kiekio funkcija, nepriklausanti nuo kit vartojam preki kiekio; 2. vartotojo elgsenos aikinimas pagal naudingum susiduria su dviguba opozicija (viena i j teigia, kad naudingumo teorija grindiama abejotina ir net neteisinga psichologija, o kita kad vartotojikos elgsenos psichologiniai aspektai nra susij su ekonominio proceso, nepriklausanio nuo individuali poji, objektyvia pltra); 3. gerov suvedama kiekybini, galim imatuoti vis individ (nam ki) naudingum sum, ir optimaliu laikomas toks itekli paskirstymas, kuris maksimizuot gerov btent ia prasme. Marinalistins revoliucijos antrasis etapas vyko XIX a. paskutiniame deimtmetyje. Nuo io laikotarpio marinalizmas tapo populiarus ir jam teikta pirmenyb daugelyje ali. Pagrindinis marinalist pasiekimas iame etape atuntojo deimtmeio subjektyvizmo ir psichologizmo atsisakymas tam, kad galima

bt patvirtinti, J. A. Schumpeterio odiais tariant, jog grynos ekonomikos tikslas [...] visada liko ekonominio gyvenimo reguliarios eigos aikinimas pagal tam tikras slygas. Dl to nauj marinalistini idj atstovai buvo pradti laikyti klasikins politins ekonomijos pdiniais, o j teorija, atitinkamai, gavo neoklasikins teorijos pavadinim, marinalistinei revoliucijai tampant savotika tarpine stotele pereinant nuo klasikins ekonomikos mokyklos prie neoklasikins ekonomikos mokyklos. Paymtina, kad XIX a. pabaigoje XX a. pradioje buvo palyginti nedaug tikr ekonomist teoretik. Jie vienas su kitu susirainjo, skait vienas kito darbus, daugiausia originalo kalba, ir atverdavo savo mokslinius urnalus kit mokykl atstovams. Marinalistins revoliucijos antrajame etape, kai formavosi neoklasikin ekonomikos teorija, didiausias buvo anglo A. Marshallo, amerikieio J. B. Clarko ir italo V. Pareto indlis. Be to, iame etape neoklasikins krypties ekonomistai (G. K. Casselis, J. B. Clarkas, F. Y. Edgeworthas, A. Marshallas, K. Wicksellis ir kt.) atsisak klasikinei mokyklai bdingo drsaus poirio ekonomin pltr kaip vientis proces. Prieingai, jie dmes sutelk trumpalaikio pobdio problemas, susijusias su pajam paskirstymu, verts teorija ir bendrja pusiausvyra, laikydami gyventoj skaii ir technin paang autonominiais (nesusijusiais) veiksniais. Marinalistini idj evoliucij iuose dviejuose etapuose galima apibdinti taip. Pirma. I pradi marinalizmas savo subjektyvioje srovje daugiau dmesio teik ekonomins analizs svarbai problematikoje, susijusioje su vartojimu (paklausa), o klasikai, kaip inome, pirmenyb teik gamybos (pasilos) problemoms. Taiau toliau neoklasikai (marinalistins revoliucijos antrajame etape) pagrind btinyb tuo pat metu (sistemikai) tirti abi sritis, neiskiriant n vienos i j, ir neprieinant vienos kitai. Antra. Pirmosios bangos (ekonomins minties subjektyvios krypties) marinalistai, naudodami, panaiai kaip ir klasikai, prieasties padarinio analiz, lyg ir pakartojo savo pirmtak teorij. Kalba eina apie tai, kad prisiriimas prie kauzalistinio poirio ir vienus ir kitus atved prekini grybi verts pripainim ekonomini tyrim ieitine kategorija. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas: klasikin mokykla pirmine sritimi ekonomikoje laik gamyb, o verts formavimosi altiniu gamybos ilaidas, gi subjektyvistin mokykla pirmine laik vartojimo srit ir man, kad kain lemia preki ir paslaug naudingumas. Savo ruotu antrosios bangos marinalistai, tap ekonomikos teorijos neoklasikins krypties pradininkais, kauzalistin poir pakeit funkciniu i ekonomikos mokslo matymo lauko paalino beveik 200 met egzistavusi dilem dl gamybos ir vartojimo srii pirmumo ir antrumo viena kitos atvilgiu, o tuo paiu ir ginus, kas yra verts (kainos) pagrindas. Vaizdiai tariant, neoklasikai apjung gamybos ir vartojimo sritis vientisos sistemins analizs objekt, ribini ekonomini dydi apibdinimus pritaikydami ir paskirstymo bei main sritims. Dl to lyg ir natraliai buvo sujungtos abi verts teorijos (klasik ilaid teorija ir subjektyvist naudingumo teorija) vien dvikriterin teorij, pagrst ribini kat ir ribini naudingum imatavimu vienu metu. Tai leido neoklasikams atsisakyti kiekvieno gamybos veiksnio verts (vertingumo) specialios analizs. Treia. Skirtingai nuo marinalistins analizs pirmojo etapo, antrajame jos etape kartu su ekonomins analizs funkciniu metodu sitvirtino ir ekonomini proces matematinio modeliavimo metodas kaip priemon gyvendinti ekonomins pusiausvyros mikroekonominiame lygmenyje koncepcij, dl ko neoklasikinje teorijoje iki pat XX a. ketvirtojo deimtmeio nepelnytai nebuvo svarstyta ekonominio augimo veiksni problematika ir vykdyti makrotyrimai. Taiau XIX a. paskutinij

deimtmei marinalistai, o vliau ir j pasekjai XX a. pradioje, ir toliau man, kad ekonomin augim laisva konkurencija palaiko automatikai, bei ir toliau laiksi J. B. Sayaus rink dsnio ir jo pagrindins idjos dl ekonomikos savireguliacijos ir pusiausvyros. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite marinalizmo metodologinius principus ir ekonomins analizs metodus bei irykinkite marinalistinio poirio ir tradicinio poirio skirtumus. 2. Apibdinkite marinalistins revoliucijos eig. 3. Kodl pirmasis marinalistins revoliucijos etapas vadinamas politins ekonomijos subjektyvios krypties etapu. 4. Kaip gim neoklasikins ekonomikos teorijos pavadinimas? 5. Apibdinkite marinalistins revoliucijos pirmojo ir antrojo etap idj teorini-metodologini skirtum esm. 6. Kokios, Js nuomone, buvo marinalistins revoliucijos prieastys ir kokie padariniai? LITERATRA Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. P. 77-89. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 368-374. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 504-507; 513-515. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 145-155. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 210-224. Howey R. S. The Rise of Marginal Utility School. University of Kansas Press, 1960. Hutchison T. W. A Review of economic Doctrines 1870-1929. Oxford: Oxford University Press, 1953. Black R. D., Coats A. W., Goodwin C. D. W. The Marginal Revolution in Economics. Durham, NC: Duke University Press, 1973. Henry J. F. The Making of Neoclassical Economics. London: Unwin Hyman, 1990. Laidler D. The Golden Age of the Quantity Theory. The Development of neoclassical Monetary Economics 1870 1914. Oxford: Philip Alan, 1991. . . . . 4- . : , 1994. . 275-288. . . 3. . ( XIX XX .) / . . . . (. .) . : , 1989. . 104-110. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 175-185. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 272-283.

 . . . : , 1996. . 133-141. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 261-265. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 113-116. . . . . : , -, 1996. C. 330-341.

7.2. AUSTR PSICHOLOGIN MOKYKLA

Ne duon juk perkame, o duonos. Man nesvarbu, kiek duona yra naudinga apskritai, a to ir matuoti negaliau. Kas man rpi, tai naudingumas tos duonos, kuri man reikalinga. Ch. Ristas Pagrindins sampratos: Alternatyvi kat teorija. Priskyrimo teorija. Gamybinio indlio metodas. Ribinio naudingumo teorija. Subjektyvistin procento koncepcija. Subjektyvuspsichologinis poiris. Metodologinis individualizmas. Poreikio intensyvumas. Retumas. Daikto vertingumo dydio dsnis. Gamybini grybi teorija. Wieserio dsnis. Pagalbins sampratos: Austr mokykla. Metodologin polemika. Atomistinis metodas. Analizs diskretikumas. Subjektyvistin verts kategorija. Paskutinio atomo vertingumas. Majanio ribinio naudingumo principas. Gosseno dsniai. Kardinalizmas. Ordinalizmas. Grybi komplementarikumas. Agio. Aplinkiniai ir tiesioginiai gamybos metodai. Katalaksija. 7.2.1. ymiausi mokyklos atstovai ir j idjos Austr (Vienos) mokykla, ko gero, i vis marinalizmo krypi labiausiai nusipelno pavadinimo mokykla. Ji atsirado Vienos universiteto ekonomikos teorijos katedros, kuriai ilgus metus vadovavo profesorius Carlas Mengeris, rmuose. Gyvenimo kelias. Carlas Mengeris (18401921 m.) pelnytai laikomas austr mokyklos pradininku, nes praktikai neturjo pirmtak vokikoje ekonomikos literatroje. (H. Gosseno veikalas jam buvo neinomas). C. Mengerio idjos nulm marinalizmo austr mokyklos pltr. Kaip vliau ra F. A. von Hayekas: Austr mokyklos fundamentaliosios idjos pilnai ir visikai priklauso Carlui Mengeriui. C. Mengeris gim Neu Sandece, Galicijoje, tada buvusioje Austrijos dalimi (dabar tai pietin Lenkijos teritorija), katalikikoje advokato Antono Mengerio eimoje, priklausiusioje senai ir garsiai tarnautoj bei armijos karinink giminei, ilgai gyvenusiai Bohemijoje. C. Mengerio motinos Caroline Gerzabek tvas buvo stambus emvaldys, nusipirks emi Galicijoje. Kartu su savo broliais Antonu (vliau populiariu filosofu, juridinio solidarumo (ar juridinio socializmo) sjdio pradininku ir socialini moksl istoriku, profesoriavusiu Vienos universitete, Teiss mokykloje bei raiusiu apie teis vis darbo produkt) ir advokatu Maxu (tapusiu ymiu politiniu veikju, Austrijos parlamento nariu) jis studijavo teiss mokslus Vienos ir Prahos universitetuose. C. Mengeris tik 1867 m., bdamas 27 met ir Krokuvos universitete apgyns disertacij teiss srityje, susiavjo ekonomikos teorija, ko gero, todl, kad domjosi vertybini popieri rinkos kainomis. Kur laik C. Mengeris dirbo redaktoriumi ir urnalistu Lemberger Zeitung, o vliau ra vertybini popieri rinkos apvalgas Vienos Zeitung. Vliau dirbo Austrijos ministro pirmininko aplinkoje, dirbant Austrijos vyriausybs ekonominiu apvalgininku Vienoje (ia j nustebino rykus kontrastas tarp tradicini kain teorij ir fakt, kuriuos patyr

praktikai laik lemiamais nustatant kainas). Atrodyt nedidel praktins veiklos urnalistikoje ir valstybinje tarnyboje patirtis leido talentingam jaunam mokslininkui C. Mengeriui kruopiai parengti ir 1871 m. ileisti fundamental, kaip vliau paaikjo, klasikiniu tapus veikal Mokymo apie alies k pagrindai, nuo kurio, kaip paymjo L. von Misesas, ir prasidjo austr ekonomin mokykla. Tais paiais metais i knyga, pristatyta Vienos universiteto vadovybei, pasirod pakankama rekomendacija, kad jos autorius 1873 m. bt priimtas ia dstyti politin ekonomij ir uimti privatdocento pareigas, kurias perm i A. E. Schaffle. Kitus 30 met visa C. Mengerio veikla (iskyrus darb 18761878 m. Austrijos-Vengrijos imperijos sosto paveldtojo, princo Rudolfo von Habsburgo vienu i privai mokytoj ir kelioni su juo po Vokietij, Pranczij, veicarij ir Didij Britanij; jie kartu net paskelb bendrus straipsnius) buvo susijusi su Vienos universitetu. Ten jis po atuoneri met imperatoriaus Franzo Josepho von Habsburgo silymu tapo profesoriumi (professor extraordinarius), vienos i dviej io universiteto Teiss fakulteto ekonomini katedr (politins ekonomijos katedros) vedju, ir iose pareigose iliko iki pat 1903 m., kol prie laik ijo pensij. (Ieiti galjo paskatinti tai, kad jis norjo tvikai pasirpinti savo nesantuokini snumi, ymiu matematiku Karlu Mengeriu). Kadangi kitos katedros ekonomins politikos vedju i pradi buvo jau labai senyvo amiaus Lorenzs von Steinas (18151885 m.), o nuo 1893 m. jai vadovavo C. Mengerio darbus palankiai velgs Eugenas Freiherras Philippovichius von Philippsbergas (18581917 m.), jis galjo lengvai dominuoti Vienos universitete ekonomikos teorijos pltros klausimais. Taip pat mintinas aktyvus C. Mengerio vaidmuo konsultuojant pinig reformos komisij, 1892 m. rengusi Austrijos perjim prie aukso valiutos. 1900 m. jis tapo Austrijos parlamento emj rm nariu iki gyvenimo pabaigos. Supamam savo koleg ir bendramini, kurie save m vadinti C. Mengerio mokyklos mokiniais, jam pavyko sukurti rimt opozicij kovoje su ekonomikos moksle vyravusiomis klasikins politins ekonomijos paradigmomis apie gamybos srities neginijam prioritet ir preks verts kilms snaudin prigimt. Pagrindai... buvo sumanyti kaip C. Mengerio tyrim ekonomikos srityje pirmas tomas, kuriame buvo nagrinjama ekonomins veiklos bendros slygos, vertybiniai mainai, kaina ir pinigai. Planuota, kad antroji dalis bus skirta procentui, darbo umokesiui, rentai, pajamoms, kreditui ir popieriniams pinigams. Treioje dalyje turjo bti idstyta gamybos ir prekybos taikomoji teorija, o ketvirtoji dalis turjo apimti iuolaikins ekonomins sistemos kritik ir pasilymus, kaip vykdyti ekonomikos reform. Taiau klimps metodologin polemik su vokiei istorins mokyklos atstovais, ypa G. Schmolleriu (pastarasis Principus... laik nereikmingu nukrypimu visikai nereikalingus dalykus), 1883 m. C. Mengeris ileido antrj savo stamb veikal Tyrimai apie socialini moksl, ypa politins ekonomijos, metod, kuris buvo skirtas vien tik metodologinms problemoms, o ne teoriniams tyrimams. iame veikale C. Mengeris gyn teorins analizs, apimanios tiksl, arba atomistin poir ir empirin, arba realistin poir, teises, bei kandiu stiliumi pamgino tikinti istorins mokyklos atstovus, kad tam tikri dalykai, kuriems jie teik dmes, sudar vien i teorijos form, t. y. empirinius tyrimus. Gaila, bet su laiku ie ginai (garsioji XIX a. devintojo deimtmeio metod kova Methodenstreit, kuri T. W. Hutchisono odiais tariant, i esms buvo ne tiek kiviras dl metod, kiek interes susikirtimas dl to, kas yra svarbiausias ir domiausias tyrim objektas: kainodara ir paskirstymo analiz, ar pltra plaija prasme ir nacionalini ki bei ak pokyiai) tapo labai asmeniniai ir skausmingi. G. Schmolleris ir jo alininkai tiesiog boikotavo austr profesorius Vokietijos universitetuose (net pati austr mokykla gavo savo pavadinim

i vokiei istorins mokyklos atstov, kad pabrtinai atskirt C. Menger ir jo alininkus nuo pagrindins vokiei ekonomins srovs), o austrai, savo ruotu, ignoravo vokiei istorin mokykl Austrijos universitetuose... Ir turjo prabgti nemaai laiko, kol C. Mengerio Pagrind..., tarp kitko dedikuot W. Roscheriui, idjos ir nuolatin taka galiausiai veik vokiei istorins mokyklos istorin kriticizm. Bent jau G. Schmolleris liovsi atsikirtinti... Kad ir kaip ten bt, btent Pagrindai... tapo C. Mengerio viso gyvenimo knyga. Jos tobulinimui C. Mengeris skyr didij savo krybins biografijos dal (nors 1888 m., 1892 m. ir 1900 m. publikavo svarbi straipsni apie kapital ir pinigus), tame tarpe dl to 1903 m. vadovavim katedrai uleisdamas savo mokiniui F. von Wieseriui. Dl ios prieasties ir Pagrind... antrasis leidimas pasirod tik prajus dvejiems metams po autoriaus mirties, t. y. 1923 m. Tikriausiai kurioziku galima pavadinti ir t fakt, kad C. Mengeris, savo darbuose rmsis daugiausia vokiei autori altiniais (ypa vokiei istorins mokyklos atstov darbais), ir pats sukaups spding bibliotek, kurioje buvo apie 25 000 tom, dabar saugom Hitotsibashi universitete Tokijuje, buvo visikai nesusipains su marinalizmo vokikj pirmtak J. H. von Thuneno ir H. Gosseno veikalais. Negana to, C. Mengerio analizs atitinkami pasiekimai individo ir mikrolygyje, be joki abejoni esantys Pagrinduose..., nesulauk tinkamo pripainimo ne tik jam esant gyvam, bet ir tredal amiaus po mirties. Bet kuriuo atveju, angl kalb, ekonomikos moksle laikom tarptautine, ymieji Pagrindai... buvo iversti tik prabgus 80 met nuo j paraymo. Kaip savotikas atsiteisimas skambt nebent ie J. R. Hickso odiai: A niekam nejauiu didesns pagarbos u padarytus nuopelnus, iskyrus t pagarb, kuri pelnytai jauiu C. Mengeriui. Taip pat J. A. Schumpeterio isakyta mintis C. Mengerio laidotuvi dien: Jis nebuvo niekieno mokinys, ir tai, k jis sukr yra pjedestalas kitoms mintims. C. Mengerio verts bei kainos teorija ir mokymas apie pasiskirstym yra geriausia, k mes iki iol turime. Kitas ymus austr mokyklos atstovas baronas Friedrichas von Wieseris (18511926 m.) daugiau u kitus prisidjo prie ios mokyklos organizacinio apipavidalinimo. Gims Vienoje aristokrato Leopoldo Freiherro von Wieserio eimoje, mokymosi gimnazijoje laikais ypa domjsis istorija ir sociologija (didiul tak tuo metu jam padar H. Spencerio ir L. Tolstojaus veikalai), studijavs Vokietijoje ir Vienos universitete 1872 m. baigs teiss studijas, jis pradjo valstybin tarnyb bei kartu su savo vaikysts ir ekonomini studij Heidelbergo, Jenos ir Leipcigo universitetuose draugu E. von Bohm-Bawerku susipaino su C. Mengerio Pagrindais.... (Klausytis C. Mengerio paskait jiems neteko. Taiau Heidelbergo universitete klaussi K. Knieso paskait). Auktas intelektas F. von Wieser nukreip akademin karjer. F. von Wieseris 42 metus paskyr austr mokyklos idj skleidimui profesoriaudamas vokikajame Prahos (18841902 m.) ir Vienos universitetuose. (ia jis, kaip minta, 1903 m. paveldjo C. Mengerio katedr ir jai vadovavo iki pasitraukimo i universiteto 1926 m.). F. von Wieseris buvo avus mokytojas, ypa bakalaur, tapdamas tarnavimo tiesai yniu, kaip auktinaniai buvo pavadintas nekrologe. F. von Wieseris pltojo C. Mengerio idjas savo monografijose kins verts atsiradimas ir pagrindiniai dsniai (1884 m.), Natrali vert (1889 m.), Visuomeninio kio teorija (1914 m.), kur isamiausiai idstytas austr mokyklos teorijos, Sociologija ir valdios dsnis (1926 m.). Be grynosios teorijos, F. von Wieseris usiminjo (tiesa, labai trumpai) ir praktine veikla. 1917 1918 m. trump laikotarp buvo Austro-Vengrijos prekybos (komercijos) ministras bei buvo paskirtas Austrijos parlamento auktj rm nariu iki gyvenimo pabaigos. Ekonomikos teorijoje jis igarsjo ir tuo, kad daugeliui marinalizmo idj suteik

rykius simenamus pavadinimus bei formuluotes: btent F. von Wieseris mokslin apyvart trauk svokas Gosseno dsniai, ribinis naudingumas, priskyrimas. Didiausias F. von Wieserio indlis ekonomikos teorij jo alternatyvi kat ir priskyrimo teorijos. Taiau ymiausias ios mokyklos atstovas buvo Eugenijus Ritter von BohmBawerkas (18511914 m.) dvarininkas pagal kilm, gims Briunne (anksiau Austrijos, dabar ekijos miestas Brno) Moravijos vicegubernatoriaus Hofrato von Bohmo eimoje. E. von Bohm-Bawerkas moksi Vokietijoje ir Vienoje. Ten jis baig teiss fakultet ir 1875 m. apgyn daktaro laipsn. Ekonomik E. von BohmBawerkas studijavo Heidelberge (ten, kaip minta, klaussi K. Knieso paskait), Leipcige (ten dst W. Roscheras) ir Jienoje (jame profesoriavo B. Hildebrandas). Beje, E. von Bohm-Bawerkas buvo veds F. von Wieserio seser Paul. I pradi E. von Bohm-Bawerkas buvo Vienos universiteto (1880 m.) privatdocentas, o vliau Insbruko universiteto (18811889 m.) bei Vienos universiteto (nuo 1905 m., kai pasitrauk i aktyvios valstybins veiklos) profesorius (jo seminarus lank J. A. Schumpeteris, L. von Misesas, Rudolfas Hilferdingas, Otto Baueris, Emilis Ledereris ir kiti vliau igarsj austr ekonomistai), Austrijos moksl akademijos prezidentas bei aukiausio rango valstybs veikjas. E. von Bohm-Bawerkas tris kartus (1895 m., 1897 m. ir 1900 m.) um finans ministro pareigas ir iame poste dirbo iki 1904 m., siekdamas subalansuoto biudeto (tam jis dar 1896 m. pasil Austrijoje vesti pirmj progresyvin mokest, o treiosios kadencijos metu utikrino, kad Austrijos nacionalin skola nuo 4,2 proc. pavirto 4,0 proc. metinmis palkanomis), stiprios valiutos ir aukso standarto, laisvos prekybos bei eksporto subsidij panaikinimo (atiduodant E. von Bohm-Bawerkui pagarb vliau Austrijos 100 iling banknotas buvo papuotas jo portretu), buvo Aukiausiojo apeliacinio teismo pirmininkas, jam buvo suteiktas parlamento auktj rm nario iki gyvenimo pabaigos statusas. 1904 m. E. von BohmBawerkas ijo atsarg ir toliau pasivent literatrinei veiklai ir dstytojo darbui Vienos universitete. Neatsitiktinai visi reikmingiausi E. von Bohm-Bawerko veikalai sukurti per pirmuosius deimt palyginti rami jo karjeros met (18801889 m.), kai jis dst Insbruko universitete. 1881 m. ijo pagal jo disertacij parayta knyga Teiss ir santykiai mokymo apie tautos kio gerov poiriu. ia E. von BohmBawerkas mgino panaudoti C. Mengerio subjektyvaus vertinimo teorij nuosavybs teisms, tarp j patentams. (Kaip paymjo J. A. Schumpeteris, E. von Bohm-Bawerkas buvo toks entuziastingas C. Mengerio alininkas, kad i ties net nebtina iekoti kit takos). 1884 m. buvo ileista jo pagrindinio veikalo Kapitalas ir procentas pirmoji dalis, kurioje jis sukritikavo J. K. Rodbertuso pasilyt procento, grsto eksploatacija, teorij, savo argumentacijai panaudodamas procento norm ateities preki verts diskontavimui. 1889 m. buvo ileistas antrasis jos tomas Kapitalo pozityvi teorija, kuriame jis teig, kad procento norma stacionarioje ekonomikoje yra teigiama. L. von Misesas, tiesa, garsjs tam tikru kratutiniu poiriu kai kuriuose savo pasisakymuose, visus tikino, kad niekas negalt tvirtinti ess ekonomistas, kol tobulai neianalizavo E. von Bohm-Bawerko knygos Kapitalas ir procentas idj. Taiau prie tai, 1886 m. ileistas veikalas kini grybi vertingumo teorijos pagrindai, kuriame pateiktas, ko gero, aikiausias ir lengviausiai suprantamas austr mokyklos vertingumo ir verts teorijos idstymas. Ir tik vienas jo stambus darbas Marksistins sistemos ubaigimui ijo prabgus metams nuo aktyvios pedagogins veiklos pabaigos, t. y. 1890 m.

Kalbant apie pirmj austr mokyklos atstov kart ekonomins minties istorijos vadovliuose dar minimas vokietis Eugenas Freiherras von Philippovichius von Philippsbergas. Taiau jo indlis buvo geroki maesnis, negu trij pirmj autori. Ekonomikos teorija. Vis mint autori veikaluose idstyta austr mokyklai bdinga ribinio naudingumo teorija. Jei C. Mengeris suformulavo pagrindinius ios teorijos teiginius, apvelgdamas individualius main aktus, kuri rezultatas, jo nuomone, naudingas abiem partneriams, bet ne ekvivalentikas pats to neinodamas, C. Mengeris i naujo atrado ties, kuri neabejotinai numan A. Smithas (C. Mengeris teig, kad mainus kine prasme galima lyginti su pramonins ir ems kio veiklos produktyvumu, nes bet kokio kio tikslas yra ne padidinti grybi fizin kiek, o kuo geriau patenkinti mogikuosius poreikius. Todl, jo odiais tariant, prekybininkai yra tokie patys gamintojai, kaip emdirbiai ir fabrikantai, ir jie moni poreikius tenkina nemaiau nei tie asmenys, kurie dl vienpusiko poirio ilgai buvo laikomi vieninteliais gamintojais), tai F. von Wieseris ribinio naudingumo princip jau naudojo vertinant gamybos ilaidas, o E. von BohmBawerkas pateik isamiausi naujos teorijos variant, papildydamas j subjektyvistine procento koncepcija. Kalbant apie austr mokyklos metodologinius ypatumus, paymtina, kad C. Mengerio Pagrindai..., kvp jo pasekjus Vienos universitete tolimesniems moksliniams iekojimams pagal savo mokytojo naujus metodologinius principus, galiausiai prisidjo prie to, kad marinalistins revoliucijos vis pirmj etap i visuotinai pripaint marinalistins ekonomikos teorijos pradinink didiausio pripainimo sulauk btent jis austr mokyklos krjas. Tai susij su tuo, kad skirtingai nuo W. S. Jevonso ir L. Walraso metodologijos, C. Mengerio tyrim metodologija, kurios problemos persunk, jeigu taip galima pasakyti, beveik vis Pagrind... turin, nors detaliau idstyta tik pirmuose dviejuose knygos skyriuose, isaugojo atskiras esmines klasik metodologijos pozicijas. (ei likusieji Pagrind... skyriai jau buvo tiesiogiai skirti politins ekonomijos teoriniams teiginiams, tarp j ir tokiems, kaip vert, mainai, prek, pinigai ir kt. Be to, treiajame skyriuje C. Mengeris nuteik skaitytojus savo pakankamai plataus veikalo kantriam ir sigilinusiam apmstymui, teigdamas: Taiau pagal Adamo Smitho pavyzd a rytuosi vis tik bti truput nuobodus, jei tai pads aikiau idstyti mintis). Austr mokyklos koncepcijose vyravo subjektyvus-psichologinis poiris. Pagal j austr mokslininkai norjo sukurti nuosekli, neturini vidini prietaravim ekonomikos teorij, nukreipt grynai ekonomini reikini ir rinkos prieastiniopasekminio mechanizmo abstrakius tyrimus. Pagrindiniai austr mokyklos metodologiniai bruoai ivardijami toliau. 1) Nuoseklus ir be kompromis subjektyvizmas, kur austr mokykla taik visoms ekonominms veikloms (buvo teigiama, kad individo veiksmai ir pasirinkimai pagrsti grynai individualia ir unikalia vertinimo skale, inoma tik tam individui ir is subjektyvus vertinimas sukuria ekonomin vert. Paymtina, kad dar 1832 m. Friedrichas Benediktas Wilhelmas von Hermannas (17951868 m.), gims Bavarijoje, studijavs Erlangeno ir Viurisburgo universitetuose matematik bei politin ekonomij, profesoriavs Miuncheno universitete ir kartais vadinamas vokiei Ricardo, 1832 m. ileistoje knygoje Statswissenschaftliche Untersuchungen, tapusioje svarbiu indliu Vokietijos ekonomin mint, pateik subjektyv verts traktavim. Jis aikino, kad visos faktikai atsiradusios ilaidos, t. y. veiksni kainos, visikai priklauso nuo paklausos. poir vliau ipltojo C. Mengeris, atskleids pai ekonomikos esm veikiant individ, kuris stengiasi patenkinti savo norus.

Tsiant kalb apie F. B. W. von Hermann, paymtina, kad jis, prietaraudamas daugumos ekonomist, raiusi po A. Smitho, tvirtinimui, es individ veiklos, skatinamos asmeninio intereso, pakanka visoms tautos kio reikmms, savo veikale rod, jog asmeninis interesas danai esti arba prieingas visuomens interesui, arba yra tiesiog per silpnas, kad j utikrint). 2) Grietas metodologinis individualizmas, C. Mengerio vardytas kaip atomistinis metodas (leids klasik mokymui apie ekonominius santykius tarp visuomens klasi priepastatyti ekonomini santyki ir rodikli analiz atskiro kininkaujanio subjekto (pagal C. Mengerio terminologij Robinzono kio) lygmenyje, ekonominius reikinius aikinant pagal tikslingus pavieni individ veiksmus ir visa tai, kas egzistuoja ekonomikoje aikinant kaip individ pageidavim ir sprendim pusiausvyr. C. Mengeris, naudodamas metodologin individualizm, teig, kad socialiniuose moksluose mogikieji individai ir j siekiai yra galutiniai ms analizs elementai ir nurod, jog visuomeniniai reikiniai gali bti suprantami kaip loginis pavieni individ psichologini nuostat, supratim, veiksm padarinys, ir todl ioriniam stebtojui sunku nustatyti tiksli eig, nes jis niekada neturi visos informacijos apie ekonomikos veiksnius, o mogaus veiksmams danai turi takos nenuspjami veiksniai. Visuomen galima painti studijuojant mogaus elges, taiau negali bti atvirktinio proceso negalima iki galo painti mogaus studijuojant visuomen). 3) Analizs diskretikumas (austr mokykla laiksi nuomons, kad grybs negali bti dalijamos ar smulkinamos, taigi j naudingumo funkcija yra ne tolydi, o diskretin). I ia ir 4) Matematini metod (diferencialinio skaiiavimo) panaudojimo ekonominje analizje austr mokykloje negalimumas. Beje, austrikasis marinalizmas grynai odinis, be matematini formuli ir net paprasiausi diagram ar grafik, atspindini priklausomyb tarp ekonomini kategorij, proces, reikini, pavyzdiui tarp kainos bei paklausos. Reikalas ia ne tas, kad austr mokyklos atstovai neturj reikiam matematini ini (pats C. Mengeris nordamas visada galjo pasitelkti pagalb savo brol ym matematik). ia svarbiausias vaidmuo tenka j siekiui teorijoje atspindti pavienius ekonomins realybs aspektus, prieastinius pasekminius ryius kaip galima realistikiau. O, kaip jie man, matematika negali paaikinti mogaus veiksm prieasties, sudtingos mogaus veiklos realybs. Austr mokyklos atstovai teig, kad veikiant mogui, atsiranda pokytis, o santykius imatuoti galimi tik tada, kai nra pokyio. Taigi matematika gali apibrti tai, kas jau vyko, bet niekada nenusps, kas dar turi vykti. Be to, odinis marinalizmo princip idstymas leido austr mokyklos atstovams bti daug populiaresniais u matematins mokyklos atstovus W. S. Jevons ir L. Walras. 5) Pirmine laikoma apyvartos sritis, t. y. vartojimas, paklausa, o ne gamybos sritis, kaip buvo pabriama klasik metodologijoje. 6) Nagrinjimas ekonomikos kaip proceso, vykstanio realiu laiku (individas veikia laiko tkmje: mogus nusprendia, ko jam reikia, apsvarsto priemones, kaip tai pasiekti ir to siekia. C. Mengeris vienintelis i trij marinalizmo krj suformavo poir socialin gyvenim, pagal kur visika pusiausvyra niekada nepasiekiama, ir todl, jo nuomone, efektyvumo poiriu gali bti analizuojamas tik ekonominis procesas, o ne galutinis rezultatas. Apskritai austr teoretikams mogaus veiksmas yra tiksl nukreiptas, racionalus elgesys, vadinamoji veiksmo aksioma). Visa tai turint galvoje turbt logika, kad C. Mengeris smulkiai tyrinjo vairius socialinius fenomenus, kurie kilo dl to, kad mons turi tikslus ir ketinimus. ie socialiniai fenomenai nebuvo tikslinio apskaiiavimo rezultatas, o kilo spontanikai.

iuos fenomenus C. Mengeris prieino tiems reikiniams, kuriems takos turjo tam tikri ketinimai ir susitarimai. Jis ra: Kalba, religija ir netgi pati valstyb, taip pat ekonominiai, socialiniai reikiniai, pavyzdiui, rinka, konkurencija, pinigai, jau egzistavo ir tose istorinse epochose, kada beprasmika bt kalbti apie tiksling visuomens veikl iems siekiant diegti iuos reikinius. Kalbant apie austr mokyklos problematik (subjektyvius vertinimus, paklaus, kain), paymtinas jos iskirtinis dmesys verts teorijai. Kaip ir klasik metodologijoje, buvo naudojamas ieitins (bazins) kategorijos, kuria laikoma vert, principas, tik atsivelgiant t skirtum, kad pastaroji, pagal C. Menger, turi bti nustatoma nors ir pagal kauzoalistin princip, bet ne ryium su gamybos ilaid (ar darbo snaud) matavimu, o ryium su subjektyviu dydiu ribiniu naudingumu bei siekiui tapti atsvara K. Marxo Kapitalui, parodant, kad jo mokymas apie vert yra netinkamas. Tiesa, teiginiui, kad ribinio naudingumo teorija buruazinis atsakas marksizmui, galima isakyti du M. Blaugo nurodytus kontrargumentus. Tai, pirma, K. Marxo Kapitalo pakankamai vlyvas ivertimas angl kalb, nes tuo laikotarpiu 1887 m. W. S. Jevonso pirmieji darbai jau buvo ileisti. Antra, A. Marshallas pradjo savo pagrindin veikal Ekonomikos teorijos principus 1867 m. (Kapitalo pirmojo tomo vokikojo leidimo metais), visikai sisavins ribinio naudingumo teorij, ir tai patvirtinama jo 1872 m. paraytoje W. S. Jevonso knygos recenzijoje. Tai pasakytina ir apie C. Menger bei L. Walras, savo veikalus sumaniusiems neinant apie K. Marxo Londone ruoiam veikal. Todl tik gerokai vliau, t. y. XIX a. pabaigoje, kaip atsakas K. Marxo mokymo revoliucini idj iplitim Europoje, marinalizmo pradinink mokini E. von Bohm-Bawerko, F. von Wieserio, V. Pareto, P. H. Wicksteedo ir kit darbuose, kuriuose, kaip K. Marxo Kapitale, aptariami pinigai, kapitalas, verslo ciklai ir ekonominiai procesai, pasirodo atakos prie marksistin ekonomikos moksl naudojant marinalistin teorij. domu, kad keletas ymi marksist tarp j Rudolfas Hilferdingas 19051906 m. lank E. von Bohm-Bawerko seminar. 7.2.2. Ribinio naudingumo teorija Grybi vert i prigimties yra visikai subjektyvi. C. Mengeris Skirtingai nuo klasikins angl mokyklos ir jos pasekj, skaitant marksistus, vert traktavusius kaip objektyviai egzistuojant, kuriant grybes lemiam praeityje naudot gamybos veiksni snaud, austr mokyklos verts koncepcija nuosekliai subjektyvistin. Austr mokyklos nuomone, preks kainos pagrindas yra ne darbo snaud lemiama vert (taigi, pasiksinta veniausi klasikins politins ekonomijos dalyk darbin verts teorij), ir net ne vartojamoji vert, paties daikto naudingumas. Marinalistai tvirtino, kad kainos priklauso vien tik nuo ekonominio proceso racionaliems dalyviams susiformuojani io naudingumo subjektyvi vertinim. C. Mengerio, kain formavimsi (sekant vokikaisiais pirmtakais) vardijusio kain konfliktu (Preiskampf), nuomone, vert nra kakas bdinga grybms, nra j savyb; bet kuri gryb nepaisant j vertinanio subjekto, neturi verts. Nordamas patvirtinti tokio pobdio samprotavimus, C. Mengeris pateik oazs pavyzd, kur vanduo i altinio, patenkinanio visus moni poreikius vandeniui, neturi verts (yra nevertingas) ir, prieingai, vanduo oazs gyventojams

gauna vert, kai vandens tekjimas i altinio netiktai sumaja tiek, kad tam tikro vandens kiekio turjimas tampa btina slyga oazs gyventojo konkretaus poreikio patenkinimui. Ir tada [...] itroks mogus dykumoje mielai keiia auks vanden, arba turistas neprietarauja mokti 10 frank u puodel kavos Baur au Lac viebutyje. Dl to gim C. Mengerio verts subjektyvi traktuot, vliau tapusi austr mokyklos bendra ieitine pozicija, teigusia, kad Vert tai vertinimas, kur kininkaujantys mons turi apie j dispozicijoje esani gyvybei palaikyti ir gerovei utikrinti reikaling grybi reikm ir todl u j smons neegzistuoja. Taiau koks tada verts matas, jei ji neegzistuoja u smons rib? C. Mengerio atsakymas lakonikas: Vert subjektyvi ne tik pagal savo esm, bet ir pagal savo mat. Atmesdamas darbo snaudas kaip verts pagrind, C. Mengeris rodindamas vlgi pasitelk pavyzd apie deimanto vert, pateikdamas komentar, kurio esm tokia: io mineralo verts dydis nepriklauso nuo to, ar j rado atsitiktinai, ar jis igautas radimvietje tkstani darbo dien snaud dka, nes aptariant jo vert atsivelgiama t paslaug kiek, kurio galima netekti, neturint io deimanto savo dispozicijoje. Kalbant dar tiksliau, marinalistai tvirtino, kad kainos priklauso vien tik nuo ribinio naudingumo. Ribin naudingum jie suprato kaip tam tikros vartojimo grybs paskutinio atsarg vieneto naudingumo pavienio individo subjektyv vertinim. Pat termin ribinis naudingumas (Grenznutzen), kaip minta, pirmasis pavartojo F. von Wieseris. Kuriant ribinio naudingumo teorij austr mokyklos atstovai panaudojo vairius verts nustatymo pagal daikto naudingum (vartojamj vert) variantus, kuriuos pltojo dar J. Turgot, J. B. Sayus, bei ypa vadinamuosius Gosseno dsnius, vokiei ekonomisto Hermanno Gossseno (18101858 m.) suformuluotus XIX a. viduryje. Pagal iuos dsnius, pamau patenkinant poreikius, augant grybs atsargoms, daikto naudingumas maja. Kuo daugiau yra atsarg, tuo kiekvieno kito grybs vieneto naudingumas, vadinasi, ir vertingumas, maesnis. H. Gossenas naudingum nagrinjo kaip subjektyvi kategorij, o vartojim kaip vienintel vert dmesio tyrim objekt. Btent jis savo deimtmeius buvusiame pamirtu darbe Visuomenini main dsni ir i j iplaukiani visuomenins prekybos taisykli vystymasis (1854 m.), kur ididiai vardijo kaip moni sugyvenimo iaikinimui ne maiau svarb, nei lenk astronomo M. Copernicus (14731543 m.) darbas De revolutionibus orbium coelestium libri VI (1543 m.) aikinant planet judjim erdvje, sukr pirmj naudingumo ekonominsmatematins teorijos variant, vadinamj Weberio-Fechnerio psichologijos dsn, jog malonumo jausmas tenkinant poreik vis maja (jo autoriais yra vokiei psichologas ir fiziologas E. H. Weberis (17951878 m.) bei fizikas, filosofas ir psichologas G. T. Fechneris (18011887 m.)), sistemikai pritaiks ekonominiams reikiniams aikinti. Taiau H. Gossenas paskutins atsargoje esanios grybs naudingum vadino ne ribiniu, o paskutinio atomo vertingumu. Paymtina, kad pats faktas, jog H. Gossenas taip gerai vertino savo darb, rodyt, kad jis gerai suprato, kok perversm ekonomikoje turi sukelti ribins analizs teorija, ir buvo gerai susipains su savo laiko ekonomikos mokslo bkle. Ribinio naudingumo teorijos pagrindinius principus austr mokykloje pirmasis suformulavo C. Mengeris savo darbe Politins ekonomijos pagrindai (1871 m.), kurio pagrindinis udavinys buvo suvesti sudtingus kinius reikinius paprasiausius j elementus ir itirti i sklaid. Jis pamgino parodyti naudingumo priklausomyb nuo vartojimo reikmen retumo ir teig, kad tyrim ieities takas yra

moni poreikiai, kuriuos C. Mengeris vardijo kaip nepatenkint nor ar nemaloni jausen, kylani paeidus fiziologin pusiausvyr, variantus. Pagal C. Menger, kurios nors grybs ribin naudingum lemia du veiksniai individualaus poreikio intensyvumas ir ios grybs retumas (arba, prieingai, atsargos). Kuo didesnis poreikis esant tam tikrai atsarg apimiai, tuo labiau individas vertina gryb, ir tuo didesnis jos ribinis naudingumas individui. (Tiesa, pats C. Mengeris nenaudojo termino ribinis naudingumas, bet jis i esms pateikia verts apibrim remdamasis grybs ribiniu naudingumu). O kuo poreikio intensyvumas maesnis, tuo individas emiau vertina ribin naudingum. Visai kitaip yra su atsarg apimtimi. Jei ji maja, tai esant tam tikram poreikio intensyvumui grybs ribinis naudingumas didja. O kai grybi kiekis auga, individualus ribinio naudingumo vertinimas krinta. Kadangi pastarj atvej austr ekonomistai laik gana realistiku, C. Mengerio nustatyta priklausomyb buvo pavadinta majanio ribinio naudingumo taisykle (principu). Pagal princip, vienars grybs vert lemia tas maiausias naudingumas, kuriuo pasiymi paskutinis atsarg vienetas. Nordamas ipltoti iuos savo teiginius apie atsarg apimties ir individualaus poreikio intensyvumo poveik ribiniam naudingumui, mokslininkas pastebjo, kad jei mogui gamtos teikiamos grybs virija poreik joms, tai tada jos galt isaugoti vartotojams ekonomin pobd tada, kai tas, kas turi valdi, udraus likusiems kininkaujantiems subjektams laisvai jomis naudotis. Taigi iskirdamas ribin naudingum lemianius veiksnius, C. Mengeris atmet bet kok galim kain poveik ribiniam naudingumui, ir tai tapo rimta problema toliau analizuoti real kapitalistinio kio mechanizm, nes tiesiog sunku sivaizduoti verslinink, kuris plst gamyb ir savo preki pasil, visikai neturdamas supratimo apie j kainas. Vis dlto kaip atrod austr mokyklos, kuriant ribinio naudingumo teorij faktikai ignoravusios gamybos proceso analiz, kain formavimosi mechanizmas? Tenka pripainti, kad koncepcijose nra vienareikmio atsakymo klausim. C. Mengeris nordamas paaikinti, kaip pats ribinis naudingumas veikia kain formavimsi, analizavs rink su fiksuota tam tikros preks pasila, teig, kad kain tokiu atveju diktuoja paklausa. Kadangi pastaroji jo teorijoje priklauso nuo i grybi ribinio naudingumo, todl is ir buvo laikomas kain lemianiu veiksniu. Pastebtina, kad kelti klausim dl paklausos poveikio preki kainoms klausimo buvo visai pagrsta. Jo sprendimas ekonomistus domino ne tik C. Mengerio laikais. Iki i dien vyksta diskusijos dl paklausos poveikio kainodarai ir io poveikio vertinimo metodus. Be to, ir pats bdas, kur C. Mengeris naudojo aikindamas savo subjektyvi kainos teorij, buvo savotikai domus. Jis pradjo analiz nuo main tarp individuali asmen aptarimo, tada perjo prie main monopolijos slygomis, vliau aptar oligopolin atvej, kol galiausiai suformulavo atvej, esant grynai konkurencijai. Truput kitoki kainodaros koncepcij savo pagrindiniame veikale kini grybi vertingumo teorijos pagrindai (1886 m.) pasil ymiausias austr mokyklos teoretikas E. von Bohm-Bawerkas. Jis tuo paiu pateik ir labiausiai ipltot ribinio naudingumo teorij. ioje knygoje, pasinaudodamas Gosseno dsniais, jis siek rodyti, kad mainomj vertingum, kaip ir vartojamj, lemia preki ribinio naudingumo subjektyvus vertinimas. E. von Bohm-Bawerko pateiktoje daikto vertingumo dydio dsnio nematematinje paprasiausioje formulje taip ir teigta: Daikto vert matuojama io daikto ribinio naudingumo dydiu. Toliau jis, pateiks vliau tapus chrestomatiniu pavyzd su grd maiiais ir vairiu j panaudojimu, paymjo, kad kuo daugiau turime vienos ries materiali grybi, tuo maesn yra esant vienodoms slygoms pavienio j vieneto vert. Ko gero, pravartu ia pateikti

ir kit mokslininko pastab: Paprastas mogus mokym apie ribin naudingum naudojo praktikoje daug anksiau, nei tai suformuluota politinje ekonomijoje. E. von Bohm-Bawerkas praplt ir pai naudingumo samprat. Pirma, naudingumu jis laik ne tik kokio nors poreikio patenkinim, bet ir atsikratym nuo rpesi, sunkum ir panaiai. Todl jam naudingumas tai ir jg ekonomija, ir l leidimo mainimas. Antra, jis ved substitucinio ribinio naudingumo samprat. Pagal E. von Bohm-Bawerk, subjektui kurios nors grybs vertingum lemia ribinis naudingumas t grybi, kuri subjektas atsisako, kad galt sigyti i gryb. Be to, E. von BohmBawerkas laik, kad galima konkreiai kiekybikai imatuoti ir apskaiiuoti grybs naudingum. Toks poiris buvo pavadintas kardinalistiniu. Skirtingai nuo E. BohmBawerko, F. von Wieseris buvo nuoseklus ordinalistas, pripastantis tik naudingum eilikum galimyb, skirting poreiki patenkinimo ir grybi sigijimo eil, j preferencij, arba pirmenybikumo, skal. Po F. von Wieserio btent is poiris sivyravo tarp marinalist. Isiskyr ir E. Bohm-Bawerko bei F. von Wieserio poiriai suminio naudingumo nustatymo bdus. E. Bohm-Bawerkas laiksi nuomons, kad kiekvienas tos paios ries grybs vienetas turi skirting ribin naudingum priklausomai nuo jo panaudojimo varianto ir sumin naudingum apibdino naudodamas vadinamj adityvin bd. O F. von Wieseris bd laik netinkamu ir pasil paprasiausiai dauginti grybs ribin naudingum i vienodos ries grybi skaiiaus. Pastarj suminio ribinio naudingumo nustatymo bd prasta vadinti multiplikaciniu bdu. Gindamas mint bd F. von Wieseris isak tokius argumentus: [...] pagrindinis naudos apskaiiavimo dsnis teigia, kad visi atsarg vienetai (dalys) vertinami pagal vienod ribin naudingum. dsn vadinsime ribinio naudingumo dsniu, arba trumpiau ribiniu dsniu. I ribinio dsnio matyti, kad kiekvienos dalies atsargos vertinamos padauginant ribin naudingum i atsarg vienet (dali) kiekio [...] Tai ne naujas dsnis, o tik kita ribinio dsnio formuluot... (kursyvas mano. Aut. pastaba). Kalbdamas apie kain formavimosi mechanizm, E. von Bohm-Bawerkas teig, kad ribiniai naudingumai kainas lemia ne netiesiogiai (per paklaus), o tiesiogiai, nustatydami j svyravimo ribas. Savj rinkos kainos formavimosi model jis kr pasinaudodamas C. Mengerio pasilytomis paklausos ir pasilos kain sampratomis. Kiekvienas pirkjas turi savo pasilos kain, o kiekvienas pirkjas savo paklausos kain. Kurios nors preks rinkos kainos pokyio virutin, maksimali riba priklauso nuo jos naudingumo pirkjo subjektyvaus vertinimo. Viryti ios ribos jis negali, nes toks sprendimas, maindamas jo gerov, prietaraut racionalaus elgesio principui. Kainos emutin, minimali rib lemia tam tikros preks naudingumo pardavjo subjektyvus vertinimas. Vadovaudamasis tokiais pat motyvais, kaip ir pirkjas, jis irgi negali pasirinkti kainos, kuri bt emesn u i rib. Jei, tarkime, kurioje nors rinkoje pirkjo subjektyvus vertinimas yra 100 iling, o pardavjo subjektyvus vertinimas 80 iling, tai preks rinkos kaina svyruoja iose ribose ir nusistovi dl abiej ali interes susidrimo (sveikos) lygyje, kuriam esant pirkj, kuri individualios paklausos kainos yra auktesns u lyg, skaiius sutampa su pardavj, kuri pasilos kainos yra emesns u lyg, skaiiumi. E. von BohmBawerkas taip pat man, kad, skirtingai nuo subjektyvaus vertingumo, atspindinio asmenin vartotojo ar pardavjo preks vertinim, preks objektyvus vertingumas j mainomosios proporcijos, kainos, formuojasi konkurencijos rinkoje eigoje. (Pastebtina, kad, skirtingai nuo C. Mengerio, E. von Bohm-Bawerkas tyrim srit trauk ne tik individuali main kategorij, bet ir visumins rinkos kategorijas, tarp j tokias jos grandis, kaip gamyba ir paskirstymas). Taiau E. von Bohm-Bawerko

koncepcijos realizmas karto kelia rimt abejoni, nes kas gi rinkos ekonomikoje yra preks ribinis naudingumas pardavjo vertinimu? Vl grtama natrin k... Kadangi E. von Bohm-Bawerko teorijoje ribiniai naudingumai nurodo rinkos kain kitimo ribas, ie subjektyvs vartotoj teikiamos pirmenybs vertinimai turi bti kiekybikai imatuoti, taigi ir palyginami, be to, pinigine forma. Taigi austr mokyklai ikilo tokio kiekybinio imatavimo ir palyginimo mechanizmo paaikinimo problema, kuri sprsti austr ekonomistai pamgino naudodami vertinius rodiklius (pinigines kainas) bei pagal pinig ribinio naudingumo samprat, prilygindami preki, kurias individas gali nusipirkti u savo pinigini pajam paskutin vienet, ribini naudingum sumai. Visa tai vert austr mokykl pereiti prie main pinigins formos analizs. 7.2.3. Gamybini grybi teorija Nors, kaip jau minta, austr mokykla, kurdama ribinio naudingumo teorij ignoravo gamybos proceso ir darbo analiz, bet vis dlto ji buvo priversta itirti gamybos ilaidas, kurias privalo vertinti bet kuris verslininkas. Sprsdami i problem austr marinalistai sukr gamybini grybi teorij, kurioje pamginta psichologizuoti gamybos katus ir traktuoti juos kaip tam tikr naudingum. Visos grybs buvo suskirstytos vartojimo grybes, tenkinanias asmeninius poreikius, ir gamybines grybes, prie kuri priskirtos gamybos priemons, mediagos, naudojami ems sklypai ir darbas (tarp j ir verslinink veikla). Paymtina, kad austrai vartojo termin grybs, o ne preks. i tradicija vokikai kalbani ali ekonomikos teorijoje siekia dar Heinrich Rau (17921870 m.). Jis gim Erlangene, studijavo io miesto universitete, vliau jame profesoriavo iki 1822 m., kai persikl Heidelbergo universitet, tapo politins ekonomijos katedros vedju ir jame dirbo 50 met. 1826 m. H. Rau ileido savo vadovl Lehrbruch der Politischen Ekonomie ekonomins informacijos enciklopedij, skirt praktikam mogui. Vadovlio populiarum gerai rodo tas faktas, kad jis buvo ileistas atuonis kartus. Austr mokyklos teorijos dalis, skirta gamybos katams, geriausiai atskleista F. von Wieserio darbuose. Austr marinalistai teig, kad racionals subjektai savuosius ribinio naudingumo vertinimus formuoja tik atsivelgdami tas grybes, kurios yra tiesiogiai susijusios su j poreikiais, t. y. vartojimo reikmen atvilgiu. Individai nepajgs vertinti tolim jiems gamybos veiksni (austr terminologija: gamybini grybi) naudingum. Tai reikia, kad gamybins grybs nra vertingos, nes tiesiogiai netenkina mogikj poreiki, ir pastarj kaina yra nustatoma tik netiesiogiai, pagal vartojimo reikmen, pagamint naudojant kapital ir darb, ribinius naudingumus. (ios versijos pagrind sudaro C. Mengerio Pagrinduose... isakyta tez, pagal kuri bet kuriomis slygomis auktesns eils grybi vert lemia emesns verts grybi, kuri gamybai jie yra moni skirti, numanomos verts, ir auktesns eils grybs tampa naudotinomis tik prabgus laikui, kai jos pasikeisdamos virsta pirmos eils grybmis, t. y. pereina bkl, kuri galima pavadinti mogikj poreiki patenkinimu). Tuo paiu gamybos katai priklauso nuo mint vartojimo reikmen ribini naudingum, ir tai atitiko marinalistin vartojimo pirmenybikumo, lyginant su gamyba, princip bei pabr gamybos kat verts ivestin pobd tik atspindint baigtinio produkto vert. Kaip ra E. von BohmBawerkas: ne gamybos katai suteikia produktams vert, o prieingai, gamybos katai gauna vertingum i savo produkt. Ir toliau simenamai paymjo, kad bt klaidinga teigti, jog Tokajaus vynas vertingas dl to, kad Tokajaus vynuogynai vertingi; kiekvienas pripains, kad, prieingai, ie vynuogynai vertingi todl, kad labai

vertinamas j produktas. Jei poreikis pirmos eils grybms (pavyzdiui, tabakui) kakodl inyksta, visos tabako plantacijos, cigarei gamybos ranga, darbinink darbas, btinos j gamybai, nustoja bti grybmis. Taigi, prieingai, nei angl klasikai, kurie laiksi nuomons, kad vartojimo grybi vertingum lemia j sukrimui sunaudot gamybos priemoni aliav, darbo ranki ir panaiai, vertingumas, austr marinalistai teig, jog vertingumas perduodamas i vartojamj grybi gamybinms. proces E. von Bohm-Bawerkas iliustravo tiesiog kuriozine analogija, teigdamas, kad panaiai kaip Mnulis vieia atspindta Sauls viesa, taip ir gamybins grybs atspindi vartojimo grybi vert. Taiau, aiku, i analogija nepakeit btinybs teigin rodyti. Taigi, gamybini grybi vertingumas austr teorijoje yra apsprendiamas produkto, kuris gali bti jas naudojant pagamintas, vertingumo (ribinio naudingumo). Gamindamas vienas grybes, gamintojas aukoja galimyb pagaminti kak kita, ir btent kit produkt, kuriuos galima gauti dl i gamybini priemoni, bendras naudingumas ir sudaro jo katus. Taigi F. von Wieserio kat koncepcija, pltojanti C. Mengerio nuostat, kad auktesns eils grybi vertingum lemia pirmos eils grybs (Principuose... C. Mengeris ra: Jei mes disponuojame kokios nors auktesns eils komplementariomis grybmis, tai i pradi ios grybs turi bti pertvarkytos artimiausios emesns eils grybes ir taip toliau, kol mes negausime pirmos eils grybi, kurias jau galima tiesiogiai panaudoti ms poreikiams patenkinti. Vadinasi, pagal C. Menger, betarpik mogaus poreiki patenkinim utikrina pirmos eils grybi naudojimas, o antros, treios ir tolimesni eili grybi turjimas reikalauja, kad jas netiesioginiu bdu bt galima panaudoti ms poreikiams patenkinti), bei C. Mengerio pasilyt poir, ieinant i praleistos naudos pozicij, yra grynai austrika. Jo teorijoje katai susideda tik i negauto subjektyvaus naudingumo ir neapima joki gamybos veiksni reali snaud, kaip man klasikins mokyklos atstovai. Aiku, kad viena ir ta pati gamybin gryb galjo bti panaudota vairi vartojimo reikmen gamybai esant nevienodam ribiniam naudingumui. Tada kuris i i ribini naudingum apsprs duotos gamybins grybs kain? F. von Wieserio, gana sudtingu bdu siejusio gamybinius katus su ribiniu naudingumu, nuomone, tas, kurio dydis maiausias, nes, E. von BohmBawerko odiais tariant, gamybos priemoni vieneto vertingum lemia nauda ir vertingumas produkto, pasiyminio maiausiu ribiniu naudingumu tarp vis produkt, kuri gamybai kinis apskaiiavimas leist panaudoti gamybini priemoni vienet. Be to, pagal E. von Bohm-Bawerk, vartojamosios grybs ribinis naudingumas lygus maksimaliai kainai, kuri pirkjas dar pasiruos sumokti, kad j sigyt. Jei ios gamybos priemons kaina priklausyt ne nuo maiausio, o nuo kokio nors kito ribinio naudingumo, atitinkamas gamybos ilaid augimas padaryt daugelio vartojimo preki gamyb nuostolinga. I daugybs vartojimo grybi, pagamint naudojant tam tikr gamybin gryb, iskyrus t, kuri pasiymi maiausiu ribiniu naudingumu, F. von Wieseris j pavadino ribiniu produktu. Remdamasis ia samprata, jis suformulavo tok teigin: ribinio produkto ribinis naudingumas lemia jos gamybai sunaudotos gamybins grybs kain bei atitinkam gamybos ilaid dal, o ios gamybos ilaidos lemia i ios grybs pagamint kit, neribini vartojamj produkt, ribinius naudingumus. is tvirtinimas dabar ekonomins minties istorijoje vadinamas gamybos ilaid dsniu arba Wieserio dsniu. Taigi, austr mokyklos atstov nuomone, Wieserio dsnis turjo utikrinti ry tarp ribinio naudingumo ir gamybos kat. io dsnio veikim austr mokykla taik visoms grybms, iskyrus tik laisvsias grybes, prie kuri priskyr em, or ir t. t.

Kadangi tikrovje kuriant vartojimo reikmenis naudojama gamybini grybi visuma, ikilo kitas nelengvas klausimas: kuri vartojimo reikmen vertingumo dalis turi bti priskirta prie vienos ar kitos gamybins grybs? Atsakydami klausim, austr mokyklos atstovai (ia vl didiausias indlis tenka F. von Wieseriui) sukr vadinamj priskyrimo teorij, pagal kuri nustatoma, kuri verts dalis priskiriama kiekvienam gamybos veiksniui. Be to, F. von Wieseris sil lyginti duoto vartojimo reikmens vertingum su kito reikmens, pagaminto i t pai mediag, bet kitokiomis proporcijomis, vertingumu. is metodas buvo pavadintas gamybinio indlio metodu. F. von Wieseris ra: Bdamas pajam paskirstymo gamybos veiksniams aktas, priskirimas yra ne kas nors kita, kaip naudingumo apskaiiavimo aktas. O E. von Bohm-Bawerkas, nagrindamas paskirstymo problem, pasisak u alternatyvi kat metod, teigdamas, kad gamybins grybs, kuri yra iimta i gamybos proceso, vert reikia apskaiiuoti remiantis ne jos poveikiu galutiniam produktui, o gamybins grybs, kuri pakeit iimt, verte. Kaip matome, austr mokyklos atstov pasilyti pavieniai priskyrimo teorijos variantai i esms skiriasi silomais io priskyrimo apskaiiavimo metodais. Taiau kardinaliu klausimu aikindami pajam altini esm ir verts paskirstym tarp toki gamybos veiksni, kaip darbas ir kapitalas, austr mokyklos atstovai buvo vieningi. Jie man, kad visi itekliai dalyvauja kuriant vert, todl buvo lygaus pajam paskirstymo prieininkai ir neig socialistins ekonomikos galimyb. Juk net pats terminas priskyrimas buvo grindiamas tuo, kad kiekvienai gamybinei grybei (ar veiksniui) priskiriamos savos specifins pajamos. Jau C. Mengeris ra, kad darbas tik vienas i gamybos proceso element, kuris yra ekonomin gryb ne daugiau, kaip ir kiti gamybos elementai. Todl, jo nuomone, kapitalo ir ems savininkai gyvena ne darbinink sskaita, o ems ir kapitalo naudojimo, kuris individui ir visuomenei yra tiek pat vertingas kaip ir darbas, sskaita. Paymtina, kad C. Mengeris savo gamybini grybi teorijoje mokslin terminij praturtino daugeliu idj, kurios vliau buvo ipltotos kit mokslinink darbuose. Jis suformulavo nuostat apie gamybini grybi pakeiiamum: vienas ir tas pats produktas gali bti sukurtas naudojant vairias gamybini veiksni kombinacijas. iuo pagrindu vliau susiformavo gamybini funkcij teorija. C. Mengeris taip pat isak gamyboje dalyvaujani grybi komplementarikumo idj (dsn), t. y, j vertingumo tarpusavio priklausomyb. Nordamas paaikinti ry tarp pirmos ir auktesns eils grybi jis pateik pavyzd su duona (r. 7.2.1 pav.). Kvieiai Miltai Duona

7.2.1 pav. Pirmos eils ir auktesns eils grybs

Taiau, skirtingai nuo 7.2.1 paveikslo, norint realiai ikepti duon, reikia ne tik milt, bet ir kit antros eils grybi, toki kaip kepykl paslaugos, kuras ir darbas. Analogikai realiai milt gamybai reikia ne tik kviei, bet taip pat ir kit treios eils grybi, toki kaip malno paslaugos, kuras ir darbas (r. 7.2.2 pav.).

Kuras Darbas Malno paslaugos Kvieiai

Kuras Darbas Kepyklos paslaugos Miltai

7.2.2 pav. Papildom grybi dsnis

Duona

C. Mengeris trauk ems, kapitalo ir darbo paslaugas bei tarpines grybes ir aliavas auktesns eils grybi kategorij. Jo nuomone, auktesns eils grybs yra gamybos priemons, ir i ia kildinamas dsnis, pagal kur pavieni auktesns eils grybi tikrasis poreikis atitinkamu laiku yra nulemtas atitinkam auktesns eils grybi komplementari kieki buvimo. Jei nors vieno gamybos elemento trksta, nuvertja ir visos kitos gamybins grybs. Pavyzdiui, neturint savo inioje [...] duonos kepimui [...] antros eils grybi (kuro ir vandens) [...] duonos nemanoma ikepti net ir turint visas likusias tam reikalingas grybes. is nuvertjimas nevyks tik tada, kai tapusios perteklinmis grybs gali bti panaudotos kitoje komplementarioje grandyje, t. y. kito produkto gamybai. Taigi disponavimas emesns eils grybmis, reikalaujaniomis auktesns eils grybi komplementari kieki, realiai nra labai grietai reglamentuotas. Kaip pastebjo C. Mengeris, Net paprasiausia patirtis mus moko, kad auktesns eils grybs gali pagaminti kokios nors emesns eils grybs tam tikr kiek esant vairiam j kieki santykiui [...]. Paymtina, kad austr mokyklos atstovai labai vertino savo gamybos kat teorijas. Pavyzdiui, E. von Bohm-Bawerkas yra pareiks, kad jos yra tokios pat reikmingos politinje ekonomijoje, kaip K. Ptolemajaus sistemos pakeitimas M. Copernicus sistema astronomijoje. 7.2.4. Psichologin procento teorija Austr mokyklos atstovai pamgino sukurti subjektyvi-psichologin pelno koncepcij. iam tikslui skirtas E. von Bohm-Bawerko darbas Kapitalas ir procentas (1889 m.), kuriame buvo rodinjama kapitalisto teis peln. iame darbe jis pateik savo pelno teorijos kaitos ekonomikos mokslo istorijoje (nuo Aristotelio iki XIX a. pabaigos) interpretacij. ioje knygoje ypa originali E. von Bohm-Bawerko, J. A. Schumpeterio pavadinto buruaziniu Karlu Marxu, sukurta procento teorija, kuri jis prieino K. Marxo darbinei verts teorijai, io ekonomisto argumentus laikydamas nepagrstais. (Tiesa, K. Marxas, savo ruotu, E. von Bohm-Bawerko procento teorij laik tik bendrais ivediojimais...). Beje, pati pagrindin lkesi teorijos idja kapitalo pelno (procento) atsiradimas trumpai buvo aptarta jau Pagrinduose... Ten, pavyzdiui, kalbama, kad dl laiko, per kur gamybos priemons, t. y. tolimesns eils materialins grybs, pereina j produkt, atsiranda skirtumas tarp i priemoni ir produkto verts ir io skirtumo vertse dydis bna didesnis ar maesnis, priklausomai nuo laiko tarpo trukms [...]. Naudodamas subjektyv-psichologin tyrim metod, E. von Bohm-Bawerkas aptar ir suformulavo tokias kategorijas kaip dabartin gryb (darbo umokestis) ir

ateities gryb (gamybos priemons ir darbas). Pat kapital, sekdamas C. Mengeriu, kuris parod, kad tam tikras laikotarpis buvo reikalingas norint pagaminti emesns eils grybes, naudojant auktesns eils grybes, jis apibr kaip tarpini produkt, kurie atsirado judjimo aplinkiniu keliu individualiuose etapuose, bendr sum. Kapitalistinje ekonomikoje gamintojas pasirenka gamybos metod siekdamas maksimizuoti peln. Pagal E. von Bohm-Bawerk, gamybos metodo pasirinkimas paprasiausiai reikia gamybos periodo pasirinkim. Procento teorijoje, kuri jis taik realioms fizinms grybms, o ne pinigams kaip tokiems, teigta, kad racionaliam subjektui, tarp j ir piniginio kapitalo savininkui, tam tikra gryb vienodomis slygomis visada turi didesn ribin naudingum iandien, nei ateityje, t. y. ribinis grybs naudingumas maja laikui bgant. Pagrsdamas teigin itikimas subjektyvizmui E. von Bohm-Bawerkas nurod tris nepriklausomas prieastis, kurios lenkia mones ireikti pasirengim sigyti grybes btent iandien, o ne rytoj, dl ko galiausiai ir sukuriamas procentas nuo kapitalo, t. y. agio, kuris bdingas dabartinms vartojamosioms grybms mainant jas ateities grybes. Jo aikinimas buvo grynai vartotojikas. Psichologins austr mokyklos lyderis E. von Bohm-Bawerkas man, kad, pirma, individualus mogus (kinis subjektas) pagal savo prigimt yra optimistas jis tikisi, kad gamybins grybs atsargos ateityje iaugs (iteklius taps maiau retas) ir todl prognozuoja jos ribinio naudingumo savojo vertinimo majim. Kitaip tariant, monms bdinga orientuotis aplinkin gamyb iandien, o ne tiesiogin ateityje, tikintis gauti daugiau produkto (atitinkamai ir naudos) tuoj pat, tuo labiau, kad, pagal E. von Bohm-Bawerk, tolimesniais gamybos periodais gra turs mati. Taigi vidutinikai mons tikisi, kad j poreikiai bus geriau patenkinami ateityje, negu dabar. Antrj prieast jis siejo su visada menkai aprpint moni egzistavimu visuomenje, kuri dalis tikisi praturtti, o kita ne, taiau apskritai ir vieni, ir kiti iandienines grybes vertina labiau negu ateities grybes. Kita vertus, E. von Bohm-Bawerkas man, kad mons dl savotiko trumparegikumo link nevertinti savo bsim poreiki. trumparegikum jis laik psichologiniu faktu ir j aikino vaizduots stoka, silpnavalikumu bei netikrumu dl ateities neapibrtumu. Be to, buvo tikima, kad bus reikalingas kapitalas ir taupymas, nes ateities labiau aplinkinis, daugiapakopis arba kapitalui imlesnis gamybos metodas technikai bus pranaesnis u maiau aplinkin ir maiau kapitalui iml iandienin. Kaip E. von Bohm-Bawerkas ra: [...] jei bdamas vej kaimo seninu isisi vejus gaudyti uvies plikomis rankomis privejos vienai dienai, jei sugaii vien dien nevalgydamas uvies, bet pasidarysi rankius kiekvienas vejys suvejos daugiau uvies kitomis dienomis [...] kapitalas yra produktyvus. ios trys psichologinio, subjektyvaus pobdio prieastys lemia tai, kad dabartins vartojimo grybs vertinamos labiau u analogikas ateityje, ir todl dabartini grybi mainai ateities grybes bus ekvivalentiki tik tada, jei kapitalas ateityje iaugs, t. y. norint ateities grybes ikeisti dabartines, reikia primokti tam tikr premij (vadinamj agio). Taigi, btent su iomis aplinkybmis, su laiko veiksnio taka ribiniams naudingumams, E. von Bohm-Bawerkas siejo procento atsiradim, o pat procent vardijo kaip amin ir natrali kategorij bei vienintel pelno form. Tarkime, kreditorius perduoda besiskolinaniajam vieneriems metams 1000 florin pinigines las. Kadangi pinig savininkas numano ribinio naudingumo savojo vertinimo sumajim, gavus i skolininko t pai sum (1000 florin) sumat jo gerbvis. Paklusdamas racionalaus elgesio principui, kreditorius neketina taikstytis su tokia perspektyva. Jis reikalauja i pasiskolinusiojo grinti ne 1000 florin, o, pavyzdiui, 1100 florin. Kartu jis siekia bent minimaliai kompensuoti galim savo

padties pablogjim. E. von Bohm-Bawerkas tokius mainus laik ekvivalentikais, o susidarius skirtum (100 florin) vertino kaip procent ar agio. Paios laiko teorijos, aikinanios pajam pasiskirstym tarp gamybos dalyvi, pradininku laikytinas F. von Wieseris. Pastebtina, kad laiko veiksnio vaidmens ekonomikos pltroje klausimo klimas tapo svarbus austr mokyklos pasiekimas. Jis buvo ipltotas A. Marshallo teorijoje. Nuo E. von Bohm-Bawerko idj, tikriausiai, galima pradti vairi lkesi teorij, svarbi iuolaikinse ekonomikos teorijose, atskait. Taip pat pastebtina, kad savo knygoje pateiktuose pavyzdiuose E. von BohmBawerkas peln suved procent. Pagal j, darbas tai ateities gryb, nes jis sukuria produkt tik per tam tikr laikotarp, taigi darbininkas yra ateities grybs turtojas. O verslininkas, samdydamas darbinink, duoda jam dabartin gryb imokdamas darbo umokest. E. von Bohm-Bawerko nuomone, kapitalistas ir darbininkas apsikeiia iomis grybmis. Darbas, prajus laikui, sukuria kokias nors grybes, ir ios grybs (dl to, kad ateities grybs vertinamos menkiau, nei dabartins) savo verte virys darbo umokest. is virijimas ir sudaro procent, tiksliau, kapitalisto peln. Taiau, E. von Bohm-Bawerko poiriu, ia nra jokios eksploatacijos, o darbo didesn produkto vert, lyginant su darbo kaina (darbo umokesiu), dl savanorik main atspindi kapitalisto ir darbininko santyki lygiavertikum bei teisingum. Juk, pasak E. von Bohm-Bawerko, darbininkai, skirtingai nuo kapitalist, nepakankamai vertina savo ateit ir nesiekia laukti savo darbo vaisi. Kapitalistai, prieingai, teikia pirmenyb aplinkiniams, o ne tiesioginiams gamybos metodams, reikalaujantiems palyginti daugiau laiko, per kur visuminio produkto prieaugis dl pirmini gamybos veiksni poveikio sumaja. Todl, pagal E. von Bohm-Bawerk, kuo labiau ekonomika kapitalizuota, t. y. kuo auktesnis aplinkikumo laipsnis, tuo emesn yra produkcijos prieaugio norma ir atitinkamai procento norma, nes jos nustatymas yra nagrinjamas kaip darbo main vartojimo reikmenis rezultatas. Be to, pastebtina, kad E. von Bohm-Bawerkas teig, jog procentas nuo kapitalo yra visuotin ekonomin kategorija, kuri atsiranda ne tik kapitalizme, bet ir susidrus su dabartinio bei ateities vartojimo preki mainais. Be to, kaip pareik pats E. von BohmBawerkas, savo garsiojoje teorijoje jis stengsi tik iaikinti procento buvimo fakt, bet anaiptol ne patesinti j. Juk jis, kritikuodamas normatyvinius procento aikinimus, kuri buvo iekoma imtmeius, stengsi rodyti, kad procentas nra nei atlyginimas u kapitalo produktyvum, nei kapitalo nuomos kaina, nei duokl, imama i inaudojamo skolininko kiens, o paprasiausiai tik laiko kaina, arba, kitaip tariant, verts skirtumas tarp dabartins grybs ir tos paios grybs ateityje. Tai main faktas, kai esamos grybs mainomos bsimas. Pastebtina, kad i E. von BohmBawerko procento teorij vliau kai kurie ekonomistai, pavyzdiui, L. Walrasas, gana grietai kritikavo, o kiti, pavyzdiui, A. Landry ir I. Fisheris, stengsi ne tiek sugriauti, kiek pataisyti, giliau analizuodami t jausm, kuris kiekviename individe nulemia bsim pajam vertinim. Juk is vertinimas (time preference) galiausiai yra skirtingas, nulemtas turtins padties ir kit aplinkybi. Paymtina, kad greitai iaugus austr mokyklos autoritet jau XIX a. pabaigoje utemd A. Marshallo ir J. B. Clarko teorijos. XX a. ketvirtame deimtmetyje gal tik vienintelis Lionelis Robbinsas citavo austr ir vokiei ekonomistus daniau nei anglus ar amerikieius. Taiau jam didel poveik padar Philipo Henry Wicksteedo (18441927 m.) Politins ekonomijos bendra prasm (1910 m.), ankstyvasis mginimas austr idjas traukti brit ekonomikos teorij. Dvasininkas, vidurami istorijos specialistas, Aristotelio, A. Dantes ir matematikos inovas, P. H.

Wicksteedas savarankikai studijavo politin ekonomij ir pasiek io mokslo paias auktumas. Jis priskirtinas tai grupei gabi ekonomist (E. Barone, L. Walrasas, K. Wicksellis), kurie XIX a. paskutin deimtmet ipltojo vairius paskirstymo ribinio produktyvumo teorijos variantus, suklusius kak panaaus ma tornad. Savj klausim supratim, savo traktuotes ir sprendimus, ypa kainodaros, gamybos ir paskirstymo sveikos klausimais, P. H. Wicksteedas idst knygose Ekonomikos mokslo abcl (1888 m.), tapusioje vadu naudingumo teorijos matematin ekonomikos teorij (joje dar labai jautsi W. S. Jevonso taka), Es apie paskirstymo dsni suderinim (1894 m.), ir jau mintame veikale Politins ekonomijos bendra prasm, kur L. C. Robbinsas pavadino grynosios ekonomins analizs vadinamosios marinalistins teorijos isamiausiu nematematiniu paaikinimu i vis leidini visomis kalbomis. Pats P. H. Wicksteedas pabrdavo, kad jis nieko naujo nesugalvojo, o tik paprasiausiai savaip idst rezultatus, sekanius i to, k iki jo nuveik kiti. Tam tikra prasme galbt tai ir tiesa, nes, kaip paymjo P. Sraffa, P. H. Wicksteedas savj nedvejojani nuomon, kad marinalistiniai principai teisingi, kritikai perm i W. S. Jevonso. Taiau gilus ir guvus protas negaljo likti tik paprasiausiu perpasakotoju. P. H. Wicksteedas daugel dalyk apsvarst i naujo ir isamiau. Btent jis angl ekonomikos moksl ved termin ribinis naudingumas vietoj W. S. Jevonso vartoto galutinio naudingumo lygio. P. H. Wicksteedas taip pat apmst naujosios krypties ir apskritai ekonominio mokslo filosofinius pagrindus. Jis aikiai pasisak u tai, kad ekonomikos mokslas ne liepia, o aprao. Kitais odiais tariant, politin ekonomija yra ne normatyvinis, o pozityvinis mokslas. Be to P. H. Wicksteedas perspjo, kad subjektyvs elementai, kart traukti analiz paklausos funkcijos pagalba, pradeda nusverti objektyvius elementus, ireiktus per pasilos funkcij, ir neivengiamai ima vyrauti teorinje schemoje. Tai veda tai, kad paklausos kreivs kaip tokios inyksta, o gamybos katai virsta vadinamaisiais alternatyviais katais (t. y. katais, lygiais naudai, kuri galjo bti gauta panaudojus juos alternatyviu bdu). Paymtina, kad P. H. Wicksteedo darbai labai kontrastavo A. Marshallo ambicingam poiriui nauj ekonomikos teorij. I esms nepriklausomai nuo io ekonomisto teorijos, P. H. Wicksteedas atmet daugum to, k A. Marshallas laik esminmis savo ekonomikos teorijos dalimis (pavyzdiui, pasilos kreiv) ir jaut didel antipatij daugeliui klasikini pasa, ilikusi A. Marshallo sistemoje. Taiau pats P. H. Wicksteedas, asimiliavs austr mokyklos ir L. Walraso bei V. Pareto idjas, sumokjo u tai nema kain jis nutolo nuo pagrindins angl ekonomins tradicijos ir liko nuoalyje nuo A. Marshallo, tuo metu pasiekusio savo autoriteto virn. Dl to galiausiai ekonominje literatroje jis liko visikai nepastebtas. J. A. Schumpeteris net yra paymjs, kad tik G. J. Stigleris 1941 m. irykino tikrj P. H. Wicksteedo veikalo Es apie paskirstymo dsni suderinim (1894 m.) didiulio indlio paskirstymo teorij vert. 7.2.5. Neoaustrikoji mokykla Svarbu tik tai, kad kapitalizme kiekvienas savo laims kalvis. Ludwigas von Misesas Po puss imtmeio, XX a. viduryje, subjektyvistin kryptis atgim kaip vadinamoji neoaustrikoji mokykla. Tam daug takos turjo Ludwigo Heinricho

Elder von Miseso (18811973 m.), Friedricho Augusto von Hayeko (18991992 m.) ir J. A. Schumpeterio (18831950 m.) darbai. Prie antrosios austr mokyklos kartos taip pat priskiriami Karlas Schlesingeris, Hansas Mayeris, Richardas von Striglas ir Leo Illy. domu, kad modernioji austr ekonomikos teorija, alia kit jos alinink apimanti tokias pavardes kaip 1986 m. Nobelio premijos laureatas Jamesas M. Buchananas (pagrindinis jo indlis Viej sprendim mokykl tai austr mokyklos ekonomikos teorijos metodologini nuostat taikymas analizuojant valstybs, valdinink ir politik veikl bei paaikinat valstybs neefektyvumo reikin jos nesugebjim parpinti viej grybi), Murrayus N. Rothbardas (1926 1995 m.), Israelis M. Kirzneris ir Ludwigas M. Lackmannas (19061990 m.) (dar mintini G. L. S. Shackleas, N. Barryis, S. Littlechildas, Geraldas P. ODriscolle, Mario J. Rizzo, Williamas H. Petersonas, Mary Lemholz, Andrew Schotteris, Laurenceas S. Mossas, Karen I. Vaughn), savo ventaisiais patronais laiko ne C. Menger ar E. von Bohm-Bawerk, o L. von Mises ir F. A. von Hayek. Modernioji austr ekonomin mokykla tapo savotika atsvara kolektyvistinms ir etatistinms doktrinoms. i teorija atnaujintu, igrynintu pavidalu gro prie pirmini klasikinio liberalizmo valg. Neoaustrikoji mokykla turi labai daug bendro su neoklasikine mokykla. Abi mokyklos kapitalizm laiko geriausia valstybs socialineekonomine sistema. Tiesa, neoklasikams ji geriausia todl, kad pasiymi slygomis, btinomis rinkos pusiausvyrai egzistuoti. O austr ekonomistai, prieingai, remia kapitalizmo sistem dl jos sugebjimo prisitaikyti prie neturinios pusiausvyros rinkos. J manymu, rinkos pusiausvyra realiame pasaulyje negalima, nes ji yra abstrakti konstrukcija, nieko bendro neturinti su tikrove. Galima kalbti tik apie tendencij siekti pusiausvyros. Austr tradicija vietoj pusiausvyros idjos grindiama verslininko vaidmeniu rinkoje, ypa gerai ipltotu I. M. Kirznerio pateiktoje verslininko funkcinje analizje. Verslininkas tai veikjas, turintis sugriauti egzistuojani pusiausvyr, nes gali numatyti ateities veiksmus ir juos koreguoti naujais veiksmais, taip stumdamas rink pusiausvyros link. Specifine verslininko savybe laikomas gebjimas atrasti ir sisavinti pelno gavimo galimybes. Jis siekia inaudoti rinkos anomalijas ir taip sukuria peln, kuris yra ne umokestis u gamyb, o atlygis u supratim, kaip teisingai panaudoti egzistuojanias galimybes. Siekdamas pelno, verslininkas padaro kapitalizm lanksia ir prisitaikania sistema. iuo poiriu, lyginant su feodalizmu ir socializmu, kapitalizmas laikomas prisitaikania sistema. Austr mokykla taip pat ypating dmes skiria ekonomini sprendim neapibrtumui nagrinti, atmesdama neoklasik tuo tikslu naudojam tikimybi teorija grindiam model kaip trivial. J nuomone, prielaida dl tikimybinio mato egzistavimo yra nereali. Taiau kapitalizmas, bdamas silpnai susijusia sistema, yra geriausiai prisitaiks prie neapibrtumo. Dar vienas neoklasikins ir austr mokyklos skirtumas kyla i poirio matematikos vaidmen ekonomikoje. Austr mokyklos atstovai tiki, kad reals duomenys ir j tyrimas yra beveriai, nes kilo i nepusiausvyrins ekonomikos. Be to, j nuomone, visuomen nra j sudarani individ aritmetin suma, ir todl matematika nepajgi tirti visuomens elges. Taiau ia galima velgti ir silpnj austr ekonomins mokyklos viet. G. R. Steele nuomone, ios mokyklos atstov darbai netapo vyraujania XX a. ekonomine doktrina btent todl, kad jie neatitiko XX a. keliam reikalavim visk tiksliai imatuoti. Naujoje eroje reikjo suprantamos ekonomikos: paprast prielaid ir lengv sprendim, kurie, pageidautina, bt rodomi matematikai. Ir neoklasikai, ir austr mokyklos atstovai savo ekonominiuose modeliuose naudojo pusiausvyros bsen kaip atskaitos tak visoms kitoms bsenoms nagrinti. Taiau pirmins j prielaidos skyrsi i esms. Austr ekonomin mokykla

pusiausvyr nagrinjo individo, o ne alies ekonomikos atvilgiu (nauj ini takos jo veiksm planui atvilgiu) ir tai labai svarbu laiko skalje, t. y. ioje schemoje nra numatoma, kad inios bei itekliai yra duoti. Pusiausvyra nusistovi laikui bgant dl kintanios informacijos, o ne dl duotuoju laiko pjviu snaud matricos skirting parametr prie kintamj. Austr ekonomins mokyklos atstov nuomone, tradicikai pusiausvyros modeliuose daromos prielaidos nra teisingos, o patys neoklasikiniai modeliai kritikuotini dl to, kad: ioriniai pokyiai modeliuose vertinami kaip pusiausvyros trikdiai, kurie yra atsitiktiniai ir nepriklausomi; i vis kintamj tarpusavio priklausomybi eliminuojami sudtingesni priklausomybi variantai, paliekant vyraujanius paprastesnius trendus; laikas iuose modeliuose nra kintamasis. Toliau trumpai aptarsime du ymiausius neoaustrikosios mokyklos atstovus L. von Mises ir F. A. von Hayek. Gyvenimo kelias. L. von Misesas gim Austrijos-Vengrijos imperijos mieste Lemberge (dabartiniame Lvove), pasiturinio statyb ininieriaus Arthuro bei Adeles von Mises eimoje. Dar tuo metu, kai jis buvo maas, eima persikl Vien. 1892 m. L. von Misesas pradjo lankyti Akademin gimnazij; ten gijo humanitarin isilavinim. Jaunuolis ypa domjosi istorija ir politika. Todl 1900 m. baigs gimnazij, L. von Misesas stojo Vienos universitet, Teiss ir vyriausybs moksl fakultet, ten, bdamas 27 met, gijo teiss daktaro laipsn. I pradi priirimas Karlo Grunbergo, jis buvo vyriausybs mokslo istorins mokyklos, kuri ypa pabr fakt reikm ir niekino teorinio pobdio analiz, alininkas ir avjosi Sozialpolitik (socialine politika, vok.). Todl ir pirmoji L. von Miseso knyga, ileista 1902 m. dar studijuojant teis Vienos universitete, buvo persunkta vyravusios vokiei istorins mokyklos, beveik iimtinai dmes sutelkusios socialinei politikai, dvasios. Vliau, kaip paymjo F. A. von Hayekas, jis net prisijung prie vienos i t organizacij, kurios paskatino vokiei satyros savaitrat ekonomistus pavaizduoti kaip mones, kurie imatuoja darbininko gyvenam bst ir daro nuosprend: labai anktas. Taiau jurisprudencijos usimim metu studijuodamas politin ekonomij, 1903 m. ruden L. von Misesas perskait pamatin austr mokyklos veikal C. Mengerio Principus.... is veikalas pakeit jo nuostatas ir paskatino gilintis ekonomikos studijas. (Kaip autobiografiniuose urauose ra pats L. von Misesas, C. Mengerio Principai... padar j ekonomistu). ias studijas intelektualiai kvepianioje Vienos universiteto aplinkoje, isaugojusioje austr mokyklos pradininko C. Mengerio, tuo metu kaip tik pasitraukusio i aktyvaus dstymo universitete, tradicijas, graiai papild kito ios mokyklos milino E. von Bohm-Bawerko, grusio profesoriauti po darbo Austrijos finans ministro poste, turiningas seminaras, taps svarbiausiu ekonomini diskusij centru. i diskusij centru ilgai buvo ymaus austr marksizmo teoretiko Otto Bauerio pasisakymai ginant marksizm. Tuo laikotarpiu paio E. von Bohm-Bawerko idjos dl socializmo pltojosi, greiiausiai, gerokai toliau to, k jis spjo paskelbti keliuose darbuose prie savo ankstyv mirt. Nra joki abejoni, kad btent ia susiformavo ir pagrindins L. von Miseso idjos apie socializm. Kaip tik ios visos aplinkybs nulm L. von Miseso mokslines nuostatas, leido greitai veikti visuotin tais laikais avjimsi marksizmo bei valstybinio ekonomikos reguliavimo idjomis. Baigs universitet, L. von Misesas 1906 m. pradjo valstybs tarnautojo karjer Austrijos finans ministerijos administracijoje, taiau po keli mnesi pasibjaurjs biurokratija darb met, taip ubaigdamas valdininko karjer. Kitus dvejus metus L.

von Misesas dirbo vienoje Vienos teiss firmoje, uimdamas stauotojo pareigas, ir kartu pradjo dstyti ekonomik. 1909 m. pradioje jis tapo Vienos Prekybos ir Pramons rm, kurie tuo metu buvo pusiau politin organizacija ir savo leidiniais turjo didel tak Austrijos ekonominei politikai, patarju ekonomikos klausimais. Dirbdamas iuose rmuose, L. von Misesas turjo ambicing akademini plan ir nuo 1913 iki 1934 m. greta savo apmokamos veiklos dst Vienos universitete. Akademin karjer ketveriems metams nutrauk tik Pirmasis pasaulinis karas. Tada L. von Misesas tarnavo Austrijos-Vengrijos imperijos armijoje artilerijos karininku Rus fronte, o paskutiniais karo mnesiais buvo pervestas Vien, generalinio tabo intendantin tarnyb (kaip tik ia jis susipaino su ymiausiu savo mokiniu ir bendraminiu F. A. von Hayeku) ir buvo Karo departamento patarjas ekonomikos klausimais, gydamas tikrovikos karo socializmo patirties, kuri vliau panaudojo savo socializmo ir dinaminio intervencionizmo teorijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame jo alis ne tik patyr pralaimjim, bet ir galutinai iiro, L. von Misesas trumpam jo Austrijos respublikos vyriausybs padjjo pareigas; jis buvo atsakingas u usienio reikal finansinius klausimus. Taiau pagrindinis jo to meto pasiekimas buvo tas, kad jis sugebjo tikinti ankstesn savo draug ir studij biiul socialist lyder Otto Bauer neatlikti bolevikinio manevro. L. von Misesas vlesniuose savo veikaluose ne tik spjo apie socializmo pavoj, parod jo login prietaringum ir ekonomin neefektyvum, bet ir vyst bei propagavo alternatyvi teorij liberalizm. Vis dlto, L. von Miseso nuomon taip ir nebuvo igirsta. Vokietijoje (o ji dar lemiam tak ir Austrijai) siviepatavo karinio revano idjos, atvedusios visos ekonomikos pajungim valdios diktatui. Kaip ir pranaavo mokslininkas, ie procesai neivengiamai ved prie totalitarizmo ir karo. Nacionalsocialist 1934 m. itremtas veicarij, iki 1940 m. L. von Misesas jo tarptautini ekonomini ryi vadovo pareigas enevoje Tarptautini pouniversitetini studij institute ir tapo tarptautini ekonomini santyki katedros profesoriumi. 1938 m. enevoje nutiko ir kitas ymus vykis L. von Miseso gyvenime jis ved Margit Sereny. domu, kad prie vestuves L. von Misesas spjo mon, kad niekada neturs daug pinig, nes apie juos tik rao... 1979 m. Margit von Mises pareng pomirtin savo vyro paskait knyg Ekonomin politika. Mintys iandienai ir rytdienai, kuri rmsi paskait ciklu, A. Benego-Lyncho kvietimu jo skaitytu 1958 m. Argentinoje, Buenos Aires universitete. 1940 m. L. von Misesas, siekdamas ivengti vokiei armijos sumimo, emigravo JAV, kur ir igyveno iki pat mirties 1973 m. Amerikoje jis pirmiausia sidarbino Niujorke Nacionaliniame ekonomini tyrim biure, o vliau tapo patarju Nacionalinje gamintoj asociacijoje. Nuo 1945 iki 1969 m. L. von Misesas dst Niujorko universitete kaip vizituojantis profesorius pouniversitetini studij verslo mokykloje. Tik bdamas 87 met L. von Misesas ijo pensij, tapdamas seniausiu aktyviu profesoriumi per vis JAV istorij. Universitete L. von Misesas dst tris kursus: Socializmas ir pelno sistema, Vyriausybs kontrol ir pelno sistema, bei ved Ekonomikos teorijos seminar, kiekviename kurse pabrdamas laisvs virenyb rinkoje. Taiau ir Amerikoje radikalus mokslininko liberalizmas, jo ekonomins idjos, prietaravusios vietini ekonomist ir valdios skelbiamoms doktrinoms, nulm tai, kad jis buvo pripaintas ne i karto. Galima paminti, kad ia L. von Misesas taip ir negavo oficiali apmokam pareig n vienoje i JAV auktj mokykl, kur dominavo konvencionalios ekonomikos atstovai (daniausiai J. M. Keyneso pasekjai). Oficialus pripainimas austr mokslininkui atjo pernelyg vlai:

pirmj garbs vard jis gavo tik 1962 m., pradjs devintj savo gyvenimo deimtmet. Ekonomikos teorija. L. von Misesas vis savo gyvenim gyn ekonominio liberalizmo idjas. Pirmas svarbus jo veikalas buvo Pinig ir kredito teorija (1912 m.), kuriame jis pritaik austr mokykloje ipltot ribinio naudingumo princip pinig vertei. i knyg M. Weberis iskyr kaip pai rimiausi iuo klausimu. Joje L. von Misesas idst savo regresijos teorem, parodydamas, jog pinigai ne tik duoda pradi rinkai, bet ir privalo nuolat veikti. Ankstesnieji austr mokyklos ekonomistai sekdami klasik mokykla, atskyr pinigus nuo visos ekonomikos ir analizavo juos teoriniu poiriu. L. von Misesas nesutiko su tokiu pinig analizavimu. Jis teig, kad kai tik bet kurios preks vert yra nustatoma pagal pasil ir paklaus, i karto atsiranda pinig perkamoji galia, t. y. kaina. Ekonomistai klasikai, ypa D. Ricardo, teig, jog pinig pasilos padidjimas lemia kain augim, taiau L. von Misesas rod, kad kainos gali didti ar mati greiiau negu pinig pasila. Kain didjimo laipsnis ir greitis priklauso nuo moni noro laikyti grynus pinigus. L. von Misesas tikinjo, kad pinig neutralumas yra nemanomas, ir kartu tai, kad pinig kiekio padidjimas visada turi perskirstymo poveik, nes dl to, jog kainos didja tik priklausomai viena nuo kitos, infliacija perskirsto turt nuo apmokam darbuotoj ir taupytoj bankus, vyriausybes ir su jais susijusias interes grupes. Taip pat L. von Misesas ioje knygoje pristat nauj verslo ciklikumo teorij, kuria remiantis ekonomines krizes buvo galima paaikinti infliacijos nulemtu klaidingu itekli paskirstymu. Jis rodinjo, kad dar alingesni u infliacij yra verslo cikl pakilimai ir nuosmukiai, kuriuos lemia infliacija. Kai vyriausyb smarkiai padidina kainas, tai sumaina palkan norm emiau tinkamo rinkos lygio, kuris priklauso nuo taupymo. Dirbtinai ema palkan norma suklaidina verslo atstovus ir ie pradeda daryti neekonomikas investicijas, o tai sukelia infliacijos sustiprjim. Kai kredit pltra sustoja arba sultja, investavimo klaidos irykja kaip bankroto ir nedarbo rezultatas. Centriniai bankai neivengiamai sukuria verslo cikl. L. von Misesas teig, kad kredito ekspansija gali lemti laikin bum. Taiau i fiktyvi gerov galiausiai turi baigtis prekybos nuosmukiu, krize. Kaip sustabdyti cikl? L. von Misesas argumentavo, kad todl, jog pinigai atsiranda i rinkos kaip prek, o ne dl vyriausybs sakymo ar socialinio sandorio, tai jie privalo bti grinti rink. Bankininkyst turi bti vertinama kaip bet kuri kita pramons aka ir priklausyti nuo konkurencijos. Valiuta turi bti susieta su auksu laisvai j konvertuojant, o centrinis bankas neturt kurti kredito siekdamas padidinti banknot, nepadengt auksu ar usienio valiuta, kiek. Knyga Pinig ir kredito teorija 31 met L. von Misesui peln Europoje inomo ekonomisto reputacij ir padar j vienu i alies ekonomikos mokslo lyderi. Taiau dl Pirmojo pasaulinio karo pasikeit intelektualin atmosfera, ir naujoji buvo daug maiau palanki L. von Misesui: kartu su karu baigsi aukso standarto laikotarpis, sustiprjo centrini bank veikla, pasibaig laisvj rink amius. Todl, pltodamas tuo metu nebemading poir ekonomik, L. von Misesas niekada negavo akademini apdovanojim, nors j buvo tikrai nusipelns. Netgi, nors jo uimamos privataus docento (professor extraordinarius) Vienos universitete pareigos buvo prestiins, u tai jis negaudavo jokio atlyginimo. L. von Misesas tuometines pajamas gaudavo u patarjo, vliau vyriausiojo patarjo Austrijos prekybos rmuose darb. Jis taip pat ra ekonomines analizes apie silomus vyriausybei veiksmus, taip turdamas lemiamos takos 1922 m. monetarinms ir finansinms reformoms bei sugebdamas beveik vienas ilaikyti Austrij nuo hiperinfliacijos, kuri krt Vokietij

XX a. antrajame deimtmetyje. Vis dlto L. von Misesas negaljo sustabdyti didjanio vyriausybs vaidmens reguliuojant ekonomik ir Austrijos valstybs finans sistemos blogjimo. Be to, L. von Misesas 1927 m. kr Austrijos verslo ciklo tyrim institut, finansuot daugiausia i Rockefellerio fondo, o io ekonomisto rengiami seminarai pritrauk geriausius protus visoje Europoje ir ikl daugel ymi ekonomist, tarp j F. A. von Hayek, tapus pirmuoju Austrijos verslo ciklo tyrim instituto direktoriumi ir jus ias pareigas iki 1931 m. Tsiant L. von Miseso veikal (per vis savo gyvenim jis para 25 knygas ir apie 250 straipsni) aptarim, mintini ir kiti pagrindiniai jo darbai. Vienas j Tauta, valstyb ir ekonomika (1919 m.), kuriame jis idst savo poir karo ekonomik, teigdamas, kad karas yra alingas ne tik nugaltajam, bet ir nugaltojui. Veikale rodoma, kad agresyvi usienio politika, suklusi pasaulin kar, buvo tiesiogiai susijusi su priekarine ekonomine politika. Taiau i knyga taip ir nebuvo plaiai pripainta aminink. 1919 m. ruden L. von Misesas para garsiausi savo es Ekonominis skaiiavimas socialistinje sandraugoje. ia jis argumentavo, kad socialistinis vadovavimas stokoja esmins priemons siekiant racionaliai paskirstyti iteklius ekonominio skaiiavimo. 1922 m. pasirod kitas solidus L. von Miseso traktatas apie socialin politik Socializmas: ekonomin ir sociologin analiz, kuris palaipsniui pakeit daugelio jaun idealist, kurie gro studijuoti universitetus po Pirmojo pasaulinio karo ir svajojo apie geresnio pasaulio sukrim, pair esm bei turjo lemiamos takos visiems auganios intelektual kartos lyderiams, kurie vadovavo po Antrojo pasaulinio karo prasidjusiam neoliberaliam judjimui, tarp j F. A. von Hayekui ir veicar ekonomistui Wilhelmui Ropke (18991966 m.), tapusiam vienu i socialins rinkos kio teorijos krj. Greiiausiai, didioji knygos dalis buvo parayta 19191921 m.: pagrindinis skyrius apie ekonominius skaiiavimus socializme buvo iprovokuotas jo cituojamos marksistini pozicij laikiusiosi austr filosofo, ekonomisto ir sociologo Otto Neirato (18821945 m.) knygos Per karo k natral k, ileistos 1919 m. Miunchene, kurioje O. Neiratas pagrind natrini skaiiavim vyravimo socialistinje ekonomikoje idj. Tai, kad tuometinmis slygomis L. von Misesas rado laiko susitelkti ties labai plaiu teoriniu ir filosofiniu darbui, F. A. Haeyko odiais tariant, lieka tikru stebuklu tiems, kurie bent jau paskutiniais io periodo mnesiais beveik kasdien mat j paskendus tarnybos reikaluose. Iki tol buvo daug kritikos socializmo atvilgiu, bet niekas nemet ikio socialistams, kad ie paaikint, kaip i ties veiks j ekonomika, jei nebus kain mechanizmo ir privaios nuosavybs. Kalbdamas apie socializmo deklaruot visuomenin nuosavyb ir perskirstym, L. von Misesas tvirtino, kad Jei ios [perskirstymo] idjos bt buvusios gyvendintos prie imtus ar tkstanius met, mes vis dar btume tame paiame ekonominio isivystymo lygyje kaip ir tada. [...] Visa ms civilizacija pagrsta faktu, kad mons visada sugebjo atremti perskirstytoj atakas. ioje knygoje jis teig, kad socializmas negali funkcionuoti pramoninje ekonomikoje, o tuo labiau nebus kain sistemos, kad bt galima suskaiiuoti peln ar nuostol. (O juk kiekvienas verslo ingsnis turi ir gali bti patikrintas naudojant pinigin apskait. Anot L. von Miseso, btent pinigin apskaita leido monijai pasiekti tai, k vadiname civilizacija: Ms civilizacija neatsiejama nuo ms pinigins apskaitos metod. Ji sunykt, jei atsisakytume io nepakeiiamo ms veiklos rankio. Goethe buvo teisus dvejybin apskait pavadins vienu subtiliausi mogaus proto iradim). Dl to socializmo ekonomikoje sivyraus

chaosas ir stagnacija. Jis taip pat rodinjo, kad mirios ekonomikos taip pat negali efektyviai funkcionuoti, nes per mokesius, reguliavim bei ilaidas vyriausyb ikraipo kain sistem ir itekli paskirstym. Kaip jau buvo paymta, veikalas Socializmas: ekonomin ir sociologin analiz sukrt tuometin jaun ekonomist kart, ir ios knygos pagrindins idjos supratimas jiems buvo nelengvas ir kankinantis reikalas. Nors pradioje L. von Misesas turjo nedaug atvir pasekj, jauni mons, susidomj problematika, guljusia filosofijos ir visuomens teorijos tarpribyje, sutiko j susiavj. Taiau subrend profesionalai sutiko knyg abejingai ar net prieikai. Kaip paymjo F. A. Haeykas, tuo metu pasirod tik viena recenzija, kurioje buvo usiminta apie knygos reikmingum, o ir j para nusens liberalus politikas XIX a. reliktas. Situacija pasikeit gera tik 1936 m. pasirodius Socializmo: ekonomins ir sociologins analizs anglikam leidimui, prie ko ypa prisidjo L. C. Robbinsas, surads kvalifikuot vertj buvus Londono ekonomikos mokyklos student J. Kahane (19001969 m.), kuris iliko aktyviu ios kartos akademini mokslinink brelio nariu, nors pats ir pakeit veiklos srit daug met dirbo vienoje i stambiausi grd prekybos firm, o karjer baig dirbdamas Romoje JTO Maisto produkt ir ems kio organizacijoje (FAO) bei Vaingtone Pasaulio banke. Gyvendamas JAV ir susidrs su stipriai augania ir stiprjania vyriausybe, 1944 m. L. von Misesas ileido knyg Biurokratija, spjani apie mirios ekonomikos statikumo pavoj. ioje knygoje jis parod, kad vyriausybs kontrols, reguliavimo ir prieiros institucijos, nepaisant to, ar jos veikia pelningai, ar nuostolingai, vis labiau auga, nors ir nesuteikia socialins ar ekonomins naudos. L. von Misesas rodinjo, kad rinkos kain mechanizmas efektyviausias itekli paskirstymo pagrindas. Jis pritaik ribinio naudingumo koncepcij sukuriant nauj pinig teorij ir parod, kad naudingumas gali bti imatuotas tik ordinaliai (kelintiniais skaiiais), o ne kardinaliai (kiekiniais skaiiais). L. von Misesas ra: Pagrindinis kiekvieno kiekybinio poirio ekonomines problemas trkumas yra tas, kad neatsivelgiama fakt, jog tarp vadinamj ekonomini dimensij nra pastovi ryi. Formuojant ir vertinant main santyk tarp vairi preki, nra nei pastovumo, nei tstinumo. Kiekvienas naujas dydis priveria pakeisti vis kain struktr. Taip pat jis bendrais bruoais apibdino perkamojo pajgumo teorij, kuri yra panai G. K. Casselio teorij. Taiau galiausiai pats L. von Misesas prijo ivados, kad jo kritikams bdingas visikai kitas intelektualinis poiris socialines ir ekonomines problemas, o ne tik paprasiausias kitoks atskir fakt vertinimas. Kad juos tikinti savo teisumu, buvo btina parodyti visikai kitokios metodologijos reikalingum. Tai ir tapo jo pagrindiniu rpesiu. Todl be savo darb ekonomikos ir sociologijos srityse, L. von Misesas epistemologinio pobdio straipsniuose mgino atkurti ekonomikos mokslo pagrind ir metodologij. Ekonomikos moksl vis labiau veik institucionalizmas, kuris neig ekonomikos visum, ir pozityvizmas, kuris nemat skirtumo tarp socialini ir fizini moksl. L. von Miseso, teigusio, kad ekonomika yra platesnio socialinio mokslo dalis, atsakymas buvo prakseologija mogiko elgesio logika arba mokslas apie mogaus veiksmus, kuris mato kiekvien individual ekonomikos dalyv kaip turint tikslus ir udavinius. Kaip ra M. N. Rothbardas, Prakseologija grindiama pamatine aksioma, kad veikia individualios mogikosios btybs, t. y., faktu, kad individai smoningai imasi veiksm siekdami pasirinkt tiksl. Prakseologijos poiriu, individas nra tik homo oeconomicus i tradicini ekonomikos vadovli, mechanikai maksimizuojantis vien apibrt naudingumo funkcij. Jis yra homo agens jis renkasi ne tik priemones, bet ir paias naudingumo

funkcijas. Jis ne tik tenkina esamus norus, bet ir renkasi norus, kuriuos tenkins. Kaip teig L. von Misesas, Niekas kitas, iskyrus pat individ, negali sprsti, kas j tenkina labiau, o kas maiau. L. von Misesas toliau tvirtino, kad ekonomikos mokslas negali bti tikrinamas ar atmetamas pagal stebjimo metu gaut duomen analiz (juk rinka nra lygtis, veikianti pagal matematinius apskaiiavimus; tai ne tiksli maina, greiiau ji varoma neapibrtumo ir nepastovumo) ir yra a priori mokslas kaip matematika, logika ar geometrija. Kalbdamas apie mog, L. von Misesas teig, kad geriausiai mog apibdinantis bruoas yra tas, kad jis niekada nesiliauja tikslinga veikla sieks pagerinti savo gerov. Taigi j domino ne tik ekonomikos metodologija, bet ir visa mogikj studij sritis. Pagrindiniai L. von Miseso darbai ioje srityje buvo Epistemologins ekonomikos teorijos problemos (1933 m.), Visagal vyriausyb: totalitarins valstybs ir totalinio karo kilm (1944 m.) ir mogikieji veiksmai: ekonomikos traktatas (1949 m.). is veikalas, taps jo opus magnus, buvo 1940 m. enevoje parayto ir ileisto monumentalaus Nationalekonomie: Theorie des Handelns und Wirtschaftens (Nacionalin ekonomika. Prekybos ir kininkavimo teorija), pamirto per Antrj pasaulin kar, iplstas ir iverstas angl kalb 900 puslapi variantas. Jo studentas M. N. Rothbardas veikal pavadino L. von Miseso didiausiu laimjimu ir vienu nuostabiausi mogaus proto produktu ms amiuje; tai ekonomikos visuma. Pats L. von Misesas 1944 m. ra: Mano tikslas raant Nationalekonomie: Theorie des Handelns und Wirtschaftens buvo pateikti isami ekonominio elgesio teorij, kuri apimt ne tik rinkos ekonomik (laisv verslovi sistem), bet ir kitas ekonomikas, pagrstas bet kuria kita manoma socialinio bendradarbiavimo sistema, tai yra, socializm, intervencionalizm, korporatyvizm ir t. t. Be to, a maniau esant btinyb inagrinti visus prietaravimus, kylanius dl vairi poiri, pavyzdiui, etikos, psichologijos, istorijos, antropologijos, etnografijos, biologijos ikelt prie teising ekonomin samprotavim ir iki iol vis ekonomikos mokykl ir minties krypi taikyt metod svarum. Tik toks varginantis vis kritikuotin prietaravim traktavimas gali patenkinti reikl skaitytoj ir tikinti j, kad ekonomika yra mokslas, galintis ne tik perduoti inias, bet ir nurodyti, kaip elgtis. Prie ileidiant anglikj variant, duodamas interviu urnalui Plain Talk, L. von Misesas teig: Ekonomika nesileidia skaldoma atskiras akas [...]. Vienas ekonominis vykis tiesiogiai lemia kit. Kiekviena i vairi ekonomini problem turi bti sprendiama remiantis aikios sistemos struktra, priskiriania viet ir svor kiekvienam mogikj nor ir trokim aspektui [...]. Mano knygos uduotis ir yra pateikti aiki analiz [...]. Kiti du svarbs veikalai mogikj studij ir ekonomikos teorijos metodologijos srityje Teorija ir istorija. Visuomens ir ekonomikos evoliucijos interpretacija (1957 m.) ir Ekonomikos mokslo esminiai pagrindai: es apie metod (1962 m.). Kalbant apie metodologin L. von Miseso darb reikm, paymtina, kad jis, kaip ir F. A. von Hayekas, gali bti priskirtas prie radikali austr mokyklos metodologini individualist, kritikavusi neoklasikinius ekonomistus dl to, kad ie braiydami kat kreives arba naudodami agregatines svokas idav individualizmo prielaidas. L. von Misesas teig, kad sprendia ir veikia ne valstyb, ne valdia, o konkrets individai, kuri veiksmams kiti individai teikia specifin prasm. Taiau L. von Misesas gali bti laikomas ir metodologinio dualizmo alininku. Jo nuomone, ekonomin teorija naudojasi tiksl pasiekimo priemonmis, kurias individai pasirenka savo veiklai (tikslams). Pasirinkdami priemones jie naudojasi tik vienu kriterijumi: ar ios priemons pads pasiekti rezultato, kurio siekia veikiantis subjektas. Kadangi racionals poelgiai grindiami individualia strategija, analiz turt iplaukti i tokio poirio pasaul, kuris bt tipikas veikiantiems asmenims. L. von Miseso ivados

yra grynai procedrinio pobdio. Ekonomistas arba tyrintojas i mokslo pozicij negali aptarinti pasirinkt tiksl; jis gali tai daryti tik pasirinkdamas priemones, padedanias pasiekti tikslus. Gamtos mokslai tyrinja daikt santykius, o visuomeniniai mokslai skirti analizuoti, kaip subjektas suvokia real pasaul. L. von Misesas ypa atsargiai velg pozityvizm, nes man, kad jis yra labai pavojingas. Ne vien todl, kad mokslikai jis buvo nepagrstas, bet ir todl, kad pozityvizmo sistemoje mons laikomi negyvais objektais, kuriais galima manipuliuoti. L. von Miseso nuomone, absoliuts civilizacijos pagrindai yra darbo pasidalijimas, privati nuosavyb ir laisvi mainai. Su laisvais mainais nenutrkstamai susijusios kainos kaip kininkavimo kelrods. Stichikai susiklostani kain sistema tai savotika verslininkysts locija. Taiau jis pirmiausia dmes sutelk ne daiktus (iteklius, prekes ir paslaugas), o moni veiksmus. Kaip ra L. von Misesas, Ekonomika kalba ne apie daiktus ir apiuopiamus materialius objektus; ji kalba apie mones, j ketinimus ir veiksmus. Anot jo, Be nuorodos tai, ko siekia veikiantys individai, k jie laiko skme ir neskme, pelnu ir nuostoliu, apie mogikj veikl nemanoma pasakyti jokio prasmingo teiginio. Jis toliau pabr, kad esant padiai, kai mons yra tikrai smarkiai sipainioj visuomenin struktr ir socialinius subjektus, ekonomikos dmesio centre turi beslygikai likti individas, o ne kolektyvas. L. von Misesas, neigdamas toki svok kaip visuomens interesas, tautos kis aikinamj gali, ra: Pirmiausia turime suvokti, jog visi veiksmai yra individ veiksmai. [...] Gilindamiesi individ atliekam veiksm prasm mes kartu btinai suinosime visk apie kolektyvini visum veiksmus. [...] Kolektyvin visuma yra tam tikras vairi individ veiksm aspektas, ia prasme jis realus, nulemiantis vyki eig. Bt apgaulinga tikti, kad kolektyvines visumas manoma vizualizuoti. Jos niekada nebna matomos; j painimas visuomet yra prasms, kuri veikiantys mons priskiria savo veiksmams, supratimo rezultatas. Mes galime matyti mini, t. y. daugyb moni. Ar i minia yra vien tik susibrimas, ar mas [...], ar organizuota institucija, ar koks kitas socialinio vieneto tipas yra klausimas, kur galima atsakyti tik supratus prasm, kuri mons patys suteikia savo buvimui. Kritikuodamas metodologin holizm, L. von Misesas paymjo, kad holistiniu poiriu visuomen yra darinys, gyvenantis savo nuosav gyvenim, nepriklausant ir atskirt nuo vairi individ gyvenim, veikiantis savo paties naudai ir siekiantis sav tiksl, kurie skiriasi nuo individ tiksl. Tada, inoma, gali kilti visuomens ir jos nari tiksl priepriea. Siekiant apsaugoti visuomens klestjim ir tolimesn pltr, darosi btina sutramdyti individ savanaudikum ir priversti juos paaukoti savo egoistinius siekius visuomens naudai. L. von Misesas rodinjo darbo pasidalijimo principo esm ir naudingum. Jis teig: Jei tam tikra skaiius moni dirbs laikydamiesi darbo pasidalijimo principo, tai, kitoms slygoms esant vienodoms, jie sukurs ne tik tiek, kiek bt sukr dirbdami kiekvienas atskirai, bet kur kas daugiau. Tuo grindiama visa monijos civilizacija. Btent dl darbo pasidalijimo mogus isiskyr i gyvuli. Btent darbo pasidalijimas silpn mog, fizine jga gerokai nusileidiant daugumai gyvn, pavert pasaulio valdovu, technikos stebukl krju. Be darbo pasidalijimo, jokioje srityje nebtume paeng toliau u savo protvius, gyvenusius prie tkstant ar deimt tkstani met. Be to, L. von Misesas nurod, kad vienintel efektyvi bendradarbiavimo sistema darbo pasidalijimo principu grindiamoje visuomenje yra privati gamybos priemoni nuosavyb. Juk Tenkindamas savo savanaudikum kiekvienas veikiantysis individas nea savo indl kuriant geriausi manom gamybins veiklos srang. Tad privaios nuosavybs srityje, kur statymais

nuosavyb saugoma nuo prievartos arba apgauls, nra jokio antagonizmo tarp individuali ir visuomenini interes. L. von Misesas kalbdamas apie nuosavyb kaip apie liberaliosios politikos pagrind, pirmiausia apibr visuomen kaip asmen asociacij bendradarbiavimo veiklai. Jis paymjo, kad privati nuosavyb skatina versl judti priek ir utikrina nepriklausomos minties pltojimsi bei novatorikum. Aiku, asmuo, neturintis nuosavybs yra maiau autonomikas (savarankikas) laisvoje visuomenje negu pasiturintis, taiau jis yra autonomikesnis, negu jis bt visuomenje, kurios gamybinius iteklius valdo kolektyvas. Pagrsdamas i mint, L. von Misesas teig, kad nors ir vidutini intelektualini gabum mogus neturi galimybi pakilti pramons lyderi gretas, bet tas suverenumas, kur rinka jam teikia tvarkant ekonominius reikalus, skatina technologij ir versl pritaikyti jo panaudojimui visus mokslini tyrinjim laimjimus. Be to, jis paymjo, kad praraja, ikikapitalistiniais amiais skyrusi savininkus ir neturinius pinig vargus, kapitalizmo slygomis sumajo. Tai patvirtindamas L. von Misesas primin, kad ankstesniais laikais amatininkas gaudavo tok ma atlyginim, kad beveik nieko negaldavo atidti, o kapitalizmo slygomis jis jau gali turti santaup, bei atsirado institucij, padedant kurioms jis gali investuoti savo piniginius iteklius versl. Patvirtindamas teigin L. von Misesas pateik fakt, kad didel Amerikos pramons kapitalo dalis yra ma darbeli santaupos. Vadinasi, laisvoji rinka sudar slygas, kad eilinis mogus tapt tiesiogiai suinteresuotas verslo klestjimu ne tik kaip vartotojas, bet kartu ir kaip darbdavys, ir kaip investuotojas. Taip pat mintini tikinami L. von Miseso argumentai dl darbinink vietos visuomenje. Anot mokslininko, XIX a. istorik ir politik trkumas buvo tas, kad jie nesugebjo suprasti, jog dirbantieji yra pagrindiniai pramons gamini vartotojai, sudarantys absoliui pirkj daugum. Jei atkreiptume dmes statistik, tai pastebtume, kad vaik mirtingumas sumajo, vidutinis gyvenimo amius pailgjo, gyventoj pagausjo, ir eilinis mogus pradjo naudotis patogumais, kurie ankstyvesniais laikais nesisapnavo net turiams. Vadinasi, pamatytume, kad teiginys, jog gamyklos pablogino fizin darb dirbanij padt tra tik mitas. Kaip viso to prieast L. von Misesas nurod pagrindin pramonins revoliucijos laimjim ekonomins galios perklim nuo ems savinink visiems gyventojams. Dl to eilinis mogus nustojo bti varguolis, pasitenkinantis trupiniais nuo turtuoli stalo. Taigi, darbininkas iomis naujomis verslo slygomis tapo ne tik laisvai samdomu darbininku, bet ir tuo paiu klientu. Juk Verslui pirmiausia reikia kuo daugiau rink. Tai tapo kapitalistins verslininkysts devizu. Rinka tai klientai, pirkjai, vartotojai. Kapitalizmo pasaulyje yra vienas bdas praturtti: mokti aptarnauti vartotoj geriau ir pigiau nei kiti. Bdingiausiu kapitalizmo bruou, skirianiu j nuo ikikapitalistini gamybos metod, L. von Misesas vardijo jo nauj rinkos veikimo princip kapitalizmas nra paprasiausia masin gamyba, bet masin gamyba, tenkinanti masi poreikius. L. von Misesas teig, kad kapitalistin gamyba dl pelno yra gamyba visuomenini poreiki patenkinimui, o privati gamybos veiksni nuosavyb atlieka socialin funkcij. Rinkos sistema gali automatikai skirstyti iteklius pagal poreikius. Verslininkams, kapitalistams ir ems savininkams vartotojai yra tarsi suteik mandatus, bet jie gali bti ataukiami. Kapitalistin pelno siekimo sistema veria versl tarnauti vartotojams, siekti kuo geriau aptarnauti klientus. Taip vartotojas tampa valdovu. L. von Misesas ra: ia prasme kapitalistin gamybos sistema yra ekonomin demokratija, kuri kiekvienam pfenigui suteikia balso teis. Vartotojai yra savarankika, nepriklausoma tauta. Kapitalistai, verslininkai ir kininkai piliei

atstovai. Rinkos procesas yra kasdien vykdomas plebiscitas, ir jis neivengiamai alina i gaunani peln srao tuos, kurie nenaudoja savo nuosavybs pagal visuomens keliamus reikalavimus. Atspirties taku L. von Misesui buvo neoklasikin tiksl funkcijos maksimizavimo, turint tam tikras las, koncepcija. Jo nuomone, los, kuriomis disponuoja verslininkas, taip pat keiiasi. L. von Misesas ra, kad verslininkyst yra universali mogaus veiklos kategorija, i ties realioje ekonomikoje verslininku, t. y. mogumi, veikianiu neapibrtumo slygomis, yra kiekvienas. Kaip tikras austr mokyklos atstovas, bdamas nuoseklus subjektyvistas ekonominje analizje, jis pabr, kad verslininko pelnas ar nuostoliai tai ne jo kapitalo, o jo idjos, knytos kapitale, produktas: klaidinga idja lems nuostolius, nepaisant kapitalo snaud. Savo ruotu, anot L. von Miseso, alg ir atlyginim mokjimas reikia ne darbdavio draugikum, bet versl, gamybos veiksnio sigijim. Tai atitiko samprat, kad kiekvienas darbuotojas turi pats pelnytis savo atlyginim. Paymtina, kad vliau M. N. Rothbardas, remdamasis aristoteliku realizmo irykinimu, atrado tai, ko trko L. von Misesui galimyb taikyti naudingumo princip (praktins analizs pagrind) individuali plan koordinavimo laike problemos isprendimui. M. N. Rothbardas, kurio mokymo esm sudaro teiginys, kad mogus veikia, remdamasis teoriniu L. von Miseso palikimu, pareik, kad mons gali veikti tiek, kiek leidia j protas. 1963 m. ileistame savo beveik tkstanio puslapi veikale mogus, ekonomika ir valstyb, paraytame etojo deimtmeio pabaigoje gavus Volckerio fondo stipendij ir tapusiame L. von Miseso veikalo mogikoji veikla tolesne pltra, M. N. Rothbardas kai kuriose srityse, pavyzdiui, monopolijos teorija, naudingumas, gerov ir valstybs teorija dar labiau sustiprino pastarojo poir ir pradjo austr ekonomikos teorijos atgimim. M. N. Rothbardas tvirtino, kad vienintels tikrosios monopolijos yra sukurtos vyriausybs, nes rinkos pernelyg konkurencingos, kad leist ilikti kokioms nors monopolijoms. Jis ra: Kiekvienai kapitalo prekei turi bti skirta konkreti rinka, kurioje firmos perka ir parduoda t prek. Suprantama, kad pagal ekonomin dsn laisvojoje rinkoje nustatomas aikus maksimalus lyginamasis konkreios firmos dydis. [...] Dl io dsnio, niekada negali susiformuoti vienas milinikas kartelis ar susiliejimas visoje ekonomikoje, kol vienai didelei firmai nepriklauso visos gamybos priemons ekonomikoje. Toliau savo traktate M. N. Rothbardas dst poir, kad monopolins kainos egzistavimas laisvojoje rinkoje yra pagrstas iliuzija: Rinkoje nra nepastebimos, neatpastamos konkurencingos kainos ir dl to net abstrakiai negalima iskirti n vienos kainos kaip monopolins. Atmets monopolins kainos egzistavimo laisvojoje rinkoje galimyb, panaiai jis pltojo J. Robinson ir E. Chamberlino monopolins konkurencijos teorij kritik. Jis teig, kad Monopolins konkurencijos teoretikai lygina ideali firm (t. y. neturini takos kainai) su tomis firmomis, kurios turi tam tikr tak kainai ir dl to yra tam tikru laipsniu monopolins. Taiau akivaizdu, kad firmos paklausos kreiv negali bti nuolat tobulai elastinga. M. N. Rothbardas, valstyb velgs laikydamasis metodologinio individualizmo pozicijos ir neigs grybi skirstymo privaias ir viesias objektyvum, studijuodamas vyriausybs politik knygose mogus, ekonomika ir valstyb (1963) bei Galia ir rinka (1970 m.) tyrinjo vis tip intervencijos rink poveikius ir prijo ivad, kad valstyb prie mogaus gerovs maai tegali prisidti. Be to, jis paymjo, kad valstyb teikia nemokamas paslaugas nusavintomis lomis: Faktas, kad valstyb teikia tam tikr paslaug, reikia, jog, kitaip nei rinkoje, paslaugos gavimas yra visikai atskirtas nuo mokjimo u t paslaug. Ir toliau ts: Pelno-nuostolio

testas veikia kaip gairs valdant produktyvi paslaug sraut. Toki gairi valdia neturi, ji stokoja racionalaus bdo sprsti klausim, kiek apskritai pinig ileisti ar kiek j ileisti kiekviena specifine kryptimi. Kuo daugiau pinig ji ileidia, tuo daugiau paslaug gali suteikti taiau kur sustoti? Veikale Galia ir rinka M. N. Rothbardas taip apibendrino gamybin valstybs veikl: Kiekviena valstybin mon sukuria chaoso sal ekonomikoje; nereikia laukti socializmo, kad prasidt chaosas. Jokia valstybin mon niekada negali racionaliai, gerov maksimizuojaniu bdu nustatyti kain ar kat, paskirstyti gamybini veiksni ar fond. Jokia valstybin mon negali veikti pagal verslo princip, net jei to bt siekiama. Tad bet kokia valstybin operacija ekonomik virkia chaoso doz; kadangi ekonomikoje visos rinkos susisiekia, bet kuri valstybin veikla ardo ir deformuoja kain formavimsi, veiksni pasiskirstym, vartojimo ir investavimo proporcijas ir t. t. [...] Kuo platesns valdios valdos, tuo, inoma, rykesnis is poveikis. Taip pat M. N. Rothbardas tyrinjo Didij depresij ir knygoje Amerikos didioji depresija, tapusioje svarbiu indliu JAV istorij, taik austr verslo ciklo teorij, siekdamas parodyti, kad ekonomikos nuosmukis kilo dl bank kredito ekspansijos, o padt dar labiau pasunkino Herberto C. Hooverio vyriausybs kiimasis. M. N. Rothbardas, kuriam laisv ir neeidiama nuosavyb eina ivien, teig, kad nuosavyb privalo bti privaiose rankose, o savininkas turi bti laisvas j valdyti. Jis kritikavo mokesi sistem: negali bti neutrali mokesi, mokesiai ikraipo rink. Jei valstyb pinigus leidia projektams, kurie nukreipti rink, tai suprantama kaip nesininga konkurencija. O jei pinigai yra ileidiami projektams, kurie nra orientuoti rink tai yra ekonomikai neefektyvu. M. N. Rothbardas teig, kad progresyviniai mokesiai diskriminuoja pajamas. Turtingesni mons neturt bti veriami mokti daugiau, nei turintieji maiau. Jo nuomone, maiausiai alingas mokestis yra vienodas mokestis. Valstyb ir jos bank sistema yra blogiausias pinig valdytojas, o laisva firma geriausias. mog M. N. Rothbardas vertino ne kaip ekonomin mog, o kaip veikiant mog (acting man), kuris susiduria su laiko ir itekli trkumu. Siekdamas paaikinti mogaus elges, jis sujung teorij ir metodus. Toks poiris buvo rimta priepriea vadinamajam scientizmui, t. y. poiriui, kuriuo remiantis teigiama, kad gamtos moksl metodais galima visk paaikinti. Kalbdamas apie efektyvum, M. N. Rothbardas teig, kad efektyvumo praktinis pritaikymas apima sprendimus apie tai, kas mums patiems svarbu. O gamybins funkcijos terminologija apibrtas efektyvumas toki sprendim neleidia. M. N. Rothbardas neisiskyr i kit ekonomist laikydamasis nuomons, kad i dalies ekonomika yra objektyvus mokslas. Taiau jo koleg mginimai paversti apskritim kvadratu formuojant objektyvi socialini gerovs vertybi gynyb sulauk reikiamo atsako vienoje ankstyvj ir geriausi M. N. Rothbardo es Naudingumo ir gerovs ekonomikos teorijos perirjimo link. Joje M. N. Rothbardas su dideliu usidegimu ir tiksliai parod, kad visa gerovs ekonomika yra pagrsta prielaida, kad manoma tarp asmen palyginti naudas, kuri jis atmet. M. N. Rothbardas buvo geras monetarins teorijos inovas, turjs aik ir tiksl poir. Jis rimtai gyn aukso standart. Ypa verta paminti jo garsij broir K vyriausyb padar ms pinigams?, daug prisidjusi prie aukso standarto populiarinimo. M. N. Rothbardas buvo didis sistem krjas. Jis ts ir papild L. von Miseso praksiologin metod, taikydamas j ekonomikai. M. N. Rothbardo mokymo sintez buvo pagrsta: klasikiniu liberalizmu ir XIX a. individualist-anarchist (B.

Tuckerio) mintimis, austr ekonomikos mokykla (ypa L. von Miseso mokymu), kritiku valstybs vertinimu ir Aristotelio ontologija (prigimtins teiss idja). M. N. Rothbardas ekonomikos teorijoje naudodamas praksiologijos metodik, prijo prie anarchokapitalistins visuomens modelio. Pagal model galima teigti, kad visuomen be valstybs yra vienintel galima visuomen, kuri dera su prigimtinmis mogaus teismis, suprantamomis kaip privaios nuosavybs pagrindas. Pagrindin M. N. Rothbardo politins ekonomijos tema buvo konfliktas. Jis ra: Mano didiausias siekis, kalbant apie monijos istorij, yra vardyti esmin konflikt, aminai vykstant tarp laisvs ir galios. Laisv ia reikia paalins takos nebuvim teisingai sigyt nuosvyb. Usiminus apie M. N. Rothbard, dar paymtina, kad jis JAV paskleid neoaustrikosios ekonomins mokyklos idjas bei liberalizmo doktrin, ypa ileisdamas savo keturi tom istorij apie kolonijins Amerikos atsiskyrim nuo Didiosios Britanijos Laisvs suvokimas. iame veikale atsiskleid M. N. Rothbardo nepasotinamas noras inoti ir domtis maai itirtomis istorijos aplinkybmis. O jo filosofinis darbas Laisvs etika (1982 m.) tapo natrali teisi teorijos atgimimu bei morals gynyba. M. N. Rothbardas teig, kad individo laisv yra ne tik moralinis gris savyje, bet ir btina slyga kitiems griams klestti. Teigdamas, kad ekonomika kaip mokslas yra objektyvi (value-free), jis tvirtino, jog etiniai pagrindai turi bti pripainti tam, kad atsirast vietos individo laisvei. Pasak M. N. Rothbardo, ekonomika ir etika yra atskiros disciplinos, papildanios viena kit ir grindiamos mogus prigimtimi. Kartu etika turi paremti objektyvi ekonomik tam, kad tvirtint laisvos rinkos visuomen. Siekdamas pagrsti laissez-faire princip, M. N. Rothbardas eng dar toliau ir suformulavo metanormatyvin objektyvi etik, kuri patvirtina esmin laisvs vert. Gindamas kapitalizm, jis nepripaino kompromis. M. N. Rothbardui kapitalizmas buvo ne sistema, o natralus laisvs padarinys. Jis tikjo liberalia etika, pateisinania laisvj rink, ir buvo moraliai neutralus skirtingoms vertybms bei siekiams, kuriuos orientuotas mogus, kol jis prie kitus nepradeda naudoti jgos. M. N. Rothbardas ra: mogus, ugrobs kito nuosavyb, gyvena prietaraudamas savo prigimiai. mogus gali gyventi savo nuosavybs dka. Tas, kuris pasisavina kito nuosavyb, nra krjas ir gyvena kit darbo vaisi dka. Apskritai, kiekvienas, analizuodamas M. N. Rothbardo vardu per 45 metus trukusi mokslin veikl pasiraytus straipsnius ir knygas, ko gero, pamanyt, kad iuo vardu pasirainjo penki ei produktyvs mokslininkai, nes, atrodyt, vienas mogus negaljo bti ekonomikos teorijos, politins filosofijos, ekonomins istorijos, politins ir diplomatins istorijos 25 knyg ir imt straipsni politine ir kultrine tematika autorius. (Jo bibliografijoje priskaiiuojama daugiau kaip 1000 straipsni!). Visi, kuriems tekdavo sutikti M. N. Rothbard, sutrikdavo dl jo didiulio intelektinio produktyvumo. M. N. Rothbardas, kovojs su kiekviena, jo manymu griaunanija tendencij XX amiuje: socializmu, scientizmu, statizmu, realitivizmu, ir adins laisvs trokim daugelio moni irdyse, buvo mokslininkas, sugebjs suderinti liberali laisv su moksliniu objektyvumu, idealizm su realizmu. Taip pat iskirtina jo savyb reikalauti argument tvirtumo ir grietumo. M. N. Rothbardo netenkino spjimai ir vairs teiginiai gali bti, jam labiau tiko teiginys viskas yra taip, kaip yra, ir ne kitaip. Reikia paminti ir M. N. Rothbardo pomg grietai kritikuoti kitus ekonomistus, o tam jis i ties turjo talent. Nieko nuostabaus, kad M. N. Rothbardas veikale mogus, ekonomika ir valstyb rimtai kritikavo ir atmet vis keynesistin sistem.

Grtant prie L. von Miseso, dar paymtina, kad jam rinka ir konkurencija pirmiausia buvo verslininkysts procesas. Jis ne kart pabr, kad kapitalistins santvarkos analizs dmesio centre turi bti ne kapitalas ir ne kapitalistas, o verslininkas. L. von Misesas gyn neribotos laisvos konkurencijos principus, neig be kok valstybs kiimsi ekonomik, politiniame meniu kaip vienintel galim pasirinkim palikdamas tik laissez-faire kapitalizm. Jo credo buvo: Pirmasis ekonomisto darbas yra pasakyti vyriausybei ko ji negali daryti. L. von Misesas man, kad vienintel iuolaikins pramonins visuomens racionali ekonomin politika gali bti tik liberalizmas, pagal kur numanomas visikos laisvs suteikimas kiniams subjektams, veikiantiems rinkoje. Ir apgailestaudamas teig, kad Liberalizmui niekada nebuvo leista subrandinti vis savo vaisi. Beje, dar 1927 m. jis ileido glaust savo utilitarins politins filosofijos pristatym Liberlismus, o 1929 m. pasirod jo darbas Kritik des Interventionismus. L. von Misesas, kaip minta, buvo bet kokios formos intervencionizmo nuo tarybinio valstybinio socializmo iki Franklino Delano Roosevelto Naujojo kurso prieininkas. Savo argumentacij jis plaiai idst jau mintoje 1922 m. ileistoje monografijoje Socializmas: ekonomin ir sociologin analiz, kurioje buvo teigiama, kad Kiekvienas ingsnis, vedantis tolyn nuo privaios gamybos priemoni nuosavybs ir pinig naudojimo, yra ingsnis tolyn nuo racionalios ekonomins veiklos bei pranaaujama, kad komunistinis eksperimentas nepavyks dl to, kad nra kapitalo preki rinkos ir kain sistemos. Taiau pasaulis laiku nevertino L. von Miseso darbo, tarsi dar kart patvirtindamas sentencijos Homines historiarum ignari, semper sunt pueri imint. Svarbiausia io veikalo idja buvo teiginys, kad dl centralizuotai valdom kain nemanoma pasiekti ekonomin pusiausvyr. Jei kaina nebra paklausos ir pasilos ryio matas, ji negali bti kompasu, nurodaniu gamybos krypt. Dl to inyksta vairi investicij variant palyginimo ir gamybos bei darbo priemoni veiksmingiausio panaudojimo parinkimo pagrindas. L. von Misesas teig, kad socializmas kaip centralizuotai planuojamas kis su valstybs reguliuojama rinka, su i viraus nustatomomis kainomis negali ilgai egzistuoti. Pagrsdamas teigin, jis paymjo, kad socializmo slygomis yra nemanoma ekonomin apskaita, nes kainos neatspindi paklausos ir pasilos bei nerodo, kokia kryptimi turt pltotis gamyba tam, kad nusistovt ekonomin pusiausvyra. Vadinasi, valstyb negali reguliuoti ekonomikos bendrai, ir socializmo reguliuojama ekonomika i tikrj tampa valstybini valdinink savivals karalyste, net ir esant absoliuiam siningumui ir geriems ketinimams. L. von Miseso teigimu, intervencionistins sistemos yra planuojamas chaosas. Tenka paymti, kad L. von Miseso teigin, jog socializmo slygomis yra logikai nemanomas racionalus sprendim primimas dl itekli paskirstymo, paneig V. Pareto ir E. Barone, parod, kad, i principo, racionalaus itekli paskirstymo problema gali bti isprsta. Vliau poir dar labiau sustiprino F. M. Tayloro argumentai, isakyti 1928 m., i naujo pakurst gin ugn ir juos trauk naujus asmenis F. A. von Hayek ir L. C. Robbins. Ko gero, veiksmingiausia i debat pabaiga tapo originalios firm finansins teorijos, pagrstos grietu piniginio ir realaus kapitalo atskyrimu, autoriaus O. Lange du darbai, 19361937 m. pasirod pavadinimu Apie socializmo ekonomin teorij. domu, kad jis savo atsakym L. von Miseso kritik dl socialistins visuomens negalimumo susidoroti su itekli racionalaus naudojimo problema pradeda aisminga padka u ios problemos iklim: Profesoriaus Miseso statula turs uimti garbing viet Socializacijos ministerijos arba Planavimo tarybos didiajame vestibiulyje. O. Lange panaudojo F. M. Tayloro straipsn, nordamas parodyti, kad Centrinis planavimo biuras turi bti suvokiamas

(sivaizduojamas) kaip L. Walraso aukcionierius, reguliuojantis pasil ir paklaus per iteracin proces. Jei taip yra, ir jei centriniai planuotojai gali nustatyti kainas pagal ribinius katus, tada rinkos socializmas paalins monopolin jg, gerindamas ekonomikos efektyvum konkurencinio lygio link, jei visikai ir nepaalins monopolins galios. O. Lange argument esm sudar teiginiai, kad, pirma, racionaliam itekli paskirstymui reikia tik kain egzistavimo, nesvarbu ar jos bus laisvosios rinkos kainos ar elins kainos, nustatytos planuotoj; antra, bandym ir klaid keliu yra visikai manoma nustatyti, koks kain rinkinys yra palyginamas su rinkos nustatytomis kainomis. Viskas, ko reikia, kad planavimo valdyba reikalaut gamintoj laikytis dviej taisykli: pirma, kad jie plst ieig siekdami emiausi galim vidutini kat; antra, kad jie pasirinkt t ieigos mast, kuriam esant vidutiniai katai lygs ribiniams katams. domu, kad O. Lange man, jog laisvas (nepriklausantis) nuo vertinio poirio ekonominis mokslas galimas tik su ilyga, kad jis bus glaudiai susijs su darbo masi interesais. Paymtina, kad L. von Miseso studentai atliko svarb vaidmen pokarinje ekonominje politikoje. Juk btent Wilhelmas Ropke ir Ludwigas Erhardas atved Vokietij ekonomin stebukl. Italijoje L. von Miseso draugas ir alininkas Luigis Einaudis kaip alies prezidentas skmingai atsilaik prie komunistus. Pranczijoje L. von Miseso studentas Jacques Rueffas kaip generolo Charleso de Gaulleio (18901970 m.) patarjas kovsi u laisvj rink ir stipri valiut. JAV L. von Misesas kvp M. N. Rothbard, I. Kirzner, Hans F. Sennholz, George Reisman, Ralph Raico, Leonard Liggio, lankiusius jo seminarus Niujorko universitete, ir vis kart jaun mokslinink. Taiau pats L. von Misesas nesulauk savo idj pripainimo bangos, kuri prasidjo po 1973 m. ekonomins krizs, palaidojusios jo pagrindinio oponento J. M. Keyneso makroekonomin teorij, bei F. A. von Hayekui tapus Nobelio premijos laureatu, taip pat Auburno universitete krus L. von Miseso institut. Gyvenimo kelias. Antrasis ymiausias neoaustrikosios mokyklos atstovas F. A. von Hayekas gim Vienoje intelektual eimoje, kurioje buvo sitvirtinusios gilios akademins tradicijos: ne tik jo tvas, biologas pagal specialyb, bet ir abu seneliai buvo svarbiausi Austrijos universitet profesoriai (be to, senelis i motinos puss vadovavo Centriniam statistikos departamentui), profesoriais tapo ir abu jo broliai. 1917 m., k tik baigs mokykl, F. A. von Hayekas buvo pakviestas AustrijosVengrijos imperijos armij ir metus tarnavo artilerijos karininku Italijos fronte. Grs F. A. von Hayekas (bdamas 19 met) stojo Vienos universitet; ten studijavo ekonomik ir teis. Tuo metu Vienos universitetas buvo vienas i trij geriausi pasaulyje (be Stokholmo ir Kembrido universitet), tinkam ekonomikos studijoms. ia tarp jo dstytoj buvo F. von Wieseris ir O. Spannas, o tarp bendramoksli ir L. von Miseso vesto seminaro (vadinamojo Privatseminar, kurio dalyviai tuo metu negaudavo jokio akademinio pripainimo dl seminar metu praleisto laiko ir gyt ini) lankytoj Gottfriedas von Haberleras (19011995 m.), Fritzas Machlupas (19021983 m.), Oskaras Morgensternas (19021977 m.), Paulas N. Rosensteinas-Rodanas (19021985 m.), Felixas Kaufmannas ir Alfredas Schutzas, kartu su Friedrichu A. Lutzu ir jo mona Vera C. Smith (Lutz) daug prisidj prie austr mokyklos idj atgimimo ir pltros. (Beje, L. von Miseso seminar, po keleri met tapus visos ekonomins bendruomens centru Vienoje, taip pat lank tokie austr ekonomistai, kaip Richardas von Striglas, Karlas Schlesingeris, Ericas Voegelinas, Walteris Weisskopfas ir garsiojo C. Mengerio snus Karlas Mengeris).

Nors F. A. von Hayekas buvo trauktas teiss student sraus, jis daugiausia domjosi ekonomika ir psichologija. Pastarja buvo susidomjs dl reformistinio socializmo idealo, kuris buvo bdingas to meto F. A. von Hayeko kartai, siekusiai pagerinti tuometines socialines slygas. Socializmas, kaip atrod, galjo bti tinkamas problem sprendimas. Taiau 1922 m. pasirodiusi L. von Miseso knyga Socializmas: ekonomin ir sociologin analiz ir joje pateikti triukinantys argumentai prie centrin planavim pakeit F. A. von Hayeko pasaulir ir jo socialistines pairas laissez-faire. Baigs universitet, F. A. von Hayekas gavo daktaro laipsn teiss (1921 m.) ir politini moksl (1923 m.) srityse. Vadovaujant L. von Misesui, jis dirbo vyriausybinje valdyboje ikikarins skolos sureguliavimui. 19231924 mokslo metus F. A. von Hayekas kaip doktorantas praleido Kolumbijos universitete. Ten jis dirbo asistentu ir padjo rinkti mediag amerikiei urnlui Business Annals. Taip pat klaussi W. Mitchello paskait bei lank J. B. Clarko seminar. Grs Vien ir tikins austr valdi, kad Austrijoje reikalingas ekonomini cikl empirini tyrim institutas, kartu su L. von Misesu steig Austrijos verslo cikl tyrim institut, tapo jo direktoriumi (labai auktas paskyrimas, atsivelgiant tuometins Austrijos ekonomins minties lyg) ir ias pareigas jo nuo 1927 m. iki 1931 m. 1931 m. prasidjus politiniams Adolfo Hitlerio sukeltiems neramumams F. A. von Hayekas, primygtinai raginamas L. von Miseso, ivaiavo Anglij. Ten L. C. Robbinso pakviestas i pradi kaip kviestinis profesorius, o vliau kaip etatinis profesorius dst Londono ekonomini ir socialini tyrim mokykloje. Beje, ioje mokykloje jis jau 1930 m. buvo skaits kelias paskaitas. ia F. A. von Hayekas sitrauk kit ymi ekonomist (J. R. Hickso, Arnoldo Planto, Denniso H. Robertsono, T. E. Gregory, Abba P. Lernerio, Kennetho E. Bouldingo, Georgeo L. S. Shackleo) grup, skleisdamas ioje intelektualioje terpje austr verslo ciklo teorijos idjas, kurios iki 1936 m. pasirodant J. M. Keyneso Bendrajai teorijai greitai tapo inomos bei priimtinos Didiojoje Britanijoje ir JAV. 1949 m. F. A. von Hayekas persikl JAV ir 12 met dirbo ikagos universiteto profesoriumi. Ten jis bendravo su F. H. Knightu, vlesniais Nobelio premijos laureatais Miltonu Friedmanu (1976 m.), Josephu Stiglitzu (2001 m.), Georgeu J. Stigleriu (1982 m.). Paymtina, kad tuo metu ekonomikos teorija danai keitsi. Pirmiausia Paulas A. Samuelsonas 1947 m. ileido savo veikal Ekonomins analizs pagrindai, traukus fizik kaip moksl, tinkam vaizduoti ekonomik. i knyga tapo ketvirtuoju vyraujaniu ekonomikos teorijos vadovliu anglosaksikame pasaulyje po A. Smitho Taut turto bei J. S. Millio ir A. Marshallo Princip.... domu, kad jau pirmasis juodratinis Ekonomins analizs pagrind variantas 1941 m. jos autoriui peln Davido A. Wellso premij Harvarde; bet dauguma mediagos knygai buvo surinkta 1937 m., kai P. A. Samuelsonui buvo tik 22 metai. Po to M. Friedmanas 1953 m. paskelb savo es apie pozityvij ekonomik, iuo veikalu nustatydamas naujus ekonomikos metodo standartus. iuo laikotarpiu F. A. von Hayekas liovsi nagrinjs ekonomikos teorij ir pasinr psichologij, filosofij ir politik. Taip austr mokykla eng usitsus saullyd, kur nutrauk tik staigus ir netiktas susidomjimas ia mokykla F. A. von Hayekui 1974 m. gavus Nobelio premij ekonomikos srityje. 19621968 m. F. A. von Hayekas dst Vokietijoje, Freiburgo universitete. Atuntajame deimtmetyje jis vl gro gimtj Austrij ir 19691977 m. dst Zalcburgo universitete. Taiau F. A. von Hayekui teko smarkiai nusivilti, nes iame universitete ne tik nebuvo ekonomikos disciplin programos, bet ir maai kas

domjosi jo ekonominmis teorijomis bei politine filosofija. Todl 1977 m., bdamas 78-eri, F. A. von Hayekas gro Freiburg ir dst io miesto universitete. Ekonomikos teorija. Per savo ilg gyvenim F. A. von Hayekas para daug darb. Pirmasis buvo Kainos ir gamyba (1931 m.). iame veikale jis, gana pesimistikai vertindamas bank galimybes gyvendinti teising politik, pripaino kreditiniais pinigais pagrstos kapitalistins sistemos nestabilum ir teig, kad kredito politikos klaidos yra pagrindin ekonomini krizi kilimo prieastis. F. A. von Hayekas tikjo, kad norint kontroliuoti infliacij, pinig pasila privalo bti grietai kontroliuojama, nepaisant to, kad tokios priemons gali labai padidinti nedarbo lyg. Atvykus London ir pradjus skleisti savo neprastas pairas F. A. von Hayek labai suglumino P. Sraffa ir J. M. Keynesas, pastarojo redaguojamame urnale Economic Journal ispausdintoje recenzijoje sumal jo knyg dulkes. Taiau 1976 m. is darbas jau buvo vardytas kaip pranaikas perspjimas, keturiasdeimt met pralenks savo laik. 1933 m. ijo F. A. von Hayeko knyga Pinig teorija ir ekonominis ciklas, kurioje galima rasti etojo deimtmeio monetarist idj uuomazg. ioje knygoje jis parod, kaip monetarins injekcijos, sumainanios palkan norm emiau jos natralios normos, ikraipo ekonomikos gamybos struktr ir skatina blog investavim. Vliau ijo Pelnas, procentas ir investicijos (1939 m.), Grynoji kapitalo teorija (1941 m.) ir kiti teoriniai darbai, kuriuose F. A. von Hayekas sukr rinkos tvarkos ekonominius, filosofinius, etinius ir politinius pagrindus. Svarbiausi io laikotarpio F. A. von Hayeko darbai buvo skirti rinkos savireguliacijos ir ekonominio ciklo analizei, suteikusiai teorin pagrind jam atmesti intervencionizm. F. A. von Hayekas, XX a. treiajame deimtmetyje lygiagreiai su J. M. Keynesu pltojo L. von Miseso Pinig ir kredito teorijoje (1912 m.) pateikt verslo ciklo teorij, kurioje tvirtinta, kad ekonomikos nuosmukio prieastis yra monetarins valdios institucij kiimasis ekonomik nustatant palkan norm. F. A. von Hayekas i K. Wicksellio perm idj apie nesutapim tarp natralios procento normos, susijusios su kapitalo produktyvumu bei agent laikinomis pirmenybmis, ir pinigins (monetarins) normos, apsprstos bankins sistemos, iam nesutapimui pradedant kain kilimo ar kritimo kumuliatyvin proces. A. von Hayekas verslo ciklo teorij sujung su E. von Bohm-Bawerko kapitalo teorija, i pastarosios perimdamas investicij kaip gamybos proceso, kurio pagrindiniai veiksniai yra darbas ir gamtiniai itekliai, pailginimo koncepcij, ir iaikino investicij bei kain priklausomyb, pabrdamas laiko koncepcij. Sutikdamas su Ralpu Hawtreyumi, kad pasikartojani pakilimo ir depresij laikotarpi galima ivengti tik geriau kontroliuojant pinig pasil, F. A. von Hayekas nesutiko su jo teiginiu, kad cikliniai svyravimai yra grynai monetarinis fenomenas. Ypa daug dmesio ioje rinkos savireguliacijos ir ekonominio ciklo analizje jis skyr investicini sprendim, kuriuos atskiri rinkos dalyviai priima skirtingais laiko momentais, tarpusavio koordinavimo klausimui. Aikindamas, kaip rinkoje garantuojamas ar paeidiamas investicini sprendim koordinavimas, F. A. von Hayekas pagilino ir detalizavo daugel tradicini ekonomikos teorijos klausim. Jis ityr kapitalini investicij struktros kitim gamybos procese, atsivelgiant skirting ri investicij reprodukcijos trukm, naudojam technologij universalumo laipsn, vairi gamybos veiksni tarpusavio papildomum ir pakeiiamum, kuris gali kisti gamybos procese ir panaiai. ie F. A. von Hayeko tyrinjimai vliau padar didel tak J. R. Hickso darbams ir ypa jo knygai Vert ir

kapitalas, turjusiai didiul tak neoklasikins ekonomikos teorijos pltrai po Antrojo pasaulinio karo. Ketvirtajame deimtmetyje susipains su vieno i grieiausi marksizmo idj kritik K. Popperio (19021994 m.) darbais, o vliau ir su juo paiu, pamau F. A. von Hayekas iplt savo interes lauk. Jo dmesio centre atsidr socialini moksl metodologijos, painimo filosofijos, teiss ir laisvs problemos. Kiekvienoje srityje, kuri tik eng, jis griov sisenjusius prietarus ne tik pateikdamas nauj valg ir skatindamas nauj idj pltot, bet ir gaivindamas nepagrstai umirtas arba nesuprastas tiesas. Jo knygos Kelias vergov (1944 m.), Individualizmas ir visuomenin santvarka (1948 m.) ir Laisvs konstitucija (1960 m.) toli virija grynosios teorijos ribas. ia F. A. von Hayekas neabejodamas tapo institucionalistu ir net istoriku. Knygoje Kelias vergij, dedikuotoje vis partij socialistams, F. A. von Hayekas visuotinio susiavjimo socialistinmis, tame tarpe ir ekonomikos srityje, idjomis fone spjo, kad gali bti pamirti fundamentals laisvos visuomens principai bei atmet treiojo kelio koncepcij ir reformistin idealizm, koks pltojosi Vakar ekonominse teorijose po Antrojo pasaulinio karo. Jis teig, kad neegzistuoja joks treiasis kins veiklos proceso organizavimo principas (papildantis rinkos funkcionavim arba centralizuot valdym), kuris gali bti racionaliai pasirinktas, kad bt pasiekti visi norimi tikslai. iuo veikalu F. A. von Hayekas tarsi met ik Vakaruose tuo metu vyravusioms etatizmo ir demokratinio socializmo idjoms, tuo parodydamas, kad ekonominio gyvenimo kontrol nuosekliai veda prie totalitarins politins kontrols. Kaip jis ra savo knygoje Kelias vergov, Ekonomin kontrol yra [...] priemoni visiems ms tikslams kontrol. Didjanti asmens priklausomyb nuo valdios jo ekonomins padties poiriu neivengiamai didina jo priklausomyb nuo valdios ir visais kitais poiriais. spdamas apie pavoj bei nurodydamas, kad Vakar alys, vykdydamos socialistin politik, ilgainiui susilauks totalitarins nemezs, F. A. von Hayekas, kuris daugiau negu kuris nors kitas mstytojas prisidjo prie klasikinio liberalizmo atgimimo pokario laikais, kartu atkakliai gyn klasikin liberali individualistin filosofij, kuri dauguma paangi to laiko mstytoj laik visika atgyvena. Taiau jis, bdamas vienu i Londono ekonomikos mokyklos intelektualini lyderi, tapo pagrindiniu J. M. Keyneso oponentu audringose ekonominse diskusijose dl ekonomini krizi ir priemoni, kaip j ivengti, kurios Economic Journal puslapiuose prasidjo XX a. ketvirtojo deimtmeio pradioje dl J. M. Keyneso Pinig traktato po F. A. von Hayeko recenzijos, kurioje jis pabr, kad traktato autoriaus ivados prietarauja austr mokyklos nuostatoms. Kaip minta, atsakydamas tai, J. M. Keynesas papra P. Sraffaos parayti recenzij F. A. von Hayeko knygai Kainos ir gamyba. Po to sek ilga polemika, itisa komentar serija, kuri sitrauk daugelis angl ekonomist; ji akivaizdiai rod dviej mokykl nesutarim. Vis dlto, iki 1936 m. pasirodiusios J. M. Keyneso Bendrosios teorijos, F. A. von Hayeko argumentacija, kuri buvo grindima austr mokyklos teorija, aikinusia kapitalo perteklinio kaupimo reikinius laikantis monetaristini pozicij, ir jo propaguota austr verslo ciklo teorija, ko gero, tinkamiausiai aikino Didiosios depresijos prieastis. Kaip stiprus J. M. Keyneso prieininkas, jis, aiku, galjo visikai paneigti ar tiesiog atmesti Bendrj teorij, taiau F. A. von Hayekas niekada taip nepadar. Tai i dalies galima paaikinti J. M. Keyneso asmeniniu avesiu ir legendiniais retoriniais sugebjimais, taip pat F. A. von Hayeko nenoru sivelti atvir konfrontacij su savo kolegomis. Be to, F. A. von Hayekas J. M. Keynes laik sjungininku kovojant su karo meto infliacija, ir todl nenorjo jo atitraukti nuo io udavinio. Taip pat, kaip vliau teig pats F. A. von Hayekas, J. M.

Keynesas nuolat keit ir tobulino savo svarbiausi veikal, tad F. A. von Hayekas nemat reikalo rayti detali Bendrosios teorijos kritik. Pats jis daug svarbesniu darbu laik detal E. von Bohm-Bawerko kapitalo teorijos idstym ir tolimesn pltojim ir tam skyr daug savo laiko bei energijos. Taiau F. A. von Hayeko Grynoji kapitalo teorija nebuvo baigta iki 1941 m., kai jau visuotinai sigaljo J. M. Keyneso teorija, patvirtinta praktikos po Didiosios depresijos ir po Antrojo pasaulinio karo ekonomika palankiai reagavo paklausos skatinim... Be to, mokslinse diskusijose apie kapitalo teorij pagrindus, F. A. von Hayekas neig ikagos universiteto profesoriaus, ko gero, paties nuosekliausio to laiko amerikiei neoklasiko Franko H. Knighto (18851972 m.), taip pat (!) propagavusio ekonomin laisv (i esms su slyga, kad veiks rinkos mechanizmas) pairas. (is kartu su P. Sraffa ne maiau atriai kritikavo austr mokyklos kapitalo teorij ir i dalies verslo ciklo teorij). F. A. von Hayekas taip pat ariai kritikavo amerikiei ekonomist Frederick M. Taylor bei kit austr mokyklos atstov, ikagos universiteto dstytoj Oskar Lange, isamiai analizavus neoklasikins krypties bendrosios pusiausvyros problematik. Beje, pastarojo knyga Kain lankstumas ir uimtumas, kartu su J. R. Hickso veikalu Vert ir kapitalas tapo chrestomatinmis ioje tematikoje, o jis pats su Abba Lerneriu priskirtinas naujiesiems socialistiniams ekonomistams, neturjusiems nieko bendra su socialistais politins perspektyvos prasme. Dar paymtina, kad O. Lange kartu su Henry C. Schultzu (18931938 m.) ir Paulu H. Douglasu (18921976 m.), vliau tapusiu JAV senatoriumi, buvo priskirti prie ikagos universiteto matematinio trio ekonomist, kuriems bdingas ypatingu polinkis teorin Lozanos mokyklos poir. XX a. etajame ir septintajame deimtmeiuose susidomjimas F. A. von Hayeko veikalais bei idjomis sumajo, nes jis, tarpukario laikais pralaimjs idjin- intelektin kov prie J. M. Keynes, ir toliau pasisak prie valstybin sikiim, atmet makroekonomik ir ekonometrik. Kaip minta, 1974 m. F. A. von Hayekui kartu su G. Myrdaliu buvo paskirta Nobelio premija ekonomikos srityje, taip paymint jo indl pinig ir ekonomini svyravim teorijos pltr, vairi ekonomini sistem efektyvumo lyginamj analiz, taip pat tyrimus ekonomini sistem teisinje srityje. Todl keynesistins makroekonomikos teorijos prasidedanios krizs slygomis atuntajame deimtmetyje atgim susidomjimas jo, ir apskritai austr ekonomins mokyklos atstov, veikalais, o XX a. pabaigoje F. A. von Hayekas tapo vyraujania intelektine jga bent jau ekonomins politikos srityje. Be to, itikimyb socialinei liberalizmo filosofijai, metodologinio individualizmo ir subjektyvizmo principams, pasirengimas integruoti ekonomikos teorij neapibrtumo veiksn ir pavelgti ekonominius procesus informacijos pateikimo ir iplatinimo poiriu, austr mokyklos alininkams apskritai suteik pranaum lyginant su kit ekonomikos krypi, pirmiausia keynesizmo ir ortodoksinio neoklacisizmo, atstovais. iuo laikotarpiu triumfavo F. A. von Hayeko idja dl socialistins ekonomikos neilgaamikumo ir pasitvirtino jo perspjimai dl to, kad visuomen, kurioje natralios (spontanikos) tvarkos principas pakeiiamas paklusnumo kokiam nors visuomeninio tikslui principu, praranda dinamizm ir pasmerkia save sstingiui. XX a. atuntojodevintojo deimtmeio stagfliacija tik patvirtino F. A. von Hayeko ivadas, kad valstybs sikiimas turi ribas, u kuri jis virsta grsme rinkos ekonomikos funkcionavimui ir pasitarnavo geru fonu jo pateiktai originaliai stagfliacijos problem traktuotei. 19731979 m. F. A. von Hayekas paskelb trilogij Teis, statym leidyba ir laisv, kurioje jis pateik teisingo elgesio taisykles kaip atsakym ini dl ateities trkumo problem bei kritikavo

egalitarizm ir toki panacj kaip socialinis teisingumas. ioje knygoje F. A. von Hayekas ikl ir argumentavo tez, kad neribojam valdios gali slygomis demokratija virsta politins kovos arena, kurioje organizuotos grups tenkina savo interesus plaiosios visuomens sskaita: spontanik rinkos jg funkcionavim vis labiau slopina ne tai, kas visuomens suvokiama kaip grsminga monopolij pltra, bet veikiau visuotinis vairiausi profesini asociacij bei sjung plitimas. J veikla daugiausia reikiasi kaip spaudimas valdiai, kad imtsi rink reguliuoti j naudai. ia F. A. von Hayekas idst ir pamatinius politinius principus, kurie, apribodami valdios galias, i pavojing tendencij sustabdyt ir leist klostytis dinaminei laisv moni visuomenei, nes, kaip jis su kartliu paymjo, Visa demokratija, kuri iandien inome Vakaruose, yra daugiau ar maiau neribota demokratija. Tarp F. A. von Hayeko paskutinio periodo darb ymiausi filosofinis-politinis krinys Lemtingas pasiptimas (1988 m.) ir ekonominis veikalas Pinig ivalstybinimas (1976 m.). Pastarajame jis kritikavo valstybs pinig monopol bei teig: [...] vyriausybs pinig leidimo monopolis ne tik ukirto mums keli turti gerus pinigus, bet ir neprileido ms prie vienintelio proceso, kuriuo galtume isiaikinti, kas yra geri pinigai. F. A. von Hayekas, prarads vilt sudrausminti vyriausybi elges spausdinant pinigus, ikl pinig denacionalizacijos projekt, t. y. pasil atsisakyti valstybs monopolins teiss pinig emisijoje. F. A. von Hayeko nuomone, taip bt galima sukurti konkurencingas valiutas, kurias rinktsi kiniai subjektai. is sprendimas garantuot ribas pinig emisijai, nes jei kuri nors valiuta bt pradta leisti dideliais kiekiais, ji prarast savo vert veikiant paklausai ir pasilai. Tai reikia, kad ji prarast perkamj gali. Individai pradt naudotis konkuruojania valiuta, u kuri bt galima nupirkti daugiau vertybi. Bankai, kurie ileist per didelius konkreios valiutos kiekius, greitai bankrutuot, nes j prekei nebt paklausos. F. A. von Hayekas buvo vienas t mokslinink, kurie XX a. gyvendino paradigmin kait ekonomikos teorijoje, tyrim interesus perklus nuo materiali grybi gamybos, paskirstymo ir main klausim rinkos informacijos paskleidimo, perdirbimo ir naudojimo problem link. Jis buvo vienas pirmj teoretik, nurodiusi lkesi svarb ekonominiuose procesuose. Vienas i racionali lkesi teorijos krj F. A. von Hayekas, prieingai nei J. M. Keynesas, lkesiuose velg racionalum ir teig, kad jie glaudiai susij su rinkos procesais bei juos valdo. F. A. von Hayeko teiginius, susijusius su lkesi formavimo problemos sprendimu, vliau skmingai pltojo M. N. Rothbardas, atsisaks F. A. von Hayeko silyto rmimosi spontaniniais procesais ir savo realistiniame metodologijos modelyje naudojs kit koordinavimo metod realybs princip. i metodologija leido jam naujai pateikti subjektyvaus realaus pasaulio egzistavim. F. A. von Hayekas, stovjs prie iuolaikins ekonomini sistem teorijos itak, pateik rinkos struktr su smoningai organizuotomis ir centralizuotai valdomomis struktromis lyginamj analiz. Nauj poiri krimo impulsas buvo jo idjos apie ekonomini proces laikin trukm, neapbrtum ir netolygum. F. A. von Hayeko tyrim centre buvo ekonomikos, kaip koordinavimo sistemos, problema, o kartu ir toki pagrindini svok kaip pusiausvyra, rinka, kainos, konkurencija, verslininkas, turinys. kini subjekt tarpusavio sveik F. A. von Hayekas apibr dviem aspektais: erdviniu, kuris grindiamas tuo, kad ekonomika reaguoja gamybos ir vartojimo struktros pokyius; ir laikiniu, kuris grindiamas tuo, kad sprendimai, kuriuos priima kinio proceso dalyviai tam tikru momentu, atspindi j prielaidas dl kit kins veiklos dalyvi elgesio ateityje. Kalbdamas apie koordinacij, kaip

ekonomikos mokslo dalyk, F. A. von Hayekas tuo paiu nustat ekonomikos teorijos teorinius blokus ir tematinius ryius. Pirmiausia ia kalbama apie: - kainas, kaip apie efektyvi informacin bei komunikacin sistem, ir apie kain teorij, skirt parodyti kain sistemos prisitaikymo prie vidaus trikdi mechanizm; - kapital kaip sudting struktr, susidedani i ne vienos kilms atskir kapital, ir kapitalo teorij, apraani prisitaikymo ios struktros viduje mechanizm; - pinigus, kaip dabart ir ateit siejanij grand, ir pinig teorij, skirt aikinti tarpusavio ryius tarp kain struktros pokyi, atspindini kapitalo, gamybos ir vartojimo struktros pakitimus, bei pinig mass apyvartoje pokyius, atspindini politikos sprendimus. Vlyvasis F. A. von Hayekas tai ne tik ekonomistas, bet ir filosofas, universaliai aprpiantis socialines problemas. Jo indlis socialin filosofij buvo metodologins nuostatos, kuri pagrindu jis kr savo rinka pagrstas ekonomines koncepcijas. Bdamas beveik amininkas imtmeio, kuriame inojimo specializacija pasiek apogj, o pretenzijos universalum danai tapdavo neprofesional dalia, F. A. von Hayekas sukr kompleksin socialini ini sistem, kurioje visuomen pavaizduota kaip spontanika tvarka tokia, kuri, nebdama kieno nors smoning veiksm numatytas rezultatas, savaime klostosi individams maksimizuojant savo gerov. Jis giluminiu visuomenini moksl objektu laik mogikosios veiklos, kuri i anksto nebuvo numatyta ir suplanuota, rezultat aikinim. ie procesai vyksta netakojami smoning tiksl, jie patys saviorganizuojasi, kad padt gyvendinti individualius interesus. Pagal t pai logik, kaip ir A. Smitho nematoma ranka, jie susij su gamybos didinimu ir leidia ekonomikos agentams plsti savo galimybi zon vartojimo srityje. Taip, F. A. von Hayeko nuomone, veikia pinig ir kain sistema. Be to, spontanikai besiklostani kain mechanizmas utikrina, kad ekonominiai pokyiai daniausiai paveikia tik ms poreiki pakraius, paribius. Dl savo neprievartinio pobdio rinka, veiksmingiau nei planavimas ar koordinavimas kurianti harmonij moni ekonominje veikloje, iuo poiriu gali bti laikoma spontanikos visuomens tvarkos paradigma, iliustruojania P. J. Proudhono aforizm Laisv yra tvarkos motina. F. A. von Hayeko teorijos pagrind sudaro inojimo ir ekonomikos mokslo udavini supratimas. Jis savoje ini koncepcijoje, kuri atspindi 1937 m. ileistas darbas Ekonomika ir inios bei 1945 m. pasirods veikalas ini panaudojimas visuomenje, rmsi neaikaus inojimo koncepcija ir ini pasiskirstymo idja. J pagrindas buvo F. A. von Hayeko filosofijos gnoseologine baze tapusios mogikojo inojimo principinio ribotumo ir ini isibarstymo tarp moni tezs. Jis ra: Konkretus inojimas, kuris juda veikiant moni grupei, niekados nra susietas iorikai ir logikas. Jis veikia tik isklaidyta, nepilna ir i vidaus nesusieta forma, kuri susideda i daugybs prot; is isisklaidymas ir vairaus inojimo netikrumas yra vienas i fundamentalij fakt, i kuri turt iplaukti visuomeniniai mokslai. I viso to iplauk pasaulio ir ekonomikos objektyvaus ir visaapimanio paveikslo sukrimo negalimumo pripainimas; sitikinimas, kad bet kuri konkreti informacija apie sistem, taip pat ekonomin, prastesn ir skurdesn u t, kuri joje cirkuliuoja. Pagal F. A. von Hayek, individualios inios yra fragmentikos. Jis ra: [] inios apie slygas, kurias turime atsivelgti, niekada nebna glaustos arba vientisos, nes jos mus pasiekia tik kaip isklaidytos nuotrupos neisami ir danai prietaring ini, kuriomis disponuoja pavieniai individai. Jos nuolat kinta ir sudaro begalin prietaring fakt bei nuomoni vairov. inios (inojimas) tai ne paprastas

konkrei ini rinkinys, o priemon, padedanti monms susigaudyti besikeiianiame pasaulyje. Tuo pat metu F. A. von Hayekas man, kad individualios inios atlieka tam tikr vaidmen, nes j turjimas individui utikrina lyginamj pranaum veikloje. Juk ekonominje veikloje inios apie konkreios vietos ir laiko aplinkybes yra esmins. Tai inios, kurios neatsiejamos nuo praktins patirties, ir btent jos, F. A. von Hayeko teigimu praktikai kiekvienam individui suteikia pranaum prie kitus. Todl, jo nuomone, lemiam reikm gauna individ turimos neaikios informacijos koordinavimo visuomens mastu problema. F. A. von Hayekas pagal ini ribotumo princip apibr ekonomikos mokslo objekt, tikslus ir udavinius. Pavyzdiui, jis man, kad objektas apima itekli geriausio panaudojimo (ne paskirstymo) tikslais, kuri santykin vert inoma tik patiems individams, utikrinimo, arba, glaustai tariant, ini, kurios savo visuma nra suteiktos jokiam atskiram individui, panaudojimo problemos tyrim. Vienas pagrindini ekonomikos mokslo udavini iam mokslininkui, kaip minta, buvo isiaikinti, kaip i milinikos moni elgsenos vairovs susiklosto pakankamai grieta socialin tvarka, kuri jis pavadino spontanika. Tai aikindamasis F. A. von Hayekas vl gro prie C. Mengerio ikeltos problemos, sintetinio visuomenini reikini analizavimo atsiremiant individuali logik. Jam tai leido suprasti, kaip nepriklausoma daugumos moni veikla gali lemti susijusios stabili santyki sistemos visumos atsiradim. F. A. von Hayeko nuomone, tvarka gali bti sukuriama smoningai arba susiklostyti stichikai. Spontanikos tvarkos specifika yra ta, kad ji nra sumanym gyvendinimas, o susidaro evoliuciniu keliu visuomens vystymosi natralaus proceso eigoje, kaip nesmoningas daugelio moni smoning veiksm rezultatas. Spontanika tvarka tai mogik veiksm rezultatas, o ne mogaus proto produktas. Kaip ra F. A. von Hayekas, Dabartin visuomens tvarka atsirado ne tikslingomis pastangomis, bet veikiau dl to, kad vykstant konkurencijai pamau sivyraudavo efektyvesns institucijos. O paios struktros, suformuotos tradicini paproi, veikiau atsirado dl atsijojimo proceso, varomo priek pranaum, kuriuos grups gydavo priimdamos dl neinom ar galbt grynai atsitiktini prieasi tam tikr elgesio bd. F. A. von Hayekas parod, kad visuomenje sukauptos inios kaip proiai, tradicijos ir normos perduodamos per aukljim ir daniausiai priimamos be realaus tam tikr norm reikms suvokimo. Taiau dl to j reikm visuomenei nesumaja. i norm ir institut visuma formuoja socialin tvark, kuri palaikoma ir pltojama tikslingais moni veiksmais, bet tai nra pavienio asmens valia, ir j galima tikslingai reguliuoti. Tokia spontanika tvarka atsirado evoliucijos bdu, taiau yra labai svarbi siekiant daugybs skirting tiksl, nes, kaip ra F. A. von Hayekas savo veikale Teis, statym leidyba ir laisv, Vis ri laisvosiose visuomense, nors moni grups ten ir jungiasi organizacijas siekdamos tam tikr konkrei tiksl, vis i skirting organizacij bei pavieni individ veikos koordinavimas vyksta pagal spontanins tvarkos jgas. Kaip save organizuojani socialini sistem pavyzd F. A. von Hayekas nurod moral, teis, rink, privaiosios nuosavybs institut, pinigus ir t. t., kuriuose tvarkingumas sukuriamas ne valdymu i centro, o savitarpio santyki tarp struktros sudedamj dali reguliarumu. F. A. von Hayekas fundamentali socialini institut atsiradim siejo su A. Smitho nematomos rankos mechanizmu. Kaip viena i spontanikos socialins tvarkos forma, jos esm pasireikia rinka (rinkos tvarka). Siekdamas j utikrinti, taip pat ivengti kio (ekonomikos) ir rinkos painiojimo bei pabrdamas esmin

skirtum tarp kio ir rinkos, F. A. von Hayekas ved katalaksijos (catallaxy, i graik kalbos katallattein, mainikauti) svok. Jo nuomone, rinka formuojasi natralios atrankos procese, be kokios nors iorins kryptingos jgos ir nra pajungta sprsti atskirus udavinius. Ji yra skirta sujungti ir didinti moni galimybes siekiant j konkuruojani tiksl. Todl tirti rink kaip savanorik main sistem, arba katalaksij, F. A. von Hayeko nuomone, ir yra ekonomikos mokslo tikslas, o pagrindin katalaksijos, kaip ir tinkamai suprastos ekonomikos teorijos, problema ini pasidalijimas visuomenje: kaip inias, kurios isklaidytos tarp milijon ekonomikos subjekt ir kuri visuma neinoma n vienam i j, padaryti suprantamas daugeliui. Tai ir yra toji funkcija, kuri atlieka rinkos procesas: tai ne trkstam priemoni ekonomizavimas siekiant inom tiksl, o greiiau skleidimas per kain mechanizm informacijos apie tai, kaip vienas kito nepastantys ekonomikos subjektai gali pasiekti savo taip pat jiems neinomus tikslus. Istorikumo vardan paymtina, kad pirmasis ekonomikos teorij suvesti katalaksij, t. y. main moksl, savo Politins ekonomijos vadinse paskaitose dar 1831 m. pasil Williamas Forsteris Lloydas (17941852 m.), savo laiku perms i N. Senioro politins ekonomijos katedr Oksfordo universitete, eidamas Drummondo profesoriaus pareigas. Kaip lemiam ingsn, padarius galim taiking bendr tiksl nesiekiani moni bendradarbiavim, F. A. von Hayekas vardijo mainus, pripainim to, kad skirtingi mons i t pai daikt turi skirtingos naudos, ir danai kiekvienas i dviej individ gali turti naudos k nors i kito gaudamas mainais u k nors, kas reikalinga kitam. iems santykiams atsirasti pakako pripainti tam tikras taisykles, apibrianias, kas kam priklauso ir kaip nuosavyb gali bti sandoriu perleidiama kitam. Pasak F. A. von Hayeko, abi alys i main turi tuo daugiau naudos, kuo labiau skiriasi j poreikiai. Organizacijoje pavieniai jos nariai talkina vienas kitam tik tiek, kiek veriami siekti t pai tiksl, o katalaksijoje daugelio visuomens organizacij ekonominiame gyvenime jie pasitarnauja vienas kito poreikiams visai jais nesirpindami ar net j neinodami (katalaksijoje nra jokios sutartos tiksl hierarchijos ir jokio teisto itekli skirstytojo), ir btent savanaudiki tikslai skirtingus individus skatina pasitarnauti vienas kitam. Visos ios mokslininko mintys aikiai buvo prieingos toms, kuriomis vadovavosi socialistin sistema, t. y. visos visuomens sujungimui viena idja ir tikslu. Suprantama, kad F. A. von Hayeko oponentams atrod absurdikas toks samprotavimas, kad visuomens nesieja jokie bendri tikslai ir kad j vienija ne tiksl, o priemoni ryys. F. A. von Hayekas neig ir visuomens solidarumo galimyb. Kaip akivaizdiausi bendro visuomens tikslo apraik jis vardijo nacionalizm ir socializm du didiausius laisvai civilizacijai gresianius pavojus. F. A. von Hayekas, nagrindamas individo ir visuomens kaip kolektyvo ry bei j tarpusavio sveikos rezultatus, prijo gana kategorik ivad: Individo naryst visuomenje daryti priklausom nuo to, ar jis pritaria ir smoningai palaiko konkreius kit visuomens nari siekius, reikia paalinti pagrindin tokios visuomens dinamizmo veiksn. F. A. von Hayeko metodologiniai poiriai nulm ir jo pozicij analizuojant ekonomini subjekt elgsen rinkos slygomis. Svarbiausi rinkos tvarkos aspektai, F. A. von Hayeko nuomone, yra kainos ir konkurencija. Anot jo, btent kain mechanizmas yra unikalus bdas bendrauti sudtingoje sistemoje, kurioje inios apie reikmingus faktus isklaidytos tarp daugelio individ, o rinka per jos kain signalus leidia koordinuoti i paios rinkos proceso eigos atsirandani informacij visos visuomens mastu. Kaip F. A. von Hayekas ra veikale Kelias vergov, be kain io pagrindinio ekonomins informacijos altinio jokiam protui nebt manoma

aprpti skirting moni, besivarani dl turim itekli, skirting poreiki beribs vairovs ir pasverti kiekvien i j. Tokiu bdu kainos yra individualios veiklos, perduodant neapibrtas inias, koordinatoriai. O tokio sisteminio inojimo atskleidimo procedros vaidmen atlieka konkurencija, kuri F. A. von Hayeko veikaluose gauna filosofin pobd ir nagrinjama kaip visuomens organizacijos alternatyvi bd informacinis pagrindas. Jei ekonomistai-neoklasikai tobul konkurencij apibr kaip padt, kai yra daug ma moni, kurios visos pardavinja homogenikas prekes ir turi vis informacij, tai F. A. von Hayekui konkurencija veiksmingas bdas nukreipti neinomus iteklius inomiems tikslams pasiekti. F. A. von Hayekas savo veikale Filosofijos, politikos, ekonomikos teorijos ir idj istorijos nauji tyrimai (1978 m.) ra: Konkurencija vertinga tik tuo ir tiek, kiek jos rezultatai yra nenuspjami ir i esms skiriasi nuo t, kuri kas nors tikjosi ar galjo tiktis []. Konkurencijos efektas yra tas, kad kai kurie lkesiai neisipildo, o siekiai nra gyvendinami. Kadangi mons niekada negali valdyti remiantis tobulomis iniomis, jos negali numatyti kokia konkurencijos strategija bus skminga, kol jos neibando. Anot F. A. von Hayeko, konkurencija tai atradimo procesas. Kain informacijos funkcija apima savyb beveik akimirksniu registruoti maiausius iorini slyg pasikeitimus. Taip kiekvienas visuomens narys gauna galimyb pritaikyti savo sprendimus bendr ekonomins sistemos pokyi visumoje. Konkurencija atlieka ios procedros pradjimo vaidmen, kur reikt vertinti kaip proces, kurio metu agentai gauna ir perduoda inias. Dl tarpusavio veiklos proceso, kurio centre atsiranda mainai, agentai traukia nuosav elgesio strategij pakeitimus, veikiamus kit moni elgesio, ir kurie, savo ruotu, yra supanios kins veiklos pasikeitimo rezultatas. Konkurencija veria agentus prisitaikyti, antraip kyla rizika bti paalintam i rinkos. Kita vertus, kain sistema nors ir leidia perduoti egzistuojani informacij, bet negali sumainti ateities neinomybs. Todl sintetinio pobdio spontanikiems reikiniams analizuoti F. A. von Hayekas savo tyrim rat trauk ir lkesius (numatymus). Kuriant stabilumo pagrindus, spontanikos struktros turi savyb veikti ini trkum dl ateities. Taip jos sudaro bendras lkesi (numatym) schemas ir patiria tai, kad dauguma lkesi i ties isipildo. XX a. etj deimtmet svarbiausiu F. A. von Hayeko tyrinjim objektu tapo analizavimas, kokiomis slygomis gali bti formuojamos ir saugomos ios lkesi (numatym) struktros. i analiz trij tom leidinyje Teis, statym leidyba ir laisv (1973 m., 1976 m., 1979 m.), pagrst teisingo elgesio taisykli principu, jis galiausiai pateik kaip norm, elgesio taisykli, tradicij, paproi arba slygini susitarim visum. ios taisykls sudaro informacin ekonomik tokia dalimi, kokia fantastik ini dydis, kurias ji pateikia, pasireikia ne konkreia, bet sintetine forma. Abstrakcija yra priemon priartti prie sudtingo realaus pasaulio, kurio ms protas nesugeba iki galo suprasti. Ji pateikia t bd, kuris padeda monms prisitaikyti prie daugelio neinomybs fakt, supani j veikl. Teisingo elgesio taisykls, F. A. von Hayeko nuomone, yra atsakymas ini dl ateities trkumo problem. Viena vertus, tiriant abstrakius ini poymius, kurie pasireikia tose taisyklse, jos silo priemones leidianias prisitaikyti ir reaguoti skirtingas situacijas ateityje. Antra vertus, teisingo elgesio taisykls leidia sumainti neinojim, nes jos pateikia individualios veiklos vykdymo slygas, tuo paiu ireikia agent stabilaus elgesio veikianioje aplinkoje principus, nurodydamos (per reakcij skirtingas tipines situacijas) visum slyg arba atsakomj veiksm, pateikt apibendrinta forma. Teisingo elgesio taisykles padjo atrinkti laikas ir patirtis; tai tarsi bandym ir klaid tyrimas. ios

taisykls prisitaiko prie aplinkybi pasikeitim, kad tik galt padti vykdyti individualius planus. Turdamos savyb pasikartoti ir reguliariai pasireikti situacijose, kurias jos sukuria, ios taisykls tarnauja besiformuojaniai spontanikai tvarkai. Juk, anot F. A. von Hayeko, Ne visuomen su tam tikra savo struktra sukuria jai deramas taisykles, bet taisykls, kuriomis i pradi vadovaujasi tik nedaugelis, o vliau imituojamos daugumos, sukuria specifins ries visuomen. Spontanika tvarka parodo ne k kit kaip teisingo elgesio taisykli evoliucij, nuolatinius taisykli dali pasikeitimus, nes jos jau nebetinka prisitaikymui arba ateities numatymui. Taiau F. A. von Hayekas pripaino, kad besitsiantys ini pokyiai neleidia planuoti bet koki vili, kaip sulaukti skms. L. M. Lackmannas i logik F. A. von Hayeko mint dar kiek pastmja pirmyn. Jis teig, kad bet koks rezultato numatymas visuomeninse ir spontaninio kio struktrose yra nemanomas. Todl klausimas dl kapitalistins ekonomikos galimybi savo dalyviams sukurti gerov, taip pat klausimas dl tokios ekonomikos legatyvumo lieka atviras. Kita vertus, F. A. von Hayekas nemaai dmesio savo darbuose skyr prognozavimui. Taiau prognozs esm jis suprato kiek kitaip, nei dauguma ekonomist. Anot F. A. von Hayeko, prognoz tai ne koki nors konkrei rodikli reikmi vertinimas, o tiktinos vyki eigos nustatymas. Tai vadinamasis pattern prediction. Tokiu bdu mokslas negali atsisakyti vertinti bsimos vyki eigos, taiau turt bti atsiribojama nuo konkrei skaitmenini orientyr. F. A. von Hayeko poir dl spontanins tvarkos ir dl to, kad ekonominje teorijoje nemanomas absoliutus konkretumas bei apibrtumas vliau palaik M. Friedmanas. Utenka paminti jo 1953 m. isakyt tez, kad Teorija gali bti kuriama pagal nerealias ar net klaidingas prielaidas. Mokslui svarbiau prognozuojamoji teorijos galia, o ne jos prielaid realumas. F. von Wieserio ir E. von Bohm-Bawerko aukltinis, F. A. von Hayekas, gyvendamas epochoje, kai klasikinio liberalizmo idjos buvo laikomos negrtamai prajusio laiko atgarsiu, o ekonominio liberalizmo socialiai kenksmingomis, iki galo liko itikimas ekonominio liberalizmo princip didelio vertingumo idjai ir neatsitiktinai laikomas tikruoju neoliberalizmo tvu (kuriam, tenka pripainti, niekada nerpjo demokratija kaip socialin vertyb). ios itikimybs n kiek nesusilpnino nei tai, kad jis pralaimdavo mokslinius ginus (pavyzdiui, debatus su J. M. Keynesu ir jo alininkais ketvirtajame deimtmetyje), nei tai, kad jo idjos buvo ignoruojamos. (Beje, dar septintojo deimtmeio pabaigoje J. R. Hicksas galjo drsiai rayti: Kai 18901930 met ekonomins minties istorija buvo parayta, pagrindiniu dramos personau [...] tapo profesorius Hayekas. Jo ekonominiai darbai [...] beveik neinomi iuolaikiniams studentams, ir dabar sunku sivaizduoti, kad buvo laikas, kai Hayeko naujos teorijos konkuravo su Keyneso naujomis teorijomis). Bgant metams, is F. A. von Hayeko sitikinimas liberali idj teisingumu tik stiprjo. Taiau jo liberalizmas nebuvo naivus XVIII a. liberalizmas. Nebuvo jis ir XIX a. prastas liberalizmas. Savo itikimyb liberalizmui F. A. von Hayekui teko nuolat tikrintis. io mokslininko liberalizmas, kurio savotiku moto galima laikyti jo propaguot princip Individo laisvs politika yra vienintel tikrai paangi politika, ikenttas jo paties, o argumentai pririti prie XX a. realij. Todl F. A. von Hayekas individo ir jo laisvs santyk suvok kiek kitaip nei A. Smithas, ir j formulavo taip: Laisv yra tokia bkl, kai kiekvienas gali naudotis savo iniomis savo tikslams. Vadinasi, galima daryti ivad, kad F. A. von Hayeko ipastamos vertybs nra taip lengvai apiuopiamos. Viena vertus, jis gina individo laisv kaip aukiausij gr, kur gina individo teises pripastanti etin tradicija. Antra vertus,

argumentai, kuriais jis gina rinkos tvark kaip atradim bei informacijos generavimo mechanizm, leidia manyti, kad svarbiausia vertyb jam yra ne laisv, o ini maksimizavimas. Prie F. A. von Hayeko nuopeln liberalizmui galima priskirti ir tai, kad jis atliko pagrindin vaidmen 1947 m. balandio 10 d. kuriant Mont Pelerino draugij (pagal kalno prie Genfo eero veicarijoje, kur vyko pirmasis draugijos, suteikusios galimyb savo nariams i viso pasaulio padiskutuoti apie politins ir ekonomins laisvs siek bei ilaikym, susitikimas, pavadinim). i draugija palaik gyvus klasikinio liberalizmo idealus pokario laikotarpiu, kai jie jau buvo umirtami. Tarp Mont Pelerino draugijos krj buvo ir 1976 m. Nobelio premijos laureatas M. Friedmanas, K. Popperis, L. von Misesas, Walteris Lippmannas bei Salvadoras de Madariaga asmenybs, ipainusios vakarietikas vertybes. Jos aktyvus narys ir 19761978 m. prezidentas buvo 1982 m. Nobelio premijos laureatas Georgeas J. Stigleris. Apskritai, ios bendrijos, kurios nariai ir iais laikais nuolat reguliariai susitinka vairiose pasaulio vietose, prezident vardus galima skaityti kaip ekonomins politikos lyderi istorij. etojo deimtmeio pradioje tai buvo W. Ropke, L. Erhardo mokytojas, atliks ne paskutin vaidmen formuojant Vakar Vokietijos ekonomin koncepcij bei j gyvendinant auksiniais ios alies gyvenimo metais. Septintojo deimtmeio pradioje tai buvo M. Friedmanas, vienas didiausi radikaliojo neoliberalizmo propagandinink, Pasaulio banko ir JAV prezident patarjas, atuntojo deimtmeio pradioje tai buvo J. M. Buchananas, o devintj deimtmet Garyis Beckeris, ekonominje kio veikloje naudojam ilaid-naudos apskaitos sistem pritaiks ir meils, religijos, nusikalstamumo sritims, bei 1992 m. laimjs Nobelio premij ekonomikos srityje. Reikia paminti ir F. A. von Hayeko poir kolektyvin bei organizacin mstym. Kalbdamas apie kolektyv, jis aikiai skyr vadinamj Didij visuomen ir organizacij. F. A. von Hayeko vartojama svoka kolektyvinis mstymas, pagal savo turin gali bti suprantama ir kaip grups individ kolektyvo mstymas, siekiant usibrto tikslo ir kaip visos visuomens mstymas. Bet kuriuo atveju tai atribojama nuo individo apskritai. Kolektyvizmo naud F. A. von Hayekas suprato ir pateisino tiek, kiek ji galjo duoti naudos atskiram individui. Anot jo, kolektyvinis interesas tampa bendras tik tada, kai visi suvokia, kad atskir grupi kolektyvini interes tenkinimas pagal tam tikr savitarpikumo princip, jiems atnea daugiau naudos nei primeta kat. Todl kolektyviniu sutarimu atliekamas veiksmas galimas tik tais atvejais, kai ankstesnmis pastangomis jau yra suformuota bendra nuomon, jau susitarta dl siektin tiksl ir lieka tik jau pripaint galimybi atrankos, o ne nauj galimybi atradimo problema. F. A. von Hayekas teig, kad klaidinga manyti, jog visi kolektyviniai interesai yra bendri visuomens interesai, taiau daugeliu atvej kolektyvini interes tenkinimas aikiai prietarauja bendriesiems visuomens interesams. Jis, kaip niekas kitas, pagrind tez, kad maumos nuomon gali bti ir teisinga, taiau dauguma klysta visada. Dar viena kolektyvinio mstymo apraik organizacinis mstymas, o kartu organizacijos siekiami tikslai. J atvilgiu F. A. von Hayekas nebuvo toks kategorikas kaip dl bendr visos visuomens tiksl, taiau ir organizacin mstym jis velg iek tiek ironikai ir skeptikai vertino organizacinio mstymo atgimim. F. A. von Hayekas ra: Viena i prieasi, kodl ms laikais vis labiau rykja organizacinio mstymo atgimimas ir menkja rinkos tvarkos funkcionavimo supratimas, yra ta, kad vis daugiau visuomens nari dirba didelse organizacijose ir todl j supratimo horizontas apsiriboja toki organizacij vidins struktros supratimu. [] iuolaikins organizacins technologijos paanga ir neregtai isiplts konkrei uduoi diapazonas sukr sitikinim, kad nra rib tam, k

gali pasiekti organizacija. [...] Kita organizacinio mstymo sivyravimo prieastis yra ta, jog nauj organizacini taisykli krimas daugeliu poiri buvo toks skmingas, jog mons nustojo suvokti, kad platesnioji tvarka, pagal kuri veikia organizacijos, yra kito tipo taisyklmis, kurios nebuvo sukurtos siekiant konkretaus numatomo tikslo, o atsirado kaip bandym ir klaid proceso rezultatas; ir is rezultatas akumuliuoja didesn patirt nei ta, kuri savo protu gali aprpti atskiras mogus. Apibendrinant galima teigti, kad F. A. von Hayeko socialini-ekonomini idj reikm yra didiul. Ji susijusi su ekonomins pasauliros ir mikroekonomikos metodologijos pltra (savo knygoje Mokslo kontrrevoliucija (1951 m.) F. A. von Hayekas neleido suabejoti tuo, kad jam teorins mokslo inios visuomet buvo svarbesns nei empirins), mginimu ekonominiuose tyrimuose integruoti makro- ir mikro- poirius, isprsti ekonomikos piniginio ir barterio modeli dichotomij. F. A. von Hayeko teorija apm visuomens elgesio ir pasirinkimo filosofij bei saugo mus nuo ekonomini eksperiment, susijusi su valstybs kiimosi kin gyvenim pltra. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite austr mokyklos metodologinius ypatumus. 2. Atskleiskite C. Mengerio pasilyto grybi skirstymo emesns ir auktesns eils grybes pagal komplementarumo (papildymo) princip esm. 3. Kaip C. Mengeris apibdino ekonomini grybi verts (vertingumo) atsiradimo prigimt? Kas sudaro jo priskyrimo teorijos esm? 4. Parodykite C. Mengerio koncepcijos apie Robinzono k ir ekonominius mainus tarpusavio ry. 5. Kaip E. von Bohm-Bawerkas traktavo verts (vertingumo) kategorij ir majanio naudingumo princip? 6. Kas bdinga E. von Bohm-Bawerko kapitalo ir procento teorijai? 7. Koks yra E. von Bohm-Bawerko lkesi teorijos turinys? K jis priskyr prie gamybos aplinkini ir tiesiogini metod? 8. Palyginkite C. Mengerio ir E. von Bohm-Bawerko mokym apie grybes ir mainus. Ar E. von Bohm-Bawerko procento teorija pakeiia C. Mengerio naudojimo teorij? 9. Palyginkite E. von Bohm-Bawerko lkesi teorij ir K. Marxo pridedamosios verts teorij. 10. Kodl F. von Wieser galima priskirti ekonomins minties subjektyviosios krypties atstovams? 11. Apibdinkite F. von Wieserio alternatyvi kat ir priskyrimo teorij. 12. Koks buvo F. von Wieserio poiris privai nuosavyb ir privai verslininkyst? 13. Kuo skyrsi F. von Wieserio ir E. von Bohm-Bawerko suminio naudingumo nustatymo bdai? 14. Palyginkite neoaustrikosios ir neoklasikins mokykl idjas. 15. Aptarkite neoaustrikosios mokyklos atstov L. von Miseso, F. A. von Hayeko ir M. N. Rothbardo svarbiausias ekonomines idjas. LITERATRA Bohm-Bawerk E. The Positive Theory of Capital. In: George D. Huncke (trans.), Capital and Interest, vol. II. South Holland, Ill.: Libertarian Press, 1959 [1889].

Menger C. Principles of Economics. James Dingwall and Bert F. Hoselitz (trans.). Glencoe, Ill.: Free Press, 1950 [1871]. Wieser F. Natural Value. A. Malloch (trans.) and William Smart (ed.). New York: Kelley and Millman, 1956 [1889]. Wieser F. Social Economics. A Ford Hinrichs (trans.). New York: A. M. Kelley, Publishers, 1967 [1914]. Hajekas von F. A. Teis, statym leidyba ir laisv. Vilnius: Eugrimas, 1998. Hajekas von F. A. Kelias vergov. Vilnius: Mintis, 1991. Hyek F. Individualism and Economic Order. Chicago: University of Chicago Press, 1980. Hayek F. Capitalism and the Historians. London: Routledge and Kegan Paul, 1954. Hayek F. (ed.). Collectivist Economic Planning. London: George Routledge and Sons, 1935. Hayek F. The Constitution of Liberty. Chicago: The University of Chicago Press, 1960. Hayek F. New Studies in Philosophy, Politics, Economics and the History of Ideas. Chicago: University of Chicago Press, 1978. Hayek F. The CounterRevolution of Science. Indianapolis: Liberty Press, 1979. Hayek F. Law, Legislation and Liberty. Chicago: The University of Chicago Press, 19731979. Hayek F. The Fatal Conceit: The Errors of Socialism. Chicago: The University of Chicago Press, 1989. Mises L. Liberalizmas. Kaunas: Lietuvos Verslinink Sjunga, 1994 Mises von L. Ekonomin politika. Mintys iandienai ir rytdienai. Kaunas: Lietuvos Verslinink Sjunga, 1992. Mises von L. Human Action. Chicago: Contemporary Books, 1963. Mises von L. Socialism. An Economic and Sociological Analysis. New Haven: Yale University Press, 1951. Mises von L. Liberalism. In the Classical Tradition. New York: Irvington-onHudson, 1985. Mises von L. Planned Chaos. New York: Irvington-on-Hudson, 1977. Mises von L. On the Manipulation of Money and Credit. New York: Free Market Books, 1978. Mises von L. The Anti-Capitalistic Mentality. Pensylvania: Libertrin Press, 1990. Mises von L. The Theory of Money and Credit. Indianapolis: Liberty Fund, 1981. Mises von L. Epistomological Problems of Economics. New York: New York University press, 1976. Mises von L. Economic Calculation in the Socialist Commonwealth. Ausburn: The Ludwig von Mises Institute, 1990 [1920]. Mises von L. The Ultimate Foundation of Economic Science: An Essay on Method. Princeton, New Jersey: D. Van Nostrand, 1962. Rothbard M. For a New Liberty. New York: Collier Macmillan Publishers, 1978. Rothbard M. Man, Economy and State. Los Angeles: Nash Publishing, 1961. Rothbard M. Power and Market. Menlo Park: Institute for Human Studies, 1970. Rothbard M. The Ethics of Liberty. Atlantic Highlands: Humanities Press, 1982.

Lange O., Taylor F. On the Economic Theory of Socialism. Minneapolis: University of Minnesota Press, 1938. : . , . -, . . . . : , 1992. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. P. 355-360. Degutis A. Individualizmas ir visuomenin tvarka. Vilnius: Eugrimas, 1998. P. 49-132; 249-277. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 322-352. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 146-159. Negishi T. History of Economic Theory. New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. P. 279-315. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 385-391; 402-408. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 529-546. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 170-174; 194-198; 277-278. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 240-249. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 366-374. Neoclassical Economic Theory, 1870 to 1930. / edited by K. Hennings and W. J. Samuels. Boston: Kluwer Academic Publishers, 1990. P. 151-200. Hicks J. R., Weber W. (eds.). Carl Menger and the Austrian School of Economics. Oxford: Clarendon Press, 1973. Kuenne R. E. Eugen von Bohm-Bawerk. New York: Columbia University Press, 1971. Littlechild S. Austrian Economics. 3 vols. Aldershot: Edward Elgar, 1990. Alter M. Carl Menger and the Origins of Austrian Economics. Boulder, CO: Westview Press, 1990. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. P. 80-90; 143-190; 298-301. Butler E. Ludwig von Mises. Aldershot: Gower, 1983. Butler E. Hayek, His Contribution to the Political and Economic Thought of Our Time. London, Gower, 1983. Garrison R., Kirzner I. Fridrich August von Hayek. London: New Palgrave, 1989. Grassl W., Smith B. (eds.). Austrian Economics: Historical and Philosophical Background. New York: New York University Press, 1986. Taylor T. C. An Introduction to Austrian Economics. Cato Institute, 1980. White L. The Methoology of the Austrian School Economists. New York: Center for Libertarin Studies, 1977. Cubeddu R. The Philosophy of the Austrian Schooll. London: Routledge, 1993. . . . . 4- . : , 1994. . 461-476. . . : -, 1995. . 324-365.

 . . 3. . ( XIX XX .) / . . . . (. .) . : , 1989. . 110-124. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 186-202; 309-310; 603-620. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 284-298. . . . : , 1996. . 144-160. . . : . : -, 2002. . 57-63. . . : , 1968. . 156-188. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 265-270. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 192-195. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 119-125; 201-208. . . . . : , -, 1996. C. 370-389; 514-530. . . . : - , 2002. . 47-52.

7.3. KEMBRIDO MOKYKLA. A. MARSHALLO EKONOMIKOS TEORIJA

Pagrindins sampratos: Kembrido mokykla. Kvazirenta. Vartotojo perteklius. Gamintojo perteklius. Lkestis. irkli amen pora. Paklausos kaina. Paklausos kreiv. Paklausos elastingumas. Pasilos kaina. Pasilos funkcija. Dalins pusiausvyros metodas. Pusiausvyros kaina. Laiko veiksnys. Reprezentatyvi firma. Ekonomikos teorija. Pastovios gros dsnis. Auganios gros dsnis. Majanios gros dsnis. Statika ir dinamika. Pagalbins sampratos: Skatinantys motyvai. Apibrtas pinig kiekis. Maksimali kaina. Minimali kaina. Ekonominis dsnis. Piniginiai gamybos katai. Skolinimo procentas. Funkcinis ryys. Grafinis analizs metodas. Marshallo kryius. Monopolija. Firm gyvavimo ciklo teorija. Ekonomin biologija. XIX a. pabaigoje XX a. pradioje stiprjo kapitalistins gamybos koncentracija ir monopolizacija. Ekonomistai vis daugiau dmesio pradjo skirti kapitalistins firmos ekonominei politikai. Galima teigti, kad XIX a. paskutiniame deimtmetyje Anglijoje susiformavo nauja Kembrido mokykla, kurios teorij geriausiai atstovavo A. Marshallo, F. Edgewortho, A. C. Pigou darbai. Didiausias indlis ia priklauso ymiausiam karaliens Viktorijos laik (XIX a. pabaigosXX a. pradios) angl ekonomistui, Kembrido universiteto profesoriui Alfredui Marshallui (18421924 m.) vienam i garsiausi mokslinink ekonomins minties istorijoje, kuris buvo ne tik puikus ekonomistas, bet ir, J. M. Keyneso odiais tariant, puikus istorijos ir matematikos inovas, dalinio ir bendro, praeinanio ir amino painimo puikus meistras. A. Marshallas, kaip ir jo amininkas F. Edgeworthas, buvo tipikas universitetinis produktas. Nors jis buvo nuvyks JAV ir net pervaiavo i al iki pat San Francisko, jo gyvenimas, pairos, neivengiamai ir ekonomikos teorija dvelk Kembrido aplinkos ramybe ir rafinuotumu. Nepaisydamas savo kaip mokslininko nuopeln, A. Marshallas liko kuklus mogus. tai kaip jis vertino pats save: Kuo daugiau gilinausi ekonomikos mokslo tyrimus, tuo labiau supratau, kad mano gytos inios ioje srityje gerokai menkesns nei man reikt; ir dabar, beveik po puss amiaus studij skirt praktikai beveik tik iam mokslui, a suprantu, kad mano painimas yra dar menkesnis, nei buvo i tyrim pradioje. A. Marshallo teorija, kurios pagrindai idstyti 1890 m. ijusiuose Ekonomikos teorijos principuose, pus amiaus (18901940 m.) buvusiuose takingiausiu ir plaiausiai skaitomu ekonominiu tekstu Anglijoje ir JAV, tapo postrikardins angl politins ekonomijos, psichologins austr mokyklos, vokiei istorins mokyklos ir kit srovi susisteminimu, po kurio ekonomistai prakalbo apie marshallistin revoliucij. Skirtingai nuo W. S. Jevonso, atvirai kritikavusio klasikin ekonomikos teorij, A. Marshallas neneig klasikins teorijos svarbos, bet, atjs ekonomikos teorij laikotarpiu, kai klasikins tradicijos taka jau seko, pamgino jai suteikti bendresn pobd. Skaitant Principus... krinta akis A. Marshallo didiul pagarba ekonomistams, kuri veikalai buvo panaudoti raant knyg. Pastebtina, kad skirtingai nuo daugelio angl ekonomist, A. Marshallas teigiamai vertino vokiei istorins mokyklos su jos lyderiu Wilhelmu Roscheru, pasiekimus ir net tvirtino, kad pati reikmingiausia ekonomin veikla Europos emyne pastaruoju metu vyko

Vokietijoje. Vokiei ekonomist darbuose A. Marshall trauk j poirio platumas, istorikumas ir evoliucionikumas, vairi epoch ir ali lyginamoji analiz, etini ir teisini aspekt vertinimas. Kai kurie Princip... skyriai akivaizdiai parayti i istorins mokyklos pozicij. Tiesa, pastebtina, kad pradedant penktuoju veikalo leidimu (1907 m.), mediaga apie ekonomikos mokslo pltr ir laisvosios pramons bei verslininkysts augim, i pradi buvusi I knygoje, buvo perkelta priedus. Tai rodyt, kad dl istoriko W. Cunninghamo kritikos A. Marshallas pamau atsitrauk nuo istorini iekojim. Taiau tuo pat metu knygos branduol sudaro iki iol nepralenktas marinalistins mikroekonomikos idstymas. Todl drsiai galima teigti, kad A. Marshallo Ekonomikos teorijos principai dav pradi naujai iuolaikinio ekonomikos mokslo krypiai neoklasikinei ekonomikos teorijai. ia prasme A. Marshallo pair reikm lygintina nebent tik su tuo vaidmeniu, kur XX a. ketvirtajame deimtmetyje suvaidino J. M. Keyneso idjos. A. Marshallas ir jo alininkai, i esms pritardami marinalizmo metodologinei sistemai, suteik jai savitumo. Daugiausia dmesio sutelk isamios kain teorijos krim, kritikuodami austr mokykl ir mgindami isprsti ribinio naudingumo bei gamybos veiksni teorij prietaringum, jie analizuodami kain atsisak jos ribinio naudingumo vertinimo subjektyviais kriterijais, palikdami jiems tik kukli vieno i veiksni, turini poveik paklausai, viet. Savo veikaluose A. Marshallas idst svarbiausi ekonomini kategorij ir dsni sav matym ir pateik j sav traktuot. Pasak A. Marshallo, ekonomikos mokslo tyrim objektas daugiausia yra tie skatinantys motyvai, kurie stipriausiai ir pastoviausiai daro poveik mogaus elgesiui kio srityje. Toks skatinantis motyvas yra apibrtas pinig kiekis. Btent is pai pastoviausi paskat kiniame gyvenime apibrtas ir tikslus piniginis vertinimas leido ekonomikos mokslui gerokai aplenkti kitus mokslus, tirianius mog. Pagal tai A. Marshallas traktavo ir ekonominius dsnius. Jis ra: Ekonominiai dsniai, arba ekonomini tendencij apibendrinimas, tai visuomeniniai dsniai, priskirtini toms moni elgesio sritims, kuriose jose veikiani skatinani motyv jg galima imatuoti pinigine mase. Pagal klasikins politins ekonomijos tradicijas A. Marshallas savo analizje apvelg plat objektyvi dsningum spektr. Taiau ir ia akivaizdus specifinis jo poiris. Ypa tai atsispindjo i verts traktavimo. Btina paymti, kad A. Marshallas buvo principinis D. Ricardo darbins verts teorijos prieininkas (jis rytingai nesutiko su teiginiu, kad daikto vert paprasiausiai priklauso nuo jos pagaminimui sunaudoto darbo kiekio) ir jai prieino eklektik koncepcij, sujungusi ribinio naudingumo teorij su psichologine subjektyvia N. Senioro susilaikymo teorija bei J. B. Sayaus trij gamybos veiksni teorija. Tai leido apeiti verts altinio klausim. Formaliai visoje knygoje A. Marshallas naudojo verts kategorij. Kokybine prasme ja buvo laikoma darbo auk suma i darbininko puss ir lkesiai i kapitalisto puss. Kiekybine prasme vert buvo suvedama realias gamybos ilaidas. Taiau realiai vert A. Marshallo teorijoje didesnija dalimi itirpo pusiausvyrins kainos kategorijoje. Neatsitiktinai jis danai iuos odius naudojo kaip sinonimus. A. Marshallas man, kad sprendiant verts problem svorio centr reikia perkelti paklausos ir pasilos sveikos dsningum bei paklausos ir pasilos kitim, lemiani veiksni tyrim. Tai leist sukurti nauj kain teorij i esms visikai nesinaudojant verts (reali ilaid) samprata. (A. Marshallo pasekjai V. Pareto ir kt. sil i viso atsisakyti verts teorijos, visikai j pakeiiant kainos teorija). Nordami suderinti, sujungti vien visum ribinio naudingumo ir gamybos

kat teorijas, Kembrido mokyklos ekonomistai teig, kad neribotos konkurencijos slygomis nei paklausai (kaip man ribinio naudingumo teorijos atstovai), nei pasilai (kaip man gamybos veiksni teorijos atstovai), kurios yra lygiateiss ribinio kainodaros mechanizmo elementai, neteiktinas prioritetas nustatant kainas. A. Marshallas ribinio naudingumo ir gamybos kat lygiateis poveik vertei (kainai) vaizdiai palygino su irkli amen pora, kur taip pat nemanoma nustatyti, ar popieriaus lapel kerpa virutin, ar apatin irkli pus. I ia iplaukia ir principinis A. Marshallo bei L. Walraso modeli skirtumas: L. Walrasui kaina nepriklausomas kintamasis, o preks kiekis, t. y. pasila, priklauso nuo kainos; o A. Marshallui pasila nepriklausomas kintamasis, kurio dyd lemia ne kaina, o katai. Kadangi Kembrido mokyklos ekonomikos teorijos reforma vyko marinalizmo ribose, ribiniai dydiai, kuriuos austr mokykla sutelk vartojimo ir paklausos pusje, dabar pasirod ir gamybos bei pasilos pusje. Siekdami nustatyti paklausos ir pasilos pusiausvyros slygas, marinalistai plaiai naudojo rinkos pusiausvyros samprat. Pastebtina, kad A. Marshallas pirmiausia domjosi pasaulio adaptyvia ir savireguliuojania prigimtimi. Jis, kaip vliau ra jo garsiausias mokinys J. M. Keynesas, sukr itis M. Copernicus sistem, kurioje visi ekonomins visatos elementai ilieka savo vietose dl savitarpio atsvaros ir sveikos. Nors rinkos pusiausvyros samprata buvo inoma ir iki A. Marshallo (jau A. Smithas, D. Ricardo, J. S. Millis yra atskleid rinkos sistem kaip labai sudting ir veiksming mechanizm su grtamuoju ryiu), bet btent po A. Marshallo darb i kategorija tapo labai paplitusiu ekonomikos teorijos metodologijos elementu, o pats jo naudotas analitinis metodas vadinamas dalins pusiausvyros metodu. Skirtingai nuo L. Walraso, nagrinjusio bendrj pusiausvyr visose tarpusavyje susijusiose rinkose vienu metu, A. Marshallas buvo links atskirai tirti tam tikros grybs rink, Principuose... bendrajai pusiausvyrai skirdamas tik kelet puslapi priede. Taikant dalins pusiausvyros metod, kiekvienoje situacijoje pastovs visi elementai, iskyrus vien (t. y. taikoma ceteris paribus slyga), ir tiriamos io vieno element pokyi pasekms. Remdamasis iuo savo metodu, A. Marshallas man, kad ekonomikos teorijos pagrindinis udavinys yra rinkti, analizuoti ir apmstyti faktus. Todl btent tok dalins pusiausvyros poir jis laik tinkamiausiu praktiniams tikslams. Be to, jei L. Walraso modelyje pusiausvyra pasiekiama keiiantis kainai, tai A. Marshallo modelyje keiiantis produkcijos apimtims (vliau ie du poiriai buvo pavadinti atitinkamai rinkos kain koregavimo modeliu ir gamybos apimi koregavimo modeliu). Pastebtina, kad pati A. Marshallo teorija, nors ir buvo kuriama neperengiant neoklasikins tradicijos rib, pasiymjo tikrovikesniais bruoais, nei ta abstrakti bendrosios pusiausvyros sistema, kuri paplito Europos emyne dl L. Walraso darb, nes A. Marshallas tiria vis realaus pasaulio ekonomikos kompleks. Kaip pastebjo A. S. Eichneris, galiausiai, neoklasikin teorija, kuri buvo ipltota Didiojoje Britanijoje ir kitose anglikai kalbaniose alyse, pasirod ne taip atplta nuo realios tikrovs, kaip neoklasikin teorija, kuri emyninje dalyje pltojo L. Walrasas ir jo pasekjai. is kontrastas pasireik kaip skirtumas tarp A. Marshallo dalins pusiausvyros teorijos, turjusios laikines ribas (ilgalaik ir trumpalaik aspektus), ir L. Walraso belaiks bendrosios pusiausvyros teorijos. Panaias mintis dst ir J. R. Hicksas, savo veikale Vert ir kapitalas (1939 m.) teigdamas: Tuo metu kai Walrasas iekojo bendrj princip, galini bti main ekonomikos funkcionavimo pagrindu, Marshallas kr analitin instrument, numatant paprastesn jo panaudojim nagrinjant dalines problemas, paimtas i istorijos ar gyvenimikosios patirties. Geras to pavyzdys yra vartotojo ir gamintojo pertekliaus koncepcija.

Neabejotina, kad visi A. Marshallo modeliai tikroviki, nors dauguma j atviri ir nepakankami, nes lieka kit nepaaikint veiksni, kuriuos tenka usiduoti egzogenikai. Taiau, kaip paymjo G. L. S. Shackleas, nors marshallistins mokyklos ekonomistai tyr real pasaul pagarbos jam dvasia, modeli krimo mgjai beveik visikai atmet t atsargum, kuris buvo bdingas paiam A. Marshallui, raiusiam, kad Mes negalime neklysdami nuspti ateit. Gali pasitaikyti netiktum, ir iandien veikianios tendencijos gali pasikeisti, taip ir nespjusios [...] bti visikai ir pilna apimtimi gyvendintos. Btent ie galimi netiktumai ir tapo daugelio sunkum, su kuriais susidr mginimai panaudoti ekonomines doktrinas praktini problem analizei, altiniu. Kartu su Kembrido reforma prasidjo visuotinis ekonomist perjimas prie funkcini ryi tarp ekonomini reikini tyrimo. Tai labai susij su A. Marshallo kryba. Savo Ekonomikos teorijos princip specialiame priede Ekonomikos mokslo objektas ir metodas jis ra: Jeigu ekonomistas greitai ir nesusimstydamas darys ivadas, jis kiekviename savo darbo etape neteisingai irykins tarpusavio ryius, nes praeities aikinimas ir ateities numatymas tai ne skirtingos operacijos, o viena ir ta pati veikla, vykdoma skirtingomis kryptimis; vienu atveju nuo rezultato prie prieasties, o kitu nuo prieasties prie rezultato. Pagal princip A. Marshallas siek suteikti savo teorijai praktin orientacij, papildydamas j konkrei rinkos problem ekonominiu-matematiniu tyrimu, naudojant matematinius metodus ekonominio pasirinkimo dsningum matematiniam pavaizdavimui. Gyvenimo kelias. Gims Clamphanse ir uaugs Anglijos banko kasininko eimoje, moksis pirklio Tayloro mokykloje Londone, kur gavo klasikin isilavinim su privalomu patarnavimu Anglikon banyioje, uuot studijavs teologij Oksforde, kaip norjo tvas, ir taps dvasininku reikia vertinti tai, kad jo senelis buvo dvasininkas, pasiskolins pinig i turtingo dds A. Marshallas studijavo matematik Kembrido universitete, kur baigs su pagyrimu 1865 m. geriau tebuvo vertintos lordo Rayleigho inios, i pradi ketino tapti profesionaliu matematiku. Taiau usims matematikos dstymu, A. Marshallas norjo savo inias pritaikyti kovai prie skurd, troko prisidti prie neturto problem sprendimo. Todl vis labiau iekojo atsakymo klausim [...] koki gyvenimo slyg iki pilnatvs turt pakakti brit darbinink klasei?. Kad rast atsakym, kaip savo gyvenimo saullydyje J. M. Keynesui pasakojo pats A. Marshallas, vyresni bei protingesni ir buvo paskatintas studijuoti politin ekonomij. Ekonomikos teorija. Taiau nors ir puikiai imanydamas kiekybinius metodus (be joki abejoni, matematinmis iniomis jis lenk visus savo amininkus marinalistus), A. Marshallas vis dl to jais naudojosi daug atsargiau, nei matematins mokyklos atstovai jo amininkai L. Walrasas ir W. S. Jevonsas. Jis pripaino ekonomins matematins analizs ribot produktyvum bei teig, kad geras ekonomini reikini matematinis pateikimas gali pasirodyti ess puiki matematika, bet prasta ekonomika. Principuose... visos garsiosios A. Marshallo diagramos, dabar puoianios bet kur vadin mikroekonomikos vadovl, yra nukeltos nuorodas, o algebrins lygtys dar toliau matematinius priedus. (Skirtingai nuo W. S. Jevonso, visa tai traukusio pagrindin tekst). Tai buvo daroma ne tik dl to, kad dstymas tapt paprastas ir aikus: A. Marshallas velg pavoj, kad per daug didelis avjimasis matematika, jo odiais tariant, gali pritraukti ms dmes prie intelektuali aidim, menam problem, neatitinkani

realaus gyvenimo slyg, nagrinjimo. Jo nuomone, Labiausiai vyk matematikos pritaikymai politinje ekonomijoje yra tie, kurie yra trumpi ir paprasti, vartoja maai enkl ir greiiau siekia nuviesti vien ar kit atskir plataus ekonominio pasaulio aspekt, nei atvaizduoti t pasaul be galiniame jo sudtingume. Vliau ias A. Marshallo abejones dl matematini metod patikimumo ir j galimybs isprsti pasaulio problemas gerai ireik J. M. Keynesas, teigdamas, kad Ms sugebjimai prognozuoti ir numatyti yra tokie menki, kad kartais protingiau pasirinkti blog dabar, nei abejotin gr ateityje. Kako atsisakant dabar dl ateities, nereikia, kad ateityje bus geriau. Gyvenimo kelias. Jei jau prakalbome apie A. Marshallas studijas Kembride, tai paymtina, kad ten irykjo ir ypa plats interesai filosofijos (jis buvo gerai susipains su utilitarist ir G. W. F. Hegelio filosofija) bei visuomens moksl srityje. Pagal jo paties prisiminimus, jis jo nuo metafizikos prie etikos, o nuo ios prie politins ekonomijos. Nagrindamas D. Ricardo ir J. S. Millio veikalus, A. Marshallas pats sau juos iversdavo diagram kalb. Tai vliau jam leido suformuluoti grafin analizs metod, btent jo pastangomis sitvirtinus iuolaikiniame ekonomikos moksle. Kita vertus, paymtina, kad btent iuo laikotarpiu (18671870 m.) kai A. Marshallas vert D. Ricardo doktrinos J. S. Millio variant matematin kalb, jis beveik baig kurti savo verts ir paskirstymo teorij. 1908 m. J. B. Clarkui raytame laike A. Marshallas ir pats tai patvirtino, teigdamas, kad Tarp 1870 m. ir 1874 m. a ipltojau savo teorini nuostat detales ir nepatyriau joki rimt pokyi nuo to laiko, kai E. von Bohm-Bawerkas ir F. von Wieseris buvo dar tik jaunuoliai, besimokantys mokykloje. Politin ekonomij A. Marshallas dst nuo 1868 m. iki 1908 m. Baigs Kembrido universitet, A. Marshallas St. Johno kolede pradjo skaityti logikos ir ekonomikos paskaitas studentams, kurie ruosi egzaminui filosofijos ir visuomenini moksl laipsniui gauti. 1877 m. jis ved Mary Paley, buvusi savo student, ir paliko Kembrid. A. Marshallas pervaiavo Bristol, kur tapo universitetinio koledo pirmuoju rektoriumi ir politins ekonomijos profesoriumi (taip pat skait ir vakarin paskait kurs jauniems verslininkams). Gyvendamas Bristolyje, A. Marshallas kartu su mona 1879 m. ileido darb Pramons ekonomika. 1881 m. dl pablogjusios sveikatos jis atsistatydino i pareig ir persikl Oksford; ten nuo 1883 m., mirus A. Toynbee, Balliolio kolede skait ekonomikos teorijos paskaitas. 1885 m. Kembrido universitete A. Marshallas buvo irinktas politins ekonomijos profesoriumi; ias pareigas jis perm i Henry Fawcetto (18331884 m.), 1863 m. ileidusio Politins ekonomijos vadovl. Per 20 met io vadovlio buvo parduota 20 tkst. egzempliori, jis plaiai naudotas ir Anglijoje, ir JAV. 1890 m. buvo ileistas A. Marshallo darbas Ekonomikos teorijos principai. 1902 m. jo iniciatyva buvo vesta naujas politins ekonomijos specialybs idstymas, pavadintas ekonomikos teorija. Tuo paiu buvo galutinai istumtas kurso sudarymas pagal J. S. Millio politins ekonomijos klasikins mokyklos vadovlius. 1903 m. A. Marshallui pavyko tikinti Kembrido universiteto vadovyb steigti egzamin bakalauro laipsniui gauti pagal ekonomikos ir politikos specialyb, o jo mona M. Paley tapo viena pirmj moter, dsiusi ekonomikos teorij Kembride. A. Marshallas tapo garsiosios Kembrido mokyklos krju. Jo mokiniais buvo A. C. Pigou, J. M. Keynesas, J. Robinson, D. H. Robertsonas ir kiti. (Kaip 1888 m. H. S. Foxwellas ra A. Marshallui: Pus Jungtins Karalysts ekonomini katedr yra um jo vaikai [..]). A. Marshallo student sra galima skaityti kaip XX a. pradios brit ekonomist Kas yra kas knyg. 1908 m. jis paliko politins ekonomijos

profesoriaus viet, kad likus gyvenim galt pavsti literatrinei veiklai. 1919 m. ileids knyg Pramon ir prekyba, skirt pramons pltros istoriniam tyrimui, ir 1923 m. knyg Pinigai, kreditas ir komercija, 1924 m. A. Marshallas mir. A. Marshallo kaip ymiausio ekonomisto teoretiko lov ilgai grsta btent jo paskaitomis, nes, siekdamas tobulybs, jis kankinaniai ilgai (apie 20 met) ra ir reng spaudai savo pagrindin veikal Ekonomikos teorijos principai, kur iki pat savo gyvenimo pabaigos kartas nuo karto perirdavo ir tikslindavo, todl atuntasis (paskutinis) leidimas ijo 1920 m. Tiesa, C. W. Guillebaudo nuomone, vairi leidim lyginimas, atrodyt, nepatvirtina nuomons, kad nuo 1890 m. iki 1920 m. vyko kokia nors reali jo idj evoliucija ar vystymas, o pats gyvybingiausias pasirod penktasis leidimas. Taiau toks vlyvas veikalo pasirodymas atm galimyb A. Marshallui pretenduoti daugelio ekonomini ties atradimo prioritet. Ekonomikos teorija. Kalbant apie A. Marshallo ekonomikos teorijos metodologinius ypatumus, paymtina, kad jis tyrinjo moni ekonomin veikl i grynos ekonomikos teorijos ir kininkavimo idealaus modelio, galimo dl tobulos konkurencijos, pozicij. Taiau dl nauj marinalistini princip prijs ekonomikos pusiausvyros idj, kaip minta, apibdino j tik kaip dalin padt, t. y. firmos, akos lygyje. Pastarasis poiris tapo vyraujantis ir jo sukurtai Kembrido mokyklai, ir daugumai XIX a. pabaigos XX a. pradios neoklasik. Kembrido mokyklos ekonomist dmesio centre buvo rinkos kain formavimosi mechanizmas. Skirtingai nuo savo ortodoksali pirmtak, klasik, A. Marshallas laik, kad netikslinga ekonomines kategorijas apibdinti remiantis kauzalistiniu pagrindu, pagal kur reikalaujama rodinti vienus ar kitus esminius tokio skyrimo bruous. Jo poiriu, sprendiant i Princip... pirmojo leidimo pratarms, realiame gyvenime nra rykaus atskyrimo tarp daikt, kurie yra kapitalas ir kurie juo nra, kurie priskiriami prie esmini gyvenimo priemoni ir kurie prie j nepriskiriami, taip pat kaip ir tarp produktyvaus ir neproduktyvaus darbo. (Beje, kalbdamas apie produktyv ir neproduktyv darb, A. Marshallas man, kad beveik bet koks darbas tam tikra prasme yra produktyvus, jei jis pasiekia savo rezultat, nesvarbu kurioje srityje bt panaudotas). Kadangi, A. Marshallas pripaino tik funkcin analiz, visi trys rinkos parametrai (kaina, paklausa, pasila) buvo nagrinjami kartu, atsivelgiant j tarpusavio sveik. Kalbant apie paklausos teorij, pagrindinis A. Marshallo indlis buvo susijs su paklausos kreivs, paklausos elastingumo ir vartotojo pertekliaus koncepcijomis. Paklausos kreivs, kaip empirikai stebimo fenomeno, samprat ekonomikos teorij ved A. Cournot, idstydamas savj pardavimo dsn. Tiesa, jis kain vaizdavo x ayje, o kiek y ayje. Taiau iki A. Marshallo paklausos kreiv nebuvo siejama su ribinio naudingumo teorija, nors ekonomistai, pavyzdiui, W. S. Jevonsas, intuityviai jaut ry tarp emjanios paklausos kreivs ir majanio ribinio naudingumo. Btent A. Marshallui pirm kart pavyko susieti paklausos dsn su majaniu ribiniu naudingumu, arba, kaip jis pats pareik, iversti dsn [...] kain kalb bei paklausos kreiv ivesti i naudingumo funkcijos. Princip... antrame matematiniame priede A. Marshallas pusiausvyros slygas preki vartojimo atvejui apibdino naudodamas ribini naudingum santykio su kainomis dsn: MUx/Px = MUy/Py = MUz/Pz = MUn, Kur: MUn tai, k A. Marshallas vadino pinig ribiniu naudingumu. Tiesa, tam, kad paklausos kreiv visada bt nuoulniai krintanti (btent A. Marshallas

pirmasis dieg dabar standartin bd kain atidti ant ordinai aies, apversdamas A. Cournot pasilyt paklausos kreiv) ir j galtume ivesti kaip naudingumo funkcij, A. Marshallas pirmiausia padar supaprastinim apie pinig fiksuot ribin naudingum pirkjui, nes jei norime nagrinti paklausos kreiv kaip majanio ribinio naudingumo padarin, btina atsiriboti nuo situacijos, kai preks kaina smarkiai svyruoja. A. Marshallas apibdino ir padt, kai paklausa didja. Ji geometrikai vaizduojama paklausos kreivs poslinkiu auktyn, arba deinn, ir gal bt jos statumo pokyiu. Toliau A. Marshallas nuo individualios paklausos kreivs nagrinjimo perjo prie rinkos paklausos kreivs. Btent rinkoms jis suformulavo bendrj paklausos dsn: kuo didesnis norim parduoti preki kiekis, tuo emesn turi bti nustatyta j kaina, kad preks galt rasti sau pirkjus, arba, kitais odiais, preki kiekis, kuriam yra paklausa, auga majant kainai ir maja didjant kainai. Pats A. Marshallas pirmas atkreip dmes ir fakt, kad universaliam paklausos dsniui vis dlto bdinga galima iimtis vadinamasis Giffeno paradoksas, t. y. atvejis, kai, kalbant iuolaikine kalba, kainos pokyio neigiamas pajam efektas yra toks didelis absoliuia iraika, kad nusveria io kainos pokyio neigiam substitucijos efekt. Kaip man Kembrido mokyklos lyderis A. Marshallas, viena vertus, rinkos mechanizmas, veikdamas neribotos konkurencijos slygomis, nustato paklausos ir pasilos priklausomyb nuo kainos. Jei, tarkime, kurioje nors rinkoje preks kaina auga, tai visuomet paklausa jai maja, o pasila iauga. Ji prieingai, kai kaina krinta, tada paklausa padidja, o pasila sumaja. Vadinasi, rinkos kaina svyruodama gali pasiekti tam tikr pastovi bkl, tapti pusiausvyros kaina, kuriai esant, susikerta paklausos ir pasilos kreivs, t. y. paklausa iai prekei susilygina su jos pasila (paklausos ir pasilos kreivi susikirtimo tak grafike priimta vadinti Marshallo kryiumi r. 7.3.1 pav.). P

Pasila E Paklausa

Q
7.3.1. pav. A. Marshallo pusiausvyros diagrama

Kita vertus, rinkos sistema veikia ir prieinga kryptimi, nustatydama kainos judjimo priklausomyb nuo paklausos ir pasilos santykio. Pavyzdiui, kaina, kuri virija pusiausvyros bkl, skatina pasilos pltr. Pasila, virydama paklaus, veria kain judti atgal, link pusiausvyros. O jei rinkos kaina tampa maesn u pusiausvyros, tada ji paklaus kelia auktyn. i iauga, virydama pasil, o tai sukelia kainos didjim ir jos judjim link pusiausvyros tako.

Pasak A. Marshallo, tai idealus rinkos sveikos modelis, kai paklausa ir pasila vienodu mastu turi poveikio kainos kitimui. Taiau i padtis labai keiiasi, vertinus laiko veiksn nagrinjam laikotarpi ilgum. Laiko, kaip paties svarbiausio elemento susidarant pusiausvyrai, akcentavimas, ko gero, pagrindinis A. Marshallo indlis ekonomikos teorij. Laiko problema, jei teisingai suprasime jo Principus..., slypi kaip msl paioje ekonomikos teorijos erdyje. Taiau A. Marshallo primygtinis teiginys apie didiul laiko veiksnio [...] io ekonomins analizs miliniko sunkum altinio reikm XX a. ketvirtajame deimtmetyje buvo pakeistas kit nuostat, kuri atspindjo, pavyzdiui, J. Robinson poiris, idstytas jos knygoje Netobulos konkurencijos ekonomikos teorija. Ji ra: ioje knygoje silomas metodas tai pusiausvyros bkls tyrimo metodas. Nra joki uuomin apie padarinius, susijusius su laiko bgimu, [...] netiriamas ir perjimo i vienos pusiausvyros bkls kit procesas [...]. Tiesa, vliau J. Robinson tikimiau u kitus ekonomistus sugebjo parodyti btinyb ekonomin analiz traukti laiko veiksn, ir taip dar kart rod savo nuostab mokslin siningum. A. Marshallas teig, kad kai tiriamas trumpas laikotarpis, pasireikia vieni dsningumai, o kai akcentuojamas ilgas laikotarpis kiti. Lygiateisikumas inyksta: tai paklausa, tai pasila tampa svarbiausia kain reguliuotoja. Labai trumpu (rinkos) laikotarpiu pirmenyb tenka paklausai, visk lemia vien psichologikai paaikinamas preki naudingumas, darantis betarpikiausi poveik j rinkos kainai. Anot A. Marshallo, tai paaikinama tuo, kad pasila inertikesn, nespja keistis su nuolat svyruojania paklausa. Ji atsilieka, vluoja, nes jos pasikeitimui reikia nauj gamybos slyg, bei, visai galimas daiktas, ir nauj gamybini pajgum. Todl trump laikotarp pasilos dydis lieka pastovus. Tada paklausa tampa svarbiausiu kainodaros veiksniu, ir bet koks jos augimas didina kain. Tokiu atveju atsiranda skirtumas tarp preks naujos, auktesns kainos ir jos gamybos kat bei normalaus pelno. Verslininkas laikinai gauna papildom pajam, arba, naudojant ekonomikos teorijoje prigijusi ir j gerokai praturtinusi A. Marshallo terminologij, kvazirent. A. Marshallas tausojo termin renta vadinamosioms laisvosioms gamtos dovanoms, nes, kaip ir D. Ricardo, jis em iskyr kaip unikal itekli, kadangi jos pasila faktikai nepriklauso nuo auktesnio atlygio. Taiau pajamos, gaunamos ne i gamtini gamybos veiksni, o i mogaus padaryt gamybini fond, kuri pasila yra laikinai fiksuota, taip pat turi rentos pobd. Procento terminas taikomas tik naujoms planuojamoms investicijoms. Kapitalas atnea grynj vertin rezultat, gaunam atskaiiavus ilaidas jo palaikymui ir atkrimui. is investicij pagrindin kapital grynasis vertinis rezultatas vadinamas kvazirenta. Taiau A. Marshallo nuomone, kvazirenta apima kak daugiau. Ji apima visas firmos pajamas, virijanias ribines firmos pajamas, t. y. normalj peln. Akivaizdu, kad kvazirenta, jei ji pretenduoja vadintis kvazirenta, o ne katais, turi tekti individualiam verslininkui. Taiau pltojantis gamybai, anksiau ar vliau sureaguojaniai paklausos augim, didja pasilos apimtys, ir kaina krinta, panaikindama kvazirent. Panaiai vliau kalbjo ir J. A. Schumpeteris. Jis teig, kad Tautos kyje, kuriame vyrauja laisva konkurencija, grybs kaina negali ilg laik viryti jos katus, nes dl to gaunamas pelnas vers kinius subjektus savo veikl perkelti btent i srit, o dl to pasila iaugs ir kaina vl ems iki kat lygio. Pastebtina, kad ir pat skirtum tarp ems rentos ir kit gamybos veiksni kvazirent A. Marshallas vardijo tuo, jog kit daikt nuoma normaliomis aplinkybmis ir ilgesniam laikui negali daug viryti normalaus pelno vir gamybos ilaid, tuo tarpu kai derlingos ems pasila negali greitai prisitaikyti prie tokios ems paklausos,

todl i jos gaunamas pelnas gali bti nuolat auktesnis u normal peln vir ilaid, reikaling dirvai paruoti. Ilgu laikotarpiu, kai vis atsinaujinantis pasilos srautas pritaiko man prie vartotoj poreiki, pagrindine kainodar lemianiu veiksniu tampa pasila ir su ja susij piniginiai gamybos katai. Kuo ilgesnis analizuojamas laiko periodas, tuo stipresnis j poveikis lyginant su paklausos poveikiu. A. Marshallo nuomone, to prieastis yra jog ir tai, kad btent gamyba galiausiai lemia poreiki kitim, pastariesiems toliau pasireikiant kaip ribiniai naudingumai ir paklausa. Akivaizdu, kad toks kain formavimosi mechanizmo apibdinimas labiau darnus, nei pateiktasis austr mokyklos ekonomist. Paymtina, kad A. Marshallo pateikta laiko veiksnio analiz trumpo ir ilgo laiko period koncepcijos rmuose turjo enkl poveik tolesnei ekonomikos teorijos pltrai. Nepaisant to, vliau J. M. Keynesas atriai kritikavo A. Marshallo poir. Btent pastarojo idja apie lemiam paklausos vaidmen reguliuojant kainas trumpu laikotarpiu tapo vienu i keynesistins sistemos pamatini teigini. Kit A. Marshallo princip vyraujant pasilos vaidmen ilgalaikje kain dinamikoje pasisavino iuolaikinio konservativizmo teoretikai, ikeldami ilgalaikio ekonomikos (vadinasi, ir kain) reguliavimo koncepcij, naudojant visuminei pasilai valstybin poveik. A. Marshallo nuomone, tam tikros preks paklausa priklauso nuo trij pagrindini veiksni ribinio naudingumo, rinkos kainos ir pinigini pajam, naudojam vartojimui. Ypa pabrtinas pirmasis veiksnys piniginiais vienetais ireiktas ribinis naudingumas, kuris lemia paklausos judjim bei jos nuoulniai krentant pobd. Nordamas pagrsti paklausos priklausym nuo kain pokyio, A. Marshallas naudojo ribinio naudingumo kategorij. Kadangi ribinis naudingumas lygus maksimaliai kainai, kuri pirkjas dar sutinka mokti u i prek, jis tampa rinkos kain svyravimo aukiausia riba. (Pastebtina, kad toks vertinimas daug kuo sutampa su E. von Bohm-Bawerko pozicija). A. Marshallas tvirtino, kad i maksimali kaina yra nepriklausoma nuo rinkos, autonomika paklausos kaina ir j lemia tik poreikis prekei (preks naudingumas) ir jos atsarg dydis. rinkos proces pavelgus pirkjo (vartotojo) akimis, paaikja, kad btent nuo io tako, paklausos kainos, rinkos kaina, veikiama paklausos ir pasilos, pradeda savo ilg keli link rinkos pusiausvyros. Nordamas paaikinti paklausos dsnio veikim, A. Marshallas Principuose... pateik pavyzd apie arbatos pirkim, paymdamas, kad vartotojas pirks skirting arbatos kiek priklausomai nuo jos kainos, bei nurodydamas, kad knygoje pateikt paklausos skal galima pavaizduoti dabar tampaniame prastu grafike kaip kreiv, kuri vadintume paklausos kreive. Ekonominei teorijai labai svarbi ir Kembrido mokyklos lyderio A. Marshallo sukurta elastingos paklausos koncepcija. Paklausos elastingumu jis laik funkcin paklausos priklausomyb nuo kainos pokyio ir elastingum apibdino kaip santyk tarp atsarg augimo ir kain kritimo, arba, atvirkiai, kaip paklausos sumajimo ir kain padidjimo santyk. Nors pati paklausos elastingumo idja nra vien tik A. Marshallo iradimas (ankstesn jos variant galima aptikti A. Cournot bei Fleemingo Jenkinso veikaluose, o pati elastingumo koncepcija buvo nagrinjama, nors tai A. Marshallas nepadar nuorod, dar W. Whewello ir G. Kingo, beveik 100 met iki A. Smitho Taut turto pasirodymo netiesiogiai vertinusio paklausos elastingumo grdams dyd, darbuose, k nurod T. W. Hutchisonas), bet ios sampratos sistematikas apibdinimas ir jos pavertimas ekonomins analizs kategorija jau vien tik Princip... autoriaus nuopelnas ir didelis naas ne tik kainos teorij, bet ir vis ekonomikos teorij. A. Marshallo idjos apie paklausos

elastingum bei funkcin ry tarp preki atsarg ir kain svyravim atvr keli platiems taikomiesiems preki rink tyrimams, kuri praktin svarba nekelia abejoni. Jau pats A. Marshallas atskleid preki paklausos elastingumo priklausomyb nuo vartojimo struktros, pajam lygio ir kit veiksni, parod, kad maiausias paklausos elastingumas btingas pirmojo btinumo prekms. Be to, A. Marshallas elastingum padar universalia kategorija, pirm kart pritaikydamas i samprat ne tik preks paklausai, bet ir gamybos veiksni paklausai. Paymtina, kad iuolaikiniai marinalistai elastingumo svok traktuoja dar plaiau, nei A. Marshallas, ir taiko j ne tik paklausai bei pasilai, bet ir kitoms ekonominms kategorijoms procentui ir kapitalui, darbo umokesiui ir darbo jgai. i ekonomini reikini ryi nustatymas, j analiz yra svarbs konkreios rinkos konjunktros tyrimams, kinio mechanizmo efektyvaus funkcionavimo isiaikinimui ir prognozavimui. A. Marshallas faktikai isaugojo i klasik perimt pozicij apie tobul konkurencij, lemiani teigin apie tai, kad kain diktuoja rinka, o ne gamintojas. I ia, darydamas prielaid, kad kiekvienas mogus sigydamas daikt remiasi jam pasitaikiusiomis galimybmis, arba susidariusiomis slygomis, arba [...] konjunktra, savo paklausos teorijoje A. Marshallas m taikyti dar vien svok vartojimo pertekli, ir reikia pastebti, kad vartotojiko pertekliaus (vartojimo rentos) teorija Princip... pasirodymo metais buvo pripainta paia svarbiausia teorine naujove, nors jos idj pirm kart isak J. Dupuit (18041866 m.) dar iki A. Marshallo. Tiesa, pastarasis neig i pirmenyb, ir J. Dupuit priskyr tik grafinio metodo panaudojim. domu, kad J. S. Millis, taip pat aikiai suvoks tai, k dabar vardijame kaip vartotojo perteklius, neturjo joki pretenzij dl savos koncepcijos originalumo, nes Principuose... tiesiogiai rmsi T. de Quinceyaus argumentais, idstytais knygoje Politins ekonomijos logika. Ital kilms ininieriaus, 1747 m. Paryiuje kurtos Civilini objekt projektavimo mokyklos Ecole des Ponts et Chaussees, kurioje susiklost tam tikros ekonomikos dstymo ir studijavimo tradicijos, aukltinio, eils mokslini darb technini projekt socialinio-ekonominio efektyvumo klausimais autoriaus, Garbs Legiono ordino kavalieriaus (1843 m.) Arsene-Jules-Etienne-Juvenalo Dupuit publikacij, pasirodiusi 18441861 m., viena i pagrindini idj buvo susijusi su vartotojo naudingumo pertekliaus (J. Dupuit vadinto utilite relative) piniginiu matu kaininiu pertekliumi. Pastarasis, jo poiriu tai ypa irykinta 1844 m. pasirodiusiame straipsnyje Apie viej darb naudingumo imatavim, tapusiame savotiku atskaitos taku ilaid-naudos analizs metodo istorijoje, yra maksimaliai galim pajam, atsirandani su vartotojo galimybe pirkti kiekvien preks vienet nekintama kaina, piniginiu matu. J. Dupuit poir kritikavo L. Walrasas, pastebjs, kad Uuot matavus naudingum, kaip tai dar J. B. Sayus, per kiek pinig, kuriuos i tikrj aukoja vartotojas, jei jis ino kain, J. Dupuit matuoja naudingum per auk, kuri vartotojas tik nori padaryti. A. Marshallo sukurtai vartotojo pertekliaus teorijai negresia L. Walraso kritika, isakyta J. Dupuit. Kartu su prielaida, kad tokios pat pinig sumos reikia tok pat naudingum visoms dalyvaujanioms alims, A. Marshallas man, kad ribinis pinig naudingumas pavieniui pirkjui visada vienodas. Pat vartojimo pertekli A. Marshallas laik perkam preki bendro naudingumo pertekliumi, lyginant su faktikai sumokta pinig suma (r. 7.3.2 pav.).

P D S P0 D S Q
7.3.2 pav. Vartotojo perteklius

Plotas, utuuotas 7.3.2 pav., emiau individualios vartotojo paklausos kreivs, rodo skirtum tarp to, k vartotojas pasirengs sumokti, ir to, k jis i tikrj sumoka. Vartojimo pertekli gauna plataus vartojimo preks pirkjas. Nordamas pagrsti teigin pagrindimui A. Marshallas pateik pavyzd su degtukais. Degtuk dut kainuoja labai pigiai (1 pens), bet rkaniajam ji tokia brangi, kad jis pasirengs u j sumokti nemaus pinigus. Skirtumas tarp to, kiek jis yra pasirengs sumokti u degtukus ir to vieno penso, kur jis i tikrj sumoka, ir yra, A. Marshallo nuomone, laimjimas, arba vartotojo perteklius. Kita vertus, paymtina, kad jeigu A. Marshallo vartotojo pertekliaus teorija pakankamai aiki ir paprasta, tai jo gamintojo pertekliaus teorija liko gana miglota: savo Princip... priede K greta vartotojo pertekliaus jis ved ir kitus perteklius darbinink pertekli ir taupytoj (arba laukianij) pertekli, kuriuos lengviau nagrinti, jei mones laikysime gamintojais bei papildomus trumpalaikius gamintoj perteklius, kuriuos sukelia specifiniais firmai esantys gamybos veiksniai. Todl E. J. Mishanas XX a. septintojo deimtmeio pabaigoje net rekomendavo, kad gamintojo pertekliaus terminas bt paalintas i ekonomisto odyno. Vis dlto, iekant analogijos vartotojo pertekliui, gamintojo pertekliumi galima laikyti parduodam preki bendr pajam pertekli, lyginant su faktikai gamybai ileista pinig suma (r. 7.3.3 paveiksl).

P D S Pe Pe

S Q
7.3.3 pav. Gamintojo perteklius

7.3.3 paveiksle utuuotas plotas aukiau individualios gamintojo pasilos kreivs rodo skirtum tarp to, koki pajam gamintojas tikjosi, ir to, kokias pajamas jis i ties gavo. Kita A. Marshallo kainos koncepcijos dalis pasilos funkcija. Kembrido mokyklos ekonomist sukurtoje pasilos teorijoje svarbiausias vaidmuo teko ribini kat sampratai. Jais buvo laikomi tam tikros preks paskutinio vieneto gamybos katai. Kaip ir tirdamas paklaus, A. Marshallas tapatino ribinius katus su ta minimalia kaina (pasilos kaina), kuria verslininkas dar pasirengs tiekti savo prekes rink. Manyta, kad velgiant verslininko akimis, pasilos kaina bus tas pradinis rinkos kainos kritimo takas, nuo kurio vyko judjimas link pusiausvyros. Toliau A. Marshallas pateik pasilos kreivs grafik. Taiau A. Marshallas paymjo, kad pasilos kaina skirtingose kio akose kinta nevienodai. Princip... I tomo 13 skyriuje Kembrido mokyklos lyderis iskyr tris galimus gamybos kat dinamikos, priklausomai nuo gamybos apimi kitimo mikrolygmenyje, taikant atskiroms firmoms, variantus (arba dsnius). Tam pirmiausia jis pateik reprezentatyvios firmos kaip vidutins (tipikos) firmos atstovo (savotikos sumaintos akos kopijos) samprat. Tiesa, kaip pastebjo R. Frischas, reprezentatyvi firma yra mintin konstrukcija, nes, visai galimas dalykas, tokios realios firmos, kuri galima bt pasirinkti reprezentatyvia akai, i viso neegzistuoja. Reprezentatyvios firmos dydis, A. Marshallo poiriu, paprastai auga didjant kokios nors preks bendrai gamybos apimiai, o tai padeda gauti vidin ir iorin naud, nulemt maesni, nei anksiau, darbo snaud ir kit kat gamybos procese. Toliau jis paymjo, kad yra ak, kur ribiniai katai, taigi, ir pasilos kaina, nepriklauso nuo produkcijos apimi. Jose, A. Marshallo terminologija tariant, veikia pastovios gros dsnis. Taiau yra ir kit kio ak, kuriose vyrauja auganios gros dsnis: augant gaminam preki apimiai, produkcijos vieneto pagaminimo katai, arba ribiniai katai, maja. Galiausiai yra ak, kuriose veikia majanios gros dsnis. akose kaip taisykl, susijusiose su gamtini itekli naudojimu, tarp j ir ems kyje, didjant gamybos apimtims visuomet didja ribiniai katai bei atitinkamai pasilos kainos. Be to, A. Marshallo sitikinimu, realioje tikrovje ios dvi augimo ir majimo tendencijos nuolat prieinamos viena kitai. Bdamas sitikins technologins paangos svarba, A. Marshallas ra: [...] Nors gamtos neama dalis produkcijos gamyb paklsta majanio produktyvumo dsniui, mogaus apsprendiama dalis paklsta auganio produktyvumo dsniui. Svoka mogus

jam apm darbo naumo augim lemiani veiksni (technologins paangos ir gamybos mast pltros sukeltos ekonomijos) personifikacij. Pastebtina, kad antrame ir treiame variantuose A. Marshallas atitinkam firm pasilos kain susiejo su pagamintos produkcijos apimtimi ir apibr pagal gamybos ribinius katus. Taip jam pavyko kainos teorij traukti pasilos kainos priklausomybs nuo gamybos idj ir, naudojant iorins bei vidins ekonomijos svokas, parodyti, kad gamybos kat priklausomyb nuo gamybos apimi susijusi su gamybos techninmis galimybmis. A. Marshallas paymjo, kad dideli gamybos mastai konkurencinje ekonomikoje daniausiai firmai utikrina kain sumajim ir atitinkamai pranaum prie konkurentus (dka nuolat auganios ekonomijos dl sugebjimo dirbti ir specializuot main bei vairios rangos naudojimo) bei tai, kad didiausia tokios ekonomijos nauda vis tik tenka visuomenei. Toliau tirdamas kainodaros priklausomyb nuo analizuojamo periodo trukms, A. Marshallas, kaip jau minta, paymjo, kad ilgalaikiu periodu pasilos ir gamybos kat poveikis kain susidarymui smarkiai iauga. Be to, skirstydamas gamybos katus pastovius ir kintamus, A. Marshallas tikinamai parod, kad ilgu laikotarpiu pastovs katai tampa kintamais, ir, jo poiriu, pagrindinis motyvas, veriantis firm palikti rink tai jos kat lygio virijimas rinkos kain. Mgindamas isprsti auganios gros ir konkurencins pusiausvyros suderinimo udavin, A. Marshallas pabr privai firm gyvavimo ciklo teorij, kuri pagrind savo sukurta akos, kurioje paviens firmos yra ne pusiausvyros bklje, ilgalaiks pusiausvyros teorija. Pavyzdiui, natraliai gali kilti klausimas, kodl kai kurios firmos didina produkcijos ileidim, o tuo pat metu kitos maina? A. Marshallas pagal savo firmos gyvavimo ciklo teorij man, kad jaunos firmos, kaip ir jauni mediai, auga, kai tuo pat metu senos firmos, kaip ir seni mediai, juda link nuosmukio. Mes taip pat galime laikyti, kad jauna (sena) firma didina (maina) savo produkcijos ileidim, kadangi jos normalios snaudos gamybai (skaitant normalj peln) nesiekia (virija) reprezentatyvios firmos rodikl, t. y. akos normali pasilos kain. Kitais odiais tariant, trumpalaiks vidutins ilaidos, apimanios normal peln, auktesns (emesns), nei normali akos pasilos kaina mainanioms (pleianioms) gamyb firmoms, o tuo pat metu trumpalaiks ribins ilaidos lygios akinei normaliai akos pasilos kainai visoms firmoms. Esant stacionariai bklei, aiku, paklausos kaina susilygina su normalia akos pasilos kaina, kai tuo pat metu kiekvienos firmos pasilos kaina laikomos normalios gamybos ilaidos, apimanios normal peln. Jei stebima vidin ekonomija ir paviens firmos pasilos kaina yra jos produkcijos ileidimo emjanti funkcija, tada jauna firma, pasiyminti emiausia pasilos kaina, neribotai plsis, kol visas akos produkcijos ileidimas susitelks jos rankose ir jos pasilos kaina sutaps su akos pasilos kaina. Nordamas ukirsti keli visos akos ileidimo apimi susitelkimui vienos firmos rankose, A. Marshallas pabrdavo, kad privai firm gyvavimo laikas yra ribotas ir stiprjanios besipleianios jaunos firmos galiausiai virsta silpstaniomis senomis gerokai anksiau, nei vyks tokia koncentracija. Taiau, nors A. Marshallo pasilyta firmos gyvavimo ciklo teorija pateikia tikrovik XIX a. pramons vaizd, lieka klausimas, kiek ji tinkama audringos akcini bendrovi pltros epochoje. Pats A. Marshallas gerai suprato i problem, teigdamas: Tai buvo bendra taisykl ir medi augimui, ir firm augimui iki neseniai prasidjusios stambi akcini bendrovi pltros. Jos danai stagnuoja, bet ne taip greitai numirta.

Kalbdamas apie ribini kat vidin struktr, jis, sekdamas A. Smithu, ribinius katus traktavo kaip pajam, tenkani atskir gamybos veiksni savininkams, sum. ia jis skaiiavo darbo umokest, piniginio kapitalo procent ir verslininko pajamas. Pagal marinalizmo metodologij, A. Marshallas nagrinjo darbinink kaip racional subjekt, vertinant savo dalyvavimo gamyboje privalumus ir trkumus. Trkumu laikytos paios darbins snaudos, matuojamos darbo ribinio sunkumo subjektyviu vertinimu. Privalumas buvo darbo umokestis, priklausantis nuo io vertinimo ir skirtas kompensuoti darbininko neigiamas emocijas. Tokiu pat bdu buvo apraoma ir piniginio kapitalo savininko elgsena bei procento nuo kapitalo formavimasis. Daryta prielaida, kad jis gali arba: 1) tuoj pat sunaudoti kapital asmeniniam vartojimui, vadovaudamasis savo poiriu apie skirting grybi ribin naudingum, arba 2) A. Marshallo odiais tariant, atidti malonum, susilaikydamas nuo vartotojiko sprendimo ir nukreipdamas kapital gamyb tikdamasis procento. Pastarojo dyd Kembrido mokyklos ekonomistai, panaiai kaip anksiau N. Senioras, W. S. Jevonsas ir H. Gossenas, laik priklausomu nuo kapitalo savininko subjektyvi vertinim, nuo to, kiek jis laikys antrj variant naudingesniu u pirmj, t. y. nuo jo lkesi ir sugebjimo nuspti ateit. Vadinasi gamybos katus A. Marshallo teorijoje galiausiai lemia darbo ir susilaikymo nuo kapitalo negamybinio (neproduktyvaus) naudojimo sukelt kani (neigiam emocij) suma. iuos gamybos katus jis trauk darbinink ir verslinink nuovargio jausm, verslinink sunkius igyvenimus dl kapitalo negamybinio naudojimo atsisakymo ir baims, sukeltos verslinink netikrumo, kad verslas pasiseks. A. Marshallas dar ivad, kad gamybos piniginiai katai, arba tam tikros preks pasilos kaina, turi kompensuoti visus neigiamus pojius. Tokiu bdu pasilos kaina apima darbo umokest (atlyginim u darbinink nuovarg) ir verslinink pajamas (umokest u baim ir kanias). Akivaizdu, kad i idj jis perm i N. Senioro, kuris gamybos katus irgi suved darbo ir susilaikymo iauktas kanias. Pastebtina, kad A. Marshallas pasil pakeisti N. Senioro pasilyt termin susilaikymas geresniu terminu lkesiai. Verslininko pajamos buvo skaidomos dvi dalis. Pirmoji buvo laikoma kompensacija u verslininko darbo snaudas valdant gamyb (patys samprotavimai iuo klausimu buvo panas atvej su racionaliu darbininku), o antroji dalis buvo traktuojama kaip umokestis u rizik, susijusi su darbu neitirtoje rinkoje. Beje, A. Marshallas labai teigiamai vertino gamybos organizatori veikl. Jis ra: [...] Tie verslininkai, kurie nuties naujus kelius, danai atnedavo visuomenei daug daugiau naudos, nei gaudavo patys, net jei jie ieidavo i gyvenimo bdami milijonieriais. A. Marshallo nuomone, valdymo tobulinimas, profesionalumas ioje srityje yra svarbs veiksniai, utikrinantys darbo naumo augim ir gamybos efektyvumo didinim. Svarbi yra ir Princip... autoriaus mintis apie procento normos lyg. A. Marshallo poiriu, nors mogui turint vis didesnes gamtini itekli atsargas, jis gali tsti dideli kaupimo mast proces net ir esant emai procento normai, vis dlto kol mogikoji prigimtis isaugo aminai bdingas savybes, kiekvienas procento normos sumainimas pajgus skatinti daugel moni taupyti maiau, o ne daugiau, kaip bt prieingu atveju. is teiginys buvo vienas i nedaugelio, kuriuos vliau jo mokinys J. M. Keynesas panaudojo savo ekonomikos valstybinio reguliavimo ir makrotyrim koncepcijoje. Pastebtina, kad A. Marshallas nepripaino vidutins pelno normos dsnio. Jo nuomone, is dsnis: [...] dl paios dalyk prigimties negali egzistuoti. Nordamas rodyti, kad is dsnis yra negalimas, A. Marshallas peln iskirst sudedamsias dalis ir nagrinjo j kaip savarankik pajam sum. Toki A. Marshallo nuostat

pelno vidutins normos dsnio atvilgiu galima paaikinti tuo, kad is dsnis pirmiausia pasireikia makrolygiu. O A. Marshallas buvo mikroekonomikos teorijos, kurioje veikia reprezentatyvi firma, t. y. firma su vidutiniais akos rodikliais, sukrjas. Akivaizdu, kad A. Marshallo Principai... yra statikos mikroekonomikos teorijos idstymas. Juk galutinis tikslas, kurio savo knygoje siekia A. Marshallas nustatyti paviens firmos pusiausvyros slygas. Tada, jo nuomone, bus pasiekta pusiausvyra ir visuomenje. Tam tereikia reguliuoti ekonomik per pinig-kredito sistem. Taiau retkariais knygoje autorius skaitytojams teigia, kad statikos analizs ivados yra nepatikimos, ir kad mikroekonomikos teorija nesugeba apimti gyvybikai svarbi ekonomins politikos klausim. A. Marshallas teig, kad ekonomisto Meka yra ne lyginamoji statika ir net ne ekonomin dinamin analiz, o labiau ekonomin biologija. Tiesa, jis tuo pat pastebjo, kad Biologins koncepcijos sudtingesns, nei mechanins; todl knygoje, kurioje nagrinjami pagrindai, reikia skirti palyginti daugiau dmesio analogijoms i mechanikos srities; danai tenka naudoti svok pusiausvyra, kuri tarsi rodo tam tikr analogij su statika. Taiau i tikrj ms tyrimas visikai skirtas jgoms, gimdanioms judjim, ir pagrindinis dmesys jame sutelktas ne statik, o dinamik. Pai ekonomin biologij A. Marshallas, atrodo, laik mokslu, tirianiu ekonomines sistemas kaip istoriniame laike besivystant organizm. Tai gerokai primena amerikiei institucionalizmo metodologin program. Kurdamas savo kainos teorij, A. Marshallas pamgino vertinti ir sociologijos socialinio darvinizmo elementus. Jis norjo ekonomikos teorij pavaizduoti kaip dal biologijos plaija prasme, bei suformuluoti labiausiai prisitaikiusi verslinink igyvenimo dsn, nes tarp verslo atstov vyksta tokia pat kova u ilikim, kaip ir kova u igyvenim gyvn pasaulyje. Todl geriausias verslininkas veikia savo konkurentus ir gauna teis peln. Vieni verslininkai eina jau pramintais takais, kiti, panaudodami naujus gamybos metodus, visuomenei teikia naujas paslaugas visuomenei ir turi gauti atitinkamas pajamas. Kapitalistas gauna peln u tai, kad lauk pajam, o monopolistas u visuomenei suteiktas paslaugas, panaudojant naujus gamybos metodus. Jis gauna vis apdovanojim. Ir vis dl to, nepaisant A. Marshallo mini apie ekonomin biologij, jo pastangos vis gyvenim buvo nukreiptos dstyti, aikinti ir tobulinti statik teorijos variant, prie kur jis savo knygoje ne kart protestavo. Ekonomikos teorijos principuose A. Marshallas ityr stichik kain reguliavim laisvos konkurencijos slygomis. Taiau jo laikais vis svarbesns tapo monopolijos. Todl ir A. Marshallas penktos knygos XIV skyriuje Monopolij teorija padjo monopolij teorijos pagrindus. Apibdindamas monopolij, A. Marshallas paymjo, kad ji kontroliuoja gamyb ir nustato monopolines kainas. Taiau jis nagrinjo tik absoliui monopolij, ir, kas ypa svarbu, monopolij velg tik kaip pavien atvej laisvos konkurencijos fone. Paymtina, kad paios A. Marshallo prielaidos dl tobulos konkurencijos turjo akivaizd normatyvin pagrind, nors savo analiz jis ir siek atriboti nuo vertinim bei, manydamas, kad terminas konkurencija netinka paaikinti industrinio gyvenimo specifinius bruous iuolaikiniame amiuje, vietoj jo sil vartoti termin akos ir mons laisv ar, trumpiau, ekonomin laisv, kadangi iems terminams nra bdingas moralinis pobdis. Dar paymtina, kad Principai... buvo daugiau nei teorin tobulyb. A. Marshallas buvo ne tik nuostabiausias protas oficialiajame ekonomikos mokslo pasaulyje, bet kartu ir labiausiai ujauis protas. Nuoirdus susirpinimas darbo varguoliais, paniekintais skurdiais, kuriuos jis mat vykdamas Londono lnynus,

ir paia ekonomikos teorija kaip socialins bkls gerinimo rankiu visa tai austa jo knygoje. Ekonomikos teorija, jo supratimu tai tiesos atskleidimo instrumentas. Ir ypatinga tiesa, kuri jis kreip t instrument, buvo skurdo prieastys ir bdai j alinti. A. Marshallas pripaino, kad Turto netolygumas [...] rimtas ms ekonomins santvarkos trkumas. Ir todl toliau teig, kad Bet koks jo sumainimas, pasiektas bdais, kurie nepaeidia laisvos iniciatyvos motyv [...] matyt, bt akivaizdus visuomeninis pasiekimas. Aptardamas iuos bdus, A. Marshallas pastebjo, kad Blog galima sumainti plaiau suprantant ekonominio kilniadvasikumo socialines galimybes. Pasiaukojimas visuomeninei gerovei turtuoliams vieiantis gali labai padti mokesi rinkjams panaudoti turtingj iteklius varg naudai, ir gali nutrinti skaudiausias skurdo apraikas nuo ems paviriaus. Kembrido mokyklos idjos ekonomikos moksle vyravo iki XX a. ketvirtojo deimtmeio pradios. Taiau tuo metu JAV prasidjusi Didioji depresija bei j lydj krizi sukrtimai parod, kad toli grau ne visada galima remtis rinkos mechanizmo veiksmingumu ir jo sugebjimu utikrinti kapitalistinio kio savireguliacij. Tapo aiku, kad kapitalistins reprodukcijos prietaring reikini negalima paaikinti vien i mikroekonomikos atskirto racionalaus subjekto pozicij. Ekonomikos teorijoje atsirado ir vliau sivyravo J. M. Keyneso makroekonominis poiris, gerokai susilpnins Kembrido mokyklos poveik, bet toli grau nepaverts jos teoriniu anachronizmu. ios mokyklos krjai pateik isam laisvos verslininkysts sistemos apibdinim bei tvirtino funkcins analizs pirmenyb. Tuo paiu jos nuostatos padar tok teorin metodologin dirb, be kurio negaljo isiversti nei A. Marshallo pasekjai, nei jo kritikai. Nors ir gerokai perirtos, Kembrido mokyklos idjos ilaiko tvirtas pozicijas iuolaikinje ekonomikos teorijoje kaip neoklasikinje, taip ir keynesistinje. (Pastebsime, kad pat termin neoklasikai pirmasis pavartojo T. Veblenas kaip neigiam epitet: jis norjo pabrti, kad A. Marshallas, kaip ir klasikai, nepereng utilitarizmo ir hedonistins psichologijos rm, nors pastarj ir mgino, tiesa, neskmingai, paalinti i vlesni Princip... leidim. Vliau terminas neoklasikai buvo pritaikytas visai marinalistinei teorijai). A. Marshallas buvo marinalistins revoliucijos baigiamoji, sistematizuojanti figra tokia paia prame, kaip J. S. Millis atliko i funkcij klasikinje mokykloje. Apskritai, pagal savo charakter A. Marshallas buvo ne revoliucin, o sintezuojanti figra. Jis pasiymjo retu talentu sisteminti ir pltoti praeities ir savo aminink ekonomist A. Cournot, J. Dupuit, J. H. von Thuneno, D. Ricardo koncepcijas. Daugelis j ekonomikos teorij pateko btent jo redakcijos formoje. Mums ypa domus galt bti jo poiris D. Ricardo. A. Marshallas nurod, kad is, kad ir kaip bt gaila, ra ne tiek savo kolegoms mokslininkams, kiek politikams ir verslininkams tam ratui, kuriam priklaus ir jis pats, verslininkas ir parlamentaras. D. Ricardo Principai... visikai nebuvo sumanyti kaip universitetinis kursas. Todl, kaip teig A. Marshallas, D. Ricardo praleido daugel paaikinim, galjusi jo knyg padaryti labiau susieta ir susisteminta, bet iuos paaikinimus jis laik nereikalingais savo skaitytojams. A. Marshallas man, kad nordami suprasti D. Ricardo, turime j interpretuoti plaiai, plaiau, negu pats D. Ricardo interpretavo A. Smith! Kita vertus, kaip paymjo A. Marshallas, D. Ricardo menkas dmesys grietam terminologijos naudojimui ir btiniausi paaikinim bei patikslinim ignoravimas jam padar mekos paslaug. Ir jis labiau, negu kas nors kitas, atsakingas u blog prot mginti ireikti gilias ekonomines doktrinas keletu sakini, reziumavo A. Marshallas.

Evoliucin poir, akcentuojant palaipsnikum, perimamum ir apdair reformizm, A. Marshallas taik ne tik ekonomikos teorij vertinimui, bet ir realios ekonomikos bei moni visuomens tyrimams. Neatsitiktinai jo mgiamiausiu devizu ir Ekonomikos teorijos princip moto tapo lotynikas posakis Natura non facit saltum (Gamta nedaro uoli), iliks epigrafu nuo pirmojo veikalo leidimo iki paskutinio. 1907 m. A. Marshallo iniciatyva Anglijoje politin ekonomij pakeit ekonomikos teorija. iuo pavyzdiu pasek ir JAV. Taiau i idj A. Marshallas brandino jau seniai ir idst garsiuosiuose Ekonomikos teorijos principuose. ia jis, be visa ko, jau I knygos pirmajame skyriuje argumentavo ir termino politin ekonomija (political economy) btinum pakeisti terminu ekonomikos teorija (economics), teigdamas, kad [...] ekonomikos teorija usiima moni visuomens normalia gyvenimo veikla; ji tiria individuali ir visuomenini veiksm srit, kuri labai glaudiai susijusi su gerovs materialini pagrind sukrimu. Toliau apie ekonomikos terij A. Marshallas ra: [...] Joje vengiama kalbti apie daugel politini klausim, kuri praktikas negali ignoruoti; todl ji yra mokslas grynasis ir taikomasis, o ne tuo pat metu ir mokslas, ir menas. tai kodl geriau j vadinti plaiu terminu ekonomikos teorija, nei siauresniu terminu politin ekonomija. Tiesa, pat od economics jau anksiau naudojo W. S. Jevonsas. Taip pat pastebtina, kad iame veikale A. Marshallas sulyd matematikai tikslius samprotavimus su ramiu, laisvu, paprastais pavyzdiais imargintu ir nuostabiai aikiu stiliumi. Principuose... aikiai juntamas siekis padaryti ekonomikos teorij praktikai naudinga, suprantama prasilavinusiam verslininkui ir valstybs tarnautojui. (Pastebtina, kad tai buvo bdinga ir kitiems angl ekonomist teoretikams, pradedant A. Smithu, ir toliau T. Malthusui, N. Seniorui, J. S. Milliui ir kitiems. Iimtimi gal bt tik D. Ricardo ir W. S. Jevonsas, savsias idstytas grynsias teorijas nejung konkrei praktini problem). Todl net eilinis verslininkas galjo suprasti tokio pobdio ekonomikos teorij, mat visi sudtingi loginiai rodinjimai ia smoningai ikelti nuorodas. (Dl to J. M. Keynesas ne visai pagarbiai pamaiktavo, girdi, bet kuriam ekonomistui geriau skaityti nuorodas ir nepaisyti teksto, negu atvirkiai). iaip ar taip, knyg lydjo milinika skm; pirmsyk ileista 1890 metais, ji dar ir dabar tebra rekomenduojamas altinis studentams, troktantiems tapti ekonomistais. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Pateikite bendr Kembrido mokyklos apibdinim ir aptarkite jos atsiradimo prieastis bei indl ekonomikos teorij vystymsi. Nurodykite mokyklos trkumus. 2. Kaip A. Marshallas traktuoja pagrindines ekonomines kategorijas? 3. K, A. Marshallo nuomone, turi nagrinti ekonomikos teorija? 4. K naujo A. Marshallas ne naudingumo ir paklausos analiz? 5. K A. Marshallas traktavo kaip ceteris paribus savo paklausos ir pasilos teorijose? Aptarkite i prielaid svarb ir ribotumus. 6. K naujo A. Marshallas ne rinkos kainos apibdinim? 7. Kaip A. Marshallas apibdino paklausos kain ir pasilos kain? 8. K A. Marshallas teig apie kainos, paklausos ir pasilos funkcin tarpusavio ry? 9. Kokie, A. Marshallo nuomone, veiksniai lemia paklausos elastingumo laipsn? 10. Kam, pagal A. Marshall, yra lygus darbo umokestis? 11. Koki konkurencijos form A. Marshallas naudoja analizuodamas kain judjimo dsningumus?

12. Koks, A. Marshallo nuomone, yra laiko veiksnio poveikis pusiausvyros kainai? 13. K galima pasakyti apie ry tarp kainos ir visumins pasilos, jei ilgalaik akos pasilos kreiv gali bti laikoma istorine, o ne belaike? 14. Apibdinkite A. Marshallo nustatyt dsningum tarp gamybos santykini ilaid dydio ir gamybos apimi augimo esm. 15. Apibdinkite A. Marshallo pasilyt dalins pusiausvyros metod ir jo esmin skirtum nuo L. Walraso ipltotos bendrosios pusiausvyros sistemos. 16. Pakomentuokite A. Marshallo poir statikos ir dinamikos santyk ekonomikos teorijoje bei biologini moksl svarb tolesnei ekonomikos teorijos pltrai. LITERATRA Marshall A. Principles of Economics, 8th ed. London: Macmillan, 1920; 1961. Marshall A. Industry and Trade. London: Macmillan, 1921. Marshall A. Money, Credit and Commerce. London: Macmillan, 1923. . : 3- . . . : , 1993. Pigou A. C. (ed.). Memorials of Alfred Marshall. London: Macmillan, 1925. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius: Amius, 1995. P. 229-234. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 298-310; 374-418. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 178-197. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. P. 151-178. Negishi T. History of Economic Theory. New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. P. 345-382. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 394-402. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 562-57; 582-584. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 178-183. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. P. 91-109. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 284-316. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 375-393. . . . . 4- . : , 1994. . 306-394. . . : -, 1995. . 399-443. . . 3. . ( XIX XX .) / . . . . (. .) . : , 1989. . 130-142.

 ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 255-271. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 310-316. . . . : , 1996. . 166-171. . . : -. . : , 2002. . 96-106. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 270-275. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 195-197. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 125-128. . . . . : , -, 1996. C. 397-407. . . . : - , 2002. . 54-59.

7.4. AMERIKIEI MOKYKLA. J. B. CLARKO EKONOMIKOS TEORIJA

Pagrindins sampratos: Amerikiei mokykla. Paskirstymo problema. Universali ekonomika. Socialinekonomin statistika. Socialin-ekonomin dinamika. Darbo ir kapitalo majanio produktyvumo dsnis. Clarko dsnis. Darbo ir kapitalo ribinis produktyvumas. Abejingumo zona. Ribinis darbininkas. Ribinis kapitalistas. Ribinis verslininkas. Pagalbins sampratos: Darbo eksploatacija. Kiekvienam veiksniui atitinkama produkto dalis. Nacionalins pajamos. Ribinio naudingumo dsnis. Gamybin funkcija. Socialinis darbas. Socialinis kapitalas. Socialin revoliucija. Pagrindiniai amerikiei mokyklos teorijos teiginiai idstyti ymiausio jos atstovo, Kolumbijos universiteto profesoriaus Johno Bateso Clarko (18471938 m.) darbuose, pirmiausiai fundamentiniame veikale Turto paskirstymas (1899 m.), kur galima laikyti didiausiu traktatu ekonomins minties istorijoje, skirtu paskirstymo problemai. (Jo pirmtaku ioje srityje laikytinas D. Ricardo veikalas Politins ekonomijos ir apmokestinimo pagrindai). I kit J. B. Clarko darb paymtina pirmoji jo monografija Turto filosofija (1886 m.), kurioje dar akivaizdi istorins mokyklos taka: ia jis kritikavo D. Ricardo teorij kaip od egoizmui, pasisak u valstybs kiimsi ekonomik norint utikrinti teising turto paskirstym bei konkurencijos ir konflikto pakeitim bendradarbiavimu. Taiau toliau J. B. Clarko kryboje vyko lis ir jis tapo tikru marinalizmo alininku. bei t pai teisingo paskirstymo problem jau stengsi sprsti marinalistins teorijos rmuose naudojant ribinio produktyvumo koncepcij. Greta Turto paskirstymo mintini ie jo veikalai: Darbo umokesio mokslinio dsnio sukrimo galimyb (1899 m.), Monopolij problema (1907 m.), Politins ekonomijos esm (1907 m.). i teorija nuo austr ir Kembrido mokyklos schem labiausiai skiriasi tuo, kad gamybos ir paskirstymo problemos analizuotos pagal darbo ir kapitalo ribinio produktyvumo koncepcij, kuri J. B. Clarkas ipltojo (sukr) nepriklausomai nuo C. Mengerio, L. Walraso ir W. S. Jevonso. Todl kai kurie autoriai, pavyzdiui, G. J. Stigleris, J. B. Clark net laiko vienu i marinalizmo pradinink. Ir tikrai jau gin nekelia teiginys, kad ir kaip ten bt, jo indlis marinalistin teorij tikrai svarus. Gyvenimo kelias. Amerikiei mokyklos lyderis ir pirmasis ymus bei originalus JAV ekonomistas J. B. Clarkas (vidurynis jo vardas visada raomas siekiant nesupainioti su jo snumi Johnu Maurice Clarku, kuris buvo ymus amerikiei kitos kartos ekonomistas) gavo universitetin isilavinim JAV (moksi Browno universiteto Amhersto kolede, i kur ir perne ekonomikos teorij vis gyvenim trukus susidomjim filosofija ir etika, Aristoteliui bding i moksl interpretacij). Kaip ir daugelis kit to meto amerikiei ekonomist, pavyzdiui, vliau jo teorijos kai kuriuos aspektus kritikavs Pensilvanijos universiteto profesorius Simonas N. Pattenas (18521922 m.), isilavinim gijs Vokietijoje, Hals universitete, toliau J. B. Clarkas studijavo ekonomikos teorij Europoje: Vokietijoje Heidelbergo universitete ir veicarijoje Ciuricho universitete, nors iuo laikotarpiu jam du kartus teko nutraukti studijas, kad galt padti tvarkyti verslo

reikalus eimai priklausanioje monje. Heidelbergo universitete jo dstytojas buvo, ko gero, pats ymiausias vokiei istorins mokyklos atstovas Karlas Kniesas, kur J. B. Clarkas laik savo mokytoju: daugelis jo darbo etini ir teleologini motyv gali bti paaikinta ia taka. Grs JAV, kuri tuo metu buvo mokslin provincija, J. B. Clarkas pradjo dstyti ekonomik i pradi (18721895 m.) daugelyje koled (universitet), tarp j Minesotos valstijos Carletono kolede. Ten tarp jo mokini buvo ir vliau taps ymiu mokslininku ekonomistu Thorsteinas Veblenas. Taiau didioji J. B. Clarko, kaip profesoriaus darbo (18951923 m.) dalis prabgo tarp Kolumbijos universiteto sien. ia formavosi ir J. B. Clarko mokykla, su kuria sietini F. Fetteris, E. Seligmanas, H. R. Seageras, F. W. Taussigas ir T. N. Carveris. Be to, J. B. Clarkas buvo vienas Amerikos ekonomist asociacijos steigj ir treiasis jos prezidentas, ums post 18931895 m. J. B. Clarkas prisidjo prie ios asociacijos Deklaracijos paraymo (1885 m.). Joje buvo urayta: Mes manome, kad darbo ir kapitalo susidrimas irykino gana daug socialini problem. Norint jas isprsti reikia kiekvienam savo srityje sujungti banyios, valstybs ir mokslo pastangas. gyvendindamas i nuostat, J. B. Clarkas Turto paskirstyme ra: Vir visuomens pakibs kaltinimas, kad ji eksploatuoja darb. J. B. Clarkas sau kl udavin paneigti kaltinim ir rodyti, kad amerikiei visuomenje nra prietaravim bei visuomeninis produktas paskirstomas teisingai. Vis dlto paymtina, kad mokslin aplinka, kurioje dirbo J. B. Clarkas, nepadjo nei suprasti jo idjas, nei jas priimti. Savo gilumu ir originalumu J. B. Clarkas nenusileido marinalizmo teorijos pradininkams. Taiau i esms Amerikos ekonomin mintis, vaizdiai tariant, vis dar liko kaimu, kur rengiamasi arba prajusi met miestietika mada, arba tuo, ko miestieiai i viso neneioja. ia prasme miestas tada buvo Vakar Europa. Ekonomikos teorija. J. B. Clarko mokslinius pasiekimus reikia nagrinti dviem aspektais: metodologiniu ir teoriniu. Kalbant apie J. B. Clarko ekonomikos teorijos metodologij, paymtina, kad jis, teigdamas, jog teorija, pagrsta senuoju ekonomikos mokslo skirstymu keturias dalis: gamyb, paskirstym, mainus ir vartojim, nebegali, kaip ir mechanikos atveju, isprsti paangos keliam statik dsni painimo problem anksiau, nei gali bti suprasti judjimo dsniai, pasirinko gana savotik tyrim metod, ekonomikos moksl suskirstydamas tris natralius skyrius. Kadangi ekonomikos mokslas, pagal J. B. Clark, susiduria su dviej ri dsniais, kuri vieni priklauso nuo monijos santyki su gamta ir yra universals, o kiti nuo santyki tarp moni, ir yra istorikai kintantys (praeinantys), todl pirmajame skyriuje (tam buvo skirta Turto filosofija (1886 m.)) iekota turto universali dsni, ir tai gali bti vardyta kaip svarbus teorinis pasiekimas. Tirdamas izoliuot k ir vartotoj psichologij, J. B. Clarkas ived, kaip jis pats teig, tris universalius dsnius: 1) ribinio naudingumo dsn, 2) specifinio produktyvumo dsn ir 3) majanio produktyvumo dsn, pagal kur gamybos veiksnio pajamas lemia jo ribinis produktyvumas. Antr ekonomikos mokslo skyri (ir Turto paskirstym (1899 m.)) jis skyr socialinei-ekonominei statikos bkls kio analizei, ekonomini sistem pusiausvyros bkls problem nagrinjimui, aikinimuisi, kas toliau vyksta su iuo turtu, atsiribojant nuo i sistem genezs. J. B. Clarkas teig, kad teorinio tyrimo tikslais galima sukurti sivaizduojam statik visuomen, nes visos natralios visuomens yra dinamikos. Btent statikoje bklje, pagal natralius ribinio naudingumo ir majanio produktyvumo dsnius, J. B. Clarko nuomone, reikia tirti atitinkamos dalies priskyrim kiekvienam gamybos

veiksniui. Treiasis skyrius (ir Ekonomikos teorijos esm (1907 m.)) buvo skirtas ekonomikos dinamikos dsni iaikinimui, iorini ekonominei sistemai veiksni, lemiani jos funkcionavimo specifik, analizei, nagrinjimui, kas vyksta su visuomens turtu ir gerove jei visuomen keiia veiklos form bei bdus. Amerikiei mokyklos alininkams, pltojantiems marinalizmo metodologij, ypa didel poveik padar btent J. B. Clarko idjos apie kini sistem statik ir dinamik. Jos tapo vienu svarbiausi ios mokyklos teorini pagrind. Akivaizdu, kad mokym J. B. Clarkas ekonomikos teorij perkl i teorins mechanikos srities, be to, pirmiausia pabr statikos problem, ir organizuoto kio, t. y. kapitalistins ekonomikos dsnius vaizdavo kaip pusiausvyros dsnius, o statikos dsnius laik svarbiausiais visuomens dsniais, leidianiais suprasti ekonominius reikinius. Statika jis vadino toki visuomens bkl, kuriai esant vis laik tuo paiu bdu tiek pat moni gamina tiek pat t pai grybi, t. y. gamybinio organizmo forma nepakinta. i bkl visuomen kreipia tobulos konkurencijos jgos. Taigi J. B. Clarkas statik suprato kaip slyg, btin ir pakankam, kad rinkos ekonomikoje nusistovt pusiausvyra, apibdinim. Tam jam prireik i prielaid: nra technins paangos ir darbo bei kapitalo bet kokio judjimo tarp gamybos srii; pastovs iose srityse naudojamas darbas (gyventoj skaiius) ir kapitalo apimtis; pastovi socialin organizacija; pastovus poreikis vartojimo reikmenims; visikas laisvos rinkos viepatavimas. Taigi statikos bklje galima sukonstruoti judjim lyg ir udaroje sistemoje, lemiant ekonomikos pusiausvyr ir stabilum. Statika susijusi ne su ekonomine realybe, o su tam tikra abstrakcija, ekonomikos modeliu, i kurio paalintos visos paalins, pusiausvyr griaunanios aplinkybs. Btent ioje sivaizduojamoje statikoje pusiausvyros bklje, kurioje nra t paeidim, kuriuos sukelia paanga, grybi vertingumas ir gamybos veiksni pajamos gauna savo natralias arba normalias reikmes. Taip pat pasireikia pagrindiniai kio pusiausvyros utikrinimo dsningumai. Taip pat buvo numanoma, kad kyje (ekonomikoje) gali bti ne viena, o keletas pusiausvyros bsen, kurioms bdingos tokios pat nekintamos, bet skirtingos darbo ir kapitalo apimtys. Jei kuri nors i ivardyt prielaid negalioja, tada, pagal J. B. Clark, pusiausvyra yra paeidiama ir dl dinamini veiksni poveikio ekonomikoje prasideda pokyiai auga gyventoj skaiius ir kapitalo kiekis, kinta moni norai ir poreikiai, gamybos ir darbo organizavimo technologijos, igyvena produktyvesns mons, o pasitraukia i rinkos maiau naios. Taip kis pradeda judti nauj statik bkl. Viso to prieastis jau turjo paaikinti dinamika. Taiau nors J. B. Clarkas ir teig, kad dinamik, kuri pltr daro sudtingesne ir paeidia pusiausvyr, taip pat reikia nagrinti, kaip matme, pat pltros proces jis traktavo kaip perjim i vieno pusiausvyros lygio kit ir visus pokyius laik tik kiekybiniais, pasireikianiais gyventoj skaiiaus ir kapitalo apimties padidjimu, technikos, kio organizacijos ir poreiki pasikeitimais. Tokiu atveju neatsiskleidia jokie nauji dsniai. Pasirink tok metodologin poir, amerikietiko marinalizmo teoretikai i esms palaik A. Marshallo nuostat analizuoti kiekybinius, funkcinius ryius tarp kinio mechanizmo vairi aspekt. Tam jie dal reikalingo analizs aparato, kaip minta, pasiskolino i gamtos moksl, pirmiausia teorins mechanikos. J. B. Clarko teorijoje gamybos ir paskirstymo procesai buvo nagrinjami marinalizmo poiriu, taigi jie pasireik kaip racionali subjekt veiklos sritis. Toki subjekt buvo iskirta trys: darbininkas, pinig turtojas kapitalistas (prisiminkime, kad J. B. Clarkas ra tuo metu, kai JAV spariai augo piniginis kapitalas) ir verslininkas, kurio dalykin kvalifikacija yra pakankama, bet jis neturi nuosavo kapitalo. Manyta, kad, pagal specifinio produktyvumo dsn kiekvienas

gamybos veiksnys apibdinamas specifiniu produktyvumu ir sukuria pajamas, be to, kiekvienas savininkas gauna savj pajam dal, kuri sukuria priklausantis jam veiksnys. Taip darbininkas deda gamyb savo darb, tikdamasis darbo umokesio, o kapitalo turtojas, versdamas pinigin kapital gamybos priemonmis, tikisi procento. Sudtingiau apibdinti verslinink. Pagal J. B. Clark pusiausvyros slygomis is dirba kaip gamybos organizatorius ir u tai gauna darbo umokest, taip pat kaip ir darbininkas. Kadangi laisvos konkurencijos slygomis esant statikai bklei, J. B. Clarko nuomone, verslininko pelnas yra lygus nuliui, kain sudaro tik darbo umokestis ir procentas. Taiau jei kalbsime apie dinamik, tada verslininko vaidmuo jau kokybikai naujas. Dabar jis yra novatorius, stumiantis priek technin paang, savo monje pasiekiantis, kad katai sumat emiau vidutini kat. U tai jis gauna udirbtas pajamas, verslininko peln. Taiau kai tik kurioje nors kio akoje pelno dydis virija procento lyg, i ak ateina daug nauj verslinink, o tai neivengiamai tarp j didina konkurencij. Dl to pelnas galiausiai vl tampa lygus nuliui ir verslininkas ioje akoje tegauna tik auktos kvalifikacijos darbuotojo darbo umokest. J. B. Clarkas iskyr keturis pagrindinius gamybos veiksnius: kapital kaip pinigus, kapital kaip gamybos priemon ir em, verslininko gebjimus ir samdom darbinink darb. Paymtina, kad amerikiei mokyklos lyderis J. B. Clarkas atliko svarb vaidmen pltojant gamybos veiksni teorij. Jis ikl reali problem, aktuali pavienei monei: kaip nustatyti tinkamiausi, atitinkani pusiausvyr gamybos veiksni snaud proporcij? Norint atsakyti klausim, prireik gamybos veiksni ribinio produktyvumo samprat, ivest i darbo ir kapitalo majanio produktyvumo dsni. Paymtina, kad J. B. Clarko ribinio produktyvumo teorija, ypa ipltota jo knygoje Turto paskirstymas, neatsirado tuioje vietoje. Pirmasis T. Malthuso idj apie majant ems derlingum pramonins gamybos analizei panaudojo vokiei ekonomistasmatematikas, marinalizmo bei ekonometrikos pirmtakas ir gamybos idstymo teorijos pradininkas Johannas Heinrichas von Thunenas (17831850 m.), gims Oldenburge ir trumpai studijavs Giotingeno universitete. Jis XIX a. pradioje savo vienintelio veikalo Izoliuotas kis santykyje su ems kiu ir nacionaline ekonomija II tome, ileistame 1850 m. (jau po autoriaus mirties), suformulavo darbo ir kapitalo majanio produktyvumo dsn bei puikiai parod (nors ir dar nebuvo susipains su D. Ricardo veikalais) rentos lygio formavimosi mechanizm dl fermeri konkurencijos sigyti geriausi ems sklyp, atsivelgiant pastarojo nutolim nuo realizavimo rinkos (miesto). (Beje, I knygos tomas pasirod 1826 m., t. y. 12 met anksiau nei A. Cournot darbai. Taiau io veikalas, kaip ir kit marinalistins revoliucijos pirmtak darb, pirmieji marinalistai laiku nepastebjo. J. H. von Thuneno gyvenamuoju laikotarpiu iki pat XIX a. antrosios puss jo knyga pirmiausia vertinta kaip racionalaus ems kio valdymo vadovas). Remdamasis 10 met savo dvare, vadintame Tellow, Macklenburge-Schwerine 1801 m. kurto pavyzdinio kio gamybos ilaid skaiiavimo urauose apibendrinta kininkavimo patirtimi, J. H. von Thunenas ne kart paymjo, kad bet kokio gamybos veiksnio snaudos turi bti vykdomos iki tol, kol papildomas produktas, gaunamas dl papildomo tam tikro veiksnio vieneto, susilygina su snaudomis jam. Jei kiekvienas veiksnys panaudojamas taip pat, visuminis produktas maksimizuojamas. Taip pat buvo padtas pagrindas naujai (neklasinei) paskirstymo teorijai, pagrstai ribinio produktyvumo teorija, kuri vliau sukr J. B. Clarkas pagal J. H. von Thuneno veikalo II tom. Tai J. B. Clarkas akivaizdiai pripaino. Jis ra, kad J. H. von Thunenas kaip

geriausias ankstyvojo vokiei ekonomikos mokslo atstovas pasil teorij, kuri taik galutinio produktyvumo dsn ir darbui, ir kapitalui; darbo umokest bei procent i teorija ireik kaip io taikymo rezultat [...]. Taiau kad bt teisinga, ji greta to turi tapti specifinio produktyvumo teorija, pagal kuri kiekvieno darbo vieneto umokestis sutampa su jo paties specifiniu produktu. Neatsitiktinai P. A. Samuelsonas paymjo, kad J. H. von Thunenas kartu su Leonu Walrasu, Johnu Stuartu Milliu, ir Adamu Smithu priklauso Panteonui. domu, kad J. H. von Thunenas, savo pavyzdiu parods, kad net giliame ukampyje smalsiam ir originaliam protui yra erdvs krybai, ekonomini proces tyrimuose jau plaiai naudojo diferencialin skaiiavim. I esms, btent J. H. von Thunenas ived ribins analizs dsnius ekonominje sistemoje norint, kaip jis pabr, pasiekti funkcijos su daugeliu kintamj dydio maksimum. Be to, J. B. Clarko ribinio produktyvumo koncepcijai buvo labai naudinga D. Ricardo diferencins rentos teorija, kurioje i ems gaunamos pajamos buvo pavaldios majanios gros dsniui. J. B. Clarko idja buvo ta, kad darbo umokest ir procent taip pat galima nagrinti madaug analogiku bdu. Visa tai daryta grietai prisilaikant marinalizmo kanon. Jei austr mokyklos atstovai ribin naudingum susiejo su vartojamosios grybs atsargomis, tai amerikiei mokyklos alininkai man, kad ribinis produktyvumas priklauso nuo gamybos veiksni apimi ir j teorijoje pagal pagrindinius marinalizmo principus atsirado ribinio (paskutinio) darbininko, ribinio (paskutinio) kapitalisto, ribinio (paskutinio) verslininko, dirbani gamybos srityje blogiausiomis slygomis, svokos. Paanalizuokime, pavyzdiui, darbo majanio produktyvumo dsn: esant slygai, kad piniginio kapitalo dydis yra pastovus, o darbinink skaiius didjo, kiekvienas naujas papildomas darbininkas pagamins vis maesn, majant produkt kiek. Toks dsnis J. B. Clarko nuomone, tinka paaikinti tiek statik, tiek dinamik ekonomik. Statikomis slygomis jis veikia stipriau, nes nra technins paangos, vadinasi, daugjant uimt moni, maja ne tik j aprpinimas kapitalu, bet ir darbo techninis aprpinimas, o tai nepaliaujamai maina jo produktyvum. Dinamikomis slygomis dsnio veikimas silpnja: kapitalo, tenkanio vienam uimtam mogui, dydio nuolat mainti neleidia technin paanga. Ji suteikia galimyb panaudoti naujas, efektyvesnes gamybos priemones. Anksiau ar vliau kiekvienas naujai pradjs dirbti darbuotojas tampa ribiniu: jis pagamina produkt, savo dydiu lyg rinkoje mokamam darbo umokesiui. Btent jo produktyvum (naum) J. B. Clarkas pavadino ribiniu produktyvumu, o gaut gamybin rezultat ribiniu produktu. Vadinasi, skirtingai nuo T. Malthuso ir D. Ricardo, teigusi, kad darbo umokestis priklauso nuo priemoni, btin samdomam darbuotojui igyventi, verts, J. B. Clarko darbo umokesio teorija buvo grindiama darbo majanio produktyvumo dsniu. Jis ne kart pabr, kad darbo umokestis yra darbo ribinio produktyvumo ekvivalentas. Taip, J. B. Clarkas ra: Darbo umokest, kaip ir kiekvien kain, lemia ribinis naudingumas, t. y. ribinis darbininko paslaug naudingumas verslininkui. Gamybos veiksni naudingumo laipsn sudaro j produktyvumo laipsnis; vadinasi, darbo umokest nulems ribinis produktyvumas, t. y. vert, pagaminama paskutinio darbuotojo, kur verslininkas dar gali pasamdyti gaudamas peln. io paskutiniojo (beveik nereikalingo) darbuotojo sukurta vert nustato didiausi darbo umokest, kur jam gali mokti verslininkas. Tuo paiu nustato darbo umokest ir vis kit darbuotoj, kurie gali bti pakeisti, t. y. kurie dirba tok pat darb ir tiek pat pagamina [...] Darbo umokest nulemia

produktyvumas, bet maiausiai produktyvaus darbo, t. y. to darbo, kuris neduoda nieko daugiau, kaip tik darbininko ilaikymo katus. Tolimesnis paklausos darbo jgai didinimas ir uimtumo augimas jau yra neefektyvus, nenaudingas verslininkui. Tada tekt naujam darbuotojui imokti darbo umokest, kuris savo dydiu viryt jo sukuriam produkt, t. y. perskirstyti jo naudai dal kapitalo duodamo procento. Tuo paiu, kaip nurod J. B. Clarkas, ribinis darbininkas (arba keletas darbinink, pasiymini tokiu pat produktyvumu) turi tapti paskutiniuoju, kuris dar yra uimtas tam tikro produkto gamyboje. J skaiius pasiek optimal dyd, atitinkant pusiausvyr. Kita vertus, tai, kad darbo umokestis turi bti lygus ribinio darbuotojo produktui, teisinga ir paties ribinio darbuotojo atvilgiu. Juk, pirma, jeigu jo pagaminamas produktas virija darbo umokest, tai apsimoks samdyti maiausiai dar vien darbinink (dabartinis tokiu atveju nebus ribinis), o konkurencija tarp verslinink, siekiani pasisamdyti papildom darbuotoj, didins darbo umokest. Antra, konkurencija tarp pai pasamdyt darbinink galiausiai utikrins, kad kiekvienas i j u t pat darb gaus tok pat umokest. Vadinasi, esant visikai konkurentikai darbo rinkai, kurioje egzistuoja tobula konkurencija ir tarp pirkj, ir tarp pardavj, darbo umokestis siekia bti lygus ribiniam darbo produktui. Dabar, kai yra inomas bendras darbo umokesio fondas (mint darbinink skaii padauginus i darbo umokesio rinkos reikms), galima pagal likutin princip nustatyti procento dyd. Tam i pagaminto produkto verts reikia atimti darbo umokesio fond. Panaiai pagal ribinio produktyvumo teorij, J. B. Clarkas procent laik socialinio kapitalo vieneto, teikianio maiausi produkt, rezultatu. Jis pagal analogij su T. Malthuso dogma apie majant ems derlingum, teig, kad egzistuoja natralus kapitalo majanio produktyvumo dsnis, todl pagrindinms kapitalisto pajamoms procentui visada yra ikilusi grsm. Paymtina, kad isakydamas savo pozicij apie procento nuo kapitalo atsiradimo kilm, jis rado reikalo priminti ir i esms palaikyti daugeliu aspekt pana tvirtinim, sutinkam E. von Bohm-Bawerko lkesi teorijoje. Turto paskirstymo autorius man, kad austr profesoriaus grybi gamybos aplinkinis kelias rodo neginijamus kapitalo naudojimo pranaumus, nes pastarasis leidia padidinti darbo rezultatus, lyginant su tuo pat metu atliekamu darbu plikomis rankomis, nors tam btina i anksto sunaudoti tam tikr laik, per kur sukuriami kapitale knyti rankiai. Dl ios prieasties, sutiko amerikiei mokyklos vadovas, produkto augim galima paaikinti tuo, kad netiesiogiai tas pats vyksta ir dl laiko, sunaudoto jo gamybai, t. y. aplinkinis arba reikalaujantis laiko darbo panaudojimo bdas utikrina efektyvias kapitalines grybes ir [...] galime sakyti, kad laikas produktyvus, kad besikeiiani kapitalini grybi permanentin sudtis kapitalas tikrja io odio prasme ivaduoja mones nuo laukimo. Kaip teig amerikiei mokyklos ekonomistai, taip kiekviename statikos ekonomikos gamybiniame vienete galima nustatyti geriausi santyk tarp gamybos veiksni snaud, tam tikromis slygomis utikrinant maksimali produkcijos ieig. Tai bt toks santykis, kuriam esant ribinis darbo naumas ir ribinis kapitalo produktyvumas tampa lygs atitinkamai darbo umokesio ir procento rinkos dydiams. Tuo paiu pagal Clarko dsn kininkavimo praktikoje numanoma, kad paskatos didinti gamybos veiksn isemiamos, kai io veiksnio kaina pradeda viryti galimas verslininko pajamas. Taigi J. B. Clark galima laikyti ir iuolaikini teorij, susijusi su gamybos ilaid struktros optimizavimo problemomis, pirmtaku. Vadinasi, J. B. Clarko nuomone, rinkos mechanizmas, utikrindamas pusiausvyr, gamybos veiksni savininkams suteikia tokias pajamas, kurios yra lygios

j sukurtoms produkto dalims. Jo odiais tariant, verts paskirstymo dalys priklauso nuo galutinio produktyvumo, t. y. procent lemia kapitalo galutinio prieaugio produktas, o darbo umokest darbo galutinio prieaugio produktas. I to galima daryti ivad, kad laisvos verslininkysts sistema pagal veiksni gaunam pajam atitikimo j ribiniam produktyvumui dsn utikrina bet kokios eksploatacijos visuomenje nebuvim ir teising pajam paskirstym, nes kiekvienam gamybos veiksniui tenka tokia turto suma, kuri is veiksnys sukuria. Tuo paiu J. B. Clarkas ribinio produktyvumo teorij vertino kaip teisingumo isaugojimo paskirstymo procese normatyvin princip. Juk, jo nuomone, visuomens stabilumas daugiausia priklauso nuo to, ar darbuotoj gaunama suma, nepriklausomai nuo jos dydio, lygi tam, k jie pagamina. J. B. Clarkas buvo tikras, kad jei jie (darbuotojai Aut. pastaba.) sukuria nedidel turto sum ir gauna j vis, jiems nra ko kelti socialin revoliucij [...]. Paymtina, kad ribinio produktyvumo teorij J. B. Clarkas pltojo ekonomikos stacionarios bkls atvejui. Jis puikiai suprato, kad stacionari bkl esant tobulai konkurencijai reikia tik ilgalaiks pusiausvyros parametrus, kuri link krypsta atitinkami faktiki parametrai. Taiau nepaisant to, jo formuluot paskatino labai neteisingai suprasti problem. I ties, beveik korektikesnis bt visikai prieingas teiginys: btent, kad ribinio produktyvumo teorija rodo, kad rinkos mechanizm veikimo rezultat jokiu bdu negalima laikyti teisingais ir naudingais visiems. Jei kuris nors veiksnys yra palyginti retas, tai jo kaina ilgainiui tampa aukta, ir nra joki prieasi manyti, kad i efektyvumo motyv apsprsta gamybos veiksni kaina atitiks ms teisingumo supratim. J. B. Clarkas toliau paymjo, kad ekonomin sistema bet kuriuo momentu gali pereiti i statikos bkls dinamik. To prieastimi gali tapti, pavyzdiui, technin paanga, deformuojanti darbo produktyvumo majimo dsnio mechanizm. Tiktinas ir kitas variantas. Tarkime, kad padtis darbo rinkoje pasikeit, iaukdama nauj darbo umokesio sumajim. Verslininkas tai sureaguos, didindamas paklaus darbo jgai. Vl bus priimama papildom darbinink darb. Tai tsis tol, kol darbo ribinio produktyvumo jau kitas, maesnis, dydis susilygins su paskutinio priimto darbininko (jo darbo umokesio) rinkos kaina. Mikroekonominio gamybinio vieneto viduje gamybos veiksni snaud santykis pasikeis darbo naudai. Vl bus pasiekta pusiausvyra, bet tai bus jau kita statika padtis. Nuo pirmosios ji skirsis darbo ir kapitalo indlio produkto sukrim santykiu. Paymtina, kad amerikiei mokyklos ekonomistai, atkreip dmes gamybos snaud struktros optimizavimo problem ir nustat jos ribins analizs bdus, paskatino gamybos veiksni snaud kiekybinio santykio taikomuosius tyrimus, tarp j ir tokio garsaus analizs instrumento kaip gamybin funkcija panaudojim. io tipo ekonominiai-matematiniai modeliai, leidiantys nustatyti kiekybines priklausomybes tarp gamybini kat ir ileidiamos produkcijos apimi, plaiai paplito praktikoje, ypa mikroekonominiu lygmeniu, kuriant moni gamybines strategijas. Ribins analizs metodus, kuriuos marinalistai daniausiai taik pavienms preki rinkoms ar monms, J. B. Clarkas pamgino perkelti visai kit, makroekonomin aplink, kur visuomenin gamyb traktavo kaip organizm, palygintin su paviene firma. Todl atsirado tokios sampratos, kaip socialinis darbas (bendras uimt tautos kyje moni skaiius), socialinis kapitalas (kapital, naudojam visuomeninje gamyboje, visuma) ir abejingumo zonos. pastarsias amerikiei mokyklos lyderis J. B. Clarkas trauk socialinio darbo ir socialinio kapitalo ribinius vienetus, kitaip tariant tuos darbininkus ir tas gamybos priemones,

kurie teikia maiausi, ribin produkt. Tolimesnis darbinink skaiiaus didinimas monje u abejingumo zonos, ribinio darbo produktyvumo jau ne nuostolius kapitalui kaip gamybos veiksniui. Makroekonomins pusiausvyros nusistovjim jis siejo su optimaliu socialini gamybos veiksni snaud santykiu. Atitinkamai buvo suformuluotos ios tokios pusiausvyros slygos: abejingumo zonoje socialinio darbo sukurtas produktas lygus bendram darbo umokesio fondui (socialinio darbo kainai); abejingumo zonoje socialinio kapitalo sukurtas produktas lygus procentini imok apimiai (socialinio kapitalo kainai). J. B. Clarko nuomone, socialini gamybos veiksni kainos, nukrypdamos nuo ribini produkt, tuo pat metu ijudina rinkos jgas, atkurianias rinkos pusiausvyr. J. B. Clarkas savo kainos teorijos pagrindu jis laik ribinio naudingumo dsn, kuris yra pakeistas austr mokyklos sukurtos ribinio naudingumo teorijos variantas. Kokia buvo J. B. Clarko naujovi esm? Siekdamas isivaduot i kratutinio subjektyvizmo, jis teig, kad grybes ekonomikai reikmingai vertina (kainoja) ne individai, kaip man austrai ir A. Marshallas, o pirkj grups (J. B. Clarkas jas pavadino klasmis). Ribinis naudingumas, pagal J. B. Clark, tai naudingumas tos grybs, kuri tam tikra klas gali nusipirkti u paskutin savo turim pinigin vienet. Neturtingiausiems tai, pavyzdiui, duona, labiau pasiturintiems ieiginis kostiumas, turtingiems limuzinas. Atitinkamai emiausia klas lemia duonos kain, vidutin kostiumo, aukiausia automobilio. Be to, buvo paymima, kad preks vertingumas atspindi ne kok tai viening visiems naudingum, o elementari naudingum grandin, t. y. yra lygus atskir jos savybi naudingum sumai, nes nustatant kain vertinamas ne preki naudingumas apskritai, o jos sudedamj dali naudingumas, atsivelgiant tai, kad kiekviena prek yra visos eils naudingum rinkinys. Ekonomikos teorijoje i nuostata inoma Clarko dsnio pavadinimu: preks kaina yra lygi sudarani j element ribini naudingum sumai, be to kiekvienas ribinis naudingumas priklauso atskiroms vartotoj klasms. Taip J. B. Clarkas iskyr pirkj grupes ir kiekvienos preks naudingum vairov. Nordamas iliustruoti savo teiginius J. B. Clarkas pateik kelet pavyzdi, kaip yra nustatomos vairi preki kainos: jachtai, automobiliui ir pan. Pavyzdiui, laikrodis rodo laik, jo korpusas pagamintas i sidabro, laikrodis groja grai muzik visa tai yra paprasiausi naudingumai. domu, kad ribinio naudingumo teorij taikydamas ne pai grybi prieaugiui, o j nauding savybi prieaugiui grybs vertinamos kaip skirting naudingum pluotai J. B. Clarkas ipranaavo po 70 met atsiradusi Kelvino J. Lancasterio (g. 1924 m.) naujj vartojimo teorij. J. B. Clarkas, kalbdamas apie kapital, teig, kad laiko veiksnys neturi jokios didesns reikms jam suprasti. Reikalas tas, kad stacionarioje ekonomikoje laikotarpis, per kur kapitalas ilieka gamyboje, ekonominiu poiriu yra nereikmingas. Stacionarios pusiausvyros slygomis, kai grynosios investicijos yra lygios nuliui, artjani pabaig gamybini period skaiius bet kuriuo laiko momentu tiksliai lygus tik pradt gamybini period skaiiui. Tokiu bdu, ekonomikos iskaidymas skirtingo ilgumo gamybinius periodus grynai savavalika procedra, neturinti jokios ekonomins reikms. Siekdamas aikiau suformuluoti, J. B. Clarkas iskyr specifines kapitalini grybi ir grynojo kapitalo kaip abstrakios gamybins jgos sampratas. J. B. Clarko pateikta grynojo kapitalo samprata paprasiausiai paalino laiko problem: akivaizdu, kad kapitalas kaip abstrakios perkamosios galios fondas negali turti jokios laikins struktros. J. B. Clarkas atkreip dmes ir kapitalistins ekonomikos monopolizacijos proces. Savo darbe Politins ekonomijos esm (1907 m.) jis netgi msi savotikos

monopolijos kritikos, vardindamas monopolijas apiplimo rankiu ir paangos stabdiu. Tiesa, ia daugiausia jis turjo omenyje profsjungas, o ne korporacijas, nes pastarsias laik technins paangos nejomis. Baigiant pokalb apie angl ir amerikiei mokyklas, pastebtina, kad j idjos, atsiradusios XIX a. pabaigoje, buvo plaiai paplitusios iki pat XX a. ketvirtojo deimtmeio. J metodai ir teorin sistema tuo metu faktikai buvo vyraujanti ekonominje teorijoje. Taiau jau pirmoje treiojo deimtmeio pusje dl pasaulins ekonomins krizs Kembrido ir amerikiei mokykl prestias m smukti. Ekonomistai pradjo kritikuoti mikroekonomikos metod ir grynos konkurencijos koncepcij, iekodami nauj teorini sprendim, galini paaikinti, kodl kyla kapitalistins ekonomikos krizs, ir, svarbiausia, kaip jas veikti. Tuo metu kaip viesulas ekonomikos teorij siver J. M. Keynesas. Jis ipltojo makroekonomin poir. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite J. B. Clarko pateiktas pagrindini ekonomini kategorij traktuotes ir jo indl ekonomikos moksl. 2. Apibdinkite J. B. Clarko Taut turto struktr ir turin. 3. K, Js nuomone, metodologikai J. B. Clarkas perm i H. C. Carey? 4. Kaip J. B. Clarkas traktavo priskyrimo teorij? 5. Kokie dsniai, J. B. Clarko nuomone, yra natrals? 6. Apibdinkite J. B. Clarko mokym apie ribin produktyvum. 7. Kas, pagal J. B. Clark, lemia darbo umokest? 8. Kas yra ribinis darbininkas? 9. Kam yra lygus ribinio darbininko darbo umokestis? 10. Kam lygus, pagal J. B. Clark, pirmojo darbininko prie ribin darbinink, darbo umokestis? 11. Kaip J. B. Clarkas apibdino statik gamybos tip. 12. Kokie veiksniai, pagal J. B. Clark, lemia dinamikas slygas. LITERATRA . : . . : , 2000. 368 . alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. P. 312-315. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 318-320. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 134-136; 204-206. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 424-439. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 618-621. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 189-192. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 256-261.

Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 362-364. Clark A. H., Clark J. M. John Bates Clark: A Memorial. New York: Columbia University Press, 1938. . . . . 4- . : , 1994. . 568-572. . . 3. . ( XIX XX .) / . . . . (. .) . : , 1989. . 142-150. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 316-322. . . . : , 1996. . 172-179. . . : -. . : , 2002. . 107-113. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 275-280. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 197-202. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 142-147. . . . . : , -, 1996. C. 368-369.

7.5. MATEMATIN MOKYKLA

Ne naudingumo teorija, o greiiau pats marinalizmas po 1870 m. matematikai suteik did vaidmen ekonomikos moksle. M. Blaugas Yra sudtingi mokslai: gamtos, visuomens... Jie labai sudtingi... O matematika labai paprastas mokslas. Ji nagrinja paius paprasiausius dalykus. B. N. Delone Pagrindins sampratos: Matematin mokykla. Matematinis metodas. Gosseno dsniai. Walraso dsnis. Visuomeninio augimo dsnis. Paskutinis naudingumo laipsnis. Abejingumo kreivs. Grynoji teorija. Socialin teorija. Taikomoji teorija. Bendrosios ekonomins pusiausvyros udaras matematinis modelis. Tatonnement. Pareto optimumas. Pareto pagerinimas. Pagalbins sampratos: Paklausos elastingumas. Ribota konkurencija. Monopolija. Duopolija. Ribins snaudos. Malonum ir kentjim skaiiavimas. Edgewortho ds grafikas. Arbitraas. Individuali naudingumo funkcija. Teikiam pirmenybi eilikumo funkcija. Pareto dsnis. Ekonomini proces tyrimo naudojant matematinius metodus objektyvios prielaidos buvo: a) kapitalistins kins sistemos pltra; b) jos atskir grandi ir element tarpusavio priklausomybs stiprjimas; c) matematikos mokslo paanga. i koncepcij idjiniai altiniai (su nedidelmis iimtimis) tapo subjektyvaus naudingumo ir gamybos veiksni autonomiko produktyvumo teorijos. Pastebtina, kad pats matematikos metodas ekonominiuose reikiniuose nra labai naujas. W. S. Jevonsas yra nurods, kad jis naudotas bent jau nuo XVIII a. pradios, pradedant viena 1711 m. ital kalba ileista knyga. Taiau pati matematin mokykla susiformavo tik XIX a. ymiausi matematins mokyklos atstovai buvo ie XIX a. ikils teoretikai A. Cournot (18011877 m.), H. Gossenas (18101858 m.), W. S. Jevonsas (18351882 m.), F. Edgeworthas (18451926 m.), L. Walrasas (1834 1910 m.), V. Pareto (18481923 m.). Matematikos metodus naudoti pradjusi ekonomikos tyrimuose A. Cournot ir H. Gosseno koncepcijos, kuriose akivaizdus marinalizmo idj poveikis, uima lyg ir tarpin padt tarp austr ir matematins mokykl, sudaro pastarosios bei bendrosios ekonomikos pusiausvyros matematins koncepcijos prieistorij, nes i autori koncepcijose esama tik pavieni jos element. O patys matematins mokyklos principai jau buvo ipltoti vlesnse W. S. Jevonso, L. Walraso, F. Edgewortho ir V. Pareto teorijose. Pagrindinis matematins mokyklos skirtumas nuo kit ekonomikos teorijos srovi pasireik metodologijos srityje, kur viepatauja matematinis metodas. Jis naudojamas ir idstant marinalistinio pobdio teorinius poirius, ir ekonomini reikini kiekybiniam bei kokybiniam tyrimui. Pavyzdiui, teorikai isiaikinti daugelio vairi ir veikiani skirtingomis kryptimis veiksni poveik pelno normos

kitimui manoma tik naudojant matematinius metodus. io kitimo kryptingumas savo ruotu leidia suprasti socialins-ekonomins pltros pobd, atskleisti jo kokybin turin. Matematiniai metodai leidia vertinti ir grtamuosius ryius (pavyzdiui, pelno dinamikos poveik jo pradiniams veiksniams). Akivaizdu, kad matematin analiz turt bti grindiama gerai ipltota prieastini ekonomini ryi teorija. Taiau kuo vertinama maiau esmini sryi, tuo matematinis tyrimas tampa formalesnis, labiau slygikas. Ekonomistai-matematikai, sukr i matematin mokykl, vieningai laik kapitalistin ekonomik sistema, pajgia pasiekti pusiausvyr, kuria galiausiai buvo suprantama pasilos ir paklausos lygyb. kin proces jie velg cirkuliacijos srities aspektu ir jai teik svarbiausi reikm. Daryta prielaida, kad rinkos sistemos dalyviais yra visikai vienodi racionals subjektai, siekiantys gerovs (naudos) maksimumo, o idealiu kiniu mechanizmu buvo laikoma laisva privati verslininkyst. Pradedant matematins mokyklos aptarim, paymtina, kad ji turjo daug takos apraant, sistematizuojant ir tiriant rinkos mechanizm bei jo tarpusavio sryius. Jau pats matematikos kaip ekonomini tyrim instrumento panaudojimo faktas buvo labai svarbus ekonomins minties raidai. Tai matematins mokyklos koncepcij autoriams leido aprayti konkuruojani preki gamintoj rink kaip udar griet kiekybini tarpusavio ryi sistem. Tai buvo svarbus ingsnis suprantant objektyv fakt, kad egzistuoja kins sistemos funkcionavimo kaip glaudus visumos kiekybini (natrini) ir socialini charakteristik ryys. 7.5.1. Matematins krypties atsiradimas Matematins mokyklos pradia galima laikyti prancz ekonomisto-matematiko, Paryiaus universiteto matematikos daktaro, veikal apie tikimybi teorij, idjomis deimtmeiams pralenkusio savo epoch, autoriaus Antoine-Augustino Cournot darbus. vertindamas j svarb, J. A. Schumpeteris net nurod, kad i keturi didij pasaulio ekonomist trys buvo pranczai. Tai F. Quesnay, L. Walrasas ir A. Cournot. Tiesa, A. Cournot knygos neatne jam skms esant gyvam. Vienas i jo biograf H. Reichardtas rao taip: Jis buvo kuklus ir nesavanaudis darbtuolis, kurio nuopelnai, be abejo, didesni, nei buvo jo garsumas [...] Yra rykus kontrastas tarp puikios jo tarnybins karjeros ir visikai nepakankamo jo, kaip mokslininko, pripainimo gyvam esant [...]. Tai tiko ir A. Cournot Turto teorijos matematini princip tyrimams, kuri visikai nepastebjo mokslo pasaulis net ir jo tvynje Pranczijoje, ir A. Cournot beliko tik krimstis, kad nepripastami jo nuopelnai mokslui gilesne prasme. Gyvenimo kelias. A. Cournot 1801 m. gim Ryt Pranczijos maame miestelyje Haute-Saone pasiturinioje eimoje. Jo senelis buvo notaras ir berniuko aukljimui padar didel tak. I pradi A. Cournot moksi vietinse mokyklose, tarp j lank koled Bezansone, o dvideimties met pradjo matematikos studijas Paryiaus Ecole Normale gamtos moksl skyriuje. 18231833 m. jis gyveno maralo L. G. Saint-Cyro (17641830 m.) eimoje kaip jo snaus aukltojas ir maralo sekretorius. Visus tuos metus A. Cournot rimtai studijavo ir 1829 m. Paryiaus universitete pareng daktaro disertacij matematikos srityje. Jis taip pat pradjo bendrauti su svarbiausiais savo laiko intelektualais. Daugelis j buvo gamtos moksl atstovai ir ininieriai. A. Cournot studij metais paskelbtais matematiniais straipsniais susidomjo ymus fizikas ir statistikas Simeonas Denis Poissonas (17811840 m.), laiks j vienu i talentingiausi savo mokini, iki gyvenimo pabaigos j globojs ir padjs jam esant 33 met uimti matematikos profesorius viet Liono universiteto

analizs ir mechanikos katedroje. 35 met A. Cournot tapo Grenoblio akademijos rektoriumi. Jis pakeit iame poste garsj fizik Andre Marie Ampere. Rektoriaus poste A. Cournot pasiymjo kaip veiklus administratorius ir 1838 m. gavo dar auktesn post vietimo sistemoje tapo mokykl generaliniu inspektoriumi. Skminga A. Cournot tarnybin karjera truko iki 1862 met. Antrosios respublikos laikotarpiu (18481851 m.) jis buvo auktojo mokslo komisijos narys, Antrosios imperijos laikotarpiu imperijos liaudies vietimo komisijos narys. Atuonerius metus jis buvo Diono universiteto rektorius ir savo principingumu bei pair platumu peln student ir profesori pagarb. Atsistatydins A. Cournot apsigyveno Paryiuje ir, kaip paymi A. Anikinas, iki savo gyvenimo pabaigos gyveno pedantikai sutvarkyt gyvenim: keldavosi ir eidavo miegoti visada vienu laiku ir pirmj dienos pus visada skirdavo darbui. Mir A. Cournot Paryiuje 1877 metais. Nepaprastai didels erudicijos ir gilaus proto mokslininkas A. Cournot para daugiau nei 10 knyg, 3 i j buvo skirtos ekonomikos klausimams. Susidomjim politine ekonomija, matyt, paskatino tai, kad tarp jo skaitini buvo tuo metu labai populiari J. B. Sayaus veikal, per kuriuos jis galbt susipaino ir su A. Smitho bei D. Ricardo veikalais. Pagrindinis A. Cournot mikroekonomikos teorijos veikalas Turto teorijos matematini princip tyrimai pasirod 1838 m., t. y. 16 met anksiau nei H. Gosseno darbas. Tai buvo knyga, kuriai tobulu originalumu ir sumanymo drsa nra lygi ekonomini teorij istorijoje. Tiesa, A. Cournot bgtavo, kad jo ekonomikos ir matematikos knyga prastiniams skaitytojams gali pasirodyti pernelyg sudtinga ir kartu nepatrauks profesional matematik dmesio, nors vis tik tikjosi, kad yra didel klas moni [...], kurie, gav ger matematin isilavinim, vliau msi t moksl, kurie ypa domina visuomen. Visuomens turto teorijos turi atkreipti j dmes. Ir i ties, A. Cournot amininkai jo novatoriko darbo, kuriame pirm kart ekonomikos teorijoje panaudotas diferencialinis skaiiavimas bei nemaai diagram, kaip minta, nepastebjo ir deramai nevertino. Per daugel met nebuvo parduotas n vienas tos knygos egzempliorius. Autorius mgino veikti publikos abejingum, 1863 m. jis antr kart ileido beveik t pai knyg, tik be algebros formuli, o 1876 m. dar paprasiau, be diagram, bet ir iuo atveju skm buvo nedidel... Tik prabgus deimtmeiams A. Cournot idjos buvo reikiamai pripaintos, kai prie pat A. Cournot mirt W. S. Jevonsas parod didiul jo knygos vert. Ekonomikos teorija. Savo knygoje, pritardamas marinalizmo krypiai, A. Cournot savo teorijos pagrindu laik kainos problem ir nagrinjo j paklausos aspektu. Jis suformulavo dsn: paklausa auga tada, kai kaina krenta ir kainos ir paklausos ry apibr kaip funkcij D = f(p), kur D paklausa, p kaina. Esant tam tikrai (duotai) kainai, atskiros konkreios preks paklausa priklauso nuo funkcins priklausomybs formos, pastarj savo ruotu lemia preks naudingumas ir perkamasis pajgumas. Pagal A. Cournot, i funkcija yra tolydi (nepertraukiama) ir bet koks, net maiausias kainos pokytis keiia paklaus. A. Cournot faktikai ved paklausos elastingumo samprat. Jis pastebjo, kad nedidelis elastingumas bdingas, vien vertus, prabangos dalykams, kita vertus, btiniausioms reikmms. Pirmu atveju kainos pokytis ne itin svarbus labai turtingiems pirkjams, kurie ir formuoja paklaus prabangos dalykams. Antruoju net ir mons, kuri pajamos nedidels, link atsisakyti nuo ne taip btin, bet negali nepirkti pai btiniausi dalyk. A. Cournot kainodaroje nuosekliai tyr tris rinkos padtis: absoliui monopolij, ribot konkurencij ir neribot (laisvj) konkurencij. Jis ived monopolisto pelno

maksimizavimo slyg, kuri beveik identika nuostatai apie ribini pajam lygyb ribiniams katams. Kai ekonomika yra pusiausvyros bsenoje (paklausa lygi pasilai), tada monopolisto bendros pajamos nustatomos pagal formul: S = pD = pf(p). Kadangi kainos funkcija yra tolydi (nepertraukiama), galima panaudoti diferencialin skaiiavim iekant pardavim bendr pajam, t. y. pD maksimumo. Kokia tada turt bti pusiausvyros kaina? A. Cournot nuomone, tokia, kuri monopolistui utikrint maksimalias pajamas. J galima rasti idiferencijavus funkcij S ir prilyginus jos ivestin nuliui: f(p) + p f (p) = 0 , i ia: p = f(p)/ f(p). Jeigu analiz trauktume kat funkcij l(D), tada pusiausvyros kaina bus jau ta, kuri suteiks monopolistui maksimal peln, nustatom pagal funkcijos pf(p) l(D) maksimum. Ir visa tai nustatyta dar 1838 metais! Analogikai sprendiamas ir kainos nustatymo klausimas esant duopolijos sistemai, kai vyksta konkurencija tarp dviej monopolist. iuo atveju A. Cournot gavo pelno ir kainos formules, kurios yra emesns u monopolines, bet auktesns u ribinius katus. Toliau jis perjo prie ribotos konkurencijos (su dideliu, bet ribotu tarp savs konkuruojani tiekj skaiiumi) sistemos tyrimo. Teorij vainikuoja kainos lygtis, apibdinanti laisv konkurencij, kurioje kiekviena i produkcijos atskir dali (Dk) yra nejautri ne tik bendrai produkcijai D = f(p), bet ir jos ivestinei f(p). Vadinasi, kiekviena atskira (konkreti) produkcijos dalis Dk gali bti atimta i D smarkiau nepakeitus ios preki ries kainos. iuo atveju A. Cournot ived formul: p = lk (Dk), kur lk (Dk) konkurento (bendras konkurent skaiius artimas begalybei) kat funkcijos pirmoji ivestin, t. y. kaina yra lygi ribiniams katams. A. Cournot prijo ivados: konkurencin kaina yra riba, prie kurios artja oligopolin kaina tuo atveju, kai firm-oligopolisi skaiius tampa be galo didelis. i A. Cournot ivesta ribin teorema tapo vienu i pirmj indli vadinamj didels ekonomikos teorem, kuri yra pagrindin iuolaikins matematins ekonomikos tema. A. Cournot modeliuose kainas diktuoja pirkjai, o pardavjai pritaiko pasil (produkcijos ieig) prie paklausos esant ioms kainoms. A. Cournot prijo ivados, kad esant monopolijai ieigos apimtis yra minimali, o esant tobulai konkurencijai maksimali. Taigi A. Cournot teorijoje auktosios matematikos aparatas buvo panaudotas patvirtinti ties, kad kuo daugiau yra tarpusavyje konkuruojani preki gamintoj, tuo, kitoms slygoms esant vienodoms, bus emesns kainos ir gali bti realizuota daugiau preki. Tuo paiu laissez-faire doktrina gavo matematin patvirtinim. Tiesa, pats A. Cournot paymjo, kad ankstesni ekonomistai veng naudoti matematinius simbolius. Jo teigimu, Jie sivaizdavo, kad simboli ir formuli naudojimas gali tik vesti skaitmeninius skaiiavimus. Kadangi buvo aikiai paymta, jog disciplina buvo netinkama tokiam skaitmeniniam sprendimui [...] buvo daryta ivada, kad matematinis aparatas [...] buvo bent jau neprasmingas ir pedantikas. Taiau A. Cournot paymjo, kad matematiniai simboliai i tikrj gali bti panaudoti ireikti ry tarp dydi, nesuteikiant jiems skaitmenini veri. Jau A. Cournot koncepcijoje aikiai ireikta pagrindin matematins mokyklos mintis, kad ekonomines sistemas reikia nagrinti kaip rinkos tarpusavio

priklausomybi (ireikiam paklausos ir pasilos kategorijomis) udaras sistemas, esanias pusiausvyros bklje. (A. Cournot savo knygoje pagal duopolijos modelio funkcini priklausomybi analiz suformulavo pai ekonomins pusiausvyros samprat, dabar inom kaip Nash-Cournot pusiausvyra, bei gerokai anksiau u pat L. Walras pasil vadinamj Walraso dsn, ireikiant ekonomins sistemos pakankamum arba udarum ir teigiant, kad visumins paklausos dydis visoms prekms tiksliai lygus vis preki visumins pasilos dydiui). Tada kaina nagrinjama kaip pusiausvyros bkls tarp paklausos ir pasilos iraika. Tyrjo udavinys apibdinti rinkos pusiausvyros slygas esant skirtingam pardavj ir pirkj skaiiui, skirtingoms konkrei preki paklausos ir pasilos kreivms, vairiam skirting ir i dalies susijusi preki skaiiui ir t. t. A. Cournot man, kad norint visikai ir tiksliai isprsti dalines ekonomins sistemos problemas, btina, kad sistema bt nagrinjama kaip visuma. Taiau, jo nuomone, bendrosios ekonomins pusiausvyros problemos tyrimas yra u matematins analizs galimybi rib. Tai, naujovikai panaudodamas A. Cournot lygi sistem, prabgus 36 metams genialiai paneig L. Walrasas. Jis pateik pagrindinius ios problemos sprendimo principus. A. Cournot sistemoje aptinkami monopolistas ir konkurentas racionalaus subjekto, siekianio maksimalaus naudingumo, atstovai. is personaas svarbiausias ir vokiei ekonomisto Hermanno Heinricho Gosseno teorijoje, kurio svarbiausias veikalas Visuomeninio gyvenimo dsni ir i to iplaukiani mogikosios veiklos taisykli pltra, pirm kart ileistas 1854 m., kaip jau minta, autoriui esant gyvam nesulauk ne tik pripainimo, bet net ir menkiausio dmesio. Taiau, prabgus ketviriui amiaus, H. Gosseno koncepcij aktyviai pradjo propaguoti matematins mokyklos atstovai, o pats jo darbas buvo i naujo ileistas 1889 m. io ekonomisto teiginiai, pirmiausia antrasis dsnis ir gamybos pusiausvyros principas, vienokia ar kitokia iraika sutinkami visose vlyvesnse ekonomist-matematik teorijose. Gyvenimo kelias. H. Gossenas gim 1810 m. Durene nedideliame miestelyje alia Kelno, kuris tuo metu priklaus Napoleono imperijai. Jo tvas buvo vyriausybinis valdininkas mokesi rinkjas prie prancz administracijos, o vliau ir prie Prsijos vyriausybs, atkurtos po Pranczijos imperijos lugimo. Tvo, norjusio matyti sn kaip valstybs tarnautoj, raginimu H. Gossenas studijavo teis ir valstybs valdym Bonos bei Berlyno universitetuose. Baigs Bonos universiteto teiss fakultet, kaip mokesi teisjas dirbo Prsijos valstybinje tarnyboje. Taiau H. Gosseno karjera valstybinje tarnyboje nebuvo skminga. Jis jaut, kad vien tik tuiai ivaist pastangas ir nusivyl ia veikla. Galbt tai buvo susij su jo polinkiu abstraktesnius tyrimus. 1847 m. H. Gossenas ijo atsarg ir usim draudimo verslu, kur 1850 m. taip pat met, nordamas parayti mint knyg. Ekonomikos teorija. Nors originale H. Gosseno veikalas Visuomeninio gyvenimo dsni ir i to iplaukiani mogikosios veiklos taisykli pltra nebuvo suskirstytas dalis ir skyrius, bet, pagal L. Walras, j natraliai galima suskirstyti dvi madaug vienodo dydio dalis. Pirmoji dalis skirta grynajai teorijai ir apima pasitenkinimo bei darbo dsnius, main dsnius ir rentos teorij. Antroji dalis skirta taikomajai teorijai ir apima elgesio taisykles, susijusias su nor patenkinimu ir malonum gavimu. ioje dalyje taip pat kritikuojamos visuomens padarytos klaidos vietimo, pinig, kredito ir nuosavybs srityse. Galima drsiai teigti, kad H. Gosseno veikalas apima pagrindinius W. S. Jevonso ir austr mokyklos teorijos elementus. ia panaudoti net

geometrijos ir algebros instrumentai. Taiau, kaip minta, H. Gosseno gyvento laiko slygos dar buvo nepalankios tokiam grietam subjektyvaus poirio reikimui. H. Gossenas perkl ekonomikos tyrimo dmesio centr. Vieninteliu vertu dmesio tyrimo objektu jis laik vartojim, tiksliau, vartotojik paklaus. Ekonomikos mokslo tikslas padti mogui gauti maksimal pasitenkinim i grybi vartojimo. Net ir politin ekonomij jis sil pervadinti mokslu apie pasitenkinim. Pagal H. Gossen, ekonominio elgesio pagrindas mogikasis grybi psichologinis vertinimas ir pasirinkimas tarp i grybi. Todl jo nuomone ekonomini dsni pagrind sudaro individo psichologija. Taip pat H. Gossenas teig, kad absoliuti vert neegzistuoja, kad vert priklauso nuo subjekto ir objekto sryio, o jis grindiamas naudingumu. H. Gossenas siek suformuluoti optimalios pusiausvyros ekonomikoje bendruosius dsnius, iplaukianius i hedonizmo principo. (Hedonizmas (gr. hedone malonumas) etin koncepcija, kuri svarbiausiu tikslu laiko kuo didesni malonum utikrinim tenkinant poreikius). Optimumo pasiekimui jis numat kelet iankstini socialini-ekonomini slyg: utikrinti, kad kiekvienas galt laisvai naudotis jam naudingiausiomis gamybos sritimis; sukurti palankias slygas mainams; panaikinti bet koki monopolij ir gamybinius ribojimus. Be to galimybi lygybs utikrinimui H. Gossenas numat isilavinimo visuotinum, pinig pastovum, garantuot gamintojo teis darbo produkt, valstybini kredit prieinamum gamintojui, ems nacionalizacij (em turi bti prieinama kiekvienam, noriniam j dirbti, o tai gali bti utikrinta tik j nacionalizavus). Kadangi H. Gossenas analiz pradeda nuo individualaus natrinio kio, racionalus subjektas i karto tampa panaus vieni Robinzon jau pastam austr mokyklos koncepcij veikj. Jo elges apibdina majanio naudingumo principas, pagal kur tam tikros grybs individualaus vartojimo eigoje kiekvieno sekanio vartojamo jos vieneto teikiamas malonumas, vadinasi, ir naudingumas maja, kol visiko prisotinimo take tampa lygus nuliui. (Vliau is principas buvo pavadintas Gosseno pirmuoju dsniu). Kai kalbama apie daugyb vartojam grybi, kuri atsargos yra nepakankamos visikai patenkinti poreikius, gaunamas dar vienas dsnis: Robinzonui, kurio vartojimo apimtis yra apribota tik fiksuoto laiko periodo, maksimal pasitenkinim suteiks arba bus racionaliausias (jei velgsime i hedonizmo pozicij) toks grybi rinkinys, kuriam esant, vis grybi ribiniai naudingumai bus lygs. Kitaip tariant, grybi kombinacijos naudingumas yra maksimalus, kai suvartot vairi grybi paskutins porcijos yra vienodai naudingos. Vadinasi, ideali padtis bus tada, kai racionaliam subjektui neapsimoks vartoti vien gryb vietoj kitos ir i viso kaip nors keisti vartojimo struktr, nes bet koks pasikeitimas sumains patiriam pasitenkinim. Tokia Gosseno antrojo dsnio esm. Jis logikai iplauk i pirmojo dsnio bei papildomo postulato, kad nemanoma patenkinti vis nor. Tokiu pat subjektyviai psichologiniu aspektu H. Gossenas analizuoja ir preki pasil. Juk ioje teorijoje figruojantis Robinzonas ne tik vartoja. Jis dar ir dirba, kurdamas (gamindamas) sau reikalingas grybes. I pradi darbas jam teikia pasitenkinim, vadinasi, turi ribin naudingum. Vliau jis pavargsta, darbo naudingumas maja ir tam tikru laiko momentu tampa lygus nuliui. Darbo tsa jau sukelia neigiamus pojius, jo ribin naudingum pakeiia ribinis sunkumas (ribinis slgimas), pasitenkinimas su enklu minus. H. Gossenas jam imatuoti panaudojo samprat ribins snaudos. Pagal H. Gossen, geriausi darbo trukm ir atitinkamai optimal (atitinkant gamybos pusiausvyr) gaminam produkt kiek turi lemti grybs vartojimo ribinio naudingumo atomo ir io atomo pasiekimo ribinio sunkumo

(ribini snaud) dydi lygyb. (H. Gossenas naudoja od atomas, nordamas pabrti, pagal savo laik sitikinimus, grybs vieneto ir jos teikiamo pasitenkinimo tolimesn nedalum). Kai darbo privalumai ir trkumai vieni kitus kompensuoja, Robinzonas patiria maksimal pasitenkinim t. y. naudingumo, gaunamo vartojant pagamintas grybes, maksimum. Bendras naudingumo laimjimas tai vartojimo bei darbo teikiamo pasitenkinimo ir darbo sunkumo skirtumas. Darbas baigiamas take, kur is skirtumas maksimalus. I esms H. Gosseno pateikiama pusiausvyros koncepcija kita jo antrojo dsnio iraika. Savo teiginius H. Gossenas pagrind ir matematikai. Ribinio naudingumo (W) dydis lygus skirtumui tarp p (vairi interval, per kiekvien i kuri galima visikai prisotinti kiekvien i vairi grybi ri, sumos) ir E (laiko, kur turi tam tikras individas, sumos, arba, tai tas pats, vis faktikai suvartot grybi kieki sumos), padalytam i L (kur L = p/n + p/n1 + ...; p laikas, btinas tam tikros grybi ries vartojimui iki visiko prisotinimo, n tam tikros grybs ries pirmo vieneto naudingumas). Kitaip tariant, W = (p E)/L. H. Gossenas ir pats nurod labai jau supaprastint, tiesin grybs naudingumo ir j kiekio ryio pobd. Pagal H. Gossen, pasil lemia darbas, kuris i pradi teikia pasitenkinim, o pasiekus nuovargio bkl, sukelia neigiam sunkumo jausm. mogikosios energijos, suteikianios pasitenkinim, snaudos ymimos R, o pasitenkinimo dydis pradiniu energijos naudojimo momentu Q; tada darbo laikui bgant majanio pasitenkinimo bendra suma sudaro RQ/2. Neigiam poji suma randama panaudojus matematin formul: (E R)E/2B; kur B = R/Q. Kadangi nuovargio dydis baigus darb nustatomas kaip (E R)/B, o ribinio naudingumo dydis nustatomas kaip (p E)/L, tada darbo pabaigos moment galima aprayti ia lygtimi: (p E)/L + (R E)/B = 0. Tokiu atveju bendras naudingumo laimjimas (kaip skirtumas tarp vartojamo ir darbo teikiamo pasitenkinimo, i vienos puss, ir darbo sunkumo i kitos puss) yra maksimalus ir apskaiiuojamas pagal formul: W = (pn + pn + pn + Rp (Q R)/(L + B)) iems teiginiams suteiks nesudting algebrin iraik, H. Gossenas tada savotikai permet liept nuo natrinio kio prekin k. Atsiranda pinigai, paklausa, kainos. Keiiasi ir antrojo dsnio formuluot: laiko, kaip vartojimo ribotojo, viet dabar uima pinigins pajamos. Tiesa, nesikeiia pagrindinis poiris pinigini main srit H. Gossenas ir toliau velgia siekianio maksimizuoti naudingum racionalaus asmens (subjekto) akimis. Pastarojo credo lieka toks pats: mogus taip tvarko savo veiksmus, kad gyvenimo malonum suma bt didiausia. Jei klasikinje mokykloje nagrinti mainai kaip ekvivalentik vertybi mainai, t. y. procesas, kuriame niekas i kontrahent nelaimi ir nepralaimi, tai H. Gossenas, savo mokymo pagrindu paskelbs naudingum, mainus laik naudingumo prieaugio altiniu. Juk kiekvienas dalyvis mainuose atiduoda tai, k laiko maiausiai naudingu sau, o mainais gauna jam naudingesn gryb. Mainai baigiasi tada, kai grybs tarp moni pasiskirsto taip, kad kiekvieno gautas bet kurios grybs paskutinis atomas jam teikia toki pat naud, kaip ir kiekvienam kitam. Be to, H. Gosseno silytas poiris rink akivaizdiai skyrsi nuo A. Cournot (ir, kaip vliau matysime, L. Walraso) poirio, tuo, kad jo teorijoje vieningos (bendros) rinkos kainos egzistavimas nelaikomas prielaida ir santykin kaina keiiasi main procese tarp vienos ir tos paios individ poros. Nemaai bendr dalyk su H. Gosseno idjomis galima rasti ir angl ekonomisto-matematiko, Manchesterio universiteto profesoriaus Williamo Stanley

Jevonso darbuose, ypa pagrindiniame jo veikale Politins ekonomijos teorija, pirm kart ileistame 1871 m., septyniais metais anksiau, negu jam tapo inoma apie H. Gosseno darb (ileist, kaip jau minta, dar 1854 m., bet, deja, vokikai ir ne Anglijoje; tai tapo didiule klitimi knygos idjoms pasiekti angl ekonomistus). Pirmiausia tai pasakytina apie pusiausvyros tapatinim su racionalaus subjekto malonumo ir skausmo balansu, siek balans vilkti matematin rb, bei apie vartojimo (kur W. S. Jevonsas laik visos ekonomikos teorijos moksliniu pagrindu) optimalios struktros princip (Gosseno antrj dsn). Lyg pakartodamas H. Gosseno mintis, W. S. Jevonsas ra, kad Maksimaliai padidinti malonumo laipsn tai kokia politins ekonomijos problema. Pastebtina, kad pats W. S. Jevonsas atvirai pripaino, kad H. Gossenas buvo jo idj ir paios marinalistins revoliucijos pirmtakas. Gyvenimo kelias. Pats W. S. Jevonsas buvo gana spalvinga asmenyb. Jis, bdamas devintas vaikas (i viso buvo vienuolika) nepasiturinioje angl eimoje, augo isilavinusioje (bet ne akademinje) unitarist aplinkoje, kurioje danai buvo diskutuojama apie ekonomines ir socialines problemas. Dl sunkios materialins eimos padties (jo tvas Thomas Jevonsas klestintis Liverpulio geleies dirbini prekeivis, aktyviai domjsis ininierinmis naujovmis bankrutavo per 1847 m. kriz), W. S. Jevonsas po moksl Liverpulio auktosios mokyklos mechanikos institute nebaig studij protestantikame Londono universitetiniame kolede (kaip protestantui, jam apskritai buvo udrausta legaliai siekti universitetinio isilavinimo Oksforo ir Kembrio universitetuose); ten studijavo matematik, biologij, chemij ir metalurgij. Taip pat klaussi logikos paskait, ir ia jam didiul spd padar Augustus Morgano paskaitos. Bdamas 19 met, jis ivyko i Anglijos Australij, kur Sidnjuje gavo gerai apmokam laboranto-chemiko viet Australijos monet rmuose. Nuo tarnybini pareig imliam ir garbs troktaniam jaunuoliui (jis labai anksti patikjo, kad yra genijus) likdavo pakankamai laiko studijuoti botanik, meteorologij (ia jis ileido savo pirmj leidin apie Australijos ir Naujosios Zelandijos klimat), geleinkeli transporto problemas (jis skait 1850 m. ileist Dionisus Lardnerio knyg Geleinkelio ekonomika, kurioje buvo glaustai aptarta paklausa ir pasila, T. W. Hutchisono pastebjimu, netiktai tarsi atvrusi W. S. Jevonsui duris sudting ir dom ekonomin tyrinjim per matematin prizm), ekonomikos mokslus (jis lank Sidnjaus universiteto steigj profesori Johno Wooley ir Pello paskaitas bei studijavo Whateleyaus Politins ekonomijos vadovl), rinkti statistin mediag bei rimtai domtis fotografija. Btent Australijoje jis para savo pirmuosius straipsnius ir laikus, kuriuose kritikavo New South Waleso ems pltros ir geleinkeli politik. Australijoje praleids penkerius metus, W. S. Jevonsas po tvo mirties, iekodamas irdiai ir sielai nusiraminimo, gro London baigti universitetines bakalauro ir magistro studijas, bet kart vietoj matematikos ir chemijos pasirinko ekonomik bei logik. Studijuodamas W. S. Jevonsas nusiunt Britanijos asociacijos mokslo pltros rmimo sekcijai F savo darb Pastebjimas politins ekonomijos bendros matematins teorijos klausimu, kuris, jam paiam nedalyvaujant, buvo perskaitytas posdyje Kembride, bet nesusilaik dmesio ir nebuvo ispausdintas. Baigs universitet, W. S. Jevonsas, patartas pusbrolio H. E. Rosko, kuris buvo chemijos moksl profesorius Owenso kolede, kreipsi universitet, kad j priimt jaunesniuoju dstytoju. Eidamas ias pareigas nuo 1863 m. iki 1876 m. jis dst logik (ioje srityje j ypa paveik Georgeo Booleio ir jo mokytojo Augustus Morgano darbai simbolins logikos srityje, paskatin W. S. Jevons, iklus mint, kad logikos problemos gali bti sprendiamos taip pat kaip

algebrins lygtys tiesiog formuluojant simbolinius sakinius, teiginius, o tada jau sukeiiant elementus, turinius tuos paius poymius, svybes, ipltoti savj sistem, kuri pavadino kombinacine logika), paintin ir moralin filosofij bei politin ekonomij Manchesterio universitete Owenso kolede (ten dirbdamas jis ved Manchester Guardian krjo dukr Harriet Ann Taylor ir, 1865 m. ijus knygai Anglies klausimu, atneusiai jam pripainim savo alyje, 1866 m. buvo paskirtas Cobdeno logins, protins ir moralins filosofijos profesoriumi) ir Liverpulio Karaliens kolede. 1872 m. W. S. Jevonsas u savo laimjimus logikoje ir politins ekonomijos srityje irenkamas Didiosios Britanijos moksl akademijos Karalikj draugij. Taiau derinti intensyv mokslin darb su miliniku dstymo krviu darsi vis sunkiau, ypa atsivelgiant tai, kad jis nemgo dstytojo darbo. 1876 m. W. S. Jevonsas galiausiai paliko Manchesterio universitet ir iki 1880 m. dirbo politins ekonomijos profesoriumi Londono universitetiniame kolede; ten reikjo skaityti paskaitas tik kart per savait. Tai palikdavo daugiau laiko tyrimams ir raymui. Vis dlto 1880 m. W. S. Jevonsas galiausiai paliko ir Londono universitetin koled dl smarkiai pablogjusios psichins bei fizins sveikatos ir siekio parayti isamius Ekonomins teorijos principus. Deja, po dvej met vasar atostogaudamas su eima Bulverhaite prie Hastingso W. S. Jevonsas plaukiodamas Devono jroje (tai buvo vienas didiausi jo pramogini usimim, kur, tiesa, dl silpnos sveikatos draud gydytojai) per nelaiming atsitikim staiga iseko ir nuskendo. Taigi W. S. Jevonso universitetin karjera truko tik dvideimt met, taiau ie metai rodo Didiosios Britanijos perjim nuo klasikins politins ekonomijos prie neoklasikins ekonomikos teorijos. Ekonomikos teorija. Pirmoji igarsinusi W. S. Jevons knyga apie ekonomik Anglies klausimas: tautos paangos ir galimumo isekti ms anglies achtoms tyrimas (1865 m.). ioje knygoje, kuri buvo labai gerai perkama ir plaiai diskutuojama vyriausybs aplinkoje, jis isak, atrodyt, paradoksal teigin (dabar mokslininko bendrapavardio F. Jevonso silymu vardyt kaip Jevonso paradoksas), kad itekliaus naudojimo efektyvumo didjimas lemia io itekliaus bendro naudojimo augim, o ne majim. Anglies atsarg isekimas kl grsm galimybei Didiosios Britanijos pramonei ir toliau vyrauti pasaulyje. is klausimas tapo ypa aktualus vykstant diskusijoms Bendruomeni rmuose apie Anglijos ir Pranczijos 1860 m. pramonin sutart. Savo knygoje W. S. Jevonsas taip pat pabr, kad anglis buvo svarbiausias dalykas, lms Didiosios Britanijos ekonomin pranaum: Anglis viena pati gali utikrinti pakankam gaus tiek geleies, tiek ir garo; todl anglis valdo ami Anglies ami. Taiau knygoje jis kalbjo ne tik apie Didiosios Britanijos anglies atsargas, bet ir apie spart gyventoj skaiiaus didjim. W. S. Jevonsas paymjo, kad XIX a. pramonje anglies naudojimo augimo rodikliai siek 3,5 proc. per metus, o tai, jei ie tempai tokie ir ilikt, reik, kad teks kasti vis skurdesnius ir gilesnius anglies klodus. Tai, savo ruotu, kels anglies kainas. Kadangi Didiosios Britanijos pramons uimama pozicija ir paanga priklauso nuo pigios anglies, kyla grsm tolimesnei skmingai alies raidai. Knygoje pateiktas W. S. Jevonso natralus visuomeninio augimo dsnis buvo grindiamas analogija su T. Malthuso gyventoj skaiiaus dsniu, be to, pramonei augant geometrine progresija, anglis atliko vaidmen, analogik tam, kur T. Malthuso teorijoje atlieka grdai. Nepaisant to, kad W. S. Jevonsas buvo pesimistas dl galimybs ivengti i sunkum ir rasti pakaital angliai, j galima laikyti vienu pirmj ekonomist, kurie stengsi isiaikinti ribot isenkani itekli igavimo problemas ir sunkumus, kurie gali paveikti alis, kurios anksiau m pltoti pramon.

Vis dlto, kai kurie autoriai mano, kad W. S. Jevonsui buvo bdingas pernelyg didelis jaudinimasis dl itekli isekimo. J. M. Keynesas juokaudamas sak, kad, matyt, W. S. Jevonsas ias idjas taik ir popieriui, nes jis sukaup tokias didiules raomojo ir pakavimo popieriaus atsargas, kad net prajus 50 met po io ekonomisto mirties jo vaikai dar nebuvo sunaudoj vis i atsarg... Fleemingo Jenkinso straipsni, reklamuojani matematins ekonomikos idj, pasirodymas paspartino svarbiausios W. S. Jevonso knygos Politins ekonomijos teorija (1871 m.) paskelbim. I anksto paymtina, kad ioje knygoje W. S. Jevonsas nesiek pateikti sistemingo ekonomikos vaizdo, o tik norjo irykinti elementarius jos teorinius principus. W. S. Jevonsas taip pat gerai inomas dl savo vis gyvenim tst ekonomini svyravim ir kain tyrim, surinkt darbe Pinig apytakos ir finans tyrimai (1884 m.). Jo teorija, susiejanti ekonomines krizes su Sauls dmmis (kurias 1801 m. atrado W. Herschelis), sujung ankstyvuosius jo darbus ekonomini svyravim ir kain klausimais bei domjimsi astronomija ir meteorologija, kuris liko vis gyvenim. Kad pagrst i idj, W. S. Jevonsas, pervelgs daugyb ekonomins statistikos ir meteorologini duomen, pam i Thoroldo Rogerso ems kio ir kain istorijos grd kain svyravimo statistik ir stengsi j susieti su 11 met Sauls aktyvumo periodais. W. S. Jevonsas teig, kad Sauls dms sukeldavo oro ciklus, ie lieting met ciklus, lmusias derlingumo ciklus, o pastarieji sukeldavo verslo ciklikum. Taiau jis nerizikavo tvirtinti, kad svyravim vidurk lemi vien tik Sauls energija. Iekodamas argument, patvirtinani i hipotez, W. S. Jevonsas surado vis daugiau duomen, kad svarstomasis periodas pasikartoja kas 10 met. ia jam padjo astronomo J. B. Brouno iplatinti duomenys, kurie rod, kad Sauls dmi periodas greiiau yra 10,45 met, o ne 11,11 met. Vyriausybs statistiko Indijoje W. Hunterio teiginiai, kad ioje alyje badmeio periodai pasikartoja kas 10 met, bei faktas, kad verslo ciklai nuo 1721 m. iki 1878 m. vidutinikai truko nuo vienos pakilimo fazs iki kitos 10,46 met, paskatino W. S. Jevons Europos derliaus-kainos-krizs logik pakeisti Indijos derliaus-importo-krizs nutekjimo logik. Visa tai galiausiai leido W. S. Jevonsui rodyti kit glaud ry tarp Sauls aktyvumo period ir ekonominio aktyvumo t. y. maisto pigumo Indijoje, kurio dideles apimtis valdo eksportas i Anglijos Indij. Vadinasi, auktos kainos Indijoje asocijuojasi su emu verslo aktyvumu Didiojoje Britanijoje, ir W. S. Jevonsas teig atrads rodym, kad komercini krizi Vakar Europoje ir aukt grd kain Delyje sutapimas daniausiai yra tikslus. Tiesa, vlesni mokslininkai remdamiesi statistika parod i prielaid nepagrstum, Sauls dms liko astronomijai, o verslo ciklo veiksni paiekos gro prie emikesni motyv. Kita vertus, reikia atsivelgti tai, kad tuo laiku, kai W. S. Jevonsas ra apie krizi periodikum, visos studijos apie verslo ciklus buvo tik ankstyvojoje savo stadijoje. Ir jau pats periodik proces buvimo ekonominiuose rodikliuose velgimas buvo nemenkas mokslinis laimjimas. Paymtina, kad statistiniai duomenys ir laiko periodai W. S. Jevons avjo vis jo mokslins veiklos laikotarp, o darbai apie aukso verts svyravimus ir kain lyg leido jam dar 1863 m. i esms atrasti kain indekso koncepcij. Jis pasil original ir nauj metod konstruoti kain ineksus naudojant geometrin reikm. Be to, W. S. Jevonsas para daug knyg apie logik, i kuri didiausia buvo mokslins metodologijos edevras Mokslo principai traktatas apie logik ir mokslin metod (1874 m.). Ji ne vienai student kartai buvo vadovlis. ekonomins minties istorij W. S. Jevonsas pirmiausiai jo kaip knygos Politins ekonomijos teorija autorius. ios 1871 m. ileistos knygos, kurioje nuosekliai idstytos dar 1862 m. Brit asociacijai isakytos (ir jos ignoruotos)

naudingumo teorijos idjos (W. S. Jevonso teorijos pagrindiniu principu tapo tvirtinimas, kad vert priklauso tiktai nuo naudingumo, kuris buvo visika daugelio svarbiausi klasikini autori poirio prieingyb), pasirodymas kartu su pagrindiniais C. Mengerio ir L. Walraso kriniais paskelb marinalistins revoliucijos pradi. (W. S. Jevonso asmenin korespondencija rodo, kad jis prijo prie ribinio naudingumo principo ne vliau kaip 1860 m., t. y. gerokai anksiau, negu panaias idjas isak C. Mengeris ir L. Walrasas). Jei klasikin verts teorija buvo objektyvi, t. y. stengtasi apimti vis visuomens ekonomin veikl ir natraliai ignoruoti individuals, subjektyvs veiksniai, tai W. S. Jevonsas laiksi visikai prieingo poirio. Tai leido jam suformuluoti verts teorij, pagrst naudingumu, kaip alternatyv klasikinei teorijai. Ir pats W. S. Jevonsas pirmajame Politins ekonomijos teorijos leidime ypa pabr tai, kad jis savo darbe nutraukia ry su praeitimi, ypa su D. Ricardo ir J. S. Millio politine ekonomija. Jis ra: Ivada, prie kurios vis labiau artju, yra tokia, kad vienintel viltis pasiekti teising ekonomikos sistem kart ir visiems laikams mesti alin t paini ir absurdik D. Ricardo mokykl. Ms angl ekonomistai gyvena kvaili rojuje. Teisyb eina ivien su prancz mokykla. Ji pads mums i ties atpainti, kas geriausia ms pasauliui. Kita vertus, W. S. Jevonsas buvo labai nepatenkintas palyginti ltu jo darb reikms i aminink, ilgai likusi itikimais klasikinei mokyklai, puss pripainimu... W. S. Jevonsas, skirtingai nuo C. Mengerio ir L. Walraso, Vienos ir Lozanos universitet katedrose krusi savas mokyklas, kurios apm j artimiausius pasekjus, dl ankstyvos mirties nesukr savo mokyklos ir nepareng ymesni mokini (tiesa, labai stipri tak jis turjo P. H. Wicksteedui), nors ir sukilo prie klasikin mokykl jos paios teritorijoje bei dst Manchesterio ir Londono universitetuose. Kita vertus, kaip tik su W. S. Jevonso vardu susijs palaipsnis matematins mokyklos atitolimas nuo marinalizmo tradicij ir pamau matematikos virtimas i dstymo metodo tyrimo metodu. Mano ekonomikos teorija [...] savo pobdiu yra grynai matematin ra abstrakiausi ir labiausiai formalistini pair savo laiko ekonomistas W. S. Jevonsas. Toliau jis tvirtino: [...] Ekonomikos mokslas, jei jis pretenduoja bti laikomas mokslu, turi bti matematinis mokslas, [...], tiesiog todl, kad jis susijs su kiekiais. [...] Teorija susideda i diferencialinio skaiiavimo taikymo inomoms turto, naudingumo, vertingumo, paklausos, pasilos, kapitalo, procento, darbo ir kit kiekybini kategorij, susijusi su kasdieniu ekonominiu gyvenimu, sampratoms. I ties jo dmesys prasprsdavo pro kiekvien ekonominio gyvenimo aspekt, jei tik is neatitikdavo privalomo jo schemos prescizikumo. W. S. Jevonsas, kurio idjas vliau ipltojo L. Walrasas ir V. Pareto, savo pateiktoje main teorijoje operavo jau ne subjektyvia, o kitokia, matematine ribinio naudingumo samprata. W. S. Jevonsas man, kad subjektyvaus naudingumo kiekybinis vertinimas pasireikia tik preki, paslaug ir gamybos veiksni rinkos kainose. W. S. Jevonsas pai kain laik mainomuoju santykiu. Jei, tarkime, konkretus individas disponuoja vairi grybi, kuri kiekis yra x1, x2, ... , xn, tam tikromis atsargomis, kuri bendras naudingumas yra U, tada, ekonomistmatematik nuomone, tarp j egzistuoja funkcinis ryys: U = f (x1, x2, ... , xn). Tada grybs vieneto x1 ribinis naudingumas (j W. S. Jevonsas vadino paskutiniu naudingumo laipsniu) bus lygus ios funkcijos dalinei ivestinei: d f (x1, x2, ... , xn) / dx,

ir turs tendencij mati augant grybs kiekiui. Paymtina, kad kalbdamas apie paskutin naudingumo laipsn, W. S. Jevonsas omenyje turi be galo ma grybs prieaug. Skirtingai nuo austr mokyklos, W. S. Jevonsas man, kad tokia samprata yra visai korektika, bet tik su ilyga, kad ji vertinama ne individo, o visos tautos vartojimo poiriu. Vadinasi, nesunku pastebti, kad taip vertinant ribinio naudingumo subjektyvi-psichologin prasm inyksta: juk racionalus subjektas i principo nepajgus pajausti tam tikros grybs kiekio be galo mao pokyio naudingum. W. S. Jevonsas ne tik paymjo, kad, esant optimaliai padiai, tos paios grybs ribinis naudingumas vairiai j panaudojant turi bti toks pat. Tai madaug atitinka Gosseno antrj dsn. Jis be to taik dsn grybs paskirstymui laike. Pagal W. S. Jevons, optimalus grybs vartojimas turi bti paskirstytas atskirais laiko periodais tokiomis porcijomis, kad kiekvienu laiko momentu ribinis naudingumas pakoregavus ios porcijos gavimo tikimybei ir laiko artumui vertinti, bt toks pat: v1p1q1 = v2p2q2 = ... = vnpnqn, kur: p tikimyb, v ribinis naudingumas, q laiko artumo koeficientas, o 1, 2, ..., n laiko momentai. A. Youngas (1912 m.) i lygt vardijo kaip svarbiausi W. S. Jevonso na matematin analiz. Remdamasis savja ribinio naudingumo samprata ir vadovaudamasis tuo paiu maksimalaus naudingumo principu (teiginyje visos preks dl main pasiskirsto taip, kad suteikt maksimum naudos aikiai girdimi angl filosofo J. Benthamo idj, vl ipopuliarjusi XIX a. viduryje, pagrindinio postulato atgarsiai), W. S. Jevonsas ived pusiausvyros lygtis vairioms reprodukcijos sritims. (Pai proporcijos, kuria turi bti sujungti vairs elementai gamyboje, problem W. S. Jevonsas vaizdiai palygino su Makbeto ragan, savo katiluose verdani pragarik miin, darbu). Taip, vienos preks main kit geriausias santykis pasiekiamas tada, kai jis atvirkiai proporcingas j ribini naudingum santykiui, o pastarieji sutinka vienas su kitu taip pat, kaip i preki kainos. Jei omenyje turimas darbo paskirstymas, tarkime, dviej preki gamybai, tai pusiausvyros slyga bt tokia: i darbo ri ribini produktyvum santykis turi bti atvirkiai proporcingas nurodyt preki ribini naudingum santykiui. Gamyboje pusiausvyr utikrina tiesioginis ribini kat ir ribini naudingum santyki proporcingumas. Paymtina, kad kaip austr mokyklos teorijose mainomj vert, taip ir W. S. Jevonso teorijoje preki kain lemia tik j ribinis naudingumas, o pastarasis savo ruotu priklauso nuo prekini kain, nulemt gamybos kat. Taigi katai proces tiesiogiai netraukiami. Kita vertus, tai rodo, kad W. S. Jevonsas katams ir ribiniam naudingumui nesuteik savarankikos reikms. Tai vliau atrado A. Marshallas ir V. Pareto. Pastebtina, kad W. S. Jevonsas pritar klasik teiginiui dl tobulos konkurencijos, leidianios pardavjams ir pirkjams laisvai prieiti vieniems prie kit ir disponuoti visa abipuse informacija. I ia jis dar ivad, kad rinkos subjektai utikrina, kad mogus gaut tok preki rinkin, kuris labiausiai patenkina jo poreikius, nors socialinje srityje, kaip galima sprsti i knygos Socialinis reform metodai (1883 m.), i straipsni sudarytos po jo mirties, W. S. Jevonsas buvo rytingas intervencionistas ir savo poir ekonomin politik irgi grind J.

Benthamo utilitarine filosofija, taikydamas didiausio diaugsmo princip. (Tiesa, skirtingai nuo J. S. Millio, socialins politikos teorijoje jis mgino utilitrin doktrin sujungti su H. Spencerio evoliucionizmu). W. S. Jevonsas pritar valstybinms inspekcijoms, preki enklinimui, darbo valand ir jo slyg apribojimams bei teig, kad Gamykl statymai turi bti taikomi taip pat ir ems kiui bei mameninei prekybai. Jis pritar pramoninms unijoms, kaip draugikoms organizacijoms, kurios reikalauja darbo valand sutrumpinimo ir slyg pagerinimo, taiau visada prieinosi mginimams reguliuoti algas, nes tokie veiksmai, jo nuomone, varyt pramon. Kita vertus, W. S. Jevonsas palaik pramonins partnerysts sistemos idj ir kritikavo kapitalistus, kurie nenorjo sitraukti pelno pasidalijimo su darbuotojais projekt. W. S. Jevonso nuomone, valstyb turi rpintis daugeliu viej grybi, toki kaip usienio ir vidaus apsauga ir teisingumo vykdymas, aprpinimu. Jis taip pat palaik bendras viesias ilaidas tokiems dalykams, kaip isilavinimas, muziejai ir kultrin veikla, taiau smerk viej ligonini ir vaistini aprpinim. io poirio logika buvo tokia, kad isilavinimas ir pramogos pagerina moni bd, tuo tarpu nemokamas medicininis aptarnavimas mains paskatas taupyti, ir taip bus paskatintas ilaidumas. W. S. Jevonsas taip pat man, kad viesias mones turi priirti ir globoti kakas panaaus centrin valdios departament. Kita vertus, sprsdamas vieosios-privaiosios mons santykio klausim, jis teig, kad niekas kitas, o tik patirtis gali nulemti, ar bendruomenei geriau bti aptarnaujamai bendros valstybins veiklos, ar pasitikti privaiais interesais. W. S. Jevonso (kaip ir L. Walraso) darbai buvo ne tokie populiars iki pat XIX a. pabaigos daugiausia dl to, kad juose taikyta ekonomini idj iraikos matematin forma, kurios skaitytojai vis dar nepriimdavo, lyg i inercijos nenorj atsakym socialinius klausimus iekoti matematinse lygtyse ir kitose matematikos priemonse. Kita vertus, nei vienas, nei kitas (ir, aiku, tuo labiau ne C. Mengeris) pasitelks marinalizmo matematines priemones nesibrov gamybos srit, tame tarpe niekas i j nesudarinjo nei paklausos, nei pasilos kreivi, nors W. S. Jevonsas, atrodyt, prie to buvo labiausiai priartjs, ypa atsivelgiant jo teiginius dl paskutinio naudingumo laipsnio (ribinio naudingumo) priklausomybs nuo pasilos apimties (juk tai ne kas kita, kaip A. Marshallo pasilos kreiv) ir galimyb, kuri jam teik gamybos kat kreivi sudarymas. Kaip minta, W. S. Jevons veik J. Benthamo filosofijos utilitaristins idjos, kurios vl atgim XIX a. viduryje. Jis man, kad J. Benthamo sitikinim apie moni vykdom malonum ir kanios skaiiavim (prisiminkime pagrindin jo postulat: Gamta pasmerk monij dviej aukiausi valdov viepatavimui, kanioms ir malonumams. Jiems vieniems leista nusprsti, k mes galime daryti, ir nurodyti, k privalome duoti [...]. Jie mus valdo, kad ir k darytume, kalbtume ar galvotume) skmingai galima pritaikyti ir mogikojo elgesio apibdinimo ekonominiam poiriui. Juk dar pirmojo Politins ekonomijos teorijos leidimo (1871 m.) pratarmje W. S. Jevonsas pareik apie ketinim ekonomik nagrinti kaip malonum ir kani skaiiavim. Ko gero, ir W. S. Jevonso teigin, kad D. Ricardo ekonomikos mokslo traukin nukreip klaiding keli galima paaikinti benthamika reakcija klasin savo tvynainio pozicij. Bdamas talentingas, bet atkakliai nenorjs pripainti savo klaid W. S. Jevonsas i ekonomins analizs ivijo gyventoj skaiiaus teorij, paskelbdamas, kad gyventoj skaiiaus klausimai niekaip nesusij su tiesioginmis ekonominmis problemomis, ir buvo ventai sitikins, jog ekonomikos mokslo traukin skmingai perved teisingus itekli paskirstymo bgius, kuriais judjs is traukinys buvo nukreiptas aklaviet visikos

painiavos, atsiradusios dl austr mokyklos, propagavusios (savo baimei ir rizikai) statikus modelius, pagrstus duotais itekliais. Tenka pripainti, kad W. S. Jevonso pozicija pinig klausimu buvo gana prasta, net konservatyvi, ir jis nene jokio enklesnio indlio pinig analizavimo srit. Faktikai, W. S. Jevonsas pasirm 1844 m. banko aktu ir prim kiekybin pinig teorij bei buvo sitikins aukso lyderyste. Pagrindiant pinig ar ideali valiutos sistem, jo nuomone esm sudar valiutos konvertavimas auks, pastarajam bnant laikinu verts standartu tomis slygomis, kuriomis bus ireiktos visos kainos, ir valstybs reguliavimas. W. S. Jevonsas man, kad valiutos leidimas turi bti valstybs monopolis, nes jei monet kaldinimas bus paliktas kaip laisva teis, tuomet tie, kurie parduos monetas emesnmis kainomis, skmingiausiai prekiaus. Nors jis ir pripaino, kad gerai valdomi nekonvertuojami popieriniai pinigai teorikai gali skmingai egzistuoti, taiau praktikoje jis velg labai reali grsm valdiai palikti per daug veiksm laisvs. W. S. Jevonsas taip pat atkreip dmes galimyb sukurti tarptautiniu mastu priimtinus pinigus, kurie funkcionuot tarp valstybi aukso standarto pagrindu pagal nustatytus vienodus svorius j monetoms. Taip pat pamintinas vienas i originaliausi angl XIX a. pabaigos XX a. pradios ekonomist F. Edgeworthas, kuris 1881 m. ileido ma tomel Matematin psichika. Jame pamginta parodyti, kad matematinius metodus skmingai galima taikyti moraliniams mokslams. Taiau F. Edgeworth, kaip ir P. H. Wicksteed, visikai utemd A. Marshallo veikalo autoritetas. Gyvenimo kelias. Francis Ysidro Edgeworthas gim Edgeworthstowno mieste, esaniame Longfordo grafystje Airijoje. Jo tvas mir, kai snui buvo dveji metai. F. Edgeworthas namuose gavo puik isilavinim (jis laisvai kalbjo eiomis kalbomis, tarp j lotyn ir senovs graik; tai vliau labai pravert jam tampant savotiku pagrindiniu tiltu, o kartais ir klitimi, tarp ekonomikos teorijos pltros emyninje Europoje, tame tarpe Pranczijoje bei Italijoje, ir Anglijoje), kur jis papild klasikiniu humanitariniu isilavinimu Dublino v. Trejybs kolede ir Oksfordo universitete. 1877 m. jis gavo advokato darb ir ileido pirmj savo knyg Nauji ir seni etikos metodai: arba fizin etika ir etikos metodai. F. Edgeworthas domjosi senosiomis kalbomis, filosofija (nors neskmingai mgino gauti graik kalbos ir filosofijos profesoriaus viet), logika, etika (daugum i disciplin jis vliau pats dst), taip pat matematika, kurios imoko savarankikai. W. S. Jevonso ir A. Marshallo taka sudomino j ekonomikos mokslu ir statistika. 1881 m. F. Edgeworthas, grietai atmets G. W. F. Hegelio idealizm, bet, kaip ir A. Marshallas, pasisaks u evoliucionizm, kur norjo konstruktyviai sujungti su utilitarizmu, ileido darb Matematin psichologija: es apie matematikos naudojim moraliniams mokslams. A. Marshallas para ios knygos recenzij vien i dviej kada nors jo parayt recenzij; antroji buvo skirta W. S. Jevonso knygai Politins ekonomijos teorija. Savo knygos vade F. Edgeworthas aistringai pasisak u matematin ekonomikos teorij. is pareikimas buvo grindiamas pastebjimu, kad ekonomika, skirtingai nuo mechanikos, daugiausia susiduria ne su tiksliomis funkcinmis formomis, o su neapibrtomis formomis, kuri tik nedaugelis savybi yra apibdintos (nurodytos). Kitais odiais tariant, jis matematin ekonomik laik i esms kokybine disciplina. i idj vliau perims daug skirting autori, tarp j J. M. Keynesas Bendrojoje uimtumo, procento ir pinig teorijoje ir P. A. Samuelsonas Ekonomins analizs pagrinduose. XIX a. devintajame deimtmetyje F. Edgeworthas daug dirbo matematins statistikos srityje (pirmiausia mintinas 1885 m. ileistas veikalas Statistikos metodai),

todl sulauk didesnio i savo darb, nei ekonomikos teorijos veikal, pripainimo. Treia ir paskutin jo knyga Metreike, arba tikimybs ir naudingumo imatavimo metodas buvo ileista 1887 m. Po trej met F. Edgeworthas pakeit T. Rogers Londono karalikojo koledo Tooke vardo ekonomikos ir statistikos katedroje. 1891 m. jis vl pakeit T. Rogers, ir kart tapo Drummondo politins ekonomijos profesoriumi Oksfordo universitete, ten dirbo iki 1922 m. 1890 m. Londone buvo kurta Britanijos ekonomin asociacija. 1892 m. ji tapo Karalikaja ekonomine draugija, ir buvo pradtas leisti jos garsusis Economic Journal. Jo pirmuoju vyriausiuoju redaktoriumi tapo F. Edgeworthas, buvs nepakeiiamas io leidinio redaktorius ar vienas i redaktori nuo pirmojo numerio pasirodymo 1891 m. iki pat savo mirties 1926 m. Paskutinius penkiolika met antruoju urnalo redaktoriumi buvo J. M. Keynesas. Nors F. Edgeworthas ir para daugyb straipsni ir kelet monografij toki, kaip Matematin psichologija, jis niekada nemgino parayti ir ispausdinti traktat pana A. Marshallo veikal Ekonomikos mokslo principai. Kai J. M. Keynesas klausdavo jo, kodl jis nesurizikavo parayti traktat, jis juokaudamas atsakydavo su bdinga ypsena, kad stambaus masto dalykai, tokie kaip traktatas ar vedybos, niekada jo neavjo. 1925 m. Karalikoji ekonomin draugija ileido F. Edgewortho Politins ekonomijos straipsnius, kuri redaktoriumi buvo pats autorius. Tai trys stambs tomai, apm visus F. Edgewortho darbus straipsnius ir apvalgas ekonominiais klausimais, kuriuos jis pats norjo ivysti ispausdintus. Straipsniai buvo sujungti eis skyrius: Vertingumas ir paskirstymas, Monopolija, Pinigai, Tarptautin prekyba, Apmokestinimas ir Matematin ekonomija. Taip pat iame leidinyje buvo dta knyg, parayt toki autori, kaip J. N. Keynesas, A. Marshallas, H. Sidgwickas, E. von Bohm-Bawerkas, I. Fisheris, L. Bortkiewiczius, A. C. Pigou ir G. K. Casselis, apvalgos, paskelbtos urnale Economic Journal. F. Edgeworth ekonomika suavjo ne dl to, kad is mokslas teisino, aikino ar smerk pasaul, arba atskleid naujas viesias ar nirias ateities perpektyvas. nepaprast mog ekonomikos teorija pakerjo tuo, kad joje buvo operuojama kiekybe, ir viskas, kas apibdinama kiekybikai, gali bti iversta matematikos kalb. Norint sukurti tok matematin tikrovs atspind, suprantama, pasaul teko supaprastinti. F. Edgeworthas tai padar suformulavs prielaid: kiekvienas mogus yra malonum maina bei nurods, kad Gebjimas jausti malonumus yra evoliucijos savyb ir svarbiausias civilizacijos atributas. Be to, F. Edgeworthas pirmuoju ekonomikos teorijos principu laik tai, kad kiekvienas ekonomikos agentas veikia skatinamas vien tik savo interes, o pati Socialin mechanika kada nors gals uimti viet greta dangaus kn mechanikos, nes jos abi grindiamos tuo paiu principu energijos maksimumo (malonum maksimumo) principu, kuris yra ir socialinio mokslo, ir fizikos mokslo virn. Vis dlto F. Edgewortho darbai buvo keistas sudtingos matematikos ir poetik graik bei lotyn autori citat miinys. Tai amininkams n kiek nepadjo suprasti jo darb. Kaip ra J. M. Keynesas apie knyg Nauji ir seni etikos metodai, joje Senj graik autori citatos seka po diferencialini skaiiavim, ir nepatyrs skaitytojas vargu ar gali pasakyti, kas yra integruojama Homero eils ar matematin iraika. T pat galima pasakyti ir apie Matematin psichologij, kurioje savo tekstuose F. Edgeworthas danai naudoja graik, bei kartais lotyn kalbas, taip pat cituoja itraukas i angl literatros nenurodydamas altini.

Ekonomikos teorija. F. Edgewortho dmes ypa patrauk ekonomikos teorijos klausimai, susij su konkurencijos ribojimu ir kain diskriminacija. Pavyzdiui, yra gerai inomas jo indlis oligopolijos teorij, pagrstas Cournot-Bertrando duopolijos teorijos apsvarstymu i naujo (Bertrando-Edgewortho modelis). Taiau didiausias ir originaliausias F. Edgewortho, rinkos mechanizmo pagrindu laikiusio slygini sandori (nenumanani faktik main) sudarymo proces, indlis ekonomins minties istorij main teorija. F. Edgeworthas dar originali prielaid, kad bet kurios preks naudingum galima ireikti funkcija ne tik ios preks, bet ir vis kit vartojam preki atvilgiu, t. y. pirmasis naudingum ireik kaip ne vienos, o keli, paprasiausiu atveju dviej grybi funkcij: U = U (x, y) ir irado j grafikai vaizduojanias abejingumo kreives. Tiesa, visiems ekonomistams dabar gerai inom Edgewortho ds grafik irado ne jis, o V. Pareto prabgus dvylikai met po F. Edgewortho Matematins psichologijos ileidimo. (F. Edgeworthas grafike pavaizdavo tik vien kamp). F. Edgewortho pateiktos abejingumo kreivs taip pat buvo ne tokios, kokias esame prat matyti V. Pareto trimats erdvs diagramoje. F. Edgeworthas abejingumo kreiv apibdino kaip dviej grybi toki kombinacij, kurioms esant ios grybs suteikia toki pai naud, atspindjim (kreiv) ploktumoje. Kad ir kaip ten bt, F. Edgeworthas pirmasis ekonomins minties istorijoje pasil main teorij, pagrst abejingumo kreivmis. Vliau ji tapo ordinalins vartotojiko pasirinkimo teorijos pagrindu. Be to, kadangi F. Edgewortho main teorijoje pusiausvyra yra neapibrta, iskyrus kratutin (ribin) atvej, kai kalbama apie begalo didel prekybos dalyvi skaii, reikia, kad konkurencija bt papildyta arbitrau, o arbitraini sandri tarp asmenini interes siekiani dalyvi pagrindu yra maksimalus agreguotas naudingumas. Tokiu bdu, ekonominis skaiiavimas virsta utilitaristiniu. Tiesa, skirtingai nuo A. C. Pigou, kuris taip pat nagrinjo visuomenins gerovs utilitarin funkcij, F. Edgeworthas Utilitaristiniuose skaiiavimuose nereikalavo optimaliam pajam paskirstymui lygaus paskirstymo, teigdamas, kad Visuomens ekonomin gerov greiiausiai bus tuo auktesn, [...] kuo auktesn bus vidutin nacionalinio dividendo dalis, tenkanti skurdiesiems [...]. Taiau F. Edgeworthas savo matematine psichologijos teorija ir labai abstrakiais matematiniais tyrimais padar kur kas daugiau, nei vien racionaliai aikino konservatyvizmo principus. Jo matematins psichikos schema pasirod tokia elegantika, kad i karto susilauk pasisekimo ir toliau skatino matematins mokyklos pltr, o pats F. Edgeworthas kartu su L. Walrasu laikomas vienu i dviej iuolaikins matematins ekonomikos pusiausvyros teorijos tv. 7.5.2. Lozanos mokykla XIX a. ymiausiu ekonomistu-matematiku teistai laikomas marinalizmo Lozanos mokyklos krjas Leonas Mari Espri Walrasas. Jo, kaip paskutinio i marinalistinio naudingumo mokyklos krj, vieta yra tarp W. S. Jevonso ir C. Mengerio. Kaip ir pastarasis, L. Walrasas savo mintis grind hedonizmu. O matematin metod jis naudojo net kruopiau u W. S. Jevons, tiesa, pasitelkdamas koleg mokslinink i Lozanos universiteto, tarp j Piccardo ir Hermanno Amsteino, geranorik pagalb, nes labai kuklios L. Walraso matematins inios buvo tikrai didel klitis. Todl, pavyzdiui, jam buvo nemanoma suprasti vis niuans, idstyt Poincare komentare apie savavalik funkcij naudojim

ekonomikos teorijoje. H. Amsteinas jau 1877 m. buvo rods produkto isekimo teorem, bet L. Walrasas, tada nesuprasdamas matematikos, j ignoravo... Gyvenimo kelias. L. Walrasas gim Pranczijoje, Normandijos provincijoje Evreuxo mieste filosofo ir ekonomisto Antoineo Augusteo Walraso (18011866 m.) eimoje, kur visi rpinosi jo intelektualiu iprusimu. Gana bohemikoje jaunystje jis imgino daug gyvenimo srii: po dviej neskming mginim stoti Politechnikos mokykl (Ecole Polytechnique), moksi kaln institute (Ecole des Mines) (ten susiavjo A. Cournot asmenybe). Taiau jis nelabai domjosi ininierine veikla, todl daugiau dmesio teik filosofijai, istorijai, literatrai (1858 m. net ileido roman Francis Sauveur, kuris nesulaik pasisekimo). Galiausiai, tvo paskatintas pasidomti A. Cournot darbais (ia, matyt, ir slypi L. Walraso matematins kalbos priemoni naudojimo politinje ekonomijoje prieastys), jis usideg idja sukurti socialin moksl. Net sudar milinik io tikslo gyvendinimo plan, 1858 m. pasiaddamas tvui ekonomikos teorij padaryti pagrindine viso savo gyvenimo darbo sritimi. L. Walraso nepopuliarios idjos jaunystje buvo beveik tokios pat kaip ir jo tvo: abu pasisak u ems nacionalizacij, stodami agrarini socialist pusn, matematin ekonomikos teorij, ir subjektyvi verts teorij, tikruoju verts altiniu laikydami retum (rarete), prieingai nei buvo teigiama D. Ricardo gamybos kat teorijoje. Tai neleido L. Walrasui tiktis akademini post Pranczijoje. Todl jam dar teko padirbti klerku geleinkelio kontoroje, kooperatyvus aptarnaujanio banko valdytoju, laikraio redaktoriumi ir t. t. L. Walraso susidomjimas apmokestinimo ir socialinio teisingumo problemomis paskatino j dalyvauti Tarptautiniame kongrese mokesi klausimais, vykusiame 1860 m. Lozanoje. Po labai skmingos L. Walraso kalbos iame kongrese po deimties met (!) pagaliau prasidjo jo mokslin karjera. Dl puikaus spdio, padaryto kongrese, jis, nepaisant Pranczijos akademini sluoksni ignoravimo, pagaliau gavo neetatinio profesoriaus (professeur extraordinaire) viet Lozanos universiteto teiss fakultete, kai 1870 m. jame buvo kurta politins ekonomijos katedra. Prietaravo trys atrankos komisijos nariai ekonomikos profesoriai i septyni nari (keturi i j buvo ekonomikos profesoriai, o trys iaip svarbs vietins reikms asmenys, tarp kuri ymiausia figra buvo Ruchonnetas). Lm profesoriaus Dametho i enevos balsas jis, girdjs L. Walraso kalb prie deimt met apie ketinim vesti ekonomikos teorij matematinius metodus, tikjosi, kad is bus naudingas ekonomikos mokslo pltrai, net nepaisant to, kad pats nepritar L. Walraso idjoms. 1871 m. L. Walrasas jau gavo etatinio profesoriaus (professeur ordinaire) viet. ios katedros vedju L. Walrasas dirbo iki pat savo atsistatydinimo 1892 m., kai, sulubavus sveikatai, Lozanos universitete katedros vedjo poste j pakeit jo mokinys V. Pareto. Taiau tai nereik L. Walraso mokslins karjeros pabaigos, nes jis toliau, nors ir slegiamas vis labiau luoinusios proto ligos bei senatvs, aktyviai dirbo mokslin darb bei krybikai susirainjo su beveik visais ymesniais to laiko ekonomistais. Pastaroji veikla tam tikra prasme jam kompensavo nusivylim teiss fakulteto studentais Lozanos universitete, kurie ne labai domjosi ekonomikos teorija. Ekonomikos teorija. L. Walraso ekonomins teorijos sistema grindiama visuomens turto kaip grybi (ir materiali, ir nemateriali), kurios yra retos arba, kitaip tariant, naudingos ir prieinamas tik ribotas j kiekis, visumos apibrimu. ie naudingi dalykai, kuri kiekis ribotas, pasiymi vertingumu, tinkami mainyti, juos galima pagaminti ir pagausinti pramoniniu bdu bei galiausiai pasisavinti.

L. Walrasas pagrindiniame savo veikale Grynosios politins ekonomijos elementai, arba visuomeninio turto teorija (1874 m.), pasirodiusiame trejais metais vliau u W. S. Jevonso ir C. Mengerio veikalus, bet nepriklausomai nuo j, leidianiame ir j priskirti prie pirmosios bangos marinalist, rod, kad vertei nustatyti ne tiek svarbu pats grybs naudingumas, kiek naudingumo ir kiekio ryys, bei tai, kad matematikos pagalba galima tiksliai apskaiiuoti kainas, kurios iki galo subalansuot rink. L. Walrasas, panaiai kaip ir J. S. Millis, man, kad ekonomikos mokslas turi nurodyti kelius teisingesn visuomen, o kad tai galt padaryti, jis turi isiaikinti gamyb ir paskirstym valdanius dsnius. L. Walrasas savo mintis grind tuo, kad gamyb valdantys dsniai tai objektyvs dsniai, analogiki gamtos dsniams. ie dsniai atspindi tvark, nusistovjusi ekonomikoje, kurioje vyrauja naudingumo principas. Mginimas pagerinti i tvark kiantis valstybei gali tik paeisti proporcijas ir sumainti gamybos apimtis. Tuo pat metu L. Walrasas, kaip ir J. S. Millis, man, kad paskirstymo dsniai nusistovi ir reguliuojami moni kaip visumos valios, todl gali bti patobulinti vertinant teisingumo reikalavimus. L. Walraso poiris ekonomikos mokslo esm ir udavinius atsispindjo ir jo pasilytoje ekonomikos mokslo struktroje. Jis labai aikiai iskyr tris skyrius: grynj teorij rinkos mechanizmo pozityvin teorij, socialin teorij optimalaus pajam paskirstymo normatyvin teorij ir taikomj teorij optimalaus itekli paskirstymo normatyvin teorij arba politikos teorij. Jos tiria visuomens turt atitinkamai mainomosios verts (kuri yra natralus fenomenas), nuosavybs (apibrtos kaip teisingas ir racionalus arba teistas pasisavinimas) ir pramons (apibrtos kaip santyki tarp moni ir daikt, skirt pajungti daiktus moni keliamiems tikslams, visuma) atvilgiu. Jei pasisavinimas pats savaime yra akivaizdus ir objektyvus faktas, tai nuosavyb yra teis, t. y. fenomenas, numanantis tam tikr teisingumo samprat. Kadangi pasisavinimas yra morals reikinys, tai ir pasisavinimo teorija turi bti moralus mokslas. O kadangi mainomoji vert yra ne tik natralus fenomenas, bet ir matematinis faktas, grynoji ekonomikos teorija, t. y. main ir mainomosios verts teorija, yra ir fiziko-matematinis mokslas, kuriame naudojami matematiniai metodai. L. Walraso nuomone, grynoji ekonomikos teorija turi bti pirmesn u taikomj teorij taip pat, kaip grynoji mechanika yra pirmesn u taikomj mechanik. Nors ivados, kurias galima daryti i grynosios teorijos, ne visikai aikios, L. Walrasas tvirtino, kad ji rodo laissez-faire, laissez-passer princip, t. y. maksimalaus naudingumo pasiekim, kuris manomas dl laisvosios konkurencijos. Jis taip pat tvirtino, kad laisvosios konkurencijos principas gali bti pritaikytas ir taikomojoje teorijoje, t. y. pramons ekonomikos teorijoje, bet negali bti panaudotas socialinje teorijoje, t. y. nuosavybs teisi teorijoje. ia L. Walrasas reikalavo panaikinti visus monopolius, pradedant nuo svarbiausio, vis kit pagrindo ems nuosavybs. Taiau L. Walrasas nuosekliai ipltojo tik grynj teorij, savo Elements deconomie politique pure. L. Walrasas atsisak plano nuosekliai idstyti taikomj ir socialin teorij. Vietoj to jis paliko Etudes deconomie politique appliqque ir Etudes deconomie sociale, kurie paprasiausiai buvo pavieni straipsni rinkiniai. Beje, pagal sistem, idstyt Economie Sociale, buvo numatyta, kad visa em pagal prigimtin teis turi priklausyti valstybei ir visi mokesiai privalo bti panaikinti. ios dvi reformos palaik viena kit, nes tada valstyb, uuot musi mokesius, kaip tik gaut ems rentos pajamas. ios abi reformos turjo tok pat tiksl leisti laisv konkurencij ir taip kiekvienam pilieiui utikrinti vis jo darbo produkt, kuris prastoje kapitalistinje santvarkoje apkarpomas dvigubai: ems savininkas tam

tikr dal paima kaip rent, o valstyb taip pat paima savo dal kaip mokesius. Kolektyvin nuosavyb emei ir pajamoms i jos, privati nuosavyb kapitalui, darbui ir pajamoms i j btent tokia organizacija padt gyvendinti teisingumo formul. J L. Walrasas apibdino taip: slyg lygyb, gyvenimo padties nelygyb. Be to, pasak L. Walraso, iai sistemai bdingas dar ir tas teigiamas aspektas, kad ji palengvint diegti laisv prekyb, kadangi panaikinus mokesius ir suvalstybinus em kapitalas ir darbas gals laisvai judti bei persikelti ten, kur j naudojimas pelningiausias. L. Walrasas, panaiai kaip ir H. Georgeas, savo bendrojoje visuomens teorijoje faktikai siek suderinti socializm ir liberalizm, rasti j sintez, kuri pats vadino liberaliu socializmu arba scientizmu. Galima teigti, kad nuo 1860 m. iki mirties L. Walrasas nuolat pltojo idj ir su ja susijusi program, kad grynoji ekonomikos teorija, kuri buvo suprantama kaip matematin ekonomikos teorija, suteiks griet pagrind moksliniam, liberaliam ir humanistiniam socializmui. Kaip liberalas, L. Walrasas laik save A. Smitho alininku ta prasme, kad laisv konkurencij laik veiksmingiausiu mechanizmu, siekiant utikrinti tikr teisingum. Taiau jis nepritar A. Smitho optimizmui dl jg sveikos laisvosios rinkos sistemoje. L. Walrasas velg kelet ribotum, kuri konkurencin ekonomika gali neveikti. Jie buvo susij su natrali monopolij, viej grybi, agent nekonkurencini strategij dinaminiu poiriu, bei pradini dotacij nelygaus paskirstymo egzistavimu. Dl t pai prieasi jis buvo nusiteiks prie laissez-faire politik kaip pagrindin ekonomikos teorijoje. Btent i ia kilo L. Walraso socialistins nuostatos, leidusios j priskirti ne tik prie socialini reformatori, bet net labiau prie liberali socialist. Tai nesikeit L. Walraso gyvenime nuo 1860 m., kai jis pabr, kad socialins gerovs paskirstymas tarp individ visuomenje turi bti teisingas, iki jo paskutinij gyvenimo met Lozanoje, kai jis artimai draugavo su Georges Renardu, Revue Socialiste redaktoriumi, ispausdinusiu recenzij apie Elementus... ir L. Walras pavadinusiu Prancz Karlu Marxu. L. Walrasas man, kad visuomen yra ne laisv individ susitarimas, o btina slyga individams egzistuoti ir naudotis savo laisve rinktis. Todl norint visikai gyvendinti j teises, btina gerai organizuota visuomen, kurioje teigiam vaidmen atlieka vyriausyb. Grynosios teorijos matematizavimo L. Walrasas msi savo mintis grsdamas paklausos kreivi koncepcija, kuri pasil senas jo tvo draugas A. Cournot. Panaudodamas naudingumo maksimizavimo princip, L. Walrasas pateik paklausos kreivi, kurias A. Cournot laik nulemtomis empirikai, teorin paaikinim. Apibrdamas ribinio naudingumo samprat, L. Walrasas sek savo tvu A. A. Walrasu, ribinio naudingumo apibdinimui panaudodamas rarete svok, kuri apibr kaip paskutinio noro, patenkinto vartojant preks bet kur duot kiek, intensyvum. Taigi, ten, kur W. S. Jevonsas naudojo fraz galutinis naudingumo laipsnis, H. Gossenas paskutinio atomo vert, ir Auguste, ir Leonas Walrasas naudojo termin rarete. J sistemoje mainomosios verts buvo proporcingos rarete. Svarbi reikm Element... atsiradimui turjo ir grynosios konkurencijos bei rinkos jg veikimo konceptualizavimas. ymiausias L. Walraso veikalas yra knyga Grynosios politins ekonomijos elementai, arba visuomeninio turto teorija. i knyga, ileista dviem dalimis 1874 m. ir 1877 m., tapo iuolaikins neoklasikins ekonomikos teorijos biblija. Vienas i svarbiausi L. Walraso mokslini indli, pateikt iame veikale, inoma, yra ribinio naudingumo princip atradimas ar atkrimas, kurio garbe jis dalijasi su C. Mengeriu ir W. S. Jevonsu. Taiau tai toli grau ne pats reikmingiausias L. Walraso indlis. L. Walraso vard nemirtingu padar tai, kad jis pirmasis nustat bendrsias

ekonomins pusiausvyros slygas. Taip urayta bronzinje atminimo lentoje Lozanos universiteto koridoriuje. iame darbe, J. A. Schumpeterio pavadintame Tikslaus ekonomikos mokslo Didiaja Chartija, remdamasis subjektyvaus maksimalaus naudingumo principu, L. Walrasas pirmasis i ekonomist sukr bendrosios ekonomins pusiausvyros udar matematin model visiems kapitalistinio kio tarpusavio ryiams apibdinti. L. Walraso tirta ekonomin sistema yra udara ir niekaip nesusijusi su ioriniu pasauliu. i jo ekonomin sistema yra idealus kis, ir btent prie tokio pobdio normalaus ekonominio modelio, L. Walraso nuomone, stichikai eina visuomen konkurencijos slygomis. Kaip jis pats ra: I tikrj, visas pasaulis greitai gali virsti milinika beribe muge, sudaryta i galybs skirting rink, kuriose parduodamas ir nuperkamas turtas. Ms udavinys yra tiesiog irasti tokius dsnius ir taisykles, prie kuri visi pardavimai ir pirkimai bt link savaime (automatikai) prisiderinti. Skirtingai nuo A. Cournot, W. S. Jevonso, A. Marshallo ir kit mokslinink pasilyt rinkos pusiausvyros modeli, L. Walrasas apibdino ne dalin, o bendrj simetrini rink ekonomin pusiausvyr. Tuo paiu, jis eng ryting ingsn matematizuojant ekonomikos teorij, daug prisidjo suteikiant jai logik darum ir grietum. Todl jis pelnytai laikomas iuolaikinio makroekonominio modeliavimo pradininku. Dabar gali atrodyti keistokai, bet L. Walraso novatorikos idjos apie ekonomin pusiausvyr nesudomino ymiausi to laiko ekonomist, su kuriais jis susirainjo, tarp j ir A. Marshall, F. Edgeworth, C. Menger, E. von Bohm-Bawerk ir J. B. Clark. Pats jo veikalas Grynosios politins ekonomijos elementai pirm kart angl kalb buvo iverstas tik 1954 m. Tai, tiesa, nesutrukd gausiai j cituoti angl ir amerikiei ekonominje literatroje gerokai anksiau iki to. L. Walraso Element... dviejose dalyse, J. A. Schumpeterio vardytose veikalo aere perennis, bendrosios pusiausvyros teorija pltojama nuosekliai sprendiant keturias pagrindines grynosios ekonomikos problemas: treioje knygos dalyje pagal straipsnio Equations de lechange (1875 m.) ivadas main bendrosios pusiausvyros teorij, ketvirtoje dalyje Gamybos teorija gamybos bendrj pusiausvyr, pirm kart aptart dar straipsnyje Equations de la production (1876 m.), kapitalizavimo ir kredito bendrj pusiausvyr bei pinig apyvartos bendrj pusiausvyr. Kaip dar 1910 m. ra J. A. Schumpeteris, Walraso ekonomins pusiausvyros teorija pretendavo universalum; tai didi teorija, kurios minties kristalikai skaidri seka atskleid grynai ekonomini ryi struktr naudojantis vienu fundamentaliu principu. Bendrosios ekonomins pusiausvyros modelio (kartais vadinamo ir reprodukcijos schema) pagrindu tapo vis gamybos ir main dalyvi suskirstymas dvi dideles grupes: gamybini paslaug (ems, kapitalo, darbo) savininkus ir verslininkus, panaudojanius iuos potencialius gamybos veiksnius. (Pastebsime, kad is bazinis L. Walraso visuomens skirstymas gamybos veiksni savininkus ir verslininkus vliau tapo tipiku ekonomikos teorijos vadovliuose). Bendrosios pusiausvyros modelis, darant prielaid, kad ekonominis pasaulis kiekvienu laiko momentu gali bti apraytas kaip sistema kartu nagrinjam lygi, kuriose uduoti ekonominiai itekliai, gamybos veiksni pasila, o taip pat inios, teikiamos pirmenybs ir skonis t, kurie priima sprendimus bei gyvendina atitinkamas optimalias strategijas, grindiamas paklausos ir pasilos analize ir susideda i keli lygi sistem. Svarbiausios yra sistemos, apibdinanios dviej rink gamybini paslaug ir vartojimo produkt pusiausvyr. Gamyba ir vartojimas tampa susietais dka i dviej viena kit veikiani rink.

Tarpusavio ryio idja, L. Walraso nuomone, ir buvo ta, kad vienos rinkos bkl priklauso nuo kitos rinkos bkls, kitaip tariant, paklausa ir pasila tam tikroje rinkoje priklauso ne tik nuo atitinkamos preks kainos, kaip buvo manoma dalins pusiausvyros atveju, bet ir nuo vis preki kain. Pirmoje rinkoje pardavjais yra gamybos veiksni (ems, darbo ir kapitalo, pastarj daugiausia suprantant kaip pinigin kapital) savininkai. Pirkjai yra verslininkai, gaminantys vartojimo prekes. Antroje rinkoje gamybos veiksni savininkai ir verslininkai pasikeiia vaidmenims. Pusiausvyr ioje sistemoje L. Walrasas apibdino kaip bkl, kuriai esant a) gamybini paslaug efektyvi paklausa ir pasila yra lygios, b) produkt rinkoje egzistuoja pastovi stabili kaina ir c) produkt pardavimo kaina lygi katams, ireiktiems kaip gamybins paslaugos. Pirmosios dvi slygos priskirtinos main pusiausvyrai, o treioji gamybos pusiausvyrai. Bendrosios ekonomins pusiausvyros matematiniame modelyje ias pusiausvyros slygas L. Walrasas ireik keturi tarpusavyje susijusi lygi sistemomis. Pirmosios dvi lygi sistemos susijusios su problemomis, su kuriomis tiesiogiai susiduria verslininkas su gamybos veiksni pasila ir baigtos produkcijos paklausa. Ir viena ir kita vertinama kaip kainos funkcija. Pirmoji lygi sistema apibdina n gamybini paslaug pasil. ems (Qt), darbo (Qp) ir piniginio kapitalo (Qk) gamybini paslaug pasila buvo nagrinjama kaip vis i paslaug ri rinkos kain (Pt, Pp, Pk) ir vis baigt produkt kain (Pb, Pc, Pd), ireikt per pirmojo produkto (L. Walraso terminu numeraire) kain, laikom matavimo (piniginiu) vienetu (Pa=1), funkcija: Qt = Ft (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd ...) Qp = Fp (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd ...) (1) Qk = Fk (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd ...). Antroji lygi sistema apibdina m baigtini produkt paklaus. Baigtini produkt (b, c, d) paklausa (D) buvo nagrinjama kaip vis gamybini paslaug kain (lemiani ias paslaugas teikiani asmen pajamas) ir vis i produkt kain funkcija: Db = Fb (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd ) Dc = Fc (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd) (2) Dd = Fd (Pt, Pp, Pk, ... Pb, Pc, Pd ). Produkto a paklausa Da randama pagal lygi sistemas (3) ir (4). Treioji ir ketvirtoji lygi (lygybi) sistemos apibdina gamybini paslaug pasilos ir paklausos (t. y. gamybos veiksni pasilos ir paklausos) bei baigtini produkt kain sumos ir gamybini paslaug kain sumos pusiausvyr. Treioji lygi sistema atspindi gamybini paslaug vartojim. Vis baigtini produkt gamybai suvartojamos kiekvienos gamybins paslaugos kiekis (snaud suma) prilyginamas ios ries gamybins paslaugos visuminei pasilai: atDa + btDb + ctDc + dtDd + ... = Qt apDa + bpDb + cpDc + dpDd + ... = Qp (3) akDa + bkDb + ckDc + dkDd + ... = Qk.

ia: at, ap, ak, ... , bt, bp, bk ... gamybos koeficientai, t. y. kiekvienos gamybins paslaugos (t, p, k) kiekis, naudojamas pagaminti atitinkamai produkt a, b ... vien vienet. (Beje, L. Walraso ribojani prielaid dl fiksuot koeficient vliau suvelnino V. Pareto, o pai i idj dar 1894 m. pasil E. Barone). Galiausiai, ketvirtoji lygi sistema rodo gamybini paslaug ir baigtini produkt kain santyk. Kiekvieno baigtinio produkto kaina buvo prilyginama vis sunaudot jo gamybai gamybini paslaug kain sumai: atPt + apPp + akPk + ... = 1 btPt + bpPp + bkPk + ... = Pb (4) ctPt + cpPp + ckPk + ... = Pc dtPt + dpPp + dkPk + ... = Pd. Pagal L. Walraso model iose keturiose lygi sistemose bendras lygi skaiius (2m + 2n 1) lygus neinomj skaiiui (2m + 2n 1). Tai leidia rasti vienintel io pusiausvyros udavinio matematin sprendin. Aiku, labai norint, galima bt L. Walraso lygi sistem supaprastinti agreguojant (sujungiant). Tai puikiai buvo padaryta keynesistins ekonomikos teorijos garsiojoje J. R. Hickso ir A. Hanseno IS-LM versijoje, sumaintoje iki keturi lygi. L. Walraso bendrosios pusiausvyros modelis leido suprasti, kad rinkai gaminam produkt ir gamybos veiksni kainas galima nustatyti tik vienu metu, o ne paeiliui viena ar kita tvarka. Taip pat is modelis padjo suvokti, kad dalin pusiausvyra tam tikrame rink skaiiuje neutikrina visos ekonomikos, kurioje yra didelis rink skaiius, bendrosios pusiausvyros. Pastebtina, kad L. Walrasas labai supaprastino pusiausvyros problemos sprendim, darydamas prielaid, kad mainai, vadinasi, ir gamyba gali vykti tik tada, kai pusiausvyra jau pasiekta. (L. Walraso modelyje tatonnement, kur aptarsime truput vliau, jokioje rinkoje nevyksta joki faktik sandori, kol paklausa ir pasila nesusilygina esant pusiausvyros kainai). i prielaida ne tik supaprastina klausim, bet ir atspindi bendr L. Walraso poir, pagal kur numanoma, kad rinka yra visikai konkurentin, kaip kad grynojoje mechanikoje i pradi daroma prielaida, kad visos mainos dirba neesant trinties. i prielaid L. Walrasui pakudjo jo stebjimai Paryiaus fond biroje, kurioje beveik nevyko nepusiausviros sandori. Panaus spdis jam susidar ir stebint ir kai kurias kitas gerai organizuotas rinkas realiame ekonominiame pasaulyje, tokias kaip grd ir uv rinkas. Vadinasi, tatonnement tokiose specifinse rinkose kaip prisitaikymo modelis nra visikai nerealus. Taiau tok model, kuris bdingas tik kai kurioms specifinms rinkoms, taikyti visai realiai ekonomikai visikai nerealu, nes iankstinio prisitaikymo prie main transakcijas paprastai nebna. Efektyvs sandoriai vyksta net ir tose rinkose, kuriose konkurencija, nors ir organizuota ne taip gerai, funkcionuoja visai pakankamai. Taiau pats autorius ekonomins pusiausvyros model laik ne pusiausvyros utikrinimo instrumentu, kuriuo turt pasinaudoti koks nors visagalis ekonominio gyvenimo tvarkytojas (pavyzdiui, valstyb), o stabilios pusiausvyros galimybs laisvos rinkos ir vis ekonomikos subjekt siekio maksimizuoti naudingum slygomis rodymu. inoma, jis laik savo model abstrakiu, bet teisingai atspindiniu bd, kuriuo kapitalistinje visuomenje konkurencija kreipia kainas j pusiausvyrines reikmes. Taigi L. Walraso teorijoje pusiausvyra, viena vertus, nagrinta kaip grynai funkcinis reikinys, kita vertus, kaip individ subjektyvaus siekio gauti maksimal naudingum laisvos konkurencijos slygomis iraika. Kaip paymjo J. R. Hicksas, A. Cournot dka, laisvos konkurencijos pasirinkimas ieities

taku padjo L. Walrasui veikti W. S. Jevonso problem, kaip elgtis su individuali nor skirtumais. O dka Piccardo, parodiusio jam, kaip i to ivesti paklausos kreives, ribinio naudingumo principas leido diegti racional verts teorijos pagrind, kai W. S. Jevonsas apsisunkino galutiniu naudingumu ir kainomis. Faktikai L. Walrasas iekojo ne pusiausvyros slyg, o tik siek pagrsti stabilios pusiausvyros egzistavim laisvos konkurencijos kyje. Jis net nemgino ivesti matematikai griet pusiausvyros egzistavimo slyg, o tik apsiribojo realaus pasaulio konkurencini rink judjimo pusiausvyr galimo mechanizmo, vadinamojo tatonnement (pranc. iekojimo apiuopomis) proceso, leidianio sprsti pusiausvyros determinizmo problem, parodymu ir tatonnement teorijos, parodanios, kaip pusiausvyros problemos empirikai ar praktikai sprendiamos rinkose naudojant konkurencijos mechanizm, ipltojimu. Esmin tokios pusiausvyros pagrind jis velg, kaip maksimalaus naudingumo prielaidos, vidutins ar lygios pelno normos kapitalui susidaryme. L. Walrasas ra: viena vertus, maksimalus efektyvus naudingumas, kita vertus, kainos vienetas, ar tai produkto produkt rinkoje, paslaugos paslaug rinkoje ar grynj pajam kapital rinkoje, tokia dviguba slyga, pagal kuri siekia organizuotis ekonomini interes pasaulis panaiai kaip astronomini judjim pasaulis siekia organizuotis pagal traukos, tiesiogiai proporcingos masms ir atvirkiai proporcingos atstumo kvadratui, dvigub slyg. Pagal L. Walras, ekonomin rinkos pusiausvyra gyventojams yra socialiai naudinga. Tiesa, pats is naudingumas pagrindiamas ne visikai aikiai. Vienais atvejais L. Walrasas teigia, kad pusiausvyros slygomis kiekvienas subjektas gauna daugiau naudos, nei nesant tokios pusiausvyros. Kitais atvejais jis tvirtina, kad pusiausvyros slygomis pasiekiama didiausias visuminis naudingumas, nors pavieniams subjektams jis gali bti didesnis esant nepusiausvyros ekonomikos bklei. Tiesa, pereinant pusiausvyr j praradimas bus maesnis, nei kit laimjimas. L. Walraso teorij galima apibendrinti taip: kiekvien rinkos kain atitinka savas preki racionalaus paskirstymo bdas, grindiamas maksimaliu subjektyviu naudingumu ir sava paklausa bei pasila. Toki naudingumo maksimum subjektas iskiria tiek, kiek yra kain. Realiai gyvendinamu subjektyvaus naudingumo maksimumu yra tas, kuriam esant nusistovi kiekvieno konkretaus individo preks paklausos ir kito individo preks pasilos lygyb. Kitais odiais tariant, kaina lemia paklaus, pastaroji pasil, o pai kain lemia maksimalus subjektyvus naudingumas esant paklausos ir pasilos lygybei. Vadinasi, viena vertus, preks kaina bus laikoma priklausoma nuo likusi paslaug ir produkt kain visumos, o antra vertus nuo subjektyvaus naudingumo. Vis dlto pabrtini ir supaprastinimai, kuriuos savo modelio lygtyse padar L. Walrasas. Pirma, usiduotos (pasirinktos) ribinio naudingumo funkcijos, kurios reik usiduot (pasirinkt) pirmin preki ir paslaug, realizuojam rinkoje, kiek. Antra, usiduotos (pasirinktos) ribinio produktyvumo funkcijos, kurios reik, kad galimos identikos ilaidos, t. y. pastovi j gra; treia, kainos kitimas tiesiogiai priklauso nuo paklausos virijamo pasilos dydio. Be to, dar 1890 m. L. Bortkiewiczius savo labai spdingoje L. Walraso Element... apvalgoje teig, kad jo modelis buvo statikas ta prasme, kad jis numan kiekius, priimtus kaip konstantas, bei naudingumo funkcijas kaip nekintamas, ir dinamikas pateikiant main lygtis, norint parodyti kaip pasiekiama stabili pusiausvyra. Matyt, vertinant visus iuos aspektus, J. R. Hicksas, savo darbuose rods global ekonomins pusiausvyros stabilum, t. y. taikydamas savo suformuluotas ir matematikai formalizuotas bendrojo pakeiiamumo slygas, parods, kad ekonomin pusiausvyra pasiekiama i kiekvienos pradins ekonomikos bsenos, nelabai palankiai

ir vertino L. Walraso sistemos vaizd (kaip jis pats isireik). Jis pareik taip: Akivaizdu, kad daugelis ekonomist (galbt, net dauguma t, kurie rimtai usim Walraso darb studijavimu) galiausiai pajaut tam tikr jo poirio nevaisingum. I tikrj, pasakyt jie, Walrasas pasil mums sistemos vaizd kaip visum, bet tai gana bendras vaizdas, ir vargu ar jis reikia k nors daugiau, iskyrus utikrinim, kad viskas kaip nors savaime susitvarkys. A manau, kad io Walraso sistemos nevaisingumo prieastis daugiausia yra dl to, jog jis neprijo prie jo bendrosios pusiausvyros sistemos kitimo dsni formavimo. Jis galjo suformuluoti slygas, susijusias su kainomis, nustatytomis vertinant konkreius iteklius ir konkreias pirmenybes. Taiau jis nepaaikino, kas atsitiks, jei skoniai arba itekliai pasikeis (iskirta mano. Aut. pastaba). domu, kad kai L. Walrasas pirm kart 1873 m. pristat savo grynj main model Morals moksl ir politikos akademijoje, i karto sukl neigiam keli ymiausi Pranczijos ekonomist reakcij. Jie teig, kad L. Walraso racionali konstrukcija neturjo jokio empirinio turinio ir, tai dar svarbiau, net negaljo jo turti dl savo fundamentalaus pagrindo, slypjusio modelio aksiomose. Juk L. Walraso sistemoje nedalyvauja gyvi mons, funkcionuojantys sudtingoje socialinje sistemoje. Be to jo sistemoje, kaip ir visose panaiose sistemose, gamybos veiksniai abstrakios kategorijos, kuri lyg ir neveikia jgos, teikianios ekonomikai jai bding kitim (judjim). Tenka sutikti, kad L. Walraso bendrosios pusiausvyros teorija, be abejons tapusi puikiu krybiniu pasiekimu ir irykinusi tarpusavio priklausomybs idj bei parodiusi kaip ji susiklosto ir pasireikia, nra visagal. Juk ji sukurta pagal tatonnement prielaid, leidusi L. Walrasui sprsti pusiausvyros udavin, savo model netraukiant pinig (jie L. Walraso tatonnement ekonomikos teorijoje atliko labai ribot vaidmen, paius pinigus savo Pageidaujam grynj pinig balanso (Encaisse desiree) pinig teorijoje matant kaip ateities utikrinimo priemon, taip pat galini patenkinti daugel vartotoj trokim), o patys L. Walraso modeliai apskritai nra praktikai pritaikomi. Jie buvo sumanyti parodyti fundamentin reikm toki realaus pasaulio ekonomikos sudedamj dali, kaip verslininkai ir gamyba, investicijos ir procento norma, preki atsargos, pinigai ir t. t., nuosekliai traukiant juos paprastus modelius, kurie vliau ipltojami sudtingesnius. L. Walrasas teorikai domjosi ne dalini problem sprendimu, o tuo, k J. R. Hicksas vadino bendrj princip, sudarani rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrind, vaikymusi. Todl jam gerai tinka L. von Miseso austr mokyklos dvasia isakytas kaltinimas visiems ekonomistams-matematikams, kad jie [...] nepastebi individualaus lojo, kuris siekia ne sukurti tolygiai besipltojani ekonomik, o pasipelnyti i veiksmo, kuris geriau pritaiko vyki vyksm tikslams pasiekti, kuri tuo veiksmu siekiama, o tai yra geriausias manomas bdas nemalonumui paalinti [...] Jie apibdina t sivaizduojam pusiausvyr daugybe vienalaiki diferencini lygi [...] Jie elgiasi su pusiausvyra taip, tarsi tai bt reali esyb, o ne ribojanti svoka, vien proto rankis. Tai, k jie daro, yra tuias aidimas su matematiniais simboliais, laiko leidimas, netinkantis jokioms inioms perteikti. Be to, ir paties L. Walraso teorinio ar matematinio sprendimo nepakako garantuoti bendrj pusiausvyr; tai dar 1881 m. savo apvalgoje nurod Wilhelmas Lexis. Kaip pastebjo M. Blaugas, iki i dien nemanoma parodyti, kad galutin pusiausvyra ekonomikoje kaip visumoje nepriklauso nuo kelio, kuriuo buvo judama pusiausvyros link ar kad, pasirinkus vien i vis galim keli, pastarasis, faktikai gyvendintas, btinai pads pasiekti pusiausvyr. Todl, norint apibdinti bendrosios ekonomins pusiausvyros stabilumo slygas, labai svarbs buvo G. K. Casselio, K.

Schlesingerio, A. Waldo, J. von Neumanno, ir ypa P. A. Samuelsono 1941 m. pradti tyrimai. Jie metodologikai buvo grindiami io ekonomisto 1938 m. sukurta atskleistos preferencijos teorija. Galiausiai, XX a. etajame deimtmetyje bendrosios pusiausvyros modelio ekonomikai prasmingo sprendimo buvim pagrind Nobelio premijos laureatai ekonomikos srityje K. J. Arrow (1972 m.), Gerardas Debreu (1983 m.), L. W. McKenzieis, L. Hurwiczius, H. F. Sannenscheinas, D. Gale ir F. Nikaido. Taiau vis dlto pagal dabartinius ekonomikos mokslo pasiekimus nereikt nepelnytai sumenkinti L. Walraso indlio ekonomins minties istorij. Kaip savo laiku ra J. A. Schumpeteris, n vienas ekonomistas negali laikyti savo isilavinim baigtu, kol jis jos (L. Walraso knygos. Aut. pastaba) neperskait iki galo. O V. Pareto L. Walraso nemajani ekonomikos pusiausvyros lygi sistemos svarb toliau pltojantis ekonomikos mokslui vaizdiai palygino su nemajania I. Newtono Princip reikme vykstant dangaus kn mechanikos paangai. L. Walraso koncepcija turjo didiul poveik ekonomikos teorijai, nes ji atvr ekonomikos teorijos matematizavimo er. Aiku, jis buvo ne pirmasis, kuris rmsi matematika. Jau kai kurie klasikins mokyklos atstovai naudojo matematinius instrumentus; gerokai iki L. Walraso darb pasirodymo mginta kio tarpusavio ryi idj vilkti matematini lygi sistemos rb. Taiau L. Walrasas buvo pirmas, kuris matematik i iliustravimo priemons pavert ekonomini sryi iraikos bdu. Todl neatsitiktinai jo pasilyta rink struktra ir ekonominio proceso dalyvi klasifikacija dav pradi gausybei ekonomins pusiausvyros matematini teorij bei jo ekonomikos teorijos vadovlius. L. Walraso idjos tapo vienu i ekonometrijos (ekono(mija) + gr. metreo matuoju) pagrind, taip pat ir amerikiei ekonomisto, 1973 m. Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje Wassilyio Leontiefo sukurtiems ilaid rezultato modeliams. Ne maesn vaidmen bendrosios ekonomikos pusiausvyros koncepcijoje atliko ir L. Walraso mokinio bei Lozanos mokyklos tradicij tsjo Vilfredo Pareto teorija, kurioje pltojant pusiausvyros matematin koncepcij naujovikai pavelgta daugel idj ir kategorij, buvusi jo pirmtak, tarp j ir L. Walraso, teorij pagrindu. V. Pareto teorijoje jau galima velgti galutin ekonomist-matematik poiri ir subjektyvaus naudingumo koncepcij atsiskyrim, nes V. Pareto pagrindiniu savo udaviniu laik grynos ekonomikos teorijos sukrim, ivaduojant j i vertingumo sampratos apskritai, bei naudingumo sampratos tame tarpe. (Nordamas ivengti painiavos, V. Pareto net pat od naudingumas pakeisti terminu ofelimitetas, t.y. pageidautinumas). Jei prisimintume Johno Neville Keyneso politins ekonomijos klasifikavimo trichotomij, tai, skirtingai nuo jo, V. Pareto, kaip ir L. Walrasas, skiriamj linij br ne tarp pozityvins ir normatyvins ekonomikos teorijos, bet tarp grynosios ir taikomosios ekonomikos teorijos, nes bent jau V. Pareto, jei ne L. Walrasui, grynoji ekonomikos teorija apm tik pozityvin ekonomikos teorij ir atmet tiek tai, k J. N. Keynesas vadino politins ekonomijos normatyviniu ar reguliuojaniu mokslu, tiek menu. Ital kilms ekonomistas V. Pareto buvo plai mokslini pair: greta ekonomikos j taip pat domino politika ir sociologija. Tai atsispindjo ir i jo publikacij vairovs. Pagrindiniais V. Pareto veikalais yra laikoma dviej tom Politins ekonomijos kursas (1898 m.), kuriame daugiausia nagrinjama, aptariama ir bei pltojama L. Walraso bendrosios pusiausvyros teorija (tiesa, J. R. Hickso nuomone, isakyta knygoje Vert ir kapitalas (1939 m.): Jo (V. Pareto Aut. pastaba) garsioji bendrosios pusiausvyros teorija yra ne daugiau, kaip elegantikesnis Walraso doktrin pateikimas), Politins ekonomijos mokymas (1906 m.) ir

Bendrosios sociologijos traktatas (1916 m.). V. Pareto, skirtingai nuo L. Walraso, nuolat laiksi nuostat, palanki laisvai prekybai ir laisvai rinkai. Jis ipaino individualistines vertybes, giliai augusias jo asmenin biografij, socialin kilm ir karjer. Gyvenimo kelias. V. Pareto gim 1848 m. Paryiuje. Jo senelis turjo markizo titul, o 1811 m. imperatoriaus Napoleono buvo pakeltas baronus. V. Pareto tvas u savo respublikonikas pairas buvo itremtas i Italijos, Paryiuje ved Mari Metenje, kuri tapo Vilfredo motina. 1850 m. V. Pareto eimynai buvo leista grti Italij, ten jis baig vidurin mokykl, o vliau, apsigyns diplomin darb tema Kietj kn pusiausvyros bendrieji principai, baig Turino politechnikos universitet (1869 m.) ir gijo auktj ininerin isilavinim. Ilgas V. Pareto gyvenimo etapas (18741892 m.) susijs su aktyvia praktine veikla Florencijoje, kur jis kilo karjeros laiptais nuo susisiekimo keli ininieriaus iki Italijos metalurgijos gamykl vyriausiojo valdytojo. Neretai tarnybiniais reikalais jis vykdavo usien, taip pat Anglij. Tai sustiprino jo kaip demokrato bei ekonominio liberalizmo alininko nuostatas. V. Pareto mokslini interes ratas smarkiai isiplt 1891 m., kai j sudominusio darbo Grynos ekonomikos principai autorius Maffeo Pantaleoni (18571924 m.), kartais vadinamas Italijos A. Marshallu, ir kitas L. Walraso mokinys Enrico Barone (18591924 m.), 1896 m. ileids svarbiausi savo veikal Studi sulla distribuzione ir pirmasis pradjs tirti slygas, norint optimaliai paskirstyti iteklius esant socializmui, taip pat pltojs marinalizmo idjs Italijoje, supaindino j su L. Walraso, A. Cournot ir F. Edgewortho veikalais. Tais paiais metais V. Pareto susipaino su paiu L. Walrasu. Dl to 18921894 m. V. Pareto para nemaai straipsni ekonomikos teorijos klausimais. Jo mokslin ateit, galima sakyti, nulm L. Walrasas, 1892 m. pasils jam vietoj savs perimti Lozanos universiteto politins ekonomijos katedr. 1893 m. V. Pareto jau buvo paskirtas ios katedros profesoriumi ir jai vadovavo iki 1906 m. Vliau pasirod jau mintos stambios mokslins publikacijos. Paymtina, kad 1898 m. V. Pareto gavo didel dds palikim, kuris tapo rimta parama pltoti mokslinius tyrimus. 1901 m. jis nusipirko vil Selinijoje enevos eero pakrantje ir nusprend ten apsigyventi. Pablogjus sveikatai 19071908 m. V. Pareto politins ekonomijos kurso skaitymui pasitelk P. Boninzenji, o 1912 m. kurs jam visikai perleido, sau pasilikdamas tik sutrumpint sociologijos kurs. Paskutin savo sociologijos paskait jis perskait 1916 m. Dar po dvej met 1918 m. Lozanos universitetas atvent V. Pareto 70 met jubiliej. Paymtina, kad V. Pareto turjo tiesiogin tak B. Mussoliniiui, kuris prie Pirmj pasaulin kar klaussi jo paskait veicarijoje. I pagarbos, 1923 m. V. Pareto buvo paskirtas Italijos karalysts senatoriumi (su slyga, kad gr Italij), kuriuo buvo iki mirties t pai met vasar. Istorinis teisingumas reikalauja pastebti, kad paskutiniuose savo straipsniuose V. Pareto i esms teigiamai atsiliep apie faizm, bet i jo reikalavo liberalizavimo. Jis faktikai evoliucionavo nuo elitistins pozicijos antiparlamentin ir profaistin. V. Pareto pamau ipltojo elito vadovaujamo valdymo pranaum analiz, kuri aktyviai parm 1922 m. naujai atsirads faistinis reimas. Jo kompromisas su faizmu turjo rimt padarini, nes keletas jo tiesiogini alinink, pavyzdiui, Amoroso, tapo labai takingais B. Mussoliniio reimo veikjais. Ekonomikos teorija. Kalbant apie V. Pareto metodologini pozicij ypatybes, paymtina, kad jis, kaip ir L. Walrasas, daugiausia dmesio kreip bendrosios

ekonomins pusiausvyros problem tyrimus, remdamasis, kaip ir jis, ekonomins analizs marinalistinmis idjomis. Kita vertus, kokybikai nauji pusiausvyros buvimo ekonomikoje prielaid ir veiksni tyrimo principai leidia V. Pareto (skirtingai nuo L. Walraso) laikyti antrosios bangos marinalistu ir atitinkamai vienu i neoklasikins ekonomins minties pradinink. Skirtingai nuo kit matematins mokyklos teoretik, V. Pareto neig pat prieasties padarinio ryi ekonomikoje ir visuomeniniuose reikiniuose fakt. Pavyzdiui, kas lemia kain ribinis naudingumas, paklausa ir pasila, gamybos katai ar dar kas nors? is klausimas, kur veltui mgino isprsti W. S. Jevonsas ir L. Walrasas, V. Pareto paprasiausiai neegzistavo. Jis, kaip ir dauguma iuolaikini mokslinink, tarp reikini pripaino tik funkcinius ryius, i esms, esanius gamybini santyki periferijoje (kaina priklauso nuo paklausos, paklausa nuo kainos, o mokslo udavinys yra tik nustatyti kiekybin j santyk). Laikydamasis funkcinio poirio, V. Pareto veik L. Walrasui bding subjektyvizm. Tai leido jam atsisakyti naudingumo (poreikio) kaip vienintels main prieasties ir pereiti prie ekonomins sistemos kaip visumos apibdinimo, kur ir paklausa (vartojimas) ir pasila (gamyba) nagrinjami kaip pusiausvyros ekonomikoje elementai. Pagal mintas metodologines pozicijas V. Pareto savo svarbiausiame veikale Politins ekonomijos kursas (18961897 m.) rytingai atsiribojo nuo tradicins praktikos. is darbas faktikai tapo takoskyra gerovs subjektyvios teorijos istorijoje. Ankstesni autoriai, naudingumo teorijos atstovai, visada gerov laik kiekybini, galim imatuoti naudingum visuomens visiems individams (nam kiams) suma. Atitinkamai optimaliu buvo laikomas toks itekli paskirstymas, kuris ia prasme maksimizavo gerov. Iki A. Marshallo laik buvo pripastama, kad i laims aritmetika grindiama prielaida, jog visiems monms bdingos identikos pajam naudingumo funkcijos. Tokiu atveju, aiku, optimalus itekli paskirstymas bus pasiektas juos paskirsius lygiai. J. Benthamo postulatas, pagal kur bendra gerov tai pavieni moni gerovi paprasta aritmetin suma, leido ivengti btinybs lyginti naudingum vairiems monms, kadangi nagrinjamas vienas vienintelis atvejis, kuriam toks palyginimas nesudaro sunkum. Faktikai visi autoriai iki V. Pareto tokiu bdu ignoravo vairi optimum, susijusi su vairiu pajam pasiskirstymu, lyginimo klausim. Kaip minta, Politins ekonomijos kurse V. Pareto, pamatine etine preziumcija pasirinks pagarb individualioms teikiamoms pirmenybms, rytingai atsitrauk nuo tradicins praktikos. Jis atmet kiekybin naudingum ir naudingumo adityvin funkcij, bei teig, kad kiekvieno individo nauda specifinis dydis, todl nra prasms kalbti apie sumin (bendr) naud ir j nagrinti. Ji paprasiausiai neegzistuoja. Todl, jei L. Walraso bendrosios ekonomins pusiausvyros modelyje jos pasiekimo kriterijumi buvo laikomas naudingumo maksimizavimas, kuris negali bti imatuotas, tai V. Pareto modelyje is kriterijus buvo pakeistas kitu, btent konkretaus individo teikiam pirmenybi santyki imatavimo vertinimu, t. y., kaip sakoma matematikoje, eilikumo (ordinalini) dydi, apibdinani j eilikum, iaikinimu. Tam jis reformavo W. S. Jevonso L. Walraso individuali naudingumo funkcij, kuri jam pasirod per daug abstrakti. J V. Pareto pakeit teikiam pirmenybi eilikumo funkcija. Tvirtinimas, kad tam tikros grybs naudingesns u kitas, pagal V. Pareto, reikia, kad mogus ioms grybms, lyginant su kitomis, teikia pirmenyb. Be to, vietoj pavieni grybi subjektyvaus naudingum eilikumo palyginimo jis ved i grybi rinkini palyginim (tai galioja ir sunkum neigiamoms pirmenybms).

Jei grybi visum pavelgti disponuojanio ribotomis piniginmis pajamomis racionalaus subjekto akimis, tai ji atrodys kaip daugyb j kombinacij (rinkini). ie rinkiniai skiriasi vienas nuo kito tuo, koks pavieni grybi kiekis juos sudaro. Rinkinius, kuriems racionalus subjektas teikia toki pat pirmenyb, V. Pareto apra (pavaizdavo) naudodamasis abejingumo kreivmis, perimtomis i F. Edgewortho. (Tiesa, V. Pareto, skirtingai nuo F. Edgewortho, naudojosi ne kreive ploktumoje, o paviriumi trimatje erdvje. Dl to atsirado Pareto trimats diagramos, kuri ayse atidedami nevienodi vartotoj turimi vienos ir kitos grybs kiekiai. Abipusis abejingumo paviri persidengimas pateikia trajektorij optimaliam kilimui nuo vieno teikiam pirmenybi lygio prie kito). Aiku, nemanoma imatuoti kiekvieno rinkinio absoliutaus naudingumo bei negalima pasakyti, kiek konkreiai vienas rinkinys naudingesnis u kit. Taiau, kaip man V. Pareto, funkcija, atspindinti racionalaus subjekto teikiam pirmenybi iems rinkiniams eilikum, gali pakankamai apibdinti j elges. Prakalbus apie abejingumo kreives, galima dar paminti, kad E. Barone V. Pareto abejingumo emlap papild tiesia linija, kuri atspindjo dviej preki santykines kainas, taip pat galjo apibdinti individuali pajam, ireikt skirtingais kiekvienos preks kiekiais, dyd. J. R. Hicksas, pasinaudodamas iuo abejingumo emlapiu ir biudetine linija, sugebjo atskirti vien nuo kito pakeitimo efekt ir pajam efekt bei savo tyrimais, 1934 m. paskelbtais urnale Economica, prisidjo prie to, kad abejingumo emlapiai ekonomikos teorijoje tapt efektyviu analizs metodu. Visikai pritardamas L. Walraso bendrosios pusiausvyros sistemai, V. Pareto buvo pirmas ekonomistas, nagrinjs ios sistemos sprendinio egzistavimo klausim. Jis teig, kad pusiausvyr galima nusakyti penkiomis pagrindinmis slygomis: 1) kaina ireiktos teikiamos pirmenybs (ribiniai naudingumai) lygios visoms prekms; 2) kiekvienam ekonomini santyki subjektui pajam suma yra lygi ilaid sumai; 3) perjimas i nepusiausvyrins bkls pusiausvyrin nereikalauja nei grybi kiekio padidjimo, nei sumajimo; 4) pagamint preki kainos lygios j gamybos katams. 5) gamybini grybi atsargos yra konkretus dydis ir gamybos procese visikai panaudojamos; kitaip tariant, turimas pirmini produkt kiekis lygus i produkt, gamybos procese transformuot kitus produktus, kiekiui. Savotikai domu palyginti, k apie laisv konkurencij ir pusiausvyr kalbjo A. Smithas ir A. Marshallas, bei L. Walrasas ir V. Pareto. Be abejo, pirmj mokslinink laisvos konkurencijos analiz, pagrsta nematomos rankos teorema, pagal savo tradicij gerokai skyrsi nuo antrj mokslinink. Jei bendrosios pusiausvyros teorija buvo tinkama nagrinti pusiausvyr ir beveik visai netinkama aptarti, kaip ji pasiekta, tai A. Smitho ir A. Marshallo analiz, prieingai, buvo beveik visai netinkama kalbant apie pusiausvyr ir labai tinkama aptarti, kaip ji pasiekiama. Ji buvo daugiau konkurencijos proceso, o ne konkurencins pusiausvyros galutins bkls tyrimas. Paymtina, kad skirtingai nuo L. Walraso modelio, V. Pareto analizavo ne tik laisvos konkurencijos ekonomik, bet ir vairius monopolizuotos rinkos tipus. Tai savarankiku ekonomist tyrim objektu tapo tik po keleto deimtmei, t. y. XX a. viduryje. V. Pareto taip pat naujovikai sprend pusiausvyros socialinio vertinimo problem. Savo Politins ekonomijos mokyme jis, atsisaks tradicinio naudingumo kiekybinio apibdinimo poirio, kai remiamasi beasmeniu naudingum lyginimu

(tiesa, vliau V. Pareto, puikiai suprats, kad individuali naudingum negalima palyginti, vis dlto susimst apie kolektyvinio naudingumo apibrim), suformulavo visuomeninio maksimalaus naudingumo samprat. V. Pareto suformulavo geriausio itekli paskirstymo kriterij, ekonomins minties istorij jus Pareto optimumo pavadinimu. Pagal j, itekli paskirstymas laikytinas socialiai optimaliu, jei preki gamybos ir main bdu negalima pagerinti kurio nors ekonominio proceso dalyvio padties, tuo pat metu nesumainus bent vieno i likusi dalyvi gerovs (padties). Jei io reikalavimo laikomasi, ekonomika yra pusiausvyros bklje. Judjimas optimumo link (Pareto pagerinimas) siejamas su tokiu itekli paskirstymu, kuris pagerina bent vieno mogaus gerov, nepadarydamas alos kitiems. Pastebtina, kad panai idj gerokai anksiau isak dar A. Cournot, teigdamas, kad Jei tam tikroje ekonomins sistemos dalyje vyksta pakeitimas, kuris neturi takos visai likusiai sistemai, ir jei tas pakeitimas susijs su palyginamais dalykais, tada gali bti pripastama paanga, pagerinimas. Taigi Pareto optimumo koncepcija leidia priimti pelno (atitinkamai ir naudos) maksimizavimo optimalius sprendimus, jei vartojimo optimalios kombinacijos teorin argumentacija grindiama tokiomis prielaidomis, kaip: tik asmeninis savos gerovs vertinimas; visuomenins gerovs nustatymas pagal pavieni moni gerov; pavieni moni gerovs nepalyginamumas. V. Pareto paymjo, kad tikrovje gali egzistuoti daugyb ekonomikos pusiausvyros variant priklausomai nuo to, kaip yra pasiskirsiusi nuosavyb gamybiniams itekliams. Vadinasi, galima ir daugyb Pareto optimum. Kaip tada galima palyginti i skirting pusiausvyros variant socialin efekt? Pagal V. Pareto, i dviej lyginam variant socialiai efektyvesnis tas, kuriam esant nors vieno subjekto padtis geresn, o likusij bent jau ne blogesn. I ia iplauk ir V. Pareto nuostata neigti tai, kad pajam nelygyb lemia j pasiskirstymo tarp klasi problema. Savo darbe Socialistins sistemos (1902 m.) jis ra: Skurdi klasi gerovs augimo problema greiiau yra turto gamybos ir isaugojimo, nei paskirstymo problema. Teisingiausias bdas pagerinti skurdi klasi padt padaryti taip, kad turtas augt greiiau nei gyventoj skaiius. ekonomikos mokslo istorij V. Pareto jo ir kaip vadinamojo Pareto dsnio, nusakanio priklausomyb tarp pajam dydio ir jas gaunani asmen skaiiaus, autorius. is pagal statistinius duomenis V. Pareto ivestas dsnis skelbia, kad pajam, artim vidutinms ir virijani vidutines, pasiskirstymas gana pastovus, nes jis atspindi gyventoj gabum pasiskirstym. Todl didioji pajam dalis akumuliuojama daugumos gyventoj, o didels pajamos sudaro tik ma nacionalini pajam dal. Taiau jei bendra pajam suma auga greiiau, nei gyventoj skaiius, skirtumas tarp vairi gyventoj sluoksni gali mati. Pastebtina, kad vliau Pareto optimumo koncepcij praturtino ir i dalies apmst i naujo keletas kit ekonomist. Juk V. Pareto paliko nuoalyje atvej, kai pokytis padidina vien individ gerov ir sumaina kit. ia, jis dar ivad, kad nebegalima toliau beatodairikai teigti, jog bendruomen kaip visuma gauna naudos i pokyio. Naujosios gerovs ekonomikos teorijos vlesnse diskusijose is atvejis buvo ieities takas vengr kilms vienam ymiausi pokarinio laikotarpio Kembrido ekonomist N. Kaldorui (1939 m.) ir kitiems pltojant kompensavimo princip. Bet prie pereinant prie io principo aptarimo keletas jo mokslins biografijos fakt. Gyvenimo kelias. Nicholas Kaldoras (19081986 m.) gim Budapete, studijavo Budapete ir Londono Ekonomikos mokykloje, kurioje 19321947 m. dst ir pats. 1945 m. N. Kaldoras buvo US Bombing Survey of Germany ekonomikos planavimo

tabo vadovas. 1947 m. jis um Europos Ekonomins Komisijos Tyrim ir planavimo departamento direktoriaus post. 19661975 m. N. Kaldoras buvo Kembrido universiteto ekonomikos profesorius, taip pat leiborist partijos patarjas ekonomikai. N. Kaldoro mokslin karjer galima suskirstyti tris etapus. Pirmasis etapas siejamas su jo ortodoksine veikla Londono ekonomikos mokykloje, kur jis ne indl pusiausvyros (1934 m.), firm (1934, 1935 m.), kapitalo (1939 m.) teorijas, ipltojo netobulos konkurencijos ir gerovs ekonomikos (1939 m.) teorijas. Antrasis N. Kaldoro mokslins veiklos etapas prasidjo po J. M. Keyneso Bendrosios pusiausvyros pasirodymo 1936 m. N. Kaldoras, nesivarydamas savo Londono ekonomikos mokyklos aukltinio akn, sijung keynesistin revoliucij. Jo pradinis indlis keynesistin teorij buvo nuosavos palkan normos svoka ir spekuliacijos dinaminiai efektai (1939 m.), taip pat netiesins dinamikos vadas, kuris leido sukurti vidini verslo cikl teorij, pasirodiusi 1940 m. Treiasis etapas siejamas su pokariniu laikotarpiu, kurio metu jis pateik augimo teorijos aikinim, paremt D. Ricardo koncepcijomis, tapus pagrindiniu neo-rikardinje ir postkeynesistinje teorijoje. Vis likus savo gyvenim N. Kaldoras buvo didelis neoklasikins ekonomikos teorijos kaip visumos ir monetarizmo, ypa teoriniu traktavimu bei politiniu panaudojimu, kritikas. Ekonomikos teorija. Pagal kompensavimo princip teigta, kad politin priemon gali bti priimtina gerovs pagrindu, jei ji tiek daug pagerino kieno nors ekonomines pozicijas, kad jo nauda bt pakankama kompensuoti kitiems j praradimus, galiausiai visiems laimint. Toks kompensavimo principas reikalauja vieno kad pralaimjusieji i principo galt gauti kompensacij t, kurie laimjo, sskaita. Pagal princip nereikalaujama, kad kompensacija i tikrj bt imokta, nes tokia padtis atitikt prast pagerjim, atitinkant Pareto kriterij. Faktikai XX a. ketvirtojo deimtmeio pabaigoje angl ekonomistai N. Kaldoras ir J. R. Hicksas (19041989 m.) pasil du panaius kompensacinio kriterijaus variantus: vykstant pokyiams ekonomikoje Pareto optimumas lieka ne tiesiogiai, o dl to, kad laimjusieji i pokyio dal savo laimjimo kaip kompensacij atiduoda pralaimjusiesiems. Taigi galiausiai pastarj padtis nepablogja. Tokiu bdu Pareto optimumas pasiekiamas dl tam tikros pajam perskirstymo ekonomins politikos (per mokesius ir subsidijas). Kaldoro-Hickso kriterijaus, kaip sprendim optimizavimo principo, pagal kur bet koks ekonomikos perjimas kit bsen padidina visuomens nari gerov, jei ta visuomens dalis, kurios ekonomins veiklos naudingumas padidja, kompensuoja sumajus kit visuomens nari naudingum, naudojim galima pavaizduoti 7.5.1 paveiksle.

Pirm ojo vartotojo U naudingum as

D C B A U Antrojo vartotojo naudingum as

7.5.1 pav. Kaldoro- Hickso kriterijaus naudojimas sprendim optimizavimui

Vadinasi, bet kuris takas, esantis emiau naudingumo galimybi ribos, yra blogesnis u bet kur naudingumo galimybi ribos kreivs UU tak. Tarkime, ekonomika yra take A. Tokiu atveju bet kuris perjimas i tako A kreivs atkarp DB yra pageidautinas, nes n vienam vartotojui nuo to nebus blogiau, o kartais net geriau. Taiau ir perjimas tak E yra pageidautinas, jei pirmojo vartotojo naudingumo padidjimas kompensuos antrojo sumajim. Kit keli Pareto kriterijaus tobulinimui XX a. ketvirtojo deimtmeio pabaigoje penktajame deimtmetyje pasil amerikiei ekonomistai Abramas Bergsonas (g. 1914 m.) ir P. A. Samuelsonas (g. 1915 m.). Jie analiz trauk etinius normatyvus ir suformulavo socialins gerovs Pareto prasme funkcij arba Bergsono socialins gerovs funkcij samprat, naudojam vairi bkli visuomens lygmeniu palyginimui, panaiai kaip individualus naudingumas leidia palyginti preki rinkinius pagal subjektyvias teikiamas pirmenybes. Socialins gerovs funkcija teig, kad jei bent vienas subjektas beslygikai teikia pirmenyb tam tikram ekonominiam rezultatui, o kiti subjektai beslygikai neteikia pirmenybs kitiems rezultatams, tai iam pirmenybiniam rezultatui bdingas didesnis socialins gerovs indeksas. A. Bergsono 1938 m. straipsnis apie socialins gerovs funkcij, kuriame buvo pirm kart ikelta idja, kad visuomen, save ireikianti per politinius atstovus, faktikai lygino skirting individ naudingumus. ie palyginimai yra, taip sakant, atspindimi socialins gerovs funkcijoje, agreguojanioje individ teikiamas pirmenybes kio bkli socialiniame vertinime (surangavime). Pati socialins gerovs funkcija sudaroma pagal prielaid, kad btina atsivelgti teikiamas individualias pirmenybes; vadinasi, gerovs funkcij galima sudaryti tik esant agregavimo taisyklms, kad bt galima pereiti nuo individuali teikiam pirmenybi prie ekonomikos bkli socialinio klasifikavimo pagal j visuomenin pageidaujamum. Pavyzdiui, Socialin gerov = W (UA, UB), kur W tam tikra socialin taisykl, leidianti traukti individuali gerov gerovs sistem visos visuomens lygmeniu; UA naudingumo funkcija individo A

poiriu; UB naudingumo funkcija individo B poiriu. (Nagrinjama visuomen susideda i dviej moni). Socialins gerovs funkcija turjo utikrinti bd, pagal kur bt galima sistemingai traukti etines normas, btinas vertinti socialinio optimumo slygas. ios funkcijos panaudojimo idja yra tokia, kad reikia priimti labiau ginytinus postulatus, negu tie, kurie yra numanomi individualaus Pareto optimumo, bei nustatyti etines taisykles, btinas ar pakankamas pagrsti platesn socialin optimum. Aiku, popieriuje nesunku urayti socialins gerovs funkcijas. Taiau etini norm formulavimas ir situacij idstymas pagal rang visuomens lygmeniu, kaip paaikjo, buvo gerokai sudtingesnis udavinys. Specifini ribojim, taikom socialinei taisyklei W, etinio priimtinumo, taip pat vertini sprendim vidins logikos klausimai susij su daugeliu sunkum. Juos veikti XX a. septintajame deimtmetyje drsiai msi 1972 m. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje Kennethas J. Arrow ir pasil savo ymij galimumo teorem, teigiani, kad neegzistuoja tokios situacij klasifikavimo visuomens lygmeniu bendros taisykls, kuri bt suderinama su tam tikra pagrsta socialins gerovs funkcijos individuali etini ribojim sistema. Apibendrintai galima teigti, kad matematins mokyklos ekonomistai ekonomikos moksl trauk kinio gyvenimo reikini kiekybin analiz. Buvo padti pagrindai ekonominiam-matematiniam modeliavimui, kuris laikui bgant tapo vienu i svarbiausi ekonomikos teorijos metod. Pirmj ekonomist-matematik idjos paskatino daugelio taikomj ekonometrini modeli, tinkam rinkos kinio mechanizmo atskir aspekt tyrimams ir turini didel praktin reikm, atsiradim. Kita vertus, nors ekonometrijos mokslo, apmusio ekonomikos teorij, klasikin matematik ir statistik, atsiradimas ( termin, daugumos mokslinink nuomone, pirm kart panaudojo norveg ekonomistas matematikas, 1969 m. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje Ragnaras Frischas (18951973 m.)) ir spartus populiarumo augimas sukl lygybi ir parametr, laiko eilui ir regresij praktin pritaikym ekonomikos teorijoje, o vliau ir praktikoje, vis danesniu ir labiau pageidaujamu reikiniu tampanios vairios abstrakcijos, supaprastinimai, kintamj skaiiaus mainimas turjo ir kit neigiam aspekt. Buvusio Amerikos ekonomist asociacijos prezidento Kennetho E. Bouldingo odiais tariant, D. Ricardo bent jau kalbjo apie tikras prekes ir produktus javus, vyn ir drob, apie darbuotojus ir darbdavius. Modernios ekonomikos sampratoje jie tapo xais ir yais. Javuose nebeliko javikumo prasms, drobje drobikumo, produkt pasaulyje nebeliko jokio kitokio kokybinio turtingumo ir vairiapusikumo vertinimo, ir vis maiau jo likdavo moni gyvenimo sistemoje. Technologin pltra, leidusi apdoroti vis daugiau informacijos, sukurti ir pritaikyti vis sudtingesnius iraikos modelius, vis dlto nepaskatino ekonomist, nei teoretik, nei praktik, iekoti dar netraukt kintamj, kurie galt paaikinti analizuojam sistem visapusikiau, isamiau, pritraukti j ariau realybs. Todl neatsitiktinai K. E. Bouldingas 1972 m. klaus, kaip ilgai visa tai gali tstis ir kiek dar ekonomikos teorija bus atitrkusi nuo realaus j veikianio pasaulio. Kontrolins uduotys 1. Aptarkite, kaip A. Cournot sprend kainos problem. 2. Apibdinkite H. Gosseno dsnius. 3. Kokios W. S. Jevonso nuostatos leidia j priskirti prie marinalizmo pradinink?

4. Apibdinkite W. S. Jevonso naudingumo teorij. 5. Ar galime W. S. Jevonso kapitalo ir laiko teorij laikyti ribinio produktyvumo teorija? Jei ne, paaikinkite kodl? 6. Palyginkite W. S. Jevonso ir F. Edgewortho main teorijas. 7. Palyginkite W. S. Jevonso ir C. Mengerio main teorijas: k C. Mengeris suprato geriau nei W. S. Jevonsas? 8. Apibdinkite L. Walraso viet ekonomins minties istorijoje. 9. Aptarkite L. Walraso poir ekonomikos mokslo esm ir udavinius bei jo pasilyt ekonomikos mokslo struktr. 10. Kokie pagrindiniai principai bdingi L. Walraso bendrosios rinkos pusiausvyros modeliui? 11. Kodl ekonomikos teorijoje kalbama apie bendrosios rinkos pusiausvyros sprendimo radimo problem ir tatonnement proces? 12. Apsvarstykite, kok vaidmen galt vaidinti pinigai tatonnement ekonomikoje, kurioje mainai neleidiami kol pasiekiama pusiausvyra. 13. Palyginkite C. Mengerio kainos teorij su L. Walraso bendrosios rinkos pusiausvyros teorija: kuo reikt papildyti C. Mengerio teorij prie nustatant kain? 14. Kaip V. Pareto veik subjektyvizm tirdamas bendrj ekonomin pusiausvyr? 15. Kok kriterij savo modelyje taik V. Pareto maksimalaus naudingumo pasiekimui? 16. K apibdina V. Pareto abejingumo kreivs? 17. Apibdinkite V. Pareto koncepcijos apie visuomenin naudingum (Pareto optimum) esm ir paskirt. 18. Aptarkite kaip vliau Pareto optimumo koncepcija buvo praturtinta ir i dalies apmstyta i naujo keleto kit ekonomist XX a. ketvirtojo deimtmeio pabaigoje. LITERATRA Gossen H.H. The Laws of Human relations and the Rules of Human Action Derived Therefrom. R. C. Blitz (trans.). MIT Press, 1983. Cournot A. A. Researches into the Mathematical Principles of the Theory of Wealth. N. T. Bacon (trans.). New York: A. M. Kelley, Publishers, 1960 [1838]. Jevons W. S. Theory of Political Economy. New York: Kelley and Killman, 1957 [1871]. Edgeworth F. Y. Papers Relating to Political Economy, 1. London: Macmillan, 1925. Pareto V. Manual of Political Economy. Ann S. Schwier (trans.) and Ann S. Schwier and Alfred Page (eds.). New York: A. M. Kelley, Publishers, 1971 [1906]. Walras L. Elements of Pure Economics or The Theory of of Social Wealth. William Jaffe (trans.). Homewood, Ill.: Irwin, 1954 [1874]. Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas: Vytauto Didiojo universiteto Teisi fakulteto leidinys, 1932. P. 579-596. Anikinas A. Mokslo jaunyst: Mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. V.: Mintis, 1988. P. 301-315. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 290-298; 320-321; 353-373; 419-446. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P.136-139; 160-177.

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. P. 90-121. Negishi T. History of Economic Theory. New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. P. 241-246; 246-254; 263-276; 319-343. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 324-326; 328-332; 374-376; 391-394; 408-414. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 508-526; 548-561. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 86-91; 155-170; 203-207. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. P. 74-79; 110-142. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 227-240; 252-255. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 319-328. Morishima M. Walras Economics. A Pure Theory of Capital and Money. Cambridge: Cambridge University Press, 1977. Jaffe W. Essay on Walras. D. A. Walker (ed). Cambridge: Cambridge University Press, 1983. Creedy J. Edgeworth and the Development of Neoclassical Economics. London: Basil Blackwell, 1986. Theocharis D. Early Developments in Mathematical Economics. 2nd edn. London: Macmillan, 1983. OBrien D. P., Presley J. R. (eds.). Pioneers of Modern Economics in Britain. London: Macmillan, 1981. Neoclassical Economic Theory, 1870 to 1930. / edited by K. Hennings and W. J. Samuels. Boston: Kluwer Academic Publishers, 1990. P. 95-136. Schabas M. A World Ruled by Number: William Stanley Jevons and the Rise of Mathematical Economics. Princeton, NJ: Princeton University Press, 1990. Borkenau F. Pareto. New York: Wiley, 1936. Bucolo P. (ed.). The Economics of Vilfredo Pareto. London: Cass, 1979. . . . . 4- . : , 1994. . 288-305; 527-543. ., . : . . /. . . . : , 1995. C. 406-417. . . : -, 1995. . 282-322; 368-397. . . 3. . ( XIX XX .) / . . . . (. .) . : , 1989. . 125-128; 150-168. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 203-224; 241-243. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 280-285. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 116-119; 128-138.

 . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 298-303; 322-328. . . . : , 1996. . 160-164; 179-184. . . . . : , -, 1996. C. 343-366; 392-397; 409-425. . . . : - , 2002. . 52-53.

8 dalis
EKONOMIKOS TEORIJOS EVOLIUCIJA XX A. PIRMOJE PUSJE

8.1. GEROVS EKONOMIKOS TEORIJOS

Pagrindins sampratos: Gerovs ekonomikos teorija. Nacionalinis dividendas. Metodologinis dualizmas. Ribinis privatus ir ribinis visuomeninis produktas. Pigou efektas. Ekonomin gerov. Ioriniai poveikiai. Ioriniai katai. Socialin vert. Preks socialin reikm. Pigou mokesiai. Optimali apmokestinimo sistema. Pagalbins sampratos: Visuomeninis grynasis ribinis produktas. Darbo vaidmuo kuriant nacionalin dividend. Monopolizacijos procesas. Kiekybins pinig teorijos Kembrido variantas. Polinkis likvidum. Pavieni asmen, socialini grupi (arba moni) ir tautos bendra gerov. Socialiai orientuota ekonomin politika. 8.1.1. A. C. Pigou gerovs ekonomikos teorija XX a. pradioje, pasikeitus socialinms-ekonominms slygoms, Kembrido mokyklos atstovai toliau pltojo ir tikslino A. Marshallo neoklasikin ekonomikos teorij. Tarp jo pasekj ymiausi viet uima Arthuras Cecil Pigou (18771959 m.). Tai geriausias A. Marshallo mokinys ir neoklasikins teorijos tsjas, knijs Kembrido neoklasik A. Marshallo teorijos alinink erd praeito imtmeio treiajame deimtmetyje. Vienas pagrindini A. C. Pigou darb Turtas ir gerov (1912 m., 1920 m.) socialins gerovs samprat perkl ekonomin analiz. A. C. Pigou domjosi daugeliu srii (u savo eilraius net yra gavs literatrin premij) bei garsjo gana ekscentriku elgesiu ir neprasta rengimosi maniera. Kembrido universiteto Kings kolede jis studijavo matematik bei istorij ir net pirmj savo knyg 1901 m. ileido btent i ios srities. vairi ri studijos A. C. Pigou suteik tvirt pagrind teorins ekonomikos studijoms ir moksliniam tyrimui. Baigs universitet jis pradjo ten dirbti, vadovaujamas savo mokytojo A. Marshallo, ir 1904 m. tapo Girdler lektoriumi naujoje ekonomikos teorijos srityje, paskaitose studentams teigdamas, kad visk rasite A. Marshallo veikaluose. I pradi A. C. Pigou tyrinjo rinkos kio praktinius klausimus, ypa darbo konflikt pramonje esm, vliau pagrindin dmes sutelk ties ekonomikos teorijos klausimais ir ypa ekonomine politika. 1908 m. A. Marshallas, palikdamas Kembrido universiteto katedr, rekomendavo j perimti A. C. Pigou. Taigi jis 31 met jau tapo profesoriumi. iai katedrai A. C. Pigou vadovavo iki 1943 m. ir ia pareng bei paskelb pagrindinius savo mokslinius darbus. iuo laikotarpiu jis ne kart buvo kvieiamas vyriausybs padti sprsti konkreius ekonomins politikos klausimus: 19181919 m. A. C. Pigou dirbo Didiosios Britanijos pinig ir usienio valiutos komitete, 19191920 m. pajam mokesi Karalikojoje komisijoje, 19241925 m. Arthuro Neville N. Chamberlaino (18691940 m.) komitete pinig cirkuliacijos klausimais. Btent io komiteto ataskaita labai prisidjo prie Didiosios Britanijos apsisprendimo laikinai grti prie aukso standarto. A. C. Pigou krybinis palikimas gana didelis. Pagrindinis jo mokslinio tyrimo darbas gerovs ekonomikos teorija, kuri buvo paskelbta 1912 m. jo Magnum Opus knygoje Turtas ir gerov, sudarytoje i ei dali. Vlesni ios knygos leidimai buvo pertvarkyti, atsisakant dviej dali. Vien dal A. C. Pigou panaudojo veikalui

Karo politin ekonomija parengti, o kit dal perkl knyg Pramoninio aktyvumo svyravimai (1926 m.). 1920 m. A. C. Pigou pagrindinis veikalas, kuriame idstyti atnaujinti ir iplsti tyrinjimai, ileistas Londone Macmillan leidykloje Gerovs ekonomikos teorijos pavadinimu ir sudarytas i keturi dali. i knyga, pagimdiusi nauj tyrim krypt, lm A. C. Pigou viet ekonomikos mokslo istorijoje. Be i krini jis para kitus didelius veikalus. Tai Stacionari bsen ekonomika, Uimtumas ir pusiausvyra, Ekonomins analizs funkcija. Maesns apimties veikalai: Pajamos, Papildomi pastebjimai apie pajamas, Nevisikas uimtumas. Taip pat jis para special darb, skirt savo mokytojui: Alfredas Marshallas ir iuolaikin mintis, paskelb daug straipsni. Paymtina, kad A. C. Pigou tapo viena i paradoksaliausi figr ekonomikos teorijos istorijoje. Viena vertus, jis buvo pirmasis, suabejojs nereguliuojamo privataus kapitalizmo socialiniu efektyvumu, antra vertus, labai tvirtai laiksi neoklasikins tradicijos; tai, ko gero, visai nenuostabu, turint galvoje, kad jis buvo A. Marshallo mokinys. domu, kad J. M. Keynesas savo knygoje Bendroji uimtumo, procento ir pinig teorija puldamas neoklasikus btent A. C. Pigou citavo kaip atstovaujant klasikus. Savo darbuose ir knygose, kurie beveik visi siejosi su ekonomins gerovs problema, A. C. Pigou aptaria ekonomins gerovs samprat bei nurodo klitis, trukdanias savaime pasiekti maksimali ekonomin gerov: a) klitis laisvam preki ir paslaug keitimuisi; b) informacijos trkum ir netobulumus; c) negalimum riboti lokalinius ir globalinius optimumus; d) produkt pakeiiamum; e) gamybos veiksni nedalomum; f) vartotoj suvereniteto nebuvim, o taip pat priemones, kurios galt panaikinti susidariusias klitis. Savo darbe Gerovs ekonomikos teorijos jis i esms aptaria tris dalykus: 1) slygas, btinas maksimaliai ekonominei gerovei; 2) slygas, kai privats ir socialiniai produktai gali skirtis; 3) priemones, kuri reikia imtis, kad pastarasis skirtumas bt paalintas. Gerovs teorijoje A. C. Pigou svarbiausias klausimas nacionalinio dividendo kategorija, kuri jis suprato kaip produkt ir kaip pajamas (iandieninje terminologijoje nacionalinis produktas ir nacionalins pajamos nra tapaios kategorijos). Per nacionalinio produkto ir pajam (jo terminologija nacionalinio dividendo) gamybos ir paskirstymo problem jis nagrinja vis ekonomin sistem. Pirmoje Gerovs ekonomikos teorijos dalyje, pavadintoje Gerov ir nacionalinis dividendas, kuri padalinta deimt skyri, A. C. Pigou aikina gerovs ir ekonomins gerovs svokas bei j viet ekonomikos moksle, nagrinja vartotojo poreiki tenkinimo pasirinkimo problem, pateikia nacionalinio dividendo samprat, io dividendo matavim, pokyius, ry tarp ekonomins gerovs ir nacionalinio dividendo pokyi bei priklausomyb tarp ekonomins gerovs ir nacionalinio dividendo paskirstymo pokyi, nacionalinio dividendo dydio pokyi tak gyventoj skaiiui ir jo kokybiniams rodikliams. Antrj knygos dal, kuri apima dvideimt vien skyri, A. C. Pigou skiria itekli efektyvaus paskirstymo pagal naudojimo kryptis takos nacionalinio dividendo dydio analizei. Joje raoma apie visuomeninio grynojo ribinio produkto svokos nustatym, nacionalinio dividendo dydio optimizavimo metodik, naudojant itekli ribinio naudingumo teorij, ir veiksni, turini tak nacionalinio dividendo dydiui, analiz grynosios konkurencijos, grynosios monopolijos, monopolins konkurencijos slygomis ir esant valstybs reguliavimui. Treioji knygos dalis, turinti devyniolika skyri, skirta darbo vaidmeniui kuriant nacionalin dividend. ia pagal pramons akos pavyzd analizuojami teisiniai, ekonominiai ir organizaciniai darbo aspektai, darbo diena, darbo apmokjimo

pramonje sistemos, darbo jgos profesinis ir teritorinis pasiskirstymas, darbo bira, nedarbas, darbuotoj samdos bdai, darbo umokesio dydis ir jo valstybinio reguliavimo galimybs, darbo umokesio ir naumo ryis, laikinio darbo umokesio formos nacionalinio minimumo reguliavimo problemos, darbo umokesio kaini svyravimo ir pastovumo, atsivelgiant darbo pasil bei paklaus, klausimai. Knyga baigiama ketvirtja dalimi, turinia dvylika skyri. Juose nagrinjamos nacionalinio dividendo paskirstymo problemos, susijusios su darbo ir kapitalo pasila, iradimais bei patobulinimais, darbo umokesio nacionalinio lygio priverstiniu reguliavimu ir jo poveikiu nacionaliniam dividendui, vartojimo normavimu, tiesioginiu pajam perskirstymu tarp turtingj ir neturtingj gyventoj sluoksni (A. C. Pigou politini recept bandomuoju akmeniu yra turto perjimas nuo turtingj skurdiams: jeigu toks perjimas nesumaina nacionalini pajam, jis turi padidinti gerov), turtingj ir neturtingj sluoksni lkesi taka dividendo dydiui, reali pajam nacionalinio minimumo problema. Nacionaliniu dividendu jis laiko visa tai, k mons perka u savo pinigines pajamas, gyvenamj bst, kur jis valdo ir kuriame gyvena, teikiamas paslaugas. Taiau paslaugos, kurias mogus teikia pats sau ir kurias gauna savo nam kyje bei jo naudojami daiktai, esantys visuomenine nuosavybe, t. y. kurie neperkami, netraukiami ios svokos turin. Nacionalinis dividendas tai galutini preki ir paslaug, pagaminam visuomenje per metus, srautas. Kitaip tariant, tai ta visuomens nacionalinio produkto dalis, kuri gali bti ireikta pinigais, tai preks ir paslaugos, kurios perkamos, ir tenkanios galutiniam vartojimui. nacionalin dividend neskaiiuojamos aliav, panaudot gaminti galutin produkcij, snaudos, alyje esanio pagrindinio kapitalo pokytis per nacionalinio dividendo skaiiuojam laikotarp. A. C. Pigou nagrinja kelius ir bdus, kaip tiksliau bei detaliau vertinti nacionalin dividend (nacionalines pajamas), panaudodamas iskirtinius pavyzdius. Vienas i j eimininkas, veds savo ekonom, pasirodo, sumaina nacionalin dividend, nes nebemoka jai darbo umokesio, kuris yra pajam elementas, ir ji nebedalyvaus kuriant nacionalin produkt. Paymtina, kad iame darbe A. C. Pigou netyrinja teorini metodologini grynosios ekonomikos teorijos klausim, o savo mintis grindia A. Marshallo pasilyta metodologija. Todl apibdinant A. C. Pigou teorines pozicijas reikia remtis A. Marshallo teorijos pagrindinmis nuostatomis. Be j nemanoma iki galo suprasti A. C. Pigou teorij. Todl jas dar kart trumpai aptarsime. Kaip inia, A. Marshallo pagrindin idja, atsisakant gin dl preks verts sampratos, tirti paklausos ir pasilos jg sveik, apsprendiani rinkos ekonomikos procesus. Tam, panaudodamas marinalizmo teorij bei ekonomikos matematini mokykl koncepcijas ir derindamas su klasikins politins ekonomijos rikardiniu darbo verts supratimu, A. Marshallas sukuria metodologij, kuriai bdinga: 1) ribinio naudingumo, gamybos kat, kapitalo naumo ir vartojimo taupymo teorij apjungimas vien sistem; 2) rmimasis mogaus ekonomins elgsenos psichologiniais motyvais; 3) prieasties-padarinio ryi ir daugybs objektyvi ekonomini dsni veikimo neigimas; 4) ekonominje analizje naudojimas kiekybini ir matematini metod, funkcini priklausomybi analizs taikymas; 5) evoliucinio, tolygaus visuomens vystymosi idj laikymasis; 6) ekonomikos pusiausvyros, kaip optimizavimo slygos, pripainimas.

Iekodami aikiausio principo, kuriuo grindiamos neoklasikins mokyklos idjos, ra A. Marshallas, suprantame, kad kiekvienas mogus ieko pasitenkinimo ir vengia nemalonum, siekdamas gauti maksimum pirmj ir minimum antrj. A. Marshallo neoklasikinje mokykloje, grindiamoje asmeniniu mogaus interesu, neneigiamos ir kitos interes grups. ia tik abstrahuojamasi nuo j, nes kitaip nemanoma kiekybin analiz. Ekonominis mogus supaprastintai nagrinjamas kaip strateginis mogus, kaip jg vektorius ekonomikos sistemoje. Svarbiausi A. Marshallo teorijos viet uima laisvosios rinkodaros problema. Jis savo mintis grindia tuo, kad rinkos kainodaroje paklausa ir pasila yra lygiaveriai elementai, ir ribinis naudingumas turi takos, viena vertus, paklausai ir vartojimui, kita vertus, gamybai ir pasilai. Tuo pat metu jis nagrinja visus rinkos sistemos elementus paklaus, pasil, kiek ir kain j funkcinio tarpusavio priklausomumo poiriu. Svarbi viet gerovs ir jos padalijimo teorijoje uima A. Marshallo koncepcija apie vartotoj ir gamintoj pervirius. i koncepcija plaiai naudojama mokesi natos paskirstymui, optimizacijos lygio apmokestinimui, teikiam subsidij apimiai bei motyvuotam kain reguliavimui esant grynajai monopolijai. A. Marshallo teigimu, vartotojo perviris yra ta pinig dalis, kuri yra didesn nei preks konkurencin kaina, kuri vartotojas pasirys umokti, kad turt prek. Taigi vartotojo perviris yra maksimalios sumos, kuri jis pasirengs umokti, ir sumos, kuri jis moka i tikrj, skirtumas. Individuali vartotoj perviriai sudedami ir gaunamas sukaupto pervirio dydis vartotojui konkurencine kaina. Perviris, kaip pasilymas tai perviris gamintojui, kuris parodo skirtum tarp kainos ir papildom gamybos kat. Pavieni gamintoj perviriai sudedami sukaupt pervir gamintojams. Pagal A. Marshallo koncepcij, sukauptas turtas parodo sukaupt gamintoj ir vartotoj perviri sum, ir tuo visuomeniniai nuostoliai parodomi kaip gamintoj ir vartotoj perviri nuostoliai. A. Marshallo koncepcija gera tuo, kad joje suderinamas vartotoj ir gamintoj poiris visuomenin turt. A. Marshallui taip pat priklauso grynosios konkurencijos, kaip rinkos modelio, teorija. Tyrintojas apibendrino jos bruous: kapitalo ir darbo jgos visik socialin ir erdvin paslankum, monopolijos nebuvim. Tik grynosios konkurencijos mechanizmas garantuoja optimal ekonomin augim. A. Marshallo ekonomikos teorijoje pabriami moni veiklos motyvai ir poelgiai, jie kiekybikai vertinami, panaudojant pinigin kain, susidarani dl paklausos ir pasilos sveikos. A. C. Pigou ekonomikos moksl nagrinjo kaip pozityvin (t. y. tiriant kas yra ir kas gali bti) ir tuo pat metu buvo orientuotas link praktikos jis ra ne teorin traktat, o knyg savo laikmeiui. Toks metodologinis dualizmas pastebimas ir jo nuostatose apie realistin ekonomikos moksl, kurio ne tik interes sfera, bet tam tikra prasme ir naudojami metodai yra nulemti praktini udavini. Taiau A. C. Pigou pagal A. Marshallo metodologij tirdamas ekonominius reikinius, iekojo ir nauj abstrakios analizs princip. Ekonomini reikini analizs filosofin pagrind sudar anglikasis utilitarizmas ir subjektyvistinis psichologinis poiris. Pagrindinis principas dar J. Benthamo suformuluota nuostata, kad btina siekti maksimumo grybi (laims) kuo didesniam moni skaiiui. A. C. Pigou pripaino kiekybins analiz, kuri reikalinga norint vertinti ekonominius reikinius. Jis tvirtino, kad tikrovje nra vieningo fundamentalaus dsnio, atspindinio visus gyvenimo atvejus, kad veikia daug dsni. Jo nuomone, tuos dsnius galima ireikti dinamikos lygi pavidalu. A. C. Pigou sak, kad ekonominio proceso ypatybes manoma apibdinti, naudojant biologijos mokslo

metodus. Ypating viet jo metodologijoje uima ekonomikos teorijos biologizavimas, evoliucionizmas ir prakticizmas. Jis teig, kad politin ekonomija, kaip ir biologija, yra realus mokslas ir apspindi tai, kas yra tikrovje. Jis taip pat parodo, kokia kryptimi turi pltotis ekonominiai reikiniai. A. C. Pigou tvirtino, kad ekonomikos mokslas atsirado ir pltojasi ne todl, kad visuomen siekia ini, bet dl visuomens noro gyventi vis geriau ir geriau. Jis man, kad ekonomikos teorijos pagrindinis ieities takas turi bti socialinio teisingumo principas. Btent i A. C. Pigou orientacija priartina jo tyrimus prie moralini disciplin srities ir leidia teigti apie didios A. Smitho tradicijos atsikrim naujomis slygomis ir naudojant nauj analitin aparat. Jei A. Marshallas sistematizavo ir iskyr ekonomins sistemos branduol, atspindint vis ekonomin sistem, tai A. C. Pigou tyrinjo atskir jos problem ir per j aptar ekonomikos visum. Jo tyrimai apm atskir aspekt nacionalines pajamas, bet jis nagrinjo labai plat j klausim rat: rinkas ir j formas, mainus, darbo umokest, uimtum, pinigus, ekonomin cikl, mokesius, valstybin reguliavim, t. y., praktikai vis ekonomikos sistem. Kartu su teoriniais ios problemos klausimais j ypa domino ekonomin politika. A. C. Pigou kl problem, kaip suderinti privaius ir visuomeninius interesus, privaius ir visuomeninius nacionalini pajam, nacionalinio produkto katus. Sprsdamas klausim, jis naudojo santykio tarp privataus grynojo ir visuomeninio grynojo produkto analiz. A. C. Pigou nuomone, norint nustatyti io santykio optimum btina tarpusavyje lyginti ribin privat ir ribin visuomenin produkt. A. C. Pigou teig, kad kiekvien kart, kai privataus ir visuomeninio grynojo produkto form apimtys nesutampa, atsiranda prima facie valstybs sikiimui valstyb privalo reguliuoti per mokesius ir subsidijas. A. C. Pigou nagrinjo monopolistins konkurencijos ypatumus ir formuluoja monopolizacijos proceso pltros slygas. ia jis iskyr tris padtis: 1) padtis, kai vieno pardavjo prek uima didel tos preks rinkos dal; 2) padtis, kai tos preks gamybos akoje sumaja pasilos kaina dl to, kad ribiniai katai yra maesni nei vidutiniai katai; 3) padtis, kai tam tikroje akoje specializuojamasi gaminti labai auktos kokybs prek ir ji skiriama iskirtinei siaurai realizavimo rinkai. Analizuodamas, dl koki slyg monopolija paeidia rinkos pusiausvyr ir sukelia nacionalinio dividendo svyravimus, A. C. Pigou nagrinjo ekonominio ciklo problem. Paymtina, kad angl ekonomistai laikotarpiu nuo 1890 m. iki Pirmojo pasaulinio karo prekybinio ciklo teorijai skyr gana nedaug dmesio. A. C. Pigou iai problemai skyr ketvirtadal knygos Turtas ir gerov, o vliau vis veikal Pramoninio aktyvumo svyravimai. Ypa didel reikm A. C. Pigou teik optimizmo ir pesimizmo bangoms psichologiniam ciklo aspektui, pateiktam F. Lavingtono knygoje Prekybinis ciklas (1922 m.). A. C. Pigou dar ivad, kad ekonominio ciklo prieastis yra darbo pasilos pokyiai ir darbo jgos uimtum laik pagrindiniu svyravim matu. Jo nuomone, didesni svyravimai yra tose akose, kuriose gaminamos kapitalins preks, lyginant su vartojimo preki gamybos akomis. Dl to jis dar prielaid, kad esmin tak ciklo eigai turi spartesnis realaus darbo umokesio augimas, lyginant su naujo kapitalo apimties, skirtos papildom vartojimo preki gamybai, padidjimu. A. C. Pigou man, kad naujas kapitalas gali atsirasti darbininkams arba verslininkams sumainus vartojim (k J. M. Keynesas vadino polinkiu taupyti) bei panaudojus atsargas. Tam, kad ilg laikotarp bt ekonomikos pusiausvyra, t. y., bt pasiekti vienodi pajam, santaup, investicij, uimtumo prieaugi dydiai, btinas automatinis paklausos palaikymo automatinis sryio reguliavimasis tarp kain, darbo umokesio

ir pinig mass. Pagrsdamas ias ivadas, jis naudojo vadinamj Pigou efekt (turto efekt), kuris ireikiamas vartojimo prieaugiu padidjus realioms pajamoms, kur lemia kain sumajimas ir jo pasekoje gryn pinig likui realios perkamosios galios padidjimas. I esms, turto efektas reikia uimtumo skatinim, kur sukelia likvidi itekli realios verts pakilimas, atsirads dl kain kritimo. Kylant realiai turto vertei, kartu kyla ir vartojimo lygis. Tuo paiu jis didina pajamas ir uimtum, maina bedarbyst. Pagal princip teigta, kad visikas uimtumas galimas kaip realaus umokesi sumajimo padarinys. Galima teigti, kad Pigou efektas apnuogino akivaizdias paios neoklasikins pusiausvyros teorijos spragas. Gerovs ekonomik A. C. Pigou nagrinjo ekonomins, socialins ir fiskalins politikos takos nacionalinms pajamoms ir j paskirstymui ilguoju ir trumpuoju periodais poiriu. Todl savo koncepcijoje jis sutelk dmes reali pajam dydio, matavimo ir paskirstymo problemas ir nagrinjo veiksnius, nuo kuri priklauso pajamos ir j matavimas. Jo nuomone, nacionalini pajam dydis priklauso nuo toki veiksni, kaip itekliai, kapitalas, inios, tautos ypatybs, valdios pobdis ir, tai bdinga Anglijai, usienio prekyba. Pirmiausia pajam paskirstymas apima darbo umokest ir jo sistemas, vis kompleks problem, susijusi su nedarbu. A. C. Pigou tvirtino, kad tolygesnis pajam paskirstymas padeda pasiekti gerov ir pajamos lemia gerovs lyg. Jis ra, kad gerov, tai tam tikra mogaus jausm bsena, kuri gali bti imatuota kiekybikai, lyginant daugelio moni pasitenkinimo laipsn. Gerov pasireikia tuo, kiek gerai mogus jauiasi arba koks jo nor patenkinimo laipsnis. Nor (poreiki) patenkinimo laipsnio tiesiogiai imatuoti negalima, taiau netiesioginis metodas yra: rodikliu gali bti pinig kiekis, kur mogus sutinka mokti u tam tikr gryb. A. C. Pigou daro ivad, kad visuomenin gerov tuo auktesn, kuo gryb tolygiau paskirstoma ir kuo pastovesnis jos augimas, kuo maesnis bendras nepasitenkinimas jos gamybos katais. Gerovs sfer, kurioje galima panaudoti matavimo skal panaudojant pinigus, jis vadina ekonomine gerove. Ekonomins gerovs svok jis sutapatina su nacionaliniu dividendu, kuris yra ta visuomens materialini pajam dalis, kuri gali bti ireikta pinigais: viskas, nuperkama u pinigus. Todl tam tikros grybs (daikto ar paslaugos) sukrimas didins nacionalin dividend tuo atveju, jeigu jai sigyti siloma daugiau pinig, negu buvo sunaudota jos sukrimui. Pinig poveikiui nacionaliniam dividendui jis neskiria didesnio dmesio, taiau pripasta, kad pinig institutas turi takos gerovei, nes dauguma sandori vyksta tarpininkaujant pinigams. Jo manymu, pinigai yra savotikas tepalas, atliekantis antraeil vaidmen mainuose ir j kiekis nekeiia reali pajam dydio. Dstydamas kiekybins pinig teorijos argumentus, A. C. Pigou rmsi prielaida, kad bendras pinig kiekis turi bti lygus gyventoj ir moni turimam grynj pinig bei eki indli kiekiui (vadinamasis kasos likui, arba Kembrido, variantas M=kPT, prie kurio sukrimo, be A. C. Pigou (1917 m.), daug prisidjo A. Marshallas (1923 m.), D. H. Robertsonas (1922 m.), J. M. Keynesas (1923 m.), R. H. Hawtreyus (1921 m.) ir F. Lavingtonas (1922 m.)). is pinig kiekis savo ruotu priklauso nuo vertingj metal pasilos (kursuojant metalinei valiutai) arba bank ir vyriausybs ileisto pinigini enkl kiekio (cirkuliuojant banknotams bei popieriniams pinigams). A. C. Pigou teig, kad nuo moni tiesiogiai nepriklauso, koks pinig kiekis cirkuliuoja, bet jie gali nusprsti, kuri savo turto dal turti popierini pinig forma, o koki ileisti prekms pirkti. Tai turi takos preki kainoms.

A. C. Pigou i esms pakoregavo I. Fisherio pinig tyrimo metodologij. Jis, paymdamas, kad preki pirkimas ir pardavimas nevyksta tuo paiu metu ir taip kyla poreikis laikinai sulaikyti perkamj gali, pasil vertinti kini subjekt motyvus, lemianius j polink likvidum siek atidti dal pinig atsargai, t. y. laikinam turto saugojimui, kaip bank indlius ar vertybinius popierius. I ia, pagal A. C. Pigou, tuo mastu, kokiu pasireik pinig likvidumas, vyks ir adekvatus kain koregavimas. Paymtina, kad kitas, be F. Lavingtono, ko gero, ortodoksikiausias A. Marshallo mokinys Ralphas H. Hawtreyus, prieingai nei A. C. Pigou, ekonomin cikl velg kaip grynai pinigin reikin, kuriam svarbi reikm turi kain lygis. is poiris, R. H. Hawtreyaus isakytas knygoje Prekybiniai pakilimai ir nuosmukiai (1913 m.) ir vlesniuose darbuose, XX a. treiajame deimtmetyje turjo poveik Anglijos ido ir JAV federalins rezervins sistemos pinig politikai. Pat pinig ir ekonominio ciklo ry nustat bei pabr, kad pinigus btina nagrinti dinamikos aspektu jau A. C. Pigou mokinys D. H. Robertsonas 1926 m. ileistoje knygoje Bank politika ir kain lygis. Vliau knygoje Pramoniniai svyravimai (1927 m.) D. H. Robertsonas pasil savj ciklini svyravim aikinim. Jis ciklini nestabilum altin velg reali investicij svyravimuose (neskirdamas dmesio piniginiams ir psichologiniams veiksniams). A. C. Pigou isak tris teiginius apie alies ekonomins gerovs augim. Ji auga: a) jei nacionalinio dividendo dydis auga nemajant varg daliai jame; b) jei varg dalis nacionaliniame dividende auga nemajant dividend dydiui; c) jei nacionalinio dividendo svyravimai, ypa varg dalies, yra maesni. ie teiginiai, galima teigti, grindiami tradiciniu utilitarizmu didiausios laims principu. Faktikai, A. C. Pigou metodui, kuriame tautos ekonomin gerov siejama su nacionalinmis pajamomis, galima nurodyti tokius pirmtakus kaip A. Smithas, D. Ricardo, T. Malthusas, J. S. Millis ir A. Marshallas. Perimdamas brit filosofin ir metodologin tradicij, A. C. Pigou interpretavo tautos ekonomin gerov nacionalinio dividendo terminais panaudodamas marinalistin princip. Atsivelgiant pirmj ekonomins gerovs teigin, jis fundamentaliai laiksi nuostatos, kad savanaudikumo (egoizmo) laisvas veikimas links alies produktyvius iteklius paskirstyti taip, kad nacionalinio dividendo dydis bt maksimizuotas. Taiau, jis pripaino, kad yra daug klii, kurios neleidia bendruomens iteklius tarp skirting naudotoj ar usimim paskirstyti efektyviausiai. Norint suderinti skirtingus interesus, turi bti perskirstomi visuomens dividendai (nacionalins pajamos). Laisvoji konkurencija, grindiama rinkos kainomis (pavyzdyje geleinkelio tarifais), ne visada optimaliai atlieka perskirstym. Be to, monopolija ikreipia padt rinkoje. Juk rinkos kainos atspindi privai gamintoj ir privai vartotoj interesus, o visuomens interesai lieka nuoalyje. Todl, A. C. Pigou nuomone, grynosios konkurencins rinkos kainos neireikia paslaug ir kit grybi tikrosios visuomenins reikms. Kadangi laisvoji konkurencija pati savaime neisprendia vairi interes ir naudos suderinimo problemos, todl btinas valstybs sikiimas proces. Valstybiniam socialini ekonomini proces reguliavimo btinumo pagrindimui A. C. Pigou skiria ypa daug dmesio. Jis tvirtina, kad gerovs maksimum galima pasiekti tik dalyvaujant valstybei, kuri turi vykdyti atitinkam ekonomin politik. Pagrsdamas valstybinio reguliavimo btinum jis ima taikyti svokas: ioriniai poveikiai, ribinis socialinis grynasis produktas, ribinis privatusis grynasis produktas, socialin vert, preks socialin reikm. A. C. Pigou ribin socialin grynj

produkt apibr kaip bet kurios itekliaus apimties, trauktos bet kur usimim, ribinio prieaugio vis fizin grynj produkt, o ribin privatj grynj produkt kaip indl, kuris gali bti parduotas, ir pajamas, pridtas prie udarbio asmens, atsakingo u investicij vienet. J pinigins verts buvo pavadintos atitinkamai ribinio socialinio grynojo produkto verte ir ribinio privaiojo grynojo produkto verte. Ribinio socialinio grynojo produkto vert gali viryti, kristi emiau, ar bti lygi ribinio privaiojo grynojo produkto vertei, priklausomai nuo to, ar itekliaus investicij vienas vienetas sukelia iorin ekonomij, iorin disekonomij, ar nesukelia joki iorini efekt. A. C. Pigou mano, kad neigiam iorini poveiki ekonomikai ir gerovei dariniai valstybs turi bti naikinami tam, kad visuomen galt garantuoti ekonomikos pusiausvyros bsen. Rinkos mechanizmas yra nepajgus sukurti slyg tokiai pusiausvyrai ir negali utikrinti maksimalios gerovs, nes gamintoj privats interesai nesutampa su visuomens interesais. A. C. Pigou paymi, kad kiekvienas mogus gali vertinti privataus gamintojo sukurtos preks ribin naudingum. Taiau tos preks socialinis vertingumas yra didesnis nei vartojimo naudingumas, nes t prek veikia ioriniai veiksniai, kuri rinka nekontroliuoja. Ekonomin pusiausvyra arba visuotin gerov pasiekiama tuo atveju, jei ribins socialins snaudos lygios privaioms ribinms snaudoms. Norint pasiekti i pusiausvyr taip pat btina ir valstybei reguliuoti bei derinti skirtingus interesus. Derinant btina teikti pirmenyb visuomens interesams. Valstyb turi naudoti ekonominius derinimo instrumentus: mokesius ir subsidijas. A. C. Pigou atskleidia ekonomins gerovs skirtumus tarp pavieni asmen, socialini grupi (arba moni) ir tautos bendros gerovs. Tautos bendra gerov yra daug platesn svoka, nei pavieni asmen ir socialini grupi (arba moni) gerovi suma. Tautos ekonomin gerov apima ne tik bendr pajam dyd ir jo lygio pokyius, bet ir darbo slygas, darbo pobd, kiekybinius bei kokybinius reikalavimus bsto paslaugoms, gyvenimo saugum, bendr tvark, santykius tarp moni. Lygiai taip pat socialins grups (arba mons) gerov yra platesnis reikinys, nei pavieni asmen, sudarani t grup, gerovi suma. Tautos, socialini grupi (moni) ir pavieni asmen interesai ne visada sutampa. Interes derinim A. C. Pigou iliustruoja geleinkelio pavyzdiu. Geleinkelio nutiesimas naudingas ne tik tam, kuris stat ir kuris eksploatuoja geleinkel, bet ir alia geleinkelio esantiems ems sklyp savininkams. Nutiesus geleinkel, ems, esanios greta jo, kaina btinai padids. ems sklyp savininkai, niekuo neprisidj prie geleinkelio statybos ir naudojimo, turs naudos dl ems kainos pakilimo. Padids ir bendras nacionalinis dividendas. Kriterijus, kur turi bti atsivelgiama vertinant naud, yra rinkos kain dinamika. A. C. Pigou nuomone, pagrindiniu ekonomins gerovs rodiklis yra ne pats produktas ar materialins grybs, o svarbiausias rinkos ekonomikos elementas rinkos kainos. Taiau geleinkelio rengim gali lydti ir neigiami, visai nepageidautini padariniai, pavyzdiui, pablogs ekologin padtis. mons kents nuo triukmo, dm, iukli. Geleinkelis kenks javams, mains j derli, produkcijos kokyb. A. C. Pigou naudojo ir pavyzd su ilumveiais, kuomet veant krovinius, i ilumveio ikritusi ieirba gali udegti alia geleinkelio esanius laukus. Tai taip pat geras iorini kat (externalities) pavyzdys. Daroma ivada, kad imant naudoti naujoves neretai kyla nauj sunkum, nauj problem, kuri sprendimui reikia papildom snaud. Kokia ieitis i io prietaravimo? Reikalaujant ems sklyp savininkams, geleinkeliui gali tekti mokti baudas u padaryt al. Aplinkiniai fermeriai ir ems sklyp savininkai gali kovoti, kad tas geleinkelis j naudojama teritorija nebt

tiesiamas. Geleinkelis gali pasilyti jiems palankias kainas u em ir tuos sklypus ipirkti. Galimos ir kitokios priemons, praktikai leidianios sprsti i problem. Taiau, A. C. Pigou nuomone, realioje tikrovje toks susitarimas sunkiai gyvendinamas, labai sunku rasti kompromis ir suderinti visus suinteresuot pusi poreikius. Todl ekonomin gerov A. C. Pigou sieja su mokesiais ir subsidijomis. Jo manymu, valstyb turt pavyzdyje nurodytiems fermeriams ir ems savininkams mokti kompensacijas u geleinkelio padaryt al, o i geleinkelio imti mokesius toms kompensacijoms padengti. A. C. Pigou pateikia ir kit pavyzd. Tarkime, vedamas netiesioginis alkoholio mokestis. J veda valstyb. Tokio mokesio vedimas sumaint spiritini grim vartojim ir mons imt maiau gerti. Mokesio los, A. C. Pigou nuomone, galt bti panaudotos kaip skatinimas u polinkio spiritui mainim. Taiau gali atsirasti ir nenumatyt padarini, pavyzdiui, alkoholio surogat vartojimas, nes mokestis padidint alkoholio kain. A. C. Pigou sukr ir pasil, jo manymu, optimali apmokestinimo sistem, kurios pagrindiniai principai idstomi emiau. 1. Teisingo apmokestinimo principas. Valstyb turi utikrinti apmokestinimo lygyb atitinkamose ribose ir mokesiai turi bti vienodi gyvenantiems vienodomis slygomis. 2. Maiausios visumins alos principas. ala, A. C. Pigou nuomone, turi bti matuojama taip pat kaip nauda. Jis atmeta visiems vienodos alos idj ir paymi, kad ala yra santykinis dydis, priklausantis nuo konkrei ekonomini, socialini, fiskalini slyg ir valstybs naudojam apmokestinimo form. 3. Mokesi ekonominio dvejopo poveikio skatinamojo ir stabdomojo principas. Mokesiai atlieka informacin funkcij, nes apmokestinimas sukelia atitinkamus pokyius ekonomikoje bei turi takos pajamoms, nes, sumokjus mokesius, i dien terminologija tariant, sumaja disponuojamosios pajamos. Pagal tai A. C. Pigou daro ivad, kad mokesiai gali turti neigiam poveik santaup ir investicij formavimosi procesams. Santaupos, paymi jis, reikia pasitenkinimo atidjim ateiiai bei maina pasitenkinimo intensyvum, taip darydamos al. Todl jos turi bti apmokestinamos ateityje, kai teiks pasitenkinim. A. C. Pigou manymu, norint utikrinti pakankam santaup lyg, reikia apmokestinti ilaidas, nes pajam apmokestinimas diskriminuoja santaupas. I esms mokestis turi skatinti arba stabdyti uimtumo pltimsi, ir reikalingas mokesi skatinantis arba stabdantis mechanizmas. 4. Progresyvinio apmokestinimo, grindiamo maiausia ala, principas. A. C. Pigou manymu, progresyvinis apmokestinimas, atsivelgiant eimos dyd ir pajam r, yra visikai pagrstas, nes utikrina socialin lygyb ir didina socialin gerov. Buvo argumentuojama madaug taip: kadangi turtuolio pajam ribinis vienetas jam turi maesn vert nei toks pat vienetas neturtliui, visuomenins maksimizacijos poiriu pajamos gali bti perskirstomos apmokestinant turtingesnius ir subsiduojant neturtingesnius mones. Kadangi turtuolio patiriam nuostol virija neturtingojo gauta nauda, bendra sumin visuomens gerov dl tokio perskirstymo padidja. 5. Mokestini lengvat principas. A. C. Pigou silo naudoti vairias pajam mokesio formas, kurios leist suformuoti maiausi visumin al. Mokesi lengvatas jis klasifikavo taip: a) pirmins mokesi nuolaidos, kada i viso neapmokestinamos minimalios pajamos, sudaranios mokesio moktojo ir jo ilaikytini gyvenimo minimum; b) majanios mokesi nuolaidos, kurios maja ir inyksta, didjant pajamoms: c) pastovios nuolaidos, kurias sudaro pastovi suma, neatsivelgiant pajam dyd; d) mokesi kreditas, dl kurio pastovios nuolaidos suma isaugoma.

Nors A. C. Pigou rinkos kainas pripasta kaip savotik gerovs kriterij, taiau viso nacionalini pajam perskirstymo taip pat nesuveda tik mokesius ir kompensacijas. Jis teigia, kad bendra gerov aukiau ir svarbiau, nei ekonomin gerov. Jis pagrindia pajam perskirstymo tarp turtuoli ir neturtingj idj. J gyvendinant silo naudoti lengvatines preki kainas (ne rinkos), vesti mokesius palikimui, skatinti savanorik l perdavim labdarai, sudaryti lengvatines finansines slygas vietimui, profesijos gijimui, kvalifikacijos klimui. Kuo tolygesnis pajam paskirstymas tarp visuomens nari, tuo didesns galimybs kilti gerovei ir pltotis gamybai. Ekonomin lygyb leidia pasiekti maksimali gerov. Pajamas veikia majanio naudingumo principas. Dl j perskirstymo neturtingj sluoksnius tenkinani pajam suma augs spariau, nei sumas turtinguosius tenkinanti suma. Nagrindamas u ir prie pajam perskirstymo argumentus, A. C. Pigou siekia iaikinti, kaip tai atsispinds nacionalini pajam kiek. Todl vienas jo darbo skyrius skiriamas klausimui apie reali pajam nacionalin minimum. Analizuojama, k reikia i kategorija, koks turi bti preki ir grybi rinkinys, sudarantis minimalias pajamas, nuo ko priklauso jo dydis. is minimumas apima tam tikrus kiekybinius ir kokybinius reikalavimus bsto slygoms, medicininiam aptarnavimui, isilavinimui, maistui, laisvalaikiui, sanitarinms paslaugoms, darbo slygoms ir apsaugai ir t. t. A. C. Pigou kr ne tik teorij, bet ir praktin ekonomins politikos vadov. Jis gana ironikai kalbjo apie grynj ekonomikos teorij, kuri dedanti inias tuius stalius ir pamirtanti juos atidaryti. Ekonomikos teorijos udavin jis mat kaip ekonomin politik. Kita vertus, A. C. Pigou tikrai nebuvo vienas i t kritik, kurie man, kad isprsti visuomens problemas galima kapitalistin sistem pakeitus kokia nors kita, alternatyvia. Kai kiti ragino kapitalizm panaikinti revoliuciniu ar evoliuciniu keliu, A. C. Pigou pasisak u esamos sistemos pagerinim. Kai kurie praktiniai A. C. Pigou teorijos ivediojimai ir rekomendacijos turi romantizmo element, taiau io tyrintojo didiausias nuopelnas tas, kad jis ekonomikos sistem atskleid per nacionalini pajam kategorij ir buvo nacionalini pajam gamybos, paskirstymo bei perskirstymo teorijos pradininkas. Jis ikl ir sprend pavienio mogaus, mons ir visos visuomens ekonomini interes nesutapimo ir derinimo problem. Diskusija dl i problem nenutyla ir iandien. Vieni autoriai palaiko A. C. Pigou, kiti kritikuoja pajam perskirstymo idj. Kai kurie oponentai kaip argument ikl teigin, kuris vadinamas Okunio kiauro kibiro efektu. Jo esm ta, kad kiek bepiltum kiaur kibir, jo nepripildysi. Nacionalini pajam perskirstymas, kritik nuomone, nepadidina nacionalinio produkto, ir nuo to nedidja vis gerov. Visuomenje tik didja administracins ilaidos, susijusios su perskirstymu, stiprja biurokratizmas, silpnja efektyvios gamybos motyvai. i kritik nuomone, tai mokesi didinimo ir socialini program pltimo rezultatas. A. C. Pigou teorins nuostatos ir rekomendacijos gerovs ir nacionalinio produkto klausimais nelabai atitiko ir atitinka ekonomines realijas, susiformavusias XX a. pirmojoje ir antrojoje pusje. Tarp ekonominio augimo ir pajam ilyginimo, gamybos apimties ir gyvenimo slyg gerjimo rodikli nra tiesioginio ryio. Pagal visuomenin produkt nematyti kokybini pokyi. Ekonomika gali augti, o gyventoj gerov nesikeiia arba net blogja. Taiau tai jau iandieninio mokslo ir ekonomins praktikos ivados. Be to, ir pati naujoji gerovs ekonomika pltojosi atsisakant A. Marshallui ir A. C. Pigou taip bdingo utilitarizmo ir siek nustatyti slygas pasiekti etikai neutral optimum gamybos ir vartojimo atvilgiu. Pasirmus L. Walraso ir V. Pareto bendrosios pusiausvyros poiriu, XX a. ketvirtojo

deimtmeio antrojoje pusje paskelbti Abrahamo Waldo (1935 ir 1936 m.) ir Johno von Neumanno (1938 m.) darbai pateik matematin rodym, kad konkurencin pusiausvyra yra suderinama su pozityvistine gerovs koncepcija. Btent A. Waldo darbas (dl matematinio sudtingumo liks beveik nepastebtas), nepaisant kai kuri neprast, domi pradini prielaid (pavyzdiui, paklausos funkcija buvo urayta ia forma: p = f (q) ir laikomasi slygos, pagal kuri tik esant kainai, auganiai begalyb (infinite price), paklausa sumaja iki nulio), pateik pirmj matematini samprotavim grietumo iuolaikini reikalavim poiriu konkurencins pusiausvyros egzistavimo rodym. A. Waldas parod, kad egzistuoja tam tikras kain vektorius, tenkinantis i slyg: jei visi dalyviai sprendia savo optimalius udavinius esant nustatytoms io vektoriaus kainoms, tai j pasirinkti veiksmai, atliepdami padt rinkoje (paklausos ir pasilos santyk), galiausiai lems btent i kain nustatym. Trajektorijos, apibdinanios dinamik konkurencin pusiausvyr proporcingai besipleianiai ekonomikai, egzistavimo rodym pateik J. von Neumannas (19031957 m.) trumpame, bet, ko gero, profesionaliausiame i vis iki iol pasirodiusi matematins ekonomikos darb. domu, kad savj ekonominio augimo model, tapus io straipsnio pagrindu, jis dar 1932 m. buvo pateiks seminare Princetono universitete. 8.1.2. H. Sidgwicko ekonomins idjos Kalbant apie gerovs teorij btina paminti ir Henry Sidgwick (18381900 m.), stovjus ios teorijos itakose. Btent jam u daugel idj buvo dkingas A. C. Pigou. Kita vertus, btent dka A. C. Pigou pats H. Sidgwickas, nepritaps prie tuometini mokslo pltros tendencij, um tinkam viet to meto moksle. Juk is anglas buvo savotika ekonomikos teorijos istorijos figra, lyg ir ikrentanti i bendro neoklasikins ekonomikos teorijos srauto. Jis ne tik buvo ir liko ukietjs rikardininkas, gindamas ilaid vaidmen formuojant vert. Bdamas neoklasicizmo trij sukrj amininku, H. Sidgwickas atkakliai elgsi taip, lyg tokio dalyko kaip ribin nauda, moksle neegzistuoja. Pabrime: jis ne puol princip, bet paprasiausiai isivert be jo. H. Sidgwicko traktate Politins ekonomijos principai (1883 m.) apie ribin princip net neusimenama. H. Sidgwickas buvo labai plaios erudicijos, originalaus proto ir nuostabios sielos mogus. Jis jau bdamas 21 met dst etik Kembrie, toks jaunas ileido kelet filosofini knyg. Kalbama, kad savo kurs universitete jis skait taip pat plaiai, kaip ir A. Smithas. Tarp jo student buvo bsimasis filosofas ir matematikas Bertranas Rasselas ir bsimasis Didiosios Britanijos usienio reikal ministras lordas Balfuras. Apie j kaip dvasin vadov labai iltai prisimindavo A. Marshallas. Pagrindin H. Sidgwicko traktato tema turtas ir gerov visuomens ir individo poiriu. Kokia padtis yra ir kaip turt bti. ia nesunku velgti filosofo ir etikos specialisto poir. Taiau H. Sidgwicko Principai... tai ekonomin knyga, parayta ekonomist kalba ekonomistams. Ir jei kur nors jis iliko tvirtas tradicionalistas, tai mintais klausimais H. Sidgwickas rytingai atmet klasikins mokyklos poirius. Kaip pamename, klasikai turto altin suprato kaip nacionalinio kapitalo kaupim. Realizavimo poiriu tai grybi kiekio, tenkanio vienam gyventojui, augimas. Nacionalinio turto rodiklis tautos grynosios pajamos, kurios funkcikai priklauso nuo kapitalo, ems ir darbo itekli. Nacionalinio turto augimo prielaida klasikai vieningai laik natralios laisvs sistem, arba laissez faire. H. Sidgwickas pirmiausia atkreip dmes tai, kad norint isaugoti sukaupt kapital, btina nenutrkstamai naudoti darb. Todl materiali itekli sukauptos

atsargos tai viena, o visuomens turtas, jos realios pajamos tai visai kas kita. Esant tokiam poiriui, darbo apmokjimas tampa greiiau iskaitymu i pajam, negu sudtine kapitalo dalimi. I ia seka tokia mintis: individo ir visuomens poiriu kapitalas tai ne vienas ir tas pats. Visuomenei kapitalas yra tik grybs, kurias sukr darbas. H. Sidgwickas savo veikalus ra tuo metu, kai tik formavosi austr mokyklos koncepcija, o I. Fisheriui ir A. Marshallui dar tik atjo laikas ieiti didij ekonomikos mokslo aren. Mums dabar domi ne pati H. Sidgwicko kapitalo koncepcija kaip tokia, o pabrimas to, kad vienos ir tos paios sampratos turi skirting prasm priklausomai nuo to, velgiame jas visuomens ar individo poiriu. Tai tinka ir tokioms sampratoms kaip naudingumas ir grynosios pajamos ar produktas. H. Sidgwickas pateik paprastus io nesutapimo pavyzdius. Pavyzdiui, galima usidirbti pinig, steigiant piramidines akcines bendroves. Kakas praturtja, bet visuomens turtas nepadidja. Kita vertus, visuomen, neabejotinai, gauna naudos i vyturio. Jo paslaug vert galima imatuoti. Taiau vargu ar nors vienas verslininkas investuos savo pinigus vytur, tikdamasis gauti pajam u jo paslaugas. Tokios pat ries preks ir paslaugos mik sodinimas ir mokslin veikla. Akivaizdu, kad toki grybi ekonominis efektas visuomenei gerokai virija j sukrimo ir gamybos ilaidas, nes joks privatus asmuo negali leisti sau padengti toki ilaid. Visais iais atvejais veiklos privatus grynasis produktas nra ekvivalentikas socialiniam grynajam produktui. Tiesa, kaip paymi A. Degutis, dl vyturio kaip vieosios grybs tipiko pavyzdio vyko tikras konfzas: pradedant J. S. Milliu, itisus deimtmeius vyturio pavyzdys keliavo i vadovlio vadovl kaip paradigminis vieosios paslaugos pavyzdys, kol Nobelio premijos laureatas R. Coase (g. 1910 m.) 1974 m. dokumentaliai neparod, jog visi vyturiai XVIII a. Anglijoje buvo privats!. Kita vertus, teig H. Sidgwickas, neretai pasitaiko, kad privataus asmens gaunama nauda virija jo tikrj indl visumin visuomenin produkt. Pavyzdiui, ems sklypo padtis gali sukurti problem planuojant miest ustatym ar tiesiant kelius. Tokias problemas visuomenei tenka sprsti kaina, kuri smarkiai virija prast toki ems sklyp rent. Tokiu bdu laisvos konkurencijos sistema neutikrina efektyvaus daugelio tip gamybos problem sprendimo. Visais ias atvejais reikia valstybs sikiimo vienokiu ar kitokiu pavidalu. Dar akivaizdesni laissez-faire sistemos trkumai yra paskirstymo sferoje. Apskritai, kaip nurod H. Sidgwickas, natralios laisvs doktrina susijusi tik su efektyviausia turto gamyba, bet visikai nieko nekalba apie efektyv ir teising jo paskirstym. Paties H. Sidgwicko nuomone, lygesnis sukurto turto paskirstymas padidina bendr gerovs lyg. Ne maiau mums doms H. Sidgwicko samprotavimai apie privai nuosavyb. ia vl akivaizdus filosofo poiris, iuo atveju visikai pateisinamas, nes privaios nuosavybs institutas visada buvo vertinamas platesniu aspektu, negu gryna ekonomin nauda. Privai nuosavyb tada buvo priimta sieti su teisingumo ir laisvs sampratomis. Abu iuos poirius H. Sidgwickas atmet kaip abejotinas iankstines nuostatas. H. Sidgwickas teig, kad niekas negali rodyti, kad privati nuosavyb visada ir visa paskirstoma teisingai. Utenka vien kart sitvirtinti neteisingumui, ir privaios nuosavybs ventumo bei nelieiamybs principas neteisingum teisins amiams. Jo nuomone, ne k labiau privati nuosavyb susijusi ir su laisvs principu. Daugumai moni ie dalykai sunkiai siejasi. Nei privaios nuosavybs apsauga, nei laisv sudaryti sutartis negali utikrinti kiekvienam tok darbo umokest (ar kitas

pajamas), kokio jis nusipeln. Laissez-faire sistema utikrina visiems pirkimopardavimo laisv, bet ne visiems lygias galimybes. H. Sidgwickas sugebjo uiuopti paios ekonominio liberalizmo idjos silpnas vietas. Pasirodo, natralios laisvs sistema gimdo konfliktus tarp privai ir visuomenini interes. Negana to, konfliktas taip pat kyla visuomeninio intereso viduje: tarp dabartinio momento naudos ir ateities kart interes. H. Sidgwickas drsiai ikl klausim, kad visuomen tai kakas daugiau, negu paprasta privai asmen suma. Tuo jis pagrind valstybs sikiimo ekonomik ir laissez-faire sistemos apribojimo btinyb ir neivengiamum. Be to, jis imintingai pastebjo, kad negali bti viening ir bendr valstybs kiimosi princip. Kiekvienu atveju atskirai reikia sprsti, kokia bus kiimosi kryptis, jo dydis ir metodas. H. Sidgwickas pramu pirmj skyl tada dar nepajudinamoje natralios laisvs doktrinoje, bet iveng kito kratutinumo visuotinio suvalstybinimo garbinimo. Ko gero, btent jam pirmiausia turt bti dkingi vlesns mirios ekonomikos doktrinos formuotojai. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite esmines A. C. Pigou Gerovs ekonomikos teorijos nuostatas. 2. Kokius atitikmenis A. C. Pigou pasilytai nacionalinio dividendo sampratai randame iuolaikinje ekonomikos teorijos terminologijoje? Kodl? 3. Palyginkite A. Marshallo ir A. C. Pigou metodologines nuostatas bei aptarkite A. C. Pigou metodologin dualizm. 4. Apibdinkite A. C. Pigou suformuluotas monopolizacijos proceso pltros slygas. 5. K teigia Pigou efektas? 6. Apibdinkite k naujo A. C. Pigou suteik kiekybins pinig teorijos tyrimams. 7. Aptarkite A. C. Pigou nuostatas, kad btinas valstybinis socialini-ekonomini proces reguliavimas. 8. Kokius pagrindinius ekonomins gerovs skirtumus A. C. Pigou vardijo tarp pavieni asmen, socialini grupi ir tautos bendros gerovs? 9. Aptarkite A. C. Pigou tris gerovs ekonomikos teorijos teiginius Pareto kriterijaus poiriu. Kaip reikt perrayti iuos teiginius? Ar Pareto kriterijus duoda nauding rezultat? 10. Aptarkite A. C. Pigou pasilytus optimalios apmokestinimo sistemos principus. 11. Apibdinkite pagrindines A. C. Pigou silytos ekonomins politikos nuostatas. 12. Apibdinkite H. Sidgwicko ekonominius teiginius. LITERATRA Pigou A. C. Wealth and Welfare. London: Macmillan, 1912. Pigou A. C. The Economics of Welfare. London: Macmillan, 1920. . : . . . . . . . . . 1,2. : , 1985. Degutis A. Individualizmas ir visuomenin tvarka. Vilnius: Eugrimas, 1998. P. 140-148. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. P. 179-193.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 572-575. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 183-185. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 317-321. . . . . 4- . : , 1994. . 549-553. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 243-246. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 208-213. . . . . : , -, 1996. C. 437-444.

8.2. SOCIALIN MOKYKLA

Pagrindins sampratos: Socialin mokykla. Institutai. Socialinis poiris. Subjektyvi verts teorija. Paskirstymo teorija. Ribinis kapitalistas. Prasimaitinimo vienetas. Ekonomini santyki etinis-teisinis reguliavimas. kio valstybinis-teisinis reguliavimas. Atvirktins pridedamosios verts teorija. Pagalbins sampratos: Socialinis-teisinis metodas. Socialin-teisin kryptis. Socialin-etin kryptis. Liberalaus socializmo teorija. Universalizmo teorija. Nacionalinis tikslas. Preki gamintoj visuomen. Mokslinis-prieastinis ir mokslinis-kultrinis painimo metodas. XX a. apyauriu, dl jaunosios istorins mokyklos takos, Vokietijoje susiklost nauja mokslin kryptis, gavusi socialins mokyklos pavadinim. Aktyviausi jos atstovai buvo politins ekonomijos profesorius Rudolfas Stolzmannas (18521930 m.) (svarbiausi jo darbai Socialins kategorijos (1896 m.) ir Tautos kio tikslas (1909 m.), socialin-teisin metod propagavs sociologas ir ekonomistas Rudolfas Stammleris (18561938 m.) (ymiausias darbas kis ir teis (1896 m.), Adamas Amonnas (rykiausias darbas Politins ekonomijos objektas ir svarbiausios sampratos (1911 m.), Francas Oppengeimeris (18641943 m.) (svarbiausias darbas Grynosios politins ekonomijos teorija (1909 m.), vadinamj socialteisin pakraip nukryps Karlas Diehlis (18641943 m.) (ymiausias darbas Teorin politin ekonomija (1916 m.), F. Petri Marxo verts teorijos socialinis turinys (1916 m.). Prie ios mokyklos priskiriamas ir austr ekonomistas bei sociologas, politins ekonomijos ir statistikos profesorius Othmaras Spannas (18781950 m.), kurio sistema primena socialekonominio romantiko A. Mullerio doktrin ir kuris savo darbe Liaudies kio pagrindas (1918 m.) pasil nauj socialinio mokymo variant, pavadint universalizmu ir gynus idj, kad btina stiprinti ekonomikos proces valstybin reguliavim. Tai, kad atsirado politins ekonomijos socialin mokykla nulm keletas prieasi. Pirmiausia poveik padar naujoji kapitalizmo pltros stadija. XIX a. atuntajame ir devintajame deimtmeiais Vokietijos ekonomika pltojosi labai spariai. Tai pavert al viena stipriausi pasaulio valstybi. Remiantis naujausia technologine baze buvo pertvarkoma visa pramonin gamyba, privati nuosavyb transformavosi akcin. Vokietijoje, kaip ir JAV, ypa intensyviai formavosi monopolijos, jos tapo centrine rinkos figra. Smarkiai sustiprjo valstybs vaidmuo. Susikr nauja kapitalizmo institut sistema (monopolijos, valstybinis-monopolinis reguliavimas), kuri praktika aikiai nebetilpo austr mokyklos robinzonad ribas. Tada vokiei ekonomistai atsigr kini proces socialini aspekt tyrinjimus. Socialin mokykla deklaravo, kad btina i naujo apsvarstyti subjektyvizmo ir individualizmo metodologij. Ji ypa pabr teisin ir socialin ekonomini reikini analizs aspekt. i mokykla siek ekonomikos teorijoje atspindti socialin motyvacij ir gamybos agent elgsenos socialin nulemtum. Aptariamosios krypties atstovai socialinius reikinius laik teisiniais arba etiniais, kuriems bdingas smoningo tiksl numatymo aspektas. Aikindama grynai ekonominius dsningumus ir kategorijas, socialin mokykla buvo gana nevienalyt. Ji nesudar vieningos mokslins krypties, sukrusios vientis

mokym, pateikiant pagrindini ekonomikos teorijos kategorij traktuot. vairias socialins mokyklos kryptis jung socialinis poiris, skiriamasis ios mokyklos bruoas. Btina mokslinio painimo prielaida buvo laikoma ekonomini problem nagrinjimas daug platesniu sociologijos aspektu. Ekonomika buvo suprantama kaip patirianios evoliucinius pokyius socialins sistemos dalis, kurioje vertins orientacijos, motyvai ir ekonomini agent elgsenos pobdis formuojasi veikiamos pokyi ekonominse struktrose ir socialinje aplinkoje. kiniai procesai buvo vertinami kaip vairi veiksni, priskiriam ekonomikos, politikos, teiss ir ideologijos sriiai, sveikos rezultatas. Socialins krypties alininkai teig, kad ekonomins kategorijos turi tam tikr socialin turin, u kurio slypi visuomeniniai santykiai tarp moni, daniausiai pasireikiantys kaip teisiniai santykiai, nes visuomens ekonominis gyvenimas yra bendra teisini norm siejam moni veikla. R. Stammleris teig, kad gamybos bdas socialine prasme tai ypatinga iorikai sureguliuota moni bendradarbiavimo forma, siekiant sigyti priemoni, padedani patenkinti btiniausius poreikius. Jis pabr, kad ekonominiuose reikiniuose reikia skirti form ir turin; turinys yra bendra moni veikla, pagrsta visuomeniniu darbo pasidalijimu, o forma iorinis reguliavimas, kuris vykdomas pasitelkiant teis, valstyb ir statymus. Btent teisinis reguliavimas, jo nuomone,visuomeninei santvarkai suteikia tam tikr form. Taigi socialins mokyklos teorijose buvo teigiama, kad visuomens gyvenim reguliuoja teisins ir etins normos. Tik ios normos nustato ryius tarp moni, todl tik jos bei main tarp preki gamintoj teisinis reguliavimas ir turt bti ekonomikos mokslo tyrim objektas. Pasak pripainto socialins mokyklos metodologo A. Amonno, politin ekonomija tiria socialin reguliavim esant ioms prielaidoms: a) pripastama individo iimtin teis disponuoti ioriniais objektais; b) pripastama ios individ disponavimo teiss laisvi mainai; c) pripastama mainom objekt kiekybini proporcij nustatymo laisv ir d) pripastamas visuotinis verts socialinis matas. Iskirdami teis kaip ekonomikos pagrind, kuri reguliuoja tik etins normos, socialins krypties atstovai prijo ivados, kad ekonomik reguliuoja laisva mogaus laisva valia, jo etiniai idealai, ir kad ie idealai apima privaios nuosavybs nelieiamum, grindiam, j odiais tariant, ne tik individualiu, bet ir visuomeniniu bei moraliniu poiriu. R. Stolzmannas teig, kad prekins gamybos galutinis tikslas yra tarnavimas aukiausiam moraliniam idealui, kuriuo jis laik vis visuomens nari tinkamo egzistavimo utikrinim. Laikydamiesi i metodologini pozicij, socialins-teisins krypties alininkai vertino ir pagrindines ekonomikos mokslo kategorijas. Kita vertus, reikia pastebti, kad net apsiribojant bendromis metodologinmis problemomis socialin mokykla nebuvo vieninga: ji apm daugel grupi ir krypi. Kartu su vadinamja socialine-teisine ar socialine-etine kryptimi (R. Stammleris, R. Stolzmannas, A. Amonnas, K. Diehlis, F. Petri) prie socialins mokyklos priskiriami liberalaus socializmo teorijos autorius F. Oppengeimeris ir universalizmo teorijos atstovas O. Spannas. vairios kryptys socialinje mokykloje vairiai suprato ir paties socialinio poirio turin. Be to, skirtingai nuo kit mokykl, socialins mokyklos atstovai nesukr savos verts, pinig, kapitalo, kit politins ekonomijos kategorij ir problem teorijos. Paaikjo, kad paios socialins mokyklos metodologins prielaidos, ekonomikos teorijos objektu laikiusios teisin ir etin reguliavim, faktikai ukirto keli sukurti nors kiek vientisesn ekonomikos teorij.

Dauguma socialins mokyklos atstov perm vien ar kit subjektyvios verts teorijos variant. A. Amonnas atkartojo matematins mokyklos verts teorij vertingum sutapatindamas su kaina, kuri buvo nagrinjama kaip tam tikros preks subjektyvi vertinim pirkj ir pardavj aspektu lygiavertis poveikis. R. Stolzmannas, pamgins pateikti ribins naudingumo teorijos sociologin variant ir visuomens k traktavs kaip tam tikr socialini tiksl organizm, pltojo savj ribinio naudingumo teorijos variant, bandydamas sujungti j su darbine verts teorija ir gamybos veiksni teorija bei vertingumo substancija laiks naudingum. Taiau, R. Stolzmanno nuomone, pavieni grybi naudingumai tarpusavyje nepalyginami. Vadinasi, negalima nustatyti pavieni grybi vertingum pagal tiesiogin naudingum palyginim, nes vertingumas yra svarbus tik preki mainams egzistuojanios teistvarkos pagrindu. Taiau jei daikt naudingumai nepalyginami, tai palygintinos darbo snaudos jiems pagaminti. (Pat darb R. Stolzmannas laik natralia kategorija, reguliuojama morals veiksni). Pagal R. Stolzmann, btent sunaudoto darbo dydis ir atspindi pagaminto daikto, vartojamosios grybs vert. Be to, pasak jo, sunaudoto darbo dydis adekvaiai atspindi daikto naudingum. Taigi R. Stolzmannas su darbo snaudomis susieja ne produkto visuomenin vert, o jo vartojamj vert; jis faktikai tapatino darbo snaudas ir daikto naudingum. Taiau seniai inoma, kad kuriant vartojamj vert dalyvauja ne tik darbas, bet ir gamtiniai veiksniai. To neneig ir R. Stolzmannas. Pagal j, daikto vertingum lemia darbas tuo atveju, jei tik jis yra ribojantis gamybos veiksnys, o vis kit veiksni yra perteklius. O jei darbas yra ne vienintelis retas gamybos veiksnys, tada ir kiti veiksniai (gamta, gamybos priemons) daro poveik vertingumo, kurio substancija, pagal R. Stolzmann, yra naudingumas, formavimui. Galiausiai, kaip minta, R. Stolzmannas atsirm gamybos veiksni teorij, eklektikai sujungdamas j su subjektyvia vertingumo teorija. O. Spannas apskritai neig, kad manoma palyginti naudingum rinkos main procese. Savo verts teorijoje O. Spannas panaudojo vien i ribinio naudingumo teorijos variant. Jei austr mokyklos alininkai grybs ribin naudingum siejo su individo ribinio poreikio patenkinimu, tai O. Spannas grybs naudingum laik priklausomu nuo to, kiek i gryb prisideda prie tikslo, suformuluoto valstybs ir korporacij (nacionalinio tikslo), pasiekimo. Jo teigimu, naudingumas yra daikto atitikimas bendriems, o ne individualiems tikslams, ir todl jis gali bti irykintas bei nustatytas tik centralizuotai valdomame kyje. Kaip subjektyvistas, O. Spannas eng toliau u austr mokyklos atstovus: jei pastarieji naudingum iaikinim ir imatavim perkl rinkos santyki srit, tai O. Spannas, atmesdamas ekonomikos rinkin reguliavim, man, kad valstybiniame kain nustatymo procese turi bti vykdomas tiesioginis naudingum palyginimas, tiesioginis grybi naudingumo palyginimas su j indliu siekiant nacionalinio tikslo. K. Diehlis apskritai nihilistikai velg vertingumo teorijas ir rodinjo, kad kainodara yra grynai empirinis, atsitiktinis procesas, neturintis jokio dsningo pagrindo. Jis teig, kad kain kitime galima nustatyti tik tam tikr tendencij, o ne dsn. F. Oppengeimerio nuomone, vertingumo prieastis yra grybs naudingumas, o vert jis traktavo kaip kak idealaus. T pat galima pasakyti ir apie socialins mokyklos tyrimus paskirstymo santyki srityje. Paskirstymo teorij socialins mokyklos alininkai arba band sukurti visikai nepriklausomai nuo verts teorijos, prieindami jas viena kitai (K. Diehlis), arba paskirstymo teorij traktavo kaip pirmin verts teorijos atvilgiu, pastarj pagrsdami paskirstymo teorija (R. Stolzmannas).

Socialins mokyklos paskirstymo teorijai bdinga klasins kovos u dal visuomeniniame produkte pripainimas. Taiau ia buvo kalbama ne apie kapitalistins santvarkos eksploatacinio pobdio ir to, kad kapitalistai pasisavina svetimo darbo rezultatus, o darbininkai siekia gauti didesn savo darbo rezultat dal, pripainim. Prieingai, socialins krypties alininkai teig, kad aukiausi socialini-etini princip lemiamos kapitalist atliekamos socialins funkcijos tiek pat svarbios, kaip ir darbinink atliekamos socialins funkcijos. Ir kad vieni ir kiti turi moralin teis gauti tam tikr produkto dal, kuri lemia j atliekam funkcij svarbumas. I vis socialins mokyklos atstov geriausiai suformuluot socialins paskirstymo teorijos variant pateik R. Stolzmannas. Pagal j, kapitalistas yra tiek pat btinas, kaip ir darbininkas. R. Stolzmannas kapitalist nagrinjo ne kaip gamybos priemoni savinink (pats kapitalas buvo vertinamas kaip tam tikra istorin-teisin kategorija, nesusijusi su kapitalo vykdomu samdomo darbo eksploatavimu), o tik kaip gamybos organizatori, tarnaujant visuomenei. Kadangi toks organizatorius btinas, tai jis turi gauti atlyg, utikrinant jam socialiai nulemt gyvenimo minimum. Analogikai darbininkui taip pat turi bti utikrintas atitinkamas gyvenimo minimumas, bet jau kitoks, atitinkantis jo socialin padt. O pat kapitalist ir darbinink santyk, R. Stolzmanno nuomone, lemia visuomens poreikis organizatoriams vadovams ir vykdytojams. santyk palaiko konkurencijos mechanizmas: pertekliniai kapitalistai kaip organizatoriai nebegauna kitiems kapitalistams priklausanio prasimaitinimo vieneto ir yra istumiami darbinink armij, o trkstant gamybos organizatori jie rekrutuojami i talenting darbinink, kurie nesunkiai gauna kapitalo kredit. R. Stolzmannas m naudoti ribinio kapitalisto kaip stovinio ant dviej klasi ribos, samprat. Konkurencija lemia darbinink darbo umokesio ir kapitalist pelno dyd. i klasi atstov gaunamas atlygis, kaip minta, turi jiems utikrinti socialiai nulemtas pajamas (R. Stolzmanno terminologija prasimaitinimo vienet, apimant atitinkamus grybi rinkinius, kiekvienos atskiros grybs vertingum apsprendiant jos kaip dalies prasimaitinimo vieneto naudingumui), kurios skiriasi darbininkams ir kapitalistams. ia prasme R. Stolzmanno koncepcija primena v. Tomo Akvinieio mokym apie teising kain (r. 1.1 poskyr). Toliau savo paskirstymo teorijoje R. Stolzmannas teig, kad Socialinis reguliavimas nra i iorinio pasaulio ekonomik perkelta idja, ji yra imanentin kiui, jame knytas, vykdytas ir veikiantis faktas, prieastinis veiksnys, kuris jau i esms negali bti paalintas bet kuriame socialiniame kyje. Socialin-teisin mokyklos kryptis sutelk dmes tas teisines formas, kurios sudaro rinkos main pagrind. Tuo paiu kapitalistins visuomens analiz buvo pakeista bendr prekini main slyg analiz. Pavyzdiui, A. Amonnas, sprsdamas apie tautos kio vieningum, dmes sutelk formal main slyg vienalytikum. Apskritai, vis socialins mokyklos alinink teorij pagrindas buvo tai, kad jie ekonomin gyvenim suprato kaip socialini santyki sfer, socialinius santykius atpliant nuo gamybos proceso. Patys socialiniai santykiai tarp moni buvo aikinami kaip teisiniai ir etiniai, nulemti smoningo tiksl supratimo. Todl jiems buvo priskiriama visuomens teisins formos, teisinis (socialinis) reguliavimas, teiss pagrind sudaranios etins normos. Socialins mokyklos alininkai taip pat neig ir marinalist individualistinius modelius, ir marksistin politin ekonomij, pabriani santykius gamybos srityje. Gamyb jie nagrinjo kaip grynai technologin veikl, gamybos srityje matydami tik

techninius procesus, socialini proces nesiejant su gamyba, kuri buvo vertinama kaip aminas, nekintantis gamybos veiksni sveikos procesas. R. Stammleris usipuol K. Marx u tai, kad is teis priskyr prie ekonomini santyki antstato. Pagal R. Stammler, ne teisinius santykius yra lemia ekonominiai, o prieingai ekonominius santykius lemia teisiniai, kadangi nra toki ekonomini kategorij ir reikini, kurie nenumatyt teisinio reguliavimo. Nuostat dl vyraujanio teiss vaidmens mgins sukonkretinti K. Diehlis taip pat teig, kad Visi visuomens kio reikiniai yra susij su tam tikromis bendro socialinio gyvenimo formomis. Tautos kio mokslo tikslas aikinti tam tikros kio epochos reikinius, kurie susidaro veikiant tam tikroms, juridikai tvarkomoms kinio gyvenimo organizacinms formoms, o ne kurti aminus dsnius. Taigi toks poiris jau akivaizdiai neigia ekonomini dsni sukrimo (painimo) galimyb. Pozityviai tai reik socialin traktavimo bd ir kio teorijos sukrim in concreto, vietoj seniau priimt kio teorij in abstracto. Todl K. Diehlio nuomone, Mokslo udavinys ioje srityje yra kuklus parodyti reikinius ir aikinti prieastin j priklausomyb rodant, kaip ji isirutulioja tam tikrose istorinse bendro gyvenimo formose. O. Spannas kritikavo marinalistus u mginimus ekonominius reikinius aikinti pagal individo psichologij. kio reikinius jis traktavo sociologiniu poiriu ir juos suprato kaip visuomenikus. O. Spanno mokymo metodologiniu pagrindu tapo vientisumo teorija. Jos ieitin tez buvo tokia: moni visuomen tai vientisas gyvas socialinis organizmas, kuriame kiekvienas individas turi atlikti tam tikras funkcijas. O. Spannas teig, kad ekonomikoje veikia ne paviens asmenybs, o moni grups. Ir bet kuris susivienijimas minia ar valstyb vadovaujasi visikai kitais motyvais, nei individas. O. Spanno nuomone, kis yra priemoni visuma tikslui siekti ir pats sau neturi tikslo. Jis teig, kad gaminti, vadinasi tiekti grybes, o gaminti grybes tai tuo paiu tiekti priemones tikslams pasiekti. Taiau ios priemons nebtinai turi bti materialios prigimties. Pats O. Spannas ekonomin teorij kr laikydamasis tradicins vokiei politinei ekonomijai kameralistikos mokslo apie valstyb, ypa didelio dmes skyrusio reguliavimo problemoms pozicij. Mokslininko nuomone, ekonomins kategorijos turi atspindti visuomeninius socialinius santykius, kuriais buvo laikomi valdymo santykiai. Bet kokios visuomens organizavimas grindiamas smoningu darbo pasidalijimu. Tai susieja visus mones solidarumo ryiais, iveda juos i udarumo, izoliacijos bkls ir paveria i atskir atskirt asmen vieninga visuma, apribota tautos rmais. Kai kiekvienas individas traukiamas alies ekonomik, jo gerov jau priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo kit gamintoj. Tokiu atveju centralizuota valstybin valdia pasireikia kaip btina slyga palaikyti visuomenin tvark, nes valstyb privalo utikrinti vis ekonomikos grandi stabilum ir vienyb. Taip visuomen virsta vieninga visuma, kuri valdo savo dalis ir lemia j pltr. Veikdamas tokioje visuomenje ekonominis mogusturi atsivelgti ne tik savo egoistinius tikslus, bet ir visos tautos, valstybs interesus. O. Spannas pabr valstybs socialin pobd, siedamas j su bendrais bendros gerovs, tautos interes suderinimo, etiniais principais, ir laikydamas j aukiausia dvasine vertybe, kuri isaugoti paauktos visos visuomens klass. Valstyb buvo vardijama kaip aminas ir natralus visuomeninis institutas. O. Spanno nuomone, valstybs ekonomini funkcij srityje turi vykti revoliucija. Valstyb turi pradti vykdyti kins pltros organizatoriaus funkcijas. Individai savo veikloje turi smoningai vadovautis aukiausiu tikslingumu, kylaniu i valstybs interes. O. Spannas propagavo organizuot k korporacins

santvarkos forma, kur verslininkai vienijasi su darbininkais, vykdant kin veikl. Nauja visuomen bus grindiama mainais. Taiau mainai turi virsti organizuota viena kitai teikiani abipusiai naudingas paslaugas korporacij sveika. Visos socialins mokyklos kryptys socialin traktavo kaip teisin ir etin. Taip, R. Stolzmannas ra, kad socialumas tai visuminis etikumas. Todl vieni i socialins mokyklos atstov, sekdami R. Stolzmannu, socialum apibr kaip etikum; kiti, kaip ir R. Stammleris, socialum aikino kaip teisikum, nes, jo nuomone, socialinis gyvenimas tai iorikai reguliuojamas gyvenimas, o socialumo poym ir sudaro reguliuojamumas. Taiau tai neskald mokyklos, nes teis buvo suprantama kaip etini prad gyvendinimas. I esms ia buvo kalbama apie skirting poir t pai formul ekonomini santyki etinis-teisinis reguliavimas. Socialin mokykla su jos orientacija neekonominius veiksnius, lemianius ekonominius procesus, iaugo i vokiei jaunosios istorins mokyklos. Kaip ir ios atstovai, socialins mokyklos alininkai svarbiausiu visuomens ekonominio gyvenimo veiksniu laik jo evoliucij, nagrinjo etines ir teisines normas. Bet tam tikra prasme ji netgi neig savo gimdytoj. Jei vokiei jaunoji istorin mokykla nepripaino, kad galima sukurti vairioms alims ir tautoms toki pat reikming teorij ir faktikai neig jos svarb, tai socialins mokyklos atstovai mgino sukurti toki ekonomikos teorij, kurios pagrindas bt etinis-teisinis poiris ekonominius reikinius. Didioji dauguma mokslinink, priklausiusi socialinei mokyklai, konkurencinius rinkos santykius laik normalia, natralia ekonomini ryi forma, tapatindami laisvos konkurencijos kapitalizm su paprasta prekine gamyba, bet kokiu main kiu. Jie visikai nekreip dmesio monopolistinio kapitalizmo ypatybes. Teisinius pradus jie (R. Stolzmannas, A. Amonnas ir kt.) aikino ne kaip laisvos rinkos prieikum, o kaip prekini main garant ir reguliatori. Taiau iuo klausimu i principo kitokios nuomons laiksi O. Spannas, atstovavs kratutin deinj socialins mokyklos sparn ir pateiks savit paskirstymo teorij bei kritikavs laisvos konkurencijos kapitalizm ir apskritai k, grst mainais. Ieit i kapitalizmo prietaravim jis mat valstybiniame monopolistiniame reguliavime. Pagal O. Spann, rinkos mainai ir kio valstybinis-teisinis reguliavimas yra dvi prieingos visuomenje stebtos paskirstymo ryi formos. Pagal O. Spanno koncepcij, grynas rinkos kis niekada neegzistavo. Visada kartu su reguliavimu per mainus k reguliavo valstyb. Taiau skirtingose istorinse epochose santykis tarp i skirting ryi ri buvo nevienodas. Jei vidurami Europoje lemiam vaidmen vaidino teisinis reguliavimas valstybinio reglamentavimo forma (amat cechinis reglamentavimas, siuzeren, vasal, priklausom valstiei santyki hierarchin struktra ir t. t.), tai kapitalizmo sistemoje rinkos santykiai istm tiesiogin valstybin reguliavim, palikdami jam tik mokesius, darbo dienos trukms nustatym statymais ir kai kurias kitas antraeiles ekonominio gyvenimo sritis. Taiau vliau kapitalizm turt pakeisti santvarka, kuri O. Spannas pavadino universalizmu. Tada kiniai santykiai bus ne santykiai tarp individ, o tarp j korporacij. Universalizmas, O. Spanno nuomone, reik vidurami santyki restauracij nauju techniniu pagrindu. Valstybs kiimasis vl bus susij tik su bendromis gamybos slygomis, bet ir su paiu gamybiniu procesu, panaiai kaip buvo reglamentuojami cechiniai amatai. Atsiras korporacij hierarchija, panai vidurami santykius siuzerenas vasalas. Valstyb reguliuos stambi korporacij veikl, o ios vidutini ir smulki. Kapitalistai O. Spanno idealioje visuomenje turs veikti kaip siuzerenai darbinink atvilgiu, t. y. ne tik turti teises, bet ir tam tikrus sipareigojimus darbinink klasei. Korporacinje santvarkoje bus veikta ami neteisyb paalintas nepakankamas gamybos organizatori vaidmens

vertinimas, dl kurio darbinink dalis sukuriamame turte visada buvo padidinta, o kapitalist sumainta. Kaip teig O. Spannas, eksploatatoriai, pasisavinantys svetimo darbo vaisius, yra ne kapitalistai, o darbininkai. Prieingai, kapitalistai visada buvo darbinink eksploatacijos aukos. i savo nuostab keliani koncepcij O. Spannas pavadino atvirktine eksploatacijos teorija, arba apversta pridedamosios verts teorija. Vadinasi, O. Spannui i esms socialinis poiris reik visumos primato prie dal, valstybs prie stambias korporacijas, pastarj prie smulkius susivienijimus ir pavienius kapitalistus, kapitalistini moni prie darbininkus. Tokioje visuomens organizacijoje, pagal O. Spann, pasireikia ideali universalizmo sistema, kur valstybs ir korporacijos vyrauja vir individo. U to meto kapitalizmo kaip santvarkos, pagrstos monopolijomis, gimdaniomis neteisingum paskirstyme bei kapitalist vykdom darbinink eksploatacij, reformistin kritik pasisak ir F. Oppengeimeris. Jis monopolistiniam kapitalizmui, kur tapatino su kapitalizmu apskritai, prieino preki gamintoj visuomen, laisv nuo monopolij, vadinasi, ir nuo eksploatacijos. F. Oppengeimeris paprast prekin gamyb laik natralia visuomens santvarka, o kapitalizm tam tikru nukrypimu nuo natralios bkls, kur sukl socialins prieastys. Pagal F. Oppengeimer, visuomens tikslas yra grti paprast prekin gamyb, kuri jis traktavo kaip liberal socializm, pagrst privaia nuosavybe ir mainais. F. Oppengeimeriui socialinis poiris reik socialini slyg, atvedusi monopolij atsiradim ir visuomens atsitraukim nuo nuo natralios bkls, analiz. Apskritai, socialins mokyklos alininkai gyn nuostat dl galimo rinkos ekonomikos pagerinimo socialinmis reformomis, organizuojant darbuotoj korporacijas. Priemone, galinia padti paalinti kapitalizmo socialinius-ekonominius prietaravimus, jie laik gamybos ir paskirstymo valstybin-teisin reguliavim. Naujos santvarkos, kuri nebeturi socialini antagonizm, pagrindu jie laik privaios nuosavybs pavertim akcine ir savo veikl planuojani monopolij pltr. Pai ekonomikos teorij socialin mokykla vargu ar kuo nors praturtino. Taiau ji suvaidino savo vaidmen pltojant ekonomini reikini tyrimo metodologin poir, atmesdama ir austr mokyklos subjektyvistin psichologizm, ir marksizmo gamybin poir. Socialins mokyklos idjos buvo tinkama terp, pagreitinusi daug gilesns ir produktyvesns ekonomikos mokslo krypties, gavusios institucionalizmo pavadinim, formavimsi. Kalbant apie socialins mokyklos metodologines paiekas, paymtina, kad ios mokyklos metodologija atspindjo neokantizmo pairas ekonomikos teorijoje. Tyrim objektas buvo visikai atsijs nuo realios tikrovs. A. Amonnas skyr tyrim objekt (empirin mediag) ir painimo objekt (politins ekonomijos objekt), kur, jo nuomone, konstruoja pats mokslas. A. Amonnas ra: Patirties duomenis, i kuri pirmiausia ir daugiausia iaikinamos ios problemos, mes galime pavadinti mokslo tyrimo objektu. O painimo objektas, kur mes i principo skiriame ir atskiriame nuo pirmojo, prieingai, pateiktas kaip mokslo turinys ir problemos. Ne reals daikt ryiai, o sivaizduojami problem ryiai sudaro moksl. Dl to socialiniai santykiai kaip politins ekonomijos objektas tapo sukonstruotomis kategorijomis, pagimdytomis painimo grynj tiksl, maai k bendro turini su ekonomine realybe, kuria A. Amonnas laik psichinius, fiziologinius ir gamtinius-techninius reikinius. Kadangi socialins mokyklos teoretikams ekonomins kategorijos yra logins konstrukcijos, tai jie neusim realaus ekonominio gyvenimo prieasties-padarinio ryi atskleidimu. Socialins mokyklos alininkai skyr mokslin-prieastin painimo

metod (j nuomone, nepritaikytin ekonomikos teorijoje) ir mokslin-kultrin metod, atmetant prieastini ryi painim ir konstruojant sampratas pagal filosofines ir etines vertybes. I esms socialins mokyklos atstovai sil traukti nauj teleologin ekonomini proces painimo metod. Ekonomini proces, kuriems buvo priskiriamas pradinis kryptingumas ir tikslingumas, vidujai jiems bdingas tikslas, nes jie yra subjekt plan realizacijos rezultatas, teleologinis aikinimas yra vienu i specifini ios mokyklos metodologini poymi. Dl to ekonomikos mokslas buvo veriamas teleologiniu mokslu, tyrinjaniu tikslini nuostat ir priemoni, kaip jas pasiekti, santykius. Svarbus socialins mokyklos metodologijos svarbus bruoas ekonomini dsni neigimas. ios krypties alininkai man, kad egzistuoja du visikai skirtingi pasauliai gamtos pasaulis, kur veikia objektyvs dsniai, ir mogaus dvasinis pasaulis. Pastarasis buvo nagrinjamas kaip sritis, kur viepatauja laisva mogaus valia, mogus visk kuria pagal savo norus, turdamas vienokius ar kitokius sitikinimus, tikslus ir panaiai Socialiniai dsniai tai mogaus motyv dsniai. Pavyzdiui, R. Stammleris tikino, kad socialinis reikinys negali bti laikomas natraliai btinu, tendencijos byloja tik apie numatomus vykius, kuri prieastingumas yra abejotinas. ios ivados susijusios su tuo, kad socialiniai reikiniai buvo vertinami kaip fenomenai, nulemti teiss, o pastaroji kaip mogikos valios rezultatas. Tokiu bdu, socialiniai procesai subjektyvinami, ir socialini dsningum problema dingsta. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite prieastis, kurios nulm socialins mokyklos atsiradim. 2. Aptarkite pagrindines socialins mokyklos grupes ir kryptis metodologini problem sprendimo aspektu. 3. Aptarkite socialins mokyklos metodologines paiekas. 4. Aptarkite socialins mokyklos atstov poirius verts teorij. 5. Palyginkite skirting socialins mokyklos krypi ir grupi atstov tyrimus paskirstymo santyki srityje. 6. Kaip socialins mokyklos alininkai neig kaip marinalist individualistinius modelius ir marksistin politin ekonomij? 7. Kodl galima teigti, kad socialin mokykla iaugo i vokiei jaunosios istorins mokyklos? 8. Palyginkite O. Spanno universalizm su F. Oppengeimerio liberaliu socializmu. 9. Kas sieja socialin mokykl ir institucionalizm? LITERATRA alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius: Mintis, 1991. P. 368-371. . . 3. . ( XIX XX .) / . . . . (. .) . : , 1989. . 169-178. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 311-314.

 : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 190-192. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 158-163. . . : . : -, 2002. . 70-72.

8.3. AMERIKIETIKASIS INSTITUCIONALIZMAS

Pagrindins sampratos: Institutai. Institucionalizmas. Socialin psichologija. Nuosavyb. Vebleno efektas. Sandri teorija. Kolektyviniai veiksmai. Nuosavybs titulas. Administracinis kapitalizmas. Verslo ciklas. Trumpos ir ilgos bangos ekonomikoje. Organinis gerbvis. Pagalbins sampratos: Vidurinioji klas. Technokratija. Technologinis determinizmas. Konjunktra. Akcij kursai. Indeksai. Gamybos ir kapitalo koncentracija bei centralizacija. Dykinjanti klas. Verslo ir pramons dichotomija. Socialiniai konfliktai. Tredjuonizmas. Harvardo barometras. XIX a. pabaigoje XX a. pradioje Vakar civilizacijoje augo audringi prietaravimai, susij su pramons pltra ir jos kartelizacija. Tuomet susipyn milinik pramons koncern bei vis labiau centralizuojamo bank kapitalo jgos, vyko ari monopolij konkurencija. Laisvos konkurencijos kapitalizmas pamau peraugo monopolistin stadij. Visi ie procesai labiausiai pasireik JAV, kur finansinis kapitalas tuo metu dalijosi savo takos zonas, o pramonins koncentracijos katai perkeliami ant fermeri, darbinink, vartotoj viduriniosios klass pei. Tokiomis slygomis XX a. pirmame ketvirtyje amerikiei ekonomikos moksle susiformavo mokslinink grup, kurios nariai, nusivyl tais rezultatais, kuriuos praktikoje lm neribojamas rinkos mechanizmas, suaktyvin stiprjani monopolistini tendencij ekonomikoje analiz ir talkindami savo alies antitrestinei politikai, tapo vairias metodais vykdomos ekonomikos socialins kontrols koncepcijos lyderiais. J teorijos, sugriaudamos J. N. Keyneso ir A. Marshallo viltis, kad manoma galutinai suderinti visus metodologinius skirtumus, pradjo nauj ekonomins minties krypt, kuri dabar vadiname institucionalizmu (nuo lotyniko odio institutum norma, staiga). i nauja mstymo kryptis, R. Heilbronerio odiais tariant, susijusi su vairi reformistini kolektyvizmo koncepcijvariant pltojimu, t. y. naujomis socialins kontrols koncepcijomis, treiajame deimtmetyje augo ypa spariai ir vienu metu net grasino tapti dominuojania amerikiei ekonomins minties srove. Tai, kad institucionalizmas susiformavo btent JAV, neatsitiktinis reikinys, nes ekonomin mintis Amerikoje buvo savita ir glaudiai siejosi su sparia kapitalizmo pltra bei keletu svarbi judjim, atspindjusi ekonomines ir politines realijas. Tai buvo darbo judjimas, 1881 m. taps Amerikos darbo federacija, judjimai, kuri alininkai pasisak u pigi popierin ir sidabro valiut, progresyvin pajam mokest, valstybin ems kio kreditavim, skatino ems kio produkt kain didjim, antitrestinis judjimas, savo nuostatas gyvendins primus Shermano antitrestin statym (1890 m.) ir special komercijos statym (1887 m.), taip pat Paangus judjimas, vadovaujamas Moter klub generalins federacijos; pastarasis siek keiiant statymus reformuoti sistem. Tarp ymiausi institucionalizmo atstov yra amerikiei mokslininkai J. Commonsas (18621944 m.), W. Mitchellas (18741948 m.), Waltonas Hamiltonas (18891946 m.). Pastarasis ikagos universitete Pirmojo pasaulinio karo laikorpiu skait ymj kurs, kuris vadinosi Socialins ir ekonomins institucijos, ir pirmasis 1918 m. pavartojo termin institucionalizmas bei Amerikos ekonomins

asociacijos suvaiavime 1919 m. j apibdino kaip gamybos socialins kontrols tyrim krypt. W. Hamiltono nuomone, institucionalizmo udavinys nagrinti ekonominius reikinius kaip j evoliucijos proces, plaiau taikyti apraomj statistik ir, atmetant siaur klasin poir, kad mons pirmiausia elgiasi pagal ekonomin savanaudikumo princip, atsisakyti abstraki pavieni kini subjekt motyvacijos schem. Institucin ekonomika individo elges laik didesnio socialinio modelio dalimi, kur paveik tuometinis gyvenimo bdas ir mstymo modeliai. Institucionalizmo idj pradininku laikomas Thorsteinas Veblenas (18571929 m.), taps svarbiausia figra lauant tradicin politin ekonomij JAV ir savo knyga Dykinjanios klass teorija i esms padjs pagrindus institucionalizmo atsiradimui. Tiesa, pasak M. Blaugo, institucionalizmas niekada neturjo organizacinio centro, ir ios srovs vairumas suteikia pagrind abejoti jos kaip mokslins mokyklos egzistavimu. D. Sekleris institucionalizm net vardijo kaip ekonomins minties istorijos paslapt. Juk T. Veblenas savo nepakartojam sociologin analiz pritaik verslininko gyvenimikos filosofijos tyrimui; W. Mitchellas beveik vis savo gyvenim skyr statistinei mediagai rinkti; o J. Commonsas ianalizavo ekonomins sistemos funkcionavimo teisnius pagrindus. Vis dlto susiklost tradicija tris amerikiei ekonomistus T. Veblen, W. Mitchell ir J. Commons laikyti pagrindiniais ios krypties atstovais. Minti mokslininkai suabejojo neoklasikins krypties ivadomis, todl institucionalizmas tai tam tikra prasme alternatyva neoklasikinei ekonomikos teorijos krypiai. Daugelis i institucionalizmo atstov rmsi Europos mstytoj, toki kaip G. W. F. Hegelis, K. Marxas, Ch. Darwinas ir H. Spenceris intelektualiniu bei filosofiniu palikimu, taip pat amerikiei W. Jameso, C. Peirceo ir J. Deweyaus darbais, suformavusiais amerikietikj pragmatizmo filosofij, teigusi tiesos praktin koncepcij ir reliatyvizmo antidoktrinik princip teorijoje, bei kuriuose tapimo (becoming) koncepcijos prieinimas I. Newtono mechanistinei buvimo (being) idjai buvo ypa svarbus. Ch. Darwino Ri atsiradimas (1859 m.) bei H. Spencerio, nepriklausomai nuo jo prijusio evoliucijos idj ir perneusio i nuo gyv btybi visus procesus ir reikinius, veikalai buvo pagrindas to evoliucinio poirio, kuris apibdino i mokslinink prijim prie socialini institut tyrimo. Vadovaudamiesi pltros idja, jie (pirmiausia T. Veblenas) kl sau tiksl itirti reali reikini esm ir i reikini prieasi evoliucij, savo judjimo galutiniu tikslu vardydami sukurti kultrologin (cultural) ekonomikos teorij, pagrst antropologija, socialine psichologija ir sociologija. Ir dabar, M. Blaugo odiais tariant, n vienas ekonomikos teorijos metodologijos veikalas negali isiversti nepaminjs io paskutinio ir paties reikmingiausio mginimo tikinti ekonomistus, kad j teorijos turi bti grindiamos ne mechanikos, o biologijos ir jurisprudencijos analogijomis. 8.3.1. Institucionalizmo samprata ir pagrindiniai metodologiniai ypatumai Kadangi institucionalizmas atsirado kaip opozicija neoklasikinei ortodoksijai, jis i pat pradi asocijavosi su kitaminiais ir tapo savos ries disidentine kryptimi bei periferija pagrindinei ekonomins minties srovei, kuri apsprend vyraujanti neoklasikin paradigma. Be to, paymtina, kad institucionalizmas i pat pradi buvo grynai eklektikas reikinys ekonomikos teorijoje. Pragmatika institucionalist nuostata sujungti skirtingas metodologijas, panaudoti visk, kas gali bti naudinga i vis mokykl sukaupto lobyno kuriant reali ir konstruktyvi teorij, nulm institucionalizmo amorfikum bei eklektikum.

Institucionalizmas, sieks sukurti konstruktyvi (instrumentalistin) teorij, kuri galt bti tinkama sprsti svarbiausias visuomens problemas ir visuomens valdomai evoliucijai tobulesns santvarkos link, dl savo originalios metodologijos priskiriamas ypatingai ekonomikos mokslo srovei. Institucionalizmas atsirado ekonomikos teorijos ir sociologijos sankirtoje; tai atsispindjo ir institucionalistini tyrim problematikos, ir metodologijos srityje. iai metodologijai bdingas: socialins psichologijos naudojimas (institucionalist nuomone, teorija, pateikianti mogaus ekonominio elgesio tinkam traktuot, turi apimti ir neekonominius veiksnius, aikinti elges vertinant socialinius aspektus); ypatingo dmesio skyrimas politiniams ir socialiniams institutams; istorinis poiris (pasireiks genetiku poiriu reali ekonomini struktr tyrim ir siekiu isiaikinti pltros varanias jgas bei veiksnius); evoliucionizmas; reformatorika orientacija (ji pasireikia glaudiu institucionalist teorini nuostat sryiu su tam tikromis programinmis nuostatomis ir praktinmis rekomendacijomis valstybs politikos srityje). Institucionalistams visada buvo bdingas polinkis empirizm, realistikos teorijos, pagrstos praktikos apibendrinimu ir atspindinios istorin patirt, krim. Institucionalizmo atstov nuomone, ekonomins teorijos pagrind turi sudaryti vairi institucij (valstybs, monopolijos, privaios nuosavybs, konkurencijos, mokesi, paveldimumo, eimos) tyrimas ir apraymas. Institucionalizmas grietai prietaravo neoklasikinei ortodoksijai. Kaip vliau paymjo J. M. Clarkas, pats terminas institucionalizmas buvo pradtas vartoti kaip apibendrinantis atvilgiu vairi ekonomist, kuri sujungianiu pradu buvo kritikas poiris neoklasikin ortodoksij. Institucionalizmas prietaravo ortodoksinei teorijai dl i prieasi: jis teig, kad ortodoksin politin ekonomija grsta diskredituota hedonistine mogaus elgsenos teorija; kad jos pagrindinis individualistins konkurencijos postulatas yra neteisingas ir netikslus; bei kad jos pagrindin ekonomins pusiausvyros slyg nustatymo problema grindiama neteisinga analogija su fiziniais mokslais ir numano statin poir ekonomin organizacij, skirtingai nuo tikrojo pltros proceso. Institucionalistai kritikavo neoklasikin mokykl u jos ribotum, pasireikus, j nuomone, kaip metodologijos, ignoravusios sociologini, politini, socialinipsichologini veiksni vaidmen ekonominio mechanizmo funkcionavimo srityje, siaurumas. Jei neoklasikai savo mintis grind A. Smitho teze apie rinkos kinio mechanizmo tobulum ir ekonomikos savireguliacij bei laiksi gryno ekonomikos mokslo, tai institucionalistai, grietai pasisakydami prie toki darb, kaip J. N. Keyneso Politins ekonomijos visuma ir metodas, pavertusi ekonomikos teorij abstrakiu mokslu, poveik, varomja ekonomikos jga kartu su mediaginiais veiksniais laik ir dvasinius, moralinius, teisinius bei kitus veiksnius, nagrinjamus istoriniame kontekste. Kitais odiais tariant, institucionalizmas savo analizs objektu vardija ir ekonomines, ir neekonomines socialins-ekonomins pltros problemas socialins psichologijos evoliucij. Be to tyrimo objektai institutai neskirstomi pirminius ir antrinius bei neprieinami vieni kitiems. Institucionalist nuomone, ekonomikos mokslas nagrinja kain ir konkurencijos problemas, neanalizuodamas racionalios mogaus psichologijos. Tokiu atveju tampa svarbs ne pusiausvyros tyrinjimai, bet konfliktai tarp moni kolektyv. Neatsitiktinai institucionalistai vietoj pusiausvyros teorijos sil pltoti evoliucin teorij ir teig, kad pagal savo pobd ekonomikos teorija turi bti orientuota

politik ir kilti i valdios politins ekonomijos institucini realij. Juos domino institucinis ekonomins sistemos pjvis. Institucionalizmas, kaip priepriea neoklasik rinkos koncepcijai ir tradicinei visuomens spontanikos pltros ekonominei filosofijai, ikl aktyvistin filosofij, kurioje teigiamas pozityvios valstybs, skirtos utikrinti valdom valstybs raid, principas. Klasikinio tipo ekonominiam liberalizmui, XIX a. patekusiam ideologins krizs tarpsn, institucionalistai prieino organizuoto socialinio veikimo pozicij, susiet su paiekomis socialins organizacijos naujos formos ir ekonomins demokratijos naujo turinio. is naujasis turinys turjo gerokai skirtis nuo ankstesni vyravusi pair apie ekonomin demokratij, apibdint valstybs nesikiimo, juridikai laisvos asmenybs autonomijos, natrali teisi, natralaus vystymosi doktrinomis. Kitaip nei tradicinio individualizmo atveju, formavosi demokratinio kolektyvizmo filosofija su jos pagrindine idja apie ekonomikos bei visuomens pltros valdym. Apibrdamas jos bendrus rmus, W. Hamiltonas straipsnyje Socialini moksl enciklopedijai ra, kad i filosofija siek apimti realias visuomens raidos tendencijas, ekonomini reform program, visuomenins gerovs teorij ir visuomens ateities srangos model. Btent tai, jo nuomone, atsispindjo siekyje utikrinti individo ir valstybs, laisvs ir valdios, individualios naudos motyvo ir visuomenins gerovs veiksming kompromis. Tokios pozicijos skiriamasis bruoas buvo tai, kad kolektyvizmas vertinamas kaip tam tikras nuoseklus ir nenutrkstamas empirinis procesas. Kaip pabr W. Hamiltonas, empirinis kolektyvizmas paia savo esme nepriims joki viening i anksto parengt visuomens srangos projekt ir visaapimani schem politikos srityje. Pagal i filosofij kiekviena atskira problema turi bti sprendiama individualiai, atsivelgiant susiklosiusi situacij. Institucionalizmas, kaip minta, pasireik kaip empirin srov, prieinta abstrakiai-teorinei krypiai. Institucionalistai mgino abstrakius tyrinjimus pakeisti pozityviais reali mogaus aktyvumo form, kurios vis laik keiiasi ir sudaro vadinamuosius institutus, tyrimais. Dl to jie pastebi, kad statymai reliatyvs, kad kiekvienas statymas tinkamas tam tikroms apibrtoms slygoms, apribotoms tam tikr institut. Institut nagrinjimas per teiss prizm ypa irykjo J. Commonso darbuose, bet juridinis poiris daugiau ar maiau buvo bdingas vis institucionalist mstymui. Institutai (institucijos) tai skirtingos kilms socialiniai reikiniai (mokesiai, eima, valstyb, profesins sjungos, konkurencija, privati nuosavyb, finans sistema, pats rinkos mechanizmas) arba j pagrind sudarantys skirtingos kilms psichologiniai, teisiniai, etiniai ir kiti reikiniai (paproiai, proiai, instinktai). Pagal T. Vebleno apibrim socialiniai-ekonominiai institutai tai visuomeninio gyvenimo gyvendinimo proceso prastiniai bdai, jo sryyje su materialia aplinka, kurioje gyvena visuomen. Pasak W. Hamiltono, pirmojo pavartojusio kategorij institutas, is terminas tai verbalinis simbolis, apraantis socialinius reikinius, reikiantis mstymo ar veikimo bd. Daug toki reikini galima rasti taut tradicijose ar grupi proiuose. Kitaip tariant, tai tarsi visuomenei bdingos procedros ar susitarimai. Institut pavyzdiai gali bti: valstyb, eima, privati nuosavyb, pinigin sistema. ia prasme institutai nagrinjami kaip tam tikra objektyvi realyb, kaip istorins evoliucijos, vykusios per materiali slyg sveik, statym krim, idj pltr, valstybs politik ir t. t., rezultatas. Jie pasireikia kaip ekonomini subjekt elges formuojantys veiksniai. Kita vertus, institutai pasireikia kaip moni pasaul keiianios veiklos objektas, instrumentai, turintys, kaip parod J. Commonsas, kisti dl kolektyvini socialini veiksm.

Taigi terminas institutas sunkiai apibriamas, taiau jame sutelkta svarbi idja iplsti ekonomikos mokslo ribas, traukiant neekonomini reikini ir staig analiz. (Kaip XX a. paskutiniame deimtmetyje ra 1993 m. ekonomikos Nobelio premijos laureatas Douglassas C. Northas, Institucijas traukdami ekonomikos teorij ir ekonomin istorij, engiame esmin ingsn ios teorijos ir istorijos tobulinimo kryptimi). Institutai tai odinis grups visuomenini paproi simbolis. Jie reikia vyraujant ir pastov mstymo arba veikimo bd, kuris grupei tapo proiu arba tautai paproiu. Jei vl pacituotume vien pagrindini naujojo institucionalizmo atstov D. C. North, kuris dar bdamas studentas skait T. Vebleno, J. Commonso veikalus, padariusius jam didel tak savo pairomis kio funkcionavim, tai jis institucijas apibr kaip visuomens aidimo taisykles arba, formaliau tariant, kaip moni sukurtus apribojimus, formuojanius mogikj sveik, t. y. kaip apribojimus, kuriuos mons prisiima siekdami struktrizuoti savo tarpusavio santykius. Toliau jis knygoje Institucijos, j kaita ir ekonomikos veikm (1990 m.) ra: Institucijos negalima pamatyti, paiupinti ar net imatuoti: jos yra mogaus proto konstruktai. ios krypties atstovai mano, kad visi institutai turi kolektyvins psichologijos bruo. Vadinasi, analizuojant skirting grupi paproius, mokslas turi parodyti, kokie ekonominiai ar moraliniai momentai susij su tam tikrais institutais, ir kodl jie nustoja tenkinti naujus poreikius bei uleidia viet kitiems. Taigi institucionalistai neoklasikinei rinkos teorijai, kurioje rinka ikyla kaip universalus ir neutralus ribot ekonomini itekli paskirstymo tarp alternatyvi j panaudojimo galimybi mechanizmas, prieino savo rinkos mechanizmo kaip socialinio instituto, kurio funkcionavimo pobdis atspindi ekonomins sistemos ypatybes ir kuris pats keiiasi evoliucionuojant visuomenei, tyrimus. Institucionalistai siek rasti bd papildyti rinkos mechanizm kolektyvini ekonomini sprendim formavimo ir gyvendinimo demokratiniu politiniu mechanizmu. Siekdami pagrsti rinkos ir valdomos ekonomikos derinimo princip, jie pabr, kad kalba eina ne apie pasirinkim tarp laisvos ir kontroliuojamos ekonomikos, bet apie visuomenin kontrol, kurios organizavim jie siejo su valstybe, kaip prieprie privaiai kontrolei, vykdomai stambi korporacij ir j susivienijim. Institucionalistai mano, kad ekonomikos mokslas turi i naujo apsvarstyti tikslus, kuri siekia monija, iekodama gerovs (vadinamajai normatyvinei funkcijai). Jie atmeta klasikins mokyklos harmonijos idj ir pagrindinius jos postulatus. Institucionalizmo teorijoje galima aptikti dvi ieities pozicijas: 1. Kritikj, kuri ireikiama kaip negatyvus poiris laisv versl; 2. Pozityvij, kuri knijama kaip egzistuojanios santvarkos modernizacijos siekis. Priklausomai nuo poirio ypatum, tradicikai skiriamos tokios XX a. pirmosios puss institucionalizmo mokyklos arba variantai: a) psichologin (pirmiausia siejama su T. Veblenu), jos atstovai kapitalizmo socialinius-ekonominius procesus, klasi kov aikino Ch. Darwino natralios atrankos teorija; b) teisin (ymiausias atstovas J. Commonsas), ios mokyklos atstovai teig, kad kapitalizmo socialiniusekonominius santykius lemia teisins institucijos; c) konjunktrin (jos lyderis W. Mitchellas), jos atstovai institucionalistin metodologij naudojo siekdami praktini ekonomini prognozi ir verslo ciklo reguliavimo tiksl. Vadovaudamasis ia tradicija, L. B. Alteris, vardindamas mokyklas, savo monografijoje apie amerikiei politin ekonomij taik tokius terminus, kaip socialinis-psichologinis, socialinisteisinis ir konjunktrinis -statistinis institucionalizmas.

Institucionalist paskelbtas metodologinis perversmas turjo savas teorines ir socialines-istorines aknis. Kadangi XIX a.XX a. sankirtoje amerikiei ekonomins minties lygis smarkiai atsiliko nuo Europos, teorini idj importas atliko svarb vaidmen JAV. Ypa tai susij su idjomis, tapusiomis reformistini koncepcij pagrindu. Todl neatsitiktinai aptardami institucionalizmo teorines aknis metodologijos aspektu, daugelis tyrintoj pastebi, kad i mokykla turi daug bendro su vokiei istorine mokykla. Pavyzdiui, W. Leontiefas rao, kad yms amerikiei ekonomins minties atstovai (turdamas omenyje T. Veblen ir W. Mitchell) savo kiekybini analitini metod ekonomikos moksle kritikoje prats bendr vokiei istorins mokyklos linij. I dalies tai galima paaikinti ta aplinkybe, kad ami sandroje vokiei istorins mokyklos taka JAV buvo tiek pat didel, ar net galbt reikmingesn, nei anglikosios mokyklos taka. Apskritai, institucionalizmo importin kilm btinai pabrdvo visi ariausi ios krypties prieininkai. O F. A. von Hayeko, L. C. Robbinso ir F. H. Knighto pastangomis XX a. ketvirtajame deimtmetyje buvo iplatinta versija, pagal kuri institucionalizmas yra vokiei istorins mokyklos persodinimo amerikietik dirv produktas. I ties ios krypties atsiradim smarkiai paveik vokiei istorins mokyklos atstovai. Daugelis amerikiei mokslinink (ekonomist, sociolog, istorik) studijavo Vokietijos universitetuose; ten natraliai buvo paveikti istorins mokyklos. is poveikis pasireik ne tik priimant istorizm kaip alternatyv dedukcinei analizei kaip tyrim metodui, bet ir per vokiei sozialpolitik ir jos dmes socialinms reformoms. Taip pat daugelis j perm Herberto Spencerio socialins evoliucijos filosofij, atmetusi poir, kad Visata funkcionuoja pagal nustatyt natrali tvark. I pradi institucionalizmo alininkai neveng tiesiogins konfrontacijos su klasik, o vliau ir neoklasik teorijomis. Prietaraudami universalioms ekonomikos teorijos pretenzijoms, institucionalistai pabr istorini, socialini ir institucini veiksni svarb, kurie sudaro vadinamuosius ekonominius statymus, priklausanius nuo i veiksni. Jie teig, kad daugelis dalyk ekonomikoje nra nepakeiiama, o priklauso nuo nuolat kintani istorini slyg, kurios individ veikia arba tiesiogiai, arba netiesiogiai per institucijas ar visuomen. ia prasme institucionalizmo kryptis tarsi siterp tarp Amerikos pesimist (Henry C. Carey ir Danielio Raymondo) veikal ir V. Pareto darb. Taigi, institucionalistus su vokiei istorine mokykla suartino ne tik tai, kad jie pripaino didiul vairi neekonomini institut kin vaidmen, bet ir reikalavimas ekonominius reikinius analizuoti pagal j istorin plt. Nors, beje, savo programiniame straipsnyje Kodl ekonomika nra evoliucijos mokslas (1898 m.), laikomame institucionalizmo pradia, T. Veblenas kritikavo G. Schmollerio ir jo pasekj empirizm. Abi kryptis suartino siekis: 1) siaur utilitarin Homo oeconomicus model pakeisti platesne interpretacija, grindiama tarpdisciplininiu poiriu (socialine filosofija, antropologija, psichologija). Kaip vliau ra R. Coaseas, Ekonomikos teorijos sukurtas naudos racionalus maksimizuotojas niekuo nepanaus paprast mog, kuris kratosi autobuse, ir apskritai neprimena jokio vyro (ar moters) jokiame autobuse; 2) ekonomikos teorij orientuoti socialines problemas, siekiant j panaudoti kaip instrument reformoms vykdyti. T. Veblenas savo veikl pradjo beveik kartu su vokiei istorins mokyklos treija karta, o jo mokinys W. Mitchellas buvo vokiei jaunosios istorins mokyklos jauniausio atstovo A. Spiethoffo amininkas. Tai, kad T. Veblenas ir W. Sombartas orientavosi evoliucin-biologin poir ir pabr takos ar spaudimo vaidmen kapitalistinje verslininkystje juos suartino. Ekonomikos proces ciklikumo tyrimas suartino W.

Mitchell ir A. Spiethoff. Atidus dmesys darbinink klausimui, politiniamsteisiniams socialini judjim aspektams, ekonominiam reformizmui, tokie bdingi G. Schmollerio mokyklai, ne maiau buvo svarbs ir J. Commonsui. Galiausiai ekonomist-institucionalist, ypa T. Vebleno, iskirtinis bruoas tapo didesnis dmesys technologijos poveikiui visuomenei ir mokslini-technini specialist vaidmeniui. is bruoas lm, kad jis giliai brovsi sociologijos mokslo sfer. Tai taip pat leidia velgti paraleles su vokiei istorine mokykla (jos treija karta W. Sombartu ir ypa M. Weberiu, turjusiu didel poveik institucionalist poiriui stambi korporacij kaip socialin-ekonomin organizacij. Tai ypa ryku J. K. Galbreitho darbuose, kuriuose visikai M. Weberio idj dvasioje organizacija nagrinjama kaip valdios altinis). Taiau reikia pastebti, kad nors istorikumas ir socialins srities veiksni vertinimas ekonominio augimo keli pagrindimui ir simbolizuoja metodologini institucionalizmo ir vokiei istorins mokyklos princip panaum, bet anaiptol nereikia visiko ir beslygiko vokiei istorins mokyklos tradicij permimo. Tam yra keletas prieasi. Pirma, XIX a. antrosios puss vokiei autoriai, bdami paveikti A. Smitho teorijos, visikai rm Prsijos junkeri sluoksnius kovojani u prekybos laisvs ir kit ekonominio liberalizmo princip, tarp j neribotos laisvos verslinink konkurencijos btinum, tvirtinim Vokietijoje. Antra, istorikumas vokiei mokyklos tyrinjimuose pasireik pirmiausia tuo, kad jie tvirtino esant natral rinkos ekonomini santyki natral pobd ir rm nuostatas, jog pusiausvyra ekonomikoje automatikai nusistovjo per vis moni visuomens pltojimosi laikotarp. Treia, vokiei istorins mokyklos autori darbuose nebuvo leidiama net ir menkiausi uuomin apie galimyb reformuoti visuomens ekonomin gyvenim pagal principus, apribojanius laisv verslininkyst. T. Veblenas ir jo pasekjai daug stipriau, nei vokiei pirmtakai, pabr, kad nepakanka ekonomikos kaip laisvoje rinkoje veikiani nepriklausom individuali ki, pardavj ir pirkj sistemos analizs. Tam, neabejotinai, daug takos turjo socialin-ekonomin padtis JAV XIX a. pabaigoje XX a. pradioje. is laikotarpis paymtas spartaus korporacij augimo, galing monopolij atsiradimo ir pirmj mginim valstybs mastu, institucikai pasiprieinti j susidarymui ir funkcionavimui. Btent institucionalistai vieni pirmj i buruazini ekonomist pradjo aprainti ir teisinti valstybin monopolistin kapitalizm, kur jie vadino administraciniu kapitalizmu. Dauguma ankstyvojo laikotarpio institucionalist, keldami klausim dl kapitalistins monopolizacijos ir btinumo sukurti ekonomikos kontrols nauj socialin mechanizm (skirtingai nuo rinkinio reguliavimo mechanizmo ir j papildant), nagrinjo valstybin reguliavim kaip priemon, padedani paaboti dideli bendrovi monopolin jg ir visuomen apsaugoti nuo neigiam monopolizacijos padarini. Pirmiausia tai buvo susij su komunalinio kio akomis ir geleinkeliu, kur konkurencijos rinkini jg veikimas buvo akivaizdiai susilpnjs. Institucionalizmas atspindjo ir kit pokyi ekonomikos sferoje klod: vis augant technins paangos vaidmen ir dl to rykjant technins inteligentijos vaidmen. Taip institucionalizmas tapo kokybikai nauja ekonomins minties kryptimi. Jis apm geriausius teorinius-metodologinius buvusi ekonomikos teorijos mokykl pasiekimus, ir pirmiausia pagrstus matematika ir matematiniu aparatu marinalistinius neoklasik ekonomins analizs principus (ekonomikos pltros

tendencij ir rinkos konjunktros pokyi nustatymo srityje), taip pat metodologin vokiei istorins mokyklos instrument (tiriant visuomens socialines psichologijos problemas). Dauguma aspekt panai nuomon ireik ir M. Blaugas, kurio manymu, mgindami nustatyti institucionalizmo esm, pastebime tris bruous, priskirtinus metodologijos sriiai: 1) nepasitenkinimas auktu abstrakcijos lygiu, bdingu neoklasikams, ir ypa statiniu ortodoksins kain teorijos pobdiu; 2) siekimas integruoti ekonomikos teorij su kitais visuomens mokslais arba tikjimas tarpdisciplininio poirio privalumais (tai ypa bdinga J. Commonsui); 3) nepasitenkinimas nepakankamu klasikini ir neoklasikini teorij empirikumu, kvietimas vykdyti detalius kiekybinius tyrimus. ia dar reikt pridti reikalavim stiprinti visuomenin verslo kontrol (taip vadinosi J. M. Clarko 1926 m. ileista knyga), kitaip tariant, palank poir dl valstybs kiimosi ekonomik. ie keturi bruoai gana netolygiai atsispindi svarbiausi institucionalist veikaluose. T. Veblenas visikai nebuvo suinteresuotas ekonominio gyvenimo fakt rankiojimu ir i principo neprietaravo prie neoklasik abstrakt-dedukcin metod. Negana to, jis i viso atsisak ekonomikos mokslui priskirti vokiei istorins mokyklos veikalus. Ortodoksins teorijos loginis metodas j tenkino. To negalima pasakyti apie jos hedonistines ir atomistines mogikosios prigimties koncepcijas, t. y. apie W. S. Jevonso A. Marshallo vartotojikos elgsenos teorij. Be to, jis rytingai pasisak prie centrin neoklasikins gerovs teorijos tez, pagal kuri tobula konkurencija esant tam tikriems apribojimams padeda pasiekti optimali rezultat. Tai jis vadino status quo teleologija ir apologija. T. Vebleno nuomone, ekonomikos teorija turi bti evoliucinis mokslas. ia jis turjo omenyje ekonomini institut atsiradimo ir pltros tyrim bei poir ekonomin sistem kaip kumuliatyvin proces, o ne pusiausvyr grtant mechanizm. T. Veblenas ekonominius institutus apibr kaip prast mstymo ir visuotinai priimtinos elgsenos bd kompleks. I ia, atrodyt, galima bt daryti ivad, kad institucionalistin ekonomikos teorija turi apimti visuomens paproi ir proi, isikristalizavusi kaip ekonominiai institutai, analiz. I ties T. Veblenas silo skaitytojams tai, k galima pavadinti kultros kritika, pagardinta instinkt psichologija, rasistine antropologija ir sparnuotomis frazmis. Demonstratyvus vartojimas (conspicuous consumption), pinigin konkurencija (pecuniary emulation), neesantys savininkai (absentee ownership), kontrols laisv (discretionary control) tai tik keletas i termin, kuriais jis praturtino angl kalb. is derinys buvo toks unikalus ir individualus, kad net patys gabiausi T. Vebleno mokiniai nesugebjo pratsti ar ipltoti jo tradicij. Jo knygos, tokios kaip Dykinjanios klass teorija (1899 m.) ir Verslo mons teorija (1904 m.), i pirmo vilgsnio priklauso ekonomikos teorijai, bet i tikrj tai pramons kapiton vertybi ir poiri tyrimas. Pagal kai kuriuos vertinimus, institucionalistins ekonomins minties krypties atsiradimo data ir reikt laikyti T. Vebleno monografijos Dykinjanios klass teorija ileidimo dat 1899 m. Taiau, turint omenyje vliau atsiradusias ne maiau reikmingas J. Commonso ir W. Mitchello publikacijas, lmusias kaip ir nauj institucionalizmo krypi gimim, ios ekonomikos teorijos krypties idj ir koncepcij tikslaus formavimosi viening visum periodas vis dlto bt apie XX a. treij ketvirtj deimtmeius.

Mint amerikiei mokslinink ir j pasekj darbus vienija antimonopolinis kryptingumas, visuomenini santyki visumos poveikio ekonominiam augimui vertinimo ir valstybs sikiimo ekonomik btinumo idja. Kaip ra F. von Hayekas, Jeigu monopolijos kokiose nors srityse yra neivengiamos, tai geriausias sprendimas, kuriam iki pastarojo laiko amerikieiai teik pirmenyb stipri vyriausyb kontroliuoja privai monopolij. Nuoseklus ios koncepcijos gyvendinimas ada daug geresnius rezultatus, nei tiesioginis valstybinis valdymas. Vis dlto tenka pripainti, kad analizs srityje institucionalistams nepavyko gyvendinti savo paad ir sukurti gyvybing alternatyv neoklasikinei teorijai. Btent dl ios prieasties minta kryptis pamau prarado tak, net ir JAV, kur I. Fisherio, F. W. Taussigo ir F. H. Knighto, ekonomikos moksle ypa igarsjusio savo ypa originalia disertacija, 1926 m. ileista pavadinimu Rizika, neapibrtumas ir pelnas, darb dka m dominuoti marinalizmo pozicijos, nors institucionalist pateikta neoklasikins ortodoksijos kritika danai buvo visikai pagrsta. I visos institucionalizmo metodologins raidos galima padaryti toki ivad: kad veiktume sen teorij, neutenka griaunaniai kritikuoti jos prielaidas ar surinkti nauj fakt reikia pasilyti nauj teorij. Ir dar keletas odi apie termin institucionalizmas. Jo pagrindas yra vienas i sampratos institutas aikinim. pastarj institucionalistai velgia kaip pirmin visuomens skatinanios jgos ekonomikoje ir u jos rib element. Institucionalizmo ideologijoje institutams priskiriamos paios vairiausios kategorijos ir reikiniai (pavyzdiui, valstyb, eima, verslininkyst, monopolijos, privati nuosavyb, profesins sjungos, religija, paproiai ir pan.), lemiantys paproius, proius, etik, teisinius sprendimus, visuomens psichologij ir svarbiausia ekonomikos evoliucij. Kaip minta, trijose irykjusiose institucionalizmo srovse T. Veblenas atstovauja psichologin (technokratikj) institucionalistini tyrinjim variant, J. Commonsas teisin (juridin), o W. Mitchellas konjunktrin (empirinprognostin). 8.3.2. T. Vebleno ekonomikos teorija Gyvenimo kelias. Institucionalizmo lyderis amerikiei ekonomistas Thorsteinas Bunde Veblenas (18571929 m.), profesoriavs daugelyje koled ir universitet bei js ekonomikos istorij kaip pirmasis nuoseklus Amerikos kapitalizmo kritikas. Jis gim imigrant i Norvegijos daugiavaikje eimoje Valderse, Viskonsino valstijoje. Bdamas atuoneri kartu su tvais persikl didel ferm Minesotoje. Jo vaikyst buvo tipika persiklli eimos, izoliuota atvyklio vaikyst: paprasta, niri, padrika. Jaunystje moksi nedideliame Ryt pakrants kolede Carleton College Academy. Ten septyniolikmet T. Veblen isiunt eima, vildamasi, kad jis taps liuteron dvasininku. ia jo ekonomikos teorijos dstytojas buvo Johnas Batesas Clarkas, kuriam, kaip minta, buvo lemta tapti vienu ymiausi profesionali ekonomist-neoklasik JAV. Po Carleton Collegeo toliau T. Veblenas trumpai studijavo Johno Hopkinso universitete; ten ypa didel tak tolimesniam jo mstymui ir raymo stiliui padar Johno Deweyaus (18591952 m.) filosofijos bei politins ekonomijos paskaitos. Paymtina, kad J. Deweyus pasil instrumentalistin koncepcij, kuri tapo kulminaciniu pragmatizmo taku, ir buvo vienas i reformatorikai nusiteikusios inteligentijos idjini vadov. T. Veblenas buvo be galo keistas mogus, valstietikos ivaizdos, tikras norveg kininkas. Po ia keista ivaizda slpsi dar keistesn asmenyb, spindte spindjusi

svetimumu visuomenei. Bruzdanioje, auganioje, tuntais erzeliuojanioje visuomenje, kurioje gyveno, jis buvo atskirai nesitrauks, neusiangaavs, tolimas, nuoalus, abejingas, svetimas. is vadinamasis disformizmas (prieingyb konformizmui) lm T. Vebleno likim moksle ir gyvenime. Patyrs prestiinio Jeilio universiteto neturtingo studento, vliau filosofijos daktaro bedarbio ir literatrinio padienio dali (nepaisant J. B. Clarko rekomendacijos, sulubavus sveikatai T. Veblenui nepavyko parsiduoti akademiniuose sluoksniuose), jis septynerius metus skyr savivietai ir dar kart tapo studentu, kart Cornellio universitete. Ten jis studijavo antropologij, sociologij ir ekonomikos teorij, vlgi vadovaujant kitam neoklacisizmo alininkui James Laurence Laughlinui (18501933 m.). is vliau sutiko tapti ikagos universiteto Politins ekonomijos departamento vadovu, bet ikl slyg, kad T. Veblenui bus leista dirbti kartu. Taip T. Veblenas, sulauks trisdeimt penkeri, galiausiai sitais ikagos universitete, gavo kuklias pareigas bei kasmetin 520 doleri alg ir ten idirbo 14 met. Jam teko rpintis ems kio ekonomikos, socializmo ir ekonomikos teorijos istorijos paskaitomis. Be to, T. Vebleno pareiga buvo ir Journal of Political Economics redagavimas; tai jis dar beveik 10 met. Btent dl ios savo veiklos, T. Veblenas ir pats danai ra mokslinius urnalus. 1892 m. ikagos universitetas buvo kurtas u turtingiausio verslininko, naftos magnato Johno D. Rockefellerio pinigus, kurio samdomi juristai sukr teisin pagrind funkcionuoti stambioms holdingo bendrovms. Taip T. Veblenas atsidr Didiojo verslo, pradjusio subsiduoti Amerikos universitetus ir veikti vyraujant juose mstymo bd, spariai besipleianios valdios orbitos viduje. iam pasauliui taip pat kaip ir savo buvusio dstytojo J. B. Clarko akademiniam marinalizmui bei apskritai klasikinei ir neoklasikinei ekonominei analizei savo kriniais jis met ik. Bet jis sulauk ir atitinkamo atsakymo u skaud ikagos universitet remiani verslinink puolim galiausiai buvo papraytas palikti universitet. T. Veblenas vliau dar dirbo Stanfordo ir Misurio universitetuose bei naujojoje Socialini tyrim mokykloje, bet aukiau docento pareig niekur nepakilo. 1927 m. jis gro Kalifornij, kur mir 1929 m. rugpjio 3 d. Iki didiojo vertybini popieri rinkos kracho (kur i esms buvo nuspjs) buvo lik vos keletas mnesi. Ekonomikos teorija. T. Veblen labai anksti uvald idja, kad bet kok mokslin darb reikia rayti laikantis skeptiko mstymo pozicij. Kadangi jis buvo kils i visikai kitokios kultrins aplinkos, Amerikoje mat daug keist ir i esms diskutuotin dalyk. M. Blaugas savo knygoje Didieji ekonomistai iki Keyneso ... T. Vebleno viet ekonomikos teorijoje prilygino raytojo satyriko J. Swifto (16671745 m.) vaidmeniui angl literatroje meistrikumo ir satyros genijus. Taikli dviprasmyb ir kandi paaip atpastame ir T. Vebleno darbuose, ir J. Swifto Guliverio kelionse. I ties i gluminanti ir sudtinga, aklinai savyje usidariusi asmenyb turjo tik vien iraikos bd: ra atria lyg amenys angl kalba, labai panaiu j pat stiliumi painiu ir perkrautu specialia informacija bei terminologija, primenania chirurgin bd, kai objektas apnuoginamas ir perskrodiamas visai be kraujo toks atrus esti lancetas. T. Veblenas para daug stambi veikal ekonomikos ir sociologijos srityje, kuriuose jis rmsi Ch. Darwino gamtos evoliucijos teorija, vis visuomenini santyki (tarp j ekonomini ir socialinipsichologini) tarpusavio ryi bei savitarpio slygotumo principu. Tarp T. Vebleno darb svarbiausi yra ie: 1. Dykinjanios klass teorija (1899 m.), plaiai igarsinusi autori (ileista knyga i karto sukl sensacij, kaip vienas ymus sociologas pasak T. Veblenui: ji sukl rytietik smy, nes didioji knygos dalis skirta itirti

kasdienio gyvenimo ekonomin psichopatologij. Joje autorius tyrinja amerikiei turtuoli elges ir psichologij taip, kaip koks nors antropologas tyrint pirmykts tautels ritualus ir aprang kur nors Naujojoje Gvinjoje. Vien per pirmuosius deimt met nuo savo pasirodymo knyga buvo keturis kartus i naujo perleista, nors akademin bendruomen i pradi j sutiko labai prieikai. 2. Verslo mons teorija (1904 m.), kurioje jis pateik savj verslo sistemos apibdinim, bei knyg cikl pratsusios knygos Ininieriai ir kain sistema (1921 m.) bei Absenteistin nuosavyb ir verslininkyst naujaisiais laikais (1923 m.). 3. Rekonstrukcij politika (1918 m.). 4. Meistrikumo instinktas (1914 m.) i esms, stilizuota technologij istorija nuo pat primityvaus mogus, kurioje iekodamas nauj technologij reikms jis atsigr ne antikinio pasaulio klasikus ar vidurami krikionybs krybines jgas, bet tai, k jis vadino meistrikumo instinktu. T. Vebleno teorijos tapo itin populiarios ir buvo danai naudojamos socialins-institucins ekonomins minties krypties vis trij institucionalizmo srovi tolesniuose krybiniuose iekojimuose. Pradin neigiam akademini sluoksni poir T. Vebleno idjas lengva suprasti, vertinus tai, kad jis ekonomikos teorijos nesiejo su mandagiu ir preciziku karaliens Viktorijos laik profesori aidimu, kuris pasaulio procesus aikino diferencialiniu skaiiavimu. Ji taip pat maai panajo ir ankstyvj ekonomist pastangas aikinti, kaip radosi vairs svarbs dalykai. T. Veblenas gyveno aukso amiuje, kai Jungtins Amerikos Valstijos sitvirtino pasaulio rinkoje kaip pramonin valstyb-lyder. Taiau, pasak R. Heilbronerio, to meto amerikiei ekonomistai buvo pernelyg smarkiai pasinr entuziasting laik tkm, kad atsiplt nuo savo objekto ir atidiai pavelgt j i atstumo Btent tokiu vilgsniu ir buvo apdovanotas T. Veblenas, kurio tyrimas prasidjo ne nuo ekonominio aidimo, bet nuo jo aidj, ne nuo karkaso, bet nuo visos paproi ir dorovs norm sistemos, kuri susiklost ypating aidimo r, vadinam ekonomikos sistema. Pabrs, kad ekonomikoje btina taikyti poir, analogik ne mechanikai statikai (pusiausvyrai), o biologinei dinamikai (evoliucijai), T. Veblenas social-darvinizmui suteik kitok atspalv, nei ekonominio individualizmo ideologai. Tuo paiu jis, nors ir studijavs vadovaujant dviems ymiausiems savo laiko neoklasikins mokyklos atstovams-amerikieiams J. B. Clarkui ir J. L. Laughlinui, remdamasis savo moni egsenos studijomis platesniu antropologiniu ir biologiniu kontekstu, buvo prie nuo A. Smitho laik tarp ekonomist sitvirtinusi nuostat (pamatin neoklasikins ekonomikos teorijos teigin), kad kin veikl lemia kiekvieno jos subjekto didiausios naudos siekis, t. y. asmenins naudos i turim itekli maksimizavimas. Teigdamas, kad neoklasikinje ekonomikos teorijoje vadovaujamasi klaidinga mogaus prigimties samprata ir neteisingai suvokiamas individas hedonistiniu poiriu, T. Veblenas paskelb, kad hedonistin nesocialaus, neturinio nei praeities, nei kilms, racionalaus Homo oeconomicus (ekonominio mogaus), veikianio kaip skaiiavimo maina, kuri nuolat lygina grybi naud ir j sigijimo sunkumus, koncepcija tai beviltikai supaprastintas modelis. Todl jis ariai kritikavo neoklasikin ekonomik ir visas teorijas, kuriose mogus laikomas apdovanotu trokim raudonaisiais kraujo kneliais bei veikia kaip aibikas malonum ir kani skaiiuotuvas. T. Vebleno nuomone, moni elgsen ekonomikos srityje lemia daugelis neretai prietaring motyv. ia kartu su gimtais polinkiais, pavyzdiui, pamgdiojimo instinktu ir siekiu varytis, veikia socialiniai institutai: paproiai, tradicijos, elgesio normos ir panaiai, didija dalimi sitvirtin kaip teisins normos ar visuomenins institucijos. Remiantis visuotinai sitvirtinusia nuostata, kad kiekvienas individas siekia tik didiausios asmenins naudos, negalima

paaikinti toki neginytin reikini, kaip, pavyzdiui, polinkio prestiin vartojim arba taupymo, atsisakant tiesioginio vartojimo teikiamo malonumo. Todl T. Veblenas pateik alternatyvi moni atstov teorij (theory of human agency), kurioje tokiems instinktams kaip meistrikumas, lenktyniavimas, grobikikumas ir tuti trokimai tenka svarbiausias vaidmuo. prasto ir instinktyvaus elgesio irykinimas jo teorijoje istm utilitarin malonum-kanios princip. T. Vebleno moni atstovo koncepcijai daug takos turjo C. Peirce ir W. Jameso (18421910 m.) pragmatizmo filosofija. Vadovaudamasis ja, T. Veblenas atsisak dar nuo R. Descarteo tradicijos sigaljusios labai racionalaus ir gudraus moni atstovo (calculating agent) sampratos. T. Veblenas teig, kad proiai formuoja tok poir, pagal kur faktai ir vykiai yra sujungti bendr supratimo visum. Kai jie yra sujungiami ir sutvirtinami visuomens bei moni proi, tada gauna socialini-ekonomini institucij iraik. Institucijos, savo ruotu, kuria ir sustiprina veikimo bei mstymo proius, kurie link ilikti neribotam laikui, iskyrus tuos atvejus, kai aplinkybs lemia tam tikrus pasikeitimus. T. Veblenas kritikavo ir ekonomins analizs tradicin metodologij individualistin poir, robinzonad metod (ekonomini kategorij aikinim vienio Robinzono veiklos negyvenamoje saloje pavyzdiu). Jo nuomone, reikia tirti ne tiek individ veiksmus, kiek kolektyvinius veiksmus, vykdomus grupini institucij (profsjung, verslinink susivienijim, politini partij). Todl T. Veblenas austr mokyklai, nagrinjusiai individo psichologij, prieprieina kolektyvo psichologij. Btent ji, T. Vebleno nuomone, yra visuomens vystymosi pagrindas. Toliau jis sukonstravo ekonomins pltros psichologin teorij. Kitais odiais tariant, T. Vebleno tyrim metodologiniu pagrindu yra ekonomini reikini neekonominis traktavimas. Vienas i T. Vebleno metodologijos ypatum specifinio socialinio darvinizmo varianto parengimas. Remdamasis tuo, kad mogus savo veikloje (taip pat ir kinje) vadovaujasi pasmons instinktais, T. Veblenas mgina paaikinti socialiniusekonominius reikinius. Jo nuomone, mogaus gyvenimas visuomenje, kaip ir kit ri gyvenimas, yra kova u egzistavim, ir taip atstovauja atrankos ir prisitaikymo procesui. O visuomenins struktros evoliucija yra institut, kurie, i esms, yra prastiniai mastymo bdai tiek, kiek tai susij su santykiais tarp visuomens ir asmenybs, natralios atrankos procesas. Jis ra: iandienin padtis formuoja rytdienos institucijas per atrankinius, priverstinius procesus, toliau darant poveik prastam mogaus poiriui ir taip keiiant ar sustiprinant nuomon arba mintyse sukurt poir, perduot i praeities. Pagal T. Veblen, institutai nustato tiesioginius tikslus, kurie reguliuoja moni elges. Kai jie sutampa su galutiniais tikslais, kylaniais i instinkt, tai btinai susiformuoja patenkinamos ir socialins, ir ekonomins slygos. Institutai turi polink keistis. T. Veblenas savo teorijoje iskyr stumianisias jgas, galinias paskatinti gamybinei veiklai, tarp kuri yra tvysts jausmas, ini siekis ir grynas smalsumas. Taiau jis teig, kad privati nuosavyb ikraip iuos stimulus, pagimd prietaravim tarp verslo (pinig darymo) ir pramons (preki gamybos) pasauli, tarp vartojimo ir gamybos. Pramons pasaulis (visi gamybos atstovai) siekia maksimalaus produktyvumo. Verslo pasaulis (privats finansai, verslininkai) siekia tik pelno, kurio gavimui naudojamas ir produkto retumas bei padidintos kainos, ir gamybos pltra.

Pramons ir verslo dichotomijos idja vliau vienu ar kitu aspektu atsispindjo ir kit institucionalist J. Commonso, W. Mitchello, R. Tugwello, G. C. Meanso, C. E. Ayreso, J. K. Galbreitho, R. Heilbronerio darbuose. Pavyzdiui, R. Tugwellas savo knygoje Pramon brandos stadijoje (1927 m.) j pateik kaip neatitikim tarp ekonomins sistemos logikos (ji yra lyg ir nesociali) bei verslo ideologijos, neatitinkanios XX a. ekonomikos pltros slyg ir poreiki. T. Veblenas man, kad konkurencija nesugeba utikrinti kainos vieningumo, ir kapitalo esm suved kreditinius ir piniginius santykius. T. Vebleno nuomone, pagrindinis kapitalizmo prietaravimas yra prietaravimas tarp industrijos ir verslo. Du didiausi konfliktuojantys institutai tai komercin mon, menas daryti pinigus, ir maininis procesas, atstovaujantis iuolaikin men gaminti prekes. Industrininkams jis priskyr visus gamybos dalyvius ir pirmiausia ininierius bei darbininkus. Industrijos tikslas yra padidinti gamybos efektyvum ir didinti visuomens turt. Verslo pasauliui jis priskyr finansininkus ir verslininkus. J tikslas yra pelnas. Verslas pajungia sau pramon. Ypa T. Veblenas kritikavo finansin ir pinigin kapital bei ekonominio elgesio tip, bding dykinjanios klass atstovams. Tas ekonominio elgesio tipas, kuriame vyrauja t socialini grupi, kurios labiausiai pasiymjo pinig daryme, gyvenimo standartas, prieinamas gamybiniam tipui, bdingam emiausioms klasms. Dykinjanios klass elges T. Veblenas siejo su privaios nuosavybs atsiradimu. Savo labai originalioje istorins pltros schemoje T. Veblenas rinkos (pinig) kio epochoje iskyr dvi stadijas. Pirmoje stadijoje ir nuosavyb, ir reali valdia priklauso verslininkams. O antroje stadijoje jau vyksta skilimas tarp verslo ir pramons, pasireikiantis finansuotoj kapitalo turtoj ir gamybos organizatori interes susikirtimu. Verslas atsiduria dykinjanios klass, suinteresuotos tik pelnu i savo kapitalo, rankose. io kapitalo savininkai neinvestuoja gamyb, o atiduoda kreditan. Verslininkui tiesioginiu pajam altiniu tampa ne pramon, o finans sfera. Kaip T. Veblenas parod savo paskutinje knygoje Absenteistin nuosavyb ir verslininkyst naujais laikais (1923 m.), atskleidusioje privaios nuosavybs, kuri tiesiogiai nedalyvauja kuriant materialias vertybes, pltros proces, kapitalist nuosavyb virsta absenteistine (realiai neesania). Ji knijama ne gamybos priemonse, o finansiniuose turto tituluose vertybiniuose popieriuose. Finansin oligarchija daniausiai didij dal savo pajam gauna i operacij su fiktyviu kapitalu, o ne dl gamybos augimo, jos efektyvumo didinimo. T. Veblenas teigia: korporacija tai visada verslo mon ir priemon daryti pinigus, o ne gaminti prekes. Gamyba, jos pltra ir paanga dabar suinteresuoti tik gamybos organizatoriai techniniai specialistai, neturintys savo kapitalo ir naudojantys jiems kredit (skolon) atiduotas dykinjanios klass las. Taigi, T. Veblenas parod, kaip kartu su visuomens raida nuosavybs turtojai tapo privilegijuota grupe visuomenins hierarchijos virnje. Dl to auga pinig galia, kuri lemia pinig civilizacijos atsiradim. Tokia pinig civilizacija yra dvigubai nepagrsta. Pinigini turt turtoj klas tampa praktikai nenaudinga visuomenei, kadangi vyksta materialini vertybi eikvojimas tenkinant apgaulingus, netikrus poreikius, siekiant iliuzinio prestio ar demonstruojant turt. Kaip ra T. Veblenas, Norint gerai pasirodyti visuomens akyse, btina pasiekti tam tikr, tiksliai neapibrt, visuotinai priimt turto standart. Taigi T. Veblenas labai neigiamai vertino fiktyvaus kapitalo didjim, smarkiai kritikavo finansins oligarchijos vykdomas kredito ir biros spekuliacijas. Tenka pastebti, kad racionalesn visuomens ekonomins struktros pertvarkym, T. Veblenas velg pesimistikai, konstatuodamas, kad amerikiei vidurinioji klas stengiasi sekti

dykinjanios klass gyvenimo bdo pavyzdiu. Tad visai nenuostabu, kad T. Vebleno knyga Dykinjanios klass teorija JAV tarsi antr kart gim prabgus daugiau kaip pusei amiaus nuo savo pasirodymo, kai amerikietikos vartotojikos civilizacijos ydos isikerojo iki begalybs ir vertybini kriterij klausimas gavo nauj skambes ryium su gyvenimo kokybs problema. T. Veblenas pirmas i Vakar ekonomist ikl aktuali ekonomikos socialins kontrols (dl visuomens interes) idj. J gyvendinti manoma, kai kontroliuojamas kininkavimo mechanizmas arba kai likviduojama finansins oligarchijos nuosavyb. T. Veblenas sil sukurti speciali valdymo institucij technik taryb kuriam paklus visa alies gamyba ir kuris industrin sistem valdyt pagal ios specialist tarybos parengtas racionalaus planavimo, valstybinio reguliavimo ir kontrols programas. Btent technokratikai racionalus, mokslikai pagrstas gamybos organizavimas, T. Vebleno nuomone, buvo tinkamiausias bdas veikti industrijos ir verslo prietaravim. Nenuostabu, kad jo knyg Ininieriai ir kain sistema (1921 m.) technokratijos ideologai XX a. treijpenktj deimtmeiais palaik savotiku technokratins pasauliros manifestu, deklaruojaniu, kad valdios ekonomikos srityje perjimas specialist kaip nepriklausomos intelektins jgos rankas, yra neivengiamas ir naudingas. Panas poiriai vliau etjseptintj deimtmeiais atsispindjo ir buvo pltojami industrialistinse koncepcijose, pavyzdiui J. K. Galbreitho technostruktros ir subrendusios korporacijos teorijose. T. Vebleno tikslas buvo analizuoti evoliucinius keitimosi procesus ir virsm nauj ekonomik. Jo manymu, neoklasikin teorija yra struktrikai netobula, nes ji nurodo ilikimo slygas, kurioms esant bet kuri naujov yra subjektas, o ne permainingo augimo slyga. T. Veblenas man, kad svarbu atsivelgti tai, kodl vyksta tokios inovacijos, ir nereikia savs riboti teorija, kuri apsistoja ties pusiausvyros slygomis, su turimomis technologinmis galimybmis. Jis evoliucin metafor regjo kaip svarbiausi, norint suprasti kapitalistins ekonomikos technologins pltros procesus, ir teig, kad ekonomika turi tapti evoliuciniu bei postdarvinistiniu mokslu. Vartodamas ironikas frazes, pavyzdiui, tuias smalsumas, T. Veblenas atsisak poirio, kad verslo interesai ir technologins paangos galimyb yra visada teigiamai susieti. Nors jis nekalbjo apie visuotin konflikt su technika, bet vis dlto teig, kad technologiniai pokyiai danai gali mesti ik valstybinms institucijoms ir stambiems verslininkams. Apskritai T. Veblenas labai vertino moksl ir technik. Pasak R. Heilbronerio, T. Veblenas uiuop svarbiausi pokyi proces technologijos ir mokslo, kaip svarbiausio dvideimtojo amiaus istorini pokyi veiksnio, ikilim. iai nuomonei pritar ir T. Vebleno alininkas C. E. Ayresas. Jis paymjo, kad didiausias Vebleno nuopelnas ir bdingiausias jo teorini pair bruoas mintis, kad technologija ir meistrikumas dinamin jga, o institutai ribojantis veiksnys ekonomins ir socialins pltros procese. T. Veblenas pabrdavo, kad plataus main technikos naudojimo slygomis gilja visuomeninis darbo pasidalijimas ir formuojasi vieninga pramons sistema. Augimo rezultate dl technologini proces sudtingjimo ir pramonins sistemos tarpusavio ryi gamybos valdymo procedra pakyla nauj lygmen. Tuo jis grindia valdymo perdavimo btinyb technikos specialistams, kurie sugeba paalinti chaos gamybos srityje, ivaistymus, technin atsilikim. Tokiu bdu T. Veblenas dav pradi naujam metodologiniam poiriui technologiniam determinizmui, kurio itakos siekia graik filosofo Platono utopines ivadas, kad ateities valstyb turt valdyti intelektualai.

Ir klasikins mokyklos atstovai, ir j pasekjai bei kritikai ekonomini santyki sistemoje iskyr iuos subjekt tipus: emvaldiai, darbininkai, kapitalistai (pastaruosius kartais skirst kapitalo turtojus ir verslininkus, traukiantys kapital apyvart). O T. Veblenas aren ived dar vien savarankik socialin grup ininerin-technin personal. Nuo A. Smitho laik kiekvienas ekonomistas kapitalist laik svarbiausiu ekonomikos veikju. T. Veblenas verslinink ir toliau laik pagrindiniu veikju, bet ne varikliu, o sistemos lugdytoju. Ekonomika T. Veblenui reik gamyb, o gamyba reik, kad gaminant prekes, lyg mainoje su ja susiejama ir visuomen. Tokiai visuomeninei mainai yra btini priirtojai ininieriai. Esant ioms slygoms, kuriasi technokratika vadov revoliucijos koncepcija. Joje T. Veblenas tvirtina, kad valdios perjimas ininerins-technins inteligentijos atstovams (vadovaujant technik tarybai) lems naujos tvarkos atsiradim, kuomet industrins sistemos veiklos tikslas taps visuomens interesai. T. Veblenas mano, kad dl to vertt pakeisti monijos vertybes, perorientuoti juos ini ir krybos link. Amerikietiko reformizmo ideologas T. Veblenas suformulavo koncepcij apie prietaravimus tarp pasenusi institut ir naujos aplinkos, atspindjusi gamybini jg ir gamybini santyki sveikos ypatumus kapitalizmo raidos metu. Pagal T. Vebleno pateikt apibrim institutai tai proces, vykusi praeityje, rezultatas; jie prisitaik prie praeities aplinkybi ir, vadinasi, ne visikai atitinka dabartini laik poreikius. I ia, pagal jo mint, kyla btinyb regresyvias ar netinkamai tenkinanias visuomens norus institucijas, kaip pasenusias, apeigines ar netgi kvailas, atnaujinti pagal evoliucijos dsnius ir dabartinio laiko poreikius, tai yra, prastu mstymo bdu ir bendrai priimtu elgesiu. T. Vebleno nuomone, visuomens evoliucijos pagrind ir sudaro individ prisitaikymas prie technikos pltros, kuris pasireikia pasmons motyv bei instinkt kitimu. Dl panai mini daugelis to meto ideolog T. Veblen laik amerikietikuoju Marxu. To prieastis buvo ne tik tai, kad T. Veblenas praeityje, kaip minta, paties J. B. Clarko studentas tapo savo mokytojo (savo teorij grindusio vien tik grynu ekonomikos mokslu) ekonomikos teorijos prieininkas, u tai, kad joje neapraomas mogus kaip asmenyb, esanti tam tikroje konkreioje visuomeninje aplinkoje, kuri taip pat istorikai vystosi. Kaip paymjo E. Jamesas, T. Veblenas atitrauk amerikiei ekonomistus nuo ribinio naudingumo grynosios teorijos, nukreip juos tyrinti ekonomikos nepusiausvyrin visuomenin pagrind ir ekonomin malthusizm. Jis sunaikino optimizm, kur amerikieiai jaut J. B. Clarko darbuose. Daugiausia takos turjo T. Vebleno grietas kritinis vertinimas pasekmi to, k atved skirting ali nacionalines ekonomikas A. Smitho dj ekonominio liberalizmo, tautos kio savireguliacijos ir bekrizikumo, ekonomiko mogaus asmenini interes natralaus sutapimo su visuomeniniais laisvos verslininkysts slygomis absoliutinimo propaguotojai. Todl savo pamstymuose apie teologij ir apologij jis rytingai pasisak prie neoklasikins gerovs teorijos pagrindin tez, pagal kuri tobula konkurencija esant kai kuriems apribojimams veda optimalaus rezultato link. Be to, T. Veblenas straipsniuose, sudariusiuose knyg Mokslo vieta iuolaikinje civilizacijoje (1919 m.) paymjo, kad neoklasikin doktrina, numanydama izoliuot mogikj esyb pastovioje pusiausvyroje, nesiejant su praeitimi ir ateitimi, tyr statin bkl, sukoncentruojant dmes rinkos kain, kai tikrasis mokslas, T. Vebleno nuomone, turi usiimti gyvenimo bdo genetiniu tyrimu; jo objektu yra mogaus elgesio jo santykyje su mediaginmis egzistavimo priemonmis tyrimas, ir toks mokslas pagal pai btinyb yra materialins civilizacijos gyvos istorijos tyrimas. Todl ir

evoliucijos mokslas T. Veblenui tai ekonomini institut atsiradimo bei pltros tyrimas ir poiris ekonomin sistem kaip kumuliatyvin proces, o ne savaime supusiausvirinant mechanizm. Kadangi T. Veblenui vienas svarbiausi klausim buvo ne kaip viskas savaime stabilizuojasi, bet kaip nuolat auga ir keiiasi, jis kartu su pastovi teikiam pirmenybi funkcij prielaida taip pat kritikavo ekonomikos teorijoje plaiai paplitusi nekintam technologini galimybi prielaid. I esms, T. Veblenas grietai pasisak prie visas pusiausvyros koncepcijas, nes j autoriai pernea ekonomik fizini moksl metodologij. O ekonomikoje, T. Vebleno nuomone, nra skirstymo statik ir dinamik. Ekonomika tai mokslas apie dinamikus procesus. Ypating visuomens socialinio ekonominio vystymosi problem matym T. Veblenas pabrdavo netgi savo darb pavadinimuose, tarp kuri yra jau anksiau minta Dykinjanios klass teorija (1899 m.), daugumos moni traktuota kaip aristokratijos klasi paproi satyra ir spdinga ataka prie turtingj kvailystes bei silpnybes, Meistrikumo instinktas (1914 m.), Ininieriai ir kain sistema (1921 m.), Nesanio (absenteistin) nuosavyb ir verslininkyst naujaisiais laikais (1923 m.) ir kt. Knygoje Meistrikumo instinktas ir pramonini gebjim padtis T. Veblenas, pagal naujausias fiziologijos (J. Loebo tropizmo) ir psichologijos (W. McDougallo hormo) idjas, pamgino sukonstruoti hedonisto-optimizatoriaus modelio alternatyv. Savo sitikinimus dl evoliucinio visuomens pertvarkymo T. Veblenas grind savotika Ch. Darwino gamtos evoliucijos teorij interpretacija. Pagal jos postulatus, T. Veblenas mgino argumentuoti teiginio kova dl egzistavimo aktualum moni visuomenje. Pritardamas evoliucins atrankos idjai socialinje-ekonominje srityje, jis ra: mogaus gyvenimas visuomenje toks pat, kaip ir kit ri gyvenimas, tai kova u egzistavim. Vadinasi, tai atrankinio prisitaikymo procesas. Visuomens srangos evoliucija buvo socialini institut natralios atrankos procesas. ia jis naudojo istorin visuomens institut pltros vertinim, kuriame neigiami marksistiniai teiginiai apie klasin inaudojim ir darbinink klass istorin misij. T. Vebleno nuomone, veiksming pragyvenimo priemoni paiekos ir gamybini gdi evoliucija vyksta prisitaikymo komulityvia seka dl mogaus instinkt. Jais T. Veblenas laik ne stichikus, o tikslingus elgesio veiksnius, besiformuojanius atitinkamame kultriniame kontekste. T. Vebleno poiriu, ie varomieji moni ekonominiai motyvai pirmiausia yra motinysts ar tvysts jausmas (plaija io odio reikme tai rpestis bendra gerove), malonum trokimas (smalsumas suteikia inias, padedanias gyvendinti gyvenimo tikslus), instinktyvus atliekamo darbo auktos kokybs trokimas arba meistrikumo instinktas (pramoninis menas tai tvysts instinkto gyvendinimo priemon, rpestis, kaip veiksmingai panaudoti asmeninius iteklius). Geradarikas i trij instinkt susijungimas skatina pramonin elges, pasiekiant aukiausi evoliucijos stadij maininje gamyboje, kurios prozika mechanin logika harmoningai dera su iuolaikinio mokslo naudojimu ir kloja pagrindus naujos, racionaliai orientuotai kultrai. Ir prieingai, kai sigali egoistiniai ir savanaudiki instinktai, atsiranda kvaili elgesio bdai ir nenaudingi institutai, kurie savo iracionalumu prietarauja racionaliai pramoninei technologijai. Meistrikumo instinktui T. Veblenas prieino sportikumo instinkt karingo elgesio istorijoje stereotip. Be to, T. Veblenas apibr socialinio stabilumo teorij atsak klausim, kaip suderinti skirtingus klasi interesus. Pasak T. Vebleno, emesniosios klass nra prieikai nusiteikusios auktesnij klasi atvilgiu. Abu sluoksniai susieti

neapiuopiamais, bet tvirtais bendr nuostat ryiais. Darbininkai patys sutinka su bendra nuomone, kad j darbas yra maiau garbingas nei j vadov darbas. Todl j tikslas yra ne isigelbti nuo auktesniosios klass, o silieti j. Kalbdamas apie vartojim, T. Veblenas teig, kad tai labiau visuomeninis, gerai pastebimas, o ne individualus procesas. Vartojimas yra daug didesnis, nei reikalingas patenkinti prastus individo poreikius. Tai yra kultrinis bendravimo procesas, kuriuo mogus pabria savo reputacij bei socialin padt ir taip kuria tolimesnius, bsimus kit norus. Todl pomgiai yra lengvai formuojami, ir nepaveikto vartotojo suvereniteto idja yra tik mitas. T. Veblenas parod, kad ekonomikoje egzistuoja masiniai judjimai, kurie negali bti aikinami racionaliai. I esms tai uvestas vartojimas, kai mons ima leisti daug pinig visikai nereikalingiems dalykams, sekdami kokiu nors pavyzdiu ar mada. Jis teig, kad ekonominje elgsenoje egzistuoja bandos jausmas bgimas paskui lyder ir pateik tok pavyzd. mons masikai neneioja geros kokybs kostium, kuriuos pirko prie dvejus metus. Uuot investav pinigus vertybinius popierius, jie eina ir perka dar vien kostium, nes sezon kakodl madingas kostiumas su plaiais atlapais. Kurgi ia racionalus elgesys? Vidutins klass mons, elgdamiesi protingiau ir nekrsdami kvailysi per savo gyvenim galt pasistatyti nam, o jie gyvena nuomojame bute. Kam jie tai daro? Juk tai neracionalus elgesys!. T. Veblenas trauk demonstracinio vartojimo svok ir teig, kad kuo mogus turtingesnis, tuo didesnis yra grynai demonstracinis vartojimas. Mintinas ir vadinamasis Vebleno efektas. Dykinjanios klass teorijoje, sprendiant i taip pat pavadintos T. Vebleno knygos turinio, tos pasiturinios negamybins klass santykis su ekonominiu procesu apibdintinas kaip gobumo, o ne gamybos, eksploatavimo, o ne naudingumo santykis. Ta klas, anot T. Vebleno, labiau vertina verslo pasaulio proius, susiklosiusius dl grobuonikumo ar parazitavimo statym kryptingo ir pasirinktinio veikimo. Btent ios klass atstovams, matyt, gali egzistuoti ypatingos preki kainos, simbolizuojanioms j prestiikum, o ne paklausos dsn. Tai dabar priimta vadinti Vebleno efektu. T. Vebleno apraytas konkurencinis vartojimo aspektas, parods, kaip preks gali bti veiksmingai naudojamos siekiant netiesiogini pavydo tiksl ir todl gali turti apiuopiam prestiinio brangumo element (kai preks vertinamos daugiau nei katai, kuri reikia, kad jos tapt tinkamos funkcionaliai naudoti), irykino A. Marshallo naudingumo ir paklausos teorijos ribotum. Vliau jis, kaip minta, buvo vardytas kaip Vebleno efektas. domu, kad faktikai tik iuo efektu ir apsiriboja T. Vebleno indlio ekonomikos teorij pripainimas. Taigi Vebleno efektas apibdina toki padt, kai pirkjai preks kainos sumainim traktuoja kaip jos kokybs pablogjim arba jos aktualumo ar prestiikumo tarp gyventoj praradim. Tada i prek netenka vartotojikos paklausos. O prieingoje situacijoje, atvirkiai, pirkim apimtis augant kainoms gali iaugti. Pereidamas prie ekonomini institut nagrinjimo, T. Veblenas visus institutus suskirst finansinius ir gamybinius. Dykinjanios klass ekonominius procesus velgia ne gamybiniu, o finansiniu aspektu. dykinjani klas galima patekti tik uimant atitinkamai aukt padt finans srityje, kuri mogui suteikia daug daugiau garbs, nei veikla gamybos sferoje. Prestiikiausias usimimas tai veikla, tiesiogiai susijusi su stambaus masto nuosavybe (kapitalu), po kurios seka bankininkyst ir teis. Todl, anot T. Vebleno, finansiniai sluoksniai aikiai suinteresuoti panaudoti finansinius institutus [...]. I ia kyla, dykinjanios klass

daugiau ar maiau nuoseklus siekis nukreipti institut pltr ta kryptimi, kuri atitikt piniginius tikslus, formuojanius ios klass ekonomin gyvenim. Vadinasi, visuomenins struktros evoliucija tai, T. Vebleno odiais tariant, natralios institut atrankos procesas kovoje dl igyvenimo. Dykinjanios klass institutas, T. Vebleno nuomone, stabdo visuomens vystymsi dl trij pagrindini prieasi: inercijos, bdingos paiai klasei; demonstratyvaus ilaidavimo pavyzdiu; nelygaus turto ir gyvenimo altini padalinimo sistemos. Dykinjimo ir produktyvios veiklos priepriea T. Veblenas antroje savo knygoje Verslo mons teorija (1904 m.) ipltojo verslo ir pramons dichotomij (prieprie), kuri, kaip minta, pateik kaip svarbiausi kapitalizmo prietaravim ir pasil psichologin io reikinio analizs traktuot. Btent verslo psichologij, t. y. kapitalist tiesioginius motyvus, T. Veblenas laik lemiamais privaios verslininkysts sistemoje. I pradi jis aptar stambios pramonins gamybos kultrin-krybin reikm. Norint valdyti pramonin technologij, reikia ne tik technini ini, bet ir racionalaus mstymo. is racionalumas prieinamas neracionalumui, kur ekonominiam procesui suteikia verslininkai, vaikydamiesi pelno pirkdami ir parduodami prekes. T. Veblenas ra: Verslo motyvas pinigin nauda. Jo metodas pirkimas ir pardavimas. Tikslas sukaupti turt. Pramons kapitonai, stengdamiesi apimti kuo didesn industrins sistemos dal, nesuinteresuoti racionaliu jos funkcionavimu, nes gauna pajam tada, kai isiderina visuomenins gamybos procesas. Trokimas, kad pramon atnet kuo daugiau pinig, deformuoja pramons sistem, sukeldamas gamybos pertekli arba nepritekli. Stambi pramonini korporacij politik, kai smoningai sumainama gamyba, siekiant ilaikyti monopolines kainas, T. Veblenas pavadino sabotau. Be to, jis paymjo, kad konkurencija, mainant ilaidas, yra pakeiiama nekainos konkurencija kain didinania reklama, pakuote ir kitomis meno parduoti formomis. Nekainos konkurencija gaunama ir tuomet, kai stengiamasi gauti speciali privilegij i vis valstybs valdymo lygmen, pavyzdiui, gauti valstybinius usakymus, veikti mokesius ir ilaidas, darbo ir usienio politik. Nemarksistin T. Vebleno pozicija dar akivaizdesn i jo reform koncepcijos. Kritikuodamas parazitin tik finansine veikla usiimanij rentinink ypatingos (absenteistins) formos privaios nuosavybs savinink gyvenimo bd, taip pat smerkdamas verslo pasaulio (finansinink ir stambi verslinink, siekiani tik kuo didesnio pelno) atliekam industrijos sferos pajungim, jis buvo ne u revoliucin klasinio antagonizmo paalinim ir proletariato diktatros pergal, kaip pranaavo K. Marxas (kur T. Veblenas labai gerb), o u tolimesn visuomens evoliucij, lydim reform, ir technokratijos sigaljim. Kaip patikslino M. Blaugas, kalbama apie klasin kov, kuri kapitalizmo slygomis vyksta, anot T. Vebleno, ne tarp kapitalist ir proletariato, o tarp verslinink ir ininieri. Piniginis mstymo bdas vienija bankininkus, brokerius, juristus ir vadybininkus, ginanius svarbiausi verslo mons princip privataus pasisavinimo princip. Taigi T. Veblenas teig, kad darbo proceso ir darbinink klass vaidmuo visuomens gyvenime, tobuljant technikai, maja. Institucionalizmas tai nuoseklus istorizmas. Pagal T. Veblen, verslo ir industrijos prieikumo neliks, kai valdia pereis inineriniam-techniniam personalui. (Prisimintina, kad XX a. pirmasis deimtmetis buvo gamybos mokslins vadybos idj, siejam su F. M. Tayloro, F. Gilbretho , H. L. Gantto ir kit efektyvumo ininieri vardais, klestjimo laikotarpis Amerikoje). T. Vebleno reform scenarij sudaro nuolatinis mokslins-technins paangos spartjimas ir ininerins-technins inteligentijos vaidmens didjimas. Straipsni cikle, sudariusiame knyg Ininieriai ir

kain sistema (1921 m.), jis pltojo sabotao koncepcij ir ireik vilt, kad naujoji ininieri karta atsisakys paklusni verslo leitenant vaidmens. Pagal T. Veblen inteligentai, darbininkai, technikai ir kiti gamybos dalyviai atstovauja industrijos sfer ir siekia gamybos proces optimizavimo bei didesnio efektyvumo. Jie lemia augani verslo priklausomyb nuo industrins sistemos, neivengiam senosios tvarkos paralyi (jei ininieriai visuotinai sustreikuot, visikai sustot gamybin sistema), ir valdios perjim i dykinjanios klass gamybos organizatoriams ininerins-technins inteligentijos atstovams. Reform rezultatu T. Veblenas laik naujos tvarkos vedim, kuriai esant alies pramonins gamybos valdymas bus perduotas specialiai technik tarybai, ir industrin sistema nustos tarnauti abseinteistini savinink (monopolist) interesams, nes technokratijos ir industrinink motyvas bus ne gauti pinigins naudos, o tarnauti visos visuomens interesams. Taigi, kaip pastebjo B. Seligmanas, T. Veblenas tikjo, kad ininieriai ir technikos specialistai gali visuomen ivesti treij keli tarp kapitalizmo plutokratijos ir proletariato diktatros, racionali pramonin sistem, atsikraiusi ikraipanios korporacini finans takos. Pati valdios perdavimo ininieri-technik elitui idja XX a. ketvirtajame deimtmetyje gavo technokratins utopijos pavadinim. Kaip tik dl jos T. Veblenas um garbing viet sociologijos istorijoje, taiau tiek ekonomistai, tiek ininieriai ios T. Vebleno idjos nerm. T. Veblenas kategorikai neig galimyb iuolaikins ekonomikos teorin model sukurti pagal paklausos ir pasilos analiz. Monopolini korporacij, turini galimyb didinti peln smoningai siaurinant gamyb ir didinant kainas, vyravimo slygomis, paklausos ir pasilos santykis nieko nebegali paaikinti. T. Veblenas dmes sutelk monopolij galimyb panaudoti prievartos ir slapto susitarimo metodus kontroliuojant industrij. Svarbiu monopolij stiprjimo veiksniu jis laik kredito hipertrofij. Kredito sskaita didindamos savo perkamsias galimybes, stambios firmos sitraukia spekuliacines operacijas, o ne pleia gamyb. Susidaro kredito piramid, atsiranda milinikas atotrkis tarp kapitalo piniginio vertinimo (nes ateities, laukiamas pelnas kapitalizuojamas pagal esam procento norm) ir realaus kapitalo. Prasideda kreditin infliacija, paskui neivengiamai reikalaujama tuoj pat padengti paskol. Viso to rezultatas verslo aktyvumo kritimas, daugelio firm bankrotas, stambiausios ir apsukriausios korporacijos suvalgo varovus. Pagal trukm depresij fazs gerokai ilgesns nei pakilimo fazs. T. Vebleno mokinys W. Mitchellas taip apibendrino jo nueit keli: Thorsteinas Veblenas sudrumst ramyb tarsi ateivis i kito pasaulio, jis prastus dalykus, prie kuri tyrintojai buvo nesmoningai priprat, tiesiog skroste iskrod, lyg tos prasiausios kasdiens mintys bt keisti dariniai, iors jg terpti ios ems gyventoj pasaul. Visuomens moksluose dar nebuvo kito tokio ilaisvintojo, vadavusio protus i subtilios aplinkybi tironijos, ir kito tokio ukariautojo, ipltusio tyrinjim karalysts plotus. Taigi tarp ekonomist-teoretik buvs persona non grata, T. Veblenas, savo filosofiniu, antropologiniu, sociologiniu, psichologiniu ir istoriniu daugiadisciplininiu poiriu skrods Amerikos ekonomik, jos institucijas ir j platesn poveik visuomenei, institucionalistams kaip palikim paliko nesutikimo dvasi, o jo idjomis ir toliau avisi netradicinio poirio ekonomikos teorij alininkai. Ir iki iol JAV kultroje T. Veblenas uima garbing viet, pritraukdamas tyrintoj ir bibliograf dmes.

8.3.3. J. Commonso ekonomikos teorija Gyvenimo kelias. Konservatyviesiems institucionalizmo teoretikams atstovavs Johnas Rogersas Commonsas (18621945 m.) gim Ohajo valstijoje Hollandsburge, 1888 m. baig dvasin koled ir savo isilavinim ts prestiiniame Johno Hopkinso universitete. Ten jis tapo Amerikos ekonomins asociacijos, 1885 m. steigtos aikiai suformuluotam tikslui ginti valstybs pozityvaus vaidmens idjas, krjo Richardo T. Elyio (18581943 m.), savo metu Viskonsino universitete, kuriame 18921922 m. profesoriavo, mginusio sukurti vokiei istorins mokyklos amerikietikj variant (jis inomas viskonsinikojo pavadinimu) ir kartu su bendraminiais dar XIX a. devintajame deimtmetyje stojusio opozicij kratutinio individualizmo filosofijai ir valstybs nesikiimo ekonomik ideologijai, mylimu mokiniu. XX a. pradioje kasmetinse asociacijos sesijose ir publikacijose buvo plaiai aptariami trest kontrols ir valstybins statym leidybos monopolij piktnaudiavimo ir nepelnyto pelno ribojimo klausimai. XX a. pirmojo deimtmeio pradioje J. Commonsas dirbo Nacionalinje pilietinje federacijoje organizacijoje, kurios tikslas buvo sprsti darbdavi ir darbuotoj konfliktus ir btent iuo laikotarpiu susiformavimo jo pairos, kaip reikt suderinti darbo ir kapitalo santykius. Reikt vesti 8 valand darbo dien, padidinti atlyginim siekiant padidinti ir masi perkamj gali, koncentruoti pramon ekonomikos veiksmingumui utikrinti. 1904 m. R. T. Elyio pastangomis J. Commonsas buvo priimtas dirbti Viskonsino universitet, kur kartu su kolegomis suformavo Amerikos darbinink judjimo istorijos ir teorijos Viskonsino mokykl, pagrindusi politins kolektyvins sutarties kompromiso tarp verslinink ir profsjungas organizuot darbinink pasiekimo, esant arbitrainei vyriausybs ir Aukiausiojo teismo funkcijai, reformistin program. Beveik 30 met J. Commonsas aktyviai dalyvavo Viskonsino valstijos politiniame gyvenime, buvo dviej valstijos gubernatori patarju, ir didiavosi gyvendintomis priemonmis statym darbo srityje. Turtinga praktin patirtis tapo J. Commonso sukurtos idj sistemos pagrindas, atsispindjusios ir jo asmenines savybes: santrum, gebjim sukelti vairi socialins padties ir pair moni nuo milijonieri iki socialist pasitikjim. Ekonomikos teorija. J. Commonsas yra toki darb kaip Turto paskirstymas (1893 m.), Kapitalizmo teisiniai pagrindai (1924 m.), pirmos specialiai institucionalizmui skirtos knygos Institucin ekonomikos teorija: jos vieta politinje ekonomijoje (1934 m.), veikalo Kolektyvini veiksm ekonomikos teorija (1950 m.) autorius, bendro darbo JAV darbinink klass istorija bendraautoris. Jo darbai yra teiss, ekonomikos, istorijos, psichologijos, etikos ir politikos miinys. Savo tyrimuose J. Commonsas sujung ribinio naudingumo teorij su juridine koncepcija ekonomikoje. Jau pirmojoje savo knygoje Turto paskirstymas J. Commonsas nesutiko su marinalist individualistiniu traktavimu, kaip reikia skirtyti visuomenines pajamas, ir nuosavybs santyki bei asmens teisi, tarp j ir teis didesn nacionalinio produkto dal, istorinio kintamumo ignoravimu. J. Commonsas faktikai visus kapitalizmo trkumus velg juridini norm netobulume, vedaniame negarbing konkurencij. J. Commonsas, tyrindamas tokius kolektyvinius institutus kaip eima, profesins sjungos, prekybiniai susivienijimai, gamybins korporacijos, valstyb, teisiniai santykiai ir kt., skirtingai nuo T. Vebleno, daugiausia dmesio teik ne gamybos technologiniams veiksniams ir j gyvendintojui inineriniam-techniniam

personalui, o socialiniams-teisiniams institutams. Juos J. Commonsas apibdino kaip visuomens veiksmus, lemianius kiekvieno individo elgsen ir sudaranius galimyb platesniems poelgiams bei sprendimams. Jis tapo institucionalizmo juridins srovs lyderis ir kritikavo klasikus bei marinalistus u j klaiding racionalistin psichologij ir nepakankam teisini form analiz. J. Commonsas institutus suprato kaip istorikai susiklosiusius, gilias teisines tradicijas turinius paproius, siekianius kolektyvin psichologij. Susiformav, veikiantys kolektyviniai institutai nukreipia individ elges. Svarbiausiais kolektyviniais institutais J. Commonsas laik korporacijas, profsjungas ir politines partijas, kurios veikia kaip spaudimo grups. J. Commonsui buvo nepriimtinos klasins darbinink kovos idjos, jis, anot paties tyrintojo odi, siek padaryti verslo sistem veiksminga tiek, kad ji bt verta isaugoti. Pagal nurodyt institut apraomj tyrim, J. Commonsas skyr tris kapitalizmo pltros stadijas: laisvos konkurencijos, finansin ir administracin kapitalizm. J. Commonso institucionalizmo supratimas skyrsi nuo T. Vebleno koncepcijos. Pagal J. Commons, institucionalizmas yra kolektyviniai veiksmai, nukreipti individuali veiksm kontrolei. J. Commonso pasilyta vadinamoji sandri teorija tai socialini konflikt, esani visuomens kitimo vidiniu altiniu, sprendimo juos racionaliai reguliuojant (institucionalizuojant) bei moni bendros veiklos ir j vertinimo visuose sandriuose, dl kuri dalyviai skatina vienas kit siekti mstymo ir veiksm vieningumo, teorija. Jis skyr tris sandri tipus ir tris pagrindinius kiekvieno sandrio etapus. Pagal tipus J. Commonsas skyr prekybinius, valdymo (apibrianias vadov ir pavaldini santykius) ir racionalizuojanius (apmokestinimas, biudetas, kain reguliavimas, korporacij valdymo sprendimai) sandrius. Dauguma sandri yra prekiniai. Kiekviename sandryje galima iskirti tokius etapus: derybos (pristatomos abiej ali pozicijos ir iekoma bendro sutarimo); sipareigojimo primimas; sipareigojimo gyvendinimas. Sandri sudarymo procesas padeda nustatyti proting vertyb, kuri atsiranda susitarus dl sutarties slyg gyvendinimo ateityje. Sutartis tai lkesi garantija, be kurios negali bti vertybs. O pats socialini konflikt veikimas naudojantis juridinmis normomis, J. Commonso nuomone, utikrina socialin paang. J. Commonso teorijose galima rasti daug panaum su T. Vebleno dichotomijomis. Taiau ten, kur pesimistas T. Veblenas su sarkazmu velg absurd ir neivengiamus konfliktus, gerairdis J. Commonsas mat pamau atsirandanius protingus paproius ir vertybes, dl kuri keiiasi patys institutai. Skirdamas veikianias mones, kuri tikslas siekti gamybos techninio veiksmingumo, ir veikianias firmas, kurios usiima tik piniginiais sandriais, J. Commonsas man, kad manoma suderinti pramons ir verslo interesus. Jis ra: Geriausia gamybin mon tokia, kur gamybiniai veiksniai inaudojami proporcingiausiai vadybinink pastangomis. Geriausia firma ta, kurioje teisingai suderinami pirkimai ir pardavimai naudojant rinkos sandrius. Geriausias veikiantis kolektyvinis institutas tas, kuriame teisingu santykiu suderinta technika ir verslas. J. Commonso metodologijos ypatumas yra tas, kad jis neatmet dedukcinio metodo, bet teik pirmenyb psichologinms kategorijoms, tarp kuri yra galia, prievarta ir t. t. Pagal tai jis sukr valing deryb psichologij, kurioje svarb vaidmen atlieka susitarimo idja. Derybos (kaip skirting ekonomini santyki tarp moni suderinimo procesas) veda prie sandrio, kur J. Commonsas vardijo kaip pagrindin ekonomikos mokslo kategorij. Pagal J. Commons, sandris yra i

aspekt trejyb: 1) konflikto, t. y. subjekt interes susidrimo; 2) i interes tarpusavio priklausomybs arba vienas kito apsprendiamumo; 3) konflikto isprendimo, t. y. tvarkos, patenkinanios sandrio dalyvius, nustatymo. J. Commonso pair sistemoje svarbiausias vaidmuo teko kolektyvini veiksm sampratai, apmusiai vairias priemones ir instrumentus, galinius padti isprsti konfliktus ir ilaikyti visuomens stabilum bei prisidti prie elgesio btin taisykli ir kontrols mechanizmo utikrinimo kintaniomis slygomis. Juk finansinio kapitalizmo stadijoje sandrio subjektai vis daniau tampa ne individai, o j susivienijimai, institutai: profsjungos, verslinink asociacijos ir pan. Todl, J. Commonso nuomone, reikia tirti kolektyvinius veiksmus, o ne pavieni individ veiksmus, kaip tai tradicikai daryta ekonomikos moksle. Kolektyviniai veiksmai kaip institutai nukreipia ir kontroliuoja moni poelgius, sudaro individualios veiklos galimybi rmus, kurie gali bti suformuluoti statym arba paproi ir pasekmi j nesilaikant. Bdami neatskiriamai susij su nuosavybs santykiais, kolektyviniai veiksmai ekonomikoje apibria tam tikras teisines ribas ir ireikiami per teismus. J. Commonso nuomone, ekonomikos mokslo evoliucinis pobdis reikalavo itirti keleto imtmei kapitalistins eros teism sprendimus, kad bt galima aikiai suprasti, kaip kolektyviniai veiksmai ribojo individualius veiksmus. Be to, J. Commonsas siek studijuoti ekonomini mokym istorij tam, kad isiaikint kaip ekonomikos teorijoje atsirasdavo mintys apie kolektyvinius veiksmus. iuos klausimus J. Commonsas aptar savo knygose Kapitalizmo teisiniai pagrindai (1924 m.) ir Institucin ekonomikos teorija: jos vieta politinje ekonomijoje (1934 m.). B. Seligmano (1968 m.) odiais tariant, J. Commonsas savo teorin sistem distiliavo sudtinguose imt teismini byl ir deimi ekonomikos teorij tip aparatuose. J. Commonso koncepcijoje socialiniai veiksmai tai kolektyvins valios, pagrstos protingo kompromiso principu, gyvendinimas. Jis man, kad is principas turi persunkti visus santyki tipus (juridikai lygiateisi ali rinkins prekybos santykius, santykius tarp valdytoj ir pavaldini gamybos srityje, santykius tarp juridikai nelygiateisi ali, atspindinius susiklosius ekonomins valdios, turto ir pajam pasidalijim). Taip pat protingo kompromiso principas turi bti naudojamas visose srityse, kur susiduriama su vertinim bei paskirstymo kategorij formavimu. J. Commonsas manymu, io principo panaudojimas tai priemon traukti protingus pradus pat ekonomin proces. Taigi kolektyviniai veiksmai vienintelis bdas sutaikyti skirtingus ekonominio gyvenimo dalyvi interesus. Taiau kelias sutaikym veda per juridines procedras. Nesavanaudiko virklasinio arbitro (teisjo) vaidmen turi prisiimti valstyb per savo institucijas, vyriausybines komisijas ir pan. Vyriausybs vykdomj ir teisin gali J. Commonsas laik aukiausia institucija. Jam valstyb ne tik arbitras, bet ir jga, priverianti vykdyti sipareigojimus, kuriuos prisim sandrio dalyviai. Priimtina socialini ir ekonomini konflikt reguliavimo forma, pasak J. Commonso, taip pat yra finansin kontrol, gyvendinama per akcines bendroves, kapitalistin kredit ir bankus. Toks platus sandrio supratimas prasiskverbia teis, politin ekonomij, etik, jame atsispindi visa ekonomika. Todl J. Commonsas man, kad politin ekonomija tai mokslas apie mogaus kultr, o jos pagrindinis supratimas yra supratimas sandri, kuriuose gerovs verts visuomeniniai vertinimai yra visuomens stabilumo utikrinimo priemon. J. Commonso nuomone, tarp politins ekonomijos, etikos ir teiss nra pertvaros. Dl to J. Commonsas traktuoja ekonomines verts, kat kategorijas kaip tiesiogiai susijusias su proiais, paproiais, sitikinimais. Jis pateik tok verts apibrim: Vert yra ateities pajam vertinimas iandien. J.

Commonso traktuotje vert lemia sandris, verts dyd siejant su darbinio sandrio juridine procedra. J. Commonsas mokslin apyvart trauk nuosavybs titulo kategorij. Jis nuosvyb skirst tris ris: daiktin, nedaiktin (skolos ir skoliniai sipareigojimai) bei neapiuopiam (vertybiniai popieriai). J. Commonso nuomone, neapiuopiama nuosavyb daniausiai yra sandri su nuosavybs titulais turinys. Todl pagrindiniu J. Commonso tyrim objektu tapo vertybini popieri (akcij ir obligacij) pardavimo operacijos. J. Commonsas isamiai analizavo ilgalaikio kreditavimo atsiradimo ir bankinink-investuotoj traukimo pramonins gamybos procesus. Bankininkai organizuoja akcij emisijas ir paskirstym, korporacijos samdo juristus, veikia teistvarkos institucijas ir bendrauja su visuomene. takingos ekonomins grupuots tampa labiau takingos nei kongresas. Pasak J. Commonso, Btent asociacijos, o ne individualizmas, tapo iuolaikino liberalizmo ir demokratijos prieglobsiu, gelbstintis nuo faizmo, komunizmo ar bankinio kapitalizmo. J. Commonso nuomone, gamyba nra jo institucins ekonomikos teorijos tyrim objektas. Jis teig, kad gamyba yra ypatingos ininerins-politins ekonomijos, esanios u institucins ekonomikos teorijos rib, objektas. Vadinasi, J. Commonso tyrim objektas yra apyvartos sritis, bet ji nagrinjama ne kaip realus preki judjimas, o kaip nuosavybs titul judjimas, t. y. kaip juridiniai sandriai. Dl to vis kapitalistins ekonomikos raid J. Commonsas mat kaip skming ateities sandri laukim. Plaiai inomas J. Commonso indlis yra darbinink judjimo ir darbini santyki tyrimus. Jis man, kad klasin kova neturi didels reikms darbinink ir profesini sjung judjimui. J. Commonsas nepripaino klasini, antagonistini prietaravim ir man, kad visuomenje pagrindinis konfliktas yra ne tarp turtingj ir varg, o tarp gaminanij ir negaminanij, vairi profesini grupi interes susidrime. Pagrindinis darbinink judjimo veiksnys ir tikslas teis darbo viet. Jis pasisak u laipsnikumo darbinink judjime taktik. J. Commonso optimizmas pasireik ir kaip jo tikjimas, kad protingas vertingumas pasiekiamas kapitalist ir darbinink kolektyviniais veiksmais. Dalykin tredjuonizm, kuriam esant darbininkai kolektyviai gina savo kaip nuosavybs savinink teises praktiniuose darbo umokesio ir darbo dienos trukms klausimuose, bei kolektyvini sutari sudaryme, jis laik svarbiu keliu palaikant visuomenin pusiausvyr. Todl savo knygose Pramoninis geranorikumas (1919 m.) ir Pramoninis valdymas (1921 m.) J. Commonsas pltojo idj apie darbinink ir darbdavi interes socialin suderinim taikant abipusi nuolaid princip. Viena vertus, J. Commonsas savo idjas prieino marksizmo doktrinai apie klasi kov ir socialistinms idjoms. Jis pripaino proletariato nuskurdimo fakt tik ankstyvojoje kapitalizmo stadijoje ir kritikavo K. Marx u profesini sjung ir socialini reform gerinant darbinink padt nepakankam galimybi vertinim. Naujas pramonins pltros etapas, susijs su dideli korporacij augimu, J. Commonso odiais tariant, lm kapitalizmo isisklaidym plaiosiose moni masse. Antra vertus, J. Commonsas kviet darbdavius puoselti gerus santykius su darbininkais, nustoti vertinti profesines sjungas kaip velnio imon ir pripainti, kad profesins sjungos yra subrendusios pramonins visuomens struktros poymis. Be to, J. Commonsas konstatavo, kad rinkos ekonomikoje didja monopolistini element ir pateisino profesini sjung, reikalavusi padidinti darbo umokest aukiau tam tikro minimalaus lygio ir btin darbinink apsaugai nuo stambiojo kapitalo spaudimo, krimsi. Kita vertus, J. Commonsas man, kad stambi

korporacij poveikis gali bti teigiamas tiek, kiek jos pajgios sumainti ekonomikos depresij atrum ir didinti gamybos apimtis. Todl, kaip minta, pirmenyb jis teik kompromiso tarp organizuoto darbo ir stambaus kapitalo, ekonomini prietaravim sutaikymo naudojant kolektyvinius veiksmus, instrument paiekai. Galiausiai institucionalistin ekonomik jis apibr kaip Kolektyvini veiksm ekonomik (paskutinio J. Commonso darbo, ispausdinto jau po jo mirties 1951 m., pavadinimas). Kaip minta, teisin aspekt J. Commonsas naudojo ir jo ikeltoje verts koncepcijoje, pagal kuri prekins produkcijos vert yra ne kas kita kaip kolektyvini institut juridinio susitarimo rezultatas. Kolektyviniams institutams jis, kaip minta, priskyr korporacij sjungas, profesines sjungas, politines partijas, reikianias socialini grupi ir gyventoj sluoksni profesinius interesus. Marksistiniam mokymui apie klasin kov J. Commonsas savo reform koncepcijoje prieino nuostat apie valstybs gyvendinamas statym leidimo reformas ir vyriausybs, kuri sudaro skirting kolektyvini institut lyderiai, sukrim. Jis buvo sitikins, kad btina sukurti toki vyriausyb, kuri priklausyt nuo visuomenins nuomons (vairi interes vyriausyb, sudaryt pagal proporcingo atstovavimo princip) ir kuri vykdyt ekonomikos demonopolizacij. J. Commonsas man, kad dl statym leidimo reformos ir vairi valstybini komisij veiklos pavyks ivengti beveik vis konflikt. Laisvos konkurencijos kapitalizmo evoliucija finansin stadij pagrindin jo svarbiausi darb (Teisiniai kapitalizmo pagrindai (1924 m.), Institucin ekonomika. Jos vieta politinje ekonomijoje (1934 m.) ir kt.) idja. J. Commonsas pateik savj kapitalistins visuomens periodizacij. Jo nuomone, pradin stadija buvo prekybinis kapitalizmas. Vliau j pakeit gamybin stadija. Toliau buvo bankinis (finansinis) kapitalizmas ia atsirado stambs verslinink susivienijimai ir profesins sjungos, kiekviena siekianios privilegij savo nariams. Galiausiai, paskutin kapitalistins visuomens stadija administracinis kapitalizmas. Mintuose J. Commonso darbuose analizuojamos problemos, sukeltos socialinio konflikto stiprjimo dl nesiningos (monopolistins) verslinink konkurencijos. Valstybiniai teisiniai sprendimai ekonomini reform rmuose, J. Commonso manymu, paalins prietaravimus ir konfliktus visuomenje, reik perjim administracinio kapitalizmo stadij. Tokiu bdu, J. Commonso ivados galutiniame rezultate sujo interes derinim ir harmonijos sukrim geros valios pagrindu, remiantis H. C. Carey ir J. B. Clarko interes harmonijos koncepcija rodinjant, kad reguliuojamoji valstybs veikla yra svarbiausia ios harmonijos prielaida. Tuo paiu ir administracinio kapitalizmo sukrimo galimyb ir btinyb. Vadinasi, jei pagal T. Veblen, finansin kapitalizm pakeis technokratizmas (technokratija (graik.: amatas, menas, valdia) santvarka, kurioje valstybin valdia priklausyt specialistams, ininieriams ir mokslininkams), tai pagal J. Commons, iuolaikin tvark pakeis administracinis kapitalizmas. Pastarasis i esms tai valstybinis monopolistinis kapitalizmas. J. Commonsas pabr (dar prie pasirodant J. M. Keyneso teorijai), kad ekonomikos teorija per maai dmesio teik ekonominms valstybs funkcijoms. Taiau faktikai ir jis pats nagrinjo ne ias funkcijas, o teisinius kapitalizmo pagrindus. J. Commonso nuomone, teismai btent ir buvo vienas i svarbiausi institut, kurie skatino feodalizmo irim ir pareng dirv tolesnei kapitalizmo pltrai. J. Commonsas primygtinai teig, kad ekonomikos mokslo udavinys yra ne abstrakiai aikinti esam, o kurti rekomendacijas ekonominio gyvenimo pertvarkymui protingais pagrindais. ia prasme, kaip paymjo J. M. Clarkas, T. Veblenas ir J. Commonsas sudar du prieingus polius: T. Veblenas savo

veikaluose sarkastikai kritikuodamas demaskavo verslo sistem, neteik joki tiesiogini rekomendacij bei apskritai kapitalistins ekonomikos perspektyv atvilgiu ireik pesimizm. O J. Commonsas, prieingai nei T. Veblenas, ireik pragmatizm. J. M. Clarko odiais tariant, jo pagrindinis tikslas buvo verslo sistem padaryti tiek efektyvi, kad j apimokt isaugoti. Todl, vedamas ios idjos, savo poir kolektyvini veiksm vaidmen J. Commonsas mgino gyvendinti praktikoje, aktyviai bendradarbiaudamas su Amerikos darbo federacija. Kaip inoma i ekonomikos istorijos, J. Commonso kolektyvini veiksm juridiniai (teisiniai) aspektai bei socialinio kompromiso idja, kaip ir antimonopolins reformatorikos idjos T. Vebleno darbuose, buvo praktikai pritaikyti jau XX a. ketvirtajame deimtmetyje, 1934 m. irinkto JAV prezidento F. D. Roosevelto vadinamojo Naujojo kurso, kurio erdimi buvo valstybini ilaid vieiesiems darbams ir usakym pramonei augimas, periodu. Dl J. Commonso takos 1935 m. buvo priimtas statymas dl socialinio draudimo, kuris padjo pagrindus pensiniam aprpinimui JAV, o pats F. D. Rooseveltas ne kart pabr, kad verslininkams ir darbininkams btina bendradarbiauti. Apskritai Naujojo kurso vykdymo metai tapo institucionalist laikotarpiu. Intelektuali maitinink grups velniai vardintas herojiku seneliu, T. Veblenas buvo savotikas jo pranaas; W. Mitchellas tapo vienu i JAV Nacionalini itekli komiteto organizatori, ketindamas paversti j ekonomikos valstybinio reguliavimo svarbiausia institucija; o J. Commonsas F. D. Roosevelto administracijos reformose velg savo ideal gyvendinim. Institucionalistams artimi R. Tugwellas (18911979 m.), A. A. Berle (18951971 m.) ir G. C. Meansas priklaus prezidento F. D. Roosevelto smegen centrui bei reng prezidento kalb tekstus, kuriose buvo diegiama idja, kad viepataujant sutelktai korporuot vadybinink valdiai, valstyb turi rytingai veikti ir ginti visuomens interesus. Tiesa, kaip vliau vertindamas naujojo kurso patirt, paymjo G. C. Meansas, i esms buvo atmetama neoklasikin teorija, o ne laisvos verslininkysts teorija ir praktika. Tai, kad nebuvo alternatyvios koncepcijos, suteik pragmatin pobd visiems vidurio kelio tarp dviej kratutinum centralizuoto planavimo ir laissezfaire princip iekojimams. Eksperimentins ekonomikos teorijos krypties atstovas Rexfordas Tugwellas dar knygoje Pramon brandos stadijoje (1927 m.) teig, kad brandi industrin sistema turi bti naujovikai valdoma btini nauji instrumentai ir institucijos, kurios galt utikrinti auktesn ekonomikos centralizuotos kontrols lygmen. Privaios nuosavybs klausimas, jo nuomone, turjo bti sprendiamas pragmatikai, skirtingu bdu vairioms ekonomikos dalims, o ne pagal princip isaugoti privai nuosavyb bet kokia kaina arba visikai j paalinti visur ir visomis formomis. rodindamas, kad valstybei btina valdyti socialin-ekonomin vystymsi, R. Tugwellas rmsi tuo, kad valstybs centrin ekonomin institucija, koordinuojanti vystymosi programas ir rengianti ilgalaik ekonomin politik, privalo turti tam tikras direktyvines funkcijas, tiesiogiai veikdama ekonomini itekli paskirstym. G. C. Meansas, 19351939 m. buvs JAV Nacionalins ekonomini itekli komisijos narys ir js pramons sektoriaus direktoriaus pareigas, o paskui taps vienu i Nacionalini itekli planavimo valdybos patarj, gyn planavimo btinumo idj. Jis pabr, kad planavimo pagrind turi sudaryti pagrindini gamybini itekli ir poreiki alies mastu apskaita. G. C. Meanso nuomone, planavimas pirmiausia turi bti susijs su nauj kapitalini investicij pagrindines akas paskirstymu. Jo darbai tyrinjant XX a. treiojo deimtmeio pabaigoje ketvirtojo deimtmeio pradioje 200 didiausi nefinansini korporacij lemiam vaidmen

ekonomikoje ir j finansini ryi sistem, buvo labai naudingi pagrindiant naujojo kurso metais priimtus statymus dl operacij su vertybiniais popieriais kontrols ir holdingo bendrovi komunalinio aptarnavimo sektoriuje. G. C. Meanso pateikta mediaga apie du rinkos tipus, rodinjusi, kad laissez-faire politika netinkama amerikiei ekonomikai, suvaidino svarb vaidmen JAV Kongresui 1933 m. sudarant Laikinj nacionalin ekonomin komisij (TNEC), kuri atliko isam ekonomins valdios koncentracijos amerikiei ekonomikoje tyrim. A. A. Berle igarsjo dl kartu su savo kolega i Kolumbijos universiteto G. C. Meansu paraytos knygos iuolaikin korporacija ir privati nuosavyb (1932 m.), kurioje akivaizdiai jauiamas tiesioginis T. Vebleno idj dl pramons korporacij vaidmens ir vietos poveikio, bei dar ileido knygas Valdia be nuosavybs ir XX amiaus kapitalistin revoliucija. G. C. Meansas ir A. A. Berle savo kartu paraytoje knygoje iuolaikin korporacija ir privati nuosavyb, kuri JAV per 36 metus buvo ileista 17 kart, paskutiniam leidimui ijus 1968 m., padar ias toliau ivardijamas ivadas: 1. XX a. pradios ekonomin sistema yra korporacin. Ekonomikoje viepatauja akcins bendrovs. Perjimas nuo fabrikins prie korporacins sistemos reikia revoliucin ekonomikos pertvarkym. 2. Korporacin sistema reikia tradicins nuosavybs paneigim. Nuosavyb ir valdymas buvo sujungti ankstyvojo kapitalizmo stadijoje. Jai atstovavo verslininkas, kuris buvo ir savininkas, ir kontrolierius, ir valdytojas. Vliau ios funkcijos atsiskyr. Nuosavyb tapo akcinink, o valdymas samdyt vadybinink sritimis. i revoliucija met ik ekonomikos mokslui. Reikjo paaikinti naujus ekonominius santykius. Ekonomins analizs objektu tapo ne konkurencija (kaip buvo A. Smitho laikais), o kontrol. io reikinio prieastis nuosavybs atomo dalumas: akcijos vienose rankose, kontrol kitose. 3. Korporacin sistema reikia tradicinio pelno paneigim. Pelnas buvo umokestis u investavim ir gamybos pltros stimulus. Akcinse bendrovse investuotojams atlyginama tik u kapital, o verslo efektyvumas priklauso nuo kontroliuojani asmen. Maksimalaus pelno siekimas didina kainas, maina gamyb. 4. Pasikeit konkurencijos pobdis. Ji jau nra pramons ir pelno skatinimo variklis. Konkurencija yra griaunanti, nes konkuruoja didels firmos. Siekdami skatinti korporacij veikl visos visuomens interes kryptimi, isaugant verslo laisv, bet j nukreipiant visuomens interes link, G. C. Meansas ir A. A. Berle pateik penkis pasilymus: 1. Privati nuosavyb turi ilikti. 2. Korporacij veikl reikia reglamentuoti, ka ji nesiekt maksimalaus pelno bet kokiomis priemonmis. Btina priimti statym, kuris priverst stambias korporacijas laikytis tam tikr taisykli, atitinkani kolektyvins mons ekonomin logik. Pelno norma turi sudaryti 10 procent. 3. Pelnas dalijamas akcininkams, nustatant maksimali rib. 4. Kolektyvinms monms turi bti nustatomos specialios kain, pelno ir vadybinink apmokjimo normos. 5. Vadybinink darbas turi bti apmokamas, t. y. jie skatinami ne nuo pelno, o u gamybos tobulinim, kat mainim, gamybos pltr, naujos technikos diegim. ios idjos buvo pritaikytos vlesniuose institucionalist darbuose, XX a. etajame deimtmetyje ipltojus valdom kain ir valdom rink teorij bei korporacins revoliucijos koncepcij. Pat valdom kain termin vlgi pirmasis m vartoti ir pagrind G. C. Meansas, ianalizavs kain judjimo ypatybes amerikiei auktos koncentracijos pramons akose 19231933 m. krizs laikotarpiu. Kaip

korporacins revoliucijos apibendrinani samprat institucionalistai apibr kapitalizmo perjim nauj stadij, kai lemiam vaidmen ekonomikoje m atlikti stambios korporacijos ir pasikeit ekonomins sistemos struktra bei funkcionavimo mechanizmas. Kaip vliau pabr G. C. Meansas, dl i pokyi kyla btinyb rekonstruoti tradicin ekonomikos teorij visuose jos pagrindiniuose skyriuose ir suformuluoti nauj, kurioje bt pateiktas supratim apie korporacij ir visuomens interes suderinimo utikrinimo slygas. Institucionalizmo idj pltrai buvo svarbi ir amerikiei ekonomisto bei sociologo S. Chaiso knyga Technokratija, kurioje veblenizmo dvasia mginta pagrsti ininierins technins inteligentijos vyraujant vaidmen ateities visuomenje. Institucionalizmo raidai taip pat svarbi buvo J. B. Clarko snaus Johno Maurice Clarko (18841963 m.), irgi palikusio tvo grynj teorij dl ekonomini reikini ryio su neekonominiais tyrimo, knyga Ekonominiai institutai ir moni gerov. Joje jis kritikavo klasik ir neoklasik pusiausvyra grstas idjas, pabrdamas nedarbo, nevisiko rengini apkrovimo, stambi korporacij vietoj smulki firm atjimo rink reikinius. J. M. Clarkas, Kolumbijos universitete studijavo socialinius mokslus ir specializavosi ekonomikos teorijos srityje. Nors jis ir buvo gerai susipains su statikais dsniais, propaguotais tvo, bet vliau susiavjo T. Vebleno ir W. Mitchello idjomis. Jis ypa suabejojo ribinio naudingumo teorija kaip pagrindu aikinant vartotojo elgsen. Taip pat abejojo dl pelno maksimizavimo prielaidos, kuria buvo pagrsta verslo elgsenos teorija. J. M. Clarkas, kaip ir T. Veblenas, irykino neoklasikinje teorijoje naudotos psichologijos trkumus. XIX a. psichologai individus vertino kaip trauktus savo nor, kuri kilms neprivaloma paaikinti ekonomistams, patenkinimo racional skaiiavim. J. M. Clarkas teig, kad, prieingai, moni elgesys daniausiai atspindi impulsyvum ir piniginius interesus, o ne ribinio patenkinimo augimo racional vertinim. Toliau J. M. Clarkas kritikavo ribinio naudingumo teorij dl jos prielaidos, kad pasirinkimo procesas yra psichologikai neskausmingas. Sekdamas psichologu Williamu Jamesu, J. M. Clarkas parod, kad sprendim primimo procesas reikalauja tiek daug pastang, kad mons yra link apriboti savo pasirinkimo laisvs apimt. Jie, nordami ivengti pasirinkimo psichologini kat, link remtis prastais elgsenos modeliais. ie pastebjimai leido jam padaryti ivad, kad ribin naudingumo teorija yra pagrsta pernelyg supaprastintu poiriu mogaus prigimt. J. M. Clarko domjimasis socialine ekonomikos teorija leido jam dar 1923 m. ileistoje knygoje Pridtini ilaid ekonomikos teorijos tyrimai, atkreipus dmes stambias investicijas, skiriamas pagrindiniam kapitalui, ikelti klausim dl kain mechanizmo efektyvumo skirstant iteklius. Jis teig, kad esmin dichotomijos tarp efektyvumo firmos lygiu ir efektyvumo visumins ekonomikos lygiu prieastis gldi iuolaikinio industrinio kio fiksuot kat unikaliame ir beveik nesuprastame vaidmenyje. J. S. Millis, R. Torrensas ir N. Senioras skyr iek tiek dmesio fiksuot kat teorijai. Taiau dauguma ekonomist-klasik dmes sutelk kintamas ilaidas darbui ir aliavoms, susijusias su ieigos specifiniais vienetais. Fiksuoti katai, priskirtini ieigai kaip visumai, nesulauk didesnio klasikins mokyklos atstov dmesio. Bet geleinkeli ir kitos viej paslaug pramons, patirianios didiulius paklausos pokyius, augimas atkreip J. M. Clarko dmes fiksuot ilaid svarb. Btent J. M. Clarkas m vartoti visuomeninio efektyvumo ir visuomenini ilaid svokas ir teig, kad ekonomistai turi nutiesti kelius verslo socialins kontrols utikrinimui. O 1934 m. ileistoje knygoje Verslo cikl strateginiai veiksniai jis inagrinjo klausim, kaip kinta paklausos vartojimo prekms

santykis su paklausa gamybins paskirties prekms akseleracijos princip, ir vardijo princip, pagal kur vartojimo ar ieigos pokyiai sukelia padidintus investicij pokyius, kaip pagrindin ciklini svyravim veiksn. domu, kad tai vlgi buvo kartotinis atradimas, nes jo atradimo garbe J. M. Clarkas dalijosi su prancz ekonomistu Albertu Aftalionu. Pastarasis dar 1909 m. paaikino bet nevardijo io principo veikim. Be to, J. M. Clarkas, panaiai kaip ir W. Mitchellas, planavim laik ne tik priemone, padedania gyvendinti valstybs anticiklin politik, bet ir bdu, kaip isprsti kapitalistins santvarkos stabilizavimo problemas ilgalaikiu aspektu. Jis buvo Nacionalins progresyvistins konferencijos komiteto, 1931 m. pradioje paskelbusio memorandum dl ilgalaik planavimo pramons stabilizavimo klausimais, pirmininkas. Pai socialiai liberalaus planavimo sistem J. M. Clarkas laik priemone, galinia utikrinti viso ekonominio mechanizmo funkcionavimo stabilum ir patikimum. i sistema turi apimti valstybs anticiklin politik, numatyti priemones, kaip koordinuoti ir sutvarkyti privat versl (pramons socialins konstitucijos primim, konkurencijos reguliavim, vertikalios integracijos pltr), sprsti udavinius, susijusius su visos industrins sistemos funkcionavimo palaikymu ir visuomenini ilaid padengimu. ios J. M. Clarko (kaip ir W. Mitchello bei R. Tugwello) idjos XX a. etajame deimtmetyje buvo pavadintos indikatyviniu nacionaliniu planavimu, ir is planavimas buvo tiesiogiai siejamas su ilgalaikio socialins-ekonomins sistemos stabilizavimo klausimu. J. M. Clarko poiriu, nacionalinio planavimo pagrindu turi tapti savanorikumo ir socialinio bendradarbiavimo principas. Jis pasisak u socialinio atsakingumo, kooperacijos dvasios ir socialini grupi bei ekonomini subjekt atitinkam elgesio norm pltr. Pabrdamas esmin ekonominio planavimo ir planins ekonomikos skirtum, J. M. Clarkas paymjo, kad gamybos valdymas liks privataus verslo rankose. Valstyb turi verslo veiklai tik utikrinti patikim informacin baz ir naudoti daugiausia netiesiogines kontrols priemones, veikdama per kreditin-pinig ir fiskalin sistemas. Nagrindamas monopolijos ir konkurencijos veiksni dinamik sveik rinkos procese, J. M. Clarkas pabr, kad ne tik monopolija, bet ir konkurencija visuomenei gali sukelti neigiamus padarinius. Rinkos mechanizmo netobulumai apima reikinius, susijusius, viena vertus, su monopolija ir konkurencijos susilpnjimu (didels apimties gamybos pranaumai kai kuriose svarbiose akose ir ribotas gamybos veiksni mobilumas tapo prieastimi, sulaikania kapitalo persiliejim ir konkurencij mainant kainas), o antra vertus su konkurencijos, vykdomos nekaininiais metodais (reklama, produkcijos diferenciacija) per dideliu atrumu ir hipertrofika pltra. Intensyvi i dviej prad tarpusavio sveika nulemia ekonomikos funkcionavimo mechanizmo funkcin pobd. Kritikuodamas monopolins konkurencijos teorij, J. M. Clarkas pabr nesutinks su E. Chamberlino esmine (raktine) tze, kad bet kokia produkto diferenciacija turi savyje monopolijos element. Jo nuomone, produkto diferenciacijos vaidmuo slypi tame, kad ji sukuria nauj konkurencijos matmen. J. M. Clarkas ragino ekonomistus sutelkti dmes klausim, ar i ties egzistuojanti konkurencija yra efektyvi bei efektyvumo kriterij platesniu socialiniu ir makroekonominiu poiriu sukrim. Su iomis J. M. Clarko mintimis buvo susijusios ir jo nuostatos dl komercinio ir socialinio efektyvumo skirtumo. Komercinis efektyvumas tai privaios mons rezultatyvumo kuriant peln rodiklis, o socialin efektyvum apibdina visos ekonomins sistemos efektyvumas kuriant socialines vertybes, didinanias visuomens gerov. 1923 m. J. M. Clarkas ra, kad XX a. ekonomikos slygomis

pelno gaminimo auktas efektyvumas koreliuoja su ypa emu socialinio efektyvumo lygiu. Jis man, kad skirtum tarp i dviej efektyvumo tip galima veikti, naudojant verslo socialins kontrols priemones. Pastebtina, kad ios antrosios institucionalizmo bangos atstovai, nagrindami demografines problemas, kurdami profsjunginio darbinink judjimo teorij ir kt., dmes sutelk, pirma, kapitalizmo socialini-ekonomini prietaravim konstatavim ir, antra, pasilym F. D. Roosevelto Naujojo kurso reform gyvendinimui formulavim ir klim. Po Antrojo pasaulinio karo vienas i svarbiausi institucionalizmo atstov buvo Clarence Edwinas Ayresas (18911972 m.). Jo ilgas intelektualinis gyvenimas, prasidjs studijomis Brouno universitete, buvo susijs su J. Deweyaus pragmatizmu, psichoanalizs pradininko S. Freudo psichologija ir T. Vebleno idjomis dl kultrinio reliatyvizmo. gijs ne tiek ekonomin, kiek filosofin bazin isilavinim, C. Ayresas trumpai pabuvo Harvardo universitete, o paskui perjo ikagos universitet, pritraukus tokius neortodoksikus mstytojus kaip T. Veblenas, Robertas Hoxie, W. Mitchellas, Waltonas Hamiltonas, J. M. Clarkas ir Frankas Knightas, kurio antipragmatikas poiris tapo pagrindu intelektualiam konfliktui tarp jo ir C. Ayreso, nesutrukdiusiam geriems asmeniniams santykiams, trukusiems vis gyvenim. C. Ayreso kaip dstytojo darbas prasidjo Amherste ir savo virn pasiek Techaso universiteto Austine intelektualia prasme palankioje aplinkoje. ia jis profesoriavo nuo 1930 m. iki 1968 m. ir ileido veikalus Ekonomins tvarkos problema (1938 m.), Ekonomins paangos teorija (1944 m.), Industrinis kis (1952 m.), Priimtinos visuomens link (1961 m.). C. Ayreso ortodoksins ekonomikos teorijos kritika buvo nukreipta puolim prie neoklasikin pusiausvyros teorij bei su ja susijusi nuostat, kad stiprios rinkos jgos kreipia kainas pusiausvyrin lyg, suderinam su moraliniu teisingumu. velgdamas plaiau ir gilindamasis technologin paang, C. Ayresas pastebjo, kad ortodoksiki mstytojai laiksi klaidingo poirio, jog kapitalas yra sukurtas dka taupymo, taip krimo funkcij pritvirtinant taupytojams ir finansinms institucijoms, mobilizuojanioms iteklius per pinig fenomen. Faktikai, kaip teig C. Ayresas, fizin gamyba ekonomikai tieka veiksnius, lemianius ekonomin paang. Taigi paanga yra technologinis, o ne finansinis fenomenas. Ir kapitalo kaupimas bei realus kapitalo augimas yra i esms skirtingi procesai, galintys vykti atskirai vienas nuo kito. C. Ayreso pateikta neoklasikins kapitalo teorijos kritika leido jam prieiti ivados, kad uuot prisidj prie ekonominio augimo, kapitalizmo institucijos i esms yra realaus kapitalo kaupimo defektai. Jo nepakankamo vartojimo teorijoje, panaiai kaip ir J. Hobsono, teigiama, kad taupoma paprasiausiai dl to, kad kai kurie mons yra turtingesni u kitus. Pagrindin kapitalistins sistemos problema yra ta, kad vartotojai, daugiausia atlyginimus gaunantys darbininkai, negali nupirkti milinikos ieigos, kuri technologijos leidia pagaminti. Pajamos, skiriamos darbininkams, skirtingai nuo nuosavybs savinink pajam, C. Ayreso nuomone, yra nulemtos institucini veiksni, ir pokyiai ioje srityje priklauso nuo ekonomikos augimo laipsnio (normos) pokyi. 8.3.4. W. Mitchello ekonomikos teorija Wesley Clairas Mitchellas (18741948 m.) yra T. Vebleno mokinys ir pasekjas. I pagarbos savo mokytojo nuopelnams ir jo atminimui W. Mitchellas pareng reprezentatyv jo darb rinkin Ko mok T. Veblenas (1936 m.). iame rinkinyje yra sudtos itraukos i T. Vebleno knyg ir straipsni. W. Mitchello

teigimu, T. Veblenas pranoko K. Marx, nes jo sampratoje nra metafizikos, kuri K. Marxas perm i G. W. F. Hegelio. Gyvenimo kelias. W. Mitchellas moksi ikagos universitete, staavosi Vienos universitete (ia jam jokio spdio nepadar C. Mengerio paskaitos), bei nuo 1913 m. iki pat gyvenimo pabaigos dirbo Niujorke, Kolumbijos universitete ir Naujojoje socialini tyrim mokykloje, nuo 1919 m. iki 1931 m. bdamas io svarbaus institucionalistini tyrim centro direktoriumi. Be to, 19291933 m. jis vadovavo prezidento H. C. Hooverio (18741964 m.) sukurtai Komisijai socialinms tendencijoms tirti. Ekonomikos teorija. W. Mitchellas savo publikacijoje Paskaitos apie ekonomikos teorijos tipus (1935 m.) savo mintis pirmiausia grind T. Vebleno idjomis. Sekdamas juo, W. Mitchellas tvirtai pasisak u ekonomini problem tarpusavio ry su neekonominmis, tarp j sociologijos, kultros ir kitomis problemomis, lemianiomis moni veiklos visuomenje psichologij, elges ir motyvus, ypa pabrdamas psichologin analiz. Todl jis kritikavo tradicin teorij, kaip neparodani pinig kio, institut ir moni elgsenos ryio, bei pritar empirinms teorijoms, XX a. tapdamas pirmuoju JAV ekonomini cikl empiriniu tyrintoju. Pradinis ryys tarp W. Mitchello empirizmo ir jo nusigrimo nuo ortodoksins teorijos buvo jo atliktas duomen, susijusi su kiekybins pinig teorijos statistiniu patikrinimu, tyrimas. Kiekybins pinig teorijos variantas, kur tikrino W. Mitchellas, buvo paprasta prielaida, kad bendras kain lygis yra nulemtas sryio tarp pinig pasilos ir pinig atlikto darbo tenkinant prekybos poreikius. Jo statistiniai duomenys rod, kad 18601891 m. valiutos kiekis, esantis cirkuliacijoje (W. Mitchello naudotas pinig pasilos apibrimas) iaugo daugiau negu buvo prekybos poreikiai. Pagal tai kiekybin teorija leido prognozuoti, kad kainos augs; taiau kain lygis faktikai krito. Tuo remdamasis W. Mitchellas padar ivad, kad kiekybin teorija buvo empirikai neteisinga, daugiausia todl, kad ji i pat pradi buvo pernelyg supaprastinta hipoteze. Polinkiu empirinius tyrimus W. Mitchellas labiau nei kiti institucionalistai primin jaunosios istorins mokyklos atstovus. domu, kad ekonominje literatroje W. Mitchell neretai sarkastikai vertina (nors vargu ar teisingai) kaip koncepcijos matavimai be teorijos (po 1975 m. Nobelio premijos laureato Tjallingo Koopmanso to paties pavadinimo straipsnio, skirto W. Mitchello ir jo pasekj mokslini tyrim kritikai, pasirodymo), arba, kaip pasak W. Leontiefas, amerikiei ekonomins minties pagrindins antiteorins krypties atstov. M. Blaugo nuomone, tai yra susij su tuo, kad W. Mitchellas nebuvo links veltis ortodoksins ekonomikos teorijos prielaid metodologines atakas ir veng tarpdisciplininio poirio. Jo institucionalizmas reik rinkim statistini duomen, kurie toliau turjo suteikti pagrind aikinanioms hipotezms. Be to, kaip mano W. Leontiefas, kritikuodamas sudting ekonomini modeli krimo proces, jis pasil remtis tiesioginiais stebjimais, nepagrstais jokiomis iankstinmis prielaidomis, o orientuotais stebim fakt visapusik vertinim. W. Mitchellui, jo mokiniams ir pasekjams JAV turi bti dkingos u apraomosios ekonomins statistikos, be kurios ne tik iuolaikinis ekonomikos mokslas, bet ir daugelis iuolaikini ekonomini institucij nebt galj, matyt, egzistuoti, aktyvi pltr. W. Mitchellas kaip tikras institucionalistas kritikavo tiek klasikin mokykl, tiek marinalistus, kad jie dmes sutelk mechaninius paklausos ir pasilos dsnius ir

ignoravo mogaus elgsenos vidines varomsias jgas. W. Mitchellas pritar T. Veblenui, kuris kritikavo racionalaus hedonisto model, pratsdamas i kritik daugelyje savo straipsni. Klasik mokyklos ginam mogaus grietos elgsenos model, pagal kur mogus elgiasi racionaliai genamas iskaiiavimo, W. Mitchellas laik klaidingu ir ra, kad mogus, kuris tiria streikus ir lokautus, verslo kombinacij permaining verslo kombinacij fortn, iuolaikinius metodus, kaip veikti vartotojik inercij, bumus ir depresijas, nepatvirtina spdi apie ekonomin racionalum, atspindim teoriniuose traktatuose. Jis teig, kad mogikasis elgesys yra pripratimo ir to, k vliau G. Saimonas pavadino ribotu racionalumu, miinys. W. Mitchellas taip pat rmsi ir pakartotinu psicholog mogikojo iracionalumo atradimu. Jis siek engti dar vien ingsn T. Vebleno pradtu keliu nuo normalaus modelio link realybs bei statistins analizs metodais rodyti, kad realus elgesys ekonomikoje ir hedonistins normos skiriasi. W. Mitchello realiu tyrimo objektu tapo vidutinis statistinis mogus ir jo poiris pinig kio institutus. W. Mitchello nuomone, pinigai visuomenje atlieka savarankik vaidmen, o pinig sistema jam buvo kone svarbiausia mogaus elgsenos vidine varomja jga. Pagal i tez, W. Mitchellas suformulavo ir ekonomikos mokslo, turinio iaikinti ryius tarp pinig apyvartos ir moni elgsenos, udavinius. Jis ra: Pinigai ekonomikos mokslo esm. Nerpestingai mogikajai prigimiai pinigai primeta griet disciplin, jie standartizuoja poreikius, keiia moni psichologines nuostatas. Todl W. Mitchello institucionalistinis poiris pasireikia ir jo apmstymuose apie mogaus prigimt ir jo piniginius interesus. W. Mitchellas suprato institutus kaip elgesio pavyzdius ir normas, siaknijusias moni veiksmuose ir mstyme. Toks jo supratimas yra paaikinimo menas daryti pinigus ir juos leisti pagrindas. Savo straipsni rinkinyje Atsilikimas mene leisti pinigus (1937 m.) W. Mitchellas siek parodyti, kad pinig darymo menas iuolaikinje visuomenje smarkiai aplenk sugebjim juos racionaliai panaudoti. Jis pabr, kad ypa neracionaliai pinigai naudojami eimos biudete, kur ilaid pobd danai lemia noras pralenkti kitus, rafinuoti pinig leidimo bdai yra vienas i svarbiausi keli sitvirtinti visuomenje bei sikovoti presti. Pusiausvyros teorijos, W. Mitchello nuomone, nepakanka, norint paaikinti piniginius santykius. J prasms reikia iekoti institucinse kategorijose. W. Mitchellas prats T. Vebleno pramons ir verslo dichotomijos koncepcij, analizuodamas pramons pltros dinamikos ir kain dinamikos isiskyrim. U kainos mechanizmo jis stengsi velgti ne mechaninius paklausos ir pasilos dsnius, o gaunani ir leidiani pinigus moni veiksm prietaringus motyvus. W. Mitchellas ra, kad [] Svarbiausia, k reikia suvokti pinig sistemoje, tai pinig kio mechanizmas, tai yra pinig institut gerai organizuotos grups visuomeninis vaidmuo ir tai, kaip jie pltojosi nuo vidurami laik, tapo kvazinepriklausomais ir dar grtamj ry j krj veiklai ir protams. Asmeninis W. Mitchello indlis institucionalistin teorij pirmiausia apm vadinamj neekonomini veiksni (tarp j psichologini, elgesio ir kt.) takos ekonominiams veiksniams (pinig apyvartai, kreditui, finansams ir kt. kategorijoms) iaikinim dka konkurentinio skaitmenini rodikli tyrimo ir i rodikli svyravimo (ekonomins konjunktros) dsningum nustatymo, pagal daugel statistini duomen (faktin mediag ir jos matematin apdorojim). Antra, ji apm mginim pagrsti bekrizinio ciklo koncepcij dl vairi valstybinio poveikio ekonomikai variant. Apraydamas iracionalius pinigins ekonomikos institutus, W. Mitchellas vis dl to toki ekonomik laik geriausia i ekonomikos sistem. is sitikinimas skyr jo pairas nuo T. Vebleno sardoniko kriticizmo ir, prieingai, artino su kito

amerikietikojo institucionalizmo tradicijos krjo J. Commonso reformatoriku palankumu. W. Mitchellas ypa igarsjo sukrs verslo ciklo teorij ir pradjs kiekybikai vertinti JAV verslo ciklus. (Jis vietoj W. Sombarto vestos sampratos ekonomin konjunktra nuo 1913 m. vartojo verslo ciklo samprat). Siekiant io tikslo 1920 m. W. Mitchellui dalyvaujant buvo kurtas Nacionalinis ekonomini tyrim biuras, kuriam jis vadovavo iki 1945 m., kai direktoriaus pareigas perdav savo kolegai Arthurui Frankui Burnsui (19041987 m.). is ekonomistas gim Stanislau, Austrijoje ir 1914 m. kartu su eima emigravo JAV. Paymtina, kad 19531956 m. A. F. Burnsas buvo prezidento D. D. Eisenhowerio (18901969 m.) Ekonomini patarj tarybos narys. Naujosios institucijos pirmasis tiriamasis darbas buvo Nacionalins pajamos ir j paskirstymas (19091919 metai). W. Mitchello taka visuomeninei miniai JAV buvo labai didel. Jis sukr nauj empirin krypt institucionalizme, savo papildyta, i naujo perleista knyga Verslo ciklai (1927 m.; pirmas leidimas 1913 m.), kurioje unikaliai sujungta ekonomin istorija, teorija ir statistika ir kuri, galimas dalykas, tapo institucionalistins krypties aukiausiu laimjimu, bei veikalu Verslo cikl matavimas (1946 m.), paraytu kartu su A. F. Burnsu (W. Mitchello vadas joje aikiai rodo, kad pagrindinis ios knygos autorius buvo A. F. Burnsas, o ne jau labai senyvo amiaus W. Mitchellas), kuriame vertino daugiau verslo indikatori, ne svar indl statistikos metodologij ir i esms tapo ekonometrijos pagrind krju. W. Mitchellas parod, kad galima naujai pavelgti ekonomines problemas. Jis tvirtino, kad aikinant prieastini ryi atskleidimo problemas, nustatant santykius tarp ms inojimo element, galima naudoti skaiius. W. Mitchello auktos reputacijos nepajudino bei darb svarbos neugo net ir neskm prognozuojant 1929 m. ekonomin konjunktr, kai jis nesugebjo nuspti ketvirtojo deimtmeio JAV ekonomikos didiosios krizs. Pagrindin ekonomisto uduot W. Mitchellas mat kaip faktins mediagos rinkim ir apibendrinim, siekiant konstatuoti kiekybins priklausomybes tarp pavieni rodikli dinamikos. Dl to savo darbuose jis susistemino daug faktins mediagos i skirting kinio gyvenimo veiklos srii, patobulino statistins technikos metodus. W. Mitchellas yra plaiai inomas kaip verslo ciklo tyrjas. Jis pateik tok verslo ciklo apibrim: Verslo ciklai yra pasikartojantys pakilimai ir nuosmukiai, kurie pasireikia daugumoje ekonomini proces su pakankamai ipltota piniginio kio sistema, nesuyra kokias nors kitas bangas, kuri amplitud madaug tokia pat kaip ir j pai amplitud, ir trunka alyse, esaniose skirtingose ekonominio isivystymo stadijose, nuo trej iki septyneri met. Pakilimus ir nuosmukius, utrunkanius nuo trej iki septyneri met, W. Mitchellas vadino maais ciklais ar trumpomis bangomis. Be to, pagal W. Mitchell, egzistuoja ir dideli verslo ciklai, t. y. imtmeio eils ciklai ilgosios bangos. Jo nuomone, abiej ri ciklai yra glaudiai susij. W. Mitchello darbai, pvz., Paskaitos apie ekonomikos teorijos tipus, Auksas, kainos ir darbo umokestis esant aukso standartui (1908 m.) parod didel jo tak taip pat tiriant uimtumo bei pinig tvarkymo problemas. W. Mitchellas analizavo ekonominio aktyvumo eig ir, ekonomik suskirsts reali ir pinigin, apra ciklinius pakilimus ir nuosmukius. Jis rod, kad: cikliniai svyravimai yra bdingi verslo ekonominei sistemai; kiekvienas ekonominis ciklas yra unikalus, bet j (ekonominio aktyvumo pakilim ir nuosmuki) pagrindas yra verslinink pelno siekis. Pats pelningumas priklauso nuo eils veiksni: kain ir kat, pardavimo apimi, kredito dydio, pinig mass judjimo ir pan. Dl kinio gyvenimo bkl ir

dinamik lemiani pavieni element sveikos svarb vaidmen atlieka asinchronikumas (pralenkimai ir vlavimai). Taip, pavyzdiui, pagyvjimo stadijoje padidjus bendram kain lygiui, mamenins kainos atsilieka nuo didmenini, vartojimo preki didmenins kainos augdamos atsilieka nuo gamybins paskirties grybi didmenini kain, darbo umokestis turi tendencij atsilikti nuo pardavimo kain. Depresijos stadijoje didmenins kainos krenta greiiau u mamenines, aliav kainos krenta spariau u vartojimo grybi didmenines kainas ir pan. Anot W. Mitchello, preki gamyba nebtinai ciklika, taiau piniginis kis, sulaikydamas gamybini jg pltr, reprodukcijos srityje sukelia chaos. Todl jis man, kad yra galimas ir btinas valstybs poveikis ekonomikai pinigini, finansini ir kreditini veiksni srityje, siejant su socialinmis-kultrinmis problemomis ir vertinant psichologin analiz. Taigi, W. Mitchellas pasisak, kad kapitalistin gamyb btinai turi reguliuoti valstyb. W. Mitchellas dar XX a. treiajame deimtmetyje pasisak u bank reform, valstybini itekli naudojim ekonomikai subalansuoti (pavyzdiui, valstybei organizuojant statybinius darbus nuosmukio slygomis), draudimo nuo bedarbysts sistemos krim. ias valstybs kiimosi ekonomik idjas jis propagavo Naujojo kurso metais aktyviai dalyvaudamas valstybs priemonmis atkuriant ekonomik. Empirins-prognostins institucionalizmo srovs atstovai dar XX a. treiajame deimtmetyje savo konjunktriniame barometre Harvarde publikavo pagal dinamini eilui analizs rezultatus parengtas pirmsias ekonominio augimo prognozes. Tam tikslui buvo sudaromos kreivs, atspindinios daugelio nacionalinio kio rodikli (BNP, investicij, pinig apyvartos, kain, akcij kurs, prekybos, taupymo) vidutinius indeksus (spekuliacijos, verslo, pinig rinkos indeksai), toliau jas panaudojant kapitalistins konjunktros, ypa paviense gamybinse akose, apibdinimui. Matematika ir statistika (sudariusios naujos ekonomikos mokslo akos ekonometrikos pagrindus), leidusios W. Mitchellui ir jo kolegoms apskaiiuoti ma ir dideli cikl trukm, skatino mginti konstruoti bekrizins (neciklins) ekonomikos vystymosi modelius, prognozuoti rodikli dinamikos nukrypimus, ukirsti keli j kritimui. W. Mitchellas ityr svyravim poymius, emiausius ir aukiausius cikl takus ir, pradedant 1854 m., nustat j periodikum. Jis man, kad netolygi pltr galima veikti naudojant bank sistem arba tam tikrus socialinius institutus. Nepaisant tam tikr svyravim, kaip minta, W. Mitchellas linko, kad btinas valstybinis ekonomikos reguliavimas. W. Mitchellas buvo planavimo idjos, kaip permanentinio adaptacinio proceso, reikalingo disproporcij profilaktikai, pltros stabilizavimui, draudimo nuo nedarbo sistemos krimo (i 1923 m. pasilyta idja buvo sutikta kaip baisus pasiksinimas verslininkysts laisv), darbo umokesio augimo pagal idirbio augim idjos alininkas. Jo nuomone, ciklinius svyravimus velninti ir palanki ekonomin konjunktr pasiekti bt lengviau sukrus speciali valstybinio planavimo institucij. Taiau iuo atveju planavimas turjo bti ne direktyvinis, o rekomendacinis, pagrstas reali ir pasiekiam galutini tiksl moksliniu prognozavimu. domu, kad JAV prezidento F. D. Roosevelto vadinamojo Naujojo kurso, skirto ivesti al i sunkios ekonomins depresijos, laikotarpiu W. Mitchellas dalyvavo sukuriant Nacionalini itekli taryb, kuri turjo tapti pagrindine JAV ekonomikos planavimo institucija. Tokio pastovaus planavimo organo nacionalinio planavimo biuro (kur kuriant 1933 m. jis aktyviai dalyvavo ir tapo vienu i trij jos nari) pagrindinmis turjo bti informacins, konsultacins ir rekomendavimo funkcijos. W. Mitchellas man, kad planavimas neturi bti ypatinga

priemon, naudojama tik susidrus su krizmis, o turi gauti sistemingos veiklos, nukreiptos ilgalaik perspektyv, pobd. Jo nuomone, planavimas tai permanentinis adaptacinis procesas, nukreiptas vairi neatitikim ir disproporcij profilaktik, prietaravim suvelninim ir kelio ukirtim j protrkiams. Eksperimentiniu pagrindu, grynai pragmatiku bdu bt sprendiami ir klausimai, susij su takoskyros tarp valstybins ir privaios veiklos srii nustatymu. Pai planavimo paang W. Mitchellas pirmiausia siejo su mokslo ir informacins tarnybos pltra, poveikiu smoningumui, tarpusavio supratimo etikos ir vairius interesus atstovaujani socialini grupi socialiai atsakingo elgesio plitimu. Nekvalifikuota W. Persono sudaryto modelio Harvardo barometras prognoz 19291933 m. ekonomins krizs ivakarse, numaiusi ekonomikos klestjim, parod to meto tyrim metodologinio pagrindo netobulum, taiau taigiai rod, kad XX a. treiojo ketvirtojo deimtmei institucionalist pagrindinis teiginys apie ekonomikos socialins kontrols btinum yra teisingas. Tai reikia, kad institucionalizmas yra vienas i XX a. ketvirtajame deimtmetyje atsiradusios keynesistins ir neoliberaliosios valstybinio ekonomikos valdymo koncepcijos, kurios pagrindin mintis yra valstybs taka ekonomikai, teorini pirmtak. Kartu su tuo W. Mitchello ir jo mokyklos sukurtas ekonometrikos mokslas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tapo, kaip rao M. Blaugas, labiausiai dinamika ekonomikos mokslo aka, o keynesistini ar neokeynesistini makroekonomini modeli reikm ekonometrik darbams labai svarbi ir ji auga. Pati institucionalizmo srov JAV vl atsinaujino XX a. septintajame deimtmetyje, kai susiformavo naujoji institucin ekonomikos mokykla, kuriai galima priskirti tokius garsius ekonomistus, Nobelio premijos laureatus kaip Ronald Coase (1991 m.), Friedrich von Hayek (1974 m.), Douglass C. North (1993 m.), taip pat Mancur Olson, Richard Posner, Oliver E. Williamson ir Andrew Schotter. 8.3.5. Prancz ir anglikasis institucionalizmas. J. Hobsono ekonomikos teorija Pranczijoje amerikietikam institucionalizmui analogikas idjas pltojo Fransua Simiandas (18731935 m.), sieks ekonomikos teorij diegti pozityv metod, kuris yra tikrovikesnis nei grynoji ekonomika. Iekodamas vidini prieasi, kad suvokt vykius, jis propagavo tokius stebjimo metodus kaip anketos, statistika. Su tam tikromis ilygomis iai krypiai priskirtini taip pat G. Pirou ir B. Notaro. J nuomone: abstraktus metodas neleidia painti tikrovs, nra palyginimo su faktais; grynoji ekonomika ignoruoja visuomens varomsias jgas, t. y. institucijas; ji pripasta tik abstrakt individ, o ne mog, gyvenant visuomenje; grynoji ekonomika negali naudoti eksperimentavimo, o nuolatiniai stebjimai yra reikalingi, nes u istorini fakt reikia iekoti reguliarumo ir pastovumo. G. Pirou ir B. Notaro atstovavo nuomonei, kad kapitalo koncentracijos procesai naikina konkurencijos mechanizm. Dl to btinas valstybs kiimasis ekonomik. G. Pirou nuomone, ateitis priklauso miriam reimui, kur konkurencij pakeis valstybin veikla. O B. Notaro tikjo kapitalizmo gyvybingumu ir siejo j su akcins nuosavybs iplitimu. Didiojoje Britanijoje dl objektyvi gamybos suvisuomeninimo, monopolizacijos ir privatizavimo proces, praktini rekomendacij poreikio, pokyi visuomens socialinje struktroje ekonomikos moksle atsirado institucionalizmas, susijs su

ilikusia etine visuomenins minties kryptimi. Neretai iai krypiai priskiriami Richardas H. Tawneyus ir 1895 m. kurtos Londono ekonomikos bei politini moksl mokyklos iniciatoriai sutuoktiniai Beatriche Webb (mergautin pavard Beatrice Potter) ir Sidneyus Webbas, daug prisidj prie kooperatins ekonomikos pltros. Turbt nebus klaida sakyti, kad juos taip paveik J. Benthamas, kad S. ir B. Webbai XX a. buvo pasireng konstruktyvistinio utilitarizmo pagrindu ginti J. Stalino socialins ininerijos politik buvusioje Taryb Sjungoje bei avtis A. Hitleriu, tuo pat metu ilikdami religingi ir teigdami, kad visi socialistai turi priklausyti anglikon banyiai, nes i yra valstybin. (S. ir B. Webbai taip pat priklaus 1884 m. kurtai Fabijaus draugijai (nuo Fabijaus Kunktatoriaus, garsaus Hanibalo prieininko), kurios nariais buvo tokie yms asmenys kaip H. G. Wellsas ir Georgeas Bernardas Shaw, ir nemaai ekonomist, tarp j Hughas Daltonas, Evanas Durbanas, H. D. Dickinsonas, Colinas Grantas Clarkas (19051989 m.) (pastarasis ekonomistas pirmasis pamgino apskaiiuoti nacionalines pajamas, nacionalines ilaidas ir j komponentes, taip pat vienas pirmj 1938 m. panaudojo statistini duomen serijas vertinant nacionalini pajam multiplikatori, bei 1937 1939 m. prisidjo prie bendrojo nacionalinio produkto (BNP) koncepcijos sukrimo) ir 1977 m. Nobelio premijos laureatas Jamesas Meadeas, bei kurie lauk, kada socializmas bus pasiektas be revoliucijos parlamentui pamau gyvendinant socialines reformas). Richardas H. Tawneyus (18801962 m.) ypa igarsjo knyga Godi visuomen (1920 m.). Ji tapo viena labiausiai polemini treiojo deimtmeio knyg, kvietusi anglus reformuoti savo gyvenimo filosofijos pagrindus. Didjantis naumas vienas negals priversti inykti socialines nelaimes. Toks reagavimas pagrstas iliuzija. Todl R. Tawneyus nurod teisingo kelio krypt, sugrdamas prie svarbiausios J. Ruskino temos: Pramons tikslas yra akivaizdus tiekti monms daiktus, kurie jiems yra btini, naudingi ar gras, ir taip tarnauti knui ar dvasiai. Vadovaudamasi tokiu tikslu, ji yra vienas i svarbiausi moni veiklos form. Ji gali nukrypti nuo tikslo, gali bti nekenksminga, domi ar net linksminanti tuos, kurie j gyvendina, bet jos socialin reikm ne didesn negu prasta skruzdi ar bii veikla, ididus pov ingsniavimas ar msdi vri kova dl dvsenos. R. Tawneyus ubaig Godi visuomen teiginiu, kad tai, ko reikia Anglijos visuomenei, yra tikslas, ribojimo principas, kuris atskirt, kas yra vertinga veikla, nuo to, kas ja nra, ir nurodyt mastus, kuri laikantis tai, kas yra vertinga veikla, turt bti padaryta. Pirmiausia, jis nustatyt paios ekonomins veiklos tinkam viet kaip visuomens tarno, o ne pono. Taiau dl stipri tradicini srovi pozicij institucionalizmas nepaplito taip plaiai kaip JAV. Pirmoje XX a. pusje kritikiausiai oficialios ekonomikos teorijos atvilgiu buvo nusiteiks velnaus bdo eretikas, jo paties odiais tariant, Anglijos industrinio midlando vidutinio dydio miesto viduriniosios klass viduriniojo sluoksnio produktas, drovus ir udaras mogus Johnas Atkinsonas Hobsonas (18581940 m.). Jis jaunystje baig paprast privai gramatikos mokykl. Vliau universitetinei karjerai J. Hobsonas rengsi Kembride ir Oxforde (ia jam didel tak padar A. Toynbeeaus paskaitos) tuo metu, kai ekonomikos teorijoje D. Ricardo sistema jau nyko, ir prasidjo gana ilgas teorini kontroversij periodas. Vis dlto jo kaip dstytojo karjera susiklost labai netipikai, nes kaip ekonomikos teorijos inovas jis skait paskaitas kursuose darbininkams. J. Hobsono filosofinio ekonomikos samprat ir kategorij traktavimo pagrind sudar H. Spencerio, J. S. Millio pozityvizmas ir F. Schillerio pragmatizmas. Tai padjo J. Hobsonui sukurti racionalizmo principus, kuriuos jis pritaik ekonomikos

mokslui. Taip pat jam didel tak padar Johnas Ruskinas (18191900 m.), panaiai kaip ir kiti industrins visuomens angl kritikai, anksti pasmerks savo laiko komercin visuomen u Mamonos, jos godumo evangelijos, garbinim bei tradicin politin ekonomij, kuri intelektualiai rm toki sistem. Taiau tik J. Ruskinas, 1871 m. krs v. Jurgio gildij kaip eksperiment su Anglijos darbininkais, vienintelis i vis i kritik-humanist, pamgino mesti ik ekonomistams-teoretikams j pai srityje, isikls udavin kruopiai ianalizuoti ir vieai demaskuoti tradicins politins ekonomijos klaidas. J. Ruskinas moni gyvenimo idealas yra spartietikai paprastos elgsenos ir atniko jautrumo bei fantazijos junginys. Jis teig, kad ms tikslas turi bti saikingas turtas. I ia ir jo nurodymas, kaip valdyti valstyb: viena svarbiausi slyg, kad socialinis kis tinkamai funkcionuot auktesnij klasi gerovs ir pajam apribojimas iki tam tikro nustatyto dydio. Taiau is J. Ruskino kvietimas gyventi saikingai ir riboti savo poreikius nesulauk atgarsio Viktorijos laik Anglijoje. Kaip tik i io angl mistiko, savo dvasi maitinusio Biblijos skaitymu, darb, kuriais is ijuok karaliens Viktorijos laik buruazinius kanonus, lovinanius pinigin vert, bei pasmerk paius pinigus, tapusius rankiu, su kuriuo mogus galjo pavergti sau lyg mog, atgaivinti savotik vergov, J. Hobsonas, taip pat svajojs apie visuomens reformavim ir darbinink klass vietim, ir perm idj apie ekonomikos teorij kaip daugiau humanitarin, o ne bejausm moksl. Jo ryi su A. Marshallo tradicija nutraukimo negalima atskirti nuo J. Hobsono reformatorik sieki, irykjusi jo pateiktoje pajam ir turto persiskirstymo industrinje ekonomikoje analizje. J. Hobsonas liovsi tobulins ortodoksin mokym ir skelb dorybes pasaulio, kuriame kooperuoto darbo gildijos mogaus asmenyb vertins labiau nei alg ir pelno pasaulis. Tuo metu, kai J. Hobsono amininkai rpinosi atskleisti dsnius, valdanius normal ekonomins sistemos funkcionavim, jis paskelb savo cikl tyrimus, kuriuos akademin bendruomen sutiko labai nevienareikmikai. Taip pat jis pateik savo ivad, kad btinum didinti darbo umokesio gavj pajamas ir mainti perteklines santaupas taikant progresyvinius mokesius pajamoms ir paveldimam turtui. domu, kad J. Hobsono kolega Londono ekonomikos mokykloje Edwinas Cannanas (18611935 m.) taip pat pabrdavo neigiamus nelygybs aspektus. Tenka pripainti, kad J. Hobsonui trko vientisos ekonomini poiri sistemos. Daug jo ekonomini darb, skirta pavieni ekonomini problem analizei, kuri buvo grindiama plaiais empirins mediagos tyrinjimais. Analizuojam problem pasirinkimas parod: viena vertus objektyvius prietaravim pltros ekonomikos monopolizacijos slygomis procesus; kita vertus paties J. Hobsono poiri evoliucij. J. Hobsono nuomone, pagrindins ekonomins problemos buvo gerov ir perteklins santaupos (kartu su verslininku F. Mummeryumi, kur sutiko per Exetero mieste skaitytus kursus ir nemaai diskutavo apie verslo nuosmukio prieastis, paraytame veikale Pramons fiziologija, J. M. Keyneso Bendrojoje uimtumo, procento ir pinig teorijoje vardytame knyga, kuri i esms ymi ekonomins minties epoch, jis idst oficialiajam ekonomikos mokslo pasauliui tiesiog eretika ar gryn gryniausia nesmone atrodiusi mint, kad taupymas vienas i ortodoksins ekonomikos teorijos socialinio stabilumo kertini akmen! gali sugriauti gerov), taip pat nepakankamas vartojimas ir ekonominis perteklius, pajam paskirstymas ir t. t. J. Hobsonas para daugiau kaip 50 knyg, ir kiekviena i j ne tik ireik jo susirpinim etiniais verslo elgsenos aspektais, bet taip pat atspindjo J. Hobsono tolim nuo neoklasikins ekonomikos teorijos ir laissez-faire politikos.

vertindamas J. Hobsono vaidmen, J. M. Clarkas ra, kad kai kurios idjos, kurias J. Hobsonas ikl labai kritikai ir kurios ortodoksins daugumos buvo priimamos kaip heterodoksija ar paprasiausia erezija, ilgainiui buvo pripaintos akademiniame moksle ir tapo teorini tyrinjim objektu. Pirmiausia tai pasakytina apie J. Hobsono idj dl perteklinio taupymo arba efektyvios paklausos trukumo, kuri buvo plaiai pripainta XX a. ketvirtajame deimtmetyje spaudiant didiausiai pasaulinei krizei. J. Hobsonas teig, kad nemanoma sulyginti skirting moni gaunamo pasitenkinimo, taiau man, jog svarbu lyginti preki naudingum su j pagaminimo sudtingumu. Nesugebjim atlikti tok palyginim J. Hobsonas aikino faktu, kad ekonomistai savo skaiiavimuose vengia sveikatos apsaugos, vietimo, meno ir pramog klausim. J. Hobsonas man, kad mogikuosius katus btina vertinti atsivelgiant : kokybs ir darbini pastang pobd; sugebjimus asmen, dedani tas pastangas; naudingum pasiskirstym visuomenje. Kaip paymjo J. A. Schumpeteris, J. Hobsonas vienas i pirmj vakar ekonomikos teorijoje pasisak prie neoklasikins koncepcijos principus, tarp j prie A. Marshallo vartotoj racionalaus elgesio teorij. J. Hobsonas pabr, kad vartotoj proius lemia egzistuojantis gamybos ir paskirstymo bdas. Gamintojai, siekdami kontroliuoti j preki vartojimo bdus, neretai silo kenksmingas, o ne naudingas prekes, kurios tampa pelno altiniais. Vartojim veikia pamgdiojimas ir mada. Jo pobd lemia ne racionalumas, o prestias, tradicijos ir tariamos respektabilumo normos. Dl to visuomeninje gamyboje didja nenauding preki ir maja naudingumas visuomenei. Pagal iuo teiginius J. Hobsonas kr savo teorij apie ekonomins gerovs pagrindus ir laik teisinga t ekonomin sistem, kurioje produktai knija emiausius bendrus katus ir aukiausi bendrj naudingum, visiems dalyviams i rinkos sandri utikrinant vienod naud. J. Hobsonas m naudoti svok organin gerov, su kuria buvo susijs ekonominio pertekliaus supratimas. Gerov, pagal j, galima kurti tik po to, kai jau tiksliai nustatytas visuomeninis perteklius, btinas visuomens palaikymui ir praturtjimui. Dl to J. Hobsonas man, kad gerov reikia sutvarkyt, organizuot vertybi sistem, kurios reikt iekoti instinktuose ir moni kasdieniniuose interesuose. I i vertybi iplaukiantys kriterijai turi bti nustatomi individualios ir visuomenins sveikatos poiriu. Tuomet bt manomas harmoningas tarpusavyje susijusi fizins ir protins veiklos bd suderinimas. domus J. Hobsono poiris gamyb ir kapitalo kaupim. J. Hobsonas gamyb velg kaip sraut, judant i vienos ekonomikos srities kit, kurio mechanizmas tiksliai subalansuotas, nes kapitalo kiekio, reikalingo kiekvienoje stadijoje, santykis su vartotojik preki kiekiu yra tikslus ir fiksuotas. J. Hobsonas tvirtino, kad aliav patekimo gamybos srov temp ltjimas arba vartojimo majimas kelia rimt grsm atitinkamam gamybos ir uimtumo mainimui. Mamenini kain kritimas atsiliepia visoje pramoninje grandinje, o pardavim mainimas lemia pateikim usakym kiekio ir gamybos majim. Tokiu bdu J. Hobsonas analizavo dinamik ekonomik, kurioje kapitalo kaupimas ir augimas buvo pagrindiniai elementai. J. Hobsonas man, kad kapitalo kaupimas turi prasm tik iki to laiko, kol jis aprpina vartotojik preki, kurios praryjamos visuomenje esanios perkamosios galios, sraut. Jei auga santaupos, tai turi didti ir vartojimas. Santaupos, didindamos bendrj kapital, tuo pat metu sumaina vartotojik preki kiek, o tai lemia perteklinius kapitalini pajgum pasilymus

arba bendr perprodukcij. Vadinasi, tik i anksto padidinus preki paklaus, visuomenje galima didinti realaus kapitalo kiek. J. Hobsonas teig, kad toli grau ne pramons pltra reikalauja nauj rink ir nauj kapitalo panaudojimo sfer atradimo, o blogas vartotojiko gebjimo paskirstymas, trukdantis sunaudoti produktus ir kapital alies viduje. J. Hobsonas naudojo nepakankamo vartojimo koncepcij aikindamas ir monopolistin pltros stadij. 1902 m. ileistoje knygoje Imperializmas triukinaniame krinyje, kuriame buvo sutelkta galingiausia ir negailestingiausia kritika, kokia tik kada nors buvo nukreipta prie pelno sistem, jis parod, kad preki perteklius vidaus rinkoje suteikia stimul iorinei ekspansijai, tarptautiniams prekybiniams ukariavimams, kuri prieastis neisprendiami vidaus sunkumai, per maas vartojimas alyje. I ia kyla btinyb iekoti usienio rink ir sfer pelningam kapitalo investavimui. Imperializmu J. Hobsonas ir laik stambij pramons vad mginim praplsti kanal savo perteklini turt judjimui: iekodami usienio rink ir patalpindami u sienos savo kapitalus, jie tokiu bdu paleidia apyvart savo prekes ir kapitalus, kuri negali nei parduoti, nei panaudoti pas save namie. J. Hobsonas iskyr fabrikantus ir prekeivius, iekanius savo kapitalo panaudojimo galimybi alies viduje ir pasitenkinanius prekyba su kitomis tautomis, bei finansininkus, visomis jgomis siekianius politins aneksijos t ali, kuriose yra j labiausiai spekuliacins investicijos. Apibdindamas XIX a. pabaigos XX a. pradios imperializmo ypatybes lyginant su Romos laik imperializmu, J. Hobsonas paymjo, kad iuolaikinis imperializmas skiriasi nuo prajusi laik imperializmo pirmiausia, kad garbtrokiki siekiai sukurti viening galing imperij uleido viet tarpusavyje konkuruojani imperij teorijai ir praktikai [], antra, finansini interes, pinig kapitalo interes vyravimu vir grynai prekybini interes, atmetant laisvos prekybos princip. Taip jis pagrindin imperializmo ekonomin altin jis susiejo su finansinink sukauptu pajam pertekliumi. reikin, pabr J. Hobsonas, lm neteisingas (nelygus) pajam (turto) paskirstymas, kai darbininkas gauna nepakankam pajam dal. Pajam nelygyb lm keisiausi dilem paradoksali padt, dl kurios nei turtingieji, nei skurdiai negaljo vartoti pakankamai. Skurdiai negaljo dl to, kad j pajamos buvo per menkos, o turtingieji kad pajamos per didels! Kitaip tariant, teig J. Hobsonas, kad rinka bt subalansuota, alies kis turi suvartoti visk, k pagamina: kiekviena prek turi turti pirkj. Taiau skurstantieji negali nusipirkti nieko daugiau nei btiniausios preks, visa kita turi nupirkti turtingieji, kurie, nestokodami pinig, stokoja fizini galimybi vartoti tokiu mastu. Todl netolygaus turto paskirstymo padarinys turtingieji priversti taupyti. J. Hobsono ekonominio pertekliaus koncepcijos sudtin dalis yra pajam paskirstymo problema. Jis, skirtingai nei oficialiosios politins ekonomijos atstovai, atmet teigin, kad vis produkt savaime praryja gamybos veiksni apmokjimas. is mokslininkas skyr kat ir pertekliaus sampratas. Katai, pagal j, tai imokos, btinos egzistuojani gamybini pajgum krimui ir palaikymui, o taip pat pastoviai harmonijai tarp kapitalo, darbo ir talento. Jei produktas gaminamas perengiant iuos katus, tai perteklius pasiskirsto tarp gamybos veiksni, atitinkamai pagal kiekvieno veiksnio rinkos jg. Kita vertus, monopolins kompanijos siekia derinti masin realizacij su gaminio vieneto kainomis, apimaniomis santykinai nuosaiki pelno dal. monopolini kain poym ypa pabr J. Hobsonas, remdamasis amerikiei ekonomikos, pasiyminios imlia vietine rinka, patirtimi. Jis ra, kad gamybos pltimo ir realizavimo vairiose akose nauda tokia didel, kad monopolistui gali bti naudingiau

parduoti labai didel preki kiek kaina, kuri neviryt laisvos konkurencijos kain, ar net bt maesn u jas. Darbo umokestis, J. Hobsono nuomone, apima du elementus: minimal darbo umokest, garantuojant egzistavim ir darbo jgos isaugojim; progresuojanio produktyvumo darbo umokest, kuris utikrina produktyvesns darbo jgos pasilos augim darbo rinkoje. J. Hobsonas pagal vis gamybos veiksni produktyvumo teorij ir marinalizmo postulatus rodinjo, kad esant stiprioms profsjungoms, darbininkams kaip darbo umokestis gali tekti ne tik ribinis darbo produktas, bet ir dalis kapitalo sukurto pelno. J. Hobsonas m naudoti svok darbo umokesio vlavimas, kad paaikint pajam dalies, kuri tenka kapitalistui, augim. is vlavimas, jo nuomone, vis labiau trukdo darbininkams pirkti tokios kokybs prekes, kokia btina ekonomikos palaikymui pusiausvyros bsenoje. Polinkis vartoti (jeigu pavartosime J. M. Keyneso termin) turi mati, nes darbo jgos pirkjai turi didesn rinkos gali ir galimyb mainti darbo kain iki paties emiausio lygio darbo umokesio skalje, naudojamoje kiekvienoje darbo jgos kategorijoje. Nema atgars sukl J. Hobsono reform koncepcija. Kaip paymjo W. Hamiltonas, ekonomistai socialini reform alininkai jo knyg Darbas ir turtas (1913 m.) vertino kaip mginim teorikai pagrsti reformistines programas. J. Hobsono reform koncepcijoje pagrindini ekonomini kategorij traktavimas buvo grindiamas sociologiniu ir etiniu pagrindu. Jo kapitalizmo kritika ir permain trokimas (J. Hobsonas ra, kad klaidinga imperialistin ekspansij laikyti neivengiama) lm reform visuomenje paskirstymo ir vartojimo srityje btinumo supratim. Dl to J. Hobsonas pabrdavo, kad bet kokioms visuomens pertvarkos schemoms btina privataus pelno motyv pakeisti tiesiogine visuomenine gamybos proceso eigos kontrole. Todl btina sudaryti slygas meninei krybai, priimti minimalaus darbo umokesio statymus, nustatyti auktus mokesius pelnui, skatinti ekonomikos pltr, kontroliuoti monopolijas. Kalbdamas apie pastarsias, J. Hobsonas dar iuolaikinio kapitalizmo evoliucijoje (1894 m.) pastebjo, kad jgos, verianios kapital vis labiau grupuotis vis didesn ir didesn mas ir sukelianios pramoninio vieneto augim, lemia konkurencijos pobdio kitimus ir monopolij susidarym. Prognozuodamas tolimesn kapitalizmo raid, J. Hobsonas sivaizdavo nauj interimperializmo faz, t. y. tok kapitalo tarptautinio persipynimo ir krikionybs iplitimo kolonijinse imperijose etap, kai santarv tarp j padarys vakar taut tarpusavio karus visikai nemanomais. Prie J. Hobsono mokslini nuopeln priskirtina ir tai, kad jis buvo vienas i pirmj autori, pagrindusi tez, kad imperializmui bdingi parazitizmo, militarizmo ir reakcijos bruoai. Jis ra, kad neesant prieingo poveikio tendencij imperializmo pltra lems likusi atsilikusi ali taut pavergim ir imperialistini valstybi virtim parazitais, gyvenaniais kolonij sskaita. J. Hobsonas spjo valdanisias klases, kad gamtos dsniai neivengiamai parazit pasmerkia atrofijai, imirimui ir visikam inykimui. Jis taip pat nurod, kad imperializmas reikalauja [] remti militarizm ir ada niokojanius karus artimiausioje ateityje. J. Hobsonas ra apie militarizmo ryius su plutokratija ir kaltino imperialistinius s sluoksnius, kuri atstovai ieko nauding dalyk ir pelning usimim plsdami karin ir civilin tarnyb bei didindami ilaid karinms operacijoms. J. Hobsono idjos, taip ir nesulaukusios visuotino pripainimo tarp ekonomist, sudar angl leiborist partijos ekonomini program ir praktins veiklos pagrind.

Vliau socialins-institucionalistins krypties, angl ekonomikos teorijos ir kit mokykl atstovai naudojosi kai kuriomis io mokslininko sampratomis bei idjomis. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Pateikite bendr amerikietiko institucionalizmo apibdinim ir aptarkite jo atsiradimo prieastis, etapus bei indl ekonomikos teorij pltr. 2. Kodl institucionalizmas laikomas neoklasikins teorijos alternatyva? Apibdinkite institucionalizmo ir neoklasikins ekonomikos teorijos skirtumus. 3. Suformuluokite metodologinius institucionalizmo ypatumus. 4. Kaip institucionalistai suvok instituto samprat? 5. Kokie bdingiausi socialinio-psichologinio institucionalizmo bruoai? 6. Atskleiskite Vebleno efekto sampratos esm. 7. Kaip T. Veblenas sil sprsti kapitalizmo problemas? Kokios buvo T. Vebleno reform prielaidos ir scenarijai? 8. Kokie bdingiausi socialinio-teisinio institucionalizmo bruoai? 9. K naujo J. Commonsas suteik verts kategorijos traktuotei? 10. Apibdinkite J. Commonso nuosavybs ir kapitalistins visuomens raidos stadij periodizacijos traktuot. 11. Atskleiskite J. Commonso idj apie ekonomikos reformavim vadovaujant visuomens nuomonei pavaldiai vyriausybei ypatumus. 12. Kokie bdingiausi konjunktrinio -statistinio institucionalizmo bruoai? 13. Kaip W. Mitchellas apibdina verslo ciklus ir trumpsias bei ilgsias bangas? 14. Kokie bdingiausi pranczikojo institucionalizmo poymiai? 15. Atskleiskite J. Hobsono idj novatorikum. LITERATRA Berle A. A., Means G. C. The Modern Corporation and Privation Property. New York: Modern Library, 1934. Commons J. R. Institutional Economics. New York: Modern Library, 1934. Mitchell W. C. Business Cycle. Berkeley: University of California Press, 1913. Mitchell W. C. Business Cycles: The Problem and its Settings. New York: National Bureau of Economic Research, 1927. Mitchell W. C. (ed.). What Veblen Taught: Selected Writings of Thorstein Veblen. New York: A. M. Kelley, 1964. Burns A. F., Mitchell W. C. Measuring Business Cycles. New York: National Bureau of Economic Research, 1946. Veblen T. The Theory of Leisure Class. New York: Modern Library, 1934 [1899]. . . : , 1984. Tawney R. H. The Acquisitive Society. London: G. Bell & Sons, Ltd., 1930. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius: Amius, 1995. P. 215-228; 235274. Paliulyt R. Ekonomins minties istorija: Paskait konspektas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. P. 55-58. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 455-473. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 206-208.

Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 439-454. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 628-640. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 280-282. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. P. 239-259. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 387-401; 406-411. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. P. 395-407. Diggins J. P. The Bard of Savagery: Thorstein Veblen and Modern Social Theory. Brighton: Harverter Press, 1978. Harter L. G. John R. Commons: His Assault on Laissez-Faire. Corvallis: Oregon State University Press, 1962. Burns A. F. (ed.). Wesley Clair Mitchell, the Economic Scientist. New York: National Bureau for Economic Research. . . . . 4- . : , 1994. . 656-659. . . 3. . ( XIX XX .) / . . . . (. .) . : , 1989. . 208-218. . . 4. / . . . . (. .) . : , 1990. . 472-481. ./ . . , . , . : . . : -, 2000. . 312-329. . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 332-342. . . . : , 1996. . 186-195. . . : -. . : , 2002. . 114-125. . . : . : -, 2002. . 73-77. . . I / . . . , . . . : - , 1989. . 332-335. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 373-384. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 163-170. . . . . : , -, 1996. C. 495-497. . . . : - , 2002. . 222-231.

 . . : . : , 1987.

8.4. MONOPOLIJOS IR KONKURENCIJOS TEORIJOS

Padarykite monopolist atpirkimo oiu (ekonomine prasme), ir pamatysite, kaip greitai gabs verslininkai vl susidoms konkurencija. F. A. von Hayekas Pagrindins sampratos: Efektyvi konkurencija. Efektyvi monopolija. Gryna monopolija. Netobula konkurencija. Monopolin konkurencija. Duopolija. Oligopolija. Produkto diferencijavimas. Realizavimo katai. Nekainin konkurencija. Pelno maksimizavimas monopolinje konkurencijoje. Monopolinis pelnas. Monopsonija. Kain diskriminacija. Pagalbins sampratos: Inovacijos. Gryna konkurencija. Monopolija. Produkto pasilos ir kainos kontrol. Konkuruojantis monopolistas. Pakaitalai. Pakaital konkurencija. Rinkos segmentavimas. Reklama. Kainos. Diferencijuotas vartojimas. Prisimintina, kad madaug iki XIX a. vidurio ekonomikai isivysiusi ali ekonomikoje buvo bdinga tobula (laisva) konkurencija. J lm maas moni dydis ir didelis gamintoj skaiius. Taiau XIXXX a. sandroje i ali pagrindini pramons ak ir bankins srities ekonomikos struktrose vyko esmini kokybini pokyi, susiformavo trestai, monopolizav itisas akas. To pagrindu tapo gamybos koncentravimas emesniuose ekonominiuose vienetuose (monse), j absoliui ir santykini dydi augimas pertvarkant sen ak gamybos materialin-technin baz ir pltojant nauj. Tuo metu buvo sukauptas milinikas kapitalas. 1896 m. amerikiei ekonomikoje nebuvo ir tuzino bendrovi (atmetus geleinkelius), kuri aktyvai bt 10 milijon doleri, o 1904 m. j jau buvo vir 300. Jos kontroliavo daugiau kaip du tredalius viso pramoninio pagrindini ak kapitalo. Spariais tempais augo kapitalui imlios akos, tokios kaip sunkioji pramon, geleinkeli tiesimas. Visuotinai pereita nuo garo varikli prie elektros naudojimo. Vyko gamybos koncentracijos procesas, ir dl to atsirado stambios ir labai stambios t laik masteliais mons. 1800 m. JAV n viena mon nebuvo tokio dydio, kad galt aprpinti 10 proc. produkcijos kurioje nors pramons akoje, o 1904 m. jau buvo 78 mons, kiekvienai i j kontroliuojant atitinkamos akos daugiau kaip 50 proc. produkcijos ieigos, 57 mons 60 proc. ir daugiau, 28 mons daugiau kaip 80 proc. Visos ios prieastys ir procesai lm esmin konkurentins kovos pasikeitim rinkose. Aikiai irykjo nauji rinkos kio mechanizmo bruoai susij su monopolins rinkos struktromis. Tai negaljo likti ekonomist nepastebta. Nuo XX a. treiojo deimtmeio suaktyvjo problemins diskusijos kain, monopolij ir konkurencijos klausimais, tiesa, tik kaip grynai abstrakios analizs. Dl to buvo apsvarstyta i naujo daugyb neoklasikins rinkos koncepcijos postulat. Kaip inoma, neoklasikins ekonomikos mokyklos teorinis pagrindas buvo pusiausvyros, kuri susiformuoja veikiant tobulos konkurencijos kainodaros mechanizmui, teorija. A. Marshallas nukrypim nuo grynosios konkurencijos laik iimtimi. Todl neatsitiktinai XX a. ketvirtojo deimtmeio pradioje pasirod darbai, kuriuose kritikuojama grynoji konkurencija. Jei A. Marshallas ra apie

konkurencins rinkos trkumus, tai jo pasekjai apie pasikeitusias konkurencins rinkos slygas, apie naujo tipo rink atsiradim. Kritikai reikalavo, kad laikas nuo grynosios konkurencijos analizs pereiti prie konkurencijos analizs monopolijos slygomis. Todl XX a. viena i svarbiausi problem ekonomikos teorijoje tapo monopolijos ir konkurencijos santykio problema. XIX a. ekonomistai savo mintis grind laisvos rinkos, kurioje konkuruoja daugyb nepriklausom pardavj ir pirkj, koncepcija. Ir, kaip pastebjo P. A. Samuelsonas: Bent jau nuo fiziokrat ir Adamo Smitho laik i ekonomins literatros niekad neinyko jausmas, kad tam tikra prasme tobula konkurencija reikia optimal sprendim. Naujomis slygomis toks poiris jau atrod nerealistikas, atitrks nuo gyvenimo. Svarbiu, jei ne lemiamu, veiksniu tapo vairios ries monopolistini darini pul, karteli, sindikat, trest, holdingo bendrovi funkcionavimas. Neoklasikins rinkos koncepcijos postulat revizija ypa pasireik monopolins ir netobulos konkurencijos teorijose, siejamose su E. Chamberlino, J. Robinson, P. Sraffaos, H. von Stackelbergo, R. Triffino, R. Harrodo, R. F. Kahno ir kit ekonomist pavardmis. Ji skatino teorini sprendim ir empirini tyrim eils nauj krypi pasirodym, ypa rinkini struktr, stambi bendrovi ekonomins politikos, monopolijos ir konkurencijos sveikos rinkos mechanizme, kainodaros, kat ir pelno problem tyrimo srityje. 8.4.1. J. A. Schumpeterio efektyvios konkurencijos teorija Rinkos mechanizmo teorijos dinamizacijoje enklus vaidmuo priklauso austr (nuo 1932 m. amerikiei) ekonomistui Josephui Aloisui Schumpeteriui (1883 1950 m.). Gyvenimo kelias. J. A. Schumpeteris gim maame tuometinei von Habsburg valdomai Austrijos-Vengrijos imperijai priklausiusios Moravijos Treto (Triesch) miestelyje solidioje audimo fabriko savininko ir Vienos gydytojo dukters eimoje. eimoje buvo vienintelis vaikas. Tvas mir, kai snui buvo tik ketveri. Po keleri met motina antrkart itekjo u Sigismundo von Kelerio, generolo ir aristokrato, jusio Vienos garnizono vado pareigas; dl to eima pervaiavo Vien. Patvio rpesiu deimtmetis J. A. Schumpeteris buvo priimtas Theresianum gimnazij, garsij Vienos aristokrat vaik mokykl; ten gavo puik klasikin isilavinim. Mokymasis privilegijuotoje udaroje mokykloje aristokrat snums turjo lemiamos reikms formuojantis jo pasaulirai ir priklausymo visuomens elitui, gebaniam ir paauktam valdyti visuomen racionaliausiu bdu, jausmui (nekalbant jau apie tai, kad ia jis gijo aristokratik bdo bruo, kuriais vliau dar spd profesrai). ie mokslai taip pat suteik puiki lotyn, senovs graik, prancz, angl ir ital kalb ini. Tai leido J. A. Schumpeteriui originalo kalba skaityti ekonomin ir ne tik vis laik bei daugelio ali literatr, susidaryti apie j savo nepriklausom nuomon, o tai vliau dar didel spd visiems jo Ekonomins analizs istorijos skaitytojams. 1901 m. J. A. Schumpeteris stojo Vienos universitet, tuo metu stamb ekonomikos mokslo centr, ir tuoj pat tapo puikiu studentu. Teiss ir politini moksl fakultete, kur buvo dstoma ekonomika, jo dstytojai buvo austr mokyklos korifjai E. von Bohm-Bawerkas ir F. von Wieseris. J. A. Schumpeteris kartu su kitu vliau igarsjusiu ekonomistu L. von Misesu buvo prestiinio E. von Bohm-Bawerko seminaro dalyvis. Btent iame seminare J. A. Schumpeteris pirm kart susidr su teorinmis socializmo problemomis. Universitete aktyviai veik student marksist

brelis, vliau igarsjo jo nariai O. Baueris ir R. Hilferdingas. J. A. Schumpeteris gerai juodu painojo, domjosi j veikla, nagrinjo K. Marxo veikalus, taiau pats niekada nereik simpatij j idjoms (kaip inia, jo mokytojas E. von BohmBawerkas buvo vienas i giliausi K. Marxo ekonomikos teorijos kritik). J. A. Schumpeteris gerai painojo ir vokiei istorins mokyklos atstov W. Sombart ir ekonomist bei sociolog M. Weber. Visos ios paintys ir ryiai labai iplt jo mokslin horizont ir vliau JAV padjo gyti mokslininko enciklopedininko reputacij. J. A. Schumpeterio originalumas ir savarankikumas, jo noras bei sugebjimas neplaukti pasroviui pasireik ir kitais momentais. Kaip inia, austr mokykla i principo neig matematikos naudojim ekonominje analizje. Taiau studijuodamas Vienos universitete J. A. Schumpeteris savarankikai (neiklauss n vienos specialybins paskaitos) taip giliai inagrinjo matematik bei ekonomist matematik veiklus, pradedant A. Cournot ir baigiant K. Wickselliu, kad 1906 m. J. A. Schumpeteris ispausdino savo pirmj rimt mokslin veikal Matematinis metodas teorinje ekonomikoje. ia dideliam savo mokytoj nepasitenkinimui jis prijo ivados apie matematins ekonomikos perspektyvum, nurodydamas, kad ja bus grindiama visa ekonomikos mokslo ateitis. Meil matematikai iliko vis gyvenim: J. A. Schumpeteris laik prarasta kiekvien dien, kuri jis neskait matematini knyg ir senovs graik autori. Tais paiais metais jis apgyn daktaro disertacij ir pradjo keliauti po Europ. J. A. Schumpeteris pirmiausia padirbjo Anglijoje (ia studijuodamas ved angl, su kuria isiskyr 1920 m.). Paskui persikl Egipt; ten dvejus metus dirbo pagal specialyb Tarptautiniame teisme Kaire, kartu vis laik gilindamasis ekonomikos teorij ir istorij, nes puoseljo vilt tapti ekonomistu teoretiku. Bdamas Egipte jis 1908 m. ileido pirmj savo didel knyg apie ekonomikos teorijos pobd Teorins politins ekonomijos esm ir pagrindinis turinys. Jai buvo bdingas vidinis vientisumas, pagrstas savitu poiriu socialin-ekonomin proces. i Leipcige ileista knyga vokiei mokslin bendruomen supaindino su marinalist, ir pirmiausia J. A. Schumpeterio mylimo autoriaus L. Walraso, teoriniais laimjimais. Taiau, ko gero, dar svarbiau tai, kad ioje knygoje jos 25 met autorius ikl klausim dl marinalist statikos ir slygikai statikos analizs ribotum, kuriuos jis vliau mgino veikti savo ekonomins pltros teorijoje. Knyg vokiei ekonomistai, tarp kuri tada beveik visuotinai karaliavo G. Schmollerio naujoji istorin mokykla, apskritai neigusi ekonomikos teorij, o ypa austr mokyklos marinalistin teorij, sutiko gana altai. Nepatiko ji ir Vienos ekonomistams, skeptikai velgusiems matematini metod naudojim ekonominje analizje, nors J. A. Schumpeteris specialiai vokikai kalbaniai auditorijai bendrosios pusiausvyros teorij idst odiniu bdu, beveik nenaudodamas formuli. 1908 m. J. A. Schumpeteris gro Vien ir Vienos universitetui pateik savo pirmj knyg habilituoto daktaro laipsniui ir privatdocento pareigoms uimti. Jo angelu sargu iliko jo mokytojas E. von Bohm-Bawerkas, kurio pastangomis J. A. Schumpeterio knyga buvo skaityta kaip habilitacinis darbas (Habilitationsschrift). Jis buvo jauniausias i vis Austrijos ekonomist, kada nors jusi tokias pareigas. Taiau kad ir kaip ten bt, Vienos universiteto profesra nenorjo savo tarpe turti tokio disidento, ir J. A. Schumpeteriui teko dvejiems metams ivykti imperijos pakrat. 1909 m. ruden J. A. Schumpeteris pradjo dirbti ernovic (dab. ernovcai) universiteto docentu. Tik vl padedant tam paiam E. von BohmBawerkui, Austrijos-Vengrijos imperijoje umusiam aukiausias valstybines pareigas, J. A. Schumpeteriui u knyg Teorins politins ekonomijos esm ir

pagrindinis turinys pavyko 1911 m. gauti profesorius viet Austrijoje Graco universitete, nepaisant to, kad fakultetas balsavo prie jo kandidatr. J. A. Schumpeteris vlgi tapo jauniausiu i vis Austrijoje kada nors jusi tokias pareigas. Nesvetingai primusiame Graco universitete jis vienas skait visus ekonomikos mokslo ir sociologijos kursus. Grace po met J. A. Schumpeteris ileido Ekonomikos pltros teorij, i karto pripaint mau edevru. Moksliku tonu ir varginaniu stiliumi (nors ne syk lyg aibas vystelinti rykia mintimi ar formuluote) parayta knyga eiliniam skaitytojui gal ir negaljo padaryti spdio kaip didels politins reikms darbas. Taiau iam akademiniam veikalui, kuriame autorius pateik savj ekonomins pltros teorij, bdamas sitikins kad ji geriau paaikina kapitalistins sistemos dsnius, negu L. Walraso ir A. Marshallo analitinis aparatas, buvo lemta tapti vienam pai takingiausi visoje mokslo istorijoje kapitalizmo aikinim pagrindu bei puikiu tramplinu paties J. A. Schumpeterio akademinei karjerai Japonijoje, Vokietijoje, o galiausiai JAV, Harvarde. Paymtina, kad nepaisant to, kad J. A. Schumpeteris ekonomik studijuoti pradjo Vienoje, akivaizdu, kad jam didesn tak padar bendrosios pusiausvyros teoretikas L. Walrasas, o ne austr mokykla. Dirbdamas Graco universitete, J. A. Schumpeteris ileido ir kitus veikalus, apibrusius jo mokslinius interesus, kurie iliko vis gyvenim: knyg Teorij ir metod istorijos epochos (1914 m.) ir didel straipsn apie pinig teorij urnale Archiv fur Sozialwissenschaft und Sozialpolitik (1917 m.). Tsiant kalb apie J. A. Schumpeterio biografij, galima paminti fakt, kad bdamas labai ambicingas (ir galbt mgdiodamas savo mokytojus E. von BohmBawerk ir F. von Wieser, jusius svarbias valstybines pareigas) jis mgino tapti Austrijos-Vengrijos imperijos vyriausybs nariu. Kai prasidjo Pirmasis pasaulinis karas, ir imperija lugo, ios jo pastangos nujo veltui. Po karo 1918 m. J. A. Schumpeterio gyvenime prasidjo septyneri met jimo praktin veikl laikotarpis. Pirmasis pasaulinis karas baigsi trij imperij: Vokietijos, Rusijos ir AustrijosVengrijos, lugimu. Visose iose alyse valdi atjo socialistai ar komunistai. Socialistins partijos stiprjo ir kitose Europos alyse. Diskusijos E. von BohmBawerko seminare akivaizdiai materializavosi. Apie save primin ir buv kolegos: 1918 m. J. A. Schumpeteriui pasilyta dirbti konsultantu socialistins Vokietijos vyriausybs Socializacijos komisijoje, kuri turjo inagrinti vokiei pramons nacionalizacijos klausim ir pateikti atitinkamus pasilymus. Beje, ios komisijos pirmininkas buvo inomas marksistas K. Kautskyis, o jos nariai J. A. Schumpeterio studij Vienos universitete laik draugai R. Hilferdingas ir E. Ledereris. Nors J. A. Schumpeteris niekada atvirai nesimpatizavo socializmui ir nepriklaus jokiai socialistinei partijai ar grupei, jis t silym prim ir net pasira Komisijos raport, kuriame buvo numatyta vairi socialistini priemoni. Vliau aikindamas savo ingsn G. von Haberlerui, jis su bdingu aplombu kalbjo: Jeigu kas nors nori nusiudyti, bus geriau, jei gydytojas stovs alia. Taiau akivaizdiai ia pasakyta ne visa tiesa. J. A. Schumpeterio sutikim konsultuoti socialistin Vokietijos vyriausyb galima paaikinti ne tik prie tai buvusio deimtmeio labai temtos mokslins veiklos nuovargiu ir koleg universitete prieikumu, bet ir tuo, kad jam buvo visikai natralu pagalvoti, jog senos sistemos lugimas pagaliau perduos valdi intelektualaus elito, kuriam J. A. Schumpeteris visikai teistai priskyr ir save, rankas. Be to kokiam ekonomistui-teoretikui neauna galv pamginti gyvendinti savo idjas ir inias praktikoje? O juk J. A. Schumpeteriui tuo metu buvo 33 metai!

ias prielaidas patvirtina ir tai, kad 1919 m., grs i Berlyno, J. A. Schumpeteris gavo Austrijos respublikos finans ministro post socialdemokrat koalicinje vyriausybje, t pat kuriame anksiau buvo ir jo mokytojas E. von Bohm-Bawerkas. (Usienio reikal ministru ioje vyriausybje tapo kitas E. von Bohm-Bawerko mokinys O. Baueris). J. A. Schumpeterio nesiangaavimas politinius kapitalizmo ir socializmo gino verpetus dar j priimtin ioms pareigoms. Vis dlto nesugebjs pritapti prie socialistins vyriausybs ir tikinti koleg, kad btina pradti kontroliuoti infliacij (net tiesioginiai pavaldiniai ministerijos biurokratai j velg labai nepatikliai), po septyni mnesi J. A. Schumpeteris atsistatydino. Kaip inia, bet koki socialin revoliucij, lauym, pertvark ir t. t., nekalbant jau apie pralaimt kar, lydi finansins sistemos gritis. Todl ioje situacijoje pats jo sprendimas uimti finans ministro post buvo saviudikas... Akademin karjera Vienoje J. A. Schumpeteriui ir toliau buvo neprieinama, iekoti vietos provincijoje ymiam mokslininkui, Kolumbijos universiteto garbs daktarui, aiku, nesinorjo. Ir J. A. Schumpeteris nutar pritaikyti savo inias finans srityje praktinje bankininkystje. Kaip kompensacij palikus finans ministro post, vyriausyb J. A. Schumpeteriui buvo suteikusi licencij steigti banko korporacij. 1921 m. jis pasira atitinkam sutart su Biedermann banku, kuris mainais u parpint licencij j paskyr prezidentu su solidia alga ir akcij paketu. J. A. Schumpeteris naudojosi savo padtimi gana pelningai spekuliuodamas iki 1923 m., kai Austrijoje prasidjo ekonomin kriz. Netrukus, 1924 m. bankas lugo. J. A. Schumpeteris ne tik prarado vis savo turt, bet ir brido didiules skolas dl spekuliacijos skolintais pinigais. Tai buvo didiulis smgis jo ambicijoms ir reputacijai, taiau reikia paymti, kad jis pasielg aristokratikai nepasiskelb bankrotu ir dar deimt met mokjo skolas kreditoriams. I iuo neskmi laikotarpiu nedaugelio J. A. Schumpeterio parayt mokslini krini, domesn nebent broira Valstybs, pagrstos mokesiais, kriz, kurioje mokslininkas pirm kart ikl klausim dl kapitalistinio rinkos kio istorinio likimo ir galimybs, tiksliau, negalimybs praktikai pereiti tikr marksistin socializm. Grs akademin darb, J. A. Schumpeteris i pradi profesoriavo Japonijoje, paskui nuo 1925 m. dirbo Bonos universitete. universitet pakvietim gavo netiktai, nes kelet deimtmei vokiki universitetai buvo udaryti ekonomistamsteoretikams, kadangi juose neribojamai vyravo istorins mokyklos alininkai. Tiesa, Bonoje J. A. Schumpeteriui nepatikjo teorinio kurso: jis skait finans, pinig ir kredito bei ekonomins minties istorijos disciplinas. iuo laikotarpiu j ypa jaudino monopolij ir oligopolij problemos bei j poveikis kapitalizmo nestabilumui. Taip pat J. A. Schumpeterio, R. Frischo, I. Fisherio, F. Divizi, L. Bortkiewicziaus ir dar keli bendramini pastangomis 1930 m. buvo kurta tarptautin Ekonometrijos draugija ir 1933 m. saus pirm kart ileistas urnalas Ekonometrika, turj gyvendinti sen J. A. Schumpeterio svajon sujungti ekonomikos teorij, matematik ir statistik. Taiau asmeniniame gyvenime vl slypjo nelengvi likimo imginimai... Netrukus po atvykimo Bon, J. A. Schumpeteris ved Ann Reisinger, kuri buvo 20 met u j jaunesn. Deja, per vienerius metus po santuokos mir jo jaunoji mona, vaikas ir motina. Po io naujo sukrtimo kelet met J. A. Schumpeteris igyveno gili depresij. 1932 m. gavs Harvardo universiteto kvietim, jis emigravo JAV ir daugiau nebegro Austrij. Nutrauks ryius su praeitimi, Harvarde, kuriame skait ekonomikos teorijos, konjunktros teorijos, ekonomins analizs istorijos ir socializmo teorijos kursus, jis greitai pagarsjo kaip neortodoksikas dstytojas ir

mokslininkas. 1937 m. J. A. Schumpeteris ved trei kart Elizbeth Boody, taip pat ekonomist. Ji labai padjo jam atkurti ekonomisto teoretiko presti. 1939 m. buvo ileistas jau anglikai paraytas veikalas Verslo ciklai: teorin, istorin ir statistin kapitalizmo raidos analiz, kuriame, tiesiogiai integravus skirtingo ilgumo K. Juglaro, S. Kuznetso (19011985 m.) ir N. Kondratjevo (1892 1938 m.) ciklus, atmetamas neoklasikinis poiris pltr kaip pastov, darn proces ir teigiama, kad didelis nacionalinio produkto augimas vyksta kaip neharmoningi uoliai dl visikai nauj investicini projekt sisavinimo, o tai neivengiamai sukelia santykinai neilg klestjimo ir depresij period kait. iuo daugiau nei tkstanio puslapi veikalu J. A. Schumpeteris mgino tvirtinti ankstesn Ekonomikos pltros teorijos skm. Taiau knyga nesusilauk didelio dmesio, i dalies dl to, kad buvo sudtinga, i dalies dl to, kad ekonomist dmes jau patrauk J. M. Keyneso doktrinos (beje, pats Harvardas tapo keynesianizmo perykla...) 1942 m. pasirod darbas Kapitalizmas, socializmas ir demokratija, kurio skm savotikai atlygino Verslo cikl santykin neskm. iame veikale J. A. Schumpeteris prijo ivad, kad pamau privataus verslo kapitalizmo igyvendinimas yra neivengiamas. Be to, savj istorijos interpretacij J. A. Schumpeteris suformulavo paradoksalia forma: kapitalizmas tampa savo skms auka; j sunaikina savi laimjimai. Nors knyga netiko nei socialistams, nei kapitalizmo gynjams argumentai buvo nepriimtini socialistams, o ivada nepriimtina antisocialistams jos reikm buvo visuotinai pripastama i pat pradi. J. A. Schumpeteris mir 1950 m., palikdamas monumentalj savo rankrat Ekonomins analizs istorija plai umoj, originali, kontroversik studij, kuri buvo ileista 1954 m., bet nepabaigta ir, svarbiausia, nesutvarkyta forma, taip, kaip ie uraai liko po profesoriaus mirties. Remiantis ia knyga, kurioje ekonomini mokym istorija apraoma kaip rinkos ekonomikos tyrimo hipotezi ir metod, pagal kuriuos mokslininkai band suprasti ekonomin realyb ir j paaikinti, evoliucija, studijuoti ekonomins minties istorij gana sunkus usimimas, nes prie t pai klausim ar pavardi J. A. Schumpeteris, istorik teigimu i tikrj perskaits ir inojs visk, kas buvo parayta ekonomikos teorijos klausimais nuo Antikos laik, grta skirtingose teksto vietose ir kiekvien kart vis kitu aspektu. Todl i ios knygos cituojant vien ar kit mint kaip J. A. Schumpeterio nuomon, rizikuojama pateikti ne J. A. Schumpeterio nuomon, o tik vien i jo nuomons atspalvi. Taiau nepaisant to veikal cituoja beveik visi, raantys apie ekonomikos mokslo pltros klausimus. Ne iimtis buvo ir io vadovlio autorius... J. A. Schumpeteris, pabrs, kaip svarbu nuosekliai irykinti ir paalinti i analizs ideologijos elementus, taip pat teigs, kad ribinio naudingumo teorija turi bti neutrali, be joki politini akcent, tvirtai laikantis mokslins metodikos taisykli, ityr daugel iuolaikins visuomens aspekt, jos praeit ir ateit, savo teorijoje mgindamas paaikinti jos funkcionavimo principus ir ekonomikos evoliucijos dsnius pagal visus jos lygius. Be to, jis siek sukurti susintetint teorin sistem, perimdamas visk, kas geriausia i savo laiko ir ankstesni ekonomins minties srovi. Dl to amininkai J. A. Schumpeter pavadino Vakar K. Marxu. Nors J. A. Schumpeteris nesukr savo mokyklos (tiesa, tarp jo student buvo daug ymi Amerikos ekonomist, pavyzdiui, R. Heilbroneris ir Nobelio premijos laureatas P. A. Samuelsonas), j labai vertina vairios ekonomins minties mokyklos net tada, kai nenori jo beslygikai laikyti savu. Anot B. Seligmano, J. A. Schumpeteris yra vienas i tikrai didi ms laik ekonomist, nors, reikia pridurti, ilgai jis buvo J. M. Keyneso lovs elyje. Novatorikas, nekonvencikas poiris savo disciplin, nauj tem ir metod paieka, ideologinis nesiangaavimas jam peln visuotin

pagarb. Nuo 1948 m. jis buvo Amerikos ekonomist asociacijos prezidentas pirmasis i usienio ekonomist. Prie pat savo mirt 1950 m. J. A. Schumpeteris buvo irinktas pirmuoju Amerikos ekonometrikos asociacijos prezidentu. Kaip minta, J. A. Schumpeteris mir 1950 m. sausio 7 d. Prisimenant jo knyg Kapitalizmas, socializmas ir demokratija (1942 m.), turbt, simbolika, kad ant jo darbo stalo po mirties liko gulti beveik baigto rengti straipsnio Judjimas socializmo link rankratis. Taip pat paymtina, kad 1986 m. buvo sukurta Tarptautin Josepho A. Schumpeterio draugija, kurios pirmuoju prezidentu tapo Wolfgangas Stolperis. Ekonomikos teorija. J. A. Schumpeteris nors ir laik neoklasikin teorij ekonomikos mokslo virne, puikiai paaikinania kain judjim rinkos sistemoje, bet nurod ir rimt jos trkum statiko poirio vyravim tiriant kinius procesus. Todl J. A. Schumpeteris, analizuodamas rink kaip sistem, pagrst privaia nuosavybe, darbo pasidalijimu ir laisva konkurencija, aikiai iskyr du tyrimo lygius statik ir dinamik. J. A. Schumpeteris savo teoriniu atvelgiu svarbiausioje knygoje Ekonomikos pltros teorija, ileistoje 1911 m., aikiai atskyr ekonomin augim ir pltr. Pirmasis apima gamybos pltimosi palaipsn proces gaminant daugiau to paties ir naudojant tuos paius gamybos metodus. O ekonomin pltra prieingai yra dramatikesnis ir visk apveriantis procesas, krybinis naikinimas, arba veikiau, krybini atradim procesas, kaip J. A. Schumpeterio termin interpretavo I. Kirzneris. J, realiame kapitalizme, skirtingai nuo jo vadovlinio vaizdo su [gryna] konkurencija, sudaro, J. A. Schumpeterio terminologija tariant, produktyvi priemoni nauj kombinacij gyvendinimas. ios priemons apima: esam grybi gamybos slyg pakeitim; nauj grybi traukim; nauj tiekimo altini ar rink atvrim; akos reorganizavim (pavyzdiui, monopolins pozicijos sukrim ar jos praradim). Visais atvejais diegiama inovacija: gamybos metoduose, produktuose, rinkose ar akos organizacijoje. (Paios inovacijos svoka kildinama i XV a. Pranczijoje vartoto odio inovacyon, kuris, paodiui veriant, reikia atsinaujinim arba daiktui naujo pavidalo suteikim). J. A. Schumpeterio nuomone, ekonomins pltros esminis poymis yra ne didjantis naujo kapitalo kaupimas, o esam veiksni sujungimas naujam panaudojimui. io ekonomisto teorine naujove kaip tik ir galima vadinti kokybikai geresnio gamybos veiksni rinkinio numatym ir praktin pritaikym. Taigi, kai ekonomika funkcionuoja visiko uimtumo lygyje, pagal J. A. Schumpeter, vienintele jos augimo galimybe tampa iradimai ir inovacijos, kurios sukelia kokybinius pokyius ekonomikoje. Ikilusiai inovacij finansavimo problemai isprsti J. A. Schumpeteris pasil finans tarpinink pagalb. Jis teig, jog tam, kad inovaciniai pokyiai bt gyvendinti, reikia atitraukti pageidaujamus gamybos veiksnius nuo prie tai buvusi turtoj. To atskiram verslininkui niekaip nepavykt padaryti, jei jis negalt pasinaudoti iorine pagalba piniginiu kreditu. J. A. Schumpeteris buvo vienas pirmj, vardinusi ir plaiai apraiusi finans sistemos, konkreiai bank, vien svarbiausi savybi. Tai gebjimas apjungti finansinius srautus: ilaidas ir pajamas laiko atvilgiu. Jis steig: [...] domiausia yra tai, jog kiekvienas individas gali dabar naudotis jam reikiamais pinigais (juos ileisti), net ir tada, jei pajamos tam ir nra gaunamos dabartiniu laikotarpiu arba labai greitai. Tada bankini institucij atsiradimas, finans sistemos efektyvumo didjimas ir leis perkelti las laike bei apjungti ilaid patyrimo ir pajam gavimo momentus. Bankiniai kreditai (funkcionuojanti finans sistema), pagal J. A. Schumpeter, atlieka psij tilto funkcij tarp ateities produkt ir gamybos bd, kurie, kredito dka,

tampa manomi jau dabar. Taip yra sukuriama ateities paklausa (gamybos bdai) be dabartins staigios pasilos (produkt). Knygoje J. A. Schumpeteris kartu su monopolijos dinamika koncepcija, kuri prieino jos statikai neoklasikinei teorijai, kur monopolija figruoja kaip konkurencijos antipodas, pateik ir labai savit efektyvios konkurencijos teorij. Skirtingai nuo neoklasikinio tradicinio monopolijos ir konkurencijos kaip dviej viena kit paneigiani prad ir prieing rinkos struktr prieinimo, J. A. Schumpeteris velg pozityvios konkurencijos ir monopolijos jg tarpusavio sveikos galimyb. Jis m naudoti efektyvios konkurencijos ir efektyvios monopolijos sampratas, susiejs ias abi kategorijas su inovacij procesu bei su verslininkiko novatorikumo funkcija. J. A. Schumpeteris pabr, kad realiai rinkose egzistuoja grynos monopolijos ir grynos konkurencijos modeli hibridas. Viena vertus, siekis uimti monopolin padt ir gauti monopolin peln yra pagrindinis konkurencijos stimulas ir inovacij variklis, o antra vertus, monopolin valdia skatina konkurencij, nes akos, gaunanios monopolin peln, pritraukia kitus gamintojus. Taip monopolija tampa galingu konkurencijos didjimo stimulu, o pats monopolinis pelnas J. A. Schumpeterio nuomone, vienai ar kitai bendrovei yra praeinantis reikinys. Jis inyksta veikiant tam paiam konkurenciniam mechanizmui ir pelno siekiui, dl kurio ir atsirado. Taiau J. A. Schumpeterio nuomone, ne bet kokia konkurencija yra efektyvi ekonominio augimo poiriu. Jis efektyvia konkurencija laik dinamik konkurencij, skatinam siekio gauti virpeln mainant gamybos snaudas ir didinant produkcijos kokybs technines, organizacines ir vadybos inovacijas, kuri krimo veikla, jo nuomone, kaip ir bet kuri kita veikla, paklsta bendroms taisyklms. Tokia konkurencija, bdinga stambiam verslui, ijudina ekonominius procesus, sukelia aktyvesn vertini ir kainini struktr pertvark. Taigi, pasak J. A. Schumpeterio, tikrai efektyvi konkurencija galima tik dinamikos ekonomikos slygomis, t. y. ten, kur nepertraukiamas inovacij srautas ardo stacionari bkl. Inovacijos (produkto, technologijos, gamybos ir realizacijos organizavimo, bendrovs vadybos) tai naujo tipo konkurencijos erdis ir visuomens gyvybingumo matas. i form konkurencija gerokai efektyvesn, nei tradicin kain konkurencija. (Kaip ra J. A. Schumpeteris, [...] kiek bombardavimas efektyvesnis u dur ilauim). Ir tokia stipri, kad paprastos konkurencijos formos tampa neefektyvios. Krybiko naikinimo proceso pagrind sudaranios inovacijos atveria galimyb keisti ne tik technologijas ir gaminam produkcij, bet ir pai ekonomin aplink, darydamos poveik gamintoj sudiai ir tarpusavio santykiams, paklausos struktrai, kat ir kain formavimosi slygoms. J. A. Schumpeterio pateiktoje pltros proceso analizje svarbiausia vieta teko verslininkui mogui veikianiam kaip novatorius. Atspinddamas austr ekonomist susidomjim nepusiausvyros padtimi ir rinkos procesu, J. A. Schumpeteris verslinink padar pagrindiniu agentu, sukelianiu nepusiausvyr (t. y. pokyius) konkurencinje ekonomikoje. Verslininkas yra svarbiausia figra dinamikame procese, nes jis ekonomins paangos person causa. Tiesa, kaip teig J. A. Schumpeteris, tam kad inovaciniai pokyiai bt gyvendinti, reikia atitraukti pageidaujamus gamybos veiksnius nuo prie tai buvusi turtoj. To atskiram verslininkui niekaip nepavykt padaryti, jei jis negalt pasinaudoti iorine pagalba pinig kreditu. Rinkos proceso dinamizacij kaip naujos konkurencijos padarin, J. A. Schumpeteris siejo su perjimu didiojo verslo epoch, kai lemiam vaidmen ekonomikoje m vaidinti stambios bendrovs ir j monopoliniai susivienijimai,

turintys geriausias slygas diegiant tokias inovacijas. Btent monopolijos, disponuojanios milinikais itekliais, turi galimyb vykdyti tiriamuosius darbus, diegti nauj technik ir technologij. Tai danai susij su milinikomis kapitalinmis investicijomis bei su ilgu investicij atsipirkimo laiku. Su inovacijomis J. A. Schumpeterio koncepcijoje siejama ir naujo tipo monopolija. Jei anksiau monopolinis pelnas grstas ypatingomis teismis ir privilegijomis, suteiktomis valdios arba iimtine teise deficitiniams (ribotiems) itekliams ir neatkuriamoms grybms, tai dabar is pelnas inovacij padarinys, paskata ir tuo paiu atlygis u technin bei organizacin novatorikum. Monopolinio pelno krybinis utaisas gali pasireikti dvejopai: arba nustatoma auktesn kaina naujai grybei (i principo naujai ir kokybikesnei prekei), arba tam tikros bendrovs individuals gamybos katai tampa emesni lyginant su lygiu, reguliuojaniu atitinkamos produkcijos rinkos kain. Monopolij, novatorika veikla usitikrinani virpeln, J. A. Schumpeteris vardijo kaip efektyvi monopolij, nes ji formuojasi aktyvios konkurencijos slygomis. Taiau, kaip minta, kiekvienoje konkreioje monopolijoje (bendrovje) is virpelnis laikinas reikinys. Jis inyksta veikiant tam paiam konkurencijos mechanizmui, kuris ir pagimd monopolij, t.y. monopolij konkureni gyvendint inovacij rezultate. Tuo paiu, kaip man J. A. Schumpeteris, didjant konkurencijai inovacijos turt mati, nes didesn konkurencija sumaina peln, kur gauna skmingi novatoriai. Kita vertus, pats stambi bendrovi siekis rinkoje uimti monopolin padt bei io tikslo gyvendini keliai nuo J. A. Schumpeterio koncepcijoje neatsiejamai susij su technologiniu ir ekonominiu efektyvumu. Todl, nors kiekviena monopolija siekia tik savo privai interes, bet tai naudinga visai visuomenei, ir monopolinis pelnas pasireikia kaip kategorija, sujungianti privaius ir visuomeninius interesus. Taigi, pasak J. A. Schumpeterio, efektyvi monopolija teigiamo ekonomikos dinamikumo altinis. Su ja nesuderinamas sstingis, pirkj ar tiekj eksploatacija naudojant kain mechanizm. Ji pati teigiamas konkurencijos rezultatas ir neatskiriama nuo jos. O dinamika J. A. Schumpeterio konkurencijos ir monopolijos koncepcija padar didel poveik tolimesnei rinkos mechanizmo, kainos, pelno ir firmos teorij pltrai. Tiesa, pats J. A. Schumpeteris, kaip minta, gana pesimistikai velg kapitalizmo ateit, nes patys ios sistemos laimjimai ir pasiekimai turi griaunant poveik visuomeniniams institutams, kurie turi j ginti. Juk inovacij procesas gauna rutinin pobd, o kini vienet koncentracija ir stambjimas suardo toki fundamentali kapitalistini institut, kaip privati nuosavyb ir komercini sutari sudarymo laisv, gyvybingum. Anot J. A. Schumpeterio, patys kapitalizmo laimjimai (pirmiausia ekonomikos srityje) lems tai, kad visuomen peraugs kapitalizm jo institutus ir specifin vertybi sistem, ekonomini subjekt mstymo bd ir atitinkamas elgesio normas. J. A. Schumpeteris netgi teig, kad K. Marxas klydo nustatydamas diagnoz, kaip bus sugriauta kapitalistin visuomen, bet neklydo numatydamas, kad galiausiai tai vyks. Knygos Kapitalizmas, socializmas ir demokratija antroje dalyje ikls klausim Ar kapitalizmas gali igyventi?, J. A. Schumpeteris atsak neigiamai, teigdamas, kad kapitalizm turs pakeisti socialistin civilizacija ir kad to pagrindu yra ekonominiai procesai. Be to, ir pai J. A. Schumpeterio koncepcij gerokai kritikavo institucionalistai, pirmiausia todl, kad pagal j numatomas rinkos savireguliacijos mechanizmo neribotumas ir teigiama, kad konkurencijai, kaip niekada anksiau, yra bdingas visaapimantis ir efektyvus pobdis. J. A. Schumpeterio teorijoje dideli korporacij ir oligopolistini struktr epochos kapitalizmas vaizduojamas kaip rinkos struktra,

kur nevaromai viepatauja konkurencija. Monopolija nors ir nagrinjama dinaminiu aspektu, lieka fenomenu, trauktu visikai konkurentikos laisvos verslininkysts model. Be to, J. A. Schumpeteris man, kad konkurencija yra neginijamai efektyvus mechanizmas susiejant privaius ir visuomeninius interesus, skatinant ekonomin paang ir didinant visuomens gerov, t. y. yra tam tikras absoliutus gris. Taiau perddamas konkurencijos vaidmen J. A. Schumpeteris suabsoliutino dideli bendrovi pasirengim inovacijoms, teigdamas, kad naujovi diegimas yra vienintel priemon isikovoti monopolin padt ir gauti monopolin peln. Be to, jis paliko nuoalyje t aplinkyb, kad didels mons, savo rankose sutelkusios nema ekonomin potencial, turi tam tikr galimyb daryti poveik savo (individualiais ar grupiniais) interesais inovacij pobdiui, diegimo tempams ir slygoms. J. A. Schumpeterio pateiktame monopolijos ir konkurencijos vertinime neigiama monopolizacija kaip procesas, nulemtas struktrini proces ir pasiymintis kumuliatyviniu procesu, o btent iuos monopolizacijos bruous pirmiausia pabr institucionlistai. Juk monopolizacija kaip struktrinis ir kumuliatyvinis reikinys negali bti nagrinjama apsiribojant tradicine rinkos ekonomikos teorija ir pagal tobulos konkurencijos model. is pagrindinis institucionalistams motyvas ypa aikiai ireiktas A. R. Burnso (18951981 m.) knygoje Konkurencijos sullydis (1936 m.), kurioje pagrindiama mintis, kad grynos konkurencijos modelis netinka, o atitinkamai pagal model sukurtos monopolins kainos ir monopolinio pelno teorijos neadekvaios stambi korporacij kapitalizmui. 8.4.2. E. Chamberlino monopolins konkurencijos teorija XX a. ketvirtajame deimtmetyje skirtingose Atlanto vandenyno pusse beveik vienu metu susiformavo dvi naujos monopolijos ir konkurencijos teorijos monopolins konkurencijos ir netobulos konkurencijos. Pirmosios autorius buvo amerikiei mokslininkas, Harvardo universiteto profesorius Edvardas Chamberlinas (18991967 m.), 1933 m. ileids knyg Monopolistins konkurencijos teorija. Gyvenimo kelias. E. Chamberlinas gim protestant pastoriaus eimoje Vaingtono valstijoje. 1921 m. jis baig Ajovos universitet, o dar po met Miigano universitete gavo magistro laipsn. 1927 m. E. Chamberlinas Harvardo universitete apgyn daktaro disertacij i monopolins konkurencijos problematikos. Visa tolimesn E. Chamberlino mokslin veikla nuo 1927 m. iki pat mirties 1967 m. buvo susijusi su dstymu Harvardo universitete, neskaiiuojant vieneri darbo met JAV strategins tarnybos biure ir specialaus turn po Vakar Europos alis 1951 m. aikinant savo teorini naujovi nuostatas. Svarbiu E. Chamberlino krybins ir mokslins biografijos svarbiu etapu tapo jo irinkimas Harvardo universiteto ekonomikos teorijos skyriaus, kuriame tada dirbo tokie yms mokslininkai, kaip W. Leontiefas, Alvinas Harveyus Hansenas (18871975 m.), J. A. Schumpeteris ir kiti, vadovu (19391943 m.), taip pat paskyrimas universiteto urnalo Quarterly Journal of Economics redaktoriumi (19481958 m.). 1965 m. E. Chamberlinas buvo irinktas Amerikos ekonomist asociacijos garbs nariu. 19331962 m. jo veikalas Monopolins konkurencijos teorija JAV buvo pakartotinai ileistas 8 kartus ir iki iol daugelyje ali lieka vienas populiariausi vadovli dstant ekonomikos teorijos kurs. 1967 m. E. Chamberlino atminimui buvo ileista ekonomist darb rinktin Monopolistins konkurencijos teorija: sryio tyrimai.

Ekonomikos teorija. Anksiau manyta, kad monopolija panaikina konkurencij, taiau E. Chamberlinas paneig toki nuomon. Jis tvirtino, kad dabartinmis slygomis tipikas reikinys yra konkurencijos ir monopolijos suderinimas (sintez), kurio modelis monopolin konkurencija. Kaip E. Chamberlinas paymjo knygos Monopolistins konkurencijos teorija 1937 m. papildytame leidime, i ios sampratos, kuri jis apibdino kaip ik tradiciniam ekonomikos teorijos poiriui, esms neseka toki reikini, kaip konkurencija ir monopolija, alternatyvin viena kitai prigimtis, ir tai, kad konkreias kainas (dl ios sampratos) reikia aikinti tik konkurencijos arba tik monopolijos kategorijomis. Juk pagal susiklosius stereotip net pati svoka monopolin konkurencija daugeliui atrod paradoksas, ongliravimas odiais. O monopolin konkurencija, aikindama kainas, jungia konkurencij ir monopolij. (Savo monopolins konkurencijos apibrime E. Chamberlinas teig, kad Monopolin konkurencija lauo sien tarp konkurencijos (visikos ir nevisikos) bei monopolijos, sujungia vien su kita, konstruoja teorij, kuri apima ir vien, ir kit, tuo pat metu nepaeisdama skirtum tarp j). Toliau jis pateik monopolijos ir grynos konkurencijos apibdinim: Monopolija paprastai reikia realizavimo, vadinasi, ir kainos kontrol. Vienintel grynosios konkurencijos prielaida yra ta, kad niekas nedisponuoja jokiu laipsniu tokia kontrole. Vadinasi, E. Chamberlinas, apibdindamas monopolijos ir konkurencijos santyk, teig, kad abi jos skiriasi laipsniu, o ne prigimtimi. Tokios E. Chamberlino nuostatos kl btinyb apsvarstyti i naujo susiklosiusias teorines nuostatas apie rinkos funkcionavimo ir pltros bei kat ir kainos formavimosi mechanizm, paklausos ir pasilos sveikos dsningumus. Neatsitiktinai knygos Monopolistins konkurencijos teorija paantrat Verts teorijos reorientacija. Tsamas btent ios problematikos tyrimus 1957 m. E. Chamberlinas ileido dar vien knyg Kelyje bendresn verts teorij. Tai jo 16 straipsni ir apybrai rinktin. Ilikdamas itikimas savo teoriniamsmetodologiniams principams, jos vadiniame straipsnyje E. Chamberlinas teig: Grynoji konkurencija, monopolin konkurencija, grynoji monopolija tai seka, mano nuomone isamiausiai atspindinti reikalo esm. E. Chamberlino odiais tariant, monopolija kaip rinkos kategorija reikia vienintelio pardavjo ar organizacijos vykdom kurio nors produkto pasilos ir tuo paiu kainos kontrol. Prieingai monopolijai, gryna konkurencija numano, kad tokios kontrols nevykdo niekas ir jokiu laipsniu. Taiau, kaip pastebjo E. Chamberlinas, tokia gryna konkurencija tarp preki gamintoj galima tik tuo atveju, jei jie visi sukuria absoliuiai identik produkt ir parduoda j pirkjo poiriu visikai identikomis slygomis, t. y. esant visikai standartizuotoms prekms, paslaugoms, pardavjams ir pirkjams. Be to, reikia vertinti, kad esant grynai konkurencijai kiekvieno pardavjo rinka susilieja su jo varov rinkomis, ir kiekvienas pardavjas gali realizuoti tiek preki, kiek jis pageidauja, bet tik esama kaina. Taiau realiame gyvenime i slyg nra, ir monopolins konkurencijos slygomis reikia atsivelgti tai, kad i rinka dideliu mastu yra atskirta nuo kit, todl visos rinkos bendrai sudaro ne daugelio pardavj viening rink, o tinkl tarpusavyje susijusi rink, pasiskirsiusi tarp pardavj po vien kiekvienam, o j preki realizavimo apimtys yra ribotos ir nulemtos trij nauj veiksni: 1) kainos, 2) produkto ypatum ir 3) ilaid reklamai. Juk net ir tos paios ries produktai skiriasi tam tikrais kokybs niuansais, pakuote, prekybiniu enklu. Netapaios yra ir realizacijos slygos: firmose yra skirtingas erdvinis pardavj tinklas, skiriasi pirkj aptarnavimo formos, papildomos paslaugos (pavyzdiui, pakeitimo ir nekokybik preki remonto garantijos), reklamos bdai. Neidentiki ir vartotojai pagal savo

informatyvum, prieraium konkretiems pardavjams ar pardavimo vietoms ir pan. Taigi, pagal E. Chamberlin, monopolin konkurencija atsiranda plaiai suvoktos produkto diferencijavimo pagrindu. Atskleisdamas ios kategorijos esm, E. Chamberlinas savo veikalo ketvirtame skyriuje Produkto diferenciacija paymjo, kad diferencijuoto produkto pagrindinis poymis yra vieno i pardavj preks (ar paslaugos) koks nors esminis skiriamasis bruoas. is bruoas pirkjui gali bti ir realus, ir sivaizduojamas. Svarbu tik tai, kad jis skatint teikti pirmenyb btent io produkto silomam variantui. E. Chamberlinas patikslino: Ten, kur egzistuoja tokios ries diferenciacija, pirkjai grupuosis poromis su pardavjais ne atsitiktinai ir ne chaotikai (kaip tai atsitinka esant grynai konkurencijai), o pagal pasirinkim, grst teikiama pirmenybe. Pavyzdiui, cigarei rinkoje siloma apie 100 pavadinim preks, o konkrets pirkjai pripasta vien du j tipus. i labiausiai perkam, cigarei populiarum lemia tabako kokyb, pakuots patrauklumas, firmos enklas, reklamos iradingumas. Mgstam, greitai iperkam cigarei monopolija tabako rinkoje skatina konkurencij. Dviej prieing kratutinum suderinimo prielaida yra, viena vertus, diferencijuoto produkto buvimas (monopolija), kita vertus, pakait ileidimas (monopolijos neigimas, konkurencijos skatinimas). i produkcijos diferenciacija, pajgi atskirai firmai utikrinti tam tikr rinkos atskirum, sukuria prielaidas kontroliuoti kain, ir tuo paiu reikia, kad kiekvienas gamintojas (pardavjas) uima monopolin padt. Ir i monopolija reikiasi tuo smarkiau, kuo maesniais kiekiais ir vairesni gaminiai pateikiami rink. Dl to E. Chamberlinas ra: Kartu su diferenciacija atsiranda monopolija, ir diferencijacijai stiprjant monopolijos elementai tampa vis svarbesni. Visur, kur tik nors kiek egzistuoja diferenciacija, kiekvienas pardavjas turi absoliui monopolij savo produktui, bet tuo pat metu patiria konkurencij dl daugiau ar maiau netobul pakaital. Vadinasi, ten, kur produktas yra diferencijuotas, kiekvienas pardavjas tuo pat metu yra ir monopolistas, ir konkurentas. Todl vadinamoji laisva konkurencija i esms yra konkurencija tarp monopolist. Pagal i nuostat, E. Chamberlino nuomone, apie visus pardavjus bt teisinga kalbti kaip apie konkuruojanius monopolistus monopolins konkurencijos jg veikimo slygomis. E. Chamberlino poiriu, rinkos yra susijusios tarpusavyje, kadangi kiekvienoje i j nepriklausantys vienas nuo kito pardavjai priversti sveikauti realizuodami savo pagal paskirt artim produkcij. Be to, mokslininkas buvo sitikins, kad rinkos realybje daugiau ar maiau netobulos, o naivi iprotauta ivada, teigianti, kad faktikiems rezultatams bdinga siekti pusiausvyros, neturi jokio pagrindo. Taigi kiekvien pardavj E. Chamberlinas nagrinja kaip monopolistas, kuris formuoja savj pirkj rat, t. y. savj subrink, nes turi unikali prek, o jo produkto diferenciacijos lygis atspindi, kokia apimtimi is pardavjas reguliuoja kain ir rinkoje pasireikia kaip monopolistas. Tai reikia, kad preki ir paslaug pasilos reali apimtis bus maesn, o kainos joms bus auktesns, nei grynosios konkurencijos slygomis. Kaip pastebjo E. Chamberlinas, vertinant diferenciacijos vaidmen, monopolinis veiksnys vienokia ar kitokia apimtimi egzistuoja bet kokioje kain sistemoje. Kain negalima paaikinti vien konkurencijos ar monopolijos kategorijomis. Realiame rinkos procese konkurencijos ir monopolijos veiksniai rodo ne tik tampriausi sveik, bet ir neivengiam susiliejim. Taigi, E. Chamberlino nuomone, dl diferenciacijos vieningos rinkos nra, o yra tik daugyb palyginti atskir, bet tarpusavyje susijusi rink su vienos ar kitos preki grups skirtingomis kainomis, katais ir gamybos apimtimis. Taiau preki ir rink

diferenciacija nra absoliuti: ta prasme, kiek jos gali bti pakaitalai, vyksta reali konkurencija, kiekvienam gamintojui tampant konkuruojaniu monopolistu. Nagrindamas monopolisto gali daryti poveik kainai ribas, E. Chamberlinas paymjo dvejopos ries aplinkybes, apribojanias i gali. Pirma, monopolisto pasilos kontrol yra tik i dalies, nes visuomet egzistuoja jo gaminamos produkcijos pakaital. i pakaital (nors ir nevisik) egzistavimas savaime apriboja kiekvieno monopolisto galimybes kelti kainas, kad gaut virpeln. Antra, produkto paklausos elastingumas kainai gali bti gana auktas. Paklausa gali bti tiek elastinga, kad pardavjui naudingiausia kaina maai besiskirs nuo kit pardavj kain. vertindamas iuos veiksnius, o taip pat kat formavimosi slygas (palyginti didelis pastovi kat lyginamasis svoris esant stambi mast gamybai), E. Chamberlinas padar ivad, kad esant monopolijai nebtinai bus nei kaina, virijanti panai preki kain, nei pelnas, virijantis prastin norm. Be to, E. Chamberlinas naujovikai kl pai paklausos problem. Iki E. Chamberlino neoklasikinio konkurencijos modelio teoriniuose nagrinjimuose paklausa laikyta i anksto numatyta savo apimtimi ir elastingumu. O E. Chamberlinui paklausa dydis, kur gali paveikti monopolistas, reikinys, besikeiiantis dl gamintojo. Taip E. Chamberlino teorijoje atsispindjo vienas svarbiausi ipltotos ekonomikos funkcionavimo dsningum nauj rink krimas, paklausos formavimas ir paklausos valdymas naudojant krypting gamintoj bei pardavj (konkuruojani monopolist) politik. E. Chamberlino pasilytoje produkto diferenciacija grindiamoje monopolins konkurencijos veiksni klasifikacijoje aptariami ir tokie veiksniai, kuriuos inicijuoja pardavjai, kad paveikt pirkj sprendimus, susijusius su vartojimu. Tarp j pabriami veiksniai, trukdantys mainti kain. Pavyzdiui, tai vartotojui bdingas polinkis emesn kain vertinti kaip produkto emesns kokybs rodikl. Ikls poveikio paklausai problem, E. Chamberlinas ekonomin analiz trauk realizavimo (pardavimo) katus kaip kategorij, ne maiau svarbi ipltotai ekonomikai, nei gamybos katai. Jis pabr, kad skirtum tarp i dviej kat ri iaikinimas verts teorijai turi toki pat esmin reikm, kaip ir pasilos bei paklausos iskyrimas. I esms, pirmasis skirtumas btinai iplaukia i antrojo. Realizacijos katai didina atitinkamo produkto paklaus, o gamybos katai didina jo pasil. Vadinasi, skirtingai nuo gamybos kat, susijusi su produkto derinimu prie paklausos ir pasilos didinimu, realizavimo kat tikslas yra priderinti paklaus prie produkto, formuoti ir keisti pai paklaus. Taiau taip pat E. Chamberlinas pastebjo, kad gamybos ir realizavimo kat nemanoma grietai atskirti. Jis teig: Neegzistuoja toks takas, kuriame baigiasi vienos ries katai ir prasideda kitos ries katai. Tai, kad tradicin teorija ignoruoja realizavimo katus, E. Chamberlinas vertino kaip atitrkim nuo ekonomins realybs, tuo metu kai kin praktika atvr iki tol nematytas galimybes gauti peln sukuriant paklaus ir nenutrkstamai tobulinant i galimybi inaudojimo bdus. Viena i svarbiausi veiklos ri, skirt formuoti ir skatinti paklaus, tapo tam tikro produkto enklo ir konkreios firmos reklama. Todl E. Chamberlinas ypa daug dmesio teik preki pardavimo organizavimui ir reklamos naudojimui, pabrdamas reklamos poveikio paklausai dvigub prigimt. Jis turjo omenyje reklamos poveik tiek poreiki formavimuisi, tiek j kitimui. Knygos 7 skyriuje reklamos poveikis paklausos augimui siejamas su pardavjo galimybe parduoti didesn savo produkto kiek nei tada, kai reklama nenaudojama, neatsivelgiant nustatom kain. E. Chamberlinas paymjo, kad iuo poiriu reklamuotojo menas tapatus hipnotizuotojo menui, nes reikia ukariauti pirkjo

bkls kontrol, ir, kai tokia kontrol usitikrinta, papildomos ilaidos (reklamai. Aut. pastaba) lemia pajam augim. Taiau tuo pat metu primenama, kad reklamos kartojimo teikiamos pajamos negali augti be galo, nes pasiprieinimas, sukeliantis pajam majim, vis laik stiprja pleiantis realizavimo katams. E. Chamberlinas pabr, kad realizavimo katai apima visus katus, kuri tikslas sukurti produkto rink ar paklaus. Be ilaid prekybinei informacijai ar reklamai nauji produktai ar nauji inom produkt variantai i viso negalt turti rinkos. Kiekvienas konkuruojantis monopolistas pirmiausia stambi bendrovi atstovas susiduria su savo rinkos sukrimo, ilaikymo ir ipltimo udaviniu. Dl to E. Chamberlinas tyrim sfer trauk ekonomikos teorijai visikai nauj produkto reguliavimo problem. Jo odiais tariant, kainos tai tik vienas, toli grau ne lemiamas konkurencijos elementas. Kartu su kain konkurencija paplinta vairios nekain konkurencijos formos. Jis turjo omenyje ypating preki savybi ir individuali iskirtinum nulemt j kokyb ir reklam. Todl E. Chamberlinas ra: Diferenciacija gali bti grindiama paties produkto tam tikrais iskirtinumais, tokiais kaip ypatingos savybs gamybos enklas, firminis pavadinimas, savotika pakuot ar tara (jei tokia naudojama), arba tokiais, kaip individuals iskirtinumai, apimantys kokyb, form, spalv ar stili (iskirta mano. Aut. pastaba). Kalbdamas apie mamenin prekyb, prie mint nekain konkurencijos veiksni, pagrst diferenciacija, E. Chamberlinas pridr dar tokius, kaip pardavjo buvimo vietos patogum, jo staigos ir reikal tvarkymo manieros atmosfer bei bendr stili, jo kaip siningo verslininko reputacij, mandagum, dalykin pasirengim, visus asmeninius ryius, kurie sieja jo klientus ir su juo paiu, ir su tais, kurie pas j dirba. Vadinasi, nekain konkurencija apima tokius veiksnius, kaip preki kokybs gerinimas, nauj konkurencing modeli ileidimas, labai kruoptus preks dizainas ir pakuot, klient aptarnavimo slyg gerinimas, preki pardavimo sistemos tobulinimas ir kt. Ji grindiama produkcijos vairumu ir skirtumais pardavimo katuose. Konkurencija kokybs srityje gali net stabdyti kain konkurencij. E. Chamberlinas suprato, kad poveikis paklausai per produkto reguliavim bei realizavimo organizavimo ir skatinimo priemons negali neturti takos konkurencijos slygoms bei itekli paskirstymo rinkiniam mechanizmui kat ir kain formavimuisi, kapitalo persiliejimui, gamybos apimi reguliavimui, pelno normoms. Pats paklausos formavimo (taip pat taikant vartotojo teikiam pirmenybi manipuliacijos priemones) galimybs pripainimas vert apmstyti i naujo vartotojo suvereniteto princip esmin neoklasikinje rinkos reguliavimo koncepcijoje. Prireik visai naujo poirio verts ir kain formavimosi tyrim. Mint veiksni visuma, E. Chamberlino nuomone, kaip tik ir turi bti vertinta tikrosios verts teorijos rmuose. Todl, man jis, neteisinga monopolij ir konkurencij nagrinti kaip antitez ir vienas kit paneigianius pradmenis, teikdamas, kad daugeliu atvej abiej vertinimas yra btina kain racionalaus paaikinimo slyga. Nusistovjusi neoklasikin teorija nagrinjo tam tikro produkto kainos reguliavim. Todl joje visikai neaptartas prieingas klausimas, kai tyrim objektu tampa produkto reguliavimas esant tam tikrai uduotai kainai, taip pat kainos perskaiiavimas dl produkto keitimo ar kainos nustatymas i principo naujam produktui. Kainos teorijoje turjo bti atsivelgta dvigubos prigimties aplinkybes: pirma, realizavimo kat egzistavimas, antra, produkcijos ileidimo maesnmis apimtimis, nei bt optimalios, utikrinanios aukiausi technologin efektyvum, galimyb. Dl susilpnjusios kain konkurencijos pastovus ir prastas tapo perteklini galingum fenomenas, t. y. gamintojai gali nuolat turti rezervinius galingumus.

Galingum perteklius nebaudiamai auga pakankamai ilgai, nes j padengia kainos, visada virijanios katus. E. Chamberlino poiriu, is fenomenas, liudijantis apie bendros rinkos inomos dalies umimo laipsn, palaikomas ne tik pavieniais patentais ir fabrikiniais enklais, bet ir tokiais reikiniais, kaip reputacija, meistrikumas, ypatingi talentai. Tuo paiu produkto diferenciacija ir rinkos smulkinimas yra susij su firm skaiiaus augimu bei lyginamuoju produkcijos brangimu (lyginant su grynos konkurencijos hipotetikomis slygomis). Nagrindamas firmos statikos pusiausvyros slygas esant monopolinei konkurencijai, E. Chamberlinas savo knygos 5 skyriaus pabaigoje prijo labai rimt ivad diferencijuoto produkto kainos problema negali bti sprausta paklausos ir ilaid konkurencini kreivi rmus, nes darant ivadas tai lemia uprogramuotas klaidas; kaina gaunama per ema, gamybos mastai per stambs, o moni skaiius per maas. Be to, du papildomi konkurencijos aspektai diferenciacija ir realizacijos ilaidos visikai ignoruojami. tai kodl, toliau aikino E. Chamberlinas, nevisikas kain inojimas maina paklausos produktams elastingum panaiai kaip reklama, atsverdama io veiksnio veikim, daro paklaus elastingesn, o kain konkurencij platesn, kainai padengiant reikalingas papildomas ilaidas. Toliau 6 knygos skyriuje E. Chamberlinas pabr, kad ilaid neisemia snaudos preks gamybai paiame fabrike. Jos apima ir ilaidas perveimui, riavimui, saugojimui, pristatymui namus, nes ios didina preks naudingum, t. y. ji tampa tinkamesn poreikiams patenkinti. Pagal tai E. Chamberlinas padar ivad, kad Ribos tarp dviej ilaid ri (realizavimo ilaid ir gamybos ilaid. Aut. pastaba) iskyrimas verts teorijai tiek pat reikmingas kaip skirtumo tarp pasilos ir paklausos iskyrimas; ir i esms kalbant, pirmasis skirtumas btinai seka i antrojo. Realizacijos ilaidos didina paklaus atitinkamam produktui; gamybos ilaidos didina jo pasil (kursyvas mano. Aut. pastaba). Galiausiai daroma jau minta apibendrinanti ivada, kad monopolins konkurencijos slygomis pelno maksimizavimas pasiekiamas esant auktesniam kain lygiui ir maesnei gamybos apimiai, nei jos atitinkamai bt grynos konkurencijos modelyje. Dl to ir ilaidos nesumaja iki tokio lygio, kokio jis galt bti esant didesnei gamybos apimiai. Vadinasi, E. Chamberlinas teig, kad realioje konkurencijos aplinkoje gamybos ilaidos auktesns, nei jos bt esant grynai konkurencijai, nes gamybiniai pajgumai nra iki galo inaudojami. Didinant gamybos apimt, ilaidas bt galima sumainti, bet, norint realizuoti papildomai produkcijos, tekt arba eminti kain, arba didinti ilaidas skatinti pardavim, o tai susij su realizavimo ilaid augimu. Auktesns pusiausvyros kainos nepalieka vietos pertekliniam pelnui vir normalaus konkurentinio lygio. Pagal ilgalaik poir kaina tik padengia visas ilaidas (gamybos ir realizavimo ilaidas bei vidutin peln). i kaina, padengdama auktesnius katus, susijusius su diferenciacija, leidia egzistuoti ir maiau efektyvioms monms, kuri produkcija randa savo pirkj. Taigi E. Chamberlinas sukr visikai nauj kainos model monopolins konkurencijos slygomis, ir jis tapo esminiu A. Marshallo ekonominio mokymo papildymu. E. Chamberlinui pati monopolijos koncepcija neatskiriama jo monopolins konkurencijos teorijos dalis. Monopolij lemianias slygas jis mat kaip tam tikrus barjerus konkurencijai. Tai gali bti patentins teiss arba ypa aukta firmos enklo reputacija, individualios mons neatkuriamos ypatybs arba natralus pasilos natralus ribotumas (pvz., ems sklypai konkreiame regione), tiesioginiai arba slapti kartelinio pobdio susitarimai.

E. Chamberlino teorijoje terminas monopolin konkurencija naudojamas ne tik dl produkto diferenciacijos. Pagal E. Chamberlin, produkto diferenciacija yra svarbiausias, bet ne vienintelis monopolins konkurencijos veiksnys. Kitas su konkurencijos ribojimu susijs veiksnys maas pardavj skaiius vienose ar kitose rinkose, t. y. faktin paprasta oligopolija, kai pasil teikia nedaug bendrovi, o produkto diferenciacijos veiksnys neatlieka esminio vaidmens. (Jei rinkoje veikia tik du pardavjai, tada yra kratutinis oligopolijos atvejis duopolija). Beje, pat od oligopolija sukr seras Thomas Morusas savo Utopijoje 1516 m., bet kadangi jis nebuvo naudojamas anglikuose vertimuose i lotynikai parayto veikalo, is odis netapo plaiai vartojimu gerus keturis imtus met, kol E. Chamberlinas 1933 m. ileido savo Monopolins konkurencijos teorij. Usiminus apie duopolij ir oligopolij kainodaros teorij, reikia paminti ir vokiei ekonomist Heinrich von Stackelberg (19051946 m.), 1934 m. vokiei kalba ileidus veikal Rink struktros ir pusiausvyra, kuriame buvo nagrinjami ie klausimai. is darbas pasirod tuo laikotarpiu, kai nacionalsocialist partija Treiajame Reiche gavo vis valdi. domu pastebti, kad H. von Stackelbergo, atmetusio kit ekonomist teigin, kad oligopolins rinkos yra ypatingai linkusiose chaos (jo nuomone, prieingai, grynosios konkurencijos rinkos yra gerokai chaotikesns su joms bdingais smarkiais kain ir gamybos apimi uoliais), ivados, jog valstybs vaidmuo oligopolinse rinkose yra svarbus utikrinant stabilumo laipsn, derjo su naci partijos politika, nors H. von Stackelbergas savo ivadas parm ekonomine analize. Oligopolins rinkos slygomis egzistuoja bendrovi, siekiani maksimizuoti savo peln, tarpusavio priklausomybs problema. (Paymtina, kad io bet kurios oligopolins konkurencijos teorijos sunkumo centrinio momento kita pagrindin netobulos konkurencijos teorijos autor J. Robinson iveng paprasiausiai j praignoruodama, dl ko j 1940 m. pelnytai kritikavo Robertas Triffinas savo knygoje Monopolin konkurencija ir bendrosios pusiausvyros teorija). Kaip pastebi E. Chamberlinas, oligopolinse rinkose neivengiamai, tiesa, stichikai, keli skinasi tendencija konkurentams tarpusavyje derinti sprendimus gamybos apimi ir kainodaros klausimais, siekti grupins pusiausvyros. Kiekviena bendrov, imdamasi koki nors ingsni keisti savo preki kain, turi vertinti konkurent reakcij ir su ja susijusius padarinius bendrai padiai tam tikroje rinkoje. Pavyzdiui, kurios nors vienos firmos sprendimas sumainti kain siekiant iplsti savo dal rinkoje tuoj pat sukels analogik kit firm, siekiani apginti savo pozicijas, reakcij. Kainos mainimas neduos naudos nei vienai firmai-pardavjai. Tuo pat metu firmos sprendimas didinti kainas bus racionalus tada, jei taip elgtis bus pasirengusios ir kitos firmos kitaip bendrov, viena paklusi kainas, neivengiamai praras dal savo rinkos. E. Chamberlino ivada: tokiose rinkose tendencija lygiagretiems kainodaros veiksmams ir kaininei lyderystei gimsta stichikai kaip racionali ekonomini subjekt spontaniko prisitaikymo rezultatas. E. Chamberlino monopolins konkurencijos teorija yra nukreipta prie profsjungas. Jo nuomone, profsjung padedami, darbininkai kapitalistinje gamyboje uima monopolin padt ir reikalauja nepagrstai didinti darbo umokest daugiau, nei j darbu sukurt produkt vert. Todl profsjungos kaltos dl nedarbo: per aukta darbo kaina mainanti jo paklaus. E. Chamberlinas teig, kad kai kuriais atvejais darbinink profsjungos, uimdamos monopolin padt, gali net inaudoti kapitalistus (verslininkus), priversdamos juos perleisti monopolin peln ir net pasisavindamos pelno dal, kuri priklauso iems kapitalistams (verslininkams) u j paslaugas organizuojant gamyb ir naudojant savo kapital.

8.4.3. J. Robinson netobulos konkurencijos teorija Greta kit to meto mokslinink gyvenimo ikelt monopolijos ir konkurencijos derinimo udavin msi sprsti angl ekonomist Joana Violeta Robinson (1903 1983 m.), sukrusi netobulos konkurencijos teorij ir tapusi, ko gero, vienintele moterimi, sulaukusia pripainimo kaip ekonomist teoretik. Ji buvo Kembrido universiteto aukltin, moksi pas A. Marshall ir A. C. Pigou bei, baigusi universitet, dirbo jame kartu su J. M. Keynesu, bendradarbiavo su treiajame deimtmetyje i Italijos Anglij emigravusiu Piero Sraffa, E. A. J. Robertsonu ir vliau tapusiais ymiais neokeynesistais bei pokeynesistais N. Kaldoru, R. Harrodu, R. F. Kahnu, penkeriais metais anksiau u J. M. Keynes suformulavusiu uimtumo multiplikatoriaus vieno i multiplikatoriaus koncepcijos variant samprat, J. Meadeu, bdama pripainta kairiojo keynesizmo lydere. Juk J. Robinson siekis veikti neoklasikin tradicij, pradtas Netobulos konkurencijos ekonominje teorijoje, taip pat vis stiprjs susidomjimas klasikine politine ekonomija (ypa D. Ricardo darbais), o vliau ir marksizmu, nulm ypatingus jos santykius su J. M. Keyneso teorija ir kairij J. Robinson keynesistin orientacij. Kaip ra pati J. Robinson: Mano ivados apie Bendrj uimtumo, procento ir pinig teorij gerokai anksiau iki pasirodant knygai, buvo greiiau roins, negu ydros. (Man pavyko a priklausiau J. M. Keyneso draug ratui, dirbusiam kartu su juo ios knygos paraymo metu). Taip a tapau pirmu lau, nukritusiu ind, kuris buvo pavadintas kairiuoju keynesizmu. Negana to, a sudarau didel dal io indo turinio ir iandien, nors per t laik i jo buvo igerta gana nemaai. 19651971 m. J. Robinson buvo Kembrido universiteto profesor ir prisidjo prie pokeynesizmo organizacins raidos, kuri prasidjo nuo ikili to meto ekonomist J. Robinson, Alfredo S. Eichnerio ir Luigi Pasinetti pokalbio 1971 m. gruodio mnes, kuriame buvo vardintas neoklasicizmo totalus vyravimas JAV universitetuose. A. S. Eichneris pasil suorganizuoti plai diskusij, didelio masto konferencij, kurioje dalyvaut ekonomistai, prijauiantys naujajai srovei. Tam buvo pasinaudota tuo metu populiariu Jungtins socialini moksl asociacijos suvaiavimu Naujajame Orleane. Be to, gavus Rutgerso universiteto finansavim bei didelmis S. Weintraubo pastangomis 1974 m. ruden pasirod pirmasis Journal of Post Keynesian Economics numeris. Ypatingi J. Robinson santykiai susiklost su amerikieiu Edvardu Chamberlinu. J. Robinson paskelb knyg Netobulos konkurencijos ekonomikos teorija 1933 m., o E. Chamberlinas, kaip minta, Monopolistins konkurencijos teorija (1933 m.). Abu darbai pasirod vienu metu ir tarp autori kilo ginas ne tik esms, bet ir indlio problemos sprendim klausimais. Abu ekonomistai nagrinjo beveik panai problematik, tiesa, iek tiek skirtingais aspektais, nors ir rmsi ta paia main koncepcija bei naudojo t pat neoklasikins krypties aparat ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo teorijas, abu prijo pagal prasm ir reikm artimas ivadas, taiau polemika tarp j tssi vis gyvenim. Trumpai apibendrinant i gin rezultat, galima pasakyti, kad vliau ekonomikos teorijoje sigaljo E. Chamberlino pasilytas monopolins konkurencijos, o ne J. Robinson vartotas netobulos konkurencijos terminas. Taiau btent J. Robinson pateikta ribini pajam koncepcija ir j lyginimas su ribiniais katais iuolaikinje mikroanalizje tapo standartiniu analitiniu instrumentu. Pastebtina, kad XX a. ketvirtasis deimtmetis ekonominje mintyje tapo laikotarpiu audros ir puolimo, nukreipto prie oficialij ortodoksij pagrindines

neoklasikins mokyklos koncepcijas, grindusias ekonomins pusiausvyros automatinio nusistovjimo mechanizm remiantis laisva konkurencija, o taip pat ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo dsni veikim, laikotarpiu, pasibaigusiu keynesistine revoliucija ekonomikos teorijoje. Kad ir kaip bt paradoksalu, bet eretik poiri, nukreipt prie neoklasikins mokyklos vyravim, idiniu tapo tas pats Kembridas, anksiau buvs jos atrama, kuriame dirbo ir dst ymiausi neoklasikins mokyklos atstovai. Tarp j A. Marshallas, pas kur moksi ir J. Robinson, ir J. M. Keynesas. Kaip minta, J. Robinson vliau tapo pripainta kairiojo keynesizmo, kuris susiformavo Kembrido universitete, o vliau paplito ne tik Didiojoje Britanijoje, bet ir kitose alyse, lydere. Taiau norint geriau suprasti jos idj itakas, btina atkreipti dmes vien labai svarb J. Robinson pasauliros aspekt poir K. Marxo mokym. XX a. 4-jame deimtmetyje jai didel spd paliko kairij pair lenk ekonomisto Michalo Kaleckio (18991970 m.), dirbusio Kembride ir paveikto marksizmo (nors ir susiavjusio K. Marxu bei Rosa Luxemburg, bet ilikusio kritiku ir kapitalizmui, ir socializmui), darbai. Gims Lenkijoje Lodzs mieste, jis studijavo ininerij Varuvoje ir Gdanske, savarankikai moksi ekonomikos. Dar iki J. M. Keyneso Bendrosios teorijos pasirodymo M. Kaleckis savarankikai atrado daugel keynesistins sistemos pagrindini koncepcij ir suformulavo kapitalistinio kio dinamikos ekonomikos teorijos pagrindus (19331935 m.), ieitiniu savo teorijos metodologiniu pagrindu laikydamas K. Marxo reprodukcijos teorij. Taiau jo straipsni tekstai parayti labai sudtingu stiliumi, buvo matematinio pobdio, be to, ileisti lenk ir prancz kalbomis. Dl to jie nebuvo inomi plaiam ekonomist ratui. Beje, nordamas itaisyti padt, M. Kaleckis nusprend ikelti iekin J. M. Keynesui, bet vl lenk kalba... Teisybs vardan paymtina, kad tik 1936 m., kai gavo Rockefellerio fondo stipendij, M. Kaleckis, nuvyks Stokholm ir bendraudamas su ved ekonomistais, perskait J. M. Keyneso Bendrj teorij. Grs Kembrid, jis tiesiog apstulbino J. M. Keyneso alininkus tuo, kad labai greitai sugebjo sisavinti ir toliau aikinti j mentoriaus teorij! Ne vliau kaip 1933 m. M. Kaleckis, remdamasis efektyvios paklauso teorijos formuluote ir atsivelgdamas pajam pasiskirstym, pasil bd, kaip paaikinti kapitalistins ekonomikos nestabilum. Jo poiryje pasiskirstym, inspiruot K. Marxo ir klasikini ekonomist, visuomen padalyta dvi klases, kuri viena gauna peln ar pajamas, o kita atlyginim. Savo verslo cikl teorijoje M. Kaleckis pamgino susieti nacionalini pajam lygio nustatym su j realizacijos slygomis, su j paskirstymu tarp pelno ir darbo umokesio. Jis pirmasis pasil formul, rodani nacionalini pajam prieaugio priklausomyb nuo investicij prieaugio, taip pat nuo vartojimo dalies vairi visuomens klasi pajamose, t. y. nuo vartojimo dalies darbo umokestyje ir pelne. Analogikai nacionalini pajam teorijai M. Kaleckis suformulavo ir pelno teorij. domu, kad veiksniu, besiprieinaniu monopolizacijai, M. Kaleckis vardijo darbinink klass profsjunginio judjimo augim. i idj vliau pltojo ir J. Robinson. O tarp ekonomikos proces ciklikumo veiksni M. Kaleckis 1943 m. vardijo politin valstybs mechanizm, pasilydamas savo idjas apie politin cikl, kurias vliau JAV pltojo S. S. Alexanderis. Apie vieno i neapdainuot makroekonomikos didvyri M. Kaleckio populiarum tarp ekonomist-pokeynesist tarpe liudija daugelis fakt. Vienas i inom ios krypties ideolog amerikiei ekonomistas A. S. Eichneris XX a. atuntojo deimtmeio pabaigoje ra: Sunku pasakyti, kas per paskutinius keturiasdeimt met dar didesn poveik pokeynesistins teorijos pltrai pats Keynesas ar Kaleckis. Jie abu atstovauja altiniams dviej savarankik atak klasikiniame keynesizme, viena i

kuri savo pradmenimis siekia Keyneso teorijos monetarinius aspektus, o kita analiz, pagrst Kaleckio reali sektori tyrimais (ia kalbama apie nacionalini pajam paskirstym tarp pelno ir darbo umokesio. Aut. pastaba). Visikai tiktina, kad btent per M. Kalecki ir dl jo poveikio J. Robinson atrado sau marksizm ir 1942 m. ileido pirmj knyg, palankiai kaip rimt ekonomist pristaiusi K. Marx anglikai kalbaniai akademinei visuomenei. Po Antrojo pasaulinio karo pasirodiusiuose savo veikaluose Marksistins ekonomins teorijos apybraios (1949 m.), Kapitalo kaupimas (1956 m.), Ekonomikos filosofija (1962 m.), Ekonomikos erezijos (1971 m.) ir kituose J. Robinson mgino pateikti alternatyvi neoklasikinei mokyklai teorin sistem, kurioje siek sujungti marksistin analiz su neoklasikine teorija. Marksistins ekonomins teorijos apybraiose ji ra: Istorijos patirtis privert akademin politin ekonomij, nors ji ir neskyr daug dmesio Marxui, kvestionuoti daugel to, kas buvo bdinga ortodoksinei apologetikai, o iuolaikin akademins politins ekonomijos pltra pakrypo taip, kad danai ji labiau pritaria Marxo nuomonei, nei savo paios intelektuali pirmtak nuomonei. Kitame darbe J. Robinon tvirtino: Kvaila atmesti kuri nors analiz vien todl, kad mes nesutinkame su ekonomisto, kuris ikl t analiz, politinmis pairomis. Gaila, bet tokia nuostata viepatauja ekonomikos tyrimuose. Ortodoksin mokykla daug neteko, atsisakydama nagrinti Marxo darbus. Ypa J. Robinon vertino K. Marxo darb metodologin aspekt. Ji yra paymjusi, kad K. Marxo indlis visuomenini moksl metodologijos pltojim buvo toks svarbus ir turjo tok didel poveik ne tik jo alinink, bet ir oponent mstymui, kad ms laikais tarp istorik ir sociolog taip pat sunku rasti gryn nemarksist, kaip tarp geograf sunku rasti mokslinink, manani, kad em yra plokia. J. Robinson ne kart kl eretik, savo aplinkos poiriu (ir i esms utopik) idj sujungti K. Marxo analiz su neoklasikins ekonomikos teorijos sukurtais instrumentais. ios idjos ne vieneriems metams nulm Kembrido mokyklos apskritai ir kairiojo keynesizmo ypa pltros ypatumus. Ir ne tik ypatumus. Radikali nuotaik kilimas, susidomjimo marksizmu augimas akivaizdus Kembrido mokyklos jaun ekonomist idjose XX a. septintojo deimtmeio pabaigoje ir ypa atuntame deimtmetyje, kai J. Robinson ir P. Sraffaos iniciatyva vyko garsioji diskusija apie ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo teorijos ieitinius principus, ekonomins minties istorijoje gavusi antimarinalistins revoliucijos pavadinim. Aiku, is marksizmo pripainimas i ekonomisto, iauklto A. Marshallo tradicijose, puss, negaljo nebti, velniai tariant, savotikas. J. Robinson, nepaisant visos jos pagarbos marksizmui, nesuprato pagrindins K. Marxo teorijos jo darbins verts teorijos, kuri ji laik niekuo nepagrstu nukrypimu nuo klasikins rikardins mokyklos tradicijos. Btent tok apkarpyt marksizm J. Robinson ir mgino sujungti su keynesistiniu makroekonominiu mokymu, tirdama kapitalo kaupimo problem, kuriai ji skyr savo pagrindin darb Kapitalo kaupimas (1956 m.) vien fundamentaliausi post-keynesistins teorijos veikal, kurio tikslas buvo iplsti Keyneso trumpo periodo analiz iki ilgo laikotarpio. Mstydama apie kapitalo kaupimo problemos tyrim, kuris (panaiai kaip marksistin kapitalo kaupimo teorija) teorikai apibendrint kapitalistinio kio sistemos pltros dsnius, J. Robinson ra, kad marksistin iplstins reprodukcijos schema pateikia labai paprast ir visikai neivengiam poir santaup ir investicij lygybs bei pusiausvyros tarp gamybos priemoni ir vartojimo preki gamybos problem. J i naujo atskleid ir keynesizmo problemos tyrimo pagrindu padar Kaleckis, o i naujo kaip pagrind ilgalaiks pltros teorijai irado Harrodas ir Domaras. Jei Marx bt velgiama kaip rimt ekonomist [] mums bt buv sutaupyta daug laiko.

Kaip gi J. Robinson vykd savo tyrim? Bet kurioje teorinje sistemoje gamyba ir paskirstymas yra tarpusavyje susij. Marksistinje teorijoje ta ssaja pasiekiama naudojant darbins verts teorijos kategorijas: naujai sukurtos verts apimt lemia darbinink sukuriamos btinosios ir pridedamosios verts dydis, kas savo ruotu ir tampa pagrindu jos tolimesniam paskirstymui. Darbinink klas gauna (atsiribojant nuo vis tolesni tyrim darani sudtingesniu veiksni, tarp j politins kovos veiksni) btinj produkt. Visa kita atitenka kapitalist klasei. Neoklasikinje teorijoje panaus tarpusavio ryys nustatomas pasitelkiant ribinio produkto kategorij: gamybos veiksni apimtis (j augimo tempai) ir j ribinis produktyvumas lemia ir pagamintos produkcijos apimt, ir veiksni santykines dalis, t. y. j paskirstym. Drsiai galima teigti, kad J. Robinson ir P. Sraffaos pradtas, bei kit kairiojo keynesizmo ir pokeynesizmo atstov tstas pagrindini neoklasikins teorijos dogm puolimas, nukreiptas prie neoklasikins sintezs autorius Nobelio premijos laureatus John R. Hicks (1972 m.), Franco Modigliani (1985 m.), Paul A. Samuelson (1970 m.), Robert Solow (1987 m.), suvaidino svarb vaidmen pltojant bendr neoklasikins teorijos kritik. Kaip XX a. atuntojo deimtmeio pradioje pastebjo radikals amerikiei ekonomistai E. Huntas ir G. Shermanas, nors keynesist argumentacija buvo prieinama tik pateptiesiems, j nustatyti bendrieji principai gana paprasti ir yra labai svarbs ekonomini doktrin istorijoje. Jie atspindi logik ir teorin lugim intelektualios tradicijos, siekianios Jevons ir austrus, bei dominavusios tarp ortodoksini ekonomist paskutinius 100 met. Pati J. Robinson pamgino sukurti teorij, kurioje ekonominio augimo, kapitalo kaupimo ir pasiskirstymo tarpusavio sryis vykdomas ne pagal vidines kategorijas ir dsningumus, o pagal i ties egzistuojanius socialinius ekonominius reikinius, lemianius kapitalist siek kaupti, o darbinink kovoti u savo nacionalinio produkto dal, t. y. pelno ir darbo umokesio santyk. Ji ra: Ekonomin istorija, kaip inia, yra arena kovojani vienas su kit interes, kuri neoklasikai kaip tik ir nelink aptarti. Kitais odiais tariant, J. Robinson pamgino isiversti ne tik be darbins verts teorijos, bet ir be ribinio produkto kategorij. Jau minjome, kad XX a. etajame deimtmetyje J. Robinson, remiama kai kuri kit Kembrido ekonomist, pradjo visikai nauj puolim prie vadinamj paskirstymo ribinio produktyvumo teorij, metodologikai tariant, pati tolindama save nuo neoklasikins tradicijos, leidusios jai ketvirtajame deimtmetyje pakilti teorines auktumas. rodinta, kad kapitalo atsargos ekonomikoje yra heterogenik main rinkinys, o ne perkamosios galios homogenikas fondas. Ir jos negali bti vertintos savais techniniais vienetais, net jei neabejotinai, darbas ir emgali bti taip imatuoti. Kapitalo vertinimas btinai numano individuali (skirting) procento norm. Vadinasi, procento normos negali lemti kapitalo ribinis produktas neatsivelgiant apytak. Taigi, J. Robinson nuomone, ribinio produktyvumo teorija nepaaikina, kaip nusistovi procento norma. Pagal J. Robinson, egzistuoja optimalus kaupimo tempas, atitinkantis tok nacionalinio produkto paskirstym, kuriam esant efektyvi paklausa derinasi su gamybos augimu. Per daug auktas kaupimo tempas, J. Robinson nuomone, lemia per didel pelno dal pajamose ir sumaina jose darbinink dal. Tokiu atveju dl to, kad gyvenimo lygio majimas skatina darbininkus kovoti u piniginio darbo umokesio didinim siekiant isaugoti prast gyvenimo lyg, pltojasi infliaciniai procesai. Per emas kaupimo tempas lemia pelno normos majim ir jo dal pajamose ir tuo paiu sumaina ekonominio augimo paskatas. Taip ekonomikoje atsiranda tendencija judti

link stagnacijos. Taiau tokia tendencija gali atsirasti ir slygomis, kai pelno norma per aukta, ir is pelnas yra gaunamas ne dl ypa auktos kapitalo kaupimo normos, o dl monopolijos bvimo. Toki ivad J. Robinson galjo daryti todl, kad prie tai buvo ityrusi netobulos konkurencijos rink ir monopolijos susidarymo slygas. 1933 m. pasirod J. Robinson darbas Netobulos konkurencijos teorija. Veikal sudaro 27 skyriai, kurie sujungti deimt dali, J. Robinson vadinam knygomis. Pastebtina, kad J. Robinson priklauso tiems ekonomikos mokslo autoriams, kuriems pasaulin gars atne darbas, paraytas paioje krybinio kelio pradioje Netobulos konkurencijos teorija parayta tuo metu, kai autorei tebuvo 30 met. Pagal tyrim pobd tai ypa abstraktus darbas, kuriame naudojami neoklasikins ekonomikos teorijos terminai ir techniniai analizs bdai (vidutini ir ribini kat, vidutini ir ribini pajam kreivs, pasilos ir paklausos elastingumas ir pan.). Pati J. Robinson, aikindama savo tyrimo tikslus, pabr, kad jos darbas tai d, pilna instrument, kurie turi bti naudojami realiai rinkos mechanizm problem ir situacij analizei. Ji savo knyga siek parodyti, kad netobulos konkurencijos rink analizei tinka tie patys metodai ir ta pati svok sistema, kuri naudojama tobulos konkurencijos rink tyrimui. Ir reikia pasakyti, kad knygos skaitytojo laukia toli grau ne lengvas apraomasis pasiskaitymas. Netobulos konkurencijos teorija knyga, apimanti formali kainodaros proces analiz (atlikt daugiausia grafine, geometrine forma) prie pai vairiausi prielaid apie pirkj ir pardavj skaii, apie paklausos slyg specifik ir ilaid, apibdinam vidutini ir ribini dydi santykiu, lyg. Pastebtina, kad pat J. Robinson plaiai naudojamos ribini pajam koncepcijos pavadinim labai vykusiai pasil jos vyras profesorius E. A. G. Robinsonas, vliau igarsjs knygomis Monopolija (Monopoly, 1941 m.) ir Konkurencingos akos struktra (The Structure of Competitive Industry, 1958 m.). Pagrindin knygos idja monopolij, kuri egzistavimo slygomis konkurencija tarp j dl pusiausvyros ekonomikoje paeidimo jos poiriu yra netobula, funkcionavimo rinkos aspekt aikinimas. Ypa daug dmesio J. Robinson teik kainos problemai, kaip ir E. Chamberlinas, ji kildino sau pradin udavin isiaikinti preki kain nustatymo mechanizm tada, kai gamintojas yra savo produkcijos monopolinis savininkas, t. y. kodl kaina yra btent tokia ir kodl pirkjas sutinka nupirkti prek pardavjo nustatyta kaina, atneania jam monopolin peln. Taiau J. Robinson, skirtingai nuo E. Chamberlino, nagrinjo visai kit problem analizavo firmos dalin pusiausvyr, pirma, esant absoliuiai monopolijai ir, antra, esant netobulai konkurencijai, kuria laik atvej, kai turime konkuruojanius monopolistus. J. Robinson, nagrindama netobulos ekonomikos koncepcij ir revizuodama neoklasikin rinkos koncepcij, atsisak ekonomini struktr atomistikumo prielaidos, vyraujanios neoklasikinje ekonomikos teorijoje. Pagal i prielaid buvo tariama, kad esant tobulai konkurencijai pasil sukuria daugyb tarpusavyje nesusijusi gamintoj, kuri pardavim apimtys nra didels. Nei vienas j neturi galimybs veikti nei kain lygio, nei keisti bendros padties rinkoje. Kainos nusistovi stichikai, ir visi pardavjai sutinka su jomis kaip numatytomis (duotomis) i anksto. O paklaus sukuria daugyb vienas nuo kito nepriklausani pirkj, sprendiani savarankikai. J. Robinson labiausiai domino stambi bendrovi elgesys rinkose, kai gamybos koncentracijos lygis yra auktas. Kiekviena i i bendrovi (skirtingai nei ekonominiai subjektai atomistini struktr slygomis), vien jau dl savo pardavim apimi, sugeba savo elgesiu veikti rinkos proces. Todl, nordama sukurti realistikesn teorij, J. Robinson turjo vertinti veiksnius, sukelianius nukrypimus

nuo tobulos konkurencijos modelio, kuriuo grindiama neoklasikin kainos teorija. Pagal J. Robinson, rinkos koncentracija neivengiamai auga, nes stambi mast gamyba turi daug privalum. ia daugelyje ak yra galimyb, didinant produkcijos apimtis ir tobulinant gamybos organizavim akoje, mainti produkcijos vieneto katus. Veiklos masto ekonomija leidia didij dal akos gamybos sutelkti tam tikro skaiiaus stambi bendrovi, savo dydiu virijani optimal dyd, rankose. J. Robinson yra ital ekonomisto Piero Sraffaos (18981983 m.) pasekja. P. Sraffa gim Turine. Jo tvas buvo komercins teiss profesorius, vliau taps Bokkoni universiteto Milane prezidentu. P. Sraffa studijavo Turino universitete (19161920 m.), kur susiavjo socializmo idjomis. Paras daktaro disertacij apie infliacij Italijoje karo ir pokariniu laikotarpiu, P. Sraffa ts savo isilavinim Londono ekonomikos mokykloje (19211922 m.). Jis taip pat aplank Kembrid ir ten susipaino su J. M. Keynesu. Jo praymu para straipsn apie Italijos bankin sistem. 19241927 m. P. Sraffa dst politin ekonomij ir finansus Perudje ir Kaljari. 1927 m. jis galutinai persikl Anglij ir Kembrido universitete skait paskaitas apie verts teorij. 1926 m. savo pagarsjusiame straipsnyje apie neoklasikins teorijos centrin problem kainodar Gros dsniai konkurencinmis slygomis, kritikavusiame A. Marshallo firmos teorij ir irykinusiame jo verts teorijos silpnsias vietas, P. Sraffa ireik abejones dl auganio ar majanio produktyvumo teorini dsni, A. Marshallo naudot verts teorijoje tobulos konkurencijos atvejui, tinkamumo. P. Sraffa ra, kad netobula konkurencija (monopolija) tai ne kakoki trukdym, kurie stabdo ar nesmarkiai keiia konkurencijos jg veikl, padarinys, o nuoseklus (dsningas) atitinkam veiksni, kurie permanentikai ir dar daugiau, kumuliatyviai, takoja rinkos proces, rezultatas. Pagrindinis j masto ekonomija, t. y. galimyb, didinant gamybos apimtis, mainti produkcijos katus. Jei veikia masto ekonomijos dsnis, tai produkto kaina negali bti lygi gamybos ribiniams katams, nes jie pasidaryt emesni u vidutinius ir ie nebt padengiami. iame straipsnyje P. Sraffa primin, kad klasikinje politinje ekonomijoje majanio produktyvumo dsnis daugiausia buvo siejamas su rentos problema ir nagrintas paskirstymo teorijoje, o didjanio produktyvumo dsnis sietas su darbo pasiskirstymo problema, t. y. su bendros ekonomins paangos procesu, ir buvo aptariamas gamybos teorijoje. P. Sraffa, suprasdamas, kad didjani gamybos mast sukelt pastovios ekonomijos prielaid reikia velgti labai atsargiai, ryosi atsisakyti tobulos konkurencijos prielaidos ir straipsnyje parod, kad bendrosios pusiausvyros teorija tobulos konkurencijos slygomis pati sau prietarauja. Jis prijo ivad, kad bt daug naudingiau atsisakyti laisvos (!) konkurencijos idjos, ir pusiausvyros teorij kurti remiantis monopolijos analize. Kita vertus, jei sektume P. Sraffaos pair evoliucij, lengvai pastebtume, kaip ilgai jis sprend gamybos kain problem. Skirtum tarp ankstyvj straipsni bei brandi veikal sudar tai, kad P. Sraffa atsisak paios idjos, kad btina kain analiz traukti koki nors hipotez dl ekonomijos, nulemtos gamybos mast augimo tobulos konkurencjos slygomis, ir msi tiesiogiai kritikuoti A. Marshallo dalins pusiausvyros analiz (negatyvi ir griaunani, kaip ra J. M. Keynesas). P. Sraffa man, kad ios teorijos negalima pagerinti: ji arba nenuosekli, arba nereali. Ir vienu, ir kitu atveju jos btina atsisakyti. J. Robinson analizuoja monopolij, daugiausia dmesio teikdama koncentracijos problemai, didiuli bendrovi atsiradimui. Jos sugeba kvotomis, kapitalo pritekjimo apribojimo programomis veikti rinkos paklausos ir pasilos sveik bei paias rinkos struktras. Todl ji pripaino akos monopolijos galimyb. Pastarj siejo su akos valdymo centralizacija, su kain fiksavimu oligopolins struktros slygomis. Kai

stambi bendrovi kiekis akoje ribotas, jos vengia agresyvios kain konkurencijos, galinios peraugti kain kar, kuri brangiai kainuot visiems oligopolistams. Iki J. Robinson ekonomistai apsiribodavo pasilos monopolijos analize. J. Robinson tyrim rat trauk paklausos monopolij, nurodydama, kad reikia isiaikinti, koks bus perkamas produkcijos kiekis, jeigu nagrintume rink, sudaryt ne i be galo didelio tarp savs konkuruojani pirkj skaiiaus, o i vieno pirkj susivienijimo. Nordama apibdinti paklausos koncentracijos situacij, kai rinkoje veikia daug smulki pardavj bei vienas vienintelis pirkjas, ji net ved termin monopsonija, kuris reikia paklausos (pirkj) monopolij, tarp j gamybos veiksni darbo ar aliav rinkose. Netobulos konkurencijos teorijoje, velgiant monopolinio pirkjo akimis, svarbi rinkos inaudojimo problema, t. y. pirkimopardavimo ekvivalentini main paeidimai. J. Robinson pastebjo, kad realiai pasaulyje vyraujanios netobulos konkurencijos slygos skatina tendencijos vis labiau inaudoti gamybos veiksnius atsiradim ir vis labiau stiprja, susidarant stambiems susivienijimams, prarijantiems daugel anksiau tarp savs konkuravusi firm [...] Net jei paklausos produkcijai elastingumas lygus 2, veiksni pajamos sudarys tik pus t reali pajam, kurias jie gaut tobulos konkurencijos slygomis. Taiau, J. Robinson poiriu, darbo eksploatacija nra vidin kapitalistins sistemos savyb. Jos analizje eksploatacija tai vien tik rinkinis reikinys, susijs su netobula konkurencija ir preki, ir darbo rinkoje. Pasisakydama prie vulgar eksploatacijos traktavim kaip darbinink ir verslinink nelygi pozicij derybose dl darbo umokesio rezultat, ji ra: Paprastai manoma, kad eksploatacija (imokjimas darbuotojams maesnio atlygio, negu jie turt gauti i tikrj) nulm samdytoj ir samdomj nelygios pozicijos derybose dl darbo umokesio. Su ja susidoroti galima dl profsjung ar valstybs, pajgi sustiprinti darbinink pozicijas derybose su verslininkais, veiksm. Kaip mes sitikinsime, darbuotoj ir verslinink pozicijos daugeliu atvej labai svarbus klausimas. Taiau paaiks, kad pagrindine eksploatacijos prieastimi pasirodys maesnis, negu absoliutus, darbo pasilos ar paklausos produkcijai elastingumas. Toliau J. Robinson teig: Eksploatacija paprastai tikrai pasireikia tame, kad darbo umokestis maesnis u ribin darbo produkt, ireikt jo pardavimo kaina. iuo poiriu kaip tam tikros produkcijos rinkos netobulumas, taip ir darbo rinkos netobulumas gali skatinti eksploatacij. (Tiesa, vliau, vis labiau nukrypusi marksizmo idj analiz, J. Robinson pripaino inaudojimo tez ir 1962 m. ileistame veikale Ekonomin filosofija sarkastikai klaus: Svarbiausias nesismonintas neoklasikins ekonomikos siekis buvo mginimas suteikti pelnui t pat moralins pagarbos status, kuris dera darbo umokesiui. Darbininkas nusipelno savo atlyginimo. Ko nusipelno kapitalistas?) Pai gamybos monopolizacijos socialin problem J. Robinson nagrinjo per efektyvumo arba teisingumo dilemos prizm. Baigdama savo analiz, ji prijo ivados, kad gamybos efektyvumo didinimas kaip jos stambjimo padarinys pasiekiamas dl vis netolygesnio turto ir pajam pasiskirstymo. Beje, jei daugeliui J. Robinson koleg tokia dilema nekildavo ir jie sveikino stambij gamyb u jos gebjim utikrinti efektyvumo augim, tai J. Robinson poiriu, monopolizacija savyje slp rimt socialin pavoj. Ji ra: Svarbu atsiminti, kad is klausimas ikeltas ir kad jo esm sudaro galimo gamybos efektyvumo, utikrinamo monopolijos, ir vis didesnio turto paskirstymo netolygumo priepriea. Norint pagrsti monopolizacijos reikalingum, neutenka parodyti, kad ji prisideda prie gamybos efektyvumo didinimo. J. Robinson knygoje vienas i esmini nagrinjam klausim, susijusi su stambi bendrovi rinkos politika, yra galimyb panaudoti kain kaip priemon paklausai paveikti ir realizacijai reguliuoti. Tam naudojama vadinamoji kain diskriminacija.

i svoka tolygi rinkos segmentacijai pagal skirting paklausos kainos elastingum vairiose vartotoj grupse. Kain diskriminacija plaija prasme tai vienos ir tos paios ries produkcijos pardavimas skirting kategorij pirkjams skirtingomis kainomis, o taip pat kainomis varijavimas skirtingu laiku ir skirtingose geografinse rinkose. Atomistins struktros rinkos modelyje, kur veikia daugyb nedideli madaug vienodo pajgumo gamintoj, negalini kryptingai veikti rinkos proces, kainins politikos formavimo problema i viso neegzistuoja. Visai kitas reikalas, jei yra ribotas stambi bendrovi skaiius. J. Robinson nuomone, manipuliavimas kainomis yra bdingas monopolins politikos bruoas. Viena vertus, monopolin politika, linkusi lanksiai prisitaikyti prie diferencijuot rinkos segment ir besikeiiani konjunktros slyg, o kita vertus linkusi plsti rink ir naudojant kain mechanizm sukurti naujas rinkas. Tobulos konkurencijos modelyje figravo vieninga rinka, kurioje pirkjai, vienodai reaguoja kain pokyius. O i ties skirtingos pirkj kategorijos, priklausomai nuo j pajam, proi ir lkesi ir pan., pasiymi labai skirtingu paklausos elastingumu kainai. Monopolijos vertina i diferenciacij, vykdydamos kain diskriminacijos politik. Taip, silpnose rinkose esant dideliam paklausos elastingumui kainai nustatomos palyginti emos kainos. Tai leidia padidinti gamybos ir realizavimo apimtis, mainant katus dl veiklos masto ekonomijos. Kitomis slygomis ir rinkos segmentuose, kuriuose yra nedidelis paklausos kainos elastingumas, nustatomos daug auktesns kainos. J. Robinson, prieindama vieningos kainos princip naudojani paprast monopolij ir monopolij, naudojani daug kain, t. y. lanksi laiko, geografins erdvs, vairi kategorij pirkj atvilgiu kain politik, prijo ivad, kad kain diskriminacij naudojanios monopolijos produkcijos pagamina daugiau, nei bendrovs veikianios paprastosios monopolijos slygomis, bei jos gauna didesnes vidutines pajamas. Yra atvej, kai, nenaudojant kain diskriminacijos, tam tikr produkt ri i viso nebt gaminama. Stambios bendrovs danai manipuliuoja kainomis, todl J. Robinson poym iskyr kaip bding j rinkos elgsenos bruo. Btent dl stambios gamybos ir masini rink galimybi kain reguliavimas tampa toks svarbus. Neatsitiktinai 1964 m. J. Robinson straipsnyje Netobulos konkurencijos patikslinimas, grdama prie netobulos konkurencijos analizs, pabr, kad varijavimas kainomis, kai kalbama apie stambi daugiaaki ir daug filial turini bendrovi rinkos elgsen, pagrindinis kat ir kain teorijos klausimas, o ne atsitiktinis atvejis, priskirtinas prie ios teorijos periferijos. Kapitalistiniame kyje is kain politikos bruoas labiausiai irykja, kai atsiranda nauj gamini. Tuomet i pradi nustatoma aukta kaina tai kategorijai pirkj, kuri nedidelis paklausos kainos elastingumas. Tai grietinls numimo politika. Paskui kaina mainama, ir gaminys silomas vis naujoms pirkj kategorijoms. Arba kitas pavyzdys dempingo panaudojamas kaip priemons siskverbti usienio rinkas ir tuo pat metu palyginti aukt kain palaikymas alies viduje. Manevravimas kainomis daniausiai derinamas su toki veiksni, kaip produkto diferenciacija, reklaminis spaudimas ar preki realizavimo organizavimo priemons, naudojimu. Monopsonistas (vienintelis pirkjas arba grup pirkj), kaip ir monopolistas, gali veikti rinkoje, naudodamas kain diskriminacij. Jis gali pirkti i skirting pardavj, esani skirtinguose rinkos segmentuose, skirtingomis kainomis, atsivelgdamas pavieni pardavj grupi pasilos elastingum.

Kain ir gamybos apimties monopolistinio reguliavimo galimybs idjos leido padaryti atitinkamas ivadas apie pat rinkos mechanizm. Pripainimas, kad stambios bendrovs gali formuoti kainas ir manipuliuoti jomis, nukreiptas prie pagrindinius neoklasikins teorijos teiginius apie kainodaros proceso ir itekli paskirstymo dl kain mechanizmo visik objektyvum. Be to, J. Robinson atmet t supaprastint ivad, kuri danai dar daugelis tobulos konkurencijos tyrj, nagrinjusi monopolij kaip kratutin, vadinasi ir iimtin atvej, tuo paiu numaniusi, kad monopolija visada reikia gamybos apribojim. Ji pabr, kad Ryys tarp gamybos ribojimo monopolijos slygomis ir paklausos bei pasilos elastingumo nra toks paprastas, irykindama tas specifines slygas ilaid ir paklausos dinamikoje, kurios monopolijai suteikia galimyb gauti monopolin peln ir gamybos ribojimo, ir jos pltimosi slygomis. J. Robinson suabejojo ir pagrindiniu neoklasikins teorijos principu, tapatinaniu paklausos ir pasilos pusiausvyr (pavienje rinkoje ir visoje ekonomikoje) su optimaliu itekli panaudojimu bei visuomens gerovs maksimizavimu kiekvienu laikotarpiu. Nors daugelis E. Chamberlino ir J. Robinson teorij aspekt panas, bet gilumoje jos skirtingos. Jei E. Chamberlinas monopolin konkurencij siejo su vienu i natralios rinkos bkls pusiausvyros poymi, tai J. Robinson, kalbdama apie netobul konkurencij, pirmiausia velg, kad normali pusiausvyrin konkurencins kins sistemos bkl paeista ir prarasta. Ji monopolijos esm nagrinjo neigiamai, kaip veiksn, destabilizuojant rinkos aplinkos socialinius-ekonominius santykius. J. Robinson ivados yra lyg tam tikras protestas prie rinkos proceso fetiizavim. i aplinkyb J. Robinson ypa pabr ir laik esmine. Tame ji velg pagrindin ideologin skirtum tarp jos ir E. Chamberlino teorijos nuostat. Pagal E. Chamberlin, monopolistin konkurencija tai mechanizmas pilniausiai atspindintis reali tikrov ir geriausiai derinantis ekonomins gerovs interesus bei utikrinantis efektyviausi ekonomikos funkcionavim. (Paymtina, kad E. Chamberlinas savo svarbiausiame darbe pradioje i viso nekl gerovs problemos kaip tyrim tikslo, nors vlesniuose leidimuose, pasak P. A. Samuelsono, parod tam tikr susidomjim iomis problemomis). O J. Robinson teig, kad netobulos konkurencijos slygomis atsiranda eksploatacijos galimyb ir neutikrinamas optimalus gamybini itekli naudojimas, esant netobulai konkurencijai produkcijos ileidiama maiau, nei esant tobulai konkurencijai. Dl firm susitarim ir paalini firm patekimo ak ribojimo auga kainos, tampanios monopolinio pelno, virijanio vidutin norm, altiniu. Tai paeidia rinkos dsnius. Nordama isprsti i problem, J. Robinson dar ivad, kad tobulos konkurencijos nebuvim galima kompensuoti tik smoningu valstybs kiimusi rinkos procesus. Kaip ra J. Robinson XX a. atuntajame deimtmetyje, E. Chamberlinas atsisak pripainti, kad jo monopolins konkurencijos teorija trukd suvokti rink kaip optimalaus itekli pasiskirstymo mechanizm. Savo ruotu, ir E. Chamberlinas 1957 m. pabr, kad bendros jo monopolins konkurencijos teorijos ivados visikai prieingos J. Robinson netobulos konkurencijos teorijos ivadoms. E. Chamberlino nuomone, esminis j koncepcij skirtumas yra tas, kad J. Robinson teorijoje lieka monopolijos ir konkurencijos kaip dviej viena kit paneigiani samprat dichotomija. J. Robinson parod monopolijos ir tobulos konkurencijos lyginimo nerealum, nes tikrovje konkurencija yra netobula, ir btent dl jos atsiranda prielaidos gamybos ir rinkos monopolizacijai. Pai monopolij J. Robinson tiesiogiai susieja su gamyba, su tokia firm ar visos akos bsena, kuri leidia kontroliuoti produkcijos pasil. Tuo tarpu E. Chamberlino

monopolistins konkurencijos teorijoje pagrindinis klausimas paviens firmos produkto iskirtinumas (dl diferenciacijos) kaip monopolijos pagrindas. Silydama savo teorin koncepcij, J. Robinson laiksi antimonopolins pozicijos, kovojo prie monopolij valdi. Profsjungose ji velg veiksn, stabdant ir veikiant prie verslinink monopolij bei ekonomin ssting. Knygoje Kapitalo kaupimas ji ra: Pagrindin klitis stagnacijai kyla dl profsjung kovos u piniginio darbo umokesio padidinim. Dl to real darbo umokest pavyksta padidinti tokiu pat laipsniu, kokiu auga gamyba vienam gyventojui, blogio aknys sunaikinamos, ekonomikoje bus stebimas kapitalo kaupimasis, o bendra gamyba prads didti tempais, kurie atitinka technins paangos tempus taip lyg vis dar veikt konkurencija. Taigi J. Robinson verslinink monopolijos prieastis darbo rinkos netobulumas. E. Chamberlinas man kitaip. Pagal j, diskriminuojami ne darbininkai, o verslininkai, nes darbinink darbas labai gerai apmokamas. Jis teig, kad darbininkai taip pat gali bti monopolistai, panaudodami profsjungas. Taiau vis dlto nepaisant nepanaumo, abu veikalus jungia pakankamai gili rinkos mechanizmo veikimo esant aplinkybms, paeidianioms (atmetanioms) laisvos konkurencijos slygas, analiz ir apmstymas. I esms netobulos ir monopolins konkurencijos teorija yra tolesnis neoklasikins teorijos ingsnis kain ir kainodaros, rinkos form ir struktros, rinkos instrumentarijaus ir konkurencins kovos priemoni analizs srityse. Ji buvo labai naudinga keynesistins bei pokeynesistins teorij formavimuisi. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Kokios buvo netobulos konkurencijos rinkos teorijos atsiradimo istorinsekonomins prielaidos? 2. Apibdinkite J. A. Schumpeterio efektyvios konkurencijos teorij. 3. Kok vaidmen ir kodl savo efektyvios konkurencijos teorijoje J. A. Schumpeteris skyr inovacijoms? 4. Apibdinkite E. Chamberlino monopolins konkurencijos teorij. 5. Kaip E. Chamberlinas apibdino monopolijos ir oligopolijos esm? 6. Apibdinkite J. Robinson netobulos konkurencijos teorij. 7. Kaip J. Robinson iskyr tobulos ir netobulos konkurencijos slygas? 8. Kokie neigiami bruoai, J. Robinson nuomone, bdingi firmai-monopolistei? 9. Pateikite argumentus u ir prie J. Robinson ikeltai dilemai: efektyvumas arba teisingumas. 10. Kuo skiriasi E. Chamberlino ir J. Robinson ekonominiai mokymai? 11. Aptarkite J. Robinson ssajas su marksistine teorija. LITERATRA Schumpeter J. A. The Theory of Economic Development. R. Opie (tr.). Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1979. Schumpeter J. A. Business Cycles. New York: McGraw-Hill, 1939. Schumpeter J. A. Capitalism, Socialism, Democracy. New York: Harper, 1942 Schumpeter J. . History of Economic Analysis. New York: Oxford University Press, 1954. Schumpeter J. A. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. Vert A. Degutis. Vilnius: Mintis, 1998.

Chamberlin E. H. The Theory of Monopolistic Competition: A Re-orientation of the Theory of Value, 8th ed. Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1962. Chamberlin E. H. Toward a More General Theory of Value. New York: Oxford Univerity Press, Inc., 1957. . ( ). : , 1996. Robinson J. The Economics of Imperfect Competition. London: Macmillan, 1933. Robinson J. The Accumulation of Capital. London, 1956. Robinson J. Essays in the Theory of Economic Growth. London: Macmillan. Robinson J. Economic Philosophy. Harmondsworth: Penquin Books, 1962. . . : , 1986. Robinson E. A. G. Monopoly. Cambridge, England: At the University Press, 1941. Robinson E. A. G. The Structure of Competitive Industry. Cambridge, England: At the University Press, 1958. Triffin R. Monopolistic Competition and General Equilibrium Theory. Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1940. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius: Amius, 1995. P. 319-343. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. P. 484-510. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. P. 212-220. Roll E. A History of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. P. 473-476. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 579-582. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 238-247; 249-256. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 338-364. Robinson R. Edward H. Chamberlin. New York: Columbia University Press, 1971. Harcourt G. C. Joan Robinson. Brighton: Wheatsheat, 1988. Feiwel G. R. (ed.). Joan Robinson and Modern Economic Theory. New York: New York University Press, 1989. Frisch H. (ed.). Schumpeterian Economics. New York: Praegar, 1981. Feiwel G. R. The Intellectual Capital of Michal Kalecki. Knoxville, TN: University of Tennessee Press, 1975. Sawger M. C. The Economics of Michal Kalecki. Basingstoke: Macmillan, 1985. Steedman I. Piero Sraffa. Brighton: Wheatsheaf, 1988. Low R. E. Modern Economic Organization. Homewood, Illinois: Richard D. irwing, Inc, 1970. . . . . 4- . : , 1994. . 125-130. . . 4. / . . . . (. .) . : , 1990. . 422-427; 457-472.

 . . : . . 4- , . . : -, 2002. . 343-354. . . . : , 1996. . 195-209. . . : -. . : , 2002. . 126-135. : . . . / . . , . . , . . . : . , 1983. . 385-390. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 213-224. . . . . : , -, 1996. C. 444-447; 499-502.

8.5. VED (STOKHOLMO) MOKYKLA

Pagrindins sampratos: ved mokykla. Itekli efektyvaus paskirstymo (alokacijos) principas. Investicij laikin struktra: kapitalo plotis ir auktis. Kapitalistinis ekonominis ciklas. Aukso standartas. Wicksellio efektas. Kumuliatyvini (save palaikani) proces koncepcija. Lkesiai ex ante. Lkesiai ex post. Laikina pusiausvyra. Tarplaikin pusiausvyra. Nuoseklum analiz. Kapital rinkos teorija. Nepusiausvyrin padtis. Subalansuotas augimas. Pagalbins sampratos: Gamybin funkcija. Produkt isekimo problema. Netobula konkurencija. Vieasis sektorius. Vieosios grybs. Kapitalo kaupimas. Piniginiai-kreditiniai santykiai. Skolinimo procentas. Taupymo procesas. Procento norma. Lkesi elastingumas. Tarptautins prekybos teorija. Ekonomin kriz. Valstybinis reguliavimas. Skurdo kumuliatyvins jgos. 8.5.1. K. Wicksellio ekonomins idjos Ekonomikos mokslas domus tuo, kad kokios nors koncepcijos atsiradimas tuoj pat sukelia prieingo poirio pasirodym. K. Wicksellis ved mokyklos atsiradimas susijs su Knutho Wicksellio (18511926 m.) vardu. Kadangi priimta laikyti, kad ved mokykla susiformavo XX a. treiajame ketvirtajame deimtmeiais, K. Wicksellis danai vardijamas ios ekonomins minties krypties pirmtaku. Taiau vargu ar tai teisinga: pagrindins idjos, kurias pltojo ved mokyklos atstovai, remiasi K. Wicksellio XIX a. pabaigoje ir XX a. pradioje suformuluotus teiginius. Gyvenimo kelias. K. Wicksellis gim Stokholme, baig Upsalos universitet, kuriame studijavo matematik, fizik ir astronomij. XIX a. devintajame deimtmetyje jis rimai susidomjo visuomens mokslais ir toliau vis gyvenim usim aktyvia publicistine bei socialins krypties vietjika veikla. Jis, nors ir gyvendamas i keli nedideli palikim bei menk pajam, gaut u viesias paskaitas ir publikacijas, drsiai aptarinjo aktualias socialines problemas, apie kurias nebuvo priimta kalbti vieai: lyi lygyb, moter teises, gimstamumo ribojim, gyvenimo nesusituokus, prostitucijos ir net eutanazijos padarinius bei kritikavo banyi ir krikionybs dogmas. Jis taip pat ariai puol tokias socialines negeroves, kaip girtuoklyst, darbinink skurdas ir t. t. (Vargu, ar to meto ekonomist negaljo neokiruoti K. Wicksellio 1882 m. isakytas teiginys, kad emigracija gali turti teigiam poveik valstybei bei padti jai sutvarkyti darbo rinkos procesus, nes skurdas yra darbo jgos pertekliaus ir neefektyvios ems rinkos padarinys). domu, kad btent tai nulm K. Wicksellio perjim nuo matematiko prie ekonomisto karjeros;

tam, bent i dalies, takos turjo ir vienas ymiausi XIX a. pabaigos ved ekonomist Davidas Davidsonas (18541942 m.). 1880 m. vasario mnes K. Wicksellis skait vieas paskaitas visuomenei. Kaip vien i alkoholizmo prieasi jis vardijo skurd ir darbo klass eim gyvenimo namuose nykum, skurd kildindamas i to, kad jie turi per daug vaik. Sprendiant i problem jis ragino medikus prisiimti atsakomyb ir pasilyti saugius bei sanitarikai priimtinus metodus, kaip kontroliuoti gimstamum, ir apmokyti mones jais naudotis. Jo paskait santrauka, pateikta Upsalos laikratyje, sukl protest audr, o pats K. Wicksellis buvo pavadintas moraliniu nihilistu. Nordamas apginti savo pozicij, ijuokt pamflete, jis kreipsi D. Davidson, kuris nuo 1878 m. buvo ekonomikos teorijos docentas Upsalos universitete. Beje, jis taip pat kritikavo K. Wicksell, bet ne i moralini paskat, bet kaip neturint tinkam pagrind ioje srityje. Todl D. Davidsonas paskolino K. Wickselliui T. Malthuso Es apie gyventoj skaii. is veiklas taip paveik K. Wicksell, kad jis nutar savarankikai sistemingai istudijuoti klasikini ekonomist, ypa J. S. Millio, darbus, o vliau, 18851890 m., parmus vedijos fondams, tsti ekonomikos teorijos studijas Berlyno, Vienos, Strasbro ir Londono universitetuose. domu, kad D. Davidsonas buvo vis gyvenim K. Wicksellio draugu, o jo paties indlis vedijos ekonomikos teorij buvo pasireik kapitalo teorijos, mokesi teorijos srityse (ypa iskirtini jo darbai apie vieuosius finansus, kuriuose pritariama progresyviniams pajam mokesiams, tapusiems tokiems svarbiems kuriant vedikj model), taip pat i jo neorikardinio poirio verts teorij (D. Davidsonas laikomas pirmuoju neorikardininku) bei monetrin teorij jis, nors ir bdamas aukso standarto prieininkas, ipltojo savit D. Ricardo objektyvios pinig teorijos variant. Neabejotina, kad D. Davidsonas, 1901 m. taps pirmuoju ekonomikos profesoriumi vedijoje, buvo vienas i vedikosios tradicijos ekonomikos teorijoje krj. Tai, kad jis taka ir garsumu nusileido K. Wickselliui ir G. K. Casseliui, i dalies galima paaikinti tuo, kad skirtingai nuo j, D. Davidsonas visus savo veikalus paskelb vedikai, o ne vokikai, pranczikai ar anglikai. Nors nemanoma vertinti jo tak, nes didesnija dalimi ji buvo netiesiogin (vienintelis jo studentas, susidomjs iuo ypatingu D. Ricardo ir marinalistini teorij miiniu buvo E. F. Heckscheris), bet nra joki abejoni, kad ji buvo ymi. Btent D. Davidsonas asmeninmis lomis ir rizika 1898 m. Upsaloje kr pirmj vedijoje ekonomin urnal Ekonomisk Tidskrift, vliau inom kaip The Swedish Journal of Economics, o dar vliau kaip The Scandinavian Journal of Economics. I esms jis vienas redagavo urnal ir leido j 40 met iki 1938 m., kai j perdav Ericui Lundbergui ir Ingvarui S. Svennilsonui. Kaip tik iame urnale jis paskelb visus svarbiausius savo darbus (i viso jame ispausdino apie 250 straipsni), prisiddamas prie nauj ekonomini idj plitimo vedijoje, kurioje iki tol vyravo vokiei istorin mokykla, ir paskelb nemaai K. Wicksellio, G. K. Casselio bei kit autori straipsni. Tai leido ved ekonomikos teorijai isiverti tarptautin aren. Pats D. Davidsonas kritikavo ir G. K. Cassel u ribinio naudingumo teorijos atmetim, ir nepritar ir K. Wickselliui, dl to, kad jis rm ribinio produktyvumo teorij. Grtant prie K. Wicksellio, paymtina, kad kartu su giliomis ekonomikos teorijos studijomis jis nuo 1900 m. iki ijimo pensij 1916 m. dsts Lundo universitete, vykd teorinius ekonominius tyrimus, turinio prasme bdamas artimas austr mokyklai, o polinkiu matematin mstym Lozanos mokyklai. (I esms K. Wicksellio ir Gustavo K. Casselio (18661944 m.) mginimas sujungti austr mokyklos poir su L. Walraso teorija ir padjo atsirasti originaliai ved mokyklai, kuri kr j mokiniai: Johnas Akermanas, Bertilas Ohlinas, Erikas Lindahlis ir

Gunnaras Myrdalis). Kartais teigiama, kad K. Wicksellis buvo neabejotinai socialini reform link krypstantis neoklasikas, arba, jei taip galima pasakyti, marinalistinis utilitaristas. Pats K. Wicksellis buvo marinalistins revoliucijos architekt bei A. Marshallo, E. von Bohm-Bawerko ir F. von Wieserio amininkas. Taiau, kaip minta, jis gana vlai sitrauk ekonomines studijas ir todl galjo naudoti j darbus kaip pagrind tyrinjant naujas, dar nenagrintas kryptis. K. Wicksellio indlis ekonomin analiz apm tris sritis: pinig teorij, verts teorij ir vieuosius finansus. 1893 m. jis paskelb pirm didel darb ekonomikos teorijos srityje Vert, kapitalas ir renta naujausiose ekonominse teorijose (i esms tai buvo jo Stokholmo darbo asociacijoje skaityt paskait kursas), kuriame jis nuosekliai pritaik marinalistin poir paskirstymo teorijai bei idst C. Mengerio, F. von Wieserio ir E. von Bohm-Bawerko laimjimus matematikos kalba. i knyg labai teigiamai vertino E. von Bohm-Bawerkas ir L. Walrasas. Po penkeri met buvo ispausdinta K. Wicksellio knyga Procentas ir kainos, kurioje jis parod, kad i tikrj pinigus naudojanioje visuomenje jie turi didiul ir lemiam savarankik poveik kiniam gyvenimui. Taip jis pasjo pirmuosius tobulos konkurencijos modelio tinkamumo aikinti XX a. ekonomines realijas daigus, i kuri vliau iaugo J. M. Keyneso veikalas Bendroji uimtumo, procento ir pinig teorija. K. Wicksellio analitinis naujumas pinig norm traktuoti kaip savaime skirting kintamj sistemoje, kurioje bankai fiksuoja procento norm. ia prasme K. Wicksellis, J. A. Schumpeterio odiais tariant, atvr keli monetarinei procento teorijai bei monetarinei ciklo teorijai. Tenka paymti, kad dl savo kaip radikalaus socialinio reformatoriaus vaizdio (tiesa, nublankusio, kai jis atmet K. Marxo idjas ir marksizm) ir publicisto populiarumo, kuris kartais gaudavo skandaling pobd (jis aminai siveldavo vieus debatus, aistringai gindamas vien nepopuliar reikal po kito, ir iuo poiriu kaip diena nuo nakties skyrsi nuo A. Marshallo tipiko pavyzdio ekonomisto, kuris vis gyvenim praleido kabinetinje tyloje), K. Wicksellio mokslin karjera vedijoje, kuri tuo metu buvo ekonomikos mokslo ukampis, gili mokslin provincija, klostsi nelengvai: jo nesileido universitetus, nes jis neturjo teiss ar ekonomikos mokslinio laipsnio. Tik 1899 m. apgyns daktaro disertacij, po met jau bdamas penkiasdeimties, jis m eiti pirmas pastovias akademines pareigas ir tapo Lundo universiteto docentu. Dl savotiko bdo, draugiko elgesio ir ryto kovoti u savo sitikinimus K. Wicksellis peln student pagarb ir populiarum. 1903 m. jis tapo profesoriumi. Paymtina, kad K. Wicksellis ir Lunde neprarado polinkio radikalizm. Todl buvo neteks profesoriaus vietos, nes atsisak pasirayti praym su prastu Js Didenybs nuolankiausias tarnas, o 1910 m. j kalino ved valdia porai mnesi dl satyrikos vieosios paskaitos, kuri skait Nekalto prasidjimo vents metu. Savotika likimo ironija, kad nepaisant jo paniekos ceremonijoms ir liaupsms, jo nesantuokin mona K. Wickselliui mirus, pritar ikilmingoms bei prabangioms jo laidotuvms. Kalbant apie K. Wicksellio tak ekonomikos mokslo pltrai vedijoje, nepaisant tokio vlaus jo atjimo dstyti universitet, beveik visi ekonomistai, kurie priskiriami Stokholmo mokyklai (E. Lindahlis, E. Lundbergas, G. Myrdalis, B. Ohlinas, dviejuose straipsniuose, 1937 m. paskelbtuose The Economic Journal, pasils termin Stokholmo mokykla), save laik K. Wicksellio mokiniais. Tuo pat metu (1901 m. I dalis, 1906 m. II dalis) buvo ileistas dviej tom veikalas Politins ekonomijos paskaitos, kuriame K. Wicksellis prats kapitalo ir procento problemos analiz. is darbas buvo puikus gamybos ir paskirstymo neoklasikins teorijos variantas, savotika sen ir nauj idj, makro ir mikro poiri sintez,

kuriame K. Wicksellis i esms perdirbo E. von Bohm-Bawerko kapitalo ir procento teorij, silydamas procent nagrinti grybi laukiamo ribinio produktyvumo poiriu. Atsisaks E. von Bohm-Bawerko vieno sektorinio modelio dl daugiasektorinio poirio, K. Wicksellis eng ingsn priek tiesdamas tilt tarp austr kapitalo teorijos ir L. Walraso bendrosios pusiausvyros teorijos. K. Wicksellis pagrstai vadintas ekonomistu ekonomistams nedaug rastume autori, kuriems pavyko taip pat giliai suprasti ir pakomentuoti savo pirmtak bei aminink idjas, kaip tai padar jis. Nors techniniu poiriu tai skaitytojui buvo pati sunkiausia knyga visoje ekonomins minties istorijoje. Ko gero, tik L. Walraso Elementai sunkesni. O juk, kaip pastebjo R. Frischas, K. Wicksellio laikais vis dar galiojo reikalavimas klausimus idstyti literatrikai, jeigu autorius norjo kad jo veikal perskaityt kad jo veikal perskaityt daug skaitytoj, o ne siaura specialist grup. Po Pirmojo pasaulinio karo ved ekonomistas ispausdino kelet teorini darb, skirt apmokestinimo, finansins ir pinig-kredit politikos problemoms, baigdamas kurti koncepcij, viening visum sujungusi kainos, pinig ir ekonominio ciklo problemas. Ekonomikos teorija. Grynos ekonomikos teorijos srityje K. Wicksellio indl sudaro paskirstymo teorijos ipltojimas pagal ribinio produktyvumo koncepcij (i teorij jau anksiau buvo pltoj P. H. Wicksteedas, E. Barone ir J. B. Clarkas, bet K. Wicksellis pateik pranaesn variant) ir mginimas integruoti pinigus L. Walraso schem. Tai leido nagrinti j verts svyravimus siejant su verslininkysts aktyvumo lygio kitimu. Tuo paiu buvo pasilytas naujas poiris dinamikos problem: parodyta, kad piniginiai veiksniai gali sukurti paklausos ir pasilos nelygyb, o tai lemia preki kain pokyius ir suardo ekonomikos pusiausvyr. Knygoje Vert, kapitalas ir renta naujausiose ekonominse teorijose K. Wicksellis, panaudojs gamybins funkcijos (jis rmsi Cobb-Douglas gamybos funkcija) idj, suformulavo itekli efektyvaus paskirstymo (alokacijos) princip, sujungdamas j su pajam paskirstymo principu ir rezultat ireik matematine kalba: pagal optimalumo princip gamybini veiksni dalis ieigoje turi bti proporcinga gamybins funkcijos dalinei ivestinei pagal atitinkam veiksn. Paskirstymo problemos analizje itekli optimalaus paskirstymo poiriu K. Wicksellis atkreip dmes P. H. Wicksteedo anksiau suformuluot vadinamj produkt isekimo problem. Jos esm sudaro tai, kad laisvos konkurencijos ir optimalumo firmos lygmenyje slygos nesiderina su prielaida apie gamybins funkcijos tiesin vienalytikum, kuris tik ir garantuoja visik produkto paskirstym tarp veiksni pagal j ribinius produktus. Sprsdamas i problem K. Wicksellis perjo akos lygmen ir teig, kad tiesinio vienalytikumo slygos yra ilaikomos gamybinei funkcijai akai kaip visumai, o firm individualios gamybins funkcijos nra tiesikai vienalyts. Kain teorijoje K. Wicksellis laiksi tradicini marinalistini pair. Jis savo mintis grind tuo, kad esant neribotai konkurencijai pusiausvyroje mainomosios verts, kitaip tariant, preki kainos, turi bti proporcingos i preki ribiniams naudingumams. Taiau ved ekonomistas tuo paiu paymjo, kad ikyla nema sunkum matuojant naudingumo funkcij bei pabr ios sampratos subjektyvindividualistin pobd bei tai, kad nemanoma nors kiek tiksliau palyginti naudingum vairi vartotoj poiriu, nes vartotoj elgsena priklauso nuo proi. Vis dlto tais atvejais, kai tenka daryti tokius palyginimus, K. Wicksellio nuomone, galima isakyti tam tikrus bendrus samprotavimus: pavyzdiui, deimtprocentinis darbinink pajam padidinimas utikrina tok naudingumo prieaug, kuris virija

naudingumo sumajim, susijus su atitinkamu kapitalist ir emvaldi pajam sumajimu. O jei pajam perskirstymo kryptis prieinga, kai kapitalist ir emvaldi pajamos didja darbinink sskaita, beveik utikrintai galima tvirtinti, kad visuminis naudingumas sumas. ios K. Wicksellio teorins nuostatos vliau ne kart buvo panaudotos ved socialdemokrat partijos, taip pat stambi pajam apmokestinimo progresyvi skal pagrsti. Daug K. Wicksellio pasisakym tikinamai rodo, kad jis marinalistin teorij laik darnia, bet nepakankamai realia. Kaip K. Wicksellis ra Politins ekonomijos paskaitose, pagrindinis iai teorijai prietaraujantis argumentas yra tai, kad Ms prielaida apie laisv konkurencij dera tik netobulu bdu ir negali geriau derintis su realybe. Kaip minta, jis man, kad kainos atitinka preki ribinius naudingumus tik esant tobulai konkurencijai. O kadangi pasaulis jau eng monopolij epoch monopolini tendencij buvim K. Wicksellis velg daugumos ekonomikos ak pltroje ir siejo tai su pranaumais, kuriuos utikrina stambi gamyba, realizacijos koncentracija ir verslinink vienijimasis, marinalist koncepcija nebeatitinka realybs. ved mokslininkas buvo vienas pirmj ekonomikos teorijos atstov, atsisakiusi prielaidos, kad realiame gyvenime vyrauja tobulos konkurencijos santykiai, ir siejusi rinkos struktras su vairiomis netobulos konkurencijos formomis. Tuo paiu K. Wicksellis buvo E. Chamberlino ir J. Robinson monopolins konkurencijos teorijos numatytojas. Pati K. Wicksellio pateikta netobulos konkurencijos analiz gana artima A. Marshallo idjoms. Paymtina, kad savo veikale Tyrimai visuomenini finans teorijos srityje (1896 m.) K. Wicksellis pirm kart pritaik ribinio naudingumo teorijos principus vieojo sektoriaus analizei ir ikl idj, kad vieojo sektoriaus moni ir natrali monopolij paslaugos turi bti teikiamos pagal ribini ilaid princip kaip kain pagrind. Taiau K. Wicksellio pagrindiniai nuopelnai ekonomikos moksle buvo visai kiti. Vis pirma jo buvo svarus indlis kapitalo teorij, kur K. Wicksellis pirmasis pradjo i problem nagrinti bendrosios pusiausvyros teorijos poiriu. Pagrindiniu savo kapitalo teorijos aspektu jis padar ne gamybos vidutinio periodo koncepcij, o investicij laikins struktros koncepcij. K. Wicksellis pamgino isiaikinti, kaip pokyiai ioje struktroje susij, viena vertus, su darbo umokesio, rentos, procento pokyiais, kita vertus, su kapitalo kaupimo slygomis bei technologiniais pokyiais. Kalbdamas apie kapital siaurja io odio prasme (t. y. kaip apie nebaigt gamyb), i esms kapital jis suved nesuvartot (priverstinai sutaupyt) produkt, pagamint naudojant pirminius veiksnius darb ir em, visum. K. Wicksellis pabr, kad i visuma nra amorfika. Ji turi sudting struktr, kurioje galima iskirti atskirus laikinius sluoksnius (kartas). Kadangi, jo nuomone, kapitalui apibdinti nepakanka vien agreguot rodikli, K. Wicksellis teig, kad kapitalo struktr geriau atspindi ie struktriniai kapitalo rodikliai: 1) horizontalus matas kapitalo plotis, apibdinamas pirmini gamybos veiksni kasmetinmis visuminmis ilaidomis (investicijomis) kapitalini grybi su vairiu tarnavimo laiku sunaudojamoms atsargoms padengti; ir 2) vertikalus matas kapitalo auktis, atspindintis vairi produktyvaus kapitalo element tarnavimo laik (arba laiko periodus, kuriais investuojamos vairios kapitalins grybs). Tiesa, K. Wicksellis dmes sutelk kapital su trumpu tarnavimo laiku, kadangi, jo odiais tariant, dauguma rengini, kuri tarnavimo laikas ilgas beveik amini. Todl jie atnea ne procent, o rent, kuri yra ne kas kita kaip diskontuotas ribinis produktas. Jis net teig, kad pagrindinio kapitalo pravalgyti nemanoma.

K. Wicksellio koncepcijoje pirm kart buvo iskirta daug esmini technini aspekt, ipltot vliau, pavyzdiui, gamybos funkcij modeliuose, kuriose naudojamas stratifikuotas pagal laik, vairaus amiaus kapitalas. Ekonomins minties istoriko R. Backhouseo nuomone, K. Wicksellio darbai grynoje ekonomikos teorijoje liko nepralenkti iki pat J. R. Hickso knygos Vert ir kapitalas pasirodymo 1939 m. i verts teorijai skirta knyga tapo XX a. klasika ir angl ekonomikos teorijoje vainikavo, jei naudosime G. L. S. Shackleo terminij, auktosios teorijos metus, apmusius 19261939 m. laiko tarp. Btent tuo laiku pasirod J. M. Keyneso Traktatas apie pinigus (1930 m.) ir Bendroji uimtumo, procento ir pinig teorija (1936 m.), J. Robinson Netobulos konkurencijos ekonomin teorija (1933 m.), R. Harrodo Prekybos ciklas (1936 m.), R. H. Hawtreyaus Prekyba ir kreditas (1928 m.), D. H. Robertsono Pinigai (1922 m.) bei Bank politika ir kain lygis (1926 m.), vliau plaiai pagarsj J. Meadeo, L. C. Robbinso, G. L. S. Shackleo darbai. Taiau net ir tarp i darb J. R. Hickso knyga Vert ir kapitalas isiskyr teorins analizs platumu ir nuoseklumu. Todl, P. A. Samuelsono nuomone, J. R. Hickso knyga Vert ir kapitalas uima viet ekonomins minties istorijoje alia A. Cournot, L. Walraso, V. Pareto ir A. Marshallo klasikini darb. Joje, kaip ir 1932 m. ileistoje knygoje Darbo umokesio teorija, nors ir pabrdamas savo koncepcijos perimamumo ry su A. Marshallo teorija (knygoje daugyb nuorod Politins ekonomijos principus, verts koncepcijos klausimu vardytus iki iol paskutiniu mokslo odiu), J. R. Hicksas pertvark teorins analizs aparat bei atsiribojo nuo kai kuri tradicini marinalizmo postulat. Jis paband i naujo sistemikai analizuoti neoklasikins teorijos pagrindus ir pateikti kiek kitokias kai kuri neoklasikins teorijos ieitini postulat traktuotes (pavyzdiui, nagrindamas naudingumo problem vietoj kardinalistins naudojo lankstesn ordinalistin traktuot, kuri dar XX a. pradioje pasil V. Pareto, o vliau ipltojo E. Slutskyis), savo analizje labiau, negu A. Marshallas ir jo pasekjai, akcentav dalins pusiausvyros schemas, orientuodamasis kini ryi bendrosios pusiausvyros sistemoje nagrinjim tobulos konkurencijos slygomis (tiesa, parodant L. Walraso lygi sistemos iskirtinai abstrakt pobd ir nepakankam realistikum; kaip nurod R. Cloweris, J. M. Keynesas savo laike J. R. Hicksui net ra: Tikiuosi, kad kada nors sugebsiu Jus tikinti: Walraso teorija ir panaios schemos artimos visikam beprasmikumui) bei kaip mikroekonomins analizs instrument ypa danai panaudodamas abejingumo kreives, kurias dar XIX a. pabaigoje pasil F. Edgeworthas. (Dviem metais anksiau Paryiuje ileista jo knyga Matematin verts teorija iek tiek perdirbta forma buvo dta Verts ir kapitalo matematin pried). J. R. Hickso ekonomikos teorij analizavs D. Helmas net irykino i pirmo vilgsnio atrodyt paradoksali situacij, kai iaikja, kad eretiko vaidmen atliks J. M. Keynesas i tikrj labiau orientavosi A. Marshallo teorij, negu J. R. Hicksas, pretendavs neginytino neoklasikins teorijos tsjo vaidmen. (J. Robinson nuomone, isakyta knygoje Ekonomins erezijos (1971 m.), knyga Vert ir kapitalas prieinosi keynesistiniam poveikiui ir ymiu mastu prisidjo prie neoklasikins ortodoksijos atgimimo). Ir vis tik per vis J. R. Hickso knyg eina tez apie nepastovum, kuris kapitalistinei ekonomikai bdingas vidujai pagal savo prigimt, kas Vert ir kapital nemau laipsniu artino su trimis metais anksiau ijusia J. M. Keyneso Bendrja uimtumo, procento ir pinig teorija. domu, kad iki 1936 m., kai buvo ileista garsioji J. M. Keyneso knyga, abu angl ekonomistai, kaip liudija j biografai, nebuvo asmenikai pastami. Taiau jau 1936 m. urnalo Economic Journal liepos mn. numeryje pasirod J. R. Hickso straipsnis-recenzija Misterio Keyneso

uimtumo teorija. O 1937 m. urnalo Econometrica balandio mn. numeryje J. R. Hicksas ispausdino vliau chrestomatiniu tapus straipsn apie J. M. Keyneso naujosios koncepcijos santyk su klasikine ekonomikos teorija, kuriame pasil kartu nagrinti garsisias IS ir LM kreives. J. R. Hickso schema kai kuriais atvejais pridjo tuos logikus ryius, kuri aikia forma neipltojo J. M. Keynesas; to dka pavyko vaizdiau ireikti vien i svarbiausi Bendrojoje uimtumo, procento ir pinig teorijoje slypjusi idj, k laike J. R. Hicksui pripaino ir pats J. M. Keynesas. J. R. Hickso schem galima laikyti klasikiniu aikaus pagrindins gijos (linijos) iskyrimo sudtingame teorini samprotavim, slypjusi Bendrojoje uimtumo, procento ir pinig teorijoje, labirinte pavyzdiu. Jau kitos kartos ekonomistas M. Parkinas taip suformulavo savo spd apie J. R. Hickso straipsn: Atrod netiktina, kad sudtingos Bendrosios uimtumo, procento ir pinig teorijos problemos galjo bti idstytos tokia paprasta forma ir taip greitai po to, kai i knyga buvo ileista. Antra vertus, bt per drsu teigti, kad J. R. Hicksas radikaliai perirjo ortodoksalios neoklasikins ekonomikos teorijos pagrindinius postulatus. Daugelis i jo teigini buvo E. von Bohm-Bawerko, V. Pareto, F. Y. Edgewortho ir K. Wicksellio idj paprasiausias pltojimas ir konkretizavimas. Knygos Vert ir kapitalas vade autorius paymjo, kad eils joje isakyt idj atsiradimui labai svarbios buvo diskusijos Londono ekonomikos mokykloje, vykusios ketvirtojo deimtmeio pirmoje pusje; tuo metu J. R. Hicksas lank L. C. Robbinso seminar (brel), kuriame taip pat dalyvavo N. Kaldoras, G. L. S. Shackleas, R. D. Allenas, A. P. Lerneris ir kiti yms ekonomistai. Kadangi J. R. Hicksas suvaidino labai svarb vaidmen ekonomins minties istorijoje, jo indl ekonomini teorij pltr aptarsime iek tiek plaiau. Johnas R. Hicksas (19041989 m.) gim nedideliame Anglijos miestelyje Limingtone, studijavo Oksfordo universitete, dst Londono ekonomikos mokykloje (19261935 m.) bei profesoriavo Manesterio (19381946 m.) ir Oksfordo (19521965 m.) universitetuose. Pagrindiniai jo darbai (vien knyg ileista vir 20-tiems; kai kurios i j kartu su mona U. Hicks) buvo skirti svarbioms ekonomikos teorijos problemoms naudingumo teorijai (kartu su R. D. Allenu galutinai suformuluojant ordinalistin teorij), paklausos ir kainos, darbo umokesio, kapitalo ir pelno, kio augimo, pramoninio ciklo, infliacijos klausimams. 1942 m. ileista knyga Visuomenin santvarka: vadas ekonomikos teorij, kurioje buvo pabandyta sistemikai populiaria forma idstyti pagrindines ortodoksalios ekonomikos teorijos idjas, greitai tapo vienu i populiariausi vadovli Anglijos ir JAV universitetuose. Tiesa, i knyga nepasiymjo tradicine vadovliams struktra, kai vadiniai kursai suskirstomi grynai teorinius ir taikomuosius. Joje pai bendriausi samprat (darbo pasiskirstymo, verts teorijos, nacionalinio kapitalo koncepcijos) idstym lygiagreiai keit eils konkrei ekonomini ir statistini klausim (svarbiausi demografini rodikli apibdinimo, pagrindinio kapitalo imatavimo metod, indeks teorijos element) nagrinjimas. Knygos populiarum rodo ir tas faktas, kad net XX a. septinto deimtmeio pabaigoje atunto deimtmeio pradioje (kai j jau istm iuolaikikesni ekonomikos teorijos vadovliai) pasirod dar keturi Visuomenins santvarkos... leidimai. 1945 m. A. Hartas ileido J. R. Hicksui knyg JAV, adaptavs j amerikietikos ekonomikos specifikai. 1950 m. J. R. Hicksas ileido monografij Indlis prekybinio ciklo teorij, kurioje, nors ir darydamas nuorodas kit ekonomist (J. M. Keyneso, R. Frischo ir kt.) ipltotus ciklo teorijos elementus, vis tik teig, kad n vienas i j nesugebjo sukurti sintezuojanios, bendros teorins ciklo koncepcijos, tokiu bdu lyg ir

numanant, kad jo pasilytoji ciklo koncepcija laikytina tolimesniu keynesistinio poirio nepastovumo, vidinei bdingo kapitalistinei ekonomikai, analiz ivystymu. Knygoje ipltotos koncepcijos privalumu pats autorius laik tai, kad ji rmsi aikiai suformuluotais ekonomins dinamikos principais: knygoje panaudotas kinio augimo teorinis modelis, kur pasil R. Harrodas. Taip pat J. R. Hicksas nurod, kad reikia i esms modifikuoti multiplikatoriaus ir akseleratoriaus tarpusavio poveikio standartin model, kur 1939 m. pasil P. A. Samuelsonas. Paymtina, kad Samuelsono Hickso koncepcijos ipopuliarjimas reik ciklo psichologins teorijos, umusios svarbi viet Kembrido mokyklos atstov darbuose (pirmiausia A. C. Pigou veikale Pramoniniai svyravimai), giljani kriz. J. R. Hickso knyga Indlis prekybinio ciklo teorij taip pat kaip ir etajame deimtmetyje pasirodiusios E. F. Lundbergo ir kit autori publikacijos reik ciklo teorijos evoliucijos svarbaus etapo ubaigim. Visi ie autoriai pripaino kinio aktyvumo ciklini svyravim neivengiamum ir iuos svyravimus siejo su poveikiu eils proces, vykstani realiame ekonomikos sektoriuje (autonomik ir indukuot investicij pokyiai, paklausos ir pasilos kitimas gamybos veiksni rinkose ir pan.). Taiau nuo septintojo deimtmeio reanimuotos ir nauju teoriniu pagrindu atgimusios koncepcijos, kildinanios ekonomin cikl i netolygiai besipleianios pinig pasilos ir visokiausi galim pinig-kredito politikos klaid (Nobelio premijos laureat M. Friedmano monetarin ciklo traktuot, R. Lucaso pusiausvyrinio ciklo teorija) nustm J. R. Hickso koncepcij antr plan. etame ir septintame deimtmeiuose J. R. Hicksas vl gro prie centrini, jo nuomone, ekonomikos teorijos klausim verts teorijos ir kapitalo prigimties apibdinimo. 1956 m. jis ileido darb Paklausos teorijos perirjimas, kuriame neopozityvistins metodologijos dvasioje paband pateikti bendresn paklausos teorij, kuri bt ivaduota i apribojam, susijusi su abejingumo kreivi naudojimu, bei dar grietesne forma, negu anksiau, atmet majanio naudingumo dsn. Tiesa, knygos recenzijoje urnale The American Economic Review F. Machlupas nurod, kad Daugelis i sryi, kuriuos atranda ar ipltoja ioje knygoje Hicksas, avi dstytoj, skaitant special abstrakios ekonomikos teorijos kurs.... Bet jei klausim nagrinti pragmatikai, tenka paymti, kad Hickso atradimai vargu ar turi koki nors praktin vert. Jie jokiu bdu nepaveiks nei rekomendacij kinei politikai, nei ateities vyki prognozi ar prajusi vyki aikinimo. 1965 m. J. R. Hicksas ileido knyg Kapitalas ir ekonominis augimas, kurioje kritikai atsiliepta apie bendrosios pusiausvyros modelius, vardijant juos per daug materialistikais, nes visi kinio proceso dalyvi veiksmai grietai apsprsti iorini rinkos jg. Be to 1959 m. pasirod knyga Apybraios apie pasaulio ekonomik, kurioje buvo sudta anksiau angl urnaluose publikuoti straipsniai (apybraios), kuriuose nagrintos tarptautini ekonomini santyki problemos penktajameetajame deimtmeiuose bei ilgalaikiu tikslu vardytas palaipsnis daugelio protekcionistini barjer prekyboje atsisakymas. Kaip 1988 m. knygos Vert ir kapitalas rusiko leidimo vadiniame straipsnyje paymjo R. M. Entovas, J. R. Hicksas Apibraiose... siek vl suteikti akademin respektabilum anksiau tokiam populiariam tarp angl ekonomist laisvosios prekybos lozungui. Vis tik ekonomins analizs metu jam teko pripainti, kad ios problemos tradicinei traktuotei trksta taigumo, k dmes buvo atkreip jau Kembrido mokyklos atstovai (A. Marshallas, A. C. Pigou). Pats J. R. Hicksas laisvosios prekybos privalumus aptarinjo dar ankstyvose savo publikacijose, pasirodiusiose Didiosios depresijos laikotarpiu. Taiau po dvideimties met, septinto deimtmeio pradioje, daugelis i ankstesni teigini atrod, io angl ekonomisto odiais tariant, taip, lyg jie priklausyt visai kitam pasauliui. Taip pat

paymtina, kad btent Apybraiose... buvo isamiausiai idstyta J. R. Hickso iuolaikins infliacijos teorin koncepcija, prie kurios jis gro ir 1977 m. ileistoje knygoje Ekonomins perspektyvos. Naujos apybraios apie pinigus ir augim, kurioje taip pat pateik savj pinig teorij. Joje daug dmesio skirta vidaus ir tarptautini pinigini atsiskaitym mechanizmo pokyiams, vykusiems atuntame deimtmetyje, ir ypa i pokyi poveikiui kain kitimui, kuri analizei panaudota K. Wicksellio teorin schema, jo ipltota knygoje Procentas ir kainos. Kalbant apie J. R. Hickso poir pinigus ir infliacij, reikia paminti ir 1965 m. ileist knyg Kapitalas ir laikas bei 1967 m. ijusias Kritines pinig teorijos apybraias (sudarytas remiantis 1966 m. Londono ekonomikos mokykloje skaityt monetarins teorijos paskait kursu), kuriose pabandyta naujai perirti J. M. Keyneso Bendrosios uimtumo, procento ir pinig teorijos postulatus, norint J. M. Keyneso idjoms, atspindjusioms ketvirto deimtmeio realijas ir per daug pesimistines ivadas, suteikti bendresn, labiau subalansuot pobd. tiksl turjo ir 1975 m. kaip knyga ileistas J. R. Hickso, kur kart G. L. S. Shackleas pavadino didiu technologu, 1974 m. Helsinkyje skaityt paskait ciklas, kuriam buvo duotas ikalbingas pavadinimas Keynesistins ekonomikos teorijos kriz. Paymtina, kad iomis pastangomis atskirti susikompromitavusi keynesistin koncepcij nuo isaugojusios mokslin reikm J. M. Keyneso teorijos, septintajame deimtmetyje J. R. Hicksas nebuvo vienias. Tarp darb, klusi t pat tiksl, ypa svarbi buvo taip pat Oksforde 1968 m. ileista A. Leijonhufvudo monografija Apie keynesistin ekonomikos teorij ir Keyneso ekonomikos teorij. Tarp J. R. Hicks dominusi problem visada buvo kio pltra ikikapitalistinje epochoje. 1969 m. jis ileido knyg Ekonomins istorijos teorija. Bandydamas patikslinti pai istorijos teorijos samprat, J. R. Hicksas gana skeptikai atsiliep apie bet kokius ketinimus sukurti tam tikr grandiozin istorijos filosofij A. Toynbee dvasioje. Jis pasil konkretesn ir pragmatikesn poir: istoriniuose tyrimuose reikia plaiau panaudoti tam tikrus dsningumus, kuriuos suformulavo ekonomikos teorija. Tokios analizs tikslas, kaip pabr J. R. Hicksas, bt ne visikai paaikinti (aprayti) vien ar kit konkret istorin vyk, o nustatyti bendr tendencij, kuri galima rasti tam tikrame statistikame vienalytikume. Kaip pavyzd jis pateik kai kuri istorik teiginius, pagal kuriuos tarp veiksni, suklusi Prancz revoliucij XVIII a., svarb vaidmen suvaidino asmenins Liudviko XVI savybs, tame tarpe jo apatija ir nenoras valdyti al. Toks poiris, kaip teig J. R. Hicksas, i esms atmeta pai istorinio proceso teorijos egzistavimo galimyb. Atmesdamas tok poir, jis sil Prancz revoliucijoje matyti visuomenini pokyi iraik pokyi, kurie bt vyk Pranczijoje ir esant geriausiam monarchui, bei kurie ne taip akivaizdiai vyko ir kitose alyse. 1979 m. J. R. Hicksas ileido monografij Prieastingumas ekonomikoje, kuri buvo skirta iuolaikins ekonomikos teorijos pltros metodologinms problemoms. Joje grietu akademiniu stiliumi buvo polemizuojama su pragmatiku poiriu, sitvirtinusiu ekonominje literatroje po M. Friedmano veikalo Pozityvins ekonomikos teorijos apybraios pasirodymo 1953 m. 1972 m. J. R. Hicksui buvo paskirta (kartu su ymiu amerikiei ekonomistu K. J. Arrow) Nobelio premija ekonomikos srityje u bendrosios pusiausvyros teorijos ir gerovs ekonomikos sukrim; toks apibdinimas, paio J. R. Hickso nuomone, priskirtinas knygai Vert ir kapitalas (1939 m.) ir darbams, paraytiems 19391946 met laikotarpiu, darbams, nubrusiems pagrindinius metmenis tai koncepcijai, kuri vliau pradta vadinti naujja gerovs ekonomika. Iskirdamas J. R. Hickso nuopelnus ioje srityje, A. Lindbeckas, vliau pats taps Nobelio premij ekonomikos

srityje komiteto pirmininku, 1985 m. urnale Journal of Economic Literature svarbiausiu J. R. Hickso moksliniu nuopelnu vardijo bendrosios pusiausvyros teorijos mikroekonomini pagrind sukrim. Grtant prie K. Wicksellio, paymtina, kad jis negaljo ignoruoti ir XX a. pradioje vis aikiau pasireikusi kapitalistinio kaupimo tendencij. Savo Politins ekonomijos paskaitose jis paymjo gamybinio aparato atnaujinimo kapitalistinje visuomenje prietaringus padarinius: perjim prie naujos technikos ir technologij danai lydi darbinink skaiiaus arba j dalies visuminse pajamose sumajimas. Verta dmesio ivada, kuri padar K. Wicksellis analizuodamas i problem: Rimtai klysta tie autoriai, kurie mano, kad laisva konkurencija yra pakankama slyga, patikimiausiai utikrinti pilniausi vis gyventoj poreiki ar nor patenkinim. Nagrindamas kapitalistins ekonomikos raidos dinamik, K. Wicksellis parod, kad jos pusiausvyra neivengiamai paeidiama. Mokslininko darbuose buvo abejojama kapitalistins ekonomikos gebjimu savaime atkurti paeistas pusiausvyros proporcijas. Todl neretai teigiama, kad jau K. Wicksellio darbuose galima rasti daugel teigini, vliau siejam su vadinamja keynesistine revoliucija ekonomikos teorijoje. Utenka paminti ryio tarp taupymo ir investicij tyrimus, kuriuose K. Wicksellis i agregat pokyius susiejo su pinig verts kitimu. Jis atsisak pinig mass kaip egzogeninio parametro traktuots ir atkreip dmes sveik tarp, viena vertus, banko kredito apimties ir jo kainos ir, kita vertus, tarp pinig kiekio bei individ sprendim apie pajam panaudojim ir verslinink sprendim apie gamyb. Tai reik, alia visa kito, kiekybins pinig teorijos, kuri, kaip inoma, nuo R. Cantillono ir D. Humeo darb pasirodymo tiesiogiai siejo bendro kain lygio kitim su pinig kiekio kitimu, radikal perirjim. Pagal iki tol paplitus poir i teorij buvo teigiama, kad pinig kiekio padidjimas tiesiogiai veikia kainas daugiau pinig medioja t pat preki kiek. K. Wicksellio indlis pinig teorijos pltr kaip tik ir pasireik detaliu netiesioginio mechanizmo, susiejanio pinigus su kainomis per procento norm, nagrinjimu. K. Wicksellis daug dmesio teik kapitalistinio ekonominio ciklo problemoms, tiesa, netaikydamas savojo komuliatyvinio proceso supratimo i problem analizei. Pripains, kad prekybos krizs reguliariai kartojasi, jis ragino atskirai analizuoti ias krizes ir panik pinig rinkose (pinig krizes). Pinig krizs daugeliu atvej lydi prekybos krizes ir jas sustiprina. Vis dlto toki krizi pagrindin prieast ved ekonomistas siejo su lugdaniu aukso standarto poveikiu centrinio banko pinigkredito politikai. K. Wicksellis ir tai vliau tapo bdinga visai ved mokyklai daugiausia reikms teik btent pinig-kredito santykiams. Taigi jis gerokai anksiau u J. M. Keynes m kritikuoti aukso standarto panius. Prekybinio ciklo prieastis K. Wicksellis velg ekonomikos realiame sektoriuje. Jo nuomone, ie ciklo reals altiniai nepriklauso nuo prekini kain judjimo [...] nors toks judjimas krizms pleiantis vaidina svarbiausi vaidmen. kinio aktyvumo ciklinio kitimo mechanizm, pasak K. Wicksellio, lemia pats kapitalo kaupimosi pobdis, o krizes ciklikai sukelia pramoninio kapitalo daiktini charakteristik kitimas (kaip jis ra, likvidi kapitalo form virtimas pagrindiniu kapitalu) ir pokyiai skolinamojo kapitalo rinkoje (paklausa skolinamoms loms vis labiau virija besiformuojanias realias santaupas). K. Wicksellio tez, kad ekonominiai svyravimai i esms yra ekonomins paangos funkcija, toliau skmingai pltojo A. Spiethoffas, J. A. Schumpeteris, G. K. Casselis ir D. H. Robertsonas.

Pastebtina, kad analizuodamas ekonominius ciklus K. Wicksellis pasinaudojo aukiu aptartomis kapitalo struktrinmis kategorijomis. Taiau prie tai reikia aptarti Wicksellio efekt. Norint j suprasti, reikia prisiminti ribinio produktyvumo dsn, arba von Thuneno dsn, kaip j daniausiai vadino K. Wicksellis. Pagal dsn produkto dalis, tenkanti konkreiam gamybos veiksniui, yra nulemta jo ribinio produktyvumo. is paskirstymo dali nustatymas i esms yra teisingas, kol j taikome dviems gamybos veiksniams: darbui ir emei, t. y. nustatydami atlyginim ir rent. Taiau J. H. von Thunenas neteisingai princip taik visuminiam (agreguotam) kapitalui. Tai tapo fundamentalia prieastimi Wicksellio efektui, teigianiam, kad esant tam tikrai darbo ir ems pasilai, dal grynojo realaus taupymo, numatyto transformuoti real kapital, absorbuoja (pasiglemia) didjantys reas atlyginimai ir renta. fenomen Wicksellio efektu pirmasis 1951 m. pavadino Carlas G. Uhras straipsnyje, ispausdintame urnale American Economic Review. Kalbant apie ekonomini cikl analiz, anot K. Wicksellio, kapitalo kaupimsi neivengiamai turi lydti jo struktros kitimas. Kapitalo mass augim (pirmiausia gamybine forma) galima tirti abejuose matmenyse: auga jo plotis ir auktis. Dl kapitalo kaupimosi proceso dsningum pltojantis ciklikam pakilimui i pradi auga daugiausia jo auktis (kitais odiais tariant, ypa greitai auga naudojamo kapitalo vidutinis amius), nes investicini ilgalaikio naudojimo preki naudojimas utikrina santykinai didesn gamybos efektyvum ir atitinkamai didesn peln. Kapitalo aukio augim nemaai skatina ir investicinio bumo pradioje esanti ema procento norma. Taiau kaupiantis kapitalui vis aikiau pasireikia poveikis veiksni, darani neigiam tak pelno normos kitimui, o tai tiesiogiai atsispindi kapitalo ribinio produktyvumo majime. ioje koncepcijoje pagrindin vieta tenka kapitalui tenkani pajam augimo majimui (lydimam kapitalo dalies visuminse pajamose majimo) ir einamojo vartojimo palaipsnio reali santaup pasiglemimo procesui. Juk kaupiantis kapitalui, einamasis vartojimas pamau pasiglemia realias santaupas (pasireikia mintasis Wicksellio efektas, susijs su kapitalo pervertinimu dl to, kad investicij normos kitimas veda darbo umokesio ir procento normos kitim). Tai stabdo tolimesn kapitalo kaupimsi. Tiesa, pats K. Wicksellis, komentuodamas efekt, nors ir pateik bent keturis skirtingus pavyzdius, iliustruojanius reali santaup pasiglemimo efekto veikim, bet kiekvienu atveju buvo tik uraomos matematins formuls, lydimos trump paslapting komentar. Be to, t efekt, kur pavadinome Wicksellio efektu, kai kurie autoriai dabar vadina kaininiu Wicksellio efektu kapitalo vertingumo kitimu, nesususijusiu su technologiniais pokyiais, nordami atskirti j nuo realaus Wicksellio efekto, susijusio su technologiniais pokyiais, sukeltais procento normos kitimo. Spartus kapitalo aukio augimas ir reali santaup santykinis sumajimas trukdo mati procento normai. Tuo paiu sukuriamos vis rimtesns klitys kapitalui augti toliau. Taiau tuo paiu gali susidaryti slygos kumuliatyviniam kain kritimo procesui. Ekonominio (prekybinio) nuosmukio metu bet koks kapitalo aukio didjimas nutrksta. Perteklinio kapitalo sukaupimo slygomis vienintel kapitalini djim forma i esms tampa tik djimai nepaskirstyt produkcij, neivengiamas prekinimaterialini atsarg (K. Wicksellio odiais tariant, mobilaus-realaus kapitalo) augimas. Ir tada jau sukaupto kapitalo palaipsnis naudojimas, kapitalini grybi atsarg ieikvojimas, kapitalo mobili form sutelkimas t verslinink, kurie nori ir pajgs juos investuoti versl, rankose, kelias ieiti i depresijos, pereiti nauj investicin bum.

K. Wicksellis pastebjo, kad darb taupanios inovacijos daro kapitalo giljim naudingesniu ir gali pradiniame etape sumainti darbo umokest. Bet kadangi jos padidina ir vidutin darbo naum, ir kapitalo ribin produktyvum, kapitalo giljim greiiausiai lyds ir jo pltimasis: tas, kuris sutaupo kapital, tokiu bdu yra i esms darbininko draugas, o ininierius iradjas neretai yra jo prieas. Ekonominio gyvenimo reikini supratimui svarbi reikm turi K. Wicksellio kumuliatyvini (save palaikani) proces koncepcija, idstyta jo darbe Procentas ir kainos bei Politins ekonomijos paskait antrojoje dalyje, 9 skyriuje, pavadintame Teorijos sisteminis pritaikymas, ir taikyta analizuojant ilgalaikius kain lygio pokyius. K. Wicksellio nuomone, kart prasidj, daugelis ekonomini proces ne tik gyja inertik pastovum, bet ir tampa auganiais, gauna, kalbant iuolaikine terminologija, grandinins reakcijos pobd. Tokiais kumuliatyviniais procesais, pagal K. Wicksell, yra kart prasidj kain augimas arba pusiausvyros tarp santaup ir investicij paeidimas. Nagrindamas kain augimo kumuliatyvin proces, K. Wicksellis ra: Jeigu akivaizdiu dalyku tapo btinyb toliau kelti kainas, faktinis kain augimas vis sparts ir sparts. K. Wicksellio kumuliatyvini proces analizei, atsiradusiai i naujo vilgsnio kiekybin pinig teorij, bdingi trys poymiai: 1) jis naudojo preki visumins (agreguotos) paklausos ir preki visumins (agreguotos) pasilos svokas analizuoti pokyiams bendrame kain lygyje. Todl J. A. Schumpeteris pavadino K. Wicksell vis ekonomist, kurie iandien atsisako Sayaus dsnio, ventuoju patronu; 2) tai sistemos, nesanios pusiausvyros bklje, analiz, t. y. nepusiausvyros analiz, kuri numano kiekybins teorijos kritik u vien tik pusiausvyrins padties analiz ir palyginim, paliekant nuoalyje pat savaime dinamin proces; 3) analiz turi vertinti ipltotos bankins sistemos ir, tuo paiu, procento normos mechanizmo fakt. K. Wicksellio kumuliatyvini proces koncepcijos supratimui svarbi jo valga, kad negalima tuo pat metu pripainti ir Sayaus dsnio ir kiekybins pinig teorijos. K. Wicksellis prijo ivados, kad investicijos nepriklauso nuo santaup, todl visumin paklausa lengvai gali pakilti aukiau ar emiau u duot visumin pasil. is Sayas dsnio paeidimas atsitinka dl kredit. K. Wicksellio kumuliatyvini proces koncepcijos atsiradim galima sieti su H. Thorntono teorija (1802 m.), teigusia, kad kiekybins pinig teorijos mechanizmas pradeda veikti apyvart papildomai ileidus gryn pinig, t. y. egzogenikai padidinus pinig pasil. K. Wicksellio teorijoje teigiama, kad pinig pasilos padidjimas lemia kain lygio kilim, bet tikrasis padidjimas yra endogeninis, atitinkamomis slygomis sukurtas finans ir realios ekonomikos sektori. Pagrindiniu mechanizmu, sukelianiu kain pokyi kumuliatyvinius procesus, K. Wicksellis laik skolinimo procento kitim. Jis man, kad santyk tarp visumins paklausos ir visumins pasilos preki rinkose reguliuoja faktini procento norm nukrypimas nuo normalaus procento lygio. Normalus procento lygis reguliuoja pusiausvyrin santyk tarp einamajam asmeninam vartojimui skirt preki (iandienos preki) ileidimo ir gamybos priemoni (rytojaus preki) gamybos. Jei faktin procento norma sutampa su normalia ir nra iorini drumsiani veiksni, prekini kain absoliutus lygis turi likti nepakits. K. Wicksellio nuomone, pagrindin natrali jungtis, jungianti skolinimo kapitalo rink su preki rinkomis taip pat yra taupymo procesas. Taip, jei faktin procento norma yra emesn u normali, tai ribos taupymo procesus ir skatins einamojo vartojimo augim. Dl to iaugs paklausa ir padids iandienos preki

kainos. Kartu (kadangi ir ia K. Wicksellis nagrinja gamybos procesus) suveikia kitas mechanizmas: procento normos majimas ir vlesnis kain augimas sukuria palankias slygas augti verslinink pajamoms. J taip pat lydi verslinink paklausos gamybos priemonms augimas. Ir tai ved ekonomistui atrod ypa svarbu toks kain augimas neatsivelgiant tai, kiek jis stiprus proceso pradinse stadijose, ateityje negali sustoti [...] tol, kol procento norma liks emesn u normal lyg. Aiku, tuo atveju, kai faktins procento normos virija normal lyg, pagal K. Wicksell, neivengiamai turi vykti bendro kain lygio kumuliatyvinis kritimas. K. Wicksellis kumuliatyvum siejo su ekonominio gyvenimo subjekt, ypa verslinink, lkesiais veiksniu, kuris vliau um pagrindin viet J. M. Keyneso ir J. R. Hickso darbuose. Pavyzdiui, investicij majimas lemia verslinink pajam ir darbinink darbo umokesio fondo majim. Savo ruotu, tai sukelia paklausos majim ir kain kritim. Tokiomis slygomis kapitalist ateities pelno lkesiai yra labai nepalanks, o tai stabdo j tolimesnes investicijas ir sukelia tolimesn pajam kritim bei paklausos majim. Ir prieingai, prasidjus kain augimui, bsimo pelno lkesiai skatina investavim, tai sukelia ekonomini subjekt pajam augim, vartojimo grybi ir kapitalo element paklausos didjim. Dl to vyksta naujas kain uolis. Be to, kaip pastebjo K. Wicksellis, net ir tuo atveju, kai po em faktini procento norm ilgalaikio vyravimo atsistato j pusiausvyros lygis, kapitalini grybi kainos, jo nuomone, gali kilti toliau, nes verslininkai tiksis tolesnio rytojaus preki kain augimo. Kumuliatyvini proces koncepcija i esms neig tradicin poir, kad paeista ekonomikos pusiausvyra savaime atsistato dl rinkos mechanizm. Pagal K. Wicksell, norint veikti kumulatyvinius (save palaikanius) ir stiprjanius paeidimus buvo reikalingas smoningas, tikslingas sikiimas. K. Wicksellio kumuliatyvinis procesas akivaizdiai bylojo apie pinig pasilos determinantes vairi kredito-pinig institut egzistavimo ir vairi kredito-pinig politikos ri vykdymo slygomis. Kaip tok poveikio mechanizm jis sil bankinio procento normos reguliavim, vykdom ne dl finansinink peln didinimo, o bendram ekonomikos pagyvinimui. Pastebtina, kad skirtingai nuo L. Walraso, kuris analiz pradeda nuo reali main paprasiausios ekonomikos, K. Wicksellis nagrinjo pinig ekonomik, kurioje veikia bankai, lemiantys kredito kain. Verslininkai-investuotojai nustato investicij apimt pagal, viena vertus, rinkos procento normos dyd, kita vertus, pagal vadinamj natral procent, kuris atspindi nauj kapitalini grybi spjamo (numatomo) pelningumo dyd. Norint suprasti K. Wicksellio kumuliatyvinio proceso teorij, labai svarbu skirti natralios procento normos ir pinigins procento normos svokas. K. Wicksellis teig, kad natrali procento norm lemia reals veiksniai, o pinigin procento norma, reikianti procento skolinimo norm, institucikai nustatyta bankins sistemos. Pats K. Wicksellis dmes sutelk ne rinkos ir natralaus procento dydius apskritai, o j santyk. Tai, kad ie procentai ne visada sutampa, galima paaikinti tuo, jog jie susij su skirtingais procesais. Rinkos (bankinis, pinig) procentas atspindi, viena vertus, paklaus kreditui, kita vertus, bank galimybes j patenkinti, priklausanias nuo bank rezerv ir bankininkysts statym. (Paymtina, kad tolesnje analizje K. Wicksellis numat organizuot kredito k, kuriame bankin sistema gali neribotai suteikti reikiamus kreditus. Beje, organizuoto kredito kis gerokai skiriasi nuo grynj pinig kio, kuriame pinig kiekis yra numatytas egzogenikai, ir pinig apyvartos greitis yra prastai apsprstas). Natralus procentas atspindi kapitalini aktyv potencial pajamingum esant tam tikroms uduotoms reprodukcijos

slygoms. Ko gero, natrali procento norma reikia norm, kuri egzistuot, jei kapitalins grybs bt skolinamos natrine forma. Taiau tai gana neaiki samprata, nes jokios vienintels procento normos barterio ekonomikoje neegzistuoja: nesant pinig vairi ri kapitalini grybi pajamos (j natrin forma) negali turti bendro vardiklio. Todl ia bus tiek pat individuali procento norm, kiek ir pai kapitalini grybi. Tiesa, natrali procento norm galima nagrinti kaip vairi grybi individuali norm statistin vidurk. Pats K. Wicksellis natrali norm apibr kaip laukiamas pajamas naujai sukurtam kapitalui, o tai tolygu pajam vidinei normai, ar, kaip J. M. Keyneso teorijoje, kapitalo ribiniam efektyvumui. Abiej kintamj (rinkos ir natralaus procento) sutapimas yra galimas, bet jis nuolat pasitaiko tik barterio ekonomikoje. Tokioje ekonomikoje, kaip K. Wicksellis ra savo darbe Procentas ir kainos, procento norma nusistovi dl paklausos ir pasilos poveikio slygomis, kai kapitalas tai kapitaliniai aktyvai, o mokjimas u pasiskolint kapital vykdomas natra, be pinig tarpininkavimo. Aiku, i karto kyla klausimas: kiek natrali ir rinkos procento norma yra nepriklausomos viena nuo kitos, ar joms nedaro takos tie patys veiksniai, galiausiai, kiek stabili natrali norma? I principo K. Wicksellis rmsi tuo, kad atitinkamam periodui galima padaryti prielaid apie j nepriklausomum. K. Wicksellis teig, kad kumuliatyvinis procesas atsiranda dl isiskyrimo tarp rinkos procento normos ir i laukiam pajam naujoms investicijoms arba dl isiskyrimo tarp kapitalo pasiskolinimo kat ir pajam vidins normos naujoms investicijoms. O koks yra i norm isiskyrimo poveikio ekonomikai mechanizmas? K. Wicksellis teig, kad jei pinigin (rinkos) procento norma bus emesn u natrali (reali), potencialiems investuotojams atsiras papildomo pelno lkesiai, tuo paiu verslininkams atsiras paskata investuoti, investiciniai projektai bus gyvendinami, augs paklausa gamybos veiksniams, kas ves darbo umokesio ir rentini mokjim augim, savo ruotu iaukiant paklausos vartojimo prekms augim. Taigi visos pajamos iaugs, kain kritimo kumuliatyvinis procesas bus nutrauktas ir pakeistas kain augimo procesu, kas lems tolesn kumuliatyvin gamybos ir investicij augim, o didelio pelno lkesio poveikyje iaugs natrali procento norma. Svarbu pabrti, kad gamybos pltimui impuls suteikia investicini preki rinka. Toliau verslinio aktyvumo didjimo tendencija iplinta vartojimo preki rinkoje ir kaip antrinis impulsas grta kapitalini grybi rink ir t. t. Taiau taip atsiradusi ekspansija negali tstis aminai. Kur nors moment taps akivaizdus bankini rezerv ribotumas, o tai privers bankus padidinti procento normas. Dl to pirminis skirtumas tarp natralaus ir piniginio procento sumas. Ekspansijos procesas iseks, kai bankinis procentas pasieks realaus procento lyg. Tuo pat metu sistema pasiekia pusiausvyros bkl, apibdinam auktesniu kain ir gamybos lygiu. Pagal savo kumuliatyvinio proceso model K. Wicksellis suformulavo pinigins pusiausvyros ir kain stabilumo slygas. Jos susived piniginio ir natralaus procento lygyb. Tokiu atveju visumin skolinto kapitalo paklausa lygi santaup visuminei pasilai, procentas neturi poveikio kainoms, kainos ir darbo umokestis nekinta. Btent taip K. Wicksellis suformulavo pinigins pusiausvyros slygas Paskait... antrojoje dalyje. Vliau Stokholmo mokyklos atstovai usim i slyg neprietaringumo ir galiojimo isiaikinimu. Kaip paymjo A. Leijonhufvudas (1981 m.), i K. Wicksellio kumuliatyvini proces teorijos atsirado trys atakos: 1) ved mokykla E. Lindahlis, B. Ohlinas ir G. Myrdalis, 2) neoaustr mokykla L. von Misesas ir F. A. von Hayekas, 3) R. H. Hawtreyaus, D. H. Robertsono ir J. M. Keyneso srov.

Savo veikale Tyrimai viej finans teorijos srityje K. Wicksellis suformulavo tokius fiskalins politikos sprendim primimo principus ir procedras: * pagrindin biudetini plauk dalis turi bti gaunama ne i netiesiogini mokesi, o i tiesiogini pajam ir turto mokesi; * sprendimai apie mokesius ir ilaidas turi bti priimami kompleksikai ir atspindti visuomens pirmenybes; * siekiant socialini rezultat svarb vaidmen atlieka sprendim primimo procedra: silom sprendim biudeto srityje teigiami rezultatai turi bti akivaizds parlamento nariams ir jiems pritarti turi vyraujanti dauguma. Mokesi problem K. Wicksellis nagrinjo ribinio naudingumo poiriu taikydamas j vieajam sektoriui. Dl to jis aptar grynj bei mirij viej grybi ir j paslaug kain problem. Ypatinga viej grybi prigimtis pasireikia tuo, kad j vartojimas gali bti tik bendras ir lygus: kuo daugiau tenka vienam nam kiui, tuo daugiau, o ne maiau, tenka ir bet kuriam kitam. Pirmasis tai dar 1890 m. paymjo ital mokslininkas, ras valstybini finans klausimais, U. Mazzola. K. Wicksellis savo veikale Tyrimai viej finans teorijos srityje pabr, kad bendra paklausa vieosioms grybms reikia, kad rinkos mechanizmas nepajgus paskatinti vartotojus teikti pirmenybes tokioms grybms. Aiku, kolektyvinius veiksmus lemia individuali sprendim visuma. Kaip yra pasaks K. Wicksellis, Jei kiekvieno atskiro individo patiriamas naudingumas lygus nuliui, tai ir visos visuomens gaunamas naudingumas taip pat bus lygus nuliui. Taiau vienas individas su savo ribotomis lomis negali neti savo indlio viej grybi tiekim tiesiog todl, kad jo sprendimas neturi poveikio suminei j pasilai. Kiekvienas gauna naudos i viej grybi, neatsivelgiant tai, moka jis u jas ar ne. I ia aiku, kad joks rinkinis kriterijus negali padti mums isiaikinti, koks turt bti teisingas viej grybi kiekis. Pasak K. Wicksellio, tik politinis sprendimas (balsuojant) gali nustatyti viej grybi kiek, kur reikia tiekti. Toliau K. Wicksellis padar fundamentali ivad, kad jei moni teikiamos pirmenybs konkreios vieosios grybs atvilgiu skiriasi intensyvumu (taigi, skiriasi ir j noras neti savo indl viej grybi gamyb), ir etini vertybi poiriu, ir rezultato efektyvumo poiriu optimalu bt naudoti balsavimo procedr, numatani vienbals pritarim sprendimams apie viej grybi apimi tiekim ir atitinkam ilaid paskirstym. i ivada dabar leidia K. Wicksell laikyti pirmuoju ekonomistu, susiejusiu kolektyvinio veikimo naudos visiems potencial su vieningumo taisykle. i jo idja buvo vardinta kaip normatyvinio ir pozityvinio visuomeninio pasirinkimo teorijos pltros pamatinis akmuo. K. Wicksellis pasisak u aktyv valstybs vaidmen utikrinant turto ir pajam tolygesn pasiskirstym bei socialins apsaugos priemoni vykdym, o svarbiausiu ekonomins politikos tikslu laik pinig perkamosios galios stabilum. K. Wicksellio poirio valstybs vaidmens ir jos udavini iuolaikinje visuomenje klausimu iraika tapo knyga Socialistin valstyb ir iuolaikin valstyb (1905 m.). ia jis gana optimistikai kalbjo apie socializm ir jo perspektyvas. K. Wicksellis paymjo, kad aktyvesnis valstybs kiimasis ekonomik taps neivengiamas dl visuotins rinkim teiss ir dirbani politins takos augimo, pastariesiems btinai ikeliant klausim dl lygesnio turto paskirstymo Teigiamai pasisakydamas u toki perspektyv, jis vis dlto nekviet radikaliai perskirstyti turt bei pajamas net valdi atjus socialistams. K. Wicksellis rmsi efektyvumo principu ir jeigu ir kalbjo apie socializacij, tai tik kaip apie kontrols monopolijoms nustatym pamau, socialins rpybos ir draudimo sistemos pltr, isaugant gamybos priemones kaip privai

asmen ar kooperatyv nuosavyb. Kitais odiais tariant, jis omenyje turjo tam tikr socialinio rinkos kio form. K. Wicksellio darbai lyg ir nuspjo t iskirtin dmes ekonominio ciklo problemoms, kur mokslininkai teik dl Didiosios depresijos poveikio 19291933 m. Daug kuo jie siejasi su po keli deimtmei suformuluotu XX a. klasiko J. M. Keyneso mokymu, pateiktu knygoje Bendroji uimtumo, procento ir pinig teorija (1936 m.). O K. Wicksellio pateikta kain judjimo kumuliatyvinio proceso schema labai primin po trij deimtmei to paties J. M. Keyneso darbe Traktatas apie pinigus (1930 m.) suformuluotus teiginius. Taiau K. Wicksellio gyvenamuoju laikotarpiu jo teoriniai darbai nebuvo tinkamai vertinti bei suprasti, sutikti be entuziazmo. To prieastis buvo ne tik novatorikas j turinys. Konservatyvs vedijos akademiniai sluoksniai demonstratyviai ignoravo autori, garsjus kairiaisiais sitikinimais (ir jo veikaluose neretai buvo galima aptikti kritik pastab dl socialins neteisybs, bdingos buruazinei visuomenei) bei nepriklausomu, originaliu elgesiu, neretai panajusiu ekscentrikum, okiravus padori visuomen: 1910 m. jis net buvo nuteistas ir praleido kelet mnesi kaljime u religijos eidim. Nors tai netrukd K. Wickselliui gyvenimo pabaigoje konsultuoti vairias vyriausybines organizacijas, vedijos bank, priklausyti daugeliui komitet ir komisij, bti aktyviu vedijos ekonomins asociacijos nariu. O paios teorins K. Wicksellio idjos savotik antrj gimim patyr XX a. ketvirtajame deimtmetyje dl io ymaus ekonomisto mokini ir pasekj, su kuri vardais ir siejamas ved mokyklos pavadinimas, pastang. K. Wicksellio veikalai Procentas ir kainos bei Politins ekonomijos paskaitos buvo iversti angl kalb ir tapo prieinami Didiosios Britanijos bei JAV mokslininkams, tuo laiku isiverusiems ekonomikos mokslo priek. Ryium su K. Wicksellio idj svarba iuolaikinei ekonomikos teorijai, paymtinas J. A. Schumpeterio pastebjimas, kad n vienas mogus, studijuojantis ekonomikos teorij, negali laikyti savo isilavinim baigtu, kol neperskait K. Wicksellio Politins ekonomijos paskait viso pirmojo tomo teksto. Paymtina, kad J. A. Schumpeteris ypa teigiamai velg K. Wicksell kaip mog. Jis teig, kad Joks puikesnis intelektas ir stipresn asmenyb dar neeng ms srit. Tiesa, kaip pastebjo M. Blaugas, tam tikra prasme galima teigti, kad K. Wicksellis nebuvo originalus mstytojas jis kep bandeles i telos, kuri umai kiti. Aiku, jis pasil imatuoti kapitalo struktr aukio ir ploio terminais bei atrado Wicksellio efekt, bet visos ios teorijos geriausiu atveju reik senas idjas naujoje pakuotje, bet toli grau ne milinik indl ekonomini ini taupykl. Taiau pasitaiko, kad mokslin sintez, idj raida ir patikslinimas dl puikios kokybs vertos daugiau, nei bet kokios teorins naujovs. Btent toki idj sintez bei rekonstrukcij, kuri buvo ypa btina ami sandroje, ir atliko K. Wicksellis. Pamginkime apibendrinti, kokias teorines ir praktines ivadas galima daryti i K. Wicksellio pasilytos schemos. Pirma, K. Wicksellio schema yra nepusiausvyrinio proceso apraymas, tegul ir supaprastintas. Todl ji gali bti laikoma ingsniu nuo statikos link dinamins analizs. Ji suteik galimyb paaikinti kain ir procento tos paios krypties kitimo fakt. Taip K. Wicksellis visikai priartjo prie atotrki ir lkesi problemos. Antra, neperengiant dinaminio poirio ribos buvo pamginta integruoti pinig ir kain teorijas. ia kalbama apie ry tarp santykini ir absoliui kain pokyi. Kumuliatyviniame procese kapitalini aktyv kainos keiiasi anksiau, nei vartojimo preki kainos. Tuo paiu kinta santykins kainos. Bendro kain lygio pakitimas yra

baigiamasis kain sistemai prisiderinant prie pradinio impulso, sukelto skirtumo tarp natralios ir rinkins procento norm, proces. Treia, K. Wicksellis esmingai modifikavo pinig teorij, paversdamas j gamybos teorijos integruota dalimi. Jis atsisak sen nuostat dl pinig pasilos egzogenikumo, susiedamas bank politik su bendra ekonomine konjunktra. Ko gero, galima teigti, kad K. Wicksellio pateikta kiekybins pinig teorijos gynyba lm visus tolesns pinig teorijos raidos aspektus: procento normos svarbiausi vaidmen aikinant paklausos adaptacijos prisitaikymo prie pinig pasilos kitimo proces; kredito-pinig politikos svarbiausi reikm ivengiant neabotos infliacijos; santaup ir investicij lygybs arba nelygybs akcentavim nustatant visumins paklausos lyg ir net lemiam lkesi vaidmen infliaciniame procese. Galiausiai, ketvirta, i K. Wicksellio schemos darytina praktin ivada apie procento norm kaip svarbiausi stabilizacijos politikos instrument. Taiau io instrumento efektyvumas priklauso nuo to, kiek pagrstos prielaidos dl nagrinjam sryi pastovumo ir modelio kintamj nepriklausomumo. iuo atveju pirmiausia aptartina, kiek galima remtis realaus arba natralaus procento pastovumu lyginant su rinkos piniginio procento kitimais, t. y. kiek galima ignoruoti galimus alutinius ir netiesioginius efektus, pavyzdiui, skatinant kain augimo poveik pajamoms, o per jas natraliai normai. Aiku, kad jei rinkos ir natrali normos dl koki nors prieasi keiiasi viena linkme, procento kaip ekonomins politikos instrumento efektyvumas krenta. Pirmo pasaulinio karo karins ekonomikos patirtis parod, kad tokia baim pagrsta. Karo slygomis pradeda veikti procesai, kuri K. Wicksellis nenagrinjo, pavyzdiui, tikimasi pelno augimo daugelyje ak, auganios pajamos ir tolimesnio j augimo prognozs veikia vartotoj bei investitori elgsen ir t. t. Visa tai lemia realaus procento augimo tendencij ir sumaina procento didinimo kaip priemons kovoti su ekonomikos perkaitimu efektyvum. Susiklosius kitokiai istorinei padiai, visai galima prieinga tendencija natralaus procento majimas dl, pavyzdiui, investitori pesimistini lkesi, ir tada rinkos procento sumainimas nustoja bti priemone kovoje su gamybos nuosmukiu ir kain kritimu. Btent toki padt vliau detaliai ir ityr J. M. Keynesas. Tokiu bdu, K. Wicksellis eng svarb ingsn link pinigins ekonomikos dinaminio modelio sukrimo ir daugeliu aspekt padjo atsirasti ne tik J. M. Keyneso makroekonominiam poiriui (kaip sarkastikai paymjo M. Blaugas, jei jaunystje J. M. Keynesas bt skaits K. Wicksell, o ne A. Marshall, jis bt galjs suformuluoti pinig paklausos funkcij, vertinani procento normos kitimus, daug met anksiau, nei buvo parayta Bendroji teorija (1936 m.)), bet ir kai kuri keynesistins teorijos krypi pltrai. Poskyrio pabaigoje nortsi atskirai paminti vien i K. Wicksellis mokini Johan Akerman (18961982 m.). is perspektyvus ir isilavins studentas i jau senyvo K. Wicksellio gavo patarim neignoruoti istorijos tyrim. Savojoje isamioje sintezje, apmusioje ekonomikos teorij, istorij ir statistik, jis pamgino itirti istorines prieastis, lemianias kio struktr ir jos pokyius, taip priartdamas prie istorins mokyklos kelto tikslo teorikai paaikinti istorinius pokyius. J. Akermno mginimas ekonomins struktros koncepcijai teikti pirmenyb turjo savo atitikmen W. Sombarto, W. Euckeno ir A. Spiethoffo darbuose, kuriuose ekonomin sistema ar ekonominis stilius buvo klasifikavimo principas. Taiau J. Akermnas jo toliau u iuos mokslininkus, nes jo esminis tikslas buvo ne klasifikuoti, o itirti pokyius ir

augim. Jo darbai papild A. Marshallo ilgo laikotarpio tyrinjimus ir sudar precedent vlesnei ilgalaiki pokyi ekonometrinei analizei. 8.5.2. ved mokykla ved (Stokholmo) mokyklos ekonomistai toli grau neapsiribojo K. Wicksellio palikimo propaganda. Pltojant jo metodologines nuostatas ir teorines koncepcijas, j indlis moksl, ypa kinio proceso dinamini dydi tyrimus, buvo labai svarbus. Pirmiausia tai susij su E. Lindahliu, G. Myrdaliu, B. Ohlinu, E. Lundbergu. (Pastarasis, kaip G. Myrdalio studentas Dagas Hammarskjoldas (19051961 m.), 19331936 m. dsts Stokholmo universitete politin ekonomij ir vliau (1953 m.) taps Jungtini Taut generaliniu sekretoriumi, dan ekonomistas Bentas Hansenas (g. 1920 m.), diegs Stokholmo mokyklos nuostatas iuolaikin ekonomikos teorij ir savja infliacijos teorija (1951 m.) pranoks nestabilumo, pusiausvyros nebuvimo poir, pateikt L. Walraso J. M. Keyneso sintezje, E. F. Heckschero studentas Alfas H. Johanssonas (g. 1901 m.) ir, ko gero, paskutinis tikrosios Stokholmo mokyklos atstovas Ingvaras S. Svennilsonas (g. 1909 m.), pagarsjs savo knyga Europos kio augimas ir stagnacija, kuri 1954 m. enevoje ileido Jungtini Taut Ekonomin Komisija, yra priskiriami antrajai Stokholmo mokyklos kartai). Erikas Lindahlis (18911960 m.) didij dal savo svarbiausi veikal para iki J. M. Keyneso Bendrosios teorijos ileidimo, bet anglikai skaitantiems jie tapo prieinami tik 1939 m., kai buvo ileista knyga Pinig ir kapitalo teorijos tyrimai. E. Lindahlis pastebjo, kad statiki analizs metodai gali siekti dvejop tiksl: a) isiaikinti slygas, kurioms esant kio procesas, reaguodamas visus iorinius trikdius, galiausiai grins ekonomik ankstesn pusiausvyros bkl, arba b) lyginti tarpusavyje tokio pobdio procesus. Taiau toks poiris neleidia nustatyti kio proceso vidini varomj jg, tarp j panaikina galimyb nors kiek realiau aprayti ciklinius svyravimus. Kita vertus, E. Lindahlis, kritikuodamas tradicin ekonomin analiz u jos statikum, paymdavo, kad pats savaime kai kuri dinamikos element traukimas i analiz neleidia suprasti ekonomins raidos. Jis m naudoti naujas laikinos pusiausvyros ir tarp laikins pusiausvyros sampratas bei aikinantis ryius tarp laikotarpi sil naudoti nuoseklum analiz. (ios metodologins naujovs turjo nema tak ir J. R. Hickso darbams apie pusiausvyr). Nuoseklum analizje pradinis vienetas yra periodas laiko tarpas nuo momento t iki momento (t+1). vyki baigtis momentu t+1 visikai lemiama kinio proceso dalyvi lkesi momentu t ir atitinkamai tik t j veiksm, kuri buvo imtasi nagrinjamu laiko periodu. Jei preki paklausos ir pasilos pusiausvyros paeidimas per tam tikr laikotarp bus atkurtas pagal kainas, kuri tikjosi ekonominio proceso dalyviai, tada susiduriame su laikina pusiausvyra. Tai reikia, kad kinei veiklai ir kain lygiui darantys poveik veiksniai per tam tikr laikotarp nuo momento t iki momento t+1 liko nepakit ir atitinkamai nekito ekonomini subjekt (privai asmen, korporacij, vyriausybini institucij ir pan.) planai. Laikinos pusiausvyros pagrindas lkesi pastovumas. Natralu, kad toki laiko period trukm yra gana nedidel. Laikinos pusiausvyros atkrimo metu kaupiama nauja informacija ir tam tikro laikotarpio pabaigoje jau keiiasi lkesiai. Ateiiai kuriami nauji planai. Lkesi pasikeitimas reikia naujo ekonomini vyki periodo pradi. E. Lindahlio nuomone, tikrai dinamikas poiris tai ekonomik stumiani priek jg kitimo nuo vieno periodo iki kito periodo tyrimas. Juk jei inomi principai, siejantys

gamybos dalyvi pradinius skaiiavimus (lkesius) su i vyki gyvendinimu ir gaut ini panaudojimu nauj skaiiavim ateiiai formavimui, galima aprayti nuosekli proceso raid per kelet vienas po kito sekani period. Kitaip sakant, pradins varanios jgos patyria pokyius, ir tokiu bdu sistemoje atsiranda judjimas. Kaip ir jo mokytojas K. Wicksellis, E. Lindahlis, nagrindamas kain ir uimtumo kitim, daug dmesio teik procento normai. Naudodamasis nuoseklumo analizs metodais, E. Lindahlis padar ivad: didelio nedarbo buvimo slygomis procento normos sumainimas gali skatinti gamybos kitim, o atitinkamas paklausos isipltimas turi utikrinti uimtumo augim ne tik gamybos priemoni gamyboje, bet ir vartojimo prekes ileidianiose akose. E. Lindahliui ypa svarbi atrod ivada, kad skolinimo procento mainim masinio nedarbo slygomis lydi palyginti maesnis (lyginant su visiko uimtumo situacija) bendro kain lygio augimas. Be to, jis pastebjo, kad kadangi pavieniai verslininkai ateities vykius numato toli grau ne tobulai ir j sprendimams daro poveik tikimybiniai vertinimai, tai pats savaime bank vadov praneimas apie tai, ko jie ruoiasi imtis, gali rimtai paveikti ekonominius procesus. Taiau E. Lindahlis toli grau ne visus K. Wicksellio silymus velg kaip galutin ties. Jis neig atlikusios svarb vaidmen K. Wicksellio ciklo koncepcijoje natralios procento normos net teorin egzistavim. Pagal E. Lindahl, i tikrj yra vairias preki grupes atitinkani procento norm sistema. Kalbdamas apie kumuliatyvinius procesus, jis paymjo, kad ie negali tstis labai ilgai. Kumuliatyvumo laipsn, pasak E. Lindahlio, lemia lkesi elastingumo dydis, ireikiamas kaip laukiamo proporcingo pokyio ateityje santykis su realiu proporcingu pokyiu, vykusiu prabgusiu laiko periodu. Kol is dydis didesnis u vienet, kumuliatyvinis procesas tsis ir sistema nepasieks pusiausvyros. Kai lkesi elastingumas tampa lygus vienetui, kumuliatyvinis procesas baigiasi ir sistema pasiekia pusiausvyr, bet jau naujame lygyje. Pripaindamas svarb smoningo prado, t. y. ekonominio gyvenimo vairi subjekt savo veiklos planavimo, vaidmen, E. Lindahlis, ko gero, vienas i pirmj pamgino analizuoti planavimo principus vairiais lygiais nuo privai asmen iki vyriausybini organizacij (nors daugiausia dmesio jis teik pavieni nepriklausom kini subjekt planams). E. Lindahlis prijo ivados, kad kin veikla, orientuota artimiausiu metu gauti tiesiogins naudos gavim, neivengiamai sukels dalinius lkesi pokyius, iki visiko j pasikeitimo. Todl protingos centralizuoto reguliavimo programos turi bti nukreiptos sumainti ekonomin rizik, riboti nenumatyt aplinkybi galimus nepalankius padarinius. Be to, valstybs ekonomini funkcij isipltimas reikalavo didelio vyriausybini finansini operacij augimo. Kita vertus, vis svarbesn darsi socialin politika. Todl vedijos ekonominje literatroje vis daugiau dmesio buvo teikiama natos, susijusios su biudetini ilaid finansavimu, teisingo paskirstymo princip klausimui. E. Lindahlio daktaro disertacijoje, paraytoje dar Pirmojo pasaulinio karo metu, buvo detaliai inagrinta valstybs finansini operacij rinkinio poirio esm, mokesius traktuojant kaip kain, sumokam valstybei u jos suteikiamas paslaugas, o mokesio mokjim kaip kiekvieno mokesio moktojo savanorik akt, utikrinant jam didel naud. XX a. ketvirtajame deimtmetyje paraytuose darbuose E. Lindahlis suformulavo valstybinio biudeto ciklinio balansavimo idj. Pagal i koncepcij krizs metu valstyb gali mainti mokesius ir, naudodama deficitin finansavim, padidinti asignavimus vieiesiems darbams. Dl to susidariusi

skola bus dengiama ciklinio pakilimo metu, kai iaugs mokestini mokjim srautas. Be to, ekonomins slygos leis padidinti apmokestinimo normas. Pastebtina, kad E. Lindahlis, tsdamas savo mokytojo K. Wicksellio paiekas, knygoje Apmokestinimo teisingumas pateik savo variant ir siekiant vienbalsio sprendimo viej grybi tiekimo finansavimo klausimu. Pagal E. Lindahlio pasilyt princip, individo dalis vieosios grybs finansavime (interpretuojama kaip vieosios grybs ribinio vieneto mokestin kaina) turi tiksliai atitikti vieosios grybs ribin naudingum iam individui. Gunnaro Myrdalio (18981987 m.) ankstyvieji darbai priskirtini vieniems i svarbiausi ved mokyklos teorini darb. 1923 m. jis baig teiss studijas Stokholmo universitete ir pradjo teisininko karjer, kartu tsdamas studijas universitete. 1927 m. (prabgus metams nuo K. Wicksellio mirties) G. Myrdalis apgyn ekonomikos moksl daktaro disertacij ir buvo paskirtas dstyti politin ekonomij. Disertacijos atspausdintas tekstas tapo lyg ir atskaitos takas antrosios kartos ved ekonomist darb publikavimui. XX a. treiojo deimtmeio pabaigoje i disertacij rimtai kritikavo E. Lindahlis ir kai kurie kiti ved ekonomistai. Tsdamas tos paios problematikos darbus, G. Myrdalis 19251929 m. retkariais studijavo Vokietijoje ir Didiojoje Britanijoje, o 19291930 m. pirm kart nuvyko JAV. Tuo metu jis ileido pirmsias savo knygas, tarp j veikl Politiniai elementai ekonomikos teorijos raidoje (1930 m.). 1931 m. G. Myrdalis ileido nauj darb ved kalba Pinig pusiausvyra, kur vliau publikavo vokiei kalba 1933 m. (rinkinyje, kur redagavo F. von Hayekas) ir angl kalba 1939 m. Su kiekvienu leidimu autorius ankstesnius tekstus esmingai keit ir papild. G. Myrdalis savo disertacijoje nagrinjo veiksnius, sukelianius bendro kain lygio pokyius. Pagrindine analizs problema jis vardijo svarbiausi, jo nuomone, klausim pusiausvyr pinig srityje. I ia kilo ir mintos knygos pavadinimas Pinig pusiausvyra. iuo terminu ved ekonomistas apibdino ne preki rinkas (cirkuliuojani pinig kiekio ir preki mass pusiausvyr), o skolinamojo kapitalo rink (paklausos skolinimosi loms i verslinink puss ir laisvo piniginio kapitalo pasilos pusiausvyr). Kaip pabr G. Myrdalis, tokios pusiausvyros analiz perengia grynai akademines diskusij ribas: ji gali padti sukurti veiksmingas pinig-kredito politikos priemones. Didiausi G. Myrdalio ankstyvj darb vert sudar tai, kad jis suteik dinamin aspekt K. Wicksellio pinigins pusiausvyros teorijai, be prastinio (L. Walraso pusiausvyros) reikalavimo (pasilos atitikimo pasilai) papildomai numaiusiai, kad santaup dydis atitikt kapitalini investicij apimt. G. Myrdalis pakeit K. Wicksellio suformuluotas teorines tokios pusiausvyros egzistavimo slygas ir kartu pusiausvyros bsen analizei suteik dinamin pobd, Pinig pusiausvyros vokikajame leidime (1933 m.) praddamas taikyti vadinamj perspektyvin (ex ante) ir retrospektyvin (ex poste) kapitalini investicij efektyvumo vertinimus ir j tarpusavio palyginimus. ia savo inovacija jis savotikai perkirto ekonomikos teorijos Gordijaus mazg ilaisvino j nuo postulato, kad ateitis ir praeitis i esms neturintys reikms odiai. G. Myrdalis, kaip ir K. Wicksellis, atkreip dmes lkesi kategorij ir j panaudojo skolinamo kapitalo rinkos analizje. Pagrindiniu savo tyrimo udaviniu jis laik lkesi jungim pinig sistem. Btent iame darbe G. Myrdalis pirm kart iskyr lkesius ex ante, t. y. lkesius iki (pradinius skaiiavimus ateiiai) ir lkesius ex post lkesius po (vertinimus, pakoreguotus pagal jau gautus rezultatus), kurie vliau taip plaiai paplito akademinse teorijose, o keynesistinje sistemoje atrodo tiesiog nepakeiiami.

Lkesi ex ante ir ex post aparatas G. Myrdaliui tapo pagrindiniu nepusiausvyrini situacij analizs instrumentu, o skirtumas tarp lkesi ex post ir ex ante rodymu, kad pinigin pusiausvyra nepasiekta. Ankstesns ciklo teorijos, kaip man G. Myrdalis, pasirod netinkamos btent todl, kad nevertino kinio proceso dalyvi lkesi vaidmens. Operuodamas iomis sampratomis, jis pamgino patikslinti bendrosios pusiausvyros slygas, anksiau suformuluotas K. Wicksellio. G. Myrdalis parod, kad normalus procento lygis, sulyginantis paklaus ir pasil skolinamo kapitalo rinkoje, toli grau ne visada sudaro pakankam pusiausvyros slyg preki rinkoje (ne visada lemia pastov preki kain lyg). G. Myrdalio nuomone, norint pasiekti pusiausvyr btina, kad investicijos (ir naujos, ir skirtos padengti sunaudotas kapitalines grybes) atitikt esamo laisvo kapitalo dyd. Kain stabilumas nra privaloma pinigins pusiausvyros slyga. Ji bus isaugoma, jei visos kainos augs proporcingai, vienodu laipsniu. Taiau visikai tiktina, kad skirting grybi kainos keisis netolygiai (tai ypa bdinga kain darbui ir kitiems gamybos veiksniams santykiui), todl realiai sunku nors kiek ilgiau isaugoti pusiausvyr. G. Myrdalis pabr, kad tendencij paeisti pusiausvyr tarp reali investicij ir laisvo kapitalo gimdo ne paaliniai, egzogeniniai veiksniai, o vidins, endogenins jgos. Taip, pelno normos augimas skatina investicij didjim, bet santaup santykinis dydis tuo pat metu, kaip taisykl, krinta. Disproporcijas gali sukelti ir daug kit prieasi, pavyzdiui, vairi subjekt lkesi dl vien ir t pai proces rezultat nesutapimas. Pusiausvyr kapital rinkoje G. Myrdalis laik pusiausvyros gamybos sferoje prielaida. O kalbant apie preki rinkas, tai ia, jo nuomone, pusiausvyros paeidim isiaikinti gerokai sunkiau, negu pinig rinkoje. G. Myrdalis tai aikino preki rinkomis, kuri kainos nepakankamai lanksios. Tokiose rinkose net gana toli nueng kumuliatyviniai procesai gali iki tam tikro laiko nesukelti didelio bendro kain lygio pokyio, kuris yra paeistos pusiausvyros signalas. i G. Myrdalio pirm kart isakyta idja vliau buvo ipltota J. M. Keyneso mokyklos darbuose, bei privert F. A. von Hayek susimstyti apie neutrali pinig egzistavimo galimyb. Pastaroji tapo viena i tem jo knygoje Kainos ir gamyba pranaingame spjime, keturiasdeimt met pralenkusiame savo laik. Kita vertus, reikia pastebti, kad ir ved mokyklos atstovai (G. Myrdalis, B. Ohlinas, E. Lindahlis) pakankamai dmesingai pairjo J. M. Keyneso inovacijas, ypa susidomjo nepusiausvyriniu poiriu, kur J. M. Keynesas pasil dar savo Traktate apie pinigus, o taip pat idja atskirti situacijas ex ante ir ex post, individuali plan suderinimo procesu, kain ir kieki skirtinga reakcija visumins paklausos kitim. Dl to normalus procento lygiui G. Myrdalio schemose jau neteikiama tokio svarbaus vaidmens, kaip K. Wicksellio teorijoje. pirm viet dabar ikyla verslinink vertinimai ex ante (kitaip sakant, laukiamos pajamos kapitalui). G. Myrdalio nuomone, btent pelno prognozuojama (laukiama) norma yra varanioji dinamikos sistemos jga. Taigi, pagal j, realus kapitalas sudaro laukiam pajam, diskontuojam iam laiko momentui, sum, o laukiama pelno norma traktuojama kaip natrali procento norma. Be joki abejoni, individuali vertinim ex ante ir ex post traukimas analitines schemas reik rimt ingsn pltojant K. Wicksellio tez apie lkesi vaidmen. Perjimas nuo vienos ekonomins sistemos bkls prie kitos vis daniau buvo siejamas su kinio proceso dalyvi lkesiu kitimu. Taiau tai neivengiamai visam teoriniam tyrimui suteik subjektyv pobd. Todl kai kurie kiti ved mokyklos atstovai laiksi blaivesnio poirio i teorin naujov. Lundo

universiteto, Stokholmo verslo administravimo mokyklos ir Harvardo bei Stokholmo universiteto aukltinis Bertilas Gotthardas Ohlinas (18991979 m.), pats vliau profesoriavs Kopenhagos universitete (19251930) ir Stokholmo verslo administravimo mokykloje (19301965) (ia jis pakeit savo mokytoj E. F. Heckscher), savo 1934 m. ileistoje knygoje apie kredito-pinig politik paymjo, kad pati lkesi ex ante samprata pernelyg neapibrta. Be to, kaip jis pabr kitame savo darbe, tokie individuals planai negali bti statistikai patvirtinti. B. Ohlinas pagrindiniu savo udaviniu laik kapital rinkos teorijos sukrim. Naudodamasis lkesi ex ante ir ex post aparatu, jis prijo ivados, kad procento norma negali bti efektyvia pusiausvyros utikrinimo priemone: ji tik ribotai veikia investavimo proces. Priimtinas procento normos reguliavimo tikslas gali bti tik kain stabilizacija. B. Ohlinas kritikavo poir, kad bendro kain pokyio prieastis yra apyvartoje esani pinig kiekis. Kain kitimas greiiau susijs su padtimi kapital rinkoje, tarp j su valstybinmis paskolomis ir fiskaline politika. Atmesdamas monetarin politik, B. Ohlinas faktikai neig svarb pinig vaidmen ekonomikos pltroje. Pastebtina, kad savo tyrimuose, skirtuose K. Wicksellio apibrtos pusiausvyros svokos analizei, B. Ohlinas trejet met anksiau nei J. M. Keynesas naudojo kai kuriuos vliau tapusius labai populiariais (dl J. M. Keyneso darb) analizs metodus, pavyzdiui, vadinamsias likvidumo preferencijas, ribin polink vartoti ir kita. Deja, B. Ohlino darbai buvo parayti ved kalba ir nebuvo iversti. Todl, kai 1937 m. jis pamgino straipsniu angl urnalui pelnyti pripainim savo idjoms, sulauk keynesist kritikos. Tik vliau jo indlis ioje srityje buvo pripaintas. Taiau svarbiausi B. Ohlino darbai, u kuriuos 1977 m. jam buvo teikta Nobelio premija ekonomikos srityje (kartu su Jamesu Meade (g. 1907 m.)), buvo skirti tarptautins prekybos teorijai, pabrusiai lyginamuosius pranaumus ir integravusiai vidaus bei usienio prekybos teorijas, kildinant jas i erdvinio isidstymo teorijos, prekyb laikiusios region ir ali nelygaus apdovanojimo produktyviais itekliais rezultatu. Jei D. Ricardo analiz pradjo, parodydamas prekybos naud, B. Ohlino ieities takas buvo prekybos prieasi ityrimas. Tarptautins prekybos teorijos prielaidas sukr garss ankstesns kartos ved ekonomistai G. K. Casselis (18661945 m.) ir E. Heckscheris (18791952 m.), kuri indl ekonomikos teorij aptarsime iek tiek plaiau. Nuolatinis K. Wicksellio konkurentas ir prieininkas buvo Stokholmo universiteto profesorius Gustavas Karlas Casselis. Jis tapo iuolaikins ved ekonomikos teorijos pradininku ir ypa pagarsjo savo Socialins ekonomikos teorija (originalo kalba ileista 1918 m., anglikai 1922 m.), kurioje L. Walraso stiliumi apraomos bendrosios pusiausvyros slygos, bei monetariniais kriniais (ymiausias i j buvo 1903 m. ileistas veikalas Procento esm ir jo egzistavimo prieastys). iuose veikaluose isakyta nemaai gana originali mini apie vert, kain, kapital, procent, pinigus ir bendrj pusiausvyr. Tiesa, daugum j kolegos pripaino klaidingomis, kartais piktokai pasiaipydami, kad tai, kas jo teorijoje buvo teisinga paimta i kit, o kas sava neteisinga. G. K. Casselis apibr kontrus ekonomikos modelio, kuriame (kitaip negu L. Walraso modelyje, apie kur G. K. Casselis net neusimena, lyg io i viso nebt buv tokiam poiriui, ko gero, daug takos turjo garsieji Vienos seminarai (Vienna Colloquium), kuriuose austr mokyklos patriarchas C. Mengeris, lydimas snaus matematiko Karlo Mengerio (19201985 m.), taip pat palikusio svar pdsak ekonomikos moksle, atkakliai reikalaudamas subjektyvios kainos interpretacijos bei diegdamas savit skirtumo tarp ekonomini ir neekonomini preki

suvokim, tiesiog sulugd ir istm L. Walraso teorij i G. K. Casselio pusiausvyros sistemos, bei naudodamasis savo taka amerikieiams Frankui A. Fetteriui ir Williamui T. Smartui (btent jis ir ivert daugel austr mokyklos atstov darb angl kalb), bei anglams Philipui H. Wicksteedui ir lordui Lionelui C. Robbinsui saugojo marinalizm nuo A. Marshallo teorijos takos ir padjo tobulinant neowalrasin teorij) fiksuojami ne tik technologiniai gamybos bdai, vartotoj preferencijos ir j pradiniai itekliai, bet taip pat ir fizin gamybos veiksni apimtis. Anot E. Lundbergo, G. K. Casselis, ekonomik atjs i matematikos srities, jau baigs studijas Upsalos universitete ir vliau pratss ekonomikos mokslus Vokietijoje, ko gero, vienintelis i to laikotarpio ekonomist pateik makroekonomin potencialiai stacionarios bkls ekonominio augimo teorij. Pagal duomenis, gautus i draudimo bendrovi ir nacionalins gynybos ilaid bei poreiki parlamentini tyrim, G. K. Casselis apskaiiavo, kad vedijos ekonominio augimo norma buvo apie 3 proc. per metus. E. Lundbergas G. K. Casselio teorij ir jo skaiiavimus vliau apibendrino lygtimi: g = s (Y/K), kur g yra ekonominio augimo norma, s pajam grynojo taupymo norma, Y ir Y/K yra ieiga ir ieigos/kapitalo norma. Taigi G. K. Casselis 30 met anksiau numat Harrodo-Domaro augimo teorij, kurioje iek tiek kitokia terminologija ir ymjimu ireikti tie patys esminiai ryiai. G. K. Casselis buvo kiekybins pinig teorijos alininkas. Jis man, kad pinig pasilos pokyiai yra vienas svarbiausi veiksni, lemiani keitimo norm, nors ir nepateik detalios keitimo norm ir kain sryio mechanizmo analizs. G. K. Casselis man, kad vienintelis tikras verts matu yra pinigai, ir neig naudingumo bei verts sampratas. Jo nuomone, vartojim ir taupym, taip pat kaip ir gamyb, galima laikyti nepertraukiamais pastoviais procesais. Ilgalaikiais laikotarpiais palaikyti stabilum padeda toks pajam augimas, kuris yra proporcingas kapitalo didjimui. Ypa vertingais G. K. Casselio kryboje laikomi jo atlikti ekonominio ciklo problem tyrinjimai. Panaiai kaip ir F. A. von Hayekas, jis kriz siejo su nepakankamu taupymu. Taiau F. A. von Hayekas kaltino bank sistem u perteklins gamybos proceso, verianio papildomai skolintis u didesnes vartojimo kainas, skatinim, o anot G. K. Casselio, ekonominis ciklas tai tas mokestis, kur visuomenei tenka mokti u paang. Ekonomikos ciklin pltra utikrina perjim nauj technologij link, atsiranda naujos akos, traukiami nauji itekliai. Ekonomins depresijos, krizs tai savotiki ioriniai postmiai, utikrinantys paang. Visos ios mintys susisiekia su J. A. Schumpeterio idjomis. Kalbant apie terminij, btent G. K. Casselis 1918 m. perkamojo pajgumo pariteto teorij pavadino perkamojo pajgumo paritetu, nors pai perkamojo pajgumo pariteto teorem diskusijose naudojo J. Wheatleyus ir D. Ricardo dar XIX a. pradioje, o pai jos idj pirmasis isamiai idst J. M. Keynesas savo veikale Traktatas apie monetarin reform (1923 m.). Taiau G. K. Casselio santykiai su ved mokykla klostsi nelengvai. Jis nuo XIX a. paskutiniojo deimtmeio vidurio pradjo spausdinti trumpus savaitinius straipsnius apie vairias kasdienes ekonomines problemas viename svarbiausi vedijos laikrai, o nuo 1920 m., kai pradjo eiti Skandinaviska Banken Quarterly Review, beveik kiekviename io urnalo numeryje iki pat savo mirties 1945 m. spausdino gana ilgus straipsnius. Kadangi ...Review buvo leidiamas ne tik vedikai, bet ir vokikai bei anglikai, G. K. Casselio straipsniai jame buvo plaiai skaitomi.

Prieastis nerodyti dmesio G. K. Casseliui buvo ta, kad jis neigiamai reagavo ir Stokholmo mokyklos teorijas, ir jos lyderi G. Myrdalio, B. Ohlino ir E. Lindahlio nuo 1932 m., kai socialdemokrat partija atjo valdi, skelbiam ekonomikos atkrimo program. Kitas garsus pirmosios ved ekonomist plejados atstovas, 1909 m. steigtos Stokholmo verslo administravimo mokyklos pirmasis ekonomikos teorijos katedros profesorius Elis Filipas Heckscheris buvo D. Davidsono studentas Upsaloje, o vliau dirbo docentu Stokholmo universitete greta profesoriaus G. K. Casselio. Nepaisant to, E. Heckscheris paliko savo didiuosius mokytojus tam, kad sukurt savo individual keli ekonomins minties istorijoje. Jis dirbo labai produktyviai E. Heckscherio bibliografij sudaro daugiau kaip tkstantis publikacij; i j, be 1919 m. pasirodiusio garsiojo straipsnio, kuriame buvo idstytas tarptautins prekybos modelis, dar iskirtini ie darbai: Kontinentin sistema (1918 m.) ir Merkantilizmas (1931 m). E. Heckscheris 1919 m. pasirodiusiame straipsnyje ikl hipotez, kad, esant laisvai tokio tipo ekonomik tarpusavio prekybai, turi isilyginti gamybos veiksni kainos (nulemtos skirtingo deficitikumo lygio skirtingose ekonomikose). Nors jo studentas B. Ohlinas (kaip ir G. Myrdalis doktorantroje studijavs ir pas G. K. Cassel) 1933 m. ijusiame veikale Tarpregionin ir tarptautin prekyba nepateik iuolaikine prasme tiksli rodym, vis dlto jis gana tiksliai suformulavo slygas, kurioms esant i hipotez teisinga (gamybos veiksni tarpusavio pakeiiamumas, eksportuojam produkt transportavimo kain nebuvimas ir kt.). Be to, B. Ohlinas ityr daugel ios hipotezs modifikacij ir tolesni jos padarini tais atvejais, kai ali tarpusavio prekyba susiduria su dirbtiniais barjerais, valiut kurso svyravimais ir kitais sunkumais. Neatsitiktinai B. Ohlino ipltota teorija (dabar vadinama Heckscherio-Ohlino teorija arba H-O modeliu), pabrianti vieno i gamybos veiksni santykin pertekli, plaiai paplito (galima teigti, kad H-O modelis tapo paiu takingiausiu tarptautins prekybos modeliu pasaulyje) ir buvo studijuojama daugelio vlesni autori. Heckscherio-Ohlino koncepcijos patrauklum didino tai, kad ji buvo pateikta L. Walraso tipo pusiausvyrins teorijos forma ir todl lengvai sira neoklasikins doktrinos bendr schem. Todl tarptautins prekybos neoklasikins teorijos pltra buvo beveik vien tik E. Heckscherio ir B. Ohlino idj tobulinimas. Paymtina, kad B. Ohlinas savo idjas stengsi gyvendinti ir praktikoje, 19381970 m. bdamas vedijos parlamento nariu bei Liberal partijos vadovu (19441967 m.). Erikas Filipas Lundbergas (19071987 m.), vertindamas B. Ohlino teiginius apie kredito-pinig, savo knygoje Ekonominio augimo teorijos tyrimai (1937 m.) pamgino susieti lkesi formavimsi su realiais kini proces raidos rezultatais. Jis ra: Ekonominio gyvenimo dalyvi veiksmus prasminga sieti su j lkesiais tik tuo atveju, jei lkesiai gali bti paaikinti pagal praeities ir dabartiniais kinius vykius. Jei tarp j negalima pastebti kokio nors atitikimo, vadinasi ekonomikos teorija kaip mokslas visikai nereikalinga. E. Lundbergas, remdamasis E. Lindahlio darbais, panaudojo nuoseklum analizs metod nepusiausvyrini situacij tyrimui. Pagal jo teorin model tai reik, kad kinio proceso dalyvi lkesiai ex ante per kiekvien nagrinjam period negali bti realizuoti. Taiau jei E. Lindahlio teorijoje nuoseklum analizje sistem i pusiausvyros ivesdavo analizuojamai sistemai ioriniai, egzogeniniai veiksniai, ir per kiekvien period sistema pasiekdavo pusiausvyr, tai E. Lundbergo ekonomins dinamikos modeliuose per kiekvien atskir period lkesiai neisipildo dl vidini (endogenini) prieasi ir jau pati modeliuojama struktra turi visus nuolat

atsikurianius nestabilumo altinius, nepaisant kokie dirbtini ir skurds turinio poiriu jie bt. Jo nuomone, paioje sistemoje kiekvien period sutinkami ekonomini subjekt elgesio persitvarkymo gauss paskubjimai ir vlavimai paeidiamos pusiausvyros poiriu. Pasak E. Lundbergo, vis subjekt vienalaikis reagavimas ir vienalaikis j prisitaikymas prie besikeiiani veiksni visikai nerealistikas poiris. Apie toki tendencij net ir kalbti neverta. Taigi E. Lundbergo nepusiausvyrins analizs schemos, lyginant su E. Lindahlio teorija, buvo geriau pritaikytos dinamini proces analizei naudojant nuoseklum metod. Tiesa, ir jos turi vien rimt trukum: juk E. Lundbergo schemose svarb vaidmen vaidina prielaida apie nekintam ir nepriklausani nuo vyki faktins eigos dalyvi reakcij. Tai poir dar nepakankamai realiu. itai i dalies pripaino ir E. Lundbergas, pats kart tokias prielaidas apibdins kaip mechanikas. Pagrindiniu ekonomikos nestabilumo altiniu E. Lundbergas laik gamybos ilaid ir pajam, naudojam i ilaid padengimui, nesutapim laike. Jo nuomone, is nesutapimas, pasireikiantis iorje kaip pasilos ir mokios paklausos prietaravimas, atlieka svarbiausi vaidmen atsirandant ciklikiems svyravimams ekonomikoje. E. Lundbergas modeliavo dvi ekonomini krizi ris: vienos sukeltos to, kad investicij gyvendinimui neutenka santaup, o kitas pagimdo perteklinis taupymas, vartotojik ilaid kritimas. Pastebtina, kad E. Lundbergas savo knygoje Ekonomins ekspansijos teorijos tyrimai faktikai pateik subalansuoto augimo sampratos, ekonomin analiz pirm kart trauktos kito ved ekonomisto G. K. Casselio, tiksli matematin formuluot. Jis, kaip minta, parod, kad vieningas augimo tempas turi bti lygus santykiui tarp taupymo normos ir ekonomikos imlumo kapitalui rodiklio. Taip jis praktikai apra bsimo Harrodo-Domaro modelio pagrindin turin. Usiminus apie pastarj model, engsime ingsn al ir paminsime dar vien pavard C. F. Bickerdike (18761961 m.). Jis pirmasis suformulavo algebrin, o ne vien tik paprast aritmetin augimo model, savo skaiiavimus traukdamas pinig pasil (ir taupymo-investicij balans) bei vertindamas kai kuriuos augimo proceso nepusiausviros aspektus, kuri net ir bendrais bruoais netyrinjo jo pirmtakai. Kaip paymjo augimo stadij teorijos autorius W. W. Rostow (g. 1916 m.), C. F. Bickerdike gali bti geras pavyzdys, kiek daug i tikrj ekonomins minties istorijai yra nusipeln tie, kurie liko jos paratse ir inaose. Gyvenimo kelias. Croydone baigs mokykl, 1895 m. C. F. Bickerdike Oksfordo universitete pradjo studijuoti matematik ir istorij; ten po ketveri met gijo bakalauro laipsn. 1899 m. jam didel tak padar F. Y. Edgeworthas, tuometinis politins ekonomijos profesorius ir (kartu su J. M. Keynesu) The Economic Journal redaktorius. 1902 m. C. F. Bickerdike laimjo Cobdeno premij u darb ems verts apmokestinimo klausimu, kuris i dalies domino ir F. Y. Edgeworth. C. F. Bickerdike persikl London ir siek daktaro laipsnio Londono ekonomikos mokykloje. Jo tezi rengimui vadovavo profesorius Edwinas Cannanas, priklauss senajai nematematizuotai ekonomikos teorijos mokyklai. C. F. Bickerdike tezs Tarif teorija apm du straipsnius, kurie iki iol minimi ios srities istorijoje, bet paios tezs 1906 m. buvo atmestos, tikriausiai usispyrus E. Cannanui, galimai atspindint jo nuomi kov su ta teorija, kuri simbolizavo F. Y. Edgeworthas. Vis dlto 1910 m. C. F. Bickerdike buvo paskirtas dstytoju Manesterio universitete; taiau jis 1912 m. paliko ias pareigas ir pradjo dirbti tarnautoju Prekybos valdyboje,

kuri vliau tapo Darbo ministerijos dalimi. Faktikai visi C. F. Bickerdike moksliniai darbai spaudoje pasirod iki 1929 m., nors kai kurie faktai rodo, kad jis ir toliau ra ekonomikos teorijos veikalus, su kuriais supaindindavo tik artimiausius savo draugus, bei reguliariai lank susitikimus Londono Politins ekonomijos klube. Ekonomikos teorija. C. F. Bickerdike spausdint darb bibliografij sudaro 14 straipsni, 19021929 m. paskelbt (iskyrus du) The Economic Journal, ir 38 knyg apvalgos, taip pat paskelbtos tame paiame urnale. C. F. Bickerdike paliet plat ekonomini problem spektr. Geriausiai inomi jo darbai apie tarptautin prekyb, susij su neskmingomis daktaro tezmis, ir iskirtinis 1914 m. straipsnis apie akseleratori: Uimtumo svyravim nemonetarins prieastys. domu pasekti, kaip keitsi C. F. Bickerdike poiris augim, kuriame Bruce Larsonas iskyr tris etapus. Pirmame etape, apmusiame laikotarp nuo 1907 iki 1914 m., C. F. Bickerdike, veikiamas A. C. Pigou ir F. Y. Edgewortho mini, domjosi kai kuriais gerovs ekonomikos teorijos aspektais. Ypa j domino teigiami ir neigiami ioriniai efektai (kooperatins ir nekooperatins gamybos slygos). Taiau, skirtingai nuo mint ekonomist, artjant Pirmajam pasauliniam karui C. F. Bickerdike savo dmes nuo mikrogerovs problem sutelk makrogerovs problemas, vis tik ilaikydamas jautrum skirtumui tarp individualios ir socialins perspektyvos bei susidomjim ioriniais efektais. Taip pat jis vis labiau m domtis lkesi vaidmeniu. Nors ir neireikdamas makroekonominiais terminais, C. F. Bickerdike savo straipsnyje Uimtumo svyravim nemonetarins prieastys paymjo, kad akseleratoriaus ir multiplikatoriaus sveika tam tikrame sektoriuje gali turti bendr poveik pramons gamybos apimi svyravimams. Remdamasis savo suformuluotais gerovs ekonomikos teorijos pagrindais, jis nagrinjo karo finansavimo ir ems kio politikos problemas. 1924 m. C. F. Bickerdike savo darbe Individuals ir socialiniai procentai sryyje su taupymu gro prie taupytoj ir netaupanij sprendim socialinio poveikio. taiau kart tai buvo susij ne su trumpalaikiu kar, o su ilgalaikiais augimo procesais. Savajame augimo modelyje, kur jis suformulavo 19241925 m. straipsniuose, C. F. Bickerdike i pradi lyg ir pasirm G. K. Casselio modeliu, dl paprastumo darydamas prielaid apie socialistin valstyb ir bank sistem, pastovi augimo norm, susiet su pastovia tam tikra (duota) gyventoj skaiiaus augimo norma, ir nesikeiianias technologijas. Toliau C. F. Bickerdike nustat, kad pastovus kain lygis gali bti ilaikytas, jei pinig procento norma bus tapati fizinio turto ir pinig augimo normai, ir valstybs per laiko vienet gauta procent bendra suma bus lygi bendram pinig padidjimui, reikalingam finansuoti iaugusi gamyb; t nurod ir G. K. Casselis. Toliau C. F. Bickerdike aptar pusiausvyros slygas, btinas darant prielaid apie nesocialistin ekonomik, kurioje vyksta asmeninis taupymas, ir ivadas pateik visikai R. Harrodo Es apie dinamin teorij dvasia. Paymtina, kad pastarasis niekada nepateik nuorod C. F. Bickerdike darbus, nors to lyg ir buvo galima tiktis i nuolatinio The Economic Journal, kuriame C. F. Bickerdike daugiausia spausdino savo veikalus, skaitytojo, o vliau ir redaktorius... Ko gero, raant akinanioje J. M. Keyneso Bendrosios teorijos viesoje, kiti ekonomins minties vingiai ir smulkesns praeities figros laikinai liko utemdytos. Taiau grkime prie ved mokyklos. Dmesys kapitalistins ekonomikos raidos vidiniams nestabilumui E. Lundbergo knyg suartina j su metais anksiau publikuota J. M. Keyneso knyga Bendroji uimtumo, procento ir pinig teorija. Negana to, kaip pastebjo J. Schumpeteris, E. Lundbergo darbe iuolaikinio

keynesizmo makrodinamins ir mikrodinamins aknys irykintos daug geriau, nei paties Keyneso veikale. Giljant krizei ir toliau pltojantis depresijai, ved ekonomistai pradjo vis daugiau dmesio teikti valstybinio reguliavimo problemoms. 1937 m. vedijoje buvo sukurtas konjunktrinis institutas, kurio tyrim vadovu buvo paskirtas E. Lundbergas. (Kartu su juo bei I. S. Svennilsonu ia tyrimus vykd ir G. K. Casselio studentas Gosta A. Bagge (18821951 m.), parengs labai originali disertacij apie pusiausvyr darbo rinkoje, bendravs su daugeliu Stokholmo mokyklos atstov, bet taip ir liks j nepripaintas). E. Lundbergas pasisak prie tiesiogin valstybs kiimsi ekonomik siekiant atkurti pusiausvyr. Leistinu reguliavimo instrumentu jis laik fiskalin politik (poveik per mokesi ir biudetin sistem) ir kreditopinig politik (poveik per bank sistem), teikdamas pirmenyb pastarajai. Pagal bendr K. Wicksellio koncepcij kins konjunktros reguliavimo pagrindiniu rankiu ved mokyklos atstovai laik poveik skolinamo procento rinkos normoms. Ypa detaliai ie klausimai nagrinti mintoje G. Myrdalio knygoje Pinig pusiausvyra. Prabgus metams nuo ios knygos pasirodymo vokieiu kalba J. R. Hicksas vertino j kaip aukiausios kokybs indl prekybinio ciklo reguliavimo problemos tyrim. G. Myrdalis sil aktyvinti fiskalin politik Didiosios depresijos veikimui. Jis pasisak u depresijos ir krizs laikotarpiu susidariusio deficito dengim atitinkamu po depresijos sekanio pakilimo periodo biudeto pertekliumi. Taiau jau XX a. ketvirtojo deimtmeio pradioje irykjo kredito-pinig reguliavimo ribotumai: daugelio ali centrini bank, tarp j vedijos banko, vykdoma pigi pinig politika negaljo ivesti kapitalistin ekonomik i 1929 1933 m. krizs gniaut. Tai aikiai atsispindjo G. Myrdalio knygoje (ypa ie akcentai stiprs anglikajame leidime, pasirodiusiame XX a. ketvirtajame deimtmetyje). Kadangi ryys tarp, viena vertus, pinigins pusiausvyros ir, kita vertus, gamybos ir apimi mast, pasiymi nevienareikmiu pobdiu, kredito-pinig politika gali pasirodyti nepakankamai veiksmingu reguliavimo instrumentu. Pastebtina, kad ved mokyklos klestjimas apima XX a. trei-ketvirt deimtmeius. Be to, net ir trumpa E. Lindahlo, G. Myrdalio, E. Lundbergo ir B. Ohlino poiri apvalga rodo, kad pusiausvyrins situacijos analizs ankstesni statistini metod ribotumas ypa irykjo per vis kapitalizmo istorij paios giliausios ir iauriausios krizs ir tolesns ilgos depresijos slygomis. Kartu su J. B. Sayaus dogma buvo atmestas ir primityvus santykio tarp taupymo ir investicij aikinimas, pagal kur kiekvienu momentu jie turi sutapti vienas su kitu. Btent ved mokyklos atstovai pirmieji isamiai ianalizavo kai kurias disproporcijas, irykjusias skolinamo kapitalo rinkoje (j terminais skirtum tarp piniginio kapitalo savinink lkesi ex ante ir verslinink investicini plan), ir pamgino traukti iuos nepusiausvyrinius procesus ekonominio ciklo teorij. (Apskritai galima teigti, kad, nepaisant skirting taupymo ir investicij apibrim, J. M. Keynesas ir Stokholmo mokyklos atstovai sutar, kad taupo ir investuoja skirtingos moni grups vadovaudamosi skirtingais kriterijais ir kad verslinink sprendimai dl investicij yra lemiamas veiksnys sukeliantis pokyius). Taiau po 1938 m. ymiausi ved ekonomist poiriai prarado ankstesn savitum. Dauguma autori pokario metais paprasiausiai grdavo prie anksiau suformuluot savo idj. Iimtis ia bt institucionalistinje kryptyje enkl pdsak paliks G. Myrdalis, 1974 m. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje (kartu su F. von Hayeku), j gavs u novatorikus darbus pinig teorijos ir ekonomini svyravim teorijos

srityse, o taip pat u ekonomini, socialini ir institucini reikini tarpusavio ryio gili analiz. Po J. M. Keyneso mirties taps, ko gero, ymiausiu pasaulio ekonomistu, G. Myrdalis buvo Stokholmo universiteto profesoriumi, vedijos vyriausybs patarju ekonomikos klausimais (19331938 m.), parlamento nariu (19341936 m., 1942 1946 m.), juodaodi visuomenins padties JAV nagrinjimo tyrim, vykdom Karnegio bendrovs, grups vadovu (19381942 m.), vedijos prekybos ministru (19451947 m.), banko direktoriumi, planavimo komisijos pirmininku ir tarptautins organizacijos (Jungtini Taut Organizacijos) darbuotoju (19471967 m.). Skirtingai nuo daugelio kit Nobelio premijos laureat, G. Myrdalis priskirdavo save prie institucionalistini ekonomist. I po Antrojo pasaulinio karo pasirodiusi G. Myrdalio darb ypa iskirtini: Amerikietika dilema: negr problema ir iuolaikin demokratija (1944 m.), atlikusi lemiam vaidmen JAV Aukiausiajame Teisme 1954 m., kai buvo udrausta rasin diskriminacija valstybinse mokyklose, Pasaulin ekonomika (1956 m.) ir Azijietika drama: taut skurdo tyrimas (1968 m.). Pastarojo veikalo pagrindin mintis buvo ta, jog norint paskatinti spart Pietryi Azijos vystymsi, vienintelis bdas riboti gimstamum, iplsti dirbamos ems plotus iri investuoti sveikatos apsaug bei vietim. ie darbai svarbs ne tiek teoriniu, kiek metodologiniu atvilgiu. G. Myrdalis siek gauti efektyvias praktines rekomendacijas, empirinei analizei suteikdamas naujus akcentus arba teorinius modelius traukdamas naujus empirinius duomenis. Kaip minta, iuo laikotarpiu G. Myrdalis tyr problemas susijusias su pagrindinmis iuolaikinio pasaulio pltros tendencijomis. Bdamas vyriausybins komisijos pirmininku, jis pabrdavo pasaulini rink subalansuotumo paeidimo pavoj. G. Myrdalis rekomendavo vedijos vyriausybei vesti planavimo sistem. Jis iskyr tokias kategorijas, kaip programa ir numatymas. Programa jis vardijo numatom veiksm plan, o numatymu bsim vyki numatym (prognozavim). Pastebtina, kad savu laiku G. Myrdalis prognozavo didel planins ekonomikos stabilum ir pasisak u prekybos su socialistinmis alimis (j tiesa, nepriskirdavo prie visuotins gerovs visuomeni kaip nedemokratini dl jose taikom privatins nuosavybs ribojim) pltim. Be planavimo klausim G. Myrdalis daug dmesio teik integracijos problemoms. Knygoje Pasaulin ekonomika: problemos ir perspektyvos ved ekonomistas iekojo atsakymo klausim kur einame?. Kitais odiais tariant, kieno tikslams ekonomika naudinga ir kieno ne? Tuo tikslu jis inagrinjo tarptautini ekonomini santyki pltros pagrindines tendencijas ir isiaikino j kitimo galimybes. G. Myrdalis paymjo, kad iuolaikinje pasaulinje ekonomikoje vyko rimt pokyi, susijusi kolonijins sistemos gritimi. Jis ra: 1913 m. pasaulis panaiai kaip Periklio laik Atnai daugeliu atvilgi buvo pavyzdin civilizacija, jei umirtume, kad jis neleido savo grybmis naudotis didelei daliai monijos. Galimyb, kaip veikti pasaulinius konfliktus, G. Myrdalis mgino rasti ekonomins integracijos nacionaliniu ir tarptautiniu mastu procesuose. Pagal G. Myrdalio apibrim, ekonomin integracija tai gyvendinimas senojo galimybi lygybs idealo, skelbto Vakar. Jo nuomone, ivystytos pramons alyse, priskirtose prie gerovs valstybi, pasiektas auktas nacionalins integracijos lygis. Tai vyko dl valstybs kiimosi ekonomin gyvenim. Taiau pasaulins ekonomins integracijos dar nra. Negana to, kaip ra G. Myrdalis, ivystytose alyse nacionalin integracija ved link tarptautins dezintegracijos stiprjimo. To pagrindine iraika tapo ekonomins nelygybs tarp industrikai isivysiusi ir silpnai isivysiusi ali augimas.

G. Myrdalio nuomone, tarptautin ekonomin integracija yra galima, jeigu bus suprastas jos btinumas, ir jei bus sukurtas tarptautinio solidarumo pagrindas. Jis man, kad tarptautiniai santykiai turi ir gali bti reguliuojami politikos priemonmis. Neesant smoningo reguliavimo, stichika pasaulins ekonomikos raida neivengiamai sukels tolesn dezintegracijos stiprjim ar net pasaulin konflikt. G. Myrdalio tarptautins ekonomins integracijos koncepcija buvo grindiama komuliatyvinio prieastinio ryio analize. Jos pagrind sudaro socialinje sistemoje buvimas tokio vis veiksni tarpusavio ryio, kuriam esant bet koks kurio nors veiksnio pokytis sukelia kit veiksni pokyius [...] Dl tarpusavio poveikio [...] visa sistema gauna impuls judti pradinio pokyio kryptimi, bet gerokai j virijant. Prieingai pusiausvyros teorijai, numataniai, kad atitinkamos jgos btinai sugrina sistem ramybs bsen, kumuliatyvinio vystymosi principas pirm viet ikelia tokius procesus, kurie, kart prasidj, sukuria slygas tolimesnei pltrai. T pat princip G. Myrdalis panaudojo tirdamas Azijos silpnai ivystyt ali problemas. io darbo rezultatai buvo pateikti plaiai igarsjusioje G. Myrdalio knygoje Azijietika drama: taut skurdo tyrimas, parengtoje amerikiei XX amiaus fondo usakymu. Joje buvo pasilyta io regiono ali atsilikimo, emo gyvenimo lygio, pakankamos paangos nebuvimo prieasi sociologin koncepcija. Knygos pavadinimas aikiai liudija paslpt polemik su A. Smithu. G. Myrdalis pabr gilius tyrim objekto skirtumus tarp mokslinink, usiimani treiojo pasaulio problemomis, ir klasikins politins ekonomijos atstov, tyrusi taut, kurios pirmosios stojo kapitalistins pltros keli, ekonomik. Analizs tiesioginiu objektu buvo pasirinktos Piet ir Pietryi Azijos alys (pirmiausia Indija, Pakistanas, Ceilonas, Birma, Tailandas, Indonezija, Filipinai, Kamboda, Laosas ir Piet Vietnamas). Dramos... koncepcija gim neatsitiktinai. Ji atspindjo ir objektyv isivadavusi ali vystymsi, ir subjektyv treiojo pasaulio alims ikilusi problem supratim. Tradicins visuomens greito persitvarkymo vili kriz pasireik nusivylimu neokeynesistinmis ir neoklasikinmis teorijomis. Silpnas ali isivystymas buvo pradtas vertinti ne kaip greitai veikiamas blogis, o kaip drama, kurios centrinmis figromis tapo paios Piet Azijos tautos ir pirmiausia inteligentija. Pagal G. Myrdalio sociologin koncepcij visas i ali bdas lemia daugiausia archaikos, pasenusi institut pairos, persmelkianias vis socialinio, ekonominio ir dvasinio gyvenimo sistem. G. Myrdalis atriai kritikavo vakarietik poir treiojo pasaulio analiz. Pastarojo metodologinis netinkamumas pasireik tuo, kad jis mgino perkelti ivystytos visuomens realijas silpnai ivystyt visuomen. Praktikoje tai ivirto anklavins ekonomikos europiuotos pramons siauro sektoriaus, labiau susijusio su usienio, nei vietine rinka sukrim. Utikrinti kapitalo investicijas prioritetines akas pasirod daug paprasiau, nei vykdyti gilius ir visaapimanius ekonomikos pokyius. Industrializacijos politikos vykdymas nedav esmini pozityvi rezultat, kurie i esms pakeist daugumos gyventoj padt. Todl G. Myrdalis neatsitiktinai kritikavo daugel ekonominio augimo teorij, skelbiani taut visuomeninio gyvenimo automatiko keitimosi princip kio technins-ekonomins modernizacijos procese. Azijietikos dramos... autoriaus poiriu, visiems Piet Azijos gyventoj sluoksniams bdinga atsakomybs jausmo u elementarios darbo disciplinos laikymsi, tvarkingumo ir punktualumo nebuvimas. Daugumoje nagrint ali vis dar gajs prietarai, niekinantis poiris paprast fizin darb, ltai reaguojama visa, kas nauja ir prisitaikoma prie naujovi. Nra noro eksperimentuoti, verslumo, iniciatyvos. Gyventoj psichologijoje vyrauja

paklusnumas valdiai, emas moni gebjimas veikti kolektyviai, verslininkams siekiant skms, lemiam vaidmen vaidina ryiai, leidiantys gauti monopolins ar pusiau monopolins gamybos ir realizavimo garantijas. Tai jiems utikrina ypa aukt peln. Visa tai paralyiuoja technin-ekonomin modernizacij, sumaina jos rezultatyvum (tokiomis slygomis vargu ar yra paskat didinti produktyvum ir tobulinti gamybinius procesus). Tai galiausiai, lemia atotrkio tarp pirmaujani ir atsilikusi ali lygio augim. G. Myrdalio nuomone, svarbiausi reikm skmingai techninei ir ekonominei pltrai turi tradicins visuomens, atsilikusi socialini ir politini institut esminis pakeitimas. Tik kartu ir lygiagreiai su technine-ekonomine modernizacija imantis priemoni paalinti psichologijoje vyraujanias pasenusias pairas, galima pasiekti paangos, pakeisti nacionalinius darbo iteklius. G. Myrdalis siek rodyti, kad tik gilios gyventoj skaiiaus augimo kontrols, tinkam apdirbimui emi paskirstymo, sveikatos apsaugos ir vietimo reformos gali Pietryi Azijos alyse utikrinti greit ekonomin vystymsi ir padti isprsti atrias regiono socialines problemas. G. Myrdalis man, kad norint veikti atsilikim btina pakeisti darbo ilaid atlyginimo sistem. Reikalas tas, kad Azijos alyse lieka tiesioginis gyvenimo lygio ir naumo ryys, o [...] su pajam augimu turi padidti darbinis pajgumas ir darbo efektyvumas. Todl pagrindin problem G. Myrdalis velg ne kapitalo kaupimo normos augime, o gyventoj aprpinime produktais taip, kad bt skatinamas intensyvesnis, produktyvesnis darbas. vertindamas politini institut vaidmen j dalyvavimo iame procese poiriu, G. Myrdalis dar ivad, kad io regiono ali minktos vyriausybs per silpnos, kad veikt tai, k jis vadino skurdo kumuliatyvinmis jgomis. Taip G. Myrdalis pamgino remiantis plaia faktine mediaga idstyti naujos, kaip jis sak, pltros bandomosios teorijos principus ir nustatyti santyk tarp veiksni, utikrinani atsilikimo likvidavim dka perjimo visapusik paang. G. Myrdalio ivados ir vertinimai leido vadinti j valiu pesimistu, turint omenyje jo idjose besiderinanias XIX a. liberalizmo ir socialistini teorij tradicijas ir gana pesimistin iuolaikins jam pltros vertinim. Kita vertus, ekonomikos smoningos socialins kontrols idja, taip bdinga visai institucionalistinei-sociologinei krypiai, buvo perkelta ne tik nacionalin, bet ir planetin, tarpvalstybin lyg. G. Myrdalis net numat perjimo nuo gerovs valstybs prie gerovs pasaulio perspektyvas. Jo nuomone, negalima apsiriboti klasini konflikt sprendimu atskirose alyse. Juos reikia sprsti tarptautiniu mastu, siekiant drauge likviduoti prietaravimus tarp industrini isivysiusi ir besivystani ali. Baigiant G. Myrdalio vaidmens ekonomikos teorij pltrai aptarim, dar paminsime jo darbus metodologijos srityje, nes G. Myrdalis mgino nustatyti visuomens moksl viet bendroje ini sistemoje. Jis kritikavo grynai ekonomin poir gerovs problemas, nenurodant politini tiksl, nes nesuinteresuotas visuomens mokslas niekada neegzistavo ir logikai negali egzistuoti. G. Myrdalio, maniusio, kad nemanoma i analizs paalinti politini, normatyvini ir ideologini element, nuomone, ekonomistams nereikia bijoti atvirai skelbti politinius sitikinimus ir daryti juos sudtine tyrim dalimi, nes ekonomistus, kaip taisykl, kvpia ne tik mokslinis interesas, bet ir siekis tobulinti visuomen. Juk didieji ekonomistai (T. Malthusas, D. Ricardo, K. Marxas, J. M. Keynesas) visada sil savo rekomendacijas politikos srityje. Paintis su amerikiei institucionalist darbais tik dar labiau sustiprino G. Myrdalio sitikinim, kad visuomenini vertybi problema ekonomikos moksle labai svarbi. Galima teigti, kad socialinio mokslo koncepcija, kurioje vyravo verts svoka, buvo viena i pagrindini viso jo gyvenimo

darb tem. Be to, jis pabr normatyvini kriterij svarb socialinje analizje. G. Myrdalio nuomone, Ypa svarbu socialin analiz pagrsti aikiai ireiktais vertinimo kriterijais, o ne prietaraujant bet kokiai logikai, slpti juos po klaidingomis efektyvumo pretenzijomis. Kaip ir kiti Wertfreikeit kritikai, G. Myrdalis beveik visk, ko nepriskiriame statistikai, laik vertinimu. Kita vertus, jis teig, kad nemanoma atskirti pozityvins ir normatyvins ekonomikos teorijos, ir pretenduoti tai padaryti reikt savs apgaudinjim. G. Myrdal galima priskirti prie vadinamosios naujos metodologins tradicijos, pasisakiusios prie grietus reikalavimus laikytis vieningos metodologijos, nes suabejota, kad filosofija pajgi pateikti tinkamai pagrst vertinimo kriterij ir nurodyti patikimiausius bdus teorijai sukurti. i mokslinink susidomjimas metodologija greiiau susidomjimas tuo, kaip ekonomistai i tikrj pagrindia savo teorijas, kaip ir kodl vienos teorijos nueina nuo scenos ir yra pakeiiamos kitomis. iems mokymams mokslinio ir nemokslinio painimo demarkacijos problema toli grau nebuvo svarbiausia. Jie nepagrstomis laik perdtas pretenzijas objektyvum, labai bdingas pozityviosios tradicijos atstovams, pripaino normatyvini element ir, kaip jau buvo minta, ideologinio turinio neivengiamum. Nors pats G. Myrdalis velg, kad per pastarj imtmet ideologijos vaidmuo ekonomikos teorijoje tapo vis labiau ribotas, nors ir nebuvo visikai paalintas. Kontrolins uduotys ir klausimai 1. Apibdinkite K. Wicksellio suformuluot itekli efektyvaus paskirstymo (alokacijos) princip. 2. Aptarkite K. Wicksellio indl kapitalo teorij ir jo pasilytas svokas kapitalo plotis bei kapitalo auktis. 3. Ar sutinkate su tvirtinimu, kad K. Wicksellio darbuose galima rasti daugel teigini, vliau siejam su taip vadinamja keynesistine revoliucija ekonomikos teorijoje? Kodl? 4. Kaip K. Wicksellis aikino prekybinio ciklo prieastis? 5. Aptarkite Wicksellio efekt? 6. Kokia K. Wicksellio kumuliatyvini (save palaikani) proces koncepcijos esm? 7. Ar K. Wicksellio kumuliatyvini proces teorijai pavyko atsiriboti nuo kiekybins pinig teorijos? Jei taip, tai kuria prasme? Ar ji nepriklauso nuo MV = PT schemos? 8. Aptarkite K. Wicksellio suformuluotus fiskalins politikos sprendim primimo principus ir procedras. 9. Aptarkite E. Lindahlio pasilyt naudoti nuoseklum analiz. 10. Palyginkite E. Lindahlio ir K. Wicksellio poirius natralios procento normos egzistavim. 11. Kok vaidmen savo ekonomikos teorijoje G. Myrdalis skyr lkesiams ex ante ir lkesiams ex post? Kodl? 12. Apibdinkite B. Ohlino indl tarptautins prekybos teorij. 13. Aptarkite E. Lundbergo idjas panaudojant nuoseklum analizs metod nepusiausvyrini situacij tyrimui. 14. Aptarkite G. Myrdalio indl Stokholmo mokyklos veikl. 15. Aptarkite G. Myrdalio indl institucionalistin krypt ir ekonomikos teorijos metodologij. 16. Aptarkite J. R. Hickso indl ekonomikos teorij.

LITERATRA Wicksell K. Lectures on Political Economy [1901, 1906]. Trans. E. Classe, Ed. Lionel Robbins. 2 vols. London: Routledge & Kegan Paul Ltd., 1934 1935, 1967. Wicksell K. Value, Capital, and Rent [1893]. Trans. S. Frowein, foreword by G. L. S. Sharkle. London: Holt, Rinehart & Winston, Inc., 1954. Wicksell K. Interest and Prices [1898]. Trans. R. F. Kahn, introd. B. Ohlin. London: Macmillan & Co Ltd., 1936. Lindahl E. Studies in Theory of Money and Capital. London, 1939. Lundberg E. Studies in the Theory of Economic Expansion. Stockholm, London: P. S. King, 1937; Oxford: Basil Blackwell, 1955. Myrdal G. Monetary Equilibrium. London: Hodge, 1939. Myrdal G. Population, A Problem for Democracy. Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1940. Myrdal G. An American Dilemma: The Negro Problem and Modern Democracy. 2 vols. New York: Harper & Row Publishers, 1944. Myrdal G. The Political Element in the Development of Economic Theory. Trans. R. Streeten. London: Routledge & Kegan Paul Ltd., 1953. Myrdal G. An Internation Economy. New York: Harper & Row Publishers, 1956. Myrdal G. Development and Underdevelopment. Cairo: National Bank of Egypt, 1956. Myrdal G. Economic Theory and Underdeveloped Regions. London: Gerald Duckworth & Co Ltd., 1957. Myrdal G. Value in Social Theory. London: Routledge & Kegan Paul Ltd., 1958. Myrdal G. Beyond the Welfare State. New Haven, Conn.: Yale University Press, 1960. Myrdal G. Challenge to Affluence. New York: Random House, Inc., 1963. Myrdal G. Asian Drama: An Inquiry Into the Poverty of Nations. 3 vol. New York: Twentieth Century Fund, 1968. Myrdal G. The Challenge of World Poverty: A World Anti-poverty Program Outline. New York: Pantheon, 1970. . . , 1972. Ohlin B. G. Interregional and International Trade. Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1933; 1967. Hicks J. R. Value and Capital. Oxford: Clarendon Press, 1939. Lundgren E. Economics in Modern Sweden. Washington D. C., 1957. Uhr K. The Economic Doctrines of Knut Wicksell. Berkeley, CA: California University Press, 1960. Gardlund T. The Life of Knust Wicksell. Sockholm: Almqvist & Wiksell, 1958. Helm D. The Economics of John Hicks. Oxford: Clarenon Press, 1984. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge: Blackwell, 1989. P. 60; 68; 154; 155; 191; 224; 255. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. P. 197-212. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. P. 590-593; 595-597.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford: Clarenon Press, 1993. P. 198-203; 216-218. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood: IRWIN, 1986. P. 269-273. Neoclassical Economic Theory, 1870 to 1930. / edited by K. Hennings and W. J. Samuels. Boston: Kluwer Academic Publishers, 1990. P. 251-288. Hansson B. J. The Stockholm School and the Development of Dynamic Method. London: Croom Helm, 1982. Jonung L. (ed.). The Stockholm School of Economics. Revisited. Cambridge: Cambridge University Press, 1991. . . . . 4- . - : , 1994. . 505-521; 524-526; 590-595. . . 4. / . . . . (. .) . .: , 1990. . 504-521. ./ . . , . , . : . . .: -, 2000. . 272-280; 542; 690-692. ( ). / . . . . . .: -, 2002. .100-103. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . 2 . . : , 2001. C. 138-142. . . : . .: -, 2002. . 91-97. . . . . : , -, 1996. C. 427-431.

NAUDOTOS LITERATROS SRAAS

1. : . , . -, . . . . , 1992. 2. . . : . , 1998. 3. . . . , 1988. 4. Alter M. Carl Menger and the Origins of Austrian Economics. Boulder, 1990. 5. . . . : , 1968. 6. . ., . . . , 1986. 7. Anikinas A. Mokslo jaunyst: mstytoj ekonomist gyvenimas ir idjos iki Markso. Vilnius, 1988. 8. . , 1993. 9. Appleby J. O. Economic Thought and Ideology in Seventeenth Century England. Princeton, 1978. 10. Backhouse R. A History of Modern Economic Analysis. Oxford, 1985. 11. .., . . . , 1976. 12. Baldwin J. W. The Mediaeval Theories of the Just Price. Philadelphia, 1959. 13. Bannock G., Baxter R. E., Davis E. Dictionary of Economics. Lonon, 1992. 14. . . , 1996. 15. . . . . 2001. 16. Beaud M., Dostaler G. Economic Thought Since Keynes: a History and Dictionary of Major Economists. Aldershot, 1995. 17. Bebelis A. Fourier Charles Marie Francois (1772-1837) / Lietuvi enciklopedija. Bostonas, 1961. 18. Black R. D., Coats A. W., Goodwin C. D. W. The Marginal Revolution in Economics. Durham, 1973. 19. Blaug M. Economic History and History of Economics. Aldershot, 1986. 20. Blaug M. Economic Theory in Retrospect. Fourth edition. Cambridge, 1985. 21. Blaug M. Economic Theories, True or False? Aldershot, 1990. 22. Blaug M. Great Economists before Keynes: An Introduction to the Lives and Works of One Hundred Great Economists of the Past. Brighton, 1986. 23. Blaug M. Great Economists since Keynes: An Introduction to the Lives and Works of One Hundred Modern Economists. Sussex, 1985. 24. Blaug M. Ricardian Economics: A Historical Study. New Haven, 1958, 1973. 25. Blaug M. The History of Economic Thought. Alershot, 1990. 26. Blaug M. The Methodology of Economics. Or how economists explain. Cambridge, 1994.

27. . . . . 4- . , 1994. 28. Borkenau F. Pareto. New York, 1936. 29. Bowley M. Nassau Senior. London, 1937. 30. Bowley M. Nassau Senior and Clasical Economics. New York, 1949. 31. Braudel F. Kapitalizmo dinamika. Vilnius: Baltos lankos, 1994. 32. Brewer A. Richard Cantillon: pioneer of economic theory. London, 1992. 33. Bucolo P. (ed.). The Economics of Vilfredo Pareto. London, 1979. 34. Budrys Dz. Politins ekonomijos rat rinktin. Vilnius, 1979. 35. Buraas A., esnaviius V. Politin ekonomija ir ideologins koncepcijos. Pagrindins nemarksistins XX a. kryptys. Vilnius, 1988. 36. Bukeviit E. Mokesi sistema. Kaunas, 2005. 37. Butler E. Hayek, His Contribution to the Political and Economic Thought of Our Time. London, Gower, 1983. 38. Butler E. Ludwig von Mises. Aldershot, 1983. 39. Caravale G. F. (ed.). Marx and Modern Economic Analysis. Vol. I II. Aldershot, 1991. 40. Carver T. Marx and Engels: The Intellectual Relationship. Brighton, 1983. 41. Clark A. H., Clark J. M. John Bates Clark: A Memorial. New York, 1938. 42. Coats A. W. (ed). The Classical Economists and Economic Policy. London, 1971. 43. Coleman D. C. (ed.). Revisons in Mercantilism. London, 1969. 44. Creedy J. Edgeworth and the Development of Neoclassical Economics. London, 1986. 45. Creedy J. (ed.). Foundations of Economic Thought. Oxford, 1990. 46. Cunningham Wood J. Thomas Robert Malthus: Critical Assessments. London, 1986. 47. Cubeddu R. The Philosophy of the Austrian Schooll. London, 1993. 48. . XVII XVIII .. . , 1973. 49. Deane P. M. The Evolution of Economic Ideas. Cambridge, 1978. 50. Degutis A. Individualizmas ir visuomenin tvarka. Vilnius, 1998. 51. Demant V. A. (ed.). The Just Price. An Outline of the Mediaeval Doctrine and an Examination of its Possible Equivalent. London, 1930. 52. Diggins J. P. The Bard of Savagery: Thorstein Veblen and Modern Social Theory. Brighton, 1978. 53. Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. Cornwall, 1994. 54. . . . , 1988. 55. Eagly R. V. The Structure of Classical Economic Theory. Oxford, 1974. 56. Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. New York, 1990. 57. Ekonomins teorijos ir tikrov: [Str. rinkinys] / Sudaryt. V. Parulskis; Redkol. J. iinskas ir kt. Vilnius, 1989. 58. Elster J. (ed.). Karl Marx: A Reader. Cambridge:, 1987. 59. Feiwel G. R. (ed.). Joan Robinson and Modern Economic Theory. New York, 1989. 60. Feiwel G. R. The Intellectual Capital of Michal Kalecki. Knoxville, 1975. 61. Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo. [Antologija]. /Sudar, vad ir angas apie autorius para Karla Gruodis. Vilnius, 1995.

62. Finley M. I. The Ancient Economy. London, 1985. 63. Freedman R. (ed.). Marx on Economics. Harmondsworth, 1962. 64. Frisch H. (ed.). Schumpeterian Economics. New York, 1981. 65. Gardlund T. The Life of Knust Wicksell. Sockholm, 1958. 66. Garrison R., Kirzner I. Fridrich August von Hayek. London, 1989. 67. Gherity J. A. (ed.). Economic Thought: A Historical Anthology. New York, 1965. 68. Gide C., Rist C. Histoire des doctrines economiques depuis les physiocrates jusqa nos jours. Paris, 1926. 69. Gide C., Rist C. Ekonomini teorij istorija: nuo fiziokrat ligi ms laik. Kaunas, 1932. 70. Gordon B. Economic Analysis before Adam Smith. London, 1975. 71. Grampp W. D. The Manchester School. Stanford, 1960. 72. Grassl W., Smith B. (eds.). Austrian Economics: Historical and Philosophical Background. New York, 1986. 73. Hayek F. A. John Stuart Mill and Hariet Taylor. Chicago, 1951. 74. Hansson B. J. The Stockholm School and the Development of Dynamic Method. London, 1982. 75. Harcourt G. C. Joan Robinson. Brighton, 1988. 76. Hart M. H. 100 takingiausi asmenybi pasaulio istorijoje. Kaunas, 2003. 77. Harter L. G. John R. Commons: His Assault on Laissez-Faire. Corvallis, 1962. 78. Heckscher E. F. Mercantilism. E. F. Soderlund, ed., tr. M. Shapiro. New York, 1955. 79. Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius, 1995. 80. Heilbroner R., Thurow L. Economics Explained. Englewood Cliffs, 1982. 81. Heimman E. History of economic doctrines. New York, 1964. 82. Helm D. The Economics of John Hicks. Oxford, 1984. 83. Henry J. F. The Making of Neoclassical Economics. London, 1990. 84. Hicks J. R., Weber W. (eds.). Carl Menger and the Austrian School of Economics. Oxford, 1973. 85. Hirschman A. O. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prie jo triumf. Vilnius, 2001. 86. Hollander S. Classical Economics. Oxford, 1987. 87. Hollander S. The Economics of Adam Smith. Toronto, 1973. 88. Hollander S. The Economics of David Ricardo. Toronto, 1979. 89. Hollander S. The Economics of John Stuart Mill. Cambridge, 1985. 90. Howey R. S. The Rise of Marginal Utility School. Kansas, 1960. 91. Hutchison T. W. A Review of economic Doctrines 1870-1929. Oxford, 1953. 92. ./ . . , . , . : . . , 2000. 93. . . I / . . . , . . . , 1989. 94. . . 2: . / . . . . . , 1994. 95. ( ). / . . . . . , 2002. 96. : . . . / . . , . . , . . . , 1983.

97. : . . / . . , . . , . . .; . o. p. . . . , 2001. 98. Jaffe W. Essay on Walras. D. A. Walker (ed). Cambridge, 1983. 99. James P. Population Malthus, His life and Times. London, 1979. 100. . . : . . 4- , . . , 2002. 101. . . . , 1996. 102. Jonung L. (ed.). The Stockholm School of Economics. Revisited. Cambridge, 1991. 103. Junankar P. N. Marxs Economics. Oxford, 1982. 104. Kamm J. John Stuart Mill in Love. London, 1977. 105. Karatajevas N., Stepanovas I. Ekonomini teorij istorija. Vilnius, 1964. 106. . ., . . . , 2000. 107. Koot G. M. English Historical Economics: 1870 1926. Cambridge, 1987. 108. . . . , 1998. 109. . . : - . , 1987. 110. Kuenne R. E. Eugen von Bohm-Bawerk. New York, 1971. 111. Kurnitzky H. Necivilizuota civilizacija: kaip visuomen pralaimi savo ateit. Vilnius, 2004. 112. Kurz H. D. Capital, Distribution and Effective Demand. Studies in the Classical Approach to Economic Theory. Cambridge, 1990. 113. Laidler D. The Golden Age of the Quantity Theory. The Development of neoclassical Monetary Economics 1870 1914. Oxford, 1991. 114. Laistner M. L. W. Greek Economics. London, 1923. 115. Laumenskait E. Ekonomin mintis ir jos krjai Lietuvoje (XVI-XVII a.). Vilnius, 1995. 116. Lekachman R. A History of Economic Ideas. New York, 1959. 117. . . : . , 2002. 118. Levy S. L. Nassau W. Senior 1790 1864. Newton Abbot, 1970. 119. Lydeka Z. Ekonomini teorij istorija. Kaunas, 2001. 120. Littlechild S. Austrian Economics. 3 vols. Aldershot, 1990. 121. Low R. E. Modern Economic Organization. Homewood, Illinois, 1970. 122. Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. Boston, 1986. 123. Lundgren E. Economics in Modern Sweden. Washington D. C., 1957. 124. Mackeviius J. Apskaita. Vilnius, 1994. 125. Mackeviius J. Buhalterins apskaitos raida Lietuvoje. Vilnius, 1991. 126. Magnusson L. Mercantilism: the shaping of an economic language. London, 1994. 127. . . . . , 1996. 128. Mason R. S. Robert Giffen and the Giffen Paradox. Hemel Hempstead, 1989.

129. Martinkus B., ilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, 1997. 130. McCulloch J. R. Early English Tracts on Commerce. Cambridge, 1954. 131. McLellan D. Karl Marx: His Life and Thought. London, 1973. 132. Meek R. L. The Economics of Physiocracy. London, 1962. 133. Morishima M. Marxs Economics. Cambridge, 1973. 134. Morishima M. Ricardos Economics. Cambridge, 1989. 135. Morishima M. Walras Economics. A Pure Theory of Capital and Money. Cambridge, 1977. 136. Murphy A. E. Richard Cantillon, Entrepreneur and Economist. Oxford, 1986. 137. Nagel E. John Stuart Mills Philosophy of Scientific Method. New York, 1950. 138. Neff F. A. Economic doctrines. Wichita, 1946. 139. Negishi T. History of Economic Theory. North-Holland, Amsterdam, New York, Oksford, Tokyo, 1989. 140. . . , 1995. 141. Neoclassical Economic Theory, 1870 to 1930. / edited by K. Hennings and W. J. Samuels. Boston, 1990. 142. Niehans J. A History of Economic Theory: Classic Contributions, 1720-1980. Baltimore, 1990. 143. North D. C. Institucijos, j kaita ir ekonomikos veikm. Vilnius, 2003. 144. OBrien D. P. The Classical Economists. Oxford, 1975. 145. OBrien D. P., Presley J. R. (eds.). Pioneers of Modern Economics in Britain. London, 1981. 146. Oncken A. Politins ekonomijos istorija. Kaunas, 1932. 147. Oser J., Brue S. L. The evolution of economic thought. New York, 1988. 148. Paliulyt R. Ekonomins minties istorija. Vilnius, 1997. 149. Paul E. F. Moral Revolution and Economic Science: The Denise of Laissez-faire in Nineteenth-Century British Political Economy. London, 1979. 150. Perelman M. Classical Political Economy. London, 1984. 151. Pigou A. C. (ed.). Memorials of Alfred Marshall. London, 1925. 152. Polanyi K. Aristotle Discovers the Economy / Trade and Market in the Early Empires: Economies in History and Theory. Glencoe, 1957. 153. . . . , 1998. 154. Pribram K. A History of Economic Reasoning. Baltimore, 1983. 155. Rauner R. M. Samuel Bailey and the Classical Theory of Value. London, 1961. 156. . . . . , 2002. 157. Ryan A. J. S. Mill. London, 1974. 158. Rima I. H. Development of Economic Analysis. Homewood, 1986. 159. Rima I. H. (ed.). Readings in the History of Economic Theory. New York, 1970. 160. Robbins L. Robert Torrens and the Evolution of Classical Economics. London, 1958. 161. Robbins L. The Theory of Economic Policy in English Classical Political Economy. London, 1952. 162. Robinson R. Edward H. Chamberlin. New York, 1971.

163. Roemer J. Analytical Foundations of Marxian Economic Theory. Cambridge, 1981. 164. Roll E. History of Economic Thought. London, 1992. 165. Roncaglia A. Petty: The Origins of Political Economy. Cardiff, 1985. 166. Rothbard M. Economic Thouhgt before Adam Smith. Cheltenhm, 1995. 167. Rotwein E. (ed.). David Hume: Writings on Economics. London, 1955. 168. Rutherford D. Dictionary of Economics. London, 1992. 169. Sabine G. H., Thorsow T. L. Politini teorij istorija. Vilnius, 1995. 170. Sawger M. C. The Economics of Michal Kalecki. Basingstoke, 1985. 171. Scaff L. A. Veriantis i geleinio narvo: Max Weber ir moderniosios sociologijos atsiradimas. Vilnius, 1995. 172. Schabas M. A World Ruled by Number: William Stanley Jevons and the Rise of Mathematical Economics. Princeton, 1990. 173. Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. Oxford, 1993. 174. Seligman B. Main Currents in Modern Economics. New York, 1962. 175. . . , 1968. 176. Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. London, 1982. 177. Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. New York, 1951. 178. Sen S. R. The economics of Sir James Steuart. London, 1957. 179. Shackle G. The Years of High Theory. Invention and Tradition in Economic Thought. 19261939. Cambridge, 1967. 180. Skinner A. S. Adam Smith, science and the role of the imagination. /In: W. B. Todd (ed.). Hume and the Enlightenment. Edinburgh, 1974. 181. Skinner A. S., Wilson T. (eds.). Essays on Adam Smith. Oxford, 1975. 182. . , 1981. 183. . . . , 2002. 184. Sowell T. Classical Economics Reconsidered. Princeton, 1974. 185. Sowell T. Says Law: An Historical Analysis. Princeton, 1972. 186. Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. 3d ed. Durham, 1991. 187. Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Cambridge, 1989. 188. Steedman I. Piero Sraffa. Brighton, 1988. 189. Stigler G. J. Essays in the History of Economics. Chicago, 1965. 190. . . : . . , 2002. 191. alius P. Ratai: Teorin ekonomika ir ekonomins minties istorija / Redkol.: V. Lukoeviius (sudaryt.) ir kt. Vilnius, 1991. 192. arlis G., arlis R. Ekonomini teorij istorija. Kaunas, 1932. 193. , . . . 2- . , 2001. 194. Taylor T. C. An Introduction to Austrian Economics. Cato Institute, 1980. 195. Theocharis D. Early Developments in Mathematical Economics. 2nd edn. London, 1983. 196. Uhr K. The Economic Doctrines of Knut Wicksell. Berkeley, 1960.

197. Vaggi G. The Economics of Francois Quesnay. London, 1987. 198. Veikli krikionyb versle ir ekonomikoje. Vilnius, 1996. 199. . . 1 / . . . . (. .) . , 1987. 200. . . 2. / . . . . (. .) . , 1988. 201. . . 3. . ( XIX XX .) / . . . . (. .) . , 1989. 202. . . 4. / . . . . (. .) . , 1990. 203. . . , 1959. 204. ., . : . . /. . . . , 1995. 205. Zabulis H. Respublikos idealai Romos aukso poezijoje. Vilnius, 1982. 206. Zweig F. Economic Ideas: A Study in Historial Perspectives. Ne York, 1950. 207. Walsh V., Gram H. Classical and Neoclassical Theories of General Equilibrium. New York, Oxford, 1980. 208. White L. The Methoology of the Austrian School Economists. New York, 1977. 209. Whittaker E. Schools and streams of economic thought. Chicago, 1960. 210. Winch D. Adam Smiths Politics. Cambridge, 1990. 211. Worland S. T. Scholasticism and Welfare Economics. Notre Dame, 1967.

VARD RODYKL

Achtas, 11
Adamsonas, 377 Aftalionas A., 549 Ayresas C. E., 534, 535, 550 Akermanas J., 593, 608 Alachas, 28 Albertas Didysis, 29, 31 Alcott L., 321 Aleksandras I, 327 Allenas R. D., 598 Alexanderis S. S., 581 Alteris L. B., 526 Althoffas F., 345 Amonnas A., 513-516, 518, 519 Amoroso, 488 Ampere A. M., 465 Amsteinas H., 478, 479 Andersonas J., 191 Anikinas A., 49, 50, 71, 80, 287, 314, 318, 328, 465 Antifonas, 16 Aristofanas, 37, 246 Aristotelis, 16, 18-21, 29, 32-34, 37, 42, 45, 60, 133, 224, 245, 401, 403, 416, 453 Arkwrightas R., 172 Aronas R., 265 Arrow K. J., 487, 494, 600 Ashleyus, 205 Ashleyus W. J., 372 von Azpilcueta M., 46

Babilonas I, 11
Backhouseas R., 596 Baconas F., 6, 53, 132 Bagehotas W., 131, 372

Bagge G. A., 617 Bailey S., 202, 261 Bakuninas M., 266 Balfuras, 509 Banezas D., 46 Barbonas N., 49, 76 Barone E., 404, 417, 484, 487, 490, 595 Barryis N., 405 Barton E., 311 Bastiatas F., 4, 66, 112, 206, 207-213, 214-219, 234, 261, 304 Baudeau N., 98, 99, 106, 112, 115 Baueris O., 391, 406, 407, 566, 567 Bazardas S. A., 316, 317 Becheris I., 47 Beckeris G., 429 Beneg-Lynch A., 407 Benthamas J., 178, 201, 223, 229, 244, 245, 256, 332, 378, 444, 475, 489, 512, 556 Bergsonas A., 493-494 Berkeley J., 124 Berkley G., 53 Berle A. A., 546-547 Bernoulli D., 378 Bertrandas J. L. F., 478 Bickerdike F. C., 616-617 von Bismarckas O., 303, 304, 356, 361 Blackas, 136 Blanqui A., 234 Blanqui L. O., 234 Blaugas M., 6, 7, 44, 115, 130, 136, 147, 163, 190, 195, 203, 223, 225, 236, 244, 256, 270, 282, 378, 384,

394, 463, 486, 523, 529, 531, 539, 551, 555, 607, 608 Bodinas J., 42, 49 von Bohm-Bawerkas E., 17, 191, 212, 349, 380, 384, 390, 391, 392, 394, 396-403, 405, 406, 420, 422, 428, 430, 438, 442, 458, 477, 482, 564567, 593, 598 von Bohm H., 391 Boisguillebertas P., 3, 65, 67, 84-89, 90, 94, 97, 109, 113, 328 Bolein A., 311 Bonaras J., 225 Bonhomme, 313 Boninzenji P., 488 Bonsanquetas, 184 Boody E., 569 Boole G., 470 Bortkiewiczius L., 477, 485, 568 Botero G., 224 Bouldingas K. E., 419, 494 Brayus J. F., 311, 331, 336, 337, 338 Braudelas F., 172 Brentano L., 356, 357, 360-361, 362, 373 Brightas J., 206 Brounas J. B., 472 de Brucourtas, 119 Brunswickas, 377 Buchananas D., 189, 227 Buchananas J. M., 405, 429 Bucheris K., 356, 359-360, 373 Buckle T. H., 135 Buffonas G. L., 224 Burbonai, 287 Buridanas J., 29, 37 Burke E., 81, 346 Burnsas A. F., 553 Burnsas A. R, 573 Burnsas R., 139 van der Burseai, 28

Cairnesas J. E., 212, 246

Calvinas J., 287, 364 Campbellas H., 131 Campanella T., 310 Candra Gupta I, 13 Cannanas E., 155, 557, 616 Cantillonas R., 3, 66, 84, 89-94, 97, 100, 107, 109, 110, 112, 113, 121,

131, 136, 149, 155, 158, 162, 236, 601 Carey H. C., 4, 66, 112, 213-216, 219, 253, 304, 461, 527, 545 Carey M., 213, 215, 216 Carlyle T., 92, 169, 213, 222, 245 Cartrightas, 172 Carveris T. N., 454 Casselis G. K., 385, 410, 477, 486, 593, 601, 613-614, 615-617 Cato Maior, 22 Catonas Vyresnysis, 22-24 Chaisas S., 548 Chamberlainas A. N., 499 Chamberlainas J., 372 Chamberlinas E., 5, 414, 549, 565, 573-579, 580, 584, 588, 589, 596 Chamillardas M., 86 Chaptalas, 350 Chevalier M., 234, 318 Childas J., 44, 47, 54, 56, 136 de Cise, 124 Ciceronas, 23-25 Clayus H., 348 Clarkas C. G., 556 Clarkas J. B., 5, 342, 380, 383, 385, 403, 419, 438, 453-460, 461, 482, 530-532, 536, 545, 548, 595 Clarkas J. M., M., 453, 524, 545, 546, 548-549, 550, 558 Clavieresas, 232 Cloweris R., 597 Coase R., 510, 527, 555 Cobb C., 595 Cobdenas R., 206, 208, 234, 471, 616 Cokeas R., 56 Colbertas J. B., 43, 47, 85 97, 105 Coleridgeas S. T., 245 Collinsas R., 364 Colombo C., 41 Columellas, 23 Commonsas J., 5, 522, 523, 525, 526, 528-530, 534, 541-546, 553, 561 Comteas A., 245, 247, 256, 316, 318, 372 de Condorcetas N. A., 59, 219, 220 de Condillacas E. B., 134, 147, 180, 378 Coope, 139 Copernicus M., 395, 401, 436

Cortezas H., 41 Cournot A., 178, 234, 378, 439, 440, 442, 449, 456, 463, 464-467, 469, 478, 479, 481, 482, 484, 488, 491, 494, 566, 597 Craigie T., 133 Cromptonas S., 172 Cromwellis O., 71 C. Sallustius Crispus, 23 Cullenas W., 133 Culpeperis T., 76 Cunninghamas W., 373, 435

Duboisas P., 29 Duhringas E., 268 Duklot C., 101 Dunlopas A., 132 Dunoyeris C., 234 Dupe de Sen-Moras, 102 Dupinas C., 350 Dupontas de Nemoursas P. S., 98-99, 103, 106, 107, 112, 116, 121, 134, 233 Du Pont, 99 Dupuit J., 262, 378, 443, 449 Durbanas E., 556

Dale D., 325

dAlembertas J., 101, 134 Daltonas H., 556 Damethas, 479 Dana Ch., 321 Dante A., 403 DArgensonas R. L., 105 Darwinas Ch., 136, 225, 523, 526, 531, 537 Davanzati B., 46 DAvenantas Ch., 52, 56, 77, 80, 81, 90 Davidsonas D., 592, 593, 614 Debreu G., 487 Defoe D., 54 Degutis A., 510 Delone B. N., 463 Demokritas, 16, 265 Denis H., 87 Descarteas R., 178, 378, 533 Deweyus J., 341, 523, 530, 550 Dickinsonas H. D., 556 Diderot D., 99-101, 134 Diehlis K., 513-515, 517 Diogenas, 15, 245 Diokletianas, 22, 24 Disraelis B., 206 Divizi F., 568 Domaras E. D., 582, 614, 616 Donskis L., 310, 311 Douglasas Johnas, 132 Douglasas Jeanas, 135 Douglas M., 131 Douglasas P. H., 422, 595 Drakeas F., 41 Drummondas H., 202, 426, 477 Duaufas, 11

Edgeworthas

F., Y., 237, 385, 434, 463, 476-478, 482, 488, 490, 495, 597, 598, 616, 617 Eichneris A. S., 436, 580, 581 Einaudi L., 418 Eisenhoweris D. D., 553 Elyis R. T., 144, 541 Elliottas J. E., 272 Elliotas T. S., 6 Elbieta, 41, 53, 223, 237 Emersonas R. W., 321 Enfantinas B. P., 234, 316, 318 Engelsas F., 116, 265-268, 313, 314, 318, 331, 368 Entovas R. M., 599 Epiktetas, 23 Epikras, 23, 265 Erazmas Roterdamietis P. D., 310 Erasmus Rotterdamus, 310 Erhardas L., 417, 429 Euckenas W., 608

Fawcettas H., 438

Fechneris G. T., 395 Fergusonas A., 60 Fergussonas R., 350 Ferrier, 350 Fetteris F., 454, 613 Fisheris I., 49, 79, 237, 403, 477, 505, 510, 530, 567 Fletwoodas W., 81 Florinas J., 41 Fogelis R. W., 373 Fontenay, 215 de Forbonnais V. F., 98, 100

Fortrejus, 55 Fourier Ch. F. M., 4, 258, 298, 300, 311, 312, 318-325, 326, 327, 329, 343 Fox A., 338 Foxas J., 139 Foxwellas H. S., 331, 438 Francas II, 347 della Francesca P., 28 Franklinas B., 81, 135, 207, 212, 213, 327 Freudas S., 550 Frydrichas II, 31 Friedmanas M., 6, 211, 419, 428, 429, 599, 600 Frischas R., 445, 494, 568, 595, 598 Fulartonas J., 251 Fuller M., 321

Gracchas T., 22 Grayus J., 311, 331, 336-337 Grantas J., 81 Graslinas J., 100 Greeleyus H., 321 Gregory T. E., 419 Greshamas T., 22, 37, 237 Grigalius X, 31 Grigorijus i Nysos, 26 Grocijus H., 132 Grountas J., 81 Grunbergas K., 406 Gruodis K., 246 Guillauminas, 298 Guillebaudas C. W., 438 Gutenbergas J, 29 von Haberleras G., 418, 567 von Habsburgas F. J., 389 von Habsburgas R., 389 von Habsburgai, 565 von Hayekas F. A., 24, 212, 246, 388, 405-407, 409-411, 417, 418-430, 528, 530, 555, 564, 605, 611, 614, 618 Halesas J., 44 Hamiltonas A., 213 Hamiltonas W., 350, 522, 523, 525, 550, 560 Hammarskjoldas D., 609 Hamurapis, 10, 11-13 Hansemannas D., 303 Hansenas A. H., 484, 573 Hansenas B., 609 von Hardenbergas K. A., 346 Hargreavesas J., 172 Harrodas R., 565, 580, 582, 597, 598, 614, 616, 617 Hartas A., 598 Harveyus W., 110 Hawthorne N., 321 Hawtreyus R. H., 420, 504, 505, 597, 605 Heckscheras E. F., 43, 61, 593, 609, 610, 612, 613, 614-615 Hegelis G. W. F., 267-269, 300, 352, 438, 476, 523, 551 Heilbroneris R., 138, 207, 247, 261, 522, 532, 534, 535, 569 Heine H., 266

Gajus Plinijus Sekundas, 23

Galbreithas J. K, 237, 265, 528, 534, 535 Gale D., 487 Galiani F., 100, 102, 378 Ganttas H. L., 539 Garnieris G., 137, 237 Garnieris J., 298 de Gaulle C., 418 Genovezi, 50 Georgeas H., 4, 201, 311, 338-343, 372, 481 Gerzabek C., 388 Gibbonas E., 132 Gide C., 6, 65, 68, 99, 102, 200, 211, 234, 241, 291-294, 297, 302, 307, 312, 318, 319, 327, 346, 349 Giffenas R., 237, 440 Gilbrethas F., 539 Gipijus, 16 Girdler, 499 Givensas H., 29 Gladstoneas W. E., 206 Godwinas W., 219, 220, 222, 225 Goethe J. W., 29, 409 Goldschmidtas L., 363 Goldsmithas R., 80 Gossenas H., 201, 377, 378, 380, 388, 391, 395, 396, 447, 463, 465, 467469, 470, 474, 481, 494 Gracchas G., 22

Heldas A., 360 Helmas D., 597 Helvetius C. A., 101, 134 Henrikas IV, 60 Henrikas VIII, 310, 311 Herleas C., 56 von Hermannas F. B. W., 392-393 Herodotas, 245 Herschelis W., 472 Hertzka, 339 Hicksas J. R., 390, 419, 420, 422, 428, 436, 484-487, 490, 492-493, 583, 596-600, 604, 609, 618, 622 Hicks U., 598 Hildebrandas B., 352, 353-356, 357, 373, 391 Hilferdingas R., 361, 391, 394, 566, 567 Hirschmanas A. O., 48, 55, 58, 59 Hitleris A., 419, 556 Hobbesas T., 71, 79, 106, 178, 245 Hobhouseas L. T., 261 Hobsbawnas E. J., 232 Hobsonas J., 5, 550, 555, 556-561 Hodgskinas T., 311, 331, 335-336 Holbachas P. H. T., 134 Hollanderis S., 161 Homeas H., 132 Homeras, 477 Hooveris H. C., 415, 551 Hopkinsas J., 530, 541 Horacijus, 245 von Hornigkas P. W., 44 Howardas K. 10 Hoxie R., 550 Humboldtas, 362 Humeas D., 49-50, 52, 59, 60, 77, 81, 82, 100, 120, 131-137, 146, 154, 219, 252, 601 Huntas E., 583 Hunteris W., 472 Hurwiczius L., 487 Hutchesonas F., 132, 133, 136 Hutchisonas T. W., 6, 389, 442, 470 Huttonas, 139

Ipuseras, 11 Irvingas, 337 Irvingas W., 213 Isnardas A. N., 98 Izidorius, 46

Youngas A. A., 144, 167, 474 Jamesas E., 6, 536

Jamesas W., 523, 533, 548 Jeffersonas T., 98, 219, 327 Jenkinsas F., 442, 472 Jevonsas F., 471 Jevonsas T., 470 Jevonsas W. S., 89, 147, 377, 380-382, 384, 392-394, 404, 437, 439, 447, 450, 453, 463, 467, 470-476, 478, 481, 482, 489, 494, 495, 529, 583 Jzus Kristus, 25, 27 Johanssonas A. H., 609 Jonas Auksaburnis, 26, 27 Jonas Grausis, 36, 42 Jonas Krizostomas, 26 Jonas Paulius II, 31, 33 Jonas XXII, 31 Jonesas R., 371-372 Joplinas T., 251 Juglaras K., 370, 569 von Justi J. H., 47

378, 434, 465, 485,

Kahane J., 410

Kahnas R. F., 565, 580 Kaijaras, 126 Kayus, 172 Kaldoras N., 79, 491-493, 580, 598 Kaleckis M., 581, 582 Kamesas, 132 Kammas J., 246 Kantas I., 245 Karlas V., 37, 41 Karnegis, 618 Kasperaviius A., 58 Kaufmannas F., 418 Kautilja Vinugupta, 13-14 Kautskyis K., 267, 567 Kautzas, 377 Keynesas J. M., 7, 50, 54, 57, 61, 62, 89, 99, 107, 131, 177, 196, 219, 227,

Ibn-Chaldunas, 29-31
Illy L., 405 Ingramas J. K., 372 Inocentas III, 36

229, 230, 238, 241, 251, 407, 418423, 428, 434-438, 442, 447, 449, 450, 461, 472, 476, 477, 492, 500, 503, 504, 531, 545, 557, 560, 569, 580-582, 585, 594, 597, 598, 600, 601, 604-609, 612, 613, 614, 616618, 621 Keynesas J. N., 6, 143, 203, 373, 477, 487, 522, 524 von Keleris S., 565 Kepleris J., 213 Kingas G., 80-82, 442 Kiprijonas, 26 Kirzneris I. M., 405, 418, 570 Klemensas Laktancijus, 26 Knappas G. F., 356 Kniesas K., 352, 354-356, 358, 362, 363, 373, 390, 391, 454 Knightas F. H., 236, 419, 422, 527, 530, 550 Kobayashiis N., 43 Kondratjevas N., 67, 97, 369, 370, 569 Konfucijus, 14, 100 Koopmansas T., 551 Kotryna Aragoniet, 311 Kotruli B., 28 Kritobulas, 16 Ksenofontas, 16-17, 24, 60, 245 Kunas T., 377 Kurnitzkyis H., 28 Kuznetsas S., 569

Lackmannas L. M., 405, 428

Laercijus, 245 de La Fayette M., 348 Lafferas A., 30 Lancasteris K. J., 460 Landolfas, 31 Landry A., 403 Lange O., 417-418, 422 Lardneris D., 470 de LaRochefoucauldas F., 117 Larsonas B., 617 Laspeyres E., 356 Lassalleis F., 164, 212, 255, 266, 303, 342 Laughlinas J. L., 531, 532 Laumenskait E., 8 Laveleye, 373 Lavingtonas F., 503-505

Law J., 50-52, 89, 93, 124, 184 Ledereris E., 391, 567 Legendre F., 105 Leijonhufvudas A., 600, 605 Lemercier, 99 Lemholz M., 405 Leninas V., 240, 268 Leonas XIII, 31, 33, 341 Leontiefas W., 75, 111, 269, 277, 487, 527, 551, 573 Leroux P., 209 Lerneris A. P., 419, 422, 598 Leslieis J., 201 Leslieis T. E. C., 372 de Lessepsas F., 313 Le Trosne G. F., 99, 103, 107, 108 Levasseur E., 373 Levita R., 7 Lexis W., 486 Lydeka Z., 8 Liggio L., 418 Likurgas, 16 Lindahlis E., 593, 594, 605, 608, 609610, 611, 612, 614, 615, 618, 622 Lindbeckas A., 600 Lippmannas W., 429 Listas F., 216, 346, 347-352, 367, 373 Littlechildas S., 405 Liucijus, 25 Liudvikas XIII, 60 Liudvikas XIV, 42, 51, 85, 97, 105 Liudvikas XV, 101, 124 Liudvikas XVI 121, 124, 125, 600 Livijus, 245 Lloydas S. J., 251 Lloydas W. F., 382, 426 Lockeas J., 44, 49, 90, 131, 132, 169, 258, 316 Loebas J., 537 Longe F. D., 255 Longfieldas S. M., 251 Lowellas J. R., 321 Lucasas R., 598 de Lugo J., 46 Lui Napoleonas, 300 Luji Bonapartas, 324 Lukas, 26 Lukianas, 245 Lukrecijus, 23, 245

Lundbergas E. F., 593, 594, 599, 608, 613, 614, 615-618, 622 Lutheris M., 310, 311, 363 Lutzas F. A., 418 Luxemburg R., 581 de Mably, 100 Machiavellis N., 29, 43 Machlupas F., 418, 599 Madariaga S., 429 Maiburdas E. M., 59, 82, 166, 366 Mayeris H., 405 Malestroitas M., 42 de Malynes G., 42, 44, 53-54 Malthusas D., 219 Malthusas T., 4, 57, 66, 81, 90, 93, 175, 176, 178, 180, 187-191, 195, 201-203, 214, 215, 219-229, 230, 235, 238, 240-242, 254, 273, 280, 286, 292, 295, 298, 300, 301, 330, 335, 339, 343, 371, 450, 456-458, 471, 505, 593, 621 Manconi D., 29 de Mandevilleis B., 55, 136 de Marchi, 247 Marie Antoinette, 124 Markas Aurelijus, 22, 23 Marmontelis J. F., 101 Marshallas A., 5, 7, 19, 50, 79, 94, 126, 150, 158, 159, 212, 226, 236, 246, 248, 342, 357, 372, 380, 381, 383-385, 394, 403, 404, 419, 434450, 455, 460, 474-477, 482, 488490, 499, 500, 501-502, 503-505, 508-511, 522, 529, 538, 557, 558, 564, 567, 578, 580-582, 585, 593, 594, 596, 597, 599, 608, 613 Marxas K., 4, 8, 57, 65, 66, 71, 72, 74, 76, 77, 90, 93, 99, 100, 108, 111, 125, 154, 155, 160, 161, 163, 166, 187, 205, 208, 225, 240, 262, 265283, 293, 298-302, 305, 313, 318, 322, 332, 333, 335, 338, 339, 341, 352, 358, 359, 361, 363, 367, 368, 382, 394, 401, 430, 481, 513, 517, 523, 536, 539, 544, 551, 566, 569, 572, 581, 582, 594, 621 Mazzola U., 606 McCullochas J. R., 163, 178, 180, 186, 201-202, 216, 251

McDougallas W., 537 McKenzieis L. W., 487 Meadeas J., 556, 580, 597, 613 Meansas G. C., 534, 546-548 Medina J., 47 Mehringas F., 265 Melonas J.-F., 48 Mengeris A. (snus), 388 Mengeris A. (tvas), 388 Mengeris C., 316, 331, 345, 357, 369, 377, 378, 380, 383, 384, 388-402, 405, 406, 418, 425, 430, 453, 473, 475, 478, 480-482, 495, 551, 594, 613 Mengeris K., 389, 418, 613 Mengeris M., 388 Mercieras de la Riviere P.-P., 99, 103, 104, 106, 112 Mertonas R. K., 237 Messneris J., 37 Metenje M., 488 Michelsas R., 363 Millis J., 176, 178, 184, 186, 190, 201, 206, 216, 237, 244, 259, 335 Millis J. S., 4, 66, 78, 139, 150, 158, 161, 164, 176, 189, 201, 202, 213, 214, 223, 229, 237, 244-262, 318, 339, 340, 383, 419, 420, 436, 438, 443, 449, 450, 457, 473, 475, 480, 505, 510, 548, 556, 593 de Mirabeau G. H., 110 de Mirabeau V., 43, 90, 91, 99, 101, 104, 110, 116, 223 Myrdalis G., 331, 422, 593, 594, 605, 608, 609, 611-612, 614, 615, 618622 von Misesas L., 45, 67, 125, 175, 377, 389, 391, 404, 405, 406-414, 415, 416, 417-418, 419, 420, 429, 430, 486, 565, 605 von Misess A., 406 von Mises A., 406 von Mises M., 407 Mishanas E. J., 444 Misseldenas E., 48-49, 53 Mitchellas W., 5, 419, 522, 523, 526529, 530, 534, 540, 546, 548, 549, 550-555, 561 Modiglianiis F., 583 Molina L., 46

de Molinari M., 212 Monklaras, 209 de Montaigneis M., 45 Montanari G., 46 de Montchretienas A., 60 de Montesquieu, 57 Montesquieu C., 28, 29, 48, 49, 53, 56, 57, 58-59, 98, 106, 164, 224 Morelletas, 100, 134 Morganas A., 470 Morgensternas O., 418 Mortonas J., 310 Morusas J., 310 Morusas T., 310-311, 579 Mossas L. S., 405 Moz, 26 M. Tullius Cicero, 24 Mulleris A. H., 346-347, 349, 351, 367, 373, 513 Mummeryis F., 557 Munas T., 44, 48-49, 52-54, 60, 72, 78 Mussolini B., 488

Ohlinas B., 593, 594, 605, 608, 612613, 614, 615, 618, 622 Okunis, 508 Olsonas M., 555 Onckenas A., 98, 105 Oppengeimeris F., 339, 513-515, 519, 520 de Oresmeus N., 29, 37 Overstone, 251 Ovidijus, 245 Owenas R., 4, 293, 303, 311, 312, 323, 325-331, 332, 334, 337, 343 Owensas, 470, 471

Pacioli L., 28-29

Paley M., 438 Pantaleoni M., 488 Pareto V., 237, 357, 380, 382, 385, 394, 404, 417, 435, 463, 473, 474, 477, 479, 484, 487-491, 492-495, 508, 511, 527, 597, 598 Parkinas M., 598 Pasinetti L., 580 Passi F., 207 Pattenas S. N., 453 Paul E. F., 261 Pedras II, 36 Peelas R., 179, 186 Peirce C., 523, 533 Pellas, 470 Pereire, 318 Periklis, 16, 619 Personas W., 555 Petersonas W. H., 405 Petrarka F., 29 Petri F., 513, 514 Petty A., 71 Petty W., 3, 65, 70-82, 86-91, 93, 94, 102, 107, 109, 121, 122, 131, 136, 142, 148, 149, 156, 158, 160, 162, 165, 172, 178, 224 Philippe dOrleansas, 51, 52 von Philippovich von Philippsbergas E. F., 389, 391 Piccardas, 481, 485 Pigou A. C., 5, 79, 237, 434, 438, 477, 478, 499-508, 509, 511, 580, 599, 617 Pijus V, 31 Pijus XI, 311

Napoleonas

B., 99, 233, 287, 348,

467, 488 Napoleonas III, 234 Nash J. F., 467 Neckeris J., 125, 134 Negishis T., 35, 110, 194 Neiratas O., 407 Neronas, 22 von Neumannas J., 487, 509 Newcombas S., 49 Newtonas I., 119, 135, 136, 150, 319, 487, 523 Nikaido F., 487 Nikomachas, 18 Nobelis A., 188, 211, 237, 373, 405, 418, 419, 422, 429, 487, 510, 526, 551, 555, 556, 569, 599, 600, 612, 618 Northas D. C., 526, 555 Northas D., 44, 54, 77, 80, 136 Northas, 139 Notaro B., 555

235,

379, 494, 583,

ODriscolle G. P., 405

Piopi, 11 Pirou G., 555 Pisanai, 287 Pittas W., 139 Placeas F., 185, 223 Plantas A., 419 Platonas, 16-18, 32, 37, 144, 145, 148, 224, 245, 310, 311, 535 Plinijus Vyresnysis, 23 Poincare, 478 Poissonas S. D., 464 Polanyi K., 7, 54, 56 de Pompadour, 101, 120 Pontchartrainas L. F., 86 Popperis K., 420, 429 Portarlingtonas, 177 Posneris R., 555 Poteras U., 52 Potter B., 556 Protagoras, 16 Proudhonas P. J., 4, 210-212, 266, 267, 286, 298-303, 305-307, 308, 337, 338, 342, 424 Ptolemajas K., 401

Raico R., 418

Rayleighas, 437 Raymondas D., 216, 350, 527 Ramsayus A., 134 Rasselas B., 509 Rau H., 398 Redernas, 313 Reichardtas H., 464 Reidas J., 133 Reisinger A., 567 Reismanas G., 418 Renardas G., 374, 481 Ricardo D., 3, 4, 65, 66, 76, 82, 90, 91, 93, 139, 146, 157, 161, 168, 175196, 200-205, 209-211, 214-216, 219, 225-230, 232, 234, 236-238, 244, 245, 247-249, 252-256, 258, 260-262, 266-268, 271-274, 283, 286-289, 290, 293, 294, 303, 304, 328, 331-333, 335, 336, 339, 340, 342, 350, 356, 369, 371, 379, 383, 392, 408, 435, 436, 438, 441, 449, 450, 453, 456, 457, 465, 473, 475, 479, 492, 494, 505, 556, 580, 593, 613, 614, 621

Richelieu A., 105 Rima I. H., 68 Ristas C., 6, 65, 68, 99, 102, 200, 211, 234, 241, 291-294, 297, 302, 307, 312, 319, 327, 349, 388 Rizzo M. J., 405 Robbinsas L. C., 6, 163, 203, 404, 410, 417, 419, 527, 596, 612 Robertsas L., 52, 74 Robertsonas D. H., 419, 438, 504, 505, 597, 598, 601 Robertsonas E. A. J., 580 Robertsonas W., 48 Robinsonas E. A. G., 584 Robinson J., 5, 414, 438, 441, 564, 579, 580-589, 597 Rockefelleris J. D., 409, 531, 581 Rodbertusas J. K., 164, 273, 303-305, 308, 391 Rodriguesas B. O., 316 Rodriguesas E., 316 Rogersas T., 472, 477 Rooseveltas F. D., 417, 546, 550, 554 Rooseveltas T., 341 Ropke W., 409, 418, 429 Roscheras W., 72, 346, 352-356, 357, 358, 363, 373, 390, 391, 434 Rosensteinas-Rodanas P. N., 418 Roskas H. E., 470 Rostow W. W., 616 Rothbardas M. N., 100, 405, 411, 414-416, 418, 423, 430 Roubaudas, 99 Rousseau J. J., 100, 219 Ruchonnetas, 479 Rueffas J., 418 Ruskinas J., 556-557 Ruveri R., 28

Saimonas G., 552

Saint-Cyras L. G., 463 de Saint-Simonas C., 4, 245, 258, 293, 298, 303, 304, 311, 312, 313-318, 322, 324, 325, 328, 343 Sayus J. B., 4, 66, 67, 84, 87, 89, 103, 112, 127, 145, 147, 150, 179, 182, 185, 190-192, 196, 201, 206, 207, 209, 229, 232-241, 242, 252, 256, 277, 281, 286, 288, 290, 294, 298300, 305, 307, 317, 335, 346, 351,

355, 369, 386, 395, 435, 443, 465, 603, 618 Sayus L., 127, 209 Salustijus, 23, 245 Samuelsonas P. A., 65, 91, 257, 342, 379, 419, 457, 476, 487, 493, 564, 569, 583, 588, 597, 599 Sannenscheinas H. F., 486 Savary J., 48 Savigny F. K., 352 Schaffleas A. E., 361, 389 Schenbergas G., 358 Schilleris F., 556 Schlesingeris K., 405, 418, 486 Schmolleris G., 356-359, 361, 362, 367, 369, 373, 389, 390, 527, 528, 566 Schotteris A., 405, 555 Schultzas H. C., 422 von Schulze-Gavernitzas G., 362 Schumpeteris J. A., 5, 40, 54, 76, 80, 81, 87, 91, 98, 99, 105 112, 116, 119, 120, 126, 127, 136, 138, 150, 157, 172, 179, 203, 236, 267, 269, 371, 385, 390, 391, 401, 404, 405, 441, 464, 482, 487, 558, 565-573, 589, 594, 601, 603, 607, 614, 617 Schutzas A., 418 Scitovsky T., 66 Scottas H., 134 Scottas H. C., 134 , 135 Scottas W., 213 Scropeas C. P., 205 Seageras H. R., 454 de Secondatas C. L., 58 Sekleris D., 523 Seligmanas E., 454 Seligmanas B., 540, 543, 569 Sen S. R., 57 Seneka, 23, 25 Sennholzas H. F., 418 Senioras N. W., 4, 66, 163, 201, 202206, 209, 216, 246, 252, 254, 260, 261, 355, 426, 435, 447, 450, 548 Septimas Severas, 22 Sereny M., 407 Serra A., 40 Shackleas G. L. S., 405, 419, 437, 597, 598, 600 Shakespeareas W., 42

Shaw G. B., 342, 556 Shelburne, 133 Shelburne T., 133 Shermanas, 522 Shermanas G., 583 Sidgwickas H., 5, 212, 477, 509-512 Simiandas F., 555 Simsonas R., 132 de Sismondi J. C. L., 4, 84, 89, 179, 228, 230, 240-242, 251, 258, 280, 286, 287-297, 298-300, 302-305, 307, 313, 329, 349 Siuartas, 298 Slutskyis E., 597 Smartas W. T., 613 Smithas A., 3, 7, 19, 43, 44, 49, 52, 56, 58, 60, 61, 66, 68, 73, 75, 81, 82, 87-90, 92, 97, 99, 100, 109, 110, 112, 124, 126, 130-172, 173, 175184, 186-189, 191, 192, 195, 196, 200-205, 207, 211, 213, 215, 224, 226-230, 232-236, 238-241, 246249, 252, 254, 255, 258, 261, 266, 268, 269, 272-275, 278, 283, 286290, 293, 294, 297, 301, 302, 304, 331, 332, 334, 342, 346, 347, 349352, 354, 362, 370, 383, 392, 419, 424, 425, 428, 436, 442, 446, 449, 450, 457, 465, 481, 490, 503, 505, 509, 524, 528, 532, 536, 547, 565, 620 Smithas A. (vyresnysis), 131 Smith (Lutz) V. C., 418 Snellas, 132 Sofoklis, 245 Sokratas, 16, 100, 311 Solonas, 16 Solow R., 582 Sombartas W., 362, 366-369, 527, 528, 553, 566, 608 Spannas O., 417, 513-515, 517-520 Spartakas, 22 Spenceris H., 261, 390, 475, 523, 527, 556 Spiegelis H. W., 81 Spiethoffas A., 362, 369, 527, 528, 601, 608 Spinoza B., 57 Sraffa P., 111, 177, 404, 420-422, 565, 580, 582, 583, 585

von Stackelbergas H., 565, 579 de Stael, 125 Staffordas W., 42 Stalinas J., 556 Stammleris R., 513, 514, 517, 518, 520 Steuartas J. D., 40, 52, 53, 56-57, 59, 60, 106, 179, 184, 220, 224, 273 Steele G. R., 405 von Steinas L., 389 Stewartas D., 132, 139 Stewartai, 49 Stigleris G. J., 188, 237, 404, 419, 429, 453 Stiglitzas J., 419 Stolperis W., 572 Stolzmannas R., 513-516, 518 Strahanas W., 135 von Striglas R., 405, 418 Summenhartas K., 46 Sumneris J. B., 202 Svennilsonas I. S., 593, 609, 617 Swiftas J., 531

elbernas, 80
v. Ambaziejus, 26 v. Augustinas, 26, 27, 32, 33 v. Bonaventura, 29 v. Jurgis, 557 v. Tomas Akvinietis, 29, 31-36, 37, 516

Thorntonas H., 184, 229, 250, 603 Thorntonas W. T., 255 von Thunenas J. H., 369, 378, 390, 449, 456-457, 601, 602 Thurow L, 261 T. Lucretius Carus, 23 de Tocquevilleis A., 245 Toynbee A., 342, 372, 438, 556, 600 Tolstojus L., 341, 390 Tooke T., 251, 477 Torrensas R., 178, 184, 186-188, 191, 229, 251, 548 Townshendas Ch., 134 Townshendas J., 224 Trajanas, 22 Tribe K., 363 Triffinas R., 564, 579 Tronchinas T., 133 Tuckeris, 136 Tuckeris B., 415 Tugwellas R., 534, 546, 549 Turgot J., 3, 20, 61, 66, 81, 98, 101, 104, 112, 115, 119-127, 134, 136, 137, 154, 155, 163, 172, 179, 210, 220, 224, 233, 307, 395 Turgot M. E., 119

Uhras C. G., 602

Urbonas IV, 31

Vanderlintas J., 54
Varronas, 22-23 Vasco da Gama, 41 Vasilijus Didysis, 26-27 de Vaubanas S., 97 Vaughn K. I., 405 Veblenas T., 5, 449, 455, 522, 523, 525-529, 530-540, 541, 542, 545548, 550-552, 561 de la Vega J., 52 Vergilijus, 23, 245 da Verrazano G., 41 da Verrazano H., 41 Viktorija, 131, 246, 434, 532, 557 Vilerois, 101 Vincentas de Gournay J. C. M., 102, 104, 120, 121 da Vinci L., 28 Vineris J., 247

Tayloras F. M., 417, 422, 539

Taylor H., 245, 246, 260 Taylor H. A., 471 Tayloras, 437 Talis, 19 Taljani A., 29 Taussigas F. W., 530 Tawneyus R. H., 364, 556 Teodoretas Kyrietis, 27 Terencijus, 245 Terray, 121 Tertulijonas, 26 Thierry A., 316 Thomas Aquinas, 31 Thompsonas W., 311, 331, 332-334, 336 Thoreau H. D., 321

Voegelinas E., 418 Volckeris, 414 Voltaireas F. M. A., 100, 133, 134, 157 Voubanas, 102

Zollvereinas, 352
Zweigas F., 50

Quesnay F., 3, 50, 61, 66, 81, 84, 85,

89-91, 97-99, 100-117, 119-123, 127, 134, 136, 140, 142, 162, 166, 168, 172, 179, 181, 190, 224, 233, 276, 277, 307, 464 de Quinceyus T., 443

Wagneris A., 303, 358, 361

Waldas A., 486, 509 Walkeris F. A., 342 Wallaceas R., 201, 225 Walrasas A. A., 479, 481 Walrasas L., 84, 89, 127, 201, 204, 237, 250, 339, 380, 383, 384, 392-394, 418, 436, 437, 443, 451, 463, 464, 467, 469, 473, 487, 488-490, 495, 508, 593-595, 597, 604, 609, 615 Wangenheimas K. A., 347 de Warwile, B., 298 Wattas J., 172

148, 377, 403, 453, 475, 566, 611,

150, 378, 404, 457, 478567, 613,

Webb B., 556 Webbas S., 556 Weberis E. H., 395 Weber M., 366 Weberis M., 362-365, 369, 370, 408, 528, 576 Weintraubas S., 580 Weisskopfas W., 418 Wellsas D. A., 419 Wellsas H. G., 556 Westas E., 188, 189 Whateley, 382, 470 Wheatleyus J., 184, 614 Whewellas W., 442 Wicksellis K., 5, 191, 237, 385, 404, 420, 566, 592-596, 598, 600-608, 609-613, 618, 622 Wicksteedas P. H., 343, 394, 403-404, 473, 476, 595, 612 von Wieseris F., 380, 381, 384, 388, 390-392, 394-400, 403, 418, 428, 430, 438, 565, 567, 593, 594 von Wieseris L. F., 390 von Wieser P., 391 Wilkinson, 176 Williamsonas O. E., 555 Wilsonas J., 178 Wooley J., 470 Wordsworthas W., 246

iegis Remigijus
Ekonomini teorij istorija / Remigijus iegis. Kaunas. VU leidykla. 2006. 644 p. ISBN Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Verslo ekonomikos ir vadybos katedros profesoriaus, socialini moksl habilituoto daktaro Remigijaus iegio vadovlyje naginjama ekonomini teorij istorija. Vadovlyje nuosekliai aptariama ekonomini teorij raida nuo kapitalistins rinkos ekonomikos susiformavimo iki XX a. ketvirtojo deimtmeio vidurio, pabriant j svarb kio pltrai. Vadovlis skirtas universitet ir auktj mokykl ekonomini ir vadybini specialybi studentams bei visiems besidomintiems socialiniekonomini klausim atspindjimo ekonomikos teorijoje raida. UDK

Remigijus IEGIS EKONOMINI TEORIJ ISTORIJA

VADOVLIS Redaktorius Aleksandras KRASNOVAS Virelio dailinink Maketavo