Albinas Plnys

ANALITINS
KRYPTIES
FILOSOFIJA
Mokslin monograja
Vilniaus universiteto leidykla | 2010
Apsvarst ir rekomendavo spausdinti Vilniaus universiteto Filosojos
fakulteto taryba 2008 m. gruodio 12 d. (protokolas Nr. 52)
Recenzentai:
Prof. habil. dr. Vytautas KARVELIS (iauli pedagoginis universitetas)
Dr. Leonardas LAPAINSKAS (Vilniaus v. Juozapo kunig seminara)
UDK 168
PI-55
ISBN 978-9955-33-519-1 Albinas Plnys, 2010
Vilniaus universitetas, 2010
3
VADAS
velgdami marg iuolaikins losojos panoram, galime slyginai iskirti
tokias svarbiausias jos kryptis.
1. Anglosaksika tradicija, kuri jau nuo prancikonikos Oksfordo moky-
klos laik krypo nominalizm, vliau empirizm ir gamtos losoj, suda-
ro labai plai, apimani visas losonio mstymo sritis analitins krypties
losoj. Turbt svarbiausia ypatyb, skirianti i losoj nuo tradicins,
yra ta, kad tradicin losoja labiausiai domjosi, kas yra btis, tiesa, gris,
grois ir t. t., o analitin losoj, nors ji irgi kalba apie bt, gr, gro, domi-
na ne pati btis, o tai, kaip vartojamos bties, grio ar groio svokos. Labai
plaiai isikerojusiai analitinei losojai, kaip naujajam (moderniajam) no-
minalizmui, artimas yra pragmatizmas, kur, su kai kuriomis ilygomis, netgi
bt galima priskirti analitins orientacijos losojoms. ioms losojoms
yra artima ir marksistin losoja. Tiesa, marksizmas nra analitin loso-
ja, taiau daugeliu bruo j primena. Ne be reikalo Vladimiras Leninas taip
nirtingai polemizavo su empiriokriticizmo atstovais, persergdamas savo
alininkus jais nesekti, o Bertrandas Russellas savo garsiojoje Vakar lo-
sojos istorijoje Karl Marx skyr prie utilitarist. Dabar marksistin lo-
soja domina nebent losojos istorikus. Ssajas tiek su Immanuelio Kanto
losoja, tiek su marksizmu, tiek su analitine losoja ilaikiusi kita, tiesa,
gana siaurame regione (tarp vokikai kalbani mstytoj) paplitusi loso-
n paira vadinamoji kritin Frankfurto mokykla. Ir, inoma, jei jau kalba
pakrypo apie socialin losoj, tai paiai analitikai orientuotos losojos
tradicijai priklauso liberalioji politin losoja.
2. Vokikos kultros kratuose ir i dalies Pranczijoje labiausiai paplitusi
yra vadinamoji fenomenologikai orientuota losoja, kuri, matyt, artimiausia
tradicinei moderniajai losojai. Anot ios losojos sekj, tai, kas reikiasi
4
fenomenuose, nra vien juslika. Juslume es yra ir nejuslini dalyk. Kaip tai-
kliai paymi Arno Anzenbacheris
1
, fenomenologins losojos udavinys yra
fenomenus analizuoti taip, kad nejusliniai dalykai idealiosios esms tap-
t duotybmis. Grynj esmi sistema, aprpianti visas losones discipli-
nas, ir yra fenomenologijos tikslas. Fenomenologikai orientuota losoja pir-
miausia paplito Vokietijoje, o kiek vliau ir Pranczijoje. Sekdami jau mintu
Anzenbacheriu, skirsime tris fenomenologikai orientuotos losojos atmai-
nas klasikin fenomenologij kartu su vertybi losoja; egzistencin loso-
j ir, pagaliau, hermeneutin losoj. Tiek vokiei, tiek prancz kultros
kratuose iki Antrojo pasaulinio karo buvo plaiai paplitusi vadinamoji gyve-
nimo losoja. J ypa ipopuliarino Henri Louisas Bergsonas, kuriam jo ami-
ninkai pranaavo ymiausio vis laik losofo ateit. Pranayst, kaip paprastai
bna, visikai nepasitvirtino, ir dabar i losoja yra tapusi visai nereikminga.
3. Prancz kultros kratuose vyrauja vairios postmodernizmo pakrai-
pos postmodernizmas kartu su dekonstruktyvizmu ir poststruktraliz-
mas, pakeits amiaus viduryje buvus populiar struktralizm.
4. Tradicin bties losojos krypt tsia neotomistin losoja, kuri pas-
taruoju metu, kiek nutolusi nuo bties problematikos, labiausiai gilinasi as-
menybs ir socialins losojos problemas.
ioje knygoje pabandysime aptarti pirmj iuolaikins losojos tradi-
cij, koncentruodamiesi analitin losoj, kuri bt tarsi ios tradicijos
centras, telkiantis apie save visas kitas artimas jai pairas. Mes manome,
kad iskirti analitin losoj, tarsi kok grynuol, i visos iuolaikins em-
piristins, pozityvistins ar apskritai antimetazikai orientuotos losons
tradicijos vargiai manoma. Beje, nebuvo aiku ir kaip t tradicij pavadinti.
Antimetazikai orientuotos losojos terminas buvo gerokai per platus. I
pradi ketinome parinkti moderniojo nominalizmo termin, bet pabijojo-
me likti vienii termin krjai, tik patys suprantantys savo terminus. Kodl
5
tiek antimetazikai orientuotos, tiek moderniosios nominalistins loso-
jos terminai pasirod abejotini?
ia reikt atkreipti dmes permainas, kurios losojoje vyko Renesanse,
kai formavosi modernioji losoja. Tradicinje losojoje nuo antikos laik
svarbiausia loson problema, lemianti vis losofavim, buvo bties pro-
blema. Bties svoka buvo pirmin. Nuo jos prasiddavo kiekviena losoja,
ja rmsi visoks mstymas. Tai, kad btis yra, neabejojo n vienas losofas.
Skyrsi tik bties supratimas. Netgi nominalistai pripaino, kad egzistuoja
daikt ir individ pasaulis. Buvo ginijamasi dl bendrj svok objekt
ar jie reals, ar yra tik ms proto konstruktai.
Renesanse losofavimo bdas radikaliai pasikeit. Pirmuoju modernios -
losojos apatalu tapo Ren Descartesas. Jo dka losonis mstymas m
vis labiau grtis nuo bties problemos. Labai taikliai Descarteso padaryt
mstymo perversm losojoje apibdino popieius Jonas Paulius Antrasis.
Anot jo, cogito, ergo sum mstau, vadinasi, esu auktyn kojom apvert
vis ligtolin losofavim. Filosoja iki Descarteso, taigi ir cogito (esu), o gal
net labiau cognosco (pastu) kategorija buvo pavaldi esse (bti) katego-
rijai, kuri buvo suprantama kaip kakas pirmapradiko. Descartesui viskas
yra atvirkiai: pirmin kategorija jam yra cogito, o antrin, ivestin esse.
Anksiau viskas buvo svarstoma i esse perspektyvos ir viskas buvo aikina-
ma btent iuo poiriu. Dievas, kaip visikai savarankika Btis (Ens sub-
sistens), buvo reikalingas visoms sukurtoms gyvoms esybms ens non sub-
sistens, ens participatum taigi ir mogui. Cogito, ergo sum visikai sugriov
tok mstym. Galiausiai svarbiausia tapo ens cogitans mstanti btyb,
bet ne Dievas, kaip Ens subsistens. Po Descarteso losoja virto grynosios
minties mokslu: visa tai, kas yra esse tiek sukurtas pasaulis, tiek Krjas
cogito erdvje ilieka kaip mogaus smons turinys. Filosojai esiniai tampa
svarbs kaip smons turiniai, o ne kaip u jos rib esantys dalykai
2
.
6
Mstymo ir bties santykio problema yra labai sena loson problema.
Dar Parmenidas skelb bties ir mstymo atitikim. Taiau svarbiausia, le-
mianti atotyk buvo btis. Net pagrindiniai logikos dsniai pirmiausia buvo
bties ir tik dl to mstymo dsniai. Joks sveiko proto graikas kitaip negaljo
n pagalvoti. Descartesas t santyk apveria, o vlesns losof kartos jo
poir priima kaip normal dalyk. ia prasme Renesansas losojoje nra
grimas prie antikos tradicijos. Veikiau tai ivirkias jai mstymo bdas.
Apvietos losofai nuosekliai ir atkakliai jo Descarteso nuymtu keliu.
Vieninteliais painimo altiniais jie laik prot ir patyrim, o vieninteliu ir
absoliuiu autoritetu painime mogikj prot. Todl apvietos pradi-
ninko Anglijoje Johno Lockeo empirizmas buvo daug radikalesnis u oka-
mist nominalizm painimo pagrindas jam yra ne tikrov, bet patyrimo
turinio elementai. Senj metazin program Lockeas pakeit nauja, epis-
temologine programa: losojos udavinys yra painti ne bt, o bties s-
vokas pirmines ir antrines patyrimo idjas. Vis empiristin naujj laik
losoj galima pavadinti moderniuoju nominalizmu, modernumu vardi-
jant Descarteso padaryt posk nuo bties prie mstymo, taiau be speci-
alaus paaikinimo ne kiekvienas taip supras modernumo svok.
Apvietos losojos virne ir brandiausia jos idj iraika tapo
Immanuelio Kanto kritikos tiek grynojo, tiek praktinio proto. Kanto
nuomone, metazika, arba bties teorija, kuri svarsto upatyriminius bties
pradus bei principus, yra i viso nemanoma, nes noumenai ir j visuma
protu suvokiamas (intelligible) pasaulis yra ne kas kita, kaip vaizdiniai tam
tikros problemos, kurios objektas pats savaime, inoma, galimas, bet kurios
isprsti dl ms intelekto prigimties visikai negalima, nes ms intelek-
tas yra sugebjimas ne stebti, o tik jungti esamus stebjimus patyrim, to-
dl patyrime turi bti visi ms svok objektai, taiau u jo svokos neturi
reikms, nes joms negali bti subordinuotas joks stebjimas
3
.
7
Kantas, sukritikavs tradicin metazikos udavini sprendim, suformu-
luoja nauj metazikos, kaip vienintelio manomo painimo grynuoju protu,
samprat. Anot jo, metazika, kuri jis skirsto grynojo proto spekuliatyvaus
taikymo metazik ir grynojo proto praktinio taikymo arba paproi meta-
zik, turt apimti tik i vis daikt teorinio painimo svok gautus visus
grynuosius proto principus, o antroji principus, a priori apibrianius bei
daranius tai, k mes turime ar neturime daryti
4
. Taigi, metazikos ir kartu
losojos pagrindas yra ne btis, o proto principai.
Savj tyrimo bd Kantas vadina transcendentaliniu, skirdamas j nuo
transcendentinio tyrimo. Mat transcendentinis tyrimas, anot Kanto, per-
engdamas patyrim, siekia painti daikt tok, koks jis yra savaime (tai,
k Aristotelis vadint btimi pirmja prasme), o tai, atseit, nemanoma. O
transcendentaliniu Kantas vadina kiekvien painim, kuriam apskritai la-
biau rpi ne objektai, bet bdas, kuriuo mes pastame objektus, kiek is b-
das turi bti galimas a priori
5
. Vadinasi, metazika, kuri siekia bti mokslu,
o ne nuolatini gin, prietaravim ir klaid arena, privalo tirti ne transcen-
dentinius objektus, bet painimo bd, kiek jis galimas a priori. Painimo b-
das, o ne btis yra pagrindinis, Kanto poiriu, losojos udavinys. Kanto
vartojamas odis transcendentalinis gali suklaidinti maiau atid skaitytoj.
Lygiai kaip transcendentalinis pasaulio painimas reikia bdo, kuriuo pa-
stamas pasaulis, o ne pasaulio painim, taip ir transcendentalinis Dievo
painimas nereikia Dievo painimo. Filosoja, Descarteso pasukta unke-
l, Kanto dka drsiai tsia i kelion. Todl ir antimetazikai orientuotos
losojos terminas vargu ar gals mums pagelbti. Kokia gi naujj laik -
losoja nra antimetazika, jei metazikos termino nevartosime tokia pras-
me, kokia j vartojo Kantas!
Antras moderniosios losojos bruoas (pirmasis mstymo pirmumas
prie bt) susijs su Francio Bacono vardu. Descartesas pasja abejons
8
skl, griaunani losojos turin, o kitas Renesanso losojos atstovas
Francis Baconas pakeiia tiek antikinje, tiek krikionikojoje losojoje
vyravus painimo tiksl supratim. Sokratas aikino, kad painimo tikslas
yra tiesa. Imint jis siejo su sugebjimu teisingai nusprsti visose tiek pasau-
lio, tiek gyvenimo situacijose. Kitaip imint traktavo sostai: j nuomone,
imintis tai sugebjimas isisukti i kiekvienos situacijos, pakreipti j sau
naudinga linkme.
Baconas parykina dar vien painimo aspekt, kuris vliau puikiai ders
su Descarteso propaguotu minties pirmumu prie bt. Bacono nuomone,
inojimas yra galia. Paindamas mogus gyja daugiau gali kuria prietai-
sus, padidinanius jo matymo, girdjimo, rank ir koj gali. inantysis yra
stipresnis, sumanesnis, galingesnis. Ir losojoje tiesos siek ima keisti ga-
lios siekis. Tai visai nedera su antikiniu iminties supratimu, taiau neblogai
sikomponuoja Apvietos tradicij. Dabar losojos tikslas yra nebe tiesa,
kurios nemanoma ivesti i manojo mstymo, o galyb, kuri puikiai dera su
mstaniuoju a. Vienas ymiausi galios losojos apologet Friedrichas
Nietzsche skelbia Dievo mirt ir naujos, galios losojos, pergal. Kad galia
tapt iminties tikslu, Dievo mirtis yra neivengiama. Galios turtojas ir al-
tinis tegali bti mogus. Ior gali gali nebent riboti.
Bet pavelkime tai i kito tako. Prisiminkime Evangelijoje pagal Jon
cituojamus Kristaus odius: Jei laikysits mano mokslo, js i tikro bsi-
te mano mokiniai: js painsite ties, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 29
31). Tiesa padarys jus laisvus. O jeigu nebebus tiesos? Tada nebebsite lais-
vi, tapsite vergais. Garsus XX a. ekonomistas ir socialins losojos atstovas
Friedrichas A. von Hayekas yra paras gars veikal skambiu pavadinimu
Kelias vergov. Jo nuomone, marksistin teorija, gyvendinta tikrovje, b-
tinai veda vergov, kaip ir, beje, kiekvienas valstybinis ekonomikos tvarky-
mas bei organizavimas. Tik laisvojo verslo sistema, jo nuomone, yra laisvs
9
garantas. Bet ar tikrai taip yra? Gal tas garantas i tikrj yra tik tiesa, o lais-
vas ar nelaisvas verslas nusako veikiau vergovs bd, bet ne pai vergov.
Galima pateikti tok palyginim. Ar varo matematikos mokytojas moki-
nio laisv, reikalaudamas laikyti, kad dukart du yra keturi. Taiau laisv nea-
bejotinai bt varoma, jeigu jis reikalaut imokti, jog dukart du yra pen-
ki, arba reikalaut tarti, kad dukart du yra trys. Net ir girdamas u bet kok
atsakym, mokini laisvesni nepadaryt. Sekdami tais, kurie siekia galios,
kartu su jais neivengiamai pateksite nelaisv.
Galia susijusi su sugebjimu veikti. Todl inojimas, kartu ir losoja imami
suprasti kaip veikla, perkeiianti mog, stiprinanti jo gali. O galios stipru-
mas nematuojamas nei tiesos, nei grio matais. Kur nueina anapus tiesos ir
grio galios siekiantis mogus, rykiai parod tiek faist, tiek komunist kon-
centracijos stovyklos. inojimas keiia ne tik mog, bet ir pasaul. inojimas
teikia gali pasauliui pertvarkyti. Vienas pirmj inojimo, tiksliau, mokslo,
kaip visuomen tobulinanios ir paang skatinanios veiklos, samprat pa-
sil Augusteas Comteas, perms i idj i Henri de Saint-Simono.
Taiau mint, kad losoja yra ne teorija, o veikla, turbt grakiausiai ir tiks-
liausiai suformulavo Karlas Marxas savo garsiosiose Tezse apie Feuerbach, o
vliau atkartojo Ludwigas Wittgensteinas ir jo tolesni ar artimesni sekjai. Anot
Marxo antrosios tezs: Klausimas, ar mogaus mstymui pasiekiama daiktin
tiesa, yra ne teorijos klausimas, bet praktikos klausimas. Praktikai mogus turi
rodyti savo mstymo teisingum, t. y. tikrum ir gali, iapusikum. Ginas,
ar mstymas, kuris izoliuojasi nuo praktikos, yra tikras ar netikras, tai grynai
scholastinis klausimas.
6
Pagaliau vienuoliktoje tezje jis apibendrina: Filosofai
tik vairiai aikino pasaul, bet udavinys yra j pakeisti.
7

Modernij losoj XX a. antrojoje pusje keiia postmodernioji loso-
ja. Modernizmo ir postmodernizmo skyrimas dar nra iki galo nusistov-
js, ir tik dar po keli deimtmei galsime pasakyti, ar postmodernizmo
10
(kartu su dekonstruktyvizmu) pretenzijos sitvirtinti kaip atskirai loso-
jos krypiai taps tikrove. Pabandykime pateikti kelis io tolesnio losojos
griuvimo etapo bruous. Vienas j poskis kalbos tyrim. Tradicin kla-
sikin losoj galtume slyginai vadinti bties losoja, siekiania teikti
orientacij pasaulyje ir gyvenime, modernij losoj minties loso-
ja, kuriania visa aprpianias ir paaikinanias mintines konstrukcijas, o
postmodernij losoj kalbos losoja, tyrinjania kalbos vartojim ir
odi funkcionavim kalboje. Toks poskis yra visai natralus. Juk mintis
reikiame kalba.
Poskiu postmodern galtume laikyti Ferdinando de Saussureo veikal
Cours de Linguistique Gnrale, ispausdint 1916 m. odis, jo nuomone,
funkcionuoja ne pagal tai, kokia yra pasaulio struktra, bet priklauso nuo
itisos prasmi ir veri sistemos, kurioje kiekvienas odis gyja savo funkci-
jas. Kitaip tariant, konkretaus odio funkcionavimas priklausys nuo kalbinio
konteksto. Sieti od su pasaulio struktra, postmodernist nuomone, bt
pernelyg naivu. Juk modernistas Kantas teig, kad negalime painti pasau-
lio, koks jis yra, o pastame tik sumogint jo vaizd. Taiau Kantas tar, jog
mes galime itirti bd, kuriuo pastama tikrov. Postmodernas tok umo-
j irgi laiko naivia utopija. I tikrj mes galime tyrinti tik kalb, o odi
reikm bei sakini prasm lemia konkretus kalbinis kontekstas arba kalbinis
aidimas, kaip pasakyt Ludwigas Wittgensteinas.
Vienas i postmoderno lyderi Jeanas Franois Lyotardas visas inias laiko
skirting kalbini aidim sistema. Tuos kalbinius aidimus apibdina deno-
tatyvij (ymini, nurodani), performatyvij (reikiani veiksmo atli-
kim) ir preskriptyvij (nurodani, k daryti) teigini sistema. Kiekvienas
toks teiginys tam tikru bdu informuoja kalbinio aidimo dalyvius. vairs
kalbiniai aidimai gyja teis egzistuoti tik tap aidj kovos ar varymosi
(agonistikos) objektu, individams komunikuojant tarpusavyje. Klausti, kuris
11
kalbinis aidimas yra teisingas, visikai beprasmika, nes nra jokios pamati-
ns visa apimanios teorijos, kuri galt tapti kalbini aidim reguliavimo
pagrindu. Mes niekada ir niekaip negalime isiverti u kalbinio aidimo rib
ir tapti nealiki arbitrai. Nealikumas tai modernizmo prietaras. Todl
sprendimo primimas priklauso grynai individui ir yra jo laisvo pasirinkimo
reikalas.
Kaip taikliai paymi Viktoras Kanke
8
, trumpai apibendrinus, bdingi -
losonio postmodernizmo bruoai tai kalbini aidim agonistika, dis-
konsensas (bet ne konsensusas, sutarimas), uolikumas (o ne tolydumas ar
paanga), daugybikumas ir vairov (bet ne vienyb), nepastovumas (prie-
ingai pastovumui), lokalumas (o ne bendrumas), fragmentikumas (bet ne
visuotinumas), atsitiktinumas (bet ne sistematikumas), aidimas (bet ne
tikslas), anarchikumas (vietoj hierarchikumo), isklaidymas (vietoj centra-
vimo), simuliakras (vietoj vaizdo), pavirutinikumas (vietoj gilumo) ir t. t.
itaip samprotaujant, kiekviena loson paira, kiekviena teorija, tiek
gamtamokslin, tiek socialin, tra vienas i kalbinio aidimo variant, nei
geresnis, nei blogesnis u kitus. vairios koncepcijos yra silomos kaip alter-
natyvos, galinios sudominti individ ir tenkinanios vienok ar kitok jo po-
reik. Kaip veikti mones, formuoti viej nuomon, kurti bei valdyti porei-
kius, tampa svarbi loson problema.
Filosoja grta pradi, i kur pradjo savo kelion. Bet sugrta ne kaip
Sokrato mokymo alinink, o kaip jo prieinink, papildanti gausias sost
gretas. Filosojos pergal prie sostik, velgiant i XXI a. pradios perspek-
tyvos, pasirod iliuzin. Sostika laimjo. Bet ar jos triumfas bus galutinis,
priklausys nuo ms.
ioje minties raidoje nuo apvietos empirizmo iki postmodernizmo to-
lydio formuojasi analitin losoja, tarsi viso moderniojo nominalizmo ir
antimetazikumo branduolys, tarsi modernaus mstymo traukos centras.
12
Todl savo knyg ir pavadinome analitins krypties losoja, turdami gal-
voje vis tradicij, slygot ms mint porenesansins losojos tak.
Svarbiausia problema ikyla aikinantis, k vadinti analitine losoja.
XX a. treiajame deimtmetyje analitin losoj rutuliojo Vienos brelio
losofai loginio pozityvizmo atstovai. Kita vertus, Anglijoje Kembride
ir Oksforde susiformavo, pirmiausia Georgeo Mooreo ir vlyvojo
Wittgensteino pastangomis, kita analitins losojos kryptis, orientuota la-
biausiai login prastins kalbos funkcionavimo tyrim. Todl imtos skirti
dvi analitins losojos kryptys loginio pozityvizmo alinink pltota lo-
gins analizs metod taikymo mokslo inioms tirti programa, kuri tokiam
tyrimui pasitelk formalizuotas logines kalbas, kartais vadinama idealiosios
kalbos losoja ir, antra, prastins kalbos funkcionavimo login tyrim pl-
tojusi vadinamoji kasdienins kalbos losoja. Taiau toks skirstymas yra ge-
rokai per siauras ir naudotas daniausiai mint mokykl atstov.
I tikrj, ms nagrinjama loson kryptis tradicikai vadinama ana-
litine, remiantis poiriu dar Immanuelio Kanto pasilyto teigini skirsty-
mo problem. Pasinaudoti Kanto pasilyta analitini ir sintetini teigini
perskyra pirmiausia paband, rodos, Alfredas Julesas Ayeris knygoje Kalba,
tiesa ir logika, ileistoje 1936 m. Kaip inome, Kantas, iekodamas atsakymo
klausim, kodl yra manoma visuotin reikm turinti aritmetika ir geo-
metrija bei visuotin reikm turintis gamtos mokslas, tiria, kokie teiginiai
sudaro matematikos ir gamtos moksl turin. Pasak jo, painimo sprendiniai
yra aprioriniai ir aposteriorinai. Aprioriniai (ikipatyriminiai) sprendiniai kyla
i proto, jie nepriklauso nuo individualaus patyrimo ir turi visuotinumo bei
btinumo ym. Aposterioriniai (patyrimo) sprendiniai kyla i patyrimo ir
turi atsitiktinumo bei dalumo ym. Kitu aspektu Kantas sprendinius skirs-
to analitinius ir sintetinius. Analitiniai yra tie sprendiniai, kuri predikato
svoka analizs bdu ivedama i subjekto svokos. Pavyzdiui, sprendinys
13
visi knai yra tss, Kanto nuomone, yra analitinis. Analitiniai sprendiniai
neteikia nauj ini, jie tik aikina. Kitokie yra sintetiniai sprendiniai. J su-
bjekto svokoje predikato nra, predikatu pasakoma tai, ko nemanoma i-
vesti i subjekto svokos. Pavyzdiui, sprendinys kai kurie knai yra sunks,
pasak Kanto, yra sintetinis. Sintetiniai sprendiniai prapleia ms inojim,
suteikia naujos informacijos. Jungdami abu skirstymus vien, savo sampro-
tavimuose galime gauti tokius sprendinius: apriorinius analitinius, aposte-
riorinius sintetinius ir, pagaliau, apriorinius sintetinius. Aprioriniai analitiniai
sprendiniai yra btini, universals, taiau neipleia ms painimo, netei-
kia naujos informacijos. Painimui jie reikalingi kaip aikinamieji sprendiniai.
Aposterioriniais sintetiniais sprendiniais daniausiai ireikiame stebjim
duomenis. J subjekto ir predikato ryys nustatomas patyrimu. Kanto ma-
nymu, bda yra ta, kad ie sprendiniai nra universals ir btini. iaip jau jie
yra informatyvs ir naudojami apraomuosiuose tyrimuose. Pagaliau, kaip
teigia Kantas, moksle turi bti ir apriorini sintetini sprendini, nes, moks-
las, pirma, yra btinas bei visuotinis (apriorini sprendini ypatyb), antra,
ms teorijos prapleia ms inojim (universalumo savyb).
Analitins losojos atstovai atmeta Kanto apriorini sintetini teigini
prielaid ir mano, kad visi teiginiai yra arba analitiniai ikipatyriminiai (logi-
kos bei matematikos formalizmas), arba sintetiniai patyrimo teiginiai (teigi-
niai apie faktus, arba teiginiai, kuri tikrasis turinys yra teigini apie faktus
visuma). Joki apriorini sintetini sprendini ms painime negali bti.
Tokie sprendiniai tai piktnaudiavimo kalba padarinys. Kiekviena loso-
n koncepcija, daranti i prielaid ir tvirtinanti, kad joki kitoki teigini
ini sistemoje neturi bti, yra analitins krypties. Manome, kad i loso-
ni koncepcij perskyra tinka ir socialinei arba politinei losojai. Todl ioje
monograjoje su analitine losoja siejamos platesns, nei prasta, loso-
ns pairos.
14
Pabandysime rekonstruoti svarbiausias analitins krypties losojos id-
jas. Mus pirmiausia domins ne istorinis, o dalykinis problemos aspektas.
Kitaip tariant, stengsims pirmiausia rekonstruoti losones idjas, o ne
analitins losojos krj pairas. Todl kai kas mums gals papriekai-
tauti, kad nepaminjome vieno ar kito reikmingo autoriaus.
iuolaikinje losonje literatroje kuri nors loson krypt pras-
ta pristatyti, remiantis ontologiniu principu pateikiant bdingiausius tos
krypties losof darbus ar j veikal itraukas, pagrindiant pasirinkim
glaustame vadiniame straipsnyje. Nesakome, kad toks bdas yra ydingas
ar nepriimtinas, taiau jis skirtas daug labiau iprususiam skaitytojui ir retai
kada gali pasitarnauti mokymo tikslams. Todl mes pasirinkome kit bd
rekonstruoti idjas. Jis leidia kur kas geriau suprasti tiek idj genez, tiek
funkcionavimo ypatumus.
Lietuvi kalba yra ileistas vos vienas kitas analitins losojos darbas.
Tiesiogiai analitinei losojai skirta yra Alberto Neweno ir Eike von Savigny
knyga vadas analitin losoj (Vilnius: Baltos lankos, 1999). i knyga, nors
ir profesionaliai parayta, vis dlto yra pernelyg glausta. Kita vertus, ji labiau
telkiasi analitin idealiosios ir kasdienins kalbos losoj (nors aptaria ir
metaetik). Ms galva, toks skyrimas yra pernelyg schemikas bei netikslus,
kad ir dl to, jog vadinamosios idealiosios kalbos losojos pagrindus su-
formavs Wittgensteinas savo ankstyvuosiuose veikaluose (ir juo labiau v-
lyvuosiuose) tikrai nesil kurti ideali kalb. To nesil nei Gottlobas Frege,
nei Bertrandas Russellas, o idealios kalbos paiekos gali bti siejamos nebent
su Vienos brelio veikla ir loginio pozityvizmo losoja. Antra knyga, tiesio-
giai susijusi su analitins losojos tradicija, ileista lietuvikai, tai Ludwigo
Wittgensteino Rinktiniai ratai (Vilnius: Mintis, 1995). Jie labai svarbs ana-
litinei losojai suprasti, taiau yra tik vienas jos fragment. Dar galima nu-
rodyti prie kelis deimtmeius ileist puiki Evaldo Nekrao monograj
15
Loginis empirizmas ir mokslo metodologija (Vilnius: Mintis, 1979), taiau ji
irgi skirta tik vienam, nors gana plaiam, analitins losojos epizodui. Dar
galima nurodyti Rolando Pavilionio knyg Kalba. Logika. Filosoja (Vilnius:
Mintis, 1981). Bet tai labiau originalus tyrinjimas, tiesa, telpantis analiti-
ns losojos rmus. Su analitins losojos problematika iek tiek susijusi
Alano F. Chalmerso knyga Kas yra mokslas? (Vilnius: Apostrofa, 2005). Ir
tai, matyt, viskas. Turint galvoje, kad analitin losoja yra viena i takin-
giausi iuolaikins losojos krypi, tai labai maa, juo labiau kad anali-
tins losojos istorija siekia ger imtmet ir jos, kitaip nei kai kuri anks-
iau taking losoni krypi, vliau nublankusi ir sunykusi, laukia grai
ateitis. Todl manome, kad reikt ne vieno leidinio, supaindinanio lietu-
vi skaitytoj su analitins losojos problemomis. Tikims, kad i mono-
graja bent i dalies kompensuos tokios literatros stygi.
Baigdamas noriu padkoti Vilniaus universitetui, nansavusiam ios
monograjos leidim. Ypa esu dkingas io universiteto Filosojos fakulte-
to dekanui Kstuiui Dubnikui u geranorikum bei organizacin pagalb.
16
ANALITIN FILOSOFIJ FORMAVUSIOS IR JAI
ARTIMOS FILOSOFINS KONCEPCIJOS
POZITYVISTIN FILOSOFIJA
1. Bendra pozityvizmo apvalga
Pozityvizmo termin pirmasis pavartojo, matyt, Henri de Saint-Simonas
moksliniam metodui ir jo taikymui losojoje paymti, taiau pozityvizmo
losoja pirmiausia siejama su jos pradininko prancz losofo Augusteo
Comteo, kuris yra inomas ir kaip sociologijos mokslo krjas, vardu.
Pozityvizmo losoja per gana netrump savo raidos laikotarp pereina ke-
let etap nuo pirmojo pozityvizmo, siejamo su Comteo vardu, vliau
empiriokriticizmo, dar vadinamo antruoju pozityvizmu, kuriam atstovauja
Ernstas Machas, Richardas Avenarius ir kt., dar vliau treiojo pozityvizmo
kaip loginio atomizmo ir loginio pozityvizmo (arba loginio empirizmo) eta-
p, ir XX a. pradioje silieja plai analitins losojos krypt.
Pozityvizmo losoja laikosi toki prielaid: visos inios, skaitant ir tei-
ginius apie faktus, remiasi pozityviais patyrimo duomenimis; mokslo inio-
se yra tik fakt ryius rodantys teiginiai ir grynosios matematikos bei logikos
ryi iraikos; losoja taiko tik mokslui bdingus metodus; losojos tiks-
las yra rasti pagrindinius vis moksl principus ir pritaikyti juos kiekvienai
mogaus veiklai ir t. t.
Pozityvizmo losoj galima suskirstyti tris dideles grupes: socialin
pozityvizm, evoliucin pozityvizm ir kritin pozityvizm.
Nuodugniai evoliucinio pozityvizmo mes nenagrinsime, tik paymsi-
me, kad, pripaindama paangos visuotinum, i pozityvizmo krytis evoliu-
cijos idj labiausiai pltoja gamtos moksl: zikos, biologijos, geologijos, sri-
tyse. XIX a. antrojoje pusje evoliucijos idja biologijoje labiausiai siejama su
17
Charleso Darwino vardu, o geologijoje j pltojo Charlesas Lyellas. J darbai
sudar prielaidas atsirasti visos tikrovs, pradedant kosminiais kais ir bai-
giant monija bei jos istorija, savaiminio ir btino vystymosi idjai.
Vienas ymiausi evoliucinio pozityvizmo alinink Herbertas Spenceris
(18201903), iplsdamas evoliucijos idj visoms inijos sritims, veikale
Sintetins losojos sistema gyvenim, dvasi ir visuomen interpretuoja
materijos, judjimo ir jgos kategorijomis. Polink operuoti mechanikos ter-
minais, matyt, lm jo ininerinis isilavinimas.
Spencerio nuomone, svarbiausias evoliucijos dsnis yra integracijos ir
diferenciacijos dsnis. Anot Spencerio, evoliucija vyksta dl nuolatinio k-
nus sudarani daleli judjimo, persigrupavimo ir jungimosi (integracijos),
kartu nykstant judjimui, ir isiskyrimo (diferenciacijos), kartu spartjant
judjimui.
Pasak Spencerio, tas pats vystymosi dsnis yra bdingas kosmologijai,
biologijai, psichologijai, visuomens raidai ir kt. Nors vystymsi Spenceris su-
prato kaip mechanini jg veikimo rezultat, man, kad aikiausiai jis ma-
tyti organiniame pasaulyje. Vystymasis, skirdamas ir susiedamas sistemas,
kuria vis labiau pusiausvir, kartu tobulesn sistem. Vystymasis pasiymi
aikia paanga, taiau, pasiekus pusiausvyr, paanga baigiasi, ir tada mano-
mas netgi ioks toks grimas atgal.
Psichiniai reikiniai, anot Spencerio, taip pat yra organins gamtos vys-
tymosi dalis. Psichika formuojasi dl to, kad ji yra svarbi individui ir riai
igyventi, kitaip tariant, proto formos atsiranda organizmui prisitaikant prie
aplinkos.
Tais paiais dsniais Spenceris aikino ir etikos formavimsi. mons el-
giasi taip, kad galt geriausiu bdu igyventi. Kadangi egzistuoja tik gam-
tos, o ne specials visuomens dsniai, etikos principai gali gldti tik tuose
dsniuose. Galima sakyti, kad kova u bv yra etikos pagrindas. Dora ir mo-
18
ralu yra tai, ko reikalauja gyvenimo raida. Morali veikla ir prigimtin veikla
jam yra vienas ir tas pats. Kadangi visuomen vystosi individams vis labiau
prisitaikant vienas prie kito bei gamtos, visos vertybs yra reliatyvios, kin-
tanios, nulemtos konkretaus visuomens isivystymo lygio. Kai monijos
vystymasis pasieks pusiausvyr, vertybs i viso inyks. Kaip tiksliai pay-
mi Wladyslawas Tatarkiewiczius
9
, Spencerio etikos pamatai ved hedoniz-
m, nes tik prisitaiks prie aplinkos slyg organizmas patiria malonum.
Bendriausias Spencerio etikos principas buvo toks reikia gyvenim daryti
kuo intensyvesn ir turiningesn.
Kai kuriomis evoliucinio pozityvizmo idjomis pasinaudojo pragmatiz-
mo alininkai Charlesas Pierceas, Williamas Jamesas ir kt. Tiesa sakant, pra-
gmatizmas danai laikomas dar viena pozityvizmo atmaina ir kai kuri au-
tori vadinamas neopozityvizmu. Reikia pripainti, kad toks skyrimas yra
manomas, nes pragmatizmas pripasta pagrindinius pozityvizmo teiginius
ir j bt galima vadinti neopozityvizmu. Visa bda, kad neopozityvizmo
terminas vartojamas labai neapibrtai. Daniausiai taip vadinama loginio
pozityvizmo losoja. Todl mes vengsime neopozityvizmo termino arba j
vartosime prastu bdu loginio atomizmo ir loginio pozityvizmo ar loginio
empirizmo losojai ymti. Beje, evoliucinio pozityvizmo tak yra patyr ir
Alfredas Northas Whiteheadas, ir Henri Bergsonas, ir kt.
Spencerio evoliucionizm neabejotinai panai marksistin losoja,
kartu su Comteu pabrdama mokslini metod universalum bei iskirtin
reikmingum ir pripaindama vystymosi visuotinum. Tiesa, Marxas pripa-
ino veikiau Hegelio, o ne Comteo tak savo mstymui.
Kritinio pozityvizmo arba empiriokriticizmo, dar vadinamo antruoju
pozityvizmu, krypiai atstovauja austrai Ernstas Machas (18381916) bei
Richardas Avenarius, taip pat angl losofas Charlesas Pearsonas ir j se-
kjai. Austrijoje is kritinis pozityvizmas yra inomas empiriokriticizmo pa-
19
vadinimu. Machas ir Avenarius teig, kad faktai (kurie, remiantis bendr-
ja pozityvizmo nuostata, laikomi vienintele realybe) yra santykinai stabils,
tarpusavyje susij ir priklausomi poji kompleksai. Poji kompleksai
ir yra pagrindiniai painimo elementai. Jie yra tiesiogin, juslin duotyb ir
funkcionuoja kaip viso painimo pagrindas. Kiekvien empirin patyrim,
kiekvien suvokiam objekt galima, anot Macho ir Avenariaus, suskaidyti
tokius elementus arba poji kompleksus. Jie yra neutrals nei ziniai,
nei psichiniai, todl skirtumas tarp zinio ir psichinio inyksta.
Machui ir Avenariui mokslas ir apskritai painimas tra tik begalinio po-
ji kiekio, su kuriuo susiduria mogus, tvarkymo, o ne tikrovs painimo
priemon. Anot Macho, biologinis mogaus organizmo poreikis yra isaugo-
ti save, o tai jis gali padaryti tik prisitaiks, sugebdamas orientuotis toje po-
ji gausybje. Todl mokslo funkcija nra teorin ar svarstanioji, bet tau-
panioji ta prasme, kad mogus siekia taupiausiai, maiausiomis snaudomis
tvarkyti faktus. Mstymo taupumas (ekonomija) Machui yra pagrindin pa-
inimo ypatyb ir mokslo idealas. Panaiai samprotauja ir Avenarius, formu-
luodamas maiausio jg eikvojimo princip. Brandiame moksle, Macho
poiriu, svarbiausia yra apraomoji dalis, o aikinanioji dalis yra parazitin
ir, mstymo taupumo sumetimais, turi bti atmesta. I mstymo taupumo
principo plaukia Macho nuostata dl mokslo idealo kaip apraymo.
Vienas i toki parazitini mokslo element yra prieastingumo dsnis.
Macho nuomone, tai yra antropomornis mokslo reliktas. Machas silo prie-
astingumo princip pakeisti matematins funkcins priklausomybs svoka.
Kai mokslui pasiseka susieti vairius elementus vien lygyb, kiekvienas ele-
mentas virsta kit element funkcija. Element priklausomyb tampa abipu-
sika ir vienalaik, o prieasties ir padarinio ryys apgriamas. Vadovaujantis
iuo poiriu laikas, kaip neapgriama tvarka, yra realus jusli lygmeniu ir
kaip juslumas. Kita vertus, laikas mokslo teorijoje yra mstymo taupumo i-
20
raika, padedanti sutvarkyti faktus ir juos numatyti. I i prielaid darytina
ivada, kad mokslo dsni ivados ireikia tik login, bet ne zin btinum.
Aikindami dsnius, kritinio pozityvizmo atstovai atmeta klasikinio po-
zityvizmo nuostat, kad dsnis yra pastovus reikini ryys. Anot Macho,
mokslo dsnis yra ms lkesi, kad reikiniai vyks, apribojimas. Mokslo
dsnis tenurodo, koki reikini galima tiktis. Sekdamas Machu, Pearsonas
teigia, kad mokslo dsnis yra ne normatyvinio, o apraomojo pobdio.
Dsnis niekada nepaaikina juslini spdi, kuriuos mes projektuojame
kaip iorin pasaul, tvarkos.
Empiriokriticistin pozityvizmo kryptis buvo transformuota ir pltojama
Vienos brelio losof jau kaip loginis pozityvizmas naujas pozityvizmo
etapas.
Socialinis pozityvizmas. Vienu ymiausi socialinio pozityvizmo atsto-
vu galime laikyti Auguste Comte ir jo mokytoj Henri de Saint-Simon.
Anot Saint-Simono, dabar gyvename kritiniame laikotarpyje, kurio svar-
biausias bruoas yra mokslo paanga, griaunanti teologines bei metazines
pairas. iame laikotarpyje atsisakoma viduramiais susiformavusi soci-
alins organizacijos pagrind. Naujojoje epochoje religija, politika, etika ir
mokymo sistemos remiasi pozityvija losoja. Visuomen ioje epochoje
gali pasiekti vienyb ir tvark per dvasin gali moksl ir nauj pasaulie-
tin gali pramonin gamyb. Panaiai samprotauja ir Comteas, pasils
savo trij istorini stadij dsn. Comteo pairas aptarsime atskirai, todl
dabar tik paymsime, kad Comteas pripasta visuotin monijos vysty-
mosi paang, tikruoju istorijos subjektu laikydamas monij, o ne atskir
individ. monija kaip Didioji Btis jam yra tai, kas lemia atskir individ
praeit, dabart ir ateit.
Anglijoje panaias kaip Comteas ir Saint-Simonas idjas pltojo Jeremys
Benthamas (17481832) ir Jamesas Millis (17731836). Jie, tsdami angl vie-
21
tj empiristin tradicij, siek taip pertvarkyti dvasinius mokslus, kad tie, ly-
giai kaip ir gamtos mokslai, bt paremti faktais. Reikmingiausias Benthamo
veikalas An Introduction to the Principles of Morals and Legislation pasirod
1789 metais, gerokai anksiau u Comteo darbus. Etika, anot Benthamo,
turi tapti tiksliuoju mokslu. Mstymas, jo nuomone, yra paremtas asocia-
cijomis, paklstaniomis tiksliam dsniui, kurio sudedamieji elementai yra
pojiai, interpretuojami kaip galutiniai mstymo faktai.
Tradicikai etika yra mogikojo elgesio tiksl tyrimas: ji nustato, kaip tas
tikslas gali bti pasiektas ir i jo iveda elgesio taisykles. Benthamas ir Millis
paband pakeisti tradicin etik elgesio motyv teorija, t. y. elgesio prie-
asi nustatymu. Isiaikinus, kokie yra motyvai bei taisykls, slygojantys
mogaus elges, bt galima valdyti mogaus veikim lygiai taip, kaip yra
tvarkoma ir valdoma gamta, inant jos prieastinius dsnius.
Benthamo pasilyta etikos teorija yra vadinama utilitarizmu (nuo loty-
niko odio utilitas nauda). Pagrindinis skiriamasis utilitarizmo bruoas
yra tas, kad, anot utilitarist, poelgio gerum ar blogum lemia padarini
gerumas ar blogumas, bet ne tikslas. Todl nra toki poelgi, kurie bt
moraliniu poiriu teisingi arba neteisingi patys savaime, nepriklausomai
nuo j padarini. ia prasme, jei duosiu vaikui saldain, nordamas j pa-
guosti ar pradiuginti, utilitaristins morals poiriu bus tas pat, kaip duo-
iau jam saldain tikdamasis, kad dl to vaikui greiiau suges dantys. Anot
Benthamo, moralinis poelgio vertinimas vertina tik poelgio sukeltus padari-
nius. Vargu ar su tuo galima sutikti.
Savaip utilitaristai interpretuoja ir kriterij, leidiant vertinti poelgio pa-
darinius. Toks kriterijus utilitaristams yra poelgio padarini naudingumas,
realizuojant savaimin gryb. Utilitarizmas, kaip nominalistin etin ten-
dencija, savaimin gryb supranta juslikai suvokiamai. Grybe laikomas
mogaus poreiki bei interes patenkinimas, t. y. malonumas ir diaugsmas,
22
kur sukelia poreikio patenkinimas. Kiekvienas, planuodamas savo gyveni-
m, nustato savus prioritetus ir kartu savo hedonistinio skaiiavimo sistem.
Savaimin gryb ir yra mogaus laim, o j sudaro asmenini malonum vi-
suma. Anot Benthamo, utilitaristin grybs pobd nulemia laims jausmo
kiekyb, bet ne kokyb. Gerai inomas Benthamo posakis, kad aisti kgliais
yra taip pat gerai kaip ir skaityti Shakespeareo sonetus, jei tik pasitenkinimo
kiekis yra vienodas. Beje, Johnas Stuartas Millis, jau minto Jameso Millio
snus, savo hedonistinje teorijoje siekia atsivelgti ir kokybines grybs
charakteristikas, vertinti skirtum tarp dvasini ir juslini, auktesnij ir
emesnij diaugsm ar poreiki. Pasak Millio, geriau bti nepatenkintu
mogumi, negu patenkinta kiaule.
Naudos principas Benthamui kartu yra ir socialinis principas. Moralinje
apskaitoje svarbu ne vien veikianio mogaus laim, bet ir laim vis, kurie
su tuo poelgiu susij. Garsus Benthamo principas skelbia svarbu kuo di-
desnio moni skaiiaus pati didiausia laim ir galiausiai vis moni so-
cialin nauda. vertinant padarinius, reikia siekti didesns socialins naudos
sumos arba didesnio naudos kiekio, tenkanio vienam asmeniui. tai gamy-
ba tenkina poreikius, teikdama prekes ir paslaugas. Utilitaristins orientaci-
jos socialin etika gerais laikys poelgius, kurie skatina kio augim, nes taip
didja naudos suma ir grybi kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Taip pat
ir bendras vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, taps pagrindiniu
visuomens isivystymo rodikliu.
Naudos principo, pasak Benthamo, reikia laikytis ir leidiant statymus.
statym leidjas pirmiausia privalo atsivelgti bendrj naud. Jokios kitos
auktesns normos statym leidyboje Benthamas nepripasta.
Jamesas Millis kartu su Jeremyiu Benthamu subr apie save losoni
radikal brel, kuriam priklaus tokios ymybs kaip garsios demograns
teorijos krjas Tomas Robertas Malthusas, ymus ekonomistas Davidas
23
Ricardo ir kt. Tas brelis turjo labai didel tak ne tik Anglijos, bet ir emy-
nins Europos politiniam gyvenimui, ypa liberalizmo pltrai XX a.
Aptartieji utilitarizmo principai yra pagrindiniai ir Jameso Millio snaus
Johno Stuarto Millio losojoje. Kaip inioma, Millis ne kart elp Comte,
ypa uklupus sunkumams, ir avjosi jo Pozityviosios losojos kursu, ta-
iau, sutikdamas su pagrindiniais jo pozityvizmo teiginiais ir derindamas juos
su vietjika empiristine tradicija, Millis kritikavo Comteo socialines pai-
ras, velgdamas jose politinio ir dvasinio despotizmo sistemos pagrindus,
mogikosios laisvs ir individualumo nepaisym. Jo nuomone, Comteas be
reikalo nekreip reikiamo dmesio fundamentinius mokslus, btent psi-
chologij ir painimo teorij, tiksliai nenurod, k vadina metazika, ir i
viso nebuvo links tiksliai apibrti svok, pernelyg pasitikdamas savimi.
Veikale Politins ekonomikos principai Millis prieina prie ivados, kad bti-
na apriboti valstybs kiimsi ekonomin gyvenim. Tie apribojimai kyla i
paios mogikosios egzistencijos ventovs, kuri turi bti apsaugota nuo
bet kokio valdios kiimosi.
Aikindamas individo ir visuomens santyk, Millis skiria veiksmus, kurie
nukreipti savo paties asmen, ir veiksmus, kurie orientuoti kitus. Tik pasta-
ruosius veiksmus riboja kit moni laisv ir tik ia leistina sikiti valstybei.
Pair ir diskusij laisv, Millio nuomone, i viso negali bti varoma. Tai jis
aprao savo populiariame ir garsiame veikale Apie laisv. ia jis ikelia prie-
laid, kad pilietin laisv, kaip laisv siekti savojo grio savo pasirinktu bdu,
kol nemginame atimti i kit j gr arba trukdyti pastangoms j gyti, yra
kiekvieno individo ir visuomens tobuljimo slyga. iai prielaidai paremti
Millis pateikia kelet argument. Absoliuti jausm ir pair visais praktiniais
ar spekuliatyviais klausimais laisv, taip pat skoni ir sieki laisv yra btina
dvasinei moni gerovei. Anot Millio, ypatingas blogis, kur kelia kliudymas
reikti nuomones, yra tas, kad apipliama monija; palikuonys taip pat kaip
24
dabartin karta; tie, kurie nepritaria nuomonei, apipliami dar labiau negu
tie, kurie jos laikosi
10
. Millis apsvarsto lyg ir visus galimus atvejus. Tarkime,
kad viepataujanti nuomon yra klaidinga, ir nuslopinama teisinga nuomo-
n. Visikai nuslopinti teising nuomon, Millio manymu, nepavyks. Taiau
nereikia manyti, kad tiesa pati savaime turi kakoki jai bding gali, kurios
neturi klaida, veikti poemio kaljimus ir mirt ant lauo
11
. Tikrasis tiesos
pranaumas, kaip teigia Millis, yra tas, kad teisinga nuomon, vien, du, tris
ar daugiau kart nuslopinta, amiams bgant vl bus atskleista. Ateis toks
laikas, kai, susiklosius palankioms aplinkybms, tiesa sugebs tiek sustiprti,
kad atlaikys vlesnius mginimus j ugniauti. Anksiau ar vliau tiesa si-
tvirtins, bet kiek bus prarasta laiko ir ieikvota tui pastang j slopinant.
Taiau daug daniau, Millio nuomone, susiduria kelios i dalies teisingos dok-
trinos. Tokiu atveju abi nuomons yra svarbios teisingam poiriui formuo-
tis. Dabar tarkime, kad visuotinai pripainta nuomon yra teisinga, o nuslo-
pinama klaidinga nuomon, ir pairkime, kokia bus teisingos nuomons
vert, jeigu ji tvirtinama nesiginijant ir nesvarstant, o tiesiog udraudiant
kitas klaidingas nuomones. Protinga btyb neturt itaip ginti tiesos, sako
Millis. Taip ginama tiesa netampa tiesos inojimu. Tiesos nesvarstant ir kri-
tikai neanalizuojant, ja tikima kaip prietaru. Tada ji tampa negyva ir nepa-
veiki. tai krikionys, sako Millis, tiki Kristaus skelbtomis tiesomis. Taiau
vargu ar perdtume sakydami, kad n vienas krikionis i tkstanio nesiva-
dovauja savo asmeniniame elgesyje tais statymais ir nematuoja jais savo el-
gesio.
12
Doktrinos neturi takos paprastiems tikintiesiems, nevaldo j prot.
Pratingas moni polinkis liautis msius apie dalyk, kai nustojama juo
abejoti, yra puss klaid prieastis. Galutin nuomon giliai minga, tvirti-
na Millis. O btinyb aikinti ties arba ginti nuo prieinink labai padeda
protingai ir gyvai j suvokti. Taigi yra bloga udrausti ir klaiding nuomon.
Pagaliau, tvirtinus tam tikr doktrin, ikils pavojus, kad paios doktrinos
25
prasm pradings arba susilpns ir praras savo esmin poveik charakteriui ir
elgesiui. Dogma tampa tik formaliu ipainimu, kuris nedaro poveikio griui,
bet uima viet ir neleidia augti jokiam tikram ir ijaustam sitikinimui, besi-
remianiam protu ar asmenine patirtimi
13
. Anot Millio, mogaus suvokimas,
nuovokumas, valgumas, proto veikla ir net moralinio pasirinkimo sugeb-
jimas lavinami tik renkantis. mogus, kuris daro k nors todl, kad tai daryti
prasta, nesirenka. Jis neimoksta skirti nei trokti to, kas geriausia. Proto ir
dorins galios, kaip ir raumen galios, didja tik jomis naudojantis. O protas,
pasak Millio, yra viso to, dl ko mogus gerbiamas kaip intelektuali bty-
b, altinis. mogus sugeba taisyti savo klaidas per diskusijas ir patyrim. Bet
vien patyrimo nepakanka. Reikia diskusijos, kuri parodyt, kaip dera inter-
pretuoti patyrim. Todl pilietin laisv yra pagrindin asmenybs tobulji-
mo slyga. Iskirtin Europos taut paang pasaulyje, Millio nuomone, lm
btent charakteri ir kultr vairov. Individai, klass, tautos buvo visikai
nepanas vieni kitus. Jie sugalvojo daugyb keli, i kuri kiekvienas ved
prie ko nors vertingo. Ir nors jie buvo nepakants vieni kitiems ir kiekvienas
mst, kaip bt puiku, jeigu pasisekt priversti kitus eiti iuo keliu, j m-
ginimai sutrukdyti vienas kitam tobulti retai pavykdavo ilgesniam laikui, ir
kiekvienas ilgainiui imoko pripainti gr, kur sil kiti. Paangi ir vairia-
pus Europos raid lm tik t jos keli gausumas. Visai kitaip atsitiko su
Kinija. Perspjantis pavyzdys, sako Millis, yra Kinija labai talentinga, o
kai kuriais atvilgiais net imintinga tauta, kuriai nusiypsojo reta laim anks-
tyvuoju jos istorijos laikotarpiu gyti itin gerus paproius. ie paproiai i da-
lies buvo krinys vyr, kuriuos net labiausiai apsiviet europieiai privalo
vadinti, su tam tikromis ilygomis, iminiais ir losofais. Taip pat nuostabiai
tobulos yra j priemons perteikti, kiek tai manoma, didiausi savo imint
kiekvienam bendruomens protui ir garantuoti, kad permusieji daugiausiai
ios iminties gaut garbingas ir takingas tarnybas. Tai padariusi tauta tikrai
26
buvo atskleidusi moni paangos paslapt ir turjo nuolatos likti pasaulio
judjimo prieakyje. Prieingai, ji sustingo ir liko tokia tkstanius met.
14

Todl pilietin laisv yra ir taut paangos garantas.
Millis Logikos sistemoje (1843) pataiso Comteo poir moksl. Patys
logikos principai, anot Millio, yra empirini duomen apibendrinimas, o in-
dukcija vienintelis mokslo turimas metodas. Pasak Millio, indukcija yra
toks samprotavimas, kai padarome ivad, kad tai, kas teisinga, kalbant apie
kelet klass element, teisinga ir kalbant apie vis klas, arba tai, kas teisin-
ga tam tikru laiku, bus teisinga, esant panaioms aplinkybms, visada. Taigi
indukcinis samprotavimas leidia nuo atskir teigini pereiti prie bendres-
ni, o nuo bendresni prie bendriausi.
Vis dlto kyla klausimas, kodl manoma i tam tikro fakt kiekio sprsti
apie visus panaius faktus? Kodl mes ivadas apie neitirtus vykius grin-
diame itirtaisiais? Mat, esame sitikin, kad tikrovs objektai turi tam tikr
ypatybi, kurios visuomet reikiasi vienodai. sitikinimas, kad gamtoje visa
bus taip, kaip buvo, vadinamas gamtos vienodumo principu. is principas
indukcini samprotavim pamatas, o gamtos vienodumo princip pagrin-
dia tik indukcin logika. Patenkame yding rat, nes indukcij tenka grsti
indukcija. Millis indukcijos pateisinimo problema pernelyg nesirpino, tars,
kad numatymai moksle visada remiasi jau buvusia patirtimi, ir tai visai pri-
imtina. Maa to, jis mano, kad buvusi patirtis leidia iaikinti ir dedukcinio
samprotavimo tradicinio silogizmo ir pagrindines prielaidas, ir ivadas.
Teiginys visi mons yra mirtingi, anot Millio, nra Sokrato mirtingumo
rodymas, bet ms ankstesn mirtingumo patirtis leidia mums ivesti tiek
visuotin ties, tiek atskir fakt vienodai tiktinai.
Kad bt galima nustatyti tikrsias tiriamojo reikinio prieastis ir nesu-
klysti, iekant bendresni faktinio turinio ypatybi, Millis silo penkias in-
dukcinio samprotavimo taisykles, kurios vadinamos Millio kanonais.
27
Pirmasis kanonas vadinamas vienintelio panaumo kanonu. Tarkime, kad
reikiniai A, B, C sukelia reikinius a, b, c; reikiniai A, B, D reikinius a, b, d
ir, pagaliau, reikiniai A, C, E reikinius a, c, e. Visais atvejais tik A pasirodo
kartu su reikiniu a. Vadinasi, A yra pakankama a prieastis.
Antrasis kanonas vadinamas vienintelio skirtumo kanonu. Tarkime, kad
reikiniai A, B, C, D sukelia reikinius a, b, c, d; reikiniai B, C, D reikinius b,
c, d. Matome, kad nesant A, nevyko a. Vadinasi, A yra a prieastis.
Treiasis kanonas vadinamas liekan kanonu. Tai kiek pakeistas vienintelio
skirtumo kanonas. Tarkime, kad turime prieastis A, B, C, kurios sukelia pa-
darinius a, b, c. Tegu ankstesns indukcijos taisykls leidia mums nustatyti,
kad A ir B yra a ir b prieastys. Tuomet galima tarti, kad C yra c prieastis.
Ketvirtasis kanonas vadinamas slygojani kitim kanonu. Pasak Millio,
kai kuriems vykiams nemanoma pritaikyti i trij taisykli negalima at-
skirti tiriamosios prieasties nuo kit kartu esani prieasi. Pavyzdiui,
norime suinoti, ar gyvsidabrio stulpelio auktis barometre priklauso nuo
atmosferos slgio. Tiesiogiai to padaryti negalime, utai galime stebti, kaip,
kylant kaln, keiiasi gyvsidabrio stulpelio auktis barometre. inodami,
kad lipant auktyn atmosferos slgis maja, darome ivad, jog gyvsidabrio
stulpelis barometre krinta dl atmosferos slgio, o ne dl aukio vir ems
paviriaus. Taigi kalno auktis yra slygojantis kitimas, nes atmosferos slgis
priklauso nuo kalno aukio.
Penktasis kanonas Millio vadinamas jungtiniu kanonu. Jeigu kiekvienas
anksiau apraytas indukcinis samprotavimo bdas duoda rezultat, tai j
vis vartojimas kartu bus, anot Millio, dar rezultatyvesnis. Jungtinis kanonas
nra naujas kanonas, tai tiesiog vis kanon taikymas kartu.
Kaip ir kiti utilitaristai, Millis mano, kad mogikoji mintis turi toki pat
struktr kaip gamtos reikiniai ir yra pastama lygiai tokiu pat bdu. Jei iki
galo pastame asmen ir inome visas paskatas, kurios daro jam tak, gali-
28
me numatyti jo elges lygiai tiek patikimai, kiek ir kiekvien zikin vyk. Kad
taip numatyti bt manoma, Millio teigimu, naujas mokslas, etologija, tu-
rt tirti charakterio formavimosi dsnius.
Traktate Utilitarizmas Millis gina Benthamo doktrin nuo kritik. Jo,
kaip ir Benthamo, nuomone, utilitarizmo tikslas yra didiausia kuo dides-
nio moni skaiiaus laim. Kiekvienas asmuo i prigimties, anot Millio,
siekia asmenins laims, todl visuotin gerov yra gris kiekvienam mo-
gui. Tam tikro veiksmo moralin kokyb, pasak Millio, galima imatuoti.
Matuojami konkretaus veiksmo sukelti padariniai, o matas yra malonumas,
kur tie padariniai sukelia konkreiam moni kiekiui. Taigi malonum aps-
kaita visuomenje yra vienas svarbiausi jos udavini. Taiau, kitaip negu
Benthamas, Millis teigia, kad matuojant turi bti paisoma ne tik laims (ma-
lonumo) kiekybs, bet ir kokybs, nes turi bti atsivelgiama malonumo
vert. Malonumo kiekyb ir kokyb gali vertinti mons, kurie, turdami
didiausi patirt, sugeba geriausiai lyginti.
2. Augusteas Comteas
Trumpas gyvenimo apraymas. Augusteas Comteas (17981857) gim
Montpellier vietovje, netoli Ispanijos sienos. Jo tvai buvo rojalistai ir uols
katalikai, taiau Augusteas tapo respublikos alininku ir skeptiku. 18141816
metais Comteas moksi Politechnikos mokykloje Paryiuje, bet buvo i jos
paalintas u drausms paeidimus.
Vliau Comteas savarankikai studijavo prancz politins losojos at-
stovus Charles Louis de Montesquieu, Antoine de Condorcet, Joseph
de Maistre ir kitus, kuri darbai formavo jo socialines ir politines pairas.
Kurdamas savarankik painimo sistem, Comteas savo socialines inias
derino su mogikojo painimo tyrinjimais, nagrindamas Davido Humeo
29
ir Immanuelio Kanto darbus. Comteo politins pairos buvo artimos i-
nomo prancz socialisto reformatoriaus Henri de Saint-Simono, kuris vie-
nas i pirmj velg teigiam ekonomins organizacijos tak modernia-
jai visuomenei, pairoms. Kelerius metus Comteas dirbo jo sekretoriumi.
Comteo asmeninis gyvenimas nebuvo skmingas. 1818 metais jis ved u
save vyresn moter, su kuria susilauk dukters, nors ir kilo abejoni dl t-
vysts. Dukt mir sulaukusi vos devyneri.
1821-aisiais Comteas susipaino su laisvo elgesio mergina Caroline
Masson. Siekdamas, kad ji bt ibraukta i policijos sra, Comteas j
ved ir tikjosi, grs tvik, atsidti losoniams tyrinjimams. Taiau
Comteo tvai nepalankiai sutiko jo draug. Jau po keli savaii Comteas
grta Paryi ir pradeda kurti pozityviosios losojos sistem kaip privai
paskait cikl, kur pradjo skaityti 1826 metais. Taiau, perskaits vos ke-
lias paskaitas, Comteas nebegali toliau dirbti dl visiko protinio pakrikimo.
Reikalaujant Caroline, jis buvo ivetas pamili namus. Taiau jos motina,
inodama dukters praeit, tikina Caroline teisinti santuok Katalik ba-
nyioje ir pasiimti Comte namus. Taip ir buvo padaryta. Taiau Comte
toliau kamuoja depresija. 1827 metais jis bando nusiudyti oka nuo tilto
up, taiau yra igelbjamas.
Pamau Comteas atsigauna i depresijos intensyviai dirbdamas. 1829 me-
tais jis vl atnaujina sumanyt paskait cikl. Per dvylika met ileidia eis
tomus paskait Pozityviosios losojos kursas (Cours de philosophie po-
zitive). 1832 metais Comteas pradeda dirbti matematikos asistentu, o nuo
1836-j egzaminatoriumi Politechnikos mokykloje. 1842 metais Comteas
galutinai isiskiria su Caroline, kiek vliau pasitraukia i Politechnikos moky-
klos, bet, Millio rpesiu gavs nansin param, gali tsti krybin veikl.
18441846 metai buvo turbt patys laimingiausi Comteo gyvenime.
Juos praskaidrina draugyst su jo mokins seserimi Clotilde. 1846 metais,
30
Cotilde mirus, Comteas vl pasineria mokslin veikl. Po atuoneri inten-
syvaus darbo met pasirodo jo keturi tom veikalas Pozityviosios politi-
kos sistema (Systeme de politique positive). Mir Comteas 1857-aisiais.
Filosons pairos. Pagrindiniame savo veikale Pozityviosios loso-
jos kursas Comteas tyrinja mogikojo painimo raid, struktr ir funk-
cijas. Savo losoj Comteas pavadino pozityvija, pabrdamas, kad atsi-
sakoma tradicini losoni problem ir siekiama sujungti bendr sistem
visas inias. Comteui pozityvi yra tik duotyb stebjimas bei patyrimas.
is mstymas turi atsikratyti visko, kas betarpikai nepatiriama ir nesuvo-
kiama. Toliau patyrimo turinys (faktin mediaga) turi bti apdorojamas,
nustatomi pastovs fakt tarpusavio ryiai arba dsniai, kurie lemia reiki-
nius. Comteo supratimu, dsniai yra tik pastovs, patyrimu konstatuoja-
mi reikini ryiai ir funkcins priklausomybs, kuri prieasi nemanoma
isiaikinti. Remdamasis dsniais, mokslas gali numatyti naujus ir atskleisti
neinomus dabarties faktus. I stebjimo fakt ivesti universalius dsnius,
Comteo nuomone, manoma tik indukcijos bdu.
Comteas atsisako tirti tai, ko mokslas negali iaikinti pirmines prieas-
tis, esmes, pradus, galutinius tikslus, Absoliut ir kt. Anot jo, anapus patirties
nra joki ini. Painimo objektas yra tik ziniai reikiniai ir knai. Comteo
nuomone, mes nieko neinome ir apie psichinius faktus, nes vienu metu ne-
galime bti ir painimo objektai, ir subjektai. Jo nuomone, introspektyvs
tyrinjimai yra visikai nemanomi. Pavyzdiui, nemanoma tyrinti savo su-
sijaudinimo, nes tikslus tyrinjimas kaip tik reikalauja nesijaudinti. Comteui,
o i dalies ir visam pozityvizmui, ypa vlesniajam, bdinga ryki antipsicho-
login nuostata.
Jei be patyrimo fakt nra jokios tikrovs, o faktus tyrinja specialieji
mokslai, tai, pasak Comteo, losoja praranda savo objekt ji nebeturi k
tirti. Bendrsias painimo, metodologines, logines ir, kaip jau sakme, psi-
31
chologines problemas Comteas laiko abstrakiomis, atitrkusiomis nuo fak-
t, todl nereikalingomis. Vienintelis losojai liks udavinys tapti moks-
lus apibendrinania teorija, pirmiausia klasikuojania mokslus.
Klasikuojamus mokslus Comteas skirsto abstrakius ir konkreius.
Pirmieji atskleidia reikinius, slygojanius bendruosius dsnius, nekreip-
dami dmesio paius faktus. Antrieji tiria fakt kompleksus, kuriais pasi-
reikia bendrieji dsniai. Pavyzdiui, zika ir chemija yra abstrakts mokslai,
o mineralogija konkretus mokslas. Comteas klasikuoja tik abstrakius
mokslus. Klasikacijos pagrindu jis laiko moksl sudtingumo ir bendrumo
laipsn. Anot jo, skiriami ei svarbiausi mokslai matematika, astronomija,
zika, chemija, biologija, sociologija.
Ties sakant, matematika, bdama vis moksl pagrindas, kaip ir ne-
priklausyt iai eilei. iai eilei nepriklauso ir psichologija, nes, kaip sakme,
Comteui ji i viso nra mokslas. Anot jo, psichin mogaus gyvenim mes
pastame tik i iorini apraik poelgi, krybos. Comteui nepriimtinas
ir krikionikasis sielos aikinimas. Siel jis suskaido daugybs smegen
centr reakcijas.
Moksl hierarchijos virnje, pasak Comteo, yra sociologija arba sociali-
n zika, kuri jis padalija socialin statik, arba tvarkos teorij, ir socialin
dinamik, arba paangos teorij. Dinamik Comteas laik svarbesne u sta-
tik, pabrdamas, kad ji galima tik ten, kur yra tvarka ir harmonija, kurios,
vystantis monijai, didja.
Mokslas, siekdamas visus reikinius sujungti vientis pasaulio vaizd, for-
muoja bendr pasaulvaizd, bendr sistem. Ta sistema nra atskiro mo-
gaus, bet visos monijos krybos vaisius. Bendras pasaulvaizdis vis laik
yra sumogintas pasaulio vaizdas. Jo pamatai gldi ne pasaulio savybse,
bet mogaus poreikiuose. Iimties nesudaro net tokie mokslai, kuri objek-
tas yra labai toli nuo moni, pavyzdiui, astronomija. Juk jei mogaus akys
32
matyt kitoki spektro dal (ne optin spektr), tai ir astronomijos mokslas
bt kitoks.
Pernelyg pasikliaudamas paanga Comteas man, kad ji yra btinas mo-
nijos istorijos dsnis. Pasak jo, paanga susijusi ne su atskirais individais, ku-
rie atlieka tik paangos ranki vaidmen. Tikrasis paangos objektas yra
monija, suprantama kaip Didioji Btis, kurioje skleidiasi individ praeitis,
dabartis ir ateitis. Anot Comteo, mes visada trisiame ateities kartoms, pa-
tyr savo protvi, i kuri kyla visi ms veiksm impulsai ir procesai, ta-
k. monijoje siknija ir tsiasi moni rass tradicija, ir monija, Comteo
odiais, yra tai, kas turi pakeisti tradicini religij Diev.
Visuomens statikoje Comteas kritikuoja laisvojo verslo ir konkurencijos
princip, kliudant monijos paangai. Pasak jo, monijos veikla turi bti re-
guliuojama i vieno centro ir atsivelgti kiekvieno individo sugebjimus bei
visuomens interesus. i funkcij atlieka pasaulietin valdia. Be jos, visuo-
menje turi bti ir moralin valdia. Pirmoji rpinasi ekonominiais ir politi-
niais reikalais, o antroji moraliniais ir dvasiniais klausimais. Pasaulietins
ir moralins valdios sutelkimas vienoje vietoje Comteui yra nepriimtinas.
Tai, jo nuomone, gali sukelti politin ir moralin teror, slopinti moni k-
rybikum ir paang. Moralin valdia turi auklti nauj mog, ugdyti jo
pareigos ir solidarumo supratim, meil kitiems monms, sudarydama su-
bjektyvias prielaidas monijos vienybei. moni meil ir tarpusavio pagalba
yra naujos moni religijos pagrindas.
monijos imintis ir apvaizda neklystamai vadovauja paangos vyksmui.
Paang vainikuoja sociokratija, nauja socialin tvarka, paremta mokslu ir huma-
nizmo religija, kuriai vadovauja pozityvij losof bendruomen. Sociokratija
draudia bet kur nukrypim nuo pamatinio tikjimo pozityvumu.
Sekdamas Saint-Simoneu, Comteas sukr trij monijos (ir atskiro in-
divido) intelektins raidos stadij koncepcij, kuri yra esminis skiriamasis jo
33
teorijos bruoas ir svarbiausia jo socialins dinamikos idja. Pasak Comteo,
tirdamas vis mogaus proto vystymosi eig vairiose jo veiklos sferose nuo
pirmojo paprasiausio jo pasireikimo iki ms dien, a, kaip man atrodo,
atradau svarbiausi pagrindin dsn, nuo kurio is vystymasis beslygikai
priklauso ir kuris gali bti tvirtai nustatytas racionaliais rodymais, gauna-
mais, painus ms organizm, arba istoriniais duomenimis, gyjamais, ati-
diai tiriant praeit. Pagal dsn, kiekviena svarbiausia ms mintis, ms
inojimo aka nuosekliai praeina tris skirtingas teorines bsenas; teologi-
n, arba ktyvij; metazin, arba abstrakij; mokslin, arba pozityvi-
j. Kitaip tariant, mogaus dvasia kiekviename savo tyrinjime pagal pai
savo prigimt nuosekliai naudojasi trimis, savo pobdiu i esms skirtingais
ir netgi tiesiog vienas kitam prieingais mstymo metodais: pradioje teolo-
giniu, po to metaziniu ir galiausiai pozityviuoju metodu. itaip ir atsiranda
trys viena kit tarpusavy alinanios losojos rys arba trys bendros pa-
ir reikini visyb sistemos. Pirmoji yra btinas mogaus proto raidos
ieities takas; treioji jo baigiamoji ir galutin bsena; antroji yra tik tar-
pin pakopa.
Teologinje bsenoje mogaus dvasia, savo tyrimus nukreipdama dau-
giausia vidin daikt prigimt, pirmsias ir galutines j veikiani reikini
prieastis, trumpai tariant, siekdama absoliutaus inojimo, sivaizduoja, kad
reikinius sukelia tiesioginiai ir pastovs daugiau ar maiau gauss antgam-
tiniai veiksniai, kuri savavalikas sikiimas paaikina visas tariamas pasaulio
anomalijas.
Metazinje bsenoje, kuri i tikrj yra tik bendra teologins bsenos
atmaina, antgamtiniai veiksniai pakeiiami abstrakiomis jgomis, tikromis
esmmis (asmenintomis abstrakcijomis), neatskiriamai susijusiomis su skir-
tingais daiktais ir galiniomis savaime sukelti visus stebimus reikinius, ku-
riuos aikinant reikia tik paiekoti atitinkamos esms.
34
Pagaliau pozityviojoje bsenoje mogaus dvasia suvokia absoliutaus ino-
jimo negalimum, atsisako tirti esamo pasaulio kilm ir paskirt, painti rei-
kini vidines prieastis ir, teisingai derindama samprotavimus bei stebjim,
siekia painti tikruosius reikini dsnius, t. y. nekintamus j sekos ir pana-
umo santykius. Reikini aikinimas, pasieks savo tikrj rib, tik nustato
ryius tarp skirting atskir reikini ir keleto bendr fakt, kuri skaiius,
mokslui kylant, vis labiau maja
15
.
Savo paskutiniame darbe Matematikos losoja (1856) Comteas pa-
skelbia nauj religin trejyb: Didij Bt (monij), Didj Stab (em) ir
Didj Keli (erdv). Tai ir turt bti vis moni garbinimo objektai.
35
SOCIALINIS POZITYVIZMAS IR NOMINALISTINS
SOCIALINS TEORIJOS
1. Analitins politins losojos formavimosi prielaidos
Pozityvizmo nuostatos, kad moksliniai metodai yra vieninteliai metodai, tei-
kiantys painim, kad gamtos moksl bendruosius dsnius bei tyrimo princi-
pus btina pritaikyti ir mokslui apie mones ar monij, kad tik teiginiai apie
faktus sudaro vis painimo turin, o visuomens raida pasiymi paanga, ku-
ri lemia pramonin gamyba ir mokslas, rado plat atgars socialinse XIX a.
teorijose. Pirmiausia iuos principus socialinei teorijai kurti pritaik Karlas
Marxas, pasils socialin teorij, kuri, jo nuomone, yra grietai mokslin, ne-
siremianti jokiais metaziniais principais ir tyrinjanti btin visuomens pro-
ces gamyb. Nors Marxas, tyrindamas gamyb kaip savaimingai (sponta-
nikai) besivystant proces, leidia suprasti, kad tarp jo ir Hegelio idj yra
ryys, vis dlto, pavarius svarbiausi Marxo veikal Kapitalas ir pamaius,
kaip plaiai jis cituoja Ricardo, kartais net nenurodydamas altinio, tenka sua-
bejoti glaudiu Marxo ir Hegelio idj bendrumu. Filosof radikal brelio,
kuriam priklaus ir Ricardo, skelbiamos idjos daug artimesns Marxo socia-
linei teorijai nei Hegelio samprotavimai. Taip pat nesunku pastebti Comteo
ir Marxo idj ry. Kiek vliau, ypa ijus Lenino veikalui Materializmas ir
empiriokriticizmas, socialinio pozityvizmo ir marksizmo principus imta per-
nelyg radikaliai skirti. Tame veikale Leninas atriboja empiristin kritinio po-
zityvizmo nuostat nuo materialistins. I tikrj galima sakyti, ir mes tai
ne kart minjome, kad empirizmas yra modernus nominalizmas, painimo
turin siejantis su patyrimo elementais, o lenininis materializmas yra veikiau
senojo nominalizmo atmaina, pripastanti objektyvios tikrovs egzistavim,
taiau neigianti bendrj svok objekt buvim. Kaip tvirtino Leninas, ma-
terija yra loson kategorija objektyviai realybei paymti, realybei, kuri
36
smon atspindi, kopijuoja. Todl galima sakyti, kad marksistin socialin te-
orija yra nominalistin socialin teorija, nors ir kitokia nei su socialiniu pozity-
vizmu susijusi dar viena nominalistin socialin teorija liberalizmas.
Nominalistins socialins losojos terminas losonje literatroje nra
plaiai paplits. Tas socialines teorijas, kurios pripasta asmenims, sociali-
nms struktroms, kaip antai eimai, tautai, valstybei, esm ar prigimt, sie-
jam su esme, mes, sekdami Karlu Raimundu Popperiu, vadinsime esencialis-
tinmis socialinmis teorijomis. Popperis esencializmo termin sil vartoti
vietoj realizmo, nes pastarasis odis yra gijs daugyb reikmi. Kita vertus,
teorijas, nepripastanias joki esmi ir prigimt siejanias nebent su tais
socialiniais dariniais, kurie nra specialaus sumanymo ar organizacins tvar-
kos padarinys
16
, mes vadinsime nominalistinmis socialinmis teorijomis,
nes nominalizmo terminas, kitaip negu realizmo, yra tiksliau apibrtas.
Dar Humeas grietai skyr fakto tiesas nuo idj santyki. Anot jo,
pasaul sudaro fakt visuma, taiau n vienas faktas nra btinas. Kad pa-
saulis yra toks, koks yra grynas atsitiktinumas. Todl visi teisingi teiginiai
apie pasaul yra atsitiktiniai, j teisingumas priklauso nuo esam fakt. Jokia
prasme jie nra btinos tiesos. Ir atvirkiai, visos btinos tiesos yra teiginiai
ne apie pasaul, o apie idj santykius. J teisingumas priklauso nuo atitin-
kam idj logini santyki bei prasmi. Humeo nuenklintu keliu jo po-
zityviojo mokslo ir analitins losojos krjai. J nuomone, mokslo hipo-
tezs tai teorini universali teigini pavidal turinios formalios logins
struktros, kurios kartu su specialiomis prielaidomis leidia numatyti (de-
dukuoti) faktinius teiginius. Vienintel mokslini hipotezi prasm yra em-
pirin arba faktin j prasm. Kaip sak Ludwigas Wittgensteinas, mokslo
hipotez yra tarsi formali ryi tinklas, leidiantis fakt apraymui suteikti
vienod form. Tai, kad faktai gali bti aprayti formali ryi tinklu, nieko
nesako apie faktus, iskyrus tai, kad jie gali bti taip aprayti.
37
Panaaus poirio socialin teorij laikosi ir nominalistini socialini teo-
rij krjai, pavyzdiui, liberaliosios politins minties atstovai. Kitaip tariant,
teorijas jie supranta taip, kaip ir analitins losojos atstovai. Tai miniai pa-
grsti pasinaudosime Miltono Friedmano 1953 metais ispausdintu straips-
niu Pozityviosios ekonomikos metodologija
17
, kurio idjas rekonstruosime,
remdamiesi Martinu Holliu
18
. Anot Friedmano, pozityviosios ekonomikos
tikslas yra sukurti apibendrinim sistem, kuria naudojantis bt galima pa-
tikimai prognozuoti bet koki aplinkybi pasikeitimo padarinius. io tikslo
siekiama kuriant tam tikr teorij arba hipotez, leidiani daryti tikina-
mas ir prasmingas prognozes apie dar nematytus reikinius. Teorij sudaro
du komponentai kalba ir tam tikra aib substancini (susijusi su faktais)
hipotezi, abstrakiai perteikiani esminius sudtingos realybs bruous.
Funkcionuodama kaip kalba, teorija neturi jokio substancinio turinio, ji tra
tautologij aib. Jos paskirtis bti katalogavimo sistema. Funkcionuodama
kaip substancin, tam tikrus faktus numatanti hipotez, teorija vertinama
pagal jos gali prognozuoti reikinius, kuriuos ji siekia paaikinti, ir vieninte-
lis hipotezi (teorijos) patikrinimo bdas yra jos prognozi palyginimas su
patirties faktais. Kaip sako Hollis, grynoji teorija Friedmanui tra tautologij
aib, arba kalba, atliekanti duomen ir hipotezi katalogavimo funkcij. Bet
apibdinti grynj teorij kaip katalogavimo sistem nereikia j sumenkin-
ti. Antai matematikos raida, teikianti netiktas teoremas, liudija didiul in-
telektin paang, ir, aiku, yra atradim procesas. Taiau tie atradimai ne-
prapleia ms ini apie pasaul, nes matematika yra tautologija. Ji ireikia
idj santykius, bet ne tikrovs faktus. Gera katalogavimo sistema ities yra
vertinga vien dl to, kad teikia nauj empirini hipotezi; pavyzdiui, kad ir
kompiuterins iekos programa, kuri leidia duomen bazje aptikti nauj
domi, empirikai tikrinam koreliacij. Epistemologinis kalbos ir fakto sky-
rimas bdingas analitinio poirio painim bruoas.
38
Nominalistini socialini teorij spektrui priklauso dvi gana skirtingos so-
cialins teorijos liberalioji socialin doktrina ir komunistin socialin dok-
trina. Pirmoji savj visuomens tyrim pradeda nuo prielaidos, kad visuo-
men sudaro autonomikai veikiantys, racionals, laisvi individai, keliantys
savus tikslus. Antrieji mano, kad visuomens tyrimo ieities pozicija yra vi-
suomenins gamybos, kaip btino, neslygoto individuali tiksl, proceso
tyrimas, o visuomens struktr nulemia gamybos procesas, t. y. visuome-
ns struktra yra ivestin.
Slygos idjoms, kuriomis remiasi liberalusis poiris, pltotis susidar tik
Renesanse. Ir tai nenuostabu. Liberalizmas remiasi moderniojo nominaliz-
mo losone tradicija, o viduramiais dl teologini motyv nominalizmas
susilaukdavo grietos kritikos. Susiformav pasauliros vaizdiai, slygo-
ti katalik tikjimo ir realistins losojos, kito labai ltai. Vienas pirmj
ingsni, atskiriant religij nuo kultros, kaip laisvai veikiani moni kry-
bos rezultat, buvo Renesanse ipltota prigimtin (arba natralioji) kult-
ros sistema. Anot ios sistemos, mstantis individas, remdamasis savo protu,
gali savarankikai vertinti tiek gamtos, tiek socialinius reikinius. Augustino
tikiu, kad suprasiau, ir suprantu, kad tikiau keiiamas visa supranta-
ma prigimtiniu protu.
Kodl mes galime pasikliauti protu? Okamistai, via moderna atstovai, at-
skiria tikjim nuo proto, o Renesansas tvirtina nuostat, kad pasaulis su-
kurtas protingai, todl pasaulio dsniai atitinka proto dsnius ir protas
pajgus juos painti. tvirtinant autonomiko proto autoritet pirmiausia
pasitarnavo prigimtins religijos sistema, kurios vienas i svarbiausi plto-
toj buvo lordas Herbertas Cherburrys. Anot jo, mogikasis protas pasta
visuotines svokas ir tiesas. Todl, norint painti visuotines religines tiesas,
reikia i istorikai susiklosiusi religij paalinti visa, kas jose yra savita, ir
palikti tik tai, dl ko visos tautos sutinka, tik tas tiesas, kurios visais amiais
39
vis taut buvo pripastamos teisingomis. Cherburys krikioni religij
prieina prigimtinei religijai, kuri vienintel esanti tikra ir teista. Prigimtins
religijos pagrindu Anglijoje pltojosi deizmas, poiris, kad Dievas sukr
ir sutvark vis tikrov, o toliau nebesikia moni bei gamtos gyvenim.
Deistai atmeta Dievo malon ir laikosi nuomons, kad Dievui mogaus as-
muo nerpi.
Herbertas Cherburrys padjo pagrindus prigimtins (natraliosios) reli-
gijos sistemai, o Hugo Grotius prigimtins (natraliosios) teiss teorijai.
Prigimtins teiss (lot. ius naturale) svoka buvo ipltota romn teisje ir
plaiai svarstoma viduramiais. Taiau tada prigimtin teis buvo supranta-
ma kaip prigimtinio dorovs dsnio dalis, pagrsta aminu Krjo statymu
(lot. lex aeterna) ir pareigota sins.
Anot Grotiaus, reikia skirti dvi teiss sritis: dievikj arba apreiktj teis
ir mogikj teis. Dievikj teis turi nagrinti teologija, o mogikoji teis
skylanti dvi dalis sukurtj (pozityvij) teis (lot. ius civile) ir prigimtin
teis. Sukurtoji teis remiasi laisva valia, leidiania statymus, t. y. atsiranda
dl mogaus praktins veiklos ir priklauso nuo politins padties, mogaus
poreiki, aistr, proto. Ji yra kintanti ir priklauso istorijos mokslo objektui. O
prigimtin teis, pasak Grotiaus, yra teisi suma, kuri galima ivesti i pro-
tingos mogaus prigimties ir kuri nepriklauso nuo mogaus gyvenimo bdo.
Todl prigimties krjas kartu yra ir prigimtins teiss davjas. Dievas nega-
lt pakeisti prigimtins teiss, nes ji neatimamai Jo duota kartu su prigimti-
mi. Prigimtins teiss pamatas, anot Grotiaus, yra visuomenikumas.
Ta idja nra nauja. Panaiai mst ir Aristotelis. Taiau Gotius visuome-
nikumo idj susiejo su visuomenins sutarties idja, kuri buvo inoma jau
Platonui. tai antrojoje Valstybs knygoje sostas Glaukonas, svarstydamas
su Sokratu ir jo biiuliais teisingumo problem, taip aikina, kas yra teisingu-
mas ir i kur jis kilo. Sakoma, kad neteisingai elgtis paprastai yra gera, o pa-
40
tirti neteisingum bloga. Bet patirti neteisingum yra didesnis blogis u t
gr, kur patiria tasai, kuris neteisingai elgiasi. Todl mons, paragav ir vie-
no, ir kito [...], nusprend, kad jeigu jau negalima vieno i t dalyk ivengti ir
laikytis kito, tai geriausia vieniems su kitais susitarti ir nei daryti skriaud, nei
j patirti. Tada jie pradjo leisti statymus ir daryti tarpusavio sutartis, o sta-
tym nuostatus pavadino teistais ir teisingais. Tai tokia esanti teisingumo
kilm ir esm. Teisingumas uima tarpin viet tarp to, kas yra vis geriausia,
tai yra neteisingai elgtis ir likti nenubaustam, ir to, kas yra vis blogiausia, tai
yra ksti skriaudas ir negalti atsikeryti. Teisingumas yra viduryje tarp i
dviej dalyk, ir mons j vertina ne todl, kad jis yra gris, bet todl, kad
patys nestengia skriausti kit. [...] Jei mintyse sivaizduosime itok dalyk:
ir teisingam, ir neteisingam mogui duokime vali daryti, k tik jie nori, ir
pairkime, kur juos nuves j polinkiai. Teisingj uklupsime einant tuo
paiu keliu, kaip ir neteisingasis, abu ves savanaudikumas, kiekviena pri-
gimtis siekia naudos sau ir laiko j griu, ir tik statymas jga priveria gerbti
lygyb.
19
Glaukonas silo visuomenei parengti statymus, prie kuriuos visi
mons bt lygs. Taigi, visuomenins sutarties, kaip bdo suderinti skir-
tingus interesus turini ir skirtingus tikslus keliani individ veikim, idja
yra beveik 2500 met senumo. Gaila, kad Platonas nepritar Glaukono idjai
ir j kritikavo.
Grotius t Platono idj ir pltoja. Anot jo, mons, siekdami patenkinti
savo interesus, sukuria valstybs organizacij. Ji kuriama susitarimu, sudarant
visuomenin sutart, nes turi atitikti tiek moni prigimt, tiek j tarpusavio
santyki prigimt. Prigimtin teis ir yra losojos objekto sudedamoji dalis.
Taigi Grotius prigimtin teis paveria autonomiku losonio svarstymo
objektu. Taiau toks autonomikumas dar lieka iki galo nemotyvuotas. Juk
tradicinis prigimtins teiss supratimas siejo j su prigimtiniu doros dsniu,
kurio svarstymas priklaus moralins teologijos sriiai. Todl, nuosekliai ms-
41
tant, ir doros dsnis turjo bti autonomizuotas. Tiek deistin proto religija
pasiskelb nepriklausanti nuo Banyios autoriteto ir ventojo Rato, tiek
moralin losoja vietimo laikotarpiu atsiskyr nuo tikjimo. Dorovs lo-
sojos autonomikumo pradininkas buvo Johno Lockeo mokinys Anthonys
Ashleris Cooperis, Shaftesburyo grafas. Iki tol vyravo du tarpusavyje kon-
kurav poiriai: pirmasis, einantis i vidurini ami tradicijos, kad doros
principai grindiami teologikai, o antrasis, kur ipltojo Hobbesas, dor
aikino natralistikai. Taiau Hobbeso interpretacija susilauk gana grie-
tos kritikos, kuri atskleid, kad, remiantis egoizmo principu, doros pagrsti
nemanoma. Shaftesburys pasil nauj variant. Pasak jo, gris yra kakas
savaiminga, ir j galima paaikinti remiantis juo paiu, atsiejus nuo teologins
idjos ar paskat, slygot mogikj polinki. Nuo to laiko natralistinei
doros traktuotei alternatyva tampa ne teologinis doros grindimas, o sava-
rankika grio samprata.
Anot Shaftesburyio, etik, kaip ir men, reikia suprasti i jos psicholo-
gini princip. moguje esantys du savaime vienodai teisti polinkiai vi-
suomeninis, nukreiptas visuotin gerov, ir savanaudikas, siekiantis asme-
nins gerovs. Pirmasis visada yra geras, o antrasis gali bti tiek geras, tiek
blogas. Jei savanaudikas polinkis yra toks stiprus, kad nustelbia visuome-
nin polink, tai jis yra blogas. Taiau tas polinkis yra geras, jei jis yra saikin-
gas ir dera su visuomeniniu polinkiu. Norint dorai gyventi, reikia sukurti
pusiausvyr tarp visuomenini ir savanaudik polinki. Pusiausvyros sie-
kiame remdamiesi gimtu doros instinktu, kur vadiname moraliniu jausmu.
Jis ir yra ms doros norma. Malonus ir geras yra tas elgesys, kuriame har-
moningai dera egoistiniai ir altruistiniai polinkiai. Taigi, dora yra visai atski-
ra nuo religijos. Grio ir blogio svokos visai nesusijusios su Dievo svoka.
Galima bti moraliai geram ir dorybingam net ir neturint jokios religijos.
Ateizmas dorai nekenkia.
42
Atribojus prigimtin teis nuo teologijos, i teis dar kur laik buvo laiko-
ma esmine, t. y. susijusia su mogaus esme, o jos turin, kaip buvo manoma,
galjo atskleisti protas. Taiau vliau prigimties ssajos su esme nyko, uleis-
damos viet dviem prigimties interpretacijoms, susijusioms su liberalija
tradicija. Kaip rao Friedrichas A. von Hayekas, vidurami scholastikoje
susiklost viena daug adanti kryptis, beveik pripainusi tarpin kategori-
j reikini, kurie yra mogikojo veiksmo, bet ne mogikojo sumanymo
rezultatas. XII amiuje kai kurie scholastai naturalis kategorijai buvo pra-
dj skirti visa tai, kas nra mogikojo sumanymo, arba tikslingo krimo,
rezultatas ir vis labiau buvo pripastama, kad daugelis socialini reikini
priklauso btent iai kategorijai. Paskutinij i i scholast, XVI amiaus
ispan jzuit, visuomens problem svarstymuose naturalis i ties tapo
techniniu terminu, apibdinaniu tokius socialinius reikinius, kurie nra s-
moningos mogikosios valios kriniai. Pavyzdiui, vieno i j, Luiso Molinos
darbe aikinama, kad natrali daikt kaina yra vadinama todl, kad ji at-
siranda i paties daikto nepaisant statym ir sak, ir ji priklauso nuo dau-
gybs kintani aplinkybi. [...] Taiau ias evoliucinio poirio uuomazgas
XVI ir XVII amiuje nustelb ikils konstruktyvistinis racionalizmas, kuris
visikai pakeit proto ir prigimtinio statymo termin reikm. Protas,
kuris anksiau reik smons sugebjim skirti gr nuo blogio, t. y. skirti tai,
kas atitinka priimtas taisykles, nuo to, kas j neatitinka, pradjo reikti suge-
bjim tokias taisykles konstruoti dedukcikai ireikt prielaid pagrindu.
Atitinkamai prigimtinio dsnio svok pakeit proto dsnio svoka be-
veik prieyb to, k ji anksiau reik. Ties sakant, iai naujai racionalistinei
prigimtinio dsnio sampratai, kuri ikl Grotius bei jo sekjai, lygiai taip
pat, kaip j pozityvistiniams antagonistams, yra bdingas bendras sitikini-
mas, jog visi ie dsniai yra kuriami proto ar bent gali bti visikai grindiami
protu. Nuo savo antagonist jie skyrsi tik prielaida, kad tie dsniai gali bti
43
logikai dedukuoti i apriorini prielaid; pozityvistai, prieingai, juos trakta-
vo kaip intelektines konstrukcijas, kurios remiasi empirinmis iniomis apie
j padarinius mogikiesiems siekiams
20
. Taigi prigimtin teis buvo prad-
ta suprasti ne kaip esmin teis, o kaip racionaliai konstruojama teis, arba
spontanikai susiklosiusi teis.
Keitsi ir pagrind, lemiani moni visuomenin veikl, suvokimas.
Aristotelis man, kad pagrindinis valstybs udavinys yra sudaryti pilieiams
slygas pasiekti laim, kuri teikia dorovingas veikimas. Kitaip tariant, mo-
gikasis veikimas ir moni tarpusavio santykiai buvo aikinami, remiantis do-
riniais principais. Doros ugdymas buvo suprantamas kaip tinkam visuome-
nini santyki garantas. Panaus poiris vyravo ir viduramiais. Renesanse
padtis m keistis. Jei pasikliausime Albertu O. Hirschmanu
21
, nuo idjos,
kad, norint formuoti ger moni elges, reikia iugdyti dorybes, pamau pe-
reinama prie idjos, kad norim elges galima pasiekti suprieinant mogaus
aistras, pavyzdiui, yktum ar godum panaudoti valdios trokimui ar gei-
dulingumui paaboti. Kiek vliau aistroms tramdyti buvo pasitelkti interesai,
pavyzdiui, rao, kad naudos siekimas gali sutramdyti piktum, iaurum ir
t. t. Vliau, kaip rao Hirschmanas, vos atsiradusi intereso idja tapo ir staiai
geidiu, ir paradigma (panaia Kuhno), ir staiga dano mogaus elgesio prie-
astys buvo aikinamos paties interesu, kartais net pereinant tautologij. La
Rochefoucauld aistras ir beveik visas dorybes iskyr asmeninius interesus,
o Hobbesas pana redukcionistin veiksm atliko Anglijoje. Vykstant iems
pokyiams pradin norma interesas niekada nemeluoja, reikusi, jog reikia
gerai suprasti interes ir tada juo vadovautis suteikiant pirmenyb prie kitus
manomus veiksmus, inspiruotus kitais motyvais, amiaus pabaigoje virto po-
zityvia patarle interesas valdo pasaul. Pamiimas dl intereso, kaip pagrin-
dins priemons mogaus veiksmams suprasti, persikl XVIII ami, kai
Helvetius, nepaisant jo egzaltacijos dl aistr, paskelb: kaip materialj pa-
44
saul valdo judjimo dsniai, taip moralin visat valdo interesas.
22
Maa to,
buvo suvokta, kad naudos siekimas ir ekonomikos pltra gerina moni tar-
pusavio santykius. Pavyzdiui, prekybininkas, siekdamas savo naudos, privalo
su klientais elgtis maloniai, siningai, bet ne dl to, kad jis turt toki dory-
bi, o todl, kad kitaip elgdamasis praras klientus ir negaus pelno. Galiausiai
buvo prieita prie ivados, kad vis mogaus ir visuomens veikim galima pa-
aikinti remiantis ne doriniais principais, o interesais.
mogikosios veiklos aikinimas interesais turi dar vien patraukl bruo-
: inant interesus ir laikant, kad juos turi racionalus veikjas, galima ne tik
numatyti tolesnius jo veiksmus, bet ir iekoti optimalios visuomens struk-
tros bei jos funkcionavimo slyg.
Turbt pirmj interesais paremt visuomens veikimo aikinim pasil
Tomas Hobbesas. Hobbeso poiriui formuotis lemiam tak, matyt, tu-
rjo jo mokytojo Francio Bacono empirins pairos. (Vis dlto nereikia pa-
mirti, kad Hobbesas man egzistuojant tik knus. Tikruoju empirizmo, pa-
inimo turin siejaniu su patyrimo faktais, pradininku reikt laikyti John
Locke). Hobbesas taria, kad losoja teturinti isiaikinti dl gamtini prie-
asi atsiradusias apraikas ir numatyti tolesnius reikinius, galinius kilti i
t prieasi. Taiau, kitaip negu Baconas, Hobbesas teisingu samprotavimo
metodu laiko ne indukcij, o dedukcij.
Savo socialinje teorijoje Hobbesas neigia laisvs kaip laisvo apsisprendi-
mo galimyb, pripaindamas, kad tiek tikrov, tiek mogaus funkcionavimas
yra deterministinio pobdio. Pasak Hobbeso, i veiksmui reikaling slyg
visumos galima dedukuoti btinos valios veikim, todl valios veikimas tra
btina prieastis. Tai, k vadiname laisve, esanti mogaus galia vykdyti savo
norus. Laisv yra ne kas kita, kaip laisv nuo klii gyvendinti valios pasi-
ryim. Noras yra btinas, o laisvas gali bti tik veikimas. itoki laisv turi
ir mogus, ir gyvulys.
45
Hobbesas buvo pirmasis individualizmo alininkas. Visuomen, jo nuo-
mone, sudaro atskiri, autonomiki asmenys. Pasak jo, svarbiausias gris mo-
gui yra savs palaikymas ir asmenini poreiki tenkinimas. mogus i pri-
gimties ess savanaudis. Vis mogaus veiksm gerumo matas yra nauda. Jei
veiksmas yra naudingas, tai jis yra ir geras. Jokio objektyvaus grio suvokimo
Hobbesas nepripasta. Beje, tai prastas empiriko poiris.
moni veiksm vertingum grindiant nauda, natralu tarti, kad mo-
gus turi neribot teis visus ir visa, kas gali pasitarnauti jo egoizmui. Anot
Hobbeso, mogaus teiss siekia tiek, kiek ir jo jga. Reikminga tik galingojo
teis. Be to, Hobbesas neigia, kad monms bdinga mylti vienas kit i pri-
gimties. Pasak jo, kiekvienas myli tik save. Homo homini lupus est mogus
mogui vilkas. mogui yra priprasta nedraugika, antisociali bsena vis
kova su visais.
bendruomenin gyvenim, Hobbeso nuomone, pereinama taip: negal-
damas itverti kovos su visais, nes karas neleidia tenkinti ir apsaugoti po-
reiki, mogus m iekoti taikos ir jungtis bendrij. Ta sjunga vyksta su-
darant sutart. Ja visi mons atsisako savo neribot teisi ir perduoda jas
visumai, kad i gint bendrijos narius nuo upuolik. Bendrija, gavusi vis as-
men teises, yra valstyb. Tik valstyb teikia teises ir skiria pareigas. Valstyb
Hobbesui yra ir doros altinis. Skirtum tarp gera ir bloga nulemia valstybs
statymai. Bloga yra tai, k valstyb laiko blogu. Kaip matome, Hobbesas pa-
tobulina Platono Valstybs dialoge pateikt Glaukono poir.
Pasak Hobbeso, bendruomen, kaip pilnatis, turi turti bendr vali, kuri
saugot valstybs tvark ir vykdyt valstybs tikslus. Taiau bendra valia
turi turti konkret reikj asmen arba j grup. is asmuo yra suvere-
nas aukiausios galios visa sprsti ir vykdyti sprendim turtojas. Kadangi
mons paiso tik savo poreiki, juos manoma valdyti tiktai prievarta. Taigi
mons laikosi visuomenins sutarties tik bijodami bausms.
46
Nors galyb valstybs valdovui, kaip suverenui, duoda tauta, nuo tos aki-
mirkos, kai ji tai padaro, nustoja buvusi tauta ir tampa minia. Ji yra beteis,
o valdovo galyb neaprta. Visa, k suverenas daro, pasak Hobbeso, yra
gera ir teista. Dor laikydamas tik subjektyvia individo nuostata, Hobbesas
daro ivad, kad valstyb yra teiss altinis bei teisingumo pamatas, ir teisin-
gum remia valstybs galia.
Panaiomis Hobbeso losonmis prielaidomis savo valstybs teorij
grindia ir apvietos losojos Anglijoje bei empirizmo pradininkas Johnas
Lockeas. Laisvs svok jis aptaria kaip Hobbesas. Lockeas mano, kad nra
valios laisvs, esanti tik veikimo laisv.
Lockeas toliau pltoja visuomens sutarties teorij, taiau savaip j in-
terpretuoja. Lockeas mano, kad valstyb sudaroma laisvu jos nari susita-
rimu tam, kad bt apsaugotos bendros mogaus teiss. Perjimo i pri-
gimtins bkls pilietin prieastis nepatikimos teiss, esant prigimtins
bkls. Kadangi valdia privalo saugoti mogaus teises, ji negali bti absoliu-
ti. Vertindamas moni tarpusavio santykius, Lockeas kitaip nei Hobbesas
supranta ir valstybs paskirt. Pasak jo, valstybs tikslas yra isaugoti moni
veikimo laisv ir ginti privatin nuosavyb. Valstybs udaviniai leisti sta-
tymus, bausti u j nesilaikym ir ginti pilieius nuo iors prie.
Hobbesas, remdamasis mogaus prigimties savanaudikumu, prieina prie
ivados, kad visuomenin sutartis yra tarsi vis kapituliacijos aktas prie sti-
priausij, o sutart mons sudaro dl to, kad vis karo su visais bsena yra
daug blogesn u taik klausant stipriausiojo, o Lockeas ieko toki taisy-
kli bei princip, kurie leist apsaugoti moni veikimo laisv bei nuosavy-
b nepriklausomai nuo atskir individ, taip pat ir valdov, grio samprat,
j egoizmo ar altruizmo. Vliau t idj ipltojo ir tvirtino Charles Louis
Montesquieu, ir supratimas, kad manoma susitarti su asmenimis, kurie lai-
kosi skirting grio samprat, tapo liberaliosios doktrinos pagrindu. Neik
47
su velniu obuoliauti, nes neteksi ne tik obuoli, bet ir maio, sako liaudies
imintis. Gali eiti, tik sudaryk ger sutart, aikina liberalai. Kaip ten yra i
tikrj, mes ia nesprsime. Lockeas vienas pirmj suformulavo mint, kad
valstybje, norint apsaugoti moni teiss ir laisvs, reikia statym leidia-
mj valdi atskirti nuo statym vykdomosios valdios. Tai formali taisy-
kl, nesusijusi su individualia grio samprata. Supratimas, kad yra formalus
taisykli rinkinys, leidiantis garantuoti kuo plaiausi individo laisvi bei
teis sistem, sukonstruojamas vien racionaliu iprotavimu, vliau leis libe-
ralij doktrin traukti analitins losojos kontekst.
Pasak Lockeo, statym leidiamoji valdia, sukrusi statymus, nebeturi
k veikti, jos veikla tampa nebtina ir gali vl atsinaujinti, kai reiks ileisti
nauj statym. O vykdomajai valdiai reikia nuolat veikianio organo. Todl
statym vykdomoji valdia, kuri skiria statym leidiamoji valdia, turi
turti savo atstov. Jei turima valdia valstybje yra naudojama piktam, tai,
Lockeo nuomone, jos baudimas ir alinimas revoliuciniu bdu yra teistas.
Tolesnei visuomens sutarties sampratai formuotis ypa svarbs buvo
prancz vietjo Charleso Louiso Montesquieu darbai. Savo pagrindiniame
veikale Apie statym dvasi Montesquieu, remdamasis Lockeo valstybs
mokslu ir Anglijos statym pavyzdiais, nusak pagrindinius konstitucinio
valdymo principus. Montesquieu mano, kad valstybs santvarka turi kuo
geriau saugoti piliei laisv. Tuo reikia pasirpinti i anksto, nepasikliaujant
valdovo dosnumu ar pareigingumu. Kad valstybs valdia nebt panaudo-
ta piktam, visuomen privalo turti t valdi ribojani konstitucij.
Taigi konstitucija tai draudimas, nustatantis suvereno galios ribas.
Suvereniteto turjimas reikia, kad nra jokios kitos galios, didesns u suve-
reno. Suverenitetas gyvendinamas leidiant statymus. Montesquieu mano,
kad suverenas yra tauta ir ji turi gali leisti statymus. Monarchas, jo nuomo-
ne, nra suverenas. Jis statym neleidia, o tik juos vykdo. Taigi monarchas
48
yra pirmasis tautos tarnas, o ne valdovas. Suverenas turi neribot gali san-
tykiams, kuriuos jis tvarko, ir konstitucija, pasak Montesquieu, kaip tik nu-
rodo, kur nebesiekia suvereno galia. Suverenas tegali leisti tokius statymus,
kurie neprietarauja konstitucijai.
Konstitucin teis Montesquieu skiria tris teises: tarptautin, politin ir
pilietin, kitaip tariant, mogaus teises. O tarp vietj buvo paplits poi-
ris, kad ikisutartines mogaus teises posutartinje visuomenje individas at-
gauna kaip pilieio teises. I tikrj toks skyrimas nra svarbus.
Konstitucinje teisje remiamasi principu (jo laikosi ir Montesquieu),
kad visa kita teis neturi reguliuoti pilietins teiss. Taigi pilietin teis turi
bti atskirta nuo politins teiss. Pilietin teis yra tarsi apatin suvereno
galios riba, u kurios prasideda asmens virenyb. Kaip minjome, apvie-
tos losofai mogaus ir pilieio teisi turin sieja su prigimtine teise, kuri iki
tol buvo suprantama kaip esmin teis, o vlesni liberalizmo alininkai, ma-
tyt, paveikti pozityvizmo idj, esmin teis keiia racionaliai pagrindiama
teise.
Pilietin teis atskiriama nuo politins teiss taip, kad skirtsi sritys, ku-
rias tos teiss reglamentuoja. Pasak Montesquieu, politin teis turi tvarkyti
valdanij ir pavaldini santykius, o pilietin teis vis piliei tarpu-
savio santykius. Antra vertus, pilietin ir politin teis turi bti atskirtos,
nes politini teisi kiimasis pilietini teisi srit paeist asmens laisv,
kuri yra teisins sistemos vertinamasis pagrindas. Politins teiss pirmiausia
apima visuomens formavimo, funkcionavimo ir struktros klausimus. Kad
valdantieji negalt primesti visuomenei savo valios, o vykdyt vis valsty-
bs piliei ar bent j daugumos vali, Montesquieu silo politinje srityje
atskirti trejop valstybs valdi: statym leidiamj, statym vykdomj
ir teisiamj. Nuo Montesquieu laik toks reikalavimas yra svarbiausias de-
mokratins visuomens valdymo principas.
49
statym leidiamoji valdia, Montesquieu nuomone, turt priklausyti
tautai arba, dar geriau, tautos atstovams (parlamentui), nes statymai paro-
do visuotin piliei bendruomens vali.
statym vykdomoji valdia, pasak Montesquieu, prieingai turi priklau-
syti monarchui, nes iai valdiai beveik visuomet reikia momentinio veikimo,
todl geriau kai j tvarko vienas mogus. Montesquieu gyn konstitucin
monarchij. Vlesni teisins valstybs krjai man, kad vykdomj valdi
reikia perduoti vyriausybei ministr kabinetui.
Montesquieu pasilo svarbi vykdomosios valdios veiklos taisykl: vyk-
domoji valdia negalinti silyti statym leidjams jokio statymo, taiau gali
atsisakyti kai kuriuos statymus vykdyti (atsisakydama irgi nesilo statymo).
Savo ruotu, statym leidiamoji vadia neturi teiss ataukti vykdomosios
valdios sprendimo: ji tegalinti itirti, kaip statymai vykdomi, ir, jeigu vyk-
domoji valdia (pasak Montesquieu, monarchas) savivaliauja uvaldo sta-
tym leidyb, monarcho patarjai traukiami atsakomybn. Teisiamoji val-
dia (konstitucinis teismas), Montesquieu nuomone, turi bti tam tikram
laikotarpiui renkama i visos tautos ir irti, kad nebt paeistos konsti-
tucins nuostatos.
Politin ir pilietin teis apibria vadinamj vidin tautos suverenitet
teis sakinti tiek pilieiams, sudarantiems taut, tiek monms,
gyvenantiems tos tautos teritorijoje, o tarptautin teis nusako iorin
suverenitet teis atstovauti ir priimti tautai prievoles santykiuose su
kitomis tautomis. Tarptautin teis tvarko alies gynyb ir santykius su
kitomis alimis. Sudarydama konfederacijas, tauta gali iorin suvereniteto
vykdym perduoti federaciniams organams. (inoma, perduoti gali tik
tai, k turi.) O vidinis suverenitetas niekam negali bti perduodamas. Jei
iorin galyb atima dal vidinio tautos suvereniteto, tauta anksiau ar vliau
praranda savarankikum ir nustoja egzistuoti kaip tauta.
50
Taigi, Montesquieu nuomone, teisinje valstybje, kurioje sudarytos sly-
gos asmenybei laisvai vystytis, galioja konstitucija, kurioje skelbiamas: 1) trij
teisi tarptautins, politins ir pilietins atskyrimas; 2) politinje teis-
je trij valdi: statym leidiamosios, statym vykdomosios ir teis-
saugins atskyrimas. Norint atskirti teises, toks valdios padalijimas yra
btinas.
Kaip matome, apvietos losofai, racionaliai apsvarstydami visuomeni-
ns sutarties principus, ingsnis po ingsnio juos tobulino. inant sociali-
ns tvarkos tiksl ir remiantis grynuoju protu, galima kurti vis tobulesnes
racionalias sistemas, atitinkanias t tiksl (pavyzdiui, individo laisv, kaip
galimyb, anot Millio, siekti savojo grio savo pasirinktu bdu). ia aptartos
idjos padjo pagrindus liberaliajai doktrinai. Jos gerai derjo su pozityvizmo
idjomis, tokiomis kaip visuomens paangos idja, kuri priklausanti nuo
technologij pltros ir vykstanti spontanikai, bei supratimo, kad pilietin
laisv, kaip taut ir asmenybi vystymosi prielaida, nemanoma be laisvosios
verslininkysts sistemos.
2. Marksistin socialin teorija
Marksistin socialin teorija nepriklauso analitinei losojai. Jeigu pasikliau-
tume Karlu Marxu, marksistin socialin teorij i viso turtume laikyti ne
losone, o moksline teorija. Mus labiausiai domins marksistin ideologi-
jos, kaip socialini santyki vertinimo ir normavimo politini, teisini bei
dorovini princip, interpretacija. Pagal poir socialinius vertinimus ir j
teorinio grindimo analiz marksistin socialin teorija priartja prie analiti-
nei losojai bdingos vertybi interpretacijos. Taiau, norint rekonstruoti
marksistin ideologijos proceso samprat, reikia rekonstruoti visos sociali-
ns teorijos pagrindus.
51
Marksistins socialins teorijos krjai buvo Karlas Marxas (18181883)
ir Friedrichas Engelsas (18201895). Savo teorij jie formulavo ir pltojo vei-
kaluose 1844 met ekonominiai losoniai rankraiai, Komunist parti-
jos manifestas, ventoji eima, Vokiei ideologija, Filosojos skurdas,
Kapitalas ir kt.
Marxas mano, kad moni veiklos tyrimas gali bti toks pat mokslikai
pagrstas ir tikslus, kaip ir gamtos tyrimas. is sitikinimas, kaip matme, yra
bendra pozityvizmo alinink nuostata, kuriai pritar ir Marxas, kad ir nelai-
kydamas savs Comteo sekju.
Taiau visuomen vis dlto skiriasi nuo gamtos. Gamtos objektai ir rei-
kiniai slygoti btin ryi bei dsni, o visuomenje veikia atskiri, laisvi,
tikslingai savo veikl tvarkantys individai. Kiekvieno individo keliam tiksl
bei motyv nei ivesti i pradini slyg, nei pagrsti nemanoma. Taiau to
ir nebtina daryti. Visuomens veikloje, Marxo nuomone, galima rasti tok
proces, kuris bt savaiminis, nepriklausantis nuo atskir individ nor ar
nenor, ir btinas. Tas procesas esanti gamybin veikla. Taigi Marxas atsisa-
ko tirti visuomen kaip struktr, sudaryt i atskir tikslingai veikiani in-
divid, ir tiria tam tikr visuomens, kaip visumos, veiklos aspekt gamy-
bos proces. Tai nereikia, kad Marxas nepaiso moni veiklos tikslingumo,
jis dargi atskleidia jos objektyv slygotum. Individas ir tikslinga jo veikla
Marxui tiek bus galimi aikinti, kiek juos slygos btinas ir objektyvus gamy-
bos procesas.
Gamyba, pasak marksist, yra savaiminis, btinas, objektyvus ir besi-
vystantis procesas. mons gamina, siekdami patenkinti savo poreikius.
Patenkinus vienus poreikius, dl gamybos raidos ikyla nauj poreiki, ir tas
procesas yra begalinis. I pradi atskiras mogus gaminosi beveik visus daik-
tus sau naudoti. Taiau gerai gaminti mogus gali tik vienos ries daiktus.
Todl paiai gamybai reikia darbo pasidalijimo. Taip ji tampa daug naesn ir
52
efektyvesn. Atsiradus darbo pasidalijimui, btini tampa mainai norda-
mas patenkinti vairius poreikius, mogus priverstas savo darbo produktus
mainytis su kitais gamintojais. inoma, ne visi main bdai yra priimtini.
Pavyzdiui, vagyst, apgavyst ar plikavimas nra priimtinas bdas sigy-
ti produkt. Tam tikri main bdai sitvirtina visuomenje kaip paproiai ir
tampa savaime suprantami.
Toliau vystantis gamybai, main objektu tampa ir gamybos priemons
darbo rankiai, prietaisai. Jie, tiesa, tenkina ne kok nors individual poreik,
o sudaro galimyb dalyvauti gamybos procese. Kai main objektu tampa
gamybos priemons, susidaro galimyb main objektu tapti ir darbo jgai.
I tikrj, ne visi individai vienodai skmingai dalyvauja gamybinje veikloje.
Vieni j praturtja, kiti nuskursta. Pastariesiems lieka vienintel galimy-
b parduoti savo darbo jg tiems, kurie turi pakankamai daug gamybos
priemoni. Kai main objektu tampa darbo jga, Marxo nuomone, btina
tampa tam tikra institucija, kuri gina susiklosiusius nuosavybs santykius.
Tokia institucija yra vadinama valstybe. Teisin gamybini santyki iraika
yra nuosavybs santykiai. Taigi valstyb, anot Marxo, yra nuosavybs teiss
gynimo institutas.
Kodl reikalinga valstyb? Kol mainai yra menkai ipltoti ir darbo pa-
sidalijimas nedidelis, moni tarpusavio santykiai gamyboje yra savaime
suprantami, reguliuojami paprotiniu bdu. I tikrj natralu manyti, kad
tai, k esi pasigamins, tau ir priklauso. Taip pat nesunku suprasti, kad tau
priklauso tai, k isimainei. Bet tai, kad tu negali mainyti to, k esi pagami-
ns, ir kad tavo pagamintas gaminys tau nepriklauso, nra visai akivaizdu.
Taigi, sudtingjant gamybiniams santykiams, jie tampa nebe akivaizds.
Kita vertus, tuos santykius nevienodai vertina skirtingos moni grups.
Todl valstyb, kurios pagrindin funkcija yra ginti nuosavybs teis, tam-
pa btina.
53
Taip galtume trumpai apibdinti iankstin marksistin pozicij.
Kaip matome, pagrindinis tyrimo objektas Marxui yra gamybos procesas.
Analizuodamas t proces, Marxas iskiria tam tikr jo struktr gamybi-
nes jgas ir gamybinius santykius. Gamybines jgas sudaro aliavos, gamybos
priemons, rankiai, pagamintas produktas ir mons, kurie dirba tomis ga-
mybos priemonmis. Matome, kad Marxas gana savitai supranta gamybos
struktr gamybinms jgoms priskiria dirbanius asmenis, jungdamas
juos vien grup su darbo rankiais bei aliavomis. Gamybiniai santykiai
tai moni tarpusavio santykiai gamyboje. Jie priklauso nuo darbo pasidali-
jimo ir reikiasi kaip socialini klasi tarpusavio santykiai valdant gamybos
priemones ir paskirstant vartojimo reikmenis. Gamybini jg vystymasis,
Marxo nuomone, yra savaiminis procesas. Jeigu jau pripastamas gamybini
jg vystymasis, tai privalu nurodyti to vystymosi kriterij. Matas, leidiantis
kiekybikai vertinti gamybini jg isivystymo lyg, yra darbo pasidalijimas.
Kuo jis didesnis, tuo gamybins jgos labiau isivysiusios. Gamybins jgos,
Marxo nuomone, vystosi tolydiai. Kas kita yra su gamybiniais santykiais. Jie
yra paprotiniu, o vliau teisiniu bdu reglamentuoti, juos gina speciali insti-
tucija valstyb, todl jie yra santykinai pastovs.
Iskyrs toki gamybos struktr, Marxas suformuluoja gamybini jg ir
gamybini santyki priklausomybs dsn: tolydiai vystantis gamybinms
jgoms ir esant santykinai nekintantiems gamybiniams santykiams, gamybi-
niai santykiai pradeda nebeatitikti gamybini jg isivystymo lygio ir truk-
dyti joms vystytis. Gal gale atotrkis tarp isivysiusi gamybini jg ir su-
stabarjusi gamybini santyki tiek padidja, kad seni gamybiniai santykiai
yra pakeiiami naujais, atitinkaniais gamybini jg isivystym. Tok uo-
lik gamybini santyki pakeitim paprastai atlieka socialins klass, suin-
teresuotos sen gamybini santyki pakeitimu naujais. Marksistai klasmis
vadina dideles moni grupes, kurios skiriasi savo vieta istorikai apibrtoje
54
visuomenins gamybos sistemoje, santykiu (daniausiai statymu tvirtintu
ir formintu) su gamybos priemonmis, vaidmeniu visuomeninje darbo or-
ganizacijoje, turimos visuomens turto dalies gijimo bdais ir dydiu. Klass
yra tokios moni grups, kuri viena gali pasisavinti kitos darb dl j vie-
tos skirtumo tam tikroje visuomeninio kio santvarkoje (taip klas straips-
nyje Didioji iniciatyva
23
apibdino Leninas).
Remdamasis gamybini jg ir gamybini santyki priklausomybs ds-
niu, Marxas istorijos raid aikina kaip besivystant proces. Tame procese
jis skiria ekonomin visuomens formacij. Ekonomin visuomens formaci-
ja tai tam tikro darbo pasidalijimo apibrti gamybiniai santykiai. Nors
ekonomin formacija apima ir gamybinius santykius, ir gamybines jgas, ji
apibdinama pirmiausia pagal esamus gamybinius santykius. Marxas isky-
r penkias ekonomines formacijas: bendruomenin, vergvaldin, feodalin,
kapitalistin ir komunistin. Kad visuomens raida yra dsningas procesas,
kuriam vykstant visuomen pereina objektyviai btinas ekonomines forma-
cijas, yra pirmas didysis Marxo atradimas.
Esant natraliam darbo pasidalijimui, gamybiniai santykiai yra bendruo-
meniniai. Darbas ir vartojimas ia susij tiesiogiai, visuomenje nra sukaup-
ta turto, kur valdant ir vartojant atsirast socialin nelygyb. Dl natralaus
darbo pasidalijimo visos bendruomens veikla organizuojama natraliai
pagal paprot. Bendruomeniniai santykiai daro grtamj poveik gamybi-
nms jgoms: j raida yra labai lta. Perjimas i bendruomenins ekonomi-
ns formacijos vyksta savaime, be klasi kovos, nes klasi dar nra.
Suklestjus emdirbystei ir amatams, sigali vergoviniai, o vliau ir feoda-
liniai gamybiniai santykiai. Naujasis darbo pasidalijimas pakeiia visuomens
struktr: vietoj giminins bendruomens susiformuoja ekonomin struk-
tra. Gimininiai ryiai pamau netenka visuomen vienijanios reikms.
Susidaro pagrindins struktrins grups: valstieiai, amatininkai, pirkliai,
55
vergai ir t. t. i grupi darbas bendruomenin nuosavyb paveria privaia:
gamybos rankiai ir darbo produktas tampa asmens nuosavybe. Atsiradusi
nuosavybs teis atskiria gamintoj ir vartotoj: nesvarbu, kas pagamino,
svarbu, kas turi teis vartoti ir, antra, moni santykius paveria daiktikais:
mones sieja ne tiek giminysts ryiai, kiek daikt mainai
24
.
Susiformav vergoviniai, o vliau ir feodaliniai santykiai, Marxo nuomo-
ne, yra objektyviai btini. I tikrj, kol gamybini jg isivystymo lygis
yra emas, gamintoj naudinga susieti su gamybos priemonmis, nes, tar-
kime, prasiskolins ir nesugebantis atiduoti skolos asmuo galt pasislpti
nuo skolintojo ir igyventi. Vystantis gamybai ir didjant darbo pasidalijimui,
gamintoj susieti su gamybos priemonmis nebeapsimoka. Verg darbas yra
nenaus, be to, jie nesuinteresuoti tausoti sudtingesnes ir kartu brangesnes
gamybos priemones. Samdomasis darbas tampa konkurencingas dl daug
didesnio naumo ir maesni snaud. Vergovinius santykius tada keiia fe-
odaliniai. Vystantis amatams, atsiranda manufaktros, kuriose vyrauja ran-
k darbas, taiau ia darbas jau padalytas atskiras operacijas. Toliau plto-
jantis gamybai, darbo pasidalijimas dar labiau didja, ypa pradjus naudoti
konvejerin sistem. Amatininkas turdavo gana ilgai mokytis, kol, prad-
js pagalbiniu darbininku, pasiekdavo pameistrio lyg, o meistru tapdavo tik
tada, kai sukurdavo edevr dirbin, kur vertinimo komisija pripaindavo
tinkamu meistro vardui gauti. Paprastai kelias iki meistro utrukdavo ke-
liolika met. O prie konvejerio stovintis darbininkas danai suka tik kelis
vartus ar sumontuoja vien detal, ir vienas niekaip nesugebt pagaminti,
tarkime, automobilio ar radijo aparato. Taiau tai, k padaro grup ne ypa
auktos kvalikacijos darbinink, nesisapnavo net nagingiausiam meistrui.
Todl iskaidymas operacijas labai patobulina gamyb.
Spariai besipltojanti gamyba reikalauja laisvos darbo jgos. Todl feo-
daliniai santykiai tampa trukdiu gamybai pltotis ir yra pakeiiami naujais,
56
kapitalistiniais gamybiniais santykiais. Kaip sakme, kapitalistin gamyba,
kurioje plaiai diegta konvejerin sistema, nereikalauja labai kvalikuotos
darbo jgos. Aiku, btinai reikia keleto labai kvalikuot ininieri ir kry-
bini specialist, kurie pasilyt reikiam gamin ir jo gamyb suskaidyt
operacijas. Taiau toki technini darbuotoj tereikia labai maai. Galima sa-
kyti, kad kapitalistinje gamyboje visuomen susiskaido dvi grupes dau-
gyb menkai kvalikuot darbinink ir kelet kapitalist. Kadangi, Marxo
nuomone, kapitalistas darbininkui moka tiek, kad darbininkas atkurt savo
darbo jg, tai, suskaidius gamyb operacijas ir traukus j moteris bei
vaikus, darbininkui galima mokti labai maai. Kol dirbo tik vyrai, darbinin-
kas i savo atlyginimo turjo pramisti pats ir imaitinti savo eim. Padidjus
darbo pasidalijimui, darbininkui galima mokti gerokai maiau. Todl darbi-
nink skurdas didja, o kapitalistai vis labiau turtja.
Dar vienas bruoas, bdingas kapitalistinei gamybai, Marxo nuomone,
yra gamybos suvisuomenjimas. Tarkime, norint pagaminti automobil, rei-
kia ir metalo lydymo, ir chemijos, ir stiklo, ir naftos gamybos, ir kt. pramo-
ns. Fraktikai visa visuomen traukiama sudtingos preks gamyb. Kitaip
tariant, gamyba tampa visuomenin, o pasisavinimas ilieka privatus. Marxo
nuomone, tai kapitalistins visuomens prietaravimas, kuris gali bti veik-
tas sukrus naujus komunistinius gamybinius santykius. vesti naujus gamy-
binius santykius suinteresuota darbinink klas.
Sen gamybini santyki pakeitim naujais, kai tokia kaita vyksta klasi
kovos bdu, Marxas vadina socialine revoliucija. Taigi, perjimas i bendruo-
menins ekonomins formacijos vergovin nebuvo socialin revoliucija, nes
vyko be klasi kovos, o perjimas i vergovs feodalizm ir i feodalizmo
kapitalizm, taip pat i kapitalizmo komunizm yra socialins revoliucijos.
Perjimas i kapitalizmo komunizm, Marxo manymu, yra pasaulinis pro-
cesas, nes kapitalistiniai santykiai, perengdami valstybi ribas, apima vis
57
pasaul. Taiau svarbiausia ypatyb, anot Marxo, bdinga perjimui i kapita-
lizmo komunizm, yra ta, kad visos socialins revoliucijos baigdavosi naujos
klasins visuomens sukrimu, o komunistin revoliucija sukuria neklasin
visuomen. Marxas ne kart yra paymjs, kad jo didysis atradimas yra ne
tas, jog istoriniame visuomens raidos procese visuomen struktruojasi
klases (kad egzistuoja klass, visiems gerai inoma) ir netgi ne tas, jog vyks-
ta nuolatin klasi kova (apie tai kalbjo ne vienas losofas), bet tas, jog
klasi kova baigiasi beklass visuomens sukrimu. Tai antras didysis Marxo
atradimas.
Treias didysis Marxo atradimas yra tas, kad dvasiniai visuomens reiki-
niai kildinami i gamybos proceso. Anot Marxo, gamybini santyki visuma
sudaro ekonomin visuomens struktr, reali baz, ant kurios stkso ju-
ridinis ir politinis antstatas ir kuri atitinka tam tikros visuomens smo-
ns formos. ia Marxas konstatuoja ekonomin politini ir teisini santyki
bei institut ir atitinkam visuomens smons form slygotum. Kartu
formuluojamas marksistins socialins metodologijos principas dvasi-
niai reikiniai, kaip antstatiniai, gali bti paaikinti objektyviu ekonominiu
pagrindu
25
.
Aptardami dvasinius visuomens reikinius, Marxo sekjai skaido juos :
1) painimo idjas; 2) religines idjas; 3) estetines arba menines idjas; 4) so-
cialins veiklos teorinius principus, kitaip tariant, ideologij ir 5) paproius.
Aktualiausia marksizmui yra ideologijos reikms analiz, nes tomis idjomis
vadovaujamasi, organizuojant, tvarkant ir perkuriant visuomeninius santy-
kius. Ideologijos atsiradim, kitim ir funkcionavim marksistai aikina, rem-
damiesi visuomenins gamybos procesu.
moni gyvenimas, galimyb kelti ir patenkinti savo poreikius priklau-
so nuo visuomens, todl monms ne tas pats, kokia visuomen yra. Jie
vienaip ar kitaip j vertina. Vertindami visuomen, mons kartu spren-
58
dia, kokia visuomen bus geresn, teisingesn, kitaip tariant, kuria visuo-
mens ideal, kuriuo vadovaujasi kaip socialins veiklos principu. Tos ver-
tinamojo ir normatyvinio pobdio idjos, kurios yra visuomens teorinis
modelis (idealas), socialins veiklos tikslas ir jos teisingumo kriterijus, vadi-
namos ideologija. Ideologijos svok trumpai galima apibrti taip: ideo-
logija yra socialini santyki vertinimo ir normavimo principai. Socialini
ideal teisingumas visuomet yra rodinjamas, todl ideologija yra teorikai
sutvarkyt ir vienaip ar kitaip grindiam teigini visuma. Socialin vei-
kl lemia socialini santyki struktra, todl ideologijos svok galima api-
bdinti ne tik funkciniu, bet ir struktriniu aspektu. Marksist nuomone,
tie santykiai gali bti trejopi. Pirmiausia tai nuosavybs santykiai (socia-
lini klasi ekonominiai ir teisiniai santykiai). Antra, tai politiniai, ir tre-
ia doroviniai santykiai. Teisiniai ideologijos principai yra teorinis teising
nuosavybs santyki modelis arba socialinio teisingumo idealas. Politiniai
ideologijos principai tai teorinis geros valstybs modelis. Doroviniai ideo-
logijos principai yra teorinis doro elgesio modelis arba mogikumo idealas.
Apibendrinus funkcin ir struktrin ideologijos aptarim galima teigti, kad
ideologija yra socialini santyki vertinimo ir normavimo teisiniai, politiniai
bei doroviniai principai
26
.
Savo teoriniu pobdiu ideologija yra panai moksl. Taiau ji nuo jo
gana aikiai skiriasi. Vis pirma, ideologijai, kitaip negu mokslui, priklauso
vertinamojo pobdio idjos, ne tik teorikai grindiami teiginiai. O moks-
lui vertinamasis pobdis yra nebdingas. Antra, grindimo bdas ideologi-
niuose samprotavimuose skiriasi nuo mokslinio. Paprastai mokslo teorija,
remdamasi akivaizdiomis arba pakankamai priimtinomis prielaidomis ir lo-
giniu (matematiniu) ivedimo bdu, suformuluoja galutines ivadas kaip te-
orins veiklos rezultat. Ideologiniame procese yra kitaip. Teisins, politins
ar dorins normos yra inomos, taiau klasinje visuomenje yra priimtinos
59
ne visiems visuomens nariams. Ideologijos udavinys ir yra rodyti, kad tos
normos teisingos ir geros. Taip padaryti btina. Jeigu mons manys, kad
esami statymai yra neteisingi, tai jokia bausm neprivers j t statym lai-
kytis. Veikiau bus vadovaujamasi principu: statymas yra kaip telegrafo stul-
pas, kam j lipti, jei galima apeiti. Todl ideologiniame aikinime einama
prieingu keliu, negu moksle. Atsakymas i anksto inomas, tik reikia pa-
rinkti priimtin rodymo bd. Pagal ideologinio rodinjimo schem kartais
veikia tings moksleiviai inodami udavinio atsakym, surao tokius ma-
tematinius veiksmus, kad tas atsakymas lyg ir turt kilti i sprendimo. Bda
tik, kad mokytojai ne visada pasiduoda ideologinei grabylystei.
Marxo nuomone, ideologija atsiranda klasinje visuomenje. Neklasin,
bendruomenin visuomen gyvena pagal paproius. O paproiai, nors ir turi
vertinamj pobd, ideologiniam procesui nepriklauso, nes nra teorikai
grindiami. Nordamas paaikinti, kaip klasi interesai atsispindi moni s-
monje, kaip jie yra suvokiami, Marxas vartoja susvetimjimo svok. iai
svokai jis teikia gana savit prasm. Marxo nuomone, susvetimjimas yra
klasinei visuomenei bdinga savyb sukurti tokius socialinius reikinius, ku-
ri mons negali kontroliuoti, valdyti ir kurie valdo mones kaip j asmeni-
niam gyvenimui svetima jga
27
.
Susvetimjimas atsiranda kartu su klasine visuomene, gydamas vis ki-
tas formas, pasiekia savo maksimum kapitalizme ir nunyks, nunykus kla-
sms. Vystantis gamybai, natrin k pakeiia prekiniai piniginiai santykiai.
Pinigai, anot Marxo, tampa stabais, kuriuos mons garbina, kuri galiai
paklsta. iuos stabus mons susikuria savo darbu tada, kai gamintojai
nra gamybos priemoni ir produkto savininkai. Tok proces Marxas vadi-
na darbo susvetimjimu. Valstyb irgi tampa iliuzin visuomens bendru-
mo iraika, atitrkdama nuo bendrj interes ir gaudama savarankik
form. Ideologiniai principai klasinje visuomenje taip pat imami traktuo-
60
ti kaip savarankikos vertybs, kurios i tikrj, Marxo teigimu, yra ne kas
kita, kaip iliuzins formos, kuriomis vyksta tikroji vairi klasi tarpusavio
kova.
Galima sakyti, jog ideologija atsiranda dl to, kad visuomeninis darbo pa-
sidalijimas ir privati gamybos priemoni nuosavyb moni socialin padt
padaro nevienod suskaido visuomen klases. Dl to mons esamus so-
cialinius santykius pradeda nevienodai vertinti. Nepatenkintoji visuomens
dalis suinteresuota visuomen keisti, ir dl to atsiranda teisingos visuomens
idealas, revoliucins kovos tikslas. Pastangos keisti visuomen savo ruotu
skatina viepataujani klas esam visuomen pateisinti. ios socialinio tei-
singumo sampratos gyja teorini modeli pavidal, atitrksta nuo tikrj
interes ir virsta ideologija
28
.
Ideologiniame procese klasiniai socialiniai vertinimai gyja visuotini tie-
s, absoliui vertybi pobd ir todl yra priimtini visiems monms, kad ir
kokie bt j tikrieji interesai. Vertinimai tampa visuotiniai, gydami teorin
pobd. Visuotinumas klasinje visuomenje yra btina ideologijos savyb.
Be jos ideologija negalt atlikti savo socialinio vaidmens susiskaidiusiai
visuomenei kelti bendr tiksl. Anot Marxo, kiekviena nauja klas, kuri at-
eina prie j viepatavusios klass vieton, jau savo tikslui pasiekti turi savo
interes vaizduoti kaip bendr vis visuomens nari interes, t. y. kalbant
abstrakiai, suteikti savo mintims visuotinumo form, vaizduoti jas kaip vie-
ninteles protingas, visuotinai reikmingas
29
.
Ideologinis susvetimjimas, anot Marxo, reikiasi ir kaip abstrakti, sava-
rankika visuomens samprata: ideologins vertybs, t. y. visos socialins
vertybs, laikomos pirminmis, nepriklausaniomis nuo esam gamybini
santyki ir lemianiomis visuomens santvark. Tok poir Marxas vadi-
na moni santyki ideologizavimu, arba, kaip nusako vaizdingiau, santykiai
apveriami, pastatomi ant galvos (turima omenyje, kad, uuot kildinus tuos
61
santykius i materiali gamybos slyg, elgiamasi prieingai i santyki kil-
dinamos materialiosios slygos).
Taigi, Marxas mano, kad visos socialins vertybs yra istorikai kintanios,
ivestins i gamybos proceso. Jos atsiranda dl gamybos raidos ypatum ir
todl galiausiai nunyks. vykus komunistinei socialinei revoliucijai, yra panai-
kinama privati gamybos priemoni nuosavyb bei klasin visuomens struk-
tra, ir dl kapitalizme jau susiformavusio visuomeninio gamybos pobdio
ji funkcionuoja savaime. Nunykus privaiai gamybos priemoni nuosavybei,
inyksta ir moni santyki susvetimjimas. Todl, aiku, turt nunykti ir
jo padariniai. Pirmoji nunyksta valstyb, kaip privaios nuosavybs teiss gy-
nimo institutas (panaikinus privai gamybos priemoni nuosavyb, nebe-
lieka k ginti).
Antra, nunyksta asmenyb. Marxo nuomone, bendruomeninje ekono-
minje formacijoje individai neskyr savs i bendruomens ir visi interesai
buvo tik bendruomeniniai. Atsiradus klasms ir moni santyki susveti-
mjimui, individas pradeda skirti savo interes i bendruomenini intere-
s viseto. Tiek tikslai, tiek interesai tampa privats. Tai ir sudaro prielaidas
formuotis autonomikai, savarankikai, siekianiai save lemti ir kurti asme-
nybei. Komunistinje visuomenje, kurioje inyksta gamybos bdo sukeltas
susvetimjimas, asmuo vl nustoja save prieinti bendruomenei, nebeturi
privai interes bei tiksl, todl atskiras, individualus asmuo taip pat nu-
nyksta. Tad asmens, kaip nelygstamos vertybs, samprata yra ideologinio
proceso padarinys, kuris nunyks kartu su ideologija. Marxui asmuo jokios
savaimins verts neturi ir negali turti.
Treia, nunyksta eima. Marxo ir Engelso nuomone, pirmyktje ben-
druomenje nebuvo eim. Jos atsirado tik kaip gamybos vystymosi pada-
rinys. eimos, kaip aikino Engelsas savo veikale eimos, privatins nuosa-
vybs ir valstybs kilm, pagrindas yra turtiniai santykiai, kuri keitimasis
62
sukelia eimyninio gyvenimo pokyius. Formuojantis privaiai gamybos prie-
moni nuosavybei, susidaro slygos moterims ir vaikams tapti konkretaus
vyro nuosavybe. Perjimas nuo laisv lytini santyki monogamin eim,
anot Engelso, vyko atsiradus vergoviniam gamybos bdui. inoma, gamy-
bos raida sudaro ir prielaidas eimai nunykti. Komunist partijos manifes-
te Marxas ir Engelsas ra, kad eimos irimas yra savaiminis procesas, kur
komunistai remia, bet nesukuria. Buruazijos taukalai apie eim ir aukl-
jim, apie velnius tv ir vaik santykius kelia tuo didesn pasilyktjim,
kuo labiau, besivystant stambiajai pramonei, sutraukomi visi eimos ryiai
proletar tarpe ir vaikai paveriami paprastais prekybos objektais ir darbo
rankiais. Bet js, komunistai, norite vesti mon bendrum, aukia mums
choru visa buruazija. Burua laiko savo mon paprastu gamybos rankiu.
Jis girdi, kad gamybos rankius manoma padaryti bendrai naudojamus, ir, i-
noma, negali negalvoti, kad ir moteris turs itikti toks pat likimas. [...] Beje,
nra nieko juokingesnio, kaip ms burua didiai moralus pasibaisjimas
tariamuoju ocialiu komunist mon bendrumu. Komunistams nra reika-
lo vesti mon bendrum, jis buvo beveik visuomet. Ms burua, nesiten-
kindami tuo, kad j inioje yra j darbinink monos ir dukterys, nekalbant
jau apie ociali prostitucij, jauia ypatingai didel malonum, vieni i kit
viliodami monas. Buruazin santuoka i tikrj yra mon bendrumas.
Komunistams galima prikiti nebent tai, kad veidmainikai paslpt mon
bendrum jie nori pakeisti atviru mon bendrumu.
30
Taigi, pradjusi nykti
kapitalistinje visuomenje, eima galutinai nunyksta komunizme, panaiki-
nus privai gamybos priemoni nuosavyb.
Ketvirta, nunyksta religija. Marxo nuomone, religijos kilms ir buvimo
prieasi reikia iekoti ne individ psichikoje, ne j proto ribotume, ne na-
traliuose individ poreikiuose, o tam tikrose socialinse slygose, nes re-
ligija yra socialinis reikinys, atliekantis socialin funkcij. Marxo manymu,
63
ventomis, virprigimtinmis paprastai laikomos tos socialinio bendravimo
normos, kurios reguliuoja subjektyv, asmenik socialins veiklos aspek-
t, tai, kas visuomens gyvenime priklauso nuo laisvos moni valios, u
k atsakingas pats individas. Todl religija didiausi tak turi dorovei ir do-
rovs normos daniausiai laikomos ventomis. Vystantis visuomenei, objek-
tyvs, nuo moni valios nepriklausantys socialins veiklos aspektai (pavyz-
diui, ekonomin veikla), atsiskiria nuo religijos. Religija lieka alia tos veiklos.
Kitaip tariant, Marxo nuomone, religija nra paintinis gamtos ir visuome-
ns santyki atspindys, tegu ir ikreiptas. Ji yra moni asmeninio ryio su
jiems svetimomis gamtos ir socialinmis jgomis bdas. ventumo aureol
ias jgas suasmenina ir iauktina, dl to mogus gali laisva valia joms pa-
klusti, jas garbinti ir t. t. Religijos monms reikia tokiose visuomense, ku-
riose, Marxo odiais, moni santykis su gamta ir j tarpusavio santykiai
yra riboti. Pavyzdiui, moni santykiai su gamta yra riboti tada, kai mons
nesupranta, kad gamta funkcionuoja kaip sistema, kurioje nra joki smo-
ningai veikiani, j kuriani ir valdani dvasi, kai gamta sumoginama.
Socialiniai santykiai yra riboti, ypa vergovinse ir feodalinse visuomense,
kuriose siekiama ilaikyti nekintanias ir sudtingas socialinio bendravimo
formas. Tos formos individui ir bendruomenei primetamos kaip kakas vien-
tisa ir neskaidoma, kuo reikia tikti ir vykdyti, o ne kritikai vertinti, tikrinti ir
rodinti. Marxo sitikinimu, venti reikalavimai suprantami kaip Dievo valia,
jie visada absoliuts, beslygiki, jais reikia tikti ir vykdyti. Jie reikiami mi-
tiniais vaizdais, ritualiniais veiksmais, kurie gali sukelti atitinkamas kolekty-
vines ar individualias psichines bsenas. Ritualiniai veiksmai ir religiniai jaus-
mai sudaro paprotin religijos aspekt religijos laikomasi kaip paproio,
be teorinio argumentavimo. Antra, religijoje yra teorinis turinys, skelbiamas
kaip apreiktoji tiesa, kuria reikia tikti. Treia, daugelis religij turi socialin
organizacij banyi, kuri rpinasi skleisti religij, organizuoti kult, au-
64
klti tikiniuosius. Tai sudaro prielaidas panaudoti religij kurios nors klass
ideologijai skleisti.

Komunistinje visuomenje, inykus moni tarpusavio
santyki susvetimjimui, inyksta prielaidos t santyki ribotumui, todl i-
nyksta ir religija bei ideologija. Reikia pasakyti, kad moni santykio su gam-
ta ribotumas nunyksta jau kapitalistinje visuomenje, spariai pltojantis
gamtos mokslams bei technologijoms, o socialins religijos prielaidos inyks
tik komunistinje visuomenje.
Penkta, nunyksta tautin savimon. Kaip rao Marxas ir Engelsas, komu-
nistams prikaiiojama, jog jie nori panaikinti tvyn, tautyb. Darbininkai
neturi tvyns. Negalima i j atimti to, ko jie neturi. Kadangi proletariatas
pirmiausia turi isikovoti politin valdi, pakilti nacionalins klass padt,
pats konstituotis kaip nacija, jis pats dar tebra nacionalus, nors ir visikai
ne ta prasme, kaip tai supranta buruazija. Nacionalinis taut atskirumas ir
j prieingumas vis labiau ir labiau nyksta jau besivystant buruazijai, esant
prekybos laisvei, pasaulinei rinkai, pramons gamybos ir j atitinkani gy-
venimo slyg vienodumui. Proletariato viepatavimas dar labiau pagreitins
j inykim. Suvienytas bent civilizuot ali veikimas yra viena i pirmj
proletariato isivadavimo slyg. Panaikinus individ vienas kito inaudoji-
m, bus panaikintas ir nacij viena kitos inaudojimas. Inykus klasi antago-
nizmui nacijos viduje, inyks ir prieiki nacij savitarpio santykiai
31
.
Ir, eta, sivyrauja visuotin nediferencijuota lygiava. Kaip sakoma TSKP
programoje: Bus sukurta neklasin visuomens santvarka, kurioje yra vie-
ninga bendraliaudin gamybos priemoni nuosavyb, visika vis visuome-
ns nari socialin lygyb, kai visapusikai vystantis monms nuolat kylan-
io mokslo ir technikos pagrindu iaugs gamybos jgos, visi visuomeninio
turto altiniai tryk pilnu srautu ir bus gyvendintas didysis principas: I
kiekvieno pagal sugebjimus, kiekvienam pagal poreikius. Vargu, ar tokia
ateities vizija nra mitin.
65
Deja, visi trys didieji Marxo atradimai yra klaidingi. Pirmiausia klaidingas
teiginys, kad visuomens raida yra dsningas procesas, kuriam vykstant vi-
suomen pereina objektyviai btinas ekonomines formacijas: bendruome-
nin, vergovin, feodalin, kapitalistin ir komunistin. Sekant Marxu, is
teiginys bt teorijos, kuri tiria objektyviai btin proces, ivada. Norint
rodyti tokios ivados teisingum, reikia j, kaip ir kiekvien mokslin teori-
j, patvirtinti patyrimo teiginiais. Juk Marxo teorija nra abstrakti analitin
teorija, kuriai pagrsti pakakt logikos dsni. Taiau kaip tik istorijos raida
nepatvirtina Marxo ivados. Juk kai kurios iuolaikins bendruomens, ypa
Afrikos, Piet Amerikos ar Okeanijos, gyvena pirmykts bendruomens s-
lygomis. Kita vertus, vergov ta prasme, kuria ji paprastai interpretuojama
(taip, beje, j interpretuoja ir Marxas), yra bdinga tik siauram regionui ji
buvo paplitusi senojoje Graikijoje ir ypa Romoje (nors graik ekonomikai
nebuvo svarbi: kai kuri tyrj nuomone, vergai gamino iki 10 % bendrojo
nacionalinio produkto, kalbant dabar prastais terminais). Kas yra bdinga
vergovei? Pirmiausia tai, kad mogus gali bti kito mogaus privati nuosa-
vyb ir tapti main objektu, t. y. verg galima nusipirkti ir parduoti. Nei se-
nojoje Kinijoje, nei Indijoje, nei ink imperijoje ir netgi senovs Egipte indi-
vidas negaljo bti privati kito individo nuosavyb ir main objektas. Tiek
em, tiek visi mons priklaus imperatoriui, faraonui, vienam ar kitam
valdovui. Kin mandarinas buvo valstybs tarnautojas, sudtingos egzami-
n sistemos, kaip atrankos, bdu pasieks tam tikr valstybin padt, kuri
lengvai galjo prarasti. Indijoje egzistuojanti kast sistema ypa nepalan-
ki vadinamiesiems nelieiamiesiems, kurie atlieka nemaloniausius darbus
ir kuri prisilietimas sutepa auktesnij kast narius. Taiau nelieiamieji
negali bti main objektas. Net ir ms visuomenje yra visoki valkat
(vadinamj benami, neturini konkreios gyvenamosios vietos), bet jie
nra vergai. Maa to, vergoviniai socialiniai santykiai buvo bdingi gan-
66
tinai isivysiusioms (gamybini jg atvilgiu) visuomenms, pavyzdiui,
JAV iki pat XIX a. vidurio.
Tirdamas istorin mediag, Marxas susidr su socialine senovini kul-
tr vairove ir netgi man ekonomini formacij eil terpti azijin gamy-
bos bd. Taiau is niekaip nederjo su bendra teorine schema, ir Marxas
pasielg taip, kaip jo jaunysts dien mokytojas Hegelis. Sakoma, kad vienas
smalsuolis, iklauss Hegelio gamtos losojos paskait, sutriks paprieta-
ravo losojos ymybei, kad jo aikinimas prietarauja faktams. tai Hegelis
atrs savo teorijos dvasia tuo blogiau faktams. Marxas ios pamokos ne-
umiro. Jo teorijos sekjai, remdamiesi jo pateikta istorins raidos schema,
didiausiam istorik siaubui, paband racionaliai rekonstruoti skirting tau-
t ir kultr socialin istorij. Taip gim fantastiki istoriniai traktatai. Tai
bt galj kelti juok, taiau prisiminus, kad t sekj rankose buvo politi-
n valdia, juoktis visai nesinorjo.
Klaidingas ir antras didysis Marxo atradimas kad klasi kova baigiasi
privaios nuosavybs panaikinimu ir beklass visuomens sukrimu. Pirma,
to nepatvirtina istorin visuomens raida. Komunizmas, turjs labai ivys-
tyti gamybines jgas ir sukurti roj emje, lugo, paliks beteisi moni,
atsilikusi technologij ir visuotinio skurdo visuomen. Antra, kapitalizmo
raida vyko visai ne pagal Marxo scenarij. Marxas klaidingai aikino darbo
jgos vert tardamas, kad kapitalistas perka darbininko darbo jg u tiek,
kiek reikia, kad atsikurt darbininko zin galia, t. y. kad jis nemirt badu ir
turt primityviausi bst bei drabuius. Anot Marxo, kol darbo pasidaliji-
mas nesudaro galimybi darbo proces traukti moter ir vaik, darbinin-
kas dar turi pramaitinti ir savo eim. vedus konvejerin sistem, paprastas
technologines operacija gali atlikti moterys ir vaikai. Tada darbininkui gali-
ma mokti dar maiau moterys ir vaikai patys sugeba ilaikyti gyvybines
jgas. Todl, vystantis gamybai, darbo umokesti maja, o inaudojimas di-
67
dja. Taiau tokia schema nra teisinga. I ties, XIX a. darbinink inaudoji-
mas buvo didiulis ir j socialin padtis labai bloga. Taiau darbinink kova,
ypa j organizavimasis profesines sjungas, padt pagerino. Be to, nerei-
kia pamirti, kad privati gamyba siekia skatinti vartojim, ir kapitalistas ne-
suinteresuotas mokti pagal Marxo pasilym. Taip pat lieka neaiku, kodl
gamybos suvisuomenjimas (kad bt sukurtas produktas, reikia labai dau-
gelio moni veiklos) nesuderinamas su privaios nuosavybs buvimu. ia,
matyt, daroma login klaida tariama, kad yra btina tokia ivada: jei gamy-
ba kolektyvin, tai pasisavinimas negali bti privatus (individualus). Taiau i
logikos tokios ivados btinumas nekyla. Prietaravimas susidaryt tik nagri-
njant vien objekt ir dar tuo paiu pagrindu, kitaip tariant, teisinga login
ivada bt tokia: jei gamyba yra kolektyvin, tai ji nra individuali. inoma,
i ivada nra informatyvi ar reikminga.
Klaidingas ir treias didysis Marxo atradimas: kad dvasiniai visuomens
reikiniai yra nulemti gamybos proceso. Veikiau yra prieingai: dvasiniai
reikiniai, pirmiausia religija, yra kultr, taip pat materialias slygas for-
muojantis veiksnys. Treioji Marxo prielaida, kitaip negu pirmosios dvi, yra
losonio, o ne gamtamokslinio pobdio, todl patyrimu tiesiogiai nepa-
grindiama. Vis dlto, ja vadovaujantis, pasidaro labai sunku orientuotis kul-
tros istorijoje ir suprasti visuomenje vykstanius procesus.
Marksistin socialin teorija, suklestjusi XX a. pirmojoje pusje, visikai
lugo to amiaus pabaigoje, taiau, kad ir praradusi savo reikm, yra domi
losojos istorikui.
3. Liberalioji politin ir socialin mintis
Daug glaudiau nei marksizmas su socialiniu pozityvizmu ir analitins kryp-
ties losoja susijusi kita ryki socialins ir politins losojos kryptis libe-
68
ralizmas. Vlgi jos negalima laikyti grynai analitins losojos kryptimi, juo
labiau kad liberalizmo koncepcija laikui bgant kito ir sudaro ne vien tiksliai
apibrt teorij, bet iplinta daugyb artim poiri. Liberalij politin
doktrin tiesiai sieti su analitine losoja galima, matyt, nuo Johno Rawlso
Teisingumo teorijos laik, taiau, norint prie tos teorijos prieiti, tenka re-
konstruoti pagrindinius liberaliosios politins ir socialins minties bruous.
Kas bdinga liberalizmui? Visoms liberalios tradicijos atmainoms bdinga
tam tikra mogaus ir visuomens santykio samprata. Pirmiausia liberalizmui
bdingas individualizmas moralin asmens pirmenyb prie bet kokio vi-
suomeninio kolektyvo moralin status; antra lygumas (egalitarizmas), t. y.
suvokimas, kad vis moni moralinis statusas yra vienodas ir bereikmis
teisinei ar politinei tvarkai; treia, universalumas, pripainimas, kad morali-
niu aspektu visi mons yra vienodi ir kultrins formos bei istorins slygos
turi tik antrin reikm; pagaliau, ketvirta, meliorizmas suvokimas, kad visi
socialiniai bei politiniai institutai gali bti pertvarkyti ir patobulinti
32
.
Pirmas ir pagrindinis liberalizmo principas yra individo laisvs principas
supratimas, kad visi mons, kaip protingi ir save lemiantys, yra laisvi, nesais-
tomi joki bendr tiksl. Laisv yra racionalios individo savivaldos galimyb.
Liberalizmui individo laisv yra pagrindin socialin vertyb. Individo laisv
liberalai supranta dar Johno Stuarto Millio nusakytu bdu vienintel lais-
v, verta io vado, yra laisv siekti savojo grio savo pasirinktu bdu, kol ne-
mginame atimti i kit j gr arba trukdyti j pastangoms j gyti
33
. Asmuo
gyvena visuomenje ir jo laisv turi bti derinama su kit asmen laisve, to-
dl ikyla btinyb nurodyti tok konkret laisvs turin, kad kiekvienas in-
dividas bt kuo laisvesnis. Liberalai teigia, kad laisvas mogus yra tas, kuris
turi teisi ir privilegij, kuri jam reikia, kad galt savarankikai mstyti ir
veikti, valdyti save pat, o nebti valdomas kito. Akivaizdu, kad tokios laisvs
yra sins laisv, susivienijim, judjimo laisv, laisv nuo savavaliko areto
69
ir panaiai. Be i pilietini laisvi, liberalai numato, kad laisv turi apimti ir
ekonomines laisves.
Antrasis liberalizmo principas ir antroji socialin vertyb tai supratimas,
kad buvimas laisvu mogumi yra susijs su savo paties, kaip nuosavybs, tu-
rjimu ir privaios nuosavybs nepaeidiamumas. Turti savo paties asmen
kaip nuosavyb vadinasi, sugebti valdyti visus savo talentus, gebjimus ir
darb. Prieingu atveju mogus priklausys nuo kit asmen bus kit nuo-
savyb arba bendruomens turtas (kaip komunizme). Liberal nuomone, as-
muo, neturdamas savs kaip nuosavybs, negaldamas laisvai elgtis su savo
knu ir darbais, negals gyvendinti savo tiksl ir savo vertybi: turs aukoti
savo tikslus bendruomenei arba vykdyti kolektyvinius sprendimus. Taigi, pa-
sak liberal, nuosavybs teis turi bti individuali, o ne bendruomenin, ir
nuosavybs teis privalo bti nepaeidiama.
Treiasis liberalizmo principas ir treioji socialin vertyb tai laisvosios
verslininkysts sistema. Liberal nuomone, individo laisv ir privati nuosa-
vybs teis turi bti gyvendinta kartu su laisvosios verslininkysts sistema.
Pasak Adamo Smitho, monijos raida turi tam tikr apibrt krypt, kuri,
monijai perjus vairius etapus, usibaigia laisvosios verslininkysts sistema.
i sistema yra pati efektyviausia, nes savo pai tikslus gyvendinantiems in-
dividams ji per savaime besiklostanius pasilos ir paklausos mechanizmus
racionaliai veikiantiems individams teikia orientacinius signalus, kuriais va-
dovaudamiesi ie gali numatyti savo veiklos padarinius ir tinkamai kreipti
savo pastangas. Laisvojo verslo sistema funkcionuoja spontanikai, klosto-
si savaime, be specialaus organizavimo. Kiekvienas specialus organizavimas
reikalauja l savo funkcionavimui palaikyti. Savaime susiklostanti sistema
organizuojasi nenaudodama l. Pavyzdiui, upi vanduo savaime teka e-
myn, nereikalaudamas energijos snaud, o norint, kad up tekt auktyn,
reikt panaudoti nema energij. Btent dl organizavimosi spontani-
70
kumo jokia sistema, liberal poiriu, nebus efektyvesn u laisvojo verslo
sistem.
Liberalai mano, kad pati tinkamiausia yra demokratin valdymo forma.
Demokratin yra tokia valdymo forma, kurioje atskirtos trys teiss: tarptau-
tin, politin ir pilietin, o politinje teisje atskirtos trys valdios statym
leidiamoji (parlamentas), statym vykdomoji (vyriausyb) ir teissaugos.
Per parlament visa visuomen gyvendina savo, kaip suvereno, funkcij lei-
dia statymus. Todl demokratinje visuomenje yra utikrinta visuotin ir
visiems lygi balsavimo bei irinkimo valdios atstovais teis. Demokratin yra
tokia visuomen, kuri savo nariams utikrina pamatines mogaus teises bei
laisves teis gyvyb (teis nepatirti udymo, kankinimo ar luoinimo), o-
dio, spaudos, minties ir jausm laisv, pair ir jausm visais praktiniais ar
spekuliatyviais, moksliniais, moraliniais ar teologiniais klausimais laisv, lais-
v turti teistai gyt nuosavyb, judjimo laisv, laisv vienytis bet kuriam
tikslui, nedaraniam alos kitiems, religijos laisv ir kt. Kaip paymi Nigelis
Ashfordas, mogaus teiss turi atitikti tris kriterijus. Pirma, jos turi bti vi-
suotins, priklausyti visiems monms, visais laikais. Antra, jos turi bti ab-
soliuios. Jos negali bti teistai apribotos, apeliuojant vieuosius interesus
ar kain. Teiss gali bti apribotos tik tada, kai ima prietarauti viena kitai.
Pavyzdiui, galima bausti mirties bausme terorist, kuris udo mones. Treia,
mogaus teiss yra neatimamos. Nemanoma i teisi atsisakyti ir perleisti jas
kam nors kitam, pavyzdiui, nemanoma parsiduoti vergij
34
. Demokratijos
supratimas liberaliojoje visuomenje skiriasi nuo antikinio demokratijos su-
pratimo. Antikoje demokratija buvo laikoma moni (demoso) valdia, tai
reik tiesiog daugumos valdym. iuolaikine prasme demokratija ne tiek
daugumos, kiek tam tikrus kriterijus atitinkantis valdymo bdas.
Liberalai (iskyrus konservatyviojo liberalizmo atstovus) neabejoja mo-
nijos paanga, o tos paangos rodikliu laiko ekonomin mogaus veikl, kuri
71
baigiasi laisvosios verslininkysts etapu. Smitho nuomone, ekonomin siste-
ma keiiasi kartu su politine verslininkysts laisv natraliai atitinka pilie-
tini ir politini laisvi garantija. Liberalai, pripaindami visuomens raidai
paang ir nurodydami tos paangos materialj kriterij (ekonomins vei-
klos efektyvum), visuomens institucijas aikina kaip mogikj individ
veiksm padarinius, o ne kaip mogaus tikslus.
Iki pat atuntojo deimtmeio liberaliojoje teorinje mintyje ios trys so-
cialins vertybs individo laisv, privati nuosavybs teis ir laisvojo verslo
sistema buvo laikomos pagrindinmis ir svarbiausiomis. I j svarbiausia
pripastama individo laisv, traktuojama kaip pirmin kit vertybi atvil-
giu. Pirmumas suprantamas taip: pavyzdiui, jei bt surasta ekonomin sis-
tema, kuri utikrint greitesn bei efektyvesn gamybos augim, taiau ap-
ribot individo laisves ir teises, tai reikt rinktis toki ekonomin sistem,
kuri t laisvi neribot.
Padtis pasikeit 1971 metais ijus Johno Rawlso veikalui Teisingumo te-
orija. ios knygos pasirodym lydjo dviej liberalizmo nuostat revizija. Ilg
liberaliosios socialins ir politins minties raidos laikotarp (nuo pat XIX a.
vidurio) vyravo poiris, kad utilitarizmas ess moralin teorija, kuria rem-
damiesi liberalai turt nagrinti morals ir politikos klausimus. Dabar uti-
litarines nuostatas imta nirtingai kritikuoti. Antra, iki Rawlso veikalo pasiro-
dymo liberalai man, kad teisingumas i viso nra verta dmesio problema,
ir siek isklaidyti socialinio teisingumo, kuriuo, j nuomone, piktnaudiavo
tiek komunistai, tiek krikionikojo socialinio mokymo atstovai, mit.
Anot liberal, teisingumo problem galima traktuoti dvejopai. Pirma,
teisingum suprasti kaip skirstomj teisingum. iuo atveju tariama, kad
teisingumo gyvendinimas yra susijs su darbo rezultat paskirstymu pagal
tam tikr schem. Pavyzdys gali bti principas visiems dirbantiems skirti
vienod produkto dal. Tai lygiavinis paskirstymas. Gali bti kiek subtilesnis
72
principas kiekvienam pagal atlikto darbo kiek. Abiem atvejais reikia speci-
alios institucijos, kuri visiems dalija po lygiai arba apskaiiuoja atlikt darb
ir atriekia pagal tai vertinto grybi pyrago dal. Toks skirstymas, liberal
nuomone, yra neefektyvus, nes reikalauja specialios organizacins tvarkos,
kuriai ilaikyti naudojamos los, o, kita vertus, kad ir koks bt skirstymas,
pagrsti jo teisingum yra nemanoma, nebent pripainus teisingumui ka-
kok transcendentin turin. Nei su nominalistine nuostata, bdinga visam
liberalizmui, nei su individualizmu ir individo laisvs samprata toks aikini-
mas i principo negali bti suderintas. Liberal nuomone, nemanoma kartu
turti skirstomj teisingum ir individo laisv. Juk tada individas priklausys
nuo skirstaniosios institucijos, o ne pats nuo savs.
Liberalai man, kad vienintel priimtina yra teisingumo kaip taisykli
teisingumo, bet ne skirstomojo teisingumo, interpretacija. Kaip suprasti t
taisykli teisingum? Visuomenje esantys statymai funkcionuoja tarsi be-
tiksli taisykli rinkinys. Pavyzdiui, Friedricho A. von Hayeko supratimu,
visuomenin tvarka, i esms padidinanti individuali veiksm efektyvum,
atsiranda ne dl to, kad tam tikros institucijos sugalvoja bd, kaip t efek-
tyvum padidinti, o dl proceso, i pradi vadinamo augimu, o vliau
evoliucija, kuriame praktins veiklos schemos, i pradi priimtos dl kito-
ki prieasi arba net visikai atsitiktinai, iliko todl, kad jos padjo gru-
pei, kurioje atsirado, veikti kitas grupes
35
.

Tokia savaime besiklostanti tvar-
ka skiriasi nuo organizuotos tvarkos ne tik savo spontanikumu. Kaip sako
tas pats Hayekas, taisykls, valdanios spontanin tvark, prieingai (negu
organizuotos taisykls A. P.) turi nepriklausyti nuo tiksl ir vienodai galioti
visiems nariams arba bent jau individualiai nevardytoms j grupms arba
klasms. Jos naudojamos pagal individ turimas inias bei tikslus; tas naudo-
jimas nepriklauso nuo kokio nors bendro tikslo, kur individas turt inoti.
Kalbant ms terminais tai reikia, kad bendros teisins taisykls, kuriomis
73
grindiama spontanin tvarka, yra orientuotos abstraki tvark, kurios
ypatingas arba konkretus turinys nra niekam inomas arba numatomas; o
sakai ir taisykls, kuriomis valdoma organizacija, tarnauja konkretiems orga-
nizacijos vadov tikslams
36
.
Taigi, laikui bgant, susiklosto statym, kaip betiksli taisykli, rinkinys.
Tinkamas toki taisykli pavyzdys bt eismo taisykls. Jos nenurodo, kur
mums reikia nuvaiuoti, bet aikina, kaip vaiuoti. inodami kelio enkl
idstym, galime pasirinkti tinkamiausi keli norimam tikslui pasiekti.
Aiku, tokios taisykls gali bti daugiau ar maiau painios, racionalus spren-
djas gali jas patobulinti ar tinkamiau idstyti enklus. Jeigu tokios betiks-
ls taisykls yra vienodos visiems monms ir n vienam neteikia privilegij
(pavyzdiui, mersedesui neteikia pirmenybs prie zaporoiet), tai galima
teigti, kad jos yra teisingos. Kitaip tariant, liberalai mano, kad teisingumas
taikomas tik taisyklms, o ne rezultatams. Aiku, tiksliai kalbant, tai mano-
ma tik tada, kai turime savaimin, bet ne organizuot tvark. Pripain, kad
statymai yra teisingi, nebegalime reikalauti ir rezultat teisingumo. Jei vi-
suomenje, kuri vadovaujasi betiksli teising statym tinklu, vieni mons
nuskursta, o kiti pralobsta, tai jie gali kaltinti tik save. Teisingumas iuo atve-
ju yra nepaeidiamas. Prieingai, j paeidia lygiava, nes teikia privilegijas
neveikliems monms.
Iki Rawlso Teisingumo teorijos pasirodymo buvo svarstomi ie du teisin-
gumo variantai skirstomasis teisingumas, kuris manomas tik esant organi-
zuotai tvarkai ir liberalams nepriimtinas; antra, taisykli teisingumas, verti-
nantis ne veiklos rezultatus, o statymus, kuriais remiasi visuomenin veikla.
Rawlsas pasilo trei teisingumo variant procedrinio teisingumo teo-
rij. Anot ios teorijos, teisingumo principus teisingus daro ne j pai sa-
vybs, o bdas, kuriuo jie nustatomi, t. y. teisingumas yra susijs ne su taisy-
klmis, o su j nustatymo bdu. Pasak Rawlso, visuotinai pripainti principai
74
bus teisingumo principai tik tada, kai jiems visi pritars su slyga, jog derybi-
n pozicija yra sininga. Rawlso nuomone, procedrinio teisingumo teorija
nra atskira politins losojos tema, tai ir yra politin losoja. Kaip aikina
Jnosas Kisas, gerai sutvarkytoje visuomenje vis vertybi, iskyrus teisin-
gum, turi bti siekiama vadovaujantis teisingumo principu. Kitaip tariant,
teisingumas apibria tikslus, kuri monms leidiama siekti. Antra, jeigu
mons veikia pagal teisingumo reikalavimus, tai jie, o ne valdia turi sprsti,
kokius tikslus jiems gyvendinti, kuo tapti ir kaip nugyventi gyvenim. Kart
nustaius ir apgynus tinkamus teisingumo principus, visa kita yra asmenins
etikos, o ne politins ar socialins losojos dalykas
37
.
Rawlso teisingumo teorijos principus paaikinsime, remdamiesi jau mi-
nto Jnoso Kiso atlikta teisingumo teorijos rekonstrukcija. Pasak Rawlso,
tinkamai suprasti teisingo paskirstymo problem gali tik procedrinio tei-
singumo teorijos, nes tik jos analizuoja visuomens pamatin struktr, o
ne atskirus, individualius veiksmus (todl teisingumo teorija ir yra politin
losoja). Pamatin struktra yra norm ir procedr, reguliuojani indi-
vidualius moni veiksmus, tinklas. Kaip klostosi toks tinklas?
mons siekia veikti bendrai, nes i tokio veikimo tikisi daugiau naudos,
negu veikdami atskirai. Taiau nauda, atsiradusi i bendrojo veikimo, gali
bti paskirstyta labai nevienodai. Kokios skirstymo procedros yra teisin-
gos? Tarkime, kad kooperacin sistem sudaro laisvi, savarankiki ir raciona-
ls, galintys suprasti, kokia kooperacijos schema jiems yra naudingiausia, in-
dividai. Kad egzistuot bent minimali slyga individui priimti sau nauding
sprendim, tokioje bendrijoje kiekvienas individas turi turti veto teis: kol
visi individai nepripasta, kad sprendimas A yra pranaesnis u visas jo alter-
natyvas, sprendimas nesigalioja, ir paiekos tsiasi toliau. i slyga vadinama
vieningumo slyga. Kai ji patenkinta, kooperacija visiems dalyviams teikia
naud, nes joks racionalus individas nepritars paskirstymo schemai, jeigu
75
gals prisidti prie palankesns kitos bendruomens schemos arba gaus dau-
giau naudos veikdamas vienas.
Gali pasirodyti, kad vieningumo slygos ir racionalaus pasirinkimo teori-
jos pakanka, norint paskirstyti veikimo rezultatus. Juk kooperacija, atrodo,
duoda geriausi manom rezultat visiems individams, todl niekas negali
skstis, jog socialin sistema su juo elgiasi nesiningai. Rawlsas su tuo ne-
sutinka. Jo nuomone, abipus nauda pati savaime dar neduoda moraliniu
poiriu geriausio rezultato. Jei, tarkime, vienas i dviej derybinink gyvy-
bikai suinteresuotas susitarti ir sutikt kooperuotis, jie gaut bent 10 % lau-
kiamo pelno, o antrasis derybininkas yra daug maiau priklausomas nuo de-
ryb baigties ir jam susitarimo rezultatas nra toks svarbus, tai greiiausiai
bus susitarta naud dalytis santykiu, artimu 1 : 10. Bet tokia deryb baigtis
vargu ar patenkins intuityvias sining deryb slygas. Todl, anot Rawlso,
teisingumas nra gyvendintas, jeigu kooperacijai pritariantys mons ren-
kasi, siningai nepaskirsius deryb itekli.
Nustaius moralinius apribojimus, dl teisingumo princip galima su-
sitarti. Anot Rawlso, tai bt sutartis, kuriai pritart abipusiai nesuinte-
resuoti, racionals individai, jei jie svarstyt j, kai pirmin pozicija bt
sininga. O kaip apibrti pirmin pozicij kaip sining? Rawlso nuo-
mone, tai galima padaryti remiantis reeksyvios pusiausvyros metodu.
Pirmiausia itiriame atliktus ar dl aplaidumo neatliktus veiksmus, kuriuos
vertiname. Toliau savuosius vertinimus apibendriname iki bendrj prin-
cip, kurie leidia struktruoti atskiruosius vertinimus. Toliau bendruo-
sius principus susiejame su bendrja vertinamja teorija. Vadovaudamiesi
tokiais teorikai sutvarkytais bendraisiais principais, vertiname konkreius
veiksmus ir irime, ar jie atitinka pradines intuityvias valgas, pradinius
vertinimus. Jei tokio atitikimo nra, taisome bendrj teorij ir keiiame
pradines valgas, grdami prie princip ir keisdami savo moralin sam-
76
prat. Judame pirmyn ir atgal tarp konkrei vertinim ir bendrj princi-
p, kol nei ms apmstyti vertinimai, nei ms abstrakts principai ne-
skatina j persvarstyti. Taip, Rawlso supratimu, bus pasiektas reeksyvios
pusiausvyros takas.
Remdamasis iuo metodu, Rawlsas tvirtina nustats pradines siningu-
mo slygas. Jis pradeda nuo valgos, kad mones reikia laikyti laisvais ir vie-
nodai racionaliais asmenimis. Individai yra laisvi asmenys, nes sugeba su-
kurti ir gyvendinti savas grio sampratas ir turi teisingumo jausm, kitaip
tariant, gali atitrkti nuo sav trokim ir paklausti, ar tikrai gera troktam
dalyk siekti, ir ar bus tas siekis teisingas, ar jo gyvendinimas nenuskriaus
kit asmen. mons sugeba savo reikmes bei trokimus tikrinti, remdamie-
si savosiomis grio ir teisingumo sampratomis, ir elgtis pagal tokio tikrinimo
ivadas. Todl mons yra autonomiki asmenys ir lygs tuo atvilgiu, kad
sugeba bti bent minimaliai autonomiki. N viena socialin sankloda, kuri
nelaiko individ iuo atvilgiu lygiais, negali bti teisinga.
Taiau kaip suprasti t lygyb? Rawlsas kritikuoja iki tol liberalizme papli-
tus utilitarin poir, kad, gyvendinant lygyb, reikia subendrinti vis indi-
vid preferencijas ir pasirinkti t alternatyv, kuri jas vidutinikai geriausiai
patenkint teikt daugiausia naudos didiausiam skaiiui moni. Anot
Rawlso, bendra arba vidutin nauda negali bti teisingumo standartas vi-
suomenje, kuri savo narius laiko lygiais, laisvais ir racionaliais asmenimis. Jo
nuomone, tik susitarimo variantas yra tinkamas bdas teisingumo proble-
mai sprsti. mones jis laiko ne tik individuali prioritet, kuriuos bendrieji
principai galt paversti kolektyviniais rezultatais, krjais, bet ir t princip
steigjais. Kad bendrasis interesas nenustelbt individualaus, Rawlsas pasi-
lo kiekvienam individui suteikti veto teis.
Aptarus intuityvias laisvs ir lygybs idjas ir susiejus jas su sutartimi, gali-
ma nustatyti pradines siningo susitarimo slygas. Kadangi mons sugeba
77
sprsti apie savo veiklos padarinius, patys yra atsakingi u neatliktus ar blo-
gai atliktus veiksmus. Todl moraliniai principai nra paeidiami, jei asmuo
naudojasi pranaumais arba patiria netektis, kai tie dalykai yra nulemti jo pa-
sirinkimo ir pastang. Taiau toks grybi pasiskirstymas, kuriam tak daro
nuo asmenini pasirinkim bei pastang nepriklausantys veiksniai, yra ali-
kas moraliniu poiriu, arba, kitaip tariant, nesiningas. iuo poiriu ali-
k pranaum arba neteki pavyzdys bt individo klasin padtis, eimos,
kurioje jis gim, statusas ir kt. Rawlsas prie toki pranaum priskiria ir gim-
tus talentus bei trkumus. Jo teigimu, pirmin pozicija bus sininga tik tuo
atveju, kai nepelnytos nelygybs apraikos nedarys takos deryb procesui. I
i samprotavim Rawlsas daro ivad, kad vienintel galimyb pasiekti pir-
min sining pozicij yra dalyvi gaunam ini ribojimas. Sutarties alys
turi tartis u neinojimo udangos.
Taiau neinojimo udanga kelia tam tikr problem. Rawlsas mano, kad
pirminje pozicijoje u neinojimo udangos patenka ne tik inios apie pa-
veldt socialin padt ir gimtus talentus, bet ir apie asmens psichologines
savybes bei konkreias tinkamo gyvenimo sampratas. Bet jei sprendjai nie-
ko neimano apie bsimas vertybes ir prioritetus, kaip jie i viso gali rinktis.
Rawlsas daro prielaid, kad yra tam tikros btinos priemons, vadinamosios
pirmins grybs, kuri reikia siekiant kiekvieno sivaizduojamo tikslo. Tos
priemons yra btinos, kad individai galt gyventi visuomenje, siekti sav
tiksl ir patenkinti gyvybinius poreikius. Tam tikras pirmines grybes svei-
kat, protinius sugebjimus, vaizduot ir kt. teikia gamta. Kitas teises ir
laisves, galimybes ir galias, pajamas bei turt, socialins savigarbos priemo-
nes ir t. t. teikia visuomen. Teisingumo teorijoje aikinama, jog raciona-
lus asmuo, kad ir kokie bt visi kiti jo norai, btinai nors ir i pirmini
grybi, be to, jis visada bus racionalus, trokdamas daugiau, o ne maiau
pirmini grybi.
78
Dabar aptartos jau beveik visos prielaidos, svarbios rinkimuisi. Yra ino-
mos besirenkanij asmen savybs jie yra racionals sprendjai, maksi-
mizuojantys savo asmeninius prioritetus; inome apie j informacin aplin-
k jie renkasi u neinojimo udangos, ir inome j svarbiausi siek tai
pirmini grybi paketas. Turdami iuos duomenis, anot Rawlso, galime
numanyti, kokie bus pasirinkti teisingumo principai. Tarkime, kad indivi-
dui siloma rinktis vien i dviej strategij A arba B. Jeigu jis pasirinks A
strategij, skms atveju gaus daugiau negu pasirinks B, taiau neskms
atveju daugiau ir praras. Bdamas u neinojimo udangos, jis negals nu-
statyti, k patirs skm ar neskm. Links rizik asmuo rinksis A strate-
gij, o atsargus individas B strategij. O kokia strategija i tikrj yra imin-
tinga, jei asmenys u neinojimo udangos negali nustatyti galim baigi
tikimybi? Kai vyrauja visikas netikrumas dl baigties, pranaumus dl s-
kms visikai nustelbia neskms pavojus. Rawlso nuomone, tokiu atveju ra-
cionalu vadovautis maksimino principu rinktis i skirting galimybi toki,
kurios blogiausia baigtis yra maiausiai bloga. Remdamasis iais samprotavi-
mais, Rawlsas suformuluoja du teisingumo principus: 1) visi asmenys turi ly-
gias teises visikai pakankam lygi pamatini laisvi sistem, kuri yra sude-
rinama su panaia laisvi visiems sistema; 2) socialin ir ekonomin nelygyb
turi tenkinti dvi slygas. Pirma, ji turi bti susijusi su pareigomis ir padtimi,
kurias galt turti visi, esant nealikai galimybi lygybei. Antra, ji turi bti
naudingiausia blogiausioje padtyje esantiems visuomens nariams.
Reikia pasakyti, kad Rawlso pasilyta teisingumo teorija sukl plai dis-
kusij, kuri nesibaig iki iol. Kad ir kaip ten bt, iuolaikiniame liberalizme
pripastami nebe trys, o keturi principai, kurie funkcionuoja kaip socialins
vertybs individo laisv, privati nuosavybs teis, laisvojo verslo sistema ir
procedrinio teisingumo teorija. Sakydami, kad ie principai yra socialins
vertybs, turime galvoje, jog jie atlieka reguliacin vaidmen socialinse ir po-
79
litinse teorijose, t. y. tariama, kad priimtina yra ta visuomens tvarka, kurio-
je ie principai yra gyvendinti. Pavyzdiui, jeigu visuomenje paeidiamos
mogaus teiss, arba yra vesta valstybins nuosavybs ir organizuotai tvarko-
mo (komandinio) kio sistema, tai reikia siekti geresns sistemos garantuo-
janios mogaus teises, leidianios laisvj verslininkyst ir privai nuosavy-
b. Liberalizmo principus tvirtinusi socialin sistema yra geresn, paangesn,
priimtinesn u kitais pagrindais funkcionuojanias socialines sistemas.
Aiku, mintos socialins vertybs yra ne absoliuios, o santykins, jei var-
tosime Wittgensteino terminus, kitaip tariant, jos yra kiekybins charakte-
ristikos, ireikiamos patikrinamais, faktus apraaniais teiginiais. Pavyzdiui,
galime nurodyti, kiek gyvendinta laisvojo verslo sistema ar garantuotos
mogaus teiss ir laisvs. Kitokios yra absoliuiosios vertybs, kurioms pri-
klauso ir moralins vertybs. Jos yra kokybins charakteristikos, siejamos su
objekto esme ir negali bti ireiktos faktus apraani teigini visuma. Kaip
inoma, Wittgensteino nuomone, nemanoma suformuluoti prasming eti-
ni teigini ir etika i viso negali bti ireikta. Ji tik rodo save. Remiantis ana-
litinje etikoje priimta terminija, galima sakyti, kad liberalizme pripastama
kognityvin vertybi interpretacija (vertinanioji iraika laikoma teiginiu,
kuriam galima priskirti teisingumo ar klaidingumo vertes). Kitaip ir negalt
bti, nes liberalizmas yra nominalistin loson doktrina, nepripastanti
joki absoliui vertybi. Be to, mintos keturios socialins vertybs libera-
lizme niekaip nesusijusios su moraliniais vertinimais. Jos yra loginio pob-
dio charakteristikos, tam tikri veiklos racionalumo standartai.
Kol kas apie liberalizm kalbjome kaip apie vientis socialin bei poli-
tin doktrin. Vis dlto yra keletas liberalizmo modikacij, iek tiek besi-
skiriani tarpusavyje. Pirmoji liberalizmo atmaina yra klasikinis liberaliz-
mas, kurio ymiausi atstovai buvo angl losofai vietjai Johnas Lockeas,
Adamas Smithas, Johnas Stuartas Millis, Jeremys Benthamas, prancz lo-
80
sofai vietjai Charlesis Louisas de Montesquieu, Voltaireas, Antoineas de
Condorcet, o i iuolaikini mstytoj Friedrichas A. von Hayekas, Karlas
Raimundas Popperis, Johnas Rawlsas ir kt. Klasikiniam liberalizmui bdin-
gi ms jau ivardyti liberalizmo bruoai individualizmas, egalitarizmas,
universalizmas ir meliorizmas. Klasikinio liberalizmo doktrina yra aikiai in-
dividualistin laikoma, kad visuomen sudaro autonomiki, laisvi, racio-
nals, sav tiksl siekiantys individai. Klasikinis liberalizmas pripasta visas
keturias pagrindines socialines vertybes individo laisv, individuali priva-
ios nuosavybs teis, laisvojo verslo sistem ir nuo atuntojo XX a. deim-
tmeio procedrinio teisingumo teorij. Klasikinis liberalizmas pripasta
visuomens raidos paang ir nurodo tos paangos kiekybinius rodiklius
bendro nacionalinio produkto kiek, tenkant vienam gyventojui, mogaus
teisi padt, ratingumo lyg, vidutin gyvenimo trukm ir kt. Klasikinio
liberalizmo socialin doktrina yra racionalistin ne tik ta prasme, kad visuo-
men sudaro racionals, sav tiksl siekiantys individai, bet ir ta, kad staty-
m, kaip betiksli taisykli, rinkinys gali bti pagerintas, remiantis viena ar
kita racionalaus pasirinkimo teorija.
Racionalaus pasirinkimo teorija pradeda nuo idealiai racionalaus veik-
jo, kuriam priskiriamos ios savybs visikai sutvarkytos preferencijos, di-
diausias informuotumas ir tobulas kompiuteris galvoje. Jis veikia racionaliai
ta prasme, kad visada renkasi tok veiksm, kuris, jo apskaiiavimu, geriausiai
tenkina jo preferencijas. Matematin sprendim teorija ir yra modelis, pade-
dantis pasirinkti tinkamiausi veikimo bd. Bendriausius situacijos, su kuria
susiduria tyrintojas, iekantis tinkamiausio veikimo bdo, bruous galima
taip apibdinti. Nagrinjant konkrei problem, tam tikri teoriniai teigi-
niai, tyrim rezultatai, prielaidos, nekelia abejoni ir tiriamosios problemos
atvilgiu laikomi akivaizdiais. Tai yra vadinamosios neabejotinos inios. Be
i, neabejotin ini, sprendjas dar turi toki informacij: 1) baigtin skai-
81
i hipotezi H
1
, H
2
, ..., H
n
, toki, kad, remiantis visomis neabejotinomis i-
niomis, gali bti teisinga tik viena (deja, i anksto neaiku, kuri) hipotez, t. y.
H
i
H
j
visada klaidinga, kai i j; 2) kiekvienos hipotezs H
i
tikimyb p(H
i
,e)
neabejotin ini e atvilgiu; 3) baigtin skaii strategij S
1
, S
2
, ..., S
m
, i kuri
jis gali pasirinkti tik vien; 4) t strategij galim rezultat, kuri skaiius yra
n x m, apra. Minti rezultatai turi patenkinti tokias slygas: a) tarus, kad
hipotez H
j
yra teisinga, strategijos S
i
padarinys yra inomas; b) sprendjas
turi galimyb vertinti t padarin tinkamumo savo tikslams aspektu. Be to,
sprendjas kiekvienam strategijos S
i
rezultatui gali priskirti skaitin vert u
ij
,
kuri ireikia naud, veikiant bdu S
i
. Sprendim teorijoje rodoma, kad i
veiklos S
i
laukiama nauda

E(S
i
,e) =
n

j = 1
p(H
j
,e) u
ij
(H
j
).
Remiantis Bejeso teorema, siloma pasirinkti toki strategij, kad nau-
da, kurios tikimasi, bt didiausia. Panagrinkime paprast pavyzd
38
. Tegu
jums siloma pasirinkti vien i dviej aidim. Sumokate u aidim vien
lit ir traukiate atsitiktin kort i visos kalads. Jei itraukiate raudon kor-
t, gaunate 3 litus, ir negaunate nieko, jei itraukta korta yra juoda. Kitas ai-
dimas yra toks: js taip pat mokate vien lit ir traukiate kort. Jeigu itrau-
kiate kryius, gaunate 5 litus, o itrauk kitoki kort, negaunate nieko. Kur
aidimo variant racionalu rinktis? ia turime dvi strategijas. Kai renkams
pirmj stategij:
E(S
1
) = p(H
1
, e)u
11
(H
1
) + p(~H
1
, e)u
11
(~H
1
),
ia p(H
1
,e) = 0,5 (pus kort yra raudonos). I strategijos S
1
laukiama nauda
u
11
= 3, kai H
1
yra teisinga. Kadangi tenka mokti vien lit nepriklausomai
82
nuo to, ar laimime, ar pralaimime, tai ala u
11
(~H
1
), kai hipotez H
1
yra klai-
dinga, yra lygi 1. Tada numatoma nauda
E(S
1
, e) = p(H
1
, e)u
11
(H
1
)

1 = 0,5 31 = 0,5.
Antruoju atveju numatoma nauda
E(S
2
, e) = p(H
2
, e)u
22
(H
2
)1 = 0,25 51 = 0,25.
Racionalus veikjas visada atmes maesnio tiktino naudingumo veiks-
mus ir bus abejingas veiksmams, kuri tiktinas naudingumas vienodas.
Vadinasi, reikia pasirinkti pirmj aidimo variant.
Sprendim teorija aprao ir vertina situacijas, kai individas veikia nuo
jo nepriklausanioje aplinkoje. Aplinka nustato parametrus, kuriuos atsi-
velgdamas racionalus veikjas priima sprendimus. Taiau racionaliam vei-
kjui tenka sprsti ne tik nepriklausomoje aplinkoje. Kur kas danesns situ-
acijos, kai sprendimus tenka priimti, atsivelgiant kito veikjo sprendimus.
Sprendimai, priimami esant tarpusavio priklausomybei, yra vadinami strate-
giniais sprendimais. Juos nagrinja loim teorija, kurios pirmieji darbai pa-
sirod tuoj po Antrojo pasaulinio karo (Johno von Neumanno tyrinjimai).
Loim teorija analizuoja strateginius racionalius sprendinius tokioje ideali-
zuotoje situacijoje, kurioje kiekvienas racionalus veikjas, be visa kita, ino,
kad ir kiti veikjai yra racionals. Elementariausiam loim teorijos scenari-
jui reikia dviej veikj, kuri kiekvienas gali rinktis vien i dviej veiksm.
Tik kaip iliustracin pavyzd panagrinsime paprasiausi manom situaci-
j, kuri vadinama koordinaciniu loimu. sivaizduokime, kad siauru tiltu gali
pravaiuoti tik vienas automobilis. Tegu i prieing tilto pusi atvaiuoja
du automobiliai. Kokie galimi vykio dalyvi sprendimai? Aiku, kad jie yra
keturi: 1) pirmas ir antras automobilis vaiuoja; 2) abu automobiliai stovi; 3)
83
pirmas automobilis vaiuoja, o antrasis stovi; 4) antras automobilis vaiuo-
ja, o pirmasis stovi. Pirmas ir antras atvejai yra aikiai nepalanks pirmu
atveju nepavyks ivengti susidrimo, o antruoju automobiliai nepajuds i
vietos. Palanks yra treiasis ir ketvirtasis atvejai. Taiau kaip pasiekti, kad
racionals veikjai elgtsi btent taip? Aiku, be deryb ir sutarties ia nepa-
vyks isiversti. Treiojo ir ketvirtojo atvej nurodyta padtis tai Nasho pu-
siausvyra, atvejis, kai yra strategij pora, po vien kiekvienam lojui, ir kiek-
viena i j yra geriausias atsakas kitam. Toji strategij pora yra pusiausvira
ta prasme, kad nusako stabili baigm, nes n vienas lojas, inodamas kito
strategij, neturi geresns strategijos (ji vadinama Nasho pusiausvyra vieno
i loim teorijos krj Johno Nashno garbei). Esant tokiai pusiausvyrai,
racionals veikjai turi susitarti dl taisykls, kuri kaip tik lems tinkamiausi
baigm. Pavyzdiui, mintu tilto atveju galima rengti viesofor arba atva-
iuojanio transporto pirmenybs enkl, arba pastatyti eismo reguliuotoj.
Kad ir kaip ten bt, koordinaciniuose loimuose svarbiausia yra tai, kad abu
lojai suinteresuoti suderinti savo veiksmus. Kadangi ia nra interes konf-
likto, bt keista, jei racionals veikjai nesugebt priimti abipusiai nau-
ding sprendim, bent jau kartotiniuose loimuose. Koordinaciniai loimai
paaikina, kaip galima visuomen, kurioje kiekvienas siekia tik savo naudos.
Tarus, kad bendruomen naudinga visiems individams, visai nekeista, kad
individai j buriasi. Aiku, koordinaciniai loimai tra tik vienas i daugelio
galim loimo variant, kurie plaiai analizuojami iuolaikinje socialinje
losojoje
39
.
Pagrindini liberalizmo vertybini princip gyvendinimas susijs su tam
tikra valstybs samprata. Pasak liberalizmo atstov, valstyb pirmiausia turi
bti demokratin joje gyvendintas teisi atskyrimo principas: atskirtos
tarptautin, politin ir pilietin teiss, taip pat politinje teisje atskirtos
valdios statym leidiamoji, statym vykdomoji ir teissaugos. Tokioje
84
valstybje valdios gali apriboja konstitucini ir praktini taisykli siste-
ma, kuri gerbia individo laisv ir asmen lygyb prie statym. Bendrja
vieosios politikos taisykle liberalai laiko laiser faire (pranc. laisv nuo val-
dios kontrols) princip. Kaip sako Kantas, mogus yra laisvas, jeigu jis pri-
valo paklusti ne asmenims, o statymams. Kitaip tariant, valstybje turi bti
pripaintas statym virenybs principas. Hayeko odiais, atmetus visas
smulkmenas, tai reikia, kad visi vyriausybs veiksmai turi bti saistomi nu-
statytomis ir i anksto paskelbtomis taisyklmis taisyklmis, kurios leidia
numatyti su gantinu patikimumu, kaip valdia panaudot savo prievartin
gali tam tikromis aplinkybmis, ir i ini pagrindu kiekvienam planuoti
savo individualius reikalus
40
. Mintos taisykls yra formalios. O formalios
taisykls i anksto pasako monms, koki veiksm valstyb imsis tam ti-
kro tipo situacijoje, apibriamoje bendrais terminais, nenurodant laiko, vie-
tos ar konkrei moni. Jos nurodo tipines situacijas, kurias gali patekti
kiekvienas ir kuriose toki taisykli egzistavimas bus naudingas daugybei
vairi individuali tiksl. inojimas, kad tokiose situacijose valstyb veiks
apibrtu bdu arba reikalaus moni atitinkamai elgtis, yra suteikiamas
monms kaip priemon sudarinjant savo pai planus. Taigi formalios tai-
sykls yra tik instrumentins ta prasme, kad tikimasi, jog jos bus naudingos
neinomiems monms, tikslams, kuriems tie mons nusprs jas panaudoti,
ir tokiomis aplinkybmis, kurios negali bti detaliai numatytos. Ties sakant,
tai, kad mes neinome j konkretaus poveikio, kad mes neinome, kokiems
konkretiems tikslams ios taisykls gali pasitarnauti arba kokiems konkre-
tiems monms jos pagelbs, kad joms tik suteikta tokia forma, kuri apskri-
tai galt bti naudingiausia visiems j paliestiems monms, yra svarbiau-
sias formali taisykli kriterijus, jei jas suprastume ia vartojama io termino
prasme. Jos nereikalauja pasirinkti konkrei tiksl ar konkrei moni, nes
mes paprasiausiai negalime i anksto inoti, kas ir kaip jomis naudosis
41
.
85
Valstyb, kurioje galioja statym virenybs principas, yra nemoralin
valstyb. Pavyzdiui, Platono ar Aristotelio socialinje teorijoje pateiktos
moralins valstybs sampratos, nes pati valstyb reglamentavo, koks elgesys
yra doras, o koks nedoras, ir nurod, koki tiksl reikia siekti. Didieji antikos
mstytojai moralin valstybs veikim laik esmine jos paskirtimi. O libera-
lizmo doktrina beslygikai atmeta moralin valstybs funkcij.
Pasak klasikinio liberalizmo sekj, moralin valstyb negali palikti savo
pilieiams galimybs rinktis, kitaip ji negals tiksliai numatyti savo veiks-
m rezultato. Moralin valstyb visada turi savo tiksl. Aristoteliui tas tikslas
yra vis piliei laim, komunistinje valstybje materialini grybi gausa
beklasje visuomenje ir kt. Liberal nuomone, valstyb privalo padti as-
menims siekti savo tiksl, bet j neparinkti. Taigi nemoralin valstyb yra tik
statym saugotoja. Saugoti asmen teises ir siekti, kad jie galt gyvendinti
didiausi laisv, yra svarbiausias, liberal nuomone, valstybs udavinys.
Vaizdiai kalbant, liberalai valstybei priskiria naktinio sargo ir remonto
brigados funkcijas. Kaip naktinis sargas valstyb turi saugoti statymus ir i-
rti, kad mons j laikytsi, o kaip remonto brigada, rpintis, kad visada
darniai funkcionuot ir nebt paeidiama laisvojo verslo sistema, nesi-
kurt karteliai ar nebt sudaromi susitarimai, paeidiantys konkurencijos
slygas, kad nebt teikiama pirmenyb vienoms verslo grupms prie kitas
ir t. t.
Anot liberalizmo alinink, nepriklausomai nuo to, ar individo interesai
apsiribos jo paties poreikiais, ar jam nuoirdiai rps vis mogikj b-
tybi gerov, jo puoseljami tikslai visuomet aprps tik labai ma moni
dal, t. y. kuo daugiau bus moni, tuo vairesni, skirtingesni ir visapusikes-
ni bus j tikslai. Mums vertinga tik maa visuomens poreiki dalis, todl
individai turi vadovautis savo pai, o ne kakieno vertybmis ir polinkiais.
Individas, liberal nuomone, yra svarbiausias savo tiksl teisjas.
86
Kiekvienas individas turi daugyb tiksl ir vertybi. Taiau jas gyvendinti
kartu paprastai nemanoma. Vertybs, tikslai ir galimybs juos gyvendinti
yra nuolatin savarankikai veikianio individo problema. Atsivelgdamas
savo galimybes, individas atsisako vien vertybi dl kit ir sudaro vertybi
hierarchij. Savaveiksmikumas, liberal nuomone, ugdo asmens atsakingu-
m. inodamas, kokias aplinkybes paklius, asmuo veiks tokiu, o ne kitu
bdu, numatys savo veiksm rezultatus. Toks asmuo tampa atsakingas ir
moralus, o laisvojo verslo sistema asmenini vertybi hierarchij formuo-
janiu veiksniu.
Asmens pasirinkt vertybi apimtis yra tam tikras jo asmenybs brandu-
mo rodiklis. Kas leidia j labiausiai ipltoti? Kada asmuo, jei pasikliausime
liberalais, gals gyvendinti savo laisv? Atsakymas aikus kuo asmuo suge-
bs daugiau turti ir vartoti, tuo didesn vertybi visum jis bus pajgus ap-
rpti. Todl turjimas ir vartojimas liberalams tampa buvimo kokybs matu.
Klasikinis liberalizmas yra grynas individualizmas. io liberalizmo atstovui
visos bendruomenins moni sambrio formos yra menkaverts. Tokios
formos yra eima, tauta, religin bendruomen, vairios bendrijos, koope-
ratyvai ir kita. Kitaip tai iri konservatyviojo liberalizmo atstovai. J nuo-
mone, savaime besiklostanioje visuomens tvarkoje formuojasi vairs so-
cialiniai dariniai, kurie skmingai atlieka daugel socialini funkcij. Todl,
konservatyvij liberal nuomone, tradicinms bendruomenms reikia
skirti dmes ir pripainti ne tik individuali nuosavybs teis, bet ir vairiau-
sias tradicikai susiklosiusias nuosavybs formas.
Konservatoriai mano, kad valstyb turi pripainti tradicines bendruo-
mens teises tose srityse, kuriose bendruomens susitvarko be valstybs
sikiimo Galioja vairi bendruomenini visuomens struktr subsidiku-
mo (t. y. paramos) ir solidarumo principas. Valstyb turi remti tradicines
bendruomenes, o ios, savo ruotu, gali perimti daugel valstybs funkcij.
87
Konservatoriai pasisako u kuo didesn valdios iskaidym to, k gali i-
sprsti nam bendrija, neturi sprsti seninija, to, k galima isprsti se-
ninijos lygmeniu, nereikia sprsti savivaldybje, o juo labiau ministerijoje.
Bendruomenms reikia perleisti tiek funkcij, kiek jos gali aprpti. Todl
konservatoriai rpinasi eimos teise, religini bendruomeni, tradicini ko-
lektyv ar ems kio kooperatyv tradicine teise. Benjamino Disraelio,
Johno Henryio Newmano, Alexio de Tocquevilleio ir kit konservatyvij
liberal nuomone, politin valstyb turi kuo maiau kitis ekonomikos,
visuomens ir morals dalykus ir, antra vertus, daryti visk, k galima, kad
stiprt ir plstsi eimos, vietins bendruomens ir savanorik koopera-
cini bendrij funkcijos
42
.
Konservatori poiriu, visuomen nra mechanin visuma dali, ku-
rias galima kaip nori keisti, visuomen yra organika visuma, nustatydama
savo institucijas bei savo funkcijas. Jeigu mes paeisime ar pakeisime vien
visuomens struktros dal, negrtamai keisis visa visuma. Todl bet ku-
rie revoliuciniai pertvarkymai, kiekvienas noras pasaul sen iardyti i pa-
i pamat ir tuo pasaul nauj pastatyti, kaip giedama Internacionale,
yra pratingi visuomenei ir nieko, be nelaimi ir suiruts, atneti negali.
Konservatori kis kai nebtina keisti statymus, btina j nekeisti, kitaip
tariant, nesugedo netaisyk.
Nereikia manyti, kad konservatyvieji liberalai tradicines bendruomenes
iri kaip kak nekintam ir duot visiems laikams. Anaiptol, j nuomo-
ne, bendruomens klostosi savaime vykstant visuomens raidai ir praktikai
rodo savo gyvybingum. Jeigu, laikui bgant, jos nepasiteisins, tai nunyks
savaime, ir, galbt, atsiras nauj bendruomeni.
Konservatori nuomone, klasikinio liberalizmo pavyzdiu sutvarkyta vi-
suomen neivengiamai sukuria milinik biurokrat armij: statym pri-
irtojus, krjus ir saugotojus. Tradicins bendruomens paios sugeba
88
isprsti kio reikalus ir sutvarkyti tarpusavio santykius, todl joms tuos rei-
kalus ir reikia patikti.
Klasikinis liberalizmas remiasi vietj idja, kad protas yra pajgus paai-
kinti pasaul ir, norint sukurti tobulai funkcionuojani visuomen, pakanka
sugalvoti tobulus statymus. Socialins institucijos, klasikini liberal poi-
riu, gali bti tikslingai pertvarkytos. Turintis ilavint prot losofas libera-
las tariasi gals sugalvoti gerus statymus kiekvienam kratui, pavyzdiui,
niekada nei buvs, nei gyvens Indijoje, anglas man gals sukurti iai aliai
tobul politins ir kins teiss svad. i idja konservatyviuosius liberalus
piktina ne maiau kaip noras visk tuoj pat sugriauti ir kurti i naujo. Pasak
konservatizmo teoretiko Edmundo Burkeo, moni lavjimui ir tobuljimui
reikia proto, kylanio ne i grynos logikos, bet i jausm ir didels gyvenimo
patirties. mogus turi bti nukreips mstym iminties ir dorybs keliu,
kad apsisprendimo akimirk jam nebereikt dvejoti. Dorum, gyvenimo
patirt ir imint konservatoriai vertina labiau u ilavint intelekt.
vietjus losofus, pasiryusius vien spekuliatyvaus mstymo galia per-
tvarkyti pasaul, konservatoriai irjo ypa tariai. Valstyb arba partija, ku-
rios veiklos kryptis ir idjas formuoja losofai profesionalai, neturintys gy-
venimo ir kininkavimo patirties, nepasiymintys dorovingumu ir blaiviu
protu, primena greitai mieste vaiuojant automobil, u kurio vairo sdi nie-
kada nevairavs mogus, mintinai inantis eismo taisykles. Tokiais atvejais
avarija neivengiama. Politikas losofas ar valstybs veikjas losofas kon-
servatoriams niekada nebuvo padorus odi junginys. Konservatoriai skiria
metodo inojim nuo praktinio inojimo. Pirmasis gyjamas intelektu, i
knyg ar auditorijose, taip pat pasitelkus loginio protavimo gdius, o an-
trasis grietai ribojamas patirties, veiklos ir to, kas imokus tampa neatskiria-
ma smons ir asmenybs dalimi. Valstybi ir partij vadovams yra btinos
praktins inios.
89
Konservatyvieji liberalai nepripasta visuomens paangos, kurios idja
taip viliojo klasikinio liberalizmo atstovus, pirmiausia Smith. Visuomens
paangos teorija btinai turi nurodyti tinkam paangos kriterij (libera-
lams tai yra mogaus laisvi ir teisi statusas bei bendro nacionalinio pro-
dukto dalis, tenkanti vienam gyventojui, kitaip tariant, turjimo ir vartojimo
mastas). Konservatoriai atsisako tokio kriterijaus iekoti.
Konservatyvieji liberalai yra link teikti valstybei dar maesn reikm nei
klasikiniai liberalai. Viena vertus, jie mano, kad vairios bendruomens gali
perimti daugel valstybs funkcij. Antra, j sitikinimu, valstybs funkcijos
gali bti decentralizuotos perduotos emesnio lygio valstybinms institu-
cijoms seninijoms, savivaldybms ir t. t. Pagaliau, treia, jie grietai pasi-
sako prie bet koki valstybin nuosavyb, valstybin kins veiklos organi-
zavim, nepripasta joki strategini kio objekt bei nacionalini (ar
valstybini) interes. Netgi tuomet, kai susiduriama su neivengiamu tam
tikro verslo monopoliu, valstybs sikiimas nra pageidautinas. tai atkreipia
dmes ymus ekonomistas ir konservatyviojo liberalizmo gynjas Miltonas
Friedmanas. Anot jo, valdios paskirtis atlikti tam tikrus veiksmus, kuri
rinka pati savaime atlikti negali, btent apibrti ir aikinti aidimo taisykles
bei priirti, kad j bt laikomasi. Valdios priemonmis taip pat gali-
ma atlikti tokias funkcijas, kurias galbt atlikt pati rinka, jeigu netrukdyt
tam tikri techniniai ar panas sunkumai. Visais tokiais atvejais grynai sava-
norik main katai yra arba per dideli, arba mainai ivis nemanomi. Yra
dvi bendros toki atvej klass: monopolis arba panas rinkos defektai ir
kaimynysts padariniai. Mainai i ties yra savanoriki tik tada, kai yra be-
veik lygiavert alternatyvaus pasirinkimo galimyb. Monopolis tai alterna-
tyvos nebuvimas, vadinasi, ir ribojama main laisv. Monopolis danai, o gal
ir daniausiai atsiranda dl valstybs paramos arba dl individ susitarimo.
Tokiu atveju problema gali bti sprendiama nutraukiant valstybin mono-
90
poli skatinim arba vedant taisykles, panaias antitrestinius statymus.
Taiau monopolis gali atsirasti ir tada, kai vienintelio gamintojo arba vienin-
tels mons buvim lemia techninis efektyvumas. [...] Paprasiausiu pavyz-
diu gali bti telefono paslaugos tam tikroje bendruomenje. Tokius atvejus
vadinsiu techninio monopolio atvejais. Kai dl technini slyg rinkoje na-
traliai susikuria monopolis, turime rinktis vien i trij alternatyv: privat
monopol, valstybin monopol arba valstybs reguliuojam privat mono-
pol. Visos trys pasirinkimo galimybs yra blogos, todl turime rinktis vien
i blogybi
43
. Friedmanas sako, kad pasimoks i paskutini dviej blogy-
bi jis nenoromis daro ivad, jog privatus monopolis, matyt, bt maiau-
sia blogyb. Kita vertus, rinkimasis i trij blogybi privataus monopolio,
valstybinio monopolio ir reguliuojamo monopolio negali bti vienas vi-
siems laikams, nes keiiasi aplinkybs. Jeigu techninis monopolis susikuria
vadinamj gyvybini paslaug srityje arba jeigu jo monopolin galia tam-
pa grsminga, tada net trumpalaikiai privataus monopolio padariniai gali
bti nepakeiiami. Tokiu atveju valstybinis reguliavimas ir nacionalizavimas
gali bti maesn blogyb
44
. Taiau techninis monopolis savaime negali pa-
teisinti tokio valstybinio monopolio, kuris kurtas remiantis statymu, drau-
dianiu jam su kuo nors konkuruoti.
Bet yra atvej, kai negalimi grynai savanoriki mainai, nes individo veiks-
mai daro poveik kitiems individams, taiau nei pastarieji, nei jis pats negali
u tai gauti kompensacijos. Friedmanas juos vadina kaimynysts padarini
atvejais. Toki padarini pavyzdys gali bti ups terimas. Up teriantis as-
muo veria kitus mones naudotis nevariu vandeniu. U tam tikr kain tie
kiti gal ir sutikt paksti al, taiau jiems veikiant individualiai nemanoma
nei ivengti daromos alos, nei isireikalauti u j deramos kompensacijos.
Taiau ir tokiais atvejais valstybinio monopolio steigimas labiausiai giny-
tinas sprendimas. Tiek vietimo, tiek monetarin, nans ar skalin (ido)
91
politika, sveikatos apsauga ar socialin rpyba, netgi alies gynyba idealiu
atveju galt bti perimta i valstybs.
Liberalizmo pakraipa, ipleianti, palyginus su klasikiniais ir konservatyviai-
siais liberalais, valstybs funkcijas, yra socialistai arba socialdemokratai. Kaip
ir visi liberalai, svarbiausiomis socialinmis vertybmis jie laiko individo lais-
v, privaios nuosavybs teis ir laisvj verslininkyst. Kitaip negu klasikiniai
ir konservatyvieji liberalai, socialdemokratai pripasta socialinio teisingumo
vertyb, valstybins nuosavybs funkcionavim laisvojo verslo sistemoje, vers-
lo sistemos reguliavim, o gerovs valstyb laiko valstybins veiklos tikslu.
Kaip ir visi liberalai, socialdemokratai mano, kad individo laisv yra susiju-
si su jo turjimo ir vartojimo matu. Kuo turjimas ir vartojimas yra didesnis,
tuo individas laisvesnis. Taiau laisvojo verslo sistema sukuria visuomen,
kurioje laisvosios verslininkysts sukurtos grybs pasiskirsto labai nevieno-
dai. Vieni visuomens nariai vartoja labai maai ir nra laisvi, o kai kurie turi
labai daug l ir vartoja jas neracionaliai. Todl, norint optimizuoti indivi-
d laisv, reikia ilyginti produkto pasiskirstymo laisvojoje verslininkystje
netolygumus. Tai pirmiausia galima padaryti progresini mokesi politika.
Kuo didesnius pelnus gauna verslo subjektai, tuo didesnius mokesius, anot
socialdemokrat, jie turt mokti. Tie mokesiai naudojami vairiausioms
socialinms programoms vykdyti: mokti paalpas maiausias pajamas tu-
rintiems asmenims, aprpinti visus visuomens narius btin normaliai as-
menybs raidai palaikyti grybi paketu, taip garantuojant visiems visuo-
mens nariams minimalias laisvs slygas. T btin grybi paket sudaro
kiekvieno asmens teis gyvybs apsaug nemokamas btinas gydymas ir
slauga, asmens teis moksl nemokamas bendrasis isilavinimas, kiekvie-
no asmens teis darb speciali darbo viet krimas ir nedarbo paal-
p mokjimas. Taip pat gali bti remiamas buto ilaikymas maas pajamas
turintiems asmenims, valstybs subsidijuojamas vieasis transportas ir kt.
92
Toksai grybi paketas gali bti didesnis ar maesnis, taiau socialdemokra-
tai niekada jo neatsisako ir valstybs tikslu laiko jo gyvendinim, kaip vien
i socialinio teisingumo realizavimo slyg.
Toli siekiantys ir daug aprpiantys valstybiniai tikslai reikalauja dideli
mokesi. O dideli mokesiai, anot klasikinio ir ypa konservatyviojo libe-
ralizmo atstov, stabdo kio raid. Taiau socialdemokratai atsikerta, kad
galima turti abu dalykus: didelius mokesius ir spari ekonomikos pltr.
Skiriant pakankamai l mokslinei veiklai bei naujoms paangioms tech-
nologijoms diegti, skatinant j veikl, galima spariai pltoti gamyb. Todl
efektyviai naudojami mokesi moktoj pinigai nebtinai ltins gamybos
augim.
Taiau turbt pats didiausias skirtumas tarp socialdemokrat ir kit li-
beral yra susijs su socialdemokrat poiriu valstybs dalyvavim organi-
zuojant gamyb. Klasikinio ir konservatyviojo liberalizmo atstovai mano, kad
valstyb privalo tik atkurti laisvojo verslo slygas ir saugoti statymus, bet jo-
kiu bdu neorganizuoti ir nevykdyti gamybos. Anot Friedricho Augusto von
Hayeko ir Karlo Raimundo Popperio, tiesioginis valstybs kiimasis gamyb
yra tiesiausias kelias vergov. Permusi gamybos kontrol, valstyb neiven-
giamai perima ir kit mogaus veiklos srii kontrol. Tai rodo makartizmo
siautjimas JAV, kaip new deal (naujojo kurso) padarinys. Pagaliau tai tiesio-
giai parod tiek faizmo, tiek marksizmo politins sistemos.
Socialdemokratai mano, kad kai kuriais atvejais valstyb gali ir turi sikiti
laisvosios verslininkysts funkcionavim ir perimti kai kuri gamybos sri-
i, pirmiausia technologinio monopolio ir kaimynysts padarini kontrol.
ia, socialdemokrat nuomone, valstybinis monopolis arba valstybs regu-
liuojamas privatus monopolis bt geriausia ieitis. Gamybos srii kontro-
l socialdemokratai teisina, remdamiesi Nobelio premijos laureto, ymaus
XX a. ekonomisto Johno Maynardo Keyneso teorija. Pabandysime rekons-
93
truoti kai kuriuos jos bruous, remdamiesi Roberto Heilbronerio
45
ir Miltono
Friedmano aikinimu.
Nuo 1879 iki 1913 met JAV laiksi aukso standarto. Taiau i tikrj tai
nebuvo tikras aukso standartas. Valdia leido savo popierinius pinigus, o
privai bank depozitai tapo efektyviausia atsiskaitym priemon. Bank
veikla buvo priirima valstybini agentr. Valstybs ido, bank ir indivi-
d turimas auksas sudar ne daugiau kaip 20 % visos pinig mass ir tas pro-
centas kasmet majo. irint i dabarties pozicij, padtis buvo visai ne-
bloga, taiau to meto amerikieiai man kitaip. mons baiminosi, kad JAV
atsisakys aukso standarto, ir todl doleris nuverts usienio valiut atvilgiu.
Nepasitikjimas doleriu ir kapitalo traukimasis svetur sukl deiacij ir dau-
giausia nulm 1890 met pradioje kilusi sunki kelerius metus trukusi
depresij. 1907-aisiais kilo panika, bankams sutartinai atsisakius konvertuo-
ti indlius grynuosius pinigus. Nepasitenkinimas nans sistema pagaliau
virto reikalavimu valdiai imtis skubi priemoni. Kongresas steig Tautin
pinig komisij, kuri rekomendavo sukurti Federalin rezerv sistem. 1913
metais Federalin rezerv sistema pradjo veikti. Jos udavinys buvo prii-
rti bankus ir garantuoti vairi pinig form tarpusavio konversij. is val-
dios organas turjo didiul laisv reguliuoti pinig kiek JAV ir daryti tak
viso pasaulio nans bklei.
Iki didiosios 1929 met krizs ekonominiai procesai visuomenje buvo
suvokiami madaug taip: ekonomikai pltojantis, atsiranda didesnis kredi-
t poreikis, nes reikia pinig gamybai pltoti. Bankai, nordami teikti dau-
giau kredit, kelia depozit palkanas, taip skatindami mones dti pinigus
bankus. Taiau dl to kreditai brangsta. Procesas vyksta tol, kol verslinin-
kams nebeapsimoka imti brangi kredit. Gamybos pltra ima ltti, kredi-
t poreikis maja, todl bankams tenka piginti kreditus ir mainti u de-
pozitus mokamas palkanas. Kreditai vl atpinga, verslui pasidaro naudinga
94
imti kreditus ir plsti gamyb. Toks svyruoklinis procesas gali tsti be galo.
Taiau iame procese yra viena silpna vieta ir ji susijusi btent su bankais.
Bankas sugeba gauti peln dl to, kad u kreditus ima didesnes palkanas,
nei moka u depozitus. Tai reikia, kad paiame banke grynj pinig yra
nedaug. Kai mogus deponuoja lit bank, bankas gali pridti deimt ar
dvideimt cent prie savo grynj pinig. Likusi sum jis imoka pro kit
langel. Tuos imoktus pinigus vl galima vienaip ar kitaip deponuoti banke.
Todl kiekvienam litui grynaisiais bankas turi keli lit depozitin skol. Taigi
depozitai didina bendrj pinig mas. Tam tikram grynj pinig kiekiui
bendroji pinig mas yra tuo didesn, kuo didesn savo pinig dal visuo-
men nori laikyti banke. Kiekvienas masinis indlinink mginimas atsiim-
ti savo pinigus neivengiamai maina bendrj pinig kiek. Vienas bankas,
mgindamas atsiskaityti su savo indlininkais, prads spausti kitus bankus
susigrindamas paskolas arba parduodamas investicijas, arba atsiimdamas
savo depozitus. ie bankai savo ruotu ims spausti kitus ir ydingas proce-
sas plis savaime bank pastangos gauti grynj pinig numu vertybini
popieri kain ir padarys bankus nemokius, nors iaip jie bt visai moks.
Todl kiekvienas per spaud pareiktas nepasitikjimas konkreiu banku yra
labai alingas pirmiausia bankui, o, galbt, ir visai nans sistemai. Tokia
padtis iki Federalins rezerv sistemos sukrimo sukeldavo bank panik.
Ieities buvo iekoma, atsisakant konvertuoti depozitus grynuosius pinigus.
Taip, pavyzdiui, atsitiko JAV 1907 metais. Nors toks sprendimas trumpam
pablogindavo padt, panika nustodavo plisti ir paddavo ivengti iaip jau
moki bank bankroto. Po keli savaii ar mnesi, kai padtis stabilizuo-
davosi, bankai vl imdavo vykdyti depozit operacijas ir parsiddavo kio
kilimas pinig masei nesumajus. Viena i pagrindini prieasi, dl ko
buvo sukurta Federalin rezerv sistema, ir buvo mginimas ivengti pana-
i situacij. iai sistemai buvo suteikta teis ir galia leisti grynuosius pini-
95
gus tuo atveju, jei kilt masin visuomens paklausa keisti depozitus gry-
nuosius pinigus. Bankai galjo keisti savo akcijas ir gauti grynuosius pinigus.
Taip buvo tikimasi sulaikyti bet koki panik, ivengti depozit keitimo
grynuosius pinigus sustabdymo ir ukirsti keli monetarini krizi sukelia-
moms depresijoms.
Taiau 19291933 met Didioji depresija JAV parod, kad lkesiai buvo
nepamatuoti. Po Didiojo karo Jungtinse Valstijose spariai vystsi ekono-
mika ir kilo moni gyvenimo lygis. mons tikjosi, kad galiausiai bus ga-
lima atsikratyti skurdo ir kiekvienas mogus bus turtingas. tai Demokrat
partijos pirmininkas Johnas J. Raskobas aikino: Jei mogus kas savait ati-
deda 15 doleri ir juos investuoja perspektyvias paprastsias akcijas, po
dvideimties met jis turs maiausiai 80 000 doleri, o mnesio pajamos
i t investicij sieks 400 doleri. Jis bus turtuolis.
46
ia turima galvoje, kad
mogus gaunamus dividendus, madaug 6 % per metus, nuolat reinvestuos.
Tokia politika dav vaisi. Daugelis darbinink pirkdavo akcijas ir, beje, gau-
davo pelno. Maa to. Ekonominio pakilimo metais apsimokjo imti i bank
kreditus, pirktis u juos akcijas ir i dividend gauti pelno. Taiau taip elgtis
yra labai rizikinga. Net ir mons pirkdavo kit moni akcijas, uuot inves-
tavusios gamyb. Bet investuoti akcijas ir gamyb nra vienas ir tas pats.
Turintieji nedidel akcij paket negali valdyti j kurso. Jei, pavyzdiui, pi-
nigai investuojami gamyb, gamintojas, inodamas rinkos funkcionavimo
principus ir orientuodamasis, kokia yra paklausa bei pasila, galjo numa-
tyti, kokio pelno jis daugma galt tiktis. Su akcijomis yra kitaip. J kurso
svyravimai daug sunkiau prognozuojami, ypa kai padtis darosi nestabili, o
akcij kursas nepamatuotai pakils.
Be to, skatindama kio augim, valstyb sudar lengvatines slygas var-
tojimo kredit gavjams. Vidutinis amerikietis savo gerove naudodavosi tie-
siog saviudikai: jis ustatydavo vis savo turt, iteklius pavojingai didi-
96
no pirkdamas isimoktinai, o paskui apsidrausdavo, pirkdamas fantastikus
kiekius akcij, ir dargi ne u savo pajamas, o u pasiskolintus pinigus. Akcij
kursas stabiliai, metai i met didjo. Ir, aiku, tapo pernelyg ipstas. Taip
ilgai bti negaljo. Uteko nedidelio akcij kurso susvyravimo, kad labiausiai
rizikav j pirkjai pradt atsikratyti sav akcij. Tai sukl akcij kritim.
Norinij parduoti akcijas labai spariai daugjo, o perkanij nebebuvo.
Paskutin 1929 met spalio savait vertybini popieri rinka lugo. Per du
beprotikus mnesius rinka prarado tai, kas buvo sukurta per dvejus greito
kio kilimo metus. Kaip paymi Friedmanas, nuo 1929 met rugpjio iki
1930 met spalio bendroji pinig mas sumajo beveik 3 %. Kaip inoma,
pinig mas sudaro ne tik grynieji banknotai, bet ir vertybiniai popieriai bei
akcijos, taip pat vairs bank sipareigojimai. Federalin rezerv sistema
toki ekonomikos raid visai nereagavo ir netrukd pinig masei mati.
Krizs dar paatrjo, kai 1930-j lapkrit prasidjo bank bankrotai. To
ir reikjo tiktis, nes, krintant akcij vertei, darosi sunku grinti kreditus, o
tai, savo ruotu, eidia bank stabilum. lugus vienam kitam bankui, ind-
lininkai apgul bankus, mgindami atgauti savo indlius. Panika apm vis
al ir pasiek aukiausi tak 1930 met gruod, bankrutavus Jungtini
Valstij bankui. is bankas buvo vienas didiausi JAV, turjs apie 200 mi-
lijon depozit. Kita vertus, visi man, kad tai valstybinis bankas, nors i
tikrj jis buvo privatus ir tik turjo skamb pavadinim. Bank bankrotai
ir tbtinis indlinink noras atsiimti depozitus gerokai sumaino bendr
pinig mas. Anot ms jau minto Heilbronerio, 1930 metais nacionalins
pajamos sumajo nuo 87 milijard doleri iki 75 milijard. 1931 metais jos
krito iki 59 milijard, o 1933-iaisiais pasiek 39 milijardus. sisiautjus krizei,
bankrutavo 85 tkstaniai rm, gyvenamj nam statyba sumajo 95 %,
bendra tarnautoj alga 40 %, o darbinink atlyginimai 60 %. Bedarbi
armija padidjo iki 14 milijon moni.
97
Klasikiniu to meto ekonomikos funkcionavimo supratimu, taip neturjo
atsitikti. Kaip esame sak, ekonomika, remiantis klasikiniu supratimu, funk-
cionuoja pagal svyruokls princip. i koncepcija teigia, jog paiame verslo
cikle montuotas automatinis apsaugos reguliatorius kai tik santaup (de-
pozit) atsiranda per daug, j skolinimasis atpinga, ir verslo monms atsi-
randa palankesns slygos investuoti. Ekonomika gali smukti, bet ji greitai
pati turi ir atsitiesti. Taiau Didiosios depresijos metais palkan norma
sumajo, bet niekas nepasikeit. Ar santaup srautas krizs dugne nesuma-
ina palkan normos, o i tada ar nepaskatina verslo pasinaudoti pigiais pi-
nigais ir iplsti gamyb? Johnas Maynardas Keynesas atsak labai paprastai:
krizs dugne jokio santaup srauto nra. Kai gamyba maja, pajamos joje
maja, o pajamoms majant, santaupos nyksta. Stokojant pinig visuome-
n nebetaupo, ir depozit beveik nelieka. Sunyk taupymo mastai griov ne
tik nansin moni saugum, bet ir paralyiavo k. klausim, kada bus pa-
siektas dugnas ir ekonomika savaime ims kilti, Keynesas atsak niekada.
Savo veikale Bendroji teorija jis ra: Pirma, engusi krizn, ekonomika
gali joje ir likti. Jos veikimo mechanizme nra nieko, kas j i krizs itrauk-
t. Pusiausvyra gali puikiausiai laikytis, ir kai yra nedarbas. Antra, klest-
jimas priklauso nuo investicij. Jei verslo ilaidos kapitalinms investicijoms
maja, gamyba atsiduria apimties majimo spiralj. Gamybos pltojimosi
spiral ims veikti tik tada, kai verslo investicijos dids. Ir, treia, investici-
jos yra autonomika varomoji ais kio mechanizme. Pati kapitalizmo er-
dis ne garantija, o netikrumas. Net kai verslo mons nedaro joki klaid,
kapitalizmui nuolatos gresia persotinimas, o persotinimas yra ekonomikos
smukimas
47
.
Kai 1936 metais Keyneso Bendroji teorija ivydo vies, jos rekomen-
dacijos buvo ne tiek nauja ir radikali programa, kiek jau pradto vykdyti
kurso pagrindimas. Naujoji kio politika msi laikin priemoni darbo rin-
98
koje. Nedarbas buvo pasieks tok lyg, kad veiksm buvo btina griebtis
ir dl politini prieasi. mons raussi iukliadse, iekodami mais-
to likui, kl riaues ir reng protesto eisenas. Pagalb bedarbiams pra-
djo teikti Herbertas Clarkas Hooveris, ir vliau tai dar Franklinas Delano
Rooseveltas steig vieuosius darbus, kurie tapo rimt kio projekt gy-
vendinimu. Keyneso nuomone, valstyb, nordama atgaivinti k, turi inves-
tuoti jo pltr, organizuodama ir kurdama visai aliai reikalingas kio akas.
Keyneso pasilyta ekonomikos gaivinimo strategija padjo: nacionalins pa-
jamos ir visuminis vartojimas po trejus metus vyriausybs daryt nansini
injekcij padidjo 50 %. Vliau, Antrojo pasaulinio karo metais, vyriausybs
ilaidos paoko iki tam laikotarpiui neregto 103 milijard doleri dydio
(palyginti su 15 milijard 1936 metais). Tai slygojo ne tik visik uimtum,
bet ir sukl iniacij. Ir iuo atveju Keynesas surado ieit. Knygoje Kaip
apmokti kar jis silo privalom taupym kiekvieno atlyginim gaunan-
io asmens udarbio dal privalomu bdu imokti vyriausybinmis obliga-
cijomis, kurios nebt iperkamos, kol pasibaigs karas. Didiosios depresijos
metais investicij buvo per maa, o karo metais j apimtis buvo pernelyg
didel. Privalomas taupymas turjo perskirstyti investicijas, sumainti j ap-
imtis, kartu iniacijos rizik.
Investicij svarbos kio pltotei grindimas glaudiai susijs su Keyneso
pasilytu multiplikatoriaus veiksniu. Supaprastint Keyneso model paai-
kinsime, remdamiesi Friedmanu. Tarkime, valstybs ilaidos didinamos 100
doleri, nepadidinus mokesi. Tada mons, gav papildom imt dole-
ri, gaus didesnes pajamas. Dal j, tarkime, tredal, jie sutaupys, o du tre-
dalius ileis. Vadinasi, antrame pinig cirkuliacijos rate kakas kitas gaus apie
66 dolerius pajam. Jis, savo ruotu, dal sutaupys, o dal ileis. Jeigu kiekvie-
name rate tredalis sutaupomas ir du tredaliai ileidiami, tai 100 doleri
papildom valstybini ilaid sukurs, pasak ios analizs, 300 doleri paja-
99
m. Tokia yra paprastoji Keyneso multiplikatoriaus analiz, kai multiplikato-
rius lygus trims. Aiku, vienkartin 100 doleri injekcija greitai ibls, taiau,
jei valstybs ilaidos bus didinamos 100 doleri kasmet, tai, kaip skelbia i
analiz, pajamos kasmet padids trimis imtais doleri
48
.
Friedmanas labai skeptikai vertina Keyneso multiplikatoriaus idjas.
Pirma, jo nuomone, Keynesas nenurodo, kaip valdia ileidia tuos 100 do-
leri. Pajamos i viso gali nepadidti tai priklauso nuo t pinig leidimo
bdo. Antra, nenurodoma, i kur valdia gauna tuos 100 doleri. Jeigu sko-
linasi i visuomens, tai tiesiog deine ranka 100 doleri pasiskolina i vien
moni, o kaire ranka atiduoda juos kitiems. Pinigai atsiduria pas kitus mo-
nes, taiau bendras j kiekis nepakinta. Reziumuodamas Friedmanas rao:
kuo atkakliau vartotojai laikosi vartojimo ilaid dydio, nepaisydami savo
pajam dydio, ir kuo atkakliau kapitalini preki pirkjai laikosi jiems skir-
t ilaid dydio, nepaisydami savo snaud, tuo labiau rezultatas arts prie
300 doleri papildom pajam ribos Keyneso modelyje. Kita vertus, kuo at-
kakliau pinig savininkai laikysis savo geidiamos proporcijos tarp grynj
pinig ir pajam, tuo labiau rezultatas arts prie nulinio pajam didjimo
grietai kiekybiniame modelyje. Kaip bus i tikrj, tai ne teorinis, o empi-
rinis klausimas.
Valstybs sikiim laisvojo verslo sistem, investuojant tiesiogiai gamy-
b, socialdemokratai teisina, remdamiesi pirmiau aptarta Keyneso teorija.
Jei, tarkime, kuri nors kio aka, socialdemokrat nuomone svarbi visuome-
nei, neilaiko konkurencijos laisvojo verslo sistemoje, j galima, o kartais ir
reikia gelbti investicijomis arba net nacionalizuoti. Kai kis atsigaus ir ga-
myba taps rentabili, j bus galima denacionalizuoti. Kiekviena valstyb dau-
geliu ekonomini ryi yra susijusi su kitomis valstybmis ir kio subjektais.
Jei, tarkime, kitame krate yra maesni mokesiai arba valstyb tiesiogiai
remia eksport (taiko neigiam pridtins verts mokest kaip Kinija), tai
100
valstyb gali didesniais muitais arba grietesniais reikalavimais produkcijos
kokybei gyvendinti protekcionistin politik apginti vietinius gaminto-
jus nuo svetim gamintoj spaudimo. Protekcionistine mokesi bei muit
sistema valstyb gali siekti bendrj savo tiksl, ypa skatindama mokslo
ir paangi technologij pltr, sudarydama slygas harmoningai viso kio
pltotei ir nacionalini interes saugojimui. Kita vertus, kilus krizei, valstyb
gali tiesiogiai reguliuoti nans sistem, didindama biudeto decit ir kar-
tu valstybs skol, tiek leisdama grynuosius pinigus, tiek imdama paskolas
i tarptautini fond, tiek perimdama bank kontrol. Reikia pasakyti, kad
kol nra nans krizs, patrauklesn atrodo Friedmano sistema, bet, itikus
krizei, politik simpatijos krypsta Keyneso pus.
Kaip matome, socialdemokratai yra u ypa stipri valstyb. J idealas
gerovs valstyb. Pasiekti tok ideal padeda grynasis protas sumanus ir
racionalus mstymas.
101
PRAGMATIZMAS
Artima pozityvizmui yra pragmatizmo loson koncepcija, susiformavusi
Amerikoje XIX ir XX a. svartoje. Charlesas Sandersas Peirceas, Williamas
Jamesas ir Johnas Dewey danai apibdinami kaip trys pragmatizmo klasi-
kai. Nors visi jie atmet klasikin tiesos korespondencijos teorij ir painimo
kaip tikrovs atspindio samprat, j poiriai toli grau nesutapo. Jie vienas
kit painojo ir vertino, taiau niekada neman priklaus bendram susiste-
mintam losoniam judjimui. Peirceas laik save Kanto sekju, itobulinu-
siu jo kategorij sistem ir login teorij. J labiausiai domino login kalbos
analiz, matematika ir eksperimentiniai mokslai. Loginiai Peirceo tyrinjimai
neabejotinai veik Wittgensteino pairas ir buvo reikmingi visai analitinei
losojai. Jamesas rimtai nevertino nei Kanto, nei Hegelio, menkai domjosi
logika, taiau jam labiau nei Peirceui rpjo psichologija ir religija. Dewey,
gerokai paveiktas Hegelio losojos, buvo Kanto sistemos prieininkas. Jis
daugiau dmesio skyr pedagogikai bei politikai, o ne mokslui ar religijai.
Savo antimetazine nuostata pragmatizmas priartja prie pozityvizmo ir
kartais yra netgi vadinamas neopozityvizmu, nors neopozityvizmo terminas
labiau siejamas su loginio empirizmo losone koncepcija.
1. Charleso Sanderso Peirceo losoja
Pierceo pairas rekonstruosime remdamiesi Jurijaus Melvilio tyrinji-
mais
49
. Amerikiei losofas, zikas, matematikas ir pragmatizmo pradinin-
kas Peirceas gim 1839 metais Kembride, Masausetso valstijoje. Jo tvas
Benjaminas Peirceas buvo ymus amerikiei matematikas. Ankstyvoje jau-
nystje Peirceas pasiymjo neeiliniais matematiniais gabumais. Jis moksi
Harvardo universitete, o vliau studijavo chemij universitetinje Lorenso
mokslinje mokykloje. J baig 1863 metais. Vliau 15 met jis reiksi vai-
102
riose mokslo srityse: dirbo astronomu Harvardo observatorijoje ir padar
fotometrijos atradim. Nuo 1861 met dirbo ziku pakrani geodezini
tyrim staigoje. ia dirbdamas aptiko klaid gravitacijos jg matavimuo-
se, panaudojant svyruokl, ir jas itais. Be to, 18651869 metais Peirceas
skait logikos paskaitas Harvardo universitete. Apie 1867-uosius pasirod jo
losoniai straipsniai, ir Peirceas buvo irinktas Amerikos moksl ir men
akademijos nariu. 1872 metais jis steig metazik klub, kuriame nagri-
njo losones problemas su artim pair losofais. Tam klubui priklaus
ir Jamesas. Tsdamas tyrinjimus geodezinje tarnyboje, 18791884 metais
Peirceas dst logik Johno Hopkinso universitete. ia kartu su keliais talen-
tingais studentais jis padar svarbi santyki logikos, tikimybini motyva-
cij teorijos atradim ir, nepriklausomai nuo Friedricho Ludwigo Gottlobo
Freges, pasil logikoje vartoti kvantorius.
Devintojo deimtmeio pabaigoje Peirceas apleido mokslin veikl. 1887
metais jis paveldjo didel palikim, pasitrauk Milford, Pensilvanijos vals-
tijoje, ir gyveno menkai bendraudamas su aplinkiniais iki pat mirties.
Peirceas buvo plai pair losofas, reiksis visose losojos srityse.
Svarbiausi jo nuopelnai yra logikai, taiau jis ne svar indl ir epistemolo-
gij, mokslinio metodo teorij, semiotik, kosmologij bei matematik. Kiek
menkiau Peirceas tyrinjo etik, estetik, istorij, fenomenologij bei religij.
18601870 metais paraytuose straipsniuose Peirceas kritikuoja Ren
Descarteso painimo teorij. Pirmiausia jis abejoja tuo, kad mes turime vidi-
n inojim, kaip aikias proto idjas, ir kritikuoja intuityvaus painimo sam-
prat. Jo nuomone, nra intuityvi ini toki, kurios logikai nepriklau-
so nuo ms patyrimo. Nesutinka jis ir su Descarteso visuotinio abejojimo
principu. I tikrj, kiekvienas teorinis mstymas remiasi tam tikromis prie-
laidomis, kurios laikomos teisingomis, taiau negali bti teorikai rodytos,
t. y. tenka pripainti rodymo pagrind nerodomu.
103
Dedukcija, kaip pagrindinis samprotavimo metodas Descarteso loso-
joje, turi turti pradi ir remtis absoliuiai tikromis, nereikalaujaniomis
rodymo, savaime aikiomis iniomis. Darydamas prielaid dl toki akivaiz-
di ini, Descartesas siek rasti bendruosius principus arba pradus visa ko,
kas tik gali bti. Naudodamasis tokiomis iniomis, Descartesas siek sukurti
vaizd pasaulio, kurio visos dalys bt susietos bendr btin logini ryi
sistem, atvaizduojani btin daikt ry. Kurdamas baigt metazin sis-
tem, Descartesas iekojo pradini princip natralioje proto viesoje.
Peirceas klausia, ar manomos betarpikos, intuityvios inios, ar visos
inios yra slygotos kit, ankstesni ini? Pasak jo, mes neturime vidins
savistabos galios, visos inios apie pasaul gaunamos pasitelkus hipotetin
samprotavim, paremt iniomis apie iorinius faktus; mes neturime jokios
intuicijos galios, o visos inios yra logikai nulemtos ankstesni ini. Be to,
mes nesugebame mstyti be enkl pagalbos.
Aikindamas, ar mes galime mstyti nesinaudodami enklais, Peirceas
sako, kad kiekviena mintis yra enklas. K tai reikia? Pirmiausia tai, kad jokia
atskirai paimta mintis dar nra inios. Tai kertasi su Descarteso nuomone,
kad kiekviena teisinga mintis, pavyzdiui, sprendinys, jeigu ji atitinka tikrj
dalyk padt, yra inios apie tuos dalykus. Peirceo nuomone, mintis tra tik
kakieno enklas, kurio turin ir reikm manoma atskleisti pasitelkus kitas
mintis. Todl kiekviena mintis turi bti nukreipta kit mint. Taiau ir i yra
enklas. Vadinasi, mstymas yra tolydus procesas, kuriame kiekvien mint
turi interpretuoti kita mintis.
Peirceso nuomone, visas mini, kaip enkl, turinys yra gaunamas i
patyrimo, kuris yra vienintelis inojimo altinis. Todl enklas neturi jokios
reikms, jei juo ymimas nepaintas objektas. Peirceas mano, kad tikrov
yra visikai paini ir painim iki galo isemia tikrovs svokos. Todl paini-
mas ir btis ne tik yra tapats, tai tiesiog sinonimai.
104
Peirceas ginija ne tik intelektins intuicijos galimyb. Jis nepripasta ir
juslins intuicijos. Ir juslumas, lygiai kaip intelektas, yra slygotas ankstesns
patirties. Tuo bdu Peirceas atmeta juslinio suvokimo kaip tikrovs atspin-
dio teorij. Anot jo, vaizd, kuris stebjimo metu ikyla prie ms akis,
konstruoja protas, pasinaudojs ankstesniais jutimais. Pojiai nra tinkami
konkreiam vaizdui suformuoti. Todl ir pojiai nra daikto vaizdas, o tik jo
enklas. Juslumas, anot Peirceo, yra tiesiog ypatingas jutimas, igyvenimas,
tarkime, raudono, saldaus, lygaus ir t. t. Juslumas nieko neireikia ir neturi
jokios reikms, jis tiesiog yra. Todl jutimas yra tik materiali mstomo en-
klo kokyb. Visi jutimai (angl. feelings) yra vienodi ir nereikalauja jokio paai-
kinimo, taiau, kaip minties perdavjai, jie turi bti interpretuoti ir raciona-
liai paaikinti pasitelkus kitas mintis.
Jokia mintis ir joks jutimas savaime nra inios, jos atsiranda tik inter-
pretuojant juslinius arba mstymo enklus. Peirceas nepripasta betarpik
ini. Visos inios jam tai ivedimo rezultatas, todl enkl interpretaci-
ja, kaip nenutrkstamas loginis ivedimo ir samprotavimo procesas, tampa
svarbiausia losone problema. vairs ivedimo tipai ir bdai leist paai-
kinti faktus. O norint paaikinti fakt ar reikin, anot Peirceo, vis pirma
reikia nurodyti dsn ir susieti j su konkreiu faktu. Pavyzdiui, nurodydami,
kad naujai atrastas dangaus knas yra kometa, paaikiname daugel jo ypa-
tybi, nes jos kyla i to kno priklausomumo komet klasei.
Peirceas pripasta, kad inios turi bti inios apie tikrov, nes kitaip jos
taps iliuzins. Taiau pagal jo sistem tikrov negali bti ieitinis painimo
punktas, ji gali bti nebent galutinis painimo rezultatas. Painimo proce-
sas, anot Peirceo, pabaigiamas, kai mons prieina prie bendr ivad dl
tiriamos problemos. Tas bendras sutarimas ir yra tikrov. Tikrov nuo iliuzi-
jos Peirceui skiriasi tuo, kad iliuzin poir gali pareikti atskiras individas,
taiau bendruomen tok poir atmes.
105
Kategorij sistema. Kadangi visos inios, Peirceo nuomone, atrandamos
patyrimo bdu, kyla problema, kaip nuo patyrimo duomen arba, tiksliau,
juslinio patyrimo, pereinama prie svokins ini sistemos. Sprsdamas i
problem, Peirceas rmsi Kantu, kurio losoj ypa vertino. Peirceas
ra, kad Kanto studijoms jis skyr itisus trejus metus, o Grynojo proto
kritik buvo imoks beveik mintinai. Pasak Kanto, inios atsiranda inte-
lektui tvarkant juslini duomen vairov naudojantis ypatingomis svoko-
mis kategorijomis, kurios leidia tuos duomenis sutelkti viena. Ieities
takas Peirceui buvo Kanto kategorij lentel, kuri Peirceas po truput to-
bulino ir keit. Kategorij sistemos sukrim Peirceas laik didiuoju logikos
udaviniu.
Kantas kr savo kategorij sistem remdamasis tradicinje logikoje pri-
imtu sprendini skirstymu pagal kokyb, kiekyb, modalum ir santyk.
Peirceas pagrindu ima sprendini struktros analiz, nes, anot jo, vienis, kur
intelektas traktuoja kaip spdius, yra sprendini vienumas. Tas vienumas
slygotas predikato ir subjekto sryio. Pasak Peirceo, sprendinio S yra P
analiz gali atskleisti visas tuo sprendiniu numanomas kategorijas.
1867 metais Peirceas paskelbia nauj kategorij lentel. Ji apm pen-
kias kategorijas: substancijos, kokybs, santykio, reprezentacijos ir bties.
Substancijos kategorija sudaro sprendinio subjekt. Ji artimiausia tam, kas
tiesiogiai patiriama juslmis ir ireikia bendr esaniojo idj. Bties kate-
gorija atitinka jungt yra ir laiduoja sprendinio vienov, kuri rodo subjekto
ir predikato ryys. Likusios trys kategorijos yra trys elementariosios predika-
cijos formos. Kokybs kategorija, anot Peirceo, nra juslin duotyb, tai abs-
trakti hipotetin svoka, padedanti tiesioginius spdius susieti vienov.
Pavyzdiui, sprendinyje i krosnis yra juoda, juodumas yra kokybs katego-
rija. Kokyb galime apibdinti tik pagal panaum ar skirtingum kitos koky-
bs atvilgiu. Pagal t panaum ar skirtingum daiktas priskiriamas vienam
106
ar kitam koreliantui. Taip formuojasi santykio kategorija. Reprezentacijos ka-
tegorija reikia, kad tik dl interpretacijos, t. y. juslins mediagos aikini-
mo ir supratimo, susiformuoja paintin reikm. Juslins vairovs sintez,
atsirandani susiejant subjekt su predikatu, Peirceas supranta kaip sin-
tez naudojantis enklais. Suprasti ir paaikinti juslikai suvokiamus reiki-
nius vadinasi, tyrinti juos kaip tam tikro objekto enklus ir susieti su kitais
enklais.
Kiek vliau Peirceas keiia savo kategorij sistem. Tam j paskatino san-
tyki logikos tyrimai. Kadangi santyki logikoje teiginiams nesuteikiamas S
yra P pavidalas, i sprendini struktra nebegaljo bti kategorij sudary-
mo pagrindas. Anksiau pateiktos dvi kategorijos substancijos ir bties
tiesiogiai siejosi su sprendinio, kaip subjekto ir predikato, ryio supratimu.
Dabar Peirceas jas atmeta ir nuo 1870 met niekur apie jas nebeusimena.
Likusias tris kategorijas kokybs, santykio ir reprezentacijos Peirceas
pertvarko pirmumo (angl. rstness), antrumo (angl. secondness) ir tretumo
(angl. thirdtness) kategorijas. J savo darbuose nebekeiia. Logikoje Peirceas
skiria tris santyki ris, kurias gali ireikti loginiai terminai. Anot Peirceo,
santyki logikos tyrimai rodo, kad visi loginiai terminai yra arba monadiniai,
arba diadiniai, arba triadiniai. Kiekvienas poliadinis loginis terminas galiau-
siai suskaidomas iuos tris.
Pirmoji kategorija, arba pirmumas, ireikia monadin santyk. Ji ymi ko-
kyb kaip toki (pavyzdiui, mlynum) ir nerodo jokio santykio su kuo nors
kitu. Pirmumas gali bti ireiktas vien subjektiniu predikatu (pavyzdiui,
yra mlyna). Kalbdamas apie grynsias kokybes, Peirceas laikosi savitos
fenomenologins nuostatos, nes tik ji leidia kalbti apie grynsias kokybes,
nesusietas su objektu. (Pavyzdiui, aristotelinje tradicijoje substancijos ir
akcidens perskyra nesudaro prielaid kalbti apie tokias kokybes.) Anot
Peirceo, jautimas (angl. feeling) yra tiesioginio suvokimo kokyb. Tokios ko-
107
kybs yra, pavyzdiui, fuksino spalva, eterio kvapas, garveio vilpimas, chi-
nino skonis, emocij, isprendus paini lygt, meils jausmo kokyb ir t. t.
Pirmos kategorijos pavyzdys galt bti kiekviena visuminio jausmo kokyb.
Ji visikai paprasta ir neturi dali. Viskas turi savo kokyb. Peirceo pirmumas
iek tiek primena Platono idjas. Mes galime turti mlyno dangaus vaizd,
taiau tas mlynumas dar nebus pirmin kokyb. Tik mlynumas pats savai-
me yra grynoji kokyb arba pirmumas.
Formaliai irint, antroji kategorija antrumas reikia diad arba dvina-
r santyk. Paprastai diada sudaryta i dviej susijusi subjekt. Taiau diada
nra dviej jos termin, kurie sudaro vien element, suma. Peirceo inter-
pretacijoje diada yra faktas, individualus vykis. Faktas yra tai, kas atsitinka.
Kiekvienas faktas yra ia ir dabar, jis vyksta nepriklausomai nuo stebinio
individo, jis egzistuoja. Antrumas Peirceui reikia individual egzistavim,
aktual faktikum. Taiau kodl faktas reikia diadin santyk? Peirceas lin-
ks manyti, kad egzistavimas visada nurodo diadin santyk. Pavyzdiui, sa-
kydami, kad stalas egzistuoja, pasakome, kad jis yra tvirtas, keturkampis, ne-
permatomas, kietas ir t. t., kad jis veikia ms jusles ir, antra vertus, sukelia
grynai zinius poveikius traukia em, prieinasi spaudimui, sulaiko, kad
nekrist, ant jo padt knyg ir t. t. Tardami, kad alia stovi stalas, negalintis
veikti jusli ir nesukeliantis jokio zinio poveikio, kalbame apie sivaizduoja-
m stal. Peirceas pabria egzistavimo savarankikum ir nesunaikinamu-
m. Joks dsnis, jo nuomone, neveria atomo egzistuoti ir joks dsnis nega-
li atimti i jo egzistencijos. Matematinje logikoje Peirceas pateikia tok
pavyzd. mogus, vaiktindamas gatve, gali mstyti, ar egzistuoja iorinis
pasaulis. Taiau jei jis ukliudys praeiv ir parkris, vargu ar toks skeptikas su-
abejos tuo, kad iame vykyje buvo dar kakas, ne tik jo A. Pasiprieinimas
rodo, kad ia yra kakas, nepriklausantis nuo jo. Dl zinio pasiprieinimo
ms pastangoms turime pripainti, kad be mans, subjekto, kaip pirmojo,
108
yra dar kakas objektas, arba antrasis. Tas antrasis veria mus keisti savo
mini eig, atsivelgti j. Svarbiausias skirtumas tarp iorinio ir vidinio pa-
saulio, Peirceo nuomone, yra tas, kad vidiniai objektai greitai gyja norimas
modikacijas, o ioriniai objektai tai atkakls faktai, kuri joks mogus ne-
gali padaryti kitoki negu jie yra. Peirceui egzistavimas yra tokia bties r-
is, kuri reikiasi kaip opozicija kitam. Pagrindiniai egzistavimo bruoai, anot
Peirceo, yra: 1) buvimas tam tikrame erdvs ir laiko intervale, buvimas ia ir
dabar; 2) aktyvus reagavimas kitus daiktus ir sveika su jais; 3) pasiprieini-
mas ms pastangoms keisti fakt; 4) fakto nepriklausomumas nuo ms
mini apie j.
Toki fakto interpretacij Peirceas i dalies perm i Dunso Skoto. Pasak
Skoto, daikt esm kyla i Dievo proto, todl tik j gali painti mogaus pro-
tas, o egzistavimas visada yra individualus, yra ia ir dabar, jo altinis ne
Dievo protas, o Jo laisva valia. Todl egzistavimas gali bti suvoktas jutimais,
taiau pats savaime, savo itybje (lot. haeceity) jis turi kak neracionali-
zuojamo ir nesuvokiamo.
Treioji Peirceo kategorija tretumas yra loginis trij vidiniais ryiais
susijusi termin santykis. Tretumo negalima traktuoti kaip diadini san-
tyki, neprarandant j ypatingumo. Pavyzdiui, kaip nurodo Peirceas, pir-
klys i arab pasak met datuls vaisiaus kauliuk ir pataik dinui ak. Tai
buvo grynai mechaninis veiksmas ir jis neireik tikrojo tretumo. Metimas ir
pataikymas nepriklaus vienas nuo kito. Taiau jei pirklys bt tyia ketins
imuti dinui ak, tai bt tikras tretumas. ia reiktsi ketinimas, smons
veikla. Kiekviename proto veikime, anot Peirceo, gali bti aptiktas tretu-
mas. Be to, Peirceas mano, kad kiekvienas ketvirtinis ar penktinis santykis
gali bti pakeistas primini, antrini ir tretini santyki suma. Ankstyvojoje
kategorij lentelje tretinis santykis atitiko reprezentacijos kategorij, kuri
buvo naudojama enkl santykiams reikti. Kadangi kiekviename fenomene,
109
anot Peirceo, kartu reikiasi visos kategorijos, tai treioji kategorija yra lyg
dvi pirmsias kategorijas siejanti grandis.
Treioji kategorija yra susijusi su laiku. Pirmumas, arba jutimo kokyb,
nuo laiko nepriklauso. Antrumas, kaip faktas, yra ia ir dabar. Kitaip yra su
treija kategorija. tai kiekvienas eksperimentas vyksta laike. Eksperimentas
turi praeit, dabart ir ateit. Mes galime numatyti, kaip toliau vyks eksperi-
mentas. Kas mums leidia numatyti ateities vykius? Aiku, teigia Peirceas,
kad tai leidia numatyti eksperimentuojant aptiktas reguliarumas. Ateities
vykiai turi polink paklusti bendrai taisyklei, jie valdomi dsningumo. Dsnis
ir reguliarumas, anot Peirceo, yra tolyds, netrks. sivaizduokime, pavyz-
diui, linij, tarkime, apskritimo dal, kuri kakuriame take pereina ties.
Srityje, kurioje ties yra tolydi, ji paklsta tam tikram dsningumui. Lio
take tolydumas paeidiamas, ir ankstesnis dsnis nustoja veiks. Taigi to-
lydumo idja yra ir homogenikumo, ir vienodumo, t. y. reguliarumo, idja.
Taip Peirceas siekia sujungti reguliarumo, dsnio ir tolydumo idjas, susie-
damas jas su reprezentacijos idja, kuri ir yra treios kategorijos pagrindas.
Peirceo nuomone, vyki reguliarumas logine prasme reikia visuotinum.
Visuotinumas yra ir tolydumas. Visuotinumas reikia, kad joks fakt rinki-
nys negali sudaryti dsnio, nes dsnis perengia visas manomas vykstani
fakt ribas ir nustato, kaip bus apibdinti faktai, kurie gali vykti, nors visi jie
niekada nevyks.
Anot Peirceo, bendrieji principai realiai veikia gamtoje. Todl jis save laiko
scholastinio nuosaikiojo realizmo ir, pirmiausia, Dunso Skoto interpretaci-
jos sekju, t. y. Peirceas mano, kad galima dviem bdais aikinti, pavyzdiui,
laisv akmens kritim: 1) laikyti, kad vienodumas, kuriam paklsta krintantis
akmuo, yra atsitiktinis, ir nra jokio pagrindo tikti, kad kitas akmuo, netu-
rdamas atramos, nukris, panaiai kaip jei penkis kartus i eils imesta mo-
neta nukrito skaiiumi vir, nesitikima, kad bandant et kart vl atsi-
110
vers moneta; 2) tikti, kad vienodumas, kuriam paklsta krintantis akmuo,
nulemtas tam tikro bendro principo ir nustebti, jei tas vienodumas bus pa-
eistas. Peirceas sitikins, kad joks blaiviai mstantis mogus nepasirinks
pirmosios prielaidos.
Antroji kategorija ireik individual egzistavim, fakto egzistavim ia ir
dabar, o, remiantis treija kategorija, egzistavimas traktuojamas kitaip. ia
veiksmo reguliarumas tampa btina egzistavimo slyga, nes grynas individu-
alus egzistavimas arba aktualumas be tam tikro reguliarumo yra neapibr-
tas. Faktai gali bti suprantami tik tiek, kiek jie gali bti apibendrinti. Bet
apibendrinti faktus reikia nurodyti j veikimo reguliarum. Suprasti tam ti-
kr fakt, daikt ar objekt reikia nustatyti, kaip jie veikia, kokius reguliarius
veiksmus sukelia, taigi fakto egzistavimas yra jo veikim visuma.
Vienas i svarbiausi Peirceo losoni tyrinjim buvo enkl aikinimas.
Idj apie enkl santykius Peirceas perm, matyt, i Kanto. Kantas, tiesa,
specialiai apie enklus nekalba, taiau Grynojo proto kritikoje aikina, kad
ms vaizdiai nra daikt savyje atspindys, tuos vaizdius daiktai savyje
tik sukelia. Ms jusliniai spdiai yra ne daikt savyje kopijos, ne j vaizdai,
bet enklai. Kaip tik tai turi galvoje Peirceas, interpretuodamas enklus.
enklu Peirceas laiko tai, kas perteikia kiekvien apibrt tam tikro
objekto svok. Visi enklai perduoda svokas mogaus protui. Peirceas ie-
kojo bendriausio enklo apibrimo, kuris remtsi paprasiausiu, elemen-
tariu, nebeskaidomu enkliniu santykiu. O toks santykis, remiantis jo kate-
gorij aikinimu, buvo trinaris santykis. Taiau komunikacija yra keturnar.
Pavyzdiui, A pranea B (kitam asmeniui), enkl C apie objekt D. santyk,
tiesa, manoma iskaidyti trinar santyk: A pranea B enkl C, o B susieja
enkl C su D.
Plaiausia prasme enklas yra tai, i ko mes suinome apie kak kita.
enklas tuo ir reikmingas, kad nurodo, perteikia informacij apie tai, kas
111
yra u jo rib. Anot Peirceo, enklas yra A, jis ymi tam tikr objekt ar fakt
B, kur interpretuoja mintis C. Peirceo nuomone, kiekvien enklins irai-
kos nar galima apibdinti trimis kategorijomis, todl susidaro trys enkl
struktros trejetai.
Pirmasis trejetas apibdina enkl pat savaime (sekant pirmja katego-
rija). Savo ruotu, enklas pats savaime gali bti ireiktas viena i trij kate-
gorij. Taip susidaro trys pirmojo trejeto enkl rys: kvalisainas (qualisign;
nuo odio quality kokyb ir sign enklas), sinsainas (nuo single atski-
ras) ir legisainas (nuo odio legal dsningas). Taigi pirmuoju aspektu en-
klas gali bti kokyb, individual fakt ar reikin ir dsn ireikiantis en-
klas. Reikia atkreipti dmes tai, kad pirmojo trejeto nariai yra tarpusavyje
susij ir gyja reikmes tik interpretuoti bendrojo dsnio. Pavyzdiui, alia
viesoforo viesa yra kokyb (kvalisainas), taiau ji yra kokyb tik kaip vieso-
foro (sinsaino) viesa ir tampa enklu tik tada, kai yra interpretuojama ds-
nio (bendru susitarimu alia viesa reikia, kad kelias yra laisvas).
Antrasis trejetas atsiranda analizuojant enklo ry su objektu. Ir ia
Peirceas pritaiko savj kategorin skirstym, nurodydamas tris bdus, ku-
riais enklas gali atitikti savo objektus. Pirmiausia atotykis gali reiktis tuo,
kad enklas ymi bendr jo ir objekto kokyb. enklas, anot Peirceo, gali tap-
ti enklu paprasiausiai dl to, kad jis yra panaus savo objekt. Tok enkl
Peirceas vadina vaizdiniu (angl. icon). J pavyzdiai: atvaizdai fotograjos,
portretai, skulptros, tapybos darbai, diagramos schemos, briniai. Toks
atvaizdas gali bti ir muzikos kriniai, ireikiantys kompozitoriaus suma-
nym. Svarbiausi vaizdiniai moksliniame tyrime vaizdios schemos, kaip
antai geometriniai briniai, diagramos ir algebrins formuls. Anot Peirceo,
kiekviena algebrin lygtis yra vaizdinis enklas, nes algebriniais enklais (ku-
rie nra vaizdiniai enklai) parodo tiriam dydi santykius. Vaizdiniai en-
klai, Peirceo nuomone, gali padti atrasti naujus ryius ir netiktas tiesas.
112
Vaizdinis enklas yra tam tikras modelis, kurio analiz leidia aptikti mode-
liuojamojo objekto savybes. Pierceo supratimu, vaizdiniai enklai yra svar-
biausia informacijos perdavimo priemon.
Nors vaizdinis enklas yra enklas dl savo panaumo su enklinamuo-
ju objektu, jis negali bti faktins informacijos apie t objekt altinis, nes
nieko neteigia apie objekto egzistavim. Tai yra logikai galimas objektas.
Objekto egzistavim ymi indeksas antrasis antrosios trichotomijos na-
rys. Toks indeksas, pavyzdiui, gali bti suskambjs skambutis, reikiantis,
kad atjo sveias. Matematikoje indeksai daniausiai bna raids, yminios,
tarkime, trikampio kampus. Indeksas nieko neteigia, jis tik sako tai ia.
Pavyzdiui, A sako B irk, pauktis skrenda, o B klausia kur? Tada A turi
kreiptis indeks nurodyti ia, danguje, kairje ar kt.
Treij antrojo trejeto dal sudaro simboliai. Peirceui simbolis yra en-
klas, kuris prarast savo prasm, jei nebt interpretuojamas. Be to, reikia
atkreipti dmes, kad tiek antrojo, tiek pirmojo trejeto enklai yra tarpusa-
vyje susij, o ne atskiri. Tas pats reikinys gali skirtingais atvilgiais bti ir
vaizdinis enklas, ir indeksas, ir simbolis. Pavyzdiui, pdos atspaudas, kur
Robinzonas pamat smlyje, buvo jam indeksas, rodantis, kad saloje yra dar
kakas, ir kartu simbolis, nurodantis mogaus idj.
Tretysis trejetas tiria enkl interpretacij atvilgiu. Anot Peirceo, simbo-
liai gali bti arba terminai, arba teiginiai (sprendiniai), arba samprotavimai
(argumentai). O vaizdiniai enklai gali bti tik terminais, indeksai tik ter-
minais arba teiginiais, o simboliai gali bti visais trimis. Peirceo nuomone,
terminas tai tiesiog klass pavadinimas arba tikrinis vardas. Apie termi-
n negalima pasakyti, kad jis yra teisingas ar klaidingas. Loginiuose sampro-
tavimuose terminas pasirodo kaip neapibrtas teiginys ar teiginio forma.
Pavyzdiui, terminas mogus gali reikti x yra mogus. iuolaikinje lo-
gikoje termin atitinka propozicin funkcija, pavyzdiui yra geras (mo-
113
nadinis terminas); myli (diadinis); duoda (triadinis). Teigininis enklas, ki-
taip negu termininis enklas, yra dvipusis enklas. J galima gauti terminui,
t. y. predikatui, priskyrus tam tikr subjekt. Pavyzdiui, itas mogus yra
geras, Jonas myli Maryt. Todl teigininis enklas tai tokia enkl r-
is, kuri perduoda informacij. Jis gali bti arba teisingas, arba klaidingas.
Vadinasi, teiginys nurodo kak, turint reali bt, todl jis, pagal Peirceo
kategorij klasikacij, priklauso antrumui arba egzistavimui.
Samprotavimas Peirceui yra trejybinis enklas, pasiymintis racionaliu ti-
kinamumu. Samprotavimas privalo bti simboliu, t. y. enklu, kurio objek-
tas yra bendras dsnis. Samprotavimui priklauso ir enklas-teiginys, kuris
vadinamas samprotavimo prielaida, nes samprotavime dsnis reikiasi tik
per atskirus atvejus. Paprastai manoma, kad samprotavimas turi turti dvi
prielaidas. Peirceo nuomone, prielaidos gali bti sujungtos vien sakin. Be
prielaid, samprotavimas numato ir ivad. Jeigu terminas savaime nra nei
teisingas, nei klaidingas, o sprendinys yra arba klaidingas, arba teisingas, tai
samprotavimas visada siekia bti teisingas, nors, aiku, gali bti ir klaidingas.
Ties, anot Peirceo, samprotavimuose galima pasiekti, aiku, trimis bdais,
nes Peirceas trejybikumui teikia universali prasm. Tie trys bdai yra ie:
dedukcinis, indukcinis ir abdukcinis.
Abdukcin samprotavim logikos kontekst trauk btent Peirceas.
Abdukcija tai ivedimo bdas, kai tam tikriems faktams paaikinti ike-
liama hipotez. Hipotez gali bti tiesiogiai susijusi su konkreiu faktu arba
sudaryti bendro pobdio numatym, i kurio faktas kilt betarpikai, jei tik
numatymas bt teisingas. Specinis abdukcijos bruoas yra tas, kad ji ne-
garantuoja jos rezultato teisingumo. Kiek supaprastintai abdukcijos, induk-
cijos ir dedukcijos santyk galima pailiustruoti tokiu pavyzdiu.
Dedukcijos atveju i bendros taisykls ir prielaidos (konkretaus atvejo)
gaunama empirikai tikrinama ivada. Pavyzdiui:
114
Visi individai i aibs A turi savyb B,
Individas a yra i aibs A,
Vadinasi, individas a turi savyb B.
ia pirmoji prielaida yra bendroji taisykl, antroji prielaida atskiras atvejis,
o ivada empirikai tikrinamas teiginys. Jeigu prielaidos yra teisingos, tai
ivada visada teisinga, kai dedukcinis samprotavimas (silogizmas) yra taisy-
klingai sudarytas.
Indukcijos atveju tursime:
Individai a
1
, a
2
, a
3
priklauso aibei A,
iems individams bdinga tam tikra savyb B,
Vadinasi, visi aibei A priklausantys individai turs savyb B.
ia pirmoji prielaida yra atskiri atvejai, antroji prielaida tam tikri empiri-
kai tikrinami rezultatai, o ivada bendroji taisykl. Indukcinio samprotavi-
mo ivada nebtinai yra teisinga, bet, didjant atskir atvej skaiiui, galbt
artja prie tiesos.
Abdukcinis samprotavimas atrodys itaip:
Matome, kad individas a turi savyb B.
Jei bt teisingas universalus teiginys,
kad savyb B turi visi aibs A individai,
tai bt pagrsta manyti, jog a priklauso aibei A.
ia pirmoji prielaida yra empirikai tikrinamas rezultatas. Antroji prielai-
da universali hipotez, ar teorija. Ivadoje sprendiama apie atskir atvej
ssajas su universaliuoju teiginiu. Pavyzdiui, turime kiet mediag, kuri
laidi elektros srovei. inome, kad visi metalai yra kieti ir laids elektros sro-
vei. Vadinasi, tiriamoji mediaga turt bti metalas. Aiku, kad abdukcinio
samprotavimo ivada yra tik tiktina.
115
Peirceo atlikti enkl sistemos tyrinjimai padjo pagrindus semiotikos rai-
dai. Kita vertus, jo mokymas apie loginius painimo pagrindus tiesiogiai sieja-
si su Peirceo pragmatine nuostata. Pagrindines pragmatizmo idjas Peirceas
pateik straipsniuose Tikjimo tvirtinimas ir Kaip padaryti ms idjas
aikias (How to make our Ideas Clear). iais straipsniais vliau pasinaudojo
Jamesas, pltodamas pragmatizmo koncepcij. Pagrindines i straipsni id-
jas Peirceas idst jau minto metazik klubo nariams, kurie rinkdavo-
si arba Peirceo kabinete, arba pas James Kembride (Masausetso valstija).
Svarbiausias Peirceo pragmatizmo bruoas buvo semiotinis fenomenologinis
poiris, kad nra ini, kurias tiesiogiai nulemt transcendentalusis objek-
tas, kad visos inios yra slygotos ankstesni ini ir atsiranda i j. Pojius ir
mintis Peirceas aikino ne kaip savarankik tikrovs atspind ar atvaizd, tu-
rint savaimin paintin vert, bet kaip enklus, kuriuos reikia aikinti kitais
enklais, mintimis, ir kad toks aikinimo procesas yra tolydus ir begalinis.
Pragmatizmo termin Peirceas kildina ne i graik odio , ku-
ris reikia veiksm, kaip prasta manyti ir kaip orientuoja populiars Jameso
veikalai, o i Kanto termino pragmatinis tikjimas. Anot Kanto, tais atve-
jais, kai mogus neino, kuo grsti savo veiksmus, bet turi veikti, jis priverstas
tikti, kad tam tikri inomi veiksmai leis pasiekti geidiam rezultat. Tok
atsitiktin tikjim, kuriuo remiasi priemoni taikymas vienaip ar kitaip vei-
kiant, Kantas vadino pragmatiniu tikjimu
50
. Tikjimo terminas bdingas ir
Peirceo painimo teorijai. Jo nuomone, ms sitikinimai vadovauja ms
norams ir formuoja ms veikim. Tikjimas, anot Peirceo, yra protis, ta-
iau suprastas protis. Pasak Peirceo, tikjimas turi tris savybes: pirma, tik-
jimas yra tai, k mes suvokiame; antra, jis alina abejones, ir treia, slygoja
veikimo taisykli arba proi atsiradim.
Tikjimai skiriasi veikimo bdais, kuriuos jie sukelia. Jeigu tikjimai sukelia
vienodus veikimo bdus, paalina tas paias abejones, remdamiesi vienodo-
116
mis veikimo taisyklmis, tada jokie j suvokimo bd skirtumai negali pa-
versti j skirtingais tikjimais.
Mstymo tikslas, anot Peirceo, yra isklaidyti abejones ir pasiekti tikjimo
bsen. udavin ir sprendia logika, siekdama padaryti ms idjas ai-
kias. Peirceas skiria tris aikumo laipsnius: pirma, paprastas susipainimas su
idja, antra, loginis jos apibrimas, ir, pagaliau, pragmatinis jos supratimas.
Anot Peirceo, mes negalime turti proto idjos, kuri bt susijusi su dar
kakuo, ne tik su mstomais jusliniais daikt padariniais. Tam tikro dalyko
idja yra jo juslikai suvokiam padarini idja. Kitaip tariant, idjos reik-
m ir aikumas yra nulemtas praktini rezultat, kuriuos ta idja sukelia.
Remdamasis iomis prielaidomis, Peirceas formuluoja savo garsj princip,
kur, Peirceo principo pavadinimu, vliau ipopuliarino Jamesas.
Peirceo principas, arba taisykl, nurodanti, kaip pasiekti treij aiku-
mo laipsn, formuluojama taip: inagrinkite, kokios ries ivadas, galinias
turti praktin reikm, turi, kaip mes manome, ms suvokimo objektas
(conception). Tada i padarini suvokimas yra isamus objekto suvokimas.
Peirceas pateikia pavyzdi, iliustruojani jo pragmatin aikumo princi-
p. Pavyzdiui, pasakyti, kad knas yra sunkus, paprasiausiai reikia tik tai,
kad, neveikiamas prieing pus nukreiptos jgos, knas ims kristi. Tuo (pa-
liekant nuoalyje tam tikrus niuansus, kaip jis kris ir t. t., dominanius zik,
vartojant od) visikai isemiama sunkumo svoka.
I teiginio, kad knas yra sunkus, a galiu ivesti slyginius teiginius, nu-
spdamas vairi poveiki eksperimentinius rezultatus. Jei a sumainsiu
jg, kuri laiko sunk kn, jis prads kristi. Pragmatizmo alininkai taria,
kad manoma pasiekti visik idj aikum, ivardijus tokius slyginius teigi-
nius, kurie pasako, kokius reikinius mano veikimas sukels, jei idj pritaiky-
siu tiksliai apibrtam objektui. Peirceas tvirtina, kad tai yra eksperimentinis
teigini turinio supratimas.
117
Straipsnyje Kaip padaryti ms idjas aikias, Peirceas pritaiko savo
princip realumo idjai paaikinti. Aptardamas skirtingus metodus viesos
greiiui tirti, Peirceas paymi, kad, nors, tyrjai i pradi gali gauti skirtin-
gus rezultatus, kiekvienam tobulinant savj metod ir tyrimo proces, re-
zultatai tolydio arts tam tikr centr. Taip yra su visais moksliniais tyri-
mais. Skirtingi protai i pradi gali turti skirtingiausias nuomones, taiau,
tyrimui tobuljant, kakokia iorin jiems svetima jga veda juos prie tos pa-
ios ivados. Minties veikla stumianti mus ne ten, kur norime, bet tam tikr
tiksl, veikia lyg lemtis. Nuomon, kuriai lemta gauti galutin vis tyrintoj
pritarim, yra tai, k mes turime galvoje kaip ties, o objektas, atstovaujantis
iai nuomonei, yra tikrov. Taigi Peirceas ties apibdina kaip ilgalaik tyrin-
toj nuomoni artjim. Ji nra nepriklausoma nuo kolektyvinio mstymo,
tiesa nepriklauso tik nuo atskiro individo nuomons tam tikru metu.
Loginiai ir semantiniai Peirceo samprotavimai toli grau nesusilauk vi-
suomens dmesio. Pragmatines Peirceo idjas ipopuliarino, transformavo
ir kaip pragmatizmo losoj plaiai paskleid Peirceo draugas Williamas
Jamesas. Peirceas visai nesiavjo savo sekj populiarinanija veikla ir
man, kad jo idjos yra negailestingai ikraipomos. Galiausiai neapsikents
Peirceas pasil savo losoj pavadinti pragmaticizmu tikdamasis, kad to-
kio baisaus termino tikrai niekas nesisavins, ir autentik Peirceo mstym
bus galima atskirti nuo jo sekj veiklos.
2. Williamo Jameso losoja
Visa Williamo Jameso karjera buvo susijusi su Harvardo universitetu. I
pradi Jamesas moksi enevos universitete, taiau, pastudijavs me-
tus, gro JAV ir nuo 1861-j Harvardo universitete studijavo gamtos
mokslus bei medicin. ia 1869 metais gavo mokslin medicinos daktaro
118
laipsn. Nuo 1872 met Jamesas buvo lyginamosios anatomijos ir ziolo-
gijos instruktorius. 1880-aisiais tapo losojos profesoriumi, po devyneri
met perjo psichologijos katedr, o nuo 1897 met vl gro losojos
katedr.
Anot biograf, Jamesas buvo energingas, linksmas ir draugikas mogus.
Jo paskaitos sutraukdavo daugyb student. Auditorijoje jis buvo toks pat
kaip ir gyvenime neorganizuotas, provokuojantis ir patrauklus. Jis viskuo
domjosi ir visko kartai griebdavosi. Kiekvienas gabesnis mogus jam at-
rod genijus, kiekviena nauja mintis atradimas. Jamesas nemgo tikslu-
mo, pedantikumo, matematikos ir logikos. Net svetim mint jis sugebda-
vo taip pateikti, kad pats autorius jos nepaindavo. Skaityti paskaitas, kaip
ir daryti bet k kita, jam greitai pabosdavo. Jis greitai pavargdavo, nes buvo
nestiprios sveikatos, taiau, mets dstytojo darb, po kiek laiko imdavo jo
ilgtis. Jameso valgos ir idjos, ypa psichologijos srityje, buvo puikios, bet
teorins konstrukcijos gerokai abejotinos ir silpnos. Jamesas turjo gausyb
sumanym, taiau n vieno i j iki galo negyvendino.
Devintajame deimtmetyje Jamesas dirbo psichologijos srityje, vliau at-
sidjo etikai ir religijos losojai, po 1890 met labiausiai domjosi painimo
teorija, o gyvenimui baigiantis ontologijos problemomis. Pirmj jo kry-
bos laikotarp vainikuoja knyga Psichologijos principai, ileista 1890-aisiais
ir atspindinti XIX a. pabaigai ir XX a. pradiai bding psichologijos ir lo-
sojos suartjimo tendencij. Antruoju krybos laikotarpiu pasirodo knyga
Valia tikti (Te Will to Believe and other Essays in Popular Philosophy).
Joje spausdinamos populiarios paskaitos, skaitytos 18791896 metais.
19011902 mokslo metams Edinburgo universitete Jamesas pareng pas-
kait cikl apie psichinius igyvenimus, susijusius su religiniu patyrimu.
Taip atsirado knyga Religinio patyrimo vairov (Te Varieties of Religious
Experience: A Study in Human Nature), ileista 1902-aisiais.
119
Treiuoju krybos laikotarpiu pasirod bene populiariausia Jameso knyga
Pragmatizmas (1907 m.). kilusi diskusij pragmatins tiesos sampratos
klausimu Jamesas atsak po dvej met ijusia knyga Tiesos reikm (The
Meaning of Truth). iam laikotarpiui priklauso ir Jameso knyga Pliuralistin
visata.
Pragmatizm Jamesas supranta pirmiausia kaip metod kiekvienam po-
iriui pasaul vertinti ir aikinti, remiantis praktiniais padariniais, kuriuos
tas poiris sukuria. Kitaip tariant, pragmatizmas nra losoja kaip teorin
sistema, turinti ar kurianti savj metazin branduol. Tai veikiau aikinimo
bdas, o ne teorin pasaulio konstrukcija. James pirmiausia domina klau-
simas, koks bt praktinis skirtumas, jei tas, o ne kitas poiris pasirodyt
ess teisingas. Jeigu tokio skirtumo negalima nurodyti, tai alternatyvos i es-
ms reikia t pat, ir visas ginas dl j yra tuias.
Pragmatizmo termin Jamesas perm i Peirceo. Anot Jameso, Peirceas
suprato, kad, norint atskleisti minties reikm, mums tereikia nustatyti, kok
poelg ta mintis gali sukelti. Tas poelgis ir bus vienintel jo reikm. Kad
ms mintys apie objekt tapt visikai aikios, turime tik nustatyti, kokius
manomus praktinio pobdio padarinius tas objektas galt sukelti koki
poji i jo galime tiktis ir kokioms savo pai reakcijoms turime pasireng-
ti. i padarini suvokimas ir yra visas ms gytas to objekto suvokimas.
Principas, veriantis analizuoti alternatyvas arba objektus pagal padari-
nius, kuriuos jie sukelia, Jameso vadinamas Peirceo principu ir laikomas es-
miniu pragmatinio metodo bruou.
Pragmatins losojos udavinys, pasak Jameso, yra nurodyti, koks mums
bt konkretus skirtumas tam tikrais gyvenimo momentais, jeigu bt tei-
singa ta ar kita pasaulio formul. Per savo paskaitas jis danai pateikdavo
klausim: kas pasikeist pasaulyje, jei viena ar kita alternatyva pasirodyt
esanti teisinga? Jei niekas nepasikeist, alternatyva neturi prasms.
120
Jameso pragmatizmas yra instrumentin ir empirin losoja. Metazins
konstrukcijos, aprioriniai argumentai, pradai ir absoliui prasm turintys
konceptai Jameso nedomina. Pragmatizmas negina joki speciali tyrinji-
mo rezultat. Jis yra tik metodas ms idjoms ir poiriams vertinti j tin-
kamumo tolesnei veiklai prasme.
Nors Jamesas perima Peirceo princip kaip pagrindin savo pragmatins
losojos princip, Peirceo ir Jameso koncepcijos vis dlto gerokai skiriasi.
Peirceo principas buvo jo platesns enkl, komunikacijos ir racionalaus ty-
rimo teorijos dalis. Peirceas iekojo losojai tinkamo metodo, kuris pada-
ryt svokas aikias loginiu bei lingvistiniu poiriu, o Jamesas kalba apie tai,
kas susij ne su logika, o su gyvenimo bdu.
Jameso nuomone, pragmatizmas apima du dalykus. Pirma, tai yra meto-
dai, ir, antra, tai savita tiesos teorija. Tiek Dewey, tiek Jamesas tiesos teori-
jai skyr nepalyginti daugiau dmesio negu Peirceas. Pragmatin tiesos kon-
cepcija pirmiausia susijusi su j vardais.
Jamesas pradeda svarstyti tiesos problem nuo klasikinio tiesos apibri-
mo. Anot jo, tiesa, kaip j apibdina visi odynai, yra kai kuri ms idj
ypatyb. Tiesa reikia, kad tos idjos atitinka tikrov, o klaidingumas kad
jos tikrovs neatitinka. Taiau odiai atitikti ir tikrov, anot Jameso, tu-
rt bti tiksliau paaikinti. Paplits poiris, kad teisinga idja turi kopijuoti
tikrov. Tarkime, sako Jamesas, kad galime gana tiksliai sivaizduoti sieninio
laikrodio ciferblat, daug migloiau jo mechanizm, net ir bdami laikrodi-
ninkai, o kalbdami apie laiko matavimo funkcij ar spyruokls stangrum,
sunkiai galime nurodyti, k kopijuoja ios idjos.
Jamesas kritikuoja pagrindin intelektualin prielaid, kad tiesa yra iner-
tikas, statikas santykis, kad viskas baigiasi, kai mes gyjame teising kokio
nors dalyko idj. Jis silo pateikti prast pragmatizmui klausim: Tarkime,
kad idja yra teisinga. Tada, koki konkrei reikm jos teisingumas turs
121
ms gyvenime? Kuo skirsis patyrimas, jie sitikinimas bus klaidingas? Anot
jo, vos pateiks klausim, pragmatikas ino atsakym. Teisingos idjos yra
tos, kurias galime pasisavinti, pagrsti, patvirtinti ir patikrinti. Idj teising
padaro vykiai. Jos tikrumas yra jos patikrinimo procesas arba verikacija.
Kai tariame, kad is daiktas yra laikrodis, funkcionalu taip manyti, nes viskas,
k inome, atitinka sitikinim, ir niekas jam neprietarauja. Mes naudo-
jams juo kaip laikrodiu ir pagal j nustatome paskaitos trukm. Prielaidos
verikacija reikia, kad ji nesukelia jokio prietaravimo ar suklydimo. Anot
Jameso, mogui svarbu turti teising nuomon apie tikrov. Turti ties
nra tikslas pats savaime. Tiesa yra kit gyvybini reikmi patenkinimo prie-
laida, kitaip tariant, tiesa turi praktin vert, ji yra naudinga. Apie teising
idj galima sakyti, kad ji teisinga, nes naudinga, arba kad ji naudinga, nes
teisinga. Abu pasakymai reikia t pat tiesa yra idja, kuri gali bti gyven-
dinta ir patikrinta.
Taigi pragmatinis tiesos kriterijus Jamesui yra naudingumas teiginys
laikomas teisingu, jeigu juo paremtas elgesys duoda naud juo tikiniajam.
Tiesa yra tai, kas ilieka gyvenimo kovoje. Absoliui ties, aiku, nra. Idj
kovoje, Jameso nuomone, iliks ta tiesa, kuri duos didiausi naud. Religins
tiesos irgi yra teisingos tiek, kiek naudingos. Jeigu religin tiesa padeda ilikti
gyvenime ir laiduoja skming veikl, ji yra teisinga.
Taigi, pragmatin tiesos kriterij sudaro keletas idj. Pirma, tiesa apima
tik prieasties ir padarinio santykius. Alternatyvios idjos skiriasi tik savo
padariniais. Jei niekas pasaulyje nepasikeist, primus vien ar kit alterna-
tyv, jos yra tapaios ir jas skirti nra prasms. Antra, tiesos kriterijus yra
tiesos naudingumas ir rezultatyvumas. Idja yra teisinga, jei ja paremta vei-
kla padeda suvokti objekt, padeda pasiekti numatyt rezultat ir turi prak-
tini padarini individui, t. y. jam naudinga. Pagaliau, treia, visos tiesos yra
tarpusavyje susijusios ir egzistuoja kaip priemons, padedanios orientuotis
122
pasaulyje, tvarkytis tolydaus neriboto smons srauto sumaityje. Tokia i
esms yra Jameso pragmatin tiesos teorija, kuri ir sudaro jo pragmatizmo
koncepcijos branduol.
Savo pragmatizmo metod Jamesas pritaik ir religijos problemoms sprs-
ti. Anot jo, kad ir koks bt blogis, mogus ino, kad jis yra laikinas ir turi pa-
baig, jei yra Dievas. Jei Dievo buvimo hipotez teisinga mogus juo tik-
damas laimi, jei klaidinga niekuo nerizikuoja. Todl reikia tarti, kad Dievas
yra. O konkrei religij mogus pasirenka pagal gyvenimo slygas.
Pragmatin nuostata yra bdinga ir Jameso psichologijos teorijai. Tiesa
sakant, psichologija ir buvo sritis, atvedusi James prie losojos. Jamesas
kritikuoja tiek senj racionalij psichologij, tiek jo empirizmo alinink
pltojam asociacin psichologij. Svarbiausia racionaliosios psichologijos
yda, Jameso nuomone, yra tai, kad siela (arba smon) laikoma grynai dva-
siniu esiniu, turiniu tam tikras apibrtas galias, kuriomis aikinami vairs
mstymo, norjimo ir t. t. veiksmai, ir neatsivelgiama pasaulio ypatybes,
kurias tie veiksmai lieia. Jamesas paymi, kad ms vidins galios i anksto
yra prisitaikiusios prie tikrovs, kurioje mes gyvename, apraik. Todl mes
galime saugiai veikti pasaulyje, siekti jame gerovs ir i viso susivokti. Taip at-
sitiko dl to, kad dvasia ir pasaulis, kartu pltodamiesi, veik vienas antr ir
evoliucionavo. Todl dvasia ir pasaulis yra tarpusavyje glaudiai susij, sly-
goja vienas kit, nors mes iki galo dar nepastame j santyki, padedani
ilaikyti tarpusavio harmonij.
Psichologijoje Jamesas didiausi reikm teikia empiriniams metodams
ir patyrimo analizei. Jo nuomone, nra joki stabili smons element
spdi, vaizdini, potrauki ar jausm. Jie kaskart yra vis kitokie, priklauso
nuo to, kokius derinius sipina. Smonei yra bdingas tolydumas, ji panai
tekant sraut ir yra smons srautas. Empirikai, anot Jameso, klysta, nes
smon nra, kaip jiems atrod, vaizdini suma. Klysta ir racionalistai, nes
123
smon nra ir dvasin substancija, jos vientisumas ne toks, kaip jie man.
Smon yra vientisa, taiau tai tekanio srauto vientisumas.
Instrumentalistin pragmatizmo variant sukr Johnas Dewey (1859
1952). Jis pasil, uuot sprendus losones problemas, atsigrti mogaus
problemas ir mgino savo pragmatin metod diegti pedagogikoje bei poli-
tikoje. Dewey pasil rekonstruoti losoj, kad ji tapt reikminga prak-
tiniams poreikiams tenkinti. Painimas, anot Dewey, turi tik pritaikomj
reikm: pagrindin intelekto funkcija yra efektyviausi ir naudingiausi
santyki su tikrovs objektais suradimas.
Svarbiausia Dewey losojos svoka yra patyrimas, apimantis organizm
ir aplink, mogaus smon ir gamt, neiardom vienov sujungiantis su-
bjekt ir objekt. Patyrimas ne tik padeda mogui gyvendinti savo lkes-
ius, bet ir gali kelti jam grsm, griauti jo viltis ir varyti baim. mogaus
priklausomyb nuo jam nepavaldi jg, anot Dewey, yra religinis patyrimo
aspektas.
Patyrimas susideda i daugybs problemik situacij, kurias asmuo sie-
kia paversti apibrtomis arba isprstomis. Savo eksperimentinje arba ins-
trumentinje logikoje Dewey skiria penkis tyrinjimo etapus, kurie sudaro
mokslin metod: 1) problemikumo jausm; 2) problemos rib ir turinio
nustatym; 3) hipotezi, galini isprsti problem, sukrim; 4) kritin i-
vad, kylani i hipotezs, apsvarstym; 5) empirikai tikrinam ivad, ky-
lani atmesti ar priimti hipotez, gavim. Tyrimo rezultatai, anot Dewey,
sudaro vienintel apibriam tikrov, kuri jis vadina tikjimu, iniomis ar
tiesa. Kiekviena problemin situacija, pasak Dewey, yra unikali, todl jokia
bendroji teorija nemanoma. Teistas yra tik instrumentinis tyrimo meto-
das, kuris kiekvienu atveju veria visk pradti nuo pradi ir judti pirmyn,
taikant bandym ir klaid metod. Dewey manymu, smon ir intelektas
yra tik prisitaikymo priemons kintani slyg aplinkoje: mokslo svokos,
124
idjos, dsniai ir teorijos instrumentai, rankiai, situacij sprendimo raktai
ar veikimo planai, o tiesa yra tai, kas garantuoja skm konkreioje situacijo-
je. Todl painimas, anot Dewey, yra skmingos veiklos rankis.
Dewey pateik reikming pasilym pedagogikai reformuoti. Jo nuomo-
ne, mokinys i mokymo proceso objekto turi virsti mokymosi proceso su-
bjektu. Mokiniui nereikia uduoti mokomosios mediagosi, reikia tiesiog kel-
ti problemas, kurti problemines situacijas, kurias mokiniai sprst klasje.
Pragmatizmas buvo pirmoji loson kryptis, susiformavusi Amerikos e-
myne ir ten plaiausiai paplitusi. Europoje ji turjo nedaug sekj (pavyz-
diui, Ferdinand Canning Scott Schiller i Oksfordo (18641937), vadina-
mojo humanizmo losojos atstov). Didiausio populiarumo pragmatizmas
susilauk antrajameketvirtajame XX a. deimtmetyje. Vliau jo taka m
mati. Taiau, prarasdamas tak kaip bendro pobdio loson pai-
ra, pragmatizmas turjo labai svarbi reikm kitoms losonms kryptims,
pirmiausia, mokslo losojai ir logikai bei inojimo sociologijai (Willardui
Van Ormanui Quineui, Nelsonui Goodmanui ir kt.). Neabejotin Peirceo
tak buvo patyrs Wittgensteinas, kai kuriomis pragmatizmo idjomis pasi-
naudojo ir analitin kalbos losoja.
125
ANALITIN FILOSOFIJA
Analitin losoja yra viena i takingiausi XX a. losoni mokykl.
Labiausiai ji buvo paplitusi anglikai kalbaniuose kratuose, bet, netrukus po
Antrojo pasaulinio karo, pamau sitvirtina ir emyninje Europoje. Jei rem-
sims jau mintu gana vykusiu Alfredo Juleso Ayerio pasilymu analitine lai-
kyti losoj, nepripastani apriorini sintetini sprendini, tai iai loso-
nei krypiai teks priskirti labai plaias pairas nuo liberaliosios politins
losojos ir socialini moksl losojos bei metaetikos iki loginio pozityviz-
mo, beveik visos mokslo losojos bei vairiausi kalbos losojos tyrinjim.
iek tiek juokaudami galime pasilyti tok analitins losojos vaizd. Kaip
inome, nuo vlyvosios antikos laik per visus viduramius losoja labiausiai
sieta su septyniais laisvaisiais menais, kurie viduramiais buvo studijuojami
men (lot. artes) fakultete ir laikomi vadinmis studijomis prie gilinantis
teologij. Kokie buvo tie menai? Jie sudar tarsi du blokus. Pirmasis, vadina-
mas trivium, apm gramatik, retorik ir dialektik, o antrasis, vadinamas
quadrivium, apm aritmetik, geometrij, astronomij ir muzik. O, tarkime,
metazikos studijos priklaus teologijai. Btent trivium ir yra panaiausias
analitin losoj. inoma, gramatika, kaip mokslas, tiriantis odi, odi
grupi bei sakini sandar, kiek perengia analitins kalbos losojos ribas,
bet retorika, kaip menas aikiai, taisyklingai, suprantamai reikti mintis, kaip
mokymas, padedantis suvokti kalbos funkcionavimo ypatumus ar kaip bdas
tikinti panekov, visikai gali bti j trauktas. Lygiai taip prie analitins -
losojos galt bti priskirta ir dialektika, kaip menas ipainioti konceptua-
lisias problemas, atskleisti ties. Dialektika tarsi atitikt login painimo tu-
rinio analiz, o retorika ir gramatika aprpt kalbos losojos problemas.
Grtant prie i laik losojos istorijos reikia paymti, kad analitins
losojos raida buvo daugma tokia. Loginio pozityvizmo tradicijoje forma-
126
vosi vadinamoji idealiosios kalbos losoja, kuri tiksliau bt vadinti for-
malij logini kalb losoja. Nuo jos vliau atsiakojo ir gana savaran-
kikai pltojosi mokslo losoja. Nors kai kurios mokslo losojos kryptys
perengia analitins losojos ribas, vis dlto ia vyrauja analitin mokslo
losojos tradicija.
alia ios formalij logini kalb losojos formavosi antroji analitins
losojos kryptis vadinamoji kasdienins (angl. ordinary) kalbos losoja.
Nors lietuvi kalboje jau yra nusistovjs kasdienins kalbos losojos ter-
minas, vargu ar j galima laikyti labai vykusiu. Jeigu remsims Wittgensteino
Filosoniais tyrinjimais, kurie, beje, ir slygojo kasdienins kalbos loso-
jos pagrind susiformavim ir pltot, tai ten prieinama prasta kalbos var-
tosena neprastam, nepriimtinam vartojimui, kuris prasideda ten, kur kal-
ba atostogauja. Neprastas kalbos vartojimas tai konceptualios painiavos,
kurias reikia inarplioti. O, sakykime, specin zik ar chemik, ar medi-
k vartojama terminija bei vaizdiai priklausyt prastinei kalbos vartosenai.
Taiau galima pateikti argument ir u kasdienins kalbos losojos termin.
Analitinje losojoje idealios, formalizuotos kalbos konstravimas ar tyrimas
paprastai prieinamas kasdienins, prastos kalbos tyrimui. Bet formalizuotos
kalbos vartojim irgi reikia laikyti prastu. Angl kalbos odis ordinary gali
bti veriamas tiek kaip kasdieninis, tiek kaip prastinis. Nors mes labiau b-
tume link vartoti prastins kalbos termin, nematome didels bdos ir dl
pasakymo kasdienin kalba. Juo labiau kad tai nusistovjs terminas.
i analitins losojos kryptis nra tiesiogiai susijusi su pozityvizmu.
Kasdienins kalbos losoja nesudaro bendros srovs. I daniau minim
jos krypi bt galima paymti: 1) kasdienins kalbos terapij ir svokin
analiz; 2) analitin kalbos ir komunikacijos teorij. Kartais jai priskiriama,
nors, ms nuomone, ne visai teistai: 1) analitin etika arba metaetika, 2)
analitin smons losoja; 3) analitin ontologijos teorija. ias kryptis rei-
127
kt laikyti savarankikomis analitins losojos kryptimis. Mes taip ir elgsi-
ms atsisakysime tradicikai tebevartojamo analitins losojos skirstymo
kasdienins ir idealiosios kalbos losoj. Juk analitin losoja nra vien
kalbos losoja. inoma, yra ir analitin kalbos losoja, kaip, beje, yra ir
neanalitin kalbos losoja. Kol kas vieninteliame lietuvi kalb iversta-
me analitinei losojai skirtame A. Neweno ir E. von Savigny veikale vadas
analitin losoj (Vilnius, 1999) laikomasi to ginytino sitikinimo, kad
analitin losoj sudaro idealiosios kalbos ir kasdienins kalbos losoja,
nors kartu tvirtinama, kad analitin losoja nra vien kalbos losoja. Bet
tada nemanoma pateisinti tokio skirstymo.
Taiau galima pateikti argument ir u analitins losojos, kaip kalbos
losojos, interpretacij. Analitinei losojai bdingas savitas poiris vi-
sas tiriamas problemas. T poir lemia jos, kaip moderniojo nominalizmo,
apie kur jau esame kalbj, specika. Kaip pamename, Descarteso padary-
to perversmo losojoje esm buvo silymas vis paintin turin kildinti i
mstymo. Ne i bties kildinamas mstymas, o i mstymo kildinama btis.
Apvietos empirin tradicija perima Descarteso losofavimo bd, taiau
tiria ne proto idjas, o patyrimo turin. Tiek patyrimo turinys, tiek proto id-
jos yra ireikiami kalba. Perfrazuojant Wittgenstein galima tarti, kad mano
mstymo ribos yra mano kalbos ribos, ir kalba yra vienintel realyb, priei-
nama grynajam protui tyrinti. Kad ir k tyrint losofas pasaul, mog,
Diev, bt ar dar k nors jis visuomet tyrinja tik kalb. ia prasme ana-
litin losoja yra kalbos losoja. Taiau viena yra tirti, kaip kalba funkci-
onuoja, ir kita tirti tai, kas ta kalba ireikta. Pastarj tyrim vargu ar bus
galima be ilyg priskirti kalbos losojai, bet analitin losoja tai tyrins.
Kita vertus, ne kiekvienam priimtinas aptariamasis Descarteso poiris. Jei
esame sitikin, kad btis slygoja mstym, nebelieka pagrindo losoj lai-
kyti kalbos losoja. To poirio mes ir laikysims.
128
Analitins losojos alininkui labiausiai rpi svok, teigini, vairiausi
sakini, apraym, kontekst vartojimo ypatumai. Tarkime, tradicin onto-
logija domisi, kas yra btis, o analitin ontologijos teorija svarsto klausim,
kaip yra vartojama bties svoka, etikai rpi grio problema, o analitin eti-
ka arba metaetika aikinasi, kaip yra vartojama grio svoka ir t. t.
I pirmo vilgsnio tokia pozicija atrodo gana patraukliai. Tai, kad loso-
joje net pagrindiniais klausimais nepasiekiama sutarimo, retas laiko jos pra-
naumu. Be to, daugelis, ypa tikslij moksl atstovai, losojoje pasigenda
grieto, tikslaus, vienareikmio, alinanio visas kitas alternatyvas rodymo.
i ir daugelio kit trkum (jeigu tai i tikrj yra trkumai) analitin lo-
soja lengvai ivengia. Tuo ji artima specialiesiems mokslams. Savo kaip uni-
versalios teorijos status analitin losoja grindia kalbos universalumu ir
tuo, kad analitin losoja funkcionuoja kaip metateorija, kitoms mogaus
veiklos sritims turdama metodologin reikm.
Taiau k bendro visa tai turi su losoja kaip iminties meile? gali re-
torikai klausti tradicins losojos atstovas, numanydamas iankstin nei-
giam atsakym. Ir jis bus teisus. Mylti imint, jos siekti ir geisti yra visai ne
tas pats, kas inoti, kaip vartojamas odis meil ir kaip funkcionuoja odis
imintis. Ne tas pats yra bti geram ir inoti, kaip kalboje vartojamas odis
geras, bti teisingam ir inoti, kaip vartojamas odis teisingumas. Analitin
losoja i tikrj maskuoja skirtum. Kyla abejoni ir dl jos metodologi-
ns reikms. Jei, tarkime, a norsiu tapti mokytas, tai toks tapsiu mokyda-
masis, o ne tyrindamas, kaip vartojama mokymosi ar mokslo svoka.
Turbt didiausias analitins losojos nuopelnas yra tas, kad ji padjo ir
padeda itobulinti ir patikslinti vairiausi lingvistini iraik vartojim, la-
vina taisyklingo ir tikslaus mstymo gdius, padeda suprasti kalbos funkci-
onavimo ypatumus. I vis painimo srii analitin losoja yra artimiausia
logikai. T ne kart yra pabr ir analitins losojos krjai.
129
LOGIN PAINIMO TURINIO ANALIZ
IR FORMALI LOGINI KALB PRIELAIDA
1. Analitins losojos formavimasis ir matematikos losoja
Analitins losojos atsiradim ir raid paskatino sparti matematikos moks-
lo pltot. Gausjant matematini teorij, grietjant matematinio rodymo
standartams, siekiant sistemikumo, vis daugiau dmesio imta skirti mate-
matikos pagrindams analizuoti. Jau XIX a. buvo suvokta, kad algebrinmis
formulmis galima aprayti ne tik matematinius objektus, bet ir teigini san-
tykius. Tam ypa pasitarnavo Georgeo Booleio darbai. Jis login samprotavi-
m susiejo su lygi sprendimu, login ivedim traktuodamas kaip formuli
pertvarkym.
Matematins logikos pltot ir matematikos pagrind tyrimas suda-
r slygas analitinei losojai ir loginiam pozityvizmui atsirasti. Analitins
losojos itakos gldi Gottlobo Freges, Bertrando Russello ir Ludwigo
Wittgensteino darbuose.
Gottlobas Frege (18481925) buvo matematikas, losofas ir iuolaikins
matematins logikos krjas. Jo krybin veikla susijusi su Jenos universite-
tu, kuriame jis ilg laik profesoriavo. Frege padar didel tak Russelui ir
Wittgensteinui. Btent jie ir ipopuliarino Freges darbus, iki tol nesusilauku-
sius deramo vertinimo.
Kaip inoma, Kantas man, kad matematikoje yra apriorini sintetini
teigini. Pavyzdiui, 7 + 5 = 12, jo nuomone, yra apriorinis sintetinis teigi-
nys, nes nei penkiuose, nei septyniuose neslypi 12. Frege ginija toki Kanto
ivad ir mano, kad visi aritmetikos teiginiai yra analitiniai. Norint pagrsti
aritmetikos analitikum, reikia parodyti, kad manoma apibrti skaiiaus
svok. Jei skaiiaus svok pavyks apibrti, remiantis logikos dsniais ir for-
maliais elementais, tada bus aiku, kad aritmetika yra analitin teorija. Jei
130
skaiiaus svokos apibrti nepavyks ir teks kreiptis patyrim, aritmetik
bsime priversti laikyti sintetine teorija. Kaip tik tai Frege siekia isiaikinti
Aritmetikos pagrinduose.
Skaii teorijos analiz, Freges idstyta Aritmetikos pagrinduose, re-
miasi trimis svarbiomis prielaidomis. Pirma tai psichologizmo neigimas.
Anot Freges, mintiniai vaizdai, kuriuos odis gali sukelti klausianiojo gal-
voje, menkai susij su jo reikme. Frege atkreipia dmes kelet absurdik
ivad, kurias veria daryti psichologizmo nuostata. Jei skaiius bt subjek-
tyvus dalykas, t. y. vaizdinys, tai matematikoje turt bti skiriama tiek, pa-
vyzdiui, dvejet, kiek yra sugebani skaiiuoti moni, nes skirting mo-
ni vaizdiniai nesutampa. Be to, bt neaiku, ar moni vaizdiniai negalt
taip pasikeisti, kad 2 x 2 = 5 tapt tiesa.
Todl skaiius yra objektyvus dalykas. Taiau jis nra daiktas erdvje ir
laike. Vadinasi, ne viskas, kas realu, uima viet erdvje ir laike. Todl Frege
skiria dvejop objektyvum: objektyvij realyb, kuri galima atvaizduo-
ti erdvje ir laike, ir objektyvij nerealyb, kurios taip atvaizduoti negali-
ma. Skaiiai priklauso objektyviajai nerealybei, o jos analiz priklauso logikos
sriiai.
Su ia antipsichologine nuostata susijusi dar viena Freges idja kad tik
teiginio kontekste odis gyja reikm. odio reikm priklauso ne nuo psi-
chologini proces, t. y. vaizd, o nuo to, koki tak odis daro teigini, ku-
riuose jis pasirodo, teisingumo slygoms. Tai buvo naujas reikms teorijos
pamatinis teiginys. inome, kad aristotelin tradicija odio reikm buvo
linkusi sieti su esme. XIX a. antrojoje pusje buvo paplitusi paira, kad o-
dio reikm tai su tuo odiu susij vaizdiniai. Psichologizmo taka ryki
ir kritinio pozityvizmo mokyklai. Frege odio reikm sieja su kalbos varto-
jimo praktika. Mint, kad odi reikm btina aikintis pagal teiginio kon-
tekst, o ne izoliuotai, vliau perima Ludwigas Wittgensteinas.
131
Treioji Freges idja susijusi su objekto ir svokos skirtingumu bei pir-
mojo ir antrojo lygmens svok skirtumais. i Freges idj rekonstruosime,
remdamiesi Alberto Neweno ir Eeikes von Savigny knyga vadas analiti-
n losoj
51
. Kadangi skaiiai, anot Freges, yra objektyvs, reikia aikintis,
kokiai objektyvumo kategorijai jie priklauso. Ar jie yra objektai, ar svokos?
Svokos ir objekto skirtumus Frege sieja su matematiniu funkcijos ir argu-
mento skirtumu.
Matematikai iraik y = f(x) skaido funkcin iraik f( ) ir argumenti-
n iraik x. Funkcin iraika yra neubaigta. Tik su argumentine iraika ji
sudaro ubaigt visum. O argumentinei iraikai jokio papildymo nereikia.
Todl funkcin iraik Frege vadina neprisotintja, o argumentin priso-
tintja. Pavyzdiui, iraikoje y = 2x + 1, 2( ) + 1 ymi funkcin iraik, o
x argumentin.
Frege silo ir teiginius iskaidyti argumentines ir funkcines iraikas.
Pavyzdiui, teiginys Brutas nuud Cezar gali bti suskaidytas argumen-
tin iraik Brutas ir funkcin iraik ( ) nuud Cezar. Galima skaidyti
ir kitaip: dvi argumentines iraikas Brutas ir Cezaris ir ( ) nuud ( ).
Skaidymo bdas priklauso nuo to, kuri teiginio dal laikome keiiamja (ar-
gumentine), todl skaidymas nra vienareikmis.
Aritmetikos pagrinduose Frege nagrinja tik atskiruosius teigianius
(singuliariuosius asertorinius) teiginius (pavyzdiui, ita varna yra juoda).
Toki teigini argumentas yra konkretus subjektas, ymimas tikriniu vardu
ar parodomuoju vardiu. Visas argumentines iraikas, tenkinanias nuro-
dytas slygas, Frege vadina tikriniais vardais. Argumentines iraikas trak-
tuojant kaip tikrinius vardus, o funkcines iraikas kaip svokinius odius,
kurie su tikriniais vardais sudaro prasming teigin, nesunku apibrti objek-
t ir svok. Objektas yra tai, kas gali bti ymima tikriniu vardu, o svoka,
arba tiksliau, pirmojo lygmens svoka, tai, k ymi funkcin iraika.
132
Ir svokos, ir objektai priklauso objektyvumo sriiai, tad juos galima lai-
kyti svokini odi ir tikrini vard reikmmis. Todl, pavyzdiui, odis
skaiius yra svoka, o skaitvardis du Fregeei yra tikrinis vardas. Frege si-
lo visada atsivelgti svokos ir objekto skirtum. Nereikia pamirti, kad ti-
krinio vardo ir svokinio odio skyrimas yra slygotas sakinio konteksto.
Be objekt ir svok skirtumo, Aritmetikos pagrinduose Frege skiria ir
pirmojo bei antrojo lygmens svokas. Antrojo lygmens svok vartojimas yra
susijs, Freges nuomone, su bdvardiku skaitvardi vartojimu kasdienin-
je kalboje. prastu atveju bdvardis vartojamas nurodyti objekt savybms.
Pavyzdiui, atskirajame teiginyje is S yra P (arba is S nra P) teigiama,
kad S turi arba neturi tam tikr savyb, pavyzdiui, varna, kuri a matau,
yra juoda (arba i varna nra juoda). ia jungtis yra tiesiog nurodo S ir P
ry. iuo atveju apie jok buvimo ypatum nekalbama. Pertvarkykime teigin
is S yra P teigin is S yra (i varna yra). Susidaro spdis, kad kalbama
apie egzistavimo poym. Taiau iraikose S yra P ir S yra odis yra var-
tojamas nevienodai. Kad tuo sitikintume, pakanka palyginti S yra ir jo nei-
gin S nra. Atrodyt, kad kalbama apie egzistavimo poym, taiau tai ne-
tiesa. Jei iraik S yra interpretuosime kaip poymio yra teigim, tai tos
iraikos neigimo negalsime interpretuoti kaip poymio nebuvimo, nes tie-
siog nebus S, to, kas galt turti poym ar jo neturti. Kitaip tariant, irai-
kai S yra ir jos neigimui nepritaikomas treiojo negalimo dsnis. Dar vienas
odio yra vartojimo atvejis bdingas iraikoms S yra S ir S nra S. S
yra S tai tiesiog tapatybs dsnis, kuris visada teisingas, o S nra S kon-
tradikcija, kuri visada klaidinga. Tik vienu vieninteliu atveju, kai S yra P, tu-
rime teigin, kuriame nurodomos objekt savybs ir kuris gali bti teisingas
arba klaidingas. ia odis yra pasirodo kaip jungtis, susiejanti subjekt su
jo savybe. Taigi teiginys varna yra nenurodo varnos savybi. Eksperimentas
negali rodyti egzistavimo jau vien dl to, kad jis negali rodyti neegzistavi-
133
mo. Frege prieina ivad, kad prasta kalba sudaro prielaidas mums apsigau-
ti. Anot Freges, kruopti kalbos analiz ir tikslus loginis termin vartojimas
turi padti isprsti losones problemas.
Daugiausia painiavos kelia jau minto odio bti vartojimas. Jis, anot
Freges, turi bent tris reikmes. Pirma, jis gali bti vartojamas egzistencijai
paymti, pavyzdiui, kaip mintoje iraikoje i varna yra. Antra, jis gali
bti vartojamas tapatybei nurodyti, pavyzdiui, iraikoje i varna yra var-
na, ir, treia, jis gali bti vartojamas kaip pagalbinis veiksmaodis, pavyz-
diui, mintoje iraikoje varnos yra juodos. Btent kaip pagalbinis veiks-
maodis, jungiamas su bdvardiu, jis ireikia tai, kad nurodoma tam tikra
objekt savyb.
Kol bdvard vartojame prastai, keblum nekyla. Taiau j atsiranda
skaitvardius vartojant bdvardine forma, tarkime, iraikoje du namai.
Transformuojant i iraik pagal bdvardio vartojimo pavyzd, jei odis
yra suprantamas kaip pagalbinis veiksmaodis, gaunamas beprasmis sa-
kinys namai yra du. Sakinys tampa prasmingas tik tuomet, kai odis yra
vartojamas ne kaip pagalbinis veiksmaodis, o kaip egzistencijos iraika:
yra (egzistuoja) du namai. iuo atveju namui nepriskiriama jokia savyb
namas neturi savybs bti dvejetu. Taigi junginyje du namai odis du
nra nei tikrinis vardas, nei prastas vienvietis predikatas. Tad koki funkcij
atlieka bdvardikai vartojamas skaitvardis?
Frege silo toki io klausimo traktuot: skaitvardis yra antrojo lygmens
svokinis odis, kuris taikomas pirmojo lygmens svokoms, o ne objektams.
Pavyzdiui, iraikoje trys litai, svokai litai priskiriama savyb bti reali-
zuotai trimis egzemplioriais. Jei objektui priskiriama bdvardin iraika, tai
ji yra pirmojo lygmens svoka, jei tokia iraika priskiriama pirmojo lygmens
svokai, tai ji yra antrojo lygmens svoka, ir t. t. Analogikai kaip antrojo ly-
gmens svokos gali bti apibriamos ir n, ir n + 1 lygmens svokos.
134
itokia samprata padjo Fregeei pagrsti nulio vartojim aritmetikoje
nulis yra skaiius objekt, kuriuos apibdina svoka netapatus pats sau.
Psichologins teorijos visada susidurdavo su keblumu, mgindamos nuro-
dyti vaizdin, su kuriuo bt galima sieti skaitvardio nulis reikm. Frege
ivengia toki problem, nes jo apibrimas remiasi vien logikos terminais:
iraika bti objekt, kuriuos nurodo tam tikra svoka, skaiiumi, apibr-
iama kaip login svoka, o svokinio odio netapatus pats sau tikrovje
niekas neatitinka, ir tai galima pagrsti logikai. Vadinasi, skaiiaus svoka
gali bti apibrta, ir aritmetika yra analitin teorija.
Skaitvardio nulis apibrimas, anot Freges, leidia pagrsti ir logikai
pateisinam odio egzistavimas vartojim. Kadangi teigti egzistavim lo-
gikai reikia t pat, kaip neigti, kad tam tikros svokos apibdinam objek-
t skaiius lygus nuliui, egzistavimo svoka yra to paties lygmens svoka kaip
ir bdvardikai vartojama nulio svoka, t. y. ia turime antrojo lygmens s-
vok. Pavyzdiui, teiginys netiesa, kad varn skaiius yra nulis, bus tapatus
pasakymui yra varn. ia Frege patvirtina Kanto mint, kad btis nra
realus predikatas.
Freges kalbos losoja. Teigini nagrinjimas Fregeei pasirodo geriausias
mini analizs bdas, nes mintys reikiamos teiginiais. Pagrindines logikos
svokas, kaip antai ivada, tapatumas ar tiesa, Freges manymu, gali i-
aikinti ne psichologinis tyrinjimas, o tik login analiz. Pagrindin psicho-
loginio poirio problema yra ta, kad kiti mons neturi toki pai vaizdi-
ni kaip mes, todl psichologinis grindimas bt subjektyvus, ir, pagaliau, i
viso nebt grindimas. Logika siekia atrasti taisyklingo mstymo metodus,
o psichologija tik apibendrina ir aprao paplitusius, danai netaisyklingus
mstymo bdus.
Freges nuomone, mintis yra tai, kieno atvilgiu galime kelti tiesos klausim,
kas gali bti teisinga ar klaidinga. Taiau tada mintis negali bti subjektyvi, nes
135
tik objektyvus dalykas gali turti nekintam tiesos vert. O pasaulio daiktams,
kitaip negu buvo manoma tradicinje metazikoje, taip pat vaizdiniams,
Frege nelinks priskirti teisingumo verts. Frege skiria tris egzistuojani da-
lyk ris: pasaulio objektus, vaizdinius ir mintis. Objektus matome, vaizdi-
nius turime, o mintis suvokiame. Jau sakme, kad mintis Fregeei yra objektyvi.
Freges manymu, teisinga mintis galioja aminai. Pavyzdiui, Pitagoro teorema
ar Archimedo dsnis galiojo ir iki juos atrandant. Taip pat ir klaidingos min-
tys visada yra klaidingos. Mintys, kaip ir skaiiai, Freges nuomone, priklauso
objektyvios nerealybs sriiai. Todl mini egzistavimo bdas gali bti api-
brtas tik negatyviai. Pozityvia prasme mintys, Freges odiais, gali bti api-
briamos tik priskiriant joms teisingumo (ar klaidingumo vertes). Nei pa-
saulio objektams, nei vaizdiniams teisingumo verts nepriskirtinos. Dl ios
specikos pagrindinis mini tyrimo bdas yra login mini analiz.
Login mini analiz ir domina Frege. Kadangi mintis ireikiama teigi-
niais, tai juos Frege ir tiria. Liepiamieji, klausiamieji, tariamieji sakiniai, jaus-
mins iraikos ir kt. j domina maiau. Jais pirm kart susidomta tik susi-
formavus kalbos akt teorijai.
Analizuodamas teiginius, Frege sprendia dvi problemas kaip nustatyti
teigini reikm ir kaip nustatyti j prasm. Pamename, kad teiginio funkci-
n iraik Frege vadina svokiniu odiu, o argumentin iraik tikri-
niu vardu. Anot Freges, svokinio odio reikm yra tuo odiu ymima
svoka. Nuo to, kokia bus argumentin iraika, esant tam tikrai funkcinei i-
raikai, priklauso, ar mintis bus teisinga, ar klaidinga. Todl svokinio odio
(funkcins iraikos) reikm yra funkcija, suteikianti kiekvieno argumento
atvilgiu tam tikr teisingumo vert teiginiui. Pavyzdiui, teiginys i varna
yra juoda yra teisingas. ia argumentas bus i varna, o funkcija yra juo-
da: f( ) = ( ) yra juoda. Jei vietoj argumento statysime ne varn, o gulb,
tai teiginys jau gali bti ir klaidingas. Tikrinio vardo reikm tai objektas,
136
kur tas vardas nurodo. is objektas vadinamas denotatu. Tiesa, Frege objek-
tus supranta gana plaiai, tai ne tik daiktai bei individai, bet ir tai, k galima
nurodyti kaip it ar perteikti apraymu. Anot Freges, objektas yra tai, kas
nra funkcija, t .y. iraika be neprisotint dali.
Be svokinio odio ir tikrinio vardo reikms, Frege svarsto ir teiginio
reikm. Apibdindamas teiginio reikm, Frege remiasi trimis prielaidomis.
Pirma, sudtins kalbins iraikos reikm priklauso nuo tos iraikos dali
reikms. Antra, pakeitus vien sudtins kalbins iraikos dal kita dalimi,
turinia t pai reikm, sudtins iraikos reikm nepakinta. Ir treia,
dviej mini reikms skiriasi, jei tuo paiu metu viena mintis gali bti tei-
singa, o kita klaidinga, ir atvirkiai. I i prielaid kyla ivada, kad teiginio
reikm gali bti tik jo teisingumo vert.
Teiginio prasm, Freges nuomone, yra teiginiu reikiama mintis arba, ki-
taip tariant, teiginio turinys. Ji priklauso nuo tikrini vard prasms. Tikrini
vard prasm atskleidia objekto, kur ymi tikrinis vardas, identikavimo
bdas. Pavyzdiui, rytin vaigd tai spindintis objektas, kuris pasiro-
do rytais arti Sauls ir ymi Vener. Vakarin vaigd pasirodo vakarais ir
ymi t pai Vener. Todl i tikrini vard reikms yra vienodos, o pras-
ms skirtingos. Kiek kebliau yra kalbti apie svok prasm. Reikia manyti,
kad Frege laikosi nuomons, jog svokos prasm atskleidia svokos, kuri
ymi funkcija, identikavimo bdas.
Prasmei ir reikmei pritaikomas kompozicinis ir pakeiiamumo principai.
Kompozicinis principas teigia, kad kalbins iraikos prasm apibria jos su-
dedamj dali prasm, o pakeiiamumo principas kad pakeitus vien su-
dtins kalbins iraikos sudedamj dal kita tos paios prasms iraika,
sudtins iraikos prasm nesikeiia.
Kurdamas savo reikms bei prasms teorijas, Frege nedaug dmesio ski-
ria problemai, kuri Wittgensteinas vliau labai ipltojo gramatikai tai-
137
sykling, taiau paeidiani login sintaks iraik tyrimui. Taiau kai ku-
rias, netenkinanias prasmingumo slyg, iraikas jis aptaria. Pavyzdiui,
iraika Julijus Cezaris egzistuoja yra beprasm, nes svokinis antrojo ly-
gmens odis ( ) egzistuoja jungiamas su tikriniu vardu Julijus Cezaris, o
toks antrojo lygmens svokinis odis gali bti tik pirmojo lygmens svokinio
odio, bet ne tikriniu vardu paymto odio predikatas. is pavyzdys ilius-
truoja btinj teigini prasmingumo slyg, kaip j supranta Frege: teiginys
turi prasm arba ireikia mint tada, kai jis gali bti suskaidytas dvi dalis, ir
viena dalis priklauso n-tajam lygmeniui, o kita n + 1 lygmeniui, turint gal-
voje, kad tikriniai vardai priklauso nuliniam lygmeniui
52
.
Kaip sakme, prasm tai mintis, ireikta teiginiu, kuriam pritaikomas
tiesos kriterijus. Moksle nuo odi tyrimo pereinama prie teigini prasms,
o nuo jos prie teigini reikms. Ten teiginiai turi ir prasm, ir reikm. O, pa-
vyzdiui, poezijoje yra prasm, bet nra reikms, kitaip tariant, poetinms
iraikoms nepritaikomas tiesos kriterijus. Anot Freges, tik mokslas siekia
tiesos. Fregeei pirmiausia ir rpi mokslo ini analiz. Todl savj reikms
ir prasms teorij jis netraukia t teiginio dali, kurios neturi takos mokslo
teigini teisingumo vertei. Kalbaniojo apgailestavimai, nuotaikos, tai, kas
ireikiama intonacija bei ritmu ir kt., Freges manymu, nepriklauso miniai
ir nenusipelno analizs.
Frege pasilo savit minties samprat ir su ja susijusi tiesos teorijos inter-
pretacij. Kaip minjome, Freges nuomone, mintys nesusijusios nei su mo-
gaus vidinio pasaulio vaizdiais, nei su ioriniu, juslikai suvokiamu objekt
pasauliu. (Prisiminkime, kad eksperimentas objekto egzistavimo nerodo.)
Anot Freges, mstymo galia mogui atveria mintis ir leidia ireikti jas teigi-
niais. Smons bsenos mintims neturi jokios takos. Mintims mstymas su-
teikia teigini, kuriems pritaikomas tiesos kriterijus, pavidal. O tiesa, Freges
nuomone, neapibriama. Tiesos apibrti nemanoma; klaidinga teigti:
138
vaizdis yra teisingas, jeigu atitinka tikrov. Tiesa yra pirmin ir paprasta.
53

Taigi Frege nesutinka su prastu tiesos, kaip teiginio apie tikrov atitikimo
dalyk padties tikrovje apraymui.
Esminis Freges kalbos losojos bruoas yra teiginio ir minties turinio ta-
patinimas
54
. Mintis reikiama teiginiu. Ji pasiymi objektyvumo, teisingumo,
baigtumo ir aminumo savybmis. Mint Frege laiko baigta, jei visada mano-
ma nustatyti jos teisingumo vert. Jeigu mintis pasiymi aminumo ir baig-
tumo savybmis, ji negali turti nuo konteksto priklausom komponent.
Pavyzdiui, aluds eimininkas galt ant ueigos dur pakabinti skelbim
rytoj alus veltui. Priklausomai nuo konteksto, galime tiktis rytoj nemoka-
mai gauti alaus arba rasti t pat ura ir suprasti, jog veltui bna tik sris
pelkautuose. Taiau kaip, remiantis Freges teorija, nustatyti nuo konteksto
priklausom teigini prasm, lieka neaiku.
Labai svarbs analitins losojos raidai buvo Bertrando Russello (1872
1970) darbai, ypa 18981913 metais pltotos matematins logikos idjos ir
loginio atomizmo teorija, kuriai Russellas daugiausia dmesio skyr iki 1918
met. Russello loginio atomizmo idjas rekonstruosime remdamiesi minta
A. Neweno ir E. von Savigny knyga vadas analitin losoj
55
.
Russellas buvo vienas i nedaugelio matematik, pritarusi Freges pa-
stangoms redukuoti matematik logik. Btent Russellas Freges sistemoje
aptiko paslpt prietar. Suinojs apie Russello rast aibi teorijos antino-
mij, Frege pasijuto sukrstas jo darbo rezultatai neteko tvirto pagrindo.
Taiau Russellas rado antinomijos sprendim ir galjo tsti Freges pradt
darb. Panagrinkime t antinomij.
Georgo Kantoro aibi teorijoje aibs elementai gali bti bet kokie objek-
tai, tarp j ir paios aibs. Suskirstykime aibes dvi grupes: normalisias ai-
bes, kurios nra savo pai elementai, ir nenormalisias aibes, tarp kuri
element yra ir jos paios. klausim, ar vis normalij aibi aib yra nor-
139
malioji aib, negalima pateikti neprietaringo atsakymo. Populiariai Russello
paradoksas formuluojamas taip: ar kaimo barzdaskutys, kuris skuta tik tuos
vyrus, kurie patys nesiskuta, skutasi pats?
Kaip pavyzd paimkime normalij varn aib. Jos elementai yra atskiros
varnos. Pati varn aib, aiku, nra varna, ir aibei nepriklauso. T pat galima
pasakyti ir apie virbli, gandr, vit ir kitas pauki aibes. O kaip bus su
pauki aibe, kurios elementai yra varn, vit ir kt. aibs? Ar pauki aib
yra normalioji aib? Jei pati aib nepriklauso savo elementams, tai ji tenkina
t element apibrim aibs elementas yra aib, kuri apima save pai
kaip savo element (elementas varnos apima visas varnas). I prielaidos
kyla ivada, kad prielaida klaidinga. Jei tokia aib apima save pai kaip savo
element, tai tam, kad bt savo elementas, turi tenkinti elemento apibr-
im, t. y. turi bti aib, kuri nra savo paios elementas. Vadinasi, aib turi
bti savo paios elementas, kai ji nra savo paios elementas. Ir vl susidu-
riame su prietaravimu.
Antinomijos, anot Russello, atsiranda dl daromos prielaidos, kad ma-
tematikos ir logikos objektai yra reals esiniai. Russellas nurodo skirting
dviej pamatini logikos svok individ ir klasi egzistavimo status.
Laikydamasis nominalizmo tradicijos, Russellas teigia, kad realiai egzistuoja
tik klasi elementai, bet ne paios klass. Klass tra abstrakcijos. Todl kal-
bti apie jas manoma tik nurodius j elementus. Elementai turi bti api-
briami, neminint klasi (abstrakcij), kurias jie sudaro.
Russello paradoksas atsiranda tarus, kad visos klass yra vienatips, ir
kiekviena klas gali bti bet kurios klass elementas. Russello pasilytos va-
dinamosios tip teorijos poiriu, beprasmika kalbti apie klases, kurios
yra savo pai elementai, nes klas akivaizdiai nra individas. Russellas su-
formuluoja princip, leidiant ivengti paradokso: jokia visuma negali bti
savo paios elementas, todl teiginys, kad tam tikra visuma yra savo paios
140
elementas, yra beprasmis. Tip teorijoje skiriami skirtingo loginio lygmens
(tipo) objektai individai, klass, klasi klass ir kt., bei skirtingo lygmens
predikatai individ, klasi ir t. t. Kartu nustatomos operavimo loginiais
simboliais taisykls, kurios neleidia supainioti tip. Teiginiai, sudaryti nesi-
laikant t taisykli, laikomi beprasmiais.
Paalins savo atrast Freges programos trkum, Russellas, kaip ir Frege,
gyn idj, kad matematika yra login teorija. Russello indl logikos stu-
dijas apibendrino trij tom veikalas Principia mathematica, 19101913
metais paraytas kartu su Alfredu Northu Whiteheadu. Tose knygose sie-
kiama visus aritmetikos pagrindus ivesti i tiksliai apibrt aksiom ai-
bs, remiantis formaliomis logikos taisyklmis. Principia mathematica pla-
iai remiasi Georgo Kantoro aibi teorijos vaizdiais bei Freges idjomis.
Ties sakant, matematin knygos dal labiau kr Whiteheadas nei Russellas.
Ketvirtoji Principia mathematica dalis, kuri ra vienas Whiteheadas, tu-
rjo bti skirta geometrijai (apimti ir kompleksini skaii teorij), taiau ji
taip ir nebuvo baigta. Vliau Russellas gro prie painimo teorijos proble-
matikos, kuri glaudiai siejo su kalbos losoja ir ontologija, ir ipltojo lo-
ginio atomizmo losoj mokym, kad pasaulis sudarytas i juslini arba
patyrimo duomen, susiet vien loginmis jungtimis. ia jam didel tak
turjo jo mokinio Ludwigo Wittgensteino idjos. Loginio atomizmo teorija
remiasi pamatine prielaida, kad pagrindiniai teigini logins sandaros ele-
mentai yra toliau neskaidomi loginiai atomai.
Analizuodamas painimo struktr, Russellas skiria tiesiogin inojim,
arba inojim patyrimo bdu, bei inojim pagal apraym, arba ivestin i-
nojim. Pasak Russello, iraika x ino y gali bti suprasta dvejopai: x patiria
y arba x ino y i apraymo. Russellas skiria kelet patyrimo ri tiesio-
gin juslin suvokim, prisiminim, savistab. Russello nuomone, mes galime
tiesiogiai painti ne tik objektus, bet ir savybes, kaip antai spalvikumas, sal-
141
dumas ir kt. Tiesiogiai painti galime ir santykius: daugiau, maiau, myli ir
kitus. Savybes ir santykius Russellas vadina universalijomis, j painim su-
vokimu, o paias universalijas svokomis. Todl esiniams, kurie gali bti pa-
tyrimo objektai, priklauso daiktai, svokos ir faktai. Painimas, gytas patirties
bdu, nesiremia ivadomis ar ties painimu. O apraomasis esini paini-
mas, anot Russello, visada remiasi kit ties, kurios jam suteikia pagrind ir
nurodo altin, painimu. Toks, pavyzdiui, yra dedukcinis ivedimas. Tarkime,
inojimas, kad em yra apvali, yra tipikas apraomojo inojimo pavyzdys.
Tiesiogiai ems apvalumo nepatiriame, taiau laivo stiebai, pasirodantys toli
jroje anksiau u laivo korpus, trumpjantis elio ilgis vidurdien, einant
link pusiaujo, ir panas stebjimai rodo, kad em yra apvali.
Paprastai manoma, kad tokie kasdieniniai daiktai kaip stalai, kds, me-
diai ir kt. yra tiesioginio patyrimo objektai. Russello nuomone, yra kitaip.
Jo poiriu ms inios apie objektus gyjamos apraymo, o ne patyrimo
bdu. Pavyzdiui, rudas medinis stalas nra suvokiamas tiesiogiai. Tiesiogiai
suvokiami poymiai rudumas, medikumas ir t. t. Kalbant juslini duo-
men kalba, stal galima apibdinti kaip objekt, kuris slygoja konkreius
juslinius duomenis. Anot Russello, kad nuo turim juslini duomen galtu-
me pereiti prie prast objekt painimo, visada turime remtis propoziciniu
inojimu, jog iuos jutiminius duomenis slygoja tam tikras zinis objektas.
Kadangi juslini spdi ir iorinio pasaulio santykis toli grau nra viena-
reikmikai rodomas, Russello nuomone, asmeninis painimo tikrumas kelia
abejoni. inios bus patikimos, jei apraomsias inias visikai redukuosime
grynus patyrimo santykius. Tai pasakytina, pirmiausia, apie inias, susijusias
su faktais, kurie gali bti vienareikmikai apibrti, naudojantis tiesioginio
suvokimo bdu pastamomis universalijomis (savybmis, santykiais).
Viena vertus, patikim inojim teikia savybi ir santyki suvokimas, kita
vertus, tok inojim ireikia kalbos mokjimas. Patyrimas ir apraoma-
142
sis painimas yra vienas kit papildantys painimo bdai, taiau patyrimas
Russellui yra pirminis painimo altinis ir pasaulio painimo pagrindas.
Analizuodamas teigini login sandar, Russellas sprendia kalbos enkl
reikms ir tos reikms nustatymo problem. is klausimas yra pagrindi-
nis semantikos klausimas. Russello semantika grindiama keliais principais.
Vienas j kompozicijos principas prielaida, kad sudtins lingvistins irai-
kos reikm gali bti redukuota sudedamj dali reikmes. Paprastosios
iraikos reikm gali bti nustatoma arba nepriklausomai nuo jos funkcij
teiginyje, arba pagal teiginio kontekst. Pastaruoju atveju turime sinkate-
gorematin iraik, kitais atvejais kategorematin iraik. Anot Russello,
kategorematins iraikos reikm yra ta iraika nurodomas objektas (daik-
tas, savyb ir kt.).
Sinkategorematini iraik reikm gali bti nustatoma tik pagal j vai-
dmen teiginyje. i iraik pavyzdys bt prastos logins jungtys (ir,
arba ir t. t.). J reikm nustatoma nurodant teigini, kuriose jos varto-
jamos, reikmes. Dabar tai atliekama sudarant teisingumo lenteles, prastas
teigini logikoje. Pavyzdiui, konjunkcijos reikmi lentel atrodyt taip:
p q p q
t t t
k t k
t k k
k k k
Norint nustatyti sudtini iraik reikm, turi bti nustatyta papras-
t kategorematini iraik reikm. Russello teigimu, kategorematins i-
raikos reikm nustatome, kai j patiriame, t. y. kai patiriame jos ymim
objekt. Kiekvienas teiginys, kur galime suprasti, anot Russello, turi bti su-
darytas i sudedamj dali, kurios yra ms tiesioginio patyrimo objektai.
143
Teiginio sudedamosios dalys yra visos tos iraikos, kurios pasirodo atomi-
niuose teiginiuose. Atominiai teiginiai, savo ruotu, suformuluojami, pasitel-
kus login analiz pertvarkant sudtin teigin.
Login analiz leidia ne tik tiksliau suformuluoti kasdienine kalba rei-
kiamas mintis. Ji turi padti nustatyti elementariuosius teiginius, kurie jau
negali bti skaidomi paprastesnius, t. y. atominius teiginius. Kai logins
analizs bdu kasdienins kalbos teiginius iskaidome atominius teiginius,
gauname logikai taisykling analizuojamojo teiginio simbolik.
Anot Russello, kategorematini iraik reikms gali bti tik tai, k pas-
tame tiesioginiu patyrimu. Universalijos savybs ir santykiai, kaip esame
minj, Russello nuomone, tik taip ir yra pastamos. Kitas patirtinis objek-
tas yra jutiminiai duomenys kaip vaizdiniai, kuriuos subjektas turi, kai jusli-
kai suvokia tam tikr objekt. Russellas siekia nustatyti, kokiomis lingvisti-
nmis iraikomis ymimi tie duomenys. Objektai kalboje paprastai ymimi
vardais. Taiau prasti vardai ymi ne jutiminius duomenis, o tam tikr sud-
tin objekt, pavyzdiui, konkret asmen, vadinam tuo vardu. Apie jo bu-
vim sprendiame remdamiesi jutiminiais duomenimis. Iraikos, kurios lei-
dia priskirti jutiminius duomenis objektui, yra vardiai itas, tas, anas,
tik vienas tas ir kt. Parodomasis vardis vartojamas ymti objektui, kur su-
bjektas tiesiogiai patiria.
Russellas silo objektus ymti skirtingai tai priklauso nuo painimo
bdo. Objektus, kuriuos tiesiogiai patiriame arba suvokiame, pirma, ymime
predikatais odiais, ireikianiais savybes bei santykius, ir, antra, loginiais
tikriniais vardais, kurie betarpikai paymi asmenis ar daiktus parodomuo-
ju vardiu (pavyzdiui, itas). Tikrinio vardo reikm yra objektas, kur jis
ymi.
Kita vertus, objektus, kuriuos pastame i apraymo, ymime deskrip-
cijomis, kuri pavidalas yra toks: tas, kuris yra F, ia F atitinkamos gra-
144
matins formos predikatas. Objektas, kur nurodo deskripcija, negali bti
mums duotas tiesiogiai, todl negalima tarti, kad jo reikm yra j atitinkan-
tis objektas. Tokia prielaida bt nesuderinama su principu, kad tiesioginio
patyrimo santykis yra vienintelis reikm apibdinantis santykis. Todl klau-
simas dl deskripcij reikms gali bti suformuluotas taip: ar galima tokia
login deskripcij analiz, kuri juos iskaidyt elementus, turinius mums
tiesiogiai patiriam reikm? Russellas atsivelgia ir tai, kad deskripcija tei-
ginyje gali bti prasmingai vartojama net ir tada, kai neymi jokio objekto.
Esminis deskripcijos bruoas bti teiginio dalimi, ir neprivalu, kad j su-
darantys atskiri odiai patys savaime turt koki nors reikm. Vartojant
deskripcijas, galimos logins ir losons klaidos, pavyzdiui, abstrakios
esybs kaip sparnuotas arklys, auksinis kalnas ar apskritas kvadratas
imamos traktuoti kaip realios.
Todl logins analizs bdu deskripcijai turi bti suteiktas kad ir toks
pavidalas: deskripcija tas G teiginyje tas G yra F pertvarkoma tik
vienas objektas yra G ir jis yra F. Pavyzdiui (paties Russello pavyzdys),
teiginys dabartinis Pranczijos karalius yra plikas, pertvarkytas atrodys
taip: egzistuoja tik vienas x toks, kad x yra dabartinis Pranczijos kara-
lius, ir x yra plikas. Analitikai iskaidius teigin matyti, kad dabartinis
Pranczijos karalius jau nefunkcionuoja kaip deskripcija. Gramatinis tei-
ginio subjektas yra iraika tik vienas x, o iraika dabartinis Pranczijos
karalius yra predikatas. Predikat reikm Russellui nekelia problem,
nes j galima interpretuoti kaip tiesiogiai suvokiam universalij. Reikia
paymti, kad ioje analizje deskripcijos, kaip sudedamosios teigini da-
lys, yra prasmingos net ir tada, kai neymi jokio objekto. tai dabarti-
nis Pranczijos karalius neegzistuoja, nes Pranczija yra respublika, ta-
iau teiginys dabartinis Pranczijos karalius yra plikas turi apibrt
reikm, nes suvokiame predikat bti Pranczijos karaliumi ir bti
145
plikam reikmes. Faktas, kad Pranczija neturi karaliaus, daro teigin
klaiding.
prastus tikrinius vardus, kaip antai Sokratas, Platonas, Russellas laiko
paslptomis deskripcijomis, t. y. logins struktros poiriu juos analizuoja
kaip deskripcijas. Juos pertvarkius logins analizs bdu, teiginyje lieka tik
predikatai ir loginiai enklai. Kadangi nei predikatai, nei loginiai enklai ne-
kelia reikms problem, tai, Russello poiriu, reikms, kaip tiesioginio pa-
tyrimo tez, yra visuotinai galiojanti.
Sprsdamas ontologin problem kokios ries objektai (pavyzdiui,
daiktai, savybs) laikytini pamatiniais pasaulio elementais, Russellas atlieka
lingvistin posk losojoje, kuris bdingas ne tik visai analitinei loso-
jai, bet ir, kaip minta, visai moderniajai podekartinei losojai. Klausim,
kas egzistuoja pasaulyje, jis perdaro semantin klausim: kokio minimalaus
odyno pakakt isamiai aprayti pasaul. Tam, jo nuomone, reikia pateikti
pasaul apraani iraik logines klases. Minimal odyn sudaro tos irai-
k klass, kurios tenkina Ockhamo skustuvo reikalavim: kiekviena klass i-
raika ymi tai, kas negali bti apibrta, vartojant kitas minimalaus odyno
iraikas. Jei tam tikra iraik klas netenkina ios slygos, ji odynui nerei-
kalinga, t. y., jei galima isiversti be tam tikro objekto egzistavimo prielaidos,
reikia be jos isiversti.
Kalbos ir pasaulio santyk Russellas postuluoja, remdamasis tuo paiu
principu, kaip ir jo mokinys Wittgensteinas: kalbos ir pasaulio struktros
yra analogikos loginiu poiriu taisyklinga simbolika garantuoja fakto ir j
yminio simbolio struktros tarpusavio atitikim, todl login kalbos ana-
liz leidia painti pasaulio struktr. Logins simbolikos iraik klases ati-
tinka tomis klasmis ymim objekt klass: pavyzdiui, tikriniai vardai a,
b, ymi daiktus, vienvieiai predikatai F, G, ymi savybes, daugia-
vieiai predikatai galimus daikt santykius. tai teiginys F(a) aprao fakt,
146
kad daiktas a turi savyb F, o teiginys aR
2
b aprao fakt, kad daikt a su
daiktu b sieja santykis R
2
(pavyzdiui, aR
2
b gali reikti Jonas myli Maryt).
Taigi Russellui teiginys ir pasaulis atitinka vienas kit. Klasikin metazika
tokio atotykio iekojo tarp svokos ir ja ymimo daikto esms, o Russellui
teigini visum atitinka pasaulis kaip fakt visuma. Logins analizs tikslas
padaryti teiginius tiek logikai tobulus, kad juose likt tik tai, kas tiesiogiai
pastama.
Tolesn analitins losojos raida buvo glaudiai susijusi su Ludwigo
Wittgensteino losone veikla. Ankstyvasis Wittgensteino darbas Tractatus
Logico-Philosophicus dar tak loginio pozityvizmo losojai ir jos pagrindu
atsiradusiai mokslo losojai, o jo Filosoniai tyrinjimai lingvistinei lo-
sojai bei, kad ir netiesiogiai, vlyvajai mokslo losojai.
2. Ludwigas Wittgensteinas
Trumpas gyvenimo apraymas. Ludwigas Wittgensteinas (18891951)
vienas ymiausi XX a. losof gim Vienoje, gausioje eimoje. Jis buvo
jauniausias i atuoni vaik. Ludwigo senelis i tvo puss, prie atvykda-
mas Vien, buvo stambus vilnos pirklys Saksonijoje. Jis atsivert protes-
tantizm i judaizmo. Ludwigo tvas Karlas Wittgensteinas, usispyrs ir va-
lingas vaikinas, protestuodamas prie klasikin lavinim, bdamas 17 met
pabgo Amerik. Po dvej met gro Vien ir trumpai studijavo techni-
kos mokslus. Jis pradjo dirbti braiytoju, ir i esms vadovavo kuriant ma-
ln valcavimo rang, vliau tapo vadybininku ir per deimtmet ikilo iki
didiuls plieno bendrovs vadovo. Vliau suorganizavo pirmj Austrijos
plieno pramons kartel. Ludwigo motina buvo Vienos bankininko dukt.
Ji priklaus Romos katalik banyiai. Ludwigas taip pat buvo pakriktytas
kataliku. Jis turjo keturis brolius ir tris seseris visi vaikai pasiymjo neei-
147
liniais meniniais ir intelektiniais gabumais. J motina kartai avjosi muzi-
ka, todl Wittgenstein namai tapo muzikinio gyvenimo centru. Johannesas
Brahmsas (18331897) buvo danas sveias j namuose ir artimas eimos
biiulis. Ludwigo brolis Paulius tapo ymiu pianistu.
Iki keturiolikos met Ludwigas buvo lavinamas namie. Labiausiai jis do-
mjosi mechanika, jo sukonstruota siuvamoji maina eimos buvo palan-
kiai vertinta. Tvai nusprend Ludwig pasisti mokytis Linzo mokykl,
kurioje daugiausia dmesio buvo skiriama matematikai ir gamtos moks-
lams. Pasimoks trejus metus Linze, Wittgensteinas pradjo studijuoti me-
chanik ir ininerij Berlyno auktojoje technikos mokykloje (Technische
Hochschule). 1908-aisiais, pabaigs studijas, ivyko Anglij. Tais paiais
metais Wittgensteinas atliko eksperimentus su aitvarais Derbiyro ai-
tvar stotyje. Tai paskatino j stoti Manesterio universitet studijuo-
ti aeronautik. Trejus metus jis usim reaktyvini ir sraigtini varikli
konstravimu.
Pamau Wittgensteinas pradjo domtis grynosios matematikos, o v-
liau ir losoni matematikos pagrind problemomis. Perskaits Bertrando
Russello ir Alfredo Northo Whiteheado Matematikos principus, jais susi-
avjo, nusprend mesti ininerijos mokslus ir nuvyko mokytis pas Russell
Kembrid. 19121913 metais Wittgensteinas studijavo Kembrido univer-
siteto v. Trejybs kolede (Trinity College). Vadovaujamas Russello, jis in-
tensyviai domjosi logikos studijomis ir greitai pasiek puiki rezultat. Tie
tyrinjimai tapo Traktato logini idj pagrindu.
Kembride Wittgensteinas susidraugavo su kartu studijavusiu Davidu
Pinsentu, kuriam vliau paskyr Traktat. 1912 metais Wittgensteinas in-
tensyviai domjosi losoja ir, anot Pinsento, naiviai stebjosi, kad tie lo-
sofai, kuriais jis avjosi per neinojim, be visa ko, buvo kvailiai ir apga-
vikai, darantys pasipiktinim kelianias klaidas. Wittgensteinas kartu su
148
Pinsentu keliavo po Islandij bei Norvegij, ir apmokjo visas keliones ilai-
das. Wittgensteinas nebuvo malonus kompanionas irzlus, nervingas, da-
nai puolantis depresij. Taiau kai pralinksmdavo, tapdavo ypa mielas.
Kartais jam depresij keldavo sitikinimas, kad mirtis yra visai alia, ir jis ne-
turs laiko itobulinti savo nauj logikos idj, kartais j kankino abejons,
kad jo tyrinjimai logikos srityje yra beveriai. Pinsentui Wittgensteinas yra
saks, kad kelet met nra buv dienos, kad jis negalvot apie saviudyb.
Filosojos studijos pas Russell jam tapusios tikru isigelbjimu.
Wittgensteinas intensyviai dirbo logikos srityje. 1913 metais jis band
hipnozs bdu gauti aikius atsakymus dl logikos problem. Jis puosel-
jo planus kelet met atsiskyrs pagyventi Norvegijoje, kad galt visikai
atsidti logikos problemoms. Pinsentui Wittgensteinas aikino taip galsis
geriau dirbti niekieno netrukdomas, be to, man neturs teiss gyventi pa-
saulyje, kuriame jauia nuolatin kit moni paniek ir erzina juos savo
nervingu bdu. Wittgensteinas gyvendino savo plan ir nuo 1913-j pa-
baigos iki Pirmojo pasaulinio karo pradios gyveno Norvegijoje, Skjoldeno
kyje, o vliau ten pasistat trobel. Gyvendamas Norvegijoje, susirainjo
su Russellu, avdamasis jo loginiais atradimais. Taiau Wittgensteinas buvo
sitikins, kad jis ir Russellas laikosi tiek skirting ideal, jog niekada negal-
t tapti tikrais draugais. Du mons gali bti draugai, sak Wittgensteinas,
jeigu abu gali bti vienas kitam visikai atviri, nebijodami vienas kito eisti.
Santykiai, paremti veidmainiavimu, yra netoleruotini. Matyt, tiek Russellas,
tiek Wittgensteinas turjo silpnybi, ir neinia, kuris daugiau.
Prasidjus karui, Wittgensteinas savanoriu stojo Austrijos armij. I pra-
di jis tarnavo Vyslos laiv artilerijos padalinyje, vliau artilerijos dirbtuvse
Krokuvoje, paskui buvo pasistas karinink rengimo mokykl ir pateko
Ryt front, o galiausiai tarnavo kaln artilerijos dalinyje piet Tirolyje. Per
tuos metus jis dirbo prie savo knygos urainjo losones mintis ura
149
knygelse, kurias neiojosi kuprinje. Knyga buvo baigta 1918 met rugpjt.
1918-j lapkrit pateks ital nelaisv, knygos rankrat jis turjo su savimi.
I belaisvi stovyklos prie Montekasino jis para laik Russellui, kuriam v-
liau buvo persistas rankratis.
Tarnaudamas ryt fronte Wittgensteinas Galicijos knygyne sigijo Levo
Tolstojaus evangelini interpretacij knyg, kuri jam padar didel spd.
Belaisvi stovykloje Italijoje jis perskait, greiiausiai pirm kart, prast
Evangelij leidim ir sutriko dl to, k suinojo, suabejojs teksto autenti-
kumu, nes is tekstas gerokai skyrsi nuo Tolstojaus versijos.
Wittgensteinas troko kuo greiiau ispausdinti Traktat. Grs i ne-
laisvs Vien, 1919 metais jis pasil knyg leidjui. Wittgensteinas tikjosi,
kad jo knyga galutinai isprs problemas, dl kuri jis ginijosi su Russellu.
Taiau i Russello laik jis suvok, kad is nesuprato pagrindini jo idj ir
nuogstavo, kad j niekas nesupras. 1919-j gruod Wittgensteinas susitiko
su Russellu Olandijoje aptarti savo knygos. Russellas apsim parayti knygai
ang, bet gegu Wittgensteinas prane Russellui, kad angoje yra daug
neteising interpretacij ir kad jis neleidia jos spausdinti kartu su knyga.
Galiausiai leidjas, su kuriuo jis derjosi, atmet knygos rankrat. 1920 me-
tais Wittgensteinas para Russellui, kad daugiau nesirpins knygos leidi-
mu ir kad Russellas gali su rankraiu elgtis savo nuoira. Vokikas knygos
tekstas buvo ispausdintas 1921 metais Wilhelmo Ostwaldo Annalen der
Naturphilosophy. Kitais metais jis buvo ileistas Londone su lygiagreiu an-
gliku vertimu Tractatus Logico-Philosophicus pavadinimu.
Daugel savo ura knygui, naudot rengiant Traktato tekst,
Wittgensteinas sunaikino. Taiau trys i j, 19141916 met uraai, atsitik-
tinai iliko ir buvo ispausdinti 1961 metais. Uraai atspindi Wittgensteino
pastangas isprsti Traktate keliamas problemas ir padeda suvokti j
genez.
150
Tuoj po karo Wittgensteinas nusprend tapti mokytoju. Jis lank speci-
alius mokytoj rengimo kursus ir 1920-aisiais, gavs mokytojo paymjim,
pradjo mokytojauti Trattenbacho kaime emutinje Austrijoje, mok 910
met vaikus. Wittgensteinas pasiymjo kaip grietas mokytojas. Su kitais
mokytojais jis maai bendravo. 1924 metais Wittgensteinas pareng spaudai
nedidel eiseptyni tkstani odi odynl, kuris buvo ispausdin-
tas 1926-aisiais. Tais metais Wittgensteinas atsisak pedagoginio darbo.
Po tvo mirties 1913 metais Wittgensteinui atiteko didelis palikimas. Kit
met vasar jis papra literatrins apvalgos Der Brenner redaktoriaus
Ludwigo von Fickerio dal palikimu gautos pinig sumos imokti stokojan-
tiems Austrijos poetams ir krjams. Taip yms poetai Raineris Maria
Rilke ir Georgas Traklis gavo nemaas pinig sumas i anoniminio altinio.
Likusi palikimo dal po karo Wittgensteinas perleido savo dviem seserims.
Jis taip pasielg ir nenordamas per pinigus sigyti draug, ir dl to, kad tur-
tai nesiderino su jo asketiku gyvenimo bdu.
Mokytojaudamas Wittgensteinas negalvojo grti prie losojos. Bet 1923
metais j aplank jaunas ir labai talentingas Kembrido matematikas ir loso-
fas Frankas Ramseyius. Jis tik k buvo perskaits Wittgensteino Traktat ir
troko aptarti knyg su jos autoriumi. Jie kartai diskutavo dl Wittgensteino
idj, taiau Wittgensteinas sak nebegris prie losojos, nes jo msty-
mas nelinks prisitaikyti prie prast pair. Jis man, kad niekas negals
suprasti Traktato paprasiausiai j perskaits, bet, galbt, kakas kakada
savarankikai mstys tas paias mintis kaip ir jis ir, galbt, apsidiaugs, rads
tiksli j iraik Wittgensteino knygoje.
Mets 1926 metais mokytojauti, Wittgensteinas svarst galimyb stoti
vienuolyn, taiau vienuolyno virininko buvo atkalbtas. T pai met
vasar jis pradjo dirbti sodininko padjju vienuolyne. Kai viena jo sese-
r sugalvojo pasistatyti nam, Wittgensteino draugas architektas Paulis
151
Engelmannas pasil kartu parengti projekt. Wittgensteinas sutiko ir kar-
tai msi naujos veiklos. Darbai truko dvejus metus, ir pagrindins idjos,
matyt, priklaus Wittgensteinui. iuo laikotarpiu Wittgensteinas dirbo ir
skulptoriaus darb.
Vienos brelio steigjas Moritzas Schlickas buvo suavtas Traktato id-
j. Jis kviet Wittgenstein dalyvauti Vienos brelio susitikimuose. Deja, is
kvietimas nesusilauk pritarimo. Schlickas ir Friedrichas Weismannas aplan-
k Wittgenstein ir aikinosi kai kurias jo idjas, kurias vliau perteik bre-
lio nariams.
1929-j saus Wittgensteinas gro Kembrid ir vl sitrauk loso-
n veikl. Nra visikai aiku, kas paskatino j grti, taiau sakoma, kad
labiausiai1928 metais Luitzeno Egbertuso Jano Brouwerio Vienoje perskai-
tyta paskaita apie matematikos pagrindus. Taiau Wittgensteinas neturjo
jokio mokslinio laipsnio. Kaip disertacij moksl daktaro (Ph. D.) laipsniui
gauti jis pateik Traktat. Russellas ir Mooras buvo paskirti jo egzaminuo-
tojais, ir 1929 met birel Wittgensteinas egzamin ilaik. Turint galvoje,
kad egzaminuotojai patys smsi iminties i Wittgensteino idj, situacija,
anot Mooro, buvo maloni ir linksma. Trinity College suteik Wittgensteinui
mokslinio bendradarbio status. Tuo metu Wittgensteinas para straipsn
Keletas pastab apie logines formas, kur laik painiu ir silpnu. is straipsnis
ir Traktatas buvo vieninteliai ispausdinti Wittgensteino darbai jam gyvam
esant.
1930 met pradioje Wittgensteinas pradjo skaityti paskaitas Kembride.
Jis ten dirbo iki 1936-j vasaros. 1935 metais baigsi Wittgensteino naryst
Trinity College. Tada jis svarst, ar neapsigyvenus jam Taryb Sjungoje. Tam
ruodamasis jis su draugu aplank t al, ir nors buvo patenkintas ivyka, vis
dlto io plano negyvendino. Paskui Wittgensteinas kuriam laikui pasitrau-
k savo trobel Norvegijoje ir ten pradjo rayti Filosonius tyrinjimus.
152
1937 metais jis gro Kembrid ir po poros met m vadovauti losojos
katedrai vietoj Mooro.
Wittgensteino paskaitos dar didel spd auditorijai. Jis jas skaitydavo
be pasiruoimo ar ura. Kiekviena paskaita buvo naujas losonis darbas.
Wittgensteinui idjos neateidavo lengvai. Auditorija mat, kaip jis kovo-
davo su savo mintimis. Danai paskaitas pertraukdavo ilgos pauzs, kuri
metu jo rankos spdingai juddavo. vilgsnis susikoncentruodavo, veidas
atgydavo.
Antrojo pasaulinio karo metais Wittgensteinas sidarbino sanita-
ru Londono ligoninje, vliau dirbo medicinos laboratorijoje Niu Kasle.
Wittgenstein trauk mediko profesija. Treiajame deimtmetyje jis rimtai
svarst, ar nepalikus losojos ir netapus mediku.
1947 metais Wittgensteinas perskait paskutines paskaitas Kembride. T
pai met ruden jis atsistatydino i pareig, siekdamas visikai atsidti -
losoniams tyrinjimams. 19471948 met iem Wittgensteinas praleido
Airijos kaimo fermoje, o vliau persikl gyventi trobel Airijos pajryje,
kur jo kaimynai buvo paprasti vejai. Pasakojama, kad Wittgensteinas tapo
jiems legendine asmenybe. Jis prisijaukino galybes pauki, kurie sulkdavo
pas j, tikdamiesi lesalo. Taiau vieniiaus gyvenimas pajryje buvo pernelyg
sunkus Wittgensteinui. 1948 met ruden jis persikl Dublin, kur baig
rayti Filosoni tyrinjim antrj dal.
Dvejus paskutiniuosius savo gyvenimo metus Wittgensteinas sunkiai sir-
go. 1949-aisiais jam buvo diagnozuotas vys. Po trumpos ivykos Jungtines
Valstijas Wittgensteinas gro Kembrid, ariau savo draug. 1950 metais
jis nuvyko Norvegij, tikdamasis kitais metais vl apsigyventi savo tro-
belje. Sirgdamas Wittgensteinas negaljo dirbti, tik likus porai mnesi iki
mirties jis vl pajuto krybini jg pakilim. Mintys, uraytos likus vos
dviem dienoms iki mirties, nenusileido tam, k jis buvo sukrs geriausio.
153
Wittgensteinas mir 1951 met balandio 28 dien. Paskutiniai jo odiai
buvo: Perduokite draugams, kad a nugyvenau puik gyvenim.
Wittgensteino losons pairos. Ludwigo Wittgensteino losoni pa-
ir raida natraliai susiskirsto du laikotarpius. Pirmj laikotarp ymi jo
ankstyvasis darbas Tractatus Logico-Philosophicus, paraytas 1918 metais.
Antrj losons veiklos laikotarp, apytiksliai prasidjus 1929-aisiais, at-
spindi po Wittgensteino mirties ileisti jo Filosoniai tyrinjimai ir nebaig-
tas darbas Apie tikrum.
Pirmuoju laikotarpiu Wittgensteino dmesio centre yra kalbos loginio
funkcionavimo tyrimas, kuriuo remdamiesi Vienos brelio nariai vliau ipl-
tojo idealios mokslo kalbos tyrim program. Nors Wittgensteinas yra ben-
dravs su Vienos brelio nariais M. Schlicku, F. Weismannu j iniciatyva,
jis nedalyvavo io brelio veikloje ir skeptikai j vertino. Pats Wittgensteinas
nesil kurti idealios kalbos. Jo nuomone, visi ms kasdienins kalbos tei-
giniai yra tokie, kokie jie yra, logikai visai tvarkingi (5.5563)
56
. Taiau mogui
nemanoma tiesiogiai perimti i kalbos jos logikos. Tai padaryti leidia login
kalbos analiz.
Kokio poirio laikosi Wittgensteinas savo Traktate? Traktat sudaro
septyni sunumeruoti pagrindiniai teiginiai, kuriuos lydi paaikinimai, taip
pat sunumeruoti. Pavyzdiui, teiginys (2.161) yra vienas i pagrindinio teigi-
nio 2 paaikinim, tiksliau, teiginio (2.16) pirmasis paaikinimas. Nors iori-
kai Traktato struktra yra labai paprasta ir tiksli, vis dlto jis nra lengvai
suvokiamas. Mat, Wittgensteinas formuluoja teiginius, ne visada juos grsda-
mas argumentais, ir kritikuoja poirius nenurodydamas j altinio. Daugelis
jo mini atsirado, matyt, polemizuojant su Russellu ar Fregee, taiau, pa-
teikti be poleminio konteksto, jie nra iki galo aiks. Todl, norint suprasti
Wittgensteino idjas, reikia bent minimali ini apie problemas, kurias ty-
rinjo jo pirmtakai. Wittgensteino Traktate beveik nra citat ar nuorod
154
literatros altinius. Tai sudaro prielaidas vairioms, kartais nesuderinamoms
Traktato interpretacijoms.
Traktate Wittgensteinas pateikia tam tikr ontologin model, kuriuo
remdamasis sprendia loson problem kaip padaryti ms kasdieni-
ns kalbos mintis aikias.
Pirmuoju Traktato teiginiu jis atsisako prasto ontologinio supratimo,
kad btis yra daiktas ir individas, turintis esm, kuri ireikiama bendrja s-
voka. Wittgensteino ontologins konstrukcijos pagrind sudaro faktai. Anot
Wittgensteino, pasaulis yra visa, kas atsitinka (was der Fall ist) (1). Vadinasi,
pasaulis yra fakt, bet ne daikt visuma (l. 1). Faktai loginje erdvje ir yra
pasaulis (1. 13).
ia Wittgensteinas pasitelkia dar vien ontologin vaizd login erdv,
kurioje egzistuoja faktai. Logins erdvs vaizdis Wittgensteino yra postuluo-
jamas kaip savaime suprantamas, akivaizdus ir nekeliantis abejoni. Taiau
jis toli grau toks nra. Ir tai dl ko. Wittgensteinas mano, kad login erdv
yra fundamentaliausia ir bendriausia. Pavyzdiui, jei geometrin erdv lei-
dia atvaizduoti geometrin objekt, spalvin erdv spalvas, gars erdv
muzikinius garsus, tai visos tos erdvs gali bti atvaizduotos loginje erdv-
je. Ir i viso, visa, kas kokiu nors bdu gali bti atvaizduota, Wittgensteino
nuomone, gali bti atvaizduota loginje erdvje, o tai, kas negali bti atvaiz-
duota loginje erdvje, negali bti atvaizduota niekur. Pati login erdv jau
niekur negali bti atvaizduota.
Taiau ia kyla keletas keblum. Pirmas, ar login erdv i tikrj atvaiz-
duoja faktus, t. y., ar faktai loginje erdvje i tikrj yra pasaulis? Galbt
login erdv gali atvaizduoti egzistuojanias dalyk padtis, bet paios eg-
zistencijos ji neatvaizduoja. iuo atveju nepads nei logikoje naudojamas eg-
zistavimo kvantorius, kuris tiesiog nurodo, kad yra toki element, kurie
Jeigu remsims tradicins metazikos svokomis, tai galsime sakyti, kad lo-
155
gika gali atvaizduoti tai, kas susij su esinio esme, bet ne su egzistencija.
Kitaip tariant, mes negalime rodyti, kad pasaulis yra, tuo galime tik tikti.
Panaiai neturi rodymo galios ir ontologinis Dievo buvimo rodymas, pa-
remtas vien grynuoju mstymu. Tai suvok ir Tomas Akvinietis, skirdamas
esm nuo egzistencijos. Jo nuomone, i esms neplaukia egzistencija.
Antra abejon dl loginio atvaizdavimo fundamentalumo susijusi su
Humeo pateikta vertybi ir fakt perskyra tuo, kad i jokio teiginio apie fak-
tus neplaukia jos vertinantis teiginys. J galima, pasinaudojus Wittgensteino
vaizdiais, performuluoti taip: ar login erdv gali atvaizduoti etin erdv.
Atsakymas, matyt, bus neigiamas. Taiau Humeo perskyr galima pavelg-
ti ir kitaip. Jeigu i teigini apie faktus negalime pereiti prie vertinamojo
pobdio teigini, tai dar nereikia, kad i vertinamj teigini negalima
ivesti teigini apie faktus. Kitaip tariant, jei login erdv negali atvaiz-
duoti etins erdvs, tai gal etin erdv gali atvaizduoti login erdv?
Pavyzdiui, geometrin erdv negali atvaizduoti logins erdvs, o login
erdv gali atvaizduoti geometrin. Kitaip tariant, etin erdv gali bti fun-
damentalesn u login erdv, j apimdama. Tai, kad tradicins metazi-
kos transcendentins svokos, kaip antai tiesa, gris, vienis ir kt., negali bti
atvaizduotos loginje erdvje, nereikia, jog jos i viso yra tuios. Tiesiog
Wittgensteinas nepamatuotai priskiria logikai absoliut fundamentalum.
Beje, postulavs loginio fundamentalumo dogm ir nuosekliai samprotau-
damas, Wittgensteinas prieina prie ivados, kad yra tai, kas negali bti i-
reikta, yra u pasaulio, rodo save (r. 6. 421).
Postulavs savo ontologijos pagrindus pasaulio kaip fakt, o ne daik-
t visumos ir logins erdvs, kurioje yra faktai, vaizdius, Wittgensteinas
toliau juos detalizuoja. Faktai, jo nuomone, gali bti sudtinai ir paprasti.
Paprast fakt jis vadina atominiu faktu. Atominis faktas, Wittgensteino
nuomone, yra objekt (dalyk, daikt) sryis (2. 01). Daiktui yra esminga
156
tai, kad jis gali bti sudedamoji atominio fakto dalis (2. 011), kitaip tariant,
daiktas yra galimybi eiti atominius faktus visuma.
Daiktas ar objektas Wittgensteinui nra elementarusis pasaulio elemen-
tas, toks elementas yra atominis faktas. Kita vertus, objektas yra papras-
tas, nesudtinis. Objektai sudaro pasaulio substancij. ia, reikia manyti,
Wittgensteinas substancij supranta tradicikai, kaip tai, kas egzistuoja, ne-
reikalaudamas kako kito buvimo. Jei daiktai nesudaryt pasaulio substan-
cijos, tai tada elementariojo teiginio prasm priklausyt nuo to, ar kitas ele-
mentarus teiginys yra teisingas, t. y. elementarieji teiginiai ir faktai nebt
savarankiki. I tikrj, Wittgensteinas mano, kad teiginys k nors sako apie
tikrov tik tada, kai jis mums teikia tos tikrovs vaizd (r. 4. 03). Taiau vaiz-
d, jo prasm suvokiame neinodami, ar kiti vaizdai teisingai atspindi tikro-
v. Jeigu teiginio prasm priklausyt nuo to, ar kitas teiginys teisingas, joks
teiginys negalt bti tikrovs vaizdas.
Wittgensteinas mano, kad elementarieji teiginiai ir faktai yra savarankiki,
atominiai faktai nepriklauso vienas nuo kito (2. 062), ir i vieno elementaraus
fakto egzistavimo ar neegzistavimo negalima daryti ivados apie kito atomi-
nio fakto egzistavim (2. 062). Kitaip tariant, Wittgensteinas priima Humeo
tez apie elementari fakt nepriklausomum. Aiku, is Wittgensteino rei-
kalavimas automatikai paalina prieastini ryi ontologin galimum, pri-
pastant tik loginius ryius.
Dar viena svarbi Traktato idja, susijusi su logins erdvs vaizdiu, yra
fakt atvaizdavimo idja. Anot Wittgensteino, mes susidarome fakt atvaiz-
dus (2.1). Atvaizdas atvaizduoja dalyk (objekt, daikt) padtis loginje er-
dvje, atomini fakt egzistavim ar neegzistavim (2. 11). Atvaizdas yra ti-
krovs modelis (2. 22). Objektus atvaizde atitinka atvaizdo elementai (2. 13).
ia Wittgensteinas pasilo tiesioginio loginio atspindio idj. Fakt betar-
pikai atvaizduoja atvaizdas. Wittgensteinas taip ir sako atvaizdas yra fak-
157
tas (2. 141). Kad faktas bt atvaizdas, jis privalo turti kak bendra su tuo,
kas atvaizduojama. Tai, kas bendra tarp fakto ir atvaizdo, yra atvaizdavimo
forma (r. 2. 17). Ta forma yra login forma. Pati login forma, Wittgensteino
nuomone, negali bti atvaizduota, ji gali bti tik parodyta, veikiau, rodo
save. Kaip sakme, Wittgensteinui pati universaliausia ir fundamentaliausia
yra login erdv joje galima atvaizduoti visas erdves, taiau ji pati niekaip
negali atvaizduoti savs ji tik rodo save. Todl kiekvienas atvaizdas yra ir
loginis atvaizdas. Loginis atvaizdas gali atvaizduoti vis pasaul. Tai, k atvaiz-
das vaizduoja, Wittgensteinas vadina atvaizdo prasme. Atvaizdo klaidingu-
mas ar teisingumas priklauso nuo to, ar jo prasm atitinka tikrov, ar neati-
tinka. Kadangi Wittgensteinui pati tikrov yra loginje erdvje ir atvaizdas
yra loginje erdvje, juos manoma palyginti. Aiku, nelygindami negalime
inoti, ar atvaizdas yra teisingas, ar klaidingas. A priori (iankstinio, iki paty-
rimo) teisingo atvaizdo nra.
T pat tiesioginio loginio atspindio vaizd Wittgensteinas pritaiko ir
miniai. Jo nuomone, loginis fakto vaizdas yra mintis (3). Teising mini
visuma yra pasaulio atvaizdas (3. 01). Mintyje mstomos dalyk padties ga-
limybs. Todl tai, kas gali bti sivaizduojama, yra taip pat ir galima. Taiau
nieko nelogiko mstyti negalima. ia Wittgensteinas paaikina, kad Dievas
gals sukurti visk, iskyrus tai, kas prieinga logikos dsniams. Apie nelogi-
k pasaul negaltume pasakyti, kaip jis atrodo (3. 031). Tradicinje meta-
zikoje pagrindiniai bties dsniai buvo ir logikos dsniai, o Wittgensteinui
is santykis yra prieingas logika tarsi leidia bti pasauliu, yra bties gali-
myb, o ne atvirkiai.
Loginio atspindio idj Wittgensteinas pritaiko ir kalbai. Jo nuomone,
mintis yra prasmingas teiginys (4). Taigi, loginje erdvje atvaizduojami fak-
tai, fakt atvaizdai, mintys ir teiginiai. Visi jie yra tapats, turi t pai logi-
n struktr ir atsispindi toje paioje loginje erdvje. Visuma teigini yra
158
kalba (4. 001). Wittgensteinui pagrindinis pasaulio konstrukcinis elementas
yra atominis faktas, o pagrindinis kalbos konstrukcinis elementas yra teigi-
nys. mogus sugeba konstruoti kalbas, kuriomis gali bti ireikta kiekviena
prasm, neturdamas supratimo, kaip ir k reikia kiekvienas odis. Taip pat,
kaip kalbama neinant, kaip susidaro atskiri garsai (r. 4. 002).
Kalb Wittgensteinas lygina su minties, kuri kalba aprengia, iorine for-
ma. Kaip iorin mogaus aprangos forma sudaryta ne tam, kad atpaintu-
me kno form, taip ir kalba perrengia mint ne tam, kad teisingai rodyt jos
form (r. 4. 002). Russello nuopelnas, anot Wittgensteino, ir buvo tas, kad
jis parod, jog iorin teiginio forma nebtinai yra tikroji jo forma. Atskleisti
fakto, atvaizdo, minties ir teiginio atotyk ir turt padti login analiz.
Tas atskleidimas ir yra pagrindinis losojos udavinys. Visa losoja, anot
Wittgensteino, yra kalbos kritika. Filosojos tikslas yra loginis mini nu-
skaidrinimas. Filosoja yra ne teorija, o veikla. Filoson darb i esms su-
daro aikinimai. Filosojos rezultatas yra ne losoniai teiginiai, o teigini
aikinimas. Filosoja turi padaryti mintis aikias ir grietai jas atriboti, an-
traip jos bt tarsi drumstos ir miglotos (4. 1122). Be to, anot Wittgensteino,
losoja turi atskirti mstomus dalykus ir kartu nemstomus dalykus. Ji turi
atriboti nemstom i vidaus per mstom. Filosoja reik neisakom, ai-
kiai atskleisdama isakom (4. 115). Wittgensteinas jokiu bdu nesilo kurti
idealios kalbos, kaip mano kai kurie autoriai. Su kasdienine kalba, jo nuomo-
ne, viskas yra gerai. Tiesiog mes turime logikai analizuoti kalb, alindami i
jos beprasmybes ir padarydami savo mintis aikias.
Kasdienins kalbos teiginiai yra sudtiniai. Juos login analiz gali iskai-
dyti elementariuosius. Savo ruotu, elementariuosius teiginius sudaro var-
d ssajos. Kaip sako Wittgensteinas, teiginys yra fakto login projekcija.
Teiginiui priklauso viskas, kas priklauso projekcijai, taiau ne tai, kas projek-
tuojama, kitaip tariant, teiginiui nepriklauso pats faktas. Todl paiame tei-
159
ginyje dar nra jo prasms, o tik galimyb j ireikti. Teiginyje slypi prasms
forma, o ne j o prasm (3. 13).
Anot Wittgensteino, teiginys nra paprastas odi miinys, kaip muziki-
n tema nra ton miinys (3. 141). Jam faktas yra teiginio enklas. Teiginio
enkl sudaro tai, kad jo elementai tarpusavyje susij tam tikru bdu (3.
14). Lygiai taip susij ir fakto elementai objektai, daiktai. Kaip pasaulio ele-
mentai yra faktai, o ne atskiri, tarpusavyje nesusij daiktai, taip ir teiginys
yra kalbos struktrinis elementas, o j sudaro ne atskir odi, sujungt
loginiais enklais, visuma. Teiginys perteikia fakt, atvaizd, mint, o ne ats-
kirus objektus. Ne kompleksinis enklas aRb rodo, kad yra tam tikras en-
klo element ryys, o element ryys rodo, kad yra kompleksinis enklas
(r. 3.14322), t. y. teiginys atspindi fakt ir jo objekt ryius, o ne atvirkiai.
Logika niekaip negali kurti fakt.
Toliau analizuodamas elementarj teigin, Wittgensteinas jame skiria
vardus, kurie ymi objektus, ir enkl kongracijas, kurios atitinka objek-
t kongracijas dalyk padtyse. Objektus galima, anot Wittgensteino, tik
pavadinti, bet negalima j ireikti. Teiginys tegali pasakyti, kaip yra daiktas,
bet negali pasakyti, kas jis yra. Vardas toliau neskaidomas jokiu apibrimu,
jis yra proenklis.
ia Wittgensteinas polemizuoja tiek su Fregee, tiek su Russellu. Anot
Russello, inoti teigin, vadinasi, inoti, kokie objektai atitinka teiginio ter-
minus, nors objektai, kaip pamename, Russello nuomone, nra tiesiogiai i-
nomi. Kad nuo jutimini duomen pereitume prie prast objekt paini-
mo, visada turime remtis propoziciniu inojimu, jog ie jutiminiai duomenys
slygojami tam tikro zinio objekto. Objektus, kuriuos tiesiogiai patiriame,
Russellas ymi predikatais arba loginiais tikriniais vardais, o savybes ir san-
tykius svokomis (universalijomis), kurios taip pat yra patyrimo objek-
tai. Russellui daiktas, objektas tarsi susiskaido predikatinius santykius, o
160
Wittgensteinui daiktas tik pavadinamas toliau neskaidomu vardu. Be to,
Wittgensteinui teiginio prasm yra nulemta ne j sudarani odi reik-
mi, o atvirkiai teiginio termin sryis ir teiginio prasm leidia suvokti
odi reikmes. Kitaip negu Russellas, Wittgensteinas tvirtina, kad teiginys
nra vard klas.
I teiginio, kaip tikrovs atvaizdo supratimo, kyla ivada, kad tik teiginys
turi prasm ir tik teiginio kontekste vardas turi reikm. Tikrov yra lygi-
nama su teiginiu. Teiginys gali bti teisingas ar klaidingas tik bdamas ti-
krovs atvaizdu (4. 06), o teiginio prasm yra jo ir atomini fakt buvimo
ar nebuvimo galimybi atitikimas. Jei elementarus teiginys yra teisingas, tai
tuomet esama atominio fakto, jei elementarus teiginys yra klaidingas, tai
atominio fakto nra (4. 25). Teiginys yra tikrovs atvaizdas, jei suprantame
teigin, inome juo pristatom dalyk padt. Kaip sako Wittgensteinas, tei-
ginys konstruoja pasaul, pastats loginius pastolius, todl teiginyje taip pat
galima pamatyti visa, kas yra tikrovje logika, jeigu teiginys yra teisingas (r.
4. 023).
Teiginys kak pasako tik tiek, kiek jis yra atvaizdas. Uuot sakius, kad tei-
ginys turi toki ar kitoki prasm, galima tiesiog pasakyti, kad jis vaizduoja
tai toki dalyk padt. Vienas vardas atstoja vien daikt, kitas kit ir jie
vienas su kitu sudaro visum atomin fakt (4. 0311). Teiginys yra dalyk
padties atvaizdas tiek, kiek jis yra logikai artikuliuotas (4. 032). Kitaip ta-
riant, teiginys nra atskir vard kratinys, jis logikai sutvarkytas. Jei teigi-
nys nieko neatitinka, neymi jokios objekt padties ar objekt, tai jis yra
beprasmis.
Dl netinkamo simboli vartojimo, logins sintakss nepaisymo, kalbo-
je atsiranda odi beprasmi sraizg, kuri alinimas ir yra pagrindinis
losojos udavinys. Anot Wittgensteino, losoja turi padaryti ms kal-
b aiki ir skaidri. Viena i kalbos vartojimo arba logins sintakss taiky-
161
mo yd, anot Wittgensteino, yra formali svok ir objekt painiojimas.
ia jis samprotauja iek tiek panaiai kaip Frege. Analizuodamas t painiav,
Wittgensteinas skiria vidines fakt ir objekt savybes. Jo nuomone, savyb
yra vidin, jei nemanoma sivaizduoti, kad objektas jos neturi. Pavyzdiui,
dvi mlynas spalvas sieja vidinis viesumo ir tamsumo sryis. Nemanoma
galvoti, kad abu objektai nebt susij tuo sryiu (r. 4. 123). Eilutes, kurios
sutvarkytos vidiniais sryiais, Wittgensteinas vadina formaliosiomis eilut-
mis. Pavyzdiui, taip sutvarkytos skaii eiluts.
Ta prasme, kuria kalba apie formalias savybes, Wittgensteinas kalba ir apie
formalias svokas. Formalios svokos iraika yra teiginio kintamasis, o to
kintamojo reikms ymi objektus, kuriuos i svoka apima. Toks kintama-
sis yra formalios svokos enklas (4. 12271). Kiekvienas kintamasis vaizduoja
pastovi form, kuri turi visos jo reikms ir kuri gali bti suvokta kaip i
reikmi formali savyb. itaip vardo kintamasis x yra tikrasis pseudosvo-
kos objektas enklas (4. 12722). Ten, kur odis objektas, daiktas, daly-
kas ir kt. vartojamas, Wittgensteino nuomone, taisyklingai, loginiame sim-
bolizme ireikiamas vardo kintamuoju. Ten, kur odis objektas vartojamas
kitaip, atsiranda beprasmiai pseudosakiniai. Pavyzdiui, negalima pasakyti
yra objektai ar yra 100 objekt, taip pat beprasmika kalbti apie vis
objekt skaii. Taiau galima sakyti yra knyg, yra 100 knyg ir kt. (r.
4. 2271). Pasak Wittgensteino, tas pat tinka odiams kompleksas, faktas,
funkcija, skaiius. Jie visi ymi formalias svokas ir loginiame simbolizme
pristatomi kintamaisiais, o ne funkcijomis ar klasmis, kaip mane Russellas
ar Frege (r. 4. 12722). Tokios iraikos kaip antai yra vienas skaiius, yra
tik vienas nulis beprasms. Visai taip pat beprasmika sakyti tra vie-
nas vienetas kaip beprasmika tarti: 2 + 2 trei valand lygu keturiems.
Wittgensteino nuomone, formali svoka duota kartu su savo objektu. Todl
nemanoma vartoti (kaip tai daro Russellas) ir funkcijos svokos, taip pat
162
speciali funkcij kaip pamatini svok; arba skaiiaus svokos ir apibrt
skaii (4. 12721).
I elementarij teigini yra sudaryti sudtiniai teiginiai. Analizuodamas
sudtinius teiginius Wittgensteinas paymi, kad toki teigini teisingumo
vert lemia sudedamj teigini teisingumo vert pagal tai, koks loginis
operatorius tuos teiginius sieja. Pavyzdiui, p v p bus teisingas, kai abudu,
tiek p, tiek q ir arba p arba q bus teisingi. Tik vienu atveju kai p yra klaidin-
gas ir q yra klaidingas p v q bus klaidingas. O p q bus teisingas tik tada, kai
abu ir p, ir q bus teisingi.
Wittgensteinas pasinaudoja Henrio Mauriceo Scheerio silymu, kad visi
operatoriai gali bti ireikti vienu kartotiniu operatoriumi, tarkime, tokiu
kaip Scheerio trichas (pavyzdiui, p v q, pasinaudoj Scheerio trichu,
galime urayti: (~) p | (~) q; ia | ymi Scheerio trich, o (~) p reikia
ne-p). Todl kasdienins kalbos teiginiai gali bti, pasitelkus bendr ope-
ratori, transformuoti elementarij teigini aib. Bendr operatori
Wittgensteinas vadina N operatoriumi. is operatorius gali bti taikomas bet
kokiai baigtinei elementarij teigini aibei. Teiginys, kuris gaunamas tai-
kant N operatori, pagal Wittgensteino apibrim, teisingas tik tada, kai n
vienas sudedamj teigini nra teisingas (palyginkite, pavyzdiui, kiek pir-
miau, naudojant Scheerio trich, urayt p ir q disjunkcij). Kiekvien tei-
gin galima rekonstruoti kaip kartotin operatoriaus N taikymo elementarie-
siems teiginiams rezultat. i konstrukcin teigini savyb Wittgensteinas
vadina bendrja teiginio forma. Dabar Wittgensteinas gali tvirtinti, kad tei-
giniai yra visa tai, kas kyla i atomini teigini visumos, kad teiginys visada
yra atomini teigini teisingumo funkcija.
Nurodydami visus elementariuosius teiginius, isamiai apraome pasaul.
Pasaulis bus isamiai apraytas, kai nurodyti visi elementarieji teiginiai ir dar
tai, kurie i j yra klaidingi ir kurie teisingi.
163
Anot Wittgensteino, teiginys gali atvaizduoti vis tikrov, taiau negali
atvaizduoti to, k turi turti bendra su tikrove, kad galt j atvaizduoti
logins formos. Mes negalime atvaizduoti logins formos, persikelti su teigi-
niais u logikos, t . y. u pasaulio. Teiginys tik rodo login tikrovs form, bet
jos neatvaizduoja. Wittgensteino nuomone, tai, kas rodo save, negali bti
pasakyta. Be ssajos su tikrove joks teiginys nra prasmingas. Tie teiginiai,
kurie savaime gali bti teisingi ar klaidingi (loginiai ir matematiniai dsniai
ar kontradikcijos, kaip dsni neiginiai) nieko nesako apie tikrov ir yra ne-
prasmingi. Tautologija ir kontradikcija neturi prasms, sako Wittgensteinas,
taiau jos nra beprasms, o priklauso simbolizmui (4. 611).
Kadangi logika, Wittgensteino nuomone, yra tautologika ir nesako apie
pasaul nieko, iskyrus tai, kad vardai gali turti reikm, o elementarieji tei-
giniai prasm, kiekvienas loginis rodymas tra tik mechanika priemon,
leidianti lengviau atpainti tautologij. Logika Wittgensteinui yra ne teorija,
o pasaulio atspindys. Logikos tyrimas reikia vis dsningum tyrim. O u
logikos visa yra atsitiktinumas (6. 3). Todl ir indukcijos dsnis Wittgensteinui
negali bti loginis dsnis, nes jis yra akivaizdiai prasmingas (r. 6. 31). Ir prie-
astingumo dsnis yra ne dsnis, o tam tikros ries dsnio forma (6. 32).
Panaiai kaip Humeas Wittgensteinas teigia, jog nra btina, kad viena tur-
t nutikti dl to, jog yra nutik kita. Yra tik loginis btinumas (6. 37).
Panaiai, anot Wittgensteino, yra ir su gamtos dsniais. Visi teiginiai,
kaip antai pakankamo pagrindo dsnis, gamtos tolydumo, maiausi s-
naud gamtoje dsnis ir kt., yra apriorins mokslo teigini galim form
valgos. Gamtos dsniai sudaro lyg apriorin tinkl, kuris pasaulio apra-
ymui suteikia bendr form. sivaizduokite tinklel, sudaryt i smulki
kvadratli, kur udedame ant popieriaus lape esanios juodos netaisy-
klingos dms. Dabar, sunumerav kvadratlius, galsime vardyti, kuria-
me kvadratlyje yra baltas pavirius, o kur patenka juodos dms lopin-
164
lis. itaip galsime aprayti dm popieriuje. Galime pasirinkti tankesn ar
retesn tinkl, jo akuts gali bti kvadratins, rombo ar trikampio pavida-
lo. Skirtingas tinklo akutes atitiks skirtingos apraymo sistemos. Pats tin-
klas nieko nesako apie pasaul, tik tai, kad jis gali bti apraytas iuo bdu.
Lygiai taip ir gamtos dsniai, tarsi tas tinklas, leidia aprayti pasaul kon-
kreiu bdu. Bet pasaulis gali bti apraomas nebtinai iuo tinklu. J gali-
ma aprayti ir kitaip. Visos tinklo savybs, kaip ir gamtos dsniai, gali bti
nurodytos a priori. Gamtos dsniai kalba apie tinkl, bet ne apie pasaul.
Pavyzdiui, indukcijos proces sudaro tai, kad mes priimame paprasiausi
dsn, kuris gali bti suderintas su patyrimu (r. 6. 346. 363). Todl yra tik
loginis btinumas ir galimas tik loginis negalimumas (6. 375). Poiris, kad
gamtos dsniai yra gamtos reikini aikinimai, Wittgensteino nuomone,
yra klaidingas.
Jeigu Wittgensteino gamtos samprata yra teisinga, tai pasaulis nepriklau-
so nei nuo mano, nei nuo jokios kitos valios. Dievas, sako Wittgensteinas, ne-
gali atsiskleisti pasaulyje. Kaip yra pasaulis, visikai nesvarbu Aukiausiajam
(6. 432). Matyt, nereikia n sakyti, kad Wittgensteino poiris nesuderina-
mas su katalikika pasaulira. K gi, pastatas logikai darnus, tik stovi ant
lakaus smlio netvirto pagrindo.
I itokios pasaulio konstrukcijos nuosekliai kyla ir kita Wittgensteino i-
vada kad pasaulyje visa yra taip, kaip yra, ir visa nutinka taip, kaip nutinka;
jame nra jokios verts, o jei ji bt, ji neturt jokios verts. Vert turi bti
u pasaulio. Todl negali bti ir joki etikos teigini. Etika negali bti ireik-
ta. Etika yra transcendentali (r. 6. 41).
Ir subjektas nepriklauso pasauliui. Jis yra pasaulio riba. Wittgensteinas pa-
saulio ir subjekto santyk iliustruoja akies ir regjimo lauko pavyzdiu. Niekas
regjimo lauke neleidia daryti ivados, kad regjimo laukas matomas akimi
(5. 633). Net jei irsime save veidrodyje, akys, kurias jame matome, nema-
165
to. Jokia ms patyrimo dalis nra apriorin. Viskas, k matome, galt bti
ir kitaip. Nra jokios apriorins daikt tvarkos (5. 634).
Taisyklingas losojos metodas bt toks: nesakyti nieko, iskyrus tai, kas
gali bti pasakyta, taigi gamtos moksl teigini, tai yra to, kas neturi nieko
bendra su losoja, ir tuomet visada, kai kas nors panort pasakyti k nors
metazika, parodyti jam, kad kai kuriems enklams savo teiginiuose jis ne-
suteik jokios reikms. is metodas kito nepatenkint jis nejaust, kad
mes j mokome losojos, bet tai bt vienintelis grietai taisyklingas meto-
das (6. 53). Ir pabaigai apie k negalima kalbti, reikia nutylti (7).
Apie 1929 metus, kai gro Kembrid, Wittgensteino pairos m
keistis. Tuo metu paraytame straipsnyje Pastabos apie login form
Wittgensteinas atmet savo ankstesn postulat apie elementarij teigini
tarpusavio nepriklausomyb. I tikrj, tam tikros elementarij teigini,
priklausani tai paiai klasei, teisingumo slyg kombinacijos nra galimos.
Pavyzdiui, teiginio objektas A yra raudonas ir teiginio objektas A yra a-
lias teisingumo slygos nra nepriklausomos. Jei pirmasis teiginys bus tei-
singas, tai antrasis klaidingas, ir atvirkiai. Net pripainus, kad teiginys
objektas A yra raudonas nra elementarusis teiginys, tenka sutikti, kad ele-
mentariuosius teiginius gali sieti nesuderinamumo santykis. Tokios priklau-
somybs kaip kas raudona, negali bti alia, siaurina elementarij teigini
sudarymo galimybes ir itaip veikia j prasm, kad ir koks bt atvaizdo te-
orijos postuluojamo atotykio santykis. Atotykio santyk papildo kitas pras-
ms altinis kalbins iraikos vieta kalbos sistemoje.
Todl prasms problem Wittgensteinas dabar jau kelia kitaip. klausim,
kodl teiginys turi prasm, jis jau atsako ne todl, kad jis rodo, kokia yra
daikt padtis, jei teiginys yra teisingas ir sako, kad tokia yra dalyk padtis,
o todl, kad jis atlieka tam tikr vaidmen kalbiniame aidime. Kitaip ta-
riant, Wittgensteinas atsisako pamatins Traktato tikrovs atvaizdavimo
166
kalboje idjos. Kartu su ia idja jis atsisako ir pasaulio, kaip loginio fakt
vaizdo, idjos.
Wittgensteino poiri transformacijai reikms, matyt, turjo ir metai,
praleisti mokant vaikus Austrijos kaimuose. Tuo metu vykusi mokykl refor-
ma, kuriai turjo takos nauja vaik psichologijos samprata, kad vaikas yra
aktyvus socialinis subjektas, o ne tuia lenta, kuri kakas upildo infor-
macija, paveik ir Wittgensteino mstym, juo labiau kad jis pats susidr su
vaiko kalbos ir supratimo formavimusi. Kaip paymi Williamas W. Bartleys
III
57
, Wittgensteinas siejo savo idjas su svarbiausiais mokyklos reformos
principais, pirmiausia, su mokinio savaveiksmikumu ir kompleksiniu mo-
kymu. Savaveiksmikumo principas silo mokytojams vystyti moksleivi
savarankiko mstymo gdius, o ne versti juos mechanikai imokti bti-
n mediag. Iki 1919 met Austrijoje taikyta mokymo metodika reikalavo,
kad gramatikos ir raybos taisykls pirmiausia bt padiktuotos ir uraytos
lentoje, o vliau ikaltos mintinai. Reformatoriai sil paadinti vaik tro-
kim patiems ivesti gramatikos ir raybos taisykles. I pradi vaikai turjo
rayti rainlius kaip tik jiems auna galv, ir tik imok rayti, bdavo supa-
indinami su gramatika. Kad imokt taisyklingai rayti ir suprast grama-
tik, mokiniai sudarydavo odynlius. 1926 metais Wittgensteino pareng-
tas ir ocialiai patvirtintas kaip mokymo priemon odynlis Wrterbuch
fr Volkssschulen, skirtas btent aktyviai mokytis gramatikos ir ortogra-
jos. Wittgensteinas skirdavo nam darbui sudaryti rainliuose pavartot
odi odynl, o vliau mokini odynlius suddavo didesn odi s-
vad, kuriuo naudodavosi pamokose.
Wittgensteinas teig, kad mokydamasis gramatikos, kaip ir matematikos,
vaikas turi sisavinti dalyko logik, nagrindamas domius, nors ir sunkius
bei neprastus pavyzdius, kad beprasmika grsti vaikams galvas standar-
tinius, lengvai simenamus pavyzdius tol, kol jie nesuvokia slaptos kalbos
167
logikos. Kitaip nei daugelis mokytoj, Wittgensteinas man, kad reikia eiti
nuo neprasto prie prasto. Wittgensteinas pritar reformatoriams, kurie
man, kad sugebjimas veikti ir jo prasm atsiskleidia kartu su technikos
valdymu.
Be savaveiksmikumo ugdymo, mokyklin reforma numat kompleksin
mokym. Toks mokymas reikalavo pritaikyti mokymo proces prie vietini
slyg bei paproi ir derinti vairius mokymo dalykus, nesuskaidant j izo-
liuotus blokus.
Mokykl reforma Austrijoje rmsi Karlo Ludwigo Bhlerio vaik msty-
mo psichologiniais tyrimais. Bhlerio idjos buvo artimos veicar psicholo-
go Jeano Piaget idjoms, kartu savita kritin getaltpsichologijos interpre-
tacija. Bhleris ipltojo vadinamojo bevaizdinio mstymo teorij. Anot jo,
intencionaliame sivaizdavimo akte atskiras vaizdas nra panaus tai, k jis
atitinka. Todl abstrakts odiai yra slygiki ir netraktuotini kaip atomai
arba elementai, taip pat kaip pojiai. Toks poiris, panaiai kaip getalt-
psichologins koncepcijos, nesuderinamas su pozityvizmu ir jam artimomis
losonmis bei psichologinmis teorijomis asociatyvizmu, redukcioniz-
mu, biheviorizmu ar loginiu atomizmu. Remiantis loginiu atomizmu, teorija
ivedama i jutimini duomen. Tradiciniai argumentai, nukreipti prie ato-
mizm, teigia, kad nra teorikai nenulemt jutim duomen, o jei toki ir
bt, jie neslygot teorini konstrukt. Kaip ir getaltpsichologijos atsto-
vai, Bhleris siekia parodyti, kad teorijos krimas, kaip svarbiausia mogiko-
jo proto funkcija, nepriklauso nuo asociacij, poji ir panai mstymo
atom. Organizuojanti, teorin smegen veikla tam tikra prasme yra grin-
dianioji; nuo jos priklauso vieni tipai, kurie mstymo procese funkcio-
nuoja kaip elementai.
Kaip paymi Bartleys III, kai kurios Wittgensteino idjos sutampa su
Bhlerio idjomis. Jo nuomone, tokios idjos yra: 1) loginio ir psichologi-
168
nio atomizmo kritikos idja; 2) atomizmo pakeitimo kontekstualizmu idja;
3) radikalaus lingvistinio konvencionalizmo idja; 4) bevaizdinio mstymo
koncepcija. Wittgensteinas, jo nuomone, neabejotinai skait getaltpsicho-
log darbus. Tai rodo ir Filosoniuose tyrinjimuose pateiktas anties-triu-
io paveiksllio pavyzdys bei kai kurie kiti pavyzdiai, paimti i to meto ge-
taltpsicholog veikal.
Toliau lyginant Traktat su Filosoniais tyrinjimais akis krinta tai, kad
Traktatui buvo bdinga tam tikra savita ontologija, o dabar, Filosoniuose
tyrinjimuose, i viso nra ontologinio pagrindo. Traktate Wittgensteinas
teig, jog negalima ieiti u pasaulio ir u loginio atvaizdo, tarsi velgti juos
i alies, taiau, postuluodamas a priori, kad faktai loginje erdvje yra pa-
saulis, jis nejuia padar taip, kaip nesil daryti kitiems tarsi atsistojo ir u
loginio atvaizdo, ir u pasaulio. Dabar, Filosoniuose tyrinjimuose, jis visi-
kai atsisako apriorizmo, vengdamas savo samprotavimuose bet kokios onto-
logins konstrukcijos. Traktato mintis, kad mano kalbos ribos ymi mano
pasaulio ribas (5. 6), dabar realizuojama iki galo, t. y. Wittgensteinas nuose-
kliai laikosi pozicijos, kad nemanoma perengti kalbikumo sien ir atsidur-
ti u kalbins situacijos rib. Anot Wittgensteino, kiekvienas toks bandymas
veda konceptuali painiav, o losoni problem atsiranda tada, kai kal-
ba atostogauja. Wittgensteinui losofas vis laik lieka kalbos viduje, jis gali
kalb tyrinti tik i vidaus, bet ne i iors. Situacija yra panai kaip ir Kanto
atveju: manoma tyrinti tiktai painimo bd, bet ne daikt savaime.
Kita vertus, ir vlyvajame laikotarpyje Wittgensteinas neatsisako dar
Traktate pateiktos losojos udavini sampratos: losoja yra kova
su ms proto pakerjimu ms kalbos priemonmis. Mes neturime pa-
teikti jokios teorijos, sako Wittgensteinas. Ms nagrinjime neturi bti
nieko hipotetinio. Aikinimas turi pasitraukti, jo viet turi uimti tik ap-
raymas; o is apraymas gauna kibirkt, t. y. savo tiksl, i losoni pro-
169
blem. inoma, pastarosios nra empirinio pobdio, bet jos isprendia-
mos mums siirjus savo kalbos veikl ir taip, kad mes j atpastame:
prieingai instinktui j neteisingai suprasti. Problemos isprendiamos ne
pateikiant nauj patyrim, bet sutvarkant tai, k seniai inojome (r. 109)
58
.
Filoson problema Wittgensteinui turi toki form: a neinau, kaip man
pasielgti (123).
Filosofuodami mes atskleidiame aiki nesmon ir gumbus, kuriuos u-
sidirbo protas, dauydamas galva kalbos ribas, kuri niekaip negalime per-
engti. Jie, tie gumbai, ir padeda suvokti io atskleidimo vert (119). Vienas
pagrindini ms nesupratimo altini yra tas, kad mes neturime aikaus
odi vartojimo vaizdo. Ms gramatikai trksta skaidrumo. Skaidr at-
vaizdavim teikia supratimas, kad pamatome btent tarpusavio ryius.
Todl ir svarbu atrasti ir irasti tarpines grandis (122). Filosoja nieku gyvu
neturi kitis faktik kalbos vartojim, vadinasi, ji gali j galiausiai tik apray-
ti, nes negali jo n pagrsti. Ji palieka visk kaip yra. Ji palieka netgi matema-
tik, kokia ji yra, ir joks matematikos atradimas negali jos pastmti priek.
Svarbiausia matematikos problema, kaip ir bet kuri kita, mums yra mate-
matikos problema (124). Filosoja turi ne isprsti prietaravim matemati-
niu arba loginiu matematiniu atradimu, bet padaryti skaidri matematikos
bkl, kuri mums kelia nerim jos bkl iki prietaravimo isprendimo.
Svarbiausias faktas ia yra tas, sako Wittgensteinas, kad mes pateikiame tam
tikro aidimo taisykles, technik, ir kad tuomet, kai laikoms i taisykli,
kakas vyksta ne taip, kaip numanme; kad mes, taip sakant, susipainiojo-
me savo taisyklse. Tas susipainiojimas savose taisyklse ir yra tai, k norime
suprasti, t. y. aikiai pamatyti (125). Filosofo darbas yra rinkti prisiminimus
tam tikru tikslu (127). Wittgensteinas neketina negirdtais bdais patobulin-
ti arba papildyti ms odi vartojimo taisykli sistemos, nes i tikrj jis
siekia visiko aikumo. Bet tai reikia tik tai, kad losons problemos turt
170
visikai inykti. Nra kokio nors losojos metodo, bet esama metod, tar-
si vairi terapij (133). Filosojoje nedaroma ivad. Turi bti taip ir taip
nra joks losonis sakinys. Filosoja tik teigia tai, k kiekvienas pripasta
(599). Visas losojos debesis kondensuojasi viename kalbos mokslo laelyje
(r. XI).
Kalba Wittgensteinui nra vien simboli, vartojam pagal apibrtas tai-
sykles, visuma (ji nra formalizmas, kaip danai teigia losofas). Kalba
tai vis pirma jos vartojimas. Traktate pagrindinis struktrinis kalbos
elementas Wittgensteinui buvo atominis teiginys, o Filosoniuose tyrin-
jimuos j keiia itisas kontekstas, tam tikras kalbinis aidimas. Kalbinio
aidimo svoka yra viena svarbiausi Filosoni tyrinjim svok. i
svok Wittgensteinas veikiau paaikina, nei apibria. Jo nuomone, vi-
sas odi vartojimo procesas yra toks aidimas, kur aisdami vaikai i-
moksta savo gimtj kalb. Tokius aidimus vadinsiu kalbiniais aidimais
(sprachspiele), sako losofas, ir apie primityvi kalb kartais kalbsiu
kaip apie kalbin aidim (7). Isamiau kalbin aidim Wittgensteinas api-
bdina Filosoni tyrinjim 23 skirsnyje: Taiau kiek yra sakini ri?
Tvirtinimas, klausimas, paliepimas? Toki ri yra nesuskaiiuojama
aib: nesuskaiiuojama vairov vartojimo bd to, k vadiname enklais,
odiais, sakiniais. Ir i vairov nra kakas tvirta, amina. Atsiranda
nauji kalbos tipai, galima sakyti, nauji kalbiniai aidimai, o kiti pasensta
ir yra pamirtami. Terminas kalbinis aidimas ia turt pabrti, kad
kalbjimas yra tam tikros veiklos arba gyvenimo formos dalis. sivaizduok
kalbini aidim vairov tokiuose ir kitokiuose pavyzdiuose: paliepti ir
veikti pagal paliepimus: aprayti objekt pagal jo ivaizd ar pagal jo ma-
tavimus; duoti ataskait apie vyki tkm; ikelti hipotez ir j patikrinti;
[]; okti ir dainuoti ratelyje; splioti msles; laidyti smoj; pasakoti; versti
i vienos kalbos kit; prayti; dkoti; keiktis; sveikinti; melstis (r. 23).
171
Taigi Wittgensteinui kalbinis aidimas apima vairiausias kalbjimo r-
is kartu su visa odi vartojimo ir veiklos, vartojant odius, praktika.
Kalbiniam aidimui priklauso odi vartojimas ir visi veiksmai, kurie lydi t
vartojim. Beje, kalbiniam aidimui priklauso, Wittgensteino supratimu, ir tai,
apie k nieko negalima pasakyti. Pavyzdiui, analizuodamas kalbin aidim,
kuriame yra odiai jis jauia skausm, Wittgensteinas aikina: nortume
pasakyti, kad iam kalbiniam aidimui priklauso ne tik elgesio vaizdas, bet ir
skausmo vaizdas. Nesusipratimas sakyti: skausmo vaizdas atsirado kalbinia-
me aidime kartu su odiu skausmas. Skausmo vaizdis nra joks vaizdas,
ir tas vaizdis taip pat nra pakeiiamas kalbiniame aidime tuo, k nortume
vadinti vaizdu. inoma, skausmo vaizdis tam tikra prasme dalyvauja kalbi-
niame aidime, bet tik ne kaip vaizdas. Bet vis dlto tu pripasti, jog esama
skirtumo tarp skausmo elgsenos, lydimos skausmo, ir skausmo elgsenos be
skausmo. Pripastu?.. Koks galt bti dar didesnis skirtumas! Ir vis tiek
nuolatos prieini ivad, kad pats pojtis yra niekas. Anaiptol. Jis nra joks
kakas, bet ir ne niekas! Ivada buvo tik ta, kad niekas yra toks pat vertingas
kaip ir kakas, apie k negalima nieko pasakyti. Mes atmetme tik gramatik,
kuri ia mums nori save primesti. Paradoksas inyksta tik tuomet, kai radi-
kaliai atsisakome idjos, jog kalba visada funkcionuoja vienu bdu, visuomet
tarnauja tam paiam tikslui: mintims perteikti kad ir apie k jos bt apie
namus, skausmus, gr ir blog ar apie bet k kita (r. 300304).
Analizuodamas kalbos ypatumus, Wittgensteinas atkreipia dmes tai,
kad nemanoma nurodyti kako (taisykli, princip, apibrim ir kt.) vis-
kam, k vadiname kalba. Mes tematome sudting, vienas kit uklojani
panaum tinkl. Tuos panaumus Wittgensteinas vadina eimyniniais pa-
naumais (r. 6667). Kalba sudaro eimyniniais panaumais susijusi kal-
bini aidim tinkl. O tuos panaumus leidia nustatyti kalbos vartojimo
praktika.
172
Filosoniuose tyrinjimuose Wittgensteinas pateikia kelet kalbini ai-
dim pavyzdi (r. 2 ir 8 pavyzdius). Taiau jis perspja, kad tie aiks ir
paprasti kalbiniai aidimai nra paruoiamosios bsimo kalbos reglamenta-
vimo studijos. Kalbiniai aidimai, tiek paprasti, tiek sudtingi, Wittgensteino
metodologijoje veikiau yra palyginimo objektai, kurie turi nuviesti ms
kalbos santykius, ne tik panaumus, bet ir skirtumus (130). Ir i viso, joks
kalbinis aidimas nra isamus ar ubaigtas. Taip yra su visa ms kalba.
Wittgensteinas sako: Paklausk, ar ms kalba yra isami; ar ji buvo tokia,
kol prie jos nebuvo prijungta chemijos ir nykstamai majani dydi skai-
iavimo simbolika; nes tai yra tarsi ms kalbos priemiesiai. ms kalb
galima irti kaip sen miest: sraizg gatveli ir aiki, sen ir nauj
nam, nam su vairi laik priestatais; ir visa tai supa gausyb nauj prie-
miesi su tiesiomis ir taisyklingai idstytomis gatvmis ir vienodais na-
mais (18).
Toks susipynimas, eimynini panaum sistema, nerykus, be griet
taisykli vaizdas bdingas ne tik patiems kalbiniams aidimams, bet ir var-
dams, sakiniams, tam, kas yra paprastas ir tam, kas yra sudtinis. Apriorizmo
yda, su kuria Wittgensteinas Filosoniuose tyrinjimuose nirtingai kovo-
ja, noras atrasti absoliuiai pirminius elementus, paprastus objektus, kurie
ymimi vardais, ar tikrinius vardus (kaip dar Russellas), suskaidyti sudti-
nius elementus iki paprasiausi, nustatyti universalias kiekvieno kalbinio
aidimo taisykles, atskleisti tikrj esm ir t. t. buvo bdinga ir Traktatui.
Ikilus kalbos vartojimo problem, Wittgensteinas silo visuomet klausti
save: kaipgi imokstame odio reikm? Kokiais pavyzdiais? Kokius kalbi-
nius aidimus aisdami? Tuomet lengviau matyti, kad odis privalo turti
tam tikr reikmi eim (r. 77).
Wittgensteinas teigia, kad tik kalbos vartojimas, kalbinio aidimo aidi-
mas leidia atskleisti odi reikmes odio reikm daugeliu atvej yra
173
jo vartojimas kalboje (r. 42). Apriorizmas yra nemanomas prasmingai
klausia pavadinim tik tas, kuris ino, k su jais daryti, t. y. tas, kuris jau ai-
dia kalbin aidim. aisdami kalbin aidim pamau suvokiame, k reikia
tam tikras odis ar vardas. Pavyzdiui, odis vardas apibdina daugel skir-
ting, vienas su kitu vairiais bdais susigiminiavusi odi vartojimo bd
(r. 38). Jei tyrinjame ne kalbos vartojim, o iekome koki nors apriorini
prielaid, sukuriame keist odio vartosen, kuri pasitaiko nebent loso-
fuojant. Nes losons problemos, anot Wittgensteino, atsiranda tada, kai
kalba atostogauja (r. 38).
Toki kalbos atostogavimo pavyzdi Wittgensteinas pateikia ne vie-
n. Tarkime, toks pavyzdys yra Russello pasilytas odio itas, kaip ti-
krinio vardo, vartojimo pavyzdys. Ir keistai kart buvo pasakyta, aikina
Wittgensteinas, apie od itas, kad tai ess tikrasis vardas Tiesa, da-
nai, pavyzdiui, nurodomojo apibrimo atveju, parodome t, k pavadi-
name, kartu itardami vard. Taip pat danai odis itas ir vardas sakinyje
turi t pai viet. Bet vardui bdinga kaip tik tai, kad jis aikinamas nurodo-
muoju tai yra N. Taiau ar taip pat aikiname itas yra itas? Tokia klai-
da susijusi su pavadinimo, kaip tam tikro, taip sakant, paslaptingo proceso
samprata. Tada pavadinimas reikiasi kaip kakoks ypatingas odio ryys su
objektu. Ir toks ypatingas ryys i tikrj atsiranda kaip tik tada, kada lo-
sofas, nordamas atskleisti vardo ir to, kas pavadinama, santyk, sistebeilija
prie j stovint objekt ir daugyb kart kartoja kok nors vard arba od
itas Tuomet, inoma, galima sivaizduoti, kad pavadinimas yra kakoks
keistas psichinis aktas, savotikas objekto kriktas. Taip pat od itas gali-
me tarsi prisakyti objektui, kreipti juo j tai yra keista io odio vartose-
na, pasitaikanti galbt tiktai losofuojant (r. 38).
Kita vardo vartojimo klaida nuostata, kad odis neturi jokios reikms,
jeigu jo niekas neatitinka. Yra visai kitaip btent odis reikm yra var-
174
tojamas prieingai kalbos taisyklms, jeigu juo ymimas od atitinkantis
daiktas. Tai prilygsta vardo reikms painiojimui su vardo turtoju. Kai mir-
ta ponas N. N. sakome, kad mir vardo turtojas, o ne vardo reikm, [ ],
nes jei tik vardas nustot turjs reikm, tuomet neturt jokios prasms
pasakymas ponas N. N. numir (40).
Dar viena vardo vartojimo klaida iankstin nuostata, pagunda vardu
ymti tai, kas paprasta. odis sudtinis ir paprastas nra i anksto, atsie-
tai nuo kalbos vartojimo apibriami. odis sudtinis (taip pat odis pa-
prastas) vartojami daugybe skirting, skirtingai vienas su kitu susigiminia-
vusi bd. Anot Wittgensteino, teisingas atsakymas loson klausim:
ar io medio regimasis vaizdas yra sudtinis, ir kokios yra jo dalys? yra
toks: tai priklauso nuo to, k laikai sudtiniu (r. 47). Neleistina atsietai nuo
tam tikro kalbinio aidimo klausti: ar is objektas yra sudtinis. Viename
kalbiniame aidime jis bus sudtinis, kitame paprastas.
Objektus, kuriuos konkreiame kalbiniame aidime pasirenkame kaip pa-
prastus, galime tik pavadinti, bet neaprayti. Anot Wittgensteino, pavadini-
mas ir apraymas nra vieno lygio: pavadinimas dar nra joks jimas kalbi-
niame aidime. Galime pasakyti, pavadinus daikt, dar nieko nepadaroma.
Atsietai nuo aidimo nra joki vard. Tai yra tas pat, k tuo norjo pasakyti
Frege: odis turi reikm tik sakinio kontekste (49).
ia kyla dar viena problema, kuri sukelia pabgimo u kalbos rib iliu-
zij. Atrodyt, daiktus galime pavadinti tik tada, kai jie egzistuoja. Anot
Wittgensteino, galbt nortsi pasakyti: negalima nepriskirti elementui b-
ties, nes jeigu jo nebt, tai negaltume jo net pavadinti, vadinasi, negal-
tume apie j nieko pasakyti (r. 50). Taiau apie etalon, pavyzdiui, metro
etalon, saugom Paryiuje, negalima pasakyti nei kad jo ilgis yra 1 metras,
nei kad jo ilgis nra 1 metras, nes juo matuojami visi ilgiai. Taip bt su visais
etalonais spalv, gars, temperatr ir kt. Etalonui nepriskiriame kokios
175
nors ypatingos savybs, o tik nurodome jo vaidmen kalbiniame aidime.
Etalonas yra rankis kalbos, kuria sudarome teiginius apie juo ireikiamas sa-
vybes. Etalonas yra atvaizdavimo priemon. Ms aidime jis yra paradigma,
tai, su kuo lyginama (r. 50). Vardo atitikmuo, be kurio jis neturt reikms,
irgi yra paradigma, kuri kalbiniame aidime vartojama kartu su vardu. Kai
vardo atitikmuo sunaikinamas, vardo reikm neinyksta. Prisiminkime kiek
anksiau pateikt pavyzd: ponas N. N. numir. Dl to, kad jis numir, var-
das reikms neprarado. Taigi, lyg ir susiduriame su prietaravimu. Atrodyt,
vardas neturi reikms, jeigu jo niekas neatitinka. Kita vertus, vardu vadina-
me tai, kas negali pasitaikyti kontekste x egzistuoja. Prietaravimas atsiran-
da dl to, kad sakinys atrodo taip, tarsi jis kalbt apie daikt, kai i tikrj
kalba apie vardo vartojim. Vardas neegzistuoja, jis yra vartojamas kalbinia-
me aidime ir tik sakinio kontekste turi reikm. Galtume pasakyti, nurodo
Wittgensteinas, jei visa, k vadiname btimi arba nebtimi, yra element
sryio buvimas ar nebuvimas, tuomet nra prasms kalbti apie element
bt taip pat, kaip nra prasms kalbti apie elemento sunaikinim, jei visa,
k vadiname naikinimu, yra element atskyrimas (r. 50).
Filosoniuose tyrinjimuose pasikeiia, palyginti su Traktatu, ir to,
kas yra teiginys, supratimas. Traktate loginis fakto vaizdas buvo vadina-
mas mintimi, o mintis vadinama prasmingu (t. y. turiniu teisingumo vert)
teiginiu; dabar Wittgensteinas mano, jog vaizdis, kad teiginys yra tai, kam
tinka svoka teisinga arba klaidinga, nra geras. Filosofas tikslina savo po-
zicij, pateikdamas achmat aidimo pavyzd. Pasakyti, kad teiginys yra tai,
kam tinka svoka teisinga, analogikas pavyzdiui, kad achmat aidime
karalius yra gra, kuri galima achuoti. Ir kalbiniame aidime elementas,
kuriam galime priskirti teisingum, yra teiginys. achmat aidime i tikrj
galima achuoti tik karali. Taiau toks pasakymas tereikia, kad achavimas
priklauso karaliaus svokai, yra tos svokos sudedamoji dalis. Analogikai yra
176
ir su teiginiu. I tikrj, tai, kas yra teiginys, viena prasme slygoja teiginio
sudarymo taisykls, o kita enklo vartojimas kalbiniame aidime. odi
teisinga ir klaidinga vartojimas taip pat gali bti io kalbinio aidimo da-
lis, tuomet toks vartojimas mums apibdina teigin, bet nesutampa su juo
(r. 136).
Pabrdamas odi vartojimo kalbiniame aidime svarb, Wittgensteinas
susiduria su taisykli laikymosi kalbiniuose aidimuose problema. Jo nuomo-
ne, odi vartojimas nra visais atvejais apibrtas taisykli. aisdami kalbi-
n aidim, mes netgi galime sudaryti taisykles ir jas keisti. Taisykl stovi tarsi
kelrodis. Taiau ar netiksli taisykl i viso yra taisykl? Anot Wittgensteino,
mes neturime vienintelio tikslumo idealo. Tarkime, atstumas tarp dviej
miest gali bti tiksliai nurodytas kilometro tikslumu, o staliui, pjaunaniam
lent, toks tikslumas aikiai netiks. Iankstinis tikslumo idealas ir nereikalin-
gas. Pats kalbinis aidimas leidia nustatyti reikiam tikslum. Tai pasakyti-
na ir apie taisykli tikslum. Filoson problema kyla ne dl to, kad trksta
tikslumo etalono, o dl to, kad, pateik tam tikro aidimo taisykles ir j lai-
kydamiesi, matome, jog kakas vyksta ne taip, kad mes susipainiojome savo
taisyklse.
Taiau k reikia laikytis taisykls? Wittgensteino manymu, laikytis tai-
sykls, padaryti praneim, paliepti, aisti achmat partij yra proiai (r.
190). Kaip taisykl gali mane imokyti, k ioje vietoje turiu daryti? K ben-
dra turi taisykls iraika, pavyzdiui, kelrodis, su mano veiksmais. Kelrodio
laikomasi tik kiek, kiek yra nusistovjs protis j vartoti. I tikrj, taisykli
paradoksalumas, anot Wittgensteino, yra tas, kad taisykl negali lemti jo-
kio veikimo bdo, nes bet kok veikimo bd galima suderinti su taisykle
(r. 201). I tikrj, tarkime, kad vaiuojame maina ir mokame eismo tai-
sykles. ios taisykls nenurodo, kur turime nuvykti. Arba achmat aidimo
taisykls jos nenurodo, kaip reikt paeiti konkreiu atveju. Patyrs ach-
177
matininkas gali pasirinkti kitok jim negu pradedantysis. Todl taisykls
laikymasis yra tam tikras protis, patirtis ar praktika. Suprasti sakin, sako
Wittgensteinas, reikia suprasti kalb. Suprasti kalb yra lygu valdyti tam
tikr technik (r. 199).
Kalbiniam aidimui, anot Wittgensteino, priklauso ne tik tai, kas gali bti
pasakyta, bet ir tai, kas neireikiama, taiau rodo save. Kalbinis aidimas
tarsi suskyla dvi (ar daugiau) dali. Viena tai, kas pasakoma kalba, tekstas,
o antra tai, kas neireikiama: psichins bsenos, vaizdiniai, pojiai, eg-
zistavimas. Toks kalbinio aidimo dvilypumas danai tampa klaid altiniu.
Mat, mons savo pojius vardija tam tikromis lingvistinmis iraikomis,
kurios formuojasi kalbos vartojimo praktikoje. Pavyzdiui, skausmo svo-
k, sako Wittgensteinas, imokai kartu su kalba (384). ia jis polemizuoja su
Traktato pozicija, kad kalba, tiksliau, teiginys, atspindi fakt, bdamas jo
loginis vaizdas. Dabar Wittgensteinas pripasta, kad toks supratimas suda-
ro prielaidas klaidoms atsirasti. Kalbos vartojimo praktika, o ne pojio ar
psichins bsenos atsispindjimas kalboje leidia suprasti, kaip vartojamas,
pavyzdiui, odis skausmas. Kad kitam skauda, a suprantu, nes aidiu t
pat kalbin aidim, kaip ir kitas mogus. Kai sakoma jis vardijo savo poj-
t, aikina Wittgensteinas, pamirtama, jog daug kas jau turi bti paruota
kalboje, kad vardijimas turt prasm. O kai kalbama apie tai, kad kas nors
vardijo skausm, tuomet kaip tik daroma prielaida, kad odio skausmas
gramatika jau buvo paruota: ji nurodo viet, kuri padedamas odis (r.
257). Kai suprantame, k panekovas sako apie savo pojius, neturime to-
kio paties pojio kaip jis. Todl, jei konstruojame pojio raikos gramatik
pagal model objektas mogus, objektas ikrinta i ms analizs kaip
neesminis (r. 293).
Tik vieninteliu atveju galtume kalbinio aidimo funkcionavim tyrinti
pagal model objektas mogus, kalbdami apie savo pojius, vidinius
178
igyvenimus. Bet ar galima sivaizduoti kalb, kuria reikiami mano vidiniai
igyvenimai, tokie, apie kuriuos tik a vienas inau, apie mano betarpikus
pojius? klausia Wittgensteinas. Nes, atrodyt, yra esminis skirtumas, kai
skauda man ir kitam. Klausim galima suformuluoti bendriau. Ar manoma
privati kalba? I tikrj, privati kalba yra nemanoma dl keli prieasi.
Pirma, jei tokia kalba ir bt manoma, jos niekas negalt suprasti, nes pri-
vati patirtis nurodo save, o tik bendroji kit. Antra, esminis privaios patir-
ties dalykas, sako Wittgensteinas, i tikrj yra ne tas, kad kiekvienas mo-
gus turi savj egzempliori, o tas, kad niekas neino, ar kitas taip pat turi j,
ar k kita (r. 272). Todl, analizuojant kalb, reikia klausti ne to, kas yra vaiz-
diniai arba kas vyksta, kai kas nors k nors sivaizduoja, bet kaip vartojamas
odis vaizduot (r. 370). Esm yra pasakoma gramatikoje (371). Taip yra ir
su vaizdiniais. Privaiam perjimui nuo matom dalyk odius negaliau
pritaikyti joki kriterij, teigia Wittgensteinas. ia taisykls i tikrj pakim-
ba ore, nes trksta institucini j vartojimo pagrind. Kaip atpastu, kad
i spalva raudona? Vienas i atsakym bt toks: Mokausi lietuvi kalbos
(381). Sakinio supratimui taip pat neesminga sivaizduoti kak, kas su juo
susij, kaip apmesti pagal j kok piein (396).
Kasdienin kalb sudaro daugelis kalbini aidim itisa j eima.
Filosojai keliamas udavinys nustatyti, koks yra kalbinis aidimas, o ne
paaikinti j ms patirtimis. kalbin aidim Wittgensteinas silo ir-
ti kaip pirmin dalyk. Nra vieno iskirtinio, pamatinio odi vartojimo
atvejo. inoma, vienas i kalbinio aidimo element gali bti nurodymas
objekto, kai apie j kalbame. Tuomet nurodymas yra kalbinio aidimo dalis.
Taiau kitu atveju tai gali bti visai nesvarbu.
Ms kalba pirmiausia aprao vaizd, sako Wittgensteinas. K daryti su
tuo vaizdu, kaip j vartoti, lieka neaiku. Bet visikai aiku, kad tai turi bti
itirta, jei norime suprasti prasm to, kas sakoma. Taiau vaizdas, atrodo, at-
179
palaiduoja mus nuo io darbo: jis jau nurodo tam tikr vartosen. itaip jis
mus apgauna (r. VII).
Jis mus apgauna jau tuo, kad mano susikurtas vaizdas arba vidinis vaiz-
das lyg ir nurodo iorin vaizd, nors ios svokos skirtingai vartojamos.
Tarkime, medikas rentgeno nuotraukoje mato visai k kita, negu pacientas:
pirmasis ligos procesus, antrasis nevienodo rykumo dmes. Nra vie-
nintelio, tikro, tvarkingo to, kas matoma, apraymo pavyzdio. Klaida bt
apibrti tai, k i tikrj matome. Anot Wittgensteino, uuot aprainjus
tai, kas i tikrj matoma, reikia aisti kasdien kalbin aidim ir paymti
klaidingus atvaizdavimus kaip klaidingus (r. XI).
Tai pasakytina ir apie tikrumo svok. Tikrumas yra kalbinio aidimo da-
lis, ir tikrumo ris yra kalbinio aidimo ris. Anot Wittgensteino, galiu bti
tikras kito jutimais, kaip bet kuriuo faktu. Taiau dl to sakiniai jis yra la-
bai prislgtas, 25 x 25 = 625 ir man eiasdeimt met netampa pana-
iais rankiais. Perasi aikinimas, kad tikrumas yra skirting ri. Atrodo,
tai ymi tam tikr psichologin skirtum. Taiau tai yra loginis skirtumas (r.
XI), nes logika apima visa tai, kas apibdina t ar kit kalbin aidim.
Naudodamas kalbini aidim koncepcij, Wittgensteinas atsisako tiesos
svokos ir pakeiia j tikrumo svoka, nes nebemanoma nurodyti priimti-
no tiesos kriterijaus. Tikrumo svoka priklauso kalbiniam aidimui, yra jo
priemon. Kodl a esu kakuo tikras? Galiu suabejoti. Taiau norint abejoti,
reikia bti tikram dl tam tikr dalyk. Abejon irgi turi turti tam tikr pa-
grind. inoma, a galiu suabejoti, bet ar suabejojs sugebsiu aisti tok kal-
bin aidim, kuriame tam tikro, bdingo abejotinam kalbiniam aidimui, ti-
krumo atsisakyta. Jeigu nesugebsiu, tai turiu pasilikti prie senojo tikrumo.
I vis analitins losojos atstov Wittgensteinas turi bene daugiausia
galimybi tapti losojos klasiku. Jo Traktatas padar didiul tak Vienos
brelio losofams, loginio pozityvizmo atstovams. I Wittgensteino jie per-
180
m sitikinim, kad visi prasmingi teiginiai yra gamtos moksl teiginiai, po-
ir, jog logikos teiginiai yra tautologijos, teigini prasms koncepcijos prin-
cipus, logins analizs taikymo ypatumus ir t. t. Logins analizs metod
taikymas gamtos moksl kalbos tyrimui padjo pagrindus mokslo loso-
jai atsirasti. Filosoniai tyrinjimai paskatino kasdienins kalbos losojos
raid ir buvo svarbs vlyvajai mokslo losojai formuotis ypa deskripty-
viajai mokslo losojos krypiai, pltotai Tomo Kuhno.
3. Alfredo Tarskio semantin tiesos samprata
Kaip pamename, Frege, aptardamas tiesos svok, grietai kritikuoja klasiki-
n tiesos supratim, sakydamas, kad visi bandymai pereiti nuo vaizdini prie
daikt ir nuo daikt prie vaizdini yra tutyb ir niekai. I tikrj, klasikinia-
me tiesos apibrime veritas est adaequatio rei et intellectus res reikia
aktualiai svarstom esin, intellectus prie svarstym turt substancins
formos painim, adaequatio vel conformitas tapat aktualiai svarstomo
esinio ir anksiau paint tokio pobdio esini prigimties atitikim; tas ati-
tikimas ir ireikia ontologin ties. Sprendimas, atitinkantis ontologin tie-
s, vadinamas logikai teisingu sprendimu. Akivaizdu, kad podekartiniam
modernistui bet koks perjimas prie esini yra gyvi niekai, todl klasikinis
tiesos apibrimas niekaip nepriimtinas.
Kaip paymi Evaldas Nekraas
59
, iekant alternatyvos klasikinei tiesos
sampratai, atrod visai pagrsta pripainti, kad 1) tiesa yra pai ini savyb
ir 2) ties reikia tapatinti su aikiu ir galutiniu, t. y. nereikalaujaniu pagrin-
dimo, tiesos kriterijumi. Vien i galim sprendimo variant pasil Rene
Descartesas, tars, kad teisingos yra inios, kurios yra akivaizdios ir nebeke-
lia joki abejoni, arba inios, kurios gali bti logins dedukcijos bdu ives-
tos i akivaizdi ties.
181
Kit variant pasil Gotfriedas Wilhelmas Leibnizas. Jo nuomone, pa-
saulis yra protingo ir gero Dievo krybos rezultatas, todl turi bti sutvarky-
tas gerai bei protingai. Be to, sukurtasis pasaulis yra geriausias i vis galim
pasauli, nes kitaip Dievas arba bt nenorjs sukurti geriausio pasaulio,
arba bt nestengs to padaryti. Taiau abi prielaidos prietarauja Dievo
gerumui ir visagalybei. Kadangi pasaulis tobulas ir protingai sutvarkytas, tai,
Leibnizo nuomone, proto visikai pakanka norint atskleisti pasaulio tvar-
k. Kadangi protingas mstymas yra loginis mstymas, tai pasaulio tvarkos
principai turi bti logiki ir tarpusavyje suderinti pasaulio funkcionavim
apraantys dsniai turi bti tarpusavyje susieti loginiais ryiais. Leibnizo nuo-
mone, svarbiausias logikos dsnis yra tapatumo dsnis. I jo ivedam teigi-
ni sistema turi bti logikai neprietaringa. Kadangi pasauliui bdinga lo-
gin darna, logikai darnios turi bti ir ms inios. Vadinasi, loginis ini
neprietaringumas yra j tiesos kriterijus
60
.
Deja, ir abi ios modernios tiesos sampratos buvo nepriimtinos analitins
losojos krjams. Pirmoji yra aikiai psichologinio pobdio tiek aki-
vaizdumas, tiek abejon yra psichologiniai terminai, o antroji remiasi ikipa-
tyrimine krjo prielaida. Kita vertus, be tiesos svokos nemanoma turti
jokios logins teorijos. Todl tiesos problem analitins losojos krjams
neivengiamai teko nagrinti. Kaip pamenate, Frege man, kad tiesos ne-
manoma apibrti, kad ji yra pirmin ir paprasta. Teisingumas perteikiamas
visada, kai kas nors pasakoma. Tiesa priklauso ne vaizdini ir ne daikt, o
teigini pasauliui. Taiau ir i paira kelia problem. Viena vertus, pirmu-
mas bei paprastumas toli grau nra svokos, nerianios ausies analitins
losojos alininkui. Kita vertus, gryniesiems logikos teiginiams, kurie nra
patyrimo teiginiai, tiesos kriterijus irgi taikomas: logikos dsniai yra visada
teisingi, o kontradikcijos visada klaidingos. Kaip yra su ta pirmine tiesa: ar ji
yra patyrimo teigini, kuriais visada kas nors pasakoma, ar logini iraik,
182
kuriomis vargu ar kas nors pasakoma, ypatyb, o gal ivis kakoks atskiras
pirmumas?
Nauj tiesos problemos sprendim pasil Alfredas Tarskis (19011983).
Jo nuomone, tiesos svoka priklauso semantini svok grupei. Kaip ino-
ma, semantika yra mokslas, kuris apskritai kalbant, tyrinja tam tikrus san-
tykius tarp kalbos iraik ir objekt (arba dalyk padi), su kuriais sie-
jamos ios iraikos. Nuo pat antikos iki ms dien semantins svokos
buvo svarbios losof, logik ir logik samprotavimuose. Nors kasdieninje
kalboje semantini svok reikm atrodo visikai aiki, tiksliai jas apibr-
ti retai kada pavyksta. Be to, samprotavimai, kuriuose vartojamos tokios
svokos, nors i pirmo vilgsnio atrodo visai taisyklingi ir remiasi, atrody-
t, akivaizdiomis prielaidomis, danai veda prie paradoksali ivad bei
antinomij.
Tipikas tokios antinomijos pavyzdys yra melagio paradoksas, kuris skam-
ba taip: Epimenidas yra pasaks, kad visi Kretos gyventojai yra melagiai.
Bet pats Epimenidas yra kretietis. Tad ir jo pasakymas apie kretieius yra
melagingas. Bet jeigu yra melas, kad kretieiai melagiai, tai jie turi bti ne-
meluojantys. Bet tada nemelagis yra ir Epimenidas. Taiau jei jis sako ties,
tai kretieiai melagiai. Taigi meluodamas turiu sakyti ties, o sakydamas
ties meluoti. Turime aik prietaravim. Kaip j isprsti? O gal tiesos i
viso nra, ir tiesa a galiu laikyti tai, kas man naudinga? Panaiai mst sos-
tai. Taiau losof ir logik toks sprendimas negali patenkinti, nes pakerta j
imanymo pagrind. Problem tbt reikia isprsti. Kartais siloma sprs-
ti gana paprastai. Sakoma, kad melagiu laikome ir tok mog, kuris kartais
meluoja, o kartais sako ties. Todl Epimenidas, nors ir bdamas melagis,
kartais gali pasakyti ties. Tada paradokso nebelieka. Taiau taip isisukti
nepavyksta. Utenka paklausti, ar a meluoju, kai sakau, kad a meluoju, ar
sakau ties?
183
Analizuodamas prielaidas, slygojanias antinomij, Tarskis atkreipia d-
mes tai, kad mes vartojame kalb, kuriai priklauso tiek kalbins iraikos,
tiek t iraik vardai, tiek semantiniai terminai, kaip antai tiesa. Kalbas,
kurios pasiymi tokia savybe, Tarskis vadina semantikai udaromis kalbo-
mis. inoma, tokiose kalbose galioja prasti logikos dsniai. Antinomij ne-
manoma ivengti, kai vartojame semantikai udaras kalbas. O kaip yra su
ms kasdienine kalba? Tarskio nuomone, kasdienin ms kalba nra kal-
ba, turinti tiksliai apibrt struktr. Mes tikslai neinome, kokios irai-
kos yra teiginiai ir dar menkiau imanome, kokius teiginius galime patvir-
tinti. Mes tegalime surizikuoti, sakydami taip: kalba, kurios struktra bt
tiksliai apibrta ir kuri bt kuo artimesn natraliai kalbai, matyt, bt
neprietaringa
61
.
Atsisaks naudotis semantikai udaromis kalbomis, Tarskis taria, kad,
svarstant tiesos apibrimo ir i viso kiekvien semantikos srities problem,
reikt vartoti dvi skirtingas kalbas. Pirmoji j yra kalba, kurioje apie ka-
k kalbama ir kuri yra viso tyrimo objektas, nes iekomasis tiesos apibri-
mas taikomas btent ios kalbos teiginiams. Antroji kalba yra ta, kurioje mes
kalbame apie pirmj kalb ir kurios terminais, beje, norime sudaryti tie-
sos apibrim pirmajai kalbai. Pirmj kalb Tarskis vadina objektine kalba,
o antrj metakalba.
Reikia pasakyti, kad terminai objektin kalba ir metakalba yra san-
tykiniai. Jei, pavyzdiui, mus sudomins tiesos svoka, taikoma ne ms
pirmins objektins kalbos, o jos metakalbos teiginiams, tai i automati-
kai tampa ms tyrimo objektine kalba ir, nordami apibrti ties iai
kalbai, turime vartoti nauj metakalb, kitaip tariant, auktesnio lygio
metakalb.
Aptarus formali kalbos, kurioje bus apibrta tiesos svoka, struktr,
galima pereiti prie tiesos problemos sprendimo. Tarskis savj tiesos apibr-
184
im sieja su intuityviu tiesos supratimu, pateiktu dar Aristotelio: Pasakyti,
kad egzistuojantis neegzistuoja ar kad neegzistuojantis egzistuoja, reikia
pasakyti neties, o pasakyti, kad egzistuojantis egzistuoja, o neegzistuojantis
neegzistuoja, reikia pasakyti ties.
62
Plsdamas ir aikindamas intuityv tiesos supratim, Tarskis silo i pra-
di panagrinti paprast pavyzd, teigin sniegas yra baltas. Kokiomis s-
lygomis is teiginys yra teisingas arba klaidingas? Remdamiesi klasikiniu tie-
sos apibrimu galime sakyti, kad is teiginys yra teisingas, jeigu sniegas yra
baltas, ir klaidingas, jeigu sniegas nra baltas. Taigi, remdamiesi aristoteline
tradicija, galime teigti, kad teiginys sniegas yra baltas yra teisingas tada ir tik
tada, kai sniegas yra baltas. Kairje io sakinio pusje kabutse paraytas tei-
ginio vardas, o deinje pats teiginys.
Kodl kairje pusje turi bti teiginio vardas, nesunku suprasti. Pirma,
remiantis prastomis gramatikos taisyklmis, iraika X yra teisinga nebus
prasmingas sakinys, jei X pakeisime teiginiu ar dar kuo nors, kas nebus var-
das, nes sakinio subjektas gali bti tik daiktavardis arba daiktavardin irai-
ka. Antra, pagrindinis kiekvienai kalbai keliamas reikalavimas yra tas, kad
teiginiuose apie kok nors objekt turi bti vartojamas io objekto vardas.
Todl, nordami kak pasakyti apie tam tikr teigin, turime vartoti to tei-
ginio vard, o ne pat teigin.
Apibendrinkime procedr. Laisvai pasirinkt teigin paymkime raide
p. Sudarykime io teiginio vard ir paymkime j raide X. Koks yra dviej sa-
kini X yra teisingas ir p loginis santykis? Aiku, kad, remiantis ms
pradine tiesos koncepcija, ie sakiniai yra ekvivalents. Todl teisinga tokia
ekvivalentumo iraika:
X teisingas tada ir tik tada, kai yra p.
Kiekvien tok ekvivalentum Tarskis vadina T ries ekvivalentumu.
185
Dabar, Tarskio nuomone, jau galima nustatyti tiesos termino vartojimo
adekvatumo slygas: tiesos apibdinim laikysime adekvaiu, jeigu i jo plau-
kia visi T ries ekvivalentumai. Tokia tiesos koncepcija yra semantin tiesos
koncepcija, nes btent semantika tiria tam tikros kalbos iraik ir objekt,
su kuriais siejamos tos iraikos, santykius.
Reikia atkreipti dmes tai, kad semantinis tiesos apibrimas nieko ne-
kalba apie slygas, kurioms esant bt galima tvirtinti, kad sniegas yra bal-
tas. I io apibrimo kyla tik tai, kad tada, kai teigiame ar neigiame teigi-
n, kartu privalome teigti arba neigti tokio tipo teigin: teiginys sniegas yra
baltas yra teisingas. Todl galime laikytis semantins tiesos koncepcijos,
kad ir kokia bt ms epistemologin pozicija: mes galime bti naivieji rea-
listai, kritiniai realistai arba idealistai, empirikai arba metazikai, pozityvistai
ar dar kas nors.
4. Loginis pozityvizmas ir mokslo losojos atsiradimas
Loginio pozityvizmo formavimosi bruoai. Loginio pozityvizmo losoja
pradjo formuotis apie 1922 metus, grups losof, igarsjusi Vienos b-
relio pavadinimu, dka. Vienos grupels krjas buvo Vienos universiteto
losojos profesorius Moritzas Schlickas (18821936), kur Vien pasikvie-
t keletas mokslinink, vadovaujam Hanso Hahno. Schlickas losoj at-
jo i zikos, jo disertacijai apie vies vadovavo Maxas Plankas. Schlickas
bendravo su ymiais zikais Maxu Planku, Albertu Einsteinu ir matema-
tiku Davidu Hilbertu. Tuo metu jis jau buvo inomas kaip mokslo losofas.
Apie j susibr grupel inom losof ir matematik. ymiausi loso-
fai buvo Herbertas Feiglas, Vicktoras Kraftas ir Friedrichas Weismannas, o
matematikai Kurtas Gdelis, Hansas Hahnas ir Karlas Mengeris. Vienos
grupelei priklaus ir socialini moksl atstovas Ottas Neurathas. Vliau,
186
1926 metais prie Vienos grupels nari prisidjo ymiausias j atstovas
Rudolfas Carnapas (18911970). Apie t laik Berlyne susibr panaias id-
jas skleidusi losof grup, vadovaujama Hanso Reichenbacho.
Nuo 1922 iki 1929 met Vienos grupels nariai rinkdavosi laisvai loso-
nei diskusijai. Buvo kruopiai nagrinjamas Wittgensteino Traktatas, tu-
rjs didiul tak loginio pozityvizmo formavimuisi. Po Pirmojo pasauli-
nio karo Wittgensteinas gyveno netoli Vienos, taiau niekada nedalyvavo
Vienos grupels susirinkimuose, nors ios grupels nariai ir palaik su juo ry-
ius. Daugelyje Carnapo veikal, ypa 19261934 met laikotarpio, siekiama
pltoti Traktato loginio atomizmo idjas.
1929 metais Vienos grupel pasivadino Vienos breliu, pasiskelb moky-
kla, turinia konkrei program, ir ispausdino savo manifest: Mokslin
pasaulira: Vienos brelis. Vienos brelio nariai organizavo kongresus, u-
mezg ryius su panaiai mstaniais Lenkijos, Anglijos, Jungtini Valstij
losofais. 1930-aisiais Carnapas ir Reichenbachas pradjo leisti urnal
Erkenntnis (Painimas), kuriame skelb pagrindines loginio pozityviz-
mo idjas. 1934 metais mir Hahnas, po dvej met faistuojanio studen-
to buvo nuudytas Schlickas. Autoritarin politin atmosfera tapo nepalan-
ki liberaliai mstani brelio nari veiklai. Gdelis, Mengeris, Carnapas ir
Feiglas ivyko JAV, Weismannas persikl Oxford, ir 1936 metais Vienos
brelis iiro.
Loginis pozityvizmas yra empirizmo atmaina. Loginio pozityvizmo atsto-
vai apgalvotai pasirinko termin loginis, tuo paymdami, kad jie taiko lo-
gins analizs metodus savo tyrinjimuose, o ne pateikia teiginius apie ga-
lutin tikrov ar ms idj ir j sryio prigimties psichologines prieastis.
Anot Rudolfo Carnapo, logins analizs paskirtis yra loginis vis mokslo ir
kasdieninio gyvenimo teigini tyrimas, siekiant iaikinti i teigini ryius ir
prasm. Pozityvizmo (danai loginio pozityvizmo ir loginio empirizmo ter-
187
minai vartojami kaip sinonimai, nors specialistai t vartosen skiria) terminas
susieja judjim su tradiciniu empirizmu ir kritine nuostata dl visos meta-
zikos. Viena i prast tradicinio empirizmo nuostat yra ta, kad visi teori-
kai reikmingi teiginiai remiasi patyrimo duomenimis. Toks poiris numato
teorinio suprantamumo kriterij. Taiau jis kelia ir tam tikr problem. Mat,
yra klas teising teigini, kaip antai logikos ir matematikos teiginiai, kuriuos
empiristai pripasta reikmingais, bet kuriems nemanoma pritaikyti teori-
nio reikmingumo kriterijaus. Johno Stuarto Millio poiris, kad logikos ir
matematikos tiesos yra ypatingi, gerai pagrsti indukciniai juslins patirties
apibendrinimai, netenkino daugelio empirist, nes matematini ir logini
ties btinumo pagrindimas lieka problemikas. Ieities i aklaviets logi-
nio pozityvizmo atstovai iekojo remdamiesi Bertrando Russello ir Alfredo
Northo Whiteheado Principia mathematica pateiktu pasilymu, kad mate-
matika gali bti redukuota logik, ir Wittgensteino Traktato nuostata, jog
logikos ir matematikos teiginiai yra tautologiki, savaime teisingi arba klai-
dingi, neturintys informacinio turinio, todl universals. Tikrj mokslo turi-
n, loginio pozityvizmo atstov nuomone, sudaro patyrimo teiginiai.
Toki painimo turinio samprat reikjo pagrsti. Loginio pozityvizmo at-
stovai man, kad tai galima padaryti, remiantis logine mokslo kalbos analize.
Vienas pirmj mokslo kalbos logins analizs udavini nustatyti teigi-
ni, turini paintin prasm, loginius poymius.
Anot Carnapo, losoja nagrinja trij ri problemas. Paprastumo d-
lei jas galima pavadinti metazika, psichologija ir logika. Svarstymai apie
jas, Carnapo nuomone, priklauso logikos, o tiksliau, logins analizs sriiai.
Logins analizs udavinys yra vis ini, vis mokslo ir kasdieninio gyveni-
mo teigini analiz tam, kad kiekvieno teiginio prasm tapt aiki.
Nustatant teigini prasmingum, Carnapui esminis yra verikacijos, arba
rodym patikrinimo, metodas. Prasmingi, jo nuomone, yra teiginiai, ku-
188
riuos galima tiesiogiai ar netiesiogiai patikrinti. Jei teiginys ireikia tai, kas
dabar juntama, jis verikuojamas tiesiogiai. Tiesioginio stebjimo rezultatus
ksuojanius teiginius Carnapas vadina protokoliniais teiginiais. U tiesiogi-
n verikacij svarbesn yra netiesiogin verikacija. Mat, bendrojo teiginio,
kitaip negu atskirojo, tiesiogiai patikrinti nemanoma, o teoriniai teiginiai
paprastai yra bendrj teigini pavidalo. Carnapo nuomone, teiginys p, ku-
rio nemanoma tiesiogiai verikuoti, gali bti netiesiogiai verikuotas, tiesio-
giai verikuojant teiginius, dedukuotus i p, kartu su kitais, jau verikuotais,
teiginiais.
Verikacijos kriterijaus idja nra originali loginio pozityvizmo id-
ja. Charleso Sanderso Peirceo pragmatin intelektualins prasms kon-
cepcija ir Einsteino operacionalizmas (Percyo Williamo Bridgmano pasi-
lytas terminas) atsirado anksiau u loginio empirizmo prasms kriterij.
Operacionalizmo alinink nuomone, zikins svokos prasm apibria
tam tikr operacij aib, t. y. zikin prasm turi tik tos svokos, kurios gali
bti nustatomos matavimo operacijomis. Operacionalizmas neturjo takos
zikos teorijoms, kol Einsteinas nebuvo trauks jo specialiosios reliatyvu-
mo teorijos struktr. Einsteinas pasinaudojo operacionalizmo idja, aikin-
damas vienalaikikum: nusprsti, ar du vykiai yra vienalaikiai, galima tik
nurodant atskaitos sistem, kurios atvilgiu yra matuojama.
Remdamasis verikacijos, kaip teiginio prasms nustatymo, kriterijumi,
Carnapas teigia, kad metazika yra beprasm. Maa to, login analiz lei-
dianti atskleisti ir metazini samprotavim status, t. y. iaikinti, kokio
pobdio iraikos sudaro metazikos turin. Pasak Carnapo, metazikos tei-
giniai i viso nra teiginiai, o tik turi teigini pavidal, t. y. metazikos irai-
kos tra odi sekos, nesudaranios jokio teiginio.
Tai lemia keletas prieasi. Pirma, odiai, kurie sudaro metazikos pseu-
doteiginius, neturi reikms. Btina ir pakankama slyga, kad odis a turt
189
reikm, anot Carnapo, gali bti ireikta tokiomis i esms lygiavertmis
formuluotmis: 1) inomas a empirinis skiriamasis poymis; 2) nustatyta, i
ko galima ivesti protokolinius teiginius S(a); 3) nurodytos S(a) teisingumo
slygos; 4) inomas S(a) verikavimo bdas. Metazikos teiginiai, kuriais no-
rima praneti kak, esant vir ir u patyrimo, t. y. apie daikt esm, daiktus
savaime, Absoliut ir kt., sudaryti i bereikmi odi.
Antra, metazikos teiginiai yra beprasmiai dl kasdienins kalbos grama-
tins sintakss ydingumo. Gramatin sintaks loginiu poiriu yra nepakan-
kamai apibrta, todl kasdieninje kalboje galima sudaryti beprasmes o-
di sekas, kurios gramatikai atrodo taisyklingos (pavyzdiui, Cezaris yra
pirminis skaiius). Jeigu gramatin sintaks tiksliai atitikt login sintaks,
pseudoteigini i viso negalt atsirasti. Daniausias logins sintakss paei-
dimas (jam priklauso ir pavyzdys apie Cezar), anot Carnapo, yra Russelo nu-
statytas tip teorijos paeidimas, kai subjektui priskiriamas su juo nesusijs,
kitai loginei sriiai priklausantis predikatas.
Visus prasmingus teiginius Carnapas suskirsto kelias grupes. Pirma, yra
teigini, teising vien dl savo formos. Jie nieko nesako apie tikrov. iai r-
iai priklauso matematikos ir logikos formuls. Toki teigini reikia tik teigi-
niams apie tikrov transformuoti. Antra, yra logikos ir matematikos teigini
neiginiai. Jie yra klaidingi. Ir treia, vis kit teigini teisingum ar klaidingu-
m lemia protokoliniai teiginiai, t. y. visi kiti teiginiai yra patyrimo teiginiai,
priklausantys empirinio mokslo sriiai. ioms grupms nepriklausantys tei-
giniai yra beprasmiai pseudoteiginiai.
Carnapas mano, kad login analiz skelbia beprasmikumo nuosprend
kiekvienam tariamam painimui, kuris nori siekti vir ar anapus patyrimo. is
nuosprendis vis pirma skelbiamas kiekvienai spekuliatyviai metazikai, kie-
kvienam tariamam painimui, kuris remiasi grynuoju mstymu arba grynja
intuicija ir tikisi isiversti be patyrimo pagalbos []. Nuosprendis skelbia-
190
mas ir visai vertybinei ir normatyvinei losojai, kiekvienai etikai ir estetikai
kaip normatyvinei disciplinai []. Geram, graiam bei kitiems normaty-
viniuose moksluose vartojamiems predikatams empiriniai poymiai nuro-
domi arba nenurodomi. Pirmuoju atveju teiginys, apimantis tok predikat,
tampa empiriniu sprendiniu apie faktus, o ne vertinimo teiginiu; antruo-
ju atveju jis virsta pseudoteiginiu; teiginio, kuris ireikia vertinimo teigin,
nemanoma sudaryti.
63
Prasms ir demarkacijos kriterijaus vaidmen logi-
niame pozityvizme atlieka verikacijos kriterijus. Pagrstai kyla klausimas, o
koks yra jo statusas? Kadangi prasms kriterijus yra takoskyros tarp mokslo
ir pseudoteigini priemon, jis negali bti fakt teiginys. Vadinasi, jis tur-
t bti analitinis ir priklausyti logikos sriiai. Taiau prasms kriterijus nra
analitinis. Juk analitiniai teiginiai yra beslygikai teisingi (klaidingi), o pras-
ms kriterijus nustato prasming teigini aib, kuri patenkina tik specialias,
empiristins gnoseologijos keliamas slygas. Prasms kriterijus nra logikos
ar matematikos dsnis, o prasming teigini aib, kurios apimt jis nurodo,
nebtinai turi bti nustatoma io kriterijaus nurodytu bdu. Carnapas buvo
links manyti, kad prasms kriterijus gali bti pateisinamas pragmatikai; jis
turi atitikti mokslin praktik. Taiau, kaip paymi Evaldas Nekraas, pras-
ms kriterijui pripainus tik pragmatin reikm, beprasmikumo nuospren-
dis metazikai virsta veikiau susitarimo ar asmenins nuomons dalyku, o
ne logine btinybe.
Kita, paprastai losojai priskiriama inojimo sritis yra psichologija. Anot
Carnapo, psichologijos klausimai taip pat turi bti paalinti i losoni pro-
blem srities, bet dl visai kit prieasi negu metazika. Psichologijos tei-
giniai i tikrj nra beprasmiai. I psichologijos teigini galime ivesti kitus
teiginius apie tolesn patirt ar igyvenimus ir, jais naudodamiesi, verikuo-
ti psichologijos teiginius. Psichologija tiria vairius smons faktus, juslumo,
mstymo, sivaizdavimo bdus ir kt., aikinasi, ar jie yra smoningi, ar ne. Tik
191
patyrimas gali atsakyti psichologo keliamus klausimus. Todl, apvalyta nuo
pseudoteigini bei problem, psichologija tampa empiriniu mokslu, kaip -
zika ar chemija.
Vadinasi, vienintel tinkama losojos paskirtis yra login mokslo kalbos
analiz. Svarbiausia kalbos logins analizs sritis, anot ankstyvojo Carnapo,
yra login sintaks, suprantama kaip formali ios kalbos teorija. Formalus
tam tikro teiginio tyrimas nesidomi sakinio prasme ar atskir odi reik-
me, bet tik odi tipais ir j tarpusavio tvarka sakinyje.
Matematikoje formali kalbos teorij pltojo Hilbertas, o Carnapas siekia
formalizuoti mokslo kalb. kalb jis iri kaip kalbjimo taisykli sistem
ir skiria j nuo kalbjimo akt. Formalios kalbos taisykls, kurias analizuoja
login sintaks, labai panaios gramatins sintakss taisykles, taiau grama-
tinei sintaksei, pasak Carnapo, trksta tikslumo. Login sintaks turt i
sprag paalinti.
Poiris, kad losoja manoma tik kaip login kalbos analiz, bdingas
visai analitinei losojai. Taiau logins analizs tikslas suprantamas nevie-
nodai. Loginio pozityvizmo alininkai Vienos brelio nariai ir, pirmiausia,
Carnapas mano, kad login analiz turt padti sukurti universali mokslo
kalb, kuri leist tiksliau, vienaprasmikiau ir isamiau aprayti mogikj
painim. Tokioje kalboje nebt metazini formuluoi, beprasmi lin-
gvistini iraik.
Tyrindami mokslo ini struktr, loginio pozityvizmo alininkai i pra-
di rmsi

fenomenins ini analizs idjomis. Fenomenalizmo alinink
poiriu, teiginius apie faktus galima analizuoti teigini apie pojius termi-
nais. Fenomenalizmo atstovai mst taip: kiekvienas teiginys apie faktus gali
bti pertvarkytas teigin apie pojtin patirt. Pertvarkymas turi tenkinti
toki slyg: kai teisingas yra pirmasis teiginys, teisingas turi bti ir antrasis,
ir atvirkiai; t. y. teiginiai turi bti logikai ekvivalents.
192
Taiau pamatiniai, tiesiogin patyrim apraantys teiginiai, t. y. protoko-
liniai teiginiai, vargiai gali bti formuluojami fenomenine kalba. Juk ta kal-
ba nurodo subjektyvius potyrius, o protokolai turt bti patikimi ir visuo-
tinai reikmingi (intersubjektyvs), kad galt tapti mogikojo painimo
pagrindu. Kritikuodamas pirmj Carnapo protokolini teigini koncepcij
Otto Neurathas paymjo, kad tuos teiginius galima performuluoti zikos
kalba, pakeiiant odius ia, dabar ir kt. laiko ir erdvs koordinatmis, o
psichologines bsenas konkretaus zikinio dydio reikme. Carnapas su-
tiko su tais pasilymais ir pripaino, kad mokslo kalbos pagrindas turi bti
zikin kalba kaip universali mokslo kalba, kuri, beje, bt ir mokslo vienu-
mo pagrindas. Straipsnyje Fizikin kalba, kaip universali mokslo kalba (Die
physikalische Sprache als universalsprache der Wissenchaft, 1932) Carnapas
suformuluoja zikalizmo poir: visi teiginiai, tiek protokoliniai (stebjim
apraymai), tiek mokslins sistemos, sudarytos i hipotezi, susijusi su pro-
tokolais, gali bti iverstos zikin kalb. Taigi zikin kalba yra universali
kalba arba, kol kitos nra, vis moksl kalba. Tai pasakytina apie visus moks-
lus, neiskiriant nei psichologijos. Anot Carnapo, kiekvien smons bsen
atitinka tam tikra zikin kno bsena, ir pastaroji susijusi su pirmja uni-
versaliu dsniu, todl kiekvien psichologin teigin S
1
atitinka zikinis teigi-
nys S
2
, vadinasi, S
1
ir S
2
yra ekvivalents.
193
MOKSLO FILOSOFIJA
1. Normatyvioji mokslo losoja. Induktyvizmas
Loginio pozityvizmo losojoje iki ketvirtojo deimtmeio pabaigos vyravo
prasms problema. Vliau jos viet um empirinio mokslo ini patvirtini-
mo arba pagrindimo problema. Nors i problema loginio pozityvizmo atsto-
vus domino vis laik, Vienos brelio laikotarpiu ji, kaip paymi Nekraas
64
,
nebuvo skiriama nuo mokslo teigini prasmingumo nustatymo problemos.
Nuo mokslo ini empirinio patvirtinimo arba pagrindimo problemos atsi-
radimo galime kalbti apie mokslo losojos, kaip rykiausios analitins -
losojos krypties, susiformavim. Taip loginio pozityvizmo losoja peraugo
mokslo losoj. Loginio pozityvizmo atstovai ir buvo mokslo losojos
pradininkai. Mokslo losojoje jie atstovauja normatyvinei mokslo loso-
jos krypiai, kuri, skirdami nuo Karlo Raimundo Popperio deduktyviosios ir
taip pat normatyvins krypties, vadinsime normatyvine induktyvija moks-
lo losojos kryptimi.
Remiantis netiesiogins verikacijos kriterijumi, teorinio teiginio pras-
mingumas siejamas su galimybe ivesti i jo faktinius teiginius, galinius t
teorin teigin patvirtinti. Norint tiksliai aprayti patvirtinimo svok, reikia
specialios logins teorijos. Tokios teorijos konstravimas ir pltojimas buvo
natralus bandym isprsti prasms problem padarinys. Tokia teorija
bt svarbi metodologiniu poiriu, nes inios apie teorini mokslo teigi-
ni hipotezi patvirtinimo empiriniais duomenimis laipsn leist for-
muoti mokslinio tyrimo strategij.
Loginis pozityvizmas mokslo teigini patvirtinimo teorij konstravo
kaip indukcin logik. Daugiausia ioje srityje nuveik Rudolfas Carnapas.
Kaip inoma, empirinje losojoje indukcijos problema yra bene svar-
biausia metodologin problema. Indukcijos, kaip pagrindinio ini gavi-
194
mo metodo, svarb ikl Francis Baconas. Jo nuomone, Aristotelio lo-
soja, teisingai praddama painimo tyrim, t. y. tardama, kad nieko nra
prote, ko iki tol nebuvo patyrime, toliau engia nepateisinam ingsn
pereina prie pai bendriausi princip, i kuri vliau dedukcijos bdu
iveda maiau bendrus teiginius. Aristotelis pripasta, kad mogikasis in-
telektas turi speciali gali patyrimo turinyje velgti bendryb kaip daik-
to esm, realiai gldini daikte, ir ireikti j bendrja svoka. Baconas
ginija tiek esms realum, tiek specialios intelekto galios atotraukos
(abstrakcijos) galimyb. Staigus uolis nuo patyrimo duomen iki pai
bendriausi svok ar teigini, jo nuomone, yra metodologikai ydingas.
Reikia specialaus metodo, kuris leist be joki iankstini prielaid, ings-
nis po ingsnio apibendrinti patyrimo turin ir formuluoti vis bendresnes
svokas bei principus. Tok laipsniko apibendrinimo metod Baconas va-
dina indukcija, o losofo udavinys yra sukonstruoti patikimas taisykles
laipsnikiems apibendrinimo ingsneliams engti, t. y. sukonstruoti induk-
cinio metodo taisykles.
Remiantis Bacono supratimu, indukcija yra samprotavimo metodas, lei-
diantis nuo atskiro pereiti prie bendro, t. y. indukcin ivada, kitaip nei
dedukcin, turi bti bendresn u prielaidas. Indukcija laikomas toks sam-
protavimo metodas, kuris, ityrus dal tam tikros klass objekt, leidia pa-
stebti tam tikr t objekt savyb ar reguliarum ir taria, kad ta savyb ar
reguliarumas yra bdingas visiems tos klass objektams.
Taiau indukciniai samprotavimai susiduria su dviem problemomis.
Pirmoji tai savybs ar reguliarumo, kuris gali bti velgtas, nustatymas,
t. y. suradimas, kuria kryptimi daryti apibendrinimus. Juk toje paioje duo-
men aibje galima velgti vairiausi reguliarum. Ir antroji problema, kur
kas svarbesn u pirmj, kaip pagrsti indukcins ivados teisingum, t. y.,
kaip pagrsti indukcinio samprotavimo taisykles, kad jos leist gauti teising
195
ivad, arba, kaip nustatyti principus, kurie leist priskirti indukcinei ivadai
teisingumo reikmes.
Siekdami pagrsti indukcins ivados teisingum, susiduriame su vadina-
mja Humeo problema arba indukcijos pateisinimo problema. Anot Humeo,
visi mogaus proto ar tyrinjimo objektai pagal savo prigimt gali bti skirs-
tomi dvi ris, t. y. idj santykius ir faktus. Pirmajai riai priklauso
geometrijos, algebros ir aritmetikos mokslai ir, trumpai tariant, kiekvienas
teiginys, kuris arba intuityviai arba demonstratyviai yra tikras. [] ios ries
teiginiai yra atrandami vien mstymo veikla, nepriklausomai nuo to, kas kur
nors egzistuoja visatoje. Nors gamtoje niekada nebt buv apskritim ar
trikampi, Euklido rodytos tiesos aminai bus teisingos ir akivaizdios.
Faktai, kurie sudaro antrj mogaus proto objekt r, patvirtinami ki-
tokiu bdu ir, kad ir kokios akivaizdios mums bt j tiesos, j akivaizdu-
mas yra kitokio pobdio nei pirmj. Kiekvieno fakto prieyb visada yra
galima, nes ji niekada nesuponuoja prietaravimo ir proto gali bti sivaiz-
duojama taip pat lengvai ir aikiai, tarsi visai atitikt tikrov. Teiginys, kad
saul rytoj nepateks, yra toks pat suprantamas ir ne daugiau prietaringas
negu teiginys, kad ji pateks. Veltui stengtums demonstratyviai rodyti jo
klaidingum. Jeigu jo klaidingumas bt rodytas demonstratyviai, tuomet
jis suponuot prietaravim ir negalt bti ms aikiai suvoktas [].
Visos ivados apie faktus, matyt, yra pagrstos prieasties ir padarinio san-
tykiu []. ia nuolat daroma prielaida, kad egzistuoja ryys tarp esamo fak-
to ir to, apie kur darome ivad i jo []. A drstu teigti kaip bendr teigin,
nenumatant joki iimi, kad is santykis anaiptol nra pastamas aprio-
riniais iprotavimais, bet visikai kyla i patyrimo, kai mes matome, kad kai
kurie nors objektai nuolat jungiasi vieni su kitais [...].
Sakme, kad visi argumentai apie egzistavim yra grindiami prieasties ir
padarinio ryiu, kad mes pastame ry vien i patyrimo ir kad visos ms
196
empirins ivados remiasi prielaida, jog ateitis atitiks praeit. Todl siekti ro-
dyti i prielaid tiktinais argumentais arba argumentais apie egzistavim,
bt akivaizdus jimas ratu, laikant nereikalaujaniu rodymo kaip tik tai, k
btent ir reikia rodyti
65
.
Taigi indukcija, kaip fakt apibendrinimas, negali remtis aprioriniu princi-
pu. Ji gali remtis tik prieastingumo principu ar gamtos vienodumo principu,
kuris yra fakt apibendrinimas. Vadinasi, indukcija gali remtis tik indukciniu
principu. Patenkame yding rat. Tiesa, gamtos vienodumo principas buvo
rodinjamas teodicjoje, remiantis tuo, kad Dievo valia yra gera, todl ne-
kintanti, ir gamtoje yra nekintanti pastovi tvarka, kaip Dievo valios iraika.
Taiau empirik tokie argumentai, aiku, netenkino.
Todl, kaip nurodo Nekraas, loginio pozityvizmo atstovams reikjo pa-
sirinkti vien i trij keli: 1) iekoti nauj indukcijos pateisinimo bd; 2)
kurti indukcin logik, kuriai bt nepavojingas Humeo skepticizmas; 3) at-
sisakyti poirio, kad empiriniai mokslai yra induktyvs. Visos trys alterna-
tyvos buvo realizuotos. Pirmj pasirinko Hansas Reichenbachas, antrj
Carnapas, o treij Popperis
66
.
Carnapas, kurdamas savj indukcin logik, pasinaudojo Johno Frede-
ricko Williamo Herschelio XIX a. pateiktu pasilymu atskirti mokslo dsni
atradimo problem nuo j patikrinimo problemos. Jo nuomone, nepriklau-
somai nuo to, kaip buvo atrasti mokslo dsniai, ir nepriklausomai nuo to, ar
mes mokame aprayti proces, visi mokslo dsniai turi bti empirikai pa-
tikrinami: i j reikia ivesti visas galimas ivadas ir nustatyti, ar jos atitinka
stebimus faktus.
Taigi, genetinis indukcijos aikinimas loginiame pozityvizme pakeiia-
mas metodologiniu. Interpretuojant indukcij genetikai, indukcinio sam-
protavimo tikslu laikomas bendr mokslo teigini ivedimas i kit teigi-
ni, pirmiausia i t, kurie aprao stebjim ir eksperiment rezultatus. i
197
problem sprend ir Baconas, ir Millis. Remiantis metodologine indukcijos
samprata, indukcinio samprotavimo tikslu laikomas ne mokslo dsnio ive-
dimas i kit teigini, o mokslo dsnio patikrinimas, jo patvirtinimo stebji-
mo duomenimis laipsnio nustatymas
67
.
Anot Carnapo, metodologikai suprantamas indukcinis samprotavimas
yra trij pakop procesas. I pradi parenkama login kalba, kuria galima
aprayti tiriamus reikinius. Toliau pateikiamos tos kalbos teigini sudarymo
taisykls ir, galiausiai, apibriamas tos kalbos teigini (hipotezi) patvirtini-
mo kitais teiginiais (stebjimo duomenimis) laipsnis. Hipotezs patvirtinimo
empiriniais (stebjimo) duomenimis laipsn Carnapas interpretuoja kaip lo-
gin tikimyb. Jam logins tikimybs teorija kartu yra ir indukcin logika.
Carnapas pasinaudojo Johno Maynardo Keyneso pasilymu tikimybin
santyk tarp teigini traktuoti kaip login santyk. Keyneso teigimu, jei a ma-
nau, kad hipotez yra tiktina, tai nuo to ji tiktina netampa. Tik objektyvus
loginis santykis, siejantis hipotez ir liudijim, lemia jos tiktinum. Panaiai
kaip Keynesas Carnapas mano, kad tikimyb danai yra loginis santykis.
Taiau Keynesui teigini loginio tiktinumo santykis negali bti ireiktas
kiekybikai ir yra teigini lyginamoji charakteristika, o Carnapas pasilo me-
trin (ireikiam kiekybikai) logins tikimybs samprat. inoma, tikimyb
kartais gali bti suprantama kaip tam tikra zikins sistemos savyb, susijusi
su laukiamo vykio pasirodymo daniu, kitaip tariant, kaip statistin tikimy-
b. J Carnapas ymi tikimybe
2
, o login tikimyb tikimybe
1
. Tarkime, su-
bjektas X tam tikru laiko momentu t mano, kad teiginys h yra tiktinas. Jeigu
jis pateikia proting vertinim, tai jo pasitikjimas teiginiu h priklausys ne
tiek nuo laiko, kiek nuo tuo laiku inom liudijim e teiginio naudai.
Racionalaus pasitikjimo funkcij galima apibrti tiksliau. Vietoj ra-
cionalaus patikimumo funkcijos Carnapas kaip technin termin vartoja
patvirtinimo laipsn (angl. degree of conrmation). Patvirtinimo laipsn
198
jis kuria kaip logins tikimybs eksplikat. Taigi patvirtinimo laipsnio ir
logins tikimybs semantika ir paskirtis yra tapaios, taiau patvirtinimo
laipsnio svoka, anot Carnapo, yra tikslesn, neturi dviprasmikum ir ne-
aikum. Carnapo nuomone, hipotezs h patvirtinimo empiriniais duo-
menimis laipsnis priklauso tik nuo logini ir semantini h ir e savybi bei
santyki ir gali bti apibrtas tik tokia formalia kalba, kurioje tie loginiai
ir semantiniai santykiai gali bti i anksto iskirti. Carnapas mano, kad,
galbt, egzistuoja begalin aib vairi patvirtinimo funkcij c, taiau, jo
nuomone, yra tik vienas logins tikimybs tyrimo bdas formalus funk-
cijos c konstravimas.
Carnapo logins tikimybs eksplikacijai, atliekamai formaliosios logikos
priemonmis, iliustruoti inagrinsime pirmos eils logins kalbos

L
N
pa-
vyzd. ioje kalboje yra baigtinis skaiius nepriklausom individini konstan-
t a
1
, a
2
, , a
N
, baigtinis skaiius vienviei predikat P
1
(x), P
2
(x), , P

(x) ir
prastos logins jungtys.
Taigi kalba

L
N
apraomas labai paprastas universumas. Jame yra ribotas
skaiius objekt, kurie gali turti ar neturti tam tikr savybi. Smulkiausiai
tas universumas bus apraytas, nurodant, kokias savybes turi ir koki neturi
kiekvienas objektas. Toks apraymas vadinamas bsen apraymu. Bsenai
aprayti Carnapas konstruoja vadinamuosius Q predikatus, kuriuos galima
laikyti individ tipais:
Q
i
(x) = (+)P
1
(x) (+)P
2
(x) (+)P

(x);
ia (+)P
j
(x) reikia P
j
(x) arba (~)P
j
(x). Skirting individ tip skaiius yra lygus
2

.
Q predikat konjunkcija, priskirta kiekvienam individui, ir yra bsenos
apraymas:
199
Z
i
= Q
i1
(a
1
) Q
i2
(a
2
) Q
iN
(a
N
).
Bsen apraymai tai vis galim universum (pasauli), kuriuos ma-
noma specikuoti kalbos

L
N
priemonmis, apraymai. Akivaizdu, kad j
skaiius yra lygus 2
N
. Kiekvienam bsenos apraymui priskyr tam tikr tei-
giam skaii taip, kad j vis suma bt lygi vienetui, gauname bsenos ap-
raymo matus. Kalbos L teiginiai, kuriuose vienam objektui priskiriama savy-
b, arba nurodoma, kad jis tos savybs neturi, vadinami baziniais teiginiais. I
i teigini konjunkcij arba disjunkcij sudaryti visi galimi kalbos L teiginiai.
Kita vertus, kiekvienas kalbos L teiginys gali bti ireiktas bsen apraym
disjunkcija, ir kiekvienas bsenos apraymas yra logikai nesuderinamas su
kiekvienu kitu bsenos apraymu. Remiantis ia slyga, galima apibrti bet
kokio teiginio j mat. Jis bus lygus bsen apraym, kuri disjunkcijomis
ireiktas tiriamasis teiginys, mat sumai. itaip apibrtos mat funkcijos
tenkina slygas: 1) kiekvieno Z
i
(bsenos apraymo) m(Z
i
) > 0; 2) m
1
(Z
1
) +
m
2
(Z
2
) + + m(Z
K
) = 1; ia K = 2
N
; 3) logikai klaidingo teiginio (pavyzdiui,
P(a) (~P(a)) mato funkcija m(j) = 0; 4) logikai neklaidingo teiginio j mato
funkcija m(j) lygi bsen apraym, kuri disjunkcijomis ireiktas j, mat
sumai. Tokias funkcijas Carnapas vadina reguliariosiomis mato funkcijomis.
inant kiekvieno kalbos L teiginio P(x) mat m(x), nesunku apibrti patvir-
tinimo laipsn. Hipotezs h patvirtinimo empiriniais duomenimis e laipsn
Carnapas nusako taip:
Taip apibrtos c(h,e) funkcijos yra reguliariosios. Jos tenkina tikimybi te-
orijos aksiomas. Hipotezs patvirtinimo duomenimis, e laipsnis ir yra, pasak
Carnapo, logins tikimybs eksplikatas.
200
Loginiuose tikimybs pagrinduose Carnapas nagrinja du mat paskirs-
tymus. Pagal pirmj, kiekvienam bsenos apraymui priskiriama vienoda
reikm 1/2

. Taiau toks loginiu poiriu natralus paskirstymas ne visuo-

met patogus, nes teiginiuose (iskyrus h e 0) beslygin ir slygin teiginio
tikimybs yra lygios.
Antra mato funkcija yra tokia: i pradi vienodos mato reikms priski-
riamos visiems struktros apraymams (struktros apraymas yra disjunkci-
ja toki bsenos apraym, kurie gaunami vienas i kito, sukeitus individines
konstantas vietomis), o vliau kiekvienam bsenos apraymui, priklausan-
iam tam tikrai struktrai, priskiriama reikm, gaunama struktros mat
padalijus i tai struktrai priklausani bsenos apraym skaiiaus. itaip
apibrtas patvirtinimo funkcijas Carnapas ymi c
x
. iuo atveju teiginio be-
slygin ir slygin tikimybs nra lygios.
Neanalizuodami patvirtinimo funkcij pasirinkimo ir konstravimo
problem paymsime, kad aptartos funkcijos nra vienintels galimos.
Indukcini metod kontinuume Carnapas pateikia apibendrint patvir-
tinimo svokos apibrim: kontinuali patvirtinimo funkcij aib priklau-
so nuo tam tikro parametro (i intervalo [0; ]), kur tyrintojas laisvai
pasirenka.
Kad bt aikiau, kaip funkcionuoja Carnapo pirmoji login kalba, pa-
teiksime pat paprasiausi tokios kalbos pavyzd. sivaizduokime, kad ms
login pasaul sudaro tik du objektai a ir b bei du predikatai (savybs) F
ir G. Tai labai maas pasaulis. Jame nra nieko, be dviej objekt, galini tu-
rti dvi savybes arba j visai neturti. I i dviej predikat galima sudaryti
keturis Q predikatus: Q
1
= F G; Q
2
= (~)F G; Q
3
= F (~)G; Q
4
= (~)F (~)G, t.
y., kiekvienas objektas gali turti savyb F ir savyb G; gali turti tik savyb F
ir neturti savybs G ir t. t. Taigi, Q predikatai aprao visas galimas objekt
savybes. Aiku, kad Q predikatai tarpusavyje yra nesuderinami jei tam ti-
201
kram objektui galime priskirti, pavyzdiui, Q
1
predikat, tai tas objektas ne-
gals bti Q
2
tipo. Aiku, kad, kai predikat yra N, Q predikat skaiius yra
lygus 2
N
.

Dabar jau galima konstruoti bsen apraymus. Bsenos apraymas tai
isamus ir baigtas galimo loginio pasaulio apraymas. Ms atveju pasauly-
je, kuriame yra du objektai ir dvi savybs, i viso gali bti 16 bsen apray-
m (W = 2
K
, ia K =2
N
): Z
1
= Q
1
a Q
1
b; Z
2
= Q
1
a Q
2
b; , Z
W
= Q
4
a Q
4
b. Kaip
matome, kiekvienas bsenos apraymas yra isamus vis pasaul sudarani
objekt ir j savybi aptarimas. Pavyzdiui, Z
1
= Q
1
a Q
l
b = Fa Ga Fb Gb;
Z
2
= Fa Ga (~)Fb Gb, ir t. t. Remiantis bsen apraymais, galima ireikti
kiekvien kalbos
2
L
2
teigin. Pavyzdiui, teiginys Fa Fb = Fa Ga Fb Gb v Fa
Ga Fb (~)Gb v Fa (~)Ga Fb Gb v Fa (~)Ga Fb (~)Gb, t. y. jis lygus vis
bsen, kuri yra Fa ir Fb, apraym disjunkcijoms. O, pavyzdiui, teiginys
Fa Ga (~)Fb bus suderinamas tik su bsen apraymais Fa Ga (~) Fb Gb
ir Fa Ga (~)Fb (~)Gb ir bus lygus j disjunkcijai. Tiriamas loginis pasaulis
gali bti vienos ar kitos galimos bsenos. Ms nagrinjamu atveju toki
bsen yra eiolika. Jeigu mes neturime jokios iankstins informacijos apie
ms login pasaul, natralu tarti, kad visos jo bsenos yra lygiaverts ir
vienodai tiktinos. Be to, bsen apraymai yra tarpusavyje nesuderinami.
Todl natralu visiems bsen apraymams priskirti vienodus matus. Jei pa-
reikalausime, kad matas bt normuotas (vis mat suma bt lygi viene-
tui), ms nagrinjamu atveju bus natralu kiekvienam bsenos apraymui
priskirti mat, lyg 1/16. Tada jau ms nagrinto teiginio Fa Fb matas m(Fa
Fb) = 1/16 + 1/16 + 1/16 +1/16 = . Analogikai, m(Fa Ga (~)Fb) = 1/8. Taigi,
kiekvienam logins kalbos teiginiui galsime priskirti konkret mat.
Dabar jau galima apskaiiuoti hipotezi patvirtinimo empiriniais duome-
nimis matus. Pavyzdiui, hipotezs h
1
= Fa Fb patvirtinimo empiriniais duo-
menimis e = Ga matas
202
Taiau toks mato parinkimo bdas kelia problem. I tikrj, apskaiiav
mintos hipotezs h
1
mat, kai neatsivelgiama empirinius duomenis, gavo-
me, kad m(Fa Ga) =1/4. Vadinasi, c(h
1
, e
1
) = m(h
1
). Ir taip bus visais atvejais,
kai empiriniai duomenys bent i dalies nepriklausys hipotezs turiniui (pa-
vyzdiui, h
1
turiniui nepriklauso Fb ir Gb). Vargu ar tokia ivada gali patenkin-
ti patvirtinimo laipsniui keliamus intuityvius reikalavimus.
Kitus, natraliai apibriamus matus Carnapas ymi m
*
. Samprotaujama
taip. Kai kurie bsen apraymai vienas nuo kito skiriasi tik individini kons-
tant tvarka. Tokie, pavyzdiui, yra bsen apraymai Q
1
a Q
2
b ir Q
2
a Q
1
b
arba Q
2
a Q
3
b ir Q
3
a Q
2
b ir t. t. I 16 bsen apraym tik keturi neturi po-
ros. Tai Q
1
a Q
1
b; Q
2
a Q
2
b ir t. t. Tuos bsen apraymus, kurie skiriasi tik
individini konstant tvarka, Carnapas, pasitelks disjunkcij, jungia va-
dinamuosius struktr apraymus. Taigi, i viso susidaro keturi struktros
apraymai, sudaryti i vieno bsenos apraymo, ir ei struktros apraymai,
sudaryti i dviej bsenos apraym, besiskiriani individini konstant
tvarka, disjunkcij:
Q
1
a Q
1
b;
Q
2
a Q
2
b;
Q
3
a Q
3
b;
Q
4
a Q
4
b;
Q
1
a Q
2
b v Q
2
a Q
1
b;
Q
1
a Q
3
b v Q
3
a Q
1
b;
Q
1
a Q
4
b v Q
4
a Q
1
b;
Q
2
a Q
3
b v Q
3
a Q
2
b;
203
Q
2
a Q
4
b v Q
4
a Q
2
b;
Q
3
a Q
4
b v Q
4
a Q
3
b .
Kiekvienam i nurodyt struktros apraym Carnapas priskiria vieno-
dus matus, iuo atveju lygius 1/10. Pavyzdiui, m
*
(Q
1
a Q
2
b v Q
2
a Q
1
b) =
1/10. Kai struktr sudaro du disjunkcija sujungti bsen apraymai, ma-
tai struktros viduje paskirstomi vienodai. Toks pasilymas yra visai nat-
ralus, nes struktr sudaranios bsenos yra tarpusavyje nesuderinamos
(j konjunkcija yra logikai klaidinga), todl struktros, sudarytos i bsen
apraym disjunkcijos, matas bus lygus t bsen apraym mat sumai.
Pavyzdiui, m
*
(Q
1
a Q
2
b v Q
2
a Q
1
b) = m
*
(Q
1
a Q
2
b) + m
*
(Q
2
a Q
1
b) = 1/20 +
1/20.

Apskaiiuosime, tarkime,
c
*
(Fa Fb, Ga) = 3/10.
Matome, kad naujasis hipotezs patvirtinimo empiriniais duomenimis
laipsnis yra didesnis, kai atsivelgiame empirinius duomenis. Todl jis labiau
atitinka intuityvius reikalavimus, keliamus patvirtinimo laipsniams.
Vis dlto visi Carnapo pasilyti hipotezi patvirtinimo empiriniais duo-
menimis laipsniai turi vien esmin trkum. Kaip inoma, mokslins hipo-
tezs yra universalieji, bet ne atskirieji teiginiai, o Carnapo loginje kalboje
kiekvieno universaliojo teiginio tikimyb yra lygi nuliui, nes jo empirikai ti-
krinam ivad klas yra begalin. Nuliui lygs ir visi hipotezi patvirtinimo
empiriniais duomenimis laipsniai. Taigi Carnapo c funkcijos negali bti ade-
kvats logins tikimybs eksplikatai.
Vien i galim ieii pasil Bayeso metodo alininkai, taip vadinami to-
dl, kad savo poir grindia XVIII a. matematiko Tomo Bayeso rodyta ti-
kimybi teorijos teorema. io metodo alininkai mano, kad gerai patvirtintai
204
hipotezei nereikt priskirti nulini tikimybi ir siekia surasti tok indukci-
nio samprotavimo metod, kuris leist tai padaryti. Tai jie daro, remdamiesi
Bayeso teorema. i teorema i tikrj yra tiesiog tikimybi sandaugos aksio-
mos performulavimas. Jeigu p(e) 0, tai
;
ia p(h) beslygin hipotezs tikimyb, kuri paprastai vadinama apriori-
ne hipotezs tikimybe. Ji priskiriama hipotezei, neatsivelgus eksperimento
duomenis e. Kadangi mokslininkas paprastai turi baigtin alternatyvi hipo-
tezi rinkin, jis nesunkiai kiekvienai hipotezei gali priskirti nelygias nuliui
tikimybes, kuri suma bt lygi vienetui. Tikimyb p(e,h) nurodo, kiek yra
tiktinas rezultatas e, kai teisinga hipotez h. Paprastai apskaiiuoti tokias
tikimybes nra sudtinga. Tarkime, tegu yra irastas vaistas, kuris udo ligos
sukljus. Jei, pavyzdiui, nustatyta, kad 8 atvejais i 10 jis tuos sukljus su-
naikina, tai apskaiiuoti, kokia yra tikimyb pasveikti, kai vaistas i tikrj yra
tokio aktyvumo kaip skelbiama, nra taip sunku. Reikia atkreipti dmes, kad
iuo atveju laikomasi prielaidos, jog h yra teisingas. Pagaliau p(e) bt laukia-
mo rezultato tikimyb, kai visikai neatsivelgiama hipotez. Pavyzdiui, jei
a geriu bet kokias tabletes (aiku, nenuodingas) ar i viso joki negeriu, tai
tada vykis e pasveikimas turbt maiau tiktinas negu geriant tinkamus
vaistus. Taiau gali atsitikti taip, kaip sergant gripu: jei vartoju vaistus nuo
gripo, tai pasveikstu per septynias dienas, o jei j nevartoju, tai pasveikstu
per savait. iuo atveju p(e, h) p(e) ir, reikia manyti, hipotezs patvirtinimo
empiriniais faktais tikimyb maai kuo skirsis nuo apriorins jos tikimybs
(bus: p(h, e) p(h)). Sakysime, kad faktai menkai patvirtina hipotez. Taiau
jei atsirast vaistas, kuris akimirksniu igydyt grip, tai p(e, h) bt artimas
205
vienetui ir hipotezs patvirtinimo empiriniais duomenimis tikimyb p(h, e)
tapt gerokai didesn u p(h). Kaip paymi Alanas F. Chalmersas, svarbus ba-
jesikosios mokslo teorijos aspektas yra tas, kad apriorins ir aposteriorins
(hipotezs, atsivelgiant bandym rezultatus) tikimybs visada apskaiiuo-
jamos remiantis tuo, k Popperis vadino pamatinmis iniomis
68
, t. y. vis
priimtais, nekelianiais abejoni duomenimis.
1953 metais Jaakko Hintikka pasil nauj login kalb, kuri neturi nu-
rodyto trkumo. Ta kalba vis sudtingjo, pltsi jos galimybs, ir dabar in-
duktyviojoje mokslo losojos tradicijoje ji yra visuotinai priimta. Trumpai
apvelgsime pagrindinius ios logins kalbos bruous.
Hintikkos pasilymo esm sudaro vadinamasis konstituent metodas.
metod jis pirmiausia pritaik pirmos eils monadinms kalboms (j predi-
katai yra tik savybs, bet ne santykiai). Pirmos eils monadin kalb L
k
suda-
ro: 1) baigtinis skaiius vienviei predikat P
1
(x), P
2
(x), , P
k
(x); 2) baigtinis
arba begalinis skaiius individini konstant a
1
, a
2
, , b
1
, b
2
, ; 3) prastos lo-
gins jungtys; 4) egzistavimo kvantoriai Ux (egzistuoja bent vienas individas,
toks, kad) ir 5) bendrumo kvantoriai Ux (kiekvienas x yra toks, kad). Kaip
ioje kalboje konstruojamos bazins alternatyvos?
Pirmiausia Hintikka apibria visus galimus individ tipus, kurie yra tokie
patys, kaip ir Carnapo indukcins logikos Q predikatai: ()P
1
(x) ()P
2
(x) ...
()P
k
(x). Akivaizdu, kad individ tip skaiius K = 2
k
. Formules, apraanias
galimus individ tipus, Hintikka vadina atributyvinmis konstituentomis (a-
konstituentomis), arba Ct predikatais. Remiantis individ tip svoka, api-
briamos konstituentos C
i
. Konstituentos visikai apibdina alternatyvas
(galimus universumo tipus), kurias manoma ireikti kalbos L
k
priemonmis.
Toki alternatyv skaiius yra lygus 2
K
(primename, kad K = 2
k
). Hintikka pa-
teikia ir kit konstituent uraymo bd, i kurio aikiau matyti, kad kons-
tituentos nurodo visus universume egzemplikuojamus individ tipus:
206
(x)Ct
i1
(x) (x)Ct
i2
(x) (x)Ct
iw
(x) (Ux)[Ct
i1
(x) v Ct
i2
(x) v v Ct
iw
(x)];
ia w individ tip skaiius tam tikroje konstituentoje. Akivaizdu, kad 1
w K.
Konstituenta yra isamiausias universalios kalbos L
k
teiginys. Bet kuris
kalbos L
k
teiginys gali bti ireiktas konstituent disjunkcija: h = C
i1
v C
i2
v
v C
iw(h)
. Toki disjunkcij Hintikka vadina distributyvine normalija teigi-
nio forma. Pirmojoje mato funkcij apibrimo stadijoje natralu apriori-
nius matus priskirti konstituentoms visiems galimiems universumo apra-
ymams. Konstituentoms priskiriami arba vienodi matai, arba tokie, kad j
suma bt lygi vienetui.
Toks mat priskyrimo bdas yra pranaesnis u Carnapo jis matus prisky-
r bsen apraymams. Konstituent ir bsen apraym skirtumas yra aki-
vaizdus: bsen apraymai nurodo, kurie individai turi kiekvien i Q predikat,
o konstituentos tiktai konstatuoja, ar individ, turini tam tikrus Q predika-
tus, aib yra tuia, ar ne. Todl konstituentos (ir j disjunkcijos bet kokie L
k

teiginiai) yra universalieji teiginiai, kitaip negu bsen apraymai (jei individ
skaiius juose nra begalinis). Mokslo hipotezs taip pat yra universalaus pob-
dio. Carnapo indukcinje logikoje universalij teigini tikimybs yra lygios
nuliui, o Hintikkos logikoje, kaip matome, gali turti ir dideles vertes.
Toliau matas (tikimyb) priskirtas tam tikrai konstituentai, vienodai per-
skirstomas bsen apraymams, kurie sudaro t konstituent. Bendras kons-
tituent skaiius priklauso tik nuo predikat skaiiaus, o bsen apraym
skaiius dar ir nuo individini konstant kiekio.
Aprayt mat priskyrimo procedr iliustruokime, inagrindami pa-
prast kalbos L
2
pavyzd. Tarkime, kad toje kalboje yra du vienvieiai predi-
katai P
1
(x) ir P
2
(x). Apie individines konstantas kol kas nieko nekalbsime. I
t predikat galime sudaryti keturis individ tipus:
207
Ct
1
(x) = P
1
(x) P
2
(x);
Ct
2
(x) = P
1
(x) (~)P
2
(x);
Ct
3
(x) = (~)P
1
(x) P
2
(x);
Ct
4
(x) = (~)P
1
(x) (~)P
2
(x).
ioje paprastoje kalboje yra 2
4
1 = 15 konstituent (eioliktoji konstitu-
enta aprao universum, kuriame negalimi jokie individ tipai. Aiku, jis yra
tuias, ir natralu jam priskirti nulin mat):
C
1
= (x)Ct
1
(x) (Ux)Ct
1
(x);
C
2
= (x)Ct
2
(x) (Ux)Ct
2
(x);
C
3
= (x)Ct
3
(x) (Ux)Ct
3
(x);
C
4
= (x)Ct
4
(x) (Ux)Ct
4
(x);
C
5
= (x)Ct
1
(x) (x)Ct
2
(x) (Ux)[Ct
1
(x) v Ct
2
(x)];
C
6
= (x)Ct
1
(x) (x)Ct
3
(x) (Ux)[Ct
1
(x) v Ct
3
(x)];
C
7
= (x)Ct
1
(x) (x)Ct
4
(x) (Ux)[Ct
1
(x) v Ct
4
(x)];
C
8
= (x)Ct
2
(x) (x)Ct
3
(x) (Ux)[Ct
2
(x) v Ct
3
(x)];
C
9
= (x)Ct
2
(x) (x)Ct
4
(x) (Ux)[Ct
2
(x) v Ct
4
(x)];
C
10
= (x)Ct
3
(x) (x)Ct
4
(x) (Ux)[Ct
3
(x) v Ct
4
(x)];
C
11
= (x)Ct
1
(x) (x)Ct
2
(x) (x)Ct
3
(x) (Ux)[Ct
1
(x) v Ct
2
(x) v Ct
3
(x)];
C
12
= (x)Ct
1
(x) (x)Ct
2
(x) (x)Ct
4
(x) (Ux)[Ct
1
(x) v Ct
2
(x) v Ct
4
(x)];
C
13
= (x)Ct
1
(x) (x)Ct
3
(x) (x)Ct
4
(x) (Ux)[Ct
1
(x) v Ct
3
(x) v Ct
4
(x)];
C
14
= (x)Ct
2
(x) (x)Ct
3
(x) (x)Ct
4
(x) (Ux)[Ct
2
(x) v Ct
3
(x) v Ct
4
(x)];
C
15
= (x)Ct
1
(x) (x)Ct
2
(x) (x)Ct
3
(x) (x)Ct
4
(x) (Ux)[Ct
1
(x) v Ct
2
(x) v Ct
3
(x)
v Ct
4
(x)].
I pradi 15 konstituent priskiriami vienodi matai. Gavus empirini
duomen (liudijim), kai kurios konstituentos atmetamos, o matai (kuri
suma kaip ir anksiau laikoma lygi vienetui) i naujo perskirstomi likusioms
konstituentoms. Tarkime, kad pirmasis stebtas individas yra Ct
1
ries
(tipo). Tada i 15 konstituent atmesime septynias, o likusioms priskirsime
208
matus, kuri vert lygi 1/8. Tolesni stebjimai gali dar labiau sumainti kons-
tituent skaii. Toks mat priskyrimas yra gana patrauklus. Mat, jis ati-
duoda pirmenyb drsiems, netiktiems eksperimentams rekomenduoja
iekoti individ, kurie bt dar nematytos ries (jei eilinis matytas indivi-
das bus tos paios ries kaip ir anksiau identikuoti, galim konstituent
skaiius nesumas).
Bendru atveju Hintikka rodo, kad tada, kai stebjimais aptinkami tik tie
individai, kurie turi savybes Ct
i1
(x), Ct
i2
(x), , Ct
ic
(x), vienos vienintels konsti-
tuentos matas (tikimyb) artja vien, o kit nul. Aiku, pirmenyb tei-
kiama btent tokiai konstituentai.
Nurodytoji konstituent savyb dar neleidia suformuluoti bendros hi-
potezi pasirinkimo taisykls. Mat, pirmos eils monadinje kalboje univer-
salieji teiginiai ireikiami konstituent disjunkcija:
h = C
1
v C
2
v v C
w(h)
.
io pavidalo hipotezi pasirinkimo procedr Hintikka aprao, remdama-
sis sprendim teorijoje analizuojamomis naudos funkcijomis. Nauda, kuri
tyrintojas gauna pasirinks hipotez h, lygi
p(h, e) u(h) + p(~h, e) u(~h);
ia u(h) nauda, pasirinkus teising hipotez, ir u(~h) ala, pasirinkus klai-
ding hipotez. Hintikkos nuomone, nauda, kuri gauna tyrintojas, pasirin-
ks teising hipotez, yra informacija arba turinys, todl u(h) = inf(h), arba,
kaip paprastai interpretuojama, u(h) = cont(h). ia cont(h) yra normuotas
hipotezs turinio matas. Kita vertus, jei h yra klaidingas, tai j pasirink pra-
randame informacij (turin), kuri galjome gauti, pasirink (~h). Todl na-
209
tralu laikyti, kad u(~h) = cont(h)1. (Primename, kad hipotezs turinio ma-
tas yra normuotas.)
Nordami paaikinti, kaip Hintikka apibria turinio mat, pasinaudosi-
me paiu paprasiausiu propozicins logikos pavyzdiu. Tegu ios logikos
kalboje yra baigtinis skaiius neanalizuojam atomini teigini A
1
, A
2
, , A
k

prastos logins jungtys. Pagrindines ios kalbos alternatyvas (konstituentas)
galima ireikti taip:
C
i
= ()A
1
()A
2
()A
k
;
ia, kaip prasta, () ymi A arba (~A). Akivaizdu, kad konstituent skaiius K
= 2
k
, o 0 i 2
k
. Kiekvien ios kalbos teigin h galima ireikti konstituent
C
i
disjunkcija, kitaip tariant,
h = C
1
v C
2
v v C
w(h)
;
ia w(h) disjunkcijos nari skaiius, kur Hintikka vadina teiginio h ploiu.
Konstituentoms paprastai priskiriami vienodi matai, tokie, kad j suma
bt lygi vienetui (normuoti matai). Jais remiantis galima apibrti bet kurio
teiginio tikimyb. Teiginys h yra tuo labiau tiktinas, kuo daugiau alternaty-
v, ireikt konstituentomis, j sudaro, t. y., kuo didesnis w(h). Natralu lai-
kyti, kad teiginio h tikimyb
Remdamasis idja, kad hipotezs yra tuo informatyvesns, kuo daugiau
alternatyv draudia, Hintikka apibria hipotezs turinio mat. Toks api-
brimas atitinka intuityv turiningumo supratim.
210
Taigi hipotezs turinio matas yra proporcingas konstituent, nesani hi-
potezs disjunkcijose, skaiiui.
Apibr hipotezs turinio mat, galime apskaiiuoti pirmiau mint
naudos funkcij. Prisimin, kad p(~h, e) = 1 p(h, e) ir stat naudos funkci-
jos formul tikimybin turinio mato iraik, gausime:
p(h, e) u(h) + p(~h, e) u(~h) = p(h, e) p(h).
Tai leidia suformuluoti hipotezi pasirinkimo procedr: remdamiesi
Beyeso taisykle (reikalavimu maksimalizuoti naudos funkcij), silome rinkis
t i hipotezi, kurios slygin tikimyb yra didiausia, o beslygin ma-
iausia. Ir iuo atveju tik vienos konstituentos slygin tikimyb artja prie
vieneto, o likusij prie nulio, todl egzistuoja tik viena konstituenta, ku-
rios slygin tikimyb didesn u beslygin. Jei stebt individ skaiius yra
didelis, ir vl pasirenkama tik viena konstituenta (ta i disjunkcijos nari, ku-
rios slygin tikimyb artja prie vieneto).
Induktyvioji mokslo losoja susiduria su trimis svarbiausiomis proble-
momis, kurias jai tenka vienaip ar kitaip sprsti. Pirma, reikia pasirinkti lo-
gin kalb, tinkam, tyrintojo nuomone, mokslinms hipotezms, kurios
laikomos tos kalbos teiginiais, modeliuoti. iuo metu toliau tobulinama
Hintikkos pasilyta login kalba.
Antra problema (pasirinkus kalb) yra susijusi su bazini alternatyv (pa-
prastai vadinam universumo bsenomis) pasirinkimu. Mat, ioms alterna-
tyvoms tam tikru bdu priskiriami tikimybiniai matai, kuriais naudojantis to-
liau konstruojamos paintini reguliatyv metrins iraikos. ia remiamasi
211
tam tikrais principais, laikomais eksplikacijos adekvatumo slygomis. Toki
princip pavyzdiai gali bti visiems gerai inomas indukcijos principas, pa-
sak kurio, vertinant indukcin tikimyb (alternatyvos mat) reikia remtis
empiriniu faktoriumi, t. y. tam tikr individ tip stebjim daniu, arba
indiferencijos principas, reikalaujantis priskirti vienodus apriorinius matus
alternatyvoms, jeigu nra pagrindo j skirti, ir panaiai. Norint rodyti, kad
vertinimai yra ne savavaliki, o racionals, tuos principus reikia pateisinti.
Treioji induktyviosios mokslo losojos problema teigini (hipotezi)
priimtinumo taisykli suformulavimas. Konkreios indukcins logikos pa-
silyt priimtinumo taisykli vertinimo pagrindas turt bti reali mokslo
praktika.
2. Normatyvioji mokslo losoja. Deduktyvizmas
Deduktyvioji mokslo losojos kryptis. Karlo Raimundo Popperio kritinis
racionalizmas. Empirinje mokslo losojoje mokslinis tyrimas supranta-
mas madaug taip. Pirmiausia stebjimais ir eksperimentais yra sukaupiami
faktai, kurie ireikiami atskiraisiais (singuliariaisiais) teiginiais. Paskui ie fak-
tai tolydio apibendrinami, kuriant mokslines hipotezes ir teorijas. Hipotezs
yra bendrieji (universalieji) teiginiai, kurie toliau tikrinami, iekant jas patvir-
tinani pavyzdi. Empirikai laikosi nuomons, kad vienintel mokslini
hipotezi, kaip universalij teigini, prasm yra empirin j prasm. Kita
vertus, samprotavimas nuo atskiro iki bendro yra vadinamas indukcija, to-
dl mokslines hipotezes induktyvizmo alininkai laik indukciniais faktini
duomen vediniais arba bent man, kad yra tam tikras indukcinis teorini
teigini ir su jais susijusi faktini teigini ryys.
Empirikai laiksi nuomons, kad bendruosius teiginius, ivestus i atski-
rj, empirikai pagrsti manoma tik pagrindus pat indukcin samprota-
212
vim. Taiau pagrsti indukcin samprotavim nra taip paprasta. Gamtos
tyrinjimo rezultatus ireikiame indukcinmis ivadomis, kurios yra ben-
drieji teiginiai. Kodl i tam tikro fakt kiekio galima sprsti apie visus pa-
naius faktus? Kodl ivadas apie neitirtus vykius grindiame itirtaisiais?
ia btinai remiams tam tikru indukcijos principu, kuriam daniausiai su-
teikiamas gamtos vienodumo principo pavidalas. Tariame, kad gamtoje yra
pastovi ir vienoda tvarka. Dl to apie neitirtus objektus mstome taip,
kaip apie itirtuosius. I kur inome, kad rytoj gamtoje viskas vyks taip, kaip
ir iandien? Kodl manome, kad daiktai ilaikys savo ypatybes? Ms siti-
kinimas pagrstas, deja, tik inductio per enumerationem simplicem, populia-
rija indukcija taip bus, nes taip vis laik buvo. sitikinimas, kad gamtoje
visa bus taip, kaip buvo, vadinamas gamtos vienodumo principu. is prin-
cipas indukcini samprotavim pamatas, o gamtos vienodumo princi-
p pagrindia tik indukcin prielaida. Patenkame yding rat: indukcij
grindiame indukcine prielaida. Scholastinje losojoje gamtos vienodu-
mo princip rodinjo teodicja. Buvo aikinama, kad visa gamtos esm ir
tvarka priklauso nuo Dievo valios. Kadangi Dievo valia yra geriausia, tai ji
nekinta. Jeigu Dievo valia nekinta, tai turi nekisti visuotin gamtos tvarka
ir jos dsniai. Taigi turi galioti gamtos vienodumo principas. Empirins tra-
dicijos alininkams nominalistams toks aikinimas, inoma, buvo nepriimti-
nas. Realistams buvo paprasiau. Juk daikt esm ir prigimtis yra indukcijos
grindimo slyga. Kaip daiktai galt turti esmines savybes, jei indukcijos
principas negaliot? O empirizme indukcijos pateisinimas taip ir liko nei-
sprendiama problema.
Karlas Raimundas Popperis (19021994), pripaindamas svarbiausi em-
pirizmo princip, tai, kad mokslini teorij priimtinumas priklauso tik nuo
teorij faktinio turinio, t. y., kad vienintel teorini samprotavim reikm
yra empirin j reikm, ir bdamas nuoseklus empirikas, mano, kad induk-
213
cijos pateisinti i principo nemanoma. Anot Popperio, empirikai pateisinti
indukcijos princip reikia kildinti j i patyrimo. Taiau tada btina dary-
ti indukcines ivadas, kurioms pateisinti vl teks pasitelkti auktesns eils
indukcijos princip ir taip be galo. Taigi, anot Popperio, pastangos pagrsti
indukcijos princip, remiantis bandymais, neivengiamai baigiasi neskme,
nes btinai veda begalin atang. Kadangi induktyvioji mokslo losoja
vartoja logikai nepateisinamus indukcinius samprotavimus, tai ji turi bti
pakeista tokia metodologija, kuri nesiremt indukciniu principu.
Popperis mato tik vien ieit kurti dedukcin mokslo losoj.
Dedukcinio samprotavimo pagrstumas nekelia abejoni. Juo remiantis i
teising prielaid gaunamos teisingos ivados. Jei ivada yra klaidinga, tai b-
tinai bus klaidinga ir prielaida (tiesa, teisinga ivada dar nerodo, kad prielai-
da taip pat yra teisinga). Todl mokslininko udavinys yra iekoti ne hipote-
zes patvirtinani, o jas nuneigiani duomen. Tokios hipotezs bus aikiai
klaidingos ir jas bus galima atmesti. Moksle, Popperio nuomone, ilieka tik
tos hipotezs, kuri nepavyko nuneigti. Vadinasi, galimyb rodyti hipotezs
klaidingum (j falsikuoti) tampa jos mokslinio vertingumo prielaida.
Remdamasis ia prielaida, Popperis formuluoja savo garsj demarkaci-
jos kriterij, kaip princip, leidiant atskirti mokslinius samprotavimus nuo
nemokslini. Kaip esame minj, induktyvizmo alininkus ilg laik domino
teigini prasmingumo nustatymo problema. Iki ketvirtojo deimtmeio tai
buvo svarbiausia loginio pozityvizmo problema. Atmesdamas pagrindinius
induktyviosios mokslo losojos principus, Popperis savo losojoje atsisa-
ko ir prasms kriterijaus. Jo nuomone, terminas beprasmis induktyvizmo
alininkui pagal jo sukonstruot apibrim reikia ne k kita kaip tai, kad
teiginys yra nepriklausantis empiriniam mokslui, todl metazikos paskel-
bimas beprasme yra logikai ydingas, nes metazika paprastai apibriama
kaip neempirin, perengianti patyrim, teorija. Beje, kaip esame minj,
214
nuosekliai laikantis induktyviosios metodologijos poirio, beprasmiu tekt
skelbti ir prasms kriterij.
Popperis atskiria prasms ir demarkacijos problemas. Jis i viso atsisa-
ko svarstyti prasms problem kaip bergdi ir domisi vien demarkacijos
problema. Popperis puikiai supranta, kad demarkacijos kriterijus negali bti
grietai loginis. Kita vertus, demarkacijos kriterijus, kitaip negu prasms, ne-
siekia vertinti tiriamj teigini kaip neabejotinai verting (turini prasm)
ir absoliuiai beveri (neprasming). Jis tik atskiria mogikojo painimo
sritis, neteisdamas nei metazikos, nei gamtos mokslo. Popperis pripasta,
kad jo pasilytas demarkacijos kriterijus yra konvencionalus. Primus kon-
vencij empirinis mokslas ir metazika, kaip neempirinis mokslas, toles-
n tos konvencijos eksplikacija turi bti atlikta loginmis priemonmis.
Demarkacijos kriterijumi Popperis silo laikyti teorins sistemos falsika-
bilum. Tokio kriterijaus adekvatum Popperis grindia dviem prielaidomis:
1) teorinio teiginio niekada nemanoma iki galo verikuoti (patikrinti), nes
jo logini ivad klas yra begalin. Todl moksle gali bti ir teigini, ku-
ri verikuoti nepavyksta. Reikia pasirinkti tok demarkacijos kriterij, ku-
ris nedraust toki teigini; 2) teorin sistema yra empirin arba moksli-
n tik tada, kai j galima patikrinti. Todl teorins sistemos falsikabilumas,
o ne verikabilumas gali bti jos demarkacijos kriterijus. Falsikabilum
Popperis supranta kaip principin universaliojo teiginio (teorijos) nuneigimo
galimyb.
Pasak Popperio, teorija bus mokslin tada ir tik tada, kai i jos, kaip i uni-
versaliojo teiginio, pasitelkus specialias prielaidas, bus galima ivesti (dedukuoti)
tokius singuliariuosius teiginius (platesnius u specialisias prielaidas), kuriuos
bus manoma patikrinti ir, nepasitvirtinus bent vienam empiriniam teorijos nu-
matymui, teorijos reiks atsisakyti kaip klaidingos. Taigi, mokslin teorija pri-
valo turti toki login form, kad jos ivados klaidingumas verst tarti, jog
215
klaidinga yra ir prielaida. Tik tokia teorija, Popperio nuomone, bus mokslin,
empirin ir nemetazin.
Todl, pavyzdiui, hipotez, teigianti, kad Saul sukasi apie nejudani
em (tarkime, Ptolemajo hipotez), yra klaidinga ir mokslin (j nuneigt
kad ir vaigdi paralakso stebjimas), o i principo nenuneigiama astro-
login prognoz yra nemokslin ir netgi neempirin, nors numato tam
tikrus faktus. I tikrj, i principo nenuneigiama teorija, pasak Popperio,
yra ne tik nemokslin, bet ir neempirin net tada, kai kalba apie faktus.
Pavyzdiui, teiginys rytoj ia lis arba nelis nebus empirinis, nes jis suderi-
namas su kiekviena vyki eiga. Astrologija, marksizmo socialin teorija ir
Sigmundo Freudo psichoanaliz yra, Popperio nuomone, tipiki nemokslini
teorij pavyzdiai.
Popperiui mokslo raida gauna spjim (nauj hipotezi iklimo) ir
paneigimo pobd. Be to, Popperis teigia, kad lengviausia nuneigti t hi-
potez, kuri draudia daugiausia alternatyv ir yra informatyviausia. Taigi
ini pagrindimo problemai jis suteikia mokslo ini augimo problemos
pavidal.
Popperio koncepcij panagrinkime iek tiek isamiau. Pasak jo, svarbiau-
si mokslui yra universalieji teiginiai. Grynieji universalieji teiginiai formu-
luojami neribotam objekt skaiiui ir nra apriboti erdvs bei laiko. Btent
universalij teigini arba j sistem pavidal turi gamtotyros teorijos (hi-
potezs). Popperis atkreipia dmes tai, kad jokio universaliojo teiginio ne-
galima pakeisti baigtinio singuliarij (atskirj) teigini skaiiaus konjunk-
cija, nes universaliojo teiginio logini ivad klas yra begalin. Vadinasi,
universalij teigini nemanoma iki galo verikuoti, rodyti j teisingumo.
I tikrj, tarkime, teiginio visos varnos yra juodos negalsime iki galo pa-
tvirtinti, kad ir kiek varn btume mat. Galbt kur nors kranksi ms ne-
pastebta balta varna.
216
Utat universaliuosius teiginius kartais galima paneigti. Tiesa, jie ibando-
mi netiesiogiai, nes j nemanoma betarpikai palyginti su eksperiment re-
zultatais. Pastarieji paprastai ireikiami atskiraisiais egzistenciniais teiginiais,
nurodaniais, kad tam tikrame erdvs ir laiko take egzistuoja individas, tu-
rintis tam tikr savybi, arba vyksta tam tikras vykis. Todl, norint patikrin-
ti mokslin hipotez (universalj teigin), i jos ir pradini slyg (atskirj
teigini, nurodani, kuo pakeiiami hipotezs kintamieji) reikia dedukuo-
ti atskiruosius egzistencinius teiginius ir nustatyti j teisingum, palyginant
juos su kitais atskiraisiais teiginiais eksperimento rezultat apraymais.
Empirine, kaip pamename, laikytina tik ta hipotez, i kurios galima ivesti
daugiau atskirj teigini, negu i vien pradini slyg. Empirin hipotez
bus falsikuota, jei jos ivados nepasitvirtins.
Singuliarieji egzistenciniai teiginiai, galintys bti logikai susieti su hipo-
teze, Popperio vadinami baziniais hipotezs teiginiais. Jie skirstomi dvi kla-
ses: teiginius, kurie gali nuneigti hipotez, ir teiginius, kurie j patvirtint.
Bazini teigini, galini patvirtinti hipotez, visum Popperis vadina poten-
cialij hipotezs falsikatori klase. Baziniai teiginiai turi tenkinti tokias s-
lygas: 1) bazinis teiginys konstatuoja galim stebti fakt; 2) bazinio teiginio
neiginys negali bti bazinis teiginys (iskyrus nebent ypatingus atvejus); 3)
dviej bazini teigini konjunkcija visada yra bazinis teiginys. Popperio nuo-
mone, btent potencialij falsikatori klas ir sudaro empirin hipotezs
turin. Hipotezs potencialij falsikatori klass gali bti maesns arba
didesns, bet jos btinai turi bti netuios. Kitaip hipotez neturs jokios
mokslins (paintins) verts. Be to, Popperis mano, kad, didjant hipotezs
potencialij falsikatori klasei, didja ir hipotezs turiningumas.
Deja, Popperio reikalavimai potencialij falsikatori klasei yra pernelyg
bendri ir neapibrti. Pirmiausia, teorijos potencialij falsikatori klas ne
visada yra inoma kartais teorij falsikuojanius faktus galima numatyti
217
tik remiantis kita, konkuruojania teorija. Antra, ne visus mokslo teiginius
galima falsikuoti betarpikai: tenka remtis ir tokiais teiginiais, kuri nepri-
klausomos falsikacijos galimybs nra aikios. Atskiro teiginio, iplto i
teorinio konteksto, paprastai nemanoma falsikuoti.
Hipotezs empiriniam turiniui, t. y. potencialij falsikatori klasei ver-
tinti, Popperis vartoja hipotezs falsikabilumo laipsnio svok. Mokslini
atradim logikoje (Te Logic of Scientic Discovery), hipotezs falsikabi-
lumo laipsnis apibdinamas, remiantis poaibi santykiu: 1) teiginio X falsi-
kabilumo laipsnis yra didesnis u teiginio Y falsikabilumo laipsn (Fsb(X) >
Fsb(Y)), jei teiginio Y potencialij falsikatori aib y yra teiginio X poten-
cialij falsikatori aibs x poaibis; 2) jei mintos aibs sutampa, tai Fsb(X)
= Fsb(Y); 3) jei aibs x ir y neeina viena kit, tai falsikabilumo laipsniai yra
nepalyginami: Fsb(X)||Fsb(X); ia enklu || ymimas falsikabilumo laipsni
nepalyginamumas. Falsikabilumo laipsnis didja, didjant hipotezs empi-
riniam turiniui, t. y. hipotezs draudiam vyki aibs apimiai.
Deja, remiantis poaibi santykiu, galima palyginti tik labai nedaugelio hi-
potezi falsikabilumo laipsnius. Ms nuomone, palyginti galima tik tri-
mis atvejais: 1) jei lyginamosiomis hipotezmis apraom objekt klass
sutampa (sutampa hipotezi universalumo laipsniai), tai vienos hipotezs
predikat klas turi bti kitos hipotezs predikat klass poklasis; 2) jeigu
universalumo laipsniai yra skirtingi, tada turi sutapti predikat klass; 3) pir-
mosios hipotezs tiek objekt, tiek predikat klass yra antrosios hipotezs
atitinkam klasi poklasiai. Kitais atvejais falsikabilumo laipsni, remian-
tis apraytuoju Popperio modeliu, palyginti nemanoma. Todl Te Logic of
Scientic Discovery pateiktas pavyzdys (1961, 122 p.): p) vis dangaus kn
orbitos yra apskritimai; q) vis planet orbitos yra apskritimai; r) vis dan-
gaus kn orbitos yra elipss; s) vis planet orbitos yra elipss, kuriame
hipotezs suraytos neva falsikabilumo laipsnio majimo tvarka, yra ne-
218
tikslus. inoma, hipotez p yra informatyviausia, taiau hipotezi q ir r falsi-
kabilumo laipsniai yra nepalyginami (teiginys apie dangaus kn, kuris nra
planeta ir juda ne elipse, nra hipotezs q falsikatorius). Ivad, kuri kyla i
Popperio falsikabilumo koncepcijos analizs, galima pavadinti redukcijos
paradoksu: bendros empirins hipotezs ir jos atskiro atvejo falsikabilumo
laipsniai yra nepalyginami (ivada gali bti maiau universali, taiau ireik-
ta paprastesniu dsniu). Pavyzdys galt bti kad ir duj bsen apraanti
Johanno Diderico Van der Wallso lygtis (p + p
1
)(V
M
b) = RT. Kai dujos yra
idealiosios, p
1
= 0, b = 0 ir pV
M
= RT. Gautoji lygtis yra lengviau falsikuojama,
taiau maiau universali, todl hipotezs ir jos ivados falsikabilumo laips-
niai nepalyginami. Tai i tikrj skamba paradoksaliai.
Mokslini atradim logikoje falsikabilumo laipsnis yra normuojamas.
Metazini ir tautologini teigini (j potencialij falsikatori klass yra
tuios) falsikabilumo laipsniams priskiriama nulin vert: Fsb(t) = 0. Bet
kurio empirinio teiginio e potencialij falsikatori klas nra tuia, to-
dl Fsb(e) > 0. Prietaringo teiginio c potencialij falsikatori klas suda-
ro, Popperio nuomone, visi logikai galimi baziniai teiginiai. Todl Fsb(c) >
Fsb(e)> 0, kitaip tariant, prietaringo teiginio falsikabilumo laipsnis turi bti
didiausias. Jo vert pasirenkame taip, kad Fsb(c) = 1. Tada 1 > Fsb(e) > 0.
Taiau i falsikabilumo laipsnio normavimo argumentacija kelia abejoni.
Popperis laiko akivaizdia slyg, kad Fsb(c
1
) = = Fsb(c
n
), ia c
1
, c
n
bet ko-
kie prietaringi teiginiai. Taiau ta slyga nra akivaizdi, nes neaiku, kas su-
daro prietaringo teiginio vis logikai galim bazini teigini klas.
i problema glaudiai susijusi su hipotezs empirinio ir loginio turinio
santykio klausimu. Popperis tvirtina, kad teigini, kuri loginiai turiniai (lo-
gini ivad klass) lygs, lygs ir empiriniai turiniai. Vargu ar su tuo galima
sutikti, nes, primus Popperio pasilym, nepavyksta ivengti Hempelio pa-
radokso. is paradoksas kyla i tokio paprasto principo: jeigu teiginys S pa-
219
tvirtina (arba falsikuoja) teigin T ir T logikai ekvivalentus T, tai S patvir-
tina T. Teiginys visos varnos yra juodos (T) logikai ekvivalentus teiginiui
visi nejuodi objektai yra ne varnos (T). Balto bato stebjimas patvirtina
teigin T, lygiai kaip ir juodos varnos stebjimas teigin T. Ieit, kad bal-
to bato stebjimas patvirtina hipotez, jog visos varnos yra juodos. Aiku,
bandymas patvirtinti arba falsikuoti hipotez apie varnas, remiantis balt
bat stebjimu, yra bevertis, bet Popperio tez, kad teigini, kuri loginiai
turiniai lygs, lygs ir empiriniai turiniai, duoda tokiam bandymui pagrind.
Hempelio paradoks galima paalinti, apibrus hipotezs relevantikumo
srit nurodius objekt, kuriems galioja apibendrinimas, aib.
Kelia abejoni ir Popperio tvirtinimas, kad teigini, kuri loginiai turiniai
yra platesni, platesni ir empiriniai turiniai. Jie paprasiausiai gali bti nepa-
lyginami. Todl ne visos ivados dl loginio turinio tinka ir kalbant apie em-
pirin turin.
Falsikabilumo laipsn, kaip hipotezs empirinio turinio mat, Popperis
sieja su beslygine logine tikimybe. Kuo hipotezs tikimyb maesn, tuo
falsikabilumo laipsnis didesnis ir hipotezs empirinis turinys platesnis.
Mokslini atradim logikoje remiamasi Keyneso pasilyta logins tikimy-
bs interpretacija, kitaip tariant, tikimyb laikoma ne metrine, bet lygina-
mja svoka. Tik dviem atvejais tokiai tikimybei galima priskirti skaitines
vertes kai teiginys T
1
yra teiginio T
2
ivada, tada T
1
tikimyb T
2
atvilgiu
yra lygi vienetui; kai T
1
prietarauja T
2
, tada T
1
tikimyb T
2
atvilgiu yra lygi
nuliui. Visais kitais atvejais tegalima nurodyti, kad vien teigin duomenys
labiau patvirtina negu kit.
Popperis velgia sunkum, kylani hipotezs turinio mat bandant i-
reikti metrine logine tikimybe (galinia gyti skaitines vertes i intervalo [0;
1]). Viena problem yra ta, kad universalij teigini tikimybs turi bti lygios
nuliui, nes toki teigini logini ivad klass yra begalins. Nors Popperis
220
nepateikia aikios logins tikimybs eksplikacijos, matyti, kad jis, analizuoda-
mas universalij teigini tikimybines vertes, turi galvoje Carnapo logins ti-
kimybs interpretacij. Tada universaliojo teiginio tikimyb i tikrj yra lygi
nuliui. Taiau taip nebus, pavyzdiui, Hintikkos indukcinje logikoje.
Hipotezi falsikabilumo laipsnis Popperio mokslo losojoje tampa
svarbia mokslin veikl reguliuojania norma, vertybe, leidiania atrinkti
tolesnei mokslinei veiklai tinkamiausias hipotezes. Pirmenyb reikia atiduo-
ti tai i dar nepaneigt hipotezi, kurios potencialij falsikatori aib yra
didesn, kitaip tariant, maiau tiktinai, drsesnei hipotezei, nes ji labiausiai
prapleia ms inias apie tikrov. Tokia norma yra universali, t. y. tinkanti
kiekvienai mokslinei veiklai, ir pastovi, t. y. istorikai nekintanti. Reikia many-
ti, kad mokslins veiklos reguliatyvai arba normos Popperio laikomi logins
prigimties kriterijais, panaiai kaip Carnapo hipotezi patvirtinimo empiri-
niais duomenimis laipsnis. Aiku, kad logins prigimties normos turi bti
tarpusavyje suderinamos ir neprietarauti viena kitai. Todl nenuostabu, kad
Popperio ir Carnapo ginas truko beveik keturiasdeimt met, ir buvo toks
nirtingas. Carnapas laik, kad mokslo tikslas gerai pagrstos, turinios di-
del patvirtinimo empiriniais duomenimis laipsn (login tikimyb) hipote-
zs, o Popperis teig, kad mokslo tikslas drsios, informatyvios, maai ti-
ktinos hipotezs, t. y. hipotezs, kuri login tikimyb yra maa. Tai, kad
informatyvesns hipotezs tikimyb yra maesn, tiesiogiai kyla i to, kad
konjunkcija yra informatyvesn u disjunkcij: teiginys, kad yra a b, infor-
matyvesnis u teigin, kad yra a b. Pavyzdiui, teiginys, kad auditorijoje yra
stal ir kdi, pasako daugiau, nei teiginys, kad auditorijoje yra stal arba
kdi. Konjunkcija lengviau falsikuojama negu disjunkcija. Be to, konjunk-
cijos tikimyb visada yra maesn u disjunkcijos tikimyb: p(a b) < p(a
b), nes p(a b) = p(a) p(b); ir p(a b) = p(a) + p(b) tuo atveju, kai a ir b yra
nepriklausomi, o p(a) ir p(b) visada maiau arba lygu vienam.
221
Kaip matome, Popperis ir Carnapas prieina prie prieing ivad dl logi-
ni mokslo reguliacini standart. Taiau login mokslo teorij analiz ne-
gali privesti prie prietaraujani ivad, kitaip kakur turi gldti klaida.
Kaip inome, galiausiai gin pavyko isprsti, pasinaudojus sprendimo teo-
rijoje analizuojamomis naudos funkcijomis. Jeigu, kaip aikinome ios knygos
208 p., nauda, kuri gauna tyrintojas, pasirinks teising hipotez, laikysime
informacij arba turin, tada naudos funkcija gis tok pavidal:
p(h, e) p(h) = max.
Kad is skirtumas bt pats didiausias, tyrintojas turi pasirinkti toki
hipotez, kurios beslygin tikimyb yra pati maiausia (t. y. drsi, informa-
tyvi, maai tiktin hipotez, kaip to reikalauja Popperis), o slygin tiki-
myb kuo didesn (t. y. hipotez, kuri, atlikus eksperimentus, gerai pasi-
tvirtina, ir kurios tikimyb po bandym yra pati didiausia, kaip to reikalavo
Carnapas). Taigi, ginas galiausiai buvo isprstas, parodius, kad i dalies tei-
ss abu oponentai. Ginas, galbt, ir nebt sipliesks, jeigu i anksto bt
susitarta, apie koki login tikimyb prieininkai kalba. Popperis turjo galvo-
je beslygin tikimyb p(h), o Carnapas kalbjo apie slygin tikimyb p(h, e).
Atrinkti tolesnei mokslinei veiklai drsiausi ir informatyviausi hipote-
z galima net ir neatlikus nauj eksperiment. Bet, jei vliau pasirodys, kad
bent vienas bazinis teiginys prietarauja tai hipotezei, tai, pasak Popperio,
j reiks atmesti kaip klaiding. Aiku, pasilymas atmesti nepasitvirtinusi
hipotez yra pernelyg radikalus ir mokslo praktikai nepriimtinas. Painimo
istorija rodo, kad daugelis hipotezi, kurios atsiradimo momentu prietara-
vo visuotinai priimtoms teorijoms ir gerai inomiems faktams (taiau paai-
kino kitus faktus, kurie netilpo sen hipotezi rmus), laikui bgant atrm
paneigiani eksperiment kritik, paversdamos juos hipotezs patvirtini-
222
mais. tai, pavyzdiui, Rutherfordo planetinis atomo modelis buvo nesude-
rinamas su tuo metu gerai pagrsta ir pripainta Maxwello elektrodinamika.
I tikrj, aplink atomo branduol tam tikromis orbitomis skriejantys elek-
tronai, pasak Maxwello teorijos, turi spinduliuoti elektromagnetines bangas,
prarasti energij ir per palyginti trump laik susidurti su branduoliu. Todl
Rutherfordo atomas negali bti stabilus. Bet daugelis atom yra stabils ir
nesuadinti nespinduliuoja elektromagnetini bang. Rutherfordo hipotez
prietarauja faktams, ir Popperis silyt j atmesti. Kita vertus, Rutherfordo
atomo model gerai patvirtina daleli sklaidos plonose aukso ploktelse
bandymai (jie ir buvo to modelio sukrimo prielaida). Tolesn zikos raida
parod, kad Rutherfordo hipotez buvo vaisinga.
Popperio silym atmesti falsikuot hipotez manoma priimti tik tada,
kai remiamasi teorikai neutrali stebjimo duomen prielaida. Taiau
Popperis pagrstai j kritikuoja ir taip darosi nenuoseklus. I tikrj, faktin
mediaga yra teorikai interpretuota, teorija nustato, kas joje bus faktinis
turinys, kokie reikiniai bus laikomi faktais, o kokie ne, kas yra svarbu, o
k galima nekreipti dmesio, kas turt bti laikoma teoriniu turiniu. Todl
visada atsiras nauj hipotez, kuri nesuderinama su vyraujania teorija, pa-
neigiani pavyzdi. Juk jie aikinami, numatomi ir pagrindiami, taip pat
ikeliami kaip prietaraujantys hipotezei, remiantis senja teorija. Tik vliau,
kai ingsnis po ingsnio, kuriant naujus teorinius modelius, senos koncepci-
jos pakeiiamos naujomis, galima kalbti apie patenkinam naujos hipote-
zs patvirtinim. Hipotezs patvirtinimo ar paneigimo negalima laikyti sa-
varankiku, nuo teorins koncepcijos nepriklausomu procesu. Tvirtinimas,
kad nra teorikai neutrali empirini teorijos duomen, nesuderinamas su
reikalavimu atsisakyti falsikuot hipotezi.
etajame deimtmetyje Popperio pairos kiek pakito. Spjimuose ir
paneigimuose (Conjectures and Refutations) jis rao, kad jo epistemolo-
223
gini koncepcij raidai didiausi tak padar Alfredo Tarskio semantins
tiesos samprata. Iki painties su Tarskio darbais Popperis i viso veng kal-
bti apie ties ir laik, kad jo losonei koncepcijai ta svoka nereikalinga.
O dabar jis teigia, kad dvi idjos tiesos idja, fakt atitikimo prasme, bei
turinio idja vienodai svarbios jo svarstymams ir abi gali nuviesti mokslo
paangos idj.
Vliau paraytame veikale Objektyviosios inios (Objective Knowledge,
1972) Popperis pasilo dar vien nauj idj autonomiko ini pasaulio,
arba treiojo pasaulio. Anot Popperio, jeigu od pasaulis arba universu-
mas vartojame ne tiksliai apibrta reikme, tai galime skirti tris pasaulius
arba universumus: pirmiausia, zikini objekt arba bsen pasaul; antra,
smons bsen, mstymo (mentalini) bsen ir, matyt, polinkio veikti
pasaul; ir, treia, objektyvaus mstymo turinio pasaul, vis pirma mokslini
idj turini, poetini mini ir meno krini visum. Anot Popperio, jo tre-
iasis pasaulis turi nemaa bendr bruo su Platono idj pasauliu, objek-
tyvija Hegelio dvasia, taiau labiausiai primena Freges mstymo objekty-
vaus turinio universum.
Treiojo pasaulio gyventojai vis pirma yra teorins sistemos, antra, pro-
blemos ir problemins situacijos, treia, kritiniai samprotavimai, diskusij ar
kritini gin bsenos, ir, ketvirta, jam priklauso ir urnal, knyg, bibliote-
k turinys. io pasaulio autonomikum Popperis aikina, pateikdamas tok
pavyzd. sivaizduokime, kad visos ms mainos ir darbo rankiai prauvo,
sunyko ir visos ms subjektyviosios inios, taip pat subjektyviosios inios
apie mainas bei darbo rankius ir j naudojimo gdiai. Taiau iliko bibli-
otekos ir ms sugebjimai mokytis bei sisavinti inias. Aiku, kad po kiek
laiko, padjus daug pastang, ms pasaulis vl pradt tobulti. Taiau jei
bt sunaikintos ir visos bibliotekos, net per tkstantmeius ms civiliza-
cija negalt atgimti.
224
Pateikdamas treiojo pasaulio, kaip objektyvi ini sistemos, vaizd,
Popperis patikslina ir ini svok. Pasak Popperio, i svoka turi dvi pras-
mes. inios subjektyvia prasme suprantamos kaip smons bsena arba
kaip polinkis atitinkamai elgtis. Kai a sakau, kad inau, kaip toliau tsti skai-
i eilut arba kaip isprsti udavin, inojimo svok vartoju subjektyvia
prasme. O inios objektyvia prasme nepriklauso nuo pastaniojo subjekto.
Subjektyviosios inios yra i antrojo Popperio pasaulio, o objektyviosios i
treiojo. Objektyviosios inios funkcionuoja savarankikai, jos nra smons
bsen lingvistins iraikos, kitaip tariant, treiasis pasaulis yra santykinai
savarankika, autonomikai funkcionuojanti sistema.
Treiojo pasaulio koncepcija i dalies padeda sprsti hipotezi turinio
problem. I tikrj, hipotezi turiniai dabar gali bti priskiriami treiojo
pasaulio elementams, taip sukuriant j stabilumo ir autonomikumo iliuzi-
j. Bet tik iliuzij, nes teorinis faktinio turinio nulemtumas vis tiek neleidia
laikyti jo autonomiku, esaniu ne teoriniame kontekste, nesvarbu, priklau-
sys tas turinys treiajam pasauliui ar ne. Pabandysime tai paaikinti pavyz-
diu. tai, Aristotelio zikos kontekste teiginys Saul sukasi aplink em
yra visikai priimtinas ir teisingas. Jis, aiku, priklauso treiajam Popperio
pasauliui. Newtono zikos kontekste is teiginys bus klaidingas, o teisin-
gu laikysime tvirtinim em sukasi aplink Saul. Jis taip pat priklausys
treiajam pasauliui. Kyla klausimas, ar pirmasis teiginys turi ksuot tei-
singumo vert? Ar toki vert turi antrasis teiginys? Juk pirmosios teorijos
atvilgiu jis yra klaidingas? Neprimus papildomos prielaidos apie beslygi-
k bent singuliarij teigini teisingum, teisingumo turinio svoka tampa
sunkiai nusakoma.
Treiasis pasaulis, matyt, yra galimas loginis pasaulis. Tai, kad jame negali
bti logikai prietaring objekt, kaip antai apskritas kvadratas, yra savai-
me suprantama. O ar jam priklauso tokie objektai kaip ogistonas, kalorikas,
225
eteris ir kt? Kitaip tariant, ar Popperio treiajame pasaulyje galioja Ockhamo
skustuvo principas? Jei tas principas negalioja, tai treiajame pasaulyje objek-
t skaiius yra niekaip neapibrtas, be to, neaiku, priklauso jie teisingumo
turiniui ar ne, o jei galioja, neaiku, kokio teorinio konteksto atvilgiu.
Abi naujos idjos tiesos ir teisingumo turinio menkai dera su anksty-
vojo Popperio antiindukcine nuostata. Pirmiausia ydinga kiekybin artumo
tiesai svoka, nes jokio universaliojo teiginio teisingumo laipsnio nustatyti
nemanoma, nesiremiant indukciniu principu. I tikrj, nordami t laipsn
rasti, turime daryti prielaid, kad teising ir klaiding universaliojo teiginio
ivad santykis atliekant tyrimus yra pastovus. Kitaip tariant, remdamiesi
baigtiniu ivad skaiiumi, turime sprsti apie universaliojo teiginio teisin-
gumo laipsn. O tai galima padaryti tik remiantis indukcija.
Antra vertus, anksiau Popperis teig, kad aptikus bent vien klaiding
ivad, hipotez reikia atmesti. Jeigu taip, tai negali bti jokios kalbos apie
hipotezs teisingumo laipsn arba artum tiesai. Dabar Popperis tikslina savo
poir. Jo nuomone, treiojo pasaulio autonomikumas yra tik dalinis nau-
jos problemos sudaro prielaidas naujoms teorinms konstrukcijoms atsirasti
ir tuo padidina treiojo pasaulio objekt skaii. Kiekvienas toksai ingsnis
kurs naujus, nelauktus faktus, netiktas problemas ir netgi naujus paneigi-
mus. Taigi, painimo proceso raida gis nuolatinio ini gausjimo pobd.
Anot Popperio, egzistuoja ir grtamasis ryys, kuriuo ms kriniai veikia
mus, kitaip tariant, ryys, nukreiptas i treiojo pasaulio antrj. is povei-
kis yra pakankamai svarbus, nes naujai ikilusios neatidliotinos problemos
skatina mus toliau kurti.
Pamatin mokslo ini didjimo proceso element arba grand Popperis
dabar supranta taip:
P
1
TT EE P
2
.
226
Kitaip tariant, i pradi mes susiduriame su tam tikra problema P
1
, nuo
jos pereiname prie tam tikro numanomo bandomojo sprendimo arba ban-
domosios teorijos TT (angl. tentative theory), kuri gali bti i dalies arba vi-
sikai klaidinga, i jos vienaip arba kitaip reikia paalinti klaidas (angl. error-
elimination), kritikai j persvarstant arba eksperimentikai tikrinant. I tokio
ms krybinio aktyvumo kyla nauj problem P
2
. J mes i anksto neku-
riame, jos paios savaime (autonomikai) kyla i nauj sryi, kuri niekaip
negalime pakeisti, kad ir kaip to nortume, srities.
Taigi dabar Popperis silo nepasitvirtinani teorij ne atmesti, o modi-
kuoti, siekiant, kad jos klaidingumo turinys sumat, o teisingumo padi-
dt. itaip tiesos svoka naujojoje Popperio koncepcijoje gyja ypa svarbi
reikm.
Atkreiptinas dmesys vien didel Popperio skelbiamos tiesos sampra-
tos trkum kad singuliariesiems egzistenciniamas teiginiams priskiriamas
absoliutus teisingumas ar klaidingumas. Taiau tokie teiginiai nra savaran-
kiki. Kaip minjome, apie juos galima sprsti tik remiantis teoriniu konteks-
tu. Todl teiginio ir eksperimento duomen atitikimas dar negarantuoja to
teiginio teisingumo. Panagrinkime, pavyzdiui, teigin ito judanio kno
mas nekinta. Newtono teorijoje toks teiginys yra teisingas. sivaizduokime,
kad itas judantis knas yra kintamo danio elektromagnetiniame lauke,
pavyzdiui, betatrone, skriejantis elektronas. Newtono mechanikos alinin-
kas rodys, kad elektrono mas nepriklauso nuo greiio (ypa kai greitis nra
didelis), o Einsteino reliatyvumo teorijos sekjas teigs, kad mas priklauso
nuo greiio ir savo prielaid pagrs, parodydamas, kad, norint priversti elek-
tron greiiau skrieti kintamajame elektromagnetiniame lauke, reikia atsi-
velgti reliatyvistin efekt ir tam tikru bdu keisti lauko dan.
Atsivelgus singuliarij egzistencini teigini teorin slygotum, reikia
patikslinti Popperio falsikacijos procedr, atskirti du hipotezs paneigimo
227
faktais atvejus, kitaip tariant, du falsikacijos tipus. Pirmojo tipo falsikacij
tursime tada, kai hipotez bus suderinama su tam tikra, jau susiformavusia
pasaulio sandaros koncepcija, tiksliau, aikiai ja besiremianti. iuo atveju hi-
potezs falsikacija i tikrj yra rimtas pagrindas j atmesti. Su antrojo tipo
falsikacija susidursime tada, kai hipotez bus nesuderinama su inomo-
mis pasaulio sandaros koncepcijomis. iuo atveju, norint paalinti prieta-
ravimus tarp esani bendrj teorij ir hipotezs, paprastai ikeliami nauji
principai arba hipotezs ad hoc (j iklimas, beje, yra vienas i svarbiausi
poymi, kad susidrme su antrojo tipo situacija). Tokie, pavyzdiui, buvo
Galiljaus inercijos principas, paaikinantis heliocentrin sistem falsikuo-
jant, Aristotelio zikos ir kosmologijos poiriu, vertikalaus kn kritimo
fakt, Bohro postulatai, nuo Maxwello elektrodinamikos alinink kritikos
apgyn Rutherfordo planetin atomo model, ir kt. ia falsikacija yra me-
todologikai ydinga procedra, nes silo atmesti teorijas, kuri pranaumas
irykja tik po tam tikro laiko, pakitus pasaulio sandaros koncepcijoms.
Priskyrus singuliariesiems egzistenciniams teiginiams absoliui teisingu-
mo ar klaidingumo reikm, jau galima apibrti universaliojo teiginio ar-
tum tiesai (angl. verisimilitude, truthlikness). Popperis j apibria turinio ir
tiesos terminais. Teiginio a login turin, t. y. vis jo logini ivad klas, pa-
ymkime A. Tokio teiginio teisingumo turinys vis teising ivad klas
A
T
. Jeigu T yra klas vis teising teigini, kurie formuluojami ta kalba kaip ir
teiginys a, tada A
T
= A T. Klaidingumo turin Popperis apibria, remdama-
sis santykinio turinio A, A
T
svoka.
A
F
= A, A
T
= A U A
T
A
T
.
Bet
A U A
T
= A, ir A
F
=A A
T
.
228
ia A
F
yra vis klaiding teiginio a ivad klas.
Toliau Popperis apibria teisingumo turinio mat
ct
T
(A) = 1 p(A
T)

ir klaidingumo turinio mat
ct
F
(A) = 1 p(A
F
).
Dabar jau galima apibrti artumo tiesai mat. Objektyviosiose inio-
se pateikiami du artumo tiesai apibrimai paprastas artumo tiesai
matas
vs
1
(A) = ct
T
(A) ct
F
(A)
ir normuotas artumo tiesai matas:

.
Pastarasis tenkina slyg: 1 vs
2
(A) 1.
Tai kiekybiniai artumo tiesai matai. Popperis nagrinja ir nekiekybin ar-
tumo tiesai kriterij, kur galima pavadinti lyginamja artumo tiesai charak-
teristika. Pasak Popperio, teorija T
1
yra maiau artima tiesai negu teorija T
2

tada ir tik tada, kai i teorij teisingumo bei klaidingumo turinius manoma
palyginti ir T
1
teisingumo, bet ne klaidingumo turinys yra maesnis u T
2
teisin-
gumo turin, arba kai T
1
teisingumo turinys yra ne didesnis u T
2
teisingumo tu-
rin, o T
1
klaidingumo turinys yra didesnis.
229
Kitais odiais, T
2
yra ariau tiesos, negu T
l
, jei ir tik jei i T
2
kyla daugiau
teising ir ne daugiau klaiding teigini arba tiek pat teising, bet maiau klai-
ding teigini.
Simbolikai iuos reikalavimus galima urayti taip: teorija B yra artimes-
n tiesai negu A, jei
A
T
< B
T
ir B
F
A
F
arba
A
T
B
T
ir B
F
< A
F
;
ia A
T
ir B
T
teisingumo turiniai, o B
F
ir A
F
klaidingumo turiniai. Teigini
klases itaip susiejame remdamiesi Popperio nuoroda, kad teorij teisingu-
mo bei klaidingumo turinius manoma palyginti.
Anot Popperio, artumo tiesai reikalavimas geriau ireikia mokslo prigim-
t, negu tiesos reikalavimas. Mokslininkai, inoma, siekia tiesos. Taiau tiesa
nra vienintelis mokslo tikslas. Tai, ko mes iekome, tiesa, turinti didel
aikinamj gali, vadinasi, logikai netiktina tiesa. Jo nuomone, turinin-
gesn ir kartu maiau tiktina teorija visada bus artimesn tiesai, jei tik jos
klaidingumo turinys nebus didesnis. Popperis sako, kad labiau tiktina tar-
ti, jog teorija, kurios turinys platesnis, bus klaidinga. Jei mums nepavyksta
jos paneigti arba rasti paneigimai paneigia ir silpnesn teorij, buvusi jos
pirmtak, tada turime pagrindo tarti arba spti, kad stipresns teorijos klai-
dingumo turinys nra platesnis, negu jos silpnesniosios pirmtaks, ir kad ji
artimesn tiesai.
Objektyviosiose iniose pateiktas artumo tiesai kriterijus yra gana do-
mus. Taiau j reikia pripainti logikai ydingu. Ir tai kodl. Paimkime dvi
230
hipotezes B ir A; tegu B yra klaidinga, o A teisingumo reikm neinoma.
Tarkime, kad A
T
< B
T
. Pasirinkime kok nors teigin f i B
F
ir kok nors teigin b
i klass B
T
A
T
. Tada (f b) priklauso turiniui B
F.
Kita vertus, (f b) nepriklau-
so turiniui A
F
. Taiau tada B
F
nepriklauso A
F
. i ivada prietarauja Popperio
pateikto kokybinio artumo tiesai apibrimo pirmajai daliai. T pai ivad
prieitume, patikrin ir antrj to apibrimo dal. iuos rezultatus galima
apibendrinti taip: palyginti, remiantis artumu tiesai, manoma tik tokias teo-
rijas, kuri bent viena yra teisinga. Jei abi teorijos teisingos, tai artumas tiesai
didesnis tos teorijos, kurios turinys yra platesnis. Jei viena teorija teisinga, o
kita klaidinga, tai artimesn tiesai teisingoji teorija, kai jos turinys platesnis
u klaidingos teorijos teisingumo turin. Kitais atvejais pagal artumo tiesai
kriterij teorij palyginti nemanoma
69
. Ydinga yra ir kiekybin artumo tiesai
versija, taiau jos plaiau neanalizuosime, juo labiau kad ir Popperis neskyr
jai daugiau dmesio.
Vis dlto nedert apsiriboti vien neigiamu artumo tiesai idjos verti-
nimu. Tikslindami artumo tiesai svok ir iekodami logikai nepriekaitin-
gos jos sampratos ypa daug pasidarbavo induktyviosios mokslo loso-
jos alininkai. Konstruktyvi Pavelo Tichyio, Davido Millerio, Johno Harrio,
Grahamo Oddieio, Ilkka Niiniluoto ir kit logik bei losof kritika paskati-
no kurti intuityviai adekvatesn artumo tiesai koncepcij. 1974 metais Tichy
nurod galim iekojim krypt. Pasak jo, paprastoms propozicins logikos
kalboms nesunku rasti artumo tiesai iraik, patenkinani visus intuityvius
reikalavimus. Anot jo, teigini artum tiesai galima apibdinti aritmetikai,
remiantis atstumo tarp teisingos konstituentos t ir konstituent, esani tei-
ginio a disjunktyviojoje normaliojoje formoje, idja, atstumu tarp konstitu-
ent laikant primityvi teigini, kuri nra vienoje konstituentoje, bet yra
kitoje, skaii. Problema, tiesa, pasirod keblesn, negu man Tichy. Taiau
Tichyio, Niiniluoto, Raimo Tuomelos, Popperio ir kit pastangomis buvo
231
gauti pozityvs rezultatai. Jie dar kart parod plaias formali logini kal-
b galimybes. Turint pakankamai itobulint login kalb, manoma tos kal-
bos priemonmis ireikti kiekvien metodologo pasilyt kriterij. Taiau
pati login kalba, aiku, neveria priimti joki reguliacini mokslo norm ar
kriterij.
Laikui bgant, Popperio pairos pasidar daug artimesns induktyvio-
sios mokslo losojos atstov pairoms. Ankstyvasis Popperis savo deduk-
cin mokslo losoj kr kaip alternatyv indukciniam mokslo modeliui, o
dabar jis neabejotinai remiasi indukcine prielaida, kad, vykstant mokslo rai-
dai, ms teorijos vis labiau artja prie tiesos. Be to, artumo tiesai kriterijus
i tikrj apima du teorij poymius j informatyvum (kur ankstyvasis
Popperis apibdino kaip teorij falsikabilum) ir empirin patvirtinamum.
Daugelis indukcins metodologijos alinink tuos poymius laik savaranki-
kais ir dl to suderinamais. Pavyzdiui, Carnapas teig, jog manoma reika-
lauti, kad teorija bt informatyvi ir gerai empirikai patvirtinta. Kita vertus,
teorija gali bti gerai patvirtinta, taiau neturininga. Popperis Mokslini
atradim logikoje gyn kit pair. Pasak jo, ie du kriterijai (informatyvu-
mas ir patvirtinamumas) yra tarpusavyje susij kuo pirmasis didesnis, tuo
antrasis maesnis, ir atvirkiai. Vartodamas artumo tiesai svok, Popperis
teigia tai, k anksiau ginijo, t. y. pripasta, kad galima turti ir informaty-
vias, ir gerai patvirtintas teorijas. Taiau ir dabar iuos kriterijus jis laiko tar-
pusavyje susijusiais, nes abu aprao vienu poymiu artumu tiesai. Galima
sakyti, kad jis ariau ginija senj save, negu Carnap.
Imres Lakatoso istoriogranio tyrimo program metodologija. Tiek
Carnapas, tiek Popperis mokslo losojos objektu laik mokslo ini visu-
m, funkcionuojani iuolaikiniame mokslo raidos etape. Mokslo raida.
Carnapui neatrod problemika. Kadangi, jo nuomone, faktiniai mokslo tei-
giniai yra teorikai neutrals, o vienintel teorini teigini prasm yra fak-
232
tinis (empirinis) j turiningumas, tai mokslo raida tra nuolatinis, kumu-
liatyvus teigini apie faktus gausjimas. Mokslo raida tampa problemika
Popperio losojoje, nes, suprasta kaip nuolatinis spjim ir paneigim pro-
cesas, susiduria su sunkumais, kai tenka interpretuoti mokslo paang ar
net pltr, taiau Popperis randa ieit pasilo artumo tiesai idj. Ta iei-
tis susijusi su labai didelmis nuolaidomis indukcinei metodologijai, nes tik
remiantis indukciniu principu manoma formuluoti nuolatinio teorij art-
jimo prie tiesos idj.
Atmetus dvi svarbias empirizmo dogmas, t, kad vienintel mokslo teori-
j prasm yra j empirinis turiningumas, ir t, kad egzistuoja teorikai nes-
lygoti empiriniai duomenys, normatyvin pozicij mokslo losojoje apgin-
ti tampa beveik nemanoma. Nuosekliai samprotaudamas tai gerai parod
Paulis Feyerabendas. Vis dlto normatyvizmo alininkai nebuvo link taip
greitai sudti ginkl. Nauj normatyvins mokslo losojos interpretacij
pasil Imre Lakatosas (19221974).
Pirmiausia, jis, kitaip negu Popperis ar Carnapas, supranta mokslo loso-
jos objekt. Jam mokslo losojos objektas yra ne iuolaikinio mokslo ini
visuma, o mokslo istorijos turinys. i mokslo losojos objekto samprat
Lakatosas perima i Tomo Kuhno. Anot Kuhno, yra du poiriai mokslo
istorij. Ankstyvesniojo poirio alininkai moksl tyrinja kaip vadovliuo-
se pateikiam priimtin fakt, teorij bei metod rinkin, o mokslininkai, j
manymu, tai mons, kurie skmingiau ar ne taip skmingai prisideda prie
ios visumos krimo. Taip interpretuojant, mokslo raida suprantama kaip
tolydus procesas, nuolatinis fakt, teorij, metod gausjimas, mokslo ini
ir metod pltra. iuo atveju mokslo istorija tampa dalyku, ksuojaniu tiek
tolyd augim, tiek sunkumus, trukdanius inioms kauptis. I to daroma
ivada, kad istorikui, besidominiam mokslo raida, kyla du svarbiausi udavi-
niai. Pirma, jis turi nustatyti, kas ir kada atrado ar sugalvojo kiekvien moks-
233
lo fakt, dsn ar teorij. Antra vertus, jis turi aprayti ir paaikinti gausyb
klaid, mit bei prietar, trukdiusi greiiausiai pltoti iuolaikinio mokslo
sudedamsias dalis.
Taiau iais laikais vis daugiau pritarimo susilaukia poiris, ginijantis ku-
muliatyvj mokslo raidos model. Naujojo poirio alininkai ne tiek siekia
surasti praeities moksle iki i dien ilikusius ini elementus, kiek atskleis-
ti mokslo vienum konkreiu istoriniu laikotarpiu. Pasak Kuhno, juos domi-
na, pavyzdiui, ne klausimas, kaip Galiljaus pairos siejasi su iuolaikiniais
mokslo teiginiais, o veikiau jo idj ryys su mokslins bendrijos, krusios
tuo laiku, idjomis, t. y. jo aminink, mokytoj ir mokini idjomis. Kuhnas
mano, jog istorijos raidoje mokslins mokyklos skiriasi ne tuo, kad nesugeba
taikyti vieno ar kito atskiro mokslinio metodo, o tuo, kad remiasi nepalygi-
namais pasaulio suvokimo bdais ir skirtinga mokslinio tyrimo praktika.
Lakatosas pritaria Kuhno aptartam antrajam poiriui mokslo istorij,
nors iaip j metodologins pozicijos labai skiriasi. Bet tada turime omeny-
je, kad iuolaikin mokslo bkl nra iskirtin ir kad, galbt, laikui bgant
susiformuos poiriai, nesuderinami su dabartiniais. Todl metodologas, jei
tik siekia atrasti universalius mokslo raidai ar mokslui bdingus vertinamojo
pobdio principus, kitaip tariant, ilikti normatyvizmo pozicijose, privers-
tas savo tyrimo objektu rinktis mokslo istorij, o ne atskir (kad ir iuolaiki-
n) mokslo raidos etap. Taigi, pirmoji Lakatoso pastebta mokslo losojos
ypatyb yra ta, kad normatyvin mokslo losoja gali gyvuoti tik kaip moks-
lo istorijos metodologija.
Be to, laikydamasis normatyvinio poirio mokslo raid, Lakatosas pa-
silo tiek tam tikr apibrt mokslo, kaip specins paintins veiklos,
struktr, tiek pateikia universalius reguliacinius mokslo raidos principus,
kaip mokslo turinio vertinamsias normas, kuri universalumo status sie-
kia pagrsti. Akivaizdu, kad ios normos funkcionuoja kaip mokslo paangos
234
vertinimo kriterijai. Btinyb juos grsti vlgi kyla i prielaidos, kad skirtin-
gos mokslins mokyklos remiasi nepalyginamais pasaulvaizdiais ir skirtin-
ga mokslinio tyrimo praktika.
Mokslo paangos rodikliu Lakatosas laiko mokslo turiningumo didji-
m. Pasak jo, mokslas kaip toks gali bti laikomas didiule tiriamja pro-
grama, paklstania svarbiausiai Popperio taisyklei: atrink spjimus, turin-
ius platesn empirin turin, nei j pirmtakai. Taiau, kitaip negu Popperis,
vertinamuoju vienetu Lakatosas pasirenka ne atskir teorij, o itis teorij
sistem vadinamj mokslini tyrim program. Kiekvien toki progra-
m pirmiausia apibdina konvencionaliai priimamas ir todl nenuneigiamas
tvirtas branduolys (angl. hard core) visuma teigini apie tiriamojo tikro-
vs aspekto struktr.
Nuo kritini persvarstym mokslinio tyrimo programos branduol ap-
saugo negatyvi euristika taisykli, nurodani, kuri tyrinjim meto-
d, bd ar hipotezi tyrintojas turt vengti. Negatyvi euristika draudia
pltoti teorijas, nesuderinamas su tyrim programa ir taikyti modus tollens
dsn jos tvirtajam branduoliui. Vietoj to, pasak Lakatoso, tyrintojas privalo
panaudoti savo iradingum kurdamas pagalbines hipotezes, kurios formuo-
jamos kaip apsaugin juosta aplink branduol. Modus tollens peradresuo-
jamas kaip tik iai juostai. Pagalbini hipotezi apsaugin juosta neigiamus
tyrim programos atvilgiu eksperimentus paveria patvirtinaniais progra-
m pavyzdiais. Naujai atsirandanti programa, Lakatoso nuomone, gali sken-
dti anomalij (kontrapavyzdi) vandenyne, taiau, laikui bgant, ji siekia
anomalijas paversti patvirtinaniais teorij pavyzdiais.
Be mint komponent, tyrim program dar apibdina pozityvi eu-
ristika, kuri lemia tolesn programos tobuljim. Pozityvi euristika atren-
ka problemas, kurias verta tyrinti, nurodo, kaip tobulinti pagal programos
plan kuriamas teorijas, silo priimtinus tikrovs modelius, numato galimas
235
anomalijas ir moko, kaip jas paversti teorij patvirtinaniais pavyzdiais.
Negatyvi euristika apibria programos tvirtj branduol, kuris yra nenunei-
giamas, o pozityvi nurodo, kaip pltoti tyrim nuneigiamj dal modi-
kuoti, perdirbti apsaugin pagalbini hipotezi juost.
Vienos tyrim programos ribose teorijos atsisakoma tada, kai pasilo-
ma jos konkurent, turinti platesn empirin turin ir bent dalis ios teorijos
naujo turinio (t. y. fakt, kuri nenumat ankstesn teorija) pasitvirtina. ia,
Lakatoso nuomone, nra svarbu, ar atmestoji teorija i viso buvo falsikuota
(Popperio iam terminui teikiama prasme), ar ne. Mokslo paang ireikia
veikiau teorijos papildomo turinio verikacija, o ne falsikacija. Hipotezs,
kaip ir mokslinio tyrimo programos, turiningumas Lakatosui yra svarbiau-
sias jos priimtinumo kriterijus. Remdamasis tuo kriterijumi, jis aptaria tris
teorij priimtinumo gradacijas.
Priimtinumas
1
teorij drsumo, kur, pasak Lakatoso, apibdina naujas
empirinis turinys, vertinimas. Pagal kriterij teorija priimama, jei, paly-
ginti su pirmtake, numato nauj, empirikai patikrinam hipotezi. Ar tas
hipotezes eksperimentai patvirtins, tai jau kita kalba. iame etape teorijos
priimamos dar iki patikrinimo. Mokslinio tyrimo program metodologijoje
priimtinumas
1
apibdinamas kaip paangus teorinis programos poslinkis
turime pareikalauti, kad kiekvienas tyrim programos ingsnis bt pasto-
vus turinio platjimas; kad kiekvienas ingsnis reikt nuolatin paang te-
orin poslink.
Priimtinumas
2
susijs su vlesniu empiriniu drsumo reikalavim paten-
kinusios teorijos patikrinimu. Pasak Lakatoso, teorija pasitvirtina, jei sulug-
do kai kurias falsikuojanias hipotezes. Taigi, pagal priimtinum
2
pasiren-
kama ta hipotez, kuri turi didesn, negu konkurent, empirikai patvirtint
turin. Mokslinio tyrimo program metodologijoje priimtinumas
2
vadinamas
paangiuoju empiriniu teorijos poslinkiu. Lakatoso nuomone, jis nra toks
236
svarbus kaip progresyvusis teorinis poslinkis. I tikrj, net jeigu dalies naujo
empirinio turinio eksperimentai ir nepatvirtint, tai programos apsaugini
hipotezi juosta laikui bgant sugebt suderinti eksperimento rezultatus ir
teorijos numatymus. Kita vertus, t nauj turin ne visada manoma i karto
patikrinti. Pavyzdiui, bendrosios reliatyvumo teorijos numatytas gravitaci-
nis raudonasis poslinkis (apie j Einsteinas ra 1911 metais) ems gravita-
ciniame lauke buvo pakankamai korektikai imatuotas tik 1960 metais. O
spindulio nukrypimas gravitaciniame lauke patenkinamai nepatikrintas iki
iol. Todl Lakatosas pagrstai nekelia reikalavimo, kad naujas empirinis pro-
gramos turinys bt tuojau patikrintas. Pakanka, jei tas turinys bent retkar-
iais pasitvirtina.
Mokslo raid Lakatosas sivaizduoja kaip ilgai trunkani mokslinio tyrimo
program konkurencij. Jo nuomone, programa yra paangi, kai jos teorinis
augimas virija empirin, kitaip tariant, kai ji skmingai gali numatyti naujus
faktus; programa regresuoja, kai jos teorinis augimas atsilieka nuo empirinio,
t. y., kai ji po tam tikro laiko paaikina arba atsitiktinius atradimus, arba kon-
kuruojanios programos numatytus ir atrastus faktus. Programa, nurodyta
prasme paangesn u konkurent, laikui bgant j istumia.
Daugelis mokslo losof (pavyzdiui, Kuhnas, Feyerabendas ir kt.) mano,
kad is tyrimo program vertinimo kriterijus yra pernelyg neapibrtas.
Lakatoso koncepcijos trkumu laikydami tai, kad jis tiksliai nenurodo kri-
terijaus, kuris leist ksuoti griet laiko rib, nuo kurios tyrimo programos
reikt visam laikui atsisakyti, ir kartu tvirtindami, jog ilgai regresavusi pro-
grama gali bti vl skmingai pltojama (ia paprastai pateikiamas atom
hipotezs pavyzdys), kritikai nori teigti, jog normatyvin metodologija i
viso nepagrsta, joki logini mokslin tyrim vertinani kriterij nra,
arba, kaip sako Feyerabendas, tyrimas pats nustato, pagal kokius kriterijus
jis turt vykti ir kada reikia juos keisti. Kita vertus, Lakatosas, atsakydamas,
237
jog jis nurodo tok kriterij (moksl nansuojanios organizacijos nustos el-
pusios regresuojanios programos alininkus), pakliva Feyerabendo spe-
cialiai paspstus spstus. Juk is kriterijus aikiai ne loginis, o socialinis ar
psichologinis.
Lakatoso oponentai, ypa normatyvins mokslo losojos kritikai, nori
pirti nuomon, kad neperspektyvia laikyta mokslinio tyrimo programa
gali pradti engti pirmyn tik tada, kai pasikeiia program vertinimo kri-
terijai ir principai. Tai aikiai klaidingas poiris. Neperspektyvia laikyta ty-
rimo programa vliau gali daryti paang ne dl to, kad pasikeit vertinimo
principai, o, pavyzdiui, dl to, kad buvo skmingai modikuota, kad faktai,
kuri teisingumu i pradi neabejota, pasirod klaidingi ir t. t. Todl, re-
miantis tais paiais kriterijais, bus nevienodai vertinta program konkuren-
cija vairiais laikotarpiais. Toki pavyzdi nesunku rasti ir mokslo istorijoje.
Teorijai prietaraujantys eksperimentai, laikui bgant, gali virsti j patvirti-
naniais pavyzdiais, o empirini ivad teisingumas paaikti tik po dau-
gelio met. Todl manoma racionaliai paaikinti regresavusios programos
atgimim. Reikalauti galutinio, visiko teorijos atmetimo bt pagrsta tik
tada, jei pritartume vienai i loginio empirizmo tradicijos dogm nuomo-
nei, kad stebjimo faktai yra teorikai neutrals, o mokslo turin sudaro tik
t fakt visuma.
Geras regresavusios programos atgimimo pavyzdys bt Isaaco Newtono
korpuskulins ir Christiaano Huygenso bangins viesos teorij konkuren-
cijos epizodai. Kaip inoma, atrads poliarizacijos reikin, Huygensas nesu-
gebjo jo paaikinti, nes tar, kad viesos bangos yra iilgins. Taiau ma-
noma tik skersini bang poliarizacija. viesa, Huygenso nuomone, negali
bti skersins bangos, mat, jos sklinda tik kietuosiuose knuose bei skysi
ir duj paviriuje. Todl net ore, nekalbant jau apie kosmin erdv, viesa ne-
galt sklisti. Kitaip tekt tarti, kad kosmin erdv pripildyta kietj kn
238
savybes turinio eterio. Taiau tokioje aplinkoje dl pasiprieinimo judjimui
nemanomos stacionarios aplink Saul skriejani planet orbitos. argu-
ment prie bangin viesos teorij savo Optikoje pateikia Newtonas, po-
liarizacijos reikin bands interpretuoti naudodamasis korpuskuline teorija.
domu ir tai, kad viesos difrakcij bei interferencij reikinius, kurie dabar
laikomi klasikiniais istoriniais bangins teorijos patvirtinimo pavyzdiais, pir-
masis aprao Newtonas, o ne Huygensas.
Bangin teorija susiduria su sunkumais, aikindama ir tiesiaeig viesos
sklidim. Sklisdama pro klit, banga turi u jos ulinkti. Pavyzdiui, dl to
elio centre atsiranda viesi juosta arba takas. Korpuskulin teorija tokio
bandymo rezultato nenumato. Newtonas nepastebjo viesi ruo plauko
elio viduje. To nepastebjo ir Huygensas. Daikto geometrinio elio susi-
darym jis grind tuo, kad bang fronto tak skleidiamos onins antrins
bangos neturi gaubtins, todl j nemanoma stebti. Huygensas, norda-
mas paaikinti tiesiaeig viesos sklidim, bangin viesos teorij papild dar
viena hipoteze. Tuo jis atmet viesos difrakcijos idj ir nesugebjo aptikti
labai svarbios bangins viesos teorijos ivados. I istorins perspektyvos ga-
lima sakyti, kad ta Huygenso prielaida buvo tipika ad hoc hipotez. Tik po
130 met nuo Huygenso darb pasirodymo Augustinas Jeanas Fresnelis i-
nagrinjo sferins bangos difrakcij ir bandymasis rod, kad elio centre i
tikrj yra viesus takas.
Tiek korpuskulin, tiek bangin viesos teorijos paaikina viesos lio
dsn, taiau pirmoji teigia, kad viesos greitis optikai tankesnje aplinko-
je yra didesnis, o antroji jog maesnis. Newtono laikais dar nebuvo ga-
limybi imatuoti viesos greit aplinkose. Tai atliko tik Jeanas Bernardas
Lonas Foucault 1850 metais imatavo viesos greit vandenyje ir patvir-
tino Huygenso, o ne Newtono ivad. Foucault bandymai danai vadinami
lemiamu korpuskulin teorij paneigianiu eksperimentu.
239
Iki XIX a. (kol nebuvo pasirod Fresnelio darb) korpuskulin viesos te-
orija buvo paangesn, remiantis Lakatoso kriterijumi, u bangin. Kai kuri
optikos hipotezi, pavyzdiui, viesos greiio priklausomybs nuo aplinkos
savybi, nebuvo galima patikrinti. Kitos bangins viesos prigimties hipo-
tezs ivados buvo nesuderinamos su visuotinai priimtomis teorijomis (jau
mintos eterio savybs prietaravo stabiliam planet sukimuisi aplink Saul).
Dar kitus faktus, kurie atrod visikai akivaizds ir matomi be speciali prie-
moni, pavyzdiui, geometrinio elio susidarym, puikiai numat korpus-
kulin hipotez, o bangin aikino tik darydama papildomas prielaidas. Nei
Newtonas, nei Huygensas elio viduryje nepastebjo viesaus tako matyt
todl, kad kasdien patirtis ir sveikas protas rodo prieingai. Matome, kad
net ir tiesioginis stebjimas nra teorikai neutrali fakt buvimo prielaida.
Tai puikiai rodo ir Fresnelio pavyzdys.
Lakatosas kaip tik pabria teorin fakt nulemtum, absoliuios ribos
tarp teorini bei fakto teigini nebuvim. Lakatoso revoliucinis konvencio-
nalizmas, anot jo autoriaus, susitarimo bdu paveria nenuneigiamais sin-
guliariuosius teiginius, kurie iskiriami remiantis tuo, jog dabar yra toki tin-
kam bd, kad kiekvienas, juos imoks, galt nusprsti, kuris teiginys yra
priimtinas. Toks teiginys gali bti pavadintas stebjimo arba baziniu teigi-
niu, taiau, pasak Lakatoso, tik perkeltine prasme. Aiku, painimo raidoje
kinta tiek t stebjimo teigini turinys, tiek teisingumo verts, tiek grindi-
mo bdai. Todl ilgai neprogresavusi mokslinio tyrimo programa gali naujai
atgimti. Taip, beje, atsitiko ir su bangine viesos teorija ji XIX a. viduryje,
mint Fresnelio, Foucault ir kit jos alinink pastangomis, pradjo rykiai
lenkti savo korpuskulin konkurent. Mokslinio tyrimo program metodo-
logija tok program renesans gali racionaliai paaikinti, todl Lakatosas el-
giasi apdairiai ir teisingai, nenurodydamas momento, nuo kurio programos
reikt visam laikui atsisakyti.
240
Istorin mokslo losojos mokykla, kurios normatyvij interpretacij
gina Lakatosas, nurodo ne normas, kuriomis remdamasis mokslininkas ga-
lt atmesti hipotezes ar pasirinkti pai geriausi i daugelio alternatyv,
bet suformuluoja racionalumo standartus bei normas, kuriomis remdamasis
mokslo losofas pagrindia, kodl istorinje mokslo raidoje iliko (ar vyravo)
tam tikra mokslinio tyrimo programa.
Konvencikai interpretuodamas stebjimo teiginius, metodologas susidu-
ria su mokslo turinio vertingumo problema. I tikrj teorijos galia numa-
tyti naujus faktus, kuri empirikum nustato pati teorija, savaime dar nra
nei jos epistemologinio vertingumo, nei paangos rodiklis. Jei teorijos ver-
tingum lemt jos vidiniai, jos paios konstruojami, o ne universals nuo
teorinio konteksto nepriklausomi principai, tai bt nemanoma mokslinei
veiklai teikti pirmenyb prie bet kok intelektualin aidim. Todl tyrimo
programos paangum ar atangum galima konstatuoti tik laikantis tam
tikro indukcinio principo, kur Lakatosas vadina priimtinumu
3
.
Lakatoso metodologijoje indukcinis principas tai prielaida, kad hipo-
tez, kurios patvirtintas empirinis turinys yra platesnis negu konkurents,
labiau priartja prie tikrojo pasaulvaizdio. Be to, jis mano, kad nuosekli,
viena kit keiiani progresuojani tyrimo program eil, matyt, sukuria
teorijas, turinias didjant artumo tiesai laipsn. Lakatosas priima Popperio
artumo tiesai samprat (laiko j teorijos teisingumo ir klaidingumo turini
skirtumu) ir teikia jai lyginamosios, o ne metrins charakteristikos prasm.
Indukcinio principo turin nusakydamas tai artumo tiesai, tai artjimo prie
tikrojo pasaulvaizdio terminais, Lakatosas sudaro prielaidas nevienareik-
mikai traktuoti t princip. I tikrj galima tarti, kad konkurencinje ko-
voje iliks teorija, kurios artumo tiesai laipsnis bus didesnis. Galima sutikti
ir su tuo, kad painimo raidoje teorijos vis labiau artja prie tikrojo pasau-
lvaizdio. Taiau abi slygos kartu bt patenkintos tik tada, jei egzistuot
241
absoliuts artumo tiesai vertinimo bdai. Taiau toki bd nra. tai i
pirmiau pateikto pavyzdio apie bangins ir korpuskulins viesos teorijos
konkuravim matyti, kad tam tikru metu artimesne tiesai galjo bti pripa-
inta korpuskulin teorija, o vliau bangin. Popperio artumo tiesai sam-
prata, kuri nekritikai perima Lakatosas, kelia dideli sunkum ir jos, matyt,
reikt atsisakyti. O miglotesn ir tiksliai neapibriama teorij artjimo prie
tikrojo pasaulvaizdio idja metodologikai aikiai pranaesn u artumo
tiesai reikalavim. Tikjimas, kad mokslinis painimas siekia tiesos kaip vie-
no i svarbiausi savo tiksl, yra vaisingas. Visa Vakar Europos mokslin
tradicija nuo antikos laik siek to tikslo. Ir Bacono kis, kad inojimas yra
jga, dar ilgai nenukreip mokslins minties klystkelius.
Lakatosas yra teisus tardamas, kad vienaip ar kitaip suprantamas induk-
cinis principas yra btina normatyvins mokslo losojos slyga. Jo nuomo-
ne, indukcinis principas teisingu laikomas a priori, nes jo paskirtis bti
teigini ibandymo ar pateisinimo prielaida. Pavyzdiui, Carnapo logikoje
priimtinum
3
atitinka absoliutus, nuo teorinio konteksto, kuriame formu-
luojama hipotez, nepriklausantis patvirtinimo laipsnis. Mstydamas nuo-
sekliai ir tiksliai, Lakatosas atskiria indukcijos princip nuo induktyviosios
nuostatos, kuri laiko ydinga ne todl, kad i nuostata remiasi indukciniu
principu, o dl tikjimo, jog indukcinis principas sudaro prielaidas absoliuiai
vertinti mokslo teigini teisingum arba patikimum. Gaila, kad io poi-
rio Lakatosas ne visada nuosekliai laikosi.
Princip, kad turiningesn teorija yra kartu ir tikrovikesn, Lakatosas pa-
veria metakriterijumi, sprsdamas savo metodologijos pateisinimo proble-
m. I tikrj, jeigu nra joki teorikai neutrali duomen ar absoliui
norm, tai normatyvinje mokslo losojoje privalu vienaip ar kitaip patei-
sinti priimtas normas bei kriterijus, t. y. suformuluoti metakriterij. Lakatoso
idja yra ta, kad kiekviena metodologin koncepcija gali funkcionuoti kaip
242
metametodologija, vertindama save pai pagal tuos racionalumo kriteri-
jus, kuriuos ji formuluoja. Toki mokslinio tyrimo program metametodo-
logij Lakatosas vadina istoriogranio tyrimo program metodologija. Joje
Lakatosas suformuluoja tam tikr normatyvin princip, kuris tampa meta-
kriterijaus konstravimo pagrindu. Anot Lakatoso, racionalumo teorij pa-
anga reikiasi nauj istorini fakt atradimu ir vis platesne racionalia verti-
namojo pobdio mokslo istorijos rekonstrukcija.
Racionaliai rekonstruot mokslo raidos model Lakatosas vadina vidine
istorija. Tai gryn mokslinio tyrimo program konkurencijos ir raidos ap-
raymas. inoma, toks modelis yra visada skurdesnis u reali istorij, todl
turi bti papildytas racionalios rekonstrukcijos rmus netelpania, vadina-
mja iorine istorija. i, pasak Lakatoso, paaikina, kodl mons susida-
ro klaiding nuomon apie mokslo paang, kodl ta nuomon gali veikti
mokslo raid, patikslina btinas jai socialines ir psichologines slygas, t. y.
atskleidia prieastis, dl kuri reali istorija nesutampa su racionaliu jos mo-
deliu. Vidins atvilgiu iorin istorija atlieka pagalbin vaidmen ir neturi
savarankikos reikms. Atradim moksle reikmingum vertina tik racio-
naliai rekonstruotas modelis.
Vartojant vidins ir iorins istorijos teminus, paangesn, pasak Lakatoso,
bus ta istoriogranio tyrimo programa, kuri daugiau fakt apims vidine is-
torija. Pavyzdiui, Popperio racionalumo teorija laikytina paangesne u in-
duktyvij, nes grina mokslo status kai kurioms hipotezms (ogisto-
no, Kramerso ir Slaterio ir t. t.), kurios kit program buvo vertinamos kaip
iracionals spjimai. inoma, kiekviena istoriogranio tyrimo programa pa-
aikina tik dal mokslo raidos. Racionalios rekonstrukcijos skendi anomalij,
kurias, galbt, pavyks paaikinti, remiantis geresne teorija, vandenyne. Pagal
nurodyt metakriterij, i vis pasilyt normatyvini rekonstrukcij pra-
naiausia bt mokslinio tyrimo program metodologija, nes ji, Lakatoso
243
nuomone, racionaliai rekonstruoja didiausi mokslo istorijos dal. Todl jos
vidin istorija yra turtingiausia, o iorin skurdiausia.
Lakatoso idja norm, kuria vertinama mokslinio tyrimo programa, pri-
taikyti metodologijoms vertinti, yra nauja ir domi. Deja, jo pasilyta istorio-
granio tyrimo koncepcija vargu ar priimtina. Pirmiausia, metodologin sis-
tema nra gamtamokslin teorija. Todl reikt atskirai patyrinti ir pagrsti,
kad mokslinio tyrimo program metodologija vertintina pagal tuos kriteri-
jus, kuriuos ji suformuluoja moksliniam tyrimui. Gamtos moksle ikeliama
nauj empirikai tikrinam hipotezi, atrandama neinom reikini, o isto-
riogranio tyrimo programa tik tam tikru normatyviniu bdu interpretuoja
inomus vykius. Todl, laikantis Lakatoso koncepcijos, pasidaro neaiku, k
istoriogranio tyrimo programoje reikia, pavyzdiui, paangus teorinis ir
empirinis problemos poslinkis.
Antra vertus, silydamas paangesne laikyti t istoriogranio tyrimo pro-
gram, kuri pagal savus kriterijus racionaliai paaikina daugiau mokslo istorijos
fakt, t. y. kurios vidin istorija yra platesn, o iorin siauresn, Lakatosas,
pats to nepastebdamas, naudoja kitok vertinimo kriterij, maiau griet,
negu sil mokslinio tyrimo program metodologijoje. Pritaik t nauj kri-
terij mokslo teorijoms, turtume tarti, kad su visais faktais suderinamos, vis-
kam paaikinti tinkamos, nenuneigiamos Popperio aptariama prasme hipo-
tezs yra pranaiausios, o j mokslikum, i dalies sutikdamas su Popperio
pozicija, Lakatosas kaip tik ginija. Lakatoso istoriogranio tyrimo program
metodologijoje slypi nepageidautina tendencija be galo silpninti normatyvi-
n kriterij. Tokia begalin kriterijaus atanga veda prie ivados, kad kiekviena
deskriptyvioji mokslo raidos rekonstrukcija yra pranaesn u normatyvij.
Treia, Lakatosas nenurodo, koki paintin veikl galima laikyti moks-
linio tyrimo programa, t. y. kokioms teorijoms i viso priskirtinas mokslo
statusas. Pavyzdiui, ar jo metodologija taikytina antikinei ir vidurami
244
gamtotyrai, o jei netaikytina, tai kodl? Mat, nauj fakt numatymo prasme
manoma vertinti gamtotyros raid nebent nuo Renesanso laik. Pavyzdiui,
Aristotelio gamtos samprata remiasi idja, kad inios, taip pat ir mokslinis
painimas atsiranda atliekant tyrinjimus, kurie pasiekia pradus, prieastis ir
elementus, kai mes juos isiaikiname (juk tik tada esame tikri, kad inome
kur nors daikt, kai isiaikiname pirmines jo prieastis, pirminius pradus ir
suskaidome j iki pat element)
70
.
Antikin gamtotyra bando aprpti visus tikrovs reikinius, nurodydama
vienokius ar kitokius j pradus bei prieastis. Nauj reikini ia nesiekia-
ma numatyti, toks udavinys gamtotyrai i viso nekeliamas. Taiau teorij
konkurencija vyksta ir antikiniu laikotarpiu. Polemizuojant su alternatyvia
koncepcija danai ikeliami loginiai argumentai, parodant, kad prieininko
pairos logikai prietaringos, kad oponento nurodyt prad nepakanka
tikrovs objekt vairovei ir kitimui paaikinti, kad kritikuojama hipotez
prietarauja sveikam protui ir t. t. Jeigu antikines ir vidurami epochos te-
orijas lygintume j turinio platjimo aspektu, tai gamtotyrini koncepcij
kaita atrodyt beveik itisai iracionali, arba, Lakatoso terminais, tokios gam-
totyros vidin istorija bt netiktinai skurdi.
Reikia paymti, jog nepaangios programos paintinje veikloje ilie-
ka ne vien dl to, kad teorij konkurencija yra ltas procesas. Pavyzdiui,
pagal Lakatoso nurodytus kriterijus Einsteino reliatyvumo teorija yra
paangesn u Newtono mechanik, taiau, sprendiant daugel ini-
nerini udavini, pirmenyb teikiama btent antrajai. Ir tai supranta-
ma. Juk mokslo teorijos atlieka daugyb funkcij, kuri viena yra instru-
mentin. Regresuojanti programa gali pasilyti pakankamai tikslius ir
gerokai paprastesnius kai kuri problem sprendimo variantus, negu
paangesn jos konkurent. Todl teorija, leidianti sukonstruoti ide-
aliuosius modelius, gana tiksliai atitinkanius gamtinius j analogus, i-
245
liks paintiniu poiriu vertinga, jei tik pasilys paprastesni negu pa-
angesn konkurent bd sprsti problemas.
Nekonkurencinga programa gali bti naudojama ir dl kit prieasi.
Pavyzdiui, mokant specialistus, pedagoginiais sumetimais gali bti nagri-
njama atangi programa, nes ji leidia geriau suprasti nauj mediag arba
kitos mokslo srities inias. Mokslai nra izoliuoti vienas nuo kito, ir vieno lai-
mjimus gali pritaikyti kitas mokslas. Todl atgyvenusios programos pdsa-
k gali likti kitoje ini srityje.
Nepaisant kai kuri trkum, Lakatoso pasilyta mokslinio tyrimo pro-
gram metodologija ir istoriogranio tyrimo program metodologija lieka
vienas rimiausi bandym kurti normatyvin mokslo losoj.
3. Deskriptyvioji mokslo losoja
Thomo Kuhno Mokslo revoliucij struktra. Deskriptyvioji mokslo
filosofija ypa ipopuliarjo prajus keleriems metams nuo daug gin-
suklusios Thomo Kuhno (19221996) knygos Mokslo revoliucij
struktra (The Structure of Scientific Revolutions, 1961) pasirodymo,
taiau Kuhno, aiku, negalima laikyti ios krypties pradininku. Bene y-
miausiu, ir, ms nuomone, domiausiu deskriptyvizmo atstovu laiky-
tume Michael Polanyi (18911976), kurio knyga Asmenybins inios
(Personal Knowledge, 1958), matyt, paskatino Popper savo veikal pa-
vadinti Objektyviosiomis iniomis, prieingai Polanyi, pabriant beas-
men, objektyvj mokslo ini pobd.
Polanyi paymi, kad odiai asmenybins ir inios vienas kitam lyg
ir prietarauja. Juk tikrosios inios laikomos beasmenmis, visuotinmis,
objektyviomis. Taiau prietaravim, jo nuomone, galima isprsti, pa-
silius kitoki paios ini svokos samprat. Pasak Polanyi, iniomis lai-
246
kytinas aktyvus tyrimas dalyk, kuriuos siekiama painti, veikimas, reika-
laujantis ypatingo gudimo. Kiekviename painimo akte svarbus yra pats
pastantysis su savo gdiais, iniomis, gabumais, ir jo reikmingumas
nra painimo yda, o btinas painimo elementas. Moksliniam painimui
nra bdingas abstraktus sigilinimas daikt, kokie jie yra patys savaime,
esm, veikiau jam bdinga mogikojo pasaulio ir tikrovs sveika. Kitaip
tariant, mes visada turime sumogint pasaulio vaizd. Todl mogikojo
veiksnio paalinimas i pasaulvaizdio, teigia Polanyi, nuveda ne objekty-
vum, o absurd.
Polanyi vienas i pirmj atkreip dmes nekonceptualizuotus ini
perdavimo bdus (vairi reikini demonstravim, prast, savaime supran-
tam situacij kartojim ir kt.), kai logins svokins formos atlieka tik pa-
galbin vaidmen. Polanyi pabria gdi, mokslinio meistrikumo, suma-
numo reikm moksliniam tyrimui. O ie dalykai gyjami ne tiek kaupiant
informacij, kiek praktinio veikimo bdu.
Taiau labiausiai Polanyi inomas kaip neireikiam, numanom (angl.
tacit) ini teorijos autorius. Pritardamas fenomenologinei nuostatai, kad
suvokimas yra intencionalus, ir pabrdamas, kad tai visada yra konkretaus
dalyko suvokimas, Polanyi tvirtina, kad mstymui bdingas dvejopas inten-
cionalumas: fokusuotasis ir periferinis. Kai, pavyzdiui, plaktuku kalame vin
lent, jauiame ne plaktuko rankenos smgius deln, o plaktuko galvos
smgius vin. Taiau ksuojame ir rankos, spaudianios plaktuk, pojius.
Jie mums padeda nukreipti smg ir traukia dmes ne maiau nei tai, kas
atsitinka su vinimi, taiau kitokiu bdu. Plaktuko galvos smgio vin pojt
ksuojame ne dl jo paties, o dl to, kad mums rpi kalti vin. Taigi, teigia
Polanyi, mogaus suvokimas suskyla dvi dalis periferin (kur atitikt plak-
tuko rankenos smgio deln suvokimas) ir fokusuotj (kur atitikt plaktu-
ko galvos smgio vin suvokimas).
247
Fokusuotasis ir periferinis suvokimas, viena vertus, papildo vienas kit,
kita vertus, vienas kit slopina. Jei, pavyzdiui, pianistas dmes nukreipt
savo pirt judesius, jis sutrikt ir nebegalt groti. Taip atsitinka visuo-
met, kai susitelkiame detales, kurios buvo ms suvokimo periferija. Anot
Polanyi, mogikasis veikimas nra logikai detalizuojamas dl to, kad de-
tali iaikinimas prietarauja veiksmo atlikimui. Jei mes neatsivelgiame
objekt kaip visum, jo dalys praranda savo (t. y. dali) prasm.
Polanyi nuomone, siekdami paintinio tikslo, mes pasinaudojame daugy-
be vairiausi tam tinkam dalyk ir veiksm, kurie toje situacijoje yra naudin-
gi, neinodami, kas tie veiksmai yra patys savaime, kad ir koks bt tikslas. Tai
prastas klaid ir mginim metodas, padedantis mums pajusti keli skm.
Skms prieasties mes negalime aikinti kaip tam tikro dalyko, priklausanio
apibrtai objekt visumai, veikimo. Pavyzdiui, mes imokstame plaukti, ne-
inodami, kad plaukti manoma, valdius tam tikr kvpavimo technik, arba
mokame vaiuoti dviraiu, nesuprasdami, kaip susijs momentinis greitis su
atramos reakcijos bei trinties jgomis ir kokios yra pusiausvyros slygos, ir t. t.
Veikdami mons naudojasi gausybe ini, paproi, dsni, gdi, i-
moni, menini pagav ir kt., detaliai neinodami j turinio ir nesugebda-
mi specikuoti savo veiklos proces. Detalizacija ia turt toki padarini,
kaip ir mintu pianisto atveju veikla sustot. Nors mes kontroliuojame
tam tikrus dalykus tiek, kiek jie leidia pasiekti konkret tiksl, neturime i-
ni, kas tie dalykai yra savaime, nesiekiame j kaip j pai. Todl suskaidyti
prasming visum tokias sudedamsias dalis reikia suskaidyti j elemen-
tus, neturinius prasms ir tikslo. Pasak Polanyi, tai destruktyvi asmenini
ini analiz, paremta asmenini ini redukcija objektyvias inias. Tokia
painimo teorijos perspektyva jam yra nepriimtina.
Taigi painimo procesas tampa nuolatiniu numanom ini kaupimo
procesu, kartu traukiant t ini komponentus fokusuotj inojim.
248
Kiekvienas apibrimas tik pakeiia neireikiam ini ribas, j nepaalin-
damas. Jutimo organ informacija visada yra turtingesn u t, kuri mo-
gus aktualiai suvokia, ir mes visada inome daugiau, nei galime pasakyti.
Nesuvokti pojiai ir sudaro empirin numanom ini pagrind.
Numanomos inios pagal apibrim yra asmenybs inios. Atskleisti j
turin, Polanyi nuomone, trukdo semantinio pobdio sunkumai, nes tokios
inios yra numanomos, slaptos, neireikiamos. Todl Polanyi siekia pateikti
j operacin apibrim, atskleisdamas j funkcionavim painimo proce-
se. Ir aiku, kad Polanyi linksta deskriptyvij, o ne normatyvij painimo
proceso analiz, nes tik apraydami ir analizuodami vairiausius paintinius
aktus galime isiaikinti numanom ini reikm.
Numanomos inios, anot Polanyi, daro tak visam painimo procesui.
Pirmiausia tai pasakytina apie terminus ir svokas, kuri vartojimui ir pras-
mei turi takos asmenybs aspektas, kitaip tariant, kiekvienas asmuo pras-
tus mokslinius terminus supranta nevisikai vienodai. Jie lieka semantikai
iki galo neapibrti. Kiekviename termine, teigia Polanyi, slypi impliciti-
kos, neireiktos inios. Numanomos inios daro tak ir loginio ivedimo
procesui. Netgi dedukciniai samprotavimai gali bti neireikiami odiais,
ir net isamiausiose loginse operacijose pasitaiko neformalizuojam nu-
manom sryi koecient. I viso, Polanyi nuomone, formalizuota gali
bti tik objektyvizuota teorija, o metateorija i principo yra neformalizuo-
jama. Semantin teorijos interpretacija visada yra slygota pastaniojo
subjekto.
Pastangos eksplikuoti nesireikianius, numanomus kriterijus bei taisy-
kles, kuriomis remiasi mokslininkas savo krybinje veikloje, visada lieka pa-
virutiniki metodologo mginimai. Todl jokia metodologin reeksija, jo-
kia login mokslo ini analiz negali bti reikminga mokslo raidai, negali
padti atskleisti naujo turinio.
249
Mokslininkas teorij priima ar atmeta, Polanyi nuomone, remdamasis visai
ne loginiais argumentais ar normomis, vyraujaniomis moksle, bet asmeni-
kai sijausdamas teorij, pasitikdamas ja, padarydamas j sava. Asmeniko
pasitikjimo teorija laipsnis negali bti niekaip formalizuotas. Religiniai, lo-
soniai, etiniai, kultriniai ir kt. veiksniai yra ne maiau svarbs nei loginis
formalizmas. Be tikjimo bdu priimam princip, Polanyi nuomone, i viso
bt nemanoma mokslin ir paintin veikla.
Tikjimas moksliniame tyrime reikiasi bent dviem aspektais. Pirma,
mokslininko pasitikjimu jutimo organ duomenimis, galimybe suprasti ir
painti objektyvij tikrov. Toks tikjimas neprietarauja painimui, o tie-
siog persmelkia painimo struktras, tapdamas jo prielaida. Filosonis skep-
ticizmas, veriantis abejoti visais pagrindais, yra pratingas mokslui. Antra,
pasitikjimu dar nerodytomis, nepagrstomis iniomis, kuriomis tiesiog pa-
sitikima. Kiekviena naujai ikelta hipotez skendi anomalij jroje. Ir tik su-
bjektyvus tikjimas jos teisingumu leidia mokslininkui j toliau tobulinti.
Mokslinio painimo raidoje hipotetins tiktinos inios pamau tampa pa-
grstomis, rodytomis iniomis. Tokiame painimo procese vis labiau artja-
ma prie tiesos.
Toks Polanyi poiris leidia daryti kelias svarbias ivadas. Pirma, nema-
noma rodyti ar nuneigti pagrindini mokslininko sitikinim, nemanoma
iki galo eksplikuoti ir formalizuoti ini priimtinumo ar pranaumo kriterij,
todl nemanoma vienareikmikai apibrti, kuri teorija yra perspektyvesn
tolesnei mokslinei veiklai. Taip pat tampa nemanoma suformuluoti mokslo
paangos kriterij. Polanyi aikiai teikia pirmenyb deskriptyviajai mokslo
losojai prie normatyvij.
Be to, Polanyi, kitaip negu Kuhnas, pabria asmenybin, individual, o
ne kolektyvin mokslini ini pobd. Jo nuomone, mokslo atradimus daro
konkrets mons, asmenybs, ir kuo originalesn ta asmenyb, tuo svares-
250
n indl kultr ji nea. Krybos procesas yra neformalizuojamas ir jokia
maina, joks kompiuteris ar net anoniminis mokslinis kolektyvas niekada ne-
gals pakeisti gyvo mogaus.
Vis dlto ymiausias deskriptyviosios mokslo losojos atstovas yra
Tomas Kuhnas, kurio dka ipopuliarjo vadinamosios istorins mokslo
losojos mokyklos deskriptyvioji atmaina. Iki Kuhno knygos Mokslo re-
voliucij struktra pasirodymo (1961) vyravo normatyvinis poiris, kad
mokslo losojos objektas yra objektyviosios, nekintanios mokslins i-
nios, o pagrindinis metodologui ikylantis udavinys yra loginis t ini
tyrimas.
Jau pirmajame savo ymiojo krinio, atneusio jam pasaulin lov, sky-
riuje Kuhnas naujai apibria mokslo losojos objekt. Anot jo, iki iol
mokslo losojoje vyravo nuomon, kad mokslo losojos objektas yra vi-
suma fakt, teorij ir metod, ir i nuolat didjanti sankaupa sudaro moks-
lin metodologij bei painim
71
. Taiau, pamau ir danai iki galo to nesu-
vokdami, mokslo istorikai pradjo kelti kitokio pobdio klausimus ir tirti
kitokias mokslo raidos kryptis, danai nesusijusias su fakt kaupimu. Uuot
iekoj ankstesniojo mokslo indlio, turinio iliekamj vert ms dabar-
tiniam pasaulvaizdiui, jie stengiasi atskleisti tuometin to mokslo vienti-
sum
72
. Kitaip tariant, mokslo losojos objektu tampa mokslo istorija
vaizdiai, pasaulio suvokimo bdai ir mokslinio tyrimo praktika, vyrav tam
tikru istoriniu laikotarpiu, net ir tie, kurie iandien, galbt, yra atmesti, pri-
mirti ar laikomi aikiai klaidingais, o ne tik tos inios, kurios turi nenykstan-
i paintin vert ir yra reikmingos iuolaikiniam mokslui.
Naujas objekto supratimas keiia mokslo losojos tikslus ir udavinius.
Dabar svarbiausiu mokslo losojos udaviniu tampa ne login mokslo ini
analiz, o tyrinjimas t vaizdi ir sitikinim, kuri mokslin bendruome-
n laiksi tam tikru laikotarpiu.
251
Anot Kuhno, vargu ar veiksmingas tyrinjimas gali prasidti anksiau,
nei mokslin bendruomen nusprendia turinti tvirtus atsakymus tokius
klausimus, kaip: i koki fundamentali esini sudaryta Visata? Kaip jie s-
veikauja tarpusavyje ir veikia jusles? Kokius klausimus pagrstai galima pa-
teikti apie tokius esinius ir kokius metodus galima taikyti iekant sprendi-
m?
73
Kartu laikomasi nuomons, kad mokslins veiklos reguliatyvus bei
normas nulemia vyraujantis pasaulio suvokimo bdas, konkreti mokslinio
tyrinjimo tradicija, t. y. tai, k Kuhnas vadina vyraujania paradigma ir nor-
maliuoju mokslu.
Mokslo istorij Kuhnas interpretuoja kaip paradigm kait. Laikui b-
gant, vien konceptuali sistem, vien pasaulio suvokimo bd, visuotinai
priimt vertybin nuostat, prastus problem formavimo bdus bei stan-
dartinius j sprendimo metodus keiia kitas pasaulio suvokimo bdas. Tok
pasaulio suvokimo pasikeitim Kuhnas lygina su vizualiojo getalto pasikei-
timu. Anot Kuhno, elementarius mokslinio pasaulvaizdio transformacij
prototipus tikinamai perteikia gerai inomos vizualiojo getalto pakeitimo
demonstracijos. Tai, kas iki revoliucijos mokslininko pasaulyje buvo antys
74
,
po jos pasirodo es triuiai. Tas, kas i pradi i viraus mat iorin duts
pus, vliau velgdamas i apaios mato jos vidin pus. Panaios transfor-
macijos, nors paprastai laipsnikos ir beveik visuomet negrtamos, neats-
kiriamai susijusios su mokymosi procesu. irdamas kontrin emla-
p, studentas mato linijas popieriaus lape, o kartografas vietovs vaizd.
irdamas burbulinje kameroje padaryt fotograj, studentas mato
susiraizgiusias ir lauytas linijas, o zikas inom branduolio viduje vyks-
tani proces nuotrauk. Tik po daugelio toki regjimo transformacij
studentas tampa mokslininko pasaulio gyventoju, mato tai, k mato moks-
lininkas, ir reaguoja taip, kaip reaguoja mokslininkas. Taiau pasaulio, kur
tuomet engia studentas, nra galutinai suformavusi nei aplinkos prigimtis,
252
nei, kita vertus, mokslo prigimtis. Greiiau jis yra determinuotas kartu ir
aplinkos, ir tam tikros normalaus mokslo tradicijos, kurios studentas buvo
imokytas laikytis. Todl revoliucijos metu, kai keiiasi normalaus mokslo
tradicija, mokslininkas turi imokti naujai suvokti aplink turi imokti tam
tikrose pastamose situacijose matyti nauj getalt. Tik po to jo tiriamasis
pasaulis kai kuriais atvejais jam atrodys nebendramatis su tuo, kuriame jis
gyveno anksiau.
75

Teorijos, sukurtos remiantis tam tikra viena paradigma, yra palyginamos
tarpusavyje ir paprastai yra kriterij bei norm, kuriomis remiantis galima
vertinti tas teorijas, o skirtingomis paradigmomis sukurtos teorijos yra ne-
palyginamos. Pirma, jos kalba ne apie tuos paius dalykus. Tarkime, triuio-
anties paveiksllyje tam tikras objektas, remiantis senja paradigma, yra triu-
io ausys, o naujja anties snapas. Klausimas, kas i tikrj yra tas objektas,
iuo atveju visikai beprasmis. Kita vertus, vadovaujantis skirtingomis para-
digmomis suformuluot teorij nemanoma palyginti dar ir dl to, kad kon-
kreti paradigma nustato standartinius, bendru mokslins visuomens suta-
rimu priimtus metodus, normas, kriterijus bei principus, kuriais remiantis
galima vertinti teorij tinkamum tolesnei mokslinei veiklai. Skirtingos pa-
radigmos, aiku, silys ir skirtingus kriterijus. Kadangi Kuhnas ginija univer-
sali, istorikai invariani mokslo reguliacini princip ar kriterij buvim,
tai i karto kyla klausimas, kokia paradigma naudojantis suformuluotais kri-
terijais remdamiesi lyginsime teorijas. Taip pat tik konkreti paradigma leidia
sutarti dl to, kokie teiginiai yra laikomi faktus apraaniais, o kokie teori-
niais. Paradigma apibria ir mokslo keliamus tikslus. Kuhno manymu, nepa-
lyginamos ne tik vadovaujantis skirtingomis paradigmomis suformuluotos
teorijos, bet ir paios paradigmos.
Paradigm kait pagal socialini revoliucij analogij Kuhnas vadina
mokslo revoliucija. O kaip ta kaita vyksta? Mokslo bkl, kai moksle sigali
253
ir vyrauja viena paradigma, Kuhnas vadina normaliuoju mokslu. Nordamas
parodyti, kas yra normalus arba paradigma grindiamas tyrimas, Kuhnas
pasilo problem, kurias i esms apima normalusis mokslas, klasikacij.
Anot jo, yra tik trys normals mokslinio fakt tyrinjimo pagrindiniai as-
pektai, ir juos ne visur ir ne visada galima atskirti. Pirmiausia yra klas fakt,
kurie, kaip rodo paradigma, ypa svarbs daikt prigimiai atskleisti. Jie pasi-
telkiami problemoms sprsti ir taip paradigma skatina nustatyti juos tiksliau
ir daugelyje vairi situacij. [...]. iems tikslams nuolat buvo kuriama sud-
tinga speciali aparatra, tokiai aparatrai irasti, sukonstruoti ir rengti reik-
jo didiulio talento, daug laiko ir dideli nansini itekli. Sinchrotronai ir
radioteleskopai yra tik naujausi pavyzdiai, liudijantys, kaip toli pasistmja
tyrintojai, jeigu paradigma garantuoja, kad faktai, kuri jie ieko, yra svar-
bs. [...]. Antroji prasta, bet maesn fakt, apibrim klas apima tuos
faktus, kurie nors danai i esms nra labai doms, gali bti tiesiogiai ly-
ginami su tuo, k teigia paradigmin teorija. [...]. Pagaliau yra treioji ekspe-
riment ris, kurios tikslas pltoti paradigm. Ji labiau u kitas panai
tyrinjim ir ypa vyrauja tais periodais ir tuose moksluose, kur daugiau ana-
lizuojami kokybiniai, o ne kiekybiniai gamtos dsningum aspektai. Danai
paradigma, ipltota vienai reikini kategorijai, tampa abejotina, taikant j
kitai, glaudiai susijusiai su pirmja. Tada reikalingi eksperimentai, kad i al-
ternatyvi paradigmos taikymo bd bt galima pasirinkti keli nauj
mokslini interes srit. [...]. ios trys problem klass reikming fakt
nustatymas, fakt sugretinimas su teorija ir teorijos pltimas, mano ma-
nymu, ir sudaro normalaus mokslo, tiek empirinio, tiek teorinio srit.
76

Normalj moksl Kuhnas interpretuoja kaip galvoski sprendim. Toks
mokslas sprstinas problemas formuluoja kaip galvoskius, kurie turi vien
i galim atsakym. Vyraujanti paradigma nurodo ne tik galim atsakym
spektr, bet ir standartinius metodus, kuriais remiantis problema gali bti
254
isprsta. Vyraujantys dydi matavimo bdai, tam tinkama aparatra, re-
zultat interpretacijos visa tai priklauso paradigmai ir keiiasi sivyraujant
naujai paradigmai. O kaip ir kodl atsiranda nauj paradigm?
Pasak Kuhno, normalusis mokslas, kaip su galvoski sprendimu susijusi
veikla, yra kumuliatyvus procesas, skmingai gyvendinantis savj tiksl
plsti mokslinio painimo ribas ir didinti rezultat tikslum. Normalusis
mokslas nesiekia surasti nauj fakt ar sukurti nauj teorij. Jo skm su
tuo visai nesusijusi. Taiau moksliniai tyrinjimai nuolat atskleidia nau-
j ir netikt reikini, mokslininkai pasilo nauj radikali teorij. Laikui
bgant, atsiranda vis daugiau teorij, nesuderinam su vyraujania paradi-
gma. I pradi priimtos paradigmos alininkai siekia paversti tokias ano-
malijas prastais galvoskiais. Taiau rasti patenkinamo problemos spren-
dimo vis nepavyksta. Anot Kuhno, kai anomalija tampa kakuo daugiau, o
ne dar vienu normaliojo mokslo galvoskiu, prasideda perjimas kriz ir
ekstraordinarin moksl. Dabar ios mokslo srities atstovai visuotinai pripa-
sta anomalij kaip toki. Vis daugiau ymiausi ios srities mokslinink
skiria jai vis daugiau dmesio, kol anomalija tampa svarbiu mokslins visuo-
mens tyrinjimo objektu. Normalusis mokslas pamau virsta kriziniu. Dar
svarbesnis tokiam pokyiui, Kuhno nuomone, yra daugelio dalini sprendi-
m, kuri gausjim lemia visuotinis dmesys sudtingai problemai, atsi-
radimas. Pirmieji bandymai isprsti sunkiai veikiam problem atliekami
gana tiksliai laikantis paradigmos nustatyt taisykli. Taiau jeigu jie nepa-
vyksta, stengiantis susidoroti su problemomis daniau pasitelkiami daugiau
ar maiau pakoreguoti paradigmos variantai; visi jie nepanas vienas kit,
kiekvienas i dalies pavyks, taiau n vienas nra toks patenkinamas, kad
grups bt priimamas kaip paradigma. Dl tokio skirting paradigmos
variant gausjimo (vis daniau juos galima apibdinti kaip pritaikym ad
hoc) normalaus mokslo taisykls iskinda. Nors paradigma tebeegzistuoja,
255
nedaug tyrintoj visikai sutaria dl jos. Suabejojama net tais problem
sprendimais, kurie anksiau buvo laikomi standartiniais.
77
Taip normalusis
mokslas tampa kriziniu.
Ieitis i krizs randama, formuojant nauj paradigm. Naujos paradi-
gmos atsiradim ir sitvirtinim moksle Kuhnas vadina mokslo revoliucija.
Kaip pasibaigs kriz bus sukurta nauja paradigma ar iliks senoji, kuri susi-
doros su kylaniomis problemomis, lieka neaiku. Bet tai, kad Kuhnas nepa-
silo toki kriterij, kuriais remiantis bt galima vienareikmikai nurodyti,
kada ir kaip btina paradigm keisti, normatyvins mokslo losojos atsto-
v nuomone, nra svarbiausias jo sistemos trkumas. Gerokai svarbiau yra
tai, kad skirtingos paradigmos i principo yra nepalyginamos. Tai reikia, jog
nra racionali argument, kurie leist priimti vien o ne kit paradigm (tik
lygindami paradigmas galime nurodyti j pranaumus ir trkumus), ir para-
digm kaitos procesas lieka racionaliai nepaaikinamas.
Taigi, i Kuhno pateikto mokslo raidos vaizdo aikja, kad nra nei ben-
dr teorij pasirinkimo racionali princip, nei bendro teorinio turinio,
kuris galt bti lyginimo pagrindas. Kaip pamename, loginio empirizmo
alininkams toks pagrindas buvo empirinis teorijos turinys. Kuhnas at-
meta sen empirizmo dogm apie teorikai neutrali, faktus apraani
teigini buvim ir prielaid, kad tikrasis teorij turinys yra jos empirinis
turinys. Jis faktus reliatyvizuoja ir padaro juos priklausomus nuo teorinio
konteksto. Bet tada inyksta bendras paradigm lyginimo pagrindas ir, ai-
ku, paradigmos (teorijos, vadovaujantis skirtingomis paradigmomis) tam-
pa nepalyginamos.
Kita vertus, jeigu mokslo istorij sivaizduosime kaip nuolatin nepalygi-
nam tarpusavyje paradigm kait, i karto ikils problema, kaip apibrti
paradigm. Kas yra paradigma? Juk, siekdami atsakyti klausim, remsi-
ms esamu mokslo modeliu. Todl tai, kaip paradigm supras Aristotelio
256
zikos alininkas ar vidurami kultros atstovas, gerokai skirsis nuo to, kaip
j aikins iuolaikinis mokslo istorikas. Todl atsakymui, kas yra paradigma,
trksta stabilaus pagrindo.
Visai nenuostabu, kad Mokslo revoliucij struktroje Kuhnas nepateikia
aikaus paradigmos apibrimo. Normatyviosios mokslo losojos alininkai
i karto pastebjo i Kuhno koncepcijos savyb ir puol kaltinti j iraciona-
lumu bei netiksliai suformulavus paradigmos svok. I tikrj, jis ir negal-
jo pateikti tikslaus apibrimo, jei bt norjs ilikti nuoseklus. Paradigmos
apibdinimas veikiau turt bti intuityvus, numanomas ir neapibrtas,
nei tikslus, smulkus ir racionaliai grindiamas. Taiau, kad ir kaip bt keista,
Kuhnas atsivelgia kritik ir 1969 met papildyme tikslina savo pozicij
vietoj paradigmos svokos pavartoja disciplinins matricos svok disci-
plinins todl, kad ji remiasi tuo, kas bendra tam tikros disciplinos atsto-
vams, matrica todl, kad j sudaro tam tikra tvarka idstyti vairi ri
elementai, kuri kiekvienas reikalauja tolesns specikacijos. Vien svarbi
disciplinins matricos komponent r Kuhnas vadina simboliniais apiben-
drinimais, turdamas galvoje tas iraikas, dl kuri vartojimo grups na-
riams nekyla joki abejoni ar nesutarim ir kurioms lengvai galima suteikti
tokio pobdio login form: (x)(y)(z)(x, y, z). Tokie apibendrinimai i dalies
funkcionuoja kaip gamtos dsniai, i dalies kaip kai kuri juos einani sim-
boli apibrimai. Antrj disciplinins matricos komponent tip Kuhnas
vadina metazinmis paradigm dalimis. ia jis turi galvoje tokias visuoti-
nes nuostatas, kaip sitikinim, kad, pavyzdiui, iluma yra knus sudarani
dali kinetin energija, kad visi suvokiami reikiniai yra kokybikai neutrali
atom sveikos tutumoje rezultatas ir t. t. Tokios nuostatos yra sitikinimai
tam tikr modeli teisingumu. Tie modeliai pateikia mokslinei bendruome-
nei priimtinas ar leistinas analogijas ir metaforas. itaip jie padeda nustatyti,
kas bus priimta kaip paaikinimas ir kaip galvoskio sprendimas; ir atvirkiai,
257
jie padeda patikslinti neisprst galvoski sra ir vertinti kiekvieno i j
svarb. Treij disciplinins matricos element r Kuhnas apibdina kaip
vertybes. Anot Kuhno, giliausiai siaknijusios vertybs susijusios su numaty-
mais: jie turi bti tiksls: kiekybiniai numatymai yra svarbesni u kokybinius:
kad ir kokia bt leistinos paklaidos riba tam tikroje srityje, jos visuomet turi
bti laikomasi, ir t. t. Be to, yra ir toki vertybi, kuriomis remiamasi spren-
diant apie itisas teorijas: pirmiausia ir svarbiausia, jos turi leisti formuluoti ir
sprsti galvoskius; tada jos turi bti paprastos, neprietaringos, tikinamos,
t. y. suderinamos su kitomis tuo paiu metu ipltotomis teorijomis. Yra ir
kit vertybi ri pavyzdiui, mokslas turi (arba neturi) bti naudingas vi-
suomenei
78
. ia reikia atkreipti dmes, kad Kuhnas kalba ir turi omenyje vien
kognityvines vertybes (normas, kurios yra santykins, gali bti ireiktos fak-
tus apraaniais teiginiais ir yra kiekybinio pobdio) ir visai nemini vertybi,
kaip kokybinio pobdio su esinio esme susijusi absoliuia prasme vartoja-
m charakteristik (tokios, pavyzdiui, yra etins vertybs). Ir pagaliau ketvir-
tasis disciplinins matricos elementas yra pavyzdiai, kaip visuotinai priimtini
konkrei udavini sprendimai ir t sprendim bdai.
1969 met papildyme patikslins paradigmos, kaip disciplinins matri-
cos, svok Kuhnas puikiai isisuka i keblios padties. Jis pasotina vilk (at-
sivelgia kritik pastabas) ir ilaiko sveik av (niekur sename tekste ne-
pakeiia paradigmos svokos disciplinins matricos svoka, ilaikydamas
ankstesnj svok neapibrtum; net jeigu visur vietoj paradigmos ra-
ysime disciplinin matrica, niekas nuo to nepasikeis). Taiau atidesniam
skaitytojui Kuhno triukas neatrodo labai vyks. ia yra kakas panaaus
tai, jei vietoj odio katinas imtume rayti miauksintis naminis vrelis su
uodega ir sais.
Tiksliai apibrti paradigm bt manoma, jeigu Kuhnas pripaint vie-
nareikmikai nusakom, universal ir isam supratim to, kas yra mokslas.
258
Taiau to kaip tik ir nemanoma padaryti. Juk kiekvienas mokslo apibdini-
mas remsis konkreia paradigma. Todl ta veikla, kuri vienas tyrjas laikys
mokslu, kito tyrjo bus nelaikoma mokslu. Pavyzdiui, ar alchemija arba as-
trologija yra mokslai? Normatyvins mokslo losojos alininkai, kaip an-
tai Popperis, atsakys aikiai, kad ne, ir nurodys demarkacijos kriterij, atski-
riant moksl nuo ne mokslo. O Kuhnui tokie kriterijai i viso nepriimtini.
Kalbdamas apie moksl, Kuhnas paymi, kad i esms terminas mokslas
taikomas toms sritims, kurios daro paang aikiai velgiamais bdais
79
. Tai
tada astrologija turbt irgi bus mokslas, na, o sportas, mediokl, muzika,
karyba tai mokslai be joki abejoni, nes kas gi drs suabejoti j paanga.
Atsisakydamas tikslaus mokslo nusakymo ir siekdamas detalizuoti paradi-
gm, Kuhnas yra logikai nenuoseklus.
Taiau tikroji bda yra kita. Kuhnas pagrstai kritikavo iki tol mokslo lo-
sojoje vyravusi nuomon, kad mokslo raidoje tolydio kaupiasi faktai, teo-
rijos ir metodai, kurie galiausiai sudaro esam mokslo vaizd. Tokia nuomo-
n, pasak Kuhno, neatitinka tikrovs. Taiau pats Kuhnas pasilo niekuo ne
geresn, taip pat neatitinkant tikrovs mokslo raidos model. Anot Kuhno,
mokslin bendruomen, sukaupusi tam tikr kiek fakt, suformuluoja
mokslo paradigm. Nuo paradigmos atsiradimo yra pagrindo kalbti apie
mokslo istorij. Taiau, kaip rodo painimo istorija, mokslo raida buvo ne
tokia. Pirma, kalbti apie atskiras, nepriklausanias nuo tam tikros loso-
ns sistemos mokslo paradigmas manoma nebent nuo Apvietos losojos
paplitimo laik. I tikrj mokslas, jei mokslu laikysime teorikai sutvarky-
t pasaulio, jo funkcionavimo ir struktros vaizdi visum, atsiranda kaip
dalis losons teorijos. Mokslas neegzistavo kaip autonomika ir savaran-
kika teorin sistema. Maa to, pirmieji antikos losofai buvo gamtos loso-
jos krjai, siek prad buvimu paaikinti tikrovs vairov ir tvark. Vliau
gamtos losoja sudar tam tikr bendros losons sistemos dal. Tai ypa
259
rykiai matyti, nagrinjant Platono ir Aristotelio losones pairas. Ir v-
lyvosios antikos losoja, kaip logika, zika ir etika, rmsi ne izoliuota nuo
kit losoni idj zikos samprata. Tai pasakytina apie vis gamtotyr iki
pat Apvietos laik.
Antra, kadangi gamtotyra priklaus losonei sistemai ir buvo su ja susiju-
si vairiausiais ryiais, tai tos losojos pripastamos vertybs ir ontologins
konstrukcijos, kaip savaime suprantami dalykai, lm ir gamtotytros sampra-
t. Todl, analizuodami gamtotyr, privalome atsivelgti tuos ontologinius
vaizdius ir etines normas bei vertinimus. Tiesa, Kuhnas disciplinin matri-
c traukia metazines paradigmos dalis, taiau jas apibdina, remdamasis
tik gamtos teorijomis, o ne platesniu losoniu kontekstu. Etini vertinim
reikm gamtotyros raidai analitinje mokslo losojoje i viso netyrinta.
tai Larrys Laudanas netgi pabria, kad tyrindamas vertybi reikm gam-
tos mokslui jis turs galvoje ne etines, bet kognityvines vertybes.
Treia, losones koncepcijas, ypa viduriniaisiais amiais, neabejotinai
veik teologija. Galima netgi sakyti, kad ji buvo losoj formuojanti prie-
astis. Todl gamtotyrai, kad ir netiesiogiai, reikms turjo ir teologins id-
jos. Apie jas Kuhnas nekalba.
Deskriptyvioji Paulo Feyerabendo mokslo losoja. Problemos, tarp ku-
ri painiojasi Kuhnas, matyt, skaidriai aikios kitam deskriptyviosios moks-
lo losojos atstovui, i ties nuosekliam empirikui (nominalistui) Pauliui
Feyerabendui (19241994). Savo knygoje Prie metod (Against method:
Outline of an Anaarchistic Teory of Knowledge) jis ikelia du svarbius klausi-
mus, kurie ir turt nulemti losofo poir moksl. Pirma, kas yra moks-
las, kaip jis veikia, kokie jo rezultatai? Antra, kokia yra mokslo vert. Ar jis i
tikrj geresnis u hopi kosmologij, Aristotelio gamtos moksl bei loso-
j, dao mokym? Gal mokslas tik vienas i daugelio mit, atsiradusi su-
siklosius tam tikroms istorinms aplinkybms?
80
260
Atsakydamas pirmj klausim Feyerabendas kritikuoja plaiai paplitus
poir, kad yra ypatingas mokslinis metodas, t. y. visuma taisykli, reguliuo-
jani mokslininko veikl. Procedra, atitinkanti tokias taisykles, yra moksli-
n, o jas paeidianti nemokslin. Tuo, kad tokios taisykls yra, kad mokslo
skm lemia t taisykli taikymas ir kad ios taisykls yra racionalios tam
tikra beslygika, nors ir sunkiai nusakoma prasme, anot Feyerabendo, nie-
kas neabejoja.
Taiau, mano Feyerabendas, konkrei istorini vyki analiz rodo, jog
nra taisykli, kad ir kokios teisingos ar epistemikai pagrstos jos atrodyt,
kurios vienu ar kitu metu nebt paeistos. Danai galima susilaukti skms,
veikiant kontraindukcikai tobulinant hipotezes, nesuderinamas su visuo-
tinai priimtomis taisyklmis. Be to, kai kurios svarbiausios formalios teorijos
savybs aptinkamos remiantis kontrastu, o ne analize. Todl, Feyerabendo
nuomone, mokslininkas, nordamas labiausiai praplsti empirin savo kon-
cepcij turin ir giliau jas suprasti, turi aptarti ir kitas koncepcijas, t. y. taikyti
pliuralistin metodologij.
Antroji antitaisykl rekomenduoja tobulinti hipotezes, nesuderina-
mas su stebjimais, faktais ir eksperiment rezultatais, nes n viena nors
kiek domesn hipotez nra suderinama su visais inomais faktais. Kartu
Feyerabendas paymi, kad teorijos nereikia keisti, kol tai nra btina, o vie-
nintelis btinas pagrindas j keisti kai ji neatitinka fakt. Todl su teorija
nesuderinam fakt aptikimas skatina paang, o su teorija nesuderinam
hipotezi aptarimas to nedaro. Kitaip tariant, Feyerabendas ia gina du prin-
cipus: pirma, neribotos teorij proliferacijos (teorij akojimosi ir gausjimo)
princip mokslo paanga reikiasi teorij gausjimu ir tiek nesuderinam
tarpusavyje, tiek nesuderinam su kai kuriais naujais faktais teorij pltra;
ir, antra, teorij atsparumo princip, pasak kurio, norint galima taikstytis
su bet kuria i esam teorij, kol nra geresni, ar tiesiog dl to, kad esame
261
prie teorijos priprat. Galbt teorija bus paeidiama, gal ji prietaraus ki-
toms teorijoms ar bus nesuderinama su faktais, tai nra btina atsivelgti.
Vienintelis principas, netrukdantis paangai, anot Feyerabendo, yra tas, kad
viskas tinka (angl. anything goes).
Atsakydamas antrj klausim, kokia yra mokslo vert, Feyerabendas
prieina ivad, kad istorin ini analiz atskleidia nebendramai msty-
mo struktr buvim, kad net individuali suvokimo bei mstymo raida per-
eina daug tarpusavyje nesuderinam stadij ir kad egzistuoja tarpusavyje
nepalyginamos teorijos, nors iorikai jos tyrinja t pat dalyk
81
.
Kadangi nra bendro vardiklio, kur bt galima redukuoti visas inias,
t. y. kadangi net skirtingos mokslo koncepcijos yra tarpusavyje nesuderina-
mos, todl, Feyerabendo nuomone, neegzistuoja jokia atskaitos skal, ku-
ria remiantis bt galima atiduoti pirmenyb moksliniam, o ne mitologi-
niam poiriui pasaul. Faktai negali bti toks bendrasis vardiklis, nes
Feyerabendas, kaip ir Kuhnas, nepripasta teorikai neutrali stebjimus
apraani fakt. Jo nuomone, visas teorijos empirinis turinys yra teorikai
slygotas, maa to, pati teorija nustato, kurie jos teiginiai yra empiriniai, o
kurie teoriniai. Panaiai kaip Wittgensteino kalbini aidim koncepcijo-
je odio reikm ir sakinio prasm atskleidia j vartosena konkreiame
kalbiniame aidime.
Visos normatyvins taisykls, anot Feyerabendo, trukdo ini paang,
atiduodamos pirmenyb senesnei teorijai arba vieninteliam mstymo bdui
ir atmesdamos kitas. Pasak Feyerabendo, mokslas daug panaesnis mitus,
nei mano mokslo losofai. Mokslas tik viena i daugelio mstymo form,
ir nebtinai pati geriausia. Ji apakina tik tuos, kurie jau yra pasirink tam ti-
kr ideologij ar i viso nesusimsto apie mokslo pranaumus bei ribotum.
Kaip paymi Feyerabendas, iuolaikinje visuomenje mokslas uima
ypating padt. Idealiu atveju valstyb turt bti ideologikai neutrali.
262
Ideologija, religija, magija, mitai veikia visuomen tik per politikai takin-
gas partijas. Ideologiniai principai kartais traukiami valstybs struktr, ta-
iau tik nusprendus gyventoj daugumai ir tik po plai diskusij. Bendrojo
lavinimo mokyklose mokiniai supaindinami su religija kaip su istoriniu rei-
kiniu, o ne kaip su tiesa, iskyrus tuos atvejus, kai tvai reikalauja savo ata-
las ariau supaindinti su tikjimo tiesomis. Ir vairi ideologij nansin pa-
rama nevirija paramos, kuri privaios grups teikia politinms partijoms.
Valstyb ir ideologija, valstyb ir banyia, valstyb ir mitai grietai atskirti
vienas nuo kito.
Taiau valstyb ir mokslas glaudiai susij.
Mokslinms idjoms vystyti skiriamos milinikos los. Net tokia sritis
kaip mokslotyra, kuri, skolindamasi i mokslo pavadinim, neteikia jam visi-
kai joki vaising idj, nansuojama toli grau ne pagal jos real vertingu-
m. Bendrojo lavinimosi mokyklose beveik vis mokslo srii mokymasis yra
privalomas. eiameio maylio tvai gali nusprsti, kaip j auklti protes-
tantu, kataliku ar ateistu, taiau jie neturi tokios laisvs dl mokslo. Fizikos,
astronomijos, istorijos mokytis btina. J negalima pakeisti astrologija, na-
tralija magija ar mitologija.
Ms mokyklos nesitenkina paprastu istoriniu zikini (astronomini, is-
torini ir kt.) princip ir teigini iaikinimu. Nesakoma, kad buvo moni,
kurie tikjo, jog em sukasi aplink Saul, ir kad buvo laikiusi em tu-
iavidure sfera, kurios viduje yra Saul. Tiesiog teigiama: em sukasi aplink
Saul, o visa kita yra niekai.
82
Feyerabendas atkreipia dmes dar vien i-
skirtins mokslo padties visuomenje detal. Kai tenka patvirtinti kokios
nors mokslo programos nansavim, i mokslinink suburiama ekspert ko-
misija, kuri vertina panaius projektus. Na, o, tarkime, koks nors magas, besi-
giriantis savo sugebjimais igydyti nepagydomas ligas, ar astrologas, tvirti-
nantis, kad jo ateities numatymai gali bti svarbs visuomenei, ir praantys
263
nansuoti j veikl, koki ekspert yra vertinami? inoma, kad ne mag ar
pranaautoj, o vlgi mokslinink, kurie turi iankstin nepalanki nuomon
dl tokios veiklos. Feyerabendas mano, kad taip neturt bti. Pirmenybs
teikimas vienokiai ar kitokiai veiklai mokslui ar okultiniams mokymams
turt bti bent jau paremtas balsuojant.
Nuosekli empiristin (nominalistin) pozicija turt privesti btent prie
tokio rezultato. Ko jau ko, bet nuoseklumo ir logikumo Feyerabendro kon-
cepcijai tikrai netrksta, kitaip negu tokiems jo kolegoms kaip Kuhnas.
Feyerabendas persvarsto ne tik mokslo savitumo bei vertingumo proble-
mas, kurias trumpai aptarme. Jisai kritikuoja ir tokias empiristinje mokslo
losojoje prastas prielaidas, kaip atradim ir patvirtinimo kontekst sky-
rim bei su tuo skyrimu susijusi empirini ir teorini termin problem. Jo
nuomone, mokslinje praktikoje tie skirtumai nieko nereikia, o pastangos
juos tvirtinti turt pragaiting padarini. Kad ir kur pavelgtume, kad
ir kok pavyzd imtume, sako Feyerabendas, matome tik viena: kritinio ra-
cionalizmo principai (atsivelgti hipotezi falsikavim, reikalauti turinio
platjimo, vengti hipotezi ad hoc, bti garbingam, kad ir k tai reikt, ir
t. t.) ir, atitinkamai, loginio empirizmo principai (siekti tikslumo, grsti savo
teorijas matavim rezultatais, vengti neapibrt ir nestabili idj ir kt.)
pateikia neadekvat mokslo raidos vaizd ir kliudo jam toliau rutuliotis.
Jie pateikia neadekvai mokslo samprat todl, kad mokslas yra daug la-
biau neapibrtas ir iracionalesnis, negu jo metodologiniai atvaizdai. Anot
Feyerabendo, mokslas daug artimesnis mitams, negu mano mokslo losofai.
Mokslas yra viena i daugybs mstymo form ir toli grau nebtinai pati
geriausia. Ji akina tik tuos, kurie jau pasirinko tam tikr ideologij ir negalvo-
ja apie mokslo pranaumus ar trkumus.
Kaip aikina Feyerabendas, yra daugyb buvimo pasaulyje bd, kuri
kiekvienas turi savo pranaum bei trkum; vis j reikia tam, kad iliktu-
264
me monmis tikrja to odio prasme ir stengtume isprsti ms bendro
gyvenimo iame pasaulyje problemas
83
. Toks poiris, Feyerabendo nuomo-
ne, turt tapti pasaulirine idja arba net religija. Nes tik religija pajgi
paaboti daugyb sieki, vienas kitam prietaraujani laimjim, lkesi,
iuo metu egzistuojani dogmatik prietar ir nukreipti juos harmoningo
vystymosi linkme.
84
Loginio empirizmo atstovai, Vienos brelio nariai, aikino, jog metazika
yra visikai beprasm ir netenkina elementari logins sintakss reikalavi-
m, Popperis savuoju demarkacijos kriterijumi aikiai atskyr moksl nuo
ne mokslo, jau nebekeldamas prasmingumo problemos metazikai, Kuhnas
trauk metazines paradigm dalis ir vertybes savo disciplinins matri-
cos struktr, tiesa, vertybes traktuodamas kaip santykines, kognityvines
85
,
o Feyerabendas kalba apie moksl kaip apie tam tikros pasauliros ar ide-
ologijos dal, siedamas j tiek su absoliuiomis, tiek su santykinmis vertyb-
mis, ginydamas tiek logini metod tinkamum mokslo raidai vertinti, tiek
iskirtin mokso vertingum. Feyerabendas teisus, siedamas moksl ir religij
bei ideologij. Tik jo pasauliroje ar religijoje, taip sakant, viskas tinka.
I tikrj, mokslas yra krikionikosios Vakar Europos kultros fenome-
nas, kurio vert atsiskleidia tiktai krikionikosios pasauliros kontekste.
Tos pasauliros ir jos pripastam absoliui vertybi atsisakymas nuose-
kliai artina prie Feyerabendo pozicijos.
Johno Stuarto Millio idj, kad pilietin laisv, kaip laisv siekti savojo g-
rio savo pasirinktu bdu, kol nemginame atimti i kit j gr arba trukdy-
ti j pastangoms j gyti, yra asmenybs ir visuomens paangos garantas,
Feyerabendas i politins losojos konteksto perkelia tiesiai mokslo loso-
jos srit. Netgi, sakyiau, jis pernelyg vergikai laikosi Millio argumentacijos ir
rodinjimo bd. Kas padar Europos taut eim tobuljania, o ne sustin-
gusia monijos dalimi? patetikai klausia Millis. Ir atsako, kad ne koks nors
265
didesnis pranaumas, kuris, jei egzistuoja, egzistuoja kaip padarinys, o ne kaip
prieastis, bet nuostabi j charakterio ir kultros vairov. Individai, klass,
tautos buvo visikai nepanas vieni kitus. Jie sugalvojo daugyb keli, i ku-
ri kiekvienas ved prie ko nors vertingo, ir nors visais laikotarpiais tie, kurie
jo skirtingais keliais, buvo nepakants vieni kitiems ir kiekvienas mst, kaip
bt puiku, jeigu bt galima priversti kitus eiti iuo keliu, j mginimai su-
trukdyti vystytis vienas kitam retai pavykdavo ilgesniam laikui, ir kiekvienas
ilgainiui imoko pripainti gr, kur sil kiti. Millio nuomone, paang ir vai-
riapus Europos vystymsi lm tik t jos keli gusumas. Taigi, kaip apiben-
drint Feyerabendas, viskas tinka. Taiau nei Millio, nei Feyerabendo retori-
ka nra tikinanti. Vis dlto Feyerabendo losoja turi savito avesio: prims
tam tikrus principus, jis toliau samprotauja labai tiksliai, nuosekliai ir logikai
nepriekaitingai, nekreipdamas dmesio tai, kas i to ieis.
Vertybi problema mokslo losojoje. Vertybi problemai moksle ypa-
ting dmes yra skyrs ymus amerikiei losofas Larrys Laudanas (1941)
86
.
Knygos Mokslas ir vertybs angoje jis i karto apsibria problem, kurio-
mis domsis, lauk. ioje knygoje, sako Laudanas, a domsiuosi ne mo-
ralinmis, o kognityvinmis vertybmis; ne etinmis normomis ar bendra-
vimo taisyklmis, bet metodologinmis normomis ir taisyklmis. [...]. Viena
ios knygos funkcij yra atitaisyti nuokryp, bding daugeliui iuolaikini
mokslo tyrintoj, besidomini veikiau mokslo moralumu, o ne jo raciona-
lumu, kuris kaip tik ir yra mano dmesio centre.
87
Reikia pasakyti, kad ati-
taisymas, apie kur kalba Laudanas, toks i tikrj nra. Prieinti moralum
racionalumui arba bent jau juos grietai atriboti, kaip tai daro Laudanas, var-
gu ar pagrsta. Nuosekli nominalistin pozicija, kurios Laudanas laikosi, atri-
boja moralum nuo racionalumo. Taiau tai nra vienintelis nuoseklus po-
iris. Realistinse losonse pairose tiesa ir gris yra transcendentins
bties savybs, todl abi kartu slygoja bties painim. Pavyzdiui, Platonas
266
grio idj lygina su viesa: kaip viesa sudaro galimyb regti akims daikt
pasaul, taip grio idja leidia protui regti idj pasaul. Todl painimas
susijs su tiesa ir griu.
Taip pat nereikt prieinti etini ir metodologini norm. Etins nor-
mos neretai atlieka metodologini taisykli funkcij ir gali, pavyzdiui, si-
lyti atmesti btent t strategij, kuriai metodologin taisykl silyt teikti
pirmenyb. Beje, etinei normai visuomet teikiama pirmenyb prie metodo-
dologin taisykl. Pavyzdiui, bendruomense, kurios tiki burt ir okultini
mokym efektyvumu, tos praktikos yra draudiamos. mogikojo painimo
istorija rodo, kad okultins praktikos draudimas yra tuo stipresnis ir bausm
tuo grietesn, kuo mago veikla efektyvesn (metodologin taisykl silyt
pasirinkti efektyviausi veikim). Krikionikoje Vakar Europos kultrinje
tradicijoje (ir, inoma, ne tik joje) magija visais atvejais laikoma alinga tiek
mogui, tiek visuomenei kaip blogio pasireikimas. Toki pavyzdi galtu-
me rasti ne vien tik tolimoje mokslo istorijoje. Kodl, sakysime, negalima
atlikti eksperiment su monmis? Galbt, apkrtus pauki gripo ar mo-
gaus imunodecito virusu, tarkime, tkstant ilgomis kaljimo bausmmis
nuteist asmen ir su jais eksperimentuojant, pavykt rasti efektyvi vakci-
n, galini igelbti milijonus moni? Taiau is silymas i karto atmeta-
mas kaip nemonikas. Treiajame reiche daryti panas tyrimai buvo var-
dyti kaip nusikaltimai monijai.
Laudan domina ne tiek norm ir kriterij, kuriuos turt patenkinti gera
mokslin teorija, problema, ir net ne klausimas, kokius mokslins veiklos
reguliatyvus tam tikru istoriniu laikotarpiu pripasta mokslo bendruome-
n, o klausimas, kaip pasiekiamas sutarimas moksle. Ne vienas losofas yra
atkreips dmes tai, kad moksle po gin ir skirting nuomoni gynimo
laikotarpio paprastai pasiekiamas konsensusas ir sivyrauja viena visuotinai
pripastama paira, kuri vliau vl keiia visuotinai pripastamas naujas
267
poiris. Mokslo raida stebina dl dviej dalyk: pirma, dl to, kad visi su-
taria dl tam tikro poirio, o vliau vl visi ima pritarti naujai, su pirmja
nesuderinamai pairai. Antra, dl to, kad moksle susiduriame su aikia pa-
anga. imto ar keli imtmei senumo zikos, chemijos, biologijos teorijos
atrodo beviltikai pasenusios. O losojai bdingas atvirkias vaizdas: lo-
sofai niekada nesutaria dl pai svarbiausi metazini problem sprendi-
mo, o dviej ir daugiau tkstantmei senumo losoniai samprotavimai
domina ne vien losojos istorikus, be yra aktuals ir iandien.
Mokslo paanga maai jaudina Laudan, jo dmesio centre atsiduria pir-
moji problema (kaip pasiekiamas sutarimas moksle). io klausimo sprendi-
mas sujungia mokslo losof ir mokslo sociolog pozicijas.
Anot Laudano, nuo treiojo iki penktojo praeito imtmeio deimtme-
io mokslo losofai laiksi poirio, kur jis vadina Leibnizo idealu. Trumpai
tariant, Leibnizo idealas yra prielaida, kad visi ginai dl faktins dalyk pa-
dties moksle gali bti nealikai isprsti pasinaudojus atitinkamomis ro-
dinjimo taisyklmis. Jau nuo Bacono laik buvo manoma, kad egzistuoja
algoritmas (arba j aib), kuris leist kiekvienam nealikam stebtojui nu-
statyti laipsn, vertinant, kiek tam tikra duomen visuma patvirtina ar pa-
neigia tam tikr t duomen aikinim.
Mokslo losof tikjimas Leibnizo idealu, pasak Laudano, buvo susijs su
j poiriu konsensus moksle. Anot jo, tuo metu vyravo poiris, kad
mokslo turin sudaro vien teiginiai apie faktus. Jei, tarkime, mokslininkai lai-
kosi skirtingos nuomons dl dviej konkuruojani teorij statuso, jiems
pakanka, remiantis tam tikromis rodymo taisyklmis, nustatyti, kuri teori-
ja geriau patvirtinta. Jei, naudojantis tomis taisyklmis, i karto nepavyksta
gauti visiems priimtino vienareikmio sprendimo, tai, norint isprsti gin,
reikia surinkti nauj, kuo vairesni fakt, patvirtinani arba paneigiani
konkuruojanias teorijas. Remiantis iuo poiriu, moksliniai prietaravimai
268
btinai yra laikini ir paalinami. Racionaliai mstantys mons dl fakt gali
nesutarti tik tada, kai liudijimai apie iuos faktus tam tikroje tyrim srityje
bna nepakankami ir nepatikimi. Todl mokslo losofai, Laudano nuomone,
man, kad mokslas yra veikla, btinai atvedanti konsensus, nes mokslinin-
kai, to nepastebdami ar tai matydami, savo sitikinimus formuluoja vado-
vaudamiesi visuotinai pripaintomis mokslo metodologijos ar indukcins
logikos taisyklmis. Be to, laikoma, kad t taisykli visikai pakanka, norint
isprsti bet kur gin apie faktus. Todl ymiausi to laikotarpio mokslo -
losojos atstovai, kaip antai Popperis, Reichenbachas, Carnapas ir kt., svar-
biausiu savo udaviniu laik suformuluoti taisykles, kuriomis mokslininkai
remiasi, teikdami pirmenyb vienai i teorij.
Panai padtis, anot Laudano, buvo bdinga ir mokslo sociologijai. Jo nuo-
mone, svarbiausia daugelio tyrj sprendiama problema buvo konsensuso ir
disensuso problema moksle. Kaip ir losofai, sociologai konsensus laik na-
traliu mokslo bviu, o disensus nukrypimu nuo normalios padties, kur
reikia paaikinti. Filosofai, kaip sako Laudanas, konsensusin mokslo pobd
aikino tuo, kad mokslininkai laikosi mokslinio ivedimo logini standart, o
sociologai rodinjo, jog sutarim moksle lemia mokslinink visuotinai pri-
pastamos normos bei standartai, reguliuojantys mokslins bendruomens
profesin veikl. Kitaip tariant, kadangi mokslininkai laikosi vienod vertybi
arba standart, jie gali sukurti stabilias bendro sutarimo struktras.
Konsensusinio modelio kritikai aikina, kad, remiantis iuo modeliu, sun-
ku suprasti, kodl racionaliai mstantys mons i viso gali ginytis, silyda-
mi naujas idjas. Laudano teigimu, Kuhnas vienas pirmj ne tik kritikavo
konsensusin model, bet ir msi sprsti mokslo disensuso problemas ia
perkl dmesio centr. Kaip aikina Laudanas, Kuhnas atkreipia dmes
tai, kad naujos mokslins idjos gali bti ikeliamos tada, kai atsiranda toks
sprendimo bdas, kuris leidia nesutarti racionaliai mstantiems monms,
269
o tas algoritmas, kur sivaizdavo mokslo losojos atstovai, kaip tik nelei-
do tokiems nesutarimas kilti. Kuhnas tvirtina, kad tik tada, kai mokslinin-
kai remiasi skirtingomis vertybmis ir teikia pirmenyb skirtingiems stan-
dartams, galimi skirtingi sprendimai. Domjimsi disensuso problemomis,
pasak Laudano, paskatino ir neapibrtumo argumentas. Trumpai tariant,
tas argumentas yra teigimas, kad mokslins taisykls arba vertinamieji kri-
terijai neleidia vienareikmikai ir nedviprasmikai teikti pirmenyb kon-
kreiai vienai teorijai prie visas galimas konkurentes. T argument pagrin-
dia Duhemo ir Quineo tez, kad joks empirini liudijim svadas negali
logikai patvirtinti ar nuneigti teorijos. Kaip konsensusas virsta disensusu,
Laudano nuomone, nekelia didesni problem, ir Kuhno mokslo revoliucij
samprata neblogai tai paaikina. Taigi, sako Laudanas, Kuhno modelis teisin-
gai numato, kad disensusas turi bti prasta mokslinio gyvenimo ypatyb,
taiau jis niekaip negali paaikinti, kodl nuomoni skirtumai moksle galiau-
siai baigiasi ir sivyrauja viena nuomon, ir tai vyksta ne isekus jgoms ir
ne dl politini manipuliacij. Neturint aikaus supratimo apie konsensuso
susidarym, anot Laudano, suyra dviej pagrindini kunikojo vaizdinio fra-
gment paradigm nepalyginamumo ir konsensuso normaliajame moks-
le ryys. Kuhnas danai rytasi paaikinti, kaip normalusis mokslas virsta
kriziniu, taiau patiria neskm, nes niekaip nepaaikina, kodl kai kurie
pains galvoskiai kartais pradedami laikyti anomalijomis, griaunaniomis
paradigm. Ir jau visai nemanoma suprasti, kaip inyksta moksle atsirad
nesutarimai. Dar blogiau yra tai, kad Kuhno teorija ukerta kelius susivokti,
kaip formuojasi konsensusas. Juk jo paradigmos yra udaros autonomikos
sistemos. Nereikia manyti, toliau aikina Laudanas, kad Kuhnas i viso nekal-
ba apie konsensuso susidarym. Jis danai tai aikina, taiau jo argumenta-
cija nra tikinama. Pavyzdiui, Kuhnas nurodo, kad turi imirti visa paradi-
gmos gynj karta ar kt., kol sivyraus nauja paradigma.
270
Sprsdamas konsensuso susiformavimo problem, Laudanas i pradi
bando atsakyti klausim, kaip, palyginti daug mokslinink, i pradi tur-
j skirting (ir danai nepalyginam) poir tam tikrus dalykus, galiausiai
sutinka su bendra nuomone. itaip keliamas klausimas tampa keleto skirtin-
g sitikinim konvergencijos problema. Anot Laudano, populiariausias kon-
sensuso susidarymo moksle sprendimas remiasi vadinamuoju hierarchiniu
pagrindimo modeliu, kur dar galima pavadinti instrumentinio racionalumo
teorija. io modelio alininkai (Laudano nuomone, tokie yra Reichenbachas,
Popperis, Hempelis) skiria tris santykinius lygmenis, kuriais ir dl kuri su-
siformuoja konsensusas. emiausiu lygmeniu ginijamasi dl faktikumo.
Faktikumo lygmuo apima ne tik teiginius apie tiesioginio stebjimo duo-
menis, bet ir teiginius apie pasaulio sandar, teorinius teiginius bei teigi-
nius apie nestebimas esmes. prasta manyti, kad mokslininkai isprendia
nesutarimus dl fakt ir pasiekia faktikumo konsensus. Taip jie pakyla
auktesn pripaint metodologini taisykli lygmen. Tokios taisykls
gali bti nurodymai, koki teorijos ypatybi reikt siekti (pavyzdiui, nepri-
klausomo patikrinamumo) ar vengti (pavyzdiui, hipotezi ad hoc). Taiau
svarbiausiomis i t taisykli paprastai laikomi teorij empirinio patvirtini-
mo ir palyginimo principai. Jei du mokslininkai nesutaria, kuris teiginys apie
faktus labiau priimtinas, jie turi tiesiog palyginti kiekvieno teiginio empirinio
patvirtinimo matus.
Taiau kartais mokslininkai nesutaria tiek dl taisykli, reguliuojani em-
pirini liudijim taikym, tiek dl taisykli taikymo procedr. Tada taisy-
kls negali bti laikomos neprobleminmis nesutarimo dl fakt sprendimo
priemonmis. Remiantis hierarchinio poirio standartais, tokio poirio
diskusijos isprendiamos auktesniu lygmeniu, t. y. analizuojant mokslo te-
orijoms keliamus tikslus. i trei stadij, apimani svarbiausius painti-
nius tikslus, Laudanas vadina aksiologiniu lygmeniu.
271
Hierarchinis pagrindimo modelis, be aiki pranaum, Laudano nuomo-
ne, turi ir kai kuri trkum. Pirmiausia, ne visi nesutarimai dl fakt gali
bti isprsti, nes dvi ar daugiau konkuruojani teorij gali bti vienodai
gerai patvirtintos, remiantis esamomis taisyklmis ir empiriniais duomeni-
mis. Antra, mokslininkai gali nesutarti dl rodinjimo taisykli (pavyzdiui,
rodo ar nerodo, kad em nesisuka, vertikalaus sunki kn kritimo eks-
perimentas). Taigi konsensus faktikumo lygmeniu galima pasiekti ne visais
atvejais. Kaip paymi Laudanas, tai netenkina tiek superracionali Leibnico
idealo gynj (kurie siekia galutinai, vienareikmikai ir i karto isprsti vi-
sus ginus dl fakt), nei radikalaus neapibrtumo alinink (kurie mano,
kad ginytis galima be galo).
Kartais mokslininkai negali susitarti netgi dl metodologini ir procedri-
ni taisykli, leidiani pasirinkti vien ar kit teorij. Ar manoma isprsti
tokius ginus, remiantis hierarchiniu modeliu? O gal ginai baigsis nepalygi-
namumo ar nesuderinamumo konstatavimu ir atsisakymu iekoti raciona-
li problemos sprendimo metod? Laudano nuomone, mokslininkai remiasi
tam tikromis metodologinmis taisyklmis, nes mano, kad jas taikydami gy-
vendins savo paintinius tikslus ar bent priarts prie j gyvendinimo. Taigi
metodologins taisykls tra bandomasis bd tam tikriems paintiniams
tikslams pasiekti rinkinys. Vadinasi, kai du mokslininkai nesutaria dl tam ti-
kr taisykli tinkamumo, bet sutaria dl auktesnio lygio paintini vertybi
ir tiksl, tai i principo manoma isprsti gin ir vertinti, koks metodo-
logini taisykli rinkinys tinkamiausias bendriesiems paintiniams tikslams
pasiekti. Deja, ir iuo atveju susiduriame su viena problema. Tam tikras pa-
intini ketinim ir tiksl svadas nra susijs su vieninteliu metodologini
taisykli rinkiniu. Kitaip tariant, sunku, o kartais ir nemanoma rodyti, kad
tik vienintelis konkretus taisykli rinkinys leidia geriausiu bdu pasiekti pa-
sirinktus paintinius tikslus. Kitaip tariant, i tam tikr paintini tiksl ne-
272
susidaro konkreios metodologins taisykls. O ir i metodologini taisykli
nesiranda empirinio tyrimo taisykls. Taip ir turi bti. Jei bt kitaip, tai tek-
t tarti, kad tam tikrus paintinius tikslus leidia gyvendinti tik vienintelis
taisykli rinkinys ir mokslininkai, kurie sutaria dl mokslo tiksl bei vertybi,
veikia iracionaliai, kai ginijasi dl taisykli, leidiani gyvendinti tuos tiks-
lus. O juk mokslo istorija ir losoja rodo, kad tokie ginai vyksta nuolat.
Skeptikas gali paklausti, jei mes niekada negalime pateisinti metodolo-
gins taisykls parodydami, kad ji yra vienintel ar optimali priemon tam
tikram paintiniam tikslui pasiekti, tai kaip galime remtis paintiniais tiks-
lais ir vertybmis, kaip priemonmis ginams dl metodologini taisykli
sprsti? Mokslinink pripastamais tikslais danai galima pasinaudoti dis-
kusijose dl taisykli btent todl, kad tie tikslai susiaurina leistin taisykli
klas. Kartais mes galime rodyti, kad tam tikros taisykls netinka arba net
trukdo pasiekti konkret tiksl. Pavyzdiui, Popperio reikalavimas, kad hi-
potezs bt informatyvios, nesuderinamas su didele hipotezs tikimybe,
todl taisykl, nesuderinam su paintiniais tikslais, reikia arba atmesti, arba
keisti. Taiau, nors paintini tiksl analiz ir gali isprsti daugel metodo-
logini gin, ji nra panacja nuo vis metodologini problem. Gali bti,
kad dvi besiginijanios alys gins skirtingas metodologines taisykles, kurios
bus vienodai efektyvios, siekiant t pai paintini tiksl. Taiau pati pa-
vojingiausia situacija susiklosto tada, kai mokslininkai pripasta skirtingus
tikslus. Anot Laudano, tokios situacijos moksle gana danos ir jos gali pa-
kirsti pai mokslo, kaip racionalios ir paanga pasiyminios veiklos, idj.
Todl Laudanas silo nuodugniau patyrinti btent aksiologin lygmen. J
tyrindamas, Laudanas perspja dl klaidinani tendencij aikinant tiks-
l ir metodologini taisykli bei faktikumo lygmens sveik. Viena klaid
manyti, kad jei du tyrjai laikosi skirting pasaulio ontologini samprat, tai
jie turi siekti skirting paintini tiksl, ir atvirkiai, kai pasaulio ontologi-
273
n sandara yra vienoda, vienoda turinti bti ir aksiologija. Toki klaid savo
mokslo losojoje, Laudano nuomone, daro Kuhnas. Kadangi kognityvini
vertybi metodologins taisykls visikai nelemia, o ir tos taisykls ne visa-
da leidia atrinkti tinkamiausi teorij, visai manoma, kad du mokslininkai
sieks vienod paintini tiksl, bet gins esmikai skirtingus poirius visa-
tos sandar.
Kita klaida tarti, kad sutarimas faktikumo ir metodologiniu lygmeniu
btinai atves prie bendros paintini tiksl sampratos. Ta pati taisykli
aib gali bti suderinta su visikai skirtingais paintiniais tikslais. Pavyzdiui,
mokslininkai realistai, kuri tikslas teisingai aprayti pasaul, ir instrumen-
talistai, kurie, matyt, labiau domisi reikini gelbjimu, danai gina tas pa-
ias metodologines teorijos vertinimo taisykles. Kitaip tariant, prietaravi-
mai aksiologiniu lygmeniu gali derti su teigini apie faktus ir metodologij
sutarimu, t. y. aksiologinis konsensusas nra nei btinas, nei pakankamas
konsensusui faktikumo lygmeniu.
Nors aksiologini problem sprendimas danai nra pakankama konsen-
suso kitais lygmenimis slyga, vis dlto, Laudano nuomone, svarbu suvokti,
kaip isprendiami aksiologiniai nesutarimai, jeigu toki atsiranda. Norint
suprasti mokslo raid, svarbu isiaikinti tuos apmstymus bei samprota-
vimus, kurie slygoja tyrintoj pagrindini tiksl kait. Mokslo losojo-
je, anot Laudano, vyravo nuomon, kad nesutarimai dl paintini tiksl
negali bti isprsti, remiantis racionaliais argumentais. Taiau, prie ios te-
zs pridj Kuhno tvirtinim, kad svarbiausios mokslins diskusijos vyksta
tarp mokslinink, kurie laikosi skirting paintini tiksl bei vertybi, bti-
nai prieiname ivad, jog mokslins diskusijos racionaliai neisprendiamos,
kaip, beje, racionaliai nerekonstruojama ir mokslo istorija.
Laudano nuomone, ia kakas ne taip. Mokslo istorija nra atskir gru-
puoi, savavalikai ivejani konkurentes i mokslo arenos, istorija. Danai
274
mokslinse diskusijose nugaltosios alies atstovai galiausiai entuziastingai
priima nugaltoj poir, o kartais ir tikslus. Mokslininkai neabejoja savo
sugebjimais daugel diskusij isprsti logiku ir protingu bdu net tada,
kai diskutuojama dl mokslo tiksl bei vertybi. Laudanas yra sitikins, kad
daniausiai, nors ir ne visada, klaidingas yra plaiai paplits sitikinimas, kad
nemanoma, remiantis racionaliais argumentais, isprsti gin dl mokslo
tiksl bei vertybi.
Vienas i tokio plaiai paplitusio sitikinimo alinink, Popperis, savo po-
ir mokslo tikslus (kur Laudanas vadina episteminiu realizmu) danai
prieindavo instrumentalizmo, konvencionalizmo, pragmatizmo ir kitoms
nerealistinms sampratoms. Popperis man, kad mokslo tikslas yra sukur-
ti vis artesni tiesai apie pasaul teorij, o kiti mokslininkai neig tiksl ir
tvirtino, jog mokslo tikslas yra ekonomikumas, numatym tikslumas ir pa-
prastumas. Anot Popperio, pasirinkimas tarp realizmo ir instrumentalizmo
negali bti racionaliai pagrstas. Abi pozicijos yra neprietaringi poiriai
moksl. Popperis links pripainti, kad, nesugebant savo prieininkui rodyti
vidinio jo tiksl bei vertybi prietaringumo, i viso nra ko tiktis, kad prie-
ininkas dl koki nors racionali pagrind atsisakys savj tiksl ir verty-
bi. Anot Laudano, Popperis, kaip ir daugelis logini empirist, aksiologij
redukavo neanalizuojam skonio ar naudos dalyk.
Paintinius tikslus, Laudano nuomone, galima analizuoti ir kritikuoti, re-
miantis dviem pagrindais: 1) rodant, kad tie tikslai yra utopiki ir negali bti
gyvendinti; 2) rodant, kad tikslai nesuderinami su tomis numanomomis
vertybmis, kuriomis remiasi ms bendravimo ir samprotavimo praktika.
inoma, tai ne vieninteliai pagrindai, bet, Laudano nuomone, jie yra svar-
biausi. I tikrj, siekti tikslo, pasiyminio tuo, kad mes negalime sivaiz-
duoti veiksm, kurie leist t tiksl priartinti, arba tok tiksl, kur pasiek
net negaltume suprasti, kad j pasiekme, reikia veikti neprotingai ir iraci-
275
onaliai. Visi su tuo sutikt, todl, sako Laudanas, manoma racionali pain-
tini tiksl kritika.
Aikindamas tiksl utopikum, Laudanas skiria tris utopizmo strategijas:
1) demonstracin utopizm kai paintinio tikslo i viso nemanoma pasiek-
ti (toks, pavyzdiui, buvo nenuneigiam ini idealas); 2) semantin utopiz-
m kai ginamos vertybs ir tikslai, kuri nemanoma trumpai ir tikinamai
aprayti (pavyzdys galt bti teorijos paprastumo ar elegantikumo rei-
kalavimas). iuo atveju nemanoma nurodyti jokio objektyvaus kriterijaus,
kuris leist nusprsti, ar pasiektas keliamas tikslas; 3) artimas semantiniam
utopizmui yra episteminis utopizmas kai tiksl galima aikiai apibdinti,
taiau joks jo alininkas negali suformuluoti kriterijaus, nurodanio, kada
tikslas pasiektas, o kada ne. Pavyzdiui, ikeliamas tikslas sukurti teisingas
teorijas ir paaikinama, kad odis teisingas bus suprantamas Tarskio nuro-
dyta prasme. (Tok priekait bt galima adresuoti Popperio tiesos ir artu-
mo tiesai sampratai.) iuo atveju manoma apibrti, k vadiname teorijos
teisingumu, taiau neturime supratimo, kaip rodyti, kad konkreti teorija i
tikrj turi teisingumo savyb.
Kalbdamas apie paintini tiksl ry su vertybmis, kuriomis remiasi
ms bendravimo ir samprotavimo praktika, Laudanas atkreipia dmes,
kad tikslus galime nustatyti arba tiesiogiai papra tyrjo juos suformuluoti,
arba remdamiesi jo veikimo rezultatais. Kartais susiklosto tokia padtis, kad
tyrjo skelbiami tikslai ir tikslai, kurie plaukia i jo veikimo analizs, yra tar-
pusavyje nesuderinami. Tada atsiranda pagrindas kritikuoti skelbiamus tiks-
lus. Kai siloma sprsti ne pagal odius, o pagal darbus, turime kaip tik tok
atvej. Racionaliai veikiantis mogus abejus tikslus siekia suderinti.
Analizuodamas mokslo istorij, Laudanas prieina ivad, kad svarbiau-
sia, sprendiant nesutarimus dl aikiai suformuluot tiksl, yra vienoda
nuomon dl geriausios teorijos, t. y. jei sutariama, kuri teorija yra geriau-
276
sia, manoma susitarti ir dl tiksl. is ir kiti panas pavyzdiai rodo, kad
hierarchinis modelis nra tinkamas. Moksle nra vienakrypi pagrindimo
laipt, vedani nuo tiksl per metodus emyn iki faktikumo. Hierarchin
model Laudanas silo pakeisti tinkliniu mokslinio racionalumo modeliu.
Ms sitikinimai apie faktus, jo nuomone, gali radikaliai keisti ms vaiz-
dius apie tai, kokie metodai yra tinkami ir kokios ries metodai gali pa-
dti pasiekti keliamus tikslus. Kita vertus, mes galime pasinaudoti iniomis
apie galimus tyrimo metodus kaip priemones priimt paintini tiksl gy-
vybingumui vertinti (pavyzdiui, galime prieiti ivad, kad tikslo nema-
noma pasiekti, nes nra metod, kurie leist jo siekti). visa tai atsivelgia
tinklinis mokslinio racionalumo modelis. Jis skiriasi nuo hierarchinio mo-
delio, nes rodo, kad sudtingas sveikos ir grindimo procesas apima visus
tris lygmenis. Grindiama tiek i viraus apai, tiek prieinga hierarchine
kryptimi, susipinant tikslams, metodams ir faktams. Todl nebelieka pama-
tinio lygmens.
Tinklinis modelis pripasta tiek teorij, tiek metod, tiek paintini tiks-
l kintamum, ir, Laudano nuomone, nra vienintelio teisingo tyrimo tikslo.
Taiau, pripainus vis paintins veiklos aspekt kintamum, problemikas
tampa mokslo paangos procesas. Juk apie paang manoma kalbti tik
tam tikr paintini tiksl atvilgiu. Anot Laudano, daugelis mokslo me-
todolog buvo link manyti, kad paang reikia vertinti atsivelgiant tiks-
lus, kuriuos kelia mokslo krjai. Taiau tai klaidingas poiris. Pavyzdiui,
sako Laudanas, galima teigti, kad Descarteso viesos teorijos pakeitimas
Newtono optika yra mokslo paanga, netgi nieko neinant apie Descarteso
ir Newtono keltus tikslus. Mokslo paang mes prat vertinti, atsivelgdami
savo pai susidarytus vaizdius apie mokslo tikslus. Todl, pripainus tiek
tiksl, tiek vertybi kintamum, nra reikalo, Laudano manymu, atsisakyti
mokslo paangos svokos.
277
Bdingas Laudano, kaip ir, beje, vis nominalistins pakraipos mokslo -
losof, koncepcijos bruoas vertybes traktuoti kaip santykines, kognityvi-
nes, ir neanalizuoti absoliui, pavyzdiui, etini vertybi reikms painti-
niams tikslams. Tiek vertybi, tiek metod, tiek fakt analizei, toki mokslo
losof nuomone, pakanka mokslo istorinio konteksto, o pasauliros sis-
tema, losons bei teologins nuostatos mokslo losojai maai reikmin-
gos ar net visai bereikms. Vargu ar su tuo galima sutikti. O jei nesutiksime,
tai grius visas tinklinis racionalumo modelis. Tada, galbt, ikils ir pamatinio
lygmens problema, o tinklin racionalum, matyt, pakeis etikos paisantis ir
tikjimu paremtas racionalumas. Bet tai jau ne analitins losojos tema.
278
ANALITIN ETIKA
Moralin losoja arba etika pirmiausia suprantama kaip normatyvin eti-
ka, siekianti apmstyti pagrindinius principus, normas bei taisykles, kurios
galt bti asmens moralinio gyvenimo gairs. Analitin etika, kuri papras-
tai yra tapatinama su metaetika, nesiekia pagrsti nei princip, nei taisykli,
o stengiasi jas suprasti, nebando atskirti, kas yra gera ir bloga, o tiesiog aiki-
nasi, kaip yra vartojama ar kaip gali bti vartojama svoka geras.
Didiausi tak metaetikos atsiradimui ir pltotei turjo 1903 metais
ileistas Georgeo Edwardo Mooreo (18731958) veikalas Etikos principai
(Principia ethica). Toji knyga dar nebuvo paties etikos statuso analiz, t.
y. metaetinis tyrinjimas, nes joje Mooreas dsto ir tam tikr utilitarins
morals sistem, bet sukl dvi diskusijas, svarbias metaetikai dl intuity-
vios pagrindins odio gris reikms ir dl vadinamosios natralistins
klaidos.
Anot Mooreo, nordami apibrti etik, turime nustatyti, kas yra ben-
dra visiems etikos teiginiams ir bdinga tik jiems. Toks bendras ir tik etikos
teiginiams bdingas bruoas yra, beje, ne tas, kad jie susij su moni elge-
siu, o tas, kad juose vartojamas tam tikras gerumo apibdinimas (predi-
katas gris
88
(angl. the good ), arba jo prieingyb (blogis), kuris gali bti
siejamas tiek su elgesiu, tiek su kitais dalykais
89
. Etikai priklauso visi bendrieji
sprendiniai, kuriuose grio savyb susiejama su tam tikru dalyku, todl eti-
ka apima ir kazuistik, kaip bendrj teigini taikym specialiems atvejams.
Pavyzdiu, be to, kad yra geras, gris gali turti ir kit bruo, pavyzdiui,
bti malonus, naudingas, smagus ir t. t. ia gali kilti pagunda i t specia-
li atvej kildinti grio svok. O tai, Mooreo nuomone, bt didel klaida.
Klausdami, kas yra gris, mes turtume turti galvoje ne tai, kokie daiktai ar
reikiniai yra geri (angl. are good), bet tai, kaip reikia apibrti grio svok.
Tai ir yra svarbiausias, Mooreo nuomone, visos etikos klausimas.
279
Grio svoka, jei mes ja laikome kokyb, bding dalykams, apie kuriuos
kalbdami sakome, kad jie yra geri, niekaip neapibriama, teigia Mooreas.
Mat, svarbiausia apibrimo reikm yra ta, kuri nurodo, i koki dali, in-
variantik apibriamai visumai, ji sudaryta. ia prasme gris neapibria-
mas, nes grio svoka paprasta (nesudtin) svoka, neturinti dali ir pri-
klausanti tai mstymo objekt aibei, kurie patys yra neapibriami, nes yra
neskaidomi ribiniai terminai, kuriais remiasi kiekvienas apibrimas. klau-
sim, kas yra gris? a atsakysiu, kad gris yra gris, ir tai visas mano at-
sakymas. O klausim, kaip reikia apibrti gr? a atsakysiu, kad i svo-
ka negali bti apibriama, ir tai viskas, k a galiu apie j pasakyti.
90
Taigi
gris reikia tam tikr ir neapibriam kokyb. Vartojant grio svok, tu-
rimas galvoje paprastas, intuityviai suvokiamas turinys. Toki svok yra ir
daugiau.
Kaip pavyzd Mooreas nagrinja kokyb geltonas
91
. Mes galime paban-
dyti j apibrti, apraydami zikin geltono ekvivalent galime nustaty-
ti, kokios elektromagnetins bangos turi paveikti ak, kad matytume gelton
vies. Taiau pai bang mes nesuvokiame. Mes niekada j neatrastume,
jeigu nebt skirting spalvini savybi. Apie bangas galima sakyti, kad
jos erdviniai reikiniai, susij su geltona viesa, kuri mes aktualiai suvo-
kiame. Btent i paprasta klaida, tvirtina Mooreas, daniausiai daroma, su-
prantant gr. Galbt ir tiesa, kad visi geri daiktai kartu turi ir dar koki nors
savyb, kaip tiesa, kad visi geltoni daiktai spinduliuoja tam tikro ilgio bangas.
Ir etika i tikrj siekia nustatyti, kokios tos kitos savybs, bdingos visiems
geriems daiktams. Taiau pernelyg daug losof man, kad t kit savybi
nustatymas i tikrj yra grio svokos apibrimas [...]. poir a silau
vadinti natralistine klaida.
92

Mooreas i klaid vadina natralistine, nes svokos, kuriomis remiantis
apibriamas gris, yra empirins. Juk iraika a patiriu malonum, sako
280
jis, nereikia, kad a tai ir yra malonumas. Lygiai taip pat nesunku supras-
ti, jog teiginyje malonumas yra gris malonumas nra tas pat kaip gris,
kad malonumas nereikia grio ir gris nereikia malonumo. Jeigu manyiau,
kad sakydamas a patiriu malonum, i tikrj tapatinu save su malonu-
mu, to nevadiniau natralistine klaida, nors tai bt ta pati klaida, kuri
etiniuose samprotavimuose pavadinau natralistine klaida. Prieastis aki-
vaizdi. Kai painiojami du natrals daiktai, vien apibriant per kit, arba
jei, pavyzdiui, mogus supainioja savs svok su malonumo ar pasi-
tenkinimo svoka, nra jokios prieasties i klaid vadinti natralistine.
Taiau kai painiojamas gris, kuris i tikrj nra joks gamtinis dalykas, su
bet kokiu gamtiniu dalyku, tada pagrsta tok painiojim vadinti natralis-
tine klaida
93
.
Mooreas pateikia paprast taisykl, kuri leidia atpainti natralistin
klaid. Reikia suformuluoti grio apibrim teigin, kuriame bt apibr-
iamoji grio svoka ir numanomas jos turinys. Tada reikia paklausti, ar api-
briamoji sudtin svoka yra gris savaime. Jeigu itaip gausime visikai
prasming ir netrivial klausim, tai reik, kad ms apibrime slypi na-
tralistin klaida. Prieingu atveju natralistins klaidos nebus. Tarkime, jei
utilitaristas, kuris mano, kad vienintelis gris yra nauda, paklaus: Ar gris
yra visa tai, kas teikia naud, jo klausimas bus visikai prasmingas ir netri-
vialus. Galbt, kakas sakys, jog tai netiesa, gal kas nors aikins, kad taip ir
yra, taiau klausimas bus visikai prasmingas. Taigi, vadovaujantis Mooreo
pasilytu kriterijumi, gris neapibriamas, remiantis naudos svoka. Kaip
sako Mooreas: Jei kas nors atidiai apgalvos, k jis i tikrj turi galvoje
klausdamas: Ar malonumas, arba visa, kuo jis gali bti, gal gale yra gris?,
tai lengvai sitikins, kad jis ne iaip domisi tuo, ar malonumas yra malonu-
mas. Ir jei jis pabandys tai pakartoti su kiekvienu jam pasilytu apibrimu,
gis pakankamos patirties, kad galt suprasti: kiekvienu atveju jis susiduria
281
su unikaliu dalyku, apie kurio ry su kitais dalykais galima klausti ypatingu
bdu. Juk kiekvienas, aiku, supranta klausim: Ar tai yra gris?
94

Taigi, Mooreo nuomone, grio svoka yra pirmin, neapibriama ir in-
tuityviai suvokiama. Tokia grio samprata kelia nemaa problem. Pirma, jei
tam tikra svoka yra pirmin ir neapibriama tam tikroje kalboje L, tai ji gali
bti ne pirmin ir apibriama kitoje kalboje L
1
. Todl tenka arba priimti pa-
matins pirmins kalbos L prielaid, kurios niekaip nemanoma pagrsti, arba
atsisakyti grio svok interpretuoti kaip Mooreas. Antra, kelia problem ir
svarbiausi morals svok intuityvumas. Juk mons laikosi gana skirting
moralini nuostat. Jeigu moni intuicija taip labai skiriasi, tai kaip ji gali
bti painimo altinis?
95
Mooreo, Wittgensteino, Vienos brelio nari ir kt. losof pltojama
analitin etika nesudar jokios vienos teorijos. Visas analitins etikos kryptis
galima skirstyti dvi dideles grupes kognityvistinius ir nekognityvistinius
poirius
96
. Ar moralins lingvistins iraikos yra teiginiai, t. y. ar jos gali bti
arba teisingos, arba klaidingos? Kognityvistai klausim atsako teigiamai.
Ms jau aptarto Mooreo pozicija yra kognityvistin. Kita vertus, nekogni-
tyvistai taria, kad moralins iraikos nra teiginiai, kad jos neperteikia infor-
macinio turinio ir yra tik subjektyvi jausm iraikos, suukimai, preferen-
cijos, paliepimai, palinkjimai, norai ir kt. Kaip paymi Arno Anzenbacheris,
remiantis nuoseklia nekognityvistine pozicija, intersubjektyviai pareigojanti
norm etika yra negalima, nes nra nei moralini dalyk, nei galima racio-
naliai pagrsti moralinius sakinius
97
.
Kognityvistin pozicij galima suskirstyti dar dvi smulkesnes dalis: ko-
gnityvistin natralistin poir ir kognityvistin nenatralistin poir.
Kognityvistai natralistai mano, kad moralumas neturi savarankikos reik-
ms ir j galima redukuoti kit reikini sritis, t. y. taria, kad moralinius ter-
minus (kaip antai geras, doras, teisingas ir kt.) galima apibrti nemoraliniais
282
terminais, pavyzdiui, redukuoti faktus apraanius teiginius. Natralistin
yra, tarkime, kiekviena nuosekli hedonistin pozicija, nes ji gr apibria
kaip malonum ir nurodo empirin, kartais net kiekybikai matuojam
jo turin. Galima sakyti, kad jau antikinis hedonizmas Aristipo ir Epikro
etika priklauso kognityvistinei normatyvinei etikai. Aiku, jai priklauso ir
utilitarizmo etika. Remdamiesi Anzenbacheriu, galime sakyti, kad utilitariz-
mo nuostat apibdint tokie principai. Pirma, aikinimas, kad moralinis
poelgi vertinimas pagrstas vien poelgi, kuri tikimasi, padariniais. Kitaip
tariant, nra joki savaime moraliniu poiriu priimtin ar atmestin po-
elgi. Antrasis yra naudingumo principas. Kriterijus, kuriuo vertinami poel-
gio padariniai, yra t padarini naudingumas, gyvendinant savaimin gry-
b. Kas yra ta savaimin gryb, nusako treiasis hedonizmo principas.
Pasak jo, savaimin gryb yra mogaus poreiki bei interes tenkinimas,
t. y. malonumas, diaugsmas, laims jausmas. Kas t laim sudaro, mogus
sprendia pats. Ir, galiausiai, ketvirtas yra socialinis principas. Utilitarizmas
atmeta individualistin hedonizm. Moralumo turiniui utilitaristai priskiria
ne tik individo, kaip atskiro asmens, laim, bet ir traukia laim vis asme-
n, kuriuos tas poelgis lieia, anot Benthamo, svarbi kuo didesnio moni
skaiiaus kuo didesn laim. Morals poiriu poelgiai tik tada yra teisingi,
kai j padariniai optimals visiems su tais poelgiais susijusiems monms
98
.
Kognityvistins nenatralistins etins teorijos pavyzdys galt bti ms
jau aptarta Mooreo intuityvioji etika.
Tiek Wittgensteinui, tiek Vienos brelio nariams ir loginio pozityvizmo
atstovams bdingas nekognityvistinis poiris etik. Taiau Wittgensteino
nekognityvizmas yra labai savitas. Nekognityvistai paprastai neigia morali-
ni dalyk buvim, o Wittgensteinui tai nra bdinga. Taiau, pritardamas
nekognityvistams, jis sako, kad negalimi nei etin prasm perteikiantys saki-
niai, nei juo labiau galimyb tokius sakinius grsti.
283
Wittgensteino etins pairos turbt plaiausiai pateiktos jo Paskaitoje
apie etik
99
. ioje paskaitoje Wittgensteinas, polemizuodamas su Mooreu,
sako, kad etika nra tyrimas to, kas gera, veikiau tai tyrinjimas to, kas yra
vertinga, arba to, kas i tikrj svarbu, arba, galima sakyti, etika yra gilini-
masis gyvenimo prasm, tai, kas gyvenim daro vert gyventi, teising
gyvenimo bd
100
.
Pirma, kuo tokios vertinamojo pobdio iraikos patraukia dmes,
Wittgensteino nuomone, yra tai, kad kiekviena j vartojama dviem visi-
kai skirtingomis prasmmis. Pirmj prasm Wittgensteinas vadina trivialia
arba santykine. Jei a, pavyzdiui, sakau, kad i kd yra gera, tai reikia, kad
kd tarnauja tam tikram i anksto nustatytam tikslui, ir kad odio gera
reikm priklauso tik nuo to, kiek kd priartja prie to i anksto numatomo
tikslo. I tikrj, santykine prasme vartojamas odis geras reikia i anksto
apibrto standarto atitikim. Kiekvien santykin vertinamj iraik ga-
lima transformuoti teigini apie faktus visum. Taiau santykiniai vertini-
mai nepriklauso etikos sriiai. Taigi Wittgensteinas aikiai atskiria dvejopus
vertinimus santykinius, kurie madaug atitinka kognityvinius vertinimus,
taip pat nenatralistinius, nes gris yra tiesiog ypatinga, pirmin j savyb.
Tokie santykiniai vertinimai arba santykins vertybs nra moralins ver-
tybs. Vadinasi, ir Mooreas i tikrj, anot Wittgensteino, nepriartja prie
moralini dalyk analizs. Beje, Mooreo etin teorija i tikrj nepaaikina,
kuo moralins vertybs skiriasi nuo kit vertybi.
Antrj vertinim prasm Wittgensteinas vadina absoliuia.
Iliustruodamas santykini ir absoliui vertinim skirtum, Wittgensteinas
pasilo tok pavyzd. Jei, tarkime, kas nors, pamats, kaip a aidiu tenis
ir beviltikai pralaimiu, pasakys: Tu aidi visai prastai, a galsiu atsakyti:
Na ir kas, bet ir nenoriu aisti geriau. Kiekvienas, tai igirds, sutiks, kad
viskas yra tvarkoje, ir tuo tai baigsis. Na, o jei a k nors apgausiu ar iaip
284
nedorai pasielgsiu, priekait, jog elgiuosi blogai, nebegalsiu atsakyti, kad
ir nenoriu geriau elgtis. Susilauksiu priekait: Tu privalai norti elgtis ge-
riau. Pastarasis vertybinis sprendinys yra absoliutus, o pirmasis santyki-
nis. Santykiniai vertybiniai sprendiniai, anot Wittgensteino, gali bti ireikti
teiginiais apie faktus, o joks teiginys apie faktus (arba toki teigini visuma)
negali bti absoliutus vertybinis sprendinys. Etika susijusi btent su absoliu-
iais vertybiniais sprendiniais. Wittgensteinas pabria ne tik tai, kad etikos
sprendiniai, kaip absoliuts vertinamieji sprendiniai, negali bti redukuoti
faktus ireikianius teiginius, bet ir tai, kad su faktiniu turiniu negali bti
susietas ir privalomumas. Kaip funkcionuoja privalomumo svoka? Tarkime,
mes kakam aikiname, kad visi lygiakraio trikampio kampai yra lygs,
o ms panekovas tvirtina, kad jis kruopiai nubrai visas kratines ly-
gias, taiau gavo visai nelygius kampus. Taiau jie turi bti lygs, sakome
mes. Tu kakur suklydai, jei gavai kitaip. Tai loginis ir matematinis privalo-
mumas. J pateisina logikos dsniai. Panagrinkime kit atvej. Tarkime, kad
ms draugas ruoiasi okti i skrendanio lktuvo, bet umiro usidti pa-
raiut. Tu privalai j usidti, sakome mes. O kas bus jei a to nepadary-
siu? Tu usimui, atsitrenks em. Visai kita situacija, kai susiduriame
su etine vertybe. Kaip aikina Wittgensteinas, pirmoji mintis nustatant eti-
kos dsn, turint form tu privalai... yra i: O kas, jei a to nedarau? Taiau
aiku, kad etika neturi nieko bendra su bausme ir atlygiu prastine prasme.
Todl klausimas dl veiksmo padarini turi bti nesvarbus. ie padariniai
bent jau neturi bti vykiais. Nes turi bti kakas teisinga itaip keliant klau-
sim. Turi bti tam tikras etinis atlygis ir etin bausme, taiau tai turi slypti
paiame veiksme (6.422).
Wittgensteinas atkreipia dmes dar vien etikos bruo, kylant i to,
kad joks teiginys apie faktus negali bti absoliutus vertybinis sprendinys.
sivaizduokime kak panaaus Laplaceo demon, inant vis pasaulio
285
kn koordinates ir impulsus, vis, esani, buvusi ir bsim, kn judji-
m, taip pat vis kada nors gyvenusi mogikj btybi proto bsenas ir
tarkime, kad toks visainis parayt knyg apie visa tai, k ino, toje knygoje
bt pateiktas visas pasaulio apraymas, taiau joje vis tiek nebt visikai
nieko, k bt galima pavadinti etiniu teiginiu, arba to, i ko logikai kilt
toks teiginys.
Patys faktai etins prasms neturi. O ms odiai gali ireikti tik faktus.
Todl etika neireikiama. Ireikti galima tik santykines vertybes. Tarkime,
teisingas kelias yra tas, kuriuo eidami pasieksime i anksto usibrt tiksl.
O k reikt absoliuiai teisingas kelias? Wittgensteino nuomone, tai bt
kelias, kur matydamas kiekvienas neivengiamai logikai btinai turt juo
eiti arba kuriuo neiti bt gda. Lygiai taip absoliutus gris , jei tik j atitikt
tam tikra apraoma vyki tvarka, bt toks gris, kur visi, nepaisant polin-
ki bei skoni, privalt realizuoti, arba laikyt nuodme jo nesiekti. Anot
Wittgensteino, tokia vyki bsena niekaip nemanoma. Jokia dalyk padtis
savyje neturi priverianiosios absoliutaus teisjo galios. Tai chimera.
Kadangi nei etikos teiginiai, nei etikos teorija yra nemanomi, Wittgensteino
nuomone, svarstyti etikos problem galima tik i tam tikr specialiai parink-
t pavyzdi velgiant savitus etikos bruous, panaiai kaip i vairi Kinijos
gyventoj fotograj bt manoma nustatyti bdingus kin tautai veido
bruous. Tarkime, man pastamas absoliutaus saugumo jausmas. Atrodyt,
j galima apibdinti taip: A esu absoliuiai saugus, niekas man negali pa-
kenkti, kad ir kas atsitikt. Taiau i iraika yra beprasm. Visi inome, kas
yra saugumo jausmas. A esu saugus, kai zikai nemanoma, kad man at-
sitiks tam tikri dalykai. Pavyzdiui, kai a esu savo kambaryje, mans negali
suvainti maina. Taiau fraz kad ir kas atsitikt logikai nesuderinama
su niekas man negali pakenkti. iuo atveju odis saugus vartojamas ne-
teisingai. Lygiai taip pat beprasmikas yra pasakymas a stebiuosi tuo, kad
286
pasaulis egzistuoja. ia klaidingai vartojami odiai egzistuoja ir stebtis.
inoma, a galiu stebtis pasauliu tokiu, kok j matau. Tarkime, jei matau
neprastai ydr dang, galiu stebtis tokio ydrumo dangumi. Taiau steb-
tis dangumi, kaip ir pasauliu, kad ir koks jis bt, a negaliu. Gal kai kas pa-
sakys, kad tai, kuo a stebiuosi, yra tautologija. Dangus gali bti ydras arba
ne ydras. Jei a stebiuosi juo kad ir koks jis bt, tai stebiuosi tautologija. O
tai jau visika beprasmyb.
Wittgensteino nuomone, piktnaudiavimas kalba bdingas visai etikai.
Etikos kalboje nuolat vartojami palyginimai ir analogijos i santykini verti-
nim srities (sakiniai, ireikiantys santykines vertybes, yra visikai prasmin-
gi, o ireikiantys absoliuias beprasmiai). Tokios pat klaidos yra bdingos
visoms etikos ir religijos iraikoms. Visos ios iraikos i pirmo vilgsnio
atrodo kaip palyginimai. tai, kai vartojame od teisingas etine prasme,
nors tai, k turime galvoje nra triviali odio teisingas prasm, atrodo, jog
vartosenos yra panaios. Pavyzdiui, kai sakome, jis geras vaikinas, atrodo,
jog odis geras vartojamas panaiai kaip teiginyje jis geras futbolininkas,
nors ia jis vartojamas kitaip. ia prasme visi religiniai terminai atrodo lyg
analogijos ar panaumai. Kai sakome, kad Dievas visk mato ir visk girdi, ar
kada Jam meldiams, sivaizduojame j kaip mogik btyb, turini di-
diul valdi, ir siekiame gyti jo palankum. Kaip tik iomis alegorijomis i-
reikiami pirmiau minti igyvenimai: pasaulis egzistuoja kaip Dievo krinys;
a esu absoliuiai saugus Dievo rankose, tu privalai, nes Dievas nepritaria
tavo veiksmams. Etikos ir religijos srityje mes nuolat vartojame palyginimus.
Taiau lyginti galima kak su kakuo. Ir jeigu a galiu aprayti fakt, rem-
damasis jo palyginimu, tai a turiu galti aprayti fakt ir be palyginimo. O
vos tik mes pabandome praleisti palyginim ir tiesiog konstatuoti u jo sto-
vinius faktus, pasirodo, kad toki fakt nra. Tai, kas anksiau atrod kaip
palyginimas, dabar atrodo tiesiog beprasmyb. Etini dalyk ireikti kalba
287
nemanoma. Visos pastangos t, kurie kakada band rayti ar kalbti apie
etik, buvo pastangos isiverti u kalbos sien. Tos pastangos veikti ms
narvo sienas yra visikai beviltikos.
Taiau i to nedarytina ivada, jog etini dalyk nra ar kad jie bepras-
miai. Beprasmiai yra ne etiniai dalykai, o bandymai juos ireikti. Pavyzdiui,
nuostabos, kad pasaulis egzistuoja, kalba ireikti nemanoma, Taiau, anot
Wittgensteino: Kyla pagunda sakyti, kad teisinga pasaulio egzistavimo ste-
buklo iraika kalboje, nors joje nra jokio teiginio tam ireikti, yra pati
kalba.
101
Kaip paymi Friedrichas Waismannas, kalbdamas apie Morico Schlicko
etik, Wittgensteinas atkreip dmes tai, kad, Schlicko nuomone, teologi-
nje etikoje yra du poiriai Grio esm. Pasak pavirutinikesns interpre-
tacijos, Gris yra geras, nes jo nori Dievas; anot gilesns Dievas nori Grio,
nes is yra geras. Wittgensteino nuomone, gilesn yra pirmoji paira: Gris
yra tai, k Dievas sako. Taip ukertamas kelias bet kokiam paaikinimui,
kodl gris yra geras, o antrasis poiris yra btent pavirutinikesnis, racio-
nalizuotas, tarsi griui dar bt galima suteikti tam tikr pagrind. Pirmasis
poiris aikiai rodo, kad Grio esm neturi nieko bendra su faktais, todl
negali bti paaikinta jokiu teiginiu. Tai, k a turiu galvoje, ireikia toks
teiginys: Gris yra tai, k Dievas sako. A galiu aprayti tik tai, kad mo-
ns kakam teikia pirmenyb, taiau negaliu pasakyti, kad tas kakas yra
vertingas.
Beje, i kalbini iraik nemanoma rodyti ir pasaulio egzistavimo. Jau
mintas Waismannas, kalbdamas su Wittgensteinu apie etik, kart jo pa-
klaus: Ar pasaulio egzistavimas susijs su etikumu? tai Wittgensteinas
atsak: mogus ia jauia ry ir j ireikia taip: Dievas Tvas sukr pa-
saul, o Dievas Snus (arba odis, ieinantis i Dievo; vok. das von Gott aus-
geht) yra etikas. Tai, kad mogus pirmiausia iskaid dievikum, o vliau
288
j sujung, rodo, jog abu ie dalykai esiniuose susij.
102
Taigi etika ir egzis-
tencija, Wittgensteino nuomone, yra susijusios, taiau kalbos priemonmis
neireikiamos.
Daug radikalesnio poirio etik laikosi Vienos brelio nariai ir logi-
nio pozityvizmo atstovai. Jie losoj supranta kaip login kalbos analiz.
Carnapas ms jau mintame straipsnyje Metazikos veikimas kalbos lo-
gins analizs bdu aikina: Bet kas gi tada apskritai lieka losojai, jei visi
teiginiai, kurie k nors ireikia, yra empirinio pobdio ir priklauso moks-
lo apie tikrov kompetencijai. Tai, kas lieka, yra ne teiginiai, ne teorijos, ne
sistemos, o vien tik metodas, konkreiai login analiz. io metodo taikym
negatyviais tikslais mes jau pademonstravome: jis padeda inaikinti bereik-
mius odius, beprasmius pseudoteiginius. Taikomas pozityviais tikslais, jis
padeda skaidrinti prasmingas svokas ir teiginius, logikai pagrsti moksl
apie tikrov ir matematik. Negatyvus metodo taikymas esamoje istorinje
situacijoje yra btinas ir svarbus. Vis dlto vaisingesnis, taip pat ir dabarti-
nei praktikai, yra pozityvus taikymas. [...]. Nurodytas logins analizs uda-
vinys mokslo pagrind tyrimas sudaro tai, k mes vadiname moksline
losoja, prieindami j metazikai.
103
Remdamasis logins analizs meto-
du, Carnapas, kaip minta, skelbia beprasmikumo nuosprend visai etikai ir
estetikai, kaip normatyvinei disciplinai
104
. Taigi abi ms apraytos pozici-
jos Wittgensteino ir Carnapo yra nekognityvistins, nors ir labai skiriasi
tarpusavyje.
Savit ios problemos sprendim pasil Charlesas Leslies Stevensonas
(19081979). Jo poir rekonstruosime, remdamiesi Arno Anzenbacheriu
105
.
Stevensono nuomone, Mooreas buvo teisus, tardamas, kad vertinimai nra
empiriniai teiginiai. Taiau i to nekyla ivada, kad jie yra kitokie, neempi-
riniai teiginiai, arba kad gris yra neempirin savyb. Vertinamosios irai-
kos, Stevensono nuomone, i viso nra teiginiai, o geras ir kiti vertinamieji
289
odiai joki savybi neymi. Kitaip tariant, moralins iraikos atlieka ne
apraomj ir informacin, o emocin ir sugestyvij funkcijas. Moraliniai
sakiniai i esms naudojami kakam daryti tak. Jie veikiau rekomenduoja
tam tikr nuostat objekto atvilgiu, o ne konstatuoja, kad yra tokia nuosta-
ta. Pavyzdiui, jei kakas kakam sako, kad nereikia vogti, tai tuo siekia teigti
panekovui ne tik tai, jog visuomen nepritars vagystei, bet ir tai, kad pane-
kovas nepritart vagystei. taigiai ir intensyviai perama tokia nuostata gali
veikti panekovo nuostat.
Jeigu Stevensonas yra teisus, moralin intuicija negali bti objektyvus ver-
tybi painimo altinis, nes i viso nra vertybi, kurias bt galima pain-
ti ar aprayti. Stevensonas, viena vertus, yra teisus pabrdamas principin
skirtum tarp empirini apraomj ir moralini vertinamj svok. Vis
dlto, kaip teisingai paymi Anzenbacheris, lieka neaiku, kaip savo metae-
tinje teorijoje jis atskiria moralum nuo nemoralumo. Juk emocins irai-
kos nebtinai yra moralinio pobdio. Tarkime, ksniai Oi, skauda!, Kaip
gera!, Kaip grau! ir kt. gali atlikti tiek emocin, tiek taigaujamj funkci-
j. Taigi Stevensonas laikosi emotyvistins pozicijos.
Kiek kitaip negu Mooreas etin natralizm kritikuoja dar vienas analiti-
ns etikos korifj preskriptyvizmo atstovas Richardas Mervynas Hareas
(19192002). Etinius poirius jis skirsto deskriptyvistinius ir nedeskriptyvis-
tinius (kartais tuos poirius vadina kognityvistiniais ir nekognityvistiniais).
Deskriptyvistai (kognityvistai) moralinius sprendinius laiko faktus apraan-
iais teiginiais, kurie gali bti teisingi arba klaidingi. Savo ruotu deskripty-
vistus Hareas skirsto natralistus ir intuityvistus. Pirmieji siekia perteik-
ti patirtines (stebimas) poelgi savybes (pavyzdiui, Benthamo didiausias
malonumas didiausiam skaiiui moni), o antrieji moralinius faktus sie-
ja su intuicija, kaip moralinio mstymo specikumu (pavyzdiui, Mooreas,
Rawlsas, Robertas Nozickas ir kt.).
290
Nedeskriptyvistai yra arba emotyvizmo alininkai (jie, panaiai kaip Car-
napas, Stevensonas arba Ayeris, mano, kad moraliniai odiai neturi jokios
reikms, o yra tik emocins iraikos ir priklauso iracionalumo sriiai), arba
laikosi preskriptyvizmo pozicijos, i dalies pripaindami deskriptyvizmo pa-
grstum. ios pozicijos laikosi ir Hareas.
odis praeskriptus lotynikai reikia nurodym, paliepim, sak.
Preskripcijos yra liepiamieji, o ne apraomieji sakiniai. Liepiamuosiuose teigi-
niuose Hareas iskiria deskripcin, t. y. apraomj, komponent ir preskripci-
n, liepiamj komponent. Pavyzdiui, praymo udaryk duris deskripcinis
komponentas yra kad tu udarytum duris, o preskripcinis praau! Tai
pritaikoma, kalbant ir apie moralinius samprotavimus. Hareo universaliojo
preskriptyvizmo pozicij rekonstruosime, remdamiesi Anzenbacheriu
106
.
Deskripcin ir preskripcin komponentus, anot Hareo, galima skirti ir o-
dio geras vartojime. Taip yra ir tada, kai od geras vartojame ir nemora-
line prasme. Deskriptyvusis odio geras dmuo yra kintantis, nes aprao
bdingas konkrei daikt, kuriuos laikome gerais, savybes. Pavyzdiui, au-
tomobilis turs kitas savybes, dl kuri jis bus laikomas geru, negu, tarkime,
achmatininkas. Preskriptyvusis, sakantysis, vertinantysis arba, plaiau vel-
giant, imperatyvus odio geras dmuo yra, pasak Hareo, pastovus. is d-
muo silo teikti pirmenyb vienoms objekto savybms prie kitas ar vienam
veikimo bdui prie kit.
Hareas atkreipia dmes tai, kad odio geras preskriptyviojo dmens
negalima aikinti deskriptyviuoju dmeniu, kaip sil natralistai. Taiau
preskriptyvusis dmuo yra susijs su deskriptyviuoju, nes preskripcijos kri-
terij galima apibrti tik atsivelgiant deskriptyvj dmen. Pavyzdiui,
ivada automobilis yra geras daroma prielaidos automobilis yra greitas,
saugus ir ekonomikais pagrindu, ir remiasi tam tikru standartu, pavyzdiui,
greiti, saugs ir ekonomiki automobiliai yra geri.
291
Hareo nuomone, preskriptyvus dmuo yra slygojantis deskriptyvj ir
tai dl ko. Pirma, vertinanti reikm geras yra pastovi visiems objektams,
kuriems pritaikomas is odis. Objekt, kuris yra geras, mes rekomenduoja-
me. Kadangi skirtingus objektus rekomenduojame dl skirting prieasi,
tai deskripcin reikm kiekvienu atveju yra kita. Antra, preskripcin (verti-
nant) odio turin galime panaudoti, siekdami pakeisti to odio deskripci-
n (apraomj) turin. Pavyzdiui, kylant degal kainoms ir didjant oro u-
tertumui, gerais galime imti vadinti ne greitus ir galingus, o maai bevinio
kuro naudojanius ir nedaug CO imetanius automobilius, nors jie bt ir
brangesni, ir ne tokie galingi.
Nordami tam tikr objekt rekomenduoti kaip ger, turime nurody-
ti, kodl jis yra geras, t. y. remtis to objekto deskriptyviomis savybmis.
Logikoje savybs yra vienvieiai predikatai (daugiavieiai predikatai yra san-
tykiai). O predikatai yra universals, kitaip negu individai. Vadinasi, odis
geras dl savo deskriptyvaus dmens funkcionuoja kaip universalus predi-
katas. Pavyzdiui, jei automobilis X yra geras dl to, kad vartoja maai degal
ir yra saugus, tai kiekvienas automobilis Y, kuris vadinamas geru, turs tas
paias savybes bus saugus ir vartos maai degal. Kitaip tariant, preskrip-
cijos dl j deskriptyvi dmen ypatum tampa universalios.
Iki iol nagrinjome bendr odio geras vartosen, neiskirdami mo-
ralins io odio reikms. Kaip aikina Hareas, moralin reikm odiui
geras teikia jo kintantys deskriptyvieji komponentai, kitaip tariant, objek-
tas, apie kur kalbama. Jeigu kalbame apie ger vairinink, ger virj arba
ger silaul, tai nors ir kalbame apie mones, bet ne apie mones kaip
mones, o apie mones, kurie rekomenduotini dl tam tikr sugebjim
arba gdi. iuo atvilgiu od geras vartojame btent ne moraline pras-
me. Jeigu od geras vartojame moraliniams santykiams rekomenduoti,
tai visada tiesiogiai ar netiesiogiai rekomenduojame asmenis. Ir sakydami
292
geras darbas ar panaias frazes, netiesiogiai jas siejame su asmenimis.
Todl, kalbdamas apie moralin gr, Hareas kalba tik apie ger mog ir
panaius dalykus. Taigi, vartodami od geras moraline prasme, atsivel-
giame mones kaip mones ir nurodome savybes, dl kuri mog vadi-
name geru
107
. iuo atveju geras funkcionuoja kaip universalus predikatas.
Hareo nuomone, preskriptyvumas ir universalumas yra svarbiausi morali-
ns argumentacijos bruoai.
Taiau lieka neatsakytas klausimas, kokiu kriterijumi remiantis poelgius ar
apsisprendimus turtume laikyti gerais. Juk preskriptyvius teiginius manoma
ivesti tik i preskriptyvi premis, o jos negali atsirasti i jokios deskriptyvi
premis aibs. Tai buvo nustats dar Humeas. Todl turi bti pradins dau-
giau nebepagrindiamos premisos. Jas individas priima arba atmeta (decizi-
onizmas), bet ne rodo. Kaip jos yra priimamos ir koks j altinis? ia Hareas
linksta laikytis utilitarinio poirio. Anot jo, moralinio mstymo metodas yra
toks: reikia patikrinti pasitaikanius moralinius principus, remiantis j sukel-
tais padariniais, ir tada bus aiku, ar galima juos priimti. Kita vertus, jis nea-
bejoja, kad mones taigoja bendri, socialiai aprobuoti, kultrikai paveldti
moraliniai principai, kurie perimami kaip paproiai. Hareas sutinka ir su tuo,
kad, paeidus tuos principus, mog gali imti grauti sin. Taigi moralinis
principas yra asmeninio apsisprendimo, u kur mogus yra atsakingas, daly-
kas. Knygoje Moralinis mstymas: jo lygmenys, metodai ir poiris (Moral
Tinking: Its Levels, Method and Point) Hareas pasilo vadinamj auksin
argumentavimo taisykl: priimdamas moralin sprendim, turiu apsvarsty-
ti, ar galiu norti, kad kiekvienas veikt lygiai tokiu bdu visuose galimuose
pasauliuose, nepriklausomai nuo to, kas tuose pasauliuose a biau. Taigi
preskripcijas Hareas mgina grsti argumentuodamas panaiai kaip Kantas
savo kategoriniame imperatyve: elkis taip, tarytum tavo elgesio maksima per
tavo vali turt tapti visuotiniu gamtos dsniu
108
.
293
Hareas skiria login ir moralin btinum. Jo nuomone, universalumo rei-
kalavimas yra loginis ir tai savaime suprantama, nes predikat universalu-
mas yra login prielaida. Taigi, sakydamas: a privalau itaip elgtis, taiau
niekas kitas panaioje situacijoje neprivalo taip elgtis, paprasiausiai pikt-
naudiauju odiu privalti ir sau prietarauju. Taiau tada lieka neatsa-
kytas klausimas, kodl kai kurie logikai taisyklingi nurodymai privalo bti
moralin pareiga? Kodl mums i viso turi rpti moral? Atsakyti iuos
klausimus galima tik padarius prielaid, kad mogus savo esme yra moralinis
subjektas ir turi gali priimti laisvus sprendimus, siekdamas to, k jo protas
pristato valiai kaip gr. Tiesa, tokie samprotavimai nemanomi be tam tikr
ontologini prielaid, pavyzdiui, to, kad kiekviena btis valios atvilgiu yra
gris. O analitin losoja kaip tik vengia toki prielaid.
294
ANALITIN KALBOS FILOSOFIJA
Savo ankstyvajame darbe Tractatus Logico-Philosophicus Wittgensteinas
tar, kad dauguma losoni klausim ir teigini kyla dl to, kad mes ne-
suprantame ms kalbos logikos (Jie yra tokio pat pobdio, kaip ir klau-
simas, ar Gris yra labiau ar maiau tapatus nei Grois.) Todl nenuosta-
bu, kad didiausios problemos i tikrj nra jokios problemos (4.003). Jo
nuomone, visa losoja yra kalbos kritika (4.0031). Filosojos uduotis yra
perprasti kalbos logik ir padaryti kalbos bkl skaidri. Mintys, suformu-
luotos Wittgensteino Traktate, ilgam nulm analitins losojos tyrim
krypt login kalbos analiz buvo suprantama kaip svarbiausias losojos
udavinys.
Ketvirtajame deimtmetyje Wittgensteino pairos pakito, pirmiausia
pakito jo poiris logikos reikm kalbos tyrimui ir pai kalbos sandar.
Traktato Wittgensteinas pagrindiniu kalbiniu konstruktu laik teigin, ku-
ris teisingai ar klaidingai atvaizduoja tikrov, o teigini login analiz man
esant svarbiausi loson problem. Filosoniuose tyrinjimuose jis jau
kitaip traktuoja kalb. Taiau kiek yra sakini ri? Tvirtinimas, klausimas
ir paliepimas? Toki ri yra nesuskaiiuojama aib: nesuskaiiuojama
vairov vartojimo bd to, k vadiname enklais, odiais, sakiniais. Ir
i vairov nra kakas tvirta, amina; atsiranda nauji kalbos tipai, galima sa-
kyti, nauji kalbos (turt bti: kalbiniai. A. P.) aidimai, o kiti pasensta ir
yra pamirtami. [...]
Terminas kalbos aidimas ia turi pabrti tai, kad kalbjimas yra tam
tikros veiklos arba gyvenimo formos dalis.
sivaizduok kalbos aidim vairov tokiuose ir kitokiuose pavyzdiuose:
Paliepti ir veikti pagal paliepim
Aprayti objekt pagal jo ivaizd arba pagal jo matavimus
Sukonstruoti objekt pagal jo apraym (piein)
295
Duoti ataskait apie vyki tkm
Idstyti spliojimus apie vyki tkm
Ikelti hipotez ir j patikrinti
Pateikti eksperimento rezultatus lentelmis ir diagramomis
Igalvoti istorij; j skaityti
Vaidinti kaip teatre
okti ir dainuoti ratelyje
Minti msles
Laidyti smoj; pasakoti
Versti i vienos kalbos kit
Prayti, dkoti, keiktis, sveikinti, melstis.
Bt domu kalbos ranki ir j vartojimo bd vairov palyginti su tuo,
k logikai yra pasak apie kalbos struktr. (Taip pat ir Loginio losonio
traktato autorius.) (23).
Dabar jau Wittgensteinas silo tyrinti ne atskir teigin kaip login fakt
vaizd, o kalbin aidim, kuris yra tam tikra veiklos arba gyvenimo formos
dalis, apimanti vis odi ir teigini vartojimo vairov.
Ypating dmes kalbos vartosenai skyr vlyvojo Wittgensteino id-
j tsjas Johnas Austinas (19111960). Tiesa, jis ginijo Wittgensteino
idj tak savo mstymui ir danai nesutikdavo su jo kalbos problem
interpretacija.
Anot Austino, i pirmo vilgsnio atrodo, kad kalba nekeiia ir nekons-
truoja tikrovs. I ia daroma ivada, kad kalba tiesiog konstatuojanti esa-
m dalyk padt. Taip man ir Traktato Wittgensteinas. Su ia nuomone
Austinas nesutinka. Savo ankstyvajame darbe Other minds (1946) jis at-
skiria apraomuosius teiginius, kuriems galima pritaikyti teisingumo kriteri-
j, nuo vadinamj performatyvi (atlikimo, nurodym vykdymo) teigini.
Performatyviesiems teiginiams taikomas ne teisingumo, o vykdymo arba
296
nevykdymo kriterijus. Paadjus a tai padarysiu, reikia laukti klausimo:
Ar tikrai tai padarysi. Kaip tik tokie teiginiai, Austino nuomone, kalboje
yra svarbiausi. Pavyzdiui, nuotakos teiginiu a imu tave vyrus ir panaiu
jaunikio teiginiu sudaroma santuoka, testamento odiai i turt a palieku
savo broliui taip pat ireikia tam tikr veiksm turto perdavim. Austinas
kruopiai tyrinja tokius pasakymus kaip a inau, kad, a paadu, kad,
a darau. Jiems negali bti pritaikytas tiesos ir klaidos kriterijus. Todl tokie
teiginiai negali bti apraomieji. Jie yra performatyvs. Tai pasakytina net
apie teigin a inau, kad, kuriam bdingas paslptas performatyvumas.
Performatyviais teiginiais atliekamas tam tikras veiksmas, paadas, kalbin-
jimas, sakymas, perspjimas.
Netgi i seno apraomuoju logikoje laikomas beslyginis savybinis spren-
dinys S yra P, Austino nuomone, negali bti laikomas grynai apraomuo-
ju. J reikt ireikti taip: A inau, kad S yra P. O a inau atskleidia
tam tikr sipareigojim js manimi galite pasikliauti, a neklystu, o jeigu
dl to kilt koki nors neigiam padarini, a imsiuosi tinkam priemoni.
inojimu numanomas praktinis sipareigojimas.
Savo idjas Austinas toliau pltojo veikale How to Do Tings with Words
(Kaip elgtis su odiais), ijusiame jau po jo mirties (1962), parengta-
me 1955 metais skaityt paskait pagrindu. Jame Austinas kritikuoja savo
ankstyvsias idjas ir pasilo kalbini akt teorij. Jis skiria tris kalbini
akt tipus. Pirma, lokucin akt (nuo lotyniko locus vieta). Tai sakinys,
kuriuo apibdinamas tam tikras objektas, konstatuojamas tam tikras fak-
tas. Pavyzdiui, jis man pasak: udaryk duris i kitos puss. Antra, iloku-
cinis (nuo lotyniko in ( il) ne) aktas. Ta pati iraika, kuri buvo lokucinis
aktas, gali bti ir ilokucinis aktas, jei ja ireikiama ne prasmin, reikmin,
o kalbin funkcija praymas, reikalavimas, grasinimas ir kt. Pavyzdiui,
jis ipra mane i kambario, liepdamas udaryti duris i kitos puss. Ir
297
pagaliau ta pati iraika gali bti prelokucinis (gyvendinantis tiksl) aktas.
Pavyzdiui, jis privert mane ieiti i kambario, liepdamas udaryti duris i
kitos puss.
Tiksliai kalbant, nra trij gryn kalbini akt tip. Kiekvienoje kalbin-
je iraikoje paprastai susipina visi trys kalbiniai aktai lokucinis, ilokucinis
ir prelokucinis. Kalbins iraikos reikm realizuojama lokucijoje, liepimo,
praymo galia ilokucijoje, o tikslo gyvendinimas prelokucijoje, kaip lo-
kucijos ir ilokucijos vienovje. Austin labiausiai domino ilokucinis kalbos
aspektas, kuris, Neweno ir von Savigny nuomone
105
, ir nulm jo koncep-
cijos eig. Austinas paymi, kad ilokucinio akto skm priklauso nuo tam
tikros lingvistins grups konvencij. Pavyzdiui, vienaip ilokucinis aktas
bus suvokiamas jei reikalaus pavaldinys, ir kitaip, jei tai darys virininkas.
Pavyzdiui, ms krate dviej liudinink akivaizdoje pasaks, kad skiria-
si su mona, vyras nenutrauks santuokos, o musulmon kratuose nu-
trauks. Taigi kalbos analiz apima ir aplink, kurioje isakomi vertinimai,
taisykls, nuostatos.
Todl jau Austino kalbini akt teorija nurodo lingvistins grups kon-
vencij ir komunikacijos prielaid tyrim. Kalbini akt teorij toliau vyst
Johnas Rogersas Searleas (1932). Jo nuomone, kiekvienas kalbos aktas yra
komunikacija, komunikuojanij socialinis ryys, vykstantis pagal tam ti-
kras taisykles. Pavyzdiui, paadti galima tada, kai klausytojas pasitiki kal-
baniuoju, o is btent to tikisi i klausytojo. Be to, abu mano, kad paad
manoma vykdyti. inoma, adtojas iuo atveju prisiima tam tikrus sipa-
reigojimus. Jeigu jis apgaudinja, tai komunikacija nutrksta. Remdamasis
tokiais samprotavimais, Searleas prijo ivad, kad subjekto intencionalios
proto bsenos yra susijusios su kalbiniais aktais ir kad juos sieja intenciona-
lumas, nukreiptumas iorin pasaul. Intencionals gali bti baim, viltis,
tikjimas, norai, neapykanta ir kt.
298
Svarbiausia Searleo mintis yra ta, kad tiek psichins intencionalios b-
senos, tiek kalbiniai aktai apibdina iorin pasaul, atvaizduodami tai, kas
jame atsitinka, kai yra gyvendinamos kalbinio akto slygos. Dl io ypatumo
tiek kalbiniai aktai, tiek psichins bsenos pasiymi loginmis savybmis.
Kita vertus, intencionalios bsenos yra kalbinio akto patikimumo garan-
tas. Pavyzdiui, jeigu a pasakau tvirtinim, kad yra p, tai tuo reikiu savo
sitikinim dl p. Jeigu kakam liepiu atlikti veiksm A, tai tuo ireikiu nor,
kad A bt atlikta. Todl kalbinio realizavimo slygas nulemia tiek intencio-
nalios psichins bsenos, tiek iorinis pasaulis. Reikia paymti, kad paios
psichins bsenos nra veiksmas. tai atkreip dmes Wittgensteinas: Nra
nieko klaidingesnio, negu turjim mintyje vadinti psichine veikla! Nebent
tuo siekiama sukelti painiav. (Taip pat bt galima kalbti apie sviesto vei-
kl, kai kyla jo kaina; bet jeigu tai nesukelia joki problem, tuomet tai nra
alinga (693). Pasak Searleo, veiksmas yra ne psichin bsena, o pats kalbi-
nis aktas. Itarimas, slygotas tam tikr ketinim aibs, kaip kalbinio akto
atlikimas, paveria itartus odius ilokuciniu aktu ir kartu intencionalumo
itartimi
109
.
Searleas aptaria ir vien svarbiausi semantini kalbos losojos pro-
blem referencijos problem. Kaip aikina Newenas ir von Savigny
110
, var-
todami tikrin vard, pavyzdiui, Aristotelis, nurodome tam tikr asme-
n. Tikriniu vardu nurodomas objektas yra vadinamas referencijos objektu.
Tikrini vard referencija kelia dvi problemas. Pirma, kaip nustatyti tikrinio
vardo referencijos objekt? Antra, k laikyti tikrinio vardo reikme? Pirmoji,
referencijos objekto nustatymo problema ilg laik buvo neskiriama nuo
reikms problemos. Jei remtums Russello deskripcij teorija, turtume
tarti, kad tikrinio vardo, pavyzdiui, Aristotelis, reikm nustato vienokia
ar kitokia deskripcija, pavyzdiui, Aleksandro Makedonieio mokytojas.
Taiau individas gali skmingai vartoti Aristotelio, kaip ymiausio antikos
299
losofo, vard net neinodamas, kad jis buvo bsimojo karvedio moky-
tojas. Anot Neweno ir von Savigny, atsivelgdamas fakt Searleas ik-
l idj, kad tikrinio vado reikm apibria tam tikras bding deskripcij
pluotas. Searleo pluoto teorija yra deskripcij teorijos atmaina tikrinio
vardo Aristotelis reikm suvokia tas, kuris ino kelet bding io objek-
to deskripcij. Pagal pluoto teorij, bdingos deskripcijos, siejamos su tikri-
niu vardu, leidia nustatyti jo referencijos objekt. Vard reikms klausimas
ir j referencijos klausimas susilaukia to paties atsakymo: tas pats bding
deskripcij pluotas, apibriantis tikrinio vardo reikm, leidia nustatyti ir
tikrinio vardo referent
111
.
Searleo pluoto teorij, kaip ir visas kitas deskripcines referencines teorijas,
kritikavo Saulas Aaronas Kripke savo garsiame darbe Vardijimas ir btinyb
(Naming and Necessity)
112
, paraytame 1970-j saus Princetone skaityt
trij paskait pagrindu. Kripke tvirtina, kad tapatumas yra toks ryys, kuris
sieja kiekvien objekt su savimi, niekuomet nesieja joki dviej objekt ir
visuomet yra btinas. Tiesa sakant, tai yra logikos tapatumo dsnio interpre-
tacija. Anot Kripkes, tapatumo btinumas yra daugiareikms modalins
logikos teorema. i valg Kripke pritaiko prast tikrini vard, pavyzdiui
Franklinas, funkcionavimui apibdinti. Kai sakome sakin Franklinas galjo
niekuomet netapti vyriausiuoju pato virininku, apraome dalyk padtis,
kurios galjo bti visikai kitokios asmeniui, kuris buvo tas virininkas. Mes
apraome antifaktik situacij arba galim pasaul, kuriame yra tas pats
Franklinas, taiau jis tame pasaulyje nra vyriausiasis pato virininkas. Kitaip
tariant, sakinys Franklinas yra Franklinas btinai yra teisingas. Atsivelg
vis pripastam btin reikms tapatumo slyg reikalavim, pagal kur
iraikos a ir b turi t pai reikm tada, kai vien j pakeitus teiginyje su
modaliniu operatoriumi btina, kad kita, teiginio teisingumo vert lieka
nepakitusi, pakeiskime teiginyje btina, kad Franklinas yra Franklinas an-
300
trj Franklin numanoma deskripcija i pluoto btina, kad Franklinas
yra vyriausiasis pato virininkas. Aiku, kad is teiginys yra klaidingas, nes,
kaip anksiau parodme, Franklinas bt Franklinas net ir netaps tuo viri-
ninku. i operacij galime pakartoti su kiekvienu pluoto elementu ir gau-
ti tok pat rezultat. Taigi Searleo pluoto teorija yra nepriimtina.
Kripkes pasilytas pozityvus identikacijos problemos sprendimas va-
dinamas kauzalija teorija. J rekonstruosime, remdamiesi Newenu ir von
Savigny
113
. Kauzalioji referento identikacijos teorija teigia, kad referencijos
objektas nustatomas atskleidiant tam tikr prieastin komunikacijos gran-
din. i grandin prasideda nuo vardo davimo kai asmeniui (ar daiktui) su-
teikiamas tam tikras vardas. Toliau vardo vartojimo atvej grandin tsiama
taip, kad kiekvienas naujas vardo vartotojas j taria siekdamas nurodyti t
pat asmen (ar daikt), kur nurod ankstesnysis vartotojas. iai prieastinei
komunikacijos grandinei bdinga tai, kad j apibria to paties vardo vartoji-
m serija, kuri sieja komunikacinis vis kalbanij noras vartoti t objekto
vard, kuris buvo duotas pradinje grandins dalyje.
Komunikacijos teorijos pltotei vieni reikmingiausi buvo Paulo Griceo
(19131988) darbai. Jis siek sukonstruoti racionali komunikacijos teorij.
Jos pagrind sudaro subjektyvioji reikms teorija, kurioje Griceas tyrinjo
lingvistins reikms ir kalbaniojo ketinim, kitaip tariant, to, kas pasakyta,
ir to, k turjo galvoje sakytojas, ry. Griceo nuomone, kalbantysis visada
siekia tam tikr komunikacini tiksl, kuriuos klausytojas turt atpainti.
Nordamas paaikinti, kaip galima suprasti ne paodin iraikos reikm,
Griceas daro prielaid, kad yra pagrindiniai universals kooperavimosi prin-
cipai, kuriuos reikia imanyti. I kooperavimosi principo, jo nuomone, galima
ivesti tam tikras susikalbjimo maksimas (angl. maxims of conversation). Tas
maksimas, sekdamas Kantu, Griceas suskirsto keturias grupes pagal kie-
kybs, kokybs, santykio ir modalumo kategorijas.
301
Kokybs maksima tiesa. Nesakyk to, k manai esant klaiding. Nesakyk
to, ko negali pakankamai pagrsti.
Kiekybs maksima informatyvumas. Pateik tiek informacijos, kiek to rei-
kalauja pokalbio tikslas. Nepateik daugiau informacijos, negu reikalaujama.
Santykio maksima relevantikumas. Kalbk tai, kas svarbu.
Modalumo maksima aikumas. Venk iraikos miglotumo. Venk dvi-
prasmybi. Kalbk glaustai. Bk nuoseklus.
Jeigu kalbantysis laikysis vis susikalbjimo matric, jo panekovas atpa-
ins, k jis norjo pasakyti kalbiniu aktu.
Toliau tyrindamas kalbtojo teikiam reikm ir lingvistin reikm,
Griceas skiria keturias turinio ris ukoduot turin, nekoduot turin, tie-
sos slygot (angl. truth-conditional) ir tiesos neslygot turin. Ukoduotas
turinys yra tikroji reikm, kuri priskiriama tam tikrai iraikai. Ta reikm
yra gaunama aikinantis apibrimus ir paodinio interpretavimo bdu.
Nekoduotas turinys yra tos reikms, kurios suprantamos neanalizuojant
pai odi, tiesiog atsivelgiant kalbos kontekst, balso ton ir t. t. Tiesos
slygotas turinys yra toks, kuris gali bti klaidingas arba teisingas. Tai pri-
klauso nuo aplinkybi. Tiesos neslygotas turinys yra, kai iraikos teisingu-
mas ar klaidingumas nepriklauso nuo joki aplinkybi. Gali bti taip, kad
turinys priklausys vienai arba net kelioms rims i karto.
Griceo nuomone, ie apibdinimai gali paaikinti bent tris skirtingus i-
raik variantus konvencin implikatr, nekamj implikatr ir parei-
kim. Konvencin implikatra yra tada, kai iraika turi ukoduot turin,
bet nebtinai yra tiesos slygota. nekamoji kai iraika neturi ukoduoto
turinio, bet yra tiesos slygota. Pareikimas yra tada, kai iraika turi tiek u-
koduot turin, tiek teisingumo slygas.
Pabandysime paaikinti plaiau. Kas yra implikatra? inoma, ji turi iek
tiek bendro su logine implikacija, bet nelabai daug. Implikatros svok pa-
302
nagrinsime, remdamiesi Neweno ir von Savigny
114
vadu analitin loso-
j. Paprasiau bus pradti nuo nekamosios implikatros. sivaizduokime,
kad vaikas sako savo mamai: Mamyte, iandien per televizori vakare rodys
labai ger lm. iuo teiginiu vaikas prao leisti jam pairti lm. itaip
teigin galima interpretuoti tada, kai skiriamos pirmiau nurodyta kalbtojo
teikiama reikm ir lingvistin reikm. I tikrj vaiko teikiama reikm
mamyte, leisk pairti lm, lingvistin reikm vakare per televizori
rodo ger lm. Taigi implikatra iuo atveju yra sakinio lingvistins reik-
ms transformacija kalbtojo teikiam reikm. Pairkime, kokia ta im-
plikatra. i iraika neturi ukoduoto turinio, nes visai nereikia analizuoti
kiekvieno odio, kad suprastume, k nori pasakyti vaikas. Pakanka tiesiog
atsivelgti kalbos kontekst, vaiko iraikas ar balso ton. inoma, iuo
atveju reikia inoti, kad vaikai mgsta irti lmus per televizori, o tvai
yra sitikin, kad televizorius kenkia akims, kad nra ko tuiai leisti laiko, kad
reikia ruoti pamokas ir t. t. nekamj implikatr atveju sakinio reikm
interpretuojama ne lingvistini sutarim pagrindu, bet remiantis iniomis
apie prastus elgesio bdus ir kitokius kontekstui reikmingus dalykus. Kita
vertus, teiginys iandien per televizori rodys ger lm yra slygotas tie-
sos kadangi rodys lm, leisk man j pairti. Jeigu vakare gero lmo ne-
rodys, tai jau bus kitokia situacija ir kitoks aikinimas. Vadinasi, tai nekamoji
implikatra.
Kuo ji skiriasi nuo konvencins implikatros? Panagrinkime tok pavyz-
d: 1) Salomja Nris yra ymiausia lietuvi poet ir ji para Poem apie
Stalin. 2) Salomja Nris yra ymiausia lietuvi poet, taiau ji para
Poem apie Stalin. Abu sakiniai turi t pat propozicin turin, nes j tei-
singumo slygos yra identikos. Mums visai nesvarbu, ar yra dar ymesni
lietuvi poei, mes net galime neinoti, para ji t poem ar ne. ia svar-
bu kas kita. odelis taiau keiia sakinio prasm. Juo ireikiamas ymu-
303
mo ir paraymo kontrastas. Gal ta poema buvo visai netikusi? Pirmajame
sakinyje tokio kontrasto nra. Taigi konvencin implikatra remiasi lingvis-
tinmis konvencijomis, iuo atveju odeli ir bei taiau vartosenos skir-
tumais. Norint isiaikinti toki implikatr, tenka ikoduoti lingvistines
konvencijas.
Kaip aptikti implikatras? Pirmasis signalas, kuris rodo, kad susiduriame
su implikatra maksim nepaisymas kalboje. Pavyzdiui, vaikas, sakyda-
mas, kad per televizori bus rodomas geras lmas, mamai pateikia pertekli-
n informacij, nes ji taip pat skaito laikraius ir naudojasi panaiais infor-
macijos altiniais kaip ir vaikas. Turdami galvoje, kad vaikas yra racionaliai
veikiantis individas, galime spti, kad jis, paeisdamas maksim, siekia pasa-
kyti kak daugiau. Aiku, gali bti paeista ne tik i maksima.
Analitins kalbos losojos srities tyrinjimai pltojasi vairiomis krypti-
mis, ir j apvalga jau bt nuodugnesns nei msik analizs objektas.
304
ANALITIN ONTOLOGIJOS PROBLEMA
Tradicikai ontologija ( btis; dsnis, mokslas) suprantama kaip
losojos dalis, svarstanti, kas yra btis, btimi laikant tai, kas vienokiu ar
kitokiu bdu yra. Ontologija gilinasi bendriausias bties ypatybes, tiria ben-
driausias bties reikimosi prieastis ir dsningumus. Ontologijos termin i-
populiarino Christianas Wolas (16701754). Iki to laiko ontologijos tiriami
dalykai paprastai buvo vadinami pirmja losoja arba metazika. is ter-
minas atsirado Androniko Rodieio (gyvenusio Rodo saloje apytiksliai 70 m.
pr. Kr.) dka. Jis, tvarkydamas Aristotelio ratus, knygas, kuriose buvo svars-
tomos bties ir galutinio tikslo problemos, paymjo kaip einanias po pa-
saulio prigimt () tyrinjani veikal tai, kas eina po zikos (
). Terminas prigijo, juo labiau kad odelis reikia u, vir
ne tik padties erdvje prasme, yra ir tai, kas perengia prigimt, yra
vir jos. O Aristotelio pirmoji losoja kaip tik ir siek perengti patiriamj
tikrov, velgti u jos slypint pagrind.
Pats Aristotelis bties tyrim vadino pirmja losoja, imintimi (),
teologija ( ). Kartais ontologija dar vadinama bendr-
ja metazika. Mat, sekdami Christianu Wolu, kai kurie naujj laik -
losofai metazika vadino ne tik Aristotelio pirmojoje losojoje aptaria-
mus dalykus, pavyzdiui, svarstymus apie tai, kas yra btis, apie bties ris
arba kategorijas, apie prieastis, apie Diev, kaip galutins prieasties idj,
bet ir aikinimus apie siel bei pasaulio esm, kilm ir tiksl. Besiremiantieji
Wolfu, metazik skirst bendrj metazik arba ontologij ir specia-
lij metazik, kuri savo ruotu susideda i kosmologijos, psichologijos ir
teodicjos.
Nuo pat losojos atsiradimo iki Descarteso bties problema buvo lai-
koma pagrindine losone problema, nuo kurios priklauso visos kitos lo-
sons problemos, o ontologija pirmja ir pagrindine losojos dalimi.
305
Pavyzdiui, Aristotelio nuomone, pagrindiniai logikos dsniai yra logikos pa-
grindas dl to, kad jie yra ir bties dsniai. Dar anksiau Parmenidas, tarda-
mas, kad btis yra, o nebties nra, sako, kad btis yra amina, nes negali
bti i nieko atsiradusi. Ji yra nekintanti, nes kisti galt tik virsdama neb-
timi. Matome kintant pasaul, bet kitimas yra tik iliuzija. Pasaulio kitimas
iliuzija, o btis nra iliuzija. Ji tikr tikriausia realyb. Visi samprotavimai at-
siremia bt, kaip tviriausi mstymo pagrind.
inoma, nuomons, kas yra btis, rykiai skyrsi. Jonijos losofams
ankstyvosios gamtos losojos atstovams btis buvo kintantis pasaulio
pradas vanduo, oras ar neapibrtas pagrindas. Herakleitui btis tai
nuolat kintanti ugnis. Vlyvosios gamtos losojos atstovams btis buvo ne-
kintantys pradai ar tutumoje judantys nedals ir nekintantys atomai, kaip
man Demokritas Abderietis. Platonui btis tai mstymo objekt, kaip
amin, nekintani idj, pasaulis. Aristoteliui btis daiktai ir individai
bei visuose juose realiai esanti esm.
Pirmiausia Parmenidas, o vliau Platonas ir Aristotelis ikelia bties pai-
nimo problem. Aristotelio nuomone, pirmasis ir tikrasis painimo objektas
yra gamtin tikrov, mogikasis elgesys ir kryba. Proto painimas, anot
jo, prasideda jusliniu patyrimu. Neturdamas reikiamos jusls tam tikriems
daiktams suvokti, mogus negalt inoti j esms. Todl juslinis patyrimas
yra intelektualinio painimo pagrindas. Btis pirmja prasme, daiktai ir indi-
vidai, Aristotelio nuomone, yra suvokiami tiesiogiai juslmis. Intelektas, pa-
sak Aristotelio, turi gali velgti juslinio suvokimo pateiktame vaizde tai, kas
yra bendra suvokiamiems objektams. Bendryb galime painti tik i atskiry-
bi. Bendrumas yra imanentus atskiriems daiktams ir juose realizuotas.
Kadangi bendryb yra bendryb daugeliui dalyk, tai ji negali bti sava-
rankika btis arba substancija, tai, kas egzistuoja nereikalaudamas kito bu-
vimo. Substancija gali bti tik atskiras daiktas ar individas. Bendryb, pasak
306
Aristotelio, negali bti analizuojama kaip savarankikai egzistuojantis realus
esinys. Bendryb yra objektyviai reali tik pagal turin, bendrumo form jai
suteikia ms protas. Kad antrins esms negldi subjekte, paaikja tai
i ko: apie paskir mog kaip apie subjekt pasakoma, kad tai mogus, bet
mogus negldi subjekte juk paskirame moguje negldi mogus. [...].
Jei kas nors gldi subjekte, tai niekas nekliudo, kalbant apie subjekt, kartais
pasakyti pavadinim to, kas gldi subjekte, bet jo apibrimo negalima apie
j pasakyti. O antrini esmi, kalbant apie subjekt, pasakomas ir apibri-
mas, ir pavadinimas, nes mogaus apibrimas tinka paskiram mogui, taip
pat tinka ir gyvos btybs apibrimas. Tad esm nepriklauso prie t dalyk,
kurie gldi subjekte.
115
Todl bendryb tik turinio atvilgiu yra reali, nes i-
reikia esm, vienod visiems individams.
Bendra esme apibdindamas individ, protas bendryb susieja su bti-
mi. I ia nesunku suvokti, kad Aristoteliui esm yra suvokiama protu ir yra
loginio tyrimo dalykas, o daikto ir individo egzistencija patyrimo dalykas.
Vliau Tomas Akvinietis, ipltojs i Aristotelio mint, suformulavo esms
ir egzistencijos perskyr, tardamas, kad i esms egzistencijos ivesti nema-
noma. Tuo remdamasis, jis ginijo Anzelmo Kenterberieio pateikt onto-
login Dievo buvimo rodym (tai, kad tobuliausia mstoma esyb privalo
egzistuoti realiai). Panaiai ir Dunsas Skotas tar, kad individualumas ir eg-
zistavimas yra pastami intuityviai, o esms ir bendrumas imstymu, nes
Dievas egzistuojant pasaul kuria savo laisva valia, pagal plan, kuriame es-
ms yra sugalvotos protu. Todl Dunsui Skotui egzistencins prielaidos nra
pagrindiamos protu, jos pastamos intuityviai.
Williamui Ockhamui ir kitiems via moderna atstovams esm nra reali.
Ockhamo nuomone, atskirus daiktus, kaip egzistuojanius ir individualius,
mes pastame intuityviai. Toliau, abstraktaus painimo bdu, daiktus ms-
tome neapibrtai, nekonkreiai, nebeskirdami j nuo kit panai daikt ar
307
individ. is neapibrtas daikto painimas ir yra universalija. Nra jokios es-
ms, kuri bt vienaprasm ir taip realizuota daugelyje individ, kad j bt
galima atskirti nuo individuali poymi. Todl universalija nra objektyviai
reali, jos turinys nra objektyviai pagrstas. Veikiau ji yra proto konstrukcija,
atsiradusi dl abstraktaus painimo ir skiriasi nuo konkreios minties, ku-
ri teikia intuityvus painimas. Universalija Ockhamui yra daugelio daikt
enklas. Suprantama, kad atmetus esms realum, painimui tampa nerei-
kalingos rys ir gimins. Ockhamas ir suformuluoja ontologinio taupumo
princip, kuris inomas Ockhamo skustuvo pavadinimu visos nebtinos
egzistencins prielaidos turi bti atmestos, kitaip tariant, to, k galima pasa-
kyti, remiantis maesniu esmi skaiiumi, nereikia sakyti remiantis didesniu
j skaiiumi. Ockhamo ontologinio taupumo princip galima formuluoti ir
taip
116
: objekto O egzistavimo postulatas yra nereikalingas, jeigu objektas gali
bti sudarytas i egzistuojani komponent. Pavyzdiui, jei kambaryje yra
stalas ir kd, nebtina, juos ivardijus, tarti, kad kambaryje yra bald. iuo
atveju objektas O (baldai) yra konstruktyviai nereikalingas. Antra, objekto O
egzistavimo postulavimas nereikalingas ir tuo atveju, jei egzistavimo prielai-
da daroma remiantis tokia reikinius aikinania teorija, kuri turi fundamen-
talesn teorinio aikinimo alternatyv, nesiremiani objekto O egzistavimo
prielaida. Tada O yra teorikai nereikalingas. Ockhamo ontologinio taupumo
principas yra negatyvus, nes jis tik parodo, kuriais atvejais egzistencijos prie-
laidos yra nepagrstos. O kada jos pagrstos?
Galima sakyti, kad senojoje losojoje nekilo abejoni dl to, kad egzis-
tuoja atskiri daiktai ir individai, o ontologiniai nesutarimai buvo susij su
bendrj svok realumo problema, kuri, gijusi realizmo ir nominalizmo
gino pobd, vienaip ar kitaip buvo sprendiama per visus viduramius,
pradedant XI a. Beje, sveikam protui abejoni dl atskir daikt ir individ
egzistencijos nekyla. Hamletas galjo kankintis dl to bti ar nebti, bet
308
ne dl to esu a ar mans nra. Tokia problema nekamuot jo net ir visai
iprotjusio. Joks nominalistas neabejojo ir nesiginijo dl atskir daikt bei
individ egzistavimo. Kitaip atsitiko su modernija losoja, kurios grind-
jas buvo Descartesas.
Kaip esame minj, Descarteso dka losonis mstymas nusigr
nuo bties problemos. Jei, sekant Descartesu, btis yra ivedama i ms-
tymo, neivengiamai ikyla egzistencini prielaid, susijusi ne tik su ben-
drosiomis svokomis, bet ir su atskirais daiktais bei individais, pagrindimo
problema. Descartesas j sprendia savo Metaziniuose apmstymuose ir
prieina ivad, kad tik neapgaudinjanio Dievo idja yra egzistencins prie-
laidos garantas. Taiau, mstant pagal Descarteso pasilyt schem, reikia
pagrsti ir Dievo egzistavim. Descartesas tai padaro, remdamasis Anzelmo
Kenterberieio pasilytu ontologiniu Dievo buvimo rodymu, kuris yra dau-
giau nei abejotinas. J, pavyzdiui, kaip nepagrst, atmeta Tomas Akvinietis.
Nors ontologinis Dievo buvimo argumentas yra nepagrstas, Descartesas
tiesiog neturi kitos ieities. Nuosekliai mstydamas, jis negali remtis kitokio
pobdio argumentu, nes ir Dievo bt iveda i mstymo. Taigi Descartesui
egzistencini prielaid grindimas tampa rimta problema. Poreikis grsti eg-
zistencines prielaidas bus bdingas visai Descarteso poirio bties ir ms-
tymo santyk besilaikaniai losonei tradicijai.
Apvietos losofai sek Descartesu. Vieninteliais painimo altiniais jie
laik prot ir patyrim, o vieninteliu ir absoliuiu autoritetu painime
mogaus prot. Apvietos losojos virne ir brandiausia jos idj iraika
tapo Immanuelio Kanto kritikos tiek grynojo, tiek praktinio proto kriti-
ka. Kanto nuomone, metazika, kaip teorija, kuri, remdamasi vien grynuoju
protu (ia Kantas pasiduoda Descarteso taigavimams), svarsto virpatyri-
minius bties pradus ir principus, yra negalima, nes mes galime a priori
stebti daiktus tiktai juslinio stebjimo forma, bet ir ja mes objektus galime
309
painti tik taip, kaip jie mums (ms jutimams) gali reiktis, o ne tokius, ko-
kie jie gali bti patys savaime
117
.
Sukritikavs tradicin metazikos udavini sprendim, Kantas suformu-
luoja nauj metazikos, kaip vienintelio manomo painimo grynuoju protu,
samprat. Anot Kanto, metazik reikt suskirstyti grynojo proto speku-
liatyvaus taikymo metazik ir grynojo proto praktinio taikymo arba papro-
i metazik.
Spekuliatyviojo taikymo metazik Kantas dar vadina gamtos metazika
arba metazika siaurja prasme. Gamtos metazika apriorini svok pa-
grindu tiria visk tiek, kiek tai egzistuoja (o ne tai, kas turi bti). Ji smulkiau
skirstoma transcendentalin losoj ir grynojo proto ziologij. Pastaroji
tiria gamt, t. y. duot objekt visum (nesvarbu, ar jie duoti pojiais, ar
stebjimo bdu), ir todl yra ziologija. O pirmoji tiria tik intelekt ir pat
prot vis svok ir pagrindini teigini, susijusi su objektais apskritai, sis-
temoje, neatsivelgdama objektus, kurie bt duoti. O transcendentaliniu
Kantas vadina kiekvien painim, kuriam apskritai labiau rpi ne objektai,
bet bdas, kuriuo mes pastame objektus, kiek is bdas turi bti galimas
a priori
118
. Toki svok sistema bt vadinama transcendentaline losoja.
Taigi metazika, kuri siekia bti mokslu, o ne nuolatini gin, prietaravi-
m ir klaid arena, privalo tirti ne transcendentinius objektus, bet painimo
bd, kiek jis galimas a priori. Painimo bdas, o ne btis yra pagrindinis,
Kanto poiriu, losojos udavinys. Kanto vartojamas odis transcendenta-
linis gali suklaidinti maiau atid skaitytoj. Lygiai kaip transcendentalinis
pasaulio painimas reikia bd, kuriuo pastamas pasaulis, o ne pasau-
lio painim, taip ir transcendentalinis Dievo painimas nereikia Dievo
painimo.
I i dviej moderniosios losojos pavyzdi matome, kad egzisten-
cini prielaid pagrstumo problema yra svarbi podekartinje losojoje.
310
Descartesas links manyti, kad egzistencins prielaidos yra pagrindiamos (re-
miantis ontologiniu Dievo buvimo rodymu), o Kanto nuomone, tokios prie-
laidos nra pagrindiamos. Kartu primename, kad senojoje losojoje susi-
drme nebent su klausimu, kurios egzistencins prielaidos yra nepagrstos.
Naujai egzistencini prielaid problema ikyla analitinje losojoje. Jau
Frege atkreipia dmes tai, kad tik teiginio kontekste odis turi reikm.
Tikrinio vardo reikm yra objektas, kur tas vardas nurodo. Mintims, ku-
rios ireikiamos teiginiais ir kurios priklauso objektyvios nerealybs sriiai,
Freges nuomone, gali bti priskiriamos teisingumo verts. Teiginio reikm
ir yra jo teisingumo vert, o teiginio prasm tai tuo teiginiu reikiama min-
tis. Panaiai samprotauja ir Wittgensteinas, tardamas, kad tik teiginys turi
prasm; tik teiginio kontekste vardas turi reikm (3.3). Jo nuomone, tei-
ginio prasm yra jo ir atomini fakt buvimo ar nebuvimo galimybi atiti-
kimas arba neatitikimas (4.2). inoma, prie tai reikia daryti prielaid, kad
tikrov yra lyginama su teiginiu (4.05) ir kad teiginys gali bti teisingas arba
klaidingas tiktai bdamas tikrovs vaizdas (4.06). Vienaip ar kitaip aptariant
teigini bei svok ar tikrini vard reikmes ir prasm, btinai ikyla egzis-
tencini prielaid problema. Traktate Wittgensteinas pasilo savit onto-
login koncepcij, kuri leidia interpretuoti egzistencines prielaidas. i kon-
cepcija priima Descarteso prielaid visa, kas gali bti ivesta, ivedama i
mstymo. Wittgensteino ontologins prielaidos yra tokios: 1) pasaulis yra
visa, kas atsitinka (1); 2) tai, kas atsitinka, yra faktas, atomini fakt buvimas
(2). Wittgensteinui pasaulis yra atsitinkantis, vykstantis, o toks ir yra paty-
rimo turinys. Taip interpretuoti Wittgenstein leidia jo prielaida, kad mes
susidarome fakt vaizdus (2.1), o vaizdas yra faktas (2.141). Kad bt vaiz-
das, faktas turi turti kak bendra su atvaizduotuoju (2.1). Vaizde ir atvaiz-
duojamajame turi bti kakas tapatu, kad vienas apskritai galt bti kito
vaizdas (2.161). Wittgensteinui vaizdas gali atvaizduoti visoki tikrov, kurios
311
form jis turi. Pavyzdiui, erdvinis vaizdas visa, kas yra erdvika, spalvinis
vaizdas visa, kas yra spalvota. Taiau vaizdas negali atvaizduoti savo atvaiz-
davimo formos; jis j parodo (2.172). Tai, k kiekvienas vaizdas privalo turti
bendra su tikrove, kad i viso galt j atvaizduoti, yra login forma. Taigi
tikrov turi login form (r. 2.18). Toliau. Loginis fakt vaizdas yra mintis
(3), o mintis yra prasmingas teiginys (4). Faktas, vaizdas, mintis ir teiginys
Wittgensteinui yra vienas kit atitinkantys dalykai, turintys bendr login
form. Dl tokios ontologins struktros yra manoma, kad teiginys turt
prasm ir kad jis bt lyginamas su tikrove. Kaip tikrovs vaizdas teiginys gali
bti teisingas arba klaidingas.
Kaip matome, Traktato ontologija labai skiriasi nuo tradicins. Vis pir-
ma, pamatinis ontologinis konstruktas joje yra faktas, o ne daiktas. Antra,
Wittgensteinui faktai egzistuoja loginje erdvje. Todl logikos ir bties
santykis jam yra kitoks, negu tradicinje losojoje: logika lemia bt, o ne
atvirkiai. Taiso Wittgensteinas ir Descartes pirminis yra ne mstymas,
o login mstymo forma. Teiginys gali atvaizduoti vis tikrov. Taiau jis ne-
gali atvaizduoti to, k privalo turti bendra su tikrove, kad galt j atvaiz-
duoti, logins formos. Kad galtume atvaizduoti login form, turtume
persikelti su teiginiais u logikos, t. y. u pasaulio. Taigi teiginys negali at-
vaizduoti logins formos: ji atsispindi jame. To, kas atsispindi kalboje, ji ne-
gali atvaizduoti (4.12). Panaiai yra ir su mstaniuoju subjektu. Mstanio,
atvaizduojaniojo subjekto nra. Subjektas nepriklauso pasauliui, bet yra
jo riba (5.632). Kur pasaulyje galima pastebti metazin subjekt? klau-
sia Wittgensteinas. Tu sakai, kad tai visikai taip, kaip akies ir regjimo
lauko atveju. Bet akies tu i tikrj nematai. Ir niekas regjimo lauke nelei-
dia daryti ivados, kad jis yra matomas akimi (5.633). Egzistencins prie-
laidos ankstyvojoje Wittgensteino losojoje yra nepagrindiamos ir kalba
neireikiamos.
312
Paskaitoje apie etik
119
Wittgensteinas

aikina: Jeigu a sakau: A ste-
biuosi tuo, kad pasaulis egzistuoja, tai piktnaudiauju kalba. Leiskite man
tai paaikinti: visikai gera ir aikia prasme galiu sakyti, kad stebiuosi kakuo,
kas vyko; mes visi puikiai suprantame, k reikia, kai a sakau, jog mane
nustebino uns dydis, nes tas uva buvo pats didiausias i kada nors man
matyt []. Visais tokiais atvejais a stebiuosi tuo, kas konkreiai atsitinka,
bet galiau sivaizduoti situacij, kai to nebt atsitik. A stebiuosi uns
dydiu, nes galiu sivaizduoti maesn, prast matmen un, kurio buvimu
nesistebiau. odiai, a stebiuosi, kad tai ir tai egzistuoja, turi prasm tik
tada, kai galiu sivaizduoti, jog tai neegzistuoja []. Todl beprasmika saky-
ti, kad mane stebina pasaulio egzistavimas, nes a negaliu sivaizduoti, kad jis
neegzistuoja. inoma, galiau stebtis mane supaniu pasauliu, tokiu, koks
jis yra. Jeigu, pavyzdiui, nuostab pergyveniau velgdamas ydr dan-
g, galiau stebtis ydru dangumi, kuris skirtsi nuo debesimis aptrauk-
to dangaus. Taiau ne t turiu galvoje. A stebiuosi dangumi, kad ir koks jis
bebt. Gal kam nors kils pagunda sakyti, kad tai, kuo stebiuosi, yra tauto-
logija, btent, stebiuosi dangumi, kuris yra ydras arba neydras. Taiau be-
prasmika sakyti, kad k nors stebina tautologija []. Dabar matau, kad ie
beprasmiai teiginiai buvo beprasmiai ne dl to, kad a dar neradau teisingos
iraikos, beprasmikumas buvo j esm. Nes tai, k norjau padaryti, tai
perengti pasaulio ribas, arba, tai tas pats, kai perengti prasmingos kalbos
ribas. Egzistencija rodo save, ji yra neireikiama. Norint rodyti pasaulio
buvim, anot Wittgensteino, tekt ieiti u pasaulio. Bet tai nemanoma. I
tikrj esama kakas neireikiama. Tai rodo save, tai mistika (6.522 ). Ne
tai mistika, kaip pasaulis yra, o tai, kad jis yra (6.44). Egzistencini prielaid
nemanoma rodyti, nes j nemanoma ireikti kalba.
Toki ivad Wittgensteinas prieina, remdamasis Traktate pateikta on-
tologine sistema, kuri, jo nuomone, yra akivaizdi. Reikia pasakyti, kad eg-
313
zistencini prielaid grindimas yra slygotas ontologins sistemos, kurios
laikomasi.
Vlyvajame veikale Filosoniai tyrinjimai Wittgensteinas atsisako vis
ms mint pamatini ontologini prielaid to, kad pasaulis yra fakt,
bet ne daikt visuma; fakto, vaizdo, minties ir teiginio kaip loginio vaizdo
prielaidos; tiesioginio tikrovs atsispindjimo prielaidos. Taiau jis tebesire-
mia kitomis svarbiomis Traktato prielaidomis: tuo, kad losoja yra ne te-
orija, bet veikla, ir losofavim sudaro aikinimai (losojos tikslas yra loginis
mini nuskaidrinimas); antra, kad kalbos ribos ymi mano pasaulio ribas, o
visa losoja yra kalbos kritika (4.0031), ir pagaliau, treia, kad apie k ne-
galima kalbti, apie tai reikia tylti (7).
Filosoniuose tyrinjimuose Wittgensteinas nagrinja kasdienins kal-
bos funkcionavimo ypatumus. Tiems ypatumams analizuoti svarbiausia
tampa kalbinio aidimo koncepcija, kuri Wittgensteinas apibdina taip:
Galime taip pat sivaizduoti, kad visas odi vartojimo procesas yra toks
aidimas, kur aisdami vaikai imoksta savo gimtj kalb. Tokius aidimus
vadinsiu kalbiniais aidimais (vok. sprachspiele; r. 7). Yra nesuskaiiuojama
vairov vartojimo bd to, k vadiname enklais, odiais, sakiniais. Ir
i vairov nra kakas nekintama, amina; atsiranda nauji kalbos tipai, ga-
lima sakyti, nauji kalbiniai aidimai, o kiti pasensta ir yra pamirtami [].
Terminas kalbinis aidimas turi pabrti tai, kad kalbjimas yra tam tikros
veiklos ar gyvenimo formos dalis (23).
Kadangi enklai, teiginiai, sakiniai, odiai vartojami daugybe bd, tai
egzistencini prielaid (kurios susijusios ne su ms mini ir tikrovs, ko-
kia ji yra pati i savs, atitikimu, o su j ir tam tikros gyvenimo formos ati-
tikimu) pagrindimas ar netgi formulavimas i tikrj tampa problemikas.
Wittgensteino nuomone, tik tam tikros sistemos viduje galime kalbti apie
patvirtinimus ir paneigimus, rodymus ir tiesas. Vaikas mokosi tikti daugy-
314
be dalyk. Tai yra jis mokosi veikti, remdamasis iuo tikjimu. Palaipsniui su-
siformuoja sistema to, kuo jis tiki. ioje sistemoje kai kurie dalykai sitvirtina
nepajudinamai, o kai kas lieka labiau ar maiau tvaru. Tai, kas nepajudinama,
tokiu yra ne dl akivaizdumo, ar savaiminio aikumo, o dl to, kad patikina-
mai patvirtinama viso to, kas supa (144)
120
. Praddami kakuo tikti, mes
tikime ne atskiru teiginiu, o visa teigini sistema (141).
Kiekvienas bandymas, kiekvienas hipotezs patvirtinimas ar paneigimas
vyksta jau tam tikros sistemos viduje. Ir i sistema nra daugiau ar maiau
savavalikas ir abejotinas vis ms argument ieities takas, ne, ji priklau-
so esmei to, k mes vadiname argumentais. i sistema ne tiek ieities takas,
kiek visuma, kurioje argumentai yra gyvybingi (105).
Vlyvojo Wittgensteino nuomone, ms empirini teigini sistemoje ne
tik logikos teiginiai, bet ir empirini iraik pavidal turintys teiginiai pri-
klauso mstymo ir kalbini struktr funkcionavimo pagrindams. Todl fak-
to teigini atskyrimas nuo logikos teigini metodologikai nra vaisingas.
Tik kalbini aidim kontekste vartojamas odis gyja reikm. odio
reikm yra jo vartojimas kalboje. Dabar Wittgensteinas nepripasta joki
apriorini instrukcij ar taisykli, kurios leist determinuoti teigini teisin-
gum ir pasaulio struktr. Nra jokios universalios ontologijos, jokios pa-
matins logins erdvs. Tiesa tampa vidine kalbinio aidimo ypatybe, kuri
tas aidimas ir lemia. Todl Wittgensteinas ontologins tiesos svok mo-
tyvuotai keiia tikrumo svoka, nes tikrumas intuityviai priklauso vidinms
kalbinio aidimo ypatybms, o tiesa, kaip universali ypatyb, nepriklauso.
Krinyje Apie tikrum Wittgensteinas pateikia toki tikrumo samprat:
odiu tikrumas mes ireikiame visik sitikinim, nebuvim joki abe-
joni, ir tuo siekiame tikinti kitus. Tai subjektyvus tikrumas. O kada mes
galime kalbti apie objektyvj tikrum? kai klaida nemanoma. Taiau
koks tai nemanomumas? Gal klaida turi bti logikai atmetama? (194).
315
Atsakymas aikus ir taip. inoma, kad ne. Teiginys teisingas ar klaidingas
reikia tik tai, kad turi bti galimyb j priimti ar atmesti. Taiau tai nieko
nesako apie tai, koks yra tokio sprendimo pagrindas (200). Jei visa kalba
u tam tikr hipotez ir nra joki prie, ar ji yra visikai tikra? J tokia ga-
lima pavadinti(200). Kitaip tariant, objektyvaus tikrumo kaip ir nelieka, jis
sutampa su subjektyviu tikrumu.
Polemizuodamas su Mooreu, tvirtinusiu, kad jis ino, jog tai yra jo ranka,
Wittgensteinas klausia, kodl mes negalime sivaizduoti kitaip: Kaip a gal-
iau suabejoti, kad turiu dvi rankas? Kodl a niekaip negaliu to sivaizduoti?
Kuo a tikiau, jei tuo netikiau? Wittgensteino atsakymas yra toks: Kol
kas a neturiu visikai jokios sistemos, kurioje tokia abejon galt egzis-
tuoti(247). Kitaip tariant, a neabejoju tuo, kad mano ranka egzistuoja, kai
neinau jokio alternatyvaus kalbinio aidimo, galinio kelti toki abejon. O
pats kalbinis aidimas yra manomas tada, kai, pradjs j aisti, a galiu to-
liau aisti kiek noriu, nesusipainiodamas savo veiksmuose. Taigi, egzistencine
prielaida galima pasikliauti, jeigu manoma kiek norint tsti kalbin aidim,
kuriame ji daroma, ir nepavyksta suformuluoti kalbinio aidimo, kuriame
ta prielaida yra ginytina. Jokios beslygikos, nepriklausanios nuo kalbinio
aidimo egzistencins prielaidos pagrsti nra manoma.
Vien vaizding egzistavimo prielaid grindimo interpretacij silo
amerikiei losofas Hilary Putnamas knygoje Protas, tiesa ir istorija
121
.
sivaizduokite, kad mogikj btyb (tarkime, jus paius) ioperavo pik-
tadarys mokslininkas. Js smegenys buvo atskirtos nuo kno ir dtos sta-
tin su maitinamuoju tirpalu, palaikaniu j gyvybingum. Nerv galns
buvo prijungtos prie tam tikro galingo kompiuterio, sukurianio asmeniui,
kuriam priklauso tos smegenys, tobul iliuzij, kad viskas yra kaip ir anks-
iau. Tarsi aplinkui bt mons, daiktai, dangus ir t. t.; taiau i tikrj visa,
k jauia ms veikjas, kitaip tariant, js, yra elektroniniai impulsai, kom-
316
piuterio perduodami js nerv galnms. Kompiuteris yra tiek protingas,
kad ms veikjui pabandius pakelti rank, kompiuterio reakcija bus ju-
timo ir matymo, kaip ranka kyla, prieastis. Maa to, keisdamas progra-
m, piktadarys mokslininkas gali priversti auk pajusti bet koki situacij
ar aplink, kurios jis tik nori. Jis gali i atminties itrinti smegen operacijos
prisiminim, todl auka manys, kad dabartin aplinka buvo vis laik. Aukai
gali net atrodyti, kad ji dabar sdi ir skaito ituos odius apie keist, bet vi-
sikai netiktin prielaid, kad yra toks piktadarys mokslininkas, kuris pa-
alina monms smegenis ir sudeda jas statines su maitinamuoju tirpalu,
palaikaniu j gyvast. Smegen nervins skaidulos prijungtos prie ypa ga-
lingo kompiuterio, palaikanio asmens, prie kurio smegen jos prijungtos,
tobul iliuzij, kad...
122

sivaizduokime, kad visa i istorija tikra tiesa. Ar galtume mes, jei btu-
me tokios smegenys statinje, sakyti arba pagalvoti, kad tokie esame? Panai
problema, gal netgi subtiliau, suformuluojama ir sprendiama pagarsjusia-
me lme Matrica. Putnamas tvirtina, jog teiginys, kad mes i tikrj esame
smegenys statinje, negali bti teisingas, nors jis ir nepaeidia zikos dsni
ir visikai suderinamas su ms patyrimu. Jis negali bti teisingas, nes tam
tikra prasme pats sau prietarauja.
Pasak Putnamo, save neigiantis yra toks teiginys, kurio teisingumas sly-
goja jo klaidingum. Pavyzdiui, teiginys Visi bendrieji teiginiai yra klaidin-
gi. Taiau is teiginys yra bendrasis. Jeigu jis teisingas, tai turi bti klaidingas.
Vadinasi, jisai klaidingas. Putnamas yra sitikins, kad visi save neigiantys tei-
giniai yra klaidingi. ita Putnamo ivada kelia kai kuri abejoni. Pirmiausia
dl to, kad teisingas arba klaidingas gali bti tik konkretus teiginys. O ia,
kaip ir Tarskio svarstytame melagio paradokse, nenurodomas joks teigi-
nys, kurio teisingum ar klaidingum teigiame. Iraika bendrieji teiginiai
negali turti teisingumo verts kaip savybs. Todl iraika visi bendrie-
317
ji teiginiai yra klaidingi sudaryta netaisyklingai ir nra bendrasis teiginys.
prastas bendrojo teiginio (beslyginio savybinio) pavidalas bt S yra P arba
S nra P. Bendrieji teiginiai nra subjektas (S), o bti klaidingu nra pre-
dikatas (P). Beje, save neigiantys teiginiai yra manomi. Jiems galima suteikti
pavidal: S nra S (arba S yra ~S). Tai kontradikcijos, kurios visada klaidin-
gos, o element, apie kuriuos jos kalba, klass yra tuios. Taiau iraika
Visi bendrieji teiginiai yra klaidingi nra kontradikcija, ir, aiku, nra visada
klaidingas teiginys. (Kontradikcija bt visi bendrieji teiginiai nra bendrie-
ji teiginiai.) Ir prieingai, tapatumo dsnis S yra S yra tautologija visada
teisingas teiginys.
Toliau Putnamas samprotauja taip: Kartais tvirtinimas vadinamas save
nuneigianiu, jeigu jo klaidingum slygoja prielaida, kad i viso yra tvirti-
nama. Pavyzdiui, tvirtinimas A neegzistuoju yra save neigiantis (kiekvie-
nam a). Todl, kai kakas mano, jog jis egzistuoja, tai galima bti tikram,
kad jis egzistuoja (kaip tvirtina Descartesas).
123
Su ankstesniu Putnamo
samprotavimu nebuvo galima sutikti, o ir paskutinysis kelia rimt abejoni.
Pirma, ar a pasakysi, kad a egzistuoju, ar to nesakysiu, vis tiek egzistuo-
siu. Jei, tarkime, pasaks a egzistuoju a po kiek laiko numirsiu, tai mano
odiai, tarkime, atkurti magnetofono, bus klaidingi, taiau ankstesniame
kalbiniame kontekste bus teisingi. Kita vertus, jei a igirstu odius a eg-
zistuoju, tai nereikia, kad tas, kuris itar tuos odius, egzistuoja. Kitaip
tariant, a pirmiau egzistuoju, o paskui sakau a egzistuoju. Ne i iraikos
a egzistuoju kyla, kad a egzistuoju, o i to, kad a egzistuoju, kyla iraika
a egzistuoju. ia ir gldi Descarteso klaidos esm. ia ir pradeda painiotis
Putnamas.
Prisiminkime ir tai, k esame kalbj, kai aikinoms Freges losones pa-
iras (134 p.). I tikrj joks eksperimentas nerodo objekto egzistencijos, o
tik tai, kad objektas turi arba neturi tam tikr savybi, nes bti teisingas ir
318
atitikti tam tikr dalyk padt gali tik teiginys, o iraika S yra nra teigi-
nys. Tarkime, kad iraika S yra bus klaidinga. Tada iraika S nra turt
bti teisinga. Taiau nra kam nebti, nes to nra. Tada S nra negali bti
teisinga. Vadinasi, ji klaidinga. Gauname toki ivad: negatyvus egzisten-
cinis teiginys yra teisingas tada, kai jis yra klaidingas. Tai yra save neigiantis
teiginys, sakyt Putnamas. Remiantis jo logika, tekt tarti, kad prieinga i-
raika bus teisinga, t. y. jos teigimas turi bti visada teisinga iraika. Todl
S yra visada teisinga, ir, kam tik a priskiriau buvim, visada bus. Aiku, tai
nesmon. Toks samprotavimas yra klaidingas.
ia reikt atkreipti dmes tai, kad iraik S yra ir S nra negalima
pertvarkyti iraikas S yra S ir S nra S, nes odis yra ia vartojamas ne-
vienodu bdu. Iraikoje S yra P jis pasirodo kaip jungtis, siejanti subjekt
ir predikat. Iraikoje S yra S ir S nra S odis yra pasirodo kaip lygybs
enklas, o iraikose S yra ir S nra kaip egzistencijos iraika. tai atkrei-
pia dmes tiek Frege, tiek Wittgensteinas
124
. Anot jo: K reikia sakyti, kad
sakinyje ro yra raudona [odis] yra turi skirting reikm, nei sakinyje
dukart du yra keturi? Jei atsakoma, es tai reikia, jog ie odiai paklsta
skirtingoms taisyklms, galima pasakyti, kad ia turime tik vien od. O jei
man rpi tik gramatikos taisykls, tai jos ir leidia vartoti od yra abiejuose
sryiuose. Taiau taisykl, rodanti, kad iuose sakiniuose odis yra turi
skirtingas reikmes, kaip tik ir leidia mums od yra pakeisti lygybs en-
klu antrajame sakinyje ir draudia t daryti pirmajame sakinyje (558).
Taigi, prieiname prie toki ivad. Pirma, abejotina, ar save neigianius
teiginius, kurie visuoment yra klaidingi, i viso galima vadinti teiginiais ir pri-
skirti jiems klaidingumo reikm. Antra, negalima tvirtinimo, kurio klaidin-
gum slygoja prielaida, kad i viso yra tvirtinama, vadinti save neigianiu
teiginiu. tai atsivelgus griva visas Putnamo samprotavimas apie smege-
n statinje problem ir vis Putnamo referencijos sprendim.
319
Toliau Putnamas samprotauja taip. Jeigu mes esame smegenys statin-
je, tai tada i tikrj negalime nurodyti iorini objekt, nes esame nesu-
sij su realiais pasaulio daiktais, geriausiu atveju mes susij su kompiuterio
programa. Todl smegenys statinje klysta, kai sako ia stovi stalas, nes jos
turjo galvoje tikr stal, kuris slygojo tok sprendin. Tai pasakytina apie
visus referencinius teiginius. Tai tinka ir teiginiui a esu smegenys statinje.
Tariama, kad is teiginys yra referencinis teiginys apie realias smegenis stati-
nje. Taiau ms smegenys statinje niekada nesusidr su realiomis sme-
genimis ir su realia statine. Mums duota tik mainos generuota vis objek-
t haliucinacija
125
. Jeigu tokie smegen statinje referentiniai tvirtinimai yra
klaidingi, tai teiginys A esu smegenys statinje irgi klaidingas.
I tikrj iame rodyme daroma tezs pakeitimo klaida. Klaidingas yra tei-
ginys: A inau, kad a esu smegenys statinje, bet ne teiginys A esu sme-
genys statinje. i teigini teisingumo slygos nra vienodos, t. y. ne visada,
kai teisingas pirmasis teiginys, bus teisingas ir antrasis, ir kai teisingas antrasis
teiginys, bus teisingas ir pirmasis. Pagalvokime apie toki situacij. Yra toks
aidimas, kai po vienu i trij apvot puoduk padedamas loimo kauliu-
kas. Vieno aidjo papraoma sidmti, po kuriuo puoduku yra kauliukas,
o kitas greitais judesiais kaitalioja puoduk padtis ant stalelio taip, kad prie-
ininkas nespt pastebti puodelio su kauliuku vietos. Tarkime, kad stebin-
tysis susipainiojo ir nebeino, kur stovi reikiamas puodelis, taiau jam reikia
spti. Jis spja aklai ir tegu atspja: Kauliukas yra po ituo puoduku, sako jis.
Prieininkas pasitikslina: Tu inojai, kad kauliukas buvo po ituo puoduku?
Ne, a neinojau, atsako laimtojas. Taigi teiginys kauliukas yra po ituo
puoduku bus teisingas, o teiginys a inau, kad kauliukas yra po ituo puodu-
ku klaidingas. Lygiai taip teiginys a esu smegenys statinje gali bti teisin-
gas net ir tada, kai smegenys statinje niekaip negali inoti, kad jos yra smege-
nys statinje. Todl egzistencin prielaida ir iuo atveju lieka nepagrindiama.
320
Putnamo samprotavimais veria abejoti kad ir tokia situacija.
sivaizduokime, jog mes nesame smegenys statinje ir pradedame klausti sa-
vs ar a turiu smegenis? Remiantis Putnamu, atsakymas klausim a
turiu smegenis irgi bus klaidingas, nes nemanomas joks patyrimas, kuris
leist inoti, kad a smegenis turiu. Aiku, echoskopas ar magnetinio rezo-
nanso tyrimas gali parodyti ms smegen vaizd, bet tai juk nebus ms
smegen vaizdas. A galiu suinoti, ar smegenis turi mano kaimynas (aiku,
tik po jo mirties dalyvaudamas skrodime), taiau ar a turiu smegenis, su-
inoti negaliu. Todl jeigu a turiu smegenis, negaliu inoti, kad jas turiu.
Todl teiginys a turiu smegenis yra klaidingas. Pavadinkime tai besmege-
nio Putnamo paradoksu.
Ms galva, referencijos problem galt padti inarplioti Wittgensteino
pastebjimas, svarstant odio skausmas reikm. Jei apie save pat sakau,
kad tik remdamasis savo atveju inau, k reikia odis skausmas, ar ne-
turiau to paties sakyti ir apie kitus ? Ir kaip galiu taip neatsakingai apiben-
drinti t vien atvej?
Lai visi man sako, kad i savosios patirties ino, kas yra skausmas! Tarkime,
kiekvienas turt dut, kurioje bt tai, k vadiname vabalu. Niekas nie-
kada negali pairti kito dut; ir kiekvienas sako, kad, remdamasis tik i-
oriniu savojo vabalo vaizdu, ino, kas yra vabalas. Aiku, gali bti ir taip, kad
kiekvienas turi kak skirting savo dutje. [...] Ir jeigu net tada ie mo-
ns vis dlto vartot od vabalas? Tuomet jis nebt vartojamas daiktui
paymti. Dutje esantis daiktas visikai nepriklausyt kalbiniam aidimui,
netgi ne kaip kakas: nes ta dut gali taip pat bti tuia. inoma, tuo pa-
iu daiktas dutje galt bti panaikintas, kad ir kas jis bebt.
Tai reikia: jeigu pojio iraikos gramatik konstruojame pagal mode-
l objektas ir jo ymjimas, tuomet objektas ikrenta i ms nagrinjimo
kaip su juo nesusijs (293). Skausmo svok imokai kartu su kalba. (384)
321
Kitaip tariant, yra toki kalbini aidim, kuriuose objektas ikrinta i
ms nagrinjimo kaip nesusijs su tuo, k jis ymi. Panaus yra ir smege-
n statinje atvejis. Atsivelgus tai, kad prasmingai galima kalbti ir tuo
atveju, kai objektas ikrinta i kalbinio aidimo, isisprendia ir besmegenio
Putnamo paradoksas.
Pirmiau pateikt egzistencini prielaid grindimo argument Putnamas
pateikia, nordamas patikslinti savj reliatyvistin pozicij. Anot jo, galima
skirti du plaiausius poirius egzistencini prielaid grindim.
Pirmj poir jis vadina metaziniu realizmu. Remiantis iuo poiriu,
egzistuoja tik vienas teisingas pasaulio apraymas, pasaulis tai pilna ir baig-
tin aib nuo smons nepriklausom objekt, o tiesa tai daikto ir teigi-
nio apie daikt atitikimas. Nors toks metazinio realizmo nusakymas ir nra
tikslus, t pozicij, kuri nori apibdinti Putnamas, bt galima vardyti kaip
bties pirmumo pozicij, kuriai priklaus senasis realizmas ir nominalizmas.
Putnamo poiriu, tokio realizmo referencijos teorijai bdinga ydingo rato
klaida. Anot Putnamo, klausim, kaip susij teiginiai apie daiktus su daik-
tais, metazinio realizmo atstovai atsako, kad t sry utikrina prieastiniai
adekvataus daikt ir mini apie daiktus atitikimo ryiai. Kritikuodamas re-
alistin poir Putnamas teigia, kad taip yra ne visada. Pavyzdiui, mano
mintis apie elektronus sukl zikos vadovliai, bet mintys apie elektronus
nra mintys apie vadovlius. Realizmo atstovas, Putnamo nuomone, atsa-
kyt, kad iuo atveju reikia sudaryti teising prieastini ryi grandin. Ir
tada, sako Putnamas, realistas paklius ydingo rato spstus. Mes neinosi-
me, kad tam tikras prieastinis ryys yra teisingas, kol neinosime, k nurodo
ms odiai, o kaip tik tai siekme nustatyti. I tikrj ia ydingo rato nra
(bent jau bties pirmumo alininkams). Tik tuomet, kai laikoms antirealis-
tins pozicijos, manome, kad realizmo alininkai pakliva yding rat, nes
tada tenka aikintis, k nurodo ms odiai. Taiau tok rat paklivame
322
patys, nes, tar, kad realistin pozicija abejotina, gauname, kad realizmo ne-
manoma pagrsti.
Alternatyvus, Putnamo nuomone, yra antirealistinis poiris. J bt ga-
lima interpretuoti kaip modernij mstymo pirmumo koncepcij (ms-
tau, todl esu, bet ne esu, todl mstau). Putnamas skiria du antirealizmo
variantus pozityvistin antirealizm ir reliatyvizm. Tikriau bt tuos po-
irius vadinti verikacionizmu ir reliatyvizmu. Verikacionizmo poiriu,
teiginys turi prasm, jeigu j galima patikrinti ir yra nustatyta vis teigini
patikrinimo procedra. Ta procedra yra login teigini analiz. Tie teigi-
niai gali bti teisingi dl juose esani simboli sryio (matematikos ir lo-
gikos formalizmas). Kitos ries teigini teisingum ar klaidingum lemia
protokoliniai teiginiai (stebjim apraymo protokolai). Tokie yra patyrimo
teiginiai, priklausantys empirinio mokslo sriiai. iuo atveju racionalumas
yra nurodytos procedros laikymasis. Jeigu mes giname tokius teiginius, ku-
rie nra analitiniai matematikos ar logikos teiginiai, teisingi dl savo formos,
arba empiriniai teiginiai, teisingi dl savo referentinio turinio, tai mes esa-
me neracionals. i pozicija, anot Putnamo, yra save griaunanti. I tikrj
tokios racionalumo koncepcijos laikymasis negali bti pripaintas raciona-
liu. i koncepcija nra analitinis teiginys, teisingas dl savo formos. Taip pat
tai nra empirinis teiginys, nes neturi savojo referentinio turinio. Vadinasi,
verikacionizmas yra prietaringa strategija. Verikacionizmo strategijos
laiksi Carnapas. Ir, reikia pasakyti, Putnamo kritika iuo atveju yra pa-
grsta. Taiau verikacionistin poir galima modikuoti, remiantis logi-
kos ontologine schema (poiris, kurio Traktate laiksi Wittgensteinas).
Tada atsiranda dalyk, kurie rodo save ir negali bti ireikti, pavyzdiui,
visk galima atvaizduoti loginje erdvje, taiau pati login erdv niekaip
negali bti atvaizduota. Ji rodo save ir yra neireikiama. Toks poiris nra
prietaringas.
323
Kit antirealistin pozicij Putnamas vadina reliatyvizmu. Jos alininkais
Putnamas laiko Kuhn, Feyerabend, Michel Foucault ir kt. Reliatyvistins
pozicijos poiriu, skirtingose kultrose egzistuoja skirtingi racionalumo
standartai arba paradigmos, vien ar kit teigin mes galime vertinti tik tam
tikros kultros atvilgiu, be to, skirtingos kultrins schemos yra tarpusavy-
je nepalyginamos. Putnamo nuomone, ir reliatyvizmas pats save paneigia. I
tikrj teiginys, kad skirtingose kultrose egzistuoja skirtingi racionalumo
standartai, turi bti teisingas visose kultrose, kitaip tariant, yra universalus
ir ukultrinis teiginys, todl jis turt bti neteistas.
Putnamas, bdamas reliatyvistas, modikuoja reliatyvistin poir.
Prielaid, kad ms poiris visada subordinuotas tam tikrai konceptualiai
schemai, jis taiso, tardamas, kad tiesa tai idealiai racionalus priimtinumas.
Kitaip tariant, tiesa yra ne tai, k bt racionalu priimti, remiantis dabartine
ms konceptualia schema, o tai, k mes priimtume epistemikai idealio-
mis slygomis
126
. Kadangi mes galime taisyti savo poirius tokio taisy-
mo pavyzdys bt save neigiani teigini alinimo procedra, pama-
u galime artti prie epistemikai ideali slyg. Panaaus poirio laiksi
Sokratas, tardamas, kad sugebjimas alinti klaidingus poirius atvers sly-
gas tiesai paiai skleistis mumyse. i pozicija artima Peirceo pragmatizmui
ir neblogai dera su vlyvojo Popperio artumo tiesai koncepcija. Taiau jai
tinka visi tie priekaitai, kurie daromi kiekvienai reliatyvistinei pozicijai. Kaip
yra parods Lakatosas, kiekviena normatyvin racionalumo koncepcija (tai
tinka ir Putnamo, kuris kalba apie idealias slygas, poiriui) btinai remia-
si aprioriniu indukciniu principu, pavyzdiui, tokiu, kad visos ms teorijos
artja prie tiesos. O tas principas negali bti niekaip pagrstas. Galtume pa-
sakyti, kad Putnamas veltui gaio laik painiodamasis savo mintyse. Taiau ir
klaidos gali pamokyti. Todl mes pabandme panagrinti egzistencini prie-
laid pagrstumo problem.
324
Su egzistencini prielaid pagrindimo problema susiduria ir Russellas
savo loginio atomizmo koncepcijoje. Anot Russello, ms vartojami odiai
privalo turti koki nors reikm, jeigu norime kalbti prasmingai, o ne vien
skleisti garsus; reikm, kuri savo odiams suteikiame, turi bti tai, kas yra
ms patyrimo objektas
127
. Taigi Russellas mano, kad iraikos reikm yra
ja ymimas patyrimo objektas. Iraika gali ymti tik patyrime esant, t. y.
egzistuojant, objekt. Taigi, pasak Russello, terminas E gali turti lingvistin
reikm tada, kai ymi tam tikr objekt. Kita vertus, terminas turi lingvisti-
n reikm tada, kai vartojamas iraikoje, kurioje, be E, vartojamos ir kitos
lingvistin reikm turinios iraikos, ir visa i sudtin iraika taip pat turi
lingvistin reikm.
O ar login analiz gali leisti nustatyti atvirki ry i to, kad termi-
nas E turi lingvistin reikm ir yra vartojamas lingvistin reikm turinioje
iraikoje, ivesti, jog egzistuoja objektas O, kur ymi E? Tiesiogin prielai-
da Russellui yra lyg ir savaime suprantama, o atvirkij reikt pagrsti.
Pabandysime tai padaryti remdamiesi Newenu ir von Savigny
128
. Pasak j,
silomas principas teikia labai paprast objekto O egzistavimo kriterij: pa-
kanka pirmiausia parodyti, kad tam tikra kalba turi singuliarj termin E,
galint ymti objekt O, ir, antra, kad is singuliarusis terminas turi lingvisti-
n reikm. Pagal princip, remdamiesi tam tikros prasmingos lingvistins
iraikos egzistavimo faktu, darome ivad apie objekto egzistavim. Taip
sprendiama pasikliaujant prielaida, kad singuliarusis terminas turi lingvisti-
n reikm tik tada, kai ymi tam tikr objekt.
Pabandykime apsvarstyti singuliarj termin. Panagrinkime, pavyzdiui,
tok teigin Yra Dievas, kuris sukr pasaul. Tegu teistas siekia apginti
teigin ir rodinja Dievo buvim, o jo prieininkas ateistas teigia, jog Nra
Dievo, kuris bt sukrs pasaul. Ar manoma nustatyti i teigini tei-
singum? Jeigu remsims egzistencine prielaida, kad singuliarusis terminas
325
tik tada turi reikm, kai ymi tam tikr objekt, tai neigiamas egzistencinis
teiginys Nra Dievo, kuris bt sukrs pasaul bus teisingas tik tada, kai
jis bus klaidingas, t. y., kai Dievas egzistuos. Taigi neigiamas egzistencinis tei-
ginys yra klaidingas. Vadinasi, teisingas teisto teiginys ir Dievas egzistuoja.
Beje, panaia argumentacija rmsi Putnamas, ms pirmiau nagrintame
pavyzdyje apie smegenis statinje. Bet itaip galima rodyti bet k. ia rei-
kia atkreipti dmes tai, kad odis egzistuoja nagrinjamuose teiginiuose
vartojamas absoliuia prasme. Pavyzdiui, ms svarstymai negali bti pri-
taikyti teiginiui Kambaryje yra stalas ir Kambaryje nra stalo. Nes iaip jau
stalas egzistuoja, tik jo nra konkreiame kambaryje, todl teiginys kamba-
ryje nra stalo gali bti tiek teisingas, tiek klaidingas. Ir vlgi painiav kelia
nevienareikmis odio yra vartojimas. Taigi prielaid, kuri galtume pa-
vadinti reikms ir egzistencijos ssajos teze, turime atmesti.
Anot Neweno ir von Savigny, dar Alexius Meinongas, neginydamas reik-
ms ir egzistencijos ssajos tezs, mgino paaikinti, kada neigiami egzisten-
ciniai teiginiai gali bti teisingi. Jo nuomone, reikt skirti bent dvi egzisten-
cijos ris: pripainti ne tik real egzistavim, bet ir subsistavim. Daiktas
subsistuoja, jeigu jis yra galimas, taiau realiai neegzistuoja. Pavyzdiui, ne-
gatyvus egzistencinis teiginys aukso kalnas neegzistuoja atspindi ties. Nors
aukso kalno i ties nra, jis subsistuoja, nes logikai manoma, kad jis galt
bti. Objekto subsistencijos pakanka, kad galtume t objekt nurodyti, to-
dl reikms ir egzistencijos tez lieka nepaeista deskripcija aukso kal-
nas ymi subsistuojant objekt, o teisingas negatyvus egzistencinis teiginys
sako, kad is objektas realiai neegzistuoja.
Taiau, norint apibdinti subsistuojanius objektus, reikia juos atskirti
nuo nesubsistuojani. Tokie yra logikai nemanomi objektai: pavyzdiui,
trikampis kvadratas. Atrodyt, kad problem neturt kilti, nes atsaky-
mas dl toki objekt randasi automatikai ir bematant. Taiau i tikrj
326
ne visada lengva tai atsakyti. Pavyzdiui, ar piramid, kurios pagrindas yra
kvadratas, tenkina trikampio kvadrato reikalavim? Ar galima i ei vieno-
do ilgio pagaliuk sudaryti keturis lygiakraius vienodo dydio trikampius
taip, kad bt inaudoti visi pagaliukai? (Galima erdvje, bet ne ploktumo-
je, tai tetraedras.) Ar galima nubraiyti trikamp, kurio vidaus kamp suma
bt didesn u 180
o
? (Galima, ant rutulinio paviriaus.) Kaip matome, atsa-
kymas ir tok, atrodo, visai trivial klausim reikalauja nusakyti papildomas
prielaidas.
Antroji, sunkesn ios teorijos problema ikyla sprendiant objekt ta-
patumo klausim. Pirmiausia ji susijusi su subsistuojaniais objektais. Kaip
paymi Newenas ir von Savigny, tapatumo klausimas ikyla svarstant tokius
dalykus: norint pagrsti sitikinim, kad tam tikras objektas, pavyzdiui, sta-
las, egzistuoja, privalu turti tapatumo kriterij, pagal kur stal bt galima
atskirti nuo kit objekt ir konkret stal nuo kit stal. Toks kriterijus
vadinamas ontologiniu tapatumo principu: jeigu objektas netenkina bent
apytiksli tapatumo kriterij, prielaida, kad tas objektas egzistuoja, yra ne-
pagrsta. Ontologin tapatumo princip pirmasis suformulavo Wilardas van
Ormanas Quineas no entity without identity (jokio esinio be tapatumo kri-
terijaus). Senojoje losojoje toks reikalavimas buvo savaime suprantamas
tapatumo dsnis yra vienas i pirmj bties dsni. Meinongo koncepcij
papildius tapatumo reikalavimu, visa konstrukcija sugriva. Juk nemano-
ma nurodyti, kuo vienas subsistuojantis objektas, tarkime, koks nors sta-
las, skiriasi nuo kito subsistuojanio stalo. Pagaliau, ar prasmingas klausimas,
kiek subsistuojani stal gali tilpti tuiame kambaryje. Vadinasi, Meinongo
koncepcij tenka atmesti.
Beje, remiantis Russello deskripcij teorija, reikms ir egzistencijos ssa-
jos prielaid irgi reikia atmesti. Russello nuomone, kiekvien teigin logins
analizs bdu galima iskaidyti atominius teiginius, sudarytus i iraik,
327
kuri reikm yra ms tiesioginio patyrimo dalykas. Toks tiesioginio paty-
rimo dalykas, pasak Russello, yra tikriniai vardai ir predikatai. Taiau ms
kalbos teiginiai paprastai turi ne i tiesioginio patyrimo duomen sudaryt
atomini teigini form, o yra deskripcijos, kurias pastame i apraymo.
Russello nuomone, svarbiausias ingsnis, logikai analizuojant teiginius su
deskripcijomis, yra deskripcij transformavimas predikatus ir tokias logines
iraikas, kuri reikm jau yra iaikinta. Russello nuomone, predikatas gali
turti reikm ir tada, kai nra objekto, kuris turt predikato nusakom sa-
vyb. Prisiminkime anksiau nagrint pavyzd: Dabartinis Pranczijos ka-
ralius yra plikas. Logins analizs bdu j galime transformuoti predikati-
n iraik: Egzistuoja toks x, kuris turi savyb bti dabartiniu Pranczijos
karaliumi ir jis yra plikas, ir kiekvienas y, jeigu y turi savyb bti dabartiniu
Pranczijos karaliumi, yra plikas. itame teiginyje dabartinis Pranczijos
karalius ir yra plikas funkcionuoja kaip predikatai. Matome, kad deskrip-
cijos, kaip sudedamosios teigini dalys, yra prasmingos net ir neymda-
mos jokio objekto. Faktas, kad Pranczija yra respublika, daro sakin ne
beprasm, o klaiding. Todl reikms ir egzistencijos ssajos prielaida yra
klaidinga.
Taigi egzistavimo prielaid nemanoma pagrsti. Remdamiesi
Wittgensteino vaizdiais, galtume sakyti, kad ios prielaidos priklauso kal-
binio aidimo taisykli struktrai ir negali bti pagrstos i principo. Jos nu-
sako kalbin aidim ir negali bti juo nusakytos. Pavyzdiui, kodl achma-
t karalius gali eiti tik per vien langel bet kuri pus, o karalien per kiek
nori langeli visas puses? Klausti yra beprasmika. Jeigu mes galsime su-
konstruoti tok kalbin aidim, kuriame bus atsisakyta egzistencins prielai-
dos, ir sugebsime j aisti, tai mums egzistencin prielaida bus nereikalinga.
Taiau jei nesugebsime to padaryti, tai tada, anot Wittgensteino, gysime
tikrumo dl tos prielaidos.
328
ANALITIN SMONS FILOSOFIJA
Analitin losoja smons problem nagrinja jai prastu bdu, t. y. ne-
klausdama, kas yra smon ir knas, o tyrindama, kaip losojoje aiki-
namas dvasios ir kno reikini ryys. Tradicinje losojoje, kuri, laiky-
damasi bties pirmumo pozicijos, nepripasta kno ir sielos dualizmo,
traktuodama mogaus siel (dvasi) kaip substancin jo form, didesn
konceptuali painiava nekyla. Kitaip yra modernistinje, podekartinje -
losojoje, kuri, sekdama Descartesu, remiasi ne bties, o mstymo pir-
mumu, bt ivesdama i mstymo, ir, antra, atskiria knin substanci-
j nuo dvasins. Jeigu sektume Descartesu, turtume tarti, kad, viena
vertus, egzistuoja smon ir mentaliniai procesai, ir, kita vertus, ziniai
reikiniai bei knai. Iskyr ias dvi sritis, susiduriame su dviem alterna-
tyvomis dvasios sritis arba sveikauja su zini reikini sritimi, arba
nesveikauja. Problema irykja, kai klausiama, kaip paaikinti dvasini ir
knik reikini ry.
Ankstyvuoju analitins losojos formavimosi etapu, kai jos alinink d-
mesys krypo formali logini kalb tyrim ir login kalbos analiz, susi-
klost trys poiriai smons problem. Pirmas buvo psichologizmo kriti-
ka, kuri bdinga ne tik analitins losojos alininkams (toks kritikas buvo
Husserlis). Jau Frege ypa radikaliai pasisak prie psichologizm losojoje.
Antram poiriui smons problemas atstovauja loginio pozityvizmo at-
stovai, kaip antai Carnapas, savo garsiajame straipsnyje Fizikos kalba kaip
universali mokslo kalba (Te Physical Language as the Universal Language
of Science) parods, kad kiekvien teigin, kuriame yra psichologini termi-
n, manoma vienareikmikai ir adekvaiai transformuoti zikin teigin
apie faktus. Taigi specialios smons problemos nelieka. Ir pagaliau treiasis
poiris teigia, kad smons reikiniai yra u logins analizs rib (pavyz-
diui, priklauso menini jausm sriiai), todl neturt bti loginio tyrin-
329
jimo objektas. Tok poir straipsnyje Metazikos veikimas kalbos logins
analizs bdu
129
pateikia Carnapas. ia susiduriame su dviem kratutiniais
atvejais: psichiniai reikiniai atskiriami nuo zini ir, kaip netyrintini logi-
ns analizs bdu, i viso nepriklauso losojos sriiai, arba jie redukuojami
zinius reikinius ir j analiz niekuo nesiskiria nuo prast zini reikini
analizs.
Kiek lanksiau t problem aikina Karlas Raimundas Popperis savo tri-
j pasauli koncepcijoje. Kaip inoma, pirmasis pasaulis, Popperio nuomo-
ne, yra zikini objekt pasaulis, antrasis psichini akt ir bsen pasau-
lis, o treiasis objektyvi ini. Pirmasis pasaulis, kaip sako Popperis, nra
prieastingai udaras ir esama sveikos (nors ir netiesiogins) tarp pirmojo
ir treiojo pasauli. Aiku, kad ios sveikos tarpininkas yra mentaliniai ir
i dalies net smoningi antrojo pasaulio vykiai. Straipsnyje Proto ir kno
problema
130
Popperis pateikia tok t sveik iliustruojant pavyzd: pavyz-
diui, Freges Grundgesetze buvo parayta ir i dalies ispausdinta tada, kai
jis, perskaits Bertrando Russello laik, prijo ivad, kad jo pamatiniuose
principuose esama prietaravimo. is prietaravimas ten objektyviai buvo
met metais. Frege jo nepastebjo: prietaravimo nebuvo jo prote. [...]
Taigi met metais egzistavo Freges teorija, kuri objektyviai buvo prieta-
ringa, nors niekas nenuman to fakto ir niekieno smegen bkl nenuteik
jo sutikti su tvirtinimu iame rankratyje pateikiama prietaringa teorija.
Taigi treiojo pasaulio objektai ir j savybs bei ryiai negali bti redukuoti
antrojo pasaulio objektus. Jie negali bti redukuoti ir smegen bsenas ar
dispozicijas, net jei ir turtume pripainti, kad visos psichikos bsenos ir pro-
cesai gali bti redukuoti smegen bsenas ir procesus. Taip yra nepaisant
fakto, kad mes galime treij pasaul laikyti mogaus proto produktu
131
.
Galima sakyti, kad ia mes turime kelet tarpusavyje susijusi dalyk: 1) zi-
n vyk, kad Frege gavo Russello laik; 2) treiojo pasaulio, kuriam priklauso
330
Freges teorija, fakt, kad toje teorijoje slypi prietaringumas; 3) Freges pro-
to bkl, gavus laik, nes, suinojs apie jo teorijoje gldint prietaravim,
Frege jautsi prislgtas.
ia Popperis daro tris prielaidas, kurios apibria moderniajai losojai
bding kno ir smons santykio problem:
1) smons reikiniai nra ziniai reikiniai;
2) smons reikiniai daro prieastin poveik ziniams reikiniams;
3) ziniai reikiniai prieastingumo atvilgiu sudaro udar sistem
132
.
ias problemas aptarsime, remdamiesi Neweno ir von Savigny vadu
analitin losoj. Atrodyt, kad visos trys prielaidos yra pakankamai ai-
kios ir priimtinos. Pirmoji prielaida lyg ir remiasi ms intuicija, kad tokie
smons reikiniai kaip viltys, skausmai, sitikinimai ir kt. i esms skiriasi
nuo zini. T skirtum pabria pirmoji, ontologinio dualizmo tez, kuri
dvasinius ir zinius reikinius, sekdama Descartesu, taiau prietaraudama
Aristoteliui bei Tomui Akvinieiui, laiko atskiromis bties sritimis.
Antroji prielaida remiasi sitikinimu, kad dvasiniai reikiniai, pavyzdiui,
norai, yra ms elgsenos, vadinasi, zinio reikinio, prieastis. ia prielaida
paremti mums prasti psichologiniai aikinimai. Sakoma, kad mogus aukia
i skausmo, juokiasi i diaugsmo, sustingsta i baims, elgiasi vienaip ar ki-
taip dl to, kad to nori. Taigi, tariama, kad egzistuoja psichologinis prieas-
tingumas, susiejantis dvasin ir zin reikin.
Treioji prielaida yra prastas metodologinis gamtotyros principas: zi-
nio reikinio prieastis gali bti tik kitas zinis reikinys. Tradicin smons ir
kno problema atsiranda dl to, kad ie trys teiginiai, kuri kiekvienas atrodo
gantinai pagrstas, visi kartu negali bti teisingi. Jei smons reikiniai nra
ziniai, o dvasinis reikinys gali bti zinio reikinio prieastis, tai zini reiki-
ni sritis prieastingumo poiriu nra udara. Kad ir kaip irtume, bet ku-
ri dviej pateikt prielaid teisingumas veria atsisakyti treios prielaidos.
331
Kaip paymi Newenas ir von Savigny, skiriamasis analitins losojos
bruoas yra tas, kad ji atsisako, su retomis iimtimis, dekartins dualizmo
prielaidos (pirmosios prielaidos).
Viena i labiausiai analitinje losojoje paplitusi smons teorij yra
Gilberto Ryleo (19001976) smons teorija. Ryle labiausiai domina katego-
rij sukeitimas, kai svokos priskiriamos kitam loginiam tipui, negu i tikrj
priklauso. Anot jo, tai paiai kategorijai priklauso iraikos, kuriomis galima
atsakyti t pat klausim. Tik tokias iraikas teiginiuose ir galima gretin-
ti. poir Ryleas pritaiko ir smons reikiniams tirti. Knygoje Smons
svoka (Te Concept of Mind, 1949) jis aikina, kad smons reikiniai yra
dispozicijos (slygos, polinkiai, pobdiai) ir todl bereikmiai, aikinant zi-
ni reikini prieastis. Ryleo samprotavimai turt ne padti gyti daugiau
ini apie dvasi arba siel, o patikslinti t ini login aplink. Tyrindamas
smons reikinius, Ryleas atmeta tiek pirmj, tiek antrj pirmiau nuro-
dytas kno ir smons santykio prielaidas.
Fiziniai reikiniai, jo nuomone, apraomi beslyginiais (kategoriniais) teigi-
niais. Juose subjektui priskiriama tam tikra savyb (S yra P). Beslyginis teigi-
nys yra teisingas tik tada, kai subjektas S turi tam tikr savyb P. Pavyzdiui,
teiginys ita varna yra juoda teisingas, jei matome, kad ji i tikrj yra juo-
da. Su smons reikiniais yra kitaip. Panagrinkime, pavyzdiui, teigin itas
mogus yra taiklus aulys. Jo teisingumo slygos bus visai kitos. Bti tai-
kliam, Ryleo nuomone, yra ne paprastas predikatas, o dispozicija. Ji aprao-
ma tam tikrais slyginiais arba hipotetiniais teiginiais, kuriuos Ryleas vadina
kontrafaktiniais teiginiais. Mokjim gerai audyti galima aprayti taip: Jei
itas mogus yra taiklus aulys, tai jis nuolat pataiko taikin. Slyginio teigi-
nio forma yra tokia: Jei A yra B, tai C yra D. Slyginis teiginys yra klaidingas
tada, kai A yra B, bet C nra D. Todl teiginys itas mogus yra taiklus au-
lys bus klaidingas tada, kai mogus nuolat nepataikys taikin. Taigi, nor-
332
dami sitikinti, kad tam tikras mogus yra taiklus aulys, turime duoti jam
rankas autuv ir leisti jam daug kart auti taikin. Galbt jis daugel kart
pataikys tiksliai, o kok vien kit praaus pro al. Tada galsime padaryti i-
vad, kad jis yra taiklus.
Teiginius, kuriuose yra psichologiniai predikatai, vadiname psichologiniais
teiginiais. Tada pagrindin Ryleo mint galima suformuluoti taip: psichologi-
niai teiginiai yra dispozicijos, kontrafaktikai nusakanios elgsenos nuostatas.
Kriterijus, kuriuos taikome toki psichologini termin kaip inoti, gal-
ti, mokti, norti, bti atsargiam ir kt. vartojimui, suformuojame ste-
bdami veiksmus, kuriems bdingas tam tikras pastovumas.
Teigdamas, kad psichologiniai terminai yra dispozicijos, kurias nusako
kontrafaktiniai teiginiai, Ryleas ginija Descarteso smons losoj. Ta -
losoja veria manyti, kad u empirinio veiksmo slypi kakokia neregima
dvasia. Descarteso poiris kuria iliuzij, kad yra iorikai nematom vidini
bsen, kurios apraomos paprastais predikatais. Pavyzdiui, jeigu sakome,
jog kakas atsargiai vairuoja automobil, tai susidaro iliuzija, kad tas kakas
i pradi patenka tam tikr vidin atsargumo bsen ir pradeda veikti
atsargiai vairuoti. itok poir Ryleas vadina Descarteso mitu arba m-
klos mainoje dogma. I tikrj atsargumas yra dispozicija ir apibdinamas
tam tikra aibe slygini teigini, kurie nusako ne btinas ar pakankamas, o
tipikas atsargumo slygas, pavyzdiui, tokias: jei vairuotojas nevirija leisti-
no greiio, laikosi eismo taisykli, nedaro staigi manevr, staigiai nestabdo
ar negreitja ir t. t., tai jis vairuoja atsargiai. Jokios vidins, tik vienam jas tu-
riniam individui pastamos bsenos neireikiamos psichologiniais termi-
nais. Psichologiniai teiginiai nusako iorikai matomas elgesio nuostatas, o
ne, kaip teigia Descartesas, iorikai nematomas kategorines vidines bse-
nas. Kartu psichologinio prieastingumo idja yra atmestina, kitaip tariant,
prasti psichologiniai aikinimai nra prieastiniai.
333
Ryleas skiria du aikinimo tipus. Aikinimas yra prieastinis, jeigu vykis
aikinamas nurodant kit j suklus vyk. Pavyzdiui, aulys pataiko tai-
kin ne dl to, kad yra taiklus, o dl to, kad iov i autuvo ar i lanko.
Aikinimas yra dispozicinis, jeigu nurodoma savyb, dl kurios iauta kulka
ar strl pataiko taikin. Taiklus aulys ireikia dsn, nusakant tam ti-
kr prieasties ir padarinio ry. Matome, kad dispozicija nurodo prieastin
dsningum, bet ne kok nors prieastin veiksn. Vadinasi, dispozicija nra
prieastinis veiksnys.
Kadangi psichologiniai teiginiai yra dispoziciniai, tai, kaip paymi Newenas
ir von Savigny, dispoziciniai, o ne prieastiniai yra ir prasti psichologiniai ai-
kinimai. Veiksmai aikinami pasitelkiant j motyvus. Taiau nusakant veiks-
mo motyvus nurodomi ne konkrets vykiai, o tam tikri dsningumai, kurie
tam tikro tipo situacij sieja su tam tikro tipo elgsena.
Panaiai kaip Ryleas antrj prielaid tai, kad smons reikiniai yra
zini reikini prieastys ginija intencionali sistem teorijos krjas
Danielis Dennettas (1942). Intencionali sistema apima dvi slygas:
kakas bando suvokti ir numatyti tos sistemos elgsen; 1.
elgsenos aikinimas remiasi tam tikra aikinimo ir numatymo strategija. 2.
Dennetto nuomone, galimos trys aikinimo strategijos: intencionalioji,
funkcionalioji ir zikin. sivaizduokime, kad kakas pateikia kompiuteriui
isprsti matematin udavin. Galbt t udavin i tikrj sprendia mo-
gus, sdintis prie kito kompiuterio. Pateiks udavin asmuo kompiuterio
atliekamus veiksmus gali interpretuoti, remdamasis intencionalia aikinimo
strategija. Tada jis sakys: kompiuteris traukia kvadratin akn, sudeda skai-
ius, supaprastina reikin. iuo atveju kompiuteriui gali bti priskiriami ir
tam tikri norai, sitikinimai ar tikslai, kitaip tariant, intencionals reikiniai.
Pavyzdiui, gali bti sakoma, kad kompiuteris siekia suvesti lygt anksiau
sprst ar inom.
334
Interpretuodami kompiuterio veiksmus pagal funkcionalij strategi-
j, remtums logins programos ypatybmis ir funkcinmis bsenomis lai-
kytume tas, kurias aprao programuotojas tam tikros programos kalba.
Pavyzdiui, nurodomi programos kintamieji, tarkime, sveikieji skaiiai (pro-
gramoje integer), pradedama programa (begin), priskiriami skaiiai (readln(a);
skaitoma eilut) ir t. t. ia nekalbama apie norus, sitikinimus ar kitokius in-
tencionalius reikinius, netgi negalime sakyti, kad kompiuteris sprendia u-
davin, veikiau jis dirba pagal tam tikr program.
Fizikin aikinimo strategija remsis zikini bsen analize. Pavyzdiui,
konjunkcij ab atitikt dvi nuosekliai sujungtos rels, kuriomis srov teka
tik tada, kai abiej reli kontaktai susijung, disjunkcijos operacij avb ly-
giagreiai sujungtos dvi rels, diodai reguliuot programos akas, nuskaito-
mame diske lazerio spindulys yra paliks tam tikras ymas ir t. t.
Fizikinis elgsenos aikinimas ir prognozavimas nesiremia jokiomis speci-
nmis prielaidomis. Sistemos apraymas funkciniais terminais turi prasm tik
tada, kai funkcins bsenos yra madaug realizuotos, pavyzdiui, jei esanti
programa i tikrj veikia, t. y., jei programuotojas nepadar klaidos (arba ta
klaida nra labai svarbi). Elgesio aikinimas bei prognozavimas intencionaliais
terminais, kitaip tariant, terminais, nusakaniais psichologines savybes, turi
prasm tada, kai kalbame apie sistem, veikiani pagal racionalaus elgesio
principus, t. y. toki sistem, kuri sugeba kelti savus tikslus ir, naudodama tu-
rim informacij, pasirenka tinkamiausius veiksmus tiems tikslams pasiekti.
Tiksl ir tinkamiausi veiksm pasirinkimas yra susijs su vertybiniais sistemos
principais. Todl sakome, kad intencionali aikinimo strategija apima tiek tiks-
l, tiek veiksm, tiek vertybi visum. Kai ios slygos nra patenkinamos, in-
tencionalus aikinimas yra neproduktyvus. Pavyzdiui, jei mainos nepavyksta
uvesti, beprasmika sakyti, kad ji pyksta ant savo vairuotojo, jo nemyli ar ne-
nori vaiuoti ten, kur jis ketina, kad ji pavargo ir trokta pasiilsti garae.
335
Taiau gali bti, kad sistem bus manoma paaikinti tik remiantis inten-
cionalia strategija. Pavyzdiui, intencionalus aikinimas, kodl studentai su-
sirinko auditorijoje klausytis paskaitos, yra visai priimtinas (nori gyti ini,
mano, kad lankydami paskaitas skmingiau ilaikys egzamin, paskait a-
djo ateiti gera studento draug, tiesiog nra k veikti ir t. t.), o aikinimas
zikikai ar funkcikai atrodyt karikatrikas tarkime, spjant, kad audi-
torijoje yra gravitacin anomalija, kuri laisvai lyg Brauno daleles judanius
studentus neivengiamai pritraukia auditorij, arba kad student galvose
rayta programa atpaink dstytojo skleidiam signal ir pasuk studento
kojas signalo skleidiama kryptimi.
Jeigu sistemos veikimo nemanoma paaikinti intencionaliai, galbt j bus
galima paaikinti, taikant funkcionalias kategorijas. Taiau jei sistemos veiki-
mo nepavyksta paaikinti remiantis funkcionalia strategija, belieka zikin
aikinimo strategija, kuri nesiremia jokiomis specinmis prielaidomis, kad
yra psichini ar programini sistemos ypatybi. Todl i principo kiekvie-
n sistem manoma aprayti remiantis zikine strategija. i prielaida, kaip
paymi Newenas ir von Savigny, atspindi materialistin Dennetto teorijos
nuostat.
Dennettas daro ginytin prielaid: kadangi zikinis aikinimas nesire-
mia jokiomis specinmis prielaidomis, visas sistemas galima aprayti, tai-
kant jo kategorijas. Tuo pirmasis suabejojo, matyt, Sokratas, kai, igirds, kad
Anaksagorui pasaulio tvarkos ir visa ko prieastis yra Protas, puol skaityti jo
knygas ir labai nusivyl pamats, kad protas jam lieka visai nepritaikomas, ir
kad daikt tvarka i viso neivedama i joki prieasi, o nevykusiai priski-
riama orui, eteriui, vandeniui ir dar daug kam. Anot Sokrato, tai tas pat, tarsi
kakas i pradi paskelbt, jog Sokrato poelgius nulemia Protas, o paskui,
pradjs aikinti jo veikl, sakyt: Sokratas ia sdi todl, kad jo knas su-
darytas i kaul ir sausgysli.
133

336
Kaip pabria Newenas ir von Savigny, i Dennetto samprotavim kyla
ivada, kad sistema yra intencionali, jeigu kas nors jos elges paaikina ir su-
geba numatyti, kliaudamasis intencionaliojo aikinimo modeliu. Vien fakto,
jog kakas sugeba sistemos elges paaikinti intencionaliomis svokomis, pa-
vyzdiui, uns inktim prie dur kaip uns noro bgti lauk iraik, pakanka,
kad sistema bt laikoma intencionalia. Tai, kad mes sistemos funkcionavi-
m paaikiname, remdamiesi intencionalia strategija, Dennetto nuomone,
dar nesako, jog sistema i ties yra tokia. Intencionali aikinimo strategija
gali bti produktyvi arba neproduktyvi, taiau ji negali bti teisinga arba
klaidinga. Klausimo, ar sistema i tikrj turi nor bei sitikinim, Dennettas
i viso nekelia. Intencionali aikinimo nuostata pasirenkama pragmatiniais
sumetimais, o ne todl, kad teisingai aikina elges. Pavyzdiui, tik progra-
muotojas galt isamiai paaikinti, kaip funkcionuoja matematinio udavi-
nio sprendimo programa, ir tik zikos specialistas suprast, kokie procesai
vyksta kompiuteryje. Taigi Dennetto intencionalij sistem teorija netvir-
tina, kad egzistuoja norai ar sitikinimai.
Dennettas laikosi prielaidos, kad kiekviena i trij aikinimo strategij yra
nesusijusi su kitomis, nepriklausoma ir savarankika. Intencionalus elgsenos
aikinimas remiasi norais bei sitikinimais, funkcionalus funkcinmis bse-
nomis, o zikinis zinmis bsenomis. Fizikinis aikinimas yra prieastinis,
o funkcinis ir intencionalus tokie nra. Kai nedaroma aikaus skirtumo tarp
i trij aikinimo strategij, kai jos painiojamos ar suplakamos viena, gau-
namos absurdikos ivados.
Pasak Dennetto, tai, kad asmeniui priskiriama vienokia ar kitokia psicho-
login savyb, reikia tik tiek, jog jo elgesys gali bti paaikintas jam priski-
riant toki savyb. O ar asmuo j turi ar ne, tai nra svarbu. Pavyzdiui, jeigu
asmuo kalba neties, galima aikinti, kad jis siekia apgauti, meluoja ar t. t., o
ar taip yra i ties, tai Dennettas tos problemos nesprendia, kitaip tariant,
337
nepripasta moralins bausms ir atlygio. Tokios kategorijos kaip nuodm
ir atgaila Dennettui netilpt jok racional kontekst. Ne veltui Dennettas
yra ymus ateistas.
Ryleas ir i dalies Dennettas atmeta psichologinio prieastingumo idj.
J gina vadinamosios tapatumo teorijos alininkai. Jie mano, kad smons
reikiniai yra tapats tam tikriems ziniams reikiniams, t. y. kad juos atitin-
ka tam tikros smegen bsenos. Jeigu psichiniai reikiniai tra tik zini rei-
kini atmaina, auktai organizuotos materijos savyb, kaip pasakyt Marxas,
tai psichologinio prieastingumo tez nekelia joki sunkum, nes galiausiai
yra redukuojama treij tez gamtamokslin sitikinim, kad zikiniai
reikiniai prieastingumo atvilgiu sudaro udar sistem. Aiku, tapatumo
teorijos yra grynai materialistins.
Tapatumo teorijos buvo populiarios tarp losof gana trump laik.
Susidomjimas jomis nublanko ne dl dualistinio poirio besilaikani lo-
sof kritikos, bet dl to, kad susiformavo nauja smons koncepcija funk-
cionalizmas. Funkcionalistai, kaip ir tapatumo teorij atstovai, pripasta
psichologinio prieastingumo tez (tai, kad smons reikiniai prieastiniu
bdu daro tak ziniams reikiniams). Nors funkcionalizmas nra materi-
alizmas tiesiogine prasme, jis gali bti siejamas su materializmo dvasia. Ar
dvasins savybs yra materiali savybi ris? Funkcionalist atsakymas lie-
ka miglotas.
Funkcionalizmo sigaljimas sutapo su staigiu skaiiavimo technikos ir
skaiiavimo main, o vliau ir kompiuteri plitimu etajame ir septinta-
jame XX a. deimtmetyje. Ar skaiiavimo procesas yra materialus procesas?
Daugelis funkcionalist link tvirtinti, kad skaiiavimo proces atlieka ma-
terialios sistemos. Taiau du visikai skirtingai sukonstruoti mechanizmai
gali atlikti vienodas operacijas. Pavyzdiui, 1834 metais Charleso Babbageo
sukonstruota analitin skaiiavimo maina, kuri veik naudodama Josepho
338
Marie Jacquardo irast perfokort sistem, skaiiuoja remdamasi visai ki-
tais materialiais procesais, negu iuolaikinis kompiuteris. Jeigu bt nemate-
rialij substancij, tai galbt tokie patys procesai galt vykti nematerialiu
bdu? Funkcionalistai apibendrina iuos poirius apraydami skaiiavimo
proces kaip daugybikai realizuojam (angl. multiply realizable).
Pritaikykime t pat samprotavimo bd smonei. Smon yra renginys,
galintis atlikti tam tikros ries operacijas. Smons bsenos yra panaios
skaiiavimo bsenas bent jau tiek, kiek jos susijusios su bet kokiu materiali
(ar galbt nemateriali) sistem skaiiumi. Reikia pabrti, kad skaiiavimo
main analogija neteigia, jog mes esame mechaniniai robotai, tiesiogiai u-
programuoti veikti taip, kaip veikiame. Veikiau tariama, kad smon mu-
myse yra panaiai kaip kompiuterio programa mechanizme, kuris j vykdo.
Kiekviena programa yra knyta tam tikrame galbt materialiame, galbt
kitokiame mechanizme. Tokia pati programa gali vykti visikai skirtingo po-
bdio mechanizmuose.
Padarius toki prielaid, nebelieka paslaptingo smons ir kno ryio.
Smon nra atskira nemateriali substancija, prieastiniu bdu susijusi su
knais. Skausmo jutimas ar vykio apmstymas yra smegen procesas ne
daugiau, negu skaiiavimo operacija sudedant, pavyzdiui, du skaiius, yra
tranzistorinis procesas. Smegen veikla realizuoja mstymo operacijas, o
techniniai procesai apskaiiavimus. Bet tokie dalykai kaip mintys, jausmai
ir apskaiiavimai gali bti realizuoti daugybe bd
134
.
Funkcionalistai daro dar vien ir, matyt, pai svarbiausi prielaid kad
kiekvien smons bsen galima ireikti funkcinmis bsenomis. Savo
garsiajame straipsnyje On Computable Numbers, With an Application to the
Entscheidungs-problem [decision problem]
135
Alanas M. Turingas rodo, kad
funkcij manoma apskaiiuoti, panaudojus tam tikr algoritm, tik tada,
kai ji apskaiiuojama Turingo maina. Jei funkcijos nemanoma apskaiiuoti
339
Turingo maina, tai joks mogaus protas negals jos apskaiiuoti. Pagrindinis
Turingo argumentacijos teiginys yra tas, kad vykdani algoritm mogikj
btybi elges riboja mogaus atminties ir juslumo gali galimybs. Turingas
links manyti, kad smons bsenos gali bti ireiktos loginmis Turingo
mainos bsenomis. Funkcionalizmo alininkai pritaria Turingo idjai.
O kas yra ta Turingo maina? Turingo maina tai universalaus skaiiavi-
mo modelis. Analizuodamas universal skaiiavimo model Turingas pavyz-
diu ima vienmat skaiiavimo erdv, kuri sudaro kiek manoma begalin
juosta, padalyta atskirus vienodo dydio langelius, kuri kiekvien gali
bti raytas ne daugiau kaip vienas simbolis. Kokius procesus gali atlikti
skaiiuotojas, dirbantis ioje skaiiavimo erdvje?
1) Rayti juostoje simbolius i baigtinio srao (pavyzdiui, abcls
raides);
2) apvelgti paeiliui kiekvien juostos langel. Juk ir mogaus akis negali
visko i karto aprpti;
3) siminti ankstesnius skaiiavimo etapus ir naudotis ia informacija to-
lesniuose veiksmuose. T atmint Turingas vadina skaiiuotojo smons b-
sena. Kiekvien mainin apskaiiavimo proces manoma atlikti pasinaudo-
jus ribotu toki smons bsen skaiiumi;
4) atlikti tokius elementarius veiksmus: pakeisti apvelgtus langelius arba
kai kuri j turin, kartu paprastai pakeisdamas ir smons bsen.
Atkreiptinas dmesys tai, kad kiekvienas elementarus skaiiuoto-
jo veiksmas priklauso tik nuo to, k jis iuo momentu nuskaito ir k yra
simins.
Ianalizavs ypatumus, kurie btini skaiiuotojui, kad jis galt apskai-
iuoti funkcij, Turingas susieja juos su tam tikromis mainos (vadinamos
Turingo maina) operacijomis. Turingo maina gali atlikti tokias operacijas:
perskaityti skaiius langelyje, t. y. atpainti, ar langelis yra tuias, ar jame
340
yra skaiius, pavyzdiui, 1; rayti skaii, tarkime, 1, tuiame langelyje arba
t skaii itrinti i langelio; raymo ir skaitymo galvut gali judti per vien
langel kair arba dein. Main valdo trys instrukcijos: nurodymai rayti
ir trinti, nurodymai judti ir nurodymai pereiti vien i bsen, kuri skai-
ius yra ribotas. Kai maina, kuri veikia pagal tam tikros bsenos nurodymus
(pavyzdiui, judti pirmyn per vien langel, jei tame langelyje yra skaiius 1,
j itrinti, jei langelis tuias, j rayti skaii 1 ir t. t.), pasiekia langel, kuria-
me raoma, kad pasiekta nauja bsena, maina turi pradti vadovautis ins-
trukcija, kuri pateikia naujoji bsena.
Matematin funkcija f(x) laikoma apibrta arba apskaiiuojama Turingo
prasme, jeigu galima sukurti Turingo main, kuri ribotais operaciniais ings-
niais apskaiiuoja funkcijos f(x) vert. O kaip jau esame sak, Turingas teigia,
kad funkcija, kuri i principo manoma apskaiiuoti, gali bti apskaiiuo-
ta Turingo maina, ir funkcijos, kurios nemanoma apskaiiuoti, remiantis
Turingo maina, i viso nemanoma apskaiiuoti. Esminis Turingo mainos
bruoas yra tas, kad visas jos operacijas grietai apibria matrica. Kita ver-
tus, matrica yra visikai login programa, kuriai nesvarbu, su kokia mediaga
maina j vykdys
136
.
Funkcionalizmas, kaip sakme, psichologines bsenas aikina pagal analo-
gij su Turingo mainos bsenomis. Kiekvienos sistemos, pasiyminios psi-
chologinmis savybmis, veiksmai gali bti aprayti matrica, kurios pradin
padt atitikt juslinio patyrimo duomenys, o matricos instrukcijas veiksmo
motyvai. Be to, kiekvien psichologin bsen atitikt tam tikra mainos b-
sena. Vadinasi, psichologins bsenos yra tapaios mainos bsenoms ir gali
bti apibrtos vien funkciniais terminais. Funkcin bsena nusakys, kaip bus
reaguojama tam tikr pradin padt, pavyzdiui, tam tikr juslin potyr
137
.
I funkcionalistinio aikinimo kyla ivada, kad tinkamai uprogramuotam
kompiuteriui yra bdingos bsenos, kurios atitinka smons bsenas ir taip
341
programos paaikina mogikj painim. Tada ir tokios svokos kaip su-
pratimas, inojimas, mokjimas, skaitymas ir kt. gali bti priskirtos tin-
kamai uprogramuotam kompiuteriui. Bet ar i tikrj maina gali suprasti?
T problem savo straipsnyje Smon, smegenys ir programos analizuoja
ms jau mintas Searleas
138
.
Pirmiausia paanalizuokime, k reikia, kad mogus supranta tekst? Anot
Searleo, mogus sugeba suprasti pasakojim, jeigu gali atsakyti klausim,
atsakymas kur pasakojime tiesiogiai nepateiktas. sivaizduokite, kad iklau-
ste tok pasakojim: mogus ujo restoran ir usisak kotlet. Atnetas
kotletas buvo prisvils ir supyks mogus paliko restoran nesumokjs u
kotlet ir nepaliks arbatpinigi. Jeigu js paklaust, ar suvalg mogus
kotlet, js, matyt, atsakytumte: Ne, nesuvalg. Jeigu js igirstumte kit
pasakojim: mogus ujo restoran ir usisak kotlet. Atnetas kotletas
mogui labai patiko, ir jis, ieidamas i restorano, ne tik apmokjo sskait,
bet ir paliko kelneriui arbatpinigi. Dabar klausim ar suvalg mogus
usisakyt kotlet js veikiausiai atsakytumte taip, suvalg. Kompiuteris
gali pateikti lygiai tokius pat atsakymus klausimus apie restoranus. vedus
informacij, kuri turi mons apie restoranus, atsakydami panaius kaip
k tik minti klausimus, galima sukurti program, pateikiani atsakymus.
vedus main pasakojim ir paskui paklausus, ji atspausdins tok atsaky-
m, kok pateikt mogus. Funkcionalizmo alininkai teigt, kad toje klausi-
m ir atsakym sekoje maina ne tik modeliuoja tam tikrus mogikuosius
sugebjimus, bet ir: pirma, tiesiog supranta pasakojim ir atsako klausimus;
antra, tai, k atlieka maina, paaikina mogikj sugebjim suprasti pasa-
kojim ir atsakyti klausimus apie jo turin.
Searleo nuomone, gerai inomas kin kambario testas griauna funk-
cionalist ivadas. sivaizduokime, kad jus urakino kambaryje ir dav ka-
kok nema tekst kin kalba. Tegu js n odio nemokate kinikai ir
342
visai nepastate j hieroglif, net nesugebtumte atskirti j nuo japoni-
k. Toliau sivaizduokite, kad jums dav antr kinik rankrat, kuriame
lietuvikai ispausdinta tam tikra instrukcija. Ji nurodo, kaip vien formali
simboli rinkin i pirmojo rankraio galima palyginti su formali simbo-
li rinkiniu i antrojo rankraio. odis formalus ia reikia, kad js gali-
te skirti simbolius tik pagal j pavidalus. Dar sivaizduokite, kad jums dav
trei kinik rankrat su lietuvikai paraytais nurodymais, kaip io teks-
to elementus susieti su pirmojo ir antrojo teksto elementais. Tos taisykls
aikina, kaip susieti treiojo teksto simboli eil su pirmuoju ir antruoju
tekstu, i j parenkant atitinkamos kongracijos simbolius. mons, pa-
teik jums visus tuos simbolius, pirmj tekst vadina rankraiu, antr-
j pasakojimu, o treij klausimais, taiau js, aiku, vis t pavadi-
nim neinote. Be to, tuos simbolius, kuriuos js pateikiate kaip nurodymo
susieti treiojo teksto simbolius su pirmojo ir antrojo teksto simboliais, re-
zultatus, jie vadina atsakymu klausimus, o lietuvikai paraytus vairius
nurodymus programa.
Apraytoje situacijoje mogus, manipuliuojantis kin hieroglifais, elgiasi
taip, kaip veikiantis kompiuteris, atlieka skaiiavimo operacijas su formaliu
bdu apibrtais elementais.
O kaip dabar bus su pirmuoju funkcionalizmo alinink teiginiu po-
iriu, kad maina supranta pasakojim ir atsako klausimus? Kin kamba-
rio pavyzdys rodo, kad mogus, manipuliuojantis hieroglifais, nesupranta n
vieno kiniko pasakojimo odio. Jam pateikti klausimai ir atsakymai niekuo
nesiskirt nuo atsakym mogaus, kuris moka kin kalb, jis gali naudotis
paiomis vairiausiomis formaliomis programomis, taiau ninieko nesupras.
Lygiai taip pat nieko nesupras ir kompiuteris.
Nepagrsta ir antroji funkcionalist prielaida kad mainos veiksmai lei-
dia paaikinti mogaus sugebjim suprasti pasakojim ir atsakyti klausi-
343
mus apie jo turin. Matome, kad kompiuteris ir jo programa negarantuoja
pakankam supratimo slyg, nes programa veikia, o supratimo nra. Viena
i radikali funkcionalist prielaid tvirtina, kad su mogumi, suprantaniu
lietuvik pasakojim, vyksta toks pats ar panaus procesas kaip su mogu-
mi, manipuliuojaniu kinikais simboliais. Vargu ar galima su tuo sutikti.
Mes galime sakyti, kad durys ino, kada atsidaryti, kai jose montuotas
fotoelementas ar kad termometras jauia temperatr, taiau dur ino-
jimas ir termometro jautimas yra visikai kitokie, negu mogaus. odiai
nra vartojami viena apibrta reikme. J lemia kalbinis kontekstas. O tos
reikms yra tarpusavyje susipynusios ir sudaro eimyniniais panaumais,
kaip pasakyt Wittgensteinas, susijusi reikmi aib.
Apibendrindamas pavyzd su kin kambariu, Searleas teigia: Ar gali
koks nors daiktas mstyti, suprasti ir panaiai vien dl to, kad tas daik-
tas kompiuteris, turintis tinkam program? Ar gali diegtos programos,
aiku, tinkamos programos, savybs bti pakankamos supratimo slygos?
iuos klausimus Searleas atsako neigiamai. Kin kambario pavyzdys paro-
d, kad, suteikdami sistemai, kuri i tikrj pasiymi intencionalumu (mo-
gui), tam tikrus duomenis ir programuodami j formalia programa, sitiki-
name, jog formali programa nesuteikia jokio papildomo intencionalumo.
Pavyzdiui, ji n kiek nepadeda mogui suprasti kin kalb. Kauzali smege-
n savyb kurti intencionalum nesusijusi su tuo, kad smegenys diegia tam
tikr kompiuterin program; visada manoma rasti objekt, kuriame bus
galima diegti bet koki program, taiau jis gali neturti joki mentalin
bsen. Kad ir nuo ko priklausyt smegen kuriamas intencionalumas, jis
negali bti susijs su jokia diegta programa, nes jokia programa savaime
nra pakankamas intencionalumo pagrindas
139
. Kaip matome, iuolaikinis
funkcionalizmas susiduria su rimtomis problemomis, kurios dar neturi pa-
tenkinamo sprendimo.
344
Mes aptarme tik svarbiausias, ms galva, analitinje losojoje nagri-
njamas problemas. Daugyb smulkesni klausim, taupant skaitytoj laik
bei popieri, taip ir liko nepaliesti. Galbt vliau tiek klausimai bus laikomi
ne maiau svarbs negu aptartieji. Gali ikilti ne tik nauj klausim, bet ir
nauj atsakym jau sprstas problemas. Tikiuosi, kad kiti analitins loso-
jos tyrintojai skmingiau susidoros su isikeltomis problemomis.
345
SUMMARY
ANALYTIC TREND OF PHILOSOPHY
Te framework for the modern philosophy was laid by Rene Descartes, jus-
tly known as the pioneer of contemporary philosophy. Te pre-Descartes phi-
losophy appealed to emphasis on the priority of existence. It was assumed
that cognition and intellection are predetermined by the existence, as well as
its characteristics. Even the basic laws of logics were rst and foremost those
of existence, and only then were treated as the laws of thinking. Te thinking
was required to meet the existence, as well as to provide wisdom to properly
address both life and global questions. With Descartes, it is on the contrary:
thinking is the primary category, and the existence is the secondary and the
derivative. After Descartes the philosophy has grown into a science of a pure
thought. Everything what exists, both a human and the world, as well as their
Creator have become the content of human consciousness. Dierent objects
become interesting to philosophy as the contents of consciousness rather than
the objects outside its limits.
In modern philosophy the pre-Descartes tradition has been continu-
ed by neotomistic philosophy only. Te rest of the philosophical trends
have adopted the relationship between thinking and existence suggested
by Descartes. Conditionally those philosophical trends can be divided into
three groups. Te rst group consists of the successors of the nominalism
tradition. However, the representatives of modern nominalism are very dif-
ferent from the traditional, pre-Descartes nominalism followers. Te repre-
sentatives of the traditional nominalism did not doubt the existence of inde-
pendent worlds of things and individuals. True, they questioned the reality
of the essences and claimed the general concepts are arbitrary works of our
minds. Te modern representatives of the nominalism, following Descartes,
346
acknowledge reality only just as content for thinking. Te content of thin-
king is expressed by language. Terefore, philosophical analysis in particular
is the study of the functioning features of our language. Tus the philosop-
hy is perceived by the modern nominalists, the representatives of analytical
philosophy. Te old traditional philosophy explicated what is the existence,
the truth, the good, the beauty, while the analytical philosophy examines
the way the concepts of goodness, beauty, the truth or the existence are ap-
plied. Tis philosophy is widespread in English-speaking countries. After all,
it was in England, as yet in the Oxford University, patronized by Franciscan
order; the nominalism had been spreading out.
In the Germanic culture countries and partially in France, the phenomeno-
logically oriented philosophy is the most spread. It also accepts Descartes as-
sumption that philosophy researches the content of the experience. However,
phenomenologists assume that sensitiveness comprises both sensitive and
nonsensitive things ideal substances. It is the system of pure substances that
is the aim of the phenomenology. Hermeneutical philosophy adjoins philosop-
hy of phenomenology. It is the second group of philosophical conceptions.
In the countries of French culture, dierent trends of postmodernism are
dominating postmodernism alongside deconstructivism and post-structu-
ralism, which replaced the former so popular in the middle of the century
structuralism. One of the postmodernism leaders Jean-Franois Lyotard iden-
tied all the knowledge as a system of dierent language games. To question
which game is the right one is senseless, as there is no fundamental all-embra-
cing theory which could become the assumption for regulation of the langua-
ge games. Tat is the third group of philosophical approaches.
Tis monograph discusses the rst philosophical tradition which tre-
ats analytical philosophy as a centre, gathering around itself the other close
approaches.
347
Te term of analytical philosophy aroused, while discussing the problem
posed as yet by I. Kant. On one hand Kant suggests to divide the cognition
propositions into those of a priori and a posteriori (based on experience). A
priori propositions rise from the mind and are of global importance, while
those based on experience are the random ones. On the other hand, the
propositions can be analytical and synthetical. Analytical ones do not pro-
vide any new knowledge, they just explain. Synthetic propositions broaden
our knowledge. If sciences are universal and broadens our knowledge, hen-
ce, according to Kant, they must possess a priori synthetic propositions. As
it is noted by Alfred Jules Ayer, the supporters of analytical philosophy do
not recognize any synthetical propositions. According to them, all cognition
propositions are either pre-experienced analytical propositions (the expres-
sions of mathematics and logics) or synthetical propositions of experience
(propositions about facts).
We will discuss analytical philosophy not on the basis of a historical over-
view of ideas but while trying to reconstruct its structure. Te rst chapter
reviews the concepts that inuenced and formulated the analytical philo-
sophy as well as the trends close to it. Tough the development of analytical
philosophy was greatly inuenced by David Hume ideas, still the occurren-
ce of the analytical philosophy is connected to positivism theory rst of all.
Tis chapter presents general review of positivism, while dividing the philo-
sophy of positivism into three groups: social positivism, evolutionary positi-
vism and critical positivism. For the analytical philosophy to arise, the most
important appeared to be the social and critical positivism.
Te attitudes of the social positivism, claiming that scientic methods
are the single methods providing knowledge, that the general laws and re-
search principles of natural sciences should be applied to science about so-
ciety as well, that only propositions about the facts make up all the content
348
of knowledge, etc. evoked a wide response both in political liberalism philo-
sophy, and in Marxist social theory.
Te philosophical concept of pragmatism is close to positivism. However,
for the analytical philosophy to develop, only the attitudes and especially
the works by Charles Sanders Peirce made crucial eects. Hence Peirces at-
titudes are discussed quite in detail in our work.
Te second chapter Logical analysis of the content and the presumpti-
on of the formal logical languages already focuses on analytical philosophy.
First of all analytical philosophy develops as logical analysis of mathemati-
cal basics. Te predecessor of such research was Gottlob Frege. Later on his
works were continued by Bertrand Russell, who presented the analysis of
logical construction of propositions.
Further development of analytical philosophy was concerned with
Ludwig Wittgensteins philosophical work. His early work Tractatus
Logico-Philosophicus made inuence on logical positivism philosophy and
on science philosophy which was based on it; while his Philosophical
Investigations made impact on linguistic philosophy and late science phi-
losophy. Wittgensteins research gave beginning to two dierent analytical
trends of philosophy; however, the Wittgensteins approaches are discus-
sed in single chapter in this monograph. Te second chapter goes further
on analyzing Alfred Tarskis semantical truth conception. Te end of the
chapter deals with logical positivism philosophy as one of the Vienna Circle
activities.
Te third chapter of monograph analyses science philosophy, which has
been emerging as the sequel to logical positivism ideas. Te structure of
science philosophy is presented. It distinguishes normative and descriptive
science philosophy branches. Normative science philosophy, in its turn,
splits into inductive science philosophy, the most famous representatives of
349
which were Rudolf Carnap and Jaakko Hintikka and into deductive science
philosophy, developed by Karl Raimund Popper and his followers. Te
dispute between the inductivists and deductivists lasted for about 40 years,
until nally it came to consensus on the standards of assessment in logical
science content. Normative science philosophy also comprises Imre Lakatos
methodology of scientic research programs.
Te most distinguished descriptive science philosophy representative and
the founder of this philosophy is Tomas Kuhn, who interprets the develo-
pment of science as the structure of scientic revolutions. His views were
particularly inuenced by late works of Wittgenstein. Another signicant
representative of the philosophical trend is Paul Feyerabend; he constructi-
vely applied John Stuart Mills ideas presented in the work On Liberty in his
own theory. Te chapter ends in analysis of value problem in science philo-
sophy which was presented by Larry Laudan.
Te fourth chapter of the monograph is intended for analytical ethics or,
in other words, metaethics. Te greatest impact on its emergence and deve-
lopment was made by works by George E. Moore. Te chapter discussed his
work Principia ethica. Ludwig Wittgensteins ethic attitudes were of cru-
cial importance to the development of metaethics. Tey are also discussed
in this chapter, though other works of Wittgenstein were analysed earlier.
Alongside those analytical ethics representatives, the chapter also covers
Charles L. Stevensons emotivism and Richard M. Hares prescriptivism.
Te fth chapter of the monograph focuses on analytical language philo-
sophy. It focuses on Wittgensteins language-games conception. John Austin.
Te follower of the Wittgensteins ideas John Austin paid exceptional atten-
tion to language use. True, he challenged Wittgensteins ideas impact on
his thinking and often disagreed with his language problem interpretation.
Linguistic act theory proposed by Austin was further developed by Richard
350
M. Hare. In his view, every speech act is communication, taking place accor-
ding to certain rules. For the further communication theory development
Paul Grices works were ones of the most signicant. Grice believes there are
universal cooperation principles. Te maxims of conversation can be deri-
ved from them.
Te sixth chapter of the monograph deals with the analytical problem of
anthology, in other words, the problem of existence presumptions validity.
Hilary Putnam suggests a gurative interpretation for existence assumpti-
ons validation. However, his statements are questionable. Later the chapter
analyses the thesis of meaning and existence relationship and concludes that
assumptions for existence are impossible to justify.
Te seventh chapter is devoted for analytical philosophy of conscious-
ness. Analytical philosophy does not question what consciousness is, but
rather analyses in what way philosophy explains the relationship between
the soul and the body.
In the early analytical philosophy development period we face two radi-
cal ways of problem solving: rstly, psychical phenomena are separated from
physical and treated as unexplorable by logical analysis, and thus are on the
whole eliminated from philosophy; secondly, they are reduced to physical
phenomena and their analysis is not distinguished from analysis of ordinary
physical phenomena.
One of the most prominent in analytical philosophy is Gilbert Ryles cons-
ciousness philosophy. According to him, psychological propositions are ac-
tually dispositions, outlining behaviour by conditional propositions.
While researching phenomenon of consciousness, Daniel Dennet distin-
guishes three reasoning strategies the intentional, functional and physical.
According to Dennets reasoning, a conclusion can be drawn that the sys-
tem is intentional, if someone explicates its behaviour and is able to foresee
351
it, while applying to intentional explanation model. However, such explana-
tion does not enable to judge if system is intentional indeed. Intentional ex-
planatory system can be productive or nonproductive, but cannot be right
or wrong. Dennet pursues the assumption that all the three explanatory
strategies are self-sucient and non interdependent. Te followers of func-
tionalism uphold a dierent view. According to them, the consciousness
phenomena inuence physical phenomena in causative ways. Te functio-
nal explanation enables to draw conclusion that a properly programmed
computer possesses the conditions that correspond the states of conscious-
ness. Hence this attitude is reasonably criticized by John Searle.
352
NUORODOS IR PAAIKINIMAI
1
A. Anzenbacher. Filosojos vadas. Vilnius: Katalik pasaulis, 1992, p. 55.
2
r. Jonas Paulius II. Atmintis ir tapatyb. Vilnius: Katalik pasaulis, 2005, p. 17.
3
I. Kantas. Prolegomenai. Vilnius: Mintis, 1972, p. 104.
4
r. I. Kantas. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, 1982, p. 573.
5
Ten pat, p. 69.
6
K. Marksas. Tezs apie Fojerbach // K. Marksas ir F. Engelsas. Vokiei ideologi-
ja. Vilnius: Mintis, 1974, p. 463.
7
Ten pat, p. 465.
8
. . . .
: , 2000, . 121.
9
W. Tatarkiewicz. Filosojos istorija. Vilnius: Alma litera, 2003, t. 3, p. 91.
10
J. S. Mill. Apie laisv. Vilnius: Pradai, 1995, p. 38.
11
Ten pat, p. 56.
12
Ten pat, p. 76.
13
Ten pat, p. 92.
14
Ten pat, p. 123124.
15
O. Kontas. Pozityviosios losojos kursas // Filosojos istorijos chrestomati-
ja. XIX ir XX ami Vakar Europos ir Amerikos losoja. Vilnius: Mintis, 1974,
p. 8889.
16
r. F. A. von Hayek. Teis, statym leidyba ir laisv. T. 1. Taisykls ir tvarka.
Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 127.
17
M. Friedman. Te Methodology of Positive Economics // Essays in Positive
Economics. University of Chicago Press, 1953.
18
r. M. Hollis. Socialini moksl losoja. vadas. Vilnius: Lietuvos raytoj sjun-
gos leidykla, 2000, p. 6769.
19
Platonas. Valstyb. Vilnius: Mintis, 1981, p. 64.
20
F. A. von Hayek. Teis, statym leidyba ir laisv T. 1. Taisykls ir tvarka. Vilnius:
Eugrimas, 1998, p. 3940.
21
A. O. Hirschman. Aistros ir interesai. Vilnius: Poligraja ir informatika, 2001.
353
22
Ten pat, p. 4647.
23
Cituota pagal: Istorinis materializmas (Metodins rekomendacijos marksizmo-
leninizmo universiteto klausytojams) / sudar D. Kapaiauskien. Kaunas, 1985,
p. 29.
24
Plg. ten pat, p. 2830.
25
Ten pat, p. 3940.
26
Ten pat, p. 6465.
27
Ten pat, p. 72.
28
Ten pat, p. 74.
29
Ten pat, p. 75.
30
K. Marksas, F. Engelsas. Komunist partijos manifestas. Vilnius: Mintis, 1970,
p. 6768.
31
Ten pat, p. 6869.
32
r. J. Gray. Liberalizmas. Vilnius: Pradai, 1992, p. 8.
33
J. S. Mill. Apie laisv. Vilnius: Pradai, 1995, p. 32.
34
N. Ashord. Laisvosios visuomens principai. Vilnius: Aidai, 2003, p. 58.
35
F. A. von Hayek. Teis, statym leidyba ir laisv. T. 1. Taisykls ir tvarka. Vilnius:
Eugrimas, 1998, p. 24.
36
Ten pat, p. 8081.
37
r. J. Kis. vadas / iuolaikin politin losoja. Antologija / Sudar Jnos Kis.
Vilnius: Pradai, 1998, p. 1213.
38
Pavyzdys paimtas i knygos: M. Hollis. Socialini moksl losoja. vadas. Vilnius:
Lietuvos raytoj sjungos leidykla, 2000, p. 144.
39
Plaiau r. ten pat, p. 145159.
40
A. F. fon Hajekas. Kelias vergov. Vilnius: Pradai, 1991, p. 113.
41
Ten pat, p. 116117.
42
R. Nisbet. Konservatizmas. Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, 1993, p. 50.

43
M. Friedman. Kapitalizmas ir laisv. Vilnius: Mintis, 1998, p. 3435.
44
Ten pat, p. 36.
45
r. R. Heilbroner. Didieji ekonomistai. Vilnius: Amius, 1995, p. 275318.
354
46
r. ten pat, p. 276.
47
Ten pat, p. 304.
48
M. Friedman. Kapitalizmas ir laisv. Vilnius: Mintis, 1998, p. 82.
49
r. . . . . : , 1968.
50
Plg. I. Kantas. Dorovs metazikos pagrindai. Vilnius: Mintis, 1980, p. 46: juk
pragmatinmis vadinamos sankcijos, kurios tiesiogiai iplaukia ne i valstybins
teiss kaip btini statymai, o i rpinimosi bendrja gerove. Istorija parayta
pragmatikai, jei ji daro mones imintingus, jei moko juos, kaip jie galt savo
gerove rpintis geriau arba bent taip pat gerai, kaip ir j protviai.
51
A. Newen, E von Savigny. vadas analitin losoj. Vilnius: Baltos lankos, 1999,
p. 2025.
52
Ten pat, p. 33.
53
G. Frege. Schriften zur Logik. Aus dem Nachla. Berlin, 1973, S. 37.
54
A. Newen, E von Savigny. vadas analitin losoj. Vilnius: Baltos lankos, 1999,
p. 39.
55
Ten pat, p. 4468 .
56
ia ir toliau citatos pateikiamos, nurodant Tractatus Logico-Philosophicus teigi-
nio numer, pagal Wittgensteino pasirinkt teigini ymjimo bd. Cituojama
pagal: L. Vitgenteinas. Rinktiniai ratai. Vilnius: Mintis, 1995.
57
r. W. W. Bartley III. Wittgenstein. New York, 1973.
58
ia ir toliau pateikiami Filosoni tyrinjim teiginiai, nurodant skirsnio nu-
mer pagal Wittgensteino pasirinkt skirsni ymjimo bd. Cituojama pagal:
L. Vitgenteinas. Rinktiniai ratai. Vilnius: Mintis, 1995.
59
E. Nekraas. Filosojos vadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedij leidykla, 1993,
p. 129.
60
Ten pat, p. 132133.
61
r. A. . -
// : . .
. . . : -, 1998, . 90129.
62
r. ten pat, p. 92.
63
R. Carnapas. Metazikos veikimas kalbos logins analizs bdu // E. Nekraas.
Filosojos vadas. Vilnius: Mintis, 1993, p. 182183.
355
64
E. Nekraas. Loginis empirizmas ir mokslo metodologija. Vilnius: Mintis, 1979,
p. 57.
65
r. D. Hume. mogaus proto tyrinjimas. Vilnius: Pradai, 1995, p. 5265.
66
E. Nekraas. Loginis empirizmas ir mokslo metodologija. Vilnius: Mintis, 1979,
p. 137.
67
r. ten pat, p. 137.
68
A. F. Chalmers. Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa, 2005, p. 200.
69
Tokius rezultatus gavo D. Milleris. r. D. Miller. Poppers Qualitative Teory of
Verisimilitude // Te British Journal for the Philosophy of Science. 1974, vol. 25,
p. 166177.
70
. . . 3. : , 1981, . 61.
71
r. T. Kuhn. Mokslo revoliucij struktra. Vilnius: Pradai, 2003, p. 18.
72
Ten pat, 2003, p. 17.
73
Ten pat, p. 19.
74
ia turimas galvoje gerai inomas anties-triuio pieinlis, kur, matyt, Kuhnas
perm i Wittgensteino Filosoniuose tyrinjimuose pateikto pavyzdio.
Reikia paymti neabejotin Wittgensteino tak Kuhno pairoms. Manau, ji
buvo gerokai didesn, nei, pavyzdiui, Ludwigo Flecko, kurio tak Kuhnas pri-
pasta ir kurio darbai tapo inomi tik Kuhno dka. Nedrsiau teigti, kad para-
digmos svok Kuhnas perima i Wittgensteino, bet kalbini aidim (language
games) panaumas su Kuhno paradigmos svoka yra neabejotinas. Lygiai taip
ir galvoski vaizdis aikiai yra pasiskolintas i Wittgensteino. Beje, getalitini
pieinli yra ir daugiau. Gerai inomi taurs-dviej proli, uvdros-antilops,
senos moters-jaunos merginos ir kt. pieiniai.
75
T. Kuhn. Mokslo revoliucij struktra. Vilnius: Pradai, 2003, p. 134135.
76
Ten pat, p. 4050.
77
Ten pat, p. 104105.
78
r. ten pat, p. 215216.
79
Ten pat, p. 188.
80
. . . :
, 1985, . 126127.
81
Ten pat, p. 434.
356
82
Ten pat, p. 128.
83
Ten pat, p. 139.
84
Ten pat, p. 139.
85
Kalbdami apie vertybes kaip santykines charakteristikas, turime galvo-
je Wittgensteino Paskaitoje apie etik pasilyt skyrim. Santykins verty-
bs apibdinamos teiginiais, t. y. tokiais sakiniais, kurie gali turti teisingumo
vertes bti teisingi arba klaidingi. Be to, santykins vertybs yra kiekybins
charakteristikos tiek metrins (pavyzdiui, turinios skaitin vert), tiek lygina-
mosios. Tarkime, kalbdami apie ger teniso ar achmat aidj arba apie ge-
riausi marrut tarp dviej miest, od geras vartojame santykine prasme.
Santykin prasm, Wittgensteino nuomone, nra moralin prasm. Kai odiu
geras reikiamos moralins nuostatos, jis vartojamas absoliuia prasme. Bet,
Wittgensteino nuomone, jokia teiginio pavidal turinti odi grup, kurioje yra
absoliuti vertyb, negali bti teiginys (t. y. sakinys, turintis teisingumo vertes).
Todl etika paprasiausiai nra ireikiama.
Kalbdami apie kognityvines vertybes, turime galvoje analitinje etikoje pri-
imt klasikacij, kai kognityvizmu vadinama paira, moralin prasm turin-
ias kalbines iraikas laikanti teiginiais, t. y. teigiantiesiems sakiniams, kurie gali
bti teisingi arba klaidingi. Pavyzdiui, hedonistin ar utilitaristin pairos yra
kognityvins.
86
r. L. Laudan. Science and Values. London: University of California Press, Ltd.,
1984.
87
Ten pat, Preface, xixii.
88
Reikia tik apgailestauti, kad puikioje Arno Anzenbacherio knygoje Etikos vadas,
kurioje glaustai ir aikiai pateikta analitins etikos apvalga, taip pat Mooreo pa-
iros, pasitaiko netiksliai iverst termin. tai pagrindin Mooreo etikos svo-
ka, grio svok (the good), veriama kaip geras, o geras (good) dalykas, kuris
prieastiniu bdu yra susijs su tuo, kas yra gris savaime (the good in itself),
veriama kaip gris. Turt bti atvirkiai.
89
r. . . . : , 1984, c. 43.
90
Ten pat, p. 63.
91
Ten pat, p. 67.
92
Ten pat, p. 6768.
93
Ten pat, p. 71.
94
Ten pat, p. 75.

357
95
r., pavyzdiui, A. Newen, E. von Savigny. vadas analitin losoj. Vilnius:
Baltos lankos, 1999, p. 104.
96
Nereikia pamirti, jog teiginiai yra tokie sakiniai, kurie turi teisingumo vertes, yra
teisingi arba klaidingi. Sakiniai, kurie negali bti susiejami su teisingumo vert-
mis, nra teiginiai.
97
A. Anzenbacher. Etikos vadas. Vilnius: Aidai, 1995, p. 248.
98
Ten pat, p. 34.
99
A Lecture on Ethics // Te Philosophical Review. 1956, vol. 74, no. l, p. 312.
100
Ten pat, p. 5.
101
Ten pat,

p. 11
102
Ten pat, p. 16.
103
R. Carnapas. Metazikos veikimas kalbos logins analizs bdu // E. Nekraas.
Filosojos vadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedij leidykla, 1993, p. 185186.
104
r. ten pat, p. 185.
105
A. Anzenbacher. Etikos vadas. Vilnius: Aidai, 1995, p. 267273.
106
Ten pat, p. 260264.
107
Ten pat, p. 269.
108
I. Kantas. Dorovs metazikos pagrindai. Vilnius: Mintis, 1980, p. 52.
109
Searleo poiris rekonstruotas pagal . . .
. : , 2000, c. 139140.
110
A. Newen, E. von Savigny. vadas analitin losoj. Vilnius: Baltos lankos, 1999,
p. 131.
111
Ten pat, p. 175176.
112
Ten pat, p. 176.
113
r. S. A. Kripke. Naming and Necessity / D. Davidson (ed.). Semantics of Natural
Language. Dordrecht: Reidel, 2
nd
ed., 1980, p. 253355.
114
r. A. Newen, E. von Savigny. vadas analitin losoj. Vilnius: Baltos lankos,
1999, p. 178.
115
Aristotelis. Rinktiniai ratai. Vilnius: Mintis, 1990, p. 27.
116
r. A. Newen, E. von Savigny. vadas analitin losoj. Vilnius: Baltos lankos,
1999, p. 137.
358
117
I. Kantas. Prolegomenai. Vilnius: Mintis, 1972, p. 104.
118
I. Kantas. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, 1982, p. 69.
119
A Lecture on Ethics // Te Philosophical Review. 1956, vol. 74, no. l, p. 911.
120
L. Wittgenstein. On Certainty. Oxford, 1969.
121
r. . . , . : , 2002.
122
Ten pat, p. 1920.
123
Ten pat, p. 22.
124
r. Traktato (3.323).
125
. . , . : , 2002, . 287.
126
Ten pat, p. 289.
127
A. Newen, E. von Savigny. vadas analitin losoj. Vilnius: Baltos lankos, 1999,
p. 56.
128
Ten pat, p. 136139.
129
R. Carnapas. Metazikos veikimas kalbos logins analizs bdu // E. Nekraas.
Filosojos vadas. Vilnius: Mintis, 1993, p. 172177.
130
r. K. R. Popper. Rinktin. Vilnius: Pradai, 2001, p. 348361.
131
Ten pat, p. 354.
132
A. Newen, E. von Savigny. vadas analitin losoj. Vilnius: Baltos lankos, 1999,
p. 146.
133
r. Fedonas, 98 b, c, d, e.
134
J. Heil. Philosophy of Mind: A Contemporary Introduction. London: Routledge,
1998. p. 8991.
135
r. A. M. Turing. On Computable Numbers, With an Application to the
Entscheidungsproblem [decision problem] // Proceedings of the London
Mathematical Society. 1937, series 42, p. 65230.
136
r. A. Newen, E. von Savigny. vadas analitin losoj. Vilnius: Baltos lankos,
1999, p. 157158.
137
r. ten pat, p. 159.
138
r. J. Searle. Minds, Brains, and Programs // Te Behavioral and Brain Sciences.
1980, No. 3, p. 417424.
139
Ten pat, p. 423.
359
VARD RODYKL
Ayeris Alfredas Julesas 12, 125, 290, 347
Andronikas Rodietis 304
Anzelmas Kenterberietis 306, 308
Anzenbacheris Arno 4, 281, 282, 288290, 352, 356, 357
Aristipas Kirnietis 282
Ashfordas Nigelis 70
Aristotelis 7, 39, 43, 85, 106, 130, 183, 184, 194, 224, 227, 244, 255, 259, 298, 299, 304
306, 330, 357
Austinas Johnas 295297, 349
Avenarius Richardas 16, 18, 19
Babbage Charlesas 337
Baconas Francis 7, 8, 44, 194, 197, 241, 267
Bayesas Tomas 203, 204
Bartleys Williamas W. III, 166, 167, 354
Benthamas Jeremys 2022, 28, 79, 282, 289
Bergsonas Henri Louisas 4, 18
Booleis Georgeas 129
Brahmsas Johannesas 147
Bridgmanas Percys Williamsas 188
Brouweris Luitzenas Egbertusas Janas 151
Burke Edmundas 88
Carnapas Rudolfas 186193, 196200, 202, 203, 205, 206, 220, 221, 231, 232, 241,
268, 288, 290, 322, 328, 329, 349, 354, 357, 358
Cezaris Julijus 131, 137, 189
Chalmersas Alanas 15, 205, 355
Cherburrys Herbertas 38, 39
Comteas Augusteas 9, 16, 18, 20, 21, 23, 26, 2835, 51
Condorset Antoineas de 28
Cooperis, r. Shaftesburys 41
Darwinas Charlesas 17
Demokritas Abderietis 305
Dennettas Danielis 333, 335337, 350, 351
Descartesas Ren 58, 102, 103, 127, 180, 276, 304, 308, 310, 311, 317, 328, 330, 332,
345, 346
360
Dewey Johnas 101, 120, 123, 124
Disraelis Benjaminas 87
Dunsas Skotas 108, 109, 306
Einsteinas Albertas 185, 188, 226, 236, 244
Engelmannas Paulius 151
Engelsas Friedrichas 51, 61, 62, 64, 352, 353
Epikras 282
Epimenidas 182
Feiglas Herbertas 185, 186
Feuerbachas Ludvigas 9
Feyerabendas Paulis 232, 236, 237, 259265
Fleckas Ludwigas 355
Foucault Jeanas Bernardas Lonas 238, 239
Foucault Michelis 323
Frege Friedrichas Ludwigas Gottlobas 14, 102, 129, 130138, 140, 153, 159, 161, 174,
180, 181, 223, 310, 317, 318, 328, 329, 348, 354
Fresnelis Augustinas Jeanas 238, 239
Freudas Sigmundas 215
Friedmanas Miltonas 37, 89, 90, 93, 96, 98, 99, 100, 352, 353, 354
Gdelis Kurtas 185, 186
Goodmanas Nelsonas 300, 301, 350
Griceas Paulas 163
Grotius Hugo 39, 40, 42
Hayekas Friedrichas A. von 8, 42, 72, 80, 84, 92, 352, 353
Hahnas Hansas 185, 186
Hareas Richardas Mervynas 289, 290, 291, 292, 349, 350
Harris Johnas 230
Hegelis Georgas Wilhelmas Friedrichas 18, 35, 66, 101, 223
Heilbroneris Robertas 93, 96, 353
Helvetius 43
Hempelis Carlas Gustavas 218, 219, 270
Herakleitas Efesietis 305
Hilbertas Davidas 185, 191
Hintikka Jaakko 205, 206, 208, 209, 349
Hirschmanas Albertas 43, 352
Hollis Martinas 37, 352, 353
Hobbesas Tomas 41, 4346
Hooveris Herbertas Clarkas 98
Huygensas Christiaanas 237239
361
Humeas Davidas 28, 36, 155, 156, 163, 195, 196, 292, 347, 355
Jacquardas Josephas Marie 338
Jamesas Williamas 101, 102, 115120, 122
Jonas Paulius Antrasis 5, 352
Kanke Viktoras 11
Kantas Immanuelis 7, 10, 12, 13, 29, 101, 105, 110, 115, 129, 134, 300, 308310, 347,
352, 354, 357, 358
Kantoras Georgas 138, 140
Keynesas Johnas Maynardas 92, 97100, 197, 219
Kisas Jnosas 74
Kraftas Vicktoras 185
Kramersas Hendrikas Anthonys 242
Kripke Saulas Aaronas 299, 300, 357
Kuhnas Tomas 233, 236, 249253, 255259, 261, 263, 264, 268, 269, 273, 355
La Rochefoucauld Franois de 43
Lakatosas Imre 231233, 242, 235237, 239245, 323, 349
Laplaceas Pierreas Simonas de 284
Laudanas Larrys 259, 265277, 349, 356
Leninas Vladimiras 3, 35, 54, 353
Leibnizas Gotfriedas Wilhelmas 181, 267
Lyellas Charlesas 17
Lyotardas Jeanas Franois 10, 346
Lockeas Johnas 6, 41, 44, 46, 47, 79
Machas Ernstas 16, 1820
Maistreas Josephas de 28
Malthusas Tomas Robertas 22
Marxas Karlas 3, 9, 18, 35, 5057, 5967, 337
Masson Caroline 29
Maxwellas Jamesas Clerkas 222, 227
Meinongas Alexius 325, 326
Melvilis Jurijus 101
Mengeris Karlas 185, 186
Milleris Davidas 230, 355
Millis Jamesas 20, 22
Millis Johnas Stuartas 2028, 79, 197, 264
Molina Luisas 42
Montesquieu Charlesas Louis de 28, 4650, 80
Mooreas Georgeas Edwardas 12, 151, 152, 278283, 289, 315, 349, 356
362
Nashas Johnas 83
Nekraas Evaldas 14, 180, 190, 193, 196, 354, 355, 357, 358
Nris Salomja 302
Neumannas Johnas von 82
Neurathas Ottas 185, 192
Newenas Albertas 14, 127, 131, 138, 297300, 302, 324326, 330, 333, 335, 336
Newtonas Isaacas 224, 226, 237239, 244, 276
Nietzsche Friedrichas 8
Newmanas Johnas Henrys 87
Niiniluotas Ilkka 230
Nozickas Robertas 289
Oddies Grahamas 230
Parmenidas 6, 305
Pavilionis Rolandas 15
Pearsonas Charlesas 18, 20
Peirceas Benjaminas 101
Peirceas Charlesas 18, 101113, 115117, 119, 120, 124, 188, 323, 348
Pinsentas Davidas 147, 148
Plankas Maxas 185,
Platonas 39, 40, 45, 85, 107, 145, 223, 259, 265, 305, 352
Polanyi Michaelis 248, 249
Popperis Karlas Raimundas 36, 80, 92, 193, 196, 205, 211235, 242, 243, 245, 258, 264,
268, 270, 272, 274, 323, 329, 330, 349, 355, 358
Putnamas Hilary 315, 316323, 325, 350
Quineas Willardas von Ormanas 124, 269, 326
Ramseyius Frankas 150
Raskobas Johnas 95
Reichenbachas Hansas 186, 196, 268, 270
Rutherfordas Ernestas 222, 227
Ricardo Davidas 23, 35
Rilke Raineris Maria 150
Ryleas Gilbertas 331333, 337, 350
Rooseveltas Franklinas Delanas 98
Rawlsas Johnas 68, 71, 7378, 80, 289
Russellas Bertrandas 3, 14, 129, 138149, 151, 153, 158161, 172, 187, 189, 298, 324,
326, 327, 329, 348
363
Saint-Simonas Henri de 9, 16, 20, 29, 32
Savigny Eike von 14, 127, 131, 138, 297300, 302, 324326, 330, 331, 333, 335, 336,
354, 357, 358
Saussureas Ferdinandas de 10
Searleas Johnas Rogersas 297299, 300, 341, 343, 351
Shaftesburys Cooperis Antonys Ashleris 41
Scheeris Henris Mouriceas 162
Schilleris Ferdinandas Canningas Scottas 124
Schlickas Moritzas 151, 153, 185, 186, 287
Slateris Johnas Clarkeas 242
Smithas Adamas 69, 71, 79, 89
Sokratas 8, 11, 26, 39, 145, 323, 335
Spenceris Herbertas 17, 18
Stevensonas Charlesas Leslies 288290, 349
Tarskis Alfredas 180, 182185, 223, 275, 316, 348
Tichy Pavelas 230
Tocquevilleis Alexis de 87
Tolstojus Levas 149
Tomas Akvinietis 155, 306, 308, 330
Traklis Georgas 150
Tuomela Raimo 230
Turingas Alanas Mathisonas 338340, 358
Voltaireas 80
Wallsas Johannas Didericas Van der 218
Weismannas Friedrichas 151, 153, 185, 186
Whiteheadas Alfredas Northas 18, 140, 147, 187
Williamas Ockhamas 145, 225, 306, 307
Wittgensteinas Ludwigas 9, 10, 12, 14, 36, 79, 101, 124, 126, 130, 136, 140, 145179,
186, 261, 281, 282, 283288, 294, 295, 298, 310315, 318, 320, 322, 327, 343, 348,
349, 354356, 358
Wittgensteinas Karlas 146
Wolas Christianas 304
364
LITERATRA
Anzenbacher A. Etikos vadas. Vilnius: Aidai, 1995.
Anzenbacher A. Filosojos vadas. Vilnius: Katalik pasaulis, 1992.
Aristotelis. Rinktiniai ratai. Vilnius: Mintis, 1990.
. . . 3. : , 1981.
Austin J. L. Philosophical Papers. Oxford: Clarendon Press, 3
rd
ed., 1979.
Austin J. L. How to Do Tings with Words. Oxford: Clarendon Press, 1975.
Ayer A. Language, Truth and Logic. London: Gollancz, 1936.
Ashord N. Laisvosios visuomens principai. Vilnius: Aidai, 2003.
Bartley William W. III. Wittgenstein. New York, 1973.
Barry B. Teisingumo teorijos: Socialinio teisingumo traktatas. T. 1. Vilnius: Eugrimas,
2002.
Carnapas R. Metazikos veikimas kalbos logins analizs bdu // E. Nekraas.
Filosojos vadas. Vilnius: Mintis, 1993, p. 182183.
Carnap R. Te Logical Foundations of Probability. London: Routledge and K. Paul,
1951.
Carnap R. Die Physikalishe Sprache als Universalsprache der Wissenshaft. Erkenntnis,
Bd. 2. 1932.
Chalmers A. F. Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa, 2005.
Deimsas V. Pragmatizmas. Vilnius: Pradai, 1995.
Dennet D. C. Kinds of Minds. New York: Basic books, 1996.
. . : ,
1985.
365
Feyerabend P. Science in a Free Society. London, 1978.
Frege G. Schriften zur Logik. Aus dem Nachla. Berlin, 1973.
Friedman M. Kapitalizmas ir laisv. Vilnius: Mintis, 1998.
Friedman M. Te Methodology of Positive Economics // Essays in Positive Economics.
Chicago: University of Chicago Press, 1953.
Gray J. Liberalizmas. Vilnius: Pradai, 1992
Grice P. Studies in the way of Words. Cambridge: Harvard University Press, 1989.
Hare R. M. Te Language of Morals. Oxford: Clarendon Press, 1952.
Hare R. M. Moral Tinking: Its Levels, Method and Point. Oxford: Calendon Press,
1981.
Hayekas Friedrich A. von. Teis, statym leidyba ir laisv T. 1. Taisykls ir tvarka.
Vilnius: Eugrimas, 1998.
Hajekas A. F. fon. Kelias vergov. Vilnius: Pradai, 1991.
Heil J. Philosophy of Mind: A Contemporary Introduction. London: Routledge,
1998.
Heilbroner R. Didieji ekonomistai. Vilnius: Amius, 1995.
Hintikka J. and Suppes P. (eds.). Aspects of Inductive Logic. Amsterdam: North-
Holland Publisning Company, 1966.
Hintikka J. On Semantics Information // Information and Inference, ed by
J. Hintikka and P. Suppes. Dordrecht-Holland: D. Reidel Publishing Com., 1970,
p. 328.
Hirschman A. O. Aistros ir interesai. Vilnius: Poligraja ir informatika, 2001.
Hollis M. Socialini moksl losoja. vadas. Vilnius: Lietuvos raytoj sjungos lei-
dykla, 2000.
Hume D. mogaus proto tyrinjimas. Vilnius: Pradai, 1995.
366
Istorinis materializmas (Metodins rekomendacijos marksizmo-leninizmo universi-
teto klausytojams) / Sudar D. Kapaiauskien. Kaunas, 1985.
Jonas Paulius II. Atmintis ir tapatyb. Vilnius: Katalik pasaulis, 2005.
. . .
: , 2000.
Kantas I. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, 1982.
Kantas I. Prolegomenai. Vilnius: Mintis, 1972.
Kantas I. Dorovs metazikos pagrindai. Vilnius: Mintis, 1980.
Kontas O. Pozityviosios losojos kursas //Filosojos istorijos chrestomatija. XIX ir
XX ami Vakar Europos ir Amerikos losoja. Vilnius: Mintis, 1974, p. 8885.
Kripke S. A. Naming and Necessity // Semantics of Natural Language, ed. by
D. Davidson. Dordrecht: Reidel, 2
nd
ed., 1980, p. 253355.
Kuhn T. Mokslo revoliucij struktra. Vilnius: Pradai, 2003.
Lakatos I. Falsication and the Methodology of Scientic Research Programmes //
Criticism and the Growth of Knowledge, ed. by I. Lakatos and A. Musgrave.
Cambridge: Cambridge University Press, 1970 .
Laudan L. Science and Values. London: Unversity of California Press, 1981.
Laudan L. Progress and its Problemes. Berkeley: University of California Press, 1977.
Marksas K., Engelsas F. Komunist partijos manifestas. Vilnius: Mintis, 1970.
. . . : , 1968.
Mill J. S. Apie laisv. Vilnius: Pradai, 1995.
Miller D. Poppers Qualitative Teory of Verisimilitude // Te British Journal for the
Philosophy of Science. 1974, vol. 25.
Montesquieu Ch. Apie statym dvasi. Vilnius: Mintis, 2004.
. . : , 1984.
367
Murphey M. Te Development of Peirces Philosophy. Cambridge, MA: Harvard
University Press, 1961.
Nekraas E. Loginis empirizmas ir mokslo metodologija. Vilnius: Mintis, 1979.
Nekraas E. Filosojos vadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedij leidykla, 1993.
Newen A., Savigny von E. vadas analitin losoj. Vilnius: Baltos lankos, 1999.
Nisbet R. Konservatizmas. Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, 1993.
Nozick R. Anarchija, valstyb ir utopija. Vilnius: Eugrimas, 2003.
. . . : , 2000.
Putnam H. Reason, Truth and History. Cambridge: Cambridge University Press,
1981.
Platonas. Valstyb. Vilnius: Mintis, 1981.
Plnys A. Filosojos vadas. Vilnius: Taura, 1996.
Plnys A. Metazikos reikm gamtos moksl pltrai. Vilnius: Via Recta, 1999.
Polanyi M. Personal Knowledge. Chicago: Te University of Chicago Press, 1962.
Popper K. R. Rinktin. Vilnius: Pradai, 2001.
Popper K. R. Objective knowledge. New York: Oxford University Press, 1972.
Popper K. R. Te Logic of Scientic Discovery. New York, 1961.
Rawls J. Politinis liberalizmas. Vilnius: Eugrimas, 2002.
Rawls J. A Teory of Justice. Oxford: Oxford University Press, 1971.
Ryle G. Te Concept of Mind. Chicago: Te University of Chicago Press, 1949.
Russell B. A. W. Te Principles of Mathematics. London: Routledge, 1992.
Searle J. Minds, Brains, and Programs // Te Behavioral and Brain Sciences. 1980,
no. 3, p. 417424.
368
iuolaikin politin losoja. Antologija / Sudar Jnos Kis. Vilnius: Pradai, 1998.
. //
: . . . . -
. : -, 1998.
Turing A. M. On Computable Numbers, With an Application to the Entscheidung-
sproblem [decision problem] // Proceedings of the London Mathematical Society.
1937, series 2, 42, p. 65230.
Wittgenstein L.

A Lecture on Ethics // Te Philosophical Review. 1956, vol. 74, no. l,
p. 312.
Vitgenteinas L. Rinktiniai ratai. Vilnius: Mintis, 1995.
Wittgenstein L. Tractatus Logico-Philosophicus. Cambridge: Cambridge University
Press, 1974.
Wittgenstein L. On Certainty. Oxford, 1969.
369
TURINYS
vadas .................................................................................................................................................................... | 3
Analitin losoj formavusios ir jai artimos losons koncepcijos .................... | 16
Pozityvistin losoja ........................................................................................................................... | 16
1. Bendra pozityvizmo apvalga .......................................................................................... | 16
2. Augusteas Comteas. ................................................................................................................. | 28
Socialinis pozityvizmas ir nominalistins socialins teorijos .................................. | 35
1. Analitins politins losojos formavimosi prielaidos ................................... | 35
2. Marksistin socialin teorija .............................................................................................. | 50
3. Liberalioji politin ir socialin mintis .......................................................................... | 67
Pragmatizmas ............................................................................................................................................. | 101
1. Charleso Sanderso Peirceo losoja ............................................................................. | 101
2. Williamo Jameso losoja .................................................................................................. | 117
Analitin losoja ........................................................................................................................................ | 125
Login painimo turinio analiz ir formali logini kalb prielaida .................. | 129
1. Analitins losojos formavimasis ir matematikos losoja..................... | 129
2. Ludwigas Wittgensteinas...................................................................................................... | 146
3. Alfredo Tarskio semantin tiesos samprata ............................................................ | 180
4. Loginis pozityvizmas ir mokslo losojos atsiradimas .................................. | 185
Mokslo losoja ......................................................................................................................................... | 193
1. Normatyvioji mokslo losoja. Induktyvizmas ................................................... | 193
2. Normatyvioji mokslo losoja. Deduktyvizmas ................................................. | 211
3. Deskriptyvioji mokslo losoja ........................................................................................ | 245
Analitin etika ............................................................................................................................................ | 278
Analitin kalbos losoja ................................................................................................................... | 294
Analitin ontologijos problema ...................................................................................................... | 304
Analitin smons losoja .............................................................................................................. | 328
Summary. Analytic Trend of Philosophy ..................................................................................... | 345
Nuorodos ir paaikinimai ...................................................................................................................... | 352
Vard rodykl .................................................................................................................................................. | 359
Literatra ............................................................................................................................................................ | 364
Virelio dailinink Audron UZIELAIT
Lietuvi kalbos redaktor Graina INDRIINIEN
Maketuotojas Vitalus BILEVIIUS
Tiraas 500 egz.
Ileido Vilniaus universiteto leidykla
Universiteto g. 1, LT-01122 Vilnius
Spausdino UAB Petro ofsetas

algirio g. 90, LT-09303 Vilnius
Albinas PLNYS
ANALITINS KRYPTIES FILOSOFIJA