KTB 2006-1

Nr.
KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI
SAUSIS–KOVAS
PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI
UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA
KONSTITUCINĖ
MOKSLINIAI STRAIPSNIAI
PRANEŠIMAI JURISPRUDENCIJA
RECENZIJA
EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJA
◆
VENECIJOS KOMISIJOJE
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2006
KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS biuletenis
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ
KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA
www.lrkt.lt
Nr. 1
sausis–kovas
2006
ISSN 1822-4520
KONSTITUCINĖ
JURISPRUDENCIJA
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

biuletenis
Nr. 1
sausis–kovas
2006
Vilnius
Redakcinė kolegija
Pirmininkas
Egidijus Jarašiūnas
Pirmininko pavaduotojas
Viktoras Rinkevičius
Nariai:
Armanas Abramavičius
Kęstutis Jankauskas
Ramunė Sakalauskaitė
Ernestas Spruogis
Stasys Stačiokas
Valdonė Zubkienė
Redakcijos adresas:
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius
Telefonas (8 5) 212 6043
El. paštas info@lrkt.lt
Interneto adresas http://www.lrkt.lt
Redakcinės kolegijos 2006 m. balandžio 21 d. posėdžio sprendimu (protokolas Nr. 2) leidinys

rekomenduotas spausdinti.
Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis negali būti dauginama,
taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.
© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006

Turinys
6 Egidijus Kūris. Žodis skaitytojui
10 Redakcinės kolegijos pratarmė

14 Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straips-

nio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties lietuvos respubli-
kos Konstitucijai, dėl lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso
234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos),
244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos),
407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m.
kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakci-
ja), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies
(2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl
pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar lietuvos respub-
likos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (2006 m. sausio 16 d.)
78 Dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 straipsnio

1 dalies (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) atitikties lietuvos respublikos kons-
titucijai ir dėl pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo prašymo ištirti, ar
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis
(2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) neprieštarauja lietuvos respublikos konstitu-
cijai (2006 m. sausio 17 d.)
86 Dėl lietuvos respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 898

„Dėl Laikinojo prekių įvežimo į lietuvos respubliką perdirbti tvarkos patvirtini-
mo“ patvirtintos Laikinojo prekių įvežimo į lietuvos respubliką perdirbti tvar-
kos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) atitikties lietuvos respublikos
konstitucijai (2006 m. sausio 24 d.)
95 Dėl lietuvos respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto,

10 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio atitikties lietuvos respublikos konstitucijai
(2006 m. sausio 26 d.)
103 Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, lietuvos respublikos miš-
kų įstatymo, lietuvos respublikos žemės įstatymo, lietuvos respublikos Vyriau-
sybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje
reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento nuo-
statų atitikties lietuvos respublikos konstitucijai, dėl lietuvos respublikos sau-
gomų teritorijų įstatymo, lietuvos respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų
atitikties lietuvos respublikos konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numa-
tyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų
konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl
lietuvos respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl
Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje
žemėje reglamento 2 punkto atitikties lietuvos respublikos miškų įstatymo, lie-
tuvos respublikos žemės įstatymo nuostatoms (2006 m. kovo 14 d.)
146 Dėl lietuvos respublikos konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies

2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), lietuvos res-
publikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija),
96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties lietuvos respub-
likos konstitucijai (2006 m. kovo 28 d.)
203 Dėl lietuvos respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo
(2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio atitikties Lietuvos respublikos konsti-
tucijai ir dėl pareiškėjo – lietuvos respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti,
ar lietuvos respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo
(2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnis neprieštarauja lietuvos respublikos
konstitucijai (2006 m. kovo 30 d.)
215 Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo (2006 m. sausio 11 d.)
217 Pranešimas apie lietuvos respublikos seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m.
gruodžio 22 d. redakcija) galiojimo sustabdymą (2006 m. sausio 11 d.)
218 Dėl pareiškėjo – visagino miesto apylinkės teismo prašymo ištirti, ar lietuvos res-
publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakci-
ja) neprieštarauja lietuvos respublikos konstitucijai (2006 m. sausio 16 d.)
220 Dėl pareiškėjo – vilniaus rajono apylinkės teismo prašymo ištirti, ar lietuvos res-
publikos vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl miškų prisky-
rimo miškų grupėms“ kai kurios nuostatos neprieštarauja lietuvos respublikos
konstitucijai ir lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-
jamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1, 2, 4,
5 dalims ir 18 straipsnio 1 daliai (2006 m. sausio 17 d.)
226 Dėl teisenos byloje pagal pareiškėjo – lietuvos respublikos seimo narių grupės
prašymą ištirti, ar lietuvos respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo lai-
kinojo įstatymo 3, 5, 6, 8 straipsniai (2003 m. dausio 28 d. redakcija) neprieštarauja
lietuvos respublikos konstitucijai, nutraukimo (2006 m. kovo 14 d.)
235 Dėl teisenos byloje pagal pareiškėjo – lietuvos respublikos seimo narių grupės
prašymą ištirti, ar lietuvos respublikos darbo kodekso 183 straipsnio 1 dalies
(2002 m. birželio 4 d. redakcija) nuostata „Darbuotojai atleidžiami nuo darbo <...>
atlikti Seimo nario pareigas“ neprieštarauja lietuvos respublikos konstitucijai, nu-
traukimo (2006 m. kovo 14 d.)
238 Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo išaiškinti, ar

lietuvos respublikos konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo „Dėl lie-
tuvos respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-
jimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies
1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, lietuvos respublikos
2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvir-
tinimo įstatymo 6 priedėlio, lietuvos respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo
9 straipsnio, lietuvos respublikos vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo
Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vado-
vų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, lietuvos
respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl lietuvos
respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir lietuvos respublikos valstybės
saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, lietuvos
respublikos vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl lietuvos
respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos,
teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo
apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties lietuvos respublikos konstitucijai“ mo-
tyvuojamosios dalies II skyriaus 1, 2 punktų, rezoliucinės dalies 6, 7 punktų nuosta-
tos reiškia vieną ar kelis iš pareiškėjo nurodytų motyvų (2006 m. kovo 14 d.)
254 Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietu-
vos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m.
rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija),
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnis (2004 m. liepos
8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio
12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo
5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d.
redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalis
(2002 m. vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 2, 5 dalys (2002 m. vasario 28 d.
redakcija), 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio
2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario
28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), Lietuvos
Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d.
redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio
1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Prezidento
2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgalioji-
mų pratęsimo“, Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas
Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai (2006 m. kovo 28 d.)
269 Dėl pareiškėjo – lietuvos respublikos seimo narių grupės prašymo ištirti, ar lie-
tuvos respublikos konstitucinio teismo įstatymas neprieštarauja lietuvos res-
publikos konstitucijai (2006 m. kovo 29 d.)
273 2006 m. sausio 1–kovo 31 d. Konstituciniame Teisme priimti nagrinėti prašymai
281 Estijos Aukščiausiojo Teismo Konstitucinės priežiūros kolegijos sprendimas
291 Prof. dr. Aharon Barak. Teisėjo vaidmuo demokratinėje valstybėje
306 Doc. dr. Armanas Abramavičius. Teorinės ir praktinės asmens konstitucinio
skundo įtvirtinimo Lietuvos konstitucinėje sistemoje problemos
PRANEŠIMAI
318 Prof. dr. Alfredas Bumblauskas. Gegužės 3-iosios Konstitucija ir Lietuva
(Pranešimo tezės)
323 Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis. Konstitucionalizmo patirties ir
tradicijų formavimosi metai
330 Prof. dr. Egidijus Jarašiūnas. 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija:
vizija, teisės aktas, teisinė tikrovė
RECENZIJA
346 Arnoldas Matijošius. Europos konstitucinių teismų ir teisės mokslininkų
forumas kelia naujas konstitucinės justicijos problemas
350 Trumpai apie Europos konstitucinių teismų konferenciją
352 Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2006 m. sausio 1–kovo 31 d.
355 INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS
358 KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS
360 Naujos konstitucinės teisės knygos Konstitucinio Teismo bibliotekoje
ŽODIS SKAITYTOJUI
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kaip ir konstitucinė justicija apskri-

tai, – naujas reiškinys Lietuvos teisėje, mūsų teisės tradicijoje neturintis jokių pirm-
takų. Galimybė patikrinti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, pirmiau-
sia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra vienas svarbiausių ypatumų, moderniąją
demokratinės valstybės teisę skiriančių nuo etatistinės ir patriarchalinės teisės, kurią
valstybė diktuoja savo piliečiams ir organizacijoms, negalintiems (savo ruožtu) nu-
statytąja tvarka kvestionuoti jos teisiškumo.
Spręsdamas konstitucinius ginčus Konstitucinis Teismas ne tik užtikrina Kons-
titucijos viršenybę ir iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, vykdo konstitu-
cinį teisingumą, bet ir aiškina Konstituciją – kuria oficialiąją konstitucinę doktriną.
Pradėjęs veiklą 1993 m., Konstitucinis Teismas per beveik trylika savo darbo metų
sukaupė išties gausią jurisprudenciją. Be to, Konstitucinio Teismo kuriama oficialio-
ji konstitucinė doktrina, kartais vadinama „gyvąja konstitucija“, yra nuolat, byla po
bylos plėtojama, papildoma naujomis nuostatomis, kurių privalu paisyti ir teisėkūros
subjektams, ir teisės taikytojams.
Toks konstitucinės jurisprudencijos ir joje kuriamos oficialiosios konstitucinės
doktrinos svarbos padidėjimas nulėmė radikalią Lietuvos konstitucinės teisės trans-
formaciją, naujos konstitucinės teisės paradigmos susiformavimą. Nuo senosios,
anksčiau dominavusios konstitucinės teisės paradigmos naujoji skiriasi bent trimis
atžvilgiais. Pirma, Konstitucinio Teismo aktai buvo „pakylėti“ į konstitucinės teisės
šaltinių lygmenį: Konstitucinio Teismo nutarimai, taip pat baigiamieji sprendimai ir
išvados turi pačios Konstitucijos galią, nes jų negalima „įveikti“ kitaip, kaip tik Kons-
titucijos pataisomis. Antra, iš konstitucinės teisės šaltinių sistemos buvo pašalinti visi
kiti teisės aktai, išskyrus Konstituciją „siaurąja prasme“ ir Konstitucinio Teismo ak-
tus: dar neseniai patogiai „įsikūrę“ ir iš inercijos toleruoti iš ordinarinės teisės šakų
pasiskolintoje konstitucinės teisės šaltinių sistemoje, įstatymai ir poįstatyminiai teisės
aktai šiandien iš jos yra išguiti; jie nėra aukščiausioji teisė, tad šiandien aiškinti Kons-
tituciją remiantis įstatymais, juo labiau poįstatyminiais teisės aktais, būtų anachro-
nizmas. Trečia, beveik visuotinai įsitvirtino gyvosios Konstitucijos idėja: Konstitucija
nėra ir negali būti tapatinama tik su jos „pirminio dokumento“ tekstu – ji yra nuolat
plėtojamų nuostatų, turinčių potencijos atskleisti vis naujus aspektus, sistema, ir net
pati šios sistemos dinamika paklūsta tam tikriems dėsningumams. Taigi konstitucinė
jurisprudencija ir joje kuriama oficialioji konstitucinė doktrina, galbūt lietuviškojo
konstitucinės justicijos modelio kūrėjams to nė neprognozuojant, nulėmė tai, kad
konstitucinė teisė šiandien yra jurisprudencinė teisė ir nebegali būti kitokia. Ji nėra
viena iš teisės šakų – ordinarinės teisės struktūros elementų. Ji yra aukščiausioji teisė,
◆ ŽODIS SKAITYTOJUI
orientyras visai ordinarinei teisei, visoms teisės šakoms, bet kokio ordinarinio teisi-
nio reguliavimo teisiškumo matas ir sankcija.
Konstitucinės jurisprudencijos plėtra Lietuvoje atskleidė dar vieną svarbų Kons-
titucijos ir kartu konstitucinės teisės ypatumą: ji yra visa apimanti. Šiame konteks-
te, matyt, tinka pacituoti vieną iš Konstitucinio Teismo nutarimų (2004 m. gegužės
25 d.), kuriame (kaip ir analogiškus teiginius kartojančiuose kituose Konstitucinio
Teismo aktuose) yra glaustai atskleista moderniojo Vakarų konstitucionalizmo filo-
sofija, deja, Lietuvoje kai kam kol kas pernelyg menkai pažįstama:
„Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam
tikrą kalbinę išraišką. Tačiau taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, ku-
riame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės,
taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos teksti-
nės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos.
Konstitucija yra vientisas aktas <...>. Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės
galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali
būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose
nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai
atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės
normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tie-
siogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti
expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvir-
tinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš
kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio re-
guliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pi-
lietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires
nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų ne-
gali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai
sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą
visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravi-
mų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos
nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per kons-
titucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos
vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos
nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas,
eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą.
Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių
normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės
negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali
būti suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus
Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskir-
tį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos

nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Kons-

titucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo
visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir
ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. <...> [V]isos Kons-
titucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą, kad
tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos
nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos
Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio re-
guliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra <...>. Būtent dėl to, kad
Konstitucija yra vientisas aktas, dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos – ir konstitu-
cinės normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir nėra priešpriešos
ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad konstituciniai principai yra išvedami ir
iš Konstitucijos dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš
Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos verty-
bių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto,
prasmės, taip pat dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip,
kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, Konstitucijos negalima aiškinti vien pa-
žodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją privalu
taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, logi-
nį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik
šitaip – visapusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos,
kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad
nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia
ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios
priimtą Konstituciją.“
Tokia Konstitucija ir jos sudedamoji dalis – oficialioji konstitucinė doktrina ne-
gali nebūti nuolatinių mokslinių apmąstymų ir tyrimų objektas. Galima netgi teig-
ti, kad konstitucinės teisės, kaip mokslinių tyrimų srities ir akademinės disciplinos,
branda yra tiesiogiai proporcinga oficialiosios konstitucinės doktrinos analizės ly-
ginamajam svoriui konstitucionalistinėse publikacijose. Ir atvirkščiai: kuo daugiau
konstitucinės teisės literatūroje remiamasi įstatymais, jiems nepritaikius konstitu-
cingumo testo (aišku, remiantis jau esama konstitucine jurisprudencija), tuo mažiau
tokiose publikacijose yra konstitucinės teisės par excellence. Konstitucinė teisė yra
kritiška ir negali būti kitokia; ji į kiekvieną ordinarinės teisės aktą žvelgia iš Konsti-
tucijos (tokios, kokia ji yra ją išaiškinus Konstituciniam Teismui), aukštumos. Atidus
žvilgsnis, argumentuota akademinė Konstitucinio Teismo, kaip ir kitų teismų, veiklos
analizė ir, jeigu reikia, kritika, pilietiniu ir valstybės interesu grindžiamas dėmesys
jų aktuose kuriamai doktrinai yra būtina veiksmingo konstitucinių ir kitų teisinių
vertybių įgyvendinimo sąlyga.
Būtent dėl to yra svarbu Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teisinei bendruo-
menei ir visuomenei apskritai pateikti deramai. Nuo pat savo veiklos pradžios Konsti-
◆ ŽODIS SKAITYTOJUI
tucinis Teismas nesitenkino vien pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą

privalomu savo aktų skelbimu „Valstybės žiniose“: dukart per metus lietuvių ir anglų
kalbomis buvo leidžiami Konstitucinio Teismo aktų rinkiniai „Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai“, kas treji metai – didesni rinkiniai
„Konstitucinio Teismo aktai“, kuriuose, laikantis Europos konstitucinių teismų tradi-
cijos, buvo spausdinami ne tik Konstitucinio Teismo aktų tekstai, bet ir jų santraukos
bei pagrindinės tezės, pateikiama terminų rodyklė. Jau tapo įprasta viešai paskelbus
Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą kiekvienąkart išplatinti pranešimą žiniasklai-
dai, kuriame su atitinkamo akto pagrindinėmis nuostatomis ir bylos rezultatu visuo-
menė supažindinama ne tokia oficialia teisine kalba. Be to, Konstitucinis Teismas
leidžia ir knygas (konferencijų pranešimų medžiagą ir kt.), kuriose gvildenamos tam
tikros konstitucinės teisės problemos.
Tačiau laikui bėgant išryškėjo, kad būtina ne tik pateikti teisinei bendruomenei
ir apskritai visuomenei Konstitucinio Teismo aktų tekstus, bet ir juos analizuoti, gre-
tinti, įžvelgti konstitucinės jurisprudencijos raidos tendencijas. Dėl to nuo 2006 m.
„Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai“ lietuvių kalba
nebebus leidžiama – vietoje šio leidinio Konstitucinis Teismas pradeda leisti biuletenį
„Konstitucinė jurisprudencija“, kurio pirmąjį numerį Jūs laikote savo rankose. Biule-
tenis pasirodys keturiskart per metus. Be Konstitucinio Teismo aktų tekstų, jame bus
spausdinami moksliniai analitiniai straipsniai, skirti konstitucinei jurisprudencijai,
pateikiama informacija apie Konstitucinio Teismo jurisprudencijos analizę kituose
leidiniuose, kronikinio pobūdžio informacija, taip pat informacija apie kitų šalių
konstitucinių ar jiems prilygintų teismų jurisprudenciją, ypač jeigu ji gali turėti reikš-
mės Lietuvos konstitucinės teisės raidai (nes lyginamasis teisės aiškinimo metodas
konstitucinėje teisėje yra itin svarbus, o teisiniai transplantai – itin dažni). Norėčiau
paraginti kuo daugiau konstitucinės teisės tyrėjų, taip pat kitus teisininkus (ir ne tik
juos) teikti publikacijas mūsų biuleteniui „Konstitucinė jurisprudencija“.
Anglų kalba Konstitucinio Teismo nutarimų ir sprendimų rinkinys („Rulings
and Decisions of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania“) bus lei-
džiamas ir toliau, nebent laiko iššūkiai priverstų ir čia ką nors keisti. Galimos, netgi
tikėtinos, ir „Konstitucinio Teismo aktų“ korektyvos. Bet – ne viskas iš karto.
Konstitucinis Teismas, darbuotojų skaičiumi labai nedidelė institucija, darys vis-
ką, kad jo aktų turinys ir giluminė prasmė būtų kuo labiau prieinami ir suprantami
teisinei bendruomenei, kiekvienam Lietuvos žmogui, kuris nėra abejingas teisiniams
mūsų valstybės pagrindams.
Džiaugiuosi galėdamas pristatyti pirmąjį Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo biuletenio „Konstitucinė jurisprudencija“ numerį.
Egidijus Kūris
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas
Redakcinės kolegijos pratarmė
Rašyti pratarmę redakcinės kolegijos vardu iš esmės reiškia išdėstyti žmonių

grupės, kuriai patikėta rengti leidinį, programą. Pirmiausia reikėtų atsakyti į keletą
klausimų:
• kodėl šis leidinys reikalingas?
• koks jis bus, kokius tikslus kelia redakcinė kolegija?
• kaip tie tikslai bus įgyvendinami?
Oficialus pagrindas šiam leidiniui atsirasti – Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2006 m. sausio 16 d. sprendimas nuo 2006 m. pirmojo ketvirčio leisti Konsti-
tucinio Teismo biuletenį. Nuspręsta, kad biuletenyje bus spausdinama Konstitucinio
Teismo nutarimai ir sprendimai, pranešimai apie priimtus nagrinėti prašymus, Lietu-
vai aktualūs kitų šalių konstitucinių teismų baigiamieji aktai, moksliniai straipsniai ir
konferencijų bei kitų mokslinių renginių pranešimai, informacija apie Konstitucinio
Teismo teisėjų ir tarnautojų dalyvavimą tarptautinėse ir šalies konferencijose, kituo-
se renginiuose, apie Konstitucinio Teismo rengiamas konferencijas, seminarus, su-
sitikimus su užsienio šalių teisminių institucijų atstovais, apie Konstitucinio Teismo
teisėjų ir tarnautojų darbo išvykas į užsienį, apie Konstituciniame Teisme priimtas
delegacijas, konstitucinės teisės literatūros naujienų apžvalgos. Be to, numatyta biule-
tenyje supažindinti su Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos, Europos komi-
sijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos) veikla. Tuo pačiu Konstitucinio
Teismo sprendimu buvo nutarta nutraukti lietuvių kalba einančio leidinio „Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai“ leidimą.
Kodėl atsisakyta toliau leisti leidinį „Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
nutarimai ir sprendimai“ lietuvių kalba ir atsirado naujas leidinys – „Konstitucinė
jurisprudencija“? Visų pirma tai lėmė pasikeitusi teisinė tikrovė. Greitai bus kelioli-
ka metų, kai Lietuvoje veikia Konstitucinis Teismas. Šios institucijos veikla esmingai
pakeitė tiek pačios Konstitucijos, tiek visos teisės sampratą Lietuvoje. Konstitucijos –
pagrindinio įstatymo koncepciją pakeitė Konstitucijos – aukščiausiosios teisės kon-
cepcija. Būtent Konstitucinio Teismo jurisprudencija lėmė naujos svarbiausiojo šalies
akto teisinės kokybės atsiskleidimą. Konstitucija tapo visos ordinarinės teisės teisiš-
kumo tikrinimo matu, jos imperatyvai iš tikro ėmė saistyti visas teisinio reguliavimo
sritis. Įvairių teisės sričių konstitucionalizacija – jau ne mokslininkų raštų teiginys,
bet pamažu ryškėjanti teisinės tikrovės raidos tendencija.
Konstitucinio Teismo veiklos istorijoje svarbu ne tiek veiklos metai, kiek tos
veiklos intensyvumas ir jos poveikis teisinei tikrovei. Per šį laikotarpį ne tik padidė-
jo šios institucijos sprendimų reikšmė, bet ir padaugėjo pačių sprendimų, išsiplėtė
jų apimtis. Pusmetinis leidinio rengimo ir leidimo ciklas akivaizdžiai tapo per ilgas,
◆ Redakcinės kolegijos pratarmė 11
be to, ir Konstitucinio Teismo sprendimų tomas iš plonos knygelės virto kelių šim-
tų puslapių knyga. Suprantama, kad surinkti į vieną visumą Konstitucinio Teismo
sprendimai turėtų operatyviau pasiekti skaitytojus.
Paaiškėjo, kad yra reikalingi ir konstitucinės justicijos institucijos sprendimų
moksliniai komentarai. Konstitucinė teisė sparčiai evoliucionavo, ir į mokslo apy-
vartą pateko daugybė naujų kategorijų, doktrinų, kurių nesuprantant sunku vertinti
ir konstitucinės justicijos žingsnius. Deja, konstitucinės justicijos „kalbos“ kartais ne-
supranta net kai kurie aukštas valstybės pareigas einantys ar garbingus mokslo vardus
turintys asmenys, todėl yra reikalingi konstitucinės justicijos institucijos sprendimų
moksliniai komentarai, taip pat mokslo darbai, aiškinantys konstitucinės justicijos
institucijos veiklos prasmę ir reikšmę. Taigi buvo nutarta Konstitucinio Teismo biu-
letenyje spausdinti ne vien šio teismo nutarimus ir sprendimus, bet ir konstituci-
nės justicijos funkcionavimą nagrinėjančius mokslinius straipsnius bei pranešimus.
Konstitucinės teisės plėtojimas, sėkminga konstitucinių principų ir normų taikymo
praktika yra sietina su nuodugnesniu moksliniu šios teisės srities pažinimu.
Daug yra kalbama apie teismų veiklos skaidrumą, būtinybę plačiau ją nušviesti.
Tam skiriama naujojo leidinio dalis, kurioje supažindinama su įvairiais Konstitucinio
Teismo veiklos aspektais.
Konstitucinio Teismo biuletenio temas apibrėžė Konstitucinio Teismo spren-
dimas, o kaip dėstyti medžiagą? Pirmiausia redakcinės kolegijos nariai ėmė vartyti
įvairių šalių konstitucinių teismų leidinius ir padarė išvadą, kad juose yra didžiau-
sia ir turinio, ir jo dėstymo įvairovė. Antai Rumunijos Konstitucinis Teismas leidžia
„Buletinul Curţii Constituţionale“, Lenkijos Konstitucinis Tribunolas turi net du
leidinius – „Biuletyn Tribunału Konstytucyjnego“, „Studia y materialy“, Prancūzijos
Konstitucinė Taryba – „Les cahiers du Conseil Constitutionnel“. Šiame leidinyje rasi-
me tokius skyrius: „Konstitucinės Tarybos sprendimai ir dokumentai“, „Tarptautinis
bendradarbiavimas ir užsienio šalių konstituciniai teismai“, „Studijos ir doktrina“,
„Nuorodos ir bibliografija“.
Pasidomėta ir lietuviškąja praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo leidžiama
„Teismų praktika“, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Adminis-
tracinių teismų praktika“ – tai du pavyzdžiai.
Konstitucinio Teismo biuletenis „Konstitucinė jurisprudencija“ bus origina-
lus kelių krypčių leidinys. Tiksliau – lyg kelių blokų visuma. Jame skaitytojai ras
konstitucinę jurisprudenciją – Konstitucinio Teismo nutarimus ir sprendimus (tuo
mūsiškis biuletenis bus artimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar Lietuvos vyriau-
siojo administracinio teismo biuleteniams), mokslinių straipsnių ir konferencijų
pranešimų (tai mus vienys su „Jurisprudencija“, „Teise“ ar „Teisės problemomis“).
Konstitucinio Teismo gyvenimą nušviečianti biuletenio dalis leis jį gretinti su „Tei-
sės žiniomis“ ar kitais teisinio gyvenimo aktualijoms atskleisti skirtais leidiniais.
Taigi „Konstitucinė jurisprudencija“ laikytina ne vien oficialią medžiagą spausdi-
nančiu, bet ir periodiniu mokslo darbų leidiniu, kuriame, be mokslinių straipsnių,
12
diskusijų, recenzijų, atsiras vietos ir skaitytojams supažindinti su Konstitucinio

Teismo veikla.
Tai vienas aspektas. Antra, turime nepamiršti dar ir to, kad tai yra konstitucinės
teisės leidinys. Visuose pirmiau minėtuose leidiniuose yra nagrinėjamos įvairių teisės
sričių problemos. Mūsiškiame visas dėmesys – Konstitucijai, jos aiškinimui, konsti-
tucinei justicijai, jos įtakai valstybiškai organizuotos visuomenės gyvenimui. Kitaip
sakant, į visas teisines problemas bus žvelgiama konstituciniu požiūriu.
Kaip bus įgyvendinami šiam biuleteniui keliami tikslai? Galima nusistatyti kuo
didžiausius tikslus, tačiau neretai siekinys ir jo įgyvendinimas skiriasi.
Tik nuo paties Konstitucinio Teismo ir jo nagrinėjamų bylų priklausys, kokia
bus leidinio dalis, kurioje bus dedami Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendi-
mai. Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas
plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuo-
statų sampratą, atskleidžia naujus, atitinkamai konstitucinės justicijos bylai tirti būti-
nus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus. Galima tikėtis, kad jeigu
Konstitucinis Teismas ir toliau laikysis pasirinktos konstitucingumo užtikrinimo vi-
soje teisės sistemoje krypties, jei konstitucinėje jurisprudencijoje ir toliau bus kūry-
biškai plėtojama konstitucinė doktrina, leidinyje spausdinami Konstitucinio Teismo
aktai liudys tolesnę konstitucinės teisės raidą.
Mokslinė teisinė mintis – teisės plėtojimosi variklis. Tokia mintis be mokslinės
diskusijos negyva. Redakcinė kolegija kvies bendradarbiauti įvairiausius autorius,
rašančius apie konstitucinę teisę. Spausdinsime ir vieną kitą užsienio autoriaus dar-
bo vertimą. Manome, kad kai kuriais klausimais savo pozicijas galėtų išdėstyti bent
keli autoriai. Tikimės, kad ne vieną tyrimą inspiruos Konstitucinio Teismo priimti
sprendimai, juose išdėstyta konstitucinė doktrina. Taip konstitucinė jurisprudencija
skatina teisės tyrėjus. Juolab kad solidžiausi konstitucinės teisės specialistai – patys
Konstitucinio Teismo teisėjai. Kita vertus, ir Konstitucinis Teismas žengia į priekį.
Antai dar visai neseniai konstituciniai principai atrodė esantys filosofinė, moralinė
kategorija, teisėje ne ką reiškianti. Keletas vieno autoriaus straipsnių tapdavo tei-
sinės minties šuoliu. Mokslinė doktrina įsitvirtino ir konstitucinėje jurisprudenci-
joje. Dabar niekas nebesiginčija dėl konstitucinių principų reikšmės konstitucinėje
teisėje. Taip mokslinė mintis tapo teisine praktika. Per konstitucinę jurisprudenci-
ją, atskleidžiančią mūsų šalies Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, konstitucinė ak-
siologija daro įtaką ir įvairioms teisės šakoms, institutams. Šių sričių tyrėjai negali
to nepaisyti.
Kaip aiškinti Konstituciją? Kam teikti pirmenybę – konstitucinio reguliavimo
esmei ar Konstitucijos teksto raidei? Lietuvos konstitucinės teisės mokslo raidai
Konstitucijos raidės ir Konstitucijos prasmės šalininkų diskusija žymėtų tolesnį
mokslo raidos etapą. Tikimės, kad ji atsispindės ir mūsų leidinio mokslinėje dalyje.
Konstitucinio Teismo aktualijas nušviečiančiai biuletenio daliai keliami reikalavi-
mai – tikslumas, operatyvumas, lakoniškumas. Sukaupta patirtis leidžia tikėtis, kad
◆ Redakcinės kolegijos pratarmė 13
skaitytojus pasieks visa svarbi informacija apie konstitucinės justicijos institucijos

gyvenimo realijas ir jie galės susidaryti tikrą vaizdą, kas ir kaip vyksta Konstituci-
niame Teisme.
Tokie yra užmojai. Atrodo, jiems įgyvendinti jėgų tikrai turėtų užtekti. Paprastai
tikrovė patikslina planus, visko iškart negalima numatyti, be to, iškyla ir naujų ap-
linkybių. Planų tikslinimas, jų koregavimas tik patvirtina leidinio gyvybingumą. Re-
dakcinės kolegijos uždavinys – laiku ir tinkamai parengti leidinį. Svarbu, kad mūsų
skaitytojai jame rastų tai, kas juos labiausiai domina. Tuo ir matuosime savo sėkmes
ar nesėkmes. Kokybės kriterijus visados bus svarbiausias.
Redakcinės kolegijos vardu Egidijus Jarašiūnas

NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO
131 STRAIPSNIO 4 DALIES (2001 M. RUGSĖJO 11 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 234 STRAIPSNIO 5 DALIES (2003 M.
BALANDŽIO 10 D., 2003 M. RUGSĖJO 16 D. REDAKCIJOS), 244 STRAIPSNIO
2 DALIES (2003 M. BALANDŽIO 10 D., 2003 M. RUGSĖJO 16 D. REDAKCIJOS),
407 STRAIPSNIO (2003 M. BIRŽELIO 19 D. REDAKCIJA), 408 STRAIPSNIO
1 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 412 STRAIPSNIO 2 IR 3 DALIŲ
(2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 413 STRAIPSNIO 5 DALIES (2002 M.
KOVO 14 D. REDAKCIJA), 414 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. KOVO 14 D.
REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR
DĖL PAREIŠKĖJO – ŠIAULIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMŲ
IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO
410 STRAIPSNIS (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. sausio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-

mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio
Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Stasio Stačioko, Romualdo Kęs-
tučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo atstovui teisėjui
Olegui Šibkovui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui
Raimondui Šukiui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui
Mindaugui Girdauskui ir šio departamento patarėjui Giriui Ivoškai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietu-
vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje
2005 m. gruodžio 15 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05
pagal šiuos prašymus:
1) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d.
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio
◆ DĖL PRIVATAUS KALTINIMO 15
4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, riboja-

ma asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo bau-
džiamojon atsakomybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui,
neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai;
2) pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 27 d.
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straips-
nio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis
(2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-
cijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo
14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarau-
ja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straips-
nio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio
5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-
414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai;
3) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. pra-
šymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis
(2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakci-
ja), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Res-
publikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis (2002 m.
kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straips-
nio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnio
2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-
cijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai;
4) pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymą
ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies
3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balan-
džio 10 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straips-
nio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis
(2003 m. birželio 19 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redak-
cija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai;
5) pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d. prašymą
ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 da-
16 2006 m. sausio 16 d. nutarimas ◆
lies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-

407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis nepriešta-
rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai;
6) pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 25 d. prašymą
ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 da-
lies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-
rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai;
7) pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. pra-
šymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio
5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konsti-
tucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 6 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylin-
kės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m.
spalio 27 d. prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 7/03-41/03.
Konstitucinio Teismo 2005 m. spalio 10 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo
apylinkės teismo ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo prašymai, sujungti į bylą
Nr. 7/03-41/03, ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. pra-
šymas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymas, Šiaulių
rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d. bei 2005 m.
rugpjūčio 29 d. prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 7/03-41/03-
40/04-46/04-5/05-7/05-17/05.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nagrinėjo skundą dėl
prokuroro nutarimo, kuriuo buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patrau-
kimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, dalies panaikinimo. Teismas
2002 m. gruodžio 23 d. nutartimi skundo nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Kons-
titucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tuo metu galiojusio Baudžiamojo proceso
kodekso (toliau – ir anksčiau galiojęs BPK) 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rug-
sėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio
atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsa-
komybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, neprieštara-
vo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas
2003 m. sausio 8 d.
2. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją

bylą. Teismas 2003 m. spalio 27 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir
BPK arba naujasis BPK) 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d.
redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis
ja), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalis (2002 m.
kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio
1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d.
redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo pro-
ceso kodekso 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2003 m. lapkričio 18 d.
3. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nagrinėjo baudžia-
mąją bylą. Teismas 2004 m. spalio 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir krei-
pėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso
14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 412 straips-
nio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio
1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis
(2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar
Baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straips-
nio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2004 m. spalio 11 d.
4. Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamą-
ją bylą. Teismas 2004 m. spalio 29 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir krei-
pėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso
234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio
2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 110 straips-
nio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d.
redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis
(2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2004 m. lapkričio 30 d.
5. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą.
Teismas 2005 m. vasario 14 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Kons-
titucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio
5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio
2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straips-
nio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2005 m. kovo 14 d.
6. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą.
Teismas 2005 m. vasario 25 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Kons-
titucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio
5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio
2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straips-
nio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2005 m. kovo 23 d.
7. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teis-
mas 2005 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitu-
cinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies
3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai,
ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis,
413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Prašymas
Konstituciniame Teisme gautas 2005 m. rugsėjo 21 d.
II
1. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d.
prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja anksčiau galiojusio BPK 131 straips-
nio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo,
ribojama asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teis-
mui, grindžiamas šiais argumentais.
Pagal anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalį (2001 m. rugsėjo 11 d. re-
dakcija) apskųsti teismui prokuroro nutarimą atsisakyti kelti baudžiamąją bylą galėjo
tik pareiškėjas, o asmuo, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, šios teisės
neturėjo. Tuo tarpu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio
konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, todėl pareiš-
kėjas suabejojo, ar anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo
11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio atžvil-
giu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn
senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, neprieštaravo Konstituci-
jos 30 straipsnio 1 daliai.
2. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 27 d.
prašymas ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK
14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straips-
nio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d.
redakcija), ir pareiškėjo – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d.
prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio

2 ir 3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d.
redakcija), 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), grindžiami šiais
argumentais.
2.1. BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nustatyta, kad bau-
džiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152,
154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose,
procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atsto-
vo pareiškimas, ir kad ikiteisminis tyrimas šiose bylose neatliekamas, išskyrus BPK
409 straipsnyje numatytus atvejus. BPK 408 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d.
redakcija) nustatyta, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą
teisme palaiko nukentėjusysis, kuris teisme įgyja privataus kaltintojo statusą. BPK
412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kokie duomenys turi
būti nurodyti privataus kaltinimo tvarka paduodamame nukentėjusiojo skunde ar jo
teisėto atstovo pareiškime.
Pareiškėjų teigimu, asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m.
birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų ir ketinantiems paduoti dėl to
skundą, keliami griežtesni reikalavimai nei nukentėjusiems nuo kitų nusikalstamų
veikų. Antai BPK 166 straipsnio 1 dalyje skundui, pareiškimui ar pranešimui, pagal
kurį yra pradedamas ikiteisminis tyrimas, nėra keliama jokių reikalavimų, taigi tam,
kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, pakanka kokiu nors būdu informuoti ikiteis-
minio tyrimo įstaigą apie nusikalstamą veiką. Pradėjus ikiteisminį tyrimą nustatyti
kaltą asmenį ir įrodyti jo kaltę turi ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tuo tarpu priva-
taus kaltinimo bylų procese nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas privalo pats nustaty-
ti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, šios veikos padarymo aplinkybes, liudytojus
ir kt., nes pagal BPK 412 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) privataus
kaltinimo tvarka paduodamame skunde ar pareiškime, be kitų duomenų, turi būti
nurodyta ir nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, padariniai, kitos esminės
aplinkybės, įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta.
Pagal Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės ins-
titucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucijos 21, 22, 23, 24 straipsniai
užtikrina žmogaus teises į asmens, privataus gyvenimo, nuosavybės, būsto neliečiamu-
mą nepriklausomai nuo to, kokio dydžio žala asmeniui padaryta. Pareiškėjų nuomone,
reikalavimas, kad nuo tam tikrų BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija)
nurodytų ir iš kitų išskirtų nusikalstamų veikų (kuriomis kėsinamasi į asmenį, jo pri-
vatų gyvenimą, nuosavybę, būstą) nukentėję asmenys patys surinktų duomenis apie
padarytą nusikalstamą veiką, nustatytų kaltą asmenį ir galimus liudytojus, lemia, kad
šie asmenys atsiduria nevienodoje padėtyje, palyginti su nuo kitų nusikalstamų veikų
nukentėjusiais asmenimis, nes, kaip pažymi pareiškėjai, nuo nusikalstamų veikų nu-
kentėjusių asmenų teisės ir galimybės nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes, ypač
kaltą asmenį, palyginti su ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimybėmis, yra ribotos. To-
dėl pareiškėjams kilo abejonių, ar nurodytos BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d.
redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ir 412 straipsnio 2 da-
lies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio
1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.
2.2. Pareiškėjų prašymuose pažymima, kad BPK 412 straipsnio 2 dalis (2002 m.
kovo 14 d. redakcija), kurioje nustatyti reikalavimai privataus kaltinimo tvarka paduo-
damo skundo ar pareiškimo turiniui, yra susijusi su šio straipsnio 3 dalimi (2002 m.
kovo 14 d. redakcija), pagal kurią šio straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas
nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Pareiškėjų nuomone, dėl BPK
412 straipsnio 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavi-
mo asmenys, nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakci-
ja) nurodytų nusikalstamų veikų, atsiduria nevienodoje padėtyje, palyginti su nuo
kitų nusikalstamų veikų nukentėjusiais asmenimis, kurių skundą gavęs prokuroras
ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas motyvuotu nutarimu gali atsisakyti pradėti iki-
teisminį tyrimą tik tuo atveju, kai skunde nurodyti faktai apie padarytą nusikalsta-
mą veiką yra akivaizdžiai neteisingi (BPK 168 straipsnio 1 ir 2 dalys). BPK 166 ir
168 straipsniuose nustatytas teisinis reguliavimas užtikrina, kad dėl paduoto skundo,
pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką bus priimtas procesinis sprendimas,
kurį, beje, galima apskųsti, ir, esant pagrindui, bus pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tuo
tarpu nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikals-
tamų veikų nukentėję asmenys net negali paduoti skundo dėl nusikalstamos veikos,
jeigu nežino, kas tą veiką padarė, nes pagal BPK 412 straipsnio 3 dalį (2002 m. kovo
14 d. redakcija) toks skundas ar pareiškimas, kuriame nėra nurodyta, pavyzdžiui, įta-
riamo asmens vardas ir pavardė, nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.
Todėl pareiškėjai mano, kad BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)
prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui
principui.
Be to, pareiškėjai abejoja, ar BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d.
redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad
asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Pareiškėjų teigimu, asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeistos, padarius prieš jį kurią
nors iš BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) išvardytų nusikalstamų
veikų, tačiau negalintis nurodyti įtariamo asmens duomenų ar nusikalstamos veikos
padarymo aplinkybių, iš esmės praranda galimybę kreiptis į teismą dėl savo pažeistos
teisės gynimo, nes teismas privalo jam grąžinti reikalavimų neatitinkantį skundą ir
nėra numatyta galimybės tokį teismo sprendimą apskųsti. Toks asmuo negali kreip-
tis ir į ikiteisminio tyrimo įstaigą, kad jo pareiškimas būtų išnagrinėtas ir perduotas
teismui bendra tvarka, nes pagal BPK 417 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo metu
paaiškėjus, kad įtariamojo veika turi šio kodekso 407 straipsnyje nurodytų nusikals-
tamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam šio tei-
sę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka ir pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukia.

Pareiškėjų teigimu, esmės nekeičia ir BPK 409 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pro-
kuroras turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų
tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valsty-
binį kaltinimą, ir šiuo atveju byla perduodama prokurorui, nes prokuroras gali įstoti į
bylą tik jau pradėjus ją nagrinėti teisme, t. y. teismui jau priėmus privataus kaltinimo
skundą, be to, tai yra prokuroro teisė, o ne pareiga.
2.3. Pareiškėjams taip pat kilo abejonių, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m.
kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtin-
tam teismų nepriklausomumo principui. BPK 413 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo
14 d. redakcija) nustatyta, kad jeigu nukentėjusysis ir (arba) jo teisėtas atstovas ir nusi-
kalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nu-
kentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nukentėjusiajam
ir kaltinamajam nesusitaikius teismas neturi kito pasirinkimo, kaip perduoti privataus
kaltinimo bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu pagal BPK 232 straipsnį,
nustatantį, kokios nutartys gali būti priimamos rengiant nagrinėti teisme įprastas
baudžiamąsias bylas, teisėjas turi daugiau galimybių: 1) perduoti bylą nagrinėti teisia-
majame posėdyje; 2) perduoti bylą pagal teismingumą; 3) perduoti bylą prokurorui;
4) išskirti bylą į kelias ar kelias bylas sujungti į vieną; 5) atidėti bylos nagrinėjimą;
6) nutraukti bylą. Tad, pareiškėjų nuomone, BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo
14 d. redakcija), pagal kurią teisėjas privalo bet kokį privataus kaltinimo skundą, net
jeigu kaltinimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, perduoti nagrinėti teisiamajame posėdy-
je ir negali priimti kito sprendimo, pažeidžia teismo nepriklausomumą.
Be to, pareiškėjų teigimu, kitų, BPK 232 straipsnyje numatytų, sprendimų teis-
mas negali priimti ir vėliau, perdavus privataus kaltinimo bylą nagrinėti teisiama-
jame posėdyje, nes pagal BPK 254 straipsnį nagrinėjimo teisme metu byla gali būti
nutraukta tik nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytas aplinky-
bes arba BK 36–40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje
ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus pagrindus. Pagal BPK 254 straipsnį bylos
nagrinėjimas negali būti nutrauktas ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu
pagrindu, t. y. jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižen-
gimo požymių. Taigi, pareiškėjų manymu, net jeigu privataus kaltinimo skundas ar
pareiškimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar tiesiog absurdiškas, per visą privataus kal-
tinimo bylos nagrinėjimo procesą teismas negali nutraukti tokios bylos nagrinėjimo
ir jį pabaigti gali tik priimdamas nuosprendį.
2.4. BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad
teisėjas, priimdamas nutartį nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiški-
mą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo
įstaigą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nusta-
tyti, o bylą tam laikui atidėti. Pareiškėjai savo abejones dėl šios nuostatos atitikties
Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai
grindžia tuo, kad, jų nuomone, ši nuostata sudaro prielaidas teismui vykdyti jam
nebūdingas funkcijas.
Pareiškėjų teigimu, nukentėjusiojo galimybės pateikti teismui reikiamus įrody-
mus yra ribotos, todėl BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija)
numatyta teismo teisė kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą iš esmės virsta pareiga
pačiam surinkti sprendimui priimti būtinus įrodymus. Pareiškėjų nuomone, teismo
pavedimas ikiteisminio tyrimo įstaigai ištirti bylos aplinkybes vertintinas kaip teis-
mui nebūdingos funkcijos vykdymas – įrodymų rinkimas, t. y. ne kaip teisingumo
vykdymas, o kaip baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjai teigia, kad priklausomai
nuo to, kokie įrodymai bus pateikti, gali būti sudarytos prielaidos manyti, jog teismas
palaiko vieną arba kitą bylos šalį; tai būtų pagrindas kitai šaliai abejoti teismo neša-
liškumu ir nepriklausomumu.
Pasak pareiškėjų, procesinių priemonių kontroliuoti ikiteisminį tyrimą turi
prokuroras. Pagal Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalį (2003 m. kovo 20 d. redakcija)
ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Pareiškėjų nuomone,
prokurorui nedalyvaujant privataus kaltinimo procese, teismas, duodamas pavedimą
ikiteisminio tyrimo įstaigai, vykdo prokurorui būdingą funkciją; tai leidžia many-
ti, kad teismo veiksmuose atsiranda teisingumo vykdymui nebūdingų baudžiamojo
persekiojimo elementų, sudarančių prielaidas abejoti teismo nešališkumu.
3. Pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymas
ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407 straipsnis
ja), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), ir pareiškėjo – Šiaulių rajono
apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d. bei 2005 m. rugpjūčio
29 d. prašymai ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK
407, 410 straipsniai, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis, grindžiami šiais
argumentais.
3.1. Pareiškėjų teigimu, BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija)
bei 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), o Šiaulių rajono apylinkės
teismo manymu – ir BPK 410 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu asmenys,
nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, yra išskiriami iš
visų kitų nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų, jiems yra keliami didesni
reikalavimai kreipiantis į atitinkamas valstybės institucijas dėl nusikalstamų veikų iš-
tyrimo ir kaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Įstatymas reikalau-
ja, kad kreipdamasis į teismą privataus kaltinimo tvarka nukentėjusysis pats surinktų
ir skunde nurodytų duomenis apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei
kaltinamą asmenį, tačiau nesuteikia jam procesinių galimybių šiuos duomenis gauti.
Taigi, pareiškėjų nuomone, asmenys, nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje numatytų
nusikalstamų veikų, atsiduria nelygioje padėtyje, palyginti su nuo kitų nusikalstamų
veikų nukentėjusiais asmenimis, nes įstatymų leidėjas atėmė iš jų galimybę naudotis
kai kuriomis procesinėmis teisėmis.
3.2. Pareiškėjų teigimu, BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redak-
cija), kurioje numatytas tik vienas galimas priimti procesinis sprendimas, kai pri-
vataus kaltinimo skundą padavęs nukentėjusysis ir nusikalstamos veikos padarymu
kaltinamas asmuo nesusitaiko, suponuoja, kad nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų padėtis
privataus kaltinimo bylose ir bylose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas, yra
nevienoda jų bylose galimų priimti procesinių sprendimų požiūriu. Todėl pareiškėjai
abejoja, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
4. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 27 d. pra-
šymas, pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymas
ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 234 straipsnio
5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m.
balandžio 10 d. redakcija), pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. va-
sario 14 d., 2005 m. vasario 25 d. bei 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymai ta apimti-
mi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 234 straipsnio 5 dalies
3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis, grindžiami šiais argumentais.
BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nu-
statyta, kad bylos nagrinėjimas atidedamas, kai įstatymų numatytais atvejais krei-
piamasi į Konstitucinį Teismą, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas;
BPK 244 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatyta, kad by-
los nagrinėjimas atidedamas inter alia šio kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte
numatytu atveju. Tuo tarpu Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris tu-
rėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo
šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis
įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Pareiškėjų nuomone, sąvo-
kos „bylos nagrinėjimo atidėjimas“ ir „bylos nagrinėjimo sustabdymas“ nėra tapa-
čios. Atidėjus nagrinėjimą byloje yra skaičiuojami procesiniai terminai, gali būti
rengiami teismo posėdžiai ir atliekami kiti procesiniai veiksmai. Naujajame BPK
sąvokos „bylos nagrinėjimo sustabdymas“ nėra, tačiau, pareiškėjų manymu, su-
stabdžius bylos nagrinėjimą joje nebūtų skaičiuojami procesiniai terminai, nebūtų
atliekami jokie procesiniai veiksmai. Kadangi BPK nenumato galimybės sustabdyti
bylos nagrinėjimą, teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą, negali sustabdyti
nagrinėjamų privataus kaltinimo bylų; tai, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijos
110 straipsnio 2 daliai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto
asmens – Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiojo spe-
cialisto G. Ivoškos ir šio departamento vyresniojo patarėjo M. Girdausko rašytiniai
paaiškinimai, taip pat Seimo nario R. Šukio raštas, kuriame pritariama M. Girdausko
pateiktiems paaiškinimams. Paaiškinimuose teigiama, kad ginčijami straipsniai (jų

dalys) neprieštarauja Konstitucijai.
1. G. Ivoškos pozicija dėl anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalies
(2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai grin-
džiama šiais argumentais.
1.1. Pagal anksčiau galiojusį BPK baudžiamoji byla negalėjo būti keliama, o iš-
kelta byla turėjo būti nutraukiama, jeigu buvo suėję senaties terminai (5 straipsnio
1 dalies 3 punktas). Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (apkaltinamojo nuo-
sprendžio priėmimo) senaties teisinė reikšmė yra ta, kad suėjus senaties terminui
baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką taikymas asmeniui tampa bepra-
smis, nes asmuo, atitinkantis baudžiamajame įstatyme nurodytas sąlygas, laikomas
visuomenei nepavojingu. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis yra laiko-
tarpis, per kurį turi būti baigtas veikos ikiteisminis tyrimas ir priimtas apkaltinamasis
nuosprendis.
Anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu nėra
pagrindo baudžiamajai bylai iškelti, taip pat jeigu yra aplinkybių, kurios bylą daro
negalimą, prokuroras, tardytojas, kvotos organas, teisėjas ar teismas atsisako iškelti
baudžiamąją bylą. G. Ivoškos teigimu, taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmi-
mo senaties terminą yra įgyvendinamas teisingumo principas, taip pat įgyvendinami
asmens, atitinkančio visas būtinas netraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygas,
teisėti lūkesčiai. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, jeigu senaties terminas su-
eina per ikiteisminį tyrimą, teisėsaugos institucijos turi pareigą šį tyrimą nutrauk-
ti (atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, ją nutraukti) net ir tuo atveju, kai įtariamasis
(kaltinamasis) su tuo nesutinka ir nori, kad galutinį sprendimą jo byloje priimtų teis-
mas; tokiais atvejais tęsti ikiteisminį tyrimą būtų beprasmiška, nes proceso veiksmai,
kuriems reikalingos darbo ir finansinės sąnaudos, būtų atliekami iš anksto žinant,
kad asmuo nebus nubaustas kriminaline bausme. Pasak G. Ivoškos, asmens, kurio
atžvilgiu priimtas nutarimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą, siekis, kad būtų priim-
tas išteisinamasis nuosprendis, yra nepagrįstas baudžiamojo proceso ekonomiškumo
požiūriu; be to, suėjus senaties terminams teisėti lūkesčiai įgyvendinami nekeliant
baudžiamosios bylos (nutraukiant ikiteisminį tyrimą), o ne toliau tiriant veiką, dėl
kurios apkaltinamasis nuosprendis vis tiek nebūtų priimtas. Todėl, suinteresuoto as-
mens atstovo nuomone, anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 3 ir 4 dalyse buvo pa-
grįstai nenumatyta asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą, teisė
apskųsti tokį nutarimą (nutartį).
1.2. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, tai, kad tarp anksčiau galio-
jusio BPK 131 straipsnyje išvardytų subjektų, turinčių teisę apskųsti nutarimą
(nutartį) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, nebuvo nurodytas asmuo, kurio at-
žvilgiu atsisakyta tą bylą iškelti, laikytina atsitiktine įstatymo spraga, kurią ga-
lėjo pašalinti teismas, nagrinėjantis bylą, inter alia taikydamas analogiją. Antai
anksčiau galiojusio BPK 5 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta kaltinamojo teisė
prieštarauti tam, kad byla būtų nutraukta suėjus senaties terminams; taigi kalti-
namasis galėjo siekti, kad būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis ir neginčyti-
nai konstatuota, kad jis yra nekaltas, o ne išvengęs bausmės tik todėl, kad suėjo
senaties terminas. Šiame kontekste suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad
nors baudžiamojoje teisėje įstatymo analogija neleidžiama, kitose viešosios tei-
sės, kuriai priskirtina ir baudžiamojo proceso teisė, šakose teismui neleidžiama
taikyti analogijos ir šitaip užpildyti teisės spragų tik tuo atveju, kai tai susiję su
pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimu, tad nagrinėjamu atveju šis drau-
dimas netaikytinas.
1.3. Pagal Konstitucijos 6 straipsnį kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis
Konstitucija. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo manymu, nors anksčiau galioju-
sio BPK 131 straipsnio 4 dalyje nebuvo numatyta asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta
iškelti baudžiamąją bylą, teisė apskųsti tokį nutarimą (nutartį), jis galėjo ginti savo
teises tiesiogiai remdamasis Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad
asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
2. M. Girdausko pozicija dėl BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto (2003 m. ba-
landžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija),
407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m.
kovo 14 d. redakcija), 410 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straips-
nio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo
14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Kons-
titucijai grindžiama šiais argumentais.
2.1. Privatus kaltinimas – baudžiamojo proceso institutas, turintis šimtametes
tradicijas ir žinomas daugelyje Europos valstybių. Privataus kaltinimo bylų proceso
reglamentavimo ypatumus lemia tai, kad šiame procese pirmiausia siekiama sutaiky-
ti konfliktuojančius asmenis. Kitas baudžiamojo proceso tikslas – nustatyti, ar įtaria-
mas, kaltinimas asmuo yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir, jeigu yra pagrindas,
teisingai jį nubausti – yra įgyvendinamas tik jeigu sutaikyti nepavyksta.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, iš Konstitucijos 118 straipsnio, kuriame
inter alia nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį
kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokurorai, išplaukia ir nevalstybinio, t. y.
privataus, kaltinimo galimybė. Tačiau privataus kaltinimo tvarka turi būti taikoma
tik tada, kai nėra pagrindo manyti, kad baudžiamajame procese turėtų būti atlieka-
mas ikiteisminis tyrimas ir palaikomas valstybinis kaltinimas, kurių būtinumą lemia
viešojo intereso apsauga. M. Girdausko teigimu, privataus kaltinimo galimybė BPK
numatyta tik dėl nesunkių nusikalstamų veikų ir vienos apysunkės nusikalstamos
veikos (BK 152 straipsnio 2 dalis).
Pasak suinteresuoto asmens atstovo, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtin-
ta teisė kreiptis į teismą, taip pat ir baudžiamajame procese, negali būti įgyvendinta
bet kokiu būdu; įstatyme gali ir turi būti įtvirtinti pagrįsti reikalavimai, kuriuos as-
muo turi įvykdyti, kad įgyvendintų teisę kreiptis į teismą. Nevienodas teisinis regu-
liavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu savaime
nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės principo.
Pagal BPK 409 straipsnio 3 dalį (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ikiteisminis ty-
rimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų šio kodekso 407 straipsnyje, atliekamas
bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas.
Taigi ginčijamos BPK nuostatos numato pareigą asmenims, nukentėjusiems nuo BPK
407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų ir siekiantiems pradėti baudžiamąjį
procesą privataus kaltinimo tvarka, įtariamą asmenį nurodyti tik tuomet, kai jis jiems
yra žinomas. M. Girdausko nuomone, toks reikalavimas yra pagrįstas. Be to, pagal
BPK 412 straipsnio 2 dalį yra reikalaujama skunde nurodyti esmines nusikalstamos
veikos padarymo aplinkybes ir liudytojus, tad visiškai išsamių ir tikslių duomenų
nereikalaujama. Vertinant, ar nukentėjusiojo skundas atitinka įstatymo reikalavi-
mus, turi būti vadovaujamasi ir protingumo principu. Taigi, suinteresuoto asmens
atstovo manymu, ginčijamuose BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redak-
cija), 408 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalyje
(2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas neužkerta kelio asme-
nims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, pradėti
baudžiamąjį procesą.
Suinteresuoto asmens atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad asmuo, manantis, jog
nukentėjo nuo BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos, ir norintis pradėti dėl jos bau-
džiamąjį procesą, turi teisę į advokato pagalbą. Advokatas, naudodamasis inter alia
Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis, gali
rinkti duomenis, kurie pagal BPK 412 straipsnį turi būti nurodyti skunde; be to, jo
teises užtikrina BK 231 straipsnis, nustatantis atsakomybę už trukdymą bet kokiu
būdu advokatui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas.
Kita vertus, BPK 409 straipsnyje nustatyta ir tai, kad jeigu BPK 407 straipsny-
je nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala
asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį
procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras; tokiu atveju ikiteisminis tyrimas
ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka. Lietuvos Respublikos prokuratū-
ros įstatyme yra įtvirtinti prokuratūros įgaliojimai ginti viešąjį interesą. M. Girdausko
nuomone, dėl viešojo intereso reikia pradėti ikiteisminį tyrimą, kai asmuo, nukentė-
jęs nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, negali pateikti esminių
duomenų, reikalingų privataus kaltinimo procesui pradėti, nes, neturėdamas teisės
naudoti procesinių prievartos priemonių, tų duomenų nežino ir negali jų surinkti;
tokios priežastys laikytinos svarbiomis priežastimis, numatytomis BPK 409 straips-
nio 1 dalyje, ir sudaro pagrindą pradėti baudžiamąjį procesą ginant viešąjį interesą.
Asmuo, manantis, kad nukentėjo nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų
veikų, bet negalintis pateikti minėtų duomenų, turi teisę kreiptis į prokurorą, kad
būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas; prokuroro atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą
gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 168 straipsnio 4 dalis).
Suinteresuoto asmens atstovo vertinimu, ginčijamos BPK 407, 408, 412 straips-
nių nuostatos numato objektyviai pateisinamus reikalavimus asmenims, siekiantiems
įgyvendinti teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, ir nepažeidžia konstitu-
cinio asmenų lygybės principo bei konstitucinės teisės kreiptis į teismą.
2.2. Suinteresuoto asmens atstovas nesutinka ir su nuomone, kad BPK
413 straipsnio 5 dalis, nustatanti, jog nukentėjusiajam ir nusikalstamos veikos pada-
rymu kaltinamam asmeniui nesusitaikius teisėjas turi perduoti skundą nagrinėti tei-
siamajame posėdyje, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisėjų nepriklausomu-
mo ir asmenų lygybės principams, nes nenumato teisėjo teisės priimti kitokį sprendi-
mą (pavyzdžiui, nutraukti privataus kaltinimo procesą, kai skundas yra akivaizdžiai
nepagrįstas). Privataus kaltinimo tvarka pateikto skundo pagrįstumo nustatymas yra
vertinimas, kurį teismas turi atlikti laikydamasis tinkamo teisinio proceso, inter alia
lygybės teismui, viešumo, rungimosi principų, paisydamas teisės būti išklausytam
teisme; todėl skundo pagrįstumo klausimas turi būti sprendžiamas nagrinėjant bylą
teisiamajame posėdyje; jeigu teismas skundo pagrįstumą vertintų iki teisiamojo po-
sėdžio, jis turėtų susiformuoti išankstinę nuostatą dėl asmens kaltumo padarius nu-
sikalstamą veiką, o tai galėtų nederėti su teismo nešališkumu.
Be to, jeigu skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas teisės aspektu, – jeigu privataus
kaltinimo skunde nurodyta veika nėra nusikalstama arba, nors ir yra tokia, nėra nu-
matyta BPK 407 straipsnyje, – teismas turi įgaliojimus nepradėti privataus kaltinimo
proceso, t. y. priimti sprendimą, analogišką proceso nutraukimui (nepradėjimui) by-
lose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusi-
kaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Jeigu tai paaiškėja vėliau, teismas gali nutraukti bylą po to, kai priima nutartį perduo-
ti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 411 straipsnio 1 dalis, 232 straipsnio
7 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, teismas turi įgaliojimus nepradėti
privataus kaltinimo proceso ir tam tikrais atvejais, kai skundas akivaizdžiai nepagrįs-
tas fakto aspektu, nes pagal BPK 412 straipsnį skundas turi būti grąžintas pareiškėjui,
jeigu jame nenurodyti duomenys, patvirtinantys nusikalstamos veikos aplinkybes.
M. Girdausko nuomone, nors privataus kaltinimo bylų procesą reguliuojančios
BPK nuostatos įpareigoja teismą asmenims nesusitaikius perduoti bylą nagrinėti tei-
siamajame posėdyje, jos nedraudžia priimti ir kitų sprendimų, analogiškų tiems, ku-
rie gali būti priimti bylose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas (pavyzdžiui,
išskirti bylą į kelias, kelias bylas sujungti į vieną, atidėti bylos nagrinėjimą, pavesti
ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti BPK XIV skyriaus 2, 3, 4 ar 5 skirsniuose numatytą
proceso veiksmą ar organizuoti šio proceso veiksmo atlikimą, bylą nutraukti, jeigu
nustatytos BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės).
2.3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, BPK 414 straipsnio 2 dalyje įtvir-
tinti teismo įgaliojimai prireikus savo iniciatyva surinkti baudžiamajai bylai teisingai
išspręsti reikšmingus įrodymus negali būti laikomi savaime prieštaraujančiais teisei
į nešališką teismą. Teismo įgaliojimai rinkti įrodymus nėra apriboti tik įkalčių ar at-
sakomybę sunkinančių arba tik teisinančių ar atsakomybę lengvinančių duomenų

rinkimu. Teismas privalo išnaudoti visas galimybes, kad baudžiamojoje byloje būtų
nustatyta tiesa, išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, tei-
singai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įsta-
tymus. Jeigu teismas apsiribotų vien proceso dalyvių pateiktais duomenimis, dėl to
tam tikros bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės galėtų likti nenustatytos
arba būtų nustatytos netiksliai, kitaip tariant, nebūtų nustatytos tikrosios bylos ap-
linkybės. Dėl to liktų nepasiektas pagrindinis konstitucinis baudžiamojo proceso
tikslas – teisėtomis priemonėmis greitai ir nuodugniai išaiškinti nusikaltimus bei
juos padariusius asmenis, įkaltinti kaltininkus ir, tinkamai pritaikius baudžiamąjį
įstatymą, teisingai juos nubausti, kartu užtikrinant, kad baudžiamojon atsakomybėn
nebūtų patrauktas ir nuteistas nekaltas asmuo.
Dėl tų pačių priežasčių minėtų teismo įgaliojimų negalima laikyti nesuderinamais
ir su Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių negalima priešpriešinti
Konstitucijos 109 ir 31 straipsnių nuostatoms. Prokuroro vadovavimas ikiteisminiam
tyrimui, jo organizavimas nepaneigia teismo įgaliojimų prireikus savo iniciatyva su-
rinkti baudžiamajai bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus. Ikiteisminis tyri-
mas skirtas prokuroro įsitikinimui, kad būtina kreiptis į teismą palaikant valstybinį
kaltinimą, suformuoti. O teismo atliekamo įrodymų rinkimo paskirtis yra kita – už-
tikrinti, kad būtų priimtas tikrai teisingas sprendimas, t. y. įgyvendinti teisingumą.
Be to, privataus kaltinimo bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Dėl to BPK
414 straipsnio 2 dalyje numatytas teisėjo pavedimas ikiteisminio tyrimo įstaigai per
nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, negali būti
laikomas ikiteisminio tyrimo organizavimu ar vadovavimu jam, t. y. Konstitucijos
118 straipsnio 1 dalyje numatytų prokuroro funkcijų perėmimu.
Todėl, suinteresuoto asmens atstovo vertinimu, BPK 414 straipsnio 2 dalis ne-
prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straips-
nio 1 daliai.
2.4. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjų argumentai dėl BPK
410 straipsnio prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai yra nesusiję su šio
BPK straipsnio reguliavimo dalyku.
2.5. Vertindamas BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto ir 244 straipsnio 2 dalies
atitiktį Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo,
kad įstatymas gali būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai tik tuomet, kai abejo-
nių dėl jo atitikties Konstitucijai negalima pašalinti aiškinant įstatymą ir atskleidžiant
tokį jo turinį, kuris būtų suderinamas su Konstitucija. Tuo tarpu nei ginčijamos, nei
kitos BPK nuostatos neįpareigoja teismo atidėjus bylos nagrinėjimą rengti teismo po-
sėdžius, atlikti kitus procesinius veiksmus toje byloje, o bylos nagrinėjimo terminų
skaičiavimą nustatančių normų atžvilgiu ginčijamos nuostatos laikytinos specialiąja
norma. Todėl, M. Girdausko manymu, pagal ginčijamas BPK nuostatas atidėjus by-
los nagrinėjimą joje negali būti atliekami procesiniai veiksmai ir skaičiuojami bylos
nagrinėjimo terminai. Toks aiškinimas suderinamas su Konstitucijos 110 straipsnio

2 dalies nuostata, kad teismas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą, sustabdo bylos
nagrinėjimą.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisin-
gumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduo-
tojo G. Jasaičio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Kriminalistikos ir baudžiamojo
proceso katedros asistento dr. R. Merkevičiaus, Mykolo Romerio universiteto Teisės
fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjos dr. R. Ažubalytės ir šios katedros
lektorių dr. S. Juzukonio bei R. Jurkos rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės
teismo atstovas teisėjas O. Šibkovas iš esmės pakartojo šio teismo 2003 m. spalio 27 d.
nutartyje išdėstytus argumentus.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai
R. Šukys, M. Girdauskas ir G. Ivoška iš esmės pakartojo M. Girdausko ir G. Ivoškos
rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
konstatuoja:
I
1. Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo pro-
ceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu
patvirtino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Pagal Baudžiamojo
proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį Bau-
džiamojo proceso kodekso įsigaliojimo data turėjo būti nustatyta atskiru įstatymu.
Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodek-
so, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso
kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo
kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgy-
vendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad Baudžiamojo proceso
kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d. (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus naujajam
Baudžiamojo proceso kodeksui netenka galios senasis Baudžiamojo proceso kodek-
sas (47 straipsnio 2 dalis).
Naujasis Baudžiamojo proceso kodeksas buvo keičiamas ir (arba) papildomas
Seimo 2003 m. balandžio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Admi-
nistracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso
kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2003 m. balandžio 10 d. priimtu
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d.
įstatymu Nr. IX-785, 21, 48, 50, 52, 127, 142, 143, 151, 158, 161, 163, 165, 212, 217,
232, 233, 234, 237, 244, 254, 255, 256, 266, 276, 287, 303, 318, 319, 322, 323, 326,
327, 329, 332, 342, 351, 353, 362, 375, 380, 397, 421, 440, 458, 459 straipsnių pakei-
timo ir papildymo bei Kodekso papildymo 3621 straipsniu įstatymu, Seimo 2003 m.
birželio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151, 168,
186, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2003 m. rug-
sėjo 16 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Administracinių bylų tei-
senos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeiti-
mo ir papildymo įstatymo Ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu,
Seimo 2004 m. sausio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso 154 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymu, Seimo 2004 m. balandžio
27 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1, 51, 70, 72, 73,
74, 75, 76, 122, 437 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo 171,
691, 711, 771 straipsniais ir priedu įstatymu, Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimtu Lietu-
vos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158,
168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403,
409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir XXXV skyriaus
pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2004 m. lapkričio 9 d. priimtu
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120, 121, 126 straipsnių pakei-
timo ir Kodekso papildymo 1321 straipsniu įstatymu, Seimo 2005 m. sausio 20 d.
priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 50, 51, 103, 104, 106,
118, 361 ir 431 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2005 m. lapkričio 22 d. priimtu
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 210, 263, 269 ir 277 straipsnių
pakeitimo įstatymu.
2. Pareiškėjai prašo ištirti, ar viena iš anksčiau galiojusio BPK straipsnio dalių,
reguliavusi santykius, susijusius su atsisakymu iškelti baudžiamąją bylą, neprieštaravo
Konstitucijos nuostatai, įtvirtinančiai asmenų teisę kreiptis į teismą, taip pat ar tam
tikri naujojo BPK straipsniai (jų dalys), reguliuojantys privataus kaltinimo bylų pro-
ceso santykius ir santykius, susijusius su bylos nagrinėjimo atidėjimu, neprieštarauja
Konstitucijos nuostatoms, įtvirtinančioms asmenų lygiateisiškumą, teisę kreiptis į
teismą, teisę į teisingą ir nešališką teismą, teisėjo ir teismų nepriklausomumą vyk-
dant teisingumą, teisėjo pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą tada, kai kreipiamasi į
Konstitucinį Teismą, taip pat prokurorų konstitucinį statusą.
3. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Kaip Kons-
titucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusa-
vyje susijusios ir sudaro vieną darnią sistemą, tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių
yra pusiausvyra, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų
iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip
būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių
vertybių pusiausvyra.
Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygiateisiškumą, teisę kreiptis į
teismą, teisę į teisingą ir nešališką teismą, teisėjo ir teismų nepriklausomumą vyk-
dant teisingumą, teisėjo pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą tada, kai kreipiamasi į
Konstitucinį Teismą, prokurorų konstitucinį statusą, yra susijusios ir tarpusavyje, ir
su kitomis Konstitucijos normomis bei principais.
4. Minėtos konstitucinės nuostatos aiškintinos ir konstitucinio teisinės valstybės
principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės
sistema bei pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kontekste.
Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitu-
cinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai
privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai. Konstitucinis Teismas yra konstata-
vęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant
teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Kons-
titucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai,
kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyven-
dinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti
vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukš-
čiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įsta-
tymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali
leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti
grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias
įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; di-
ferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais
reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad
teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi
būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir
prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi
būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios,
turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose ne-
turi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius
santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės
reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negali-
ma reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra
nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro
non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir
kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro
agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti
aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidi-
mus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pa-
gal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje
ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir
priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia
šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis
už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės
pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimti-
nio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę
įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams; leidžiant teisės aktus turi
būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusi-
statęs pats teisėkūros subjektas; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d.,
2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).
Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę.
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį
procesą. Taikant teisę inter alia būtina laikytis tokių iš konstitucinio teisinės valsty-
bės principo kylančių reikalavimų: teisę taikančios institucijos turi paisyti asmenų
lygiateisiškumo reikalavimo; negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą (non
bis in idem); atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta
iš anksto (nulla poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta
įstatyme (nullum crimen sine lege), ir kt. Konstitucinis teisinės valstybės principas
reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepri-
klausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu
(Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio
24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Konstitucinis teisinės valstybės principas įpareigoja teisę taikančias institucijas
nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių
jurisprudencijoje.
5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Kons-
titucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas
asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio
Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmo-
gaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas nei
giamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valsty-
bės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d.,
2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės orga-
nizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą,
todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi
priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų
vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo
nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).
Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikalti-
mams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba
teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. Todėl pagal Konstituciją valsty-

bė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik
teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikalti-
mams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą (Konstitucinio Teismo 2000 m.
gegužės 8 d. nutarimas).
Valstybės nustatytos ir taikomos priemonės, užkertančios kelią nusikaltimams,
ribojančios bei mažinančios nusikalstamumą, turi būti veiksmingos (Konstitucinio
Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs
Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės vals-
tybės samprata, kad valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo
nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai
(Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).
Asmens ir visuomenės apsaugai ir gynimui nuo nusikalstamų kėsinimųsi skirti
ištekliai (materialiniai, žmogiškieji ir kt.) turi būti skirstomi ir naudojami racionaliai.
6. Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą
įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar
valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Pagal Konstituciją
apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat nustatyti baudžiamąją atsakomy-
bę už tokias veikas galima tik įstatymu. Nusikalstamomis veikomis įstatymu gali būti
pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų
yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla
grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nu-
tarimas).
7. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios at-
sakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia
gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą,
kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį
reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikals-
tamas veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: įstatymų leidėjas
turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančių teisės
sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų.
8. Iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir vi-
sos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi suponuoja ne tik įstatymų
leidėjo teisę ir pareigą įstatymais apibrėžti nusikalstamas veikas bei nustatyti bau-
džiamąją atsakomybę už jas, bet ir jo teisę bei pareigą reglamentuoti su nusikalstamų
veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius –
baudžiamojo proceso santykius. Baudžiamojo proceso santykiai įstatymu turi būti
reguliuojami taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos greitai atskleisti ir išsamiai
ištirti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius as-
menis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomybės klausimą),
taip pat teisinės prielaidos užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Būtina
siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių ap-
sauga, taip pat kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas
veikas, teisės. Baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prie-
laidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, taip pat
prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis
teisėmis. Kitaip pasunkėtų valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonė-
mis užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis ver-
tybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas.
Minėti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai ne kartą buvo konstatuoti Konstitu-
cinio Teismo jurisprudencijoje, kurioje formuluojama oficiali konstitucinė doktrina.
Antai Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokią
baudžiamųjų bylų proceso tvarką, kuri sudarytų prielaidas teisėtomis priemonėmis
greitai ir nuodugniai išaiškinti nusikaltimus bei juos padariusius asmenis, įkaltin-
ti kaltininkus ir, tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teisingai juos nubausti
(Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip
pat ne kartą yra pažymėjęs, kad ne mažiau svarbu yra užtikrinti ir asmens, įtariamo,
kaltinamo padarius nusikaltimą, teisių apsaugą, išvengti nepagrįsto asmens baudžia-
mojo persekiojimo, neteisingos bausmės – nekaltas asmuo negali būti patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d.,
2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
9. Įstatymu reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas
turi gana plačią diskreciją. Antai įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti skirtingas
baudžiamojo proceso rūšis, kartu ir baudžiamojo proceso ypatumus tiriant tam tik-
ras nusikalstamas veikas ir (arba) nagrinėjant atskirų kategorijų baudžiamąsias bylas,
inter alia skirtingas tam tikrų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo taisykles, bau-
džiamojo proceso dalyvių teisinio statuso ypatumus ir kt.
Tačiau ir įgyvendindamas minėtą diskreciją įstatymų leidėjas privalo paisyti
Konstitucijos normų bei principų, inter alia pareiškėjo nurodytų Konstitucijos nuo-
statų, įtvirtinančių asmenų lygiateisiškumą, teisę kreiptis į teismą, teisę į teisingą ir
nešališką teismą, teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą, teisėjo pa-
reigą sustabdyti bylos nagrinėjimą tada, kai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, taip
pat prokurorų konstitucinį statusą.
Antai, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, baudžiamojo proceso teisinis
reguliavimas turi būti pagrįstas konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teis-
mui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo
nešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų valstybės institucijų (pareigūnų),
dalyvaujančių baudžiamajame procese, funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garanta-
vimo ir kitais principais (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės
8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
10. Reguliuojant baudžiamojo proceso santykius turi būti paisoma ir to, kad
Konstitucijoje yra įtvirtinti ikiteisminio tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teis-
me ir valstybinio kaltinimo palaikymo baudžiamosiose bylose institutai. Šie kons-

tituciniai institutai suponuoja tokį bendrąjį baudžiamojo proceso konstitucinį mo-
delį: ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi
baudžiamojo proceso etapai; per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama infor-
macija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis
tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam,
kad būtų galima baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti; valstybinis
kaltinimas yra palaikomas nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme.
Minėto bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas sa-
vaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad
tam tikrais atvejais (atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunku-
mą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes) ikiteisminis tyrimas
nebūtų atliekamas ir (arba) valstybinis kaltinimas teisme nebūtų palaikomas. Taigi
Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžiamojo proceso rūšis,
kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio
modelio. Tačiau tokios baudžiamojo proceso rūšys traktuotinos kaip bendrojo bau-
džiamojo proceso konstitucinio modelio išimtys; jų nustatymas turi būti konstituciš-
kai pagrįstas.
11. Reguliuojant baudžiamojo proceso santykius privalu paisyti konstitucinio
asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra
konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi
ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, kad šis konstitucinis
principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės
tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis asmenų lygiatei-
siškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su
kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskri-
minuojami ir kad jiems negali būti teikiama privilegijų.
Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra
grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios nor-
mos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir
tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisina-
mas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m.
gruodžio 13 d. nutarimai).
Kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstituci-
nis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti ne-
vienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių
skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota,
kad bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepa-
naikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais
atvejais ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas ir (arba) valstybinis kaltinimas teisme
nebūtų palaikomas, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias bau-
džiamojo proceso rūšis, kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo
proceso konstitucinio modelio, tačiau bet kokių šio modelio išimčių nustatymas turi
būti konstituciškai pagrįstas.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pa-
gal Konstituciją teisinis reguliavimas turi būti toks, kad baudžiamojo proceso dalyviai,
turintys tą patį procesinį teisinį statusą (nukentėjusieji, asmenys, įtariami padarę nusi-
kalstamą veiką, kaltinamieji, liudytojai, gynėjai ir kt.), būtų traktuojami vienodai. Tai-
gi tą patį procesinį statusą turintys baudžiamojo proceso dalyviai turi turėti ir tokias
pačias teises bei pareigas, nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų,
kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Priešingu atveju būtų nu-
krypta nuo konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų.
Kartu pažymėtina, kad tokiu diferencijuotu baudžiamojo proceso teisinių santy-
kių reguliavimu negali būti paneigtos ir iš Konstitucijos kylančios baudžiamojo pro-
ceso dalyvių teisės arba jų įgyvendinimas pasunkintas taip, kad taptų neįmanomas.
12. Reguliuojant baudžiamojo proceso santykius jokiais atžvilgiais negali būti
pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą.
12.1. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitu-
cinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, reiškia, jog Lietuvoje,
kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti
teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų
veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rug-
pjūčio 17 d. nutarimai). Asmeniui garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališ-
ką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį
ginčą; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo
teisės ar laisvės pažeistos, – teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens
suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba
teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmens pažeistos teisės,
inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai
nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos
ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios
institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d.,
2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario
7 d. nutarimai). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitu-
cijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisi-
nis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio
2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima
apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui.
Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio
garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina
teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės prin-
cipo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjū-
čio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą suponuo-
ja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d.,
2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą
negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos
įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d.,
2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Priešingu atveju tektų kons-
tatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (Konstitucinio Teismo 1994 m. vasa-
rio 14 d., 2001 m. vasario 22 d. nutarimai).
Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti tokį
teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių, taip pat įgytų tei-
sių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d.,
2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario
7 d. nutarimai). Kartu pabrėžtina, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą ne-
gali būti aiškinama kaip reiškianti, esą įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį teisinį
reguliavimą, kad asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ir laisves, vi-
sais atvejais galėtų kreiptis į teismą tik tiesiogiai. Konstitucinis Teismas savo aktuo-
se ne kartą yra konstatavęs, kad teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų
sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų
paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar
laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m.
rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).
12.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš
Konstitucijos kylanti valstybės priedermė saugoti kiekvieną asmenį ir visą visuome-
nę nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir asmens teisė į tinkamą teisinį procesą suponuoja
kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės pažeistos dėl nusikalstamos veikos, teisę
ginti savo teises teisme ir valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą šios asmens teisės
įgyvendinimo mechanizmą. Šioje srityje įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją:
jis gali numatyti pagrindus, kuriems esant pradedamas nusikalstamos veikos tyrimas,
subjektus (institucijas), pradedančius nusikalstamos veikos tyrimą, ir pan. Nagrinė-
jamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad reguliuodamas bau-
džiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų
pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės
aplinkybes, gali įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kad pagrindu pradėti tam tikros
nusikalstamos veikos tyrimą gali būti tik paties nukentėjusio asmens (ar jo atstovo)
kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas ar kt.) dėl nusikalstamos veikos. Ta-
čiau nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas neturi sudaryti teisinių
prielaidų paneigti iš Konstitucijos, inter alia teisinės valstybės principo, kylančios
valstybės priedermės saugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų
kėsinimųsi, dirbtinai suvaržyti ar nepagrįstai pasunkinti konstitucinės asmens teisės
ginti savo teises teisme įgyvendinimo.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kons-

titucinė asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog įstatymų leidėjas procesiniuo-
se įstatymuose, inter alia įstatymuose, reglamentuojančiuose baudžiamojo proceso
santykius, negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reika-
lavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Pažymėtina ir tai, kad
konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą neužkerta kelio įstatymų leidėjui nustatyti
ir formalius reikalavimus, taikomus asmens kreipimuisi, pagal kurį gali būti prade-
damas nusikalstamos veikos tyrimas ar baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme.
Pats savaime tokių formalių reikalavimų nustatymas dar nereiškia, kad yra dirbti-
nai suvaržyta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar nepagrįstai pasunkintas
šios teisės įgyvendinimas. Tačiau įstatymų leidėjas, reglamentuodamas kreipimosi į
teismą tvarką ir nustatydamas tam tikrus reikalavimus, kuriuos turi atitikti teismui
pateikiamas kreipimasis, inter alia reikalavimus, taikomus asmens kreipimuisi, pagal
kurį pradedamas nusikalstamos veikos tyrimas ar baudžiamosios bylos nagrinėjimas
teisme, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad juo būtų nepagrįstai pasun-
kintas kokios nors asmens konstitucinės teisės ar teisėto intereso, inter alia ir asmens
teisės į teisminę gynybą, įgyvendinimas ar apskritai jis taptų neįmanomas. Priešingu
atveju būtų pažeista Konstitucija, inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvir-
tinta asmens teisė į teisminę gynybą, iš teisinės valstybės principo kylanti asmens,
visuomenės teisė į saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir asmens teisė į tinkamą
teisinį procesą.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pa-
gal Konstituciją įstatymais baudžiamojo proceso santykiai turi būti reguliuojami taip,
kad baudžiamojo proceso teisinių santykių subjektai, kurie mano, jog jų teisės pa-
žeistos, turėtų teisę savo teises ginti teisme nepriklausomai nuo savo teisinio statuso
baudžiamajame procese. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti asmens
konstitucinę teisę į teisminę gynybą, taigi ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas
baudžiamojo proceso santykius, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad nebū-
tų leidžiama asmeniui piktnaudžiauti konstitucine teise kreiptis į teismą, kai tokiam
kreipimuisi nėra jokio pagrindo.
13. Reguliuojant baudžiamojo proceso santykius turi būti paisoma ir Konstitu-
cijoje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos imperatyvo. Šio konstitucinio imperatyvo
turi būti laikomasi ne tik nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, bet ir per ikiteisminį
tyrimą. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nekaltumo prezump-
cija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje
garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo
2001 m. balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 31 straips-
nio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas
įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitu-
cinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime pabrėžė, jog ypač svarbu, kad nekal-
tumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys,

kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas
ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens
įvardijimo kaip nusikaltėlio – priešingu atveju galėtų būti pažeista žmogaus orumas
ir garbė, pakenkta įvairioms asmens teisėms ir laisvėms.
14. Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtinti ikiteisminio tyrimo, baudžiamųjų bylų
nagrinėjimo teisme ir valstybinio kaltinimo palaikymo baudžiamosiose bylose insti-
tutai suponuoja tokį bendrąjį baudžiamojo proceso konstitucinį modelį, pagal kurį
ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra atskiri baudžia-
mojo proceso etapai.
Minėta, kad per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reika-
linga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar
jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam, kad būtų
galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti.
14.1. Įstatymu reguliuojant ikiteisminį tyrimą ir jį atliekant turi būti laikoma-
si Konstitucijos normų ir principų, įtvirtinančių inter alia asmenų lygiateisiškumą,
žmogaus laisvės neliečiamumą, draudimą žeminti žmogaus orumą, žmogaus asmens,
privataus gyvenimo, būsto neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą, nekaltumo
prezumpciją, asmens teisę į teisminę gynybą ir teisę turėti advokatą.
Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas objektyviai, kvalifikuotai, nešališkai, išsa-
miai, per šį tyrimą turi būti surinkta tiek informacijos, kad jos pakaktų teisingai iš-
spręsti baudžiamąją bylą teisme.
Ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų teismui teisingai
išspręsti asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą. Įstatymų leidėjas,
paisydamas Konstitucijos, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ikiteismi-
nis tyrimas yra atliktas nekvalifikuotai, neišsamiai ar turi kitų trūkumų, ikiteisminį
tyrimą (ar atskirus jo veiksmus) būtų galima atlikti pakartotinai.
Ypač pabrėžtina, kad per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiš-
kūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais
argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia teisės į teisingą
teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija.
Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų ne-
leidžiama per ikiteisminį tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui.
14.2. Minėta, kad bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirti-
nimas savaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir
taip, kad tam tikrais atvejais (atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą
(sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes) ikiteisminis
tyrimas nebūtų atliekamas. Tačiau įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokį teisinį regu-
liavimą, kai nagrinėjant atskirų kategorijų baudžiamąsias bylas ikiteisminis tyrimas
neatliekamas, neturi sudaryti teisinių prielaidų pasunkinti teisingumo vykdymo ar
pažeisti asmenų, valstybės, visuomenės interesų tuo aspektu, kad būtų paneigta iš
Konstitucijos kylanti asmens ir visos visuomenės teisė į saugumą nuo nusikalstamų

kėsinimųsi. Šiuo atveju įstatymų leidėjui kyla pareiga numatyti kitas teisines prie-
mones, užtikrinančias galimybę surinkti visą teisingam teismo sprendimui priimti
būtiną informaciją. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėti-
na ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamojo proceso santykius, pagal
Konstituciją negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų užkertamas
kelias atlikti ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus, siekiant nustatyti asme-
nį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar tokios veikos padarymo aplinkybes, jei-
gu to negalima pasiekti neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų.
Priešingu atveju būtų nepaisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių
asmens, visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi, asmens teisės į tinkamą
teisinį procesą imperatyvų.
15. Pagal Konstituciją ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja proku-
roras. Prokurorų konstitucinis statusas yra apibrėžtas Konstitucijos 118 straipsnyje
(2003 m. kovo 20 d. redakcija).
15.1. Seimas 2003 m. kovo 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos
118 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeistas Konstitucijos 118 straips-
nis. Šis įstatymas įsigaliojo 2003 m. balandžio 21 d.
Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad, įsigalio-
jus Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymui, Konstitucinis Teismas oficialią
konstitucinę doktriną formuluoja remdamasis šiame įstatyme išdėstyta nauja Konsti-
tucijos 118 straipsnio redakcija; kad kiekvienu atveju, kai yra įsigaliojusi Konstitucijos
pataisa, pagal Konstituciją įgaliojimus konstatuoti, jog ankstesnių Konstitucijos nuo-
statų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuluota doktrina aiškinant Konstituciją
jau negalima remtis (ir kokiu mastu), turi tik Konstitucinis Teismas. Tai pasakytina ir
apie konstitucinius doktrininius teiginius, apibūdinančius prokurorų teisinį statusą,
jų santykius su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, jų įgaliojimus teisme.
15.2. Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime konstatuota, kad
pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos prokuratūra – tai centralizuota, specifinius
valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija, kad ji nepriskiriama Konstituci-
jos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms ir
nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, taip pat kad prokuroras yra specifinius val-
dingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas ir kad jo funkcijos yra kitokios nei
teisingumo vykdymas. Konstitucijos 118 straipsnyje (2003 m. kovo 20 d. redakcija)
yra įtvirtintos prokurorų funkcijos: prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam
vadovauja, taip pat palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (1 dalis); pro-
kuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei
teisėtus interesus (2 dalis). Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad
prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.
15.3. Pagal Konstituciją niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali organizuoti iki-
teisminio tyrimo ir jam vadovauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nu-
tarimas). Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, kad prokuroras organizuoja

ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, įpareigoja įstatymų leidėją įstatymu nustatyti
prokurorų įgaliojimus organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant. Tai regu-
liuodamas įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją: atsižvelgdamas į nusikalstamų
veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikš-
mės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairias ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vado-
vavimo jam formas, tam tikrus prokurorų įgaliojimus šiame procese ir kt. Tačiau šiuo
atveju įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš
Konstitucijos kylančios priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės
saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Iš minėtos Konstitucijos 118 straipsnio 1 da-
lies nuostatos prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti
jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir
asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri inter alia sudarytų teisines prielaidas teis-
mui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl
asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo.
Pagal Konstituciją niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali palaikyti valstybinio
kaltinimo baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nuta-
rimas). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Kons-
titucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, jog prokuroras palaiko valstybinį kaltinimą
baudžiamosiose bylose, inter alia reiškia, kad per baudžiamąjį procesą teisme yra pa-
laikomas valstybinis kaltinimas ir kad valstybinio kaltinimo palaikymas yra valstybės
funkcija, kuri gali būti įgyvendinama tik per tam tikrus valstybės pareigūnus – pro-
kurorus. Tačiau minėta Konstitucijos nuostata neužkerta kelio įstatymų leidėjui, at-
sižvelgiant į tai, kieno interesai yra pažeisti, į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojin-
gumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, nukentėjusio asmens valią, kitas turinčias
reikšmės aplinkybes ir kt., nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrais
įstatyme numatytais atvejais per bylos nagrinėjimą teisme valstybinis kaltinimas nėra
palaikomas. Tačiau kiekvienas atvejis, kai yra nustatoma, kad valstybinis kaltinimas
baudžiamosiose bylose nepalaikomas, turi būti konstituciškai pagrįstas, inter alia ne-
turi sudaryti prielaidų nepagrįstai pasunkinti konstitucinių asmens teisių ir laisvių
įgyvendinimo ar apskritai jų paneigti. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali
nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrose baudžiamosiose bylose
kaltinimą palaiko ne prokurorai, o privatūs asmenys (jų atstovai); toks teisinis regu-
liavimas savaime nesudaro prielaidų pažeisti asmens teisės į teisminę gynybą. Tačiau
negali būti tokių teisinių situacijų, kad prokurorui nekiltų pareiga baudžiamojoje by-
loje palaikyti valstybinį kaltinimą ir tuo atveju, kai privatus asmuo (ar jo atstovas),
palaikydamas kaltinimą baudžiamojoje byloje, negali veiksmingai apginti savo (ar
atstovaujamo asmens) teisių ir teisėtų interesų.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas orga-
nizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą bau-
džiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų
kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir
jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Konstituci-
nio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas proku-
roro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai
baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo)
nurodymų.
15.4. Pabrėžtina, kad iš Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog pro-
kuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei
teisėtus interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tuos atvejus, kai
prokuroras privalo ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.
Galimos ir tokios teisinės situacijos, kai asmens, visuomenės ir valstybės teisės bei
teisėti interesai yra ginami ir nedalyvaujant prokurorui. Tačiau pagal Konstituciją ne-
gali būti tokių teisinių situacijų, kai asmuo, kurio teisės, teisėti interesai buvo pažeisti,
yra pažeidžiami ar kėsinamasi juos pažeisti, šių savo teisių ir teisėtų interesų negalėtų
ginti nei teismuose, nei su prokurorų pagalba, nei jokiomis kitomis teisinėmis prie-
monėmis. Taigi Konstitucija, inter alia jos 118 straipsnio 2 dalis, suponuoja įstatymų
leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį visais atvejais, kai asmens,
visuomenės ar valstybės teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami arba
kėsinamasi juos pažeisti, būtų užtikrinta veiksminga tokių teisių ir teisėtų interesų
apsauga ir gynimas, inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Konsti-
tucijos 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos suponuoja tai, kad prokuroras, gindamas
dėl nusikalstamos veikos pažeistas asmens, visuomenės ar valstybės teises bei teisėtus
interesus, privalo organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, baudžiamosiose
bylose palaikyti valstybinį kaltinimą. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą
įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokurorai, Lietuvos Respublikos pro-
kuratūra galėtų veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę priedermę.
16. Pagal Konstituciją prokuroras nevykdo teisingumo; teisingumas taip pat nėra
vykdomas ikiteisminio tyrimo etape. Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, le-
mianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą.
Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (Konstitu-
cinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai).
16.1. Pagal Konstituciją, inter alia Konstitucijos 109 straipsnį, teisinės valsty-
bės ir teisingumo principus, teismui baudžiamajame procese kyla pareiga išnaudoti
visas galimybes nustatyti objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą
sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Šią parei-
gą turi ir pirmosios instancijos teismas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog
Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas,
baudžiamojo proceso teisėje inter alia reiškia, jog pirmosios instancijos teismas,
vykdydamas šią funkciją, teisminiame nagrinėjime turi išsamiai ir nešališkai ištirti
visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Konstitucinio Teismo

1999 m. vasario 5 d. nutarimas).
Pagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teismai yra Lie-
tuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių
teismai. Šie teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą. Konstitucijos
111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių, darbo, šeimos ir kitų kate-
gorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai. Taigi Konstitucijoje,
inter alia minėtose Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose, yra įtvirtinta
instancinė teismų sistema. Šios instancinės teismų sistemos paskirtis – šalinti galimas
žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir ši-
taip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus.
Įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokius visų instancijų bendrosios kom-
petencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų
įgaliojimus (jurisdikciją), kurie būtų konstituciškai pagrįsti. Šiame kontekste pažy-
mėtina, kad konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai
bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų
reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų.
16.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad
būtinybė apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus, taip pat tai, kad teismas yra
valstybės institucija, kuri, vykdydama teisingumą, padeda valstybei užtikrinti as-
mens, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, lemia ir tam tikrus
teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi
būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius
nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis tei-
singą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir
kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiama-
jame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus
proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, ne-
leisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios
bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus. Teismas, nagrinėdamas baudžia-
mąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tie-
sa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo
klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese
dalyvaujantiems asmenims.
Taigi Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos
31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagri-
nėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės ir teisingumo principai, suponuoja
tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti
suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas ne-
gali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas
objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įga-
liojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam
tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad teismo santykius su kitomis valstybės institu-
cijomis ar pareigūnais, jo veiksmų pobūdį baudžiamajame procese lemia Konstitu-
cijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Teismai yra vienintelė valstybės ins-
titucija, vykdanti teisingumą. Jį teismas vykdo laikydamasis tam tikros procesinės
tvarkos, kuri yra reglamentuota įstatymu. Paminėtina ir tai, kad teismo konstitucinė
funkcija – teisingumo vykdymas yra iš esmės kitokia nei vadovavimas ikiteisminiam
bylos tyrimui, šio tyrimo kontrolė, valstybinio kaltinimo palaikymas ir t. t. Vykdy-
damas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą, sprendžia tei-
siamojo kaltės klausimą, skiria jam bausmę arba jį išteisina (Konstitucinio Teismo
1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).
16.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1995 m.
gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. liepos 12 d.,
2004 m. gegužės 13 d. ir kituose nutarimuose) yra atskleisti įvairūs iš Konstitucijos
kylančio teisėjo ir teismų nepriklausomumo aspektai.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tei-
singumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą (Konsti-
tucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai). Teisėjo
ir teismų nepriklausomumas yra būtina asmens teisių ir laisvių apsaugos sąlyga.
Kartu tai yra ne privilegija, o viena iš svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, ky-
lanti iš Konstitucijoje garantuotos asmens teisės turėti nešališką ginčo arbitrą,
būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu,
sąlyga (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d.,
2001 m. vasario 12 d. nutarimai). Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vie-
nas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų (Konstitucinio Teis-
mo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nu-
tarimai). Teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo by-
loje dalyvaujančių šalių, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir
visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų (Konstitucinio Teismo
2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad
svarbus teisėjo ir teismo nepriklausomumo baudžiamajame procese aspektas – teis-
mo savarankiškumas sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus.
Tik pats teismas sprendžia, kaip jam reikėtų nagrinėti baudžiamąją bylą. Teismas
yra savarankiškas per visą baudžiamąjį procesą nagrinėdamas baudžiamąją bylą.
Teismo nepriklausomumo požiūriu tai, kad teismas vadovaujasi atitinkamomis BPK
normomis, savaime nereiškia jo nepriklausomumo paneigimo. Kaip yra pažymėjęs
Konstitucinis Teismas, konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ir tai,
kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir
normų (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
16.4. Būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (Konsti-
tucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).
Minėta, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į
tinkamą teisinį procesą. Vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas. Taigi iš kons-
titucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą.
Tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio
2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad
jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be kita ko, reiškia, kad
teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įsta-
tymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti
nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai
ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžia-
mieji įstatymai (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Kons-
titucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tin-
kamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia tai, kad
baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių
lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimo-
si ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos
veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje
byloje. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso
santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintos ir baudžiamojo pro-
ceso dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens,
nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų nau-
dotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis. Baudžiamasis procesas turi būti
ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą
veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą,
teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas,
garantuojant asmens teises teisminiame procese būtina užtikrinti, kad procesas vyktų
sąžiningai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos proceso šalių teisės, o bylą nagrinėtų
neutralus teisėjas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).
Reguliuodamas baudžiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas
į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas
turinčias reikšmės aplinkybes, turi diskreciją nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad
nukentėjusysis (jo atstovas) ir asmuo, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turėtų
galimybę susitaikyti ir šis susitaikymas būtų pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą.
Susitaikymas galimas ir tose baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinimą teisme palaiko
pats nukentėjusysis (jo atstovas), ir tose, kuriose valstybinį kaltinimą palaiko prokuro-
ras. Tačiau įstatymų leidėjas, reglamentuodamas minėto susitaikymo instituto sąlygas,
pagrindus, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad minėtas susitaikymas būtų
galimas bylose dėl visų nusikalstamų veikų. Reglamentuodamas nukentėjusiojo (jo
atstovo) ir asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, susitaikymo institutą įsta-
tymų leidėjas privalo nustatyti ir aiškias šio instituto taikymo procedūras.
Konstitucinė teisė į teisingą teismą, kartu ir į tinkamą teismo procesą, interpre-
tuojama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, reiškia inter alia tai, kad teismo pro-
cese, kai nagrinėjama baudžiamoji byla, turi būti laikomasi baudžiamojo proceso tei-
sės principų ir normų (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
Iš Konstitucijos kylantis būtinumas teismo procese, kai nagrinėjama baudžia-
moji byla, laikytis baudžiamojo proceso teisės principų ir normų nereiškia, kad gali
būti nepaisoma kitų, ne baudžiamojo proceso, teisės normų ir principų, galinčių tu-
rėti reikšmės nagrinėjant atitinkamą baudžiamąją bylą. Ypač pabrėžtina, kad parei-
ga nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme paisyti baudžiamojo proceso teisės principų
ir normų negali būti interpretuojama kaip leidžianti baudžiamojo proceso teisės ar
baudžiamosios teisės principus ir normas iškelti aukščiau už Konstitucijos principus
ir normas, baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas
aiškinti taip, kad būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų pra-
smė, baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas prieš
priešinti bendriesiems teisės principams. Nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti
paisoma teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, teisėtumo princi-
pų, kitų bendrųjų teisės principų, kaip antai res iudicata, nemo iudex in propria causa,
audiatur et altera pars, ubi ius – ibi remedium, onus probandi, impossibilium nulla
obligatio est ir kt. Privalu paisyti ir teisės aiškinimo kanonų.
Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai nepriešta-
raujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja
Konstitucijai. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Kons-
titucijos nuostata taip pat reiškia, kad teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai priešta-
raujančio poįstatyminio teisės akto, jis taip pat negali taikyti tokio poįstatyminio
teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui. Kita vertus, minėta Konstitucijos nuostata
atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės
valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis
aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutari-
mas). Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, kilus abejonėms dėl byloje taikytino
įstatymo atitikties Konstitucijai, teisėjas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis
į Konstitucinį Teismą.
Jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas
nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejo-
nės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai
kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas.
16.5. Кonstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė ne-
gali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti
bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo
aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas
turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi
būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo
aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės
principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuo-
sprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, ne-
nurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teis-
mo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti
aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma,
tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.
Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo
kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo
užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas
suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vien-
tisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje daly-
je išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuo-
sprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais
jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų
dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigia-
mojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį
teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu oficialiai būtų paskelbtas teismo
nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas), kuris nebūtų grindžiamas teisiniais ar-
gumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumen-
tų dalis būtų paviešinta po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo
akto) paskelbimo, teisingumas liktų neįvykdytas – visada išliktų pagrįsta abejonė, kad
tokiais argumentais tik siekiama pateisinti teismo a priori priimtą nuosprendį (kitą
baigiamąjį teismo aktą).
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti protingus termi-
nus, per kuriuos turi būti paskelbtas argumentuotas teismo nuosprendis (kitas bai-
giamasis teismo aktas) baudžiamojoje byloje, o jeigu reikia – ir bendrų terminų nu-
statymo taisyklių išimtis.
Pabrėžtina, kad minėti reikalavimai dėl nuosprendžio (kito baigiamojo teismo
akto), jo argumentavimo, paskelbimo, terminų mutatis mutandis taikytini ne tik bau-
džiamajam procesui, bet ir kitoms teisenoms.
16.6. Minėta, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teis-
me pagal Konstituciją yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai, kad bendrojo bau-
džiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės
baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais (atsižvel-
giant į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius,
kitas turinčias reikšmės aplinkybes) ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas, kad

Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžiamojo proceso rūšis,
kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio
modelio, tačiau bet kokių šio modelio išimčių nustatymas turi būti konstituciškai
pagrįstas.
Tačiau bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio, pagal kurį ikiteis-
minis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamojo
proceso etapai, ir baudžiamojo proceso rūšių, kai ikiteisminis tyrimas neatliekamas,
negalima priešpriešinti. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažy-
mėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai teisme nagrinėjant baudžiamąją
bylą, kurioje ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas, iškyla ikiteisminio tyrimo ar tam
tikrų proceso veiksmų atlikimo reikalingumo klausimas.
Iš Konstitucijos kylanti teismo priedermė nustatyti objektyvią tiesą ir teisingai iš-
spręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog neatlikus ikiteisminio tyrimo
ar tam tikrų proceso veiksmų, kurių neįmanoma atlikti teisme, jis negalės teisingai iš-
nagrinėti baudžiamosios bylos ir priimti teisingo sprendimo (pavyzdžiui, dėl to, kad
teismo turima informacija yra nepakankama, prieštaringa ir pan.), teismas turi turėti
įgaliojimus nuspręsti, kad toje byloje turi būti atliktas ikiteisminis tyrimas ar atskiri
proceso veiksmai ir turi būti duoti tam tikri pavedimai atitinkamiems subjektams; to-
kie teismo pavedimai yra privalomi visiems asmenims (pareigūnams, institucijoms),
kuriems jie adresuoti.
Teismo sprendimas pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą ir teismo sprendimas pa-
vesti atlikti atskirus proceso veiksmus sukelia skirtingus teisinius padarinius.
Tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, baudžiamo-
ji byla pagal Konstituciją turi būti perduota atitinkamam prokurorui – Konstitucijos
118 straipsnyje nurodytam pareigūnui, išskyrus kurį pagal Konstituciją niekas kitas
negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti. Prokuroras, teismo pavedi-
mu organizuodamas ir (arba) kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą, privalo užtikrinti,
kad teismo pavedimas būtų įvykdytas tinkamai ir laiku, jis veikia kaip amicus curiae.
Kai teismas priima sprendimą pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, baudžiamosios bylos
nagrinėjimas teisme nutrūksta, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir, jeigu taip bus
nuspręsta, kaltinamasis aktas su bylos medžiaga bus perduoti teismui.
Aiškinant, kaip turi būti duodami pavedimai tuo atveju, kai teismas nusprendžia
pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus (kurių teisme atlikti neįmanoma), pažymėti-
na, kad tokiu atveju pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją; jis inter
alia gali nustatyti tvarką, pagal kurią pavedimai atlikti atskirus proceso veiksmus yra
duodami, taip pat atitinkamas institucijas (pareigūnus), kurioms tokie teismo pave-
dimai duodami. Pažymėtina, kad teismas gali pavesti atlikti atskirus proceso veiks-
mus ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms (pareigūnams); tai negali būti interpretuojama
kaip teismo vadovavimas ikiteisminiam tyrimui. Įstatymu gali būti nustatytas ir toks
teisinis reguliavimas, kad teismas turėtų įgaliojimus įpareigoti prokurorus kontro-
liuoti, kaip yra vykdomi tokie teismo pavedimai. Tuo atveju, kai teismas nusprendžia
pavesti tam tikriems pareigūnams ar institucijoms atlikti atskirus proceso veiksmus,
o ne visą ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla lieka teisme.
Įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamojo proceso santykius, susijusius su
teismo įgaliojimais duoti minėtus pavedimus, turi paisyti Konstitucijos, inter alia joje
įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, valdžių padalijimo principų.
Konstitucija, inter alia joje įtvirtinti teisinės valstybės, teisingumo, valdžių pada-
lijimo principai, suponuoja tai, kad duodamas minėtus pavedimus teismas turi veikti
taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų manyti, jog teismas yra šališkas. Šiame kontekste
pabrėžtina, kad teismas, duodamas pavedimą atlikti ikiteisminį tyrimą ar atskirus
proceso veiksmus (kurių neįmanoma atlikti teisme), neturi nurodyti, kaip toks pa-
vedimas privalo būti vykdomas, kokį rezultatą norima gauti ir pan.
II
Dėl anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d.
redakcija) atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
1. Pareiškėjui – Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui kilo abejonių, ar
anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti
baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui,
teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio
1 daliai.
2. Anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalyje (2001 m. rugsėjo 11 d. redak-
cija) buvo nustatyta:
„Prokuroro, tardytojo, kvotos organo nutarimą atsisakyti iškelti baudžiamąją
bylą pareiškėjas gali apskųsti atitinkamai reikiamam prokurorui arba teismui, o teisė-
jo arba teismo nutartį – aukštesniajam teismui. Jei prokuroras, išnagrinėjęs skundą,
nepanaikina nutarimo atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, toks prokuroro nutarimas
gali būti apskųstas apylinkės teismui. Apylinkės teismo nutartis dėl prokuroro nuta-
rimo ir aukštesniojo teismo nutartis yra galutinės ir neskundžiamos.“
3. Pareiškėjo abejonės anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalies (2001 m.
rugsėjo 11 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nusta-
tyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į
teismą, grindžiamos tuo, kad, jo manymu, BPK 131 straipsnio 4 dalyje (2001 m. rug-
sėjo 11 d. redakcija) nebuvo nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris, pa-
reiškėjo teigimu, joje turėjo būti nustatytas – nebuvo expressis verbis numatyta as-
mens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisė apskųsti tokį prokuro-
ro nutarimą teismui. Taigi pareiškėjas iš esmės ginčija ne anksčiau galiojusio BPK
131 straipsnio 4 dalyje (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) expressis verbis nustatytą
teisinį reguliavimą, bet, jo manymu, šioje dalyje buvusią legislatyvinę omisiją – tai,
kas nurodytoje dalyje nebuvo nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją
įstatymų leidėjo turėjo būti nustatyta, t. y. prašyme ginčijama tokia teisinio reguliavi-
mo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, Konstitucija draudžia.
4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginči-
jama anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija)
nuostata tiesiogiai siejosi su šio straipsnio 1 dalimi (1961 m. birželio 26 d. redakcija),
kurioje buvo nustatyta, kad jeigu nėra pagrindo baudžiamajai bylai iškelti, taip pat
jeigu yra aplinkybių, kurios bylą daro negalimą, prokuroras, tardytojas, kvotos orga-
nas, teisėjas ar teismas atsisako iškelti baudžiamąją bylą, ir su 3 dalimi (2001 m. rug-
sėjo 11 d. redakcija), pagal kurią apie atsisakymą iškelti baudžiamąją bylą turėjo būti
pranešama piliečiui, įmonei, įstaigai ar visuomeninei organizacijai, iš kurių gautas
pareiškimas ar pranešimas, ir išaiškinama jiems teisė apskųsti šį nutarimą ar nutartį.
Ginčijama anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo
11 d. redakcija) nuostata tiesiogiai siejosi ir su kituose šio kodekso straipsniuose
įtvirtintomis nuostatomis, inter alia su 125 straipsnio 1 dalies (1993 m. birželio
10 d. redakcija) nuostatomis, pagal kurias baudžiamoji byla galėjo būti keliama ga-
vus žodinius ir rašytinius piliečių pareiškimus (1 punktas), valstybinių ir visuome-
ninių įmonių, įstaigų, organizacijų ir pareigūnų pranešimus (2 punktas), kaltinin-
kui atvykus ir prisipažinus padarius nusikaltimą (3 punktas) arba kvotos organui,
tardytojui, prokurorui, teisėjui ar teismui betarpiškai iškėlus aikštėn nusikaltimo
požymius (4 punktas), su 125 straipsnio 2 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija)
nuostata, pagal kurią baudžiamoji byla galėjo būti iškeliama tik tais atvejais, kai pa-
kako duomenų, rodančių, kad yra nusikaltimo požymiai, ir su 5 straipsnio 1 dalies
(1983 m. lapkričio 30 d. redakcija) nuostatomis, kuriose buvo numatytos aplinkybės,
darančios baudžiamąją bylą negalimą, kai baudžiamoji byla negalėjo būti keliama,
o iškelta byla turėjo būti nutraukiama: jeigu nėra nusikaltimo įvykio (1 punktas);
jeigu veikoje nėra nusikaltimo sudėties (2 punktas); jeigu yra suėję senaties terminai
(3 punktas); dėl amnestijos akto, jeigu jis panaikina bausmės skyrimą už padarytąją
veiką, taip pat dėl bausmės dovanojimo atskiriems asmenims malonės suteikimo
tvarka (4 punktas); asmeniui, iki pavojingos visuomenei veikos padarymo momen-
to dar neturėjusiam tokio amžiaus, kuriam suėjus pagal įstatymą yra galima bau-
džiamoji atsakomybė (5 punktas); jeigu nukentėjusysis susitaikė su kaltinamuoju
šio kodekso 126 straipsnyje („Baudžiamosios bylos iškėlimas tik dėl nukentėjusiojo
skundo“) numatytais atvejais (6 punktas); jeigu nėra nukentėjusiojo skundo, kai byla
gali būti keliama tik dėl jo skundo (7 punktas); mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai
byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai
paaiškėjusių aplinkybių (8 punktas); asmeniui, kurio atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo
nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba nutartis ar nutarimas nutraukti bylą tuo
pačiu pagrindu (9 punktas); asmeniui, kurio atžvilgiu yra nepanaikintas kvotos or-
gano, tardytojo, prokuroro nutarimas nutraukti bylą dėl to paties kaltinimo, išskyrus
atvejus, kai būtinumą iškelti bylą pripažino teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji
byla (10 punktas).
5. Pažymėtina, kad anksčiau galiojusiame BPK numatytas nutarimas (nutartis)

atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą – tai tam tikras teisinis faktas, kurio pagrindu ga-
lėjo atsirasti, pasikeisti ir (arba) pasibaigti įvairūs teisiniai santykiai. Anksčiau galio-
jusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) buvo skirta regu-
liuoti santykiams, susijusiems su galimybe asmeniui, pateikusiam informaciją apie
nusikaltimą, skųsti atitinkamos valstybės institucijos (pareigūno) nutarimą (nutar-
tį) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, ir nebuvo skirta kitiems minėto teisinio fakto
pagrindu galėjusiems atsirasti, pasikeisti ir (arba) pasibaigti santykiams reguliuoti.
Todėl ginčijamoje anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalyje (2001 m. rugsėjo
11 d. redakcija) ir neprivalėjo būti numatyta kitų asmenų teisė skųsti nutarimą (nu-
tartį) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą.
6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad anks-
čiau galiojusiame BPK, inter alia jo 131 straipsnyje (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija),
numatytas atsisakymo iškelti baudžiamąją bylą institutas savaime nesudarė prielaidų
pažeisti kitų asmenų, kurie nebuvo santykių, susijusių su galimybe asmeniui, patei-
kusiam informaciją apie nusikaltimą, skųsti atitinkamos valstybės institucijos (pa-
reigūno) nutarimą (nutartį) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, subjektai, teisių ar
teisėtų interesų.
7. Vadinasi, anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalyje (2001 m. rugsėjo
11 d. redakcija) nebuvo pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisijos – tokios teisi-
nio reguliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija. Todėl nėra pagrindo teigti, kad
anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) prieš
taravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad valstybės institucijos,
pareigūnai, viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įsta-
tymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ap-
skritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu
procesiniuose dokumentuose vartojamos formuluotės būtų tokios, kad sudarytų
prielaidas pažeisti asmens konstitucines teises ar laisves, inter alia jo nekaltumo pre-
zumpciją, toks asmuo turi turėti teisę ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus
teisme.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad anksčiau galiojusio
BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) neprieštaravo Konstitu-
cijos 30 straipsnio 1 daliai.
III
Dėl BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio
1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo
14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 da-
liai, BPK 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konsti-
tucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, BPK 414 straipsnio 2 dalies
(2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai,
109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
1. Pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas ir Vilniaus miesto 3-iasis
apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d.
redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 da-
lis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
ar BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Kons-
titucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis
(2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar
BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstituci-
jos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK
14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcijos) neprieštarauja
Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK
407 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitu-
cijos 29 straipsnio 1 daliai.
2. Nors pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nenurodė, kokios redak-
cijos BPK 407 straipsnio atitiktį Konstitucijai jis prašo ištirti, iš prašymų argumentų,
kitos šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad šiam pareiškėjui, kaip
ir kitiems pareiškėjams – Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui, Vilniaus mies-
to 3-iajam apylinkės teismui, Panevėžio miesto apylinkės teismui, kilo abejonių, ar
Konstitucijai neprieštarauja BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija).
3. Nors pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, Vilniaus miesto
3-iasis apylinkės teismas, Panevėžio miesto apylinkės teismas, Šiaulių rajono apy-
linkės teismas prašo ištirti viso BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakci-
ja) atitiktį Konstitucijai, iš prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjai suabejojo šio
straipsnio atitiktimi Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų
bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto
atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus
BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus.
Pažymėtina, kad pareiškėjai neprašo ištirti, ar BPK 407 straipsnis (2003 m. bir-
želio 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje
yra nurodytos nusikalstamos veikos, dėl kurių baudžiamosios bylos nagrinėjamos
pagal privataus kaltinimo bylų procesą, – šios nusikalstamos veikos yra numaty-
tos atitinkamuose BK straipsniuose (jų dalyse), į kuriuos nuorodos daromos BPK
407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija).
4. Nors pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, Vilniaus miesto
3-iasis apylinkės teismas, Panevėžio miesto apylinkės teismas, Šiaulių rajono apylin-
kės teismas ginčija BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija) (ta apim-
timi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju,
kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose
ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus),
412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 29 straips-
nio 1 daliai, taip pat nors pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas ir
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas ginčija 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo
14 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įsta-
tymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs,
iš prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjams abejonių dėl minėtų BPK straipsnių
(jų dalių) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai kilo dėl to, kad, jų manymu, šie
straipsniai (jų dalys) prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nusta-
tyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis
į teismą.
5. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjų – Vilniaus miesto 2-ojo
apylinkės teismo, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo, Panevėžio miesto apylin-
kės teismo, Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymus tirs:
– ar BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nuken-
tėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis ty-
rimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus, neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai;
– ar BPK 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja
– ar BPK 412 straipsnio 2 ir 3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
6. Pareiškėjų ginčijami BPK straipsniai (jų dalys) yra išdėstyti šio kodekso XXX
skyriuje (407–417 straipsniai), kuriame reglamentuojamas privataus kaltinimo bylų
procesas ir kuris, Seimui 2003 m. birželio 19 d. priimtu Baudžiamojo proceso ko-
dekso 151, 168, 186, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (įsi-
galiojusiu 2003 m. liepos 9 d.) pakeitus ir papildžius kai kurias BPK nuostatas, buvo
išdėstytas taip:
„XXX SKYRIUS. PRIVATAUS KALTINIMO BYLŲ PROCESAS
407 straipsnis. Privataus kaltinimo bylos
Baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos bau-
džiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155,
165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose, proce-
sas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio Kodekso
409 straipsnyje numatytus atvejus.
408 straipsnis. Asmenys, turintys teisę paduoti skundą ar pareiškimą ir pa-
laikyti kaltinimą teisme
1. Privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nu-
kentėjusysis. Teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą.
2. Jeigu nukentėjusysis dėl nepilnametystės, fizinių ar psichinių trūkumų negali
pasinaudoti visomis nukentėjusiojo teisėmis, paduoti pareiškimą ir palaikyti kaltini-
mą teisme gali jo teisėtas atstovas.
3. Jeigu procesas pradėtas dėl nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimo, toks at-
stovas teisme įgyja privataus kaltintojo statusą ir kaltinimą teisme palaiko vienas arba
kartu su nukentėjusiuoju.
409 straipsnis. Perėjimas iš privataus kaltinimo į valstybinį kaltinimą
1. Jeigu šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuo-
meninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali
ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir pro-
kuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas.
2. Prokuroras taip pat turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso
metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje
byloje palaikys valstybinį kaltinimą. Šiuo atveju byla perduodama prokurorui. Iki-
teisminis bylos tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka.
3. Jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis
padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, pri-
vataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui.
410 straipsnis. Priešpriešinio skundo nagrinėjimas
1. Kaltinamasis privataus kaltinimo byloje iki įrodymų tyrimo teisme pradžios
turi teisę paduoti skundą prieš nukentėjusįjį, kaltindamas jį nusikalstamos veikos,
nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, padarymu, jeigu ši veika yra susijusi su jam
pareikštu kaltinimu. Jeigu tokie asmenys nesusitaiko, kaltinimai nagrinėjami vienoje
byloje.
2. Nagrinėjant byloje priešpriešinius kaltinimus, pirmas užduoda klausimus,
duoda paaiškinimus, pasako baigiamąją kalbą kaltinamasis, kuris pirmas padavė
skundą. Jam pirmam suteikiamas ir paskutinis žodis.
411 straipsnis. Prisijungimas prie privataus kaltinimo
Privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamose bylose asmenys, nukentėję nuo kal-
tinamojo nusikalstamų veikų, kurios susijusios su jau pareikštu privačiu kaltinimu,
turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pradžios prisidėti prie jau nagrinėjamo kaltini-
mo. Jeigu tokie asmenys nesusitaiko, kaltinimai nagrinėjami vienoje byloje.
412 straipsnis. Nukentėjusiojo skundo ar teisėto atstovo pareiškimo turinys
1. Skundas ar pareiškimas privataus kaltinimo tvarka paduodamas raštu.
2. Skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pa-
vadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas,
padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiš-
kime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo
asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Skundas turi būti pasi-
rašytas nukentėjusiojo, o 408 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nu-
kentėjusiojo teisėto atstovo.
3. Šio straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas
jį padavusiam asmeniui.
4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti reikalavimai taikomi ir nukentėjusiojo teisėto
atstovo pareiškimui.
413 straipsnis. Taikinamasis posėdis
1. Kai teisme privataus kaltinimo tvarka gautas nukentėjusiojo skundas ar jo teisė-
to atstovo pareiškimas, nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos vei-
kos padarymu kaltinamas asmuo šaukiami pas teisėją sutaikinti. Nusikalstamos veikos
padarymu kaltinamam asmeniui kartu su šaukimu išsiunčiamas ir skundo nuorašas.
2. Taikinamasis posėdis prasideda teisėjo pranešimu apie nukentėjusiojo skun-
do ar jo teisėto atstovo pareiškimo turinį ir kvietimu susitaikyti. Po to pasisako nu-
kentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas
asmuo. Jeigu šie asmenys susitaiko, procesas dėl skundo nutraukiamas.
3. Nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu
kaltinamas asmuo susitaikydami gali sudaryti sutartį dėl žalos atlyginimo. Pagal su-
tartį dėl žalos atlyginimo vėliau gali būti išduotas vykdomasis dokumentas.
4. Tiek pareikštas nuomones dėl susitaikymo, tiek sutartį dėl žalos atlyginimo
taikinamojo posėdžio protokole pasirašo nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir
nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo.
5. Jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos pada-
rymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą
perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje.
6. Jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas į taikinamąjį posėdį neatvyko be
svarbios priežasties, laikoma, kad privatus kaltintojas kaltinimo atsisakė. Tokiu atveju
procesas dėl skundo nutraukiamas.
7. Jeigu be svarbios priežasties į taikinamąjį posėdį neatvyksta nusikalstamos
veikos padarymu kaltinamas asmuo, teisėjas nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto at-
stovo pareiškimą perduoda nagrinėti teisiamajame posėdyje.
414 straipsnis. Teismo veiksmai iki teisiamojo posėdžio
1. Teismo veiksmus po nukentėjusiojo skundo perdavimo nagrinėti teisiamaja-
me posėdyje iki teisiamojo posėdžio nustato šio Kodekso XVIII skyriaus taisyklės su
šiame straipsnyje numatytomis išimtimis.
2. Teisėjas, priimdamas nutartį nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pa-
reiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi teisę prašyti ikiteisminio
tyrimo įstaigą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali
nustatyti, o bylą tam laikui atidėti.
3. Privataus kaltinimo bylose kaltinamajam ne vėliau kaip prieš tris dienas iki
teisiamojo posėdžio pradžios turi būti įteiktas nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto
atstovo pareiškimo nuorašas.
4. Dėl nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo perdavimo nag-
rinėti teisiamajame posėdyje nusprendžiama per dvidešimt dienų nuo skundo ar
pareiškimo gavimo dienos, o byla teisiamajame posėdyje pradedama nagrinėti ne
vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teisėjo nutarties skundą ar pareiškimą perduoti
nagrinėti teisiamajame posėdyje priėmimo.
415 straipsnis. Privataus kaltinimo bylų nagrinėjimas teisme
1. Privataus kaltinimo bylų nagrinėjimas teisme vyksta pagal šio Kodekso V daly-
je nustatytas taisykles su šio Kodekso 415–417 straipsniuose numatytomis išimtimis.
2. Privatus kaltintojas turi šio Kodekso 34 straipsnyje numatytas teises.
3. Privataus kaltinimo bylose įrodymų tyrimas pradedamas nukentėjusiojo skun-
do ar jo teisėto atstovo pareiškimo paskelbimu. Jį balsu perskaito privatus kaltintojas
arba jo atstovas.
416 straipsnis. Kaltinimo atsisakymas
1. Privatus kaltintojas turi teisę iki baigiamųjų kalbų pabaigos atsisakyti kaltini-
mo arba susitaikyti su kaltinamuoju.
2. Jeigu privatus kaltintojas į teisiamąjį posėdį neatvyksta be svarbios priežasties,
laikoma, kad jis kaltinimo atsisako.
3. Jei privatus kaltintojas atsisakė kaltinimo arba su kaltinamuoju susitaikė, bylos
procesas teismo nutartimi nutraukiamas.
417 straipsnis. Perėjimas iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą
1. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamojo veika turi šio Kodekso
407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas
išaiškina nukentėjusiajam šio teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Dėl
šios nusikalstamos veikos bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas.
2. Bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika
gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltini-
mo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamo-
jo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar
šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso
407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius.
3. Kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reika-
lauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus
kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį,
jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos.“
7. Naujajame BPK įtvirtintas privataus kaltinimo bylų procesas nėra nei Lietuvos
baudžiamojo proceso teisės novela, nei Lietuvos teisės sistemos novela apskritai. Pri-
vataus kaltinimo bylų procesas buvo numatytas ir anksčiau galiojusiame BPK (126 ir
261 straipsniai) bei tarpukario Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymuose.
Privataus kaltinimo bylų procesas, kaip specifinis baudžiamasis procesas, yra bū-
dingas ir daugelio Europos valstybių teisei.
Privataus kaltinimo bylų procesas – tai specifinis teisinis konfliktų sprendimo
būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patrauki-
mą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet nu-
kentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas
baudžiamasis procesas, ir kai iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką,
pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip su-
daryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą. Privataus kaltinimo
bylų procesas – tai toks procesas, kai dėl tam tikrų nusikalstamų veikų asmenį kal-
tina ne valstybės institucija (pareigūnas), o pats nukentėjusysis (ar jo atstovas). Tai
anaiptol nereiškia, kad jeigu nukentėjusysis (ar jo atstovas) nekaltina asmens dėl tų
nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamojon atsakomybėn paprastai traukiama pri-
vataus kaltinimo tvarka, šis asmuo apskritai negali būti traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn, tačiau toks procesas nėra privataus kaltinimo bylų procesas.
8. Minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas toks bendrasis baudžiamojo proce-
so modelis, jog ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra
skirtingi baudžiamojo proceso etapai.
Pabrėžtina, kad BPK (ir kituose įstatymuose) įtvirtintas baudžiamojo proceso
modelis iš esmės atitinka bendrąjį baudžiamojo proceso konstitucinį modelį tuo at-
žvilgiu, kad ir įstatymuose įtvirtintas bendrasis baudžiamojo proceso modelis apima
du skirtingus etapus – ikiteisminį tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme.
8.1. Per ikiteisminį tyrimą atliekant įvairius proceso veiksmus yra nustatomas
asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, ir tiriamos tokios veikos padarymo ap-
linkybės. Ikiteisminis tyrimas pradedamas prokuroro, ikiteisminio tyrimo įstaigos
vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą
apie nusikalstamą veiką arba jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats
nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. Ikiteisminį
tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo įstaigų (policijos, Valstybės sienos apsaugos tarny-
bos, Karo policijos, Valstybės saugumo departamento ir kt.) pareigūnai, o ikiteisminį
tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokurorai. Be to, pagal BPK prokuroras gali
nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Kai kada tam tikrus ikiteismi-
nio tyrimo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas (anksčiau galiojusiame BPK
toks pareigūnas nebuvo numatytas). Priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą
ikiteisminio tyrimo teisėjas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas
gali apklausti įtariamąjį, liudytoją, nukentėjusįjį, patikrinti jų parodymus vietoje, da-
ryti kratą, poėmį ar atlikti kitus proceso veiksmus. Asmuo, kuris yra sulaikytas įtarus,
kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurią pada-
ręs jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas pranešimas
apie įtarimą, yra pripažįstamas įtariamuoju. Ikiteisminis tyrimas yra baigiamas arba
ikiteisminio tyrimo nutraukimu, arba kaltinamojo akto surašymu ir kartu su bylos
medžiaga perdavimu teismui. Asmuo, dėl kurio prokuroras yra priėmęs kaltinamąjį
aktą, laikomas kaltinamuoju.
8.2. Kai kaltinamąjį aktą (kartu su bylos medžiaga) gauna teismas, prasideda
kitas baudžiamojo proceso etapas – baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme. Šia-
me baudžiamojo proceso etape teismas, įvertinęs medžiagą, surinktą per ikiteismi-
nį tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, sprendžia asmens, kaltinamo
padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimą ir priima nuosprendį. Baudžiamąją
bylą nagrinėjant teisme valstybinį kaltinimą palaiko prokuroras. BPK yra numatytas
bylų procesas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose. Pažymėtina,
kad pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų jurisdikcija, kiti įgaliojimai
yra skirtingi. Tai lemia baudžiamojo proceso ypatumus nagrinėjant bylas pirmojoje,
apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje, taip pat atitinkamų teismų sprendimų teisinę
reikšmę.
9. Minėta, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžia-
mojo proceso rūšis, kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo
proceso konstitucinio modelio. Minėta ir tai, kad bet kokių bendrojo baudžiamojo
proceso konstitucinio modelio išimčių nustatymas turi būti konstituciškai pagrįstas.
Antai BPK, be bendrojo baudžiamojo proceso modelio, yra nustatyti baudžia-
mojo proceso ypatumai (kai kurie jų prilygsta specifinėms baudžiamojo proceso
rūšims), kai ikiteisminis tyrimas pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo
teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, kai nagrinėjamos bylos dėl
juridinių asmenų padarytų nusikalstamų veikų, kai taikomos priverčiamosios medi-
cinos priemonės, kai bylų procesas vyksta supaprastinta tvarka (bylų supaprastintas
procesas), kai bylų procesas vyksta kaltinamajam nedalyvaujant ir kt. Viena iš speci-
finių baudžiamojo proceso rūšių, numatytų naujajame BPK, yra privataus kaltinimo
bylų procesas, kurį reguliuojančių tam tikrų nuostatų atitiktis Konstitucijai yra tyri-
mo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
Pabrėžtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje naujojo BPK straipsnių (jų
dalių), reglamentuojančių privataus kaltinimo bylų procesą, atitiktis Konstitucijai ti-
riama pareiškėjų nurodytais aspektais, ir nėra tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja
kiti BPK straipsniai (jų dalys), inter alia reglamentuojantys bendrąjį baudžiamąjį pro-
cesą, išskyrus tuos bendrąjį baudžiamąjį procesą reglamentuojančius BPK straipsnius
(jų dalis), kurių atitiktį Konstitucijai expressis verbis ginčija pareiškėjai. Šioje konsti-
tucinės justicijos byloje nėra tiriama ir tai, ar Konstituciją atitinka tie BPK nustatyti
baudžiamojo proceso ypatumai (specifinės baudžiamojo proceso rūšys), kurių ati-
tikties Konstitucijai neginčija pareiškėjai.
10. Pagrindiniai BPK įtvirtinto privataus kaltinimo bylų proceso instituto ypatu-
mai, palyginti su kitais šiame BPK nustatytais bylų procesais, t. y. su bendruoju bau-
džiamojo proceso modeliu, kai yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir teismo procese
valstybinį kaltinimą palaiko prokuroras, taip pat su įvairiomis specifinėmis baudžia-

mojo proceso rūšimis, yra šie: 1) baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, nu-
matytų atitinkamuose BK straipsniuose, išvardytuose BPK, pradedamas tik tuo atve-
ju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 2) nukentėjusiojo
skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, pagal kurį pradedamas privataus kaltinimo
bylų procesas, paduodamas teismui; 3) yra nustatyti konkretūs reikalavimai skun-
do (pareiškimo), pagal kurį pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas, turiniui;
4) šiame bylų procese nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas; 5) privataus kaltinimo
bylų procese nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas) teisme pats palaiko kaltinimą kaip
privatus kaltintojas; 6) šiame bylų procese yra ypatingas etapas – taikinamasis po-
sėdis: nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas) ir asmuo, kaltinamas padaręs nusikalstamą
veiką, iki teisiamojo posėdžio vykstančiame taikinamajame teismo posėdyje gali su-
sitaikyti, ir jiems susitaikius procesas dėl skundo nutraukiamas.
11. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BPK XXX skyriuje „Privataus kaltinimo
bylų procesas“ yra numatyti atvejai, kai iš privataus kaltinimo pereinama į valstybinį
kaltinimą, ir atvirkščiai – iš valstybinio kaltinimo pereinama į privatų kaltinimą.
11.1. Jeigu atitinkamos nusikalstamos veikos, dėl kurių baudžiamųjų bylų pro-
cesas turi vykti pagal privataus kaltinimo bylų proceso taisykles, turi visuomeninę
reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti
teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuro-
ras (BPK 409 straipsnio 1 dalis (2003 m. birželio 19 d. redakcija)). Prokuroras taip
pat turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo
pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kal-
tinimą (BPK 409 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)).
11.2. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamojo veika turi nusi-
kalstamų veikų, dėl kurių baudžiamasis procesas vyksta pagal privataus kaltinimo
bylų proceso taisykles, požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėju-
siajam šio teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka ir dėl šios nusikalstamos
veikos bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas (BPK 417 straips-
nio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)). Jeigu tai paaiškėja bylą nagrinėjant teisme,
teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos nukentėjusįjį paklau-
sia, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK
407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius (BPK 417 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo
14 d. redakcija)).
12. Sprendžiant, ar BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apim-
timi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai
yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose iki-
teisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus, ne-
prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, pažymėtina,
kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, įstatymų leidėjas, atsi-
žvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus po-
žymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, gali, paisydamas Konstitucijos, įtvirtinti

tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pagrindu pradėti tam tikros nusikalstamos veikos
tyrimą gali būti tik paties nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas,
pareiškimas, skundas ar kt.) dėl nusikalstamos veikos, taip pat kad bendrojo bau-
džiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės
baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais ikiteisminis
tyrimas nebūtų atliekamas, tačiau ir tokiais atvejais privalu paisyti Konstitucijos, inter
alia turi būti numatytos kitos teisinės priemonės, užtikrinančios galimybę surinkti
visą teisingam teismo sprendimui priimti būtiną informaciją.
13. Sprendžiant, ar BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apim-
timi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai
yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose iki-
teisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus, ne-
prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, pažymėtina ir
tai, kad BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) įtvirtintas teisinis regu-
liavimas yra neatsiejamas nuo teisinio reguliavimo, nustatyto BPK 409 straipsnyje.
Kaip minėta, BPK 409 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) buvo nusta-
tyta, kad jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę
reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti tei-
sėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras,
nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas (1 dalis),
kad prokuroras taip pat turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu,
iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, jog šioje byloje
palaikys valstybinį kaltinimą, ir byla perduodama prokurorui, o ikiteisminis bylos
tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka (2 dalis), taip pat kad jeigu
nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis padarė nusi-
kalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kalti-
nimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui (3 dalis).
14. Konstatuotina, kad pagal BPK 407 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redakcija)
ir BPK 409 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redakcija):
– baudžiamasis procesas dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redak-
cija) nurodytų nusikalstamų veikų pradedamas: 1) kai yra nukentėjusiojo skundas
(jo teisėto atstovo pareiškimas); 2) kai prokuroras pagal BPK 409 straipsnį pradeda
baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nuro-
dytų nusikalstamų veikų, kurios turi visuomeninę reikšmę ar kuriomis padaryta žala
asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų;
– kai baudžiamasis procesas dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. re-
dakcija) nurodytų nusikalstamų veikų pradedamas pagal nukentėjusiojo skundą (jo
teisėto atstovo pareiškimą) ir per privataus kaltinimo bylos procesą (iki įrodymų ty-
rimo pradžios) prokuroras nepateikia teismui pareiškimo, kad šioje byloje palaikys
valstybinį kaltinimą, ikiteisminis tyrimas neatliekamas;
– kai baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. re-
dakcija) nurodytų nusikalstamų veikų pradeda prokuroras, ikiteisminis tyrimas yra
atliekamas;
– ikiteisminis tyrimas atliekamas ir tais atvejais, kai prokuroras per privataus
kaltinimo bylos procesą (iki įrodymų tyrimo pradžios) pagal BPK 409 straipsnį pa-
teikia teismui rašytinį pareiškimą, kad palaikys valstybinį kaltinimą baudžiamosiose
bylose dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikals-
tamų veikų, kurios turi visuomeninę reikšmę ar kuriomis padaryta žala asmeniui,
kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų;
– ikiteisminis tyrimas taip pat atliekamas tais atvejais, kai nagrinėjant privataus
kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, dėl ku-
rios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, ir teismas, nutraukęs privataus kalti-
nimo procesą, bylos medžiagą perduoda prokurorui.
15. Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras,
net jei nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, turi įgaliojimus
pradėti baudžiamąjį procesą dėl tokių BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų
veikų, kurios turi visuomeninę reikšmę ar kuriomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl
svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų.
Šios nuostatos, jų formuluotės aiškintinos ne pažodžiui, bet atsižvelgiant į pri-
vataus kaltinimo instituto, kaip specifinio baudžiamojo proceso instituto, paskirtį ir
prasmę, privataus kaltinimo bylų proceso santykių visuminį teisinį reglamentavi-
mą naujajame BPK, į baudžiamojo proceso principus ir tikslus, taip pat į prokuroro
konstitucinį statusą.
15.1. BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) vartojama
formuluotė „dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų“ yra labai talpi. Ji
apibūdina labai įvairias situacijas, būtent tokias, kai asmuo apskritai negali (pats arba
per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali
(pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių),
kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti (pavyzdžiui, dėl fizinės ar psichinės
negalios, teisinio subjektiškumo nebuvimo ir t. t.), ir tokias, kai nors asmuo ir gali
(pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir gali
(pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais šiuos savo
teisėtus interesus imtųsi ginti, tačiau šių veiksmų (kitų priemonių) objektyviai negali
pakakti, kad tie interesai būtų apginti (pavyzdžiui, dėl negalėjimo gauti reikalingą
informaciją, neturėjimo teisės atlikti reikalingus proceso veiksmus ir t. t.).
15.2. BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) vartojama
formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ taip pat yra talpi. Ji
yra sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pa-
vyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su nusikalstamos veikos
sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais
ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi vi-
suomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei,

valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų
veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas.
15.3. BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nuostata
„baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras“ negali būti
aiškinama kaip leidžianti prokurorui savo nuožiūra spręsti, pradėti baudžiamąjį
procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusi-
kalstamos veikos, kai yra kuri nors iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio
19 d. redakcija) nurodytų sąlygų (t. y. kai ta veika turi visuomeninę reikšmę ar kai
ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo
interesų), ar baudžiamojo proceso nepradėti. Šią nuostatą aiškinant privataus kal-
tinimo bylų proceso santykių visuminio teisinio reglamentavimo naujajame BPK,
baudžiamojo proceso principų ir tikslų, taip pat nuostatų, įtvirtinančių prokuroro
konstitucinį statusą, kontekste konstatuotina, kad ji įtvirtina prokuroro, turinčio
konstitucinę priedermę ginti inter alia asmens teises bei teisėtus interesus (Konsti-
tucijos 118 straipsnio 2 dalis), nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį pro-
cesą visais atvejais, kai: 1) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija)
nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, – nesvarbu, yra ar nėra
nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 2) BPK 407 straipsnyje
(2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika padaryta žala as-
meniui, kuris apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios
ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) at-
likti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus
imtųsi ginti, – nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas; 3) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta
nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba per teisėtą savo
atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra (pats arba per teisėtą savo
atstovą) ją išreiškęs (yra pats arba per teisėtą savo atstovą įstatymų nustatyta tvar-
ka kreipęsis į kompetentingą instituciją ar pareigūną), tačiau veiksmų, kuriuos jis
gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti (kitų priemonių, kurių jis gali imtis)
šiems savo teisėtiems interesams ginti, objektyviai negali pakakti, kad tie interesai
būtų apginti.
Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 168 straipsnio 4 dalį (2002 m. kovo 14 d., 2004 m.
liepos 8 d. redakcijos) ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti iki-
teisminį tyrimą gali būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteismi-
nio tyrimo teisėjui; jeigu prokuroras nepanaikina nutarimo atsisakyti pradėti ikiteis-
minį tyrimą, jo sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui.
15.4. Pabrėžtina, kad pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d.
redakcija) prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK
407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos,
kai nėra nė vienos iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija)
nurodytų sąlygų (ta veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nėra padaryta žala as-
meniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų).
15.5. Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) proku-
roras taip pat neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje
(2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nusikalstama
veika, kuri neturi visuomeninės reikšmės, buvo padaryta žala asmeniui, kuris gali
(pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus, tačiau
tokios valios nei pats, nei per teisėtą savo atstovą neišreiškia, t. y. nėra nukentėjusiojo
skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo.
16. Analogiškai – ne pažodžiui, bet atsižvelgiant į privataus kaltinimo instituto,
kaip specifinio baudžiamojo proceso instituto, paskirtį ir prasmę, privataus kaltinimo
bylų proceso santykių visuminį teisinį reglamentavimą naujajame BPK, į baudžiamo-
jo proceso principus ir tikslus, taip pat į prokuroro konstitucinį statusą – aiškintina ir
BPK 409 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija, nepakitusi ir šio straipsnio
1 dalį išdėsčius nauja – 2003 m. birželio 19 d. – redakcija), pagal kurią prokuroras
turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pra-
džios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kalti-
nimą, ir byla perduodama prokurorui, o ikiteisminis bylos tyrimas ir bylos nagrinė-
jimas teisme vyksta bendra tvarka.
16.1. BPK 409 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatos ne-
gali būti aiškinamos kaip leidžiančios prokurorui savo nuožiūra spręsti, pateikti ar
nepateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad atitinkamoje byloje palaikys valstybinį
kaltinimą, jeigu yra bent viena iš BPK numatytų sąlygų, su kuriomis yra siejama to-
kio rašytinio pareiškimo pateikimo teismui galimybė. Šios nuostatos aiškintinos kaip
įtvirtinančios prokuroro nekvestionuojamą pareigą pateikti teismui minėtą rašytinį
pareiškimą.
16.2. Ypač pabrėžtina, kad aiškinant BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo
14 d. redakcija) privalu atsižvelgti į šio straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d.
redakcija) nuostatas.
BPK 409 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas toks teisinis
reguliavimas, kad prokuroras, sužinojęs (pavyzdžiui, iš bylą nagrinėjančio teismo),
jog teisme vyksta privataus kaltinimo bylos procesas dėl tokios BPK 407 straipsnyje
(2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kuri turi visuo-
meninę reikšmę ar kuria padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali
(pats arba per teisėtą savo atstovą) ginti teisėtų savo interesų, t. y. dėl tokios veikos,
kuri atitinka bent vieną iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redak-
cija) nurodytų sąlygų, privalo pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje
palaikys valstybinį kaltinimą, išskyrus iš įstatymų kylančias išimtis.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo
14 d. redakcija) prokuroras taip pat neturi įgaliojimų pateikti teismui rašytinio pareiš-
kimo, kad palaikys valstybinį kaltinimą byloje dėl tokios BPK 407 straipsnyje (2003 m.
birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kuri neturi visuomeninės

reikšmės, tačiau asmuo (jo teisėtas atstovas), kuriam ta nusikalstama veika buvo pada-
ryta žala, gali išreikšti ir yra išreiškęs valią savo teisėtus interesus ginti teisme privataus
kaltinimo bylų proceso tvarka (pats arba per savo teisėtą atstovą), nors kad ir kokius
veiksmus tas asmuo (jo teisėtas atstovas) atliktų (kitų priemonių imtųsi), tų veiksmų
(kitų priemonių) objektyviai negalės pakakti tiems interesams apginti.
16.3. Konstatuotina, kad tik šitaip aiškinant BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m.
kovo 14 d. redakcija) joje nustatytas teisinis reguliavimas gali būti vertinamas kaip
toks, kuriuo siekiama užtikrinti, kad prokurorai vykdytų savo konstitucinę prieder-
mę ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos
118 straipsnio 2 dalis).
16.4. Pabrėžtina, kad pagal BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redak-
cija) prokuroras neturi įgaliojimų pateikti teismui rašytinio pareiškimo, kad palaikys
valstybinį kaltinimą byloje dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija)
nurodytos nusikalstamos veikos, kai nėra nė vienos iš BPK 409 straipsnio 1 daly-
je (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų (ta veika neturi visuomeninės
reikšmės ir ja nėra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti
teisėtų savo interesų).
17. Pažymėtina, kad visais atvejais, kai prokuroras įgyvendina savo įgaliojimus,
nustatytus BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ar 2 dalyje
(2002 m. kovo 14 d. redakcija), taip pat visais atvejais, kai prokuroras atsisako šiuos
įgaliojimus įgyvendinti (t. y. kai jis atsisako pradėti baudžiamąjį procesą dėl tokios
nusikalstamos veikos, dėl kurios baudžiamasis procesas paprastai vyksta privataus
kaltinimo bylų proceso tvarka, arba kai jis atsisako privataus kaltinimo bylos proceso
metu pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltini-
mą, nors yra sužinojęs (pavyzdžiui, iš bylą nagrinėjančio teismo), kad ta byla vyksta
dėl tokios BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusi-
kalstamos veikos, kuri turi visuomeninę reikšmę ar kuria padaryta žala asmeniui,
kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų), jo sprendimas turi būti
pagrįstas teisiniais argumentais.
18. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 409 straipsnio 1 dalies
(2003 m. birželio 19 d. redakcija) formuluotė „baudžiamąjį procesą <...> turi teisę
pradėti ir prokuroras“ ir šio straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) for-
muluotė „prokuroras taip pat turi teisę“ teisės požiūriu nėra nepriekaištingos ir yra
taisytinos, nes prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali
būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra,
t. y. tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Tokie įgaliojimai – tai
ir pareigos, kurias prokurorai (kiti valstybės pareigūnai) ne tik gali, bet ir privalo
įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos.
Tačiau vien nurodytas BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. re-
dakcija) formuluotės „baudžiamąjį procesą <...> turi teisę pradėti ir prokuroras“ ir
2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) formuluotės „prokuroras taip pat turi teisę“
teisinis nekorektiškumas nėra pakankamas pagrindas pripažinti šias dalis (kokia nors
apimtimi) prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Pažymėtina ir tai, kad taisyklė, jog valstybės pareigūnų įgaliojimai teisės aktuose
negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuo-
žiūra, mutatis mutandis taikytina ne tik prokurorams, bet ir kitiems valstybės parei-
gūnams, inter alia teisėjams, taip pat savivaldybių pareigūnams, viešosios valdžios
institucijoms.
19. Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimto Baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103,
109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360,
364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir
XXXV skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymo (įsigaliojusio 2004 m.
liepos 24 d.) 26 straipsniu BPK 409 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) buvo
papildytas nauja 3 dalimi; buvusi 3 dalis tapo 4 dalimi.
19.1. BPK 409 straipsnio 3 dalyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatyta, kad
ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų šio kodekso 407 straipsny-
je, atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo
nėra žinomas.
19.2. Pagal BPK 409 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nukentėjusysis
(jo atstovas), negalintis skunde (pareiškime) nurodyti asmens, įtariamo padarius nu-
sikalstamą veiką, nurodytą BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), tu-
rėjo būti traktuojamas kaip asmuo, dėl svarbių priežasčių negalintis ginti teisėtų savo
interesų, ir tokiam asmeniui (jo atstovui) padavus skundą (pareiškimą) prokurorui,
šis turėjo pareigą pradėti baudžiamąjį procesą.
Palyginus teisinį reguliavimą, įtvirtintą BPK 409 straipsnyje (2004 m. liepos
8 d. redakcija), su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu BPK 409 straipsnyje (2003 m. bir-
želio 19 d. redakcija), matyti, kad BPK 409 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redak-
cija) papildžius nauja 3 dalimi BPK 409 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija)
buvo ne įtvirtinta tokia iš esmės nauja nuostata, kurios nebūtų buvę galima kildinti
iš ankstesnių šio straipsnio formuluočių, bet teisinis reguliavimas buvo sukonkre-
tintas tuo aspektu, kad buvo expressis verbis nurodyta viena iš svarbių priežasčių,
dėl kurių asmuo negali ginti teisėtų savo interesų ir dėl to prokuroras, gavęs nu-
kentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, privalo pradėti baudžiamąjį
procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusi-
kalstamos veikos.
20. Taigi konstatuotina, kad BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redak-
cija) ir BPK 409 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d., 2004 m. liepos 8 d. redakcijos)
nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia (leido) nuo nusikalstamos veikos,
nurodytos BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), nukentėjusiam as-
meniui (jo atstovui) pažeistas teises ar teisėtus interesus ginti arba privataus kaltini-
mo bylų proceso tvarka (t. y. nukentėjusiam asmeniui arba jo teisėtam atstovui krei-
piantis į teismą), arba bendra tvarka (t. y. nukentėjusiam asmeniui arba jo teisėtam
atstovui kreipiantis į prokurorą).
Vadinasi, BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nustatytu tei-
siniu reguliavimu nėra pažeidžiama nuo minėtų nusikalstamų veikų nukentėjusių
asmenų konstitucinė teisė kreiptis į teismą – ši konstitucinė teisė nėra dirbtinai su-
varžoma, jos įgyvendinimas nėra nepagrįstai pasunkinamas.
Kartu konstatuotina, kad nors nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d.
redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų teisių ir teisėtų intere-
sų teisminės gynybos teisiniam reguliavimui yra būdingi tam tikri ypatumai, įtvirtin-
ti inter alia BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), tai nereiškia, kad
yra nukrypstama nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.
21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 407 straipsnis
(2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų
procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atsto-
vo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK
409 straipsnyje numatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
22. Sprendžiant, ar BPK 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), ku-
rioje nustatyta, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme
palaiko nukentėjusysis ir kad teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą, nepriešta-
rauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, konstatuotina, kad:
– kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį
reguliavimą, pagal kurį tam tikrose baudžiamosiose bylose kaltinimą palaiko ne pro-
kurorai, o privatūs asmenys (jų atstovai), ir toks teisinis reguliavimas savaime nesu-
daro prielaidų pažeisti asmens teisės į teisminę gynybą;
– tai, kad tam tikrose baudžiamosiose bylose kaltinimą palaiko nukentėjusieji (jų
atstovai), yra specifinė asmens konstitucinės teisės ginti savo teises ir laisves, teisėtus
interesus teisme įgyvendinimo forma ir savaime nereiškia, kad yra dirbtinai suvar-
žoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai pasunkinamas jos
įgyvendinimas;
– BPK 408 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas teisinis
reguliavimas taikytinas visiems asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje
(2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų veikų, tad nors nuo BPK 407 straipsnyje
(2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų
teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos teisiniam reguliavimui yra būdingi tam
tikri ypatumai, įtvirtinti inter alia BPK 408 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redak-
cija), tai nereiškia, kad yra nukrypstama nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo
principo.
23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 408 straips-
1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai.
24. Sprendžiant, ar BPK 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pa-
gal kurią privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamame skunde ar pareiškime turi
būti nurodyta teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas, nusikalstamos veikos, ku-
ria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės,
duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes, nukentėju-
siojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės
ir gyvenamoji vieta, ir skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o 408 straipsnio
2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo, neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, konstatuotina, kad:
– kaip minėta, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą neužkerta kelio įsta-
tymų leidėjui nustatyti formalius reikalavimus, taikomus teismui paduodamam as-
mens kreipimuisi, pagal kurį gali būti pradedamas nusikalstamos veikos tyrimas ir
(arba) baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme, ir pats savaime tokių formalių rei-
kalavimų nustatymas dar nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržyta asmens konstitucinė
teisė kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas, tačiau
nustatydamas tokius reikalavimus įstatymų leidėjas negali nepagrįstai pasunkinti as-
mens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo ar padaryti jo apskritai neįmanomo;
– BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas reikala-
vimas teismui privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamame skunde ar pareiškime
nurodyti teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimą, nusikalstamos veikos, kuria
kaltinamas asmuo, padarymo vietą, laiką, padarinius ir kitas esmines aplinkybes,
duomenis, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes, nukentėju-
siojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardus, pavar-
des ir gyvenamąją vietą yra būtinas tam, kad būtų galima pradėti privataus kaltinimo
bylų procesą, ir dėl to tas reikalavimas vertintinas kaip pagrįstas, racionalus;
– minėti reikalavimai teismui privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamam
skundui (pareiškimui) yra didesni negu reikalavimai kreipimuisi, pagal kurį prade-
damas ikiteisminis tyrimas (BPK 166, 167, 168 straipsniai);
– reikalavimų, nustatytų skundui (pareiškimui), pagal kurį pradedamas pri-
vataus kaltinimo bylų procesas, skirtumai nuo reikalavimų kreipimuisi, pagal kurį
pradedamas ikiteisminis tyrimas, yra pagrįsti, nes, kitaip nei kreipimasis, pagal kurį
pradedamas ikiteisminis tyrimas, privataus kaltinimo tvarka teismui raštu paduo-
damo skundo (pareiškimo) paskirtis ir funkcija – ne tik pranešimas (kompetentin-
gos institucijos, pareigūno informavimas) apie nusikalstamą veiką, bet ir asmens
apkaltinimas: tokiu skundu (pareiškimu) asmeniui yra pareiškiamas kaltinimas,
kad būtų nagrinėjamas teisme (panašiai, kaip kaltinamuoju aktu bylose, kuriose
yra atliekamas ikiteisminis tyrimas), todėl tokiems skundams (pareiškimams) kel-
tini didesni formalūs reikalavimai negu kreipimuisi, pagal kurį ikiteisminis tyrimas
dar bus atliekamas;
– BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nėra nustatyta, kas turi
būti daroma su skundu (pareiškimu), kuris neatitinka šioje dalyje nustatytų reikalavimų.
25. Taigi tai, kad skundui (pareiškimui), pagal kurį pradedamas privataus kalti-
nimo bylų procesas, BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra
nustatyti didesni reikalavimai, negu kreipimuisi, pagal kurį pradedamas ikiteisminis
tyrimas, savaime nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė
kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, taip pat kad yra
nukrypstama nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.
27. Sprendžiant, ar BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pa-
gal kurią BPK 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų ne-
atitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, nepriešta-
rauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, konstatuotina, kad:
– BPK 412 straipsnio 3 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad BPK
412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų neatitinkantis
skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, suponuoja tai, kad as-
meniui, kurio skundas nepriimamas, turi būti nurodyti skundo trūkumai, kuriuos
reikia pašalinti;
– BPK 412 straipsnio 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) įtvirtintas teisinis
reguliavimas apima įvairias teisines situacijas, kurioms esant BPK 412 straipsnio
2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų neatitinkantis skundas nepri-
imamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui: 1) skundas gali būti nepriimamas
ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui dėl tokių šio skundo trūkumų, kuriuos gali
pašalinti pats jį padavęs asmuo; 2) skundas gali būti nepriimamas ir grąžinamas jį
padavusiam asmeniui dėl tokių šio skundo trūkumų, kurių jį padavęs asmuo negali
pašalinti – jie gali būti pašalinti tik atlikus ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso
veiksmus;
– tai, kad nepriimamas ir skundą padavusiam asmeniui grąžinamas toks skun-
das, kurio trūkumus gali pašalinti pats jį padavęs asmuo, yra visiškai pagrįsta ir pa-
teisinama, nes, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, privataus kal-
tinimo tvarka raštu paduodamas skundas atlieka ir kaltinamojo akto funkciją, todėl
jam keltini didesni formalūs reikalavimai negu kreipimuisi, pagal kurį dar bus atlie-
kamas ikiteisminis tyrimas;
– tai, kad nepriimamas ir skundą padavusiam asmeniui grąžinamas toks skun-
das, kurio trūkumų jį padavęs asmuo negali pašalinti, nes jie gali būti pašalinti tik
atlikus ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus, suponuoja tai, kad yra viena
iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų,
kurioms esant baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d.
redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų turi pradėti prokuroras, jeigu yra nukentė-
jusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, – padaryta žala asmeniui, kuris dėl
svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų;
– taigi nei tada, kai pagal BPK 412 straipsnio 3 dalį (2002 m. kovo 14 d. re-
dakcija) skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui dėl tokių šio
skundo trūkumų, kuriuos gali pašalinti pats jį padavęs asmuo, nei tada, kai pagal
šią dalį skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui dėl tokių šio
skundo trūkumų, kurių jį padavęs asmuo negali pašalinti, nes jie gali būti pašalinti
tik atlikus ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus, nuo nusikalstamos vei-
kos, nurodytos BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), nukentėjusiam
asmeniui (jo atstovui) neužkertamas kelias ginti pažeistas teises ar teisėtus interesus
teisme – pirmuoju atveju nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo (jo atstovas),
pašalinęs nurodytus trūkumus, vėl gali kreiptis į teismą privataus kaltinimo bylų pro-
ceso tvarka, antruoju atveju nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo (jo atstovas)
savo pažeistas teises ar teisėtus interesus gali ginti kreipdamasis į prokurorą;
– BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškinama ne vien
pažodžiui, bet ir atsižvelgiant į privataus kaltinimo instituto, kaip specifinio baudžia-
mojo proceso instituto, paskirtį ir prasmę, taip pat į baudžiamojo proceso principus
ir tikslus, nereiškia, kad jeigu privataus kaltinimo tvarka paduotas skundas turi tik
nedidelių, neesminių, formalių nukrypimų nuo nustatytų reikalavimų, teismas ap-
skritai neturi įgaliojimų tokio skundo priimti.
28. Taigi BPK 412 straipsnio 3 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata,
kad BPK 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų neati-
tinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, nereiškia, kad
yra dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai
pasunkinamas jos įgyvendinimas, taip pat kad yra nukrypstama nuo konstitucinio
asmenų lygiateisiškumo principo.
30. Sprendžiant, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija),
kurioje nustatyta, kad jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos
veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėju-
siojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, neprieštarauja Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstatuotina, kad:
– kaip minėta, privataus kaltinimo bylų procesas – tai procesas, kuriame iki pat
asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu kon-
flikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pra-
dėtą baudžiamąjį procesą;
– BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra skirta reglamen-
tuoti ypatingam privataus kaltinimo bylų proceso, kaip specifinės baudžiamojo pro-
ceso rūšies, etapui – taikinamajam posėdžiui, kurio paskirtis – suteikti galimybę nu-
kentėjusiajam (jo teisėtam atstovui) ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam
asmeniui susitaikyti, kad būtų galima nutraukti baudžiamąjį procesą;
– jeigu nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas) ir nusikalstamos veikos padarymu

kaltinamas asmuo nesusitaiko, skundas perduodamas nagrinėti teisiamajame posė-
dyje, kuriame dėl jo sprendžiama iš esmės;
– tai, kad teismas vadovaujasi BPK straipsniais (jų dalimis), apskritai negali
reikšti, kad paneigiamas teisėjo ar teismo nepriklausomumas.
31. Taigi BPK 413 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytu
teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiama nei asmens teisė į nepriklausomą teismą, nei
konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.
33. Sprendžiant, ar BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), ku-
rioje nustatyta, kad teisėjas, priimdamas nutartį nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto
atstovo pareiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi teisę prašyti iki-
teisminio tyrimo įstaigą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas
negali nustatyti, o bylą tam laikui atidėti, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio
2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip kons-
tatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime: yra galimos tokios teisinės situacijos,
kai teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas,
iškyla ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų atlikimo reikalingumo klau-
simas; iš Konstitucijos kylanti teismo priedermė nustatyti objektyvią tiesą ir teisingai
išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog neatlikus ikiteisminio tyrimo
ar tam tikrų proceso veiksmų, kurių neįmanoma atlikti teisme, jis negalės teisingai
išnagrinėti baudžiamosios bylos ir priimti teisingo sprendimo, teismas turi turėti įga-
liojimus nuspręsti ir tai, kad toje byloje turi būti atliktas ikiteisminis tyrimas ar atskiri
proceso veiksmai ir turi būti duoti tam tikri pavedimai atitinkamiems subjektams; to-
kie teismo pavedimai yra privalomi visiems asmenims (pareigūnams, institucijoms),
kuriems jie adresuoti; tai, kad teismas gali pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus ir
ikiteisminio tyrimo įstaigoms (pareigūnams), negali būti interpretuojama kaip teis-
mo vadovavimas ikiteisminiam tyrimui; įstatymu gali būti nustatytas ir toks teisinis
reguliavimas, kad teismas turėtų įgaliojimus įpareigoti prokurorus kontroliuoti, kaip
yra vykdomi tokie teismo pavedimai; tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti tam
tikriems pareigūnams ar institucijoms atlikti atskirus proceso veiksmus, o ne visą
ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla lieka teisme. Šiame Konstitucinio Teismo nu-
tarime taip pat konstatuota, kad duodamas minėtus pavedimus teismas turi veikti
taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų manyti, jog teismas yra šališkas (antai teismas,
duodamas pavedimą atlikti atskirus proceso veiksmus, neturi nurodyti, kaip toks pa-
vedimas privalo būti vykdomas, kokį rezultatą norima gauti ir pan.).
Konstatuota ir tai, kad teismo sprendimas pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą ir
teismo sprendimas pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus sukelia skirtingus teisi-
nius padarinius; tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą,
baudžiamoji byla pagal Konstituciją turi būti perduota atitinkamam prokurorui, iš-
skyrus kurį pagal Konstituciją niekas kitas negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir
jam vadovauti; kai teismas priima sprendimą pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, bau-
džiamosios bylos nagrinėjimas teisme nutrūksta, kol bus baigtas ikiteisminis tyri-
mas ir, jeigu taip bus nuspręsta, kaltinamasis aktas su bylos medžiaga bus perduoti
teismui.
34. Sprendžiant, ar BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ne-
prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio
1 daliai, konstatuotina:
– BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra nustatytas toks
teisinis reguliavimas, kad teismas į ikiteisminio tyrimo įstaigą su prašymu per nu-
statytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes kreiptųsi tik tais atvejais, kai teismas tų ap-
linkybių negali nustatyti pats;
– BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytas teisėjo
prašymas ikiteisminio tyrimo įstaigai per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes,
kurių teismas negali nustatyti, nėra ikiteisminio tyrimo organizavimas, kuris pagal
Konstituciją yra priskirtas prokurorų kompetencijai;
– pagal BPK 414 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ikiteisminio ty-
rimo įstaiga (pareigūnas), gavusi teismo prašymą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos
aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, privalo šį prašymą įvykdyti tinkamai ir per
teismo nustatytą terminą.
35. Pagal Konstituciją teismas, nagrinėjantis bylą, yra teisminė valdžia – viena iš
valstybės valdžių.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 414 straipsnio 2 dalies
(2002 m. kovo 14 d. redakcija) formuluotė „teisėjas <...> turi teisę prašyti ikiteis-
minio tyrimo įstaigą“ teisės požiūriu nėra nepriekaištinga ir yra taisytina, nes, kaip
minėta, pagal Konstituciją teismo, vadinasi, ir bylą nagrinėjančio teisėjo, pavedimai
yra privalomi visiems asmenims (pareigūnams, institucijoms), kuriems jie adresuoti,
taigi ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms; tokie pavedimai negali būti traktuojami kaip
prašymai, kuriuos asmenys, kuriems atitinkami pavedimai adresuoti, savo nuožiūra
gali vykdyti arba jų nevykdyti, arba vykdyti ne per nustatytą terminą, arba kaip nors
kitaip nukrypti nuo pavedime suformuluotų užduočių.
Tačiau vien nurodytas BPK 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija)
formuluotės „teisėjas <...> turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą“ teisinis ne-
korektiškumas nėra pakankamas pagrindas pripažinti šią dalį (kokia nors apimtimi)
prieštaraujančia Konstitucijai.
Pažymėtina ir tai, kad taisyklė, jog teismo, vadinasi, ir bylą nagrinėjančio teisėjo,
įgaliojimai duoti pavedimus ikiteisminio tyrimo įstaigoms teisės aktuose negali būti
apibūdinami kaip prašymai, kuriuos asmenys, kuriems atitinkami pavedimai adre-
suoti, savo nuožiūra gali vykdyti arba jų nevykdyti, arba vykdyti ne per nustatytą ter-
miną, arba kaip nors kitaip nukrypti nuo pavedime suformuluotų užduočių, mutatis
mutandis taikytina reglamentuojant ir santykius, susijusius su teismo (teisėjo) pa-

vedimų (paisant Konstitucijos, inter alia konstitucinio valdžių padalijimo principo)
davimu kitoms institucijoms ar pareigūnams.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal
kurį būtų galima užtikrinti, kad minėti teismo (teisėjo) pavedimai visada būtų vyk-
domi laiku ir tinkamai.
36. Taigi BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyti
teismo įgaliojimai prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigos per nustatytą laikotarpį ištirti
bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, nereiškia, kad teismui yra priskirta
tokia funkcija, kuri pagal Konstituciją yra priskirta prokurorui ir yra nebūdinga teis-
mui, būtent ikiteisminio tyrimo organizavimo funkcija.
Kartu konstatuotina, kad BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. re-
dakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad yra sudaromos kokios nors
prielaidos teismui nebūti nepriklausomam ar nešališkam arba kad teismas, įgyven-
dindamas šioje dalyje nustatytus įgaliojimus, nevykdys teisingumo.
2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
IV
Dėl BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m.
rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m.
rugsėjo 16 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
1. Pareiškėjai – Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, Panevėžio miesto apy-
linkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m.
balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK
234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos
2. Iš pareiškėjų prašymų matyti, kad abejojama, ar Konstitucijos 110 straipsnio
2 daliai neprieštarauja (neprieštaravo) BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio
10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai:
<...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas
Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d.
redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio
5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ bei analogiška BPK 244 straipsnio 2 dalies
(2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio
Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numatytais atvejais“.
3. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Tais atvejais, kai yra pagrindo
manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje
byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi

į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas ati-
tinka Konstituciją.“
Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis aiškintina atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį,
kurioje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Sistemiškai aiškinant šių dalių nuostatas pažymėtina, kad tais atvejais, kai bylą nagri-
nėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisinis aktas), kuris turėtų būti
taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį
Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisinis aktas) atitinka Konstituciją,
ir kol Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali
būti tęsiamas – jis yra sustabdomas. Pažymėtina, kad nei Konstitucijos 110 straips-
nio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, kokiu procesiniu
sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas. Tai nustatyti turi įstatymų
leidėjas.
Pažymėtina, jog įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks,
kad sustabdytoji byla, iš kurios matyti aplinkybės, dėl kurių ginčijamas teisės aktas
turi būti taikomas toje byloje, turi būti prieinama Konstituciniam Teismui. Tik šitaip
gali būti sudarytos sąlygos, būtinos tam, kad Konstitucinis Teismas galėtų vykdyti
konstitucinį teisingumą ir spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti
taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (o Seimo poįsta-
tyminis aktas, Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas – Konstitucijai ir
(arba) įstatymams).
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad jeigu kilus abejonėms
dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nag-
rinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir
byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas
rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas.
4. Pareiškėjų abejonės dėl BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d.,
2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) nuostatos „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai:
<...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus
gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. ba-
landžio 10 d. redakcija) nuostatos „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodek-
so 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ bei analogiškos BPK
244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostatos „Bylos nagrinėji-
mas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> nu-
matytais atvejais“ atitikties Konstitucijai yra grindžiamos tuo, kad, pasak pareiškėjų,
šiose nuostatose, kitaip nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, numatytas ne bylos
nagrinėjimo sustabdymas, o atidėjimas. Pareiškėjų nuomone, sąvokos „bylos nagri-
nėjimo atidėjimas“ ir „bylos nagrinėjimo sustabdymas“ nėra tapačios. Jų skirtumus
pareiškėjai aiškina remdamiesi proceso įstatymuose vartojamomis sąvokomis „bylos
nagrinėjimo atidėjimas“ ir „bylos nagrinėjimo sustabdymas“.
5. Sprendžiant, ar BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m.

rugsėjo 16 d. redakcijos) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įsta-
tymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Kons-
titucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d.
redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio
5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ bei analogiška BPK 244 straipsnio 2 dalies
(2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio
Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numatytais atvejais“ neprieš
tarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad Kons-
titucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams
apibūdinti vartoti kitus žodžius ar formuluotes negu vartojami Konstitucijos tekste.
6. Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam
tikrą kalbinę išraišką, tačiau kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, taip ir
Konstitucijos negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos (Konstitucinio Teis-
mo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Šiame kontekste paminėtina, kad kalba, inter
alia teisinė terminija, nuolat vystosi. Tad reikalavimas, kad įstatymuose, kituose tei-
sės aktuose tie patys reiškiniai visada būtų apibūdinami tik tais pačiais žodžiais ir
formuluotėmis kaip Konstitucijoje, jeigu jis būtų suabsoliutintas, reikštų, jog, viena
vertus, siekiama dirbtinai varžyti, netgi stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės termi-
nijos, vystymąsi, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kiti nei
Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet
ir apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių nebuvo tuo metu, kai buvo kuriamas
Konstitucijos tekstas. Kita vertus, toks reikalavimas, jeigu jis būtų suabsoliutintas,
galėtų provokuoti Konstitucijos teksto koregavimą pagal įstatymuose, kituose teisės
aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluotes) net tokiais atvejais, kai interven-
cija į Konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas, tekstą nėra
teisiškai būtina.
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos
negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Tas pats
pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą.
7. Pagal BPK 234 straipsnio 5 dalį (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsė-
jo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rug-
sėjo 16 d. redakcijos) bylos nagrinėjimas turi (turėjo) būti atidėtas, kol bus gautas
Konstitucinio Teismo nutarimas dėl toje byloje taikytino teisės akto konstitucingu-
mo. BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. re-
dakcijos) formuluotė „bylos nagrinėjimas atidedamas“ ir BPK 244 straipsnio 2 dalies
(2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) formuluotė „bylos nag-
rinėjimas <...> atidedamas“ aiškintinos atsižvelgiant į tai, kad pagal šias dalis bylos
nagrinėjimas atidedamas dėl to, kad būtų sulaukta Konstitucinio Teismo nutarimo,
kuriuo nusprendžiama, ar įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas
teismo nagrinėjamoje byloje, atitinka Konstituciją.
Taigi šios formuluotės reiškia iš esmės tą patį, ką ir Konstitucijos 110 straips-

nio 2 dalies formuluotė „sustabdo <...> bylos nagrinėjimą“, nes ir pagal Konstitucijos
110 straipsnio 2 dalį bylos nagrinėjimas sustabdomas dėl to, kad būtina gauti Kons-
titucinio Teismo sprendimą, ar įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taiko-
mas teismo nagrinėjamoje byloje ir kurio atitiktimi Konstitucijai suabejojo teismas,
neprieštarauja Konstitucijai.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytinos išvados, kad:
– BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostata „By-
los nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiama-
si į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK
244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinė-
jimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais
atvejais“ neprieštaravo Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai;
– BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „By-
los nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiama-
si į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK
244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas
<...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numaty-
tais atvejais“ neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
V
Dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar BPK
410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos
1. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 14 d. prašymu
(Konstituciniame Teisme gautu 2005 m. kovo 14 d.), 2005 m. vasario 25 d. prašymu
(Konstituciniame Teisme gautu 2005 m. kovo 23 d.) ir 2005 m. rugpjūčio 29 d. pra-
šymu (Konstituciniame Teisme gautu 2005 m. rugsėjo 21 d.) prašo ištirti, ar inter alia
naujojo BPK 410 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
2. Konstatuotina, kad nė viename iš šių prašymų nėra pateikta aiškiai suformu-
luotų teisinių argumentų, kuriais grindžiama pareiškėjo abejonė dėl šio BPK straips-
nio konstitucingumo.
3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo
nutartyje, kuria teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar teisės
aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo
ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikala-
vimas nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštara-
vimo Konstitucijai teisinius argumentus reiškia, kad teismai, kurie kreipiasi į Konsti-
tucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) nepriešta-
rauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar
kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro
pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo da-
lis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, o privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami
teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja
Konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuo-
statos atitikties Konstitucijai pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais;
priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį
Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio
reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas).
4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo prie-
dai neatitinka inter alia šio įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prašymas
yra grąžintinas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį
Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bylos dalis dėl BPK 410 straipsnio
(2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nutrauktina ir pareiškėjo –
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d., 2005 m.
rugpjūčio 29 d. prašymai (Konstituciniame Teisme gauti atitinkamai 2005 m. kovo
14 d., 2005 m. kovo 23 d., 2005 m. rugsėjo 21 d.) šia apimtimi grąžintini pareiškėjui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 67, 70 straipsniais,
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 82-2830) ne-
prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734)
nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais
kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“,
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 244 straipsnio 2 dalies (2003 m.
balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...>
atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“
neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
234 straipsnio 5 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734,
Nr. 92-4138) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų nu-
matytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio
Teismo nutarimas“, 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija; Žin.,
2003, Nr. 92-4138) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso
234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numatytais atvejais“, 407 straipsnis
(2003 m. birželio 19 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 68-3070) ta apimtimi, kuria nustaty-
ta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo
skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas ne-
atliekamas, išskyrus šio kodekso 409 straipsnyje numatytus atvejus, 408 straipsnio
1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341), 412 straipsnio 2 ir
3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341), 413 straipsnio 5 da-
lis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341), 414 straipsnio 2 dalis
(2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) neprieštarauja Lietuvos Res-
publikos Konstitucijai.
4. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
410 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) atitikties Lietu-
vos Respublikos Konstitucijai ir pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m.
vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d., 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymus šia apimtimi
grąžinti pareiškėjui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis
Paskelbta: Valstybės žinios, 2006, Nr. 7-254.

78
nutarimas
DĖL Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos
įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2001 m. gruodžio 17 d.
redakcija) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI ir
dėl Pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės TEISMO prašymo
ištirti, ar Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos
įstatymo 16 straipsnio 2 dalis (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija)
neprieštarauja lietuvos respublikos konstitucijai
Vilnius

Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Sta-
čioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovėms Sei-
mo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Ingai Jarukaitienei ir pa-
tarėjai Vilijai Račkauskienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo po-
sėdyje 2006 m. sausio 16 d. išnagrinėjo bylą Nr. 25/04 pagal pareiškėjo – Panevėžio
miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vertybinių popierių
rinkos įstatymo 19 straipsnis, 16 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konsti-
tuciniam teisinės valstybės principui.
nustatė:
I
Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teis-
mas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašy-
mu ištirti, ar Vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnis,
16 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai,
48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo, veikdamas savaran-
◆ DĖL VERTYBINIŲ POPIERIŲ 79
kiškai ar kartu su kitais asmenimis, įgyja daugiau kaip 40 procentų balsų atskaitingo
emitento akcininkų susirinkime, jis per 30 dienų privalo perleisti vertybinius popie-
rius, viršijančius šią ribą, arba pateikti oficialų pasiūlymą supirkti likusius atskaitingo
emitento vertybinius popierius, suteikiančius balsavimo teisę, ir vertybinius popie-
rius, patvirtinančius teisę įsigyti balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius.
Pareiškėjo manymu, tai reiškia, kad asmuo turi prieš savo valią perleisti nuosavybę,
tuo tarpu pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo
nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
2. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalį „emitento vadovas turi ir kitų emitento
vadovų balsus“. Pareiškėjo teigimu, ši nuostata gali pažeisti kitų asmenų privačios
nuosavybės teisę, veiklos laisvę ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis), taip
pat teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis).
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto
asmens – Seimo atstovių Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios pa-
tarėjos Eglės Švilpaitės ir patarėjos Vilijos Račkauskienės rašytiniai paaiškinimai, taip
pat suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyresniosios patarėjos Ingos Jarukaitienės raštas, kuriuo pritariama E. Švilpaitės ir
V. Račkauskienės pateiktiems paaiškinimams. Suinteresuoto asmens atstovių teigi-
mu, ginčijamos Įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, ir jų pozicija grin-
džiama šiais argumentais.
1. Asmuo, perleidžiantis vertybinius popierius, viršijančius Įstatyme nustatytą
ribą, už akcijas gauna atlyginimą – turėtų turtinių ir neturtinių teisių ekvivalentą
pinigine išraiška. Todėl Įstatymo 19 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas ne-
reiškia nuosavybės atėmimo. Nors šio straipsnio nuostatos riboja nuosavybės teisę,
jos atitinka Konstitucijos nuostatas ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.
2. Suinteresuoto asmens atstovių manymu, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nu-
statytas apribojimas atitinka teisėtumo reikalavimą, nes pareiga perleisti akcijas,
viršijančias šioje dalyje nustatytą ribą, yra suformuluota aiškiai bei nedviprasmiš-
kai ir yra įtvirtinta įstatyme, paskelbtame „Valstybės žiniose“. Šis apribojimas ati-
tinka ir būtinumo demokratinėje visuomenėje reikalavimą, nes asmuo, įgijęs akci-
jų, suteikiančių daugiau kaip 40 procentų balsų, visus svarbiausius sprendimus dėl
įmonės valdymo gali priimti be kitų akcininkų pritarimo, jis taip pat gali blokuoti
kitų akcininkų siūlomus sprendimus, todėl šiems kitiems akcininkams turi būti
sudaryta reali galimybė pasitraukti iš atitinkamos veiklos; Įstatymo 19 straipsnio
1 dalyje nustatyta pareiga yra skirta mažumą balsų turinčių akcininkų teisių ap-
saugai užtikrinti.
3. V. Račkauskienės ir E. Švilpaitės aiškinimu, asmuo, įgijęs kontrolinį akcijų pa-
ketą, turi galimybę pasirinkti, perleisti vertybinius popierius, viršijančius 40 procentų
ribą, ar supirkti likusius vertybinius popierius. Pirmuoju atveju jam už vertybinius
popierius atlyginama rinkos kaina, o antruoju atveju kainos žemiausia riba nustatyta
atsižvelgiant į akcijų rinkos vertę, už kurią siūlytojas įgijo akcijas 12 mėnesių laikotar-
piu. Tad minėto asmens turtiniai interesai nėra pažeidžiami; nustatytas apribojimas
nėra neproporcingas.
4. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nu-
statyto teisinio reguliavimo negalima vertinti atsietai nuo Įstatymo 19 ir kituose
straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo, taip pat nuo viso Įstatymo tikslų. Jeigu
Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nebūtų įtvirtinta atitinkama balsų skaičiavimo nuo-
stata, įmonės vadovai, turėdami kontrolinį akcijų paketą ir veikdami kartu, galėtų
neleisti likusiems akcininkams veiksmingai kontroliuoti įmonės ir įgyvendinti kitų
teisių. Taigi nebūtų pasiekti ir viso Įstatymo tikslai, inter alia jo 19 straipsnio tikslas.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos
ūkio ministro K. Daukšio, Lietuvos banko valdybos pirmininko R. Šarkino, Lietuvos
Respublikos vertybinių popierių komisijos pirmininko V. Poderio, Europos teisės de-
partamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direkto-
riaus D. Kriaučiūno, Teisės instituto direktoriaus A. Čepo rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovės
I. Jarukaitienė ir V. Račkauskienė iš esmės pakartojo E. Švilpaitės ir V. Račkauskienės
rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
I. Jarukaitienė taip pat teigė, kad pareiga pateikti privalomą pasiūlymą supirkti
likusius vertybinius popierius Europos Sąjungoje taikoma jau nuo 1977 m., ji įtvir-
tinta Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvoje 2004/25/EB
dėl įmonių perėmimo pasiūlymų.
V. Račkauskienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis
nustato valstybei pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos
gerovei; vadinasi, valstybė turi teisę nustatyti ūkinės veiklos ribojimus, jeigu jie rei-
kalingi ūkine veikla užsiimančių asmenų interesams suderinti ir galimybėms verslu
užsiimti visiems asmenims užtikrinti.
konstatuoja:
I
1. Seimo 2001 m. gruodžio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos vertybinių po-
pierių viešosios apyvartos įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu iki tol galiojęs
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas buvo pakeis-
tas ir išdėstytas nauja redakcija, kartu pakeitus jo pavadinimą – jis buvo pavadintas
Vertybinių popierių rinkos įstatymu. Vertybinių popierių rinkos įstatymas įsigaliojo
2001 m. gruodžio 30 d. Jis buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
2. Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar Vertybinių

popierių rinkos įstatymo 19 straipsnis, 16 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konsti-
tucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
3. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria kreipiamasi į Konstitucinį
Teismą, priėmimo metu Įstatymo 16 ir 19 straipsniai buvo išdėstyti pirmine, t. y.
2001 m. gruodžio 17 d., redakcija (Žin., 2001, Nr. 112-4074).
4. Pareiškėjas savo abejonę Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio
17 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai grindžia tuo, kad šios dalies nuostata „emi-
tento vadovas turi ir kitų emitento vadovų balsus“ gali pažeisti kitų asmenų priva-
čios nuosavybės teisę, ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio
1 dalis), taip pat teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (Konstitucijos 48 straipsnio
1 dalis).
5. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuo ir kaip minėta
Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) nuostata gali pa-
žeisti kitų asmenų privačios nuosavybės teisę, ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, įtvir-
tintas Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje, ar teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą,
įtvirtintą Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje.
6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo
nutartyje, kuria teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar teisės
aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo
ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
Konstitucinis Teismas 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad „iš
Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas
nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo
Konstitucijai teisinius argumentus reiškia, kad teismai, kurie kreipiasi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja
Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito
teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro po-
būdžio samprotavimais ar teiginiais, tuo, jog įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis),
jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, o privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami tei-
sės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja
Konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuo-
statos atitikties Konstitucijai pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais“,
taip pat kad „priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo
dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo
67 straipsnio reikalavimų“.
7. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo prie-
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bylos dalis dėl Įstatymo 16 straipsnio

2 dalies (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nutrauktina ir pra-
šymas šia apimtimi grąžintinas pareiškėjui.
9. Nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo
19 straipsnis (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija), iš prašymo argumentų matyti, kad
jam abejonių sukėlė ne viso šio straipsnio atitiktis Konstitucijai, bet tik tai, ar Kons-
titucijai neprieštaravo šio straipsnio 1 dalis (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria buvo įtvirtinta asmens, savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis
įgijusio daugiau kaip 40 procentų balsų atskaitingo emitento akcininkų susirinkime,
alternatyvi pareiga arba perleisti vertybinius popierius, viršijančius šią ribą, arba pa-
teikti oficialų pasiūlymą supirkti likusius atskaitingo emitento vertybinius popierius,
suteikiančius balsavimo teisę, ir vertybinius popierius, patvirtinančius teisę įsigyti
balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius.
Taigi pareiškėjas iš esmės ginčija privalomo vertybinių popierių perleidimo ins-
tituto bei privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pa-
teikimo instituto (ta apimtimi, kuria šie institutai yra įtvirtinti Įstatymo 19 straipsnio
1 dalyje (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija)) konstitucingumą.
10. Paminėtina, kad Seimas 2005 m. birželio 23 d. priimto (ir 2005 m. liepos 12 d.
įsigaliojusio) Vertybinių popierių rinkos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo
21 straipsniu pakeitė Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija)
ir nustatė, kad minėtą alternatyvią pareigą turi asmuo, kuris, veikdamas savarankiš-
kai ar kartu su kitais asmenimis, įgyja daugiau kaip 40 procentų balsų ne bet kokio, o
būtent Lietuvos Respublikoje įsteigto atskaitingo emitento akcininkų susirinkime.
11. Nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2001 m.
gruodžio 17 d. redakcija) nurodyta apimtimi neprieštaravo inter alia Konstitucijos
48 straipsnio visai 1 daliai, iš prašymo argumentų matyti, kad abejojama Įstatymo
19 straipsnio 1 dalies (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) atitiktimi (nurodyta apim-
timi) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai
pasirinkti <...> verslą“.
II
Dėl Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2001 m. gruo-
džio 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai,
1. Sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis
(2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta asmens, savaran-
kiškai ar kartu su kitais asmenimis įgijusio daugiau kaip 40 procentų balsų atskaitingo
emitento akcininkų susirinkime, alternatyvi pareiga arba perleisti vertybinius popie-
rius, viršijančius šią ribą, arba pateikti oficialų pasiūlymą supirkti likusius atskaitingo
emitento vertybinius popierius, suteikiančius balsavimo teisę, ir vertybinius popierius,
patvirtinančius teisę įsigyti balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius, būtina
išsiaiškinti privalomo vertybinių popierių perleidimo instituto bei oficialaus pasiūly-

mo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo instituto paskirtį ir esmę.
2. Akcinėje bendrovėje gali susidaryti tokia situacija, kai kuris nors akcininkas,
veikdamas vienas ar kartu su kitais asmenimis, įgyja tiek įmonės akcijų, kad gali kon-
troliuoti įmonės veiklą, lemti priimamus sprendimus. Dėl to atitinkamai sumažė-
ja kitų akcininkų, ypač smulkiųjų, galimybės daryti įtaką įmonės veiklai, jų turimų
akcijų vertė gali kristi. Tokių akcininkų teisių apsauga – viešasis interesas. Įstatymų
leidėjas, įgyvendindamas inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad
nuosavybės teises saugo įstatymai, turi įgaliojimus nustatyti ir tokią kitų akcininkų
turtinių teisių apsaugos priemonę kaip privalomas vertybinių popierių perleidimas,
kai kuris nors akcininkas (vienas ar kartu su kitais asmenimis) įgyja akcijų, suteikian-
čių atskaitingo emitento akcininkų susirinkime balsų daugiau nei įstatyme nustatyta
pagrįsta, protinga riba.
Konstatuotina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Įstatymo
19 straipsnio 1 dalyje (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) nustatyta 40 procentų balsų
atskaitingo emitento akcininkų susirinkime riba yra nepagrįsta, neprotinga ar kad
įpareigojimas peržengus šią ribą perleisti (atlygintinai) vertybinius popierius yra ne-
proporcingas siekiamam tikslui apsaugoti kitų akcininkų, ypač smulkiųjų, turtines
teises, t. y. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą vertybę.
3. Privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius patei-
kimo institutas taip pat yra skirtas kitų akcininkų, ypač smulkiųjų, turtinėms teisėms
apsaugoti. Konstitucinis Teismas 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime yra konstatavęs:
privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo ins-
tituto paskirtis – apsaugoti smulkiųjų akcininkų teises, visų pirma nuosavybės teises,
tais atvejais, kai kuris nors subjektas (akcininkas) vienas arba kartu su kitais sub-
jektais įgyja tiek akcinės bendrovės akcijų, kad gali (vienas arba kartu su kitais sub-
jektais) kontroliuoti tos akcinės bendrovės veiklą ir dėl to smulkiųjų akcininkų gali-
mybės daryti įtaką tos akcinės bendrovės veiklai sumažėja, tad gali sumažėti ir jiems
priklausančių akcijų vertė; privalomo oficialaus pasiūlymo esmė yra ta, kad subjektas,
įgijęs (vienas arba kartu su kitais subjektais) tiek akcinės bendrovės akcijų, kad gali
kontroliuoti bendrovės veiklą, privalo pateikti oficialų pasiūlymą supirkti smulkie-
siems akcininkams priklausančias akcijas – šie turi turėti galimybę savo akcijas par-
duoti ne už bet kokią, o už teisingą kainą; teisingos kainos taisyklė, kaip ir privalomo
oficialaus pasiūlymo institutas apskritai, leidžia smulkiesiems akcininkams pasirink-
ti, ar kuriam nors subjektui (vienam arba kartu su kitais subjektais) įgijus tiek akcinės
bendrovės akcijų, kad jis gali (vienas arba kartu su kitais subjektais) kontroliuoti tos
akcinės bendrovės veiklą, savo akcijas parduoti ir pasitraukti iš bendrovės, ar ir toliau
likti smulkiaisiais akcininkais.
Taigi privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pa-
teikimo institutas savaime ne prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, o priešingai –
turi padėti apsaugoti šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintą vertybę.
4. Ir privalomo vertybinių popierių perleidimo institutas, ir privalomo oficialaus

pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo institutas, kaip smul-
kiųjų akcininkų teisių apsaugos priemonės, yra įtvirtinti įvairių pasaulio valstybių
teisėje. Taip pat paminėtina, kad privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius
vertybinius popierius pateikimo institutas yra įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisės
aktuose, kaip antai Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direkty-
voje 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų.
5. Sprendžiant, ar Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2001 m. gruodžio 17 d. re-
dakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta asmens, savarankiškai ar kartu su kitais
asmenimis įgijusio daugiau kaip 40 procentų balsų atskaitingo emitento akcininkų
susirinkime, alternatyvi pareiga arba perleisti vertybinius popierius, viršijančius šią
ribą, arba pateikti oficialų pasiūlymą supirkti likusius atskaitingo emitento vertybi-
nius popierius, suteikiančius balsavimo teisę, ir vertybinius popierius, patvirtinan-
čius teisę įsigyti balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius, neprieštaravo
Konstitucijos 23 straipsniui, turi reikšmės ir tai, kad pagal Įstatymą asmuo, savaran-
kiškai ar kartu su kitais asmenimis įgijęs daugiau kaip 40 procentų balsų atskaitingo
emitento akcininkų susirinkime, turėjo ir turi teisę pats pasirinkti, ar perleisti ver-
tybinius popierius, viršijančius nustatytą ribą, ar pateikti oficialų pasiūlymą supirkti
likusius atskaitingo emitento vertybinius popierius, suteikiančius balsavimo teisę, ir
vertybinius popierius, patvirtinančius teisę įsigyti balsavimo teisę suteikiančius ver-
tybinius popierius.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 19 straips-
nio 1 dalis (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta as-
mens, savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis įgijusio daugiau kaip 40 procentų
balsų atskaitingo emitento akcininkų susirinkime, alternatyvi pareiga arba perleisti
vertybinius popierius, viršijančius šią ribą, arba pateikti oficialų pasiūlymą supirkti
likusius atskaitingo emitento vertybinius popierius, suteikiančius balsavimo teisę, ir
vertybinius popierius, patvirtinančius teisę įsigyti balsavimo teisę suteikiančius ver-
tybinius popierius, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.
7. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu ne-
buvo pažeisti nei Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos ūkis
grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva,
nei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus gali laisvai
pasirinkti verslą, nei konstitucinis teisinės valstybės principas.
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 67, 70 straipsniais,
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo
19 straipsnio 1 dalis (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 112-4074) ta
apimtimi, kuria buvo įtvirtinta asmens, savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis

įgijusio daugiau kaip 40 procentų balsų atskaitingo emitento akcininkų susirinkime,
alternatyvi pareiga arba perleisti vertybinius popierius, viršijančius šią ribą, arba pa-
teikti oficialų pasiūlymą supirkti likusius atskaitingo emitento vertybinius popierius,
suteikiančius balsavimo teisę, ir vertybinius popierius, patvirtinančius teisę įsigyti
balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius, neprieštaravo Lietuvos Respub-
likos Konstitucijai.
2. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstaty-
mo 16 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 112-4074)
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir prašymą šia apimtimi grąžinti pareiš-
kėjui – Panevėžio miesto apylinkės teismui.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas

86
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. RUGPJŪČIO
11 D. NUTARIMU NR. 898 „DĖL LAIKINOJO PREKIŲ ĮVEŽIMO Į LIETUVOS
RESPUBLIKĄ PERDIRBTI TVARKOS PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTOS
LAIKINOJO PREKIŲ ĮVEŽIMO Į LIETUVOS RESPUBLIKĄ PERDIRBTI
TVARKOS 21.1 PUNKTO (2002 M. BIRŽELIO 27 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES
Vilnius

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsto-
vams Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Mokesčių departamento Mokes-
čių administravimo skyriaus vedėjui Pauliui Majauskui ir Muitinės departamento
prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Teisės skyriaus viršininkei Valen-
tinai Lemežienei,
sėdyje 2006 m. sausio 17 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11/04 pagal Klaipėdos apygardos
administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.
rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respub-
liką perdirbti tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos
Respubliką perdirbti tvarkos 21.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-
titucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
nustatė:
I
Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-
tracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio
11 d. nutarimu Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti
tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką
perdirbti tvarkos (toliau – ir Tvarka) 21.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
◆ Dėl palūkanų išleidUS laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus mokėjimo 87
II
Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad, jo manymu, Vyriausybės 1997 m. rug-
pjūčio 11 d. nutarimu Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubli-
ką perdirbti tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos
Respubliką perdirbti tvarkos 21.1 punkte nustatyta mokesčio mokėtojo pareiga išlei-
džiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus mokėti ne tik im-
porto mokesčius, bet ir delspinigius. Pareiškėjo nuomone, šie delspinigiai vertintini
kaip mokesčio elementas ir turi būti nustatomi ne Vyriausybės nutarimu, o įstatymu.
Tačiau, pasak pareiškėjo, tokie delspinigiai nėra numatyti nei Lietuvos Respublikos
muitinės kodekse, nei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, nei
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens –
Vyriausybės atstovų P. Majausko ir V. Lemežienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose
teigiama, kad Tvarkos 21.1 punktas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto as-
mens pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. P. Majausko teigimu, mokesčių administravimo santykiuose delspinigiai
ne tik yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, bet ir atlieka
kompensacinę funkciją. Jie yra įtvirtinti Seimo priimtuose įstatymuose – Mui-
tinės kodekse, Mokesčių administravimo įstatyme, Lietuvos Respublikos muitų
tarifų įstatyme. Tvarkos 21.1 punkte yra nustatyta ne kokie nors nauji mokesčiai,
bet jau nustatytų mokesčių apskaičiavimo tvarka – tokia, kuri užtikrina, kad bus
ginami kitų verslo subjektų, kuriems įvežus analogiškų prekių mokesčių sumo-
kėjimas nėra atidedamas (prekės iškart išleidžiamos laisvai cirkuliuoti), teisėti
interesai. Ji atitinka konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir sąžiningos konku-
rencijos principus.
2. Pasak V. Lemežienės, pagal Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnį muitinė turi
teisę asmenims, kurie nesumokėjo arba laiku nesumokėjo muitų, skaičiuoti delspini-
gius, kurių dydį, skaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato finansų ministras. Tvarkoje
buvo ne nustatytas naujas mokesčio elementas ar jo dydis, o tik paminėta Muitų tari-
fų įstatyme nustatyta muitinės teisė ir pareiga skaičiuoti ir išieškoti delspinigius. Net
jei Tvarkoje nebūtų nuostatų dėl delspinigių skaičiavimo, muitinė pagal Muitų tarifų
įstatymo 18 straipsnį ir Muitinės kodekso XVII skyrių turėtų teisę apskaičiuoti skolą
muitinei (inter alia delspinigius).
IV
finansų ministro A. Butkevičiaus, Lietuvos Respublikos ūkio ministro P. Čėsnos, Lie-
tuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Europos teisės departamento
prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos l. e. p. generalinio direktoriaus
D. Kriaučiūno, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministeri-

jos direktoriaus R. Klevečkos rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai
P. Majauskas ir V. Lemežienė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdės-
tytus argumentus.
P. Majauskas pažymėjo ir tai, kad Tvarkoje numatyti delspinigiai iš esmės yra
kompensacinės palūkanos.
konstatuoja:
I
1. Vyriausybė 1997 m. rugpjūčio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 898 „Dėl Laikinojo
prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos patvirtinimo“, kurio 1 punktu
buvo patvirtinta Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarka. Šis
Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1997 m. rugsėjo 1 d.
Tvarka buvo keičiama Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1077 „Dėl
užsienio ūkio subjektų laikinai įvežamų į Lietuvos Respubliką perdirbti tauriųjų me-
talų ir jų gaminių grąžinimo į užsienį tvarkos, tauriųjų metalų gaminių ir brangak-
menių prabavimo, įspaudavimo ir kitų paslaugų tarifų“, Vyriausybės 1999 m. spalio
4 d. nutarimu Nr. 1093 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio
11 d. nutarimo Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką per-
dirbti tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, Vyriausybės 2001 m. balandžio 18 d.
nutarimu Nr. 432 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d.
nutarimo Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvar-
kos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, Vyriausybės 2002 m. birželio 27 d. nutarimu
Nr. 1003 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo
Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos pa-
tvirtinimo“ ir 2001 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo
į Lietuvos Respubliką tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“.
Vyriausybė 2004 m. balandžio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 508 „Dėl kai kurių Lie-
tuvos Respublikos nutarimų ekonominio poveikio turinčių muitinės procedūrų klau-
simais pripažinimo netekusiais galios“, kurio 1 punktu buvo pripažinti netekusiais
galios inter alia Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimas Nr. 898 „Dėl Laiki-
nojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos patvirtinimo“ ir jį keitę
Vyriausybės nutarimai. Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 508 „Dėl
kai kurių Lietuvos Respublikos nutarimų ekonominio poveikio turinčių muitinės pro-
cedūrų klausimais pripažinimo netekusiais galios“ įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.
2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Tvarkos 21.1 punktas neprieštarauja Konstitucijos
67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
3. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė tai, ar Kons-
titucijai neprieštarauja Tvarkos 21 punktas (2002 m. birželio 27 d. redakcija; Žin.,
2002, Nr. 66-2723), kuriame inter alia nustatyta:
„Importo muitai ir (arba) mokesčiai už kompensacinius produktus ir laikinai
įvežtas perdirbti, bet neperdirbtas prekes, išleidžiamus laisvai cirkuliuoti, apskaičiuo-
jami taip:
21.1. išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, im-
porto muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami nuo jiems gaminti sunaudotų laikinai
įvežtų perdirbti prekių dalies muitinės vertės, atimant nuostolius ir pridedant delspi-
nigius, kurie skaičiuojami nuo bendros apskaičiuotų muitų ir (arba) mokesčių sumos
už kiekvieną dieną, praėjusią nuo laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūros
įforminimo iki išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūros įforminimo. Delspi-
nigių tarifas lygus importo muitinės deklaracijos laikinojo prekių įvežimo perdirbti
muitinės procedūrai įforminti priėmimo dieną galiojančiam delspinigių už ne laiku
sumokėtus importo muitus ir (arba) mokesčius tarifui.“
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti ir tai, kad jam abejonių sukėlė ne viso
cituoto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai, o tik tai, ar Konstitucijai neprieš
tarauja Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostata „išleidžiant
laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo muitai ir (arba)
mokesčiai skaičiuojami <...> pridedant delspinigius“ ir ar ši nuostata Konstitucijai
neprieštarauja tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, minėti delspinigiai turi būti nu-
statyti ne Vyriausybės nutarimu, o įstatymu.
4. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Tvarkos 21.1 punk-
te (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas neprieštaravo
Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai tik pareiškėjo nurody-
tais apimtimi ir aspektu.
II
1. Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos
įstatymai (Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalis). Valstybinius mokesčius ir kitus pri-
valomus mokėjimus nustato Seimas (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas).
2. Mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai – tai įstatymu nustatyti privalomi,
neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu
laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne
kartą konstatavęs, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas,
mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mo-
kėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi
įstatymu ir kad šis konstitucinis reikalavimas yra svarbi asmens teisių apsaugos
garantija.
Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime yra konstatavęs, kad
konstitucinio imperatyvo valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nu-
statyti tik įstatymu mutatis mutandis privalu laikytis nustatant ir kitus turtinius įpa-
reigojimus asmenims – jie taip pat turi būti grindžiami įstatymu.
3. Pareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga. Kad mokesčiai būtų tin-
kamai mokami ir surenkami, nepakanka vien nustatyti mokesčius kaip prievolę
valstybei, bet būtina nustatyti ir jų mokėjimo tvarką (apimančią inter alia mokesčių
administravimo procedūras, jų apskaičiavimą ir kt.). Konstitucinis Teismas yra kons-
tatavęs, kad Konstitucija nereikalauja mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarkos nu-
statyti tik įstatymu: pagal Konstituciją mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarka, taip
pat tam tikro įstatymu nustatyto mokėtino mokesčio apskaičiavimo tvarka gali būti
nustatoma ne tik įstatymu, bet ir poįstatyminiu aktu (Konstitucinio Teismo 2000 m.
kovo 15 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).
Pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų už-
tikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku; tam,
paisant Konstitucijos (inter alia konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio
tikrumo, aiškumo principų), gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: bau-
dos, delspinigiai, palūkanos ir kt.
Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant, ar Konstitucijai (inter alia jos 67 straipsnio
15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai) neprieštarauja Vyriausybės nutarimas (t. y. po-
įstatyminis teisės aktas), nustatantis kurią nors mokesčių mokėjimą užtikrinančią
priemonę, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar Vyriausybės nutarime nustatyta ati-
tinkama mokesčių mokėjimą užtikrinanti priemonė nėra grindžiama įstatymu; jeigu
minėta mokesčių mokėjimą užtikrinanti priemonė yra grindžiama įstatymu, vien tai,
kad ši priemonė poįstatyminiame teisės akte yra reglamentuojama detaliau negu įsta-
tyme, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad toks Vyriausybės nutarimu nustatytas
teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Konstitucija.
4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad mo-
kesčių ir kitų privalomų mokėjimų oficiali konstitucinė doktrina, kuria remiamasi
šiame Konstitucinio Teismo nutarime, buvo suformuluota tiriant, ar Konstitucijai
neprieštarauja teisės aktai (jų dalys), išleisti dar iki 2004 m. rugpjūčio 14 d., t. y. dar
iki tol, kol įsigaliojo Seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos kons-
titucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuris pagal
Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis. Nagrinėjamos konsti-
tucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad šioje konstitucinės justicijos
byloje taip pat tiriama, ar Konstitucijai neprieštaravo teisinis reguliavimas, nustatytas
Vyriausybės nutarimu, kuris tuo metu, kai įsigaliojo minėta Konstitucijos pataisa,
nebegaliojo.
Pabrėžtina, kad ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose suformuluota mo-
kesčių ir kitų privalomų mokėjimų oficiali konstitucinė doktrina, įsigaliojus Seimo
2004 m. liepos 13 d. priimtam Lietuvos Respublikos konstituciniam aktui „Dėl Lietu-
vos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, turi būti plėtojama atsižvelgiant ir į mi-
nėtą Konstitucijos pataisą. Kadangi pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti
Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, tik jis pagal Konstituciją turi ir įgaliojimus
kiekvienu atveju, kai yra įsigaliojusi Konstitucijos pataisa, aiškindamas Konstituciją
konstatuoti, ar dar galima remtis (ir kiek) ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrin-
du Konstitucinio Teismo suformuluota oficialia konstitucine doktrina (Konstitucinio
Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).
III
Dėl Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostatos „iš-
leidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo
muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami <...> pridedant delspinigius“ atitikties
Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
1. Minėta, kad Tvarkos 21.1 punkte (2002 m. birželio 27 d. redakcija) buvo įtvir-
tinta nuostata „išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produk-
tus, importo muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami <...> pridedant delspinigius“.
2. Pažymėtina, kad ginčijama Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redak-
cija) nuostata buvo skirta reguliuoti santykiams, susijusiems su laikinuoju prekių įve-
žimu į Lietuvos Respubliką perdirbti, t. y. su tokia muitinės procedūra, kuri iš esmės
skiriasi nuo kitų muitinės procedūrų, inter alia nuo tokio prekių įvežimo į Lietuvos
Respubliką, kai jos, atlikus nustatytus formalumus, išleidžiamos laisvai cirkuliuoti
šalyje.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad laikinasis
prekių įvežimas į Lietuvos Respubliką perdirbti nuo tokio prekių įvežimo į Lietuvos
Respubliką, kai jos, atlikus nustatytus formalumus, išleidžiamos laisvai cirkuliuoti ša-
lyje, be kita ko, skiriasi tuo, kad asmuo, laikinai įvežantis prekes į Lietuvos Respubliką
perdirbti, neturi pareigos mokėti importo muitus ir (arba) atitinkamus mokesčius
tuo metu, kai prekės laikinai įvežamos į Lietuvos Respubliką.
3. Ginčijama Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostata,
kaip ir kitos šio punkto nuostatos, reguliavo būtent tokius santykius ir buvo skirta bū-
tent tokioms teisinėms situacijoms, kai perdirbus į Lietuvos Respubliką laikinai įvež-
tas perdirbti prekes atitinkami pagrindiniai kompensaciniai produktai dėl kokių nors
priežasčių buvo ne išvežami iš Lietuvos Respublikos, o išleidžiami laisvai cirkuliuoti
šalyje. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas buvo skirtas tokioms teisinėms situaci-
joms, kai pradėta laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti muitinės
procedūra turėjo būti baigiama kaip kita muitinės procedūra – kaip toks prekių įveži-
mas į Lietuvos Respubliką, kai atitinkami pagrindiniai kompensaciniai produktai bus
išleidžiami laisvai cirkuliuoti šalyje.
Taigi asmuo, laikinai įvežęs į Lietuvos Respubliką prekes perdirbti ir nemokėjęs
importo muitų ir (arba) mokesčių tuo metu, kai prekės buvo laikinai įvežtos į Lie-
tuvos Respubliką, kurį laiką – tol, kol atitinkami pagrindiniai kompensaciniai pro-
duktai bus išleidžiami laisvai cirkuliuoti šalyje, – naudojosi tam tikromis lėšomis,
kurias jis būtų sumokėjęs kaip importo muitą ir (arba) atitinkamą mokestį, jeigu būtų
iškart deklaravęs, kad prekės įvežamos į Lietuvos Respubliką ne perdirbti, bet laisvai
cirkuliuoti šalyje.
Vadinasi, Tvarkos 21.1 punkte (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nurodytų „dels-
pinigių“ paskirtis – kompensuoti valstybei tas lėšas, kurių ji nebūtų praradusi, jeigu
būtų buvę iškart deklaruota, kad prekės įvežamos į Lietuvos Respubliką ne perdirbti,
bet laisvai cirkuliuoti šalyje, ir, atlikus nustatytus formalumus, būtų buvę sumokėti
importo muitas ir (arba) atitinkamas mokestis, taip pat neleisti, kad būtų iškreipiama
konkurencija tarp ūkio subjektų, įvežančių prekes į Lietuvos Respubliką.
4. Ginčijamoje Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostatoje var-
tojama sąvoka „delspinigiai“. Šios sąvokos teisinis turinys atskleistinas ją aiškinant ne vien
formaliai, ne izoliuotai, bet ir šiame punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.
Mokesčių teisėje delspinigiai traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma
asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius.
Pagal Tvarkos 21.1 punktą (2002 m. birželio 27 d. redakcija) tokioje teisinėje
situacijoje, kai pradėta laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti mui-
tinės procedūra turėjo būti baigiama kaip kita muitinės procedūra – kaip toks prekių
įvežimas į Lietuvos Respubliką, kai joms leidžiama laisvai cirkuliuoti šalyje, asme-
niui, įvežusiam prekes į Lietuvos Respubliką, jokia sankcija (ar jai prilygintina prie-
monė) už tai, kad jis nustatytu laiku neįvykdė pareigos sumokėti importo muitą ir
(arba) atitinkamą mokestį ar įvykdė ją netinkamai, nėra skiriama, nes tas asmuo iki
susidarant minėtai teisinei situacijai apskritai neturėjo tokios pareigos; minėta, kad
Tvarkos 21.1 punkte (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nurodytų „delspinigių“ paskir-
tis – kompensuoti valstybei tas lėšas, kurių ji nebūtų praradusi, jeigu būtų buvę iškart
deklaruota, kad prekės įvežamos į Lietuvos Respubliką ne perdirbti, bet laisvai cirku-
liuoti šalyje, ir, atlikus nustatytus formalumus, būtų buvę sumokėti importo muitas ir
(arba) atitinkamas mokestis, taip pat neleisti, kad būtų iškreipiama konkurencija tarp
ūkio subjektų, įvežančių prekes į Lietuvos Respubliką.
Taigi ginčijamoje Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuo-
statoje vartojama sąvoka „delspinigiai“ turi kitokį turinį negu tas, kuris jai yra būdin-
gas mokesčių teisėje: atsižvelgiant į teisinio reguliavimo kontekstą konstatuotina, kad
Tvarkos 21.1 punkte (2002 m. birželio 27 d. redakcija) vartojamai sąvokai „delspini-
giai“ buvo suteiktas kitos mokesčių teisės sąvokos, būtent sąvokos „kompensacinės
palūkanos“, turinys.
Pažymėtina, kad sąvokos teisės aktuose turi būti vartojamos nenukrypstant nuo
joms būdingos prasmės, o jeigu joms yra suteikiamas specifinis turinys, tai turi būti
specialiai aptarta atitinkamame teisės akte.
Konstatuotina, kad ginčijamoje Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. re-
dakcija) nuostatoje sąvoka „delspinigiai“ buvo vartojama teisiškai nekorektiškai, nes
jai buvo suteiktas kitos sąvokos, būtent sąvokos „kompensacinės palūkanos“, turinys.
Tačiau vien minėtas nekorektiškumas savaime nėra pagrindas pripažinti minėtą nuo-
statą prieštaraujančia Konstitucijai.
5. Sprendžiant, ar Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuosta-

ta „išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo
muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami <...> pridedant delspinigius“ neprieštaravo
Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, pažymėtina, kad:
– tuo metu galiojusiame Muitinės kodekse buvo numatyta ir tokia teisinė si-
tuacija, kai ne Lietuvos prekės, laikinai įvežtos perdirbti, buvo sąlygiškai neapmo-
kestinamos importo muitais ir mokesčiais (82 straipsnio 1 dalies 3 punktas (1996 m.
balandžio 18 d. redakcija));
– tuo metu galiojusio Muitinės kodekso 111 straipsnio 2 dalies 4 punkte (1996 m.
balandžio 18 d. redakcija) buvo vartojama „kompensacinių produktų“ sąvoka; pagal
šiame punkte pateiktą sąvokos „kompensaciniai produktai“ apibrėžimą kompensaci-
niai produktai – tai produktai, gauti atlikus perdirbimo operacijas;
– pagal tuo metu galiojusio Muitinės kodekso 117 straipsnį (1996 m. balandžio
18 d. redakcija) atvejus ir sąlygas, kuriomis laikinai įvežtos perdirbti prekės arba
kompensaciniai produktai galėjo būti išleisti arba laikomi išleistais laisvai cirkuliuoti,
turėjo nustatyti šio kodekso taikymą reglamentuojantys teisės aktai;
– tuo metu galiojusio Muitinės kodekso 234 straipsnyje (1996 m. balandžio 18 d.
redakcija) buvo nustatyta, kad šio kodekso taikymą reglamentuojančius teisės aktus
tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės institucija;
– pagal tuo metu galiojusio Muitinės kodekso 185 straipsnio 1 dalies 1 punktą
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) importo skola muitinei atsirasdavo išleidžiant lais-
vai cirkuliuoti prekes, už kurias buvo nustatyti importo muitai ir (arba) mokesčiai;
– tuo metu galiojusio Muitinės kodekso 118 straipsnio 1 dalyje (2001 m. gruo-
džio 4 d. redakcija) buvo nustatyta, kad jeigu atsiranda skola muitinei, šios skolos
dydis importuojant prekes nustatomas remiantis inter alia muitų ir mokesčių nor-
momis bei apskaičiavimo taisyklėmis, taikytomis tą dieną, kai buvo priimta importo
muitinės deklaracija laikinojo įvežimo perdirbti procedūrai.
Pažymėtina, kad nuostata, jog muitų mokėjimą reguliuoja ne tik Muitinės ko-
deksas, bet ir kiti teisės aktai, buvo įtvirtinta ir tuo metu galiojusio Muitų tarifų įsta-
tymo 15 straipsnio 1 dalyje (1998 m. vasario 19 d. redakcija).
6. Taigi Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostatą „išlei-
džiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo muitai
ir (arba) mokesčiai skaičiuojami <...> pridedant delspinigius“ vertinant įstatymuose
tuo metu nustatyto teisinio reguliavimo kontekste nėra pagrindo konstatuoti, kad ši
nuostata nebuvo grindžiama įstatymu.
7. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad jeigu Vyriausybės
nutarimu yra nustatyta kokia nors mokesčių mokėjimą užtikrinanti priemonė, kuri
yra grindžiama įstatymu, vien tai, kad ši priemonė poįstatyminiame teisės akte yra
reglamentuojama detaliau negu įstatyme, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad
toks Vyriausybės nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su
Konstitucija.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Tvarkos 21.1 punk-

to (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostata „išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrin-
dinius kompensacinius produktus, importo muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami
<...> pridedant delspinigius“ neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui,
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-
vos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nu-
tarimu Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos
patvirtinimo“ patvirtintos Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti
tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostata „išleidžiant laisvai
cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo muitai ir (arba) mo-
kesčiai skaičiuojami <...> pridedant delspinigius“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

95
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PETICIJŲ ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO
1 DALIES 2 PUNKTO, 10 STRAIPSNIO 4 DALIES IR 16 STRAIPSNIO
ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
Vilnius

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo
kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei,
sėdyje 2006 m. sausio 24 d. išnagrinėjo bylą Nr. 44/03 pagal pareiškėjo – Vilniaus
apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos peticijų
įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ir 16 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administra-
cinę bylą. Teismas nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Peticijų įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2128; atitaisymas –
Žin., 1999, Nr. 104) 10 straipsnio 4 dalis ir 16 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos
30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnį peticijų komisijų sprendimus dėl kreipimosi
nepripažinti peticija, taip pat sprendimus dėl atsisakymo priimti peticiją nagrinėti
galima apskųsti atitinkamai Seimui, Vyriausybės kancleriui ar savivaldybės tarybai.
Šių institucijų bei Vyriausybės kanclerio sprendimai atsisakyti tenkinti skundą yra
galutiniai ir neskundžiami (Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Galutiniai ir ne-
skundžiami yra ir Seimo, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimai dėl petici-
jose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo (Peticijų įstatymo 16 straipsnis).
Pareiškėjo manymu, šios Peticijų įstatymo 16 straipsnio ir 10 straipsnio 4 da-

lies nuostatos paneigia asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą (Konstitucijos
30 straipsnio 1 dalis), piliečių konstitucinę teisę apskųsti valdžios institucijų ar parei-
gūnų sprendimus (Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis), suvaržo konstitucinės piliečių
peticijos teisės įgyvendinimą (Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalis).
III
Seimo atstovių D. Petrylaitės ir J. Andriuškevičiūtės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose
teigiama, kad Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ir 16 straipsnis neprieštarauja
Konstitucijai. Seimo atstovės savo poziciją grindžia šiais argumentais.
1. D. Petrylaitės teigimu, peticijos teisę reikia skirti nuo Konstitucijos 33 straipsnio
2 dalyje įtvirtintos piliečių teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, ap-
skųsti jų sprendimus. Peticija yra ne bet koks asmens kreipimasis į Seimą, Vyriausybę
ar savivaldybės institucijas, o tik toks, kuris susijęs su reikalavimais ar siūlymais spręsti
Peticijų įstatyme nurodytus klausimus, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti nete-
kusiu galios galiojantį ar priimti naują teisės aktą. Valdžių padalijimo principas nelei-
džia teismui įpareigoti Seimo ar Vyriausybės įgyvendinti jiems priskirtus įgaliojimus,
todėl, pasak D. Petrylaitės, Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimų dėl
peticijose išdėstytų reikalavimų ar siūlymų tenkinimo negalima skųsti teismui.
2. J. Andriuškevičiūtės nuomone, pagal Peticijų įstatymo 9, 10 ir kitus straipsnius
asmens peticijos teisė įgyvendinama keliais etapais. Pirma, peticijų komisija svarsto,
ar asmens kreipimasis pripažintinas peticija. Pripažinusi kreipimąsi peticija, peticijų
komisija kartu nusprendžia, ar priimti peticiją nagrinėti. Kitas etapas sietinas su teise
skųsti peticijų komisijos sprendimus. Sprendžiant, ar kreipimasis pripažintinas petici-
ja, taip pat svarstant skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi
peticija, reikalavimai ar siūlymai nagrinėjami ir iš esmės, nes kreipimasis gali būti pri-
pažintas peticija tik jeigu jame pateikti reikalavimai gali būti keliami peticijoje.
J. Andriuškevičiūtės teigimu, teisę apskųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų spren-
dimus galima įgyvendinti kreipiantis ne tik į teismą, bet ir į kitas kompetentingas ins-
titucijas; Peticijų įstatymo 10 straipsnyje reglamentuota piliečių teisė apskųsti valsty-
bės įstaigų ar pareigūnų sprendimus įgyvendinant peticijos teisę yra įgyvendinama
neteismine tvarka. Pagal šio straipsnio 4 dalį skundas gali būti patenkintas, o kreipi-
masis pripažintas peticija; ginčijama šios dalies nuostata „sprendimas atsisakyti ten-
kinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ įtvirtina vieną iš skundo nagrinėjimo
pasibaigimo atvejų. Pagal Peticijų įstatymo 12, 13 ir 14 straipsnius peticijų komisijos,
išnagrinėjusios peticiją, teikia atitinkamai institucijai siūlymus dėl peticijoje išdėstytų
reikalavimų ir siūlymų tenkinimo, o pagal 15 straipsnį šie siūlymai svarstomi atitin-
kamai Seime, Vyriausybėje ar savivaldybės taryboje, dėl to priimamas sprendimas. Jis
pagal Peticijų įstatymo 16 straipsnį yra galutinis ir neskundžiamas. Peticijoje iškeltų
reikalavimų ar siūlymų nagrinėjimas – ne teisminio ginčo dalykas.
◆ DĖL PETICIJŲ 97
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Seimo Peticijų komi-
sijos pirmininkės M. Petrauskienės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
valstybės sekretoriaus P. Koverovo rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė J. Andriuš-
kevičiūtė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar
Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ir 16 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos
30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
2. Seimas 1999 m. liepos 7 d. priėmė Peticijų įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m.
spalio 1 d. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, tačiau jo 10 straipsnio
4 dalis ir 16 straipsnis keičiami ar papildomi nebuvo.
3. Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę peticijų komisijos
sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija ar atsisakyti priimti peticiją nagrinėti ap-
skųsti: Seimui – dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimo, Vyriausybės kancleriui – dėl
Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimo, savivaldybės tarybai – dėl savivaldybės
peticijų komisijos sprendimo. Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalį Seimo, Vy-
riausybės kanclerio, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra
galutinis ir neskundžiamas.
4. Nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Peticijų įstatymo
10 straipsnio visa 4 dalis, iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių
kilo tik dėl to, ar Konstitucijai ši dalis neprieštarauja tik ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažin-
ti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas.
5. Pareiškėjo ginčijamame Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad Seimo,
Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų
ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami.
II
1. Konstitucijoje yra įtvirtinta piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį (Kons-
titucijos 33 straipsnio 1 dalis). Konstitucinė peticijos teisė – viena iš teisių, kurias
įgyvendindami piliečiai gali dalyvauti valdant savo šalį. Lietuvos, kaip ir daugelio
Europos valstybių, teisės sistemose peticija paprastai suprantama kaip individualus
ar kolektyvinis kreipimasis į viešosios valdžios institucijas, kuriame yra išdėstytas
reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą ne tik pareiškėjui, bet ir visai visuomenei ar
jos daliai svarbų klausimą, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios
galiojantį arba priimti naują teisės aktą.
2. Pagal Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalį peticijos teisės įgyvendinimo tvarką
nustato įstatymas. Taigi įstatymų leidėjas turi pareigą peticijų santykius reglamentuo-
ti ne bet kokiu teisės aktu, o būtent įstatymu, kuriame būtų nustatyti visi svarbiausi
peticijos teisės įgyvendinimo tvarkos elementai, būtent: dėl ko galima kreiptis su pe-
ticija; kurioms viešosios valdžios institucijoms gali būti paduodama peticija; forma-
lūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti peticija; peticijos padavimo tvarka; sprendimų
dėl atsisakymo priimti peticiją priėmimo ir jų apskundimo tvarka ir kt.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas peticijos teisės įgy-
vendinimo tvarką, turi tam tikrą diskreciją, tačiau negali paneigti pačios peticijos
teisės esmės, dirbtinai suvaržyti ar nepagrįstai pasunkinti šios piliečių konstitucinės
teisės įgyvendinimo.
3. Seimo bei Vyriausybės, kaip valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, įga-
liojimai yra nustatyti Konstitucijoje, jie, paisant Konstitucijos, taip pat gali būti nu-
statyti įstatymais.
Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitu-
cijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.
Pagal Konstituciją Seimas, Vyriausybė, savivaldybių tarybos turi teisę savaran-
kiškai spręsti, kokie piliečių peticijoje iškelti reikalavimai (siūlymai) yra tenkintini, o
kokie – netenkintini.
4. Konstitucinė peticijos teisės samprata suponuoja tai, kad piliečio konstitucinė
peticijos teisė yra laikoma įgyvendinta tada, kai atitinkamus įgaliojimus turinti viešo-
sios valdžios institucija apsvarsto pateiktą peticiją ir priima sprendimą dėl peticijoje
išdėstytų reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar netenkinimo.
5. Pagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį piliečiams laiduojama teisė kritikuoti
valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Ši konstitucinė piliečių
teisė – tai ir viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai taip pat gali dalyvauti val-
dant savo šalį. Minėta Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti aiški-
nama vien pažodžiui, ji aiškintina iš Konstitucijos 124 straipsnio, pagal kurį savival-
dybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys
piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme. Taigi pagal Konstitucijos
33 straipsnio 2 dalį piliečiams laiduojama teisė kritikuoti ne tik valstybės, bet ir sa-
vivaldybių įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti ne tik valstybės, bet ir savivaldybių
įstaigų ar pareigūnų sprendimus.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad Konstitu-
cijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos piliečių teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pa-
reigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus negalima tapatinti su Konstitucijos 33 straips-
nio 3 dalyje įtvirtinta piliečių peticijos teise: kiekviena iš šių teisių turi savo, tik jai
būdingą turinį; tai suponuoja inter alia skirtingą šių teisių įgyvendinimo tvarką, taip
pat kai kuriuos jų gynimo ypatumus.
III
Dėl Peticijų įstatymo 16 straipsnio atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 da-
liai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
1. Minėta, jog Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad Seimo, Vyriausybės
ir savivaldybės tarybos sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų
tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami.
2. Pagal Peticijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį piliečiai, įgyvendindami peticijos
teisę, Peticijų įstatymo nustatyta tvarka gali kreiptis į Seimą, Vyriausybę ar vietos
savivaldos valdžios ir valdymo institucijas, taigi ir į savivaldybių tarybas. Peticija – tai
raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir
valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti šio įstatymo 3 straipsnio
1 dalyje nurodytus klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, pa-
pildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį
kreipimąsi pripažįsta peticija (2 straipsnio 4 dalis).
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją Sei-
mas, Vyriausybė, savivaldybių tarybos turi teisę savarankiškai spręsti, kokie piliečių
peticijoje iškelti reikalavimai (siūlymai) yra tenkintini, o kokie – netenkintini. Taip
pat konstatuota, jog konstitucinė peticijos teisės samprata suponuoja tai, kad piliečio
konstitucinė peticijos teisė yra laikoma įgyvendinta tada, kai atitinkamus įgaliojimus
turinti viešosios valdžios institucija apsvarsto pateiktą peticiją ir priima sprendimą
dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar netenkinimo.
4. Pagal Peticijų įstatymo 16 straipsnį Seimo, Vyriausybės, savivaldybės tary-
bos sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas būtent tais atvejais, kai Seimas, Vy-
riausybė, savivaldybės taryba apsvarsto peticiją ir priima sprendimą dėl peticijoje
išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo. Priėmus minėtą Seimo, Vyriausybės,
savivaldybės tarybos sprendimą piliečio konstitucinė peticijos teisė yra įgyven-
dinta. Taigi Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra
paneigiama piliečių peticijos teisė, nėra suvaržomas jos įgyvendinimas. Vadina-
si, nėra teisinių argumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad Peticijų įsta-
tymo 16 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos
33 straipsnio 3 dalis.
5. Sprendžiant, ar Peticijų įstatymo 16 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos
33 straipsnio 2 daliai, pagal kurią piliečiai turi teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar
pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame
Konstitucinio Teismo nutarime, Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pilie-
čių teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus ne-
galima tapatinti su Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta piliečių peticijos tei-
se. Taigi Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas nepaneigia
piliečių konstitucinės teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti
jų sprendimus, nesuvaržo jos įgyvendinimo.
6. Konstatavus, kad Peticijų įstatymo 16 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavi-

mu nėra paneigiamos nei Konstitucijoje įtvirtinta piliečių peticijos teisė, nei jų kons-
titucinė teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus,
nėra suvaržomas šių teisių įgyvendinimas, kartu konstatuotina, kad nėra pažeidžia-
ma ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės
ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Peticijų įstatymo
16 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir
3 dalims.
IV
Dėl Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 30 straips-
nio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
1. Minėta, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja Peticijų
įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad sprendimas atsisakyti
tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar
peticijos nepriimti nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas.
2. Peticijų įstatyme yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį spren-
dimą, ar piliečių kreipimąsi pripažinti peticija, taip pat ar peticiją priimti nagrinėti,
priima atitinkamai Seimo sudaryta Seimo Peticijų komisija, Vyriausybės sudaryta
Vyriausybės Peticijų komisija, savivaldybių tarybų sudarytos savivaldybių peticijų
komisijos (6 straipsnio 3, 4 ir 5 dalys). Peticijų įstatyme yra nustatyti pagrindai, ku-
riems esant peticijų komisijos kreipimosi nepripažįsta peticija (9 straipsnio 3 dalis),
taip pat pagrindai, kuriems esant peticijų komisijos atsisako peticiją priimti nagrinėti
(9 straipsnio 7 ir 8 dalys).
Minėta, kad pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį peticijų komisijų
sprendimai nepripažinti kreipimosi peticija, taip pat sprendimai atsisakyti petici-
ją priimti nagrinėti gali būti skundžiami atitinkamai: Seimui – dėl Seimo Peticijų
komisijos sprendimo, Vyriausybės kancleriui – dėl Vyriausybės Peticijų komisijos
sprendimo, savivaldybės tarybai – dėl savivaldybės peticijų komisijos sprendimo.
Minėta ir tai, kad pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalį Seimo, Vyriausybės
kanclerio ar savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galuti-
nis ir neskundžiamas.
3. Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalį Seimo, savivaldybės tarybos spren-
dimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti krei-
pimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas. Toks
teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad tokių Seimo, savivaldybės tarybos sprendimų
negalima apskųsti teismui net ir tais atvejais, kai šie sprendimai, pareiškėjo manymu,
nėra grindžiami Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba
yra grindžiami tokiais pagrindais, kurie Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nėra
nustatyti.
Taip suvaržomas asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl jo pažeistų

konstitucinių teisių ar laisvių gynimo ir piliečių konstitucinės teisės apskųsti vals-
tybės įstaigų sprendimus įgyvendinimas. Kartu suvaržomas ir konstitucinės piliečių
peticijos teisės įgyvendinimas.
10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir
neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savi-
valdybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos spren-
dimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžia-
mas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžia-
mas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose,
negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio
1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
5. Pagal Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą Vyriausybės Peticijų
komisijos sprendimas nepripažinti kreipimosi peticija, taip pat sprendimas atsisa-
kyti priimti peticiją nagrinėti gali būti apskųstas Vyriausybės kancleriui, o pagal šio
straipsnio 4 dalį Vyriausybės kanclerio sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Pagal Peticijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalį Vyriausybės Peticijų komisiją sudaro
Vyriausybė, o pagal šio straipsnio 1 dalį minėta komisija yra atsakinga ir atskaitinga
Vyriausybei. Pažymėtina, kad kreipimosi pateikimo Vyriausybei tikslas yra tas, kad
sprendimą dėl kreipimesi iškeltų reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar netenkinimo
galėtų priimti būtent Vyriausybė, sužinojusi apie piliečių keliamus reikalavimus
(siūlymus).
Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį valstybės valdymo reikalai sprendžiami
Vyriausybės posėdžiuose priimant nutarimus. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos
bylos kontekste pabrėžtina, kad iš Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies, aiškinamos
įvairių Vyriausybės konstitucinį statusą įtvirtinančių Konstitucijos nuostatų, taip pat
konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, kyla tai, kad Vyriausybės sudary-
tos ir jai atsakingos ir atskaitingos institucijos – Vyriausybės peticijų komisijos priim-
tų sprendimų negali pakeisti ar panaikinti joks Vyriausybės kanceliarijos pareigūnas;
juos pakeisti ar panaikinti gali pati Vyriausybė (taip pat teismai, kitos jurisdikcinės
institucijos pagal savo kompetenciją).
Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustačius, kad įgaliojimus pri-
imti sprendimus nagrinėjant skundus dėl Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimų
nepripažinti kreipimosi peticija, taip pat dėl jos sprendimų atsisakyti priimti peticiją
nagrinėti turi Vyriausybės kancleris, yra įsiterpiama į iš Konstitucijos kylančius pa-
čios Vyriausybės įgaliojimus. Taip yra pažeidžiama Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalis,
konstitucinis teisinės valstybės principas.
10 straipsnio 1 dalies 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 95 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies
2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 95 straipsnio 1 daliai,
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies
nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta
apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos
sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripa-
žinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Lietuvos
Respublikos peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra
grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Lietuvos Respublikos peticijų
įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 16 straipsnis neprieš
tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

103
NUTARIMAS
dėL Lietuvos Respublikos SAUGOMŲ TERITORIJŲ ĮSTATYMO,
LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYMO, lIETUVOS RESPUBLIKOS
ŽEMĖS ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1995 M.
GRUODŽIO 22 D. NUTARIMU NR. 1608 „DĖL STATYBŲ PRIVAČIOJE ŽEMĖJE
REGLAMENTO PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTO STATYBŲ PRIVAČIOJE
ŽEMĖJE REGLAMENTO NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI, DĖL Lietuvos Respublikos SAUGOMŲ TERITORIJŲ
ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO
NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS Konstitucijos
47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų
įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų
konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija)
NUOSTATOMS, taip pat dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS
1995 M. GRUODŽIO 22 D. NUTARIMU NR. 1608 „DĖL STATYBŲ PRIVAČIOJE
ŽEMĖJE REGLAMENTO PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTO STATYBŲ
PRIVAČIOJE ŽEMĖJE REGLAMENTO 2 punkto ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS
ĮSTATYMO NUOSTATOMS
2006 m. kovo 14 d.
Vilnius

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Sei-
mo nariui Antanui Bosui, Seimo Audito komiteto sekretoriato vyresniajam patarėjui
Pauliui Griciūnui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjai Neringai Az-
guridienei,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Lietuvos Res-
publikos aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direktoriui Robertui
Klovui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietu-
vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu bei 54 straipsnio 3 dali-
mi, viešame Teismo posėdyje 2006 m. sausio 26 d. ir 2006 m. vasario 28 d. išnagrinėjo
bylą Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 pagal:
pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lie-
104 2006 m. kovo 14 d. nutarimas ◆
tuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (1995 m. liepos

4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 da-
lis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo
8 straipsnio 6 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Res-
publikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m.
birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir ar Lietuvos Respublikos sau-
gomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija), Lietuvos
Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje
dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apri-
bojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
6 punktui;
pareiškėjo – Molėtų rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-
publikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 13 straipsnio
2 dalies 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui,
29 straipsnio 1 daliai ir ar Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl
Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačio-
je žemėje reglamento 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai;
pareiškėjo – Molėtų rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respub-
likos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalis neprieštarauja Lietuvos Res-
publikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos
žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalis, 18 straipsnio 11 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai ir ar Lietuvos Respub-
likos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konsti-
tucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai;
pareiškėjo – Švenčionių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija), 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija), 20 straipsnio 3 dalies 4 punktas (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir
6 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai ir ar Lietuvos Respublikos Vy-
riausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje že-
mėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamen-
to 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui,
Konstitucinio Teismo 2005 m. kovo 24 d. sprendimu minėti prašymai sujungti į
vieną bylą ir jai suteiktas numeris 17/02-24/02-06/03-22/04.
◆ DĖL NUOSAVYBĖS TEISIŲ RIBOJIMO YPAČ VERTINGOSE VIETOVĖSE IR MIŠKO ŽEMĖJE 105
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo admi-
nistracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konsti-
tucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis
(1995 m. liepos 4 d. redakcija), Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalis
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalis
(2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 47 straipsnio ant-
rojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų
ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija; toliau – ir
Konstitucinis įstatymas (1996 m. birželio 20 d. redakcija)) 7 straipsnio 1 dalies
2 punktui ir ar Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (1995 m. liepos 4 d.
redakcija), Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija) neprieštarauja Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija)
7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
2. Pareiškėjas – Molėtų rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas
nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 13 straipsnio
2 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai,
ar Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui,
29 straipsnio 1 daliai ir ar Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl
Statybų privačioje žemėje reglamento“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje regla-
mento (toliau – ir Reglamentas) 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui,
3. Pareiškėjas – Molėtų rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas
nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalis neprieštarauja Konstitu-
cijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, ar Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalis,
18 straipsnio 11 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 da-
liai ir ar Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straips-
niui, 29 straipsnio 1 daliai.
4. Pareiškėjas – Švenčionių rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą.
Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą
su prašymu ištirti, ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija), 20 straipsnio 3 dalies 4 punktas (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)
ir 6 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straips-
niui, 29 straipsnio 1 daliai ir ar Reglamento 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos
23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
II
1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašymą grindžia
tuo, kad, pareiškėjo manymu, pagal Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalį ir Konstitucinį
įstatymą (1996 m. birželio 20 d. redakcija) atitinkami juridiniai asmenys turi teisę
įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei
veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti; Konstituciniame
įstatyme (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nustatyta, kokių kategorijų žemės minėti
subjektai negali įsigyti: draudžiama įsigyti inter alia valstybinių parkų apsaugos zo-
nose, valstybinių rezervatų apsaugos zonose, draustinių apsaugos zonose, biosferos
monitoringo teritorijų apsaugos zonose esančią žemę, viešosios paskirties rekreacijos
teritorijų žemę; tačiau ginčijamomis Saugomų teritorijų įstatymo ir Žemės reformos
įstatymo nuostatomis asmenų nuosavybės teisė ribojama labiau negu Konstituciniu
įstatymu (1996 m. birželio 20 d. redakcija), nes pagal tuos įstatymus asmenys negali
įsigyti dar ir kitų kategorijų žemės.
2. Pareiškėjas – Molėtų rajono apylinkės teismas prašymą (prašymas Nr. 29/02)
grindžia tuo, kad Miškų įstatymo nuostata, kuria Vyriausybei ar jos įgaliotai Aplinkos
ministerijai nustatyta teisė reglamentuoti miško išteklių naudojimą saugomose terito-
rijose, reiškia, jog nuosavybės teisė gali būti ribojama poįstatyminiu teisės aktu. Be to,
pareiškėjo – Molėtų rajono apylinkės teismo manymu, ginčijamose Saugomų terito-
rijų įstatymo, Miškų įstatymo, Reglamento nuostatose įtvirtinti ribojimai taikomi tik
tada, kai privačios žemės sklypas yra valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose par-
kuose, tad tokių žemės sklypų savininkai traktuojami skirtingai nei žemės savininkai,
turintys žemės sklypus ne valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose.
3. Pareiškėjas – Molėtų rajono apylinkės teismas prašymą (prašymas Nr. 1/03)
grindžia tuo, kad ginčijamose Saugomų teritorijų įstatymo, Miškų įstatymo, Žemės
įstatymo nuostatose įtvirtinti draudimai dalyti žemės sklypus taikomi tada, kai priva-
čios žemės sklypas yra valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose. Šitaip,
pareiškėjo nuomone, atitinkami žemės savininkai yra traktuojami skirtingai nei že-
mės savininkai, turintys žemės sklypus ne valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuo-
se parkuose. Be to, pareiškėjo manymu, nustatytais draudimais dalyti žemės sklypą
yra ribojama kreditoriaus teisė išieškoti iš skolininko skolą, nes išieškojimo negalima
nukreipti į bendrąja daline nuosavybe jam priklausančią žemės sklypo dalį.
4. Pareiškėjas – Švenčionių rajono apylinkės teismas prašymą grindžia tuo,
kad, jo manymu, dėl ginčijamose Saugomų teritorijų įstatymo nuostatose įtvirtintų
draudimų, ribojimų statyti statinius gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose,
valstybiniuose parkuose, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose bei sodybose,
esančiose už pakrantės apsaugos juostos ribų, ir, pareiškėjo teigimu, dėl Reglamento
2 punkte įtvirtinto apribojimo statyti tam tikrus pastatus miškų ūkio paskirties žemė-
je nuosavybės teisės yra ribojamos labiau negu leidžia Konstitucija, įvairūs savininkai
yra pastatomi į nevienodą teisinę padėtį, palyginti su kitais savininkais.
III
Seimo atstovų Seimo nario A. Boso, P. Griciūno, N. Azguridienės, taip pat suintere-
suoto asmens – Vyriausybės atstovo R. Klovo rašytiniai paaiškinimai. Juose teigiama,
kad ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, nes nuo-
savybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama inter alia saugant mišką, kitus gam-
tos objektus, kraštovaizdį nuo žalingo išorinio ūkinės veiklos, taip pat kitos veiklos
poveikio, o ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyti ribojimai, draudimai nėra ne-
proporcingi šiam konstituciškai pagrįstam tikslui – viešajam interesui.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos Seimo
Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko A. Boso, Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro A. Kundroto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro V. Markevičiaus,
Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos žemės
ūkio viceministro J. Kondroto, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietu-
vos Respublikos aplinkos ministerijos direktorės R. Baškytės, Europos teisės depar-
tamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus
D. Kriaučiūno, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento direk-
toriaus K. Virkečio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir teisėt-
varkos departamento direktorės V. Baliūnienės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės
kanceliarijos Aplinkos skyriaus vedėjos I. Pilypienės, Valstybinės aplinkos apsaugos
inspekcijos viršininko A. Daubaro, Vilniaus apskrities viršininko G. Gibo, Utenos
apskrities viršininko R. Sargūno, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento
direktoriaus R. Masilevičiaus, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento di-
rektoriaus R. Vyganto, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir admi-
nistracinės teisės katedros vedėjo prof. dr. A. Marcijono, šios katedros docento dr.
B. Sudavičiaus, Mykolo Romerio universiteto Valstybinio valdymo fakulteto dekano
prof. habil. dr. V. Pauliko, Teisės instituto direktoriaus pavaduotojos V. Valeckaitės,
Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko A. Gaižučio, Privačių
miškų savininkų asociacijos direktoriaus G. Kadžiulio rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo
narys A. Bosas, P. Griciūnas, N. Azguridienė, taip pat suinteresuoto asmens – Vy-
riausybės atstovas R. Klovas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose iš-
dėstytus argumentus.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai: Aplinkos ministerijos
Gamtos apsaugos departamento Saugomų teritorijų skyriaus vedėjas A. Klimavi-
čius, Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius V. Vaičiūnas, Valsty-
binės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė R. Baškytė,
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Teisės skyriaus vedėja
D. Remeikytė.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar
Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija), šio
įstatymo 31 straipsnio 1 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), Žemės reformos
įstatymo 8 straipsnio 6 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) neprieštaravo Kons-
titucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir
ar Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija), šio
įstatymo 31 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) neprieštaravo Kons-
titucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
Iš pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo argumen-
tų, kitos šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių:
– ar Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995 m. liepos 4 d. re-
dakcija) nuostata „Rezervatų, valstybinių parkų rezervatų <...> žemė yra valstybės
nuosavybė“ neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija)
7 straipsnio 1 dalies 2 punktui;
– ar Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija) nuostata „Rezervatų <...> žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė“ neprieš
taravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
2 punktui;
– ar Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. re-
dakcija) nuostata „Valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose privačion
nuosavybėn gali būti parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų ben-
drijų žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinka-
mi naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės plotai“ neprieštaravo Konstitucinio įstatymo
(1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
2. Pareiškėjas – Molėtų rajono apylinkės teismas (prašymas Nr. 29/02) prašo iš-
tirti, ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 13 straipsnio
2 dalies 5 punktas, Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis ir Reglamento 2 punktas ne-
prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
Iš pareiškėjo – Molėtų rajono apylinkės teismo prašymo (prašymas Nr. 29/02)
argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių:
– ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. re-
dakcija) nuostata „Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: <...>
8) statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esa-
mose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba
kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį
faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir ben-
drojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių
nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršu-
tinės bei apatinės briaunos“, 13 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)
nuostata „Valstybiniuose parkuose draudžiama: <...> 5) statyti naujus gyvenamuosius
namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis
didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei
apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>“
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai;
– ar Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad miškų lankymą ir miško išteklių naudojimą saugomose
teritorijose reglamentuoja inter alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriau-
sybės ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio
1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai;
– ar Reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų staty-
ba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ neprieštarauja Konsti-
tucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
3. Pareiškėjas – Molėtų rajono apylinkės teismas (prašymas Nr. 1/03) prašo ištir-
ti, ar Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalis, Žemės įstatymo 18 straipsnio
10 dalis, 18 straipsnio 11 dalis ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
Iš pareiškėjo – Molėtų rajono apylinkės teismo prašymo (prašymas Nr. 1/03)
argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Saugomų teritorijų įstatymo
31 straipsnio 9 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), Žemės įstatymo 18 straipsnio
10 dalis (1994 m. balandžio 26 d. redakcija), 11 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakci-
ja) ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieš
tarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
4. Pareiškėjas – Švenčionių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar Saugomų
teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas,
20 straipsnio 3 dalies 4 punktas ir 6 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) neprieš
tarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai ir ar Reglamento 2 punktas
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
Iš pareiškėjo – Švenčionių rajono apylinkės teismo prašymo argumentų matyti,
kad jam kilo abejonių:
– ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. re-

apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>“,
20 straipsnio 3 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata „Paviršinio vandens
telkinių apsaugos zonose draudžiama: <...> 4) keisti esamą užstatymo liniją, rekons-
truojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvu-
sių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituo-
se planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritorijų
planavimo dokumentuose“, 6 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai;
– ar Reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų staty-
ba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ neprieštarauja Konsti-
tucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
II
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijami, inter alia atitikties Konstitu-
cijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai atžvilgiu, teisės aktai (jų dalys),
reglamentuojantys santykius, susijusius su žemės, miškų, vandens telkinių, taip pat ir
esančių saugomose teritorijose, nuosavybe ir teisiniu režimu.
2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, kaip aukščiausio-
ji teisė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutari-
mas). Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia
ir pirmiausia su Konstitucijos ypatinga, aukščiausia teisine galia) konstitucinį teisinį
reguliavimą skiria nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio
reguliavimo. Kita vertus, Konstitucijos stabilumas nepaneigia galimybės daryti jos
pataisas, kai tai yra objektyviai būtina. Paminėtina, kad Konstitucijoje yra nustaty-
ta sunkesnė, sudėtingesnė, palyginti su konstituciniais ir paprastaisiais įstatymais,
Konstitucijos pataisų darymo tvarka.
3. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurispruden-
cijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nuta-
rimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Tai pa-
sakytina ir apie Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje formuluojama oficiali
konstitucinė doktrina, aiškinami Konstitucijos principai bei normos, atskleidžiamos
įvairių konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajos, jų turinio santykis, konstitucinių
vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė.
Tirdamas teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, Konstitucinis Teismas
plėtoja savo ankstesniuose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atsklei-
džia naujus, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje

nustatyto teisinio reguliavimo aspektus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d.,
2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
4. Konstitucinės jurisprudencijos tęstinumas nereiškia, kad konstitucinė doktri-
na negali būti koreguojama, jos nuostatos reinterpretuojamos.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad reinterpretuoti ofi-
cialias konstitucines doktrinines nuostatas (koreguoti oficialią konstitucinę doktriną)
yra (arba gali būti) būtina inter alia tais atvejais, kai yra padaromos atitinkamų Kons-
titucijos straipsnių (jų dalių) pataisos. Įsigaliojus Konstitucijos pataisai, kuria yra pa-
keičiama (arba panaikinama) kuri nors iš tų Konstitucijos nuostatų, kurių pagrindu
(t. y. kurias aiškinant) buvo suformuluota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina
(atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), Konstitucinis Teismas pa-
gal Konstituciją turi išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar
galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitu-
cinio Teismo suformuluota oficialia konstitucine doktrina, ar ja jau negalima remtis
(ir kokiu mastu) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d.,
2006 m. sausio 24 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos,
kuri yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), nuostatos yra tarpusavy-
je susijusios ir sudaro darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra
pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų
iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip
būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje
įtvirtintų vertybių pusiausvyra. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad reinterpretuoti
oficialius konstitucinius doktrininius teiginius (koreguoti oficialią konstitucinę dok-
triną) gali būti būtina ir tada, kai yra padaroma tokia Konstitucijos pataisa (pakei-
čiama arba panaikinama tam tikra Konstitucijos nuostata, arba Konstitucijoje įtvir-
tinama nauja nuostata), kuria yra iš esmės pakoreguojamas visuminio konstitucinio
teisinio reguliavimo turinys, nors būtent ta Konstitucijos nuostata, kurios pagrindu
(t. y. kurią aiškinant) tam tikru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu buvo su-
formuluota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina, formaliai ir nėra pakeičiama.
Tokiais atvejais išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar gali-
ma remtis (ir kokiu mastu) ankstesne oficialia konstitucine doktrina (ir kaip visuma,
ir atskirai kiekvienu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), ar ja jau negalima
remtis (ir kokiu mastu), taip pat turi tik Konstitucinis Teismas.
5. Pažymėtina, kad teisės aktai, kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas šioje
konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamas atitikties Konstitucijai atžvilgiu, buvo
išleisti tuo metu, kai Konstitucijos 47 straipsnis buvo išdėstytas 1996 m. birželio 20 d.
redakcija. Kai kurie iš šių aktų (jų dalių) tebegaliojo ir šios konstitucinės justicijos
bylos nagrinėjimo metu, t. y. tuo metu, kai pakeistas Konstitucijos 47 straipsnis buvo
išdėstytas 2003 m. sausio 23 d. redakcija.
6. Tad šiame Konstitucinio Teismo nutarime oficialios konstitucinės doktrinos

nuostatos yra formuluojamos taip, kaip jos turėjo būti formuluojamos tuo metu, kai
Konstitucijos 47 straipsnis buvo išdėstytas 1996 m. birželio 20 d. redakcija, t. y. iki
šio Konstitucijos straipsnio pakeitimo ir išdėstymo 2003 m. sausio 23 d. redakcija;
šių oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų turinį bei sistemines sąsajas su kito-
mis nuostatomis lemia Konstitucijos 47 straipsnio (1996 m. birželio 20 d. redakcija)
turinys.
Kita vertus, konstitucinės jurisprudencijos bei joje formuluojamos konstituci-
nės doktrinos tęstinumas ir Konstitucinio Teismo išimtiniai konstituciniai įgalioji-
mai konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) anks-
tesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuluota oficialia
konstitucine doktrina, ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu), suponuoja tai, kad
kiekvienąkart, kai dėl tam tikrų Konstitucijos pataisų reikia reinterpretuoti kurias
nors oficialias konstitucines doktrinines nuostatas (koreguoti oficialią konstitucinę
doktriną), Konstitucinis Teismas tai eksplicitiškai nurodo ir deramai (aiškiai ir racio-
naliai) argumentuoja atitinkamame Konstitucinio Teismo akte.
Taigi ta aplinkybė, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime oficialios kons-
titucinės doktrinos nuostatos yra formuluojamos taip, kaip jos turėjo būti formu-
luojamos tuo metu, kai Konstitucijos 47 straipsnis buvo išdėstytas 1996 m. birželio
20 d. redakcija, savaime nereiškia, kad oficialiai konstitucinei doktrinai atitinkamu
konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu nėra būdingas tęstinumas; priešingai,
jeigu apie tų nuostatų koregavimą (reinterpretavimą) nėra eksplicitiškai nurodyta
šiame Konstitucinio Teismo nutarime, konstatuotina, kad tos doktrininės nuostatos
išlieka – jomis privalu remtis ir Konstitucijos 47 straipsnį išdėsčius 2003 m. sausio
23 d. redakcija.
7. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje teisės aktai (jų dalys) ginčijami
inter alia atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies at-
žvilgiu.
Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nuosavybė neliečiama,
23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, Konstitucijos
29 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms
ar pareigūnams visi asmenys lygūs, aiškintinos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų
dalyse), inter alia 46 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 47 straipsnyje (ir tokiame, koks buvo iš-
dėstytas 1996 m. birželio 20 d. redakcija, ir tokiame, koks yra išdėstytas 2003 m. sausio
23 d. redakcija), 53 straipsnio 3 dalyje, 54 straipsnyje, 128 straipsnio 2 dalyje nustaty-
to konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste, taip pat atsižvelgiant į Konstitucijoje
įtvirtintus principus, inter alia į konstitucinį teisinės valstybės principą.
8. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos
23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir ap-
sauga. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet ko-
kius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet
kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi
nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo
neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Įstatymai turi saugoti visų savininkų, taigi ir
valstybės (kaip visos visuomenės organizacijos) bei savivaldybių, nuosavybės teises.
9. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu riboja-
ma dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl
visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises vi-
sais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu;
ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų
teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciš-
kai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo.
10. Nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, ji įpareigoja (Konstitucinio Teismo
2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo
30 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).
Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protin-
gumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad
Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių
apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus prieš
priešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams
(Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
11. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad žemė,
miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės,
miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzis-
tavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas.
Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos ob-
jektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės
vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtik-
rinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė
Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės
aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių ap-
sauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos
ištekliai (1 dalis), kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti
vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją
(2 dalis). Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalį valstybė ir
kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.
12. Iš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė įpareigoja ir kad nuosa-
vybės teisė nėra absoliuti, aiškinant kartu su Konstitucijos 54 straipsniu konstatuoti-
na, kad visi žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai, valdytojai, naudotojai
privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperatyvo, sau-
goti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai.
Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota

natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač
vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gau-
sinimas, gali įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų ribojamas atskirų
gamtos aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių
subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų
13. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę
veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo pri-
valu paisyti ir teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų,
vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudoji-
mu, kita veikla šiose vietovėse.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra
konstatavęs Konstitucinis Teismas, siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos,
gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų
naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nusta-
tyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam
tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus
ir draudimus; valstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir jos objektų
apsauga, gamtos išteklių naudojimu, atkūrimu ir gausinimu susijusius santykius, taip
pat ir ribodama atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimą ar
įpareigodama tam tikrus teisinių santykių subjektus atitinkamai veikti arba susilai-
kyti nuo tam tikrų veiksmų, yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo,
Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, inter
alia tokiais atvejais, kai šiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens
konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą.
14. Teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų,
vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe ir nau-
dojimu, būtina atsižvelgti į tai, kad minėti objektai yra labai įvairūs. Tai suponuo-
ja minėtų santykių diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurio pagrindai kyla iš pačios
Konstitucijos.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (1992 m.
spalio 25 d., 1996 m. birželio 20 d. redakcijos) buvo expressis verbis nurodyti žemė,
vidaus vandenys, miškai, parkai. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje (1992 m. spalio
25 d. redakcija), 4 dalyje (1996 m. birželio 20 d. redakcija), 1 dalyje (2003 m. sausio
23 d. redakcija) expressis verbis nurodyti inter alia žemės gelmės, valstybinės reikšmės
vidaus vandenys, miškai, parkai. Konstitucijos 54 straipsnyje expressis verbis nurody-
tos ir ypač vertingos vietovės.
Paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje (1996 m. birže-
lio 20 d. redakcija) buvo expressis verbis nurodyti ne žemės ūkio paskirties žemės
sklypai. Nors Konstitucijos 47 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatos,
kurioje būtų eksplicitiškai minima ne žemės ūkio paskirties žemė (ar kokios nors
kitos paskirties žemė), nebeliko, Konstitucija nedraudžia žemės, kitų gamtinės aplin-
kos objektų skirstyti pagal įvairius kriterijus, inter alia pagal naudojimo paskirtį. Tai
turi būti daroma atsižvelgiant į atitinkamų gamtinių objektų savybes, kitus gamtinės
aplinkos veiksnius.
Diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, van-
dens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe ir naudojimu,
įstatymų leidėjas gali žemę, kitus natūralios gamtinės aplinkos objektus priskirti tam
tikroms rūšims (kategorijoms), nustatyti tokių objektų teisinį režimą, inter alia nuo-
savybės, naudojimo, ūkinės ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti
apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
15. Pagal Konstituciją žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai, taip pat ir esantys
ypač vertingose vietovėse, gali nuosavybės teise priklausyti įvairiems subjektams –
valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims.
16. Pagal Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį (1996 m. birželio 20 d. redakcija),
Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį (2003 m. sausio 23 d. redakcija) inter alia valstybi-
nės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine
nuosavybės teise.
Ši konstitucinė nuostata reiškia, kad nurodyti objektai nuosavybės teise gali pri-
klausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos
institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti
objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos at-
vejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nu-
tarimas).
Kita vertus, tai, kad tam tikri valstybinės reikšmės objektai Konstitucijoje yra
traktuojami kaip išimtine nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, anaip-
tol nereiškia, kad atitinkami objektai, priklausę nuosavybės teise tam tikriems asme-
nims ir vėliau pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, būtinai turi būti paimti valsty-
bės nuosavybėn. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnio
3 dalį nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės porei-
kiams ir teisingai atlyginama.
17. Pabrėžtina, kad ne kiekvienas objektas (inter alia gamtos objektas), kuris nuo-
savybės teise priklauso valstybei, yra traktuotinas kaip turintis valstybinę reikšmę.
Taip pat pažymėtina, kad vidaus vandenimis, miškais, parkais, turinčiais valstybinę
reikšmę, taigi ir priklausančiais valstybei išimtine nuosavybės teise, galima pripažinti
ne bet kokius vidaus vandenis, miškus, parkus, o tik tuos, kurių išliekamoji vertė yra
tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra toks primygtinis, kad ne-
pripažinus jų turinčiais valstybinę reikšmę kiltų grėsmė jų išsaugojimui.
Atsižvelgiant į valstybinės reikšmės vidaus vandenų, miškų, parkų ypatingą iš-
liekamąją vertę, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai
įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos išsaugoti.
Žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vie-
tovėse, pripažinimas turinčiais valstybinę reikšmę suponuoja santykių, susijusių su
tokių objektų priežiūra, apsauga ir naudojimu, ypatingą teisinį reguliavimą. Atsi-
žvelgiant į minėtų objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti
ateities kartoms, tokiems objektams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti
nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas.
Pažymėtina, kad valstybė pagal Konstituciją turi pareigą rūpintis ir tais valsty-
binės reikšmės gamtos objektais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet
kitiems asmenims, užtikrinti jų apsaugą. Ši valstybės pareiga negali būti interpretuo-
jama kaip atleidžianti atitinkamų gamtos objektų savininkus nuo pareigos patiems
prisidėti prie minėtų gamtos objektų išsaugojimo, laikytis šiems gamtos objektams
nustatyto teisinio režimo.
18. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „ypač vertingos vie-
tovės“. Tokiose vietovėse gamtos ir kiti objektai gali nuosavybės teise priklausyti labai
įvairiems subjektams: valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims.
Kai kurie iš šių objektų, o ypatingais atvejais – visi tam tikroje vietovėje esantys ob-
jektai, gali turėti valstybinę reikšmę.
19. Ypač vertingos vietovės gali būti labai įvairios. Tai gali lemti jų teisinio reži-
mo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas,
ribojimus, draudimus. Tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei
veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti
pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan.
Pabrėžtina, kad minėti ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač
vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik vals-
tybei ir savivaldybėms, kaip atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse,
savininkams, bet ir kitiems tokių objektų savininkams bei naudotojams – fiziniams ir
juridiniams asmenims. Taigi gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais
tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų,
parkų, vandens telkinių, savininkų nuosavybės teises.
Ypač pabrėžtina, kad visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai
pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svar-
biems tikslams pasiekti.
20. Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis natūralios gamtinės aplin-
kos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių apsauga, aiškinama Konstituci-
jos nuostatų, įtvirtinančių nuosavybės teisių apsaugą, visuomenės ir asmens interesų
derinimą, teisėtumą ir teisingumą, kontekste, įpareigoja įstatymų leidėją numatyti
teisinę atsakomybę už nustatytų ribojimų, draudimų nepaisymą, natūralios gamtinės
aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių teisinio režimo pažeidimus.
Pabrėžtina ir tai, kad teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo tei-
sės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo. Tad
Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai teisės pažeidėjui, inter alia tokiam, ku-
riam pritaikyta sankcija (jis buvo nubaustas) už nustatytų ribojimų, draudimų nepai
symą, natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių
teisinio režimo pažeidimus, teisės aktais nėra nustatyta pareiga atkurti tai, kas buvo
sunaikinta, suniokota, nuskurdinta, nualinta, užteršta ar kitaip pažeista. Tokių teisės
pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti
(legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais.
21. Iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybinio turto val-
dymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, Konstitucijoje įtvirtinto
teisinės valstybės principo, konstitucinio principo, kad nuosavybė įpareigoja, Kons-
titucijos 23 straipsnio 2 dalies, pagal kurią nuosavybės teises saugo įstatymai, kitų
Konstitucijos nuostatų kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti. Vals-
tybės turtas turi būti tvarkomas racionaliai.
Minėtus konstitucinius imperatyvus susiejus su Konstitucijos 54 straipsnyje
įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos ob-
jektų, ypač vertingų vietovių apsauga konstatuotina, kad jei gamtos objektai, esan-
tys ypač vertingose vietovėse, nuosavybės teise priklauso valstybei, – nesvarbu, ar jie
pripažinti valstybinės reikšmės objektais, ar ne, – jie gali būti perleisti kitų asmenų
nuosavybėn tik tuo atveju (ir tik taip), kai tai yra konstituciškai pagrįsta. Paminėtina,
kad tokio konstitucinio pagrindimo stokotų inter alia toks teisinis reguliavimas, kai
valstybei nuosavybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys žemė, miš-
kai, parkai, vandens telkiniai gali būti perduoti kuriems nors subjektams nuosavybėn
neatlygintinai arba už nepagrįstai mažą kainą, taip pat toks teisinis reguliavimas, kai
valstybei nuosavybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys žemė, miš-
kai, parkai, vandens telkiniai gali būti perleisti kitų asmenų nuosavybėn atkuriant
jiems nuosavybės teises ekvivalentine natūra, t. y. asmeniui, neturėjusiam nuosavy-
bės teisės į ypač vertingose vietovėse esantį objektą, – žemę, mišką, parką, vandens
telkinį, perduodant nuosavybėn natūra būtent šį objektą.
22. Iš Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad nuosavybės teises saugo
įstatymai, 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybinio turto valdymo, naudo-
jimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, 54 straipsnio nuostatos, kad valstybė
privalo rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų
vietovių apsauga, iš kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad atitinkamos ap-
saugos priemonės, įskaitant visus nuosavybės teisės bei ūkinės veiklos laisvės riboji-
mus, draudimus, turi būti nustatytos įstatymu.
23. Teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, van-
dens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu,
būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės vals-
tybės principo. Minėtas konstitucinis principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją
ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuo-
jami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio regu-
liavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais.
Minėtas konstitucinis principas taip pat įpareigoja paisyti teisėtų lūkesčių, užtikrinti
jų apsaugą, nepažeisti proporcingumo, protingumo, teisingumo reikalavimų. Kons-
titucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos
29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.
24. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai tam tikros vietovės įstatymo nustatyta
tvarka yra pripažįstamos ypač vertingomis ir (arba) jose esantys atskiri gamtos ob-
jektai pripažįstami saugotinais, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti savininkams
praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio atitinkamų vietovių ir (arba) gamtos
objektų teisinio režimo.
III
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje įstatymai (jų dalys) yra ginčijami inter alia
dėl atitikties Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsi-
gijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstituciniam įstatymui
(1996 m. birželio 20 d. redakcija).
2. Pagal Konstituciją konstituciniai yra: 1) konstituciniai įstatymai, tiesiogiai nu-
rodyti Konstitucijoje ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka;
2) konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitu-
cijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
Tai, kad kai kurie konstituciniai įstatymai gali būti tiesiogiai nurodyti Konstitu-
cijoje, suponuoja Seimo konstitucinę pareigą šiuos konstitucinius įstatymus priimti
paisant Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyto daugiau kaip pusės visų Seimo
narių balsų daugumos reikalavimo, o juos keisti paisant ne mažesnės kaip 3/5 visų
Seimo narių balsų daugumos reikalavimo (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio
24 d. nutarimas).
Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati Konsti-
tucija. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. Taip
užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai
įstatymais nebus reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais
įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas (Konstitucinio Teismo
2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
3. Seimo 1996 m. birželio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos Konstitucijos
47 straipsnio papildymo įstatymu Konstitucijos 47 straipsnis buvo papildytas 2 dali-
mi, kurioje buvo nustatyta, kad savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams,
taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nusta-
tyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir trans
atlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio
paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įren-
giniams statyti bei eksploatuoti; tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas
ir apribojimus turėjo nustatyti konstitucinis įstatymas. Minėta Konstitucijos pataisa
įsigaliojo 1996 m. liepos 21 d.
Taigi pagal tuometinį konstitucinį reguliavimą Seimas turėjo pareigą išleisti

konstitucinį įstatymą, reglamentuojantį Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje (1996 m.
birželio 20 d. redakcija) nurodytus santykius.
4. Įgyvendindamas Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalies nuostatas, Seimas 1996 m.
birželio 20 d. priėmė Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės
sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinį įsta-
tymą.
5. Pagal Konstitucinį įstatymą (1996 m. birželio 20 d. redakcija), aiškinamą tuo-
metinio konstitucinio reguliavimo kontekste, ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus
galėjo įsigyti nuosavybėn:
– nacionaliniai subjektai (savivaldybės, kiti juridiniai asmenys – įmonės, piliečių
visuomeninės organizacijos ir kiti piliečių susivienijimai, šių organizacijų ir susivie-
nijimų įsteigti pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, užsiimantys realia socialinės
paramos ar globos veikla);
– užsienio subjektai, atitinkantys Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlan-
tinės integracijos kriterijus, t. y. užsienio subjektai, kurie pagal kilmės požymius yra
iš valstybių, priklausančių Europos Sąjungai, arba valstybių Europos sutarties daly-
vių, įsteigusių asociaciją su Europos bendrijomis ir joms priklausančiomis šalimis
narėmis, arba valstybių, kurios šio įstatymo priėmimo momentu yra Ekonominio
bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) arba Šiaurės Atlanto sutarties
organizacijos narės (užsienio kilmės įmonių ar užsienio valstybių piliečių įsteigtos
ar įgytos bei juridinio asmens teisėmis įregistruotos įmonės Lietuvoje, turinčios čia
savo buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, kurios čia vykdo
ūkinę veiklą ir kurių veiksmingos kontrolės teisės priklauso užsienio valstybių kilmės
įmonėms ar užsienio piliečiams; užsienio kilmės įmonės, kurios ūkinei veiklai Lie-
tuvoje yra įsteigusios neturinčius juridinio asmens teisių savo filialus ar padalinius),
išskyrus užsienio valstybių piliečius.
Užsienio valstybių piliečiai ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus galėjo įsigyti
nuosavybėn ne vėliau kaip pasibaigus Europos sutarties, steigiančios Europos ben-
drijų bei jų šalių narių ir Lietuvos Respublikos asociaciją, numatytam pereinamajam
laikotarpiui.
6. Pagal Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnį minė-
ti subjektai negalėjo įsigyti nuosavybėn: išimtinės nuosavybės teise Lietuvos Respub-
likai priklausančių objektų žemės (1 dalies 1 punktas); valstybinių parkų, valstybinių
rezervatų, draustinių, biosferos monitoringo teritorijų apsaugos zonų žemės (1 dalies
2 punktas); žemės ūkio paskirties žemės (1 dalies 3 punktas); miškų ūkio paskirties
žemės, išskyrus ūkinei veiklai skirtų pastatų ir įrenginių eksploatacijai reikalingus
sklypus, numatytus patvirtintuose planavimo dokumentuose (1 dalies 4 punktas);
rekreacinių ir apsauginių miškų, upių, kitų, didesnių kaip 1 ha, vandens telkinių ir
jų pakrančių apsaugos juostų žemės (1 dalies 5 punktas); kurortų, viešosios paskir-
ties rekreacijos ir poilsio teritorijų, paskirų bendro viešojo naudojimo poilsio objektų
žemės (1 dalies 6 punktas); valstybės saugomų gamtinio karkaso, gamtos, istorijos,

archeologijos ir kultūros objektų bei jų apsaugos teritorijų žemės (1 dalies 7 punktas);
teritorijų, pagal planavimo dokumentus rezervuotų bendrojo naudojimo keliams ir
inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių bendrojo naudojimo infras-
truktūros objektams ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams, žemės (1 dalies
8 punktas); bendrojo naudojimo kelių, geležinkelių, aerouostų, jūros ar upių uostų,
magistralinių vamzdynų ir kitų bendrojo naudojimo inžinerinių komunikacijų bei
jų eksploatacijai reikalingos žemės (1 dalies 9 punktas); įstatymų nustatyta tvarka
laisvosios ekonominės zonos teritorijai skirtos žemės (1 dalies 10 punktas); saugomų
teritorijų, kuriose aptikta naudingųjų iškasenų ir kitų gamtos turtų, žemės, išskyrus
žemės sklypus, kurie pagal planavimo dokumentus tiesiogiai skirti šių išteklių gavy-
bai ar eksploatavimui reikalingų pastatų ir įrenginių statybai (1 dalies 11 punktas);
Kuršių nerijos žemės, Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantės 15 km pločio ruožo
žemės, išskyrus nekurortinius miestus (1 dalies 12 punktas) (išskyrus atitinkamų te-
ritorijų savivaldybes, norinčias įsigyti žemės sklypą, reikalingą įstatymo nustatytoms
jų funkcijoms vykdyti skirtų pastatų ir įrenginių eksploatacijai ar tokių pastatų ir
įrenginių statybai (7 straipsnio 2 dalis)); pasienio ruožams priskirtos žemės (1 dalies
13 punktas); teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos reikmėms, taip pat teri-
torijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų ar Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo
motyvais (1 dalies 14 punktas).
7. Konstitucinis įstatymas (1996 m. birželio 20 d. redakcija) turėjo įsigalioti kitą
dieną po Europos sutarties, steigiančios Europos bendrijų bei jų šalių narių ir Lietuvos
Respublikos asociaciją, įsigaliojimo (Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) 18 straipsnis). Minėta sutartis įsigaliojo 1998 m. vasario 1 d. Taigi Konstitu-
cinis įstatymas (1996 m. birželio 20 d. redakcija) įsigaliojo 1998 m. vasario 2 d.
8. Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 2 da-
lyje buvo nustatyta, kad „Nuo tos dienos, kurią Lietuvos Respublika taps pilnateise
Europos Sąjungos nare, iki šį konstitucinį įstatymą pakeičiančio įstatymo priėmimo
galios tik tos šio įstatymo nuostatos, kurios neprieštaraus Lietuvos narystės Europos
Sąjungoje sutarčiai“.
Taigi Konstitucinis įstatymas (1996 m. birželio 20 d. redakcija) buvo sumanytas
kaip laikinas konstitucinis įstatymas: buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikai tapus
Europos Sąjungos nare galios ne visi Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) straipsniai (jų dalys), bet tik tie, kurie neprieštaraus Lietuvos narystės Eu-
ropos Sąjungoje sutarčiai; taip pat buvo numatyta, kad bus priimtas ir šį konstitucinį
įstatymą pakeis kitas konstitucinis įstatymas (Konstituciniame įstatyme (1996 m. bir-
želio 20 d. redakcija) vadinamas „šį konstitucinį įstatymą pakeičiančiu įstatymu“); šis
kitas konstitucinis įstatymas galėjo būti priimtas ir iki Lietuvos Respublikai tampant
Europos Sąjungos nare, ir (kaip buvo numatyta pačiame Konstituciniame įstatyme
(1996 m. birželio 20 d. redakcija)) po to, kai Lietuvos Respublika jau bus tapusi Eu-
ropos Sąjungos nare.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.

redakcija) 18 straipsnio 2 dalies formuluotė „iki šį konstitucinį įstatymą pakeičian-
čio įstatymo priėmimo“ yra nekorektiška, nes: 1) priimto įstatymo ar konstitucinio
įstatymo taikymas negali būti siejamas vien su to įstatymo ar konstitucinio įstatymo
priėmimu – įstatymas ar konstitucinis įstatymas gali būti taikomas ne anksčiau kaip
nuo jo įsigaliojimo dienos; 2) konstitucinis įstatymas negali būti pakeičiamas pa-
prastuoju įstatymu – pagal Konstituciją jis gali būti pakeičiamas tik konstituciniu
įstatymu.
9. Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje
buvo nurodyta Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sutartis, t. y. Lietuvos Respubli-
kos tarptautinė sutartis.
9.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį
tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos
teisinės sistemos dalis.
Pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika, įgyvendindama
užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir
normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pa-
grindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės
tvarkos kūrimo.
Paminėtina ir tai, kad Lietuvos valstybės ištikimybė visuotinai pripažintiems
tarptautinės teisės principams buvo deklaruota dar 1990 m. kovo 11 d. priimtame
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos
Valstybės atstatymo“. Vadinasi, sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų lai-
kymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir
pacta sunt servanda principui) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisi-
nė tradicija ir konstitucinis principas.
9.2. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Seimo ratifikuo-
tos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio
24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balan-
džio 7 d. sprendimai).
Ši doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Res-
publika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituci-
niuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarp-
tautinėmis sutartimis. Priešingai, Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad Lietuvos
Respublika laikosi sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, gerbia visuotinai
pripažintus tarptautinės teisės principus, suponuoja tai, kad tais atvejais, kai nacio-
naliniuose teisės aktuose (inter alia įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose) nu-
statomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje
sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.
9.3. Seimas 2003 m. rugsėjo 16 d. ratifikavo Belgijos Karalystės, Danijos Kara-
lystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalys-
tės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios

Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respubli-
kos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir
Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos,
Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos,
Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Res-
publikos, Slovakijos Respublikos sutartį dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos,
Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respubli-
kos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos
Respublikos stojimo į Europos Sąjungą. Pagal minėtą sutartį Lietuvos Respublika
2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos valstybe nare.
Seimas 2004 m. liepos 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pa-
pildymo Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungo-
je“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymą, kurio
1 straipsniu Konstituciją papildė Lietuvos Respublikos konstituciniu aktu „Dėl Lie-
tuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ – Konstitucijos sudedamąja dalimi
(Konstitucijos 150 straipsnis). Minėtas Konstitucinis aktas įsigaliojo 2004 m. rugpjū-
čio 14 d. Juo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos
Sąjungoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
9.4. Pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjun-
goje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos
teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Są-
junga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos
atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
Taigi Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacio-
nalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju
tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Są-
jungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti
Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos
teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, kon-
kuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose
(nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.
10. Seimas 2003 m. sausio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos
47 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas Konstitucijos
47 straipsnis (1996 m. birželio 20 d. redakcija).
Konstitucijos 47 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nustatyta:
„Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip
pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologi-
jos ir kultūros objektai.
Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos
kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.
Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje už-

sienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali pri-
klausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.“
Ši Konstitucijos pataisa įsigaliojo 2003 m. vasario 24 d.
Taigi pagal Konstituciją Seimui kilo pareiga išleisti konstitucinį įstatymą, reg-
lamentuojantį Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija)
nurodytus santykius.
11. Seimas 2003 m. kovo 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos
47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjek-
tų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio
1 straipsniu Konstitucinis įstatymas (1996 m. birželio 20 d. redakcija) buvo pakeistas
ir išdėstytas nauja redakcija. Buvo pakeistas ir šio konstitucinio įstatymo pavadini-
mas – jis buvo pavadintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies
įgyvendinimo konstituciniu įstatymu (toliau – ir Konstitucinis įstatymas (2003 m.
kovo 20 d. redakcija)).
12. Taigi Konstitucinis įstatymas (1996 m. birželio 20 d. redakcija) buvo pakeistas
Seimo teisės aktu, kuris buvo pavadintas ne „konstituciniu įstatymu“, o „įstatymu“.
Minėta, kad pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai gali būti keičiami tik
konstituciniais įstatymais, jie negali būti keičiami paprastaisiais įstatymais.
Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjo ketinimai, užfiksuoti travaux prépara-
toires, taip pat šio Konstitucinio įstatymo pakeitimo procedūra, užfiksuota inter alia
Seimo posėdžių stenogramose, patvirtina, jog minėtas Seimo teisės aktas jį rengiant,
svarstant ir priimant visų buvo traktuojamas kaip turintis pakeisti Konstitucinį įsta-
tymą (1996 m. birželio 20 d. redakcija) ir kaip toks, kuris turi būti priimtas laikantis
Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos, taigi kaip konstitucinis įstaty-
mas. Už šį įstatymą balsavo 90 Seimo narių, taigi daugiau negu 3/5 visų Seimo narių
(kaip reikalaujama Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje).
13. Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsi-
gijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo
pakeitimo įstatymas (išskyrus jame numatytas išimtis) įsigaliojo 2003 m. balan-
džio 9 d.
14. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 47 straipsnis buvo pakeistas taip, kad
jo (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 3 dalyje dideliu mastu yra reguliuojami kiti
santykiai negu buvo reguliuojami šio straipsnio (1996 m. birželio 20 d. redakci-
ja) 2 dalyje, į tai, kad 2003 m. balandžio 9 d. įsigaliojo Konstitucijos 47 straipsnio
antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos,
sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymas, taip pat į tai, kad
pagal Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalį
minėtas įstatymas turėjo galioti tol, kol bus priimtas „šį konstitucinį įstatymą pa-
keičiantis įstatymas“, konstatuotina, kad Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje daly-
je numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribo-

jimų konstitucinis įstatymas (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 2003 m. balandžio
9 d. neteko galios.
15. Palyginus 2003 m. kovo 20 d. redakcijos Konstitucinį įstatymą su 1996 m.
birželio 20 d. redakcijos Konstituciniu įstatymu matyti, kad jie buvo priimti skir-
tingais konstituciniais pagrindais ir dideliu mastu reguliuoja kitus santykius, o tiek,
kiek 2003 m. kovo 20 d. redakcijos Konstituciniu įstatymu yra reguliuojami tie patys
santykiai, kaip ir 1996 m. birželio 20 d. redakcijos Konstituciniu įstatymu, jie dideliu
mastu yra reguliuojami kitaip.
Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje nebus nagrinėjamas Konstituciniame
įstatyme (2003 m. kovo 20 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, taip pat ne-
bus tiriama, ar šioje byloje ginčijami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstituci-
niam įstatymui (2003 m. kovo 20 d. redakcija).
16. Tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nebus nagrinėjamas Konstitu-
ciniame įstatyme (2003 m. kovo 20 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas ir
nebus tiriama, ar šioje byloje ginčijami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Kons-
tituciniam įstatymui (2003 m. kovo 20 d. redakcija), nereiškia, jog įstatymų leidėjas
neturi pareigos ištaisyti aptarto teisinio nekorektiškumo – patikslinti Konstitucijos
47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų,
tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymo pavadinimo,
t. y. jame nurodyti, kad šis teisės aktas yra konstitucinis įstatymas. Tai turi būti daro-
ma laikantis Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos.
IV
Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995 m. liepos 4 d. re-
dakcija) nuostatos „Rezervatų, valstybinių parkų rezervatų <...> žemė yra valsty-
bės nuosavybė“, 31 straipsnio 1 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos
„Rezervatų <...> žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė“ atitikties Konstitucijos
47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn sub-
jektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
1. Seimas 1993 m. lapkričio 9 d. priėmė Saugomų teritorijų įstatymą (Žin., 1993,
Nr. 63-1188), kurio 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Rezervatų, valstybinių par-
kų rezervatų, Kuršių nerijos nacionalinio parko žemė yra valstybės nuosavybė. Kitose
saugomose teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė ir privati.“
Saugomų teritorijų įstatymas (išskyrus įstatyme numatytą išimtį) įsigaliojo
1993 m. lapkričio 24 d.
2. Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija) buvo keičiamas
ir papildomas Seimo 1995 m. liepos 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo ir papildymo“ (Žin.,
1995, Nr. 60-1502), kurio 2 straipsniu buvo papildytas Saugomų teritorijų įstatymo
(1993 m. lapkričio 9 d. redakcija) 5 straipsnis, tačiau ginčijama šio straipsnio 1 dalies

nuostata nebuvo pakeista.
Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pa-
keitimais ir papildymais) taip pat buvo keičiamas ir papildomas Seimo 2000 m. bir-
želio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio
pakeitimo ir 14 straipsnio papildymo įstatymu, tačiau ginčijama Saugomų teritorijų
įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata nebuvo pa-
keista.
3. Seimo 2001 m. gruodžio 4 d. priimto Lietuvos Respublikos saugomų terito-
rijų įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 108-3902) 1 straipsniu Saugomų
teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir pa-
pildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Saugomų
teritorijų įstatymas įsigaliojo 2001 m. gruodžio 28 d.
Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 31 straipsnio
1 dalyje nustatyta: „Rezervatų ir Kuršių nerijos nacionalinio parko žemė yra išimtinė
valstybės nuosavybė. Kitose saugomose teritorijose žemės nuosavybė yra valstybinė
ir (ar) privati.“
4. Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pa-
keitimais ir papildymais, 2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustato saugomų teritorijų
steigimo tikslus, apibrėžia saugomų teritorijų sistemą, įtvirtina saugomų teritorijų
kategorijas ir tipus, nustato specialius visos saugomų teritorijų sistemos bei atskirų
jos sudedamųjų dalių apsaugos ir naudojimo režimus, saugomų teritorijų steigimo,
apskaitos, apsaugos ir tvarkymo tvarką, saugomų teritorijų žemės savininkų, naudo-
tojų bei valdytojų teises ir pareigas, atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus ir kt.
5. Saugomų teritorijų įstatyme (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais) buvo įtvirtinta tokia saugomų teritorijų sistema: išsau-
gančios (konservacinės) teritorijos (kurioms priskiriami rezervatai, draustiniai bei
saugomi kraštovaizdžio objektai); apsaugančios (prezervacinės) teritorijos (kurioms
priskiriamos apsaugos zonos); gamtos išteklius atkuriančios (rekuperacinės) terito-
rijos (kurioms priskiriami saugomi gamtos išteklių sklypai); kompleksinės paskirties
(integracinės) saugomos teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios,
rekreacinės ir ūkinės zonos (kurioms priskiriami valstybiniai parkai (nacionaliniai ir
regioniniai) bei biosferos monitoringo teritorijos (kurioms priskiriami biosferos re-
zervatai ir biosferos poligonai)). Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija) yra įtvirtinta iš esmės tokia pat saugomų teritorijų sistema, tačiau patik-
slinti kai kurių jos sudedamųjų dalių pavadinimai: vietoje Saugomų teritorijų įstaty-
me (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) minėtų
išsaugančių (konservacinių) teritorijų nurodytos konservacinės apsaugos prioriteto
teritorijos, vietoje apsaugančių (prezervacinių) teritorijų – ekologinės apsaugos pri-
oriteto teritorijos, vietoje gamtos išteklius atkuriančių (rekuperacinių) teritorijų – at-
kuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos, vietoje kompleksinės paskirties (integra-
cinių) saugomų teritorijų – kompleksinės saugomos teritorijos (vienas iš komplek-

sinių saugomų teritorijų tipų – biosferos monitoringo teritorijos Saugomų teritorijų
įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) buvo pavadintas biosferos stebėsenos
(monitoringo) teritorijomis).
6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste reikšmės turi tai, koks
yra Saugomų teritorijų įstatyme įtvirtintas rezervatų, draustinių, valstybinių parkų,
biosferos monitoringo teritorijų ir apsaugos zonų teisinis režimas.
6.1. Pagal Saugomų teritorijų įstatymą (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėles-
niais pakeitimais ir papildymais) rezervatų paskirtis – išsaugoti tipiškus arba unikalius
kraštovaizdžio kompleksus bei juose esantį biotos genofondą, organizuoti pastovius
mokslinius tyrimus ir stebėjimus, propaguoti gamtos ar kultūros vertybes. Rezer-
vatų žemė yra valstybės nuosavybė. Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija) įtvirtinta, kad rezervatai yra steigiami ypač vertingoms teritorijoms
išsaugoti bei tirti, rezervatų žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė. Rezervatuose yra
leidžiama tik Saugomų teritorijų įstatyme expressis verbis nurodyta veikla; kita veikla
yra draudžiama.
6.2. Draustinių paskirtis – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ar
atskirus jų elementus, augalijos ir gyvūnijos rūšis, užtikrinti Lietuvos kraštovaizdžio
įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą, būti mokslo tyrimų objektais, būti pažintinės
rekreacijos objektais (Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d. redakci-
ja su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)). Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) nustatyta, kad draustiniai yra steigiami vertingoms gam-
tos ir (ar) kultūros vietovėms išsaugoti. Draustinių teritorijose žemės nuosavybė gali
būti valstybinė ir privati, tačiau valstybinių draustinių žemė yra neparduodama, be
to, valstybiniuose draustiniuose nuosavybės teise turimo sklypo neleidžiama dalimis
parduoti, išnuomoti, įkeisti, dovanoti (išskyrus įstatyme numatytą išimtį). Draustinių
teritorijose yra draudžiama arba ribojama komercinė-ūkinė, statybinė, rekreacinė,
kita veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams.
6.3. Valstybinių parkų (nacionalinių ir regioninių) paskirtis – išsaugoti gamti-
niu, kultūriniu požiūriais vertingus kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, išlaikyti
gamtos ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius, kultūrinius
kompleksus bei objektus, plėtoti mokslo tyrimus gamtos, kultūros paveldo apsaugos
ir kitose srityse, propaguoti ir remti Lietuvos regionų tradicinę gyvenseną, sudaryti
sąlygas rekreacijai, pirmiausia turizmui, skatinti ekologiškai patikimą ūkinę veiklą
(Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-
mais ir papildymais)). Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)
nustatyta, kad valstybiniai parkai yra įsteigti ypač vertingose teritorijose. Valstybinių
parkų teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė ir privati (išskyrus valstybi-
niuose parkuose esančius rezervatus, kurių žemė yra valstybės nuosavybė), tačiau
valstybinių parkų draustinių ir rekreacinių zonų žemė yra neprivatizuojama (išskyrus
įstatyme numatytas išimtis), be to, valstybiniuose parkuose nuosavybės teise turimo
sklypo neleidžiama dalimis parduoti, išnuomoti, įkeisti, dovanoti, išskyrus įstatyme

numatytą atvejį. Valstybiniuose parkuose ūkinė veikla ribojama atsižvelgiant į kon-
krečios valstybinio parko zonos teisinį režimą.
6.4. Biosferos monitoringo teritorijų paskirtis – sukurti reprezentatyvią kom-
pleksinio ekologinio monitoringo sistemą, stebėti, kontroliuoti, prognozuoti gamti-
nių sistemų pokyčius, vykdyti biosferos naudojimo eksperimentus bei tyrimus, plė-
toti ekologinį švietimą bei propagandą, garantuoti gamtinių kompleksų apsaugą. Bio
sferos monitoringo teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė ir privati (išsky-
rus biosferos monitoringo teritorijose esančius rezervatus, kurių žemė yra valstybės
nuosavybė). Biosferos monitoringo teritorijose ūkinė veikla ribojama atsižvelgiant į
konkrečios biosferos monitoringo teritorijos zonos teisinį režimą (Saugomų teritori-
jų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais;
2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)).
6.5. Pagal Saugomų teritorijų įstatymą (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėles-
niais pakeitimais ir papildymais) apsaugos zonų paskirtis buvo izoliuoti saugomus
objektus ir teritorijas nuo neigiamo žmogaus veiklos poveikio, išsaugoti tradicinius
vietovės ypatumus, vizualinę saugomų objektų ir kompleksų aplinką, sumažinti nei
giamą ūkinių objektų ir kompleksų poveikį žmogui ir gamtai bei garantuoti normalų
šių objektų funkcionavimą, užtikrinti bendrąjį ekologinį kraštovaizdžio stabilumą.
Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) šios zonos vadinamos
ekologinės apsaugos zonomis – teritorijomis, kuriose nustatomi veiklos apribojimai
norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo galimo neigia-
mo veiklos poveikio. Šių teritorijų žemės nuosavybė gali būti valstybinė ir privati.
Apsaugos zonose ūkinė veikla taip pat ribojama.
7. Minėta, kad pagal Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija)
7 straipsnio 1 dalies 2 punktą šiame konstituciniame įstatyme nurodyti nacionaliniai
bei užsienio subjektai negalėjo įsigyti nuosavybėn valstybinių parkų, valstybinių re-
zervatų, draustinių, biosferos monitoringo teritorijų apsaugos zonų žemės.
8. Pažymėtina, kad Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija)
7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto draudimo įsigyti nuosavybėn valstybinių par-
kų, valstybinių rezervatų, draustinių, biosferos monitoringo teritorijų apsaugos zonų
žemės, kaip ir kitų šiame konstituciniame įstatyme nustatytų draudimų, negalima
aiškinti taip, esą įstatymais negalima nustatyti draudimų įsigyti privačion nuosavy-
bėn kitokios saugomų teritorijų žemės.
9. Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995 m. liepos 4 d. redak-
cija) nuostata „Rezervatų, valstybinių parkų rezervatų <...> žemė yra valstybės nuo-
savybė“ (aiškinama inter alia šios dalies kitos nuostatos, t. y. nuostatos „Kitose saugo-
mose teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė ir privati“ kontekste) reiškia,
kad ši žemė negali būti perleista kitų subjektų nuosavybėn. Minėtu draudimu buvo
siekiama užtikrinti rezervatų, valstybinių parkų rezervatų, kaip ypač vertingų vieto-
vių, apsaugą ir išliekamumą.
Taigi Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995 m. liepos 4 d. re-

dakcija) nuostata „Rezervatų, valstybinių parkų rezervatų <...> žemė yra valstybės
nuosavybė“ buvo konstituciškai pagrįsta.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Saugomų teritori-
jų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata „Rezervatų,
valstybinių parkų rezervatų <...> žemė yra valstybės nuosavybė“ neprieštaravo Kons-
titucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
11. Konstatavus, kad Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995 m.
liepos 4 d. redakcija) nuostata „Rezervatų, valstybinių parkų rezervatų <...> žemė
yra valstybės nuosavybė“ neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio
20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui, remiantis analogiškais argumen-
tais konstatuotina ir tai, kad Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. re-
dakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui neprieštaravo ir Saugomų teritorijų įstaty-
mo 31 straipsnio 1 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata „Rezervatų <...>
žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė“.
V
Dėl Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m. gruodžio 11 d.
redakcija) nuostatos „Valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose pri-
vačion nuosavybėn gali būti parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodi-
ninkų bendrijų žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio
veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės plotai“ atitikties Konstitucijos
47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn sub-
jektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
1. Seimas 1991 m. liepos 25 d. priėmė Žemės reformos įstatymą, kuris įsigaliojo
1991 m. rugpjūčio 31 d.
Žemės reformos įstatymas (1991 m. liepos 25 d. redakcija) buvo ne kartą keičia-
mas ir (arba) papildomas.
Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės reformos įsta-
tymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Žemės reformos įstatymas (1991 m. liepos
25 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Žemės
reformos įstatymas įsigaliojo 1997 m. liepos 23 d.
Žemės reformos įstatymas (1997 m. liepos 2 d. redakcija) buvo ne kartą keičia-
mas ir papildomas.
Seimo 2001 m. gruodžio 11 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės reformos
įstatymo 8, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 108-3905)
1 straipsniu Žemės reformos įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pa-
keitimais ir papildymais) 8 straipsnis buvo papildytas tokia 6 dalimi:
„Valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose privačion nuosavybėn
gali būti parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemės
sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami naudoti
ne didesni kaip 5 ha žemės plotai. Šie žemės plotai gali būti parduodami gretimų že-
mės sklypų savininkams, nesilaikant šiame straipsnyje nustatytos eilės.“
Žemės reformos įstatymo 8, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas įsi-
galiojo 2001 m. gruodžio 28 d.
Vėliau Žemės reformos įstatymas (1997 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakei-
timais ir papildymais) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, tačiau ginčijama šio įsta-
tymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata nebuvo pakeista.
bei užsienio subjektai negalėjo įsigyti nuosavybėn valstybinių parkų, valstybinių re-
zervatų, draustinių, biosferos monitoringo teritorijų apsaugos zonų žemės.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucinio įstatymo
(1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto draudi-
mo įsigyti nuosavybėn valstybinių parkų, valstybinių rezervatų, draustinių, biosferos
monitoringo teritorijų apsaugos zonų žemės, kaip ir kitų šiame konstituciniame įsta-
tyme nustatytų draudimų, negalima aiškinti taip, esą įstatymais negalima nustatyti
draudimų įsigyti privačion nuosavybėn kitokios saugomų teritorijų žemės.
3. Ginčijama Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m. gruodžio
11 d. redakcija) nuostata reiškia, kad šioje dalyje nurodyta žemė negali būti perleista
kitų subjektų privačion nuosavybėn, išskyrus nurodytas išimtis.
Minėtu draudimu buvo siekiama užtikrinti valstybinių parkų ir valstybinių
draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, apsaugą ir išliekamumą.
Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį
turintis įgaliojimus nustatyti valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo
tvarką, taip pat turėjo įgaliojimus nustatyti ir tai, kad valstybinių parkų ir valstybinių
draustinių teritorijose privačion nuosavybėn gali būti parduodami tik namų valdų,
asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų
įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės plotai.
Taigi Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m. gruodžio 11 d.
redakcija) nuostata „Valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose privačion
nuosavybėn gali būti parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų ben-
drijų žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinka-
mi naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės plotai“ yra konstituciškai pagrįsta.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Žemės reformos
įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Valstybi-
nių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose privačion nuosavybėn gali būti par-
duodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemės sklypai bei
tarp privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne didesni
kaip 5 ha žemės plotai“ neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
VI
Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies (1995 m. liepos 4 d. re-
dakcija), 31 straipsnio 7 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) atitikties Kons-
titucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosa-
vybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m.
birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
1. Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje (1995 m. liepos 4 d. redak-
cija) buvo nustatyta: „Valstybinių draustinių, valstybinių parkų draustinių ir rekrea-
cinių zonų žemė, taip pat ne žemės ūkio naudmenos (miškai, krūmynai, vandenys,
pelkės, smėlynai, nenaudojama žemė) neprivatizuojamos, išskyrus grąžinamą žemę,
namų valdų žemės sklypus, asmeninio ūkio žemę ir sodininkų bendrijų narių sodų
sklypus ar iki 5 ha ploto miško, krūmynų, vandenų sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio
naudmenas ir esančius tarp privačios žemės plotų.“
Ginčijama nuostata nebuvo pakeista tol, kol Seimas 2001 m. gruodžio 4 d. pri-
ėmė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio
1 straipsniu Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėles-
niais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
2. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalyje (2001 m. gruodžio 4 d. re-
dakcija) nustatyta: „Valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos
(monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miš-
kai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama,
išskyrus namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemę bei iki 5 hektarų
ploto sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės
valdų.“
bei užsienio subjektai negalėjo įsigyti nuosavybėn kurortų, viešosios paskirties rekrea-
cijos ir poilsio teritorijų, paskirų bendro viešojo naudojimo poilsio objektų žemės.
4. Pažymėtina, kad Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija)
7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto draudimo įsigyti nuosavybėn kurortų, viešo-
sios paskirties rekreacijos ir poilsio teritorijų, paskirų bendro viešojo naudojimo po-
ilsio objektų žemės, kaip ir kitų šiame konstituciniame įstatyme nustatytų draudimų,
negalima aiškinti taip, esą įstatymais negalima nustatyti draudimų įsigyti privačion
nuosavybėn kitokios saugomų teritorijų žemės.
5. Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies (1995 m. liepos 4 d. redakci-
ja) nuostata reiškia, kad šioje dalyje nurodyta žemė negali būti perleista kitų subjektų
privačion nuosavybėn, išskyrus nurodytas išimtis.
Minėtu draudimu buvo siekiama užtikrinti valstybinių draustinių, valstybi-
nių parkų draustinių ir rekreacinių zonų, kaip ypač vertingų vietovių, apsaugą ir
išliekamumą.
Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį
turėdamas įgaliojimus nustatyti valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavi-
mo tvarką, taip pat turėjo įgaliojimus nustatyti tai, kad valstybinių draustinių, valsty-
binių parkų draustinių ir rekreacinių zonų žemė, taip pat ne žemės ūkio naudmenos
(miškai, krūmynai, vandenys, pelkės, smėlynai, nenaudojama žemė) neprivatizuoja-
mos, išskyrus grąžinamą žemę, namų valdų žemės sklypus, asmeninio ūkio žemę ir
sodininkų bendrijų narių sodų sklypus ar iki 5 ha ploto miško, krūmynų, vandenų
sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės plotų.
Taigi Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje (1995 m. liepos 4 d. re-
dakcija) nustatytas teisinis reguliavimas buvo konstituciškai pagrįstas.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Saugomų teritorijų
įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija) neprieštaravo Konstituci-
nio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
7. Konstatavus, kad Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (1995 m.
liepos 4 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui, remiantis analogiškais argumentais konsta-
tuotina ir tai, kad Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio
1 dalies 6 punktui neprieštaravo ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalis
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija).
VII
Dėl Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakci-
ja), Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. re-
dakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai.
1. Seimas 1994 m. balandžio 26 d. priėmė Žemės įstatymą (Žin., 1994, Nr. 34-620),
kuris įsigaliojo 1994 m. liepos 1 d.
Žemės įstatymas (1994 m. balandžio 26 d. redakcija), inter alia ir jo 18 straipsnis,
buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. Seimo 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimto
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 18 straipsnio papildymo įstatymo (Žin., 2001,
Nr. 71-2519) 1 straipsniu Žemės įstatymo 18 straipsnis (2000 m. gegužės 4 d. redak-
cija) buvo papildytas tokia 11 dalimi: „Valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose
parkuose nuosavybės teise turimo sklypo neleidžiama dalyti, dalimis parduoti, iš-
nuomoti, įkeisti, dovanoti, išskyrus atvejus, kai keičiamos savininkų gretimų valdų
ribos.“
Žemės įstatymo 18 straipsnio papildymo įstatymas įsigaliojo 2001 m. rugpjūčio
17 d.
2. Seimo 2004 m. sausio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pa-
keitimo įstatymo 1 straipsniu Žemės įstatymas (1994 m. balandžio 26 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
Naujos redakcijos Žemės įstatymas įsigaliojo 2004 m. vasario 21 d. Jame Žemės įsta-
tymo 18 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostatos neliko.
3. Ginčijamoje Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d.

redakcija) buvo įtvirtintas draudimas dalyti asmenims privačios nuosavybės teise
priklausančius žemės sklypus, esančius valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose
parkuose.
Pažymėtina, jog tai, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rug-
pjūčio 3 d. redakcija) buvo išvardyti kai kurie sandoriai, kurių neleidžiama sudaryti,
nereiškia, kad buvo leidžiama sudaryti kokius nors kitus sandorius dėl asmenims
privačios nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, esančių valstybiniuose draus-
tiniuose, valstybiniuose parkuose, kurie būtų susiję su tų sklypų dalijimu.
Kartu pažymėtina, kad ginčijamoje Žemės įstatymo 18 straipsnio dalyje
(2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo nustatyta ir joje įtvirtinto absoliutaus drau-
dimo išimtis: buvo leidžiama sudaryti sandorius dėl asmenims privačios nuosavybės
teise priklausančio žemės sklypo, esančio valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuo-
se parkuose, dalies, taip pat savininkui buvo leidžiama jam priklausantį sklypą dalyti,
jeigu buvo keičiamos savininkų gretimų valdų ribos.
4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad valstybė, turėdama
konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos,
atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus
naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti ir tokį teisinį regulia-
vimą, kad atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams būtų
nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama ir
į privačių žemės sklypų savininkų nuosavybės teises. Tokie ribojimai, draudimai turi
būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.
5. Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija)
nustatytu draudimu buvo siekiama užtikrinti, kad valstybiniuose draustiniuose,
valstybiniuose parkuose neatsirastų labai daug smulkių žemės sklypų, priklausančių
skirtingiems savininkams, nes tai, ypač atsižvelgiant į tokiais atvejais būtinus nusta-
tyti servitutus ir kt., galėtų sudaryti prielaidas pakeisti natūralų kraštovaizdį, atskirus
atitinkamose vietovėse esančius objektus, skurdinti, alinti ar kitaip pažeisti natūralią
gamtinę aplinką.
6. Sprendžiant, ar Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d.
redakcija) neprieštaravo Konstitucijai, pažymėtina ir tai, kad joje nustatytu teisiniu
reguliavimu jokie asmenys nebuvo traktuojami kitaip negu kiti. Šioje dalyje įtvirtin-
tas draudimas buvo taikomas visiems asmenims, esantiems vienodoje teisinėje pa-
dėtyje – jiems visiems privačios nuosavybės teise priklausė žemės sklypai, esantys
valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, t. y. teritorijose, kurių teisinis
režimas iš esmės skiriasi nuo kitų teritorijų teisinio režimo.
7. Pažymėtina ir tai, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rug-
pjūčio 3 d. redakcija) nebuvo nuostatų, kurios uždraustų atitinkamų žemės sklypų sa-
vininkams sudaryti sandorius dėl viso jiems privačios nuosavybės teise priklausančio
žemės sklypo, esančio valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose.
8. Tad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Žemės įsta-
tymo 18 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nustatytas draudimas
buvo konstituciškai nepagrįstas.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Žemės įstatymo
18 straipsnio 11 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
10. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje (2001 m. gruodžio 4 d. re-
dakcija) nustatyta: „Valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios
nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant,
išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos greti-
mų sklypų ribos.“
11. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės yra tapatus nustatytajam Žemės
įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).
12. Konstatavus, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalis (2001 m. rugpjūčio
3 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio
1 daliai, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai neprieštarauja ir Saugomų teritorijų
įstatymo 31 straipsnio 9 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija).
13. Kartu pažymėtina, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje (2001 m.
rugpjūčio 3 d. redakcija) ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) įtvirtinus absoliutų draudimą dalyti asmenims
privačios nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, esančius valstybiniuose
draustiniuose, valstybiniuose parkuose, ir sudaryti atitinkamus sandorius (išskyrus
nustatytą išimtį), buvo neatsižvelgta į tai, kad valstybiniai draustiniai ir valstybiniai
parkai, taip pat sklypai, esantys valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose par-
kuose, yra nevienodo dydžio, žemė ir kiti gamtos objektai, esantys valstybiniuose
draustiniuose, valstybiniuose parkuose, gali turėti skirtingą vertę, jiems atitinkamai
gali būti nustatyti skirtingi teisiniai režimai. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo su-
darytos prielaidos susidaryti ir tokioms situacijoms, kai asmenims privačios nuosa-
vybės teise priklausančių žemės sklypų, esančių valstybiniuose draustiniuose, vals-
tybiniuose parkuose, negalima padalyti, nors jie yra labai dideli, draudimai dalyti
žemės sklypus gali būti neproporcingi. Toks teisinis reguliavimas nėra nepriekaiš-
tingas, jis yra koreguotinas.
VIII
Dėl Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalies (1994 m. balandžio 26 d. redakci-
ja) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
1. Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalyje (1994 m. balandžio 26 d. redakcija)
buvo nustatyta: „Privačios žemės sklypas gali būti skaidomas į du ar daugiau sklypų,
numatytų naudoti gyvenamajai, visuomeninei ir ūkinei-komercinei statybai, tik jei-
gu ši statyba nustatyta teritorinio planavimo dokumentuose ir išlaikomas nustatytas

sklypo dydis bei užstatymo tankumas ir pobūdis.“
2. Seimo 2004 m. sausio 27 d. priimto Žemės įstatymo pakeitimo įstatymo
1 straipsniu Žemės įstatymas (1994 m. balandžio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-
mais ir papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Jame Žemės įstaty-
mo 18 straipsnio 10 dalies (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) nuostatos nebeliko.
3. Pagal Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalį (1994 m. balandžio 26 d. redakcija)
nustatytos sąlygos, kada leidžiama privačios žemės sklypą skaidyti į du ar daugiau to-
kių sklypų, kurie yra numatyti naudoti gyvenamajai, visuomeninei ir ūkinei-komer-
cinei statybai: 1) ši statyba turi būti nustatyta teritorinio planavimo dokumentuose;
2) turi būti išlaikomas nustatytas sklypo dydis; 3) turi būti išlaikomas užstatymo tan-
kumas ir pobūdis.
Vadinasi, jeigu buvo nesilaikoma nors vienos iš minėtų sąlygų, privačios žemės
sklypo skaidyti į du ar daugiau sklypų, numatomų naudoti gyvenamajai, visuomeni-
nei ir ūkinei-komercinei statybai, nebuvo leidžiama.
Pažymėtina, kad įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, skirtos teritorijų plana-
vimo dokumentams, sklypų dydžiams bei užstatymo juose tankumui ir pobūdžiui
nustatyti, šioje konstitucinės justicijos byloje nėra nagrinėjimo dalykas.
4. Sprendžiant, ar Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalis (1994 m. balandžio 26 d.
redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai,
pažymėtina, kad nei Konstitucijos 23 straipsnyje, nei jos 29 straipsnyje, nei kur nors
kitur Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios leistų teigti, kad žemė galėtų būti naudo-
jama gyvenamajai, visuomeninei ir ūkinei-komercinei statybai be jokių techninių,
statinių saugumo ir racionalaus jų išdėstymo reikalavimų, neplanuojant teritorijų
urbanizavimo.
Tokiu teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai suvaržomos atitinkamų žemės
sklypų savininkų nuosavybės teisės, nėra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygia-
teisiškumo principas. Todėl nėra jokių teisinių argumentų teigti, kad Žemės įstatymo
18 straipsnio 10 dalies (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) nuostata, reikalaujanti, kad
žemės sklypai nebūtų skaidomi nesant teritorijų planavimo dokumentų, neišlaikant
nustatyto sklypo dydžio, užstatymo tankumo ir pobūdžio, prieštaravo Konstitucijos
23, 29 ar kuriems nors kitiems jos straipsniams bei principams.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Žemės įstatymo
18 straipsnio 10 dalis (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
IX
Dėl Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2001 m. balandžio 10 d. redakcija)
atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
1. Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė Miškų įstatymą (Žin., 1994, Nr. 96-1872),
kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.
Miškų įstatymas (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir

(arba) papildomas.
Seimo 2001 m. balandžio 10 d. priimto Lietuvos Respublikos miškų įstatymo
pakeitimo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 35-1161) 1 straipsniu Miškų įstatymas (1994 m.
lapkričio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir
išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Miškų įstatymas įsigaliojo 2001 m. lie-
pos 1 d.
2. Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) nu-
statyta: „Privačių miškų valdos neskaidomos į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė
kaip 5 hektarų.“
3. Minėta, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kad miškams, pa-
lyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis
režimas. Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 1 d. nutarime yra konstatavęs, kad
ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško sa-
vininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Tokie apribojimai,
suvaržymai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.
4. Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. redakcija)
nustatytu draudimu skaidyti privačių miškų valdas į dalis, jei valda yra arba tampa
mažesnė kaip 5 hektarų, siekiama užtikrinti, kad miškuose neatsirastų labai daug
mažų miško sklypų, priklausančių skirtingiems savininkams, nes taip, ypač atsi-
žvelgiant į tokiais atvejais būtinus nustatyti servitutus, į miškų tvarkymo bei miškų
ūkio veiklos organizavimo techninius reikalavimus (inter alia su miško valdų at-
ribojimu vienos nuo kitos) ir kt., galėtų būti sudarytos prielaidos pakeisti natūra-
lų kraštovaizdį, atskirus miške esančius objektus, skurdinti, alinti mišką, natūralią
gamtinę aplinką.
5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstaty-
mų leidėjas, siekdamas užtikrinti miškų apsaugą, nesumažinti jų vertės, gali nustatyti
minimalius miškų valdų plotus.
6. Konstatuotina, jog nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti,
kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) nustaty-
tas miško valdos plotas yra nepagrįstas ir kad turėtų būti nustatytas kitoks jo dydis.
7. Sprendžiant, ar Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10 d. re-
dakcija) neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina ir tai, kad pagal joje nustatytą teisi-
nį reguliavimą jokie asmenys nėra traktuojami kitaip negu kiti. Šioje dalyje įtvirtintas
draudimas taikomas visiems asmenims, esantiems vienodoje teisinėje padėtyje, –
jiems visiems privačios nuosavybės teise priklauso miško sklypai, kurių teisinis reži-
mas iš esmės skiriasi nuo kitų teritorijų teisinio režimo.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Miškų įstatymo
4 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos
23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
X
Dėl Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies (2001 m. balandžio 10 d. redakci-
ja) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad miškų lankymą ir miško išteklių naudoji-
mą saugomose teritorijose reglamentuoja inter alia saugomų teritorijų nuostatai,
tvirtinami Vyriausybės ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos, atitikties Konstitu-
cijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
1. Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) nu-
statyta: „Miškų lankymą ir miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose regla-
mentuoja Saugomų teritorijų įstatymas ir saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami
Vyriausybės ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos.“
2. Pagal Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalį (2001 m. balandžio 10 d. redakci-
ja) Seimas turi pareigą Saugomų teritorijų įstatymu reglamentuoti miškų lankymą
ir miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose. Tai nereiškia, kad visi santykiai,
susiję su miškų lankymu ir miško išteklių naudojimu saugomose teritorijose, turi būti
reglamentuojami tik Saugomų teritorijų įstatymu. Tokius santykius galima reglamen-
tuoti inter alia poįstatyminiais aktais, atitinkamų valstybės institucijų (pareigūnų)
išleidžiamais pagal jų kompetenciją.
3. Pagal Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalį (2001 m. balandžio 10 d. redakcija)
saugomų teritorijų nuostatus, kuriuose reglamentuojamas miškų lankymas ir miško
išteklių naudojimas, gali tvirtinti Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija.
Atsižvelgiant į Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalį, pagal kurią ministras vadovau-
ja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip
pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas, konstatuotina, kad Miškų įstatymo
8 straipsnio 3 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) minimus saugomų teritorijų
nuostatus Vyriausybės įgaliojimu tvirtina aplinkos ministras.
4. Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies (2001 m. balandžio 10 d. redakcija), ku-
rioje nustatyta, kad miškų lankymą ir miško išteklių naudojimą saugomose teritori-
jose reglamentuoja inter alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės ar
jos įgaliotos Aplinkos ministerijos, negalima aiškinti kaip suteikiančios Vyriausybei
ar jos įgaliotai Aplinkos ministerijai teisę saugomų teritorijų nuostatais nustatyti tokį
teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme ar nebūtų grindžia-
mas įstatymu.
Pabrėžtina, kad Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. re-
dakcija) nėra nuostatų, kurios kaip nors ribotų, varžytų kieno nors nuosavybės teises,
kuriuos nors asmenis traktuotų kaip nelygiateisius.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Miškų įstatymo
8 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad
miškų lankymą ir miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose reglamentuoja inter
alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės ar jos įgaliotos Aplinkos mi-
nisterijos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
XI
Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija) nuostatos „Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose drau-
džiama: <...> 8) statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, iš-
skyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir
(ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose,
taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo
planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus
ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat
arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos“, 13 straips-
nio 2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos „Valstybiniuose parkuose
draudžiama: <...> 5) statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir ki-
tus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laips-
nių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos,
statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>“, 20 straipsnio
3 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos „Paviršinio vandens telkinių
apsaugos zonose draudžiama: <...> 4) keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruo-
jant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių
statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose
planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritorijų
planavimo dokumentuose“ ir 6 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) atitikties
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
1. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama
„statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esa-
tinės bei apatinės briaunos“.
Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktą (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla,
galinti pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams (vertybėms), taip pat rek-
reaciniams ištekliams. Valstybiniuose parkuose draudžiama „statyti naujus gyvena-
muosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių
nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų vir-
šutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę
vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias
panoramas“.
Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punktą (2001 m. gruo-

džio 4 d. redakcija) paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama „keisti
esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose
sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra
pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus
atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose“.
Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (2001 m. gruodžio 4 d. re-
dakcija) nustatyta: „Esamose sodybose už pakrantės apsaugos juostos ribų, terito-
rijų planavimo dokumentuose numatytose vietose, gali būti statoma tik po vieną ne
didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto su priklausiniais ir ne aukštesnę
kaip 4 metrų (aukštis skaičiuojamas nuo užstatomo sodybos ploto žemės paviršiaus
vidurkio) asmeninio naudojimo pirtį be rūsio. Kitų statinių dydžiai nustatomi ap-
saugos reglamentuose.“
2. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. re-
apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>“,
20 straipsnio 3 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata „Paviršinio van-
dens telkinių apsaugos zonose draudžiama: <...> 4) keisti esamą užstatymo liniją,
rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę
buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar ki-
tuose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritori-
jų planavimo dokumentuose“ ir 6 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos
keičiamos ar papildomos nebuvo.
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota: ypač vertingų vietovių
įvairovė gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus,
veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus; tokie ribojimai, draudimai gali
būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai ki-
tai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse
esantys objektai ir pan.; ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač ver-
tingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi visiems tokių ob-
jektų savininkams bei naudotojams; gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai,
kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų,
miškų, parkų, vandens telkinių savininkų, nuosavybės teises. Konstatuota ir tai, kad
visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų,
kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.
4. Konstatuotina, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija), 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir
6 dalyje nustatytais ribojimais, draudimais siekiama užtikrinti, kad nebūtų statomi
statiniai, pakeičiantys kraštovaizdžio estetinę vertę, mažinantys atskirų atitinkamo-
se vietovėse esančių objektų vertę, statiniai, kurių statyba ir eksploatavimas galėtų
sudaryti prielaidas užteršti gamtinę aplinką ar kitaip pakenkti gamtai, ir (arba) stati-
niai, kurių statyba ar eksploatavimas galėtų kelti pavojų žmonių saugumui, sveikatai
ir pan.
5. Minėta, kad valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų
garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vie-
tovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali
įstatymais nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad atitinkamų objektų, esančių ypač
vertingose vietovėse, savininkams būtų nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais
tam tikra apimtimi yra įsiterpiama ir į privačių žemės sklypų savininkų nuosavybės
teises. Minėta ir tai, kad tokie ribojimai, draudimai turi būti proporcingi siekiamam
konstituciškai pagrįstam tikslui.
6. Konstatuotina, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti,
jog Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija), 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija),
20 straipsnio 3 dalies 4 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir 6 dalyje (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) nustatyti ribojimai, draudimai yra neproporcingi siekiamam
konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau
negu leidžia Konstitucija.
7. Pažymėtina ir tai, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punk-
te (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 20 straipsnio
3 dalies 4 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir 6 dalyje (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija) nėra nuostatų, kurios kuriuos nors asmenis traktuotų kaip nelygiateisius.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Saugomų teritorijų
įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata „Gamtiniuo-
se ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: <...> 8) statyti su draustinio steigi-
mo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose
(kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos
vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nu-
statytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo doku-
mentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip
15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briau-
nos“, 13 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata „Valstybiniuose

parkuose draudžiama: <...> 5) statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir
kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių,
taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, staty-
ti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>“, 20 straipsnio 3 dalies
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata „Paviršinio vandens telkinių apsaugos zo-
nose draudžiama: <...> 4) keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant
statinius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų
liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nusta-
tant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose“
ir 6 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konstituci-
jos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
XII
Dėl Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų pri-
vačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje
reglamento 2 punkto nuostatos „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba
leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ atitikties Konstituci-
jos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
1. Vyriausybė 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje
žemėje reglamento patvirtinimo“ (Žin., 1995, Nr. 106-2379) patvirtino Statybų pri-
vačioje žemėje reglamentą. Jis įsigaliojo 1995 m. gruodžio 30 d.
2. Reglamento 2 punkte nustatyta: „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba
leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pa-
statų reikia miškų ūkio veiklai.“
3. Minėta, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kad miškams, pa-
lyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis re-
žimas, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia
miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus, kad tokie
apribojimai, suvaržymai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam
tikslui.
4. Sprendžiant dėl Reglamento 2 punkto nuostatos „Miškų ūkio paskirties že-
mėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ati-
tikties Konstitucijai būtina ištirti, koks yra Reglamento 2 punkte nustatyto teisinio
reguliavimo santykis su teisiniu reguliavimu, nustatytu statybą miško ūkio paskirties
žemėje reguliuojančiuose įstatymuose.
5. Statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reguliuoja inter alia Miškų
įstatymas ir Žemės įstatymas.
Pažymėtina, jog nagrinėjamu aspektu neturi įtakos tai, kad įstatymuose apibrėž-
tos sąvokos „miško žemė“ ir „miškų ūkio paskirties žemė“ nevisiškai sutampa – jų
skirtumai nėra esminiai.
6. Pagal Miškų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija)

miško žemei buvo priskiriami inter alia medienos sandėliai bei kiti su mišku susijusių
įrengimų užimti plotai.
Miškų įstatymas, inter alia jo 3 straipsnis (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija),
buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau minėta nuostata nebuvo pa-
keista nei iki Seimui 2001 m. balandžio 10 d. priimant Lietuvos Respublikos miškų
įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Miškų įstatymas buvo pakeistas ir
išdėstytas nauja redakcija, nei Miškų įstatymą išdėsčius nauja redakcija, tačiau Miškų
įstatyme (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) tokia nuostata yra įtvirtinta 2 straipsnio
3 dalyje (žodį „įrengimus“ pakeitus žodžiu „įrenginius“).
Vėliau Miškų įstatymas (2001 m. balandžio 10 d. redakcija), inter alia jo 2 straips-
nis, buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau nuostata, kad miško žemei
priskiriami inter alia medienos sandėliai bei kiti su mišku susijusių įrenginių užimti
plotai, nebuvo pakeista.
Pažymėtina, kad Miškų įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų,
kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės.
Reglamento 2 punkto nuostatą „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų staty-
ba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ palyginus su Miškų
įstatymo 3 straipsnio (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) 1 dalimi, 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais) 3 dalimi matyti, kad pagal Miškų įstatymą miško žemė-
je buvo galima statyti medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus
(įrenginius), o pagal Reglamentą miškų ūkio paskirties žemėje buvo galima staty-
ti pastatus, reikalingus miškų ūkio veiklai. Akivaizdu, kad Reglamento 2 punkto
sąvoka „pastatai“ yra platesnė už Miškų įstatymo sąvoką „medienos sandėliai bei
kiti su mišku susiję įrengimai (įrenginiai)“. Taigi pagal Reglamento 2 punktą miško
ūkio paskirties žemėje galima statyti ir tokius pastatus, kurių negalima statyti pagal
Miškų įstatymą.
Konstatuotina, kad Reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties že-
mėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ kon-
kuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Miškų įstatymo 3 straipsnio (1994 m. lap-
kričio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 1 dalyje ir 2 straipsnio
(2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 dalyje.
7. Pagal Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą (1994 m. balandžio 26 d.
redakcija) miškų ūkio paskirties žemę sudarė inter alia žemė, kurią užima medienos
sandėliai ir kiti miškų ūkio poreikiams naudojami pastatai bei įrenginiai.
Žemės įstatymas, inter alia jo 40 straipsnis (1994 m. balandžio 26 d. redakcija),
buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau minėta nuostata nebuvo pakeis-
ta tol, kol Seimas 2004 m. sausio 27 d. priėmė Žemės įstatymo pakeitimo įstatymą,
kurio 1 straipsniu Žemės įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakci-
jos Žemės įstatymas įsigaliojo 2004 m. vasario 21 d.
Pagal Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2004 m. sausio 27 d. re-
dakcija) miškų ūkio paskirties žemei priskiriami inter alia medienos sandėlių bei kitų
su mišku susijusių įrenginių užimti plotai.
Žemės įstatymas (2004 m. sausio 27 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir
(arba) papildomas, tačiau minėta nuostata nebuvo pakeista.
Pažymėtina, kad Žemės įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų,
kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės.
Reglamento 2 punkto nuostatą „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba
leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ palyginus su Žemės įsta-
tymo 40 straipsnio (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktu ir 26 straips-
nio 1 dalies 3 punktu (2004 m. sausio 27 d. redakcija) matyti, kad:
– pagal Reglamento 2 punktą miško ūkio paskirties žemėje nebuvo galima statyti
ir tokių pastatų, kurių nebuvo galima statyti pagal Žemės įstatymą (1994 m. balan-
džio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais);
– pagal Reglamento 2 punktą miško ūkio paskirties žemėje galima statyti ir to-
kius pastatus, kurių negalima statyti pagal Žemės įstatymą (2004 m. sausio 27 d. re-
dakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) – jo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą
(2004 m. sausio 27 d. redakcija), nes Reglamento 2 punkto sąvoka „pastatai“ yra pla-
tesnė už Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2004 m. sausio 27 d. redak-
cija) sąvoką „medienos sandėliai bei kiti su mišku susijusių įrenginių užimti plotai“.
Konstatuotina, kad Reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties že-
mėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“
konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies
(2004 m. sausio 27 d. redakcija) 3 punkte.
8. Konstatuotina, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti,
jog aptartieji Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, – ypač atsižvel-
giant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę,
socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, – draudimai yra neproporcingi siekiamam
konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau
negu leidžia Konstitucija.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Reglamento 2 punk-
to nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje
leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius,
bet ir kitus pastatus, prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio
10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai ir Žemės įstatymo
(2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio
1 dalies 3 punktui.
10. Minėta, kad teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su žemės, miš-
kų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe,
naudojimu, būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio
teisinės valstybės principo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja

visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santy-
kių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nu-
statyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų
grindžiamas įstatymais.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir
7 punktai, kuriuose nustatyta, jog Vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat vykdo kitas
pareigas, kurias jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai, aiškintini ir kaip nustatantys
Vyriausybės pareigą pakeisti bei papildyti savo anksčiau priimtus aktus, kad jie ati-
tiktų vėliau priimtą įstatymą, arba panaikinti savo anksčiau priimtus aktus, jeigu juo-
se nustatytos teisės normos prieštarauja įstatymo normoms (Konstitucinio Teismo
2001 m. gegužės 15 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).
11. Konstatavus, kad Reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties
žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“
ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos
sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja
Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakei-
timais ir papildymais) 3 daliai ir Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstatuoti-
na ir tai, kad Reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų
statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ nurodyta apimti-
mi prieštarauja ir Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
12. Konstatavęs, kad Reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties
žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“
ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos
sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja
Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės
justicijos byloje toliau netirs, ar ginčijama Reglamento 2 punkto nuostata nepriešta-
rauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-
vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietu-
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio
2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902) nuostata „Gam-
tiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: <...> 8) statyti su draustinio
steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sody-
bose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažy-
mėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas,
nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo do-

kumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis
kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apati-
nės briaunos“, 13 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001,
Nr. 108-3902) nuostata „Valstybiniuose parkuose draudžiama: <...> 5) statyti naujus
gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose,
kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų
viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio este-
tinę vertę, <...>“, 20 straipsnio 3 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001,
Nr. 108-3902) nuostata „Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama:
<...> 4) keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose
ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai so-
dybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),
išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose“, 6 dalis (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902), 31 straipsnio 9 dalis (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902) neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 da-
lis (2001 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 35-1161), 8 straipsnio 3 da-
lis (2001 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 35-1161) ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad miškų lankymą ir miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose
reglamentuoja inter alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės ar jos
įgaliotos Aplinkos ministerijos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalis
(1994 m. balandžio 26 d. redakcija; Žin., 1994, Nr. 34-620), 11 dalis (2001 m. rug-
pjūčio 3 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 71-2519) neprieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
1 dalies (1995 m. liepos 4 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 60-1502) nuostata „Rezervatų,
valstybinių parkų rezervatų <...> žemė yra valstybės nuosavybė“, 31 straipsnio 1 dalies
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902) nuostata „Rezervatų <...>
žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konsti-
tucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn
subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
4 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 60-1502), 31 straipsnio 7 dalis
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902) neprieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsi-
gijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo
(1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio

6 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3905) nuostata „Vals-
tybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose privačion nuosavybėn gali būti
parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemės sklypai
bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne di-
desni kaip 5 ha žemės plotai“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos
tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakci-
ja) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nu-
tarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ (Žin., 1995,
Nr. 106-2379) patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata
„Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia
miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti
ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pa-
status, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams,
konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo
2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildy-
mais) 3 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija
su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

146
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO ĮSTATYMO
62 STRAIPSNIO 1 DALIES 2 PUNKTO, 69 STRAIPSNIO 4 DALIES
(1996 M. LIEPOS 11 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ
ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 3 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA),
96 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES
2006 m. kovo 28 d.
Vilnius

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo
kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje
2006 m. kovo 14 d. išnagrinėjo bylą Nr. 33/03 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos
administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 69 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6, 30,
109, 110 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui ir ar Lietuvos Res-
publikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria,
pasak pareiškėjo, nustatytos galimybės mažinti teisėjo darbo užmokestį ir kitas socia-
lines garantijas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 straipsniams,
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-
tracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis ne-
prieštarauja Konstitucijos 6, 30, 109, 110 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-
tybės principui ir ar Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnio 2 dalis ta
apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytos galimybės mažinti teisėjo darbo užmo-
kestį ir kitas socialines garantijas, neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams,
◆ Dėl teisminės valdžios konstitucinės sistemos ir TEISĖJŲ ATLYGINIMO 147
2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas minėta nutar-

timi taip pat pateikė Konstituciniam Teismui prašymą išaiškinti, ar Konstituci-
nio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės
politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir
2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio
įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietu-
vos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių
rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respub-
likos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios,
valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos ban-
domosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.
birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokura-
tūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų
bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m.
gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.
birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų
vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ rezoliucinės dalies 6 punktas (kuriuo
buvo nutraukta pradėta teisena dėl inter alia Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d.
nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nu-
tarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų
pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Konstituci-
jai), motyvuojamosios dalies II skyriaus 1 punktas (kuriame, pasak pareiškėjo, nuro-
dyta, jog pradėta teisena nutraukiama dėl to, kad atitinkamas teisinis reguliavimas
nebegalioja), rezoliucinės dalies 7 punktas (kuriuo buvo nutraukta pradėta teisena dėl
inter alia 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai), motyvuojamosios
dalies II skyriaus 2 punktas (kuriame, pasak pareiškėjo, nurodyta, jog pradėta teisena
nutraukiama dėl to, kad atitinkamas teisinis reguliavimas nebegalioja) reiškia vieną
ar kelis iš šių motyvų:
– 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymas ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494
„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689
„Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir
valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ta apimtimi, kuria tie teisės aktai
yra susiję su teisėjų darbo užmokesčio mažinimu, neprieštarauja Konstitucijai;
– pradėta teisena dėl 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nu-
tarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nu-
pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Konsti-

tucijai buvo nutraukta dėl to, kad minėtais teisės aktais nustatytas teisinis regulia-
vimas buvo pasibaigęs dar iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo
dienos, vadinasi, spręsti dėl jų atitikties Konstitucijai nebuvo prasmės, nes pagal
Konstituciją asmuo teisę ginti konstitucines teises ir laisves turi ne visą laikotarpį,
kai buvo pažeidžiama Konstitucija, o tik tą laikotarpį, kai atitinkamos teisės ir laisvės
buvo pažeidžiamos jau po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas,
kuriuo teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai;
– pradėta teisena dėl 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nu-
pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Konstituci-
jai buvo nutraukta ne vadovaujantis minėtais dviem motyvais, o vykdant Konstitu-
cinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo – Vilniaus apy-
gardos administracinio teismo 2003 m. liepos 9 d. prašymą ta apimtimi, kuria pra-
šoma išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo „Dėl Lietu-
vos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo
įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto,
4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų
valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo
6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl
valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pa-
reigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teis-
mų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo depar-
tamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos
ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“
dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios
dalies II skyriaus 1, 2 punktai bei rezoliucinės dalies 6, 7 punktai reiškia vieną ar kelis
iš pareiškėjo nurodytų motyvų, išskyrė į atskirą bylą, o 2006 m. kovo 14 d. spren-
dimu atsisakė pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-
mą aiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos
Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo
įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punk-
to, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų

biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl
valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pa-
reigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos
dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios
dalies II skyriaus 1, 2 punktai bei rezoliucinės dalies 6, 7 punktai reiškia vieną ar kelis
iš pareiškėjo nurodytų motyvų.
II
Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto
panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Pareiškėjo
nuomone, ši nuostata neleidžia teismui vykdyti teisingumo netaikant Konstitucijai
prieštaraujančio įstatymo, kurį taikyti draudžia Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis,
užkerta kelią teismui ir bylose dalyvaujantiems asmenims pasinaudoti iš Konstituci-
jos 110 straipsnio 2 dalies kylančia galimybe pašalinti abejones dėl teisės akto kons-
titucingumo, trukdo asmeniui, kurio konstitucinės teisės ir laisvės buvo pažeistos,
įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą atkurti pa-
žeistas teises ir prisiteisti žalos atlyginimą bei Konstitucijos 6 straipsnyje įtvirtintą
teisę ginti savo teises remiantis Konstitucija; taip yra pažeidžiamas ir konstitucinis
teisinės valstybės principas.
2. Pagal Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį teisėjo darbo teisme metu drau-
džiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus,
ar kitas socialines garantijas; atvejis, kai galima mažinti teisėjo darbo užmokestį, yra
numatytas Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje: kai iš esmės pablogėja valstybės
ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materiali-
nes veiklos sąlygas. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas yra nekonkretus,
nes valdžios institucijoms leidžiama bet kokį būtinumą mokėti tam tikras biudžeto
lėšas interpretuoti kaip valstybės finansinės būklės pablogėjimą; šitaip yra įtvirtinta
galimybė teisėjų atlyginimus mažinti bet kada, inter alia tais atvejais, kai teismai, at-
kurdami pažeistas asmenų teises, priteisia iš valstybės ar jos institucijų mokėti tam
tikras pinigų sumas, jeigu būtinumą mokėti tas pinigų sumas galima interpretuoti
kaip valstybės finansinės būklės pablogėjimą, taigi ir kaip pagrindą mažinti teisėjų
darbo užmokestį bei kitas garantijas. Pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas
prieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
III
Seimo atstovės J. Andriuškevičiūtės rašytiniai paaiškinimai. Suinteresuoto asmens at-
stovės nuomone, ginčijamos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies ir
Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, 96 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja
Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovė savo poziciją grindžia šiais argumentais.
1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį Konstitucinis Teismas
turi teisę, bet ne pareigą nutraukti pradėtą teiseną dėl nebegaliojančio teisės akto ati-
tikties Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnį Konstitucinis Teismas gali peržiū-
rėti savo nutarimą paties Teismo iniciatyva, kai paaiškėja naujos esminės aplinkybės,
kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu. Tokiu at-
veju Konstitucinis Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą spręsti dėl neišnagrinėto tei-
sės akto, dėl kurio atitikties Konstitucijai teisena buvo nutraukta, konstitucingumo.
2. Pagal Teismų įstatymą teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas per-
žiūrėti galima, jei iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Tokį
esminį pablogėjimą gali konstatuoti Vyriausybė, remdamasi valstybės ekonominiais
ir finansiniais rodikliais, o peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąly-
gas galima tik pakeitus įstatymus, kuriuose tos sąlygos nustatytos. „Peržiūrėjimas“
aiškintinas kaip kitokių, nebūtinai blogesnių, finansinių ir materialinių teismų veik-
los sąlygų nustatymas įvertinus valstybės ekonominę ir finansinę būklę. Be to, nelei-
džiama teismų finansinių ir materialinių veiklos sąlygų labai pabloginti. Kita vertus,
jeigu būtų visiškai uždrausta keisti įstatymų nustatytas finansines ir materialines
teismų veiklos sąlygas net iš esmės pablogėjus valstybės ekonominei ir finansinei
būklei, būtų neįmanoma užtikrinti kitų asmenų teisių, nes vienai asmenų grupei
būtų nustatytos išimtinės garantijos, o į kitų piliečių teises ir socialinę padėtį būtų
neatsižvelgiama.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė J. Andriuš-
kevičiūtė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straips-
nio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 6, 30, 109, 110 straipsniams, konstituciniam
1.1. Identifikuodamas redakciją, kuria išdėstyta ginčijama Konstitucinio Teismo

įstatymo 69 straipsnio 4 dalis, pareiškėjas nurodo šaltinį – „Valstybės žinių“ 1993 metų
6 numerį, kuriame oficialiai paskelbtas 1993 m. vasario 3 d. redakcijos Konstitucinio
Teismo įstatymas, taip pat daro nuorodą į Seimo 2001 m. liepos 10 d. priimtą įstaty-
mą, kuriuo buvo padarytas vieno iš Konstitucinio Teismo įstatymo straipsnių pakei-
timas; tas įstatymas – tai Seimo 2001 m. liepos 10 d. priimtas Lietuvos Respublikos
valstybės kontrolės įstatymo, Teismų įstatymo, Konstitucinio Teismo įstatymo, Seimo
kontrolierių įstatymo, Seimo narių darbo sąlygų įstatymo, Prokuratūros įstatymo,
Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statuto, Moterų ir vyrų lygių galimy-
bių įstatymo, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo pakeitimo ir papildymo
įstatymas, kurio 3 skirsnio 1 straipsniu buvo pakeistas Konstitucinio Teismo įstatymo
16 straipsnis.
1.2. Seimas 1993 m. vasario 3 d. priėmė Konstitucinio Teismo įstatymą. Šis įsta-
tymas ne kartą buvo keičiamas ir papildomas.
1.3. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1993 m. vasario 3 d.
redakcija) buvo nustatyta: „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti
sprendimą pradėtai teisenai nutraukti.“
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis buvo papildyta vienąkart –
Seimo 1996 m. liepos 11 d. priimto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstaty-
mo pakeitimo ir papildymo įstatymo 18 straipsniu; išskyrus šį papildymą, nei iki tol,
nei po to (inter alia pareiškėjo nurodytu Seimo 2001 m. liepos 10 d. priimtu Valstybės
kontrolės įstatymo, Teismų įstatymo, Konstitucinio Teismo įstatymo, Seimo kontro-
lierių įstatymo, Seimo narių darbo sąlygų įstatymo, Prokuratūros įstatymo, Tarnybos
Lietuvos Respublikos prokuratūroje statuto, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo,
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu) mi-
nėta dalis nebuvo keičiama arba papildoma.
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. re-
dakcija) nustatyta:
„Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai
teisenai nutraukti. Jeigu tai paaiškėja iki teisminio posėdžio pradžios, Konstitucinis
Teismas šį klausimą sprendžia pasitarimų kambaryje.“
1.4. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui abejonių sukėlė tai,
ar Konstitucijai neprieštarauja Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies
nuostata „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pra-
dėtai teisenai nutraukti“. Tokia nuostata buvo įtvirtinta Konstitucinio Teismo įstaty-
mo 69 straipsnio 4 dalyje (1993 m. vasario 3 d. redakcija; Žin., 1993, Nr. 6-120) ir yra
įtvirtinta Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d.
redakcija; Žin., 1996, Nr. 73-1749).
1.5. Iš pareiškėjo prašymo argumentų taip pat matyti, kad pareiškėjui abe-
jonių sukėlė tai, ar minėta nuostata neprieštarauja inter alia ne visam Konstitu-
cijos 6 straipsniui, o tik šio straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad kiekvienas
savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, ne visam Konstitucijos 30 straips-

niui, o tik šio straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstituci-
nės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, ne visam Konstituci-
jos 109 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad teisingumą
Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
2. Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis,
96 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytos galimybės ma-
žinti teisėjo darbo užmokestį ir kitas socialines garantijas, neprieštarauja Konstitu-
cijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
2.1. Identifikuodamas redakciją, kuria išdėstyta ginčijamos (pareiškėjo nurodyta
apimtimi) Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnio 2 dalis, pareiškėjas
daro nuorodą į Seimo 2002 m. sausio 24 d. priimtą įstatymą, taip pat nurodo „Valsty-
bės žinių“ 2002 metų 17 numerį, kuriame tas įstatymas oficialiai paskelbtas.
2.2. Pareiškėjo nurodytas Seimo 2002 m. sausio 24 d. priimtas įstatymas – tai
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu Teismų
įstatymas (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)
buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Teismų įstatymas įsi-
galiojo 2002 m. gegužės 1 d. Naujos redakcijos Teismų įstatymas buvo ne kartą kei-
čiamas ir papildomas, tačiau jo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija;
Žin., 2002, Nr. 17-649) ir 96 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin.,
2002, Nr. 17-649) keičiamos ar papildomos nebuvo.
2.3. Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nu-
statyta:
„Bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos
sąlygas draudžiama. Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė,
Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas.“
Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta:
„Teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio
Įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas.“
2.4. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė inter alia
tai, ar Konstitucijai neprieštarauja Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m.
sausio 24 d. redakcija) nuostata „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finan-
sinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“.
2.5. Iš pareiškėjo prašymo argumentų taip pat matyti, kad pareiškėjui abejonių
sukėlė tai, ar Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija)
nuostata „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali
peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“ ir 96 straipsnio 2 dalis
(2004 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytos ga-
limybės mažinti teisėjo darbo užmokestį ir kitas socialines garantijas, neprieštarauja
inter alia ne visam Konstitucijos 5 straipsniui, o tik šio straipsnio 2 daliai, kurioje nu-
statyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, ne visam Konstitucijos 109 straipsniui,
o tik šio straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami tei-
singumą, yra nepriklausomi, ir 3 daliai, kurioje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami
bylas, klauso tik įstatymo.
II
Dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos
11 d. redakcija) nuostatos „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas
priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ atitikties Konstitucijos 6 straips-
nio 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 110 straipsnio 2 daliai,
1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d.
redakcija) ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pra-
dėtai teisenai nutraukti.
Pareiškėjas abejoja, ar ši nuostata neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 2 da-
liai, kurioje nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija,
Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės
teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, Konstitucijos 109 straipsnio
1 daliai, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai,
Konstitucijos 110 straipsniui, kuriame nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo,
kuris prieštarauja Konstitucijai (1 dalis), ir kad tais atvejais, kai yra pagrindo many-
ti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje bylo-
je, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į
Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka
Konstituciją (2 dalis), konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pagal pareiškėjo prašymą sprendžiant, ar Konstitucinio Teismo įstatymo
69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostata „Ginčijamo teisės akto
panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ neprieš
tarauja Konstitucijai, būtina aptarti Konstitucijoje įtvirtintą konstitucinės justicijos –
konstitucinės teisminės kontrolės modelį, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų įgalio-
jimus užtikrinant, kad būtų paisoma iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos
ir nebūtų taikomi teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams.
3. Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straips-
nio 1 dalis).
3.1. Teismai – jurisdikcinės institucijos – vykdo teisminę valdžią, kuri, kaip ir
įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visavertė valstybės valdžia, viena iš
Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių. Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios
paskirtis ir konstitucinė kompetencija.
Nuo kitų valstybės valdžių teisminė valdžia skiriasi inter alia tuo, kad ji yra for-
muojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruo-
džio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada).
Teismai, kurie pagal Konstituciją vykdo teisminę valdžią Lietuvoje, yra priskir-
tini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinka-
muose įstatymuose) daugiau teismų sistemų.
3.2. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas
sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos
Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Be to, Konstitucijoje
(inter alia jos VIII skirsnyje „Konstitucinis Teismas“) yra nustatyti ir kiti Konstitu-
cinio Teismo įgaliojimai, įtvirtinta Konstitucinio Teismo sprendimų teisinė galia bei
padariniai, apibrėžta Konstitucinio Teismo formavimo tvarka, nustatyti Konstituci-
nio Teismo įgaliojimų vykdymo (veiklos) pagrindai ir garantijos, įtvirtintas Konsti-
tucinio Teismo teisėjų statusas ir kt.
Taigi Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę. Konstitucinis
Teismas – konstitucinės justicijos institucija. Pagal savo kompetenciją spręsdamas
dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams,
inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bei vykdydamas kitus savo konstitucinius įga-
liojimus, Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo
konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir kons-
titucinį teisėtumą.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą,
turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais,
negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, kad, atsižvelgiant į iš Konsti-
tucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Konstitucijos nuostata taip pat reiškia, jog
teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto, jis
taip pat negali taikyti tokio poįstatyminio teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui,
taip pat kad vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ele-
mentų – principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės
galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d.
nutarimai).
Todėl pabrėžtina, kad Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti vien
taikant lingvistinį metodą, pažodžiui, kaip esą pateikiančios išsamų, baigtinį teisės
aktų, kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Kons-
titucijai, tyrimas ir atitinkamų sprendimų priėmimas Konstitucijoje yra priskirtas
Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, sąrašą. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis aiškin-
tina paisant viso konstitucinio teisinio reguliavimo konteksto, atsižvelgiant inter alia
į konstitucinį valdžių padalijimo principą, į Konstitucijoje įtvirtintą Konstitucinio
Teismo paskirtį ir vietą teisminę valdžią (ir valstybės valdžią apskritai) vykdančių
valstybės institucijų sistemoje, į Konstitucijoje expressis verbis įtvirtintą konstitucinių
įstatymų (pagal Konstituciją turinčių aukštesnę teisinę galią už paprastuosius įsta-
tymus) institutą, į Konstitucijos nuostatas, pagal kurias įstatymai (jų nuostatos) ar
kiti teisės aktai gali būti priimami ir referendumu (Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis,
69 straipsnio 4 dalis, 71 straipsnio 3 ir 4 dalys), į Respublikos Prezidento konsti-
tucinę pareigą daryti visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų (Konstituci-
jos 77 straipsnio 2 dalis), į Vyriausybės konstitucinę pareigą vykdyti įstatymus, Seimo
nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos Prezidento dekretus (Konsti-
tucijos 94 straipsnio 2 punktas), į Konstitucijos viršenybės bei konstitucinį teisinės
valstybės principus, suponuojančius, be daugelio kitų dalykų, visų teisės aktų hierar-
chiją ir iš jos kylantį draudimą žemesnės galios teisės aktuose nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (be
abejo, pirmiausia pačioje Konstitucijoje), bei taikyti teisės aktus, prieštaraujančius
aukštesnės galios teisės aktams, taip pat galimybę minėtų reikalavimų neatitinkančius
teisės aktus (jų dalis) šalinti iš teisės sistemos, taigi atsižvelgiant į konstitucinės teis-
minės kontrolės, kaip konstitucinio instituto, paskirtį ir ją įtvirtinančių Konstitucijos
nuostatų kontekstinę prasmę. Šitaip viso konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste
aiškinant Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad pagal Konstituciją
Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo,
Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu pri-
imtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, inter alia (ir
pirmiausia) Konstitucijai, būtent: ar bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis) ne-
prieštarauja Konstitucijai, ar bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo
dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar bet kuris Seimo
poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įsta-
tymams ir įstatymams, Seimo statutui, ar bet kuris Respublikos Prezidento aktas (jo
dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar bet
kuris Vyriausybės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įsta-
tymams ir įstatymams.
Būtent šitokiu Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies aiškinimu grindžiamą Kons-
titucinio Teismo konstitucinių įgaliojimų sprendžiant dėl teisės aktų atitikties aukš-
tesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, sampratą įkūnija
Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurią nuo pat savo veiklos pradžios pagal Kons-
tituciją formavo Konstitucinis Teismas, inter alia tie Konstitucinio Teismo nutarimai,
kuriais pagal pareiškėjų (teismų, Vyriausybės, Seimo narių grupių ar Seimo in corpore)
prašymus buvo sprendžiama dėl tokios teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės ak-
tams, kuri nėra expressis verbis paminėta nei Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje, nei
kituose Konstitucijos VIII skirsnio „Konstitucinis Teismas“ straipsniuose (jų dalyse),
kaip antai: ar Seimo poįstatyminiai teisės aktai – Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte
nurodyti Seimo nutarimai dėl įstatymų įgyvendinimo neprieštarauja įstatymams; ar
įstatymai neprieštarauja konstituciniams įstatymams; ar Konstitucijai neprieštarau-
ja Seimo statutas, turintis įstatymo galią (Konstitucijos 76 straipsnis), tačiau galintis
reguliuoti ne bet kokius, o tik tam tikrus, Konstitucijoje nurodytus, santykius – nu-
statyti Seimo struktūrą ir darbo tvarką (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d.
nutarimas); ar Seimo poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja Seimo statutui. Jeigu
Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama pažodžiui, tokios konstitucinės
justicijos bylos, kuriose pareiškėjai (teismai, Vyriausybė, Seimo narių grupės ar Seimas
in corpore) abejojo ir pagal jų prašymus buvo sprendžiama, ar įstatymai neprieštarauja
konstituciniams įstatymams, ar Seimo poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja įstaty-
mams, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo statutas, taip pat ar Seimo poįstatyminiai
teisės aktai neprieštarauja Seimo statutui, būtų buvusios apskritai neįmanomos. Lygiai
taip pat būtų buvusios neįmanomos ir tokios konstitucinės justicijos bylos, kuriose
Konstitucinis Teismas, pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas dėl įstatymų atitikties
Konstitucijai, turėjo ex officio išsiaiškinti ir priimti sprendimą, ar Konstitucijai neprieš
tarauja konstituciniai įstatymai, kuriais, kaip buvo teigiama, buvo grindžiami ginčija-
mi įstatymai (jų dalys) ir (arba) kurie reguliavo tokius pat (arba artimus) santykius,
kaip ir ginčijami įstatymai (jų dalys). Jeigu Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis būtų
aiškinama pažodžiui, būtų neįmanoma tirti ir to, ar Konstitucijai, konstituciniams
įstatymams neprieštarauja referendumu priimti įstatymai (jų nuostatos) ar kiti teisės
aktai, ar Konstitucijai, kitiems aukštesnės galios aktams neprieštarauja tokie vienkarti-
nio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), išleisti Seimo, Respublikos
Prezidento arba Vyriausybės, kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu
jau buvo įvykdyti. Labai pasunkėtų ir legislatyvinės omisijos nustatymas.
Tad kitoks, pažodinis Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies aiškinimas reikštų,
kad Konstitucija esą toleruoja savo pačios nepaisymą, kai leidžiami tam tikri teisės
aktai (pavyzdžiui, konstituciniai įstatymai arba Seimo statutas), kad pagal Konstitu-
ciją esą galima nepaisyti konstitucinių įstatymų, kai leidžiami įstatymai, ir nepaisyti
įstatymų ir konstitucinių įstatymų, kai leidžiami tam tikri (pavyzdžiui, Seimo) po-
įstatyminiai teisės aktai, taip pat pagal Konstituciją esą galima nepaisyti Konstitucijos
tada, kai įstatymai (jų nuostatos) ar kiti teisės aktai yra priimami referendumu. Sei-
mo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės išleisti vienkartinio (ad hoc) taikymo
žemesnės galios teisės aktai (jų dalys) apskritai išvengtų jų atitikties aukštesnės galios
teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikros. Pažodinis (juolab siau
rinamasis) Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies aiškinimas būtų visiškai nepagrįs-
tas, nes paneigtų Konstitucijos viršenybės principą, konstitucinį teisinės valstybės
principą, iš Konstitucijos kylančią visų teisės aktų hierarchiją (suponuojančią inter
alia poįstatyminių teisės aktų atitiktį įstatymams), Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies
nuostatą, kad negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai,
Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija,
taip pat Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas savo teises gali
ginti remdamasis Konstitucija. Jeigu būtų vadovaujamasi tokiu vien pažodiniu Kons-
titucijos 102 straipsnio 1 dalies aiškinimu, būtų sudarytos prielaidos pažeisti ir kitas
Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konsti-
tucines teises. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucija, jeigu ji būtų aiški-
nama vien taikant lingvistinį metodą, pažodžiui, negalėtų būti Lietuvos aukščiausioji
teisė, nes būtų iš esmės sutapatinama su jos tekstine forma – būtų suabsoliutinama
Konstitucijos raidė ir ignoruojama Konstitucijos dvasia.
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymas (ar jo dalis) arba
kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar
jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio
Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tai-
gi Konstitucijoje yra įtvirtintas erga omnes konstitucinės kontrolės modelis.
Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo statusą
ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. Taigi pa-
gal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą visus su Konstitucinio Teismo statusu,
formavimu, įgaliojimų vykdymu (veikla) ir jo garantijomis, Konstitucinio Teismo
teisėjų statusu, taip pat su Konstitucinio Teismo sprendimų vykdymu susijusius san-
tykius reglamentuoti įstatymu. Be to, Konstitucijoje yra expressis verbis įtvirtintas to
įstatymo pavadinimas – tai Konstitucinio Teismo įstatymas. Kartu pažymėtina, kad
toks konstitucinis teisinis reguliavimas savaime nereiškia, jog tam tikri su minėtais
santykiais susiję santykiai apskritai negali būti reguliuojami ir kitais įstatymais.
3.3. Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos
teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų
ir apylinkių teismai. Šie Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti teismai sudaro
bendrosios kompetencijos teismų sistemą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio
13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
Tarp bendrosios kompetencijos teismų sistemos ir konstitucinės justicijos insti-
tucijos – Konstitucinio Teismo esama reikšmingų sąsajų, inter alia: bet kuris bendro-
sios kompetencijos teismas (jo teisėjas), kaip pareiškėjas, turi įgaliojimus Konstituci-
joje (106 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 110 straipsnio 2 dalis) nustatytu pagrindu inicijuoti
konstitucinės justicijos bylas Konstituciniame Teisme; visus bendrosios kompeten-
cijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų
ir apylinkių teismus – saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio
Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskun-
džiamumas; visi bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi Konstitucinio Teis-
mo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos.
Tačiau organizaciniu ir administraciniu atžvilgiais Konstitucijoje abi šios teismų
sistemos – Konstitucinis Teismas, vykdantis konstitucinę teisminę kontrolę, ir ben-
drosios kompetencijos teismų sistema – yra atskirtos.
Pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų sistemą, kaip institucijų si-
stemą, sudaro keturių grandžių teismai: pirmoji (žemiausioji) grandis – apylinkių
teismai, antroji grandis – apygardų teismai, trečioji grandis – Lietuvos apeliacinis
teismas, ketvirtoji (aukščiausioji) grandis – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Įstaty-
mų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi diskreciją sudaryti tiek apylinkių bei apy-
gardų teismų, kiek, jo manymu, yra reikalinga, ir nustatyti tokią jų kiekybinę sudėtį,
kokia, jo manymu, yra būtina, kad būtų tinkamai, laiku vykdomas teisingumas, taip
pat apibrėžti tokias atitinkamų apygardų bei apylinkių teismų veiklos teritorijų ribas,
kokios, jo manymu, yra būtinos, kad būtų tinkamai, laiku vykdomas teisingumas.
Konstitucijoje (inter alia Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje) ne tik yra nu-
statyta keturių grandžių bendrosios kompetencijos teismų sistema (kaip institucijų
sistema), bet ir yra įtvirtinti bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos,
kaip bylų teisminio nagrinėjimo procesinių pakopų sistemos, pagrindai. Iš Konsti-
tucijos kylanti bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema suponuoja tai,
kad bet kurį pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismo baigiamąjį aktą
turi būti galima nustatyta tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos ben-
drosios kompetencijos teismui. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų
instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas,
neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės
teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tad
bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas
aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų
faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias
dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad
kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje
ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Minėtas žemesnės instan-
cijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra
atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą
nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetenci-
jos teismų sistema conditio sine qua non.
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos
tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutari-
mai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d.
nutarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kom-
petencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prie-
laidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos
teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais
teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konsti-
tuciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat
(analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos
ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant
jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų
praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęsti-
numą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kom-
petencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi
savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instanci-
jos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų
bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendi-
mų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompeten-
cijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos
teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais

teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams,
inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, ben-
drosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios
kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama
ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra
neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos
koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir
naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai)
argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.
Bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų by-
lose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose by-
lose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių spren-
dimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios
kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai
suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų
(normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo
suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus)
ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos
kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip
pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitu-
cinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitu-
cinių principų nepaisymą.
Keturių grandžių bendrosios kompetencijos teismų sistemos nustatymas ir ben-
drosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų įtvirtinimas Konstitu-
cijoje savaime nereiškia, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas įstatymu
sukurti būtent keturias teismines instancijas (kaip bylų proceso pakopas, o ne kaip
institucines grandis), t. y. kad jis turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį
kiekvieną bylą būtų galima išnagrinėti apylinkės teisme, apygardos teisme, Lietuvos
apeliaciniame teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Priešingai, daugelyje de-
mokratinių teisinių valstybių yra susiklosčiusi ir nėra kvestionuojama tokia bendro-
sios kompetencijos teismų instancinės sistemos tradicija, kai šie teismai sudaro trijų
pakopų instancinę sistemą: toje sistemoje yra skiriamas bylų nagrinėjimas pirmosios
instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme (kai inter alia iš naujo tiriami ir ver-
tinami bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai) ir kasacinės instancijos teisme
(kai jokie bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai nėra iš naujo nustatinėjami, nes
tai jau yra padaręs apeliacinės instancijos teismas, bet yra iš naujo sprendžiami teisės
taikymo klausimai). Būtent tokia – trijų pakopų – bendrosios kompetencijos teismų
instancinė sistema įstatymais yra įtvirtinta ir Lietuvoje. Pažymėtina, kad įstatymų
leidėjas pagal Konstituciją turi diskreciją nustatyti (vadovaudamasis inter alia tikslin-
gumo sumetimais), kurios civilinės, baudžiamosios ar kitų kategorijų bylos turi būti
pirmąja instancija nagrinėjamos apylinkės, o kurios – apygardos teismuose; įstatymų

leidėjas taip pat turi tam tikrą diskreciją nustatyti (vadovaudamasis inter alia tik-
slingumo sumetimais), ar apeliacinis procesas turi vykti vien Lietuvos apeliaciniame
teisme, ar ir apygardos teismuose. Tačiau pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio
teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų ištrintas esmi-
nis skirtumas tarp bylų proceso pirmosios instancijos teisme, bylų proceso apelia-
cinės instancijos teisme ir (arba) bylų proceso kasacinės instancijos teisme, taip pat
nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų
paneigta Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, ir (arba)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė pri-
gimtis.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas dar 1994 m. gruodžio
22 d. nutarime yra suformavęs doktriną, jog Seimas pagal Konstituciją gali laisvai
pasirinkti, kokiais būdais tuometinė (t. y. iki Konstitucijos įsigaliojimo sukurta ir po
Konstitucijos įsigaliojimo dar kurį laiką funkcionavusi) teismų sistema turėjo būti
reformuota, kad atitiktų Konstitucijoje įtvirtintą keturių grandžių teismų sistemos
modelį, tačiau šie būdai neturi prieštarauti Konstitucijai. Tame Konstitucinio Teis-
mo nutarime pabrėžta, jog tuometinę (iki Konstitucijos įsigaliojimo sukurtą ir po
Konstitucijos įsigaliojimo dar kurį laiką funkcionavusią) teismų sistemą reformavus
taip, kad ji atitiktų Konstitucijoje įtvirtintą keturių grandžių teismų sistemos modelį,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tapo išimtinai kasacine instancija.
Minėta, kad vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios
kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi
ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika
atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų
kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai
būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavi-
mas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais
turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios
kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instanci-
jos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų by-
lose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priiman-
čius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės
instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir
Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nau-
ji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neiš-
vengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik de-
ramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas,
nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai,
kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo
ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstituci-
jos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina,
atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – ben-
drosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol
saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompeten-
ciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikala-
vimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuo-
seklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne
tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo
kilti abejonėms, ar atitinkami bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos
sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, bai-
giamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims, o
jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Kons-
titucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Konstitucinės teisingumo vykdymo ir bendrosios kompetencijos teismų siste-
mos sampratos suponuoja tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis regulia-
vimas, kad kiekvienas tam tikros instancijos bendrosios kompetencijos teismas pagal
įstatymus vykdytų būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos instancijos bendro-
sios kompetencijos teismams. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2006 m.
sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas įstaty-
mu turi nustatyti tokius visų instancijų bendrosios kompetencijos teismų įgaliojimus
(jurisdikciją), kurie būtų konstituciškai pagrįsti, taip pat kad konstitucinė teisingumo
vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikyda-
miesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo
jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų. Taigi kiekvienas tam tikros instan-
cijos bendrosios kompetencijos teismas privalo pagal įstatymus vykdyti būtent tas
funkcijas, kurios yra įstatymu priskirtos tos instancijos bendrosios kompetencijos
teismams.
Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompe-
tencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip hierarchinės, nes nė
vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu
arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instan-
cijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs
nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismams, o Lie-
tuvos apeliacinis teismas nėra pavaldus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės si-
stemos negalima interpretuoti ir kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios
kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors, kaip minėta, pagal Konstitu-
ciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus
atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendro-
sios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštes-

nės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis
į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti
jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti
sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar
rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų
teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama
tik teismams patiems sprendžiant bylas. Kitoks Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių
bendrosios kompetencijos teismų instancinę sistemą, aiškinimas, taip pat tuo kito-
kiu šių Konstitucijos nuostatų aiškinimu grindžiamas teisinis reguliavimas sudarytų
prielaidas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (ar jų teisė-
jams) prisiimti Konstitucijoje jiems nenumatytas funkcijas, Konstitucijoje nenustaty-
tus įgaliojimus, paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teismų nepriklausomumą, pažeistų
Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teisėjas ir teismai, vykdydami tei-
singumą, yra nepriklausomi, šio straipsnio 3 dalies nuostatą, kad teisėjai, nagrinėda-
mi bylas, klauso tik įstatymo. Pažymėtina ir tai, kad privalomų ar rekomendacinio
pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan., davimas
žemesnės instancijos teismams suvaržytų ir pačių tuos nurodymus duodančių aukš-
tesnės instancijos teismų galimybes nešališkai peržiūrėti, jeigu to prireiktų, atitinka-
mas bylas apeliacine arba kasacine tvarka.
Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismų sudarymą ir kompe-
tenciją nustato Teismų įstatymas. Taigi Konstitucija ne tik įpareigoja įstatymų leidėją
visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų stei-
gimą ir kompetenciją (taigi ir bendrosios kompetencijos teismų statusą, formavimą,
įgaliojimų vykdymą (veiklą) bei jo garantijas, šių teismų teisėjų statusą ir t. t.) nu-
statyti įstatymu, bet ir expressis verbis įtvirtina to įstatymo pavadinimą – tai Teismų
įstatymas. Kartu pažymėtina, kad toks konstitucinis teisinis reguliavimas savaime
nereiškia, jog tam tikri su minėtais santykiais susiję santykiai apskritai negali būti
reguliuojami ir kitais įstatymais. Bet pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu re-
guliuodamas minėtus santykius, turi paisyti Konstitucijos, inter alia joje įtvirtintų
bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų.
3.4. Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių, darbo,
šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai. Kar-
tu paminėtina, kad teismai su ypatingais įgaliojimais taikos metu Lietuvos Respubli-
koje negali būti steigiami (Konstitucijos 111 straipsnio 3 dalis).
Pažymėtina, kad reguliuodamas su specializuotų teismų steigimu ir veikla susi-
jusius santykius įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių
teismų instancinės sistemos pagrindus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip savo
2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teismų ins-
tancinė sistema yra įtvirtinta inter alia Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalyse (bet
ne tik šiose Konstitucijos nuostatose). Konstitucija, jeigu jos nuostatos aiškinamos
sistemiškai, suponuoja tai, kad instancinė sistema yra nustatyta ne tik bendrosios
kompetencijos teismams, bet ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems
specializuotiems teismams.
Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi plačią diskreciją spręsti (vado-
vaudamasis inter alia tikslingumo sumetimais), kokių kategorijų byloms nagrinėti
turi būti įsteigti specializuoti teismai, nustatyti kiekvienos kategorijos byloms nagri-
nėti skirtų specializuotų teismų sistemą, kiekybinę sudėtį ir santykius su bendrosios
kompetencijos teismais bei kitų kategorijų byloms nagrinėti skirtais specializuotais
teismais, inter alia tai, ar tam tikrų kategorijų byloms nagrinėti skirti specializuoti
teismai sudarys autonomišką, nuo bendrosios kompetencijos teismų ir kitų kategori-
jų byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų atribotą sistemą, ar bus su jomis (ar
viena iš jų) kaip nors susiję organizaciniu, procesiniu ar kokiu nors kitu atžvilgiu. Pa-
žymėtina, kad pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų
instancinė sistema, palyginti su bendrosios kompetencijos teismų instancine sistema,
gali turėti tam tikrų ypatumų.
Tačiau įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali sukurti tokios pagal Kons-
titucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemos ar (jeigu bylų,
kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena)
sistemų, kuri (kurios) iš esmės pakeistų Konstitucijoje imperatyviai nustatytą ben-
drosios kompetencijos teismų sistemą, perimtų daugumą bendrosios kompetencijos
teismų sistemos funkcijų.
Pabrėžtina, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos ky-
lantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo
imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį
įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui. Tai pasakytina
apie iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, susijusius inter alia: su galimybės teis-
mo baigiamąjį aktą nustatyta tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teis-
mui užtikrinimu; su vienodos teismų praktikos (grindžiamos maksima, kad tokios
pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat) formavimu ir iš to kylančiu
teismų sprendimų prognozuojamumu, taigi su teismų jurisprudencijos tęstinumu;
su teismų (inter alia aukščiausiosios instancijos) susaistymu esamais precedentais;
su teismų praktikos koregavimu ir naujų teismo precedentų kūrimu tik tada, kai tai
yra neišvengiamai, objektyviai būtina, ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai)
argumentuojant; su kiekvieno tam tikros instancijos teismo priederme pagal įstaty-
mus vykdyti būtent tas funkcijas, kurios yra priskirtos tos instancijos teismams, ir
neperžengti savo jurisdikcijos ribų, neviršyti kitų įgaliojimų; su žemesnės instancijos
teismų organizaciniu ir kitokiu nepavaldumu jokiam aukštesnės instancijos teismui
ir procesiniu savarankiškumu bei teismų praktikos formavimu teismams patiems
sprendžiant bylas, ir kt.
Pabrėžtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, steigdamas specializuotus teismus, taip
pat privalo nustatyti, kokia tvarka bus sprendžiama bylų teismingumo konkurencija
tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompetencijos teismų, taip pat (jeigu bylų,
kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena)
tarp vienos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų ir kitos kategori-
jos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų. Be to, įstatymų leidėjas turi nustatyti
tokį teisinį reguliavimą, kuris ne tik užtikrintų vienodos teismų praktikos formavimą
kurioje nors atskiroje tam tikros kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų
teismų sistemoje, bet ir neleistų atsirasti teismų praktikos nenuoseklumams, prieš
taringumams tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompetencijos teismų, taip pat
(jeigu bylų, kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų
ne viena) tarp vienos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų ir kitos
kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų. Išvengti teismų praktikos
nenuoseklumų, prieštaringumų tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompeten-
cijos teismų, taip pat (jeigu bylų, kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuo-
ti teismai, kategorijų būtų ne viena) tarp vienos kategorijos byloms nagrinėti skirtų
specializuotų teismų ir kitos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų
gali padėti inter alia toks teisinis reguliavimas (bylų teismingumo nustatymas), kai
tam tikrų kategorijų bylos gali būti nagrinėjamos tik aiškiai nurodytuose bendrosios
kompetencijos ar specializuotuose teismuose ir negali būti nagrinėjamos ir bendro-
sios kompetencijos, ir specializuotuose teismuose arba (jeigu bylų, kurioms nagrinėti
sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena) ir vienos kategorijos
byloms nagrinėti skirtuose specializuotuose teismuose, ir kitos kategorijos byloms
nagrinėti skirtuose specializuotuose teismuose.
4. Minėta, kad vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės prin-
cipo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis
aukštesnės galios teisės aktui.
Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo,
kuris prieštarauja Konstitucijai, o šio straipsnio 2 dalyje – jog tais atvejais, kai yra pa-
grindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas kon-
krečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir
kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisinis
aktas atitinka Konstituciją. Jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino teisės akto atitik-
ties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį
Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio
atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris
nebūtų teisingas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia ne dėl visų
žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės ga-
lios teisės aktams), o tik dėl to, ar, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nu-
tarime, aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne-
prieštarauja Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisti arba referendumu
priimti aktai (jų dalys).
Kita vertus, kaip savo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime yra konstatavęs Konstitu-
cinis Teismas, pagal Konstituciją yra negalimos tokios teisinės situacijos, kad nebūtų
įmanoma teisme patikrinti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja tie teisės aktai
(jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konsti-
tucinio Teismo jurisdikcijai, inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios
poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai.
Vykdydamas šį konstitucinį imperatyvą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi
pareigą įstatymu nustatyti, kuriuose (bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos
111 straipsnio 2 dalį įsteigtuose specializuotuose) teismuose ir kokia tvarka turi būti
tiriama ir sprendžiama, ar tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kon-
trolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (inter alia minis-
trų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savival-
dybių institucijų išleisti teisės aktai), neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Tačiau jeigu įstatymų leidėjas dėl kokių nors priežasčių nėra įvykdęs šios savo
konstitucinės pareigos (nors Konstitucija to ir netoleruoja), teismai pagal Konstituci-
jos 110 straipsnio 1 dalį vis tiek negali taikyti Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų.
Taigi jeigu toks teisinis reguliavimas, kad aiškiai, vadovaujantis inter alia principu
expressis unius est exclusio alterius, būtų nustatyta, kuriuose teismuose ir kokia tvarka
yra tiriama ir sprendžiama, ar minėti teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės
galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, įstatymu nėra nustatytas,
konstatuotina, kad: viena, bet kuris teismas, pagal Konstituciją (110 straipsnis), kaip
minėta, negalintis taikyti teisės akto, kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės
galios teisės aktui) abejoja, tačiau dėl kurio atitikties Konstitucijai negali kreiptis į
Konstitucinį Teismą, nes to teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės ga-
lios teisės aktui) kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdik-
cijai, turi iš Konstitucijos tiesiogiai kylančius įgaliojimus ad hoc pripažinti atitinkamą
teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) ir jo
netaikyti; antra, toks teisės akto ad hoc pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai
(kitam aukštesnės galios teisės aktui) – tai yra inter partes modelio konstitucinė kon-
trolė, kurią Konstitucija nustato tik jei yra minėtos išimtinės aplinkybės, būtent jei-
gu įstatymų leidėjas dėl kokių nors priežasčių nėra įvykdęs šios savo konstitucinės
pareigos įstatymu aiškiai nustatyti, kuriuose teismuose ir kokia tvarka yra tiriama ir
sprendžiama, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitu-
cijai, neprieštarauja tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė
Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai.
Šiame kontekste ypač pažymėtina, kad kelerius metus po Konstitucijos įsigalio-
jimo toks teisinis reguliavimas kaip tik ir nebuvo nustatytas. Pagal tuo metu galio-
jusius įstatymus bendrosios kompetencijos teismas, nustatęs, kad teisės aktas, kurio
atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo
jurisdikcijai, prieštarauja įstatymams, priimdamas sprendimą byloje neturėjo tokiu
teisės aktu vadovautis. Tai savo 1997 m. gruodžio 18 d. nutarime yra konstatavęs ir
Konstitucinis Teismas. Kartu teigtina, kad tuo metu Lietuvos teisės sistemoje buvo
susidariusi teisinio reguliavimo spraga, kuri neleido iš teisės sistemos pašalinti visų
teisės aktų (jų dalių), kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruoja su nu-
statytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijoje, ir
deramai įgyvendinti konstitucinės teisminės kontrolės, kaip konstitucinio instituto,
paskirties bei teikiamų galimybių – teisme (vadinasi, vadovaujantis tokiais tinkamo
teisinio proceso principais kaip teisė būti išklausytam teisme, rungimasis, šalių ly-
gybė teismui, inter alia procesinis lygiateisiškumas, viešumas ir kt.) spręsti dėl kitų
teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės
išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios
teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai.
Minėta teisės spraga buvo likviduota Seimui 1999 m. sausio 14 d. priėmus Lie-
tuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymą (įsigaliojusį 1999 m.
vasario 3 d.), kuriuo „skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo
subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo (t. y. pareigų ne-
vykdymo) nagrinėti“ (1 straipsnio 1 dalis) buvo įsteigti specializuoti administraci-
niai teismai, turėję būti sudaryti iki 1999 m. gegužės 1 d., o veikti turėję pradėti nuo
1999 m. gegužės 1 d. (6 straipsnis), taip pat Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymą (įsigaliojusį 1999 m. gegužės 1 d.), pagal kurio 6 straipsnio
2 dalies 4 punktą apygardos administracinis teismas turėjo įgaliojimus kaip pirmo-
sios instancijos teismas nagrinėti bylas pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl
inter alia „vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių <...>
Konstitucijai ir įstatymams“, o pagal 30 straipsnį tais atvejais, kai bendrosios kompe-
tencijos ar specializuotam teismui kildavo abejonių, ar viešojo administravimo sub-
jekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) neprieštarauja įstatymui
ar Vyriausybės norminiam aktui, šis teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir
nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas aktas
(ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą; gavęs įsiteisėjusį admi-
nistracinio teismo sprendimą, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas
turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą. Nors vėliau administracinių teismų sistema buvo
pertvarkoma, o jų įgaliojimai koreguojami, įstatymuose liko įtvirtinta bendra nuo-
stata, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos
Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių)
atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra
priskirta administracinių teismų jurisdikcijai. Šiame kontekste paminėtina, kad ši
bendra nuostata yra įtvirtinta inter alia šiuo metu galiojančiuose Administracinių
bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), pagal
kurios 3 punktą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra inter alia „vieninte-
lė ir galutinė instancija byloms dėl norminių aktų, kuriuos priėmė centriniai valsty-
binio administravimo subjektai, teisėtumo“, ir 112 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d.
redakcija), pagal kurį „bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę
sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašyda-

mas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų
būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą“
(1 dalis), o „gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą dėl norminio akto,
bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas atnaujina sustabdytos individua-
lios bylos nagrinėjimą“. Panašios nuostatos yra įtvirtintos ir kituose įstatymuose, inter
alia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio (2003 m. balandžio
8 d. redakcija) 4 dalyje, kurioje nustatyta: „Nustatęs, kad teisės norminis aktas ar jo
dalis, kurio atitikimo Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio
Teismo kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam ak-
tui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Bendrosios
kompetencijos teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis
į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis ak-
tas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Gavęs įsiteisėjusį
administracinio teismo sprendimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Norminis
administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taiko-
mas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo
sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.“
Konstatuotina, kad šiuo metu Administracinių bylų teisenos ir kitais įstatymais
yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų iš-
leistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų
referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter
alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai.
Jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai
(kitam aukštesnės galios teisės aktui), toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją
ir įstatymus turi erga omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo
praktikai.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo
112 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) formuluotė „bendrosios kom-
petencijos ar specializuotas teismas turi teisę <...> nutartimi kreiptis į administracinį
teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo da-
lis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės
norminį aktą“, taip pat Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio (2003 m. balandžio
8 d. redakcija) 4 dalies formuluotės „nustatęs, kad teisės norminis aktas ar jo dalis,
kurio atitikimo Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teis-
mo kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui“ ir
„bendrosios kompetencijos teismas turi teisę <...> nutartimi kreiptis į administracinį
teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka
įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą“ teisės požiūriu nėra nepriekaištingos ir
yra taisytinos, nes, kaip savo 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs Konstitu-
cinis Teismas, valstybės pareigūnų, inter alia teisėjų, įgaliojimai teisės aktuose negali
būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra,
t. y. tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai
ir pareigos, kurias valstybės pareigūnai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu
yra įstatymuose nustatytos sąlygos. Cituotų Administracinių bylų teisenos įstatymo
112 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ir Civilinio proceso kodekso
3 straipsnio (2003 m. balandžio 8 d. redakcija) 4 dalies formuluočių teisinis ydingu-
mas tampa dar akivaizdesnis, kai jos aiškinamos Administracinių bylų teisenos įstaty-
mo 20 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 3 punkto (pagal kurį Lie-
tuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms
dėl norminių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai,
teisėtumo) kontekste.
5. Paminėtina ir tai, kad tyrimas, ar kitų teisėkūros subjektų išleisti (taigi ne Sei-
mo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisti ir ne priimti referendumu) teisės
aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiau-
sia) Konstitucijai, ir atitinkamų sprendimų priėmimas visuomet suponuoja būtinumą
bylą sprendžiančiam administraciniam teismui išsiaiškinti, ar tie aukštesnės galios
teisės aktai (jų dalys) patys neprieštarauja kuriems nors kitiems dar aukštesnės galios
teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir, jeigu kyla abejonių, imtis
Konstitucijoje ir įstatymuose numatytų priemonių joms pašalinti, aišku, neįsiterpiant
į Konstituciniam Teismui priskirtus įgaliojimus. To nepadarius, būtų rizikuojama
priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas, t. y. pritaikyti tam tikrą teisės aktą (jo
dalį), grindžiamą tokiu aukštesnės galios teisės aktu, kuris, jeigu atitinkamas tyrimas
būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios
teisės aktui ar net Konstitucijai, arba netaikyti tam tikro teisės akto (jo dalies), admi-
nistracinio teismo pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, nors tas
aukštesnės galios teisės aktas, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti
pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitu-
cijai. Jeigu taip įvyktų, galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtin-
tas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konstitucines teises.
Šiuo atžvilgiu įstatymais (inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymu) ad-
ministracinių teismų jurisdikcijai priskirtas kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi
ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendu-
mu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, išskyrus pačią
Konstituciją, tyrimas, jeigu administracinis teismas suabejoja to Seimo, Respublikos
Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto aukštesnės galios teisės
akto (jo dalies) atitiktimi dar aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai, suponuoja atitinkamos konstitucinės justicijos bylos inicijavimą Kons-
tituciniame Teisme, taigi ir administracinių teismų pareigą tokiais atvejais kreiptis į
Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu.
6. Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali
ginti remdamasis Konstitucija, o 30 straipsnio 1 dalyje – kad asmuo, kurio konstitu-
cinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas
savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs: Konstitucija asmeniui garantuoja teisę
turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus
iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiek-
vienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, – teisės kreiptis į teismą
įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos;
asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo tei-
sinio statuso; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai
teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Kons-
titucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek
nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs
ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios
kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pir-
mosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštes-
nės instancijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalį ir 30 straipsnio 1 dalį aiškinant Konstitucijos
109 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio, taip pat konstitucinio teisinės valstybės princi-
po kontekste pažymėtina, kad kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Kons-
titucija bei asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į
teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įsta-
tymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties
Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstituci-
nio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriau-
sybės akto ar kurio nors referendumu priimto akto (jų dalių), atitiktimi Konstitucijai
(kitam aukštesnės galios teisės aktui)), turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios
kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą
ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar
Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja
aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai.
Tai mutatis mutandis taikytina ir toms teisinėms situacijoms, kai kuri nors teismo
nagrinėjamos bylos šalis suabejoja teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje
byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas
nėra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (tą teisės aktą išleido ne Seimas, ne
Respublikos Prezidentas ir ne Vyriausybė ir jis nebuvo priimtas referendumu), – su-
abejojusioji šalis pagal Konstituciją ir įstatymus (inter alia Administracinių bylų tei-
senos įstatymą) turi teisę kreiptis į atitinkamą administracinį teismą dėl tokio teisės
akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).
Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo: konstituciniai
imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip
pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai,

kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais
(motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; iš konstitucinio teisinės valstybės
principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad baigiamajame
teismo akte negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikš-
mės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti
aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims.
Minėti reikalavimai dėl teismų sprendimų argumentavimo taikytini ir bendro-
sios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų
teismų sprendimams kreiptis arba (nors to prašo kuri nors teismo nagrinėjamos by-
los šalis) nesikreipti į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje
taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu
priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia
(ir pirmiausia) Konstitucijai.
Šie reikalavimai taikytini ir teismų sprendimams kreiptis arba (nors prašoma)
nesikreipti į atitinkamą administracinį teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar atitin-
kamoje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis), kurio atitikties aukštesnės galios teisės
aktams inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) patikra yra priskirta ne Konstitucinio
Teismo, bet administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja Konstitucijai (kitam
aukštesnės galios teisės aktui).
7. Pažymėtina, kad teismų (ir bendrosios kompetencijos, ir specializuotų) krei-
pimųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Pre-
zidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) ne-
prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir
kitų Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų kreipimųsi palyginimas rodo,
jog teismų kreipimaisi yra ypatingi, be kita ko todėl, kad teismai, suabejoję Seimo,
Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto
(jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitu-
cijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją bendrosios kompeten-
cijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas
į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar Konstitucijai
neprieštarauja ne bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis), bet tik tas, kuris
turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai ir
konstituciniams įstatymams neprieštarauja ne bet kuris įstatymas (jo dalis), taip
pat Seimo statutas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teis-
mo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstaty-
mams, Seimo statutui neprieštarauja ne bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas
(jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje
byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja
ne bet kuris Respublikos Prezidento aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti
taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstitu-

ciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet kuris Vyriausybės aktas
(jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje
byloje.
Toks reikalavimas taikytinas ir teismų sprendimams kreiptis į atitinkamą ad-
ministracinį teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar byloje taikytinas teisės aktas (jo
dalis), kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Kons-
titucijai) patikra yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja
Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).
8. Pažymėtina, kad Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuris nors teis-
mas, turintis nagrinėjamoje byloje taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties
aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį
Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), nei (jeigu jis
pats abejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia
(ir pirmiausia) Konstitucijai) sustabdo atitinkamos bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į
Konstitucinį Teismą, kad tos abejonės būtų pašalintos, nei (jeigu jis pats neabejoja to
teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai) taiko šį teisės aktą (jo dalį), bet, turėdamas informacijos, kad dėl to
teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiau-
sia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyz-
džiui, kitas teismas), sustabdo bylos nagrinėjimą ir nesprendžia bylos iš esmės tol,
kol Konstitucinis Teismas išnagrinėja atitinkamą konstitucinės justicijos bylą pagal
to kito pareiškėjo prašymą.
9. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad teismų kreipimųsi į
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar
Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja
aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir kitų Konstitu-
cijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų kreipimųsi palyginimas rodo, jog teismų krei-
pimaisi yra ypatingi, be kita ko todėl, kad teismai, suabejoję atitinkamo teisės akto (jo
dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai,
ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Ypač pabrėžtina, kad pareiškėjui – nagrinėjančiam bylą teismui kreipusis į Kons-
titucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respub-
likos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo
dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitu-
cijai, o Konstituciniam Teismui neišsprendus to klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos
nagrinėjančiam bylą teismui kilusios abejonės, ar atitinkamas įstatymas ar kitas teisės
aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai, ir, pritaikius tą įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), galėtų būti pažeistos
Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens kons-
titucinės teisės.
Tai pasakytina ir apie tokias teisines situacijas, kai ginčijamas įstatymas ar kitas
teisės aktas (jo dalis), kuris turi būti taikomas Konstituciniam Teismui prašymą pa-
teikusio teismo nagrinėjamoje byloje, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nag-
rinėjimo (numatomo nagrinėjimo) metu nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu
galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs: jeigu Konstituci-
nis Teismas to įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės
aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, klausimo neišspręstų iš esmės, nebūtų
pašalintos nagrinėjančiam bylą teismui kilusios abejonės, ar tas įstatymas ar kitas tei-
sės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiau-
sia) Konstitucijai, ir, pritaikius tą atitinkamo teismo sprendimo priėmimo metu jau
negaliojantį įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), galėtų būti pažeistos Konstitucijoje
įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės.
Tad kiekvienu atveju, kai Konstitucinis Teismas, gavęs bendrosios kompeten-
cijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teismo pra-
šymą ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba
referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės
aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teis-
mo įstatymą atsisako nagrinėti prašymą (taigi nesiima spręsti atitinkamo klausimo iš
esmės), turi būti priimtas motyvuotas, racionaliai argumentuotas sprendimas.
Tokio motyvuoto sprendimo, kuriuo Konstitucinis Teismas atsisako nagrinė-
ti prašymą, priėmimas yra numatytas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straips-
nyje. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nė vienas iš Konstitucinio Teismo įstatymo
69 straipsnio 1 dalyje numatytų atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindų
(prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį
Teismą (1 punktas); prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teis-
mui (2 punktas); prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta
Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo
nutarimas (3 punktas); Konstitucinis Teismas yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties
dalyko (4 punktas); prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais (5 punktas)) negali
būti aiškinamas kaip sudarantis teisines prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam
teismui taikyti tokį įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai
(kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja.
Pažymėtina, kad nurodyti iš Konstitucijos kylantys reikalavimai, susiję su nebe-
galiojančių teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiau-
sia) Konstitucijai, tyrimu, taip pat su motyvuotu, racionaliai argumentuotu atsisaky-
mu pagal pareiškėjų prašymus tirti ginčijamų teisės aktų (jų dalių) atitiktį aukštesnės
galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra taikytini ir atitinka-
miems administracinių teismų sprendimams.
10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Kons-
titucija apskritai nedraudžia Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kad jeigu ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripa-
žintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibai-
gęs, Konstitucinis Teismas galėtų, atsižvelgęs į visas turinčias reikšmės aplinkybes,
atsisakyti pagal pareiškėjų (kaip minėta, jie nurodyti Konstitucijos 106 straipsnyje)
prašymą tirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas
arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios tei-
sės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, o jeigu atitinkamas prašymas buvo
priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta reng-
ti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo
posėdyje – nutraukti pradėtą teiseną (bylą).
Tačiau pabrėžtina, jog pagal Konstituciją (inter alia Konstitucijos 110 straipsnio
1 dalį, pagal kurią teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai, ir šio
straipsnio 2 dalį, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar
kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, prieštarauja Konstitucijai, tei-
sėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas
spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją) negalima nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, kad Konstituciniame Teisme gavus būtent teismo (kuris,
kaip minėta, nuo kitų Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų skiriasi, be
kita ko, dar ir tuo, kad teismas, suabejojęs atitinkamoje byloje taikytino Seimo, Res-
publikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo
dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai,
ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą) prašymą ištirti ir spręsti, ar
Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas
teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pir-
miausia) Konstitucijai, ir Konstituciniam Teismui šio klausimo nesiėmus spręsti iš
esmės (atsisakius nagrinėti prašymą) būtent dėl to, kad ginčijamas teisės aktas (jo
dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas)
arba jo galiojimas yra pasibaigęs, būtų sudarytos prielaidos atitinkamą bylą nagrinė-
jančiam teismui taikyti įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitu-
cijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja; jei teismas taikytų tokį
įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį) galėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos
ginamos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės. Todėl konsta-
tuotina, kad bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus,
bet (jeigu jam kilo abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu
spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu
(ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą interesą gauti atitinkamą
Konstitucinio Teismo atsakymą, kad toks atsakymas bus gautas; kitoks atitinkamų
Konstitucijos nuostatų aiškinimas galėtų sudaryti prielaidas atitinkamą bylą nagrinė-
jančiam teismui taikyti įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitu-
cijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja. Vadinasi, Konstitucija
draudžia Konstitucinio Teismo įstatyme (ar kuriame nors kitame įstatyme) nustatyti
tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ginčijamas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vy-
riausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis
yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra
pasibaigęs, tačiau turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, Konstitucinis
Teismas galėtų būtent dėl to, kad tas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pri-
pažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasi-
baigęs, atsisakyti pagal pareiškėjo prašymą tirti ir spręsti, ar tas Seimo, Respublikos
Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis)
neprieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), o jeigu atitinkamas
prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo
pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstituci-
nio Teismo posėdyje – nutraukti pradėtą teiseną (bylą).
Nurodyti iš Konstitucijos kylantys reikalavimai taikytini ir toms teisinėms situa-
cijoms, kai prašymas ištirti teisės akto (išleisto ne Seimo, Respublikos Prezidento ar
Vyriausybės ir priimto ne referendumu) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia
(ir pirmiausia) Konstitucijai, yra pateiktas atitinkamam administraciniam teismui.
11. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį
(1996 m. liepos 11 d. redakcija) ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas
priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti, taip pat, kad tokia (pareiškėjo ginčija-
ma) nuostata buvo įtvirtinta ir pirminės redakcijos (1993 m. vasario 3 d.) Konstituci-
nio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje.
Pagal pareiškėjo prašymą sprendžiant, ar ginčijama Konstitucinio Teismo įsta-
tymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostata neprieštarau-
ja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs
Konstitucinis Teismas, šios dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) formuluotė „yra
pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio
Teismo įgaliojimus tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet
kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos
aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai
ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta,
taip pat kad pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą
nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo atitik-
ties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar
Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi
pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas
arba kitas teisės aktas galioja, ar ne. Jeigu į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir
spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu
(ir pirmiausia) Konstitucijai, kreipiasi teismas, Konstitucinis Teismas neprivalo nu-
traukti teisenos ir tais atvejais, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikin-
tas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas.
12. Pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Kons-
titucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio
29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai,
2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialią
konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos
nuostatos – normos bei principai. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia
atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitu-
cinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos,
esmė (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m.
kovo 14 d. nutarimai). Oficialioje konstitucinėje doktrinoje taip pat gali būti expressis
verbis nurodoma, koks Konstitucijos nuostatų aiškinimas yra negalimas.
12.1. Kiekvienas Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas (sudaro vieną vi-
sumą), jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios (Konstitucinio Teismo
2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2004 m. vasario
11 d., 2004 m. vasario 13 d. sprendimai, 2005 m. sausio 19 d. nutarimas, 2005 m.
vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo nutarimo
nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais
(Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario
13 d., 2005 m. vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai). Leidžiant naujus, kei-
čiant, papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, juos leidžiančias valstybės
institucijas saisto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėsty-
ta Konstitucijos nuostatų samprata, kiti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo
2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. spren-
dimas). Pažymėtina ir tai, kad teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (parei-
gūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konsti-
tucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose
bei sprendimuose; taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose
yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turi-
niu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant
nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m.
rugsėjo 20 d. sprendimas).
Subjektai, kuriantys teisę, aiškinasi (neretai ir aiškina) aukštesnę teisę, taigi ir
Konstituciją; subjektai, taikantys teisę, inter alia Konstituciją, taip pat negali jos nesi-
aiškinti (neretai ir neaiškinti). Konstitucijos taikymas neatsiejamas nuo jos nuostatų
turinio išsiaiškinimo, o neretai ir nuo aiškinimo. Būtent Konstitucijos nuostatų turi-
nio išsiaiškinimas ir aiškinimas yra būtina prielaida, kad būtų galima inicijuoti ati-
tinkamų teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijai patikrą Konstituciniame Teisme
arba kitame teisme, kurio jurisdikcijai tai priskirta. Šiame kontekste pabrėžtina, kad,
kaip savo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, visi
teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant ir teismus, taikydami Konstituciją pri-
valo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuosta-
tų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų
pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi
tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos
prielaidos nesuderinamumams teisės sistemoje atsirasti.
Pažymėtina, kad teismai, pagal Konstituciją ir įstatymus turintys įgaliojimus tirti
teisės aktų (jų dalių), kurių atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės ak-
tams) tyrimas nėra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, atitiktį Konstitucijai
(kitiems aukštesnės galios teisės aktams) ir priimti atitinkamus sprendimus, atitin-
kamose bylose tirdami tų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai negali neaiškinti
Konstitucijos. Minėta, kad pagal Administracinių bylų teisenos ir kitus įstatymus dėl
kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausy-
bės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių), inter alia dėl ministrų iš-
leistų teisės aktų, kitų žemesnės galios poįstatyminių teisės aktų, taip pat savivaldybių
institucijų išleistų teisės aktų, atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir
pirmiausia) Konstitucijai, sprendžia pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigti
specializuoti teismai – administraciniai teismai. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsė-
jo 20 d. sprendime yra konstatavęs, kad įgyvendindami savo atitinkamus įgaliojimus
administraciniai teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo aktuose (nutarimuose, iš-
vadose, sprendimuose) suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos.
12.2. Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai Konstitucinis
Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitu-
cijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos
tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus (Konstitucinio
Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m.
kovo 14 d. nutarimai).
Konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuojamos oficialios konstitucinės dok-
trinos raidai (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje, kai dėl daugelio Konsti-
tucijos nuostatų jokia oficiali konstitucinė doktrina apskritai dar nėra suformuota)
būdinga tai, kad oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio re-
guliavimo (atitinkamų Konstitucijos nuostatų aiškinimo) klausimu yra formuojama
ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus tos doktrinos elementus (fragmentus), at-
skleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo
aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuo-
se naujose konstitucinės justicijos bylose.
Tad pabrėžtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiek-
vienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas yra ne vien-
kartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Šis procesas yra nenutraukiamas
ir niekuomet nebūna visiškai baigtas, nes – kadangi pati Konstitucijos, kaip aukščiau-
sios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Kons-
titucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų (Konstitucinio Teismo
2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), – aiškinant Konstitucijos
normas bei principus, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintus Konstitucijos tekste

ir sudarančius darnią sistemą, niekuomet neišnyksta galimybė – jeigu tai būtina dėl
nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos – formuluoti tokias oficialias kons-
titucines doktrinines nuostatas (t. y. atskleisti tokius konstitucinio teisinio reguliavi-
mo aspektus), kurios dar nebuvo suformuluotos ankstesnėse konstitucinės justicijos
bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose. Konstituciniam Teismui pagal pa-
reiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose
Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu
atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klau-
simu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Taigi formuluojant vis naujas oficialias
konstitucines doktrinines nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausio-
sios teisės akte – įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė.
12.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad oficiali konstitu-
cinė doktrina (ir kaip visuma, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavi-
mo klausimu) yra formuojama laipsniškai ir nuosekliai, ankstesniuose Konstitucinio
Teismo aktuose atskleistus tos doktrinos elementus (fragmentus) papildant kitais, at-
skleidžiamais naujuose Konstitucinio Teismo aktuose.
Dėl to apskritai nėra neįmanoma, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje
tam tikru metu (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje) būtų ir tokių oficialių
konstitucinių doktrininių nuostatų (doktrinos fragmentų arba užuomazgų), kurios
sugretintos, bet vertinamos atsietos nuo viso oficialaus konstitucinio doktrininio
konteksto (ypač jeigu atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu nėra
suformuotos išsamesnės, platesnės oficialios konstitucinės doktrinos) ir (arba) ben-
drųjų teisės principų gali būti traktuojamos kaip konkuruojančios. Jeigu Konstitucijos
tekstas nepakinta, lieka stabilus (t. y. jeigu nėra padaromos atitinkamos Konstituci-
jos pataisos), minėta tikra ar tariama šių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų
konkurencija yra pašalinama toliau aiškinant (inter alia sistemiškai) ir plėtojant (nau-
jose konstitucinės justicijos bylose) Konstitucijos nuostatų sampratą, šių nuostatų pa-
grindu jau suformuluotas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas.
Konstitucijos nuostatų sampratos, šių nuostatų pagrindu suformuluotų oficialių
konstitucinių doktrininių nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas naujose kons-
titucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose tam tikromis
aplinkybėmis gali suponuoti ne tik naujų, toms konstitucinės justicijos byloms tirti
būtinų konstitucinio teisinio reguliavimo aspektų atskleidimą ir ankstesnėse konsti-
tucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konsti-
tucijos nuostatų sampratos papildymą naujais elementais (fragmentais), bet ir anks-
čiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimą, kai
oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama.
Pažymėtina, jog konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Kons-
tituciją turi tik Konstitucinis Teismas, taip pat su tuo susijęs reikalavimas, kad visi
teisę kuriantys ir taikantys subjektai (neišskiriant nė teismų) taikydami Konstituciją
paisytų oficialios konstitucinės doktrinos ir neaiškintų Konstitucijos nuostatų kitaip,

nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, suponuoja tai, kad toks Konsti-
tucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpre-
tavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitu-
cinio Teismo kompetencija.
12.4. Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas taip, kad ofi-
ciali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais atvejais,
kai yra padaromos Konstitucijos pataisos.
Įsigaliojus Konstitucijos pataisai, kuria yra pakeičiama (arba panaikinama) kuri
nors iš tų Konstitucijos nuostatų, kurių pagrindu (t. y. kurias aiškinant) buvo su-
formuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina (atitinkamu konstitucinio teisi-
nio reguliavimo klausimu), Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi išimtinius
įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu)
ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuota oficia-
lia konstitucine doktrina, ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu) (Konstitucinio
Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m.
kovo 14 d. nutarimai).
Kaip minėta, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro dar-
nią sistemą. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra
konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija neleidžia jos aiškinti taip, kad būtų
iškreipta arba paneigta kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konsti-
tucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė, taigi ir iškreipta viso konstitucinio
teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Atsižvelgiant
į tai konstatuotina, kad oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti
taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali būti būtina ir tada, kai
yra padaroma tokia Konstitucijos pataisa (pakeičiama arba panaikinama tam tikra
Konstitucijos nuostata arba Konstitucijoje įtvirtinama nauja nuostata), kuria yra iš
esmės pakoreguojamas visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys, nors
būtent ta Konstitucijos nuostata, kurios pagrindu (t. y. kurią aiškinant) tam tikru
konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu buvo suformuota ankstesnė oficiali kons-
titucinė doktrina, formaliai ir nėra pakeičiama. Tokiais atvejais išimtinius įgaliojimus
konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesne
oficialia konstitucine doktrina (ir kaip visuma, ir kiekvienu atskiru konstitucinio tei-
sinio reguliavimo klausimu), ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu), taip pat turi
Konstitucinis Teismas.
12.5. Pabrėžtina, kad tada, kai nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam
tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterpretuoti taip, kad
oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, tai daryti galima tik jeigu iš Konsti-
tucijos kyla būtinumas nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują. Konstitucinis
Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo pa-
ties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina.
Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja juris-

prudencijos tęstinumą, taip pat kad naujų teismo precedentų kūrimas bei teismo pre-
cedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti racionaliai teisiškai nemotyvuoti
valiniai aktai. Kaip bendrosios kompetencijos teismai, inter alia Lietuvos Aukščiausia-
sis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti
atitinkamos jurisprudencijos tęstinumą (inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos
teismų praktika būtų koreguojama (nuo teismus ligi tol saisčiusių precedentų būtų
nukrypstama ir nauji precedentai būtų kuriami) tik tada, kai tai yra neišvengiamai,
objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tai, kad toks ben-
drosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi
tol saisčiusių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais būtų deramai
(aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas (pirmiausia pačių atitinkamų bendrosios
kompetencijos teismų sprendimuose)), kaip analogišką priedermę turi pagal Konsti-
tucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemų aukščiausiųjų instan-
cijų teismai (administracinių teismų sistemoje – Vyriausiasis administracinis teismas),
taip ir Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinu-
mą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remda-
masis savo jau suformuota oficialia konstitucine doktrina bei precedentais.
Tad nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus kons-
titucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti ku-
riami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai
pagrindžiama ir pateisinama. Lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus
pagrindžiančios oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos negali būti reinter-
pretuojamos taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra
neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Jo-
kio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktri-
nos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Antai oficialios
konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti vien Konstitucinio Teismo sudėties
pasikeitimas.
Pabrėžtina, kad minėtą būtinumą tam tikras oficialias konstitucines doktrinines
nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota,
gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinumas didinti galimybes įgyvendinti asmenų
prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinumas labiau apginti, apsaugo-
ti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti
Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstituci-
ja, būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuoja-
mas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prie-
štaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės
sistemos.
Pabrėžtina ir tai, kad oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpre-
tuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konsti-
tuciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sis-
tema, paneigiamas jų suderinamumas, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės
sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios
sistemos samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių
garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis.
Ypač pabrėžtina, kad kiekvienas tokio oficialios konstitucinės doktrinos reinter-
pretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti de-
ramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo
akte.
13. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, kaip aukščiausioji tei-
sė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo
14 d. nutarimai). Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis
(inter alia – ir pirmiausia – su Konstitucijos ypatinga, aukščiausia teisine galia) kons-
titucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordi-
narinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o
Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų. Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė ver-
tybė. Konstitucija neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Tai laiduoja inter
alia sudėtingesnė, sunkesnė, palyginti su konstituciniais ir paprastaisiais įstatymais,
Konstitucijos pataisų darymo tvarka (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutari-
mas), ypač tai, kad kai kurių Konstitucijos nuostatų (1 straipsnio, I skirsnio „Lietuvos
valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“) keitimui yra nustatyti ypatingi pro-
cesiniai reikalavimai. Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės
tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje deklaruotų lietu-
vių tautos siekių, kuriais grindžiama pati Konstitucija, įgyvendinimą.
Viena iš sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos, kaip teisinės realybės, stabilumą,
yra jos teksto stabilumas. Minėta, kad Konstitucijos prigimtis, konstitucingumo idėja
suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravi-
mų. Tad Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas, pavyzdžiui, vien pasikeitus
terminijai, inter alia teisinei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Konstitucijos, kaip itin stabilaus teisės akto, prasmė taip pat būtų ignoruojama, jeigu
intervencija į jos tekstą būtų daroma kiekvienąkart, kai pasikeičia kurie nors teisiškai
reguliuotini visuomeniniai santykiai (pavyzdžiui, kai tam tikrų veiklos rūšių techno-
loginės galimybės išsiplečia taip, kaip galbūt ir nebuvo įmanoma numatyti tuo metu,
kai Konstitucijos tekstas buvo kuriamas).
Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos tolesnis
aiškinimas ir plėtojimas, inter alia oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų rein-
terpretavimas, taip pat ir toks, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama,
naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose lei-
džia atskleisti giluminį Konstitucijos potencialą nekeičiant jos teksto ir šiuo atžvilgiu
pritaikyti Konstituciją prie socialinio gyvenimo pokyčių, nuolat kintančių visuome-
nės ir valstybės gyvenimo sąlygų, užtikrinti Konstitucijos, kaip visuomenės ir vals-
tybės gyvenimo teisinio pagrindo, gyvybingumą. Oficialios konstitucinės doktrinos

formavimas ir plėtojimas – konstitucinės justicijos funkcija. Naujose konstitucinės
justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose toliau aiškinant ir plėto-
jant, inter alia reinterpretuojant, oficialias konstitucines doktrinines nuostatas, taip
pat ir taip, kad oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra skatinama ne-
daryti intervencijos į Konstitucijos tekstą tada, kai tokia intervencija nėra teisiškai
būtina. Šitaip yra prisidedama prie Konstitucijos teksto, kartu ir konstitucinės san
tvarkos, stabilumo užtikrinimo.
14. Oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, taip pat ir
toks, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, reiškia inter alia tai, kad
ateityje konstitucinės justicijos bylos Konstituciniame Teisme turės būti nagrinėja-
mos ir atitinkami sprendimai turės būti priimami vadovaujantis šia reinterpretuota
(pakoreguota) oficialia konstitucine doktrina.
15. Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad Konstitucinio Teismo
sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai
ir neskundžiami.
15.1. Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „sprendimai“ (tokia
pat sąvoka vartojama Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje, 107 straipsnio 1 dalyje,
109 straipsnio 4 dalyje) negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Konstitucinis Teis-
mas, spręsdamas jo kompetencijai priskirtus klausimus, gali priimti tik tokį teisės
aktą, kuris yra vadinamas sprendimu (turi sprendimo formą). Sąvoka „sprendimai“
yra bendrinė, ja ne tik apibūdinami Konstitucinio Teismo priimami teisės aktai ir tų
aktų rūšis – ji reiškia, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina Konstitucijos jam pri-
skirtą kompetenciją ir pareiškia savo valią, t. y. priima Konstitucinio Teismo baigia-
mąjį aktą.
Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra ir tokie jo teisės ak-
tai, kuriais konstitucinės justicijos byla išnagrinėjama iš esmės, ir tokie, kurie yra pri-
imti ginčijamo teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios
teisės aktui) netyrus iš esmės, o deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu spren-
dimu atsisakius nagrinėti prašymą arba nutraukus pradėtą teiseną (jeigu atitinkamas
prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo
pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui), arba nutraukus bylą (jeigu konstitu-
cinės justicijos byla jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).
15.2. Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies bendrinė sąvoka „sprendimai“ yra su-
konkretinta Konstitucinio Teismo įstatyme.
Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija)
inter alia nustatyta: Konstitucinis Teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas
nutarimą (1 dalis); nutarimus Konstitucinis Teismas skelbia Lietuvos Respublikos
vardu (1 dalis); Konstitucinio Teismo įstatymo numatytais atvejais (t. y. tais pačiais
atvejais, kurie numatyti Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje) baigiamasis Kons-
titucinio Teismo aktas vadinamas išvada (2 dalis); Konstitucinis Teismas atskirais
klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus (3 dalis).

Taigi ištyręs, ar aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai,
neprieštarauja kuris nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės teisės
aktas, taip pat kuris nors referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinis
Teismas priima nutarimą.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Kons-
titucinis Teismas priima sprendimus dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo
(61 straipsnio 2 dalis), dėl bylos (teisenos) nutraukimo (69 straipsnio 3 dalis).
Nurodyti Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai yra Konstituci-
nio Teismo baigiamieji aktai – jais baigiama konstitucinės justicijos byla. Visus šiuos
Konstitucinio Teismo nutarimus, išvadas, taip pat sprendimus, kuriais baigiama
konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus, apima
Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje vartojama bendrinė sąvoka „sprendimai“, reiš-
kianti ir tai, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina Konstitucijos jam priskirtą kom-
petenciją ir pareiškia savo valią, t. y. priima Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą.
15.3. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį, kurioje, kaip minėta, nustatyta,
kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo
kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, Konstitucinio Teismo nutarimai, išva-
dos, taip pat tokie sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y.
Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, negali būti peržiūrimi, išskyrus tuos atvejus,
kai būtinybė juos peržiūrėti kyla iš pačios Konstitucijos.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konsti-
tucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės
justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra galutiniai ir neskun-
džiami nepriklausomai nuo to, ar tuos teisės aktus Konstitucinis Teismas atitinkamo-
je konstitucinės justicijos byloje priėmė iš esmės ištyręs teisės akto (jo dalies) atitiktį
Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), ar teisės akto (jo dalies) atitikties
Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) iš esmės netyręs, o deramai (aiškiai
ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakęs nagrinėti prašymą arba nutraukęs
pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame
Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo po-
sėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).
15.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, jog
Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje, kaip minėta, nustatyta, kad Konstitu-
cinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai,
yra galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia,
kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais yra baigiama kons-
titucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi
visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizaci-
joms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konsti-
tucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie
suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti,
jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.
15.5. Tad pabrėžtina, kad joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas – nei
ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuo-
se pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (frag-
mentais), nei toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuosta-
tų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, – pagal
Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucinės justi-
cijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstituci-
nės justicijos byla, ar jų argumentavimą (pagrindimą).
Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai Konstitucinis Teismas, gavęs bendrosios
kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teis-
mo prašymą ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleis-
tas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios
teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, pagal Konstituciją ir Konstitucinio
Teismo įstatymą motyvuotu, deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendi-
mu nesprendė atitinkamo klausimo iš esmės – atsisakė nagrinėti tą prašymą arba
nutraukė pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konsti-
tuciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio
Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).
16. Nors Konstitucijoje nėra expressis verbis nurodyta, kad Konstitucinis Teismas
turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, taip pat nėra expres-
sis verbis nurodyti pagrindai, kuriems esant Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus
peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, tai nereiškia, jog minėti Konstituci-
nio Teismo įgaliojimai bei pagrindai Konstitucijoje apskritai nėra nustatyti. Konstitu-
cinio Teismo įgaliojimai peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus kyla iš Kons-
titucinio Teismo konstitucinės paskirties vykdyti konstitucinį teisingumą, garantuoti
Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą; tokius Konstituci-
nio Teismo įgaliojimus suponuoja ir konstitucinis teisinės valstybės principas, pagal
kurį reikalaujama, kad jurisdikcinės institucijos (taigi ir Konstitucinis Teismas) siek-
tų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu (Konstitucinio
Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d., 2004 m.
gruodžio 13 d. nutarimai).
Priešingas aiškinimas reikštų, kad Konstitucinis Teismas negali peržiūrėti savo
priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų net tada, kai jie buvo priimti Konstituciniam
Teismui nežinant apie tokias esmines aplinkybes, kurios, jeigu būtų buvusios žino-
mos, būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį. Aki-
vaizdu, kad toks aiškinimas nesiderintų su Konstitucinio Teismo konstitucine pa-
skirtimi, jam Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų samprata, nes suponuotų inter alia
tai, kad Konstitucinis Teismas negali vykdyti konstitucinio teisingumo, garantuoti
Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje ir konstitucinio teisėtumo.
Tačiau pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas gali peržiūrėti savo nutarimus, išva-
das, sprendimus tik jeigu tam yra konstitucinis pagrindas. Aiškinimas, esą Konstitu-
cinis Teismas savo nutarimus, išvadas, sprendimus gali peržiūrėti ir tada, kai būtinybė
juos peržiūrėti nekyla iš Konstitucijos, t. y. kai nėra paaiškėjusių naujų turinčių reikš-
mės aplinkybių, kurios nebuvo žinomos atitinkamo Konstitucinio Teismo baigiamojo
akto priėmimo metu, reikštų, jog Konstitucinis Teismas nėra saistomas Konstitucijos
107 straipsnio 2 dalies, pagal kurią, kaip minėta, Konstitucinio Teismo baigiamieji
aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, suvaržo Konstitucinį Teismą
tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio
pagrindo. Toks aiškinimas būtų nesuderinamas su Konstitucija ir dėl to, kad sudarytų
prielaidas paneigti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą, kartu ir pažeisti Konsti-
tucijos viršenybės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, kitas Konstitucijos
nuostatas.
17. Šiame kontekste paminėtina, jog nuostata, kad Konstitucinis Teismas turi
įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimą, yra įtvirtinta Konstitucinio Teismo įstaty-
mo 62 straipsnyje. Jame nustatyta:
„Konstitucinio Teismo nutarimas gali būti peržiūrėtas jo paties iniciatyva, jeigu:
1) paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam
Teismui nutarimo priėmimo metu;
2) pasikeitė Konstitucijos norma, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas.
Tokiu atveju Konstitucinis Teismas priima sprendimą ir pradeda bylą nagrinėti
iš naujo.
Konstitucinio Teismo sprendimas dėl savo nutarimo aiškinimo gali būti peržiū-
rėtas ir tuo atveju, kai nutarimas buvo išaiškintas ne pagal tikrąjį jo turinį.“
18. Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio formuluotė „nutarimas gali
būti peržiūrėtas“ negali būti aiškinama pažodžiui, kaip esą reiškianti, kad Konstitu-
cinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti tik savo nutarimus (t. y. tik tuos savo teisės
aktus, kurie turi nutarimo formą). Ši formuluotė aiškintina ir kituose Konstituci-
jos straipsniuose (jų dalyse) nustatyto teisinio reguliavimo, inter alia Konstitucijos
107 straipsnio 2 dalies bendrinės sąvokos „sprendimai“, kaip minėta, apimančios vi-
sus Konstitucinio Teismo nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais baigiama konstitu-
cinės justicijos byla (t. y. Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus), kontekste, taip
pat kituose Konstitucinio Teismo įstatymo straipsniuose (jų dalyse) nustatyto teisinio
reguliavimo, inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 3 dalies sąvokos
„sprendimas dėl <...> nutarimo aiškinimo“, kontekste. Taigi pagal Konstitucinio Teis-
mo įstatymo 62 straipsnį Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti ne tik savo
nutarimus, bet ir kitus baigiamuosius aktus.
Tačiau pabrėžtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime,
pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra galutiniai ir neskun-
džiami, taigi privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui (nepriklausomai nuo to,
ar tuos teisės aktus Konstitucinis Teismas atitinkamoje konstitucinės justicijos bylo-
je priėmė ištyręs teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai (kitam aukštesnės galios
teisės aktui) iš esmės, ar jos neištyręs); jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu,
kad Konstitucinis Teismas negali jų pakeisti arba peržiūrėti, jeigu tam nėra konsti-
tucinio pagrindo; jie gali būti peržiūrimi tik tais atvejais, kai būtinybė juos peržiū-
rėti kyla iš pačios Konstitucijos. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio
2 dalį tokiais atvejais Konstitucinis Teismas priima sprendimą ir pradeda bylą nag-
rinėti iš naujo.
19. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinio Teismo baigiamasis ak-
tas gali būti peržiūrėtas tik šio įstatymo 62 straipsnyje nustatytais pagrindais. Tokiu
atveju Konstitucinis Teismas priima sprendimą ir pradeda bylą nagrinėti iš naujo
(Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas gali būti peržiūrėtas tik
paties Konstitucinio Teismo iniciatyva (Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio
1 dalis). Ši nuostata nereiškia, kad įvairūs teisės subjektai, inter alia tie, kurie pagal
Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą gali kreiptis į Konstitucinį Teismą su
prašymu ar paklausimu dėl klausimų, priskirtų Konstitucinio Teismo jurisdikcijai,
negali Konstituciniame Teisme kelti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto peržiū-
rėjimo klausimo, tačiau pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą spręsda-
mas, ar tai daryti, Konstitucinis Teismas turi plačią diskreciją.
19.1. Vienas iš pagrindų, kuriems esant Konstitucinio Teismo iniciatyva gali būti
peržiūrėtas Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas, yra tai, kad paaiškėjo naujų es-
minių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmi-
mo metu (Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
19.1.1. Minėta, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus
peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, kai jie buvo priimti Konstituciniam
Teismui nežinant apie tokias esmines aplinkybes, kurios, jeigu būtų buvusios žino-
mos, būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį.
19.1.2. Tačiau, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, joks ofi-
cialios konstitucinės doktrinos plėtojimas – nei ankstesnėse konstitucinės justicijos
bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų
sampratos papildymas naujais elementais (fragmentais), nei toks anksčiau sufor-
muluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali
konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, – pagal Konstituciją negali būti ir nėra pa-
grindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucijos justicijos bylose priimtus nutarimus, iš-
vadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, arba jų argumen-
tavimą (pagrindimą); tai, kaip minėta, pasakytina ir apie tuos atvejus, kai Konstitu-
cinis Teismas, gavęs bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio
2 dalį įsteigto specializuoto teismo prašymą ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos
Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis)
neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai,
pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą motyvuotu, deramai (aiškiai ir
racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakė nagrinėti tą prašymą arba nutraukė

sėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje), taigi nesprendė
atitinkamo klausimo iš esmės.
19.2. Kitas Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytas pagrindas, kuriam esant
Konstitucinio Teismo iniciatyva gali būti peržiūrėtas Konstitucinio Teismo baigia-
masis aktas, yra tas, kad „pasikeitė Konstitucijos norma, kurios pagrindu nutarimas
buvo priimtas“ (Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
19.2.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį
įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento ak-
tas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai
paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis)
prieštarauja Konstitucijai. Kaip Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip
reiškianti, kad Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar kuris
nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės teisės aktas, taip pat kuris nors
referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja kuriam nors aukštesnės
galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, taip ir nurodyta Konstituci-
jos 107 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, kad kiekvienas Seimo, Respubli-
kos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo da-
lis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia
(ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos,
jis niekada nebegalės būti taikomas. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo nu-
tarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakar-
totinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės
30 d. nutarimas). Minėta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio
Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra
galutiniai ir neskundžiami.
Vadinasi, oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, kad kuris nors Sei-
mo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės
aktas (jo dalis) prieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir
pirmiausia) Konstitucijai, tą teisės aktą išleidęs subjektas turi pareigą pripažinti tą
teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba pakeisti jį taip, kad jis neprieštarautų ati-
tinkamam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Bet
ir tol, kol ši konstitucinė pareiga dar nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis)
jokiomis aplinkybėmis nebegali būti taikomas.
19.2.2. Jokie aukštesnės galios teisės akto, net Konstitucijos, pakeitimai ar pa-
pildymai, padaryti po to, kai Konstitucinis Teismas, remdamasis ankstesnėmis Kons-
titucijos nuostatomis, pripažino tam tikrą Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriau-
sybės išleistą arba referendumu priimtą teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu kuriam
nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, savaime
negrąžina į Lietuvos teisės sistemą to teisės akto (jo dalies), kuris buvo pripažintas
prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai. Įgaliojimų grąžinti į Lietuvos teisės sistemą minėtus teisės aktus (jų
dalis) pagal Konstituciją neturi ir Konstitucinis Teismas. Analogiškai ir jokie aukš-
tesnės galios teisės akto, net Konstitucijos, pakeitimai ar papildymai, padaryti po to,
kai Konstitucinis Teismas, remdamasis ankstesnėmis Konstitucijos nuostatomis, pri-
pažino tam tikrą Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistą arba referen-
dumu priimtą teisės aktą (jo dalį) neprieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios
teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, savaime nereiškia, kad sprendi-
mas dėl to teisės akto gali arba turi būti pakeistas „atgaline data“. Kita vertus, kai
padaroma Konstitucijos pataisa, įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai privalo
suderinti savo išleistus ir tebegaliojančius teisės aktus su pasikeitusiu konstituciniu
teisiniu reguliavimu, tačiau tai nesuponuoja dar ir to, kad jau išnagrinėtos konstitu-
cinės justicijos bylos dėl ankstesnio teisinio reguliavimo atitikties aukštesnės galios
teisiniam reguliavimui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi būti atnaujintos, o
jose priimti sprendimai – peržiūrėti ir pakeisti.
Tai mutatis mutandis taikytina ir tiems atvejams, kai Konstitucinis Teismas,
remdamasis ankstesnėmis Konstitucijos nuostatomis, pateikia išvadą kuriuo nors iš
klausimų, nurodytų Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje (ar nebuvo pažeisti rinki-
mų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus (1 punktas); ar
Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliu eiti pareigas (2 punktas);
ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai (3 punk-
tas); ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs
veiksmai prieštarauja Konstitucijai (4 punktas)), – tokia išvada lieka galioti, net jeigu
būtų pakeistos ar panaikintos Konstitucijos nuostatos, kuriomis remiantis atitinkama
išvada buvo padaryta ir pateikta. Be to, tai mutatis mutandis taikytina tiems Konsti-
tucinio Teismo sprendimams, kurie yra priimti ginčijamo teisės akto (jo dalies) ati-
tikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) netyrus iš esmės, o deramai
(aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakius nagrinėti prašymą arba
nutraukus pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Kons-
tituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio
Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).
19.2.3. Taigi Konstitucija nesuteikia pagrindo „atgaline data“ grąžinti į Lietu-
vos teisės sistemą teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo buvo pripažintas
prieštaraujančiu aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, inter alia (ir pirmiausia)
nustatytam Konstitucijoje, taip pat kvestionuoti ir anuliuoti atitinkamų Konstitu-
cinio Teismo nutarimų, išvadų, sprendimų, kurie buvo konstituciškai pagrįsti tuo
metu, kai buvo priimti. Kitaip aiškinant būtų ne tik nepaisoma Konstitucijos nuo-
statų, įtvirtinančių konstitucinės justicijos – konstitucinės teisminės kontrolės – ins-
titutą, inter alia Konstitucinio Teismo sprendimų neskundžiamumą ir galutinumą,
bet ir paneigiama Konstitucijos stabilumas, Konstitucinio Teismo sprendimų pro-
gnozuojamumas, įvairių teisės subjektų teisėti lūkesčiai, kurie tokiais sprendimais

yra sukuriami.
Tad Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nu-
statytas vienas iš pagrindų, kuriems esant Konstitucinio Teismo iniciatyva gali būti
peržiūrėtas Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas, yra tas, kad „pasikeitė Konsti-
tucijos norma, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas“, nesiderina su Konstituci-
jos 107 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis.
19.2.4. Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį valdžios
galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, jog
Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija,
yra pažeidžiama, jeigu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai ne-
pagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios
institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios (Konstitucinio Teismo
2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).
Minėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkte nu-
statytu pagrindu Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas gali būti peržiūrėtas tik pa-
ties Konstitucinio Teismo iniciatyva.
Konstatavus, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punk-
tas, kuriame yra nustatytas pagrindas, kuriam esant Konstitucinio Teismo iniciatyva
gali būti peržiūrėtas Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas, nesiderina su Konsti-
tucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuotina ir tai, kad tokiu teisiniu
reguliavimu Konstituciniam Teismui pagal Konstituciją priklausantys įgaliojimai yra
išplėsti be konstitucinio pagrindo.
19.2.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio
Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straips-
nio 2 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
19.3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 3 dalį Konstitucinio
Teismo sprendimas dėl savo nutarimo aiškinimo gali būti peržiūrėtas ir tuo atveju,
kai nutarimas buvo išaiškintas ne pagal tikrąjį jo turinį.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstaty-
mo 61 straipsnio 1 dalį įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstitucinio Teismo nutarimus
turi tik pats Konstitucinis Teismas; tai Konstitucinis Teismas daro dalyvavusių byloje
asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųs
tas, prašymu, taip pat savo iniciatyva. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio
3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeis-
damas jo turinio. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aiškindamas savo nu-
tarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios (rezoliu-
cinės), tiek motyvuojamosios dalies turinio (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio
12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d., 2005 m. vasario 10 d. sprendi-
mai). Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, kad Konstitu-
cinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio, reiškia, be kita
ko, ir tai, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio
aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė ele-
mentų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžia-
mas tas Konstitucinio Teismo nutarimas. Nurodyta Konstitucinio Teismo įstatymo
61 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti
to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas aiškinamas nu-
tarimas, netyrė.
20. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad joks oficialios kons-
titucinės doktrinos plėtojimas – nei ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose pri-
imtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos pa-
pildymas naujais elementais (fragmentais), nei toks anksčiau suformuluotų oficialių
konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktri-
na yra pakoreguojama, – pagal Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti
ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus,
kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, arba jų argumentavimą (pagrindimą);
tai, kaip minėta, pasakytina ir apie tuos atvejus, kai Konstitucinis Teismas, gavęs ben-
drosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuo-
to teismo prašymą ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės
išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės
galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, pagal Konstituciją ir Kons-
titucinio Teismo įstatymą motyvuotu, deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu
sprendimu atsisakė nagrinėti tą prašymą arba nutraukė pradėtą teiseną (bylą) (jeigu
atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justici-
jos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta
Konstitucinio Teismo posėdyje), taigi nesprendė atitinkamo klausimo iš esmės.
Taigi joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas (inter alia toks anksčiau
suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai ofi-
ciali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama) savaime nėra pagrindas Konstitucijos
106 straipsnyje nurodytiems subjektams iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštarauja
toks teisės aktas (jo dalis), kurio atitiktis Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės
aktui) jau buvo tirta iš esmės, arba su prašymu, analogišku anksčiau kurio nors sub-
jekto pateiktam prašymui ištirti, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės ak-
tui) neprieštarauja teisės aktas (jo dalis), dėl kurio Konstitucinis Teismas jau yra priė-
męs sprendimą atsisakyti nagrinėti tą prašymą arba sprendimą (nutarimą) nutraukti
sėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje), taigi nesprendė
atitinkamo klausimo iš esmės.
Konstitucinio Teismo anksčiau suformuotos konstitucinės doktrinos pasikei-
timas (reinterpretavimas, pakoregavimas) savaime nėra pagrindas ir Konstitucijos
106 straipsnyje nurodytiems subjektams iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą su

paklausimu, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Sei-
mo narių rinkimus, ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau
eiti pareigas, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstituci-
jai, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs
veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
21. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste pažymėtina, jog oficiali
konstitucinė doktrina, kad Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjo – teismo pra-
šymą ginčijamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam
aukštesnės galios teisės aktui) klausimo neišsprendus iš esmės dėl to, kad tas įstatymas
ar kitas teisės aktas (jo dalis) atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo
(numatomo nagrinėjimo) metu nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (pa-
naikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, nebūtų pašalintos nagri-
nėjančiam bylą teismui kilusios abejonės dėl to įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies)
atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) ir, pritaikius tą įstatymą
ar kitą teisės aktą (jo dalį), galėtų būti pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos gina-
mos ir saugomos vertybės, inter alia asmens konstitucinės teisės, Konstitucinio Teis-
mo jurisprudencijoje buvo suformuluota ne Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje,
o laipsniškai, Konstituciniam Teismui sukaupus atitinkamą konstitucinės justicijos
bylų nagrinėjimo patirtį ir aiškinant vis naujus, atitinkamų konstitucinės justicijos
bylų tyrimui būtinus, Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus.
Pažymėtina ir tai, kad laipsniškai, Konstituciniam Teismui sukaupus atitinkamą
konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo patirtį, Konstitucinio Teismo jurispruden-
cijoje susiklostė ir toks – šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėtas – Konstitu-
cinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuo-
statos „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai
teisenai nutraukti“ aiškinimas, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne
teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės
aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba
pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus,
atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, tačiau nepri-
valo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripa-
žintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs,
nutraukti pradėtą teiseną, taip pat kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi
bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar
kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konsti-
tucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar
ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.
22. Savo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau Konstitucinis Teismas yra priėmęs
sprendimų nutraukti pradėtą teiseną (o kai konstitucinės justicijos byla jau buvo iš-
nagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje – nutraukti bylą) tokiose konstitucinės jus-
ticijos bylose, kuriose pareiškėjų (inter alia teismų) ginčijami įstatymai ar kiti teisės
aktai (jų dalys) atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo (numatomo nag-
rinėjimo) metu nebegaliojo – jie buvo pripažinti netekusiais galios (panaikinti arba
pakeisti) arba jų galiojimas buvo pasibaigęs. Jeigu ginčijamas teisės aktas (jo dalis)
būdavo pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jų galiojimas
būdavo pasibaigęs dar iki Konstituciniame Teisme nusprendžiant dėl atitinkamo pra-
šymo priėmimo nagrinėti ir bylos rengimo Konstitucinio Teismo teisminiam posė-
džiui, būdavo priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą.
Paminėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau
buvo priimta ir tokių Konstitucinio Teismo sprendimų, kuriais tam tikrus prašymus
buvo atsisakyta nagrinėti dėl to, kad atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nag-
rinėjimo (numatomo nagrinėjimo) metu nebegaliojo aukštesnės galios teisės aktai
(jų dalys), kurių atžvilgiu buvo ginčijama tam tikrų žemesnės galios teisės aktų (jų
dalių) atitiktis (jie buvo pripažinti netekusiais galios (panaikinti arba pakeisti) arba
jų galiojimas buvo pasibaigęs).
Minėti Konstitucinio Teismo sprendimai nutraukti pradėtą teiseną ar bylą bei
sprendimai atsisakyti nagrinėti prašymą buvo motyvuojami tuo (arba inter alia tuo),
kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ir (arba) aukštesnės galios teisės aktas (jo dalis),
kurio atžvilgiu buvo ginčijama tam tikro žemesnės galios teisės akto (jo dalies) atitik-
tis, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo (numatomo nagrinėjimo)
metu nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas)
arba jo galiojimas yra pasibaigęs.
Kartu pabrėžtina, kad minėti Konstitucinio Teismo sprendimai nutraukti pra-
dėtą teiseną ar bylą bei sprendimai atsisakyti nagrinėti prašymą buvo priimti atsi-
žvelgiant į įvairias atitinkamos bylos (o atsisakant nagrinėti prašymą – su atitinkamo
prašymo dalyku susijusias) aplinkybes.
23. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad kai kuriais Konstitucinio Teismo veik-
los pradžioje ir šiek tiek vėliau priimtais sprendimais pradėta teisena būdavo nutrau-
kiama ir tokiose konstitucinės justicijos bylose, kuriose pagal pareiškėjų prašymus
buvo tiriama, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja
tam tikri žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės jus-
ticijos bylų nagrinėjimo metu nors ir formaliai galiojo – jie formaliai nebuvo pripa-
žinti netekusiais galios (panaikinti arba pakeisti) arba jų galiojimas formaliai nebuvo
pasibaigęs, tačiau tuo metu jie nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi
vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus
santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys). Šiuo atžvilgiu gin-
čijami teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinė-
jimo metu nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir
(arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus teisinius santykius
sureguliavę kitaip, negu tie ginčijami teisės aktai (jų dalys), Konstitucinio Teismo ju-
risprudencijoje buvo prilyginti negaliojantiems teisės aktams (jų dalims).
Paminėtina ir tai, kad būta ir tokių Konstitucinio Teismo sprendimų, kuriuose

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1993 m. vasario 3 d., 1996 m.
liepos 11 d. redakcijos) nuostata, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pa-
grindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti, Konstitucinis Teismas rėmėsi
konstatuodamas, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nebeliko ginčo dalyko (nes jau
buvo taikomas naujas, o ne ginčijamas teisinis reguliavimas).
24. Minėti Konstitucinio Teismo sprendimai nutraukti pradėtą teiseną arba at-
sisakyti nagrinėti prašymą, kai ginčijami teisės aktai (jų dalys) ir (arba) aukštesnės
galios teisės aktai (jų dalys), kurių atžvilgiu buvo ginčijama tam tikrų žemesnės galios
teisės aktų (jų dalių) atitiktis, nebegaliojo, taip pat kai ginčijami formaliai dar galio-
jantys teisės aktai (jų dalys) buvo prilyginti negaliojantiems teisės aktams (jų dalims),
buvo grindžiami kurį laiką (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje ir šiek tiek
vėliau) dominavusia tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, kad Konstitu-
cinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį
tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitu-
cijai); vadovaudamasis tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata Konstitucinis
Teismas netyrė, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) nepriešta-
rauja nebegaliojantys ar jiems prilyginti teisės aktai.
Pažymėtina, jog kurį laiką (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje ir šiek
tiek vėliau) dominavusi tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, kad Konsti-
tucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį
tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstituci-
jai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja
nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai, buvo grindžiama ne tik ir ne tiek
Konstitucijos nuostatų (inter alia tų, kuriose įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgalio-
jimai) sisteminiu, loginiu, teleologiniu ar kitais metodais grindžiamu aiškinimu, bet
pirmiausia Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1993 m. vasario
3 d., 1996 m. liepos 11 d. redakcijos) nuostatos „Ginčijamo teisės akto panaikinimas
yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ lingvistiniu (pažodiniu)
aiškinimu.
Pabrėžtina, kad lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai
griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės
aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo me-
todą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir ati-
tinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas.
Kita vertus, lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universa-
lus, jo reikšmė neturi būti perdedama. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo
aktuose (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose) ne
kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos negalima aiškinti vien pa-
žodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją pri-
valu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų,
loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.

Konstatuota ir tai, kad tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų
aiškinimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Be to, Konstituci-
nis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti
remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų
paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (Konstitucinio Teismo 2001 m. lie-
pos 12 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. vasario
10 d. sprendimas).
25. Minėta, kad savo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau Konstitucinis Teismas, at-
sižvelgęs į įvairias bylos (su prašymo dalyku susijusias) aplinkybes, yra priėmęs spren-
dimų nutraukti pradėtą teiseną tam tikrose konstitucinės justicijos bylose (o jeigu
konstitucinės justicijos byla jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje – nu-
traukti bylą), kuriose pareiškėjų (inter alia teismų) ginčijami įstatymai ar kiti teisės ak-
tai (jų dalys) atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo (numatomo nagri-
nėjimo) metu nebegaliojo – buvo pripažinti netekusiais galios (panaikinti arba pakeis-
ti) arba jų galiojimas buvo pasibaigęs, taip pat sprendimų atsisakyti nagrinėti prašymą,
jeigu ginčijami teisės aktai (jų dalys) būdavo pripažinti netekusiais galios (panaikinti
arba pakeisti) arba jų galiojimas būdavo pasibaigęs dar iki Konstituciniame Teisme
nusprendžiant dėl atitinkamų prašymų priėmimo nagrinėti ir bylų rengimo Konsti-
tucinio Teismo teisminiam posėdžiui, taip pat kad tie sprendimai buvo motyvuojami
tuo (arba inter alia tuo), kad ginčijami teisės aktai (jų dalys) nebegalioja.
Tačiau kartu pažymėtina, kad aptariamuoju laikotarpiu buvo ir tokių konstitu-
cinės justicijos bylų, kuriose buvo tiriama ir sprendžiama, ar Konstitucijai (kitam
aukštesnės galios teisės aktui) neprieštaravo tokie žemesnės galios teisės aktai (jų
dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegaliojo arba,
nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu formaliai ir galiojo,
tuo metu jie nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti
ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius su-
reguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys). Tose konstitucinės justicijos
bylose, atsižvelgus į įvairias bylos aplinkybes, buvo priimti atitinkami nutarimai, ku-
riais bylos buvo išsprendžiamos iš esmės. Šiame kontekste paminėtina, kad tokiose
konstitucinės justicijos bylose buvo tiriama, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios
teisės aktui) neprieštarauja inter alia tokie žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), ku-
rie tuo metu, kai Konstituciniame Teisme buvo sprendžiama dėl atitinkamo prašymo
priėmimo nagrinėti ir bylos rengimo Konstitucinio Teismo teisminiam posėdžiui,
galiojo, tačiau nustojo galios iki atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėji-
mo Konstitucinio Teismo teisminiame posėdyje, taip pat tokie vienkartinio (ad hoc)
taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos
nagrinėjimo metu jau buvo įvykdyti.
26. Apibendrinant konstatuotina, kad oficiali prašymų priimtinumo Konstitu-
ciniame Teisme doktrina Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje kurį laiką nebuvo
galutinai suformuota; ši doktrina „byla po bylos“ buvo formuojama dviem kryptimis:

viena, dominavo tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, kad Konstitucinis
Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik ga-
liojantiems aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir
netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebe-
galiojantys arba jiems prilyginti teisės aktai; kita (rečiau), buvo tiriama ir sprendžia-
ma, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštaravo tokie žemes-
nės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo
metu nebegaliojo arba, nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo
metu formaliai ir galiojo, tuo metu jie nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti
taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitin-
kamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys).
27. Konstituciniam Teismui sukaupus atitinkamą konstitucinės justicijos bylų
nagrinėjimo patirtį pastebėta, kad minėta Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata,
esą Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės
aktų atitiktį tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiau-
sia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams)
neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai, sudarė prielaidas su-
sidaryti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai atitinkamą bylą nagrinėjantis teismas,
suabejojęs nagrinėjamose byloje taikytino Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriau-
sybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės
galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir dėl to su prašymu kreipę-
sis į Konstitucinį Teismą, negalėdavo būti tikras, kad šios jam kilusios abejonės bus
pašalintos gavus atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą, nes Konstitucinis Teis-
mas, vadovaudamasis minėta Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, galėdavo,
atsižvelgęs į turinčias reikšmės aplinkybes, atsisakyti priimti nagrinėti teismo prašy-
mą ištirti atitinkamų įstatymų (jų dalių), kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstituci-
jai būtent dėl to, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas
netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, arba
galėdavo pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1993 m. vasario
3 d., 1996 m. liepos 11 d. redakcijos) nutraukti pradėtą teiseną konstitucinės justicijos
byloje (nutraukti bylą). Vadinasi, tas teismas turėjo taikyti tokį įstatymą (jo dalį), kitą
teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės ak-
tams) buvo suabejojęs. Be abejo, tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-
tirti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto
teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai, kreipdavosi ne teismai, o kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti
subjektai, pradėtos teisenos (bylos) nutraukimas būtent dėl to, kad ginčijamas teisės
aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba
pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, nesukeldavo minėtų nepageidaujamų
teisinių padarinių.
Minėta Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, esą Konstitucinis Teismas turi

įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik galiojantiems
aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar
Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys
arba jiems prilyginti teisės aktai, sudarė prielaidas susidaryti ir tokioms teisinėms
situacijoms, kai valstybės valdžios institucijos, leidžiančios įstatymus ir kitus teisės
aktus, kurių konstitucingumo patikra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai,
siekdamos, kad pradėta teisena konstitucinės justicijos byloje būtų nutraukta vado-
vaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1993 m. vasario 3 d.,
1996 m. liepos 11 d. redakcijos) nuostata, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra
pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti, galėjo dar iki atitinkamos
konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo Konstitucinio Teismo posėdyje ginčijamą
įstatymą (jo dalį), kitą teisės aktą (jo dalį) pripažinti netekusiu galios (jį panaikinti
ar pakeisti) ir priimti naują – ginčijamą teisės aktą pakeičiantį – teisės aktą, kuriame
būtų nustatytas iš esmės toks pat teisinis reguliavimas, kaip ir tas, kuris buvo ginčija-
mas toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje teisena buvo nutraukta būtent dėl to,
kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios
(panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs. Taigi minėta Konsti-
tucinio Teismo įgaliojimų samprata, esą Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti
tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį tik galiojantiems aukštesnės galios
teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (ki-
tiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems pri-
lyginti teisės aktai, sudarė prielaidas susidaryti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai
tam tikros valstybės valdžios institucijos, leidžiančios įstatymus ir kitus teisės aktus,
kurių konstitucingumo patikra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, galėjo
veikti ir taip, kad įstatymuose (jų dalyse), kituose teisės aktuose (jų dalyse) nustatytas
ginčijamas teisinis reguliavimas – jį perkėlus į naujus teisės aktus – būtų taikomas ir
toliau, t. y. tol, kol būtų panaikintas, pakeistas ar (jeigu dėl to būtų inicijuota nauja
konstitucinės justicijos byla Konstituciniame Teisme) pripažintas prieštaraujančiu
Konstitucijai.
Buvo pastebėta ir tai, kad Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, esą Konsti-
tucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį
tik galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstituci-
jai, ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja
nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai, neleidžia tirti ir – jeigu žemesnės
galios teisės aktai būtų pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams,
inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, – pašalinti iš teisės sistemos dar neįsigaliojusių
teisės aktų.
28. Dėl šių ir kitų priežasčių aptartosios dvi laipsniškai išryškėjusios prašymų
priimtinumo Konstituciniame Teisme oficialios konstitucinės doktrinos formavimo
kryptys imtos derinti diferencijavus Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytus sub-
jektus, turinčius įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą: oficialioje konstitucinė-

je doktrinoje ilgainiui buvo įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį
Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties
aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant
teisingumą, Konstitucinis Teismas pagal Konstitucinio Teismo įstatymą (inter alia
69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija)) neturi įgaliojimų nutraukti pra-
dėtos teisenos (bylos) ir privalo nagrinėti bylą, o kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi
kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvel-
gęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali nutraukti pradėtą
teiseną (bylą) arba jos nenutraukti.
29. Minėta, kad tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinter-
pretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios
aplinkybės kaip būtinumas didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgy-
tąsias teises ir teisėtus interesus, būtinumas labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje
įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje
deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinumas
plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstituci-
nis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukš-
tesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos.
Prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme oficialios konstitucinės doktri-
nos, įtvirtinančios Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų,
kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės ak-
tams), plėtojimas, inter alia diferencijavus Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytus
subjektus, turinčius įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą, – tai ankstesnėse
konstitucinės justicijos bylose suformuotos atitinkamos konstitucinės doktrinos pa-
pildymas tokiais naujais elementais, kurie yra būtini naujas konstitucinės justicijos
bylas sprendžiant taip, kad būtų siekiama nurodytų konstituciškai svarbių tikslų, ir
Konstitucijoje – aukščiausiojoje teisėje įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovės ir pil-
natvės vieno iš aspektų aiškesnis atskleidimas daugelyje Konstitucinio Teismo aktų
(„byla po bylos“) racionaliai argumentavus atitinkamus oficialių konstitucinių dok-
trininių nuostatų pokyčius (reinterpretavimą, pakoregavimą).
30. Minėta, kad joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas – nei ankstes-
nėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateik-
tos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (fragmentais),
nei toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų rein-
terpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, – pagal Kons-
tituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucijos justicijos
bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės
justicijos byla, arba jų argumentavimą (pagrindimą); minėta ir tai, kad tai pasakytina
ir apie tuos atvejus, kai Konstitucinis Teismas, gavęs bendrosios kompetencijos ar
pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teismo prašymą ištirti
ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendu-

mu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter
alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą
motyvuotu, deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakė nag-
rinėti tą prašymą arba nutraukė pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas
buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta
rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teis-
mo posėdyje), taigi atitinkamo klausimo nesprendė iš esmės.
Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus per-
žiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, kai jie buvo priimti Konstituciniam Teis-
mui nežinant apie tokias esmines aplinkybes, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos,
būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį.
Pabrėžtina, kad nei oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas (inter alia anks-
tesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pa-
teiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (fragmen-
tais), taip pat toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuo-
statų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama), nei
naujų teisės aiškinimo metodų taikymas aiškinant tam tikras Konstitucijos nuostatas
negali būti laikomi Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 1 punkte
minimomis „naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos Konstitu-
ciniam Teismui nutarimo priėmimo metu“. Vadinasi, nei koks nors oficialios konsti-
tucinės doktrinos plėtojimas, nei naujų teisės aiškinimo metodų taikymas aiškinant
tam tikras Konstitucijos nuostatas nėra ir negali būti pagrindas Konstituciniam Teis-
mui peržiūrėti savo baigiamuosius aktus – nutarimus, išvadas, sprendimus, inter alia
tokius, kuriais buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo – teismo prašymą ištirti ir spręsti,
ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas
teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pir-
miausia) Konstitucijai, arba kuriais buvo nutraukta pradėta teisena (byla) (jeigu ati-
tinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos
byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta
Konstitucinio Teismo posėdyje).
31. Pareiškėjo ginčijama Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies
(1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostata „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra
pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ vertintina atsižvelgiant į
tai, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo
sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galuti-
niai ir neskundžiami, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį įstatymas (ar jo
dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausy-
bės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas
Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja
Konstitucijai. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstituci-
jos 107 straipsnio 1 dalis reiškia, jog kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar
Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas
prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada
nebegalės būti taikomas.
Tokios Konstitucijos nuostatos padeda užtikrinti visuomeninių santykių teisinio
reguliavimo stabilumą ir tikrumą, Konstitucinio Teismo (bei kitų teismų) jurispru-
dencijos tęstinumą, jų veiklos ir priimamų sprendimų prognozuojamumą, konsti-
tucinių teisinių santykių subjektai yra apsaugomi nuo tokios Konstitucinio Teismo
priimtų baigiamųjų aktų peržiūros, kurią lemtų ne objektyvi konstitucinė būtinybė,
bet atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai.
32. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos
11 d. redakcija) nuostata „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti
sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ nei paneigia visuomeninių santykių teisinio
reguliavimo stabilumą ir tikrumą, Konstitucinio Teismo bei kitų teismų jurispruden-
cijos tęstinumą, nei ignoruoja tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi
pareigą pateikti deramą (aiškiai ir racionaliai argumentuotą) atsakymą teismui, kuris
kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamoje byloje taikytino teisės akto (jo dalies)
atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, nepri-
klausomai nuo to, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) galioja, ar ne, nei užkerta kelią,
atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes, nutraukti konstitucinės justicijos
byloje pradėtą teiseną (nutraukti bylą) tais atvejais, kai nebegalioja (yra pripažintas
netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs) toks
teisės aktas (jo dalis), dėl kurio atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipėsi
ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai.
Šitaip suprantant Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1993 m.
vasario 3 d., 1996 m. liepos 11 d. redakcijos) nuostatą „Ginčijamo teisės akto pa-
naikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ nėra pa-
žeidžiami:
– Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo
manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje
byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi
į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas ati-
tinka Konstituciją;
– Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės tei-
sės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą;
– Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalis, pagal kurią kiekvienas savo teises gali ginti
remdamasis Konstitucija;
– Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respub-
likoje vykdo tik teismai;
– konstitucinis teisinės valstybės principas.
33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teis-

mo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nuostata „Ginčijamo
teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“
neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio
1 daliai, 110 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
Dėl Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija)
nuostatos „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas
gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“ ir 96 straips-
nio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5 straipsnio
2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
1. Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nu-
statyta:
„Bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos
sąlygas draudžiama. Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė,
Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas.“
Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta:
„Teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio
Įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas.“
Minėta, kad pareiškėjui abejonių sukėlė tai, ar Teismų įstatymo 11 straipsnio
3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „Kai iš esmės pablogėja valstybės
ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines
veiklos sąlygas“ ir 96 straipsnio 2 dalis (2004 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi,
kuria, pasak pareiškėjo, nustatytos galimybės mažinti teisėjo darbo užmokestį, ne-
prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straips-
nio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Teismai – viena iš valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų. Pagal Kons-
titucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi
(2 dalis); teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis).
Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja
įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias
garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis
į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Konstitucinis Teismas yra konsta-
tavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų
trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materiali-
nio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir
materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje
susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų
gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui
(Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. lie-
pos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga
yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo
garantijų. Todėl bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines
garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų
ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m.
gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas).
3. Pagal ginčijamą Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d.
redakcija) nuostatą „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė,
Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“, o pagal šio
įstatymo 96 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) teisėjo darbo teisme
metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio įstatymo numatytus
atvejus.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad teisė-
jo atlyginimas, Teismų įstatymo 96 straipsnyje vadinamas „darbo užmokesčiu“, yra
viena iš teismų finansinių ir materialinių veiklos sąlygų, minimų ginčijamoje Teismų
įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatoje „Kai iš es-
mės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų
finansines ir materialines veiklos sąlygas“.
Taigi konstatuotina, kad pagal Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį (atsižvelgiant
į minėtą Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuo-
statą) teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas, kai iš esmės pa-
blogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.
Kartu paminėtina, kad, kaip savo 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs
Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje teisėjo gaunamas atlygi-
nimas įvardijamas kaip „teisėjo atlyginimas“, tačiau įstatymuose teisėjus sugretinus
su valstybės politikais ir kitais valstybės pareigūnais vartojama kitokia sąvoka – „tei-
sėjų darbo užmokestis“; toks sąvokos vartojimas yra nekorektiškas ir gali būti trak-
tuojamas kaip viena iš prielaidų paneigti Konstitucijoje įtvirtintą teisėjo atlyginimo
specifiką ir apsaugą, todėl įstatymų leidėjui tenka pareiga teisėjų gaunamą atlyginimą
įstatyme įvardyti vartojant Konstitucijoje nurodytą sąvoką „teisėjo atlyginimas“.
4. Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuo-
stata „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ aiškintina kaip
reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatin-
gų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto
itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdy-
ti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams
poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms ap-
linkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atly-
ginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų
teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės
ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais

įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau
palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės
interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų.
Pažymėtina, kad esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai
turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių insti-
tucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų
lėšų finansuojamų sričių finansavimas. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavi-
mas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų
galima mažinti tik teismų finansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, tai reikštų,
kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių insti-
tucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės val-
džios institucijų įgaliojimus. Tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas
neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisingumo impera-
tyvų reikalavimų.
Kartu pabrėžtina, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines
technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad
tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin
sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės
valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo
atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finan-
savimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti
savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimy-
bė tai atlikti būtų suvaržyta.
5. Pagal ginčijamą Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d.)
nuostatą teismų finansinės ir materialinės veiklos sąlygos gali būti peržiūrėtos tik
tuo atveju, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, o pagal
96 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d.) teisėjo atlyginimas jo darbo teisme metu
gali būti mažinamas taip pat tik tuo atveju, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonomi-
nė ir finansinė būklė.
Tokiu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiami:
– Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija;
– Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis, pagal kurią teisėjas ir teismai, vykdydami
teisingumą, yra nepriklausomi;
– Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis, pagal kurią teisėjai, nagrinėdami bylas,
klauso tik įstatymo;
– Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybinės valdžios ir valdymo
institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių
organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia
įstatymo numatytą atsakomybę;
– konstitucinis teisinės valstybės principas.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teismų įstatymo

11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d.) nuostata „Kai iš esmės pablogėja valsty-
bės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materia-
lines veiklos sąlygas“ ir 96 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieš
tarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio
1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-
vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
62 straipsnio 1 dalies 2 punktas (Žin., 1993, Nr. 6-120) prieštarauja Lietuvos Respub-
likos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straips-
nio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija; Žin., 1996, Nr. 73-1749) nuostata „Gin-
čijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai
nutraukti“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies
(2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) nuostata „Kai iš esmės pablo-
gėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines
ir materialines veiklos sąlygas“ ir 96 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija;
Žin., 2002, Nr. 17-649) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

203
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS
ĮSIGIJIMO LAIKINOJO ĮSTATYMO (2004 m. liepos 15 d. redakcija)
4 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
IR DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ
GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS
ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS ĮSIGIJIMO LAIKINOJO ĮSTATYMO (2003 M.
SAUSIO 28 D. REDAKCIJA) 4 STRAIPSNIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. kovo 30 d.
Vilnius

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams
Seimo nariams Gintarui Steponavičiui ir Raimondui Šukiui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos
Teisės departamento vyresniajai patarėjai Liucijai Schulte-Ebbert,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdy-
je 2006 m. kovo 29 d. išnagrinėjo bylą Nr. 14/03 pagal pareiškėjo – Seimo narių
grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigi-
jimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnis neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai „kaip visumai“, Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46,
48 straipsniams.
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio
28 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-600; toliau – ir Įstatymas (2003 m. sausio 28 d.
redakcija)) 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai „kaip visumai“, Konsti-
tucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.
2. Šioje konstitucinės justicijos byloje priimtu Konstitucinio Teismo 2006 m.
kovo 14 d. sprendimu buvo nuspręsta: nutraukti pradėtą teiseną bylos dalyje pagal
prašymą ištirti, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 3, 8 straipsniai neprieš

tarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams; nutraukti pradėtą teiseną
bylos dalyje pagal prašymą ištirti, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 5,
6 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams ir prašy-
mą šia apimtimi grąžinti pareiškėjui – Seimo narių grupei; toliau rengti Konstitucinio
Teismo posėdžiui bylą pagal prašymą ištirti, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redak-
cija) 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.
II
Pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straips-
nio atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad ginčijamame straipsnyje be objektyvaus
pagrindo nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų
maksimalūs dydžiai fiziniams asmenims, žemės ūkio bendrovėms, kitiems juridi-
niams asmenims. Pasak pareiškėjo, tokiu teisiniu reguliavimu yra diskriminuojami
atskiri asmenys, tad yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio nuostata, kad įsta-
tymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs;
skirtingiems asmenims sudaromos skirtingos konkurencinės sąlygos, vadinasi, yra
pažeidžiamos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios sąžiningos konku-
rencijos laisvę, ir nepagrįstai ribojamos žmogaus galimybės pasirinkti norimą verslo
formą, taigi yra pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-
mens – Seimo atstovės L. Schulte-Ebbert rašytiniai paaiškinimai, kuriuose inter alia
teigiama, kad Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnis neprieštarauja
Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) priėmimą lėmė Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos
tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymo priėmimas.
Ekonominiu, socialiniu, etninės kultūros požiūriais žemės ūkis, kaimo plėtra – vals-
tybės prioritetinės sritys. Viešąjį interesą, kurį užtikrinti buvo siekiama Įstatyme
(2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytais reikalavimais, atspindėjo jo 1 straipsnyje
nustatyti tikslai. Buvo siekiama užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą
pagal paskirtį, žemę dirbančių žmonių pragyvenimo šaltinį ir kaimo socialinių pro-
blemų sprendimą, išsaugoti lygias Lietuvos gyventojų ir užsieniečių galimybes įsi-
gyti žemės, užkirsti kelią spekuliacijai žeme (kad ji nebūtų superkama perpardavimo
tikslais). Skirtingų leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalių
dydžių fiziniams asmenims, žemės ūkio bendrovėms, kitiems juridiniams asmenims
nustatymu buvo siekiama, atsižvelgus į skirtingą juridinių ir fizinių asmenų veiklos
mastą, suformuoti atitinkamas žemės ūkio struktūras.
◆ Dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo 205
IV
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko G. Kniukštos, Lietuvos Respublikos tei-
singumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Lietuvos Respublikos kon-
kurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno, Europos teisės departamento prie Lie-
tuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Nacionalinės
žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus K. Maksvyčio,
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro patarėjo P. Aleknavičiaus, Lietuvos agra-
rinės ekonomikos instituto direktoriaus D. Stanikūno, Vilniaus universiteto Teisės
fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros lektoriaus E. Grakausko,
Lietuvos teisės universiteto Darbo ir socialinės saugos katedros docento E. Monkevi-
čiaus, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Adminis-
travimo ir kaimo plėtros katedros dėstytojos J. Vilkevičiūtės, Laisvosios rinkos insti-
tuto prezidento U. Trumpos rašytiniai paaiškinimai.
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat buvo gauta informacijos
iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro J. Kraujelio bei Lietuvos žemės ūkio
universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto e. prof. p. A. Maziliausko.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Sei-
mo nariai G. Steponavičius ir R. Šukys iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme iš-
dėstytus argumentus.
2. Pareiškėjo atstovas Seimo narys R. Šukys taip pat pateikė papildomus argu-
mentus dėl Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio atitikties Kons-
titucijai, aiškindamas jį viso Įstatymo reguliavimo kontekste, bei argumentus dėl
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2004 m. liepos 15 d.
redakcija) 4 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos lais-
vę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...>
verslą“.
3. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovė L. Schulte-Eb-
bert iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
4. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistas – Lietuvos žemės ūkio
universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto Žemėtvarkos katedros docentas
P. Aleknavičius.
konstatuoja:
I
1. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo
laikinąjį įstatymą, kuris (išskyrus tam tikras išimtis) įsigaliojo Seimo 2003 m. sau-
sio 23 d. priimto Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną –

2003 m. vasario 24 d.
Seimas 2003 m. gegužės 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties
žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą.
2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straips-
nis neprieštarauja Konstitucijai „kaip visumai“, Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46,
48 straipsniams.
3. Šioje konstitucinės justicijos byloje priimtame Konstitucinio Teismo 2006 m.
kovo 14 d. sprendime konstatuota, kad prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį
Konstitucijai „kaip visumai“ yra nepakankamai aiškus ir konkretus, kad pareiškėjo
prašymas ištirti inter alia Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio atitik-
tį Konstitucijai „kaip visumai“ neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straips-
nio 1 dalies 8, 9 punktų reikalavimų, neturi savarankiško turinio, atsieto nuo pra-
šymo ištirti, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnis neprieštarauja
Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.
4. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė ne Įsta-
tymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) viso 4 straipsnio atitiktis visiems jo nurody-
tiems Konstitucijos straipsniams, bet tai, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija)
4 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria fiziniams asmenims, žemės ūkio bendrovėms,
kitiems juridiniams asmenims buvo nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio
paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio
1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkuren-
cijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti
<...> verslą“.
5. Pagal Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalį fiziniai ir
juridiniai asmenys pagal šį įstatymą galėjo įsigyti tiek žemės, kad bendras vienam
asmeniui priklausantis žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip: fi-
ziniam asmeniui, įregistravusiam ūkininko ūkį arba turinčiam kvalifikacinį pasiren-
gimo ūkininkauti pažymėjimą, – 300 ha, išskyrus atvejus, kai registruojant santuoką
abiejų sutuoktinių nuosavybės teise turima žemės valda viršija tokį plotą arba kai
žemė yra įsigyta iki šio įstatymo įsigaliojimo (1 punktas); žemės ūkio bendrovei –
2000 ha (2 punktas); kooperatyvui (kooperatinei bendrovei) ar kitam juridiniam as-
meniui, kuris verčiasi žemės ūkio veikla, – 1000 ha (3 punktas).
6. Seimas 2004 m. liepos 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskir-
ties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2004, Nr. 124-4490),
kurio 1 straipsniu pakeitė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą
(2003 m. sausio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimu ir papildymu) ir išdėstė jį
nauja redakcija. Šios redakcijos įstatymas (toliau – ir Įstatymas (2004 m. liepos 15 d.
redakcija)) įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 7 d.
7. Pagal Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalį asmenys
gali įsigyti nuosavybės teise tiek žemės, kad bendras vienam asmeniui priklausantis
iš valstybės ar kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne di-
desnis kaip: fiziniam asmeniui – 300 ha (1 punktas); juridiniam asmeniui – 2000 ha
(2 punktas). Šios dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad asmuo, iki šio įstatymo įsi-
galiojimo įsigijęs didesnį kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, pagal šį įsta-
tymą žemės ūkio paskirties žemės įsigyti negali.
Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis nebuvo keičiama ar
papildoma.
8. Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisi-
nį reguliavimą palyginus su nustatytuoju Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija)
4 straipsnio 1 dalyje matyti, jog teisinis reguliavimas buvo pakeistas inter alia tuo as-
pektu, kad buvo suvienodintas visų teisinių formų juridiniams asmenims leidžiamos
įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės ploto maksimalus dydis – dabar
jis yra nustatytas 2000 ha.
Kartu pažymėtina, kad, kaip konstatuota šioje konstitucinės justicijos byloje pri-
imtame Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendime, bendra nuostata, jog
skirtingiems subjektams yra nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskir-
ties žemės plotų maksimalūs dydžiai (kurios atitiktis Konstitucijai pareiškėjui sukėlė
abejonių), liko įtvirtinta ir Įstatyme (2004 m. liepos 15 d. redakcija).
9. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d.
redakcija) ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pra-
dėtai teisenai nutraukti. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs,
kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl že-
mesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pir-
miausia) Konstitucijai, kilo vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas pagal Konsti-
tucinio Teismo įstatymą neturi įgaliojimų nutraukti pradėtos teisenos, jis turi pareigą
išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis)
galioja, ar ne; nutraukti pradėtą teiseną Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio
4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) numatytu pagrindu Konstitucinis Teismas,
atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali tais atvejais,
kai į jį kreipėsi ne teismas, bet kuris nors kitas Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytas
subjektas. Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ne-
buvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, bylos dalis dėl Įstatymo (2003 m.
sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies ta apimtimi, kuria fiziniams asmenims,
žemės ūkio bendrovėms, kitiems juridiniams asmenims buvo nustatyti skirtingi
leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai, atitikties
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...>
saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas
žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“ nutrauktina.
Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Įstatymo
(2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžinin-

gos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali
laisvai pasirinkti <...> verslą“.
II
Dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2004 m. liepos
15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos
laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti
<...> verslą“.
1. Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti
leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs
dydžiai (fiziniams asmenims – 300 ha, juridiniams asmenims – 2000 ha), taip pat
yra įtvirtinta nuostata, kad draudimas fiziniam asmeniui įsigyti nuosavybės teise iš
valstybės ar kitų asmenų žemės ūkio paskirties žemės bendrą plotą, ne didesnį kaip
300 ha, taikomas visiems fiziniams asmenims (ir tiems, kurie įsigyja šią žemę pagal
šį įstatymą, ir tiems, kurie tokią žemę yra įsigiję dar iki šio įstatymo įsigaliojimo – jie
pagal šį įstatymą tokios žemės įsigyti jau negali).
2. Žemė yra svarbi ekosistemos dalis, lemianti ir kitų gamtos išteklių (inter alia
vandenų, augalijos, gyvūnijos) egzistavimą bei kitimą. Žemė yra ypatingas gamtos
išteklius ir tuo aspektu, kad ji negali būti pakeista kuo nors kitu, iš naujo sukurta ar
kaip nors kitaip padidinta. Taigi žemė yra ribotas išteklius.
Žemės, kaip riboto ištekliaus, tinkamas naudojimas yra žmogaus ir visuomenės
išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; jos, kaip gamtos ištekliaus, racio-
nalaus naudojimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės
konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo
14 d. nutarimai). Valstybės pareiga užtikrinti, kad žemė būtų naudojama raciona-
liai, kad ji būtų saugoma, kyla inter alia iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatų, jog
valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos
objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip
pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis), kad įstatymu draudžiama inter
alia niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis, skurdinti augaliją ir gyvūniją
(2 dalis), konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, kitų Konstitucijos nuostatų. Pa-
žymėtina, kad racionalus žemės naudojimas yra neatsiejamas nuo jos apsaugos, inter
alia nuo derlingos dirbamos žemės, kraštovaizdžio išlaikymo, žemės apsaugojimo
nuo taršos, netinkamo naudojimo, kitų neigiamų veiksnių, taip pat nuo žemės ūkio
verslo laisvės užtikrinimo.
Žemė – ypatingas nuosavybės teisės objektas (Konstitucinio Teismo 2005 m. ge-
gužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Žemės sklypų turėjimas nuosavybės teise
gali būti viena iš esminių sąlygų verslui pradėti ir jam plėtoti, viena iš būtinų ūkinės
veiklos vykdymo prielaidų. Teisiškai reguliuojant santykius, susijusius su žemės nau-
dojimu verslui, ūkinei veiklai, būtina paisyti žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimties
ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifikos.
Iš Konstitucijos kyla galimybė ir būtinybė su žemės, kaip ypatingo nuosavybės
teisės objekto (ir vienos iš verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidų), įsigiji-
mu bei valdymu, taip pat su perleidimu susijusius santykius teisiškai reguliuoti taip,
kad nebūtų sudaryta prielaidų pakenkti žemei kaip ypatingai Konstitucijos ginamai
ir saugomai vertybei, pažeisti kitų konstitucinių vertybių.
3. Minėta iš Konstitucijos kylanti galimybė ir būtinybė suponuoja inter alia tai,
kad šių santykių teisinis reguliavimas negali neturėti tam tikrų ypatumų, palyginti
su kitų nuosavybės santykių teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas yra kons-
tatavęs, kad inter alia su žemės (kaip ir kitų gamtinės aplinkos objektų) nuosavybe
ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo pagrindai kyla iš
pačios Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
Vienas iš šių santykių teisinio reguliavimo diferencijavimo pagrindų yra atitin-
kamo asmens (asmens, siekiančio įsigyti žemę nuosavybės teise, arba žemės savinin-
ko) santykis su Lietuvos valstybe – jo buvimas nacionaliniu subjektu arba užsienio
subjektu: Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir
miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal kons-
titucinį įstatymą.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina tai, kad
žemė savo pobūdžiu, naudingosiomis savybėmis nėra vienoda. Konstitucinis Teismas
yra konstatavęs, kad Konstitucija nedraudžia žemės (kaip ir kitų gamtinės aplinkos
objektų) skirstyti pagal įvairius kriterijus, inter alia pagal naudojimo paskirtį; tai turi
būti daroma atsižvelgiant į atitinkamų gamtinių objektų (taigi ir žemės) savybes, kitus
gamtinės aplinkos veiksnius (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (1992 m.
spalio 25 d. redakcija) buvo įtvirtinta tik Lietuvos Respublikos piliečių ir valstybės tei-
sė turėti žemę nuosavybės teise, išskyrus vienintelę išimtį – žemės sklypai nuosavybės
teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis galėjo priklausyti užsienio valstybei jos
diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti (Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalis
(1992 m. spalio 25 d. redakcija)). Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje (1996 m. birže-
lio 20 d. redakcija) buvo expressis verbis nurodyta, kad ne žemės ūkio paskirties že-
mės sklypus galėjo įsigyti pagal konstitucinį įstatymą savivaldybės, kiti nacionaliniai
subjektai, ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantys užsienio subjektai, kurie nustatyti konsti-
tucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės
integracijos kriterijus; buvo įtvirtintos ir tokių įsigyjamų nuosavybėn ne žemės ūkio
paskirties žemės sklypų dydžių ribos – tie sklypai turėjo būti reikalingi minėtų sub-
jektų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti.
Iki įsigaliojant (2003 m. vasario 24 d.) Seimo 2003 m. sausio 23 d. priimtam Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymui, kurio 1 straipsniu buvo
pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Konstitucijos 47 straipsnis (1996 m. birželio
20 d. redakcija), buvo draudžiama užsienio subjektams įsigyti Lietuvoje žemės ūkio

paskirties žemės.
Nors Konstitucijos 47 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nebeliko nuo-
statos, kurioje būtų eksplicitiškai minima ne žemės ūkio paskirties žemė (ar kokios
nors kitos paskirties žemė), tai nereiškia, kad žemės (inter alia žemės nuosavybės,
naudojimo) santykių teisinio reguliavimo negalima diferencijuoti pagal tai, ar atitin-
kami žemės sklypai yra priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei.
4. Žemės sklypų priskyrimas žemės ūkio paskirties žemei arba kitokios paskir-
ties žemei gali būti keičiamas (inter alia įvykus atitinkamų žemės išteklių kokybi-
niams pokyčiams).
Šiame kontekste paminėtina, kad žemės ūkio paskirties žemė yra išskirtinės ver-
tės ribotas gamtos išteklius, jos kokybė ir plotai su derlinguoju dirvožemiu nuolat
mažėja dėl pramoninio poveikio, urbanistinės plėtros, kitų veiksnių. Idant būtų iš-
saugomos žemės ūkio paskirties žemės naudingosios savybės, įstatymų leidėjas turi
pareigą nustatyti aiškius žemės ūkio paskirties žemės keitimo į kitos paskirties žemę
kriterijus, keičiant žemės paskirtį turi būti paisoma ir viešojo intereso.
5. Diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės nuosavybe ir
naudojimu, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti
žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos
sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai, draudimai turi būti konstitu-
ciškai pagrįsti.
Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams
asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties
žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia.
Ypač pabrėžtina, jog įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad
žemės sklypai, jeigu jie yra priskirti žemės ūkio paskirties žemei, savininkų ir (arba)
naudotojų būtų naudojami būtent žemės ūkio veiklai, kad žemės ūkio paskirties že-
mės pobūdis, kol jos paskirtis pagal įstatymo nustatytus kriterijus nebus pakeista,
būtų išsaugotas.
Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą nustatyti atitinkamas kontrolės
priemones ir sankcijas už nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Įstatymų leidėjas taip
pat gali įstatymu numatyti tokias socialinės inžinerijos priemones, kurios skatintų
žemės ūkio paskirties žemės sklypų savininkus ir (arba) naudotojus tuos sklypus
naudoti būtent pagal nustatytą tos žemės paskirtį.
6. Atsižvelgiant į žemės, kaip riboto ištekliaus, prigimtį, taip pat į būtinumą iš-
saugoti žemės ūkio paskirties žemės naudingąsias savybes konstatuotina, kad įstaty-
mų leidėjas gali įstatymu nustatyti ir leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės sklypų
maksimalius dydžius.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad su žemės
nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo, inter
alia pagal žemės paskirtį, galimybė suponuoja ir galimybę įstatymu nustatyti skirtin-
gus leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų ir kitokios
paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius.
Tačiau pabrėžtina, kad įstatymu nustatant leistinos įsigyti nuosavybės teise že-
mės ūkio paskirties žemės sklypų ir kitokios paskirties žemės sklypų maksimalius dy-
džius būtina nepažeisti Konstitucijos normų ir principų, inter alia socialinės darnos
imperatyvo, teisingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo ir kitų principų.
Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo esamiems ar
potencialiems verslo subjektams būtų sudarytos nevienodos ūkininkavimo sąlygos,
trukdoma plėtoti verslą, varžoma ūkinės veiklos laisvė, visuomenei naudingos ūkinės
veiklos pastangos, iniciatyva.
Pabrėžtina, kad leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės
sklypų maksimalius dydžius turi lemti žemės ūkio paskirties žemės pobūdis bei sie-
kiamas viešasis interesas, o ne tokie kriterijai, kurių negalima konstituciškai pagrįsti
(kaip antai reikalavimas, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypų įgijėjai patys ūki-
ninkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti
kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan.).
Konstatuotina, kad leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės
sklypų maksimalių dydžių nustatymas (įstatymu) savaime nereiškia, kad yra konsti-
tuciškai nepagrįstai suvaržoma asmens nuosavybės teisė, ūkinės veiklos laisvė, kitos
konstitucinės teisės ir laisvės. Priešingai, tokių maksimalių dydžių nustatymas gali
būti viena iš priemonių, sudarančių prielaidas racionaliai valdyti žemės ūkio paskir-
ties žemę, išsaugoti dirbamos žemės ūkio paskirties žemę, tinkamai plėtoti žemės
ūkio verslą, skatinti sąžiningą konkurenciją žemės ūkyje, neleisti monopolizuoti ga-
mybos ir rinkos ir pan.
Tokie leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų mak-
simalius dydžius pagrindžiantys siekiai traktuotini kaip išreiškiantys Konstitucijos
ginamą viešąjį interesą.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucija nedraudžia įstatymu nustatyti ir
minimalių žemės ūkio paskirties žemės sklypų dydžių, kaip antai dydžio, kuris yra
reikalingas, kad fizinis asmuo galėtų registruoti ūkininko ūkį, taip pat padėti užkirsti
kelią galimiems piktnaudžiavimams, kaip antai žemės ūkio paskirties žemės sklypų
įsigijimui ir ūkininko ūkio (neva skirto žemės ūkio veiklai) įregistravimui vien tam,
kad būtų pasinaudota atitinkamomis teisinio reguliavimo išimtimis, lengvatomis,
valstybės ar kita parama, o toliau ta žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama ne
žemės ūkio veiklai, bet kitiems tikslams.
7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad
pagal Konstituciją apskritai nėra neleistina skirtingiems subjektams nustatyti (įstaty-
mu) skirtingų leistinos įsigyti nuosavybės teise tos pačios paskirties žemės (taip pat
ir žemės ūkio paskirties žemės) sklypų maksimalių dydžių.
Tačiau pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai leis-
tinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalūs dydžiai
skirtingiems subjektams būtų nustatyti ne pagal konstituciškai pagrįstus kriterijus,

nes tuomet būtų sudarytos prielaidos pažeisti kai kurių iš tų subjektų konstitucines
teises, inter alia teisę laisvai pasirinkti verslą, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo
principą, kitas Konstitucijos nuostatas, būtų leista iškreipti sąžiningą konkurenciją
žemės ūkio rinkoje.
8. Minėta, kad Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies
2 punkte nustatytas leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės
plotų maksimalus dydis juridiniams asmenims yra 2000 ha.
Konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nėra teisinių argumentų,
kurie leistų teigti, jog nustatytasis maksimalus dydis yra nepagrįstas, neproporcingas
ar kuriuo nors kitu atžvilgiu neteisingas, kad tokiu teisiniu reguliavimu kuri nors as-
mens teisė ar laisvė būtų suvaržyta labiau negu būtina siekiant konstituciškai pagrįs-
to viešojo intereso. Taigi nėra ir teisinių argumentų teigti, kad minėto maksimalaus
dydžio nustatymas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, 46 straipsnio 4 dalies
nuostatą „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 da-
lies nuostatą „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“.
9. Kitaip vertintinas Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 da-
lies 1 punkte nustatytas leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties že-
mės plotų maksimalus dydis fiziniams asmenims – 300 ha.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad leistinos įsigyti nuo-
savybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius turi lemti
žemės ūkio paskirties žemės pobūdis bei siekiamas viešasis interesas, o ne tokie
kriterijai, kurių negalima konstituciškai pagrįsti, kaip antai reikalavimas, kad že-
mės ūkio paskirties žemės sklypų įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų
atitinkamoje vietovėje, kad jie būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal
įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan. Konstatuota ir tai, kad nors pagal
Konstituciją apskritai nėra neleistina skirtingiems subjektams nustatyti (įstaty-
mu) skirtingų leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės skly-
pų maksimalių dydžių, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai leistinos
įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalūs dydžiai
skirtingiems subjektams būtų nustatyti ne pagal konstituciškai pagrįstus kriterijus,
nes tuomet būtų sudarytos prielaidos pažeisti kai kurių iš tų subjektų konstitucines
teises, inter alia teisę laisvai pasirinkti verslą, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo
principą, kitas Konstitucijos nuostatas, būtų leista iškreipti sąžiningą konkurenciją
žemės ūkio rinkoje.
Konstatuotina, kad tarp juridinių asmenų ir fizinių asmenų, siekiančių pagal
Įstatymą (2004 m. liepos 15 d. redakcija) įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kuri
būtų naudojama žemės ūkio veiklai, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtu-
mų, kurie pateisintų leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties že-
mės plotų maksimalų dydį fiziniams asmenims – 300 ha, kai juridiniams asmenims
šis dydis yra nustatytas gerokai didesnis – 2000 ha. Tokiu teisiniu reguliavimu fizi-
niai asmenys yra diskriminuojami juridinių asmenų atžvilgiu, yra ribojamos jų ga-
limybės konkuruoti žemės ūkio rinkoje, neproporcingai suvaržoma jų verslo laisvė.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2004 m.
liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad fiziniams asmenims leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties
žemės plotų maksimalus dydis yra ne 2000 ha, bet 300 ha, prieštarauja Konstituci-
jos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąži-
ningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali
11. Tai konstatavus, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina ir tai, kad
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...>
saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas
žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“ prieštarauja ir Įstatymo (2004 m. liepos
15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies nuostata „Asmuo, iki šio įstatymo įsigaliojimo
įsigijęs didesnį kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, pagal šį įstatymą žemės
ūkio paskirties žemės įsigyti negali“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad asmenims, iki
šio įstatymo įsigaliojimo įsigijusiems didesnį kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės
plotą, pagal šį įstatymą draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties
žemės tiek, kad bendras jam nuosavybės teise priklausančios žemės ūkio paskirties
žemės plotas būtų ne didesnis kaip 2000 ha.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,
69 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo
laikinojo įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 124-4490) 4 straips-
nio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad fiziniams asmenims leidžia-
mos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalus dydis yra
ne 2000 ha, bet 300 ha, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio
1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkuren-
cijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti
<...> verslą“.
nio 1 dalies 1 punkto nuostata „Asmuo, iki šio įstatymo įsigaliojimo įsigijęs didesnį
kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, pagal šį įstatymą žemės ūkio paskir-
ties žemės įsigyti negali“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad asmenims, iki šio įstaty-
mo įsigaliojimo įsigijusiems didesnį kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą,
pagal šį įstatymą draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės
tiek, kad bendras jam nuosavybės teise priklausančios žemės ūkio paskirties žemės
plotas būtų ne didesnis kaip 2000 ha, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžinin-
gos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali
nio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
4. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties že-
mės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003,
Nr. 15-600) 4 straipsnio 1 dalies ta apimtimi, kuria fiziniams asmenims, žemės ūkio
bendrovėms, kitiems juridiniams asmenims buvo nustatyti skirtingi leidžiamos įsi-
gyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai, atitikties Lietuvos Res-
publikos Konstitucijai.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO
Vilnius

Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Romualdo
Kęstučio Urbaičio,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos
Respublikos Seimo 2005 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl kreipimosi į Lietuvos Res-
publikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo sta-
tuto 73 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies nuostata
„jeigu ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė raštu pareikalauja sudaryti laikinąją
kontrolės ar tyrimo komisiją, tokią komisiją Seimas turi sudaryti artimiausio posė-
džio metu“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje
įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato principui.
nustatė:
Pareiškėjas – Lietuvos Respublikos Seimas 2005 m. gruodžio 20 d. priėmė nuta-
rimą „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,
ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai“. Šis Seimo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas
2006 m. sausio 6 d. (Žin., 2006, Nr. 1-1).
Seimo 2005 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respubli-
kos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto
73 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra išdėsty-
tas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto
73 straipsnio 3 dalies nuostata „jeigu ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė raštu
pareikalauja sudaryti laikinąją kontrolės ar tyrimo komisiją, tokią komisiją Seimas
turi sudaryti artimiausio posėdžio metu“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-
titucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato principui.
216 ◆ Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo
Seimo 2005 m. gruodžio 20 d. nutarimas su prašymu ištirti, ar Seimo statuto

turi sudaryti artimiausio posėdžio metu“ neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio
4 dalyje įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato principui, Konstituciniame Teisme
gautas 2006 m. sausio 9 d.
konstatuoja:
Seimo 2005 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respubli-
kos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto
73 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytas
prašymas atitinka Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įsta-
tyme nustatytus reikalavimus.
Konstitucinio Teismo įstatyme numatytų pagrindų atsisakyti nagrinėti prašymą
ar grąžinti prašymą pareiškėjui nėra.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi,
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26, 28 ir 63 straipsniais, Lietu-
nusprendžia:
Priimti Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl krei-
pimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijai“ išdėstytą prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto
turi sudaryti artimiausio posėdžio metu“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-
titucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato principui.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė

217
PRANEŠIMAS
APIE LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO 73 STRAIPSNIO 3 DALIES

(1998 M. GRUODŽIO 22 D. REDAKCIJA) GALIOJIMO SUSTABDYMĄ
Vilnius
Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 11 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo prašy-

mo priėmimo“ priimtas nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m.
gruodžio 20 d. nutarime Nr. X-455 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konsti-
tucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio
3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytas prašymas ištir-
ti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies nuostata „jeigu ne
mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė raštu pareikalauja sudaryti laikinąją kontrolės
ar tyrimo komisiją, tokią komisiją Seimas turi sudaryti artimiausio posėdžio metu“
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam
Seimo nario laisvo mandato principui.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį Seimo nutarimas
ištirti, ar aktas atitinka Konstituciją, sustabdo šio akto galiojimą. Vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 160 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi,
p r a n e š u, kad nuo šio pranešimo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ die-
nos iki tol, kol bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje, sustabdo-
mas Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. vasario 17 d. priimto Lietuvos Respublikos
Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) galiojimas.
Pirmininkas Egidijus Kūris

218
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – VISAGINO MIESTO APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO
IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO
3.194 STRAIPSNIO 3 DALIS (2004 M. LAPKRIČIO 11 D. REDAKCIJA)
NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
Vilnius

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Visagino
miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 15 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respub-
likos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina
parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose
ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
nustatė:
Pareiškėjas – Visagino miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas
2005 m. lapkričio 15 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio
11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai
vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose
skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio
6 daliai. Pareiškėjo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2005 m. gruodžio 5 d.
konstatuoja:
1. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnį teis-
mai į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitin-
ka Konstituciją, kreipiasi nutartimi. Prie nutarties turi būti pridedama sustabdytoji
teismo byla, ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento VI skyriaus
1 skirsnio 15 punktą tokiu nuorašu yra laikomas teisės akto (jo dalies) tekstas, pa-
skelbtas „Valstybės žiniose“.
◆ Dėl prašymo grąžinimo pareiškėjui 219
Teismo nutartis ir ginčijamo teisės akto nuorašas pateikiami Konstituciniam

Teismui po 30 egzempliorių.
2. Pareiškėjas – Visagino miesto apylinkės teismas Konstituciniam Teismui pa-
teikė 30 egzempliorių šio teismo 2005 m. lapkričio 15 d. nutarties, pasirašytos teisėjo
kopijų. Pažymėtina, kad šios kopijos neatitinka prie prašymo Konstituciniam Teis-
mui pridėtoje Visagino miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje esančios
teismo nutarties, nes ši nutartis yra nepasirašyta ją priėmusio teisėjo.
3. Nors pareiškėjas – Visagino miesto apylinkės teismas ginčija Civilinio kodekso
3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, jis Konsti-
tuciniam Teismui pateikė Civilinio kodekso 3.194 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakci-
ja) nuorašus (30 egzempliorių), kurie nėra teksto, paskelbto „Valstybės žiniose“, nuorašai.
4. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Visagino miesto apylinkės teismo Konstituci-
niam Teismui pateiktas prašymas ir jo priedai neatitinka Konstitucinio Teismo įsta-
tymo 67 straipsnio reikalavimų.
5. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, neatitinkantis šio
įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grą-
žinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti
buvę trūkumai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio
3 dalimi, 25 straipsnio 2 dalimi, 28, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo reglamento VI skyriumi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Grąžinti pareiškėjui – Visagino miesto apylinkės teismui prašymą ištirti, ar Lie-
tuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vai-
kui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuo-
se skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

220
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS RAJONO APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO
IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. VASARIO
20 D. NUTARIMO NR. 259 „DĖL MIŠKŲ PRISKYRIMO MIŠKŲ GRUPĖMS“
KAI KURIOS NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS
TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO
(1997 M. LIEPOS 9 D. REDAKCIJA) 6 STRAIPSNIO 1, 2, 4, 5 DALIMS IR
18 STRAIPSNIO 1 DALIAI

Vilnius

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus
rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 30 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-
publikos Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 259 „Dėl miškų prisky-
rimo miškų grupėms“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Vilniaus miškų urėdi-
jos Verkių girininkijos 7 ir 89 miško kvartalai priskirti valstybinės reikšmės miš-
kams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-
tymo (1997 m. liepos 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims ir 18 straipsnio
1 daliai.
nustatė:
Pareiškėjas – Vilniaus rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas
2005 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Kons-
titucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimas
Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“ (Žin., 2002, Nr. 20-765) (toliau – ir
Nutarimas) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Vilniaus miškų urėdijos Verkių gi-
rininkijos miško 7 ir 89 kvartalai priskirti valstybinės reikšmės miškams, nepriešta-
rauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims
ir 18 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2005 m.
lapkričio 29 d.
konstatuoja:
1. Vyriausybė 2002 m. vasario 20 d. priėmė nutarimą Nr. 259 „Dėl miškų prisky-
rimo miškų grupėms“. Šiuo Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas Vilniaus rajono
miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašas. Pagal jį Vilniaus miškų urėdijos Verkių
girininkijos miško 7 ir 89 kvartalų dalys buvo priskirtos II miškų grupės (Specialios
paskirties miškai: B. Rekreaciniai miškai) pogrupiui „Miško parkai“.
2. Vyriausybė 2002 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klai-
pėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų
priskyrimo miškų grupėms“. Šio Vyriausybės nutarimo 1 punktu buvo patvirtin-
ti Akmenės, Alytaus, Anykščių, Ignalinos, Joniškio, Jurbarko, Kelmės, Klaipėdos,
Kretingos, Lazdijų, Mažeikių, Molėtų, Pakruojo, Plungės, Radviliškio, Skuodo, Ša-
kių, Šalčininkų, Šiaulių, Šilalės, Šilutės, Širvintų, Švenčionių, Tauragės, Telšių, Trakų,
Ukmergės, Utenos, Varėnos, Vilkaviškio ir Zarasų rajonų, Druskininkų, Elektrėnų,
Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Neringos, Pagėgių ir Rietavo savivaldybių,
Alytaus, Klaipėdos, Palangos, Šiaulių ir Visagino miestų miškų priskyrimo miškų
grupėms sąrašai.
3. Vyriausybė 2004 m. gruodžio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 1681 „Dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klai-
priskyrimo miškų grupėms“ pakeitimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m.
vasario 20 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“ pripažinimo
netekusiu galios“.
Minėto Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. minėto nutarimo Nr. 1681 1.1 pa-
punkčiu buvo pakeistas Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl
Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus ap-
skričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ 1 punktas: po žodžio „Vilkaviškio“ buvo
įrašytas žodis „Vilniaus“, o prieš žodį „Visagino“ – žodis „Vilniaus“.
Taigi Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klai-
priskyrimo miškų grupėms“ 1 punktas (2004 m. gruodžio 30 d. redakcija) buvo iš-
dėstytas taip: „Patvirtinti Akmenės, Alytaus, Anykščių, Ignalinos, Joniškio, Jurbarko,
Kelmės, Klaipėdos, Kretingos, Lazdijų, Mažeikių, Molėtų, Pakruojo, Plungės, Radvi-
liškio, Skuodo, Šakių, Šalčininkų, Šiaulių, Šilalės, Šilutės, Širvintų, Švenčionių, Taura-
gės, Telšių, Trakų, Ukmergės, Utenos, Varėnos, Vilkaviškio, Vilniaus ir Zarasų rajonų,
Druskininkų, Elektrėnų, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Neringos, Pagėgių
ir Rietavo savivaldybių, Alytaus, Klaipėdos, Palangos, Šiaulių, Vilniaus ir Visagino
miestų miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašus (pridedama).“
Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 1681 „Dėl Lietuvos Respub-
likos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijam-
222 2006 m. sausio 17 d. sprendimas ◆
polės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų
grupėms“ pakeitimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nuta-
rimo Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“ pripažinimo netekusiu galios“
1.2 papunkčiu Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus,
Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miš-
kų priskyrimo miškų grupėms“ miškų priskyrimo miškų grupėms patvirtinti sąrašai
buvo papildyti Vilniaus rajono ir Vilniaus miesto miškų priskyrimo miškų grupėms
sąrašais.
Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 1681 „Dėl Lietuvos Respub-
likos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos,
Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyri-
mo miškų grupėms“ pakeitimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario
20 d. nutarimoNr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“ pripažinimo neteku-
siu galios“ 2 punktu Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 259 „Dėl miškų
priskyrimo miškų grupėms“ buvo pripažintas netekusiu galios.
Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos,
Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyri-
mo miškų grupėms“ 1 punktu (2004 m. gruodžio 30 d. redakcija) patvirtintuose miš-
kų priskyrimo miškų grupėms sąrašuose Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos
miško 7 ir 89 kvartalai liko priskirti II miškų grupės (Specialios paskirties miškai:
B. Rekreaciniai miškai) pogrupiui „Miško parkai“.
4. Pareiškėjui – Vilniaus rajono apylinkės teismui kilo abejonių, ar Vyriausybės
2002 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“
ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininki-
jos 7 ir 89 miško kvartalai priskirti valstybinės reikšmės miškams“, neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims ir
Pažymėtina, kad tuo metu, kai pareiškėjas – Vilniaus rajono apylinkės teismas
priėmė nutartį, kuria kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar Vyriau-
sybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų gru-
pėms“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „Vilniaus miškų urėdijos Verkių girinin-
kijos 7 ir 89 miško kvartalai priskirti valstybinės reikšmės miškams“, neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims ir
18 straipsnio 1 daliai, ginčijamas Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 259
„Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“ jau negaliojo.
5. Pareiškėjas – Vilniaus rajono apylinkės teismas nutartyje, kuria kreipėsi į
Konstitucinį Teismą, savo abejones dėl Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimo
Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“ nuostatos (pareiškėjo nurodyta apim-
timi) prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1,

2, 4, 5 dalims ir 18 straipsnio 1 daliai grindžia inter alia įvairiomis jo nagrinėjamos
civilinės bylos aplinkybėmis, taip pat ir tokiomis, kurios dar nėra to teismo nustatyti
teisiniai faktai, bet yra tik prielaidos.
6. Pareiškėjas – Vilniaus rajono apylinkės teismas nutartyje, kuria kreipėsi į Kons-
titucinį Teismą prašydamas ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimas
Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo,
Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos miško 7 ir 89 kvartalai priskirti valstybi-
nės reikšmės miškams, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavy-
bės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio (1997 m. liepos
9 d. redakcija) 1, 2, 4, 5 dalims ir 18 straipsnio 1 daliai, nepateikė teismo nuomonės
dėl Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miš-
kų grupėms“ nuostatos (pareiškėjo nurodyta apimtimi) prieštaravimo Konstitucijos
23 straipsniui teisinių argumentų, t. y. nenurodė, kuo minėtas Vyriausybės 2002 m.
vasario 20 d. nutarimas (pareiškėjo nurodyta apimtimi) konkrečiai prieštarauja bū-
tent Konstitucijos 23 straipsniui – jo 1 dalies nuostatai „nuosavybė neliečiama“, jo
2 dalies nuostatai „nuosavybės teises saugo įstatymai“, jo 3 dalies nuostatai „nuo-
savybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir
teisingai atlyginama“.
Pareiškėjas taip pat nepateikė teisinių argumentų, kuo konkrečiai Vyriausybės
2002 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“ (pa-
reiškėjo nurodyta apimtimi) prieštarauja pareiškėjo nurodytiems Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 9 d. redakcija)
straipsniams, jų dalims:
– būtent 6 straipsnio 1 daliai, pagal kurią nuosavybės teisės atkuriamos į savi-
ninko turėtą mišką arba vandens telkinį, bet ne didesnį kaip 150 ha ploto, įskaitant
kaimo vietovėje esančią žemę;
– būtent 6 straipsnio 2 daliai, pagal kurią miškas arba vandens telkinys grąžina-
mas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, iš-
skyrus mišką ir vandens telkinius pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės
išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio
7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja;
– būtent 6 straipsnio 4 daliai, pagal kurią už mišką ir vandens telkinius, pagal
šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miš-
ko ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju susigrą-
žinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstaty-
mo 16 straipsnį;
– būtent 6 straipsnio 5 daliai, pagal kurią piliečių nuosavybės teisės į mišką ir
vandens telkinius atkuriamos pagal Vyriausybės nustatyta tvarka sudarytus žemės
reformos žemėtvarkos projektus;
– būtent 18 straipsnio 1 daliai, pagal kurią šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos
224 2006 m. sausio 17 d. sprendimas ◆
institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės

teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir
giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo
dienos.
7. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 da-
lies 5 punktą teismo nutartyje, kuria teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašy-
mu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti nu-
rodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai
teisiniai argumentai.
8. Konstitucinis Teismas 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad
„iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikala-
vimas nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieš
taravimo Konstitucijai teisinius argumentus reiškia, kad teismai, kurie kreipiasi į
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis)
neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl
įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti
vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, tuo, jog įstatymas ar kitas tei-
sės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, o privalo aiškiai nurodyti,
kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuo-
mone, prieštarauja Konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto
(jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais
argumentais“ ir kad „priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės
akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo
įstatymo 67 straipsnio reikalavimų“.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo – Vilniaus
rajono apylinkės teismo prašymas Konstituciniam Teismui neatitinka Konstitucinio
Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.
10. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, neatitinkantis
šio įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo
grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendrąja tvarka, kai bus pa-
šalinti buvę trūkumai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
22 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsnio 2 dalimi, 28, 67, 70 straipsniais, Lietuvos Res-
publikos Konstitucinio Teismo reglamento VI skyriumi, Lietuvos Respublikos Kons-
titucinis Teismas
nusprendžia:
Grąžinti pareiškėjui – Vilniaus rajono apylinkės teismui prašymą ištirti, ar Lie-
tuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 259 „Dėl miš-
kų priskyrimo miškų grupėms“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Vilniaus miš-
kų urėdijos Verkių girininkijos 7 ir 89 miško kvartalai priskirti valstybinės reikšmės
miškams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietu-

vos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo (1997 m. liepos 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims ir 18 straipsnio
1 daliai.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

226
SPRENDIMAS
DĖL TEISENOS BYLOJE PAGAL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS
SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS
ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS ĮSIGIJIMO LAIKINOJO ĮSTATYMO 3, 5,
6, 8 STRAIPSNIAI (2003 M. SAUSIO 28 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI NUTRAUKIMO
2006 m. kovo 14 d.
Vilnius

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Seimo na-
rių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsi-
gijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai ne-
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai „kaip visumai“, Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.
nustatė:
I
ištirti, ar Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio
28 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-600; toliau – ir Įstatymas) 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai ne-
prieštarauja Konstitucijai „kaip visumai“, Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straips-
niams.
2. Konstitucinio Teismo pirmininko 2003 m. kovo 18 d. potvarkiu Nr. 2B-27 pa-
gal šį prašymą Konstitucinio Teismo posėdžiui pradėta rengti byla Nr. 14/03.
II
Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Įstatyme nustatyti apribojimai įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Daugeliu tų
apribojimų yra labai susiaurintas asmenų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties
žemę, ratas, suvaržyta konkurencija žemės rinkoje, ribojamos asmens galimybės pa-
sirinkti norimą verslą.
2. Atskirai paėmus, asmens konstitucines nuosavybės teises riboja: galimybė
panaikinti žemės sandorius, jei juos vykdant yra pažeidžiamas Įstatymas; leidimas
◆ Dėl teisenos nutraukimo 227
žemės ūkio paskirties žemę pirkti tik asmeniui, įregistravusiam ūkininko ūkį arba
turinčiam kvalifikacinį pasirengimo ūkininkauti pažymėjimą (daugeliui asmenų ati-
mantis galimybę įsigyti žemės, o turintiesiems žemės – ją parduoti pagal jos tikrą
vertę); skirtingų leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalių
dydžių fiziniams asmenims, žemės ūkio bendrovėms, juridiniams asmenims nustaty-
mas; pirmumo teisė tam tikroms asmenų kategorijoms įsigyti valstybinės žemės ūkio
paskirties žemę (pažeidžianti sąžiningą konkurenciją ir asmenų lygybės principą).
Be to, sudarytos sąlygos įkeitimu garantuoti prievolių užtikrinimą tik bankams ir
kitoms kredito įstaigoms; šitaip pažeidžiamos savininko teisės disponuoti savo turtu,
be objektyvaus pagrindo skirtingai traktuojami ūkio subjektai.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai (2003 m. sausio
28 d. redakcija) neprieštarauja inter alia Konstitucijai „kaip visumai“.
2. Konstatuotina, kad prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai
„kaip visumai“ yra nepakankamai aiškus ir konkretus.
3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio
1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta
pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pa-
grindimas su nuorodomis į įstatymus.
Aiškindamas šį Konstitucinio Teismo įstatymo punktą Konstitucinis Teismas
2004 m. balandžio 16 d. sprendime yra konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės
akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim-
tį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai
ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja
Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal
normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės
akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja,
taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pa-
reiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai
ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų tu-
rinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai,
pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės
akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms
Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės
akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį
laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo prie-
228 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, byla Nr. 14/03 ◆

4. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai (2003 m. sau-
sio 28 d. redakcija) neprieštarauja inter alia Konstitucijai „kaip visumai“, neatitinka
Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punkto reikalavimų ir nėra
nagrinėtinas Konstituciniame Teisme.
5. Kartu pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 3, 4, 5, 6,
8 straipsniai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja ne tik Konstitucijai „kaip
visumai“, bet ir Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.
Konstatuotina, kad prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai
„kaip visumai“ neturi savarankiško turinio, atsieto nuo prašymo ištirti, ar Įstatymo 3,
4, 5, 6, 8 straipsniai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja inter alia Konsti-
tucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.
Tad atskiras sprendimas dėl prašymo ištirti, ar Įstatymo 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai
(2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai „kaip visumai“, grąžini-
mo pareiškėjui (nurodžius motyvą, kad prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo
įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punkto reikalavimų) šio Konstitucinio Teismo
sprendimo rezoliucinėje dalyje neturi būti formuluojamas.
II
1. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo
laikinąjį įstatymą, kuris (išskyrus tam tikras išimtis) įsigaliojo Seimo 2003 m. sausio
23 d. priimto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo
įsigaliojimo dieną, t. y. 2003 m. vasario 24 d.
2. Įstatymo 3 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:
„1. Fizinis asmuo gali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemę, jeigu
jis yra Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravęs ūkininko ūkį arba turi
Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotą kvalifikacinį pasirengimo ūkininkauti pa-
žymėjimą.
2. Kvalifikacinis pasirengimo ūkininkauti pažymėjimas išduodamas asmenims,
turintiems daugiau kaip 2 metų žemės ūkio veiklos patirtį ir žemės ūkio išsimoksli-
nimo Lietuvoje ar Europos Sąjungos šalyse diplomą, pažymėjimą, arba asmenims,
turintiems daugiau kaip 5 metų žemės ūkio veiklos patirtį ir Vyriausybės nustatyta
tvarka išlaikiusiems kvalifikacinį egzaminą.
3. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu nuosavybės teise valdomas
žemės sklypas, įsigijus žemę, sudarytų ne daugiau kaip 3 hektarus žemės ūkio naud-
menų.
4. Fizinis asmuo, pagal šį Įstatymą įsigijęs nuosavybės teise ne mažesnį kaip
10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės plotą, per 1 metus nuo žemės įsigijimo turi
persikelti gyventi į apskritį, kurioje yra ūkininkavimui naudojama žemė, ir įsigyti
arba gauti leidimą statyti ūkio veiklai reikalingus ūkinius pastatus, o per 2 metus nuo
žemės įsigijimo – įregistruoti ūkininko ūkį. Terminą persikelti gyventi į apskritį savi-
valdybės valdyba gali pratęsti, jeigu yra pradėta ūkinių pastatų ar gyvenamojo namo
statyba, bet ne daugiau kaip 1 metams.
5. Juridinis asmuo gali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemę, jeigu
per paskutinius 2 metus ne mažiau kaip 50 procentų pajamų jis gauna iš žemės ūkio
veiklos. Šis reikalavimas netaikomas valstybei, savivaldybėms, sodininkų bendrijoms,
įsigyjančioms šių bendrijų nuomojamą valstybinę žemę, taip pat bankams ir kitoms
kredito įstaigoms, kurie perima nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka nerealizuotą
jiems įkeistą žemę.
6. Bankai ir kitos kredito įstaigos įsigytą nuosavybės teise žemės ūkio paskirties
žemę ne vėliau kaip per 2 metus nuo jos įsigijimo turi parduoti, o iki pardavimo – iš-
nuomoti žemės ūkio veiklai.“
Nors pareiškėjas prašo ištirti Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redak-
cija) atitiktį inter alia Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams, iš prašymo
argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė ne Įstatymo viso 3 straipsnio (2003 m.
sausio 28 d. redakcija) atitiktis visiems nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet
Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija):
– 1 dalies atitiktis Konstitucijos 18, 23 straipsniams, 29 straipsnio 1 daliai,
46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali
laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;
– 4 dalies atitiktis Konstitucijos 18, 23 straipsniams, 32 straipsnio 1, 2 dalims,
46 straipsnio 1, 4 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali
laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;
– 5 dalies atitiktis Konstitucijos 18, 23 straipsniams, 29 straipsniui, 46 straipsnio
4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“.
„1. Žemės sandoriai, sudaryti nesilaikant šio Įstatymo reikalavimų arba jeigu
žemę įsigiję asmenys pažeidžia šio Įstatymo sąlygas, teismo tvarka pripažįstami ne-
galiojančiais.
2. Fiziniai ir juridiniai asmenys už žemės, įsigytos pagal šį Įstatymą, perleidi-
mą kitų asmenų nuosavybėn anksčiau, negu suėjo 5 metai nuo jos įsigijimo, moka
įstatymų nustatyto dydžio mokesčius. Šie mokesčiai skaičiuojami pagal vidutinę toje
vietovėje parduotų žemės sklypų kainą (žemės rinkos kainą).“
Nors pareiškėjas prašo ištirti Įstatymo 8 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redak-
cija) atitiktį inter alia Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams, iš prašymo
argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė ne Įstatymo viso 8 straipsnio (2003 m.
sausio 28 d. redakcija) atitiktis visiems nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet
Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos
18, 23 straipsniams.
4. Seimas 2004 m. liepos 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskir-
ties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą (2003 m. sausio 28 d. re-
dakcija) ir jį išdėstė nauja redakcija. Naujos redakcijos Žemės ūkio paskirties žemės
įsigijimo laikinasis įstatymas įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 7 d. Jame nėra Įstatymo 3,
8 straipsniuose (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvusių nuostatų, kurių atitiktimi
Konstitucijai pareiškėjas suabejojo.
5. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto
panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti.
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio
Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teise-
nai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai
į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nuro-
dyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną.
Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad tai pasakytina
ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau
buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pradėta teisena byloje pagal pareiškėjo
prašymą ištirti, ar Įstatymo 3, 8 straipsniai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieš
tarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams, nutrauktina.
III
„1. Valstybinė žemės ūkio paskirties žemė gali būti parduodama ar kitaip per-
leidžiama fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise tik tose kadastro vie-
tovėse, kuriose pagal Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtus žemės
reformos žemėtvarkos projektus yra atkurta nuosavybės teisė į žemę, išskyrus žemės
perleidimą savivaldybėms įstatymų nustatytoms funkcijoms vykdyti ir žemės refor-
mos žemėtvarkos projektuose suformuotų žemės sklypų pardavimą pageidavusiems
juos pirkti asmeninio ūkio žemės naudotojams, ūkininkams bei daugiau kaip 5 metus
iš eilės žemę naudojančioms žemės ūkio bendrovėms.
2. Fiziniams ir juridiniams asmenims, įsigyjantiems žemę ūkių žemėvaldai plėsti
iki racionalių dydžių, įstatymų nustatyta tvarka teikiami lengvatiniai kreditai.“
„1. Pirmumo teisę pirkti parduodamą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę turi:
1) žemės reformos žemėtvarkos projektuose suformuotus žemės sklypus – juos
pageidavę pirkti asmeninio ūkio žemės naudotojai;
2) ūkininkai;
3) daugiau kaip 5 metus iš eilės žemę naudojančios žemės ūkio bendrovės.
2. Asmenims, neturintiems pirmumo teisės pirkti valstybinės žemės ūkio pa-
skirties žemės sklypo, arba tais atvejais, kai keli asmenys turi vienodą pirmumo teisę
pirkti tą patį žemės sklypą, šis žemės sklypas parduodamas aukciono būdu Vyriausy-
bės nustatyta tvarka.
3. Asmenims, turintiems pirmumo teisę pirkti valstybinės žemės ūkio paskirties

žemės sklypą, sklypas parduodamas ne didesne kaina kaip vidutinė toje vietovėje par-
duotų žemės sklypų kaina (žemės rinkos kaina).
4. Pirmumo teisę pirkti privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji
parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama
iš viešųjų varžytynių, turi:
1) valstybė – kai pagal parengtą detalųjį planą ar kitą teritorijų planavimo
dokumentą ši žemė numatoma panaudoti: krašto ir valstybės sienos apsaugai;
valstybiniams aerodromams, uostams ir jų įrenginiams; valstybiniams geležin-
keliams, valstybiniams keliams ir magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos
elektros linijoms tiesti; svarbioms valstybinės reikšmės statyboms; miestų, mieste-
lių ir kaimų infrastruktūrai plėsti; bendroms gyventojų reikmėms ir savivaldybių
poreikiams; visuomeninei statybai bei rekreacijai; naudingosioms iškasenoms, iš-
žvalgytoms valstybės lėšomis, eksploatuoti; įgyvendinti valstybei svarbius ekono-
minius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba
Vyriausybė;
2) parduodamo žemės sklypo bendraturtis – kai parduodama bendrosios nuo-
savybės teise valdoma žemės sklypo dalis;
3) kaimyninio žemės sklypo savininkas, jeigu jis verčiasi žemės ūkio veikla;
4) ūkininkas, jei parduodamas žemės sklypas įeina į žemėtvarkos projekte su-
formuotos racionalios šiam asmeniui priklausančio ūkio žemėvaldos perspektyvines
ribas;
5) parduodamo žemės sklypo naudotojas, naudojęs žemę žemės ūkio veiklai ne
mažiau kaip 2 metus iš eilės;
6) institucija, įstatymų arba Vyriausybės įgaliota priimti sprendimus dėl žemės
sklypų pertvarkymo pagal žemėtvarkos projektus, – jeigu įsigyjami žemės sklypai
reikalingi žemės sklypams konsoliduoti bei žemės savininkams kompensuoti lygia-
verčiu valstybinės žemės plotu, kai žemė paimama visuomenės poreikiams.
5. Šio straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytos pirmumo teisės įgyvendinimo tvarką
nustato Vyriausybė.“
3. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 5, 6 straipsniai (2003 m. sausio 28 d.
redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams, grindžia-
mas tuo argumentu, kad, pareiškėjo manymu, šiuose straipsniuose įtvirtinta pirmu-
mo teisė tam tikroms asmenų kategorijoms įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties
žemę pažeidžia sąžiningą konkurenciją ir asmenų lygybės principą.
Tačiau iš pareiškėjo prašymo argumentų neaišku, ar pareiškėjas abejoja pirmu-
mo teisės įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties žemę institutu apskritai (t. y. ar,
jo manymu, jokia pirmumo teisė šioje srityje apskritai negali būti nustatyta), ar tuo,
kaip šis institutas yra įtvirtintas Įstatymo 5, 6 straipsniuose (2003 m. sausio 28 d.
redakcija) (t. y. tuo, kad ši teisė yra nustatyta ne tiems arba ne tik tiems asmenims,
kuriems turėtų būti nustatyta).
Dėl to nėra aišku, kokia apimtimi ir kokiu aspektu yra ginčijama Įstatymo 5,
6 straipsnių (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46,
48 straipsniams.
4. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies
8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta pareiš-
kėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrin-
dimas su nuorodomis į įstatymus, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitik-
tį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti
aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno
konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punk-
to, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas
abejoja, priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai
pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitu-
cinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų. Minėta ir tai, kad pagal Konstitu-
cinio Teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo priedai neatitinka inter
alia šio įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prašymas yra grąžintinas
pareiškėjui; prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą ben-
dra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
5. Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 5, 6 straipsniai
(2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46,
48 straipsniams, neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies
8 punkto reikalavimų ir pagal šio įstatymo 70 straipsnį yra grąžintinas pareiškėjui, o
byloje pradėta teisena atitinkama apimtimi nutrauktina.
IV
„1. Fiziniai ir juridiniai asmenys pagal šį Įstatymą gali įsigyti tiek žemės, kad
bendras vienam asmeniui priklausantis žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne
didesnis kaip:
1) fiziniam asmeniui, įregistravusiam ūkininko ūkį arba turinčiam kvalifikacinį
pasirengimo ūkininkauti pažymėjimą, – 300 hektarų, išskyrus atvejus, kai registruo-
jant santuoką abiejų sutuoktinių nuosavybės teise turima žemės valda viršija tokį plo-
tą arba kai žemė yra įsigyta iki šio Įstatymo įsigaliojimo;
2) žemės ūkio bendrovei – 2000 hektarų;
3) kooperatyvui (kooperatinei bendrovei) ar kitam juridiniam asmeniui, kuris
verčiasi žemės ūkio veikla, – 1000 hektarų.
2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos bankams ir kitoms kredito ins-
titucijoms, kurie įstatymų nustatyta tvarka įsigyja priverstinai parduodamą jiems
įkeistą žemę.“
2. Pareiškėjo manymu, Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams prieš
taravo tai, kad Įstatymo 4 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) fiziniams
asmenims, žemės ūkio bendrovėms, kitiems juridiniams asmenims buvo nustatyti

skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai.
3. Minėta, kad Seimas 2004 m. liepos 15 d. priėmė Žemės ūkio paskirties žemės
įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Žemės
ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ir
jį išdėstė nauja redakcija.
Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnyje nustatyta:
„1. Asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras vienam asmeniui priklausantis
iš valstybės ar kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne dides-
nis kaip:
1) fiziniam asmeniui – 300 ha. Asmuo, iki šio įstatymo įsigaliojimo įsigijęs di-
desnį kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, pagal šį įstatymą žemės ūkio
paskirties žemės įsigyti negali;
2) juridiniam asmeniui – 2000 ha.
2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir
nuosavybės teisės atkūrimo būdais.“
3. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redak-
cijos) 4 straipsnyje, su nustatytuoju Įstatymo 4 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. re-
dakcija), matyti, kad bendra nuostata, jog skirtingiems subjektams yra nustatyti skir-
tingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai, kurio
atitiktis Konstitucijai pareiškėjui sukėlė abejonių, Įstatyme liko įtvirtintas.
Konstitucinės justicijos byla pagal pareiškėjo prašymą ištirti, ar Įstatymo
4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams, toliau
rengtina Konstitucinio Teismo posėdžiui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straips-
nio 3 ir 4 dalimis, 28 straipsniu, 66 straipsniu, 69 straipsnio 4 dalimi, 70 straipsniu,
nusprendžia:
1. Nutraukti pradėtą teiseną bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respubli-
kos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskir-
ties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003,
Nr. 15-600) 5, 6 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23,
29, 32, 46, 48, straipsniams ir prašymą šia apimtimi grąžinti pareiškėjui.
2. Nutraukti pradėtą teiseną bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respubli-
kos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskir-
ties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003,
Nr. 15-600) 3, 8 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23,
29, 32, 46, 48 straipsniams.
3. Toliau rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui bylą pagal pareiškėjo – Lietuvos
Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio
paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin.,

2003, Nr. 15-600) 4 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18,
23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

235
SPRENDIMAS
DĖL TEISENOS BYLOJE PAGAL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS
SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS
DARBO KODEKSO 183 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. BIRŽELIO 4 D.
REDAKCIJA) NUOSTATA „DARBUOTOJAI ATLEIDŽIAMI NUO DARBO
<...> ATLIKTI SEIMO NARIO PAREIGAS“ NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, NUTRAUKIMO
2006 m. kovo 14 d.
Vilnius

Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo
kodekso 183 straipsnio 1 dalies nuostata „Darbuotojai atleidžiami nuo darbo <...>
atlikti Seimo nario pareigas“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
nustatė:
ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 183 straipsnio 1 dalies nuostata „Dar-
buotojai atleidžiami nuo darbo <...> atlikti Seimo nario pareigas“ neprieštarauja Lie-
tuvos Respublikos Konstitucijos 60 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame
Teisme gautas 2005 m. vasario 7 d.
2. Konstitucinio Teismo pirmininko 2005 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 2B-11
pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Konstitucinio Teismo posėdžiui pra-
dėta rengti byla Nr. 3/05.
3. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies, pagal kurią Seimo nario pareigos, išskyrus jo
pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigo-
se ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigo-
se ar įmonėse, tikslas yra užtikrinti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvą mandatą.
Seimo nario, pasinaudojusio ginčijamoje nuostatoje įtvirtinta teise, mandatas yra su-
varžomas, nes jis, be Seimo nario pareigų, turi dar ir kitas pareigas; tai, pasak pareiš-
kėjo, gali trukdyti tinkamai vykdyti Seimo nariui pavestas funkcijas.
konstatuoja:
1. Seimas 2002 m. birželio 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos darbo kodekso pa-
tvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Lie-
tuvos Respublikos darbo kodeksą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį Darbo kodeksas (iš-
skyrus tam tikras išimtis) įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.
Darbo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija; Žin.,
2002, Nr. 64-2569) buvo nustatyta: „Darbuotojai atleidžiami nuo darbo: įgyvendinti
rinkimų teisę; atlikti Seimo nario pareigas; pakviesti į kvotos, parengtinio tardymo
organus, į prokuratūrą ir teismą liudytoju, nukentėjusiuoju, specialistu, vertėju ar
kviestiniu, visuomeniniu kaltintoju, visuomeniniu gynėju, visuomeninės organiza-
cijos arba darbuotojų kolektyvo atstovu; vykdyti Valstybės kontrolės užduotis; atlikti
donoro pareigas ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.“
2. Seimas 2005 m. gegužės 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 3, 4,
14, 22, 29, 36, 47, 52, 62, 67, 77, 78, 79, 84, 85, 88, 92, 95, 98, 99, 101, 107, 108, 109, 114,
120, 127, 129, 130, 132, 134, 138, 140, 141, 144, 145, 146, 147, 149, 151, 152, 161, 166,
168, 177, 183, 225, 235, 285, 286, 288, 293, 295, 297, 302 straipsnių pakeitimo ir pa-
pildymo bei XIX skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymą, kurio 46 straipsniu pakeitė
Darbo kodekso 183 straipsnio 1 dalį. Šis įstatymas įsigaliojo 2005 m. gegužės 28 d.
Darbo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) nustaty-
ta: „Darbuotojai atleidžiami nuo darbo: įgyvendinti rinkimų teisės; pakviesti į ikiteis-
minio tyrimo įstaigas, į prokuratūrą ir teismą liudytoju, nukentėjusiuoju, specialistu,
vertėju ar kviestiniu, visuomeninės organizacijos arba darbuotojų kolektyvo atstovu;
atlikti donoro pareigų ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.“
3. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Darbo kodekso 183 straipsnio 1 da-
lyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija), su nustatytuoju Darbo kodekso 183 straipsnio
1 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) matyti, kad Darbo kodekso 183 straipsnio
1 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) neliko nuostatos „Darbuotojai atleidžiami
nuo darbo <...> atlikti Seimo nario pareigas“, kurios atitiktį Konstitucijai ginčija pa-
reiškėjas – Seimo narių grupė.
4. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčijamo
teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti
ir kad jeigu tai paaiškėja iki teisminio posėdžio pradžios, Konstitucinis Teismas šį
klausimą sprendžia pasitarimų kambaryje.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitu-
cinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai
teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais,
kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje
nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą
teiseną. Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ne-
buvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (Kons-
titucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).
niu ir 69 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Nutraukti pradėtą teiseną byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo
narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 183 straipsnio
1 dalies (2002 m. birželio 4 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 64-2569) nuostata „Darbuo-
tojai atleidžiami nuo darbo <...> atlikti Seimo nario pareigas“ neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 60 straipsnio 1 daliai.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

238
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – Vilniaus apygardos administracinio teismo
prašymo IŠAIŠKINTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO
TEISMO 2001 M. LIEPOS 12 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
VALSTYBĖS POLITIKŲ, TEISĖJŲ IR VALSTYBĖS PAREIGŪNŲ DARBO
APMOKĖJIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 1 IR 2 DALIŲ, 5 STRAIPSNIO 1 IR
3 DALIŲ, 7 STRAIPSNIO 3 DALIES 1 PUNKTO, 4, 5 IR 6 DALIŲ ŠIO ĮSTATYMO
PRIEDĖLIO II SKIRSNIO, LIETUVOS RESPUBLIKOS 2000 METŲ VALSTYBĖS
BIUDŽETO IR SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETŲ FINANSINIŲ RODIKLIŲ
PATVIRTINIMO ĮSTATYMO 6 PRIEDĖLIO, LIETUVOS RESPUBLIKOS
2000 METŲ VALSTYBĖS BIUDŽETO IR SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETŲ
FINANSINIŲ RODIKLIŲ PATVIRTINIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO
ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS
1991 M. LAPKRIČIO 29 D. NUTARIMO NR. 499 „DĖL VALSTYBINĖS
VALDŽIOS, VALSTYBĖS VALDYMO IR TEISĖSAUGOS ORGANŲ VADOVŲ
BEI KITŲ PAREIGŪNŲ LAIKINOS BANDOMOSIOS DARBO APMOKĖJIMO
TVARKOS“, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. BIRŽELIO
24 D. NUTARIMO NR. 666 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ TEISĖJŲ,
PROKURATŪROS SISTEMOS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS
SAUGUMO DEPARTAMENTO PAREIGŪNŲ BEI KITŲ DARBUOTOJŲ
DARBO APMOKĖJIMO“, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS
1999 M. GRUODŽIO 28 D. NUTARIMO NR. 1494 „DĖL LIETUVOS
RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. BIRŽELIO 30 D. NUTARIMO
NR. 689 „DĖL TEISĖTVARKOS, TEISĖSAUGOS IR KONTROLĖS INSTITUCIJŲ
VADOVAUJANČIŲJŲ PAREIGŪNŲ IR VALDININKŲ DARBO APMOKĖJIMO“
DALINIO PAKEITIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI“ MOTYVUOJAMOSIOS DALIES ii SKYRIAUS 1, 2 PUNKTŲ,
REZOLIUCINĖS DALIES 6, 7 PUNKTŲ NUOSTATOS REIŠKIA VIENĄ AR
KELIS IŠ PAREIŠKĖJO NURODYTŲ MOTYVŲ
2006 m. kovo 14 d.
Vilnius

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 28 straips-
niu, 2006 m. kovo 14 d. tvarkomajame Konstitucinio Teismo posėdyje apsvars-
tė pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. liepos 3 d. nu-
tartyje pateiktą prašymą „išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2001 07 12 nutarimo
◆ Dėl atsisakymo aiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas 239
„Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo

apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio
3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respub-
likos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių pa
tvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir
9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo
Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei
kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respub-
likos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos
teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo de-
partamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos
dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 6 p., kuriuo Konsti-
tucinis Teismas nutraukė pradėtą teiseną dėl 1999 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respub-
likos Vyriausybės nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.
vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“,
konstatuojamosios dalies II.1 p., nurodant, kad pradėta teisena nutraukiama todėl,
kad nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja; nutarimo 7 p., kuriuo Konstituci-
nis Teismas nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės
biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 str. 1 d.
(dėl teisėjų atlyginimų ir socialinių garantijų), konstatuojamosios dalies II.2 p., nu-
rodant, kad pradėta teisena nutraukiama todėl, kad nustatytas teisinis reguliavimas
nebegalioja, reiškia vieną ar kelis iš žemiau esminę reikšmę teismui, nagrinėjančiam
pareiškėjų reikalavimus, nurodytų motyvų: jog 1999 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Res
publikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės
institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio
pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, ta apimtimi, kiek tie aktai susiję
su teisėjų darbo užmokesčio mažinimu, neprieštarauja Konstitucijai; jog pradėtą
teiseną dėl tų teisės aktų atitikimo Konstitucijai Konstitucinis Teismas nutraukė
tuo motyvu, kad pagal Konstituciją asmuo turi teisę į konstitucinių teisių ir laisvių
gynimą ne už visą Konstitucijos pažeidimo laikotarpį, o tik tokia apimtimi, kiek tų
teisių ir laisvių pažeidimai tęsiami po Konstitucinio Teismo sprendimo, pripažinusio
teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, paskelbimo, o kadangi minėtais
aktais nustatytas teisinis reguliavimas baigėsi iki Konstitucinio Teismo sprendimo
priėmimo dienos, tai nebuvo prasmės spręsti dėl jų atitikties Konstitucijai; jog minėti
240 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/
2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01 ◆
sprendimai nutraukti teiseną buvo priimti ne aukščiau nurodytais dviem motyvais, o

vykdant Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies reikalavimus“.
Pastaba: šiame Konstitucinio Teismo sprendime pareiškėjo prašymo tekstas ci-
tuojamas toks, kokį jį Konstituciniam Teismui pateikė pareiškėjas – su paties pareiš-
kėjo padarytais sutrumpinimais, Konstitucinio Teismo nutarimo, kurį prašoma iš-
aiškinti, dalių punktų numeravimu ir kt.
nustatė:
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. liepos 3 d.
nutartimi prašo Konstitucinį Teismą „išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2001 07 12
nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų
darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straips
nio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Res
publikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto
ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo
Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei
kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respub-
likos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos
teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo de-
partamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos
dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 6 p., kuriuo Kons-
titucinis Teismas nutraukė pradėtą teiseną dėl 1999 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Res
publikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakei
timo“, konstatuojamosios dalies II.1 p., nurodant, kad pradėta teisena nutraukiama
todėl, kad nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja; nutarimo 7 p., kuriuo Konstitu-
cinis Teismas nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės
biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 str. 1 d.
(dėl teisėjų atlyginimų ir socialinių garantijų), konstatuojamosios dalies II.2 p., nu-
rodant, kad pradėta teisena nutraukiama todėl, kad nustatytas teisinis reguliavimas
nebegalioja, reiškia vieną ar kelis iš žemiau esminę reikšmę teismui, nagrinėjančiam
pareiškėjų reikalavimus, nurodytų motyvų: jog 1999 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Res
publikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pa

keitimo“ ir Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, ta apimtimi, kiek tie aktai susiję su teisėjų
darbo užmokesčio mažinimu, neprieštarauja Konstitucijai; jog pradėtą teiseną dėl
tų teisės aktų atitikimo Konstitucijai Konstitucinis Teismas nutraukė tuo motyvu,
kad pagal Konstituciją asmuo turi teisę į konstitucinių teisių ir laisvių gynimą ne už
visą Konstitucijos pažeidimo laikotarpį, o tik tokia apimtimi, kiek tų teisių ir laisvių
pažeidimai tęsiami po Konstitucinio Teismo sprendimo, pripažinusio teisės aktą (jo
dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, paskelbimo, o kadangi minėtais aktais nustatytas
teisinis reguliavimas baigėsi iki Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo dienos, tai
nebuvo prasmės spręsti dėl jų atitikties Konstitucijai; jog minėti sprendimai nutraukti
teiseną buvo priimti ne aukščiau nurodytais dviem motyvais, o vykdant Konstitucinio
Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies reikalavimus“.
2. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad Konstitucinio Teismo yra prašoma
išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos
įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies
1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos
tinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir
Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vado-
vų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos
Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės
saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos,
teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų dar-
bo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“
(toliau – ir Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas) motyvuojamo-
sios dalies II skyriaus 1 punktas (kuriame, pasak pareiškėjo, nurodyta, jog pradėta
teisena nutraukiama dėl to, kad atitinkamas teisinis reguliavimas nebegalioja),
motyvuojamosios dalies II skyriaus 2 punktas (kuriame, pasak pareiškėjo, nuro-
dyta, jog pradėta teisena nutraukiama dėl to, kad atitinkamas teisinis reguliavimas
nebegalioja), rezoliucinės dalies 6 punktas (kuriuo buvo nutraukta pradėta teisena
dėl inter alia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo
Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo
Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų
pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Konsti-
2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01 ◆
tucijai), rezoliucinės dalies 7 punktas (kuriuo buvo nutraukta pradėta teisena dėl in-
ter alia Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies atitikties Konstituci-
jai) reiškia vieną ar kelis iš šių motyvų:
– Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
pakeitimo“ ta apimtimi, kuria tie teisės aktai yra susiję su teisėjų darbo užmokesčio
mažinimu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
– pradėta teisena dėl Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo ir Lietuvos Respubli-
kos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos
dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai buvo nutraukta dėl
to, kad minėtais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas buvo pasibaigęs dar
iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, vadinasi, spręsti dėl
jų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nebuvo prasmės, nes pagal Lietu-
vos Respublikos Konstituciją asmuo teisę ginti konstitucines teises ir laisves turi ne
visą laikotarpį, kai buvo pažeidžiama Konstitucija, o tik tą laikotarpį, kai atitinka-
mos teisės ir laisvės buvo pažeidžiamos jau po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio
Teismo sprendimas, kuriuo teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu
Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai buvo nutraukta ne
vadovaujantis minėtais dviem motyvais, o vykdant Lietuvos Respublikos Konstitu-
3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas minėta nutartimi
taip pat pateikė Konstituciniam Teismui prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 6,
30, 109, 110 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui ir ar Lietuvos
Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis bei 96 straipsnio 2 dalis ta apimtimi,
kuria, pasak pareiškėjo, nustatytos galimybės mažinti teisėjo darbo užmokestį ir kitas
socialines garantijas, neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 104 straipsnio
1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo – Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2003 m. liepos 9 d. prašymą ta apimtimi, kuria
prašoma išaiškinti, kokį vieną ar kelis iš pareiškėjo nurodytų motyvų reiškia Kons-
titucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės
politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir
įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietu-
vos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių
rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, vals-
tybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios
darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d.
nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuo-
tojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d.
pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies II skyriaus 1, 2 punktai bei rezo-
liucinės dalies 6, 7 punktai, išskyrė į atskirą bylą, kuriai suteiktas numeris 13/2000-
14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01
(t. y. tas pats numeris, kuris buvo suteiktas konstitucinės justicijos bylai, kurioje buvo
priimtas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).
konstatuoja:
1. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos
įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto,
4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straip-
snio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499
„Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų
pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos
2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01 ◆

dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo išaiškinti Kon-
stitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus
1, 2 punktų, rezoliucinės dalies 6, 7 punktų nuostatas jo nurodytu aspektu – ar šios
nuostatos reiškia vieną ar kelis iš pareiškėjo nurodytų motyvų.
2.1. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies
II skyriaus 1 punkte yra konstatuota:
„Seimas 1993 m. vasario 3 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų
teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departa-
mento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, kuriame buvo nustatyta, kad kol bus pa-
tikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimai nustatomi Vyriausybės nutarimais.
Šio įstatymo nuostata, kad kol bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimai
nustatomi Vyriausybės nutarimais, reiškė laikiną pavedimą Vyriausybei reguliuoti
nurodytus santykius.
Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės
pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai. Tai
reiškia, kad įsigaliojus šiam įstatymui minėtu 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu
„Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbit-
rų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriau-
sybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus neteko galios. Atsižvelgiant
į tai, kad Įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės
nutarimuose, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės
valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos
bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nu-
tarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuo-
tojų darbo apmokėjimo“ ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494
„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl
teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdi-
ninkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nustatytas teisinis reguliavimas nebe-
galioja. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog yra pagrindas šioje bylos dalyje pradėtą
teiseną nutraukti. Šioje bylos dalyje pradėta teisena nutraukiama.“
2.2. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies
II skyriaus 2 punkte konstatuota:
„1999 m. gruodžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biu-
džeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlyje
buvo nustatytas „Išlaidų teisinėms institucijoms programai 1.1. „Teisinės sistemos
reformos metmenų įgyvendinimas“ paskirstymas“. 2000 m. liepos 13 d. priimto Lie-
tuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių
rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsniu buvo padaryti Lie-

rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio pakeitimai.
Pareiškėjai – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas dviem 2000 m. gegužės 16 d.
nutartimis, Aukštesnysis administracinis teismas 2000 m. lapkričio 7 d. nutartimi
prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (dėl teisėjų
atlyginimų ir kitų socialinių garantijų sumažinimo) neprieštarauja Konstitucijai ta
apimtimi, kuria įstatymo 6 priedėlyje nustatytos lėšos pareiškėjų prašymuose nuro-
dytų teismų darbo užmokesčio išlaidoms, taip pat ar neprieštarauja Konstitucijai Lie-
rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, kuriuo buvo padaryti
Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansi-
nių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, nustačiusio lėšas atskirų teismų darbo
užmokesčiui finansuoti, pakeitimai.
1999 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biu-
džeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu ir 2000 m.
liepos 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldy-
bių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymu reguliuoti
teisiniai santykiai pasibaigė 2000 m. gruodžio 31 d. Biudžetinius santykius šiuo metu
reguliuoja kitas įstatymas.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas yra pasibaigęs,
konstatuotina, jog yra pagrindas šioje bylos dalyje pradėtą teiseną nutraukti. Šioje
bylos dalyje pradėta teisena nutraukiama.“
2.3. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo rezoliucinės dalies
6 punkte nutarta:
„Nutraukti pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lap-
kričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisė-
saugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo
tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666
„Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Res-
publikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo ap-
mokėjimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo
Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo
Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų parei-
gūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Res-
publikos Konstitucijai.“
2.4. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo rezoliucinės dalies
7 punkte nutarta:
„Nutraukti pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biu-
džeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straips-
2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01 ◆
nio 1 dalies 6 priedėlio ir Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir sa-
vivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo
9 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“
2.5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo išaiškinti,
ar Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies
II skyriaus 1, 2 punktų, rezoliucinės dalies 6, 7 punktų nuostatos reiškia vieną ar kelis
iš šių pareiškėjo nurodytų motyvų:
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės
pakeitimo“ ta apimtimi, kuria tie teisės aktai yra susiję su teisėjų darbo užmokesčio
mažinimu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
3. Nei Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamojoje
dalyje, nei rezoliucinėje dalyje nėra teiginių, kuriais būtų konstatuojama, kad pa-
reiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodyti Lietuvos Respub-
likos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių pa
tvirtinimo įstatymas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d.
nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nu-
pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ kokia nors apimtimi
prieštarauja arba neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Todėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas
išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios
dalies II skyriaus 1, 2 punktų, rezoliucinės dalies 6, 7 punktų nuostatos reiškia tai
arba ir tai, kad (tokią prielaidą daro pareiškėjas) Lietuvos Respublikos 2000 metų
valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas
ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494
„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689
„Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir
valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ta apimtimi, kuria tie teisės ak-
tai yra susiję su teisėjų darbo užmokesčio mažinimu, neprieštarauja Lietuvos Res-
publikos Konstitucijai, traktuotinas kaip prašymas, kad Konstitucinis Teismas ne
išaiškintų pareiškėjo nurodytas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo
nuostatas, bet išspręstų, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d.
nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nu-
pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (atitinkama apim-
timi) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Toks pareiškėjo prašymas vertintinas ir kaip prašymas Konstituciniam Teismui
atitinkama apimtimi peržiūrėti savo 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.
4. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios
dalies II skyriaus 1, 2 punktuose yra nurodyti argumentai, motyvai, kuriais (kaip ir
kitais tame Konstitucinio Teismo nutarime nurodytais argumentais, motyvais) yra
grindžiami (atitinkamai) šio Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinės dalies 6,
7 punktai.
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas išaiškinti,
ar Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies
II skyriaus 1, 2 punktų, rezoliucinės dalies 6, 7 punktų nuostatos reiškia tai arba ir
tai, kad (tokią prielaidą daro pareiškėjas) pradėta teisena dėl Lietuvos Respublikos
tinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nu-
Respublikos Konstitucijai buvo nutraukta dėl to, kad minėtais teisės aktais nustatytas
teisinis reguliavimas buvo pasibaigęs dar iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutari-
mo priėmimo dienos, vadinasi, spręsti dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos Kon-
stitucijai nebuvo prasmės, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmuo teisę
2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01 ◆
ginti konstitucines teises ir laisves turi ne visą laikotarpį, kai buvo pažeidžiama Kon-
stitucija, o tik tą laikotarpį, kai atitinkamos teisės ir laisvės buvo pažeidžiamos jau
po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo teisės aktas (jo
dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat
tai, kad (tokią prielaidą taip pat daro pareiškėjas) pradėta teisena dėl Lietuvos Res-
publikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d.
Respublikos Konstitucijai buvo nutraukta ne kitais dviem pareiškėjo nurodytais
motyvais, o vykdant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straip-
snio 4 dalies reikalavimus, traktuotinas kaip prašymas, kad Konstitucinis Teismas
ne išaiškintų pareiškėjo nurodytas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nu-
tarimo nuostatas, bet nurodytų Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo
rezoliucinės dalies 6, 7 punktų nuostatų įtvirtinimo ir suformulavimo argumentus,
motyvus, kurie (tokią prielaidą daro pareiškėjas) esą nėra nurodyti (atitinkamai)
Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II sky-
riaus 1, 2 punktuose, rezoliucinės dalies 6, 7 punktuose.
5. Taigi nors Konstitucinio Teismo formaliai prašoma išaiškinti (pareiškėjo nu-
rodytu aspektu) Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamo-
sios dalies II skyriaus 1, 2 punktų, rezoliucinės dalies 6, 7 punktų nuostatas, iš tikrųjų
Konstitucinio Teismo prašoma:
– išspręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nu-
tarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nu-
pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (atitinkama apim-
timi) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir šitaip atitinkama apimtimi
peržiūrėti Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimą;
– nurodyti Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo rezoliucinės
dalies 6, 7 punktų nuostatų įtvirtinimo ir suformulavimo argumentus, motyvus, ku-
rie esą nėra nurodyti (atitinkamai) Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nu-
tarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 1, 2 punktuose.
6. Pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų da-
lių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai,
bei vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas vykdo
konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir kons-
titucinį teisėtumą. Konstitucinio teisingumo vykdymas, Konstitucijos viršenybės tei-
sės sistemoje ir konstitucinio teisėtumo garantavimas suponuoja tai, kad kiekvienas
Konstitucinio Teismo sprendimas turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumen-
tuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte. Šiame kontekste pažymėtina,
kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucinio Teismo nutarimas

yra vientisas, jo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios da-
lies argumentais (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d.,
2004 m. vasario 13 d., 2005 m. vasario 10 d. sprendimai).
Kita vertus, nėra neįmanomos tokios situacijos, kai tam tikros Konstitucinio
Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatos yra nepakankamai aiškios subjek-
tui, turinčiam vadovautis Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu,
jį vykdyti. Nėra neįmanomos ir tokios situacijos, kai Konstitucinis Teismas dėl tam
tikrų priežasčių mato, jog yra reikalinga išaiškinti tam tikras Konstitucinio Teismo
nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitu-
cinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teis-
mo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi.
Nors Konstitucinio Teismo įgaliojimai aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuo-
sius aktus Konstitucijoje expressis verbis nėra įtvirtinti, jie neabejotinai kyla iš Konsti-
tucijos – konstitucinio teisinio reguliavimo visumos (inter alia konstitucinio teisinės
valstybės principo), tokius Konstitucinio Teismo įgaliojimus suponuoja pati Kons-
titucinio Teismo konstitucinė paskirtis vykdyti konstitucinį teisingumą, garantuo-
ti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. Tai suponuoja
būtinumą nurodytomis aplinkybėmis Konstituciniam Teismui aiškinti atitinkamą
Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą.
Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto pa-
skirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito
baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas de-
ramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo
Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi.
Iš Konstitucijos kylantys Konstitucinio Teismo įgaliojimai aiškinti savo nutarimus,
kitus baigiamuosius aktus suponuoja įstatymų leidėjo pareigą Konstitucinio Teismo
įstatymu (kuris pagal Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalį nustato Konstitucinio Teismo
statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką) nustatyti: kurių subjektų iniciatyva gali būti
aiškinamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kitas baigiamasis aktas; kokia yra kreipi-
mosi į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą
baigiamąjį aktą tvarka; kokį teisės aktą Konstitucinis Teismas priima dėl savo nutari-
mo išaiškinimo. Konstitucinio Teismo įstatyme gali būti nustatyti ir kiti Konstitucinio
Teismo įgaliojimų aiškinti savo nutarimus įgyvendinimo elementai.
7. Atitinkamų Konstitucinio Teismo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka yra nu
statyta Konstitucinio Teismo įstatyme (1993 m. vasario 3 d. redakcija su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2004 m. kovo 5 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
reglamento patvirtinimo“ patvirtintame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
reglamente (su vėlesniu papildymu ir pakeitimu), kuris pagal Konstitucinio Teismo
įstatymo 3 straipsnį reguliuoja inter alia Konstitucinio Teismo vidaus klausimus.
2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01 ◆
7.1. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje nustatyta, kad įgaliojimus ofi-

cialiai aiškinti Konstitucinio Teismo nutarimus turi tik pats Konstitucinis Teismas; tai
Konstitucinis Teismas daro dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ir asmenų, ku-
riems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymu, taip pat savo iniciatyva.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo nu-
tarimas yra išsiunčiamas Konstitucinio Teismo teisėjams, dalyvavusiems byloje asme-
nims, Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui,
generaliniam prokurorui, teisingumo ministrui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo
60 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo pirmininkas gali nurodyti, kad Konstitucinio
Teismo nutarimas būtų išsiųstas kitoms institucijoms, pareigūnams ar piliečiams.
Konstitucinio Teismo reglamento VI skyriaus 1 skirsnio 14 punkte nustatyta,
kad Konstitucinio Teismo nutarimas aiškinamas subjektų, nurodytų Konstitucinio
Teismo įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje, prašymu, taip pat Konstitucinio Teismo
iniciatyva; Konstitucinio Teismo nutarimas taip pat aiškinamas tų subjektų, kuriems
Konstitucinio Teismo nutarimas buvo išsiųstas nurodant, kad tai daroma vadovau-
jantis Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 2 dalimi, prašymu; nurodymą iš-
siųsti Konstitucinio Teismo nutarimą vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo
60 straipsnio 2 dalimi Konstitucinio Teismo pirmininkas duoda išleisdamas įsakymą;
kitų subjektų prašymu Konstitucinis Teismas savo nutarimų neaiškina.
7.2. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje nurodytų subjektų įgaliojimai
kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą
reiškia, kad Konstitucinio Teismo turi būti prašoma išaiškinti tiksliai nurodytas ati-
tinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas.
7.3. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konsti-
tucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis
Teismas yra konstatavęs, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra
saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio (Kons-
titucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d.,
2005 m. vasario 10 d. sprendimai).
7.4. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad dėl
Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo priimamas sprendimas – atskiras doku-
mentas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad dėl Konstitucinio Teismo nuta-
rimo išaiškinimo priimtas sprendimas yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo
nutarimo (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m.
vasario 13 d., 2005 m. vasario 10 d. sprendimai).
8. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, kad Konstitu-
cinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio, reiškia, be kitų
dalykų, tai, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio
aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė ele-
mentų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžia-
mas tas Konstitucinio Teismo nutarimas.
Nurodyta Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia

ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos
byloje, kurioje buvo priimtas aiškinamas nutarimas, netyrė.
Taigi Konstitucinio Teismo nutarimo (kito baigiamojo akto) aiškinimo insti-
tutas iš esmės skiriasi nuo Konstitucinio Teismo nutarimo (kito baigiamojo akto)
peržiūrėjimo instituto.
9. Ypač pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje nurodytų
subjektų įgaliojimai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitu-
cinio Teismo nutarimą (jo nuostatas) nereiškia, jog į Konstitucinį Teismą su prašymu
išaiškinti, ar kurios nors jo nutarimo nuostatos turi tik vieną ar daugiau pareiškėjo
nurodytų reikšmių, galima kreiptis taip, kad Konstitucinis Teismas turėtų apsiriboti
pareiškėjo nurodytomis alternatyvomis. Minėti įgaliojimai taip pat nereiškia, kad į
Konstitucinį Teismą galima kreiptis su prašymu išaiškinti, ar kurios nors jo nutarimo
nuostatos buvo įtvirtintos ir suformuluotos dėl vieno ar daugiau pareiškėjo nurodytų
motyvų.
Pabrėžtina ir tai, kad iš Konstitucijos kylantys ir Konstitucinio Teismo įstatyme
nustatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus negali
būti interpretuojami taip, esą jie apima ir Konstitucinio Teismo teisę ir (arba) pareigą
aiškinti savo nutarimų ar jų atskirų nuostatų įtvirtinimo ir suformulavimo argumen-
tus arba motyvus, kurie nėra nurodyti pačiame Konstitucinio Teismo nutarime ir
kuriuos (kaip prielaidas) prašyme išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą (jo nuo
statas) yra nurodęs pareiškėjas.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pareiškėjo – Vil-
niaus apygardos administracinio teismo prašymas išaiškinti, ar Konstitucinio Teis-
mo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų,
teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir
įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto
ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio,
Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietu-
vos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl vals-
tybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų parei-
gūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos
teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo
departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Res
publikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos,
teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų dar-
bo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“
2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01 ◆
motyvuojamosios dalies II skyriaus 1, 2 punktai, rezoliucinės dalies 6, 7 punktai

reiškia vieną ar kelis iš pareiškėjo nurodytų motyvų, kuris, kaip konstatuota šiame
Konstitucinio Teismo sprendime, iš tikrųjų yra prašymas išspręsti, ar Vyriausybės
pakeitimo“ (atitinkama apimtimi) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-
jai (ir šitaip atitinkama apimtimi peržiūrėti Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos
12 d. nutarimą), taip pat prašymas nurodyti Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos
12 d. nutarimo rezoliucinės dalies 6, 7 punktų nuostatų įtvirtinimo ir suformu-
lavimo argumentus, motyvus, kurie esą nėra nurodyti (atitinkamai) Konstitu-
cinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus
1, 2 punktuose, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymą negali būti tenkinamas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 28, 61 straipsniais, Lietuvos Respub-
likos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Atsisakyti pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m.
liepos 3 d. nutartyje pateiktą prašymą aiškinti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų,
teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių,
5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo
priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos
tinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės val-
dymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios dar-
bo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d.
nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos
ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuo-
tojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d.
Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies II skyriaus 1, 2 punktai, rezoliu-
cinės dalies 6, 7 punktai reiškia vieną ar kelis iš šių motyvų:
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m.
gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.

vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“
ta apimtimi, kuria tie teisės aktai yra susiję su teisėjų darbo užmokesčio mažinimu,
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

254
SPRENDIMAS
Dėl pareiškėjo – Lietuvos respublikos Seimo narių grupės
prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo
19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo
19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija),
308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio
12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis
(2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalis (2002 m.
kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d.
redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija),
LietuvosRespublikoscivilinioprocesokodekso268straipsnio
3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 2, 5 dalYs
(2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalis (2002 m.
vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario
28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d.
redakcija), 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija),
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio
2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio
5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 1 punktas
(2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Prezidento
2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos
teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, Lietuvos Respublikos
Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų
teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ neprieštarauja Lietuvos
Respublikos KonstitucijAI
2006 m. kovo 28 d.
Vilnius

Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rug-
sėjo 19 d. redakcija) 85 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nusta-
tyta, kad paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo surašomos ir
◆ Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo 255
viešai paskelbiamos teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir

motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos per septynias darbo dienas nuo sprendi-
mo paskelbimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straips-
niams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
sėjo 19 d. redakcija) 139 straipsnio 2, 3 dalys ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nu-
statyta, kad išnagrinėjus bylą yra surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo
ar nutarties įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai išdėstant motyvus, o aprašomoji
ir motyvuojamoji sprendimo, nutarties dalys surašomos vėliau, per septynias dienas
nuo sprendimo ar nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konsti-
tucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnis (2004 m. lie-
pos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad teisėjas surašo
ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais motyvais tik bylose dėl nusikal-
timų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje,
149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse,
182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308 straipsnio 2 dalis
(2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad
pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuosprendyje
jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač su-
dėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko
surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiš-
kinti nuosprendžio priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis su-
rašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę
teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį
surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 324 straipsnio 12,
13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nusta-
tyta, kad apeliacinės instancijos teismas iki nuosprendžio ar nutarties skelbimo laiko
privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano,
jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuo-
sprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir
rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio, nutarties priėmimo
argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis, nutartis yra surašoma ir pasirašo-
ma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko
ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį, nutartį surašyti ir
pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109,
117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
256 2006 m. kovo 28 d. sprendimas ◆

(2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad ka-
sacinės instancijos teismas priima ir paskelbia nutartį be motyvų, o motyvai surašo-
mi ir jais nutartis papildoma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi
teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nutartį
109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių priimama ir paskelbiama be mo-
tyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties
priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams,
konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 454 straipsnio 5 da-
lis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta,
kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių visų asmenų atžvilgiu, išskyrus
nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų, priimama ir paskel-
biama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas
nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109,
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 460 straipsnio 4, 5 da-
lys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad
nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus Europos žmogaus teisių teismo spren-
dimą priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi
vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalis
(2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta,
kad sprendžiant bylą pirmosios instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir pa-
skelbiamos tik įžanginė bei rezoliucinė sprendimo dalys, o likusi, sprendimą pagrin-
džianti, dalis rašoma vėliau, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109,
– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2, 5 dalys
(2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redak-
cija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak
pareiškėjo, nustatyta, kad už akių priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas,
atlikus tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, sprendime nurodant tik įžan-
ginę ir rezoliucinę dalis bei sutrumpintus motyvus, išlieka tą sprendimą priėmusio
teismo nenaikinamas, o apeliacine ir kasacine tvarka šio sprendimo negali apskųsti
šalis, dėl kurios neatvykimo į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį, ar nepateikimo
atsiliepimo į ieškinį buvo priimtas sprendimas už akių, neprieštarauja Lietuvos Res-
publikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės

principui;
(2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad
sprendžiant bylą apeliacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskel-
biamos tik sprendimo ar nutarties įžanginė bei rezoliucinė dalys, o likusios, aprašo-
moji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per keturiolika dienų nuo sprendimo
ar nutarties priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109,
sprendžiant bylą kasacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskel-
biamos tik įžanginė ir rezoliucinė nutarties (nutarimo) dalys, o likusios, aprašomoji
ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties ar nu-
tarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109,
– ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas
(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija),
120 straipsnio 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pa-
reiškėjo, nustatyta, kad į Teismų tarybos sudėtį įeina Respublikos Prezidento įgaliotas
atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto
pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo
pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras
ar jo įgaliotas viceministras, kad Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukš-
čiausiojo Teismo pirmininkas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5,
– ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067
„Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ neprieštarauja Lietuvos Respub-
likos Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128
„Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
nustatė:
Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2006 m. sausio 25 d. gautas pa-
reiškėjo –Seimo narių grupės prašymas ištirti:
– ar Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija)
85 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad paprastai tą
pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo surašomos ir viešai paskelbiamos teis-
mo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo
dalys surašomos per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, neprieštarauja
– ar Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija)
139 straipsnio 2, 3 dalys ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad išnagri-
nėjus bylą yra surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo ar nutarties įžan-
ginė ir rezoliucinė dalys, trumpai išdėstant motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji
sprendimo, nutarties dalys surašomos vėliau, per septynias dienas nuo sprendimo ar
nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituci-
niam teisinės valstybės principui;
– ar Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 306 straipsnis (2004 m. lie-
pos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad teisėjas surašo
ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais motyvais tik bylose dėl nusikal-
timų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje,
149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse,
182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja Konstitucijos 29,
– ar BPK 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, ku-
ria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio
skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai
teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi
teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliuci-
nę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus, kad
visas motyvuotas nuosprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad
bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus
pirmininko sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja
– ar BPK 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimti-
mi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas iki nuo-
sprendžio ar nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus
nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais
atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti tik nuo-
sprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti
nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis,
nutartis yra surašoma ir pasirašoma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję tei-
sėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu
nuosprendį, nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos
– ar BPK 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi,
kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priima ir pa-
skelbia nutartį be motyvų, o motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau po
paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžia-
mųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų,
neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valsty-
bės principui;
– ar BPK 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria,
pasak pareiškėjo, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių
priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau,
per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straips-
– ar BPK 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria,
pasak pareiškėjo, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių
visų asmenų atžvilgiu, išskyrus nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmi-
mo vietų, priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasira-
šomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 29,
– ar BPK 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria,
pasak pareiškėjo, nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus Europos
žmogaus teisių teismo sprendimą priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai sura-
šomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja
– ar Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 268 straipsnio 3 dalis (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad spren-
džiant bylą pirmosios instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos
tik įžanginė bei rezoliucinė sprendimo dalys, o likusi, sprendimą pagrindžianti, dalis
rašoma vėliau, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam
teisinės valstybės principui;
– ar CPK 285 straipsnio 2, 5 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straips-
nio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario
28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad už akių priimtas
pirmosios instancijos teismo sprendimas, atlikus tik formalų byloje pateiktų įrody-
mų vertinimą, sprendime nurodant tik įžanginę ir rezoliucinę dalis bei sutrumpintus
motyvus, išlieka tą sprendimą priėmusio teismo nenaikinamas, o apeliacine ir kasa-
cine tvarka šio sprendimo negali apskųsti šalis, dėl kurios neatvykimo į parengiamąjį
posėdį ar teismo posėdį, ar nepateikimo atsiliepimo į ieškinį buvo priimtas sprendi-
mas už akių, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam
– ar CPK 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi,
kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad sprendžiant bylą apeliacinės instancijos teisme
yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik sprendimo ar nutarties įžanginė bei
rezoliucinė dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per
keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos, neprieštarauja Kons-
titucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar CPK 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimti-

mi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad sprendžiant bylą kasacinės instanci-
jos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė ir rezoliucinė
nutarties (nutarimo) dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys ra-
šomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties ar nutarimo priėmimo dienos,
neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-
tybės principui;
– ar Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d.
redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio
1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nu-
statyta, kad į Teismų tarybos sudėtį įeina Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas,
Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirminin-
kas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pava-
duotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo
įgaliotas viceministras, kad Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiau-
siojo Teismo pirmininkas, neprieštarauja Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams,
– ar Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apy-
gardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui,
– ar Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apy-
gardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui,
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar BPK 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m.
kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad nutartis
bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus Europos žmogaus teisių teismo sprendimą pri-
imama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau,
per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straips-
2. BPK 460 straipsnio 4 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta:
„Teismas, išklausęs nagrinėjant bylą dalyvaujančių asmenų kalbas ir papildomus
paaiškinimus, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties. Priėmęs nutartį, teismas
grįžta į posėdžių salę ir paskelbia jos rezoliucinę dalį bei išdėsto svarbiausius nutar-
ties priėmimo argumentus.“
BPK 460 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) inter alia nustatyta,
kad visa motyvuota nutartis surašoma ir pasirašoma ne vėliau kaip per dešimt dienų
nuo jos priėmimo.
Taigi pareiškėjo prašyme ištirti BPK 460 straipsnio 4, 5 dalių (2002 m. kovo 14 d.
redakcija) atitiktį Konstitucijai yra klaidingai nurodytas BPK 460 straipsnio 5 dalyje
nustatytas terminas, per kurį turi būti surašoma ir pasirašoma visa motyvuota teismo
nutartis: nutartis turi būti surašoma ir pasirašoma ne ne vėliau kaip per tris dienas nuo
priėmimo (kaip nurodo pareiškėjas), o ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo priėmimo.
3. Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti BPK 460 straipsnio 4, 5 dalių ta
apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo
priėmus Europos žmogaus teisių teismo sprendimą priimama ir paskelbiama be mo-
tyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties pri-
ėmimo, atitiktį Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės
principui traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja šios dalys
ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus Euro-
pos žmogaus teisių teismo sprendimą priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai
surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo.
II
1. Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar CPK 285 straipsnio 2, 5 dalys (2002 m.
vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija),
303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak
pareiškėjo, nustatyta, kad už akių priimtas pirmosios instancijos teismo sprendi-
mas, atlikus tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, sprendime nurodant
tik įžanginę ir rezoliucinę dalis bei sutrumpintus motyvus, išlieka tą sprendimą
priėmusio teismo nenaikinamas, o apeliacine ir kasacine tvarka šio sprendimo ne-
gali apskųsti šalis, dėl kurios neatvykimo į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį,
ar nepateikimo atsiliepimo į ieškinį buvo priimtas sprendimas už akių, neprieš
tarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
2. Pareiškėjo teigimu, Konstitucijai prieštarauja minėtose CPK nuostatose nusta-
tytas „toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas priima sprendimą už akių, kuris
išlieka galutinis, nors priimtas, atlikus tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertini-
mą, sprendime nurodant tik įžanginę ir rezoliucinę dalis bei sutrumpintus motyvus“.
Be to, pareiškėjo teigimu, CPK 285 straipsnio 2, 5 dalyse, 286 straipsnio 1 dalyje,
303 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas „reiškia ir tai, kad šaliai, ne-
atvykusiai į parengiamąjį posėdį ar nepateikusiai atsiliepimo į ieškinį, taikomos dvi
sankcijos“ – sprendimo priėmimas už akių ir draudimas skųsti tokį teismo sprendimą
apeliacine ir kasacine tvarka, todėl, pareiškėjo nuomone, „antrosios sankcijos – už-
draudimo pirmos instancijos teismo sprendimą skųsti apeliacine ir kasacine tvarka –
taikymas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės prieš
teismą principui ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, pagal kurį
negali būti draudžiama šaliai prašyti patikrinti pirmos instancijos teismo sprendimo
teisėtumą ir pagrįstumą“.
3. CPK 285 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Sprendimas už akių dėl neatvykusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieš-
kinio reikalavimų, apie kuriuos atsakovas buvo informuotas šio Kodekso nustatyta
tvarka. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įro-
dymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas
priimti tokį sprendimą.“
CPK 285 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Neatvykusi šalis, dėl kurios priimtas
sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.“
CPK 286 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Sprendimą už akių sudaro įžanginė ir
rezoliucinė dalys bei sutrumpinti motyvai.“
CPK 303 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Apeliacinio apskundimo objektu negali
būti teismo sprendimas už akių, jeigu skundą paduoda asmuo, dėl kurio toks spren-
dimas yra priimtas.“
4. Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar CPK 285 straipsnio 2, 5 dalys
(2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redak-
cija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak
pareiškėjo, nustatyta, kad už akių priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas,
atlikus tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, sprendime nurodant tik įžan-
ginę ir rezoliucinę dalis bei sutrumpintus motyvus, išlieka tą sprendimą priėmusio
teismo nenaikinamas, o apeliacine ir kasacine tvarka šio sprendimo negali apskųsti
šalis, dėl kurios neatvykimo į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį, ar nepateikimo
atsiliepimo į ieškinį buvo priimtas sprendimas už akių, neprieštarauja Konstitucijos
29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, traktuotinas
kaip prašymas ištirti:
– ar CPK 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi,
kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka
formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrody-
mų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, neprieštarauja Konstitucijos 29,
– ar CPK 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
1. Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies
1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d.
redakcija), 120 straipsnio 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi,
kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad į Teismų tarybos sudėtį įeina Respublikos Pre-
zidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisė
tvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto
pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir
finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras, kad Teismų tarybos pirmininku pagal
pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, neprieštarauja Konstitucijos 5, 109,
112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas savo prašyme inter alia nurodo, kad „pagal Teismų įstatymo
119 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą teismų savivaldos insti-
tucijos – Teismų tarybos – veikloje dalyvauja ir teisėjų savivaldai priskirtus klausimus
sprendžia: netiesiogiai, per savo atstovus – valstybės politikai Respublikos Preziden-
tas bei Seimo Pirmininkas, o tiesiogiai valstybės politikai – Seimo Teisės ir teisėtvar-
kos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto
pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ir finansų ministras“, todėl, pa-
reiškėjo nuomone, toks Teismų tarybos sudėties įtvirtinimas prieštarauja Konstituci-
jos 112 straipsniui, taip pat yra nesuderinamas su Konstitucijos 5, 109, 114 straipsnių
nuostatomis, kuriose įtvirtintas valdžių atskyrimas, teismų nepriklausomumas, jų
veiklos depolitizavimas.
3. Pareiškėjo teigimu, „pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalyje ir
120 straipsnio pirmame punkte nustatytą teisinį reguliavimą Teismų taryba neturi
teisės rinkti savo pirmininko – juo pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirminin-
kas, o Teismų taryba turi teisę rinkti tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių“,
kad „teisėjai ir teismai negali demokratiškai rinktis, kas bus pagrindinis jų savivaldos
interesus atstovaujantis asmuo“, todėl, pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas
prieštarauja inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui: „<…> pagal Kons-
titucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą teismų savivalda, kaip ir bet kuri kita
savivalda reiškia, kad formuojant savivaldos organus sprendimą priima savivaldos
subjektai, jiems negali būti primesta vadovo kandidatūra, jie patys turi nuspręsti, kas
bus jų vadovais.“
4. Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad Teismų tarybą
sudaro 24 nariai: pagal pareigas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio
teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos
Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir
teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų ko-
miteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas vicemi-
nistras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras.
Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Teismų tarybos pirmininku
pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teismų taryba išrenka Tary-
bos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.“
Teismų įstatymo 120 straipsnyje inter alia nustatyta: „Teismų taryba: 1) renka
Teismų tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių; <...>.“
5. Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Teismų įstatymo 119 straips-

nio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m.
sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad į Teismų tarybos sudėtį įeina Res-
publikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo
Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir
finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas
viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras, kad Teismų tarybos
pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, neprieštarauja
Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės princi-
pui, traktuotinas kaip prašymas ištirti:
– ar Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d.
redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam
– ar Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ne-
prieštarauja Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-
tybės principui;
– ar Teismų įstatymo 120 straipsnio 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės
IV
1. Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. birželio
18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ nepriešta-
rauja Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar Konsti-
tucijai neprieštarauja Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128
„Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ne visa, o tik ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio
teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku.
Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 25,
28 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Priimti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą
ištirti:

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnis (2004 m.
liepos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad teisėjas
surašo ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais motyvais tik bylose dėl
nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straips-
nio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio
2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja Lie-
tuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės
valstybės principui;
kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuo-
sprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla
nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio
skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti
ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas
nuosprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinė-
ję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko
sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-
tybės principui;

vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
kad priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrody-
mų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas
priimti tokį sprendimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109,
(2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

kad sprendžiant bylą kasacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir pa-
skelbiamos tik įžanginė ir rezoliucinė nutarties (nutarimo) dalys, o likusios, apra-
šomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties
ar nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
(2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5,
– ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sau-
sio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109, 112,
– ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 120 straipsnio 1 punktas (2002 m.
sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109, 112,
„Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civili-
nių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

269
SPRENDIMAS
Dėl pareiškėjo – Lietuvos respublikos Seimo narių grupės
prašymoištirti,arLietuvosRespublikosKONSTITUCINIOteismo
ĮSTATYMas neprieštarauja Lietuvos Respublikos KonstitucijAI
2006 m. kovo 29 d.
Vilnius

Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstituci-
nio Teismo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio
1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai, VIII, IX skirsniams.
nustatė:
Konstituciniame Teisme 2006 m. vasario 15 d. gautas pareiškėjo – Seimo narių
grupės prašymas ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymas neprieštarauja Konstituci-
jos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai, VIII, IX skirsniams.
konstatuoja:
I
1. Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje inter alia nustatyta, kad prie pra-
šymo pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas (3 dalies 1 punktas);
nuorašai pateikiami Konstituciniam Teismui po 30 egzempliorių (5 dalies 1 punk-
tas).
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų
teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio 1 dalį (2005 m. liepos 7 d.
redakcija) oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidi-
nyje „Valstybės žinios“.
Pagal Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respub-
likos Konstitucinio Teismo reglamento patvirtinimo“ (su vėlesniu papildymu ir pa-
keitimu) patvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento VI sky-
riaus 1 skirsnio 15 punktą ginčijamo teisės akto (jo dalies) nuorašu laikytinas teisės
akto tekstas, paskelbtas „Valstybės žiniose“.
2. Kiekvienu atveju, kai Konstituciniam Teismui pateikiamas teisės akto teks-

tas, kuris neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 3 dalies 1 punkto,
5 dalies 1 punkto reikalavimų, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas
į visas turinčias reikšmės aplinkybes, spręsti, ar prašymas priimtinas nagrinėti Kons-
tituciniame Teisme.
3. Kartu su pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymu ištirti, ar Konstitucinio
Teismo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio
1 daliai, VIII, IX skirsniams, Konstituciniam Teismui buvo pateikti ginčijamo tei-
sės akto nuorašai (30 egzempliorių), kurie nėra teksto, paskelbto „Valstybės žiniose“,
nuorašai, bet yra pažymėti žyma „Neoficialus įstatymo tekstas“. Be to, konstatuotina,
kad kartu su pareiškėjo prašymu pateiktas įstatymo, kurio nuostatų atitiktis Konstitu-
cijai yra ginčijama, tekstas atitinka „Valstybės žiniose“ paskelbtą oficialų šio įstatymo
tekstą.
Konstatuotina, kad prašymas nėra grąžintinas pareiškėjui vien dėl to, kad jis
neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 5 dalies
1 punkto reikalavimų. Šis sprendimas nesukuria precedento.
II
1. Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad
Seimo narių grupės prašymą pasirašo visi su prašymu besikreipiantys Seimo nariai,
kartu nurodydami savo grupės atstovą (atstovus); jų parašai turi būti patvirtinti Sei-
mo Pirmininko ar jo pavaduotojo parašu.
Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ji reiškia
ir tai, kad „Seimo Pirmininkas ar jo pavaduotojas, savo parašu tvirtindamas Seimo
narių parašus, turi nurodyti tvirtinamų parašų skaičių, taip pat parašų patvirtinimo
datą“, taip pat kad „pats Seimo narių pavardžių sąrašas su parašais turi būti tvarkin-
gas, jame neturi būti jokių braukymų ar taisymų“ (Konstitucinio Teismo 2002 m.
balandžio 24 d. sprendimas).
Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucinio Teismo reglamento VI skyriaus 1 skirs-
nio 8 punktą Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas, savo parašu patvirtindamas
Seimo narių parašus, nurodo tvirtinamų parašų skaičių ir parašų tvirtinimo datą.
2. Kiekvienu atveju, kai prašymas Konstituciniam Teismui neatitinka Konstitu-
cinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 2 dalies reikalavimų, Konstitucinis Teismas turi
įgaliojimus, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės aplinkybes, spręsti, ar prašymas
priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.
3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Konstitucinio Teismo įsta-
tymas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai,
VIII, IX skirsniams, pasirašiusių Seimo narių parašai yra patvirtinti Seimo Pirminin-
ko pavaduotojo A. Pekeliūno, tačiau nėra nurodytas nei patvirtintų parašų skaičius,
nei parašų patvirtinimo data. Kartu konstatuotina, kad prašymą pasirašė 34 Seimo
nariai, t. y. ne mažiau negu reikalaujama Konstitucijos 106 straipsnio 6 dalyje.
◆ Dėl dalies prašymo priėmimo nagrinėti ir dalies jo grąžinimo 271
4. Konstatuotina, jog prašymas nėra grąžintinas pareiškėjui vien dėl to, kad
jis neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Šis
sprendimas nesukuria precedento.
III
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstaty-
mas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai, VIII,
IX skirsniams.
2. Pareiškėjas teigia, kad Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio
1 daliai, VIII, IX skirsniams gali prieštarauti:
– visas Konstitucinio Teismo įstatymas;
– Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir 3 dalis;
– Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnis;
– Konstitucinio Teismo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (kurią pareiškėjas cituoja
klaidingai).
3. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam kilo abejonių tik dėl Kons-
titucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo ir 3 dalies atitikties Konstitucijai.
Dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalių, Konstitucinio Teismo įsta-
tymo 5 straipsnio 2 dalies, juolab dėl viso Konstitucinio Teismo įstatymo prieštaravi-
mo Konstitucijai prašyme argumentų nepateikta.
IV
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Konstitucinio Teismo įsta-
tymo 1 straipsnio pavadinimas ir jo 3 dalis neprieštarauja inter alia Konstitucijos
VIII, IX skirsniams, tačiau nenurodo, kuriems būtent Konstitucijos VIII, IX skirsnių
straipsniams (jų dalims), išskyrus Konstitucijos 111 straipsnį, kuris yra IX skirsnyje,
gali prieštarauti Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir jo 3 dalis.
2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme
ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės
akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į
įstatymus.
Aiškindamas šį Konstitucinio Teismo įstatymo punktą Konstitucinis Teismas yra
konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai
pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedvipras-
miškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo
abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti
teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo
apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai,
kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos
nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja
konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės
akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį
taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejo-
nę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo
dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms
pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį
Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkan-
čiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“ (Konstitucinio Teismo
2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas).
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo priedai
neatitinka inter alia šio įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prašymas yra
grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį
3. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pa-
vadinimas ir jo 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos VIII, IX skirsniams, neatitinka
Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų ir yra grą-
žintinas pareiškėjui.
nio 3 dalimi, 25, 28, 66, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
1. Priimti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės pra-
šymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pa-
vadinimas ir jo 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio
1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai.
2. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą ištir-
ti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas
ir jo 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos VIII, IX skirsniams.

Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas

2006 M. SAUSIO 1–KOVO 31 D. KONSTITUCINIAME

TEISME PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. sausio 6 d.
potvarkiu Nr. 2B-03 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006,
Nr. 3-59) priimtas Šilutės rajono apylinkės teismo prašymas ištirti Lietuvos Respub-
likos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija)
ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būti-
na parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose sky-
riuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos

Nr. 5-153) priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalis
(2004 m. kovo 9 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės
20 d. nutarimu Nr. 618 „Dėl Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio pro-
duktais licencijavimo taisyklių ir Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais pre-
kybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Didmeninės
ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 51.5 punktas ta
apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, atsako-
mybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, nepanaikinti licencijos galio-
jimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir
teisinės valstybės principams;
– ar Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalis
(2004 m. kovo 9 d. redakcija) ir minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.
gegužės 20 d. nutarimu patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio
produktais licencijavimo taisyklių 51.5 ir 28.5 punktai neprieštarauja Lietuvos Res-
publikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai.

Nr. 5-154) priimtas Šilutės rajono apylinkės teismo prašymas ištirti Lietuvos Respub-
likos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija)
ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būti-
274
na parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose sky-

riuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos
4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 11 d. sprendimu

„Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 5-155) priimtas Lie-
tuvos Respublikos Seimo 2005 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl kreipimosi į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo
statuto 73 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ iš-
dėstytas prašymas ištirti Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies
nuostatos „Jeigu ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė raštu pareikalauja sudaryti
laikinąją kontrolės ar tyrimo komisiją, tokią komisiją Seimas turi sudaryti artimiau-
sio posėdžio metu“ atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje
įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato principui.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. vasario 24 d.

Nr. 25-848) priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkū-
rimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plo-
tas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti
žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio
straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose
dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, atitiktį Lietuvos Respublikos
6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. vasario 24 d.

Nr. 25-849) priimtas Jonavos rajono apylinkės teismo prašymas ištirti Lietuvos Res-
publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-
cija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui
būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose
skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstituci-
7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. kovo 6 d.

Nr. 28-944) priimtas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo prašymas ištirti Lietu-
vos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vai-
◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 275
kui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose

Nr. 28-945) priimtas Visagino miesto apylinkės teismo prašymas ištirti Lietuvos Res-
publikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redak-
cija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui
būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose

Nr. 29-1007) priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugu-
mo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų
bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio
2 dalies („Pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžia-
mosios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto ap-
saugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento
ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai
jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą
amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių)“) atitiktį Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui.

Nr. 35-1256) priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Lie-
tuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės
reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo,
Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje nurodyta
A. Donelaičio turėta žemė buvusiame Margių kaime pagal Aplinkos ministerijos pa-
rengtas schemas buvo priskirta prie valstybinės reikšmės miškų plotų, atitiktį Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto
nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužsta-
tytą) žemę turėtoje vietoje, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai, kad
nuosavybės teisės į žemę atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui
276
naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei
patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, ir 12 straipsniui, kuria-
me nustatytos sąlygos, kada žemė gali būti išperkama valstybės.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimu

„Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietu-
vos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m.
rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija),
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnis (2004 m. liepos
12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d.
redakcija), 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalis
(2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redak-
cija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalis (2002 m.
vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 2, 5 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakci-
ja), 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis
(2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d.
redakcija), 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), Lietuvos Respub-
likos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redak-
cija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 1 punktas
(2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario
19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, Lietuvos
Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teis-
mų skyrių pirmininkų skyrimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“
(Valstybės žinios, 2006, Nr. 36-1293) priimtas Lietuvos Respublikos Seimo narių gru-
pės prašymas ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnis
(2004 m. liepos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad tei-
sėjas surašo ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais motyvais tik bylose
dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straips-
nio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio
2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja Lie-
tuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės
valstybės principui;
kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuo-
sprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla
nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio
skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti
ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas
nuosprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinė-
ję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko
sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-
tybės principui;
278
vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
kad priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrody-
mų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas
priimti tokį sprendimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109,
sprendžiant bylą kasacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskel-
biamos tik įžanginė ir rezoliucinė nutarties (nutarimo) dalys, o likusios, aprašomoji
ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties ar nu-
tarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109,
(2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5,
– ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sau-
sio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109, 112,
– ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 120 straipsnio 1 punktas (2002 m.
sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109, 112,
„Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civili-
nių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimu

„Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietu-
vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 36-1294) priimtas Lietuvos Respublikos
Seimo narių grupės prašymas ištirti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įsta-
tymo 1 straipsnio pavadinimo („Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“) ir jo
3 dalies („Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris
teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nu-
statyta tvarka“) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims,
Pastaba. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 29 d sprendimu „Dėl pareiškėjo –
Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“
280
pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei grąžintas prašymas ištirti, ar

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas ir jo
3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos VIII, IX skirsniams, nes
prašyme nenurodyta pareiškėjo pozicija dėl ginčijamo teisės akto atitikties minėtiems
Konstitucijos skirsniams ir nėra tos pozicijos teisinio pagrindimo.
Parengė Kęstutis Jankauskas

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ
JURISPRUDENCIJA
ESTIJOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO KONSTITUCINĖS
PRIEŽIŪROS KOLEGIJOS SPRENDIMAS
Bylos Nr. 3-4-1-7-02
Sprendimo data 2002 m. liepos 15 d.
Kolegijos sudėtis Pirmininkas Uno Lõhmus, nariai Tõnu Anton, Lea Kivi,
Ants Kull, Jüri Põld
Teismo byla Teisės kanclerio prašymas pripažinti Vietos savivaldos
tarybų rinkimų įstatymo § 31 1 punktą, § 32 1 punktą ir
§ 33 2 punkto 1 papunktį iš dalies negaliojančiais.
Teismo posėdžio data 2002 m. birželio 26 d.
Posėdyje dalyvaujantys Teisės kancleris Allar Jõks, Riigikogu [1] atstovas Indrek
asmenys Meelak ir teisingumo ministras Märt Rask.
Rezoliucija Pripažinti nekonstituciniu Vietos savivaldos tarybų
rinkimų įstatymą ta apimtimi, kuria piliečių rinkimų
koalicijoms neleidžiama dalyvauti vietos savivaldos ta-
rybų rinkimuose.
FAKTAI IR BYLOS EIGA
1. Riigikogu 2002 m. kovo 27 d. priėmė Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstaty-

mą (VSTRĮ), kuriuo asmeniui buvo suteikta galimybė kandidatu į vietos savivaldos
tarybą būti tik politinės partijos sąraše arba individualiai. Įstatymas įsigaliojo 2002 m.
gegužės 6 d.
2. Teisės kancleris 2002 m. gegužės 21 d. pateikė Riigikogu svarstyti Vietos savi-
valdos tarybų rinkimų įstatymo atitiktį Konstitucijos 11, 12 straipsniams, 156 straips-
nio 1 daliai. Teisės kanclerio nuomone, šis įstatymas neproporcingai suvaržė rinkimų
vykdymo laisvę, visuotinę ir lygią rinkimų teisę.
3. Riigikogu 2002 m. gegužės 23 d. apsvarstė teisės kanclerio teikimą ir su juo
nesutiko.
4. Teisės kancleris 2002 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą su
prašymu pripažinti Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymo § 31 1 punktą, § 32
1 punktą ir § 33 2 punkto 1 papunktį prieštaraujančiais Konstitucijos 11, 12 straips-
niams, 156 straipsnio 1 daliai ir negaliojančiais ta apimtimi, kuria asmenims nelei-
džiama vietos savivaldos tarybų rinkimuose kandidatais būti piliečių rinkimų koa-
licijų sąrašuose.
282
Teisės kanclerio nuomone, yra pažeidžiama asmens teisė dalyvauti vietos savi-
valdos tarybų rinkimuose. Teisės kanclerio nuomonė glaustai grindžiama taip:
a) Pagal 1996 metais priimtą Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymą buvo
galima kandidatuoti politinių partijų, piliečių rinkimų koalicijų sąrašuose ir kaip
nepriklausomam kandidatui. Pagal 2002 metais nustatytą reguliavimą (§ 31 1 punk-
tas, § 32 1 punktas ir § 33 2 punkto 1 papunktis, kurie kartu sudaro vieną visumą)
asmuo gali kandidatuoti tik politinių partijų sąrašuose arba kaip nepriklausomas
kandidatas.
b) Galimybė būti išrinktam kaip nepriklausomam kandidatui yra mažesnė negu
galimybė būti išrinktam rinkimuose dalyvaujant įrašytam į sąrašą. Taigi, palyginti
su asmenimis, veikiančiais kartu su politine partija, tie asmenys, kurie norėtų vietos
problemas spręsti kartu su kitais, bet nenori ar negali dalyvauti būdami įrašyti į po-
litinių partijų sąrašą, yra traktuojami nevienodai.
c) Riigikogu piliečių rinkimų koalicijų panaikinimą grindė poreikiu ilgesnį laiką
užtikrinti politinį atskaitingumą vietos lygmeniu ir taip padidinti pasitikėjimą politi-
ne sistema. Teisės kancleris nurodo, kad nepriklausomi kandidatai ir piliečių rinkimų
koalicijos taip pat turi rinkimų programas. Dėl rinkimų koalicijų pažymėtina, kad
koalicijos atsakomybė yra panaši į politinės partijos atsakomybę. Neaišku, ar piliečių
rinkimų koalicijų dalyvavimas vietos rinkimuose buvo veiksnys, slopinęs politinę at-
sakomybę vietos lygmeniu, ir ar jį panaikinus gerokai padidės politinė atsakomybė.
d) Politinių partijų įstatymas neleidžia vietos rinkimams kurti vadinamųjų vieti-
nių politinių partijų. Politinės partijos turi teisę atsisakyti į savo sąrašą įrašyti asmenis,
kurie nėra politinės partijos nariai, ir nustatyti įrašomam į partijos sąrašą asmeniui są-
lygą, kad jis turi pripažinti politinės partijos ideologijos principus. Kadangi kiti vietos
savivaldos tarybų rinkimai vyks 2002 m. spalio mėn., tiems, kurie norės būti kandida-
tais, lieka labai mažai laiko pasirinkti, kuriai politinei partijai teikti pirmenybę.
e) Trukdymas būti kandidatu į vietos savivaldos tarybas piliečių rinkimų koa-
licijų sąrašuose yra neproporcingas galimybių būti kandidatu apribojimas. Neaišku,
ar panaikinus rinkimų koalicijas bus garantuota didesnė politinė atsakomybė vietos
lygmeniu.
5. Riigikogu Konstitucinė komisija savo paaiškinimuose Aukščiausiajam Teis-
mui nurodė, kad teisės kanclerio prašymas Aukščiausiajam Teismui iš esmės skiriasi
nuo jo teikimo, 2002 m. gegužės 21 d. paduoto Riigikogu. Teisės kancleris teikime
ginčijo Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymą visa apimtimi. Prašymas yra su-
sijęs su konkrečiais įstatymo skirsniais ir jame yra keletas naujų argumentų. Dėl šių
priežasčių Riigikogu negali pateikti savo nuomonės apie Aukščiausiajam Teismui pa-
duotą teisės kanclerio prašymą. Aukščiausiojo Teismo posėdyje Riigikogu atstovas
sutiko su teisingumo ministro nuomone ir teigė, kad ginčijamas įstatymas neprieš
taravo Konstitucijai.
6. Teisingumo ministras raštu pateiktoje nuomonėje nesutinka su teisės kancle-
rio prašymu. Ministras nurodo, kad nei įstatymo keitimo tikslas, šiam tikslui pasi-
◆ UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 283
rinktos priemonės, nei tikslo ir priemonių proporcingumas nėra teisminės kontrolės

objektas. Turėtų būti nagrinėjama Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymo atitiktis
Konstitucijai, o ne faktas, ar Riigikogu turėjo pakankamą pagrindą pakeisti rinkimų
rengimą. Taigi rinkimų kontrolės objektu galėtų būti nustatytos rinkimų sistemos
atitiktis Konstitucijai. Konstitucijos 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas laisvų ir lygių
rinkimų principas siejamas tik su formalia lygybe būti kandidatu. Pagal nustatytąjį
reguliavimą nėra kliūčių asmenims būti kandidatais vietos savivaldos tarybų rinki-
muose. Kiekvienas, kuris nori būti kandidatu rinkimuose, gali juo būti. Taigi asmens
teisė laisvai, lygiai ir vienodai su kitais būti kandidatu ir dalyvauti vietos savivaldos
tarybų rinkimuose nebuvo pažeista.
GINČIJAMOS NUOSTATOS
7. Teisės kancleris ginčijo Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymo § 31

1 punkto, § 32 1 punkto ir § 33 2 punkto 1 papunkčio atitiktį Konstitucijai.
Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymo § 31 1 punkte nustatyta:
„§ 31. Politinė partija
(1) Politinė partija, į ne pelno organizacijų ir įstaigų registrą įrašyta ne vėliau
kaip paskutinę kandidatų pateikimo registruoti dieną, gali dalyvauti rinkimuose.“
Šio įstatymo § 32 1 punkte nustatyta:
„§ 32. Individualus kandidatas
(1) Kiekvienas asmuo, turintis teisę būti kandidatu, gali registruotis kaip indivi-
dualus kandidatas ir atlikti registracijai būtinas procedūras (5 punkto 5 ir 6 papunk-
čiai). Kiti asmenys gali būti registruojami kaip individualūs kandidatai ir jų registra-
vimo procedūros gali būti atliekamos, jeigu yra tinkamas asmens, pagal šio įstatymo
5 punkto 1, 3 ir 4 papunkčius turinčio teisę balsuoti, įgaliojimas.“
Įstatymo § 33 2 punkto 1 papunktyje nustatyta:
„§ 33. Keliančiųjų savo kandidatūrą dokumentai
<...>
(2) Keliantis savo kandidatūrą asmuo prašyme turi:
1) išreikšti savo valią kandidatuoti politinės partijos sąraše arba kaip individua-
lus kandidatas;“.
KONSTITUCINĖS PRIEŽIŪROS KOLEGIJOS NUOMONĖ
8. Riigikogu 2002 m. kovo 27 d. priėmė Vietos savivaldos tarybų rinkimų įsta-

tymą (VSTRĮ), pagal kurį 2002 m. spalio 20 d. įvyksiančiuose vietos savivaldos tary-
bų rinkimuose politinių partijų ir piliečių rinkimų koalicijos negali kelti kandidatų.
Šiuose rinkimuose galima būti kandidatu tik politinių partijų sąraše ir individualiai.
Šioje byloje ginčas yra dėl to, ar tai, kad neliko piliečių rinkimų koalicijų, atitinka
Konstituciją.
284
9. Kolegija pirmiausia nagrinės Riigikogu atstovo pareiškimą, kad teisės kancle-

rio teikimas Riigikogu ir jo prašymas Aukščiausiajam Teismui skiriasi (žr. šio spren-
dimo I dalį). Sprendimo II dalyje Kolegija apibūdins galiojusią kandidatavimo vietos
savivaldos tarybų rinkimuose procedūrą ir tai, kaip buvo pasirinktas dabartinis gin-
čijamas reguliavimas. Paskui Kolegija tirs ginčijamų Vietos savivaldos tarybų rinki-
mų įstatymo nuostatų konstitucingumą (sprendimo III dalis). Sprendimo IV dalyje
Kolegija pareikš savo nuomonę dėl teisės kanclerio prašymo.
I
10. Riigikogu atstovas teigė, kad teisės kanclerio teikimas Riigikogu ir jo prašymas
Aukščiausiajam Teismui iš esmės skiriasi. Teisės kancleris teikime ginčijo Vietos savi-
valdos tarybų rinkimų įstatymą visa apimtimi. Aukščiausiajam Teismui pateiktas pra-
šymas siejasi su konkrečiais įstatymo skyriais ir jame yra keletas naujų argumentų.
11. Kolegija nesutinka su Riigikogu atstovo teiginiu. Teikimo ir prašymo forma-
lūs ir turinio skirtumai nėra tokie svarbūs, kad kliudytų nagrinėti prašymą.
Teisės kancleris savo teikime Riigikogu prašė ištirti Vietos savivaldos tarybų rin-
kimų įstatymo atitiktį Konstitucijos 11, 12 straipsniams, 156 straipsnio 1 daliai. Pa-
grįsdamas savo teikimą jis įrodinėjo, kad VSTRĮ §§ 31, 32, 33 prieštaravo minėtiems
Konstitucijos straipsniams. Savo prašyme Aukščiausiajam Teismui teisės kancleris
prašo dėl prieštaravimo Konstitucijos 11, 12 straipsniams, 156 straipsnio 1 daliai
VSTRĮ § 31 1 punktą, § 32 1 punktą ir § 33 2 punkto 1 papunktį pripažinti iš dalies
negaliojančiais. Remdamasis Konstitucinės komisijos protokolu ir Riigikogu plena-
rinio posėdžio stenograma, Aukščiausiasis Teismas daro išvadą, kad tautos atstovai
žinojo apie reguliavimą pagal rinkimų įstatymą, kurį teisės kancleris laikė antikonsti-
tuciniu, ir kad jie savo nuomonę dėl to išreiškė tiek žodžiu, tiek balsuodami.
Dėl naujų argumentų pateikimo prašyme kliūčių nekyla. Atstovas turėjo galimy-
bę prašyme pateiktus argumentus ginčyti tiek savo rašytiniame atsikirtime į prašymą,
tiek Aukščiausiojo Teismo posėdyje.
II
12. Įstatymas, priimtas 2002 m. kovo 27 d. ir įsigaliojęs 2002 m. gegužės 6 d.,
yra trečiasis vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymas nuo tada, kai buvo priimta
Konstitucija.
13. Pirmasis buvo priimtas 1993 m. gegužės 19 d., o rinkimai pagal tą įstatymą
įvyko tų pačių metų spalio mėnesį. Pagal įstatymą vietos rinkimuose kandidatuoti
buvo galima politinės partijos, asociacijos, galinčios kelti kandidatus, bendrijos ar
kitos organizacijos sąraše arba kaip individualiai.
1996 m. spalio mėn. ir 1999 m. spalio mėn. vietos savivaldos tarybos buvo iš-
rinktos pagal antrąjį įstatymą, priimtą 1996 m. gegužės 16 d. Šiame įstatyme buvo
numatyti trys asmens pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo būdai, būtent: kandi-
datavimas politinės partijos sąraše (§ 24), kandidatavimas rinkimų koalicijos sąraše,
nes tiek politinės partijos, tiek piliečių koalicijos buvo leidžiamos (§ 25), ir kandida-
tavimas individualiai (§ 26).
14. Respublikos Vyriausybė 2001 metais Riigikogu pateikė naują Vietos savival-
dos tarybų rinkimų įstatymo projektą. Projekte buvo numatyta galimybė kandida-
tuoti politinės partijos, rinkimų koalicijų sąrašuose arba individualiai. Projekte buvo
numatyta, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. bus galima kandidatuoti tik politinės partijos
sąraše arba individualiai. Riigikogu vykstant įstatymo leidybos procesui projektas
buvo pakeistas taip, kad asmuo nebegalėtų kandidatuoti rinkimų koalicijose jau pir-
muosiuose vietos savivaldos tarybų rinkimuose, įvyksiančiuose įsigaliojus įstatymui.
Pagal Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymą, įsigaliojusį 2002 m. gegužės 6 d.,
2002 metų vietos savivaldos tarybų rinkimuose buvo galima kandidatuoti tik politi-
nės partijos sąraše (§ 31) arba individualiai (§ 32). Pagal įstatymo § 2 antrąjį sakinį
tarybos rinkimų diena yra rinkimų metų spalio mėnesio trečiasis sekmadienis, t. y.
2002 metais – spalio 20 diena.
III
15. Rinkimų koalicijų panaikinimas buvo grindžiamas būtinybe padidinti asme-
nų, išrinktų į vietos savivaldos tarybas, politinę atsakomybę.
Kolegija pažymi, kad nustatytasis tikslas – pasiekti, kad į vietos savivaldos tarybas
išrinktų asmenų politinė atsakomybė taptų didesnė, – yra legitimus. Kolegija taip pat
pažymi, kad pasirinktos priemonės – rinkimų koalicijų panaikinimas – galėtų būti le-
gitimios. Tačiau Kolegija mano, kad dabartiniame teisiniame ir socialiniame kontekste,
atsižvelgiant į neproporcingo rinkimų teisės ribojimo įtvirtinimą, piliečių rinkimų koa-
licijų draudimas nėra konstitucinis. Kolegija savo nuomonę grindžia tokiais motyvais.
16. Konstitucijos 156 straipsnyje, reguliuojančiame vietos savivaldos tarybų rin-
kimų procedūrą, yra nustatyta:
„Vietos savivaldos atstovaujamoji institucija yra taryba, kuri per laisvus rinki-
mus išrenkama trejiems metams. Rinkimai turi būti visuotiniai, lygūs ir tiesioginiai.
Balsavimas turi būti slaptas.
Vietos savivaldos tarybų rinkimuose asmenys, kurie nuolat gyvena vietos savi-
valdos teritorijoje ir kurie yra sukakę 18 metų, turi teisę balsuoti įstatyme nustatyto-
mis sąlygomis.“
17. Kalbant apie subjektinę balsavimo teisę paminėtini trys aspektai: teisė kan-
didatuoti, teisė balsuoti ir teisė siūlyti kandidatus. Šios trys teisės tiek anksčiau buvo,
tiek šiuo metu yra išskiriamos visuose dabar galiojančiuose ir anksčiau galiojusiuose
Estijos rinkimų įstatymuose – Riigikogu rinkimų įstatyme ir Vietos savivaldos tarybų
rinkimų įstatyme.
18. Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatyme yra nustatyta, kurie asmenys turi
subjektinę balsavimo teisę.
Teisė kandidatuoti yra nustatyta Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymo § 5
5 punkte: „Teisę kandidatuoti turi kiekvienas Estijos pilietis ir Europos Sąjungos pi-
286
lietis, ne vėliau kaip rinkimų metų rugpjūčio mėnesio 1 dieną įgijęs nuolatinę gyve-
namąją vietą atitinkamoje kaimo savivaldybėje arba mieste.“ Nuostata, reglamentuo-
janti Europos Sąjungos piliečių teisę kandidatuoti, dar neįsigaliojo. Estijai įstojus į
Europos Sąjungą, Europos Sąjungos piliečiai įgis teisę kandidatuoti pagal šio įstaty-
mo § 74 4 punktą.
Rinkimų teisė yra įtvirtinta Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymo § 5 1 ir
2 punktuose nustačius teisę balsuoti. 1 punkte nustatyta: „Estijos piliečiai ir Europos
Sąjungos piliečiai, kurie rinkimų dieną yra sukakę 18 metų ir kurių nuolatinė gyve-
namoji vieta, t. y. gyvenamoji vieta, kurios adreso duomenys buvo įrašyti Estijos gy-
ventojų registre (toliau – gyventojų registras), yra atitinkama kaimo savivaldybė arba
miestas, turi balsavimo teisę.“ 2 punktas taip pat suteikia teisę balsuoti užsieniečiui,
kuris atitinka 1 punkte nustatytus reikalavimus, Estijoje gyvena turėdamas nuolatinį
leidimą joje gyventi ir ne trumpiau kaip penkerius metus teisėtai gyvena tam tikroje
kaimo savivaldybėje arba mieste. Estijai įstojus į Europos Sąjungą, Europos Sąjungos
piliečiai įgis teisę kandidatuoti pagal šio įstatymo § 74 4 punktą.
Įgalioti politinių partijų atstovai turi teisę siūlyti kandidatus (VSTRĮ § 31 5 ir
4 punktai). Kiekvienas asmuo, turintis teisę kandidatuoti, gali siekti užsiregistruo-
ti kaip individualus kandidatas. Kitų asmenų kandidatūras registracijai gali pateikti
kiekvienas balsavimo teisę turintis asmuo (VSTRĮ § 32).
Pagal 1996 metais priimto Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymo § 25
1 punktą Estijos piliečiai galėjo sudaryti piliečių rinkimų koalicijas. Asmenų, turėju-
sių teisę sudaryti rinkimų koaliciją, skaičius nebuvo apibrėžtas. Šiuo metu galiojan-
čiame įstatyme teisė sudaryti rinkimų koalicijas nenumatyta.
19. Konstitucijos 156 straipsnis garantuoja ne tik teisę balsuoti, bet ir teisę kandi-
datuoti bei siūlyti kandidatus. Konstitucijos 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti principai
taikomi visoms šioms subjektinėms teisėms.
Konstitucijos 156 straipsnis neužtikrina ir negali užtikrinti lygių galimybių kiek-
vienam kandidatui būti išrinktam arba galimybės kiekvienam siūlyti kandidatus ir
tikėtis lygių perspektyvų. Ši nuostata užtikrina formalią lygybę. Pavyzdžiui, rinkė-
jui formali lygybė – tai vienodas elgesys su visais rinkėjais atsižvelgiant į jo balsus
skirstant mandatus; visiems kandidatams tai yra vienodas elgesys skirstant mandatus;
tiems, kurie siūlo kandidatus, tai yra vienodas elgesys įforminant ir pripažįstant jų
iniciatyvą.
Konstitucijos 156 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jo taikymas nebūtų
apribotas tik formalios lygybės, nustatytos rinkimų teisės aktuose, užtikrinimu. Ko-
legija laikosi nuomonės, kad 156 straipsnis nėra atskirtas nuo visų kitų Konstitucijos
nuostatų ir principų. Aiškinant 156 straipsnį reikia atsižvelgti ir į vietos savivaldos bei
demokratijos principus.
20. Estija 1994 m. gruodžio 16 d. ratifikavo Europos vietos savivaldos chartiją
nedarydama jokių išlygų. Chartija Estijai įsigaliojo 1995 m. balandžio 1 d. Taigi Estija
privalo visiškai laikytis chartijoje įtvirtintų principų.
Chartijos preambulėje yra nustatyti tokie pagrindiniai vietos savivaldos su-

darymo principai: 1) savivaldos institucijos yra kiekvienos demokratinės santvar-
kos pagrindas; 2) piliečių teisė prisidėti prie viešųjų reikalų tvarkymo – vienas iš
demokratijos principų, kuriuos pripažįsta visos valstybės Europos Tarybos narės;
3) ši teisė tiesiogiai gali būti įgyvendinama būtent per vietos savivaldos institucijas;
4) tik vietos savivaldos institucijos, turinčios realius įsipareigojimus, gali garantuoti
veiksmingą ir tiesiogiai su piliečiais susijusį valdymą; 5) vietos savivaldos apsauga
ir stiprinimas įvairiose Europos šalyse yra svarbus įnašas į demokratiniais princi-
pais ir savivaldos decentralizavimu grindžiamos Europos kūrimą; 6) įgyvendinant
šiuos tikslus turi būti garantuota, kad bus vietos savivalda, turinti demokratiškai
sudarytas sprendimus priimančias institucijas, galinti pakankamai savarankiškai
prisiimti įsipareigojimus, pasirinkti jų vykdymo būdus, priemones ir šaltinius jiems
įgyvendinti.
Demokratijos principas sudarant atstovaujamąsias vietos institucijas turi užtik-
rinti, kad institucijoms bus pakankamai atstovaujama. Kiekvienas rinkėjas ir rinkė-
jų grupė turi turėti galimybę daryti įtaką atstovaujamosios institucijos sudarymui.
Chartijoje taip pat yra reikalaujama užtikrinti tiesioginius, lygius ir visuotinius rin-
kimus (3 straipsnis).
21. Demokratijos principai savaime nedraudžia nustatyti pagrįstų subjektinės
balsavimo teisės apribojimų. Pavyzdžiui, leidžiama reikalauti tam tikros garantijos
siekiant atbaidyti nerimtas sąjungas ar individualius kandidatus, reikalauti tam tikro
skaičiaus kandidatą remiančių parašų. Apribojimai neturi užkirsti kelio tikrus rėmė-
jus turintiems asmenims ar jų grupėms kelti savo kandidatūros. Tokie apribojimai
pažeistų teisę kandidatuoti, balsuoti, siūlyti kandidatus ir galiausiai pakenktų vietos
savivaldai, nes atstovaujamajai institucijai būtų nepakankamai atstovaujama.
22. Kolegija pažymi, kad jeigu rinkimų komitetų per rinkimus atlikti veiksmai ir
priimti sprendimai yra ginčijami teisme, ne visada įmanoma nustatyti, ar tam tikras
veiksmas arba sprendimas turėjo esminės įtakos balsavimo rezultatams. Todėl yra
tikrinama, ar veiksmas arba sprendimas galėjo turėti esminės įtakos balsavimo rezul-
tatams. Taigi pagal 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Konstitucinės priežiūros teismo
procedūros įstatymo § 46 2 punktą yra sudaroma galimybė įvykusių rinkimų rezul-
tatus pripažinti negaliojančiais ne tik tada, kai įstatymo pažeidimas turėjo esminės
įtakos balsavimo rezultatams, bet ir tada, kai pažeidimas galėjo turėti esminės įtakos
balsavimo rezultatams. Todėl vykdant abstrakčią normų kontrolę ne visada įmano-
ma tikrai tvirtinti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas turės esminės įtakos ateityje
įvyksiančių rinkimų rezultatams.
Šioje byloje vykdydamas abstrakčią normų kontrolę Aukščiausiasis Teismas tik-
rina, ar taikant naująjį reguliavimą gali būti pakenkta vietos savivaldos tarybų atsto-
vavimo kokybei. Konstitucinės kontrolės kolegija 1998 m. lapkričio 4 d. sprendime
Nr. 3-4-1-7-98 pažymėjo, kad rinkimų įstatymas neturi pažeisti atstovavimo kokybės
sudarant vietos savivaldos tarybas principo (RT [2] I 1998, 98/99, 1618, IV dalis).
288
Vertindama šį pavojų Kolegija individualių kandidatų galimybes svarstys lygin-

dama su kandidatų sąrašų galimybėmis, anksčiau rinkėjų turėtu pasirinkimu ir atsi-
žvelgdama į laikotarpį, kada įsigalios Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymas ir
bus surengti vietos rinkimai.
23. Estijoje du kartus (1996 ir 1999 metais) buvo surengti tokie vietos savivaldos
tarybų rinkimai, kuriuose tarpusavyje konkuravo politinės partijos, politinių partijų
rinkimų koalicijos, piliečių rinkimų koalicijos ir individualūs kandidatai.
1999 metais vietos rinkimai įvyko 247-iuose vietos savivaldos vienetuose. Iš viso
konkuravo 768 kandidatų sąrašai. Tarp jų buvo 180 politinių partijų sąrašų, 18 po-
litinių partijų rinkimų koalicijų ir 570 piliečių rinkimų koalicijų. 120-yje vietos savi-
valdos vienetų kandidatavo tik piliečių rinkimų koalicijų sąrašai. 1996 metais vietos
rinkimai įvyko 254-iuose vietos savivaldos vienetuose. Iš viso dalyvavo 773 kandida-
tų sąrašai. Tarp jų buvo 112 politinių partijų sąrašų, 30 politinių partijų rinkimų koa-
licijų ir 621 piliečių rinkimų koalicijų sąrašas. 154-iuose vietos savivaldos vienetuose
kandidatavo tik piliečių rinkimų koalicijos.
24. Rinkimų teorija, pagrįsta ankstesne Estijos rinkimų praktika, įrodo, kad in-
dividualūs kandidatai negali konkuruoti su kandidatų sąrašais.
1999 metais Estijoje vietos rinkimuose politinės partijos surinko 220 426 balsus
(43% galiojančių balsų), politinių partijų rinkimų koalicijos gavo 32 068 balsus (6%), pi-
liečių rinkimų koalicijos – 259 965 balsus (50%), individualūs kandidatai – 6087 balsus
(1%). 1996 metais vietos rinkimuose rezultatai atitinkamai buvo tokie: 115 766 (25%),
57 522 (13%), 267 566 (59%) ir 15,979 balsai (3%).
1999 metais vykusiuose vietos rinkimuose mandatai buvo paskirstyti taip: politi-
nės partijos gavo 640 mandatų (19% paskirstytų mandatų), politinių partijų rinkimų
koalicijos – 87 (mažiau nei 3%), piliečių rinkimų koalicijos – 2605 (78%) ir indivi-
dualūs kandidatai – 23 mandatus (mažiau nei 1%). 1996 metais vietos rinkimuose
skaičiai atitinkamai buvo tokie: 405 (12%), 178 (5%), 2755 (80%) ir 115 balsų (3%).
1999 metais Taline vietos rinkimuose politinės partijos ir politinių parti-
jų rinkimų koalicijos gavo 83%, piliečių rinkimų koalicijos – 17% ir individualūs
kandidatai – 0% balsų. Didesniuose miestuose (Tartu, Narvoje, Kohtla Jarvėje, Piar-
nu) skaičiai atitinkamai buvo tokie: 73%, 27% ir 0%. Kituose miestuose atitinkamai
41%, 58% ir 1%. Kaimo savivaldybėse atitinkamai 13%, 85% ir 2 %.
25. Atsižvelgiant į 1999 m. spalio mėn. įvykusių vietos rinkimų rezultatus ga-
lima tvirtinti, kad daugumoje vietos savivaldos vienetų rinkėjai balsavo už piliečių
rinkimų koalicijas ir kad kandidatai mieliau priklausė piliečių rinkimų koalicijoms.
Tik dideliuose vietos savivaldos vienetuose politinių partijų sąrašams buvo teikiama
pirmenybė. Nėra jokių faktų, kurie paliudytų, kad 2002 metų rinkimuose rinkimų
koalicijos neturėtų didelio potencialaus palaikymo.
26. Ginčijamas aktas įsigaliojo 2002 m. gegužės 6 d. Pagal VSTRĮ § 2 antrąjį
sakinį tarybų rinkimų diena yra rinkimų metų spalio mėnesio trečiasis šeštadienis.
Vadinasi, 2002 metais vietos savivaldos tarybų rinkimų diena yra spalio 20-oji. Pagal
Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymo § 35 1 ir 2 punktus kandidatus registraci-

jai bus pradėta teikti likus 60 dienų iki rinkimų dienos.
Vadinasi, nuo ginčijamo įstatymo įsigaliojimo iki kandidatų registracijos pradžios
liks šiek tiek daugiau nei trys mėnesiai. Kolegija privalo nuspręsti, ar šis laiko tarpas
yra pakankamas ir ar nebus pakenkta demokratijos bei vietos savivaldos principams.
27. Konstitucija expressis verbis nenustato draudimo esminius rinkimų taisyklių
pakeitimus daryti prieš pat rinkimus. Kolegija nemano, kad tokie rinkimų taisyklių
pakeitimai, padaryti prieš pat rinkimus, kurie gali turėti esminės įtakos rinkimų re-
zultatams vienos ar kitos politinės partijos naudai, yra demokratiški. Rinkimų įstaty-
mai privalo užtikrinti demokratiją ir visuotinę gerovę.
28. Vertindama prieš pat rinkimus padarytų pakeitimų konstitucingumą Kole-
gija įvertins, ar rinkėjai ir kandidatai turi tikrą alternatyvą nacionalinių politinių par-
tijų vietos kandidatų sąrašams.
29. Galimas alternatyva – įkurti vietinę politinę partiją ir kandidatuoti jos rin-
kimų sąraše.
Vadovaujantis Politinių partijų įstatymo § 6 2 punktu, kad politinė partija būtų
įregistruota, jai reikia turėti ne mažiau kaip 1000 narių. Šį reikalavimą galima įvyk-
dyti vietinę politinę partiją kuriant tik didesniuose vietos savivaldos vienetuose. Ta-
čiau yra tokių vietos savivaldos vienetų, kuriuose bendras gyventojų skaičius nesiekia
tūkstančio.
Nacionalinių rinkimų komiteto duomenimis, 101-ame vietos savivaldos vienete
asmenų, turinčių teisę balsuoti vietos savivaldos rinkimuose, yra 1001–2000. Pagal
VSTRĮ § 5 1 ir 2 punktus asmenys, kurie nėra Estijos piliečiai, taip pat turi balsavimo
teisę. Vadovaujantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies antruoju sakiniu tik Estijos
piliečiai gali priklausyti politinėms partijoms. Kolegija mano, kad tokiuose vietos sa-
vivaldos vienetuose iš tikrųjų būtų neįmanoma įkurti konkurencingų vietos politinių
partijų. 58-iuose vietos savivaldos vienetuose būtų visiškai neįmanoma įkurti vietos
politinių partijų, nes šiuose miestuose ir kaimo savivaldybėse turinčių teisę balsuoti
asmenų yra mažiau kaip tūkstantis. Įvertinus galimybę įkurti vietos politines partijas
likusiuose vietos savivaldos vienetuose, turi būti įvertinta galimybė dalyvauti rinki-
muose. Taigi 1999 metais vietos savivaldos rinkimuose dalyvavo mažiau negu 50%
rinkėjų. Turint omenyje politinį rinkėjų aktyvumą, galimybė įkurti vietos politines
partijas yra gana maža ir tokiuose vietos savivaldos vienetuose, kur galinčių kandida-
tuoti asmenų yra daugiau kaip du tūkstančiai.
30. Antroji alternatyva – tai kandidatavimas politinės partijos sąrašuose kaip
nepartiniam kandidatui arba kitos politinės partijos nariui. Rinkimų įstatymas ne-
draudžia tokių veiksmų, tačiau šiuo atveju politinė partija pati spręstų, kas turi teisę
dalyvauti kaip kandidatas.
31. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus Kolegija konstatuoja, kad Vietos savi-
valdos tarybų rinkimų įstatymas neproporcingai apriboja teisę kelti kandidatus, pa-
čiam kandidatuoti ir balsuoti, dėl to prieštarauja Konstitucijos 156 straipsnio 1 daliai
290
ir 11 straipsniui ta apimtimi, kuria jis nesuteikia galimybės piliečių rinkimų koalici-

joms dalyvauti vietos rinkimuose.
IV
32. Konstitucinės priežiūros teismo procedūros įstatymas, priimtas 1993 m. ge-
gužės 5 d., kuriuo remdamasi Kolegija nagrinėja šią bylą, teisės kancleriui suteikia
teisę pateikti Aukščiausiajam Teismui prašymą pripažinti teisės aktą negaliojančiu iš
dalies arba visai. Be to, teisės kancleris siekė, kad trys Vietos savivaldos tarybų rinki-
mų įstatymo nuostatos būtų pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir negalio-
jančiomis „ta apimtimi, kuria jos neleidžia asmenims, turintiems teisę kandidatuoti,
dalyvauti vietos savivaldos rinkimuose piliečių rinkimų sąrašų koalicijose“.
33. Kolegija pažymi, kad ginčijamos nuostatos nesuteikia galimybės asmenims
kandidatuoti rinkimų koalicijos sąrašuose. Įstatymą pripažinus negaliojančiu tokia
apimtimi, kokia to siekė teisės kancleris, nebus atkurtos nuostatos, reguliuojančios
piliečių rinkimų koalicijas, ir teisė asmenims kandidatuoti piliečių rinkimų koalicijų
sąrašuose nebus suteikta. Dėl šios priežasties Kolegija nusprendė, jog užteks paskelb-
ti, kad Vietos savivaldos tarybų rinkimų įstatymas prieštarauja Konstitucijai ta apim-
timi, kuria jis neleidžia piliečių koalicijoms dalyvauti vietos rinkimuose.
34. Įgyvendinant Aukščiausiojo Teismo sprendimą reikės galiojančius teisės ak-
tus taip pakeisti, kad vietos rinkimai atitiktų Konstituciją. Šiuo atveju įstatymų leidė-
jas turi galimybę įvertinti įvairius galimus problemos sprendimus. Rinkimų koalicijų
atkūrimas nėra vienintelė galimybė panaikinti dabar galiojančio teisinio reguliavimo
trūkumus. Tačiau gali būti, kad leidimas vėl sudaryti rinkimų koalicijas yra vieninte-
lis būdas užtikrinti vietos savivaldos tarybų rinkimų surengimą laiku.
Uno Lõhmus
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas
Iš anglų kalbos vertė Ernestas Spruogis ir Raimundas Moisejevas
Vertėjų pastabos
1. Riigikogu – Estijos Respublikos parlamentas.
2. Riigi Teataja – oficialusis leidinys.
TEISĖJO VAIDMUO DEMOKRATINĖJE VALSTYBĖJE

Prof. dr. Aharon Barak
Izraelio Valstybės Aukščiausiojo Teismo pirmininkas
A. ĮVADAS 170 metų Alexis de Tocqueville’is šią ten

denciją legalizuoti politinius klausimus
Nesu filosofas. Nesu politologas. Esu apibūdino kaip Jungtinių Valstijų uniku
teisėjas – savo valstybės teisinės sistemos mą. Tačiau nūnai šis reiškinys yra visose
aukščiausiojo teismo teisėjas. Todėl sa šiuolaikinėse demokratinėse valstybė
vęs klausiu to, ko daugelis aukščiausiųjų se. Kaip mes, teisėjai, esame pasirengę
teismų teisėjų – ir, tiesą sakant, daugelis spręsti teisinį pobūdį įgijusias politines
šiuolaikinių demokratinių valstybių visų problemas?
teismų teisėjų – savęs klausia: kokia yra Šie klausimai nekyla „lengvose by
mano, kaip teisėjo, funkcija? Žinoma, lose“, kuriose yra tik vienas teisinės pro
mano – ir kiekvieno teisėjo – funkcija blemos sprendinys ir teisėjas gali pasi
yra išspręsti iškilusį ginčą. Neabejotinai rinkti tik jį. Bet kaip spręsiu „sunkias
mano, kaip tautos aukščiausiojo teismo bylas“ – tas, kuriose teisinių problemų
nario, funkcija – nustatyti, kokiu įstaty teisinių sprendinių yra daugiau negu vie
mu remiantis turi būti išspręstas ginčas. nas? Tai bylos, kurios patenka į aukščiau
Bet ar tai viskas, kas gali būti pasaky siąjį teismą, o aš turiu diskrecijos teisę jas
ta apie mano funkciją? Ar yra kriterijų išspręsti. Mano sprendimas gali būti legi
mano, kaip teisėjo, darbui įvertinti? Ko timus, bet kaip man sužinoti, ar jis tinka
kia yra mano funkcija ir ar turiu kitokią mas? Ką privalau daryti, kad įvykdyčiau
funkciją negu tik remdamasis teise spręs savo funkciją?
ti kilusį ginčą? Šie klausimai man iškyla Galima mėginti nebesvarstyti mano
kasdien, kai įeinu į teismo salę ir atsisėdu klausimo, pateikus filosofinius argumen
į savo vietą. tus, kad nėra „sunkių bylų“ ir kad šiuo
Šis klausimas svarbus ne tik teisė požiūriu teisminė diskrecija neegzistuo
jams, norintiems įvertinti savo darbą, bet ja. Toks atsakymas toli gražu nėra pa
ir visai sistemai. Atsakymas į jį nulemia tenkinamas. Net profesorius Ronaldas
teisės raidos kriterijus ir suteikia pagrindą Dworkinas – teorijos, kad kiekviena
kurti visų teisinių tekstų aiškinimo siste teisinė problema turi tik vieną teisin
mą. Nustatyti kriterijus teisėjaujantiems gą sprendinį, šalininkas – teigia tik tai,
teisėjams ypač svarbu dėl to, kad neretai kad esama geresnių ir blogesnių teismo
stengiamasi „įvilkti“ politines problemas sprendimų. Jis pateikia teoriją, apibūdi
į teisinį „rūbą“ ir iškelti jas teisme. Prieš nančią, kaip teisėjas Heraklis „sunkiose
292 Prof. dr. Aharon Barak ◆
bylose“ turėtų priimti geresnį sprendimą. muoja mus ir suteikia mums pasitikėji
Ar Heraklio metodas, kuriuo remdamiesi mo savimi. Jos mums praneša, kad mūsų,
turėtume teisėjauti, yra tinkamas? Kad ir kaip teisėjų, tvirtybė – savo apribojimų
koks būtų filosofinis atsakymas, realybė supratimas. Jos mus moko, kad klausimų
yra tokia, kad didžioji dauguma teisėjų, dėl kelio, kurį turėtume pasirinkti, yra
kaip ir aš, mano, jog kai kuriose bylose daugiau negu mums iškylančių sunkių
jie turi pasirinkimo laisvę. Tokia mintis teisinių problemų sprendinių.
nėra teisminio imperializmo padarinys. Dabar mano tikslas – pateikti atsaky
Ji atspindi teisės prigimties neapibrėž mus į iškeltus klausimus. Noriu išdėstyti
tumą. Šio neapibrėžtumo šaltiniai yra savo pažiūrį į teismo ir teisėjo funkciją
kalbos neapibrėžtumas, teisinio teksto demokratinėje valstybėje. Mano tikslas –
kūrėjo ribotumas ir aiškinimo taisyklių apibūdinti teisminę politiką ir filosofiją,
neapibrėžtumas. Žinoma, pasirinkimo kuriomis vadovaujuosi. Naiviai nesitikiu,
galia – teismo diskrecija – niekada nėra kad mano pozicija atspindi absoliučią tie
absoliuti. Ji visada siejasi su procesiniais są. Demokratinės valstybės skiriasi viena
apribojimais (tokiais kaip nešališkumas) nuo kitos, ir tai, kas gera ir tinkama vie
ir substantyviais apribojimais (tokiais nai, gali nebūti gera ir tinkama kitai. O
kaip pagrįstumas, proporcingumas, dar tai, kas gera ir tinkama vienu metu, toje
numas, neprieštaringumas ir racionalu pačioje demokratinėje valstybėje gali ne
mas). Bet ką teisėjui daryti, kai svarstyk būti gera ir tinkama kitu metu.
lės svyruoja? Pagal mano teisminę filosofiją de
Įvairūs teisėjai į mano klausimus at mokratinės valstybės teisėjas, ypač aukš
sako įvairiai. Šie skirtumai kyla dėl švie čiausiojo teismo arba konstitucinio teis
timo, asmenybių, reakcijos į mus supantį mo, vykdo dvi pagrindines funkcijas:
pasaulį ir požiūrių į pasaulį, kuriame gy suartina teisę ir visuomenę; saugo Kons
vename, įvairovės. Tai suprantama. Kiek tituciją ir demokratiją.
vienas teisėjas yra atskiras pasaulis pats
sau, ir jokiu būdu nenorime, kad būtų ki B. TEISĖS IR VISUOMENĖS
taip. Ideologinis pliuralizmas, o ne ideo SUARTINIMAS
loginis vienodumas, yra demokratinių
teisinių sistemų teisėjų skirtybė. Skirtingi Teisė reguliuoja žmonių santykius.
teisėjai atspindi – bet nereprezentuoja – Ji nurodo elgesio modelius ir atspindi
skirtingas savo visuomenės nuomones. visuomenės vertybes. Teisėjo funkcija –
Tačiau, manau, dauguma mūsų sutinka, suprasti teisės paskirtį visuomenėje ir
kad mano iškeltas klausimas, net ir kai padėti teisei atitikti savo paskirtį. Bet
nesutariame dėl atsakymo į jį, yra svar visuomenės teisė yra gyvas organizmas.
biausias mūsų, kaip teisėjų, funkcijai Ji grindžiama faktine ir socialine tikro
nustatyti. Mūsų teisminė politika ir fi ve, kuri nuolatos keičiasi. Kartais po
losofija mums yra svarbiausia, nes veda kyčiai būna drastiški, staigūs ir lengvai
mus sunkiausiu mums laiku. Kiekvienas nustatomi. Kartais pokyčiai būna maži
teisėjas išgyvena sunkių valandų. Jos for ir laipsniški, todėl gali būti nepastebėti,
◆ TEISĖJO VAIDMUO DEMOKRATINĖJE VALSTYBĖJE 293
kol nepraeina atitinkamai laiko ir nėra privalo užtikrinti stabilumą vykstant po
perspektyvos. Teisės ryšys su šia nesta kyčiams ir pokyčius esant stabilumui.
bilia tikrove reiškia, kad ji taip pat nuo Kaip erelis danguje, išlaikantis stabilumą
lat keičiasi. Kartais teisės pokyčiai įvyks tik tada, kai juda, taip ir teisė lieka stabili,
ta anksčiau už visuomeninį pokytį ir net kai kinta. Pasiekti šį tikslą yra labai sun
gali skatinti ją. Tačiau dažniausiai teisės ku. Precedentinės teisės pažanga visuo
pokyčiai yra socialinės tikrovės pokyčio met turėtų būti atsargi. Sprendinys glūdi
padarinys. Iš tikrųjų, kai socialinė tik ne stabilumo ir pokyčio sandūroje – tai
rovė kinta, teisė taip pat privalo keistis. pokyčio greičio klausimas. Sprendinys
Kaip tik socialinės tikrovės pokytis yra glūdi ne griežtumo arba lankstumo san
gyvenimo dėsnis, o pokytį atliepiantis dūroje – tai lankstumo laipsnio klausi
veiksnys socialinėje tikrovėje yra teisės mas. Teisėjas privalo viską apsvarstyti
gyvumas. sistemiškai. Teisėjas privalo atsižvelgti
Teisės gyvumas nėra tik logika ar į: 1) sistemos, kurioje jis dirba, darną;
patirtis. Teisės gyvumas yra jos atsinau 2) teisminės valdžios, kaip apibūdintos
jinimas, grindžiamas patirtimi ir logika, tos sistemos institucijos, galias ir jų ribas;
teisę taikant naujai socialinei tikrovei. Iš 3) savo funkcijos įgyvendinimo būdą.
tikrųjų teisės pokyčius sąlygoja visuome Teisėjo funkcija – būti teisės ir gy
nėje vykstantys pasikeitimai. Teisės isto venimo jungtimi. Jis privalo neignoruo
rija yra ir teisės pritaikymo kintantiems ti šios funkcijos. Vis dėlto visuomenė
gyvenimo poreikiams istorija. Įstatymų negali tikėtis, kad teisėjas visuomet su
leidžiamoji valdžia prisiima pagrindinį artins teisę ir gyvenimą. Jo diskrecija
vaidmenį, kai yra daromi juntami tei yra ribota. Jis veikia tam tikroje socia
sės pakeitimai. Ji turi galią keisti savo linėje ir teisinėje erdvėje. Todėl teismo
pačios sukurtus įstatymus. Ji turi galią galimybė susieti gyvenimą ir teisę yra
kurti naujas teisines priemones, galinčias ribota dėl jo prigimties. Neturėtų būti
apimti naują socialinę tikrovę ir net nu puoselėjami lūkesčiai, kurių neįmano
lemti jos prigimtį bei pobūdį. Teisėkūros ma įgyvendinti. Šiuo požiūriu neturėtų
srityje įstatymų leidžiamoji valdžia yra būti svyruojama tarp kraštutinumų. Ne
vyresnysis partneris, o teisėjo vaidmuo gali būti priimtinas dažnai girdimas tei
yra antrinis ir ribotas. ginys, esą neįmanoma tikėtis iš teismo
Dėl pokyčių poreikio teisėjui iškyla veiksmų, būtinų pokyčiams, kurie suar
sunki dilema, nes pokyčiai kartais kenkia tina teisę ir gyvenimą. Tačiau negalima
saugumui, aiškumui ir stabilumui. Teisė sutikti ir su teiginiu, kad teisėjas yra vi
jas privalo išlaikyti pusiausvyrą tarp po sagalis ir kad tik jo valia lemia pokyčių
kyčių ir stabilumo poreikių. Stabilumas atsiradimą ar neatsiradimą. Tikrovė yra
be pokyčių yra degeneracija, o pokyčiai gerokai sudėtingesnė. Kartais įmanoma
be stabilumo – anarchija. Teisėjo funkci teisę ir gyvenimą suartinti pakeičiant
ja – padėti suartinti teisės bei visuome tikrovę legitimiais teismo veiksmais, o
nės poreikius ir neleisti teisinei sistemai kartais toks suartinimas neįmanomas.
išsigimti arba tapti anarchiškai. Teisėjas Šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų, rei
kia būti realistams ir suprasti tiek teis yra išlaikyti ir apsaugoti konstituciją bei
mo galias, tiek jų ribas. demokratiją. Kartą esu pažymėjęs: „Kova
dėl teisės yra nepaliaujama. Visais laikais
C. KONSTITUCIJOS IR yra poreikis saugoti teisės viešpatavimą.
DEMOKRATIJOS APSAUGA Medžiai, kuriuos užauginame per dau
gelį metų, gali būti nukirsti vienu kirvio
1. Kova dėl demokratijos kirčiu. Niekada neturėtume nustoti sau
Antroji demokratinės valstybės tei goję teisės viešpatavimo. Mes visi – visos
sėjo funkcija – konstitucijos ir demok valdžios šakos, visos partijos ir grupuo
ratijos apsauga. Teisinėse sistemose, tės, visos institucijos – privalome saugo
kuriose yra formalios konstitucijos, ši ti mūsų jauną demokratiją. Ši apsauginė
užduotis priskirta teisėjams, bet teisėjai funkcija pripažįstama apskritai teisminei
vykdo šią funkciją ir teisinėse sistemose, valdžiai, taip pat ir Aukščiausiajam Teis
kuriose tokių konstitucijų nėra. Iš tiesų, mui. Mes, šios kartos teisėjai, dar kartą
jei norime apsaugoti demokratiją, nega esame įpareigoti prižiūrėti mūsų pagrin
lime į jos egzistavimą žiūrėti kaip į duo dines vertybes ir saugoti jas nuo tų, kurie
tybę. Būtina kovoti dėl jos. Žinoma, tai jomis abejoja.“
yra ne tik jaunų, bet ir senų bei tvirtų de Tikiu, kad demokratijos apsauga
mokratinių valstybių užduotis. Prielaida, yra daugelio šiuolaikinių demokratinių
kad „tai negali mums atsitikti“, nepriim valstybių teisėjų prioritetas. Teisės mok
tina. Gali atsitikti bet kas. Jei demokra slininkai šį reiškinį neretai aiškina teis
tija buvo iškreipta ir sunaikinta Kanto, minės valdžios sustiprėjimu visuomenėje
Beethoveno bei Goethe’s Vokietijoje, tai kitų valdžių atžvilgiu. Tačiau šio pokyčio
gali nutikti visur. Jei nesaugosime de poveikis tėra dalinis. Toks dabartinis su
mokratijos, demokratija nesaugos mūsų. stiprėjimas turi padidinti ne teismo galias
Nežinau, ar Vokietijos teisėjai galėjo su demokratinėje valstybėje, bet, tiksliau,
trukdyti Hitleriui paimti valdžią XX a. galimybes apsaugoti demokratiją ir žmo
ketvirtajame dešimtmetyje, bet žinau, gaus teises. Teisminės valdžios sustiprė
kad Antrojo pasaulinio karo holokausto jimas yra neišvengiamas padarinys, nes
pamoka skatina priimti demokratines teisminė valdžia yra vienas iš daugelio
konstitucijas ir teisėjų, kurių pagrindinis demokratinės pusiausvyros veiksnių.
tikslas – demokratijos apsauga, pastan Kiekviena valdžios šaka privalo sau
gomis užtikrinti jų įgyvendinimą. Po goti konstituciją ir demokratiją. Ir visi
Antrojo pasaulinio karo šis supratimas valstybės teisėjai, ypač aukščiausiojo
padėjo įtvirtinti teisėkūros teisminės teismo, privalo įgyvendinti demokratiją.
priežiūros idėją, o žmogaus teises pada Jie privalo šviesti žmones demokratine
ryti pagrindinėmis vertybėmis. Jis suda dvasia, nes teisėjai yra ir švietėjai. Tai
rė prielaidas pripažinti besiginančias ir atlikdami teisėjai privalo supažindinti
net kovojančias demokratijas. Jis sufor visuomenę su teise ir teisminės valdžios
mavo mano įsitikinimą, kad pagrindinė funkcijomis. Dėl to teismas turėtų veikti
demokratinės valstybės teisėjo funkcija kaip šviečiamoji institucija, kurios teisė
jai yra mokytojai, dalyvaujantys, pasak nepriklausomumo, žmogaus teisių ir pa

Eugene’o Rostowo, „gyvybiškai svarbia grindinių vertybių, atspindinčių etines
me nacionaliniame seminare“. vertybes, socialinius tikslus ir pagei
daujamus elgesio modelius, nėra demo
2. Demokratijos esmė kratinis. Iš tiesų režimas, kuriam esant
Kas yra demokratija? Mano nuo dauguma paneigia mažumos žmogaus
mone, demokratija yra turininga ir su teises, nėra demokratinis.
dėtinga norminė sąvoka. Ji turi du pa Demokratijos pasaulis yra turtingas
grindus. Pirmasis – tautos suverenitetas. ir daugialypis. Demokratija neturėtų būti
Šis suverenitetas įgyvendinamas laisvuo analizuojama vienmatėje erdvėje. De
se reguliariai rengiamuose rinkimuose, mokratija yra daugiamatė. Ji grindžiama
kuriuose tauta pasirenka savo atstovus, tiek įstatymų svarba, tiek demokratinė
atstovaujančius jos požiūriams. Šį de mis vertybėmis, taip pat svarbiausiomis
mokratijos aspektą atspindi daugumos iš jų – žmogaus teisėmis. Iš tikrųjų de
valdymas, ypač įstatymų leidžiamosios mokratija yra grindžiama tuo, kad kiek
valdžios, per kurią veikia tautos atstovai, vienas individas naudojasi savo teisėmis;
veikla. Tai yra formalusis demokratijos tokio naudojimosi net dauguma negali
aspektas. paneigti vien dėl to, kad valdžia yra jos
Antrąjį demokratijos aspektą at rankose. Demokratija turi savo vidinę
spindi vertybių (kitokių nei daugumos moralę, be kurios režimas negali būti
valdymo vertybė) viešpatavimas, api demokratinis.
būdinantis demokratiją. Svarbiausios iš Taigi demokratija yra grindžiama
jų yra valdžių padalijimas, teisės vieš vienu metu egzistuojančiu daugumos
patavimas, teismo nepriklausomumas, valdymu ir demokratiją apibūdinančių
žmogaus teisės ir pagrindiniai principai, vertybių viešpatavimu. Tai nereiškia,
kurie atspindi kitas vertybes (tokias kaip kad jei nėra vieno iš šių aspektų, režimo
moralė ir teisingumas), socialinius tik demokratiškumas yra paneigiamas. Yra
slus (tokius kaip viešoji tvarka ir saugu visas spektras situacijų, kai įvairiausių
mas) ir pageidaujamus elgesio modelius aspektų, užtikrinančių demokratinio
(pagrįstumas, proporcingumas ir sąži režimo buvimą, yra minimaliai ir kai jų
ningumas). Šis demokratijos aspektas yra maksimaliai. Todėl yra „geresnės“
yra demokratinių vertybių viešpatavi bei „stipresnės“ demokratijos ir „pra
mas. Tai – substantyvusis demokratijos stesnės“ bei „silpnesnės“ demokratijos.
aspektas. Yra „švelnios“ demokratijos ir „kovojan
Abu aspektai – formalusis ir sub čios“ demokratijos. Tačiau yra tam tik
stantyvusis – yra būtini demokratijai. ras požymių minimumas, kuris privalo
Režimas, kai žmonės nėra suverenūs, būti išlaikytas, nes be jo režimas nebus
o įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji demokratinis. Todėl turi būti palaikoma
valdžios jiems neatstovauja, nėra de trapi pusiausvyra tarp dviejų demokra
mokratinis. Režimas, kai nėra valdžių tijos aspektų ir išsaugomas kiekvieno iš
padalijimo, teisės viešpatavimo, teisėjų tų aspektų branduolys. Ši pusiausvyra
natūraliai grindžiama tiek daugumos svarsto įvairių vertybių svarbą, jie privalo
valdymo, tiek pagrindinių demokratijos tai daryti paisydami visuomenės, kurioje
vertybių viešpatavimo suvaržymais. gyvena, o ne savo asmeninių pagrindinių
požiūrių.
D. PRIELAIDOS ĮGYVENDINTI Šis objektyvumas pasiekiamas di
TEISMO FUNKCIJĄ džiulėmis teisėjo pastangomis, ypač mo
ralinėmis. Teisėjas privalo suvokti, kad
Kad minėtos dvi teisėjo funkcijos kai kurioms jo vertybėms visuomenė
būtų įgyvendintos, privalo būti keletas gali ne itin pritarti ir kad jo asmeninė
prielaidų. Paminėtinos trys: 1) teismo nuomonė gali būti išskirtinė, neįprasta.
nešališkumas ir objektyvumas; 2) spren Teisėjas privalo gebėti pažvelgti į save
dimų priėmimas nepaneigiant visuome iš šalies ir analizuoti, kritikuoti bei kon
nės konsensuso; 3) visuomenės pasiti troliuoti save. Teisėjas, kuris mano, kad
kėjimas teismais. Kalbant apie visas šias viską žino ir kad jo nuomonė visada yra
tris prielaidas pažymėtina, jog turime teisinga bei tinkama, negali deramai vyk
užtikrinti, kad ne tik jos būtų puoselė dyti savo funkcijų.
jamos, – nors tai svarbiausia, – bet kad Teisėjas yra savo laiko, t. y. epochos,
ir visuomenė pripažintų, jog jos turi būti kurioje gyvena ir kurioje susiformuoja,
puoselėjamos. vaisius. Objektyvumo paskirtis nėra tik
atskirti teisėją nuo jo aplinkos. Tiksliau,
1. Teismo nešališkumas ir jis turi leisti teisėjui tinkamai formuluoti
objektyvumas pagrindinius savo laiko principus. Ob
Teisėjas privalo savo funkcijas įgy jektyvumo paskirtis – ne padėti teisėjui
vendinti nešališkai ir objektyviai. Neša nusikratyti savo praeities, išsilavinimo,
liškumas reiškia, kad teisėjas ginčo ša patirties, tikėjimo arba vertybių. Jo pa
lis laiko lygiomis ir suteikia joms lygias skirtis – paskatinti teisėją visus šiuos as
galimybes vesti savo bylas. Nešališku meninius ypatumus panaudoti tam, kad
mas reiškia, kad teisėjas iš bylos neturi būtų kuo tiksliausiai atspindėtos pagrin
asmeninės naudos. Nešališkumas teis dinės visuomenės vertybės. Asmuo, pa
mo procese yra esminis dalykas. Kartu skirtas teisėju, neturi ir negali pasikeisti.
nešališkumas yra ir objektyvumas. Tai Teisėjas privalo suvokti savo tarnybos
reiškia, kad teismo sprendimai priimami kilnumą ir išsiugdyti savitvardą. Senovės
remiantis teisėjo atžvilgiu išorinėmis ap žydų tekstai teisėjams primena: „Jūs ma
linkybėmis, kurios net gali būti priešin note, kad suteikiu jums galią? Tai vergo
gos jo asmeniniams įsitikinimams. Teisė vė, kurią jums duodu.“ Teisėjas privalo
jai privalo paisyti visuomenės pripažintų būti savikritiškas ir kuklus, kad nebūtų
vertybių, net jei jos nėra jų vertybės. Jie tapatinamas su viskuo, kas gera ir pa
privalo išreikšti tai, kas laikoma moralu girtina. Teisėjas privalo save taip kontro
ir teisinga toje visuomenėje, kurioje jie liuoti, kad įstengtų atskirti asmeninius
veikia, net jei tai nėra moralu ir teisin jausmus nuo nacionalinių siekių. Teisė
ga jų subjektyviu požiūriu. Kai teisėjai jas privalo rodyti intelektinį kuklumą.
Iš teisėjo reikalaujamas objekty tyvumo atsisakymas nereiškia, kad yra

vumas sunkiai pasiekiamas. Net kai „pasineriama“ į visišką subjektyvumą.
žiūrime į save iš šalies, tai darome savo Yra ir trečias kelias, nustatytas pripaži
akimis. Nepaisant to, mano, kaip teisė nus teismo objektyvumo svarbą, kartu be
jo, patirtis leidžia teigti, kad toks objek sąlygiškai pripažįstant, kad jis negali būti
tyvumas įmanomas. Teisėjas nedirba visiškai pasiektas. Teisėjui pakanka są
vakuume. Jis dirba visuomenėje, o ši jį žiningai stengtis objektyviai įgyvendinti
veikia. Teisėjui įtakos turi vyraujančios diskreciją, pripažįstant, kad ne kiekvienu
intelektinės srovės ir teisinis mąstymas. atveju tai įmanoma.
Teisėjas visuomet yra tautos dalis, nors,
tiesa, kartais sėdi dramblio kaulo bokšte, 2. Visuomenės konsensusas
tačiau ir mano dramblio kaulo bokštas Visada stengiausi savo, kaip teisėjo,
yra Jeruzalės kalvose, o ne Olimpo kal funkcijas vykdyti paisydamas visuome
ne Graikijoje. Teisėjas keičiasi, keičiantis nės konsensuso, kai jis buvo žinomas.
tautos istorijai. Visa tai padeda teisėjui Paprastai teisėjas neturėtų būti naujo
tapti objektyvesniam. visuomenės konsensuso „vėliavnešys“.
Maža to, teisėjas dirba paisydamas Jis turėtų išreikšti jo sistemoje esančias
teismui nustatytų ribų. Jo gyvenimui po vertybes ir principus, o ne juos kurti.
veikį daro teismo tradicijos. Ta pati iš Teisėjas Traynoras teisingai yra pažymė
minties kibirkštis eina iš vienos teisėjų jęs: „Teisėjo pareiga būti arbitru neleidžia
kartos į kitą. Ši išmintis dažniausiai yra jam būti kovotoju.“
nerašytinė, bet ji po truputį įsiskverbia Nepaisant to, yra bylų, – ir, supran
į teisėjo sąmonę ir daro jo mąstymą ob tama, jų turėtų būti, – kuriose teisėjas
jektyvesnį. Teisėjas yra teisinės sistemos, tinkamai vykdo savo funkcijas, igno
nustatančios veiksnius, kuriuos jis gali ruodamas dominuojantį visuomenės
svarstyti arba kurių negali svarstyti, dalis. konsensusą, ir tampa naujo visuomenės
Kuo autoritetingesnė sistema, tuo objek konsensuso „vėliavnešiu“. Panagrinėki
tyvesnis teismo procesas. me bylą Brown prieš Švietimo tarybą.
Teisėjai, nustatydami pagrindines si Nežinau, koks konsensusas Jungtinėse
stemos vertybes, parenka tokias vertybes, Valstijose buvo iki to laiko, kai Aukš
kurios jų akimis atrodo tinkamiausios ir čiausiasis Teismas priėmė sprendimą
svarbiausios. Subjektyvumas šiame pro Brown byloje, tačiau, manau, jis tuo
cese yra neišvengiamas – visiškas objek metu savo funkciją vykdė net jei ir jo
tyvumas yra nepasiekiamas. Teisėjo „aš“ sprendimas buvo priešingas tada do
visada egzistuoja, o jo gyvenimo patirtis minavusiam konsensusui. Suprantama,
niekur nedingsta ir negali dingti. Mes to teismas gali prarasti visuomenės pasi
nenorime, nes šiose situacijose pasireiš tikėjimą, jei dukart per savaitę skelbs
kia teisėjo asmenybė – o juk tai ta pati naujus sprendimus, analogiškus pri
asmenybė, kuri perėjo teisėjo skyrimo imtajam Brown byloje. Teismas visuo
procedūrą. Tačiau neturėtume iš vieno menės pasitikėjimą prarastų ir tuomet,
kraštutinumo pulti į kitą. Visiško objek jei praleistų tokią galimybę, kokią jam
suteikė Brown byla. Galiausiai viskas mą nereiškia, kad reikia užsitikrinti po
priklauso nuo situacijos. puliarumą. Visuomenės pasitikėjimas
Konsensusas, kurio paisydami teisė nereiškia, kad reikia laikytis populiarių
jai paprastai turėtų dirbti, – tai konsensu tendencijų arba vadovautis visuomenės
sas, grindžiamas pagrindinėmis teisinės apklausomis. Visuomenės pasitikėjimas
sistemos vertybėmis. Teisėjai neturėtų nereiškia, kad atskaitomybė visuomenei
dirbti paisydami konsensuso, nustatyto turi būti tokia pat, kaip ir vykdomosios
veikiant laikinoms tendencijoms, nesu ar įstatymų leidžiamosios valdžios at
derinamoms su pagrindinėmis visuo skaitomybė. Visuomenės pasitikėjimas
menės vertybėmis. Teisėjų visuomeninės nereiškia, kad turi būti pataikaujama
veiklos rėmai turi būti nuolatiniai, o ne visuomenei; visuomenės pasitikėjimas
laikini. Kai visuomenė nepasitiki savimi, nereiškia, kad siekiant įtikti visuomenei
tai ir teisėjai neprivalo išreikšti laikinų reikia priimti įstatymui ar teisėjo sąži
tendencijų. Jie privalo atsilaikyti prieš nei prieštaraujančius sprendimus. Prie
šias tendencijas ir išreikšti visuomenės šingai, visuomenės pasitikėjimas reiš
konsensusą, atspindintį pagrindinius jos kia, kad sprendimas turi būti priimamas
principus ir dogmas. vadovaujantis įstatymu ir teisėjo sąžine,
nepriklausomai nuo visuomenės požiū
3. Visuomenės pasitikėjimas rio. Visuomenės pasitikėjimas turi įpra
Visuomenės pasitikėjimas – būti sminti istoriją, o ne isteriją. Visuomenės
na sąlyga teisėjo funkcijoms vykdyti. pasitikėjimas užtikrinamas pripažinus,
Tai reiškia, kad yra pasitikima teismo kad vykdydamas teisingumą teisėjas
nepriklausomumu, sąžiningumu ir ne klauso tik įstatymo. Tiek teisme, tiek už
šališkumu. Tai reiškia, kad visuomenė teismo ribų teisėjai privalo taip elgtis,
pasikliauna teisėjo moralumu. Tai reiš kad nepakirstų visuomenės pasitikėji
kia, kad visuomenė tiki, jog teisėjai nėra mo jais. Jie privalo suprasti, kad teisėja
asmeniškai suinteresuoti teisinio ginčo vimas nėra tik darbas. Teisėjavimas – tai
baigtimi, kad jie nesiekia sustiprinti savo gyvensena. Ši gyvensena nėra susijusi
pačių galios, o siekia tik apsaugoti kons su materialinės gerovės arba viešumo
tituciją ir demokratiją. Tai reiškia, jog siekiu; ši gyvensena grindžiama dvasi
visuomenė tiki, kad teisėjas išreiškia ne niais turtais; šiai gyvensenai būdingas
vien savo poziciją, bet ir esminius tautos objektyvus ir nešališkas tiesos siekis. Tai
įsitikinimus. Iš tiesų teisėjas neturi nei ne įsakymas, o argumentas; ne domina
kalavijo, nei turtų. Viskas, ką jis turi, yra vimas, o kuklumas; ne jėga, o gailestis;
visuomenės pasitikėjimas juo. Tai reiškia, ne turtai, o reputacija; ne siekis įtikti
kad visuomenė pripažįsta teismo spren kiekvienam, o tvirtas vertybių ir prin
dimų teisėtumą, net jeigu ji ir nesutinka cipų laikymasis; ne kompromisų su in
su jų turiniu. teresų grupėmis paieška ar pasidavimas
Išankstinė visuomenės pasitikėjimo joms, o tvirtas siekis užtikrinti įstatymo
sąlyga gali būti neteisingai suprasta. Po laikymąsi; sprendimų priėmimas vado
reikis užsitikrinti visuomenės pasitikėji vaujantis ne laikinomis užgaidomis, o
esminiais įsitikinimais bei pagrindinė Trečia, rašydami ir samprotauda

mis vertybėmis ir nuolat progresuojant. mi teisėjai privalo būti kuklūs ir ne
Reikia pripažinti, kad teisėjavimas – tai arogantiški. Tokie pareiškimai kaip tas,
gyvensena, kuriai būdingas tam tikras kurį padarė teismo pirmininkas Hughes
atsiskyrimas, nedalyvavimas visuome („Mes vadovaujamės Konstitucija, ta
ninėse ir politinėse kovose, saviraiškos čiau Konstitucija yra tai, ką teisėjai nu
laisvės ir atsakymo laisvės apribojimas, rodo esant Konstituciją“), yra ne tik ne
didelė izoliacija ir savianalizė. Tačiau teisingi, bet ir arogantiški.
teisėjavimas, be abejo, nereiškia pasi Ketvirta, teisėjai privalo būti sąžinin
traukimo iš visuomenės. Tarp teisėjo ir gi. Jeigu jie kuria naują teisę, jie privalo
visuomenės, kurioje teisėjas eina savo tai pripažinti. Jie neturi slėptis už tuščių
pareigas, neturi būti sienos. Teisėjas yra žodžių, teigdami, kad teisėjai tik nurodo,
tautos dalis. kas yra teisė, tačiau teisės nekuria. Tei
Jeigu teisėjai pritars tokiam teismo sėjai kuria teisę, ir visuomenė turėtų tai
vaidmeniui, galime tikėtis, kad visuome žinoti. Visuomenė turi teisę žinoti, kad
nė pasitikės teismais. Norėčiau paminėti mes kuriame teisę ir kaip tai darome; vi
keletą teismo veiklos principų, kurie gali suomenė neturi būti apgaudinėjama. Vi
padėti išlaikyti visuomenės pasitikėjimą suomenės pasitikėjimas teismais didėja,
savo teisėjais. jeigu jai sakoma tiesa.
Pirma, teisėjas privalo žinoti savo
galias ir šių galių ribas. Demokratinėje E. PRIEMONĖS
valstybėje teisėjas turi didelius įgalioji
mus. Teismine valdžia, kaip ir bet kuria 1. Priemonių teisėtumas
kita valdžia, gali būti piktnaudžiaujama. Kokias priemones teisėjas turi nau
Teisėjas turi suvokti, kad ši galia yra skir doti vykdydamas savo funkcijas? Kokie
ta tik teisėjo funkcijai tinkamai vykdyti. yra jo „įrankiai“? Žinoma, vykdant teisė
Iš savo patirties žinau, kad praeina ne jo funkcijas turi būti naudojamos teisėtos
mažai laiko, kol naujas teisėjas suvokia priemonės. Teisės viešpatavimo principas
savo vaidmenį teisme. Be abejo, teisėjas visų pirma taikomas patiems teisėjams.
išmano teisę ir žino, kokius įgaliojimus ji Teisėjo laisvė kurti naujas priemones
jam suteikia, tačiau jis taip pat turi supras neprilygsta įstatymų leidėjo laisvei. Mes
ti apribojimus, kurie nustatyti jam, kaip turime ribotą kiekį plytų, iš kurių galime
teisėjui; jis privalo žinoti, kad valdžia ne statyti savo pastatą. Mūsų galia vykdyti
galima piktnaudžiauti ir kad teisėjas ne savo funkcijas priklauso nuo gebėjimo
gali pasiekti visko, ko nori. statyti naujus pastatus iš senų plytų arba
Antra, teisėjas privalo pripažinti gaminti naujas plytas. Kartais mums pa
savo klaidas. Teisėjai klysta kaip ir visi vyksta sukurti naujas priemones. Šiuo at
mirtingieji. Teisėjas privalo tai pripažin veju akivaizdi teisės dvasia. Tačiau tokių
ti. Tikiu, kad mes, teisėjai, visuomenės „išradimų“ tėra vos keletas. Dažniausiai
pasitikėjimą teismais padidinsime, jeigu vėl imamės senų priemonių ir naudoja
pripažinsime savo klaidas. me jas naujoms situacijoms. Norėčiau
paminėti teisėjų naudojamas šešias prie nį autoriaus ketinimą, autoriaus „dekla

mones. Jos nėra vienintelės, tačiau, ma ruojamą“ ketinimą, kuris yra suvokiamas
nau, jos svarbiausios. iš teksto, ir jo „tikrąjį“ ketinimą, kuris
suvokiamas iš už teksto esančių teksto ir
2. Aiškinimas šaltinių. Kaip galime nustatyti tinkamą
Aiškinimas, kurį suprantu kaip ra aiškinimo sistemą?
cionalią veiklą suteikiant teisiniam teks Atsakydami į šį klausimą turime
tui tam tikrą prasmę, yra pirmoji teismo suvokti, kad taikant tinkamą aiškinimo
užduotis ir svarbiausia teismo priemonė. teoriją turi būti siekiama išsiaiškinti to
Aiškinimu yra nustatoma teksto teisinė kią teksto prasmę, kuri panaikina atotrū
prasmė. Kita vertus, aiškinimas – tai pro kį tarp teisės ir gyvenimo, apsaugo kons
cesas, kai teksto teisinė prasmė „išgauna tituciją ir demokratiją. Iš tiesų atotrūkio
ma“ iš jo semantinės prasmės. „Žmonių“ tarp teisės ir gyvenimo panaikinimas bei
kalbą vertėjas verčia į „teisinę“ kalbą. konstitucijos ir demokratijos apsauga
„Statišką teisę“ jis pakeičia „dinamiška nėra vien aiškinimo teorijos pasekmė.
teise“, lingvistinį tekstą paversdamas tei Tai – pagrindinis aiškinimo teorijos tik
sės norma. slas. Mes, teisėjai, turėtume sukurti to
Daugelis veltui stengiasi atskleisti kias aiškinimo taisykles, kad galėtume
teksto „tikrąją“ teisinę prasmę. Tai bergž pasiekti mums nustatytą dvejopą tikslą.
džios pastangos: tekstas neturi „tikrosios“
prasmės. Mes negalime, remdamiesi teks 3. Bendrosios teisės raida
to „tikrąja“ prasme, sulyginti jo prasmės Teisėjai ne tik aiškina įstatymų leidė
prieš aiškinimą ir jį jau išaiškinus. Nėra jų priimtus įstatymus – jie ir kuria teisę
teksto suvokimo iki teksto aiškinimo, nes už tokių įstatymų. Tai pasakytina apie vi
su tekstu kontaktuojame ir jį suvokiame sas teisines sistemas. Nėra teisėjavimo be
tik per aiškinimo procesą. Galima lyginti teisės kūrimo. Tai akivaizdžiausia pažvel
tik pateiktus skirtingus to paties teksto gus į bendrosios teisės sistemas. Bendroji
aiškinimus. Galima siekti perprasti tik teisė yra teisėjų sukurta teisė. Ją teisėjai
„tinkamą“, o ne „teisingą“ prasmę. kūrė šimtus metų. „Bendrosios teisės is
Svarbiausias klausimas – kas yra torija – tai tęstinio, nuolatinio vystymosi
„tinkama“ aiškinimo sistema? Iš tiesų yra daugelį amžių istorija.“ Bendroji teisė gali
gana daug aiškinimo sistemų. Teisės isto vystytis ir pateikti naujai iškilusių proble
rija – tai įvairių teisės aiškinimo sistemų mų naujus sprendinius. Šiuo atveju nėra
atsiradimas ir išnykimas. Visos teisės aiš būtinas koks nors įgaliojimas įstatymu.
kinimo sistemos kovoja su kalbos ir api Teisėjo įgaliojimas kurti bendrąją teisę
bendrinimų ribotumu. Visos aiškinimo yra neatskiriamas nuo bendrosios tei
sistemos turi nustatyti teksto ir konteks sės teisinės sistemos. Anglų teisėjai taip
to, teksto „žodžio“ (verba) ir jo „dvasios“ elgiasi jau beveik tūkstantį metų; būtent
(voluntas) santykį. Visose teisės aiškini tai teisėjai daro Australijoje, Indijoje, Iz
mo sistemose turi būti laikomasi tam tik raelyje, Jungtinėse Valstijose, Kanadoje ir
ros pozicijos aiškinant tikrąjį ir hipoteti kitose bendrosios teisės šalyse.
Vykdydami įgaliojimus plėtoti ben kama principų vietą teisėje. Taikydamas

drąją teisę, teisėjai privalo vykdyti savo balansavimą ir teikdamas jam prioritetą
funkcijas: jie turi panaikinti atotrūkį tarp kategorizavimo atžvilgiu, teisėjas naudo
teisės ir gyvenimo, apsaugoti konstituciją jasi svarbiausiu, be aiškinimo, savo darbo
ir jos vertybes. Tai glausta bendrosios tei įrankiu.
sės teorija. Tai būdas ją integruoti į teisę
kaip politikos pagrindą. Bendroji teisė, 5. Neteismingumas arba
suvokiama kaip teismo atliekamas aiš „politiniai klausimai“
kinimas, yra svarbiausias „įrankis“ įgy Ketvirtoji priemonė, kuria teisėjai
vendinant teismo funkcijas. Tai svarbus demokratinėje valstybėje naudojasi vyk
įrankis. Jo paslėptas potencialas keisti ir dydami savo funkcijas, yra sprendimas
atnaujinti teismui padeda lengviau prisi dėl teismingumo. Šiuo atveju teisėjai turi
taikyti prie besikeičiančių socialinių po apibrėžti, kuriais klausimais jie neturėtų
reikių. Jam būdingas jautrus reagavimas į priimti sprendimo ir paliktų sprendimo
pagrindines vertybes ir pagrindines per teisę kitoms valdžios šakoms. Kuo labiau
spektyvas užtikrina tinkamą konstituci išplečiamas neteismingumas, tuo mažiau
jos ir jos vertybių apsaugą. teisėjai turi galimybių panaikinti atotrū
kį tarp teisės bei visuomenės ir apsaugoti
4. Balansavimas ir svėrimas konstituciją bei demokratiją. Turėdamas
Trečioji svarbiausia priemonė, skirta omenyje šias pasekmes, neteismingumo
teisėjui, kad jis suvoktų savo funkciją, yra arba „politinių klausimų“ doktriną ver
balansavimas ir svėrimas. Balansavimas ir tinu labai atsargiai. Esu linkęs kiek įma
svėrimas patys savaime yra metaforos, jie noma nagrinėti klausimą iš esmės. Dau
atspindi būtinybę išspręsti konfliktą tarp geliu atvejų, kai kuriems mano kolegoms
teisinėje sistemoje pripažintų vertybių ir ieškinius atmetus dėl jų neteismingumo,
principų. Šio balansavimo rezultatas yra aš juos atmečiau dėl to, kad ginčijamas
svarbus tiek vertinant bendrosios teisės veiksmas buvo teisėtas ir dėl to ieškinys
vystymąsi, tiek nustatant objektyvų teisi turėtų būti atmestas nesant pakankamo
nio teksto (tokio kaip įstatymų ar kons ieškinio pagrindo. Nemanau, kad teis
titucijų) tikslą. Balansavimo sąvoka yra mas visada yra geriausia vieta ginčams
numatoma, kad pagrindiniai principai spręsti; iš tiesų manau, kad kai kuriuos
gali prieštarauti vieni kitiems ir kad tin klausimus geriau spręsti kitur. Tačiau
kamas šio konflikto sprendimas būtų ne teismas neturėtų atsisakyti vykdyti savo
žemesnės vertybės pašalinimas, o tinka funkcijų tik todėl, kad tai yra nepatogu
mos ribos tarp konfliktuojančių vertybių arba kad teismas bijo trinties, kuri gali
nustatymas. Panašiai „balansavimo“ sąvo atsirasti tarp jo ir kitų valdžios institu
ka atspindi pripažinimą, kad pagrindiniai cijų. Ši trintis ne tik yra nepakankamas
principai turi tam tikrą svorį ir kad juos argumentas ieškinio atmetimui pateisin
galima klasifikuoti pagal jų skirtingą so ti – tam tikrais atvejais ji netgi gali būti
cialinę svarbą. „Svėrimo“ veiksmas tėra pageidautina. Ši trintis gali padėti už
norminis aktas, kuriuo nurodoma tin tikrinti asmens laisvę. Neabejotina, kad
„pasyviosios dorybės“, kurias profesorius tančiu jo požiūrį į savo funkcijas. Teisėjas,

Aleksanderis Bickelis taip įtikinamai pa kuris mano, kad jo funkcija tėra spręsti
laiko, yra labai svarbios. Tačiau, kaip ir ginčus tarp asmenų, turinčių tam tikras
visų kitų dalykų, jų svarba yra sąlyginė ir teises, ir nieko daugiau, labiau pabrėš tai,
turi būti suderinta su nemažais jų trūku kad būtina nustatyti padarytos žalos fak
mais. Apskritai nauda, gauta iš plačiosios tą. Kita vertus, teisėjas, kuris mano, kad
neteismingumo doktrinos, yra kur kas jo funkcija yra panaikinti atotrūkį tarp vi
mažesnė nei nauda, gauta iš siaurosios. suomenės ir teisės bei ginti demokratiją,
sieks išplėsti teisę pareikšti ieškinį.
6. Teisė pareikšti ieškinį Manau, kad teismo funkcija demok
1. Teisės pareikšti ieškinį svarba ratinėje valstybėje nėra vien nagrinėti
Penktoji priemonė, kurią teisėjai ginčus, kuriuose šalys tvirtina, jog buvo
naudoja vykdydami savo funkcijas de pažeistos jų teisės. Tikiu, kad aš, kaip tei
mokratinėje valstybėje, – taisyklių, regu sėjas, privalau panaikinti atotrūkį tarp
liuojančių teisę pareikšti ieškinį, nustaty teisės ir visuomenės bei ginti demokrati
mas. Vadovaudamasis šiomis taisyklėmis ją. Vadinasi, aš taip pat esu už teisės pa
teisėjas nusprendžia, kas gali kreiptis į reikšti ieškinį išplėtimą ir už reikalavimo
teismą atstovaudamas viešajam interesui. įrodyti, kad tam tikra žala buvo padaryta,
Teisės pareikšti ieškinį atstovaujant panaikinimą. Tokio požiūrio laikosi Iz
viešajam interesui klausimas daugeliui raelio Aukščiausiasis Teismas. Iš pradžių
neatrodo labai svarbus. Tai yra teisinga, Teismo mažuma savo nuomonėse septin
jeigu laikomasi požiūrio, kad tik nuken tajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, o
tėjęs asmuo turi teisę pareikšti ieškinį. vėliau ir Teismo dauguma, pritarė požiū
Tačiau jeigu liberalizuosime ieškinio pa riui, kad kai nurodoma, jog yra padary
reiškimo kriterijus, atsiras naujas spren tas svarbus įstatymo pažeidimas (plačiąja
dimų priėmimo etapas, kuriame iškyla prasme), kiekvienas žmogus Izraelyje turi
gerokai daugiau klausimų nei teisė pa teisę pareikšti ieškinį. Baimė, kad teismą
reikšti ieškinį. Taip atsitinka dėl to, kad užplūs nereikšmingi ieškiniai, buvo nepa
liberalios ieškinio pareiškimo taisyklės grįsta. Praktikoje šia nuostata visų pirma
įgalioja teismus nagrinėti klausimus, pasinaudojo įvairios pilietinės grupės ir
kurie paprastai nebūtų patekę į teismą, žmogaus teisių organizacijos. Manau, kad
pavyzdžiui, ar gali valstybės prezidentas galutinis rezultatas buvo teigiamas. Man
suteikti malonę iki teismo? Arba ar gali buvo malonu išgirsti, kad Pietų Afrikos
vyriausybė, pralaimėjusi balsavimą dėl Respublika savo Konstitucijoje įtvirtino
nepasitikėjimo, derėtis dėl taikos? panašią nuostatą. Taip pat, kaip ir Izrae
lio Aukščiausiasis Teismas, Indijos Aukš
2. Teisė pareikšti ieškinį ir teismo čiausiasis Teismas panašų rezultatą pasie
vaidmuo kė įtvirtinęs liberalią ieškinio pareiškimo
Tai, kaip teisėjas taiko taisykles, re doktriną. Kitose bendrosios teisės siste
guliuojančias teisę pareikšti ieškinį, laiko mose reikalavimai pareikšti ieškinį yra
ma savotišku lakmuso popierėliu, nusta panašiai liberalizuojami.
7. Gera filosofija pusiausvyrą inter se įvairių teorijų. Kai

Savo samprotavimus apie priemo kas gali nuspręsti, kad eklektiškas požiū
nes, skirtas teismo funkcijoms įgyven ris atsiranda siekiant išvengti nuoseklios
dinti, baigsiu svarbios priemonės – geros teisės teorijos. Tačiau neabejotina, kad
filosofijos aptarimu. Galbūt filosofija ne bus ir manančiųjų, jog eklektiškas požiū
turėtų būti vadinama priemone teisėjo ris – tai savarankiška teisės teorija. Šiaip
rankose. Tenoriu pasakyti, kad gera filo ar taip, kiekvienas teisėjas turi apsispręsti
sofija yra praktiškiausia teisėjo priemonė. dėl pozicijos šiais klausimais. Tai jam pa
Galiu nurodyti keletą filosofijos tipų: gy dės vykdyti savo, kaip teisėjo, funkcijas.
venimo filosofija, teisės filosofija, teisėja Trečia, vykdydamas teisingumą, tei
vimo filosofija. Išsamus tokio sudėtingo sėjas turėtų susikurti savo teisinę filosofi
klausimo aptarimas nėra šio straipsnio ją. Jis turi suvokti savo paties teisinę po
dalykas, tačiau norėčiau pabrėžti tris as litiką. Daugelis iš mūsų ją turi, tačiau tik
pektus. kai kurie galvoja apie ją ir sąmoningai ją
Pirma, manau, jog labai svarbu, kad formuluoja. Aš stengiausi išdėstyti savo
aukščiausiojo teismo teisėjas demokrati teisinę filosofiją. Ji yra svarbi priemonė,
nėje valstybėje turi priemonių, suteikian padedanti man vykdyti teisėjo funkcijas.
čių jam galimybių suvokti filosofinį dia
logą, kuris padeda siekti suprasti teisybę, BAIGIAMOSIOS PASTABOS
žmogaus proto galimybes ir paties žmo
gaus vaidmenį. Daugelis teisėjų, tarp jų ir Mėginau apibendrinti kai kuriuos
aš, yra nusivylę filosofai, nes jie negalėjo savo teisinės filosofijos aspektus, susi
dalyvauti šiame įdomiame dialoge. jusius su teisėjo funkcijomis demokrati
Antra, nuo pat studijų teisės mokyk nėje valstybėje. Suprantu, kad tokią filo
loje pradžios iki profesinės veiklos pabai sofiją galima kritikuoti. Ji didina įtampą
gos mums įtaką daro įvairūs filosofiniai tarp teismo ir kitų dviejų valdžios šakų.
požiūriai į teisę: pozityvizmas, natūraliz Ji gali paveikti visuomenės pasitikėjimą
mas, realizmas, teisinis procesas, kritinės teismais. Kai kuriais aspektais ji gali būti
teisės studijos, teisė ir sociologija, teisė ir pavadinta „aktyviste“. Be abejo, ji turi trū
ekonomika, feminizmas ir kt. Šias teo kumų. Kai kuriose demokratinėse valsty
rijas laikau labai įdomiomis. Tikiu, kad bėse ji gali netikti. Ateinančiais metais ji
kiekvienoje jų yra dalis tiesos. Tačiau, gali mums netikti. Tačiau tikiu, kad mūsų
manau, kad žmogaus patirtis yra perne demokratijai mūsų laikais tai yra tinkama
lyg plati, kad būtų „įkalinta“ vienoje tei teisinė filosofija. Nereikia užmiršti, kad
sės teorijoje. Iš tiesų, mano nuomone, tik daugelis Izraelio gyventojų yra imigravę į
atsižvelgus į visas teorijas ir kiekvieną jų Izraelį iš Artimųjų Rytų ir Rytų Europos –
deramai įvertinus galima perprasti teisę iš tokių vietovių, kur nėra demokratinių
ir teisėjo funkcijas. Mano manymu, teisė tradicijų. Taigi demokratija Izraelyje yra
yra socialinių tikslų įgyvendinimo prie jauna. Be to, dėl Anglijos įtakos daugelis
monė. Nėra pasiekta bendro sutarimo dėl į demokratiją žvelgia formaliai. Jų many
šių tikslų turinio, todėl būtina nustatyti mu, parlamentas yra visagalis. Dėl įvairių
priežasčių sąvoka „taip nedaroma“ Izrae mis pajėgomis) yra labiausiai pasitikima.
lyje nėra ir esminė valdymo sąvoka. Iz Žinoma, tai gali pasikeisti. Tikiu, kad šia
raelyje nėra tvirtos konstitucinės struktū me demokratijos etape mums reikalingi
ros. Neišsilavinusi dauguma gali pakeisti demokratijai ir jos apsaugai atsidavę tei
esmines struktūras ir sąvokas. Teisėjai, sėjai. Geresniais laikais padėtis gali pasi
kurie mano esą Konstitucijos ir demokra keisti ir greičiausiai pasikeis.
tijos sargai, turi užtikrinti šių struktūrų ir Save laikau teisėju, kuriam rūpi jo
sąvokų apsaugą. vaidmuo demokratinėje valstybėje. Mano
Iki 1992 m. Izraelyje žmogaus teisės požiūris į man nustatytus uždavinius ma
daugiausia buvo sukurtos teismų. Nuo žinti atotrūkį tarp teisės ir visuomenės
1992 m. jos yra įtvirtintos dviejuose pa bei saugoti Konstituciją ir demokratiją
grindiniuose teisės aktuose. Aukščiausia yra rimtas. Nepaisydamas dažnos kriti
sis Teismas yra išaiškinęs, kad šie pagrin kos, neretai virstančios mano puolimu
diniai teisės aktai reiškia, jog teismai turi ir grasinimais susidoroti, šiuo keliu einu
įgaliojimus tikrinti šių teisės aktų kons jau dvidešimt septynerius metus, kuriuos
titucingumą. Parlamentas ir vykdomoji dirbu Teisme. Tikiu, kad šitaip tinkamai
valdžia paiso šio sprendimo. Kad šie įga tarnauju mūsų teisinei sistemai. Iš tiesų
liojimai būtų įgyvendinti, yra reikalinga kaip šalies aukščiausiųjų teismų teisėjai
teisinė filosofija, pagal kurią žmogaus mes privalome toliau eiti savo keliu va
teisių apsauga būtų svarbiausia teisėjų dovaudamiesi sąžine. Mūsų pečius slegia
funkcija. Tokia filosofija yra būtina, kai didelė atsakomybė. Tačiau netgi sunkiais
valstybės saugumui gresia pavojus. Izrae laikais turime likti ištikimi sau.
lio teisėjų atleidimas nuo politinės atskai Būdamas teisėjas nekreipiu dėme
tomybės mums suteikia galimybę ginti sio į politines pažiūras. Nesu politikas.
žmogaus teises nuo perdėtų saugumo Dešinieji ir kairieji, tikintieji ir pasau
reikalavimų. Mes nusprendėme, kad tar liečiai, turtuoliai ir vargšai, vyrai ir mo
dytojai negali kankinti žmonių, siekdami terys, sveikieji ir neįgalieji mano akyse
apsaugoti mus nuo „tiksinčios bombos“ yra lygūs. Visi yra žmonės, sukurti pa
situacijos, ir kad saugumo siena tam tik gal Kūrėjo atvaizdą. Ginsiu kiekvieno
rose vietose yra neteisėta. Mūsų prašo žmogiškąjį orumą. Nesiekiu galios. Ne
įvertinti pasitraukimo iš Gazos Ruožo ir siekiu valdyti. Žinau, kokios grandinės
šiaurinės Samarijos dalies teisėtumą. yra mane supančiojusios kaip teisėją ir
Izraelis – kovojanti demokratija. kaip Aukščiausiojo Teismo pirmininką.
Kad Izraelis galėtų būti kovojantis ir kar Visuomet pabrėždavau teisės, o ne tei
tu demokratiškas, jam reikalingi teisėjai, sėjo viešpatavimą. Žinau, kokia yra kitų
tikintys, kad pagrindinė jų užduotis – rū valdžios šakų, įstatymų leidžiamosios ir
pintis Izraelio demokratijos apsauga. vykdomosios, svarba.
Ar visa tai turi įtakos žmonių pa Žvelgiu į savo darbą kaip į misiją.
sitikėjimui teisėjais? Nežinau. Izraelio Teisėjavimas nėra darbas. Tai gyvensena.
viešosios nuomonės apklausos rodo, kad Šias mintis išdėsčiau reikšdamas nuomo
Izraelio teisėjais (kaip ir Izraelio karinė nę apie tai, ar „tiksinčios bombos“ situa
cijoje teroristui gali būti taikomi ypatingi pakenkti tinkamai kovai su terorizmu.
tardymo metodai: „Mums buvo sunku Tačiau esame teisėjai. Reikalaujame, kad
nagrinėti šiuos ieškinius. Tiesą sakant, kiti veiktų vadovaudamiesi įstatymu.
žvelgiant iš teisinės perspektyvos mums Tokį reikalavimą keliame ir sau. Kai po
atviri visi keliai. Tačiau esame Izraelio vi sėdžiaujame teismo posėdyje, esame ir
suomenės dalis. Žinome jo problemas ir teisiamieji. Nagrinėdami bylas privalome
gyvename jo istoriją. Negyvename dram turėti pačią švariausią sąžinę.“
blio kaulo bokšte. Gyvename šios šalies
gyvenimą. Suvokiame, koks žiaurus yra Iš anglų kalbos vertė
terorizmas, kurį kartais patiriame. Ne Ernestas Spruogis
rimaujame, kad mūsų sprendimas gali ir Raimundas Moisejevas
THE ROLE OF A JUDGE IN A DEMOCRACY

Prof. Dr. Aharon Barak
President of the Supreme Court of the State of Israel
Abstract
The author presents his view on judicial judicial independence, human rights, and basic
philosophy in this article. In his opinion, a judge principles which reflect yet other values (such as
in a democracy – especially a judge of a Supreme morality and justice), social objectives (such as
Court or Constitutional Court – has two main the public peace and security) and appropriate
roles: bridging the gap between law and society, ways of behavior (reasonableness, proportional
and protecting the constitution and democracy. ity and good faith). According to the author, the
The author emphasizes that a judge while bridg realization of these two roles by a judge requires
ing the gap between law and society has limited some preconditions, such as judicial impartiality
discretion, i. e. the court’s ability to link life and and objectivity, decisions within the social con
law is limited by its very nature. While analyz sensus and public confidence in the judiciary
ing the second role of a judge the author re (the last one inter alia means that judges creat
veals the essence of democracy: in his opinion, ing new law should recognize and declare so).
democracy rests on two bases. The first one is The author also pays his attention to the means
the sovereignty of the people (a formal aspect used by a judge for fulfilling his/her role in the
of democracy) and the second one (a substan article. These means are interpretation, the de
tive aspect of democracy) is reflected in the rule velopment of the common law, balancing and
of values which characterizes democracy, for weighing, non-justiciability or “political ques
instance separation of powers, the rule of law, tions”, standing, a good philosophy.
306
TEORINĖS IR PRAKTINĖS ASMENS

KONSTITUCINIO SKUNDO ĮTVIRTINIMO
LIETUVOS KONSTITUCINĖJE SISTEMOJE
PROBLEMOS
Doc. dr. Armanas Abramavičius
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas
Pastaruoju metu Lietuvos teisinė ben (arba politinės bendruomenės) principus

druomenė, politikai ir apskritai visuome apibrėžti konstitucinėmis priemonėmis,
nė nemažai diskutuoja apie asmens teisę samprata, t. y. substantyvinė konstitucijos
kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atitinka samprata [1].
mo teisės akto konstitucingumo, t. y. apie Konstitucijos reikšmę, ypatingą jos
asmens konstitucinio skundo įtvirtinimą vietą valstybės, visuomenės gyvenime,
Lietuvos konstitucinėje sistemoje. Matyt, svarbą asmens teisių ir laisvių apsaugai
reikėtų pripažinti, kad siekis įtvirtinti as yra pabrėžęs ir Lietuvos Respublikos
mens konstitucinio skundo institutą yra Konstitucinis Teismas. Antai jis yra kons
neatsiejamas nuo šiuo metu stiprėjančios tatavęs: Konstitucija yra aukščiausios
tendencijos konstitucionalizuoti teisę. teisinės galios aktas, kuriame atsispindi
Konstitucijos svarbos visose valstybės, visuomenės sutartis – visų Lietuvos Res
visuomenės teisinio gyvenimo srityse di publikos piliečių demokratiškai prisiim
dėjimas, t. y. teisės konstitucionalizacija ir tas įsipareigojimas savo dabartinei ir bū
tolesnis jos konstitucionalizavimas, – tai simosioms kartoms gyventi pagal Kons
reiškinys, būdingas ne tik Lietuvai, bet ir titucijoje įtvirtintas pamatines taisykles
daugeliui kitų demokratinių teisinių pa ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas
saulio valstybių. Prof. dr. E. Jarašiūnas valdžios legitimumas, jos sprendimų tei
yra pabrėžęs, kad XX ir XXI a. sandūroje sėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant
nebesiginčijama dėl vis didesnio kons visuomenėje būtų santarvė; Konstitucija,
titucijos poveikio visoms šalies teisinio kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir
gyvenimo sritims, konstitucija vis labiau visuomenės sutartis, yra grindžiama uni
persmelkia visą teisinį gyvenimą. Tiek versaliomis, nekvestionuojamomis ver
teisėkūroje, tiek teisės normų taikymo tybėmis – suvereniteto priklausymu tau
praktikoje, teisės moksle, pagaliau ir viso tai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių
se valstybės, visuomenės gyvenimo srity pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba
se jaučiama vis didesnė konstitucinių im teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios ga
peratyvų ir vertybių įtaka. Konstitucijos, lių ribojimu, valdžios įstaigų priederme
kaip aukščiausios galios akto, nustatančio tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuo
valstybės valdžios institucijų funkciona menei, pilietiškumu, teisingumu, atviros,
vimo procedūras, sampratą keičia konsti teisingos, darnios pilietinės visuomenės
tucijos, siekiančios teisingos visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstituci
◆ TEORINĖS IR PRAKTINĖS ASMENS KONSTITUCINIO SKUNDO ĮTVIRTINIMO PROBLEMOS 307
joje yra nustatyti žmogaus ir valstybės Dažnai klausiama, ar įtvirtinti as

santykių, viešosios valdžios formavimo mens teisę tiesiogiai kreiptis į Konstitu
ir funkcionavimo, tautos ūkio, vietos sa cinį Teismą yra teisinė būtinybė, kylanti
vivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir iš siekio geriau apsaugoti asmens teises ir
valstybės gyvenimo santykių pagrindai. laisves, užtikrinti veiksmingesnę konsti
Konstitucinis Teismas taip pat yra tucinę teisminę kontrolę, ar tai tik galė
pažymėjęs, kad priėmusi Konstituciją tų būti. Ar iš tiesų asmens konstitucinio
pilietinė tauta padėjo savo, kaip valsty skundo institutas yra neatsiejamas nuo
binės bendruomenės, bendro gyvenimo konstitucinės teisminės kontrolės, jai bū
norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę tinas? Reikėtų sutikti su teisės literatūroje
kaip bendrą visos visuomenės gėrį, kad pareikšta nuomone, kad asmens konsti
Konstitucija nubrėžia visos teisės siste tucinio skundo instituto jokiu būdu ne
mos gaires – visa teisės sistema kuriama galima laikyti privalomu šiuolaikiniams
Konstitucijos pagrindu [2]. konstituciniams teismams [3].
Visame šiame teisės konstitucio Paprastai asmens konstitucinis
nalizavimo procese itin svarbus yra skundas laikomas tam tikra teisine prie
Konstitucinis Teismas – speciali kons mone, suteikiančia galimybę asmeniui,
titucinės justicijos institucija, vykdanti manančiam, kad yra pažeistos jo kons
konstitucinę teisminę kontrolę. Būtent titucinės teisės, kreiptis į konstitucinį
pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl teismą ir prašyti verifikuoti viešosios val
žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) ati džios sprendimus. Asmens konstitucinio
tikties aukštesnės galios teisės aktams, skundo paskirtis – apsaugoti individua
pirmiausia Konstitucijai, ir vykdydamas lias subjektines konstitucijos garantuoja
kitus savo konstitucinius įgaliojimus šis mas teises ir kartu užtikrinti objektyvią iš
teismas vykdo konstitucinį teisingumą, konstitucijos kylančią teisinę tvarką. Tei
garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sės literatūroje skiriami trys pagrindiniai
sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. Kons asmens konstitucinio skundo požymiai:
titucinis Teismas, nagrinėdamas bylas, ne 1) skundas yra pavienis, t. y. teisę
tik užtikrina Konstitucijoje įtvirtintų pa paduoti asmens konstitucinį skundą turi
grindinių teisių apsaugą, ne tik žiūri, kad konkretus subjektas konkrečioje byloje;
nebūtų peržengtos Konstitucijoje nusta 2) skundo dalykas yra tik konstituci
tytos valstybės institucijų galių ribos, bet nio pobūdžio teisių ir laisvių pažeidimai;
ir daro tiesioginę įtaką tiek teisės normų 3) teisė spręsti asmenų konstitu
kūrimui, tiek teisės praktikai. cinius skundus suteikiama konstituci
Taigi manytina, kad būtent minė niams teismams ir šių teismų sprendimai
to teisės konstitucionalizavimo proceso, yra privalomi vykdyti [4].
Konstitucijos esmės, reikšmės, Kons Kalbant apie Europos valstybėse
titucinio Teismo įgaliojimų kontekste esantį asmens konstitucinio skundo ins
turi būti nagrinėjamas bei aiškinamas ir titutą pažymėtina, kad jose labiausiai yra
asmens konstitucinio skundo institutas, paplitę dvejopi individualūs skundai:
galimybės jį įtvirtinti. actio popularis ir konstitucinis skundas.
308 Doc. dr. A. Abramavičius ◆
Actio popularis paprastai pripažįstami tam tikru aspektu būtų užtikrintas jos
tokie skundai, kuriais kreiptis į konsti įgyvendinimas.
tucinius teismus asmenys gali be jokių Diskutuojant apie asmens konstitu
apribojimų ir tokiu skundu yra ginamas cinio skundo instituto įtvirtinimą Lietu
ne konkretaus individo, bet viešasis in vos teisės sistemoje buvo išdėstytas dar
teresas. Toks individualus skundas dar vienas įdomus argumentas, pagrindžian
vadinamas „liaudies skundu“ [5]. Kons tis šio instituto reikalingumą, būtent kad
tituciniais skundais, kaip minėta, papra atsiradus galimybei kiekvienam asmeniui
stai laikomi kreipimaisi, kuriais pareiš tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą,
kėjas prašo ištirti dėl jo viešojo adminis šis teismas bus „priartintas“ prie žmonių,
travimo institucijų priimtų sprendimų jų problemų. Vargu ar šiuo atveju būtų
konstitucingumą. visiškai teisinga asmens konstitucinio
Vertindami asmens konstitucinio skundo institutą sieti su Konstitucinio
skundo institutą asmens konstitucinių Teismo „priartinimu“ prie žmonių. Iš
teisių apsaugos ir konstitucinio teisingu tiesų, matyt, reikėtų kalbėti apie tai, kad
mo vykdymo požiūriu, teisininkai laikosi esant asmens konstitucinio skundo insti
įvairių nuomonių. Dažniausiai yra teigia tutui Konstitucinis Teismas galėtų geriau
ma, kad asmens teisė tiesiogiai kreiptis į nustatyti valstybėje, visuomenėje esan
konstitucinį teismą užtikrina veiksmin čias aktualias Konstitucijos nuostatų su
gesnę konstitucinių asmens teisių ap vokimo ir taikymo problemas, jis kurtų
saugą. Pasak daugelio konstitucionalistų, ne „teorizuotą“, empiriniu pažinimu pa
asmens konstitucinio skundo institutas remtą konstitucinę doktriną, bet doktri
suteikia asmeniui galimybę tiesiogiai ną, kuria atsiliepiama į visuomenėje ky
ginti savo teises, kurios, jo manymu, yra lančias asmens teisių ir laisvių įgyvendi
pažeistos. Kiekvienas suinteresuotas as nimo, jų apsaugos ir gynimo problemas.
muo gali reikalauti, kad jo byloje būtų Neabejotina, kad asmens konstitucinio
tiesiogiai pritaikytos konstitucijos nor skundo institutas turėtų nemažai įtakos
mos, o tai yra brandžios teisinės valstybės tolesniam Konstitucinio Teismo juris
požymis. Antai Vokietijos teisės moksle prudencijoje formuojamos konstitucinės
leidimas asmeniui įsitraukti į konstituci doktrinos plėtojimui.
nio teisingumo vykdymą traktuojamas Tačiau teisės moksle yra ir kitokių,
kaip savaime suprantamas konstitucinės ne tokių „pakylėtų“ ir optimistiškų nuo
teisinės valstybės požymis, aukščiausias monių apie asmens teisę tiesiogiai kreip
tokios valstybės pasiekimas. tis į konstitucinį teismą. Kai kas apskritai
Šiame kontekste reikėtų prisimin nepripažįsta asmens konstitucinio skun
ti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos do instituto reikalingumo ir pateikia įvai
6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad kiek riausių argumentų, kodėl teisės sistemos,
vienas savo teises gali ginti remdamasis kuriose jo nėra, yra veiksmingesnės nei
Konstitucija. Manau, kad Lietuvoje įve tos, kuriose jis yra (pvz., tokios nuostatos
dus asmens konstitucinio skundo ins laikosi vienas žymiausių pasaulio konsti
titutą ši nuostata būtų sukonkretinta ir tucinės teisės mokslo atstovų prancūzų
konstitucionalistas L. Favoreu). Vienas iš namas teismų, viešojo administravimo

šią nuomonę pagrindžiančių argumentų institucijų sprendimų įgyvendinimas,
yra toks, kad tik nedidelė dalis (maždaug didės su teisingumo vykdymu susijusios
5 proc.) asmenų konstitucinių skundų sąnaudos.
yra patenkinama ir iš tikrųjų teisingumo Vargu ar galima besąlygiškai sutikti
vykdymas tėra užvilkinamas; be to, kons su tokiais argumentais. Visų pirma teisin
tituciniai teismai apkraunami (perkrau gumo vykdymo užtikrinimas nesietinas
nami) papildomu darbu, neretai neturin tik su tuo, kad tai turi būti pasiekta nedi
čiu jokios reikšmės konstitucinio teisin delėmis sąnaudomis. Teisingumo vykdy
gumo vykdymui. Netgi yra teigiama, kad mas kaip konstitucinė vertybė negali būti
asmens konstitucinio skundo koncepcija matuojamas ir vertinamas pagal siekiant
yra idealistinio-utopinio teisinės valsty šio tikslo atsiradusių sąnaudų dydį. Są
bės modelio padarinys ir kad tikrovėje naudos turi būti tokios, kad teisingumas
yra nustatoma įvairių šio skundo pada būtų įvykdytas. Antra, net ir tai, kad yra
vimo sąlygų, ribojimų, dėl kurių asmens patenkinama nedaug asmenų konstitu
teisė tiesiogiai kreiptis į konstitucinius cinių skundų, reiškia, jog yra apginamos
teismus tampa fikcija [6]. tam tikrų asmenų konstitucinės teisės,
Diskutuojant apie reikalingumą kurios, jei asmeniui nebūtų galima tiesio
asmens konstitucinio skundo institutą giai kreiptis į konstitucinį teismą, matyt,
įtvirtinti Lietuvos teisės sistemoje taip taip ir liktų neapgintos. Trečia, kalbant
pat buvo pareikšta ir yra reiškiama įvai apie pasitikėjimo Konstituciniu Teismu,
rių abejonių. Trumpai aptarsiu tam tik konstituciniu teisingumu mažėjimą, ma
rus argumentus, kuriais yra grindžiamos tyt, reikia turėti omenyje, kad dalis žmo
šios abejonės. nių, ypač tų, kurių konstituciniai skundai
Antai vienas iš argumentų, patei nebus patenkinti, patirs tam tikrą nusivy
kiamų grindžiant neigiamą požiūrį į limą, gal dėl to sumenkės ir Konstitucinio
asmens konstitucinio skundo instituto Teismo populiarumas. Juk žmogų domina
reikalingumą, yra tas, kad, kaip rodo tų ne tiek pačios teisės kreiptis į Konstitucinį
valstybių, kuriose šis institutas veikia, Teismą deklaravimas, o pirmiausia tai, ar
praktika, paprastai yra patenkinama tik bus priimtas jam palankus sprendimas.
labai maža asmenų konstitucinių skundų Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje,
dalis (2–5 proc.). Taigi sąnaudos didelės, kad populiarumas negali būti iškelia
o rezultatas menkas. Be to, tai, kad tiek mas aukščiau siekio įvykdyti teisingumą,
nedaug šių skundų patenkinama, gali aukščiau teisingumo kaip konstitucinės
sudaryti prielaidas mažėti pasitikėjimui vertybės; negali būti „populiaraus“ ir „ne
Konstituciniu Teismu ir apskritai konsti populiaraus“ teisingumo.
tuciniu teisingumu. Taigi, pasak asmens Diskutuojant apie asmens konstitu
konstitucinio skundo priešininkų, mažai cinio skundo instituto įvedimą Lietuvos
tikėtina, kad jį įvedus asmens konstituci teisės sistemoje neretai klausiama, kas
nių teisių ir laisvių apsauga pagerės, taps pasikeitė per beveik trylika Konstitucinio
veiksmingesnė. Priešingai, bus tik vilki Teismo veiklos metų, kad dabar iškilo
būtinybė įtvirtinti asmens teisę tiesiogiai susiję su asmens teise dėl savo pažeistų
kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ar da teisių gynimo kreiptis į atitinkamas vie
bartinis konstitucinės kontrolės modelis šosios valdžios institucijas. Priklauso
nėra pakankamai veiksmingas, ar nepa mai nuo to, koks bus pasirinktas asmens
kanka šiandien Lietuvos teisės sistemoje konstitucinio skundo modelis, gali tekti
esančių asmens konstitucinių teisių ir ir pakoreguoti minėtuose teisės aktuose
laisvių apsaugos priemonių? Iš tiesų yra nustatytą teisinį reguliavimą – šiuos tei
pakankamai plati sistema institucijų, į sės aktus pakeisti, papildyti, o kai kuriuos
kurias gali kreiptis asmuo, manantis, kad net ir panaikinti. Manau, kad įvedant
jo teisės yra pažeistos. Tai yra adminis asmens konstitucinio skundo institutą
traciniai teismai, prokuratūra, Seimo daugiausia klausimų kils dėl Konstitu
kontrolierių įstaiga, Valstybės kontrolė, cinio Teismo ir administracinių teismų
atskirų sričių kontrolieriai ir pan. Visose kompetencijos atribojimo. Būtų galima
šiose institucijose vienu ar kitu aspektu teigti, kad šiuo metu Lietuvos teisės siste
yra sprendžiami klausimai, susiję inter moje asmens konstitucinio skundo insti
alia su asmens teisių, taip pat ir konsti tutas, o gal teisingiau būtų sakyti – tokio
tucinių teisių bei laisvių, apsauga ir gyni instituto pradmenys, tam tikru aspektu
mu. Be to, reikia turėti omenyje ir tai, kad (mastu) egzistuoja. Antai pagal Lietu
tam tikrais atvejais asmuo gali inicijuoti vos Respublikos administracinių bylų
kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Tam teisenos įstatymą kiekvienas asmuo, ku
naudojamas vadinamasis netiesioginis ris mano, kad viešojo ar vidaus admi
asmens konstitucinis skundas, kuris pa nistravimo institucija (pareigūnas) savo
duodamas per instituciją, turinčią įga priimtu administraciniu aktu ar veiks
liojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą. mu (neveikimu) pažeidė jo teises arba
Antai nagrinėjant bylą bendrosios kom įstatymų saugomus interesus, turi teisę
petencijos ar administraciniame teisme kreiptis į atitinkamą administracinį teis
byloje dalyvaujantis asmuo (šalis), jo at mą. Šis kreipimasis gali būti grindžiamas
stovas turi teisę prašyti teismą sustabdyti tuo, kad tokios institucijos (pareigūno)
bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstituci veiksmai pažeidžia Konstituciją, pavyz
nį Teismą dėl byloje taikomo teisės akto džiui, jos išleistas teisės aktas (aišku, tik
(jo dalies) atitikties Konstitucijai. Aišku, tas, kurio atitikties Konstitucijai netiria
šiuo atveju bendrosios kompetencijos ar Konstitucinis Teismas) prieštarauja tam
administracinis teismas gali tokį asmens tikroms Konstitucijos normoms ir prin
prašymą ir atmesti. cipams. Taigi ar toks kreipimasis neturi
Taigi Lietuvos teisės sistemoje įtvir ir tam tikrų asmens konstitucinio skun
tinant asmens konstitucinio skundo ins do požymių?
titutą įstatymų leidėjui kils pareiga nu Skeptiškai žiūrintieji į asmens kons
statyti tokį teisinį reguliavimą, kuris ne titucinį skundą dar pateikia tokį argu
konkuruotų su jau nustatytuoju. Įstaty mentą, kad atsiradus galimybei kiek
mų leidėjas turės „inventorizuoti“ teisės vienam asmeniui tiesiogiai kreiptis į
aktus, kuriuose reguliuojami santykiai, Konstitucinį Teismą gerokai padaugės
kreipimųsi, taigi ir Konstitucinio Teismo konstitucinio skundo institutui įtvirtinti.

nagrinėjamų bylų, o dėl to gali nukentėti Taigi politinė valia dėl šio instituto iš es
Konstitucinio Teismo sprendimų koky mės yra pareikšta, teliko nustatyti laiką,
bė, sulėtėti kitų kreipimųsi (gaunamų iš kada Lietuvos teisės sistemoje šis skun
teismų, Seimo, Respublikos Prezidento, das atsiras. Esminis klausimas dabar yra
Vyriausybės) nagrinėjimas. Iš tiesų, įve ne tai, ar reikia Lietuvai, jos žmonėms
dus asmens konstitucinį skundą neabejo konstitucinio skundo, ar jo nereikia, o
tinai padaugės kreipimųsi į Konstitucinį tai, kokio konstitucinio skundo mūsų
Teismą. Kaip rodo kitų valstybių patirtis, valstybei, visuomenei, piliečiams reikia.
bylos, kurios atsiranda asmenų konstitu Šiuo atveju svarbiausia nustatyti asmens
cinių skundų pagrindu, sudaro didžiąją konstitucinio skundo modelį. Seimas,
konstituciniuose teismuose nagrinėjamų kaip tautos atstovybė, turi apsispręsti,
bylų dalį. Antai Vokietijos Federaliniame koks šio skundo modelis geriausiai už
Konstituciniame Teisme asmenų kons tikrintų konstitucinių asmens teisių ir
tituciniai skundai yra pagrindinė – jei laisvių apsaugą, labiausiai atitiktų Lietu
imsime jų skaičių – vada nagrinėti by vos žmonių lūkesčius. Tačiau visada rei
las, t. y. tokios bylos sudaro daugiau kaip kia turėti omenyje, kad net pati geriausia
95 proc. visų šio teismo bylų [7]. Tačiau idėja gali sužlugti, jeigu ji bus netinkamai
kaip ši problema bus išspręsta – tai nema įgyvendinama. Taigi, kad asmens konsti
žai priklausys nuo to, koks asmens kons tucinis skundas būtų sėkmingai įtvirtin
titucinio skundo modelis bus pasirinktas tas Lietuvos teisės sistemoje, svarbiausia
ir kaip organizaciniu, administraciniu yra deramai parinkti jo modelį, aiškiai jį
požiūriais bus pasirengta įgyvendinti šį reglamentuoti ir sudaryti tinkamas prie
institutą. Tai aptarsime toliau. laidas (organizacines, teisines, materia
Taigi vertindamas asmens konstitu lines ir pan.) šiam modeliui normaliai
cinio skundo reikalingumą šio straipsnio funkcionuoti. Turi būti pasirinktas toks
autorius nėra nei karštas tokio instituto modelis, kuris nenukryptų nuo konstitu
šalininkas, nei aršus jo priešininkas. Ma cinės kontrolės esmės, neiškreiptų paties
tyt, reikėtų atsižvelgti į asmens konsti asmens konstitucinio skundo paskirties,
tucinio skundo įvedimo Lietuvos teisės atitiktų Konstitucinio Teismo, kaip insti
sistemoje perspektyvas. Sakoma, kad tucijos, vykdančios konstitucinį teisingu
pesimistas gegutės klausia, kiek jam liko mą, tikrąsias galimybes. Priešingu atveju
gyventi, optimistas – genio, o realistas asmens konstitucinio skundo, kaip vie
pasiima savo medicinos kortelę, parodo nos iš specifinių teisinės gynybos prie
ją gydytojui ir jo paklausia, kiek gyvens. monių, skirtų objektyviajai konstitucinei
Taigi ir kalbant apie asmens konstituci teisei apsaugoti, idėja būtų devalvuota.
nį skundą bei jo įtvirtinimą reikia turėti Be to, ne pats menkiausias vaidmuo
omenyje, kad šiuo metu jo reikalingumas pasirenkant atitinkamą asmens konstitu
beveik neginčijamas. Seimo valdyba yra cinio skundo modelį tektų ir kitų valsty
sudariusi darbo grupę, kuri turi parengti bių, kuriose toks skundas yra, patirties
Konstitucijos pataisas, reikalingas asmens analizei.
Dar keletas pastabų dėl galimo kons ma. Esant tokiam asmens konstitucinio
titucinio skundo modelio Lietuvos kons skundo modeliui šių skundų nagrinėji
titucinėje sistemoje. mas paprastai tampa savotiška normų
Vienas iš klausimų, kurį įstatymų kontrole. Jeigu teisės norma pripažįsta
leidėjui reikės spręsti prieš įtvirtinant ati ma prieštaraujančia konstitucijai, ji ne
tinkamą asmens konstitucinio skundo gali būti taikoma, ir atsiranda pagrindas
modelį, – pasirinkti siauresnę ar plates peržiūrėti sprendimą, kuris buvo priim
nę sampratą. Antai vienose valstybėse tas remiantis tokia konstitucijos neatitin
asmens konstitucinis skundas yra gana kančia teisės norma.
plataus pobūdžio, jis gali būti paduoda Taigi ir Lietuvos įstatymų leidėjui
mas ne tik dėl teisės normos, kuri yra teisės sistemoje įtvirtinant asmens kons
konkretaus sprendimo pagrindas, atitik titucinį skundą reikės išspręsti klausimą,
ties konstitucijai, bet ir dėl to, kokia for kokią šio skundo sampratą pasirinkti –
ma šią teisės normą teisminės ar viešojo platesnę ar siauresnę.
administravimo institucijos taiko. Vokiš Šio straipsnio autoriaus manymu,
kojo konstitucinio skundo modelio, dar asmens konstitucinio skundo paskirtį ir
vadinamo skundu dėl teismo ar viešojo apskritai Konstitucinio Teismo funkcijas
administravimo institucijos sprendimo, teismų sistemoje labiau atitiktų siauresnė
esmė tokia: šis skundas grindžiamas tuo, tokio skundo samprata, pagal kurią, kaip
kad priimant sprendimą buvo pažeistos minėta, asmens konstitucinis skundas
konstitucijoje įtvirtintos pareiškėjo pro gali būti paduodamas tik dėl teisės nor
cesinės teisės (pvz., proceso šalių lygia mos, kuri yra konkretaus sprendimo pa
teisiškumas, asmens, kaltinamo padarius grindas, atitikties Konstitucijai. Įtvirtinus
nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir jau aptartą platesnę asmens konstitucinio
teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir skundo sampratą, kai skundas paduoda
nešališkas teismas, teisė turėti advokatą, mas dėl teismo (viešojo administravimo
vertėją ir pan.), arba tuo, kad teisės nor institucijos) sprendimo atitikties Konsti
ma buvo pritaikyta konstitucijai priešta tucijai, manau, būtų gerokai sunkiau nu
raujančiu būdu, t. y. buvo pasiremta tokia statyti ribą tarp Konstitucinio Teismo ir
normos interpretacija, kuri neatitinka kitų teismų jurisdikcijos. Šiuo atveju ga
konstitucijos nuostatų. lėtų kilti klausimas, ar Konstitucinis Teis
Kitose valstybėse (pvz., Lenkijoje) mas kitų teismų sprendimams netampa
asmens konstitucinio skundo institu superkasacine (superrevizine) instancija.
tas grindžiamas siauresne tokio skundo Dėmesį į tai, kad kasacinis skundas nėra
samprata, tai yra vadinamasis konstitu viena iš kasacijos priemonių, taikytinų
cinis skundas dėl teisės normos. Šiuo at siekiant įgyvendinti savo teisę apskųsti
veju pareiškėjas neginčija paties teismo teismų sprendimus, į tai, kad konstitucinis
(viešojo administravimo institucijos) teismas negali pakeisti bendrųjų ir specia
sprendimo teisingumo, bet nurodo, kad lizuotų teismų, pagal savo kompetenciją
toks sprendimas buvo priimtas remiantis ginančių asmens teises ir teisėtus intere
konstitucijai prieštaraujančia teisės nor sus, yra atkreipę konstitucinės teisės spe
cialistai ir tų šalių, kuriose asmens konsti teises ir laisves. Galbūt ir Lietuvoje teisę
tucinio skundo institutas jau yra [8]. kreiptis į Konstitucinį Teismą reikėtų su
Tačiau esama ir priešingų nuomo teikti tiek fiziniams, tiek juridiniams as
nių. Jos paprastai grindžiamos tuo, kad menims, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra
siauresnė asmens konstitucinio skundo Lietuvos piliečiai.
samprata (kai konstitucinis skundas pa Dar vienas klausimas, kurį Lietuvos
duodamas tik dėl teisės normos, o ne dėl įstatymų leidėjui reikės išspręsti regu
paties sprendimo) ir jos įtvirtinimas vals liuojant su asmens konstitucinio skundo
tybių teisės sistemose sudaro prielaidas institutu susijusius santykius, – tai sąlygų
susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, paduoti šį skundą nustatymas, t. y. as
kai yra ribojama konstitucinių teismų mens konstitucinio skundo priimtinumo
galimybė visiškai apginti konstitucines kriterijai.
asmenų teises ir laisves. Pavyzdžiui, Len Paprastai tose valstybėse, kuriose yra
kijoje, kurioje įtvirtinant asmens kons įtvirtinta asmens teisė kreiptis į konstitu
titucinio skundo institutą buvo remtasi cinį teismą, konstitucinis skundas priima
siauresne šio skundo samprata, yra dis mas, jeigu iki šio skundo padavimo pareiš
kutuojama, ar asmeniui suteikta teisė kėjas yra išnaudojęs visas teisinės gynybos
ginčyti tik teisės normą užtikrina veiks priemones, t. y. šiuo klausimu yra priim
mingą asmens konstitucinių teisių ap tas galutinis ir neskundžiamas teismo ar
saugą, kadangi galimos tokios situacijos, kitos valstybės institucijos sprendimas. Ši
kai tokios asmens teisės pažeidžiamos ne asmens konstituciniam skundui paduoti
dėl konstitucijai prieštaraujančios teisės nustatyta sąlyga turėtų būti ir mūsų teisės
normos, bet dėl netinkamo šios normos sistemoje. Tuomet gali kilti šių išlygų bei
taikymo. Taigi tokiais atvejais nėra ga sąlygų klausimas. Kai kuriose valstybėse
rantuojamas visų pažeistų asmens teisių minėto reikalavimo galima nepaisyti, jei
atkūrimas. asmens konstitucinis skundas turi svarbią
Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinant konstitucinę reikšmę (Čekija, Vokietija)
asmens konstitucinio skundo institutą, arba jei yra delsiama priimti sprendimą
aišku, prireiks apibrėžti asmenų, turinčių ir dėl to pareiškėjui gali būti padaryta di
teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, ratą. delė ir neatitaisoma arba neišvengiama
Paprastai valstybėse, kuriose asmens žala (Kroatija, Slovėnija), arba yra kitokių
konstitucinio skundo institutas yra, teisę specifinių aplinkybių. Galbūt nustatant
paduoti tokį skundą turi ir tos valstybės asmens konstitucinio skundo padavimo
piliečiai, ir kitų valstybių piliečiai bei as Lietuvoje tvarką ir sąlygas reikėtų numa
menys be pilietybės, taip pat juridiniai tyti galimybę Konstituciniam Teismui, at
asmenys. Kai kuriose valstybėse (pvz., sižvelgus į konstitucinę skundo reikšmę,
Vokietijoje) teisę paduoti konstitucinį neigiamus padarinius, kurie galėtų atsi
skundą turi ir savivaldybių bendruome rasti skubiai neišnagrinėjus skundo, pri
nės arba šių bendruomenių susivieniji imti ir tuos konstitucinius skundus, kurie
mai, o tam tikrais atvejais – ir visuome paduodami asmeniui neišnaudojus visų
ninės organizacijos, ginančios žmogaus teisinės gynybos priemonių.
Kalbant apie sąlygas, kurias turi ati titucinio skundo padavimo terminas.
tikti paduodamas asmens konstitucinis Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinant ati
skundas, pažymėtina, kad daugelio vals tinkamą asmens konstitucinio skundo
tybių teisės sistemose yra įtvirtintas toks instituto modelį vienas sudėtingiausių
šio skundo modelis, kai asmuo gali pa klausimų turbūt ir bus tai, kokius nu
duoti konstitucinį skundą tik dėl savo statyti konstitucinio skundo priimtinu
pažeistų teisių ar teisėtų interesų. Šiuo mo kriterijus. Šiuo atveju vargu ar bus
atveju pareiškėjas paprastai gali kreiptis galima pasinaudoti JAV Aukščiausiojo
dėl visų konstitucijoje įtvirtintų ir, jo ma Teismo patirtimi, kuris spręsdamas bylų
nymu, pažeistų teisių. Tiesa, kai kuriose priėmimo klausimą turi visišką laisvę.
valstybėse (Vokietijoje, Ispanijoje) api Viena vertus, neturi būti labai susiaurin
brėžiant asmens konstitucinio skundo tos asmens, manančio, kad yra pažeistos
padavimo sąlygas yra tiesiogiai nurodo Konstitucijoje įtvirtintos jo teisės, gali
mos tik tam tikros konstitucinės teisės, mybės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jas
dėl kurių gynimo asmuo gali kreiptis į susiaurinus būtų iškreipta paties asmens
konstitucinį teismą. Tačiau šių valstybių konstitucinio skundo instituto prasmė ir
konstitucinių teismų praktikoje minėtos paskirtis, o asmens teisė kreiptis į Konsti
nuostatos paprastai aiškinamos plačiai. tucinį Teismą taptų deklaratyvi. Asmens
Matyt, Lietuvoje apibrėžiant asmens konstitucinis skundas taptų ne viena iš
konstitucinio skundo priimtinumo krite priemonių, užtikrinančių veiksminges
rijus nereikėtų apsiriboti tam tikrų Kons nę asmens konstitucinių teisių apsaugą,
titucijoje įtvirtintų teisių nurodymu. o tam tikra fikcija, iškreipiančia pačios
Užsienio valstybėse reguliuojant konstitucinės teisminės kontrolės paskir
santykius, susijusius su asmens konsti tį (ir, manau, net darančia žalą jai). Taigi
tuciniu skundu, yra įtvirtinti ir kiti šiam tada jau geriau jokio asmens konstituci
skundui keliami reikalavimai: skundas nio skundo nei toks skundas esant labai
pateikiamas raštu; nurodoma, kokios tei ribotoms galimybėms kreiptis į Konstitu
sės ir laisvės teisės aktu yra pažeidžiamos; cinį Teismą. Kita vertus, turint omenyje
sumokamas žyminis mokestis; skundas konstitucinę teisminę kontrolę, ne ma
paduodamas per tam tikrą įstatymo nu žiau pavojinga būtų Lietuvos teisės siste
statytą laiką; turi būti suformuluotas moje įtvirtinti pernelyg plačios asmens
reikalavimas konstituciniam teismui ir konstitucinio skundo sampratos modelį.
pan. Antai Lenkijoje asmens konstitucinį Šiuo atveju gali būti sudarytos prielaidos
skundą turi parengti advokatas arba ju Konstituciniam Teismui nukrypti nuo jo,
riskonsultas, išskyrus keletą nedidelių iš kaip konstitucinę teisminę kontrolę vyk
imčių (pvz., be advokatų ir juriskonsultų dančios specifinės konstitucinės justici
pagalbos konstitucinius skundus gali pa jos institucijos, paskirties, Konstitucinis
rengti teisėjai, prokurorai, teisės mokslų Teismas būtų apkrautas papildomomis,
profesoriai ir pan.). su konstitucinio teisingumo vykdymu
Matyt, Lietuvoje tikrai reikėtų ap nesusijusiomis funkcijomis. Konstitu
svarstyti, koks turi būti asmens kons cinis Teismas taptų ne tik konstitucinę
teisminę, bet ir apskritai teisminę kon (kaip yra Lenkijoje). Be to, būtų galima
trolę vykdančia institucija. Tai, manau, panagrinėti, kaip įvedus asmens kons
neatitiktų šio teismo kaip institucijos, titucinį skundą turės būti pakoreguotas
vykdančios konstitucinį teisingumą, ga Konstitucinio Teismo darbas, kokius
rantuojančios Konstitucijos viršenybę pakeitimus reikės padaryti teisės aktuo
teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, se, nustatančiuose Konstitucinio Teismo
prigimties. Būtų sunku atskirti Konstitu įgaliojimų vykdymo tvarką. Manau, kad
cinio Teismo jurisdikciją nuo bendrosios dėl šio instituto įgyvendinimo reikės ne
kompetencijos ir specializuotų teismų tik padaryti atitinkamas Konstitucijos
jurisdikcijos. pataisas – neabejotinai reikės keisti ir
Taigi nustatant asmens konstitucinio Konstitucinio Teismo įstatymą, inter alia
skundo padavimo sąlygas (pagrindus) nustatyti specialias asmenų konstitucinių
reikėtų paisyti ir paties šio skundo tikslo, skundų tyrimo ir jų pagrindu atsiradusių
ir Konstitucinio Teismo paskirties vals bylų nagrinėjimo taisykles. Šiuo aspek
tybės valdžią įgyvendinančių institucijų tu, manau, daugiausia diskusijų kils dėl
sistemoje. Reikėtų pritarti teisės litera asmenų konstitucinių skundų atrankos
tūroje pareikštai minčiai, kad tai darant Konstituciniame Teisme mechanizmo
konstituciniams teismams turi būti palie nustatymo. Dar vienas klausimas, ku
kama pakankamai laisvės savo nuožiūra ris galėtų būti nagrinėjamas šios temos
spręsti, kokius skundus priimti nagrinėti, kontekste, – kokius asmens konstituci
o kokių nepriimti. nio skundo instituto pagrindus įtvirtinti
Nagrinėjant minėtą temą būtų ga Konstitucijoje ir kokiu tekstu tai išreikšti,
lima aptarti ir kitus su asmens konsti taip pat kiek diskrecijos suteikti įstatymų
tucinio skundo įdiegimu Lietuvos teisės leidėjui, įstatymais reguliuojančiam su
sistemoje susijusius klausimus. Antai šiuo skundu susijusius santykius.
būtų galima pasvarstyti, ar Konstitucijoje Visi minėti klausimai gali būti atski
įtvirtinant asmens konstitucinio skun ro aptarimo dalykas.
do institutą nereikėtų dar labiau išplėsti Vienas žymus amerikiečių rašytojas
valstybės institucijų, turinčių teisę kreip yra pasakęs, kad amerikiečiai turi žo
tis į Konstitucinį Teismą, sąrašo. Kodėl, džio laisvę, sąžinės laisvę ir pakankamai
pavyzdžiui, nesuteikus tokios teisės ge proto, kad šiomis laisvėmis dažnai nesi
neraliniam prokurorui, valstybės kon naudotų. Perfrazuojant šią mintį ir ją pri
trolieriui, Seimo kontrolieriui? Kodėl, taikant su asmens konstitucinio skundo
pavyzdžiui, nesuteikus teisės Respubli instituto įvedimu susijusiai situacijai rei
kos Prezidentui kreiptis į Konstitucinį kėtų pasakyti, kad lietuviai turi Konstitu
Teismą ne tik dėl Vyriausybės aktų ati ciją, Konstitucinį Teismą ir, matyt, turės
tikties Konstitucijai ir įstatymams, bet ir pakankamai proto, kad nustatytų tokį
dėl įstatymų atitikties Konstitucijai? Gal konstitucinio asmens skundo instituto
būtų galima pagalvoti, kad Respublikos modelį, kuris asmens teisių apsaugą pa
Prezidentas tokią teisę turėtų iki pro darytų veiksmingesnę, pateisintų valsty
mulguodamas Seimo priimtus įstatymus bės, visuomenės ir žmonių lūkesčius.
Pastabos ir nuorodos
1. Plačiau žr. Jarašiūnas E. Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir teisės konstitu
cionalizacija. – Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003,
p. 132–150.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res
publikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio
2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės
žinios, 2004, Nr. 85-3094.
3. Garlicki L. Konstitucionnaja žaloba v Pol’še. – Sbornik materialov meždunarodnogo seminara.
T. 2: Konstitucionnyj kontrol’ i zaščita prav čeloveka. Erevan, 21–25 oktiabrja 1997 g. Erevan, 1997,
s. 312.
4. Ibid.
5. Vitruk N. V. Zaščita konstitucionnych prav i svobod graždan Konstitucionnymi Sudami. – Op. cit.,
s. 383.
6. Pfersmann O. Selektivnoe pravovoe gosudarstvo i konstitucionnaja žaloba. – Konstitucionnoe pravo:
Vostočnoevropejskoe obozrenie. 2003, No 3 (44), s. 175–181.
7. Birmontienė T., Buišienė O., Jarašiūnas E. et al. Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių
konstitucinį reguliavimą. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2005, p. 127.
8. Garlicki L. Konstitucionnaja žaloba v Pol’še. – Sbornik materialov meždunarodnogo seminara. T. 2:
Konstitucionnyj kontrol’ i zaščita prav čeloveka, s. 312; Kaskacho Kastro Ch. L. Prava, podležaščie
zaščite putjom procedury podači konstitucionnoj žaloby. – Zaščita osnovnych prav Konstitucionnym
sudom. Izbrannye doklady. Brioni, 23–25 sentjabrja 1995 g. Sovet Evropy, 1995, s. 4–5.
THEORETICAL AND PRACTICAL PROBLEMS OF THE ESTABLISHMENT OF

AN INDIVIDUAL CONSTITUTIONAL COMPLAINT IN THE
CONSTITUTIONAL SYSTEM OF LITHUANIA
Assoc. Prof. Dr. Armanas Abramavičius

Justice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania
Abstract
The present article deals with the right of the individual constitutional complaint: (1) the
a person to apply to the Constitutional Court complaint is single, i.e. a particular person has
requesting the constitutionality of a certain le a right to submit constitutional complaint in a
gal act, features of an individual constitutional particular case; (2) the object of a complaint is
complaint and etc. The author believes that the only violations of a constitutional rights and free
importance of this institution is related with doms; (3) constitutional courts have a right to
an increasing trend of constitutionalization of decide the individual constitutional complaints
law. The individual constitutional complaint is a and decisions of theses courts are obligatory. In
certain legal measure, which gives a chance to the opinion of the author, an individual consti
a person, who believes that his rights are vio tutional complaint might be successfully embed
lated, to apply to the Constitutional Court and ded in the Lithuanian legal system. However, it
ask for verification of decisions of public author is very important to choose the suitable model of
ity. The purpose of the individual constitutional the individual constitutional complaint, to regu
complaint is a protection of individual subjec late it clearly and to create proper preconditions
tive rights which are guaranteed by the Consti (organizational, legal, material and similar) for
tution. The author emphasizes such features of its functioning.
PRANEŠIMAI
Šiame biuletenio skyriuje spausdinami pranešimai, perskaityti 2005 m. spalio 25 d.
Vilniaus rotušėje įvykusiame Konstitucijos dienos minėjime, kurį surengė
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.
GEGUŽĖS 3-IOSIOS KONSTITUCIJA IR LIETUVA

Pranešimo tezės
Prof. dr. Alfredas Bumblauskas

Vilniaus universitetas
1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos ke targovitėnais, ir nebuvo aiškintasi, kaip

lias į lietuvių savimonę buvo nelengvas – ir kodėl jie atsidūrė priešingose barikadų
ši Konstitucija kadaise vertinta net kaip pusėse. Matyt, A. Klementui ir D. Poškai
pražūtingas Lietuvai sumanymas [1]. Ne buvo aišku, kad reformos suteikia naujų
sigilinant į Konstitucijos turinį, labiausiai galimybių ir Lietuvos visuomenei, ir lie
buvo priekaištaujama dėl to, kad joje ne tuviškajai kultūrai.
beminima Lietuva, o kuriama unitarinė Kitaip į Gegužės 3-iosios Konstituci
valstybė ir naikinamas Liublino unijos ją pažvelgė šiandienos mokslininkai. Pa
įtvirtintas Abiejų Tautų Respublikos dua radoksalu, tačiau Abiejų Tautų savitarpio
lizmas. Vadinasi, neva dėl Lietuvos vardo įsipareigojimą Lietuvos savarankiškumo
kovoję Konstitucijos priešininkai ir Kot istorijos požiūriu pirmieji deramai įver
rynos (Jekaterinos) II favoritai lietuvių tino šiuolaikiniai Lenkijos istorikai. Visų
istorikams tapo Lietuvos patriotais. Kyla pirma reikia minėti lenkų istoriką Juli
klausimas, kodėl už Konstituciją stojo juszą Bardachą, suradusį šią Konstituci
platūs Lietuvos visuomenės sluoksniai ją Lietuvai. Būtent J. Bardachas iš naujo
(iš 34 pavietų seimelių tik 3 buvo prieš), įvedė į istoriografiją vėlesnes Gegužės
kodėl ji buvo išversta į lietuvių kalbą (tai 3-iosios Konstitucijos pataisas, kurių ne
pirmasis politinis dokumentas lietuvių norėjo matyti beveik visa ligšiolinė lietu
kalba), kodėl Konstitucijai prisiekė bene vių istoriografija. Juk 1791 m. spalio 20 d.
vieninteliai to meto lietuviškojo žodžio Lietuvos delegacija Ketverių metų seime
puoselėtojai ir politinės lietuvių raštijos išsireikalavo konstitucijos pataisos, kuri
pradininkai Antanas Klementas ir Dio buvo pavadinta Abiejų Tautų savitarpio
nizas Poška, kodėl Klementas lietuviš įsipareigojimu [2]. Pataisą Seimui pri
komis eilėmis 1794 m. kvietė į sukilimą, statė LDK delegacijos vadovas Seimo
ginantį Konstituciją? Atrodo, kad visa lietuviškosios pusės maršalka Kazimie
lietuvių „patriotinė“ tradicija ir A. Kle ras Nestoras Sapiega, o pataisos autorius
mentą, ir D. Pošką statė į vieną gretą su veikiausiai buvo Lietuvos delegacijos
◆ GEGUŽĖS 3-IOSIOS KONSTITUCIJA IR LIETUVA 319
atstovas Vilniaus žemės teisėjas Tadas sistemą, kuri sudarė teisinį pagrindą se
Korsakas. Pagal šį įsipareigojimą Gegu nosios valstybės santvarkai – „bajoriš
žės 3-iosios Konstitucijos įtvirtintose pa kajai demokratijai“ ir rodė Lietuvą jau
grindinėse bendrose centrinės valdžios tuomet tapus integralia Vidurio Euro
institucijose – kariuomenės ir iždo komi pos dalimi. Dar aukščiau teisinę mintį
sijose – Lenkija ir LDK turėjo turėti po XVIII a. pabaigoje pakėlė 1791 m. ge
lygiai narių, o komisijų pirmininkai turė gužės 3 d. Konstitucija. Rusijos įtakos
jo būti paeiliui lenkai ir lietuviai. Ir Kons stiprėjimas, 1772 m. pasibaigęs pirmuo
titucijos pataisos autoriai bei amžininkai, ju Abiejų Tautų Respublikos padalijimu
ir šiandienos istorikai pripažįsta, kad taip (prie kurio prisidėjo ir Austrija bei Prū
buvo toliau įgyvendinama Liublino uni sija), taip pat Apšvietos idėjų plitimas
jos idėja, tik pritaikyta naujos visuome skatino reformas, kuriomis mėginta stip
nės poreikiams. Taigi Gegužės 3-iosios rinti valstybę atsisakant akivaizdžiai ne
Konstitucija – tai ir Lietuvos konstitucija. sugebančios atsiliepti į politines realijas
J. Bardachas rašė: „<…> jei Lietuva iš „bajoriškosios demokratijos“ santvarkos.
gyveno, išsaugodama savo identiškumą Šių mėginimų viršūne ir tapo Lenkijos ir
ir išlaikydama savarankiškumo tradiciją, Lietuvos seimo priimta 1791 m. gegužės
kad 1918 m. paskelbtų nepriklausomy 3 d. Konstitucija. Kas šioje Konstitucijo
bę, tai čia yra ir dalis nuopelnų tų, kurie je nauja? Pirmiausia buvo keičiama san
Ketverių metų seimo patvirtintuose įsta tvarka – atšaukiama karalių renkamumo
tymuose Gegužės 3-iosios Konstituciją tvarka, dėl kurios Lenkija ir Lietuva buvo
susiejo su Abiejų Tautų savitarpio įsipa nusiritusios į anarchijos liūną, ir valstybė
reigojimu“ [3]. skelbiama paveldima monarchija. Antra,
2001 m. Varšuvoje [4] J. Bardacho panaikinta liberum veto – bajorų tei
pastangomis išėjo naujas Konstitucijos sė protestuoti prieš Seimo nutarimus ir
leidimas, kur lygiagrečiai vartojamos len žlugdyti jo darbą. Trečia, padaryta labai
kų, lietuvių ir anglų kalbos. Tiesa, lietuviš svarbių socialinių reformų – šioje Kons
kasis Konstitucijos tekstas spausdinamas titucijoje pirmąkart mėginta miestiečių
pagal XVIII a. pabaigos vertimą (t. y. pa luomui suteikti beveik lygias teises su
gal Juozo Tumelio publikaciją; J. Tumelis bajorais (miestai įgijo atstovavimo teisę
išvertė šiam leidimui ir Konstitucijos pa parlamente) ar bent pradėti šį procesą.
taisą). Pagaliau tais pačiais metais Kons Pagaliau pirmąkart užsiminta apie tai,
titucija Eligijaus Railos pastangomis jau kad valstybė teikia globą valstiečiams
modernia lietuvių kalba išleidžiama ir jų santykiuose su dvarininkais (valstybė
Vilniuje [5]. Abiejose publikacijose Kons pradeda kištis į dvaro ir valstiečių san
titucija traktuojama ne tik kaip Lenkijos, tykius). Visa tai leidžia teigti, kad buvo
bet ir kaip Lietuvos fenomenas. kuriama konstitucinės monarchijos san
Tad kaip šiandien galėtume įvertinti tvarka.
istorinę Konstitucijos reikšmę? Konstitucijoje skelbiamas sosto pa
Senoji Lietuva jau XVI a. susikūrė veldėjimo principas Europos ir pasaulio
sistemiškiausią Vidurio Europoje teisės kontekste gali atrodyti anachronizmas
320 Prof. dr. Alfredas Bumblauskas ◆
(juk pasaulis kaip tik šiuo metu pradėjo moderniųjų laikų, taigi riba tarp Baroko
naikinti absoliutizmą), tačiau, nepaisant ir Apšvietos epochų.
to, Lenkijos ir Lietuvos Konstitucija skel Tiesa, Gegužės 3-iosios Konstituci
bia, kad paveldimas monarchas yra tiktai jos likimas buvo tragiškas: kadangi ji lai
tautos valios reiškėjas. Taigi kuriama ne dojo senąją Lenkijos ir Lietuvos santvar
absoliutinė, o konstitucinė monarchija. ką ir akivaizdžiai orientavosi į Didžiosios
Šiuo aspektu ši Konstitucija lygiavosi į Prancūzijos revoliucijos pagimdytą san
Anglijos prieš šimtmetį įvestą santvarką, tvarką, susibūrė tie, prieš kuriuos ji buvo
tik neįformintą rašytinėje konstituci tiesiogiai nukreipta – tai vidaus aristok
joje. Antra vertus, galėtume sakyti, kad ratinė opozicija ir Rusijos valdovė Kotry
Lenkijos ir Lietuvos santvarka tik dabar na II. Į Peterburgą Kotryna II susikvietė
„pasivijo“ Viduramžių Vakarų Europos visus aršiausius reformų priešininkus.
šalis, kuriose jau XIV a. buvo susifor Būtent Peterburge subrendo Targovicos
mavęs trečiasis luomas – miestiečių, at (miestelis Ukrainoje, kuriame telkėsi re
stovaujamas luominiuose parlamentuo formų priešininkai) konfederacijos idėja.
se. XVII–XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos Konfederatams į pagalbą buvo išsiųsta
valstybės santvarka – tai vienaluomė 40 tūkst. Rusijos kariuomenės karių, ku
luominės monarchijos atmaina, o Gegu rie greitai užėmė visą LDK, o konfedera
žės 3-iosios Konstitucija suformavo dvi tai savo centru pavertė Gardiną. Šiomis
luomę (bajorų ir miestiečių) monarchiją aplinkybėmis 1793 m. sausio 23 d. Rusija
su konstitucija. Bet ar šiuo teiginiu ne kartu su Prūsija įvykdė antrąjį Lenkijos ir
nuvertiname Konstitucijos? Priešingai, Lietuvos valstybės padalijimą. LDK liko
tokia išvada tik rodo, kaip sudėtinga tik etninės lietuvių ir vakarinės baltaru
vėluojančių visuomenių reformatoriams sių žemės. Rusija privertė Stanislovą Au
orientuotis į pažangiąją politinę mintį ir gustą Poniatovskį 1793 m. birželio–lap
vykdyti visuomenės gyvenimo pertvar kričio mėn. targovitėnų valdomame Gar
ką. Tačiau Lenkijos ir Lietuvos reforma dine sušaukti seimą, kuris turėjo pritarti
toriai tiesiogiai rėmėsi revoliucine Pran naujai Lenkijos ir Lietuvos valstybės ir
cūzijos mintimi: pirmieji Konstitucijos Rusijos taikos sutarčiai ir taip patvirtinti
apmatai parašyti pagal 1789 m. priimtą antrąjį padalijimą. Seimas mėgino prie
Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Ir šintis, tačiau keletą deputatų suėmus, sei
nors Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo mą apsupus Rusijos kariuomenei ir į salę
priimta vėliau nei 1787 m. JAV Konsti įvedus rusų karininkus, padalijimo re
tucija, ji vis dėlto keliais mėnesiais ap zultatai buvo patvirtinti. Maža to, Gardi
lenkė Prancūzijos Konstituciją ir tapo no seimas ir Poniatovskis buvo priversti
pirmąja Europos rašytine konstitucija. atšaukti Gegužės 3-iosios Konstituciją ir
Be abejo, Gegužės 3-iosios Konstitucija atkurti ikikonstitucinę „auksinių laisvių“
radikalumu toli gražu neprilygo Prancū santvarką.
zijos revoliucijos dokumentams, tačiau Dėl Gardino seimo nutarimų
būtent ją reikėtų laikyti riba tarp seno 1794 m. kovo mėn. Lenkijoje prasidėjo
sios Lietuvos bajoriškosios santvarkos ir sukilimas, kuriam vadovavo iš LDK ki
◆ GEGUŽĖS 3-IOSIOS KONSTITUCIJA IR LIETUVA 321
lęs ir kovose dėl JAV nepriklausomybės ir pasitraukę Lietuvos sukilėliai. Ginant

pasižymėjęs generolas Tadas Kosciuška. Varšuvą žuvo Lietuvos sukilėlių vadas
Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1794 m. J. Jasinskis ir Gegužės 3-iosios Konstitu
balandžio 16 d. Šiauliuose. Lietuvos su cijos pataisos autorius T. Korsakas. Taigi
kilėlių vadu tapo Vilniaus karo inžineri sukilimas pralaimėjo – būtent tą dieną
jos mokyklos viršininkas Jokūbas Jasins prasidėjo Lietuvos nelaimių ir priespau
kis. Sukilėliai balandžio mėn. išvadavo iš dos šimtmetis. Juk tuoj pralaimėjo ir visa
rusų Vilnių ir Rotušės aikštėje paskelbė valstybė, kurią 1795 m. galutinai pasida
Lietuvos sukilimo aktą, kuriuo buvo su lijo Rusija, Austrija ir Prūsija. Nepaisant
daroma sukilėlių vyriausybė – Lietuvos to, Gegužės 3-iosios Konstitucija tapo
tautinė aukščiausioji taryba. Sukilėliai kelrode vėlesnėms kartoms – visi XIX a.
veikė labai ryžtingai – buvo pakartas LDK Lenkijos ir Lietuvos visuomenės sukili
didysis etmonas Simonas Kosakovskis, mai prieš Rusiją vyko su Gegužės 3-io
suimti žymesni targovitėnai. Buvo kreip sios Konstitucijos idėjų vėliava.
tasi į valstiečius (tai pirmas atsišaukimas Pasak žymaus lenkų istoriko Hen
lietuvių kalba) – jie raginti pradėti par ryko Samsonowicziaus [6], XVIII a. pa
tizaninį karą prieš Rusijos kariuomenę, baigoje atsirado trys garsūs kūriniai,
žadėta jiems suteikti asmens laisvę. Suki kilę iš europinės civilizacijos: Jungtinėse
limo kulminacija tiek Lenkijai, tiek Lie Valstijose – Nepriklausomybės deklara
tuvai tapo kai kurių Targovicos konfede cija (1773 m., iš jos idėjų kilo 1787 m.
ratų, tarp kurių buvo Vilniaus vyskupas Konstitucija), Prancūzijoje – Žmogaus ir
Ignotas Masalskis ir Livonijos vyskupas piliečio teisių deklaracija ir Abiejų Tautų
Jonas Kosakovskis, egzekucija – birželio Respublikoje – Gegužės 3-iosios Konsti
28 d. Varšuvoje jie buvo pakarti. Sukilė tucija. Tai trys dokumentai, atsiradę Len
liai tarsi kartojo Didžiosios Prancūzijos kijos ir Lietuvos valstybės, taip pat ir visos
revoliucijos eigą – sumanymas rengti Vidurio Rytų Europos nuosmukio metu.
egzekuciją kilo oficialiai sukilimo val Vidurio Rytų Europa išnyko XIX a., ta
džiai oponavusiame jakobinų klube. Šis čiau visos šio regiono šalys (gal labiausiai
klubas rengė manifestacijas, privertusias Lenkija) gyvavo Europos sąmonėje kaip
teismą paskelbti minėtus mirties nuo kovos dėl aukštesniųjų idealų simbolis.
sprendžius (o I. Masalskis buvo pakartas Tai mums paliko didžioji romantinė lite
apskritai be teismo). Visa tai atšaldė dalį ratūra. Paryžiaus gatvėse skambėjęs šūkis
Lenkijos ir Lietuvos valstybės bajorijos „Vive la Pologne!“ turėjo reikšti kovą dėl
nuo sukilimo, kartu tapo pretekstu Ru teisingumo ir tautų laisvės. Tai puikiau
sijos kariuomenei, vadovaujamai Alek sias idėjos vaidmens pavyzdys, kartu,
sandro Suvorovo, imtis veiksmų. Vasarą H. Samsonowicziaus manymu, tai yra
Rusijos ir Prūsijos kariuomenės perėmė mūsiškės jaunos Europos indėlis į euro
iniciatyvą. Jau birželio mėn. Prūsijos ka pinę civilizaciją.
riuomenė užėmė Krokuvą, o rugpjūčio 1791 m. vasarą Lenkijos ir Lietuvos
mėn. Rusijos kariuomenė – Vilnių. Lap valdovas Stanislovas Augustas Ponia
kričio 5 d. pasidavė Varšuva, kurią gynė tovskis Prancūzijos Steigiamajam Susi
322 Prof. dr. Alfredas Bumblauskas ◆
rinkimui rašė, kad, be Prancūzijos, „yra matyta, kad ji bus taisoma kas 25 metai.
dar viena tauta Europoje“. Žinodami Įsivaizduokime, kad 1794 m. sukilimas
Konstitucijos pataisą, galime pasakyti, pavyksta, kad 1816 m. dar gyvi 1794 m.
kad tai – ne tik lenkai, bet ir lietuviai. ginant Varšuvą žuvę Lietuvos savaran
Prisimindami J. Bardacho mintį kiškumo gynėjai T. Korsakas ir J. Ja
apie Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir sinskis. Ar lietuviškosios raštijos puo
Abiejų Tautų savitarpio įsipareigojimo selėtojai A. Klementas, D. Poška ir ypač
susiejimą su Lietuvos savarankiškumo jaunasis S. Daukantas nebūtų jų įtikinę,
tradicija, atvedusia į 1918-uosius, pri kad reikia dar lietuviškesnės Lietuvos?
durkime spekuliatyvų pasvarstymą. Ge Gal Vasario 16-oji būtų atėjusi į Lietuvą
gužės 3-iosios Konstitucijoje buvo nu gerokai anksčiau?
1. Svarbiausia pozicija: Šapoka A. Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva. Kaunas: Lituanistikos instituto
Lietuvos istorijos skyrius, 1940. Tiesa, jau nuo tarpukario Nepriklausomos Lietuvos laikų lietuvių
istoriografijai buvo žinomas Gegužės 3-iosios Konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą, atliktas XVIII a.
pabaigoje, tuoj po 1791 m. (tikslesnė data nenustatyta), tačiau šis dokumentas buvo sureikšminamas
tik kaip lituanistinis raštijos paminklas. Visą vertimo leidimą 1978 m. pateikė J. Tumelis (Tumelis J.
Gegužės Trečiosios Konstitucijos ir Ketverių metų seimo nutarimų lietuviškasis vertimas. – Lietuvos
istorijos metraštis: 1977 metai. Vilnius, 1978, p. 90–132), tačiau ir šis tyrėjas nesvarstė Konstitucijos
santykio su Lietuva problemiško vertinimo lietuviškoje istoriografinėje tradicijoje.
2. Originalas lenkų kalba – „Zaręcznie Wzajemne Obojga Narodów“. J. Tumelis verčia „Abiejų Tautų
tarpusavio įžadas“. Plg.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. VI. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidy
bos institutas, 2004, p. 485. Mes naudojamės Eligijaus Railos formule – „Abiejų Tautų savitarpio įsi
pareigojimas“, žr. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001,
p. 53.
3. Bardach J. Konstytucja 3 maja a Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów 1791 roku. – Studia Iuridica.
T. 24, 1992, s. 26. Dar žr.: Bardach J. Konstytucja 3 maja a unia polsko-litewska. – Przegląd Historyczny.
T. 82, 1991, zesz. 3–4, s. 383–410.
4. Konstytucja 3 maja 1791. 1791 Gegužės 3-iosios Konstitucija. The Constitution of May 3, 1791.
Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2001.
5. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001.
6. Samsonowicz H. Wkład Europy Środkowo-Wschodniej do cywilizacji europejskiej. – Lithuania.
2(11)–3(12)’94, Warszawa, s. 30. Teksto vertimas: Samsonowiczius H. Vidurio ir Rytų Europos indėlis
į Europos civilizaciją. – Lietuvos rytas. Rytai Vakarai. 1994 10 15, Nr. 214, p. 13–14. Vertimas kai kur
netikslus – net pavadinime „Vidurio Rytų Europa“ išversta „Vidurio ir Rytų Europa“.
323
KONSTITUCIONALIZMO PATIRTIES IR
TRADICIJŲ FORMAVIMOSI METAI
Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis
Mykolo Romerio universitetas
Konstitucionalizmo tradicijų ir pa Pirmą kartą Lietuvos valstybės laiki

tirties reikšmė valstybės raidai neabejo nosios konstitucijos pamatiniai dėsniai, –
tina. Ji pabrėžiama tokiuose mūsų vals jų nuostata dėl kolegialaus valstybės va
tybės teisės dokumentuose kaip galiojan dovo, – nesant kitų galimybių, buvo pa
čios Lietuvos Respublikos Konstitucijos koreguoti nesilaikant juose nustatytos
preambulė arba Lietuvos Respublikos tvarkos, bet tai leido sukurti, nors ir neto
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo bulą, nekonstitucingą, tam tikrą formalų
11 d. aktas „Dėl Lietuvos Nepriklauso teisinį pagrindą, leidžiantį Laikinajai vy
mos Valstybės atstatymo“. riausybei, ypatingų aplinkybių verčiamai,
Būdama ištikima principinei nuo imtis būtinų valstybės valdžios pertvar
statai, suformuluotai 1918 m. vasario kymų, formaliai nesikėsinant į Laikino
16 d. nutarime dėl demokratiniais pama sios konstitucijos pagrindus.
tais sutvarkytos nepriklausomos Lietuvos Tolesnis mėginimas krizinei padė
valstybės atstatymo, šį nutarimą išleidusi čiai pritaikyti centrinių valstybės insti
Valstybės Taryba tų pačių metų lapkri tucijų sistemą atsispindėjo Konstitucijos
čio 2 d. priėmė pirmąjį Lietuvos valsty nustatyta tvarka padarytuose Lietuvos
bės laikinąjį konstitucinį aktą – Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pa
valstybės laikinosios konstitucijos pama matinių dėsnių pakeitimuose ir papildy
tinius dėsnius. Ji numatė laikinąją vals muose, kuriais Ministrų Kabinetui buvo
tybės valdžią sudaryti vadovaudamasi suteikta teisė tarp Valstybės Tarybos se
demokratiniais parlamentarizmo princi sijų pačiam leisti laikinuosius įstatymus
pais, parlamentu paskelbti pačią Tarybą, (1919 m. sausio 24 d.), ir netrukus (tų pa
jos Prezidiumą laikyti kolegialiu valsty čių metų balandžio 4 d.) buvo nustatyta,
bės vadovu, savo valdžią vykdančiu per kad kolegialus valstybės vadovas – Vals
Valstybės Tarybai atskaitingą Ministrų tybės Tarybos Prezidiumas – pakeičia
Kabinetą. mas vienasmeniu valstybės prezidentu,
Tačiau šios konstitucinės nuostatos sykiu praplečiamos, palyginti su Tarybos
dėl susiklosčiusių ypatingų aplinkybių Prezidiumo turėtosiomis, jo teisės.
nebuvo ilgalaikės. Pradiniu valstybės Tendencija stiprinti vykdomosios
kūrimo laikotarpiu Lietuvos konstitucio valdžios galias, pasireiškusi Lietuvos vals
nalizmo raidos kryptį lėmė kaimyninių tybės laikinosios konstitucijos pamatinių
valstybių 1918 metų pabaigoje ir 1919 dėsnių galiojimo laikotarpiu, dar ne
metais kelta reali karinė grėsmė jauniems reiškė nukrypimo nuo Nepriklausomy
jos valstybingumo daigams. bės Akte skelbto įsipareigojimo tvarkyti
324 Prof. habil. dr. M. Maksimaitis ◆
valstybę demokratiniais pamatais, nes ji, sių jėgų takoskyra: kairės, norėjusios par
viena, buvo laikina, susijusi su realiomis lamentą matyti kaip visos valdžios šaltinį
aplinkybėmis ir tuo metu valstybei iš ir vykdytoją, ir vidurio, greta parlamento
kilusia grėsme, antra, iš esmės nebuvo norėjusio turėti dar ir nuo jo priklauso
nutolta nuo parlamentinės demokratijos mą Respublikos Prezidentą, kontroliuo
nežeidžiančio vyriausybės pariteto su jantį vykdomąją valdžią.
parlamentu nustatymo. Nuolatinę Konstituciją Steigiamasis
Tiesa, dėl to meto sąlygų ir lietuvių Seimas nuo pat pradžių rengė pabrėžda
politikų patirties stokos buvo dar kartą mas savo visišką nepriklausomumą nuo
formaliai prasilenkta su teisės reikala jokios pašalinės įtakos. Labai norėta pa
vimais: vos priėmusi konstitucinę nuo brėžti, kad Konstituciją nuo pradžios iki
statą dėl Prezidento institucijos, jos dar pabaigos rengė pats Steigiamasis Seimas,
nepaskelbusi, Taryba prezidentu tą pačią į šį procesą nesikišant kitoms valstybės
dieną išrinko A. Smetoną. Šis, supranta institucijoms, ypač vykdomajai valdžiai.
ma, nieko nelaukdamas ėmėsi įgyven Pristatydama projektą plenariniam po
dinti savo konstitucines galias: patvirtino sėdžiui, komisija atsiribojo net nuo įdir
naują Ministrų Kabineto sudėtį, paleido bio, kurį jau turėjo iš anksto vyriausybės
Valstybės Tarybos sesiją, ėmė tvirtinti sudaryta speciali komisija būsimosios
Ministrų Kabineto priimtus įstatymus, Konstitucijos projektui rengti.
pačioje Valstybės Taryboje sukeldamas Tokia Ministrų Kabineto sudaryta
abejonių dėl oficialiai dar nepaskelbtos komisija, kurios nariai savo idėjinėmis
naujos redakcijos Lietuvos valstybės lai nuostatomis atstovavo visoms pagrindi
kinosios konstitucijos pamatinių dėsnių nėms tuomet Lietuvoje veikusioms par
galiojimo, dėl to ši redakcija buvo pa tijoms, savo darbą pradėjusi dar 1919 m.
skelbta ne tik gerokai pavėluotai, bet ir gruodžio mėn., 1920 m. birželio 8 d. buvo
neįprastu būdu. patvirtinusi parengtą Konstitucijos pro
Lemiamą poveikį Lietuvos Steigia jektą. Nors Ministrų Kabinetas Steigia
mojo Seimo konstitucinei kūrybai pa majam Seimui šio projekto oficialiai ne
darė Lietuvoje ir aplink ją susidariusios perdavė, vis dėlto jis nedingo be pėdsako.
politinės to meto sąlygos, kurioms buvo Į Steigiamojo Seimo komisiją Konstituci
būdingas didžiulis demokratinių jėgų jos projektui rengti pateko trys žmonės –
pakilimas. Visas jėgas, kurioms Steigia pirmininkas A. Tumėnas, nariai K. Šau
majame Seime buvo atstovaujama, vie lys ir M. Soloveičikas, kurie patys buvo
nijo tai, kad jos vienareikšmiškai buvo dirbę vyriausybės komisijoje Konstitu
linkusios į parlamentinį (seiminį) režimą cijos projektui rengti ir, suprantama, su
(prezidentinės demokratijos idėjos šali jos nuostatomis bei medžiaga buvo gerai
ninkai – Tautos pažanga – rinkėjų valia susipažinę; Steigiamojo Seimo narys taip
buvo likę už Steigiamojo Seimo „borto“). pat buvo vyriausybės komisijos narys ir
Todėl rengiant Konstitucijos projektą pagrindinis jos projekto rengėjas S. Ro
Steigiamajame Seime teišryškėjo tam tik zenbaumas, be to, vyriausybės komisijos
ra parlamentinę demokratiją propagavu projektas buvo perduotas į Steigiamojo
◆ KONSTITUCIONALIZMO PATIRTIES IR TRADICIJŲ FORMAVIMOSI METAI 325
Seimo komisiją išrinkto K. Griniaus, ta savo darbą, paaukoję koaliciją, jie vien
pusio Ministrų Kabineto vadovu, rankas savo jėgomis atitinkamai pakoregavo
ir jo nuožiūrai. Pagaliau, svarbiausia, konstitucines nuostatas, ypač pasaulė
daugeliu principinių nuostatų ir detalių žiūros požiūriu, todėl už Konstitucijos
Steigiamojo Seimo komisijos parengtas priėmimą iš esmės balsavo tik šio bloko
projektas sutapo su vyriausybės komisi žmonės, nors šis faktas ir neatspindėjo
jos projekto nuostatomis, būtent: vienų tikrojo likusios Steigiamojo Seimo at
rūmų Seimas renkamas proporcine rin stovų dalies nusistatymo Konstitucijos
kimų sistema trejiems metams; Seimas atžvilgiu.
trejiems metams renka prezidentą, kurį Konstitucija geriausiai atitiko ne tik
pavaduoja Seimo pirmininkas; preziden gyvenamojo laiko, to meto sąlygų reika
tas kviečia ministrą pirmininką, paveda lavimus, bet ir niekuomet nekintančias
jam sudaryti Ministrų Kabinetą, tvirti visuomeninio gyvenimo ir asmens laisvės
na jo sudėtį; visiems prezidento aktams vertybes. Ji buvo kompromiso, tam tikros
reikalinga Ministrų Kabineto kontrasig to meto visuomenės daugumos interesų
nacija; Ministrų Kabinetas atsakingas pusiausvyros teisės aktas, o balsavimo
solidariai, nepasitikėjimas laikomas pa dėl jos rezultatai dar neduoda pagrindo
reikštu, kai Seimo priimtame tuo reikalu jos vadinti „krikdemiška Konstitucija“.
nutarime aiškiai pavartojamas žodis „ne Svarbiausi 1922 metų Lietuvos Vals
pasitikėjimas“, ir kt. tybės Konstitucijos nuostatai: pagrindi
Didelę reikšmę Konstitucijos turi nių piliečio teisių ir laisvių įtvirtinimas
niui turėjo ją rengiant buvusi koalicija, ir jų apsaugos teisinių garantijų nusta
kuri jungė pagrindines Steigiamojo Sei tymas, politinių partijų ir visuomeninių
mo politines jėgas – centro dešinei at organizacijų veiklos laisvė, politinis pliu
stovavusius krikščionis demokratus ir ralizmas, demokratiniai valdžios institu
centro kairei atstovavusius valstiečius cijų sudarymo mechanizmai, – visa tai
liaudininkus. Turėdamos Steigiamojo liudijo Konstitucijos demokratiškumą.
Seimo sudarytoje komisijoje Konstituci Tuo pat metu, stengdamiesi pabrėž
jos projektui rengti du trečdalius narių, ti ir kartu apsaugoti tautos suverenumą,
rengiamame Konstitucijos projekte jos idealiausiais tautos valios reiškėjais pri
galėjo nesunkiai įtvirtinti savo pažiūras, pažinę išrinktuosius į Seimą tautos atsto
kurios iš esmės sutapo, išskyrus pasau vus, akivaizdžią pirmenybę aukščiausių
lėžiūros dalykus: požiūrį į bažnyčios ir valstybės valdžios ir valdymo institucijų
valstybės santykius, švietimo ir religi sistemoje Konstitucijos kūrėjai atidavė
jos klausimus. Suinteresuoti kiek gali įstatymų leidybos institucijai – tautos
ma ilgiau išlaikyti koaliciją, krikščionys atstovybei. Vykdomoji valdžia Lietuvo
demokratai partneriams darė nuolaidų, je tapo visiškai priklausoma nuo Seimo,
savo idėjų įgyvendinimą ir pagrindi tyrėjai pastebėjo Seimo ir Vyriausybės
nį mūšį dėl jų atidėję vėlesniam laikui. kompetencijos pusiausvyros stoką, ypač
Tik prieš pat projekto priėmimą, taigi ir juntamą dėl pernelyg didelio Seimo vidi
prieš pat Steigiamajam Seimui baigiant nio politinio susiskaldymo.
1922 metų Lietuvos Valstybės Kons gybę konstitucinių problemų, nepasi

titucija, vienintelė iš visų laikytų nuola baigusių formaliu perversmo rezultatų
tiniu Lietuvos konstituciniu dokumentu, įteisinimu ir skausmingai atsiliepusių
buvo parengta ir priimta tautos specialiai visai tolesnei krašto konstitucinei raidai.
tam reikalui įgalioto demokratine tvarka Perversmas ne tik pamynė laikytą nuo
išrinkto Steigiamojo Seimo – tikrojo tau latine, bet gyvenime pasirodžiusią gana
tos valios reiškėjo ir jos suverenumo vyk trumpalaikę 1922 metų Konstituciją – jis
dytojo. Tai svarbiausia tarpukario Lietu tiesiogiai paveikė tolesnių konstitucinių
vos konstitucija, dokumentas, tiesiogiai aktų demokratiškumo lygį, net patį kons
kylantis iš Vasario 16-osios Nepriklau titucinės raidos konstitucingumą.
somybės Akto nuostatų ir visa apimtimi Perversmas šiurkščiai pažeidė iš
jas įgyvendinantis. Iš šios Konstitucijos Konstitucijos raidės ir dvasios kylantį de
ir joje nustatyta tvarka atsiradus reikalui mokratinį reikalavimą pakeitimus vals
turėjo kilti ir plėtotis visos kitos galimos tybės viršūnėse daryti pagal taisykles, su
Lietuvos konstitucijos reformos. Tolesnė kuriomis nesiderino joks jėgos ar prie
Lietuvos konstitucijų raida turėjo vykti vartos šiame procese veiksnys. Tačiau
šios Konstitucijos pagrindu. nuolaidžiaujant pašalintoms iš valdžios
Neatsitiktinai 1949 m. vasario 16 d. jėgoms, formaliai nepažeidžiant Kons
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos titucijoje nustatytos procedūros, pa
deklaracijoje, po penkiasdešimties metų gal perversmininkų diktatą pertvarkius
Lietuvos Respublikos Seimo pripažintoje konstitucinės politinės valdžios institu
Lietuvos valstybės teisės aktu, buvo pa cijų sudėtį, išoriškai perversmas tą pačią
žymėta, kad Lietuvos valstybės atkūri dieną buvo tarsi likviduotas. Perversmo
mas, kol Seimo bus priimta ir paskelbta pasekmės tapo akivaizdžios tik tada, kai
žmogaus laisvės ir demokratijos siekius poperversminė Vyriausybė, sulaukusi iš
atitinkanti valstybės konstitucija, būsiąs Seimo nepasitikėjimo pareiškimo, užuot
vykdomas ne tik pagal minėtoje dekla pati atsistatydinusi, paleido parlamentą
racijoje paskelbtas nuostatas, bet ir pagal ir nepaskyrė naujų jo rinkimų.
1922 metų Lietuvos Valstybės Konstituci A. Smetonos ir A. Voldemaro Vy
jos dvasią. Suprantama, nuo Konstituci riausybė padėties normalizavimą siejo
jos priėmimo praėjęs ir sparčiai artėjantis su būsimąja Konstitucijos reforma. Re
prie šimtmečio laikas, įvykę reikšmingi formos turinys nebuvo slepiamas, bet
visuomenės pokyčiai neleidžia besąlygiš pagrindinė problema buvo Konstituci
kai teigti, kad ji visiškai atitinka nūdie jos keitimo būdas. Ir to būdo paieškos
nos poreikius, bet būtent ši Konstitucija baigėsi nelauktai, naujoji Konstitucija
tebėra svarbus atskaitos taškas, nuo kurio atsirado ne tik visiškai neatsižvelgiant į
nusitęsia atsikūrusios Lietuvos konstitu Steigiamojo Seimo nustatytą jos keitimo
cinės tradicijos. tvarką, bet net ir nemėginant dirbtinai
Deja, 1926 m. gruodžio 17 d. per ja dangstytis. Prezidento valia 1928 m.
versmas Lietuvoje išjudino valstybės gegužės 25 d. ji buvo paskelbta, M. Ro
konstitucingumo pamatus ir sukėlė dau merio žodžiais tariant, kaip „pasiūlymas
tautai“, kuris per dešimt metų turėjo būti iškeltas aktyvus valstybės vaidmuo, rei
pateiktas patikrinti tautos atsiklausimu, kalauta, kad prie valstybės idealų diegi
arba kaip „konstitucinis provizoriumas“, mo aktyviai prisidėtų visa tauta. Neigiant
veiksiantis laikinai, t. y. iki jos tikrinimo. individualią laisvę kaip aukščiausiąją
Būdingiausia 1928 metų Konstitu vertybę buvo pabrėžiama atskiro žmo
cijos skirtybė – vykdomosios valdžios, gaus pareiga visuomet remti visuomenės
pirmiausia šalies prezidento, galių išplė kūrybinę veiklą.
timas, kartu išlaikant svarbiausių demok Įgyvendinant tokias iš esmės totali
ratinių institutų, pirmiausia parlamenta tarines idėjas valstybė buvo pritaikoma
rizmo, regimybę, netgi demonstruojant besiplečiančiai jos veiklos sričiai, vis su
padidėjusį valdančiųjų dėmesį tiesioginės dėtingesnėms funkcijoms vykdyti.
demokratijos institutams. Tačiau Kons Naująją Konstitucijos reformą taip
titucijai sankcionavus galimybę neter pat skatino noras išvengti 1928 metų
minuotai delsti sušaukti pirmąjį Seimą, Konstitucijoje žadėto jos „tikrinimo“ re
realiai nesančio Seimo teises, ypač įstaty ferendumu.
mų leidybos ir biudžetinės galios srityse, Vyriausybės pavedimu Valstybės Ta
sutelkus prezidento rankose, taip pat pre rybos komisija naujos Konstitucijos pro
zidentui įgijus teisę be kontrasignacijos jektui rengti savo darbo pagrindu paėmė
atleisti Ministrų Kabinetą, centrine kons tuomet dar buvusią naują 1935 metų Len
titucine institucija darėsi prezidentas. kijos Respublikos Konstituciją, pabrė
Taigi Konstitucija, vieno asmens valdžios žusią valstybės vaidmenį visuomenėje,
iškėlimu ir delsimu sušaukti Seimą ribo pagrįstą tvirta vieno asmens, prezidento,
jusi politinį pliuralizmą, turėjo savybių, valdžia, bet kartu išlaikiusią demokrati
leidžiančių laikyti ją autoritarine. jai būdingą instituciją – parlamentą, tik
Priimant 1928 metų Lietuvos Kons iš tikrųjų jam nesuteikusią svarbesnio
tituciją jos sumanytojų konstitucinės vaidmens. Komisijos parengtas projek
valdžios organizacijos koncepcija dar tas kruopščiai ir nuodugniai svarstytas ir
formavosi, veikiama Europoje jau vyks tobulintas Ministrų Kabinete, daugelį pa
tančių procesų ir ėmusių reikštis po taisų inicijavo prezidentas A. Smetona.
litinių tendencijų. Vyriausybės siekis Padėtis 1936 metais sušauktame Sei
konstituciniu lygiu įtvirtinti ketvirtojo me buvo visiškai pasikeitusi. Visiškai pa
dešimtmečio pradžioje pradėtas įgyven šalinus iš rinkimų kampanijos opoziciją,
dinti naująsias idėjas, jau įvykdytas arba iš pagrindų pakito asmeninė Seimo sudė
idėjiškai ir politiškai parengtas reformas, tis, iš partijų požiūriu margos institucijos
esmingai paveikė konstitucinės teisės re jis buvo virtęs vienpartiniu. Nustačius
guliavimo sritį. naujas procedūrines taisykles, iš esmės
Buvo siekiama valstybėje diegti or buvo apribotos Seimo narių parlamen
ganizuotumą ir drausmę, visuomenėje tinės galimybės daryti poveikį priimamo
skleisti vienybės nacionaliniu pagrindu teisės akto turiniui. Ypač dėl šios priežas
idėją. Buvo ne tik atsisakyta liberalaus ties jo priimta nauja Lietuvos Konstituci
požiūrio į visuomenę ir valstybę, bet ir ja su 1922 metų Konstitucija negretintina
tuo pagrindu, kad jos abi buvo priimtos kad konstitucinis teismas yra institucija,
Seime. būdinga demokratinei teisinei valstybei,
Turinio požiūriu 1938 metų Kons o šios komisijos rengtas Konstitucijos
titucija buvo visai naujas konstitucinis projektas, priešingai, turėjo įtvirtinti au
aktas, nepratęsęs demokratinių anks toritarinę valstybę. Konstitucinis teismas
tesnių konstitucijų tradicijų, autorita būtų buvęs nonsensas, nes įstatymų lei
rinius pradus, ryškėjusius 1928 metų dybos veiklą ketinta priskirti prezidento
Konstitucijoje, iškėlęs į kokybiškai naują veiklos sričiai, pavesti jam vienam savo
lygį – vadinamojo vadizmo. Konstituci nuožiūra suteikti galią įstatymams, tarp
ja buvo pagrįsta visai nauja, palyginti su jų ir Seimo priimtiems, tad konstitucinė
ankstesnėmis Lietuvos konstitucijomis, justicija negalėjo būti priimtina jau vien
filosofija. Ji ne tik nebekartojo 1922 metų dėl to, kad ji neišvengiamai aiškiai ir tie
Konstitucijos principų – ji pasuko visai siogiai turėjo skverbtis į šią svarbią prezi
priešinga kryptimi, ypač jei kalbėsime dento veiklos sritį ir kartu žeisti projekte
apie valstybės sampratą ir jos vaidmenį, numatytą įtvirtinti valstybės vadovo au
apie autoritetą, visuomenės ir žmogaus toritetą ir jo galias.
vietą valstybėje. Konstitucijos rengėjai gavo akivaiz
Valstybei stengiantis sau pajungti džią pamoką, kad konstitucinis teismas
visuomeninį gyvenimą, tas pastangas at dera ne kiekvienai konstitucijai.
spindėjo konstitucinio reguliavimo apim Taigi Lietuvos valstybės konstitucijų
tis, norėta kiek galima plačiau ir išsamiau raida XX amžiaus pirmojoje pusėje nevy
aprėpti visas valstybės gyvenimo sritis ir ko nuosekliai pažangos keliu. Išleidžiant
nusakyti piliečių ir valdžios santykius. 1922 metų Lietuvos valstybės konstitu
Šioje Konstitucijoje ryškiau nei ankstes ciją įgyvendinus Vasario 16-osios Ne
niuose Lietuvos konstituciniuose aktuose priklausomybės Akte nubrėžtą Lietuvos
atsispindėjo nuo amžiaus pradžios vyks konstitucinės raidos programą, vėlesnės
tant Europos konstitucijų raidai išryškė konstitucijos ėmė tolti nuo vieno svar
jusi teisės socializacijos tendencija. biausių Nepriklausomybės Akte nusta
Konstitucija iškėlė ir išaukštino tytų reikalavimų, kad atkurta valstybė
valstybės, laikomos tobuliausia tautos turi tvarkytis „demokratiniais pamatais“.
laisvės išraiška, vaidmenį, kurį siejo su Tačiau nėra ir pagrindo abejoti, kad visos
istorine Lietuvos praeitimi, teigiamai tos konstitucijos atspindėjo jų rengėjų
veikusia Lietuvos nepriklausomybės at norą ir pastangas, vadovaujantis savo įsi
kūrimo ir stiprinimo procesą. Šiai vals tikinimais ir pažiūromis, daryti gera savo
tybei užtikrintas dominavimas visose kraštui, savo valstybei Lietuvai.
visuomeninio gyvenimo srityse ir san
tykiuose su piliečiais.
Pažymėtina, kad komisija Konstitu
cijos projektui rengti mėgino įrašyti nor
mas, pagal kurias būtų numatyta įsteigti
konstitucinį teismą. Neatsižvelgta į tai,
Svarbiausi šaltiniai ir literatūra

1. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai. – Laikinosios vyriausybės žinių
papildymas, 1918, Nr. 1/1a.
2. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių papildas. – Laikinosios vyriausybės
žinios, 1919, Nr. 4/41.
3. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai. Trečiuoju skaitymu Lietuvos valsty-
bės tarybos priimti 1919 m. balandžio 4 d. Kaunas: Lietuvos valstybės sp., 1919.
4. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. – Laikinosios vyriausybės žinios, 1920, Nr. 37.
5. Lietuvos Valstybės Konstitucija. – Valstybės žinios, 1922, Nr. 100/799.
6. Lietuvos Valstybės Konstitucija. – Valstybės žinios, 1928, Nr. 275/1778.
7. Lietuvos Konstitucija. – Valstybės žinios, 1938, Nr. 608/4271.
8. Kaip taisoma konstitucija. Kaunas: Valstybės sp., 1927.
9. Kairys J. Konstitucija ateities Lietuvai. – Teisininkų žinios, 1957, Nr. 21–22.
10. Maksimaitis M. Autoritarinių valstybės pradų įtvirtinimas 1928 metų Lietuvos konstitucijoje. – Tei-
sė. Vilnius, 1969, t. VIII.
11. Maksimaitis M. Nacionalinės ir perimtosios teisės koegzistencijos principai tarpukario Lietuvoje. –
Lietuvos teisės tradicijos. Mokslinės konferencijos, skirtos Vilniaus universiteto Teisės fakulteto pro
fesoriaus Stasio Vansevičiaus septyniasdešimtmečiui, medžiaga. 1997 m. sausio 10 d., Vilnius. Vil
nius: Justitia, 1997.
12. Račkauskas K. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. New York: K. Račkauskas, 1967.
13. Raulinaitis P. V. Lietuvos valstybės konstitucija (Piliečių teisės ir valstybės valdžios galios). – Tėvy-
nės sargas, 1953, Nr. l (10).
14. Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. D. 1. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Tei
sių fakultetas, 1937.
15. Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius: Mintis, 1990.
16. Tautos valia ir parlamentarizmas. – Mūsų tautos kelias, 1930, Nr. 15.
17. V. Pr. Naujoji konstitucija istorijos ir teisės šviesoje. – Tautos kelias, 1928, Nr. 11.
330
1992 METŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJA: VIZIJA, TEISĖS AKTAS,
TEISINĖ TIKROVĖ
Prof. dr. Egidijus Jarašiūnas
Mykolo Romerio universitetas
I. Nenorėčiau į 1992 metų Lietuvos Susiformavo jurisprudencinė konstitu

Respublikos Konstituciją žvelgti vien cija, pagrindiniame šalies akte lakoniškai
kaip į teisinį dokumentą, kaip į statišką išvardytus arba iš jo nuostatų visumos iš
teisės aktą. Pabandykime ją vertinti kaip vestus principus ir kategorijas paverčian
teisę. Maža to, kaip aukščiausiąją teisę. ti aiškiai apibrėžtomis taisyklėmis.
Teisę, kurią įgyvendinant išryškėja vis Mano pranešimas bus apie teisinės
naujos jos prasmės. minties ir teisinio teksto virtimą normi
Pradėti reikėtų nuo konstitucijos ne realybe, raidės tapimą taikomomis
idėjos grąžinimo į Lietuvą. Turėtume konstitucijos normomis ir principais.
prisiminti tokius dar nesenus Atgimimo Atrodo, kalba turėtų suktis apie tai, koks
laikus. Kokia tai buvo idėja? Kaip ji virto aktas buvo sumanytas, kokios nuostatos
teisės aktu? Kokią įtaką šio akto rengimui buvo įtvirtintos ir kaip konstitucinis po
darė lietuviškoji tradicija, tuometinis pa tencialas buvo įgyvendintas.
saulinis kontekstas, politinio gyvenimo Taigi bus kalbama apie konstituci
realijos? nes transformacijas. Apie konstitucinės
Kitas žingsnis – naujų viešosios val idėjos virtimą teisinio akto tekstu, teisės
džios institucijų sukūrimas pagal tautos akto nuostatų virtimą išplėtota konsti
aprobuotą aktą, susiklosčiusi jų veiklos tucinių normų ir principų sistema, ku
praktika, tai veiklai būdinga dvasia, įtvir rios laikantis yra sprendžiami svarbiausi
tinti asmens ir valstybės santykiai. mūsų valstybiškai organizuotos visuome
Antrasis žingsnis šių laikų valstybiš nės gyvenimo klausimai. Šios konstituci
kai organizuotoje visuomenėje neatsie nės transformacijos – šiuolaikinio valsty
jamas nuo trečiojo – konstitucijos, kuri binio ir teisinio gyvenimo ypatumai. Tie
suprantama kaip pagrindinis įstatymas, ypatumai rodo, kokio tipo teisinei civili
virtimo aukščiausiąja teise. Konstitucinės zacijai mes priklausome.
justicijos, naujojo konstitucionalizmo Konstitucinės substancijos transfor
svarbiausio elemento, padarinys tas, kad macijos – anaiptol ne žengimas be kliūčių
konstitucija iš pagrindinio įstatymo (tai į teisinę pažangą. Vykstant vystymuisi,
gi tik įstatymo, nors ir pavadinto pagrin taip pat ir teisės srityje, susidūrimai ne
diniu) virto aukščiausiąja teise, tiesiogiai išvengiami. Maža to, tokie susidūrimai,
darančia įtaką visiems valstybės, visuo išryškėjusios priešpriešos tik patvirtina,
menės, asmens teisiniams santykiams. kad sistema keičiasi. Lietuvos teisės sam
◆ 1992 METŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA: VIZIJA, TEISĖS AKTAS, TEISINĖ TIKROVĖ 331
pratos pokyčius liudija ir susidūrimai dėl didesnį demokratiško bendrų reikalų

pačios konstitucijos sampratos, dėl jos tvarkymo įdirbį, ir galimybių turėjusios
vietos ir reikšmės visuomenės gyvenime. šalys suklupo. Tai menkai paguodžia,
Tuos susidūrimus atspindi ir mokslinin nors ir padeda suprasti platesnio, ne vien
kų ginčai, ir politikų ar teisės praktikų nacionalinio, proceso esmę.
debatai, įvairūs tos pačios problemos Totalitarinės sistemos žlugimas
vertinimai publicistikoje. XX amžiaus pabaigoje, nepriklausomos
Konstitucinė demokratija – tai ben valstybės atkūrimas, noras teisingai su
dro intereso, kartu gerbiant asmens teises, tvarkyti visų gyvenimą – visa tai verste
įtvirtinimas. Konstitucija – tai tam tikro vertė kreipti akis į konstitucionalizmą,
tvarkos modelio įtvirtinimas. Todėl jai visuomenės tvarkymosi doktriną, kurios
nuolat tenka konfliktuoti su ribotais pri esmė – valdžios ribojimas teise siekiant
vačiais ar grupiniais interesais, bandymais užtikrinti asmens teisių apsaugą. Į kons
savo naudai iškreipti konstitucinių sąvokų tituciją žvelgta kaip į pilietinės tautos
prasmę ar turinį, dangstymusi konstitu susitarimą laikantis nustatytosios teisės
cine retorika, sąmoningu manipuliavimu tvarkyti bendrą gyvenimą. Neatsitiktinai
žmonių nežinojimu ar tiesiog nemokėji Vidurio Rytų Europos demokratinės per
mu dirbti ir daugeliu kitų dalykų, objekty mainos apibūdinamos ir kaip „konstitu
viai silpninančių mūsų visuomenę. cionalizmo atradimas iš naujo“. Kai kas
Tais susidūrimais konstitucinė tvar tvirtina: pirmosios konstitucionalizmo
ka ir išmėginama. Paaiškėja, ko ji verta. pamokos kartojimas. Matyt, labiau tiktų
vadinti antrąja konstitucionalizmo pa
II. Konferencijos pranešimai pa moka. Iš esmės pasikeitus pasauliniam
tvirtina tiesą: nors pasaulis keičiasi, šian kontekstui, šis konstitucionalizmo įtvir
dien, kaip ir XVIII amžiaus pabaigoje ar tinimo etapas pradėtas remiantis anks
XX amžiaus pradžioje, tebėra aktualu už tesne, tegul ir labai kuklia, patirtimi.
tikrinti, kad valdžia tarnautų žmonėms,
kad asmens ir valdžios santykius lemtų III. Į Lietuvą konstitucijos idėja grį
teisė. Teisė, kurią pirmiausia ir pačia gry žo kaip viena iš kovos dėl valstybingumo
niausia forma išreiškia konstitucija. idėjų.
XX amžius Lietuvai – didelių išban Konstitucingumo problema pir
dymų amžius, taip pat ir konstitucinių. miausia sieta su nepriklausomybės atga
Neatsitiktinai apibūdindami tarpukario vimu. Lietuvos valstybės ir jos konstitu
Lietuvos valstybės gyvenimą konstitu cinės sistemos tęstinumas buvo svarbus
cionalistai kalba apie „pirmąją konstitu argumentas to meto teisinėse batalijose.
cionalizmo pamoką“. Nelabai sėkmingą Neatsitiktinai tuoj po 1990 m. kovo 11 d.
pamoką. Lietuva, kaip ir kitos „Versalio Akto dėl Lietuvos Nepriklausomos Vals
Europos“ valstybės, pasirodė esanti men tybės atstatymo priėmimo Lietuvos Res
kai pasirengusi konstitucinei demokrati publikos Aukščiausioji Taryba, siekdama
jai. Ir aplinka nebuvo jai palanki. Tiesa, atkurti pažeistas tautos ir Lietuvos vals
tos epochos tyrėjai primena, kad ir daug tybės suverenias teises, nusprendė atnau
332 Prof. dr. Egidijus Jarašiūnas ◆
jinti 1938 metų Lietuvos Konstitucijos Į atgimusią Lietuvą grąžinta konsti

galiojimą [1]. Žinoma, tai buvo simboli tucijos idėja turėjo virsti teisės aktu. Tai
nio pobūdžio veiksmas, nes šis aktas tuoj būtinas konstitucinio proceso etapas.
pat užleido vietą Laikinajam Pagrindi Etapas, kurio esmė ta, kad teisinės idėjos
niam Įstatymui – pereinamojo pobūdžio virsta teisiniu reguliavimu.
konstituciniam dokumentui. Konstitucijos autorius – tauta. Šis
Konstitucijos ir valstybingumo są teisės aktas sukuriamas jos sprendimu.
ryšio pabrėžimas – lietuviško konstitu Konstitucija – tai tautos susitarimas dėl
cionalizmo atgimimo ypatumas. Kova svarbiausių bendro gyvenimo taisyklių.
dėl nepriklausomos valstybės ir šios ko Be to, tauta aprobuoja tam tikrą teisinį
vos priešakinėse linijose atsidūrusios po akto tekstą, jo žodinę formą. Šį tekstą
1990 metų sukurtos lietuviškos valdžios parengia konkretūs asmenys. Jie atsto
struktūros lėmė tai, kad daugiau dė vauja tam tikroms politinėms jėgoms.
mesio skirta valdžios struktūrų veiklos Jėgoms, turinčioms savo prioritetus, siū
reguliavimui, o ne valdžios ribojimo ir lančioms savus problemų sprendimus.
kontroliavimo siekiant apsaugoti pilie Rengiant konstituciją svarbiausi dalykai
čius būdams. Manyta, kad tauta tvarkyti sutelkiami viename teisiniame tekste,
bendrus reikalus patikės tik sąžiningiems turinčiame tapti valstybiškai organizuo
žmonėms. Tuo suabejojusiajam grėsė tos visuomenės gyvenimo svarbiausio
būti apkaltintam nepatriotiškumu. mis taisyklėmis.
Atslūgus įtampai išryškėjo ir valdy 1992 metų Konstitucijos priėmimo
mo bei valdančiųjų ydos. Lietuva – jokia procesas šiuo požiūriu nebuvo kokia nors
išimtis. Ir lietuviai nei blogesni, nei ge išimtis. Konstitucijos rengimo procese
resni už kitas tautas, atsidūrusias pana regime to meto politines grupes, asme
šioje padėtyje. Nekontroliuojama (arba nis, to meto visuomenės požiūrius, ver
prastai kontroliuojama) valdžia – dides tinimus, dėl to – daugybė galimo kons
nių ar mažesnių tautos nelaimių šaltinis. titucinio reguliavimo modelių, kurie jų
Pasirodo, kad geriau tvarkomi savi, o ne autoriams atrodė patys tinkamiausi.
bendri interesai. Iš čia kyla poreikis kon
troliuoti mūsų bendrus reikalus tvarkan V. Kas formavo tuos galimo konsti
čius asmenis. Pirmiausia tikrinti, ar jų tucinio reguliavimo modelius, tas kons
veiksmai atitinka teisę. titucines vizijas?
Pirmiausia lietuviška konstitucinė
IV. Tarpukario konstitucijų tekstai, tradicija.
M. Romerio darbai, Vakarų šalių autorių Tai valstybinio gyvenimo tradicija,
darbai skatino teisinę mintį ieškoti Lie be jokios abejonės, Atgimimo laikotar
tuvai tinkamiausios valdymo sistemos, piu suvokta kiek idealizuotai. O iš tikrų
naujo valdžios organizavimo, asmens ir jų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
valdžios santykių modelio. Kokybiškai patirtis, primiršta ir nutolusi laike. Tar
kitokio nei įtvirtintasis Laikinajame Pa pukario Lietuvos patyrimas – priešta
grindiniame Įstatyme. ringas: daug žadanti pradžia, mėginimas
demokratiškai tvarkyti bendrus reikalus, iš jų jie sėmėsi papildomos išminties

vėliau išryškėjęs visuomenės ir jos elito (beje, palyginti su 1922 metų Konstitu
nepasirengimas gyventi pagal parlamen cijos kūrėjais, 1992 metų Konstitucijos
tinės demokratijos taisykles, krizė, per kūrėjai buvo kur kas geriau pasirengę,
versmas ir poperversminis laikotarpis, bendras tautos išsilavinimo lygis buvo
valdžios gėda 1940 metais („tautos vadai gerokai aukštesnis).
ir vadovai“, kaip patvirtina ne vienos ša Paprastai savo sėkmes ir nesėkmes
lies istorija, iškilus grėsmei lengvai pa esame linkę matuoti nacionaliniais ma
lieka žmones, kurių gelbėti sakėsi atėję į tais. Jeigu toks vertinimas susijęs su po
valdžią, ir t. t.). Apie to meto institucijų litinės sistemos veikimu, sunku išvengti
veiklą buvo žinoma gana paviršutiniškai. vertinimų be „politinio pamušalo“. Tik
Gerai, kad bent mokslinė doktrina buvo rasis sėkmės ar nesėkmės mastas matyti
atspirtis. Turime būti dėkingi M. Rome tik lyginant su kitais tos pačios epochos
riui už jo konstitucinius veikalus. Kons vienarūšiais reiškiniais. Lietuvos konsti
titucijos projekto autoriams neretai tai tucinio reguliavimo sėkmes ir nesėkmes
buvo parankinė literatūra. Juo labiau kad turėtume matuoti jį lygindamasi su kitų
šie darbai skleidė klasikinio konstitucio Vidurio Rytų Europos šalių vienalaikiu
nalizmo idėjas. konstituciniu reguliavimu. Toks lygini
Kartu suprasta – pasaulis labai pa mas aiškiausiai atskleidžia, kokie buvo
sikeitė. Į 1940 metus nebesugrįši (tokį me, ką sugebėjome išmokti, kaip išnau
supratimą patvirtina ir simbolinis dojome atsiradusias galimybes. Tokie pa
1938 metų Konstitucijos galiojimo at lyginimai yra geriausias vaistas tiek nuo
kūrimas 1990 m. kovo 11 d.). Įkvėpimo nepamatuoto vietinio optimizmo, tiek
reikėjo semtis iš XX amžiaus antrosios nuo perdėtai pesimistinio požiūrio į savo
pusės pasaulinių konstitucinės minties šalies tikrovę.
ir konstitucinės praktikos pasiekimų. Dar vienas dalykas, iš esmės kore
Buvo studijuojama 1949 metų Vokie gavęs tas vizijas, – to meto Lietuvos gy
tijos Pagrindinis Įstatymas, 1958 metų venimo politinės ir socialinės aktualijos:
Prancūzijos V Respublikos Konstitu politinių jėgų varžybos, politinių, socia
cija, 1978 metų Ispanijos Konstitucija, linių ir ekonominių reformų problemos,
šiuose aktuose įtvirtintas reguliavimas, šių jėgų to meto akimirkos interesai, as
taip pat jų priėmimo istorija. Gal kiek menybių susidūrimai, t. y. visa, kas vadi
kuklesnės buvo mokslinės konstitucinės nama politinio proceso dalyvių siekiais ir
doktrinos žinios. Konstitucijos teksto interesais.
kūrėjai – savo meto vaikai (kitokių Lie Visi šie veiksniai – tradicijos, pasau
tuva neturėjo). Lietuvoje jiems tuomet linės praktikos kontekstas, teisinė mintis
buvo prieinami K. Hesse’s, M. Prelot, ir laiko realijos – Konstitucijos rengimo
T. Maunzo ar kitų autorių darbai (pa metu susitelkė į vieną visumą, jie lėmė ir
vyzdžiui, teisinės minties chrestomati šio akto teksto autorių pasirinkimus, vie
jose spausdintos Th. Payne’o, Al. Hamil naip ar kitaip atsispindėjo to teksto nuo
tono, Th. Jeffersono kūrinių ištraukos), statose.
VI. 1990–1992 metai – aktyvios pusiausvyrą. Šituose ginčuose žmogaus

konstitucinės kūrybos laikotarpis. Po teisių problemos atsidūrė antroje vie
litinės jėgos, mokslininkų grupės ir net toje. Gal dėl Europos žmogaus teisių ir
asmenys ryžosi siūlyti būsimojo Lietu pagrindinių laisvių apsaugos konvenci
vos sutvarkymo projektus. Būta atviro jos, kuria sekta, autoriteto. Konvencijos
mėgdžiojimo, mėginimų atnaujinti tar standartai darė vienodą įtaką abiem
pukario reguliavimą, įtvirtinti klasikinę Konstitucijos projektams. Skyrėsi tik
parlamentinio valdymo sistemą ir sinte žodinės formuluotės.
tinio tipo modelių. Projektų kūrybišku
mas buvo įvairus, reikšmė nevienoda. VII. 1992 metų Konstitucijos ren
Vieni tenkino asmenines ambicijas, už gimo istorija atitinka visus demokrati
kitų stovėjo konkrečios politinės jėgos. nės konstitucijos rengimo „klasikinės
Konstitucijos projektai buvo ir politinės dramos“, pirmąsyk „suvaidintos“ dar
kovos ar šalininkų telkimo priemonė. 1787 metais Filadelfijos konstitucinia
Mums svarbu kita – projektų daugybiš me kongrese, kanonus. Amerikietiškos
kumas skatino diskusiją. Diskusija visa Konstitucijos kūrimo „dramos“ pirmasis
dos reiškia, kad priimant sprendimą bus veiksmas – siekiančiųjų stiprios sąjungos
atsižvelgta ne į vieną veiksnį. siūlymai, antrasis veiksmas – siekiančių
Lemiamas etapas – konstitucinės jų išsaugoti valstijų savarankiškumą šali
batalijos po to, kai Aukščiausioji Tary ninkų kontrataka ir trečiasis veiksmas –
ba-Atkuriamasis Seimas 1991 m. lapkri kompromiso suradimas.
čio 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Lietuviškas kelias panašus: dviejų
Respublikos konstitucingumo raidos“. konstitucinių modelių susidūrimas, par
Tuometinės naujosios parlamento dau lamentinė rezistencija, rodanti tautos at
gumos ir Sąjūdžio koalicijos priešprie stovų nesusikalbėjimą, ir to susidūrimo
ša, skubaus Respublikos Prezidento atomazga – kompromisinis sprendimas,
institucijos atkūrimo kampanija, par t. y. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamo
lamentinė rezistencija (konfrontacijos jo Seimo deputatų susitarimas parengti ir
viršūnė) – svarbiausios to laikotarpio tautai balsuoti tuo pačiu metu, kai vyks
politinio vyksmo gairės. Ir Konstituci Seimo rinkimai, pateikti bendrą Lietuvos
jos rengimo finišą pasiekė ne vienas, o Respublikos Konstitucijos projektą.
du projektai – dvi konstitucinės vizi Tai didžiausias to meto politinių
jos: Laikinosios komisijos Konstitucijai jėgų pasiekimas. Konstitucijos rengi
parengti ir Sąjūdžio koalicijos atstovų. mo „dramos“ siužetas išryškino, koks
Projektai, už kurių stovėjo du parla sudėtingas yra demokratijos keliu pa
mentinių politinių jėgų blokai. Viena sukusios visuomenės konstitucinis pa
me projekte skelbtas parlamentinis val sirinkimas. Tai, kad priešprieša virto
dymas, kitame – siekis stiprinti vykdo kompromisu, – didžiausias pasiekimas.
mąją valdžią. Du valdžios organizacijos Nebūtų dviejų svarbiausių vizijų suėji
modeliai. Ir aiškinimai apie atstovavimą mo į vieną, nacionalinę, nebūtų ir visos
tautai, valdymo veiksmingumą, valdžių tautos konstitucijos.
Žinoma, tai buvo priverstinis susi IV Respublikos parlamentinės sistemos

tarimas, tačiau jo reikšmė dėl to nesu bejėgiškumą.
menkėjo. Politiniame procese tokie kom Lietuvos Respublikos Konstituci
promisai neišvengiami. Beje, po rinkimų jos kūrėjų baimės taip pat atsispindėjo
politinės jėgos tikėjosi pakoreguoti Kons jų pozicijose. Vieni būgštavo dėl galimo
tituciją. Tokį siekį išduoda Konstitucijos Lietuvos įtraukimo į buvusios SSRS pa
153 straipsnis, kuriame buvo numaty grindu kuriamas naujas politines, karines,
ta, kad iki 1993 m. spalio 25 d. Seimas ekonomines ar kitokias sąjungas, kitiems
3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali didžiausias pavojus atrodė siekis stiprin
pakeisti Konstitucijos 47, 55, 56 straips ti Respublikos Prezidento institutą (tai
nių, 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 65, laikyta autoritarinių valdymo tendencijų
68, 69 straipsnių, 84 straipsnio 11 ir apraiška), tretiems nerimą kėlė galimas
12 punktų, 87 straipsnio 1 dalies, 96, 103, užsieniečių atvykimas ir Lietuvos žemių
118 straipsnių, 119 straipsnio 4 dalies supirkimas, ketvirti, prisimindami tiek
nuostatas. Konstitucijos teksto kūrėjai tarpukario Seimų, tiek to meto Aukščiau
norėjo „pergudrauti“ vienas kitą, tikėda siosios Tarybos nedarbingumą, kalbėjo
miesi sėkmės Seimo rinkimuose. Paleng apie būtinybę konstituciškai racionalizuo
vinta kai kurių Konstitucijos straipsnių ti parlamentinio darbo procedūras. Taigi
keitimo tvarka kaip konstitucinio kom buvo baiminamasi tokių grėsmių – dides
promiso pasiekimo priemonė vėliau ga nių ar mažesnių, daugiau ar mažiau tikrų.
lėjo tapti iškreipto „kompromiso“ įtvir Tai atsispindi įvairiuose Konstitucijos pro
tinimo priemone. Tai vėl liudija to meto jektuose ar pasiūlymuose. Siūlomi konsti
politinio elito teisinės sąmonės lygį. Juk tucinio reguliavimo modeliai turėjo pa
po tokių pataisų galėjo nelikti konstitu dėti pašalinti tas grėsmes, apsaugoti nuo
cijos kaip nacionalinio susitarimo akto. jų valstybiškai organizuotą bendruomenę,
Gerai, kad po rinkimų Seime nesusidarė pirmiausia apsaugoti nuo svetimųjų val
konstitucinėms pataisoms priimti būtina džios, nuo komunistinės sistemos ar sme
dauguma, kad „straipsniai su žvaigždutė toninio tipo autoritarizmo sugrįžimo.
mis“ liko nepakeisti.
IX. Koks buvo sukurtasis konstituci
VIII. Konstitucionalizmo istorijos nis reguliavimas?
tyrėjai pažymi, kad konstitucija padeda Analizės objektas paprastai yra
įveikti jos kūrėjų baimes, kurias sukelia konstitucijos reguliavimo objektas (ko
ankstesnė tautos gyvenimo patirtis [2]. kius santykius konstitucija reguliuoja),
Tai valdžios savivalės ar netinkamo val konstitucijoje įtvirtintos teisinės verty
dymo baimė. Rašoma, kad 1787 metų bės, konstitucijos viršenybė ir tiesioginis
JAV Konstitucijos kūrėjai baiminosi mo taikymas, konstitucijoje įtvirtinta nacio
narchijos atkūrimo, kad VFR Pagrindinio nalinės ir tarptautinės teisės santykio
Įstatymo autoriams siaubą kėlė fašizmas koncepcija, konstitucijos laikymosi ga
ir Veimaro konstitucijos laikų valdymo rantijos ir kiti konstitucinio reguliavimo
ydos, kad Ch. de Gaulle’is siekė įveikti ypatumai.
1992 metų Konstitucijoje pabrė cijos skirsnių nuostatose. To reguliavimo

žiamas asmens prioritetas valstybės ir esmė – valdžių pusiausvyros modelis.
asmens santykiuose. Žmogaus teisės ir Lietuvos Respublikoje įstatymų leidžia
laisvės yra prigimtinės (18 straipsnis). mosios valdžios institucija yra Seimas,
Tai esminis tiesiogiai Konstitucijos tekste vykdomosios valdžios funkcijas vykdo
įtvirtintas žmogaus teisių sampratos ele Respublikos Prezidentas ir Vyriausy
mentas. Valstybės pareiga – gerbti asmens bė, teisminę valdžią įgyvendina teismai.
teises. Konstitucijos pagrindinių teisių Konstitucijos laikymosi kontrolė patikėta
įtvirtinimo šaltiniai taip apibūdinami: Konstituciniam Teismui.
„Į 1992 m. Lietuvos Respublikos Kons Vietinis valdymas ir savivalda, fi
tituciją žmogaus teisės sugrįžo kaip viso nansai ir valstybės biudžetas, valstybės
pasaulio patirtis. Ją veikė žymūs tarptau kontrolė, užsienio politika ir valstybės
tinės teisės aktai, Jungtinių Tautų Orga gynimas – tokios yra konstitucinio re
nizacijos, Europos Tarybos dokumentai. guliavimo sritys. Lietuvos Respublikos
Mūsų Konstitucijoje atsispindi ir tradici Konstitucija turi ir sudedamąją dalį, ku
nės, ir moderniosios žmogaus teisės“ [3]. rią sudaro konstitucinis įstatymas „Dėl
Šie standartai pripažinti ir Lietuvoje. Tu Lietuvos valstybės“, konstitucinis aktas
rime šiuolaikišką asmens teisių ir laisvių „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo
katalogą, įtvirtinantį europinio lygmens į postsovietines Rytų sąjungas“, įstatymas
standartus. Konstitucijos kūrėjai suprato, „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos
kad žmogaus teisių, kaip didžiausios ver įsigaliojimo tvarkos“, o nuo 2004 metų –
tybės, apsauga yra būtina demokratinės ir konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Res
santvarkos sąlyga [4]. publikos narystės Europos Sąjungoje“.
Demokratinėje valstybėje valdžios Vertinant Konstitucijos kaip teisės
šaltinis yra tauta, ji įgyvendina valdžią akto ypatumus pabrėžiama, kad ji yra
tiek tiesiogiai, tiek per valstybės valdžios svarbiausias nacionalinės teisės šalti
institucijas. Kad jokia valstybės valdžios nis, aukščiausios teisinės galios aktas,
institucija savo rankose nesutelktų vi vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas ir
sos valdžios ir nekontroliuojama ja ne t. t. 1992 metų Konstitucija priskirtina
sinaudotų, valstybės valdžia yra dalija ketvirtosios konstitucionalizmo bangos
ma į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją, konstitucijoms. Pagal būdingus bruožus
teisminę. Valstybės valdžią įgyvendina ji panaši į to paties laikotarpio naująsias
valstybės valdžios institucijos. Jos veikia Vidurio Rytų Europos šalių, išsivada
valstybės vardu, vykdo atitinkamas funk vusių iš totalitarinės sistemos gniaužtų,
cijas ir joms suteikiami valdingi įgalioji konstitucijas. Teisinio turinio ir teisinės
mai. Demokratinėje valstybėje valstybės technikos požiūriu šis aktas yra tipiškas
valdžios institucijų sistema grindžiama XX amžiaus pabaigos teisės aktas.
valdžių padalijimo principu. Valstybės Kiek nacionalinė vizija originali, pa
valdžios organizacijos ir funkcionavimo, lyginti su kitur aprobuotais sprendimais?
valstybės institucijų tarpusavio sąveikos Ar daug joje inovacijų ir originalumo?
pagrindai yra nustatyti įvairių Konstitu Ne itin. Bet ar galima to reikalauti – juk
originali konstrukcija neretai vertinga tik svarbu. Pirmiausia reikėtų atkreipti dė
mokslo požiūriu. Konstitucijos kuriamos mesį į patį konstitucinį susitarimą. Tai –
pragmatiškesniais tikslais. Visų konsti sąmoningo tautos susitarimo Konstitu
tucijų esmių esmė – valdžios ribojimas cija. Konstitucija, kuriai pritarė absoliuti
teise siekiant apsaugoti piliečių teises ir tautos dauguma. Ir pagrindinės to meto
laisves. Aiškus principinis atskyrimas – politinės jėgos suprato, ką ši Konstitucija
ką ir kokiu mastu gali daryti valdžia. Tai reiškia tautai. Nereikėjo, kaip 1791 metais,
reiškia ir dviejų erdvių – valdžios veiklos norint priimti konstituciją Seimo sesijos
ir piliečių laisvo veikimo skyrimą. sušaukti dviem dienomis anksčiau, apie
Konstitucija – piliečių laisvės ap tai neįspėjus atstovų ir senatorių, kurie
saugos priemonė. Moderni konstitucija galėjo nepritarti reformai (gal todėl kai
neatsiejama nuo demokratijos idėjos [5], kurie amžininkai kalbėjo apie „valstybės
todėl bendriems valstybiškai organizuo perversmą“). Ir 1922 metais, didžiausio
tos visuomenės reikalams tvarkyti – ypač demokratinio pakilimo laiku, Konstituci
pradžiamoksliams – geriau tinka papra jos tekstas buvo priimtas vien krikščionių
sta, pagal aiškias taisykles veikianti siste demokratų bloko, Steigiamajame Seime
ma. Tokia sistema, kurią suprastų pilie turėjusio absoliučią daugumą, balsais.
čių bendruomenės, aprobavusios teisinį XX amžiaus pabaigos Lietuvoje jau supra
tekstą, nariai. Ir dar viena pastaba: šimtu sta, kad konstitucija – tautos aktas, kad ji
procentu originalaus modelio ir negali visados reiškia tautos sutarimą, grindžia
būti. Sakoma, kad absoliučiai origina mą kompromisu, kad be to kompromiso
laus teisinio teksto apskritai nėra, kad priimtas aktas bus tik reformatorių pa
pačiuose autoritetingiausiuose, pačiuose triotų ir vieno bloko siekių įtvirtinimas.
brandžiausiuose konstitucijų tekstuose Tokiu atveju net pažangiausias teisinis
yra jaučiama užsienio doktrinos ir teisės tekstas tėra konstitucija, turinti įgimtą
aktų įtaka [6]. Konstitucija turi duoti at ydą. Tokios konstitucijos integruojanti
sakymus į klausimus, kurie kyla valstybiš galia ne per didžiausia (nebent konstituci
kai organizuotos visuomenės gyvenime. nė praktika ją paverstų tautos savastimi).
Konstitucija nėra asmenų, kuriems pati Dažniausiai tai būna silpna konstitucija.
kėtos valdymo funkcijos, siekių įteisini 1992 metų Konstitucija – naujos
mo priemonė. Pagal konstituciją yra or kokybės, naujo teisinio konteksto kons
ganizuojamas šalies valdymas. Ji nustato titucija. Reikia pasakyti, kad XX amžiaus
demokratinės santvarkos pagrindus. Tai pradžioje konstitucija buvo supranta
– ne bet kokiems valdančiųjų veiksmams ma kaip politinis aktas, kaip tam tikras
pateisinti, bet jų kontrolei skirtas aktas. valdžios politinės veiklos orientyras.
XX amžiaus pabaigoje įsitvirtino normi
X. Kuo 1992 metų Konstitucija skir nės konstitucijos samprata. Konstitucijos
tinga, palyginti su ankstesnėmis Lietuvos kaip politinio akto virsmas tikra aukš
konstitucijomis? Nėra jokių abejonių, kad čiausiąja teise, kurią sudaro tiesiogiai
ji yra kitokia. Kalbu ne tik apie šio akto taikomos normos ir principai, sietinas su
teksto turinį, kuris, be abejo, yra labai konstitucinės justicijos instituto atsiradi
mu ir įsitvirtinimu. Tik norminė konsti suomenės ir valstybės santykių pagrin

tucija gali būti įstatymų ir kitų teisės aktų dus. Teisinio gyvenimo centras – konsti
teisiškumo tikrinimo matas. Teisę galima tucija. Įstatymai anaiptol nėra teisės šalti
lyginti tik su teise. nių sistemos ašis, kaip buvo traktuojama
Tarpukario Lietuvos konstitucijos – iki konstitucinės justicijos atsiradimo.
politinės konstitucijos. Kitokių tuo metu Būtent konstitucinio teismo veikla aiški
aplink nežinota. Amerikinė konstitucinės nant įstatymų atitiktį konstitucijai labai
kontrolės patirtis laikyta tolima ir nepri aiškiai įrodo, kad įstatymas yra anaiptol
taikoma. Lietuvoje apie valdžios veiksmų ne pirminės teisės aktas, kad įstatymų
konstitucingumo teisinę kontrolę buvo leidėjas gali veikti tik neperžengdamas
galima tik svajoti. konstitucijoje nubrėžtų kompetencijos
1992 metų Konstitucija – tiesiogiai ribų, laikydamasis nustatytų konstituci
veikiantis ir turintis savo apsaugos me nių imperatyvų. Taigi konstitucija – pir
chanizmą teisės aktas. Tik tokia konstitu minė teisė ir teisinės galios, ir turinio po
cija yra ne politinių orientacijų konstitu žiūriu. Tai yra ne tik valstybės valdžios
cija, bet privalomas imperatyvas tvarkant institucijų struktūrą, kompetenciją, tar
bendrus valstybiškai organizuotos visuo pusavio santykius, asmens teisinės pa
menės reikalus. Politinės konstitucijos dėties pagrindus, bet ir teisėkūros kryptį
sampratos vyravimo laikais konstitucija bei turinį nustatantis aktas. Konstitucija
yra tokia, kokią ją atspindi įstatymai. lemia ir įvairių teisės šaltinių vietą bei
Konstitucija suprantama taip, kaip ją su reikšmę teisės sistemoje. Nacionalinės
vokia išrinktoji valdžia. Ta valdžia, kuriai teisės sistema yra grindžiama konstitu
riboti ir kurios kontroliuoti konstitucija cijos viršenybe. Konstitucijos normų ir
yra priimama. Norminė konstitucija ki principų teisėtumas teisės normų siste
tokia. Ją turi atitikti visa žemesnioji teisė, moje nekvestionuojamas.
visi įsteigtų valdžios institucijų veiksmai. Išryškėja, kad teisę sudaro du lyg
Ne konstitucija aiškinama pagal įstaty menys: pirmasis – tai konstitucija, abso
mus, bet įstatymų teisėtumas tikrinamas liučios pamatinės normos, kurių teisiš
konstitucijos atitiktimi. Ne įstatymas, o kumas nekelia abejonių, antrasis – visas
konstitucija yra svarbiausias teisės šalti kitas teisinis reguliavimas, kurio teisiš
nis, ir įstatymo, kaip kiekvieno kito teisės kumas reliatyvus, preziumuojamas. Jis
akto, vertingumas matuojamas jo atitik tikrinamas atitiktimi konstitucijai.
timi konstitucijai. „Neatitinkantis Kons Pirmąjį lygmenį tiktų pavadinti
titucijos aktas liaujasi buvęs teise; jis yra aukščiausiąja, antrąjį – ordinarine teise.
anomalija, ardanti teisės sistemos darną Visas teisinis gyvenimas sukasi apie kons
ir neigianti jos paskirtį“ [7]. tituciją – aukščiausiąją pozityviąją teisę,
Norminės konstitucijos samprata kurios principai kreipia teisėkūrą ir tei
keičia ir teisės sistemos sampratą. Nėra sės praktiką. Aukščiausioji teisė – tikrasis
teisinių santykių, kurių pradų neapi teisiškumo matas, kurį turi atitikti visa
brėžtų konstitucijos normos ir principai, kita teisė, ordinarinė. Pagal savo galią ir
įtvirtinantys asmenų susivienijimų, vi reikšmę aukščiausiajai teisei artimiausias
yra reguliavimo pagal įstatymą sluoksnis. XI. Norminės konstitucijos doktrina

Dar toliau – poįstatyminės normos, že Lietuvoje turėjo tapti realybe. Konteks
mesnės galios, turinčios atitikti įstatymus tas, kitų šalių pavyzdžiai rodo tik gali
ir konstituciją. Tačiau kiekvienu atveju mybę. Kad nauja konstitucijos sampra
konstitucijos įtaka jaučiama visoje teisės ta įsitvirtintų, reikalinga ją įtvirtinanti
sistemoje, visose ordinarinio teisinio re institucija – konstitucinis teismas. Kad
guliavimo srityse. šios institucijos sprendimų reikšmę pri
Norminės konstitucijos samprata pažintų kitos valstybės institucijos, kad
keičia ir politikos įgyvendinimo sam juos suprastų visuomenė, tie sprendimai
pratą. Konstitucija tampa ir politikos turi įgyti autoritetą.
vykdymo vertinimo kriterijumi. Politikų Teisės akto tekstas – tik potencialas.
diskreciją apibrėžia konstitucija. Nėra, Toks tekstas yra tarsi būsimojo bendro
negali būti politinio tikslingumo, kuris valstybiškai organizuotos visuomenės
kertasi su konstitucija. Politikas, kuris gyvenimo paveikslas. Valstybės instituci
išdrįstų tuo teisinti savo sprendimus, iš jų veikla turės atitikti šį paveikslą. Tikroji
karto diskvalifikuotinas. Net jeigu jam konstitucija – tai ir teisės dvasia, ir vals
patikėtos aukščiausios pareigos. Pateisi tybės institucijos, ir teisės taikymo prak
nama ir galima tik politika, vykdoma lai tika. Tikroji konstitucija – teisinė tvarka,
kantis konstitucijos ir tik siekiant įgyven kuri yra iš tikrųjų. Todėl konstitucijos
dinti konstitucines vertybes. Konstitucija vertinimas – ne vien teksto vertinimas.
ne vien apibrėžia politikos vykdymo Nors ir tekstas svarbu.
formas ir procedūras – ji yra ir politinių Dažniausiai konstitucijos analizuo
sprendimų turinio vertinimo matas. jamos kaip šalies pagrindinis įstatymas.
Atsižvelgus į tokią konstitucijos Tačiau XX amžiaus antrojoje pusėje
reikšmę galima daryti išvadą: tautos at konstitucinės teisės moksle vis labiau
stovai ne apskritai išreiškia tautos valią, įsitvirtino požiūris, kad konstitucija yra
bet tik tuomet, kai nepažeidžia Konsti ne vien pagrindinio įstatymo tekstas, bet
tucijos. Respublikos Prezidentas vykdo ir konstitucinė jurisprudencija, kurioje
savo funkcijas tik konstituciniais tikslais konstitucija yra aiškinama ir plėtojama.
ir neperžengdamas suteiktų įgaliojimų Požiūrio pasikeitimą lėmė aktyvi konsti
ribų. Vyriausybė krašto reikalus tvarko tucinės justicijos institucijų veikla inter
tik laikydamasi Konstitucijos ir įstatymų. pretuojant konstitucijų nuostatas ir prin
Teismai, vykdydami teisingumą, taiko cipus. Konstitucinių teismų atskleistas
įstatyme ar kitame teisės akte išreikštą konstitucinio reguliavimo turinys tampa
teisę. Iškilus abejonei, kad įstatymas ar tuo matu, kuriuo yra tikrinamas įstaty
kitas teisės aktas, kuris turėtų būti tai mų ir kitų teisės aktų konstitucingumas.
komas byloje, prieštarauja Konstitucijai Konstitucijai prieštaraujantys aktai pa
(t. y. aukščiausiajai teisei), teisėjas su šalinami iš teisės sistemos. Akivaizdus
stabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į konstitucinėje jurisprudencijoje sufor
Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti muluotos doktrinos norminis pobūdis.
akto konstitucingumą. Konstitucija kaip teisės aktas ir jo oficia
lus aiškinimas valstybės gyvenime neat kad yra sukurta nauja konstitucinė tik
skiriami. Taigi „<...> konstitucinė juris rovė. Taigi Konstitucinės Tarybos juris
prudencija ir joje formuluojama oficiali prudencija padėjo sukurti konstituciją
konstitucinė doktrina yra (nesvarbu, tai plačiąja prasme. Taip pat galima klausti:
oficialiai deklaruojama ar ne) sudedamo ko būtų verta garsioji JAV 1789 metų
ji pačios konstitucijos dalis“ [8]. Konstitucija, jeigu ne JAV Aukščiau
Kad konstitucija – pagrindinis įsta siojo Teismo jurisprudencija? Maža to,
tymas ir jį plėtojanti konstitucinė juris būtent ši jurisprudencija ir suteikė šiam
prudencija sudaro neatskiriamą konsti aktui tokį autoritetą bei pripažinimą. Pati
tucinę norminę tikrovę – ne lietuviškas Konstitucija skatina tokią kūrybą. Prisi
„išradimas“. Demokratinių šalių prakti minkime JAV Konstitucijos IX pataisą. Iš
ka tai patvirtina. Antai JAV 1787 metų čia ir JAV Aukščiausiojo Teismo kūrybi
Konstitucijos ir JAV Aukščiausiojo Teis nės inspiracijos.
mo, Vokietijos 1949 metų Pagrindinio Minėjau, kad konstitucija kaip teisės
Įstatymo ir Vokietijos Federalinio Kons aktas, kaip teisinis tekstas – tik galimybė.
titucinio Teismo, Prancūzijos 1958 metų Neretai labai originalios ar naujoviškos
Konstitucijos ir Konstitucinės Tarybos, konstitucinės konstrukcijos nefunkcio
Ispanijos 1978 metų Konstitucijos ir nuoja ir idealiai atrodo tik konstitucijos
Konstitucinio Tribunolo jurisprudenci tekste. Konstitucinė justicija suteikia
jos sąsaja atspindi šių šalių konstitucinę tekstui gyvybę. Be to, gana dažnai labai
norminę tikrovę. Tai ne teorinė schema. vidutinišką teisės aktą konstitucinis teis
Geriausias konstitucijos kaip teisės akto mas savo praktika paverčia modernia
ir konstitucinės jurisprudencijos dalies konstitucine teise. Antai Vengrijos Kons
sąsajos pripažinimo pavyzdys yra Pran titucinio Teismo jurisprudencija inter
cūzijos Konstitucinės Tarybos 1970– pretuojant modifikuotą dar 1949 metais
1973 metų revoliuciniai sprendimai, ku priimtą Konstituciją (nors žlugus socia
riais Konstitucijos preambulei pripažinta listinei sistemai daugelį kartų taisytą)
norminė galia, o 1789 metų Žmogaus ir rodo, kad nenuoseklų, stokojantį vidinės
piliečio teisių deklaracija bei panaikintos darnos, įvairių epochų požiūrius atspin
1946 metų Konstitucijos preambulė imta dintį „margą“ aktą galima paversti nuo
laikyti Prancūzijos konstitucinės teisės seklia, šiuolaikinio konstitucionalizmo
sudedamaisiais elementais, kuriais gali reikalavimus atitinkančia konstitucine
ma remtis nagrinėjant įstatymų konsti sistema. Be to, konstitucinio teismo ju
tucingumą. Konstitucinės Tarybos šiais risprudencija yra ištaisomi konstitucinio
sprendimais sukurtam „konstitucingu reguliavimo nenuoseklumai, spragos. Ši
mo blokui“ (įstatymų teisiškumo tikrini jurisprudencija konstitucinei teisei sutei
mo matui) priklausė ir šalies įstatymuose kia nuoseklios, darnios aukščiausiosios
pripažinti principai. Konstitucinė Taryba teisės pavidalą, padaro ją tikru įstatymų
savo jurisprudencija iš esmės „nukal ir kitų teisės aktų teisiškumo tikrinimo
dino“ ir pagrindinių teisių konstitucinį matu. Ir priešingai, konstitucijos tekstas
katalogą. Tai, be jokios abejonės, reiškia, laikomas prastu ten, kur konstitucinė jus
ticija nedrąsiai vykdo jai patikėtą konsti susiformavusį jurisprudencijos masyvą,

tucijos interpretavimo funkciją. Ten, kur turintį aiškių ypatumų. Pažymėtina, kad
konstitucinės justicijos institutas veikia tokia konstitucijos samprata reiškia ir
vangiai, visados iškyla konstitucinio re tai, kad konstitucinis procesas nesibaigia
guliavimo taikymo problemų. konstitucijos priėmimu, konstitucija –
svarbiausias šalies teisės aktas yra nuo
XII. Drąsiai galima teigti: kons lat papildomas plėtojant jurisprudencinę
titucijų tyrimas bus neišsamus, jei dalį. „Oficiali konstitucinė doktrina kar
gu bus apeita jurisprudencinė dalis. Ir tu su konstituciniu dokumentu sudaro
1992 metų Konstituciją reikėtų analizuo dinamišką, nuolat atsinaujinančią gyvąją
ti kaip konstitucinės norminės tikrovės konstituciją“ [9].
dviejų neatskiriamų elementų junginį. Taigi konstitucijos tekstas tampa tik
Konstitucijos – svarbiausio teisės akto išeities tašku atskleidžiant tikrąją konsti
analizė turi būti papildyta konstitucijos tucijos prasmę ir turinį. Tikrasis teisinio
jurisprudencinės dalies analize. svorio centras suprantant konstituciją
Pagal Konstituciją įgaliojimus oficia kaip norminę tikrovę iš konstitucijos – pa
liai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitu grindinio įstatymo – perkeliamas į kons
cinis Teismas. Tirdamas įstatymų ir kitų titucinę jurisprudenciją. Maža to, iškėlus
teisės aktų atitiktį Konstitucijai Konstitu konstitucijos jurisprudencinę dalį yra
cinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nuvertinama pagrindinio įstatymo teks
nutarimuose pateiktą Konstitucijos nuo to reikšmė. Konstruktyvi interpretaci
statų sampratą, atskleidžia naujus, kon ja bendras kategorijas paverčia aiškiai
krečiai bylai tirti reikalingus konstituci apibrėžtomis taisyklėmis. Konstitucijos
nio reguliavimo aspektus. Konstitucinėje nuostatas aiškinant kaip darnios siste
jurisprudencijoje atskleidžiamas ne tik mos elementus yra ištaisomi ir šio teisės
įvairių Konstitucijos nuostatų turinys, akto teksto trūkumai.
bet ir jų tarpusavio sąsajos, jų turinio Jeigu konstituciją sudaro normos ir
santykis, konstitucinių vertybių pusiaus principai (tiesiogiai formuluojami kons
vyra, konstitucinio reguliavimo, kaip vie titucijos tekste ar iš jo kildinami), tai
nos visumos, esmė. viena svarbiausių konstitucijos, supran
Konstitucinio Teismo jurispruden tamos kaip dviejų jos dalių – pagrindinio
cija išryškina tikrąjį konstitucinio regu įstatymo ir jurisprudencijos – jungtis,
liavimo mastą. Taigi regime dar vieną charakteristikų būtų tai, kiek išplėtotas
transformaciją. Konstitucinės justicijos konstitucinių principų tinklas ir kokie
formuluojamoje doktrinoje išryškėjo tik principų turinio aspektai yra atskleisti.
rasis Konstitucijos pavidalas. Norint sudaryti tikrą plėtojamų
1992 metų Konstituciją vien kaip konstitucinių principų tinklo vaizdą
pagrindinį įstatymą buvo galima nagri reikėtų analizuoti daugelio konstituci
nėti XX amžiaus paskutinio dešimtmečio nių principų interpretacijas. Šiuo atveju
pradžioje. Praėjus daugiau nei dvylikai teks pasitenkinti vienu pavyzdžiu: kaip
metų jau matome apie konstitucinį tekstą yra suprantamas ir plėtojamas konstitu
cinis teisinės valstybės principas. Lietu jeigu jas aiškindamas Konstitucinis Teis
vos Respublikos Konstitucinis Teismas mas neatskleistų šiose kategorijose glū
savo nutarimuose ne kartą yra konsta dinčių norminio pobūdžio reikalavimų.
tavęs įvairius reikalavimus, kylančius iš Būtent tie reikalavimai filosofinio, mora
šio principo. Pavyzdžiui, neatsiejami šio linio pobūdžio kategorijas paverčia teisi
principo elementai yra teisėtų lūkesčių nėmis kategorijomis, kurias pažeidus yra
apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis sau sukeliami teisiniai padariniai.
gumas. Vienas iš teisėtų lūkesčių apsau Daugiau nei dešimties metų Konsti
gos principo elementų yra teisių, įgytų tucinių Teismo veiklos praktika tikrinant
pagal Konstituciją, jai neprieštaraujančių įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucin
įstatymų ir kitų teisės aktų, apsauga. Tei gumą leidžia kalbėti apie Lietuvoje įsi
sinės valstybės principas – tai ir reikala tvirtinančią konstituciocentrinės teisės
vimai teisėkūros subjektams teisės aktus sistemos sampratą, kuriai būdingas pri
leisti neviršijant savo įgaliojimų, diferen pažinimas, kad visas teisinis gyveni
cijuotas teisinis reguliavimas įvairioms mas sukasi apie šalies konstituciją, kad
subjektų kategorijoms turi būti grindžia konstitucijos principai ir normos kreipia
mas tų subjektų padėties objektyviais teisės kūrybą ir praktiką, kad visa teisė
skirtumais, teisės aktai turi būti oficialiai konstituciją turi atitikti tiek turinio, tiek
skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami, formaliaisiais požymiais. Šiais laikais na
teisės aktais negalima reikalauti neįma cionalinė teisė suvokiama kaip iš kons
nomų dalykų, įstatymų ir kitų teisės aktų titucijos kylanti teisė [10].Tokia sistema
atgalinis galiojimas neleidžiamas, teisės yra griežtai hierarchizuota, ir joje išsi
akto galia nukreipta į ateitį, teisės pažei skiria konstitucija – pirminė ir aukščiau
dimai, už kuriuos numatyta atsakomybė, sioji pozityvioji teisė. Konstitucijos įtaka
turi būti aiškiai apibrėžti, šiuo principu jaučiama visoje teisės sistemoje, visose
turi būti vadovaujamasi tiek kuriant, tiek teisinio reguliavimo srityse. Konstituci
taikant teisę ir t. t. nės justicijos instituto funkcionavimas
Konstitucinė jurisprudencija iš pagrindžia konstituciocentrinės teisės si
ryškino, kad Konstitucija nėra normų stemos, grindžiamos pirmine aukščiau
rinkinys. Konstitucinis Teismas visados siąja teise – konstitucija, sampratą.
remiasi Konstitucijos normų ir principų
sistema. Rašytinis tekstas yra tik išeities XIII. Svarbi Konstitucijos savybė –
pozicija, leidžianti išvesti taisykles, ku jos stabilumas. Konstitucijos stabilumas
rios Konstitucijos tekste tiesiogiai ne reiškia, kad 1992 metų Konstitucija buvo
įrašytos, tačiau iš jo išplaukia. Išplaukia priimta žvelgiant į ilgalaikę šalies raidos
iš jos vertybių sistemos ar konstitucinio perspektyvą. Tą stabilumą visų pirma už
reguliavimo visumos. Tokios kategorijos tikrina pats Konstitucijos turinys. Ji re
kaip teisinė valstybė, atvira ir darni pilie guliuoja svarbiausius, fundamentalius vi
tinė visuomenė, demokratija, tiesioginis suomenės gyvenimo santykius. Tai labai
Konstitucijos taikymas, jos viršenybė apibendrintas reguliavimas, fiksuojantis
būtų vien gražios frazės, palinkėjimai, tik pagrindinių santykių ribas, palaikan
tis pakankamą laisvę manevruoti neper kita – kol kas nerasta adekvačios teisinės
žengiant Konstitucijos nustatytų ribų. Ki formos. Konstitucija – valstybiškai orga
tas Konstitucijos stabilumą užtikrinantis nizuotos visuomenės teisinė išraiška, o ką
veiksnys – ypač sudėtinga jos priėmimo, išreiškia Sutartis dėl Konstitucijos Euro
keitimo ir įsigaliojimo tvarka. pai – neaišku. Sutarties aprobavimo pro
Žinoma, Konstitucijos stabilumas cesas tą patvirtino. Mechaniškas konsti
nepaneigia teisinio reguliavimo dinamiš tucinės teisės institutų perkėlimas rodo
kumo. Optimalu, kai Konstitucijos stabi šio akto teksto autorių minties ribotumą,
lumas yra derinamas su teisinio regulia ir tai gąsdina ne vienos šalies piliečius.
vimo dinamiškumu. Vienu atveju, matyt, Primityviai mąstančiųjų yra visur, net ir
tai reikėtų užtikrinti Konstitucijos pa aukščiausio lygio institucijose. Kaip ži
taisomis, kitu atveju užtektų Konstituci nome, paaiškėjo, kad siūlomas tolesnio
jos normų interpretacijos, Konstitucinio Europos Sąjungos šalių integravimosi
Teismo pateiktos atsižvelgus į esminius problemų sprendimo būdas kai kurių pi
socialinio gyvenimo pokyčius. lietinių bendruomenių neįtikino. Tai, kas
Nuolat kalbama apie Konstituci atsitiko, galima pavadinti apmąstymams
jos pataisas. Kalbėti reikia, bet daryti skirta pauze.
jas – tik būtiniausiu atveju. Ir pataisos
turi kilti iš konstitucinio sutarimo. Kons XIV. Konstitucinė demokratija, jei
titucinis stabilumas – tai vertybė. Jis liu gu norima, kad ji būtų veiksminga, – tai
dija visuomenės pagrindų tvirtumą ir ir atsakingas valdymas. Tokį konstituci
tų, kuriems tuo laikotarpiu yra patikėta nį principą yra atskleidęs Konstitucinis
valdžia, atsakingą požiūrį. Dabartines Teismas. Į šį principą reikia žvelgti pla
pataisas, tegul jų ir ne itin daug, galėtu čiau: tai ir pačių piliečių pareiga atsakin
me vadinti būtinomis ir nebūtinomis. gai, pagal racionalius kriterijus parinkti
Eurointegracinės – taip, o dėl kitų galima savo atstovus, ir valdžios atstovų pareiga
ir pasvarstyti. Konstitucijos kūrėja – ne įgaliojimus vykdyti pagal teisę, suvokiant,
įstatymų leidžiamoji, bet steigiamoji val kad priimti sprendimai sukels padarinius
džia: Seimo nariams nevalia pamiršti, ir tada, kai priėmę sprendimus asmenys
kad priimdami Konstitucijos pataisas jie nebevykdys savo funkcijų, supratimas,
įgyvendina ne įstatymų leidybos, bet iš kad bendri reikalai patikėti tik laikinai ir
vestinės steigiamosios valdžios funkciją. kad asmuo tik tam tikrą laiką vykdo val
Šios funkcijos įgyvendinimui keliami kur dingas funkcijas, kad jis buvo ir galų gale
kas didesni reikalavimai. liks tik paprastas pilietis. Tai yra demok
Didžiausias mūsų dienų iššūkis kons ratijos dėsnis. Todėl priimant įstatymą,
titucinei sistemai – Europos integracija ir pasirašant dekretą ar svarstant adminis
teisės europeizacija. Kai kas jau paskubė tracinį klausimą visados svarbiausia yra
jo „nurašyti“ ir nacionalinę teisę, ir šalies ne tai, kas patogu valdžiai, bet visuome
konstituciją. Globalūs procesai rodo, kad nės interesas, asmens teisių interesas.
vyksta visuomenės valdymo modifikavi Konstitucija priimta ne tam, kad būtų
mas. Ši tendencija akivaizdi. Akivaizdu ir saugoma valdžia ar nustatyti patogiausi
būdai ją įgyvendinti, bet kad būtų užtik tikras Lietuvos politinio stabilumo ir de
rinta, jog kiekvieno žmogaus – nesvarbu, mokratinės santvarkos bastionas“ [11].
kas jis yra, – teisės bus gerbiamos. Žino Kita vertus, ir toliau daromos tos
ma, skirtingu metu toje pačioje visuome pačios klaidos, dabartinė valstybės vei
nėje toną duoda skirtingi žmonės. Pasi kėjų karta sunkiai supranta konstitucinę
keitimų ir visuomenės sąstingio lyderiai kalbą arba sąmoningai vengia vykdyti
kitoniški. konstitucinius imperatyvus (geriausias
Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. pavyzdys – antrus metus „ieškomos Sei
Kalbant tiksliau – visiems žmonėms. Tai mo nario atostogos“).
konstitucinis požiūris. Kartais tikrovėje Konstitucija – tai kultūra. Tikra, ne
norima žodį „visiems“ pakeisti žodžiu apsimestinė. Ji nėra kas nors baigta, duo
„kai kuriems“. Teisė ir reikalinga, kad to ta visiems laikams. Ji nuolatos turi būti
nebūtų, kad tam būtų sutrukdyta. Tokios tvirtinama. Sugrįžti į teisinės barbarybės
teisės pagrindas – konstitucija. Konsti laikus, kaip rodo pasaulio pavyzdžiai, ga
tucija kaip veikianti teisė. Tokiai teisei lima labai greitai.
įgyvendinti reikalingi žmonės, supran Privalome projektuoti konstituci
tantys naująją konstitucinę kalba. Jų dau nę ateitį. Galima neabejoti, iššūkių tiek
gėja. Deja, valstybei per didelė prabanga mūsų civilizacijai, tiek mūsų teisinei
eiti pareigų skirti tuos, kurie nesupranta tvarkai netruks. Manyti, kad to nebus,
konstitucinių bendrų reikalų tvarkymo kad dabar jau pasibaigė krizių, nelaimių
taisyklių, bet žada jas išmokti. Tai tas ar sukrėtimų metas, gali tik labai riboto
pats, kas į gatvę paleisti kelių eismo tai akiračio žmogus.
syklių nemokantį vairuotoją. Tuomet ne Iššūkius įveikia tik gyvybinga visuo
reikia stebėtis, kodėl bendri reikalai tvar menė. Kai jos priekyje – turintys idėjų ir
komi taip prastai. galintys telkti visuomenę joms įgyven
dinti žmonės. Stebuklus daro ne idėjos.
XV. Pabaigoje keletas įprastų api Stebuklus daro žmonės. Tačiau visais
bendrinimų. Nesirengiu jų formuluoti. atvejais – vedami idėjų. Jeigu kalbėsime
Juo labiau kad esame tik konstitucinio apie valstybinį gyvenimą – vedami kons
kelio pradžioje. Keletas baigiamųjų min titucijos idėjos, konstituciją suvokiantys
čių tikrai nepretenduoja būti kokiais nors kaip „vertingiausią gėrį“ [12]. Norint ša
išvadiniais teiginiais. lies gyvenimą sutvarkyti pagal konstitu
Ar Konstitucija tapo tokia tvarka, ciją, tuo pirmiausia reikia tikėti.
kokios siekė jos kūrėjai? Ir taip, ir ne. Skeptikas, matydamas „drungną“
Viena vertus, sukurtos konstitucinės gyvenimo kasdienybę, galėtų pasakyti:
struktūros funkcionuoja, konstitucinė „Kas ta Konstitucija realiame gyveni
teisė iš esmės tapo veikiančia jurispru me? Ji nieko verta. Na ir kas, kad kažkas
dencine teise su išplėtotu teisės principų atsikovojo pensiją, kažkas neteko posto
ir normų tinklu, vis daugėja suprantan ar neliko kokio nors įstatymo?“ Atsaky
čiųjų konstitucinių imperatyvų reikšmę. mas būtų labai paprastas. Ir atsakoma
Pripažįstama, kad „<...> Konstitucija yra klausimu: kas būtų, jeigu nebūtų šios
konstitucija vadinamos teisės? Galima ir varžančią tuos, kuriems patikėta val

neabejoti, kad mūsų gyvenime neteisy džia, kurie turi visokių galių. Pasakysiu
bės būtų dešimt, šimtą kartą daugiau, daugiau: kaip didžiausią asmens apsau
tas, kuris silpnesnis, būtų daug labiau gos priemonę žmonija kol kas sugalvojo
pažeidžiamas, bendri interesai ir asmens tik teisę. Teisę, kurią gryniausia forma
orumas būtų paneigiama. Į Lietuvos išreiškia konstitucija. Taip pat ir mūsiš
Respublikos Konstituciją turime žvelgti kė – 1992 metų Lietuvos Respublikos
kaip į teisinę realybę, ginančią piliečius Konstitucija.
1. Žr. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos
Konstitucijos galiojimo atstatymo“. – Valstybės žinios, 1990, Nr. 9-223.
2. Šajo A. Samoograničenie vlasti. Kratkij kurs konstitucionalizma. Moskva: Jurist, 2001, s. 11–37.
3. Birmontienė T. Žmogaus teisės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. – Konstitucija, žmogus, teisinė
valstybė. Konferencijos medžiaga. 1997 m. spalio 24-25 d., Vilnius. Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių
centras, 1998, p. 130.
4. „Demokratija nėra vien atstovavimas. Demokratija – tai ir pagrindinės vertybės, kurių centre yra
žmogaus teisės <...>. Demokratija yra subtili daugumos valdymo ir individo teisių pusiausvyra“
(Barak A. Teismo diskrecijos prigimtis ir jos reikšmė vykdant teisingumą. – Justitia, 2005, Nr. 3 (57),
p. 29.
5. Chagnollaud D. Droit constitutionnel contemporain. Tome l: Théorie générale. Les grands régimes
étrangers. 2e édition, Paris: Armand Colin, 2001, p. 23.
6. Herrero de Minon M. Transition démocratique et choix constitutionnels. – Le procesus constitution-
nel, instrument pour la transition démocratique. Actes de la conférence UniDem, Strasbourg. Les
éditions du Conseil de l᾽Europe, 1994, p. 28.
7. Kūris E. Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis. – Konstitucinis teisingumas ir teisės
viešpatavimas. Tarptautinė konferencija, skirta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įsteigi
mo 10-mečiui. 2003 m. rugsėjo 4 d., Vilnius. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas,
2004, p. 22.
8. Kūris E. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės
paradigma. – Teisės problemos, 2003, Nr. 3, p. 9.
9. Kūris E. Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis. – Konstitucinis teisingumas ir teisės
viešpatavimas, p. 26.
10. Rousseau D. Question de Constitution. – Le nouveau constitutionalisme. Mélanges en honneur de
Gérard Conac. Paris: Economica, 2001, p. 5.
11. Štromas A. Konstitucijos privalumai ir trūkumai. – Amžius, 1994, Nr. 4 (140).
12. Gicquel J. Droit constitutionnel et institutions politiques. 19e édition. Paris: Montchrestien, 2003,
p. 161.
RECENZIJA
EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ IR TEISĖS
MOKSLININKŲ FORUMAS KELIA NAUJAS
KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS PROBLEMAS
Arnoldas Matijošius
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo padėjėjas
The Position of Constitutional Courts Following Integration into

the European Union / Položaj ustavnih sodišč po vključitvi v Evropsko unijo.
Ljubljana: Ustavno sodišče Republike Slovenije, 2005, 250 p. ISBN 961–90589-2-5.
Konstitucinės teisės specialistus, įvairių Europos institucijų atstovų, teis

teoretikus ir praktikus, taip pat ir teisės mų ir atskirų šalių konstitucinių teismų
mokslų visų lygių studentus neabejoti teisėjų pranešimai, kurių tematika siejasi
nai turėtų sudominti šis Konstitucinio su ES teise ir naujų valstybių įstojimu į ją.
Teismo bibliotekoje esantis leidinys apie Iš viso spausdinama 17 pranešimų.
konstitucinių teismų statusą įstojus į Eu Venecijos komisijos vardu perskai
ropos Sąjungą (toliau – ES). Jame yra su tytame pranešime prof. dr. Didier Mau
dėti 2004 m. rugsėjo 30–spalio 2 d. Blede sas (Andoros Konstitucinio Tribunolo
(Slovėnija) vykusios tarptautinės mok teisėjas) atskleidė teisiškai įpareigojan
slinės konferencijos pranešimai. Džiugu, čios ES pagrindinių teisių chartijos įtaką
kad konferencijos, kuriose dalyvauja įvai žmogaus teisių apsaugai Europoje. Pra
rių valstybių konstitucinių teismų pirmi nešėjas pažymėjo, kad šioje chartijoje,
ninkai, teisėjai, tarptautinių organizacijų kuri, kaip tikimasi, turėtų įsigalioti arti
atstovai, tampa derlinga terpe konstituci miausiu metu, numatytų teisių apimtis
nėms problemoms vertinti, šios teisės ša skiriasi nuo Europos žmogaus teisių ir
kos vystymosi tendencijoms aptarti. Pre pagrindinių laisvių apsaugos konven
cedento neturintis ES plėtimasis į rytus, cijoje (toliau – Konvencija) numatytų
dinamiškos ir nuolat kintančios ES kons teisių apimties, todėl specialistus ypač
titucinės teisės jurisprudencijos sudėtin domina Europos Žmogaus Teisių Teismo
gas santykis su valstybių narių konstitu (toliau – EŽTT) ir Europos Teisingumo
cine jurisprudencija pelnytai patraukė Teismo (toliau – ETT) jurisdikcijos dali
konstitucionalistų dėmesį. Tikėtina, kad nė sutaptis taikant šiuos du pagrindinius
ateityje sulauksime daugiau tam skirtų žmogaus teisių apsaugos dokumentus,
knygų, monografijų ir konferencijų. juolab kad interpretuojant Konvenciją kai
Blede vykusioje tarptautinėje mok kuriose bylose šių teismų keliai jau yra iš
slinėje konferencijoje buvo perskaityti siskyrę. Tikėtina, kad dėl tokios teisinės
◆ MOKSLININKŲ FORUMAS KELIA NAUJAS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS PROBLEMAS 347
situacijos nacionalinėms teisminėms ins problema. Jis optimistiškai įvertino gali

titucijoms kils sudėtingų dilemų. Logiška mą ES pagrindinių teisių chartijos vietą
išeitis, pasak pranešėjo, būtų Konvenci žmogaus teisių apsaugos priemonių si
jos ratifikavimas ES vardu. Dėl to Vene stemoje ir pabrėžė, kad iš dalies ši charti
cijos komisija siūlo toliau tęsti teisinių ir ja sustiprina Konvencijos, kaip pagrindi
materialinių priemonių rengimo darbą, nių teisių Europoje ius commune, svarbą.
kad ES galėtų į Konvencijos sistemą įsi L. Wildhaberis pareiškė turįs vilties, kad
jungti nedelsdama, kai tik susidarys tam EŽTT neteks vienam atlaikyti visų 800
tinkama politinė situacija. Tuomet ETT milijonų potencialių žmogaus teisių ap
prireikus galėtų prašyti EŽTT prelimi saugos sistemos dalyvių skundų lavinos,
narios nuomonės Konvencijos aiškini kai svarbios bylos nagrinėjimo laukia
mo klausimais. D. Mauso teigimu, pati 10–13 metų, ir kad nacionaliniai teismai
ES evoliucionuoja į tam tikrą struktūrą, (tarp jų ir konstituciniai) vaidins kur kas
labai primenančią federalinę valstybę. svarbesnį vaidmenį. Tačiau jei imsime
Beje, recenzento nuomone, profesorius Lietuvą, tai ordinarinių (jau nekalbama
pernelyg optimistiškai įvertino Konsti apie Konstitucinį Teismą, kuris dar netu
tucijos Europai, kurios sudedamoji da ri įgaliojimų priimti individualių skun
lis yra Konvencijai analogiška Sąjungos dų) teismų galimybės veiksmingai ginti
pagrindinių teisių chartija, perspektyvas žmogaus teises esant gausybei civilinių,
būti priimtai Sąjungoje, nes, kaip parodė baudžiamųjų ir administracinių bylų ir
referendumai, ši Konstitucija nesusilaukė turint omenyje menką teisinį visuome
įtakingų senųjų ES valstybių narių pilie nės išprusimą neduoda pagrindo nusi
čių pritarimo. teikti labai optimistiškai.
EŽTT pirmininkas prof. dr. Luzius ETT pirmininkas prof. dr. Vassi
Wildhaberis savo pranešime nurodė tris liosas Skouris savo pranešime apibūdi
žmogaus teisių teisinio reglamentavimo no šio teismo vietą ES teisės sistemoje
teisės šaltinius, būtent: nacionalinius ir pabrėžė, kad įgyvendinant ES teisę jo
(prie jų priskiriamos ir konstitucijos), vaidmuo yra lemiamas. Tai nustatyta Eu
tarptautinius (Konvencija) ir ES teisės ropos Bendrijos steigimo sutartyje, taip
(čia priskiriama ir ETT praktika). Tačiau pat praktiškai patvirtinta ETT jurispru
teismams kyla ir sunkumų, kadangi tuo dencijoje. Šio teismo nagrinėtoje garsio
se šaltiniuose minimos žmogaus teisės joje Les Verts byloje buvo atskleista, kaip
ne tik egzistuoja kartu, bet ir iš dalies su pati ES iš tarptautinės organizacijos virto
tampa. Tai jau suponuoja du artimiausio kvazikonstitucine teisine tvarka. Prane
meto uždavinius: žmogaus teisių apsau šėjas nagrinėjo, kaip iš esmės unikalus
gą padaryti veiksmingesnę ir geriau už prašymo priimti prejudicinį sprendimą
tikrinti teisinį tikrumą. Vienas iš galimų institutas kartu su tiesioginio ieškinio
būdų tai įgyvendinti, L. Wildhaberio institutu sukūrė dvinarę ES teisės vykdy
nuomone, yra nacionalinių teismų krei mo sistemą. Be to, V. Skouris aptarė ETT
pimasis į EŽTT savo iniciatyva, kai jie santykį su nacionaliniais konstituciniais
praktikoje susiduria su žmogaus teisių teismais ir, pabrėžęs prašymo priimti
348 Arnoldas Matijošius ◆
prejudicinį sprendimą instituto svarbą, Vokietijos Federalinio Konstitucinio

teigė, kad visuomet vyksta tam tikras šių Teismo pirmininko pavaduotojo prof.
teismų dialogas ir bendradarbiavimas. dr. Winfriedo Hassemerio pranešime
Europos ombudsmenas prof. dr. Ni yra apibendrinti atvejai, kada pagal Mas
kiforosas Diamandourosas pranešime trichto sutartį šis teismas tiria ES teisės
aptarė ES plėtrą ir valstybių vadovų pri aktų atitiktį Vokietijos nacionaliniams
tarimą Sutarčiai dėl Konstitucijos Euro teisės aktams (vok. Zustimmungsgesetz,
pai, pabrėžė šių svarbių Bendrijai įvykių t. y. aktams, ratifikuojantiems Europos
reikšmę teismų ir ombudsmenų darbui. Bendrijos steigimo sutartį, jos pakeiti
Pirmieji minėtos Konstitucijos straips mus, papildymus ir priedus; tam tikrais
niai įtvirtina tris pagrindinius principus: atvejais – antriniams ES teisės aktams,
teisės viešpatavimo, demokratijos ir pa kai jie pažeidžia ES lygiu neapsaugotas,
garbos žmogaus teisėms. Visi jie yra at tačiau konstitucines žmogaus teises). Dar
skiri, tačiau ir vienas kitą papildo (nors 1997 m. Konstitucinis Teismas vienoje iš
ir nepakeičia). Be to, N. Diamandourosas bylų sprendė Europos Bendrijos prigim
apibūdino ombudsmeno institucijos vys ties klausimą. Buvo pripažinta, kad Ben
tymąsi, tai, kaip šis institutas papildo, pra drija savaime nėra valstybė – tai ypatingos
turtina minėtus pagrindinius principus prigimties bendrija, įsitraukusi į nuolati
ginančių teismų sistemą, išplėsdamas ga nės integracijos procesą, „tarpvyriausy
limybes pasinaudoti teisingumo sistema, binė institucija“, numatyta Konstitucijos
veikdamas kaip teisinės valstybės kultūrą 24 straipsnio 1 dalies nuostatose. Tokiai
viešojo administravimo srityje ir apskri Bendrijai Vokietijos Federacinė Respubli
tai visuomenėje propaguojanti įstaiga. ka, kaip ir kitos valstybės narės, perduoda
Pranešime daroma išvada, kad šiuo metu kai kurias konkrečias suverenias teises.
yra iškilusi užduotis kiekvienos ES vals Tai reiškia, kad yra sukurta nauja viešoji
tybės narės visuomenėje propaguoti ir valdžia, nepriklausoma ir autonomiška
padaryti visuotinai suprantamus bei pri kiekvienos iš valstybių narių valstybinės
imtinus teisinės valstybės, demokratijos valdžios atžvilgiu. Be to, pranešime daro
ir pagarbos žmogaus teisėms principus, ma išvada, kad Konstitucinis Teismas pri
idant jie iš tikrųjų gyvuotų kasdienių valo tirti atvejus, kai teisė kreiptis į kom
piliečių ir viešosios valdžios santykių petentingą teisėją pažeidžiama nacio
kontekste. Tam tinka ir alternatyvus ne naliniam teismui nesikreipiant į ETT su
teisminis žmogaus teisių gynimo būdas prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
(teisės kreiptis į ombudsmeną institu ETT yra „teisėtas teisėjas“, kaip apibrėžta
tas), leidžiantis nustatyti lankstesnes, ne Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalies ant
tokias formalias kaip teismuose proceso rajame sakinyje.
formas. N. Diamandourosas padarė iš Čekijos Konstitucinio Teismo teisėjo
vadą, kad ES raison d’être nėra paprastas dr. Jiřio Muchos pranešime yra apžvelg
ekonominės naudos apskaičiavimas – tai tos dvi temos: Europos Bendrijos teisės
bendrų mūsų pagrindinių vertybių ap taikymo Čekijos teisinėje sistemoje kons
sauga ir įgyvendinimas. titucinis pagrindas ir europinės pagrin
◆ MOKSLININKŲ FORUMAS KELIA NAUJAS KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS PROBLEMAS 349
dinių teisių apsaugos sistemos perspek jimą į ES. Pirmiausia buvo pakeista nuo
tyvos, atsiskleidžiančios palyginus Kon savybės Lietuvoje įgijimo užsieniečių
vencijos ir ES pagrindinių teisių chartijos vardu, užsieniečių teisės balsuoti tvarka.
sistemas. Antruoju klausimu pranešėjas Pranešime pažymėta, kad Konstitucinia
pažymėjo, kad anksčiau savo jurispru me Teisme yra nagrinėjama byla, kurioje
dencijoje EŽTT atsisakydavo ratione per- keliami žemės ūkio paskirties žemės įgi
sonae pagrindu priimti pareiškimus dėl jimo apribojimo tiek užsieniečiams, tiek
ES institucijų veiksmais pažeistų teisių, valstybės piliečiams klausimai, kylantys
tačiau ši praktika iš esmės buvo pakeis iš minėtų Konstitucijos pataisų. Pranešė
ta 1999 m. išnagrinėjus bylą Matthews jas pabrėžė, kad Lietuvos Konstitucinio
prieš Jungtinę Karalystę. Joje pirmą kartą Teismo vaidmuo integraciniuose proce
ES valstybė narė, vykdžiusi iš Bendrijos suose yra aktyvus: jo jurisprudencijoje
teisyno kylančią pareigą, pripažinta kal dažnai remiamasi Konvencija, kuri yra
ta, nes ji pažeidė Konvencijoje numatytas gerbiama ir ES (ES sutarties 6 straipsnis),
žmogaus teises. Čekų konstitucionalisto dar iki Lietuvos įstojimo į ES buvo rem
nuomone, toks jurisprudencijos posūkis tasi Bendrijos teisynu (būtent Europos
tik paremia rekomendacijas, kad ES kaip Parlamento 1997 m. liepos 13 d. rezo
visuma turėtų prisijungti prie Konvenciją liucija buvo remtasi 1998 m. tiriant bylą
ratifikavusių 45 Europos Tarybos narių. dėl mirties bausmės konstitucingumo).
Priešingu atveju neišvengiamai būtų ku E. Kūris savo pranešime taip pat pažymė
riamos dvi viena kitos veiklą dubliuojan jo, kad Konstitucinio Teismo laukia nauji
čios, potencialiai netgi sukuriančios skir iššūkiai, visų pirma tiriant Bendrijos tei
tingą doktriną žmogaus teisių apsaugos syno ir nacionalinės teisės aktų nuosta
teisminės sistemos, o tai neigiamai atsi tų atitiktį, taip pat Konstitucinio Teismo
lieptų apskritai žmogaus teisių apsaugai santykį su ETT. Lietuvoje teisininkai dar
Europoje. nesutaria, ar galima Konstitucinį Teis
Lietuvos Respublikos Konstitucinio mą laikyti paskutinės instancijos teismu,
Teismo pirmininko prof. dr. Egidijaus kuris, jei kyla neaiškumų dėl Bendrijos
Kūrio pranešime „Lietuvos Konstituci teisyno taikymo, privalėtų kreiptis į ETT
nis Teismas ir Lietuvos narystė Europos ir prašyti priimti prejudicinį sprendimą.
Sąjungoje“ yra pabrėžta, kad vienu svar Be abejo, Lietuvos Konstitucinis Teismas
biausių veiksnių, padėjusių perimti Ben išlieka konstitucinių nuostatų saugotoju,
drijos teisyną ir tam tikrą valstybės su tačiau dar reikės rasti tinkamą pusiausvy
vereniteto dalį perduoti ES institucijoms, rą tarp Bendrijos teisyno ir Konstitucijos
tapo Lietuvos Respublikos Konstitucijos kaip aukščiausiosios teisės, o tai nelengva
pataisos, priimtos dar gerokai prieš sto užduotis.
EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ
KONFERENCIJA
TRUMPAI APIE EUROPOS KONSTITUCINIŲ
TEISMŲ KONFERENCIJĄ
Europos Konstitucinių Teismų Europos Konstitucinių Teismų Kon

Konferencija yra Europos konstitucinių ferencija kas trejus metus rengia kongre
teismų ir konstitucinę kontrolę vykdan sus, o tarp jų bent vieną kartą – konsti
čių institucijų asociacija. Ji įkurta kons tucinių teismų pirmininkų susirinkimus.
titucinių teismų pirmininkų iniciatyva, Kongresai ir konstitucinių teismų pirmi
siekiant reguliariai rengti specializuotas ninkų susirinkimai vyksta toje valstybė
konferencijas, kuriose būtų dalijamasi je, kurios konstitucinis teismas pirmi
patirtimi, susijusia su konstitucine juris ninkauja Europos Konstitucinių Teismų
prudencija bendrame europiniame kon Konferencijai; be to, pirmiausia yra šau
tekste, taip pat, vadovaujantis abipusės kiamas konstitucinių teismų pirmininkų
pagarbos ir teismo nepriklausomumo susirinkimas, o tik po to – kongresas.
principais, palaikyti nuolatinius ryšius Europos Konstitucinių Teismų Konferen
tarp konstitucinių teismų ir konstitucinę cijai rotacijos principu trejus metus vado
kontrolę vykdančių institucijų. Europos vauja vienas iš teismų – jos narių.
Konstitucinių Teismų Konferencijos, vei Europos Konstitucinių Teismų Kon
kiančios pagal savo statutą ir reglamentą, ferenciją 1972 m. Dubrovnike (Kroati
tikslai yra šie: ja) įkūrė Vokietijos, Austrijos, Italijos
◆ reguliariai rengti Europos Konsti ir Jugoslavijos Federacinės Respublikos
tucinių Teismų Konferencijos kongresus; konstituciniai teismai. Šiuo metu Euro
◆ skatinti keistis informacija apie pos Konstitucinių Teismų Konferencijoje
konstitucinės kontrolės darbo metodiką yra 36 tikrieji nariai ir 1 asocijuotasis na
ir praktiką, taip pat dalytis nuomonė rys (Baltarusijos Konstitucinis Teismas).
mis instituciniais, struktūriniais ir darbo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teis
klausimais viešosios teisės ir konstituci mas asocijuotuoju nariu tapo 1996 m.
nės jurisdikcijos srityse; gegužės 6–9 d. Budapešte (Vengrija) vy
◆ stiprinti konstitucinių teismų ne kusiame Europos Konstitucinių Teismų
priklausomumą kaip esminį demokrati Konferencijos X kongrese, o tikruoju
jos ir teisinės valstybės garantijos bei įgy nariu – 1997 m. spalio 7–8 d. Varšuvoje
vendinimo elementą, ypač užtikrinantį (Lenkija) vykusiame Europos Konstitu
žmogaus teisių apsaugą; cinių Teismų Konferencijos konstituci
◆ skatinti gerinti nuolatinius ryšius nių teismų pirmininkų susirinkime.
tarp Europos konstitucinių teismų ir kons 2005 m. gegužės 16–18 d. Nikosijoje
titucinę kontrolę vykdančių institucijų. (Kipras) vykusiame Europos Konstituci
351
nių Teismų Konferencijos XIII kongrese Plačiau apie Europos Konstitucinių

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teis Teismų Konferenciją žr. www.confco-
mas išrinktas pirmininkauti Europos consteu.org, taip pat www.lrkt.lt/Konfe-
Konstitucinių Teismų Konferencijai. rencija.html.
Parengė Ernestas Spruogis

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA

2006 m. sausio 1–kovo 31 d.
Europos komisija „Demokratija per tamento direktorius Ernestas Spruo

teisę“, arba vadinamoji Venecijos komisi gis. Plačiau apie Venecijos komisiją žr.
ja, yra 1990 m. įsteigta Europos Tarybos http://venice.coe.int.
patariamoji institucija, bendradarbiau
janti su valstybėmis Europos Tarybos na Venecijos komisija kartu su Gru
rėmis ir kitomis valstybėmis. Ji susideda zijos Konstituciniu Teismu 2006 m.
iš nepriklausomų teisės ir politikos eks vasario 10–11 d. Tbilisyje (Gruzija) su
pertų, ir jos pagrindiniai tikslai yra šie: rengė konferenciją „Konstitucinio Teis
◆ padėti naujosioms Vidurio ir mo vykdoma rinkimų teisių ir teisės į
Rytų Europos demokratinėms valsty politinius susivienijimus apsauga“. Šioje
bėms sukurti naują politinę ir teisinę konferencijoje Venecijos komisijos pa
infrastruktūrą; kaitinis narys, Airijos vyriausiasis pro
◆ stiprinti esamas demokratines kuroras Jamesas Hamiltonas perskaitė
struktūras; pranešimą „Politinių partijų draudimas“,
◆ įtvirtinti principus, sudarančius o Paryžiaus rinkimų lyginamųjų studijų
tikros demokratijos pagrindus, ir padėti centro generalinis sekretorius Bernard’as
juos diegiančioms institucijoms. Owenas – pranešimą „Konstitucinė rin
Lietuvos Respublikos Konstitucinio kimų priežiūra“.
Teismo teisėjas Kęstutis Lapinskas yra J. Hamiltonas savo pranešime pa
Venecijos komisijos tikrasis narys. brėžė, kad jo nagrinėjama tema siejasi
Venecijos komisija taip pat atlie su Europos žmogaus teisių ir pagrindi
ka tyrimus, rengia seminarus ir patei nių laisvių apsaugos konvencijos 11 ir
kia nuomones konstitucinės reformos, 10 straipsniais, kuriais yra saugoma tei
rinkimų įstatymų ir mažumų apsaugos sė laisvai rengti taikius susirinkimus,
klausimais. Be to, ji užsiima teisminės jungtis į asociacijas kartu su kitais ir iš
konstitucinės teisės iš konstitucinių raiškos laisvė. Pranešėjas supažindino su
ir kitų teismų (institucijų) kaupimu ir trimis Europos Žmogaus Teisių Teismo
jos skleidimu. Vykdyti šią funkciją jai (toliau – EŽTT) sprendimais, priimtais
padeda nacionaliniai konstituciniai ir bylose Turkijos jungtinė komunistų par-
kiti teismai (institucijos), kurie skiria tija ir kiti prieš Turkiją (1998 m. sausio
pareigūnus ryšiams su Venecijos ko 30 d. sprendimas), Laisvės ir demokratijos
misija. Lietuvoje toks pareigūnas yra partija (OZDEP) prieš Turkiją (1999 m.
Konstitucinio Teismo Teisės depar gruodžio 8 d. sprendimas) ir Refah Par-
◆ VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA 353
tisi (Gerovės partija) ir kiti prieš Turkiją partijų, vartojančių ar skatinančių varto
(2003 m. vasario 13 d. sprendimas). By ti prievartą, uždraudimą arba jų veiklos
loje Turkijos jungtinė komunistų partija ir nuslopinimą. O jurisprudencija, pateisi
kiti prieš Turkiją EŽTT, ištyręs Turkijos nanti politinių partijų, agituojančių ne
Konstitucinio Teismo išvadą, kad partija silaikyti tam tikrų demokratinės tvarkos
siekė remti separatizmą, pažymėjo, jog principų net tai darant taikiai, uždraudi
partija, vykdydama savo programą, sten mą, yra gerokai problemiškesnė.
gėsi „taikiai, demokratiškai ir sąžiningai B. Owenas pranešime „Konstitucinė
spręsti kurdų problemas, idant kurdų ir rinkimų priežiūra“ apžvelgė Prancūzijos
turkų tautos galėtų laisvai sugyventi Tur Konstitucinės Tarybos, Vokietijos Fede
kijos Respublikos teritorijoje <...>“. Šioje ralinio Konstitucinio Teismo, Vengrijos
byloje EŽTT pabrėžė, kad vienas būdin Konstitucinio Teismo, Didžiosios Brita
giausių demokratijos ypatumų yra jos nijos specialaus rinkimų teismo ir Lordų
teikiama galimybė valstybės problemas Rūmų veiklą prižiūrint rinkimų teisė
spręsti dialogu, nevartojant prievartos. tumą. Jis pažymėjo, kad Gruzijos Kons
Pasak EŽTT, yra nepateisinama politi titucinis Teismas, kaip nepriklausomas
nei partijai kliudyti tik todėl, kad ji sie teismas, garantuojantis Konstitucijos vir
kia viešai diskutuoti apie dalies valstybės šenybę, pagal Konstitucijos 89d straips
gyventojų padėtį ir dalyvauti tautos po nį nagrinėja ginčus dėl referendumų ir
litiniame gyvenime, idant pagal demok rinkimų konstitucingumo. Savo 2000 m.
ratijos taisykles būtų priimti sprendiniai, birželio 13 d. ir 2001 m. kovo 30 d. spren
tenkinantys kiekvieną suinteresuotąjį. dimuose jis nagrinėjo Centrinės rinkimų
Byloje Laisvės ir demokratijos partija komisijos potvarkių konstitucingumą.
(OZDEP) prieš Turkiją EŽTT taip pat pri B. Oweno nuomone, šie sprendimai
ėmė nepalankų Turkijai sprendimą ir pa rodo, kad Gruzijos Konstitucinis Teismas
brėžė, kad jokia partijos programos dalis sprendžia ne tik dėl konstitucingumo, bet
negali būti laikoma skatinančia vartoti ir klausimus, susijusius su rinkimų biule
prievartą ar kitaip atsisakyti demokrati tenių dingimu ar sudeginimu, kitais fak
jos principų, o tai, kad partijos siūlymai tais. Todėl, B. Oweno manymu, Gruzijos
neatitiko dabartinių Turkijos valstybės Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į
principų ir struktūrų, nereiškia, kad jie aplinkybes ir įvykius, gali nuolatos keisti
neatitiko demokratijos taisyklių. Trečio savo jurisprudenciją.
joje byloje, Refah Partisi (Gerovės partija)
ir kiti prieš Turkiją, EŽTT pritarė Refah Kovo 17–18 d. Venecijoje surengtoje
partijos, siekiančios panaikinti sekulia Venecijos komisijos 66-ojoje plenarinėje
rizmą, uždraudimui. sesijoje, kurioje dalyvavo ir Lietuvos Res
J. Hamiltonas padarė išvadą, kad publikos Konstitucinio Teismo teisėjas,
jurisprudencijoje, sukurtoje taikant Eu tikrasis Venecijos komisijos narys Kęstu
ropos žmogaus teisių ir pagrindinių lais tis Lapinskas, buvo aptariami teisiniai as
vių apsaugos konvenciją, yra įtvirtinami pektai, susiję su slaptais areštais, kalinių
aiškūs kriterijai, pateisinantys politinių vežimu, Bosnijos ir Hercegovinos prezi
354 2006 m. sausio 1-kovo 31 d. ◆
dento rinkimais ir nuosavybės grąžinimu pateiktais po 2006 m. vasario mėn. įvy

Pietų Osetijos konflikto aukoms. kusio jų vizito Gruzijoje, pasitarimo su
Venecijos komisija pateikė nuomo Gruzijos valstybės institucijomis, Pietų
nę dėl valstybių Europos Tarybos narių Osetijos nevyriausybinėmis organizaci
tarptautinių įsipareigojimų, susijusių jomis ir Gruzijoje esančiomis tarptauti
su slaptais areštais ir kalinių vežimu iš nėmis organizacijomis.
vienos valstybės į kitą. 2005 m. gruo Plenarinėje sesijoje Demokratinių
džio 15 d. pateikti šią nuomonę paprašė rinkimų taryba – trišalė Europos Tary
Dickas Marty. Nuomonė yra Europos Ta bos institucija, kurią sudaro Parlamen
rybos veiksmų dalis, susijusi su slaptais tinės Asamblėjos, Kongreso ir Venecijos
areštais ir kalinių vežimu; ji taip pat skir komisijos atstovai, surengė savo sesiją. Ši
ta Parlamentinės Asamblėjos tyrimui, at taryba aptarė politinių partijų dalyvavi
liekamam pagal įvairius pareiškimus ir mą rinkimuose ir Gruzijos rinkimų įsta
generalinio sekretoriaus kovo 1 d. pagal tymų pakeitimus.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių Venecijos komisijai savo nuomones
laisvių apsaugos konvencijos 52 straipsnį pateikė:
pateiktą pranešimą. ◆ Mohamedas Abdelis Kaderas Ab
2006 m. kovo 2 d. gavusi Bosnijos ir dallahas, Arabų konstitucinių teismų ir
Hercegovinos Prezidento Suleimano Ti tarybų generalinis sekretorius;
hico prašymą, Venecijos komisija patvir ◆ Pietų Afrikos teisėjų komisija;
tino savo nuomonės dėl trijų skirtingų ◆ Jozefina Topalli, Albanijos Parla
pasiūlymų dėl šalies prezidento rinkimų mento pirmininkė, ir Ylli Bufi, Albanijos
projektą. Parlamento pirmininko pavaduotojas;
Komisija taip pat pateikė nuomonę ◆ Gia Kavtaradzė, Gruzijos teisingu
dėl nuosavybės grąžinimo Pietų Osetijos mo ministras.
konflikto aukoms. Ši nuomonė parengta
remiantis keleto ekspertų komentarais, Parengė Ernestas Spruogis
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS
TEISĖS PUBLIKACIJAS
Jurisprudencija, 2 2006 (80), Jurisprudencija, 2 2006 (80),

p. 34–49: spausdinamas Mykolo Rome- p. 100–111: spausdinamas Mykolo Ro-
rio universiteto Teisės fakulteto profe- merio universiteto Teisės fakulteto dok-
soriaus Egidijaus Jarašiūno straipsnis torantės Viktorijos Staugaitytės straips-
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis nis „Konstitucijai prieštaraujančių tei-
Teismas ir aukštųjų valstybės pareigūnų sės aktų pašalinimo iš teisės sistemos
apkalta: kelios aktualios problemos“. atidėjimas Lietuvos ir užsienio valsty-
Šiame straipsnyje aptariamas Kons bių konstitucinių teismų praktikoje“.
titucinio Teismo vaidmuo nagrinėjant Straipsnyje apžvelgiami esminiai
konstitucinės justicijos bylas dėl aukštųjų užsienio valstybių konstitucinių teismų
valstybės pareigūnų apkaltos. Autorius ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
analizuoja Lietuvos Respublikos Kons Teismo praktikos, kai yra atidedamas
titucijoje įtvirtintą apkaltos institutą tei nekonstitucinių nuostatų pašalinimas
sinio ir politinio elementų sąveikos bei iš teisės sistemos, ypatumai, aptariami
fakto ir teisės santykio konstitucinės jus pagrindiniai argumentai, kuriais įvairių
ticijos bylose aspektais. Lietuvos Respub šalių konstituciniai teismai grindžia savo
likos Konstitucinio Teismo jurispruden sprendimus tai daryti, taip pat kai kurie
cija rodo Teismo siekį apkaltoje stiprinti tokių sprendimų teisinių padarinių teo
teisinį pradą, reiškiantį, kad tik Konsti riniai ir praktiniai aspektai.
tucinis Teismas turi įgaliojimus teikti iš Autorė pažymi, kad daugelio valsty
vadą, ar asmens, kuriam pradėta apkal bių konstitucijos ir (arba) įstatymai kons
tos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja tituciniams teismams suteikia diskreciją
Konstitucijai, kad Konstitucinio Teismo pripažinus įstatymą ar kitą teisės aktą
išvada, jog asmuo pažeidė Konstituciją, prieštaraujančiu konstitucijai kartu atidėti
yra galutinė ir kad minėtoje išvadoje fik terminą, nuo kurio tas aktas neteks galios.
suoto šiurkštaus pažeidimo fakto niekas Įsigaliojus konstitucinio teismo sprendi
negali pakeisti, paneigti ar kvestionuoti. mui, kuriuo pratęsiamas nekonstitucinių
Šios rūšies konstitucinės justicijos bylų nuostatų taikymas, kad būtų išvengta tei
ypatumas – Konstitucinio Teismo pa sinio reguliavimo spragų kol bus priimtos
reiga tirti faktinius aukštųjų valstybės atitinkamos įstatymo pataisos, įstatymų
pareigūnų veiksmus bei įvertinti juos leidėjui kyla teisinė pareiga iki nustatyto
konstituciniu aspektu. Autorius daro iš termino įvykdyti šį sprendimą ir pakeisti
vadą, kad šios rūšies bylose iškyla fakto ir konstitucijai prieštaraujantį reguliavimą.
teisės tyrimų santykio problema. Straips Svarbiausias aksiologinis argumentas, pa
nyje bandoma atsakyti į klausimą, kokius teisinantis laikiną nekonstitucinių nuo
padarinius sukelia Konstitucinio Teismo statų palikimą teisės sistemoje, – siekis
išvadoje nustatyti ir įvertinti faktai. išvengti padarinių, konstitucines vertybes
356
pažeidžiančių dar labiau nei tie, kuriuos geros valios priklausys, ar Konstitucinio
sukelia laikinas konstitucijai prieštarau Teismo pasirinktas atidėjimo variantas
jančių nuostatų taikymas. bus veiksmingas.
Kaip pažymi straipsnio autorė, Lie
tuvos Respublikos Konstitucija tiesiogiai Justitia, 4 2005, p. 2–10: spausdina-
nenumato jokių teisinių priemonių, ku mas Vilniaus universiteto Teisės fakul-
rios leistų išvengti teisinio vakuumo ar teto docento Armano Abramavičiaus
kitų nepageidautinų padarinių, galinčių straipsnis „Teisminė valdžia Lietuvos
kilti dėl staigaus Konstitucijai priešta Respublikos Konstitucinio Teismo ju-
raujančių normų pašalinimo iš teisės si risprudencijoje“.
stemos, tad problemos sprendimo būdą Teismas yra viena iš valdžių, įtvir
teko surasti Konstituciniam Teismui. tintų Lietuvos Respublikos Konstituci
Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Konstitu joje, – straipsnio įžangoje rašo autorius.
cijos 107 straipsnio 1 dalį įstatymas arba Teisminė valdžia, palyginti su kitomis
kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo Konstitucijoje numatytomis valdžiomis,
tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas turi tam tikrą specifiką, ypatumus. Vie
Konstitucinio Teismo sprendimas dėl nintelė teisminė valdžia yra formuojama
šio akto nekonstitucingumo, Konstituci ne politiniu, bet profesiniu pagrindu, jai
nis Teismas nusprendė atidėti ne ydingų pavestą funkciją įgyvendina nagrinėda
teisės normų galios netekimo terminą, ma bylas, visus klausimus sprendžia tai
kaip daro daugelio valstybių konstituci kydama specialias procesines formas. Ši
niai teismai, o savo nutarimo oficialų pa valdžia priklauso ne vienai institucijai,
skelbimą ir įsigaliojimą, idant įstatymų bet visiems teismams – tikrajai teisminei
leidėjas turėtų laiko pašalinti toms teisės valdžiai. Teisminė valdžia nėra aktyvi,
spragoms, kurios atsirastų, jeigu Konsti dėl jos arbitražinio pobūdžio jai netinka
tucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai kelti bylą, pradėti procesą, tačiau tokie
paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbi jos ypatumai nereiškia, kad ji yra mažiau
mo Konstitucinio Teismo posėdyje. Pa svarbi nei kitos valdžios.
sak autorės, šis atidėjimo variantas tam Aptardamas teismų vietą valdžių si
tikrais atžvilgiais yra priimtinesnė teisinė stemoje autorius atkreipia dėmesį į tai,
priemonė nei nekonstitucinėmis pripa kad teismas valdžios galias gauna tiesio
žintų normų galiojimo pratęsimas, dėl giai iš tautos, o ne iš kitų valstybės val
kurio kyla ne tik teorinio pobūdžio abe džių, todėl jis savo valdžią įgyvendina sa
jonių, bet ir tam tikrų praktinių dilemų. varankiškai, ne kaip kitų valdžių įsteigta
Kartu atkreipiamas dėmesys, kad neįsi institucija. Tai reiškia, kad teismas, vyk
galiojęs Konstitucinio Teismo nutarimas dydamas savo funkcijas, nėra pavaldus
formaliuoju teisiniu požiūriu neįpareigo nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdoma
ja įstatymų leidėjo imtis atitinkamų legis jai valdžiai.
latyvinių veiksmų, taigi iš esmės tik nuo Teisingumo vykdymas – išimtinė
Lietuvos Respublikos Seimo atsakingo teismo funkcija, lemianti šios valdžios
požiūrio į savo konstitucinę priedermę ir vietą valstybės valdžios institucijų siste
◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS 357
moje, jos ir kitų valdžių santykį. Teismi fikcija, teisingumo vykdymo imitavimas.
nė valdžia, kad galėtų vykdyti teisingu Straipsnio autorius, nagrinėdamas, kaip
mą, turi būti nepriklausoma. Teisėjo ir teisminė valdžia yra interpretuojama
teismų nepriklausomumas – esminė tei Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje,
singumo vykdymo garantija. Teisingu daugiausia dėmesio skiria teisėjo ir teis
mą gali vykdyti tik nepriklausomas teis mų nepriklausomumo analizei.
mas ir nepriklausomi teisėjai. Priešingu
atveju būtų ne teisingumo vykdymas, o Parengė Ramunė Sakalauskaitė
KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS
Sausio 20 d., Strasbūras je justicijoje problema“, teisėja Toma

(Prancūzija) Birmontienė – pranešimą „Individua
Konstitucinio Teismo pirmininkas laus konstitucinio skundo įvedimo Lie
Egidijus Kūris dalyvavo Europos Žmo tuvoje perspektyvos“. Buvęs Konstitu
gaus Teisių Teismo darbo metų pradžios cinio Teismo teisėjas, Mykolo Romerio
renginyje. Be E. Kūrio, šiemet renginio universiteto Teisės fakulteto Konstituci
svečiai buvo ir pranešimus perskaitė Vo nės teisės katedros vedėjas prof. dr. Egi
kietijos Federalinio Konstitucinio Teismo dijus Jarašiūnas, perskaitęs pranešimą
pirmininkas Hansas Jürgenas Papieras, „Asmens konstitucinis skundas“, pa
Anglijos ir Velso apeliacinio teismo tei siūlė surengti tarptautinę konferenciją,
sėjas lordas Stephenas J. Sedley. Visi trys kuriose dalyvautų neseniai konstituci
pranešėjai dalyvavo apskritojo stalo dis nio skundo institutą įsteigusių šalių at
kusijoje apie Europos Žmogaus Teisių stovai.
Teismo sprendimų įtaką Europos nacio Diskusijoje, kurią pradėjo Seimo
naliniams teismams. Tokia apskritojo sta Pirmininkas Artūras Paulauskas, taip pat
lo diskusija buvo surengta antrą kartą. kalbėjo Seimo nariai, teisininkai, tarp
E. Kūrio pranešimo tema – „Euro jų – Konstitucinio Teismo teisėjai Kęstu
pos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų tis Lapinskas ir Stasys Stačiokas.
vykdymas ir poveikis: žvilgsnis iš Lietu Sausio 25 d., Vilnius
vos Konstitucinio Teismo“. Lietuvos nacionalinio radijo „Klasi
Renginyje taip pat dalyvavo Europos kos“ programa transliavo Konstitucinio
Žmogaus Teisių Teismo teisėjai ir dauge Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio viešą
lio Europos šalių konstitucinių bei aukš paskaitą „Teisė ir abejingumas“. Vykdant
čiausiųjų teismų vadovai. Ceremonijoje bendrą Vilniaus universiteto Tarptauti
kalbą pasakė Europos Žmogaus Teisių nių santykių ir politikos mokslų instituto
Teismo pirmininkas Luzius Wildhaberis ir Lietuvos nacionalinio radijo projektą,
ir Turkijos Konstitucinio Teismo pirmi skirtą aktualiausių šalies ir pasaulio rai
ninkė Tülay Tuğcu. dos problemų analizei, paskaitas skaito
Sausio 24 d., Vilnius žymiausi Lietuvos istorikai, filosofai, tei
Konstitucinio Teismo teisėjai daly sininkai ir politologai.
vavo Seime vykusioje diskusijoje „Indi E. Kūris savo paskaitoje kalbėjo apie
vidualaus konstitucinio skundo instituto Lietuvos teisinės sistemos susvetimėji
įtvirtinimo Lietuvos Respublikos Konsti mą visuomenės atžvilgiu ir atitinkamą
tucijoje problemos ir perspektyvos“. visuomenės „atsilyginimą“ teisinei si
Konstitucinio Teismo pirminin stemai. Remiantis konkrečiais pavyz
kas Egidijus Kūris perskaitė pranešimą džiais paskaitoje buvo nagrinėjama šios
„Individualaus skundo konstitucinė reiškinio priežastys ir padariniai.
359
Paskaitos įrašas skelbiamas Lietuvos tucinį skundą. J. Baxas informavo, kad

nacionalinio radijo interneto tinklalapy Čekijos Konstituciniame Teisme kons
je (http://www.lrt.lt/lectures/static.php? tituciniai skundai sudaro 95 proc. visų
strid=1381). prašymų.
Kovo 1 d., Vilnius Čekijos vyriausiojo administracinio
Konstituciniame Teisme lankėsi teismo delegacija Lietuvoje lankėsi Lie
Švedijos Riksdago (parlamento) Konsti tuvos vyriausiojo administracinio teismo
tucinės komisijos delegacija. Pokalbyje, kvietimu.
kuriame dalyvavo Konstitucinio Teismo Kovo 17–23 d., Izraelis
pirmininkas Egidijus Kūris ir teisėjas Ar Konstitucinio Teismo pirmininkas
manas Abramavičius, svečiai buvo supa Egidijus Kūris su oficialiu vizitu lankėsi
žindinti su Lietuvos Konstitucinio Teis Izraelyje, kur buvo pakviestas Izraelio
mo kompetencija ir patirtimi. Valstybės Aukščiausiojo Teismo pirmi
Švedijos parlamentarai domėjosi ninko Aharono Barako kvietimu. A. Ba
pilietybės reikalais Lietuvoje, Konstituci rakas į Lietuvą buvo atvykęs praėjusių
nio Teismo santykiu su administraciniais metų vasarą.
teismais, Konstitucinio Teismo nutarimų Jeruzalėje E. Kūris lankėsi Izraelio
vykdymu ir reikšmingesnėmis bylomis. Valstybės Aukščiausiajame Teisme, susi
Kovo 17–18 d., Venecija (Italija) tiko su šio teismo teisėjais. Be to, E. Kūris
Konstitucinio Teismo teisėjas Kęstu susitiko su Tel Avivo ir Nazareto apygar
tis Lapinskas dalyvavo Europos komisi dų teismų teisėjais.
jos „Demokratija per teisę“, kitaip vadi E. Kūrį priėmė Izraelio Valstybės Pre
namos Venecijos komisija, posėdyje. zidentas Moshe Katsavas. Izraelio Valsty
bės Prezidentas domėjosi Lietuvos teismų
Kovo 16 d., Vilnius
sistema ir Konstitucinio bei Aukščiausio
Konstituciniame Teisme lankėsi Če
jo teismų jurisdikcijos padalijimu. Izrae
kijos vyriausiojo administracinio teismo
lyje konstitucinio teismo funkciją vykdo
pirmininko Josefo Baxos vadovaujama
Aukščiausiasis Teismas. Šiuo metu Izrae
delegacija. Pokalbyje, kuriame dalyvavo
lyje diskutuojama dėl teismų reformos ir
Konstitucinio Teismo teisėjai Stasys Sta
specialaus konstitucinio teismo įsteigimo.
čiokas ir Romualdas Kęstutis Urbaitis,
E. Kūris taip pat dalyvavo Amerikos
buvo apžvelgta Konstitucinio Teismo is
žydų komiteto 100-osioms veiklos me
torija. Svečiai supažindinti su Konstituci
tinėms skirtame renginyje, aplankė Yad
nio Teismo kompetencija, teisėjų korpu
Vašemo (holokausto) memorialą.
so sudarymo ir jų skyrimo kriterijais.
Iš Lietuvos kilusiam Izraelio Valsty
Čekijos vyriausiojo administracinio
bės Aukščiausiojo Teismo pirmininkui
teismo teisėjai domėjosi, kokie subjektai
A. Barakui E. Kūris dovanų nuvežė mūsų
dažniausiai kreipiasi į Konstitucinį Teis
šalyje saugomų dokumentų apie jo šei
mą ir kokie yra kreipimosi pagrindai.
mos narius kopijas.
Konstitucinio Teismo teisėjai kalbėjo
apie galimybę Lietuvoje įvesti konsti Parengė Ramunė Sakalauskaitė
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS
TEISĖS LITERATŪRĄ
NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA

KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE
1. Bulletin on Constitutional Case-Law. 2004, no 3 / Council of Europe European

Commission for Democracy through Law (Venice Commission). – Strasbourg. –
2004. – 616 p. – ISSN 1025-8116.
2. De la Constitution au Constitutionnalisme / G. Haroutunian. – Erevan, 2005. –
136 p. – ISBN 99930-66-39-7.
3. Dialogue entre juges / Cour europeenne des Droits de l’Homme. – Starsbourg,
2005. – 135 p.
4. Interpreting Constitutions : A Comparative Study / edit. by J. Goldsworthy. – Ox
ford : Oxford University Press, 2006. – 353 p. – ISBN 0-19-927413-4.
5. Įstatymų leidyba Lietuvoje: samprata ir institucinis modelis / P. Ragauskas. –
Vilnius : Teisės institutas, 2005. – 232 p. – (Teisės instituto moksliniai tyrimai;
1). – ISBN 9955-668-28-8.
6. Justice constitutionnelle: actualites et perspectives, Conference internationale,
Chisinau, le 23 fevrier 2005 : [pranešimai] / Organisation Internationale de la
Francophonie. – [Chisinau], 2005. – 139 p.
7. Konstitucionnoe (gosudarstvennoe) pravo i ego osnovnye instituty: obščaja čast’ :
učebnik dlja vuzov / otvet. red. B. А. Strašun. – 4-е izd., obnovl. i dorab. – Moskva :
Norma, 2005. – 895 s. – ISBN 5-89123-920-5.
8. Konstitucionnyj sudebnyj process : učebnik dlja vuzov / otvet. red.
M. S. Salikov. – Moskva : Norma, 2004. – 405 s. – ISBN 5-89123-743-1.
9. Rossijskij konstitucionnalizm: problemy stanovlenija, razvitija i osuščestvlenija
/ I. A. Kravec. – Sankt Peterburg : Iz-tvo R. Aslanova : Juridičeskij centr Press,
2005. – 672 s. – ISBN 5-94201-425-6.
10. The Compilation of Judgments on Individual Complaints of the Constitutional
Court of the Azerbaijan Republic. – Baku, 2005. – 773 p.
11. The Spanish Constitution in the European Constitutional Context / editor
F. F. Segado. – Madrid : Dykinson, S. L., 2003. – 2294 p. – ISBN 84-9772-094-6.
12. Theorie de la Constitution / Carl Schmitt. – Paris: PUF, 1993. –
576 p. – ISBN 2-130451462.
13. Teorija konstitucionnych ciklov / A. N. Meduševskij. – Moskva : GU VŠE, 2005. –
575 s. – ISBN 5-7598-0271-2.
Parengė Zita Kadūnienė

Konstitucinė jurisprudencija
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis
Nr. 1
2006 sausis–kovas
Kalbos redaktorė Rima Mekaitė

Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė
Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius
2006 05 03. 45 leidyb. apsk. l.

Tiražas 200 egz. Užsakymas 821.
Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius
El. paštas info@lrkt.lt
www.lrkt.lt
Maketavo ir spausdino UAB „Sapnų sala“

S. Moniuškos g. 21, 08121 Vilnius
El. paštas info@sapnusala.lt
www.sapnusala.lt
Nr. 1

SAUSIS–KOVAS
KONSTITUCINĖ
PRANEŠIMAI JURISPRUDENCIJA
RECENZIJA
◆
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2006
KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS biuletenis
KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA
www.lrkt.lt
Nr. 1
sausis–kovas
2006

KTB 2006-1

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

KTB 2006-1

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Nr.

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

Redakcinės kolegijos 2006 m. balandžio 21 d. posėdžio sprendimu (protokolas Nr. 2) leidinys

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006

6 Egidijus Kūris. Žodis skaitytojui

10 Redakcinės kolegijos pratarmė

14 Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straips-

78 Dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įsta­tymo 19 straipsnio

86 Dėl lietuvos respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 898

95 Dėl lietuvos respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto,

146 Dėl lietuvos respublikos konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies

238 Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo išaiškinti, ar

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kaip ir konstitucinė justicija apskri-

nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Kons-

tucinis Teismas nesitenkino vien pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą

Rašyti pratarmę redakcinės kolegijos vardu iš esmės reiškia išdėstyti žmonių

diskusijų, recenzijų, atsiras vietos ir skaitytojams supažindinti su Konstitucinio

skaitytojus pasieks visa svarbi informacija apie konstitucinės justicijos institucijos

Redakcinės kolegijos vardu Egidijus Jarašiūnas

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-

4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, riboja-

lies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-

2. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją

nio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio

sę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka ir pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukia.

pateiktiems paaiškinimams. Paaiškinimuose teigiama, kad ginčijami straipsniai (jų

sakomybę sunkinančių arba tik teisinančių ar atsakomybę lengvinančių duomenų

nagrinėjimo terminai. Toks aiškinimas suderinamas su Konstitucijos 110 straipsnio

teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. Todėl pagal Konstituciją valsty-

me ir valstybinio kaltinimo palaikymo baudžiamosiose bylose institutai. Šie kons-

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kons-

tumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys,

Konstitucijos kylanti asmens ir visos visuomenės teisė į saugumą nuo nusikalstamų

tarimas). Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, kad prokuroras organizuoja

visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Konstitucinio Teismo

kitas turinčias reikšmės aplinkybes) ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas, kad

5. Pažymėtina, kad anksčiau galiojusiame BPK numatytas nutarimas (nutartis)

valstybinį kaltinimą palaiko prokuroras, taip pat su įvairiomis specifinėmis baudžia-

žymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, gali, paisydamas Konstitucijos, įtvirtinti

suomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei,

birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kuri neturi visuomeninės

– jeigu nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas) ir nusikalstamos veikos padarymu

mutandis taikytina reglamentuojant ir santykius, susijusius su teismo (teisėjo) pa-

byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi

5. Sprendžiant, ar BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m.

Taigi šios formuluotės reiškia iš esmės tą patį, ką ir Konstitucijos 110 straips-

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Paskelbta: Valstybės žinios, 2006, Nr. 7-254.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-

2. Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar Vertybinių

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bylos dalis dėl Įstatymo 16 straipsnio

išsiaiškinti privalomo vertybinių popierių perleidimo instituto bei oficialaus pasiūly-

4. Ir privalomo vertybinių popierių perleidimo institutas, ir privalomo oficialaus

apimtimi, kuria buvo įtvirtinta asmens, savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Paskelbta: Valstybės žinios, 2006, Nr. 8-284.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-

D. Kriaučiūno, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministeri-

5. Sprendžiant, ar Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuosta-

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Tvarkos 21.1 punk-

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

78 Dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 straipsnio

valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo

prašymą ištirti, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 3, 8 straipsniai neprieš