Klasikinės lyrinės psichologinės prozos kūrėjas J.

Biliūnas, atskleisdamas žmogaus

vidinį pasaulį, atvirai kalba apie gerumą, kaip sąlygą žmogaus dvasiniam tobulėjimui.
Gėrio suvokimas ir sugebėjimas skirti tai, kas kilnu ir žema, padoru ir niekšiška, pasak
J. Biliūno, padeda asmenybei ir visuomenei tobulėti. Savo kūryboje prozininkas
teigia, jog pats veiksmų ir poelgių vertinimas gėrio ir blogio požiūriu veikia žmonių
praktinius santykius ir jų elgesį, pabrėžiama, jog svarbiausia visuomet vertinti
teigiamus veiksmus ir poelgius, kurie asmenybei ir visuomenei turi vertybių reikšmę,
ir smerkti neigiamus, amoralius, kurie žmogų paverčia veidmainiu, žiauriu ir
abejingu. Biliūnas savo kūriniuose atskleidė svarbiausias, tikrąsias gyvenimo vertybes
– kaltės, atjautos jausmą, užuojautą kito kančiai, teisingumą, sąžinę. Mano
nuomone, tokį autoriaus požiūrį lėmė leidimo grįžti į Dorpato universitetą ir ten tęsti
medicinos studijas neleidimas, tėvų netektis ir sunki liga, užklupusi 1904m. Vienas
ryškiausių autoriaus kūrinių – „Vagis“. Tokiu pavadinimu, tarsi, norima pabrėžti
socialinį žmogaus vaidmenį visuomenėje (atstumtas, nepageidaujamas, pažeidžiantis
visuomenės normas). Tačiau novelėje iškyla kita žmogaus reikšmė – dvasingoji.
Dėmesio centre ne vagis, o pasakotojas, kurio gyvenimas ir dvasinė būsena nulemta
susitikimo su vagimi. Šeimininkas gindamas savo turtą trenkia vagiui ir jį užmuša.
Nors šeima ir aplinkiniai pateisino tokį veikėjo poelgį, kunigas per išpažintį atleido,
vyrą vis tiek graužė sąžinės balsas, neduodantis ramybės visą gyvenimą. Jis –
religingas, jam labai rūpi kaip tokį jo veiksmą įvertins Viešpats. Kitokią situaciją,
susijusią su gerumu galime rasti novelėje „Ubagas“. Pagrindinis veikėjas Petras
Sabaliūnas – nepajėgiantis dirbti senelis, paliktas savo paties sūnaus, todėl jis tapęs
ubagu. Nepaisant to, tėvas nesmerkia savo sūnaus, nors ir jaučia begalinį skausmą,
kad atėjus senatvei jis tapo nebereikalingas. Pasakotojas supranta Sabaliūno
tragizmą ir jaučiasi kaltas, dėl vaikų nedėkingumo. Neretai Biliūno pasakotojas yra ir
veikėjas, neslepia savo pozicijos, kuri yra gerojo veikėjo pusėje. Taigi Jonas Biliūnas
vertina tikrąsias, gerąsias žmogaus vertybes, teigia, kad žmogus privalo būti geru.
 Modernios prozos kūrėjas Jurgis Savickis vaizduodamas veikėjus su kaukėmis ir
atskleisdamas antivertybes išreiškia gerumo ilgesį. Pačios Savickio novelės dažnai
šokiruoja skaitytoją, verčia mąstyti ir vertinti pačiam. Kūriniuose neatskleidžiami
veikėjų išgyvenimai, jų moralė, jie valdomi nenuspėjamų instinktų, žemų aistrų,
matomas nejautrumas, abejingumas kito kančiai, žiaurumas, nėra sąžinės balso,
dominuoja melas ir veidmainystės. Rašytojo ironija ir teatro motyvai suteikia savitą
išskirtinumą, autorius, tarsi kuria veikėjų kaukes, kartu juos ironizuodamas. Ironiška
kalba pabrėžia, kad nepuoselėdamas tikrųjų vertybių žmogus degraduoja. Novelėje
„Vagis“ šeimininkas taip pat, kaip ir Biliūno novelėje gina savo materialinį turtą.
Pamatęs vagį savo tvarte jį sugauna, parsiveža namo, pririša prie skersinio, o poto
tyčiojasi iš jo. Tokį žiaurų elgesį matydamas vaikas ima abejoti tėvo gerumu.
Prišliaužęs prie vagies, jis jaučia galią, geležinę jėgą; vaikas silpnas, bet gali padėti,
užjausti… Po vagies primušimo, ,,vaikas jaučiasi išsigandęs, sutrikęs, nesusigaudąs.
Maža širdelė priešinasi smurtui, tyras širdies balsas duoda tik vieną atsakymą:
“vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį”, tačiau vagis ir vėl sugaunamas, šeimininkas
toliau su vagimi elgiasi žiauriai ir jaučiasi teisus, nejausdamas jokios graužaties ar
kaltės jausmo. Dar viena Savickio novelė, kalbanti apie gerumą - „Fleita“. Pagrindinis
veikėjas Žiogas, sužinojęs, kad serga ir nebegali groti fleita, sugalvoja išvažiuoti pas
gimines Viksvas į kaimą. Tačiau giminės Viksvos, išpeša iš jo pinigus, jo negerbia,
neprižiūri. Žiogo sveikatai pablogėjus niekas jo neužjaučia, Viksvos laukia jo mirties,
tai tik parodo jų dvasinių vertybių nebuvimą. Svarbiausia kūrinio tema – dviejų
erdvių – miesto ir kaimo - sugretinimas, jų kontrastas, išreiškiamas skirtingu elgesiu
Žiogio atžvilgiu. Žiogui teko sunki užduotis lyg pranašui skverbtis į naują, nepažintą,
priešišką pasaulį ir skleisti kultūros šviesą. Savickio novelių pasakotojas atsiribojęs
nuo veikėjų, viską stebi iš šalies ir vertina. Nuolatos ironizuodamas, kūryboje
rašytojas nesugebėjo rasti tikrosios gėrio sampratos. Kadangi
mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, danų, ir švedų kalbas bei buvo visapusiškai išsilavinęs,
Savickis po karo tapo besikuriančios Lietuvos valstybės
diplomatu Skandinavijos šalyse, tačiau tėvynės ilgesys nuolatos slėgė autorių. Mano
manymu, šis veiksnys stipria prisidėjo prie tokios Jurgio Savickio kūrybos. Tad
Savickio kūryboje puikiai matomas gerumo ir tikrųjų gyvenimo vertybių ilgesys.