MEILĖ JULIJA

MATJOŠAITYTĖ -
LUKŠIENĖ
 BIOGRAFIJA
 Gimė 1913 m. Vienoje, mirė 2009 m. palaidota Vilniuje,
Antakalnyje, Saulės kapinėse, greta vyro Kazimiero;
 1924–1931 m. lankė Jono Basanavičiaus ir kitų lietuvių
inteligentų įsteigtą Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją;
 1931-aisiais baigė gimnaziją, tęsė mokslus Kauno Vytauto
Didžiojo universitete studijavo chemiją, po metų perėjo į
Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo:
 lietuvių literatūrą;
 kalbotyrą;
 prancūzų kalbą ir literatūrą;
 pedagogiką.
 1938 m. baigia universitetą ir pradeda dirbti – dėsto
lietuvių kalbą Kauno rusų gimnazijoje;
 1944 m. pradeda dėstyti Kauno valstybiniame universitete;
 1949 m. Humanitarinių mokslų fakultetas iš Kauno
perkeliamas į Vilnių. Tęsia dėstytojos darbą Vilniaus
universitete;
 1951 m. paskiriama Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros
katedros vedėja (kartu su profesoriumi Mykolaičiu-Putinu rengia
naujas lietuvių literatų kartas. Tarp jos studentų – būsimi rašytojai
Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė,
Tomas Venclova, Juozas Aputis).
 1958 m. apkaltinta nacionalizmu, nutolimu
nuo marksizmo atleidžiama iš Katedros
vedėjos pareigų;
1959 m. Pedagogikos tyrimų institute imasi
tyrinėti Lietuvos švietimo istoriją;
1988 m. šiame institute su kolegomis sukuria
„Tautinės mokyklos koncepciją“;
1997 m.pasitraukia iš pareigų ir pradeda
rašyti;
2000 m. išeina darbų rinktinė „Jungtys“.
 GYVENIMO SIEKIS –
DARBAS TAUTAI
Meilė Lukšienė nuosekliai gynė laisvo, istoriją
kuriančio žmogaus idėją: „asmenybė nėra bereikšmė
istoriniuose procesuose“, nuo žmonių valios ir veiklos
priklauso tautos likimas. Ji tvirtai tikėjo švietimo galia:
švietimas – tai būdas, kuriuo žmogus ir tauta kuria save.
Viena svarbiausių Lukšienei buvo tautos idėja: tik
nacionalinėje kultūroje žmogus gali užaugti darnia
asmenybe, tik ant kultūros pamatų statoma valstybė bus
tvirta ir ilgaamžė.
„Švietimo sistema šiandien turi iš esmės keistis, kad gebėtų kurti
laisvą visuomenę, laisvą valstybę. <...> Jei maža tauta neišugdys
kiekvieno žmogaus savarankiško mąstymo ir atsparumo (tiek
kultūrinio, tiek politinio), tokiai tautai labai lengva pražūti,
nepaisant visokių deklaracijų.“ Dr. Meilė Lukšienė
 KŪRYBA
 Jono Biliūno kūryba, monografija,
1956 m.
 Lietuvos švietimo istorijos bruožai
XIX a. I pusėje, 1970 m.
 Demokratinė ugdymo mintis XVIII a.
II p. – XIX a. I pusė, 1985 m.
 Jungtys, 2000 m.
 APDOVANOJIMAI
Pirmasis Švietimo ir mokslo ministerijos Garbės
ženklas;
 1994 m. – Didžiojo Lietuvos
Kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas

3 laipsnio ordinas
 2003 m. – Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didysis
kryžius už nuopelnus Lietuvos švietimui;

2004 m. – UNESCO J. A. Komenskio

medalis. Janas Amosas
„Mes turime jaustis pasaulyje normalūs žmonės – nei girtis, nei savo
vėliavomis mosuoti, bet paprastai mokėti bendrauti ir nauja pasakyti ar
parodyti, pasidalinti. Turime atgauti žmogiškąjį ir kartu nacionalinį
orumą, nusikratyti vergo žymių – melo, pataikavimo, pažiūrų mainymo,
žiaurumo, atžarumo už save „menkesniems“ ir nesavarankiško
galvojimo.”
Meilė Lukšienė, 1989 m.
Ačiū už dėmesį