U D K 882-93 Versta iš:

K o-583 Сергей Козлов

В С Ё О Ё Ж И К Е , М Е Д В Е Ж О Н К Е ,
Л Ь В Ё Н К Е И Ч Е Р Е П А Х Е
А з б у к а - к л а с с и к а , С а н к т - П е т е р б у р г , 2006

Сергей Козлов
Ё Ж И К В Т У М А Н Е
Р у с и ч , С м о л е н с к , 2006

Antrasis leidimas

Russian text o f Sergei Kozlov s Work Copyright ©

2008 by Sergei Kozlov
The rights for the Lithuknian edition are acquired
via FTM Agency, Ltd., Russia, 2008 / Lietuvių k.
išleista susitarus su FTM Agency, Ltd., Rusija, 2008
© Iliustracijos, Sigutė Ach, 2010
© Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Saukaitytė, 2010
ISBN 978-9955-683-97-1 © Leidykla „Nieko rimtoa, 2011
 Sergej Kozlov

Iliustravo

Iš rusų kalbos vertė

D alia Saukaitytė

\
• -• ~ :

Vilnius
2011
 Kartą gyveno miške Ežiukas ir Meškiukas. Gyveno gražiai,
draugiškai, bet kartkarčiais jiems nutikdavo nepaprastų dalykų...
Štai ir šiandien...

Per mišką, per lauką, į kalnelį, nuo kalnelio, rąsteliu, rąsteliu...

ritosi Meškiukas ir šaukė:
- E-ežiU'U-uk! E-ežiu-u-uk! Ką aš radau! Ką radau! Ką ra­
dau!
- Ką? - Išlindo iš pienių Ežiukas.
- Buldu kuldu, šuldu kuldu! - uždusęs suburbuliavo Meškiukas. -
Supratai?
- Ne-a.
- Buldu kuldu, šuldu kuldu! Na, ar dabar aišku?
- Ne, - papurtė galvą Ežiukas.
- Et! - Ir vėl suburbuliavo, sumarmaliavo tiesiai Ežiukui į
ausį. - Na?
- O kur? - paklausė Ežiukas.
- Lekiam!
Meškiukas čiupo Ežiuką už letenėlės ir kiek kojos neša pasileido
atgalios - rąsteliu, rąsteliu, nuo kalnelio, į kalnelį, per lauką, - kol
pribėgo mišką.

7
 v

- Štai! - Praskleidė krūmus Meškiukas.

Priešais juos miško aikštelėje, pridengta žalumos, stūksojo su­
krypusi daržinė, iš tolo primenanti kupranugarį. A nt „nugaros",
tiesiai virš durų, buvo pakeverzota:

D AN G Ū S

- Dan-gūs, - skiemenimis perskaitė Ežiukas.

- Na, ką pasakysi? Gali duoti jam žolytės.
-K am ?
- Kupranugariui! - Ir Meškiukas dingo daržinės viduje.
 „Padėk! “ - tuoj pat išgirdo Ežiukas ir po akimirkos pamatė patį
Meškiuką, išsvirduliuojantį iš daržinės su didžiuliu ritiniu, sakytum
kokiu kilimu, ant peties.
- Kas čia? - paklausė Ežiukas.
- Čiupk, - paliepė Meškiukas.

Per mišką, per lauką, į kalnelį, nuo kalnelio, rąsteliu, rąsteliu...

dūmė dabar Ežiukas su Meškiuku, o jiems ant pečių, tarsi rąstas,
dūmė ir tas nežinia koks daiktas.
Kai jie pribėgo du menkučius kelmelius vidury lauko, Meškiukas
riktelėjo:
- Stok! Tinkamiausia vieta! - Ir numetė ritinį ant žolės.
Alsiai čirškė žiogeliai, upėje lyg įbesta atsispindėjo dygi saulė.
- Tinkamiausia - kam? - pasiteiravo Ežiukas.
- Tam! - Ir Meškiukas, lipdamas ant kelmelio, kad uždainuos,
kad užburkuos:

Pakeisime mes dangų,

Pakeisime mes dangų,
Pakeisime mes dangų -
G ü gū gū!

- Pakeisime - ką?.. - net prasižiojo Ežiukas.

- Dangų, - lyg niekur nieko atsakė Meškiukas. - Karšta! -

9
Pasilypėjo ant kelmelio, užkabino letena išdegusį, saulėje išblukusį
dangų ir - truktelėjo.
O dangus - tik pamanykite! - nepatenkintas susiraukė, tada
kaip staltiesė ėmė šliaužti žemyn, o saulelė nusirito lyg druskinė
ir nukrito anapus miško.
- Ką tu darai? - sušuko Ežiukas. - Ką tu čia išdirbinėji? !
Bet buvo per vėlu. Atsistojęs ant kelmelio, Meškiukas jau taikė
naują dangų, pūškavo, dvėsavo ir braukėsi nuo kaktos prakaitą.
- Padėk! - urgztelėjo jis.
Ir dviese jie ištempė naują dangų, per kurį pirmiausia nusidriekė
graudžiai klykiančių gervių virtinė, o tada... pabiro smulkus lie-
tutis.
- Et! - susikrimto Meškiukas ir trinktelėjo sau letena per
šlaunį. - Negerai!
Jis nudrėskė naująjį dangų, paskubomis suvyniojo į ritinį,
„čiupk!“, - linktelėjo Ežiukui ir užsimetė ant peties savąjį galą...
- O kas bus... ten? - vos išlemeno Ežiukas ir bedė letenėle
aukštyn, kur buvo visiškai tuščia. - Juk ten nieko nebėra...
- Pabus šitaip, - atsakė Meškiukas.
Ir jie nukūrė.

Tuo pačiu keliu - į kalnelį, nuo kalnelio, per lauką, rąsteliu,

rąsteliu - jie dūmė naujo dangaus ir tempė senąjį su klykiančiomis
gervėmis; nuo jo lašėjo vanduo.

10
 - O kokio dangaus mums reikia? - pakrantėje paklausė
Ežiukas.
- Kad būtų nekaršta, nešalta, nešlapia ir netamsu!
- Argi taip... būna? - Ežiukas net stabtelėjo, ir Meškiukas
galiuką pabėgėjo vienas su klykiančiomis gervėmis, bet apsižiūrėjo
ir grįžo atbulas.
- Aha.
- Kada?
- Prisimeni, kai buvo Kiškio gimtadienis?
- Prisimenu, - pagalvojęs linktelėjo Ežiukas. - Nuostabus buvo
dangus! Ar manai, kad jis - kupranugaryje?
- Ten, - ramiai linktelėjo Meškiukas.
 - O jeigu mes jį surasime, atbėgs Kiškis ir vėl bus gimimo
diena?
- Žinoma!
- O kodėl aš anksčiau šito kupranugario nesu matęs?
- Jis - klajoklis: tai vienur užklysta, tai kitur.
- O kur jo kupros? v
- Na, ko dabar stoviniuoji? - supyko Meškiukas. - Sis kupra­
nugaris - dangiškas: su dangumis ir be kuprų.
Ir jie pasileido prie daržinės.

Varna linksmai kraipėsi ant eglutės. Varnai buvo įdomu žiūrėti

iš viršaus, kaip Ežiukas su Meškiuku paskubomis grįžta atgalios.

- Na štai, - atsiduso Meškiukas, kai jie su naujuoju dangumi

pasiekė du kelmelius vidury lauko. - Dabar bus kaip tik!
- Ir iškart atbėgs Kiškis? - rabaždindamasis ant savojo kelmelio
paklausė Ežiukas.
- O kur jis dėsis neatbėgęs?
Jiedu išskleidė dangų, ir iškart pasidarė tamsu.
- Tpfu! - supykęs nusispjovė Meškiukas. - Naktis! Ar tu mane
matai?
- Ne-a, - atsakė Ežiukas.
- Aš tavęs taip pat nematau. Nyki rugsėjo naktis.
- Spalio, - patikslino Ežiukas. - Tokios būna spalio naktys.

12
 v

- Na, niekis. Štai, imk.

- O... o kas čia?
- Vytelė.
- Kam?
- Badyk.
- Ką badyti?
- „Ką, ką“! Vaje, koks nenuovokus! - suniurnėjo Meškiukas,
čiupo vytelę ir ėmė badyti dangų. Tada viena po kitos sublykčiojo
mažos ir didelės žvaigždės. Ežiukas sekė įkandin, bet nebadė.
- Kodėl nebadai? - stabtelėjęs paklausė Meškiukas.
- Aš bijau.
-K o ?
- Man gaila.
- Ir ko gi tau dabar gaila! ?
- Dangaus, - atsakė Ežiukas.
v
- Tpfu, kad tave kur! Rado ko gailėtis! Štai, žiūrėk! - Ir parodė
Ežiukui, kaip tyliai pliaukšteli ir sidabriškai skimbčioja prakiur­
damas dangus. - Badyk! Aš tuoj!
Ir nubėgo.
Ežiukas pakėlė vytelę ir pajudino žvaigždę.
Ir ji mirktelėjo Ežiukui.
O tada ryškiai tvykstelėjo, Ežiukas išsigando ir... netyčia pradūrė
dangų.
Ir atsirado E ž i u k o žvaigždė.

13
 Ji buvo tokia graži...
Sugrįžo Meškiukas, ir žvaigždžių šviesoje buvo matyti, kad jis
velka rąstą.
- Pagelbėk! - krioktelėjo Meškiukas, ir jie abu - paukšt! - pradūrė
dangų rąstu, ir juodu dangumi nuplaukė mėnulis.
- Mėnulis!.. - Ežiukas su Meškiuku sutartinai atsiduso ir atsisėdo
ant rąsto.
 - Gaila, nėra Kiškio, jam taip pat patinka mėnulis, - neatitrauk­
damas akių nuo s a v o žvaigždės tarė Ežiukas. - Bet, žinai, Meškiuk,
vis dėlto šis dangus
v
- ne tas, kuris buvo per Kiškio gimtadienį.
- Ne tas! Žinoma, kad ne tas! Mes jį dar surasime!
- Klausyk, Meškiuk, daugiau mes jų nebekeiskime, gerai? - pasiūlė
Ežiukas, neatplėšdamas akių nuo savo žvaigždės.
-K o?
- Dangų.
- Hmm! Kaip nori, - burbtelėjo Meškiukas. - Bet ten dar liko
pusė kupranugario.
Danguje švietė mėnulis ir mirkčiojo žvaigždės, tačiau Ežiukas
nenuleisdamas akių žiūrėjo į s a v o žvaigždę.
- Imkime ir padainuokime! - staiga pasiūlė jis. - Kai šitaip gera,
būtinai reikia dainuoti.
- Tik pirmiau susėskime į valtį, - tarė Meškiukas. - Kai šitoks
mėnulis, dainuoti geriausia valtyje.

Tylia vandens lelija, lyg valtimi, jie palengva plaukė upe.

Meškiukas kartkarčiais kilstelėdavo vytelę ir pradurdavo dangų,
o Ežiukas vis žiūrėjo ir žiūrėjo į s a v o žvaigždę.
Ir jie uždainavo:

Lyg pupa į dangų kils dainelė

Tyliai tyliai plaukiant upele.

15
 Jei žibintas neapšviečia kelio -
Mes danguj įžiebsim žvaigždeles.

Nors vėjai staugs,

Nors lis ledu,
Nekeiski dangaus,
Nes turėsi bėdų.

Kai atėjo metas skristi paukščiams į pietus, kai jau seniai

buvo nuvytusi žolė ir nukritę nuo medžių lapai, Ežiukas tarė
Meškiukui:
- Artinasi žiema. Eime, pameškeriokime paskutinį kartelį. Juk
tu mėgsti žuvytes.
Pasiėmė jie meškeres ir nuėjo prie upės.
Prie upės buvo taip tylu, taip ramu, kad visi medžiai palenkė
prie jos liūdnas savo galvas, o per vidurį palengva plaukė debesys.
Debesys buvo pilki, gauruoti, ir Meškiuką suėmė baimė.
„O jeigu mes sugausime debesį? - pamanė jis. - Ką tada su juo
darysime ?“

16
 - Ežiuk! - tarė Meškiukas."- Ką darysime, jeigu sugausime
debesį?
- Nesugausime, - nuramino Ežiukas. - Debesys ant sausų žirnių
v
nekimba! Štai jeigu gaudytume su pienių pūkeliais...
- Ar su piene galima pagauti debesį?
- Žinoma! - tarė Ežiukas. - Debesys ant pienių pūkelių ir te-
kimba!

17
 Pradėjo temti.
Jie sėdėjo ant siauručio beržinio lieptelio ir žiūrėjo į vandenį.
Meškiukas sekė akimis Ežiuko plūdę, o Ežiukas —Meškiuko. Buvo
tylu tylu, ir plūdės aiškiai atsispindėjo vandenyje...
- Kodėl jos nekimba? - paklausė Meškiukas.
-J o s klausosi mūsų šnekų, - atsakė Ežiukas. - Rudeniop žuvys
tampa labai smalsios!..
- Tuomet patylėkime.
Ir jiedu visą valandą sėdėjo tylėdami.
Staiga Meškiuko plūdė ėmė šokčioti ir giliai paniro.
- Kimba! - riktelėjo Ežiukas.
- Oi! - šūktelėjo Meškiukas. - Tempia!
- Laikyk, laikyk! - šaukė Ežiukas.
- Kažkas labai sunkus, - sušnibždėjo Meškiukas. - Pernai šioje
vietoje nuskendo senas debesis. Gal čia - jis?..
- Laikyk, laikyk! - kartojo Ežiukas.
Ūmai Meškiuko meškerė išlinko lanku, tada švilpdama atsitiesė -
ir aukštai į dangų švystelėjo didžiulis raudonas mėnulis.
- Mėnulis! - sutartinai aiktelėjo Ežiukas ir Meškiukas.
O mėnulis kryptelėjo ir tyliai nuplaukė virš upės.
Ir tada paniro Ežiuko plūdė.
- Trauk! - sušnibždėjo Meškiukas.
Ežiukas mostelėjo meškere - ir aukštai į dangų, aukščiau už
mėnulį, nuskriejo mažutė žvaigždė.

18
 - Ta-a-aip... - nutęsė Ežiukas ir paėmė kitus du žirnius. - D a­
bar - kad tik užtektų masalo!..
Pamiršę žuvis, jie kiaurą naktį gaudė žvaigždes ir primėtė jų
pilną dangų.
O prieš aušrą, kai žirniai baigėsi, Meškiukas persisvėrė per
lieptelį ir ištraukė iš vandens du oranžinius klevo lapus.
- Užvis geriausia gaudyti su klevo lapais! - tarė jis.
Ir buvo jau beužsnūstąs, kai kažkas smarkiai sugriebė kab-
liuką.
- Padėk!.. - sušnibždėjo jis Ežiukui. Ir jie, pavargę, mieguisti,
dviese vargais negalais ištraukė iš vandens saulutę.
Ji nusipurtė vandenį, perėjo siauručiu liepteliu ir nusirito per
lauką.
Aplinkui buvo tylu, gera, ir paskutiniai lapai lyg mažučiai lai­
veliai palengva plaukė upe.

Ir vėl iškeliavo auksinė, saulėta diena. Ir vėl Meškiukas atėjo

pas Ežiuką, nes pastaruoju metu jiedu susitikinėdavo Ežiuko n a­
muose. Ir vėl Meškiuko laukė pintas krėslas, stovintis šalia pinto
krėsliuko, kuriame jau sėdėjo Ežiukas.

19
 Meškiukas užkopė laipteliais, žvilgtelėjo į Ežiuką ir tylomis
linktelėjo.
- Sėskis, - pakvietė Ežiukas. - O aš jau galvoju - kada gi tu
ateisi?
Meškiukas atsisėdo.
Artėjo nuostabiausias rudens sutemų metas.
Pro mažutę pušelę, pro liesutį berželį, kuris ūmai tapo tarsi dar
liesesnis, mėlynavo kalnas.
Meškiukas patogiau įsitaisė krėsle ir pažvelgė į kalną, į dangų,
į vėjelio sūpuojamas trapias beržo šakeles.
Buvo taip gera, taip ramu, o dangus buvo toks tolimas, kad
atrodė, jog debesys sustingo jame amžiams.
- Atrodo, jie niekur nebenuplauks, ar ne?
Ežiukas linktelėjo.
- Atrodo, ir ryt, ir poryt jie stovės ir stovės toje pačioje vietoje.
Ežiukas vėl linktelėjo.
- O juk būtų gerai, kad tai, kas yra, niekada nebesikeistų, - tarė
Meškiukas.
- Taip nebūna.
- Kodėl?
- Tau nusibostų.
- Man? Nieku gyvu! - paprieštaravo Meškiukas.
„Ojojoi, kaip gražu! - neatplėšdamas žvilgsnio nuo kalno pa­
galvojo Ežiukas. - Ir kas sumanė šitokį grožį?“

20
 - Kaip tu manai? - paklausė jis Meškiuko.
- Apie ką?
- Kas viską sumanė?
- Visa tai? - Meškiukas apibrėžė letena puslankį. - O juk nuo
mano prieangio - gražiau negu nuo tavojo, ar ne?
- Aha. - Ežiukas neatplėšdamas akių žiūrėjo į kalną.
- Nuo tavo prieangio - ir kalnas žemesnis, ir medžiai m en­
kesni. Klausyk, o gal imkime ir nutempkime tavo namelį prie
maniškio?
- Kaip? - paniręs į savo mintis burbtelėjo Ežiukas.
„Kas gi viską sumanė? - suko jis galvą. - Kas? Kaip? Kada?
Kodėl aš žiūriu ir žiūriu ir niekaip negaliu atsižiūrėti?44
- Kaip? Ogi labai paprastai! - tarė Meškiukas. - Išardysime tavo
namą ir po rąstelį rogutėmis pervešime pas mane. Tada suręsime
iš naujo ir gyvensime kaimynystėje.
- Rogutėmis? - perklausė Ežiukas, o pats sau galvojo: „Kas gi
tasai neregimasis, nepaprastasis, kuris pasistengė, kad išeitų toks
v • ")U
grožis?
- Kodėl būtinai rogutėmis? Galima ir tuoj pat, - tarė Meškiukas. -
Tiesa, vežimaičiu tempti bus sunkiau, bet...
- O tu kaip manai? - paklausė Ežiukas.
- Aš manau, kad geriau būtų žiemą, - atsakė Meškiukas. - Pir­
miausia, rogutės talpesnės, o antra, dabar daug lapų - slidu.
- Aš klausiu ne to. Kaip manai, kas viską sumanė?

21
 - A-a... Štai kas tau rūpi... O aš - po rąstelį, vežimaičiu!.. - pats
save mėgdžiojo Meškiukas. - Nežinau, - tarė jis. - Kad ir kiek
laužiau galvą, neįstengiau suprasti.
Sutemos tirštėjo. Ir kalno jau beveik nebuvo matyti. Pakilo
vėjas. Kažkur tolybėse, anapus upės, vos girdimai sulojo šuo.
- Ar girdi, ką jis sako? - paklausė Meškiukas.
- J is loja, nes bijo nakties, - atsakė Ežiukas.
 Visą dieną pylė lietus, naktį liovėsi, paryčiais atšalo.
Ežiukas su M eškiuku išėjo į prieangį ir kurį laiką stovėjo
kvėpdami šaltą orą.
Viskas aplinkui buvo kažkaip nesuprantam a: medžiai žali,
geltonų lapų - tik kur ne kur, ir vis tiek - už kiekvieno kamieno
tyko ruduo.
- Matai? - paklausė Ežiukas.
- Aha, - linktelėjo Meškiukas. - Taip ir spigina akimis.
- Et, kad taip jį pagavus!
- Ogi pagaukime. - Meškiukas vos neužspringo. - Pagaukime ir
užrakinkime kamaraitėje. Įsivaizduoji? Užrakinsime jį kamaraitėje,
ir iškart - vasara!
- Jis nematomas, - tarė Ežiukas.
- Jeigu gaudysi letenomis. Letenomis, žinoma, nesugriebsi.
v
Reikia varovų ir tinklo, aišku? Štai čia - tinklą, o iš ten - varyti.
- Reikia pasikviesti Kiškį, - pasiūlė Ežiukas.
- Ir Voveraitę.
- O koks bus tinklas?
- Ešerinis.
- Jau kad pasakei! Ims tau ruduo ir lįs į ešerinį tinklą!

23
 - O ką, karosas raudonas, ir jis...
- Kuo čia dėtas karosas? Juk tinklas - ešerinis!
- Ešerinis, karosinis - pagausime!
- Vilk jį čionai. Aš pašauksiu Kiškį.
- Nepamiršk Voveraitės! - Ir Meškiukas nubėgo.
- Kiški! Kiški! —sušuko Ežiukas pliekdamas pagaliu per juodus
kamienus. - Voveraite!
- Ko reikia? - atbėgo Kiškis.
- Kur Voveraitė?
- O kam tau jos prireikė?
- Gaudysime rudenį, - pašnibždomis pranešė Ežiukas. - Tik -
vvv I
sss!
- Puikumėlis! Voveraite! - suriko Kiškis. - O kuo gaudysi­
me?
- Tinklu, - paaiškino Ežiukas. - Tinklą - čia, o iš ten - vary­
sime.
- Reikia būgno, - pasakė Kiškis. - Ir švilpynės. Aš mušiu būgną,
o Voveraitė švilps. Voveraite! Voveraite! - vėl suriko jis.
Atbėgo Voveraitė.
- Eikš arčiau, turiu kai ką pasakyti! - Ir ėmė šnibždėti į ausį.
- Rudenį? - nusistebėjo Voveraitė. - O ką mes su juo dary­
sime?
- Užrakinsime kamaraitėje, - tarė Ežiukas.
- Ir iškart - vasara! - sušuko Kiškis.

24
 - Šššš!.. Tyliau! - sudraudė Voveraitė. - Išgirs ir pabėgs.
Su tinklu ant peties atbėgo Meškiukas.
- Ufif!.. - atsipūtė jis. - Pagelbėkite!
Visi šoko ir ištempė tinklą nuo berželio iki eglaitės.
- Akmenukų! Akmenukų! - spiegė Kiškis. - Prispausk akme-
nukais!
- O dabar, - sukomandavo Meškiukas, - tu su Kiškiu ir Vove­
raite apeikit iš ten, o aš... v

- O būgnas? - prisiminė Kiškis. Šoko į krūmus, dingo ir kaipmat

atsirado nešinas letenėlėse būgnu ir švilpyne.
- Mes visi apeisime iš ten. O tu, Meškiuk, slėpkis, ir kai jis
įklius, susuk į tinklą, - pamokė Ežiukas.
- Aš šūktelėsiu, - pažadėjo Meškiukas.
 Ir visi nubėgo, o Meškiukas palindo po eglaite.
Buvo tylu tylu, tik mažas auksinis lapelis virpėjo niekaip
negalėdamas nukristi į žolę.
Staiga kažkur tolumoje sutratėjo būgnas, suulbėjo švilpynė ir
Ežiukas lūžtančiu balsu suriko: „A-a-a...“
„Varo!“ - Meškiukas išpūtęs akis stebeilijo įešerinį tinklą.
„Varo, varo, varo!“ - kalė jam smilkiniuose ir plazdėjo širdis.
„Bum bum bum! Py-yypt! A-a-a!..“ - aidėjo miškas.
Meškiukas taip įtemptai žiūrėjo, kad paskaudo akys, ir kai „bum
bum!“ ir „py-yypt!“ priartėjo, jam staiga pasirodė: iš už senos eglės
kažkas iššoko ir įsipainiojo ešeriniame tinkle.
- Pagalbos! - suriko Meškiukas ir užgulė pilvu kažką nematomą,
ir Meškiukui atrodė, kad tas kažkas kruta ir cypčioja.
- Kas? Kas? Kur? - išlėkė į laukymę Kiškis, Voveraitė ir Ežiukas.
- Čia, - sušvokštė Meškiukas. - Svilpčioja.
- Tai ruduo, - tarė Kiškis. - Ruduo visada švilpia.
- Vyniok! - riktelėjo Voveraitė.
Ir jie suvyniojo rudenį drauge su Meškiuku ir nutempė namo.
- Į kamaraitę, į kamaraitę juos! - komandavo Ežiukas.
- Išleiskite mane! - paprašė Meškiukas.
- Pakentėk, - paliepė Voveraitė.
- Kentėk, Meškiuk, - tarė Kiškis. Ir Meškiuką kartu su rudeniu
užrakino kamaraitėje.
- Išleiskite mane! - prašė Meškiukas.

26
 - Jeigu išleisime tave, kartu paspruks ir ruduo, - pasakė
Kiškis.
- Aha. Ir vėl prapliups lyti, - pridūrė Voveraitė.
- Kentėk, Meškiuk! Pamatysi, tuoj pasirodys saulė, - pažadėjo
Ežiukas.
Laukė iki vakaro, tada pavargo ir sugulė miegoti.
O kai rytą prabudo, už lango buvo balta balta, ir sniegas vis
krito ir krito dideliais lengvais kąsniais.
- Kokie mes kvaili! - tarė Voveraitė. - Užrakinome kamaraitėje
rudenį, o juk po rudens - žiema!
Tada jie išpainiojo Meškiuką, išbėgo po krintančiomis snaigėmis
ir ilgai ilgai purtė ešerinį tinklą, kad išleistų į rugsėjo miškus auksinį
rudenį.

Šniokštė lietūs, skraidė lapai, paukščiai būriavosi ir skrido į

pietus, bet kai nušvisdavo saulė, būdavo taip erdvu ir gera, kad
atrodė: nėra pasaulyje nieko gražiau už šias paskutines auksines
dieneles.
- Sau-saugokite giedr-r-rą! - sukarkė Varna.
Ir Ežiukas su Meškiuku susimąstė.
„Ak, jeigu būtų įmanoma!“ - pamanė Ežiukas.

27
 - Mes ją kaip akies vyzdį brangintume, - nejučia garsiai pasakė
Meškiukas. Ir staiga suriko: - Sugalvojau! Sugalvojau!
- Sakyk.
- Reikia padaryti labai labai didelį skėtį! Tokį - virš viso miško!
Kad...
- Taip... taip... taip... - sumurmėjo Ežiukas. - Skėtis turi turėti
kotą...
- Tikrai!
- Kotas turi būti...
- Ilgas!
- Pušis ant kalno!
- Pritariu!
- Ov
gaubtas?..
- Žinau! - suriko Meškiukas. - Lekiame pas voriukus!
Ir jie nukūrė.
- Voriukai! - jau iš tolo sušuko Ežiukas. - Saugokite giedrą!
- Sutinkame, - sulinksėjo tie.
O Visų Mažiausias Voriukas žengė į priekį ir tarė:
- Mes visiškai sutinkame! O kaip?
- Viską paaiškins mano draugas Meškiukas.
Meškiukas pasilypėjo ant kelmelio ir išdėstė planą.
v
- Čia tai bent! - pasakė Vyriausiasis Voriukas. Ir apsiašarojo.
O Meškiukas sutupdė voriukus į pintinę ir nunešė prie pušies,
nes jie patys būtų labai ilgai ėję.

28
 - Megzkite! - paprašė Meškiukas.
Tada voriukai įkopė į viršūnę ir nutempė keturiasdešimt vo­
ratinklių iki visų miško kampų, o Ežiukas su Meškiuku pradėjo
rinkti lengvučius auksinius lapus ir pririnko jų net dvi pintines.
- Voratinkliai numegzti! - pranešė Vyriausiasis Voriukas.
- Pradedame! - sukomandavo Meškiukas.
Ir voriukai iš visų pusių ėmė ropštis į pušies viršūnę tempdami
klevo lapus.
Buvo į ką pažiūrėti!
Lengvi klevo lapai tarytum patys vieni kabarojosi į viršūnę, ir
vakarop visas dangus virš miško sužėrėjo kaip nulietas iš aukso.
Vėliau kai kas šnekėjo, kad tai buvo saulėlydis...
V V

- Čia čia čia, - čerškė šarka. - Čia saulės laida!..

Ir tik Ežiukas su Meškiuku žinojo, kad voriukai pakėlė į dangų
auksinius rudens lapus ir išsaugojo giedrą.

29
 ^ o Jld j& Q sH JL v n o 'lJ lc«į

Kiškis užvis labiausiai mėgo morkas.

Jis tarė:
- Norėčiau, kad miške augtų ne eglės, o morkos.
Voveraitė užvis labiausiai mėgo riešutus.
Ji pareiškė:
- Norėčiau, Kiški, kad ant tavųjų morkų augtų ne kankorėžiai,
o riešutai.
Meškiukas užvis labiausiai mėgo medų.
Jis pasakė:
- Norėčiau, kad rudenį lytų lėti medaus lietūs.
Ežiukas užvis labiausiai mėgo džiovintus grybus.
Jis pridūrė:
- Tegul tavieji lietūs, Meškiuk, prasideda tada, kai aš prisigry­
bausiu.
Taip viskas ir nutiko.
Eglių vietoje per vieną naktį užaugo morkos.
Kiškis nusikirto dvi morkas ir nusitempė namo.
A nt morkų uodegėlių išaugo riešutai. Voveraitė prisirinko jų
visą pintinę ir paslėpė storiausios morkos drevėje.
Ežiukas vaikštinėjo tarp morkų ir rinko grybus.
O rudeniop prasidėjo lėti medaus lietūs.

31
 Kiškis graužė morkas su medumi.
Voveraitė - riešutus su medumi.
Ežiukas - grybus su medumi.
Meškiukas kiauras dienas stovėdavo išsižiojęs morkų laukymėje
ir tik sutemus, kruopščiai nusilaižęs visas keturias meduotas lete­
nas, visai neilgai, tik akimirką, priguldavo nusnūsti...
O visi vilkai iš miško pabėgo.
M at vilkai saldumynų nemėgsta.

- Manai, nubėgsime iki tavo namų, kol sutems?

- Reikia.
- Tuomet bėk greičiau.
- Aš bėgu, - tarė Meškiukas.
Jie bėgo per didžiulį lauką, apšviestą paskutinių saulėlydžio
spindulių.
- A r pastebėjai, kad žemė išgaubta? - bėgdamas paklausė
Ežiukas.
- Aha.
- O pastebėjai, kad nušviesta paskutinių saulės spindulių ji
užvis gražiausia?

32
 - Mhm. Ežiuk, neatsi-
lik! - šūktelėjo Meškiukas
- Aš neatsilieku... Aš
noriu... su tavimi...
- Parbėgsime,
susėsime...
tuomet ir...

- Manai, kad mes gerai bėgame? - atsilikęs gal

dvidešimt žingsnių sušuko Ežiukas.
- Ką? - sustojo Meškiukas.
- Sakau...
v
ar į tą pusę bėgame?.. - pribėgęs sušnopavo Ežiukas.
- Žinoma! Lipk man ant nugaros! Galėsime bėgti ir šnekėtis.
- Šitaip dar niekada nesame bėgę.
- Tai pamėginkime!
- Gerai!
Ežiukas užsirangė Meškiukui ant pečių, ir Meškiukas leidosi
bėgti.
- Greitai bėgi! - pagyrė Ežiukas.
- Aha.
- N et nemaniau, kad ant tavęs taip smagu joti!

33
 - Aha.
- Ko tu tik „aha“ ir „aha“?
- Man... sunku... kalbėti... - sušvokštė Meškiukas.
- Tai lipk man ant nugaros.
- Ką tu?!
- Lipk lipk, aš tave panėšėsiu.
- Tu dygus.
- O mes ką nors patiesime.
- Sėdėk, - numojo letena Meškiukas. - Ir šnekėk... Greitai
būsime vietoje.
- Ką šnekėti?
- Dainuok!
- Dainuoti?
- Aha.
- O ką?
- Palauk!
Meškiukas su Ežiuku ant nugaros įbėgo į krūmus, ir šakos
ėmė pliekti per akis.
- Saugok akis!
- Saugau. O juk šauniai mes peršokome per upelį.
- Aha.
- O jeigu būtume pargriuvę?
- Laikykis! - riktelėjo Meškiukas ir nusirito į griovį. - Fu-u!..
A r gyvas? Ežiuk, kur tu?

34
 - Čia.
-K ur?
Griovyje buvo jau visai tamsu, ir Meškiukas vos įžiūrėjo Ežiuką
po kreiva pušimi.
- Aš čia, - stodamasis pakartojo Ežiukas.
- Na, sėskis ant nugaros!
- Ne, - papurtė galvą Ežiukas. - Greičiau ropškimės į viršų,
tada atsisėsiu.
jie išsikapanojo iš griovio. Ežiukas vėl užsirangė
Meškiukui ant pečių, ir šis leidosi bėgti.
- Niekada nemaniau, kad taip smagu joti
temstant, - tarė Ežiukas. - Aplink tylu, o aš
stačiai skrendu... Gal gali nepūškuoti?
- Galiu, - atsakė Meškiukas ir ėmė
bėgti nekvėpuodamas.
- Kvėpuok, - patarė Ežiukas, - nes
sprogsi.
Meškiukas vėl pradėjo pūškuoti.
O Ežiukas dairėsi aplinkui, tolumoje
pamatė mažą žvaigždutę ir pamanė, kad
žemė dar niekad nebuvo tokia graži kaip
dabar, apgaubta šitų rudens sutemų.
- Stok! - riktelėjo Ežiukas.
Meškiukas sustojo.
 - Sėsk man ant nugaros. - Ežiukas nušoko žemėn. - Greičiau
sėskis!
- Liaukis, - sumurmėjo Meškiukas.
- Ne, sėskis! Turi pamatyti, kokia ji graži. Žemė...
Meškiukas užsirioglino Ežiukui ant nugaros, bet staiga ėmė
kvatoti ir šokčioti.
- Oi, kutena! Duria! - rėkė Meškiukas.
v
- Niekis, iškęsi! Žiūrėk! Tu tik pažiūrėk! - šaukė Ežiukas.

Nuo medžių nukrito lapai, dangus tapo didžiulis ir bedugnis -

šitaip atėjo ruduo.
Prapliupo lietūs, vėliau liovėsi, ir ant žemės nusileido ūkanota
tyluma.
- Kai taip tylu, būtų gera miegoti ant aukšto, - pasakė Meš­
kiukas.
- Mhm, - pritarė Ežiukas.
- Užsirabaždini su kailiniais - ir parpi sau!..
- Mhm.
- Ko tu čia „mhm“ ir „mhm“? Pasakyk ką nors.
- O ką?
- Ar tau patinka miegoti ant šieno?

36
 - Ne-a.
- Kodėl?
- Bijau pelių, - paaiškino Ežiukas.
- Tu? Juk esi geriausias pelių medžiotojas!
- Negaliu jų pakęsti. Brrr!
- Tai aš negaliu pakęsti pelių. Ir Dramblys jų nemėgsta. O tu...
- O kodėl aš privalau mėgti peles?
- Aš nesakau - privalai, sakau...
- O tu nesakyk. Nežinai ir nesakyk.
Kurį laiką jiedu sėdėjo tylėdami.
- Zinai, Ežiuk, kuo blogas ruduo?
- Kuo?
- Nesinori galvoti.
- O tu negalvok. Sėdi sau ir sėdėk, negi negerai?
Jiedu ir vėl nutilo.
- O debesys lekia ir lekia. Ir paukščiai. Ir lapai. Kur?
- Nežinau, - atsakė Ežiukas.
- O aš žinau. Į šilumą.
v
- Lapai nenulėks. Štai kiek jų guli ant žemės.
- Gal jie - ne mūsų.
- O kieno?
- Svetimi. Iš tolybių, supranti? Lėkė lėkė, pavargo, nukrito ir
guli čia.
- Aš jaučiu, tu kažką žinai, - tarė Ežiukas. - Nagi, sakyk!

37
 - Imkime, Ežiuk, ir išskriskime!
- Ar mes - kokios žąsys?!
- O kuo prastesni? Įsibėgėsime, sumosuosime letenomis ir...
- Šaunu!
- Seniai norėjau tau pasakyti, bet... nedrįsau.
- Šaunu! - sušuko Ežiukas. - Aš nieku gyvu nebūčiau taip
sugalvojęs. Bėgame!
Ir pasileido prie upės.
- Kas pirmas? - uždusęs sušnopavo Ežiukas.
- Aš! Juk aš sugalvojau!
- Smarkiau mosuok letenomis! - sušuko Ežiukas.
Meškiukas įsibėgėjo, sumosavo letenomis ir... pakilo.
- Palauk manęs! - pakilęs iš paskos plyšojo Ežiukas.
Jie pasivijo virkaujančias gerves, nuskrido toliau.

38
 Apačioje grumdėsi sunkūs debesys, o tiesiai viršum jų spindėjo
saulė.
- Matai? - prilėkęs prie Ežiuko paklausė Meškiukas. - O tu
sakei - sėdėk!
- Matau. Puikus tavo sumanymas!
Debesų properšose praplaukė kalnai, paskiau - jūra, paskiau -
laukai, o Ežiukas su Meškiuku vis skrido ir skrido ir jų skrydžiui
nebuvo galo.
Visi daiktai ant žemės dabar jiems atrodė visai mažulyčiai, tokie
maži, kad žiūrint net juokas ėmė. O tiems, kurie žvelgė į juos iš
apačios, jiedu buvo tik šviesus debesėlis - šviesus debesėlis, le­
kiantis šaltame danguje.

Toji rudens diena buvo nepaprasta! Buvo tiek žydrynės, tiek

ugninių lapų, tiek saulės, kad \ vakarą Meškiukas pravirko.
- Ko tu dabar? —paklausė Ežiukas.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Meškiukas. - Norisi verkti.
- Bet tu pasižiūrėk...
- Mačiau, - atsiduso Meškiukas. - Todėl ir verkiu.
- Ko čia verkti? Džiaugtis reikia.
- Iš džiaugsmo ir verkiu.

39
 - Argi iš džiaugsmo verkia?
- Dar ir kaip! - Ir Meškiukas prapliupo raudoti.
- Nusiramink, ką čia dabar!.. - Ežiukas paglostė Meškiuką
letenėle. - Rytoj vėl švies saulė, vėl skraidžios lapai ir skris žiemoti
paukščiai.
- Išskris, - sukūkčiojo Meškiukas. Ir dar smarkiau įsiraudojo.
- Bet jie parskris, - ramino Ežiukas. - Jie sugrįš. Baigsis žiema,
ištirps sniegas, ir jie sugrįš.
- Žiema. - N et pasikūkčiodam as graudžiai raudojo M eš­
kiukas.
- Taip, žiema. Bet ji baigsis, ir viskas prasidės iš naujo.
- Nenoriu! Nenoriu, girdi?
- Ko tu nenori?
- Kad viskas išnyktų, išskristų! - riktelėjo Meškiukas.
- Juk neilgam, - guodė Ežiukas. -
Pats žinai. O kaip gražu žiemą!
v
- Žiemą aš taip pat verksiu.
- Žiemą? O kodėl?
- M an bus jos gaila. - Ir
Meškiukas taip įsiverkė, kad Ežiukas
suprato: žodžiai čia nepagelbės.
- Bėgam! - riktelėjo jis.
- Kur? - pakėlė užverktas akis
Meškiukas.

40
 - Bėgam, kad sakau! - Ežiukas čiupo Meškiuką už letenos ir
nusitempė į mišką.
- Kur tu mane tempi?
Jie pralėkė pro seną nulaužtą beržą, sutrešusiu lieptu perėjo
upelį, perlipo per nukirstą drebulę ir, vinguriuodami tarp apde­
gusių kelmų, pakilo į kalnelį.
- Žiūrėk! - paliepė Ežiukas ir parodė Meškiukui čia augančią
voveraitę.
Mažutis auksinis grybukas, sulenkęs keliukus, tupėjo prieblan­
doje ant samanų.
- Matai? - paklausė Ežiukas. - Ji neturi nei tėčio, nei mamos,
nei Ežiuko, nei Meškiuko, ji visai viena - ir neverkia.

Visą naktį Ežiukas sapnavo baisų sapną. Tarytum jis įžengė į

mišką ir pradėjo kalbėtis su lapais. Ne, ne su vienu kuriuo lapu
(didelio čia daikto - pasišnekučiuoti su beržo lapeliu?), o su
l a p a i s . Su visa lapija Ežiukas dar niekada nebuvo kalbėjęsis.
Jis ėjo takeliu, miškas šniokštė.
- Lapai, aš noriu su jumis pasikalbėti, - tarė Ežiukas sapne.

41
 - Kalbėk, - sušlamėjo lapija.
- Dabar jūs šniokščiate, o kas toliau?
Viskas
v
nutilo.
- Žinau, - tarė Ežiukas. - Kaip man jūsų gaila!..
- Negailėk mūsų, Ežiuk!
- Iš pradžių mes maži - žiūrime...
- Vėliau, paūgėję - šnarame...
- Paskiau - ošiame, šniokščiame...
- O paskiau - laisvi!
- Ir lekiame, lekiame!..
- Ar žinai, kokia laimė - laisvė?
- O kai lyja? Ar žinai, kaip saldu prisimerkus klausytis lie­
taus?
- J u k tu nežinai, Ežiuk, kad mes turime akis!
- Ir mes matome!
- Irv
mudu su Meškiuku matote?
- Žinoma!
- Ir Kiškį?
- O kaipgi! Jam labai baisu, kai mes šnarame.
- Rudenį man būna labai liūdna, - sapne pasakė Ežiukas. - Man
atrodo, kad vėjas nuneša jus nuo žemės.
- Neliūdėk!
- Ar girdi, kaip mes šiugždame?
- Taip mes juokiamės!

42
 - Mums juokinga, kai kažkoks vėjas įsigeidžia nupūsti mus nuo
žemės.
- O argi... negali?
- Ką tu, Ežiuk!
- Kas galėtų nupūsti nuo žemės l a p i j ą ? !
- Bet jus... degina! - sapne pasakė Ežiukas.
- Užtai koks saldus...
- Koks kartus mūsų dūmas!..
- Bet jums skauda!
-N e!
- Mes sudegame visi kartu...
- Tvirtai prisiglaudę vienas prie kito.
- Baisu, - sapne pasakė Ežiukas.
- Baisu likti p a s k u t i n i u lapu.
- Visi nulėkė...
- Visi laisvi...
- O tu vienas...
- Ir matai, kaip
sutartinai pavasarį
skleidžiasi nauji
pumpurai...
- Ir sužaliuoja
jauna lapija...
- Su jais...
 - Su naujaisiais...
- Nepasišnekėsi: apie ką?!
- Ką jie matė?
- Ką žino?
- O tu, tu prisimeni visus savo brolius...
- Ir pamanai - štai ant šitos šakelės gyveno linksmas kvatoklis,
liūdnas bambeklis, tylūnas draugas...
- Ir - nebėra!..
„Kokie tie lapai nepaprasti! - sapne pamanė Ežiukas. - Reikės
papasakoti Meškiukui."
Ir neprabudęs pradėjo galvoti, kaip įmanoma džiaugtis, kad po
tavęs liks tiktai kartūs dūmai.

Šalta, tylu tapo miške. Kiškis įsiklausė - nė garso. Tik drebulėlė

aname krante dreba paskutiniu lapu.
Kiškis nusileido prie upės.
Upė lėtai vedėsi už vingio sunkius, tamsius vandenis.
Kiškis pasistiebė lyg stulpelis ir pakrutino ausis.
v v
- Salta? - paklausė Žolelė.
- Brrr! - atsakė Kiškis.

44
 v

- Man taip pat, - pasiskundė Žolelė.

- Ir man! Ir man!
- Kas čia kalba? - paklausė Kiškis.
- Mes, žolė.
Kiškis atsigulė.
- Vaje, kaip šilta! Kaip šilta! Kaip šilta!
- Sušildyk ir mus! Ir mus! Ir mus!
Kiškis pašoko ir atsigulė, pašoko ir vėl atsigulė. Strykt - ir pri­
glunda prie žemės, strykt - ir priglunda.
- Ei, Kiški! - šūktelėjo nuo kalvos Meškiukas. - Ko tu ten
puldinėji?
- Šildau žolę, - atsakė šis.
- Negirdžiu!
- Šildau žolę! - suriko Kiškis. - Eikš čionai, abu šildysime!
Meškiukas nusileido nuo kalvos.
- Sušildyk mus! Sušildyk mus! Sušildyk! - šaukė žolelės.
- Matai? - tarė Kiškis. - Joms šalta! - Jis vėl pašoko ir pri­
gulė.
- Pas mus! Pas mus!
v v
- Čionai! Čionai! - šaukė iš visų pusių.
- Ko gi tu stovi? Gulkis! - paliepė Kiškis.
Ir Meškiukas atsigulė.
- Kaip šilta! A ta ta, kaip šilta!
- Ir mane pašildyk, Meškiuk!

45
 - Ir mus! Ir mus!
Kiškis čia šoko, čia gulėsi. O Meškiukas pradėjo palengvėle
ristis: nuo nugaros - ant šono, nuo šono - ant pilvo.
- Greičiau! Greičiau! Mums šalta! - šaukė žolės.
Meškiukas ridenosi, Kiškis šokinėjo, ir neilgai trukus sušilo
visa pieva.
- Mes padainuosime
v
jums rudeninę žolės dainą, norite? - pa-
klausė pirmoji Žolelė.
- Padainuokite, - tarė Kiškis.
Ir žolė uždainavo, Meškiukas ritosi, o Kiškis - šokinėjo.
- Ei! Ką jūs ten veikiate? - nuo kalvos šūktelėjo Ežiukas.
v
- Šildome žolę! - atsakė Kiškis.
-K ą ?
v
- Šildome žolę! - riktelėjo Meškiukas.
- Peršalsite! - sušuko Ežiukas.
 O žolelės pakilo visu ūgiu ir uždainavo skaidriais balsais.
Dainavo visa paupio pieva.
Ir paskutinis lapas, kuris drebėjo aname krante, ūmai pasi­
tempė.
Ir pušies spygliai, ir eglės kankorėžiai, net voro pamirštas vora­
tinklis, - visi atsitiesė, nusišypsojo ir iš visų jėgų užtraukė paskutinę
rudeninę žolės dainą.

Dangų aptraukė sunkūs debesys. Atlėkė vėjas, įsiūbavo medžių

viršūnes. Miškas ėmė gausti, traškėjo šakos, ir aukštybėse kažkas
dusliai sugrumėjo.
- Griaustinis! - riktelėjo Ežiukas.
- Argi rudenį griaudėja?
„A-ak!..“ - aiktelėjo dangus.
- Kas tai? - išsigando Meškiukas.
- Trinktelėjo, štai kas!
- Ką dabar darysime? - Meškiukas trypinėjo aplink Ežiuką ir
neišmanė, ar jam lįsti po egle, ar likti čia, ant takelio.
- Nagi! - suriko Ežiukas per miško gaudesį. - Su manimi ar
pasilieki?

47
 „A-ak!..“ - aiktelėjo dangus.
- Bėgam! - šūktelėjo Meškiukas ir pirmas leidosi takeliu.
- O kur bėgam?
- Pas mane! Bus arčiau!
„A 'ak!“ - trečią kartą perskilo dangus ir kažkas taip blykstelėjo,
kad Ežiukas akimirką apako.
- Oi! - riktelėjo į kažką atsitrenkęs.
- Oi! - kažkas sušuko Ežiukui po kojomis.
- Kas čia? - paklausė Ežiukas.
- Čia aš, Meškiukas. Aš parkritau.
- Kelkis. - Ežiukas pakėlė Meškiuką ir jie nuskuodė.
Vaje, kaip kaukė vėjas, kaip siūbavo medžiai, kaip liepsnojo
dangus. Bet nelijo.
- Lašnoja? - bėgdamas paklausė Meškiukas.
- Lyg ir ne.
Ir jiedu nudūmė dar greičiau, o įkandin dideliais šuoliais lėkė
ūkčiodamas vėjas.
- Kas čia ūkčioja? - paklausė Ežiukas.
- Aš maniau, kad tu, - atsakė Meškiukas.
Jie išbėgo į laukymę, kurios kitame gale stovėjo Meškiuko
namas.
Ir tada pasidarė iš tikrųjų baisu. Debesis - juodut juodutėlis -
kabojo visai pažemėje. Medžiai, lyg šveisdami padangę, purtė
viršūnes, o iš juodo baisaus dangaus tvyksčiojo žaibai.

48
 „A-ak!..“ - šiek tiek atsilikdamas aikčiojo griaustinis, ir Ežiukui
su Meškiuku atrodė, kad didžiulis juodas slibinas užgriuvo jų mišką
ir degina jį liepsnomis.
- Stok! - suriko Meškiukas ir šoko po egle.
- Kas atsitiko?
- Matai? - Ir Meškiukas bedė letena į viršų.
- Matau, - atsiliepė Ežiukas.
Jiedu drebėjo prisiglaudę vienas prie kito, ir tada pliūptelėjo
lietus.
Tokio lietaus Ežiukas su Meškiuku dar nebuvo regėję.
Riešuto storio srovės pliekė žemę ir čaižė mišką. Stačiai jų akyse
miškas liko visiškai nuogas, bet tada iš dangaus kažkas pabiro, o
kas - Ežiukas su Meškiuku iš pradžių net nesuprato.
 - Ai! - riktelėjo Meškiukas.
Ir tik tada jie susivokė: kruša!
Ledokšniai - kaip Ežiuko kumštelis, kur tau Ežiuko - kaip
Meškino kumštis! - šokinėjo po žemę.
- O tu sakai - bėgam! - papriekaištavo Meškiukas.
- Sa-sakau, - sukaleno dantimis Ežiukas.
- Tai nesakyk, - pyktelėjo Meškiukas. - Jeigu ne aš, būtų mus
užmušę šitoje laukymėje.
- Nebūtų!
- Iš kur tu žinai?
- Aš jaučiu, - atsakė Ežiukas. Staiga jis iššoko iš po eglės ir
pasileido per baltą nuo krušos laukymę į Meškiuko namelį.
- Stok! Stok! Ką tu darai? ! Kur? - suspigo Meškiukas ir nuskuodė
įkandin.
Kruša kapojo žemę kairėje ir dešinėje, priekyje ir už nugaros, o
Ežiukas su Meškiuku kūrė iš visų jėgų ir pagaliau įlėkė į Meškiuko
prieangį.
- Cha-a... - tarė Ežiukas.
- Cha-a... - tarė Meškiukas.
- Cha cha cha! - tarė Ežiukas.
- Cha cha cha! - tarė Meškiukas.
Ir tada jie taip įsikvatojo, kad nebegirdėjo, kaip kaukia vėjas,
kaip į Meškiuko stogą būgnija kruša ir aukštybėse dusliai aikčioja
griaustinis.

50
 - Kai snūduriuoji, Meškiuk, galima įsivaizduoti viską, ko nori,
ir viskas, ką įsivaizduoji, tampa lyg tikra. Ir tada...
-N a?
- Tada...
- Nagi, sakyk!
- Ir tada... išgirsti garsus ir balsus.
Ežiukas žiūrėjo į Meškiuką didelėmis apskritomis akimis, tarytum
šią akimirką, stačiai dabar, būtų supratęs kažkokį visų svarbiausią
dalyką.
- Ir ką gi tu girdėjai? - pašnibždomis paklausė Meškiukas.
- Šiandien?
- Aha.
- Kikilį.
- O vakar?
- Varlę.
- Ir ką ji sakė?
- Ji - giedojo. - Ir Ežiukas užmerkė akis.
- Ar tu ir dabar ją girdi?
- Girdžiu, - atsakė užsimerkęs Ežiukas.
- Gerai, aš irgi užsimerksiu. - Meškiukas užmerkė akis ir atsi­
stojo arčiau Ežiuko, kad taip pat girdėtų.

51
 - Girdi? - paklausė
Ežiukas.
-N e .
- O tu pasinerk į snaudulį.
- Reikia atsigulti, - tarė
Meškiukas. Ir atsigulė.
- O aš pabūsiu šalia. -
Ežiukas atsitūpė. - Tu tik
įsivaizduok: ji tupi ir gieda.
- Įsivaizduoju.
- O dabar... Girdi? - Ir Ežiukas lyg dirigentas mostelėjo
letenėle. - Pragydo!
- Negirdžiu, - pasiskundė Meškiukas. - Tupi išpūtusi akis ir
tyli.
- Pasišnekėk su ja, - patarė Ežiukas. - Sudomink.
- Kaip?
- Pasakyk: „Mudu su Ežiuku iš tolimojo miško atėjome į jūsų
koncertą. “
Meškiukas pakrutino lūpas.
- Pasakiau.
- Na, ir?..
-TyU.
- Palauk, - tarė Ežiukas. - Tu atsitūpk, o aš atsigulsiu. Štai ta-aip. -
Jis atsigulė šalia Meškiuko ant žolės ir pradėjo kažką murmėti.

52
 O diena skleidėsi, ir aukštas grakštus ruduo bastėsi tarp pušų,
sukdamasis su nukritusiais lapais.
Meškiukas jau seniai atsimerkė ir dabar žvelgė į nurudusius
medžius, įveją, kuris raukšlėjo balos paviršių, o Ežiukas, nesiliau­
damas murmėti ir šnabždėti, gulėjo šalimais žolėje.
- Klausyk, Ežiuk, - tarė Meškiukas, - ir kam mums ta varlė?
Eime, pasirinksime grybukų, išsikepsime! O tau turiu atidėjęs
obuoliuką.
- Ne, - neatm erkdam as akių papurtė galvą Ežiukas. - Ji
užgiedos.
- Na ir kas, kad užgiedos? Didelio daikto...
- Et! - tarė Ežiukas. - Grybukai! Obuoliukai! Jeigu tu žinotum,
kaip būna, kai - garsai ir balsai!

Ruduo buvo toks auksinis, o dangus toks mėlynas, o žvaigždės

vakarais tokios didelės, kad Ežiukas niekur nėjo, niekur nebėginėjo,
tik sėdėdavo kiauras dienas priebutyje ir markstydamasis žiūrėjo
į saulę, į auksinius medžius, į dangų, o vakarais - į žvaigždes.
- Eime žuvelių pameškerioti, - siūlydavo Meškiukas.

53
 - Ne ne, - purtydavo galvą Ežiukas. - Jei nori, sėskis šalia ir
žiūrėk kartu su manimi.
- O į ką žiūrėti? Bene miško nesu matęs?
- Tu tik pažiūrėk, koks ruduo! - sakydavo Ežiukas. - Tu tik
apsidairyk!
Jis net stengdavosi nekvėpuoti, kad nesusibėgtų debesys ir
neaptrauktų mėlyno dangaus.
- Be reikalo nenori nueiti prie upės, - vieną rytą tarė Meškiukas. -
Prie upės dabar dar gražiau.
- O kas ten taip gražu?
- Du miškai!
- Sitai aš žinau, - tarė Ežiukas. - Vienas palei krantą, o kitas
žvelgia į jį iš vandens.
- Dvi saulės!
- Visada taip būna.
- Du
v
dangūs!
- Žinoma.
- O jeigu mudu nubėgsime prie upės, bus du Ežiukai ir du
Meškiukai!
- Tu bėk, - tarė Ežiukas. - O aš pasėdėsiu čia, bet žinosiu, kad
prie upės jūs esate dviese.
- O ką pasakyti Kitam Meškiukui?
- Pasakyk, kad du Ežiukai ateis rytoj.
- O tu rytoj eisi?

54
 - Aha.
Ir Meškiukas nubėgo.
Vakare jis atėjo pas Ežiuką gerti arbatos.
- Pasakei? - paklausė Ežiukas.
- Aha.
- O ką jis?
- Sako: „Lauksiu.“ Na, keturiese tai bent pasilinksminsime!
Kitą rytą Ežiukas su Meškiuku nuėjo prie upės.
Upė buvo tokia tamsi, taip ramiai plaukė ir darė vingį... ir niekur
nė menkiausio raibulėlio.
- Aš atėjau! - šūktelėjo Meškiukas ir pamosavo letena Kitam
Meškiukui.
„Jau... jau... jau...“ - pakrantėje atsiliepė aidas.
 - Atėjome abu! - sušuko Ežiukas.
„U... u... u...“ - atsakė aidas.
- Matai, kaip tylu, - tarė Ežiukas. - Esame keturiese, o šokinėti
ir lakstyti nesinori.
Upė lėtai lėtai plaukė prie pat kranto ir suko už vingio. Leidosi
saulė, ir miškas degte degė saulėlydžio ugnyje. Ežiukas užsimerkė
ir staiga pamanė, kad jam galbūt jau niekada nepavyks pamatyti
šitokio grožio.
- Meškiuk, tu tik pažiūrėk! - tarė jis.
- Aš matau, - atsakė Meškiukas.

Dar truputėlį - ir įsižiebs žvaigždės, išnirs mėnulis ir nuplauks

linguodamas virš tylių rudens laukų. Tada mėnulis užmes akį į
mišką, pastovės užkliuvęs už aukščiausios eglės viršūnės ir čia jį
pamatys Ežiukas su Meškiuku.
- Žiūrėk, - pasakys Ežiukas.
- Aha, - atsakys Meškiukas.
O mėnulis pakils dar aukščiau ir užlies savo šalta blankia šviesa
visą žemę.
Taip būdavo kiekvieną šio skaidraus, šalto rudens vakarą. Ir

56
kiekvieną vakarą Ežiukas su Meškiuku susitikdavo tai pas Ežiuką,
tai pas Meškiuką ir apie ką nors šnekėdavosi.
Taip pat ir šiandien. Ežiukas pasakė Meškiukui:
- Kaip vis dėlto gerai, kad mudu turime vienas kitą!
Meškiukas linktelėjo.
- Tu tik įsivaizduok: manęs nėra, o tu sėdi vienui vienas, ir nėra
su kuo pasišnekėti.
- O kur tu?
- O manęs nėra.
- Taip nebūna, - pasakė Meškiukas.
- Ir aš taip manau, - atsakė Ežiukas. - Bet jeigu staiga - manęs
nėra, ir viskas. Tu - vienas. Ir ką
gi tu veiktum?
- Eičiau pas tave.
-K ur?
- Kaip - kur? Į namus.
Ateičiau ir pasakyčiau: „Ežiuk,
kodėl tu neatėjai?44 O tu
atsakytum...
- Na ir kvailelis! Kaip
aš atsakysiu, jeigu manęs
nėra?
- Jeigu nėra nam ie,

57
vadinasi, išėjai pas mane. Parbėgčiau namo: „A-a, tu čia!“ Ir
pradėčiau...
-K ą ?
- Barti!
- Už ką?
- Ogi už tai, kad nepadarei, kaip tarėmės.
- O kaip tarėmės?
- Iš kur aš žinau? Bet tu turi būti arba pas mane, arba savo
namuose.
- Bet manęs juk išvis nėra. Supranti?
- Betgi tu čia, sėdi!
- Tai dabar sėdžiu, o jeigu manęs išvis nebus, kur aš būsiu?
- Arba pas mane, arba namie.
- Tik tuomet, kai aš esu.
- Na taip, - linktelėjo Meškiukas.
- O jeigu manęs išvis nėra?
- Tuomet sėdi prie upės ir žiūri į mėnulį.
- Ir prie upės nėra.
- Tuomet tu kažkur išėjai ir dar negrįžai. Aš iššniukštinėsiu visą
mišką ir tave surasiu.
- Tu jau viską iššniukštinėjai. Ir neradai.
- Nubėgsiu į gretimą mišką!
- Nėra ir ten.
- Apversiu viską aukštyn kojomis, bet surasiu!

58
 - Nėra manęs. Niekur nėra.
- Tuomet... Tuomet... Tuomet išbėgsiu { laukus, - pasakė
Meškiukas. - Ir sušuksiu: „E-e-e-žiu-u-u-uk!" - tu išgirsi ir sušuksi:
v
„M eškiu-u-u'uk!“ Štai taip.
- Ne, - tarė Ežiukas. - Manęs nė truputėlio nėra. Supranti?
- Ko tu prie manęs prikibai? - supyko Meškiukas. - Jeigu tavęs
nėra, tai ir manęs nėra. Aišku?
- Ne, tu esi, o štai manęs - nėra.
Meškiukas nutilo ir paniuro.
- Na, Meškiuk!
Meškiukas neatsakė.
Jis žiūrėjo, kaip mėnulis, pakilęs aukštai virš miško, lieja ant jų
su Ežiuku savo šaltą šviesą.

- M an labai patinka darganotos rudens dienos, - pasakė

Ežiukas. - Saulutės šviesa blanki ir miglos miglos...
- Ramybė, - tarė Meškiukas.
- Aha. Viskas tarytum sustojo ir stovi.
- Kur? - paklausė Meškiukas.
- Ne, apskritai. Stovi ir nejuda.

59
 - Kas?
- Na kaip tu nesupranti? Niekas.
- Niekas stovi ir nejuda?
- Aha. Niekas nejuda.
- O uodai? Štai kaip lekioja! Zz-z!.. Z z -z !..- Meškiukas
sumataškavo letenomis ir parodė, kaip lekia uodas.
- Uodai tik dar labiau... - Ežiukas nutilo ieškodamas tinkamo
žodžio, - dar labiau p a r y š k i n a rimtį.
Meškiukas atsitūpė.
- Kaip suprasti?
Jie gulėjo ant žolytės ties upės skardžiu ir šildėsi blyškioje ru­
dens saulėje. Anapus upės, liepsnodamas drebulėmis, tamsavo
miškas.
v
- Štai, žiūrėk! - Ežiukas pakilo ir pabėgėjo. - Matai?
-K ą ?
- Koks sustingęs miškas.
- Ne,
v
- atsakė Meškiukas. - Aš matau, kaip tu bėgi.
- Žiūrėk ne į mane, o į mišką! - Ir Ežiukas vėl ėmė bėgti. -
Na?
- Vadinasi, man į tave nežiūrėti?
- Nežiūrėk.
- Gerai, - linktelėjo Meškiukas ir nusigręžė.
- Vaje, kam tu visai nusisukai?
- Juk pats sakei, kad į tave nežiūrėčiau.

60
 - Ne, tu žiūrėk, bet žiūrėk i š k a r t ir į mane, ir į mišką, aišku?
Aš bėgsiu, o jis stovės. Aš paryškinu jo rimtį.
- Gerai, - tarė Meškiukas. - Pamėginkime. - Ir išpūtė akis į
Ežiuką. - Bėk!
Ežiukas šoko bėgti.
- Greičiau! - paliepė Meškiukas.
Ežiukas pasileido greičiau.
- Stok! - riktelėjo Meškiukas. - Pradėkime iš naujo.
- Kodėl?
- Mat man niekaip neišeina žiūrėti iškart į tave ir į mišką: tu
taip juokingai bėgi!..
- O tu žiūrėk ir į mane, ir į mišką, supranti? Aš - bėgu, miškas -
stovi. Aš p a r y š k i n u jo rimtį.
- Gal galėtum bėgti dideliais šuoliais?
- Kam?
- Pamėgink.
- Bene aš - kokia kengūra?
- Ne, bet tu - kojytėmis, kojytėmis, ir aš negaliu atplėšti akių.
- Nesvarbu, kaip aš bėgu, supratai? Svarbu, kad aš bėgu, o
jis - stovi.
- Gerai, - tarė Meškiukas. - Bėk!
Ežiukas vėl leidosi bėgti.
-N a?

61
 - Tokiais mažais žingsniukais neparyškinsi. Čia reikėtų šuoliuoti
štai šitaip! - Ir jis liuoktelėjo kaip tikra kengūra.
- Stok! —sušuko Ežiukas. —Klausykis!
Meškiukas apmirė.
- Girdi, kaip tylu?
- Girdžiu.
- O jeigu aš riktelėsiu, tai riksmu p a r y š k i n s i u tylą.
- A-a-a! - suriko Meškiukas.
- Dabar supratai?
- Aha! Reikia rėkti ir verstis kūlio! A-a-a! - vėl suriko Meškiukas
ir persivertė per galvą. v
- Ne! Reikia bėgti ir šokčioti. Štai taip! - Ir Ežiukas pasileido
strakalioti po laukymę.
 - Ne! - šūktelėjo Meškiukas. - Reikia bėgti, kristi, pašokti ir
lėkti.
- Kaip - lėkti? - nustebo Ežiukas.
- Ogi taip! - Ir Meškiukas liuoktelėjo nuo skardžio.
- Ir aš! - sušuko Ežiukas ir nusirito nuo skardžio paskui
Meškiuką.
- Lia lia lia! - užplėšė Meškiukas kopdamas atgal.
- U liu liu! - paukštiškai suulbėjo Ežiukas.
- A ja jai! - užgerklojo Meškiukas ir vėl šoko nuo skardžio.
Ir taip iki pat vakaro jiedu lakstė, šokinėjo, liuoksėjo nuo skardžio
ir visa gerkle plyšojo ryškindami rudeninio miško rimtį ir tylą.

Lėkė lapai, kaukė vėjas.

Ežiukas išėjo iš savo namų su naščiais ant pečių ir nusileido
priev šaltinio.
Šaltinio vanduo buvo pamėlęs, šaltas ir žvilgantis.
Ežiukas atsitūpė ant kranto ir pažvelgė į vandenį.
Iš vandens į Ežiuką pasižiūrėjo liūdnas Ežiukas ir tarė:
- Ežiuk, Ežiuk, ko tu čia atėjai?
- Vandens, - atsakė Ežiukas, tupintis ant kranto.

63
 - O kam tau vanduo?
- Darysiu jūrą.
- O kam jūra?
- Turėsiu namie savo jūrą: prabusiu, o ji šniokščia, pasiversiu
nuo šono ant šono, o ji - liūliuoja!
- O kur laivai?
- Kam man reikia tų laivų?
- Kokia gi jūra be laivų?!
„Tikrai, - pamanė Ežiukas. - Visai pamiršau laivus.“
Jis atsistojo, užsikabino ant naščių kibirus ir patraukė namo.
Miškas ošė rudeniškai. Eglės stovėjo paniurusios. Nuo medžių
byrėjo lapai.
- Voveraite, - šūktelėjo Ežiukas. - Kur man gauti laivų?
- Kokių dar laivų? - paklausė Voveraitė.
- Greitai žiema, o aš vis vienas ir vienas - liūdna!
- Visiems liūdna, - tarė Voveraitė. - Bene tu - geresnis už
kitus?
- Aš...
- Pasiimk siūlą, - pertraukė jį Voveraitė. - Adatą. Įveri siūlą į
adatą ir ištrauki, įveri ir ištrauki - taip ir diena praeina.
- Ne, - papurtė galvą Ežiukas. - Aš turėsiu jūrą! Prabusiu, o
ji - šniokščia, pasiversiu nuo šono ant šono, o ji - liūliuoja!
- Tau - jūra, o kitiems - įveri ir ištrauki? Pats ieškokis savo
laivų! - Ir nubėgo.

64
 Ežiukas pažvelgė jai įkandin ir nuėjo savo keliais.
Iš po eglės išlindo Meškiukas.
- Sveikas, Ežiuk! - šūktelėjo jis. - Kur eini?
- Luktelėk, - tarė Ežiukas. Parėjo namo, išpylė vandenį į kubilėlį
ir sugrįžo pas Meškiuką.
- Meškiuk, kur man gauti laivų? - paklausė jis.
- Laivų? - apstulbo Meškiukas. - Kur jų gausi!
- Kad tu žinotum, kaip man reikia laivų!
- O kam?
- Greitai žiema. O man liūdna. v
- O tu atsigulk ir miegok, - patarė Meškiukas. - Štai aš tuoj
atsigulsiu, o pavasarį - nubusiu.
- Neee, - papurtė galvą Ežiukas. - Man reikia laivų.

Nešinas letenoje suplyšusiu batu, per mišką sliūkino senas

Vilkas.
- Ką čia turi, Vilkeli? - paklausė Ežiukas.
- Batą, - atsakė šis. Ir sustojo.
- O kam jis tau?
- Virdulį užkaisiu, kankorėžių užbersiu, arbatėlės išsivi-i-ir-
siu... - Vilkas saldžiai prisimerkė. - Ar nori su manimi arbatėlės
atsigerti?
- Negaliu: man reikia laivų.
- Kokių laivų?

65
 -Jūrin ių . Greitai žiema, o aš turėsiu jūrą. O jūroje būtinai turi
plaukioti laivai. v
- Laivai... - sučepsėjo lūpomis Vilkas. - Se, palaikyk! - Ir įdavė
Ežiukui batą. Tada pasilenkė ir iš pagaliuko ir klevo lapo sumeis­
travo laivelį. - Toks?
- Oo! - aiktelėjo Ežiukas. - Tikras! Bet man... reikia dar.
- Aha, - linktelėjo Vilkas. Ir padarė dar du laivelius.
- Ačiū, Vilkeli! Jeigu apims liūdesys, ateik pas mane, žiūrėsime
į jūrą, į laivus... Ateisi?
- Ateisiu, - pasižadėjo Vilkas.
O Ežiukas susirado seną varnalėšos lapą, susidėjo ant jo visus
tris laivus ir lyg ant padėklo nusinešė namo.
Padvelkė lengvas vėjelis, laivelių burės išsipūtė, ir Ežiukas, iš pradžių
bėgęs įkandin varnalėšos, nespėjo atsikvošėti, o jau skrido.
- A-a-a! - suriko jis.
Tokį vaizdelį net įsivaizduoti sunku, bet viskas taip ir buvo:
Ežiukas laikėsi įsikibęs į varnalėšą, per ją, lyg per žalias vilnis,
skriejo laivai, o įkandin šitos žalios jūros oru lėkė Ežiukas.
Jis net neišsigando. O „a-a-a!..“ rėkė tik šiaip, dėl tvarkos, nes
jam dar nebuvo tekę skristi virš miško; bet paskiau apsiprato ir
uždainavo.
„Lia lia!“ - traukė Ežiukas.
Ir staiga danguje pasirodė Varna.
Vaje, kaip ji karksėjo! Vaje, kokios naguotos buvo jos kojos!

66
 - Kar-r-r! - rėkė Varna. - Gė-ė-ėda! Ežys danguje!
Sukruto visas miškas.
O Varna vis lėkė ir rėkė: „Gė'ė-ėda! Kas le-e-eido?!"
Visi pamatė skrendantį dangumi Ežiuką, taip pat ėmė mosuoti
letenomis ir rėkti: „ŠALIN! KAS LEIDO?!“
Vienas tik Vilkas sustojo, sučepsėjo lūpomis, padėjo ant žolės
batą ir palingavo galvą.
O Ežiukas skriejo dangumi įsikirtęs į žaliąją jūrą, kuria lėkė
laivai.
Jis įtraukė galvą į pečius, bet jūros nepaleido.
Tada vėjas nurimo, ir kai Varna jau buvo bepasivejanti, Ežiukas
su laiveliais nusileido tiesiai ant savo namelio slenksčio.
Varna atšoko.
- Kar-r-r! - riktelėjo ji.
Ir nulėkė karksėdama į tuščią dangų.
O Ežiukas pasiėmė laivus ir įėjo vidun.
Tai, ką išvydo, taip jį pradžiugino, kad iškart pamiršo patirtą
baimę: šalia kubilėlio su vandeniu, linguodam os saulėje ir
atstačiusios jūros vėjeliui lengvas galvas, augo dvi aukštos palmės,
o ant pakaušio tos, kuri buvo arčiau vandens, tupėjo mažulytė,
bet visiškai gyva Papūga.
- Pagar-r-r-rba! - riktelėjo Papūga. - Leisk laivus! - Ir nutūpė
Ežiukui ant peties.
Ir Ežiukas su Papūga ant peties paleido laivelius į vandenį.

67
 Dabar čia buvo tikra jūra!
Šnarėjo palmės, kubilėlio pakraščiuose geltonavo smėlis, o
aukštai palubėje plaukė lengvi debesys.
Už langelio sutemo, ir seniai buvo laikas migti, bet Ežiukas vis
sėdėjo prie savo jūros po palmėmis ir nepajėgė atplėšti akių nuo
auksinių laivų.
Pagaliau jis pakilo, pasiklojo lovą, atsigulė, atsiduso ir iškart
išgirdo, kaip atsiduso jūra, virš jos sužibo žvaigždelės, nakties
vėjelis sušiureno palmes.
Ežiukas žvelgė į vienišą žvaigždę už lango, klausėsi, kaip ošia
kubilėlyje mūša, ir galvojo, kad dabar nebėra vienas, kad per šią
ilgą atšiaurią žiemą šalimais visada bus didžiulė šilta jūra.

68
 Lynoja ir lynoja, o dar tas rūkas... Et, argi čia oras?
- Ne, - tarė Kukunė, naujasis Ežiuko ir Meškiuko pažįstamas.
- Iš kur pats būsi? - paklausė Ežiukas.
- Esu čionykštis. M ano mama - kiaunė, iš jos paveldėjau
gudrumą.
- O tėtis? - paklausė Meškiukas.
- Tėtis - bebras. Dirbo prie užtvankų.
- Vadinasi, esi gudrus? - paklausė Ežiukas.
-Nuovokus, - atsakė Kukunė. - Esu nuovokus, darbštus, mėgstu
pamiegoti, pavalgyti, dailidžiauti, linksmintis...
- Ir plaukioti? - paklausė Ežiukas.
- Ir plaukioti.
- O verstis kūlio?
- Ne. Verstis kūlio nemėgstu. Nuo to man įsisopsta galva.
Jie sėdėjo ūkanoto miško vidury, pavėsinėje, kurią surentė
Kukunė.
Krapnojo lietus, kvepėjo
žeme ir lapais.
- O
v
ką tu dar mėgsti?
- Šermukšnius.
- O dar?
 Kukunė susimąstė. Jis buvo nedidelis žvėrelis mažute galva ir
gauruotomis letenėlėmis. Labiausiai panėšėjo į taksą, apsimovusį
pūkuotus veltinėlius.
- O iš kur tu čia atėjai? - paklausė Ežiukas.
- Iš anapus upės.
- O kam surentei... šitą?.. - Meškiukas nežinojo, kaip pavadinti
pavėsinę.
- Nė pats nežinau. Kažkur esu matęs, - atsakė Kukunė. - Lietus
neužlyja, o sienų nėra.
- O jeigu vėjas?
- Pasislėpsiu name.
- O kur tas namas?
- Pasistatysiu.
- A r pas mus - ilgam? - Meškiukas apėjo aplink Kukunę ir net
palietė jį letena.
- O ką?
- Šiaip, įdomu, - gūžtelėjo pečiais Ežiukas.
- Pamatysime, - atsakė Kukunė. - Patiks - pasiliksiu, nepa­
tiks - iškeliausiu.
- Kur? - pasmalsavo Meškiukas.
- Maža kur! Sumanysiu - į tėviškę anapus upės, sumanysiu - pa­
trauksiu dar toliau...
- Kur? - išpūtė akis Ežiukas.

70
 - Gal pas baltąsias meškas, pas poliarines lapes. Mane ir šiauriniai
elniai mėgsta.
_ v
- Tai tu ir Šiaurėje esi buvęs?
- Esu.
- Ir Pietuose?
- Visur. Aš net ant Banginio esu plaukiojęs.
- Meluoji! - papurtė galvą Meškiukas.
- Esu senas, - tarė Kukunė. - Visko mačiau. Ko man bem e­
luoti?
- Kiekgi laiko tu gyveni? - paklausė Ežiukas.
- Kokius tris šimtus metų, - atsakė Kukunė. - O gal ir visus
penkis šimtus. Nepamenu.
- Ov
mano močiutę
v
prisimeni?
- Žinoma! Šauni buvo Ežienė.
- O mano senelį?
- Liūdnas buvo Meškinas, - tarė Kukunė. - Vis smuikeliu
grieždavo.
- Tikrai! - šūktelėjo Meškiukas. - Ir smuiką spintoje tebetu­
riu.
- Imk, sakydavo, Kukune, savo smuiką. Pagriežkime!
- Kas sakydavo?
- Tavo senelis. Man.
- Tai tu ir smuikuoti moki?
- O man tas pats: ar kirvis, ar smuikas.

71
 Tada Meškiukas krypuodamas nulėkė namo ir grįžo su smui­
ku.
Kol jo nebuvo, Ežiukas nieko neklausinėjo, tik nenuleisdamas
akių stebeilijo į Kukunę.
- Nagi, duok šen smuiką!
Kukunė palietė stygas, mostelėjo stryku - smuikas pragydo.
Kukunė griežė kaimiškai - paprastai ir nuoširdžiai.
Smuikas čia verkė, čia kvatojo. Ir Meškiukas su Ežiuku čia
sėdėjo paniurę, čia pasileisdavo šokti.
- Ne, nebe tos letenos, - nuleidęs stryką atsiduso Kukunė. - O
būdavo, susėsim su tavo seneliu ant kelmelių ir kad užgriešime,
kad patrauks jis viršun, kad patrauks, o aš - vis ratais, ratais...
Vilkai raudodavo.
- Kur - patrauks? - paklausė Ežiukas.
-K ą ?
- Na, ten... Sielą.
Kukunė vėl paėmė smuiką ir taip
užgriežė, kad Ežiukas su Meškiuku
pravirko.
- Geras buvo tavo senelis, -
atsiduso Kukunė. - Puikus Meškinas,
tik gaila, mano smuikas sudegė.
- Imk, - tarė Meškiukas. - Imk
senelio smuiką!

72
 - Ir niekur neiškeliauk, - paantrino Ežiukas.
Kukunė užsimerkė, pasėdėjo užmerktomis akimis, tada paėmė
smuiką, ir lietaus dulksna, ir miškas, ir migla, - viskas sumišo
su žemės ir lapų kvapu, o Kukunės suręsta pavėsinė su visais jo
draugais lyg antelė nuplasnojo viršum žemės.

- Ne ne, Ežiuk, tu nemanyk!

- Aš ir nemanau.
- Apie ką judu čia kalbate? - paklausė Voveraitė.
- A, Voveraitė, - tarė Meškiukas. - Aš sakau Ežiukui, kad
v
Žemė vis tiek nesusiterš.
Voveraitė nušoko nuo eglutės ir atsitūpė ant kelmelio.
Aplinkui rymojo miškas, didžiulis, šviesus, bet niekas negiedojo,
nešiugždėjo - visur buvo tylu.
- O kodėl ji turėtų susiteršti? - paklausė Voveraitė.
- Juk teršia, - atsakė Meškiukas. - Kuo įmano, tuo ir teršia.
- Kuo gi?
- Dūmais.
- Dūmai saldūs. A ntai Burundukėlis vakar degino lapus - taip
saldžiai kvepėjo!

73
 - Argi čia dūmai? Čia - ruduo, - užginčijo Meškiukas. - Rudenį
visada lapus degina. v
- Ji - mažulytė, - tarė Ežiukas, - žydra ir balta. Žemė. A stro­
nautas, kuris apsilankė Mėnulyje, sakė: tokia mažulytė, žydra ir
balta.
- Ir suteršta. Visa skendi nešvarumuose, - pridūrė Meškiukas. - Iš
Mėnulio matyti.
- O kas tas... astronautas?
- Na, toks... Atsisėda į vamzdį ir lekia.
Voveraitė pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į dangų.
- Štai ką aš manau, - tarė ji. - Vienoje dauboje yra sena statinė.
Išmuštu dugnu. O jeigu išmuštume kitą galą - būtų vamzdis.
Aišku?
- Ne, - papurtė galvą Ežiukas.
- Užridensime statinę ant kalvos, išmušime dugną, o kai pate­
kės mėnulis...
- Tapsime astronautais! Puikumėlis! - sušuko Meškiukas. - Ei­
me statinės!
Jie surado statinę, užrideno ant kalvos, nutaikė ten, kur turėjo
pasirodyti mėnulis, ir išmušė kitą statinės galą.
- Lįskite vidun! - pakvietė Voveraitė.
Visi sulindo į statinę ir pradėjo laukti.
Sutemo. Buvo tylu tylu. N et upė apačioje lenkė kalvą sulaikiusi
kvapą.

74
 - Ko
v
jūs čia tupite? - žvilgtelėjo_ į statinę Kiškis.
- Sšš! - sušnypštė Voveraitė. - Tūpkis ir tylėk.
- O kodėl? - paklausė Kiškis ir įsirangę vidun.
- Mes laukiame mėnulio, - sušnibždėjo Ežiukas. - Skrisi su
mumis?
-K ur?
- Į Mėnulį.
- Aš bijau, - prisipažino Kiškis.
- Nebijok, - padrąsino Meškiukas. - Juk visi - savi.
- O ką mes ten veiksime?
v
- Pasižiūrėsime į Žemę, ir viskas.
-Jeig u galima, norėčiau pasilikti...
- Išsigandai?
- Namie morkyčių užsikaičiau, - sumurmėjo Kiškis. - Juk
nežinojau.
- Morkyčių užsikaitė! - burbtelėjo Meškiukas. - Eik ir kitą
kartą nelįsk, kur neprašomas.
Kiškis atpakalias išlindo iš statinės.
- Paskiau papasakosite?
Ir dingo.
Be Kiškio tapo kažkaip ne taip, o mėnulio kaip nėra, taip
nėra.
- Gal šiandien jis išvis nepasirodys?
- Pasirodys, - patikino Voveraitė.

75
 Ir Meškiukas nutilo.
O Ežiukas tupėjo užmerkęs akis ir staiga išvydo save stovintį
geltonut geltonutyje Mėnulyje. Jis atrodė kaip dykuma - visas
geltonas geltonas. Nuo Mėnulio Ežiukas pasižiūrėjo į Žemę, bet
iš pradžių niekov nematė. Tada pažvelgė kairiau ir staiga išvydo ją
visut visutėlę! Žemė buvo mažulytė, žydra ir balta. „Kur žydra -
ten vandenynai, - susivokė Ežiukas. - O kur balta - debesys/ 1
Ir staiga kažkoks šešėlis tarsi pelė šmėstelėjo per žydrumą. „Štai
jie - teršalai! “ - suprato
v
Ežiukas. Ir suriko:
- Neterškite mano Žemės!
Bet tada kažkas kumštelėjo jam į pašonę. Ir dar kartą.

76
 - Kas tau? Kas tau? - išgąstingai šnibždėjo Voveraitė.
Ežiukas atsimerkė - buvo tamsu, šalta ir tylu, tik Meškiukas
saldžiai šnopavo Ežiukui už nugaros.
- Meškiukas užmigo, - tarė Voveraitė. - O mėnulio nėra. Ma-
tai?
- Aš jau ten buvau, - pasakė Ežiukas. - Ji - visai mažulytė.
v
- Žemė?
- Ir apteršta.
- Papasakok!
- Rytoj, - pažadėjo Ežiukas. Ir nuvedė apsimiegojusį Meškiuką
namo.

Krūtinėje buvo lengva ir džiugu. Stojo erdvus, šviesus ruduo,

ir aplinkui buvo daug žemės.
Paršelis išbėgo į laukymę, ir po kojelėmis sušnarėjo nukritę
lapai. Buvo labai smagu - lakstyti ir šnarinti lapus, o tada sustoti
ir klausytis.
Laibučiu balseliu nuoguose krūmuose švilpė vėjas, siūravo žolės,
bet užvis geriausia, žinoma, buvo šnarinti lapus.
Atliuoksėjo Kiškis.

77
 - Sveikas, Paršeli!
- Sveikas!
- Ką
v
čia veiki?
- Šnarinu, - atsakė Paršelis. Ir nubėgo.
- Ei, pašnarinkime drauge! - pasisiūlė Kiškis ir pasivijo Par­
šelį.
Ir jie visą pusvalandį lakstė po laukymę ir šnarino nukritusius
lapus.
- Kaip tu čia atsiradai? - paklausė Kiškis, kai jie prisišnarinę
susėdo pailsėti.
- Pabėgau iš namų, - atsakė Paršelis. - O ką?
- Taip ir pamaniau, kad tu - ne čionykštis. Ar Ežiuką pažįsti?
-N e .
- O Meškiuką?
-N e .
- O Kikilio taip pat nepažįsti?
- Nepažįstu, - atsakė Paršelis.
- Ateik vakaroti, - pakvietė Kiškis. Ir nubėgo.
Paršelis dar pasėdėjo vienas, tada sugrėbė nukritusius lapus į
krūvą, užsirangė ant pat viršaus ir atsigulė.
Jam buvo minkšta ir gera.
Išlindo saulutė, vėjelis išvaikė debesis, grynu auksu užsiliepsnojo
didžiuliai klevo lapai, o Paršelis vis gulėjo ant nukritusių lapų
krūvos, dairėsi į šalis ir galvojo.

78
 Apie ką galvojo, Paršelis ir pats nebūtų galėjęs pasakyti; o
galvojo jis apie viską iš karto ir apie nieką atskirai.
„Štai byra lapai, - galvojo Paršelis, - medžiai nuogut nuogutėliai,
o aukštai - dangus, o eglė tapo dar žalesnė, ir geltoni grybukai -
voveraitės - lyg vinutės samanose.“
Plačiai ir ramiai ošė miškas, siūbavo šakos; tuščiu oru lyg
apšlubęs nusvirduliavo drugelis, o Paršelis vis žiūrėjo ir žiūrėjo,
klausėsi ir klausėsi, ir niekur jis nenorėjo eiti, nieko nenorėjo
veikti, su niekuo kalbėtis.
„Kokia čia vakaronė su Kiškiu? - galvojo Paršelis. - Su Kiškiu
smagu palakstyti, pašnarinti, o vakaroti, vakaroti geriausia vienam,
sėdėti ir žiūrėti, kaip įsidega žvaigždės."
 - Guli? - \ laukymę išlėkė Kiškis.
Paršelis linktelėjo.
- Ateisi? - šūktelėjo Kiškis.
- Mhm... - numykė Paršelis.
Bet širdyje jau tvirtai žinojo, kad niekur ir pas nieką šį vakarą
jis neis.

Kai pradėjo drengti smulkūs rudens lietūs, Paršelis nuėjo pas

senąjį Varną.
- Klausyk, Varne, - tarė Paršelis, - imam ir išskrendam!
-K ur?
- Toli toli, kur šilta ir saulėta.
Varnas buvo labai senas, bet stiprus ir geras.
- Gerai, - linktelėjo jis.
Pasisodino Paršelį ant nugaros, ir jie išskrido.
v

- Žiūrėkite, žiūrėkite, - klykė gervės. - Paršelis skrenda, skrenda

Paršelis!
- Ak, ak, jūs tik pažvelkite! - gageno laukinės žąsys. - Juk čia
Paršelis!..

80
 O Paršelis priekinėmis kojytėmis laikė apsikabinęs Varno kaklą
ir džiugiai šypsojosi.
Atskrido prie jūros.
Čia buvo begalė paukščių, bet daugiausia - žuvėdrų. Žuvėdros
suko ratus virš Paršelio ir varstė jį piktomis akimis.
- Čia dabar! Čia dabar! - rėkė žuvėdros.
Paršelis iš akmenų pasistatė namus, ir Varnas apsigyveno ant
stogo. O Paršelis kiauras dienas gulinėjo ant karštų akmenų ir
dainavo.
Bet ir prie mėlynos jūros atskrido šalti vėjai.
- Kur dabar lėksime? - paklausė Varnas.
- Į Indiją.

81
 Paršelis vėl apkabino Varno kaklą, ir jie nuskrido įIndiją.
Indijoje buvo karšta. Taip karšta, kad net krokodilai gulėjo
iki pusės vandenyje, o drambliai, lyg didžiuliai arbatinukai, juo
laistė vienas kitą.
- Drambly, - paprašė Paršelis, - aplaistyk ir mudu su Varnu.
- UfF! - linktelėjo Dramblys.
- Kaip gera! Kaip lengva! Kaip nuostabu! - dainavo Paršelis.
Ir pasistatė namus iš bananų lapų, o Varnas vėl apsigyveno ant
stogo.
- Kodėl tu visą laiką tyli? - paklausė Paršelis Varno.
- Kam tie žodžiai? - atsakė Varnas.
O Paršelis plepėjo nesustodamas, dainavo dainas, net susidrau­
gavo su beždžionėmis, ir šios atnešdavo jam pusryčiams kokoso
riešutų.
Bet kartą Paršelis pamatė, kad nebėra jo Varno.
- Kur tu? - pašaukė Paršelis.
- Aš čia, - atsiliepė Varnas. Jis tupėjo įsispraudęs kampe ir
mėlynomis akimis mąsliai žvelgė į Paršelį.
- Kas tau? - paklausė Paršelis.
- Mirštu, - sušvokštė Varnas.
- Ne, ne, nemirk! Kaip aš be tavęs būsiu?
Varnas užmerkė akis ir taip tupėjo iki vakaro, o kai pabiro
žvaigždės, tarė:

82
 - Auštant aš išskrisiu į štai tą žvaigždę. Jeigu tau ko nors prireiks,
susirask ją danguje ir pasakyk: „Varne, Varne, padėk man!“ Ir tau
į pagalbą ateis žvaigždė.
Visą naktį Paršelis sėdėjo su Varnu, o prieš pat aušrą nejučia
užmigo.
Kai saulė prižadino Paršelį,
Varno nebebuvo.
Ir Paršeliui nebereikėjo nei
dramblių, nei beždžionių, nei
kokoso riešutų: jis kiauras
dienas laukdavo vakaro,
kad galėtų pasikalbėti su
savo žvaigžde.
- Varne, kaip tau einasi
toje žvaigždėje? - klausdavo
Paršelis.
- Gerai, - atsakydavo
Varnas.
- Ar tu mane matai?
- Matau.
- Ar negali pas m ane
nusileisti?

83
 - Galiu, bet tuomet nukristų žvaigždė.
- Ne, ne, tegul nekrinta! - sakydavo Paršelis. Ir kasdien lauk­
davo vakaro, laukdavo žvaigždės.
Taip ir gyveno Paršelis Indijoje, nuo labo ryto laukdamas nakties,
bet kartą pas jį atėjo garbusis Gaidys.
- Ko ko ko! - indiškai prabilo atvykėlis. - Atėjau pakviesti
jūsų į svečius.
- Pas ką?
- Pas pačią vyriausiąją gyvatę.
- Aš nemėgstu gyvačių, - atsakė Paršelis.
- Bet čia - Indijos Smauglys! - iškilmingai tarė gaidys. - Jis
labai mėgsta rausvus paršelius!
- Ačiū, - padėkojo Paršelis. - Ar galiu ateiti rytoj?
O naktį susirado jis danguje savąją žvaigždę ir tarė:
- Varne, Varne, padėk man!
Ir iškart atsidūrė savo namuose rudeniniame miške prie įšilusios
krosnies.
Krosnis žioravo žarijomis kaip juoda Indijos naktis, ir Paršeliui
staiga pasirodė, kad viena žarija labai panaši į jo žvaigždę.
- Varne, Varne... - sušnibždėjo Paršelis.
- Ką? - atsiliepė Varnas Meškiuko balsu. - Prabudai? Na ir
miegojai!..
O Paršelis palietė kojele knysliukę ir susimąstė: ar jis sapnavo,
ar viskas buvo iš tikrųjų?

84
 Į senatvę Vilkui pradėjo augti ausys. Kas vakarą jis imdavo žirkles,
tūpdavosi ant kūdros kranto ir po truputį jas apkarpydavo.
- Juk nei šis, nei tas, - bambėjo Vilkas, - užaugs kaip Asilo.
Buvo ruduo, laikėsi šiltos dienos, skraidžiojo lapai. Atrodė,
kad viskas aplinkui - iš aukso: tiek pribėrė tų geltonų šiugždančių
„klevo letenėlių4- šitaip Vilkas vadino klevo lapus.
Vilkas priėjo prie tamsiai mėlynos kūdros auksiniais krantais,
paėmė žirkles ir pasižiūrėjo į vandenį.
Iš vandens į jį žvelgė žilas, niūrus Vilkas su kailio kuokštais,
kyšančiais iš ausų, kurios keistai stirksojo - lyg arklio.
„Jeigu šiandien neapkirpsiu, rytoj bus kaip Asilo“, - tarė sau
Vilkas.
Jis atsisėdo ant akmens, nukorę kojas ir pakreipė galvą į šoną.
Reginys buvo labai liūdnas - pilkas Vilkas ant samanoto akmens
vidury mėlynos kūdros.
- Ką gi, - atsiduso Vilkas, - pradėsime! - Ir nurėžė lopinėlį
nuo kairės ausies. Užsimerkė, pasėdėjo, vėl žvilgtelėjo į vandenį
ir nukirpo lopinėlį nuo dešiniosios.
- Reikia atsipūsti, - garsiai pagalvojo Vilkas ir pasižiūrėjo į
dangų.

85
 Per mėlyną rudens dangų ant balto debesies jojo Meškiukas ir
dainavo visiems žinomą dainą apie debesis.
- Debesėliai, baltakarčiai debesė'ė'ėliai!.. - visa gerkle traukė
Meškiukas.
„Kaip jam gera, - pamanė Vilkas, - ausys neauga, gėdytis nėra
ko, tuoj nujos ant debesies pas savo draugą, pas Ežį, susės abu,
gers arbatą iš virdulio... Et!..“
- Ko šuoliuojate padangėm lyg pašė-ė-ėlę? - plyšojo danguje
Meškinas.

... Nežiūrėkite iš aukšto, nežiūrėkit.

Mus per dangų kaip ristūnai panėšėkit, -

žodis į žodį beveik negirdomis padainavo Vilkas, bet nespėjo

išdainuoti paskutinio skiemens, kai akmuo, ant kurio sėdėjo, staiga
išsiplėšė iš žemės ir - nuplaukė į aukštybes.
- O'O'O'O-O! - užkaukė Vilkas.
Tada samanotame akmens šone atsivėrė iliuminatorius - ir pro
jį pažvelgė pirmasis marsietis.
- Sėdėk ir tylėk, - paliepė jis. - Viskas okei!
Iliuminatorius užsivėrė, nė ženklo nebeliko, o iš šalies viskas
atrodė taip: senas Vilkas, apžergęs samanotą akmenį, tylomis joja
padangėmis.
- Kur keliauji? - paklausė jo Meškiukas.

86
 Vilkas tylėjo.
- A nt ko tu joji?! - šūktelėjo
Meškiukas.
Vilkas tylomis parodė letena
akmenį ir liūdnomis akimis
pažvelgė į Meškiuką.
- Vilkeli, - tarė Meškiukas, -
juk mudu dabar draugai. Persėsk
pas mane! Juk negerai - joti per
dangų ant akmens.
Ir tada apsamanojusiame šone
atsivėrė kitas iliuminatorius ir
kitas marsietis tarė Meškiukui:
- Atsikabink!
- Ką? - nesuprato Meškiukas.
- Prasmek! - paaiškino marsietis.
Ir Meškiukas išgaravo.
O Vilkas skriejo į begalinę mėlyną erdvę apžargomis ant akmens
akmeniniu snukiu ir išverstomis akimis.

Ežiuko virdulys buvo ką tik užviręs, kai į laukymę tiesiai priešais

jo namelį iš dangaus šleptelėjo Meškiukas.
Kurį laiką pagulėjo paslikas, tada pakreipė galvą ir tarė:
- Tu tik paklausyk: Vilkas nuskrido raitas ant akmens!

87
 - Meškutėli! - suspigo Ežiukas. - Tu gyvas?
- Gyvas, gyvas, - nekantriai burbtelėjo Meškiukas. - Vilkas
nuskrido raitas ant akmens, ar tu girdi?
Ežiukas pripuolė prie Meškiuko, apčiupinėjo, palietė galvą.
- O šonuose - durelės! - springdamas pasakojo Meškiukas. - O
durelėse - tokie žmogeliukai, kaip bulvės pavasarį - su atau-
gėlėmis!
- Kur durelės? - paklausė Ežiukas.
- Akmenyje. Vilkas skrido - toks liūdnas, - Meškiukas sukūk-
čiojo.
Ežiukas paglostė jam galvą.
- Ir tylėjo... - susimąstęs tarė Meškiukas. - O tasai atvėrė duris
ir sako...
- Tu verčiau pagalvok, ką čia šneki! - pasibaisėjo Ežiukas. - Ko­
kias duris?
- Ogi šitokias!!! - suriaumojo Meškiukas ir taip rėžė letena į
žolę, kad... perskilo Žemė, ir pusė visos Žemės pradėjo palengva
tolti, o tarp Ežiuko ir Meškiuko atsivėrė... bedugnė.
- A-a-a! - suriko Ežiukas.
Meškiukas liuoktelėjo pas Ežiuką, jiedu apsikabino ir kelias aki-
v
mirkąs stovėjo drebėdami. O kita Žemės pusė vis labiau ir labiau
tolo, traukėsi ir dusliai traškėjo lyg sprogdamas pernokęs arbūzas.
Ežiukas šoko į namelį, išlėkė nešinas virve, užmetė kilpą ant
tolstančio ąžuolo šakos, kitą virvės galą apsuko aplink savąjį

88
ąžuolą ties prieangiu ir ėmė iš visų jėgų traukti, kad Žemė su­
sijungtų.
Meškiukas puolė padėti, ir jie dviese vargais negalais pritraukė
abi Žemės puseles ir surišo virve tvirtu mazgu.

Kai visi medžiai palei abi plyšio puses buvo suraišioti virvėmis,
Ežiukas su Meškiuku patraukė namo, ir Ežiukas tarė:
v
- Dabar aš tikiu. Jeigu Žemė gali perskilti, tai ir jis galėjo skristi
raitas ant akmens.
- Reikia gelbėti Vilką, - susirūpino Meškiukas.
Ir jie priėjo prie ąžuolo palei Ežiuko prieangį.

Vilkas lėkė ant akmens per vakarėjantį dangų, marsiečiai atidarė

iliuminatorius, ir akmuo švietė kaip žvaigždė.
„Kur aš skrendu? - sielvartingai galvojo Vilkas. - Iš pradžių tos
ausys pradėjo augti, o dabar...“
- Ei! Kaip jautiesi? - šūktelėjo vienas marsietis. - Okei?
- Kei, kei, - burbtelėjo Vilkas. - Kur jūs mane gabenate?
- Ne tavo rūpestis, - kyštelėjo galvą kitas marsietis. - Kai
nulėksi - pamatysi.
- Ir kam aš jums reikalingas, šitoks senas? - paklausė Vilkas.
- Senatvė - ne yda, che che che! - sukrizeno marsiečiai.
Bet staiga danguje pasirodė sunkiai gaudžiantis ąžuolas. Tai

89
buvo senasis Ežiuko ąžuolas, tas, kur ties priebučiu, galinga laja,
storu kamienu, tik jo šaknys ugnies liežuviais talžė mėlynę.
Ą žuole, jaukioje, patikim oje drevėje, tupėjo Ežiukas su
Meškiuku.
- Ei, jūs! - suriko Ežiukas. - Ei, bulviagalviai, atiduokite
žvėrį!
- Prasmek! - iškišęs galvą palinkėjo marsietis, bet ąžuolas apgynė
draugus galingomis šakomis, ir piktas žodis pralėkė pro šalį.

90
 - Vilkeli, rangykis pas mus! - šūktelėjo Meškiukas.

v
Žilas Vilkas ant seno akmens tarsi paminklas lėkė į dausas.

- Vilkeli, šok! - suriko Ežiukas.

Tada Vilkas pažvairavo į nelabuosius, be garso pačepsėjo lūpomis
ir - liuoktelėjo tiesiai į šakų tirštumą.
- Namo! - šūktelėjo Ežiukas, sučiupo Vilką, ir ąžuolas pasuko
v
į Žemę.
Akmuo užgesintomis šviesomis leidosi iš paskos.
O kaip jis švilpė, kaip kvatojo marsiečiai - nei apsakysi, nei
aprašysi.
Vilkas, išpūtęs akis, nejudėdamas, tupėjo drevėje, Ežiukas
letenėle glostė jam galvą, o Meškiukas svaidė į tamsų akmenį
giles ir bambėjo:
V V

- Šekit, bulviagalviai! Čia jums už Vilkelį! Jūs dar mus pami­

nėsite!
Viena gilė pataikė marsiečiui į ausį, šis aiktelėjo, dingo savo
iliuminatoriuje, o pamuštas akmuo švilpdamas pralėkė pro šalį ir
nukrito prie kūdros į senąją vietą.
O Ežiukas, Vilkas ir Meškiukas apsuko savo ąžuolu ratą virš
kūdros ir nulėkė namo.
Ugninėmis šaknimis žemyn ąžuolas leidosi į savo vietą. Jis visas

91
drebėjo, purtėsi ir gaudė kaip šimtas varpų, kol galutinai įsikasė
į žemę.
Draugai nusileido kopėtėlėmis.
- Ačiū, ąžuole! - iki žemės nusilenkė Ežiukas.
- Ačiū už Vilkelį, - padėkojo Meškiukas.
- Menkniekis, - sušniokštė ąžuolas. Ir įsmeigė žvilgsnį į dan­
gų-
- Vilke, kur buvai dingęs? - paklausė Ežiukas, kai jie čia pat,
po ąžuolu, susėdo prie stalo ir iš virdulio įsipylė į puodelius arba­
tos. - Tavęs net tris dienas nebuvo matyti!
Ir Vilkas pravirko.
- M an pradėjo augti ausys, - kūkčiojo jis. - Buvo gėda rodytis
jums su asilo ausimis.
- Et, Vilke, Vilke! - priekaištingai tarė Meškiukas. - Juk mes -
tavo draugai. Koks skirtumas, kokios tavo ausys.
 Kartą gyveno miške Kiškis ir visko bijojo. Bijojo Vilko, bijojo
Lapės, bijojo Apuoko. Bijojo net rudeninio krūmo, kai nuo šio
byrėdavo lapai.
Atėjo Kiškis prie Juodojo akivaro ir sako:
-Juodasis akivare, aš į tave šoksiu ir nusiskandinsiu: nusibodo
man visų bijoti!
- Nesiskandink, Kiški! Nusiskandinti visada suspėsi. Verčiau
tu eik ir nebijok!
- Bet kaip nebijoti?
- Ogi taip. Eik ir - nebijok! Ko tau bebijoti, jeigu jau atėjai pas
mane ir nusprendei nusiskandinti?
Patraukė Kiškis keliu ir susitiko Vilką.
- Štai griebsiu tave ir suėsiu! - suriko Vilkas.
O Kiškis eina kaip ėjęs, pasišvilpaudamas.
- Kodėl tu manęs nebijai? Kodėl nebėgi?
- O ko man tavęs bijoti? - sako Kiškis. - Aš buvau prie Juodojo
akivaro. Ko man tavęs, pilkio, bijoti?
Nustebo Vilkas, pabruko uodegą, susimąstė.
Susitiko Kiškis Lapę. v
- A-a-a! - apsidžiaugė ši. - Šviežia kiškienytė žingsniuoja! Nagi,
eikš, žvairy, aš tave suėsiu.

93
 Bet Kiškis praėjo pro šalį, net galvos nekryptelėjo.
- Aš prie Juodojo akivaro buvau, pilkojo Vilko neišsigandau,
tai bene tavęs, rude, išsigąsiu?..
Sutemo vakaras.
Tupi Kiškis ant kelmelio vidury laukymės. Pėsčias prie jo ateina
pasipūtėlis Apuokas kailiniais batais.
- Tupi? - klausia Apuokas.
- Tupiu.
- Nebijai tupėti?
- Jeigu bijočiau - netupėčiau.
- Ir ko toks išdidus pasidarei? O gal prieš naktį įsidrąsinai?
 - Aš prie Juodojo akivaro buvau, pilkojo Vilko nepabūgau,
pro Lapę lyg niekur nieko praėjau, o apie tave, pilkas paukšti, nė
galvoti nenoriu.
- Kiški, keliauk tu sau iš mūsų miško, - pasvarstęs tarė A puo­
kas. - Pasižiūrėję į tave, visi kiškiai narsuoliais taps.
- Netaps, - atsakė Kiškis. - Visi netaps...
Tada atėjo ruduo. Pabėrė lapų...
Tupi Kiškis po krūmu, visas dreba ir galvoja sau: „Pilko Vilko
nebijau, rudės Lapės - nė truputėlio, gauriaus Apuoko - nė iš tolo,
bet kai šnara ir byra lapai - baisu...“
Atėjo prie Juodojo akivaro ir paklausė:
- Kodėl, kai byra lapai, man baisu?
- Tai ne lapai byra, tai laikas šnara, - tarė Juodasis akivaras, - o
mes klausomės. Visiems baisu.
Tada pasnigo. Kiškis po sniegą liuoksi, nieko jis nebijo.

Šviesus vakaras rudeniniame miške.

Sučerškė ir nutilo nepažįstamas paukštis.
Kiškis atbėgo prie upelio, atsitūpė ir įsiklausė, kaip gurgena
vanduo.

95
 - Vandenie, vandenie, kur tu bėgi? - paklausė Kiškis.
- Nuo akmenėlio ant akmenėlio per akmenėlius bėgu!
„Per akmenėlius. Kaip jam gerai! - pamanė Kiškis. - Kad man
taip!"
Atėjo Skruzdėlė.
- Kur tu bastaisi? - paklausė Kiškis. - Greitai žiema, o tu po
mišką slankioji.
- Reikia, - atsakė Skruzdėlė. Pasisėmė kibirėliu vandens ir
nuėjo.
- Stok! Palauk, pasikalbėkime, - paprašė Kiškis.
Skruzdėlė sustojo:
- Apie ką?
- Apie ką nori.
- Neturiu aš laiko kalbėtis. Reikia vandenį nešti. - Ir nuėjo.
- Na ir gyvenimas! - atsiduso Kiškis. —Skruzdėlės vandenį
ėmė nešioti, pasikalbėti nėra su kuo. Anksčiau nors koks grybas
pasitaikydavo, su juo žodeliu persimesdavai. O dabar ir grybai
kažkur išsislapstė.
- O tu su manimi pasikalbėk, - pasiūlė Pušies Kankorėžis. Jis
gulėjo čia pat, prie upelio. - Esu senas, daug matęs.
- Ką gi tu matei? - paklausė Kiškis.
- Dangų.
v
- Kas jo nematė?! Štai jis!
- Ne, aš ten buvau, aukštai, - atsiduso Kankorėžis. - Mane

96
Vėtra mylėjo. Atskris, būdavo: „Sveikas, Kankorėži!“ - „Svei­
ka, - sakau, - kur buvai dingusi?" - „Prie jūros siautėjau, laivus
vaikiau.“ Štai taip! O tu ko nelinksmas.7
- Nežinau, - atsakė Kiškis.
- Ak, tai bent buvo gyvenimėlis! Rytą prabundi - visas miškas
dar šešėliuose, o pas mus jau šviesu! Saulutė pašildo, atskrieja
Vėtra - siaudžiame, gaudžiame, linksminamės!.. O n ak tim is-
žvaigždės. Taip ir žiūri tiesiai į akis. Aš vieną mylėjau. Žalia buvo
tokia, meili. Tik pasirodys, o mano Vėtra jau ir čia. „Kankorėži, -
sako, - skrendam pas žvaigždę !“ - „Juk taip toli!“ - „Mums - vieni
j uokai !“ Apkabino ir nusinešė.

97
 - Gražiai pasakoji, seneli, - atsiduso Kiškis.
- Gražiai gyvenome, Kiški. Kas tie žodžiai!.. O pats ko toks
liūdnas, juk jaunystė?!
- O kur ji dabar, toji Vėtra?
- Lekioja. Vėtra visada jauna. O aš - pasenau, nukritau. N ie­
kam nebereikalingas.
- Liūdna tau, seneli?
- Ne-a, Kiški. Guliu, [ dangų žiūriu, vandenėlio klausausi;
žaliąją žvaigždelę pamatau - Vėtrą prisimenu.

Rytui neaušus pas Ežiuką ir Meškiuką atbėgo Kiškis.

- Ei! - suriko jis. - Ehei! Ehė hė hei!
- Na, kas nutiko? Sakyk, - paklausė Meškiukas.
- Ehė hė hė hei! - spiegė Kiškis.
- Nagi, kalbėk pagaliau! - pyktelėjo Ežiukas.
- Ehė hė hė hei! Hei hei! Hei hei! - Ir Kiškis nulėkė šalin.
- Kas jam?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Meškiukas.
O Kiškis lyg paukštis lėkė per mišką ir spiegė veriamu kiškio
balsu.

98
 - Kas jam? - paklausė Voveraitė.
- N et nenumanau, - atsakė Skruzdėlė.
Kiškis aplėkė ratą ir vėl atbėgo į Meškiuko laukymę.
- Pasakysi pagaliau ar ne? - riktelėjo Meškiukas.
Ūmai Kiškis sustojo, apmirė, atsistojo ant užpakalinių kojų ir...
- Nagi! - riktelėjo Ežiukas.
- Cha cha cha! - nusikvatojo Kiškis ir pasileido kiek kojos
įkerta. v
- Gal jis kuoktelėjo, kuoktelėjo, kuoktelėjo? - sutarškė Šarka.
- Na ne, jis sveiko proto, sveiko proto, sveiko proto! - kalė
Genys.
 Ir tik Kiškis nieko neklausinėjo, niekam nieko nesakė, o laisvas
kaip vėjas lekiojo po mišką.
V

- Zinai, - tarė Meškiukas, - man atrodo, kad jis įsivaizduoja

esąs... vėjas. Kartą jis man prasitarė: „Įsivaizduok, Meškiuk, jeigu
aš tapčiau vėju?“
- Kaip būtų šaunu, - tarė Ežiukas. - Bet Kiškiui neužteks
dvasios.
Ir apsiriko.
Mat šią besvorę saulėtą dieną Kiškis nuo pat ryto tikrai pasijuto
esąs laisvas rudens vėjas, lekiantis per laukus ir miškus.

Pūtė rudens vėjas. Žvaigždės sukosi žemai danguje, o viena

šalta mėlyna žvaigždė užkliuvo už pušies ir sustojo tiesiai priešais
Asiliuko namelį.
Asiliukas sėdėjo prie stalo pasidėjęs galvą ant kanopėlių ir
žiūrėjo pro langą.
„Kokia dygi žvaigždė", - pamanė jis. Ir užmigo. Tada žvaigždė
nusileido tiesiai prie jo langelio ir tarė:
- Koks kvailas Asiliukas! Toks pilkas, o ilčių neturi.

100
 -K o ?
- Ilčių! - pakartojo žvaigždė. - Pilkasis šernas turi iltis ir pilkasis
vilkas, o tu neturi.
- O kam man jų reikia? - paklausė Asiliukas.
- Jeigu turėtum iltis, tavęs visi bijotų.
Ir tada ji tankiai tankiai sumirkčiojo, ir Asiliukui už abiejų
žandų išdygo po iltį.
- Ir nagų neturi, - atsiduso žvaigždė ir padarė jam nagus.
Tada Asiliukas atsidūrė lauke ir pamatė Kiškį.
- Sveikas, Tr-r-rumpauodegi! - šūktelėjo.
Bet žvairys nudūmė kiek kojos neša ir pasislėpė už medžių.
„Kodėl jis manęs išsigando?4*- pagalvojo Asiliukas. Ir nusprendė
nueiti į svečius pas Meškiuką.
- Tuk tuk tuk! - pabeldė Asiliukas į langelį.
- Kas ten? - paklausė Meškiukas.
- Aš, Asiliukas. - Ir pats nusistebėjo savo balsu.
- Kas? - perklausė Meškiukas.
- A š ! Atidar-r-ryk!..
Meškiukas atidarė duris, šoko atatupstas ir akimirksniu pasislėpė
už krosnies.
„Ko jis čia baidosi?44- vėl pagalvojo Asiliukas. Įėjo vidun ir
atsisėdo ant kėdutės.
- Ko tau reikia? - iš už krosnies išgąstingai paklausė M eš­
kiukas.

101
 - Atėjau ar-r-rbatėlės pager-r-rti, - suurzgė Asiliukas.
„Vis dėlto keistas tas mano balsas", - pamanė sau.
- Arbatos nėra! - riktelėjo Meškiukas. - Virdulys prakiuro!
- Kaip - prakiuro?! Juk vos pr-r-rieš savaitę padovanojau tau
naują vir-r-rdulį!
- Nieko tu nedovanojai! Asiliukas padovanojo man virdulį!
- O aš kas toks?
- Vilkas!
- Aš?! Ką čia šneki! Aš tik žolytę r-r-rupšnoju!
V

- Žolytę? - žvilgtelėjo iš už krosnies Meškiukas.

- Aš ne vilkas! —sušuko Asiliukas. Ir netyčia kaukštelėjo dan­
timis.

102
 Jis susigriebė už galvos ir... nerado savo ilgų minkštučių ausų.
Jų vietoje styrojo kažkokios šiurkščios trumpos ausiūkštės...
v
Žvilgtelėjo į grindis ir visas nutirpo: nuo kėdutės karojo na-
guotos vilko letenos...
- Aš ne vilkas! - pakartojo Asiliukas ir čiaukštelėjo dantimis.
- Nepasakok pasakų! - tarė Meškiukas ir išlindo iš užkrosnio.
Letenose jis turėjo pliauską, o ant galvos - puodą, kuriame lai-
kydavo lydytą sviestą.
- Ką tu čia sumanei? ! - norėjo sušukti Asiliukas, bet tik kimiai
suurzgė: - Rrrr! ! !
Meškiukas tvojo jam pliauska ir čiupo žarsteklį.
- Ar dar apsimetinėsi mano draugu Asiliuku? - šaukė jis. -
Apsimetinėsi?!
- Garbės žodis, aš ne vilkas, - sniaukrojo Asiliukas ir traukėsi
į užkrosnį.v - Aš mėgstu
__
žolytę!
- Ką?! Žolytę?! Tokių vilkų nebūna! - šaukė Meškiukas, atplėšė
krosnies dureles ir ištraukė degantį nuodėgulį.
Ir Asiliukas prabudo.
Kažkas beldė į duris, ir dar taip smarkiai, kad kabliukas
šokinėjo.
- Kas ten? - plonutėliu balsu paklausė Asiliukas.
- Čia aš! - anapus durų šūktelėjo Meškiukas. - Miegi tu, ar
ką?
- Taip, - atidaręs duris linktelėjo Asiliukas. - Aš sapnavau.

103
 - Mat kaip! Ar sapnas buvo įdomus? - paklausė Meškiukas ir
atsisėdo ant kėdutės.
- Baisus! Aš buvau vilkas, o tu mane tvatinai žarstekliu...
- Tai reikėjo pasisakyti, kad tu - Asiliukas!
- Sakiau, - atsiduso Asiliukas, - bet tu netikėjai. Sakiau, kad
net jeigu atrodau kaip vilkas, vis tiek mėgstu rupšnoti žolytę!
- Ir ką?
- Nepatikėjai...
- Kitą kartą tu sapne man pasakyk: „Meškiuk, ar prisimeni,
mudu su tavimi šnekėjomės?..“ Ir aš tavimi patikėsiu.

- Aš tikrai, ar girdi? Tikrai, tikrai, - pasakė Meškiukas.

Ežiukas linktelėjo.
- Aš tikrai ateisiu pas tave, kad ir kas nutiktų. Aš visada būsiu
šalia tavęs.
Ežiukas žvelgė į Meškiuką ramiomis akimis ir nepratarė nė
žodžio.
- Na, ko tu tyli?
- Aš tikiu, - atsakė Ežiukas.

104
 Ežiukas įkrito į vilkduobę ir pratūnojo ten visą savaitę. Jį netyčia
aptiko Voveraitė: ji bėgo pro šalį ir išgirdo silpną Ežiuko balsą.
Meškiukas savaitę ieškojo Ežiuko po visą mišką, nusivarė nuo
kojų ir kai pas jį atbėgo Voveraitė, ištraukė Ežiuką iš duobės ir
parnešė namo.
Ežiukas gulėjo iki pat nosies aptūlotas antklode ir žvelgė į
Meškiuką tyliomis akimis.
- Nežiūrėk į mane šitaip, - tarė Meškiukas. - Neištveriu, kai
šitaip į mane žiūri.
Ežiukas užsimerkė.
- Na štai, dabar tu lyg numiręs.
Ežiukas atsimerkė.
- Nusišypsok, - paprašė Meškiukas.
Ežiukas pamėgino, bet jam prastai sekėsi.
- Tuoj pagirdysiu tave sultiniu, - tarė Meškiukas. - Voveraitė
atnešė šviežių grybukų, aš išviriau sultinio.
Jis įpylė į puodelį sultinio ir kilstelėjo Ežiuko galvą.
- Ne, taip negerai. Tu atsisėsk.
- Nepajėgiu, - atsakė Ežiukas.
v
- Paremsiu tave pagalve. Štai šitaip.
- M an sunku, - pasiskundė Ežiukas.
- Kentėk.
Meškiukas atrėmė Ežiuko nugarą į sieną ir pakišo pagalvę.
- Man šalta, - tarė Ežiukas.

105
 - Tuojau, tuojau. - Meškiukas užsirangė ant aukšto ir apkamšė
Ežiuką kailiniais. - Kaip tu nesušalai? Juk naktimis šitaip šalta! -
murmėjo Meškiukas.
- Šokinėjau, - atsakė Ežiukas.
- Septynias dienas?
- Tik naktimis.
- Ir ką tu valgei?
- Nieko, - atsiduso Ežiukas. - Ar duosi to sultinio?
- Ak, tikrai! Gerk.
Ežiukas nurijo kelis gurkšnelius ir užsimerkė.
- Gerk, gerk!
- Pavargau.
- Ne, gerk! - Ir Meškiukas pradėjo girdyti Ežiuką šaukšteliu.
- Daugiau nebegaliu.
- Už mane!

106
 Ežiukas gurkštelėjo.
- Už Voveraitę!
Ežiukas nurijo.
- Už Kiškį! Zinai, kiek jis padėjo!
- Palauk, - paprašė Ežiukas. - Atgausiu kvapą.
- Šaukštelis už Kiškį, jis labai stengėsi.
Ežiukas
v
nurijo.
- Už vZiurkėniuką!
- O Ziurkėniukas ką nuveikė?
- Nieko. Kasdien atbėgdavo ir klausinėdavo.
- Tegul palaukia. Nebegaliu.
- Kartais ir iš ryto atbėgdavo, - tarė M eškiukas. - Nagi,
šaukštelį.
Ežiukas nurijo.
- O dabar - už Apuoką!
- O Apuokas kuo dėtas?
- Kaip - kuo? Na, už Apuoką tai priklauso trys šaukšteliai.
- Bet kodėl?
- Juk aš ant jo tris naktis skraidžiau. Tavęs ieškojau.
- A nt Apuoko?
- A n t!
- Meluoji, - nepatikėjo Ežiukas.
- Kad aš šioje vietoje prasmegčiau!
- Ir kaip tu ant jo užsirangei?

107
 - O jis labai stiprus. Atsisėdau ant sprando ir - pirmyn! Būtum
matęs, kaip Kiškis mūsų išsigando!
- Kaip?
- Išgersi - papasakosiu.
Ežiukas išsrėbė tris šaukštus iš eilės ir vėl užsimerkė.
- Kaip? - paklausė jis.
- Kas?
- Kaip Kiškis jūsų išsigando?
- A! Kiškis? Įsivaizduok: aš lekiu, o staiga - jis. Nagi, dar
šaukštelį. Užuodi, kaip kvepia? Ak!
Ežiukas nurijo.
- Tai štai. Tupi sau Kiškis, ausimis karpo. Staiga - mes.
- Su Apuoku?
- Aha. Jis ka-ad šoks, ka-ad dės į kojas! Apuokas vos į medį
neįsirėžė. Nagi, už Apuoką.
- Ne. Jau tikrai nebegaliu, - papurtė galvą Ežiukas. - Verčiau
atsigulsiu.
Meškiukas paguldė Ežiuką į ankstesnę vietą ir apkamšė kaili­
niais.
- Na, ar šilta? - paklausė Meškiukas.
- Aha, - atsakė Ežiukas. - O apie Apuoką tu išsigalvojai? Sakyk.
- Ką tu?! Kai pasveiksi, kartu paskraidysime.
- Paskraidysime, - migdamas vos girdimai sumurmėjo Ežiukas.

108
 Kuo toliau ėjo ruduo, kuo ilgiau Ežiukas dairėsi aplinkui, tuo
labiau stebėjosi.
Miškas sulyso - tapo plonytis ir perregimas. Ir dangus tarytum
praskydo - buvo nebe toks mėlynas, nebe toks tirštas.
- Todėl, kad ruduo, - atsiduso Meškiukas.
Bet Ežiukas ir pats žinojo: viskas - todėl, kad atėjo ruduo.
Ežiukas mėgo rudenį. Mėgo lėtai braidyti po šiugždančius lapus,
stebėtis ir džiaugtis kiekvienu grybu.
- Sveiki, grybai! - sveikindavosi Ežiukas. - Kaip laikotės?
Toliau viskas priklausydavo nuo to, koks pasitaikydavo gry-
bas.
Stipruolis Baravykas atsakydavo:
- Kuo puikiausiai! Tvirta dvasia, sveikas kūnas!
Šungrybis kažką vapėdavo ir visas raitydavosi:
- Na, žinote, na, suprantate, na, aš...
Gudruolės voveraitės slėpdavo akis ir kikendavo:
- Chi chi! Tu tik pažiūrėk į jį! Čia - Ežiukas!
Grūzdas mąsliai bosydavo:
- Nieko, viskas gerai, gyvename.
Vylingasis Paberžis žvairakiuodavo iš po skrybėlės ir gūžčiodavo
pečiais.

109
 O raudonoji Musmirė dar labiau parausdavo ir nelauktai spigiu
balsu atsakydavo:
- Laikomės, laikomės!
Prieblandoje Ežiukas mėgdavo pasišnekučiuoti su kelmučiais.
Atsitūps palei kelmą, aplink susibėga daugybė kelmučių, atsismau­
kia ant pakaušių skrybėlaites ir - klausosi.
Tačiau užvis maloniausia Ežiukui būdavo kalbėtis su Ūmėde.
- Kaip jaučiatės? - šypsodamasis paklausdavo Ežiukas.
- N et neįsivaizduojate, kaip man džiugu jus matyti, - atsaky­
davo Ūmėdė.
Ir Ežiukas - jau namie, migdamas - visada prisimindavo tą
mielą Ūmėdės šypseną.

110
 Jau ir šalčiai naktimis sukaustydavo balas, jau ir paukščiai
išskrido į pietus, o saulė vis nenurimsta!
Rytą prabudęs, Ežiukas atitraukdavo užuolaidėlę ir baimingai
dairydavosi, ar dar neprisigrūdo debesų, ar nepasislėpė visiems
laikams saulė.
Bet saulė vis nenurimsta!
- Nagi, dar dienelę, dar! - šnibždėdavo Ežiukas.
Ir saulė, lyg išgirdusi, kaip yra prašoma, vėl pasirodydavo.
- Neišeik, saule, nepradink! - guldamasis miegoti šnabždėdavo
Ežiukas. - Aš labai tave myliu!
- Ar tu prašai saulutės, kad nepradingtų? - kartą paklausė jis
Meškiuko.
- O kaipgi! Prieš miegą aš visada pasakau: „Prašom ateiti!"
- Gerai, - linktelėjo Ežiukas. - Todėl ji ir nepradingsta.
Bet vieną rytą Ežiukas žvilgtelėjo pro langą ir pamatė, kad
saulės nėra.
Jis išbėgo į priebutį.
- Saule, kurgi tu?
Niūrūs debesys šliaužė virš miško. Pilki, gauruoti debesys
aptraukė dangų.
- Debesys! - riktelėjo Ežiukas. - Ko susispietėte? Kam čia jūsų
reikia?

111
 Debesys plaukė tylomis, kliudydami medžių viršūnes.
- Vėjau! - pašaukė Ežiukas. - Vėjau!..
Vėjas skraidė kažkur aukštybėse ir neišgirdo.
- Meškiuk! - sušuko Ežiukas.
Bet Meškiukas buvo toli, anapus kalno, ir taip pat neišgirdo.
„Ruduo. Juk negali kasdien šviesti saulė. Bet kodėl kaip tik
šiandien man taip sunku?“ - galvojo Ežiukas.
 - Kodėl šiandien m an taip sunku? - paklausė jis Meškiuko, kai
šis pagaliau parsirado iš anapus kalno.
- M at bijai, kad saulė jau nebeateis iki pavasario, - atsakė
Meškiukas.
Bet tada debesys praplyšo, blykstelėjo saulės spindulys, ir
Ežiukas su Meškiuku taip apsidžiaugė, kaip nebuvo džiaugęsi per
visą gyvenimą.
 S c£ccvnA ,

Atgijo uodai, prabudo varlė, mažas voriukas pabėgėjo savo

slidžiu siūleliu aukštyn ir, darbuodamasis visomis aštuoniomis
kojelėmis, užsikabarojo ant nenukritusio beržo lapo.
Laukymėje Ežiukas pamatė Meškiuką.
Meškiukas stovėjo po erdviu dangumi, ir šiltas vėjas lyg didelis
meilus paukštis suko jam virš galvos.
- Sakytum pavasaris, - prabilo M eškiukas. - N e t sunku
patikėti. - Ir patraukė nosimi orą.
- Aha, - prieidamas linktelėjo Ežiukas. - Niekada nėra buvę,
kad taip vėlai atšiltų.
- Taip yra todėl, kad atskrido vėjas, - tarė Meškiukas.
Vėjas suko virš miško plačius ratus.
Jis atlėkė nuo šiltų jūrų, kur priešaušriais žaliuose ūkuose tirpsta
lengvutės salos.
Per savo amžių vėjas daug ko regėjo: prisižiūrėjo uolų, tarpeklių,
upelių, slėnių, kalvų, o dabar užklydo į rudens mišką pas Ežiuką
ir Meškiuką.
Šiltas rudens vėjas sūkuriavo virš miško.
- Nejaugi daugiau niekada nebebus žiemos? - paklausė Meš­
kiukas. v
- Bus, nebijok, - nuramino Ežiukas. - Žiema iš mūsų neišeis.

114
 Vėjas nutūpė laukymėje, ir du šimtai uodelių žalsvu debesėliu
ėmė suktis virš Ežiuko ir Meškiuko. Kai vėjas pūsdavo, uodai
tūnodavo žolėse,v
o dabar pakilo.
- Zzz! Zzz!.. Z'ž'žavumėlis! - zyzė uodai. - Grįž-ž-žo vasara.
- Kvar! - nedrąsiai tarė varlė. - Ar-r-rgi?
O Ežiuką kažkodėl suėmė liūdesys.
„Ne pagal taisykles, - galvojo Ežiukas. - Viskam - savas lai­
kas."
- Ką tu galvoji? - paklausė jis Meškiuko.
- Aš galvoju tą patį, ką ir tu.

115
 - Bet tu juk nežinai, ką aš galvoju.
v
- Žinau. Aš visada žinau.
- Na, tai ką?
__ v
- Tu galvoji: „Štai sugrįžo šiluma, ir mes vėl galėsime prietėmiauti
priebutyje."
- Visai ne.
- Tuomet galvoji: „Vargšai medžiai! Sugriebs šaltis, ir jie perlūš
perpus."
- Visai ne.
- Tuomet tu galvoji: „Reikia uodelius pasikviesti arbatos."
- Ne, ir ne apie tai.
- Nejaugi tokią šiltą dieną tu vėl - apie tas savo taisykles?
- Apie taisykles, - linktelėjo Ežiukas.
- Manai, ne pagal taisykles? Dabar šilta, o turi būti žiema?
- Aha.
-v Na štai, aš žinau, apie ką tu galvoji.
Šilta, meili saulutė nusirito nuo kalno.
Kalnas nušvito, kaip visada, kai už jo pasislepia saulė.
- Tai ką, ar kviesime uodelius arbatos? - paklausė Meškiukas.
- Kviesk.
- Ei, uodai! - šūktelėjo Meškiukas. - Ežiukas kviečia jus gerti
arbatos.
- Ačiū! Dž-ž-žiaugiamės! - linksmai sudūzgė uodai.
- Kva-ar! Ar ir mane? - sukvarkė varlė.

116
 - Ateik, - pakvietė Meškiukas.
„Kurgi vėjas? - galvojo Ežiukas. - Ūžė, sukosi, ir nebėra." Jis
neklausinėjo Meškiuko, kur dingo vėjas. Pats žinojo: vėjas lėkė,
pavargo ir dabar ilsisi.
Ir kol ėjo namo, tirštėjančiose sutemose Ežiukas žiūrėjo į Meškiuką,
į uodų debesį, sūkuriuojantį virš galvų, į varlę, šokuojančią iš
paskos, klausėsi tolimo duslaus šunų lojimo anapus upės ir gal­
vojo, kad štai ir vėl šilta, kad štai vėl viršum upės pakils baltutėlis
rūkas, kaip būna tik vasarą ir ankstyvą rudenį, ir tarytum nieko
nebuvo, tarytum neprastūmė juodu su Meškiuku dviejų sunkių
šaltų rudens mėnesių.
Virš patamsėjusio kalno ūmai plykstelėjo ryškus oranžinis kažkur
tolybėse besileidžiančios saulės kraštelis.

Meškiukas priglaudė nugarą prie krosnies. Jam buvo šilta ir

nesinorėjo krutėti.
Už lango švilpė vėjas, ošė medžiai, į stiklą barbeno lietus, o
Meškiukas sėdėjo užmerkęs akis ir galvojo apie vasarą.
Iš pradžių Meškiukas galvojo apie viską iškart, ir tasai „viskas
iškart“ jam buvo saulutė ir šiluma.

117
 Bet vėliau po ryškia vasaros saulute, šilumoje, Meškiukas išvydo
Skruzdėlę.
Skruzdėlė sėdėjo ant kelmelio išpūtusi juodas akis ir kažką šne-
kėjo šnekėjo, bet Meškiukas negirdėjo.
- Ar girdi tu mane? - pagaliau prasibrovė iki Meškiuko Skruz­
dėlės balsas. - Dirbti reikia kasdien, kasdien, kasdien!
Meškiukas pamuistė galvą, tačiau Skruzdėlė ne tik neišnyko,
bet šaukė dar garsiau:
- Tinginystė - štai kas tave pražudys!
„Ko ji prie manęs pristojo? - pam anė Meškiukas. - Tokios
Skruzdėlės aš net neprisimenu."
- Visai aptingai, - plyšojo Skruzdėlė. - Ką jūs veikiate kiauras
dienas? Atsakyk!
- Vaikštinėjame, - garsiai atsakė Meškiukas palei krosnį. - Juk
vasara.
- Vasara! - įdūko Skruzdėlė. - O kas dirbs?
- Mes ir dirbame.
- Ir ką jūs nuveikėte?
- Ar maža ką, - atsakė Meškiukas ir dar tvirčiau prigludo prie
krosnies šono.
- Ne, tu man pasakyk - ką?
- Padirbome inkilą.
- O dar?
- Ugniakurą sumūrijome.

118
 -K ur?
- Prie upės.
-K am ?
- Vakarais pasė­
dėti. Ugnelę įkuri -
ir sėdėk.
Ir Meškiukas įsi­
vaizdavo, kaip jiedu su
Ežiuku sėdi prie upės
n aktį po žvaigždėmis,
arbatinuke verda arbatą,
klausosi, kaip vandenyje
pliaukši žuvys, arbatinis iš
pradžių šnypščia, paskiau suburbuliuoja, o žvaigždės
krinta tiesiai į žolę ir didelės, šiltos kruta prie kojų. Ir Meškiukas
taip panoro atsidurti toje vasaros naktyje, taip panoro pagulėti
minkštoje žolėje žvelgdamas į dangų, kad tarė Skruzdėlei:
- Eikš čia, sėskis prie krosnies, o aš eisiu ten, į vasarą.
- O šiaudelį gal tu už mane nuneši? - paklausė Skruzdėlė.
- Aš, - atsakė Meškiukas.
- O šešis pušies spyglius?
-A š.
- O du kankorėžius ir keturias paukščio plunksnas?

119
 - Viską nunešiu, - atsakė Meškiukas. - Tik eikš čionai ir sėskis
prie krosnies, gerai?
- Ne, palūkėk. Darbuotis - visų pareiga. - Ir pakėlė letenėlę. -
Kasdien...
„Ir vėl sena giesmelė, - pamanė Meškiukas. - Tuoj prašvis, ir
liksiu nepagulėjęs prie laužo...“
- Stok! - riktelėjo jis. - Klausyk mano komandos: prie krosnies
bėgte marš!
Skruzdėlė išbėgo iš vasaros ir atsisėdo prie krosnies, o Meškiukas
vargais negalais susirangė jos vietoje.
Dabar Meškiukas sėdėjo ant kelmelio vasarą, o Skruzdėlė - vėlyvą
rudenį prie krosnies Meškiuko namuose.
- Pasėdėk, - tarė Meškiukas Skruzdėlei. - Jeigu ateis Ežiukas,
pavaišink jį arbata.
Ir Meškiukas nubėgo per minkštą šiltą žolę ir įsibrido į upę, ir
ėmė taškytis vandeniu, ir jeigu pažvelgdavo prisimerkęs, purs­
luose kaskart sušvisdavo tikra vaivorykštė, ir kaskart Meškiukas
negalėdavo patikėti, ir kaskart Meškiukas vėl ją išvysdavo.
- Ei! - šūktelėjo į vasarą Skruzdėlė. - O kas pažadėjo dirbti?
- Palauk! - atsakė Meškiukas. Ir vėl įniko markstydamasis
taškytis ir pro blakstienas gaudyti vaivorykštę.
- Darbuotis - visų pareiga, - bambėjo Skruzdėlė prisiglaudusi
prie šiltos krosnies. - Kasdien...
„Vėl prasideda... - ten, prie upės, pamanė Meškiukas. - Ir kaip

120
ta Skruzdėlė nesupranta, kad tai - vasara, kad ji trumpa, kad tuoj
tuoj baigsis ir kad kaskart mano letenose suspindi vaivorykštė/ 4
- Skruzdėle! - iš savo vasaros šūktelėjo Meškiukas. - Nebambėk!
Argi aš nedirbu? Argi aš ilsiuosi?
Jis dar kartą pliaukštelėjo letena per vandenį, prisimerkė ir
pamatė vaivorykštę.

Jau kelios dienos nesirodė saulė.

Miškas dunksojo tuščias, nuščiuvęs. Net varnos neskraidė, - toks
tuščias buvo miškas.
- Baigta, reikia rengtis žiemai, - tarė Meškiukas.
- O kur paukščiai? - paklausė Ežiukas.
v
- Rengiasi. Šiltina lizdus.
- O Voveraitė?
- Drevę sausomis samanomis kloja.
- O Kiškis?
- Tupi urvelyje, kvėpuoja. Nori prikvėpuoti visai žiemai.
- Koks kvailelis, - nusišypsojo Ežiukas.
- Aš jam sakiau: visai žiemai neprikvėpuosi.

121
 - O ką jis?
- Prikvėpuosiu, sako. Kvėpuosiu ir prikvėpuosiu.
- Eime pas jį, gal kuo padėsime.
Ir jie nuėjo pas Kiškį.
Kiškio urvelis buvo trečioje pusėje nuo kalno.
Vienoje pusėje - Ežiuko namelis, kitoje - Meškiuko, o trečioje -
Kiškio urvas.
v
- Atėjome, - tarė Meškiukas. - Čia. Ei, Kiški! - riktelėjo jis.
- Ką? - dusliai atsiliepė iš urvo.
- Ką ten veiki? - paklausė Ežiukas.
- Kvėpuoju.
- Ar daug prikvėpavai?
- Dar ne. Puselę.
- Nori, mes pakvėpuosime iš viršaus? - paklausė Meškiukas.
- Nieko nebus, - pasigirdo iš urvo. - Urve įstatytos durys.
- Tai padaryk plyšelį, - patarė Ežiukas.
- Truputį praverk duris, o mes kvėpuosime, - pamokė Meš­
kiukas.
- Bu bu bu, - pasigirdo iš urvelio.
-K ą ?
- Tuoj, - tarė Kiškis. - Na, kvėpuokite!
Ežiukas su Meškiuku sugulė ir, suglaudę galvas, pradėjo kvė­
puoti.
- Fu!.. Fu!.. - pūtė Ežiukas.

122
 - Fu'ū!.. Fu-ū!.. - neatsiliko Meškiukas.
- Na, kaip? - riktelėjo Ežiukas.
v
- Šyla, - atsakė Kiškis. - Kvėpuokite.
- O dabar? - po minutės paklausė Meškiukas.
- Nėra kuo kvėpuoti, - atsakė Kiškis.
- Ateik pas mus! - šūktelėjo Ežiukas. - Uždaryk duris ir lįsk
lauk!

123
 Kiškis trinktelėjo durimis ir išlindo laukan.
- Na, kaip?
- Kaip pirtyje, - pagyrė Kiškis.
- Pats matai - trise lengviau, - tarė Meškiukas.
- M udu visą žiemą ateidinėsime ir kvėpuosime, - pažadėjo
Ežiukas.
- O jeigu vis tiek šalsi, ateik pas mane, - pakvietė Meškiukas.
- Arba pas mane, - pasiūlė Ežiukas.
- Ačiū, - padėkojo Kiškis. - Būtinai ateisiu. Bet jūs pas mane
neikite, gerai?
- O kodėl?..
- Pėdsakai, - tarė Kiškis. - Pripėduosite, ir tada kas nors tikrai
mane suės.

Kai nukrito visi lapai ir galbūt paskutinį kartą pasirodė saulė,

Ežiukas tarė Meškiukui:
v
- Šiandien - šventė!
- Kokia? - paklausė Meškiukas.
- Paskutinės saulutės šventė.
- O ką mes veiksime?

124
 - Dainuosime ir linksminsimės. Bet pirmiausia nueikime į
Didžiąją laukymę prie liesojo kelmo.
- Eime, - linktelėjo Meškiukas. - O ko?
Ir jie nuėjo į laukymę.
Viskas buvo nutvieksta saulės.
Medžiai stovėjo nuogut nuogutėliai, tačiau iškilmingi.
Raukėsi eglės.
Aukštai užvertusios galvas ošė pušys.
Bet net pačios rūškaniausios eglės šią valandą buvo rūsčiai
iškilmingos.
- Niekada nesu matęs šitokio miško, - tarė Meškiukas.
- Klausyk, aš pasilipsiu ant kelmelio, o tu eik iš ano laukymės
galo į šį.
- Kam? - nusistebėjo Meškiukas.
- Taip reikia. - Ir Ežiukas užsilipo ant kelmelio.
Meškiukas nuėjo į tolimiausią laukymės galą ir prabėgo pro
Ežiuką.
- Palauk! - šūktelėjo Ežiukas. - Pradėkime iš pradžių! Bet tu
ne bėk, o eik, supratai?
Meškiukas sugrįžo ir palengvėle prašleivojo pro Ežiuką.
- Ne taip, - papurtė galvą šis. - Galvą laikyk tiesiai, pečius
atlošk atgal ir - vienas, du letenomis.
- Klausyk, - tarė Meškiukas, - gal geriau aš užsilipsiu ant kel­
melio, o tu parodyk.

125
 Ežiukas nulipo žemyn ir nuėjo į patį laukymės galą.
- Tavęs jau nematyti! - nuo kelmelio riktelėjo Meškiukas.
- Tū tū tū tū! - uždūdavo Ežiukas ir, aukštai užvertęs snukutį,
atsilošęs, prapėdino pro Meškiuką.
- Dabar aš! - sušuko Meškiukas. - Tū tū tū tū! - uždūdavo jis
iš visų plaučių ir pražygiavo pro Ežiuką.
- Dabar aš! - šūktelėjo Ežiukas.
Ir taip iškilmingai pražygiavo pro Meškiuką, kad šis tarė:
- Pamėginkime drauge!
- O kas stovės ant kelmelio?
- Paprašykime Voveraitės!
Jie pasikvietė Voveraitę ir drauge, aukštai iškėlę galvas, praėjo
pro kelmelį.
- Priimkite ir mane! Aš taip pat noriu! - šūktelėjo Voveraitė.
Tada jie patupdė ant kelmelio Kiškį ir pražygiavo trise.
- Voveraite, nepainiok kojos, - suniurnėjo Meškiukas, kai jie
ėjo pro kelmelį.
 - Ir aš noriu! - sucipo Kiškis.
Bet nebuvo ko pastatyti ant kelmelio, tad jie stodavosi iš eilės
ir likę trys žygiuodavo per laukymę.
- O jeigu ant kelmelio nieko nebūtų? - paklausė Voveraitė. - O
jeigu mes keturiese tik eitume - ir viskas?
- Galima! - linktelėjo Ežiukas.
Tada jie sustojo poromis - Ežiukas su Meškiuku, Voveraitė su
Kiškiu - ir žygiavo po laukymę iki vakaro, kol sutemo ir Meškiukas
pakvietė visus pas save, pavaišino arbata su medumi, morkomis,
riešutais, grybais ir Ežiuko mėgstamiausia aviečių uogiene.

Kartus buvo Ežiukui su Meškiuku šis ruduo. Kiekvieną lapą,

kiekvieną paukštį palydėdavo jie graudžiu žvilgsniu. Bet kai visi
lapai nukrito, ūmai juos apėmė šviesus džiugesys.
- Kodėl taip yra? - stebėjosi Meškiukas.
- Nežinau, - atsakė Ežiukas.
O buvo taip todėl, kad išsiskirti - lengviau negu laukti išsiskyrimo
ir gyventi dabartyje, kai jau viskas nutiko, - lengviau negu jos
v v
laukti. Sitai žinojo viena sena miško Varna. Žinojo, bet niekam
nesakė.

127
 - Na, ką gi, - tarė Ežiukas, kai išskrido paskutinis paukštis. -
Apsikabinkime ?
- Apsikabinkime, - atsakė Meškiukas.
Jiedu apsikabino ir taip tylomis kurį laiką stovėjo vidury miško.
O miškas - didžiulis, ūkanotas - paniuręs žvelgė į juos iš po eglės
antakių.
- Meškiuk, tu nepamiršk šito rudens.
- Ką tu!
- Man buvo labai gera.
- Ir man.
- Gaila, mes nieko nesugalvojome, kad žiemą būtų džiugu ir
šviesu.
- Neliūdėk, - tarė Meškiukas. - Mūsų laukia dar daug rudenų.
Jiedu dar truputį pastovėjo apsikabinę, o tada nuėjo pas Ežiuką
gerti arbatos.
 - Na štai, - tarė Ežiukas. - Pagaliau ir sulaukėme. Sninga.
Visas miškas buvo baltas, o sniegas vis krito ir krito, ir, atrodė,
niekada nebesiliaus. Buvo taip gražu, kad Ežiukas su Meškiuku
gręžiojosi į visas puses ir negalėjo atsižiūrėti.
Jie stovėjo laukymėje pasakiško miško vidury ir buvo lyg du
maži pusiau užpustyti medeliai.
„Aš - eglutė, - pamanė apie save Ežiukas. - O Meškiukas -
kas?“
Užvis gražiausiai šiame baltame miške atrodė nespėjusios nusi-
mesti visų lapų ugniaspalvės drebulėlės ir auksiniai klevai. Buvo
stačiai neįtikėtina matyti juos tarp juodų medžių kamienų.
- Taip ir degs iki pavasario, - tarė Ežiukas.
- Nusimes lapus. v
- Kada benusimes? Žiema!
- Vis tiek pajuoduos.
Ežiukas nenorėjo ginčytis. Jis tenorėjo žiūrėti ir žiūrėti ir jausti,
kaip į ištiestą letenėlę minkštai tupiasi snaigės.
- Snaigele, snaigele, iš kur tu atlėkei? - paklausė Ežiukas snaigės,
lengvai nusileidusios jam ant letenėlės.
- Iš kur? - paklausė ir Meškiukas.
Bet snaigė ištirpo.

131
 - Ką ji tau pasakys, - numojo letena Meškiukas. - Aišku iš
kur - iš dangaus.
O sniegas vis krito ir krito; štai jau lyg siena atitvėrė Ežiuką ir
Meškiuką nuo miško, o jie stovėjo tame tirštame sniege ir niekur
nenorėjo eiti.
v
- Žiūrėk, nepaklysk, - tarė Meškiukas. - Ar matai mane?
- Aha.
- Ne „aha“, o atsakyk: matau! Užsisvajosi, o paskiau - ieškok
tavęs. - Ir Meškiukas paėmė Ežiuką už letenėlės. - Paskiau - atsakyk
už tave, - niurnėjo Meškiukas. - Niekas neįkrinta į vilkduobes,
vienas tu...
- Palauk, - tarė Ežiukas.
 Sniegas praretėjo, dangus tapo šiek tiek šviesesnis, ir dabar
grožis buvo jau toks nepakeliamas, kad Meškiukas tarė:
- Gal pabėgiokime, ką?
- Gaila mindyti, - atsakė Ežiukas.
- O gal pamindykime, ką?
Kvatodami ir klykaudami jie pasileido lenkčių per didžiulę
laukymę, ir jiems iš paskos nusidriekė mažutės pėdos.
O sniegas vis dribo ir dribo. Ir kai Ežiukas su Meškiuku prisi­
lakstę sugriuvo į Meškiuko namus, laukymėje greitai nebeliko nė
menkiausio pėdsako.

Smulkiai pasnyguriavo, tada liovėsi, tik vėjas lėtai lingavo

medžių viršūnes.
Žolė, nenukritę medžių lapai, šakos, - viskas nubluko, pašviesėjo
nuo šalčio.
Bet miškas tebestūksojo galingas, gražus, tik tuščias ir liūd­
nas.
Varnas tupėjo ant sausos šakos ir dėliojo savo mintis.
„Vėl žiema, - mąstė jis. - Vėl viską užklos sniegas, užpustys;
eglės apšarmos; beržų šakelės taps trapios nuo šalčio. Nušvis saulė,

133
tačiau neilgai, neryškiai, ir ankstyvose žiemos sutemose skraidy­
sime tik mes, varnos. Skraidysime ir karksėsime/ 4
Artėjo sutemos.
„Paskraidysiu“, - tarė sau Varnas. Ir nelauktai lengvai pakilo
nuo įšildytos šakos.
Jis skraidė beveik neplasnodamas, vos pastebimais peties ju­
desiais pasirinkdamas kelią tarp medžių.
„Nė gyvos dvasios, - dūsavo Varnas. - Kur jie visi pragaišo?44
Ir tikrai, miškas buvo tuščias ir nykus.
- Kur-r-r?! - garsiai paklausė Varnas.
Jis nutūpė an t seno kelmo laukymės viduryje ir palengva
pakreipė galvą su tamsiai mėlynomis akimis.
- Varna, - Meškiukas pasakė Ežiukui.
-K ur?
- Ten, ant kelmo.
Jie tupėjo po didele egle ir žiūrėjo, kaip mišką užplūsta pilkos
sutemos.
- Eime, šnektelėkime su ja, - pasiūlė Ežiukas.
- O ką tu jai pasakysi?
- Ogi nieko. Pakviesiu arbatos. Pasakysiu: greitai sutems. Eime,
Varna, gerti arbatos.
- Gerai, - linktelėjo Meškiukas.
Jie išlindo iš po eglės ir priėjo prie Varno.
- Greitai sutems, - tarė Ežiukas. - Varna, eime gerti arbatos.

134
 - Aš - Var-r-rnas! - lėtai ir
kimiai karktelėjo jis. - O arbatos aš
negeriu.
- Mes turime ir aviečių
uogienės, - įsiterpė Meškiukas.
- Ir grybukų!
Varnas žvelgė į Ežiuką su
Meškiuku senomis akmeninėmis
akimis ir galvojo: „Ehė hė!..“
- Aš arbatos negeriu, -
pakartojo.
- Pavaišinsiu medumi, -
įkalbinėjo Meškiukas.
- Dar turime bruknių ir
spanguolių, - pasigyrė Ežiukas.
Varnas tylėjo.
Paskui sunkiai mostelėjo
sparnais ir nuplaukė viršum
laukymės.
Tirštose sutemose išskleistais sparnais jis atrodė toks didžiulis,
kad Ežiukas su Meškiuku net pritūpė.
v
- Čia tai bent paukštė! - šūktelėjo Meškiukas. - Kaipgi, gers
ji su tavimi arbatą!

135
 - Čia jis, Varnas, - pataisė Ežiukas.
- Vis tiek paukštė. Pakvieskime, pakvieskime! - mėgdžiojo jis
Ežiuką. - Pakvietėme.
- Na ir kas? - gūžtelėjo pečiais Ežiukas. - Jis pripras. Tik pa­
manyk, vis vienas ir vienas. O kitą kartą būtinai sutiks...
Kone visiškoje tamsoje Varnas skrido virš laukų, matė kažkokias
tolimas švieseles ir beveik apie nieką negalvojo, tik galingais,
plačiais mostais kilnojo sparnus.

Tris dienas pylė lietus ir nuplovė visą sniegą.

Anksčiau Ežiukas su Meškiuku manė: taip negali nutikti, bet
nutiko.
Tada paspaudė šaltis.
Medžiai sproginėjo ir rėkė, bet Ežiukas su Meškiuku negalėjo
niekuo jiems padėti.
Paukščiai sušaldavo skrisdami.
v
Žemė pavirto akmeniu.
O naktimis aukštai danguje piktai blykčiojo žvaigždės.
Tada vėl prapliupo lyti, miškas paskendo rūke, pakvipo žeme
ir nukritusiais lapais, kaip vėlyvą rudenį.

136
 Ežiukas su Meškiuku ėjo per mišką ir netikėjo savo akimis:
daugybė medžių buvo perlūžę per pusę, ir dabar į visas puses
styrojo balti jų kaulai.
- Kaip baisu! - šnibždėjo Ežiukas.
Meškiukas tylomis ėjo greta. Tylėjo ir tik kraipė galvą.
- Ar tiesa, kad mes skriejame ir sukamės? - staiga paklausė
jis.
- Nežinau, - atsakė Ežiukas.
- Senelis sakydavo:v
„Žemė apvali, ji sukasi, - Meškiukas parodė
letena, kaip sukasi Žemė, - ir skrieja tamsoje."
- Kodėl tamsoje? - nustebo Ežiukas. - O saulė?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Meškiukas.
- Ir sukasi?
- Aha. Kaip vilkelis.
- O
v
kur skrieja?
- Šito net senelis nežinojo. Ne, palauk, jis sakė: „Ji sukasi aplink
Saulę! Kartą apsisuka, ir praeina metai.“
- O kas ją suka?
- Nežinau, - atsakė Meškiukas. - Bet kai ji sukasi aplink save,
atsigręžia į Saulę tai viena puse, tai kita.
- Kodėl anksčiau man nepasakei? - įsižeidė Ežiukas.
- O kas iš to, jeigu būčiau pasakęs?
- Būčiau žinojęs.
- Žinotum, ir kas?

137
 - Kaip - kas? Žiūrėčiau, stebėčiau.
v
- Žemė didelė, - tarė Meškiukas. - Iš karto net nepastebėsi,
bet senelis žinojo.
Jiedu užkopė ant pamėgtos kalvelės.
Upė tekėjo po pilku ledu, ir tai buvo nei šis, nei tas: upė - po
ledu, o aplink - nė lopinėlio sniego.
- Atsistok štai ten, - tarė Meškiukas. Ir nuvedė Ežiuką nuo
kalvos viršūnės. - Stovėk čia. Aš tuoj.
Ir nubėgo ant kito šlaito.
- Ar tu mane matai?
- Ne, - atsakė Ežiukas.
- O dabar aš lipsiu į viršų.
Ir Meškiukas pradėjo kopti [ kalvos viršūnę.

138
 - Matau! - suriko Ežiukas! - Ausis!
- Bene aš kiškis?! - šūktelėjo Meškiukas. - Juk mano ausys
šonuose!
- Ir galvą! Patį pakaušį! - riktelėjo Ežiukas.
v v
- Štai šitaip pateka saulė! - oriai pasakė Meškiukas. - Šitaip
ji pakyla.
- Tai mudu esame matę šimtus kartų, - tarė Ežiukas. Ir taip
pat užlipo į kalvos viršūnę.
- Dabar aš buvau saulė, - tarė Meškiukas.v - Aš p a k i l a u .
O iš tikrųjų ne saulė pakyla, o mes kartu su Žeme prie jos pasi-
lenkiame, supranti?
- Ne, - atsakė Ežiukas.
-Jeig u mes galėtume palenkti kalvą į upės pusę, aš atsistočiau
toje vietoje, kur stovėjau, o tu - prie upės, ir aš pamatyčiau tave,
kaip rytais pamatome saulę.
- Palūkėk, - paprašė Ežiukas. - Pradėk iš pradžių. Vadinasi, aš
stoviu prie upės. Aš - saulė.
- Aha, - patvirtino Meškiukas.
- O tu stovi ten, kur stovėjai, ant ano šlaito.
- Taip, - linktelėjo Meškiukas.
- Tu - Meškiukas, aš - saulė, ir jeigu kalva pasilenktų, tu mane
pamatytum, kaip mes rytais pamatome saulę.
- Taip! - apsidžiaugė Meškiukas. - Mane senelis visą vasarą
mokė, o tu iškart supratai...

139
 Visas miškas aplinkui ir upė, ir miškas anapus upės skendėjo
tyloje ir rūke.
- Kaip tylu, - pasakė Ežiukas. - Nejaugi mes sukamės ir skrie­
jame?
Jie tyliai nusileido nuo kalvos.
- Skriejame, - tarė Meškiukas. - Ir ten, tamsoje, niekas apie
mus nežino.
- Ir mes apie juos nežinome, - pritarė Ežiukas.
v
- Mat Žemė didelė, o tamsa - sakė senelis - dar didesnė.
- Kaip liūdna! - atsiduso Ežiukas.
- Tikrai! - pritarė Meškiukas.
Jiedu ėjo, o aplinkui kvepėjo rudeniu.
- Kai pareisime namo, pasikursime krosnį, atsisėsime ir žiūrėsime
į ugnį.
- Išsivirsime arbatėlės, - tarė Ežiukas.
- Aha! Iš mėtų ir bruknių lapelių, - pridūrė Meškiukas. - Zinai,
kokie bruknių lapeliai...
- Palauk! - pertraukė Ežiukas.
Ir tada jie pamatė paukštį.
Jis gulėjo kaip gyvas - išskleidęs sparnus ir tarytum tebeskrido,
skrido ir nežinojo, kad guli ant žemės.
- Sušalo, - pasakė Meškiukas.
Ežiukas tylėjo.
- Reikia jį palaidoti, - pasiūlė Meškiukas.

140
 Nubėgo kastuvo. Ir jiedu iškasė duobutę ant paties kalvos
pakaušio, tada Meškiukas atnešė paukštį.
v
- Čia jam bus gera, - pasakė jis.
Ir užbėrė paukštį žemėmis.
- Reikia akmens, - tarė Ežiukas.
Atrideno nuo upės didelį glotnų riedulį.
Ežiukas nubėgęs atsinešė angliuką ir užrašė:
Č IA GULI PAUKŠTIS,
KARTU SU ŽEME JIS SKRIEJA TAMSOJE.
O naktį pradėjo lyti, ir rytą iš užrašo neliko nė ženklo

Gruodžio pradžioje, kai niekaip nesisekė įžengti į mišką tikrai

žiemai ir sniegas čia iškrisdavo, čia ištirpdavo, į svečius pas Ežiuką
ir Meškiuką atėjo Katinas.
Per petį ant virvelės buvo pasikabinęs medinę keptuvę su
stygomis.
- Balalaika? - paklausė Meškiukas.
- Bandža, - atsakė Katinas.
- Ar tu iš kaimo? - paklausė Ežiukas.
- Iš miesto.

141
 - Kuo tu vardu?
- Bašio.
- Koks keistas vardas!
- Tai didis vardas, - oriai atsakė Katinas.
Ir jis buvo pakviestas prie stalo gerti arbatos su grietinėle.
- Seniai nesu ragavęs tokios grietinėlės, - markstydamasis
pagyrė Katinas.
Ežiukas su Meškiuku spoksojo į jį išpūtę akis.
- Papasakok, - paprašė Meškiukas. - Papasakok apie savo didį
vardą.
Katinas išlaižė grietinėlę ir paėmė bandžą.

- Kvepianti slyva, -
uždainavo Katinas. -
| varguolio lūšnelę
įsmigo akys!

- Gražu! - tarė Ežiukas.

- Nemuškit musės, -
dainavo Katinas. -
Vargšė, jos rankos dreba,
Jos kojos dreba.

142
 - O mes nemušame, - patikino Meškiukas.

- Per naktį vijoklis

Apsivijo šulinio rentinį, -
traukė Katinas. -
Pas kaimyną eisiu vandens.
v
- Žinoma, - tarė Ežiukas. - Jeigu mums taip nutiktų, mes tikrai
eitume vandens pas Ziurkėniuką.
O Katinas grojo ir dainavo, ir Ežiukas su Meškiuku pradėjo
tylutėliai jam pritarti.

- Kvepianti slyva, -
dainavo jie visi trys.

- I varguolio lūšnelę, -
užtraukė Katinas.

- įsmigo akys! -
pritarė Ežiukas su Meškiuku.

- Nuostabu! - šūktelėjo Kiškis, ir visi pamatė orlaidėje jo au-

sis. - Jau seniai jūsų klausausi.

- Nemuškit musės, -
užvedė Ežiukas su Meškiuku...

143
 - Nemuškit musės, -
prisidėjo Kiškis.
Vargšė, jos rankos dreba...
Jos kojos dreba...

- Ak! - žengdamas vidun tarė Kiškis. - Kaip nuostabu! Miš-

ke - nei šis, nei tas, o mes sėdime ir dainuojame. Pristatykite
mane svečiui.
- Čia Kiškis, - pasakė Ežiukas. - Mūsų draugas.
 - Bašio, - kilstelėjęs iš vietos nusilenkė Katinas.
- Nuostabus vardas! Labai malonu susipažinti.
Ir jie uždainavo apie vijoklį ir rentinį.
- Bet kodėl tavo toks keistas vardas? - paklausė Meškiukas, kai
užvirė virdulys ir jie vėl sėdo gerti arbatos su grietinėle.
- Tai nepaaiškinama, - atsiduso Katinas. - Aš ir pats gerai
nežinau. Bet šis vardas - didis!

v v
Kartą gyveno Žąsinas. Žiemą jis avėdavo raudonais batais, o
vasarą vaikščiodavo šiaip, basas.
Štai prabudo jis vieną žiemos rytą, apsiavė raudonuosius batus
ir išėjo pasivaikščioti.
v
Susitinka Žąsinas Antį, o ši - visa kailiniuota, veltiniuota.
v
- Kur eini, Žąsine?
- Taigi štai, išėjau batų pagirgždinti.
Eina toliau.v
Susitinka Žąsinas Varlę. O ši išsipusčiusi - tikra karalaitė.
Važiuoja Varlė karietoje, karietą tempia šeši žvirbliai, visi pratėgiui
sukinkyti.
- Kur droži, Žąsine? - šaukia Varlė.

145
 - Sniegą girgždinu, batus mėginu.
Nuvažiavo...
Ogi priešais - Tarakonas. Rudas, ūsuotas.
Žengia Tarakonas, pentinais žvangina.
- Kur išsiruošei, Žąsine?
- Batų pranešioti.
Paraitė Tarakonas ūsus ir patraukė savo keliais...
v
Eina Žąsinas, o čia nežinia iš kur - Uodas. Taip pat batuotas ir
kardelį pasirišęs. Jo batai aksominiai, su plaukeliu.
- O maniškiai gražesni! - sako.
Ir kojelę, ant kulno atrėmęs, kraipo.
V

Bet Žąsinas net nežvilgtelėjo, kaip ėjo, taip nuėjo.

Bėga Paršelis su skrynute ant peties. Durtinėlis rožinis ir basnirčia
į šlepetėles įsispyręs.
- Vėluoju į traukinį, - riktelėjo. - O tu, Žąsine, kur trauki?
- Niekur. Batus miklinu.
Garvežys suūkė, į vagonus sušoko pelės. Paršelis pavėlavo,
atsisėdo ant skrynutės ir verkia.
O Žąsinas eina, nesiskubina.
Išlindo iš po sniego Kurtinys - rimtas paukštis. Visas juodas -
akys raudonos.
v
- Kur keliauji, Žąsine? Juk aplink miškas, prapulsi!
- Matai mano batus? Reikia pranešioti.
Pasižiūrėjo Kurtinys, ir tikrai - išvaizdūs batai.

146
 Bėga per mišką Meškiukas, tempia rogutėse Ežiuką.
v
- Sveikas, Žąsine!
- Sveikas, sveikas!
- Eime pas mus arbatos gerti!
- O ko prie arbatos?
- Spanguolėlių.
v
Stovi Žąsinas su raudonais
batais, liežuvis iškištas - svarsto.
-N a g i, nedvejok! Mes
tau ir kirmėlaičių duosime.
Važiuojame.
Ežiukas su Meškiuku rogutes
v
tempia, Žąsinas pūpso jose
raudonus batus atkišęs.
Paskiau Ežiukas su Meškiuku
visam miškui pasakojo, kaip pas
v
juos batuotas Žąsinas svečiavosi.
Bet niekas netikėjo.
- Išsigalvojote!
- Batuotas Katinas - visiems
žinomas.
v
- Bet Žąsinas —nieku gyvu
nepatikėsime!
 Pasnigo. Pakilo saulė. Miškas sužaižaravo.
O tada ūmai nukliokė tokia liūtis, kad nuplovė visą sniegą,
sakytum net būti nebuvo nei šalčio, nei saulės, nei žiemos.
Tada mišką ir kalną užgriuvo vėjas.
Jis siūbavo aukštas pušis, lyg šios būtų ne debesis siekiantys
medžiai, o plonutės vytelės.
Tokio vėjo Ežiukas su Meškiuku neprisiminė.
Šviesiame danguje lyg dūmai plaikstėsi debesys, o vėjas pūtė
ir pūtė ir per pusvalandį išdžiovino visą mišką.
Ežiukas su Meškiuku tūnojo kas sau namie;
Kiškis įlindo į žiemos urvelį po vasarnamiu;
Voveraitė užsiglaudė tolimiausioje drevės kertelėje,
v
o Ziurkėniukas užrėmė duris skrynia, kėdute, spinta, nes durys
girgždėjo, siūbavo ir jam atrodė, kad tuoj tuoj nulėks nuo vyrių
ir nuskries nežinia kur.
Miškas vaitojo, aikčiojo, krūpčiojo; žvangėjo plonytės drebulės;
į žemę barbeno kieti eglių kankorėžiai, o vėjas pūtė nenutildamas
ir vakarop išpūtė miške ilgą, siaurą, tamsią skylę ir ūkė į ją lyg į
vamzdį sodria boso gaida.
„Ū! Ū! Ū !“ —kaukė miškas.

148
 Ilgainiui visi priprato prie šito kauksmo, ir kiekvienas savo
namuose pradėjo derinti melodiją.
- U-u! - ūkė Meškiukas.
- U-u! U-u! - anapus kalno savo namelyje traukė Ežiukas.
- Uūū! Uūū! - cypavo Ziurkėniukas.
- Ui, ui! - spiegė Kiškis.
O Voveraitė pasičiupo medinius šaukštus ir ėmė pliekti jais į
kubilėlį.
- Bu bu bu! Bu bu bu! - būgnijo Voveraitė.
Dieną pramiegojęs, vakarop prabudo Apuokas.
 - Koks čia Apuokas atskrido į mišką? - suniurnėjo jis. - A ntai
kaip ūkauja!
Bet vos iškišo laukan snapą, vėjas iškart įstūmė jį vidun.
- Ūk! Ūk! Aš - Apuokas! Aš - irgi Apuokas! - ūkčiojo jis pro plyšį.
Bet vėjas neišleido jo iš namų.
O debesys lėkė, gaudė pušys, biro kankorėžiai.
Neilgai trukus visai sutemo.
Ir plonyčiam jaunam mėnuliui, nardančiam tarp debesų, miškas
turbūt atrodė lyg koks didžiulis žilas vilkas, gulintis kalno papėdėje
ir kaukiantis į mėnesieną.

Dvi dienas dribo sniegas, tada nutirpo ir palijo lietus.

Miškas permirko iki paskutinės drebulėlės, Lapė - iki pat uode­
gos galiuko, o senasis Apuokas tris naktis niekur neskrido, tūnojo
savo uokse ir krimtosi. „Ūūū-u!“ - dūsavo jis.
Ir po visą mišką aidėjo: „Ūūū-u!..“
O Ežiuko namuose šilo krosnis, krosnyje traškėjo ugnis, o jis
pats sėdėjo ant grindų prie krosnies, markstėsi žiūrėdamas į ugnį
ir džiaugėsi.
- Kaip gera! Kaip šilta! Kaip nuostabu! - šnabždėjo jis. - Aš

150
turiu namus ir krosnį! Namus ir krosnį! Namus ir krosnį! Namus
ir krosnį! - uždainavo jis, pasišokėdamas atsinešė daugiau malkų
ir įmetė į ugnį.
- Chi chi! - sukikeno Ugnis ir aplaižė malkas. - Sausutėlės!
- O kaipgi! - nusišypsojo Ežiukas.
- A r daug jų turime? - paklausė Ugnis.
- Užteks visai žiemai!
- Cha cha cha cha cha! - nusikvatojo Ugnis ir pasileido taip
šokti, kad Ežiukas išsigando: dar iššoks iš krosnies!
- Tu čia nelabai, nelabai! - tarė Ežiukas. - Dar iššoksi! - Ir
užvėrė dureles.
- Ei! - šūktelėjo Ugnis anapus durelių. - Kodėl mane uždarei?
Pasišnekėkime!
- Apie ką?
- Apie ką nori! - tarė Ugnis ir iškišo nosį pro plyšiuką.
- Tai jau ne, tai jau ne! - šūktelėjo Ežiukas ir kaukštelėjo Ugniai
per nosį.
- Tu dar mušiesi? ! - sukilo Ugnis ir taip užkaukė, kad Ežiukas
vėl išsigando.
Kurį laiką jiedu tylėjo.
Tada Ugnis nurimo ir graudžiai tarė:
- Klausyk, Ežiuk, aš išalkau. Duok man dar malkelių - juk
turime jų į valias.
- Ne, - atkirto Ežiukas, - neduosiu. Namie ir taip šilta.

151
 - Tuomet atidaryk dureles ir leisk man į tave pasižiūrėti.
- Aš snaudžiu, - atsakė Ežiukas. - Dabar į mane žiūrėti neį­
domu.
- Ką tu! Man užvis labiausiai patinka žiūrėti į snaudžiančius
ežiukus.
- O kodėl tau patinka žiūrėti į snaudžiančius?
- Snaudžiantys ežiukai tokie gražūs, kad į juos negali atsižiū­
rėti.
- O jeigu atidarysiu krosnį, tu žiūrėsi, o aš snausiu?
- Ir tu snausi, ir aš snausiu, tik aš dar ir žiūrėsiu į tave.
- Tu taip pat graži, - pagyrė Ežiukas. - Aš irgi į tave žiūrėsiu.
- Ne, geriau tu į mane nežiūrėk, - pasakė Ugnis, - o aš į tave
žiūrėsiu ir karštai kvėpuosiu, ir glostysiu tave šiltu kvapu.
- Gerai, - nusileido Ežiukas. - Tik neišlįsk iš krosnies.
 Ugnis nutylėjo.
Tada Ežiukas atidarė krosnies dureles, prisiglaudė prie malkų ir
užsnūdo. Ugnis taip pat snaudė, ir tik krosnies tamsoje blykčiojo
piktos jos akys.
- Atleisk man, Ežiuk, - prabilo ji kiek palūkėjusi, - bet man
bus dar maloniau į tave žiūrėti, jeigu būsiu soti. Įmesk malkelių.
Ežiukui buvo taip gera prie krosnies, kad jis įmetė tris pliaus-
keles ir vėl užsnūdo.
- Ū-ū'ū! - užkaukė Ugnis. - Ū-ū-ū! Koks gražus Ežiukas! Kaip
jis snaudžia! - Ir sulig šiais žodžiais dryktelėjo ant grindų ir pasi-
leido per namus.
Suvinguriavo dūmai. Ežiukas užsikosėjo, atsimerkė ir pamatė
po visą kambarį šokančią Ugnį.
- Degu! - suriko Ežiukas ir puolė prie durų.
Bet Ugnis jau šoko ant slenksčio ir jo neišleido.
Ežiukas čiupo veltinį ir ėmė pliekti juo Ugnį.
- Lįsk į krosnį, sena apgavike! - šaukė Ežiukas.
Bet Ugnis tik kvatojo jam į akis.
- Ak šitaip! - riktelėjo Ežiukas, išmušė langą, išsirito laukan ir
nuplėšė nuo savo namelio stogą.
Lietus pylė kaip iš kibiro. Lašai trepeno po grindis ir trypė ant
Ugnies rankų, kojų, gaurų, nosies.
„Slepu šlep! Slepu šlep!“ - bambėjo lašai, o Ežiukas pliekė Ugnį
šlapiu veltiniu ir net nebambėjo - taip buvo įpykęs.

153
 Kai Ugnis, piktai šnypšdama, įsirangę atgal į krosnį, Ežiukas
uždengė savo namelį stogu, užkamšė pliauskomis išmuštą langą ir
nusiminęs atsisėdo prie krosnies: viduj buvo šalta, šlapia ir trenkė
degėsiais.
v
- Šita ruda melagė seneliūkštė! - atsiduso Ežiukas.
Ugnis nieko neatsakė. Ir ką galėjo sakyti, jeigu visi, išskyrus
patiklųjį Ežiuką, žino, kokia ji apgavikė.

Buvo žiema. Spaudė tokie šalčiai, kad Ežiukas kelias dienas

nekišo nosies iš savo namelio, kūreno krosnį ir žiūrėjo pro langą.
Šaltis išpiešė langelį visokiais raštais, ir Ežiukui kartkarčiais tekdavo
lipti ant palangės, pūsti į apšalusį stiklą ir trinti jį letenėle.
- Štai! - sakydavo jis, kai vėl pamatydavo eglę, kelmelį ir
laukymėlę priešais namą. Tai pakildamos kažkur aukštyn, tai
nusileisdamos į pažemę, virš laukymės sukosi snaigės.
Ežiukas prispaudė nosį prie lango, o viena Snaigė nutūpė jam
ant nosies iš anos stiklo pusės, pasistiebė ant plonutėlių kojyčių
ir tarė:
- Ar čia tu, Ežiuk? Kodėl neateini su mumis pažaisti?
- Lauke šalta, - atsakė Ežiukas.

154
 v

- Ne, - nusijuokė Snaigė. - Mums visai nešalta! Žiūrėk, kaip

aš skraidau!
Ir ji nulėkė nuo Ežiuko nosies ir pradėjo suktis viršum laukymės.
„Matai? M atai?“ - šaukė lėkdama pro langelį. O Ežiukas taip
prisispaudė prie stiklo, kad jo nosis susiplojo ir tapo panaši į
paršiuko knyslę, ir Snaigei pasirodė, kad pro langą žiūri į ją jau
nebe Ežiukas, o dygius kailinėlius apsivilkęs paršelis.
- Paršeli! - šūktelėjo ji. - Ateik su mumis pažaisti!
„Ką ji čia kviečia?“ - pagalvojo Ežiukas ir dar smarkiau prisi­
plojo prie stiklo norėdamas pamatyti, ar namelio pašalėje nėra
Paršelio.
 O Snaigė dabar buvo įsitikinusi, kad prie langelio sėdi Paršelis,
vilkintis dygiais kailinėliais.
- Paršeli! - dar garsiau šūktelėjo ji. - Juk tu turi kailinėlius.
Ateik žaisti!
„Taip, - pamanė Ežiukas. - Ten, palangėje, turbūt yra Paršelis,
apsivilkęs kailinėliais, ir nenori žaisti. Reikia pakviesti jį vidun ir
pavaišinti arbata.“
Jis nulipo nuo palangės, apsiavė veltinius ir išbėgo į priebutį.
- Paršeli! - riktelėjo jis. - Ateikite gerti arbatos!
- Ežiuk, - tarė Snaigė, - Paršelis ką tik nubėgo. Tu pažaisk su
mumis! v

- Negaliu. Salta! - pasakė Ežiukas ir grįžo vidun.

Uždaręs duris, jis paliko prie slenksčio veltinius, įmetė į krosnį
malkų, vėl užsilipo ant palangės ir prispaudė nosį prie stiklo.
- Paršeli! - šūktelėjo Snaigė. - Tu sugrįžai? Ateik! Pažaisime!
„Jis sugrįžo*4, - pamanė Ežiukas. Vėl apsiavė veltinius ir išbėgo
į priebutį.
- Paršeli! - sušuko jis. - Parše-e-eli!..
Kaukė vėjas ir linksmai sukosi snaigės. Taip iki pat vakaro
Ežiukas čia bėgo į priebutį ir šaukė Paršelį, čia grįždavo vidun,
lipdavo ant palangės ir priplodavo nosį prie stiklo.
Snaigei buvo tas pats, su kuo žaisti, ir ji kvietė tai Paršelį dygiais
kailinėliais, tai patį Ežiuką, kai šis išbėgdavo į priebutį.
O Ežiukas ir užmigdamas bijojo, kad tokią speiguotą naktį
nesušaltų Paršelis dygiais kailinėliais.

156
 - Au! Au! Au! - lojo šuo.
Snigo - ir troba, ir statinė vidury kiemo, ir šuns būda, ir pats
šuo buvo balti ir papurę.
Kvepėjo sniegu ir naujamete eglute, p ešta iš šalčio, ir šis kvapas
buvo karstelėjęs nuo mandarinų žievelių...
- Au! Au! Au! - vėl sulojo šuo.
„Turbūt suuodė m ane“, - pamanė Ežiukas ir ėmė trauktis nuo
eigulio trobelės.
Ežiukui buvo liūdna vienam eiti per mišką, ir jis pamėgino
įsivaizduoti, kaip vidurnaktį Didžiojoje laukymėje po sidabrine
eglute susitiks su Asiliuku ir Meškiuku.
„Pakabinsime šim tą geltonų grybų - voveraičių, - svajojo
Ežiukas, - ir mums bus šviesu ir linksma. Gal atbėgs kiškių, ir
tada eisime ratelius. O jeigu atsliūkins Vilkas, aš jam bakstelėsiu
spygliuku, Meškiukas užtvos letena, o Asiliukas - kanopėle.“
O sniegas vis dribo ir dribo. Ir miškas buvo toks minkštučiukas,
toks gauruotas, toks jaukus, kad Ežiukas ūmai panoro nuveikti
ką nors išties nepaprasta: tarkime, užsiropšti į dangų ir parsinešti
žvaigždę.
Ir jis pamėgino įsivaizduoti, kaip, nešinas žvaigžde, nusileidžia
Didžiojoje laukymėje ir padovanoja ją Asiliukui su Meškiuku.

157
 „Prašom paimti“, - sako jis. O Meškiukas mosuoja letenomis ir
šaukia: „Ką tu! Juk vieną teturi...“ Ir Asiliukas pritariamai kinkuoja
galvą - atseit ką tu, juk turi tik vieną! O jis vis tiek priverčia juos
paimti žvaigždę, o pats vėl pabėga į dangų.
„Atsiųsiu jums daugiau!“ - šaukia jis. Ir kai pakyla visai aukštai,
jį pasiekia vos girdimas atsakymas: „Ką tu, Ežiuk, mums užteks
ir vienos!..“
O jis vis tiek nuskina antrą ir vėl nusileidžia į laukymę - ir
visiems linksma, visi juokiasi ir šoka.
„Ir mums! Ir mums!“ - šaukia kiškiai.
Jis nuskina ir jiems. O sau jam nereikia. Jis ir taip laimingas,
kad visiems linksma...
„Va, - galvojo Ežiukas, kopdamas į didžiulę pusnį, - jeigu augtų
kur nors gėlelė VISIEMS VISIEMS GERA IR VISIEMS VISIEMS
LINKSMA, aš nukasčiau sniegą, surasčiau ją ir pasodinčiau vidury
Didžiosios laukymės. Ir kiškiams, ir Meškiukui, ir Asiliukui, - vi­
siems visiems, kurie ją pamatytų, būtų gera ir linksma!“
Ir tada, tarsi išgirdusi jo mintis, sena skarota Eglė nusivožė
baltą kepurę ir tarė:
- Ežiuk, aš žinau, kur auga ta gėlelė. Už dviejų šimtų pušų nuo
manęs, anapus Kreivosios daubos, prie apledėjusio kelmo, trykšta
Neužšąlantis šaltinis. Ten, pačiame dugne, auga tavoji gėlelė!
- Egle, ar aš tavęs nesapnuoju? - paklausė Ežiukas.
- Ne, - atsakė Eglė ir vėl užsimaukšlino kepurę.

158
 Ir Ežiukas, skaičiuodamas pušis, pasileido prie Kreivosios dau­
bos, perbėgo ją, surado apledėjusį kelmą ir pamatė Neužšąlantį
šaltinį.
Ežiukas pasilenkė viršum jo ir iš nuostabos šūktelėjo.
Visai arti, linguodama perregimais žiedlapiais, augo stebuklin­
ga gėlelė. Ji buvo panaši į žibuoklę ar Snieguolę, o gal - į didelę
netirpstančią vandenyje snaigę.
Ežiukas ištiesė letenėlę, bet nepasiekė. Norėjo ištraukti gėlelę
pagaliu, bet pabūgo, kad sužeis.
„Šoksiu į vandenį, - nutarė Ežiukas, - giliai panersiu ir atsargiai
suimsiu ją letenomis.“
Jis šoko ir kai po vandeniu atsimerkė, gėlelės niekur nebuvo
matyti. „Kurgi ji?“ - nustebo Ežiukas ir išnėrė į paviršių.
Dugne po senovei siūbavo nuostabioji gėlelė.
- Kaip čia yra!.. - pravirko Ežiukas. Ir vėl šoko į vandenį, bet
ir šį kartą nieko nerado.
Septynis kartus nėrė Ežiukas į Neužšąlantį šaltinį...
Sužvarbęs iki paskutinio spygliuko, leidosi bėgti per mišką
namo.
„Kaip čia yra? - kūkčiojo jis. - Kodėl šitaip?“ - Ir pats nežinojo,
kad bėgdamas virsta balta kaip gėlelė snaige.
Staiga Ežiukas išgirdo muziką, pamatė Didžiąją laukymę su
sidabrine Eglute vidury, Meškiuką, Asiliuką ir kiškius, einančius
ratelį.

159
 „Tara tara tam ta ta!..“ - grojo muzika. Sukosi sniegas, minkštomis
letenomis grakščiai slydo kiškiai, ir šimtas geltonų lempelių apšvietė
šitas iškilmes.
- Oi! - šūktelėjo Asiliukas. - Kokia nuostabi sniego gėlelė!
Visi apspito Ežiuką, ėmė suktis ratu ir šypsodamiesi, šokdami
juo grožėjosi.
- Ak, kaip visiems visiems gera ir linksma! - tarė Meškiukas. -
Kokia nuostabi gėlelė! Tik gaila, kad nėra Ežiuko...
„Aš čia!“ - norėjo sušukti Ežiukas.
Bet buvo toks sušalęs, kad negalėjo ištarti nė žodžio.
 Visą savaitę prieš Naujuosius metus laukuose siautė pūga. Miške
tiek pripustė sniego, kad nei Ežiukas, nei Asiliukas, nei Meškiukas
ištisą savaitę negalėjo išeiti iš namų.
Prieš pat Naujuosius metus pūga nurimo, ir draugai susirinko
Ežiuko namuose.
- Štai ką aš pasakysiu, - prabilo Meškiukas, - mes neturime
eglutės.
- Neturime, - pritarė Asiliukas.
- N em atau, kad ji čia būtų, - tarė Ežiukas. Per šventes jis
mėgdavo kalbėti įmantriai.
- Reikia eiti paieškoti, - pasiūlė Meškiukas.
- Kur mes ją dabar rasime? - nusistebėjo Asiliukas. - Juk
miške tamsu...
- O kokios pusnys!.. - atsiduso Ežiukas.
- Vis tiek reikia eiti eglutės, - nenusileido Meškiukas.
Ir visi trys išėjo iš namų.
Pūga buvo nurimusi, bet debesys dar neišsisklaidę, ir danguje
nebuvo matyti nė vienos žvaigždutės.

161
 - Ir m ėnulio nėra! - nusim inė Asiliukas. - Kokia jau čia
eglutė!..
- O gal - apgraibomis? - pasiūlė Meškiukas. Ir nupūškavo per
pusnis. Bet ir apgraibomis jis nieko nerado. Pasitaikydavo tik
didelių eglių, bet jos vis tiek nebūtų tilpusios į Ežiuko namelį, o
mažosios buvo užpustytos iki viršugalvio.
Kai visi grįžo pas Ežiuką, Asiliuką su Meškiuku suėmė liū­
desys.
- Et, kokie čia Naujieji metai! - atsiduso Meškiukas.
„Jeigu dabar būtų kokia rudens šventė, be eglutės gal ir galima
būtų apsieiti, - galvojo Asiliukas. - O žiemą be jos - niekaip.“
Ežiukas tuo metu užvirė virdulį ir į dubenėlius pilstė arbatą. Meš­
kiukui jis padėjo puodynėlę medaus, o Asiliukui - lėkštę varnalėšų.
Apie eglutę Ežiukas negalvojo, bet jį liūdino, kad štai jau pusė
mėnesio sugedęs jo sieninis laikrodis, o laikrodininkas Genys
prisižadėjo, bet neatskrido.
- Kaip sužinosime, kada bus dvylikta valanda? - paklausė jis
Meškiuko.
- Pajusime! - atsakė Asiliukas.
- Kaip jau taip imsime ir pajusime? - nusistebėjo Meškiukas.
- Labai paprastai, - paaiškino Asiliukas. - Dvyliktą valandą
mes jau lygiai tris valandas norėsime miego!
- Tikrai! - apsidžiaugė Ežiukas.

162
 Kiek pagalvojo ir pridūrė:
- O dėl eglutės nesirūpinkite. Kampe pastatysime kėdutę, aš
ant jos užsilipsiu, o jūs ant manęs prikabinėsite žaisliukų.
- Kuo prasta eglutė! - sušuko Meškiukas.
Taip jie ir padarė.
\ kampą pastatė kėdutę, ant kėdutės atsistojo Ežiukas ir pašiaušė

spyglius.
- Žaisliukai - po lova, - tarė jis.
Asiliukas ir Meškiukas ištraukė žaisliukus ir ant viršutinių Ežiuko
letenėlių pakabino po didžiulę džiovintą pienę, o ant kiekvieno
spygliuko - po mažutį eglės kankorėžį.
- Nepamirškite lempelių, - pamokė
Ežiukas.
O ant krūtinės jam pakabino
tris grybus - voveraites - ir šios
linksmai sušvito - tokios buvo
geltonos.
- Ar tu nepavargai, Eglute? -
atsisėdęs ir siurbtelėjęs iš dubenėlio
arbatos paklausė Meškiukas.
- Ne, - atsakė Ežiukas. -
O kiek dabar valandų?
Asiliukas snūduriavo.
 - Be penkių dvylikta! - tarė Meškiukas. —Kai Asiliukas užmigs,
bus lygiai Naujieji metai.
- Tuomet įpilk man ir sau spanguolių sulčių, - paprašė Ežiukas
Eglutė.
- Ar nori spanguolių sulčių? - paklausė Meškiukas Asiliuko.
Asiliukas jau beveik miegojo.
- Dabar turėtų mušti laikrodis, - sumurmėjo jis.
Ežiukas atsargiai, kad nesugadintų džiovintos pienės, paėmė į
dešinę letenėlę puodelį su spanguolių sultimis, o apatine letenėle
trepsėdamas ėmė mušti valandas.
- Bam! Bam! Bam! - šūktelėdavo sulig kiekvienu treptelėjimu.
- J a u trys, - tarė Meškiukas. - Leisk, dabar pamušiu aš!
Jis tris kartus stuktelėjo letena į grindis ir taip pat pasakė:
- Bam! Bam! Bam!.. Dabar tavo eilė, Asiliuk!
Asiliukas tris kartus stuktelėjo į grindis kanopėle, bet nieko
nepasakė.
- Dabar vėl aš! - šūktelėjo Ežiukas.
Ir visi sulaikę kvapą išklausė paskutinių: „Bam! Bam! Bam!“
- Valio! - sušuko Meškiukas, ir Asiliukas galutinai įmigo.
Neilgai trukus užmigo ir Meškiukas.
Tik Ežiukas stovėjo kampe ant kėdutės ir nežinojo, ką jam
veikti. Tada pradėjo dainuoti dainas ir dainavo iki pat ryto, kad
neužmigtų ir nesugadintų žaisliukų.

164
 Per pirmąjį sniegą Kiškis atbėgo pas Meškiuką.
- Meškiuk, tu - geriausias iš visų, ką pažįstu! - pasakė Kiškis.
- O Ežiukas?
- Ežiukas taip pat geras, bet tu - visų geriausias!
- Kas tau, Kiški? Sėskis, nusiramink. Ko čia strakalioji?
- Šįryt aš prabudau ir supratau: geresnių už tave nėra pasaulyje!
Įėjo Ežiukas.
- Sveikas, Meškiuk! - tarė jis. - Sveikas, Kiški! Ko jūs lindite
namie? Juk lauke - sniegas!
- Ketinau eiti pas tave, - pasakė Meškiukas. - Bet atbėgo
Kiškis ir sako, kad aš - visų geriausias!
- Teisybė, - linktelėjo Ežiukas. - Argi tu nežinojai?
- Tikrai, jis pats geriausias, - pritarė Kiškis.
- O kaipgi! - Ežiukas nusišypsojo Meškiukui ir atsisėdo prie
stalo. - Na, išgerkime arbatos!
Ir visi sėdo gerti arbatos.
- Paklausykite, ką aš šiąnakt susapnavau, - tarė Kiškis. - Tary­
tum likau miške vienui vienas. Tarytum nieko daugiau nėra - nei
paukščių, nei voverių, nei kiškių, - nieko. „Ir ką aš dabar dary­
siu?" - pagalvojau sapne. Ir patraukiau per mišką. O miške pilna

165
sniego ir - ničnieko nėra. Šoku šen, šoku ten, tris kartus visą
mišką aplėkiau, ir nė gyvos dvasios, įsivaizduojate?
- Baisu, - palingavo galvą Ežiukas.
- Aha, - pritarė Meškiukas.
- N et pėdsakų, ir tų nėra, - tęsė Kiškis. - O dangus - vatinis.
- Kaip - vatinis? - nusistebėjo Ežiukas.
- Ogi taip - storas, vatinis dangus. Ir kurčia tyla. Lyg po ant­
klode.
- Iš kur tu žinai, kad kurčia? - paklausė Meškiukas.
- O aš šaukiau. Šūkteliu ir įsiklausau... Negirdi.
- Vaje vaje! - pasibaisėjo Ežiukas.
- Tik staiga... Tik staiga...
- Kas?
- Tik staiga... Įsivaizduojate? Iš po senojo kelmo, to, lauky­
mėje...
- Anapus kalvos?
- Ne, prie upės. Iš po senojo kelmo, to, laukymėje prie upės,
išlenda...
- Nagi! - paragino Meškiukas.
- Meškiukas! Tu!
- O ką aš veikiau po tuo kelmu?
- Verčiau paklausk, ką nuveikei išlindęs.
- Ir ką gi aš nuveikiau?
- Išlindai ir taip tyliai tyliai pasakei: „Neliūdėk, Kiški, visi

166
mes - vieni.“ Priėjai prie manęs, apkabinai ir bakstelėjai kakta
man \ kaktą. Ir man pasidarė taip gera, kad pravirkau.
- O aš? - paklausė Meškiukas.
- Tu taip pat, - atsakė Kiškis. - Stovime ir verkiame.
- O aš? - paklausė Ežiukas.
- O tavęs nebuvo, - atsakė Kiškis. - Daugiau nieko nebuvo.
Įsivaizduoji? - Kiškis atsigręžė į Meškiuką. - Tuščias miškas, vatinis
dangus, nič-nie-ko, o mudu stovime ir verkiame.
- Taip nebūna, - papurtė galvą Ežiukas. - Aš būtinai turėjau
pasirodyti.
- Betgi čia sapnas, - numojo letena Meškiukas.
- Vis tiek. Matyt, judu
verkėte ir nepastebėjote, kaip
aš išlindau iš už krūmo. Išėjau,
stoviu, žiūriu - judu verkiate;
na, manau sau, verkia, vadinasi,
turi dėl ko, ir netrukdžiau.
- Tavęs nebuvo, - tarė Kiškis.
- Buvau.
- Nebuvai!
- O aš sakau - buvau! -
spyrėsi Ežiukas. - Tik
nenorėjau trukdyti jums
verkti.
 - Žinoma, kad buvo, - įsiterpė Meškiukas. - Aš jį mačiau akies
krašteliu.
- Tai kodėl nepasakei man? - paklausė Kiškis.
- Mačiau, kad tu nusiminęs. Pirmiausia, pamaniau sau, nura­
minsiu, o tada ir pasakysiu. Kita vertus, ką čia sakyti? Juk Ežiukas
visada su manimi.
- O man atrodo, mudu vis dėlto buvome vieni, - nenusileido
Kiškis.
- Tau pasirodė, - tarė Ežiukas.
 - Pasivaideno, - pridūrė Meškiukas.
- O jeigu taip, tuom et ką aš nešiausi?
- Tu kažką nešeisi?
- Aha.
- Maišelį, - pasakė Ežiukas.
- Su morkomis, - pridūrė Meškiukas.
- Tikrai! - apsidžiaugė Kiškis. - Ar žinote, kas jūs man esate?
Jūs man esate patys patys geriausi iš visų šioje žemėje!

Afrikoje, netoli nuo senovinio Kapatukos miesto, gyveno Be­

gemotas. Ir turėjo jis mažą sūnelį Begemotuką.
Kartą Begemotukas paklausė tėvo:
- Tėti, tėti! O kas yra - Ramunė?
Begemotas susim ąstė, nėrė į pelkę, pagulėjo a n t dugno,
paprunkštavo, išnėrė ir tarė:
- Ramunė, sūneli, yra toks žvėris.
- Koks? - paklausė Begemotukas.
Begemotas vėl nėrė į pelkę, vėl pagulėjo ant dugno, išnėrė ir
sako:
- Baisus.

169
 - O kiek jis turi letenų?
Begemotas trečią kartą nėrė į pelkę, trečią kartą pagulėjo tyloje
ant dugno, viską apgalvojo, išnėrė ir pareiškė:
- Letenas jis turi šešias. Uodega - kaip dramblio straublys.
Uodega jis gali užmušti buivolą ir pritrenkti tigrą. Akys - žalios,
nasrai - ugniniai, iltys - kaip liūto, kailis - kaip zebro; turi sparnus,
bet skraido retai.
- O kada?
- U'U'ufff!.. - atsiduso Begemotas. Ir tarė: - Skraido jis retai.
N ebent kai sužino, kad kur nors netoliese gyvena nepaklusnus
Begemotukas... Tada atlekia kalendamas iltimis, trypdamas lete­
nomis, apsivynioja neklaužadą uodega ir nusineša!
-K ur?
- O-i-i-i!.. - atsiduso Begemotas. - Pakyla į dangų ir nušvilpia
virš džiunglių, virš dykumų, virš tigrų, virš liūtų, virš senovinių
miestų, o kai pavargsta - atsitupia ant debesies, pailsi ir pasileidžia
skristi tolyn tolyn, skristi tolyn...
-K ur?
Begemotas užmerkė akis ir ilgai stovėjo užsimerkęs.
„O gal nerti man dar kartelį į pelkę? - pamanė jis. - Ten tylu,
vėsu... Pagulėsiu, pagalvosiu, kad kokios, ir nuspręsiu, kur galėtų
skristi tas baisusis žvėris Ramunė.“
Ir Begemotas ketvirtą kartą pūkštelėjo į pelkę ir neišlindo visą
valandą. O kai išnėrė - pamatė, kad saulė jau nusileidusi ir Bege-

170
motukas seniai miega užsiklojęs banano lapu ir po galva pasikišęs
minkštą beždžionėlę...
Begemotukas miegojo labai nusiminęs. Mat užmigdamas galvojo
apie tai, kad kažkur gyvena baisus žvėris Ramunė, kuris nežinia
kur nusineša nepaklusnius begemotukus...
O mažas pilkas Paukštelis, kuris atskrido į Afriką tik peržiemoti,
nugirdęs Begemoto pokalbį su Begemotuku, taip juokėsi, kad sena
čionykštė Papūga liovėsi plėšyti gerklę ir paklausė:
- Ko tu juokiesi?
Ir Paukštelis atsakė:
- Todėl, kad Ramunė - maža balta mano tėvynės gėlelė.
 Įsirausęs snukiu į smėlį, o uodegą įmerkęs į vandenį, senasis
Krokodilas ilgai miegojo upės pakrantėje.
Jis sapnavo, kad yra ne Krokodilas, o didelis žalias paukštis ir
skrenda virš visos Afrikos. Apačioje vaikštinėja žirafos, laksto liūtai,
o jis skrenda ir mosuoja žalia savo uodega, o toji uodega - tokia
lengvutė, tokia vėsi, kokios neturi nė vienas paukštis...
„Mano sparnai labai platūs, - galvoja sapne Krokodilas. - Galiu
skristi labai ilgai ir nepavargti. “
- Kas dar turi tokius plačius sparnus? - paklausė jis.
Ir niekas jam neatsakė, nes niekas neturėjo tokių plačių sparnų.
- Kas gali taip ilgai skristi? - paklausė jis.
Ir vėl nesulaukė atsakymo, nes kas galėtų taip ilgai skristi kaip
Krokodilas - Žaliasis Paukštis...
„Gera skraidyti, - galvoja Krokodilas, - gera pakilti aukštai
aukštai, kad matytum viską aplinkui ir kad visi matytų tave.“
v
- Žirafa, ar tu mane matai? - paklausė jis.
v
- Matau, - atsakė Žirafa. - Be abejo.
- Liūte, ar tu mane matai?
- Taip, - atsakė Liūtas. - Kas galėtų tavęs nematyti!
- O kas aš toks? - paklausė Krokodilas.

172
 - Tu - didelis Žaliasis Paukštis plačiais sparnais, - atsakė
v
Žirafa.
Jau ir Afrika liko už nugaros. Dabar jis skrido virš jūros. Apačioje
šiaušėsi bangos, o ant didžiausios iš jų sūpavosi Banginis.
„Jis moka nardyti giliau už mane, - pamanė Krokodilas, - bet
jis nemoka skraidyti! “
- Bangini, ar tu moki skraidyti? - paklausė jis. - Ar žinai, kas
aš toks?
v
- Ne, Žaliasis Paukšti, aš nemoku skraidyti, - atsakė Bangi­
nis. - Bet gali nutūpti man ant nugaros ir pailsėti.
Ir Krokodilas nusileido ant Banginio nugaros.
v
„Štai koks jis! - galvoja Krokodilas, glostydamas gruoblėtą
v
Banginio odą. - Štai koks jis, Vyriausiasis Jūrų Krokodilas!..“
 Ir ūmai Krokodilas taip panoro nors akimirką tapti Banginiu,
kad tarė:
- Klausyk, Bangini, aš tapsiu tavimi, o tu - Žaliuoju Paukščiu,
gerai?
- Ne, - pasvarstęs tarė Banginis. - Nieko neišeis: aš būsiu
pernelyg didelis paukštis.
- O gal pamėginkime?
- Kam? - nusistebėjo Banginis. - Kam tapti paukščiu, jeigu
man patinka jūra?
Ir tada Krokodilas nubudo.
Afrikos saulė žilpina jam akis, broliai krokodilai kaip rąstai
plūduriuoja upėje; ir taip jam apkarto į visa tai žiūrėti, kad jis
vėl užmigo ir pavirto Žaliuoju Paukščiu, lekiančiu virš viso pa-
šaulio.

Kai atėjo žiema, Asiliukas nusprendė pasisiūti kailinius.

„Tie kailiniai bus nuostabūs, - svajojo jis, - šilti ir minkštučiai.
Turės būti lengvi, bet būtinai su keturiomis kišenėmis: jose aš
šildysiuosi kanopas. Apykaklė bus plati kaip šerpė, kad galėčiau
pasikišti po ja ausis. Kai turėsiu kailinius, nueisiu į mišką, ir

174
niekas manęs nepažins. „Kas čia toks gauruotas?** - karktelės
Varna. - „Čia Iziubris!** - sakys Voveraitė. „Ne, PTI PTI AU-
v
R A N G A S!“ - tvirtins Apuokas. „Čia m ano draugas Asilių-
kas!“ - sušuks Meškiukas, nusijuoks, visas išsivolios sniege ir taip
pat taps nepanašus į save; o aš jį pavadinsiu URR RU ONGU,
ir niekas nepatikės, tik mudu...
Kad taip turėčiau kailinius ne iš kailio, o iš nieko. Kad jie būtų
niekieno: nei bebrų, nei sabalų, nei voverių - tiesiog kailiniai. Ir
tada mane šildys niekieno kailiniai ir niekas nevaikščios nuogas.
O Vilkas tars: „Kas turi niekieno kailinius - tas yra niekas.“ Ir
niekas nesakys, kad aš Asiliukas. Aš būsiu NIEKAS NIEKIENO
KAILINIAIS. Tada pas mane ateis Lapinas ir paklaus: „Klau­
syk, jeigu tu - NIEKAS NIEKIENO KAILINIAIS, tai kas tu
esi?“ - „Niekas.** - „O kieno kailiniais?** - „Niekieno.** - „Tuomet
tu - NIEKAS NIEKIENO KAILINIAIS**, - pasakys Lapinas. O
aš nusijuoksiu, nes juk žinosiu, kad esu Asiliukas.
v v
O kai ateis pavasaris, patrauksiu į Šiaurę. O kai ir į Šiaurę
ateis pavasaris, patrauksiu į Siaurės ašigalį - ten tai jau niekada
nebūna pavasario...
Reikia pasisiūti kailinius iš debesų. O žvaigždutės atstos sagas.
O tamsios vietos tarp debesų bus kišenės. Ir kai susikišiu ten ka­
nopas, aš skraidysiu, o kai šilta - vaikščiosiu žeme.
Būtų gerai tokius kailinius pasisiūti tuojau pat, stačiai dabar.

175
Įlipti į pušį ir susikišti kanopas į kišenes. Ir nuskristi... O vėliau - gal
v
pasivaikščioti po žemę... Štai į šitą pušį.“
Ir Asiliukas ėmė lipti į seną pušį ir įlipo į pačią viršūnę, ir susikišo
kanopas į kišenes, ir nuskrido...
Ir iškart tapo NIEKAS NIEKIENO KAILINIAIS.

Visą naktį kaukė vėjas, Kiškio namelis girgždėjo ir drebėjo.

Vaitojo pušys, biro kankorėžiai ir dūzgė langas.
Paryčiais vėjas nurimo, pradėjo purkšti smulkus lietus, ir negalėjai
patikėti, kad vasaris, o taip šilta ir lyja.

176
 Miškas dunksojo juodas, šlapias, ir Kiškis pamanė: „Tai būtų
smagu, jeigu miškas imtų ir pasipurtytų kaip šuo!“
Ir Kiškis įsivaizdavo, kaip miškas atsitupia ant užpakalinių
letenų ir papurto spyglius: prr!.. - į visas puses pažyra purslai, ir
iškart tampa sausa ir šviesu.
Kiškį šis vaizdelis taip pralinksmino, kad jis per visą mišką
užriko:
- Ėhė!
Ir tada iš po priebučio iššoko Varliukas.
- Kas tu toks? - paklausė Kiškis.
- Aš - tavo šuo.
- Tokių šunų nebūna!
- Aš - ankstyvas šuo. Visi kiti miega.
- O kodėl tu toks mažas?
- M at esu tik šunytis. Aš dar augsiu ir augsiu.
- O ką tu moki?
- Stovėti ant užpakalinių kojų.
- O dar?
v
- Šiaip, visko, —atsakė Varliukas.
- Lazdą atneštum?
- Mesk!
Ir Kiškis metė pagaliuką, o Varliukas atnešė jį priekinėmis
letenėlėmis.

177
 v

- Ne pagal taisykles, - pasakė Kiškis. - Sūnys nešioja dan­

tyse.
- Bet šitokį baslį numetei!..
Kiškis susimąstė.
- Loti moki? - paklausė jis.
- Kva! Kva!
- Gerai. - Kiškis kažką svarstė, bet dar nė pats nežinojo ką. - Man
v
atrodo, kad tu - varlė, - pagaliau tarė jis. - Sūnys loja kitaip.
- Turbūt gerų šunų nesi matęs, - įsižeidė Varliukas. - Geri dar
ne taip loja.
„O gal jis tikrai šuo? - staiga pamanė
Kiškis. - Tokios nepaprastos šunų rū­
šies, panašios į varles?“
- Kokios tu veislės?
- Australų keršasis.
- Australų keršasis?..
- Gali neabejoti, - tarė Varliu­
kas. - Esu geras šuo. N et medalį
turiu. Gavau Velingtone. - Iš
po priebučio jis ištraukė pa­
vadėlį su antkakliu ir parodė
mataškuojantį ant jo mažulytį
auksinį medalį.
 „Ką man su juo veikti? - svarstė Kiškis. - Eit pasivaikščioti, ar
ką?“
Iš Varliuko letenėlių jis paėmė pavadėlį ir patraukė per mišką.
- Ar seniai atvykai iš Australijos?
- Vakar, - atsakė Varliukas.
- Plaukei jūra?
- Skridau dirižabliu, - net nemirktelėjo Varliukas.
- O kur tas dirižablis?
- Nuplaukė.
- Na, kas girdėti Australijoje?
- Erdvu, - atsakė Varliukas. - Daug šviesos.
- O stručių yra?
- Na, šitų tai į valias.
Jiedu ėjo petys į petį ir kvėpavo drėgnu mišku.
- O kodėl pasirinkai mane? - sustojo Kiškis.
- Šuo turi turėti šeimininką.
- Bet kodėl aš?
- Mat tu linksmas, - paaiškino Varliukas. - Su tavimi ir pašo­
kinėsime, ir pažaisime.
- Klausyk, aš atsegsiu pavadėlį, - pasiūlė Kiškis.
Ir jie pasileido šokinėti po laukymę.

179
 Ežiukas pabudo tą apsiniaukusį rytą, pažvelgė į dangų ir užkaitė
virdulį.
Atėjo Meškiukas.
- Kokia čia žiema! - suniurzgė jis. - Lyja ir lyja.
- N et neprisimenu, kada snigo, - pritarė Ežiukas.
Atsigėrę arbatos, jie išėjo į priebutį ir įkvėpė drėgno miško.
O tada strakaliodamas ir kvatodamas atsirito Kiškis.
- O šitaip ar moki? - kažkam šaukė jis.
- O šitaip? - kažkas atsišaukė laibučiu balseliu.
- O taip? - suriko Kiškis ir atsistojo ant ausų.
- Taip nemoku, - pasakė kažkas. - Aš neturiu ausų.
v
- Neturi ausų?! Šuo?! Taip nebūna!
v
- Nelygu šuo, - pasakė neregimasis. - Štai mes - beausiai.
- Australų keršieji?
- Taip pat ir Naujosios Zelandijos keršieji.
- O tu buvai Naujojoje Zelandijoje?
v

- Žinoma! - atsakė kažkas. - Mes ten nuskrendam e m au­

dytis.
- Dirižabliu?
Ir tada prie Kiškio kojų Ežiukas įžiūrėjo mažą Varliuką.
- Ei, Kiški! —šūktelėjo jis. - Su kuo ten kalbiesi?
- Su savo šuniu, - išdidžiai atsakė Kiškis.
- Eikš pas mus! - pakvietė Meškiukas.

180
 - Patys ateikite, - atšovė Kiškis ir prisegė pavadėlį.
Ežiukas su Meškiuku pribėgo, ir Meškiukas taip pat pamatė
Varliuką.
- Sveikas, Varliuk! - pasisveikino jis. - Argi tu - šuo?
- Australų keršasis, - oriai tarė Kiškis.
Ir Varliukas su mažulyčiu medaliu ant kaklo linktelėjo.
- Kur
v
tu jį radai? - apstulbo Ežiukas.
- Žiemą?! - Meškiukas negalėjo atplėšti nuo Varliuko akių.
- Jis atskrido dirižabliu, - atsainiai tarė Kiškis. - Iš Australijos.
Ežiukas ir Meškiukas susižvalgė.
- Kokiu dirižabliu? - nusiminusiu balsu paklausė Meškiukas.
- Kokiu dirižabliu? - tarytum taisydamas antkaklį, pasilenkė
prie Varliuko Kiškis.
- Transatlantiniu, - pasakė Varliukas. - Iš Australijos į
žemyną mes skrendame
transatlantiniu.
Ežiukas neišmanė, ką ir
sakyti. Kažkodėl staiga jam
pasidarė labai labai liūdna. Ir
jis tarė:
- A-a-a...
v
- Štai taip, - pasakė Kiškis.
Ir nusivedė Varliuką paėmęs už
pavadėlio.
 - Gal arbatėlės? - staiga pasiūlė Meškiukas.
- Aha! Turime ir uogienės, ir... O ką mėgsta tavo šuo? - paklausė
Ežiukas.
- Ką tu mėgsti? - vėl, lyg taisydamas antkaklį, tyliai paklausė
Kiškis.
- Mangus, - sušnibždėjo Varliukas.
-K ą ?
- Mangus, - garsiai pasakė Varliukas. - Yra toks medis, o ant
jo - vaisiai.
- A-a... - nutęsė Meškiukas. - Galėčiau duoti tau medučio...
- Gerai jau, eime gerti arbatos, - tarė Kiškis. Staiga jam kažkodėl
suskaudo širdį dėl Ežiuko ir Meškiuko, ir jis piktai paklausė savo
šuns: - Arbatos gersi?
- v Aha, - atsakė Varliukas.
„Štai taip ir reikia“, - pamanė Ežiukas. Ir visi suėjo vidun.

Sušniokštė virdulys. Nusileido tirštos sutemos.

Ežiukas, Meškiukas ir Kiškis su savo šunimi šliurpčiodami
gėrė arbatą, ir visą vakarą Kiškio šuo pasakojo apie tolimąją šalį
Australiją, apie Naująją Zelandiją, į kurią jie skrisdavo dirižabliu
maudytis, ir niekam netoptelėjo mintis, jog mažasis Varliukas
niekada niekur nebuvo, o tik prabudo šią šiltą žiemą anksčiau už
kitus ir taip panoro susidraugauti su Ežiuku, Kiškiu ir Meškiuku,
kad tapo Kiškio australų keršuoju šunimi.

182
 Ilgą žiemos vakarą Ežiukas su Meškiuku sėdėjo Meškiuko na­
muose ir Meškiukas tarė:
- Klausyk, pasilinksminkime! Pasilinksminkime ir padainuo­
kime!
- O ką? - paklausė Ežiukas.
- Ką nori. Tu dainuok, o aš grosiu.
Ir Meškiukas susirado kamaraitėje balalaiką, nupūtė dulkes,
atsisėdo prie krosnies ir užsimetė leteną ant letenos.
- Nėra stygų, - tarė Ežiukas.
- Didelio daikto! Su stygomis bet kas pagros, o tu pamėgink
be stygų!
Ir užgrojo:
- Lia lia lia! Lia lia lia! Lia lia lia! Lia lia! Lia lia!
- Kas čia?
- Daina.
- O kaip aš dainuosiu, jeigu tu - lia lia lia?
- Galiu negirdimai, - tarė Meškiukas. - Aš negirdimai grosiu,
kaip orkestras, o tu dainuok.
- Gerai, - linktelėjo Ežiukas ir negirdimai uždainavo.
- Ką tu darai? - paklausė Meškiukas, kai Ežiukas padainavo
pirmą posmelį.

183
 - Dainuoju.
- O kodėl negirdėti?
- M at dainuoju negirdimai. Tu negirdimai groji, aš negirdimai
dainuoju,
v
o mudu abu - linksminamės! v
- Šaunu! - šūktelėjo Meškiukas. - Šitaip dar niekas nėra
linksminęsis! - Ir negirdimai užgrojo, o Ežiukas dar negirdimiau
uždainavo.
Ir tada atėjo Kiškis.
Iš pradžių jis pasibeldė, bet jam niekas neatsakė.
Tada Kiškis įkišo pro plyšį ausis, bet nieko neišgirdo.
Tada - atsidarė duris ir pamatė negirdimai dainuojantį Ežiuką
ir negirdimai grojantį Meškiuką.
Kiškio akys išsipūtė ir suapvalėjo. Didelėmis ir apvaliomis akimis
jis išstovėjo prie durų visą minutę, o tada šūktelėjo: „Ei!“
Ežiukas dainavo, Meškiukas grojo. v
- Ei! - visa gerkle sušuko Kiškis. - Čia aš! Atėjau pas jus į
svečius! Juk mane kvietėte!
Ežiukas dainavo trečią dainą, Meškiukas įkaitęs net garavo.
- Y-y-y-y-y! - lyg privertas tarp durų suspigo Kiškis. - Ką jūs
čia išsidirbinėjate?
- Linksminamės, - tyliai atsakė Meškiukas, negirdimai groda-
mas balalaika.
- Dainuok ir tu, - pasiūlė Ežiukas ir užtraukė baladę.
- O ką jūs dainuojate? - paklausė Kiškis.

184
 - Škotišką baladę, - atsakė Ežiukas. - Nepertraukinėk.
- Galėčiau būgnu. Aš greitai!
Ir kaipmat grįžo nešinas būgnu.
- Nėra lazdelių, - atsiprašomai tarė Kiškis. - Bet aš galiu le­
tenomis.
- Tik negirdimai, - tebegrodamas perspėjo Meškiukas.
- Bent pasakytum, apie ką dainuoji, - Kiškis pašnibždomis
paprašė Ežiuko, negirdimai mušdamas būgną.
- Apie Škotiją, - vien lūpomis atsakė Ežiukas. - Yra tokia
šalis.
- Škotijoje nėra balalaikų, - sukuždėjo Kiškis.
- Taip pat ir būgnų, - tyliai tarstelėjo Meškiukas.
 - Būgnų yra! - garsiai paprieštaravo Kiškis. - Būgnų visur
yra!
- Ten - tik būgneliai, kaip čigonų, - patikslino Meškiukas.
- Jūs man trukdote, - tarė Ežiukas. Ir negirdimai uždainavo
V

apie Škotiją, kalnų šalį, kurioje nėra balalaikų, yra būgnelių, kaip
čigonų, bet pakraščiuose vis dėlto stovi keli būgnai.
Ir Meškiukas su Kiškiu žiūrėjo į Ežiuką, nieko negirdėjo, tačiau
beveik viską suprato ir buvo labai jam dėkingi, kad dainoje jis
nunešė juos į tą stebuklingą šalį.
- Vis dėlto būgnų ten yra, - atsisveikindamas ir dėkodamas už
pavakarojimą tarė Kiškis. - Vos keli, bet yra.
- Ir balalaika, - pridūrė Meškiukas. - Viena ir be stygų.
- Puiki šalis! - tarė Ežiukas. - Nuostabi šalis, apie kurią gali
beveik nedainuoti, bet daina liejasi.

„O pasitaiko - kūreni krosnį, žiūri į ugnį ir galvoji sau: štai

kokia ji, didžioji žiema! Ir staiga prabundi naktį nuo nesupran­
tamo triukšmo. Vėjas, pamanai, pūga siautėja, bet ne, garsas ne
toks, o kažkoks tolimas, labai pažįstamas garsas. Kas gi čia? Ir vėl
užmiegi. O rytą išbėgi į priebutį - miškas rūke ir niekur nematyti

186
nė lopinėlio sniego. Kurgi dėjosi toji žiema? Tada nubėgi žemyn
nuo priebučio ir išvysti... balą. Tikrų tikriausią balą vidury žiemos.
Ir nuo visų medžių kyla garas. Kas čia dedasi? Ogi naktį praūžė
lietus. Didelis, smarkus lietus. Ir nuplovė sniegą. Ir išvijo šaltį. Ir
miške atšilo, kaip būna tik ankstyvą rudenį.“
V

Štai šitaip galvojo Meškiukas tylų šiltą viduržiemio rytą.

„Ką gi dabar daryti? - svarstė Meškiukas. - Kurti krosnį ar ne?
Skaldyti prakurams balanėlių ar nereikia? Ir apskritai, kas čia
dedasi, nejaugi vėl - vasara?“
Ir Meškiukas nubėgo pas Ežiuką pasitarti.
Ežiukas suko ratus aplink savo namelį ir buvo labai susimąstęs.
- Nesuprantu, - bambėjo Ežiukas, - kokios čia naujienos - liūtis
viduržiemį?
Ir tada atbėgo Meškiukas.
- Na, ką pasakysi? - sušuko dar iš tolo.
- Ką, ką... Ar krosnį pasikūrenai? - paklausė Ežiukas.
- Ne, - atsakė Meškiukas.
- Balanėlių pasiskaldei?
- Ne-a.
- Aš taip pat.
Ir jie ėmė sukti ratus aplink Ežiuko namelį ir drauge galvoti.
- Kaip manai, - paklausė Ežiukas, - jeigu palijo, o dabar - rūkas,
tai ar dar gali pašalti?

187
 - Nemanau, - atsakė Meškiukas.
- Vadinasi, jeigu šalčių būti negali, vadinasi, gali būti tik
šilta.
- Vadinasi.
- O kad būtų šilta, turi pasirodyti saulė.
- Turi, - pritarė Meškiukas.
- O kai šviečia saulutė, gera būti prie upės.
- Aš kaip gyvas nebūčiau susiprotėjęs, - tarė Meškiukas.
- Tuomet imkime ir papusryčiaukime prie upės, - pasiūlė
Ežiukas.
- Aha, - pritarė Meškiukas.
Ir jie susikrovė į pintinę grybus, medų, arbatinuką, puodelius
ir patraukė prie upės.
- Kur išsirengėte? - paklausė Voveraitė.
- Prie upės, - atsakė Ežiukas. - Pusryčiauti.
- Paimkite ir mane!
- Eikš!
Voveraitė pasičiupo riešutų, puodelį ir nuskubėjo įkandin.
Susitiko jie Kiškį.
- Šilta, gera, - tarė Kiškis. - O kur jūs einate?
- Prie upės, - atsakė Voveraitė. - Pusryčiauti.
- Ir aš su jumis, gerai?
- Gerai, - tarė Meškiukas.
Iš žolių išlindo Ziurkėniukas.

188
 - O aš jau miegojau, - sučiauškėjo jis. - O čia - vanduo! Kur
einate?
- Pusryčiauti, prie upės, - atsakė
v
Kiškis. - Eikš su mumis!
- Maisto aš turiu, - pasigyrė Ziurkėniukas ir patapšnojo lete­
nėle per išsipūtusį žandą, - tik puodelio trūksta. - Ir nusekė iš
paskos.
Atėjo prie upės, susikūrė laužą, sėdo pusryčiauti.
Pasirodė saulė.
Saulė apšvietė upę, kitą krantą ir pusryčiaujančius draugus.
Rūkas ištirpo. v
-Jeigu ne lietus, - markstydamasis tarė Ziurkėniukas, - būtume
ir nepasimatę iki pavasario.
- Jeigu ne lietus, - įsiterpė Voveraitė, - nebūtume šitaip atsi­
sveikinę.
 -Jeigu ne Ežiukas, - pridūrė Meškiukas, - niekam nebūtų šovę
į galvą tokį šiltą rytą papusryčiauti prie upės.
O Ežiukas prisidengęs akis gėrė arbatą, klausėsi tylos, paukščio,
staiga plonai ir skaidriai pragydusio už upės, ir galvojo: jeigu ne
jie visi, argi šitam žiemos miškui būtų prireikę šilumos?

- Na štai, ir vėl sninga, - tarė Meškiukas. - O jau maniau, kad

niekada nebesnigs.
- Aš taip pat, - linktelėjo Ežiukas.
- O kodėl tu taip manei? Aš - todėl, kad nebuvo debesų, o tu?
- O aš... o aš...
- Saulutę pamatei ir apsidžiaugei!
- Aha...
Jie stovėjo užpustytame takelyje ant kalvos, o aplinkui krito
snaigės.
Visą savaitę iki šios dienos švietė saulė, ir dar vakar didžiuliame
mėlyname danguje nebuvo nė debesėlio. Dangus buvo toks aukštas,
lengvas, kad atrodė: šok nuo stogo - ir nuskrisi.
Ežiukas taip ir padarė: užsilipo ant stogo, šoko ir - šlumštelėjo
į pusnį.

190
 Iš pusnies, kaip iš šulinio dugno, jis pamatė viršum galvos visai
tamsų dangų, žvaigždes ir - išsigando.
„Kaip čia yra? - tupėdamas pusnyje svarstė Ežiukas. - Ten,
viršuje, linksma ir lengva, o čia - naktis? Vadinasi, kada linksma
ir lengva ir norisi dainuoti, šokinėti ir verstis per galvą, t u o
p a č i u m e t u , - Ežiukas stabtelėjo ir dar kartą mintyse pa­
kartojo: „ T u o p a č i u m e t u “, -b a isu ir tamsu? Negali būti!
Tiesiog pasitaikė netikusi pusnis.“
Ežiukas vėl užsiropštė ant stogo, pašokčiojo, pastrakaliojo,
įkvėpė lengvo žydro dangaus, atsispyrė ir - nuskrido.
Pusnis, į kurią šį kartą šleptelėjo Ežiukas, buvo tokia gili, kad dangus
virš galvos atrodė juodut juodutėlis, o žvaigždės - dygios ir piktos.
- Taip taip taip, - sumurmėjo Ežiukas ir prikando lūpą, kad
neapsižliumbtų.
Ir tada išgirdo:
- Ehė hė! Ežiu-u-uk! - šaukė Kiškis. - Kur tu-u-u?
- Aš čia, - iš pusnies atsiliepė Ežiukas.
Bet Kiškis jo neišgirdo.
- Turbūt nuėjo pas Meškiuką, - garsiai pagalvojo Kiškis. -
Ežiu-u-uk! - sušuko dar garsiau. - Ar nuėjai pas Meškiuką?..
- Aš čia! - šūktelėjo Ežiukas.
Bet Kiškis vis tiek negirdėjo.
„Aš čia, pusnyje, - galvojo sau Ežiukas, - bet manęs nėra, nes
ten, pas juos, šviečia saulė, o pas mane - naktis.“

191
 - Aš čia! - suriko jis iš visų jėgų, ir Kiškiui pasivaideno, lyg
kažkas kalba.
- Kas
v
kalba? - paklausė jis.
- Čia aš! Aš! - iš pusnies šaukė Ežiukas. - Aš čia! Juk aš tave
girdžiu! Eikš čia, Kiški!
- Pasivaideno, - tarė sau Kiškis ir nuliuoksėjo.
O Ežiukas išsikapstė iš pusnies, įėjo vidun, įkūrė krosnį ir
atsitūpė prie ugnies.
Saulė tebespindėjo languose ir žaižaravo sniegas.
Bet Ežiukas svarstė: „Tuoj ateis naktis, bus tamsu, baisu, tačiau
t u o p a č i u m e t u - linksma ir lengva.“
Pradėjo vakarėti.
Ežiukas sėdėjo prie krosnies ir laukė tamsos.
O kai sutemo, užsirabaždino ant stogo, pažvelgė į juodut juodutėlį
bežvaigždį dangų, giliai įkvėpė, užsimerkė ir - šoko į pusnį.
Kurį laiką Ežiukas neatsimerkė.
Tupėjo pusnyje užmerktomis akimis ir galvojo.
„Nejaugi, - svarstė jis, - nejaugi atmerksiu akis ir išvysiu žydrą
dangų ir saulę? Tada... Tada žinosiu, kad diena ir naktis, naktis ir
diena - t u o p a č i u m e t u . "
- Vienas! Du! Trys! - garsiai suskaičiavo Ežiukas - ir atsi­
merkė.
Pirmą akimirką jam pasirodė, kad plykstelėjo akinama šviesa.
Bet tik pasirodė. Jis užsimerkė, vėl atsimerkė - nieko nematyti.
„Kaip čia yra?“

192
 Ežiukas dar kartą užsimerkė ir atsimerkė ir staiga s u p r a to , kad
n i e k o nėra, kad jis n i e k o nemato, kad aplinkui - tamsa.
- Tamsu... - sušnibždėjo Ežiukas. - Vadinasi, ir dieną, ir
naktį - naktis...
Ir pradėjo palengva kapstytis iš pusnies.

- Ar žinai, kodėl pradėjo snigti? - tarškėjo Meškiukas. Sniegas

lėkė ir sukosi, o jie, pusiau užpustyti, stovėjo ant kalvos. - Todėl,
kad vakar pas mane atbėgo Kiškis ir sako: „Turbūt pradės snig­
ti! “ - „Nejaugi?44- „Aha, - sako, - aš ką tik buvau pas Ežiuką ir
girdėjau, kaip jos dūsavo.44- „Kas?44- „Pusnys! Viena sako kitai:
„Aš čia!“ - „Meluoji!” - „Kad aš prasmegčiau! „Aš čia“, - sako!
O kai pusnys kalbasi, būtinai pradeda snigti. “
Ežiukas žvelgė pro sniegą į pasimiglojusį mišką, į drumzliną
dangų, \ Meškiuką ir karčiai galvojo, kad visame pasaulyje turbūt
nėra nė vienos pusnies, iš kurios jie su Meškiuku galėtų dabar
pamatyti aukštą, lengvą dangų.

- Klausyk, susitarkime šitaip, - pasiūlė Ežiukas. - Susitarkime,

kad šnekėsime tik rimtai, o šiaip sau - nešnekėsime.
- Kaip tai?
- N a , mudu šnekame ir šnekame. Plepame. Verčiau patylėti, o
jeigu jau sakai, tai kad - tiesiai į dešimtuką.
Buvo žiema. Ežiukas su Meškiuku šliuožė slidėmis per gilų sniegą,
ir Meškiukas dabar suko galvą, kaip čia įsigudrint pasakyti, kad
būtų pasakyta ne šiaip, o - { dešimtuką.
v
„Pasakysiu: „Žiūrėk, kaip gražu!“ - svarstė Meškiukas. - O jis
atrėš: „Pats m atau.“ Pasakysiu: „Puikumėlis, Ežiuk, kad mudu
su tavimi traukiame per mišką! “ Atsakys: „Aha.“ Ne, čia - ne į
dešimtuką. Tai ką pasakyti?..“
Meškiukas sukando dantis ir paniuro.

194
 - Žiūrėk, kaip gražu! - pasakė Ežiukas.
Meškiukas tyli.
- Puikumėlis, M eškiuk, kad m udu su tavim i einam e per
mišką!
Meškiukas neatsako.
- Ko tu tyli?
Meškiukas net nepažvelgė į Ežiuką: jis davė sau žodį neplepėti
ir dabar tyli.
O Ežiukas jau viską pamiršo ir tarškėjo nenutildamas.
Jiedu atėjo pas Paršelį.
Paršelis buvo labai svetingas: iškart pakvietė juos prie stalo.
- Labai džiaugiuosi, kad atėjote pas mane į svečius, - pasakė
jis.
- Mes taip pat labai džiaugiamės, - atsakė Ežiukas.
Meškiukas tyli.
- Man labai malonu priimti jus savo namuose, - pasakė Par­
šelis.
- Seniai ketinome apsilankyti, - atsakė Ežiukas, - bet vis ne-
prisirengdavome.
Meškiukas tyli.
- Labai skanu, - pagyrė Ežiukas.
- O jums, Meškiuk?
Meškiukas tyli.
- Ar Meškiukas neprigirdi? - tyliai pasiteiravo Paršelis.

195
 Ežiukas spyrė Meškiukui po stalu letena.
Meškiukas valgo sukandęs dantis.
Paršelį suėmė nesmagumas, kad svečias štai sėdi, valgo ir nepra­
taria nė žodžio, ir jis garsiau, tiesiai Meškiukui į ausį, paklausė:
- Ar jums patinka medus? Jis - liepų! Tiesiai iš bičių!
Meškiukas labai norėjo pasakyti, kad - taip, medus nuostabus,
kad jau seniai nėra tokio ragavęs, kad, tiesą sakant, tokio medaus
net nebūna, bet nebuvo įsitikinęs, ar tai bus į dešimtuką, todėl
neištarė nė žodžio.
 Vasarį spigino tokie speigai, kad Ežiukas kiauras dienas kūren­
davo krosnį ir vis tiek rytais negalėdavo išlįsti iš guolio - taip šalta
būdavo namelyje.
„Ir už ką šitokia bausmė? - bambėjo Ežiukas, kišdamas letenas
į veltinius ir keldamasis iš lovos. - Dar savaitę šitaip pašals - ir
nebeliks nė vienos pliauskelės!“
Jis nupėdino prie krosnies, atitraukė užkaištį ir įkūrė ugnį.
Ugnis linksmai suūžė, ir Ežiukas pradėjo galvoti apie varganą
savo būvį.
„Dabar miške sniego - baisios pusnys. Ir visos plonesnės
eglaitės - užpustytos, o storos vienas neįveiksiu... Kad taip pasi­
rodytų Meškiukas: jo ir kirvis aštresnis, ir pjūklą jis turi, ir spe­
cialias rogutes malkoms vežioti... Kad taip ateitų jie su Asiliuku
ir tartų: „Ežiuk, turbūt tavo malkos baigėsi? Eime, pripjausime
ir priskaldysime naujų! “ O aš juos pagirdyčiau arbata, ir visi trys
patrauktume į mišką, ir tada aš jau tikrai nesušalčiau. O dabar...
Meškiukas turbūt kietai įmigęs ir visai mane pamiršo...“
Ir Ežiuką suėmė toks liūdesys, kad jis įmetė į ugnį dar dvi pliaus-
keles ir, jau apie nieką negalvodamas, įsmeigė akis į liepsną.
Krosnis įkaito, dabar nam uose buvo šilta ir Ežiukas jau

197
nenorėjo tikėti, kad malkos gali baigtis ir jis sušals. Ir jis nejučia
įsisvajojo...
„Baigsis mano malkelės, - svajojo Ežiukas, - ir aš pradėsiu vi-
sai šalti... Apie tai zoologijos sode sužinos Dramblys. Jis apsimes
miegąs, o kai sargai užsnūs, atbėgs į mišką, susiras mano namelį,
įkiš į kaminą straublį ir papūs šilto kvapo. O aš pasakysiu: „Ačiū,
Drambly. Man labai šilta. Dabar eik, pašildyk Meškiuką - turbūt
ir jam baigėsi malkos...“ Dramblys kasnakt pabėgs iš zoologijos
sodo ir per kaminą pūs šiltą kvapą man, Meškiukui ir Asiliukui - ir
mes nesušalsime!..“
O speigas vis spaudė ir spaudė. Ir tikrai, greitai Ežiuko mal-
kos visai pasibaigė. Jis paskutinį kartą smarkiai prikūreno krosnį,
susikrovė ant guolio visas antklodes, o ant viršaus - dar puskai-
linius ir veltinius. Tada palindo po šituo kalnu ir pradėjo laukti.
Iš pradžių jam buvo karšta, vėliau, kai krosnis atvėso, pasidarė
šalta. Ir sulig kiekviena valanda buvo vis šalčiau ir šalčiau.
„G'g-greičiau jau at-at-ateitų Dr-r-ramblys!..“ - susitraukęs į
kamuolėlį po antklodėmis šnibždėjo Ežiukas. Jis taip sušalo, kad
dantis nepataikė ant danties. O Dramblys vis nesirodė.
- Dr-r-rambly! - šaukė Ežiukas. - Aš baigiu suša-ša-šalti...
P-p^prašom ateiti, Dr-r-rambly!
Ežiukas šaukė Dramblį tris dienas ir dvi naktis.
O trečią naktį jam pasidarė taip šilta, kad net nusimetė pus-
kailinius ir veltinius.
Į mišką atėjo atlydys.
O Ežiukui atrodė, kad didžiulis geras Dramblys vaikštinėja tarp
pušų ir pučia jam per kaminą šiltą kvapą.
 Kiškis prabudo - buvo tylu tylu.
Taip tylu ir ramu, kad per miegus jis nė karto nekrūptelėjo.
Sakytum viskas aplinkui neteko žado.
Ir kol Kiškis triūsėsi po namus, o miegojo jis viršutiniame,
vasariniame aukšte, pastebėjo, kad su galva dedasi kažkokios
keistenybės.
Jo galva gyveno tarsi atskirą gyvenimą, lyg būtų pati viena.
Kiškis norėjo galvoti apie vienus dalykus, tačiau galva buvo
pilna kažkokių savų, atskirų minčių, nesusijusių nei su Kiškiu, nei
su tuo, apie ką jam, galvos šeimininkui, rūpėtų pagalvoti.
Maža to - Kiškis nori daryti viena, o daro visai ką kita.
„Reikia nueiti į žieminį aukštą parsinešti morkos“, - sumano
Kiškis, o pats sėdi ant grindų, žiūri pro langą, ir jo galva apie
kažką mąsto.
Kiškis nė pats nežinojo, apie ką ji mąsto. Tik jam prieš akis
iškildavo įvairiausi paveikslai, ir tuose paveiksluose jis matė save;
juose su kažkuo šnekėjosi, ant kažko pyko, šypsojosi, ir tie paveikslai
buvo iš seniausiai Kiškio nugyvento gyvenimo.
Prieš akis iškildavo miškas, laukymė, pavasaris.
Jis, visai jaunas Kiškis, strakalioja ir juokiasi...
Blizguliuoja upė.
Teškena bangos.

200
 O jis liuoksi šalia mažo kiškiuko ir juokiasi.
A rba vėl: sutem os, kažkokios tolimos švieselės, o žemai
apačioje - upė.
Ir toje prieblandoje Kiškis sėdi su drovia, miela kiškute, jie žiūri
į tolimas švieseles, į upę, o tos kiškutės akys - juodut juodutėlės,
kaip juodųjų serbentų uogos.
„Kam? Kodėl?“ - vis klausinėjo Kiškio galva, bet Kiškis nieko
negalėjo jai atsakyti.
Tada jis atsistodavo, kažkur eidavo, mėgindavo kažką
suprasti, daryti, bet ir vėl
pamatydavo save tarsi iš šalies,
sustingusį prie durų, per visą
namą žvelgiantį pro tą patį langą
ir nieko nematantį.
Ir vėl Kiškio galvoje praplauk­
davo kažkokie paveikslai. O gal
galva tiesiog ėmė ir nutrūko nuo
Kiškio,
v
o jis nepastebėjo?
Si mintis Kiškiui patiko.
Jis įsivaizdavo savo galvą, vieną
pačią liuoksinčią per mišką, ir
pamanė, kad liuoksėti ji turėtų
ausimis, kepšėmis į viršų, ir visą
laiką žvelgdama į pilką dangų.
 Už lango snyguriavo. Buvo apniukę, tylu. Bet Kiškis nejautė
liūdesio.
Tik nedidelį kartėlį, kad galva jau sugrįžo, įsitaisė senojoje vie­
toje ir Kiškis dabar žiūri į krintantį sniegą ir negali įkandin galvos
nuliuoksėti per savo nugyventą gyvenimą.

N uo ryto snigo. Meškiukas, užvertęs galvą, sėdėjo ant kel­

melio miško laukymėje, skaičiavo ir laižė nukritusias ant nosies
snaiges.
Snaigės krito saldžios, purios ir prieš nukrisdamos pasistiebdavo
ant pirštų galų. Ak, kaip buvo smagu!
- Septinta, - sušnibždėjo Meškiukas ir, iki soties prisigrožėjęs,
apsilaižė nosį.
Tačiau snaigės buvo užkerėtos: jos netirpo ir Meškiuko pilve
likdavo tokios pat papurusios.
- Ak, sveika, mieloji! - šešios snaigės pasveikino savo draugę, kai
ši atsidūrė šalia jų. - Ar miške po senovei nėra vėjo? O Meškiukas po
senovei tebesėdi ant kelmelio? Vaje, koks juokingas Meškiukas!
Meškiukas girdėjo, kad jo pilve kažkas šnekučiuojasi, bet
nekreipė dėmesio.

202
 O sniegas krito ir krito. Snaigės vis dažniau nusileisdavo
Meškiukui ant nosies, tūptelėdavo ir su šypsena tardavo: „Sveikas,
Meškiuk !“
„Labai malonu, - atsakydavo Meškiukas. - Jūs - šešiasdešimt
aštuntoji." - Ir apsilaižydavo.
A rtėjant vakarui, jis buvo suvalgęs tris šimtus snaigių, ir jam
pasidarė taip šalta, kad tik vargais negalais pasiekė savo irštvą
ir iškart užmigo. Ir susapnavo, kad jis - puri, minkšta snaigė...
Ir kad nusileido kažkokiam Meškiukui ant nosies ir tarė: „Svei­
kas, Meškiuk!“, o šis atsakė: „Labai malonu, jūs - trys šimtai
dvidešimtoji...44 „Tram tararam !44- užgrojo muzika. Ir Meškiuką
užsupo saldus, stebuklingas šokis, o trys šimtai snaigių sukosi
kartu su juo. Jos šmėsčiojo priekyje, už nugaros, šonuose ir kai
Meškiukas pavargdavo, čiupdavo jį ir suko, suko, suko...

203
 Visą žiemą M eškiukas
sirgo. Jo nosis buvo sausa ir
karšta, o pilve šoko snaigės.
Ir tik pavasarį, kai visame
miške sučiurleno atlydys ir
parlėkė paukščiai, jis atmerkė
akis ir ant kėdutės pamatė
sėdintį Ežiuką. Ežiukas
šypsojosi ir krutino spy-
gliukus.
- Ką tu čia veiki? - pa­
klausė Meškiukas.
- Laukiu, kol pasveiksi, - atsakė Ežiukas.
- Ilgai?
- Visą žiemą. Kai sužinojau, kad apsivalgei sniego, su visomis
atsargomis iškart persikrausčiau pas tave...
- Ir visą žiemą sėdėjai šalia manęs ant kėdutės?
- Taip, girdžiau tave eglišakių nuoviru, o prie pilvo dėjau
džiovintas žoleles...
- Neprisimenu, - pasakė Meškiukas.
- Ką jau ten!.. - atsiduso Ežiukas. - Tu visą žiemą murmėjai: „Aš -
snaigė, aš - snaigė.“ Labai bijojau, kad pavasarį neištirptum...

204
 Vaje, koks švelnus ir šiltas buvo tas atlydys!.. Sukosi snaigės, ir
miške kvepėjo pavasariu. Ežiukas sėdėjo savo namelio priebutyje,
uodė orą ir šypsojosi.
„Negali būti, - manė sau, - kad dar vakar miške pyškėjo medžiai
ir nuožmusis Senis Šaltis girgždino po langais savo didžiuosius
veltinius, o šiandien jo išvis nebėra! Kurgi jis dingo?“
Ir Ežiukas ėmė svarstyti, kur galėjo pasislėpti Senis Šaltis.
„Jeigu jis įsirangę į pušį, - laužė galvą Ežiukas, - kur nors po
pušimi turėtų riogsoti jo didieji veltiniai. Juk net Meškiukas
neįstengia įkopti į pušį su veltiniais!
Jeigu palindo po ledu, - nesiliovė galvojęs Ežiukas, - kur nors
upėje būtinai turėtų būti skylė ir iš jos turėtų virsti garas. Mat
Senis Šaltis sėdi dugne apsiavęs veltiniais ir kvėpuoja.
O jeigu jis visai išsikraustė iš miško, aš būtinai aptiksiu jo
pėdsakus !“
Tada Ežiukas šoko ant slidžių ir nudūmė tarp medžių. Bet po
jokiu medžiu nebuvo veltinių, upėje jis nepamatė nė vienos skylės
ir niekur neaptiko jokių pėdsakų.
v
- Seni Salti! - šūktelėjo Ežiukas. - Atsilie-e-epk!..
Tačiau niekur nė garso. Tik snaigės sukosi rateliu ir kažkur
tolybėse kalė Genys.

207
 Ežiukas sustojo, prisimerkė ir įsivaizdavo gražuolį Genį raudo-
nomis plunksnelėmis ir ilga nosimi. Genys tupėjo pušies viršūnėje,
kartkartėmis atkragindavo galvą, pasimarkstydavo ir, lyg supykęs,
kirsdavo nosimi: tuk! Tiško pušies žievė ir švelniai šiugždėdama
krito ant sniego...
v
„Genys turbūt žino, kur yra Senis Šaltis, - tarė sau Ežiukas. - Jis
aukštai tupi ir viską mato.“
Ir pribėgo prie Genio.
- Geny! - jau iš tolo sušuko Ežiukas. - A r nem atei Senio
Šalčio?
- Tuk tuk! - pabeldė Genys. - Jis išėjo.
- Tuomet kur jo pėdsakai?
Genys nukorę į Ežiuką nosį, pažvelgė prisimerkęs ir tarė:
- O jis išėjo be pėdsakų!
 - Kaip tai? - nusistebėjo Ežiukas.
- Ogi
v
labai paprastai! Atskrido debesėlis ir nusileido visai žemai.
Senis Šaltis iš pradžių užmetė ant jo savo veltinius, tada užsiropštė
pats ir nuplaukė.
- Kur? - paklausė Meškiukas.
- Į Kodėlčių šalį. Tuk tuk! - vėl ėmėsi darbo Genys.
Ežiukas nusiramino, patraukė namo ir pakeliui įsivaizdavo
v
apsnigtą Kodėlčių šalį, per kurią dabar turbūt keliauja Senis Šaltis
ir girgždina savo didžiuosius veltinius.

- Vėl tu prapuolei, - tarė Ežiukas.

- Pats tu prapuolei. Juk šitaip lijo!
- Na tai kas? Būtum pasiėmęs skėtį ir atėjęs.
- O tu argi neturi skėčio?
- O ką aš pasakiau, kai išsiskyrėme?
-K ą ?
- Aš pasakiau: „Meškiuk, ateik vakare gerti arbatos.“
- Reikėjo pasiimti skėtį ir ateiti.
- J u k aš tavęs laukiau, kad ateisi gerti arbatos!
- Argi aš neturiu virdulio?

209
 - Klausyk, Meškiuk, jeigu kas nors kam nors sako: „Ateik pas
mane gerti arbatos44, vadinasi, tas kas nors sėdi ir laukia.
- Taip. Pasėdėjai, palaukei, o tada - imk ir pats ateik. Aš taip ir
pamaniau: „Tuoj ateis Ežiukas.44Virdulį užkaičiau; sėdžiu, laukiu,
o tavęs - nėra.
- Betgi tu turėjai pas mane ateiti!
- O jeigu būčiau susirgęs?
- Tačiau nesusirgai.
- Bet jeigu būčiau ėjęs pas tave per lietų, tikrai būčiau su­
sirgęs.
- Kodėl būtum t i k r a i susirgęs, jeigu turi skėtį?
- Ogi todėl, kad būtų peršlapusios letenos!
- O batai?
- Cha! Batai! Apsiauk, tada - eik, priebutyje nusiauk, tada - vėl
apsiauk! Juk žinai, kaip aš tuos batus aunuosi.
- Kaip?
- Sunkiai!
- Reikėjo apsiauti kaliošus, - tarė Ežiukas. - Kaliošus - žybt! -
apsiavei, žybt! - nusispyrei.
- J u k žinai, kad aš neturiu kaliošų.
- O tau reikėjo įsivaizduoti, kad batai yra kaliošai, tada jie
lengvai nusiautų.
- Ką čia šneki?
- O ką?

210
 - Kaip jie lengvai nusiaus, jeigu aš juos s u n k i a i apsiaunu?
- Tiek to, galėjai apsiauti botus.
- Ar aš koks senis? Iš kur aš gausiu botus?
- Vadinasi, niekaip negalėjai pas mane ateiti?
- Negalėjau.
- O kodėl manęs laukei?
- Aš tavęs nelaukiau.
- Kaip - nelaukei? Pats sakei:,Virdulį užkaičiau, sėdžiu, laukiu,
o tavęs - nėra.“
- Teisybė. O gal, maniau sau, ateisi.

211
 - Gerai. Manęs nėra, virdulys pūškuoja, lauke lyja. Ir ką? Ką
tu darai?
- O ką?
- O aš įsivaizdavau, kad tu atėjai, pavaišinau tave arbata ir
palydėjau į priebutį. Supratai?
- O ką aš pasakiau?
- Tu pasakei: „Ačiū, Ežiuk! Arbata buvo labai skani!“
- Pamanykite! - suniurnėjo Meškiukas. - Palydėjo į priebutį!
O aš tavęs net iš namų neišleidau. Apnakvindinau pas save. „Kur
tu eisi, Ežiuk, šitokiu oru?“

Užgiedojo Gaidys.
„Iš kur jis čia atsirado?” - pagalvojo Ežiukas ir nubėgo žemyn
nuo priebučio.
Buvo atlydys. Miškas skendėjo rūke, ir atrodė, kad nėra nei
eglių, nei krūmų, o tik gieda Gaidys.
„Iš kur jis čia atsirado?” - vėl pagalvojo Ežiukas ir šūktelėjo:
- O ho ho ho o!..
- Ko ko ko! - visai šalimais atsiliepė Gaidys ir išniro iš rūko,

212
didelis, rudas, juodomis kelnėmis, raudonais batais, po sparnu -
pintinė. A nt batų skimbčioja sidabriniai pentinai.
- Kas tu toks? - paklausė Ežiukas.
- Aš —karalius, - oriai atsakė Gaidys, didingai nusivožė skrybėlę
ir nusilenkė. - Į mane reikia kreiptis „Jūsų Didenybe44!
- Sveiki, Jūsų Didenybe! - pasisveikino Ežiukas.
- Taip. Ir - tūpsnis. Argi mano valdinys neturi skrybėlės?
- Turiu tik kepurę, - tarė Ežiukas.
- Neškite čia.
Ežiukas nubėgo namo ir sugrįžo su kepure.
- Ką gi, - tarė karalius, - patvari kailinė kepurė. O mes štai
čionai - plunksnelę. - Jis išsitraukė iš už juostos plunksną ir įsmeigė
į Ežiuko kepurę. - Mėginkime!
- Ką? - nesuprato Ežiukas.
- Repetuosime tūpsnį.
- Sveiki, Jūsų Didenybe! - tarė Ežiukas ir kaip mokėdamas
brūkštelėjo kepure priešais save per sniegą.
- Labai gerai!
- O kam pintinė? - paklausė Ežiukas.
- Pavasaris! Bobausiai!
- Bet... Jūsų Didenybe... juk dabar žiema!
- Pavasaris! Bobausiai! - užsispyręs pakartojo karalius.
- Aha... - Ežiukas akimirką patylėjo. - O mes, Jūsų Didenybe,
bobausių nerenkame.

213
 - Kas tie - mes?
- Aš su Meškiuku, - atsakė Ežiukas.
- O argi mano karalystėje meškos valgo grybus?
- A nksčiau jis nevalgė, - sumišo Ežiukas. - Bet su m ani­
mi - įprato.
- Seniai draugaujate?
- Nuo vaikystės, Jūsų Didenybe.
- Gerai. O dabar pakvieskite savo karalių vidun ir pavaišinkite
arbata.
- Mielai! Ar seniai?..
- Kas?
„Ar seniai tapote mūsų karaliumi?” - norėjo paklausti Ežiukas,
bet susigėdo.
- Ar seniai vaikštote po mišką? - paklausė jis.
- Nuo aušros.
- Turbūt pavargote. - Ežiukas įsivedė Gaidį į namus ir užkaitė
virdulį.
Karalius oriai atsisėdo prie stalo ir nusiėmė skrybėlę.
- Ar greitai ateis Meškinas?
- Meškiukas? Greitai, Jūsų Didenybe.
Jie sėdėjo prie virdulio. Krosnyje spragsėjo malkos. Ir Gaidys
v
galvojo: „Štai gyvenau, klajojau, aktoriavau, giedojau ir nežinojau,
kad miške, anapus rūko, gyvena toks šaunus Ežiukas.”

214
 O Ežiukas galvojo: „Nėra jis toks beviltiškas pamišėlis. Turbūt
tik nepratęs vaikščioti po mišką su pentinais/ 4
O Gaidys galvojo: „Jeigu paaiškės, kad Meškiukas - toks pat
kaip Ežiukas, pasiprašysiu, gal priims, o tada, kad kokios, miške
drauge su jais ir nubaigsiu savo amželį.44
- Gerkite, gerkite, Jūsų Didenybe! Ir grūdelių palesiokite!
- Geriu, - tyliai atsiliepė Gaidys.
Be skrybėlės, kurią pasidėjo ant kėdės, šis orus gaidžių karalius
atrodė tik geras raukšlinas seneliukas.
 - Kiški, iš kur tu viską žinai.7
- Iš močiutės. Kad jūs žinotumėte, kokia buvo m ano m o­
čiutė!
- Ir skaičiuoti tave išmokė?
- Ir skaičiuoti.
- Ir rašyti?
- Ir rašyti.
- O mano senelis, - tarė Meškiukas, - vis ant krosnies sėdėdavo.
O senelė jam kojeles sūdydavo.
- Kaip - sūdydavo?
- Pašildydavo vandens, įpildavo į rėčkelę, tada - druskos ir
pelenų iš krosnies.
- Kam? - paklausė Ežiukas.
-Sveikatai. Būdavo, sako: „Na, Meškinėli, pasūdykime kojeles!”
Senelis apsidžiaugia - labai jam tai patikdavo.
- O mano senelė, - įsiterpė Ežiukas, - buvo neraštinga. Užtai
senelis švilpyne švilpdavo.
- Maniškis smuikeliu griežė, - pasigyrė Meškiukas. - Sumerks
kojas į rėčką ir čiumpa smuiką. Senelė atsisės, galvą pakreips - su­
sigraudins...

216
 - Ar jis tik liūdnai grieždavo? - paklausė Kiškis.
- Ką tu! Kartais kad užplėš! Aš šoku, senelė verkia.
- Kodėl?
- Labai senelį mylėjo.
- O maniškis žuvo, - atsiduso Kiškis. - Senelis žuvo, tėvas žuvo,
mama prapuolė. Tik močiutę ir teturėjau. Užtai kokią močiutę!
Pasodins prie lango, įduos angliuką - piešk, Kiškuti!
- O maniškiai abu švilpaudavo, - tarė Ežiukas. - Senelis senelę
taip pat išmokė. Prabus - ir švilpauja.
- N iekada nesu girdėjęs, kad ežiai švilptų, - nusistebėjo
Kiškis.
v
- O jie - patyliukais. Švilpauja sau, ir tiek. Kai paaugau, man
taip pat švilpynę išdrožė.
- Iš šeivamedžio?
- Ne, iš liepos. Seneliui liepinės patiko. Jų garsas... su šerpe-
tėlėmis.
- O dabar pagrotum?
- Pamiršau. Be to, aš nemoku drožti švilpynių.
Visi patylėjo.
Tylu ir gera buvo rudeniniame miške.
- Išmokyčiau jus traukti šaknį, - prabilo Kiškis. - Tik bijau,
kad neišeis: senelė su manimi dvi žiemas plūkėsi.
- Argi mes - kokie kurmiai?

217
 - Tu mus ir taip daugybės dalykų išmokei! - tarė Ežiukas.
- O gal imkime ir kojeles pasisūdykime?!
Ir visi apsidžiaugė, prisišildę vandens, įbėrė druskos, pelenų, ir
Ežiukas negirdimai, pats sau, užgrojo švilpyne, Kiškis pro ašaras
išvydo savo mylimą močiutę, o Meškiukas tylutėliai džiaugėsi,
kad visi sėdi, sūdosi kojeles, o kaip reikia jas sūdyti, prisiminė jis,
Meškiukas.
 Kovo mėnesį, kai medžiai nusibloškė nuo pečių sniegą ir aukštai
į dangų užvertė lengvas galvas, Ežiukas pradėjo sapnuoti stebu­
klingus sapnus.
Jis kasdien vėdindavo savo namelį, miške prisilaužydavo
eglišakių, išklodavo jomis grindis, vakarais gerdavo arbatą su
bruknių uogiene ir guldavosi miegoti.
Iš pradžių atsiguldavo ant nugaros, bet gulėti ant nugaros
būdavo dygu, todėl versdavosi ant dešinio šono ir užsimerkdavo.
Ir tada
v
prasidėdavo stebuklingasis sapnas.
Štai ir šiandien Ežiukas atsigėrė arbatos, atvirto ant nugaros
ir susimąstė.
„O gal sapne pasidairius po Afriką? - svarstė Ežiukas. - D an­
gus ten mėlynas, smėlis geltonas, pučia vėjelis, bėgioja liūtai...
Kaip reikiant viską apžiūrėsiu, o paskiau papasakosiu Asiliukui
ir Meškiukui. “
Jis apsivertė ant dešinio šono, užmerkė akis ir - iškart susa­
pnavo Afriką.
Ji buvo visa geltona po žydru dangumi. Iš kraštų tupėjo liūdni
raganosiai, o per vidurį - nedidukas Triušis šiaudine skrybėle ir
mėlynais ūsais.
- Kas tu toks? - paklausė Ežiukas.

219
 - Triušis Ki-ku, - atsakė šis ir kilstelėjo skrybėlę. - O kas tu?
- Ežiukas.
- Ežiukas... Ežiukas... - apžiūrinėdamas jį murmėjo Triušis. -
Klausyk, verčiau aš tave pavadinsiu Mažuoju Gyvuoju Kaktusu!
- Mažasis Gyvasis Kaktusas... Labai gražu! O kas tas Kaktu­
sas?
- Toks dygūnas. Man jį parvežė dovanų iš vienos dykumos.
- Ar jis - geras?
- Jis - naudingas.
„Aš - taip pat naudingas dygūnas“, - pamanė Ežiukas. Ir link­
telėjo.
- O kur liūtai? - paklausė jis.
- Dabar vidurdienis. Liūtai miega. Pavaišinsiu tave bananu,
nori?
Ežiukas vėl linktelėjo.
Ki-ku šūktelėjo beždžionėms, ir šios nuleido nuo medžio kekę
bananų.
- Vaišinkis! - paragino Triušis. Čiupo letenėle bananą ir parodė,
kaip jį nulupti.
Ežiukas valgė bananą ir galvojo apie Asiliuką ir Meškiuką: „Oi,
kad jie būtų čia!.. Meškiukas valgytų šitą baltą minkštą morką, o
Asiliukas - žieveles. Ir jiems abiem būtų linksma ir gera!“
- Labai skani baltoji morka! - pagyrė jis. - O raudonąsias ar
mėgsti?

220
 Triušis susimąstė.
v
- Čia - bananas. O kokios tos raudonosios morkos?
- Labai raudonos. O kai grauži, jos grikši tarp dantų.
- Man labai patinka, kai grikši, - tarė Triušis. - Gal kartais turi
kokią morkytę?
Ežiukas žvilgtelėjo įmaišelį, su kuriuo visada leisdavosi į kelio-
nes, ir - stebuklas! - surado jame šviežutėlę kietą morką.
- Vaišinkis! - pasiūlė.
Ir Ki-ku, kaip visi triušiai, įniko garsiai grumšnoti morką ir iš
pasitenkinimo
v
net prisimerkė.
- Zinai, - tarė jis, - ji skanesnė už bananą, o dar grikši! Ar
ilgam pas mus atvykai?
- Ne, - atsakė Ežiukas. - Tik vienai nakčiai. Juk aš čia esu
sapne... Bet kitą naktį galiu ir vėl atskristi.
 - Butinai atskrisk! Aš tavęs lauksiu ir parodysiu liūtus. Tik... -
Triušis pasimuistė, - nepamiršk maišelio su morkomis!..
Ir Ežiukas prabudo.
Už lango mėlynavo miškas ir buvo girdėti, kaip liūdnai dūsauja
pajuodęs kovo sniegas.
Ežiukas žvilgtelėjo į stalą ir staiga pamatė savo kelionių maišelį,
prikimštą bananų.
- Baltosios morkos! - šūktelėjo Ežiukas ir puolė prie stalo.
A nt jo gulėjo raštelis:
Mažajam Gyvajam Kaktusui - Ki'ku!
v

Štai kokia nepaprasta istorija!

Viskas permirko - ir krūmai, ir žolės, ir medžiai, net upė, ir ši

nuo lietaus
v
tapo tokia šlapia, kad nemiela buvo į ją žiūrėti.
- Zinai ką? - tarė Meškiukas. - Man įgriso vaikščioti šlapiam.
- Ir man, - pritarė Ežiukas.
- O visai nevaikščioti - nuobodu.
- Nuobodu, - linktelėjo Ežiukas.
- Sėdėk namie kiaurą dieną. Brrr!

222
 - Brrr! - patvirtino Ežiukas.
- Ko čia mėgdžiojiesi?
- Aš nesimėgdžioju. O ką daryti, jeigu lyja ir lyja?
- Pasidarykime skėčius, - pasiūlė Meškiukas. - Po gerą, tvirtą
skėtį.
- O iš ko?
- Pamanykite! - Meškiukas pasikasė pakaušį ir susimąstė.
Ežiukas sėdėjo šalia ir, susiėmęs letenėlėmis galvą, taip pat
mąstė.
- Sugalvojai? - paklausė Meškiukas.
- Dar ne.
- Ir aš - ne.
„Skėtis - tai lazdelė, - tarė sau Ežiukas. - O iš viršaus - apskri­
timas. O ant apskritimo - kas nors, kas neperšlampa.“
- O jeigu prisiskintume eglišakių? - pasiūlė Meškiukas. - Surištume
galus, o tarp jų - lazdą.
- Bus šluota, - tarė Ežiukas.
- Tuomet... Tuomet reikia statinės ir statinaitės. Aš - į statinę,
tu - į statinaitę. Ką?
- O kaip žiūrėti?
- Pro plyšį.
- Puiku!
Ežiukas kaipmat atrideno iš kamaraitės statinę ir statinaitę, o
Meškiukas apvožė jį statinaite.

223
 - Gerai, - tarė Ežiukas. - Dabar - plyšį!
Meškiukas prapjovė plyšį.
- Nuostabu! - pagyrė Ežiukas. - Dabar joks lietus nebaisus! - Ir
nutrepeno prie durų.
Vienas statinėje, kitas statinaitėje jiedu išėjo į priebutį.
- Mano statinėje nėra plyšio, - pasiskundė Meškiukas.
- O tu eik paskui mane.
- Kaip aš eisiu, jeigu nematau?
- Aš šlepsėsiu letenomis!
Ir jie nulipo nuo priebučio.
Oi, kaip lietus subūgnijo į statinės, kurioje tūnojo Meškiukas,
dugną! Ai, kaip subarbeno į statinaitės dugną!
- Pas mane sausa! - pranešė Meškiukas.
- Pas
v
mane taip pat!
- Šlepsėk garsiau, nes aš negirdžiu! - šūktelėjo Meškiukas.
Ir tada iš kažkur iššoko Kiškis.
- Ei, jūs, statinėse! - suriko jis. - Kas esate?
- Bū bū bū! - sugaudė statinė.
- Bu bu! - kliuktelėjo statinaitė.
- Nesupratau, - tarė Kiškis.
- Bū bū bū! Bu bu! - vėl subaubė statinė, sukliuksėjo stati­
naitė.
- Šitaip nesąžininga, - pasipiktino Kiškis. - Jūs - sausi, aš -
šlapias. Kas jūs tokie?

224
 - Nesakysime! - šūktelėjo Ežiukas.
- Nieku gyvu! - pritarė Meškiukas.
- Priimkite ir mane! - verkšleno Kiškis.
- Bėk pas Ežiuką, - subosijo statinė, - išridenk statinaitę,
pramušk skyles ir - čionai!
- O kam skylės?
- Akims, - subaubė statinė.
- Ausims, - sukliuksėjo statinaitė.
- A, čia judu, tiesa? Ežiuk, čia juk tu?
- Bėk greičiau!
Ir Kiškis nuliuoksėjo, o Ežiukas su Meškiuku ėmė kopti į
kalvą.

225
 - Kur tu esi? Kur? - gaudė statinė. - Taip būgnija - nieko
negirdžiu.
- Aš šlepsiu, šlepsiu! Ar girdi?! - šaukė Ežiukas.
Ir taip jie užsirabaždino į kalvos viršūnę.
Atbėgo Kiškis.
- Cha cha cha! Ausys! - nusikvatojo Kiškis ir vos nenusirito
žemyn.
- Kas? Kur? - gaudė statinė. - Nieko nematau!
- Čia aš! Aš! - spiegė Kiškis. - Oi, kaip šaunu!
- O iš jos —ausys! —klykė Ežiukas.
Šniokštė lietus, purslojo upė, o ant kalvos, stumdydamosi šonais,
šoko dvi statinaitės ir statinė. Ir vienai statinaitei ant pakaušio
styrojo ir mirko lietuje kiškio ausys.

Kadaise vanduo šulinyje buvo šaltas ir gardus. Ir kas jo para­

gaudavo, sakydavo: „Nesu gėręs saldesnio vandens!“ Bet ilgainiui
šulinys paseno, ir vanduo jį paliko. Tik dugne telkšojo juodas
dumblas, kuriame naktimis atsispindėdavo žvaigždės...
Kartą prie šulinio atėjo žilas senolis.

226
 v

- Sveikas, šuliny! - tarė jis. - Štai mudu ir susitikome. Juk ka-

daise aš tave iškasiau ir sunėriau medinius tavo šonkaulius!
- Och!.. - atsiduso šulinys. Ir jo dugne kvarktelėjo varlė.
- Kai buvai jaunas, - kalbėjo senolis, - iš tavęs vienu kartu buvo
galima pasemti šimtą kibirų vandens. O per naktį tu vėl prisipil-
dydavai. Aš taip pat visą dieną dirbęs valandžiukę nusnūsdavau
ir galėdavau vėl darbuotis...
- O cho cho! - atsiduso šulinys.
- Gaila man tavęs! - tarė senolis. - Ir stogelis virš tavęs sutrešo,
ir rentinys supuvo, ir kibiras nežinia kur prašapo... Noriu, kad vėl
būtum jaunas.
Ir senolis ėmėsi darbo.
Išsėmė iš dugno dumblą, išmetė varlę, atsigabeno rąstų ir ėmėsi
kirsti naują rentinį.
Ilgai jis plušėjo... Kiekvieną rytą ateidavo prie šulinio, gilino jį,
tašė rąstus ir meistravo stogelį. Bet sulig kiekviena diena darbas
judėjo vis lėčiau ir lėčiau, nes senoliui reikėdavo vis ilgiau ir ilgiau
ilsėtis...
Pagaliau šulinys buvo baigtas. Vėl atrodė jaunas, švietė gelto­
nais šonais ir kvepėjo šviežia mediena. Vėl sugrįžo į jį vanduo ir
buvo šaltas ir gardus kaip anuomet.
Atsisveikindamas senolis padovanojo šuliniui skambią grandinę
ir lengvą skardinį kibirą.

227
 - Na, - tarė jis, - būk čia ilgai, girdyk praeivius vandeniu. O
kai susensi, vėl ateis žmogus ir tave atjaunins.
- O tu? - girgžtelėjo grandine šulinys. - Kas atjaunins tave?
- Et!.. - numojo ranka senolis. Ir nulingavo keliu...
v
Šulinys ilgai žiūrėjo jam įkandin. Ir laukė jo kitą rytą, o pas-
kiau - visą vasarą. Ir pavargo laukti - nusiminė, o vanduo jame
tapo toks skaidrus, kad jeigu kas jo atsigerdavo, iškart atjaunėdavo
dvidešimčia metų.
 Šis pavasaris buvo nepaprasčiausias iš visų, kuriuos pamena
Ežiukas.
Susprogo medžiai, sužaliavo žolė, ir miške sulalėjo tūkstančiai
lietaus išpraustų paukščių.
Viskas žydėjo.
Pirmiausia pražydo mėlynos žibutės. Ir kol jos žydėjo, Ežiukui
atrodė, kad aplink jo namelį - jūra ir vos jis nulips nuo priebučio -
iškart paskęs. Todėl visą savaitę sėdėjo priebutyje, gurkšnojo arbatą
ir dainavo dainas.
Tada pražydo pienės. Jos siūbavo ant savo plonyčių kojelių ir
buvo tokios geltonos, kad vieną rytą prabudęs ir išbėgęs į priebutį
Ežiukas pamanė atsidūręs geltonų geltoniausioje Afrikoje.
„Negali būti! - tarė sau Ežiukas. - Jeigu čia būtų Afrika, aš
tikrai būčiau pamatęs Liūtą! “
Staiga jis šmurkštelėjo vidun ir užtrenkė duris, nes tiesiai priešais
priebutį tupėjo tikriausias Liūtas. Jis buvo žaliais karčiais ir turėjo
plonytę žalią uodegą.
- Kas čia dabar? - murmėjo Ežiukas, pro rakto skylutę apžiū­
rinėdamas Liūtą.
Bet po kiek laiko susivokė, kad ten - senas kelmas, išleidęs
žalias atžalas ir per vieną naktį pražydęs.

229
 - Viskas žydi! - išėjęs į priebutį uždainavo Ežiukas. Pasiėmė
senąją savo kėdutę ir įstatė ją į rėčką su vandeniu.
O kai kitą rytą prabudo, pamatė, kad senoji jo kėdutė apsipylusi
lipniais beržo lapeliais.

Užvis labiausiai Ežiukas mėgo šias pirmąsias tikrai pavasariškas

dienas! Miške nebeliko nė vienos sniego salelės, danguje nakti­
mis grumėdavo griaustinis, ir nors žaibų nebuvo matyti, iki ryto
šniokšdavo tikrų tikriausios liūtys.
„Miškas prausiasi! - manė sau Ežiukas. - Prausiasi eglės, kelme­
liai ir laukymėlės. O paukščiai lekia dabar iš pietų, ir jiems lietus
taip pat plauna plunksneles!”

230
 Rytais Ežiukas išeidavo į priebutį ir laukdavo švarių, išpraustų
paukščių.
- Dar neparskrido! - sakydavo Voveraitė.
- Kar-r-r! Var-r-rganas kelias! - grebluodavo Varna.
O Ežiukas uosdavo orą ir sakydavo:
- Vis tiek kvepia švariais paukščiais!
Ir tada Genys pačioje pušies viršūnėje įnikdavo švarintis
plunksneles.
„Aš taip pat turiu būti švarus! - tarė sau. - Juk jie parskris ir
sakys: „Geny, kodėl tu toks dulkinas?”
Kiškis tupėjo po krūmu ir prausėsi ausis.
- Pasiimk eglės kankorėžį! - šūktelėjo Ežiukas. - Eglės kankorė­
žiu lengviau nušveisti!
- O kuo patartumėte man nusišveisti ragus? - išėjęs į laukymę
priešais Ežiuko namus paklausė Briedis.
- Smėliu, - atsakė Ežiukas. - Ragus užvis geriausia šveisti
smėliu.
Ir Briedis nuėjo į paupį, atsigulė prie pat vandens ir paprašė
Lapino, kuris sraunumoje gaudėsi blusas, nušveisti jam ragus.
- Juk nepatogu, - suniurnėjo Briedis, - parskris paukščiai, o
mano ragai nešvarūs...
- Tuojau! - tarė Lapinas.
Jis buvo gudrus ir žinojo, kaip apsišvarinti. Tupėjo iki kaklo le­
diniame vandenyje ir pakeltoje letenoje laikė kuokštą pernykštės

231
žolės. Blusos sušalo vandenyje ir dabar ropojo letena prie to kuokš­
to. O kai visos suropojo, Lapinas metė pernykštę žolę į vandenį,
ir ją nunešė srovė.
v
- Štai ir viskas! - tarė Lapinas ir išbrido į krantą. - Kur tie jūsų
ragai?
Briedis palenkė ragus, ir Lapinas ėmė šveisti juos smėliu.
- Norite, kad blizgėtų? - paklausė.
- Ne, - tarė Ežiukas. - Blizgantys ragai - negražu. Jie turi būti...
migloti!
 - Vadinasi, kad neblizgėtų? - pasitikslino Lapinas.
- Kad neblizgėtų, - patvirtino Ežiukas.
O Briedis net prunkštavo - taip jam buvo gera ir malonu.
Genys išsivalė visas plunksneles ir dabar buvo švarus ir atjau-
nėjęs.
Kiškis nusiplovė ausis ir ėmėsi uodegėlės.
O Ežiukas jau seniai skudurėliu nusišluostė kiekvieną spygliuką
ir buvo toks švarus, kad net švariausias paukštis nebūtų galėjęs
pasigirti esąs už jį švaresnis!

- Imkime ir niekada, niekada nesiskirkime!

- Su kuo?
- Su upe, su mišku, vieni su kitais.
- Sutinku, - linktelėjo Meškiukas.
- Ir aš, - pritarė Paršelis.
- Visi visi visada būkime kartu! - sušuko Ežiukas.
Tada iš kažkur atliuoksėjo Kiškis.
- O aš? Ir aš su jumis!
v
- Žinoma, - tarė Meškiukas. - Mes visi - drauge.

233
 - Kaip puiku! - sušnibždėjo Paršelis. Ir pravirko.
- Ko gi tu verki?
- Man dar niekada nebuvo taip gera.
- Mat pavasaris! - paaiškino Kiškis.
- Mat upė mėlyna, - pridūrė Ežiukas.
- O miškas patvinęs žaliu dūmu, - įsiterpė Meškiukas.
- Ak, kaip m an patinka žali dūmai! - sukūkčiojo Paršelis. -
Karstelėję, lengvučiai, lyg laužo dūmelis.
- Laužo dūmai - mėlyni, - tarė Kiškis.
- Ir balti, - pridūrė Ežiukas.
- O jeigu įmeti eglutę, ima virsti juodi, - pasakė Meškiukas. - Ne,
pavasarinis žalias dūmas virš medžių - visai kas kita.
- Vis tiek jis karsteli, - tarė Paršelis. - O sutemose pamėlsta.
- Sutemose - taip, - linktelėjo Ežiukas. - Tikrai.
- Ir gegutė. Kukuoja, o kukavimas - apvalainas, melsvas.
- Koks, koks?
- Tokie melsvi „kukū“ plaukia virš miško, - tarė Paršelis.
- Melsvi „kukū“. Nuostabu! - pasakė Meškiukas.
- Melsvi „kukū“, kaip debesėliai, plaukia ir plaukia, - pratęsė
Ežiukas...
- O mes skaičiuojame, - pridūrė Kiškis. - Kartais ir letenų
pagalvėlių pritrūksta.
- Nagų, - pataisė Meškiukas.
- Nagelių, - patikslino Paršelis.

234
 - O kartais - „kukū“, ir baigta.
- Ir lauki, - tarė Ežiukas. - Sėdi ir
lauki.
- O gal užkukuos?! Gal?! —
cyptelėjo Kiškis. - „Nagi! - tyliai
šnabždi. - Nagi!“ Tik staiga: „Kukū!
Kukū! Kukū!..“ - ir nuplaukia!
- Kaip debesėliai, - atsiduso
Meškiukas.

Tokių dalykų Ežiukui dar niekuomet nebuvo nutikę. Dar nie­

kada jam nekilo ūpas dainuoti ir linksmintis be priežasties. O štai
dabar, kai atėjo gegužė, jis kiauras dienas dainavo ir linksminosi, o
jeigu kas nors paklausdavo, ko jis dainuoja ir linksminasi, Ežiukas
tik nusišypsodavo ir uždainuodavo dar garsiau.
- Taip yra todėl, kad atėjo pavasaris, - sakydavo Meškiukas. -
Todėl Ežiukas ir linksminasi!
O Ežiukas susirado kamaraitėje smuikelį, pasikvietė du kiškius
ir tarė:

235
 - Eikite, pasiimkite savo pernykščius būgnus ir grįžkite pas
mane!
Ir kai kiškiai grįžo užsimetę ant peties būgnus, Ežiukas liepė jiems
sekti iš paskos, o pats, grieždamas smuikeliu, žengė priekyje.
- Kažin, kur jis traukia? - paklausė Pirmasis Kiškis.
- Nežinau, - atsakė Antrasis.
- Ar mums mušti būgnus? - paklausė jis Ežiuko.
- Ne, kol kas nereikia, - atsakė šis. - Argi nematote: aš griežiu
smuiku!..
Ir taip jie perėjo per visą mišką.
Laukymėje Ežiukas sustojo priešais aukštą pušį, užvertė į viršų
snukelį ir, nenuleisdamas akių nuo Voveraitės drevės, ėmė griežti
pačią švelniausią kokią mokėjo melodiją. Ji vadinosi „Liūdnasis
Uodelis“.
- Dzi dzi dzi!.. - giedojo smuikelis. Ir Ežiukas net prisimerkė - taip
jam buvo gera ir graudu.
- Ko mes čia sustojome? - paklausė Pirmasis Kiškis.
v
- Argi nesuprantate? - nusistebėjo Ežiukas. - Čia gyvena Ru­
doji Saulytė!
- O būgnus ar mušti?
- Palaukite, - suniurnėjo Ežiukas. —Kai reikės, pasakysiu...
Ir vėl primerkė akis ir užgriežė „Liūdnąjį Uodelį“.
Voveraitė tupėjo drevėje ir žinojo, kad po pušimi stovi Ežiukas,

236
griežia „LiūdnąjįUodelį“ ir vadina ją Rudąja Saulyte... Bet ji norėjo
ilgiau pasiklausyti smuikelio, todėl iš drevės nesirodė.
O Ežiukas griežė visą dieną, iki vakaro, o kai pavargdavo,
linktelėdavo kiškiams, ir šie pradėdavo tyliai mušti būgnus, kad
Voveraitė žinotų: Ežiukas tebestovi apačioje ir laukia, kada ji
pasirodys.

- Kai ateini į namus, reikia pasisveikinti, - pasakė Ežiukas.

- Kai išeini - atsisveikinti, - pridūrė Meškiukas.
-Je ig u tu sėdi, o prieina koks senučiukas, užleisk jam vietą.
- Kur? - paklausė Kiškis.

237
 - Kur sėdi, ten ir užleisk.
- Jeigu kas nusičiaudės, pasakyk: „Į sveikatą! “
- O jeigu pūs, - Ežiukas griežtai pasižiūrėjo į Kiškį, - uždaryk
langą.
- Na, bėk! - paragino Meškiukas.
Ir Kiškis nukūrė.
- Stok! Jeigu tau ką nors padovanos arba tave pagirs - nusilenk, -
Ežiukas parodė, kaip reikia nusilenkti, - ir pasakyk: „Ačiū!“
- Labai ačiū! - pataisė Meškiukas.
- Aha! - Ir Kiškis dingo krūmuose.
Pirmoji, kurią jis pamatė, buvo Voveraitė.
Ji sėdėjo ant kelmelio ir gliaudė riešutus.
- Laba diena! - pasisveikino Kiškis. - Ar tau nepučia?
- Ne, - atsakė Voveraitė. - O ką?
- Nes aš uždaryčiau langą.
- O kur? - Voveraitė išpūtė į Kiškį akis. - Kur tu matai langą?
- Ne, aš tik šiaip... apskritai. Lik sveika, Voveraite! - Ir Kiškis
dingo.
„Dabar reikia kam nors pasakyti: „Į sveikatą! “ - šuoliuodamas
pamanė Kiškis.
Įšilęs saulutėje, prie urvelio miegojo Žiurkėnas. Jis taip saldžiai
šnopavo, kad Kiškis iškart sumetė, ką daryti: nusiskynė žolytę,
v
pritykino prie Žiurkėno ir pakuteno šnervę.
- Apči! - nusičiaudėjo Žiurkėnas.

238
 - Į sveikatą! - šūktelėjo Kiškis. Ir nubėgo.
„Kažką dar turiu padaryti, - išlėkęs į paupį susigriebė Kiškis. - Pa­
sisveikinau, atsisveikinau, pučia, nepučia, į sveikatą, aha!“ Pašoko
ir tarsi lyno akrobatas žengė pušimi, galva įvirtusią į vandenį.
Ir atsidūrė beveik vidury upės.
Tada Kiškis atsitūpė.
Tingiai viksėdama uodega, priartėjo sena Lydeka.
- Laba diena, senele! - apsidžiaugė Kiškis. - Prašom! Sėskitės! -
Jis pašoko
v
ir paplekšnojo letena per kamieną.
- Ziop-žioplys! - žioptelėjo Lydeka.
- Ačiū! - nusilenkė Kiškis. - Labai ačiū!
Ir nudūmė papasakoti Ežiukui su Meškiuku, kaip jam viskas
gerai sekėsi.
 - Kiški! Kiški! Kiški! Greičiau bėk šen!
- Kas atsitiko? - paklausė Kiškis.
- Tu tik pažiūrėk! - Voveraitė tupėjo aukštai pušyje ir, ištiesusi
letenėlę, kažkur rodė.
Kiškis pašoko.
- Nieko nematau.
- Lipk čionai! Pasižiūrėk, kaip gražu!
- Voveraite, bene juokauji? Juk aš nemoku... po medžius.
- Nuleisiu pintinę! - šūktelėjo Voveraitė. - Lipk vidun, aš tave
užtempsiu!
Ir nuleido pintinę, su kuria eidavo grybauti.
- Voveraite, bene juokauji? - vėl pasakė Kiškis. - Argi aš tilpsiu?
- O tu įsikabink, įsikabink!
Kiškis kuo tvirčiau įsikirto ir Voveraitė užtempė jį į pušį.
Leidosi saulė ir buvo taip gražu, kad Kiškiui užgniaužė kvapą.
- Pavasaris! Pavasaris! - šaukė Voveraitė. - Jauti, kaip kve­
pia?
Kiškis pauodė orą.
- O tu čia pažvelk, čia!
Kiškis spoksojo išpūtęs akis, buvo labai gražu, bet vis tiek
negalėjo pamiršti, kad reikės nusileisti žemyn.

240
 - O kaip aš nulipsiu? - paklausė jis.
- Vėliau, vėliau, - čiauškėjo Voveraitė. - Tu tik žiūrėk! Saulė
leidžiasi!
Kiškis drebančiomis letenėlėmis laikėsi įsikibęs į šaką, žiūrėjo
į besileidžiančią saulę ir suprato: tikrai labai gražu, bet negalėjo
negalvoti, kad jam reikės nu-
sileisti žemyn.
„Ir kam aš lindau į tą
pintinę? - graužėsi Kiškis. -
Geriau būčiau nubėgęs
į paupį, iš ten irgi gerai
matyti.“
v v
- Žiūrėk! Žiūrėk! -
nesiliovė Voveraitė.
Ir Kiškis staiga pagalvojo -
ko gi aš drebu? Kodėl aš
amžinai - „kaip čia bus?“,
„kas čia bus?“, „kodėl bus?“
„Nusispjauk! - tarė sau
Kiškis. - Nusispjauk ir
žiūrėk! Ir džiaukis! O kaip
nusileisti - pagalvosime
paskiau."
Ir Kiškis liovėsi drebėti.
 Ir atsistojo ant šakos, kaip paukštis. Didelis, išdidus paukštis
atgal atmestomis ausimis.
Ir jam staiga pasirodė, kad visas miškas, visa laukymė, visa upė,
kuri dabar buvo gerai matyti, - viskas priklauso jam, Kiškiui, ir
nereikia dėl nieko sukti galvos.
- Na štai, - tarė Voveraitė. - Seniai taip reikėjo! Vaje, Kiški,
kaip tu išgražėjai!

Kartą paršelis Kriuksis užsilipo ant stogo ir įkrito į krosnies

kaminą. Visa laimė, kad krosnis nebuvo pakurta!
Šoko jis iš krosnies ir išlėkė laukan - visas juodas juodas!
- Ei! - šūktelėjo jam Pienė. - Ko tu toks juodas?
- Aš? - išpūtė akis Kriuksis. - Aš visai ne juodas!
- Juodas, - tvirtino Pienė. - Labai m an rūpi tave apgaudi-
nėti!
- Kodėl taip manai? - paklausė Kriuksis.
- Aš matau!
- Juk esi mano draugė, esi protinga Pienė. Iš kur tu ištraukei,
kad aš juodas?
- N aktį aš tavęs neįžiūrėčiau.

242
 - N aktį nieko negali įžiūrėti.
- Gali, - paprieštaravo Pienė. - Aš naktį b a l t u o j u . Kai bu-
v
vau paklydusi, mama pasakė: „Štai pienė baltuoja prie daržinės!“
Ten buvau aš. O jeigu tu paklystum, tavęs niekas nesurastų. Juk
negali baltuoti, jeigu esi juodas!
- Aš pasilypėsiu ant akmens, o tu prigulk ant žemės ir pasižiūrėk
v
į mane iš apačios. Štai taip. Kokios aš spalvos?
- Juodas, - atsakė Pienė.
- O dabar tu atsistok ant akmens, o aš atsigulsiu purvyne...
Na, kaip?
- Tavęs nematyti.
- Kaip - nematyti?! - pasipiktino Kriuksis. - Juk aš tave m a­
tau!
- O tavęs nematyti. Purvas juodas ir tu juodas. Tavęs visai
nematyti.
- Tai iš kur žinai, kad aš esu?
- Numanau,
v
- atsakė Pienė.
- Žiūrėk, dabar aš pajudinsiu uodegėlę. Matai?
-N e.
- O dabar?
- Nieko nematau.
- Vadinasi, aš nematomas... - tarė Kriuksis. - Labai įdomu!
- Ar dabar tiki, kad esi juodas?
- Taip. Jeigu tu manęs nematai, vadinasi, aš esu juodas.

243
 - Ir ką dabar daryti? - atsiduso Pienė. - Visus pakvies pietų, o
tavęs nepastebės.
- Bet tu juk žinai, kad aš esu!
- Manimi gali nepatikėti.
- Tu pasakysi, kad aš - juodas, kad manęs nematyti, bet kad
vis dėlto esu.
- Kaipgi esi, jeigu tavęs nematyti?
- Ogi taip! - riktelėjo Kriuksis. - Pasakyk jiems visiems, kad
aš taip pat noriu pietų!
 - Pasakysiu, - pažadėjo Pienė. - Bet tu dėl visa pikta atsistok
ant akmens.
Tada į kiemą išėjo mama kiaulė ir pamatė Kriuksį, stovintį ant
akmens.
- Svariai nusiprausk statinėje, - paliepė ji, - ir eisime pie­
tauti.
Kriuksis tyli.
- Ko tu tyli? - paklausė mama kiaulė.
Kriuksis žiūri į ją ir svarsto: „Mato ji mane ar nemato? Turbūt
nem ato!“ - nusprendė jis ir toliau tyli.
- Jis yra, - tarė Pienė. - Antai, stovi. Jis taip pat nori pietų.
v
- Aš matau, - atsakė mama kiaulė. - Štai, stovi ant akmens.
„Aš stoviu ant akmens, - galvoja Kriuksis, - bet jie vis tiek
manęs nemato. “
- Aš noriu pietų! - šūktelėjo jis.
- Greičiau nusiprausk statinėje, ir eisime pietauti, - atsakė
mama kiaulė.
- Bet jis juk nematomas, - tarė Pienė. - Kaip jis gali praustis
statinėje?
- O jūs mane matote? - paklausė Kriuksis.
- Matau, - atsakė mama kiaulė.
- Matau, - linktelėjo Pienė.
- Tai kam man praustis statinėje, jeigu jūs mane matote?
- Ne, nematau, - tarė Pienė.

245
 - Piene, kaipgi tu jo nematai, - nusistebėjo mama kiaulė. - Štai
jis, stovi ant akmens!
- Aš matau, kad jis stovi ant akmens, tačiau jis juk nem ato­
mas.
„Aišku, kad jos manęs nemato“, - nusprendė Kriuksis.
- Aš noriu pietų! - dar kartą graudžiai suverkšleno jis.
Mama kiaulė priėjo prie Kriuksio, pasikišo jį po pažastimi ir
nunešė prie statinės.
- Uch! - tarė Statinė. - Kaip gyva nesu mačiusi tokio juodo
paršelio!
- Bul bul! - suburbuliavo vanduo. - Niekada nesu regėjęs
tokio murziaus!
Kriuksis šveitėsi, prausėsi, kriuksėjo, trynėsi, prunkščiojo ir
pagaliau išlipo iš statinės visas rausvutis.
- Ar dabar aš gerai matomas? - paklausė jis.
- Labai, - atsakė Pienė. - Dar niekada nebuvai taip gerai ma­
tomas.
 Prieš žiemą Paršelis nusikirpo.
- Kodėl taip padarei? - paklausė mažasis antinėlis Cirokas.
- Plaukelių buvo nedaug, - atsakė Paršelis. - Išsitepsiu moliu,
o pavasarį mano šeriai bus kaip arklio.
v
- Kam tau reikia tokių karčių? - nusistebėjo Cirokas.
- Kaipgi! Tu - plunksnotas, jie - šeriuoti, vienas aš - plikutėlis, -
atsakė Paršelis.
Jiedu šnekėjosi paupyje, kur visai plikutėlis
v
Paršelis atbėgo
atsisveikinti su savo pažįstamu antinėliu Ciroku.
- Ar greitai išskrisi?
- Rytoj.
- O kai parskrisi, aš būsiu visas plaukuotas.
- Ar aš tave atpažinsiu?
-Jeig u neatpažinsi,v
aš šūktelėsiu: „Cirokai! Čia aš, Paršelis!"
- Sutarta, - tarė Cirokas. - O kol tu atpažįstamas, pažaiskime
kaip plikutėlis Paršelis su mažuoju antinėliu Čiroku.
- O kaip dar būtų galima žaisti? - paklausė Paršelis.
- Kaip pavasarį parskridęs antinas su plaukuotu arkliu.
- Ne, geriau kaip plikas Paršelis...
Ir jie pradėjo žaidimą, kurį žaisdavo visada: Čirokas paneria, o
Paršelis mėto į jį pušų kankorėžius.

247
 Prisižaidę jie sutūpė pakrantėje, ir Paršelis tarė:
- Cirokai, aš tavęs ilgėsiuosi.
- Aš taip pat.
- Aš labai tavęs ilgėsiuosi.
- Aš taip pat.
- Ov
kai grįši, ar papasakosi, kur buvai?
- Žinoma.
- O kas ten yra?
- Nežinau. Juk dar niekada ten nebuvau.
- Kaip gaila, kad negalime skristi kartu, - atsiduso Paršelis. -
Sako, ten yra didžiulė upė, ir jeigu išsiteptum galvą jos dumblu,
plaukeliai taptų auksaspalviai ir minkštučiukai.
- Aš parnešiu tau dumblo iš tos upės.
- Nepamirši?
- Ne, nepamiršiu, lik sveikas! - Ir nuskrido.
O Paršelis parėjo namo, išsitepė galvą moliu ir pradėjo laukti,
kada taps plaukuotas kaip arklys.
Viršum žemės sukosi pūgos, kaukė vėtros, o Paršelis tūnojo
namie prie krosnies ir laukė pavasario.
Molis apdžiūvo, ir Paršelis bijojo n e t pakrutėti, kad n e ­
nubyrėtų.
Bet štai atėjo pavasaris ir pragydo paukščiai; Paršelis išlėkė iš
nam ų ir pasižiūrėjo į balą.
Iš balos į jį žvelgė gauruotas Kiaulis.

248
 - C ha cha! - šūktelėjo Paršelis. - Kaip arklys! - Ir iškart
išsimaudė baloje.
Prie upės jis artinosi palengva ir išdidžiai.
Sustojo, atkišo į priekį kojelę ir pakėlė galvą.
Skrido antys.
„Kas jis? Kas jis?“ - klausinėjo viena kitos.
- Ar nematėte plikutėlio Paršelio, - paklausė viena Antis. - Prieš
žiemą jis nusikirpo ir dabar turėtų būti neatpažįstamas.
- O ką? - paklausė Paršelis.
- Mes parnešėme jam dumblo iš tolimos upės, - atsakė A n ­
tis. - Jis tapsv auksaspalvis ir minkštučiukas.
- O kur Cirokas? - paklausė Paršelis.
- Jo nebėra, - atsakė Antis. - Jis prašė tau perduoti štai ką.
- Kur Cirokas? - sušuko Paršelis.
-Jis labai norėjo parskristi. „Mesk! Mesk! Tau neužteks jėgų!“ -
šaukėme jam virš jūros. Bet... Jis nepaklausė, ir štai...
- Kas?..
- Jam neužteko jėgų.
Paršelis apsigręžė ir susikūprinęs nuėjo šalin.
„Koks skirtumas, - galvojo sau Paršelis, - plikas ar auksaspal­
vis?.. Kad tik būtų Cirokas ir mudu žaistume, ir aš svaidyčiau į jį
kankorėžius...“
- O kur Paršelis, kur jis? - neatstojo Antis. - Jis taip prašė.
- Nėra Paršelio, - atsakė Paršelis. - Nieko nebėra.

249
 - Vadinasi, jam neužteko jėgų sulaukti, - tarė Antis. - Vargšas
Paršelis! Vargšas Cirokas!
- O gal jis dar parskris? - staiga paklausė Paršelis.
- Jis nutūpė ant bangos. Jis nežino kelio.
- Bet gal jis dar sugrįš?
- Visko gali būti, - palingavo galvą Antis.
v
Ir tada pasirodė Cirokas.
Jis skrido žemai viršum upės priešais saulę.
- Cirokai! Cirokai! vČia aš, Paršelis! - suriko Paršelis ir puolė
prie mažojo antinėlio Ciroko.
 v v v
- Čia tu! Čia tu! - šaukė Cirokas. - Vaje, koks tu plaukuotas!
Tikras arklys!
v
Ir Cirokas pats ištepė Paršelį tolimosios upės dumblu, ir tada
jie drauge puolė į upę, o kai išlipo į krantą, nebuvo pasaulyje kito
tokio auksaspalvio ir minkštučiuko padaro kaip Paršelis.

- Paršeli, pasilinksminkime!
- O kaip?
- Eime pašokinėti!
Ir jiedu leidosi šokinėti: Kiškis - per kelmelį, Paršelis - per
nukirstą drebulę.
- Menkos linksmybės, - tarė Kiškis. - Eikš čia!
Ir nusivedė Paršelį prie nuvirtusios pušies.
Pavasario miškas, sklidinas saulės ir paukščių, rūko žaliu
dūmu.
- Šok! - paliepė Kiškis.
- Bijau, - atsakė Paršelis.
- Žiūrėk! - šūktelėjo Kiškis. Ir dėjo šuolį.
- Tavo kojos ilgos. - Ir Paršelis griuvo paslikas ant pušies.
v
- Ne, ne šitaip, - pasakė Kiškis. - Žiūrėk!

251
 Toli ir nerimastingai giedojo paukštis, atlėkęs arčiau, pragydo
džiugiai ir šviesiai.
- Tu nežiūri, - įsižeidė Kiškis. - Šitaip aš tavęs neišmokysiu.
- Aš žiūriu, - atsakė Paršelis.
„Kurgi jis nutūpė?“ - leisdamas akimis šakelę po šakelės svarstė
Paršelis.
v
- Žiūrėk trečią kartą! Daugiau neberodysiu.
Kiškis peršoko per pušį, ir tada Paršelis jį pamatė.
Jis buvo visai mažulytis, toks pilkas gumulėlis, o giedojo taip,
kad Paršeliui sumaudė krūtinę.
- Tai šoksi ar ne? - paklausė Kiškis.
- Tu šokinėk, - atsakė Paršelis. O pats neatplėšdamas akių
žiūrėjo
v
į paukštį.
Štai jis palenkė galvą ir...
Tokios grožybės Paršelis kaip gyvas nebuvo girdėjęs.
- Svarbiausia - nebijok, - aiškino Kiškis. - Ir atsispirk iškart
abiem kojomis. Supratai?
- Aha, - atsakė Paršelis. „Jeigu aš mokėčiau šitaip giedoti, jeigu
nors truputėlį mokėčiau. Tuomet aš...“
- Na, šok! - paliepė Kiškis.
Paršelis pašoko, griuvo pilvu ant nuvirtusios pušies ir užsi­
merkė.
- Et! - numojo letena Kiškis. - Mokyk tave nemokęs! - Ir
nuliuoksėjo.

252
 „Paukšti, - šnibždėjo Paršelis. - Nenuskrisk, paukšti, giedok!
Aš nemoku šokinėti, nemoku giedoti, bet kai tu giedi, man atrodo,
man atrodo... kad galiu viską.“
Paukštis giedojo, o Paršelis kniūbsčias gulėjo ant nuvirtusios
pušies, ir jam atrodė, kad jis pats - laisvas paukštis, skrenda aukštai
viršum žemės ir plasnoja lengvais sparnais.
Parbėgo Kiškis.
- Na, ar šokinėsi? - paklausė jis. - Ir ko gi dabar verki? Tai
kvailiukas! Juk aš tave išmokysiu! Reikia tik atsispirti iškart abiem
kojomis.
 Ką galvojo Meškiukas, busdamas anksti rytą miško lauky-
mėje?
O galvojo jis šitaip: „Tuoj aš saldžiai nusižiovausiu ir galuti­
nai prabusiu. Arba ne - aš galutinai prabusiu, o tada saldžiai
nusižiovausiu. Arba ne - verčiau aš saldžiai nusižiovausiu ir dar
truputėlį nusnūsiu...“
Taip jis ir padarė: pramerkė akis, saldžiai nusižiovavo, pasislinko
arčiau kelmelio ir vėl užmigo.
O kaime jau seniai buvo prabudęs Gaidys. Jis užlėkė ant tvoros,
kelis kartus be garso žioptelėjo, tarsi mėgintų, ar gerai pavyks, tada
kad užriks visa gerkle: „Kakarieku!..“
„Kariekū-ū...“ - dusliai pakartojo aidas.
„Kariekū!..“ - atkartojo netolimas miškas.
„Riekū!“ - cyptelėjo kažkoks paukštelis.
„Tvarkelė, - pamanė Gaidys, - visi išgirdo.44
Ir nušoko nuo tvoros.
Ožys taip pat prabudo. Jis niūriai pešiojo žolę ir žvelgė į neaukštai
kabančią saulę. Ji buvo taip žemai, kad Ožiui atrodė: mostelėtų
galva ir pasmeigtų saulutę ragais.
„Dar užbadysiu44, - pamanė senas Ožys.
Ir pasitraukė į šalį.

254
 Užkukavo Gegutė. Jos niekas neįžiūrėjo tankioje lapijoje, todėl
visiems atrodė - užkukavo medis.
„Kukū! Kukū! Kukū!“ - kukavo sena drebulė.
Tada Gegutė perskrido, ir dabar jau kukavo galiūnas ąžuolas.
„Kukū!“ - tarė ąžuolas. Ir Kiškį suėmė toks siaubas, kad jis net
nepuolė bėgti.
„Štai, - gaudydamas kvapą pamanė Kiškis, - medžiai kukuoja.
Gal ir man pamėginti?44
Jis pasistiebė ant užpakalinių kojų ir, kaip mokėdamas, pradėjo
kukuoti.
„Zūzū! Zūzū!44- kukavo Kiškis. Ir nuo spigaus Kiškio kukavimo
prabudo Kurmis.
„Nieko sau! - pamanė jis. - Kiškis kukuoja! Negi aš prastesnis?44
Iki pusės išlindo iš urvo ir susniaukrojo.
Kaip Kurmis kukavo - niekas negirdėjo, bet kad kukuoja - matė
visi.
Prisikukavęs jis vėl įlindo į savo urvą ir pasikvietė Kiškį gerti
arbatos.
„Zūzū!44- paskutinį kartą spiegtelėjo Kiškis. Atsitūpė prie Kur­
mio urvo angos ir išsitraukė morką.
O laukymėje Meškiukui sukuteno nosį.
„Medus? - sapne pamanė Meškiukas. - Et, iš kur jis galėtų dabar
atsirasti!..44 Ir neprabudo.
Bet paskiau vėl sapne pamanė: „O jeigu vis dėlto medus?..44
Ir toliau miegojo atmerktomis akimis.

255
 Tada atbėgo skruzdėlės. Jos ėmė Meškiuką kutenti ir kuteno tol,
kol šis pradėjo kvatoti, pašoko ir taip sutrenkė [ žemę letenomis,
kad susiūbavo visas miškas. Ir Gaidys kaime, ir Ožys pievoje, ir
saulutė, ir drebulė, ir ąžuolas, ir Kiškis, ir Gegutė, ir Kurmis, - visi
dar kelias minutes siūbavo, kol galutinai prabudo.

- Ežiuk! Meškiuk! Ar girdite mane?

Kiškis stovėjo ant kalvos, žiūrėjo [ upę, [ linksmą pavasario
mišką, ir švelnus vėjelis šiureno jo ausis.

256
 - Tyli, - tarė sau Kiškis ir suriko dar garsiau: - Ežiu-u-uk!
Meškiu-u-uk!
- Ir ko čia rėkauji? - paklausė Kažkas.
Kiškis apsidairė: nieko nėra.
- Neverta šūkauti, - tarė Kažkas, - vis tiek neišgirs.
- Kas tu toks? - paklausė Kiškis. - Ir kur esi, jeigu tavęs n e ­
matyti?
Kažkas žengė kelis žingsnius (Kiškis girdėjo, kaip šnara žolė) ir
sustojo priešais.
- Štai ką aš tau pasakysiu, - tarė Kažkas ir įsmeigė į Kiškį n e ­
regimas akis. - Meškiukas dabar miega, pavalgė ir ilsisi, o Ežiukas
dainuodamas eina pas jį.
- Ką dainuoja? - paklausė Kiškis.
- Be žodžių.
- Iš kur tu žinai?
- Aš viską žinau.
- Tai pasakyk, kam aš juos šaukiau.
- Iš džiaugsmo. Džiaugeisi saule ir šūkavai.
- Tikrai, - patvirtino Kiškis. - Buvo labai gera! O ką aš jiems
norėjau pasakyti?
- Pavasaris!
- Tikrai! O dar?
- Eime pašokinėti!
- O dar?

257
 - O dar - nebuvo! Ką tu dar gali pasakyti, jeigu makaulėje
vėjai?
„Ir vėl teisybė, - pamanė Kiškis. - Daugiau aš nieko nenorėjau/ 4
Bet Kiškis panoro pasikalbėti su tuo, kurio nematyti, kažkaip
kitaip, kad Kažkas kaip nors pasakytų, kas jis.
- O gal palakstykime?
- Su manimi neįdomu.
- Kodėl?
- Mat aš - visur. Kad ir kur nubėgsi, o aš - jau ten.
- Netikiu! - atšovė Kiškis.
- Bėk!
Ir Kiškis, suskliautęs ausis, pasileido nuo kalvos, prilėkė prie
upės ir dėjo tokį šuolį į šalį, kad niekas, net Lapė, net pats Vilkas,
nebūtų išsilaikęs ir tikrai šlumštelėjęs į vandenį, o Kiškis įlėkė į
eglyną, nusirito į daubą, pasislėpė
po išvirtusią pušimi ir sušnibždėjo:
„Kur tu?“
- Čia aš, čia, nedrebėk, - n e ­
norom burbtelėjo Kažkas, ir Kiškis
suakmenėjo.
- Kas tu? - plonyčiu balseliu
pravirko Kiškis. Jį purtė d reb u ­
lys. - Pasirodyk!
 - Negaliu, - pasakė Kažkas. - Nemoku.
- Tave užkerėjo? - Kiškį suėmė tokia baimė, kad jis net drebėti
nustojo.
- Užkeri pasakose.
- O mes - kur?
Kažkas patylėjo, tada užgrojo balalaika.
- Kas čia? - paklausė Kiškis.
- Balalaika.
Balalaika tylutėliai dūzgeno, į mišką leidosi sutemos, o Kiškis
sėdėjo po išversta pušimi susiėmęs letenėlėmis galvą, lingavo iš
šono į šoną ir mykė, lyg jam skaudėtų dantį.
- Niekis, - ramino jį Kažkas. - Praeis. Bet tu suprask: yra Kažkas,
ko niekada nematyti.

Ir vėl patekėjo saulė, ir vėl upė, miškas ir kalva atrodė taip

nuostabiai, kad nuo jų neįmanoma buvo atplėšti akių.
Todėl Ežiukas iš labo ryto atbėgo į pakrantę, žiūrėjo ir negalėjo
atsižiūrėti, kvėpavo ir negalėjo prisikvėpuoti.
- Kvėpuoji? - paklausė Kiškis.
- Kvėpuoju, - atsakė Ežiukas.

259
 - K vėpuok, kvėp u ok . O aš bėgsiu, nes b ė g a n t geriau
kvėpuoti.
Ir nukūrė.
Tada atėjo Pelė.
Tai buvo ori miško Pelė su skėčiu.
- Kam tau to skėčio reikia? - paklausė Ežiukas.
- Esu dama, - tarė Pelė. - O kur matyta, kad dama išeitų iš
nam ų be skėčio?
- Bet juk nelyja!
- O jeigu užlis? - gūžtelėjo pečiais Pelė, pasukiojo skėtį ir
pasišalino.
Tada atėjo Meškiukas. Jis nieko nesakė, tik atsisėdo šalia Ežiuko
ir užsimerkė.
Ežiukas taip pat užsimerkė, ir jiedu kurį laiką sėdėjo tylėdami.
- Gera, tiesa? - tarė Ežiukas.
- Aha, - pritarė Meškiukas.
- Vis dėlto žiūrėti - geriau. - Ir Ežiukas
atsimerkė.
Blyškiai žydra upė darė vingį ir tirpo
migloje.
Ežiukui buvo taip gera, kad ėmė noras
skristi. Ištiesti sparnus, pakilti aukštai
aukštai ir ilgai sklęsti neplasnojant.
 „Jeigu būčiau paukštis, - svarstė Ežiukas, - turėčiau labai di­
delius sparnus. Kartą mostelėjai - ir skrendi...“
- Vis tiek reikia mosuoti, - staiga tarė Meškiukas. - Plasnoti.
-K ą ?
- Sakau, kad net jeigu tokie kaip erelio, vis tiek reikia kartą
kitą mostelėti.
- Apie ką tu čia kalbi? - paklausė Ežiukas.
- Apie tai, apie ką tu galvoji.
- Iš kur žinai, apie ką aš galvoju?
- Daug čia reikia žinoti! - neatmerkdamas akių sumurmėjo
Meškiukas. - Tu visada galvoji apie tą patį.
- Apie ką gi?
- „Apie ką gi?“ - pamėgdžiojo Meškiukas. - Apie tai, kad reikia
mosuoti. O tu - tingi. Tau tik leisk skristi. Skristum ir skristum,
o Meškiukas tegul mosuoja.
- Ko dabar bambi? - apstulbo Ežiukas. - Argi aš ką nors tau
sakiau?
- Kam tie sakymai! Jam, matote, tik skristi ir skristi, skristi ir
skristi, o Meškiukas tegul pamosuoja.
- Ir kada tu už mane mosavai?
- Aš visada už tave mosuoju, - atšovė Meškiukas. - Tu tik
nežinai.
- Kur? Kada?
- Visur. Visada!

261
 - Tai gal tu už mane namuose tvarkaisi?
- Kuo čia dėti namai, kai kalbame apie sparnus?
- Tai ar tu už mane mosavai sparnais?
- Mosavau, - atsakė Meškiukas.
- Kada?
- Visada, - tarė Meškiukas. - Kai tu skrendi, aš visada mosuoju
sparnais.

262
 Ežiukas staiga užsimerkė, o kai atsimerkė, aplinkui išvydo tokį
grožį, kad sieloje pakilo aukštai į dangų ir iš ten, iš viršaus, pamatė
mažytį save ir Meškiuką, ir Pelę su skėčiu, ir upę, ir kalvą, ir mišką.
O visai mažulytis Meškiukas ūmai pašoko, sumosavo letenomis
ir sušuko: „Tu nebijok! Tu skrisk! Aš mosuoju sparnais!”

Anksčiau už visus miške prabusdavo paukščiai. Jie čiulbėjo

sūpuodamiesi ant šakų, o Meškiukui atrodė, tarsi patys medžiai
mojuoja šakomis ir gieda.
- Aš taip pat būsiu medis! - tarė sau Meškiukas.
Kartą auštant išėjo jis į laukymę, pradėjo mosuoti visomis ke-
turiomis letenomis ir giedoti.
- Meškiuk, ką tu čia darai? - paklausė Voveraitė.
- Bene pati nematai? - įsižeidė Meškiukas. - Mosuoju šakomis
ir giedu...
- Argi tu medis? - nusistebėjo Voveraitė.
v
- Žinoma! O kas gi kitas?
- O kodėl tu bėgioji po visą laukymę? A r kada matei, kad
medžiai bėgiotų?
- Na, nelygu medis... - tarė Meškiukas, apžiūrinėdamas savo

263
gauruotas letenas. - Medis su tokiomis kaip mano letenomis
puikiausiai gali bėgioti.
- O verstis kūlio toks medis taip pat gali?
- Ir verstis kūlio.
Ir persivertė per galvą.
v
- Zinai, Voveraite, jeigu netiki, gali po mane paliuoksėti ir
pamatysi, koks aš geras medis!
- O kur tavo paukščiai? - paklausė Voveraitė.
- Kokie dar paukščiai?
- Na, kiekviename medyje gyvena savi paukščiai!
Meškiukas liovėsi mataškuoti letenomis ir susimąstė: „Paukščiai!..
Iš kur aš gausiu tų paukščių?"
- Voveraite, - tarė garsiai, - prašom surasti m an šiek tiek
paukščių.
- Ką tu sau manai, koks paukštis sutiks gyventi ant Meš­
kiuko?!
- O tu nesakyk jiems, kad aš - Meškiukas, sakyk, kad aš - toks
medis...
- Pamėginsiu, - pažadėjo Voveraitė.
Ir kreipėsi įKikilį.
- Kikili! - tarė ji. - Turiu vieną pažįstamą medį... Jis moka bėgioti
ir verstis per galvą. Ar nesutiktumėte truputį ant jo pagyventi?
- Mielai! - atsakė Kikilis. - Niekada neteko net nutūpti ant
tokio medžio.

264
 - Meškiuk,v
- šūktelėjo Voveraitė. - Eikš čia ir liaukis mosuoti
letenomis. Štai Kikilis sutiko kurį laiką ant tavęs pagyventi!
Meškiukas pribėgo prie laukymės pakraščio, užsimerkė, o Kikilis
nutūpė jam ant peties.
„Dabar aš - tikras medis !“ - pamanė Meškiukas ir persivertė
per galvą.
- U liu liu liu liu!.. - užgiedojo Kikilis.
- U liu liu liu liu!.. - pritarė Meškiukas ir sumosavo leteno-
mis.

265
 Pavasario vakarais miške visi šoka: Kiškis - su Voveraite,
Genys - su Zyle, Meškiukas - su Asiliuku, net iškaršęs Vilkas
sukinėjasi aplink seną kelmą, o kartkarčiais ima ir tūptelėja į
muzikos taktą...
„Kre! Kre!“ - krykščia upėje antys.
„Kva! Kva!“ - antrina joms varlės.
„U'ūū!..“ - dūsauja Apuokas. Jis labai nemėgsta šviesių pava­
sario vakarų...
„Štai visi linksminasi, - mąsto sau Ežiukas, vaikščiodamas takeliu
tarp dviejų eglaičių. - Visi šoka ir dainuoja. Kai pavargs, atsiguls
miegoti. O aš nesigulsiu! Vaikštinėsiu iki pat ryto, o kai naktis eis
į pabaigą, užkopsiu ant kalnelio ir pasitiksiu aušrą...“
Mėnulis jau sužėrėjo danguje ir žvaigždės rateliu aplink jį
sutūpė,
užmigo Kiškis,
pasislėpė drevėje Voveraitė,
išėjo namo Meškiukas,
pro Ežiuką prabėgo Asiliukas,
Vilkas kaip nusižiovavo savo plačiais vilkiškais nasrais, taip ir
užknarkė - neužsičiaupęs,

266
 o Ežiukas vis vaikšto takeliu nuo eglaitės prie eglaitės ir laukia
aušros.
- Eisiu jau ant kalniuko! - sako sau. Ir pakeliui svarsto, kokia
galėtų būti ta pavasario aušra.
v
- Žalia, - taria Ežiukas. - Pavasarį viskas žalia!
O ant kalniuko pučia gaivus vėjelis, ir Ežiukui žvarbu. Bet jis vis
tiek žingsniuoja pirmyn atgal pačioje viršūnėje ir laukia aušros.
- Nagi! - bamba panosėje Ežiukas. - Kur pasidėjai? M an jau
šalta!..
O aušros vis nėra.
 „Kur ji užtruko? - svarsto Ežiukas. - Turbūt pramiegojo!“
Ir pats gulasi ant žemės, susitraukia į kamuoliuką ir nusprendžia
taip pat šiek tiek nusnūsti, o kai ateis aušra - iškart prabusti.
Ir užmiega...
O aušra ateina - mėlyna mėlyna su balto rūko draiskanomis.
Ji papučia įEžiuką, ir šis sukrutina spygliukus.
- Miega... - šnibžda aušra.
Ir nusišypso.
Ir kuo plačiau šypsosi, tuo šviesiau darosi aplinkui.
Ir kai Ežiukas atmerkia akis, pamato saulutę. Saulutė plaukia
iki ausų rūke ir jam linkčioja.

Nusistovėjo saulėtos, vaiskios dienos, o naktys būdavo žvaigždėtos

ir apšviestos mėnesienos.
Vakare Ežiukas su Meškiuku pakvietė Kiškį pasivaikščioti
mėnulio taku.
- O neprasmegsime? - paklausė Kiškis.
V

- Štai mėnuleigiai, - tarė Meškiukas ir padavė Kiškiui dvi len-

teles. - Tokiais gali eiti ir čia, ir mėnulyje.

268
 Kiškis pakėlė galvą, pasižiūrėjo į mėnulį, šis buvo didžiulis,
apskritas, tada - į Ežiuką su Meškiuku.
- O kam tos virvės?
- Prisirišti prie letenų, - paaiškino Ežiukas.
Ir Kiškis žiūrėjo, kaip Ežiukas su Meškiuku rišasi prie letenų
lenteles. Tada prisirišo ir pats.
Pelėda tupėjo apdegusioje pušyje ir žiūrėjo į juos apskritomis
akimis.
- Matai? - negirdimai paklausė Pelėdos Kiškis. Ir stryktelėjo į
viršų mėgindamas, kaip seksis su lentelėmis.
- Matau, - negirdimai atsakė Pelėda. - Tuoj paskęsite.
- N eturėtum e, - negirdimai tarė Meškiukas. - Aš apskai­
čiavau.
- Jis apskaičiavo, - tvirtai, bet taip pat negirdimai tarė Ežiukas.
- Pamatysite, - perspėjo Pelėda.
O Kiškis negirdimai pravirko ir nusigręžė.
- Na, eime! - paragino Ežiukas.
Ciūžčiodami lentelėmis jie priėjo prie kranto.
- Kas pirmas? - paklausė Ežiukas.
- Aš trečias! - pasiskubino Kiškis.
Meškiukas nusileido prie vandens, ir lentelės ėmė pliaukšėti.
Jis ėjo tiesiai į upės vidurį ir net neketino prasmegti, tada Ežiu­
kas nušoko nuo kranto, pasileido įkandin ir taip pat neprasmego,

269
o Kiškis neišmanė, ką daryti, vis dėlto nušoko, leidosi bėgti ir
pasivijo Ežiuką su Meškiuku.
M ėnulio taku jie artėjo prie upės vidurio, ir Kiškis bijojo
pažvelgti į savo lenteles; jis jautė, kad šitaip būti negali, kad dar
žingsnis - ir jis tikrai prasmegs, todėl ėjo užvertęs galvą ir sprogino
akis į mėnulį.
- Bijai? - paklausė Ežiukas.
- Bijo, - atsakė Meškiukas.
O Kiškiui atrodė, kad vos ištars žodį iškart ir prasmegs, todėl
jis tylėjo.

270
 - Prarijo liežuvį, - tarė Meškiukas.
- Iš baimės, - pridūrė Ežiukas.
- Nagi, liaukis drebėjęs! - riktelėjo Meškiukas ir prasmego iki
kelių.
Kiškis krūptelėjo ir dar aukščiau užplėšė galvą.
- Nebijok, - sugriebęs Meškiuką tarė Ežiukas.
Bet Kiškis vis tiek netikėjo, kad šitokie dalykai įmanomi, ir
kitą krantą pasiekė nė karto nežvilgtelėjęs žemyn, neprataręs nė
žodžio.
- Eime atgal, - pasiūlė Meškiukas.
- Ne, - tarė Kiškis. Ir išlipo į krantą.
- Ko tu bijai? Nebijok! - ramino Ežiukas.
- Eime! - paragino Meškiukas.
Kiškis papurtė galvą, o Ežiukas su Meškiuku leidosi atgal.
v
„Štai jie grįžta į aną krantą,
v
- galvojo Kiškis. - Ir neprasmenga.
Bet juk tai neįmanoma. Šitaip būti negali! “ - negirdimai šūktelėjo
Kiškis.
- Na, šok! - tarė Meškiukas, kai jiedu sugrįžo.
Mėnulio takas lyg auksinė žuvelė išsitiesė skersai upės. Jos galva
rėmėsi į šį krantą, o uodega krutėjo palei pat Kiškio kojas.
- Nebijok! - drąsino Ežiukas.
v
- Šok! - riktelėjo Meškiukas.
Kiškis žiūrėjo į savo draugus ir negirdimai verkė. Jis žinojo:
antrą kartą jau nieku gyvu nepereis upės.

271
 Meškiukas prabudo, pramerkė vieną akį ir pamatė, kad ant
grindų tupi didžiulis Saulės Zuikis.
- Kas tu toks? - paklausė Meškiukas.
- Aš - Saulės Zuikis. Laukiu, kada tu prabusi.
Ir Meškiukas markstydamasis išsirangė iš guolio.
- Pirmiausia paklosime lovą, - tarė Saulės Zuikis ir užšoko ant
guolio.
Meškiukas išpureno pagalvę, užklojo lovatiesę.
- Dabar prausimės, - tarė Saulės Zuikis. Ir stryktelėjo ant
prausyklės.
Meškiukas nusiprausė.
- Dabar praversime langą!
Meškiukas pravėrė langą.
- O dabar pasimankštinsime! Vienas, du! - Ir Saulės Zuikis
pasileido liuoksėti po visus namus.
- Gulamės ant nugaros! - riktelėjo jis. Atsigulė ir ištempė
ausis.
Meškiukas taip pat atsigulė ant nugaros ir pamėgino priekinėmis
letenomis nors truputėlį timptelėti savo ausis.
„Et, - pamanė sau, - kad taip aš turėčiau tokias ausis kaip
Kiškio!44

272
 - Ką tu čia darai? - paklausė Saulės Zuikis.
v
- Šiaip, nieko, - suniurnėjo Meškiukas. - Kas toliau?
- Pereisime prie kitų procedūrų! - atsakė šis ir niurktelėjo į
rėčką su vandeniu.
- Pasislink, - paprašė Meškiukas ir atsitūpė greta.
Kai jie apsitrynė gauruotais rankšluosčiais ir sėdo pusryčių,
Meškiukas kad trinktelės letena į stalą:
- O dantys!
- Taip, - linktelėjo Zuikis. - Bet aš pamiršau šepetėlį.
Ir tada Meškiukas išsivalė dantis savuoju dantų šepetėliu, o Saulės
Zuikis - letenėle, nors šitaip - nelabai gerai ir kiekvienas turi turėti
atskirą dantų šepetėlį, bet ką darysi, jeigu Saulės Zuikis šį rytą taip
skubėjo pas Meškiuką, kad pamiršo namie savo dantų šepetėlį.
Kai jie vėl susėdo prie stalo, į
duris pabeldė ir įėjo Ežiukas su
savuoju Saulės Zuikiu.
- Sveikas, Meškiuk! -
šūktelėjo Ežiukas. - Ar jau
pusryčiaujate?
- Aha. Sėskitės! - pakvietė
Meškiukas.
Jie keturiese susėdo prie
stalo ir skaniai papusryčiavo.
 Prieblandos metą Ežiukas mėgdavo pasėdėti prie lango ir pa­
svajoti.
Štai ir šiandien, šį tylų vakarą, Ežiukas apsimovė veltinius,
užsimetė kailinėlius ir atlapojo langą. Už lango siūravo kovo miškas,
bet visai ne toks, koks būna miškas kovo mėnesį.
Pirmiausia niekur nebuvo nė lupenos sniego.
A ntra, miškas nesiraukė tamsiais eglių antakiais, o švytėjo
lengva, skaidria žile.
„Todėl, kad šviečia mėnulis, - pamanė Ežiukas ir pažvelgė pro
langą į sudilusį mėnulio lankelį. - Gaila, kad negieda paukščiai."
Ir įsisvajojo.
„Jeigu pragystų paukščiai, - svajojo Ežiukas, - į dangų išplauktų
didelis mėnulis, užraudotų uodas, suūkčiotų apuokas, pasileistų
šokti varlė, visame miške sušnarėtų jauna žolė ir kažkas tokiu er­
dviu balsu paklaustų: „Ežiuk, apie ką tu galvoji?“, o aš atsakyčiau:
„Apie jus.“
- O kas aš?
- Turbūt jūs - Dramblys.
- Kaip tu atspėjai?
- Tu juk atplaukei, tiesa? Dieną išėjau į priebutį, žiūriu - debesis,
panašus į dramblį.

274
 - Ten buvau aš, - tarė Dramblys.
- O tu... jūs... ilgam?
Ir tada Ežiukas pamatė tikrą Dramblį. Jis buvo pilkai sidabrinis,
lyg apšerkšnijęs, ir lengvutis lengvutis, kaip debesis.
- Iki ryto, - atsakė Dramblys.
- Nusileidote ant kalvos?
Dramblys linktelėjo.
- O tada - pėstute? Tai užeikite! - bemaž suriko Ežiukas. -
Pavaišinsiu jus arbata!
- Netilpsiu, - papurtė galvą Dramblys.
Tada Ežiukas iššoko laukan ir pastatė priešais langą kėdutę.
Dabar jie sėdėjo priešpriešiais, Dramblys ir Ežiukas. Dramblys -
priešais langą ant kėdutės, Ežiukas - prie lango savo namelyje;
puodeliai su lėkštutėmis, morkos ir visa kita - ant palangės.
Jie gėrė arbatą iš virdulio, ir Dramblys laikė puodelį kaip panaitė,
pačiu straublio galiuku.
Tada atėjo Meškiukas.
- Su kuo tu čia geri arbatą? - paklausė nuo slenksčio.
- Su Drambliu.
- Nematau.
- Prisimerk.
- Vis tiek nematau.
- Meškiukas jūsų nemato, - tarė Ežiukas Drambliui.

275
 - Nuostabi morka! - pagyrė Dramblys ir mandagiai, beveik
nepastebimai suvalgė morką.
Meškiukas įdėmiai pasižiūrėjo į Ežiuką, žvilgtelėjo pro langą,
vėl - į Ežiuką.
-J is ten, ant kėdutės, - pasakė Ežiukas. - Drambly, pasakykite
jam ką nors.
- Aš gana didelis, - tarė Dramblys. - Ir sėdžiu ant kėdutės. Bet
reikia labai panorėti, kad mane pamatytum.
- Na? Ar matai?
- Ne, - atsakė Meškiukas. - Tik mėnulis ir miškas, ir jokio
Dramblio!
 v

- Et!.. - nusivylė Ežiukas. - Šitokio Dramblio nepamatei.

- Niekis, - tarė Dramblys. - Meškiukas turi daug rūpesčių. Kitą
kartą jis mane tikrai pamatys.
- Girdi?
- Ne, - papurtė galvą Meškiukas. - Nieko nematau ir nieko
negirdžiu! Rytoj vos prašvitus reikės keltis dervuoti valties.
- Drambly, tu atlėk pas mus, - paprašė Ežiukas. - Girdi? Aš
labai noriu, kad Meškiukas tave pamatytų.

Kartą Kiškiui pasivaideno, kad medžiai - jūržolės, dangus - van­

duo, o jis pats - žuvis.
Ir Kiškis leidosi plaukti.
Jis plaukė plakdamas letenėlėmis, irdamasis ausimis ir uode­
gėle.
- Kiški, ką tu čia išdirbinėji? - paklausė Voveraitė.
- Plaukiu.
Ir Voveraitė nuplaukė su juo.
v
- Ką judu čia veikiate? - paklausė Ziurkėniukas.
- Negi nematai? Plaukiame!
Ir Ziurkėniukas kreivai šleivai nupūškavo įkandin.

277
 Tada didele žuvimi tapo Meškiukas. Jis iškart suprato, kad
visi - žuvys, ir nieko net neklausinėjo.
Meškiukas plaukė užsimerkęs, todėl nuolat atsitrenkdavo tai
v
į Voveraitę, tai į Ziurkėniuką.
v
- Nesistumdyk, - šnibžtelėjo Voveraitė. - Žiūrėk, kiek van-
dens!
- Ko tu šnibždi? - taip pat pašnibždomis paklausė Meškiukas.
- O kur esi girdėjęs, kad žuvys šnekėtųsi garsiai?
Ežiukas sėdėjo priebutyje ir gėrė arbatą.
Jis iškart susivokė, kad pas jį plaukia žuvys, ir nubėgo meš-
kerės.
Pirmasis ant morkos užkibo Kiškis. Jis čiupo morką abiem
letenėlėmis ir iššoko į priebutį.
Voveraitė užkibo ant grybo.
V

Ziurkėniukas - ant kopūsto lapo.

O Meškiukui teko pririšti prie valo puodynėlę medaus.
Meškiukas ilgai nekibo.
Bet galų gale buvo sugautas ir jis.
v
- Šaunu! - tarė Voveraitė, kai visi susėdo priebutyje gerti ar-
batos. - Šitaip dar niekada nesame žaidę!
- Kurgi ne! - suniurnėjo Meškiukas. - Juk niekas iš jūsų taip
ir nesuprato, kad aš buvau nukaršęs pusaklis banginis.

278
 Kartą iš miesto zoologijos sodo pabėgo Dramblys.
Si istorija atrodytų tokia kasdienė, kad net tingėčiau ją pasakoti,
jeigu Dramblys būtų pabėgęs dieną, šlaistęsis po gatves, trukdęs
autobusams ir troleibusams, v
jeigu būtų užeidinėjęs į parduotu-
ves ir stebinęs praeivius. Žinoma, jį iškart būtų apspitusi minia
berniūkščių: berniūkščiai švilpę, lalėję, o vienas būtinai žygiavęs
pirma Dramblio, tarytum jis ir yra visų svarbiausias...
Tačiau Dramblys pabėgo iš zoologijos sodo naktį, greitai perėjo
miestą, perbėgo bulvių lauką ir dingo miške. Jį matė tik vienas nak­
tinis sargas prie kepyklėlės, bet ir šis pamanė, kad susapnavo.
Įbėgęs į mišką, Dramblys atgavo kvapą ir patraukė lėtesniu
žingsniu. Štai dabar ir prasideda visos įdomybės.
...Ežiukas sėdėjo vidury laukymės ant kelmelio ir žvaigždžių
šviesoje drožė lazdelę grybams. Meškiukas miegojo. Asiliukas
rupšnojo žolę.
Ir staiga pasirodė Dramblys.
- Sveikučiai! - sutrimitavo jis.
- Labas vakaras, - atsakė Ežiukas ir taip užvertė galvą, kad vos
nenuvirto nuo kelmelio.
Asiliukas nusilenkė ir suskliautė ausis.

281
 Meškiukas per miegus apsivertė ant kito šono.
- Sveikučiai! - vėl sutrimitavo Dramblys. - Aš ką tik pabėgau
iš zoologijos sodo!
- Mes labai džiaugiamės, - tarė Asiliukas ir įspyrė kanopėle
Meškiukui.
Meškiukas pašoko, pamatė Dramblį ir klestelėjo į žolę...
- Kas tu toks? - paklausė užsimiegojęs.
- Dramblys.
- O kodėl mane pažadinai?
- Aš tavęs nežadinau. Aš pabėgau iš zoologijos sodo.
- Ir ką mes dabar veiksime?
- Linksminsimės!
- Kaip? - paklausė Asiliukas.
- Aš noriu jus panešioti, - tarė Dramblys ir atsiklaupė ant
kelių.
- Būkite malonus, pasislinkite arčiau kelmelio! - paprašė
Ežiukas.
Dramblys pasislinko prie kelmelio, ir Ežiukas pirmasis užsirangė
jam ant nugaros, o įkandin - Asiliukas su Meškiuku.
Letenėlėje Ežiukas turėjo lazdelę grybams, sėdėjo arčiausiai
Dramblio galvos ir todėl tapo vyriausiuoju.
- Klausyk manęs! - šūktelėjo jis Drambliui. - Dabar josime
tiesiai!
Ir jie leidosi tiesiai per mišką dainuodami linksmą dainelę:

282
 Ne ant žirgo jojam,
Ne ant mulo jojam -
Patį Dramblį, patį Dramblį mes pasibalnojom!

Asiliukas traukė pirmuoju balsu, Meškiukas užpakalinėmis

letenomis mušė taktą, o Dramblys trimitavo:
- Trū trū trū!
Ežiukas dirigavo mosuodamas lazdele, ir šitaip jie pasiekė
upę.
Viršum upės plūduriavo baltas rūkas, Dramblys visas jame
paniro ir nieko nebematė. O Ežiukas komandavo:
- Dabar - šiek tiek į kairę!.. O dabar - į dešinę!
Asiliukas su Meškiuku plėšė dainą ir būgnijo į Dramblį lete­
nomis ir kanopomis.
- Trū trū trū! - trimitavo rūke Dramblys.
Ir greitai prabudo visas miškas.
Iš savo guolio išlindo ir užkaukė Vilkas, suūkčiojo Apuokas,
sukvaksėjo varlės.
- Kas čia mums pritaria? - paklausė Dramblys.
- Būk atidus, - tarė Ežiukas, - nes dar užlėksime ant medžio!..
Jie jau seniai lėkė šuoliais, o eglės ir pušys tik šmėsčiojo iš visų
pusių. Dramblio visai nebuvo matyti ir atrodė, kad Ežiukas, Asi­
liukas ir Meškiukas patys skrieja per rūką.

283
 - Gaila, kad mūsų niekas nemato! - šnibžtelėjo Asiliukas
Meškiukui.
- Tikrai!.. - atsiduso Meškiukas.
Ir jie vėl užplėšė dainą.
- Ne ant žirgo jojam,
Ne ant mulo jojam, - pradėjo Asiliukas.
- Mes ant Dramblio, mes ant Dramblio per miškus šuoliuojami -
pritarė Meškiukas.
- Trū trū trū! - dusliai aidėjo kažkur iš apačios.
Ir taip jie linksminosi iki pat ryto.
 Kai patekėjo saulė, Dramblys atsigulė miegoti šalia Ežiuko
namelio, ir čia jį surado zoologijos sodo tarnautojai.
- Tai bent nusiplūkė! - tarė vienas.
- Turbūt
v
visą naktį bėgiojo! - pridūrė kitas.
- Žinoma, Dramblys erdvę mėgsta, - palingavo galvą pirmasis.
Tada jie uždėjo Drambliui ant kojų grandines ir nusivedė į
miestą.

Kartą iš pat ryto nušvito saulė. Iš pradžių ji apšvietė tik medžių

viršūnes, tada nuauksino krūmus ir žolę, o tada ištirpo ryto rūkas,
ir Ežiukas išėjo iš savo namelio. v
- Labas rytas! - pasveikino jį Žolelė.
- Labas rytas! - sumurmėjo Ežiukas. Nusiprausė rasa ir nuėjo
pusryčių.
Papusryčiavęs vėl išėjo į prieangį, pasirąžė, nudrožė į erdvią
laukymę ir atsisėdo po vešlia guoba.
Saulės zuikiai žolėje šoko ratelį, šakose giedojo paukščiai, o
Ežiukas žiūrėjo išpūtęs akis ir klausėsi.
Atėjo Meškiukas, atsisėdo šalia Ežiuko, ir dabar jiedu žiūrėjo
ir klausėsi drauge.

285
 - Kaip gražiai jie šoka! - tarė Meškiukas ir truputį pasislinko
į dešinę.
- Labai! - pritarė Ežiukas. Ir taip pat pasislinko, nes saulės
zuikių ratelis palengva suko į dešinę.
- Niekada nesu matęs tokių didelių saulės zuikių, - pasakė
Meškiukas.
- Aš taip pat, - patvirtino Ežiukas.
- Kaip manai, ar jie turi ausis? - paklausė Meškiukas, pamažu
slinkdamas aplink kamieną įkandin zuikių ratelio.
- Ne, - stengdamasis neatsilikti nuo Meškiuko atsakė Ežiukas. -
Manau, ne.
- O man atrodo, turi! - paprieštaravo Meškiukas.
- Ir aš taip galvoju, - pritarė Ežiukas.
- Tačiau ką tik tu galvojai kitaip!
- Man patinka galvoti skirtingai, - atsakė Ežiukas ir suplojo
letenėlėmis.
- Skirtingai galvoti - negerai, - papeikė Meškiukas.
Jiedu jau kartą apsisuko aplink guobą ir dabar pradėjo antrą
ratą.
- Jeigu skirtingai galvoji, - tęsė Meškiukas, - vadinasi, skir-
tingai kalbi...
- Ką tu! - paprieštaravo Ežiukas. - Kalbėti galima tą patį. - Ir
pasislinko.

286
 - Ne, - atsakė Meškiukas. - Kas skirtingai galvoja, skirtingai
ir kalba!
- Visai ne! - nenusileido Ežiukas. - Galvoti galima skirtingai,
o kalbėti tą patį.
- Kaip tai? - nusistebėjo Meškiukas, o pats vis slinko ir klausėsi
paukščių. Jis net kilstelėjo ausį, tą, kuri buvo toliau nuo Ežiuko,
kad geriau juos girdėtų. v
- Ogi paprastai! - tarė Ežiukas. - Štai aš visą laiką galvoju apie
tai, kaip gera sėdėti po guoba ir žiūrėti į saulės zuikius, o kalbu
apie visai kitus dalykus.
 - Kaip —apie kitus dalykus?! - pasipiktino Meškiukas. - Juk
mes kalbame
v
apie tai, ar turi jie ausis!
- Žinoma, neturi! - pasakė Ežiukas.
- Juk tu ką tik sakei, kad turi!
- O dabar sakau, kad neturi.
- Ir tau ne gėda?
- O kodėl man turėtų būti gėda? - nustebo Ežiukas. - Juk aš
galiu turėti savo nuomonę.
- Bet ta tavo nuomonė —skirtinga!..
- O kodėl aš negaliu turėti skirtingos savo nuomonės? - paklausė
Ežiukas ir pasislinko.
Kol jis kalbėjo, Meškiukas nejudėjo iš vietos, ir dabar tarp jų
atsirado nemenkas tarpas.
- Tu mane liūdini, - pasakė Meškiukas ir pasislinko arčiau
Ežiuko. - Verčiau tylomis žiūrėkime į zuikius ir klausykimės
paukščių.
v v
- Čir vir! Čir vir! - giedojo paukščiai.
- O vis dėlto geriau galvoti vienodai! - atsiduso Meškiukas.
Zuikiai pavargo šokti ir išsitiesė žolėje. Dabar Ežiukas su Meškiuku
nejudėdami sėdėjo po guoba ir žiūrėjo į besileidžiančią saulę.
- Tu be reikalo nusiminei, - pasakė Ežiukas. - Žinoma, saulės
zuikiai turi ausis!
Ir nors Ežiukas su Meškiuku vos nesusipyko, ta saulėta diena
buvo labai laiminga!

288
 Kiškis su Meškiuku šiandien nuo pat ryto turi labai daug ką
nuveikti. Pirmiausia aplankyti miško bites, antra, pririnkti kiškio
kopūstų, trečia, išsimaudyti upėje, ketvirta, pasivolioti žolėje ir,
penkta, Meškiukas turi palaižyti medaus, Kiškis - prisišveisti
kiškio kopūstų, o tada, atsisėdę ant kelmelio, jie turi pasišnekėti
apie praėjusią dieną...
Todėl jie prabudo labai anksti, nusiprausė ir nubėgo aplankyti
bičių.
- Ei, bitės! - šūktelėjo Meškiukas, kai jie sustojo po medžiu,
kuriame gyveno miško bitės. - Gal duotum ėte m an truputėlį
medučio?
- Kaipgi! - atšovė Vyriausioji Bitė. - Tu tik lauk!
- Jis jau ir taip laukia visą savaitę, - tarė Kiškis.
- Laukiu... - pritarė Meškiukas.
- Tai ir lauk! - suzvimbė Vyriausioji Bitė ir įlindo į drevę.
Kiškis su Meškiuku patrypčiojo po medžiu, patrypčiojo, o tada
nubėgo ieškoti kiškio kopūstų.
- Kažkodėl niekur nem atyti tų tavo kopūstų, - tarė M eš­
kiukas.

289
 - Aš ir pats stebiuosi! - pritarė Kiškis. - Dar vakar per juos
reikėjo brautis kaip per krūmus, o šiandien - anei lapelio...
- Bėgam maudytis! - pasiūlė Meškiukas.
Ir jie nukūrė į paupį.
Prie pat vandens sėdėjo Asiliukas ir susimąstęs žiūrėjo į debesis.
- Asiliuk! - pašaukė Kiškis su Meškiuku. - Mes...
v
- Ssš! - nutildė juos Asiliukas.
 Ir Kiškis su Meškiuku užvertė galvas į viršų.
Tiesiai virš jų plaukė trys debesys. Vienas buvo panašus į
Meškiuką, kitas - į Kiškį, o trečias - į Asiliuką.
- Aš plaukiu pirmas! - paskelbė Meškiukas ir įsitaisė ant
žolės.
- O aš tave vejuosi! - pareiškė Kiškis ir atsitūpė šalia.
- Palaukite manęs! - paprašė Asiliukas.
- Mes negalime, - atsakė Meškiukas. - Mes skubame!
- Žiūrėk, aš tave pasivijau! - šūktelėjo Kiškis.
- O kur judu skubate? - pasidomėjo Asiliukas.
- Kramsnoti kiškio kopūstų ir laižyti medaus, - atsakė Meš­
kiukas.
Ir tada dangumi atplaukė visas debesis kiškio kopūstų ir mažas
gintarinis debesėlis medaus.
Debesis Meškiukas puolė laižyti debesėlio medų, o Debesis
Kiškis - kramsnoti debesėlio kiškio kopūstų.
- Palik man truputį kiškio kopūstų! - paprašė Asiliukas.
- Mielai palikčiau, - atsakė Kiškis. - Bet, žiūrėk, aš jau viską
suvalgiau.
Ir tikrai, Debesis Kiškis sušveitė visą debesį kiškio kopūstų ir
akyse sustorėjo.
- Kaip skanu!.. - murmėjo Meškiukas, gulėdamas ant žolės
ir žiūrėdamas, kaip Debesis Meškiukas palengva laižo debesėlį
medų. - Kaip gyvas nesu ragavęs tokio skanaus medaus!

291
 - Vis dėlto šitaip nesąžininga, - pasiskundė Asiliukas. - Argi
aš kaltas, kad taip lėtai plaukiu?
- O tu pasiskubink! - tarė jam Meškiukas. - Gal dar duosiu
tau lyžtelėti medaus...

Kiškis tupėjo ant upelio kranto ir žiūrėjo į vandenį. Iš vandens į

jį žvelgė Kitas Kiškis. Ir kai Kiškis pajudindavo ausis ir linktelėdavo,
Kitas Kiškis taip pat linksėdavo ir karpydavo ausimis.
Priėjo Meškiukas.
- Kiški, ką čia veiki? - paklausė jis.
- Argi nematai? - nusistebėjo Kiškis. - Karpau ausimis ir
linkčioju.
- O kam?
- Kaip?! - vėl nusistebėjo Kiškis. - Ten, vandenyje, tupi Kitas
Kiškis. Matai, jis linkčioja ir judina ausis!
- O Kito Meškiuko ten nėra? - paklausė Meškiukas.
Kiškis pasilenkė prie pat vandens ir paklausė Kito Kiškio:
- Klausyk, ar ten nėra Kito Meškiuko?
Kitas Kiškis pasižiūrėjo į kairę, į dešinę, pakrutino ausis ir
papurtė galvą.
- Nėra! - atsakė Kiškis. - Kito Meškiuko ten nėra. Jeigu nori,
pasižiūrėk pats.

292
 Ir Meškiukas priėjo prie upelio.
Bet vos jis palinko virš vandens, iškart pam atė Kitą M eš­
kiuką.
V

- Štai jis! - riktelėjo Meškiukas ir pajudino ausis.

Kitas Meškiukas taip pat pajudino ausis.
Tada Kiškis ir Meškiukas susėdo šalia vienas kito ir iki pat va­
karo krutino ausis ir linkčiojo, o kai sutemo, Kitas Kiškis su Kitu
Meškiuku pakilo, pamosavo jiems letenomis ir nuėjo miegoti...

293
 - Kiškis prašosi paprietėmiauti.
- Tegu prietėmiauja, - tarė Ežiukas ir išnešė į priebutį dar vieną
pintą krėslą.
- Ar galiu įeiti? - atsiklausė Kiškis. Kol Meškiukas kalbėjosi su
Ežiuku, jis stovėjo ties priebučiu.
- Eikš, - tarė Ežiukas.
Kiškis užkopė laipteliais ir tvarkingai nusivalė į kilimėlį lete­
nas.
- Valykis, valykis! - paragino Meškiukas. - Ežiukas mėgsta
švarą.
- Galima atsisėsti? - paklausė Kiškis.
- Sėskis, - leido Meškiukas.
Ežiukas su Meškiuku taip pat atsisėdo.
- O kaip mes prietėmiausime? - paklausė Kiškis.
Ežiukas nutylėjo.
- Sėdėsime prietemoje ir tylėsime, - paaiškino Meškiukas.
- O kalbėti galima?
Ežiukas ir vėl nutylėjo.
- Kalbėk, - leido Meškiukas.
- Aš pirmą kartą prietėmiauju, - prisipažino Kiškis, - todėl
nežinau taisyklių. Jūs nepykite ant manęs, gerai?

294
 - Mes nepykstame, - nuramino jį Ežiukas.
- Kai sužinojau, kad judu prietėmiaujate, vis atbėgdavau prie
tavo namo, Ežiuk, ir žiūrėdavau anta-a-ai iš po to krūmo. Ir galvo­
davau: štai kaip gražiai jie prietėmiauja! Kad ir man taip! Parbėgau
namo, nusitempiau nuo aukšto seną krėslą, atsisėdau, sėdžiu...
- Ir ką? - paklausė Meškiukas.
- Ogi nieko. Sutemo. Ne, manau sau, čia ne šiaip, ne šiaip - sėdėk
ir lauk. Kažkas čia slypi. Pasiprašysiu, sakau sau, paprietėmiauti
su Ežiuku ir Meškiuku. O gal priims?
- Mhm, - numykė Meškiukas.
- Ar mes jau prietėmiaujame? - paklausė Kiškis.
Ežiukas stebėjo, kaip palengva leidžiasi vakaras, kaip daubeles
aptraukia rūkas, ir beveik nesiklausė Kiškio šnekų.
- O prietėmiaujant ar galima dainuoti? - paklausė Kiškis.
Ežiukas nutylėjo.
- Dainuok, - leido Meškiukas.
- O ką?
Niekas jam neatsakė.
- Ar galima linksmą dainą? Aš padainuosiu linksmą, gerai?
Mat kažkaip žvarbu.
- Dainuok, - burbtelėjo Meškiukas.
- Lia lia! Lia lia! - užtraukė Kiškis. Ir Ežiuką visai suėmė
liūdesys.
Meškiukui buvo nesmagu prieš Ežiuką, kad atsitempė tą Kiškį,

295
kad šis mala bala žino ką, o dabar dar ir spygauti pradėjo. Bet
Meškiukas nežinojo, ko griebtis, todėl užplėšė drauge su Kiškiu.
- Lia lia liu liu! - riaumojo Meškiukas.
- Lia lia! Lia lia! - traukė Kiškis.
O sutemos tirštėjo, ir Ežiukui įsiskaudo ausys.
- Verčiau patylėkime, - pasiūlė jis. - Paklausykite, kaip tylu!
Kiškis su Meškiuku nutilo ir įsiklausė.
Virš laukymės, virš miško plaukė rudeninė tyla.

296
 - O ką dabar daryti? - sušnibždėjo Kiškis.
v
- Sšš! - nutildė jį Meškiukas.
- Ar šitaip mes prietėmiaujame? - sukuždėjo Kiškis.
Meškiukas linktelėjo.
- Iki tamsos - tylėti?..
Visai sutemo, ir viršum eglių viršūnių pasirodė auksinė mėnulio
puselė. Tada Ežiukui su Meškiuku akimirką tapo šilčiau: jie pažvelgė
vienas į kitą, ir tamsoje abudu pajuto, kad vienas kitam šypsosi.

Šiltas smulkutis vasaros lietus.

Medžiai stūkso dideli, prisigėrę drėgmės; žolė pakilo iki juos-
mens.
Kiškis ėjo takeliu per vešlią žolę ir karpė ausimis.
„Et, kad turėčiau skėtį...“ - galvojo
v
jis.
Varliukas po varnalėša vaišino Žiogelį arbata. Jiems buvo labai
labai gera - klausytis, kaip ant varnalėšos plonomis kojytėmis
trepsi lietus.
Varliukas su Žiogeliu pažvelgė į Kiškį.
- Pamiršau skėtį, - tarė Kiškis.
- Sėskis su mumis gerti arbatos.

297
 - Netilpsiu.
Ir Kiškis nudrožė toliau.
Dauboje po egle pūpsojo ori Lepšė.
- Kur trauki, Kiški?
- Taigi va, skėtį pamiršau, - skėstelėjo letenomis Kiškis. - Šiaip,
vaikštinėju.
Beržynėlyje Kiškis pamatė Ežiuką.
Ežiukas sėdėjo pasirėmęs letenėle galvą ir kažką mąstė.
- Bene skėtį būsi pamiršęs? -
užkalbino jis Kiškį.
- Aha. Kaip tu supratai?
- Aš seniai tave pastebėjau.
Žiūriu - Kiškis eina, ausimis
karpo. Na, manau sau, skėtį
pamiršo.
- Tikrai!
- Jei nori, sėskis šalia - čia
sausa.
- Ne-a, - papurtė galvą
Kiškis. - Verčiau eisiu.
Ir nudrožė per lauką, per
tankią žolę po smulkučiu šiltu
vasaros lietumi.

298
 v

„Se tau, kad nori, - galvojo Kiškis. - Juk nieko neįvyko. Pama­
nykite - pamiršau skėtį! O kaip gera! Einu sau, einu...“
Kiškis norėjo kažkaip kitaip,
v
gražiau išsakyti savo mintį. Girdi,
jis, Kiškis, eina; Varliukas su Žiogeliu geria arbatą; Lepšė po egle
įsirėmusi pūpso... Ežiukas ant kelmelio sėdi, kažką mąsto; o jis,
Kiškis, eina sau, eina, šlapiomis ausimis karpo, ir jam taip gera,
kad net nežino, kaip apsakyti.

Penktadienį po lietučio iš žolės kyštelėjo kiškio ausys.

„Kodėl jis čia? - pamanė Meškiukas ir perskėlė pliauską. - Kiškis
visada ateina šeštadieniais."
Papūtė vėjas. Kiškio ausys sulingavo, bet ir vėl atsistojo
stačios.
- Stebėtinos ausys! - burbtelėjo Meškiukas ir užsimojo kirvu­
ku. - Ir vėjas joms nė motais...
„Krr-rekšt!“ - perskilo paskutinė pliauskelė.
Meškiukas apsidairė ir pamatė, kad skaldyti nebeturi ko.
Kiškio ausys užaugo per pusę sprindžio ir nejudėjo.
Meškiukas atsisėdo ant trinkos ir pradėjo stebėti.
Ausys dar truputį ūgtelėjo.

299
 „Nėra ko stebėtis, - galvojo Meškiukas. - Taip galėjo nutikti
bet kurį penktadienį!"
O ausys vis augo ir augo.
Štai užaugo sulig šeivamedžio krūmu, sulingavo ir augo to ­
liau.
„Puikios ausys! - pamanė Meškiukas. - Tokiomis ausimis gali
girdėti visą mišką.“ Ir įsitaisė patogiau.
A nt kairės ausies nutūpė paukštelis.
- Cirik! - čirkštelėjo jis.
Ausis susiraukė.
- Cirik! Cirik! - sučirškė paukštelis ir purptelėjo ant dešinės
ausies. Dešinioji krūptelėjo, ir paukščiukas nuskrido.
O ausys vis augo.
Štai susilygino su pušimi, tada dar šiek tiek paūgėjo, smarkiai
išsitempė ir pačiais galiukais įsirėmė į gauruotą dangų.
- Ausys! - šūktelėjo Meškiukas. - Kur jūsų Kiškis?
Ausys sukluso.
- Aš klausiu, kur jūsų Kiškis? - pakartojo Meškiukas.
Ausys pasitrynė viena į kitą, kažką sušnarėjo ir vėl išsitempė -
nuo žemės iki dangaus.
- Ko tik nenutinka penktadieniais! - suniurnėjo Meškiukas ir
pakilo nuo trinkos.
Pradėjo lyti.

300
 Ausys patam sėjo, išpam po ir dabar jau n eatro d ė tokios
grakščios.
Meškiukas sėdėjo stoginėje ir galvojo: „Na štai. Dabar sušlaps
mano malkos! Jeigu ne tos keistos ausys, būčiau suspėjęs sukrauti
jas į pašiūrę..."
Sulig kiekviena minute ausys vis sunkėjo, ir per jas upeliais
tekėjo vanduo.
Viena ausis susvyravo ir garsiai dribo ant šeivamedžio krūmo,
kita vis dar žvelgė į dangų.
Po kiek laiko, nulaužusi pušies viršūnę, nugriuvo ir ši.
 - Kiški! - pašaukė Meškiukas. - Ir tau ne gėda mane mulkin­
ti?
Kiškis tylėjo.
- Negerai! - tarė Meškiukas. - Per tave mano malkos sušlapo.
Kiškis nieko neatsakė.
Šniokštė lietus, ir Kiškio ausys kyšojo iš žolės lyg audros išversti
medžiai...

Vakaro metą, kai visai nedaug liko iki tamsos, Meškiukas tarė
Ežiukui:
- Ar žinai, kodėl mums užvis labiausiai patinka vakaras?
- Man patinka saulė, - atsakė Ežiukas. - Vakaras nepatinka.
- Kaipgi nepatinka? O kas sakė: „Na, Meškiuk, pavakaroki-
me“?
- Aš sakiau. Bet man patinka saulė.
- Tuomet kodėl sakei?
- M an labai patinka sėdėti su tavimi vakarėjant, bet saulė
patinka labiau.
- O kodėl niekada nesakei: „Na, Meškiuk, pasėdėkime sau­
lutėje! “?

302
 - Todėl, kad saulutėje mudu su tavimi nenusėdėtume. Saulutėje
mudu būtinai ką nors prasimanytume.
- O vakare negalime nieko prasimanyti?
- Vakare gera tiesiog sėdėti. Sėdėti ir numanyti, kad šalia sėdi
tu.
- Ką čia numanyti, juk ir taip žinai.
v
- Žinau. Bet kai visai sutemsta, man kartais atrodo, kad tavęs
nėra, ir tuomet aš n u m a n a u .
- Aš taip pat numanau, - linktelėjo Meškiukas. - Bet tik tada,
kai jau visai tamsu. Kai jau reikia degti žvakę ir kaisti virdulį.
- Kaisti virdulį, - susimąstęs pakartojo Ežiukas.
- O dar nereikia?
- O tu jau nori valgyti?
- Aš visada noriu valgyti, - atsakė Meškiukas. - O tu argi ne
visada?
- Ne. Man nepatinka valgyti. Nuobodu.
- Nuobodu valgyti? Kaip gali būti? Man dar niekada nebuvo
nuobodu valgyti. Kad ir kiek valgyčiau - niekada nebūna nu o­
bodu.
- O man nuobodu, - pasakė Ežiukas. - Sėdi, kramtai...
- N a , nelygu ką valgai. Jeigu, tarkime, košę... Bet ir tai - nelygu
košė. Andai valgiau moliūgų košės. Skanumėlis!
- O man net tavo išgirtasis medus - nuobodu.
- Medus? Na jau! - Meškiukas tamsoje nusišypsojo. - Medų

303
visada smagu valgyti, nors lytų, nors snigtų. Tegu vėjai staugia, o
aš valgau ir džiaugiuosi.
- Kaip?
- Visa esybe, - paaiškino Meškiukas. - Ar moki džiaugtis visa
esybe?
- Nemėginau.
- O kai aš valgau medų, džiaugiuosi visa esybe. Zinai, viskuo
viskuo, kas yra mano viduje, sėdžiu ir džiaugiuosi.
- Tuoj duosiu tau medaus. - Ežiukas uždegė žvakę. - Pažiūrėsime,
kaip tu džiaugsiesi.
- Pilnas dubenėlis! - nudžiugo Meškiukas.
- Pasiimk šaukštą.
- Kam? Ir taip suvalgysiu! - Ir garsiai sučepsėjo.
- K ažkodėl n e m a ta u , kad
džiaugtumeisi.
- Aš džiaugiuosi. - Meškiukas
išlaižė dubenėlį. - Ten, m ano
viduje, viskas virpa ir šypsosi.
- Skanu?
- Labai! Tiek prisidžiaugiau,
kad dabar visą vakarą sėdėsiu
liūdnas.
- Kodėl liūdnas?
 - Kaip tu nesupranti? Juk medaus daugiau nebėra!
Jie sėdėjo krėsliukuose Ežiuko priebutyje; mirksėjo žvakė; aukštai
danguje žiebėsi vos įžiūrimos žvaigždės. Ežiukas susimąstęs žiūrėjo į
Meškiuką, o Meškiukas sielos akimis matė visą savo džiūgaujančią
esybę ir droviai šypsojosi.

Tai nutiko birželį. Ežiukas įsimylėjo.

Neapsakomai kvepėjo žolė, o Ežiukas suko didelius ratus aplink
Ramunėlę ir bijojo prie jos prieiti.
v
- Ko tu suki ratu? - paklausė Žiogelis. - Gal ko reikia? Sakyk.
- Nieko m an nereikia, - burbtelėjo Ežiukas. Ir užlindo už
eglaitės.
Iš čia, iš už eglaitės, Ramunėlė buvo dar gražesnė. Ji stovėjo ant
plonutės kojelės šiek tiek išsilenkusi ir buvo tokia gaivi, šviesi ir
besvorė, kad Ežiukas net užsimerkė.
„Eisiu, - nusprendė jis. - Eisiu ir tiesiai pasakysiu: „Ramunėle, jūs
man patinkate! Esu pakerėtas!“ Pakerėtas, pakerėtas, - sumurmėjo
Ežiukas. - Gal geriau - j ū s ų p a k e r ė t a s ? Pamėginsiu iš
pradžių. “

305
 Jis atsistojo, kilstelėjo snukelį, mostelėjo letenėle ir mintyse
tarė: „Ramunėle, jūs man patinkate! Esu jūsų pakerėtas!" Ne,
negerai. Esu... jūsų... Prastai! „Ramunėle, jūs man patinkate. Esu
pakerėtas." Šitaip geriau. O ką pasakys ji? Ji pasakys: „Ežiuk, tu
man taip pat patinki." Vaje, kaip būtų puiku! Bet šitaip ji nieku
gyvu nepasakys. Negi galiu rūpėti jai aš, Ežiukas?"
Ir Ežiukas vėl pradėjo sukti didelius ratus aplink Ramunėlės
laukymę ir prisiminė, kaip auštant susitiko Briedį. Tiesą sakant,
jiedu net nesusitiko, nes Briedis Ežiuko nematė, užtai Ežiukas
Briedį ne tik matė, bet ir girdėjo, ką šis sako.
- U-u#!.. - dūsavo braudamasis per krūmus Briedis. - U-ufF!..
Kokia gražuolė!.. - Briedis šnarpštė ir purtė galvą.
Ežiukas iškart suprato, kad jis kalba apie Ramunėlę, bet pa­
klausti nesiryžo. v
„Gal eiti ir pasitarti su Voveraite? - svarstė Ežiukas. - Šiaip ar
taip, ji - Voveraitė ir mąsto taip pat kaip Ramunėlė."
Ir Ežiukas jau buvo bebėgąs pas Voveraitę, bet susidūrė su
Meškiuku.
- Ką tu čia veiki? - paklausė Meškiukas.
- O tu?
- Aš šiaip... Vaikštinėju.
- Ir aš.
- Nori, pasakysiu tau paslaptį? - paklausė Meškiukas.
- Sakyk.
v
- Čia atsirado nepaprasta Ramunėlė, - sukuždėjo Meškiukas. -

306
Einu su ja susipažinti. Tiktai - šššš! - Meškiukas prispaudė leteną
prie nosies. - Niekam nė žodžio!
- Taigi čia mano Ramunėlė! - sušuko Ežiukas. - Prie eglaitės,
taip?
- Prie eglaitės. O tu iš kur žinai? Ji tik vakar atsirado mūsų
miške.
- Vakar aš ją ir pamačiau, - pasisakė Ežiukas. - Tiktai tu - nie­
kam, supratai?
- Palauk, - tarė Meškiukas. - O kodėl ji - tavo?
- Todėl, kad aš pirmas ją pamačiau.
- O iš kur žinai, kad ji panorės draugauti su tavimi, o ne su
manimi, Meškiuku?
- Mat ji taip stovi ir taip žiūri, kad iškart aišku, su kuo norės
draugauti.
- Ir su kuo gi?
- Su manimi, - atsakė Ežiukas.
- Na, žinai... - Meškiukas atsisėdo. - Iš tavęs šito nesitikėjau.
Pasakyk, kaip ji stovi ir kaip žiūri.
- Negi žodžiais apsakysi?
- Parodyk.
Ežiukas atsistojo ant vienos kojelės ir ilgesingai pažvelgė į
Meškiuką.
- Ta-a-aip... Ir kodėl manai, jog iškart matyti, kad ji nori drau­
gauti su tavimi?

307
 - Mat ji taip žiūri.
Ežiukas vėl atsistojo ant vienos kojelės ir pažvelgė į M eš­
kiuką.
v
- Zinai, ką, - tarė Meškiukas, - eime pas ją abu, susipažinsime.
Tegu ji pati pasirenka.
- Ne, - atsakė Ežiukas. - Geriau pirmas nueisiu aš, o tada - tu.
- O kodėl ne atvirkščiai? Aš susipažinsiu ir pristatysiu tave.
- Tu ją išgąsdinsi.
- Aš? Bet aš visą rytą plaukiojau upėje, kad kailis būtų pa­
puręs. Paliesk, koks aš šilkinis. Argi toks Meškiukas gali ką nors
išgąsdinti?
- Vis tiek, - spyrėsi Ežiukas. - Išgąsdinsi. A ntai koks tu bai­
sus.
- Aš? Baisus?
- Juk tu - meškinas. O ji - Ramunėlė.
- N a tai kas? Meškinas m eškinui nelygu. O aš štai koks
šilkinis.
- Tu palauk čia, - pasiūlė Ežiukas. - O aš nubėgsiu, pažiūrėsiu,
ar ji tebėra.
Ir nubėgo.
- Stok! - riktelėjo Meškiukas. - Verčiau šliaužte.
- Kam? Tik nubėgsiu ir grįšiu.
- Tuomet bėkime drauge.

308
 - Aš tikrai grįšiu. Tu nebijok. Tik žvilgtelėsiu, ir viskas.
Ir Ežiukas nubėgo.
Ramunėlė stovėjo toje pačioje vietoje ir buvo dar šviesesnė,
dar lengvesnė. Ak, kokia ji buvo graži!
„Tegu Meškiukas eina pirmas, - nusprendė Ežiukas. - Aš n e ­
galiu."
 Ir sugrįžo pas Meškiuką.
- Eik, - tarė Ežiukas. - Tebestovi. Susipažinsi, o tada iškart
pašauk mane.
Ir Meškiukas nuėjo.
Ne. Jiedu nuėjo kartu: Meškiukas priekyje, Ežiukas - iš pas­
kos.
Meškiukas priėjo prie Ramunėlės. Ežiukas nemirkčiodamas
žiūrėjo įjuos iš už eglaitės.
- Labas! - pasisveikino Meškiukas. - Jūs - Ramunėlė!
- Taip, - atsakė ši ir pažvelgė į Meškiuką.
- O aš - Meškiukas.
- Matau, - atsakė Ramunėlė.
- Kaip jums patinka mūsų miške? - Meškiukas trypčiojo nuo
kojos ant kojos ir suko galvą, ką čia dar pasakius.
- M an čia labai patinka. Čia labai gražu.
- Ir oras puikus, tiesa? Ar jums patinka lietus?
- Lietus? Aš dar nė karto nemačiau lietaus. Koks jis?
- Lietūs būna įvairūs, - atsakė Meškiukas. - Būna grybiniai,
kai lyja, o pro lietų - saulė.
- Turbūt tai labai gražu, - tarė Ramunėlė. - Kaip nuostabiai
jūs pasakojate. Papasakokite dar ką nors.
- O būna ir liūčių, - tęsė Meškiukas. - Kai perdėm vanduo.
- Aš labai mėgstu vandenį.

310
 Ežiukas šokčiojo už eglaitės ir rodė Meškiukui visokius ženklus.
„Supažindink! Supažindink mane!“ - mintyse šaukė Ežiukas.
Bet Meškiukas tarytum jį pamiršo. Jis vaikščiojo aplink Ramunėlę,
mostagavo letenomis ir be perstojo kalbėjo.
- Tai dar niekis, - pasakojo jis. - O būna sniego.
- Kas tas sniegas?
- O! Labai šalta medžiaga. Tai tarsi žiemos lietus. Įsivaizduojate?
Iš dangaus krinta balti minkšti pūkai. Su kuo čia juos palyginus?
Na, tarkime, su manimi, su Meškiuku.
- Tokie pat dideli?
- Ne, tokie pat minkšti, švelnūs, meilūs.
- O jūs - meilus?
- Labai.
Ežiukas iš nuoskaudos buvo pasirengęs pravirkti, bet išlįsti iš
po eglaitės pabūgo.
„Kaip tau ne gėda, Meškine! Juk žadėjai!“ - mintyse šaukė
Ežiukas.
Tada Meškiukas atsigręžė į jį ir tarė:
- Gal norite susipažinti su mano draugu?
- Labai, - atsakė Ramunėlė.
- Leiskite pristatyti jums savo draugą Ežiuką. - Ir Meškiukas
plačiai mostelėjo letena. - Išlįsk! —šnibžtelėjo jis Ežiukui.
Bet Ežiukas stovėjo už eglaitės ir jautė, kad jo letenėlės prišalo

311
prie žemės. Jis norėjo linksmai nusijuokti ir šūktelėti: „Meškiuk,
ateinu!" - bet pajuto, kad letenėlės neklauso ir jis negali praverti
burnos.
- Leiskite pristatyti jums patį geriausią savo draugą Ežiuką, -
garsiau pasakė Meškiukas ir dar plačiau mostelėjo letena. - Nagi,
išlįsk pagaliau! - sušnypštė jis.
Bet Ežiukas tarytum suakmenėjo. Staiga jis suprato siaubingą
dalyką, kad niekada, nieku
gyvu nepasiryš prieiti prie
Ramunėlės.
Jis apsigręžė ir laužy­
dam as krūm us, k lu p ­
damas, griūdamas kiek
įkerta pasileido gilyn į
mišką.
 Virš kalno rūkas ir rausvai oranžiniai atšvaitai.
Visą dieną pylė lietus, vėliau liovėsi, nušvito saulė, užlindo už
kalno, ir dabar kalnas - toks.
Buvo labai gražu, taip gražu, kad Ežiukas su Meškiuku tik
žiūrėjo ir nepratarė nė žodelio.
O kalnas nuolatos mainėsi: oranžinė spalva pasitraukė į kairę,
rausva - į dešinę, o žydra spalva tapo pilkšvai mėlyna ir liko
viršuje.
Ežiukas su Meškiuku seniai buvo pamėgę šį žaidimą: užmerki
akis, o kai atsimerki - viskas jau kitaip.
- Greičiau atsimerk, - sušnibždėjo Ežiukas. - Labai gražu!
Dabar oranžinė spalva siauru apvadu aprietė visą kalną, o
rausva ir žydra išnyko.
Rūkas driekėsi ten, aukščiau, o patį kalną tarytum apjuosė
oranžine juosta.
Jie vėl užmerkė akis, o kai po akimirkos atsimerkė, viskas vėl
buvo pasikeitę.
Oranžinė spalva žioravo šen bei ten dešinėje ir kairėje, rausva
staiga plykstelėjo dešinėje, rausvai žydra išnyko, ir visas kalnas
tapo toks tamsus, iškilmingas, kad nuo jo stačiai negalėjai atplėšti

313
akių. Ežiukas su Meškiuku vėl užsimerkė ir atsimerkė: kalnas buvo
ramus, pasimiglojęs, dešinėje nusidažęs švelniu rožiniu atšvaitu,
bet jiems nespėjus dar kartą užsimerkti tas atšvaitas dingo.
Miglotas, labai gražus kalnas žvelgė [ Ežiuką ir Meškiuką.
Ir staiga, o gal Ežiukui su Meškiuku tik pasirodė, kažkas prabilo:
- Jums patinka į mane žiūrėti?
- Taip, - tarė Ežiukas.
- Kas? Kas čia kalba? - pašnibždomis paklausė Meškiukas.
- Ar aš gražus?
- Taip, - patvirtino Ežiukas.
- O kada aš jums gražesnis - rytą ar vakare?
Dabar jau ir Meškiukas suprato, kad kalba kalnas.
- Man - rytą, - pasakė jis.
- Kodėl?
- Tada prieš akis - visa diena ir...
- O tau, Ežiuk?
- Kai tu paslepi saulę, man liūdna, - tarė Ežiukas. - Bet man
gražiau žiūrėti į tave vakare.
- Kodėl?
- Kai žiūri vakare, tarytum stovi ten, viršūnėje, ir toli toli ma-
tyti.
- Ką gi tu matei šiandien, Ežiuk? - paklausė kalnas.
V

- Šiandien saulė labai norėjo pasislėpti, o kažkas taip trukdė

jai pabėgti, kad aš apie nieką negalvojau, tik žiūrėjau.

314
 - O aš... Mes...
Tai atsimerkiame, tai
užsimerkiame. Mes taip
žaidžiame, - įsiterpė
Meškiukas.
Sparčiai tirštėjo sutemos.
Ir kai beveik visai sutemo,
melsvai žalias dangus ūmai
atsiplėšė nuo kalno, šis tapo
ryškus ryškus ir juodavo blyškiai
žydroje juostoje, skiriančioje jį
nuo tamsaus dangaus.

Štai jau visas mėnuo Ežiukas kasnakt lipa į pušį ir blizgina

žvaigždes.
„Jeigu kas vakarą neblizginsiu žvaigždžių, jos kaipm at nu-
blanks“, - kalbėjo sau Ežiukas.
Iš ryto jis išeidavo į priebutį, prisilauždavo šakelių naujai
šluotai, kad pirmiausia galėtų nužerti nuo žvaigždžių dulkes, ir

315
išskalbdavo skudurėlį. Skudurėlį
turėjo tik vieną, todėl kas rytas
jį skalbdavo ir pakabindavo
ant pušies džiūti.
Užbaigęs pasirengimus,
Ežiukas pietaudavo ir guldą-
vosi miegoti. Prabusdavo, kai
jau būdavo iškritusi rasa. Pava­
karieniavęs į vieną letenėlę im­
davo skudurėlį, į kitą - šluotą
ir palengvėle, nuo šakelės
ant šakelės, kopdavo į pačią
pušies viršūnę.
Čia prasidėdavo svarbiausi
dalykai. Iš pradžių reikėdavo
žvaigždes apšlavinėti, bet la­
bai atsargiai, kad netyčia
nenumuštum nuo dangaus.
Tada šluotą perimti į kairę

ir trinti jas iki blizgesio. D ar­

bas reikalavo kruopštumo ir
užtrukdavo
„O kaipgi kitaip? - pušies
viršūnėje šnekučiuodamasis pats su savimi bambėjo Ežiukas. - Jei­
gu Meškiukas neblizgins žvaigždžių, aš neblizginsiu, tai kas jas
blizgins ?..“
Meškiukas tuo metu taip pat tupėdavo pušies viršūnėje virš
savo namelio, blizgindavo žvaigždes ir galvodavo: „Nuostabu, kaip
Ežiukui šovė [ galvą tokia vykusi mintis! Juk jeigu jis nebūtų su­
manęs blizginti žvaigždžių, jų jau seniai niekas nebematytų. Antai
kokia dulkina!..“ Jis papūtė į žvaigždę ir patrynė skudurėliu...
Meškiukas labai stengėsi, bet jam ne visada sekėsi taip gerai
kaip Ežiukui. Ir jeigu iš dangaus krisdavo žvaigždė, visas miškas
žinojo, kad ją netyčia nubraukė Meškiukas.

Trisdešimt uodelių išlėkė į laukymę ir užgriežė spigiais savo

smuikais. Iš už debesų išlindo mėnulis ir šypsodamasis nuplaukė
per dangų.
- Mmm-ū!.. - anapus upės atsiduso karvė. Sustūgo šuo, ir
trisdešimt mėnulio zuikių nuliuoksėjo takeliu.
Virš upės pakilo rūkas, ir liūdnas baltas arklys paskendo jame
iki krūtinės, ir dabar atrodė, kad didžiulė balta antis plaukia per
rūką ir prunkštaudama murkdo jame galvą.

317
 A nt kalnelio po pušimi sėdėjo Ežiukas ir žiūrėjo į rūko pritvinusį
mėnulio apšviestą slėnį.
Buvo taip gražu, kad jis kartkarčiais sukrūpčiodavo: ar tik
nesapnuoja?
O uodeliai nepailsdami griežė savo smuikeliais, mėnulio zuikiai
šoko, šuo kaukė.
„Papasakosiu - nepatikės !“ - pamanė Ežiukas ir sužiuro dar
įdėmiau,
v
kad iki menkiausios žolelės įsimintų visą šį grožį.
„Štai nukrito žvaigždė, - pamatė Ežiukas, - žolė palinko į kairę,
iš eglės teliko viršūnė ir dabar ji plaukia drauge su arkliu... O
kažin, - svarstė Ežiukas, - jeigu arklys atsigultų miegoti, ar jis
užspringtų rūku?“
Ir Ežiukas pradėjo palengva leistis nuo kalno, kad taip pat at­
sidurtų v
rūke ir pamatytų, kaip ten viskas atrodo viduje.
- Štai, - tarė Ežiukas. - Nieko nematyti. N et letenos neįžiūriu.
Ei, arkly! - pašaukė jis.
Bet arklys neatsiliepė.
„Kurgi tas arklys?" - pamanė Ežiukas. Ir palengva slinko į priekį.
Aplinkui - nė garso, tamsu ir drėgna, tik aukštai virš galvos blyškiai
švyti sutemos.
Slinko jis ilgai ir staiga pajuto, kad po kojomis nebėra žemės ir
jis kažkur skrenda. Pliu-umpt!..
„Įkritau į upę!“ - sustingęs iš baimės susivokė Ežiukas. Ir ėmė
į visas puses mataškuoti letenėlėmis.

318
 Kai išniro, tebebuvo tamsu, ir Ežiukas net nežinojo, kur krantas.
„Tegul upė pati mane neša!“ - nusprendė jis. Giliai giliai atsiduso
ir nuplaukė pasroviui.
Upė šnarėjo nendrėse, gurgėjo rėvose, ir Ežiukas pajuto, kad
kiaurai peršlapo ir tuoj paskęs.
Staiga kažkas palietė užpakalinę jo letenėlę.
 - Atleiskite, - be garso tarė kažkas, - kas jūs ir kaip čia pate­
kote?
- Aš - Ežiukas, - taip pat be garso atsakė jis. - Aš įkritau į
upę.
- Tuomet sėskitės man ant nugaros, - be garso pasiūlė kažkas. -
Nuplukdysiu jus į krantą.
Ežiukas atsisėdo ant kažkieno siauros slidžios nugaros ir po
minutėlės jau buvo ant kranto.
- Ačiū! - garsiai padėkojo Ežiukas.
- Nėra už ką, - be garso atsakė kažkas, ko Ežiukas net nematė,
ir dingo bangose.
„Čia tai bent nuotykis... - purtydamasis pamanė Ežiukas. - Argi
kas patikės?!“
Ir nuturseno per rūką.

Jau seniai Ežiukas nebuvo matęs tokio didžiulio dangaus. Jau

seniai nebuvo nutikę, kad jis štai šitaip sustotų ir apmirtų; ir jeigu
kas nors būtų paklausęs, kodėl sustojo, nuo ko apmirė, Ežiukas
nieku gyvu nebūtų galėjęs atsakyti.

320
 - Ežiuk, į ką žiūri? - paklausė Voveraitė.
- A, - burbtelėjo Ežiukas. Ir numojo letenėle.
- Ką tu ten pamatei? - paklausė Skruzdėlė.
- Jis tyli, - palingavo galvą Voveraitė.
- Užsigalvojo, - suniurnėjo Skruzdėlė ir nuskubėjo savo rei­
kalais.
O Ežiukui ūmai pasirodė, kad jis pirmą kartą išvydo šį mišką, šią
kalvą, šią laukymę. Kad niekada niekada ligi šiol nėra jų matęs.

321
 „Kaip taip gali būti? - svarstė Ežiukas. - Juk tiek kartų esu bėgęs
šiuo takeliu, tiek kartų stovėjau ant šios kalvos.“
Ir medžiai atrodė tokie nepaprasti - lengvučiai, perregimi, tarsi
alyviniai, ir sklidini tokios tylos ir ramybės, kad Ežiukas negalėjo
atpažinti nuo vaikystės išvaikščiotų vietų.
„Kas čia dedasi? - murmėjo Ežiukas. - Kodėl viso šito nemačiau
anksčiau?"
Ir paukščiai, negausūs paukščiai, kurie pasiliko miške, dabar
atrodė
v
Ežiukui nepaprasti.
„Čia ne Varna, čia kažkoks Erelis suka ratus virš miško, - mąstė
Ežiukas. - Niekada nesu matęs tokio didelio paukščio.44
- Vis dar stovi? - paklausė Skruzdėlė. - Aš jau antai kokį šiaudą
nutempiau, o jis tebestovi.
- Netrukdyk jam, - sudraudė Voveraitė. - Jis mąsto.
- Mąsto, mąsto, - suniurnėjo Skruzdėlė. - Kas dėtųsi miške,
jeigu visi mąstytų.
- Pamąstys, ir tiek, - ramdė ją Voveraitė. - Netrukdyk.
- Visi jūs dykūnai, - tėškė Skruzdėlė. - Visi mūru stojate vienas
už kitą. - Ir nubėgo.
O Ežiukas mintyse padėkojo Voveraitei, nes girdėjo pokalbį lyg
iš tolybių, lyg šnekėtųsi debesyse, o jis pats būtų jūros dugne.
„Kokia ji gera, - pagalvojo Ežiukas apie Voveraitę. - Kodėl
anksčiau niekada nesu jos sutikęs?44
Atėjo Meškiukas.

322
 - Na, tai ką? - paklausė jis. - Ko imsimės?
Ežiukas žvelgė į mišką, į kalvą, įVarną, sukančią ratus anapus
upės, ir staiga suprato, kad labai nenori atsakinėti į klausimus,
labai nenori nusileisti nuo savojo kalno... Ir jis su dėkingumu
pagalvojo apie tą, dėl kurio gerumo atsidūrė ant šito kalno.

Kartą gyveno miške Ežiukas adatukas. Turėjo jis namus su kros-

nimi, namuose - lempelę iš grybo - voveraitės - ir pilną kamarėlę
atsargų. Tačiau Ežiukui kažko vis trūko...
v
- Neramu man, - sakydavo jis Rugiagėlei. - Štai čia maudžia. - Ir
rodydavo į krūtinę. - Noriu prie jūros.
Rugiagėlė niekada nebuvo mačiusi jūros ir todėl atsakydavo:
- Be reikalo kremtiesi, Ežiuk. Pasižiūrėk, kokia aš graži, pažvelk,
kokios aukštos pušys, paklausyk, kaip gieda paukščiai! Čia, miške,
visi tave pažįsta ir myli.
Tačiau Ežiukas sulig kiekviena diena darėsi vis liūdnesnis.
- Labai noriu prie jūros! - skundėsi jis Skruzdėlei.
- O kokia toji jūra? - paklausė Skruzdėlė.
- Didelė. Bet aš niekada jos nemačiau.
Ir vieną ankstų rytą, kai danguje dar plūduriavo pieninės žvaigždės,

323
Ežiukas išėjo iš savo namelio ir patraukė prie jūros. Letenėlėje jis
gniaužė lazdą, o ant pečių turėjo kuprinytę su maistu.
Iš pradžių ėjo per mišką, ir jam virš galvos giedojo paukščiai, o
šlapia nuo rasos žolė šnarėjo po kojomis. Paskiau miškas baigėsi,
ir Ežiukui kelią pastojo upė.
- Ei! - riktelėjo Ežiukas.
Ir viršum upės toli nuaidėjo: „Ei ei ei!..“
- Ko šūkauji? - paklausė priskridusi Antis.
- Reikia persikelti, - atsakė Ežiukas.
Antis pakišo jam savo nugarą ir perplukdė į kitą krantą.
- Ačiū, Antie, - padėkojo Ežiukas ir nužingsniavo tolyn.
Dabar jis ėjo per didžiulę pievą. Čirškė žiogai, stikliniais sparneliais
džeržgė laumžirgiai ir kažkur aukštai danguje čireno vyturėlis...
Ėjo ėjo Ežiukas ir pagaliau priėjo jūrą.
 - Sveika, jūra! - pasisveikino Ežiukas.
- Sveikas, Ežiuk! - atsakė jūra.
v

Ir atsirito banga. „Pu-pūkšt!.. - trenkėsi ji į krantą. - Sššš...“ -

sušnypštė atsitraukdama per akmenukus.
Ežiukas taip pat žengė žingsnį į priekį ir tarė: „Pu-pūkšt!.. - o
pabėgėjęs atgal: - Sššš!..“
- Aš panašus į tave, tiesa?
- Labai! - patvirtino jūra. Ir vėl trenkė banga į krantą.
Visą dieną Ežiukas žaidė su jūra: čia pribėgdavo prie pat van­
dens, čia sprukdavo šalin.
Kai migdamas ant smėlio po uola pasimuistė, dygliuoti jo
kailinėliai suvilnijo, ir jam pasirodė, kad jis - mažytė jūra su ke­
turiomis letenėlėmis.
„Pu-pūkšt!.. - bambėjo sau po nosimi. - Sššš!..“
Ir čia pašiaušdavo, čia nuleisdavo spygliukus.

- Padėk, Meškųtėli, padėk!

- Kas nutiko, Ežiuk?
- Nežinau. M an negera.
Meškiukas apėjo ratu aplink Ežiuką, pačiupinėjo galvą.

325
 - Ar čia neskauda?
-N e .
- O čia?
- Ne-a.
Buvo ankstyvas rytas. Giedojo paukščiai. Viskas žydėjo.
- Pažvelk, kokia saulutė! - tarė Meškiukas.
- Matau.
- Paklausyk! Girdi, kaip gieda paukščiai?
Ežiukas linktelėjo.
- Tu man smulkiau papasakok, - paprašė Meškiukas. - Dvie-
se mudu ką nors sugalvosime.
- Supranti, - prabilo Ežiukas, - man baisu.
- Bet kodėl?
- Džiaugsmo nėra, - sušnibždėjo Ežiukas. - Būdavo, prabundu,
pamatau saulę - ir džiaugiuosi. O dabar - ne.
- Džiaugsmo nėra... Džiaugsmo
nėra... - pradėjo murmėti Meš­
kiukas. - Bet kodėl gi tau stinga
džiaugsmo?
- Nežinau. - Ežiukas užmerkė akis.
„Kas čia galėtų būti? - svarstė
Meškiukas. - Kas čia nutiko, kad nuo
Ežiuko pabėgo džiaugsmas ?“
Ir tarė:

326
 - Taip negali būti! Tau tik pasirodė, ir baigta. Nuo ko, nuo ko,
bet nuo tavęs džiaugsmas pabėgti tikrai negali. Jis kažkur pasislėpė,
aišku?
-K ur?
- Pilve.
Jie abu įdėmiai apžiūrėjo Ežiuko pilvą.
- Arba po pažastimi!
Ežiukas pakėlė letenėlę.
- Arba... žinau! - sušuko Meškiukas. - Mes jį palikome prie
upės! Prisimeni, kai leidosi saulė, kažkas labai labai džiugus nubėgo
į kitą krantą?
- Saulės zuikis, - pasakė Ežiukas.
- Kurgi ne! Zuikis! Tai buvo tavo džiaugsmas. Lekiam!
Ir jie nurūko prie upės, išvydo ją, žaižaruojančią tekančios
saulės spinduliuose, ir didžiulis, karštas Ežiuko džiaugsmas, visas
nusmaigstytas aštriomis adatėlėmis kaip pats Ežiukas, iššoko iš
krūmų, perbėgo vandeniu ir sugrįžo pas Ežiuką.

-Je ig u tu žinotum, Meškiuk, kaip aš tavęs pasiilgau!

- Ir aš.
- Aš taip pasiilgau, kad net sapnuose su tavimi kalbuosi.
- Ir aš.

327
 - Kartą sakau tau: „Ei, kur tu?“
- O aš?
- O tu: „Aš čia, Ežiuk, čia! Tik manęs
v
nematyti."
- Kaip galima manęs nematyti? Štai koks aš didelis!
V

- Žinau. Bet taip tu pasakei sapne.

- O toliau?
- Aš sakau: „Pasirodyk, pasirodyk, kur esi?“ - „Tuoj“, - atsakei
tu ir...
- W
- Šiaip... Kažkas šmėstelėjo... „Čia tu?“ - klausiu aš. - „Aha.“
- Kas - aha?
- Sapne tu pasakei: „A ha.“
- Ir manęs nematyti?
- Ne-a. Kažkas šmėstelėjo, ir viskas.
- Ta-aip.
- O kitą kartą - tarytum mudu su tavimi einame per didelę
pievą. Karšta, vieversėlis čirena. Ir aš sakau: „Meškiuk, juk dabar
viskas - kaip kadaise, ar ne?.. Lygiai taip mudu ėjome, tu dainavai
ir paukščiai..." O tu...
-K ą ?
-T yli.
- Ne, - papurtė galvą Meškiukas. - Aš tave gražiau sapnavau.
Aš tave taip gražiai sapnavau, stačiai nuostabiai!
- Kaip?

328
 - Žinai, n e t papasakoti nem oku. Prabudau ir visą dieną
džiaugiausi.
- O ką aš sakiau?
- Daug ką. Tu ir kalbėjai, ir dainavai. Sapne aš net juokiausi.
Ir prabudau besidžiaugdamas!
- Iš kur žinai?
- Varlė sakė. Atėjo iš ryto ir sako: „Kva-a-a, Meškiuk, na ir
kva-a-atojai tu per miegus!“
- Ne, aš taip nesapnavau, - tarė Ežiukas. - Jeigu būčiau taip
sapnavęs... O aš kartą prabundu
v
- visas apsiašarojęs.
- Tu... tu nenusimink. Zinai, jeigu dar kada mane susapnuosi,
tu man pasakyk: „Meškiuk, ei, Meškiuk, ar nori medaus?“ Ir aš
tikrai atsakysiu: „Noriu!“
 - Būtų gerai.
- Negi manai - aš nenorėsiu medaus?
- Nežinau. Bet kitą kartą tu netylėk, gerai?
Šnekučiuodamiesi jie perėjo lauką, paėjėjo mišku ir pasiekė
upę. Buvo tylu tylu.
- Kitą kartą, M eškiuk, tu nieku gyvu netylėk, - paprašė
Ežiukas.
- Ne ne, ką tu! Būtinai ką nors pasakysiu. Dabar tu jau nebijok:
aš pasakysiu.
Pliaukštelėjo žuvis. Ratilais ant galų pirštų nubėgo vandeniu
tyluma.

Visą vasarą Kiškis vijo virvę, ir rudeniop ji jau buvo ilga, iki
dangaus.
„Pririšiu kabliuką, - galvojo Kiškis, - užmesiu ant žvaigždės
ir...“
Atbėgo Voveraitė:
- Kiški, ką čia veiki?
- Nuvijau virvę, - atsakė šis.
- O kam?
- Lipsiu į dangų. Nori, ir tave pasiimsiu?

330
 - Pasiimk.
N aktį pabiro žvaigždės.
Kiškis užmetė kabliuką ant pačios
didžiausios žvaigždės, ir virvė plonu
voratinkliu nusidriekė nuo žemės iki
dangaus.
- Lipk, - tarė Kiškis.
-Otų?
- Aš iš paskos.
Ir Voveraitė nuliuoksėjo į dangų.
Kiškis ėmė ropštis įkandin, bet jis nemokėjo
sliuogti virve, todėl gerokai atsiliko.
- Kur tu? Lipk greičiau! - iš tamsos šaukė
Voveraitė.
O Kiškis lipo, lipo ir jau pradėjo pavargti.
- Kurgi tu? - skubino Voveraitė.
Ji seniai užkopė ant žvaigždės ir laukė Kiškio.
O Kiškis sūpavosi per vidurį tarp dangaus ir
žemės ir nebepajėgė nei lipti aukštyn, nei leistis
žemyn.
- Na, ką tu ten veiki? - iš tamsos paklausė
Voveraitė.
- Nebeturiu jėgų. Nebegaliu, - atsiliepė
Kiškis.
 - O tu - kaip šakele, kaip šakele, - patarė Voveraitė.
Kiškis sūpavosi tamsoje, jo ausis šiureno nakties vėjelis, toli
apačioje jis matė gimtąjį mišką, o viršuje - didžiulę žvaigždę ir
suprato: tuoj atgniauš letenas ir nukris.
„Visą vasarą vijau virvę, - karčiai galvojo Kiškis, - ir še tau...“
- Ei! - nuo žemės staiga išgirdo jis pažįstamą balsą. - Kas ten
kyburiuoja?
Ir kitas pažįstamas balsas atsakė:
- Toli. Neįžiūriu.
- Kaip manai, Ežiuk, kas ten galėtų būti?
- Paukštis.
- Koks paukštis kabotų vidury dangaus?
„Retas“, - norėjo atšauti Kiškis. Bet nutylėjo.
- Čia Kiškis! - nuo žvaigždės suriko Voveraitė. - Lipo į dangų
ir įstrigo.
- Meškiuk, reikia jį gelbėti!
- Išgelbėkite mane, - tyliai paprašė Kiškis.
- N uo kada Kiškiai pradėjo laipioti į dangų? - suniurnėjo
Meškiukas ir truktelėjo virvę.
- Oi, - tyliai pasakė Kiškis.
- Kaip gelbėsime? - paklausė Ežiukas.
- Tuoj, - burbtelėjo Meškiukas ir nubėgo.
- Kiški! - šūktelėjo Ežiukas. - Ar ten tu?

332
 - Aš, - tyliai atsiliepė šis.
- Negirdžiu!
- Aš, - kiek garsiau tarė Kiškis, nes jeigu būtų riktelėjęs visu
balsu, kaipmat būtų nukritęs.
-Jis, jis! - nuo žvaigždės plyšojo Voveraitė.
- Kiški, laikykis! - sušuko Ežiukas. - Meškiukas kažką su­
manė.
Ir tada sugrįžo Meškiukas, nešinas paklode.
- Laikyk, - paliepė jis ir įdavė du galus Ežiukui. - Kiški! - su­
riko į tamsą Meškiukas. - Tiesiai po tavimi mes laikome ištempę
v
paklodę, ar girdi? Šok!
- Man baisu, - pasiskundė Kiškis.
-J a m baisu! - sušuko Voveraitė. A nt žvaigždės jai buvo geriau
girdėti.
- Šok, kam sakyta! - dar garsiau suriaumojo Meškiukas, tada
jiedu su Ežiuku įsispyrė į žemę ir kaip įmanydami smarkiau ištempė
paklodę. - Nagi!
v
- Šok! - sušuko Voveraitė.
Kiškis atgniaužė letenas ir - nulėkė nulėkė nulėkė, tik juodas
nakties vėjas švilpė tarp ausų.
„Kur ta paklodė? Kur žemė?“ - galvojo Kiškis ir nežinojo, kad
jis tarsi didelis paukštis plačiais sparnais lekia viršum žemės ir jau
nebegali nukristi.

333
 Užsienietis Dramblys atplaukė iš užjūrio dideliu garlaiviu.
Jis sėdėjo aukštoje palapinėje prie apskrito stalo milžiniškame
krėsle.
Du mažesni krėsliukai laukė Ežiuko ir Meškiuko.
v
- Sakutę reikia laikyti kairėje letenoje, o šaukštą - dešinėje.
- O kodėl šakutę - kairėje?
- Todėl, kad šakutei tu pagelbėsi peiliu. Sakutę įsmeigei, pei­
liuku atsipjovei - ir viskas.
- O ką pjauti?
- Tai, kuo vaišins Dramblys.
Jie rengėsi eiti kviestinių pietų, ir dabar Ežiukas mokė Meškiuką
naudotis šaukštu, šakute ir peiliu.
- Na, pamėginkime. Pirmasis patiekalas - sriuba!
Ir jie suvalgė įsivaizduojamą sriubą.
- Dabar - kepti grybai!
- O ką čia pjauti?
- Nieko nereikia pjauti: peiliu užstumi ant šakutės ir - į burną.
- Dabar - kompotas! - sušuko Meškiukas.
- Išgerk skystimą, tada mažu šaukšteliu išgriebk tirščius...
- Jie ir taip nuslys.

334
 - Ne, - tarė Ežiukas. Ir parodė Meškiukui, kaip dera valgyti
kompotą.

Jie ėjo per mišką ir pakeliui Ežiukas mokė:

- Servetėlę užsikišk už apykaklės.
- Aš neturiu apykaklės.
- Tuomet pasirišk po kaklu.
- O jeigu bus per maža?..

- Sveiki! Sveiki! - Pasitikti svečių išėjo Dramblys. - Labai

malonu jus matyti!
- Mums taip pat labai malonu! - atsakė Ežiukas.
- Sėskitės, sėskitės, tuoj bus patiekta sriuba. - Ir Dramblys
pasirišo servetėlę.
Ežiukas padėjo Meškiukui pasirišti servetėlę, ir jie susėdo į
krėslelius.
- Papasakokite apie save, - paprašė Dramblys.
- Mums labai malonu jus matyti, - nusišypsojo Ežiukas.
Didelė geraširdė Kengūra sidabriniu samčiu išpilstė sriubą.
- Ir štai atėjome pas jus pietų, - pridūrė Meškiukas ir ėmė
šlerpti tiesiai iš lėkštės.
- Pasiimk šaukštą! - sušnypštė Ežiukas. - Ir nečepsėk!
Aukšta gražuolė Žirafa pakeitė įrankius.
Zebrai įnešė antrąjį patiekalą.

335
 Jis buvo neįsivaizduojamai skanus, ir Meškiukas pradėjo kabinti
letena.
—F'fe! - sudraudė Ežiukas. Ir Meškiukas paėmė šakutę ir peilį.
Dramblys valgė tylėdamas ir žvelgė į Ežiuką su Meškiuku ge­
romis pilkomis akimis.
Įžengė elegantiškas Krokodilas, prarijo nešvarias lėkštes, meiliai
nusišypsojo ir pasišalino.
Beždžionėlės atnešė saldųjį patiekalą.
- O kur kompotas? - paklausė Meškiukas.
 Bet Ežiukas spyrė jam po stalu letena, ir visi įniko valgyti ba­
nanus, apelsinus, ananasus ir datules, o užsigerti gavo saldaus
pienelio iš kokoso riešutų.
Meškiukas
v
taip apstulbo, kad pirmąjį bananą suvalgė su žieve.
- Žiūrėk! - vos girdimai šnibžtelėjo Ežiukas, nusišypsojo Dram­
bliui ir parodė, kaip reikia valgyti bananą.
Meškiukas stengėsi nečepsėti, valgė bananus, išpūtęs akis žiūrėjo
į Dramblį, į zebrus ir beždžionėles, išsirikiavusias jam už nugaros,
ir galvojo, kad jeigu jis su Ežiuku turėtų tokį didelį garlaivį, nu o ­
savų krokodilų, žirafų, kengūrų ir beždžionėlių, jiedu nieku gyvu
nesisėstų pietauti nepasirišę po kaklu servetėlių.

A štuntą valandą ryto miško proskynoje susirinko Asiliukas,

Ežiukas, Meškiukas, Kiškis, Voveraitė ir Lapė, nes ketino aštuntą
valandą vakaro eiti į svečius pas Dramblį.
- Bet aštunta vakaro dar toli! - pasakė Kiškis. - Ką gi mes
veiksime dvylika valandų?
- Ogi viskas labai paprasta! - tarė Meškiukas. - Mes -

337
šešiese. Vadinasi, dabar visi turime
išsiskirstyti ir kiekvienas atskirai
prasėdėti dvi valandas. O kai vėl
susirinksime, būsime tarsi drauge
prasėdėję dvylika valandų!
Ir jie išsiskirstė kas sau.
Ežiukas parėjo namo, atsisėdo prie
stalo ir įsmeigė akis į laikrodį. „Tik
tak, tik tak, tik tak“, - bėrė laikrodis.
O Ežiukas rinko minutes, skaičiavo ir
dėliojo priešais save ant stalo.
Asiliukas nuėjo prie upės. Įsibrido iki kelių į vandenį ir pradėjo
lūpomis gaudyti saulės zuikius. „Dviejose valandose - šimtas
dvidešimt minučių, - skaičiavo Asiliukas. - Kai sugausiu šimtą
dvidešimt saulės zuikių, kaip tik bus laikas grįžti į proskyną.44
Voveraitė įsliuogė į pušies viršūnę ir paklausė Dagilio:
- Gal žinai, kada bus „po dviejų valandų44?
- Aišku, žinau!
- Tuomet pabelsk man tuo laiku. - Ir Voveraitė šmurkštelėjo
į drevę.
Kiškis pasileido bėgti aplink mišką. Aplekia ratą ir apsidairo
proskynoje: ar dar nesusirinko?..
Lapė užlipo ant kalvelės ir atsitūpė taip, lyg būtų viena pati - bet
kad ir proskyną matytų.

338
 O Meškiukas niekur nėjo. Jis atsigulė prie kelmelio nusnūsti,
pamanęs sau: „Susirinks - prižadins.“
Pirmasis proskynoje pasirodė Asiliukas ir atsinešė pintinėje
šimtą dvidešimt saulės zuikių. Įkandin atėjo Ežiukas su šimtu
dvidešimt minučių maišelyje. Dagilis prižadino Voveraitę, ir ji
išlipo iš pušies. Atbėgo Kiškis. Išdidžiai atviksėjo Lapė.
Ir visi puolė žadinti Meškiuko.
- Metas! Kelkis! Jau praėjo dvylika valandų! Laikas eiti į svečius
pas Dramblį! - šaukė jie vienas per kitą ir tuskino Meškiuką.
- A !.. Jau susirinkote? - busdamas sumurmėjo šis. - Na, tuomet
eime pas Dramblį! Tik tegul niekas neatsilieka, nes Dramblys
sakys, kad atėjome per anksti...

A nt tošies skiautės Meškiukas nupiešė Statinę su medumi,

medų iškart suvalgė ir atsigulė miegoti.
Atėjo Ežiukas, pamatė tuščią Statinę, paėmė angliuką ir iš visų
pusių pripiešė vinučių. Išėjo storas Ežiukas.
Meškiukas prabudo, Statinės vietoje pam atė storą Ežiuką,
palietė jį letena ir įsidūrė. Tada trinktelėjo letena stipriau, bet tik
dar skaudžiau įsidūrė.

339
 „Kas čia dedasi?“ - pasipiktino jis. Paėmė angliuką ir atbukino
vinutes. Dabar Statinė nebesibadė.
„Reikia vėl įpilti į ją medaus", - nusprendė Meškiukas. Taip ir
padarė.
Pavalgęs nupiešto medaus, jis užsnūdo, tada vėl atėjo Ežiukas
ir angliuku pripiešė Statinei letenas. Statinė treptelėjo į tošį iš
pradžių viena letena, paskiau antra, paskiau trečia, paskiau ke­
tvirta, pakilo ir nuėjo.
- Palauk! - šūktelėjo Ežiukas. Ir pripiešė uodegą.
Ir Statinė nuėjo mosuodama uodegėle.
 Meškiukas prabudo ir pamatė žygiuojančią Statinę.
- Stok! - šūktelėjo jis.
Bet Statinė nė nemanė jo klausyti.
Tada jis čiupo angliuką ir pririšo ją prie kuolelio.
Statinė plėšėsi nuo virvės, ir jos uodegėlė mirgėte mirgėjo
Meškiukui akyse.
- Liaukis! - šaukė jis. - Įpilsiu į tave medaus!
Bet Statinė neketino nusiraminti. Ji trypė visomis keturiomis
letenomis ir taip draskėsi, kad tuoj tuoj turėjo nutraukti virvę.
- Statine! - įtūžo Meškiukas. - Kas tau pripiešė letenas?
Statinė - nė žodžio.
Tada Meškiukas pripiešė jai meškos galvą ir liežuvėlį.
- Ežiukas! - atsakė Statinė.
- Ak, šitaip! - riktelėjo Meškiukas. Pririšo Statinę prie dar
vieno kuolelio ir nubėgo pas Ežiuką.
- Ar tu pripiešei mano Statinei letenas? - nuo slenksčio sušuko
jis.
- Ką tu! - išsigynė Ežiukas. - Aš net piešti nemoku.
- Netiesa, moki! Statinė sako, kad tu.
- Ir kuo ji kalba?
- Liežuviu. Aš jai visą galvą pripiešiau!
- Kam tau reikia Statinės su galva? - nusistebėjo Ežiukas.
- O kam m an reikia S tatinės su letenom is? - paklausė
Meškiukas.

341
 - Na, turėti letenas Statinei labai naudinga. Tarkime, eini į
mišką, ir ji drauge. Jeigu nusibos - pririšai prie kelmo, ir viskas...
O dabar ji savo plepalais tau visas ausis išūš!
- Tai ką man daryti? - sunerimo Meškiukas.
- Eik namo, - patarė Ežiukas, - paleisk ją nuo virvės ir gul­
kis miegoti. O rytą, kai ji bus prisilaksčiusi, pripilsi ją medaus ir
papusryčiausi.
- Gerai sakai, - linktelėjo Meškiukas.
Atsiduso ir išėjo namo.

Dulkėtu takeliu ėjo trys skruzdėlės. Viena tempė šiaudelį, kita

vilko pušies spyglį, o trečia rideno priešais save nediduką eglės
kankorėžį.
Tvyrojo kaitra, čirškė žiogai ir kvepėjo perkaitusiais spygliais.
- Uf! - atsipūtė Pirmoji Skruzdėlė. - Karšta! - Ir nusimetė nuo
peties šiaudelį.
A ntroji Skruzdėlė pasidėjo šalia pušies spyglį ir nusibraukė
letenėle išrasojusią kaktą.
Trečioji Skruzdėlė sustojo, ir eglės kankorėžis, kurį rideno
priešais save, taip pat sustojo.

342
 Visos trys sutūpė dulkėtame takelio pakraštyje, susikūrė laužą,
pakabino virš ugnies katiliuką su vandeniu, ir į dangų nuvingu-
riavo saldus aitrokas dūmelis.
- Nemėgstu dirbti per kaitrą, - tarė Pirmoji Skruzdėlė. —Rytais
smagiau...
- Taip, - patvirtino Antroji. - Kai dirbi rytą - tarsi ilsiesi.
- Nelygu darbas... - įsiterpė Trečioji.
v
- Žinoma, tau gerai, - supyko Pirmoji Skruzdėlė. - Rideni sau
kankorėžį ir švilpauji, o pamėgintum šiaudelį panėšėti!
- Arba pušies spyglį, - pritarė Antroji. - Jis nors ir nedidelis,
bet sunkus!
- Arba, tarkime, vakar... - tęsė Pirmoji Skruzdėlė. - Tempiau
dobilo žiedą. Vos suskubau iki saulėlydžio. Prisibaigiau!..
- O aš, - tarė Antroji Skruzdėlė, - vakar vilkau žagarėlį. Ma-
niau - galas. Iš ryto dar pusė bėdos, bet kai saulė pakaitino... Nors
tu raudok!..
- Nežinau, - suniurnėjo Trečioji Skruzdėlė. - Aš jau visą savaitę
kankorėžius ridenu. Apsipratau.
- Irgi mat! Kankorėžius! - vėl supyko Pirmoji Skruzdėlė. - Sa-
kau tau: pamėgintum šiaudelį pa valkioti! - Ir piktai pažvelgė į
Trečiąją Skruzdėlę.
- Pernai kiaurus metus šiaudus nešiojau, - tarė Trečioji Skruz-
dėlė, - o šiemet m an priklauso kankorėžiai.

343
 - Jai, m atote, priklauso kankorėžiai! - mėgdžiojosi Pirmoji
Skruzdėlė. - Niekas tau nepriklauso. Tuoj pat čiupk šiaudelį ir
tempk!
- O pati bene kankorėžį ridensi?
- Ridensiu!
- Tai jau ne! - pasipiktino Trečioji Skruzdėlė. - Kankorėžis -
mano. Ką tu pasakysi? - kreipėsi ji į Antrąją Skruzdėlę.
- Kankorėžį turiu ridenti aš! - pareiškė Antroji Skruzdėlė.
- Ne, aš! - šokosi Pirmoji.
-A š!!!
- Ne, aš!!!
Jos susikibo ir nusirito dulkėtu takeliu...
Trečioji Skruzdėlė pasislėpė žolelės šešėlyje, pasikišo po galva
letenėles ir įsižiūrėjo į dangų. Aukštai aukštai plaukė balti debe­
sys.
„Kažin, ar pajėgčiau
v
patempti tokį debesį? - svarstė Trečioji
Skruzdėlė. - Žinoma, vienu kartu jo nesuimsi, bet po gabalėlį
turbūt įstengčiau../*
- Aš!.. Ne, aš!.. - už takelio posūkio spiegė skruzdėlės. - Aš!
Ne, aš! - aidėjo po visą mišką.
O Trečiajai Skruzdėlei buvo taip liūdna jų klausytis, kad nusprendė
įsiropšti į pačią pušies viršūnę, arčiau baltojo debesies.
Ji nurideno nuo takelio ir paslėpė žolėse savo kankorėžį ir vin­
guriuodama tarp šakelių pradėjo lipti į pušį.

344
 Kuo aukščiau kilo, tuo vėsiau ir linksmiau darėsi.
Pačioje viršūnėje ji atsikvėpė, apsidairė ir užvertė galvą.
Tiesiai viršum jos plaukė debesis.
Skruzdėlė įsitaisė patogiau ir stebėjo, kaip jis praplaukia.
„Pats jis vaikščioti nemoka, - tarė sau mintyse Skruzdėlė. - Kaž­
kas jį tempia. Turbūt yra tokia... Dangaus Skruzdėlė, kuri tampo
debesis... O kodėl jos nematyti?*4- paklausė savęs. Pagalvojo ir
atsakė: „Todėl, kad ji žydros spalvos!44
„Ak, kad taip aš tapčiau Dangaus Skruzdėle, - galvojo ji tupėdama
ant pušies. - Dienomis tampyčiau debesis, o naktį - žvaigždes.
O kitąmet man ateitų eilė tampyti sunkiuosius lietaus debesis ir
mėnulį... O dar kitąmet - saulę... O tada - viskas iš pradžių! Bet
kol kas reikia ridenti kankorėžį...44
Skruzdėlė nulipo žemyn, susirado žolėse savo kankorėžį ir nu­
rideno į skruzdėlyną.
Pirmųjų dviejų skruzdėlių ir pėdos buvo atšalusios.
Takelio dulkėse mėtėsi šiaudelis ir pušies spyglys.

- N et nežinau, Ežiuk, kaip tau ir pasakyti.

- Ogi rėžk tiesiai, ir viskas.
Jie ėjo per didžiulę pievą, ir Meškiukas vis taikėsi pažvelgti
Ežiukui į akis.
- Taip tiesiai ir rėžti?
- Ir rėžk.

346
 v

- Zinai, - tarė Meškiukas, - gal aš tik užsiminsiu, o tu - susi­

vok.
- Gerai.
- Tai štai: mudu su tavimi draugaujame, o kažkas kitas taip pat
norėtų su mumis draugauti. Įsivaizduoji?
- Įsivaizduoju.
- Ir tas kažkas sako: „Meškiuk, aš labai norėčiau su jumis su­
sidraugauti, bet nežinau, ką pasakys Ežiukas."
- O ką tu atsakei?
- Reikia paklausti Ežiuko.
v
- Žinoma.
- Tai kaip, draugausime mes su juo ar ne?
- Su kuo?
- Su tuo, su trečiuoju.
- O kas jis?
- Bet jeigu pasakysiu, kas jis, jau nebebus „aš užsiminsiu".
Bus „aš pasakysiu".
- Tai pasakyk.
- Taip neįdomu. Aš pasakysiu, tu pasakysi, ir viskas. O jeigu
aš užsiminsiu...
- Užsimink, - linktelėjo Ežiukas.
- Zinai, tas jis - labai geras.
- Aha.

347
 - Labai pūkuotas ir meilus.
- Aha.
- Ir šokinėja!
- Kiškis, - tarė Ežiukas.
-N e!
- Kurmis!
- Argi kurmiai šokinėja?
- Labai geras, pūkuotas, meilus, šokinėja... - sumurmėjo
Ežiukas.
- Nagi!
- Kengūra!
- Tpfu, kad tave!.. Argi Kengūra meili?
- Tuomet kas?
- Pradėkime iš pradžių: geras, pūkuotas, meilus, šokinėja!
- Pasakyk dar ką nors!
Meškiukas susimąstė:
- Blizga akys.
- Blizga akys... Blizga akys... Geras, pūkuotas, meilus, blizga
akys... Ir kas tai galėtų būti?!
- Ir zvimbia, - pridūrė Meškiukas.
- Nežinau. Kamanė? Sakyk!
- N e ! Pūkuotas, meilus, mėgsta kauliukus, blizga akys, šokinėja
ir zvimbia!.. Nagi!

348
 - Liūtukas!
- Taip! Ir kaip tu atspėjai?
- Nežinau. Pajutau. O kodėl - zvimbia?
- Kad sunkiau būtų atpažinti, - tarė Meškiukas.

Ankstų rytą bėgo takeliu Oželis ir gailiai verkė.

- Ko tu verki? - paklausė Viščiukas.
- Baisu! - atsakė Oželis. - Ten, paupyje, kažkas tūno - didelis,
gauruotas...
Jie abu pravirko ir leidosi bėgti.
Bėga dviese, ašaroja.

349
 v

Susitiko Antį. Si tik pažvelgė įjuos, netarusi nė žodžio pravirko

ir nubėgo įkandin.
Bėga takeliu Oželis, Viščiukas ir Antis ir graudžiai verkia.
A n t kelmo sėdėjo Meškiukas. Norėjo paklausti, ko Oželis,
Viščiukas ir Antis verkia, bet vos spėjo atverti nasrus, o jų jau ir
pėdos ataušusios.
Pravirko Meškiukas ir šoko vytis.
Bėga dabar Oželis, Viščiukas, Antis ir Meškiukas ir verkia, net
miškas aidi...
Sename ąžuole snaudė Apuokas. Girdi Apuokas: miškas visais
balsais rauda. Ir verksmas prie jo, prie Apuoko, artėja. Atmerkė
jis vieną akį, mato: bėga Antis, Viščiukas, Oželis ir Meškiukas ir
sriūbauja net pasikūkčiodami.
Kad užriks Apuokas:
- Ko čia dabar žliumbiate, miegoti neleidžiate?!
Antis, Viščiukas, Oželis ir Meškiukas sustojo kaip nudiegti, o
tada puolė bėgti atgal ir dar garsiau raudoti.
Gulėjo ant kalnelio Katinas - pypkutę papsėjo, letena leteną
V

glostinėjo. Žiūri: atbėga iš miško Antis, Viščiukas, Oželis ir

Meškiukas - ir visi aliai vieno verkia.
- Ko jūs verkiate? - šūktelėjo Katinas.
- Ten, paupyje, - kūkčiodamas pralemeno Oželis, - kažkas
tūno, didelis ir gauruotas.
- Pilkas ir baisus! - pridūrė Viščiukas.
- Be galvos ir be kojų!.. - įsiterpė Antis.
- Ir šnopuoja, - sušnibždėjo Meškiukas.
- Na jau! Išsigando! - suniurnėjo Katinas. Ir, papsėdamas pypkutę,
pirmas patraukė į paupį. - Pilko, gauruoto, begalvio ir bekojo bijoti
v
nereikia, - tarė jis. - Štai jeigu būtų pilkas, gauruotas, su galva ir
su letenomis... Tuomet - taip! O dabar - tpfu!.. Rū-kas!
Jis su panieka bedė letena į kunkuliuojantį virš upės rūką ir
išpūtė didžiulį melsvą dūmų ratilą.
Tada užgiedojo gaidys, pasirodė saulė ir didelis, pilkas, gauruotas
rūkas virš upės pradėjo tirpti.

351
 Tris dienas pas Ežiuką su Meškiuku viešėjo Dramblys.
Dienos pasitaikė vaiskios, saulėtos, su apsunkusiais medžiais
ir sužėlusią nauja žole - senąją Ežiukas su Meškiuku seniai nušie­
navo.
Kiškis tada vartė šieną ir kvatojo.
- Kiški, ko tu kvatoji?
v
- Ogi šiaip! - kikeno jis. - Šiugžda!
Sieną iš pradžių krovė įkupetas, o paskiau - į kūgius. Ir kūgiai
nulingavo per laukymę lyg didžiuliai drambliai.
Tada Meškiukas ir tarė:
- Imkim ir pasikvieskime Dramblį!
Parašė laišką ir išsiuntė su pakeleivingu paukščiu į miestą.
Dramblys atvažiavo po savaitės.
Pirmiausia panešiojo visus ant nugaros po laukymę: buvo labai
smagu!
Tada jie išsirengė žvejoti.
Dramblys nieko nesugavo.
Ežiukas - taip pat.
Ir Meškiukas.

352
 O Kiškis pasišnekėjo su žuvimi, ir ši pažadėjo ateiti vakare
gerti arbatos.
...Užvirė virdulys.
Visi sėdėjo priebutyje ir žiūrėjo, kaip leidžiasi saulė.
Dramblys buvo labai susimąstęs.
- Manai, neateis? - paklausė Ežiukas.
- O ką tu pakvietei? - pasidomėjo Meškiukas. - Jeigu Ešerį - to
pliuškio nė laukti neverta.

353
 - Jeigu būtum pakvietęs Šapalą... Šapalas - rimtas, - tarė
Ežiukas.
Dramblys tylėjo. Ir žiūrėjo į besileidžiančią saulę.
- Sakė, ateisiu, - teisinosi Kiškis. - O tada - vikst, vikst, ir
dingo.
v
- Žuvį lengviausia atpažinti iš uodegos, - tarė Meškiukas. - Jeigu
v
su ūsais - Šamas. O apskritai, kai kalbiesi, reikia žiūrėti į akis.
- Bet juk žuvys - vandenyje! - supyko Kiškis.
Palaukė dar truputį.
Saulė leidosi palengva, neskubėdama, ir žiūrėti į ją buvo gera
ir graudu.

- Nuostabu, kad jūs sumanėte mane pasikviesti, - tyliai tarė

Dramblys. - Jeigu ne jūs, nieku gyvu nebūčiau prisirengęs.
- Nenusimink, ji ateis, - prabilo Meškiukas. - Jeigu su ūsais,
v
vadinasi Šamas. O šamai pareigingi.
- Įsivaizduok sau: sugrįši į miestą ir papasakosi, kaip gėrėme
v v
arbatą su Sapalu, - tarė Ežiukas. - Pamatysi, tai - Sapalas. Kiškis
neįsižiūrėjo, o aš nujaučiu.
Didelis pilkas Dramblys žvelgė į besileidžiančią saulę, klausėsi,
ką jam sako Ežiukas, Kiškis ir Meškiukas, ir galvojo, kad, štai,
nugyveno visą gyvenimą ir niekada jam nėra buvę taip gera ir
graudu kaip šį vakarą, kai jie keturiese laukė žuvies.

354
 Saulėtą rudens dieną Meškiukas vaikštinėjo palei upę ir gal-
vojo.
„Štai kiek saulės, - mąstė jis, - ir medžiuose, ir vandenyje, o
paskiau saulė išeis, bus tamsu, ūkanota ir nieko neliks. Kaip čia
padarius, kad saulei nusileidus mudviem su Ežiuku liktų saulės
šiluma ?“
Jis stabtelėjo, pakėlė pagalį ir pliaukštelėjo per vandenį.
Ištiško auksiniai purslai.
- Antai, - tarė Meškiukas. - Antai kiek saulės!
Ir Meškiukas vėl įniko galvoti.
„Žinoma, medžiuose saulės daug. Per vasarą medžiai prisirenka
tiek saulės, kad rudenį ji pavirsta auksiniais lapais. O dar saulės
yra medžių viduje. Įmeti šakelę į krosnį - ir ji visa užsiplieskia.“
- Šitai aš žinau, - garsiai tarė Meškiukas. - Tai - ugnis.
„O jeigu pririnktum sausų lapų, sukištum juos į stiklainį, - svarstė
Meškiukas, - būtų labai gražu. Lyg saulutė kampe. Bet ji nešildo.
Ką čia sugalvojus?44
Jis sustojo ir įsmeigė akis į auksinę upę.
A nt pakrantės krūmų sidabro voratinkliais virpčiojo tyla.
„Ne, nevalia,, kad viskas imtų ir pradingtų... Reikia kažką su­
galvoti...44

355
 - O ką, jeigu, jeigu... Va-lio! - užriaumojo Meškiukas ir tekinas
leidosi pas Ežiuką.
- Ežiuk, - sušuko Meškiukas, - čiupk du kibirus, rėtį ir tošinę.
-K am ? v
- Paskiau papasakosiu. Čiupk!
Jie pastvėrė du kibirus, rėtį, tošinę ir nudūmė prie upės.
- Ką tu čia sumanei? - pakeliui klausinėjo Ežiukas.
- Pats pamatysi.
Saulė kabojo aukštai, upė buvo auksinė.
- Kur čia įtaisius rėtį? - dairėsi Meškiukas.
- Bet kam?
v
- Palauk. Aha. Štai čia. - Ir Meškiukas atrėmė rėtį į akmenį. -
Dabar semk vandenį ir pilk.
-K ur?
- Į rėtį.
- Kam?
- Pamatysi.
Ir Meškiukas puolė semti iš upės vandenį ir pilti į rėtį.
- Gal vis dėlto pasakysi, ką čia darai?
- Pasakysiu. Vėliau.
Vanduo žliaugė per sietą ir bėgo atgal į upę.
- Nagi, padėk, - paprašė Meškiukas.
Ir Ežiukas pradėjo darbuotis.
Taip jie plušėjo visą pusdienį.

356
 - Nagi, nagi, - ragino Ežiuką Meškiukas. - Matai, saulė jau
leidžiasi, dabar jos ypač daug.
-K ur?
- Vandenyje.
- Na ir kas? - bemaž suriko Ežiukas.
 - Ogi tas, - nusiplūkęs atsisėdo Meškiukas. - Vanduo nubėgs,
o saulė liks. Tada mes ją - į tošinėlę.
- Saulę?
- Aha.
- Betgi čia nieko nėra.
- Taip tik atrodo, - pasakė Meškiukas. - Kaipgi nieko nėra,
jeigu upėje buvo šitiek saulės?
Jis atidengė tošinę ir atsargiai, kad neprapiltų, subėrė į ją rėtyje
likusią saulę.
- Štai šitaip, dabar uždengsime dangteliu ir - namo!
- Bet juk ten nieko nėra!
- Kvailelis, - tiek tepasakė Meškiukas.
...Vilkdami kibirus ir rėtį, su tošine po pažastimi sutemose jie
pasiekė Ežiuko namus.
Oras buvo skambus, ir nukritę lapai gurgždėjo po kojomis.
- Na, atidenk, - tarė Ežiukas, kai jie įėjo vidun.
- Ne, - papurtė galvą Meškiukas. - Ne dabar. Atidengsime ją
žiemą, kai ūžaus pūgos, kauks vėjai. Atversime, ir pakvips upe,
geltona saule; mes prisiminsime, kaip šauniai šiandien pasidar­
bavome, ir saulutė mus sušildys.
Meškiukas pažvelgė į apskritas Ežiuko akis, pristūmė kėdutę ir
pastatė tošinę su saule į kamputį.

358
 Kiekvienas lapelis, kiekviena šakelė tapo ryškiai ir aiškiai ma­
tomi. Dangus nusileido žemai žemai ir dabar stovėjo apsikabinęs
medžius. Kai pasirodydavo saulė, suimdavo džiaugsmas ir liūdesys:
vasarą šitaip niekada nebūna.
- Kodėl taip yra? - klausinėjo Ežiuko Meškiukas.
- Kvaileli, - sakydavo Ežiukas. - Tai paskutinė saulutė, todėl
ir ima liūdesys.
- Būtų gerai, kad ji niekada neišeitų.
- Taip nebūna, - tarė Ežiukas. - Dienos taps tamsios ir trumpos,
o naktys - ilgos, didelės.
- O ką veiksime mes?
- Kūrensime krosnį, žiūrėsime į ugnį, prisiminsime vasarą.
- Būtų gerai, jei namie turėtume savo saulutę. Aš ją laisty­
čiau!
- Argi ji gėlė?
- Rūpinčiausi ja labiau negu gėle. Aš su ja šnekėčiausi.
- O ką tu jai pasakytum?
- Pasakyčiau: „Labas rytas, Saulute !“
- Tai iš ryto. O paskiau?
- Nepertraukinėk! Aš jai pasakyčiau: „Labas rytas, Saulute!
v
Aš - Meškiukas.** - „Zinau“, - atsakytų ji. „Aš turiu draugą. Jis

359
 v

greitai ateis. Jo vardas - Ežiukas." - „Zinau“, - pasakytų ji. „Kai

jis ateis, sėsimės pusryčių. Ką labiau mėgsti - m edų ar grybu­
kus?" - „Medų“, - atsakytų Saulutė.
- O kodėl? - paklausė Ežiukas.
- M an taip atrodo. Ji auksinė ir medus auksinis. O kas yra
grybai?
- Kas?
- Pelėsiai, - pasakė Meškiukas.
- Grybai tau - pelėsiai?!
- O kas gi? Tikrų tikriausi pelėsiai.
- Vadinasi, aš užvis labiausiai pasaulyje mėgstu pelėsius?
- Ne, kodėl gi? Obuolius tu taip pat mėgsti.
- Bet grybus mėgstu labiau!
- Aš nežinojau, - tarė Meškiukas.
- Pasiūlyk jai grybukų - pamatysi, neatsisakys.
- Saulute, ar nori grybukų? - paklausė Meškiukas.
- O kokių turi? - staiga pasirodė Saulė.
- Palauk, kas čia kalba? - nustebo Ežiukas.
- Saulutė, - vos girdimai sumurmėjo Meškiukas. - Ji su mumis
kalbasi. - Ir dar tyliau, tik Ežiukui: - Kokių turime grybų?
- Kelmučių, - sušnibždėjo Ežiukas.
- Kelmučių, - garsiai pasakė Meškiukas.
- Labai mėgstu kelmučius, - tarė Saulė. - Ilgai į juos žiūriu, kai
jie šildosi prie kelmelio. Susirenka į pulkelį ir - tyli.

360
 - O kodėl tyli? - paklausė Meškiukas.
- O apie ką kalbės, kai aš į juos žiūriu ir glostau dygiu delnu.
- Argi jūsų delnas dygus? - paklausė Meškiukas. - Man atrodė,
kad jis minkštas, švelnus.
- Ir truputėlį dygus, - įsiterpė Ežiukas. - Tai labai malonu.
- Čia mano draugas Ežiukas, - tarė Meškiukas.
- Žinau, - linktelėjo Saulė.
- Kaip netikėtai jūs pasirodėte, - tarė Ežiukas. - Mudu ką tik
kalbėjome, kad neilgai trukus užsuksite vis rečiau ir rečiau...
 - O jūs - štai ir čia! Jeigu būtų galima, labai norėčiau, kad
pagyventumėte pas mane, - paprašė Meškiukas.
- Kvieti?
- Kviečiu. Bet aš nežinau... Mano namelis labai nedidukas...
- Visai žiemai?
- Visai, visai, - sulinksėjo galva Meškiukas. - Tiktai ar tilp-
site?
Jie visi trys stovėjo laukymėje priešais Meškų namus - Ežiukas,
Saulė ir Meškiukas. Ežiukas su Meškiuku - vienas priešais kitą, o
Saulė - tiesiai per vidurį.
- Eime, - tarė Saulė. - Rodyk savo namus.
- Prašom!
Meškiukas ėjo pirmas, šalia jo - Saulė, o Ežiukas - šiek tiek
atsilikęs.
- Štai, - tarė Meškiukas.
Saulė įėjo į Meškų namus, apsižvalgė po visus kampelius ir vėl
pasirodė priebutyje.
- Labai geri namai, - tarė Saulė. - Čia ir peržiemosiu.
- Puiku!.. - sukuždėjo Ežiukas.
- Va-lio! - sušuko Meškiukas. Ir iškart pagalvojo: „Kad tik aš
jos neįžeisčiau, kad tik kaip nors nenuliūdinčiau.“
- Dabar tu jau... Tu pasistenk, - šnibžtelėjo Ežiukas.
- Aha, - linktelėjo Meškiukas.

362
 Kartą gyveno keistas Muzikantas. Apskritai jis nebuvo keistas...
na, tik jo akys buvo skirtingos: viena - mėlyna, kita - oranžinė.
Kai muzikantas guldavosi miegoti, mėlynąją akį palikdavo
atmerktą, o oranžinę kuo kiečiausiai užmerkdavo. Ir tada būdavo
naktis. O kai prabusdavo - atvirkščiai: atmerkdavo oranžinę akį,
o užmerkdavo mėlynąją. Ir tada būdavo diena.
Tai buvo labai įdomu ir netgi mįslinga, bet paaiškinti, kaip
viskas vyksta, niekas neįstengė.
Kartą Muzikantas prabudo, šiek tiek pramerkė oranžinę akį,
šiek tiek primerkė mėlynąją, ir išėjo priešaušrio prieblanda.
- Cha cha! - tarė Muzikantas.
Papusryčiavo ir išėjo pasivaikščioti po miestą.
Reikia pasakyti, kad tame mieste šis Muzikantas buvo pats
svarbiausias. Visi jį taip ir vadino: SVARBIAUSIAS KEISTASIS
MUZIKANTAS. O kodėl keistasis - tuojau sužinosite.

Kai Muzikantas paimdavo į rankas būgną ir būgno lazdelės pa­

sileisdavo šokinėti kaip lietaus lašai, o sunkus plaktukas - ūkčioti
kaip pavasario griaustinis, Muzikantui kaipmat išaugdavo milžiniška
kupra. Ir visiems atrodydavo, kad kalnuose juos užklupo pavasario
lietus, kad jie sėdi kalno papėdėje, žiūri į didžiulį ežerą ir klausosi,
kaip į vandenį teškena lietus.

363
 Tik vieni tvirtindavo, kad kalnas - žalias, o kiti - kad mėlynas:
nuov lietaus dulksnos...
Štai koks keistas buvo tasai Muzikantas!
O kai jis priglausdavo prie lūpų trimitą ir papūsdavo, jam iškart
užaugdavo didžiuliai ūsai. Ir kuo ilgiau trimituodavo, tuo greičiau tie
ūsai augdavo. Ir visiems atrodydavo, kad jie lekia didžiuliu ūkaujančiu
traukiniu, o prieš akis įvisas puses skiriasi tamsios miškų linijos.
Tik vieni sakydavo, kad miškai - juodi, o kiti - kad auksiniai,
nes dabar - auksinis ruduo ir medžiai svyruodami dega vėjyje...
v
Štai koks įstabus buvo tas Muzikantas!

O kai Muzikantas paimdavo į rankas arfą, būtinai pramerkdavo

oranžinę akį ir atmerkdavo mėlynąją. Ir tada visiems atrodydavo,
kad jie kopia paskui Muzikanto pirštus begaliniais vėsiais žydrais
laiptais. O Muzikantas tapdavo visai nematomas, ant arfos pa­
likdavo tik savo pirštus, o pats įkandin kitų taip pat pasileisdavo
begaliniais žydrais laiptais.
- Tik pamanykite, kaip toli šiandien nuėjome! - po koncerto
sakydavo žmonės. - Ir nė kiek nepavargome...
v
Štai koks buvo tasai Muzikantas!

O kai jis paliesdavo fortepijoną, iš po kiekvieno klavišo iššokdavo

mažulytis muzikantėlis, stryktelėdavo ant grindų ir nubėgdavo į
salę. Tada kėde užsliuogdavo klausytojui ant peties ir palįsdavo po

364
apykakle. Ir kai Muzikantas baigdavo pirmąją pjesę, salėje po visų
žmonių apykaklėmis lindėdavo po mažulytį muzikantėlį. Rankose
jie turėdavo plonutes lazdeles ir jomis šiurendavo žmonėms ant
pakaušio plaukus.
O kai koncertas baigdavosi ir Muzikantas eidavo namo, mažieji
muzikantėliai jį pasivydavo ir patys sušokdavo į tam tikrą skrynelę,
su kuria Muzikantas niekada nesiskirdavo.
v
Štai koks nepaprastas buvo tas Muzikantas!
 Bet kai jis grieždavo violončele, o violončelė būdavo liesa ir
nusiminusi kaip vieniša raudona karvė rudens pievoje, Muzikan­
tas pradėdavo raudonuoti. Ir taip išrausdavo, kad iš tolo atrodė,
tarsi didžiulis graudus pomidoras sėdi scenoje ir stryku brauko sau
skersai pilvo. Ir kai visi jau pradėdavo jo gailėtis ir gailėtis vienišos
liūdnos karvės didžiulės pievos viduryje, staiga jis atmerkdavo savo
oranžinę akį, ir žmonės pamatydavo, kaip ten, anapus rūko, ana­
pus upės, pateka saulė, nušviečia žolę smaragdo šviesa ir paverčia
liūdnąją karvę ugningu eržilu. Eržilas lekia prie upės, ir neįmanoma
suprasti - ar dunda jo kanopos, ar plaka klausytojų širdys...
v
Štai koks nuostabus buvo tas Muzikantas!

O kai jis grieždavo smuiku, ūmai sulysdavo ir tapdavo laibutis

kaip vienakojis žiogelis. Ir kai jam plodavo, atrodė, kad ne del­
nai pliaukši, o per salę kaip per dobilų lauką lekia balti ramunių
žiedlapiai.
V

Štai koks keistas buvo tas Muzikantas!

Ir kai tu, vakare užmigęs, prabusi darganotą rytmetį - nenu­

simink: Muzikantas tik labai pavargo per vakarinį koncertą ir
pamiršo iš ryto kaip reikiant prasikrapštyti savo oranžinę akį.

366
RUDUO 5
KAIP EŽIUKAS SU MEŠKIUKU KEITĖ DANGŲ 7
KAIP SUGAUTI DEBESĮ 16
KAS VISKĄ SUMANĖ? 19
KAIP EŽIUKAS SU MEŠKIUKU GAUDĖ RUDENĮ 23
SAUGOKITE GIEDRĄ 27
SALDŽIAME MORKŲ MIŠKE 31
SUTEMOSE 32
ŠALTAME DANGUJE 36
VOVERAITĖ 39
KARTŪS DŪMAI 41
RUDENINĖ ŽOLĖS DAINA 44
GRIAUSTINIS 47
GARSAI IR BALSAI 51
TU TIK PAŽIŪRĖK 53
JEIGU MANĘS IŠVIS NĖRA 56
KAIP PARYŠKINTI TYLĄ 59
RUDENINIAI LAIVAI 63
KUKUNĖ 69
NETERŠKITE M ANO ŽEMĖS 73
RUDENINIS PARŠELIS 77
VARNE, VARNE 80
KAIP EŽIUKAS SU MEŠKIUKU IŠGELBĖJO VILKĄ 85
JUODASIS AKIVARAS 93
PUŠIES KANKORĖŽIS 95
LAISVAS RUDENS VĖJAS 98
KAIP ASILIUKAS SUSAPNAVO BAISŲ SAPNĄ 100
EŽIUK, NEŽIŪRĖK Į MANE ŠITAIP 104
ŪMĖDĖ 109
PASKUTINĖ SAULĖ 111
 ŠILUMA 114
VAIVORYKŠTĖ 117
MES ATEISIME IR KVĖPUOSIME 121
PASKUTINĖS SAULUTĖS ŠVENTĖ 124
PRIEŠ ŽIEMĄ 127

ŽIEMA 129
SNINGA 131
VARNAS 133
KARTU SU ŽEME 136
DIDIS VARDAS BAŠIO 141
BATUOTAS ŽĄSINAS 145
VILKAS 148
PATIKLUS EŽIUKAS 150
PARŠELIS DYGIAIS KAILINĖLIAIS 154
SNIEGO GĖLELĖ 157
KAIP ASILIUKAS, EŽIUKAS IR MEŠKIUKAS
SUTIKO NAUJUOSIUS METUS 161
KAIP EŽIUKAS SU MEŠKIUKU PRISISAPNAVO
KIŠKIUI 165
BAISUS ŽVĖRIS IŠ TOLIMOS ŠALIES 169
ŽALIASIS PAUKŠTIS 172
KAIP ASILIUKAS SIUVOSI KAILINIUS 174
AUSTRALŲ KERŠASIS 176
ŠKOTIŠKA BALADĖ 183
ŠILTĄ TYLŲ VIDURŽIEMIO RYTĄ 186
TU O PAČIU METU 190
NĖ ŽODŽIO 194
GERASIS DRAMBLYS 197
KIŠKIS 200
ŽIEMOS PASAKA 202

PAVASARIS 205
ATLYDYS MIŠKE 207
POKALBIS 209
GAIDŽIŲ KARALIUS 212
SŪDYTOS KOJELĖS 216
 MAŽASIS GYVASIS KAKTUSAS 219
EI, JŪS, STATINĖSE, KAS ESATE? 222
ŠULINYS 226
NEPAPRASTAS PAVASARIS 229
ŠVARŪS PAUKŠČIAI 230
MELSVI „KUKŪ“ 233
PAVASARIO PASAKA 235
LABAI AČIŪ 237
SENIAI TAIP REIKĖJO, KIŠKI! 240
PIENĖ IR KRIUKSIS 242
AUKSASPALVIS IR MINKŠTUČIUKAS 247
NENUSKRISK, PAUKŠTI, GIEDOK! 251
RYTAS 254
KAŽKAS 256
TU SKRISK! AŠ MOSUOJU SPARNAIS 259
TOKS MEDIS 263
KAIP EŽIUKAS ĖJO SUTIKTI AUŠROS 266
MĖNULIO TAKAS 268
SAULĖS ZUIKIS IR MEŠKIUKAS 272
DRAMBLYS 274
BANGINIS 277

VASARA 279
KAIP DRAMBLYS ĖJO \ SVEČIUS PAS EŽIUKĄ 281
KARTĄ SAULĖTĄ DIENĄ 285
KIŠKIS, ASILIUKAS, MEŠKIUKAS IR
STEBUKLINGI DEBESYS 289
PRIE UPELIO 292
LEISKITE SU JUMIS PAPRIETĖMIAUTI 294
SMULKUTIS ŠILTAS LIETUS 297
KIŠKIO AUSYS 299
DŽIAUGSMAS 302
RAMUNĖLĖ 305
KAI TU PASLEPI SAULĘ, MAN LIŪDNA 313
KAIP EŽIUKAS SU MEŠKIUKU BLIZGINO
ŽVAIGŽDES 315
EŽIUKAS RŪKE 317
EŽIUKO KALNAS 320
EŽIUKAS IR JŪRA 323
EŽIUKO DŽIAUGSMAS 325
SAPNAI 327
PAUKŠTIS 330
KVIESTINIAI PIETŪS 334
KAIP MEŠKIUKAS PERGUDRAVO LAIKĄ 337
NUOSTABIOJI STATINĖ 339
TRYS SKRUZDĖLĖS 342
MEILUS, PŪKUOTAS IR ŠOKINĖJA 346
BAISUS, PILKAS, GAURUOTAS 349
PASAKA DRAMBLIO IŠLEISTUVĖMS 352
SAULUTĖ KAMPE 355
SAULĖ 359
KEISTASIS MUZIKANTAS 363
 Kozlov, Sergej
Ko'583 Ežiukas rūke / Kozlov, Sergej; iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė; iliustravo Sigutė Ach. - Vilnius:
Nieko rimto, 2011. - 372 p.: iliustr.

Sergejus Kozlovas (1939-2010) buvo visiškai nešiuolaikiškas rašytojas, tylus, niekuomet

apie save neprimenantis. Neverta ginčytis, kam jis rašė - vaikams ar suaugusiesiems.
Jis buvo tiesiog pasakininkas, o jo sukurtame pasakų miške gali nutikti tai, kas nutinka
ir tikrame gyvenime. Pagal rašytojo pasaką „Ežiukas rūke“ sukurtas neužmirštamas
animacinis filmas, įtrauktas į geriausių XX a. animacinių filmų sąrašus. Už savo kūrybą
S. Kozlovas 2009 m. buvo apdovanotas Kom ejaus Č iukovskio premija.

„Ežiukas rūke“ - trumpų, švelnių ir pašėlusių pasakų rinktinė. Savo paprastumu,

nonsenso stilistika, literatūrine verte šios trumpos istorijos prilygsta A. A. Milno
„Mikei Pūkuotukui“, A. de Sent-Egziuperi „Mažajam princui", tad knyga atvira ir
patiems mažiausiems skaitytojams, ir didžiausiems literatūros smaguriams. N uo
padūkusio šėlsmo iki melancholiškos rimties - pačius subtiliausius pasakų paletės
tonus išgavo iliustruotoja Sigutė Ach.

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė

Maketavo Simonas Gutauskas
Tiražas 2500 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
www.niekorimto.lt
Spausdino AB „Aušra14
Vytauto pr. 23, LTT44352 Kaunas
Jei dar nemokate prietėmiauti, tikrai imsite tai daryti, ypač jei
šlapią rudens dangų pakeisite šiltu ir giliu vasaros vakaro skliautu.
Ir jeigu po lietaus netikėtai pradės dygti nepažįstamos ausys, išmoksite
nusiteikti filosofiškai - kartais jos tikrai išdygsta be Kiškio...

Po lietučio penktadienį iš žolės kyštelėjo kiškio ausys.

„K odėl jis čia? - pamanė M eškiukas ir perskėlė pliauską. -
Kiškis visada ateina šeštadieniais."
Papūtė vėjas. K iškio ausys sulingavo, bet ir vėl atsistojo stačios.
- Stebėtinos ausys! - burbtelėjo M eškiukas ir užsim ojo
kirvuku. - Ir vėjas jo m s nė motais...
M eškiukas atsisėdo ant trinkos ir pradėjo stebėti.
A u s y s dar truputį ūgtelėjo.
Štai su silygin o su pušimi, tada dar šiek tiek paūgėjo,
smarkiai išsitempė ir pačiais galiukais įsirėmė į gauruotą dangų.
- A u s y s ! - šūktelėjo Meškiukas. - Kur jū sų Kiškis?
A u s y s sukluso.
- A š klausiu, kur jū sų Kiškis? - pakartojo Meškiukas.
A u sy s pasitrynė viena į k it ą kažką sušnarėjo ir vėl išsitem pė -
nuo že m ė s iki dangaus.
- K o tik nenutinka penktadieniais! - suniurnėjo M eškiukas ir
pakilo nuo trinkos.