Nijolė

Kepenienė

Iliustravo Asta
Rastauskienė
Svajonių daina – Ne, ne! Čia povandeninis laivas! – Audrius
jau ketino įmurkdyti smuikelį į gelmes.
Tik mažasis Nerijus išgirdo dunksint
neramią smuikelio širdelę. Nuo tos dienos
jie ėmė griežti gamas, bet, ką žinai,
Mažasis smuikelis buvo begal nelaimingas. Visi styginių gal kurią dieną
giminėje buvo stiprūs, tvirti, sodriabalsiai, tik mažasis smuikelis
nenorėjo augti.
Oi, ne, meluoju! Mažylis trokšte troško užaugti ir žymaus muzikanto
rankose sugriežti savo svajonių dainą. Bet orkestre jis, visų apleistas,
dulkėjo ant lentynos.
Kartą, dar saulei netekėjus, mažasis smuikelis iškeliavo laimės ieškoti.
Keliaudamas miško proskyna, išgirdo graudžią medžių giesmę. i šg i
r sim .
e jų d d ain ą
– O! Kokie puikūs jūsų balsai! – pagyrė smuikelis aukštaūges pušis. v i e j ų s va j o n i ų
– Tai ne mūsų nuopelnas. Mus valdo vėjas, – suošė pušys.
– Vėjau, gal galėtum sugroti mano svajonių dainą? – viltingai
pasiteiravo smuikelis.
– Tavy slypinti daina ne mano jėgoms, – sudūsavo vėjas ir nuošė
tolyn viršūnėmis.
– Tai tau, – nusistebėjo smuikelis, bet tuoj sukluso: smagus upelio
murmėjimas žadino visa, kas gyva.
„Vanduo tai jau tikrai mokės mano dainą“, – pagalvojo smuikelis
ir stačia galva puolė į upelį.
Bet upelis toliau niurnėjo vandens dainikes, į nelaimėlį visai
nekreipdamas dėmesio. O mažasis smuikelis šiaip taip kepurnėjosi
vandens paviršiuje, bijodamas sušlapinti viduje slypinčią dainą.
Čia smuikelį aptiko vaikai, upelyje plukdantys popierinius laivelius.
– Jeigu į tą klumpę įtaisytume stiebą!.. – šaukė Simas.

26
Jau tie atbuleikiai

Žebenkštužė Morta švara garsėjo visoje Šviesiojoje

Laukymėje. Turėjo nemenką ūkį: valčių prieplauką ir trisdešimt keturis
vaikelius.
Valtelės, visos nudažytos, visaip išmargintos, spindėte spindėjo, o jau
vaikeliai... Mandagesnių ne tik Laukymėje, visoje girioje nerastum.
Gyvena sau žebenkštužė, saulėta vasarėle džiaugiasi, o tas amžinas
atbuleikis vėžys skundą rašo.
Ir surašė sukraigaliojo skundą garbiajai Girios Tarybai, kad
žebenkštužė ežero dugno nesužiūri, nepašluoja, nenušveičia.
Taryba skundą svėrė, ragavo, karpė ir nutarė: jei žebenkštužė
neiššluos ežero dugno, nenušveis akmenėlių, visos valtelės atiteks vėžiui,
aplinkinių nepelnytai Atbuleikiu pravardžiuojamam. Garbiosios Tarybos
sprendimas neapskundžiamas ir galutinis.
Išsigando žebenkštužė Morta! Įkišusi į ežerą uodegą, ėmė dugną Mato senis karpis, jei dar ilgai kaimynėlė raudos, blogai bus, tada
šiūruoti. Tik kiek čia bepasieksi!.. užsisodino ją ant kupros, šluotą prie uodegos pririšo ir... nėrė gelmėn.
Trisdešimt keturi vaikeliai patarimo nuskuodė pas trisdešimt keturias Žebenkštužė darbštuolėlė negaišo, kairėn dešinėn uodegėle švytravo.
pelėdas. Visa veltui. Apie tai nerašė pelėdų išminties knygos. Net gudri Nublizgino akmenėlius kaip deimantėlius.
giminaitė lapė padėti niekuo negalėjo. Iš to negalėjimo ėmė ir susirgo. Tik... Tarybos nariai švaros neregėjo.
Atbėgo žebenkštužė prie ežero ir verkia.
– Še tai tau! Ežeras prarado gėląjį skonį! Sūru!!! – nepatenkintas Se n k ta u z a s ve ž i o t i.
nubudo senis veidrodinis karpis. a s is s nie
ve i d r
o d i n is k a r p is d e go
O žebenkštužė dar labiau įsikukčiojo, bekukčiodama s a v o uo
vėžį Atbuleikį skundė. a t s is a kė a n t

28 29
Apie tuš tumą Dainavo aviliai, nekreipdami jokio dėmesio į sunerimusias biteles.
– Kurio medus gardžiausias ir geriausias? – nusivožė stogus aviliai,
sutikę karvę.
– Mū-ū-ūūū! – užbaubė žaloji, nė neparagavusi saldėsių, – paikšiai! –
išdidžiai mostelėjo uodega.
Sode prieš saulę šildėsi trys aviliai. – Koks neišmanymas, – atsiduso aviliai, bet, neilgai liūdėję, patraukė
– Mano bičių medus yra pats saldžiausias, – pasigyrė storasienis toliau.
avilys. – Vaišinkitės medumi! – šaukė aviliai, atkeliavę į mišką.
– O manųjų pats geltoniausias, – nenusileido jam aukštasis avilys. Lapė paragavo, bet neįvertino, barsukas jau iš tolo ėmė čiaudėti.
– Cha! Mano medus pats kvapniausias, bet tyliu, nesipuikuoju, – Voverės tik prunkštė į saujas. Užtat meška atkurnėjo iš kito miško
įsiterpė šiaudastogis. galo ir pasigardžiuodama ėmė kopinėti medų iš visų avilių.
– Visgi saldumas vertinamas labiausiai! – įsiginčijo storasienis. – Koks gardumėlis! O jau spalva! O jau kvapas!!! – dūsavo apsalusi,
– Kokios nesąmonės!.. kol aviliai liko tuštut tuštutėliai.
Ir jie taip įsismarkavo, kad nusprendė pasiieškoti kokių nešališkų – Pavalgei, rudoji, dabar sakyk, kurio medus
teisėjų. geriausias, – pareikalavo aviliai.
– Eikim pas žmones ir pasiklauskim, – pasiūlė storasienis. Bet ko čia aušinti burną po laiko?! Krito meška
– Kiek žmonių, tiek nuomonių, – prieštaravo aukštasis. ant šono ir kietai įmigo.
– Ką pirmą sutiksime kelyje, to ir paklausim, – kaip kirviu nukirto – Visgi mano buvo saldžiausias!
šiaudastogis ir... nukrypavo per pievą. – O mano geltoniausias!
– Oi, oi, oi, oi!!! Parvirsiu. Sudušiu! Sulūšiu! – sudejavo storasienis, – O mano kvapniausias! –
vos žingsnį žengęs. neatlyžo aviliai.
– Cha cha cha, chi chi chi!.. – nuo kojos ant kojos šokinėjo aukštasis,
nė nežinojęs anksčiau, kad vaikščioti moka.
Žolė kuteno medinius padus, vėjelis gaivino išrasojusias kaktas ir
kelionė aviliams pasirodė visiškai neprasta.
Saldus, geltonas ir kvapnus Be
ta
Mūs pilvuose medus. rv
er
Tik kas šaunesnis už visus? ta
šių
p ai ?
Kieno gi bus viršus?! kų t s y t is
u š č i ų a v i l i ų g i n č ų k la u
30
K aust y tas žirgelis

Klemenso medinis arkliukas buvo net pakaustytas.

Taip, taip, ant kiekvienos savo kojelės jis turėjo po laimingą pasagėlę.
Bet berniukas visai pamiršo savo vaikystės žaidimų draugą, ir dabar Šoko
šis liūdnas dienas leido senoje kalvėje. Mat kalvis – Klemenso tėtis – žirgelis
vieną tamsų vakarą paslaptingai dingo. Negalėjai pykti ant vaiko tiesiai pro
užmiršus medinį arkliuką, jis turėjo begales kitų darbų. Mirties vartus
Vieną dieną keistas ilgesys atvijo berniuką į senąją kalvę. ir nudundėjo
Net apsiverkė pamatęs savo arklelį, juk jį tėtis buvo išdrožęs, vos beįžiūrimu taku
pakaustęs ir pabalnojęs. Užsėdo vaikas ant apdulkėjusio arklelio žemyn. Tik mato!..
nugaros ir... atsidūrė Žvaigždynų take, pačioje kryžkelėje. Milžiniškas juodas aras
– Jei į kairę josi, didelius turtus valdysi. Jei į dešinę – didelę atplasnoja, atsiveja tarytum
garbę pelnysi. Jei josi tiesiai, prie Mirties slenksčio tėvą sutiksi, – pati Mirtis. Spyrė žirgelis viena
paaiškinto vaikui spindulingoji žvaigždė. užpakaline koja. Pasagėlė nuskriejo tiesiai
Vos išgirdęs pratarmę, Klemensas suragino arklį ir nujojo tiesiai pro į arą ir nukovė jį.
Grįžulo Ratus, Didžiąją Lokę Mirties slenksčio link. Dunda toliau. Žiū!.. Ugninė gyvatė atsirango, atsiveja.
Kelias nebuvo lengvas. Mediniam žirgeliui ne kartą teko šokti per Spyrė žirgelis kita užpakaline koja. Nuskriejo pasagėlė į pat viesulo
prarajas, tarsi kalnų ožiui kabarotis į aukščiausias keteras. Ir štai!.. sūkurį, sužlegsėjo, sublykčiojo ir... praūžė viesulas prošal.
Spindinčiu žvaigždžių vainiku išdabinti švytėjo Mirties vartai. Jau ir žemė.
Ant slenksčio sėdėjo baltaveidis berniuko tėvas. Jau ir motutė prie pirkios slenksčio sūnelio laukia.
Apsikabino abu. Džiaugėsi menka dovanota akimirka. Pabučiavo Klemensas motinėlę, brolius, seseles apkabino.
– Laikas tau grįžti, sūnau, – pagaliau nuo savęs stumtelėjo vaiką O ketvirtąja pasagėle papuošė trobikės duris.
kalvis. – Mamulė, broliai ir seserys laukia.
L aimei. L aimužei...

32 33
 aukti.
ečių sul
šov ų sv
ėp
ro d
u ris. Ar , ba
isu toki Girgždulis ir vaiduoklių
b aisu? Žinoma
gaudy tojai

Jau sakiau, kad Dorotėja buvo visai paprasta senutė su

šviesiom garbanėlėm. Taigi ji supyko ne ant svečio, o ant Girgždulio.
– Palauk, – sako, – pasikviesiu aš vaiduoklių gaudytojus.
Taip ir padarė.
Labai išsigando Girgždulis, įlindo į kampą ir nekvėpuoja, o jo širdelė
tik girgžda.
Atvažiavo vaiduoklių gaudytojai ir ėmė savo instrumentus iš krepšių
traukti.
Ar baisu?
Man tai labai.
Kur nebus baisu, kai ilgų ilgiausios vaiduoklinės žnyplės tiesiasi
Girgždulio link, o ta jo širdelė tik girgžda.
Bet senoji Dorotėja...
– Ką aš darau? – garsiai paklausė pati savęs, įsivaizduodama, kokie
niūrūs bus rytai be Girgždulio, kokios liūdnos bus dienos.
Pavaišino senoji Dorotėja vaiduoklių gaudytojus keptomis žuvelėmis
ir atsiprašė, kad be reikalo atitraukė juos nuo daug rimtesnių darbų.
Paskui Dorotėja pasiėmė meškerę.
– Ei, Girgžduli! – pasišaukė vaiduokliuką,
ud y t i.
ir iš ų ma
g ir g li e k
žd ė j o
ab u pr ie up ės s
Pasa
ka t
u ri sa
vo iš aką,
m intį, tod si s e kti pas pasiūlytais takeliais.
ė
l dažnai, pradėj u os
s pasak
imu io
ir n u pa č
klystu netikėtais,

Ši knyga skirta vaikams, jau pramokusiems skaityti, tiems, kuriuos traukia

smagūs nuotykiai ir gražūs stebuklai. Daugybė trumpų pasakėlių su
įdomiausiais ir keisčiausiais herojais padės atrasti skaitymo džiaugsmą ir
neįtikėtinų dalykų kupiną pasaulį – toks būna tik knygelėse!

Būna, kad į pasaką atplaukia žaislinės žuvytės ir išmoko tave rašto ar dar
kokių gudrybių, arba, žiūrėk, tarp žodžių įsitaiso varlė, kurią ryte susitikai
bėgimo takelyje. Ji turi visas teises apsigyvent pasakoj, nes yra įdomi ir tikrai
daug ko mus, skubančius žmones, gali išmokyti. Būna, kad į pasaką nuveda
vaikas, dar neužmiršęs, kad stebuklai įmanomi ir netgi būtini. Tuomet ir
iškeliauji ieškoti savo dienos pasakos, tikrai nepakeičiančios kasdienybės,
neišsižadančios jos, tik įprasminančios, įžaisminančios. Už šį bilietėlį į
Pasakiją esu be galo dėkinga visiems augantiems ir jau užaugusiems vaikams.
NIJOLĖ KEPENIENĖ

Nuoširdi ir nevaržoma vaikystė – štai apie ką galvoji, skaitydamas Nijolės

Kepenienės kūrybą vaikams. Joje pilna jautrumo, optimizmo ir tikrų,
slaptų dalykų, auginančių mažo žmogaus širdį. Labai turtinga kalba, frazės,
virstančios šiandieninių vaikų posakiais...
LIETUVIŲ K ALBOS VADOVĖLIO „PUPA“ AUTORĖS

Tapkite Knygų klubo nariu!

• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį
• Naujausios ir populiariausios knygos • Ypatingi pasiūlymai
• Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą
www.almalittera.lt
www.knyguklubas.lt