R im a n ta s Č e r n ia u s k a s

VERSUS
AUREUS
UD K 8 8 8 . 2 - 9 3

Če321

D ailin inkė GodaJackutė

© R im an tas Č erniauskas, 2 0 0 6
© iliustracijos, Goda Jackutė, 2 0 0 6
ISBN 9 7 8 - 9 9 5 5 - 6 9 9 - 7 6 - 7 © „Versus aureus" leidykla, 2 0 0 7
 4 Direkfon'us 14
5 Mišką mcrtykta 17
‘g jD u o b e 2 0
^Degtukų clezufe 22
į|)D cteū s šnipai' 25
(g> R enete nob molyks 28
$ leroridiai rno)ykG/e 3 0
g Kur profesorius? 33
Holyklū seraa 3 5
<00 burtcnr nkae, 37
<<14. Sfebukbnycrsibs uayos 39
Siekas ny 6 kronikę 4 0
Kažkas atsitiko 42
Dcbesėtiš Ardas 4 5
^Vaikai kortomit nežaidžiu 4 6
Noiyfoia skalia pašokau 49
^ Genys ir7mokytoja 51
^ Kas yra pasaka 52

f f i ^ n r e l U a t l / l ^ s f ^ f 250“ 8 5 5
Ph6ka ir ksycya 5 9 g g Įte ka r y enys 60
Retudaros pirštines 61
Atpyya 63
rvp ~ . *<£§)
-io Dfekįortbu 5 Tšistofo
iu u d -re pasčapte 65
m fh ^ a p o y pasfaptfe 67
<K5> teisi nyi akinai 69
ŽS Dievutis rnyb ubus 71
£7©. Gerasis dabinas 73
§ 0 č&eko pasaka 75
Veronika ir aenys 77
§)Ž^V6ikai' m Kačeclcfo 78
J p £ 2 /e n c b s te b u k la s 79
K a (M ų o M o a a s 80
D IR E K T O R IU S

Kitą kartą vaikai buvo geri ir paklusnūs, o mokytojai neklaužados ir

tinginiai. Jei vaikai ir sliekai skubėdavo į pamokas, kad išmoktų skai­
tyti, rašyti ir skaičiuoti mediniais pagaliukais, mokytojai pasislėpdavo
direktoriaus kabinete ir tingėdavo juos mokyti.
- Nusibodo, - skundėsi Kobra, taip vaikai ir sliekai vadindavo
matematikos mokytoją, kuri nuo skaičiavimo tapo pikta, išdžiūvusi ir

T X r e . lv o r tu s
šnypšdavo nesustodama, - šimtą metų kalu jiems tą patį, vaikai už­
auga, ateina į valdžią ir nebemoka sudėti, tiktai atimti.
- Ir nereikia, - pasakė direktorius, - sudėties gali nebemokyti.
- O rašybos? - įsiterpė Priesaga, taip vaikai ir sliekai vadindavo
lietuvių kalbos ir gramatikos mokytoją. - Mokai tuos bamblius, kur
rašyti nosines, jie užauga, tampa ponuliais, o tada viską daro samdyti
žmonės. Kam to reikia?
- Nereikia, - sutiko direktorius, - nosinių rašybos gali nebemokyti.
- Aš manau, kad iš viso vaikų neverta mokyti, - staiga pareiškė
Profesorius. Taip vaikai ir sliekai vadindavo fizinio lavinimo mokyto­
ją, kuris paprastai tik sėdėdavo ant sukamos kėdutės, stebėdavo žai­
džiančius mokinius ir kažką pasižymėdavo juodoje užrašų knygelėje.
- Kaip tai? - nustebo direktorius.
- Be vaikų mokykloje ramiau ir švariau, niekas nebėgioja, nekelia
dulkių ir nereikia vėdinti klasių.
 - Tikra tiesa, - sutiko direktorius, - geriausia mokykloje, kada
nėra vaikų.
- Tai ką darome? - paklausė Boružėlė. Taip vaikai ir sliekai vadin­
davo katekizmo mokytoją. - Mokiniai vis vien ateis į mokyklą.
- Neleisime, - krustelėjo Profesorius, peržvelgė blausius mokytojų
veidus ir kažką pasibraukė savo užrašų knygelėje.
- Kaip?! - paklausė visi kartu.
- Tam yra daug būdų, bet nebūtina visus panaudoti iš karto.
- Ką turi galvoje? - pasiteiravo direktorius.
- Galima vaikus paklaidinti miške, paspęsti jiems spąstus, užpju­
dyti šunimis, išgaudyti kilpomis, susargdyti gripu ar paskelbti mūsų
mokyklą pavojaus zona.
- Neblogai, - sutiko direktorius, - tu mąstai ge­
riau negu Kobra.
- Kaip smagu! - suplojo rankomis Boružėlė.
- Mokykloje bus tylu, vaikai nelakstys koridoriais ir
nereikės vėdinti klasių.
- Pamatysim, - sušnypštė Kobra, bet niekas jos
nesiklausė. Sustoję rateliu mokytojai jau šoko
džiaugsmo šokį apie mokyklos direktorių,
kurį vaikai, sliekai ir net mokytojai kitaip
nedrįso vadinti. 0 jis buvo Pašiotas, mo­
kėjo šimtą kalbų, sudėti, atimti ir
net parašė aritmetikos vadovėlį,
iš kurio sliekas Zigmutis mokė­
si ir iškalė daugybos lentelę iš
vieneto.
Pr of esorcuo
 M IŠ K O M O K Y K L A

Buvo graži diena. Švietė

saulutė, skraidė voratin­
kliai, dangus buvo pilnas
baltų debesėlių, kurie stum­
dėsi, žaidė, ritinėjosi dangumi kaip kiškiai po
geltoną šalpusnių pievą. Bet vaikams linksmybės
nerūpėjo. Jie traukė sau būre­
liu į senąją mokyklą. Berniukai
ėjo su naujai išlygintom kelnėm,
mergaitės įsipynusios kaspinus į kaseles,
kai pamatė senelį.
Tasai stovėjo ant tako vidurio ir gudriai šypsojosi.
- Kur keliaujat,vaikučiai? - paklausė senelis,
kurio vardas, tiesą sakant, buvo Monas iš Pašilės.
- Į mokyklą, - labai rimtai atsakė Veronika.
- Tuo taku nenueisite, - paaiškino senelis, - tas
takas padarytas vaikams ir sliekams klaidinti.
- Visą laiką nueidavome, - nustebo berniu­
kas, vardu Kaziukas.
- O dabar nenueisite,
- šypsojosi senelis, Monas iš
Pašilės, - mokyklos ten nebėra.
- O kur? - nusigando vaikai.
 - Aš ju m s parodysiu, - m irktelėjo senelis, - ta m čia ir stoviu, kad
nuvesčiau ju s į m okyklą.

- O jeig u ta m s ta m us paklaidinsi? - suabejojo Jurgutis.

- Ką tu sakai! - įsižeidė sen elis, - nugyvenau š im tą m etų ir žinau

visus m iško taku s.

- Gėdykis, Jurguti, - s u b arė d rau g ą Veronika, - senelis ta m čia ir

stovi, kad nuvestų m us į m okyklą.

- Tikra tie s a , - pritarė senelis, - kaip du k art du septyni.

- Kiek? - nustebo Jurgutis, b et senelis ja m n e a tsa kė. Jis pam ojo

ranka ir visi vaikai p a tra u k ė ja m iš paskos.

Jie praėjo pro m ėlynąją eglę, sto rą ąžuolą, kur gyveno m okytas Poš­

ka, apgriuvusią lau m ės tro b elę, didelį skruzdėlyną, kelm ą, a n t kurio

susirangiusi s n a u d ė gyvatė, vėl tą pačią m ėlyną eglę, Poškos ąžuolą,

lau m ės tro b elę, skruzd ėlyną ir kelm ą, a n t kurio s n a u d ė gyvatė.

- M es paklydom , - p a s akė Jurgutis, - du k art du keturi.

- Septyni, - su s irau k ė senelis, - m ano m okykloje m oko daugiau.

- Kokioje? - nustebo vaikai.

- M a n o m iško m okykloje.

M okiniai n et sustojo iš netikėtum o ir išpūtę akis, žvelgė vieni į kitus.

- N ejaugi, sen eli, jū s m us paklaidinote? - tyliai p aklau sė m erg aitė

Veronika.

- Tikra ties a, - a ts a k ė M o n as iš Pašilės ir p aten kin tas papešiojo

sau ūsus.

- Bet, seneli, - nuliūdo Veronika, - kodėl jū s ta ip p ad arėt?

- Aš ir pats nežinau, - šypsojosi senelis, - vos p am atau vaikus ir

užeina noras ju o s paklaidinti.

- Kaip negerai, - atsiduso liūdnoji m ergaitė Ievutė, - m es galvo­

jo m , kad jū s m ūsų draugas!
 - Negali būti, - sum irksėjo sen elis, - jū s ta ip galvojote? Kad aš

galiu būti vaikų draugas? Kad aš surūgčiau. Koks aš bjaurus, koks

negeras, koks n ed oras senelis, - ė m ė verkti M onas iš Pašilės.

- Liaukitės, - paglostė jo galvą Ievutė, - m es ką nors sugalvosime.

Ir vaikai su s im ąstė. R aukė kak tas , k ram tė lūpas, griaužė nagus,

krutino ausis, b et nieko doro nesugalvojo. Tuo laiku pro šalį ėjo m oky­

ta s Poška su pilnu krepšeliu rudų ąžuolo gilių. Jis vaikam s ir paaiški­

no, kaip išeiti iš miško.

- Viskas pap rasta, - d ės tė jie m s Poška, - kaip a tė jo t į m išką, ta ip ir

išeikite, tiktai atbulai: nuo kelm o su gyvate, prie skruzdėlyno, laum ės

tro belės, m an o ąžuolo, m ėlynosios eglės, vėl kelm o su gyvate, skruz­

dėlyno, lau m ės tro belės, m ano ąžuolo, m ėlynosios eglės, kol prieisite

ta k ą su sen eliu, M onu iš Pašilės.

Taip vaikai ir p ad arė. Ėjo atbulom is, kliūdam i už šakų, ats itre n k d a ­

mi į m edžius, kol priėjo ta k ą , a n t kurio turėjo stovėti senelis - M onas

iš Pašilės. Tačiau jo neb erado.

- G aila M ono, - atsiduso Ievutė, - visą gyvenim ą klaidina vaikus,

o lieka vienas kaip nykštys.

 DUOBĖ

Direktorius Pašiotas sugalvojo duobę vaikams ir sliekams gaudyti.

Duobė privalėjo būti apvali, gili, tamsi kaip šulinys ir su labai lygiom,
slidžiom sienom, kad vaikai ir sliekai neišropotų į viršų. Duobė turėjo
būti apkrauta eglišakiais ir pabarstyta gelsvu smėleliu, kad atrodytų
kaip takelis, vedantis į mokyklą.
Tuo takeliu kaip tik skubėjo graži mergaitė Veronika. Nieko nepa­
stebėjusi, ji šlumštelėjo tiesiai į duobės vidurį.
- Gelbėkit! - suriko mergaitė, bet niekas jos negirdėjo. Taip giliai
ji įkrito.
Sliekas Zigmutis, ėjęs jai iš paskos, taip pat įgriuvo į tamsią duobę.
- Kas čia? - išsigando Veronika. - Gyvatė?
- Nebijok, - riktelėjo sliekas Zigmutis, - tai aš !
Ir kad būtų drąsiau, pradėjo jai deklamuoti daugybos lentelę: vie­
nąkart vienas bus vienas, vienąkart du bus du, vienąkart tris bus
trys. Kol sliekas deklamavo, duobėn pro šakas įvirto Jurgutis, kavale­
rijos pulko sūnus, jam iš paskos Kaziukas ir liūdna mergaitė Ievutė.
Paskui ėmė kristi vienas vaikas po kito, kol
prisipildė pilna duobė. Vaikai cypsėjo,
mirksėjo, sukiojo galvas, bet ne­
galėjo net pakrutėti.

z''

20
 - Mokiniai sugauti, - pranešė Kobra, - gal
uždengti duobę tinklu, kad neišropotų?
- O gal plėvele? - sucypė Boružėlė. - Kad
nesušlaptų per lietų.
- Nesustips, - nuramino Profesorius, - mūsų
mokyklos vaikai užgrūdinti.
- Nuostabu, - patrynė rankas mokyklos direk­
torius, - klasėse ramu, niekas nelaksto koridoriais
ir nieko nereikia mokyti.
- O aš? - paklausė voras palubėje. - Aš taip pat
noriu mokytis!
- Su sliekais? - nustebo Kobra.
- Su sliekais ir vaikais.
- Kokia nesąmonė, - supyko direktorius, - dėl
vieno voro turėsiu atidaryti mokyklą.
- Tai jau ne, - įsiterpė Priesaga, - vieno voro nosinių aš nemokysiu!
- Ką darysim? - suirzus paklausė Kobra. - Voras nemoka net
daugybos lentelės.
- Teks paleisti vaikus, - atsiduso Profesorius, - ir galvoti ką nors
geresnio, šiuolaikiškesnio.
Greitai prie duobės atvažiavo raudona gaisrinės mašina su tvirtom
geležinėm kopėčiom, kuriomis vaikai ir sliekai vienas po kito ėmė
ropštis į saulę.
DEGTUKŲ DEZUTE

Statyti va ik a m s kilpas ėm ėsi pats Profesorius. Jis buvo m edžiotojas

ir žinojo, kaip paspęsti kilpą zuikiui, šernui a r stirnai. Kilpas vaikam s

jis įtaisė a n t tako , kuriuo m okiniai tra ukdavo į m okyklą. Jurgutis, kuris

svajojo būti lakūnu ir su pavydu žvalgėsi į debesis, kilpos n ep asteb ė­

jo, įkišo koją, tim p te lė jo ir pakibo a n t aukščiausios beržo šakos galva

žem yn kaip varpelis.

- Oi-jo-joi! - suriko Jurgutis, o ja m iš kišenių pabiro visi daiktai,

kuriuos nešėsi į m okyklą: vinis suo lam s braižyti, pagaliukas nosiai

krapštyti, saga ir d eg tukų d ėžu tė, kurioje kai pavargdavo, m ėgdavo

pasislėpti sliekas Zigm utis.

Pirm as d ė žu tę pasteb ėjo K aziukas, kuris vaikštinėdavo spoksoda­

m as sau po kojom is ir susirinkdavo vaikų pam estus pinigėlius a r kito­

kius naudingus daiktus.

„Pam anykit, d ė ž u tė “, - pagalvojo K aziukas ir p a ė m ė ją į rankas.

- Čia m ano! - suriko Jurgutis.

K aziukas n et stryktelėjo iš b aim ės, apsidairė ir tik ta d a p a m a tė a n t

šakos kyburiuojantį savo draugą.

- Ką čia veiki? - nustebo Kaziukas.

- Tabaluoju, a r n em atai?

- Labai gražiai tab alu o ji, - kraip ė galvą Kaziukas, - a r pats pasi­
kabinai?

- Pats, pats, - suirzo Jurgutis, - greičiau nuim k, veržia koją!

 - O kaip? - išsigando K aziukas ir ė m ė spirgėti, šokinėti iš baim ės

po m edeliu, kol netyčia p a ta ik ė į kitą kilpą ir ta ip p at pakibo m edžio

viršūnėje.
- Oi-jo-joi! - riktelėjo K aziukas ir paleido iš rankų degtukų dėžu tę,

kuri nukrito tiesiai po kojom is liūdnai svajotojai Ievutei. M ergaitė, aiš­

ku, d ė žu tė s nep asteb ėjo , ėjo sau toliau, p ataikė į tre č ią kilpą ir taip

p at pakibo a n t beržo šakos.

„Kaip sm agu , - pagalvojo m ergaitė, - ir koks keistas takelis į m ūsų

m o kyklą.“

Ievutei iš paskos ėjo kiti m okiniai, ir visiem s Profesorius p aspendė

po kilpą.

Pažiūrėti kyburiuojančių m okinių atėjo pats m okyklos direktorius.

„G eras planas, - pagalvojo Pašiotas, - kol vaikai kabalduos, baigsis

pam okos ir m okykloje bus ram u. Bet iš kur čia deg tukų d ė žu tė ? “

D irektorius supyko ir n et tre p te lė jo koja:

- V aika m s d ra u d žia m a žaisti degtukais!

Jis ryžtingai žengė kelis žingsnius pasiim ti dėžu tės, bet jo koja pa­

ta ik ė į kilpą ir direktorius, kaip didelis ju o d a s varpas, sulingavo a n t

storiausios beržo šakos.

- Į m okyklą! - suriko Pašiotas. - Visi į m okyklą!

Bet niekas jo negirdėjo, gal tik sliekas Zigm utis, kuris susirangęs į
kam u o liu ką ram iai s n a u d ė deg tu kų d ėžu tėje.
B A IS U S Š N IP A I

- Vai vai, - dejavo direktorius, - esu šlubas kaip gaidelis Petronijus.

Tavo kilpa išsuko m an koją. Kaip aš vaikščiosiu?

Susigėdęs Profesorius nuleido akis po stalu ir žiūrėjo, kaip sena

skru zd ėlė ropinėja per direkto riau s kelnes.

- 0 vaikai? - nedrąsiai pak lau sė Boružėlė.

- Vaikai yra pasiutę, - sušnypštė Kobra, - rytoj visi vėl ateis į m o­

kyklą.

- Ir tu rėsim ju o s mokyti nosinių, a tim tie s ir d eš im t Dievo įsakym ų,

- atsidususi p ratęsė Priesaga, - kam iš viso sta tė m kilpas ir kasėm

duobes?

- N ieko nepadarysi, - su m u rm ėjo Boružėlė, - yra taip , kaip yra.

- Tai ja u ne, - supyko direktorius, - m ano koja sutinusi kaip ka­

ladė, negaliu n et paeiti, esu šlubas kaip gaidelis Petronijus. O kodėl?

Kodėl aš kenčiu?

- Dėl vaikų, - p a k ė lė galvą Profesorius, - vieną k a rtą reikia juos

sustabdyti.

- Kaip? - p a k lau sė visi kartu.

- Aš žinau vien ą paslaptį, - tyliai su šnabždėjo Profesorius ir parodė

pirštu į s en ą skruzd ėlę, ropinėjančią direktoriaus kelnėm is, - m um s

tru kdo vaikų šnipas.

Boružėlė pašoko, greitai sug riebė skruzd ėlę ir iš m e tė ję pro langą.

- Planas paprastas, - pasakė Profesorius, - užkrėsim e vaikus gripu.

 - Iš tikrųjų? - išsigando direktorius, - o je i num irs?

- N ebijokite, - nusišypsojo Profesorius, - gripas paprastas, galim a

sakyti n etikras. Žinau dvi b akterijas, kurios m ėgsta vaikus.

- O jeig u ims kuris nors ir num irs, - abejojo direktorius, - kam

ta d a vadovausiu? D augiau nieko nem oku, esu šlubas kaip gaidelis

Petronijus.

- Neprapulsit, - atkirto Profesorius, - turite visą m okyklą mokytojų.

- N eteisybė, - susigraudino direktorius, - esu visiškai vargšas,

pažiūrėkit, je i netikite.

Jis d em on stratyviai išvertė abi švarko kišenes ir staiga ištraukė deg­

tu k ų dėžu tę.

- Kas čia? - pak lau sė Profesorius. - Ar jū s rūkote?

- Ji tuščia, - a ts a k ė direktorius. A tidarė d ėžu tę ir nustėro, išvydęs

slieką Zigm utj, kuris tyliai gulėjo, susirietęs j kam uo liuką.

- Varge varge, - užsidengė akis Boružėlė, - sliekas viską girdėjo.

- N esijau d in kite, - uždarė d ė žu tę Profesorius, - turiu d ar pap ras­

tesnį planą. Tik pirm iau išneškim e šnipą į lau ką ir gerai apžiūrėkim

klases, kad n eb ū tų jo k ių svetim ų padarų.

Kaip ta rė , ta ip ir pad arė - sliekas liko lauke, vaikai nam uose, o m o­

kytojai m okykloje.
S E N E L IS N O R I M O K Y T IS

Vaikai ir sliekai nebuvo kvaili. Jie sugalvojo planą, kaip be nuotykių

pasiekti m okyklą. S liekas Zigm utis ritosi priekyje ir žiūrėjo, kad nebū­

tų duobių. V anagų van ag as skrido vaikam s virš galvų ir žiūrėjo, kad

nebūtų kilpų. Liūdnoji m erg aitė Ievutė glostė plikę seneliui M onui iš

Pašilės ir prašė, kad jis eitų kartu su vaikais, o nesėdėtų m iške vienas

kaip ap u o kas.

- 0 ką aš ten veiksiu? - p a k lau sė senelis.

- Kaip visada, - šn ab žd ėjo Ievutė, - eisim žaisti slėpynių.

- Ten nėra m edžių? - suabejojo M onas iš Pašilės. - Lygioj vietoj

nepasislėpsi ir nieko nep aklaid insi.

- Ten d ar geriau, - m irktelėjo Ievutė, - ten yra daugybė skaičių,

priesagų, nosinių ir kablelių, ta rp kurių paklysta net gražioji m ergaitė

Veronika.

- O Jurgutis? - prisim inė senelis. - Jis vaizduoja didelį išm inčių.

- Jurgutis paklysta pats pirm asis, labiausiai ta rp nosinių ir kablelių.

Ten ir aš dažn ai p am etu ta k ą .

- M a ta i, - nustebo senelis, - koks klaidus jū s ų m iškas.

- Tikra tie s a , - linktelėjo m erg aitė, - kartais jis klaidina net m oky­
to ją Boružėlę, o Profesorius ta rp kablelių iš karto p a m e ta kelią.

- Negali būti, - kraipė ūsą senelis, - kas eina, ta s ir paklysta?

- Taip, taip , - linktelėjo Ievutė, - net Kobra, net pavaduotoja, net

m okyklos direktorius.
 - Tik jau ne aš, - pasiglostė sau plikę senelis, Monas iš Pašilės, -
dar niekas gyvenime manęs nepaklaidino.
- Nuostabu! - apsidžiaugė liūdnoji mergaitė Ievutė. - Jūs būsite
geriausias klasės mokinys!
TER O R ISTAI M O K Y K L O J E

Vaikai greitai priėjo mokyklą ir sustojo prie durų, ant kurių kabojo len­
telė: Eiti draudžiama! Mokykla užminuota!
- Čia tai b e n t! - švilpterėjo Jurgutis. - Kertu lažybų, kad čia tero­
ristų darbas.
- Rado kuo džiaugtis, - supyko Veronika, - už penkerių minučių
turi prasidėti pamokos.
- O kur mokytojai? - paklausė sliekas Zigmutis.
Vaikai ir sliekai net nuščiuvo ir sunerimę ėmė žvalgytis aplinkui.
- Man atrodo, - išsigandęs pasakė Jurgutis, - juos pagrobė teroristai.
- Nesąmonė, - atsiduso senoji rupūžė ir dėl viso pikto pasislėpė
po varnalėšos lapu.
- Ko mes laukiam, - supyko Veronika, - reikia kviesti policiją ir
išgaudyti teroristus!
Senelis Monas tuo tarpu tūpinėjo palei duris ir kažką atidžiai apžiū­
rinėjo.
- Ko jūs ieškote? - pasiteiravo Ievutė.
- Pažiūrėkite, - parodė senelis taką priešais duris, - visos pėdos
eina į mokyklą, o nė viena neišeina. Jie mokykloje!
- Kas? - nustebo vaikai.
- Tie oristai ir mokytojai, - paaiškino senelis, - jie mokykloje žai­
džia slėpynių.
- Baik, seneli, - šyptelėjo Jurgutis, - mokykla užminuota ^ lo nQ+
vaikščioti draudžiama.
32
fete
 - Na ir kas, - a tkirto sen elis, - aš taip pat m ėgstu žaisti slėpynes!
Jis ryžtingai p as tū m ė duris ir nukrypavo m okyklos koridorium i.
- Ne! - suriko vaikai ir kartu su sliekais m ikliai kritę a n t žem ės už­
sideng ė rankom akis, užsispaudė ausis ir laukė sprogim o.
Praėjo m inutė, dvi, beveik valanda, kai staiga plačiai atsivėrė m o­
kyklos durys ir a n t slenksčio pasirodė senelis M onas iš Pašilės, tem p ­
d a m as už rankovės mokyklos direktorių. Senelis atrodė tarsi m usm irių
apsirijęs, persikreipęs, sutaršytais plaukais, išplėstom iš baim ės akim .
- Tie oristai labai bjaurūs žm onės, - drebančiu balsu išlem eno
senelis, - piktesni už vilkus, klastingesnį už lapes.
- Pilieti, - p asim uistė direktorius, - jū s nieko nesupratote.
- Tylėk! - riktelėjo M onas. - Ten radau visą spintą negyvų varlyčių,
paukščių iškam šų, driežų skeletų , n et negyvo žm ogaus griaučius.
- Pilieti, - vėl sukruto direktorius, - tai m uliažas.
- Tylėk! - tre p te lė jo koja sen elis. - N et pikčiausi vilkai ta ip nesity­
čioja iš pagauto ėriuko.
Bet vaikai ir sliekai ja u kvatojosi garsiu kaip perkū nas juoku, o slie­
kas Zigm utis iš to linksm um o n et nusirito j dilgėles.
- Bet ju k tai, - žiopčiojo Jurgutis, - ju k tai...
- Kas ta i? - supyko senelis.
- Bet ju k tai m ūsų biologijos kab inetas.
- Na ir kas, - nesuprato sen elis, - niekas niekam neleidžia žudyti
p au kštelių ir pjaustyti žm onių.
- Jie negyvi, sen eli, - įsiterpė Ievutė, - jie nulipdyti iš gipso.
- Ž inom a, - pritarė direktorius.

S u m išęs sen elis paleido jo rankovę ir skėstelėjo rankom is. Pam iršę
visus pavojus, vaikai ta ip p at sugužėjo į vidų.

32 ( į
K U R P R O F E S O R IU S ?

Kai vaikai ir sliekai suėjo į mokyklą, iš klasių ėmė lįsti persigandę

mokytojai. Pirmoji pro duris išvingiavo Kobra ir gaižiai nusišypsojo pa­
balusiomis lūpomis.
- Labas, vaikai! - šūktelėjo Priesaga, iškišusi galvą iš kabineto.
Tuo metu Boružėlė blaškėsi klasėje, beldė kumšteliais į duris ir pra­
šėsi išleidžiama. Jos durų raktas kyšojo koridoriuje.
- Kas užrakino? - nustebo direktorius.
- Aš, - pasakė senelis Monas iš Paši­
lės, - užrakinau visus tuos oristus, ku­
riuos čia radau.
- Bet aš mokytoja, - gailiai sucypė
Boružėlė.
- Tikra tiesa, - patvirtino direkto­
rius ir atvėrė kabineto duris.
- Jeigu tu mokytoja, - sugėdino
moterį senelis, - kam slėpeisi nuo
mokinių?
- Tai ne aš, - priminė Boružėlė,
- tai jūs mane užrakinote.
- Gali būti, - sutiko senelis, - bet
kur pasidėjo trečiasis?
 - Kuris? - paklausė direktorius.
- Buvo dar vienas, - prisiminė senelis, - jis nubėgo laiptais
žemyn.
- Tai Profesorius! - šūktelėjo Boružėlė. - 0 kur jis pra­
dingo?
- Iš tikrųjų? - nustebo di­
rektorius.
Vaikai ir sliekai ap­
lakstė visą mokyklą,
bet Profesoriaus
klasėse nebe-
 M OKYKLA SERGA

- Dingo profesorius, - nusim inęs ta rė m okyklos direktorius. - M es

visi labai liūdim e. Š ian d ien , vaikai, p am okų nebus.

- Valio! - riktelėjo Boružėlė ir staiga susigėdo, žiū rėd am a į rim tus

vaikų ir sliekų veidus.

- O kodėl jū s nesidžiaugiate? - paklau sė direktorius.

- Todėl, kad m es norim e mokytis, - atkirto graži m ergaitė Veronika.
- Jūs norite m okytis? - nustebo direktorius ir pažvelgė į išraudusią
Boružėlę, o paskui į p ab alu sią Kobrą. - M an atrodo, tie vaikai nesvei­
ki. N o rm alūs vaikai ta ip n ek alb ėtų .
- Ž inom a, - pritarė Kobra, - m a n au , kad reikia patikrinti m okinių
sveikatą.

- O kas tikrins? - pak lau sė Priesaga.

- Kobra, - nurodė direktorius, - kas pram ano, tas ir gano. Pradėkite.
G reitai visus vaikus ir sliekus m okytojai s u s tatė į eilę prie m a te m a ti­
kos kabineto ir po vien ą ė m ė kviesti į vidų sveikatos tikrinti.
- Išsižioti, - sakydavo Kobra, - iškišti liežuvį. R audonas. Tris dienas
gulėsi lovoje, kol pasveiksi. Pakviesk kitą m okinį.
Kobra tikrin o greitai, eilė prie jo s durų tirpo kaip sniegas prieš
sau lę, kol į ka b in e tą n ep akvietė sen elio M ono iš Pašilės. Jis įėjo ir
dingo. N epasirodė nei po penkių m inučių, nei po dvidešim ties, nei po
valandos. Susirūp inęs direktorius ryžtingai pasibeldė į kabineto duris,
įėjo ir ta ip p at prapuolė. Ir jis nepasirodė visą valand ą. Tada į kab inetą

įsm uko Priesaga, u žtren kė duris ir ta ip pat nebeišėjo.

 - M okiniai, - sum osikavo rankom is Boružėlė, - bėkite i nam us,

bėkite į nam us!

Bet vaikai ir sliekai negalėjo pajudėti iš vietos. Jiem s taip knietėjo

sužinoti, kas dedasi m a te m a tik o s kab inete, kad net ausys spirgėjo iš

n ek an tru m o .
- V ie n ą k a rt vienas - bus vienas, v ie n ą k a rt du - bus du, - susirū­

pino sliekas Zigm utis.

O b ern iu kas K aziukas susikišo i burną pirštą ir ė m ė čiulpti iš susi­

ja u d in im o . Tada graži m erg aitė Veronika atsistojusi tarė:

- N ieko nebus, reikia eiti į vidų.

- Ne, ne, ne, - m osikavo rankom is Boružėlė.

Tuo laiku kab ineto durys pačios atsivėrė ir pasirodė senelis M onas,

išsišiepęs iki ausų. A kim irką visi neteko žado. Stovėjo ir nem irksėjo.

- O kur kiti? - p a k lau sė m okytoja Boružėlė.

- R aistas ju o s žino, - sukikeno senelis, - tikriausiai m iega.

Vaikai ir sliekai pažvelgė į vidų ir p a m a tė labai keistą vaizdą.

M okyklos direktorius, susirietęs į k am uo liuką, gulėjo a n t stalo, Kob­

ra m iegojo savo pintoje kėd ėje, o vargšė Priesaga tysojo kaip pagalys
a n t m edinių kab ineto grindų.

- Ką jū s p ad arėte ? - išsigando Boružėlė. - Gal jie negyvi?

- Nieko, - kaltai sum irksėjo senelis. - Parodžiau liežuvį ir tiek.

- Ir viskas? - nustebo sliekas Zigm utis.

- Ir viskas, - gūžtelėjo pečiais sen elis M onas.

B U R T IN IN K A S

- S eneli, tu esi burtin inkas, - iškilm ingai pareiškė m erg aitė Ievutė,

o vaikai ir sliekai pagarbiai tylėjo ištem pę kaklus ir išpūtę akis.

- N eju o kau kit, draugužiai, - kuklinosi senelis, M o n as iš Pašilės,

- aš nem oku daryti stebuklų, aš ne m agas.

- Bet tu ju o s užm igdei, - nenusileido Ievutė, - visus tris. N e t m o­

kyklos direktorių.

- N e ju o kau kit, - m ostelėjo ranka senelis, - aš nieko blogo jie m s

ned ariau .

- Taip neb ūna, - suabejojo gražioji m ergaitė Veronika, - jū s kažką

jie m s parodėte.

- Žinom a, - pritarė sliekas Zigmutis, - rodėte fokusus, kol jie užmigo.

- Aš, - sen elis gūžtelėjo pečiais, - aš tik rodžiau liežuvį.

- Kaip? - susido m ėjo Jurgutis, kavalerijos pulko sūnus, - kokį dar

liežuvį?

- Paprastą, - sen elis prasižiojo ir iškišo liežuvį.

- J i s žalias, - nustebo Jurgutis.

- A tsiprašau, - sen elis droviai prisidengė burną ranka ir vėl iškišo

liežuvį.

- Jis m ėlynas! - suriko Veronika.

- A tsiprašau, - sen elis p erb rau kė sau per burną ranka ir vėl paro­

dė liežuvį.
- Jis violetinis! - nustėro liūdnoji Ievutė.
Vaikai nuščiuvę net nustojo kvėpuoti, sliekas Zigmutis iš baimės ėmė
balti, o mokytoja Boružėlė užsidengė akis ir kaip stovėjusi susmuko
koridoriuje ant grindų.
- Ei! - riktelėjo senelis, Monas iš Pašilės, - nebijokite. Aš tik pajuo­
kavau. Čia ne burtai.
- O kas? - pirmasis atsipeikėjo Jurgutis, - mes patys matėm. Jūs
turite mažiausiai tris liežuvius.
- Čia ne burtai, - sumurmėjo senelis.
- O kas? - atsiduso liūdnoji Ievutė. - Gal galite mums paaiškinti?
Pagaliau atsikvėpė ir vaikai, sliekas Zigmutis atgavo savo rausvu­
mą, o mokytoja Boružėlė pramerkė akis
ir atsisėdo.
- Kur aš buvau? - pa­
klausė mokytoja.
- Pas burtininką,
- paaiškino slie­
kas Zigmutis.
S T E B U K L IN G O S IO S U O G O S

- Tai viso labo tik uogos, - nusišypsojo senelis.

- Kokios d ar uogos? - įtariai pak lau sė Jurgutis.

- O jū s p ažiūrėkite, - sen elis atsargiai įkišo į kišenę ran ką ir iš­

tra u k ė s au ją m elsvų vaivorų, kone ju o d ų kaip anglis m ėlynių, rausvų

spanguolių ir kitų, vaikam s nereg ėtų uogų.

N e t m okytoja Boružėlė priėjo arčiau paspoksoti į sau ją.

- Na ir kas? - pak lau sė Jurgutis.

- Koks tu kvailas, - supyko senelis, M o n as iš Pašilės, - net paika

m usė, net m aža skru zd ėlė žino, kad uogos m oka dažyti.

- Jūs n u d ažėte liežuvį uogom is? - nustebo Veronika. - Seneli, jūs

genijus!

- Nori pasakyti, kad jis apgavo m okytojus, - tre p te lėjo koja m okyto­

ja Boružėlė. - Nori pasakyti, kad jis turi tik vieną liežuvį?

- Žinom a, - kaltai sum irksėjo senelis.

- Parodyk.

S enelis sukikeno, nusišluostė burną ranka ir iškišo liežuvį.

- Baisu, - nusigando m okytoja, - jū s labai rim tai sergate.

Ir ji buvo beveik teisi, nes sen elio liežuvis atrodė kaip m urzinas la­

pas, išteptas raudo nom , m ėlynom ir geltonom d ėm ėm .

- Į nam us! - pravėrė duris m okyklos direktorius. - Visi į nam us!

S L IE K A S M Y L I V E R O N IK Ą

- Nam o! Visi į nam us! - paragino m okyklos direktorius.

M okiniai buvo paklusnūs, o direktorius griežtas kaip kirvis ar sm aila

vinis, kuri skau d žiai duria vaikui, vanagui ir net sliekui. Direktoriaus

reikia klausyti.

Vaikai užsim etė a n t pečių kuprines ir išsisklaidė kas sau po nam us,

kur jų laukia tėtis, m a m a , šun iukas, televizorius arba kom piuteris.

Pirm as nubėgo Kaziukas, spoksodam as sau po kojomis pam estų

daiktų ir m onetų. Liūdna m ergaitė Ievutė pėdino užvertusi galvą į baltus

kaip vata debesėlius, vienas iš kurių plačiai šypsojosi ir mojo jai ranka.

Dangum i nuplasnojo raibas vanagas, patvoriu ropojo suplukusi rupūžė,

ir tik vienas sliekas Zigm utis n eju d ė d am as stypsojo mokyklos kiem e.

- Ko čia lauki? - p a k lau sė direktorius.

- Veronikos, - išlem eno sliekas Zigm utis.

- N e b ū k kvailas, - supyko direktorius, - m ergaitės bijo sliekų. M er­

g aitėm s patin ka tiktai berniukai.

- Aš žinau, - atsiduso sliekas Zigm utis, - bet aš kol gyvas lauksiu

Veronikos.

Taip p a s a k ę s jis susivijo, susisuko į kam u o liu ką ir pradėjo iš sielvar­

to graužti savo paties uodegą. K ram tė ją įnirtingai ir piktai visą dieną

ir visą naktį.

„Keistas d a ik ta s yra ta m eilė, - pagalvojo m okyklos direktorius,

- viena graužatis, daugiau n ieko .“
V l€2.f\C J

h i e '£ ( D .
K A Ž K A S A TS ITIK O

Kitą dieną viskas atrodė kaip seniau. Nusileido mėnuo. Patekėjo saulė.
Medžiai neišsilakstė. Jie stovėjo ir šlamėjo žaliais, bet jau gelstančiais
lapeliais. Patvoryje snaudė katinas, ant šakos tupėjo žvirblis. Sliekas
Zigmutis iš meilės graužė savo uodegą. Kiek per naktį nugrauždavo,
tiek per dieną ataugdavo. Ir niekas jo meilės negalėjo pastebėti. Atėjo
Jurgutis ir nieko nepastebėjo. Atlėkė vanagas ir nieko nepastebėjo. At­
ėjo Veronika ir nieko nepastebėjo. Susirinko visi vaikai ir taip pat nieko
nepastebėjo. Suskardėjo skambutis į pamokas. Saulė švietė. Medžiai
šlamėjo. Žolė žaliavo. Rudas katinas snaudė patvoryje.
- Ar jūs nieko nematote? - tyliai paklausė sliekas Zigmutis.
- Čia kažkas ne taip, - sukuždėjo Ievutė.
- Tikrai, - nustebo Kaziukas, - o kur mūsų mokytojai?
- Jie neatėjo į pamokas, - pastebėjo Jurgutis.
Tada atsistojo Veronika, pasižiūrėjo į laikrodį ir ryžtingai papurtė galvą.
- Nieko nebus, vaikai, - pasakė griežtu balsu, - eisime jų ieškoti.
- 1namus? - išsigando Jurgutis.
 - Į nam us! - nukirto Veronika. - 0 gal tu nori būti beraštis kaip

pilkas žvirblis?

- Ne ne ne, - p ap u rtė galvą Jurgutis, - žvirbliai nem oka net arit­

m etikos.

Ir visi vaikai, van agai, n et sliekas Zigm utis pasklido po m iestelį ieš­

koti savo m okytojų.

O liūdnoji mergaitė Ievutė tą rytą įsimylėjo debesį. Debesėlis kaip
koks ėriukas lakstė dangaus pakraščiais ir mojavo mergaitei ranka.
Jis buvo linksmas, baltesnis net už cukrų ir visą laiką šypsojosi.
- Koks tavo vardas? - sušuko mergaitė.
- Ardas! Ar-das! - atsiliepė debesėlis ir nubėgo už horizonto. Liūd­
noji mergaitė liko ant tako užvertusi galvą ir ieškojo jo akimis.
- Neskubėki, - nusiminė mergaitė.
- Bėki, bėki, - paragino debesėlis.
Ievutė įkvėpė oro ir nubėgo paskui tą debesėlį per
miestelį, per pievą iki pat storo ąžuolo, kur gyveno
Poška.
- Kur leki, - sustabdė ją Poška, - kaip akis iš­
degusi?
- Vejuosi debesėlį, - gaudė orą mergaitė.
- Nesivargink, vaikeli, - nuramino ją Poška,
- debesėlis nepabėgs, vėl sugrįš, pamatysi.
- O jeigu paklys? - išsigando mergaitė.
- Kur jis dėsis? - nusišypsojo Poška. - Pa-
lakstys, palakstys ūžto mėlyno miško ir sugrįš.
- Per kiek laiko?
- Kaip visada. Kol išvirsi gilių kavos, kol išger­
sime, pakalbėsime, žiūrėk, bus jau parbėgęs.
V A IK A I K O R T O M IS N E Ž A ID Ž IA

M okytoja Kobra sėd ėjo prie kom piuterio ir žaidė kortom is. S taiga kaž­

kas m an d a g ia i pab eld ė įjo s duris.

- A tidaryta, - atsain iai burbtelėjo m okytoja.

Durys prasivėrė, ir į kam b arį sugužėjo visas pulkas vaikų, vanagų

ir sliekų.
- Čia dab ar? - nustebo m okytoja. - Kodėl jū s ne m okykloje?

- O jūs? - pak lau sė graži m erg aitė Veronika. - B ūtent to ir a tė jo m e

paklausti.

- Ko paklau sti? - sum išo Kobra.

- Kodėl jū s ne m okykloje?

- Aš? M a to te , aš labai užsiėm usi, ju k turiu n au ją kom piuterį, todėl

tvarkau jo program ą ir v aikam s ruošiu m atem atiko s užduotis.

- Su kortom is? - nustebo Jurgutis. - Vaikai kortom is nežaidžia.

- Ir sliekai n ežaidžia, - pritarė sliekas Zigm antas.

- Ir van agai, - pašiau šė uodegą van agų vanagas.

- Kaip tai nežaidžia? - nustebo m okytoja. - Kortom is žaisti labai

įdom u, kortos lavina m ąstym ą. Aš žinau, kad vaikai žaidžia kortom is.

- Tikrai ne, - p ap u rtė galvą Jurgutis, - kortom is žaidžia tik piratai

ir sukčiai.

- Ir girtuokliai, - pridūrė Veronika.

- Vaje, vaje, - kraipė galvą mokytoja, - jūs nenorite žaisti kortomis?

- Tikrai taip , - pakartojo Jurgutis.

n b
 - Tai ko čia atėjote?
- Pakviesti jus j mokyklą.
- Žinoma, žinoma, - ėmė linkčioti Kobra. Net jos akiniai nusmuko
ant nosies galo,- kortomis žaisti vaikai nenori, išdykauti negali, teks
man džiūti prie to kompiuterio ir galvoti naują programą.
- O pamokos? - išsigando Veronika.
- Pamokos nepabėgs.
- Bet jūs esate mokytoja, - išlemeno mergaitė, - būkit gera, atei­
kite į mokyklą.
- Būkit gera, būkit gera, - puolė zirzti visi vaikai, o vanagai pritar­
dami mojavo sparnais, o sliekai šnypštė ir rangėsi.
- Vaje, vaje, - susiraukė Kobra, - kokie jūs įkyrūs!
Ir atsidususi išjungė kompiuterį.

Cm ! < k t
M O K Y T O J A S K A IT O P A S A K A S

P riesagėlė tu o tarp u sėd ėjo prie lango ir skaitė knygą. Kai p akėlė

akis, p a m a tė visą pulką vaikų, ein an č ių pro vartelius.

- Čia d ab ar? - išsigando m okytoja, krito a n t keturių ir kuo greičiau

nuropojo po lova.

Vaikai pasibeldė, patrypčiojo prie durų ir atsargiai suėjo į kam barį.

- Tam sta m okytoja! - šūktelėjo K aziukas, bet niekas ja m n eatsilie­

pė. Tik sieninis laikrodis kažin ką burbėjo d id žiaja m e kam baryje.

- Jos nėra, - nusim inė Veronika, - ką darysim , vaikai?

Visi nutilo ir ė m ė dairytis po kam b arius.

- Po lova, - parodė sliekas Zigm utis, - kažkas guli po lova.

- M okytoja, - nustebo K aziukas, - ką jū s veikiate po savo lova?

- Ar aš? - iškišo galvą Priesaga.

- Ką jū s v eik ia t po lova? - p akarto jo Veronika.

- Ieškau savo akinių, - s u m u rm ėjo m okytoja.

- Bet jie ju m s a n t nosies, - nustebo Jurgutis, kavalerijos pulko sūnus.

- Tikrai? - m okytoja nuraudo, atsistojo ir nusipurtė dulkes, - o aš,

kvailė, m an iau , kad po lova.

- Ant nosies, - džiaugėsi Jurgutis.

- Ant nosies, - pritarė sliekas Zigm utis, o m okytoja stovėjo ir neži­

nojo, ko griebtis - kėdės, parkerio ar knygos.

- Dėkoju, vaikai, - prisim inė staiga, - jū s m an padėjote. Norit, pa­

skaitysiu ju m s linksm ą pasaką?

 - Norim, norim. Žinoma, norim, - suklego vanagų vanagas.
- O pamokos? - prisiminė Veronika.
- Pamokos nepabėgs. Jūs dabar būsit pasakoje.
Laiminga mokytoja nuo palangės pasiėmė knygą ir pradėjo skaityti.
&
X
G E N Y S IR M O K Y T O J A

Kitą kartą vaikai mokėsi su sliekais. Tik vaikai plepėdavo, o sliekai

tylėdavo. Kai ateidavo mokytoja ir paskelbdavo, kad reikės rašyti dik­

ta n tą , vaikai sėdėdavo kaip liežuvį prariję, o sliekai iš tos baim ės sulįs­

davo į giliausius plyšius sienose ir grindyse.

- Na, p alaukit, - sakydavo m okytoja, - pakviesiu į klasę genį, visus

išpešios savo ilgu, aštriu snapu.

Po to kių baisių žodžių sliekai vien as per kitą išsirangydavo iš savo

slėptuvių.

Genio jie bijojo labiau nei diktanto.

KAS YRA PASAKA

- Argi čia p asaka? - nusistebėjo K aziukas. - Čia grynų gryniausia

teisybė.

- Ž in o m a ,- linktelėjo Priesagėlė , - o gal tu m an ai, kad pasakos

m eluoja?

- N ežinau, - sum išo K aziukas, - bet pasakose paprastai gyvena

burtininkas, princesė arb a drako nas.

- O argi jū s ų Veronika nep an aši i princesę? - nenurim o m okytoja.

- N e p an aš i, - p ap u rtė galvą K aziukas. - Veronika yra tik Veronika.

- N eteisybė, - staiga įsikišo sliekas Zigm utis, - Veronika graži kaip

princesė.

- P aprasčiausia m ergaitė, - užsispyrė Kaziukas.

- Princesė, - supyko sliekas Zigm utis ir ė m ė pūstis iš to piktum o,

kol p asid arė storesnis už arklį Horacijų.

N et jis pats išsigando ir vaikai išsigando, K aziukas net pabalo, o va­

nagų van ag as dėl viso pikto palindo po stalu.

- Liaukis, Zig m an tai, - s u b arė s lie ką m okytoja, - imsi d ar ir pavirsi
į piktą slibiną.

- O kodėl? - sum išo Zigm utis.

- Iš piktum o, - paaiškino m okytoja.

- A tsiprašau, - s u m u rm ėjo slibinas Zig m an tas ir šnypšdam as ė m ė

leisti savo p ik tu m ą per nosį, ausis ir burną, kol vėl pavirto paprastu
rausvu slieku.
Vaikai lengviau atsiduso, o van agų van agas oriai išlindo iš savo slėp ­

tuvės p as talėje.

- Na, štai, - pasitaisė akin iu s m okytoja, - m a tė m e tik rą p a s aką su

slibinu ir princese.

- Argi čia pas aka? - suabejojo Kaziukas.

- Tiesą s a k a n t, - įsikišo graži m e rg aitė Veronika, - m es a tė jo m e ne

dėl pasakos.

- O dėl ko? - su sirau kė m okytoja.

- Pakviesti ju s į m okyklą.

- O kaip p asaka? - išplėtė akis P riesagėlė.

- O pasaka p alauks, kol baigsis pam okos.

PA G YR Ū N A S P R O F E S O R IU S

Profesorių vaikai surado valgomajame. Jis sėdėjo prie krosnies ir

kramtė džiovintą sūrį.
- Ne ne ne, - pasakė profesorius, - į tą mokyklą kojos nebekeisiu.
- O kodėl? - nusiminė Jurgutis, nes jam labai patiko fizinio lavinimo
pamokos, o ypač, kai reikėdavo šokinėti per ožį.
- Todėl, kad tingiu, - paaiškino profesorius.
- Tingėti yra negarbinga, - prisiminė Veronika, - verkia duonelė,
tinginio valgoma.
- Užtai sūris neverkia, - atšovė profesorius ir atsikando didelį luistą
sūrio. Jis taip skaniai kramtė, kad Kaziukui net seilės ėmė tekėti.

55
 - Bėgu namo, - sugalvojo berniukas.
- Nedrįsk, - subarė jį Veronika, - mes esame mokiniai.
- Bet aš noriu valgyti.
- Berniukas miršta iš bado, o tu tempi jį į pamokas, - įsiterpė profe­
sorius ir atkišo jam lėkštę, - laužkis, vaike, gabalą sūrio ir krimsk.
Kaziukas ištiesė ranką, bet, žvilgterėjęs į Veroniką ir kitus vaikus,
greitai ją nuleido.
- Mes esame mokiniai, - prisiminė Kaziukas, - mūsų vieta mokykloje.
- Tai ir drožk į mokyklą! - supyko profesorius.
- O jūs?
- O aš valgysiu sūrį.
- Bet juk tai neįmanoma! - šūktelėjo Veronika ir net pamėlo iš
nevilties, - nesąmonė kažkokia. Jūs esate mokytojas, jūsų vieta mo­
kykloje.
- Nusibodo, - sumurmėjo profesorius, žiaumodamas pilna burna
sūrio gabalą.
- Mes pranešime mokyklos direktoriui, - pagrasino Jurgutis.
- Parašysim į laikraštį, - prisiminė Veronika.
- Pasakysim mokytam Poškai, - pridūrė sliekas Zigmutis. Po tokių
žodžių profesorius sukluso, greitai nurijo sūrį ir pasitikslino.
- Kam, kam?
- Labiausiai mokytam Poškai, - pakartojo sliekas Zigmutis. - Jis
žino viską, kas dedasi po žeme ir ant žemės.
- Tai jau ne, - atsistojo profesorius, - tokių gudruolių nebūna.
- O kodėl? - paklausė Kaziukas.
- O todėl, kad aš esu labiausiai mokytas vyras, - išdidžiai pridūrė
profesorius ir suriko,- marš į klasę! Aš tuoj ateisiu į pamoką!

56

9
K A M R E IK IA M O K Y T O JŲ

O Ievutė tuo tarpu sėdėjo pas mokytą Pošką ir siurbčiojo gilių kavą iš
tošinio puodelio.
- Kodėl tu ne mokykloje? - paklausė mokytas Poška.
- Todėl, - atsiduso mergaitė, - kad pagrobė mūsų mokytojus.
- Bet mokyklos nepagrobė? - nusijuokė Poška.
- Kokia mokykla, jeigu nėra mokytojų?
- Bet yra vadovėlių, - mediniu šaukšteliu maišė arbatą Poška, - o
gal jūs nemokate skaityti?
- Nesišaipykite, - įsižeidė mergaitė.
- Tai kam jums reikia mokytojų?
- Kad mus mokytų, - nustebo mergaitė, - mokyklo­
je turi būti mokytojų.
- O gal jų nereikia, - ėmė gudrauti mokytas Poš­
ka. - Pakanka vadovėlių...
- Vadovėliai tokie nuobodūs, su jais nepasišne­
kėsi, nepasiklausi, jei ko
nežinai...
 II

0
(5)8towfe t> <Mle>OR)Ofa$g>
3 © (K) (ft į)
- Bet vadovėliai nesibara ir nerašo blogų pažymių. Nori mokaisi,
nori - ne.
Poška išgėrė savo kavą ir gudriai šypsojosi pro ūsus.
- Tada būtų labai blogai, - nusigando Ievutė, - nes vaikai neišmok­
tų nei skaityti, nei rašyti, tik sėdėtų namuose ir žaistų kompiuteriu.
- O dabar? - surimtėjo mokytas Poška.
- O dabar mes turime mokytis, - iškilmingai pabėrė mergaitė ir net
nušvito iš laimės, pamačiusi danguje baltą ir linksmą debesėlį. Tiktai
Poška sėdėjo rimtas ir susimąstęs, nes jo dar laukė daug nebaigtų
darbų. Pavyzdžiui, sugalvoti pasaką, kuri patiktų ne tik vaikams, bet
ir visiems sliekams, vanagams ir net rupūžėms.

58
P O Š K A IR K N Y G A

Kai atėjo ruduo, saulė labai anksti slėpdavosi eglyne. Mokytas Poš­
ka net su akiniais nebegalėjo skaityti pasakų. Jis pasikvietė vanagų
vanagą ir paklausė:
- Gal matei genį mūsų miške?
- Girdėjau stuksenant, - atsakė vanagas, - o kam tau jo reikia?
- Noriu, kad praplatintų mano būsto langelį savo aštriu snapu.
- O šaltis ar nebaisus?
- Gera knyga sušildys, - nusijuokė mokytas Poška.
Vanagas nuskrido virš mėlyno miško ir pakvietė genį
Poškai į pagalbą.
„Gerai gyvena tie žmonės,
- krapštėsi pakaušį vanagų vana­
gas, - sėdi sau ąžuole ir knygas
kūrena.“
P O Š K A IR G E N Y S

Atskrido pas mokytą Pošką ge­

nys. Toks margas kaip miškas
rudenį. Suderėjo už darbą tris
kirminus ir keturias pasakas.
Genys norėjo penkių, bet Poška
jam pasakė, kad trys ir keturi
bus septyni. O septyni - stebu­
klingas skaičius.
- Tu būsi nepaprastas, - pa­
aiškino mokytas Poška. - Tavęs
ieškos visi Lietuvos vaikai.
- Tai jau nereikia, - išsigando ge­
nys. - Dar mane nupešios ir išvirs genio
sriubą.
- Nebijok, - ėmė juoktis Poška, - tu būsi geriausias visų vaikų
draugas.
Mokytas Poška žinojo, ką sako. Tą rytą laiškininkas Anzelmas jam
atnešė naują, dar dažais kvepiantį „Genio“ žurnalą vaikams, vana­
gams ir sliekams linksminti.
Ar matėte tą stebuklą? Nematėte? Ieškokite jo pas mokytą Pošką.
R A U D O N O S P IR Š T IN Ė S

Mokytoja Boružėlė kaip sykis sėdėjo lovoje, apsikaišiusi pagalvėmis,

ir mokyklos direktoriui mezgė raudoną pirštinę. Raudonos pirštinės
yra visų geriausios. Praeitą žiemą Boružėlė direktoriui numezgė šil­
tas baltas pirštines. Jos iškrito ant sniego, ir niekas nepastebėjo.
Mokyklos direktorius nušalo didįjį pirštą. Sėdėjo kabinete ir dejavo iš
skausmo:
- Vai, vai, koks mėlynas mano pirštas. Kaip su tokiu pirštu grūmosiu
neklaužadoms mokiniams? Kaip su tokiu pirštu vadovausiu mokyklai?
- Gana, jau gana, - guodė jį profesorius, - pasakykite Boružėlei, kad
numegztų storas ir raudonas pirštines. Visada būsite sveikas.
- O kodėl? - paklausė direktorius.
- Todėl, kad raudoną ant balto pamatys net aklasis.
- O juodos pirštinės? - toliau klausinėjo direktorius.
- Juoda pirštinė atrodo kaip varna.
- O žalios pirštinės? - nenurimo direktorius.
- Žalia pirštinė atrodo kaip nulaužta eglės šakelė.
- O geltonos?
- Geltona pirštinė atrodo kaip senas susiraukšlėjęs lapas.
- O mėlynos?
- Kaip jūsų nušalęs pirštas.
- Tikra tiesa, - nudžiugo direktorius, - raudonos pirštinės - pačios
geriausios.
Jis pasikvietė mokytoją Boružėlę ir liepėjai numegzti storas raudo­
nas pirštines.
- Dvi ar tris? - paklausė Boružėlė.
- Šj kartą užteks dviejų, - nusišypsojo direktorius, - raudonų piršti­
nių niekada nepamesiu.
A LE R G IJA

Mokytoja Boružėlė sėdėjo lovoje, apsikaišiusi pagalvėlėmis, ir mez­

gė storą, raudoną pirštinę. Atėjo berniukas Kaziukas ir pabeldė į
jos duris.
- Kas ten? - paklausė Boružėlė.
- Mokiniai, - atsakė Kaziukas.
- Čia dabar?! - išsigando mokytoja, krito į lovą, užsitraukė antklodę
iki pat smakro ir užsimerkė.
- Panele mokytoja, - nustebo Kaziukas. - Ar jūs tebemiegate?
- Ne, ne, - ėmė dejuoti Boružėlė. - Aš sergu, beveik mirštu, ir man
skauda galvą.
- Ar nebus gripas? - susirūpino graži mergaitė Veronika. - iškviesi-
me jums gydytoją.
- Nereikia, - Boružėlė atsimerkė ir apžvelgė išsigandusių vaikų vei­
dus. - Tai ne gripas, o kažkokia alergija.
- Tikriausiai baisi liga? - paklausė Jurgutis,
kavalerijos pulko vado sūnus. - Gal jums
iškviesti greitąją pagalbą?
- Nereikia, - sukruto mokytoja. - Kaip
liga atėjo, taip ir išeis.
- Oi, - šoko atgal Kaziukas. - Koks
nors baisus virusas? Gal jus reikia kuo
greičiau vežti į ligoninę? Q
 - Nereikia, - sunerim o mokytoja. - Aš pasveiksiu, aš pati pasveiksiu.
- O gal nupirkti vaistų? - pak lau sė Veronika. - Nuo tos alergijos?
- Ne ne ne! - sum osavo rankom is Boružėlė. - Alergija neprašo
vaistų. Alergija išeina pati.
- Kaip? - susido m ėjo Jurgutis. - Kaip žm ogus ar kaip vėjas?
- Su kuo ate in a , su tu o ir išeina.
- O su kuo a te in a ? - nen urim o Jurgutis.
- Su triu kšm u , d ulkėm is, negerais kvapais, - ė m ė vardinti m okyto­
ja . - N e t su bjauriom is pasakom is.
- N ejaugi? - nustebo visi vaikai. - Argi būna blogų pasakų?
- Labai, labai blogų, - patikino Boružėlė.
- P asekite m um s, - nekantravo Jurgutis. - Tą bjaurią pasaką, nuo
kurios susirgote alergija.
- Bet aš, - ė m ė m ikčioti m okytoja. - Bet aš, aš...
- Pasaką! B jaurią pasaką! - ė m ė trypti visi vaikai ir kilo toks baisus
triu kšm as, kad n et deb esėlis Ardas sustojo dan guje pasižiūrėti, kas
dedasi.
- Bet aš nem oku, - nuleido g alvą m okytoja.
- Tikrai? - p a k ra ip ė galvą Jurgutis.
- Tikrai.
- Ką padarysi, - įsiterpė Veronika. - Teks ateiti į m okyklą ir pasi­
mokyti p asakų.
D IR E K T O R IA U S P A Š IO T O P A S L A P T IS

D irektoriaus Pašioto n am u o se buvo tam su kaip po žem e. Pats direk­

torius sėd ėjo prie krosnies ir galvojo kažk ą labai svarbaus. Jis n e m a ­
tė n et m okinių, atsargiai sulindusių pro kam b ario duris. B erniukas
K aziukas įjungė šviesą, b et direktorius sėd ėjo ir nejudėjo.
- Labas vak aras, - p a s akė Jurgutis, kavalerijos pulko sūnus, bet
direktorius sėd ėjo ir nejudėjo.
- Tam sta direkto riau , - išsigando graži m ergaitė Veronika, - a r jū s
gyvas, ar ne?
- G eras klausim as, - sum irksėjo Pašiotas ir pažvelgė į vaikus apva­
liom kaip apu oko akim . - Labai g eras klausim as.
Ir vėl užsim erkė.
- D irektoriau, - nusikosėjo b erniukas Kaziukas.
- Ką? - direktorius ats im e rk ė , pažvelgė į vaikus ir staiga
supyko. - O ką jū s čia darote?
- N orim e vestis ju s į m okyklą.
- O kam ?
- Nes jū s direktorius ir jū sų vieta m okykloje.
- Aš - direktorius? - nusistebėjo Pašiotas, - kas ju m s sakė, kad
aš direktorius?
- Betgi jū s visą laiką, - Veronika suglum usi pažvelgė į vaikus, pas­
kui į direktorių ir vėl į vaikus, - visą laiką buvote Pašiotas - Varnėnų
m okyklos direktorius.

- Vai, vai, vai, - sudejavo direktorius, - jei aš būčiau Pašiotas...

6 5 #
 - O kas? - išsigando mokiniai.
- Nežinau, - direktorius pasilenkė kaip suokalbininkas ir, pamojęs
vaikams pirštu, sušnabždėjo, - aš visai nesu aš.
- 0 kas?
- Gali būti, kad aš esu mano brolis Mašiotas ir už jį gyvenu.
- Nesuprantu, - sulingavo sliekas Zigmutis, - galva neišneša, kaip
galima gyventi už kitą žmogų.
- Viskas paprasta, - pakartojo direktorius, - kai mes buvom maži ir
panašūs kaip žirniai, susirgom tymais. Aš labai karščiavau ir Dievulis
mane pasiėmė. O mama pagalvojo, kad mirė mano brolis Mašiotas.
- Kaip baisu, - atsiduso Veronika. - Jūs dabar gyvenate už savo brolį?
- Nežinau, - purtė galvą direktorius, - ar čia aš gyvenu, ar mano brolis?
- Visai nesvarbu, - įsikišo senasis vanagas. - Kaip gyvenot už savo
brolį, taip gyvenkite ir toliau.
- Bet mokykla? - neatlyžo direkto­
rius. - Kas dabar vadovaus moky­
klai - Mašiotas ar Pašiotas?
- Jūs, - suklego vaikai, vana­
gai ir sliekai, - už save ir už
savo brolį.
- Ša, mokiniai, - štai- y
ga surimtėjo Pa­
šiotas ir pridūrė
pašnibždomis,
- ta siaubinga
istorija turi likti
paslaptyje.
PA SLAPČ IŲ P A S LA P TIS

Kitą dieną direktoriaus Pašioto paslaptį žinojo visas miestelis, bet

nesakė, tylėjo. Juk tas, kas išplepės paslaptį, bus išdavikas. Sliekas
Zigmutis nenorėjo pasidaryti išdavikas, todėl tylėjo. Jurgutis taip pat
nenorėjo pasirodyti išdavikas, irgi tylėjo. Tylėjo graži mergaitė Veroni­
ka, berniukas Kaziukas ir Vanagų vanagas. Visi viską žinojo, bet ty­
lėjo. Net profesorius, Boružėlė ir matematikos mokytoja Kobra tylėjo
tarsi žinotų, ko nereikėjo žinoti. Tik Pašiotas, kuris galimas daiktas
buvo Mašiotas, vaikščiojo po mokyklą ir davinėjo nurodymus kaip
niekur nieko.
Tarsi gyventų be jokios paslapties. Tarsi nežinotų, kad paslaptį
reikia saugoti.
Jis pasisveikino su Boružėle, paspaudė ranką profe­
soriui ir pamojavo gražiai mergaitei Veronikai. Jis
šypsojosi. Visai pamiršo, kad reikia saugoti
paslaptį.
Sliekas Zigmutis net sukaito nuo rūpesčio. Gal direktorius jiems me­
lavo? Gal jo paslaptis nėra paslaptis? Gal nereikia jos slėpti? 0 gal
kiekvienas, kas kruta, kvėpuoja ir kalba, nešiojasi baisią paslaptį?
- Tu teisus, - nuramino jį didžiai mokytas Poška, - paslapčių pa­
slaptis žinoma visiems . Gal todėl jos niekas negirdi ir nenori matyti.
- Ko nenori matyti? - sukrutėjo sliekas Zigmutis.
- Ogi to, kad tu esi sliekas, o ne vanagas ar berniukas Kaziukas. Kad
gimei mūsų miestelyje, gyveni, kvėpuoji ir klausinėj! tokių dalykų.
- Argi aš esu paslaptis? - nustebo sliekas Zigmutis.
- Žinoma. Juk tavęs galėjo nebūti, kaip nėra direktoriaus brolio.
- Tai jau ne, - įsižeidė sliekas, - aš esu pats ti­
kriausias sliekas pasaulyje.
- Žinoma... - atsiduso
mokytas Poška. - Tai ir
yra didžioji paslaptis.
 T E IS IN G I A K IN IA I

Kai suskambo mokyklinis skambutis, vaikai ir sliekai jau sėdėjo suo­

luose ir laukė mokytojos. Boružėlė vėlavo. Staiga ji įkišo galvą į klasę
ir pasakė, kad pamiršo akinius namuose.
- Jie ant nosies, - pastebėjo Jurgutis. ___ _
- Tai ne tie, - paaiškino Boružėlė, . v ^ \ ^ \ v \ O V
- jie skirti žiūrėti, kad n e p a rg riū o tm jrr^
skaityti knygas galiįuttffsu kitais.
- Jums nereįkfcfskaityti! - Sušuko Jj/rgutis. Mes patys žinome
visas raidęiės.
- Ir visus Dievo priesakus? - Pasitik slino mokytoja.
- /Žinoma, - pakartojo vaikai.
^oružėlė toptelėjo ant kėdės ir kaltai nusišypsojo: - Na, tada aš
nęturiu, ką čia veikti. Jūs viską žinote patys.
- Ne, - pakėlė ranką Ievutė ir pridūrė liūdnu balsu, - mes nežino­
me Dievo. Ar jis storas, ar plonas? Piktas ar geras? Ar bent kiek pa­
našus į senelį Moną iš Pašilės?
- Tik neklauskit sunkių dalykų, - papurtė galvą mokytoja, - kai tu­
rėsiu teisingus akinius, pasakysiu visą teisybę, o dabar negaliu.
- Pasakykit! - suklego vaikai ir sliekai, - pasakykit, ką nors be akinių,
ij> - Neatsimenu, - nusiminė mokytoja.
- Kokį nors mažą žodį! - ūžė klasė, - trupinėlį tiesos.
- Meilė, - nušvito mokytoja ir pažvelgė į vaikus, - savo meile Die­
vulis apdalijo net žoleles, vabalėlius, sliekus ir žmones.
-JONUK.V a

69 I i
 - O mane? - paklausė Jurgutis. - Aš dažnai būnu piktas.
- Ir tave, - linktelėjo Boružėlė. - Vieną dieną ką nors pamilsi, ir pik­
tumas pradings kaip dūmas. Tas, kas myli kitus, pats bus mylimas.
- Kaip smagu! - nušvito Ievutė. - Aš myliu debesėlį Ardą ir Dievulis
mane mylės.
- Aš Veroniką, - atsiminė sliekas Zigmutis.
„Aš - Jurgutį“ , - pagalvojo Veronika, bet garsiai to nepasakė.
„ Aš - mokyklos direktorių“, - atsiduso mokytoja Boružėlė ir nurau­
do kaip braškė vasarą.
Tuo metu mokyklos skambutis paskelbė pertrauką ir išgelbėjo moky­
toją nuo kitų sunkių klausimų. Bet ar ilgam?
D IE V U L IS M Y LI V IS U S

Linksmi kaip varnėnai vaikai straksėjo koridoriumi. Tik sliekas Zig-

mutis stovėjo kampe ir virpėjo iš sielvarto.
- Kas tave nuskriaudė? - paklausė mokytoja Boružėlė.
- Manęs niekas nemyli, - sulingavo sliekas Zigmutis.
- Kodėl taip manai? - nustebo mokytoja.
- Todėl, kad aš myliu tik Veroniką.
- Tai gerai, ji švari ir protinga mergaitė.
- Bet Veronika myli Jurgutį.
- Tai blogiau, jis neklaužada ir tinginys.
- 0 Jurgutis myli savo tėvelį.
- Tai gerai, jo tėvelis vairuoja autobusą ir vežioja vaikus į mokyklą.
- O tėvelis, - susijaudino sliekas, - myli tiktai mamytę, o mamytė
myli Ievutę, o Ievutė myli debesį Ardą. Tik manęs niekas nemyli ir net
dėmesio nekreipia...
- Taip nebūna, - nuramino jį mokytoja, - tave myli Dievulis. Savo
meile jis apdalijo visus, net žolytę ir akmenį.
- Ir mane? - pasitikslino sliekas Zigmutis.
- Žinoma, - nusišypsojo mokytoja, - tu labai išmintingas, ir moki
'Z
G E R A S IS S L IB IN A S

V ien ą kartą sliekai susiginčijo su vaikais - kieno pasaka įdom esnė.

- M ūsų! - ša u k ė b erniukas Kaziukas.

- M ūsų! - š a u k ė sliekas Zigm utis.

Jie ė m ė stum dyti vieni kitus, bet a tė jo gram atikos m okytoja ir visus
nuram ino, sakydam a:

- Ko čia badotės kaip du ožiai a n t liepto. Pirm iau paklausysim , o

paskui pasakysim , kieno pasaka įdo m esnė. Kas pradės pirm as?

- Jūs! - ė m ė šau kti vaikai.

- Jūs! - ė m ė šau kti sliekai.

Tada m okytoja atsistojo ir parodė pirštu į Jurgutį, kuris kaip sykis ra­

kinėjo sau nosį:

- P rad ėk tu.

- Aš? - sum išo berniukas.

- O kodėl ne? - linktelėjo m okytoja. - Pasek m um s visų įd o m iau ­

sią p asaką.

Jurgutis atsistojo ta ip sunkiai, lyg m iltų m aišą keldam as, apsižvalgė

ir kostelėjo į sau ją.

- K itą k a rtą gyveno princesė, ji buvo graži, o slibinas piktas.

- N eįdom u, - n u tra u k ė jį Veronika, - šim tą kartų girdėta pasaka.

Jurgutis susiraukė, nužvelgė m ergaitę akies krašteliu ir pradėjo iš naujo.

- Kitą k a rtą gyveno slibinas. Jis buvo geras, o princesė kvaila. Tokia

kvaila, kad n et slibinas nenorėjo jo s vesti.

 - Neteisybė, - p arau do Veronika, - kvailų princesių nebūna net pa­

sakose.

- M a n o pasako je kitaip, - atsid u sęs pasakė Jurgutis, - gerasis

slibinas nenori vesti princesės ir išeina į karą ieškoti m irties. Bet visi

nuo jo bėga, nes bijo, ir n ea tsiran d a drąsuolio, kuris susikautų su sli­

binu akis į akį. Pabaisa šluoja kaim us, griauna pilis, degina m iestus,

išsivaro šim tus karo nelaisvių, b et nėra jau n ikaičio , kuris stotų su ju o

į kovą.

- 0 kodėl? - paklau sia K aziukas.

- Ž m o n ės slibino bijo, kaip ir paukščiai, ir žvėrys, nes galvoja, kad

iš piktum o p ab aisa degina m iestu s ir griauna pilis. Toks kvailum as

slibiną erzina. Jis ju k nori num irti, jis pats ieško m irties, o visi kaip

pakvaišę bėga nuo jo tolyn. - Jurgutis nutilo ir pažvelgė į Veroniką.

- Ir viskas? - pak lau sė Kaziukas.

- Ne, - atsiduso Jurgutis. - Būtų likęs slibinas gyvas, nukariavęs

visą pasaulį ir ved ęs kvailą princesę, je i ne vienas kaim o kvailelis,

kuris net nežinojo, kokie baisūs ir pavojingi p asakų slibinai. Tas kvai­

lelis sėdo a n t žirgo, į rankas p as iėm ė kalaviją ir išjojo į m ūšį su slibi­

nu. Jis ir buvo lauktoji slibino m irtis. S libinas net nesipriešino, pats

palindo po iškeltu kalaviju. Ir kvailelis vienintelis m atė, kokiu džiaugs­

mu spindėjo m irštančio slibino akys.

Jurgutis nutilo ir pažvelgė į m okytoją. Jo akys spindėjo labiau nei

m irštančio slibino.

- O dabar, - p as a k ė gram atik o s m okytoja ir parodė pirštu į slieką

Zigm utį, - kalb ėk tu.

S L IE K O P A S A K A
- Tai baisu, - susiraukė Veronika, - mes negalime susipinti kasų,
pasidaryti šukuosenų ar įsirišti spalvoto kaspino.
- Bet mes galime pasidaryti peruką, - toliau šypsojosi Ievutė, - iš
kokių norim plaukų.
- 0 antakiai? Be antakių mes kaip paršiukai.
- 0 antakius galima nusipiešti.
- Bet mes neturime net blakstienų.
- Galime prisiklijuoti, -džiaugėsi Ievutė.- Kokio norim ilgio.
- Ir kas tada bus? - susiraukė Veronika.
- Tada mes būsime gražios. Kokios tik panorėsime. Viena su juo­
dais, kita su geltonais, raudonais ar žaliais plaukais.
- Mes jau nebebūtume mes, - nutraukė ją Veronika, - tada mes
būtume lėlės Barbės.
- Kodėl? - nustebo Ievutė.
- Todėl, kad mes nieko neturėtume savo. Viskas tik nupaišyta ar
prilipdyta.
- Iš tikrųjų, - atsiduso Ievutė ir liūdnai skėstelėjo rankomis, - visai
apie tai nepagalvojau.
O sliekas Zigmutis, kuris sugalvojo tos pasakos pradžią ir nekan­
traudamas laukė pagyrimų ir gražios pabaigos, labai
susigėdo, paraudo kaip pomidoras ir kuo skubiau
k pasislėpė po mokykliniu suolu.
V E R O N IK A IR G E N Y S

Po pamokų vaikai ir sliekai linksmi ritosi namo.

- Kas ten kala? - paklausė Jurgutis. - Gal vanagas taiso sau lizdą?
- O gal mokytojas Poška taiso batus? - suabejojo gražioji mergaitė
Veronika.
- O gal ten kalena žiaunom senoji rupūžė? - išsigando sliekas Zig-
mutis ir pasislėpė žolėse.
Vaikai priėjo arčiau ir pamatė margą kaip rudens miškas paukštį
ilgu, aštriu snapu trupinantį mokytojo Poškos ąžuolą.
- Koks gražus, - išsižiojo Veronika ir sustingo, neatplėšdama nuo
paukštelio akių.
- Bene įsimylėjai? - nusišaipė Jurgutis, kavalerijos pulko sūnus.
Bet mergaitė jo negirdėjo. Ji negirdėjo ir slieko Zigmučio, kuris iš pa­
vydo susirietė į kamuoliuką ir šnypštė kaip garvežys.
V A IK A I IR K A L Ė D O S

Vieną dieną už lango iškrito baltas kaip cukrus sniegas. Vaikai iš­
bėgo į kiemą ir s v ilė s i sniego gniūžtėmis. Jei gaudavo į kaktą, ne­
žliumbdavo ir nebėgdavo guostis mokytojui. Sniego kulkos buvo šal­
tos, bet purios, su tokiom gali tik baidyti katiną, žvirblį ar sniegeną,
tupinčią ant tvoros. Sniegena buvo graži, o mergaitė dar gražesnė.
Gavusi smūgį i nugarą, ji atsisuko ir staiga išgirdo traškėjimą kažkur,
Šiaurės pusėje.
- Paklausykit, vaikai! - šūktelėjo Veronika.
Vaikai pastatė ausis ir išgirdo duslų tratėjimą toje pusėje, kur juo­
duoja miestelio eglynai.
- Medžiai lūžta! - nusigando Veronika.
- Nebijokit, bičiuliai, - nuramino juos s ta s is vanagas, - Ar nelau­
kiate Kalėdų senelio, kuris skuba pas jus iš Laplandijos?
Kitą dieną atėjo tikra žiema. Sniego privertė sulig tvoromis. Vaikai išbė­
go į kiemą ir ėmė lipdyti iš sniego mokytojus. Gražioji mergaitė Veronika
lipdė Kobrą, liūdnoji Ievutė lipdė Priesagą, berniukas Kaziukas - moky­
klos direktorių, o senelis, Monas iš Pašilės, nutarė nulipdyti Profesorių.
Ir jam labai gerai sekėsi. Kai baigė savo kūrinį, užvilko švarką, užkabino
akinius ir prilipdė ūsus, Profesorius atgijo ir suriko visu balsu:
- Marš į klasę! Prasideda pamoka!
Vaikai kaip išgąsdinti kiškiai sugarmėjo pro duris į mokyklą, o sena­
sis Monas liko lauke. Į profesoriaus pamokas Monas neidavo. „Aš
jau senas, - sakydavo jis, - ne liūtas ir ne vilkas, ant ožkų ir ožių šo­
kinėti nemėgstu.“
0 šiandien nutiko tikrų
tikriausias stebuk­
las - senelis Monas
stypsojo lauke tarp
kitų sniego senių, ir
atrodė iš tolo kaip
nulipdytas. Ir niekas
jau nesuprato, kuris
kurį nulipdė: Pro­
fesorius Moną, ar
Monas Profesorių?
K A LĖD Ų ATO STOGOS

Juo labiau a rtė jo Kalėdos, tuo keisčiau elgėsi V arn ėnų m okyklos m o­

kytojai. D irektorius atėjo į m okyklą raudonom kaip triušio akim , ilgai

plepėjo telefo n u ir p askam b in o į p a m o k ą penkiolika m inučių vėliau,

nes ilgai n erad o m okyklinio varpelio. Vaikai ir sliekai ja u seniai s ė ­

dėjo suoluose ir laukė mokytojo. A tėjęs Profesorius pas tatė ožį salės

viduryje ir liepė šokinėti visiem s iš eilės - berniukam s, m ergaitėm s,

v a n ag am s ir sliekam s. Pats tuo tarp u išėjo ieškoti sen elio M ono iš

Pašilės ir negrįžo. Užtai grįžo sen elis M onas ir pareiškė, kad per ožį

šokinėti n e m an d ag u , nes ožys toks pats žm ogus kaip visi. Be to ru­

das ir sen as, o senus reikia gerbti. Boružėlė per p am o k ą visą laiką

kikeno ir klausinėjo vaikų keisčiausių dalykų: iš kur ir kaip jie atsi­

rado? Ar ju o s a tn e š ė gandras, ar jie užaugo kopūstuose? Priesaga,

užuot diktavusi d ik ta n tą , lankstė popierinius lėktuvėlius ir laidė juos

po klasę, ska ičiu o d am a, kuris gražiau skris ir toliau nulėks, o Kobra

pasidėjo a n t stalo kortų kalad ę , su m a išė ir p aklau sė vaikų, gal kas

norėtų su ja pažaisti?

- Bus blogai, - išsigando Veronika, - mūsų mokytojams važiuoja stogas.

- Jie pakvaišo, - su m u rm ėjo Jurgutis.

- Jie pavargo, - palingavo galvą sliekas Zigm utis.

- Jie ja u nori atostogų, - pritarė liūdna m ergaitė Ievutė.

80 #
 - Žinoma, - sumosavo sparnais vanagų vanagas, - net ir mokyto­
jams reikia atostogų.
- Valio! - suriko Boružėlė su Kobra ir iš džiaugsmo ėmė trinti ran­
kas, o direktorius taip galingai šoko per ožį, kad net kelnės plyšo per
siūlę. Ir visiems tada prasidėjo atostogos.
Meski irtu šitą knygą, pažiūrėk pro langą, kaip gražiai šviečia saulutė !
/
 „Ji'V*. ,

° - Ao.'J0
O'

85 #
Šią knygą redagavo VU K om unikacijos faku lteto Leidybos studen tai:
M e n in ė re d a k to rė K o rn e lija B u o ž y tė

Iš le id o „V ersus a u r e u s “ le id y k la
R ū d n in k ų g. 1 0 , L T - 0 1 1 3 5 V iln iu s
v e rs u s @ v e rs u s .lt | w w w .v e rs u s .lt
S p a u s d in o AB „ A u š ra “
V y ta u to pr. 2 3 , L T - 4 4 3 5 2 K a u n a s
a u s r a @ a u s r a .lt | w w w .a u s ra .lt
U žsakym as 134
SM e

v ' ....V " ..... ••

RiscUas m ajsta ne: iii.

'~'tai,van-cupctiirpe&uiaj
lai tnlppat niq&la,
fxzsataa.
cQ

v o į)
ID 3 ?
ISBN 978-9955-699-76-7

VERSUS
AUREUS
w w w .v e rs u s .lt