VILNIAUS KOLEGIJA

AGROTECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
CHEMIJOS KATEDRA

FIZIKINĖ IR KOLOIDŲ CHEMIJA

Konspektas

Studijų programa: MAISTO PRODUKTŲ TECHNOLOGIJA

2014, Vilnius
 Pratarmė
Mokymo ir mokymosi medžiagos konspektas yra parengtas siekiant palengvinti fizikinės
ir koloidų chemijos kurso įsisavinimą maisto produktų technologijos specialybės studentams.
Konspekte yra pateikiama fizikinės ir koloidų chemijos teorija, kuri iliustruojama
pavyzdžiais, kurie leidžia suvokti, kaip vieno ar kito dėsnio žinojimas padeda sąmoningai valdyti
įvairius fizikinius – cheminius procesus gamyboje ir laboratorijoje.
Fizikinės ir koloidų chemijos dalyko paskirtis: žinių sistemos apie fizikinius reiškinius ir
bendruosius cheminių procesų dėsnius suteikimas ir gebėjimų, reikalingų cheminių procesų
valdymui, išvystymas. Todėl fizikinės ir koloidų chemijos mokymo ir mokymosi medžiaga
apima tokias temas, kaip: 1) medžiagų agregatiniai būviai, 2) cheminės termodinamikos
pagrindai; 3) fazių pusiausvyra ir tirpalai; 4) cheminė pusiausvyra, kinetika ir katalizė; 5)
adsorbcija ir paviršiniai reiškiniai; 6) heterogeninės sistemos. Nagrinėjamų temų tikslas –
suteikti žinių apie materiją ir jos judėjimo formas, cheminių reakcijų šiluminius efektus,
cheminių junginių kitimo priežastis ir dėsningumus, tirpalų fiziko – chemines savybes.
Fizikinės ir koloidų chemijos dalykas yra skaitomas vieną semestrą.
Fizikinės ir koloidų chemijos dalyko mokymo ir mokymosi metodai yra: paskaitos,
savarankiškas darbas, pratybos ir laboratoriniai darbai.
Vertinimo būdai: kolokviumai, testai, kontroliniai darbai, laboratorinių darbų gynimas,
egzaminas.

2
Turinys

2 CHEMINĖS TERMODINAMIKOS PAGRINDAI...........................................................................................4

2.1 PAGRINDINĖS SĄVOKOS..................................................................................................................................4
2.2 ŠILUMINĖ TALPA..............................................................................................................................................5
2.3 PIRMAS TERMODINAMIKOS DĖSNIS. SISTEMOS VIDINĖ ENERGIJA...................................................................6
2.4 SISTEMOS ENTALPIJA.......................................................................................................................................7
2.5 REAKCIJŲ ŠILUMINIAI EFEKTAI. TERMOCHEMIJA............................................................................................9
2.5.1 Cheminio junginio susidarymo ir degimo šiluma.................................................................................10
2.5.2 Heso dėsnis ir jo išvados......................................................................................................................10
2.5.3 Veiksniai, veikiantys reakcijų šiluminius efektus..................................................................................11
2.5.4 Kirchofo dėsnis.....................................................................................................................................12
2.5.5 Tirpimo šiluma ir neutralizacijos šiluma..............................................................................................13
2.6 ANTRASIS TERMODINAMIKOS DĖSNIS. PROCESŲ SPONTANIŠKUMAS. ENTROPIJA.........................................14
2.7 GIBSO ENERGIJA............................................................................................................................................16
2.8 CHEMINIS POTENCIALAS................................................................................................................................17
2.9 Savikontrolės klausimai................................................................................................................................18

3
 2 Cheminės termodinamikos pagrindai
2.1 Pagrindinės sąvokos
Termodinamika nagrinėja vienos energijos formos virtimą kita ir nustato to perėjimo
dėsnius. Kaip savarankiškas mokslas pradėjo vystytis 19 a. viduryje. Remiantis termodinamikos
dėsniais nagrinėjami cheminių reakcijų šiluminiai efektai, elektrolizės procesai, galvaninių
elementų darbas. Remiantis termodinamikos dėsniais sudaromas ne tik šiluminis balansas, bet ir
nustatoma, kokia kryptimi vyksta cheminiai procesai ir kokios turi būti išorinės sąlygos, kad
procesas būtų kontroliuojamas.
Taigi termodinamika yra mokslas, tiriantis makroskopinių fizikinių sistemų šiluminius
reiškinius arba energijos kitimą.
Pagrindinės termodinamikos kryptys yra šios: 1) bendroji, 2) techninė, 3) cheminė.
Techninė termodinamika nagrinėja teorinius pagrindus įvairių šiluminių mašinų (pvz.
vidaus degimo variklių, reaktyvinių variklių), šaldymo aparatų bei kitų mašinų konstravimui ir
eksploatavimui.
Pirminis cheminės termodinamikos tikslas yra išaiškinti cheminių reakcijų spontaninio
vyksmo kriterijus. Todėl cheminėje termodinamikoje nagrinėjami energijos kitimai šiuose
procesuose:
 Cheminių reakcijų
 Fazės mainų
 Tirpalų formavimosi
Vienos svarbiausių sąvokų naudojamų termodinamikoje yra temperatūra, šiluma, darbas,
energija. Termodinaminė sistema arba tiesiog sistema vadinama tokia erdvės dalis, kuri yra
atskirta nuo likusios erdvės, vadinamos aplinka, tam tikrais menamais paviršiais. Sistema visumą
procesų vykstančių jos ribose. Pagal tai kaip sistema sąveikauja su supančia aplinka ji gali būti:
 Atvira, jei su supančia aplinka gali vykti tiek masės, tiek energijos mainai.
Laboratorijoje tokia galima laikyti bet kurią cheminę stiklinę su tirpalu laikomą
neuždengus sandariu dangčiu.
 Uždara sistema, jei su supančia aplinka negali vykti masės mainai, tačiau gali vykti
energijos perdavimas. Laboratorijoje tokiu pavyzdžiu gali būti uždengta cheminė
stiklinė. Veikiant temperatūrai, užimamas tirpalo tūris gali keistis, tačiau garai negali
išeiti, todėl masės mainai nevyksta.
 Izoliuota, jei negali vykti nei masės, nei energijos mainai. Yra neįmanoma gauti visiškai
izoliuotų sistemų neribotą laiką, tačiau izoliuota sistema galima laikyti, jei tam tikrą
stebėjimo laiką sistemoje negali vykti energijos ir masės mainai. Laboratorijoje tokia
sistema galima laikyti kalorimetrą.
Tokia sistemos dalis, kuri turi vienodą cheminę sudėtį ir nuo visos sistemos yra atskirta
ribiniu paviršiumi yra vadinama faze.
Pagal sistemos homogeniškumo laipsnį sistemos gali homogeninės ir heterogeninės.
Homogeninėmis sistemomis laikomos vienalytės, vienfazės sistemos, neturinti skiriamųjų
paviršių ir kurios kiekviename sistemos taške yra vienoda cheminė sudėtis ir kiti parametrai
(temperatūra, slėgis, koncentracija ir t.t.). Homogeninių sistemų pavyzdžiais gali būti dujų
mišiniai, pvz. oras ar tikrieji tirpalai, pvz. cukraus tirpalas vandenyje ir kt. Heterogeninėmis
sistemomis laikomos nevienalytės ir susidedanti iš daugiau nei vienos fazės sistemos, turinti
skiriamuosius paviršius. Pvz. emulsijos, suspensijos ir kt.
Bet koks sistemos savybių arba kitaip būsenos kitimas, vadinamas procesu. Jei procesas
gali vykti įprastine ir atvirkščia tvarka, nekeisdamas aplinkos, jis vadinamas grįžtamuoju.
Grįžtamojo proceso metu keičiant T ar p, sistema iš galutinio būvio gali grįžti į pradinį.
Negrįžtamuoju procesu, vadinamas toks sistemos būsenos kitimas, kuriam pasibaigus sistemos
negalima per tas pačias tarpines būsenas gražinti į pradinę būseną be aplinkos pakitimų. Pvz.
šilumos perdavimas iš šiltesnio į šaltesnį kūną. Ciklinio arba uždarojo proceso metu

4
termodinaminės sistemos būsenos pakinta, taip kad procesui pasibaigus sistema grįžta į pradinę
būseną, todėl pradinė ir galutinė sistemos būsena sutampa.

2.2 Šiluminė talpa

Šiluminė talpa tai medžiagos sugebėjimas sugerti šilumą kaitinant. Skirtingos medžiagos
turi nevienodas šilumines talpas. Pavyzdžiui, bandymais nustatyta, kad kaitinant lygius kiekius
vario ir vandens iki tos pačios temperatūros, vanduo sugeria daugiau šilumos negu varis.
Vadinasi, vandens šilumos talpa didesnė negu vario.
Šilumos kiekis, kuris yra sunaudojamas norint pakelti medžiagos temperatūrą
vienu laipsniu (dažniausiai nurodoma 1 K) vadinamas šilumine talpa. Priklausomai nuo
pasirenkamo masės vieneto šiluminės talpa gali būti savitoji arba specifinė šiluminė talpa :
dQ 2.1
c
mdT
bei molinė šiluminė talpa
dQ 2.2
C
dT

Savitoji šiluminė talpa c nurodo šilumos kiekį, reikalingą 1 kg medžiagos pakaitinti vienu
laipsniu, J kg-1 K-1. Molinė šiluminė talpa C nurodo tokį šilumos kiekį, kuris reikalingas 1 mol
medžiagos pakelti temperatūrą vienu laipsniu, J mol-1 K-1. Dujų šiluminė talpa kartais išreiškiama
per tūrį (m3 ) – tūrinė šiluminė talpa, J m-3 K-1.
Jei šiluminė talpa yra apskaičiuojama tam tikrame intervale pakitus temperatūrai, tuomet
tokia šiluminė talpa yra vadinama vidutine ir apskaičiuojama pagal formulę:
Q 2.3
C
T2  T1

Tikroji šiluminė talpa nurodo šilumos kiekį kuris suteikiamas temperatūrai kinta be galo
mažame intervale ir apskaičiuojamas naudojantis lygybe:
dQ 2.4
C
dT

Kadangi sunaudojamas šilumos kiekis priklauso nuo to, kokio proceso metu jis
matuojamas, todėl šiluminė talpa gali būti izochorinė (pastovaus tūrio) C V ir izobarinė (pastovaus
slėgio) VP, kurios apskaičiuojamos pagal lygybes:
dQV 2.5
CV 
dT
dQP 2.6
CP 
dT

Standartinės kai kurių medžiagų šiluminės talpos yra pateikiamos 1 lentelėje. Dujų
izobarinė šiluminė talpa visada yra didesnė už izochorinę CP > CV, nes kaitinant dujas
pastoviame slėgyje, pagal pirmąjį termodinamikos dėsnį energija sunaudojama ne tik pakelti
temperatūrai 1 laipsniu, bet ir dujų išsiplėtimo darbui atlikti, todėl C P = CV + R arba cp – cV = R’.
Čia R’ – savitoji dujų konstanta, išreikšta 1 kg dujų R’ = R / M.
Nagrinėjant termodinaminius procesus dažnai tenka naudotis santykiu
C P cP 2.7
 k
CV cV

Pastovus dydis k vadinamas Puasono koeficientu arba adiabatės rodikliu.

5
 Dydžiai cP ir cV dujoms priklauso nuo molekulių struktūros. Visų medžiagų šiluminė talpa
(išskyrus vienatomines dujas) keliant temperatūrą didėja. Kietų medžiagų šiluminė talpa žemose
temperatūrose labai keičiasi, bet aukštose temperatūrose beveik nesikeičia.

1 lentelė. Kai kurių medžiagų standartinės šiluminės talpos 1 atm slėgyje.

Medžiaga C°P, 298, J/mol K Temperatūros intervalas, K
H2 (d) 28,996 300-1500
O2 (d) 29,181 300-1500
N2 (d) 28,714 300-1500
C (deimantas) 6,07 298-1200
C (grafitas) 8,638 300-1500
CO (d) 28,723 300-1500
CO2 (d) 38,089 300-1500
H2O (d) 33,267 300-1500
H2O (sk) 75,31 298
CH4 (d) 35,376 300-1500
C6H6 (sk) 136,1 281-353
C2H5OH (sk) 111,4 298
KCl (kr) 51,49 298-1000
NaCl (kr) 50,79 298-1073
SiO2 (kv.-α) 44,48 298-848

Kietų medžiagų šilumines talpas galima surasti ir iš lentelių, kurios sudarytos remiantis bandymų
duomenimis. Kartais galima jas ir teoriškai paskaičiuoti, sumuojant tą junginį sudarančių elementų šilumines talpas:
Ckietos m.= nCelementų 2.8
čia n – junginį sudarančio elemento dalis,
Celementų – atitinkamo elemento šiluminė talpa.
Ši formulė naudojama tik lydinių šiluminėms talpoms paskaičiuoti.

2.3 Pirmas termodinamikos dėsnis. Sistemos vidinė energija

Pirmas termodinamikos dėsnis išvestas remiantis pagrindiniu gamtos dėsniu – energijos
tvarumo dėsniu, kurį suformulavo mokslininkas M. Lomonosovas: energija iš niekur neatsiranda
ir niekur nedingsta, tik viena jos forma gali virsti kita griežtai ekvivalentiniu santykiu.
Pirmas termodinamikos dėsnis turi keletą formuluočių: amžinas variklis negalimas, nes
negalima sukurti tokios mašinos, kuri dirbtų negaudama energijos iš niekur.
Izoliuotoje sistemoje visų energijos rūšių suma yra pastovi.
Matematiškai pirmą termodinamikos dėsnį galime užrašyti:
Q = ΔU +A 2.9
čia Q – sistemai iš aplinkos suteiktas energijos (šilumos) kiekis;
ΔU – vidinės energijos pokytis;
A – atliktas darbas.

A, Q ir ΔU dimensija J/kg arba J/m3, jei tiriamos medžiagos yra dujos.

Jei sistemoje vyksta be galo maži pasikeitimai, pirmo termodinamikos dėsnio lygtis yra:
dQ = dU + dA

Cheminiams procesams apibūdinti labai svarbi vidinė energija U. Vidine energija (U,
J/mol) vadinama visų kūno dalelių tarpusavio sąveikos potencinės energijos ir jų judėjimo
energijos suma.
Vidinę energiją sudaro molekulių rotacinė ir vibracinė energija:
 Atomų ir atomų grupių, sudarančių molekulę, tarpmolekulinių virpesių energija,
 Elektronų rotacijos atominė energija,
 Energija sukaupta atomų branduoliuose,

6
  Tarpmolekulinė sąveikos energija ir kt.
Šios energijos tiesiogiai išmatuoti neįmanoma, tačiau sistemai pereinant iš vieno būvio į
kitą, galima išmatuoti jos pokytį ΔU.
ΔU = U1 – U2 2.10

ΔU pokytis yra teigiamas, jeigu į sistemą patenka daugiau energijos iš aplinkos, negu
išskiriama į aplinką. ΔU pokytis neigiamas, jeigu sistema išskiria daugiau energijos į aplinką
negu į ją patenka. Uždaroje sistemoje ΔU pokytis vyksta dėl iš aplinkos gaunamos šilumos
atlikto darbo sąskaita. Izoliuotoje sistemoje ΔU pokytis lygus nuliui.

2.4 Sistemos entalpija

Panagrinėkime 1 kilomolio dujų išsiplėtimo darbą cilindre po stūmokliu, kurio plotas S.
Dujas pašildžius, jos išsiplečia ir pakelia stūmoklį į h aukštį, tai yra atlieka darbą
ΔA = P h = p S h. Bet S h = ΔV, tuomet: ΔA = p ΔV
Jei tūrio prieaugis be galo mažas, tuomet ir dujų išsiplėtimo darbas bus be l. mažas (1
pav.):
dA = p dV 2.11

1 pav. Dujų išsiplėtimo darbas

Izochorinis procesas. Jeigu v yra pastovus dydis, tai procesas vadinamas izochoriniu, o
dV = 0 (2 pav.). Tuomet ir dA = 0. Vadinasi, izochoriniame procese dujų išsiplėtimo darbas A =
0, o visa sistemai iš išorės suteikta šiluma sunaudojama tik vidinės energijos pokyčiui atlikti .
Pirmą termodinamikos dėsnį izochoriniam procesui galime užrašyti:
dQ = dU; Qv = U2 – U1; Qv = ΔU 2.12

2 pav. Idealių dujų izochora (p – V).

Pagal šilumines talpas izochorinį procesą galima išreikšti:

dQ = Cv dT, arba Qv = Cv (T2 – T1) 2.13

7
 Sistemos p – V diagramoje izochora vaizduojama vertikalia tiese AB, kuri jungia pradinį
tašką p1 ir galutinį dujų būvio tašką p2. Pagal Šarlio dėsnį p1/p2 = T1/T2, todėl kaitinant izochora
nukreipta iš apačios į viršų, o šaldant – iš viršaus į apačią.

Izobarinis procesas. Pusiausvyrinis procesas, vykstantis pastoviame slėgyje, vadinamas

izobariniu (3 pav.). Toks procesas sutinkamas dirbant šilumokaičiams, šaldytuvams ir kt.
Integruodami lygtį ribose nuo V1 iki V2, gauname:
A  p(V2 – V1)  pV2 – pV1 ; A = p V 2.14

Pritaikome dujų būvio lygtį 1 moliui. Jeigu p = const, tai:

pV2 = RT2; pV1 = RT1, 2.15

įstatę reikšmes gausime:

A = RT2 – RT1 = R(T2 – T1) 2.16

Šį temperatūrų skirtumą prilyginę 1 K, gauname R, vadinasi universali dujų konstanta –

tai 1 molio dujų plėtimosi darbas izobariniame procese, kai dujos pašildomos vienu laipsniu.
Koordinačių sistemoje p – V izobarinis procesas išreiškiamas horizontalia linija AB,
jungiančia pradinį ir galutinį dujų būvio taškus. Kadangi V1/V2 = T1/T2 kaitinant dujas izobara
nukreipta iš kairės į dešinę, o šaldant – iš dešinės į kairę.

3 pav. Idealių dujų izobara (p – V).

Pirmo termodinamikos dėsnio analitinė lygtis izobariniam procesui rašoma taip:

Qp = U2 – U1 + p(V2 – V1) ; 2.17
Qp = (U2 + pV2) – (U1 + pV1) 2.18

Funkcija U + pV = H vadinama pilnutine sistemos energija – entalpija. Medžiagos

pilnutinės, kaip ir vidinės, energijos absoliutinis dydis nėra nustatytas, tačiau entalpijos pokytį
galima nustatyti iš izobarinio proceso šiluminio efekto.
Izobariniame procese šiluminis efektas lygus:
QP  U  pV arba Qp = H2 – H1 2.19

Kaip ir vidinė energija, entalpija yra sistemos būsenos funkcija, nes jos pokytis procese
H = H2 – H1 2.20
Per šilumines talpas izobarinis procesas išreiškiamas lygtimi:
Qp = CpT2 – CpT1 = Cpt2 – Cpt1 2.21
Vidutinės šiluminės talpos atitinkamose temperatūrose surandamos lentelėje.
Izobarinio ir izochorinio proceso šiluminius efektus surišanti lygtis:
QP − QV = ΔnRT 2.22

Izoterminis procesas. Tuomet pusiausvyrinis procesas, vykstantis pastovioje

temperatūroje (t  const). Iš Boilio – Marioto dėsnio seka pV = const ir izoterma p – V
diagramoje vaizduojama hiperbole, jungiančia pradinius ir galutinius dujų būvio taškus. Kadangi
izoterminiame procese vidinė energija nesikeičia ir U2 – U1 = Cv (T2 – T1) = 0, o visa šiluma
sunaudojama sistemos tūrio pasikeitimo darbui atlikti. Pirmąjį termodinamikos dėsnį galime išreikšti:

8
 QT = A = pdV 2.23
Vienam kilomoliui idealių dujų p = RT / V, o dA = RT dV / V.

Gautą reiškinį išintegruojame V1 ir V2 ribose:

V p 2.24
QT  A  2,303RT lg 2 Q T  A  2,303RT lg 1
V1 p2

JeiguV2  V1, tai QT  0, ir A  0,

o jeigu V2  V1, tai QT  0 ir A  0.

Adiabatinis procesas. Tai pusiausvyrinis procesas, kuriame kinta dujų slėgis,

temperatūra ir tūris; čia šilumos apykaita su aplinka nesuspėja įvykti. Q = const, dQ = 0.
Šiems procesams apibūdinti pasinaudokime pirmojo dėsnio lygtimi:
dQ = dU + dA; 0 = dU + dA 2.25

dA = -dU; A = U1 – U2 2.26

V2 2.27
QT  A  2,303RT lg
V1

Vadinasi, išsiplėtimo darbas adiabatiniame procese vyksta vidinės energijos mažėjimo

sąskaita.
Analitinis ryšys tarp parametrų p ir V adiabatiniame procese išreiškiamas lygtimi:
p1 V2 2.28

p2 V1

Šis santykis vadinamas Puasono lygtimi, k – adiabatės rodikliu.

Politropiniai procesai. Praktikoje tenka sutikti procesus, kurie vienaip ar kitaip, dėl
skirtingų priežasčių, nukrypsta nuo anksčiau nagrinėtų procesų (izochorinio, izobarinio,
izoterminio, adiabatinio). Realūs procesai dujose dažnai vyksta tarpiniais keliais tarp nurodytų
procesų. Tokie procesai vadinami bendru vardu – politropiniai procesai. Vadinasi, izochorinį,
izobarinį, izoterminį ir adiabatinį procesą galima nagrinėti ribinius realių procesų atvejus, o juos
atitinkančias šilumines talpas kaip atskirus šilumos talpų atvejus.

2.5 Reakcijų šiluminiai efektai. Termochemija

Termochemija – cheminės termodinamikos skyrius, kuriame tiriami su cheminėmis
reakcijomis susiję šiluminiai efektai. Cheminių reakcijų metu ne tik pakinta medžiagų savybės,
bet ir beveik visada kokia nors forma išskiriama arba absorbuojama energija.
Šiluminiu reakcijos efektu vadinama reakcijos atpalaiduotos arba absorbuotos šilumos ir
atlikto išorinio darbo suma, atmetus darbą prieš išorės slėgį. Egzoterminėse reakcijose pradinių
medžiagų vidinė energija yra didesnė, negu susidarančių. Todėl jų metu atsipalaiduoja tam tikras
šilumos kiekis. Endoterminėse reakcijose, atvirkščiai, pradinių medžiagų vidinė energija
mažesnė, negu susidarančių, todėl tam tikras šilumos kiekis absorbuojamas.
Skirtingai nuo termodinamikos, termochemijos procesų metu atsipalaiduojanti energija laikoma teigiama ir
žymima Q, o absorbuojanti neigiama, t.y.:
Qtermod. = -Q 2.29

Cheminių reakcijų lygtys, kuriose kairėje lygybės pusėje rašomos pradinės medžiagos, o
dešiniojoje – reakcijos produktai ir plius arba minus šiluminis efektas, vadinamos

9
termocheminėmis lygtimis. Jose reikia nurodyti medžiagų agregatinius būvius ir jų kristalų
formas. Pavyzdžiui:
Cgraf + O2 = CO2 (dujos) H = -393,77 kJ; (egzoterminė reakc.)
Cdeim + S2 = CS2 H = + 87,9 kJ; (endoterminė reakc.)

2.5.1 Cheminio junginio susidarymo ir degimo šiluma

Pagal Lavuazjė ir Laplaso dėsnį, entalpijos pokytis, susidarant vienam moliui sudėtinės
medžiagos iš vieninių medžiagų, vadinamas junginio susidarymo entalpija. Tuo tarpu junginio
skilimo į vienines medžiagas entalpija (šiluma) lygi junginio susidarymo entalpijai, bet turi
priešingą ženklą (ΔHf: formation – susidarymas).

Pvz: CH4 (d) + 2 O2 (d) = CO2 (d) + H2O (s), ΔH=-890,4 kJ/mol
Sudeginus 1 mol metano išskiriama 890 kJ šilumos, t.y. reakcijos šiluminis efektas 298K
temperatūroje.
CO2 (d) + H2O (s) = CH4 (d) + 2O2 (d), ΔH=+890,4 kJ/mol

Standartiniai termodinaminiai dydžiai (ΔH°, ΔU° ir kt.) yra susieti su procesais, kurių
reaguojančios medžiagos ir produktai yra standartinėse būsenose. Dažniausia šie dydžiai
nustatomi 25°C (298 K) temperatūroje ir žymimi ΔH° 298. Standartinės kai kurių junginių
entalpijos nurodomos lentelėse. Vieninių medžiagų susidarymo entalpijos lygios nuliui.
Kuo daugiau šilumos atsipalaiduoja junginiui susidarant, tuo daugiau šilumos reikės jam
suskaldyti ir tuo šis junginys yra patvaresnis. Pavyzdžiui, patvarūs junginiai yra SiO 2, P2O5, KCl,
NaCl ir kt. Nepatvarūs junginiai yra NO, CS2, HCN ir visos sprogstamosios medžiagos.
Organinių junginių susidarymo entalpijas tiesiogiai išmatuoti negalima. Ji
apskaičiuojama iš tų junginių degimo entalpijos (ΔHc c – combustion, sudegimas). Degimo
entalpija nustatoma kalorimetrinės bombos pagalba. Tai yra storasienis cilindras su sandariai
užsukamu dangčiu. Į lėkštelę įdedamas medžiagos svėrinys ir sudeginamas.
Degimo entalpija vadinamas entalpijos pokytis, gautas sudeginus 1 molį medžiagos
deguonies srovėje iki galutinių produktų. Žinant reakcijoje dalyvaujančių medžiagų degimo
entalpijas, galima taikyti Heso dėsnį.

2.5.2 Heso dėsnis ir jo išvados

1840 m. G. Hesas suformulavo pagrindinį termochemijos dėsnį: reakcijos šiluminis
efektas nepriklauso nuo tarpinių stadijų, bet priklauso tik nuo pradinio ir galutinio sistemos
būvio.
Pvz. Anglies dioksidą iš anglies ir deguonies galima gauti šiais būdais:
a) tiesiog sudeginant anglį iki anglies dioksido;
b) su tarpiniu anglies monoksido susidarymu.
Pradinės medžiagos C ir O2, galutinis produktas CO2.

I būdas II būdas
Cgraf + O2 = CO2, (dujos), H = -393,51 kJ Cgraf + 1/2 O2 = CO, H = - 110,53 kJ
CO + 1/2 O2 = CO2 , H = - 282,98 kJ
Suma: H = - 393,15 kJ Suma: H = - 393,15 kJ

10
 4 pav. „Amžinojo variklio“ schema

Heso dėsnis galioja, kai visi procesai vyksta arba pastoviame tūryje, arba pastoviame
slėgyje. Heso dėsnis yra atskira pirmojo termodinamikos dėsnio formuluotė, nes įrodo, kad
negalima gauti energijos iš nieko.
Iš Heso dėsnio galima padaryti šias išvadas:
 Jeigu vyksta dvi reakcijos, kurių pradiniai būviai skirtingi, bet galutiniai vienodi, tai šių
reakcijų entalpijų skirtumas lygus vienos pradinės medžiagos perėjimo į kitą entalpijai:

Cgraf. + O2 → CO2 H1 = - 393,77 kJ;

Cdeimantas + O2 → CO2 H2 = - 395,65 kJ;
Cdeimantas → Cgraf. H = H1 – H2

 Jeigu vyksta dvi reakcijos, kurių metu iš vienodų pradinių medžiagų susidaro skirtingas
produktas, tai šių reakcijų šiluminių efektų skirtumas bus lygus vieno produkto perėjimo
į kitą šiluminiam efektui:

C + O2 → CO2 H1 = - 393,77 kJ;

C + 1/2 O2 → CO H2 = - 110,62 kJ;
CO – CO2 H = H1 – H2

 Cheminės reakcijos šiluminis efektas (entalpijos pokytis) yra lygus reakcijos produktų
susidarymo entalpijų sumos ir pradinių medžiagų entalpijų sumos skirtumui:

Hreakcijos = Hf, produktų – Hf, pradinių medžiagų 2.30

 Reakcijos entalpijos pokytis yra lygus pradinių medžiagų degimo entalpijų sumos ir
produktų degimo entalpijų sumos skirtumui;

Hreakcijos = Hc, pradinių medžiagų – Hc, produktų 2.31

2.5.3 Veiksniai, veikiantys reakcijų šiluminius efektus

Cheminių reakcijų šiluminiai efektai priklauso nuo reaguojančių medžiagų prigimties,
pradinių medžiagų ir galutinių produktų agregatinio būvio, reakcijos pravedimo sąlygų
(temperatūros, slėgio, sistemos tūrio).
 Nuo prigimties:
MgCO3 kieta → MgOkieta + CO2 dujos, H = - 115,6 kJ
H2 + 2 Ckieta → C2H2 dujos , H = 229,61 kJ

 Nuo agregatinio būvio:

H2 + ½ O2  H2Oskyst. , H = -285,95 kJ

11
 H2 + ½ O2  H2Ogarai , H = -242,49 kJ

Vadinasi 1 molio vandens perėjimo į garų būvį šiluma arba molinė garavimo šiluma:
H2O (sk) → H2O (d) H = 44,0 kJ esant 298 K

Tokiu pačiu būdu apskaičiavus gauname vandens molinė lydymosi šiluma:

H2O (k) → H2O (sk) H = 6,01 kJ esant 273 K

 Nuo reakcijos pravedimo sąlygų:

Tarkime, kad reakcija pravedama esant V  const. Iš termodinamikos žinome, kad
izochoriniame procese joks darbas neatliekamas, o QV  U , tai QV  U .
Izobariniame procese šiluminis efektas priklauso ne tik nuo vidinės energijos
sumažėjimo, bet ir nuo sistemos tūrio pokyčio:
Q p  U  pV 2.32
Atlikę pakeitimus, galime užrašyti:
Q p  QV  pV 2.33

Jeigu cheminėse reakcijose dalyvauja idealios dujos ir vyksta izobarinis – izoterminis

procesas, tai sistemos tūrio pokytis bus lygus dujų molių skaičiaus pasikeitimui: pV  nRT ,
įstatę gausime:
Q p  QV  nRT 2.34

Δn - dujų molių skaičiaus pasikeitimas. Jis surandamas pagal reakcijos lygtį: iš

susidariusių dujinių medžiagų molių skaičiaus atimant pradinių dujinių medžiagų molių skaičių.
Pvz 1: N2, (dujos) + 3 H2 = 2 NH3, (dujos) , Δn = 2 – 4 = -2
4 molek. 2 molek.

Pvz. 2: NH3, (dujos) + HCl(dujos) = NH4Cl(kieta) Δn = 0 – 2 = -2

2 molek. 0 molek.

2.5.4 Kirchofo dėsnis

Cheminės reakcijos šiluminio efekto priklausomybę nuo temperatūros išreiškia Kirchofo
dėsnis. Jam įrodyti naudojamas ciklas:

5 pav. Schema Kirchofo formulei išvesti

Tarkime, kad pradinį medžiagų būvį apibūdina taškas A temperatūra T 1. Galutinis

medžiagų būvis pavaizduotas taške B temperatūra T2.
Iš A į B galime eiti dviem keliais A→n→B ir A→m→B. Kelyje A→n→B pirmiausia
įvyksta reakcija nuo taško A iki taško n temperatūroje T1, jos metu entalpijos pokytis H1. Gauti
reakcijos produktai šildomi iki temperatūros T2, nuo taško n iki taško B. Tam sunaudojama

12
šiluma Cprod(T2 – T1). (C – molinė šilumos talpa: šilumos kiekis, reikalingas 1 moliui medžiagos
pašildyti 10). Bendras sistemos absorbuotos šiluminis kiekis H1 – Cproduktų (T2 – T1).
Kelyje A→m→B pirmiausia pradines medžiagas pašildome nuo taško A iki taško m, tai
yra nuo temperatūros T1 iki temperatūros T2. Tam sunaudojame šilumos kiekį Cpradinių (T2 – T1).
Nuo taško m iki taško B vyks reakcija temperatūroje T 2, kurios metu entalpijos pokytis H2.
Suminis šio kelio šilumos kiekis bus H2 – Cpradinių (T2 – T1).
Pagal Heso dėsnį, abiejų kelių šiluminiai efektai turi būti lygūs. Atlikę veiksmus ir
pritaikę be galo mažiems šiluminių efektų skirtumams, gausime:
H2 – Cpradinių (T2 – T1) = H1 – Cproduktų (T2 – T1);
H2 – H1 = Cpradinių (T2 – T1) – Cproduktų (T2 – T1);
H2 – H1 = (Cpradinių – Cproduktų )(T2 – T1);
Abi lygties puses padalinę iš T2 – T1, gausime:
dQ 2.35
 C pradiniu  C prod .
dT
dH
vadinamas šiluminio efekto temperatūriniu koeficientu.
dT
Kirchhofo dėsnis teigia: šiluminio efekto temperatūrinis koeficientas yra lygus pradinių
medžiagų ir reakcijos produktų šilumos talpumų skirtumui.
Jeigu Cpradinių = Cprod, tai reakcijos šiluminis efektas nepriklauso nuo temperatūros.

2.5.5 Tirpimo šiluma ir neutralizacijos šiluma

Ne tik cheminės reakcijos, bet ir fizikiniai procesai (kietos medžiagos lydymasis, garų
kondensacija) yra lydimi šiluminių efektų.
Tirpimo procesas taip pat yra visada lydimas šilumos mainais. Ar šiluma bus išsiskiriama
ar sunaudojama priklauso nuo tokių veiksnių kaip kristalinės gardelės suardymui reikalingas
energijos kiekis, ištirpusios medžiagos molekulių solvatacija ir kt. Pvz.: H2SO4, kalkės,
bevandenė soda, NaOH ir visos dujos tirpdamos išskiria daug šilumos. Tirpimo šiluma priklauso
ne tik nuo medžiagos ir tirpiklio prigimties, bet ir nuo paimtos medžiagos kiekio ir nuo pirminės
tirpalo koncentracijos. Termochemijoje tirpimo šiluma vadinamas šilumos kiekis, kuris
išsiskiria arba sunaudojamas tirpstant 1 moliui medžiagos dideliame tirpiklio kiekyje (1 :
300).
H = H1 + H2
H1 – kietos arba dujinės medžiagos perėjimo į skystą būvį šiluma, (kristalinės gardelės
suardymo šiluma, endoterminis procesas);
H2 – tirpinamos medžiagos ir tirpiklio sąveikos šiluma, vadinama solvatacijos arba
hidratacijos šiluma, (egzoterminis procesas).
Tirpalo susidarymo entalpija galima apskaičiuoti įvertinus tokius jo susidarymo etapus:
(a) grynas tirpiklis ® atsiskyrę tirpiklio molekulės Ha > 0
(b) grynas tirpinys ® atsiskyrę tirpinio molekulės Hb > 0
(c) atsiskyrę tirpinio ® tirpalas ir tirpiklio molekulės Hc < 0
grynas tirpinys ® tirpalas + tirpiklis Htirp = Ha + Hb + Hc

Hidratacijos metu išskiriamos energijos etapus galima išdėstyti taip:

NaCl(k) → Na+(d) + Cl-(d) ΔHgardelės > 0
Na+(d) + x H2O(sk) → Na+(aq) ΔHhidratacijos < 0
Cl-(d) + x H2O(sk) → Cl-(aq) ΔHhidratacijos < 0
ΔHtirp » 5kJ/mol > 0

Tirpinant kietas medžiagas, tirpimo šiluma gali būti teigiama arba neigiama,
priklausomai nuo H1 ir H2 absoliutinių dydžių.

13
 Dujų tirpimas visada yra egzoterminis procesas (H 1 < H 2).
Kai H1 > H2, tai medžiagai tirpstant tirpalas atvėsta (KCl, NaNO 3 tirpimas vandenyje),
o kai H1 < H2, tai medžiagai tirpstant tirpalas įšyla (KOH, Na 2CO3 tirpimas vandenyje).
Tirpinant bevandenį CuSO4 išsiskiria didelis šilumos kiekis, o tirpinant CuSO4 × 5H2O šiluma
išeikvojama kristalinei gardelei suardyti. Kai kurių junginių tirpimo šiluma yra pateikiama 2
lentelėje.

2 lentelė. Kai kurių junginių tirpimo šiluma.

Junginys ΔHt, kJ/mol Procesas
LiCl -37,1 Egzoterminis
CaCl2 -82,8
NaCl 4,0 Endoterminis
KCl 17,2
NH4Cl 15,2
NH4NO3 26,2

Neutralizacijos šiluma vadinamas šilumos kiekis, kuris išsiskirs neutralizuojant 1

ekvivalentą rūgšties 1 ekvivalentu šarmo. Praskiestuose tirpaluose neutralizacijos šiluma visada
beveik vienoda, apytikriai 57,0 kJ. Pavyzdžiui:
KOH + HNO3  KNO3 + H2O
K + OH- + H+ + NO-3  K+ + NO3- + H2O
+

H+ + OH-  H2O; H = -57 kJ

2.6 Antrasis termodinamikos dėsnis. Procesų spontaniškumas. Entropija.

Pirmasis termodinamikos dėsnis nusako vien įvairių rūšių energijos ekvivalentiškumą,
tačiau neaptaria sąlygų, kuriomis gali vykti energijos transformacijos, neaiškina jų krypties ir
ribų.
Antrasis termodinamikos dėsnis nustato, kokie iš galimų procesų gali vykti savaime
duotoje sistemoje nurodytomis sąlygomis, negaudami energijos iš aplinkos. Taip pat nusako,
kaip pasislinks sistemos pusiausvyra pakitus sąlygoms.
Bet kurios rūšies energijos kiekis arba jos pokyčio dydis traktuojamas kaip atitinkamų
intensyviųjų ir ekstensyviųjų dydžių sandauga. Intensyviesiems dydžiams (dujų slėgiui, kūno
temperatūrai, elektros krūvio potencialui) būdinga tai, kad jie nepriklauso nuo medžiagos kiekio
arba kitokio ekstensyviojo dydžio.Savaimingo (spontaniško) proceso vyksmo galimybė, kryptis
ir riba priklauso tiktai nuo intensyviųjų dydžių santykio pradinėje ir galutinėje būsenoje.
Pavyzdžiui, šiluma savaime pereina tik iš karštesnio kūno į šaltesnį ir tik tol, kol abiejų
kūnų temperatūra pasidaro vienoda. Arba sujungus du indus, kuriuose dujų slėgiai nevienodi,
dujos tekės iš indo, kuriame slėgis didesnis, į kitą, kol abiejuose suvienodės slėgis. Visais
atvejais savaimingas procesas vyksta tik taip, kad suvienodėtų atitinkamas sistemos dalių
intensyvusis dydis (temperatūra, slėgis, koncentracija). Vadinasi, kiekviena sistema kinta
savaime, artėdama prie tam tikros pusiausvyros; norint pakeisti šią pasiektą pusiausvyrą, reikia iš
išorės sistemą paveikti energija.
Panagrinėkime šiluminės mašinos darbą. Ši mašina atlieka darbą absorbuotos šilumos iš
šilumos šaltinio dėka. Čia ne visa šiluma, kurią gauna darbinė medžiaga, paverčiama darbu, o tik
jos dalis. Kita šilumos dalis perduodama kūnui, kurio temperatūra žemesnė (šilumos imtuvui).
Visos šilumos niekada nepavyksta paversti darbu. Šiluminės mašinos naudingumo koeficientu ŋ
vadinamas atlikto darbo A ir absorbuotos šilumos Q 1 santykis: bet A = Q1 – Q2, čia Q2 yra
šilumos kiekis, atiduotas šilumos imtuvui. Vadinasi:
ŋ = Q1 – Q2/ Q1 = A / Q1 arba ŋ = T1 – T2 / T1 2.36
(prancūzų inžinieriaus S. Karno Lygtis)

14
 Antrąjį termodinamikos dėsnį galime formuluoti ir taip: negalimas toks procesas, kurio
vienintelis rezultatas būtų šilumos pavertimas darbu. Kadangi T1 > T2, tai mašinos naudingumo
koeficientas gali būti nuo 0 (kai T1 = T2) iki vieneto (kai T2 = 0). Tačiau didžiausią mašinos
naudingumo koeficientą lygų vienetui pasiekti neįmanoma, kadangi negalima sukurti tokio
šilumos imtuvo, kurio temperatūra būtų lygi absoliutiniam nuliui (6 pav.).

6 pav. Šiluminės mašinos darbo principas

Sistema visada stengiasi pereiti į tokią būseną, kurioje jos energija yra mažesnė ir dalelių
išsidėstymas netvarkingesnis (didesnis chaotiškumas). Sistemos energijos pokytis nusakomas
entalpijos pokyčiu (H), o sistemos netvarkingumą (chaotiškumą) nusako termodinaminė
funkcija, kurią Klauzijus pavadino entropija (S, J/mol K). Entropijai nustatomas ne pokytis, o
absoliutusis dydis. Sistemai pereinant iš tvarkingesnės būsenos į mažiau tvarkingą, entropijos
pokytis didėja, t.y. S  0. Pats bendriausias antrojo termodinamikos dėsnio formulavimas:
vykstant bet kurioje izoliuotoje sistemoje spontaniškam procesui, padidėja sistemos
entropija.
Savaime procesas vyks tada, kai mažės sistemos entalpija (H  0), arba didės sistemos
entropija (S  0): S = S2 – S1 > 0
Spontaniškiems procesams būdinga tai, kad, norint juos nukreipti priešinga linkme, reikia
suvartoti energijos, t.y. atlikti darbą. Galima perkelti dujas iš žemesnio slėgio indo į kitą, kuriame
slėgis didesnis, bet tam reikia paveikti jas iš išorės tam tikra energija. Aišku, kad tokie procesai,
kurie vyksta tik suteikus papildomai energijos iš išorės, visada susiję su sistemos entropijos
sumažėjimu (S < 0). Izoliuotoje sistemoje entropija nesikeičia (S = 0).
Kadangi entropija S yra medžiagos struktūros chaotiškumo, dalelių (atomų ir jonų)
netvarkingo judėjimo matas, tuomet remiantis medžiagų agregatinių būsenų apibūdinimu,
akivaizdu, kad mažiausia entropija būdinga taisyklingiems kristalams, didesnė netaisyklingos
struktūros kietoms (amorfinėms) medžiagoms, dar didesnė – skysčiams ir didžiausia – dujoms (3
lentelė).

3 lentelė. Kai kurių medžiagų entropija pagal medžiagos agregatinę būseną.

Medžiaga Entropija S Medžiaga Entropija S Medžiaga Entropija S
H2O (skystis) 69,9 Br2 (skystis) 152,3 C (deimantas) 2,44
H2O (garai) 188,7 Br2 (dujos) 245,3 C (grafitas) 5,69

Entropijos reikšmė labai priklauso nuo medžiagos temperatūros ir keliant temperatūrą –

garinant, lydant, plečiantis dujoms – entropija didėja. Atvirkščio proceso metu, kurio metu
susidaro tvarkingesnės medžiagos struktūros (kondensacija, kristalizacija, polimerizacija, dujų
tūrio sumažėjimu, naujų ryšių susidarymu) entropija mažėja.
Kadangi entropija S yra būsenos funkcija, todėl
S = S0produktų – S0pradinių medžiagų 2.37

15
 Entropijai galima nustatyti absoliutų entropijos dydį S, o ne jos pokytį. Standartinė
entropija – tai absoliuti vieno molio medžiagos entropija, atitinkanti standartinę medžiagos
būseną duotoje temperatūroje (298 K).
Dažnai cheminiai ir fizikiniai procesai vykdomi atmosferiniame slėgyje (Pa=1,013*105
Pa). Tokiomis sąlygomis apskaičiuota entropija yra žymima S0T ir vadinama standartine
entropija. Kadangi S0298 yra pateikiamos žinynuose, todėl entropijos pokytį galima tokiems
įvairiems procesams:

1) entropijos pokytis fazinio virsmo metu (bet koks polimorfinis virsmas, t.y.
lydymasis, garavimas, kondensacija ir kt.
Faziniai virsmai vyksta, kai P=const ir T=const, todėl galima apskaičiuoti tiesiogiai
iš lygties. Pvz. vyksta toks fazinis virsmas:
Fazė (1) ↔ Fazė (2) +ΔfH
Tokiam faziniam virsmui gauname, kad entropijos pokytis bus lygus:
QP  f H 2.38
S  S 2  S1  
T T
Čia ΔfH – sistemos entalpijos pokytis fazinio virsmo metu
T – fazinio virsmo temperatūra

2) Entropijos pokytis šildant sistemą

Norint apskaičiuoti entropijos pokytį šildant sistemą nuo temperatūros T 1 iki T2,
galima naudoti tokias lygtis, jei procesas vyko pastovaus slėgio sąlygomis:
T 2.39
S  S 2  S1  C p ln 2
T1
arba, jei procesas vyko pastovaus tūrio sąlygomis:
T 2.40
S  S 2  S1  CV ln 2
T1
Čia Cp ir CV yra izobarinio ir izochorinio proceso šiluminės talpos atitinkamai.

Pateiktos lygtys tinka, jei imamas 1 mol medžiagos. Kitu atveju, jai imamas bet koks kitas kiekis
medžiagos kiekis, turi būti:
fH 2.41
S  n
T
T2 2.42
S  n  C p ln
T1
T 2.43
S  n  CV ln 2
T1

2.7 Gibso energija

Sistemos vidinė energija sudaryta iš laisvosios ir surištosios energijos. Laisvoji energija –
tai vidinės energijos dalis, kuri duotomis sąlygomis gali būti paversta darbu. Ši energija, esant
pastoviam slėgiui, vadinama Gibso energija ir žymima raide G. Energijos pokytis, susidarant
vienam moliui sudėtinės medžiagos standartinėje būsenoje iš vieninių medžiagų, vadinamas
standartine medžiagos Gibso energija ir žymimas G. Vieninių medžiagų G lygi nuliui. Kai
kurių medžiagų susidarymo standartinės Gibso energijos duodamos lentelėse. Gibso energija
(kaip ir H) priklauso nuo medžiagos prigimties, kiekio, temperatūros, bet nepriklauso nuo
proceso kelio.
Gibso energijos pokytis reakcijos metu gali būti apskaičiuotas pagal Heso dėsnį:
G = Gproduktų – Gpradinių medžiagų 2.44

16
 Iš reakcijos G pokyčio dydžio ir ženklo galima spręsti apie proceso kryptį ir sąlygas,
kuriomis vyksta reakcija. Kuo neigiamesnė G, tuo procesas lengviau vyksta. Kai G > 0,
procesas savaime nevyksta. Kai G = 0, sistema yra pusiausvyroje.
Gibso energija susijusi su dviem faktoriais: entalpija ir entropija. Šią priklausomybę nurodo Gibso
energijos matematinė išraiška:
G = H – TS 2.45

Sistemos chaotiškumo matu galima laikyti sandaugą TS. TS – tai sistemos surištoji
energija, kuri jokiomis sąlygomis negali būti paversta darbu.
Proceso varomoji jėga G susideda iš dviejų, priešingom kryptim veikiančių faktorių:
entalpijos H, charakterizuojančios sistemos veržimąsi į tvarkingesnės struktūros susidarymą, ir
entropijos TS – vedančios į chaotiškumo didėjimą. Savaiminio proceso kryptis priklauso nuo
šių faktorių dydžio ir ženklo. Kuo neigiamesnė H reikšmė ir labiau teigiamas proceso TS, tuo
reakcija vyksta lengviau, nes jos G gaunamas mažesnis.

2.8 Cheminis potencialas

Cheminėse sistemose paprastai susiduriame su mišiniais, susidedančiais iš kelių
komponentų su molius kaičiais n1, n2, n3 ir t.t. Vykstant sistemoje cheminei reakcijai,vienų medžiagų mažėja,
kitų – daugėja. Taip pat, vykstant faziniams virsmams, kurio nors komponento kiekis vienoje fazėje mažėja, kitoje –
didėja. Vadinasi, paskirų komponentų kiekiai sistemoje bendruoju atveju yra kintami dydžiai. Todėl, kintant
sistemos sudėčiai, sistemos izobarinis potencialas bus ne tik temperatūros ir slėgio,bet ir komponentų kiekių,
išreikštų jų molių skaičiais, funkcija:
G = f ( T, p, n1, n2,.....nk) 2.46

Izobarinio potencialo pilnas diferencialas, išreikštas dalinėmis išvestinėmis, bus toks:

dG = (δG/ δT)p, n , n , ... n dT + (δG/δp) T, n . n , ....n)dp + (δG/dn1) T, p, n . 2.47
n ....n dn1 + (δG/δn2) T, p, n , n ,.....n ) dn2 +........+ (δG/δnk) T, p, n , n ,.......n
dnk

Indeksai prie kiekvienos išvestinės reiškia, kad kiti tos būsenos parametrai yra pastovūs.
Pažymėkime dalines išvestines pagal komponentų molių skaičių sutrumpintai raide μ.
Tuomet komponentui i galios lygybė
μi = (δG/δn1) T, p, n , n , ........n (be n ). 2.48

Ši dalinė išvestinė yra komponento i cheminis potencialas. Sistemoms komponento

cheminis potencialas yra sistemos izobarinio potencialo dalinė išvestinė pagal jo molių skaičių,
esant pastoviam slėgiui, temperatūrai ir visų kitų komponentų molių skaičiui. Kitaip tariant,
komponento cheminis potencialas yra lygis sistemos izobarinio potencialo prieaugliui, kai vienas
molis šio komponento, esant pastoviam slėgiui ir temperatūrai, pridedamas į pakankamai didelę
sistemą ir šios sistemos sudėtis praktiškai nepasikeičia. Kartais cheminiai potencialai gali būti
vadinami komponentų dalinėmis molinėmis laisvosiomis energijomis. Grynos medžiagos
cheminis potencialas yra lygus šios medžiagos vieno molio izobariniam potencialui.
Pastovioje temperatūroje ir slėgyje dT = 0 ir dp = 0. Tuomet lygtyje vietoje dalinių išvestinių įrašius
cheminius potencialus μ, gausime:
dG = μ1dn1 + μ2dn2 + ... + μkdnk, arba dGT,p = Σ μidni 2.49

Ši lygtis išreiškia bendriausią kintamos sudėties sistemos pusiausvyros sąlygą, esant

pastoviam slėgiui ir temperatūrai.

2.9 Savikontrolės klausimai

1) Kaip klasifikuojamos sistemos pagal fazių skaičių sistemoje?

17
2) Kaip klasifikuojamos sistemos pagal sąveiką ir masės mainus su supančia aplinka?
3) Kokias žinote šilumines talpas? Kokiais matavimo vienetais jos matuojamos?
4) Užrašykite pirmąjį ir antrąjį termodinamikos dėsnį.
5) Apibūdinkite entalpiją, vidinę energiją, entropiją, Gibso energiją. Kokia raide
žymima? Kokie matavimo vienetai?
6) Kaip kinta sistemos šiluma endoterminės reakcijos metu? O egzoterminės?
7) Kaip nuo reakcijos atlikimo stadijų priklauso nuo suminis reakcijos šiluminis
efektas? Koks dėsnis jį apibūdina? Kokios to dėsnio išvados?
8) Kaip tirpimo šiluma priklauso nuo medžiagos prigimties?
9) Kokios medžiagos pasižymi didžiausia entropija?
10) Kaip žymima laisvoji sistemos energija?

18