AliciaGutje Melynasrukas22015LT PDF

ALICIA G UT JE
II KNYGA
Erotinis romanas
fiSma littera
VILNIUS / 2015
UDK 821.172-31
G11273
šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-1586-2
©Alicia Gutje, 2014

Viršelio nuotraukos:
Red silk background ©Maly Designer ID: 173461286 www.shutterstock.com
Beautiful White Orchid isolated on white O Subbotina Anna ID: 53214859 www.
shutterstock.com
White orchid isolated on white O Vldeowokart ID: 97358168 www.shutterstock.com
© Leidykla „Alma litter*" 2014
2013 n*' liepos 14 d.
M etas mūvipilkassportines kelnes. V ilk i m ėly n ą d ž e m p e rį

su g o b tu v u ant galvos.Avitamsius sp o rtb ačiu s. R an k as su sik i
šęs į k e ln ių kišenes.
P asteb iu , kad jis nesiskutęs. Ne m ažiau k a ip sav aitę. N es
p rie š tie k laikopaskutinįsykjį mačiau. Jo akys įb esto s į m an e.
O m an o sio s į jį Abudutylime. Bet m ūsų šird y s k a lb a si v ie n a
su k ita . Jaučiu, kaipmanoji spurda krū tin ėje, k aip n o ri iš trū k ti
ir lė k ti p as jį...
Jis pakelia akis į dangtį. Vėjas įsism arkauja. Lyja v is lab iau .
Im u d reb ė ti. Nežinau,arMetas tai pastebi, b e t m a ta u , k a d sp a r
čiu ž in g sn iu artėja priemanęs. Eidamas n u siv elk a d ž e m p e rį ir
liek a su plonais baltaissportiniais m arškinėliais.
P riėjęs mikliai užvelkaman tą džem perį ir u ž m a u k šlin a a n t
galvos gobtuvą. Manosniego baltumo au sin ės išk rin ta iš au sų ,
nusinešdam os užburiantį Coldplayvokalisto b a lsą . D a r sp ėju
išg irsti žodžius: W
henyou’re tooinlove to let it go...
- Mažytė.,, Manomažyti... - sukužda Metas man į lūpas.
6 ALI CI A G U T JE
Jo stiprios rankos laiko mane tvirtai apglėbusios. Niekaip

neištrūkčiau iš šio glėbio, net jei norėčiau. Tik ar noriu?
Žaibas trenkia į lūpas - Metas aistringai jas pabučiuoja. Ne
reikia būti fizikos mokslų daktaru, kad žinotum, kas būna, kai
elektros srovė susiduria su drėgme.
- Aš tave myliu... - dar vienas šnabždesys pasiekia mano
ausis. Meto lūpos šlapios nuo lietaus ir nuo mudviejų bučinio.
Manosios irgi... - Man tavęs reikia... Labiau nei gali įsivaizduo
ti... Be tavęs nebegaliu gyventi... Žinau, kad viską sumoviau
savo idiotiškais poelgiais, bet... Maldauju tave... Leisk įrodyti,
kad mano meilė nuoširdi... Nebežinau, kaip suvaldyti šį jaus
mą... Jis stipresnis už mane... Daugiau be tavęs neištversiu nė
dienos... Važiavau čia šešiolika valandų... Ir prireikus nuva
žiuosiu antra tiek. Arba nueisiu tas mylias pėsčias... Dėl tavęs...
Tik būk gera, neatstumk manęs... Mirštu nematydamas tavo
gražiųjų akių... Noriu, kad...
Ne. Ką tu darai? Nereikia manęs maldauti atsiklaupus...
Stokis...
- Noriu visą likusį gyvenimą jausti tavo rankas savo delnuo
se... Kaip dabar... Noriu, kad mano lūpos bučiuotų tik tavąsias...
O tavo lūpos tik manąsias... Noriu, kad amžinai priklausytum
tik man... Ema Miler, ar sutiktum būti mano žmona?.. Ir taiks-
tytumeisi su mano nuotaikos svyravimais?.. Ir su ta beprotiška
meile, kurią tau jaučiu?.. Ir su pavydu, kuris tau taip nepatin
ka?.. Ar sugebėtum mane mylėti iki senatvės ir dar ilgiau - tokį,
koks esu?.. Su visomis blogosiomis savybėmis, kurių nepaly
ginti daugiau nei gerųjų?.. Myliu tave, mažyte...
Žvelgiu į Metą, klūpantį ant šlapio smėlio, į beveik kiaurai
permirkusius jo marškinėlius ir kelnes. O jo žvilgsnis žudyte
žudo mane.
Ar ne Fransua de Larošfukas yra pasakęs: jokia kaukė negali
ilgai slėpti esamos ir simuliuoti nesamos meilės. Velniškai gerai
[HOi U$ttS j| 7
pasakyta. Meto akys dega tikrosios meilės liepsna. Manosios

irgi. Ar įmanoma tai nuslėpti?
AL.
- Manau, kad pirmiausia mums reikia pasikalbėti... Apie
daug ką... Atvirai... - ištariu drebančiu balsu.
Metas bučiuoja sušalusias mano rankas. Paskui atsistoja.
Pataiso nusmukusį nuo galvos gobtuvą. Ir rankomis švelniai
apglėbia mane per pečius.
- Esu pasiryžęs viską tau papasakoti...
Metas sustabdo juodą korvetę C6 prie mamos galerijos.

Norėjau čia atvažiuoti. Norėjau, kad ir jis pamatytų ją. Be to,
tai vienintelė vieta, kurioje galime ramiai pasikalbėti. Nereikia
jaudintis, kad koks nors neprašytas svečias įkiš nosį ir nutrauks
mūsų pokalbį įdomiausioje vietoje.
Ištraukusi raktą iš po nedidelio akmens, gulinčio prie dinų,
atrakinu jas. Metas seka man iš paskos. Man jo gaila. Jukvilkiu
jo džemperį, o jis... Tik tuos šlapius marškinėlius...
- Gersi arbatos? - klausiu, mums įėjus į vidų. Metas linkteli
galvą. - Tik be cukraus... - priduriu žvilgtelėjusi į spintelės len
tyną, kurioje merginos laiko visa, ko reikia kasdienei popietės
arbatėlei.
Metas neatsitraukia nuo manęs nė per žingsnį. Stebi, kaip
kaičių elektrinį virdulį, tarsi tai būtų įdomiausias darbas pa
saulyje. Žiūri, kaip dedu į puodelius kažkokios vaisinės arbatos
pakelius. Ir šitai jam be galo įdomu...
- Kadaise klausei, kam man pinigai.. - pažvelgiu į jį. Kaip
tada, taip ir dabar Metas atrodo susidomėjęs. - Štai kam... -
akimis parodau į salę. - Čia investuoju visas savo santaupas...
ši vieta man labai brangi... Tikriausiai iš užrašo ant lango su
pratai, kad tai mano mamos galerija... Dabar ja rūpinuosi aš...
Jis apsidairo. Esame nedideliam kabinete šalia salės su pa
veikslais. Jame mergaitės atlieka visą administracinį darbą.
8 ALI CI A G U T JE
Metas žengia kelis žingsnius salės link. Aš prieinu prie durų ir

atsiremiu į jas, nenuleisdama akių nuo jo. Ojis žvelgia į kaban
čius ant sienos paveikslus.
- Tai mano mama... - tyliai sukuždu matydama, kaip susi
domėjęs Metas žiūri į didelę nespalvotą fotografiją. - Tėtis ją
nufotografavo besilaukiančią manęs... Vis atsiranda pirkėjų,
norinčių įsigyti šią nuotrauką. Bet aš niekada jos neparduosiu
nė už didžiausius pinigus... Nuotrauka man turi neįkainojamą
vertę... - dar sykį pažvelgiu į ją gal tūkstantąjį kartą.
- Ji labai graži.. Tavo mama... Esi panaši į ją... - Metas atsi
gręžia į mane, bet visai trumpam. Ir vėl įsižiūri į sieną. - Šitas
darei tu? - klausia žiūrėdamas į žemiau kabančias tris nuotrau
kas, kuriose matyti vandenynas ir Revyro paplūdimys.
- Taip. Jos mano, - kukliai prisipažįstu.
- Nuostabios nuotraukos... Norėčiau visas įsigyti... - Meto
žvilgsnis nuolankus.
- Tau neparduosiu... Bent kol neatsakei į visus mano klausi
mus... - kalbu primerkusi akis.
Išgirstu už nugaros išsijungiant virdulį. Trumpam palieku
Metą vieną.
Per tą skubėjimą vos nenusideginu rankos. Gerai, kad jis sa
lėje ir to nemato. Nes tikrai imtų šaukti, kad esu neatsargi.
Grįžtu į salę su dviem puodeliais kvapnios arbatos. Vieną
paduodu Metui.
- Ačiū... - tyliai padėkoja.
Atokiau nuo jo atsisėdu ant grindų. Atsilošiu į sieną. Sėdžiu
priešais mamos paveikslą. Taip bus drąsiau su juo kalbėtis. Me
tas sėdi prie kitos sienos. Ir nesiliauja varstęs mane akimis.
Nė vienam iš mūsų nesinori prabilti pirmam. Bet juk mote
rims visada suteikiama pirmenybė, tad...
- Kaip mane radai? Kaip sužinojai, kur esu?.. Nors tikriau
siai neverta to klausti... Ko gero, esi apie mane surinkęs visą
Informaciją••t
cAli(tfnai Tū&oi II 9
- Nuvažiavau {tavo tėvų namus... Jie man ir pasakė, kur ras

ti tave... - gurkštelėjęs arbatos tyliai ištaria Metas.
- Kalbėjaisi su jais? - įtariai klausiu.
- Taip... Pasakiau jiems, kad tave labai myliu... Ir kad noriu
būti tik su tavimi...
Įsivaizduoju, ką pamanė tėtis. O apie mamą bijau net pagal
voti...
Tą akimirką suskamba mano mobilusis. Gaunu žinutę nuo
Maiko.
Malkas Skotas
2013-07-14 Sekm. 10.45
Labas rytas, mieloji :*
Norėčiau savo sužadėtinę
pakviesti pietų. Žinoma,
jei sutiks. Tai kaip?
Pletausim?;)
Perskaičiusi žinutę išjungiu telefoną. Kad daugiau niekas

nesumanytų mums trukdyti.
Dabar man mažiausiai rūpi kažkokie pietūs...
Metas įdėmiai žiūri į mane, kišančią mobilųjį į jo džemperio
kišenę.
- Tai pradėk kalbėti... - paliepiu.
- Kad nežinau nuo ko...
- Gal nuo to, kodėl nepasakei man visos tiesos apie save...
Kam,reikėjo apsimesti barmenu? Kodėl žaidei tą žaidimą? Dar
į jį įtraukei ir mane...
- Galbūt iš šalies atrodo, kad milijonierius gyvena labai įdo
miai, juk gali viską sau leisti. Bet taip nėra... Mano gyvenimas
buvo nuobodus... Jam kažko trūko... Gal naujų iššūkių? - Me
tas delnu persibraukia šlapius plaukus, kad garbanos nekristų
ant kaktos. - Vieną dieną apie tai kalbėdamasis su draugu...
- Sakei neturįs draugų, - nemandagiai nutraukiu jį. - Ar ir
vėl man meluoji?
ĮO ALI CI A G U T JE
- Taip. Neturiu. Mano patikėtiniai Čikagoje yra Paulina ir

Oliveris. Nelaikau jų draugais. Bet... - jis ramiai atremia mano
puolimą, nors maniau, kad supyks. - Pabaigsiu pasakoti... Vie
ną dieną kalbėjausi su Oliveriu, ir jis man pakišo mintį... Tik
riau, pasiūlė lažintis, kad paragavęs prabangos nesugebėsiu nė
mėnesio ištverti gyvendamas kaip paprastas žmogus. Susilaži
nau. Iš pusės milijono... Ir dar tą pačią dieną atsidūriau Niujor
ke... Atsitiktinai susiradau barą ir įsidarbinau barmenu... O po
kelių dienų jame pasirodei tu...
- Man nieko nesakei tik dėl to, kad nenorėjai pralaimėti la
žybų?
- Aha... Žinau, tai kvaila priežastis, ypač kai tau tie penki
šimtai tūkstančių nieko nereiškia... Bet aš jau toks... Nekenčiu
pralaimėti... Tik... - jis ironiškai šypteli. - Vis dėlto pralaimė
jau... Nes neįstengiau atsispirti tau... Norėjau visą laiką būti ša
lia tavęs...
- Jeigu pralaimėjai tas lažybas, tai kodėl tada man nepasa
kei visos tiesos? Kam nesiliovei melavęs? Negi išties manei, kad
nieko nesužinosiu? Kad galėsi amžinai slėptis už skrybėlės ir
akinių?
- Bijojau... Bijojau netekti tavęs. Nes tik būdamas su tavimi
pirmą kartą pasijutau iš tikro gyvenąs. Ir norėjau, kad tai truk
tų kuo ilgiau... Tu sugebėjai įkvėpti man norą gyventi... Pats
nepajutau, kaip įsitraukiau į žaidimą. Be abejo, supratau turįs
tau viską prisipažinti... Prisimeni, kaip buvau užsiminęs apie
naująjį darbą? Ir pažadėjęs, kad apie jį sužinosi po kelių dienų?
Kaip tik tada ir ketinau tau viską papasakoti... Bet viskas išėjo
ne taip...
- Apkaltinai mane, kad esu turtų medžiotoja... Ar tai buvo
dar viena priežastis visko neatskleisti? Ar šitaip mane tikri
nai? - mėginu spėti.
- Tikriausiai taip... Tądien, kai radau buto dokumentus ir
sužinojau, kad jis priklauso ne tau, tiesiog pašilau... Ėmiau
11
manyti, kad visą laiką žinojai, kas aš toks... Ir paspendei man

spąstus... Apsimetei, kad tau nerūpi pinigai... Dar pasinaudojai
savuoju geros, naivios mergaitės įvaizdžiu, kad spektaklis atro
dytų įtikimesnis... Pasijutau kaip apmulkintas moters kvailys...
Tu išprotėjai... Jeiprisigalvojai tokių nesąmonių...
- Tai kodėl grįžai, jeigu jau sakai, kad esu tokia bloga? Kam
reikėjo pirkti tas agentūras? Negalėjai nepasinaudoti proga ir
nepasipuikuoti savo galia, tiesa?
- Aš taip maniau tave palikdamas, bet... Iš tiesų grįžau, kad
susigrąžinčiau tave...
- Susigrąžintum? Įžeidinėjimais ir žeminimu? - geriausia
mano draugė ironija sėdi šalia ant grindų ir palaiko man drau
giją. Kartais dar pakužda į ausį, ką jam sakyti.
- Pirmiau išklausyk manęs, tada galėsi daryti išvadas... -
Meto balsas stebėtinai ramus. - Taip. Aš grįžau ketindamas su
sigrąžinti tave. Bet tu nenorėjai, kad sugrįžčiau... Tavo žvilgsnis
visą laiką buvo piktas... O ir man skirti žodžiai ne patys mei
liausi... Kaskart, kai jau būdavau apsisprendęs atvirai pasikal
bėti su tavimi, mums kas nors sutrukdydavo... Be to, žiūrėda
mas tau į akis vis prisimindavau mūsų išsiskyrimo dieną, prieš
akis atgydavo vaizdai... Tapdavau piktas... Irzlus... Trokštantis
atkeršyti... Bet vos tik likdavau vienas, norėdavau bėgti pas tave
ir karštai pabučiuoti. Ir pasakyti, kad esi man reikalinga... Va
landų valandas sėdėdavau mašinoje prie tavo namo ir be palio
vos svarstydavau, kaip tau viską paaiškinti, kad mane supras
tum... Būti toli nuo tavęs man atrodė tikra kankynė...
- Palikęs mane grįžai į Čikagą?
- Dienai... O paskui išskridau į Prancūziją... Bet tai nieko
nepakeitė... Ir toliau galvojau apie tave... Liepiau Amirui likti
Niujorke ir tave stebėti... Ir saugoti...
- Ką veikei Prancūzijoje? - beprasmis klausimas. Bet turiu jį
užduoti. Nutuokiu, ką jis ten veikė. Ir dar mano svajonių šalyje.
- Tikrai nori, kad atsakyčiau? - prisimerkęs klausia Metas.
12 ALI CI A G U T JE
Atsakymą jau žinau. Bet man reikia tai išgirsti iš tavo lūpų.
- Noriu, - trumpai atsakau.
- Kas vakarą į viešbučio kambarį užsisakydavau kekšių ir
linksmindavausi su jomis. Šitaip norėjau pamiršti tave...
Sunku į jį žiūrėti, ypač matant prieš akis, kaip jis dulkinasi
su tomis kekšėmis. Prakeiktas šunsnuki! Tu visų laikų dulkinai
si, o aš liejau ašaras... Irgailėjausi savęs... Ir neįstengiaupergulė
ti su Maiku... Nesugebėjau tau atkeršyti...
- Ema, aš su jomis negulėjau... - išgirstu Meto balsą visai
šalia. Nepastebimai priėjęs jis sėdasi greta manęs. Grįžteliu į
jį. - Nemeluosiu, norėjau... Bet negalėjau... Jos - tai ne tu... Ir
dėl to nekenčiau tavęs dar labiau... - jo žvilgsnis labai liūdnas. -
Nekenčiau ir savęs, kad tave pamilau. Kad tapau priklausomas.
Silpnas... Nesugebantis blaiviai mąstyti... Troškau tik atkeršy
ti... Žiauriai norėjau tave pamokyti, įrodyti, kad niekada ne
būsiu valdomas moters... Bet sulaukiau skambučio iš Amiro...
Jis pasakė, kad tau atsitiko nelaimė... Kad nukritai' nuo žirgo...
Tą akimirką supratau, kaip tave myliu; troškau ne to prakeikto
keršto, o tavęs... Labai bijojau tavęs netekti... Tad parskridau į
Niujorką kupinas visai kitokių minčių...
- Bet laikei mane viena iš savo kekšių... Juk sumokėjai už
aną mudviejų drauge praleistą naktį...
- Viskas ne...
- Luktelėk. Aš dar nebaigiau... - pakeliu balsą. Mudu sėdi
me šalia, įbedę akis vienas į kitą. - Žinai, kaip tada jaučiausi?
Išprievartauta... Tu buvai toks šiurkštus... Visa mano nugara ir
šlaunys buvo nusėtos mėlynėmis... Bet tai niekis... Nes labiau
siai skaudėjo širdį... Tu pasakei mane mylįs... Ir aš dar kartą
patikėjau tavimi... O ryte radau ne tave, o tik pinigus ir rašte
lį... - nusuku žvilgsnį. Ir pajuntu kutenant skruostą.
- TU tikrai taip jauteisi? - jo lūpos man prie pat ausies. Kuž
desys toks tylus, kad vos girdėti.
O'V&fipiaJ 'ififW Ii 13
- Aha... - sumurmu linktelėdama galvą. Jis priglaudžia del

ną man prie skruosto ir atgręžia mano veidą į save.
- Atsiprašau už viską, mažyte... Tą naktį buvau kaip nesa
vas. Matydamas tave nuogą ant lovos įsivaizdavau, kaip čia pat
myliesi su kitais vyrais... Kaip šauki kiekvieno jų vardą... Pavyz
džiui, Aleksą... Ėmiau taip žvėriškai pavyduliauti, kad negaliu
apsakyti.. Todėl norėjau tave nubausti... O rytą žiūrėjau, kaip
miegi, ir supratau dar kartą susimovęs... Pats nežinau, kodėl
taip stengiausi įskaudinti žmogų, kurį labiausiai pasaulyje my
liu... Gal dėl to, kad visą gyvenimą buvau tas, nuo kurio viskas
priklauso... Kuris viskam vadovauja... O ne tas, kuris jdauso
kitų nurodymų... Buvau savo gyvenimo šeimininkas... Bet nuo
tada, kai sutikau tave, viskas apvirto aukštyn kojom...
Neverk Būk gera, Ema, tik neverk.. Turi būti išdidi... Jam
nereikia matyti tavo ašarų...
Nustumiu jo rankas nuo veido ir atsistoju. Koja nutirpusi,
tad atsilošiu į sieną, kad nenuvirsčiau tiesiai Metui po kojomis.
Jis atsistoja priešais mane.
- Ką dar man melavai? - nužvelgiu jį. - Visas gražusis pasa:
kojimas apie tavo šeimą irgi buvo melas?
- Ne... Ką pasakojau apie tėvą ir brolius, viskas tiesa... Tik
nutylėjau, kad tėvas valdė ne vieną restoraną, o visą jų tinklą...
Dabar visa tai valdau aš... Tikriau, vienas iš mano brolių... O aš
tik pasirašau dokumentus... Tokia buvo tėvo valia... Tėvas no
rėjo, kad, jam mirus, viską kontroliuočiau aš, o ne broliai...
- Pinigai ir sukėlė karą tarp jūsų?
- Taip. Bet jie neverti mūsų pokalbio... Tai būtų tik laiko
gaišimas... Jų gyvenimas vienoks, mano kitoks... Taškas.
- Tai kuo gi tū užsiimi? Jeigu jau sakaisi neperėmęs tėvo
verslo...
- Neskaitei apie mane internete? - nustebęs Metas kilsteli
antakius.
- Ne... Skaičiau straipsnį apie tavo labdarai paaukotas su

mas. Tik tiek...
- Hmm... Dabar valdau didelę bendrovę, vykdančią įvairią
veiklą... Nuo kompiuterinių programų kūrimo iki prekybos
internetu... Už tai atsakingi mano patikėtiniai... O pats asme
niškai mėginu priversti konkurentus bankrutuoti... Kitaip ta
riant, žlugdau kitų žmonių verslą... Ir taip uždirbu pinigus...
Ne veltui esu pravardžiuojamas Business Evil... - šiandien Meto
lūpose pirmą kartą pamatau šypseną. Šypsodamasis jis atrodo
seksualus.
- Nenuostabu, kad turėdamas milijoninę sąskaitą banke
trauki visokio plauko moteris... - ir mano veide atsiranda iro
niška šypsenėlė.
- Jau pasakojau, kad draugavau tik su viena mergina... Su
Viktorija... Panašia į mano motiną... - šį žodį Metas ištaria
pasišlykštėdamas. - Jai reikėjo tik mano pinigų... Ir padėties
visuomenėje... Mokėjo mane išnaudoti... Bet aš laiku atsipei
kėjau... Ir pasiunčiau ją kuo toliau... Nuo tada pradėjau nekęsti
moterų ir naudojausi jomis tik... dėl sekso... Prisiekiau, kad jo
kia moteris daugiau neapvynios manęs apie pirštą... Buvau ap
sėstas tos minties... Apie visas moteris maniau vienodai... Kad
joms reikia pinigų, o ne manęs... Kad jos mėgsta pinigus, o ne
myli mane... Kekšėms mokėjau, kiekjos buvo vertos. Kainą nu-
statydavau aš, o ne jos... Apsistačiau galybe užtvarų, kad jokia
moteris negalėtų prisibrauti iki mano širdies... Bet tu... - Metas
švelniai perbraukia pirštais man per skruostą ir per smakrą. -
Tu mane trauki kaip magnetas... Esi tokia, kad be galo norisi
būti šalia tavęs... Trokštu tave bučiuoti... Ir mylėti... - jo lūpos
taip arti, kad beveikjaučiu, kaip įsismaginusi elektros srovė ne
trukus pasieks mano lūpas. - Neįsivaizduoju galįs ką nors taip
mylėti, kaip myliu tave... Ema, tu varai mane iš proto... - apati
ne lūpa pajuntu elektros srovės pėdutę. Ir atšlyju...
Cy\{čf(jnai vAu, II 15
Ne. Nekalbėk taip... Nedaryk to... Nebeskaudink manęs... Esi

vedęs... Ir net nesugebi toprisipažinti... Metai, tu toliau man me
luoji...
Jis nustebęs žvelgia į mane. Turbūt nesupranta, kodėl neno
riu to bučinio. Dar kartą palinksta į mane. Bet aš pasitraukiu į
šalį. Ir išbėgu iš salės.
Lauke lietus įsismarkauja kaip reikiant. Jis man padeda pa
slėpti išdavikes ašaras.
Pro šalį važiuoja taksi, tarsi tyčia iškviestas man. Sustabdau
jį. Paskubomis atidarau dureles. Ir pajuntu, kad kažkas sugrie
bia mane už rankos. Žinau, kad tai Metas. Kas gi daugiau ga
lėtų būti?
- Mažyte, ką darai?! - sušunka Metas. Lietus pila kaip iš ki
biro, tad vargu ar ką nors išgirsčiau, jeigu jis kalbėtų tyliai.
- O pats ką išdarinėji? Kokio velnio man peršiesi, jeigu jau
turi žmoną?
- Ką čia šneki? Neturiu aš jokios žmonos... - Metas nuste
busiomis akimis žvelgia į mane.
- Erika man viską papasakojo! Išklojo apie paslaptingosios
ponios Ros skambutį! - šaukiu ir aš. Ne norėdama perrėkti lie
tų, o iš pykčio.
Metas iš kelnių kišenės išsitraukia išmanųjį Samsung Galaxy
S4 ir kažką spustelėjęs atkiša man beveik prieš nosį.
- Žiūrėk! - paliepia.
Taip. Parašyta „Ponia Ros“. Bet... Tai mano telefono nume
ris. Kas per?.. Nieko nesuprantu... Jo telefonas išsijungia. Na,
žinoma, sušlapo.
- Tai tavo telefono numeris... - Meto balsas atkartoja mano
mintis. - TUvisada man buvai ponia Ros... Mano žmona... Nie
ko šalia savęs neįsivaizduoju, tik tave... Gal milijoną kartų ban
džiau pasipiršti, bet... Vis atsirasdavo kokių nors kliūčių...
- Panele, važiuojate ar ne? - išgirstu piktą taksi vairuotojo
balsą.
- Ir šį kartą pavėlavai... Aš jau susižadėjusi... Ir priklausau

kitam vyrui... - tai pasakiusi ištraukiu ranką iš tvirtų Meto
gniaužtų ir įsėdu į automobilį.
Tiesą sakant, jis taip stipriai jos ir nebelaiko. Pats paleidžia.
Pasakau vairuotojui savo adresą ir visa permirkusi susigūžiu
ant užpakalinės sėdynės. Vis dar vilkiu Meto džemperį.
Įlėkusi pro duris svetainėje pamatau už stalo sėdint mamą

su tėčiu ir Daną su vyru. Šiuo metu nenoriu nieko matyti, juo
lab su kuo nors kalbėtis. Trinkteliu durimis ir traukiu tiesiai
į savo kambarį. Dar lyg tyčia užkliūvu už pasienyje stovinčių
sesers lagaminų.
- Nekenčiu tavęs! - surinku užsidariusi mažame kambarė
lyje. Nusivelku mėlyną džemperį ir sviedžiu jį į sieną. Kartu su
telefonu kišenėje. Man nusispjaut! Gali ir sudužti!
Delnu nesiliauju šluosčiusi ašarų. Šios kaip užkeiktos rie
da skruostais. Parkrinta ant lovos, įsikniaubiu į pagalvę ir ver
kiu. Kaip kokia mokinukė žliumbiu dėl nelaimingos pirmosios
meilės. Bet Metas ir yra pirmoji mano meilė. Tikroji... Ne vai
kiška...
Išgirsta atsidarant kambario duris. Nežinau, kas įeina į
vidų. Tas kažkas atsisėda ant lovos ir apglėbia mane per pečius.
Dana. Sesutė.
- Mieloji, žinau, kad tau dabar skaudu, bet tai praeis... - ji
sukužda man į ausį ir pakšteli į šlapią skruostą.
NE. NEPRAEIS.
Visa apsisnargliavusi pakylu nuo lovos ir einu į vonią išsi-
šnirpšti nosies. Ir nusiprausti veido. Mano akys tokios parau
dusios, lyg kas nors būtų jas nuspalvinęs raudonu žymekliu. Iš
tiesų atrodau nekaip.
Bet būtinai tariu nueiti į svetainę ir visiems viską paaiškin
ti... Gana tų paslapčių.
Persirengusi sausais drabužiais išlendu iš vonios kambario.
Dana stovi prie lovos ir liūdnai žiūri į mane. Ji jau pakėlusi
c M t f w m uf oi II 17
Meto džemperį nuo grindų ir padėjusi ant kėdės. O mano tele

fonas guli ant spintelės šalia lovos. Turbūt jau nebeveikia.
- Metjus Rosas ir yra tas vyras, apie kurį anąsyk man pasa
kojai? - atsargiai teiraujasi ji.
- Aha... - sumurmu šluostydamasi nosį servetėle.
- Man jis pasirodė nuoširdus... Gražiai apie tave kalbėjo...
Bet čia ne man spręsti... Tu geriau žinai, kas tarp jūsų buvo...
- Dana, eime į svetainę... Tai, ką turiu pasakyti, nenoriu kar
toti kiekvienam atskirai...
Ji linkteli galvą ir pirmoji išeina iš kambario. Po kelių minu
čių jį palieku ir aš.
Visų sėdinčiųjų svetainėje akys įsminga į mane. Tik mažieji
mano giminaičiai Liana su Arnu nėmaž nekreipia dėmesio į
tetą. Juodu žaidžia ant kilimo priešais televizorių. Akies kraš
teliu matau ekrane mojuojant kažkokius meškiukus. Norėčiau
būti vaiku.
Vis dėlto kreipiu žvilgsnį į didžiuosius namo gyventojus. Ne
visų jų veidai linksmi. Tikriau, linksmo nė vieno. Tėtis susirū
pinęs žiūri. Mama nutaisiusi piktą žvilgsnį. O Dana ir jos vyras
Džeremis aiškiai laukia, kad greičiau viską papasakočiau. Tik
riausiai po ilgos kelionės jie norėtų grįžti namo, o ne valandą
klausytis manęs. Nesijaudinkit, pokalbis bus trumpas.
- Na, gal pagaliau paaiškinsi, ką reiškia to vyro apsilanky
mas mūsų namuose? - neiškentusi pirmoji prabyla mama. Ma
tau, kad nekantrauja viską sužinoti. - Jis daug ko čia mums
prikalbėjo, bet taip nieko ir nesupratau. Tu su juo draugavai? Ir
iisiskyrei? Ar kaip ten buvo? Kodėl jis vėl tavęs ieško? Reikėjo
man viską pasakyti Maikui. Šis būtų greitai pastatęs aną į vie
tą... - karščiuojasi ji.
- Tikiuosi, nepaskambinai jam ir nepapasakojai apie tai? -
mano balsas itin piktas. Nors negražu kalbėti su mama tokiu
tonu, bet šią akimirką negaliu susivaldyti.
- Neskambinau. Maikas pats paskambino. Ieškojo tavęs, nes
telefoną kažkodėl buvai išjungusi. Pamelavau, kad turi sutvar
kyti skubų reikalą, susijusį su galerija, ir kai tik galėsi, iškart

jam paskambinsi...
Ačiū tau bentjau už puikų melų... Išgelbėjai mane...
- Mama, tau nėra jokio reikalo karščiuotis... Nusiramink,
aš esu susižadėjusi su Maiku. Taigi viskas taip ir liks. Tekėsiu
už jo. O mudu su ponu Rosu pasikalbėjome ir atsisveikinome
visam laikui. Jums daugiau jo neteks matyti.
Man irgi...
- Tik tiek gali pasakyti? - mama nutaiso ironišką miną.
- Ne tik... Taip, su tuo vyru mane siejo artimi santykiai... Bet
jeigu žmonės neskirti vienas kitam, jie išsiskiria. Juk taip?.. Ne
žinau, ką Metas... Tai yra ponas Rosas jums pasakojo, bet neno
rėčiau vardyti mūsų išsiskyrimą nulėmusių priežasčių... Tegu
tai lieka tarp mudviejų... Jis dar norėjo taikytis, bet galiausiai
abudu supratome, kad mums ne pakeliui... Mano gyvenimas
netrukus pasikeis... Nusprendžiau, kad liksiu gyventi čia... Su
savo būsimu vyru... Aš savo ateitį sieju tik su Bostonu, o ne su
Niujorku...
Matau, kaip nušvinta tai išgirdusios mamos akys. Ji pripuola
prie manęs ir tvirtai apkabina. Jei pakeltų rankas keliais cen
timetrais aukščiau, uždusintų. Norisi sušukti: mama, paleisk!
- Labai visų prašau daugiau nieko apie tai neklausinėti...
Nebenoriu gyventi praeitimi... Noriu būti laiminga čia, su tė
veliais, seserimi, sūnėnu ir dukterėčia, su Maiku ir mudviejų
vaikais...
- Ema, gal tu jau laukiesi? - iš mamos veido matyti, kad ji
tikisi teigiamo atsakymo. Deja, turiu ją nuvilti.
- Ne. Nesilaukiu. Bet tikiuosi, kad greitai su sužadėtiniu
galėsime jums pranešti šią džiugią žinią... - išspaudžiau šio
kią tokią šypseną, kad įtikinčiau mamą. - Maikas labai nori
vaikų... Kalba apie juos neužsičiaupdamas... Beje, rytoj mes
dviese skrendam į Majamį dar paatostogauti, jeigu nepriešta
raujate.
19
Kažin ko liūdnas tėtis sėdi šalia manęs ir neprataria nė žo

džio. Mama tik purto galvą, rodo tam neprieštaraujanti ir sma
giai nusišypso.
- Eisiu... Pradėsiu krautis lagaminą... - nutaisau linksmesnį
balsą.
Atsisveikinu su Dana ir jos šeima, tikriausiai pasimatysime
tik po atostogų Majamyje. Man išeinant iš svetainės, mama dar
pasidomi, ar nenorėčiau ko nors užkąsti. Mano atsakymas nei
giamas. Negalėčiau praryti nė kąsnio. Kai galvoju apie jį, Metą,
valgyti man nesinori...
Vakaras visai nepanašus į rytą. Sėdžiu lauko terasoje. Sau

lė spigina į akis. Per tingėjimą paėjėti iki kambario ir pasiim
ti akinius esu priversta grožėtis vaizdu prisimerkusi. Nors tas
vaizdas ir ne itin įspūdingas: kaimynų namas, aukštas medis ir
tvora.
Išgirstu atsidarant terasos duris ir atsigręžiu. Tėtis ateina
kartu su manimi stebėti saulėlydžio. Pasislenku į šalį leisdama
Ir jam prisėsti ant balto suoliuko, kurį pats ir nudažė.
Abudu tylime. Kokiais žodžiais galima apibūdinti saulėlydį?
J| reikia stebėti, juo grožėtis. O ne aprašinėti.
- Žiedas labai gražus, - vis dėlto pirmasis prabyla tėtis.
Pažvelgiu į savo ranką. Kitos rankos pirštais apsuku sužadė
tuvių žiedą kelis kartus apie bevardį pirštą.
- Hm... - nelabai turiu ką pasakyti.
- Tai kodėl tavo veidas visai ne toks, koks būna laimingų
sužadėtinių? Juk tu mylį aną vyrą... Metjų... Taip?
- Ne... - atsakau tylutėliai. Kaip iš po žemių. Nesuprantu,
kaip tėtis išvis išgirsta mane.
- Meluoji, Ema... - jis uždeda ranką man ant plaštakos. -
Meluoji, mažute... Matau iš akių, kad labai jį myli...
Nenoriu apie tai kalbėti. Juk visiems garsiai pasakiau prie
italo. Bet čia mano tėtis. Negaliu liepti jam nešdintis ir palikti
mane ramybėje. Ko gero, mamai šitai pasakyčiau. Tik švelnes

niais žodžiais.
- Tas ponas sakė tave mylįs... - regis, čia ne dialogas, o mo
nologas. Tėčio. - Kažką kalbėjo, kad įskaudinęs tave, o tu neno
rinti jam atleisti... Nežinau visos judviejų istorijos ir neklausiu,
kas ten įvyko. Bet man atrodė, kad jis kalba atvirai... Jo žodžiai
ėjo iš širdies... Prisipažinsiu, tasai Meljus man patiko... Jis labai
protingas vyras, tik šiek tiek netvarkingas... Reikėjo nusiskusti
tą barzdą... Ji visai jam netinka... - jis vos vos šypteli.
Negaliu nenusišypsoti ir aš. Vis dėlto tėtis gražiai atsiliepia
apie mano meilę... Buvusią meilę...
Jis ranka apglėbia mane per liemenį. O aš padedu galvąjam
ant peties.
- Jeigu tu jį vis dar myli, tai kodėl esi čia? O ne su juo?
- Viskas daug sudėtingiau nei atrodo... Visų pirma aš susi
žadėjusi... Maikas nuostabus žmogus... Ir mane myli...
- Na ir kas? Bet tu jo nemyli... - prieštarauja tėtis.
- Tau nepatinka Maikas? - žiūriu į jį klausiamu žvilgsniu.
- Gana, kad patinka mamai... Mano nuomonė šiuo reikalu
nesvarbi...
- Tėti, man ji labai svarbi... - visu kūnu atsigręžiu į jį. - Pa
sakyk, tu nenori, kad ištekėčiau už Maiko ir likčiau čia gyventi?
- Pasakysiu taip, Ema... Aš negaliu nugyventi tavo gyveni
mo, o tu manojo arba Maiko, arba mamos... Bet jeigu nori būti
laiminga, turi klausyti tik širdies balso... Tik širdis geriausiai
žino, ko žmogui reikia... Jukji, o ne protas pasirenka, ką mylė
ti... Proto balsas kartais gali būti apgaulingas. Ypač jei tai susiję
su jausmais... Žinau, kad tavo tikslai patys geriausi... Nori, jog
Maikas būtų laimingas... Bet pati gerai žinai, kad su juo tokia
nebūsi... - tėtis delnu paglosto man plaukus. - Tavo net kūno
kalba pasikeičia, vos išgirsti Meljaus vardą... Štai ir dabar su
virpėjai... O kai Maikas yra šalia, tavo akys nespindi... Jose nė
su žiburiu nerasi jokių meilės kibirkštėlių... Patikėk, žinau, ką
O'V&fip'iai WW II 21
reiškia iš tikro mylėti... Juk su mama gyvenu nebe pirmą de

šimtį metų... - palinkęs į mane jis kužda šypsodamasis. - Ka
žin, ką tau dabar patartų tikrasis tavo tėvas, jeigu būtų gyvas...
Bet, manau, norėtų matyti tave laimingą ir kalbėtų panašiai...
- Parinkai tinkamus žodžius... - pabučiuoju į skruostą ir
rankomis apsiveju jam kaklą. - Tu man buvai puikus tėtis... Ir
esi... Žinau, kad tikrasis mano tėvas tavimi didžiuotųsi... Ne
manau, kad kas nors man būtų pasakęs geresnius žodžius už
tave... - atšlyju nuo jo. Akyse telkiasi ašaros, viena iš jų taikosi
pasprukti ir nuriedėti per skruostą. Bet aš ją sulaikau. - Tėti, šį
kartą turiu klausyti proto balso... Nes širdis jau ne kartą mane
nuvylė...
Džinsų kišenėje suskamba mobilusis. Pasirodo, jis veikia.
- Klausau, - atsiliepiu į skambutį.
- Ką veiki? - Maiko balsas ramus.
- Stebiu saulėlydį... Su tėčiu... - žvilgteliu į šį ir nusišypsau.
Tėtis man irgi atsako šypsena.
- Atvažiuok pas mane... Pavakarieniausim...
- Gerai... Netrukus atvažiuosiu...
- Lauksiu... Iki...
- Iki...
Keista, kad pokalbis toks trumpas. Paprastai Maikas nori
ilgai kalbėtis. Tikriausiai atvažiavusią mane užgrius klausimų
lavina. Juk neatsakiau į jo žinutę... Ir vėliau nepaskambinau...
- Tėti, turiu lėkti pas Maiką. Kviečiasi mane vakarienės...
Einu persirengti... - pakylu nuo suoliuko ir palieku jį terasoje
vieną.
Užsivelku melsvą vasarišką suknelę ir apsiaunu kūno spalvos
aukštakulnius. Perbraukiu šepečiu plaukus, kad atrodyčiau tvar
kingai. Pasidažau tušu blakstienas ir paryškinu blizgiu lūpas.
Dabar jau atrodau kaip kitas žmogus. Išsitiesiu žiūrėdama
| veidrodį. Ir iškėlusi galvą išeinu iš savo kambario, vilkdama
lagaminą paskui save.
22 ALI CI A. G U T J E
- Nebegrįši? - teiraujasi mama, sutikdama mane prie durų.

- Mūsų skrydis anksti rytą, pernakvosiu pas Maiką. Jam ne
bereikės gaišti laiko ir užsukti pas mane. Galėsime ilgiau pa
miegoti...
Ši naktis ir taip bus ilga... Nes pagaliau jam atsiduosiu... Juk
negaliu amžinai atidėlioti, kas neišvengiama... Vieną prezer
vatyvą lagamino kišenėlėje tikrai turiu... Dėl viso pikto, jeigu
Maikas nebūtų pasirūpinęs...
- Iki, tėti... - apkabinu ir jį, ir mamą. - Paskambinsiu, kai
nuskrisime į Majamį. Gerai?
Juodu sutartinai linksi galvas.
- Perduokit Danai, kad grįžusi turėsiu daugiau laiko pasi
kalbėti su ja... Ir apie jos kelionę... Ir apie mano sužadėtuves...
Iki... - nusišypsau tėveliams ir uždarau paskui save duris.
Mano audi stovi kieme. Sėdu į ją ir išvažiuoju... Pas suža
dėtinį.
Maikas manęs jau laukia. Jo sportinis automobilis stovi prie

garažo durų. Palikta vietos ir mano gražuolei.
Pastatau ją arčiau namo dinų. Lagamino iš bagažinės neiš
traukiu. Vėliau paprašysiu Maiko, kad atneštų.
Duris atidaro Rosana.
- Labas vakaras, - pasisveikinu.
- Labas vakaras, panele... Ponas Maikas jūsų laukia svetai
nėje... - nusišypso ji.
- Ačiū... - einu į vidų.
Išvystu Maiką stovint svetainės viduryje. Jis nužvelgia mane
nuo galvos iki kojų.
- Labas... - pagaliau prabyla.
- Labas... - atsakau jam lėtai lipdama laipteliais.
- Labai gražiai atrodai... - išgirstu iš Maiko lūpų kompli
mentą. Jis dažnai juos sako. Bet juk moterims šitai niekada ne
atsibosta. Bent jau man.
23
- Ačiū... - nusišypsau.
Prieinu prie sužadėtinio. Jis ima mane už rankų. Ir nutaiso
skvarbų žvilgsnį.
- Juk žinai, kad aš tave myliu... - sukužda.
- Žinau... Tai nesunku perskaityti iš tavo akių... - kuždu ir aš.
- Bet yra žmogus, mylintis tave labiau... Ir tu jį myli labiau...
Nesuprantu, kur žiūri Maikas. Lyg ir man už nugaros...
Bet į ką?
Atsigręžiu ir pažvelgiu pati. Ant laiptų išvystu... Metą. Dabar
jis atrodo kitaip. Nusiskutęs. Susišukavęs. O ir apranga kitokia:
džinsai ir juodi trumparankoviai marškinėliai. Dar ant galvos
užsidėjęs skrybėlę. Gražias žydras akys slepia akiniai plačiais
juodais rėmeliais.
Mano barmenas...
- Tu negali tekėti už manęs... - vėl išgirstu Maiko balsą. Be-
slgręždama į jį jaučiu, kaip nuo piršto ima slysti sužadėtuvių
žiedas. - Sutikai tik dėl to, kad nenorėjai nuliūdinti manęs prie
artimųjų... Juk taip?.. Tu gera, Ema... Bet skirta ne man... Ma
nau, kad jums reikia pasikalbėti... Paliksiu judu vienus...
Akimis nulydžiu išeinantį iš svetainės Maiką. Jis užlipa
laiptais ir dingsta už kampo. Pažvelgiu į Metą. Šis neatitrauk
damas akių eina artyn. Sustoja priešais mane. Ir pirštais palie
čia smakrą.
- Jeigu kur nors pasaulyje yra lygiai tokia pati moteris kaip
tu, tai padėk man ją surasti... Ir, prisiekiu, daugiau niekada ne
bepamatysi manęs... - sukužda jo lūpos. - Bet žinau, kad kitos
tokios nėra... Tu vienintelė... - nykščiu keliskart švelniai per
braukia per smakrą.
Tu žaidi nesąžiningai. Juk abudu žinome, kaip mane veikia
tavo prisilietimai.
- Galiu bet ko atsisakyti, tik ne tavęs... Suteikei man tai, ko
niekada gyvenime nebuvau patyręs... Meilę... Žiūrėdamas tau
į akis jaučiuosi mylimas... Nes, kad ir ką sakytum, žinau, kad
mane myli... Ir man reikia to jausmo... Jis mane daro geresniu

žmogumi... Būdama šalia darai mane geresnį... Pirmiausia bu
vai man iššūkis... Norėjau tave turėti bet kokia kaina... O vėliau
tas iššūkis tapo tikslu... Mano tikslu... Rūpintis tavimi... Saugoti
tave... Padaryti tave laimingą... Ema, aš tavęs taip lengvai nepa
leisiu... - Meto žvilgsnis rimtas, nuoširdus.
Amūro paleista meilės strėlė perveria mane kiaurai. Priešin
tis šiamjausmui beprasmiška. Mano širdies balsas garsesnis už
proto balsą. METAI... AŠ TAVE MYLIU!
Nė nepajuntu, kaip pakėlusi ranką nuimu skrybėlę jam nuo
galvos. Ir akinius. Meto akys žiba kaip žiburiukai. Jos lakstyte
laksto po visą mano veidą. Neranda kur apsistoti.
- Aš melavau... - svetainėje girdėti tylus mano šnabždesys.
Jaučiu, kad balsas tuoj ims lūžti, kad nesugebėsiu ištarti to, ką
būtinai turiu pasakyti. - Aš tave myliu labiau nei nekenčiu...
Man irgi tavęs reikia... Tau priklauso ne tik mano širdis, bet ir
siela... Saugokjas abi... Mielasis...
Metas nusišypso ir stipriai apkabina mane.
- Tai reiškia... - sukužda į lūpas. Linkteliu galvą: aš tau atlei
džiu... - Mažyte...
Elektros srovė ima šokti meilės šokį ant mudviejų lūpų. Esu
primiršusi, koks aistringas yra Metas. Ir kaip puikiai bučiuoja
si. Mano liežuvis netrunka pasisveikinti su naujuoju šeiminin
ku. Tikriau, su senuoju sugrįžėliu.
Painu. Bet man tereikia žinoti, kad tos karštos lūpos, kurias
dabar bučiuoju, bus vienintelės gyvenime... O vyras, surakinęs
mane glėbyje, bus vienintelis, kurį amžinai mylėsiu... Aš jį my
liu beprotiškai... BESĄLYGIŠKAI...
- Aš taip tave myliu... - tylus Meto balsas atsklinda iš jo lūpų
ir paliečia manąsias. - Prisiekiu gyvybe... Ir savo meile tau...
Tau neteks nusivilti... Nebeprarasiu dar vienos man suteiktos
galimybės būti su tavimi... - jis dar kartą pabučiuoja mane.
Nors mylimojo bučiniai man patinka, bet neramu dėl
Malko. Kur jis yra? Ar mus stebi? Tikriausiai jam labai skau
litrai II 25
du... Sužeidžiau jam širdį... Nors labai stengiausi, kad taip

nebūtų...
- Mieloji, kas yra? Kodėl tu nusiminei? Ar ką nors padariau
ne taip? - Metas sunerimęs žiūri į mane.
- Ne. TUčia niekuo dėtas. Tikriau, dėtas, bet... Man neramu
dėl Maiko... Mes čia laimingi, o jis ten kankinasi... Taip neturė
tų būti... - noriu atsigręžti ir pažvelgti į laiptų pusę, bet Metas
laiko mane stipriai suėmęs. Negaliu nė pajudėti. - Turiu su juo
pasikalbėti... - pasimuistau jo glėbyje, ketindama ištrūkti.
- Mažyte, palūkėk... - jis dar stipriau suspaudžia mane.
Nors ir taip vos galiu kvėpuoti. - Prieš tau čia pasirodant, ilgai
kalbėjausi su Maiku... Jis viską supranta... Jeigu nesuprastų, ne
būtų pasitraukęs ir leidęs mums būti kartu... Pažadėjo, jei tave
įskaudinsiu, nusukti man sprandą... - žaviai nusišypso mano
žydraakis mylimasis. - Matai, kiek vyrų tave myli... Ir saugo...
Tūriu elgtis gražiai, nes jeigu ką nors blogo tau padarysiu, man
bus šakės... - sukikena jis. Negaliu sulaikyti šypsenos ir aš. -
Važiuojam iš čia...
- Kur? - truputėlį nustebusi žvelgiu į jį.
- Pamatysi...
Metas ima mane už rankos ir išsiveda į lauką.
Kieme išvystu stovint ir jo korvetę. Ir Amirą šalia.
- Labas vakaras, ponia Ema... - pasisveikina jis.
Ponia Ema? Jau šitaip kreipiamasi į mane... Nusišypsau jam:
Bet Metui dar nieko neatsakiau. Tikriau, palikau jį vos man
pasipiršusį. Išeitų, kad mano atsakymas... buvo „ne“?
- Labas vakaras, Amirai... - trumpai patylėjusi atsakau.
- Duok raktelius, - įsakmiai paliepia Metas. Atrodo nėmaž
nepasikeitęs. Bet juk tokį jį ir myliu.
Ištraukiu iš rankinės audi raktelius ir atiduodu jam.
- Važiuosim Emos mašina, o tu parvairuok maniškę... - tai
pasakęs Amirai Metas atsigręžia į mane. - Eikš... - kaip tikras
džentelmenas padeda įsėsti į automobilį. Užtrenkia ir dureles.
Pasidedu jo skrybėlę ir akinius ant kelių. Mano barmenas

sugrįžo. Tai štai ko reikėjo, kad tau atleisčiau. Skrybėlės ir aki
nių... Tiek nedaug...
Pažvelgiu į Maiko namą, bet nė viename lange nepastebiu
šešėlio. Jis neišlydi manęs net paslapčia...
- Gailiesi?.. - išsukant iš kiemo, Meto balsas grąžina mane
į tikrovę.
- Ne... Žinoma, kad ne... - atsigręžusi į jį papurtau galvą. -
Tik įskaudinau Maiką... Jis turėjo tokių gražių sumanymų...
- Ir įgyvendins juos... Tik su kita moterimi... - mylimasis
uždeda plaštaką ant manosios. Paskui pakelia ją prie lūpų ir
pabučiuoja. - Tu padėsi įgyvendinti mano sumanymus... Mu
dviejų... Taip?
Nors ir negalima blaškyti vairuotojo dėmesio, vis tiek pa
linksta į jį ir pabučiuoju. Toks mano atsakymas į trumputį jo
klausimą.
Aš ir vėl priklausau tau, mielasis... Betgi pats žinai, kad visa
da priklausiau... Tik tau... Vieninteliam...
Nine Zero?.. Hmm... Šiektiek nustembu, kad Metas apsistoja

šiame viešbutyje. Paprastai jį renkasi verslininkai, atvykstantys
į Bostoną tvarkyti darbo reikalų. Bet juk Metas irgi verslinin
kas. Tik čia tvarko kitokius reikalus.
Viešbučio administratorius pasitinka mudu šypsodamasis
ir paduoda Metai raktą. Sekame paskui pasiuntinuką, tem
piantį mano lagaminą. Ne toks šis ir sunkus. Tik pats tempėjas
nedidukas.
- Neužsakei apartamentų? - klausiamai pažvelgiu į Metą,
rakinantį kambario duris.
- Man buvo nesvarbu, kur apsistoti... Bet jeigu tau čia nepa
tiks, persikelsim į apartamentas... - padovanojęs mielą šypseną
ir palenkęs galvą jis pabučiuoja mane į smilkinį. Stoviu prisi
glaudusi prie jo ir laukiu, kol galėsiu užeiti vidun.
O Ą fe/tjlioi lūfeiA II 27
Metui atidarius duris, imu dvejoti. Aišku, noriu įeiti. Vis

dėlto reikia bent minutėlės, kad atsigaučiau. Apstulbusi stoviu
tarpduryje. Kambarys nedidelis, jame vyrauja juoda, geltona
ir ruda spalvos. Juodos užuolaidos atrodo keistokai. Ne mano
stilius, bet...
Visa tai neturi reikšmės. Nes... Kambarys skęsta baltuose ir
mėlynuose orchidėjų žieduose. Tas vaizdas visiškai pribloškia
manyje slypinčią romantikę. Metas daug romantiškesnis už
mane. Nesitikėjau...
Žvelgdama į orchidėjas aukštose vazose jaučiausi lyg gėlių
saloje, priklausančioje tik man. Ant grindų nėra vietos, kurios
nedengtų gėlės žiedas. Bijau žengti bent žingsnį, kad nesuga
dinčiau šito nuostabaus paveikslo.
Nusiaunu savuosius Yves Saint Laurent aukštakulnius. Ki
taip negaliu. Gėlės per gražios, kad mindyčiau jas bateliais. Net
ir tokiais prabangiais.
Man einant, orchidėjų kilimas kutena padus. Šypsausi. Jeigu
Metas šitaip stengiasi dėl manęs, tai tikrai myli.
- Tu visiškas beprotis... - sakau atsigręžusi į jį. Esame vieni.
Pasiuntinukas jau dingęs. Turbūt suprato esąs čia nebereikalin
gas. O gal Metas jam ką nors pasakė? Nenustebčiau.
Mylimasis prieina artyn, paima nuo lovos mėlyną orchidė
jos žiedą ir įsega man į plaukus.
- Tai meilė tau padarė mane tokį... - jo delnas paliečia man
skruostą. Ar taip tik atrodo, ar elektros srovė šį kartą daug
stipresnė? - Man nieko tau negaila... Ir tai tik pradžia... - jis
akimis apžvelgia kambarį. - Man nėra neįmanomų dalykų, dėl
tavęs galėčiau viską... Jau buvau pamiršęs tą jausmą, kai žiūrė
davau tau į akis ir prarasdavau laiko nuovoką... Kai būdavom
tik tu ir aš... TIK MUDU... Myliu tave, mažyte...
Taip. Elektros srovė šiandien pasiekusi aukščiausią įtampą.
Mano lūpos dega, bet nė už ką nenoriu atsitraukti... Kentėsiu...
Net jeigu ant lūpų liks randai... Nes aš jį myliu...
Vis dėlto Metas atšlyja pirmas ir plačiai šypsosi ne tik lūpo

mis, bet ir akimis.
Apsivijusi rankomis mylimojo kūną prisiglaudžiu jam prie
krūtinės. Tai saugiausia vieta visame pasaulyje, tikrai žinau...
Kad ir kur būčiau, kad ir su kuo būčiau, nejaučiu to, ką jau
čiu būdama su Metu. Tik jo prisilietimai tarp mūsų sukuria tą
cheminę reakciją, nuo kurios svaigsta galva, linksta kojos, pilve
ima skraidžioti margaspalviai drugeliai...
- Kas? Ko juokiesi? - sukužda Metas.
- Iš kur žinai, kuo mane papirkti? - pakėlusi galvą pažvelgiu
iii-
- Juk mėlyna orchidėja yra mūsų meilės simbolis... - nuste
bęs atsako.
- Kalbu ne apie tai... - nusišypsau ir akimis parodau į dešinę.
Ten ant aukštos komodos stovi dvi martinio taurės, kupi
nos ledų. Iš spalvų spėju, kad ledai bananų, šokolado ir vanilės
skonio.
Atsigręžusi į Metąmatau, kad ir jis šypsodamasis žiūri į juos.
- Man būnant tavo namuose, ponas Leonardas užsiminė,
kad juos dievini...
Tėti... Tu jau tada norėjai mums padėti... Troškai, kad susi
taikyčiau su Metu.
- Pasakysiu paslaptį... Tu tėčiui labai patikai, išskyrus barz
dą... - kikendama pirštais perbraukiu jam per smakrą. Gerai,
kad dabar nusiskutęs.
- Bet tavo mamai, regis, nepadariau įspūdžio... Taip piktai
žiūrėjo į mane...
- Jai patinka Maikas. Juodu visada puikiai sutarė. Be to,
mama nori, kad gyvenčiau Bostone, o ne Niujorke... Kai pasa
kiau jai liekanti čia, kad būtum matęs jos veidą... Atrodė tokia
laiminga...
Ką ji pasakys dabar, kai šalia manęs jau kitas vyras? Nebe
Maikas...
y ) ' {į(iįiiai Klikai II 29
- Tai nebenori grįžti į Niujorką? Ketini gyventi Bostone? -

Meto žvilgsnis truputėlį sunerimęs.
- Nežinau... - patraukiu pečiais. Atsakau sąžiningai, nes tik
rai nežinau, kur noriu gyventi. Ypač kai susitaikiau su Metu.
Gal mums reikės kraustytis į Čikagą? - Buvau apsisprendusi
nebegrįžti į Niujorką... O dabar... Tikrai nežinau...
- Susitaikysiu su viskuo, kad ir ką nuspręsi... Galim gyventi
ir čia...
- Ko gero, šįsyk teks spręsti ne man, o tau... Nes man visiš
kai tas pats, kur apsistoti... Svarbiausia, su kuo... Tad leidžiu
išrinkti bet kurį pasaulio kampelį, kuriame norėtumei gyventi
su manimi.. Žemėlapis didelis, todėl tikrai turėsi iš ko rink
tis... - nusijuokiu ir sudėjusi bučiniui lūpas priglaudžiu prie
jo lūpų.
- Apie tai pakalbėsim vėliau... Tikriausiai esi išalkusi. Užsa
kyti vakarienę? - rūpestingai pasiteirauja mylimasis.
- Ne. Dabar man užteks ir ledų... Bet pirmiausia noriu palįs
ti po dušu, kad sušilčiau... Jaučiuosi tokia sušalusi...
- Tu visa drebi... Mažyte, nenoriu, kad susirgtum...
- Tada tau rytą nereikėjo laikyti manęs lietuje... Juk neleidai
sėsti į taksi... - prisimerkusi sakau.
- Tai dabar aš dėl to kaltas? Jei nebūtum išbėgusi iš galerijos,
nebūtum ir sušlapusi... - jis vylingai kilsteli antakį.
- Nesiginčyk... - įdėmiai į jį žiūrėdama lėtai pakraipau gal
vą. - Verčiau padėk atsegti suknelės užtrauktuką... - atgręžiu
jam nugarą.
Pajuntu Meto lūpas ant nuogų pečių. Jos slenka palei nema
tomą horizontalią liniją. Sustoja. Ir pakyla į viršų. Mano kaklu.
Nors mane ir svaigina jo bučiniai, vis dėlto sugebu išgirsti atse
gamo užtrauktuko garsą.
- Prileisk vonią... Išsimaudysime kartu... - išgirstu šnabž
desį prie ausies. Ir pajuntu švelnų krimstelėjimą. Jis įkanda į
ausies spenelį. Išdykėlis. - Aš trumpam nulėksiu iki registratū
ros... Pažadu neužtrukti... - tai pasakęs mylimasis karštai pabu

čiuoja mane ir išeina iš kambario.
Vonia nelabai erdvi, bet... Ir čia į vazas primerkta orchidėjų.
Kada jis spėjo?
Atsuku čiaupą ir leidžiu tekėti į vonią šiltam vandeniui. Įpi
lu ir vanile kvepiančių putų. Gerai, kad nepadauginu, nes kva
pas ir taip labai stiprus.
Suknelę ir apatinius pasidedu ant nedidelės kėdutės, o pati
įsisupu į chalatą. Sukeliu garbanas ir viršugalvyje susuku į kuo
dą, kad nelįstų į akis ir nesušlaptų.
Niekaip neduoda ramybės ten, kambaryje, ant komodos
padėti ledai. Jie mane žiauriai vilioja. Neatsispiriu pagundai ir
einu jų paragauti.
Klydau. Geltonieji ne bananų, o citrinų skonio. Dėl kitų
dviejų buvau teisi. Šokoladiniai ir vaniliniai. Mmm... Dabar
Metas žinos, kuo mane papirkti... Ir, tikėtina, tuo naudosis.
- Sakei, kad tau šalta... Ir valgai ledus? - stebisi grįžęs Metas.
- Ką jau padarysi, kad esu tokia keista... - nusišypsau ir įsi
dedu dar vieną šaukštelį ledų į burną.
Jis prieina artyn ir uždeda rankas man ant pečių. Duodu pa
ragauti.
- Skanūs... - Metas pabučiuoja mane. - O dabar kur kas
skanesni... - jis gundomai apsilaižo. - Noriu dar...
- Daugiau negausi... Turi savo... - erzinu.
- Jeigu neduosi, reikės ką nors sugalvoti, kad galėčiau pasi
imti.. - Meto žvilgsnis žaismingas. Nori pažaisti?
- Savoledais su niekuo nesidalysiu... - prieštarauju papūtusi
lūpas.
- Net su manimi?
- Net su tavimi.
- Gerai. Kaip nori. Valgyk tuos savo ledus... - Metas žingteli
atbulas. - O aš einu į vonią... - tai pasakęs nusivelka marškinė
lius per galvą. Ir lieka pusnuogis. Six pack vis dar tobulas.
oVžšfynaA Tfifeii H 31
Nueidamas nuo manęs Metas atsisega ir diržo sagtį bei

džinsų užtrauktuką. Tai kuris kurį čia erzina, ką?
Žinoma, nuseku iš paskos. Bet man rūpi ir jis, ir ledai. Tai
ką dabar daryti?
Metas užsuka čiaupą - dar po akimirkos vanduo būtų pra
dėjęs tekėti per vonios kraštus. Jis nusiauna batus. Nusimauna
džinsus... Trumpikes... Žinoma, mėlynas! Man belieka pakelti
akis į dangų. Bet to nepadarau. Mano akys pasirenka įdomesnį
už lubas objektą. Mmm... Mažasis Metas...
Ema, nekramtyk lūpos... Metas visą laiką tyli nutaisęs pa
slaptingą žvilgsnį. Jam sėdantis į vonią, vanduo suteliūskuoja,
truputis jo išsilieja ant plytelių.
- Ateisi? Ar taip ir stovėsi?
Ateisiu. Ne. Stovėsiu ir grožėsiuosi tavimi. Ne. Ateisiu... Užsi
čiaupk, Ema, ir ką nors daryk.
- Palaikyk... - priėjusi atkišu jam taurę su ledais. - Tik ne-
drjsk valgyti...
Meto lūpose pastebiu išdykėlišką šypsenėlę. Ji kaipmat
dingsta, kai nusivelku chalatą ir lieku stovėti priešais jį vienu Ie
vos kostiumu. Jis aistringai nužvelgia mane. Jolūpos prasiveria,
alsavimas darosi tankesnis. Tugeidi manęs, mažink. Tavo žvilgs
nis vis dar toks pat. Tarsi mudu niekada ir nebuvome išsiskyrę.
- Nusidepiliavai? Visiškai? - klausia mylimasis, įsmeigęs
akis į mažąją Emutę.
Jis ištiesia ranką ir perbraukia per ją pirštais. Apačioje pa
juntu pulsuojant karštį. Metai... Bet mylimasis staigiai atitrau
kia pirštus ir priglaudžia sau prie lūpų.
- Tai padariau dėl Maiko... - tyliai ištariu.
- Erzini mane?
- Ne. Tai tiesa.-Šį vakarą ketinau su juo mylėtis... Juk buvau
jo sužadėtinė, taigi turėjau vykdyti savo pareigas.
Metas paduoda man ranką ir padeda įlipti į vonią. Atsisėdu
kitoje Jos pusėje. Priešais savo meilės saugotoją. Paimu iš jo le
dus ir netrukus burnoje pajuntu citrinų skonį.
Mylimasis varsto mane akimis. Bet tyli.

- Tu taip ir neatsakei, ar sutinki tekėti už manęs... - pagaliau
prabyla. Vis dėlto pasirenka labai jau keblią temą pokalbio pra
džiai. O pokalbis bus. Žinau tai.
- Visų pirma, nematau žiedo, tai nežinau, ar tu čia rimtai
kalbi, ar... - man nespėjus užbaigti sakinio Metas išlipa iš vo
nios ir nulekia į kambarį.
Grįžęs vėl įsitaiso ten, kur sėdėjo pirmiau. Tik dabar rankoje
laiko raudoną dėžutę. Cartier... Atidaro ją ir atkiša man.
Prieš mano akis turbūt gražiausias deimantas pasaulyje...
Ir didžiausias. Bent jau aš nesu mačiusi didesnio iš taip arti.
Spėju, bus mažiausiai penkių karatų. Nors ką aš išmanau apie
deimantus. Gali būti ir daugiau tų karatų. Žiedas yra iš Cartier
Solitaire 1895 klasikinių sužadėtuvių žiedų kolekcijos. Žinau
tai, nes esu mačiusi tokį viename žurnale. Jis tobulas... Ir be
galo brangus... Būtų gaila pamesti...
- Nepatinka? - Meto balsas labai tylus. Vos išgirstu.
- Nemanau, kad atsirastų moteris, kuriai galėtų nepatikti...
Žiedas nuostabus... - sakau neatitraukdama akių nuo brange
nybės.
- Tai koks tavo atsakymas?
Labaijau nekantrauji sužinoti... Bet teks mažumėlę pasikan
kinti...
- Gal galiu pirmiau suvalgyti ledus, o paskui atsakyti? - ra
miai klausiu pakėlusi akis į jį.
- Aš noriu žinoti dabar... Man reikia tai žinoti... - neramios
Meto akys žvelgia į mane.
- Ne, - trumpai tarsteliu. Jis suraukia kaktą. - Ne... Pirmiau
suvalgysiu ledus. O tau teks dar keletą minučių kantriai palū
kėti to atsakymo. Juk mudu niekur neskubam, tiesa?
Nejaugi dar nepasimokiau, kad geriau jo neerzinti? Ne. Jis
man nieko nepadarys. Blogiausiu atveju pamylės. Noriu pasa
kyti, GERIAUSIŲ... Ar to ir siekiu? Hm...
[ifmai v&ai II 33
Metas neatitraukia akių nuo taurės su ledais mano rankoje.

O aš tyčia neskubu jų valgyti.
- Tu man šiandien prikalbėjai daug visokių gražių žodžių...
Bet pasakyk esminę priežastį, dėl ko nori vesti mane... - mano
žvilgsnis skvarbus. O ledai skanūs.
- Nes man tavęs reikia... Neįsivaizduoju savo gyvenimo be
tavęs... Didžiausias mano košmaras matyti, kaip kito vyro ran
kos glamonėja tavo kūną... Tu esi mano, mažyte... Neatiduosiu
tavęs niekam kitam... - Metas įmerkia ranką į vandenį ir palie
čia man šlaunį. - Niekada neprisileidau nė vienos moters taip
arti kaip tavęs...
- Kurgi ne... - ironiška šypsenėlė jau kutena man lūpas. -
Juk visas jas dulkinai... Tai kokio artumo dar reikia?
- Kalbu apie širdį...
- Žinau... Tik pasakymas, kad nieko neprisileidai per arti,
labai jau keistas. Juk tavo pasididžiavimą lytėjo ne viena ranka,
|ls buvo atsidūręs ne vienoje burnoje... - nuo tokių žodžių pa
čiai darosi šlykštu. Net ledai apkarsta.
- Tai mano praeitis. Negaliu jos pakeisti... Tačiau daugiau
taip nesielgiu... Kekšės manęs nebedomina... Dabar man rūpi
tik tu... Ir visada rūpėsi...
- Nori turėti asmeninę kekšę, kurią galėtum dulkinti nemo
kamai?
- Ne. Aš noriu turėti žmoną, kad ją mylėčiau ir su ja mylė-
čiausi... Nejau nematai, kaip beprotiškai tavęs geidžiu... Ir kaip
myliu...
- Mylėsi ir tada, kai man ant kūno atsiras strijų? - mano bal
tas sušvelnėja. Ir šypsenėlė darosi nebe ironiška, o žaisminga.
- Taip... - Metas irgi man šypsosi.
- Ir celiulito?
- Taip...
- Ir kai būsiu stora?
- Taip...
- Ir raukšlėta?
- Taip...
- Vis dar geisi manęs, kai būsiu senutė?
- Labiau nei įsivaizduoji... Ar žodis „senutė“ nieko tau ne
primena?
Primena... Mūsų pažinties pradžių.
- Pažadėk, kad ir tada sugebėsim įveikti ne vieną raundą. Ir
nepritrūksim jėgų pusiaukelėje...
- Patikėk, mes būsim labai energingi senukai... Juk abu
sportuojam... - jo veide šviečia plati šypsena.
O mano ledų taurė jau tuščia. Persisvėrusi per vonios kraštą
pastatau ją ant plytelių.
- Visada mane mylėsi taip labai, kaip myli dabar? Toji meilė
niekada neišblės? - tyliai klausiu.
Metas atplaukia prie manęs. Jo veidas labai arti manojo.
- Prisiekiu. Ji niekada neišblės. Juk bepročiai myli daug la
biau už paprastus žmones... - jis sukužda į lūpas.
- Tai įrodyk... Paklausk, ko taip trokšti paklausti...
- Mažyte... Ar sutinki tekėti už šito bepročio? Ir išprotėti
kartu su juo?..
Mielasis... Dar abejoji dėl mano atsakymo?Juk puikiai žinai
jį...
- Taip... Noriu būti tavo žmona... Nes esu jau dabar išpro
tėjusi dėl šito vyro, žvelgiančio į mane... Tu esi mano meilė...
Mano vienintelė meilė... Labai tave myliu, brangusis...
Metas nebenori, kad ištarčiau dar bent žodelį. Jis užčiaupia
mane bučiniu. Aistringu... Ilgu... Žudančiu... Jaudinančiu... Bet
tuoj pat atšlyja. Turbūt prisimena mažytę smulkmeną... Žiedą,
kurio dar neužmovė man ant piršto.
- Jis tikrai tau patinka? Jei ne, tai nupirksiu kitą... Tik pa
sakyk... - kalba mylimasis, maudamas sužadėtuvių žiedą ant
mano kairės rankos bevardžio.
Tuftai Ii 35
- Jau sakiau... Jis tobulas... Tu išrinkai įspūdingą žiedą...

Man bus nejauku jį mūvėti... Dar kas nors sumanys iš manęs
pavogti...
- Tam yra Amiras... Jis niekam neleis prisiartinti prie tavęs
nė per žingsnį... Tik man... - sužadėtinis pabučiuoja mane.
Mmm... Koks gražus žodis „sužadėtinis“. Taigi ir vėl esu su
žadėtinė. Tik šį kartą vyro, kurį dievinu.
Metas atsilošia į vonios kraštą ir prisitraukia mane artyn.
Dabar mudu abu gulime toje pačioje vonios pusėje. Priglau
džiu galvą jam prie krūtinės ir grožiuosi sužadėtuvių žiedu.
Hlcgantiška plonytė platinos juostelė labiau tinka mano pirštui
- Tai ne pirmas sužadėtuvių žiedas, kurį esu pirkęs... - iš
girstu kuždant į plaukus.
Jau kam norspiršaisi? Pakeliu nustebusias akis į Metą.
- Ne. Be tavęs, niekam... - jis tarsi skaito mano mintis. - Kai
mudu išsiskyrėm, pirmąjį išmečiau... Jis buvo lygiai toks pat...
Ir dabar guli kažkur Viduržemio jūros dugne... Grįžęs iš Pran
cūzijos nupirkau šitą... Irgi norėjau išmesti, kai liepei išeiti iš
tavo buto ir niekada nebegrįžti... Bet negalėjau jo atsikratyti...
Ir džiaugiuosi, kad neatsikračiau... - pajuntu jo karštas lūpas
prie smilkinio.
- Ką būtum daręs, jei ir šį kartą nebūčiau tau atleidusi?
- Nežinau... Nenoriu nė įsivaizduoti... Savaitė be tavęs buvo
tikras pragaras... Nieko nenorėjau daryti... Dienas leidau lovoje,
galvodamas apie tave... Arba važinėjau Čikagos gatvėmis... Irgi
galvodamas apie tave... Težinojau, kad turiu tave susigrąžinti...
Bet tu vėl mane atstūmei ir dar pasakei, kad esi susižadėjusi...
Tie žodžiai persmelkė mane lyg žaibas... Staiga supratau išties
tave prarandąs... - Metas tvirčiau apkabina mane. - Susiradau
Malką... Jis išklausė mano pasakojimo ir patikino nekliudysiąs
Itilkovoti tave. Bet aš turįs tau pasirodyti ne su purvinu tre
ningu, o nusiprausęs, pasitempęs, vilkintis švariais drabužiais...
Tada prisiminiau mūsų pažinties vakarą... Ir šovė mintis apsi

rengti kaip tada...
- Aš myliu savo barmeną... Visada tik jį ir mylėjau... O ne
pasipūtėlį milijonierių... - pabučiuoju jį į krūtinę ir prisiglau
džiau prie jos. Metas nusijuokia. - Ir aš noriu kai ką tau pri
sipažinti... - vėl pažvelgiu į jį. - Jau žinai, kad buvau Maiko
sužadėtinė... Taip pat žinai, kad mudu nesimylėjome,.. Bet aš
jį bučiavau... - nutaisau kaltą žvilgsnį. - Ir... Dar... Miegojau su
Rajanu...
Jo žvilgsnis pasikeičia. Sužadėtinis suraukia antakius ir
įsmeigia piktas akis į mane.
- Mudu miegojome vienoje lovoje... Bet nesimylėjome... -
teisinuosi. Tikriau, aiškinu, kaip viskas buvo. - Tu esi vienin
telis vyras, su kuriuo mylėjausi... Neskaitant Alekso, bet... Tą
istoriją jau žinai... Kai išėjai, man buvo labai skaudu... Rajenas
kaip visada norėjo man padėti.. Rūpinosi manimi... Ir ke
lias naktis pasiliko pas mane nakvoti, kad nesijausčiau tokia
vieniša... O aš įsivaizduodavau, kad šalia manęs guli ne jis, o
tu... Todėl Rajenas rytais iš manęs šaipydavosi, nes per miegus
šaukdavau tavo vardą... Sakydavau, kad tave myliu... Ir kad la
bai pasiilgau... Nemeluosiu, norėjau tau atkeršyti ir pergulėti
su Maiku. Bet neįstengiau... Kaip ir tu su anomis kekšėmis...
Regis, mus per stipriai veikia ta elektros srovė, kurią tik mudu
abu ir jaučiam...
- Mažyte... - jis šlapiu delnu paglosto man plaukus ir užki
ša nepaklusnią sruogą už ausies. - Nuo šio vakaro viskas bus
kitaip... Tu esi mano sužadėtinė... Greitai būsi ir žmona... Tavo
gyvenimas pasikeis tik į gera... Mano irgi... Jisjau dabar keičia
si... Aš esu labai laimingas... O tu? Ar laiminga su manimi?
Laiminga... Iš didžiosios raidės... Šypsodamasi linkteliu gal
vą. Ir pabučiuoju jį. Savo sužadėtinį...
- Ar jau sušilai? - meiliai klausia šis. - Gal paskambinti ir
paprašyti, kad atneštų mums vakarienę?
oHifjjnflA II 37
- Taip. Esu žiauriai alkana... - sakau žvelgdama mylinčio

mis akimis. Tik nežinau, kokią vakarienę turiu galvoje. Ar tą,
kuri valgoma, ar kitą... Aistringesnę.
Abudu išlipame iš vonios. Ir vos nenuvirstame ant plytelių.
Kočia stebėtis? Jukprilaistėme tiek vandens, kad mūsų sužadė
tuvės gali toliau vykti nebe lovoje... O ligoninėje.
Metas mane įsupa į baltą minkštą rankšluostį. Pats irgi tokiu
pačiu apsijuosia strėnas. Ir dingsta iš vonios. O aš nusausinusi
kūną apsimaunu apatinius ir užsimetu chalatą. Meto drabužiai
vis dar guli ant plytelių. Gerai, kad ne toje vietoje, kur pilna
vandens.
Pakeliu juos ir padedu ant kėdės. Rankose vis dar laikau jo
trumpikes. Žinoma, šypsausi Nes mano apatiniai netrukus gu
lės šalia jų... Keista, kad dar neguli...
Netrukus viešbučio kambaryje pasirodo kambarinė, ti
kriausiai iškviesta Meto, kad iššluostytų mūsų paliktą vonioje
balutę. Ketinau iššluostyti pati, bet jis užbėgo man už akių, pa-
ilkviesdamas šią simpatišką merginą.
Baltai apsirengęs padavėjas įstumia į kambarį vežimėlį. Va
karienė! Pagaliau! Džiūgauju kaip maža mergaitė. Išties labai
noriu valgyti. Net neprisimenu, ar šiandien ko nors įsidėjau į
burną. Tiesa, lędų... Lyg ir nieko daugiau...
Susėdame prie nedidelio staliuko palei langą. Nelabai žinau,
kaip vadinasi Meto užsakytas patiekalas. Sprendžiant iš pirmo
kąsnio, tai žuvis. Dar lėkštėje esama daržovių. Brokolių. Mor
kų. špinatų lapų. Jis užsakė ir raudonojo vyno. Tik, deja, alko
holis kažkodėl manęs nevilioja.
Noriu būti blaivi, o ne apgirtusi, kai mylėsimės. Bent jau ne
nuo alkoholio.
Metas ne mažiau alkanas už mane. Tikriausiai šiandien irgi
nieko nevalgė. Kramsnodami mudu žvilgčiojame vienas į kitą.
luk kambaryje yra pašalinių žmonių, nelabai pasikalbėsi.
Kalbėtis šiaip apie bet ką, kad ir apie orą, niekada nemėgau.
Man patinka prasmingi pokalbiai, o ne plepėjimas laikui pra
stumti. Manau, ir Metas toks. Bent iki šiol nepastebėjau, kad

taukštų niekus.
Kambarinė greitai viską sutvarko ir pasišalina. Turbūt Me
tas dosniai atsilygina tai merginai, nes matau, kaip prieš užda
rydama duris ji nusišypso jam. O gal toji šypsena reiškia visai
ką kita?
- Sakei, kad draugavai tik su ta... Viktorija... - prabylu, Me
tui grįžus prie stalo. - O kaip Diana? Ką ji tau reiškia?
- Ji viena iš mano advokačių. Tik tiek... - ramiai atsako jis
ir toliau valgo žuvį. Nepamiršta užgerti jos vynu. Jo taurė jau
apytuštė. O mano dar pilna.
- Bet ji juk tave įsimylėjusi... - žinau neklystanti, nes jo re
akcija kaip tik tokia, kokios tikiuosi. Padėjęs šakutę Metas atsi
lošia į kėdės atkaltę ir priglaudžia taurę prie lūpų.
- Taip. Na ir kas? Juk aš jos nemyliu... - pasako ištuštinęs
taurę.
- Tu ja tik naudojaisi, kad sukeltam man pavydą? - aš irgi
atsiremiu į kėdės atlošą ir gurkšteliu vandens.
- Aha... O ta pavydėjai? - nutaisęs paslaptingą žvilgsnį jis
pastato taurę ant stalo.
- Nematei?
- Mačiau... Bet ir ta ne geresnė už mane... Naudojaisi Alek
su ir Stivenu, kad sukeltam man pavydą.
- Truputėlį norėjau, kad pavydėtam... Bet bus geriau, jei
pamiršime Aleksą visiems laikams... Tas idiotas tesugebėjo pa
siteisinti, kad po praleistos su manimi nakties tarėjo skubėti
namo, nes mirė jo močiutė... Aš tuo abejoju... - ironiškai pri
duriu.
- Prakeiktas mulkis... Reikėjo jam smarkiau užvožti... - pa
stebiu, kaip Metas sugniaužia kumštį. - Ką jis tau pasakė prieš
tai, kai jam trenkiau?
- Norėjo dar kartą pergulėti... Bet tą vakarą su manimi gu
lėjai ta..,
Dabar Meto akyse atsispindi ir kaltė, ir panieka, ir nusivyli
mas, ir neapykanta.
- Atleisk man už tą naktį... Nederėjo palikti tų pinigų...
- Aš juos išmečiau... Balkone paleidau į orą... - sukikenu.
Kambaryje atmosfera iš karto pasidaro jaukesnė.
- Ką? - stebisi jis.
- Taip. Išmečiau. O kam jie man? Jeigu būčiau pasilikusi,
tikrai būčiau pasijutusi kaip kekšė...
- Atleisk, mažyte... - Metas paima mane už rankos ir pasi
lenkęs pabučiuoja žiedą. - Myliu tave... Mano sužadėtine...
- Myliu ir aš tave, mano sužadėtini... - abu nusišypsome. -
Si diena buvo ilga... Gal jau gulkimės į lovą? Dar turėsim begalę
laiko apie viską pasikalbėti...
- Gerai... Kaip pasakysi... Tiesą sakant, ir aš jaučiuosi pavar
gęs... Bet laimingas... Juk šiąnakt galėjau čia miegoti vienas...
O ne su tavimi... - jis pabučiuoja mane ir eina į vonią.
Atidarau savo lagaminą, išsitraukiu kosmetikos krepšį. Tada
Irgi pėdinu į vonią. Juk reikia prieš miegą nusivalyti makiažą.
Šitą auksinę taisyklę į galvą įkalė ne mama, o Rajanas. Nuolat
man kartojo, kad neičiau miegoti nenusivaliusi makiažo. Nes
pirma laiko pasensiu.
Išgirdęs beldimą į duris Metas nuskuba jų atidaryti. Įeina
tas pats vyras, kuris atnešė mums vakarienę. Išgirstu ir telefono
•kambutį. Metui kažkas skambina. Jis atsitraukia nuo vonios
durų, tad nelabai girdžiu, ką kalba.
Mano vakarinė grožio procedūra jau baigta. Neilgai užtru
kau, kol pasitepiau veidą kremu, kūną losjonu. Ne bet kokiu,
o kokosiniu. Pasiėmiau lyg žinodama, kad šiąnakt miegosiu
Meto glėbyje. Tas kvapas mums abiem daug ką primena... Ypač
žirgyną.
Paleidžiu garbanas. Nusimetu chalatą. Ir vilkėdama vien
apatiniais einu į miegamąjį, nors nežinau, ar dera taip vadin
ti šią patalpą. Nes mūsų viešbučio numerį sudaro vienintelis
kambarys ir vonia.
- Kiek? - įžengusi išgirstu griežtą Meto balsą. Dabar jo akys

žvelgia ne į langą, o į mane, į menkai pridengtą mano kūną. -
Gerai. Nupirk, - tai pasakęs jis nutraukia pokalbį su pašneko
vu. - Man patinka tavo pižama... - sukužda klastingai šypso
damasis.
Žinau, kad patinka. Juk kitoje žydrų kelnaičių pusėje, man
ant užpakaliuko, nupiešta maža juoda katytė.
- Kitokios neturiu. Mano lagaminas prigrūstas maudymosi
kostiumėlių, o ne pižamų. Be to, žinau, kad vis tiek neteks su
ja miegoti... - nusijuokiu kartu su juo. Metas dar kelis kartus
nužvelgė mane savuoju vylingu žvilgsniu.
- Nesikrimsk, dar turėsi progą parodyti man tuos bikinius...
Rytoj skrisim į Majamį...
- Kur? - išplėčiau akis.
- Argi ne ten ketinai atostogauti?
- Taip. Iš kur žinai?
- Maikas pasakė. O gal nebenori? - jis kilsteli antakį.
- Noriu... - nedrąsiai atsakau.
- Na ir puiku. Taigi kitą savaitę atostogausime Majamyje...
- Gal dabar man pasakysi, kokios ten meilužės skambinėja
taip vėlai? - iškart užsipuolu jį. Ir atsigulu į lovą. Pagalvę pasi
dedu stačią, kad būtų patogiau atsiremti nugara.
- Amiras... - atsako ir plačiai nusišypso.
- O! Ir ko nori?
- Sužinojo vieno namo, kuriuo liepiau pasidomėti, kainą...
- Kaip suprantu, tu jį perki...
- Aha... Kad turėtume kur gyventi Majamyje...
- Tam yra viešbučiai... - nusistebiu tokiu jo poelgiu. Kam
mums namas, jeigu jame gyvensime tik savaitę? Nebent Metas
ketina Majamyje kurti mūsų ateitį.
- Mėgstu privatumą... Viešbučius renkuosi tik išimtiniais
atvejais... Visai nenoriu per atostogas lindėti viešbutyje su pul
ku įkyrių turistų...
įjuos 'iQ$aA || 41
- Kas? Ko šaipaisi?
Metas žiūri į mobilųjį ir kažkodėl šypsosi. Ar gavo žinutę
nuo vienos iš buvusių savo kekšių? O gal ją atsiuntė kamba
rinė? Ema, turi juo pasitikėti... Juk sakė, kad kitos moterys jo
nebedomina...
Mylimasis prieina prie lovos ir atgręžia į mane telefono
ekranėlį.
- Prisimeni? - tyliai klausia.
Išvystu save, rankose laikančią didelę puokštę gėlių. Prisi
menu...
- Taip... Buvau bemananti, kad išsiunčiau ją ne tam žmogui.
Pasirodo, nesuklydau...
- Žinojai, kad tos gėlės nuo manęs? - Metas truputį nu
stemba.
- Ne. Anuomet maniau, kad nuo Rajano... Bet neseniai
Amiras pasakė, jog tai tavo darbas... Nežinau, kaip galėjau iš
kortelėse užrašytų žodžių nesuprasti, kad tai tu... Kad tu jas
man dovanoji...
- Norėjau bent taip būti arčiau tavęs... Man patiko dovano
ti tau gėles... Ir paskui visą dieną matyti tavo gražią šypseną...
Džiaugiuosi, kad dabar galėsiu tai daryti nesislapstydamas...
Metas nusimeta rankšluostį nuo strėnų. Kada spėjai užsi
mauti tas trumpikes? Pakėlęs antklodę jis atsigula šalia manęs.
Priglaudžia galvą man prie peties ir toliau kažko ieško savo te
lefone.
- O šitai prisimeni? - paklausęs atkiša telefoną.
O, taip! Jis rodo mano nuotraukas su seksualiais drabužė
liais. Išsiųstas prieš jo gimtadienį, kad išsiaiškinčiau, su kuriuo
kostiumu ponas Rosas nori mane matyti šventėje.
- Hm... - sumurmu.
- Tai kurį būtum išsirinkusi? Katytės kostiumą?
- Ne. Graikų deivės... Beje, jei jau prakalbom apie tavo gim
tadienį, tai aš lyg ir pamiršau įteikti dovaną...
- Man nieko nereikia... Tavo atleidimas ir grįžimas pas

mane yra geriausia dovana, kokią tik kada nors esu gavęs...
Vis dėlto noriu tai įteikti Metui. Man įdomu, koks bus jo
veidas, kai ją išvys. Tad atsikeliu ir priėjusi prie savo lagamino
ištraukiu baltą dėžutę.
Grįžusi atsisėdu ant lovos priešais jį.
- Su gimtadieniu, mielasis... Kad ir pavėluotu... - pabučiuo
ju sužadėtinį ir įduodu gimtadienio dovaną jam į rankas.
Metas nukelia dėžutės dangtelį. Vos akimirką žvilgtelėjęs į
vidų įsmeigia akis į mane.
- Čia tikrai tai, apie ką galvoju? - veido išraiška per minutę
pasikeičia daugybę kartų. Jis atrodo ir nustebęs, ir laimingas, ir
susijaudinęs.
- Aha... - linkteliu galvą.
- Parodyk...
Vėl tenka eiti prie lagamino ir iš jo kišenėlės ištraukti vieną
man svarbų daiktą. Grįžusi palendu po antklode ir prisiglau
džiu prie mylimiausio pasaulyje žmogaus. Tada iškišu ranką,
kurios delne ir yra tai, ką jis taip nekantrauja pamatyti.
Nekankinu Meto. Atgniaužiu pirštus. Mano saujoje guli
grandinėlė. Bet prie jos prikabintas tik vienas pakabutis. Nors
visada nešioju du. Kitas yra baltoje dėžutėje, užnertas ant kitos
grandinėlės.
Dovanoju jam savo raktelį. Nė neabejoju, kad prisimena
istoriją, kurią papasakojau mūsų pažinties pradžioje. Sakiau,
kad šis raktelis priklausys vyrui, kurį tikrai mylėsiu. Jis yra nuo
mano širdies. Ir dabar priklauso Metui.
- Gavau dvi geriausias dovanas... Ačiū, mažyte... - jis užsise
ga ant kaklo grandinėlę ir pabučiuoja mane.
- Užgesink šviesą... - sukuždu j lūpas, mat esu pasiruošusi
pirmam raundui.
Kambaryje ne visai tamsu. Gatvės žibintų šviesa, atsklin-
danti pro neužskleistas užuolaidas, leidžia man grožėtis einan
čio palei lovos kraštą Meto raumeningu kūnu.
wkai II 43
- Myliu tave... - užgulęs mane sušnabžda jis ir aistringai įsi

siurbia į lūpas.
Noriu tavęs... Labai... Pasiilgau tavo bučinių ant savo kūno...
Noriu, kad bučiuotum irglamonėtumjį taip, kaip tik tu temoki...
Pamylėk mane, mažiuk...
Esu gerokai susijaudinusi. Metas irgi ne mažiau geidžia ma
nęs. Užkišu ranką jam už trumpikių. Regis, ir mažasis Metas
nusiteikęs pažaisti.
- Ką darai? - išgirstu keistą klausimą iš mylimojo lūpų. Jis
atitraukia mano ranką nuo karštosios zonos.
O kaip tau atrodo?
- Ketinu pažaisti su mažuoju Metu... - atsakau krimstelėda
ma lūpą.
- Su kuo? - jo balsas tyloje nuskamba garsiai. Sakyčiau, per
garsiai. - Tai šitaip jį vadini? Mažuoju Metui
- Aha...
- Ar jis išties toks mažas?
- Ne. Bet man patinka taip vadinti... „Varpa“ ar „penis“ ne
tokie gražūs žodžiai kaip mažasis Metas... - meiliai nusišypso
jau ir susirandu jo lūpas. Noriu tęsti, ką esame pradėję. Nagi,
pagaliau pamylėk mane...
- Kaip vadini savo intymiąją vietelę? - mano aistros prover
ži vėl nutraukia Meto balsas. Ojau ketinau numauti jam seksu
aliąsias mėlynas trumpikes.
- Mažąja Ema... - paskubomis atsakau ir įsisiurbiu į karštas
mylimojo lūpas. Mano delnai slysta jo nugara, kol atsiduria ant
stangraus užpakalio. Švelniai spusteliu jį.
- Man labiau patiktų, jei maniškį vadintum ne mažuoju, o
didžiuoju Metu... - dar kartą sukužda sužadėtinis.
Kaip tik nori. Tik užsičiaupk ir imkis darbo. Nejau teksgarsiai
litarti, kad geidžiu tavęs?.. Ar nematai, kokia aš įkaitusi?
- Tai pagaliau didysis Metas pažais su mažąja Emute? Ar
ne? - klausiu tik tam, kad jis elgtųsi ryžtingiau. Kad nebekan
kintų manęs. Ir savęs.
- Ne...
Aš gerai girdžiu? Jis ištaria „ne“? Atsisako mylėtis su mani
mi? Po velnių, ką visa tai reiškia?!
- Nepamylėsi manęs? - suglumusi žvelgiu į jį. Tamsoje vos
įžiūriu akis.
- Ne...
Vis dėlto girdžiu gerai. Metas antrą kartą pasakė „ne“.
- Tu nebegeidi manęs? Aš tavęs nebetraukiu? Tada nelabai
suprantu, kodėl piršaisi... - supykstu. Bandau nustumti Metą
nuo savęs. Bet prieš tvirtas vyriškas rankas esu bejėgė.
- Mažyte... Aš tavęs beprotiškai geidžiu... Buvai palietusi di
dįjį Metę, todėl žinai, kad nemeluoju... Dar tas kokoso kvapas,
sklindantis nuo švelnios tavo odos... Mmm... - jo lūpose išvys
tu šypseną. - Bet noriu visa tai pasilikti vestuvinei nakčiai...
Noriu, kad ji būtų ypatinga... Tokia kaip anoji naktis, kai mudu
pirmą kartą mylėjomės...
- Mielasis, vestuvinė naktis ir taip bus ypatinga, nes mylėsi
mės kaip vyras ir žmona... Ar tikrai ketini taip ilgai laukti? Juk
vestuvės bus ne rytoj... O tikriausiai po metų... Kitą vasarą...
- Taip. Ne rytoj. Bet ir ne po metų... Jau kitą savaitę tu tapsi
mano žmona...
- Juokauji, tiesa? - nebežinau, kaip reaguoti.
Pirmiausia jis atsisako su manimi mylėtis iki mudu susi
tuoksime. O galiausiai paaiškėja, kad tuoksimės kitę savaitę.
Kas toliau?
- Aš kalbu labai rimtai... Neketinu ilgiau laukti... Jau ir taip
prisilaukiau... Noriu, kad susituoktume kuo greičiau... Noriu
vadinti tave žmona...
Šiaip ne taip nustumiu jį nuo savęs ir atsisėdu.
- Jei skubi tuoktis, nes bijai, kad galiu tave palikti, tai nusi
ramink... Aš jau niekur nepabėgsiu... Nenoriu būti su niekuo
kitu, tik su tavimi... - jį bando įtikinti net mano mylinčios akys.
- Nemeluosiu... Bijau ir vėl galįs tave prarasti...
oV(ėfipuii II 45
- Vienąkart jau buvome išsiskyrę. Ir kas iš to išėjo? Abu

du tik kankinomės... Prisiekiu, amžinai būsiu tavo... Mielasis,
mums nereikia niekur skubėti...
Tą pačią akimirką pajuntu kutenimą ant skruostų. Jis prie jų
priglaudžia karštus delnus.
- Mažyte, bet aš noriu tave vesti... Ir kuo greičiau... Maldau
ju... Sutik.. Ir įgyvendink šią mano svajonę... Būti tavo vyru... -
jo akys tokios nuoširdžios. Kaip vaiko.
Argi galiu atsisakyti įgyvendinti svajonę žmogaus, kurį ši
taip myliu?
- Nespėsim per savaitę pasiruošti vestuvėms.
- Spėsim. Jau pasamdžiau žmones, kurie tuo rūpinasi...
- Vestuvės bus Majamyje?
- Taip. Tai ir buvo svarbiausia priežastis pirkti ten namą, -
Metas nusišypso.
- Nori persikelti gyventi į Majamį?
- Dar nežinau... Pasakysiu, kai grįšim po medaus mėne
sio... - tie žodžiai jo lūpose skamba itin gundomai.
Medaus mėnuo... Neabejoju, kad jis bus saldus... Jau įsi
vaizduoju, kad cukraus kiekis mano kraujyje itin padidės... Juk
ketinu sučiulpti ne vieną ledinuką... Ema... Kokia tu išdykusi
mergaitė!
- Jeigu sakai, kad grįšim, tai kur skrisime? - kilsteliu antakį.
- Tavęs laukia staigmena... Dabar tikrai to neatskleisiu... Na,
ar sutinki su dar vienu beprotišku mano sumanymu?
- Gerai. Tuoksimės kitą savaitę...
Mano žodžius palydi bučinys. Ir vėl padedu galvą ant pagal
vės, o Metas mane bučiuoja... Ir glamonėja mano kūną.
- Mielasis... Rytoj negalim skristi į Majamį... - po šių žo
džių bučiniai baigiasi. Metas atšlyja ir suglumęs pažvelgia man
į akis. - Reikia pasikalbėti ir su mano tėvais. Juk ir jiems turime
pranešti apie vestuves. Ypač tai, kad iki jų liko vos savaitė.
Jis tyli. Ima giliau alsuoti. O tai reiškia, kad nori man kai ką
pasakyti. Rodos, manęs tai nenudžiugins...
- Kalbėk ką nors... - regis, pokalbyje dalyvauju viena. Nes

jis tik spokso į mane, retkarčiais sumirksėdamas akimis su savo
ilgosiomis blakstienomis.
Ir kodėl kaip tik vyrai dažniausiai yra apdovanoti ilgomis
blakstienomis? Blakstienos reikalingos moterims. Tai jos kas
rytą plūsdamosi paskutiniais žodžiais bando prisiklijuoti dirb
tines. Ir dėl ko taip aukojasi? Ogi dėl mylimų vyrų... Užjaučiu
tas moteris... Juk ne visoms, kaip man, pasisekė gimti su savai
me ilgomis blakstienomis...
- Mes ten būsim tik dviese... - pagaliau prabyla ir Metas.
Tu šiandien nešykšti staigmenų. Ir kaip tau pavyksta vienų
minutę užliūliuoti mane gražiais žodeliais, ojau kitų supykdyti?
Manoji ironija jau kiša galvą iš po antklodės ir nutaiso nema
lonų žvilgsnį.
- Nenori, kad šventėje dalyvautų mano tėvai?
- Mažyte, suprask mane... Visi, kurie norės mus pasveikinti,
galės tai padaryti vėliau... O tą dieną noriu būti tik su tavimi...
Kad visas tavo dėmesys būtų skirtas tik man vienam, kaip ir
manasis tau... Vestuvių dieną neketinu su niekuo tavimi daly
tis... Tu būsi tik mano... Vienintelio mano...
- Visada svajojau žengti prie altoriaus įsikibusi tėčiui į pa
rankę... Bet... Sužinojęs, kad susituokiau slapta, jis supyks... -
nusuku akis nuo vis dar paslaptingai atrodančio sužadėtinio ir
įsmeigiu jas į lubas. - Baisu net pagalvoti, ką apie visa tai pasa
kys mama... - papurtau galvą tarsi mintyse girdėdama piktus
jos žodžius. - O kai išgirs Rajanas... Jis...
Jis mane užmuš. Nė kiek neperdedu. Rajanas tikrai mane
nudės.
- Žinau, koks jis tau svarbus... Taip pat žinau, ką mano apie
mane...
- Jis jau tada norėjo gerokai išgražinti tau veidelį. Tik įsi
vaizduok, ką norės padaryti dabar... - atsigręžusi rimtai sakau.
Metas guli šalia, padėjęs galvą ant pagalvės, ir pirštu brauko
c J s iį{\įm iftiW II 47
man per ranką. - Bet aš neleisiu jam artintis prie tavęs... Su-
Idiudysiu sužeisti... - kalbu kaip Žana d’Ark, vedanti vyrus į
mūšį.
Labai myliu Rajaną, bet Metą dar labiau. Rajanas turės su
prasti, kad skaudindamas Metą įskaudintų ir mane.
- Būsi mano asmens sargybinė?
- Prireikus būsiu, - mudu abu kuždame vienas kitam į
lūpas.
- Tai paliksi Amirą be darbo? Gal man jau dabar jį atleisti?
- Ne. Amiras tegu pasilieka. Aš tave saugosiu slapta, - pirštu
baksteliu jam į nosį. - Myliu tave labiau nei įsivaizduoji... Ir
niekam neleisiu atimti iš manęs tos meilės...
- Mano meilė visada priklausys tau... Niekada tuo neabe
jok... Mažyte...
Mano lūpos jau drėgnos. O dar prieš minutę jaučiausi iš
troškusi. Bet argi vanduo galėtų geriau už bučinį numalšinti
troškulį? Tik jau ne man... Ne... Renkuosi bučinį...
- O dabar miegok... Jau vėlu... Labanakt... - tyliai sukužda
jis irgi drėgnomis lūpomis.
- Saldžių sapnų, mažuti... - nusišypsojusi pakšteliu į jas.
Mudu meiliai žiūrime vienas į kitą. Jis mano sužadėtinis...
Negaliu tuo patikėti.. O kitą savaitę tokiu metu jau bus mano
vyras... Kaip pasakytų Erika, tai bent gyvenimėlis... Bet čia tik
man taip gali nutikti...
- Kodėl neužsimerki? - vos ne įsakmiai klausia Metas.
- O tu kodėl? - atkertu. - Nagi, rodyk pavyzdį... Būk
pirmas...
Jis paklauso manęs. Kaipmat užsimerkia. Užsimerkiu ir aš.
Tik kažkodėl suabejoju jo sąžiningumu ir pramerkiu akį.
- Aha... Pričiupau... TUžiūri... Taip ir žinojau, kad visai ne
ketini miegoti... Tik nori paspoksoti į miegančią mane...
- Eikš... Baikim tuo žaidimus... - Metas prisitraukia mane
irčiau ir surakina nakčiai savo glėbyje. Kaip kokią princesę.
4« ALI CI A G U T JE
Kartais man atrodo, kad sutalpinti šiai beprotiškai meilei

vienos širdies negana. Aišku, jei turėčiau dvi širdis, ir jų būtų
per mažai.
Dabar žinau, koks būtų mano atsakymas į klausimą, ką gel
bėčiau iš degančio namo. Jį. Ką pasiimčiau į negyvenamą salą?
Irgi jį... Nes jis yra visa, ko man reikia.
2013 m. liepos 15 d.
Man taip karšta... Jaučiuosi lyg pragare...

Tingiai pramerkiau akis. Metas guli prisispaudęs prie ma
nęs. Aš esu meilės pragare... Nusišypsau ir delnu paglostau jam
plaukus. Mano velniukas...
Jis pasimuisto. Pažadinau... Kiek dabar valandų? Greičiau
siai bus vos ne vidurdienis...
Nuo stovinčio šalia lovos staliuko pasiimu mobilųjį. Ne. Dar
tik devynios.
- Labas rytas, - tyliai pasisveikina Metas.
Nuo tada, kai užmigo, nebuvo atsitraukęs nuo manęs nė per
centimetrą. Galva ilsisi man ant krūtinės, o apsimiegojusios žy
dros akys žvelgia į mane.
- Labas rytas, - meiliai sukuždu ir aš. - Išsimiegojai?
- Aha... Pirmą naktį per paskutinius porą mėnesių... TU
man geriausias vaistas nuo nemigos... - jo lūpose pamatau ža
vią šypsenėlę. - O kaip tu miegojai?
- Hmm... Gerai..
- Tik gerai? - Metas pakelia galvą ir nutaiso klausiamą
žvilgsnį.
- Būčiau miegojusi pasakiškai, jei iš vakaro būtum pamylė
jęs... Bet...
Nespėjusi baigti sakinio pajuntu mylimojo lūpas ant savųjų.
Jo liežuvis sveikinasi su manuoju. Juodu ima išdykauti.
o V ^ r a u nfiftoi II 49
Meto ranka nuslysta mano kūnu, kvepiančiu kokosais. Ir

palenda po žydromis kelnaitėmis.
- Mmm... Mažiuk... - iš mano lūpų išsprūsta dejonė.
Jo pirštas jau ten, žaidžia su mažąja Emute. Labiau praske-
čiu kojas. Tikiuosi, kad Metas pagaliau susiprotėjo ir nebežada
versti manęs laukti vestuvinės nakties. Dabarjis mane pamylės.
Vis dėlto erzinimo geną turiu ne tik aš. Metas visada sugeba
man tai priminti pačia netinkamiausia proga.
Jis pataiso man kelnaites. O išdykėlį pirštą įsikiša į bumą. Ir
užsimerkia.
- Mmm... Vestuvių naktis bus tobula... - nulaižęs jį sukuž
da. Paskui atsimerkia ir įsmeigia akis į mane. - Tu skanesnė nei
bet kada...
- O tu negailestingas... - suniurzgu. - Puikiai jaučiu, kad di
dysis Metas nori pažaisti. Bet tu jam neleidi...- Bentjau nespausk
)o man prie šlaunies...
- Mažyte, nebūk užsispyrusi... - nusijuokia jis.
- Įdomu, kuris iš mūsų labiau užsispyręs... - atstumiu su
žadėtinį ir atsikeliu iš lovos. Kam ilgiau gulėti, jei neketiname
žaisti?
- Juk iškenčiau šešias dienas, kai tau buvo mėnesinės. Nejau
Ir tu negali tiek pat pakentėti?
Nieko neatsakau. Tik pakeliu akis į dangų ir traukiu į vonią.
- Bet man patinka žinoti, kad ir tu netveri noru mylėtis... -
jau būdama vonioje išgirstu jo balsą, palydimą juoko.
Rrrr... Nesiutink savo katytės...
Nusimetu apatinius ir palendu po dušu.
- Aaaa! - suspiegiu. Mėšlas! Sumaišau čiaupus ir vietoj karš
to vandens atsukau šaltą. Štai kaip būna, kai galvoji apie viena,
o dorai visai ką kita.
Metas jau stovi prie dušo ir išsigandęs žiūri į mane. Tirtu
kaip epušės lapas, prisispaudusi prie sienos.
- šalta... - ištariu kalendama dantimis.
Mylimasis įlipa į dušo kabiną ir apglėbia mano kūną.

- Sumaišei čiaupus? - švelnus kuždesys įsimaišo į plaukus.
- Aha...
- Gerai, kad neatsukai karšto vandens... Būtum nusiplikiu
si... Ir apie ką gi galvojai?
- Apie tave... - sakau pakėlusi akis į jį. Ojis padovanoja man
bučinį.
- Vadinasi, dabar teks visada su tavimi praustis kartu, kad
nenutiktų ko nors panašaus.
Mudu juokiamės. Sušylu nuo jo kūno, ir pyktis kažkur išga
ruoja. Šiandien su sužadėtiniu skrisiu į Majamį, tai argi galiu
būti pikta? Aišku, ne. Manęs laukia pasakiška atostogų savai
tė... O paskui dar ir medaus mėnuo... Mmm...
Meto asmeninis lėktuvas jau paruoštas skristi į Floridą. Įli

pusią į jį mane užplūsta prisiminimai, kai mudu dar visai nese
niai skridome į konferenciją San Fransiske. Tik tada tarp mu
dviejų tvyrojo visai kita atmosfera nei dabar.
- Tu čia viską jau matei... - apkabinęs mane Metas sukužda
į ausį. - Išskyrus miegamąjį...
Atsigręžusi į jį matau išdykėlišką šypseną.
- Vargu ar pasinaudosime tuo miegamuoju... - skeptiškai
atsakau. - Nebent apsigalvojai? - primerkiu akis.
- Mums nebūtinajame mylėtis... Ten galime tiesiog pagulėti
arba nusnausti...
- Neįdomu... Verčiau likime čia... Noriu ko nors atsigerti.
O tu ko nors nori?
Metas nutaiso aistringą žvilgsnį. Jukgali mane bet kada turė
ti, tik... Pats pasirinkai laukti. Nors, tiesį sakant, nemanau, kad
tiek dienų išlauksi, kai šmėžuosiu tau prieš akis vien su bikiniu.
Man tereikia būti kantriai. Dar diena... Kita... Irpasiduosi...
Jis paprašo stiuardesės paruošti šaltus nealkoholinius kok
teilius. Hio tarpu Amiras užsidaro piloto kabinoje. O mes lie
kame poilsio zonoje.
'(ėfynai II 5i
Įsitaisome ant rusvos odinės sofos ir atsigręžiame vienas į

kitą.
- Tu šiandien labai seksuali... - tyliai sako sužadėtinis, už
kildamas man už ausies plaukų sruogą. Gal dėl to, kad vilkiu
trumputę baltą suknelę, atidengiančią ilgas kojas... Čia Meto
žodžiai. Ne mano. Tai jam atrodo, kad mano kojos ilgos.
- Malonu girdėti iš būsimo vyro lūpų, kad esu seksuali...
Jis uždeda ranką man ant šlaunies ir lėtai slenka į viršų. Ne
erzink manęs... Rodos, šio mano paliepimo neišgirsta. Nes ran
ka jau palindusi po suknele.
- Jūsų kokteiliai, - visai čia pat išgirstu stiuardesės balsą. Ir
grįžteliu į ją.
Metas atitraukia ranką ir paima iš merginos stiklinę. Aš imu
kitą. Kokteilis man pasirodo rūgštokas. Ne pats skaniausias,
bet tiks ir toks. Svarbiausia, kad šaltas.
- Turime dar kai ką aptarti... - mano balsas labai rimtas.
Nes tai, apie ką mums reikia pasikalbėti, irgi rimta.
- Kas yra? - Metas lyg ir išsigąsta.
- Kaip dėl vedybų sutarties? Norėsi ją pasirašyti?
- Ne, - ramiai atsako jis ir siurbteli kokteilio per šiaudelį.
- Kodėl?
- O kam? - patraukia pečiais.
- Nejaugi nenori apsaugoti savo turto? - šiek tiek nustembu.
- Noriu... Bet galiu jį apsaugoti ir be sutarties... Visas mano
turtas esi tu... - mylimasis nepagaili man šypsenos. Dievinu ir
ją... Ir visa, kas su juo susiję.
- Aš kalbu apie visai ką kita.
- Kitokio turto, kurį norėčiau apsaugoti, neturiu... - jis pa
purto galvą. - Jeigu kartais taip atsitiktų, kad netekčiau visų
milijonų, galėčiau įsidarbinti barmenu... Juk turiu patirties...
Regis, darau pakenčiamus kokteilius... - garsiai nusijuokia.
Tik aš kažkodėl vis dar tebesu rimta. Man nesinori juoktis.
Juk kalbame apie milžiniškus pinigus. O man jų nereikia. Ir
nenoriu, kad Metas manytų, jog ketinu juo pasinaudoti.
5» ALI CI A G U T JE
- Aš noriu pasirašyti tą sutartį... - griežtai tariu.

- Ema, neįžeidinėk manęs ir nežemink savęs. Pasitikiu ta
vimi ir man nereikia tos sutarties... - dabar ir jis kalba rimtai.
- Reikia:.. - nenusileidžiu.
- Nori susipykti?
- Tai tu pyksti, o ne aš.
- Kartą esu jau sakęs, kad šeimoje vadovauju aš... - Meto
balsas ne mažiau griežtas nei maniškis.
- Bet mudu dar nesusituokę... Taigi?
Jis prisislenka arčiau.
- Erzini mane? - sukužda į lūpas.
- O kaip tau atrodo? - atsakau slėpdama lūpose šypseną.
- Kad truputėlį erzini...
- Manai, jei užmausi ant piršto vestuvinį žiedą, tai pririši
mane prie savęs?
- Ne... Žinoma, ne... Žiedas tebus įrodymas, kad labai tave
myliu ir noriu, jog visas pasaulis apie tai žinotų... Juk niekas
negali sulaikyti žmogaus, jei šis nori pabėgti... Tikiuosi, tu nie
kada nepabėgsi nuo manęs...
- Jeigu būsi man geras, nepabėgsiu... - nusišypsau. O jis pa
bučiuoja mane.
- Būsiu... Ir netrukus tai prisieksiu prieš Dievą... - šypsena
žaidžia ir jo veide.
- Turi pažadėti, kad iškilus sunkumų mudu nebėgsime kiek
vienas į savo kampą ir neatsitversime tylos sienomis... O kalbė
simės... Atvirai...
- Pažadu... Man patinka su tavimi kalbėtis net tada, kai
pyksti ir surauki savo gražią nosytę... Vis tiek atrodai žaviai...
Myliu tave ir tokią...
Bet aš tave myliu labiau, mielasis... Dabar tavo išėjimas būtų
lygus mano mirčiai... Niekada manęs nepalik... Ir neįskaudink...
ififW II 53
Jis turbūt išprotėjo!... Negali būti! Metas meluoja, kad nu

pirko šiuos namus. Netikiu tuo. Tikriausiai tik išsinuomojo
savaitei.
Amiras sustabdo automobilį kieme prie nedidelio fontano.
Jaučiuosi taip, lyg būčiau atvažiavusi susitikti su kokia nors
garsenybe. Rodos, namo durys tuojau atsidarys, ir aš pamaty
siu gerai pažįstamą iš žurnalo viršelio veidą. Ir mažiausiai pen
kias minutes nemandagiai spoksosiu į jį.
Tarpduryje išvystujauną juodaplaukę merginą. Ji labai graži.
Metas atidaro automobilio dureles ir paėmęs mane už ran
kos padeda išlipti. Mergina mums nusišypso ir prieina arčiau.
- Sveiki atvykę į vilą Contenta... - maloniai pasisveikina ji. -
Pone Rosai, malonu vėl jus čia matyti...
Tai judu pažįstami... Žinau, kad Metas pastebi nemalonų
mano žvilgsnį į juodaplaukę. Jis ima alsuoti giliau.
- Laba diena, Karmen, - Meto pasisveikinimas dalykiškas.
Aš tyliu.
Nežymiai linktelėjusi jai galvą grįžteliu į sužadėtinį. Jis ap
glėbia mane per liemenį ir prisitraukia arčiau savęs. Pajuntu jo
lūpas prie smilkinio.
- Eime į vidų... Aprodysiu jums namus... - kviečia Karmen.
Mačiau, kad jai truputėlį nejauku, gal dėl nedraugiško mano
žvilgsnio. Bet ką daryti, jeigu toji mergina man nepatinka? Tu
riu apsimetinėti? Na jau ne...
Karmen vedžioja mus po prabanga dvelkiančius namus ir
pasakoja jų atsiradimo istoriją. Bet man tai neįdomu. Taip, tai
japūdinga ispaniškojo stiliaus vila su nepakartojamu vaizdu į
vandenyną. Lyg ir turėčiau tuo grožėtis, apžiūrinėdama kam
barius, sodą, baseiną, lauko terasą ir visa kita, aikčioti iš nuo
stabos. Bet neaikčjoju. Net iš mandagumo nesugebu išspausti
šypsenos.
Antrame aukšte įrengtas karališkas miegamasis išties vertas
tokio apibūdinimo. Bet aš po jį vaikštinėju ne su šypsena veide,
n susiraukusi. Vis dairausi aplinkui, tarsi ko nors ieškočiau.
- Karmen, palik mus minutėlei vienus... - paliepia jai Metas.

- Žinoma, pone... Jei manęs prireiks, tik pašaukite... Būsiu
už durų... - atsiprašiusi ji pasišalina iš miegamojo.
- Kas dabar nutiko? Tau nepatinka ši vieta? - priėjęs arčiau
teiraujasi Metas.
Pakeliu akis į jį. Mano kakta vis dar suraukta. Turėsi sumo
kėti už visas botokso injekcijas. Nes tik per tave mano kakta bus
išvagota raukšlių anksčiau laiko.
- Tują dulkinai? - klausiu be jokių išvedžiojimų. - Nenoriu
būti ten, kur smaginaisi su savo kekšėmis... Kaip suprantu, judu
esate pažįstami. Ir tu čia ne kartą buvęs...
Metas žiūri į mane primerkęs akis. Ir tyli. Jo kvėpavimas
ramus. Vadinasi, šis mano klausimas jo nesunervina. Tai gali
reikšti tik viena: kad esu teisi... Jis su ja gulėjo... Gal net šiame
kambaryje... Ir šioje karališkoje lovoje... Pažvelgiu į ją ir ironiš
kai nusišypsau. Pagaliau mano veide atsiranda šypsena. Tik ne
tokia, kokia turėtų būti.
Susiraukęs sužadėtinis ima mane už rankos ir išsiveda iš
miegamojo.
- Karmen, mano sužadėtinė nori žinoti, ar aš tave dulki
nau, - garsiai pareiškia Metas, nustebindamas ir mane, ir juo
daplaukę merginą. Netekusi žado ši žiūri į mus. - Pasakyk jai,
ar mudu dulkinomės... Ir kiek kartų esu čia buvęs...
To jau per daug! Metai, tu tikras... Šūdžius! Trūksta žodžių
tau apibūdinti. Kokia gėda... Norėčiau, kad prasiskirtų šis pra
bangus parketas, ir prasmegčiau skradžiai... Tikriau, atsidur
čiau pirmame aukšte. Jei gerai prisimenu, ten įrengta treniruo
klių salė. Kam šovė tokia kvaila mintis salę įrengti tiesiai po
miegamuoju? Gerai, kad mudviejų su Metu treniruotės vyks ne
joje, o lovoje... Tikiuosi...
- Manęs ir pono Roso nesieja jokie intymūs santykiai... -
ištaria suglumusi, visa išraudusi mergina. - Mudu matėmės tik
kartą, kai ponas beveik prieš du mėnesius buvo čia atvykęs.
(jJl'ttfmah i($a& II 55
- Ačiū, Karmen... Luktelėk manęs darbo kambaryje... Tuoj

ateisiu... - žiūrėdamas į mane sako Metas.
Karmen nulipa laiptais. O mudu grįžtame į miegamąjį. Jame
vyrauja balta, geltona ir juoda spalvos, ne mano mėgstamiau
sios. Dėl baltos galėčiau sutikti. Kartais ji man patinka. Bet ki
tos dvi... Nelabai.
- Na... Atsakymas tinkamas? - klausia jis.
Primerkusi akis nužvelgiu sužadėtinį. Metas žingteli į priekį
ir įsisiurbia į lūpas.
- Tau nebūtina nepasitikėti manimi... Kaip ir pavydėti... -
sukužda jis. - Neguliu su kiekviena pažįstama moterimi... Juo
lab ne su tomis, su kuriomis mane sieja verslo reikalai... Be to,
nedrįsčiau tavęs vežtis ten, kur... Juk supranti, apie ką kalbu...
Nenoriu garsiai sakyti...
- Ar tikrai nupirkai šitą vilą? - sušnibždu jam į lūpas.
- Hm...
- Kiekji kainavo? Aišku, jei man galima tai sužinoti...
- Jei pasakysiu, ką tai pakeis?
- Žinosiu, kiek milijonų sumažėjo tavo banko sąskaitoje... -
paslaptingai nusišypsau. - Jei taip švaistai savo pinigus, greitai
gali tapti mano išlaikytiniu... - sukikenu.
- Ne, mažyte... Dėl to tikrai neturėtum jaudintis... - nusi
juokia mylimasis. - Išlaikyti šeimą mano rūpestis... Ne tavo...
Tau teturi rūpėti, kad mūsų meilės židinyje nepritrūktų aistros,
geismo, romantikos ir taip toliau... Visa kita palik man...
- Neatsakei į mano klausimą...
- Dvidešimt keturi milijonai dolerių...
Oho! Bet iš to, kaip Meteis šitai ištaria, spėju, kad ši suma
jam ganėtinai menka.
- Namai milžiniški... Ar nemanai, kad mums per dideli?
- Gražus žodelis: mums... - jo veide žaidžia šypsenėlė.
O elektros srovės pėdutės vėl ketina sukutenti man lūpas. - Dar
nežinau, ar mes čia gyvensim... - jis pabrėžia „mes“. - Turiu eiti
pas Karmen ir pasirašyti popierius, kitaip ši vila nebus mūsų...

Pabūsi kelias minutes viena?
- Taip... Apžiūrėsiu mūsų namus... - aš irgi pabrėžiu „mūsų“.
Ir meiliai nusišypsau.
- Myliu tave...
Karštos elektros srovės pėdutės suka jau nebe pirmą ratą ant
mudviejų lūpų. O man nesinori liautis bučiavusis. Metas pasa
kiškai bučiuojasi
Didžiausią įspūdį padaro užpakalinis kiemas. Jo vaizdas iš

ties nuostabus. Dar kartelį einu juo pasigėrėti.
Stoviu lauko terasoje ir akimis glostau kiekvieną kiemo
kampelį. Baseino gale įtaisytas net nedidelis krioklys. Žavu...
Tik gaila, kad bijau vandens ir neketinu jame paplaukioti... Kita
vertus, niekas negali uždrausti juo grožėtis...
Už baseino prasidedantis keliasdešimties metrų grįstas ta
kelis veda į prieplauką. Eiti ten man visai nesinori. Kažkodėl
siaurutis lieptelis atrodo nesaugus. Kas bus, jei netyčia įkrisiu
į vandenį? Ten tikriausiai gilu... Metas nespės atbėgti ir manęs
išgelbėti... Ne. Nenoriu apie tai galvoti...
Mažiukas... Pajuntu ant liemens jo rankas. O ant kaklo karš
tas lūpas.
- Ką čia veiki? Visur tavęs ieškojau. Maniau, tyčia pasislėpei
nuo manęs... - ausis pasiekia šnabždesys.
- Žaviuosi nepriekaištingu būsimo vyro skoniu...
- Hm... Pritariu. Mano skonis išties geras. Ypačkiek tai susi
ję su moterimis. Argi galėjau išsirinkti geresnę žmoną?
Pasipūtėlis... Bet jis teisus... Aš irgi šalia savęs turiu nuosta
bų draugą, po kelių dienų tapsiantį oficialiu mano vyru... Su
tuoktiniu... Čia, šiame mažyčiame mudviejų rojaus kampelyje.
Atsigręžiu į jį ir iškeliu mudviejų rankas.
- Spėju, kad viloje nenutyla muzika vien todėl, kad nori
matyti mane šokančią... Ar aš klystu? - klausiu kilstelėdama
antakį.
O'Vft/jj'KW WU II 57
- Taip... Pasiilgau to vaizdo... Prisimenu, kaip paskutinįsyk

man šokai...
- Prisimeni patį šokį ar tai, kas įvyko po jo? - suabejoju
jo prisiminimais. Metui prieš akis tikrai ne šokis. O smarkesni
judesiai...
Jo lūpose pastebiu klastingą šypsenėlę. Aišku, kad ne šokis.
Išdykėlis... O dabarpats nenori pažaisti, nors turi puikią progą.
Imu judėti pagal viloje skambančius Lotynų Amerikos rit
mus. Gundomai kraipau klubus, kad Metas negalėtų tam vaiz
dui atsispirti ir imtųsi darbo ne tik rankomis, bet ir kitomis
kūno dalimis.
Jis paleidžia mano rankas. O aš ir toliau laikau jas iškėlusi.
Karšti mylimojo delnai lėtai slysta žemyn mano kūnu. Ten, kur
oda nepridengta trikotažu, kartu su manimi šoka ir elektros
urovė.
- Vilioji mane? - tyliai klausia mano užsispyrėlis sužadėti
nis. Ir spusteli užpakaliuką delnais.
O aš tik šypsausi ir žiūriu į jį kaip tigrė, tykanti grobio. Be
abejo, nenustoju glaustytis. Kad jis dar labiau manęs trokštų
Ir šitai parodytų ne akimis, o... Patylėsiu. Regis, didysis Metas
supranta mano siunčiamus signalus.
- Tikiuosi, vestuvinę naktį degsi ne mažesne aistra nei da
bar... - mylimasis laiko mane glėbyje ir ryte ryja akimis.
- O aš tikiuosi, kad ir didysis Metas bus nusiteikęs pažaisti...
Kaip dabar...
- Mmm... Mano išdykusi katytė...
- Miau!
Jo rankos vis labiau įsismarkauja. Ne. Aš tuo nesiskundžiu.
Tik... Nelabai norėčiau, kad šių namų tarnautojai pamatytų ap
nuogintą mano užpakaliuką...
Mūsų virtuvės šefas šį vakarą nuostabus. Lazanija su kreve

tėmis ne tik elegantiškai patiekta porcelianiniame inde, bet ir
jos skonis pasakiškas.
Mudu su Metu sėdime lauko terasoje prie šventiškai pa
dengto staliuko ir gardžiuojamės vakariene. Nė neabejoju: kaip
tik jis pasistengė, kad ši vieta primintų vieną iš tų Niujorko
Centrinio parko gėlių oranžerijų, kurioje kadaise vaikščiojome.
Ant staliuko dega žvakė ir skleidžia kokosų kvapą... Šypsausi
žiūrėdama, kaip jos liepsnelė krypsta tai į vieną, tai į kitą pusę.
- Primink, kad nepamirščiau padėkoti šefui už šį įspūdingą
patiekalą... - sakau dėdama šakutę į tuščią lėkštę.
- Padėkosiu už mus abu... - ištaria Metas, gurkštelėjęs rau
donojo vyno.
- Kodėl nenori, kad pati nueičiau į virtuvę? - sukuždu šyp
sodamasi puse lūpų. - Vos tik pasisveikinau su juo eidama pro
šalį, o tu jau imi pavyduliauti?
Metas nieko neatsako. Tik žiūri į mane primerkęs savo neį
tikimo žydrumo akis. Ir žaidžia su pustušte taure vyno.
Nutaisiusi klausiamą žvilgsnį nebyliai reikalauju atsakymo.
Ak! Ragauju dievišką desertą: pistacijų ledai su šokolado gaba
liukais... Mmm... Dar užpilti sirupu... Nelabai žinau, kokiu, bet
išties skaniu.
- Turiu vieną prašymą... - ištuštinęs taurę prabyla mylima
sis. - Gal galėtum pradėti gerti kontraceptines tabletes?
Net krenkšteliu išgirdusi tokį netikėtą klausimą. Gerklėje
įstringa šokolado gabaliukas ir ima ją kutenti. Šis vakaras toks
romantiškas... O jis nori pasišnekėti apie kažkokią kontracep
ciją. Nejau tam nebus tinkamesnės progos?
- Ar neužtenka, kad naudojamės pono prezervatyvo paslau
gomis? - klausiu su šypsenėle veide.
- Noriu su tavimi mylėtis be prezervatyvo... Žinau, kad ir
tau tai patiks, - jis klastingu žvilgsniu žiūri į mane. Ir paragauja
ledų.
OVŽtfjjMOi tūfoli H 59
- Ar su savo mergaitėmis irgi žaisdavai be apsaugos? - mano

žvilgsnis įdėmus. Matau, kad Metui šis klausimas nepatinka. Jis
pasimuisto kėdėje ir pirštais persibraukia ilgokus plaukus. Jam
jau laikas kirptis.
- Kam gadini šio vakaro atmosferą prisimindama tas mote
ris, kurios man nieko nereiškia?
- Nes noriu viską žinoti apie tave... Juk susitarėm... Daugiau
jokių paslapčių... Jeigu jau klausiu, tai tikiuosi, kad atsakysi...
Nemeluodamas...
- Dulkindavausi be prezervatyvo, kol viena iš kekšių pasa
kė esanti užsikrėtusi... Nemeluosiu, tai išgirdusį mane apėmė
panika. Vis dėlto tyrimai parodė, kad esu švarus. Nuo tol, kad
Ir kaip nekenčiu prezervatyvų, visada jais naudojuosi... Bet tu
esi kas kita... Netrukus būsi mano žmona... Noriu savo žmonai
nuteikti visavertį malonumą...
- Nuo hormonų sustorėsiu... Šitai manęs tikrai nežavi. Nors
dabar tau atrodo ir juokinga.
- Juk sakiau, kad mylėsiu tave visokią... Kaip sykis norėčiau,
kad priaugtum svorio. Pasiilgau tavo apvalumų... Mūsų pažin
ties pradžioje tavo užpakaliukas buvo riestesnis, o krūtinė di
desnė... - žiūrėdamas man į gilią iškirptę Metas šypsosi. - Ma
tyte, juk aš ne šuo... Man nepatinka graužti kaulus... Pažadu
asmeniškai pasirūpinti, kad per medaus mėnesį atgautum pra
rastas formas...
Metas toks žavus, kai kalba apie mano kūną. Nenuostabu,
kad ši tema jam labai patinka. Juk mano kūnas ir priklauso tik
jam vienam.
- Noriu prisipažinti dar vieną dalyką... - mylimasis kaltai
tvllgteli į mane. Kokią dar turi paslaptį?Nejaugi ne viską man
papasakojai? - Sumelavau, kai klausei, kur miegojau tą naktį,
luti parvežiau tave apgirtusią iš baro. Atsakiau, kad svetainėje
ant sofos. Bet tai buvo netiesa. Miegojau šalia tavęs. Negalėjau
llaitl į kitą kambarį ir palikti vienos. Norėjau visą laiką į tave
kiūrėti. Kai miegi, atrodai dieviškai...
6o ALI CI A G U T JE
Pakylu nuo kėdės ir priėjusi prie sužadėtinio įsitaisau jam

ant kelių. Jo rankos apglėbia mane per liemenį. O maniškės
apsiveja jam kaklą. Dabar iš labai arti žiūrėdama Metui į akis
galiu įskaityti jose nuoširdų jausmą. Jis net tai nori man prisi
pažinti...
- Sunkiausia buvo tave nurengti... - nusišypso sužadėti
nis. - Vos susilaikiau neiškrėtęs kvailystės... Kiekvienas prisi
lietimas prie tavo odos varė iš proto... Nesupratau, kas man da
rosi. Ir kodėl mane taip trauki. Buvai mail paslaptis, pasiryžau
ją atskleisti. Atsigulęs šalia žiūrėjau į tave visą naktį... Kartais
paliesdavau tavo kūną, kad įsitikinčiau, ar nedingo elektros
srovė... Bet ši sulig kiekvienu prisilietimu darėsi vis stipresnė...
Norėjau pavogti ir tavo bučinį, bet susilaikiau... Džiaugiuosi,
kad turėjau valios... Nes mudviejų bučinys po pirmojo pasi
matymo nebebūtų buvęs toks ypatingas... Toks stebuklingas...
Kaip tik tada supratau, kad neklydau nuo tos akimirkos, kai
pamačiau tave bare su seksualiais raudonais aukštakulniais...
Jau tada žinojau žvelgiąs į savo būsimą žmoną... Terūpėjo ją
užkariauti... Bugatis nepadarė jai įspūdžio... - abu nusijuokia
me. - Tad teko sugalvoti ką kita.. Nežinau, ką būčiau daręs,
jeigu būtum atsisakiusi eiti į pasimatymą... Ačiū, kad pasitikė
jai manimi ir leidai parodyti tau dar nematytą Centrinio par
ko dalį... Sakiau ir tebesakau, kad pirmasis mūsų pasimatymas
buvo tobulas... Myliu tave, mažyte... Ir niekada nesiliausiu my
lėjęs... Mudu skirti vienas kitam... Juk to nori pats likimas... Jis
man sugrąžino tave...
Po tokių žodžių sunku ką nors pridurti. Ne veltui taip be
protiškai jį myliu.
- Tau atleista už tą mažytį melą... - sukuždu į lūpas. - Neži
nau kodėl, bet tik šalia tavęs jaučiuosi itin moteriška... Galbūt
taip yra dėl to, kad mane nuolat lydi tavo geismingas žvilgsnis...
Dar jaučiu ypatingą saugumo jausmą... Būdama tavo glėbyje
nieko nebijau... Juktai saugiausia vieta pasaulyje, tiesa?... Norė
W wa II 6l
čiau rasti kitą žodį savojausmui išreikšti, negu meilė... Deja, tas
kitas žodis dar nesukurtas... Gal vieną dieną jį sukursiu ir pa
šnibždėsiu į ausį... Bet kol tai įvyks, nesiliausiu kartojusi: myliu
tave... Labai... Labai... Labai... - priglaudžiu lūpas prie jo lūpų
ir priimu tai, kas neišvengiama. Bučinį...
Šįsyk jis išskirtinio skonio. Ledų... Su trupučiu šokolado...
Tai labai svaigina. Mano pirštai iškart paskęsta tamsiose Meto
garbanose.
- Tau reikia apsikirpti... - sakau atšlijusi. Ir dar kartą pake
denu purius jo plaukus. - Vestuvės čia pat... Negali jose pasi
rodyti toks apžėlęs... Aaa! - suspiegiu, nes mylimasis netikėtai
atlošia mane atgal.
Stipriau įsikimbu į jo kūną, nors ir žinau, kad nepaleis ma
nęs. Metas neleis man nukristi ir susižeisti. Juk jis mano as
mens sargybinis... Mano supermenas...
- Jeigu neapsikirpsiu, netekėsi už manęs?
- Ne... - atsakau erzindama jį.
- Ką gi... Ko gero, teks apsilankyti pas kirpėją, - Metas prisi
merkia. - Bet tai bus tik rytoj, o dabar einam pasivaikščioti... -
jis atsistoja ir pakelia mane ant rankų. - Jeigu nori, galiu pane
šioti... Pasipraktikuočiau... - ir nutaiso tą paslaptingą žvilgsnį,
nuo kurio man neretai per kūną nubėga šiurpuliukai.
- Tauvisai nebūtina praktikuotis. Žinau, kad lemtingąją die
ną viską padarysi nepriekaištingai... - pakšteliu Metui į lūpas.
O jis pastato mane ant šviesiomis plytelėmis grįsto grindinio.
Paskui paima už rankos ir suneria mudviejų pirštus. Kartu su
juo einu prie baseino. Seksiu paskui mylimąjį net iki pasaulio
krašto.
Būsiu ten, kur bus jis... Nesvarbu kur... Svarbiausia, kad
kas vakarą užmigčiau ir kas rytą atsikelčiau savo vyro glėby
je.. Tiek gana, kad būčiau laiminga... MAN REIKIA TIK JO...
IR NEAPSAKOMAI DIDELĖS MEILĖS, DARANČIOS MUDU
NEATSIEJAMUS VIENĄ NUO KITO... Aš tave myliu, mažuti...
Jeigu kas nors prieš keturis mėnesius būtų man pasakęs, kad
šiandien vilkėsiu vestuvinę suknelę ir jaudinsiuosi laukdama
akimirkos, kai turėsiu ištarti lemtingąjį „taip“... Būčiau garsiai
pasijuokusi iš tokio sakytojo ir pavadinusi jį bepročiu. Ir vis
dėlto...
Stoviu didžiuliame vienos iš gražiausių Majamio vilų miega
majame. Ir negaliu atitraukti akių nuo savo atspindžio veidro
dyje. Suknelė labai graži. Rajanas negalėjo padovanoti geresnės
vestuvinės dovanos už šią... Atskraidino suknelę net iš Barse
lonos. Tai Manuelio Motos, vieno iš Pronovias kūrybos namų
dizainerio, rankų darbas. Suknelės viršus išpuoštas nėriniais.
Apačia šiek tiek platėjanti. Ji man panėši į undinėlės siluetą.
Tikriausiai tokią dieną kiekviena nuotaka žavisi savimi. Tad
ir mano akys žiba šimtą pirmąjį kartą žvelgdamos į veidrodį. Juk
ne kasdien turiu progą pasipuošti tokiu elegantišku drabužiu...
Gaila, kad šiandien šalia manęs nebus artimųjų, su kuriais
norėčiau pasidalinti ir džiaugsmu, ir jauduliu, ir nerimu, ir lai
mės jausmu. Jie net neįsivaizduoja, kad netrukus susituoksiu.
Tai žino tik Rajanas. Bet ir jo negalėjau pakviesti į vestuves.
Metas nori, kad ši diena priklausytų tik mums.
Kai apie visa tai pasakiau Rajanui, jis, žinoma, nenudžiugo.
Teko be galo ilgai kalbėtis telefonu. Vis dar nežinau, ar Raja
nas susitaikė su mintimi, kad turės dalytis mano dėmesį su kitu
vyru. Tai sužinosiu tik po medaus mėnesio...
- Prieš akimirką neįsivaizdavau, kad įmanoma mylėti la
biau, nei myliu. Bet, regis, dar labiau tave įsimylėjau... - išgirstu
už nugaros tylų sužadėtinio balsą.
Atsigręžiu. Jis stovi tarpduryje, pasipuošęs juodu kostiumu.
Iš švarko kišenėlės kyšo tamsiai mėlynos nosinaitės kamputis.
O ant baltų marškinių apykaklės grakščiai nutūpusi žavi pete
liškė. Mylimojo plaukai sušukuoti atgal. Velniškai gundantys...
C/Vfėftjnai wfWII 63
- Su šia suknele atrodai nepakartojamai, - sukužda jis, nu

žiūrėdamas kiekvieną apdaro centimetrą.
- Ar nežinai, kad negalima matyti nuotakos iki vestuvių?
Toks prietaras... - negaliu jo nepaerzinti.
Metas įžengia į miegamąjį ir atsistoja priešais mane.
- Netikiu jokiais prietarais. Tik tuo, ką matau ir jaučiu...
Netrukus saulė leisis... Atėjau pakviesti sužadėtinės eiti kartu
su manimi, kad pagaliau ištartume vestuvių įžadus vienas ki
tam... - nusišypso mylimasis. - Hmm... Bet čia kai ko trūks
ta... - žiūrėdamas į mane jis suraukia antakius.
Trūksta? Ko?Rodos, man padėjusios pasiruošti mergaitės vis
kuo pasirūpino.
Metas išima iš vidinės švarko kišenės juodą dėžutę. Ant jos
užrašyta Doyle &Doyle. Tikriausiai koks nors papuošalas.
Mano segimi kuklučiai auskarai nublanksta prieš šiuos, iš
puoštus deimantais ir perlais. Dar viena prabangi dovana...
- Mielasis, tu per daug mane lepini... - sakau segdamasis
naujuosius auskarus į ausis.
- Ką dar galėčiau lepinti, jeigu ne žmoną... Atsiprašau, bū-
Nlmą žmoną... - plačiai nusišypso jis. Aš irgi negaliu paslėpti
šypsenos.
- Ne... Nedrįsk tokią dieną manęs neklausyti... - mano bal
sas ir rimtas, ir kartu švelnus. - Juk sakiau, kad šiandien mane
pabučiuosi tik po tuoktuvių ceremonijos... O dabar bučinio ne
gausi...
- Gerai... Palūkėsiu... Bet paskui visą vakarą neatitrauk-
•iu lūpų nuo tavęs... Kaip ir visą naktį... - jis nutaiso šelmišką
Žvilgsnį. Mano kūnas suvirpa. - Eime... Atėjo laikas lipti že
myn... Turi man ištarti magiškąjį „taip“... Ir pabučiuoti...
Koridoriumi einu įsikibusi Metui į parankę ir nervingai
spaudžiu jam plaštaką. Kažkodėl imu dar labiau jaudintis. Ži
nau, kad ištarti vestuvinius įžadus ir apsikeisti žiedais ilgai neuž
truks, bet... Ko gero, tai vadinamasis nuotakos jaudulys. Ir tiek.
NETENKU ŽADO... Sustoju prie laiptų ir sustingstu. Net

suvirpu išvydusi svetainėje stovinčius gražiai pasipuošusius ir
besišypsančius mamą su tėčiu. Ir Rajaną su Simonu, ir Eriką, ir
net Leinę, itin retais atvejais paliekančią žirgyną. Dabar ji čia.
Su manimi.
Pamatau ir Daną su šeima. O tuodu man nepažįstami žmo
nės, stovintys atokiau nuo visų, bus Paulina ir Oliveris. Juk jie
Meto patikėtiniai... Draugai.
Trūksta tik mano brolio Alekso. Dar Meto artimųjų. Ir...
Maiko.
Ema, būk gera... Neverk... Sugadinsi makiažą... O vestuvės
dar nė neprasidėjo... Nejau nori, kad nuotraukose matytųsi pa
raudusios tavo akys?
Pažvelgiu į savo stebukladarį mylimąjį.
- Ačiū... - tyliai sukuždu ir prisiglaudžiu prie jo.
- Tu išpildei mano svajonę... Sutikai už manęs tekėti... Tad
negalėjau neišpildyti ir tavosios... Juk svajojai žengti prie alto
riaus įsikibusi tėčiui į parankę... Norėjau padaryti tau staigme
ną... - pajutau jo lūpas prie smilkinio.
- O kaip... Maikas?.. - nedrąsiai pažvelgiu į Metą.
- Kviečiau, bet jis... Atsisakė dalyvauti šventėje. Puikiai jį
suprantu. Vis dėlto Maikas perdavė mums nuoširdžius sveiki
nimus.
Noriu paklausti Meto ir apie jo brolius. Bet žinau, kaip jam
sugenda nuotaika, kalbant apie tai. O šiandien blogos nuotai
kos mums nereikia.
Prilaikydamas už rankos mylimasis padeda man nulipti
laiptais. Iškart atsiduriu mamos glėbyje. Paskui tėčio. Ir visų
kitų.
Metas supažindina mane ir su tais elegantiškais nepažįsta
maisiais. Neklydau. Tai Paulina ir Oliveris, juodu irgi nuošir
džiai sveikina mus. Pamatau, kaip Metas bendrauja su draugais.
Jis atrodo linksmas, papokštauja su Oliveriu, kad viengungio
O'fyįiftjl'lfli IufctS, II 65
dienos jau baigėsi, dar pasako kažką man nesuprantama. Tur

būt tai vien jiems žinomi juokeliai.
- Tu tokia graži... - susijaudinusi kalba Dana. Ji negali nu
stygti vietoje, lyg dalyvautų ne mano, o savo pačios vestuvė
se. - Judu kartu puikiai atrodote... Matosi, kad Metas labai tave
myli... Sveikinu, sesute... - šypsodamasi pabučiuoja į skruostą.
- Paprašyčiau visų svečių eiti kartu su manimi į lauką... - iš
girstu įsakmų vieno iš šventės rengėjų balsą. Rengėjų gal penki,
neskaitant aibės jų šokdinamų padėjėjų. Nesu suskaičiavusi,
kiek žmonių rūpinasi šiomis vestuvėmis, bet manau, bus apie
penkiasdešimt. Visi jie šią savaitę trukdė Metui mėgautis atos
togomis ir... Manimi. Vis norėjo su juo dėl ko nors pasitarti. -
Laivas jau atplaukė į prieplauką... - priduria jaunas skardžia
balsis vyras.
Mano akys iškart susiranda sužadėtinio akis. Ne! Ką jis
daro? Jukžino, kad bijau vandens. Nelipsiu į tą laivą. Net Metas
neprivers ten lipti. Jaučiau, kad netrukus man prasidės panikos
priepuolis.
Jis iškart prieina prie manęs. Svetainėje liekame tik mudu.
Ir dar tėtis, mindžikuojantis ant patiesto prie terasos durų ki
limėlio.
- Mielasis, aš negaliu... TUžinai...
- Užsimerk... - paliepia jis. Užsimerkiu. - Giliai įkvėpk, -
padarau ir tai. Įkvėpiu. - Tame laive būsi ne viena. Aš plauksiu
kartu su tavimi. Ir nepaleisiu tavo rankos. Būk gera, pasitikėk
manimi... Pažadu, tau nieko nenutiks... Prisiekiu mudviejų
meile, kad saugosiu tave...
Atmerkiu akis. Mano širdis daužosi nebe taip pašėlusiai.
Ema, tu tai gali. Pasistenk... Dėl Meto...
Žvelgdama jam į akis linkteliu galvą. Abudu nusišypsome.
- Leisi man eiti ir palaukti tavęs laive?.. - klausia Metas. Vėl
linkteliu. Tik šįsyk jau drąsiau. - Myliu tave, mažyte... - jis pa-
lilenkia ir pabučiuoja mane į kaktą. - Neužtruk... - nusišypso
jęs paleidžia mano rankas, patapšnoja busimajam uošviui per

petį ir dingsta už terasos durų.
Mano plaštakos atsiduria tėčio rankose.
- Vis dėlto paklausei širdies... - šypsodamasis sako jis.
- Tėti, negalėjau užgniaužti savo meilės jam... Ji stipresnė
už mane...
- Be galo džiaugiuosi dėl tavęs, mieloji... Atrodai labai
gražiai...
- Ema, mes jau pasirengę pradėti ceremoniją... Ar jau gali
me eiti? - išgirstu moters balsą. Tai Karmen.
Ji paduoda man puokštę, sudėtą iš baltų ir mėlynų orchidė
jų žiedų. Regis, mano delnai dar labiau sudrėksta, juk didžioji
akimirka jau čia pat...
- Tėti, neleisk man pargriūti... - įsikimbu jam į parankę.
- Nesijaudink, neleisiu... Verčiau mėgaukis šia akimirka, nes
gyvenime ji būna tik viena... - tėtis pabučiuoja mane į skruostą
ir išsiveda į terasą.
Mano akys įsminga į prieplaukoje prišvartuotą laivą. Pen
kios iškeltos burės atrodo didingai. Neslėpsiu, bijau artintis
prie jo... Bet esu genama į priekį Metui duoto pažado.
Ne... Tai juk... Mano ausis pasiekė kažkur jau girdėta melo
dija. Aš ją pažįstu... Negali būti... La Oreja De Van Gogh „Apa-
reces Tu“... Tik vienas žmogus žino, kad visada norėjau išgirsti
šią dainą per vestuves... Ir tas žmogus yra... Aleksas... Aleksas?
Pirmiausia išgirstu brolio balsą, o paskui pamatau ir jį patį
laivo denyje. Aleksas čia, jis man dainuoja... Jei galėčiau šyp
sotis dar plačiau nei šypsausi, taip ir daryčiau. Bet jau dabar
skauda skruostus.
Siunčiu dėkingą žvilgsnį kitoje denio pusėje stovinčiamMe
tui. Žinau, kad Aleksas yra čia tik jo dėka.
Prieinu lieptelį... Ir sustoju. Apsižvalgau į šalis. Vandens pa
viršiuje raibuliuoja bepradedančios leistis saulės spinduliai. Aš
bijau... Labai bijau...
'ififeu II 67
Pajuntu elektros srovės pėdutes ant rankos. Kilsteliu akis.

Šalia stovi Metas. Jis man padeda drąsiau žengti liepteliu.
Labai bijau vaikštinėti po denį, ypač kai laivas ima plaukti.
Vis dėlto negaliu neprieiti ir neapkabinti brolio ir jo draugės.
Man grįžtant pas Metą, Aleksas dar spėja pakuždėti į ausį, kad
mano būsimas vyras geba įtikinėti ir kad jam nieko nėra neį
manoma. Nusišypsau broliui ir po akimirkos atsiduriu sužadė
tinio glėbyje.
Prabangiame laivo denyje išvystu ir kunigą. Tikėjausi, kad
mus sutuoks koks nors miesto merijos atstovas. Bet kunigas?
- Aš juk sakiau, kad noriu savo meilę prisiekti prieš Die
vą... - išgirstu šnabždesį prie ausies. Turbūt Metas pamatė nu
stebusias mano akis.
Kunigas kviečia visus prieiti arčiau. Mudu su Metu atsisto
jame priešais jį, o visi kiti svečiai per kelis žingsnius nuo mūsų.
Mamai dar spėju paduoti puokštę, kad truputį palaikytų.
- Man labai malonu tokią dieną būti kartu su jumis, - krei
piasi į mane ir į Metą žilstelėjęs vyriškis. - Ir dar maloniau, kad
tokie gražūs jauni žmonės nori pasidalyti savo laime su mumis
visais... - jis pažvelgia į mudviejų artimuosius ir draugus. -
Vienas vyskupas šešioliktame amžiuje apie santuoką yra pasa
kęs tai, kuo remdamasis norėčiau pradėti šitą ceremoniją... Gal
santuoka ir ne tokia graži kaip viengungiškas gyvenimas. Bet ji
apgaubia ypatingu saugumo jausmu, kurio reikia kiekvienam
Iš mūsų... Tai kupinas skausmo ir kartu džiaugsmingas gyve
nimas... O našta, kuri sunkią valandą atrodo nebepakeliama,
palaikoma meilės stiprybės gerokai palengvėja...
Nebegirdžiu tolesnių kunigo žodžių. Visas mano dėmesys
sutelktas į Metą. Jis irgi nenuleidžia akių nuo manęs ir kartais
apdovanoja savo žavia šypsena, tyliai bylojančia: aš tave myliu.
Nelieku jam skolinga.
Viskas aplink mus tarsi išnyksta. Rodos, laive esame tik
dviese, tokį gražų vakarą išplaukę romantiškai palydėti besilei
džiančios saulės.
Meto, kaip ir mano, delnai šiek tiek sudrėkę. Jis irgi jaudina
si. O visada atrodo toks pasitikintis savimi. Turbūt nerimauja,
kad galiu apsigalvoti ir pasakyti „ne“.
- Taip, - ištariu, kai Metas žvelgdamas j mane kilsteli antakį.
Užsisvajojau ir neišgirdau lemtingojo klausimo. Bet juk svar
biausia, kad mano atsakymas toks, kokio jis ir tikėjosi.
- Taip, - dabar iš jo lūpų išgirstu stebuklingą žodelį ir imu
dar plačiau šypsotis. Metas tai pasako labai tvirtai.
- Ema, prašau paimti žiedą... - kunigas kreipiasi į mane.
Meto draugas Oliveris prieina prie mūsų ir atkiša nedidelę
baltą pagalvėlę, ant kurios sudėti vestuviniai žiedai. Nesunku
atspėti, kad Metas pasirinko vidutinio dydžio klasikinius Car-
tier žiedus iš geltonojo aukso. Žiedų paviršius matinis, blizgus
tėra mažas puslankis ant kiekvieno iš jų.
Paėmusi didesnį žiedą pastebiu, kad vidinėje pusėje išgravi
ruota „Ema“. Tikriausiai ant maniškio puikuosis „Metjus“.
- O dabar prašau paskui mane kartoti šiuos žodžius... - vėl
išgirstu malonų kunigo balsą. - Aš, Ema Miler, šiuo žiedu imu
tave, Metjau Rosai, į teisėtus vyrus...
- Aš, Ema Miler, šiuo žiedu imu tave, Metjau Rosai, į teisė
tus vyrus...
- Ir pažadu su tavimi būti ir džiaugsme ir liūdesy, ir sveika
toje, ir ligoje...
- Ir pažadu su tavimi būti ir džiaugsme ir liūdesy, ir sveika
toje, ir ligoje...
- Ir mylėti, kol mirtis mus išskirs...
- Ir prisiekiu tave mylėti amžinai... - sakau tai, ką šią aki
mirką jaučiu ir noriu sakyti. Nes mūsų negali išskirti nė mirtis.
Pajuntu, kaip Metas spusteli man ranką ir nykščiu perbrau
kia per krumplius. Neskubėdama užmaunu žiedą jam ant pirš
to. Jis labai gražiai atrodo ant įdegusios odos. Ir kodėl Metas
taip greitai įdega, o aš ne? Bet tokią valandą neturėčiau apie tai
galvoti.
cM iiwm 'lūfiah II 69
Labai norėčiau priglausti delną Metui prie krūtinės ir pa

justi, ar ir jo širdis plaka taip smarkiai kaip manoji. Tikiu, kad
smarkiai...
Metui sakant priesaiką nugrimztu į savąjį svajonių pasaulį.
- Mylėsiu tave amžinai, - tiek teišgirstu. Jis irgi pasakė taip,
kaip tikėjausi Netrukus šalia įspūdingo sužadėtuvių žiedo jau
mūviu ir vestuvinį. Nors niekada nemėgau auksinių papuošalų,
šis juvelyrinis dirbinys ypatingas. Man jis nukaltas ne iš aukso,
o iš meilės.
Metas pasilenkęs pabučiuoja abu žiedus. Matau, kad nekan
trauja, kada kunigas ištars svarbiuosius žodžius, skelbiančius
mus vyru ir žmona. Ir pagaliau leis mane pabučiuoti.
- Ką Dievas sujungė, joks žmogus negali išskirti... O man
suteikta Dievo valia skelbiu jus vyru ir žmona... - abudu iš
girstame ilgai lauktus žodžius. - Metjau, dabar gali pabučiuoti
nuotaką... Nes matau, kad nekantrauji...
Juokiasi ne tik kunigas, bet ir visi mūsų meilės liudininkai.
Mudu irgi kikename, negalėdami atplėšti akių vienas nuo kito.
Pirmoji mus pasveikina elektros srovė, grakščiai šokčiojanti
ant mudviejų lūpų. Mano vyras, dabar drąsiai galiu jį taip va
dinti, aistringai bučiuoja mane. Šiandien tai pirmasis mūsų bu
činys, vyro ir žmonos bučinys... Nepakartojamas jausmas būti
žmona to, kurį beprotiškai dievini.
- Myliu tave, mažyte... - sukužda vyras man į lūpas.
- O aš tave... Labai...
- I\i laiminga?
- Neapsakomai... O tu?
Metas šypsodamasis linkteli galvą. Jo akys žiba kaip nieka
da. Mano svajonių princas be galo laimingas...
Vieną minutę mes bučiavomės, o jau kitą patenkame svei
kintojams į glėbį. Visi mus norėjo apkabinti, pabučiuoti ir pa
linkėti gražaus gyvenimo. Mama taip suspaudžia mane, kad
pamanau čia pat ant jos rankų nualpsianti. Iš to, kaip ji pasvei
kiną Metą, sprendžiu, jog nejaučia jam, nuviliojusiam mane

nuo Maiko, pagiežos. Be to, aš niekada ir nebuvau Maiko mo
teris. Visada priklausiau Metui... O dabar esu ir jo žmona.
Prieš vestuves Metas iš manęs išgirdo tik vieną pageidavi
mą - nesamdyti fotografo.
Puikiai save pažįstu. Pamačiusi vestuvių nuotraukas imsiu
kabinėtis prie kiekvienos smulkmenos. Nemoku grožėtis nuo
traukomis kaip eilinis žmogus. Visada į jas žiūriu profesionalo
akimi.
Labiau noriu, kad svečiai patys spaudydami fotoaparato
mygtuką pamėgintų pagauti smagiausias akimirkas. Pastebiu,
kad Rajanas pirmasis iš švarko kišenės išsitraukia išmanų
jį telefoną ir juo įamžina mane su vyru, stebinčius saulėlydį.
Nusiunčiau jam oro bučinį. Šią nuotrauką tikrai noriu turėti.
Pakabinsiu ją miegamajame. Nors visai neįsivaizduoju, kur
mes gyvensime... Ir kuriame pasaulio krašte bus tas mudviejų
miegamasis.
Vyras gailestingas ir ilgai manęs nekankina. Dar šiek tiek
paplaukioję ir pasigardžiavę šampanu bei užkandžiais, išlipa
me į krantą. Ačiū Dievui... Pagaliau... Jeigu Meto nebūtų šalia,
man tai būtų tikra kankynė. Kaip nesusirgau jūros liga?
Mūsų maža, bet jauki šventė perkeliama į vilos lauko tera
są. Ten jau stovi didelis stalas, papuoštas ir nukrautas gardžiais
valgiais. Tebesu susijaudinusi ir visai negalvoju apie maistą.
Stengiuosi pasikalbėti su kiekvienu. Ir, be abejo, padėkoti, kad
šią mums su Metu svarbią dieną jie yra čia... Kartu su mumis.
Mano vyras nuo pat pirmųjų minučių ima vykdyti savo pa
reigas. Jis rūpinasi manimi. Vis neša ko nors užkąsti, kad tik
nebūčiau alkana. Žinau ir kitą priežastį, kodėl taip daro. Juk
mūsų laukia ilga vestuvinė naktis... O man reikės jėgų ištverti
tiek raundų, kiek jis numatęs...
- Metai, ar galiu minutėlę pagrobti tavo gražiąją žmoną? -
priėjęs prie mūsų klausia Rajanas.
- Žinoma. Bet tik minutei... - Metas pamerkia akį ir patapš
noja jam per petį.
Kas čia vyksta? Jiejau tapo geriausi draugai? Regis, dar visai
neseniai Rajanas norėjo nusukti Metui sprandą... Hmm... Jau
tie vyrai... Ir kas juos supras...
Mudu su Rajanu pamažėle einame prie baseino.
- Ačiū, kad atskridai... - sakau jam.
- Negi manai, kad būčiau galėjęs praleisti geriausios savo
draugės vestuves? Ne. Net ne geriausios draugės, o sielos
sesers...
Sustoju ir stipriai jį apkabinu. Esu labai pasiilgusi savo drau
go. Nors dabar turiu kitą geriausią draugą, ryšio, siejančio
mudu su Rajanu, niekas negali nutraukti. Jis man visada bus
svarbus, kaip ir aš jam.
- Tavo vyras pasistengė... Vestuvės išties įspūdingos... Kad
ir kaip norėčiau prie ko prikibti, nerandu... Na, nebent prie ta
vosios laimę spinduliuojančios šypsenos... Net pavydu žiūrėti į
jus tokius...
- Pasipiršk Simonui, ir aš tau surengsiu ne prastesnę šven
tę... - sukikenu. O jis tik pakelia akis į dangų.
- Ką gi, reikia pripažinti, kad dėl Meto aš klydau. Jis visai ne
ilknius. Na, gal truputį... - nusijuokia Rajanas. - Kad ir ką būtų
padaręs ar ko nepadaręs, viena iškart krinta į akis... Jis tave die
vina, mažę... - draugas prisiglaudžia prie manęs ir pabučiuoja į
skruostą. - Po velnių! Tau pasisekė! Iš tiesų radai gerą vyrą... -
kikena jis. - Labai džiaugiuosi dėl tavęs. Kaip ten sakydavom?
Jeigu esi laiminga, tai ir aš laimingas... - Rajanas pabučiuoja
mane į kaktą. - Myliu tave, mažę...
- Ir aš tave, Rajanai...
- Žinau, kad dabar turėsi du geriausius draugus, tik su vie
nu iš jų nesidulkinsi... Tad nesidrovėk ir klausk patarimų visais
klausimais... Įskaitant lovą...
Rajanai... Tu ir vėl... Bet argaliu pykti ant tavęs? Tikrai ne...
- Manau, šia tema man neprireiks tavo patarimų... Mano

vyras toje srityje labai patyręs, ir lovoje mes dar ilgai nenuobo-
džiausim... - plačiai nusišypsau ir pamerkiu jam akį.
- Rajanai, sakei, tik minutę... - už nugaros išgirstu švelnų
Meto balsą ir pajuntu jo rankas ant liemens. - Norėčiau pabūti
tik su savo žmona... - ištarusios šiuos žodžius jo lūpos bučiuoja
man kaklą.
Rajanas nusišypso ir palieka mudu vienus.
- Jau nori pabėgti iš mūsų šventės? - atsigręžiu į savo vyrą
ir kilsteliu antakius.
- Aha... Mums čia nebėra ko veikti... Tikriau, yra, bet mūsų
laukia įdomesnis užsiėmimas... Be žiūrovų... Jie čia gali links
mintis visą naktį. Viloje daug kambarių. Jau pasakiau Karmen,
kad vėliau svečiams parodytų, kur nakvoti...
- Puikus sumanymas... Eime...
Meto akyse jau dabar įsižiebia geismas. O mes dar nepriėję
miegamojo. Rodos, manęs laukia nepakartojama naktis...
Terasoje ilgai neužtrunkame. Žinoma, visi supranta, kur taip
skubame. Tai akivaizdu. Nereikia didelio proto, kad suprastum,
ką vestuvių naktį ketina veikti jaunavedžiai...
Mums priėjus prie laiptų, Metas paima mane ant rankų. Tai
man netikėta. Maniau, tik simboliškai perneš per miegamojo
slenkstį. Bet, regis, jis pats sau meta iššūkį. Mylimasis nori už
nešti mane ant rankų ir laiptais.
Turbūt esu nelabai sunki, nes, jam visai neuždusus, atsidu
riame antrame aukšte.
Metui atidarius miegamojo duris, ir vėl lieku be žado. Vėl
apstulbusi... Miegamasis skęsta baltų orchidėjų žieduose. Jomis
nusagstytos net užuolaidos ir sienos, ir lubos. Viskas.
Mano dėmesį iš karto patraukia vieniša mėlyna orchidėja
ant spintelės šalia lovos. Visa kita aplinkui vien balta... Kaip
jis?.. O gal geriau į visa tai nesigilinti, išvis nebespėlioti, kaip,
iš kur, kada... Juk manoji malonumo akimirka jau čia pat... Tai
į«fW II 73
kam kvaršinti sau galvą klausimais, kurie man visai neturėtų

rūpėti... Tik ne dabar...
Vyras pastato mane ant orchidėjų žiedų, bet nepaleidžia iš
glėbio. Dabar jo akys dega dar didesne aistra nei pirmiau.
- Ponia Ros... - Metas trumpam nutyla ir meiliai nusišyp
so. - Ar suteiksite garbę savo vyrui ir pašoksite su juo?
- Negirdžiu muzikos... - atsakau nustebusi.
Jis išsitraukia iš švarko kišenės mobilųjį. Kas dar telpa toje
kišenėje? Tu vis ką nors išjos ištrauki. Kambarys prisipildo man
gerai pažįstamos melodijos garsų. Jam irgi pažįstamos... Tai
Bejonsės „One plus One“... Mmm...
Metas žingteli atgal ir pasiūlo man ranką.
- Su malonumu... Pone Rosai... - įspraudžiu savo plaštaką
jam į delną ir vėl atsiduriu savo vyro glėbyje. Tik šį kartą nuga
ra remiuosi jam į krūtinę.
Mudu linguojame į šalis klausydamiesi viliojančio daininin
kės balso. Užsimerkiu ir leidžiuosi į svajonių pasaulį. Tačiau
Metas mane apgręžia. Atsimerkiu ir įsmeigiu žvilgsnį į savo
mylimą Žydrąją pakrantę. Tos akys... Jose išvystu savo atspindį.
Mano pirštai mikliai nusega žaviąją Meto peteliškę, kurios
Jam šią naktį tikrai nebeprireiks. Atsagstau ir marškinių sagas.
Lėtai. Po vieną. Per tą laiką jis neatitraukia akių nuo manęs.
O aš žvelgiu tik į jį.
Delnais perbraukiu nuogą raumeningą mylimojo krūtinę.
Puikiai pažįstu kiekvieną raumenėlį. Juk dar visai neseniai juos
vlaus lytėjo mano lūpos. Akimirką žvilgteliu žemyn. Nusišyp-
••u ant kaklo išvydusi grandinėlę su raktelio pakabučiu. Jis vis
dar ją segi.
Vyro rankos prisitraukia mane arčiau. Mudviejų lūpoms
susiliejus, elektros srovė pradeda šokti rumbą. Šokį, kurį taip
noriu išmokti. Mūsų meilės šokį...
Metas atšlyja ir užeina man už nugaros. Jaučiu jo gilų al
savimą prie pat kaklo. Mylimasis svaigsta nuo mano kvepalų,
sumišusių su aistros dvelksmu. Išgirstu jį tyliai atsidūstant. Jis

geidžia manęs... Labiau nei bet kada.
Pajuntu, kaip vyras atsega vestuvinės suknelės sagas. Jo lū
pos irgi slysta tuo siauru takeliu žemyn, net šiurpuliukai per
bėga per nugarą. Jis tai pajunta ir tvirčiau apkabina. Kiekviena
mano kūno dalelė reaguoja į jo prisilietimus. Net norėdama
negalėčiau to suvaldyti. Nes tai ne mano jėgoms. Mudu valdo
tarsi iš aukščiau plūstanti energija.
- Ar galiu eiti į vonią persirengti? - tyliai klausiu.
- Ne... - tylus ir atsakymas. - Nenoriu, kad mane paliktum...
- Tik penkias minutes... Prašau... Suknelė nelabai patogi...
Apsivilksiu patogesnį drabužį...
- Jeigu užtruksi ilgiau nei penkias minutes, aš tave nubau
siu... Pati žinai, kaip...
Tada bus tik vienas raundas, tiesa?
- Jei paleisi mane, grįšiu labai greitai. Ojei dar ilgiau laikysi,
man gali prireikti ir dešimties minučių... - po tų žodžių Metas
staigiai atitraukia rankas. O aš lėkte lekiu į vonią. Juk turiu tik
penkias minutes.
Bent jau gerai, kad mylimasis atsegė visas suknelės sagas.
Sutaupysiu laiko. Nusivelku ją ir pakabinu ant pakabos, pri
taisytos prie vonios durų. Vonioje buvau palikusi maišelį su
dar viena Rajano dovana. Jis kartu su suknele man atsiuntė ir
drabužėlius pirmajai nakčiai. Liemenėlė ir kelnaitės pasiūtos iš
aukščiausios kokybės permatomo šveicariško tiulio ir papuoš
tos subtiliais senoviniais prancūziškais nėriniais. Agent Provo
cateur... Seksualu...
Prieš pasirodydama savo vyrui užsirišu ir keliaraištį ant
kojos. Juk tokia tradicija... Lieka paskutinė užduotis. Tereikia
išlaisvinti susuktus į kuodą plaukus, ir galiu grįžti į miega
mąjį.
Randu savo vyrą jau pusnuogį. Jo marškiniai guli ant orchi
dėjų žiedų. Metas nusigręžęs kažko ieSko spintelės stalčiuje.
uliwA II 75
- Ar nepavėlavau? - stengiuosi, kad mano balsas skambėtų

erotiškai.
Tai išgirdęs mylimasis staigiai atsigręžia. Prezervatyvas... Tai
štai ko ten ieškojai. Mano lūpos pamažu ima šypsotis.
- Nepatinka? - dar kartą sukuždu. Kur nepatiks... Metas
tiesiog ryja mane akimis. Lėtai pakraipo galvą. Tada žingteli
artyn. Aš irgi žengiu žingsnį prie jo... Ir dar vieną...
- Dievinu šį vaizdą... - jo šnabždesys paliečia mano lūpas,
o rankos pečius. Jos ima slysti žemyn menkai pridengtu mano
kūnu.
Mano gražusis vyras atsiklaupia priešais mane ir atsisėda
sulenkęs kojas. Išdykusios jo rankos glamonėja man šlaunis
keliaudamos aukštyn... Žemyn... Netikėtai trukteli už kojos,
ant kurios puikuojasi keliaraištis. Pirštų galiukais įsispiriu jam
| šlaunį, kad nepargriūčiau.
Metas pabučiuoja man kelį ir lūpomis pamažu kyla aukš
tyn. Pasiekęs plonytę suraukto šilko juostelę suima dantimis
Ir nutempia žemyn. Tada numeta grobį sau už nugaros... Kaž
kur ten...
Nespėju nė aiktelėti, kai staigiai čiumpa mane ir prisitraukia
artyn. Dabar jo lūpos priglaustos prie jautriausios mano viete
lės. Metas bučiuoja mažąją Emutę. O jo rankos nestipriai spus-
čloja man užpakaliuką.
Paskui jis atsilošia ir padeda galvą ant lovos krašto. O aš sto
viu apžergusi savo vyrą ir skleidžiu tylius atodūsius, jam žai
džiant su mėgstamiausia mano kūno vieta. Meto liežuvis dar
kartą įrodo neturįs lygių ir esąs pasiryžęs amžinai karaliauti
Hose žemėse. Kurios priklauso tik jam... Vieninteliam jam...
Permatomas kelnaičių audinysjau šlapias. Ir nuo mano vyro
bučinių. Ir nuo to, kad esu be galo susijaudinusi Metai... Tu
varai mane išproto... Ir erzini...
Mano pirštai panyra į jo plaukus, pernelyg suteptus vašku.
Bit tai nesvarbu... Aš tavęs geidžiu... Labai...
Staiga Metas sugriebia mane už užpakaliuko ir pasisodina

ant kelių. Ir itin aistringai pabučiuoja. Burnoje pajuntu sūrų
skonį. Taip. Mažoji Emutė jau pasiruošusi.
- Mažyte... - šis žodis jo lūpose panėši į atodūsį. - Dabar tu
mano...
- Ššš... - priglaudžiau pirštą vyrui prie lūpų. - Daugiau nė
žodžio... Noriu, kad pamylėtum savo žmoną...
Meto akyse matau įsižiebiant geismą. Jo krūtinė ima ritmin
gai kilnotis. Tu manęs trokšti...
Atsistoju ir palinkusi virš jo rankomis įsiremiu į lovos kraš
tą. Metas užvertęs galvą žiūri į mane ir grožisi kitu... Dar geres
niu vaizdu. Ir šypsosi.
Lėtai užkeliu koją ant lovos, paskui kitą. Grakščiai ropoju
virš mylimojo, o jo pirštai braukia per karščiausią mano kūno
tašką. Mmm... Svaigu...
Atsigulusi ant gražių orchidėjų žiedų žvelgiu į savo vyrą. Ir
pirštu pamoju, kad prieitų arčiau.
- Katytė nori pažaisti... - sukuždu beveik be garso. Žinau,
kad jis manęs negirdi, nes miegamajame skambanti muzika
garsesnė. Ir be galo svaiginanti...
Metas viską supranta iš mano akių. Pakyla nuo kvepiančio
gėlių kilimo. Nusiauna batus, nusimauna kelnes... Ir trumpi
kes... Dabar jis atrodo kur kas gražiau... Mmm... Adomo kos
tiumas mano mėgstamiausias...
Išvystu prezervatyvo pakelį mylimojo rankoje, prisėlinęs
prie manęs šis numeta jį ant lovos. Dabar Metas klūpo tarp pla
čiai išskėstų mano kojų. O jo delnas glamonėja mažąją Emutę.
Jausdama ten, žemai, vis didėjantį malonumą, rangausi kaip iš
dykęs žalčiukas, išlindęs vėlų rudenį pasimėgauti paskutiniais
saulės spinduliais. Neerzink manęs... Prašau... Pamylėk...
Užsimerkiu. Ir tuoj pat pajuntu kelnaites smunkant žemyn.
Noriu padėti mylimajam ir kilsteliu kojas, kad lengviau numau
tų. Netrukus išgirstu ir plyštančio prezervatyvo pakelio garsą.
o V ^ n o i wftai || 77
- Aaaa... - sudejuoju pajutusi didįjį Metę savyje. Ir atmerkiu

akis.
Lovos karalius stebi mane. Jo lūpos praviros, žvilgsnis rei
klus ir įdėmus. Palinkęs į priekį jis pakiša rankas po nugara.
Pakelia mane. Dabar abudu sėdime ant lovos. Rankomis
apsiveju jam kaklą. Metas stumteli savo pasididžiavimą giliau.
Mmmm... Tyliai sudejuoju užvertusi galvą. Ir krimsteliu lūpą.
Neprašoma imu judėti tuo tempu, kuris, žinau, jam patinka.
Bent jau anksčiau patikdavo. Tai buvo taip seniai... Rodos,
praėjo visa amžinybė nuo tada, kai paskutinį kartą šitaip my
lėjomės...
Jau atsegta ir liemenėlė... Ir numesta... Kažkur... Vyras apžio
ta mano krūtį ir duoda darbo liežuviui. Regis, šis to ir telaukia.
Negali atsitraukti nuo stangrios krūties ir itin jautraus spenelio.
Kuo greitesnis tempas, tuo garsesnės mūsų dejonės. Gal
įvečiai neišgirs? Žinau, kad Rajanas su Erika vėliau tikrai
šaipytųsi iš manęs. Bet... Man vis vien... Esu su savo mylimu
vyru... Ir...
- Metai!... - mano šūksmas nustelbia Bejonsės balsą. Gerai,
kad mylimojo rankos stiprios, kad jis mane laiko tvirtai. Nes,
užliejus malonumo bangai, taip išsiriečiu, kad net nugarą su
diegia.
- Mažyte... - prisiglaudęs man prie krūtinės sudejuoja ir
Metas. Jis giliai alsuoja. Aš irgi.
Mielasis, man net baisu, kaip tave myliu...
Atlošiu galvą ir pažvelgiu mylimajam į akis. Panardinu pirš
tu* | jo plaukus. Būtinai pasakysiu, kad nereikia tiek vaško. No
riu glostyti juos purius, o ne sulipusius... Ema, nesiskųsk. Jukjis
ką tik pamylėjo tave. Parodyk bent kiek dėkingumo.
Pabučiuoju Metą. Jis atsako į bučinį su tokia aistra, kad...
Miniau, bus visą išeikvojęs. Pasirodo, ne.
- Tu buvai nuostabi... - vyras aistringai sukužda į lūpas.
- Tą pati galiu pasakyti ir apie tave...
- Man patinka, kaip tu dejuoji... Murki lyg katytė... - jis nu

sišypso ir pakšteli į lūpas.
- Ne veltui ir esu tavo katytė... - apdovanoju jį šypsena.
- Pasiilgau tavęs... Be galo seniai šitaip laikiau glėbyje... Tavo
kūnas vis taip pat varo mane iš proto... - karšti jo delnai slysta
mano nugara. Nematau, bet įsivaizduoju, kaip toje vietoje elek
tros srovė palieka meilės kibirkštis. - Myliu tave... Ema Ros...
- Ne labiau nei aš tave, Metjau Rosai...
- Kai išgirstu tavo lūpose skambant savo pavardę, vis atro
do, kad pyksti ant manęs...
- Pykau... Anksčiau... Ir vis dėlto labiau erzinau, nei pykau...
Tiesa, pone Rosai? - išdykėliškai nusijuokiu.
Mylimasis kilsteli klubus, ir didysis Metas sujuda manyje.
- Nori antro raundo? - žaismingai klausiu.
- Aha... - sumurma jis ir krimsteli man lūpą.
Aš irgi noriu...
Atlošiu nugarą, o jis paguldo mane ant pūkinių patalų, nu
klotų baltais orchidėjų žiedais. Jaučiuosi lyg rojuje. Tai mūsų
abiejų rojus.
Metas nusimauna prezervatyvą, užriša mazgelį ir nežiūrė
damas nusviedžia į šalį. Nemėtyk! Paskui nerasiu, kai reikėsjuos
visus surinkti.
Trumpam palikęs mane vieną prieina prie spintelės ir iš
traukia visą saują naujų. Žinoma, žiūrėdama į jį kikenu.
Grįžęs vyras padeda prezervatyvus ant lovos ir apžergia
mane. Paėmęs orchidėjos žiedą užkiša man už ausies. Jo lūpose
išvystu žavią šypseną. Metas atkiša man ranką, kurioje laiko
prezervatyvą.
- Dabar tavo eilė pamaloninti... Savo vyrą, - paskutinius žo
džius ištaria išdidžiai.
Paimu raudoną pakelį iš jo saujos. Erotiškai apsilaižau. Ir
kilstelėjusi krūtinę atsiremiu alkūnėmis į gyvų gėlių antklodę.
Dėl savo vyro padaryčiau bet ką... Kad ir ko paprašytų... Ma
lonumas - tai mažiausia, ką galiu jam suteikti...
II 79
- Labas rytas, ponia Ros... - išgirstu meilų kuždesį prie

ausies.
Nemiegu, nors esu užsimerkusi. Prieš akis vis matau vaka
rykštės dienos vaizdus. Prisimenu kiekvieną šventės smulkme
ną. Vestuvės buvo tobulos... O naktis ypatinga...
Prasimerkiu ir išvystu besišypsantį vyro veidą. Sveikinda
masis jis pasitrina nosimi man į nosytę. Nusišypsau.
- Man patinka naujoji mano pavardė... - tyliai pasakau.
- Tikiuosi...
- Ji skamba taip... Išdidžiai... Ponia Ros...
Metas atsikelia ir staigiai nutraukia nuo manęs šilkinę ant
klodę. Nė nekrusteliu, tik dar plačiau nusišypsau. Guliu ant pil
vo apglėbusi pagalvę.
Vyras užgula mane ir bučiuoja kaklą.
- Esu žiauriai išalkęs... Tavęs... - jo šnabždesys sumišęs su
bučiniais.
- Noriu miego... - pameluoju. Šiaip sau, nekaltai.
- Ne... Pamiegosi, kai skrisim į Prancūziją...
Kur?
- Kur? - man išlaksto visi miegai.
Nepajuntu kaip atvirstu aukštielninka. Metas nusirita į
mano lovos pusę. Bet neilgam. Netrukus vėl užgula mane.
- Keliausim į Prancūziją... - sukužda į lūpas. - O gal nenori
medaus mėnesio kitoje šalyje? - atrodo mažumėlę sutrikęs.
Žinoma, tik Prancūzijoje... Ir niekur kitur...
- Prancūzija tiks... Ar žinai, kad išpildysi dar vieną mano sva
jonę?.. Kaip tik ten ir troškau apsilankyti su savo mylimuoju...
- Visada norėjau nuskraidinti žmoną į meilės miestą... -
Metas pabučiuoja mane. O jo delnas slysteli pilvu žemyn. - Ar
lį kartą leisi man būti karaliumi? Ar nori būti karaliene? - jo
klausimus palydi vylingai pakeltas antakis.
8o ALI CI A G U T JE
Bet aš tyliu. Žinau, kad mano žvilgsnis ne toks, kokio tikisi

mano vyras, nes jo veidas darosi susirūpinęs.
- Mažyte, kas yra? - sunerimęs klausia.
- Nieko... Nesvarbu... - nutaisau šypseną, bet nusuku akis j
šalį. Kvailystė, ir tiek.
- Pasakyk man... Aš noriu žinoti... Juk susitarėm nieko ne
slėpti vienas nuo kito, kad ir kas tai būtų...
- Aš... Tik...
- Nagi, kalbėk... - ragina mane.
- Tau su manimi gera?
- Ką reiškia gera? Aišku, gera... Tik nelabai žinau, apie ką čia
kalbi... Ir kodėl to klausi...
- Tada, kai mane palikai, ėmiau galvoti, kad tau nusibodau.
Kad tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl išėjai. Juk neturiu
tokios seksualinės patirties, kokią turi tu... Viską darau taip,
kaip jaučiu... Gal tau to per maža... Manau, kad su buvusiomis
meilužėmis išdarinėdavai daug daugiau, nei mes abu... Todėl
kartais imu abejoti, ar tau gera su manimi... Ir ar sugebėsiu būti
tau tokia, kokios nori... Galbūt ir vėl nusibosiu, ir tu...
- Mažyte, kodėl taip nepasitiki savimi?.. - Meto balsas pik
tokas. - Ar aš kada nors sakiau, ar kaip nors parodžiau, kad
man nuobodu su tavimi mylėtis? O gal reikalavau ko nors ne
įmanomo? įdėmus jo žvilgsnis tiesiog perveria mane. - Ko
kiais dar žodžiais pasakyti, kaip tavęs geidžiu, kad pagaliau su
prastum? Juk pati matai - negaliu atitraukti rankų nuo tavęs...
Ar reikia dar įrodymų?
- Kiek esi turėjęs moterų? - visgi klausiu. Noriu pagaliau tai
išsiaiškinti, kad daugiau nebekankintų kvailos mintys. Nebe
noriu galvoti apie jo kekšes.
- Širdyje vieną vienintelę... Tave...
- O lovoje?
- Ema, nereikia. Nenoriu apie tai kalbėti. Tik ne vestuvių
rytą...
oVftfijiwA vtĄai II 81
Supyko... Bet aš noriu žinoti...

- Dešimt? - neatlyžtu.
Metas susinervinęs atšlyja. Nors vis dar yra mane apžergęs.
- Daugiau... - tyliai atsako į klausimą.
- Dvidešimt?
- Ema, liaukis. Rimtai supyksiu... - jis susiraukia ir persi
braukia plaukus pirštais.
- Dvidešimt? - pakartoju spėjamą jo meilužių skaičių. Ir
laukiu patvirtinimo arba paneigimo.
- Daugiau... Betjau gana apie tai kalbėti... - mylimojo balsas
griežtas.
- Taigi turėjai daugiau nei dvidešimt meilužių, o aš tik... Gal
leisi pergulėti su dar keliais vyrais, kad galėčiau deramai paten
kinti tave? - mano tardymas virsta erzinimu.
Vyro vyzdžiai išsiplečia. Kvėpavimas padažnėja. Ir štai jis
jau guli ant manęs. O aš esu prispausta prie čiužinio.
- Nedrįsk... Man šlykštu vien nuo minties, kad tavo kūną
galėtų liesti kito vyro rankos... - jo žvilgsnis įsiutęs. Bet kai kas
mane jau lietė. Malkas. Tik, aišku, ne taip.
Prisimenu Meto mamą. Juk ji kaip tik šitaip apgaudinėjo
savo vyrą. Linksmindavosi su meilužiais ir švaistydavo jo pini
gus. Dėl to Metas jos ir nekentė. Tik per ją tapo toks atšiaurus
kitoms moterims. Įskaitant ir mane. O ką aš pati darau? Sakau
jam pasielgsianti lygiai taip pat kaip jo motina...
- Atleisk man... Aš tik pajuokavau... - suimu į delnus jo vei
dą ir meiliai nusišypsau. - Negalėčiau tavęs įskaudinti... Man
nereikia kitų vyrų... Mudviem užteks vien tavo patirties... Ti
kiuosi, ilgainiui mane dar ne to išmokysi...
- Hmm... Sprendžiant iš to, kaip žaidi su didžiuoju Metu,
nepasakyčiau, kad neturi patirties... - abu kikename.
- Negaliu paaiškinti, kodėl lovoje tampu kitokia... Vilioke...
Spėju, čia tavo nuopelnas... T\i man darai ypatingą poveikį...
Kai oda pajuntu tavo kūno šilumą, visai nebesivaldau... - Metas
dar labiau prisiglaudžia prie manęs ir nusijuokia. Žinau, ką čia

darai, mano gražusis išdykėli...
- Tai ką renkiesi? Pusryčius ar žaidimą? - vyras žiūri į mane
klausiamu žvilgsniu. Aišku kaip diena, kokį atsakymą nori iš
girsti.
- Žaidimą... - sušnibždu į lūpas.
- Šaunuolė. Gerai pasirinkai...
Elektros srovė iš džiaugsmo šokinėja ant mudviejų lūpų. Ji
irgi jau atsibudusi, nori pasimankštinti. Regis, takelis jai jau pa
ruoštas. Tereikia pradėti bėgti.
Staiga išgirstu keistą skambutį. Mudu abu pažvelgiame ten,
iš kur sklinda garsas. Ant spintelės pamatau gulint Meto tele
foną.
- Kas tai? - nustebusi klausiu.
- Priminimas... - klastingai nusišypso jis.
- Apie ką? - įtartinai pažvelgiu į jį.
- Apie tai, kad šiandien žmonai turi prasidėti mėnesinės...
Ko gero, mano antakiai pasiekia plaukų augimo liniją, taip
esu nustebusi. Juk tai man, o ne mano vyrui reikia atsiminti,
kada bus mėnesinės...
- Turiu tai žinoti... - šypsodamasis sako. - O kol jos dar ne
prasidėjo ir nesugadino mums šventės, gal pagaliau padaryki
me tai, apie ką čia kalbam jau gerą pusvalandį... Didysis Metas
nekantrauja pažaisti su mažąja Emute...
Jam taip žaismingai išeina pasakyti, kad papilvėje iš karto
pajuntu tvinkčiojant karštį... Dievinu tave, mažiuk...
Mūsų skrydis į Prancūziją numatytas apie vidurdienį. Bent

taip man sakė Metas. Tai yra mano vyras. Iki to laiko turiu būti
sukrovusi lagaminus ir pasiruošusi povestuvinei kelionei.
Stoviu vonioje priešais veidrodį ir valausi dantis. Vyras man
už nugaros irgi tai daro. Stebime vienas kito atspindį veidrody
je. Kartais pamerkiame akį ir nusišypsome.
OV(<:f<p«Atufou II 83
Mmm... Po velnių!.. Skauda... Instinktyviai priglaudžiu del

ną prie pilvo ir giliai įkvepiu.
- Prasidėjo? - apkabinęs mane klausia Metas.
- Tuoj pamatysim...
Padedu dantų šepetuką į vietą. Išskalauju burną. Ir einu ieš
koti paketų, sukištų į lagaminą.
Netrukus grįžtu į vonią su nedideliu paketu. Pasidedu jį ant
klozeto dangčio. Nusimaunu kelnaites ir... Taip. Mano raudo
nosios draugės jau atvykusios į svečius. Nelabai jos laukiamos.
Ypač mano vyro.
Sukeičiuvietomis įklotą su paketu. Atsuku praustuvo čiaupą
Ir pakišu rankas po vandens srove. Tada įsmeigiu akis į veidro
dį. Matau, kaip Metas tyliai stebi mano kasmėnesinį ritualą.
- Supranti, kad mudviejų medaus mėnesio pradžia nebus
linksma? - atsigręžiu į jį. - Visą savaitę būsiu blogos nuotai
kos... Zirzėsiu... O tau teks kęsti. Dar ir tas šešias dienas be sek
so... Nejau negalėjai išsirinkti kitos vestuvių datos? Kad ir po
mano mėnesinių.
Metas užkiša šlapių plaukų sruogą man už ausies ir ranko
mis apsiveja liemenį. Pajuntu jo delnus ant užpakaliuko.
- Klysti. Man medaus mėnuo prasidėjo nuostabiai. Juk iš
ryto aistringai pamylėjau žmoną, - tai sakydamas jis spusteli
užpakaliuką. - Dabar nulipsime į apačią papusryčiauti. O vė
liau skrisime į Prancūziją. Nors ir nekenčiu tavo mėnesinių, bet
palūkėsiu... Esu kantrus... - mylimasis pakšteli į lūpas. - O po
tų šešių dienų pasilinksminsime kaip reikiant. Patikėk mani
mi, mažyte, mūsų medaus mėnesio tu niekada nepamirši... - jo
liežuvis atsiduria mano burnoje ir užima valdovo sostą. - Bet
mėnesinės turi vieną privalumą... - atsitraukęs sukužda. - Per
|aa padidėja tavo krūtinė... O šitai man labai patinka...
Velniūkštis! Pažįstu tokią tavo šypseną.
- Verčiau eime pusryčiauti... Juk į lovą grįžti nebegalim, kad
Ir kaip to norėtum... - paimu vyrą už rankos ir išsivedu jį iš
miegamojo.
Lipame laiptais prisiglaudę vienas prie kito. Tikri jaunave

džiai... Užuodžiu įvairius gardžius kvapus iš virtuvės. Priėjusi
arčiau išgirstu ir šurmulį.
Prie stalo jau sėdi tėtis, sesers vyras Džeremis ir Leinė.
Mama kalbasi su vyriausiuoju vyrėju. O Dana ruošia vaikams
pusryčius. Erika su Rajanu, matyt, dar miega, nes jųdviejų čia
nematyti. Kaip ir Alekso su drauge.
Pas mane mažomis kreivomis kojytėmis atbėga Liana.
- Labas rytas, mažute... - pakėlusi ją ant rankų pabučiuoju
į kaktytę. Mergytė apkabina man kaklą ir pakšteli į skruostą.
Mudvi žengiame pirmyn. Akies krašteliu pastebiu ateinant
iš virtuvės Oliverį ir Pauliną. Metas neseka paskui mus, lieka
stovėti prie laiptų. Turbūt nori pasikalbėti su draugais.
Priėjusi arčiau prie stalo pasisveikinu su visais. Išskirtinį
dėmesį rodau tėčiui. Pasilenkiu ir priglaudžiu lūpas jam prie
skruosto. Juk jei ne jo man pasakyti žodžiai, gal nė nebūtų šių
vestuvių.
Kol Dana lėkštėje maišo kažkokią gelsvą masę, laikau ant
rankų savo gražiąją dukterėčią. Ne. Aš tokių pusryčių nenoriu.
Nežinau, kaip mažylė gali visa tai valgyti. Bent man toji tyrė
neatrodo labai estetiškai.
Nusišypsau ir žvilgteliu į vyrą. Jis kalbasi su Oliveriu. Ir žiū
ri į mane. Priglaudžiu mergaitę arčiau savęs. Nė neabejoju, kad
šią akimirką mano akys žiba. Aš irgi noriu tokios... Bet... Ne
jaugi jis pavydi Lianai? Kas čia per piktas žvilgsnis? Pats žinai,
kad visas mano dėmesys skirtas tik tau... Mielasis, nusišypsok...
Juk vieną dieną ir mes turėsime tokį angeliuką... Tik jei vaike
lis paveldės tavo charakterį, tai greičiausiai bus velniukas... Ne
kitaip...
Grąžinu mažylę mamai ir traukiu pas savo pikčiurną vyrą.
- Nesutrukdžiau? - kukliai pasiteirauju, priėjusi arčiau. Me
tas tylėdamas papurto galvą ir apkabina mane. Aš prisiglaudžiu
cĄiįf^m taftai II 85
prie jo. - Norėjau jums abiem padėkoti, kad atvykot į vestu

ves... - nusišypsau Oliveriui ir jo žmonai. - Vyro draugai yra
mano draugai...
- Mums malonu tokią dieną būti čia ir palaikyti Metą... Ir,
žinoma, tave... - nuoširdžiai sako Paulina.
- Nemeluosim, buvo smalsoka pamatyti moterį, dėl kurios
šitas Čikagos svajonių jaunikis pametė galvą... - nusijuokia
Oliveris.
- Dabar lauksime jūsų apsilankant Čikagoje... - priduria jo
žmona.
Čikaga... Niekada nesu ten buvusi... Norėčiau pamatyti
Meto šeimą, bet... Jis apie tai nemėgsta kalbėti. Įsivaizduoju,
kaip reaguotų, jei pasiprašyčiau supažindinama su jo broliais.
- Kada nors... - išgirstu prie ausies griežtą vyro balsą. Ne, jis
nenori, kad ten vykčiau.
- Ko norėtum pusryčių? - pereinu prie linksmesnių dalykų.
Jis pažvelgia į mane ir nusišypso.
- Omleto...
- TUoj iškepsiu... - pabučiuoju Metą ir ketinu eiti, bet jis
sulaiko mane už rankos.
- Tau nereikia gaminti. Pasakyk Vincentui, jis ir iškeps... -
stebisi mano vyras.
- Bet aš noriu... Ir nesiginčyk su manimi... - ištraukiu ranką
Ir einu pas virtuvės šefą.
Neketinu atsigręžti ir nenoriu. Žinau, kokį pamatyčiau my
limojo veidą.
Vincentas maloniai padeda man rasti visa, ko reikia omle
tui. Kol viską sudėliojo ant stalo, spėjau įsipilti stiklinę sulčių ir
čia pat išgerti kontraceptinę tabletę.
Po pokalbio su Metu paprašiau Karmen man jų nupirkti.
|uk vyras nori, kad nuo šiol saugočiausi aš. O apėmus aistrai ne
vlaada rasi prezervatyvų po ranka. Ypač kai toji aistra užvaldo
ką tik susituokusią porą.
Supilu visą omleto ruošinį į keptuvę. Ant viršaus uždedu

krevečių. Ir tą patį akimirksnį pajuntu mylimojo rankas ant
liemens. Jis nesidrovi apkabinti manęs prie mano artimųjų.
- Ką darai?.. - išgirstu šnabždant prie ausies.
- Kepu omletą, - nusišypsau. Tikjis tos šypsenos nemato.
- Ne tai turiu galvoje... Ar nuo pat pirmos dienos neklausai
savo vyro? Ne tam tave vedžiau, kad stovėtum prie viryklės...
- Žinau. Juk tau labiau patinka mane matyti lovoje... Nuo
gą... Tiesa? - sukikenu. Negaliu atitraukti akių nuo omleto.
Nors labiau norisi atsigręžti ir pažvelgti į vyrą.
- Hm... - jis sumurma ir pabučiuoja mane į smilkinį. - Tai
kodėl neleidi Vincentui dirbti jo darbo?
- Nes šiandien mūsų pusryčiai bus kitokie nei iki šiol... Pir
mą kartą pusryčiausim kaip vyras ir žmona... Noriu tave pa
lepinti, mielasis... - išjungusi viryklę atsigręžiu ir pabučiuoju
besišypsantį Metą. - Padėk man į lėkštes sudėlioti daržoves,
mudu irgi galėsime sėstis prie stalo.
Paragavęs mano kepto omleto mylimasis pagiria, kad labai
skanu. Bet manau, kad taip sako kiekvienas vyras savo žmo
nai, kad ir koks siaubingas būtų patiekalo skonis. Aišku, šitaip
būna tik susituokus. Pradžioje... O vėliau prie žodžio „skanu“
netikėtai atsiranda priešdėlis „ne-“. Prasideda barniai, pykčiai,
visokie lyginimai su anytomis ir pirmosiomis meilėmis. Ir tuo
met užverda tikras pragaras.
Ne. Tokio šeimyninio gyvenimo aš nenoriu. Metas visai ki
toks vyras. Jis man savo nuomonę sako nemeluodamas. Ir aš
tai vertinu... Ir myliu jį... Šiandien truputėlį labiau nei vakar...
Prie stalo kalbama apie beisbolą. Nežinau, ar Metas tyčia
prabyla apie tai, norėdamas įsiteikti mano tėčiui. Bet matau,
kad jam pavyksta palenkti šį į savo pusę. Nemaniau, kad mano
vyras domisi beisbolu. Bet klausydamasi jųdviejų pokalbio sa
kau sau: regis, dar ne viską žinau apie savo vyrą. Juodu ginčijasi
taip, tarsi patys būtų profesionalūs beisbolo žaidėjai. Žinau apie
cyįfęfiptoi 'ittfeii II 87
tėčio aistrą šiam žaidimui, bet mylimasis savo nusimanymu

nustebina mane. Klausausi Meto ir žaviuosi. Jis protingas... Ir
gražus... Ir jis mano...
Deja, mūsų planai pasikeičia. Iš Majamio išskrendame tik

gerokai po pietų. Kad ir kaip keista, tai mano mama įkalba
Metą dar kelias valandas pasilikti viloje. Vis dėlto vyras, vos tik
radęs progą, vis sukužda man į ausį: „Sprunkam iš čia.“
Pagaliau pamatau paslaptingą miegamąjį, nematytą per
ankstesnius skrydžius. Jeigu būčiau pastačiusi visas savo san
taupas spėdama, kokios jis spalvos, būčiau tapusi milijoniere...
Tamsiai mėlyna... Argi dar gali būti kitaip?
Guliu ant lovos ir snaudžiu vyro glėbyje. Jo delnas pakištas
po mano pižamos švarkeliu ir priglaustas prie pilvo. Tik mano
asmeninis gydytojas žino būdą, kaip numalšinti mane kamuo
jantį mėnesinių skausmą.
- Miegi? - jis sukužda taip tyliai, kad vos išgirstu.
- Ne...
- Kai kitą kartą skrisim, aš tave čia pamylėsiu... Gerai?
- Gerai, mielasis... - mano kuždesys irgi tylus.
Ak, tas Metas ir tie jo sumanymai... Jiems visiems būdingas
erotinis prieskonis... Po tokių jo žodžių negaliu nenusišypsoti.
- Miegok... Turi pailsėti... Prancūzijoje nutūpsime tik anks
tų rytą... Myliu tave, mažyte... - pajuntu mylimojo lūpas prie
skruosto.
- Ir aš tave myliu, mažiuk... Labanakt...
Nekantrauju pamatyti Paryžių... Ir Eifelio bokštą... Žinoma,
pirmiausia noriu aplankyti jį... Ir pačiame bokšto viršuje pasi
bučiuoti su savo vyru... Ir dar kartą prisiekti jam amžiną mei
lę... Tik prancūziškai... „Je taime pour toujours...“ Mylėsiu tave
amžinai...
Nutupiame ne Paryžiuje, kaip tikėjausi, o Nicos oro uoste.

Sužinau tai iš Meto. Nors ir man pačiai žvelgiant pro iliumi
natorių neatrodo, kad čia tie patys Paryžiaus vaizdai, kuriuos
esu mačiusi Rajano siųstose nuotraukose. Kita vertus, juk tai
tik oro uostas, čia pat išvysti Eliziejaus Laukus būtų sunkoka.
Apsimiegojusi pažvelgiu į mobilųjį. Laikrodis rodo beveik
antrą valandą nakties Majamio laiku.
Kad nesupainiočiau visų tų laikų, nustatau ir Prancūzijos
laiką. Čia jau aštuonios ryto. Senokai patekėjusi saulė laukia
mūsų išlipant iš lėktuvo, kad galėtų pasveikinti atvykėlius.
Mudviejų laukia ne tik ji, bet ir naujutėlaitis baltas visureigis
mersedesas. Amiras į jį sukrauna lagaminus ir sėdasi prie vairo,
o mes įsitaisome užpakalyje.
Sėdžiu prisiglaudusi prie Meto ir viena akimi stebiu besikei
čiančius Nicos pakrantės vaizdus. Dar nesu visiškai prabudusi.
Mielai dar kelias valandas nusnausčiau.
Supratingasis vyras nekalbina manęs. Leidžia ramiai gulėti
jo glėbyje ir grožėtis nuostabiu Prancūzų Rivjeros rytu. O tokių
rytų mūsų čia laukia dar ne vienas.
Iš pradžių važiuojame pakrante, o paskui įsukame į siaurą
keliuką. Nežinau, kur mus veža Amiras, bet vaizdai pritren
kiantys. Nors aš, galima sakyti, vis dar snaudžiu ir nesu itin
dėmesinga.
Neilgai trukus Amiras sustabdo automobilį prie didelių var
tų. Šiems prasivėrus, įvažiuojame į kiemą. Prieš mano akis iš
kyla įspūdingas meno kūrinys. Liežuvis neapsiverčia vadinti jo
namu, šis žodis čia visiškai netinka.
Baltas... Stiklinis... Keturaukštis... Modernus... Prabangus...
Įspūdingas.
Iš už pastato kampo išeina tamsiaplaukė moteris ir žings
niuoja prie mūsų automobilio.
taftai II 89
- Jos irgi nedulkinau... - išgirstu Meto balsą prie ausies. -

Tokio amžiaus moterys netraukia manęs...
Ji išties jau brandaus amžiaus, bet turėdama tokią figūrą ga
lėtų drąsiai varžytis net su dvidešimtmetėmis. Elegantiška balta
suknelė ir stilinga šukuosena daro ją išskirtinę. Tokią, kad gat
vėje nenoromis pastebėsi.
Išlipusi iš mersedeso net susigūžiu. Nesu nei pasidažiusi, nei
pasipuošusi. Prieš šią moterį tikriausiai atrodau kaip skudurinė
lėlė prieš Barbę.
- Malonu jus čia matyti, pone Rosai, - ji nuoširdžiąi pasi
sveikina su mano vyru.
Net pabučiuoja jį į skruostą. Metas jai nusišypso. Aš stoviu
atokiaunuo jų. Prie Amiro, besidairančio aplink. Jisvisada dirba.
- Eikš, Serafiną... Noriu tave supažindinti su savo žmona... -
priėjęs Metas apkabina mane. O aš pasitaisau sijoną ir užsikišu
neklusnius plaukus už ausų.
- Malonu, ponia Ros... - nusišypsojusi ji duoda man ranką.
- Tiesiog Ema... - sakau spausdama ją.
- Kviečiu jus į vidų vilos apžiūrėti... Ponas Rosas ją jau pui
kiai pažįsta... Tikiuosi, jums irgi čia patiks, Ema...
- Nė neabejoju... Vien iš čia ji atrodo pasakiškai... - kal
bu pakėlusi akis į didingąjį pastatą. - Mano vyro skonis kaip
visada nepriekaištingas... - Tuo tarpu jis pabučiuoja mane į
plaukus.
Taip. Vilos interjeras ne mažiau įspūdingas. Baltos sienos.
Modernūs baldai. Prabangūs stiklo dirbiniai. Žymių meninin
kų darbai. O juk aš matau tik mažą visa ko dalį.
Liftas! Čia yra net liftas! Tai bent!
Šeši erdvūs miegamieji įrengti visiškai skirtingai. Apsisto
jame tame, kur vyrauja melsva spalva. Iš Serafinos pasakojimo
suprantu, kad kaip tik jame čia atvykęs visada įsikuria Metas.
Bet net tai nublanksta prieš kvapą gniaužiantį vaizdą į jūrą.
Al tikrai sapnuoju. Nes tikrovėje tokio grožio nebūna. Vyras
išties mane be galo myli, jeigu atskraidino į šį rojaus kampelį...

Čia nuostabu...
- Ji tavo... - stovėdama balkone ir grožėdamasi uolų vaizdu
išgirstu Meto balsą už nugaros. Atsigręžiu.
- Kas? - nustebusi klausiu.
- Vila... Tai mano vestuvinė dovana tau... - šypsodamasis
sako jis ir uždeda rankas ant turėklų. Įkalina mane.
- Jau padovanojai brangius auskarus... Daugiau dovanų
man nereikia...
- Auskarai tik smulkmena... Tik mažytis priedas, padedan
tis pabrėžti tavo grožį... Tą dieną atrodei pritrenkiamai... O vila
yra tikroji dovana, dabar ir noriu tau ją įteikti... - Metas iš kel
nių kišenės ištraukia raktą ir pakelia priešais save.
- Aš jos nepriimsiu. Nė už ką... - prieštarauju purtydama
galvą.
- Ji užrašyta tavo vardu. Taigi neturi iš ko rinktis... - šel
miškai šypsodamasis gūžteli pečiais vyras. Paskui paima mano
ranką ir įdeda raktą į delną. Ir užlenkia pirštus.
- Nedaryk to. Nenoriu pyktis su tavimi...
- Mažyte, seniai norėjau nusipirkti šitą vilą, bet vis abejojau.
Be to, ir kaina atrodė per didelė. Bet kai tu sutikai tapti mano
žmona, visos abejonės dingo. Jau tada žinojau, kur noriu pra
leisti medaus mėnesį su tavimi... Dažnai pabėgdavau iš Čika
gos ir atskrisdavau čia... Bet būdavau vienas... Ir neturėdavau
su kuo džiaugtis romantiškomis akimirkomis, kurių čia išties
netrūksta... O dabar turiu tave ir noriu viskuo pasidalyti...
- Kiek milijonų šį kartą sumokėjai? - mano klausimas ties
mukas. Paprastai neklausiama, kiek kainavo dovana, bent jau
ne šiuo atveju.
- Šimtą milijonų eurų...
Hm... Ką daugiau pasakysi, nebent tai, kad jis visiškai iš
protėjęs. Žydros akys, įsmeigtos į mane, atrodo esančios lygiai
O VÛtt Tirfwi II 91
tokios pačios spalvos kaip Viduržemio jūra, plytinti man už

nugaros.
- Sutiksiu priimti dovaną tik su viena sąlyga... - ištariu
rimtu balsu. - Norėčiau, kad vila priklausytų ne man vienai, o
mums abiem... Kad vadintųsi Rosų vila ir taptų mūsų šeimos
namais... Sutinki? - meiliai jam nusišypsau.
- Mažyte... Tu... - mylimasis sunkiai renka žodžius. - Man
patinka naujasis vilos pavadinimas... Išties gražus... Myliu tave,
Ema Ros... Esu be galo laimingas, kad nori, jog būčiau tavo šei
mos dalimi.
- Ne, mielasis... Ne mano šeimos... O MŪSŲ... - apkabinu
jįir pabučiuoju.
Matau, kaip mano ištartas žodis „šeima“ įžiebia ugnį Meto
akyse. Juk iki šiol jis taip ir neturėjo tikros šeimos, kur mama
vaikams prieš miegą skaito pasakas, o tėtis apkamšo mažuo
sius, kad šie naktį nesušaltų.
Meto tėvai buvo kitokie. O ir broliai susvetimėję. Pasak jo,
lesigviešiantys pinigų... Daugiau nieko... Esu vienintelė, ką jis
turi ir į ką gali atsiremti... Ir aš jo nenuvilsiu.. Apsupsiu savo
vyrą tokia meile, kad skaičiuos minutes, kada galės iš darbo
grįžti namo ir pamylėti mane.
Aišku, jeigu jis išvis dirbs. Be to, vis dar nežinau, kur mudu
gyvensime. Gal čia? O gal Metas pateiks dar vieną staigmeną ir
nuskraidins mane į Kiniją? Bet kol kas tai nesvarbu... Medaus
mėnuo... Štai kas dabar svarbiausia... Mmm... Mūsų meilės
mėnuo...
Nemanau, kad kada nors nusibos žiūrėti į šitą peizažą. Jeigu

mano vyras norės likti Prancūzijoje, nedvejodama sutiksiu. Čia
pulki vieta auginti vaikus.
Visgi būrėja buvo teisi. Sutikau savo meilę prie vandens.

Pirmiausia abudu bare apsiliejome martiniu ir pajutome pa
slaptingą elektros srovės poveikį. Paskui Metas man pasipiršo
Revyro paplūdimyje. O antrą kartą vonioje. Galiausiai ir mūsų
vestuvės įvyko ant vandens... Laive...
Keista... To, ko labiausiai bijau, man atnešė laimę... Sutapi
mas? Ar stebuklas?
- Dievinu šitą vaizdą... - išgirstu Meto balsą už nugaros.
Nuoga guliu ant lovos ir parėmusi galvą ranka stebiu toli jū
roje plaukiančius burlaivius. Krypteliu galvą ir pamatau jį, ais
tringai žvelgiantį į mane. Tau labiau patinka šitas vaizdas, o ne
anas, matomas už lango? O man patinka žiūrėti į tave, mūvintį
tik trumpikes... Mėlynas... Kaip dabar...
Mylimasis prieina ir pasilenkęs liežuvio galiuku lyžteli man
kulkšnį. Neatitraukdamas to išdykėlio erzinamai lėtai kyla
blauzda, kol lyžteli pakinklį. Mano kūnas iškart suvirpa. Metas
nužymi naują meilės kelią man per šlaunį. Pasiekia užpakaliu
ką ir švelniai įkanda. Matau žaismingą šypsenėlę jo lūpose. Ap
glėbęs mane vyras persirita į kitą lovos pusę.
Žinau, kad mano akys spinduliuoja meile. Juk žvelgiu į savo
gražųjį vyrą. Ojis paėmęs mane už rankos žaidžia su sužadėtu
vių ir vestuviniu žiedais.
- Man patinka, kai mūvi tik juos... Ir nieko daugiau... - su
kužda Metas ir pakelia akis į mane.
- Tai kad vos apsirengiu, tą pačią minutę lieku be drabužių...
Būnant čia beprasmiška ką nors vilkėti... - nusišypsau. Padedu
galvą ant pagalvės ir panardinu pirštus į šlapius jo plaukus.
- Tikėjotės kitokio medaus mėnesio, ponia Ros? - klausda
mas Metas vylingai kilsteli antakį.
- Ne... Jis toks, kokio ir tikėjausi... Ir kokio norėjau... Ir apie
kokį svajojau... Jis tobulas...
- Tai tik pradžia... Vėliau bus dar geriau... Liksim čia iki va
saros pabaigos... Juk tu niekur neskubi, tiesa?
cAftfijnai II 93
Žinoma, niekur. Papurtau galvą, o jis pabučiuoja mane.

- Ar žinai, kokia šiandien diena? - tylus vyro kuždesys pri
verčia atsimerkti ir nutaisyti nustebusį žvilgsnį.
- Liepos trisdešimtoji... Antradienis... - trumpai atsakau.
- Tau ji nieko neprimena?
- Nežinau... Ne...
- Nejau pamiršai, kad kiekvieno mėnesio trisdešimtoji yra
mūsų pasimatymo diena? - dabar ir Metas atrodo šiek tiek nu
stebęs.
- Buvome taip sumanę dar tada, kai draugavom... O išsisky
rę nebeįgyvendinome... Ar nori visa tai atgaivinti? Nori, kad tai
taptų mudviejų tradicija?
- Taigi... Noriu... Juk jau tada sakiau, kad man patinka ši
mintis... Todėl šįvakar važiuosime vakarieniauti į restoraną...
O paskui nuveiksim ką nors linksmesnio...
- Mes ir taip be galo linksminamės... Vakar, ko gero, viršijo
me savo pačių rekordą... Mylėjomės non stop režimu...
Juokdamasi atsikeliu nuo lovos ir einu prie atdarų balkono
durų.
- Mažyte, apsirenk...
- Kam? Juk sakei, kad tokia atrodau gražiausia... - atsigrę
žusi pažvelgiu į jį.
- Nenorėčiau, kad kas nors nufotografuotų mano gražią, bet
nuogą žmoną ir paskleistų tą nuotrauką internete...
Metas nutraukia nuo lovos šilkinę lovatiesę ir priėjęs apgau
bia mane. Ir pabučiuoja.
- Nulipsiu į virtuvę ir atnešiu ko nors užkąsti... - sako.
- Ir tu apsirenk... - prieš vyrui nueinant dar spėjau pliaukš
telėti jam per žavų užpakalį.
- Pavydi?
- Nenoriu, kad čia dirbančios mergaitės matytų mano vyrą
Vaikštinėjantį po namus su vienomis trumpikėmis... Paskui dar
Ima apie tave nederamai svajoti...
Metas tik nusijuokia ir užsimauna džinsus. Bet marškinėlių

neužsivelka, nutaria eiti pusnuogis. Irgi neklauso manęs.
- Mažuti... - mano balsas sustabdo vyrą prie durų. Jis atsi
gręžia. - Oi!.. - tyčia paleidžiu lovatiesę, ir ši tuoj pat atsiduria
ant grindų.
O, taip! Tavo žvilgsnis toks, koks ir turi būti žiūrinčiojo į
nuogą žmoną.
- Alkana? - tyliai klausia jis.
- Hmm... Alkana... - linkteliu galvą. Alkana maisto, bet gei
džianti ir tavęs.
Metas prieina arčiau ir leidžia savo rankoms žaisti su mano
kūnu.
- Greitai tave pamylėsiu ir atnešiu... Pietus... - kad tiksliai
žinotų, kiek dabar valandų, jis žvilgteli į laikrodį ant staliuko
šalia lovos.
- Tikjeigu greitai... Bet jei užsižaisi, geriau nė nepradėk, ke
liauk tiesiai į virtuvę...
Vyras čiumpa mane į glėbį ir parverčia ant lovos. Tikriau,
ant jos virstame abu.
- Atsargiau. Nesulaužyk baldo... - sukikenu.
- Nusipirksim kitą...
Jis daro ką pažadėjęs. Ir greitai. Nenusimauna nė džinsų, tik
atsisega užtrauktuką. Pakelia mano koją, ir tą pačią sekundę
pajuntu jo pasididžiavimą savyje.
Mylimasis skuba. Juk žino negalįs ilgai laikyti žmonos alka
nos. Nes bus pikta. Jis laiko mane už blauzdos, o laisvąja ran
ka glamonėja mažąją Emutę... Jautriausią jos tašką... Nori, kad
greičiau pasiekčiau orgazmą...
Mmm... Vyras teisus. Mylėtis be prezervatyvo kur kas ma
loniau... Aaaa! Rodos, didysis Metas palieka ypatingą dovanėlę
manyje... Jau viskas? Taip greitai? Bet ko aš čia skundžiuosi, jei
pati liepiau neužtrukti...
r'^fųmuTt$a4 II 95
Įkišęs pirštą ten, kur šis yra daugybę kartų buvęs, Metas jį iš
traukia ir prideda man prie lūpų. Nulaižau. Kartu. Kąjis valgė?
Tikiuosi, ne bulvių traškučius - mačiau paliktą pusę pakelio
svetainėje ant minkštakrėslio. Nes ir vėl skųsis skrandžiu.
- Apsirenk... O aš atnešiu valgyti... - jis nusišypso ir pasilen
kęs pabučiuoja. - Myliu...
- Ne labiau už mane...
Mylimojo akys sukibirkščiuoja. Kažkodėl manau, kad lik
sim be pietų...
Vyras tikrai per daug mane lepina. Padovanoja dar ir Zac

Posen suknelę bei Louboutin aukštakulnius. Negaliu ant jo pyk
ti. Pati kalta, kad neįsidėjau nė vienos suknelės, tinkamos va
karieniauti restorane. Tad belieka šypsotis ir priimti dovaną. Ir
dar pabučiuoti vyrą.
Jis susižavėjęs žvelgia į mane, vilkinčią geometrinio kirpimo
suknelę atvirais pečiais. Neslėpsiu, šis subtilios rožinės spalvos
drabužis ir man atrodo pritrenkiantis. Jaučiuosi lyg kino akto
rė, netrukus žengsianti raudonuoju kilimu.
Metas taip pat pasipuošęs, vilki tamsų kostiumą. Atrodo itin
seksualiai, bet vis žvilgčioja į laikrodį ir nebyliai ragina mane
paskubėti.
Tik įlipusi į automobilį sužinau, kad važiuojame į Monaką.
Neįtikima. Monakas? Tikrai? Pasirodo, jis vos už penkiolikos
minučių kelio nuo mūsų vilos. Apima toks jausmas, kad galime
Ir nebegrįžti. Kas žino, gal praleisime naktį kokiame nors Ita
lijos viešbutyje? Nes Metas nenuspėjamas... Jei kalbėsime apie
staigmenas...
Tikriausiai La Chaumiere restoranas kiekvieną svečią pri

bloškia vaizdu nuo terasos. Nustebę žvelgiame į Monaką, iš čia
atsiveriantį kaip ant delno. Pasakiška!
Ar ne pernelyg išsipusčiau? Gal ir taip. Svarbiausia, kad

vyras negali atitraukti nuo manęs akių ir vis žarsto kompli
mentus.
Metas užsako salotų su jūrų gėrybėmis. Deserto paprašo
gaivaus, ką pasiūlys pats vyriausiasis virėjas. Matyt, mano vy
ras šį vakarą irgi nori būti nustebintas. Iš gėrimų sąrašo jis iš
sirenka butelį tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt devintų
metų Perrier Jouet šampano.
Ką dar sumanei? Matau, kaip iš švarko kišenės ištraukia juo
dą dėžutę. Padeda ją ant stalo ir stumteli arčiau manęs. Ant
dėžutės užrašyta Bvlgari. Spėju, kad joje koks nors papuošalas.
Dar vienas, kurio man nereikia. Kiek galiu Metui sakyti, kad
nebedovanotų man jokių dovanų?.. Užsispyrėlis...
Atidarau dėžutę ir pamatau laikrodį. Niekada nesegėjau lai
krodžio. Kodėl? Nė nežinau. Tenkindavausi įdiegtu mobiliaja
me. Ne prasčiau rodė laiką už šitą prabangų dizainerio kūrinį,
gulintį dėžutėje ir spoksantį į mane.
- Tyčia jį man įteiki dabar, juk neiškelsiu scenos prie visų
šitų žmonių... - sakau primerkusi akis. Metas klastingai šypso
si. Nenaudėlis. - Betgi žinai, kad ir aš turiu ginklą... Nenorėk
likusias medaus mėnesio dienas praleisti maldaudamas, kad
priimčiau atgal į lovą... Mielasis, tu elgiesi nesąžiningai...
Jis palinksta į mane, paima už rankos ir užsega laikrodį ant
riešo. Elegantiška nerūdijančio plieno apyrankė priglunda prie
odos. Tik mano akys žvelgia ne į ją, o į šalia pririštą šviesią
pintą juostelę. Žvelgdama į pasagos pakabutį prisimenu Ikarą.
Tu man sugrąžinai Metą. Juk jeigu nebūtum manęs palikęs,
nebūčiau sėdusi Žarai ant nugaros ir toji nebūtų manęs nume
tusi. Apie tai nebūtų sužinojęs mano mylimasis. Ir nebūtų sugrį
žęs. Ir tikriausiai dabar nevakarieniaučiau šiame įspūdingame
restorane.
- Priimsi jį? Ir leisi pasilikti mūsų lovoje? - kuždesys su
grąžina mane į terasą, kurioje Metas įbedęs akis į mane laukia
CJ)iii('ĮVtt iJfifolA II 97
atsakymo. - Mudu susitarėme, kad šią dieną dovanosiu tau do

vanas, o tu nesiginčydama jas priimsi...
- Regis, turėsime iš naujo tai aptarti... - pareiškiu labai rimtai.
- Žinai, kam ir ką per visus tuos metus esu padovanojęs?
Ogi čekius įvairioms labdaros organizacijoms... Net Paulinai ir
Oliveriui gimtadienio dovanas perka viena iš mano sekretorių,
ne aš pats... Todėl vos tik imu svarstyti, ką dar tau padovano
jus, pasijuntu lyg vaikas, kuris tuoj bėgs į žaislų parduotuvę ir
išsineš iš jos patį gražiausią žaislą. Ir šis jausmas man patinka...
- Aš irgi noriu padovanoti tau dovaną. Nes dabar jaučiuosi
tarsi besinaudojanti tavimi. Ir už viską atsilyginu tik seksu, -
pritildau balsą ir apsidairau, ar kas nesiklauso mūsų pokalbio.
- Taip, lovoje esi mano meilužė, - Metas mane nužvelgia
gosliu žvilgsniu ir krimsteli lūpą. - Myliuosi su tavimi tik to
dėl, kad myliu ir geidžiu tavęs... Beprotiškai... O ne todėl, kad
tariuosi gaunąs atlygį už visas tas dovanas... Ateis diena, kai tu
man padovanosi gražiausią dovaną pasaulyje, o kol kas leisk
man tave lepinti... - vyras kilsteli mano ranką prie lūpų ir pa
bučiuoja.
Tu irgi svajoji apie kūdikį? Nori mažylio arba mažylės? Mie
lasis, būčiau tokia laiminga, jei susilaukčiau tavo vaikelio... Įdo
mu, kaspirmas gimtų? Berniukas ar mergaitė? Turbūtpats norė
tum sūnaus, kadgalėtum viskojį išmokyti... Opaskui visi trys su
teneliu galėtumėte eiti į beisbolo varžybas... Ne, Ema. Per daug
įsisvajojai... Šitai priklauso ne vien nuo tavęs... Reikia, kad to
panorėtų irponas, esantys aukštybėse...
Vis dėlto vaikas... Mūsų vaikas... Būtų gražiausia dovana,
kokią galėčiau padovanoti savo vyrui... Ir brangiausia...
Vakarieniaujant nutinka keistas dalykas. Mudu sutinkame

verslininkų porą, su kuria esame susipažinę Pusmėnulio įlan
kos konferencijoje. Jie pirmi prieina prie mūsų staliuko. Metas
Išdidžiai pasisako leidžiantis čia medaus mėnesį su žmona. Tai
98 ALI CI A G UT J E
yra su manimi. Žinoma, tuodu malonūs žmonės mus pasvei

kina ir mandagiai pasišalina, palieka jaunavedžius džiaugtis tik
vienas kito draugija.
Suklydau manydama, kad nakvosime Italijoje. Ne. Metas
liepia Amirui parvežti mus į vilą. Bet pakužda į ausį, kad gal
kitą kartą nuvažiuosim ten ir aplankysim dar vieną meilės
miestą - Veneciją.
Juk viename jau lankėmės... Paryžiuje. Vis tiek per mano
mėnesines neturėjome ko veikti. Tad išnaudojome tą laiką ke
liaudami po Prancūziją. Įgyvendinau svajonę apsilankyti Eife
lio bokšte ir pačioje jo viršūnėje pasibučiuoti su vyru. Mudu
ten pat prisiekėme ir amžiną meilę vienas kitam.
Gaila, kad manosios prancūzų kalbos žinios tokios men
kos. Deja, universitete teištvėriau vieną semestrą. Ir tai lankiau
ne visas paskaitas. Norėjau ištarti Metui daugiau prancūziškų
meilės žodžių, bet mačiau, kad jam užtenka tiek, kiek moku.
Tą vakarą meilės liepsnos jo akyse nebūtų užgesinęs net pats
cunamis.
Mersedesui sustojus vilos kieme, pastebiu, kad viskas aplink
skendi tamsoje. Niekur nė švieselės. Netgi mažytis žibintas prie
vartų jau miega ir nepasitinka mūsų.
Nejaugi perdegė visi saugikliai? O gal Metas įjungęs tau
pymo režimą? Aišku, suplojęs tiek milijonų už šią vietą dabar
tikriausiai suka galvą, kaip ją išlaikyti. Veikiausiai jam tai nepi
giai atsieina.
Kai vyras atidaro automobilio dureles ir padeda man išlipti,
išspaudžiu net šypsenėlę.
- Ką sumanei? - klausiu įtariai žvelgdama. Vos įžiūriu tam
soje žibančias jo akis.
- Pamatysi... - Metas apkabina mane ir vedasi į vilą.
Kai įlipame į liftą, paprašo užsimerkti. Ir vis dėlto nepasiti
ki manimi. TUrbūt mano, kad neiškentusi žvilgtelėsiu. Tad dar
uždengia man akis delnais.
im -uliW II 99
Pakylame į ketvirtą aukštą. Ne į miegamąjį?

- Jau galiu atsimerkti? - klausiu atsivėrus lifto durims.
- Dar ne... - sukužda jis ir paragina mane žingtelėti į prie
kį. - Dabar jau gali...
Jam atitraukus rankas, lėtai atsimerkiu. Prieš akis atsiveria
nepakartojamas vaizdas. Kambarys skęsta žvakių šviesoje. Vi
sos jo sienos stiklinės, tad liepsnelių atspindžiai sudaro įspū
dį, kad esame pakibę ore. Ir kad mus supa daugybė spindinčių
žvaigždžių. Tikrų ir netikrų.
Apsidairiusi pastebiu, kad durys į terasą atstumtos. Priėjusi
prie jų pažvelgiu į mūsų mėgstamiausią vietą viloje. Aišku, po
miegamojo. Šis yra pačioje pradžioje sąrašo, kurį mes su Metu
aną naktį sudarėme per trumpas pertraukėles tarp žaidimų...
Terasoje irgi dega žvakutės. Tai ne atspindys stikle. Stogas
irgi švytėte švyti. Nejaugi jos plaukioja ir baseine?
Meto rankos jau uždėtos man ant klubų. Nė akimirką nega
liu pasitraukti nuo jo, iškart prisėlina prie manęs.
Mano suknelės kraštai pamažu kyla į viršų. O karštos my
limojo lūpos suka ratus man ant kaklo. Įsiremiu nugara jam į
krūtinę ir pajuntu tobulo savo meilužio pirštus už kelnaičių.
- Mano katytė visada pasiruošusi... - sukužda mylimasis,
lėtai iškvėpdamas orą į plaukus.
Visada. Juk pats mane išmokei geisti iki pamišimo... Visada
būsiu alkana... Tavęs...
2013 m. rugpjūčio 3 d.
- Man patinka, kaip atrodai po sekso... - šypsodamasis Me

tas pasilenkia ir pasitrina nosimi man į nosytę.
- Hm... Visa susivėlusi... - persibraukiu plaukus pirštais,
kad atrodyčiau bent kiek padoriau prieš savo vyrą.
- Tai reiškia, kad puikiai pamylėjau tave...
ĮOO ALI CI A G U T JE
- Nesigirk... - tikiu, kad mano veido išraiška iškalbinga. Nes

jis, nutaisęs savąją klastingą šypsenėlę, slysta mano kūnu že
myn ir lūpomis paliečia pilvą. Kitas bučinys siekia dar žemiau.
O dar kitas atsiduria karštojoje zonoje.
- Keliamės, zuikeli... Užteks miegoti... - pakėlęs galvą sako
ir nuslysta nuo manęs.
Erzintojas!
- Ar aš tau panaši į zuikį? Man atrodo, kad tu į jį panašesnis.
Bent jau savo mylėjimosi technika tai tikrai... O gaila... Man
labiau patinka liūtai...
Nepamiršk, ir aš moku erzinti.
Metas įsiropščia į lovą ir pagriebia man už kojos.
- Rrrr... - garsiai suriaumoja ir dantimis nestipriai suima
odą vidinėje šlaunies pusėje. - Nagi, keliamės... Aš žiauriai al
kanas...
- Po tiek raundų ir neturėtum būti kitoks... - sukikenu. -
Skaičiavai, kiek jų buvo?
- Pasakyčiau, bet nežinau, nuo kurio pradėti skaičiuoti... -
patraukęs pečiais ir slėpdamas lūpose šypseną jis dingsta už
vonios durų. - Mažyte, paskambink į virtuvę ir pasakyk, lmd
netrukus nulipsime pusryčiauti! - sušunka mylimasis. - Ir eikš
į dušą... Nes jei po penkių sekundžių nebūsi čia, tai liūtas išeis
medžioti... Tada nuo jo nebepaspruksi...
Pakeliu telefono ragelį. Kažką greitai pasakau. Tada tekina
bėgu į vonią... Ir patenku vyrui į glėbį.
Popietę leidžiame terasoje ant stogo. Vilkiu raudoną mau

dymosi kostiumėlį, nusipirktą dar Bostone. Sėdžiu ant baseino
krašto įmerkusi kojas į vandenį. Stebiu plaukiojantį Metą. Esa
me susiderinę aprangą. Jis irgi mūvi raudonas glaudes.
Skrodžiančių vandenį Meto rankų mostai užburia mane.
Vanduo - jo stichija. Kitaip nei mano. Jei tik Metas neužsiėmęs
linksmesniais dalykais su manimi miegamajame ar kokiame
kitame kambaryje, jį visuomet gali rasti plaukiojantį baseine
ant stogo.
- Nepavargai? - klausiu, kai priplaukia prie manęs. Pirštais
perbraukiu šlapius jo plaukus.
- Ne... Plaukiodamas svarsčiau, kaip tau padėti atsikratyti
vandens baimės... Norėčiau čia paplaukioti kartu su tavimi...
Ir pasimylėti... - jis įsmeigia į mane skvarbias akis ir lūpomis
paliečia kelį.
- Ne šį kartą... Gal vieną dieną ir išmoksiu plaukti, bet... Da
bar neversk manęs daryti, ko nenoriu... Ir ko bijau...
Grįžtelėjusi į terasos duris išgirstu artėjant žingsnius. Tai
viena iš vyriausiojo virėjo padėjėjų ateina su lėkšte skaniai at
rodančių braškių.
- Ačiū... - sakau jai ir paėmusi lėkštę padedu ant baseino
krašto šalia savęs. Pirmiausia duodu paragauti braškės savo vy
rui. Paskui paragauju ir pati. - Noriu tavęs kai ko paklausti. Bet
bijau, kad supyksi... - kukliai žvilgteliu į Metą. Šis trumpam pa
nyra po vandeniu ir vėl išnyra. Ir priplaukia arčiau didžiosios
lėkštės. O ne prie manęs.
- Klausk... - sako ramiu balsu ir įsideda į burną dar vieną
braškę.
- Kodėl vestuvėse nedalyvavo tavo artimieji? Nepakvietei ar
atsisakė atvykti?
Meto žvilgsnis įbestas į tolį. Į jūrą. Tik abejoju, ar jis grožisi
jos vaizdu. Juk tas žvilgsnis piktas.
- Vestuvėse dalyvavo tik tie žmonės, kuriuos norėjau matyti.
- Bet juk tavo broliai žino, kad susituokei?
- Žino.
- Pasveikino tave?
-N e.
Jis nenori apie tai kalbėti. Ema, neklausinėkjo daugiau.
- Aš norėčiau su jais susipažinti... - tylutėliai sakau.
- Kam? - mylimasis grįžteli ir įbeda akis į mane.
- Man įdomu... Noriu pamatyti, kur prabėgo tavo vaikystė.

Aplankyti tavo mėgstamiausias Čikagos vietas. Daugiau suži
noti apie ankstesnį savo vyro gyvenimą. Taigi susipažinti ir su
tavo broliais. Nes, kad ir ką sakytum, tave su jais visada sies
kraujo ryšys. Negali to pakeisti. Ar myli, ar nekenti, jie irgi tavo
šeima... Ir visada bus.
- Gal kada nors... - sumurma Metas. - Pataisyk, jeigu klys
tu, bet man atrodo, kad per medaus mėnesį žmona turėtų visą
dėmesį skirti vien savo vyrui. O ne domėtis jo broliais ar dar
kokiais nors vyrais.
- Neniurzgėk... - sujudinu koja vandenį ir aptaškau jį.
Metas nelieka skolingas, aptaško mane. Matau, kad taikosi
čiupti už kojos. Bet aš esu greitesnė ir ištraukiau kojas iš ba
seino.
Greitu žingsniu eidama prie terasos durų nusisegu viršuti
nę maudymosi kostiumėlio dalį. Kryptelėjusi galvą dirsteliu į
Metą. Šis jau ropščiasi iš vandens nužvelgdamas mane.
Prisidengusi rankomis nuogą krūtinę įbėgu pro duris ir le
kiu tiesiai prie lifto. Bet įlipusią į jį mane sučiumpa šlapios vyro
rankos. Atsigręžiu. O jis uždaro lifto duris, bet nespusteli myg
tuko, kad leistumės žemyn. Hmm... Žaisime? Čia?
Vėlų vakarą pirmą kartą išbandome ir kino salę. Ne, nesi-

mylime joje. Bent kol kas. Žiūrime filmą „Žmogus iš plieno“.
Labai norėjau jį pamatyti dar tada, kai internete radau trumpą
pristatymą. Bet čia esančiame DVD rinkinyje šio filmo nebuvo.
Ko norėti, juk pradėtas rodyti kino teatruose vos prieš pusan
tro mėnesio. Vis dėlto Metas kažkam paskambina, ir po valan
dos diskelis su šiuo filmu atsiduria jo rankose. Štai jis, tas mano
žmogus iš plieno. Mano Supermenas. Manasis norų pildytojas,
kuriam viskas įmanoma.
2013 m- rugpjūčio 7 d.
Nesuprantu, ar čia ryšio nėra, ar kas... Kodėl taip lėtai jun

giamasi prie interneto? Šūdas!
Užverčiu nešiojamojo kompiuterio dangtį ir įsmeigiu akis
j stovintį tarpduryje Metą. Jis žiūri į mane suraukęs antakius.
Ilrl lūpose matau žaidžiant mažytę šypsenėlę.
Vyras apeina lovą, ant kurios guliu, ir įsitaiso šalia.
- Ką čia veiki? Ką nors slepi nuo manęs? - įtariu balsu
klausia.
’tyliu. Darosi karšta. Pajuntu kaistant skruostus. Metas ati
traukia mano ranką ir atidaro man paskolinto savo kompiute
rio dangtį.
- Žiūrėjai pornografiją? Tikrai? - nusistebi jis.
( mudu iš kompiuterio ekrano žvelgia nuoga porelė. Kažko
dėl pasijuntu nejaukiai.
- Nežiūrėjau... Tik atsiverčiau šį puslapį... - bandau gintis.
- Medaus mėnuo... Žmona... Ir pornografija... Hmm... - jis
pakelia akis į dangų ir vaidina susimąsčiusį.
- Liaukis! Aš nežiūrėjau...
- Bet ketinai žiūrėti...
- Taip. Na ir kas?
- Kodėl? - Metas paremia galvą ranka, kad geriau matytų
mano veidą.
- Kas kodėl? - klausiu tarsi nesuprasdama, kas jį domina.
Vilkinu laiką.
- Kodėl norėjai žiūrėti pornofilmą? - jis akimis parodo į
kompiuterio ekraną.
- Norėjau išmokti ko nors naujo ir nustebinti tave... - tai pa
sakyti man nelabai malonu. Nors mudu atvirai kalbamės apie
vilką, šią akimirką man išties nesmagu.
- Svetainėje, vienoje iš spintelės lentynų, stovi „Kamasutra“.
Manau, tau iš jos būtų daugiau naudos nei iš pornofilmo... -
vyras nusijuokia. Šaipaisi iš manęs? - Bet, jeigu taip nori, pa
žiūrėkime jį kartu. Gal ir aš dar ko nors išmoksiu...
Metas spusteli mygtuką Play, bet jo akys žvelgia ne į kom
piuterio ekraną, o į mane. Pasigirsta dejonės ir visokie kitokie
erotiški garsai. Vis nusukdama žvilgsnį žiūriu, kaip vyriškis
virtuvėje ant stalo dulkina kambarinę.
- Gana! - išjungiu kompiuterį ir užvožiu dangtį. Neištveriu
nė minutės. - Patenkintas? - atsigręžusi dėbteliu į vyrą.
- Dar ne... - jis šelmiškai nužvelgia mane ir atsigulęs aukš
tielninkas kilsteli klubus.
- Pasvajok...
- Aš ir svajoju... - Metas patraukia kompiuterį į šalį ir už
gula mane. - Kiekvieną dieną svajoju apie tave. Užkariavai net
mano sapnus... Bet ne apie juos atėjau pasikalbėti. Tikriau, no
riu paprašyti žmonos leidimo pavogti vieną mūsų medaus mė
nesio dieną, kad galėčiau truputį padirbėti... Laukiu svarbaus
skambučio iš Čikagos, turėsiu į jį atsiliepti. Tik nežinau, ką apie
tai pasakys žmona... - žaviai nusišypso žydraakis.
- Prašai mano leidimo? - nutaisau klausiamą žvilgsnį.
- Aha... Nes nenoriu būti išspirtas iš šios lovos... - jis pakš
teli į lūpas.
- O ką už tai gausiu mainais? - imu flirtuoti.
- Paruošiu skanią vakarienę...
- Mažoka..
- Ir aistringai pamylėsiu... Atleisk, pamiršau tai paminėti...
Ta mintis buvo kažkur išgaravusi... - kipšas žaviai šypsosi. -
Gal išbandysim ir naują „Kamasutros“ pozą...
- Tobula... Leidžiu eiti dirbti... Ir pažadu netrukdyti...
- Mažyte, tu man niekada netrukdai...
- Gal ir taip. Bet bus geriau, jei nelįsiu į akis ir neblaškysiu.
Manimi nesirūpink. Tikrai nenuobodžiausiu. Kaip tik pasinau
dosiu proga ir pasilepinsiu grožio procedūromis... Kad būčiau
dar gražesnė... Be to, man jau metas pašalinti nereikalingus
plaukelius nuo tam tikros vietos... Beje, ir mano vyrui reikėtų
nusiskusti barzdą... Visai apsileidai... - nusijuokiu. O jis barzda
pasitrina man į smakrą. - Brangusis, braižai man odą...
- Šiandien nusiskusiu... Pažadu... - mylimasis apdovanoja
mane karštu bučiniu. - Ačiū..
-Už ką?
- Už tai, kad esi nuostabi žmona... Ir supranti mane...
- Palūkėk, kol pagyvensim kartu dešimt metų, gal tada no
rėsi atsiimti šiuos žodžius...
- Ne... Nemanau, kad taip nutiks... Matau, kokia esi... Ne
moki meluoti net savo prisilietimais... TUesi tikra... Neapsime-
llnėjanti... Neturinti slaptų kėslų... Juk mane supa vien intrigos,
melas ir veidmainiški bendradarbių veidai... O man reikia to
tikrumo jausmo, kurį gali suteikti tik tu viena... Mieloji, da
bar kaip niekad žinau, dėl ko turiu stengtis dar labiau... Ogi dėl
savo šeimos... Nes be tavęs esu niekas... Nenoriu nė prisiminti
ankstesnio savo gyvenimo... Žvelgiu tik į ateitį... Ir matau tik
laimingiausias akimirkas su tavimi...
Tesiu vyrui duotą pažadą. Netrukdau jam. Visą dieną pralei

džiu su Serafiną ir keliomis grožio specialistėmis, jos pakvies
tomis į vilą. Man būtinai reikia masažo. Nes po nesibaigiančių
meilės žaidimų ant įvairaus kietumo paviršiaus nugara prašyte
prašosi palepinama.
Iš pradžių Serafiną nesutinka gultis į purvo vonią. Žinoma,
M ( tą pačią, kurioje guliu aš, o į stovinčią šalia. Vis dėlto su
gebu įtikinti moterį, kad ir jai reikia atsipalaiduoti. O darbas
Viloje niekur nepabėgs. Tuo labiau kad Metas užsiėmęs savais
reikalais, o ir aš neketinu prašyti jos paslaugų.
Mirkdamos voniose mudvi išsikalbame. Sužinau, kad Sera
fine niekada nebuvo ištekėjusi. Neturi ir vaikų. Sakosi per daug
mėgitanti savo darbą, tad vargu ar galėtų taip mylėti ir vaikus.
Baigusi architektūros studijas ji kelerius metus važinėjo po Eu
ropą ir projektavo vilas. Kai buvo pastatyta ši, moteris ją tiesiog

įsimylėjo ir liko čia gyventi. Iki šiol rūpinosi šia vieta, kurioje
dažnai svečiuodavosi atvykėliai iš viso pasaulio.
Meto dėka dabar vila turės tik du šeimininkus. Nebent
mano vyras ir toliau norėtų ją nuomoti. Abejoju, ar mes tikrai
gyvensime čia visą likusį gyvenimą.
Serafiną papasakoja ir apie savo pažintį su Metu. Koks šis
būdavo liūdnas, kai čia atskrisdavo. Ir be galo vienišas. Tik pas*
tarąjį kartą čia lankydamasis atrodė kitoks. Piktas. Kas vakarą
išlėkdavo į miestą ir grįždavo tik paryčiais. Jis važiuodavo pas
savo kekšes... Tai jų ten ieškodavo... Bet neturėčiau galvoti apie
jas... Juk vyras man viską prisipažino...
Grįždama iš pasivaikščiojimo sode antro aukšto balkone

pastebiu stovint Metą. Jis kalbasi telefonu. Bet žvelgia į mane,
Pasiunčiu jam oro bučinį. Jis man irgi siunčia mažytį bučinuką.
- Jau baigei dirbti?! - sušunku jam, kai atitraukia mobilųjį
nuo ausies.
- Baigiau... - atsako Metas, remdamasis į balkono aptvarą.
- Tai kiek milijonų uždirbai? - mano klausimas priverčia jį
nusišypsoti.
- Penkiasdešimt aštuonis...
- Daug... Kokia šios sumos dalis priklauso man? - išsišiepiu
jausdama, kad tuoj pradėsiu juoktis.
- O kiek tau reikia?
- Nejau nežinai, kad geriau neklausti žmonos, kiekjai reikia
pinigų? Kuo daugiau duosi, tuo geriau...
- Ar penkiasdešimt aštuonių milijonų dolerių užteks?
- Pradžiai...
- Gerai. Tuoj pat pervesiu į tavo sąskaitą. Tik neišleisk visko
iškart...
- Pasistengsiu... - mudu erziname vienas kitą. - Nulipsi ar
man pačiai užlipti?
tllJWtA 'tfrfW II 107
- Nulipsiu... Juk pažadėjau žmonai vakarienę... Ko norėtum,

kad pagaminčiau?
- Nesvarbu...
- Tai netrukus susitiksim virtuvėje... - nusišypsojęs Metas
palieka balkoną. Aš irgi atstumiu stiklines terasos duris ir žen
giu vidun.
Eidama pro svetainę pamatau mylimąjį lipant įspūdingais
Įvijais laiptais. Jų turėklai papuošti moderniais metalo raiži
niais, visada prikaustančiais mano žvilgsnį.
Metas prieina ir apkabina mane taip, lyg mes nebūtume ma
tęsi mėnesių mėnesius. Ir, be abejo, pabučiuoja. Jei jau esame
Prancūzijoje, negalime bučiuotis kitaip nei prancūziškai.
- Mmm... Kvepi kava... - sukužda.
- Nepatinka?
- Ne. Tik aš labiau mėgstu kokosų kvapą... Ypač kai juo
dvelkia tavo oda...
- Žinau... Gal manai, kad mano lagaminas atsitiktinai pri
grūstas buteliukų su kokosų kvapo kūno losjonu?
Jis nusijuokia ir pakšteli į lūpas.
Virtuvėje randame besisukiojant vyriausiąjį vyrėją, šis vie
nam vakarui maloniai užleidžia savo vietą Metui. Iš produktų,
kuriuos šis išdėlioja ant stalo, spėju, kad gamins itališką maka
ronų patiekalą. Ar ką nors panašaus.
Jis susikaupęs pjausto daržoves ir dėlioja į lėkštes. Geltona
me puode užverda kaspinėlių pavidalo makaronus. Atsineša iš
Itndėliuko ir butelį raudonojo vyno.
Nulipu nuo aukštos kėdės, ant kurios lig šiol sėdėjau, ir ste
biu triūsiantį vyrą. Tyliai prieinu jam už nugaros ir apkabinu.
- O jeigu praleistume šią vakarienės dalį ir eitume tiesiai
prie deserto? - klausiu pusbalsiu, kad neišgirstų netoli esantys
virtuvės darbuotojai. Tarsi šie nebūtų girdėję daug daugiau.
- Jūsų noras man įsakymas, ponia Ros... - apsigręžęs Metas
tvirtai apkabina mane. - Nekantraujate paragauti deserto?
- Aha... Pasiilgau tavęs...
- Aš irgi pasiilgau... Nemačiau tavęs visą dieną... - jo lūpos
priglunda prie manųjų. Tą pačią akimirka atsiduriu vyrui ant
rankų. - Ponia Ros, į kurį kambarį jus šįkart nunešti?
- Į liftą... - tylutėliai atsakau.
- Ir vėl? - jis kilsteli antakį.
- Juokauju... Pats išrink vietą...
- Treniruoklių salė... - mažiukas klastingai nusišypso.
- Įdomus pasirinkimas... Bet tiks... Išbandykim ir tai...
Rankomis tvirčiau apsiveju savo svajonių vyro kaklą ir lei
džiuosi jo nešama.
- Kodėl tu tokia liūdna? - meiliai prisiglaudęs klausia

Metas.
Mudu vakarojame miegamojo balkone. Jaukiai įsitaisę ant
plačių krėslų pro šiaudelį siurbčiojame Serafinos atneštą vaisinį
kokteilį.
- Rytoj mano mamos gimtadienis... Tądien visada aplanky
davau jos kapą... Bet šį kartą teks paskambinti sesei ir paprašy
ti, kad nuneštų gėlių ir už mane... - Nelabai smagu prisiminti
skaudžiausią savo gyvenimo įvykį.
- Galime ten nuskristi... - tylus Meto balsas nuskamba man
prie ausies.
- Ne. Juk dabar mūsų medaus mėnuo. Nenoriu tau jo gadin
ti... - papurtau galvą.
- Jei ir toliau teks matyti tokią tavo veido išraišką, kaip
dabar, tai tikrai jį sugadinsi... Todėl rytoj skrisim į Bostoną...
O paskui grįšim atgal tęsti medaus mėnesio... - pajuntu jo lū
pas prie skruosto.
- Mielasis, kelionė bus labai ilga... Ar iš tiesų esi pasiryžęs
dėl vienos dienos skristi beveik dešimt tūkstančių mylių?...
- Dėl tavęs - taip... Juk tau tai svarbu. Be to, mudu turime
neužbaigtų reikalų lėktuve. Reikia pamylėti žmoną dar ir ten...
Grįžteliu į jį ir nusišypsau. Man žiauriai pasisekė, kad turiu
tave. Nemanau, kad kitas vyras dėl manęs darytų bentpusę tiek,
kiek darai tu. Bet ir aš nesudvejočiau, jei tektų rinktis savo gyvy
bę ar tave... Tave... Tik tave...
Timotis Mileris. Emilija Miler. Ant pilko antkapio užrašyti

(Ik šie keturi žodžiai. Šalia jo guli kelios gėlių puokštės. Pade
du ir aš savąją. Mama labiausiai mėgo baltas rožes. Myliu tave,
mama...
Pajuntu, kaip Metas paima mano ranką ir suneria mudviejų
pirštus.
- Man jų trūksta... - tyliai pasakau žvelgdama į antkapį ap
samanojusiais šonais. - Mama niekada nešvęsdavo savo gimta
dienio. Tądien apsimesdavo turinti daug darbo ir išprašydavo
mane iš savo mažytės studijos mūsų namo palėpėje. Bet mudu
iu tėčiu vis tiek ją nustebindavome. Iš pradžių mama būdavo
•usiraukusi, kad neklausome ir dovanojame dovanas. Bet kai
mudu ją apkabindavome ir pabučiuodavome, jos veidas nu
švisdavo, - net dabar nusišypsau prisiminusi paskutinį mamos
gimtadienį. - Užtai ji mėgdavo švęsti manuosius... Pamenu,
pirmiausia mama mane gražiai aprengdavo ir išpuošdavo, tik
tada galėdavau nulipti į virtuvę, kur laukdavo staigmena...
Nežinau, kada ji spėdavo padaryti visas tas nuostabias deko
racijas, bet spėju, kad kartu su tėčiu sėdėdavo per naktį - abu
du jas piešdavo, klijuodavo ir siūdavo... Tėveliams mirus, irgi
nebešvęsdavau savo gimtadienio... Tiesa, teta visuomet man
įurengdavo šventę. Vis dėlto iš nuotraukų matyti, kad man
nebūdavo linksma... - pajuntu vyro lūpas prie smilkinio. O jo
rankos apglėbia mane.
- Net neabejoju, kad būdami ten, aukštai danguje, jie mui
mato... Ir žino, kad esi man be galo svarbi... Nuo šiol būsiu tai,
kuris tavimi rūpinsis, tave saugos ir beprotiškai mylės... - su*
kužda mylimasis.
- Nežinau, ar būtum patikęs tėčiui, - pažvelgiu į nustebusi
Metą. - Kad ir kokių ydų ar silpnybių turėdamas, tėtis vis dėlto
labai mane mylėjo... Buvaujo mažoji princesė... Prieš miegą ne
mama, o jis man skaitydavo pasakas... Bet jeigu jau palenkei |
savo pusę dėdę, tai gal ir jį būtum sugebėjęs įtikinti, kad išleistų
vienturtę dukrą už tavęs...
- Galbūt viskas būtų vykę kitaip, jeigu tavo tėvai būtų gyvi...
Gal niekada nebūčiau sutikęs tavęs, nepažinęs tikrosios mei
lės... Būtum likusi Bostone ir gyvenusi su kokiu nors nevykėliu,
apgaudinėjančių tave ir...
- O gal būčiau susituokusi su Maiku? Ir niekas manęs neap
gaudinėtų... - nemandagiai nutraukiau jį.
- Ne. Nebūtum... - prieštarauja mano vyras. - Gal viskas yra
taip, kaip ir turi būti... Gal tavo angelai sargai danguje panorė
jo, kad mudu susitiktume. Ir išsirinko mane, kad būčiau tavo
angelas sargas žemėje. Nes žinojo, kad pamatęs tave negalėsiu
neįsimylėti tokios mielos būtybės... - Metas pakšteli į lūpas.
- Sakai, tai jie sumanė mus suvesti?.. - mano lūpose pražys
ta šypsenėlė.
- Nežinau, mieloji, - jis patraukia pečiais. - Bet jei jau esa
me čia, tai tikėkime, kad ir tavo mama su tėčiu prisidėjo prie
mudviejų meilės... Ir visada bus su mumis...
- Ačiū, kad esi čia su manimi... - tvirtai apkabinau Metą.
Tolėliau prie kelio matau stovintį Amirą, jis mūsų laukia. - Lai
kas skristi, tiesa?
- Hm... Nebent norėtum čia tęsti medaus mėnesį...
- Liktum Bostone, jei pasakyčiau nenorinti niekur skristi?
- Taip, - atsako mylimasis rimtu veidu.
- Ojei paprašyčiau nuskraidinti į dar kokią nors šalį? Pavyz
džiui, į Zimbabvę...
- Skristume ir ten, - Metas negali sulaikyti šypsenos. - Bet
žinau, kad Rosų viloje tau labiausiai patinka... Tai grįžtam
namo?
Linkteliu galvą ir pabučiuoju vyrą. Namo...
Nueidama atsigręžiu į šaltą akmenį. Žvelgiu į jame išraižytą
mamos vardą. Mama, ašjį myliu... BESĄLYGIŠKAI... Tikiu, kad
Ir tu esi laiminga ne mažiau už mane...
Dažnai pasvajodavau apie vyrą, kuris norėtų būti šalia ir

kuriam, visų pirma, užtektų kantrybės pavergti mano vienišą
žlrdį. Tasai mano įsivaizduojamas žmogus visuomet turėdavo
kOną. Bet ne veidą.
O dabar turi ir veidą, į jį šiuo metu žiūriu pro fotoaparato
vaizdo ieškiklį. Negaliu nenufotografuoti tokio atsipalaidavu-
»lo ir besišypsančio. Atrodo žaviai.
Metas stovi miegamojo balkone ir žvelgia į mane. O aš lėtai
artinuosi su fotoaparatu rankose.
- Kaip jautiesi? - pasiteirauja jis ir rankomis apsivijęs lieme
nį prisitraukia mane artyn. Padedu fotoaparatą ant staliuko ir
apkabinu vyrą.
- Išgėriau tabletę... Tikiuosi, skausmas greit praeis...
- Tos tavo mėnesinės gadina mūsų medaus mėnesį... Įsi
vaizduok, kiek per jas prarandame laiko...
- Prieštaraučiau paskutiniam jūsų teiginiui, pone Rosai. Su
gebate atsiimti už tas kelias pradelstas dienas su visomis palū
kanomis, - sakau kaip tikra ekonomistė. Net pačiai juokinga.
Kita vertus, juk esu baigusi verslo studijas, tai kodėl turėčiau
1X2 ALI CI A G U T JE
tuo stebėtis. - Be to, teoriškai medaus mėnuo pasibaigė jau

prieš tris dienas.
- Teorija manęs niekada nedomino. Tik praktika, - jis nusi-
šypso ir priglunda lūpomis prie manųjų. - Šį kartą užsiprašiau
didelių palūkanų. Ponia Ros, ar esate pasiruošusi jas grąžinti?
- Dokumentuose vis dar panelė Miler, o ne ponia Ros, - er-
zinu jį. Bet Metui tai neatrodo juokinga.
- Nepasikeisi pavardės?
Pasikeisiu.
- Nežinau. O reikėtų?
- Taip! Esi mano žmona, todėl turi nešioti ir mano pavardę.
Nemanai? - jis atrodo truputį suirzęs.
Gal nebeerzinsiu tavęs, kad nesusipyktume dėl tokio menk
niekio.
- Įdomu, kuriam iš mūsų prasidėjo mėnesinės... Spėju, kad
tau, - mano žvilgsnis truputėlį ironiškas. Bet, sudiegus pilvo
apačioje, labai greitai prisimenu, kad man. Po velnių, aš tikrai
jų nekenčiu! - Nusiramink, - panardinu pirštus į jo plaukus,
žvelgdama į mylimų žydrų akių bedugnę. - Visada nešiosiu
tavo pavardę. Tai bus tik mažytis mano meilės tau įrodymas.
Juk priklausau tik tau vienam, mielasis... Ir noriu, kad visi tai
žinotų, - aistringai pabučiuoju vyrą, kad jam daugiau nekiltų
jokių abejonių.
- Aš jau pamėgau tavo mėnesines... - sukužda Metas ir pa
dovanoja man šiltą šypseną.
- Ar žinai, kad mėnesinių kraujas yra galingas ginklas? -
klausdama kilsteliu antakius. - Tikima, kad vyras pames galvą
dėl tavęs, jeigu jam į gėrimą ar maistą įlašinsi bent keletą lašų
to kraujo. Žinau, kad kai kurios moterys tai daro siekdamos
prie savęs pririšti vyrą. Bet tai tik prietarai... Antraip, manau,
pasaulyje nebūtų tiek skyrybų... - tyliai nusijuokiu. - Ką da
rai? - nustebusi sulaikau vyro ranką, atsidūrusią man po pa
laidinuke.
oV(ffjj»iu4 tftfwi II 113
Bet jis atitraukia mano ranką, ir netrukus išgirstu sušiure

nant paketą. Ne. Tu to nepadarysi. Bet jo pirštai siekia giliau.
|nitempiu pajutusi juos ten, kur dabar ne tik jautru, bet ir
ikausminga.
Nežiūrėk į mane tuo savo seksualiu žvilgsniu. Ar žinai, kad
tti tikras beprotis?
Kita ranka atitraukęs kelnaites Metas atsargiai ištraukia
pirštus. Keli jų ištepti krauju. Mano išprotėjęs vyras neatitrauk
damas akių nuo manęs priglaudžia juos prie lūpų ir lyžteli.
- Fui! - man išsprūsta pasibjaurėjimo šūksnis.
- Nuo šiol aš amžinai tavo, mažyte... - jis palinksta į mane.
Bet aš delnu atstumiu jo veidą. - Nenori manęs pabučiuoti? -
mylimasis paslaptingai šypsosi. O jo rankos bando tvirčiau ap
glėbti besimuistančią mane.
- Po to, ką čia iškrėtei, tikrai NE... - pareiškiu ištrūkusi jam
Iš glėbio. - Buvo skanu? - regis, manoji draugė ironija nenori
palikti manęs ir medaus mėnesį.
- Mmm... Labai... - Metas plačiausiai šypsosi. - Tiesą sa
kant, tavo kraujo skonis keistas... Bet tu man patinki visokia... -
)l* prieina prie staliuko ir paėmęs stiklinę gurkšteli vandens.
Aš pasprunku visai netoli. Atsirėmusi į staliuką žiūriu, kaip
vyras baigia tuštinti stiklinę. Vadinasi, esu ne tokia jau skani.
Vidujai sukikenu. Juk niekas jo nevertė to daryti. Pats norėjo
jaltlkinti burtų galia.
- Dabar jau pabučiuosi? - mylimasis atsistoja priešais mane
Ir {siremia į stalo kraštą.
- Galbūt... - erzinu. - Na, ar burtai jau veikia?
- Hm... Pabučiuok ir įsitikinsi...
- Jeigu nori to bučinio, tai teks... - nespėjus užbaigti sakinio,
|o liežuvis atsiduria mano burnoje. Mano mažiukas aistringas.
- Pajutai?
- Ne... Pabandyk dar kartą mane įtikinti... - nutaisau klas
tingą šypsenėlę. Šįsyk jis bučiuoja daug švelniau.
- Na kaip? Jauti?
- Noriu dar... - sukikenu ir rankomis apsiveju jam kaklą,
Dabar jau aš jį bučiuoju. - Mielasis, ar galiu tavęs kai ko pa*
prašyti?
- Ne. Antrą kartą ragauti tavo kraujo nebenoriu, - nusijuo
kia Metas.
- Aš ir pirmo karto neprašiau... Bet... Jei jau man mėnesi
nės ir vis tiek neturime ko veikti, tai... Prisimenu visai neseniai
savo vyro pasakytus žodžius, kad nuskraidintų mane, kur tik
panorėčiau... Gal pakeliaujam per tas dienas?
- Atsimenu. Rodos, kažką minėjau... - jis vėl juokiasi. - Kur
norėtumėt keliauti, ponia Ros?
- Bet kur... Aš neišranki... Su savo vyru - kad ir į pasaulio
kraštą, - pakšteliu į lūpas.
- Hm... Sala tiks?
- Tiks, - linkteliu galvą. - Kada išskrendam?
- Ne skrisim, o plauksim... - tai sakydamas jis nesišypso,
atvirkščiai, šiek tiek nerimaudamas žiūri į mane.
- Ne. Būk geras, neversk manęs dar kartą tai daryti... - pur
tau galvą, užsidengusi veidą delnais.
- Mažyte, - jis atitraukia juos man nuo veido. - Visą laiką
būsiu šalia. Nė per žingsnį nesitrauksiu nuo tavęs. Išsinuomo*
sime mažą jachtą ir nuplauksime į visai netoli esančią Korsikoi
salą. Pažadu, bus labai romantiška...
- Plauksime tik dviese? Be Amiro?
- Taip. Tik tu ir aš... - jis pirštu perbraukia man nosytę ir
nusišypso.
- Bet juk mums bus nesaugu?
- Nebūgštauk dėl saugumo. Jau sakiau, kad su manimi
tau saugiausia. Sugebėsiu apginti savo moterį... Tai ar sutinki
plaukti?
Kažkodėl neabejoju, kad mus saugos ir Amiras... Paslapčia...
- Aha... - imu linkčioti galvą kaip prisukamas žaislinis šu
niukas, kurį kadaise padovanojau Lianai.
Plaukti. Ir vėl. Mane jau dabar ima panika, tai kas bus, kai
reikės įlipti į tą jachtą?
- Mums reikės pasiimti tik būtiniausius daiktus, nes išvyk
tim keletui dienų.
- O kur nakvosim? - įtariai klausiu, nes nujaučiu, koks bus
tltakymas.
- Jachtoje... - šypsosi mano velniukas.
- Metai!.. Ne!.. - prieštarauju visu balsu. Bet jis manęs ne
klauso. Tik paima už rankos ir išsiveda iš balkono.
Korsika. Kalvio uostas. Metas prišvartuoja jachtą šalia pen

kiasdešimt kitų. O gal šalia šimto. Išsinuomojame automobi
liuką ir nutariame apvažiuoti visą Korsikos pakrantę.
Mylimajam tenka susipažinti ir su manuoju pamišimu: dėl
Vienos geros nuotraukos galiu bet ką padaryti. Jam tenka tvir
tai laikyti glėbyje mane, kad nenukrisčiau nuo uolos, ant kurios
UŽairopščiu norėdama nufotografuoti Bonifaco miestą. Kai vos
nenugarmu nuo jos, mano vyras išties supyksta. Ir kaipmat už
draudžia toliau dirbti paparaco darbą. Žinoma, tik iki tol, kol
)| pabučiuoju. Sugebu paslapčia nufotografuoti net tą mudviejų
bučinį. Ši nuotrauka tikrai paklius į mūsų meilės galeriją.
Užsukame ir į vieną iš jaukių kavinukių salos sostinėje Aja-
{*. Nuo lauke tvyrančio karščio man darosi bloga.
Hmm?.. Tau patinka mano vyras? Prie mūsų staliuko stovi
Ir laukia užsakymo žavi padavėja. Jai visai nebūtina ten stovė
ti. Ir spoksoti į Metą. Juk mudu ką tik gavom valgiaraštį. Kai
lUirinksim patiekalus, tada irpakviesim tave. O dabar gali eiti.
Bet padavėja nė neketina judintis iš vietos. Juolab nusukti
aklų į šalį. Mane tai nervina. Kąji sau mano? Nejau toji mergai
tė nemato vestuvinio žiedo jam ant piršto? Nei manojo?
Neišgirstu, ką užsako Metas. Man tas pats. Svarbiausia, kad
padavėja dingsta mums iš akiračio. Man net nuotaika subjūra,
Ir dingsta apetitas. Noriu išeiti iš čia, bet ranka pajunta eiektroi
srovės pėdutes.
- Myliu tave, mažyte, - Metas laiko mano plaštaką delnet
paskui pakelia prie lūpų ir pabučiuoja. - Tik tu viena man esi
svarbi, niekas daugiau...
Neabejoju, jis mato rūškaną mano veido išraišką, kai nu*
žvelgiu tą tamsiaplaukę merginą. Ji ir vėl stovi prie staliuko,
Padeda priešais mus lėkštes, o trumpam pasišalinusi atneša ir
dvi stiklines su kažkokiu rausvu skysčiu. Gėrimo, panėšinčio |
rūgštų limonadą, skonis man nepatinka. Spėju, dėl to, kad jo
man atnešė ji.
Valgau figas, bet be pasigardžiavimo. Mane apima kvailai
pavydas, nors puikiai žinau, kad vyras myli tik mane. Ir šitai
pasakė vos prieš minutę. Bet... Ji ir vėl čia? Gal pagaliau leisi
ramiai pavalgyti MUMS VIENIEMS?
- Panele... Ar jums patinka mano vyras? Matau, kad neį*
stengiate atplėšti nuo jo akių... - klausiu rūsčiai žvelgdama }
padavėją. Ši sutrinka ir išraudusi nudelbia akis. Bet kodėl jau*
čiuosi nejaukiai? Po velnių, nereikėjo taip sakyti.
- Atleiskit mano žmonai... Jos keistas humoro jausmas, - iš
girstu tylų Meto balsą. Pažvelgiu į jį, vos nesišypsantį. - Prašom
atnešti sąskaitą... - sako vyras, nė nežiūrėdamas į padavėją. Jo
akys nenori palikti mano veido. O maniškėms gėda į jį žiūrėti.
Kodėl taip elgiuosi? Ar tik nepasidariau pavydesnė už Metą?
Sąskaita apmokėta, ir mes pagaliau galime išeiti iš šios man
nemalonios vietos.
- Kol nieko nesakai, atsiprašau, kad buvau tokia nemandagi
su ta mergina... - tyliai ištariu, mums einant link automobi
lio. - Bet pripažink, kad ji pernelyg įkyriai spoksojo į tave..,
Argi tavo vestuvinis žiedas toks nepastebimas?
- Mieloji... - jis apkabina mane per liemenį. Aš irgi apkabi
nu jį. - Jei būčiau aiškinęsis santykius su visais vyrais kavinėje,
upoksojusiais į tave, būtume išėję alkani...
- Vyrais? Kokiais? Nepastebėjau, kad į mane kas nors spok-
*otų, - nustebusi pažvelgiu į Metą.
- Nepastebėjai, nes visą laiką žiūrėjai į tą vargšę padavėją...
C) | tave smailino akis ne vienas vyras... Nedaug trūko, kad bū
čiau pakilęs nuo kėdės ir priėjęs prie kurio nors įkyruolio... -
nusijuokia mylimasis ir pabučiuoja mane į viršugalvį. Nusišyp-
mu ir prisiglaudžiu prie jo. Mudu meiliai pažvelgiame vienas į
kitą ir pasibučiuojame.
Grįžtame į uostą, šiam skęstant žibintų šviesose. Rodos,

dega visa pakrantė. Išlipusi iš automobilio negaliu neįamžin-
II šio vaizdo fotoaparatu. Bet vos tik padarau dvi nuotraukas,
Metas atima jį iš manęs.
Vakaras nuostabus. Žvelgiu į įspūdingas jachtas, paliktas jų
šeimininkų. Kai kuriuos matau vaikštant denyje. Mudu stovi
me prie jachtos vairo ir klausomės tylos. Ir įvairių garsų, at-
įkllndančių nuo pakrantės.
- Kaip sutrumpinti tavo mėnesines? - lyg savęs, lyg manęs
klausia Metas. - O gal nekreipkim į jas dėmesio ir pasimylė-
klm? - jo lūpos visai prie pat mano ausies.
- Gal nereikia. Kartą jau mylėjomės, ir man liko nekokie
prisiminimai... - dabar ne pats tinkamiausias laikas tai prisi
minti. Bet juk tie prisiminimai niekur nedings. Jie - mudviejų
praeitis.
- Atleisk, mažyte, nenorėjau to priminti... - vyras pabučiuo
ta | skruostą. - Tik aš taip pasiilgau tavo kūno, kad... Čia labai
romantiška, tad ir užsisvajojau... Pernelyg...
- Aš irgi užsisvajojąu... - nusišypsau ir apsiglėbiu rankomis,
kartu paliesdama ir jo karštas rankas. - Galime ilgiau čia pasi
likti. Gal tada įgyvendinsim tavo svajones... Mano irgi...
Nusipelnau bučinio, juo ir mėgaujasi mano lūpos.
Šlapia... Saldu... Malonu... Stebuklinga... Jaudinama... Ir tai
tik keli Meto bučinių atspalviai.
2013 m. rugpjūčio 29 d,
Vaikštinėjame Nicos pakrante tarsi eilinė turistų porelė. Su*

sikibę už rankų. Šypsodamiesi vienas kitam. Ir apsikeisdami
bučiniais.
Nuostabi diena tokiam pasivaikščiojimui. Vis dėlto mes kai
kuo skiriamės nuo kitų mus aplenkiančių įsimylėjėlių porelių.
Ne, ne beprotiška meile. Juk kiti irgi be galo įsimylėję. Tiesiog
paskui mus atsilikdamas per porą žingsnių eina tamsaus gymio
vyras.
Amiras labiau nei mes traukia aplinkinių žvilgsnius. Jį su*
stabdo žmonės ir prašo it garsenybę nusifotografuoti kartu.
Mudviem su Metu linksma stebėti, kaip Amiras bando manda
giai paaiškinti įkyruoliams nesąs kino aktorius.
Mano vyras kantriai sėdi ant vieno iš pakrantėje stovin
čių suoliukų, o aš fotografuoju. Paplūdimį... Jūrą... Laimingus
žmonių veidus... Saulės spindulius, bėgiojančius vandens pa
viršiumi... Ir jį patį...
Paprašau mūsų asmens sargybinio, kad nufotografuotų
mudu su vyru. Manau, tai bus paprasta nuotrauka. Stovėsim
vienas šalia kito ir šypsosimės. Bet Metas nori kitokio vaizdo
nuotraukos. Įsisiurbia į lūpas ir atlošia mane atgal. Aš nugriū-
siu! Įsikimbu į mylimąjį taip, kad šis net atitraukia nuo manęs
savo karštas lūpas. Išplėstos jo akys aiškiai rodo, kad jam skau
da. Atleisk... Nežinau, kokią akimirką spėja įamžinti Amiras.
Bučinį? Ar šitai?
Kad išpirkčiau kaltę už nagų žymes vyrui ant nugaros, pa
kviečiu jį į kitapus gatvės esančią kavinę. Gal ledai bent kiek
numalšins patirtą skausmą. Juk nenorėjau tavęs sužeisti... Myliu
tave, mielasis...
- Nedaryk taip... - išgirstu vyro kuždesį. Pakeliu akis į jį,
*ėdintį kitapus staliuko ir palinkusį į mane. Meto žvilgsnis per
smelktas geismo. - Antraip pamylėsiu tave... Čia... Prie visų...
Ką gi darau, kad nusipelnau tokio tavo grasinimo? Aš tik
valgau ledus... Lyžteliu gardėsio, kurio kaušelį laikau rankoje,
viršūnėlę.
- Neerzink... - paslaptingai šypsodamasis vyras pamažu
purto galvą.
Mmm... Štai kas... Tas vaizdas tavejaudina?.. Betjuk aš visa
da taip valgau... Tai ką dabar daryti?
Lyžteliu dar kartą. Bet šįsyk tyčia. Neištveriu. Jo šypsena be
galo žavi. O jis pats toks seksualus...
Mylimasis atsistoja ir priėjęs timpteli man už rankos. Tuoj
pat atsiduriu jo glėbyje. Jis tvirtai mane surakina ir dar prigraso
aistringu bučiniu, kad nė nemanyčiau sprukti.
- Liaukis... Žmonės žiūri... - sukuždu į lūpas.
- Pati prisiprašei... - Metas šypsosi ir lūpomis vis siekia ma
nųjų, besišypsančių iš jaudulio.
- Mielasis, būk geras... Valdyk rankas... - šios jau nuslydu-
iilos man ant užpakaliuko. Nenoriu, kad kilstelėtų sijoną. Juk
po juo mūviu tik kelnaites su juostele... Tad mano užpakaliu
kas, galima sakyti, nuogas.
- Negaliu... Geidžiu tavęs, mažyte... - bučiuodamas kuždajis.
- Būk geras, eikim iš čia... Man nejauku matyti tiek daug
akių, įbestų į mus... Pakentėk... Tuoj grįšim į vilą, ten galėsi į
valias žaisti mano kūnu... Leisiu daryti, ką norėsi, - šie žodžiai
nekantrųjį mano vyrą priverčia atšlyti.
Jis žino, kad visada laikausi duoto žodžio. Šiuo atveju tai
reiškia linksmybes, netikėčiausiose vietose. Ir įvairiomis pozo
mis. Metui vis dar pavyksta nustebinti mane keisčiausiais pa
geidavimais. O man irgi patinka eksperimentuoti.
Mudu atrandame vienas kito kūne daugybę vietelių malo*
numui padidinti. Ne tik tas, kurios aprašomos biologijos va*
dovėlyje. Pavyzdžiui, aš turiu slaptąjį tašką M. Daugiau nieko
nesakysiu. Be Meto, visiems kitiems tiek ir tereikia žinoti.
- Grįžkim į vilą... - meilus vyro kuždesys atitolina mano
mintis apie taškus, kablelius ir kitokius skyrybos ženklus. Juo*
kauju.
- Ne. Pirmiau reikia užsukti į kokią nors drabužių parduo*
tuvę... Noriu nusipirkti naują suknelę, nes į tas, kurias atsive*
žiau, nebeįtelpu... - nusišypsau ir lyžteliu ledų. - Pone Rosali
nelabai gerai atliekat asmeninio trenerio pareigas, jei žmona ne
numeta, o priauga keletą kilogramų.
- Jeigu jau taip sakot, ponia Ros, tai jūsų šį vakarą lauks itin
ilga ir aistringa treniruotė... - Metas prisimerkia, o jo lūpos su
siranda šiandien dar nenutvilkytą mano kaklo vietelę. Karšta.
Bet aš dievinu šį karštį.
Nicos centras man panėši į skruzdėlyną. Tai mažumėlę er

zina. O mano vyrui, regis, patinka elegantiškų prancūzių dė
mesys.
Turbūt ne taip suprantu šypsenėlę jo veide, kai mudu užsu
kame į MaxMara parduotuvę. O gal?..
Prie mūsų prieina žavi tamsiaplaukė pardavėja ir pasisvei
kina prancūziškai. Metas jai atsako ta pačia kalba, bet tuoj pat
atsiprašo, kad prancūziškai moka tik pasisveikinti. Tu flirtuoji
suja?
- Ar galėtumėte parodyti gražiausias, kokias tik turite, suk
neles? - žiūrėdamas tiek į ją, tiek į mane šypsosi jis.
Taip, flirtuoji... Tikiesi gauti didesnę nuolaidą?
Tamsiaplaukė atneša penkias. Išsirenku kūno spalvos suk
nelę klostuota apatine dalimi ir nėriniais papuoštu viršumi. Ji
labiau proginė nei skirta vaikščioti gatvėmis įprastą dieną. Bet
man patinka, todėl pasislėpusi persirengimo kabinoje pasima
tuoju ją.
- Na, kaip? Ar tinka? - atitraukusi užuolaidą įbedu akis į
čia pat stovintį vyrą. Jo akys sužiba. Metas nužvelgia mane nuo
galvos iki kojų.
- Graži... Bet norėčiau apžiūrėti ją iš arčiau... - palikęs par
davėją vieną jis įžengia į kabiną. Ir užtraukia užuolaidą.
- Net negalvok apie tai... - neramiai sukuždu. Visiškai aišku,
kąjis ruošiasi daryti. - Už šios plonytės užuolaidos stovi parda
vėja. Ar tau visai pasimaišė protas?
- Hm... - vyro rankos apsiveja mano kūną ir spaudžia prie
•avęs.
- Ne... Metai! Išeik iš kabinos... Prašau išeiti... Aš čia to ne
darysiu... - noriu ant jo užrikti, bet negaliu vien dėl tos mergi
nos, žinoma, girdinčios mūsų šnabždesius.
- Ššš... - nutildo jis mane, priglausdamas lūpas prie manų
jų. - Apsigręžk... - papurtau galvą - nesutinku jam paklusti. -
Apsigręžk pati, jei nenori, kad aš apgręžčiau...
Pasiduodu. Apsigręžiu. Po velnių, juk nekelsiu vyrui sce
nos, kad jis nori pasimylėti. Vis dėlto čia? Parduotuvėje? Pra
keikimas!
Gražiosios suknelės kraštai pakyla, ir pamatau veidrodyje
•avo apnuogintą užpakaliuką. Mielasis, pats žaidi su ugnimi, o
ne aš...
Ką tu darai? Kam plėšai kelnaites?.. Nustebusios mano akys
{įminga į veidrodį.
- Jos man trukdo... - tyliai ištaria Metas, segdamasis kelnių
užtrauktuką ir stebėdamas mane veidrodyje. - Pasistenk gar
siai nedejuoti... - pasilenkęs sušnibžda į ausį. Ir palieka bučinį
ant kaklo.
Kaip galiu tylėti, kai jaučiu tavo delną prie šiuo metu drė
gniausios savo kūno vietos... Mmm... Ir kai atsiduri manyje...
Giliai... Kai judi... Greitai... Aš neištversiu... Ne... Negaliu už
gniaužti dejonių... Tuoj... Tuoj... Jos išsiverš iš mano lūpų... Liau
kis... Sustok, mažuti... Aš...
- Aaa... - tyliai atsidustu mylimajam į lūpas. Nė nepaste
bėjau, kada spėjo priglausti jas prie manųjų. Turbūt matė, kad
negalėsiu susilaikyti nesudejavusi ir norėjo padėti pritildyti ai
maną. Ačiū.
Mylimasis pataiso suknelę ir paslėpęs didįjį Metų trumpi
kėse užsisega džinsų užtrauktuką. Persivelku savais drabužiais:
sijonu ir palaidinuke. Gerai, kad sijonas neperšviečiamas, an
traip mažųjų Emutę pamatytų visa Nica. Ir visa tai per pamišėlj
mano vyrą.
Metas patenkintas žiūri į mane. Tarsi būtų laimėjęs vertingą
prizą. Na, galima sakyti, ir laimėjo. Juk gavo ko norėjo. Nuotykj
parduotuvėje... O aš adrenalino dozę... Ir neišdildomą medaus
mėnesio prisiminimą...
Jis žingteli artyn, nors vietos kabinoje ir taip maža, ir pakiša
ranką man po sijonu. Imu tankiau alsuoti - pajuntu jo pirštus..,
Ten. Ar jis nori antro raundo? Bet Metas juos ištraukia ir pri
glaudžia prie lūpų. Užsimerkia ir giliai įkvėpia... Ir suspaudęs
lūpas pabučiuoja šlapius pirštus.
- Tikiuosi, nepamiršai, kad vakare mūsų laukia ypatinga
treniruotė? - atmerkęs akis jis tai pasako daug garsiau.
Tylėdama linkteliu. Jis tik nusišypso, pakelia nuo grindų su
plėšytas mano kelnaites ir įsigrūda į džinsų kišenę. Kaip trofė
jų... Tai taip paaugliška... Bet aš su Metu ir jaučiuosi it paauglė...
Jis staigiai atitraukia užuolaidą. Nežinau, ar aš, ar ta maloni
mergina labiau išraudusi. Man taip gėda žiūrėti jai į akis. O ir
ji kukliai dirsčioja į mudu. Tikriausiai mano, kad esame ištvir
kėliai.
- Suknelę pirksime... Galite suvynioti, - išgirstu ryžtingą
mylimojo balsą.
Velnias! Kamera! Besidairydama pastebiu prie lubų pritai
sytą vaizdo kamerą. Ji viską nufilmavo... Dabar mudu tikrai pa-
Ūksime į kvailiausių pirkėjų dešimtuką. Ir kaip nepagalvojau
•ple stebėjimo kameras? Juk jų čia pilna...
Pardavėja nusineša suknelę prie kasos. O aš čiumpu Metui
Ui rankos.
- Kamera, - sakau puse lūpų ir akimis parodau j lubas.
Metas žvilgteli ir susiraukia.
- Amiras sutvarkys... - jis pakšteli į skruostą ir meta žvilgsnį
| stovintį prie laukujų durų asmens sargybinį.
- Man reikia trumpam nueiti į tualetą. Tuoj grįšiu... - pa
likusi vyrui pasaugoti rankinę greitu žingsniu einu prie durų,
•nt kurių nupiešta moters figūra.
Noriu nuvalyti klampų skystį nuo šlaunies. Kurį kaip mažą
dovanėlę man paliko jis. Juk esu be kelnaičių. Žinant, kad tokia
turėsiu eiti per visą Nicos centrą, ne juokais suima pyktis. Ką
|[l. Priversiu Metą nupirkti naujus apatinius.
Grįžusi randu savo vyrą tyliai stovintį prie kasos. Pardavėja
Irgi atrodo nelabai kalbi. Nesunku nuspėti, kodėl.
Priėjusi atsistoju priešais jį. Metas pamerkia man akį ir nu-
klAypso. Pamačiau, kaip įsideda į piniginę pardavėjos grąžintą
juodą American Express kreditinę kortelę. Tokias paprastai turi
Ilk labai turtingi banko klientai. Mano vyras irgi priklauso prie
to elito. Nė neįsivaizduoju, kokį turtą jis valdo. Bet juk sako,
lud didžiausias jo turtas esu aš. Tiek man ir tereikia žinoti.
Tik dabar apsižiūriu, kad niekur nematyti Amiro. Turbūt
tvarko tą svarbų reikalą.
Paliekame parduotuvę itin gerai nusiteikę. Bent jau Metas
tai tikrai. Jis glaudžia mane prie savęs taip arti, kad net nepato
gu eiti gatve. Ir dairosi aplinkui. Tikiuosi, neieško vietos, kurio
je norėtų dar kartą pažaisti. Nes to tikrai nebus.
- Mano mylimas vyras užvaldytas aistros suplėšė man kel
naites, tai gal dabar galėtų nupirkti man naujus apatinius? - ty
liai pasakau jam į ausį.
- Žinoma... Man visai patinka mintis išrinkti žmonai seksu*
alius apatinius...
- Jau žinau tavo skonį... Tokių provokuojančių, kaip aną
kartą padovanojai, nenoriu. Verčiau išsirinksiu pati, kad tau ir
vėl nekiltų noras jų nuplėšti... - sukikenu.
- Vis tiek anksčiau ar vėliau nuplėšiu. Neišsisuksi, - gosliu
balsu sukužda Metas. - Eime... Netoli yra mums reikalinga
parduotuvė.
Akies krašteliu pamatau prieinant Amirą. Jis kažką paduoda
Metui ir dingsta mums už nugaros. Mylimasis pažvelgia į mana
ir nežymiai linktelėjęs galvą nusišypso.
Ką darytume, jeigu mūsų asmens sargybinio nebūtų šalia?
Manau, pamatyti nufilmuotą vaizdą kokioje nors interneto
svetainėje nebūtų labai smagu...
- Apie ką galvoji? - pakėlusi akis klausiu Meto. - Atrodai

labai rimtas...
Vėlyvas vakaras. Mudu sėdime svetainėje. Aš lakuojuosi na*
gus, o Metas kažką skaitinėja iPacTt. Atitraukusi akis nuo savo
darbo pastebiu, kad vyras susirūpinęs žvelgia į mane.
- Su manimi tau pavojinga... - net jo balsas rimtas.
- Patikėk, mano kūnas tai puikiai žino, - nusijuokiu. Tikė
jausi, praskaidrinsiu jam nuotaiką.
- Kalbu ne apie tai...
- Žinau... - surimtėju ir aš.
Pakylu nuo minkštakrėslio ir atsisėdu ant baltos odinės so
fos šalia mylimojo. Jis priglaudžia delną man prie skruosto ir
nykščiu perbraukia lūpas.
- Niekada nebuvau pažeidžiamas. Mano priešai iki šiol
negalėjo manęs šantažuoti ar kaip nors kitaip man grasinti...
O dabar turiu tave... Ir tikiu, kad jie tuo pasinaudos. Nemeluo
siu, bijau, kad tau kas nors nenutiktų... Todėl turiu kaip įma
nydamas tave saugoti... Nenoriu nė galvoti, kas būtų, jei tavęs
netekčiau, mažyte... - mylimojo akyse pamatau baimę ir skaus
mą. Man irgi suskausta širdį. Nes aš irgi nenoriu jo netekti. Ir
bijau dėl jo saugumo.
- Pasakyk man tiesą... Gauni kokių nors grasinamų žinu
čių? - šią akimirką mano kūną sukausto siaubas. Juk tai gali
boti tiesa. O jeigu jam kas nors grasina? Ką reikės daryti? Kaip
man jį apsaugoti? Prašysiu Amiro, kad nesitrauktų nuo vyro nė
per žingsnį.
- Ne. Tiesiogiai niekas nedrįsta grasinti. Tai dviprasmiš
kos žinutės. Per daugelį metų išmokau skaityti tarp eilučių... Ir
puikiai žinau, kas tiems šunsnukiams galvoje... Tikriausiai jie
mano, kad dabar mane kur kas lengviau sužlugdyti... - Meto
akys apsiniaukia. Man nepatinka matyti jį tokį. - Todėl ir tu
turėsi asmens sargybinį... Gal net du... Arba tris...
- Mielasis, man užtenka tavęs ir Amiro... Be to, nenoriu jo
kio svetimo žmogaus, slampinėjančio paskui mane...
- O kaip bus, kai man reikės išvykti?
- Išvykti? Kur?
- į Čikagą.
- Nesuprantu... O kur aš tuomet būsiu? Čia? Viloje? - kar
tais jo sumanymai varo mane į neviltį. Kaip ir dabar. Ką jis čia
Ineka? Aš jo vieno niekur neišleisiu.
- 1\i būsi namie... Niujorke... Ten, kur rytoj ir skrendam...
Tikriau, grįžtam namo... - vyro lūpose pasirodo šypsenėlė.
- Tai apsisprendei? Nori gyventi Niujorke? - truputį nu-
Itembu.
- O tu nenori ten grįžti? - jo žvilgsnis irgi nustebęs.
- Noriu... Tik nelabai įsivaizduoju, kokio darbo šį kartą teks
Imtis...
- Niujorke turime dvi reklamos agentūras. Ir kam nors rei
kėt joms vadovauti.
- Tai tavo darbas... - šypteliu žiūrėdama jam į gražiąsias
akis.
- Manęs nedomina reklama. Man tai pernelyg nuobodi
veikla. Pirmiau tuo užsiėmiau tik dėl tavęs. Kad kasdien tave
matyčiau. Ir kad neleisčiau prie tavęs artintis kitiems vyrams.
Bet dabar nebereikia dėl to jaudintis. Todėl visą tą veiklą noriu
perleisti savo žmonai... Ir tikiuosi, kad ji sutiks to imtis ir be
mano įtikinėjimų, kuriuos šiaip jau dievina... - Meto akys suži
ba, jis prikanda apatinę lūpą.
- Kodėl ne Čikaga? Ar ten ką nors slepi ir nenori, kad pama
tyčiau? Gal turi dar vieną žmoną? Ar meilužę? - pirmasis mano
klausimas rimtas. O visi kiti skirti tik mylimajam paerzinti.
- Čikagoje viskas kitaip nei Niujorke. Ten esu stebimas per
didinamąjį stiklą. Žiūrėk... - jis parodo man iPad\.
Ekranėlyje išvystu nuotrauką, kurioje nufotografuoti mudu
su Metu, vaikštinėjantys po Nicą. Pirštu perbraukiau ekranėlį
ir pamatau kitą vaizdą: vilos terasa, aš su maudymosi kostiu
mėliu stoviu apsikabinusi vyrą, o jo rankos uždėtos man ant
užpakaliuko. Straipsnio antraštė skelbia: „Reklamos specialis
tės suvystytas milijardierius leidžia medaus mėnesį Nicoje“.
Suvystytas... Tai štai kokią mane jie mato... Turtingų vyrų
medžiotoją...
- Mes esame sekami? - tyliai klausiu.
- Taip. Bet aš prie to jau pripratęs. O Amiras viską daro, kad
paparacai nesiartintų prie tavęs. Bet negaliu nuo jų apsaugoti
dvidešimt keturias valandas per parą. Pasirodydamas Niujor
ke nesukeliu tokio šurmulio, kokį sukeliu Čikagoje. Todėl ten
mums gyventi nesaugu. Ten būtum labiau persekiojama nei
Niujorke.
- Manau, dabar esu stebima, kad ir kur būčiau... Netgi
čia... - pažvelgiu į gulintį ant sofos iPad'ą su intymia nuotrau
ka ekranėlyje. - O kur mudu gyvensim Niujorke? - klausiu pa
kėlusi akis į vyrą. Jis meiliai žvelgia į mane, padėjęs ranką ant
sofos atlošo, ir delnu glosto man petį.
- Perpirkau iš Rajano butą, kuriame gyvenai... Kur mudu
kadaise trumpai gyvenome...
- Dėl prisiminimų?
- Aha... - jis linkteli galvą. - Juk ta vieta ypatinga mums
abiem...
- Tai rytoj mūsų medaus mėnuo baigsis? Turėsim palikti šią
įspūdingą vilą?
- Baigsis, bet tik Prancūzijoje, ir toliau tęsis Niujorke... -
nusišypso mylimasis. - Grįšime čia, kai tik panorėsi...
- Tai reiškia, kad šis vakaras viloje paskutinis...
- Ko gero, taip... Todėl turime jį praleisti ypatingai... - Metas
lėtai linksta į mane, norėdamas pabučiuoti. O aš šypsodamasi
luukiu to aistringo bučinio.
Staiga išgirstu suskambant Meto mobilųjį ant sofos. Abu pa
žvelgiame į jį. Ekranėlyje žybsi užrašas Rojus Rosas. Žvilgteliu į
Metą. Jo veido išraiška nebepriklauso tam mielam vyrui, prieš
kelias akimirkas žiūrėjusiam į mane.
- Kiek? - griežtu balsu klausia jis, atsiliepęs į skambutį. -
Užteks ir pusės sumos... - ir padeda ragelį. Labai jau trumpas
pokalbis.
- Brolis? - nedrąsiai klausiu. Nenoriu kištis į jo reikalus.
Bet jei jau esu Meto žmona, tai visi jį liūdinantys reikalai rūpi
Ir man.
- Taip. Kaip visada, prašo pinigų, - jis susimąstęs žvelgia
prieš save. - Bet tai nesvarbu... - atsigręžęs į mane vyras vėl ima
šypsotis. - Tai kur mes baigėm? - ir vėl palinksta į mane, kad
gautų bučinį, kurio negavo dėl nemalonaus skambučio.
Tada pabučiuoja. Romantiškai... Taip, kaip pasakose princai
bučiuoja princeses... Turbūt dėl to kalta svetainėje skambanti
švelni muzika. Tai ji sukuria aplink mus ypatingą atmosferą.
Meto rankos apglėbia mane. Pajuntu kažką minkšta po gal
va. Atsimerkiu.
- Mielasis, aš nusilakavau nagus, todėl tau teks trumpam

užgniaužti savo aistrą. Nenoriu susigadinti manikiūro. Juk taip
stengiausi... - ištariu į lūpas.
- Nė neketinu laukti... - vyras uždeda delną man ant šlau
nies ir stumteli į viršų.
Tik tada, kai jo pirštai paliečia mažąją Emutę, prisimenu vis
dar esanti be kelnaičių. Taip ir nenuėjome iki apatinių drabužių
parduotuvės.
Atšlijęs Metas pakelia trumputį sijonėlį ir atidengia intymią
ją vietelę. Pasilenkęs paliečia ją lūpomis. Sulaikau kvėpavimą.
Ir labai noriu paliesti vyrą... Ir jo trumpikėse jau nerimstantį
didįjį Metą... Kuris aiškiai matyti net ir pro storą džinsų audi
nį. Kodėl kaip tik dabar nusilakavau tuos nagus? Prakeikimas...
Tikrai žinau, kad vyras tuo pasinaudos ir ims dar labiau mane
erzinti...
Jis dar sykį atšlyja. Ištiesęs ranką paima nuo sofos mobilųjį
ir nutaiko į mane.
- Ar teisingai spėju - nori nufilmuoti mus besimylinčius? -
įtariai klausiu.
- Hm... Man tai pakels ūpą, kai liūdesiu būdamas toli nuo
žmonos... - jo lūpose jau matyti klastinga šypsenėlė.
- Kurgi ne. Dar ką nors netyčia sumaišęs paleisi tą vaizdo
įrašą viename iš savo susirinkimų... Tada ne tik tu, bet ir tavo
partneriai mėgausis tuo vaizdu, - sukikenu, nors mano veidas
rimtas. - Ar neužtenka filmuko, gauto iš parduotuvės stebėji
mo kameros? Juk pagrindiniai vaidmenys jame teko kaip tik
mums...
- Noriu matyti tavo veidą iš arti... Iš labai arti... - paėmęs
mobilųjį jį prisikiša dar arčiau. O kitą delną uždeda ant karš-
čiausio mano kūno taško ir įkiša pirštą ten... Giliau. Išleisdama
atodūsį kilsteliu smakrą ir išskečiu kojas. - Štai tokią tavo veido
išraišką ir noriu matyti... Kai patiri malonumą...
(J^ iįkįU O S Wl&lA II 129
- Metai, patrauk telefoną... Aš nejuokauju... Nenoriu, kad

filmuotum...
Bet jis apsimeta negirdįs. Negana to, manyje žaidžiančiam
pirštui pasikviečia ir draugą. Mmm... Metai, aš tave už tai nu
dėsiu... Nesielk taip... Nežadink manyje didesnio geismo... Ir pa
trauk tą prakeiktą mobilųjį...
Tyla. Mudu žvelgiame vienas į kitą šypsodamiesi puse lūpų.
Vyro išmanusis Samsung Galaxy S4 guli už sofos. Ant parketo.
Tai aš jį ten numečiau... Trenksmas buvo stiprokas. Tikiuosi,
nesudaužiau?
- Mano katytė supyko... - sukužda Metas. Ir ištraukęs šla
pius pirštus iš mažosios Emutės įsikiša į burną.
- Pats kaltas... Gražiai prašiau, bet nenorėjai padėti jo į
šalį... - teisinuosi. - Kas ten vaikšto? - klausiu pritildžiusi bal
są ir matydama vyro žvilgsnį į šalį. Man nepasivaideno. Tikrai
girdėjau žingsnius.
- Viena iš darbuotojų... - atsako, neteikdamas tam reikš
mės, ir aistringai pažvelgia į mane. Ir priglaudžia delnus man
prie pilvo.
Tik aš nebesu nusiteikusi žaisti. Ypač žinodama, kad kažkas
mus stebi. Šiandien ir taip gana nuotykių. Aš ne erotinių filmų
aktorė. O Metas anaiptol ne režisierius.
Pasitaisau sijonėlį ir atsikeliu nuo sofos. Bet mane vis dar
persekioja geismingas vyro žvilgsnis. Metas irgi atsistoja.
- Metai, aš čia nežaisiu... - sukuždu, kai prieina prie manęs.
- Tai žaiskim kitur... - jis pakelia mane ir persimeta per petį.
- Paleisk, nes imsiu šaukti... - mano balsas ne per rimčiau-
•las. Juk negaliu nesijuokti.
- šauk, bet niekas tavęs neišgirs, mažyte... Nė nesitikėk, kad
paskutinį vakarą viloje praleisime ramiai... Esu mums paren
gęs daug įdomesnį scenarijų... - Metas irgi juokiasi, nešdamas
mane laiptais aukštyn.
Kažkodėl nė neabejoju, kad ten, aukštai, manęs laukia stai
gmena... Ir ne viena... Argi galiu tikėtis ko nors kito, kai tavo
tokia vaizduotė?.. Pernelyg tave myliu, kadpykčiau už sugadintą
manikiūrą... Ir už tai, kad nepatogu gulėti tau ant peties... Ir kad
sulauksiu dar vienos staigmenos, norsjau milijoną kartų prašiau
apsieiti be staigmenų...
Mano vyras beprotis... Ir, kaip pats sakė, man teks su tuo
taikstytis visą likusį gyvenimą... Bet jis išprotėjęs dėl manęs...
Tai svarbiausia...
Gaila palikti Prancūziją. Ilgėsiuosi jos... Gražiausia, ką ga

liu išsivežti, tai tuos meile kvepiančius prisiminimus... Medaus
mėnuo... Mmm... Buvo nepakartojamas...
Bet jis truks dar ilgai... Juk vyras man tai pažadėjo... Tik įdo
mu, kokio kvapo ir skonio tas medus bus Niujorke?
Čia ne La Guardia oro uostas. Aplink matau tik privačius

lėktuvus... Ir laukus... Dar ir mišką tolumoje... Tai kur, po ga
lais, Metas atskraidino mane?
- Dabar tau reikės daryti tai, ką pasakysiu... Ir nieko neklau
sinėti... - išgirstu vyro balsą visai šalia, kai nustebusi žvalgausi
pro iliuminatorių.
Atsigręžiu. O jis šypsodamasis žiūri į mane. Dirsteliu į mels
vą kaklaraištį Meto rankoje. Ką jis ketina daryti?
- Surišiu juo tave ir gerai išdulkinsiu... Kad ilgam prisimin
tum šį sugrįžimą į Niujorką... - sukužda mylimasis, braukda
mas sulenktu šilkiniu kaklaraiščiu man per skruostą.
- Dar viena tavo fantazija? - klausiu kažkodėl netikėdama
jo žodžiais.
- Sakiau, kad neklausinėtum... - Metas prideda pirštą man
prie lūpų. Ir apsuka kelis ratukus aplink jas. - Linktelėk galvą,
)cl sutinki man paklusti... Kad ir ko prašyčiau, kad ir ką dary
čiau... Tu su viskuo sutiksi. Tiesa?
šis žaidimas ima man nebepatikti. Kodėl taip kalbi? Nejau
per vos ilgesnį nei aštuonių valandų skrydį šitaip pasikeitei?
O gal ir vėl sugrįžo tavo blogasis dvynys? Juk nebūtina manęs
rišti, kad pamylėtum... Visada atsiduosiu tau...
Linkteliu galvą, bet tik iš smalsumo. Jeigu man visa tai nepa-
llks, tikrai nesitaikstysiu su jo nesąmonėmis.
- Puiku, mažyte... Užsimerk... - paliepia vyras.
Užsimerkiu. Ir pajuntu šilkinę juostelę, ja užrišamos mano
akys.
- Stokis... - atskrieja kitas paliepimas.
Atsistoju, bet neilgam. Esu pakeliama ant rankų. Stipriai ap
kabinu vyrui kaklą, bijodama nukristi. Galiu tik girdėti ir už
uosti. Bet ne matyti. Šitai labiausiai kelia nerimą.
[ pečius padvelkia šiltas vėjas. Mes lipame iš lėktuvo? Nesu
prantu, ką Metas daro... Tuoj nusirišiu tą raištį, ir jis turės viską
man paaiškinti... Kodėl taip kalba... Kodėl taip elgiasi... Ir kur
mes atskridome... Nes čia tikrai ne Niujorkas...
O gal Metas mane pagrobė? Gal surezgė šį planą, kad galėtų
mane legaliai nuskraidinti velniai žino kur ir daryti su manimi
velniai žino ką? Prievartauti? Paversti prostitute? Juk dabar esu
(o žmona... Niekas manimi nepatikėtų, jeigu pasiskųsčiau, kad
mane pagrobė mano vyras... Nors, kai jo tokia praeitis, tai gali
būti tiesa...
Metas sulaiko mano ranką, siekiančią nusirišti raištį.
- Sakei, kad darysi ką liepiama... Nejau taip greitai apsigal
vojai?.. Atsargiai, saugok galvą...
Tyliu. Supratau, kad esu įsodinta į automobilį. Jis kažkur
mane veš. Aplink vien miškai ir laukai, tai kur, po galais, mudu
važiuosim?
- Nurimk... - visai šalia pasigirsta seksualusis balsas. Tik
riausiai vyras pastebi, kad nervingai sukioju žiedus ant piršto.
Bet aš išties nervinuosi. - Tau su manimi saugu... - pajuntu jo

ranką ant savosios. Ar tikrai saugu? Pradedu tuo abejoti.
Klusniai sėdžiu automobilyje ir veju į šalį visas beprotišku
mintis, lendančias į galvą. Neturiu taip manyti apie savo vyrą,
Jis ne koks nors suteneris. Ir tikrai neparduos savo žmonos. I\i«
riu juo tikėti ir pasitikėti. Per didelę meilę matau Meto akyse,
kad galėtų taip pasielgti su manimi. Ne, jis neketina taip daryti.
Jis mane myli.
Nežinau, kaip ilgai važiuojame. Gal penkiolika, o gal dvide*
šimt minučių. Jau norėčiau ir į tualetą.
- Mielasis, man reikia pasisioti... - mėginu šyptelėti. Ir grįž
teliu į vyrą. Iš įpročio, juk vis tiek negaliu jo matyti.
- Pakentėk, tuoj atvažiuosim... - iš balso spėju, kad jis irgi
šypsosi.
Kur atvažiuosim? Noriu tai žinoti dabar! Pasakyk, ką suma
nei! Nebekankink manęs!
Automobilis sustoja. Vadinasi, mūsų tikslas pasiektas? Jau
galiu išlipti?
Mano pusėje atsidaro durelės, delną dar sykį sukutena elek
tros srovė. Padedant Metui išlipu. Bet nusirišti raiščio jis vis
dar neleidžia. Pajuntu šiek tiek akmenuotą paviršių po kojo
mis. Hmm... Kur mes?
- Atsargiai... Ženk dar žingsnį... - paragina Metas, tempda
mas mane už rankos.
Nedrąsiai žingteliu. Nuo akių man nurišamas raištis. Atsi
merkiu.
Stoviu priešais įspūdingą dviaukštį namą, savo kolonomis,
langais ir stogu panėšintį į Viktorijos laikų statinius. Apsidai
rau. Viskas aplinkui skendi žalumoje. Tolėliau matau takelį, ve
dantį už namo. Ir didelius medžius... Ar ten sodas?.. Čia taip
jauku, kad pasijuntu lyg namie. Ne! Jis to nepadarė!
Pajutau, kaip vyro rankos apglėbia liemenį. Jis prisiglaudžia
prie manęs ir sukužda į ausį:
- Ar ponia Ros norėtų apžiūrėti naujuosius mūsų namus ir
II vidaus?
Taipi Jis tai padarė!
- Juk sakei perpirkęs Rajano butą... - vis dar negaliu ati
traukti akių nuo gražiojo namo. Mūsų namo.
- Nupirkau. Bet jis mums per mažas. Čia daug daugiau vie
los... Leisi jį aprodyti?
Nespėjusi nieko atsakyti atsiduriu jam ant rankų. Tik dabar
pastebiu, kad mums už nugaros stovi ir mano audi, ir jo bu-
gatis. Kiemas ne per didžiausias, bet manau, kad jame puikiai
tilptų penki automobiliai. Tiesa, šalia yra ir garažas. Metas ti
krai neturėtų pritrūkti vietos savo žaisliukams.
Amiras paslaugiai atidaro laukujės duris. Dėkingai jam nu-
sllypsau, bet žvelgiu tolyn.
Vos įnešęs pro duris, vyras pastato mane ant parketo. Turbūt
po medaus mėnesio gerokai pasunkėjau. Pirmiausia pastebėjau
erdvią virtuvę dešinėje. Šviesu.
Žvilgsnis krypsta ir į priekyje įtaisytus laiptus, vedančius į
antrą aukštą. Senoviniai turėklai.
Kojos pačios žengia į svetainę už tų laiptų. Erdvu. Klasikinis
itilius... O kas ten? Prieinu prie stiklinių durų ir atidarau jas.
Klemas.
Išeinu į lauką. Metas visą tą laiką seka iš paskos ir stebi
mane. Neprataria nė žodžio.
Baseinas... Teniso kortai... Gėlynai... Čia nuostabu... Tobulas
kampelis šeimai gyventi. Mūsų šeimai...
Žiūriu į savo vyrą. Jo žvilgsnis nuoširdus.
- Kaip vadinasi ši vieta? - tyliai klausiu.
- Rytų Hamptonas...
Juokauji? Hamptonas? Jeigu ketini įgyvendinti visas mano
tvajones, išties imsiu bijoti svajoti... Tupranoksti pats save, mie
lasis...
- Ar galiu apžiūrėti ir antrą aukštą? - pasiteirauju ramiu
balsu. Matau, kad Metui tai netikėta. Tikriausiai nelabai su
pranta, kodėl netrykštu džiaugsmu. Gal mano, kad man ši vieta
nepatinka?
Nuseku paskui vyrą. Tik įžengusi į virtuvę stabteliu. O kai
čia tokia?
- Laba diena, ponia Ros... Pone Rosai, - pasisveikina nedi
dukė moteris, laikanti pintinę su daržovėmis. Nedrąsiai žvelgia
į mus.
- Laba diena, Eliza... - atsako jai Metas.
Eliza? Tują pažįsti?
- Laba diena, - sumurmu sau po nosimi. Ir vis žvelgiu į ku
kliąją moterį.
- Buvau nuėjusi į rūsį atsinešti daržovių... Ruošiu vakarienę.
Gal turite kokių nors pageidavimų? - maloniai klausia Eliza.
- Aš neturiu, o ko nori žmona, nežinau... - tarsteli vyras.
- Ponia Ros? - moteris klausiamai pažvelgia į mane.
- Jei norit, kad supykčiau, ir toliau kreipkitės į mane „ponia
Ros“. Jei ne, vadinkit mane Ema... Vakarienei tiks, ką paruo
šite... Nors mieliau norėčiau gaminti pati... - dirsteliu į Metą.
Šypsosi, niekšelis. Tik ar ilgai šypsosis, kai pasakysiu, ką manau
apie šiuos namus?
- Atleiskit, ponia Ema... Pone Metai... Einu tvarkytis... -
mandagiai atsiprašiusi Eliza palieka mudu vienus.
- Tai parodysi, kas yra antrame aukšte? Ar reikės ieškoti kito
gido? - nenoriu, kad mano balsas būtų piktokas, bet taip jau
išeina.
Užlipame laiptais. Metas atidaro pirmas iš trejų ten esančių
durų. Milžiniškas kambarys. Jame nemažai melsvos spalvos.
Kaip Prancūzijos viloje. Ar tai mūsų miegamasis?
Priešais karališką lovą sumūrytas židinys. O vonia savo er
dvumu, ko gero, prilygsta vos ne dviem įprastinio dydžio kam
bariams.
Priėjusi prie lango imu šypsotis. Į mane žvelgia vandeny
nas... Ir paplūdimys. Iškart pamilstu šią vietą.
- Ko pyksti? Tau nepatinka šie namai? - išgirstu tylų Meto
halsą.
Atsigręžiu. Atsiremiu į palangę ir įbedu akis į sutrikusį savo
vyrą. Jis stovi priešais mane pačiame kambario viduryje.
- Man nepatinka, kad nupirkai šituos rūmus nepasitaręs su
manimi... Ir dar pasamdei moteriškę, apie kurią nieko neži
nau... Gal ji kokia nors pamišėlė?
- Užtikrinu, kad Eliza nepamišusi... - jis nusišypso. - Man
ją rekomendavo Paulina su Oliveriu... Eliza pirmiau dirbo Pau
linos draugės namuose... Be to, Amiras surinko apie ją visą in
formaciją... Manai, kad priimčiau dirbti žmogų iš gatvės? Kad
galėčiau sukelti tau pavojų?
- Nenorėčiau kurią nors dieną grįžusi namo rasti dar kokį
nepažįstamą žmogų. Žinoma, pamanyčiau, kad tai tavo pasam
dytas darbuotojas. O jeigu jis įsibrovėlis? Ką turėčiau daryti?..
Metai, juk mes šeima... Ir turim viską spręsti kartu... Žinoma,
savo pinigus gali leisti kaip tinkamas... Neketinu skaičiuoti tavo
milijonų... Nes man tai neįdomu... Bet ar galiu bent išreikšti
•avo nuomonę? Ar visada turėsiu taikstytis su tuo, ką tu nu-
apręsi? Jei vienas šeimos narys visąlaik paklūsta kitam, tai ne
sutarimas... Ilgainiui šitai atsiliepia santykiams... O aš nenoriu
be reikalo pyktis...
Metas prieina prie manęs, vis šypsodamasis. Netrukus atsi
duriu jo glėbyje.
- Visgi namas tau patinka... - giliai įkvėpęs sukužda. - Juk
pasakei: grįžusi namo... Mmm... Gražūs žodžiai... Jie reiškia,
kad mudu liekame čia...
- Ar girdėjai, ką dar sakiau? - truputėlį kilsteliu balsą, kad
Išgąsdinčiau jį. Kad manytų, jog vis dar pykstu. Bet vyras į tai
nereaguoja. Jo lūpos užsiėmusios malonesniais reikalais. Mano
kaklas net kaista nuo karštų bučinių. - Metai...
- Mmm... Esame šeima... Nori pasitarti... Tai mūsų na*
mai... - sako jis, vis bučiuodamas į lūpas. - Ar žinai, kad čia
mūsų miegamasis? - ir šelmiškai kilsteli antakį. - Gal išbandy*
kim lovą?
- Vėliau... Tam bus visa naktis...
- Nežinau, ar man pavyks tiek išlaukti... - vyras prisispau*
džia prie manęs. Pajuntu į pilvą įsiremiant jo pasididžiavimą,
- Turbūt čia pat yra treniruoklių salė... Siūlau eiti ir pakilnoti
svarmenis... Tas noras bandyti turėtų praeiti... Nes mudu mylė*
simės tik vakare... Tai galutinis mano žodis... Na, štai... Rodos,
vienąsyk ir aš galiu ką nors nuspręsti... - tyliai nusijuokiu. Ir už
tai sulaukiu žnybio į užpakaliuką. - Kas kituose kambariuose?
- Nieko įdomaus... Čia įdomiausia namo vieta... - jo lūpose
pasirodo klastinga šypsenėlė.
- Negali būti! Kaip visa tai čia atsidūrė? - net sušunku pama
čiusi sukabintas savo sukneles pro praviras drabužinės duris.
Priėjusi plačiai jas atveriu. Ne. Šitos suknelės ne mano. Dra*
bužinė milžiniška. Ir grūste prigrūsta prabangių moteriškų ir
vyriškų apdarų... Gausybė batų... Atskirose lentynose guli ran
kinės... Kaipmat įbedu klausiamą žvilgsnį į Metą.
- Visa tai nupirko ir čia sukabino Rajanas... Juk tau reikėjo
naujų drabužių...
- O kur senieji?
- Bute... Kur juos palikai...
- Tikiesi padaryti man įspūdį Vera Wang, Chanel ar Valenti
no etiketėmis? - klausiu perbraukusi ranka per sukneles. - Ne
pamiršk, kad tas pats Rajanas rūpinosi mano aprangos stiliumi
jau daug metų. Taigi manęs nė kiek nestebina garsių dizainerių
vardai... Labiau norėčiau čia matyti sukabintas senąsias savo
sukneles...
- Gerai. Liepsiu Amirui nuvažiuoti į butą ir atvežti... - Me
tas ramutėlis. Nė neketini ginčytis? - Tik sakei nebeįtelpanti į
senuosius drabužius... Todėl...
- Metai, puikiai žinau, kokia šiandien diena... Tyčia ją pasi
rinkai, kad negalėčiau atsisakyti ir šitos tavo dovanos... - pri
merkiu akis žiūrėdama į vyrą. O šis negali nuslėpti išdavikiškos
lypsenėlės.
- Tik rūpinuosi, kad žmona turėtų kuo apsirengti... Jokių
•luptų kėslų neturiu... Juk neišleisiu tavęs nuogos į gatvę...
Nors... - jis įdėmiai nužvelgia mane. Ir pasitraukęs nuo durų
prieina arčiau.
- Tai dabar leisi Rajanui rūpintis ne tik mano, bet ir savo
garderobu?
- Taip. Jo puikus skonis... Bet... Vienu dalyku nuo šiol rū
pinsiuosi tik aš...
Metas palinksta prie savo lagamino, stovinčio šalia batų len-
Iynos. Kada Amiras spėjo atnešti mūsų lagaminus?.. Ir kodėl jų
Irys, o ne du?.. Ir ko mano vyras ten taip ieško? Tikiuosi, ne dar
vienos dovanos?
Šis ištraukia iš lagamino juodą dėžę. Ant jos aukso spalvos
raidėmis užrašyta Chantelle Paris. Toks pat užrašas puikuojasi
Ir ant juostelės, kuria perrišta dėžė.
Metas pats nukelia jos dangtį. Viduje pamatau juodų seksu
alių apatinių komplektą.
- Manau, niekas geriau už mane negali pasirūpinti šia po
nios Ros aprangos dalimi...
Atitraukiu akis nuo nėriniuotų apatinių. Jie nuostabūs... Bet
man labiau patinka žiūrėti vyrui į akis. Nežinau, ar man tik
vaidenasi, ar išties užuodžiu Paryžiaus kvapą... Žiupsnelis va
nilės... Žiupsnelis kvapnių arbatžolių... Ir keli lašai lietaus...
- Juk žinai, kad man nieko kito nereikia, tik tavo meilės... -
•ukuždu priglaudusi delną mylimajam prie skruosto. - Man
užtenka jos vienos...
Vyras padeda dėžę į šalį ir suima mano veidą.
- Mažyte... - sukužda įrėmęs kaktą į manąją. - Žinau... Ir
nekenčiu savęs, kad kadaise suabejojau tavimi... Kad skaudinau
tave... Galėjom mėgautis savo meile daug anksčiau, jei ne kvai

los nuostatos... Pažadu tau, kad...
Nutildau Metą priglausdama pirštus prie švelnių jo lūpų.
- Nereikia... Mūsų vestuvių įžadai yra svarbiausia, ką turi
me tesėti vienas kitam. Visa kita man nesvarbu... Mielasis, eau
be galo laiminga... Kad ir kur būčiau... Kad ir kokie daiktai
būtų aplink... Niekas nepakeis jausmo, kurį tau jaučiu... Myliu
tave... - rankomis apsiveju manosios meilės saugotojui kaklą Ir
pabučiuoju jį.
- Noriu žinoti, ar dėvėsi tuos mano išrinktus apatinius... -
šypsodamasis sukužda Metas man į lūpas. - Nes jei nedėvėsl,
turėsiu grąžinti tą raudoną lagaminą į Paryžių...
- Tiek daug jų nupirkai? - nusistebiu, nors ir nelabai.
- Hm... Visi, kuriuos teko apžiūrėti, man patiko...
- Apžiūrėjai gyvą modelį ar plastikinį manekeną?
- Mačiau internete... - sukikena Metas. Bet tuoj pat su
klūsta.
Ir aš išgirstu tylų beldimą. Abudu išeiname iš drabužinės Ir
išvystame praviras miegamojo duris. Aš įbedu žvilgsnį į grin
dis... Į gėlių puokštę ant jų. Aukštoje vazoje primerkta rausvų
lelijų ir baltų rožių. Ją mažomis letenėlėmis apkabinęs laiko
rusvas pliušinis meškiukas. Toks mielas... Ar skirtas man?
Kojos pačios nuneša prie tos puokštės. Prieinu ir pakeliu
meškiuką nuo grindų. Koks švelnus. Ištraukiu įstrigusią tarp
rožės spyglių kortelę. Skaitau, kas ten parašyta, o mano šypsena
vis platėja.
MANO geriausiai draugei...
MANO aistringiausiai meilužei...
MANO mylimai žmonai...
MANO pačiai gražiausiai
Ir vienintelei meilei...
PONIAI ROS
Priglaudžiu švelnųjį meškiuką prie krūtinės. Tikriau, kone
imaugiu jį. Gerai, kad tai viso labo pliušinis žaislas. Antraip...
Metas stovi atokiau nuo manęs. Ir tikriausiai šypsosi. Žino
ma, kur nesišypsos. Šypsausi ir aš. Pirštu pamoju, kad prieitų
arčiau.
Žiūrėdama mylimajam į akis atsagstau jo marškinių sagas ir
delnu lėtai perbraukiu tą tobulai raumeningą krūtinę. Jo kvė
pavimas iš karto padažnėja. Žinau, kad geidi manęs...
- Išrink apatinius, kuriuos norėtum matyti dabar mane dė
vint... - sušnabždu viliokės balsu. - O tolesnių instrukcijų, ti
kiuosi, neprireiks...
Elizos sriuba iš tiesų skani. Nors kitų patiekalų neragauju,

lt to, kaip gardžiai valgo mano vyras, spėju, kad ir jie skanūs.
Aš, matyt, persivalgiau bandelių, kurių mums kelionei prike
pė Prancūzijos vilos vyriausiasis virėjas. Kur nepersivalgysi, jei
viena sušlamčiau beveik visą krepšelį. Apsirijėlė! Todėl mano
vakarienė lengva. Ne tokia, kaip paprastai būdavo viloje.
Naujoji mūsų padėjėja Eliza elgiasi labai santūriai. Akimir
ką net pamirštu, kad, be manęs ir Meto, ji yra virtuvėje. Keletą
kartų žvilgtelėjusi į moterį matau, kad ji nesiklauso mūsų po
kalbio.
Nelabai norėčiau, kad apie tai, ką kalbu su vyru, žinotų kai
mynai. Arba dar blogiau. Kad tos žinios patektų į spaudą. Bet
neabejoju, kad Metas liepė jai pasirašyti konfidencialumo su
tartį.
Man patinka dar viena Elizos savybė. Ji be reikalo virtuvėje
nesisukioja. Ir dabar netrunka palikti mudu su Metu vienus.
Sis prie stalo baigia valgyti kepsnį. O aš įsipylusi į stiklinę po
truputėlį gurkšnoju vandenį.
- Mažumėlę išgąsdinai mane, kai užrišai akis kaklaraiščiu, -
sakau šypsodamasi puse lūpų. - Važiuodama automobiliu spė
jau tiek prisigalvoti... Nuo pagrobimo iki pardavimo prostitu
cijos tinklui...
- Nesitikėjau, kad esi tokios blogos nuomonės apie mane... -
Metas atrodo ir nustebęs, ir tuo pačiu metu linksmas.
- Pripažink, tavo žodžiai „aš tave surišiu ir gerai išdulkin*
siu“, kaip ir įsakymas daryti ką liepiamai ir nieko neklausinė
ti, tik sėdėti užrištomis akimis, atrodo keistoki... Juk paprast*!
taip nekalbi...
- Neatsisakau sumanymo surišti tave ir išdulkinti... Kad Ir
ant šito stalo... - jo pasitikėjimas savimi dabar būtų matyti net
už kilometro. Metas atsilošia į kėdės atkaltę ir apžiūrinėdamti
mane gurkšnoja sultis.
- Atsirado mat dulkintojas... Tik nereikia...
- Abejoji manimi? Prispausčiau prie stalo ir dulkinčiau tol,
kol pradėtum cypti iš malonumo... - vyro žvilgsnis daug ža
dantis. Jis kalba taip, lyg būtų tai jau daręs. Su savo kekšėmis,
- Liaukis...
- Žinau, kad tau tai patiktų... Nes prašytum pakartoti... Sa
kytum: išdulkink mane dar kartą kaip kekšę, mielasis...
Nežiūrėk taip į mane! Šios stiklinės vandens tu nusipelneiI
Kaip kalbi su žmona? Ar jau visai negerbi manęs? Nesu tavo
kekšė...
Šypsodamasi žiūriu į šlapią Meto veidą ir vandeniu aplietus
marškinėlius. Tik taip galiu jį nutildyti.
- Pati žinai, kas dabar bus... - vyras lėtai ištaria šiuos žo
džius, šluostydamasis veidą delnu, ir pakyla nuo kėdės. Pri
merktos akys ir gosli šypsenėlė jau atkreiptos į mane. Pavalgei
ir iškart nori žaisti?
- O kas? - mano veide nėra nė kruopelės baimės. Atsitrau
kiu nuo spintelės ir drąsiai prieinu prie stalo. Pastatau ant jo
tuščią stiklinę. Mano akys nė akimirką nepalieka jo veido.
Metas uždeda rankas ant stalo ir palinksta į priekį. Stovime
vienas priešais kitą.
- Bėk... - sukužda jis.
Vos tik tai išgirdusi sprunku į svetainę ir atidariusi lauko
terasos duris išbėgu į kiemą. Aišku, vyras greitesnis, pagauna
mane netoli baseino.
- Regis, teks išsimaudyti ir tau... - tai pasakęs mylimasis pa
kelia mane ant rankų.
Jis nori įmesti mane į baseiną? Ne!
- Ne! Būk geras, tik nešviesk manęs ten! - šaukiu ir muis-
lausi. Labai išsigąstu. - Nenoriu... Paleisk mane... - pati nepa
juntu, kaip skruostais ima ristis ašaros. - Nedaryk to... - net
nagais įsikimbu Metui į kūną, kad tik neįkrisčiau į vandenį.
- Mažyte, aš tik juokauju... Negalėčiau tavęs ten įmesti... -
•tatydamas mane ant plytelių, kuriomis išgrįsta vieta aplink
baseiną, Metas atrodo išsigandęs. - Nurimk... Tu visa drebi... Ir
nebeverk... - jis priglaudžia mane prie krūtinės. Mano kūkčio
jimas užgožia net smarkiai besidaužančią vyro širdį. - Kodėl
pasidarei tokia jautri? Per visą medaus mėnesį to .nebuvo... Kai
žadėdavau, kad įmesiu į baseiną ar jūrą, netgi juokdavaisi... Tai
kas dabar atsitiko? Jeigu šitaip tave veikia Niujorko oras, rytoj
gr|žtam į Prancūziją... - susijaudinęs kalba mylimasis.
- Nežinau... Aš labai išsigandau ir... Tikrai pamaniau, kad
atsidursiu vandeny... - tyliai kalbu glausdama veidą prie šlapių
Meto marškinėlių. - Gal dar ir oras šitaip veikia... Nekaip jau
čiuosi... Jaučiuosi ir pavargusi, ir persivalgiusi... Tenoriu griūti
j lovą ir pamiegoti...
- Tai eime į lovą...
Užlipame į miegamąjį. Nenusirengusi palendu po pūkine
antklode. Juk vis tiek mūviu tik trumpučius šortus ir vilkiu be
rankovę palaidinukę. Nusirengsiu vėliau. Arba mane nurengs
vyras. Įsikniaubiu į pagalvę ir užsimerkiu.
Girdžiu Metą vaikštant po kambarį. Rodos, jis varsto drabu
žinės ir vonios duris. Atidaro kažkokį stalčių. Iš garso spėjau,
kad šalia lovos stovinčios spintelės. Sulinguoja ir pati lova.
- Miegi?.. - mano ausis pasiekia kuždesys. O plaukus palis-

čia vyro rankos.
- Ne...
- Tu nepratusi tiek valandų būti ore, todėl nesistebiu, kad
pavargai... Miegok, juk rytoj negali tokia pasirodyti tėčio gim
tadienyje...
Velnias! Mano akys stačios. Ir įbestos į vyrą. Kaip galėjau
pamiršti tėčio gimtadienį? Niekada nepamišdavau tokių ypa
tingų progų... O dabar... Galiu kaltinti tik save... Ir medaus mė
nesį, susukusį man galvą...
- Neturiu jam jokios dovanos... - tyliai ištariu.
- Aš viskuo pasirūpinau... - pasitikėdamas savimi sako
Metas.
- Manai, jam tai patiks?
- Nė neabejoju...
- Kodėl esi toks tikras? Juk sakei, kad niekam, išskyrua
mane, nesi pirkęs dovanų...
- Kai ją pamatysi, viską suprasi... - jis pakšteli į lūpas. - Už
gesinsiu šviesą, kad užmigtum...
- Negesink... Tik truputėlį pasnausiu ir eisiu į vonią persi
rengti...
- Galiu ir aš tave nurengti... - mylimasis prisiglaudžia prie
manęs. Pajuntu jo delną ant užpakaliuko.
- Kažkodėl visai nestebina šie tavo žodžiai... - šypteliu. -
Leisiuosi nurengiama, jeigu leisi valandėlę pasnausti...
- Tik pusvalandį... Nes paskui rimtai užmigsi...
Apkabinau nebe pagalvę, o savo vyrą. Nuo jo kūno sklin
danti šiluma, sumišusi su Carolina Herrera 212 V1P kvepalais
kurių kvapą aš dievinu, veikia migdomai. Priglaudžiau lūpai
mylimajam prie kūno, kvepiančio citrinomis, juodaisiais pipi
rais ir mediena. Ir palieku tame mažyčiame odos plotelyje bu
činį. Labanakt, mielasis...
2013 M- rugpjūčio 31 d.
- Sveikinu su gimtadieniu, tėti... - įteikiu jam rožių puokš

tę Ir apkabinusi pabučiuoju į skruostą. - Mano vyras nori tau
kai ką padovanoti... - žvilgteliu į šalia stovintį Metą. Jo žavinga
lypsena nušviečia visą pavėsinę, pastatytą tėvų namo užpaka
liniame kieme. - Man šitai irgi staigmena... Teks truputį lukte
lti!, kol bus atvežta...
Neįsivaizduoju, ką tokio nupirko Metas, jei šitai reikia ats
kiru! atgabenti.
- Ačiū, mieloji... - padėkoja tėtis ir ima mane už rankos. -
Man geriausia dovana, kad tu esi čia... Tai yra judu abu... Vis dar
liepriprantu prie tos minties, kad esi ištekėjusi ir turi vyrą... -
nusišypso tėtis. - Tai reiškia, kad dar rečiau mus lankysi... - pa
matau liūdesį jo gražiose rudose akyse.
- Pasistengsiu atskristi dažniau, ne vien tik per šventes... Juk
ilttbar galiu bet kada pasinaudoti privačiu vyro lėktuvu... - ty
liai nusijuokiu.
- Aš tuoj grįšiu... - pasilenkęs sukužda į ausį Metas ir pa
bučiuoja mane į viršugalvį. Nusigręžiu pasižiūrėti, kur nueina.
Matau jį užlipant terasos laiptais ir įžengiant į namą.
- Atrodai labai laiminga... - švelnus tėčio balsas priverčia
iliiigręžti.
- Tokia ir esu...
- Jis gražiai elgiasi su tavimi? - pasmalsauja tėtis. Jam tai
nebūdinga.
Hmm... Ką turėčiau tau atsakyti? Apie mūsą mylėjimąsi gal
nutylėsiu... Bet ir tada Metas elgiasi gražiai... Nors... Visko būna,
kaijį užvaldo žvėriška aistra...
- Jis nuostabus... - turbūt tai sąžiningiausias atsakymas,
kokį galiu ištarti tėčiui. - Vyras beprotiškai lepina mane... Ir...
- Ema, žiūrėk... - susijaudinęs tėtis žvelgia man per petį ir
Itipriai spaudžia ranką.
Atsigręžiu ir aš pasižiūrėti, į ką jis taip sprogina akis. Ar ii*
ties matau šalia Meto stovint Dvaitą Evansą, vieną iš Red Sox
legendų?
Vaikystėje kiekvienos beisbolo varžybos, kurias žiūrėdavau
su tėčiu per televizorių, prasidėdavo ir baigdavosi pasakojimu
apie šį legendinį beisbolininką. Jau tada man atrodė, kad asme-
niškai jį pažįstu. O dar tos visos laikraščių iškarpos, kurias tėtll
slėpdavo darbo kabinete, apatiniame rašomojo stalo stalčiu
je. Bijojo, kad mama nerastų. Nes būtų visas jas išmetusi kaip
šiukšles. Bet mano tėčiui tos iškarpos buvo labai brangios.
Paraginu jį, kad eitų pasisveikinti su svečiu, o pati įsistebeili
ju į besišypsantį vyrą. Metas irgi žvelgia į mane. Paliekajau sep
tintą dešimtį perkopusius senukus šnekučiuotis vienus. Šiemi
yra apie ką pasikalbėti. Tikiu, kad tėtis savo dievinamą beisbo-
lininką apibers klausimais. Ir paprastai neišleis iš šventės. Dar
manęs paprašys, kad nufotografuočiau juodu kartu.
- Įspūdinga dovana... Ačiū... - padėkoju vyrui, stovinčiam
priešais mane. - Dabar tu, o ne aš, būsi tėčio numylėtinis... -
nusišypsau.
- Norėčiau sulaukti iš žmonos ir kitokios padėkos... Šita
suknelė kelia prisiminimus, - Metas šelmiškai nužvelgia mane
ir apkabina.
- Su šita suknele jau palinksminai Paryžiuje. Antro karto
nebus. Tik ne šiuose namuose... Ir patrauk rankas nuo mano
užpakaliuko. Ar nematai, kad visi mus stebi?
- Gal galėtum aprodyti savo kambarį? Labai smalsu jį pa
matyti... - klastinga šypsenėlė jau riečia jam lūpų kampučius.
- Net nesvajok apie tai... Grįšim į viešbutį, ten gausi tą savo
padėką... Geriau eik pasisveikinti su mano tetomis, kurios susi
raukusios žiūri į mudu... Dar sakys, kad esi nemandagus.
Patraukiu jo rankas, uždėtas ant draudžiamos zonos. Drau
džiamos viešumoje, o ne tada, kai esame dviese. Bet vyras pri-
((įtraukia mane arčiau ir įsisiurbia į lūpas. Aistringai, duodamas
laisvę liežuviui.
- Taip padariau, kad visos čionykštės moterys žinotų, jog
esu jau užimtas... - sukužda Metas į lūpas ir paleidęs mane eina
pavėsinės link.
Džiaugiuosi matydama jį tokį. Linksmą. Besišypsantį. Įsi
mylėjusiomis akimis. Kartais šiek tiek vaikišką. Nes kai prisi
menu, koks buvo pačią pirmą dieną, kai pasirodė agentūroje,
mano kūną ir dabar sukausto šaltis. Nors ir piktas Metas atro
do seksuliai, nenoriu jo tokio matyti. Jis jau niekada nebebus
Vienišas. Kaip ir aš. Mudu esame meilės šaltinis vienas kitam...
Amžinas... Neišsenkantis... Myliu savo vyrą labiau už viską pa
saulyje. Į nieką jo neiškeisčiau ir neatsisakyčiau dėl jokios prie-
ftusties...
- Niekaip negali atsižiūrėti į savą vyrą? - išgirstu už nugaros
lylų moters balsą. - Neužteko medaus mėnesio?.
- Man niekada nenusibosta į jį žiūrėti... - atsigręžiu ir ap-
dovanoju seserį šypsena. - Labas... - stipriai apkabinu Daną ir
pabučiuoju į skruostą.
- Labas, sesute... - džiaugiasi ir ji mane matydama.
- Kur tavo vaikai? Ir Džeremis? - apsidairau.
- Supasi sūpynėmis... - nusijuokia Dana. - Eime pas juos...
Nesijaudink dėl savo vyro, tetulės jį kuo puikiausiai prižiūrės...
Atsigręžusi žvilgteliu į Metą. Jis, regis, labai užsiėmęs.
Pastebiu, kad ir moteriškių veidai nebe tokie susiraukę. Jis
joms patinka. Vyras grįžtelėjęs pamerkia man akį ir tęsia
pokalbį. Tikiuosi, įdomų, antraip dar paprašys manęs atsi
lyginti už jį.
Mudvi su Dana einame į kitą kiemo pusę, kur Džeremis su
prakaitavęs vejoja vaikus aplink sūpynes. Šie jo visai neklau
so. Kitaip nei Danos. Mano sesutė teisinga, bet griežta. Tokia
mama savo vaikams vieną dieną noriu tapti ir aš.
Pasisveikinusi su jais atsisėdu ant sūpynių ir pasisodinu Lia
ną ant kelių. Net šypteliu matydama, kaip Džeremis skuodžia
per pievutę prie namo. Vargšelis. Tie vaikai jį tikrai nuvargina.
- Šį kartą neišsisuksi, - šypsodamasi sako Dana.
- Apie ką kalbi? Nuo ko neišsisuksiu? - suglūmu. Nė nenu
tuokiu, ką reiškia paslaptingas žvilgsnis, kuriuo ji varsto mane
ir Lianą.
- Turėsi būti Lianos krikštamote... O Metas, tikiuosi, sutiki
tapti jos krikštatėviu...
- Mielai... Ji tokia gražutė, kad negalėčiau atsisakyti... - pa
silenkusi pabučiuoju mergaitei galvytę ir atsispyrusi kojomis j
žemę kilsteliu sūpynes arčiau dangaus. Busimoji krikštaduktė
sėdi man ant kelių, krykštauja ir mojuoja mažomis rankutėmis
čia pat stovinčiai mamai. - Kada ketini rengti krikštynas? -
klausiu, nes tai svarbu.
- Kitą vasarą... Tai bus maža šventė. Be jokių giminių. Daly
vausite judu su Metu, mudu su Džeremiu ir tėvai...
- Manau, Metas ne mažiau tuo apsidžiaugs, nei džiaugiuosi
aš... Liana bus mūsų pirmoji krikštaduktė... - būdama šalia šios
mergaitės negaliu jos nemyluoti ir nebučiuoti. Ji tokia miela.
Ar maniškė irgi bus tokia? - Dana, gal ką nors žinai apie Mal
ką? - klausiu pritildžiusi balsą. Nereikia, kad netyčia nugirstų
mano vyras.
- Prieš porą savaičių mačiau banke. Pasisveikinau iš tolo,
bet į akis nelindau. Maikas atrodė nusiminęs...
Norėčiau su juo pasikalbėti, bet turbūt Metas man neleistų.
O apie slaptą pasimatymą su Maiku negali būti nė kalbos. Ne
galiu skaudinti vyro. Jis imtų nepasitikėti manimi.
- Kai dar kartą pamatysi Maiką, perduok, kad atsiprašau
jo... Ir pasakyk, kad visada būsiu jo draugė... Viliuosi, ir jis vis
dar nori būti mano draugu...
Dana žvilgteli tolyn. Tai reiškia, kad kažkas prie mūsų artė
ja. Spėju, kad tai Metas.
- Atnešiau paragauti torto. Norėtum? - išvystu jį šalia su
lėkštute rankoje, žiūrintį nenusakomu žvilgsniu. Nė nežinau,
kokiu. Tarsi regztų kažkokį slaptą planą.
- Maniškiams irgi laikas valgyti... - sako Dana, imdama
mažylę nuo mano kelių. - Tik jau ne torto... - ji nusišypso ir
kartu su vaikais nužingsniuoja pievute pavėsinės link.
- Man šalta... - sukuždu žiūrėdama vyrui į neįtikimo žydru
mo akis.
Jis įduoda lėkštutę man į rankas ir nusivilkęs švarką apgau
bia pečius. Pakylu nuo sūpynių ir leidžiu atsisėsti mylimajam.
O pati įsitaisau jam ant kelių.
- O kur šakutė? - nustembu.
- Valgysim rankomis... - atsako vyras, šypsodamasis puse
lOpų ir laikydamas mane glėbyje.
- Nusimazgojai jas? Aš tai ne...
- Aha... Aš tave pamaitinsiu... - jis perbraukia torto viršų
pirštu ir prideda šį man prie lūpų. Apžioju pirštą, o mylimasis
lėtai jį ištraukia man iš burnos.
- Tikrai nenori parodyti savo kambario? - klausia apsilaižy
damas. Tarsi pats būtų paragavęs torto. O šis gaivus. Truputėlį
Naldžiarūgštis.
- Per gražus vakaras, kad užsidarytume kambaryje...
- Neužtruksim... - jis priglaudžia lūpas prie manųjų ir per
braukia jas liežuviu.
- Man nepatinka greitasis seksas... Noriu pasimėgauti tavo
bučiniais, tavo kūnu... Ir didžiuoju Metu... Luktelėsi, kol grįšim
| viešbutį?
- Luktelėsiu... - vyras krimsteli man į apatinę lūpą ir atšli
jęs įsideda gabalėlį torto į burną. Prisiglaudžiu ir padedu galvą
jam ant peties.
- Svarsčiau tavo pasiūlymą grįžti į darbą...
- Tai nebuvo pasiūlymas, o fakto konstatavimas... Tos agen
tūros priklauso tau. Gali su jomis daryti ką nori... - Metas tai
pasako visiškai ramiai. Rodos, tortas jam patinka, nes baigti

suvalgyti.
- Jas užrašei mano vardu?
- Ne... Bet juk tavo pavardė Ros, todėl tai, kas mano, yra Ir
tavo... Mūsų abiejų... - padėjęs lėkštutę ant žolės mylimasis ap-
kabina mane per liemenį. Sūpynės pamažu ima siūbuoti. Pir
myn... Atgal.
- Man rūpi vienas dalykas - atstumas nuo namų iki darbą
Ar tikrai teks kasdien sugaišti po keturias valandas kelyje?
- Pamatysi, tas laikas labai greitai prabėgs... Juk automobiliu
važiuosi su savo vyru, o ne su kokiu nors nepažįstamuoju...
- Kur būsi visą tą laiką, kai aš dirbsiu agentūroje?
- Su tavimi. Tais atvejais, kai neturėsiu jokių verslo susitl*
kimų. Juk mano senasis kabinetas ganėtinai didelis. Tikiuosi,
priimsi į jį ir mane... - tyliai nusijuokia Metas.
- Grįšiu į mažesnę agentūrą. Toje didžiojoje tikrai nedirb
siu. Joje jaučiuosi svetima. Milana puikiai susitvarkys su naujo
mis pareigomis. O aš galėsiu vadovauti ir iš mažyčio savo kabi-
netuko, kuriame tu tikrai netilpsi. Teks tenkintis esančiu šalia.
- Dirbsim kaip senais laikais?
- Hm... Tik šį kartą be jokių pykčių...
- Ema! - išgirstu šūktelint mamą. Sūpynės nustoja siūbuo
ti. Atsigręžiu pažiūrėti, ko ji nerimsta. - Vaikai, ką ten vieni
darote? Eikit čia... - ji pamoja mums ranka. - Tėtis nori, kad
nufotografuotum jį su tuo beisbolininku... Paskubėk, kol pati
neatėjo tavęs ieškoti...
Visgi Metui teks pamatyti mano kambarį. Turiu iš ten pa
siimti fotoaparatą. Bet ar sakyti mamai, kad mudu galime šiek
tiek užtrukti?
2013 m. rugsėjo 3 d.
Reklamos agentūroje niekas nepasikeitę. Tarsi nebūtų praė

ję keli mėnesiai. Rytas, niekuo neišsiskiriantis iš gausybės kitų.
Atsikeliu. Atvažiuoju į darbą. Ir pamatau blondinę rūškanu
veidu.
Tik dabar ji man nusišypso. Gal dėl to, kad šalia manęs stovi
vyras, į kurį dar visai neseniai ir pati buvo nusitaikiusi? O gal
bijo, kad neatleisčiau iš darbo? Juk ne paslaptis, kam priklauso
II agentūra.
Ant senojo kabineto durų kabo ta pati lentelė. Tik prie mano
vardo parašyta kita pavardė. Ne Miler, o Ros.
Metas atrakina duris ir įleidžia mane pirmą. Pirmiausia
žvilgsnis užkliūva už didelės puokštės ant stalo.
- Tu ją atsiuntei? - klausiu žvelgdama į vyrą.
- Ne... - jo atsakymas trumpas. Metas paima kortelę nuo
rožių žiedų ir paduoda man.
Sveikiname!!!
Ir džiaugiamės, kad sugrįžot,
ponia Ros!
- Bendradarbiai, - nusišypsojusi tyliai pasakau. Labiau sau

nei Metui.
- Visi tave myli... - jis apkabina per liemenį. - Bet tik vienas
žmogus mylės milijoną kartų labiau už kitus...
- Ir kas gi jis? - flirtuoju.
- Tavo vyras... - padovanojęs man mažytę šypsenėlę, len
kiasi atsiimti bučinio.
šitą romantišką sceną nutraukia beldimas į duris.
- Užeikite, - atsigręžusi įbedu akis į jas, kad pamatyčiau įky
ruolį, drįstantį mums trukdyti.
Žinoma... Erika... Ji stovi tarpduryje ir šypsosi. Rankoje lai
ko rožės žiedą ir butelį šampano.
- Ne laiku? - klausia lyg ir nepatogiai jausdamasi. Bet joi
lūpose žaidžia klastinga šypsenėlė.
- Užeik, - pakviečiu draugę į vidų ir pasisveikinu su ja pakš
telėdama į skruostą.
- Paliksiu judvi vienas. Jei ko nors reikės, būsiu čia pat... -
mylimasis pabučiuoja mane ir eina į savo senąjį kabinetą. Visgi
atsiima tą bučinį.
- Malonu jus matyti, pone Rosai, - jam nueinant sako Erika.
- Metas, o ne ponas Rosas... Juk sakiau, Erika, - neatsigręž
damas garsiai ištaria jis ir užsidaro tame mažyčiame kabinete.
Galiu lažintis, dabar šypsosi.
- Na, o jūs, ponia Ros, neatrodote labai įdegusi po vasaros
Prancūzijoje...
- Neturėjau laiko degintis... - šypteliu žiūrėdama į draugę.
- Nesistebiu... - sukikena ji. - Turėdama tokį vyrą šalia no
sies nekiščiau į lauką... Matau, atgavai ir kūno formas. Nebesl
tokia džiūsna.
- Metui patinka mano apvalumai... - akimirką žvilgteliu J
duris, už kurių sėdi mylimasis. Jis dievina mane visą. Aš jį irgi,
- Maniau, nebesugrįši pas mus... - surimtėja Erika. Ji pasta
to butelį ant stalo, o gėlę įterpia tarp kitų rožių žiedų.
- Tai jo sumanymas, o ne mano, - linkteliu į šalia esantį
kabinetą. - Neketinau grįžti... Svarsčiau galimybę atidaryti
Niujorke galeriją. Bet vyras pasakė, kad jo nedomina reklamoa
verslas, ir leido pačiai spręsti, ką daryti su agentūromis... Jai
parduoti neatrodė labai protinga... Be to, buvo ir gaila... Ypač
šios agentūros... Tad man neliko nieko kito, kaip ir vėl sėsti į
vadovo kėdę... - tyliai nusijuokiu. - Iškart noriu žinoti visa, kai
įvyko, kol manęs čia nebuvo...
- Visos žinios ant tavo darbo stalo, - Erika žvilgtel į pluoš
telį dokumentų šalia kompiuterio. - Rajanas sakė, kad nusipir
kote namus Hamptone... Ne per toli?
- Šiandien pirmąsyk atvažiavom iš ten... Galiu pasakyti, kad
kelias tikrai neprailgo...
Mane išgąsdina darbo telefonas. Visada nekenčiau to keisto
cypimo. Buvau ir pamiršusi, kad tas daiktas stovi ant stalo. Ir
rėkia visa gerkle, kaip dabar.
- Pasikalbėsime vėliau... Netrukdysiu dirbti... Vos spėjai at
eiti, o užsakovai jau neduoda ramybės, - nusijuokia Erika ir
išeina iš kabineto.
Pagaliau nutildau tą triukšmadarį.
- Taip... Aš... Nežinau... Kada?.. Kiek?.. Supratau... Ačiū...
Sudie...
Dėdama ragelį žiūriu į tas rudas duris, į kurias esu žiūrėjusi
daugybę kartų. Negana to, mano žvilgsnis lygiai toks pat, koks
būdavo anksčiau. Piktas.
Kabinete gali girdėti vienintelį garsą... Mano aukštakulnių
kaukšėjimą.
- Ką visa tai reiškia? - klausiu plačiai atidariusi pono Roso
kabineto duris. Šią akimirką jis man vėl ponas Rosas, o ne
mano vyras. Antraip negalėčiau ant jo šaukti.
- Apie ką kalbi? - jis pakelia į mane nustebusias akis. Neap-
ilmesk!
- Kodėl į mano banko sąskaitą pervedei vos ne šešis milijar
dus dolerių?
Aha... Dabarjau šypsaisi? Tai visgi žinai, apie ką kalbu...
Bet Metas tyli. O jo šypsenėlė siutina mane dar labiau.
Apeinu aplink stalą ir įrėmusi į jį užpakaliuką įsmeigiu akis
|vyrą.
- Kodėl ten atsidūrė ta suma? Pasakysi pats ar... - nutylu.
Pajuntu elektros srovės pėdutes ant šlaunies. Jo delnas lėtai
•lenką į viršų, palikdamas ant odos nematomas nudegimų žymes.
- Šitai tau nepadės išvengti pokalbio, - žvilgteliu į jo ranką,
pakištą man po sijonu. - Jeigu turi tikslą susipykti su manimi,
tai pasirinkai puikų būdą...
- Esi mano žmona. Todėl pusė pinigų priklauso tau... - ii-
traukęs ranką Metas atsilošia į kėdės atkaltę ir priglaudžia del*
ną, kuriuo lietė mano kūną, sau prie lūpų.
- Man užtenka savų pinigų...
- Bet aš noriu tau duoti daug daugiau...
- Ir duodi... Aš turiu tavo meilę. Ar pamiršai? O tavo milijo*
nų man nereikia... Kaipmat juos grąžinsiu...
- Nedrįsk! - vyro balsas piktokas. Jis neleidžia man pajudi-
ti. Stoviu jam tarp kojų, o jo rankos tvirtai įsikibusios į stalą.
- Aš nebesu viena iš tavo pavaldinių. Negali man įsakinėti.
Turi suprasti, kad esu tavo žmona ir todėl tau niekaip nepavyki
manęs valdyti. Atvirkščiai... Tai aš turiu galią valdyti tave... Lo
voje... - mano draugė ironija net kikena. Aš irgi stengiuosi nu
slėpti šypseną. Juk negaliu juoktis nutaisiusi tokį rimtą veidą.
- Tikrai? - Metas primerkia akis ir tarsi sakydamas „per
nelyg pasitiki savimi, mažyte“ nužvelgia mane. - Gal imkim
ir pažiūrėkim, kas ką valdys lovoje, - jis, kaip ir aš, paskutinį
žodį ištaria skiemenimis. Ir rankomis apsiveja man liemenį. Jei
trūktelėtų artyn, nugriūčiau. Ant jo.
- Iki namų toloka... - tyliai pasakau.
- Kas kalba apie namus? - mano vyro antakis vylingai pa
kyla.
- Nori pasimylėti čia? Ant šio stalo?
- Norėčiau, bet gal kitąsyk... Šį kartą tiks ir viešbutis... Va
žiuojam?
- Na jau ne... Darbe tikrai nesimylėsiu. Man jau gana tos
fantazijos, kur mudu... Bet nesvarbu... O viešbutis yra...
- Pala, kas per fantazija?... - susidomėjęs mylimasis nutrau
kia mane. Kodėl išsižiojau? Dabar turėsiu viską jam papasakoti.
- Prisimeni tą dieną, kai gavome vieno užsakovo laišką, ku
riame jis grasino paduosiąs mus į teismą, jeigu negrąžinsime
pinigų už reklamą?.. Tada tu atėjai į mano kabinetą ir prisikišai
labai arti manęs, norėdamas jį perskaityti kompiuterio ekra
ne... Ir aš atsigręžiau... Tavo žvilgsnis buvo toks pat, kaip se
niau... Pasirodė, kad norėjai mane pabučiuoti...
- Nepasirodė... Aš tikrai norėjau tave pabučiuoti ir pagaliau
papasakoti visą tiesą, bet... Tai nebeturi jokios reikšmės. Kal
bėk toliau...
- Na, tą vakarą vis prisiminiau tave ir tą akimirką. Be to,
dar skaičiau Erikos paskolintą erotinį romaną. Taigi... Ėmiau
įsivaizduoti, kaip dulkini mane ant ano darbo stalo...
- Lietei save?
- Aha... - prikandusi lūpą sumurmu.
- Naudojaisi vibratoriumi?
-Ne.
- Pirštais?
Linkteliu galvą. Paėmęs kairę mano ranką Metas priglau
džia ir rodomąjį, ir didįjį pirštus prie lūpų.
- Šiais? - sukužda jis. O aš dar kartą linkteliu. Jis lyžteli pirš
tų pagalvėles ir nestipriai sukanda juos dantimis. - Patyrei ma
lonumą?
- Ne tokį, kokį man suteiki tu, bet tam kartui buvo gerai... -
žaismingai nusišypsau ir pirštu baksteliu jam į nosį.
- Parodysi man šį vakarą, kaip save pamalonini? - įžiūrėti
vyro akyse degančią aistrą nereikia didinamojo stiklo. Ji aiškiai
matyti.
- Kodėl tu nuolatos galvoji apie seksą?
- Ne apie seksą, o apie tave... Tik aš nekaltas, kad mintys
Iškart pereina prie linksmesnių dalykų... Tu ir seksas neatsieja
mi vienas nuo kito... - rausvose jo lūpose puikuojasi šelmiška
šypsenėlė.
- Patrauk koją ir leisk eiti... Manęs laukia begalė darbų... Ne
galiu čia su tavimi vięn pliurpti apie žaidimus... - nusijuokiu
Ir gręžiuosi ketindama praeiti pro mažyti jo padarytą tarpelį.
Kur tau...
Mylimasis pagauna mane į glėbį, jau sėdžiu jam ant kelių,
Metas nesuvaldomas. Jis nusėja bučiniais man skruostą, kaklą,
pečius.
- Mielasis, nuramink savo pasididžiavimą... - sukikenu.
Juntu, kaip šis didėja.
- Regis, kažkas prieš kelias minutes gyrėsi turįs galią jį vai*
dyti. Tai parodyk ją... Suvaldyk didįjį Metą... - mano ausį pa
siekia seksualus jo balsas. Karštos lūpos nesiliauja čiulpti joi
spenelį. Rankos irgi turi darbo, glamonėja man šlaunis.
Nuslystu vyrui nuo kelių, susmukusi jam tarp kojų atsigrę
žiu. Ir nužvelgiu jį geidulingu žvilgsniu. Blogas berniukas nori
blogos mergaitės?.. Uždedu delną ant pasididžiavimo, išraiškin
gai pūpsančio jo kelnėse. Metas sulaiko kvėpavimą. Jo kūnai
įsitempia. Palinkstu į priekį. O mylimasis suima man plaukus.
Mano lūpos jau prie pat tos kalvotos vietos.
Tik pabučiuoju orą, nes nenoriu ištepti jo kostiumo kelnių
lūpų blizgiu, ir atsitraukiu.
- Rytą jau gavai savąją malonumo dozę, - atsistoju ir paei
nu į šalį. - Šiaip jau esi man skolingas orgazmą... Todėl labai
tikiuosi atsiimti skolą vakare... - plačiai šypsodamasi sprunku
iš kabineto.
- Galiu grąžinti ir čia! - išgirstu jį sušunkant.
Praveriu duris ir įkišusi galvą sukuždu:
- Vakare... Vonioje... - pasiunčiu jam oro bučinį, uždarau
duris ir nukaukšiu prie savo stalo.
Darbas... Manęs laukia darbas... Juk dėl to ir esu čia... Bet,
rodos, bus sunkiau, nei tikėjausi... Kai mudu nesutarėme, vis
kas atrodė daug paprasčiau... Užsidarydavome kiekvienas savo
kabinete ir dirbdavome... Bet dabar... Jis nori žaisti... Aš irgi...
Tai kur kasdienėje dienotvarkėje vieta darbui? Hmm?...
Įsijungiu kompiuterį. Pirmiausia turiu atlikti, ką pažadėjau.
Grąžinti jam tuos milijardus. Visus iki dolerio. Kam jie man?
Hkudaug laimingesnė be jų. Tegu vyras pats valdo tuos turtus...
Aš ir taip turiu ką valdyti...
- Atlikta, - patenkinta atsilošiu kėdėje, žiūrėdama į pinigų
likutį banko sąskaitoje. Į savo pačios uždirbtus pinigus.
Kažkas kažkur skamba. Atidarau rankinę ir ištraukiu mobi
lųjį. Metas?
- Klausau...
- Visgi padarei tai... - jo balsas nepiktas, veikiau ramus.
- Tu dar abejojai?
- Naiviai maniau, kad apsigalvosi...
- Deja... Mane labai sunku perkalbėti...
Kabineto durys atsiveria, pro jas įeina jis pats su telefonu
prie ausies.
- Net ir vyrui niekaip nepavyks tavęs įtikinti?
- Ne... - išjungiu telefoną ir padedu ant stalo. Mylimasis pri
tina arčiau.
- Tuomet noriu, kad turėtum tai... - jis padeda priešais
mane juodąją American Express kreditinę kortelę. Ant jos už
rašyta mano pavardė. - Ir šį kartą nenoriu girdėti jokių atsikal
binėjimų... - jo žodžius palydi griežtas žvilgsnis.
- Kam ji man, jei aš ja nesinaudosiu? - stumteliu kortelę
vyrui.
- Nenumatytiems atvejams... Naudotis bendra mūsų są-
nkaita... Be limito... Jos negalima grąžinti... Paimk ją... Prašau
paimti... Man bus ramiau... - Metas pakelia kortelę nuo stalo
Ir atkiša man.
Atsistoju ir pabučiuoju jį.
- Ačiū... - paimu man visai nereikalingą daiktą.
- Ne. Tai tau ačiū... Myliu tave, mažyte... - vyras pabučiuoja
mane. - Trumpam išvažiuoju... Ikipiet turėčiau grįžti... Žmona
nenori suteikti man malonumo, taigi pats turiu susirasti pra
mogą... - paslaptingai šypsosi. - Pasilinksminsiu sunaikinda
mas kokią nors įmonę...
- Tik nepersistenk besilinksmindamas... Pasilik energijoi
vakarui...
- Būk rami. Man jos užteks ne vienam raundui... Jau paslll*
gau tavęs, o dar nė neišėjau...
- Myliu tave, mielasis... Grįžk greičiau... - priėjusi prisi
glaudžiu prie vyro. Nors ir turiu darbo, kurio vis neprisiruošiu
pradėti, bet nenoriu, kad jis išeitų. Pripratau, kad Metas visadl
yra šalia.
- Išrink vietą, kurioje nori pietauti, ir aš netrukus būsiu čia.
Gerai?
Linkteliu galvą ir pakštelėjusi mylimajam į lūpas leidžiu U-
eiti. Keista likti vienai. Kabinete taip tylu.
Ne, nepasiilgstu vienatvės. Ji niekada nebeužsuks į mano
namus. Juk dabar juose karaliauja meilė.
- Ema, kai kas tavęs laukia, - atidariusi kabineto duris grei

takalbe išberia Erika. - Einu. Ačiū.
Pasitarimų kambaryje randu žilstelėjusį vyrą. Rūstus jo
žvilgsnis įbestas į langą.
- Laba diena, pone Ramonai, - džiugiai pasisveikinu.
- Laba diena, - nenorom atsako jis piktu balsu.
Atsisėdu prie stalo priešais jį. Visa tai man nepatinka. Rūs
tus to žmogaus žvilgsnis nieko gero nežada.
- Jūs norėjote skubiai susitikti su manimi... - pradedu po
kalbį, nors kažkodėl man visai nesinori kalbėti.
- Taip. Norėjau. Ir eisiu tiesiai prie reikalo. Kodėl delsiate
sumokėti kompensadją už nevykusią reklamą?
- Atleiskit, bet manęs agentūroje nebuvo du mėnesius. To
dėl nelabai žinau, kaip ten yra su jūsų reklama.
- Nežinau kas atsakingas užjos kūrimą, bet tai tikras šlamš
tas. Todėl noriu gauti kompensadją už patirtus nuostolius.
- Nesuprantu, kodėl iškart neatsisakėte siūlomos idėjos. Juk
kas nors iš kūrybos skyriaus turėjo ją aptarti su jumis, - nu-
157
ilcmbu, nes žinau, kad mano darbuotojai, tikri profesionalai,

Ntsakingai žiūri į savo darbą. Nerizikuotų suteršti agentūros
vardo.
- Aptarėme. Ir man ji patiko. Bet vaizdo įraše viskas atrodė
ne taip, kaip tikėjausi... Vis dėlto ryžausi sumokėti jums sutartą
sumą. Tik po poros dienų pasigailėjau savo žingsnio, nes niekas
nenorėjo platinti beverčio niekalo... Prašau gražiuoju sumokėti
man kompensaciją! Patikėkit, aš ją išsireikalausiu vienokiu ar
kitokiu būdu! - šaukia nepatenkintas klientas.
- Pone Ramonai, jūs su mumis bendradarbiaujate jau tre
čius metus, mūsų santykiai visada buvo gražūs. Niekada nesa
me jūsų apvylę. Bet kompensacijos sumokėti negalime, nes jūs
nusipirkote reklamą. Kai ji atsiduria užsakovo rankose, mūsų
atsakomybė baigiasi. Galime tik numatyti, kokį poveikį darys
reklama, bet to užtikrinti šimtu procentų neįmanoma. Tikro
vėje viskas gali apsiversti aukštyn kojom... - bandau jį nura
minti, bet irgi bent kiek pakeltu balsu.
- Nebandykit nusikratyti atsakomybės... Agentūra turi at
sakyti už...
Staiga atsidaro kabineto durys. Mudu su ponu Ramonu
dirstelime į jas. Tarpduryje stovi Metas ir kreivu žvilgsniu vars
to mus.
- Laba diena, - pasisveikina jis ir uždaręs duris lėtai eina
palei stalą.
- Laba diena, pone Rosai, - piktasis vyriškis jam atsako gana
maloniai. Bet juodu nepaduoda rankos vienas kitam.
Metas atitraukia kėdę ir atsisėda stalo gale. Ne per toliausiai
nuo manęs.
- Pirmiausia... Daugiau niekada nedrįskite šaukti ant mano
tmonos. Antraip aš pats jus išmesiu pro duris. Supratot? -
įuraukęs kaktą pareiškia jis, žiūrėdamas į tą nemalonų vyrą.
Mano žavusis riteris. - O dabar kuris nors man paaiškinkit,
kodėl judviejų balsai girdėti net koridoriuje... - Metas įsmeigia
akis į mane.
- Ponas Ramonas nori, kad sumokėtume kompensaciją ui
reklamą, kurios niekas nenori platinti... - atsakau jam.
- Tai ne mūsų reikalas... - abejingai ištaria jis.
- Ką jūs kalbat? - karščiuojasi užsakovas. - Juk patys tai su*
kūrėte, todėl turite atsakyti ir už padarinius... Duodu dvi die*
nas pinigams pervesti, antraip susitiksime teisme...
- Gerai, teisme... - šaltai atsako Metas. - Labai nemėgstu
kvailų grasinimų... Patarčiau turėti svarių argumentų, nes įspė
ju, kad mano advokatai su jumis ilgai nesiterlios...
Ponas Ramonas visas įraudęs atsistoja ir išbėga iš kabineto'
trinktelėdamas durimis.
- Tiesiog nuostabi pirmoji diena darbe... - tyliai ištariu žiū
rėdama į jas. - Sveika sugrįžusi, Ema... - išspaudžiu ironišką
šypsnį.
- Tas vyras nepavojingas. Bet dėl viso pikto liepsiu Amirui
juo pasidomėti... - Metas persėda arčiau manęs. - Ilgai rėkavo?
- Ne... Kaip sekėsi tau? Pavyko tos derybos? - uždedu ranką
jam ant kojos ir paglostau.
- Pavyko... Tik... Penktadienį turėsiu skristi į Čikagą... - jo
akys neramios. Bijai mane palikti vieną?Nepasitiki manimi? -
Bet pasistengsiu dar tą pačią dieną grįžti namo... Nenoriu mie
goti vienas... - jis nusišypso ir pirštu švelniai perbraukia man
smakrą.
- Gerai. Skrisk. Aš tuo tarpu susitiksiu su Rajanu. Žinau,
kad tikrai bus mieste, nes po kelių dienų prasideda Niujorko
madų savaitė. Paprastai jis ten kasmet dirba. Bet tikiuosi, kad ir
man ras laisvą valandėlę. Labai noriu jį pamatyti.
- Rodos, nuo vestuvių judu ir nesikalbėjot...
- Aha... Pažįstu Rajaną. Jis mano, kad dabar turiu tave, tai
man jo lyg ir nebereikia. Bet aš jo pasiilgstu... Et, nesvarbu...
Mudu išsiaiškinsime tai... Gal važiuojam namo? Esu žiauriai
alkana... - nusijuokiu ir priglaudžiu delną prie pilvo.
šiandien mano apetitas žvėriškas. Vis ką nors kramsnoju.
O vien pagalvojus apie skanius Elizos patiekalus net seilė nu
ilsta. Mmm...
- Beje, kodėl ant savo darbo stalo vis dar laikai tą orchidėją,
kurią tau padovanojo Diana? - klausiu stodamasi nuo kėdės.
- Tąkart tau pamelavau. Ne ji man padovanojo tą gėlę, -
šypsosi mylimasis. - Buvau nupirkęs ją tau. Bet taip ir nesuge
bėjau įteikti. Tyčia pamelavau, jog tai nuo Dianos, kad imtum
pavydėti...
- Aš ir pavydėjau...
- Mačiau...
- Ar galiu parsivežti ją namo? Mums ten tokios gėlės labai
trūksta... - apkabinu savo žavųjį vyrą, kuriam patinka sukelti
man pavydą.
- Ji tavo. Todėl gali su ja daryti ką tik nori... Važiuojam?
Amiras apačioje jau laukia...
Linkteliu galvą ir apkabinta vyro palieku šiandien man ne
malonų pasitarimų kambarį.
Sėdžiu miegamajame ant lovos ir peržiūriu elektroninį paš

tą išmaniajame telefone. Randu Erikos atsiųstą rytdienos dar
bų sąrašą. Vieni susitikimai... Ar tikrai noriu rytoj važiuoti į
agentūrą? Ne. Bet privalau... Toks mano darbas...
Jei būčiau likusi Bostone, mano gyvenimas būtų visiškai ki
toks. Dirbčiau mamos galerijoje. O vakarais traukčiau į paplū
dimį. Fotografuoti. Prisipažinsiu, man patiktų taip gyventi. Bū
čiau laiminga darydama tai, kas man teikia didžiulį malonumą.
Bet nepatirčiau jausmo, kuris suteikia sparnus. Neturėčiau
Meto... Savo mylimo vyro... Dabartinis mano gyvenimas su juo
yra daug laimingesnis. Ir įdomesnis.
Jei jau kalbame apie mano vyrą... Kurgi jis? Juk jau labti
vėlu...
Padedu mobilųjį ant spintelės ir atsikėlusi einu ieškoti my
limojo. Nulipusi laiptais virtuvėje pamatau Elizą, traukiančiu
indus iš indaplovės.
- Metas vis dar bibliotekoje? - klausiu.
- Taip, ponia, - šypsodamasi atsako ji.
- Eliza, eikit ilsėtis. Jautikrai labai vėlu... Arba geriau ašjumi
padėsiu... Bus daug greičiau... Paduokit man tą rankšluostį..,
- Ponia Ema, nereikia. Pati baigsiu tvarkytis...
- Tik ilgai neužtrukit. Gerai? Tie indai niekur nepabėgs* -
nusišypsau jai. - Iki rytojaus, Eliza. Labos nakties...
- Labanakt, ponia...
Ji šauni... Tikiu, kad ateityje mudvi susidraugausime...
Praveriu bibliotekos duris. Senieji namo šeimininkai paliko
mums visą savo knygų rinkinį. Tiesą sakant, dar neturėjau pro
gos pasižiūrėti, kokius autorius jie mėgo.
- Ar nuo šiol visada taip bus? Turėsiu kas vakarą ateiti čia,
kad pakviesčiau vyrą į lovą? - klausiu, šypsenai žaidžiant lūpo
se. Priėjusi įsiremiu į stalą ir visą dėmesį sutelkiu į kitapus jo
sėdintį Metą. - Ilgai dirbsi?
- Dar penkias minutes, paskui būsiu visas tavo, - jis žvilgteli
į mane ir vėl įsmeigia akis į kompiuterio ekraną.
- Kas nors svarbaus? - teiraujuosi eidama aplink stalą. Ko
gero, trukdau jam, bet nenoriu, kad ilgiau sėdėtų toje biblio
tekoje. Juk mes dar turim prieš miegą atlikti vieną darbą. Tokį
aistringą... Jo pažadėtą...
- Skaitau sutartį... Noriu kai ką nusipirkti, bet bijau prašauti
pro šalį...
Metas nieko prieš, kad klesteliu užpakaliuku jam ant kelių.
Netgi apglėbia mane. O aš jį. Tyliai sėdžiu, kad jam netrukdy
čiau. Neilgai...
'iiifW II 161
- Kas čia? - pasmalsauju ištraukusi iš po gelsvo segtuvo

spalvotą voką.
Spėju, kad viduje atvirukas, nors... Nežinau... Kad ir kas ten
būtų, tai tikrai nesusiję su verslo reikalais. Koks save gerbiantis
verslininkas siųstų kitam verslininkui spalvotą voką?
- Nieko. Padėk į vietą, - Meto balsas įsakmus. Tik, deja, aš
niekada neklausau jo įsakymų. Taigi.
Ištraukiu iš voko baltą atviruką. Viršuje didelėmis raudo
nomis raidėmis užrašyta KVIETIMAS. Atverčiu ir garsiai per
skaitau:
Metjau Rosai,
aaate maloniai kviečiamas į kasmetini Rosų šeimos susitikimą

rugsėjo 7 dieną 19 valandą tetos Sabinos namuose.
Laukiame Jūsų
- Kodėl nesakei, kad gavai kvietimą į šeimos šventę? - klau

siu atsigręždama į vyrą. Jis atrodo susikaupęs. O gal susiraukęs?
Piktas?
- Todėl, kad tai nesvarbu... - tyliai atsako nė nežvilgtelėda-
mns į mane.
- Svarbu... - nutaisau griežtą balsą ir užvožiu kompiuterio
dangtį. Nes trečias šiame pokalbyje nereikalingas. Pagaliau ir
Metas teikiasi pažvelgti į mane. - Neketini ten dalyvauti?
- Ne, - jo atsakymas labai trumpas.
- Kodėl?
- Kasmet gaunu tą kvietimą ir kasmet ten nepasirodau, -
abejingai kalba jis. - Mano teta tikra gyvatė. Žinau, kad ne
kenčia manęs kaip ir visi giminės. Bet vis tiek siunčia man tuos
kvietimus, nors ir žino, kad nedalyvausiu šventėje. Daro tai tik
dėl akių. Ne todėl, kad nori mane ten matyti.
- O tu vieną kartą padaryk staigmeną ir atvyk... Kad ir l|
kartą... Aš taip pat norėčiau su jais susitikti... Juk sakei kadi
nors nuskraidinsiantis mane į Čikagą... Ko gero, tai būtų puiki
proga pamatyti tavo gimtąjį miestą ir susipažinti su tavo arti*
maišiais...
- Sakydamas „kada nors“ neturėjau galvoje, kad po savai*
tės... Net nesvajok apie tai, - bibliotekoje nuaidi piktas jo balsai.
- Mielasis, juk šį savaitgalį vis tiek nieko nesame numatę.
O tu šiaip ar taip penktadienį skrendi į Čikagą. Likusi namif
viena labai liūdesiu... Ir žiauriai tavęs pasiilgsiu... Bet jeigu pa*
siimtum mane kartu, tai... Mums abiem ten būtų daug links
miau... - gimdau Metą žvilgsniu, kuriam jis niekada neatsispi
ria. Ir dar pabučiuoju.
- Ne. Tu ten neskrisi... Nenoriu tavęs prileisti prie tų žmo
nių. Jie tik ir taikysis įskaudinti tave ir pažeminti. O aš niekam
neleisiu negerbti mano žmonos.
- Prašau... Nebūk toks užsispyręs... Tai tik šeimos šventė,
Dabar ir aš tai šeimai priklausau... Tavo šeimai...
- Ema, pamiršk tai... - rimtas perspėjimas daugiau jo ne
nervinti.
Na, jeigu taip, tai... Pakylu nuo jo kelių ir pėdinu prie biblio
tekos durų.
- Nesutinki gražiuoju pasiimti manęs į tą kelionę, taigi ne
turiu kitos išeities, tik panaudoti sunkiąją artileriją... - atsigrę
žusi perveriu jį klastingu žvilgsniu.
- Mažyte, tik nereikia manęs gąsdinti. Nepradėk tų savo žai
dimų.
- Aš ir negąsdinu, tik perspėju, kas tavęs laukia ateinančiai
savaites... - nutaisau ironišką šypsenėlę ir delne suspaudžiu
durų rankeną. Turiu būti pasiruošusi, jei kartais prireiktų grei
tai sprukti.
- Privalai atlikti žmonos pareigas. Negali tiek laiko nesimy-
lėti su manimi, - jo lūpose irgi pasirodo paslaptinga šypsenėlė.
- Tik nereikia... Tikrai neturėtum skųstis. Žmonos pareigas
atlieku mažiausiai dukart per dieną. Pabrėžiu: mažiausiai... Bet
nuo dabar atleidžiu tave iš visų vyro pareigų... Taigi nebetruk
dysiu jums dirbti, pone Rosai. Labos nakties. O pati eisiu ir
išsitrauksiu iš stalčiaus vibratorių... - nusišypsau ir išeinu pro
duris.
- Tu jo neturi! - lipdama laiptais išgirstu tolimą Meto balsą.
- Esi tuo tikras? - neatsigręždama klausiu ir lipu toliau.
Tačiau mano vyras greitesnis už mane. Pasiekusi paskuti
ni laiptelį pasijuntu sugriebiama stiprių jo rankų. Ir pakeliama
aukštyn.
Miegamajame tuoj pat atsiduriu ant lovos. Metas klūpo
priešais plačiai išskėstas mano kojas. Aišku, išskėstas ne savo
noru. Jo rankos tvirtai jas laiko, neleisdamos suglausti. O aš
užsidengiu intymiąją vietelę delnais. Noriu apsaugoti savo ma
žųjų Emutę.
- Neleisiu tau prie ten prisiartinti... - erzinu vyrą.
- Dar pažiūrėsim... - ryžtingai ištaria jis ir prisislenka ar-
ilau. Pirmasis bandymas atitraukti mano rankas nelabai pa
vyksta.
- Nelįsk, kur tau negalima, - juokiuosi atstumdama jo ran
kas, kurios kėsinasi numauti kelnaites. Vilkiu trumpučius nak
tinukus, tad tai padaryti būtų visai nesunku. Bet neketinu pa
rduoti.
- Tik man vienam, o ne kažkokiam vibratoriui galima lies
ti. bučiuoti, glamonėti tavo kvapniąją vietelę... - jis galiausiai
atplėšia mano rankas, iškelia jas ir laiko prispaudęs man virš
galvos. O pats visu kūnu užgula mane.
- Leisk man skristi, mažiuk... - sukuždu mylimajam į lū
pas. - Tai bus pirmas ir paskutinis mano susitikimas su tavo
giminaičiais. Pažadu, kad daugiau niekada neišgirsi tokio pra
šymo iš mano lūpų.
- Jie neverti susipažinti su tavimi. Ir, patikėk manimi, sa-
vaitgalis bus ne toks, kokio tikiesi. Jau dabar galiu pasakyti: su*
gadintas...
- Jeigu būsiu su tavimi, jis nebus sugadintas...
- Okei... - atsidūsta Metas. - Skrisim abu... Tai dabar galiu
pamylėti žmoną?
- Aha... Ir paskubėk, nes rytoj mums reikės anksti keltis... -
sukikenu. Bet jo lūpos tuoj pat nutildo mane. O mano rankos
atgauna laisvę.
- Greičiau! Nagi, paskubėk...

- Mažyte, ką ten taip ilgai darai?
- Nerandu kuo apsirengti... - sumeluoju savo vyrui. - Tuoj
nulipsiu!.. Pradėk pusryčiauti be manęs!.. - sušunku, kad jis
tikrai išgirstų ir nė nemėgintų užlipti į miegamąjį.
Nervinuosi ir jaudinuosi vaikštinėdama vonioje pirmyn at*
gal šaltomis šviesiomis plytelėmis. Kodėl taip ligai? Ar visa tai
neturėtų trukti tik tris minutes?
Ką gi, ateina tiesos valanda. Pakeliu nuo klozeto dangčio
ploną baltą lazdelę ir pažvelgiu į ją.
YES?.. Ar tai reiškia, kad... Aš nėščia???... Kad mudu turėsi
me mažylį?...
- Aš būsiu mama... - tyliai ištariu. Delnas kaipmat atsiduria
ant pilvo. Esu tikra, kad mano šypsena dabar šviečia ryškiau
už pačią ryškiausią dangaus žvaigždę. Už saulę. - Bet kaip tai
nutiko, jei geriu kontraceptines tabletes? Juk geriu jas?
Apsigręžusi paimu vaistų dėžutę nuo lentynėles. Pažvelgu
si į jos vidų nusišypsau. Nedideliame kontraceptinių tablečių
lakšte tuščios tik dvi eilutės. Pamiršau...
- Ema! - išgirstu piktoką Meto šūksnį.
cM tfy uus
/ 'Midui || 165
- Jau ateinu! - atsiliepiu šypsodamasi. Paslepiu nėštumo

lestą kosmetinėje ir išeinu iš vonios.
Paskubomis susirandu baltą suknelę, apsivelku ir išlekiu pro
miegamojo duris. Metui patinka mano baltos suknelės. Sako,
jos jam primena vestuves. Man irgi...
Vyras sėdi prie stalo ir lydi akimis mane, lipančią laiptais.
- Ko taip šypsaisi? - klausia šiek tiek nustebęs. - Tavo akys
tiesiog švyti...
švyti, nes esu laiminga... Ir tu būsi laimingas, kai sužinosi
mažytę paslaptį. Tik turiu sugalvoti, kaip ją atskleisti.
- Nes, visų pirma, aš tave myliu. Antra, aš tave labai myliu.
’IVečia, aš tave beprotiškai myliu... - sukuždu ir užėjusi jam
ut. nugaros apkabinu. Ir pabučiuoju į skruostą. Tu būsi tėtis,
mielasis.
- Gerai, kad esi puikios nuotaikos, bet dar kartą įspėju, jog
(Čikagoje linksma nebus... Beje, ir aš tave beprotiškai myliu... -
kryptelėjęs galvą Metas pakšteli man į lūpas.
Atsitraukusi nuo vyro pastebiu šypsenėlę ir Elizos veide. Ar
jai dar nenusibodo mūsų meilė? Visi tie meilūs žodžiai, kuriuos
Aluose namuose kuždame vienam kitam? Bet mums galima at
leisti... Juk esame jaunavedžiai... Iki ausų įsimylėję vienas kitą.
- šiandien mano nuotaikos niekas negali sugadinti. Nei pa-
paracai. Nei tavo artimieji... - pasiimu iš vaisių lėkštės obuolį ir
atsikandusi jo sėduosi šalia vyro.
- Ar tik ne dėl vakarykštės nakties esi tokia linksma? - Me
tas vylingu žvilgsniu nužvelgia mane. - Norėtum dar kartą pa-
ftalsti tą žaidimą?
Ledinis vanduo... Orchidėjos žiedas... Ir didysis Metas... Vi
lioja... Bet ne. Šį vakarą mano vyrui reikės sumanyti kitą žai
dimą.
- Ir dėl jos. Ir dar dėl to, kad skrendam į Čikagą. Ir dėl tų
visų gražių dalykų, mūsų laukiančių ateityje, - sukuždu jam į
ausį, kad neišgirstų Eliza. Gal ir be reikalo. Juk toji moteris tiek
visko prisiklausė per tas kelias dienas, kad niekas nebeturėti^
jos stebinti.
- Tai neapsigalvosi? Visgi skrisi? - išraiškingas vyro žvilga*
nis perveria mane.
- Taip. Jau sakiau, kad esu tvirtai pasiryžusi. Ir tau nepavyki
manęs atkalbėti. Noriu pamatyti Čikagą...
Mudu abu su mažyliu norime pamatyti tėčio namus. Galbūt
ten ir pasakysiu vyrui, kad mūsų šeima pasipildys dar vienu
nariu... Labai mažu... Ir išdykusiu.
- Gerai. Liepsiu Amirui, kad nuneštų lagaminus į automo
bilį, ir galėsim važiuoti į oro uostą... Bet žinok, kad man visa tai
nepatinka... - Metas suraukia kaktą. - Kai išlipsim iš lėktuvo,
užvirs tikras pragaras... Nė kiek neperdedu...
- Nesvarbu, mielasis... - priglaudžiu delną jam prie skruos*
to. - Aš turiu tave... O tu mane visada saugai... Būdama su ta
vimi nieko nebijau... Tas kelias dienas mudu abu kaip nors iš
tversim... Myliu tave... Ir niekada neleisiu, kad tai pamirštum...
Tu ir negalėsi pamiršti, ypač kai po devynių mėnesių laikysi
ant rankų mūsų beprotiškos meilės vaisių. Pasirodo, anksčiau,
nei tikėjausipadovanosiu taupačiųgražiausių dovanųpasaulyje,
Negaliu nustygti vietoje, kaip noriu tau apie tai pasakyti. Bet
turiu palaukti tinkamesnės progos nei ši. Virtuvė - tikrai ne ta
vieta, kurioje turi išgirsti šių naujienų... Taip. Manau, tam la
biau tiks Čikaga...
Hmm... Ką galima pasakyti apie vėjų miestą iš paukščio

skrydžio? Mičigano ežero pakrantė man panėši į gynybinę pi
lies sieną. Tarsi išdidžiai stovintys dangoraižiai saugotų savo
miestą. Dar akį traukia ir ant vandens plaukiojantys laiveliai.
Iš taip aukštai jie atrodė lyg maži taškeliai mėlyname fone. Ly
giai kaip mano spintoje kabanti suknelė... Melsva su baltaia
žirniukais.
CvVfityluA wftiA II 167
Dar prieš mums išlipant iš lėktuvo, Metas suspaudžia man

ranką. Matau, kad jaudinasi. Ir nervinasi. Ir pyksta. Ir... Kas to
kio gali man nutikti, jei mano vyras šitaip nerimauja?
Amiras paslaugiai atidaro sidabrinio mersedeso dureles.
Klek tų automobilių turi Metas? Ir kam jam tiek reikia?
Dabar viską suprantu... Tikiu, kad mano veidas ne mažiau
Išraiškingas už mano mintis. Mums išvažiuojant iš oro uosto,
automobilį apspinta minia paparacų. Jie nenustodami sprag
ai fotoaparatais, glausdami šiuos prie užtamsintų mersedeso
•tikiu.
Žvilgteliu į Metą. Jis tyli, bet žvilgsniu šaukte šaukia: o ką aš
Imusakiau?
Negaliu pasiduoti panikai. Turiu susitvardyti... Taip. Žinau,
kad esi teisus, bet nerėk ant manęs net tada, kai tyli... Tavo min
tys tokios garsios...
Kai pasprunkame nuo to įkyruolių pulko, lengviau atsikve
piu. Vyras nepaleidžia mano rankos ir įnirtingai nykščiu suka
ratukus ant mano mūvimų įspūdingų žiedų. Užmautų jo paties.
- Nesinervink... - tyliai sakau atsigręžusi į jį.
- Negaliu... Visi žino, kad jau atskridom, tad bus sekamas
kiekvienas mūsų žingsnis... - Metas susimąstęs žvelgia pro lan
gą. - Amirai, turėsi sustiprinti apsaugą. Girdi?
- Taip, pone. Viskuo pasirūpinsiu, - ramiu balsu atsako jo
limens sargybinis. Na, dabar jau ir mano.
- Kur mes važiuojam? - klausiu, lyg man būtų svarbu, kur
)il mane veža. Lyg aš čia ką nors pažinočiau ir galėčiau prašytis
nuvežama į vieną, o ne į kitą vietą.
- Pirmiausia man reikia užsukti į darbą. O paskui važiuo
sim ten, kur gyvenu...
- Kodėl nevadini to.namais?
- Todėl, kad mano namai Niujorke, Hamptone. Čia apsisto-
|Utik laikinai...
Suprantu, mažuti... Bet nejau per visą šią kelionę žadi pykti
ant manęs?Ar tyčia taip elgiesi, nes nori, kad išsitraukčiau vieną
iš moteriškų ginklų irpriversčiau tave nusišypsoti?
Važiuodama Čikagos gatvėmis svarstau, ar galėčiau gyventi

čia. Galėti turbūt galėčiau. Bet ar norėčiau? Ne. Vienareikšmll-
kai. Man šitas miestas atrodo toks senas. Toks nemodernua.
Matyt, esu pernelyg pripratusi prie Niujorko vaizdų. Imu viską
lyginti su juo.
Spėju, kad įsukame į centrą. Nes mus supa aukšti pastatai. Ir
gatvės daug platesnės ir švaresnės. Pasigedau taksi automobl*
lių, kurių Niujorke apstu. O aš vis svarsčiau, ko čia taip trūksta.
Pajuntu stipresnį vyro rankos spustelėjimą. Jo kūnas įsitem
pia. Kvėpavimas darosi gilesnis. Aš irgi pažvelgiu ten, kur žiūri
jis. Į priekį.
Po velnių! Jų tiek daug! Dar vienas nemažas būrys paparacų
šurmuliuoja prie aukšto pilko pastato. Regis, atvažiavome.
Amiras sustabdo automobilį ir liepia man likti jame. O pati
išlipa, paskui jį ir Metas. Netrukus atsidaro ir mano durelė!.
Pastačiusi kojas ant grindinio patenku į nesibaigiančių šūksnių
ir riksmų mėsmalę. Nieko nesuprantu, ką kalba tie žmonės. Tik
girdžiu ne kartą tariant mano ir Meto vardus.
Vyras tuoj pat apglėbia mane ir Amiro padedamas įsiveda
pro sukamąsias duris į pilkąjį pastatą su gausybe mažyčių lan
gelių. Pakėlusi galvą dar spėju ant jo pamatyti išdidžiai kabanti
ženklą ir raides ROSAS. Taip. Ši vieta priklauso jam.
Mums einant greitu žingsniu lifto link, Metas kažką pakuž
da savo asmens sargybiniui. Šis dingsta ir palieka mudu vienui.
Pastebiu, kad visų esančių fojė žmonių akys įsmeigtos į mui.
Kai kurie iš jų linkteli galvą, kai susitinka mūsų žvilgsniai. Ai
irgi linkteliu iš mandagumo.
Prasiveria lifto durys. Įlipame vieni, nors jo laukė dar keli
žmonės. Tikriausiai čia visi bijo boso. Nematau, kad Metas su
kuo nors sveikintus! ar bent kam nors linktelėtų galvą. Dabar
)Uutrodo labai valdingas.
- Jei tavo mėgstama spalva mėlyna, tai kodėl savo bendro
vės ženklą nudažei tamsiai raudonai? - klausiu iš smalsumo.
Illui mane domino dar tada, kai pirmą kartą įlipau į jo lėktuvą.
Het iki šiol vis neteko paklausti.
- Todėl, kad tai kraujo spalva... Ji neleidžia man pamiršti,
klek turėjau paaukoti, kad sukurčiau šitą imperiją... - Meto
ftvllgsnis jau nebepiktas. Toks tu man patinki labiau. Nebepyk
tint manęs. Prisiglaudžiu prie vyro. O jis pabučiuoja į smilkinį.
Netikėtai liftas sustoja. Bet juk mes dar nepasiekėme reikia
mo aukšto. Rodos, Metas buvo spustelėjęs mygtuką „33“.
- Viktorija? - išgirstu tylų vyro balsą. Jis priverčia mane pa-
ftvelgti į atdaras lifto duris.
ČIA JI... Noriu atšlyti, bet vyras tvirčiau apkabina. Mielasis,
Mipausk taip.
Raudonplaukė moteris nužvelgia mane nuo galvos iki kojų
Ir Išdidžiai įlipa į liftą. Jos akys įsmeigtos į Metą. Nežinau, ką
rvtškia jos šypsenėlė. Ar tai perspėjimas man?
- Metai... Malonu ir vėl tave susitikti... - užuot pasisveikinu
si gosliu balsu prabyla ji.
Ir vėl? Kada judu matėtės? Juk Metas sakėsi seniai nutraukęs
mntykius su tavimi.
O man nemalonu... - piktokai atsako šis ir apkabina mane
Jau abiem rankomis.
- Kelintas aukštas? - pasidomi toji moteris.
Mane ima erzinti tavo balsas. Ir gal nebevaidink nepastebinti
manęs.
- Nesvarbu, - sumurma vyras.
Matau, kaip Viktorija spusteli pirmo aukšto mygtuką. Visi
trys leidžiamės žemyn.
- Ką čia veiki? - klausia jos Metas. Ne tik veidas, bet ir al
savimas išduoda, kad jis susierzinęs dėl šio netikėtumo, kurį
patiriame ne savo noru.
- Atėjau pas tave... - be užuolankų rėžia Viktorija. - Noriu
pasveikinti... Vis dėlto vedei...
- Man nereikia tavo sveikinimų... Pasilaikyk kam nori
kitam...
- Nejau nenusipelniau bent šiek tiek mandagumo? Jau pi*
miršai visas tas naktis, kai mylėdavomės iki išprotėjimo? Kll
niekaip negalėdavai pasisotinti manimi? Kai patirdavai orgu*
mą tik tada, kai patenkindavau tave burna?
- Nutilk!... - net sudrebu nuo Meto riksmo. Mielasis, valdy-
kis... Prašau.
- O, taip!.. Tau patikdavo šaukti... Mano vardą, kai dulkin*
davai prirakinęs antrankiais prie lovos...
- Užsičiaupk, Viktorija... - iškošia jis pro sukąstus dantis. Ir
žvilgteli į viršų, kad sužinotų, kokiame esame aukšte.
- Nesu turėjusi geresnio meilužio už tave... Pasiilgau tavo
įspūdingo pasididžiavimo... - raudonplaukė erotiškai aplaižo
lūpas ir atmeta plaukus.
GANA! Nebenoriu prieš akis matyti, kaip juodu dulkini*
si... Pasimuistau ir atšlyju nuo vyro. Bet jis nepaleidžia mano
rankos.
Prasiveria durys. Pamačiau kelis kostiumais vilkinčius vyrui
Viktorijai už nugaros. Nežinau, ar jie laukia lifto, ar tai Amiro
nusamdyti apsaugininkai. Vyrų žvilgsniai labai rimti.
Viktorija žingteli į priekį. Ji nori pabučiuoti Metą. Gal juo
kauji? Nelįskpriejo, nespati tave išvilksiu už tų raudonų plaukų
į gatvę. Bet Metas demonstratyviai atstumia ją nuo savęs. Ir ii*
grūda nemaloniąją damą iš lifto.
Gal šį kartą pagaliau pasieksime tą trisdešimt trečią aukštą
be jokių trikdžių? Nenorėčiau sutikti dar vienos buvusios Meto
draugužės.
- Štai dėl ko nenorėjau, kad čia atvyktum, - vyras kone šau
kia ant manęs. O aš ramiai stoviu glausdamasi prie sienos. -
Neturėjai viso to išgirsti...
oVff/ijmiA 'K tl'm II 171
- Manęs nesupykdė jos žodžiai... - gal ir pameluoju. Bet kai

jis tokios nuotaikos, geriau tegul nežino tiesos.
- Nemeluok... Suvirpėjo tavo kūnas. Aš tai pajutau.
- Tai dėl to, kad šūkauji... Gal jau nurimk... Juk jos nebėra.
Ko gero, po šiandienio pasivažinėjimo liftu įgysiu dar vieną
baimę. Klaustrofobiją.
- Įrodyk, kad tai, ką išgirdai iš jos lūpų, tau nieko nereiš
kia, - Metas sustabdo liftą ir prisiglaudžia prie manęs. - Leisk
lave čia pamylėti...
- Ne, - tvirtai ištariu.
- Matai... Tu man melavai, - jis įniršęs atsitraukia. Spuste
liu mygtuką, kad vėl kiltame. - Žinau, kad dabar prisigalvo-
«l visokių nesąmonių... Ir man šitai nepatinka... Suprask, toji
moteris man niekas... Aš jos nekenčiu... O tai, kas tarp mūsų
buvo praeityje, ten ir liko... Viskas... Taškas. Aš apie ją niekada
nebegalvoju, juolab jos nepasiilgsta... Tu esi ta, apie kurią kiek
vieną minutę svajoju ir kurios labiausiai trokšta... - mylimasis
prisėlina prie manęs ir atitraukęs nuo sienos apkabina. - Ma
žyte, esu laimingas būdamas tik su tavimi... Ir man nieko kito
nereikia... Tik tavęs...
- Mačiau, kaip į ją žiūrėjai... - mano balsas tylus. - Į mane
žvelgi visiškai kitaip... Ir man tas pats, kaip jūs ten dulkindavo-
tėd, kokiais būdais ji tau suteikdavo orgazmą... Nes žinau, kaip
tau patinka mylėtis dabar... - mano lūpose atsiranda maža šyp-
lenėlė. Jis irgi šypteli. - Šį vakarą galėsi mane pamylėti kaip tik
norėsi... Ir mums bus labai gera... - pabučiuoju vyrą. Jo liežuvis
nori ilgiau pažaisti mano burnoje. Ir aš negaliu atsitraukti nuo
jo lūpų.
Vėl staiga atsiveria lifto durys Pirmiausia pamatau besišyp-
lantį Paulinos veidą. Jai už nugaros išvysta ir Oliverį.
Prieš išlipdama iš lifto dar spėjau piršta nuvalyti rausvais
mano lūpų dažais išteptas Meto lūpas. Bet jis tik nusijuokia ir
m ALI CI A G U T JE
pasilenkęs dar kartą pakšteli man į lūpas. Tai nori būti išsitepftf
Taip ir neleisi nuvalyti tų dažų?
- Kaip malonu judu čia matyti... Metai... Ema... - Paulini
apkabina mus abu. Paskui Oliveris.
- Daugiau niekada nedrįsk įleisti į šitą pastatą Viktorijoi,
Supratai? - Metas griežtu balsu kreipiasi į Pauliną. Ši nejaukiai
pasijutusi tik linkteli galvą ir prisidėjusi telefoną prie ausies pi*
ėjėja į šalį.
- Sutikai Viktoriją? - nustemba Oliveris.
- Taip. Ką tik. Lifte, - mano vyras mėgsta tikslumą.
- Ką ji sakė?
- O kaip manai, ką galėjo sakyti? Paistė savo nesąmonei!
ir tiek... Jai visada patikdavo mane nervinti... - Meto žvilgi*
nis išraiškingas. Turbūt jis prisimena praeitį. - Paulina, atnešk
mums su žmona ko nors užkąsti... - paliepia grįžtelėjęs į savo
padėjėją. - Ir tegul niekas mums netrukdo... Ateisiu į konferen*
cijų salę, kai tik atvyks Viktoras.
- Gerai, Metai... - kukliai atsako tamsiaplaukė moteris kr
eina kažkam skambinti.
O aš jau vedama už rankos koridoriumi iki įspūdingų rau*
donmedžio durų. Atidaręs jas, vyras įleidžia mane pirmą.
Viešpatie! Kas per... Televizorius? Negaliu atitraukti akių
nuo sienų, kiekviena jų paversta milžinišku ekranu. Išskyrui
didžiulį langą priešais. Bet ir šis atrodo ne mažiau įspūdingai.
Ekranuose matyti naktinio Niujorko vaizdai. Namai... Mūsų
namai... Priėjęs Metas perbraukia pirštais per ekraną, ir vaiz*
das akimirksniu pasikeičia. Viduržemio jūra... Burlaiviai... Vila
Prancūzijoje. Žvilgteliu į vyrą ir išvystu klastingą šypsenėlę jo
lūpose.
Grįžteliu į langą, priešais jį stovi vienišas stiklinis stalas ir
dvi kėdės. Tai visas šio kabineto interjeras. Ne. Ne visas. Ant
stalo dar stovi stiklinis rėmelis, atgręžtas į lango pusę.
Noriu pasižiūrėti, kokia nuotrauka ten įrėminta, todėl pa
traukiu tiesiai prie stalo. Aš... Ir Ikaras. Metas ją padarė, kai
pirmą kartą lankėmės žirgyne... Pasiilgau tavęs.
Pajutusi vyro rankas ant liemens įsiremiu nugara jam į
krutinę.
- Tavo kabinetas išties pritrenkiantis. Ne toks, kokiame ten
ka dirbti Niujorke... - sukuždu kryptelėjusi galvą į jį.
- Bet ten man labiau patinka negu čia... - Metas šypsoda
masis priglaudžia lūpas prie manųjų.
Beldimas į duris priverčia mudu pažvelgti į jas. Tarpduryje
pasirodo Paulina su dviem baltomis vienkartinėmis maisto dė-
tutėmis ir dviem mažyčiais buteliukais vandens.
Metas eina visko paimti, o aš atsitraukusi kėdę atsisėdu prie
Italo. Dabar aš čia vadovė. Šypsodamasi sukiojuosi boso kėdėje.
Jeigu pasakyčiau šitai mylimajam, nė neabejoju, kad liktume
nevalgę Paulinos atneštų gėrybių. Jis tikrai užsimanytų pažaisti.
- Ačiū! - sušunku Meto asmeninei padėjėjai, prieš jai už
darant duris. - Aš išbadėjusi, mielasis... - sakau vyrui, sparčiu
llngsniu einančiam prie manęs. Juk dabar turiu valgyti už du.
- Žinau... Aš irgi...
Atidaręs dėžutes jis stumteli man tą, kurioje yra žuvis, o pats
pasirenka kepsnį. Iš kur Paulina žino, ką aš mėgstu? Tikriausiai
toks jos darbas: viską žinoti apie bosą. Ir apie jo žmoną.
- Ką Viktorija turėjo galvoje sakydama „malonu ir vėl tave
matyti“? - klausdama pabrėžiu „ir vėl“.
- Ema, negadink man pietų... - į mane įsminga rūstus vyro
ftvllgsnis.
- Utomet išeinu. Valgyk vienas, - atsistoju nuo kėdės ir pa
ėjėju kelis žingsnius į šalį. - Nes jeigu liksiu čia, tai ir toliau apie
ją klausinėsiu.
- Sėskis... - paliepia jis. Atsisėdu. - Paskutinį kartą ją ma
čiau prieš pusantrų metų viename labdaros pokylyje... Bet tarp
mūsų nieko nebuvo...
- Nemačiau vestuvinio žiedo jai ant piršto... Ištekėjusi?
- Buvo. Kiek žinau, dabar vėl išsiskyrusi... Viktorija gudri
Nenustebau išgirdęs, kad buvo suviliojusi kažkokį turtinu
senį. Bet pagyvenusi kelerius metus išsiskyrė ir dar gavo puif
jo pinigų.
- Per daug žinai apie tą, kuria nesidomi, - primerkusi akli
ilgokai žvelgiu į vyrą. Net maisto kvapas nebevilioja. Taip, eiu
alkana. Bet šis pokalbis irgi svarbus.
- Valgyk, - pasigirsta antras paliepimas. Šakute paknal-
bau šalia žuvies esančias salotas ir truputėlį paragauju. Kad
vyras nepyktų. - Bulvarinė spauda nuolatos linksniuoja tavo
vardą šalia tos moters vardo, tad norom nenorom perskaitai
tą rašliavą.
- Manai, ji nori susigrąžinti tave? - klausiu nepakeldama
akių į Metą.
- Man vis vien, ko ji nori. Žinau, kaip bus. Nei tu, nei aš joa
daugiau nebematysim, - jo balsas darosi dar piktesnis.
Ema, liaukis. Nenervink savo vyro. Kam tau reikia dar kq
nors žinoti apie tą moterį? Pamatysi, rimtai susipyksi su Metu,
Ojuk tu turi jam pranešti tokią nuostabią žinią... Apie kūdikį.
- Atleisk. Nenorėjau tavęs supykdyti, - tyliai atsiprašau. Ir
pajuntu ant rankos šokinėjant elektros srovės pėdutes.
- Nepykstu ant tavęs. Tiesiog mane nervina toji moteris ir
visa, kas susiję su ja. Būk gera, daugiau niekada nebekalbėkim
apie tai.
Pažvelgiu į Metą. Jo akys geros. Ir liūdnokos. Jose tarsi ma
tyti prašymas. Bet ne maldavimas.
- Gerai. Pažadu daugiau nebeklausinėti apie Viktoriją...
- Ačiū, mieloji, - vyras pabučiuoja man ranką. Kažkas pa
skambina telefonu. - Gerai, ateinu, - atsiliepia jis. Gerdamas
vandenį atsistoja nuo kėdės ir įdėmiai pažvelgia į mane. - Pa
būsi čia viena?
- Taip. Žinoma, - linkteliu galvą ir paragauju žuvies.
- Nežinau, kiek užtruksiu tame susirinkime. Jeigu imsi nuo-
kotlžluuti, gali pasivaikščioti po pastatą. Amiras bus už durų ir
Vilur tave lydės. Bet geriau lik kabinete. Čia saugiau.
- Nesijaudink dėl manęs. Visą laiką būsiu čia. Niekur nei-
llu... Lauksiu sugrįžtant... - nusišypsau ir pasiunčiu jam oro
Imčlnį. Bet mylimajam to maža. Jis persisveria per stalą ir karš-
Ml pabučiuoja mane.
Mmm... Skani žuvis... - nusišypso atbulas žingsniuoda
ma* prie durų. - Myliu tave, mažyte... Ne. Nuo šiol sakysiu:
dievinu...
- Aš irgi tave myliu ir dievinu... - sukikenu. Ir įbedu akis į jo
•langrų užpakalį, net krimsteliu lūpą.
Vyras dingsta už durų. Lieku viena dideliame kabinete. Kaž-
luitlėl pasijuntu nejaukiai. Baikščiai apsidairau ir palinkstu virš
lėkštės. Juk mažylis irgi alkanas.
O kur viryklė? Ir šaldytuvas? - nustebusi dairausi po vir

tuvę, ką tik įžengusi į prabangius Meto apartamentus.
- Man jų nereikia. Visada valgau restorane, - gūžtelėdamas
pečiais atsako jis.
- Jeigu sumanysiu ką nors tau pagaminti? Tarkim, vakarie
nę... šiandien... Ką reikės daryti?
- Neįsivaizduoju geresnės vakarienės už gulėjimą lovoje
•U tavimi... - mylimasis prieina, apkabina mane ir, be abejo,
delnais spusteli užpakaliuką. - Galėsim užsisakyti maisto į na
mus... Neturėsi laiko gaminti. Tau reikės pasirūpinti kitokia va
kariene, - jis žiūri į mane šelmišku žvilgsniu.
- Kas, be manęs, dar yra čia buvęs? - negaliu susilaikyti ne
paklaususi. Man rūpi, kiek moterų jis buvo atsivedęs.
- Paulina. Oliveris. Amiras. Ir Mona.
Kas toji Mona? Viena iš Meto kekšių? Jei taip, tikrai nesimy-
lėilu jo lovoje.
- Kas ji? - man nereikia ištarti vardo, jis ir taip žino, ką turiu
galvoje.
- Mona tvarko šį butą. Tai garbaus amžiaus moteris. Pasam*
džiau ją todėl, kad nekiltų pagundos išdulkinti... - ganėtinai
ramiai aiškina Metas.
- Vadinasi, jau esi dulkinęs kažkokią namų tvarkytoją.
- Ne. Tik apsidraudžiau iš anksto. Bet jeigu mano žmona
užsirištų prijuostę ir paimtų į rankas šluotelę, mielai pamylė
čiau tokią namų tvarkytoją.
- Galbūt šį vakarą tai ir padarysiu dėl savo mylimo vyro... •
pabučiuoju vyrą ir palikusi karštą jo glėbį einu apžiūrėti kiti)
kambarių.
Bute vyrauja minimalistinis stilius. Pastebiu, kad čia, Čika
goje, Metas mėgsta kaip tik jį. Visuose šešiuose kambariuose
vyrauja pilkos ir baltos spalvų derinys. Viskas atrodo perdėm
niūriai. Jeigu nuolat čia gyvenčiau, tikrai susirgčiau depresija,
Nenuostabu, kad mylimasis būdavo toks piktas.
Viską atperka iš erdvios svetainės atsiveriantis vaizdas į Mi
čigano ežerą. Jis pritrenkiantis. Apartamentai įrengti penkias
dešimt pirmame aukšte. Neinu į balkoną pasigrožėti įspūdingu
vaizdu. Net žiūrint į visa tai iš svetainės svaigsta galva. Gerai,
kad esu tvirtai apkabinusi mylimojo kūną, antraip jau gulėčiau
ant šviesaus parketo.
Tikriausiai vienintelė neslegianti manęs vieta visuose šiuose

apartamentuose yra vonios kambarys. Stiklinės dušo kabinos
ir rausvų sienų derinys atrodo originaliai. Trikampis veidrodis?
Hmm... Įdomus dizainerio pasirinkimas...
- Ak! Dvi kasytės... Kaip mokinukės, - išgirstu vyro balsą Ii
miegamojo. Stoviu vonioje priešais veidrodį ir nakčiai pinuos!
kaseles.
- Žinau, apie ką dabar galvoji... - neatsigręždama į jį sakau
su šypsena veide. Mano akys įsmeigtos tik į veidrodį.
- Apie ką?
- Kad norėtum pažaisti.. Man nereikia nė atsigręžti. Ir taip
tinau, kad esi primerkęs akis ir prikandęs liežuvio galiuką...
Taip! Aš teisi... Vaizdas lygiai toks pat.
- O tu nenorėtum? - jis kilsteli antakį.
- Kaip dėl fantazijos apie namų tvarkytoją? - atsiremiu į vo
nios duris. Ir baigiu pinti kitą kasytę.
- Ji palauks... - Metas gulėdamas ant lovos mane varsto
akimis.
- Nejau svajoji išdulkinti mokinukę? - nutaisau nustebusį
veidą.
- Pirmiausia svajoju išdulkinti tave. O ne kažkokią moki
nukę. Visa tai būtų tik žaidimas. Be to, tu nesi nepilnametė... -
žaismingai kalba jis.
- Bet nori, kad virsčiau tokia nors vienam vakarui. Vadi
nasi, tave domina į dukras tinkančios mergaitės... Jei taip, esi
visiškas iškrypėlis... - suneriu rankas ant krūtinės - rodau, kad
nepalaikau šios jo minties.
- Mažyte, kartais tu taip pasakai, kad... Vienu sakiniu su
gebi užmušti manyje kunkuliuojančią aistrą... - suniurzga vy
ras. - Nesvajoju apie jokias nepilnametes... Dar kartą pabrė
žiu... Tai būtų tik dviejų suaugusių ir dar susituokusių žmonių
žaidimas...
- Gerai... Jeigu tai tave įaistrina, tada pažaiskim... - sutinku.
Pati žinau, kur lendu.
- Tikrai? - jis pralinksmėja. Kur nepralinksmės...
- Turėtų būti smagu... Rodos, dėl šio vakaro vis tiek netu
rėjome kitokių sumanymų... - nusišypsau. Priėjusi prie lovos
pasilenkiu ir įsiremiu į ją rankomis. - Tai kas nori būti tu?
- Mokyklos direktorių?.
- O koks bus scenarijus? Turėsiu tave suvilioti? Ar tu būsi
slaptai įsimylėjęs mane? O gal...
- Nežinau... Improvizuosim... - matau, kad Metas prade*

da nekantrauti. Atsikelia nuo lovos, bet kažkodėl ima dairytll
aplink. Ko jis ieško?
- Ar direktorius neturėtų sėdėti prie stalo? - duodu pradžią
mūsų žaidimui.
Vyras sėdasi prie nedidelio staliuko, stovinčio prie lango, ir
įdėmiu žvilgsniu stebi mane. Kas toliau? Man reikia ką nori
sumanyti, bet...
- Mane atsiuntė geografijos mokytoja, - priėjusi prie sta
lo piktai kalbu. - Sakė, kad eičiau ir pasiaiškinčiau direktoriui,
kodėl per jos pamokas užsiėmiau pašaliniais dalykais...
- Kokiais gi? - pasidomi jis.
- O koks jūsų sušiktas reikalas? - esu nemandagi.
- Panele, negalima taip kalbėti su direktoriumi...
- O ką jūs man padarysite? Kaip noriu, taip ir kalbu... - ap*
ima toks jausmas, lyg iš tikro vaidinčiau mokyklos spektaklyje,
Išties įsijaučiu į vaidmenį. Metui tai irgi patinka.
- Turėsiu jus nubausti... Jau žinau, kokia tai bus bausmė... -
jis atsistoja ir apeina stalą. - Esi graži... Bet tavo liežuvis labai
aštrus... - jis pirštu perbraukia man per lūpas. - Dulkinaisi
jau su kuo nors? - klausia. Linkteliu galvą ir didelėmis akimll
varstau mokyklos direktorių. Netikrą. O jeigu taip būčiau da
riusi su tikruoju savo mokyklos direktoriumi? Nė įsivaizduoti
nesinori. - Tai tu bloga mergaitė?.. - linkteliu dar kartą. O jll
timpteli man už kasytės. - Parodysi man, kokia esi bloga?
Žiūrėdama į Metą užkišu ranką jam už trumpikių. Mielasis..,
Tu toks susijaudinęs... Jis sulaiko kvėpavimą, žiūri degančiomli
akimis. Glamonėdama vyro pasididžiavimą imu manyti, kad
visas šitas žaidimas labai greitai baigsis. Jis čiups mane, patveri
ant lovos ir pamylės.
Ištraukiu ranką ir numaunu niekam nereikalingas trumpi
kes nuo tobulo kūno. Metas stovi priešais mane visiškai nuo
gas. O aš vilkiu trumpučius baltus naktinukus.
- Luktelėkit, pone direktoriau... - tyliai ištariu ir trumpam
nulekiu į vonią.
Išsitraukiu iš kosmetinės mėtinį lūpų balzamą ir pasidažau
)uo. Esu gera žmona. Pasidomėjau, kas galėtų suteikti mano vy
rui didesnį malonumą.
Grįžusi randu Metą stovintį, atsirėmusį į staliuką. Eidama
artyn žiūriu į jį geidžiančiu žvilgsniu. Ir dar labiau vilioju vis
apsilaižydama lūpas.
Atsiklaupiu priešais vyrą. Jo kvėpavimas padažnėja. Viena
ranka suimu didįjį Metą, o kita perbraukiu per nepriekaištin
gus pilvo raumenis.
Apžioju visą mylimojo pasididžiavimą. Jaučiu, kaip jo ga
las liečia gerklės lanką. Kad tik nepradėčiau springti. Nors esu
jau išmokusi patenkinti vyrą burna, kartais tai nutinka net pa
čioms geriausioms lovos profesionalėms.
Suspaudžiu lūpas ir pamažu atitraukiu burną.
- Po velnių! Kas per?.. - sudejuoja mylimasis. - Kaip malo
niai šaldo... Man tai patinka... Tęsk... - jis užverčia galvą ir tyliai
atsidūsta.
Dabar apžioju tik didžiojo Meto galvutę ir delnu glamonėju
Ilgąją jo dalį. Liežuviu suku ratus aplink viršūnėlę ir girdžiu
mylimąjį vis giliau alsuojant. Žinau, kas tau patinka. Ir šitai nie
kaip nesusiję su tuo, ką šiandien man pasakė viena nemaloni ir
pavydi moteris. Jigali kalbėti ką tik nori. Juk dabar neji, o aš esu
tu tavimi, mielasis...
Didinu tempą įsileisdama itin sustandėjusį jo pasididžia
vimą vis gilyn. Pirmyn... Atgal... Ir vėl pirmyn... Ir vėl atgal...
Krypteliu galvą tai į vieną, tai į kitą pusę. Mylimojo raumenys
(•Įtempia. O atodūsiai darosi vis garsesni. Jis jau pats ima stum
ti didįjį Metą man į burną,
- Mažyte, liaukis... - sako uždusęs. - Antraip baigsiu tavo
burnoje...
i8o ALI CI A G U T JE
Atitraukiu lūpas. Nenoriu dar kartą paragauti to neskanaui

skysčio. Užtenka ano karto.
- Nusigręžk. Greitai... - įsako tariamasis direktorius.
Atsistoju. Nusimaunu kelnaites. Ir gręžiu jam nugarą. Mie*
lasis kilsteli mane ir užsisodina ant kelių.
- Aaaa... - sudejuoju pajutusi didįjį Metą giliai savyje. Labai
giliai. Dabar suprantu, ką jis norėjo pasakyti apie tą maloniai
šaldantį jausmą... Mmm... Tikrai malonu...
Mano keliai paliečia šaltą staliuko paviršių. Tikiuosi, ill
mudu abu tikrai išlaikys... Neatrodo tvirtas... Ne toks, ant kurio
būtų galima mylėtis... Bet, regis, mylimasis linkęs rizikuoti...
- Užbaik ką pradėjai... - išgirstu prie ausies geismingą balsą.
Nebėra laiko lėtiems ir erzinamiems judesiams. Turiu judėti
greitai. Beprotiškai greitai. Juk vyras tuoj patirs orgazmą. O ai
liksiu be nieko. Bet... Ne... Jis nori, kad ir aš tai pajusčiau.
Šilti Meto pirštai liečia jautriausiąją mano vietelę. Jie irgi
juda labai greitai. Po velnių, kaip gera. Rodos, tuoj uždusiu.
Širdis ima beprotiškai daužytis. Jei po šio karto manęs neištiks
širdies smūgis, tai... Mmm... Aš... Ką aš ten sakiau?.. Metai.,.
Metai... Metai...
Ten, žemai, besitvenkiantis malonumas atrodo toks, lyg raa*
nyje kas nors būtų įjungęs garsiakalbį. Dejuoju vis garsiau. Ir ne
aš viena.
- METAI!!! - iš mano lūpų išsprūsta riksmas. Dar niekada
nesu taip šaukusi.
Prispaudžiu nugarą jam prie krūtinės. Įnirtingai kramtau
lūpą, kūnui nevalingai trūkčiojant. Tai neapsakomai stipru.
Metas tyčia nesiliauja glamonėjęs mažosios Emutės. Niekaip
negalėdama išsivaduoti iš malonumo nelaisvės rangausi jam
ant kelių.
Aš priklausau tik tau, mylimasis... Esi nuostabus vyras... Ir
dar geresnis meilužis...
Mūsų kvėpavimas pamažu rimsta. Meto lūpos jau žaidžia
gaudynes ant mano kaklo. Jos ten palieka daug bučinių.
- Gera mergaitė... - miegamajame nuskamba tylūs jo
Indžiai.
- Tęsiam žaidimą? Ar jau grįžtam į tikrovę? - klausiu grįž
telėjusi į jį. Mudu šypsomės vienas kitam.
- Myliu tave, mažyte... Esi labai karšta... Dievinu tave tokią...
Grįžtame... Vėl esu jo žmona... Vyro liežuvis taikosi atsisėsti
į sostą mano burnoje, bet manasis kovoja su juo. Draugiškai.
|uk juodu myli vienas kitą.
Šiandien net mudviejų bučiniai atrodė tarsi kitokie. Ypa
tingesni. Ar šitaip mus veikia Čikaga? O gal šitie niūrūs apar
tamentai? Jei taip, reikės dažniau mudviem čia atskristi. Nes
man patinka matyti savo vyrą tokį... Aistringą... Susijaudinusį...
žaismingą... Galvojantį tik apie mane... Ir apie nieką daugiau...
Kaip galvoju ir aš...
Tavo bučiniai niekada nenuvilia manęs. Ypač kai karštos lū

pos slysta nuoga nugara žemyn. Kaip dabar...
Nemiegu, tik saldžiai snaudžiu. Kažkodėl dabar rytais man
lunku keltis. Gal dėl nėštumo? Anksčiau buvau vyturiukas.
0 dabar tapau tikrų tikriausia pelėda.
Braukiantis man nugarą Meto liežuvio galiukas kyla aukš
tyn, ir mano kūnas suvirpa. Norisi šypsotis. Vis dar esu užsi
merkusi ir mėgaujuosi rytiniu mudviejų ritualu.
Jo bučiniai nudegina ir kaklą. Mmm... Mano vyras toks ais
tringas. Gal net aistringesnis už mane.
Gulėdama ant pilvo kilsteliu koją ir išriečiu užpakaliuką,
kad didžiajam Metui būtų patogiau pasiekti mažąją Emutę.
- Mmmm... - tylutėliai atsidustu.
Mylimasis įstumia savopasididžiavimą ir pradeda palengvi
judėti. Erzinamai lėtai. Bet rytais man patinka toks tempta.
Juk mudu niekur neskubame. Noriu ilgiau pasimėgauti šia
akimirka.
Mmm... Mažuti... Tu nuostabus... Man niekada nebūna nuo
bodu mylėtis su tavimi... Visada tavęsgeidžiu... Esu išalkusi tavo
kūno... Tos šilumos... Tos elektros srovės... Kurios iškrovą tuojpa
jusiu...
Didysis Metas manyje ima judėti daug greičiau. Juntu už*
plūstant malonumą. Mano atodūsiai darosi garsesni. Girdžiu,
kaip vyras su kiekvienu greitesniu judesiu staigiai iškvepia orą.
Jaučiu tai... Myliu tave... Įsitempia visas kūnas. Tyloj#
pasklinda ilgas mano atodūsis. Esu pripildyta šilto meilės seru*
mo. Taip mudu vadiname glitų balkšvą skystį, turintį ir moks*
lišką pavadinimą, bet šis mums nepatinka... Meilės serumas
kur kas geriau...
Atmerkiu akis ir tingiai sumirksiu ilgomis blakstienomis.
- Labas rytas, miegale... - kuždesiu prie ausies ir bučiniu
į skruostą pasisveikina mano nepasotinamasis lovos valdovas.
- Visada išsirenki geriausią būdą mane pažadinti... - pake*
liu galvą ir esu apdovanojama aistringu bučiniu.
Atvirstu aukštielninka. Negaliu atitraukti rankų nuo įelek*
trinto vyro kūno. Jo rankos taip pat įsismarkauja. Delnai ne
paliaujamai glamonėja man krūtis. Lūpomis pajuntu švelnius
kąsčiojimus.
- Labas rytas, - pagaliau pasisveikinu ir aš, plačiai šypso
damasi.
- Puikiai pamylėjau?
- Nuostabiai...
Mėgsti būti pagiriamas... Turbūt ne tik mano išrinktajam,
bet ir visiems vyrams norisi tai girdėti. Juk malonu, kai my
limoji pasako, kad esi neprilygstamas meilužis. Mums, mote
rims, irgi smagu žinoti, kad esame nuostabios lovoje.
- Dar nori pagulėti ar jau kelsimės? - tyliai klausia mano
meilužis, kuriam nėra lygių.
- Aš pagulėsiu, o tu nueisi į virtuvę ir atneši man stiklinę
vandens. Gerai? - meiliai paprašau.
- Iki šiol niekada nebūdavai ištroškusi po sekso. Tik alka
na, - nusijuokia Metas.
Nulipęs nuo manęs jis nuogas išeina iš miegamojo. Užsi
mautum bent jau trumpikes. O jeigu svetainėje sutiksi Amirą?
Artą savo namų tvarkytoją? Neabejoju, abu jie turi raktus nuo
buto.
Mane šiek tiek pykina, bet Metui nenoriu to sakyti. Kol pati
nepaskelbsiu besilaukianti, tol vyras negali nieko įtarti. Antraip
nebūtų staigmenos.
- Ačiū, - paimu stiklinę iš jo rankų ir atsisėdu lovoje. Metas
atsigula šalia. - Ar sakei kam nors iš artimųjų, kad ir mes daly
vausima toje šeimos šventėje? - klausiu.
- Ne. Niekam. Dar nevėlu apsigalvoti. Galim tuoj pat va
žiuoti į oro uostą ir skristi namo. Ir savaitgalis nebus sugadintas.
- Neversiu tavęs visą vakarą būti su žmonėmis, kurių ne
mėgsti. Bet juk gali ištverti kelias valandas.
- „Nemėgsti“ per švelnus žodis. Jie irgi nekenčia manęs, - jis
atsidūsta ir priglaudžia galvą man prie pilvo. Nori pasisveikinti
ir su mūsų mažyliu? - Įsivaizduoju, kokia bus tetos reakcija,
kai ji pamatys mane įžengiantį pro duris... - jo lūpas iškreipia
Ironiška šypsenėlė. - O broliai... Na, šiems bent jau bus proga
paprašyti pinigų...
- Pažadėk, kad elgsiesi gražiai... Ir kad nebus jokių barnių
ar muštynių... - ramiai kalbėdama delnu glostau purius jo
plaukus.
- Jei jie elgsis taip, kaip nori mano žmona, tai ir aš elgsiuosi
gražiai... O jeigu ne...
- Metai, būk geras... Juk neatvykome sugadinti jiems
šventės...
- Tai kad jiems suges nuotaika vien nuo mūsų vaizdo... Bet*
gi pati užsispyrei, mieloji... Nori susitikti su tais kvailiais, ir
viskas...
- Beprasmiškas pokalbis... Viena aišku: vakare mes ten va*
žiuosim. Ir nei tu mane atkalbėsi, nei aš tave priversiu būti
jiems malonų. Tad geriau kilstelėk užpakalį ir užsakyk pusry*
čius. Bent jau padarysi naudingą darbą.
Mylimasis pakelia akis į mane. Kad tave kur! Prisišnekėjau.
Jo žvilgsnis klastingas. O delnas jau uždėtas man ant krūties.
Nykštys suka ratukus apie standų spenelį, vis labiau įaudrinda*
mas mano kūną. Nori dar vieno raundo?
Jaudinuosi... Nežinau, ko tikėtis, kai įžengsiu pro grėsmin*

gai atrodančias juodas duris.
Išlipusi iš mersedeso apsidairau. Prie ištaigingo graikiško
stiliaus namo stovi virtinė automobilių. Žinoma, pastebiu ir
nustebusius žmonių žvilgsnius. Vienas senukas taip užsižiūri |
mane, kad vos neatsitrenkia į juosiančią namą metalinę tvore*
lę. Tikriausiai negali atitraukti akių nuo mano vilkimos Jason
Wu nakties mėlynumo suknelės.
Meto lūpose matau šypsnį. Jis ima mane už rankos ir sune
ria mudviejų pirštus. Laikas eiti ten, kur taip veržiausi pati. Imu
abejoti, ar ne be reikalo.
Eidama smėlio spalvos grindiniu žvelgiu į praviras didžią
sias duris, pro kurias vienas po kito žengia dailiai apsirengę
vyro giminaičiai. Spusteliu mylimajam ranką, kai ir mudu pri
artėjame prie jų. Jis apglėbia mane per liemenį ir įsiveda į vidų.
- Mano mielas Metjau... - išgirstu už nugaros aukštą mo
ters balsą. Abudu atsigręžiame. Prie mūsų artinasi elegantiška
šviesiaplaukė moteris, plačiai išskėtusi rankas. - Kaip malonu
tave matyti... Nors kartą atvažiavai... - ji apkabina Metą ir pa
bučiuoja į abu skruostus.
- Teta Sabina... - Meto balsas ramus.
- Ema, mieloji... Džiaugiuosi pagaliau susipažinusi ir su ta
vimi, - apkabinusi mane moteris irgi pabučiuoja j abu skruos-
lim. - Gaila, kad neteko dalyvauti jūsų vestuvėse... Nežinau,
kodėl Metjus nieko mums nepranešė apie jas...
- šventė buvo labai kukli. Nenorėjau švaistyti tėvo palikimo.
|uk paskui, teta, būtumėt apkaltinusi mane, kad kitą mėnesį
Išrašau jums per smulkų čekį... - Meto balse nesunku išgirsti
sarkazmo gaideles.
Mielasis... Valdykis. Būk mandagus. Nesileisk jos provokuo
jamas. Turiu kaip nors nuraminti vyrą, kad dar ko nors nepri-
kalbėtų. Priglaudžiu delną jam prie skruosto, kad nuvalyčiau
Kabinos paliktą rausvų lūpų dažų žymę. Metas staigiai atsigrę-
ftlaį mane. Nusišypsau. Jis lūpomis paliečia man delną. Kutena.
- Metjau, nesakyk taip... Ką apie mus pamanys Ema? -
nustebusi klausia Sabina. Nors man ta jos nuostaba atrodo
dirbtinė.
O ką manyti, jei vyras nieko man nepasakoja apie savo šei
mos narius? Težinau, kad duoda pinigų broliams. Ką tik išgir
dau, kad išrašo čekius ir tau. Tuo mano žinios ir baigiasi.
Ironiškas šypsnys. Štai koks Meto atsakas į tetos žodžius. Jis
neketina ilgiau stovėti prie durų ir kalbėtis su ja. Mačiau šitai iš
Jo akių, žvelgiančių į tolį.
Į kąjis ten taip žiūri? Krypteliu galvą ir aš. Mažuti, kur mane
taip tempi? Atsargiau. Esu apsiavusi aukštakulniais.
Vyras įveda mane į erdvią svetainę. Mes ir vėl atkreipiame
luslrinkusiųjų dėmesį. Jis sustabdo praeinantį pro mus pada
vėją ir paima taurę šampano nuo padėklo. Aš tenkinuosi taure
vandens. Juk laukiuosi; tikiuosi, niekas iš čia esančiųjų to nesu
pras. Net pilvą įtraukiu. Dėl visa ko.
- Sabina įsivaizduoja esanti šių namų šeimininkė. Nors jie
priklauso visai ne jai, - tyliai sako susiraukęs mylimasis ir iš
tuština taurę vienu sykiu. - Čia mano tėvo namai... - jis apžvel
gia skoningai dekoruotą kambarį. - Mano namai...
- Metai! Brolau! - garsūs šūksniai priverčia mane žvilgtelėti

kitur.
Pamačiau besišypsantį jaunuolį, einantį prie mūsų. Jis visai
nesidrovėdamas apžiūri mane. Akys panašios į Meto. Žydros...
- Rojau... - vyras sveikinasi su jaunuoliu dalykišku balsu.
O tasai apkabina jį ir patapšnoja per petį.
- Tavo mergaitė labai graži... - nutaisęs žavią šypseną su
kužda stilingai apsirengęs jaunuolis.
- Nelįsk prie jos... - Metas nustumia jį, besilenkiantį pabu
čiuoti svainę į skruostą. - Ji ne Viktorija...
Taip. Nesu Viktorija. Pati tai žinau. Bet ką reiškia tavo žo
džiai? Nori pasakyti, kad Viktorija draugavo su jumis abiemf
O gal Rojus nuviliojo ją nuo tavęs? Po velnių, Metai, tas tavo
paslaptis! Nejau sunku viską pasipasakoti? Man nebūtų reikėję
čia vykti.
- Metai, ta istorija jau seniai pamiršta... Aš tik noriu pasi
sveikinti su savo svaine, - Rojus dar kartą palinksta į mane. š|
kartą atsitraukiu pati. Nenoriu dar labiau supykdyti vyro.
- Ema, - paduodu ranką. - Malonu susipažinti... - ir mano
balsas darosi dalykiškas. Užsikrėčiau nuo Meto.
Bučiuodamas man ranką Rojus vylingai nužvelgia mane.
Net jo žvilgsnis toks pats kaip brolio.
- Kiek tau reikia pinigų? - svetainėje garsiai nuskamba tie
sus Meto klausimas. Dabar mus tris stebi dar daugiau akių.
- Kodėl gadini tokią nuostabią akimirką? - šypsodamasis
Rojus žiūri į brolį. - Ką tik susipažinau su tavo žmona, o tu nori
kalbėtis apie kažkokius pinigus...
- Nuo kada jie tau kažkokie? Kokios sumos čekį išrašyti šį
kartą?
Rojus tyli. Metas išsitraukia iš vidinės švarko kišenės čekių
knygelę ir brūkštelėjęs plunksnakočiu nuplėšia lapelį.
- Tikiuosi, užteks, - sako atkišdamas broliui čekį.
- Ačiū, brolau... Bet dabar ne laikas ir ne vieta aptarti verslo
rtlkalus... - Rojus sulanksto lapelį ir įsikiša į marškinių kišenę.
- Aš gyvenu Niujorke. Todėl taip dažnai, kaip norėtum, į
Čikagą neatskrisiu... Šios sumos tau turėtų užtekti dviem mė
nesiams. Ir nė nemėgink man skambinti anksčiau laiko. Nes
daugiau pinigų negausi...
Metas nusigręžia nuo brolio ir paėmęs mane už rankos išsi
veda iš svetainės.
Nežinau, koks architektas projektavo kiemą, bet... Du basei
nai?.. Kam to reikia? Tik vietą užima. Nebent broliai vaikystėje
nepasidalydavo vienu.
Atsisėdame nedidelėje pavėsinėje atokiau nuo visų kieme
esančių svečių. Metas geria jau antrą taurę šampano. O vakaras
dar tik prasidėjęs. Jeigu taip bus ir toliau, man teks parsivežti
girtą vyrą.
- Kaip suprantu, tu užaugai šiuose namuose... - sakau. No
riu pasikalbėti. Mums reikia daug ką išsiaiškinti. Bet Metas visą
dėmesį sutelkęs į svečius. Stebi juos. O gal ko nors ieško tarp
)i|? Dar vienos savo meilužės?
- Ne. Neužaugau. Tėvas nupirko šį namą daug vėliau. Kai
Uždirbo tuos milijonus, kuriuos dabar švaisto neatsakingi vai
kei... - mylimojo žvilgsnis mąslus.
- Tai kodėl čia gyvena ne tavo broliai, o teta?
- Sabina yra tėvo sesuo. O jis kadaise manęs prašė, kad pa-
llrūpinčiau ja, jeigu taip nutiktų, kad numirtų pirmas. Leidau
jei čia gyventi. Bet toji gyvatė surezgė planą ir įtikino mano
brolius pasirašyti namo perdavimo dokumentus. Tad dabar jis
priklauso jai... Neteisėtai...
- Ir tu nieko negali padaryti?
- Galiu. Bet nenoriu. Rojus prašė padėti atgauti namus. Vis
dėlto jam bus gera pamoka, kad niekuo negalima pasitikėti.
Net saviškiais. Aš jo neverčiau pasirašyti tų dokumentų, tad te
gul dabar pats galvoja, kaip šitai atgauti.
- Metai, bet jis tavo brolis...
- Brolis, kuriam iš manęs reikia tik pinigų... Esu jam dau|
padėjęs. Kaip ir Henriui. Matai tą aukštą tamsiaplaukį vyrą,
vaikštinėjantį prie baseino su nėščia moterimi? - jis most*
Ii galva į tą pusę. Pažvelgiu į juos. Visi trys broliai panašūs. -
Ten kitas mano brolis Henris su žmona... Nieko neišmano apif
restoranų verslą, o dar pyksta, kad tėvas ne jam, o man paliko
valdyti visą jų tinklą. Jeigu pats imtų jam vadovauti, restoranai
bankrutuotų per metus.
- Tai tavo broliai gyvena iš tų pinigų, kuriuos jiems pervedi
kas mėnesį?
- Rojus - taip. Niekur nedirba, tik linksminasi. O Henriui
perrašiau dalį restoranų akcijų, kad bent vaizduotų dirbantį.
- Ką ten sakei apie Viktoriją? Ar Rojus buvo susidėjęs su
ja? - smalsauju. Tik nežinau, ar Metas man atsakys į šį klausi*
mą. Išgėrė dvi taures šampano, taigi viliuosi, kad mūsų pokal*
bis dar nenutrūks.
- Draugavo... - labai tyliai atsako, žvelgdamas į tuščią taurę
rankoje.
- Betgi jis gerokai jaunesnis... Ar Viktorija su juo buvo tau
neištikima?
- Ne. Mudu buvome jau išsiskyrę, kai ji apsuko galvą bro*
liui. Vien siekdama man atkeršyti.
- Aišku, man labai gaila, kad tavo santykiai su broliais ne
tokie, kokie turėtų būti. Bet sėdėdamas čia, atskirai nuo visų,
tikrai jų nepagerinsi.
- Visiškai nenoriu su jais bendrauti. Kaip ir su kitais čia su
sirinkusiais veidmainiais...
- Žinai, mielasis... Jeigu taip nori, sėdėk šioje pavėsinėje.
O aš eisiu su kuo nors pabendrauti. Varstoma kreivų žvilgsnių
jaučiuosi nesmagiai. Noriu, kad susirinkusieji žinotų, jog mes
čia atvažiavom su gerais ketinimais. Todėl mums patiems rei
O'VfjfljHflAWWII 189
kIn parodyti, kad norime bendrauti, o ne visą tą laiką slapstytis

nuo jų, - pakylu nuo suoliuko ir einu.
- Ema!
Nerėkauk, mažink. Aš nekurčia. Gal bent šitaip priversiu tave
pasikalbėti su giminaičiais.
Žiūrėdama į nepažįstamus veidus nelabai žinau, prie kurio
t inogaus pirmiausia prieiti ir pasisveikinti. Meto brolienė atro
do visai miela moteris. Ji kaip tik dabar viena pati vaikštinėja
prie baseino, glostydama gražiai suapvalėjusį pilvą.
- Labas, - prieinu prie jos.
- Labas, - atsigręžusi moteris įbeda į mane nustebusias akis.
- Aš... Ema, - paduodu jai ranką.
- Čia visi jau žino, kas esi, - ji nuoširdžiai nusišypso. - Dže-
nlferė... - pasakiusi savo vardą ji moteriškai spusteli ranką. Esu
pripratusi sveikintis daugiausia su vyrais, tad mano spustelėji
mas jai gali atrodyti stiprokas. Taip ir yra. Mačiau iš veido.
- Pirmo vaikelio laukiesi? - pamanau, kad toks klausimas
visai tiktų pokalbiui pradėti.
- Trečio. Turiu sūnų ir dukrą. Matau, kad ir tu gurkšnoji tik
vandenį. Gal ir judu su Metu netrukus susilauksite kūdikio? - ji
žvilgteli į tą pusę, kur palikau vyrą.
Ką??? Taip.
- Ne. Tiesiog nesu didelė alkoholio mėgėja, - truputėlį pa
meluoju. Na, gerai. Labai pameluoju. Bet nenoriu, kad Dženi-
ferė sužinotų apie mano nėštumą pirmiau už Metą. - Gal ga
lėčiau paliesti tavo pilvą? - mano klausimas keistas, bet išties
noriu jį paliesti. Turbūt šią akimirką prabunda manasis moti
nos instinktas.
- Žinoma... Bet dabar jis miega... Negalėsi pajusti spyrių...
- Berniukas?
- Ema, eikš... - mane, dar nespėjusią paliesti Dženiferės
pilvo, nukrečia elektra. Stipriai sugriebęs už rankos Metas ati
traukia mane nuo savo brolienės. - Nebenoriu ilgiau čia būti.
Važiuojam... - įsakmiai paliepia ir nusitempia per kiemą.
- Man skauda... - sukuždu, mums išėjus pro didžiąsiai
duris.
- Sėsk į automobilį... - išgirstu dar vieną jo įsakymą.
Taip supykai, kad palikau tave vieną? Ar kad bendravau tu
Dženifere? Kas tau nutiko, kad taip pasikeitei? Nesuprantu...
- Mielasis, kodėl esi toks piktas? - tai mano pirmieji žodžill

po to, kai palikome Sabinos namus.
Visą kelią iki buto Metas tylėjo. Ir kažką mąstė. O aš kaip
kokia kvailė sėdėjau mašinoje ir spoksojau į vyrą nesuprasda
ma, kas jam darosi.
- Esu pavargęs. Eisiu į dušą nusiprausti... - sumurma jis.
- Noriu valgyti. Juk ten neparagavau nė kąsnelio.
- Pasakyk Amirui. Jis tuo pasirūpins, - mylimasis keistai
nužvelgia mane ir eina į miegamąjį.
Atidarau laukujės duris ir paprašau už jų stovintį Amirą at
vežti mums maisto. Nors dabar mane domina visai kas kita.
Įžengusi į miegamąjį randu ant grindų išmėtytus vyro dra
bužius. Pakeliu juos ir tvarkingai sudėlioju ant komodos. Gir
džiu, kaip vonioje bėga vanduo. Tik keista matyti uždarytas jol
duris. Jis nenori, kad ten užeičiau? Nenori manęs matyti?
Vis dėlto užeinu. Metas stovi stiklinėje dušo kabinoje, ran
komis įsirėmęs į jos sieną, nunarinęs galvą. Ant jos iš dušo gal
vutės pamažu teka vanduo.
Kažkas jam neduoda ramybės. Bet kodėl mylimasis nepasa
ko, kas? Gal broliai ko nors prikalbėjo? O gal teta?
- Pyksti, kad nepaklausiau tavęs? - mano balsas liūdnas.
Metas krypteli galvą. Ir kelias akimirkas žiūri į mane neper
prantamu žvilgsniu.
- Ema, palik mane vieną. Noriu nusiprausti. Sukrauk laga
minus, nes rytoj anksti parskrendam į Niujorką...
Jau nebe mažytė? O Ema? Vadinasi, tai rimta.
Uždarau vonios duris ir einu į virtuvę laukti Amiro. Juk
reikia pamaitinti mažylį. Norėjau šiandien vakare nustebinti
Metą džiugia naujiena. Bet kai jis toks piktas, gal bus geriau, jei
nieko nesakysiu... Tikėkimės, kūdikėli, kad rytoj tėčio nuotaika
pagerės.
Pirmą kartą bijau ką nors pasakyti vyrui. Kiek mėginu su

juo kalbėtis, tiek kartų išgirstu vienintelį žodį... Nesvarbu. Man
Jau ima kaip reikiant įgristi mus supanti tyla. Be to, nei vakar,
nei šiandien rytą vyras nepamylėjo manęs. Pirmiau taip nieka
da nebūdavo. Išskyrus tas dienas, kai sirgdavau mėnesinėmis.
Toks jausmas, kad visą dieną slapstausi nuo vyro. Prisigal
vojau visokiausių darbų, kad tik nereikėtų matyti susiraukusio
Jo veido. Štai lindžiu drabužinėje ir mėginu išsirinkti suknelę,
kurią rytoj apsivilksiu eidama į darbą.
- Ema... - netikėtai išgirstu Meto balsą. Gal jis pagaliau nori
pasikalbėti?
Išlendu iš drabužinės ir įsmeigiu neramias akis į vyrą. Jis
stovi pačiame miegamojo viduryje ir suraukęs antakius žvelgia
{mane.
- Pasakyk... Tu nėščia? - taiklesnio klausimo neteko girdėti.
Bet iš kur jis tai sužinojo?
- Norėjau pati tau šitai pranešti, bet matau, kad aplenkei
mane... - spėjau pamiršti, ką reiškia šypsotis. Todėl dabar nė
nemėginu slėpti plačios šypsenos.
- Negali būti... Juk tu saugojaisi.
- Iš pradžių gėriau kontraceptines tabletes, o paskui pamir
šau... - kaltai pažvelgiu. - Niekada anksčiau nesu jų vartojusi,
todėl man visa tai tiesiog išgaravo iš galvos.
- Po velnių, Ema!.. Tau tereikėjo išgerti vieną sušiktą tabletę
per dieną! Net to nesugebėjai?! - Metas šaukia. Garsiai.
- Koks dabar skirtumas? Juk aš laukiuosi. Argi nesidžiaugi,
kad turėsim kūdikį?
- Aišku, ne. Prakeiktas šūdas! Taip neturėjo atsitikti... - jli
nervingai persibraukia plaukus pirštais.
- Kodėl taip sakai? - jaučiu gerklėje kaupiantis gumulą. Nu*
ryju jį ir laukiu vyro atsakymo.
- Aš nekenčiu vaikų! Nenoriu jų! Man jų nereikia! - jis tai
išrėžia su tokia neapykanta, kad net nustėrstu.
Kaip suprasti - nekenti vaikų? Kodėl tik dabar tai sužinaut
Kas čia darosi? Ar išties žvelgiu į vyrą, dar visai neseniai prie!
Dievą prisiekusį man amžiną meilę?
- Nesuprantu tavęs... Nežinau, kodėl taip šneki... - ištariu
drebančiu balsu. - Ką reiškia tavo žodžiai „nekenčiu vaikų"?
Kaip galima jų nekęsti?
- Nes vaikai nedėkingi. Pažiūrėk, kokie mano santykiai su
broliais. Vaikystėje aš jiems atstojau ir tėvą, ir motiną. Rojus
buvo vos metukų, kai motina mus paliko. Faktiškai aš vienas
jį užauginau, nes tėvas nuolatos būdavo išvykęs prakeikto savo
verslo reikalais. Ir dabar padedu abiem broliams. O ką už tai
gaunu? Tik neapykantą. Ir dar esu kaltinamas tėvo nužudymu.
Nenoriu dar kartą to patirti. Man gana anų dviejų...
- Bet šitas kūdikis yra dalis tavęs. Ne koks nors svetimas
vaikas ir ne vienas iš tavo brolių. Jūsų bendravimas nebūtinai
bus toks, apie kokį čia kalbi, - netikėdama savo ausimis purtau
galvą. Niekada neįsivaizdavau, kad tokia tema taip nelinksmai
kalbėsiuosi su vyru. Sužinojęs, kad taps tėvu, jis turėtų šokinėti
iš laimės. Bet kur tau, pasirodo, vyras to vaiko nenori. - Nejau
manai, kad ir aš nenoriu vaikų?
- Mačiau, kaip į juos žiūri. Tai man kėlė nerimą. Bet vis ma
niau, kad kaip nors pavyks apsisaugoti nuo nepageidaujamo
vaisiaus...
Vaisiaus?Jis tau tik vaisius? Tu net negali pavadinti jo kūdi
kiu... Mažyliu...
- Tai kodėl per mudviejų medaus mėnesį sakei, kad vieną
dieną padovanosiu tau pačią geriausią dovaną pasaulyje?
- Tūrėjau galvoje kelionę aplink pasaulį, o ne... Šitai... - jis
mesteli nemalonų žvilgsnį į mano pilvą. Aš lyg bandydama ap
saugoti vaiką uždengiu jį rankomis.
- Tau kelionė aplink pasaulį geresnė dovana nei kūdikis? -
|| vakarą nustembu nebe pirmą kartą. - Tai ką man siūlai? Gal
•bortą?
Tas žvilgsnis... Tu, ko gero, juokauji... Nori, kad nužudyčiau
musų vaikų?Nejau esi toks žiaurus?
Negaliu lyg niekur nieko stovėti ir žiūrėti į tas įtūžusias akis.
'|\iriu išeiti iš miegamojo.
- Ema... - tardamas mano vardą jo balsas gerokai sušvel
nėja.
- Užsičiaupk! - užrinku eidama link vonios. - Tavo tyla ir
l«vo žvilgsnis viską pasako! - trinkteliu jomis.
Ne. Negaliu būti viename kambaryje su tuo žmogumi. Tik
ne po tokių kalbų.
Pasiimu kosmetinę, dantų šepetuką, naują dantų pastos tū
telę ir atidarau vonios duris. Reikėjo pasiimti ir mobilųjį nuo
lovos.
Prie durų mane pasitinka išgąstingas Meto žvilgsnis.
- Mažyte... Aš... Ne... - jis nori apkabinti mane, bet aš nu
bloškiu jo rankas.
- Nenoriu daugiau girdėti nė vieno tavo žodžio... Užtektinai
pasakei...
Išeinu į koridorių su telefonu rankoje. Šalia mūsų miega
mojo yra keli svečių kambariai. Ilgai negalvodama užsidarau
viename iš jų. Ir užsirakinu, kad Metas nesumanytų įeiti.
Suklibėjus rankenai, net atšoku nuo durų. Metas įnirtingai
ją klibina. Ir vis beldžiasi.
- Mažyte, nebūk tokia... - išgirstu jo balsą. - Atrakink duril.
Mums reikia pasikalbėti.
Nieko neatsakau. Nubėgu į vonią ir užsidarau. Jeigu karteli
jis išlaužtų kambario duris, tai... Bet juk ir čia nesaugu. Jei no*
rėš, išlauš ir šias.
Būtinai reikia su kuo nors pasikalbėti. Ir tik vienas žmogui
gali išklausyti mane. Surenku Rajano numerį. Deja, įsijungil
balso paštas.
- Mažiau, kai galėsi, paskambink. Man tavęs reikia, - palle-
kūjam žinutę.
Regis, Metas jau nurimęs. Nebegirdžiu trankantis.
Mano akys užkliūva už kosmetinės. Atsegu užtrauktuką Ir
išimu iš jos nėštumo testą.
- Mažuti, tu nesi laukiamas. Bent jau ne tėčio... - garsiai
pasakau spoksodama į jį.
Dabar suprantu, kodėl Metas taip žiūrėdavo į mane, laikan*
čią Lianą ant rankų. Tai buvo ne pavydas, o neapykanta. Kodėl
mudu niekada nekalbėdavome apie vaikus? Na, taip. Be palio
vos mylėdamiesi neturėjome laiko tokiems pokalbiams. VU
maniau, kad sukūrus šeimą savaime aišku, jog bus vaikų. Bet,
rodos, mano gyvenime viskas vyksta aukštyn kojom. Štai kaip
būna, kai susituoki vos po kelių pažinties mėnesių.
Tikėjausi, kad vyras jau viską pasakė apie save. Deja... Jis vii
dar turi savų paslapčių...
2013 m. rugsėjo 9 d,
Išties džiaugiuosi, kad šiuose namuose dirba Eliza. Ji man

atnešė iš miegamojo visus daiktus, kurių paprašiau. Nežadu
pati kelti ten kojos. Kam? Kad susitikčiau Metą? Ne. Nenoriu
jo matyti.
Apsivelku suknelę. Apsiaunu batelius. Pasiimu rankinę ir iš
tinu iš kambario. Lipdama laiptais akies krašteliu matau vyrą,
lydintį virtuvėje prie stalo. Be abejo, jis stebi mane.
Nieko jam nesakau. Nė nestabtelėdama traukiu prie laukujų
durų. Žiauriai noriu valgyti, bet neketinu pusryčiauti su juo.
(icriau jau pakeliui nusipirksiu ko nors užkąsti.
Sėsdama į savo senąją audi išvystu Metą prie laukujų durų.
Ils laiko telefoną prie ausies. Turbūt skambina savo asmens sar-
Kybiniui.
Pasuku raktelį ir išvažiuoju iš kiemo. Veidrodėlyje pamatau
II už namo atbėgant Amirą. Jis kartu su Metu sėda į mašiną,
kuria kas rytą važiuodavau ir aš, ir pasileidžia man iš paskos.
Iki agentūros važiuoju žvilgčiodama į šoninį audi veidrodė

li. Tikiuosi, dėl to nesužvairėsiu. Ir vis per tą vyrą, kuris seka
mane.
Liftu pakylu į devintą aukštą. Eidama savo kabineto link ne-
pusisveikinu su blondine. Šį rytą nesisveikinu su niekuo.
Atsirakinusi duris įžengiu į vidų ir atsisėdu prie stalo. Ant
jo guli keli Erikos palikti dokumentai. Darbui vis vien, ar tau
skauda, ar negera, ar norisi verkti. Turi jį atlikti, ir tiek. Nors
visai nenorėtum čia būti ir pasirašinėti kvailų sutarčių.
Nežvilgteliu į atsidariusias kabineto duris. Ir taip žinau, kas
pro jas įeina: seklys.
- Išeik, - ramiai sakau, žvelgdama į ką tik įjungto kompiute
rio ekraną. - Neversk manęs iškviesti apsaugą, kad tave išmes
tų. Prašau nestatyti manęs į nepatogią padėtį. Ir neprisidaryk
sau gėdos.
Tyla. Gilus Meto alsavimas. Ir kompiuterio klavišų barškėji
mas. Tik tokius garsus gali išgirsti kabinete.
Kelias minutes pastoviniavęs ir turbūt paspoksojęs į mane,
Jis visgi išeina.
- Nesklandumai rojuje? - išgirstu Erikos balsą.
- Ne, - atsakau nepažvelgusi ir į ją. Mano elektroninis paš

tas užverstas užsakovų laiškais. Todėl turiu užtektinai darbo.
- Neatrodo...
- Ko atėjai? - nemandagiai klausiu. Neketinu su ja kalbėtis.
Tiesą sakant, nė nenoriu.
- Atnešiau banko sąskaitų kopijas, - tyliai atsako Erika.
- Padėk ant stalo ir gali eiti.
Ragana. Tikiu, kad ji tai ištaria mintyse. O gal ir dar pikčiau.
Nežinia kodėl šiandien niekas nenori palikti manęs ramy
bėje. Net prakeiktas išmanusis telefonas. Kas dar manęs ieško?
Rajanas...
- Klausau, - atsiliepiu į skambutį. - Nieko... Vakare užva
žiuosiu pas tave ir viską papasakosiu... Rajanai, čia ne telefo
nui... Myliu. Iki...
Myliu... Ne jam turėčiau tai sakyti... Betgi tas, kuriam derėtų
tai išgirsti, nemyli mudviejų vaiko... Net pilvą sudiegia... Mažy
lis irgi tai jaučia...
Nesikalbėjau su vyru keturias dienas. Šiandien bus penkta.

Gerai, kad Metas užvakar išskrido į Čikagą. Būčiau nebeištve
rusi tarp mūsų tvyrančios įtampos; rodos, ją galėjai raikyti kaip
tortą.
Visą savaitę leidau Rajano draugijoje. Žinoma, šis palaikė
mane, o ne Metą. Žinojau, kad vyras slapta kalbėjosi su geriau
siu mano draugu. Nes kasdien tiek į namus, tiek ir į darbą plū
do didelės puokštės gėlių. Kaip ir mano mėgstami saldumynai.
Nejaugi Metas tikisi šitaip pelnyti mano atleidimą?
Kas čia? Laiškas? Nuo jo?
Išputusi akis spoksau į elektroninio pašto laiškų dėžutę.
Dvejoju, ar spustelėti ties antrašte be galo originaliu pavadini-
C ^ Ą (((< jii< ii'iftfia i If 197
mu ATLEISK, ar ištrinti nė neskaitytą laišką. Ką dar gali man

pasakyti?
Pasirenku pirmąją išeitį: skaityti.
Tema ATLEISK
Siuntėjas Metjus Rosas
Gavėjas Ema Ros
2013 m. rugsėjo 12 d. 23.14
Mažyte,
Juk žinai, kad nėra pasaulyje žmogaus, kur| mylėčiau
labiau už Tave. Einu iš proto negalėdamas matyti
Tavęs. Pasikalbėti su Tavimi. Apkabinti Ir pabučiuoti.
Pati sakei, kad iškilus problemų mudu
neatsitversime vienas nuo kito. Kad pasikalbėsime. Bet
TU neleidi man pasakyti to, ką noriu.
Taip. Aš nenoriu turėti vaikų. Ir... NENORIU, KAD
DARYTUMEISI ABORTĄ.
Neleisčiau tau to daryti... KAIP GALĖČIAU NORĖTI,
KAD NUŽUDYTUM MŪSŲ VAIKĄ??? Tai būtų tarsi
nužudyti MŪSŲ MEILĘ.
Jeigu jau taip nutiko, kad mano žmona laukiasi...
Vadinasi, anksčiau nei ketinau tapsiu tėvu...
Gal visa tai Išeis tik | gera? Gal Tavo padedamas
sugebėsiu būti geresnis tėvas tam nieko nekaltam
kūdikiui, nei maniškiai buvo man...
Myliu Tave... Ir J|...
Metas
P. S. Grįšiu namo po kelių dienų. Tikiuosi, tada galėsiu

apkabinti Tave ir pabučiuoti.
P. P. S. BUČIUOJU :*
P. P. P. S. Labai Tave myliu, mažyte :*

Perskaičius tokį laišką man pirmiausia norisi giliai įkvėp

ti. Įkvepiu. Ir pajuntu suskaustant papilvėje. Kas man darosi!
Kodėl taip smarkiai skauda, kad net negaliu kvėpuoti? Tikriau
siai per daug susijaudinau skaitydama vyro parašytus žodžius...
Mūsų vaikas... Tujį myli, mielasis...
Skauda... Labai... Neištversiu...
Čiumpu nuo stalo telefoną ir skambinu savo padėjėjai.
- Erika, ar galėtum palydėti mane į ligoninę? Nes pati nesu
gebu vairuoti...
Viskas baigta...
Atsigręžiu į seselę, įėjusią pro palatos duris. Esu ką tik nubu
dusi po operacijos, mano akių vokai vis dar sunkūs.
- Ar gerai jaučiatės, ponia Ros? - maloniai teiraujasi ji.
Nieko neatsakau. Nusuku akis į langą. Kaip galima klausti.
ar gerai jautiesi netekusi vaiko?.. Turbūt puikiai?..
- Ema, gal tau ko nors reikia? Gal atnešti valgyti? O gal at
vežti kitų drabužių? Norėtum persirengti? - paslaugiai klausi
nėja Erika, stovėdama kitapus lovos.
Tyliu. Ir nežymiai papurtau galvą. Nieko man nereikia.
Pajuntu adatos dūrį į ranką. Matyt, seselei atrodo, kad man
dar reikėtų pamiegoti. Gal ir gerai? Juk miegodama negalvosiu
apie tai, ko netekau...
- Ponia Ros, ar jums ne silpna? - klausia juodaplaukė mote

ris, stovinti priešais mane.
- Ne, - pameluoju.
- Neskauda?
- Ne, - irgi melas.
- Nepykina?
- Ne, - tai tiesa.
- Tada liepsiu sutvarkyti dokumentus, kad galėtumėte grįžti
namo ilsėtis...
- Ačiū, gydytoja...
)i man paduoda kažkokį lapelį, į kurį nė nežvilgteliu, ir išei
nu Iš palatos.
Vėl atsigręžiu į duris, nes šios dar kartą plačiai atsiveria. Me
lui... Tarpduryje stovi mano vyras. Atrodo šiek tiek uždusęs.
Turbūt nuo bėgimo.
Per porą žingsnių jam už nugaros pamatau gydytoją, kuri ką
(Ik čia buvo. Man dingteli, kad ji laukia jo.
Metas nieko nesako, tik liūdnai žvelgia į mane. Aš irgi tyliu.
Nežinau, kokia atrodau iš šalies. Liūdna? Pikta? Įsižeidusi? Aiš
ku viena: man sunku žiūrėti į jį.
Nusuku akis į savo pirštus, nervingai lankstančius baltą po
pieriaus lapelį. Metas išeina iš palatos. Pro paliktas praviras du
riu girdžiu, kaip kalbasi su gydytoja. Klausinėja apie mane ir...
Mudviejų vaiką.
Pakylu nuo lovos ir einu pasiimti rankinės iš spintelės. Vil
kiu tą pačią suknelę, su kuria atvažiavau į ligoninę. Tarsi nieko
nebūtų nutikę... Lyg būčiau atvykusi kokio nors ligonio aplan
kyti. Ir turėčiau grįžti į darbą.
Išeinu į koridorių. Metas ir gydytoja sužiūra į mane. Tik
vyro žvilgsnis kitoks nei tos malonios moters.
- Kaip tik sakiau jūsų vyrui, kad jūsų sveikatai pavojaus
nėra, drąsiai galite grįžti namo... - ji tai ištaria nuoširdžiai šyp-
•odamasi. - Tik nepamirškit pasirašyti dokumentų... Juos rasi
te koridoriaus gale pas seseles... Aš atsiprašysiu. Turiu skubėti
pas kitus ligonius. Iki malonaus, ponia Ros... Pone Rosai...
- Ačiū jums... - padėkoja jai Metas.
Aš tik linkteliu galvą ir einu pirmyn. Vyras atsilieka man už
nugaros. Gal dėl to, kad sparčiai žingsniuoju, ir jis nespėja eiti
kartu. O gal laikosi atstumo, nes bijo būti šalia. Bijo, kad apkal
tinsiu jį dėl to, kas nutiko.
Priartėjusi prie audi pamatau Amirą.
200 A L I C- I A Li U I J t
- Aš tave parvešiu... - tyliai sako man Metas.

Jis atidaro greta stovinčio savo automobilio priekines kelei
vio dureles. Bet aš atsidarau užpakalines ir atsisėdu ant sėdy*
nės. Nenoriu sėdėti priekyje. Nenoriu, kad jis paimtų mane ui
rankos. Dabar labiausiai trokštu pabūti viena.
Ištraukiu iš rankinės audi raktelius ir numetu ant vairuotojo
sėdynės. Metas juos perduoda Amirui. O pats sėdasi prie vai*
ro. Ir netrukus pajudame iš Lenox Hill ligoninės automobilių
aikštelės.
Nejau visą kelią mus turi lydėti dar ir ši liūdna muzika? Au*
tomobilyje skamba Lanos Del Rėj balsas. Gražus. Bet man ir
be šios depresiją varančios muzikos užtenka slogios nuotaikoii
tvyrančios aplink.
Lauke pradeda lyti. Bet... Kodėl Metas sustabdo mašiną?
Nustebusi žiūriu, kaip išlipa iš automobilio. Nusivelka švarką ir
atidaręs užpakalines dureles atkiša jį man. Paimu. Tikriausiai
pastebi, kaip pradedu drebėti ir apsiglėbiu kūną. Be to, vilkiu
suknelę trumpomis rankovėmis.
Šilta. Švarkas prisigėręs jo kūno šilumos ir visada man ap
sukančio galvą kvepalų aromato. Žinau, kad vyras mane stebi
pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį, bet nenoriu sutikti jo akių,
Geriau skaičiuosiu slystančius stiklu lietaus lašus.
Tik mano mobilusis nenori ramiai gulėti rankinėje. Ima
įkyriai skambėti.
- Klausau, - tyliai atsiliepiu į Rajano skambutį. - Nete
kau... - dar tyliau ištariau. Girdžiu, kaip Metas sunkiai atsidūs
ta. - Taip... Grįžtu namo... Nežinau. Nenoriu apie tai galvoti..,
Dabar netinkamas tam laikas... Ir aš tave myliu... Iki...
Rajanas visada nori viską žinoti. Net tai, ko aš pati dar ne
žinau...
oV&(ij««AWtoA II 201
Temstant įsukame į mūsų namo kiemą. Tik ryški žibintų

Ivlesa padeda man rasti didžiąsias duris. Meto švarkas vis dar
gaubia mano pečius. Bet neilgai.
įėjusi į namus nusivelku jį ir pakabinu ant laiptų turėklo
krašto. Užlipu į viršų ir užsidarau tame kambaryje, kuriame iš
buvau visą savaitę pati viena.
Atsigulu ant lovos ir pravirkstu. Galiu verkti tik tyloje ir
Vienatvėje. Išlieti visą krūtinėje susitvenkusį skausmą. Buvau
prlsisvajojusi, kaip žaisiu kieme su savo mažyliu. Kaip drauge
pClsime muilo burbulus. Kaip slėpsiuosi už krūmo, o jis manęs
Ieškos. Ir kaip pirmą kartą išgirsiu iš jo lūpų tą žodį... „Mama“.
Het... To nebus...
Vis dėlto negaliu čia gulėti ir žliumbti. Juk esu stipri. Atsike
liu. Delnu persibraukiu veidą ir einu į vonią.
Nusivaliusi makiažą persirengiu naktiniais ir įsisupu į cha
latą. Vis dar krečia drebulys. Tikrai padėtų sušilti puodelis
karštos arbatos.
Ak! Išsigandusi stabteliu, nes atidariusi duris išvystu Metą.
|li varsto mane neramiomis akimis. Praeinu pro jį ir nulipu į
virtuvę. Gerai, kad Eliza užkaitusi virdulį. Nereikės ilgai būti
vyro taikiniu. Juk jis spokso į mane nuo laiptų viršaus. Nė ne
abejoju.
Užsiplikau arbatos ir nuskubu į biblioteką. Ten tamsu.
Ramu. Galbūt pasiimsiu kokią nors knygą, kad nukreipčiau
mintis kitur. Juk skaitymas leidžia bent trumpam pasprukti
nuo tikrovės į vaizduotės pasaulį.
Atsisėdu ant violetinės sofos. Pasiimu pagalvėlę ir priglau
džiu prie savęs. Jėzau Kristau!!! Nusideginu liežuvį. O juk no
rėjau tik truputėlį sušilti. Padedu puodelį ant parketo ir įremiu
galvą į sofos kraštą.
Išgirstu žingsnius. Kažkas praveria bibliotekos duris ir įeina
| vidų.
- Nori mane palikti? - kuždesys ganėtinai garsiai nuskamba
tyloje. Pakeliu akis ir pamatau savo liūdnąjį žydraakį, iš viršaui
žvelgiantį į mane. - Nori skirtis?
Keistai klausi, mielasis...
- Ne... - trumpai atsakau.
- Tai pasikalbėk su manimi. Nebetylėk. Prašau... - jis tiesiog
maldauja.
Neatitraukdama nuo vyro akių apsigręžiu ir atsiklaupiu ant
sofos. Metas rankomis įsikibęs į josios kraštą. Aš irgi priglau*
džiu delnus prie rumbuoto medvilninio audinio.
Pasilenkiu ir pabučiuoju savo vyrą. Mmm... Elektros srovės
pėdutės...
- Myliu tave... - sukuždu į lūpas. - Negalėčiau tavęs palikti...
Niekada...
- Mažyte, nė neįsivaizduoji, kaip man reikėjo išgirsti šiuos
žodžius... - Metas mane apkabina ir prisiglaudžia prie krūtį*
nės. - Nė nenumanai, ką jie man reiškia... Nes man atrodė, kad
tu... Būk gera, atkeisk man...
- Skaičiau tavo laišką... Dabar žinau, kad ir tu mylėjai mūsų
kūdikį... Tik reikėjo anksčiau man pasakyti, kad nenori vaikų...
Turėjau tai žinoti...
- Žinau... Reikėjo... Nesitikėjau, kad taip greitai pastosi. Mi*
niau, mums dar ilgai nereikės kalbėtis šia tema... Apie vaikus.
- Tu vis dar jų nenori? - atšlijusi pažvelgiu į jį.
- Bent jau ne dabar... Gal po kelerių metų... - mylimasis
pirštu perbraukia man per lūpas. - Bet juk tu jų nori... Tai... Kg
darysim?
- Esame šeima. Turiu atsižvelgti ir į tavo norus. Ne tik į sa
vuosius...
- Sutiksi palaukti?
- Hm... Daugiausia dvejus metus. Gerai? Ir nebenoriu gerti
kontraceptinių tablečių. Juk abu matome, kas iš to išėjo.
- Okei... Taigi ir vėl teks pasinaudoti pono prezervatyvo
paslaugomis... - jis šypteli. Mano lūpos irgi bando šypsotis. -
Mieloji, atrodai labai pavargusi... - tai pasakęs Metas paglosto
man plaukus. - Bet tau tinka net tie pajuodę paakiai... Ar šian
dien ką nors valgei?
- Ne... - papurtau galvą.
- Eime į virtuvę. Pamaitinsiu... - jis toks rūpestingas, kad
negaliu atsisakyti šio pasiūlymo, nors ir nesu alkana.
Pasiimu auštelėjusią arbatą ir kartu su vyru išeinu iš biblio
tekos. Virtuvėje Elizos nebėra. Gal nenori mums trukdyti. Juk
llą savaitę matė, kaip elgiamės vienas su kitu, atsidūrę toje pa-
f loję erdvėje.
- Kaip supratai, kad laukiuosi? - paklausiau atsisėdusi prie
Ntulo. Gurkšteliu arbatos. Pagaliau.
- Tu pradėjai valgyti daugiau nei įprastai... Būdavai nuolatos
alkana... - nusijuokia Metas, traukdamas iš šaldytuvo kažkokį
•tlklinį indą ir kišdamas į mikrobangų krosnelę. - Dar... Nu
girdau, kaip Dženiferė tavęs klausė, ar nesilauki... Ir mačiau,
knlp į tai sureagavau... Įtarimas kilo ir dėl to, kad nebegėrei al
koholio...
- Tai todėl Čikagoje buvai toks piktas? Įtarei, kad esu nėščia?
- Taip... - vyro žvilgsnis nuoširdus. Mikrobangų krosnelės
akambutis priverčia jį nusigręžti ir ištraukti iš jos paslaptingąjį
Indelį. Mmm... Varškės apkepas. - Išsižiok, - mažiukas duoda
man įsakymą kaip kokiam kareiviui. Skanu. Rytoj reikės padė
koti Elizai.
- Pabučiuok mane... - sukuždu žvelgdama į Metą, pjaustan
tį apkepą į smulkesnius gabalėlius. Jis tai daro labai kruopščiai,
tarsi man būtų svarbu, kad visi jie išeitų vienodo didumo.
Mylimojo lūpos vis dar nestokoja tos laukinės aistros, su
kuria jis visada bučiuodavo mane. Mudu jau daug dienų ne
jutome savo meilės palydovės pėdsakų... Deginančių elektros
•rovės pėdučių...
- Pasiilgau tavęs... - jis šnabžda į lūpas.

- Aš irgi... - panardinu pirštus į jo plaukus ir apdovanojtt
šypsena. - Labai...
- Ar grįšite į mūsų miegamąjį, ponia Ros? - vyro akys žvtl»
gia vylingu žvilgsniu.
- Taip. Sugrįšiu... - linkteliu galvą. - Gal eime į viršų? Nei
aš anaiptol nealkana. Galėtum padėti pernešti daiktus į mil*
gamąjį.
Metas įdeda man į burną dar vieną gabalėlį gardžiojo vari*
kės apkepo ir apkabinęs vedasi į viršų.
Daiktų ne tiek daug, kad reikėtų vyro pagalbos. Bet tegul
padeda. Kartais ir mums, moterims, reikia pasijusti priklau*
sančioms silpnajai lyčiai.
Prieinu prie lango. Už jo įžiūriu tik tamsą. Ir dar pusmėnul).
Tik... Kas čia dabar? Staigiai atsigręžiu. Ir žiūriu nebe į atspind)
lange, o į nusirengiantį man prieš akis Metą.
- Ką darai? Šį vakarą aš nenusiteikusi žaisti. Be to, ir negi*
liu... - esu nustebusi. O jis ir toliau sagstosi marškinių sagu
Negi negirdi, ką sakau?
- Noriu tau kai ką parodyti.
Parodyti? Ką?Juk žinau, kaip atrodai nuogas...
Ar tai?.. Ne. Netikiu savo akimis.
- Ji laikina? - dar labiau nustembu, žvelgdama į ištatuiruotą
savo vardą Metui ant šonkaulių: Ema.
- Visam gyvenimui, kaip ir mano meilė tau... - sukužda my*
limasis.
Žingteliu artyn. Oda aplink tatuiruotę paraudusi. Turbūt
jam žiauriai skaudėjo.
- Kodėl tai padarei? - atitraukiu žvilgsnį nuo to meno kūrl*
nio ir pažiūriu Metui į akis.
- Nes noriu, kad žinotum, jog priklausau tik tau... Vis dėlto
čia tik mažas odos lopinėlis... Nėra ko lyginti su vardu, ištatui
ruotu mano kraujyje... - jis apglėbia mane per pečius. Ir įremia
kaktą į manąją.
- Spėk, ar dar kur nors šioje planetoje yra kita tokia bepro-
lli) porelė? - tyliai sukikenu.
• Gal ir yra... Tik man ji nerūpi. Nes domiuosi tik tavimi
Viena. Ir visada domėsiuosi... Aš jus myliu, ponia Ros... Besą
lygiškai... - jo lūpos paliečia mano nosytę, o rankos nuslysta
kdnu. - Bet dabar mano žmonai reikia ilsėtis. Tai reiškia, kad ji
lurl klausyti vyro nurodymų. O šis nori, kad žmona gultų j lovą
Ir apkabinusi jį užmigtų... Ir dar spėtų ištarti „myliu“...
Aš tave myliu... Visu kūnu... Dvidešimt keturias valandas per
ĮHirq... Septynias dienas per savaitę... Tris šimtus šešiasdešimt
Įttnkias dienas per metus ateityje... Kaip ir visus metus, praleis
tus drauge su tavimi...
Ko gero, neištverčiau dar vienos nakties atskirai nuo vyro.

|iu Ir taip buvo nepakeliamos tos naktys, kai teko miegoti apsi
kabinus pagalvę. Ir meškutį. O ne Metą.
Aš jo be galo pasiilgau... Kiekvienas išsiskyrimas su myli
muoju Šimkus, bet šitas... Užvis sunkiausias...
Atkišu ranką ir tuoj pat atitraukiu. Mane nukrečia elektra.
Atpratau nuo šios pikčiurnos. Kanda kaip reikiant.
Vėl priglaudžiu delną prie karšto mylimojo kūno. Mmm...
Ibbulas six pack... Leidžiu delnui minutėlę pasidžiaugti juo.
Staiga mano ranka atsiduria ore. Pajuntu prie jos priglaustas
aistringas vyro lūpas.
- Mažyte... - ausis pasiekia švelnus kuždesys. - Su gimta
dieniu...
Atmerkiu akis. Tasai meilės kupinas žvilgsnis... Nežinau,
kiek laiko Metas mane stebi, bet noriu šitą akimirką išsaugoti
Itmintyje. Kad galėčiau bet kada ištraukti iš savosios prisimi
nimų skrynelės.
Papūtusi lūpas siunčiu jam oro bučinį. Ir nusišypsau. Jis aki

mis parodo, kur žiūrėti. Kas ten yra? Nori, kad atsigręžčiau ir,.,
Oho! Ant lovos krašto guli padėklas. O prie jo rankenėlė!
pririštas baltas balionas.
Atsisėdu prisidengdama antklode. Juk esu nuoga. Žinoma,
vyrui tokia labiausiai patinku. Bet dabar ne laikas rodyti krūtis.
- Mielasis, paduok naktinius... - prašau neatitraukdama
akių nuo padėklo.
Metas vakar per daug įsismarkavo. Nurengęs šilkinę suknu
tę nusviedė kažkur prie miegamojo durų. Ne, mudu nesimy*
Įėjome... Man dar nebuvo galima... Tiesiog mylimasis norėjo
miegoti apkabinęs mane nuogą.
Pakeliu rankas. Vyras mane aprengia baltais naktiniais ir
pabučiuoja į viršugalvį. Tada apeina lovą ir atneša padėklą ar
čiau manęs.
Ant jo puikuojasi lėkštė, kurioje gražiai vienas ant kito su
guldyti širdelės pavidalo blyneliai su kažkokiu raudonu džemu.
Vienišo keksiuko kepuraitė taip pat panėši į širdelę. Dar stovi
taurė sulčių. Iš spalvos spėju, kad ananasų. Šalia guli ir nedide
lė raudona dėžutė, perrišta baltu kaspinu. Tai dovana ar?.. Ir,
be abejo, prie jos pridėtas mėlynos orchidėjos žiedas. Tu mane
lepini...
- Pats visa tai padarei? - įtariai klausiu žvelgdama į Metą. Jis
sėdi ant lovos šalia manęs.
- Taip...
- Ir keksiuką iškepei?
- Ne visai...
- Eliza padėjo?
- Aha... - jo lūpose žaidžia išdykėliška šypsena.
- Ačiū, mielasis... - pasilenkusi pabučiuoju jį.
Metas paima raudonąją dėžutę ir atidaręs dangtelį atkiša ją
man. Širdelės pavidalo pakabutis. Regis, šiandien vyras tiesiog
trykšta meile.
■Ml&iA Ii 20 7
- Kainavo vos kelis dolerius. Juk nemėgsti brangių dovanų, -

Aypsodamasis sako mylimasis. - Rakteliui reikia širdies, kurią
jis galėtų saugoti, - vyras ištraukia iš po marškinėlių mano do-
vunotą grandinėlę ir pabučiuoja kabantį ant jos raktelį.
- Tikėjausi deimantinio vėrinio ar apyrankės... Juk šiandien
ne bet koks, o trisdešimtas mano gimtadienis... Tokio daugiau
nebus, - erzinu jį. Bet stengiuosi kalbėti rimtai.
- Hmm... Gerai. Tuoj pat nuvažiuosiu ir nupirksiu... - su
glumęs pažada Metas ir keliasi nuo lovos. Atrodo išties su
trikęs.
- Juokauju, mažiuk... - ištiesusi ranką pasodinu jį šalia savęs
Ir apkabinu. - Širdelė nuostabi... Kitos dovanos man nereikia...
jei nupirktum, neimčiau nei vėrinio, nei apyrankės... - pakšte
liu jam į lūpas. Meto žvilgsnis ir vėl toks, kokį man labiausiai
patinka matyti. Įsimylėjęs.
- Išgąsdinai mane... - sukužda vyras. - Maniaujau perpratęs
žmoną, o ji ir vėl mane nustebino... Tau tikrai patinka dovana?
- Aha... Ačiū dar kartą... - padėkoju dar vienu bučiniu. Tik
l| sykį jis trunka ilgiau. Juk esame išsiilgę vienas kito.
- Valgyk pusryčius, kol neataušo... - sušnabžda Metas į lū
pas. Ir vėl priglunda prie jų savo lūpomis. Tai kad pats neleidi
paragauti gimtadienio pusryčių.
- Gal kalbėjai su Rajanu? - klausiu ragaudama to vanile
kvepiančio blynelio. Mmm... Gardumėlis!
- Taip.
- Nieko nesakė, ar ketina surengti man gimtadienio va
karėlį?
- Norėjo surengti. Bet po to, kas nutiko, viską atšaukė...
- Ačiū Dievui. Aš visai nenusiteikusi linksmintis. Noriu šią
dieną praleisti tik su tavimi... Čia... Ir turiu vieną prašymą...
- Sakyk. Viską padarysiu dėl tavęs... - sukužda vyras ir užki
la vis krentančią man ant veido plaukų sruogą už ausies.
- Noriu daugiau sužinoti apie tave... Tikriau, apie tavo
praeitį...
Jo žvilgsnis išlieka ramus. Nepyksti? Ar tai reiškia, kad katM
man viską papasakoti?
- Betgi tai tavo gimtadienis. Ir visas dėmesys turi būti skl>
riamas tik tau... - jis šypteli puse lūpų.
- Tai būtų priedas prie nuostabios dovanos, kurią jau gl<
vau... - priglaudžiu delną jam prie skruosto ir švelniai pi«
glostau.
- Dar nepasižiūrėjai, kas širdelės viduje... - Metas nutaUo
paslaptingą žvilgsnį.
Viduje? Nustebusi atidarau papuošalą. Viena jo pusė tuščia,
O kitoje pamatau įrėmintą mažytę mudviejų nuotrauką. T)|i
kurią per medaus mėnesį Nicoje padarė Amiras.
- Vieną dieną tuščioje vietoje atsiras kita nuotrauka... - ty«
liai sako į ausį mylimasis.
Stipriai rankomis apsiveju jam kaklą ir prisiglaudžiu pril
dievinamo savo vyro. Ačiū... Ačiū, kad ir tu svajoji apie kūdikį,,,
Kitados sakiau, kad myliu tave labiau už gyvenimą... O dabar
myliu gyvenimą kartu su tavimi... Nes tik būdamas šalia darai
jį prasmingą.
- Ar sutiksi papasakoti apie save, ko aš dar nežinau? - su*
kuždu. - Nebenoriu daugiau jokių paslapčių. Myliu tave tok),
koks esi. Kad ir ką išgirsčiau, nepradėčiau mylėti mažiau... At*
siverk man dar labiau... Galiu ir noriu išklausyti tave... Prašau,
mielasis...
- Papasakosiu... - jo atsakymas labai tylus.
Žinau, kad Metas nenori apie tai kalbėti. Jam sunku. Bet juk
dabar jis turi mane. Ir nebereikia visko kęsti vienam. Aš gailu
padėti išsivaduoti nuo visų slogių minčių.
- Koks pirmasis tavo vaikystės prisiminimas? - prisislenku
arčiau jo ir atsilošiu į sieną.
Metas irgi įsitaiso patogiau. Tikriausiai pokalbis bus ne-
Irumpas. Tiesą sakant, nežinau koks... Gal vyras apsiribos
trumpu pasakojimu ir vėl užsisklęs savyje.
- Močiutė, sandėlyje dėliojanti prekes į lentynas, - tai pa
likęs jis nežymiai šypteli. - Ji dirbo pardavėja. O aš dažnai
užsukdavau į parduotuvę ir padėdavau rūšiuoti prekes. Už tai
Kaudavau mažą šokolado plytelę. Ir bučinį į skruostą. Visada
prisimenu močiutę. Turbūt ją vienintelę ir temyliu iš prakeiktos
tavo šeimos. Mintys apie ją man padėjo ištverti visus vienatvės
metus. Patikėk, žinojimas, kad kas nors tave mylėjo ir neleido
ruklupti, gimdo naują viltį - kada nors ir vėl būsi mylimas. Aš
Ir esu mylimas... Tavo... - atsigręžęs pirštu baksteli man į nosį.
- O kaip tavo tėvai? Jie nuo mažų dienų blogai elgėsi su ta
vimi? Gal... Mušė?
- Nesureikšminu to mušimo. Kartais gaudavau į kailį, bet
Ilk nuo tėvo. Motina niekada nepakėlė rankos prieš mane. Tu
rėjo geresnį ginklą. Liežuvį, - Metas tai ištaria su neapykanta. -
bemindavo mane žodžiais. Jai visada buvau negeras vaikas. Tai
žuįsius ne ten padėdavau. Tai pavalgęs nešvariai nuvalydavau
•tūlą. Tai parnešdavau iš parduotuvės ne tokį butelį vyno. Mo
čiutė nenorėdavo duoti man alkoholio, o aš ją įkalbinėdavau,
inkydavau tai darąs, kad motina būtų geresnė... Ir vis neįtik
davau... Motina nekentė manęs. Esą už tai, kad tik per mane
Rlislgadino savo gražią figūrą. Kad pririšau ją visam gyvenimui
prie nevykėlio vyro, mano tėvo. Gimus broliams ji ne ką geriau
elgėsi ir su jais. Kol galiausiai jai atsibodo sėdėti tame skurde,
kaip pati sakydavo. Vieną dieną grįžęs iš mokyklos nebera
dau... Neturėjau kada aiškintis, kur ji, juolab eiti ieškoti. Rojus
buvo visai mažiukas. Radau jį lovelėje klykiantį ir turėjau kaip
nors pamaitinti. Grįžęs tėvas pasiėmė butelį degtinės ir užsida
rė kitame kambaryje. Lindėjo ten iki ryto. O po dviejų dienų
livažiavo į Teksasą. Sakė nežinantis, kada grįš. Todėl viskuo rū
pintis teko man. Kas buvo toliau, jau žinai...
Paimu į delną jo ranką ir suneriu pirštus. Vyro žvilgsni)
liūdnas.
- Ar tavo tėvų tarpusavio santykiai visada buvo tokie šalti?
- Kiek prisimenu, taip.
- Mama niekada nemylėjo tėčio? Net tada, kai juodu tik
draugavo?
- Nežinau. Apie tą laikotarpį nė vienas iš jų man nepasa-
kojo. Vaikystėje nelabai supratau, ką reiškia meilė tarp vyro Ir
moters. Kai matai nuolat besipykstančius tėvus, tai imi manyti,
kad tai normalu. Kad tokia ir turi būti meilė. Bet dabar, kai pat)
žinau, ką reiškia mylėti, kai matau, kaip tu žiūri į mane, kaip
lieti mane, kaip bučiuoji, galiu pasakyti, kad juodu nemylėjo
vienas kito. Tik neapkentė. Bent jau motina tėvo. Nors šiam JI
vis dėlto rūpėjo... Lyg ir...
- Grįžusi ir toliau žemino tave? - Jaučiuosi kaip įkyri psi
chologė, lendanti į slapčiausias paciento širdies kerteles. Meta)
nervingai pirštais persibraukia plaukus. Jau manau, sakys, kad
užtenka, kad baigiam šitą pokalbį. Bet...
- Ta moteris daugiau nei dešimt metų buvo dingusi iš mūsų
gyvenimo. Žinoma, grįžusi iš pradžių elgėsi labai gražiai. Atsl-
prašinėjo, kad padarė didžiausią klaidą palikdama mus visus.
Bet tai truko neilgai. Tiesa, kitiems motina ir toliau melavo. Tik
man vienam parodė savo tikrąjį veidą... Ir pasakė apie tikrąjį
grįžimo „pas mylimą šeimą“ tikslą... Po kurio laiko neapsiken
čiau jos priekabių ir išsinešdinau iš namų... Įkūriau nedidelį
įmonę ir visą energiją skyriau jai... Likus mėnesiui iki tėvo mir
ties buvau su juo susitikęs ir dar kartą paklausiau, kodėl priėmė
motiną atgal. Žinai, koks buvo jo atsakymas? Tėvas negalėjo
palikti gatvėje savo trijų sūnų motinos. Sakė, suprasiu šį Jo
poelgį tik tada, kai pats turėsiu vaikų... - Mylimasis pažvelgia
man į akis. - Gal ir suprantu, ką turėjo galvoje... Bet motina
buvo neverta jo... Užtat dabar galės ilgus metus džiaugtis kalė
jimo prabanga...
- Esi kada nors ją ten aplankęs?
- Ne. Ir neketinu, - griežtai atsako Metas ir spusteli man
ranką. - Ji man mirusi...
- O tavo broliai? Ar lanko mamą?
- Nežinau. Manau, kad ne. Niekada nesame šnekėję apie tai.
Kalbamės tik apie pinigus ir nieką daugiau...
- Tikiu, kad vaikystėje taip nebuvo kaip kad yra dabar... Juk
vinį trys gražiai sutarėte, tiesa?
- Kol buvom dviese su Henriu, pykdavomės retai. Prisi
menu, kaip slėpdavomės po stalu nenorėdami maišytis girtai
motinai po kojomis ir pasakodavome vienas kitam apie savo
■vajones. Jis norėjo būti astronautu, - Metas šypteli. Aš irgi. -
(iimus Rojui, viskas pasikeitė. Bet ne dėl jo paties, o todėl, kad
llėjo motina. Man reikėjo rūpintis jais abiem. Tai reiškia, tek-
duvo pakelti balsą, kad klausytų. Ir nubausti, jei atsikalbinė
davo. Galiausiai taip įsijaučiau į tėvo vaidmenį, kad pamiršau,
ką reiškia būti tiesiog broliu. Juodu pamažu nutolo nuo ma
nęs. O aš nuo jų... Santykių nepagerino ir motinos sugrįžimas.
O kai man pradėjo sektis verslas, kai ėmiau uždirbti nemažai
pinigų, atsirado pavydas. Jie į akis nesakė man pavydintys, bet
ui tai jaučiau... Be abejo, viską galutinai nulėmė tėvo mirtis ir
Itts prakeiktas testamentas... Tądien, kai advokatas jį perskaitė,
man teko išgirsti visus „gražiausius“ žodžius, kokius broliai per
luos metus buvo sukaupę savo žodyne...
- Nesakyk, kad niekada jų neprisimeni. Kad nepasiilgsti.
Kad nenorėtum su jais pasišnekėti iš širdies...
- Gal... Kartais... - Metas abejingai patraukia pečiais. - Bet
pastarąjį pusmetį tikrai negalvojau apie tai, - jis kuo plačiausiai
nusišypso. - Tik tu viena esi mano mintyse...
Pasilenkiu ir pabučiuoju jį.
- Negaliu patikėti, kad nuo mudviejų pažinties jau praėjo
beveik pusmetis... - sakau purtydama galvą. - Rodos, tik vakar
Išvydau šias žydras akis, besislepiančias už siaubingų akinių.
212 ALI CI A GUTj E
- Žinau... Ir pačiam nesitiki, kad gyvenimas taip pasikeiti

per tokį trumpą laiką... Esu iš tų žmonių, kurie planuoja ir savo
laiką, ir savo ateitį. O žiūrėk, kas atsitiko... Tai visiškai neįėjo
į mano planus... Vienas paprastas vakaras bare viską apverti
aukštyn kojom...
- Buvau taip pavargusi nuo vienatvės... Ir taip norėjau, kad
kas nors mane mylėtų... Kad naktį nebereikėtų glaustytis prie
pagalvės... Kad galėčiau apkabinti ne menamą, o tikrą mylimo*
jo kūną ir pagaliau išgirsčiau žodžius: miegok, mažyte... Tau su
manimi saugu...
Mylimasis apkabina mane ir priglaudęs prie savęs pabu*
čiuoja į smilkinį.
- Visada tau tai sakysiu... Ir niekada nenustosiu mylėti... -
sukužda.
- Kaip ir aš tavęs... Esi trūkstama detalė mano gyvenimo
dėlionėje... Dabar viskas yra taip, kaip ir turi būti... Myliu tave,
mažiuk... Ir ačiū, kad esi šalia...
Lūpomis priglundu vyrui prie lūpų ir ketinu karštai jį pabu
čiuoti, bet kaip tik tuo metu suskamba mano telefonas.
- Prasideda... - tyliai sušnibždu. - Dabar visą dieną nebui
ramybės...
- Juk nebūtina atsiliepti...
Šypsodamasis jis parverčia mane ant lovos ir užgula iš vir
šaus. Telefonas ir toliau skamba su pertraukomis. O mes ais
tringai bučiuojamės nekreipdami dėmesio.
Neleisiu nereikšmingiems trukdžiams nutraukti šio buči
nio. Ne... Dievinu savo vyrą ir bučiuosiu jį tiek ilgai, kiek norė
siu... Gimtadienio sveikinimai palauks...
2013 rn. rugsėjo 18 d.
Vyras šią savaitę man neleidžia grįžti į darbą. Pats irgi lie
ku namie, atšaukęs visus dalykinius susitikimus. Rūpinasi ma
nimi. Bet... Niekaip negalėjau prikalbinti to užsispyrusio vel
niūkščio, kad pamylėtų. Jis mat klauso gydytojos nurodymų, o
nr žmonos pageidavimų.
Darau visa, kas mano galioje, kad tik jį suviliočiau. Pasitel
kiu į pagalbą ir trumpučius šortus, kuriems jis niekada nega
lėdavo atsispirti. Ir į dušą einu praustis kartu su juo. Ir rytais
pirma atsikeliu ir glaustausi prie didžiojo Meto. Bet mylimasis
numaniai išsisuka nuo mano vilionių.
Vakare nusprendžiu dar kai ką išbandyti. Apsivelku vieną
U vyro dovanotų apatinių komplektėlių. Raudoną. Žinoma,
permatomą. Ant viršaus užsimetu šilkinį chalatą ir laisvai su-
rlšu jį diržu. Chalato kraštai neuždengia viso mano grožio.
O man to ir reikia. Tikiuosi, bent dabar Metas neatsispirs
Alumvaizdui.
Pradariusi miegamojo duris žvilgteliu į virtuvę. Elizos ten
nėra. Nelabai norėčiau, kad pamatytų mane taip menkai apsi
rengusią. Šis vaizdas skirtas ne jai, o tik mano vyrui.
Patyliukais nulipu laiptais. Dar kartą apsidairau, ar aplinkui
nieko nėra. Rodos, ne. Labiau kilsteliu chalato kraštus ir pasiti
kėdama savimi, tarsi tai būtų mano kasdienė apranga, traukiu
prie bibliotekos durų.
Ryžtingai atidarau jas ir įeinu į vidų.
- Tikiuosi, netrukdau? - klausiu vyro, nutaisiusi nekaltą
veidelį. - Noriu pasiimti ką nors paskaityti...
Metas tyli. Užtat jo žvilgsnis be galo iškalbingas.
Nusigręžiu ir prieinu prie didžiulės knygų lentynos. Visai
nenoriu skaityti. Man reikia tik tavęs, mielasis. Vis dėlto tenka
apsimesti, kad ieškau tos nelemtos knygos.
Eidama prie kito lentynos šono pirštu braukau per knygą
nugarėles. Hmm... Ankstesni šeimininkai mėgo detektyvus...
Gaila, kad aš jų nemėgstu.
Išgirstu sugirgždant kėdę. Aha. Sunku išsėdėti joje? Man tai
patinka. Nagi, mažuti, pasiduok. Nebekankink nei manęs, nti
savęs.
Pasistiebiu ant pirštų galų, kad žvilgtelčiau ir į viršutinę len
tyną. Bet kaip gali ką nors rasti, kai nežinai, ko ieškai? Jei jau
vilkiu trumputį chalatą, tai ir pasilenkiu. Tarsi mane būtų su*
dominusi ir apatinė lentyna.
- Manai, nesuprantu, ką čia darai? - išgirstu Meto balsą.
Nusišypsau.
- Ką? Atėjau tik knygos pasiimti... - atsigręžusi atsakau rim
tu veidu.
- Aha... - sumurmėjęs jis nužvelgia mane nuo galvos iki
kojų. Pastebiu, kad akys stabteli ties aiškiai matomomis mano
grožybėmis. Nagi, mielasis!
Bet vyras nudelbia akis ir pasiėmęs tušinuką ima kažką ra*
šyti. Arba vaizduoti rašantį. Man nebėra reikalo ilgiau būti čia.
Pasiimu kažkokią knygą rudu viršeliu ir išeinu iš bibliotekos.
Užlipusi į miegamąjį atsigulu ant lovos. Knygą padedu šalia
ant spintelės.
Išgirstu suskambant mobilųjį. Gaunu žinutę.
Ponas Rosas
2013-09-18 Treč. 21.05
Dvi dienos :*
Žinau irpati. Vidujai suniurzgu. Pasiimu tą knygą ir atsiver

čiu pirmą skyrių.
Gal po valandos nuobodaus skaitymo atsiveria miegamojo

durys. Pažvelgiu į jas. Įeina visas suprakaitavęs Metas, vilkintis
215
sportinę aprangą. Verčiau būtum liejęs prakaitą čia, su manimi,

o ne treniruoklių salėje.
Jam dingus už vonios durų, vėl įbedu akis į knygą. Daugiau
niekada neskaitysiu detelctyvų. Spėlioti, kas ką nužudė, man
ncjdomu. Vis dėlto skaitau toliau.
- Įdomi knyga? - klausia vyras, guldamasis šalia. Jis skaniai
kvepia kokosais. Tikriausiai jo dušo želė jau pasibaigė, tad pa
siskolino manąją.
- Nelabai... - trumpai atsakau.
-Apie ką ji?
- Nežinau...
Metas nusijuokia. Aš irgi. Jis paima knygą iš mano rankų ir
padeda ant spintelės. Tada atriša šilkinio chalato diržą ir nu-
vllkęs jį nuo manęs numeta į kitą lovos pusę. Tai visgi noripa-
taisti?
- Manai, kad manęs nejaudina šie seksualūs apatiniai? - su
kužda užgulęs mane. O aš tik patraukiu pečiais.
Mylimasis apžioja man krūtį. Per plonytį liemenėlės audinį
Ima liežuviu sukti ratukus aplink spenelį. Jaučiu šį stangrėjant.
Nesustok, būk geras. Geidžiu tavęs.
- Aš geidžiu tavęs. Labai, - regis, mūsų mintys ir norai su-
tumpa. Tęsk. - Bet turiu klausyti gydytojos nurodymų. O ji
man sakė, kad mažiausiai savaitę turime susilaikyti nuo lytinių
santykių... - kaip koks daktaras dėsto Metas.
- Bet aš gerai jaučiuosi... Prašau, mielasis... Pamylėk
mane... - vos ne maldauju. Viršūnė! Nejau tikrai turiu to prašyti
savo vyro?
- Ne. Man labiausiai rūpi tavo sveikata, - mylimasis pabu
čiuoja mane ir nusirita į savo lovos pusę. Pakelia antklodę ir
užkloja mus abu. - Miegok, mažyte... Tau reikia ilsėtis... - su
kužda į ausį ir rankomis apsiveja mano kūną.
Esi negailestingas... Labanakt...
Turiu kaip nors prastumti dar vieną dieną. Žodis „nuobo

du“ per menkas mano būsenai apibūdinti. Pasirodo, šiuose di
deliuose namuose nėra ko veikti.
Eliza man neleidžia prisidėti prie pietų ruošos. O Metas turi
sutvarkyti kažkokį skubų reikalą, tad palieka mane vieną mie
gamajame. Sako, trumpam. Bet aš jį pažįstu. Kai užsidaro bibli
otekoje, tas „trumpam“ virsta ištisomis valandomis.
Atidarau drabužinės duris ir nužvelgiu gausybę ten ka
bančių apdarų. Rajanas ir Metas abu vienodai išprotėję. Kam
mums tiek drabužių?
Pradedu rūšiuoti sukneles, kurias reikia atiduoti į valyklą.
Mano dėmesį prikausto pilka dėžė, gulinti apatinėje batų lenty
noje. Kodėl Rajanas paliko tuos batus dėžėje? Kuo jie ypatingi,
kad negali stovėti lentynoje su visais kitais?
Atsiklaupiu ir nukeliu dėžės dangtį. Kas čia dabar? Ant gel
tono lapelio užrašyta „Pasilinksmink ;)“. Viduje randu odin|
korsetą, kelnaites, kojines, ilgas pirštines ir plaukų lankelį su
katės ausytėmis. Rajanai, ką sumanei? Tikėjaisi, kad vieną die
ną man to prireiks?
Hmm... Iškart sumetu planą chuliganą. Belieka įgyvendinti.
Greitai nusimetu drabužius ir persirengiu naujais. Daug sek
sualesniais. Gerai, kad korsetas suvarstomas iš priekio, antraip
neišeitų jo užsisegti.
Vaizdas veidrodyje man patinka. Atrodau išties pašėlusi.
Pasižiūrėsim, ar įstengsi atsispirti savo katytei?
Atsigulu ant lovos gundančia poza ir mobiliuoju nufotogra
fuoju save iš viršaus. Parašau vyrui trumpąją žinutę. Ir, be abe
jo, pridedu kuklią nuotrauką...
Ema R.
2013-09-19 Ketv. 12.15
Nuobodžiauju...
oVftfijlUtA Miltai II 217
Jis atbėga... Išgirdau skubius žingsnius ant laiptų. Greitai su-

mgavai.
Miegamojo durys atsidaro. Meto žvilgsnis nutaikytas tiesiai
| mane. O manasis į jį.
- Nuobodžiauji? - klausia vyras, kilstelėdamas antakį. Ir už
daro duris. Linkteliu galvą nutaisiusi miną, turinčią patvirtinti,
kad man baisiai nuobodu. - Negerai... Reikėtų kaip nors pra
linksminti tave...
Jis eina palei lovą įrėmęs žvilgsnį į mane. Alsuoja vis giliau.
Vadinasi, šitie rūbeliai puikiai atlieka savo darbą.
Vyras atsistoja lovūgalyje ir sunėręs rankas ant krūtinės to
liau varsto akimis mano kūną. Tik staiga čiumpa už kojos ir
prisitraukia arčiau lovos krašto. Padais paliečiu šaltą parketą.
Metas palinksta virš manęs ir rankomis atsiremia į čiužinį.
- Aš negaliu. Juk žinai, - tyliai sako žvelgdamas į akis.
- Bet aš noriu... Prašau... - paskutinį žodį ištariu vos gir
dimai.
Jis dar kelias akimirlcas žiūri į mane lyg mintyse lygindamas
visus teigiamus ir neigiamus pasimylėjimo padarinius. Kokius
dar neigiamus? Tik teigiamus! TEIGIAMUS!..
Atsitraukdamas plačiai praskečia man kojas. Atsiklaupia
priešais jas. Netrukus Meto lūpos paliečia vidinę mano šlau
nies pusę. Ko gero, visgi bus vienas raundas. Juk negali atsispir
ti, kai to prašo katytė.
Delnuose gniaužiu antklodę, vyrui bučiuojant įelektrintą
mano odą. Bučiniais jis parodo esąs beprotiškai pasiilgęs mano
kūno. Aš ne mažiau pasiilgusi tavojo. Ir didžiojo Meto.
Mylimasis kilsteli mano kojas ir numovęs kelnaites vėl atsi
klaupia priešais mane. Tik vaizdą mato jau ldtokį. Dabar jam
visu savo grožiu atsiveria mažoji Emutė.
Užmerkiu akis, vyrui liežuvio galiuku braulciant per ją išil
gai. Mano kačiukas. Jis tai palcartoja kelis syJdus. Negaliu sulai
kyti atodūsių.
Mano kvėpavimas irgi išduoda, kad, jam taip darant, patiriu

neapsakomą malonumą. Stipriau sugniaužiu antklodę. Noriu
suglausti ir kojas. Bet vyras klūpo tarp jų ir rankomis praskečia
dar plačiau.
Išsiriečiu pajutusi jo liežuvį... Ten... Viduje... Tu geriausiai,
mielasis... Puikiausias meilužis. Staigiai atsisėdu ant lovos. Me
tas nesiliauja bučiavęs jautriausiąją mano vietelę. Atmetusi už
nugaros rankas įsiremiu į čiužinį ir judinu klubus jo diktuoja
mu ritmu. Lėtai. Labai lėtai.
Atmerkusi akis sutinku liepsningą vyro žvilgsnį. Mano kū
nas dar labiau įkaista. Ima prakaituoti delnai, juk mūviu pirš
tines. Jis priglaudžia delną man prie pilvo ir švelniai stumteli,
Guliu aukštielninka ir žiūriu, kaip mylimasis prieina prie
spintelės ir iš stalčiaus ištraukia prezervatyvą. Man labiau pa
tinka mylėtis be jo. Bet... Turime saugotis.
Metas nusimauna džinsus ir trumpikes. Marškinėlių nenu-
sivelka. Regis, kai kas šiandien itin pamėgęs vietą, lovūgalyje. Ar
nepavargsti ten klūpoti?
- Aaa... - suaimanuoju ne vien iš malonumo.
- Skauda? - klausia mylimasis, lėtai stumdamas savopasidi
džiavimą į mane. Taip, skauda.
- Ne... - sumeluoju.
- Nemeluok... Juk matau...
- Truputėlį, - pripažįstu dūsaudama ir nekantriai laukdama
tęsinio.
Jis ima judėti labai lėtai. Matau, kad mylimasis įsitempęs.
Žinau, kad nenori manęs sužeisti, bet būk geras, atsipalaiduok...
Ir neerzink manęs... Trokštu patirti neprilygstamą malonumą...
Užsimerkiu ir atsiduodu kūną valdančiam geismui. Taip
gera ir vėl justi tave savyje... Dievinu šį jausmą... Staiga mano
lūpas ima dilgčioti elektros srovė. Įsiaudrinusi kaip ir tie buči
niai, kuriuos man dovanoja vyras.
Jis užgula mane. Ir didysis Metas įsismarkauja. Taip!... Štai
tltaip, mažiuki.. Parodyk, kaip manęs geidi... Mmm... Geisk dar
labiau... Nes priklausau tik tau... Tu mano lovos karalius... O aš
tavo karalienė...
Mylimojo kūnas akimirksniu sustingsta. O maniškis ka
muojamas meilės virpesių ima trūkčioti. Orgazmas! Tik jį pa
tirdama negaliu suvaldyti savo kūno. Iki išprotėjimo svaigus
jausmas... Man jį gali suteikti vienintelis pasaulyje žmogus.
Mano vyras.
- Vis dar nuobodu? - sukužda jis ir švelniai krimsteli man
lūpą.
- Ne. Ačiū, kad pralinksminai... - nusišypsau ir rankomis
apsiveju jo kūną.
- Gerai jautiesi? - Meto balsas rūpestingas. Jis visada atsi
žvelgia į mane.
- Aha... - linkteliu galvą ir pabučiuoju mylimąjį. - Atleisk,
kad atitraukiau nuo darbų... Dabar jau gali grįžti į biblioteką...
Metas nusijuokia. Aš jam įkandin.
Tu labai mane myli... Viską padarytum dėl manęs, tiesa? Ži
noma... Juk ką tik įrodei. O kaip man įrodyti beprotišką meilę
vien tik tau?
- Ar nebūtų paprasčiau, jei persikeltumėt į Čikagą? Nerei

kėtų taip dažnai atsiskirti vienam nuo kito... - klausia Erika,
mudviem išlipus iš lifto. Grįžtame papietavusios iš netoliese
esančios kavinės.
- Pasak Meto, Čikagoje man nesaugu... - atsakau rakinda
ma savo kabineto duris.
- Bet likusi čia tu be jo liūdi... - priduria ji.
- Nesijaudink. Vyras grįžęs man atsilygina su kaupu už tu
atskirai praleistas dienas, - tyliai sukikenu. Ir atsisėdu prie sta-
lo. - Nors... Šį mėnesį tai jau trečia jo kelionė į Čikagą. Jeigu
taip ir toliau, manau, neišvengsim rimto pokalbio...
Tą akimirką išgirstu rankinėje skambant telefoną. Ponu
Rosas.
- Palieku tave... Iš šypsenėlės sprendžiu, kad skambina tai,
apie kurį ką tik ir kalbėjomės... - Erika nusišypso ir išeina U
kabineto.
- Klausau... - atsiliepiu į skambutį.
- Labas... - ragelyje išgirstu meilų vyro balsą. - Ką veikla
mano gražioji žmona?
- Dirbu... O ką veikia mano vyras, kurio beprotiškai pasi
ilgau?
- Po sėkmingų derybų grįžta į butą persirengti, - nusijuo
kia jis. - Reikia kur nors išlieti susikaupusią energiją. Juk tavęs
nėra šalia. Teks susitikti su asmeniniu treneriu ir kelias valan
das padaužyti bokso kriaušę...
- Tūriu geresnį sumanymą. Sėsk į lėktuvą ir parskrisk pas
mane. Kantriai lauksiu mūsų miegamajame... Nuoga...
- Mažyte, geriau būtum to nesakiusi. Dabar turėsiu tris va
landas praleisti sporto klube, kad atsikratyčiau šio gundančio
vaizdo... Šiandien negaliu parskristi net labai norėdamas... Ry
toj manęs laukia svarbus susitikimas su vienu idiotu, turiu įkal
bėti jį parduoti verslą...
Pro duris vėl įeina Erika ir padeda ant stalo priešais mane
nemažą šūsnį laiškų. Dėkingai linkteliu jai galvą ir su šypsena
išlydžiu.
- Visai neseniai Erika manęs klausė, kodėl nepersikeliam
į Čikagą. Juk tu tiek skraidai. O aš Niujorke būnu viena. Gal
tikrai būtų paprasčiau gyventi ten? Ką manai? - kalbėdama
rimtu balsu atplėšiu pirmąjį laišką. Nieko svarbaus. Dar viena
sąskaita.
- Ne. Čikaga yra mano praeitis. Nenoriu gyventi ten, kur
Ilgiausius metus buvau nelaimingas. Šis miestas man nekelia
gerų prisiminimų. Mano ateitis yra Niujorke su tavimi. Nieko
neketinu keisti. Nebent tu norėtum...
Iš kur šitai?.. Kas atsiuntė? Nesuprantu... Atgalinio adreso
nėra. Tik mano pavardė. Ir dar senoji - Miler.
- Ema, ar girdi mane? - vėl išgirstu Metą, beveik šaukiantį
I ragelį.
- Taip, mielasis... Girdžiu. Bet pasikalbėsime vėliau. Turiu
atlikti vieną skubų darbą. Gerai? Myliu tave. Iki...
- Paskambinsiu po treniruotės. Siunčiu bučkį. Iki... Myliu
lave, mažyte...
Padedu telefoną į šalį, bet niekaip negaliu atitraukti akių
nuo keistojo laiško. Pavarčiusi jį tarp rankų vis dėlto atplėšiu
Usmalsumo.
Gerb. panele Miler,

atėjo metas grąžinti skolas.
(617)477 - 0914
Nieko nesuprantu... Kokias skolas? Kiek prisimenu, nesu

niekam skolinga. Abi agentūros taip pat neturi jokių skolų. Ne
jau čia... Rajanas? Jeigu taip, tai šis jo pokštas man visai nejuo
kingas.
Ne... Nemanau, kad jis siųstų šį laišką. Ir kodėl ant voko se
noji mano pavardė?
Surenku laiške nurodytą telefono numerį ir spusteliu
„Skambinti“.
Laukiu... Laukiu... Laukiu... Jei ir toliau niekas neatsilieps,
padėsiu ragelį. Kam išvis skambinu? Ar tik nebus taip, kad įky
rūs žurnalistai sugalvojo naują būdą pasikalbėti su manimi? Jie
juk nori mano interviu, o aš su jais nešneku. Neišdegs. Nekal
bėsiu ir dabar.
Atitraukiu telefoną nuo ausies ir ketinu padėti ragelį, bet.,,
- Malonu, kad paskambinote, ponia Ros... - išgintu
žodžius.
Tai ašjau ponia Ros? Nebe panelė Miler? Kas tu toks? Kodėl
man tavo balsas atrodo gerai pažįstamas?
- Numanau, kad perskaitėte mano laišką...
- Kokias skolas turite galvoje? - piktokai paklausiu.
- Ką jums sako vardas Timotis?
- Toks buvo mano tėčio vardas... - tyliai atsakau.
- Taip. Tiesa, - skambinančiojo balsas visiškai ramus. Šaky*
čiau, mažumėlę hipnotizuojantis. - Matot, ponia Ros... Jūsų tė-
vas buvo man skolingas nemažą pinigų sumą... Mirė jos negrą*
žinęs... Nežinau... Gal reikėjo patikėti Timočio žodžiais... Prieš
mirtį žadėjo viską grąžinti ir maldavo, kad nenuskriausčiau Jo
žmonos ir dukters... Bet... Jau nebesužinosim, ar būtų laikęsi!
žodžio... Vis dėlto jo dukra dabar galėtų ištesėti tėvo pažadą..,
TU! ČIA TU, PRAKEIKTASIS!.. TAI TU NUŽUDEI MANO
TĖVUS!..
Sviedžiu telefoną ant stalo. Bet skambinančiojo balsas vis
tiek aidi mano ausyse. Tik jis taria žodžius, kuriuos išgirdau
prieš dvidešimt penkerius metus prie degančio tėvų namo. Pri
simenu tą dieną. Ir tą akimirką.
- Ema, žinau, kad girdi mane... - vėl atsklinda iš mobiliojo
tylus balsas. Nespėjau išjungti, nors ir norėjau. - Ema, kalbėk
su manimi... Tau pačiai bus geriau...
Vėl priglaudžiu telefoną prie ausies.
- Kiek tėtis buvo tau skolingas? - klausiu ramiu balsu, tarsi
perimtu iš pašnekovo.
- Trisdešimt tūkstančių dolerių...
- Gerai. Pasakyk sąskaitos numerį, aš tau juos pervesiu. Ir
tikiuosi, kad daugiau man nebeskambinėsi...
- Ne viskas taip paprasta, Ema. Per tuos metus ši suma pa
didėjo...
C HlW II 223
- Kiek? - griežtai teiraujuosi.

- Nedaug. Tik iki varganų keturių milijonų dolerių...
- Neturiu tokių pinigų...
- Bet tavo vyras turi...
- Jis su tuo visiškai nesusijęs... Nekišk jo čia...
- Tiesa, pamiršau paminėti, kad niekam negali pasakoti apie
l| mūsų susitarimą... Net mylimam savo vyrui... O judu gražiai
•įrodote kartu... Beje, sveikinu laimingai ištekėjus... Dabar tik
nuo tavęs pačios priklauso, kiek ilgai truks ta laimė...
Nė nebandyk artintis prie Meto... Jeigu ką nors jam pada
rysi, aš...
- Nepamiršk, kad vis dar galiu tave įkišti už grotų... - mano
balsas persmelktas neapykantos.
- Pirmyn. Padaryk tai. Įkišk mane už grotų. Ir jau kitą dieną
dalyvausi savo vyro laidotuvėse. Jeigu to nori, dabar pat skam
bink į policiją ir įduok mane. Kiek žinau, ponas Rosas šiuo
metu yra Čikagoje, tiesa? Kaip manai, ar negalėtų netyčia su
gesti jo automobilio stabdžiai? Arba jūsų prabangaus lėktuvo
varikliai ore?
- Negrasink man!... - užrinku ant jo ir pašoku nuo kėdės.
Nebegaliu nusėdėti. Imu nervingai vaikščioti po kabinetą.
- Aš jums ir negrasinu, ponia Ros... Kaip visada pirmiausia
|spėju. Bet jei nedarysite ko prašoma, išgirsite ir mano grasini
mą... Tikiuosi, mudu suprantame vienas kitą? Taip?
- Taip.
- Duodu penkias dienas reikiamai sumai surinkti. Šeštadie
nį antrą valandą po pietų lauksiu jūsų prie apleisto mokyklos
pastato pietiniame Bostone. Ar žinote tą vietą?
- Taip.
- Turbūt nereikia dar kartą priminti, kas bus, jeigu nepa-
sirodysite... Arba atvyksite su palyda... Iki pasimatymo, po
nia Ros.
Bjaurybe! Nekenčiu tavęs! Prisiekiu, aš tave nudėsiu, jei tik

prisiartinsi prie mano vyro... Antrą kartą neatimsi iš manęs my*
limo žmogaus... Nebesu maža mergaitė, negalinti tau pasiprlt*
šinti...
- Bet iš kur man gauti tuos keturis milijonus? - ištariu bll*
su. - Negaliu prašyti ir Rajano šitiek paskolinti... Jis įtartų, kad
ką nors rezgu... Ir, žinoma, viską pasakytų Metui... Ne. TUrlU
sugalvoti visai ką kita...
Atsilošiu į palangę ir surenku dar vieną telefono numerį.
- Labas, Tina. Ar galėtum pasakyti, kiek pinigų yra galeri*
jos banko sąskaitoje? - pasiteirauju vienos iš mamos galerijoj!
dirbančių mergaičių. - Tik tiek?.. Ne. Pamiršk, kad klausiau...
Ačiū. Iki.
Per mažai. Be to, iš ten ir negalėčiau paimti. Jie skirti gerai-
niam tikslui.
Paskambinu ir Milanai.
- Labas. Netrukdau?.. Ačiū, gerai... Norėjau paklausti, ar
galėtum iš agentūros banko sąskaitos pervesti nemažą pinigų
sumą į mano asmeninę?.. Reikia Meto parašo? Būtinai?.. Na,
Nieko jam nesakyk. Pati jam pasakysiu. Ir pasirūpinsiu, kad ga*
lutinai sutvarkytume dokumentus... Ačiū tau... Iki...
Po velnių! Ką čia sumanius?.. Rodos, nėra kitos išeities, tik
imtis to, ko žadėjau niekada nedaryti.
Velniava! Kai nesiseka, tai nesiseka. Kaip man įkalbėti vyrą

skristi į Bostoną, kai neišmanėlė merga atliko tokią siaubingą
bikinio zonos depiliaciją? Man žiauriai skauda. Negalėsiu šį va
karą mylėtis su juo.
Pikta išeinu iš grožio salono. Sėdu į audi ir važiuoju namo.
CjAfifumutfiW II 225
Metas dar negrįžęs. Randu tik Elizą besisukinėjant virtuvė

le, Užuodžiu iš ten sklindančius gardžius kvapus. Deja, nesu
•Ikana.
Užlipu į miegamąjį ir traukiu tiesiai į vonią. Nusivelku suk
nelę. Nusimaunu kelnaites. Ir nebegalėdama iškęsti peršėjimo
pridedu šaltą kompresą prie intymiosios vietelės.
Mažoji Emutė subjaurota. Negaliu tokia pasirodyti Metui.
Net pačiai nemalonu veidrodyje matyti šį vaizdą, ką jau kalbėti
apie vyrą. Juk visi vyrai myli akimis. Maniškis ne išimtis.
Atsargiai apsimaunu kelnaites ir užsivelku naktinius. Atsi
gulusi ant lovos paimu mylimojo dovanotą meškutį į rankas,
kaisdama su juo mintyse dėlioju žodžius, kurie man padėtų
įkalbėti vyrą praleisti savaitgalį Bostone. Man turi pavykti.
Antraip...
Pajuntu, kad kažkas bando atimti meškutį iš manęs. Pri

spaudžiu jį prie krūtinės. Bet tas kažkas, rodos, labai atkaklus.
Nes dar kartą pamėgina atimti.
Atmerkiu akis. Ant lovos sėdi Metas ir šypsosi.
- Atleisk... Nenorėjau pažadinti... - sukužda jis.
- Aš nemiegojau... Matyt, užsnūdau laukdama tavęs... Kodėl
kėslniesi į Poną Rosą?
- Į ką tokį? - Metas išplečia akis.
- Į mano meškutį Poną Rosą, - tyliai sukikenu. Ir atgręžiu
pliušinį žaislą į jį. - Kai būni išvykęs, jis miega kartu manimi.
Tkvo vietoje.
- Duokš jį man. Išspirsiu iš lovos, - vyras juokdamasis pa
linksta į mane ir bando atimti paties padovanotą žaislą. Ne
pasiduodu, tvirtai laikau meškutį rankose. - Joks kitas ponas
Rosas, išskyrus mane, negulės šalia mano žmonos... Atiduok
|| man...
- Ne. Pasitrauk... Neatimsi jo iš manęs, - juokiuosi grumda
ntis! su vyru. Ir dėl ko? Dėl pliušinio žaislo?
- Gerai. Turėk sau. Bet kai esu namie, kad jo nematyčilU,
Supratai? - šypsodamasis pagrasina jis ir traukia į drabužinf
- Nematysi. Pažadu, - greitai paslepiu meškutį po lova. G#*
rai pažįstu Metą. Jis tikrai atims Poną Rosą, jei dar kartą paini'
tys šalia manęs. - Kaip pavyko susitikimas? - garsiai klausiu,
- Puikiai! - šūkteli jis. - Sudariau milijardinės vertės iin*
dorį... Todėl šiek tiek užtrukau restorane ir taip vėlai grįžtu
namo...
Vyras pusnuogis išeina iš drabužinės. Mūvi tik melsvas pi*
žarnos kelnes. Seniai nemačiau šitos miegui skirtos jo apran-
gos. Dažniausiai miega nuogas arba su trumpikėmis.
- O dabar labai norėčiau tai švęsti kartu su žmona... - su*
kužda jis, susirangęs šalia.
Mylimasis aistringai pabučiuoja mane. Regis, mudviejų 111*
žuviai iškart ima mylėtis. Pajuntu apačioje tvinksint karštį. 2 l*
nau, kad esu sudrėkusi. Gerokai. Juk geidžiu savo vyro.
Meto ranka slysteli mano šlaunimi. O vis didėjantis pasidU
džiovimas įsiremia man į šoną. Tu manęs geidi, mielasis...
- Ne... - garsiai ištariu ir sulaikau vyro delną, uždėtą ant ma
žosios Emutės. Jam pradėjus ją glamonėti, skaudžiai superšti.
- Ką? - nustebęs vyras žiūri mane.
- Ne šį vakarą... Man ten skauda...
- Dar nesibaigė mėnesinės? - jo žvilgsnis sunerimęs. Metu
atšlyja nuo manęs ir atsisėda lovoje.
- Baigėsi. Tiesiog grožio salono darbuotoja blogai atliko dt*
piliaciją. Šiandien ten dirbo kažkokia nauja mergaitė. PasirodOt
nepatyrusi tvarkytis su karštu vašku ir juostelėmis. Nudegino
man odą... - skundžiuosi vyrui, kuriam visi šie moteriški reiki*
lai nė motais. Nežinau, ar jis mane supranta. O man tai svarbu.
Juk tik dėl jo šitaip stengiausi. - Todėl šį vakarą esu nenuslttl*
kusi žaisti...
- Na jau ne... Tą savaitę, kai sergi, dar galiu ištverti. Bet k!*
tomis dienomis nežadu susilaikyti nuo sekso... Nagi, parodyk.,!
įvertinsiu ano salono darbą... - Metas pakelia man naktinius ir
įlekia numauti kelnaites.
- Nenusišnekėk... Nieko tau nerodysiu, - piktokai atsakau ir
lUtumiu jo rankas.
- Drovitės savo vyro, ponia Ros? - jis šelmiškai pažvelgia į
mine.
- Visai ne...
- Tai parodyk... Ar teks surišti tau rankas ir pasižiūrėti
pačiam?
Atitraukiu rankas ir leidžiu vyrui numauti kelnaites. Jis klū
po tarp praskėstų mano kojų ir rūsčiai žiūri ten, kur paprastai
niūrėdavo meilesniu žvilgsniu. Tu neturi to matyti.
- Mano padėkos toji darbuotoja tikrai nesulauks... - Meto
halsas piktas. - Jis atsargiai priglaudžia pirštus prie mažosios
fimutės, - Skauda?
Linkteliu galvą. Jis pasilenkia ir paliečia lūpomis šį vakarą
negražiausią mano kūno vietą.
- O dabar? - sukužda žvelgdamas į akis.
- Mažiau...
Vyro akys sužiba. Lūpas iškart iškreipia klastinga šypsenėlė.
- Būsiu atsargus... Pasistengsiu, kad labai neskaudėtų. Ge
ni? Tai ar leisi tave pamylėti?
- Leisiu... Bet vėliau... Būk geras, nueik į vonią, paimk iš
įplntelės rankšluostuką, suvilgyk ir atnešk man... Nes ten žiau
riai degina... Noriu prisidėti kompresą... - paprašau jo.
Metas greitai susitvarko su užduotimi. Atneša šlapią rankš
luostį ir pats uždeda man ant intymiosios vietos. Šalta... Bet
taip gera...
- Tavo oda labai karšta. Ar tik ne uždegimas? - rūpinasi
vyras. Mano asmeninis gydytojas.
- Niekis. Rytoj praeis. Na, bent jau skausmas sumažės... Ti
kiuosi... - nuraminu jį. - Ar galėčiau tavęs dar kai kOpaprašy
ti? - kukliai klausiu. Kitaip ir negaliu. Juk nuo Meto atsakymą

daug kas priklauso. Ypač tolesni mano ėjimai.
- Prašyk...
- Ar galėtume savaitgalį nuskristi į Bostoną? Pažadėjau tt*
čiui dažniau lankytis. Pasiilgau savo dukterėčios ir sūnėno. No*
rėčiau daugiau laiko praleisti su jais. Galėčiau skristi ir vienii
jeigu esi numatęs kokius nors svarbius darbus...
- Mažyte, jau turėjai suprasti, kad man nėra nieko svarbai*
nio už tave... Gerai. Pasakysiu Amirui, kad iki šeštadienio pi*
ruoštų lėktuvą.
- Maniau turėsianti ilgai tave įkalbinėti. Bet mano vyras pi<
sirodo esąs ganėtinai sukalbamas...
- Tau visai nereikia manęs įkalbinėti. Pasakyk, ko nori, ir
padarysiu... Net jeigu ryt užsigeistum skristi į Australiją.,,
Skristume... - jis tai ištaria rimčiausiu veidu.
Negaliu skristi į Australiją, mielasis... Po kelių dienų turiu IM*
sitikti su tėvų žudiku. Nuo to žmogaus reikia apsaugoti ir tav$,„
- Apie ką susimąstei? - smalsauja Metas, primerkęs akli ir
žiūrėdamas įtariu žvilgsniu.
- Kad turiu nuostabų vyrą... Ir būgštauju, kad vieną dieną
graži mūsų pasaka nesibaigtų... Bijau netekti tavęs...
- Mieloji, to nebus... - mylimasis užgula mane visu kūnu Ir
karštai pabučiuoja. - Niekada nepaliksiu tavęs. Kartą jau iškrt*
čiau didžiausią gyvenime kvailystę. Nedrįsčiau dar sykį tampy*
ti likimo už ūsų. Tu esi mano gyvenimo meilė. Mano moteril,
Mano žmona. Mano būsimų vaikų mama. Tik tau vienai jau*
čiu beprotišką trauką, neiškeisčiau šio jausmo į jokį kitą... Eli
mano, mažyte... Amžinai... - savo žodžius jis patvirtina pran*
cūzišku bučiniu.
Mmm... Medaus mėnuo... Norėčiau sugrįžti į Prancūziją.
- Rodos, mes kai ką pradėjom, bet taip ir nebaigėm... - pri*
duria šypsodamasis vyras. - Kaip laikosi mažoji Emutel Jai vii
dar labai skauda?
cy\'(c((j>uii ww, n 229
- Ištversiu... Geidžiu tavęs, mielasis... Pamylėk mane... - ais

tringai krimsteliu jam lūpą.
Mylimasis nusirita nuo manęs ir išima prezervatyvą iš spin
telės stalčiaus. Tada nusimauna pižamos kelnes ir išlaisvina di
lti// Metą.
- Nekantrauji? - sukužda kilstelėdamas antakį. Turbūt pa
stebėjo, kad apsilaižiau. - Jis tuoj atsidurs tavyje, mažyte... Ir
lUtelks nepamirštamą malonumą... - erzinančiu balsu kalba
vyras.
Ne. Nedrįsk manęs erzinti. Trokštu tavęs dabar... Eikš į lovą,
mažuti...
- Atsigulk ant šono, - išgirstu paliepimą ir tuoj pat jį
(vykdau.
Metas įsiropščia į lovą. Pakišęs ranką po naktiniais ima gla
monėti man krūtį. Sakiau, kad nusiteikęs mažumėlę paerzinti
mane... Puikiai pažįstu jo taktiką lovoje...
į Bostoną atskrendame prieš pietus. Turiu labai mažai lai

ko sumanyti, kaip pasprukti nuo vyro. Juk iki slaptojo susi
tikimo lieka vos dvi valandos. O iki tol man reikia dar šį tą
nuveikti.
Apsistojame tame pačiame viešbutyje kaip anksčiau. Man
Visai neįdomu, kokiame kambaryje gyvensime ir kaip maitin
simės, nors Metas to teiraujasi. Sutinku su viskuo.
Mano mintys klaidžioja visai kitur. O akys vis dažniau žvilg
čioja į laikrodį. Reikia paskubėti. Turiu kuo greičiau išvažiuoti
Ii viešbučio. Bet ką sakysiu vyrui?
- Mielasis... - sukuždu apkabinusi jį iš nugaros. Metas liau
jasi kraustęs iš lagamino savo daiktus ir dėliojęs ant lovos.
- Kas yra, mažyte? - atsigręžia, atsiduriu jo glėbyje.
- Ar galėčiau kelias valandas pabūti pas seserį? Noriu jli

nuvežti visa tai, ką atgabenau iš Niujorko.
- Gal pirmiau papietaujam? Paskui galėsim važiuoti.
Ne. Tu turi likti čia.
- Pavalgysiu pas Daną. Ji skaniai gamina... - nusišypsau. Till
tam, kad atsikratyčiau mane slegiančios įtampos. Ir, žinomii
kad nesukelčiau vyrui įtarimo. - Mažiuk, tau su mumis bui
nuobodu. Ką veiksi, kol dvi moterys neužsičiaupdamos tauki
apie drabužius ir kosmetiką? Pažįstu sesę. Ji norės pasimatUO*
ti kiekvieną mano atiduotą drabužį. Na, nebent labai norėtum
padėti Džeremiui prižiūrėti vaikus. Tada važiuokim kartu...
Griebiuosi paskutinio šiaudo. Juk žinau jo nuostatą dėl vai*
kų. Turi suveikti. Abejoju, ar Metas norėtų pabūti aukle.
- Hmm... Prižiūrėti vaikus? - iš jo veido matyti, kad neklyi*
tu. Šis sumanymas jam nepatinka.
- Gal padarykim taip... Aš važiuosiu pas Daną. Pabūsiu ttfl
kelias valandas. Tada grįšiu į viešbutį. Tu mane pamylėsi. O Vi*
kare aplankysime mano tėvus. Ką manai? - mano balsas labi!
švelnus. Juk turiu kaip nors jį įtikinti.
- Šitaip man patinka labiau... - sukužda vyras, nutaisęs pi*
slaptingą žvilgsnį. Ir, be abejo, delnais spustelėdamas man ui*
pakabuką. - O gal pasimylėkime dabar? Nebent labai skubi pil
seserį...
Skubu. Tik ne pas ją.
- Juk vos prieš valandą pamylėjai lėktuve. Ir vėl išalkai? -
nusijuokiu ir pakšteliu į lūpas.
- Aha... Tu skaniai kvepi... Kokosais... Ir seksualiai atrodai.,!
- Džinsai ir palaidinė. Argi tai seksualu? - truputėlį flirtuo*
ju. Bet žinau negalinti per daug įsijausti, nes visa tai baigsis M
taip, kaip esu numačiusi. Negaliu dabar atsidurti lovoje. Na,
Nieku gyvu.
- Dar ir kaip... - Metas įsisiurbia į lūpas. Jo rankos nesiliauja
glamonėjusios mano kūną.
231
- Mielasis, man patinka, kad esi toks aistringas, bet gal ati-
dėkim žaidimus vėlesniam laikui... Leisk man važiuoti... Paža
du grįžusi dosniai atsilyginti...
- Vieno raundo bus maža... - vyras liežuvio galiuku per
braukia man per lūpas.
- Aš ir neturiu galvoje tik vieno... Galėsi įgyvendinti savo
ivajonę... Surišti mane ir išdulkinti kaip kekšę...
Meto alsavimas darosi tankesnis. O žydros akys ryte ryja
mane. Ema, atsargiau. Prisišnekėsi. Jis gali tai padaryti ir šią
minutę... Pasižiūrėkjam į akis. Jis įkaitęs. Geidžia tavęs...
- Tai ar išleisi mane? - sumurmu.
- Kokia jūs negailestinga, ponia Ros. Sužadinate apetitą ir
norite pasprukti. Negalima taip elgtis su vyru... - Metas kužda
man į lūpas. - Grįžusi į viešbutį kaip reikiant atsiimsite už tokį
tr/.inimą... - Metas delnais apima man kaklą. Bet netrukus jie
nuslysta ant krūtinės. Tyliai dūsaudamas jis ima ją glamonėti. -
Aš tave nuvešiu... - tyliai pažada. Ir atšlyja.
Ką???Ne... Važiuosiu viena.
- Tau nebūtina vežti manęs. Išsikviesiu taksi, - mane ima
panika, bet balsą kažkaip pavyksta išlaikyti ramų.
- Nenoriu, kad važinėtum viena su neaiškiais tipais. Tai ne-
nugu. Be to, pasinaudosiu proga ir, kol viešėsi pas seserį, nu
važiuosiu apžiūrėti kelių namų.
- Nori pirkti namą Bostone? - išties nustembu, nereikia nė
vaidinti.
- Taip. Juk žinai, kad man nepatinka gyventi viešbutyje. Pa
maniau, gal mums reikėtų ir čia turėti namus. Jaukius. Mažy
čius. Tik tau ir man.
Prieš akis iškyla mano vaikystės namai. Gaisras. Ir žudiko
veidas. Kaip aš tavęs nekenčiu. Bet turiu susitikti su tavimi. Kad
amžiams paliktum mus ramybėje.
- Gerai. Jokių ypatingų pageidavimų neturiu, tad man tiks
toks namukas, kokį išrinksi. O dabar jau tikrai važiuokim. An
traip grįšim labai vėlai ir nebegalėsim pažaisti. Eime, mielasis...
Tenka net truputį stumtelėti vyrą, kad greičiau paliktum#
viešbučio apartamentus. Metas pašaukia Amirą, šis padeda nu*
nešti iki automobilio didžiulį mano lagaminą, prigrūstą dribti*
žiu. Vakar kaip tik į jį sumečiau kas papuolė po ranka. Per diU|
nesvarsčiau, ar tiks Danai. Žinoma, netiks. Juk ji stambesnė ut
mane. Bet tai nesvarbu.
Mano vyras paslaugiai neša mažesnį rankinį lagaminą. Vii
žvilgčioju į jį ir meldžiuosi, kad netyčia neatsidarytų. Tau ntįt'
įima pamatyti, kasjo viduje. Tada man būtų šakės.
Gerai, kad užsivilkau džinsinį švarkelį, nes lauke vėsoki.
Prieš įsėsdama į automobilį pakeliu akis į dangų. Šis atrodo ap*
siniaukęs. Ir tu nepritari būsimam mano nusikaltimui? Bet ii
tai darau tik norėdama apsaugoti vyrų. Pajuntu Meto ranku
ant liemens. Jis pabučiuoja mane į skruostą ir įsodinęs į auto*
mobilį užtrenkia dureles.
- Sveika, Dana... - džiugiai sveikinuosi su seserimi, kai II

atidaro laukujės duris.
Stipriai apkabinu ją. Dana pašnairuoja į mane. Būk gera, tik
nieko nesakyk. Žinau, neperspėjau, kad atvykstu. Pasilabinu Ir
su jos vyru, ir su vaikais. Metas irgi pasisveikina su mano ir*
timaisiais. Bet iškart atsiprašo jų ir pabučiavęs mane išvažiuo*
ja su Amiru žiūrėti mums namo. Aš pasiimu juodąjį rankin|
lagaminą. Čiumpu seseriai už rankos ir nusitempiu ją į valką
kambarį.
- Dana, turi man padėti... - sukuždu uždariusi duris. - Dl*
bar įdėmiai klausyk. Tu nueisi ir pasakysi Džeremiui turinti
trumpam užlėkti į banką. Norinti grąžinti man skolą, bet netu*
rinti grynųjų. Todėl aš irgi važiuosianti kartu su tavimi. Viskil
tam, kad tavo vyrui nekiltų įtarimo. Nes dar sugalvos kai kam
paskambinti ir viską sugadins...
- Ema, ką sumanei? - ji įtariai žvelgia į mane.
- Man reikia paimti keturis milijonus dolerių iš bendros
(įkaitos. Jei kreipsiuosi į bet kurį bankininką, šis tuoj pat apie
III praneš Metui.
Nesuprantu... Kam tau šitiek pinigų? Ar papuolei į bėdą?
Susimildama, neklausinėk. Bus geriau, jei nieko nežinosi,
fallmk automobilio raktelius ir važiuojam. Neturiu daug lai
ku. Mažiau nei po valandos man reikia būti visai kitur. Eik...
Urtlčlau... Pasakyk Džeremiui, kad išvažiuojam... Tuoj ateisiu...
|ni išėjus, atidarau lagaminą ir išimu iš jo visas dar vakar
lydėtas knygas. Jei vyras būtų pamatęs, kad čia knygos, o ne
klMtnetikos priemonės, kaip sakiau, tai be įtikimo pasiaiškini
mo nebūtų niekur išleidęs manęs.
Užsegu lagamino užtrauktuką ir einu ieškoti Danos. Ši jau
•tuvi prie durų. Nusišypsau svainiui ir pamojavusi vaikams ne
riu pro duris.
Abidvi nuskubame prie automobilio.
Atleisk man. Nenoriu tavęs velti į šį reikalą. Bet tik tavęs vie
nos galiu prašyti tokios paslaugos. Metui kol kas nieko negalima
ilnoti. Viskąj am paaiškinsiu tada, kai atsikratysiu ano nemalo
naus žmogaus išpraeities.
- Elkis natūraliai... - sukužda Dana, mums einant per gat-
Vf, - Jeigu apsaugininkams kils bent menkiausių įtarimų, jie
live sulaikys.
JI atidaro stiklines banko duris ir įleidžia mane pirmą. Einu
piiltikėdama savimi. Tarsi būčiau dažna šio banko lankytoja,
t.yg kiekvieną dieną eičiau atsiimti milijoninių sumų.
Dana mane nusiveda į savo kabinetą. Liepia prisėsti ir pa
laukti, kol iš pinigų saugyklos bus atnešti manieji keturi milijo
nai dolerių. Ne manieji, o vyro.
Niekada neįsivaizdavau, kad teks vogti. Ir dar iš savo vyro.
JI*pasius tai sužinojęs. Bet ne dėl pinigų. O dėl to, kad taip pa
neigiau. Kad jam melavau.
Akyse ima tvenktis ašaros. Metas mane supras. Jis tiknl

mane supras. Turi suprasti. Aš tai darau ne iš savanaudlild)
paskatų. Mintyse kartoju šiuos žodžius kaip mantrą.
Nenoriu nė manyti, kad galiu prarasti mylimąjį. Aš jo M*
prarasiu.
- Greičiau susikrauk... - išgirstu sesers balsą ir atsigręžiu, JI
deda ant stalo didelę metalinę dėžę, pilną šimto dolerių kuplū*
rų. - Duok banko kortelę... - įsakmiai paliepia. Matau iš aklui
Danai nepatinka, ką čia darau.
Ištraukiu iš užpakalinės džinsų kišenės juodą AmericM
Express kreditinę kortelę ir atkišu jai. O pati puolu grūsti pini*
gus į lagaminą. Skubu. Spaudžia ne tik laikas, bet ir mintys, kid
Metas tuoj sužinos iš sąskaitos dingus šitiek milijonų.
- Imk, - Dana grąžina kortelę ir sunerimusiomis aklmil
nužvelgia mane. - Kad ir ką sumanei, būk atsargi. Turi pen*
kiolika minučių išsinešdinti iš čia. Tiek laiko tegaliu duoti. Tkd
paskubėk...
- Ačiū, sesute... Kai tik galėsiu, viską tau paaiškinsiu... Myliu
tave... - apkabinu ją ir išlekiu pro duris kaip viesulas.
- Mielasis, nepyk. Negaliu dabar atsiliepti, - garsiai kalbu

važiuodama per kažkokius laukus.
Automobilio salone gal daugiau nei penkias minutes be
perstojo skamba mano mobilusis. Žvilgčioju tai į kelią, tai į J|«
gulintį ant sėdynės šalia juodo lagamino. METAS JAU SUŽI*
NOJO!
Neapsikentusi išjungiu telefoną ir nusviedžiu kažkur į šalį,
Priekyje matau kelis didelius raudonus pastatus. Jie visiškai
apleisti. Kelio gale išvystu du visureigius užtamsintais stiklais,
Atokiau nuo jų stoviniuoja keturi ginkluoti vyrai ir... TASAI(
apsirengęs baltai.
Bailys. Išsigando beginklės moters.
235
Išjungiu sesers mersedeso variklį. Pasiimu lagaminą ir giliai

įkvėpusi išlipu iš automobilio.
Ema, jis neturi išvysti baimės tavo akyse. Tu jo nebijai. Nu
taisau ledinį žvilgsnį ir prieinu prie tų vyrų. Širdis ima daužy
tu, Tikriausiai mano kraujyje adrenalinas pasiekęs aukščiausią
(manomą ribą.
- Ponia Ros, jūs pačiu laiku... - sodriu balsu prabyla vyras,
vilkintis baltu kostiumu. Koks neskoningas apdaras. - Neturė
jau progos prisistatyti. Miroslavas, - jis atkiša man ranką.
- O man tas pats, koks tavo vardas. Mano tėvų tai nesūgrą-
ftlns, - perveriu jį neapykantos žvilgsniu.
Pastatau lagaminą ant žemės. Per sunku jį laikyti. Net po
lltlek metų vis dar gerai prisimenu to žmogaus akis. Jos tokios
pačios. Blogos.
- Ema, aš tik noriu būti mandagus... O tu... - jis nebaigia
lakinio, tik nužvelgia mane ir keistai nusišypso. Net šiurpas
nueina per nugarą nuo šio žvilgsnio. Šlykštynė.
- Atvežiau visą sumą, kurios prašei... - mosteliu galva į la
gaminą prie savo kojų. - Tikiuosi, laikysiesi žodžio ir daugiau
niekada nebeieškosi manęs... Nesiartinsi nei prie mano vyro,
nei prie kitų artimųjų...
- Aš... - Miroslavas nutyla ir sužiūra kažkur man už nu
garos.
Atsigręžiu ir aš. Velnias! Matau mūsų link didžiuliu greičiu
atlekiant automobilį.
- Tik nieko jam nedaryk. Prašau, - sukuždu tėvų žudikui.
Prašau žudiką nežudyti? Ko gero, kvailesnio prašymo negali
būti.
Iš automobilio iššoka trys vyrai. Du iš jų pažįstu gerai.
O trečiasis, man nematytas, panašus į sunkiaatletį. Didžiulis
raumenų kalnas.
Miroslavas čiumpa mane už rankos ir prisitraukia arčiau sa
vęs. Užuodžiu pigaus odekolono kvapą. Fui! Net supykina.
Visas mano dėmesys sutelktas į vyrą, kuris išsitraukia ii u!
diržo pistoletą ir nusitaiko į šalia manęs stovintį žmogų. Žino*
ma, ir į mane.
- Paleisk ją, idiote! - užrinka Metas. Jis atrodo be galo (liti*
tęs, iššokusiomis ant kaklo venomis.
Mažink, nereikėjo čia važiuoti. Dabar mudviem abiem HM*
lo pavojus. Būk geras, tik nesikarščiuok. Nuleisk tą ginklą, Dnf
susižeisi.
- Pone Rosai, gal apsieikim be įžeidinėjimų... - ramiai atll*
ko Miroslavas.
- Patrauk purvinas rankas nuo mano žmonos... - pro sukąi*
tus dantis iškošia mano vyras. Tokiu pat įsiutusiu žvilgsniu Jll
žvilgteli ir į mane. Nebyliai maldauju atleidimo. Tik nežinau, ir
Metas išgirsta mano maldą. Ne, neišgirsta. Ima tankiau alsuoti.
- Pone Rosai, nuleiskite ginklą ir pasikalbėkim kaip civili*
zuoti žmonės... Liepkite tai ir savo palydai... - visai šalia girdžiu
ramų balsą.
- Jokių pokalbių tarp mūsų nebus. Pasiimk pinigus ir pra*
nyk nuo žemės paviršiaus. Nes jei dar kartą pamatysiu tav#i
tiek ilgai nekalbėsiu. Supratai?
- Atsargiau su grasinimais, pone Rosai... Ar pamiršote,
brangiausias jūsų turtas šiuo metu yra mano rankose? - Ml*
roslavas pasilenkia ir lūpomis palietęs mano viršugalvį giliai
įkvepia. Kaipmat atitraukiu galvą. - Ji skaniai kvepia...
- Nedrįsk daugiau taip daryti... Arba... - man pasirodo, kad
sudreba kiekvienas Meto raumenėlis. Mielasis, valdykis. Nešiu•
tink to žmogaus.
- Ir vėl grasinimai... Argi aš jūsų neįspėjau, pone Rosai? Gal
pabuvęs kelias paras atskirai nuo žmonos kitaip kalbėsitės IU
manimi...
Metas iškart nuleidžia pistoletą. Mosteli ranka ir Amirui bei
kitam asmens sargybiniui.
- Taip daug kultūringiau, tiesa? - džiūgauja šlykštusis se
niu. - Na, tai kokia suma įkainosite savo žmoną, pone Rosai?
Klek milijonų ji verta?
- Pasiimk viską. Pinigai man nė kiek nerūpi.
- Meilė ir moterys... Du dalykai, galintys paversti milijo
nierių skurdžiumi... - dramatiškai ištaria Miroslavas ir stipriau
(pūsteli man ranką.
- Važiuojam į banką. Atiduosiu visus pinigus, kiek tik yra
įskaitoje... - Meto balsas nuolankus. Jo žvilgsnis irgi pasikel
iu. Vyras žiūri į mane baikščiomis žydromis akimis. Žinau,
kad bijai. Ir aš bijau.
- Tai aš pasakysiu vietą ir laiką, kada atnešite pinigus, pone
Rosai... Eime, ponia Ros... - jis mažumėlę stumteli mane. Bet
ai nepajudu iš vietos.
To negali būti. Nenoriu niekur važiuoti su tavimi. Paleisk
mane, prakeiktasis! Bandau išlaisvinti ranką, bet nepavyksta.
- Jeigu išsiveši ją, pats pasirašysi sau mirties nuosprendį. Juk
mipranti tai, - mano vyro balse justi neapykanta ir keršto troš
kimas.
- Surizikuosiu, - išsišiepia Miroslavas. Ir nutempia mane
prie vieno iš visureigių. - Laukite mano skambučio, pone
Rosai... - jis atidaro automobilio dureles ir ranka rodo, kad
įlipčiau.
- Paleiskją... Maldauju... - Metas eina prie mūsų, bet Miros
lavo vyrai neleidžia jam prisiartinti. Man plyšta širdis žiūrint,
kaip mylimasis maldauja šaltakraujį žudiką.
- Ponia Ros, lipkit į automobilį... - paragina šis, nekreipda
mas dėmesio į mano vyrą.
Brangusis... Myliu tave... - ištariu mintyse ir įsėdu į visureigį.
- Ne!.. Ema! - šaukia Metas.
Pribėga Amiras ir sulaiko jį, neleidžia bėgti paskui nuva
žiuojančias mašinas. Neįstengiu atsigręžti ir pažvelgti į vyrą.
Girdžiu tik jo riksmus.
Aš būsiu stipri. Už mus abu. Pažadu. Myliu tave... Netrukę

ir vėl būsime kartu, mažuti...
Grobikai mane atveža į kažkokį apleistą sandėlį. Viduje įtOVt

kelios lovos ir stalas. Nežinau, ar jie visi čia gyvena, ar atsitik'
tinai surado šitą vietą. Neklausiu. Išvis nepratariu nė žodžiu
Nors Miroslavas klausinėja manęs. Nori daugiau sužinoti aplf
mano gyvenimą. Neketinu nieko pasakoti.
Atsisėdu ant lovos. Ir apsiglėbiu kūną. Čia šalta. Džinslnll
švarkelis manęs nešildo.
Miroslavas atsisėda prie stalo. Išsitraukia iš švarko kišenė
mobilųjį ir ilgokai žiūri į jį. Išgirdusi pyptelėjimą suprantu - SU
kažkuo susirašinėja trumposiomis žinutėmis.
Žvilgteliu į stovinčius prie durų ginkluotus vyrus. GalėčIlU
pamėginti pasprukti. Juk Teiloras mane išmokė savigynos ju>
dėsiu. Bet tokiu kvailu poelgiu tik sukelčiau pavojų Meto gy<
vybei.
Ne. Negaliu to daryti. Verčiau kantriai pasėdėsiu ir palūki*
siu, kol vyras atveš pinigus. Netikiu, kad žudikas ilgai mane £ll
laikys. Juk jam reikia pinigų. O Metas žada atiduoti ne vieną
milijardą.
Nė neabejoju dar šį vakarą atsidursianti vyro glėbyje. Žinių
tai... Dar kelios valandos, ir visa tai baigsis...
- Imk, - Miroslavas atkiša man kažkokią bandelę, atvežtą

vieno iš jo parankinių. Ant stalo stovi ir puodelis arbatos. Tik
riausiai irgi man.
- Nesu alkana, - atkertu ir nusigręžiu į sieną.
- Valgyk, - priėjęs jis nutaiko pistoletą man į galvą ir pade
da tą bandelę ant kelių.
Piktai pažvelgiu į jį. Atgnybu gabalėlį ir įsidėjusi į burną de
monstratyviai kramtau. Patenkintas?
C 'liifviA II 239
• Atsivežiau tave čia ne tam, kad numarinčiau badu. Neno

rtu, kad tavo vyras man dėl ko nors priekaištautų... - paaiškina
Miroslavas. Ir paslepia pistoletą už nugaros. - Tu užaugai la-
kHtrati... Esi panaši į mamą... - daug meiliau priduria, gašliai
įmesdamas mane akimis.
- Reikėjo paimti mano atvežtus pinigus, - apsimetu neišgir
dusi paskutinių jo žodžių. Nenoriu suteikti progos prisiartinti
jlflf manęs dar per žingsnį. Nenoriu jo pajusti arti savo kūno.
Virčiau nukreipsiu jo mintis kitur.
Mieloji Ema, kam man tie keturi milijonai, jeigu iš tavo
vyro galiu gauti kur kas daugiau... Tikriausiai suklydau siųs
damas tą laišką tau, o ne jam... Būtume viską išsprendę daug
|fllčiau ir paprasčiau. Ir be daug ko apsiėję... Bet netrukus ta
Malda bus ištaisyta...
Jis tave nudės... - sakau be menkiausio baimės krislelio
akyse.
Miroslavas nusijuokia.
■ Jei jau prakalbome apie poną Rosą, tai, manau, reikėtų
Jam paskambinti... - priduria jis ir nužingsniavęs prie stalo pa
siima telefoną.
Pagaliau viskas baigsis. Tuojau susitiksiu su vyru.
- Labas vakaras, pone Rosai... - ramiu balsu taria Mirosla
vas | ragelį. - Jūsų žmona sveika ir gyva. Kol kas... Norite pasi-
inekėti su Ema?.. Deja, negaliu įvykdyti šito jūsų pageidavimo,
JI dabar vakarieniauja... - nusišypso žiūrėdamas į mane.
Duok man tą prakeiktą telefoną! Noriu pasikalbėti su Metu.
Pakylu nuo lovos ir sparčiu žingsniu artėju prie jo.
- AaaaL - suklinku išgirdusi šūvį.
Miroslavas stovi iškėlęs pistoletą.
- Pone Rosai, prašau nešaukti ant manęs ir negrasinti... -
sako jis. - Nes kitą kulką-paleisiu jūsų žmonai į galvą...
Imu drebėti. Kūnas daugiau nebegali priešintis. Kad ir ko
kia tvirta atrodau, vidujai labai bijau. Ne šito žmogaus. Ir ne
mirties. Bijau daugiau niekada nebepamatysianti savo vyro,n

To bijau už viską labiau pasaulyje...
Sugrįžtu prie lovos ir atsisėdu. Toliau valgau bandelę žlūr#*
dama į besišypsantį Miroslavą.
- Džiaugiuosi, kad mane supratote, pone Rosai... - jo balau
linksmas. - Skambinu norėdamas pranešti, kad rytoj vaklfV
lauksiu jūsų toje pačioje vietoje, kurioje matėmės šiandlanm
Labai tikiuosi nenusivilti jūsų atvežta suma... Labos naktini
pone Rosai...
NE! Noriu važiuoti pas vyrą. Dabar. Prašau leisti man VU1
žiuoti pas jį. Nenoriu čia likti naktį. Tik ne su tavimi... MatHt
tėvų žudiku...
Vienas iš Miroslavo parankinių atneša man antklodę, tUQj
pat įsisupu į ją. Man taip šalta... Mažai trūksta, kad pradėčiau
kalenti dantimis.
Visą laiką nenuleidžiu akių nuo vilkinčio baltą kostiumu
vyro. Seku kiekvieną jo žingsnį. Neišgirstu, ką jis sako tamill
plaukiui, saugančiam duris. Bet iš veido spėju, kad tai ne itin
maloni žinia.
Miroslavas apsigręžia ir eina prie manęs. Nedrįsk artintis
Nedrįsk!
- Aš tave paliksiu nakčiai čia vieną su šitais ponais... - ty<
liai ištaria, linktelėdamas į savo parankinius. - Nebijok. Jie tau
nieko nedarys. Aišku, jeigu būsi gera ir nekrėsi kvailysčių. An*
traip neatsakau už jų veiksmus. Manau, nesunku įsivaizduotli
ko iš moters galėtų norėti keturi vyrai... Taigi patarčiau elgtil
protingai. O dabar gulkis ir miegok... Beje, ko norėtum put*
ryčių?
Nieko nesakau. Atsigulu ant lovos ir nusigręžiu į sieną. BūtV|
vienas, be tų vyrų, tai pajustų snukiu mano kumščio tvirtumą.
Pasmaugčiau plikomis rankomis. Kaskart žiūrėdama į jį mln*
tyse tariu vienintelį žodį... Kerštas. Aš jo trokštu... Žiauriai.,,
Labanakt, mielasis... Dar kelios valandos, ir būsim kartu...
Myliu tave... Pabučiuoju širdelės pavidalo pakabutį ir vėl pa
liepiu po palaidine. Bijau, kad niekas nepamatytų ir neatimtų.
Nuo tos dienos, kai vyras jį padovanojo, visuomet nešiojuosi
parkabinusi ant kaklo. Šalia kito - Švenčiausiosios Mergelės
Marijos - medaliono, paveldėto iš mamos. Pabučiuoju ir jį.
Saugok mane, mama...
jau praėjo para, kai buvau ne savo noru atvežta į šitą sandėlį.
Valandos slenka labai lėtai. Miroslavas tai ateina, tai vėl išeina
laukan. Parūkyti. Turbūt nervinasi prieš susitikdamas su mano
vyru. Derėtų nervintis. Jis įsiutino Meto esybėje snaudžiantį
žvėrį. Ir savo kailiu pajus to poelgio padarinius.
Durims prasivėrus matau, kad lauke jau tamsoka. Visgi pra
ėjo daugiau laiko, nei maniau. Sandėlis belangis, todėl aš vis
žvilgčiojau pro durų plyšį, kad žinočiau, kada pagaliau ateis va
karas ir galėsiu iš čia išvažiuoti.
- Pasiruoškite, ponia Ros... Po dvidešimties minučių va
žiuosim... - sako Miroslavas, grįžęs iš lauko.
Aš jau pasiruošusi. Važiuojam dabar. Nebent ketini man at
nešti persirengti Chanel suknelę bei Prada aukštakulnius, kad
deramai atrodyčiau savo vyrui. Bet ką tu išmanai apie stilių?
luk antrų dienų vaikštai vilkėdamas tų patį šlykštų baltų kos
tiumų.
Numetu antklodę nuo pečių. Persibraukiu plaukus pirštais.
Kelias sruogas užsikišu už ausų, kad nekristų ant veido. Pasi
taisau susiglamžiusią palaidinukę. Ir atsistoju prie stalo šalia
Miroslavo. O jo visą dėmesį prikaustęs mobilusis. Nemačiau,
kad kada nors paleistų jį iš rankų.
- Ką jutai žiūrėdamas į degantį namą, kurio liepsnose iuffl
mano tėvai? - tyliai klausiu spoksodama į jų žudiką. - Pasltffli
kinimą?
Jis pakelia akis į mane ir įsikiša telefoną į kelnių kišenę. H*
guliau.
- Žudyti tau vienas malonumas, taip? - kalbu vieni. j||
tyli. - Nejaugi buvo sunku palaukti, kol tėtis grąžins skolą? juk
tai tik sušikti pinigai...
- Ema... - jis atsidūsta. Nužvelgia mane. - Daviau Timotltl)
ganėtinai laiko skolai grąžinti... Bet suma kiekvieną dieną Vtl
didėjo. Tavo tėvas buvo visiškai priklausomas nuo azartinii) lo<
Šimų. Prašiau, kad nebeloštų. Kad grąžintų ką pasiskolinęs, Bf)
jis manęs neklausė. Ema, jis pats kaltas, kad taip nutiko... Juk ftl
jį įspėjau... O kai mano įspėjimo nepaisoma, nelieka kitos ll#|<
ties, tik nubausti tokį žmogų. Taip jau atsitiko, kad nukentėjo
ir tavo mama... Nebuvau to numatęs, bet... Kas padaryti, tM
padaryta... Tegu juodu ilsisi ramybėje...
Jis man nusišypso. Tvirtai sugniaužiu kumščius. Labai noriu
jam užvožti ir nutrinti tą šypseną nuo veido.
Užvožiu. Ganėtinai smarkiai. Miroslavas net susvyruoji.
- Nereikėjo to daryti, - piktai iškošia pro sukąstus dantis,
griebia man už kaklo ir stipriai jį suspaudžia. Imu dusti.
Bet netrukus žudikas mane paleidžia. Pirmą kartą matau j|
tokį. Įniršusį. Piktą. Įsitempusį. Giliai kvėpuojantį. Kur dingo
apsimestinė tavo ramybė? Nebegali valdytis? Tas vaidmuo tau
tapo nebepakeliamas? Tai šitoks tikrasis tavo veidas?
Mmm... Kaip vyriška. Burnoje pajuntu kraujo skonį. Jis man
atsilygina tuo pačiu. Priglaudžiu delną prie lūpos. Taip. Ji pri*
kirsta. Skauda, bet ne nuo smūgio. O dėl to, kad tas žmogui
taip ciniškai kalba apie mano tėvus. Na, gal šiek tiek ir nuo
smūgio. Vis dėlto esu moteris.
Pastebiu, kaip Miroslavas žvilgteli į savo vyrus ir linkteli gal
vą. Ką tai reiškia? Jau važiuosim?
Priėję dviese čiumpa mane už abiejų rankų. Gan stipriai.
Pati galiu nueiti iki automobilio... - piktai pasakau ir imu
muistytis. Bet jie manęs nepaleidžia.
- Mes niekur nevažiuosim... - sandėlyje nuskamba ramus
Miroslavo balsas. - Bent ne dabar... Tegul tavo vyras pasikan
kinu Ilgiau... - nusijuokia jis. - Vyručiai, norit pasilinksmin
ti?! - garsiai sušunka. Matau, kaip visi kiti nužvelgia mane. Jų
žvilgsniai tokie, kad...
- Paleiskit mane!.. - sušunku keliama dviejų šalia stovinčių
Vyrų. Jie nuneša mane ir paguldo ant stalo. - Ne!.. Nedaryk
Ml.. Prašau!.. Juk gausi visus mano vyro pinigus!.. - rėkiu ir
spardausi, kad tik niekšas neprislinktų dar arčiau. Jis stovi gale
•lalo Ir klastingai šypsodamasis žiūri į mane.
- Kas, jeigu aš noriu ne tik pinigų? O kai ko daugiau?.. - Mi
roslavas apsilaižo lūpas ir nusivelka švarką.
- Jeigu paliesi mane, jis tave tikrai užmuš!.. - nesiliauju šau
kusi. Jaučiuosi tuoj užkimsianti.
- Vyrai, numaukit poniai Ros džinsus... - atokiau stovin
tiems dviem parankiniams paliepia žudikas.
- Ne!.. Ne!.. Prašau!.. Aš to nenoriu!.. Paleiskit mane!.. - rė
klu ir rangausi ant stalo, neleisdama nuplėšti man drabužių.
Bet jie stipresni. Ir dar dviese. Ar galiu deramai jiems pasi
priešinti?
Guliu priešais Miroslavą plačiai išskėstomis nuogomis kojo
mis, stipriai laikomomis tvirtų vyriškų rankų. Jis atsistoja man
tarp kojų. Ištiesia ranką ir uždeda ant mano intymiosios vietos.
Man be galo šlykštu. Nekenčiu tavęs. Nenoriu, kad liestum. Pa
sitrauk nuo manęs.
Jo ranka palenda po palaidinuke ir siekteli liemenėlės.
- Šalin rankas!.. - garsiai sušunku.
- Tavo oda labai švelni... - sukužda Miroslavas ir atitrau
kia ranką. Abiem rankomis imasi mano šlaunų. - Laikykit ją...
Tvirtai! - davęs įsakymą atsisega kelnių užtrauktuką ir prlaiMi
ša prie manęs.
- NeeeeeeeL. - suspiegiu ir pravirkstu užvertusi galvą,
Neeeeeee! Neeeeeee! Neeeeeee! Pajuntu jo ranką šiurkidM
lendant man po kelnaitėmis.
Tik staiga sandėlyje nugriaudi šūviai. Iš išgąsčio, kad Mlroi*
lavas užgriuvo mane, nesuprantu, kas čia vyksta. Ar jis mirt!
Paleidę mane vyrai irgi ima šaudyti.
Užsidengiu veidą rankomis ir klausydamasi pro šalį lvU>
piančių kulkų garsiai raudu. Mintyse nesiliauju kartojusi: m)b
liu tave, Metai... Myliu tave, Metai... Myliu tave, Metai... Labit
labai myliu...
METAI! Po akimirkos man palengvėja, pajuntu ant odos lO1
kinėjant elektros srovės pėdutes.
- Mažyte... - išgirstu ir jo balsą. Atitraukiu rankas nuo veido
ir atsimerkiu.
Taip. Priešais matau savo vyrą. Jis spokso į mane skausmllV
gu žvilgsniu.
- Ką jie tau padarė?! - sušunka Metas ir atsargiai paliečia
sužeistą mano lūpą pirštu.
- Nieko, mielasis. Nieko jie man nepadarė... - atsakau dre*
bančiu balsu ir delnu nusišluostau ašaras.
- Tikrai? Pasakyk man... Ar tikrai? - reikalaudamas tieioi
vyras pinto mane už pečių.
- Taip. Jie nespėjo...
- Eikš, mažyte... Tu visa drebi... - Metas nukelia mane nuo
stalo ir padeda užsimauti džinsus, šie visi purvini.
Miroslavas, kaip ir jo parankiniai, negyvas guli ant grindų.
Apsidairiusi pamatau Ąmirą ir dar kelis ginkluotus vyrus. T\if*
būt nederėtų klausti, kas jie tokie? Išgelbėjo mane, užtenka ttl
žinoti.
Nebenoriu daugiau nė akimirką likti šiame sandėlyje. Metai
irgi. Jis apkabina mane ir išsiveda laukan.
245
|nu visai sutemę. Nežinau, ką mano vyras mato toje tamsoje,

ta seku paskui jį. Tikriau, einu prisigludusi prie jo kūno. Tu
ttu, mažuti. Tu su manimi...
Metas įsodina mane į kažkokį automobilį. Įsėda ir Amiras.
Prie vairo. Dėkinga žvelgiu į jį pro užpakalinio vaizdo veidro
d i. Amiras nežymiai linkteli man.
Pagaliau ir mylimasis atsisėda ant užpakalinės sėdynės. Pri-
llt raukia mane artyn ir pasisodina ant kelių. Tvirtai apkabina.
0 aš prisispaudžiu prie jo.
Tik dabar pamatau, kad jis vilki tais pačiais drabužiais kaip
Ir vakar.
- Tavo širdis labai smarkiai plaka... - sukuždu į ausį.
- Aš bijojau... - jis atsako tokiu pačiu kuždesiu. Ir grįžteli į
mane. - Juk galėjau netekti tavęs...
- Žinau. Aš irgi bijojau, kad daugiau nebepamatysiu tavęs...
Atleisk man, mielasis...
Metas nieko nesako. Tik priglunda lūpomis prie manųjų ir
pabučiuoja. Švelniai. Ypač sužeistą vietą.
Neišsivalei dantų. Tikriausiai nieko tokio, kad šis bučinys
turi ne itin malonų prieskonį... Ema, tavęs ką tik vos neišprie
vartavo irgalbūt vos nenužudė. O tau galvoje vien burnos higie
na... Aišku, Metui tai nesvarbu. Nutildyk savo mintis ir pabu
čiuokjį dar kartą. Argi nematai, koks išsigandęs?
- Ne, mielasis, nenoriu nei valgyti, nei gerti. Tetrokštu palįs

ti po dušu, kad sušilčiau... Ir atsigaučiau po patirto košmaro... -
lakau vyrui įėjusi pro viešbučio kambario duris.
Jis kartu su manimi eina į vonią. Kol rengiuosi, Metas atsuka
(taupus. Pats irgi nusirengia.
Įlipusi į dušo kabiną pakišu galvą po vandens srove. Užmer
kusi akis užverčiu galvą. Ir pajuntu ją įsiremiant vyrui į krūtinę.
)o rankos apsiveja man liemenį.
- Pasakyk man tiesą... Prašau... Ar jie tikrai neišprievarttMI

tavęs? - tyliai klausia mylimasis. Papurtau galvą. - Ar tikrai?
Apsigręžiu ir pažvelgiu jam į akis.
- Jeigu būtų išprievartavę, tai tu manęs nebemylėtum? - M|<
kuždu šlapiomis lūpomis.
- Žinoma, mylėčiau. Visada mylėsiu tave, - jo žvilgsnii Vtl
dar išsigandęs. - Bet turiu žinoti tiesą... Man būtina tai žinolL
Prašau, mažyte... - Metas manęs maldauja. Jo kūnas dreba kaip
ir maniškis. - Man ir taip sunku, nes tas šlykštynė sumušė tavi.
o jei dar...
- Juk sakiau, kad ne. Tiesa, norėjo tai padaryti. Paskui tai
būtų darę ir jo vyrai... Prievartavę mane, - pajuntu, kaip jai*
tempia vyro raumenys. Jis sulaiko kvėpavimą. - Bet tu suspėja!
mane išgelbėti pačiu laiku... - pabučiuoju jį į tą vietą, kur po
oda beprotiškai daužosi širdis. Mano gelbėtojas. - Bet... - su>
kuždu ir nutylu.
- Kas? Sakyk, mažyte, kas dar nutiko? - sunerimęs mylima1
sis varsto mane akimis.
- Tas žudikas lietė mane... - nenorom ištariu. Meto žvilganti
darosi sunkus. - Buvo uždėjęs delną... Ten... Grabaliojo šlau
nis... Ir krūtinę...
Metas paleidžia mane ir nusigręžęs tvoja kumščiu į kabinot
sieną. Net krūpteliu nuo to garso. Gerai, kad ji ne stiklinė. Būti)
tikrai sudaužęs. Dar ir pats būtų susižeidęs. Mano vyras įnirlfl,
Apkabinu jį iš nugaros. Tankus Meto alsavimas pamalu
rimsta.
- Mielasis, tau nebereikia apie tai galvoti ir kankintis. Du
žmogus jau atsiėmė su kaupu už visus blogus darbus... - tyliai
ištariu. - Metai, ar tai tu jį nušovei? - bijau išgirsti atsakymą.
Juk jei tai tiesa, jis gali būti uždarytas į kalėjimą. Neištverčiau,
jei taip nutiktų.
- Ne. Ne aš. Jį nudėjo kažkuris iš Amiro vyrų, - piktai atrė«
žia jis.
247
l’ralindusi mylimajam pro šoną atsiremiu į dušo kabinos

lianą, kurią jis ką tik daužė.
- Būk geras, nurimk... Man nieko nenutiko. Aš esu saugi...
PrUlmeni, ką sakei? Kur man saugiausia? Tavo glėbyje? Tai imk
Ir apkabink mane...
Apkabina. Be galo tvirtai. Tiesiog prispaudžia prie savęs.
- Mažyte... Aš vos neišprotėjau... - Metas sukužda į plau
kini. - Kai jie tave išsivežė, maniau, kad viskas... Kad netekau
Itvęs... Mačiau iš to šunsnukio akių, kad rezga kažkokią klastą.
- Kaip sužinojai, kad turėjau su juo susitikti prie apleistos
mokyklos?
- Nebuvo sunku nustatyti, kur esi, pagal tavo telefono buvi
mo vietą. Kaip ir susigaudyti, kam tau tie milijonai.
- Labai supykai?
- Supykau dėl to, kad nepasisakei, jog tave kažkas šantažuo
ja. O ne todėl, kad paėmei pinigus. Tą akimirką jie man ma-
tlausiai rūpėjo.
- Nejau išties ketinai atiduoti visus savo pinigus Miroslavui?
- Taip. Kam jie man, jeigu neturėsiu tavęs? - mylimasis pa
bučiuoja mane į smilkinį.
- Kaip atsidūrėte prie to sandėlio? - tęsiu nedidelę apklausą.
Noriu žinoti, kaip jis mane surado ir išgelbėjo.
- Vis važinėjomės Bostono gatvėmis ir ieškojom apleistų
Vietų, kur jis būtų galėjęs tave laikyti. Buvo žiauriai sunku užei
ti | pastatą ir rasti jį tuščią. Nes tai reiškė, kad tu dar kurį laiką
būsi įkalinta velniai žino kur. Ir tik prieš kelias valandas Amiro
draugai pranešė prie kažkokio sandėlio pastebėję du visurei
gius. Iškart sėdau į automobilį ir išdūmiau iš tos vietos, kurioje
buvome susitarę susitikti su tavo pagrobėju. Ir ačiū Dievui, kad
taip padariau.
- O mano tėvai žino, kas įvyko?
- Tavo tėtis paskambino ir pasidomėjo, kodėl neatvažiuo
jame vakarieniauti. Teko jam viską papasakoti. Bet paprašiau,
kad sugalvotų, kaip pameluoti mamai.
- Ačiū, mielasis... Tu mano didvyris...
- Ne. Tik tavo vyras, dėl mylimos žmonos pasiryžęs bit
kam... - Metas nusišypso ir pabučiuoja mane. - Mažyte, jeigu
dar ką nors panašaus iškrėsi, aš tave surišiu ir nuskraidinsiu |
Aliaską. Ten ir gyvensim abu atsiskyrę nuo pasaulio visą likui|
gyvenimą.
- Kodėl vis taip nori surišti mane? - išdykėliškai šypsausi.
- Nes tai vienintelis būdas apsaugoti tave nuo lindimo į pi*
vojų... - vyras man irgi padovanoja žavią šypsenėlę. - Džiau-
giuosi, kad vėl esi mano glėbyje... Aš tave taip myliu, mažyte.,,
Nuo šiol saugosiu dar akyliau... Daugiau tavęs niekas neatkili
iš manęs...
- Ema...
- Traukis nuo manęs! - garsiai sušunku. Nenoriu, kad mani
liestum. Nenoriu būti tavo.
- Mažyte... Prašau...
- Neliesk manęs! Aš su tavimi nesimylėsiu! - dar garsiau
užrinku ir nubloškiu rankas nuo savęs. Tu man šlykštus. - Ne
kenčiu tavęs! Ne! Ne! Nelįsk prie manęs! Metai! Prašau! - rėklu
nesavu balsu. - Ne! Ne! Nenoriu to! Neprievartauk manęs! -
pravirkstu.
Pasijuntu kažkieno purtoma už pečių. Kas?.. Kaip?.. Kodėl?,,
- Mažyte, pabusk... Tu sapnuoji... - visai šalia išgirstu Meto
balsą.
Nesapnuoju. Tu čia. Tu mane prievartauji. Mėginu atstumti
jį nuo savęs. Bet Metas sulaiko mano rankas.
- Aš nebūsiu tavo! - vėl sušunku.
Atmerkiu akis. Krūtinė kilnojasi nuo gilaus kvėpavimo,
Tamsoje įžiūriu išsigandusį vyro veidą. Apžergęs mane jis laiko
mano rankas prispaustas prie čiužinio. Jaučiu, kaip ašaros ritasi
skruostais ir krinta ant pagalvės.
Metas paleidžia mano rankas ir palinksta artyn.
- Sapnavai prievartautoją? - sukužda į lūpas ir nykščiais nu
liuosto ašaras.
- Aha... - sumurmu ir apkabinu jį. Labai noriu miego. Tad
Ir vėl užsimerkiu.
- Nebijok... Tai tik košmaras... Jis tau nieko nepadarys... Aš
(nu šalia... Ir visada būsiu... Miegok ramiai... Saugosiu tavo sap
nus, mažyte... - tyliai šnabžda Metas.
Jo balsas mane ramina. Kaip ir jo kūno šiluma. Ir švelnūs
bučiniai.
Aš jau snaudžiu? Ar jis išties bučiuoja mane?
2013 m. spalio 3 d.
Bostone su vyru praleidžiu dar kebas dienas. Mudu vaikš

tinėjame Revyro paplūdimiu. Apsilankome mamos galerijoje.
Metas labai nori įsigyti mano darytas fotografijas, siūlo už jas
didžiulius pinigus. Bet aš jų neparduodu. Netgi savo vyrui. Pa
žadu, kad kai kitą kartą atskrisim į Bostoną, tik jam vienam
aimeniškai surengsiu fotosesiją paplūdimyje, o nuotraukas pa
dovanosiu.
Po to, kas mums nutiko, Metas nebenori, kad išvis grįžčiau
J darbą. Nejaugi teks sėdėti namie ir nieko neveikti? Ne. Tai
gerokai svetima mano būdui. Visai nesinori šokinėti iš laimės.
Rodos, mihjoną kartų apie tai kalbėjome su vyru. Bet jis vis
nori mane uždaryti namuose. Suprantu. Mažiukas stengiasi
mane apsaugoti. Tik... Aš nieko nebijau ir nemanau, kad galė
tų kas nors atsitikti. Ypač dabar, kai jis man pasamdė asmens
•argybinį.
Kevinas - buvęs profesionalus imtynininkas. Už jo plačių
pečių jaučiuosi išties saugiai. Nesitikėjau, kad sportininkai turi
tokį gerą humoro jausmą. Smagiai su juo pasikalbėjau, kai šįryt
vežė mane į darbą.
Metas liko namuose tvarkyti kažkokių svarbių reikalų. Saki
pats atvažiuosiąs manęs pasiimti iš agentūros.
Iškart imu jo laukti. Nekantrauju greičiau pamatyti.
- Labas... Kas tavo lūpai? - nustemba Erika, užėjusi j kabb
netą. Ji visą dieną nebuvo darbe. Ir tik dabar atvykusi į agentd<
rą užsuka pasisveikinti su manimi.
- Labas... Nieko... Tiesiog... - nežinau ką atsakyti. NesumO*
ju, kaip pateisinti nedidelį, bet vis dar matomą patinimą.
- Vyras per daug įsijautė? - draugė žaismingu žvllginhl
dirsteli į mane.
- Tai jau... - linktelėjusi galvą pritariu. Ką daugiau tuo ap
kaltinsi, jei ne savo vyrą?
- Nesistebiu, kad išdykaujate. Juk jūsiškis medaus mėnuo
vis nesibaigia, - nusijuokia ji.
Išgirstame beldimą į duris. Ganėtinai smarkų, sakyčiau, vy«
rišką.
- Užeikite, - pakviečiu už durų stovintį svečią.
- Atleiskit, ponia Ema... - įėjęs atsiprašo Kevinas. - No*
riu pasakyti, kad skambino jūsų vyras ir žadėjo netrukus būti
agentūroje... - praneša jis.
- Ačiū... - atsakau. Įėjusysis man maloniai nusišypso. -
Luktelėk, Kevinai... - sustabdau jį tarpduryje. - Ar galėtum l|
dokumentą atiduoti panelei, sėdinčiai registratūroje? - atkilu
jam popieriaus lapelį. Kevinas jį paima ir išeina iš kabineto.
- Ar matai, kaip jis į tave žiūri? - klausia manęs Erika, žiū*
rėdama keistoku žvilgsniu.
- Kas toks? - nusistebėjau.
- Naujasis tavo žaisliukas. Asmens sargybinis. Norėčiau pa
jodinėti ant tokio raumenų kalno... - svajingai ištaria ji ir nu
sijuokia.
- Erika! Ką tu čia kalbi?
- Atleisk... Užsisvajojau...
C'V&fįjHOAwta n 251
- Ką turi galvoje sakydama „kaip jis į tave žiūri“? - truputėlį

(Unrrlmstu.
- l\i jam patinki.
Ne. Klysti. Nors Kevinas su manimi elgiasi maloniai ir
draugiškai, tikrai nemanau, kad tikėtųsi ko nors daugiau. Esu
Ištekėjusi moteris. O jo darbas saugoti mane. Viskas.
Aha... Maloniai ir draugiškai... Labai jau žiba jo akys... Ne
liktu, kad galvelėje nėra jokių nešvankių minčių... Nejau nepa
lieki? - Erika įsitikinusi tuo, ką sako.
Ne. Nepastebiu. Bet Metui visa tai nepatiks. Velnias! Vyras
(Ikrui atleis Keviną. O aš gerai su juo sutariu. Nors mudu pažįs-
kml dar tik antra diena.
Metui nieko nesakyk...
• Negaliu. Anksčiau ar vėliau pats supras... Nenoriu jam me
luoti, kad nepamanytų, jog išties ką nors rezgu su savo asmens
Mrgybiniu. Pati žinai, koks pavydus... - susinervinu. Nenoriu
dar vienos dramos namuose. Ir taip užtenka pastarųjų dienų
(vykių. - Erika, pakviesk Keviną. Ir palik mudu vienus, - pa
prašau draugės.
JI Išeina. Netrukus tarpduryje pamatau besišypsant raume
ningą vyrą.
- Uždaryk duris. Ir prieik arčiau, - sakau. Jis nustebęs žiūri
| mane.
- Ar kas nors atsitiko, ponia? - sunerimęs klausia.
- Viskas priklauso nuo tavo atsakymo... - atsidustu. - Ar aš
tau patinku? Kaip moteris...
- Nesuprantu jūsų... - Kevinas spokso išpūtęs akis.
- Nebūčiau tavęs to klaususi. Mano draugė, kurią ką tik ma
tei, pasakė, kad aš, ko gero, tau patinku. Kad tu į mane žiūri
ivllgsniu, nederamu asmens sargybiniui... Jei apie tai sužinos
mano vyras, iškart tave atleis. Bet aš nenorėčiau, kad taip nu
tiktų. Todėl turiu žinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų...
- Ne, ponia Ema, kaip moteris jūs manęs nedominat. EM<
te žavi, su jumis iš tiesų malonu bendrauti. Bet svarbiausiai ir
vienintelis mano darbas yra užtikrinti jūsų saugumą. Tik tifk,
Atsiprašau, jei jums susidarė klaidingas įspūdis.
- Ačiū tau, Kevinai už atvirumą. Nė nenumanai, kaip miA
palengvėjo.
- O jūsų draugė graži... - darydamas duris sako Kevinai. -
Žiūrėjau ne į jus, o į ją. Man labiau patinka tokie apvalumai
kaip josios... - jis nusišypso ir dingsta už durų.
Mano asmens sargybinis ir mano draugė kartu? Nežinau, ar
tai gera mintis. Reikės pasakyti Erikai. Juk ji norėjo pajodinėti.
Dabar turės progą išbandyti tą žirgą... Fui! Visai nenoriu |il-
vaizduoti jųdviejų lovoje.
Šypteliu. Ir vėl prasiveria mano kabineto durys. Mylimasil...
Koks seksualus jis su tuo juodu kostiumu...
- Labas... - sukužda Metas, eidamas artyn. Sėdžiu ant kėdė!
ir meiliai žiūriu į jį.
- Labas... Atvažiavai pasiimti manęs? - tyliai klausiu.
- Aha... Pasiilgau savo žmonos... - jo lūpose iškart atsirandi
šypsena.
Atkišu jam ranką, kad padėtų atsistoti. Ir, be abejo, kaipmit
atsiduriu vyro glėbyje. Jis bučiuoja man kaklą ir verčia virpėti
visu kūnu.
- Pasiimsiu rankinę ir galėsim važiuoti. Gerai? - sukuždu |
ausį. Ir žengiu prie spintos.
- Kas mano žmonai neduoda ramybės? - išgirstu netikėtą
klausimą. Kaip jis viską pastebi?
- Grįžę namo pasikalbėsime. Važiuojam? - klausiu stabtelė
jusi prie kabineto durų.
- Ne. Pasikalbėsime dabar. Sakyk. Aš klausau, - regis, jli
išties nori žinoti, kas man kelia nerimą.
- Tai susiję su naujuoju asmens sargybiniu... - nedrąsiai at
sakau ir čia pat išvystu surauktus vyro antakius. Jis rūsčiai žiūri
į mane.
- Kas jam negerai? - nekantriai teiraujasi mylimasis.
- Viskas gerai. Tik Erikai pasirodė, kad jis mane įsižiūrėjęs.
Kttkė, kad žvelgdamos į mane jo akys žiba, - išspaudžiu šypse
ną. Bet Metui tai visai neatrodo linksma.
- Ką? Kodėl nepastebėjau? Pasitrauk nuo durų. Eisiu pasi-
knlbėti su juo, - vyras atrodo piktas. Mažuti, tu be galo pavy
dus. Tik šįkart visai be reikalo.
- Niekur tu neisi. Ir su niekuo nekalbėsi, - prieštarauju už
jodama duris.
- Ema, pasitrauk... - sukužda jis.
- Mielasis, mudu su Kevinu viską išsiaiškinome... - ranko
mis apsiveju jam liemenį. Tarsi šitaip galėčiau sulaikyti nuo
noro išpulti į koridorių ir apkaltinti mano asmens sargybinį
nebūtais dalykais. - Tai buvo nesusipratimas. Jis sakė, kad į
mane žiūri tik kaip į klientę, kurią reikia saugoti. Toks jo dar
bas. O žavisi jis ne kuo kitu, o ta pačia Erika, - nusijuokiu ir
pakšteliu į lūpas.
- Tiesą sakai? Nemeluoji? - Metas įtariai kilsteli antakį.
- Aišku, nemeluoju. Vien dėl to, kad nematyčiau tokios tavo
veido išraiškos kaip ši, norėjau pirmiau išgirsti visą tiesą iš pa
ties Kevino. Bet... Argi taip dera žiūrėti į žmoną? Visai manęs
nemyli... - truputėlį paerzinu jį.
Sulig tais žodžiais vyras prispaudžia mane prie durų.
Stipriai.
- Dar kartą taip pasakysi, ir teks iki automobilio žingsniuoti
be kelnaičių, mažyte... - sukužda į lūpas. Jo žvilgsnis reiklus. -
Pamiršai, kad šiandien dar nepamylėjau tavęs? Patikėk, esu
alkanas... Labai... Tiesiog žvėriškai... Tad geriau neerzink ma
nęs... - jo ranka nuslysta man ant šlaunies. Ir vėl pakyla iki krū
tinės. Žiūrėdamas į mane Metas ima giliau alsuoti.
- Suprantu, mielasis... sušnabždėjusi pabučiuoju jį. Kad
atsipalaiduotų. - Visgi paprašysiu palikti mano kelnaites ramy
bėje... Bent tol, kol peržengsim namų slenkstį... O ten... Mielai
pabūčiau ir be jų...
Mylimasis aistringai pažvelgia į mane ir apsilaižo. Mffllllw
Artėja žaidimų metas. Kiek raundų norėsi šį kartų?
Pasirodo, vien sekso su savo žaviuoju vyru man nepakanlMh

kad išlaikyčiau tobulas kūno formas. Tenka užsukti ir į namu#<
se įrengtą sporto salę.
Jau gerą valandą minu dviratį. O Metas įnirtingai dtuit
bokso kriaušę. Nežinau, su kuo įsivaizduoja kovojąs, btt.n
Po velnių, šis vaizdas net man kaitina kraują. Tas vyras tolu
karštas!
O kaipgi! Juk boksuojasi pusnuogis. Tik su šortais ir boklt)
pirštinėmis. Beje, šortai aptempti. Ir viską išryškina. Be to, mi«
Žiūkas visas suprakaitavęs... Mmm...
Ema! Suimk save į rankas! Juk atėjai čia mankštintis, o
fantazuoti... Žinau. Žinau. Bet man sunku atplėšti akis nuo Jo.
- Gal pasižiūrim, kuris iš mūsų geriau mosuoja bokso plfA*
tinėmis? - pati nustembu nuo savo klausimo. Nežinau, kodAl
taip sakau. Nejau išties ketinu susigrumti su juo?
- Nori pasigalynėti su manimi? - Metas atrodo šiek tiek nu*
stebęs. Ir suintriguotas.
- Esu stipresnė nei atrodau, - išdidžiai pareiškiu nulipdami
nuo dviračio ir eidama prie jo. - Mano treneris buvo vieni!
geriausių Niujorko kikboksininkų.
- O maniškis Čikagos... - pasigiria ir jis.
- Tai pasižiūrim, kuris katrą geriau paruošė... - mano lūpų
papuošia šypsenėlė. Jo taip pat. Ir iš kur šiandien manyje nubu*
do kovotojos dvasia?
- Bijau tave sužeisti... - sako Metas. Ir nusimauna pirštinei.
- Nesąmonė! - garsiai sušunku. - Tu tik išsisukinėji, nes bl*
jai būti nugalėtas. Ir dar žmonos...
- Atsargiai, mažyte... - vyras artinasi prie manęs. Matau,
kad kažką rezga mintyse. - Nes...
- Nes ką? Juk pats žinai, kad pralaimėsi, - erzinu.
Puik. Dar pažiūrėsim... Moterims pirmenybė. Juk jos sil
pnoji lytis. Jos išties be galo silpnos, - Metas atsilygina tuo pa
ltu. Paskui išskečia rankas į šalis ir laukia, ką darysiu.
Be pirštinių? - pasiteirauju.
- Be. Nagi, pradėk... - paragina vyras.
Sugniaužiu kumščius ir atkišu prieš save, lyg vėl būčiau tre
niruotėje su Teiloru. Metas visai nebijo manęs. Mano, kad ne
pajėgsiu jam pasipriešinti?
Pirmas mano spyris turi pataikyti jam į pilvą. Bet... Stoviu
ptr toli ir...
- Mažyte, nejau nori sužeisti didįjį Metą7. - vyras nustebęs
tvdgia į mane. Visai nedaug trūko, kad būčiau pataikiusi jam
| pasididžiavimą. Ne. Šito tikrai nenorėjau. Tiesiog taip išėjo.
Atleisk, mielasis. - Kad tau būtų lengviau, nusigręšiu. Gerai?
'tyčiojiesi? Na jau ne. To nebus. Jam besigręžiant, pataikau į
koją. Metas parkrinta ant grindų.
- Nesužeidžiau? - išsigandusi prišoku prie jo. Juk čia mano
vyras, o ne priešininkas bokso ringe. Ką sau maniau šitaip spir-
ilttina? Nenoriu tavęs sužeisti, mažiuk.
Jis man nieko nesako. Pats atsikelia nuo grindų. Atsitraukiu
Ilgai. Regis, mūsų kova dar nebaigta. Galima spręsti iš laukinio
Ivllgsnio ir kreivos šypsenėlės lūpose.
Grąžinu kumščius į buvusią padėtį. Metas irgi stovi kovo
tojo poza. Tai smogsi man ar ne? Ogal lauki dar vieno smūgio?
Na, gerai.
Varstydamas mane akimis jis lėtai eina ratu. Neištveriu. Dar
kartą spiriu pirma. Šįsyk pataikiau į klubą. Bet, mano nelaimei,
Metas sugriebia už kojos. Ir timpteli ją į save.
Neišlaikau pusiausvyros. Ir po akimirkos pajuntu nugara
|ilremianti vyrui į krūtinę. Stiprios jo rankos surakina mane
glėbyje. Velnias! Atsiduriu spąstuose. Žaidimas baigtas!
- Regis, aš laimėjau, mažyte... - išgirstu seksualų kuždesį
prie ausies. - Tavo prakaito kvapas, sumišęs su saldžiais kvepa
lais, varo mane iš proto...
Ne. Taip lengvai nepasiduosiu. Pabandau... Ir man pavykite
- Nereikia per anksti džiūgauti, mažiuk... - jis guli ant griff
dų, o aš sėdžiu apžargomis ir laikau prispaudusi jo rankas prtl
jų. Patiesiau tave. Na, ką dabarpasakysi?
- Aš ir nedžiūgauju, - ištaria Metas, ir mudu susikeičiaiM
vietomis. Užtenka vos pusės minutės, kad padėtis pasikeistu
Dabar jau man tenka pakėlus akis žiūrėti į jį, palinkusi virš mi>
nęs. Jis teisus. Jis laimėjo. Pasitikintis savimi šiknius!
- Laimėjau... - šypsodamasis vyras skelbia savo pergalę.
- Bet tu ne džentelmenas. Neleidi laimėti žmonai... - su*
niurzgu, truputį nusivylusi savimi.
- Pati prisiprašei. Visą dieną erzinai mane.
- Juk tau patinka mano erzinimas, - prikandu lūpą ir nutal-
sau rimtą žvilgsnį.
- Tu nepralaimėjai, mažyte... Būsiu geras ir pasidalysiu pri
zu... - Meto balse justi vien tik geismas. Jis paleidžia mano ran
kas ir užgula visu kūnu.
Prizu? Kodėl nežinojau, kad mes kovojom dėl kažkokio pri
zo? Būčiau pasistengusi labiau.
- Prizu? - nustebusi klausiu.
- Aha... - sumurma vyras ir krimsteli man ausies speneli.
Palieka bučinį ir ant kaklo. Dabar man aišku, koks tai prizas. -
Geidžiu tavęs... Noriu tau suteikti malonumą... Čia...
- Mylėtis tarp visų šių treniruoklių visai neromantiška Ir
neseksualu... - bandau atkalbėti jį. Nors panašioje vietoje jau
esame tai darę. Prancūzijos viloje. Ir, prisipažinsiu, buvo visai
nieko.
- Užtat tu atrodai seksualiai... - mylimasis nesiliauja bučia
vęs mane į kaklą. Jo lūpos nuslysta ir prie krūtinės. - Suprakai
tavusi... Alsuojanti... Aistringa... - jo šnabždesiai susimaišę su
bučiniais.
- O! Regis, pabudo ir didysis Metas, - sukikenau pajutusi di
dėjant jo pasididžiavimu. - Bet salės durys atidarytos... Ir Eliza
netyčia gali užeiti...
C lĄwįiu\s M W II 257
- Neužeis... Nesijaudink... Geriau atsipalaiduok... - kužda

jis, glamonėdamas mano kūną.
- Metai... Man bus nejauku mylėtis prie atdarų durų... -
Kalbu ganėtinai rimtai. Bet matau, kad tu negirdi. Kaip visada,
kai būni įsijautęs.
- Mažyte, nebegaliu susivaldyti... Būk gera, atsipalaiduok...
jo lūpos paliečia auskarą mano bamboje. O rankos siekia
numauti juodas prigludusias prie kūno sportines kelnes. Vis
Ivllgčioju į duris, ar tikrai niekas prie jų nestovi ir nestebi.
- Metai, prašau... Liaukis... - garsiai ištariu ir sulaikau jo
rankas. Mano kelnės liks ten, kur joms ir vieta. Man ant kūno.
Neleisiu taujų numauti.
Velniūkštis visai nepaiso mano norų. Nuauna sportinius
batelius, o paskui numauna ir kelnes. Lieku su nėriniuotomis
kelnaitėmis ir sportine liemenėle. Tvirtai suglaudžiu kojas.
- Nagi, mažyte... Neerzink manęs... Praskėsk kojas... - įsako
Metas, neįstengdamas pats jų praskėsti.
- Ne... Kol neuždarysi durų... - aš irgi laikausi savo. Jeigu
nedarai, ko prašau, taip lengvai negausi manęs.
Aha... Kur negaus... Tai kodėl guliu ant grindų išskėstomis
kojomis? O jis įsitaisęs tarp jų?
Vyras priglaudžia lūpas prie mano intymiosios vietelės. Ais-
tringai ją bučiuoja. Man darosi karšta. Įkaista visas kūnas. Net
pro plonytį kelnaičių audinį pajuntu, kaip trumpučiai barzdos
iereliai kutena man odą. Tai dar labiau įkaitina mane. Geidžiu
jo, bet... Tos praviros durys...
- Nori prievarta mane paimti? Kaip anas? - tyliai klausiu.
Metas iškart atšlyja. Visas išbąla. Išsigandusios jo akys bė
gioja mano kūnu.
- Ne... Be abejo, ne... Atleisk, nenorėjau, kad taip pasijus-
tum... Prievartaujama...
Jo nuotaika pasikeičia. Metas darosi piktas. Tarsi kaltintų
save. Jo akyse matyti nusivylimas. Reikia taisyti padėtį. Ir kuo
greičiau.
Delnais suimu jo veidą ir priverčiu pažvelgti man į akis.
- Viskas gerai, mažiuk... Tik uždaryk duris, ir galėsim tfltl
žaidimus... Pasiilgau tavęs... Noriu ir vėl savyje pajusti tave...
Mylimasis vienu šuoliu prišoka prie durų ir užtrenkia jai. If
tuoj pat grįžta pas mane. Nebeerzinu vyro, leidžiu jam atsigulti
tarp nuogų mano kojų.
O jis įsijautęs. Pirštais atitraukia kelnaičių kraštelį ir lie
žuviu glamonėja mažąją Emutę... Tu pašėlęs, mielasis. Kartalt
atrodo, kad kasdien vis labiau manęs geidi. Atskleisk paslaptf,
kur tavasis neišsenkančios aistros šaltinis? Tikrai žinau, kai
toks yra.
Panardinu pirštus jam į plaukus ir atsiduodu visagaliui ma
lonumui, prieš kurį esu bejėgė. Nes šią akimirką mano kūnai
priklauso nebe man... O mano vyrui...
2013 m. spalio 15d,
Metai, kur tu esi? Taip vėlu, o tavęs dar nėra namie.

Vaikštinėju po svetainę ir nerimauju. Šiandien jis man ne
skambino visą dieną. Išsiunčiau gal dvidešimt žinučių. Ir nieko.
Jokio atsakymo nesulaukiau.
Žinoma, skambinau ir Amirui. Šis man tepasakė, kad Metai
labai užsiėmęs, bet kai tik galės, būtinai susisieks su manimi.
Artėja vidurnaktis, o vyras taip ir nepaskambina man. Tai
kur, po velnių, jis yra? Ir su kuo?
Išgirstu į kiemą įvažiuojant automobilį. Mažiukas grįžo. Pa
galiau.
Atsidarius laukujėms durims, mano nerimaujančios akyi
krypsta tik į įeinantį pro jas vyrą. Metai, čia tu... Jis atrodo labai
pavargęs. Rankoje laiko švarką. Marškinių apykaklė prasegta, o
rankovės atraitotos. Nežinau, kur palikęs kaklaraištį, bet rytą jį
ryšėjo, galiu garantuoti.
Mylimasis atsisėda virtuvėje prie stalo. Eliza patiekia jam
Vakarienę. Bet jo akys visą laiką žvelgia į mane. Priėjusi pabu-
tluoju vyrą ir tvirtai apkabinu.
- Kas atsitiko, mielasis? - sukuždu į ausį. - Išgąsdinai mane.
Vlaą dieną negirdėjau tavo balso. Ir nesulaukiau nė menkiau-
i Ionžinutės... - imu virpėti.
- Tiesiog sumauta diena... - tyliai sumurma jis. - Buvau Či
kagoje...
Kur? Kodėl? Ar tai reiškia, kad atsitiko kas nors rimta? Juk
Uos kelionės nebuvai numatęs. Aš nieko nežinojau apieją.
- Ką ten veikei? - klausiu ne iš smalsumo, o iš susirūpini
mo. Atšlyju nuo Meto ir pažvelgiu jam į akis. - Ką ten veikei,
mužiuk? - pakartoju klausimą. Jis tyli ir žiūri į mane liūdnomis
akimis.
- Būtinai turėjau sutvarkyti vieną skubų reikalą... Bet tau dėl
lo nereikia nerimauti... Ir atleisk, kad visą dieną nepaskambi
nau... - Metas apkabina mane per liemenį ir priglaudžia galvą
prie pilvo. - Tik tavo meilė ir žinojimas, kad turiu pas ką grįžti,
padeda man viską ištverti... Myliu tave, mažyte... - atsidusęs
Nukužda. O aš dar stipriau apkabinu jį.
Metui kažkas nutiko. Tik jis nenori man pasakoti. Įdomu,
ar šitai susiję su darbu, ar?.. Bet jei tai būtų asmeniška, jis man
pasakytų. Juk taip?
- Tai susiję su tavo darbu? - visgi smalsauju.
- Aha... Bet, kartoju, tu neturėtum dėl to sukti sau galvos.
Tai mano problemos. Ir aš jas kaip nors išspręsiu...
- Deja, tu itin svarbus mano gyvenime, todėl negaliu nesi
jaudinti, - pasilenkusi pabučiuoju jį į viršugalvį. - Gal nori apie
tai pasikalbėti?
- Ne. Tik griūti į lovą ir užmigti... Esu žiauriai pavargęs...
- Gal pirmiau užvalgyk... - pasiūlau, nes man rodos, kad
vyras grįžo sulysęs. Tikiu, kad visą dieną nieko nevalgė.
- Nenoriu, - tyliai atsako jis.
- Tuomet eime į miegamąjį. Padėsiu tau nusirengti.
Paimu vyro švarką ir apkabinusi jį veduosi laiptais aukštyn*
Pasodinu ant lovos ir iš lėto po vieną atsagstau mažutes melsvą
marškinių sagas. Man nėpatinka tai, ką matau prieš save. Pi*
prastai Metas būna žaismingas ir linksmas. O šiandien atrodo
visiškai prislėgtas.
Numaunu jam batus, kojines ir kelnes, nunešu visa tai į drt*
bužinę. Grįžusi nusimetu nuo pečių chalatą, užgesinu šviesą ir
palendu po antklode.
Pajuntu vyro rankas man ant kūno. Jis pabučiuoja mane)
petį ir užsiropščia ant viršaus.
- Mielasis, eik miegoti... Juk esi pavargęs... - sukuždu tam*
soje.
- Pamylėti žmoną visada turiu jėgų... - Metas atsako tokiu
pačiu kuždesiu.
- Pažaisim kitą dieną. O dabar eik ilsėtis. Būk geras...
- Jeigu nenori pati, tai nesimylėsime. Bet man nesinori, kad
atsisakytum sekso tik dėl to, kad esu pavargęs. Nes tai reiki*
tų, kad meluotum savo vyrui. O mes lyg ir susitarėm, kad tarp
mūsų daugiau nebus jokio melo. Tai kaip? Nori mylėtis ar ne?
- Noriu, tik...
- Ššš... Daugiau nieko nesakyk... - jis nulipa nuo manęs ir
atidaręs spintelės stalčių išima prezervatyvą.
- Man tiks ir greitasis seksas - penkių minučių... Neapgausi
manęs. Matau koks esi pavargęs. Nenoriu dar labiau nuvarginti
tavęs.
- Greitasis tai greitasis... - vos girdimai atsako vyras ir pri*
sispaudžia prie manęs.
Pajuntu, kaip šilti jo pirštai atitraukia kelnaičių kraštelį. Ir
netrukus standus Meto pasididžiavimas atsiduria mano viduje.
Mylimasis juda greitai.
Man gera. Bet niekaip negaliu atsikratyti minčių, kad jo pe
čius užgulę rimti rūpesčiai. Ir kad jam dabar reikia eiti miegoti.
Ir kad mums nederėtų mylėtis.
Pajuntu nestiprų orgazmą. Metas irgi patiria palaimą. Jo
kvėpavimas dar nė karto neapgavo manęs. Ir dabar esu tikra,
luul orgazmo jis nesuvaidina.
Keistas man šis seksas. Be jokių bučinių ir glamonių. Be
flfklros šoko, kurį kaskart pajuntu stipriai susijaudinusi. Ro-
tlon, išeina kažkas panašaus į „užlipau, padariau ir nulipau“.
Ne. Aš nesiskundžiu. Tik esu įpratusi prie kitokių mudviejų
laldlmų. Pats mane ir išlepino. Džiaugiuosi bent tuo, kad da
bar Metas galės ramiai užmigti ir pailsėti. Jam labai reikalingas
poilsis.
- Labanakt, mažyte... Myliu... - Jis pabučiuoja mane ir apka
binu. Regis, tą pačią akimirką ir užmiega.
- Labanakt, mielasis... - pakšteliu jam į krūtinę ir užsimer
kiu. Myliu tave.
2013 m. spalio 16 d.
Nubundu pirma. Vyras dar miega. Žinau, kad mano telefo

no žadintuvas turėtų tuoj pat suskambėti, tad lenkiuosi jo pa
imti. Nenoriu, kad tas garsas pažadintų Metą.
Bet, man vos sukrutėjus, mylimasis sugriebia mane ir prisi
traukia artyn. Abudu išgirstame čirškimą, nuo kurio taip sten
giausi jį apsaugoti.
- Labas rytas, - sušnibždu glausdamasi prie savo vyro.
- Labas rytas, - beveik be garso atsako jis.
- Paleisi mane, kad galėčiau išjungti žadintuvą?
Metas tyli. Bet visgi palaisvina rankas. Greitai čiumpu nuo
■pintelės ir nutildau tą kasrytinį rėksnį. Ir vėl prisiglaudžiu prie
vyro.
- Šiandien turėtum likti namie ir ilsėtis... - rūpestingai sa
kau, pirštais braukdama jam per susivėlusius plaukus.
- Negaliu. Turiu svarbų susitikimą... - sukužda apsimiego
jęs Metas.
- Ar tik tas svarbus asmuo nebus moteris?
- Taip.
- Turbūt dėl to ir ketini susitikti. Žinau, jog pasitelki vll|
savo žavesį, kad gautum ko nori... Kartais įsivaizduodama, kaip
tuose susitikimuose flirtuoji su visomis tomis damomis, pili*
juntu nei šiaip, nei taip. Juk viskas ir prasideda nuo flirto...
Girdėdamas mano žodžius Metas išplečia akis. Regis, jam
kaipmat išlaksto visi miegai.
- Tai manai, kad aš tave apgaudinėju? - lyg ir išsigandę
klausia.
- Ne. Visiškai pasitikiu tavimi. Tavo žvilgsnis kitoks, kai ŽIQ-
ri į mane, ir kai į kitas moteris...
- Bet man nepatinka, kad mano žmona galvoja apie tai... -
mylimasis atrodo truputį suirzęs.
- Tik kartais... Turbūt taip pasakiau todėl, kad pastarosio
mis savaitėmis retai tave mačiau... Anksčiau kasdien valgydl-
vom kartu. O dabar ar prisimeni, kada paskutinį kartą pietį-
vom? Vis skraidai į Čikagą. Net vakar ten buvai. Tik kažkodėl
pamiršai man apie tai pasakyti... O ir šiaip - kuo toliau, tuo
vėliau grįžti namo... Nenoriu būti zirzeklė žmona ir priekaiš
tauti, bet tu man žadėjai nesibaigiantį medaus mėnesį... Visa tai
nelabai panašu į jį. Bent Prancūzijoje tas mėnuo buvo kitoks..,
Aš stengiuosi viską atlikti laiku ir po darbo iškart lekiu namo,
kad tik pabūčiau su tavimi. Bet neatrodo, kad stengtumeis! Ir
tu... Suprantu, sunkiai dirbi, kad uždirbtum tuos milijonus, Ir
vis dėlto... Man svarbiausia šeima. O tau, regis, ir vėl darbai
darosi svarbesnis už mane...
Metas net atsisėda. Varsto mane neramiomis akimis.
- Nežinojau, kad taip jautiesi... Vadinasi, blogai atlieku vyro
pareigas ir nesirūpinu žmona, kaip derėtų. Nė nepastebėjau,
kaip įsisukau į darbų rutiną ir pamažu tave apleidau, mažy
te... - vyras užgula mane. - Negali būti jokių pasiteisimų, kad
neturiu laiko pabūti su žmona... Reikia visa tai kaip nors atly-
|lnlL. Aš tavęs nieku gyvu nepamiršau, mažyte. Nuolat galvo
ju apie tave, - mylimasis bučiuoja mane. Labai aistringai. Ir vėl
jaučiuosi mylima. - Šiandien likim namie...
- Aš irgi turiu svarbų susitikimą... Todėl... - mano balsas
rimtas.
- Prašau... Argi gali vyrui pasakyti „ne“? - jis kilsteli ant-
•k|. - Ši diena bus tik mūsų abiejų... Labai noriu apsupti tave
tokia meile, kokios nusipelnei. Trokštu pasitaisyti ir būti geres
ni! vyras... Kad vėl pasijustum esanti vienintelė ir svarbiausia
moteris mano gyvenime...
- Jeigu nenueisi į tą susitikimą, prisidarysi problemų, tiesa?
- Taip... O tu irgi turėsi rūpesčių, jei nesusitiksi su užsa
kovu?
- Taip, - atsakau, ir mudu nusišypsome.
- Liekam namie? - dar kartą klausia Metas.
- Ką veiksim? Juk nesivartysime visą dieną lovoje...
- Patikėk, su tavimi galiu vartytis joje be galo... Nejau pa
miršai Prancūziją? - nusijuokia vyras. - Gal įveikę kelis ais
tringus raundus nuvažiuokim ir į žirgyną pajodinėti. Seniai ten
lankėmės. Ką pasakysi? Nori ten vykti?
- Nuostabi mintis... Abudu galėsime pabėgti nuo rūpesčių
Ir pasirūpinti vienas kitu... Paskambinsiu Leinei ir pranešiu
gerą žinią...
- Vėliau... Dabar noriu pasidžiaugti tavo kūnu... - Metas
nusišypso ir pabučiuoja man krūtinę. Aš ne mažiau noriu pasi
džiaugti tavuoju...
Buvau pamiršusi, kad čia taip ramu. Ir gražu... Mylimasis

paduoda man ranką ir padeda išlipti iš automobilio. Žinoma,
priglaudžia prie savęs ir pabučiuoja. Šiandien itin stengiasi dėl
manęs. Iš pat ryto sulaukiu jo dėmesio į valias.
- Sveiki, - už nugaros išgirstu Leinės balsą. Atsisuku. Ji stovi
ant laiptų ir šypsodamasi žiūri į mudu.
- Labas... - sakau jai.
- Atrodote įsimylėję ne mažiau kaip per vestuves... - nuli*
juokia moteris.
- Mes įsimylėję dar labiau, Leine... - tai pasakęs vyras pabu*
čiuoja mane į viršugalvį. O aš dar labiau prisiglaudžiu prie jOi
Kartais net žodžių pritrūkstu išreikšti, kaip jį myliu.
- Nagi, nestovėkite ten. Užeikit vidun, - pakviečia Leinė if
pirmoji įeina į namą.
Metas nuo užpakalinės automobilio sėdynės paima didelį
krepšį su maisto produktais. Kad žirgyno savininkei nereikė*
tų važiuoti į parduotuvę, mes jai atvežėme visokiausių gėrybių.
Rodos, nepamiršau, ką ji mėgsta.
Vis dar susikibę už rankų mudu užlipame laiptais ir įžen*
giame į kvepiančius kava namus. Nežinau, ar šeimininkė taip
stengiasi dėl manęs, ar dėl mano vyro, bet ji mus vaišina kelių
rūšių tortilijų suktinukais. Lyg ir nesu jai sakiusi, kad Metai
nė dienos negali ištverti be mėsos. Pasirodo, Leinė pasirūpino
ir tuo.
- Džiaugiuosi, kad užsukot į žirgyną... - meiliai nusišypso Ji.
- Tai jo sumanymas, - mosteliu galva į šalia manęs sė*
dintį vyrą.
- Nesu pratusi taip ilgai tavęs nematyti, Ema, - Leinės balse
justi liūdesys. - Bet suprantu ir tai, kad... Dabar esi ištekėjusi ir
turi rūpintis savo šeima... Tik labai pasiilgstu mūsų pokalbių...
- Žinau, Leine... Man irgi trūksta tavo patarimų... - spuste
liu jai ranką. - Kaip tavo sveikata? Gerai jautiesi?
- Regis, taip. Tyrimai nerodo, kad kas nors būtų pablogėję.
Beje, ačiū ir tau, Metai, už anąsyk pasiūlytą pagalbą...
- Jei tik ko nors reikės, visada kreipkis. Padėsiu kuo galėsiu.
Juk tu rūpinaisi mano mažyte, kol manęs nebuvo šalia... - Me*
tas pabučiuoja mane į skruostą. Nusišypsau.
- Atsimeni, kaip buvai atvykęs į žirgyną, o aš tave išva
riau? - atsigręžusi klausiu jo. Metas linkteli galvą. - Tada Leinė
man siūlė pasikalbėti su tavimi. Bet aš jos nepaklausiau. Nors
dabar visa tai lyg ir nebesvarbu, vis dėlto... Galbūt tada mudu
botume išsprendę visas problemas ir...
- Mieloji, juk pati ką tik pasakei, kad tai nesvarbu. Tad ir
nebegalvok apie tai... - vyras stipriomis rankomis apglėbia
mane. - Nemeluosiu, džiugu girdėti, kad Leinė buvo mano pu
sėje... - nusišypso. Nesu tikra, bet man pasirodo, kad jis pa
merkia jai akį. Kas čia dabar? Nori, kad imčiau pavyduliauti?
luokauju. Aš Leinei nepavydžiu.
- Klysti. Nebuvau tavo pusėje, - prieštarauja ji. - Tik nebe
norėjau matyti Emos tokios liūdnos ir nuolat apsiverkusios...
Liaukitėsjudu. Dar imsite ir susipešite.
- Eime pasivaikščioti? - pasiūlau vyrui. O šis, bučiniu atsa
kęs į klausimą, paima mane už rankos ir išsiveda į lauką.
Diena labai graži. Netgi saulutė išlenda iš už debesies pa
spoksoti į mus. Tik kartais vėjo gūsis priverčia mane susigūžti,
'tada kaipmat prisiglaudžiu prie mylimojo.
Nors Metas visą laiką šypsosi, matau, kad kažkas neduoda
ramybės. Veikiausiai tai susiję su vakarykšte diena. Be to, jam ir
čia vis tenka atsiliepti į gausybę telefono skambučių.
Mielasis, kas vyksta? Ko nenori man pasakyti? Neapsikentu
si išjungiu jo telefoną ir paslepiu savo striukės kišenėje. Vyras
Už tai nepyksta. Priešingai, net apdovanoja mane aistringu bu
činiu.
Mudviem priėjus aptvarą, kuriame risnoja žirgai, primenu
mylimajamjo norą išmokti jodinėti. Metas bent kiek nervingai
žvilgteli į mane. Bet, man įžengus į aptvarą, neturi kitos išeities,
tik sekti iš paskos.
Pirmas jo mėginimas užlipti ant žirgo nepavyksta. Antras
irgi. Bet mažiukas atkaklus ir neketina taip lengvai pasiduoti.
Visgi jis šiaip ne taip užsiropščia žirgui ant nugaros, įsikim
ba į pavadį ir laimingas pažvelgia į mane. Pasiunčiu jam oro
bučinį. Didžiuojuosi juo. Juk visa tai daro dėl manęs.
Aš irgi ketinu pajodinėti. Bandau prikalbinti Žarą, kad leis*
tusi jojama. Bet ji nėmaž nekreipdama į mane dėmesio nušuo*
liuoja į priekį. Vis dar pyksta. Nusprendžiu jokiu kitu žirgu
nejoti.
Šiandien man lemta būti tik Meto mokytoja. Na, ne ta U
mudviejų erotinių žaidimų. O jojimo.
Mylimasis klusnus mokinys. Daro ką liepiamas. Žinomii
nepraleidžiu progos jį paerzinti. Sakau, jeigu manęs neklausyti
tai pliaukštelėsiu žirgui per užpakalį. Ir šis nusineš raitelį ptf
laukus. Juokiuosi, o vyras išsigandusiomis akimis žiūri į mane.
Nebijok. Aš tik erzinu. Nors puikiai suprantu, kad neturėčiau
taip daryti. Žinau, kad nušokęs nuo žirgo neliksi man skolingai,
Pasibaigus trumpai pamokėlei, žingsnis po žingsnio trail*
kiuosi į šalį. Kol galiausiai imu bėgti. Po kojomis girdžiu įvti*
riaspalvių rudeninių lapų šiurenimą. Ir ne tik... Metas irgi bėga
paskui mane. Ne. Turiu būti greitesnė...
Jis mane pagauna. Pakelia ant rankų ir vos atgaudamas kva*
pą neša takeliu miško link.
- Leine, ačiū už vakarienę, - apkabinu ją.

Moteris įkalba mus nakvoti žirgyne. Matau, kad Metui šitai
patinka. Jam tik seksas galvoje.
- Labanakt, - sako jis šeimininkei ir apkabinęs vedasi mana
į mudviejų kambarį.
Įėjęs į vidų su šypsena veide apsidairo aplink. Ir pažvelgęs |
mane pakšteli į lūpas.
- Myliu tave... - sukužda mylimasis.
- Jau sakei, kai buvom čia apsistoję paskutinį kartą... Ir via*
nintelį... Ir aš tave myliu... - pabučiuoju jį.
- Mudu kai ko nebaigėm... - vyras nutaiso geismingą
žvilgsnį.
- Kad to kai ko nė nepradėjom... Pamiršai? - išslystu jam II
glėbio ir einu į vonią.
- Galiu kartu su tavimi išsimaudyti po dušu? - tyliai klausia
Metas, priėjęs prie durų.
- Ne. Noriu nusiskusti kojas. Vėliau galėsi nusiprausti atski
rai... - bandau uždaryti duris, bet niekšelis man neleidžia. Lai
ko už rankenos iš kitos pusės.
- Man netrukdo tavo plaukuotos kojos... Galiu padėti nu-
įkusti. Bus greičiau, - klastingai šypsosi jis.
- Na, žinai! Kaip tau liežuvis apsiverčia išvadinti mane plau
kuota pabaisa? Dabar jau tikrai neįleisiu į vonią. Pasitrauk nuo
durų, - sakau piktu balsu. O pati sau šypsausi.
- Nesakiau, kad esi plaukuota pabaisa... Neišsigalvok, mažy
te... - Metas varsto mane akimis, vis dar įsikibęs į tą rankeną.
- Jeigu tuoj pat neatitrauksi rankos ir neleisi uždaryti durų,
guli jau dabar pasiimti nuo lovos pagalvę ir eiti miegoti į kitą
kambarį...
Jis prisimerkęs nužvelgia mane. Turbūt svarsto, ar kalbu
rimtai, ar tik gąsdinu, kad išspirsiu iš lovos. Patikėk, neblefuoju.
Vyras atsitraukia nuo durų. Tik įstrigusi jo lūpose klastinga
lypsenėlė nežada nieko gero. Jis tikrai sumanys, kaip mane nu
bausti. Nė neabejoju, kad išėjusios iš vonios manęs lauks staig
mena.
Uždarau duris ir dar užsirakinu. Ar bijau savo vyro? Tyliai
nusijuokiau iš tokios minties.
Nusipraususi ir nusiskutusi nereikalingus plaukelius nuo
tam tikrų kūno vietų esu pasiruošusi mūsų meilės nakčiai. Tik
nežinau, kokia ji bus. Ir ar išvis bus. Juk palikau Metą už durų
truputį susierzinusį. Regis.
Nedrąsiai praveriu vonios duris. Tylu. Nepastebiu nieko
keisto. Grįžtu į miegamąjį. O ten randu padėtą ant lovos tik vie
ną pagalvę. Jis išėjo miegoti į kitą kambarį? Hm... Rimtai? Ar?..
Kito kambario dumps atsidarius, už jų išvystu Metą. Jis nė
nepažvelgia į mane. Traukia tiesiai į vonią. Prisidirbau. Rodos,
šiąnakt teks miegoti vienai.
Iš komodos stalčiaus išsitraukiu senus kadaise čia ptlIMVI
kūno spalvos naktinius. Apsivilkusi pasistaipau prieš veidrodį
Gražiai atrodau su jais. Gaila, kad mano vyrui neteks tuo p|<
sigrožėti.
Pasiimu nuo komodos pustuštį kokosų kvapo losjono butt
liuką. Įsipilu į saują šiek tiek to balto skysčio ir imu trinti ko)M
Mano mažiukui patinka šitas kvapas. Jis dievina jį.
Netikėtai pajuntu kūnu tekant elektros srovę. Mane įpili*
bina drėgnos mylimojo rankos. Net oda pašiurpsta. Ypač ft|||
Meto atodūsių man prie kaklo.
- Nori miegoti vienas? - sukuždu.
- Ne. O tu? - jis irgi kužda.
- Ne. Tai kodėl ant lovos nėra tavo pagalvės?
- Numesta ant grindų kitoje lovos pusėje.
Atšlyju nuo jo ir žingteliu į priekį. Taip. Jis sako tiesą,
vė išties guli ant grindų.
Atsigręžiu į vyrą. Jis stovi priešais mane vienomis trumpiki*
mis. Baltomis Emporio Armani.
Bet mano dėmesį prikausto ne jos. O tatuiruotė su mani
vardu.
- Ji labai blaško dėmesį... Negaliu susikaupti ir gėrėtis kltO<
kiu vaizdu... - žvilgteliu į kol kas paslėptą jo pasididžiavimu If
nusišypsau.
- Aš tau padėsiu... - mylimasis prieina ir įsisiurbia man |
lūpas. Mmm... Taip daug geriau.
- Užsidarydamas kitame kambaryje norėjai mane išgąsdin*
ti? - tyliai klausiu kalbėdama jam į lūpas.
- Aha... Per daug sau leidi erzinti mane... - jis krimsteli man
lūpą. - Norėjau tave nubausti...
- Tai bausmė jau įvyko ar?..
- Neįvyko... - šypteli puse lūpų.
- Hmm... Šį vakarą nepamylėsi manęs?
- Pamylėsiu, jeigu sugebėsi mane įtikinti, kad pamylėčiau.
Noriu išvysti, kaip pamalonini save. Jei pavyks įkaitinti man
kraują, gausi vieną raundą. Arba du... - jo balsas labai sek-
Mialus.
Meti man iššūkį?Nejaupamiršai, kad iki tol, kol sutikau tave,
tfl tai dariau ne kartę ir ne du? Okei... Iššūkis priimtas...
ligirstame skambant telefoną. Ne maniškis. Jį palikau na
mie. Apsidairiusi pamatau ant staliuko šalia lovos padėtą Meto
mobilųjį. Nenaudėlis. Išsiėmė iš mano striukės kišenės.
tireitu žingsniu prieinu prie staliuko. Pakeliu telefoną ir at-
llllcpiu.
- Ponas Rosas dabar negali su jumis kalbėtis. Jis turi svar-
kfimį darbą. Pamylėti žmoną. Gero vakaro.
Išjungiu telefoną ir grąžinu į tą pačią vietą. Metas žiūri į
mane išpūtęs akis.
- O jeigu ten buvo svarbus asmuo? - tyliai klausia.
- Man vis vien... Juk prašiau palikti telefoną namie, bet tu
manęs nepaklausei. Tada atėmiau jį. O tu jį pavogei iš manęs,
ftlgl pats kaltas... - artėdama prie jo pamažu purtau galvą. -
Iki kur mes baigėm? Nori pamatyti, kaip liečiu save? Gerai...
Urt pirmiau turėsi numauti man kelnaites...
Mylimasis atsiklaupia priešais mane ir ima delnais glamo
nėti šlaunis. Mmm... Jos kvepia kokosais, ir šis kvapas dar la
biau veda jį iš proto. Jau dabar matau akyse beprotišką geismą.
Kilsteliu naktinių kraštelį, kad vyras galėtų lengviau nu
mauti kelnaites ir tuo pačiu metu paspoksoti į mažąją Emutę.
- Be rankų... - paliepiu, kai jis siekteli kelnaičių. Pažiūrėsim,
kaip susidorosi su šiuo iššūkiu.
Metas dantimis suima ploną audinį ir tempia kelnaites že
myn. Nepadedu jam, nors galėčiau pakrutinti užpakaliuką, laid
drabužėlis lengviau slystu šlaunimis. Nieko nebus. Tegul sten
giasi pats. Juk aiškiai matyti, kaip trokšta manęs.
Kai kelnaitės numetaųios ant grindų, atitolstu nuo vyro per
porą žingsnių. Jis nori lyžtelėti mažąją Emutę, bet aš neleidžiu.
Dar per anksti.
Apeinu aplink lovą. Pakeliu Meto numestą pagalvę ir g r#
nu į vietą. Pati gundydama užlipu ant lovos ir atsisėdu. Nu||f|
įremiu į pagalvę. Mano akys nė akimirką nepalieka Meto akty
Stovėdamas lovūgalyje jis irgi žiūri tik j mane.
Timpteliu naktinukų petnešėlę. Ji nusmunka nuo petiei, ep
nuogindama krūtį. Pirštų galiukais švelniai perbraukiu per )f
Tada imu glamonėti visu delnu.
Meto žvilgsnis darosi neramus. Matydamas, kaip praskeltų
kojas, jis lyžteli lūpą. Kitą delną priglaudžiu sau prie karitOllM
kūno vietelės. Ir liepiu pirštams lėtai brėžti ratukus aplink jaut
riausią jos tašką; tai sukelia didžiulį malonumą.
Užsimerkiu ir atlošiu galvą. Noriu, kad vyras pamatytų, kaip
man gera. Nepamirštu dejonių. Garsiai aimanuoju ir judinu
klubus... Pirmyn... Atgal... Ar dar negana įkaitinau tavef
Atmerkiu akis ir erotiškai apsilaižau. Aha. Tavo kvėpavimui
jau kitoks. Man tai patinka. Įkišu pirštą... Ten... Giliau. Mana
aimanos darosi vis garsesnės.
Ištraukiu pirštą, įsikišu į burną ir imu čiulpti. Esu labai IU*
drėkusi vien nuo savo pačios prisilietimų.
- Jūs tokia ištvirkusi, ponia Ros, - sukužda vyras, remdami*
sis delnais į lovos kraštą.
- Įdomu, kieno tai įtaka, pone Rosai? - tyliai klausiu ne*
siliaudama glamonėti save. - Kol jūsų nesutikau, buvau geri
mergaitė...
- Nejaugi? Ar geros mergaitės žaidžia su vibratoriais? - jll
kilsteli antakį ir užlipęs ant lovos ropoja artyn.
Mylimasis atitraukia mano ranką nuo krūties. Matau, kitp
jo lūpos trokšta jos paragauti. Ir paragauja. Štai kur ta elektrai
srovė, nuo kurios netenku proto. Pasiilgau jos.
- Sakiau: be rankų! - griežtai paliepiu, Metui mėginant
apnuoginti ir kitą mano krūtį. Jam vėl tenka suimti petnešėlę
dantimis. Bet šį kartą ne viskas einasi taip, kaip jis nori.
- Velniop!.. - išgirstu jį keiktelint ir tuoj pat lieku be nakti
mi), Nuoga.
Vyras užgula mane ir aistringai bučiuoja. Mano delnai žai-
dllft jam ant nugaros. Akimirką atrodo, kad pernelyg įsijaučiu
|f Imu braižyti ją nagais. Negaliu atsispirti vis labiau užvaldan-
flll aistrai.
Po gausybės bučinių jau sėdžiu ant jo. Metas nori, kad šią
įtiki | būčiau karalienė? Leis man vadovauti?
Kiek prisimenu, šiandien dar nejodinėjai... - šelmiškai
lypuodamasis sako jis.
Regis, ne... - pasilenkusi sukuždu į lūpas. - Pabūsi mano
kinkiniu žirgu?
Be abejo... - vyras įkiša liežuvį man į burną ir karštai pa
bučiuoja.
Atšlyju nuo jo. Metas vis dar mūvi trumpikes, bet aš ilgai
flVližsižaidžiu ir numaunu jas. Ir visą laiką spoksau ipasididžia
vimų.
Atrodytų, tai tik paprastas atsikišęs keliolikos centimetrų
Ilgumo vyriškas lytinis organas. Bet, po velnių, jis išties ypa
tingas! Kai atsiduria manyje, tiesiog pašėlstu. Noriu pajusti jį
llibar. Šią akimirką.
- Prezervatyvas mano striukės kišenėje, - išgirstu tylius my
limojo žodžius.
Greitai nulipusi nuo lovos susirandu vienišą raudoną pakelį.
Nejau bus tik vienas raundas? Mažink, tikriausiai daugiau pre-
urvatyvų slepi kur nors kitur. Nes netikiu, kad šįsyk pasitenkinsi
Vltninteliu kartu. Tai ne tavo būdui.
Sugrįžusi atgal apimu didįjį Metą ranka. Judinu ją... Aukš
tyn... Žemyn... Ir nykščiu braukau aplink galvutę. Žinoma, iš
girstu garsų vyro atodūsį.
- Mažyte, nežaisk... Užmauk prezervatyvą... - dūsaudamas
prašo jis.
Užmaunu. Juk liepei. Tai dėl to šitaip žiūri į mane? Taip labtl
manęs geidi?
- Nusigręžk... - įsako mylimasis, man ruošiantis jį apžergti)
- Noriu tave matyti... - prieštarauju.
Bet jam tai nė motais. Mosteli galva, kad nusigręžčiau, lf
laukia, kol paklusiu. Kas man lieka?
Atgręžiu vyrui nugarą. Kaip negražu. Betgi pats taip norė
jai. Apžergiu jį ir leidžiu didžiajam Metui įsiskverbti į man#.
Net galva apsvaigsta nuo karščio ir malonumo derinio pi*
pilvėje.
Mylimasis kilsteli mano plaštakas, įsirėmusias jam į kūn^
ir suneria mudviejų pirštus. Erzinamai lėtai imu judinti klu*
bus. Žinau, kad jam tai nepatinka, bet tegul mažumėlę paal-
kankina.
Su kiekvienu judesiu malonumas vis didėja. Greitėjant ju
desiams, darosi gilesnis ir kvėpavimas. Ne tik mano, ir Meto.
Abudu alsuojame tuo pačiu ritmu. Imu skaičiuoti, kiek karU|
įkvepiame per minutę. Bet po dešimto įkvėpimo pametu skll
čių. Negaliu į tai susitelkti. Juk turiu įdomesnį užsiėmimą.
- Nagi, mažyte, pajusk... - nežinau, ar tai tikrasis Meto bei'
sas, ar mano vaizduotės padarinys. Pernelyg nesigilinu į tai.
Nepaliaujamai kilnoju klubus. Nuo šių intensyvių judesių
net šlaunų raumenys įskausta. Visgi seksualus sportas tas jo*
jimas.
- O, taip!.. Mažuti!.. - ištariu ganėtinai garsiai ir pajuntu^
kaip kūnu nuvilnija malonumo banga. Šis nesipriešina jai. Imi
neritmingai trūkčioti.
Užverčiu galvą ir pamatau geismo kupinas Meto akis. Jis irgi
ką tik pajuto tai. Pro praviras lūpas veržiasi tankūs atodūsiil.
Myliu tave už tai, ką man leidi patirti, kai esame vieni, nuogi lf
apimti aistros. Kaip dabar.
- Buvo kaip reikiant, tiesa? - sukužda mylimasis.
- Mmmm... - sudejuoju ir atsigulu ant jo aukštielninka.
Vyras paleidžia mano rankas ir ima glamonėti krūtis, pilvą
Ir mažąją Emutę. Virpu nuo jo prisilietimų. Mano lūpas puo
liu plati šypsena. Šitoks seksas su juo kur kas geresnis. Daug
geresnis.
- Mielasis, parodyk, ką darydavai su savo kekšėmis... - tyliai
paprašau. Pati nežinau, kodėl. Ar tikrai to noriu? TIKRAI?
- Ne, - griežtai atsako Metas ir nustūmęs mane išlipa iš
lovos. Tada nusimauna prezervatyvą ir išmeta į šiukšlių dėžę.
daliausiai pakėlęs nuo grindų baltas trumpikes paslepia jose
■avo pasididžiavimą. Nuo mano akių.
- Kodėl? Aš noriu to... Būti tavo kekše... Tik šį vakarą...
Prašau... - atsisėdu ant lovos krašto ir maldaujamu žvilgsniu
tlftriu į jį.
- Nenoriu tau to daryti. Nenoriu skaudinti tavęs... - tokia
keista mano užgaida jį supykdo.
Mylimasis paduoda man naktinius ir pabučiuoja į viršugal
vi. O pats atsigula ant lovos ir pasikiša rankas po galva. Apsi-
vclku naktinius ir atsisėdu šalia.
- Mažiuk, tik kartelį... - mėginu jį įkalbėti.
- Pamiršk tai, Ema, - Metas vos neužrinka ant manęs.
- Bet...
- Nori, kad tave muščiau? - atsigręžęs piktokai klausia. -
Kad suriščiau? Kad palikčiau tau ant nugaros diržo sagties žy
mes kaip šios nakties prisiminimą? Ir taip išdulkinčiau, kad
negalėtum suglausti kojų? Kad šauktum ne vien iš malonumo,
o Ir iš skausmo? Ar tikrai viso to nori? - Ne. - Ką mudu čia žai
džiam, yra viena. Su jomis būdavo visai kas kita. Nepasiilgstu
ankstesnio savo gyvenimo. Jau sakiau, kad neketinu taip daryti
iu tavim. Užtenka vienintelio karto, kai įskaudinau tave. Dau
giau nebenagrinėkim šios temos. Esi mano žmona, o ne viena
Ii anų kekšių. Pokalbis baigtas, - Metas nusuka žvilgsnį nuo
manęs ir įbeda tiesiai į sieną.
Nepyk ant manęs. Aš tave myliu.
Delnu paglostau jam plaukus. Mažiukas paima mano ranty
ir prispaudžia prie lūpų. Pasislenku artyn, prisiglaudžiu prlf )4
ir apsikabinu.
- Nenorėjau tavęs supykdyti... - sukuždu.
- Tai tu man atleisk. Tiesiog atgijo prisiminimai, ir...
- Prisiekiu, daugiau neišgirsi tokio kvailo prašymo iš moiMI
lūpų... - pakėlusi galvą pabučiuoju jį. - Jei jau likom nakvoti
žirgyne, tai spėju, kad rytoj irgi neisim į darbą... - nusišypllUi
- Taip. Neisim. Noriu praleisti su tavimi dar vieną tokią pit
aistringą dieną... - vyras irgi nusišypso.
- Ar bent kiek pamiršai savo rūpesčius?
- Aha... Prablaškei mane... Tai įmanoma tik tau vienai...
Vyro glėbyje pasijuntu mieguista. Nuo jo kūno sklindanti
šiluma, sumišusi su kokosų kvapu, nugramzdina mane į ava
jonių pasaulį.
Prieš akis matau pusnuogį Metą. Iškart pastebiu diržą jo
rankoje. Regis, visgi sulauksiu tęsinio. Bus antras raundai. Ir
nesvarbu, kad tai tik sapnas. Man patinka su juo mylėtll Ir
sapne...
2013 m. spalio 17d
- Išsimiegojai, mažiuk?.. - tyliai klausiu vyro, pramerkusia

akis.
- Taip... - sukužda mylimasis ir prisislenka artyn. - Regia*
mudu šiąnakt neblogai pasilinksminom net tavo sapne... - nu*
sišypsojęs priduria jis.
Ką? Kaip?.. Ar ir vėl kalbėjau per miegus?
- Kalbėjau per miegus? - susigėdusi pasiteirauju.
- Aha... Rangeisi ir prašei, kad dulkinčiau tave smarkiau...
Tikiuosi, nenuvyliau? - jo veidas rimtas. Tau svarbu būti tobu■
lam net sapne?
- Nenuvylei... Buvai labai aistringas... - pagiriu. Nė kiek ne-
ptrdedu. Tokį jį ir sapnavau.
- Gaila, neturiu dar vieno prezervatyvo... Ką mudu da-
ftnrf - smalsauja žavusis mano vyras.
Nesakysiu... - pabučiuoju jį ir išlipu iš lovos.
- Pasakyk. Galiu visa tai įgyvendinti ir tikrovėje... - tai saky
damas jis šelmiškai nužvelgia mane. Tuo tarpu užsivelku chala
tu, Darosi šalta. Nenuostabu, juk už lango tikras ruduo.
- Man užtenka ir sapno. Be to, sakei neturįs prezervatyvo.
Einu į virtuvę atsinešti arbatos, - nusišypsau. - Tau ko
naru atnešti?
- Ne. Eikš į lovą. Aš tave daug geriau sušildysiu nei arbata, -
nUnIjuokia Metas ir atkiša man ranką.
- Netrukus grįšiu. Tada galėsi ir sušildyti, - pamojuoju jam
Ir Išeinu iš kambario.
Randu Leinę virtuvėje jau gaminančią mums pusryčius.
- Labas rytas, - ištariu pirma.
- Labas rytas, - plačiai šypsodamasi ji pasisveikina su mani
mi. - Kaip judu miegojote?
- Puikiai... Žirgyne taip ramu ir gera, kad norisi pabūti kuo
Ilgiau...
- Tai pabūkit...
- Negalime... Bet gal kurią nors dieną vėl jį įkalbinsiu čia
Atvažiuoti... - meiliai nusišypsau jai ir pasiimu puodelį iš spin-
talės.
- Tavo akys švyti... Atrodai laiminga... Tik atsakyk į vieną
klausimą, Ema. Ar tarp judviejų viskas gerai? Nes šitas jūsų ap-
lllankymas vidury savaitės man atrodo keistas, - Leinės žvilgs
ni* (tarus.
- Viskas gerai, Leine. Tiesiog abudu buvome taip pasinėrę į
darbus, kad apleidom vienas kitą. Todėl ir atvažiavom čia pa
būti dviese. Kartu pasimėgauti ir mūsų meile, - prisiimu dalį
kaltės. Nenoriu jai sakyti, kad vyras per visus tuos skraidymus
į Čikagą pamiršo mane. Leinė turėtų dar vieną priežast( jin
priekaištauti. Kam to reikia?
- Suprantu jus... - ji keistai nužvelgia mane. - Ema, nejau
pamiršai, kokios plonos šio namo sienos? Viskas girdėti...
Šūdas! Nejaugi ji?..
- Nemaniau, kad tu tokia... Hmm... Išdykusi... - šypsodl*
masi priduria Leinė.
Nusigręžiu. Negaliu žiūrėti jai į akis. Ji man kaip mama. Jau*
čiuosi lyg sugauta slapta besimylint. Degu iš gėdos. Ir atsargill
pilu iš arbatinio verdantį vandenį į puodelį.
- Ačiū už arbatą... - tyliai ištariu ir greitu žingsniu sprun>
ku iš virtuvės. Ką galėčiau dar pasakyti? Padėkoti už komplb
mentą?
Grįžtu pas Metą visa išraudusi. Šis irgi keistai žvelgia į mani.
Įlipu į lovą ir apžergusi mylimąjį atsisėdu jam ant kojų. Jo ran*
kos tuoj pat palenda po chalatu ir ima glamonėti man šlaunil.
Žinia, nori mane sušildyti... Ir ne tik.
- Ar tikrai vakar taip garsiai šaukiau? - tylutėliai klausiu.
Gal net per tyliai.
- Šaukei kaip visada... Nesuprantu, kodėl tau tai parūpo? -
nusistebi vyras.
- Susitikau virtuvėje Leinę. Ji man priminė, kad pro šias plo*
nas namo sienas viskas girdėti... Žinai, kaip pavadino mans?
Išdykėle... - gurkšteliu arbatos ir įsmeigiu akis į kikenant)
Metą. - Nepamiršk, kad mano rankose puodelis su karšta ar*
bata. Užpilsiu tau jos ant tobulos krūtinės, ir nebeatrodys taip
juokinga... - kalbu rimtai, nors vidujai juokiuosi kartu su vyru.
- Mažyte, padėk puodelį į šalį... - Metas atrodo truputėl)
išsigandęs. Žino, kad iš manęs gali visko tikėtis.
- Man vis dar šalta... - pasiskundžiu.
- Kaip manai, ką aš čia darau? Šiaip glamonėju tau kojai?
Juk bandau sušildyti...
- Tai kad nepadeda... - suniurzgu.
oV&fynai WW II V7
Mylimasis paima iš manęs puodelį ir atsargiai padeda ant

llnlluko. Atriša mano chalato diržą. Atkloja antklodę. Užsikelia
mane ant savęs. Ir užkloja mudu. Taip. Su karštu jo kūnu arba
tai nėra ko lygintis... Sušylu.
- Neatsakei į klausimą... - sukuždu lūpomis liesdama jam
krūtinę.
- Man patinka tavo šūkavimai, dejonės ir aimanos. O Leinė
pati kalta. Nereikia klausytis.
- Pasistengsiu kitą kartą būti tylesnė...
- Net nemėgink... - supyksta vyras. - Noriu, kad būtum to
kia, kokia esi... Man nereikia visokių nesąmonių. Neturėtum
pradėti varžytis nusirengti prieš mane ar gėdytis savo kūno dėl
kelių priaugtų kilogramų. Kad to nebūtų, mažyte. Supratai? Jei
Ilk išgirsiu tylesnę nei įprastai tavo dejonę, kaipmat gausi per
užpakaliuką... Nejuokauju...
- Pikčiurna tu mano, - pakeliu galvą ir nusišypsau. Įremiu
mnakrą jam į krūtinę ir papūtusi lūpas pasiunčiu oro bučinį. -
Kaip galėčiau gėdytis tavęs, jei geidi kiekvieno mano odos lo
pinėlio? Jau sakiau, kad būdama su tavimi jaučiuosi itin sek-
luali. Kad ir kiek kilogramų sverčiau. Dievinu tas akimirkas,
kai prieš tave esu visiškai nuoga. Nes tavo žvilgsnis tada būna
toks, kad vien nuo jo kūnas ima kaisti, - pasislenku aukštyn ir
pabučiuoju besišypsantį vyrą į lūpas. - Nori dar pamiegoti? Ar
time valgyti skaniųjų Leinės pusryčių?
- Dar valandėlę pagulėkim... Noriu atmintyje išsaugoti šią
akimirką... Nors... Žinau įdomesnį užsiėmimą...
Suspiegiu, nes Metas ima mane kutenti. Užtraukia antklodę
mums ant galvų ir apiberia mane bučiniais. Mielasis, nekutenk.
Nebegaliu daugiau to ištverti. Mirsiu išjuoko. Tikrai.
Mums grįžus iš žirgyno, visgi išleidžiu vyrą porai valandų į

miestą. Neskaitant kelionėje sugaišto laiko. Jis man pažada ne
užtrukti. Tikriau, prisiekia grįšiąs ir pavakarieniausiąs su M*

nimi. Juk vakarienę jam paruošiu pati.
Griežtai uždraudžiu Elizai artintis prie virtuvės, kol gamilb
siu. Ji labai gera moteris ir visada stengiasi padėti ne tik mftOt
bet ir Metui. Bet šį vakarą nenoriu naudotis jos gerumu. Ketinu
pati pagaminti skanią vakarienę savo mylimajam. Seniai n«||>
minau.
Jei Metas iš tikrųjų būtų barmenas, o ne milijonierius, vilki!
būtų kitaip. Tikriausiai gyventume tuose pačiuose ManhataiM
apartamentuose. O gal nusipirktume kitą butuką? Ir kas vakarą
kartu gamintume jaukioje jo virtuvėlėje. Svajotume apie atelt|i
Apie mūsų laukiančias keliones ir nuotykius.
Man to užtektų. Juk trokštu jo meilės, o ne pinigų. Bet tarti-
kia garsiai pasakyti norą, ir vyras jį išpildo. Lyg užtektų sprag-
telėti pirštais, kad gaučiau ko užsigeidusi.
Ar kada nors apie tai sėdėdama paplūdimyje ant smėliuko
svajojo mergaitė su fotoaparatu rankose? Žinoma, ne. Ji svajoja
apie meilę. Tokią, kokia būna tik pasakose. Mergaitė labai no<
rėjo, kad kas nors ją mylėtų, nuoširdžiai mylėtų. Tiek nedaug.,,
Ir vieną dieną sutiko tą vyrą. Jis tapo didžiąja jos gyvenimo
meile. O ji didžiąja jo gyvenimo meile. Taip bus visada. Mtr*
gaitė nė neabejoja...
Mintimis nuklystu į lankas. Užsisvajoju. Bet turiu grįžti |
virtuvę, kur gaminu vakarienę savo mažiukui. Dar netyčia IU-
maišysiu prieskonius ir įtrinsiu gaminį ne tokiais.
Taip. Neketinu išrasti dviračio. Vyras mėgsta mėsą, tad pa
šaunu į orkaitę visą vištą.
Paprašau Elizos, kad pabūtų virtuvėje, prižiūrėtų ant viryk
lės besitroškinančias daržoves ir kartais žvilgtelėtų į orkaitf
O pati užlipu į miegamąjį persirengti.
Apsivelku trumpą baltą suknelę, vos dengiančią užpakaliu
ką. Kiekji išbus man ant kūno? Nežinau, ar nebus nuvilkta dai
iki romantiškos vakarienės. Kai Metas pamatys mane šitaip pa-
279
tlpuošusią, numanau, koks uraganas ims siausti jo galvoje... Ir

turinėse.
Nulipu į biblioteką. Tikrai kažkur mačiau žvakių. Tik kur?
Apžiūriu kiekvieną spintos lentyną, bet nieko nerandu. Gal Eli
tui perdėjo kitur?
Išgirstu atsidarant bibliotekos duris ir iškart imu šypsotis.
Metas palenkia galvą ir nužvelgia mane iš apačios. Žinau, apie
ky galvoji. Tavo žvilgsnis tikras išdavikas... Nesiseka tau nuslėpti
įtlsmo.
Mylimasis rankoje laiko didoką raudoną dėžę, perrištą baltu
kupinu. Kitoje - baltų rožių puokštę. Tiktai dabar pastebiu jas.
žydros akys taip prikausto mano dėmesį, kad negaliu žiūrėti į
nieką kitą. Myliu jas.
- Tikiuosi, nepavėlavau? - seksualiu balsu sukužda vyras. Ir
žingteli artyn.
- Tai dėl to grįžai su gėlėmis? Jeigu būtum pavėlavęs, būtum
turėjęs kaip atsiprašyti? - klausiu primerkusi akis.
- Ne. Ne tik dėl to... - nusišypso jis. - Pastarosiomis savaitė
mis netesėjau savo pažadų. Nedovanodavau tau gėlių. Per retai
•akydavau, kad myliu. Per retai bučiuodavau. Per retai pamylė
davau... Buvau netikęs vyras, - ir įteikia man gėles bei dėžę. -
čia mažytė dovana tau...
Vos tik dovanos atsiduria mano rankose, o Meto rankos
tampa laisvos, kaipmat pajuntu jo delną už kelnaičių.
- Tu tokia gundanti... - kužda į ausį mylimasis, glamonė
damas mažąją Emutę. Svaigstu nuo užliejančio kūną stipraus
pojūčio.
- Mielasis, pažaisim vėliau. Po vakarienės, - tai sakant man
Išsprūsta meilės atodūsis.
- Tu ir esi mano vakarienė... Ir pusryčiai... Ir pietūs... -
šnabžda Metas, bučiuodamas man kaklą. - Viską mesk ant
grindų... Nunešiu tave ant sofos ir pamylėsiu... O tada galėsim
eiti vakarieniauti...
- Gėlės labai gražios. Nedrįstu numesti. Be to, man smallUt
kas toje dėžėje. Galiu pažiūrėti? Leisi pažvelgti vidun?
Vyras ištraukia ranką iš po suknelės ir priglaudžia piritui
man prie lūpų. Keliskart lėtai apibraukia jas pirštu. Ir stalgi
kaip išprotėjęs įsisiurbia savo lūpomis.
- Jūs tokia sudrėkusi, ponia Ros... Ar tikrai man siūlote su*
silaikyti nuo noro tuoj pat jus išdulkinti? - giliai alsuodami!
sukužda mylimasis ir lyžteli man per lūpas.
- Pirmiausia pažiūrėkim, kas dėžėje, o paskui... Aš visa bū*
siu tavo...
Vyras nedelsiant paima iš manęs rožes ir padeda ant stalo,
Tada nukelia raudonosios dėžės dangtį. Ką čia sumanei??? Kam
man tai?.. Beprotis!
Dėžė pilna Victoria's Secret Slice ofHeaven lūpų blizgio tūbl*
lių. Kiek jų ten? Penkiasdešimt? O gal dar daugiau?
- Sakiau, kad man patinka jausti šitą saldų skonį ant tavo
lūpų... - žiūrėdamas man į nustebusias akis Metas šypsosi.
- Ką veiksiu su šitokia gausybe? Prireiks kelerių metų, kol
sunaudosiu... - tyliai nusijuokiu. Ir iš kur jis semiasi tokių idė*
jų? Nejau vėl iš interneto? Gerai, kad neišpirko visos parduo*
tuvės.
- Gali jau dabar pradėti dažytis... - jis paslaptingai nužvel*
gia mane ir padeda dėžę ant stalo šalia gėlių.
Paimu šviesią tūbelę iš jo delno. Atkemšu ją ir užsitepu ant
lūpų šiek tiek žėrinčio blizgio, iš skonio panėšinčio į keksiukui,
Mmm... Noriu ko nors saldaus.
Matau, mylimasis trokšta, kad pabučiuočiau. Nekankinu jo,
Pabučiuoju. Jo rankos nuslysta mano kūnu. Ir pakelia suknelę,
Velniūkštis ketina numauti man kelnaites.
Truputį atšlyju. Leidžiu suprasti, kad dar ne laikas finišui,
Norėčiau ilgesnės įžangos. Atsegu jam baltų marškinių sagas.
Priglaudžiau lūpas vyrui prie kaklo ir slystu jomis link krūtį*
nės, palikdama blizgų pėdsaką ant odos.
Staiga išgirstu nesmarkiai trinktelint duris. Atsigręžiu. Me
las irgi sužiūra į jas. Stovime apsikabinę ir žvelgiame į suglu
musį Amirą. Džiaugiuosi, kad mano kelnaitės ir suknelė savo
vietoje. Būčiau numirusi iš gėdos, jei jis būtų užtikęs mane
nuogą. Bet kodėl Amiras prieš užeidamas nesibeldžia?
- Kas yra? - piktokai klausia Metas. Asmens sargybinis tyli
Ir nejaukiai jausdamasis varsto mudu akimis. - Amirai, grei-
i'lrtu sakyk, ko nori... Nejaugi nematai, kad esu užsiėmęs? - jis
meiliai pažvelgia į mane. Nusišypsau savo vyrui.
- Tai susiję su jūsų broliu... Rojumi... - pagaliau prabyla
įėjusysis.
- Jis jau skambina tau ir prašo pinigų? - Metas išspaudžia
Ironišką šypseną. - Pasakyk, kad daugiau negaus. Juk prieš ke
lias dienas pervedžiau nemažą sumą. Nejaugi viską taip greitai
Iššvaistė?
- Ne. Jūsų brolis man neskambino ir neprašė pinigų. Noriu
nu jumis pasikalbėti apie visai ką kita. Viskas daug rimčiau...
Nežinau, kaip jums pasakyti... Bet... Rojus pateko į avariją... Jis

žuvo... - Amiro balsas labai tylus. Ypač jam tariant paskutinius
žodžius.
ODieve! Pajuntu, kaip sudreba Meto kūnas. Apglėbiu jį tvir
čiau. Rodos, ir mano kūnas ima drebėti. Esu įsmeigusi akis tik
| vyrą. O šio veidas tarsi ledinis.
- Ruošk lėktuvą... - paliepia jis Amirui.
Meto akys žvelgia kažkur į tolį, jis paskendęs mintyse.
- Manai, kad ta avarija neatsitiktinė? Jį kas nors nužudė?
Keršydamas mums? - tyliai klausiu.
- Nežinau. Bet išsiaiškinsiu, - šaltai atsako vyras. - Eik, su
krauk lagaminus... Netrukus išskrisim... - paprašo nė nežvilg
telėdamas į mane.
- Labai užjaučiu, mielasis, - sukuždu ir pabučiuoju jį į
skruostą.
Prieš uždarydama bibliotekos duris pamatau, kaip Mltll
nusigręžia į langą. Išsitraukia iš kelnių kišenės telefoną ir prill*
deda prie ausies.
Nusiavusi aukštakulnius užbėgu laiptais. Įpuolu į miegamą)!'
Atsegusi lagamino užtrauktuką drebančiomis rankomis kimiu
būtiniausius daiktus, kurių mums gali prireikti Čikagoje.
Kodėl taip nutiko? Rojus žuvo toks jaunas. Jam dar visai gy«
venimas buvo prieš akis. Nejau kas nors mums šitaip keriijlf
Gal Miroslavo žmonės? Ar dėl Meto brolio žūties kalta ad?
2013 m. spalio 10ii,
Skrisdamas mano vyras tyli. Aš irgi ramiai sėdžiu kampu*

tyje ir nelendu į akis. Kartais jis pašaukia Amirą, tada juodu
kažką tariasi pašnibždomis. Kad aš negirdėčiau.
Čikagoje nutupiame, laikrodžiui rodant gerokai po vidur*
nakčio. Miestas skendi žibintų šviesoje. Romantiškas vaizdu.
Bet dabar mudu su Metu lyg sniego lavina užgriuvusi visai k!*
tokia nuotaika. Anaiptol ne romantiška.
Amiras mus kažkur veža. Nežinau kur, nes gatvės man ni-
pažįstamos. Jis važiuoja tikrai didesniu greičiu, nei leistina. Au
tomobilyje sėdi ir mano asmens sargybinis Kevinas. Nežinli
kodėl Metas nori, kad ir jis mus lydėtų.
Išsitraukusi iš rankinės servetėlę nuvalau savo paliktas bliz
gias lūpų žymes vyrui nuo kaklo. Jis į tai visiškai nekreipia dė
mesio. Ir toliau spokso nusigręžęs į langą.
Man labai gaila, kad taip atsitiko. Tik vieno prašau: nedaryk
to. Neužsisklęsk nuo manęs. Noriu tau padėti. Mielasis, visada
gali atsiremti į mane. Juk esu tavo užnugaris. Ar pamiršai?
Automobilis sustoja prie kažkokio stiklinio pastato. Čia dar
nesu buvusi. Prie jo durų pastebiu buriuojantis žmones. Iš jų
pažįstu tik Meto tetą Sabiną.
Išlipu kartu su vyru. Jis ima mane už rankos ir vedasi prie
•Mielinių durų. Metas praeina pro tetą nė nesisveikindamas.
C) #Ajai linkteliu galvą. Bent taip parodau užjaučianti.
Viduje susirinkę nemažai žmonių. Pastebiu itin daug jaunų
VtIdų. Tikriausiai Rojaus draugai.
Metas eina nesidairydamas. Seku jam įkandin. Tolėliau ant
nedidelės pakylos išvystu uždengtą karstą. Šaliajo stovi ir Hen
ri* muDženifere.
Pirmą kartą matau, kaip Metas apkabina brolį, nors ir ne
drąsiai. Apkabina ir brolienę. Aš irgi juos apkabinu ir pareiškiu
Užuojautą. Nuoširdžiai.
Henris su Metu paėjėją į šalį. Žinoma. Jukjiems reikia pasi
kalbėti. Broliškai.
Mano širdis tuo pačiu metu ir džiaugiasi, ir liūdi. Gaila, kad
Ilk brolio netektis priverčia juodu ne tik paduoti vienas kitam
ranką, bet ir apsikabinti. Ir dar pasakyti malonesnį žodį.
Iš Dženiferės sužinau, kad Rojus važiavo tik vakar nusipirk
tu motociklu. Vaikinas jo nesuvaldė ir palindo po vilkiku. Tai
buvo nelaimingas atsitikimas, o ne koks nors kerštas. Ar tyčia
surežisuotas įvykis.
Rankos oda pajuntu elektros srovės pėdutes, grįžteliu į tą
pusę. Metas liūdnas stovi šalia.
- Pabūsiu čia per naktį. O tu važiuok su Kevinu į mūsų
butą... - rimtu balsu kalba jis.
- Ne. Pasiliksiu su tavimi, - prisiglaudžiu prie mylimojo,
kad parodyčiau palaikanti.
- Ema, dabar ne vieta ir ne laikas ginčytis su manimi... -
griežtai ištaria vyras. - Vėliau užsuksiu pasiimti tavęs į laidotu
ves. O dabar važiuok ir pailsėk...
Šiaip neklausau tavo įsakymų. Ir šitoks tavo balsas man ne
patinka. Vis dėlto esi teisus. Čia ne vieta ir ne laikas ginčytis.
- Myliu tave. Nepamiršk, - sukuždu jam į ausį ir pabučiuoju
į skruostą.
Metas pamoja laukiančiam prie durų Kevinui. Ir tvirtai ap*
kabina mane. *
- Myliu tave, mažyte... - pabučiavęs mane į lūpas atiduodi
asmens sargybiniui į rankas.
Myli, bet neleidi, kad padėčiau iškęsti skausmą. Gali dangt'
tytis bet kokiomis ledinėmis kaukėmis, vis tiek žinau, kaip tau
skaudu. Juk mylėjai brolį.
Tik gaila, kad atstumi mane. Nebūtina kęsti vienam. Mano
meilė gali suteikti tau stiprybės. Pats tai žinai.
Nemiegu. Po tokios siaubingos žinios negaliu užmigti. Pas-

kui gal ir snusteliu kelias valandas. Nesu tikra.
Vis tikrinu mobilųjį. Nėra nė vieno praleisto skambučio, nė
vienos atsiųstos žinutės. Jaučiuosi niekam nereikalinga. Ką čia
veikiu, jei mano vyrui nereikia manęs?
Bėga valandos. O aš viena nerimaudama vaikštau iš kampo
į kampą. Per visą tą laiką man paskambina tik tėtis ir Rajanai.
Sužinoję, kas įvyko, jie irgi nori palaikyti mudu su Metu. Ži
noma, padėkoju už gražius jų žodžius ir nuo savęs, ir nuo jo.
Pameluoju jį esant kartu su manimi. Nenoriu dar labiau jų jau
dinti. Visų smulkmenų žinoti nereikia.
Metas buvo žadėjęs atvažiuoti pats ir pasiimti mane į lai
dotuves. Deja, tik paskambino Kevinui, kad šis mane atvež
tų. O man kažkodėl neskambina. Norom nenorom imu ant jo
pykti.
Apsivelku tą pačią juodą suknelę. Apsiaunu ilgaaulius batus.
Užsimetu ant pečių paltą ir išeinu pro duris.
Su asmens sargybiniu atvažiuoju į kapines. Diena negraži,

apniukusi. Dar ir lietus ima lyti. Pamatau kelkraštyje tvarkingai
išrikiuotą automobilių virtinę. Akimis ieškau Meto. Vargu ar jj
surasiu tarp tokios daugybės žmonių.
Išlipu iš sidabrinės spalvos mersedeso. Kevinas paslaugiai iš-
įklcldžia skėtį ir paduoda man. Iš bagažinės ištraukė ir puokštę
bulių lelijų. Ši irgi atsiduria mano rankose.
Jis rodo man kelią. Klusniai einu iš paskos per bepradedan-
čli) ruduoti pievutę. Nebesidairau ir nebeieškau vyro. Jeijis ne
nori, kad būčiau šalia, tebūnie. Atliksiu savo pareigą. Ir vėl viena
jjrįilu namo. Ojis žino, kur mane rasti, jei kartais norėtų pasi
kalbėti. Tik abejoju, ar taip bus.
- Ema... - išgirstu tariant savo vardą ir atsigręžiu į tą pusę,
Ii kur sklinda balsas.
Išvystu visai netoli manęs stovint Metą. Atrodo pavargęs,
ftlnoma, juk nemiegojęs visą parą.
- Kaip tu? - priėjusi rūpestingai pasiteirauju ir priglaudžiau
delną jam prie skruosto.
- Gerai, - tyliai atsakęs jis nusuka žvilgsnį. - Einam... - pa
ima mane už rankos ir vedasi pirmyn.
Atsidūriau greta karsto tarp kitų artimiausių Meto šeimos
narių. Vyras mane apkabina per liemenį ir priglaudžia prie
(tavęs.
Jis kantriai laiko skėtį per visas laidotuves. Nė nekrusteli.
Kartais pažvelgiu į jį. O jo akys visą laiką krypsta tik į kapo
duobę. Matant jį tokį man plyšta širdis. Noriu jam padėti, bet...
Pats neleidi paguosti savęs.
Kai visi artimieji ir Rojaus draugai patraukia į vieną iš Rosų
šeimos restoranų, mudu su Metu grįžtame namo. Į butą. Vyras
man nieko neaiškina, kodėl nenori dar šiek tiek pabūti su saviš
kiais. Net jei paklausčiau, ko gero, negaučiau atsakymo. Belieka
tylėti ir bent šitaip palaikyti jį.
Mus pasitinka tylūs, ir tušti namai. Tiesa, Metui nepatinka,

kad vadinu juos namais. Čia tik ta vieta, kurioje apsistojame
laikinai atvykę, pasak jo.
Įžengęs į vidų vyras traukia tiesiai į miegamąjį. Tūrbūt nori
nusiprausti. Netrukdysiu jam.
Lieku virtuvėje. Tik dabar pamatau, kad joje jau pastatyta Ir
viryklė. Ir šaldytuvas. Jis spėjo viskuo pasirūpinti.
Surašau ant lapelio maisto produktų sąrašą ir paduodu Ke-
vinui. Paprašau jo kuo greičiau tai nupirkti. Noriu pagaminti
mylimajam vakarienę. Jukvakar taip ir likome nevalgę. Gal pa
ragavęs skanaus mano kepsnio, į kurį įdėsiu daug meilės, vyru
atsipalaiduos ir pagaliau pasikalbės su manimi.
Bet tai, ką netrukus pamatau, man ne itin patinka. Iš miega
mojo išeina Metas, mūvintis džinsus ir vilkintis odinę striukę.
Rankoje laiko motociklo šalmą.
- Mielasis, ką ketini daryti? - sunerimusi klausiu. O Jli
tyli. - Būk geras... Neišeik... Ar maža vienos nelaimės? Juk lau
ke lyja...
- Aš vairuoju atsargiai... - sumurma Metas.
- Pagalvok nors akimirką ir apie mane... Nenoriu tavęs ne
tekti... Maldauju... Pasilik su manimi... Pasikalbėkim.
- Ema, man reikia pabūti vienam. Turiu pabūti vienas, - jla
tai ištaria pakeltu balsu ir išeina pro duris.
Po velnių, Metai! Nesielk taip! Aš bijau. Nejau negirdi, kaip
daužosi mano širdis?
Vyrui einant prie lifto, linkteliu Amirui, kad sektų jam ii
paskos. Amiras bent neleis Metui iškrėsti kokios nors nesąmo
nės. Man bus ramiau... Meluoju. Kol vyras negrįš, niekaip ne-
nurimsiu.
Už lango jau tamsu. Guliu svetainėje ant sofos ir mieguisto

mis akimis grožiuosi naktine Čikagos panorama.
Vakarienę esu sudėjusi į šaldytuvą. Jeigu kas nors jos norėtų.
Bet susitaikau su mintimi, kad niekas, be manęs, jos nevalgys.
Galiausiai užsimerkiu ir nebekovoju su miegu. Kiek dar ga
lima laukti vyro? Ką aš žinau, kur jis? Ir su kuo? Gal su Vikto
rija? Gal ši moka geriau jį paguosti už žmoną?
Ar jau grįžo? Pajuntu, kaip mane pakelia vyriškos rankos ir
kažkur neša. Atsimerkiu, nugarai palietus kažką minkšta.
- Metai... - sukuždu ir rankomis apsiveju jam kaklą. Nebe-
paleisiu tavęs.
Vyras užgriūva ant manęs. Nenuostabu. Juk šitaip stipriai
opaudžiu prie savęs. Jo plaukai šlapi. Veidas irgi. Metas verkė...
- Mielasis, nereikia slėpti savo skausmo nuo manęs... Ir aša
rų... Juk esu čia tam, kad padėčiau tai ištverti... Leisk tau padė
ti... - kuždu tyliame mūsų miegamajame.
- Atleisk, kad buvau toks... Bet...
- Žinau. Viską nori ištverti vienas. Betgi dabar turi žmoną,
nukuria gali pasidalyti ne tik džiaugsmu, bet ir skausmu...
Meto kūnas toks šaltas. Jis dreba.
Paleidžiu jį. Greitai nutraukiu antklodę nuo lovos. Padedu
vyrui nusivilkti šlapius drabužius ir paguldau jį į lovą. Atsigulu
šalia. Bet juk tai jis mane visada sušildydavo savo kūnu, o ne aš
)|. Kaip sušildyti mylimąjį, jei pačiai šalta?
- Tai aš kaltas, kad Rojus mirė... - išgirstu tylius žodžius.
Pakeliu akis į Metą. Jo akys paraudusios. O paakiai įkritę.
- Ne tu. Būk geras, tik nekaltink savęs. Tai buvo nelaimingas
atsitikimas, - sukuždu guldydama galvą ant pagalvės. Panardi
nu pirštus jam į plaukus. Glostau juos.
- Turėjau labiau rūpintis broliu. Reikėjo nusamdyti žmogų,
kuris būtų jį prižiūrėjęs. Be reikalo duodavau ir tiek pinigų.
Vienas iš jo draugų man papasakojo, kad Rojus nusipirko lygiai
tokį patį motociklą kaip mano. Anot jo, brolis visada lygiavosi
Į mane. Norėjo būti toks kaip aš. O aš nuo jo nusigręžiau... -
Meto akyse pamatau sužibant ašaras.
- Mielasis, nebūk sau toks neteisingas. Tu jį užauginai. Tau
tik atrodo, kad juo nesirūpinai. Jeigu Rojus nebūtų tau rūpėjęs,
nebūtum jam kas mėnesį, išrašinėjęs čekių. Širdies gilumoje tu
)į mylėjai... Savo brolį, - pabučiuoju vyrą. Šaltos net jo lūpos. -
Mačiau, kaip kalbėjais! su Henriu...
- Aha... Pasikalbėjom... Apie viską... Bet daugiausia aplf
Rojų. Pasirodo, apie jį beveik nieko nežinojau. Brolis kurį laiką
buvo įjunkęs į narkotikus. Gulėjo reabilitacijos klinikoje. Tin
susipažino su mergina, ji padėjo jam atsitiesti. Bet galiausiai
apgavo Rojų. Jai reikėjo tik jo pinigų... - Metas ironiškai šypte
li. Žinau, ką prisimena. Juk pats kiek įmanydamas šalindavosi
tokių moterų. - Brolis tik prieš kelias savaites sutiko paprastą
dorą merginą. Ir pametė galvą dėl jos. Visai kaip aš dėl tavęs, -
vyras nusišypso ir patraukia užkritusią man ant veido plaukią
sruogą. - Jis norėjo baigti mokslus. Prieš kelias dienas net pa*
davė prašymą stoti į universitetą. Kaip pasakojo Henris, Rojus
svajojo apie savo namus ir šeimą. Tiesiog dievino tą merginą,
jautėsi it traukte traukiamas prie jos. Visą laiką kalbėjo apls
savo tamsiaplaukę. Henris mano, kad Rojus būtų netrukus jai
pasipiršęs... Gal net per šias Kalėdas...
Dabar man viskas paaiškėja. Mačiau kapinėse prie karsto
gailiai verkiant žavią tamsiaplaukę. Tik nežinojau, kas tokia,
Man suspaudžią širdį. Akimirksnį įsivaizduoju save jos vietoje,
Jeigu būčiau šitaip praradusi savo meilę... Tiesą sakant, ir bu*
vau praradusi. Bet trumpam, o ne amžiams. Juk Metas sugrįžo
pas mane...
Prisiglaudžiu prie jo išsigandusi to vaizdo prieš akis. Vyro
rankos apsiveja mano kūną. Dabar jos atrodo gerokai šiltesnės.
Bet... Jo mama... Kodėl jos nebuvo laidotuvėse?
- Nemačiau laidotuvėse Rojaus mamos, - ištariu vos girdi*
mai. Nenoriu sakyti „tavo mamos“.Juk žinau, kaipjos nekenti. -
Jai nebuvo leista dalyvauti?
- Buvo leista. Pati nenorėjo atvažiuoti, - labai šaltai ištarti
vyras. - Ir gerai. Nenusipelnė būti čia. Ji yra ten, kur jai ir pri
klauso.
Kokia ji motina, jei nenori atvykti į vaiko laidotuves. Man
taip gaila, kad Metas nepatyrė motiniškos meilės. Užtat visą
likusį gyvenimą jaus mano meilę. Nenustosiu kartoti, kad be*
protiškai jį myliu... Visa širdimi... Ir kiekvieną dieną jam tai
rodysiu.
- Kur buvai šitiek laiko, kol aš čia jaudinausi dėl tavęs? Gal
nu... - nutylu.
- Važinėjau gatvėmis... O tu pamanei, kad aš su Viktorija? -
Metas bando atšlyti, kad galėtų pažvelgti man į akis.
Bet aš esu įsikibusi į jį ir visai nenoriu matyti liūdnų žydrų
rtkių. Nenoriu išgirsti priekaištų, kad išvis apie tai galvoju.
Vis dėlto vyras stipresnis. Atšlijęs jis delnais suima mano
veidą. Esu vis dar užsimerkusi.
- Atsimerk... Prašau atsimerkti... - jis atsidūsta man į lūpas.
Nenoromis atmerkiu akis. - Argi galiu norėti būti su ta, kuri
manęs nemyli? Kuri siekia vien pasinaudoti manimi? Kuriai
esu reikalingas tik kaip vienadienis žaisliukas? Manai, kad iš
keisčiau į tai aistringus žmonos bučinius, švelnius apkabinimus
Ir nuolat man sakomus meilės žodžius? - Meto žvilgsnis mei
lus. - Ne. Niekada. Aš priklausau tik tau, mažyte... Esu ragavęs
netgi tavo mėnesinių kraujo... Ir esu amžiams užkerėtas tavo
meilės... - jis priglaudžia lūpas prie manųjų ir labai švelniai pa
bučiuoja. Man tai atrodo keista.
Jo bučiniai retai būna tokie. Paprastai jie daug karštesni.
Netgi deginantys. Užgniaužiantys kvapą. Atimantys blaivų
protą. Bet suprantu, kad šis vakaras netinkamas tokiems.
- Ačiū, kad virtuvėje pastatei viryklę ir šaldytuvą... - suku
pokalbį kita linkme, kad bent kiek atitolinčiau vyrą nuo slogių
minčių.
- Juk aną kartą pasigedai jų... - jis mėgina šypsotis.
- Aš tau paruošiau vakarienę... Jau vėlu, bet... Gal...
- Esu alkanas... - jis užbaigia mano sakinį.
- Tada eime į virtuvę. .
Pirmiausia atnešu iš vonios chalatą Metui. Pati irgi įsisiau-
čiu į savąjį.
Atidariusi miegamojo duris vos ne bėgte prilekiu prie iil<
dytuvo. Ištraukiu iš jo kepsnį ir įdedu į mikrobangų krosnelf.
Užkaičiu ir virdulį. Pati irgi noriu išgerti arbatos.
Metas atsisėda prie stalo. Padeda ant jo alkūnę ir pasiremia
smakrą. Jo akys žvelgia į tolį. Į karaliaujančią už lango tamsą.
Padedu priešais jį pašildytą kepsnį su daržovėmis. Šalia lėki*
tės pastatau garuojantį puodelį arbatos. Ketinu ir pati atsisėsti*
bet vyras man neleidžia. Pasisodina ant kelių.
Ačiū, kad leidi pasijusti, jog esu tau reikalinga. Būsiu čia kitk
tik reikės. Nesitrauksiu nuo tavo kelių. Nors ir visų naktį...
2013 m. lapkričio 14 d,
Praėjo beveik mėnuo nuo Rojaus žūties. Matau, kad Metui

sunku susitaikyti su brolio netektimi. Kam būtų lengva? Mumi
gaila net tada, kai nugaišta mylimas gyvūnėlis. O čia buvo
žmogus... Brolis.
Metas ir toliau dažnai skraidė į Čikagą. Nesunku nuspėti
kodėl. Amiras man prasitarė, kad kaskart ten lankydamasis vy*
ras važiuoja į kapines ir ilgokai stovi prie Rojaus kapo.
Namuose stengėsi būti linksmas. Bet aš esu pastabi. Ir žinaut
kada jis vaidina, o kada yra tikrasis mano Metas.
Jis visada siekė būti tobulu vyru. Ir atsakingai žiūrėjo į visai
vyro pareigas. Taip. Kas vakarą Metas pamylėdavo mane. Bet
paskui laukdavo, kol užmigsiu. O tada užsidarydavo treniruo*
kliu salėje ir per naktį daužydavo bokso kriaušę. Toliau kaltino
save dėl tos avarijos.
Vyras manė, kad aš nieko nežinau. Kad ramiai sau miegu
lovoje ir nė nepastebiu jo nesant šalia. Bet aš nubusdavau ii
eidavau jo ieškoti. Ir visuomet rasdavau ten pat. Treniruoklių
salėje. Netrukdydavau jam. Leisdavau išlieti visą skausmą ii
pyktį nors tai bokso kriaušei.
c |H<lA'Midui || 291
ši naktis niekuo nesiskiria nuo daugelio praėjusių naktų. Ir

vėl einu jo ieškoti.
Nulipusi laiptais noriu kaip visada pasukti link salės. Bet
pamatau Metą sėdint svetainėje ant sofos. Tyliai prieinu prie
jo ir apkabinu per pečius. Vyras net krūpteli. Tikriausiai buvo
paskendęs mintyse... Ir vėl galvojo apie brolį.
- Grįžk į lovą... - sukuždu į ausį. - Man vienai ji per pla-
ll... - tyliai nusijuokiu. Jis krypteli galvą į mane ir nusišypso
puse lūpų.
- Dar šiek tiek pabūsiu čia ir ateisiu... O tu eik miegoti...
- Man šalta be tavęs... - bandau įkalbėti. Juk ir Metui reikia
pailsėti. Kiek naktų jis dar nemiegos? - Ir nuobodu... - pridu
riu švelniai krimstelėdama jam į ausį. Gal tai padės privilioti jį
| lovą? Mano vyras turi pamiegoti. Visai nenoriu, kad susirgtų.
- Būk gera, mažyte, grįžk į miegamąjį.
Ne. Ir tai nepadeda.
Pakšteliu mylimajam į skruostą ir palieku sėdėti vieną tam-
Hoje. Mano vienišasis tamsos riteris.
Kaip man prablaškyti tave? Ką turėčiau daryti, kad sugrąžin
čiau šypseną savo vyrui? Gal ir vėl apsilankyti žirgyne? O gal
Išskristi kur nors? Kad ir į Prancūziją... Į mūsų vilą... Pailsė
tume... Ir prisimintume medaus mėnesį... Juk ten mums buvo
taip linksma...
2013 m. lapkričio 17d.
- Kur važiuoji? - nustebusi klausiu Meto, lipančio laiptais.

Jis vilki tamsų kostiumą. Nejau pradėsi tvarkyti verslo reikalus
dar ir savaitgaliais?
- Turiu svarbų susitikimą... - tyliai atsako jis.
- Neišleisiu tavęs... - pasakau nutaisiusi rimtą veidą ir įside
du šaukštelį ledų į burną. Eliza šiandien nupirko naują dėžę ka
ramelinių ledų, todėl man būtinai rūpi paragauti. Mudvi kaip
tik sėdime virtuvėje prie stalo ir valgome juos.
- Mažyte... - vyras prieina ir apkabina mane. - Manęs lau
kia labai įtakingas asmuo. Negaliu nepasirodyti. Pati suprantli
kad nederamu savo elgesiu sužlugdyčiau sandorį...
- Juk mudu susitarėm savaitgaliais nedirbti... Beje, tai buvo
tavo noras, o ne mano... Taigi, pone Rosai, turite laikytis duoto
pažado... - truputį niurzgu.
- Ilgai neužtruksiu... - jis lenkiasi pabučiuoti manęs. Bet ai
nusigręžiu.
Štai ką reiškia būti ištekėjusiai už milijonieriaus. Susitikimai*
susitikimai ir dar kartą susitikimai. O mano barmenas nuolat
būtų su manimi. Nepaliktų manęs vienos. Kas man šiandien
užėjo? Užpuolė akimirkos liūdnumas? Valgau ledus, taigi turi-
čiau būti linksma.
- Parvešiu tau dovanų... - išgirstu kuždant į ausį. Man jtį
nereikia, pats žinai. Betjei jau taip sakai...
- Be deimantinės apyrankės kad negrįžtum... - įsmeigiu | J|
piktas akis. Metas šiek tiek nustemba tai išgirdęs. Žinoma, juk
nemėgstu jų segėti. Ir toji deimantinė man visai nereikalingi,
Bet tegul vyras pasivargina.
- Gerai... Parvešiu... - pažada žaismingai šypsodamasis. -
Gal dar turi kokių nors ypatingų pageidavimų?
- Ne. Tik šį... - mano balsas rimtas. Turiu sudaryti įspūdi
tikrai jos norinti.
Mylimasis pabučiuoja mane į viršugalvį ir šypsodamasis iš
eina pro duris į kiemą. Žvilgteliu į Elizą. Ji šypsosi. Nesusilai
kau ir aš. Imu juoktis.
Džiaugiuosi, kad mano vyro nuotaika bent kiek pagerėjusi.
Ir liūdžiu, kad jis išvažiuoja. Vis dar nemėgstu šiuose namuose
likti viena. Dar gerai, kad man draugiją palaiko meškutis Ponas
Rosas. Kruopščiai slepiamas nuo Meto.
Išgirdusi iš kiemo išvažiuojant automobilį, užbėgu laiptais į
miegamąjį. Turiu vyrui parengusi staigmeną. Tad man irgi rei
klu laiko pasiruošti.
Po velnių! Kur jis? Kiek galiu jo laukti? O sakė ilgai neuž

truksiąs... Melagis.
Išgirdusi trinktelint laukujės duris ūmiai pašoku nuo lovos.
Tikriausiai sugrįžo mylimasis... Tuojau sužinosim, kaip ten yra.
Kažkas lipa laiptais. Lėtai. Na štai, miegamojo durų rankena
jnu nulenkta, ir...
Pro duris įeina Metas. Ir sustingsta vietoje. Jo antakiai paky
lu labai aukštai. Vyras įdėmiai nužvelgia mane. Nė neabejoju,
kud yra pritrenktas to, ką mato.
Stoviu prie lovos apsivilkusi seksualią policininkės unifor
mą: marškinėlius ir šortukus. O, taip! Juk jis niekada nega
li jiems atsispirti. Melsvi marškinėlių kraštai, surišti į mazgą,
utidengia mano six pack. Vargu ar ilgai šį turėsiu, jei ir toliau
valgysiu ledus tokiomis porcijomis.
Aviu raudonus aukštakulnius. Be abejo, juos Metas irgi die
vina. Esu pabalnojusi nosį pasiskolintais iš vyro akiniais nuo
Kaulės. Šiam mano įvaizdžiui jie tinkamesni.
Stoviu įsisprendusi į šonus. Nesišypsau. Atrodau rimta - ti
kiuosi.
Ak, taip. Mano lūpos irgi nudažytos ryškiai raudona spalva.
Ugnine. Deginančia. Aistringa. O plaukai susukti į kuodą.
- Vėluojat, pone Rosai... - rūsčiai sakau. Mylimasis vis dar
atrodo nustebęs.
Nusiimu akinius ir užsikišu už marškinėlių. Mano iškirptė
gili. Pro ją matyti juoda nėriniuota liemenėlė. Metas kaip tik
ten ir žiūri.
- Jeigu būčiau žinojęs, kad manęs laukia tokia žavi policijos
pareigūnė, būčiau paskubėjęs... - jis nusivelka švarką ir numeta
ant lovos. Ir niekaip negali atitraukti akių nuo manęs.
- Aš esu detektyve... - nužvelgiu jį.
- Hmm...
- Tyriu širdies pagrobimo bylą. Ir jūs, pone Rosai, esat svar*
blausias įtariamasis. Ar prisipažįstate pagrobęs vienos mottri
širdį?
- O kas bus, jei neprisipažinsiu? - Metas nutaiso kreivą šyp*
senelę. Ima įsijausti į žaidimą.
- Tada man teks pasinaudoti keliais būdais tam prisipažint*
mui išgauti, - regis, mano vyras negali nustygti vietoje. Jis žing*
teli į priekį. - Ne... Ne... Ne... - pagrasau jam pirštu. - Ranku
už nugaros, pone Rosai, - paliepiu ir išsitraukiu antrankiui II
užpakalinės šortų kišenės.
Vyras geismingu žvilgsniu nužvelgia mane. Ir nuryja sellf.
Matau, kad yra suintriguotas. Visai nesipriešina. Daro kaip lie
piamas. Sudeda rankas už nugaros.
Prieinu prie Meto seksualiai judindama klubus. Aišku, ty
čia. Juk esu erzinimo meistrė. Atsistoju priešais jį. Labai arti. Ir
žiūrėdama į akis užsegu savo nekantriajam vyrui antrankiu!.
Raktelį užsikišu už gražiosios liemenėlės.
Nusivedu seksualų įtariamąjį prie lovos ir patogiai pasodi
nu. Metas atremia galvą į lovos kraštą ir laukia, kas bus toliau.
Oi, bus...
Padedu akinius ant spintelės, kad netyčia nesulaužyčiau. At
sistojusi lovūgalyje atrišu vyrui batraištį. Paskui kitą. Nuaunu
batus. Numaunu ir kojines. Dabar visa tai nelabai tvarkingai
guli ant grindų.
Ištraukiu plaukų segtuką ir leidžiu garbanoms nusvirti ant
pečių. Palinkstu į priekį ir įsiremiu į čiužinį delnais. Trupučiu*
ką padelsusi ir pati užsiropščiu ant lovos. Ropoju per ją, seksu*
aliai vizgindama užpakaliuką kaip katytė.
Užgulu Metą ir imuosi dar vieno darbo - atsagstyti jo mari*
kinių sagas. Nesunkiai susidoroju ir su tuo. Patraukiu į šal|
marškinių skvernus ir priglaudžiu lūpas jam prie krūtinės. Bu
čiuoju ją. Palieku raudonas lūpų žymes.
Mano akys visą laiką stebi mylimąjį. Aha. Jo kvėpavimas pa-
ilužnėja. Nusišypsau, bet nė neketinu trauktis. Anaiptol. Mano
lūpos slysta žemyn, vis žemyn. Prie laikančio kelnes diržo.
Žvilgteliu į jų užtrauktuką, paskui vėl į Metą. Regis, mano
vyras vidujai degte dega. Tikriausiai jo burna pilna seilių. Pa-
atebiu jau kelintą kartą sukrutant Adomo obuolį.
Mikliai atsegu diržo sagtį ir kelnių užtrauktuką. Užkišu ran
ką už tamsiai mėlynų trumpikių ir išlaisvinu didįjį Metą. Dabar
mano dėmesys sutelktas tik į jį.
Liežuvio galiuku apsilaižau viršutinę lūpą. Išgirstu vyro ato
dūsį. Palinkstu prie dieviškojo ledinuko. Įdomu, koks jo skonis
i| vakarą? Suimu galingą mylimojo pasididžiavimą ir lėtai lyž
teliu per visą jo ilgį. Metas išleidžia dar vieną atodūsį.
Pažvelgiu į vyrą. Ir dar kartą paragauju ledinuko. Kartus.
O gaila. Liežuviu apsuku kelis ratukus aplink drėgną didžiojo
Meto galvutę. Priglaudžiu prie jos lūpas. Matau, kad vyrui ne
žmoniškai sunku suvaldyti geismą. Jis ryte ryja mane akimis.
'Žinau, ko norėtum. Juk trokšti, kad tavo pasididžiavimas dabar
atsidurtą mano burnoje, tiesa?
Bet atšlyju. Apžergiu vyrą ir atsisėdu ant jo. Užpakaliuku
juntu nerimstant išdykėlį, per kurį kaskart patiriu orgazmą. Ne.
Dar ne laikas. Pakentėk.
Stebėdama giliai alsuojantį Metą atmezgu savo marškinėlių
mazgą. Atsagstau ir mažytes juodas sagutes. Nusivilkusi marš
kinėlius nusviedžiu nežiūrėdama kur. Ten... Kažkur... Už lovos.
Mylimojo akys įsminga man į krūtinę. O lūpos prasiveria.
- Raktelis čia... - pirštu parodau į liemenėlę. - Jei nori išsi
laisvinti iš antrankių, pasiimk jį...
Palinkstu į priekį. Mano krūtinė atsiduria Metui priešais vei
dą. Jis puola aistringai ją bučiuoti. Man svaigsta galva ir gniau
žia kvapą nuo persmelkiančios kūną stiprios elektros srovės.
- Maniau, kad nori rasti raktelį, - sakau atšlydama nuo

vyro. - Ką gi, ko gero, teks nusirengti pačiai...
- Nedaryk to!.. Noriu pats ją atsegti!.. - sušuko Metas, man
ketinant imtis liemenėlės.
- Bet tavo rankos surakintos... - sukuždu ir dar kartą ulkl*
šusi rankas sau už nugaros, paerzinu, kad ketinu atsegti ją pati.
- Jeigu taip padarysi, žaidimas iškart baigsis...
Prašyčiau be gąsdinimų, mielasis. Juk surakintas tu, ne ai,
Taigi nė kiek nebijau tavęs.
- Hmm... - žiūrėdama į jį papučiu lūpas ir primerkiu akli,
Na, ką gi... Baigiam tai baigiam... - ruošiausi nulipti nuo vyrOi
bet jis sulenkia kelius ir sulaiko mane.
Kilsteliu antakį. Tai baigiam ar dar ne? Visgi nori tęsiniof
Dar kartelį krusteliu. Metas irgi sukruta leisdamas suprasti,
kad likčiau savo vietoje.
Šiam žaidimui vadovauju aš, tai ir žaisiu kaip noriu pati, o
ne kaip nori mano vyras.
Nulipu nuo jo. Ir nuo lovos. Ištraukiu raktelį iš už liemenė*
lės ir nusviedžiu Metui ant krūtinės. Pasiimu savo mobilųjį nuo
spintelės ir lėtai traukiu prie durų.
- Kai išsilaisvinsi, surask mane... - sakau atidarydama jai. -
Nepamiršk pasiimti telefono...
- Mažyte, nė nenumanai, kokį žvėrį pažadinai manyje... -
seksualiu balsu ištaria Metas. Pasiunčiu jam oro bučinį Ir
dingstu iš miegamojo.
Palieku aukštakulnius laiptų apačioje, kad vyrui būtų len*
gviau ieškoti. Juknamas didžiulis. Galiu būti pasislėpusi bet kur.
Nulipu į rūsį. Vienoje iš jo patalpų įrengtas nedidelis basei*
nas. Prisiglaudžiu prie aukštos sienos, skiriančios jį nuo perai*
rengimo kambario. Čia man bus saugu. Bent kurį laiką vyrai
tikrai manęs neras.
Gaunu žinutę.
O'V&fijMlA liilW || 297
Ponas Rosas
2013-11-17 Sekm. 20.03
Virtuvė?;)
Taip greitai išsilaisvinai? Šaunuolis. Hmm... Padėti tau? Ar

dar mažumėlę pakankinti?
Ema R.
2013-11-17 Sekm. 20.04
Šalta ;*
Ponas Rosas
2013-11-17 Sekm. 20.05
Kiemas?;)
Ema R.
2013-11-17 Sekm. 20.06
Labai šalta ;*
Ponas Rosas
2013-11-17 Sekm. 20.07
Rūsys?;)
Ema R.
2013-11-17 Sekm. 20.08
Šilčiau ;*
Ponas Rosas
2013-11-17 Sekm. 20.09
Kino salė?;)
Ema R.
2013-11-17 Sekm. 20.10
Šalta ;*
Ponas Rosas
2013-11-17 Sekm. 20.11
Baseinas?;)
Ema R.
2013-11-17 Sekm. 20.12
Karšta ;*
Metas jau čia... Jo žingsniai greiti. Nugara nusirita šiurpuliu’

kai. Dar labiau prisiglaudžiu prie sienos.
Jis dairydamasis eina aplink baseiną. Bet atsukęs nugarą
nepastebi manęs. Jam ant riešo kabo antrankiai. Kaipmat imu
šypsotis. Vyras atrodo be galo žavus. Ir toks susijaudinęs. Ir
trokšte trokštantis surasti mane.
Nesusilaikau ir sukikenu. Metas atsigręžia į tą pusę, kur gir*
dėti mano juokas. Prikandusi lūpą žiūriu, kaip pamažu artėji
prie manęs. Vyro akys dega. Vadinasi, finalas jau čia pat.
Savo kūnu jis prispaudžia mane prie sienos. Ir be galo all*
tringai pabučiuoja. Mmm... Tokie tavo bučiniai man patinka,,,
Betjuk žaidimas dar nesibaigė.
Atstumiu mylimąjį nuo savęs. Akimirką praradusi budrumą
vėl tampu detektyve.
Žingteliu pirmyn. O jis atgal.
- Nusirenk... - paliepiu. Metas paklūsta. Jo drabužiai atsi
duria ant melsvų plytelių. Tik antrankiai lieka kabėti ant rieio.
Priglaudžiu delną prie įsielektrinusios vyro krūtinės. Per
braukiu per ją. Mano paliktos raudonos lūpų žymės susilieja
į vieną.
Lenkiuosi pabučiuoti mylimojo. Bet užuot pabučiavusi
stumteliu. Jis kaipmat atsiduria baseine.
Išnėręs Metas priplaukia prie krašto. Alkūnėmis atsirėmęi
į jį žiūri, kaip nusimetu šortus, atsisegu liemenėlę ir nusimau
nu kelnaites. Be abejo, keletą akimirkų leidžiu pasigrožėti savo
kūnu, varančiu jį iš proto.
Metas atkiša man ranką. Iš lėto prieinu prie baseino kraš
to. Bijau, bet padarysiu tai. Vyras šiek tiek atsitraukia. Atsisėdu
ant šaltų plytelių ir panardinu kojas į vandenį. Turiu būti drąsi.
Nugalėti savo baimę.
Mylimasis jau čia pat, prie manęs. Apkabinu jam kaklą. Ojis
•tlpriai laikydamas padeda ir man atsidurti vandenyje. Mano
širdis pašėlsta. Turiu negalvoti apie savo pačios įsikalbėtą van
dens baimę. Antraip išties apims panika.
įsisiurbiu Metui į lūpas ir nesiliauju bučiavusi. Žinau, jis
Jaučia mano kūną drebant. Bet tai nesvarbu. Ištversiu. Juk
mano aistra šiam vyrui daug didesnė už visokias nereikšmin
gas baimes.
Nugara pajuntu kažką kieta. Šalta. Iškart atsimerkiu. Esu
prispausta prie baseino sienelės. Metas kilsteli man kojas. Tuoj
pat apsiveju mylimąjį jomis.
Mmm... Pagaliau nenuorama atsiduria manyje. Vyras ima
labai greitai judėti. Ir mūsų mažajame baseinėlyje kyla tikras
cunamis.
Užvaldyti beprotiško geismo žvelgiame Vienas į kitą. Mu
dviejų lūpos taip arti, kad įkvėpiu jo atodūsius, o jis manuosius.
Po velnių, tai nepakartojama! Pajutusi orgazmą stipriai prisi-
ipaudžiu prie Meto.
Bet jis staiga atitraukia ir apgręžia mane. Iš karto nori antro
raundo? Ar ne per greitai? Nesipriešinu. Rankomis įsikimbu į
baseino kraštą. Ir vėl į melsvą sienelę ima plaktis bangelės. Esu
uždususi ne mažiau už Metą. O jis giliai alsuoja man į kaklą,
nepamiršdamas bučiuoti šlapios odos.
Mano laukinis žvėriuk, esi išties nepasotinamas. Bet pasku
bėk, mielasis... Visai nebeturiu jėgų...
- Aaaa... - sudejuoju ir priglaudžiu galvą jam prie krūtinės.
Mylimasis tvirtai laiko mane glėbyje. Atmetu ranką ir pa
nardinu pirštus jam į šlapius plaukus. Apsilaižau lūpas. Jos to
kios sausos.
- Pone Rosai, ar prisipažįstate pagrobęs mano širdį? - su
kuždu kryptelėdama galvą į jį.
- Taip... Aš ir esu jūsų ieškomas vagis... Regis, jūsų byla bal|«
ta, detektyve... - Metas pabučiuoja mane ir nusišypso. - Vilku
gerai? Nebijai? - tyliai klausia.
- Ne... - linkteliu galvą. - Jau gali mane iškelti... - irgi šyp
sausi.
Vyras man padeda išlipti iš baseino. Apsivelku savo drabu*
žius ant šlapio kūno. Dar užsimetu ir jo marškinėlius. Juk SI*
vuosius palikau miegamajame.
- Su tavimi niekada nenuobodu, mažyte... Esi tokia išdyku-
si... - Segdamasis kelnių užtrauktuką Metas nužvelgia mane. -
Tik aš vienas galiu tave suvaldyti...
- Tikrai? Manai, kad jau suvaldei? - kilsteliu antakį. Nerti'
kėjo, mielasis, tau to sakyti.
- Taip. Juk ištekėjai už manęs, o ne už kokio kito vyro, - jli
atrodo labai pasitikintis savimi.
Verčiauprilaikyk liežuvį...
- Tai aš tau leidžiu manyti, kad suvaldei... - klastingai šyp
teliu. - Tereikia pagąsdinti, kad nesimylėsiu, ir esi pasirengfi
padaryti visa, ko tik užsigeisiu...
Metas prieina arčiau. Ir prisitraukęs prie savęs ima delnati
glamonėti man užpakaliuką.
- Galite sakyti ką tik norite, ponia Ros. Bet ir pati gerai ži
note esanti mano rankose... - sukužda jis į lūpas.
Ką gi... Jei taip sakai... Nubloškiu mylimojo rankas. Žingte
liu atbula. Nusimaunu nuo piršto sužadėtuvių ir vestuvinį žie
dus ir įmetu į baseiną. Metas šypteli puse lūpų. Primerkia akli.
Nuoga jo krūtinė ima ritmingai kilnotis.
Atsitraukiu nuo vyro ir einu prie rūsio durų. Jis įšoka į ba
seiną. Tai ką ten kalbėjai apie valdymą?
Užsuku į virtuvę. Tuščia. Apsidairau, bet Elizos niekur ne
matyti. Esu labai ištroškusi. Žinau, kad šaldytuve turi būti švie
žiai išspaustų apelsinų sulčių. Eliza visada tuo pasirūpina.
Atsidarau šaldytuvą ir išsiimu ąsotį. Prisipylusi stiklinę sul
čių gurkšteliu. Staiga krūpteliu pajutusi šlapias rankas ant lie
mens. Metas ima mane už kairės rankos ir ant bevardžio piršto
užmauna žiedus.
- Daugiau taip nedaryk... Nes kitą kartą galiu ir nerasti... -
Nukužda ir įsisiurbia lūpomis man į kaklą. Tyčia taip darai. Da
bar ten liks žymė. Kaip rytoj eisiu į darbą?
Lipdamas laiptais į viršų jis įdėmiai žvelgia į mane. Atrodo
visas šlapias. Prigludusios prie kūno kelnės išryškina stangrų
užpakalį. Negaliu atitraukti akių. Net ištuštinu stiklinę sulčių
vienu atsikvėpimu.
Vyrui dingus už miegamojo durų, išsitraukiu iš šaldytuvo
kameros dėžę su ledais. Kas pastarosiomis dienomis man daro
si? Regis, valgau vien tik ledus. Šį kartą renkuosi šokoladinius.
Atsisėdu ant kėdės ir pasiėmusi šaukštelį ragauju. Išgirdu
si atsidarant miegamojo duris, pakeliu akis. Metas persirengęs
sportinėmis kelnėmis, nusmukusiomis ant klubų. Labai žemai.
Per žemai. Be abejo, daugiau nieko nevilki. Galėjo užsimesti
bent marškinėlius. Bet ne. Juk jam taip patinka puikuotis sa
vuoju six pack.
Šypsodamasis nulipa laiptais. Praeidamas pro mane padeda
ant stalo juodą dėžutę. O aš timpteliu jam kelnes į viršų. Kad
netyčia nenusmuktų ir kai kas nepasimatytų. Juk mažiukas aiš
kiausiai nemūvi trumpikių.
- Kas tai? - klausiu akimis rodydama į dėžutę.
- Deimantinė apyrankė, kurios prašei... - ramiai atsako vy
ras, pildamasis sulčių į stiklinę.
- Nejau nesupratai, kad aš tik juokauju? - nusistebiu.
- Supratau. Pats norėjau tau ją nupirkti. Juk taip retai priimi
mano dovanas. Pasižiūrėk, ar tinka.
Nuimu dangtelį. Vidinėje jo pusėje užrašyta De Beers. Mano
vyro neabejotinai puikus skonis.
- Užsek... - paprašau atkišdama ranką.
Jis išima apyrankę. Ir plonytė juostelė netrukus puikuoju!

man ant riešo. Žvilgsnį patraukia deimantais nusagstytas loto*
so žiedas, prilaikomas subtilios juostelės iš abiejų pusių.
- Nesakai, ar patinka... - palinkęs į mane sukužda Metai.
- Patinka... Betgi žinai, kad aš jos nesegėsiu... - pažvelgiu | )|.
- Rasim progą, kad galėtum pasipuošti... - nusišypso.
- Ačiū... - pabučiuoju vyrą.
- Mmm... - apsilaižo jis. - Duok ir man paragauti ledų...
- Ne. Negausi. Juk žinai, kad nesidaliju ledais su niekuo... -
patraukiau dėžę kuo toliau, kad jis nė nemėgintų kėsintis į ją,
- O jeigu pasiūlyčiau mainus? - išgirstu netikėtą pasiūlymą.
Kokius? - Aš tau duosiu šitą, o tu man šaukštelį ledų... - liti*
traukęs iš kišenės jis padeda ant stalo dar vieną dėžutę. Melsvą
Tiffany & Co. Dar vienas papuošalas?
Pakabinu kupiną šaukštelį ledų ir įdedu Metui į burną. Atl*
darau ir dėžutę. Tik iš moteriško smalsumo. Joje matau žiedą.
Balto aukso. Platų. Sudarytą iš besijungiančių tarpusavyje del*
mantinių alyvmedžio lapų. Kai kurie lapeliai papuošti apvalio-
mis deimantų akutėmis. Įspūdinga.
Metas paima jį ir užmauna man ant dešinės rankos be*
vardžio.
- Jis tau tobulai tinka... - tyliai sako.
- Gal dar ką nors nupirkai? - pažvelgiu į jį, slėpdama šypse
ną. Jis papurto galvą. - Kam dar ir žiedas? Užtenka apyrankės...
- Pardavėja įkalbėjo... - nusijuokia mylimasis.
- Tu ne iš tų, kuriuos galima lengvai įkalbėti... Nebent aš ko
nors prašau...
- Jau sakiau, noriu dovanoti tau dovanas, ir tiek... Tai mano
padėka už tai, kad esi šalia... Ir kad pastarąjį mėnesį kentei
mano nuotaikų kaitą... Nebuvau labai geras vyras, tiesa?
- Turėjai rimtą priežastį... - delnu perbraukiu jam per
skruostą. - Kaip tik todėl ir noriu tau pasiūlyti nuskristi į Pran
cūziją...
C /V(<;(ijH(iA dilius || 303
Vienam? - jis įtariai žvilgteli į mane.

Ne. Su savo žmona... - sukikenu. - Ten galėsim pasislėpti
nuo viso pasaulio. Vila yra mūsų mažytis rojaus kampelis že
mėje. Pailsėsim joje. Ir prisiminsime medaus mėnesį... - pri
glaudžiu delną jam prie krūtinės. Ir siekiu žemiau.
- Mane žavi ši mintis, bet dabar niekur negaliu skristi, -
Metas persilenkia per mane, pakabina dar vieną šaukštelį ledų
Ir (deda man į burną. Nesitikėjau. Maniau, pats suvalgys. Kitas
kąitnis vis dėlto tenka jam.
- Kodėl? Turi daug darbų? - klausiu šiek tiek nerimaudama.
- Panašiai... Po poros savaičių dalyvausime labdaros poky
lyje Čikagoje...
- Dalyvausime? Tai kviečiama ir aš? - nustembu. Juk su
Metu dar nesu ėjusi į jokią viešą šventę. O kaip paparacai? Ir
ylius tas dėmesys? Ar jis tikrai nori mane ten vestis?
- Esu tos šventės globėjas. Rengiame ją kasmet. Pokylyje
renkame pinigus, vėliau jie skiriami jaunimui. Padedam jau
niems žmonėms siekti geresnio gyvenimo. Užmokame už jų
liudijąs. Vėliau surandame darbą. Ir išpildome kai kurias jų
•vajones... O tu ten dalyvausi kaip mano žmona. Nebent nenori
palaikyti savo vyro.
- Žinoma, palaikysiu tave. Jei tai būtų snobų milijonierių
pokylis, tikrai neičiau. Bet čia visai kas kita. Tai labai kilnus
tikslas, mielasis. Sakiau, kad tavo širdis gera. Antraip nebūčiau
pamilusi... - palieku bučinį Metui ant krūtinės. O jis nusišypso
Ir pirštais perbraukia mano plaukus. - Aš irgi paaukosiu tam
tikrą pinigų sumą...
- Čekį išrašysiu mudviejų vardu...
- Bet aš noriu paaukoti savo uždirbtus pinigus, o ne ta
vuosius...
- Leiskite jums priminti, ponia Ros, kad mūsų šeimoje pini
ge bendri... Neskirstomi į tavuosius ar manuosius... - jis kalba
rimtai. Labai rimtai.
- Vis tiek pervesiu sumą iš asmeninės savo sąskaitos... - 1|

irgi nusiteikusi rimtai.
- Prieštaraujate savo vyrui? - Metas palinksta į mane. Žvel»
giame vienas į kitą iš labai arti.
- Taip... Kaip visada... - ryžtingai atsakau.
O jis pabučiuoja mane. Ir vėl manęs geidi? Jaučiu srūvant
aistrą tavo venomis. Bet...
Mano riešus apsiveja šaltas metalas. Atitraukiu lūpas nuo
pernelyg įsijautusio mylimojo ir žvilgteliu žemyn. Abi mano
rankos surakintos antrankiais. Iš kur?.. Kur jis juos slėpė?
Pakeliu akis į Metą. Jo lūpas iškreipusi klastinga šypsenėlė,
antakis vylingai pakeltas.
- Regis, atėjo laikas jus nubausti, ponia Ros... - sukužda jll,
Pakylu nuo kėdės. Atsistoju priešais jį. Ir surakintomis ranko
mis apkabinu jam kaklą.
- Na, ir kokios bausmės aš nusipelniau, pone Rosai? - klau
siu erotišku balsu.
- Hmm... - jis vaizduoja mąstantį. Paskui delnais kilsteli
man užpakaliuką, o aš kojomis apsiveju jam liemenį. - Siau
bingai seksualios... Kvapą gniaužiančios... Atimančios blaivi)
protą... Sukeliančios malonumą... Ir erzinamai lėtos... - šnabž
da į lūpas. Nusišypsau.
Metas tuoj pat užneša mane laiptais į miegamąjį. Ir koja už
trenkia duris.
Pagaliau susigrąžinau savo tikrąjį vyrą. Tą, kuris manąi
geidžia kiekvieną akimirką. Ir yra savaime linksmas. O ne vai«
dina tokį.
Nesunku pastebėti, kad dabar jis mane myli labiau nei bet
kada.
2013 m- lapkričio 19 d.
- Būtinai turiu dar šiandien nuvažiuoti į ligoninę. Bet kaip

lul padaryti, kad nesužinotų Metas? - tyliai burbu sau po no-
ilmi. - Reikia išsiaiškinti, kas iš tiesų man yra. Jei tai, dėl ko
bUgštauju... Būsiu pakliuvusi į bėdą...
Giliai įkvepiu ir atsigręžiu. Ant stalo priešais mane guli
penki teigiami nėštumo testai. Kaip galėjo nutikti, kad ir vėl
pastojau? Tai sužinojęs Metas mane užmuš. Aišku, netiesio
gine prasme, bet... Neišvengsim dar vieno barnio. Juk mudu
susitarėme, kad susilauksime vaikų tik po dvejų metų. Pati su
tikau...
- Gal vis dėlto aš nenėščia? Juk antroji juostelė ne tokia jau
ryški... - dar kartą įsispoksau į ją. - Gal ir vėl negimdinis nėštu
mas? Todėl ir turiu rasti būdą slapta nuo vyro susitikti su gydy
toja... Tik kokį? - atlošiu galvą į kėdės atkaltę ir įsižiūriu į lubas.
Išgirdusi beldimą į dims išsigąstu. Greitai atidarau stalčių ir
sumetu nėštumo testus.
- Užeikite... - pakviečiu.
Tarpduryje pasirodo Džesika.
- Užsakovas jau atvyko... Jis pasitarimų kabinete... - praneša
|l ir uždaro duris.
Be abejo, turiu atlikti ir šias pareigas. Vadovauti agentūrai.
Nors šią minutę man rūpi visai kiti dalykai.
Užrakinu stalčių, kad kas netyčia nežvilgtelėtų į jo vidų. Kol
kas tai mažytė mano paslaptis. Bent jau kurį laiką.
Pasiimu nuo stalo žalią aplanką ir išeinu iš kabineto.
Slenka valandos. O aš vis dar nesugalvoju jokio plano. Ema,

nejau nepasimokei? Kiek tavo bandymų ką nors nuslėpti nuo
Meto buvo sėkmingi? Nė vieno? Taigi...
Rankose suskamba mobilusis. Rajanas? Ko šiam prireikė?
- Klausau, - atsiliepiu šiek tiek nustebusi. - Pala, kalbėk ra*
miai. Kur esi?.. Kas tau atsitiko?.. Nurimk, atvažiuoju... Kurtoji
tu ligoninėje?.. Aha... Lauk manęs... Tuoj būsiu...
Viešpatie! Tikiuosi, jam nenutiko nieko rimto. O man tai
puiki proga apsilankyti pas gydytoją. Vienintelė proga. Tūriu
ja pasinaudoti.
Pasiimu rankinę ir išlekiu pro duris. Kevinas seka man II
paskos.
Nusileidę į garažą įsėdame į mano audi. Pasakau jam, kur
važiuoti. Ir imu rašyti žinutę Metui.
Ema R.
2013-11-19 Antr. 13.13
Mielasis, aš važiuoju į
ligoninę. Rajanas
susižeidė. Pasimatysime
vakare. Namie. Myliu ;*
Žinoma, mano telefonas tuoj pat suskamba.

- Klausau, - pakeliu ragelį. - Nežinau... Sako, kad susižel*
dė... Kai tik aplankysiu, paskambinsiu tau. Arba parašysiu ži
nutę. Užsiėmęs?.. Tai reiškia, kad grįši vėlai... Žinoma, perduo*
siu... Iki... Myliu.
Įmetusi Samsung Galaxy Sž į rankinę pažvelgiu į sėdintį prll
vairo Keviną. Dabar jis vienintelis man kliudo. Juk nesitraukia
nė per metrą nuo manęs. Turiu kaip nors atsikratyti ir jo.
Pagaliau privažiuojame ir Lenox Hill ligoninę. Bėgte įbėgu

pro didžiąsias duris. Registratūroje sužinau, kur galėčiau rasti
sužeistą savo draugą.
Nerimaudama einu šviesiu koridoriumi ir dairausi reikia
mos palatos. Šimtas aštunta. Štai ji.
- Rajanai, kaip jautiesi? - pripuolusi apkabinu draugą, sė*
dintį ant lovos. Viena jo koja sutvarstyta.
- O kaip tau atrodo? - piktai atrėžia Rajanas. - Sušiktas stik
las! Jis sudirbo man karjerą... Prakeiktas šūdas! Mažę, tu nė ne
įsivaizduoji, koks esu įsiutęs...
- Ei, nurimk... Ir nerėkauk čia... Juk esame ligoninėje... Gal
papasakosi, kas nutiko?
- Ruošiau aikštelę fotosesijai ir sumaniau pernešti stiklo
plokštę iš kampo į kampą... Benešant ji išslydo man iš rankų. Ir
supjaustė koją. Dabar ten liks didžiulis randas. Daugiau nebe
galėsiu dirbti modeliu.
- Galėsi. Nedramatizuok. Juk tokius dalykus galima nesun
kiai ištaisyti. Svarbiausia, kad esi sveikas. Turi abi kojas. Ir vis
(ą patį aštrų liežuvį... - nusišypsau. Rajanas irgi šypteli. - Kiek
dienų būsi ligoninėje?
- Nebūsiu. Todėl ir paskambinau, kad parvežtam mane
namo. Būtų parvežęs Simonas, bet jis išvykęs į Los Andželą.
Daugiau neturiu ko prašyti... Tik tavęs.
- Džiaugiuosi, kad vis dar galiu tau kuo nors padėti. Juk esi
mano draugas. Kada nori važiuoti? Dabar?
- Taip. Neketinu ilgiau pasilikti nė minutės... - niurzga Ra
janas.
Bet pirmiau turiu kai kur nueiti. Rajanas suprastų, kaip tai
svarbu, ir sutiktų palūkėti kelias minutes. Tik negaliu jam to
sakyti, šalia stovint Kevinui.
- Gerai. Pabūk čia, kol pasirašysiu visus popierius. Tada ga
lėsim važiuoti. Ilgai netruksiu... Beje, tvarstis tau tinka... - šyp
telėjusi pabučiuoju draugą į skruostą.
Neriu pro duris ir traukiu tiesiai prie lifto. Pastebiu, kad iš
paskos eina mano asmens sargybinis.
- Pasilik su Rajanu... - atsigręžusi paliepiu.
- Aš visą laiką turiu būti su jumis, ponia... Toks mano dar
bas... - ramiai atsako jis. Ir įlipa į liftą.
Žinau, koks tavo darbas. Visai nereikia man priminti...
Prakeikimas. Jis viską pasakys Metai...
Mudu išlipame ketvirtame aukšte. Greitu žingsniu einu prlf
savo gydytojos kabineto. Iš tolo pamatau iš jo išeinant juodfc
plaukę moterį.
- Daktare Eliston! - sušunku. Moteris atsigręžia.
- Laba diena, ponia Ros... - jos žvilgsnis nustebęs.
- Laba diena. Ar turit minutėlę? Norėčiau pasikalbėti su ju
mis. Tai skubu... - pritildau balsą.
- Kaip tik ketinau eiti pas pacientę, bet... Sakykit, kas stsi*
tiko...
Čia? O gal galime užeiti į kabinetą? Tiesa, gydytojos laukit
pacientė. Negaliu ilgai jos gaišinti.
- Tiesiog... Man atrodo, kad esu nėščia... - dar tyliau ištariu
ir pašnairuoju į asmens sargybinį.
- Sveikinu! - ji kone šūkteli per visą koridorių. Prašyčiau
tyliau. Man visai nereikia, kad kas nors tai išgirtų.
- Ačiū... Bet aš... Tiksliai to nežinau. Todėl ir noriu pasikal*
bėti su jumis. Ypač dėl ano karto... Bijau, kad ir dabar nebūti)
tas pats... Kaip žinoti, ar viskas gerai?
- Ponia Ros, kokia jūsų savijauta pastarąsias dienas, si*
vaites?
- Puiki... Niekuo nesiskundžiu... Nebent padidėjusiu po*
traukiu ledams... - nusišypsau kartu su gydytoja. - Tiesa, vakar
mane šiek tiek supykino...
- Atlikote nėštumo testą?
- Taip. Lyg ir teigiamas. Nors antra juostelė ne tokia jau ryl*
ki. Dėl to ir abejoju.
- Kiek laiko vėluoja mėnesinės? - dalykiškai klausia patyru*
si ginekologė.
- Dar nevėluoja. Turėtų prasidėti rytoj... - kukliai atsakau.
- Arba jūsų nėštumas labai ankstyvas, arba nesate nėščia...
Galiu tik paskirti kraujo tyrimą pirmame aukšte. Kad išsiaiš*
kintume, ar laukiatės, ar ne. Gerai? - gydytoja išsiima iš chalato
kišenės popieriaus lapelį ir kažką užrašo.
Ar galėtumėte paskambinti man, kai turėsite tyrimo rezul-
tdliiA? Norėčiau kuo greičiau sužinoti apie juos. Jei būtų įmano
ma, dar šiandien... - paprašau imdama lapelį iš jos.
Nes man tai be galo svarbu. O gydytoja atrodo maloni. Aną-
ayk nuoširdžiai rūpinosi manimi. Ir ne dėl to, kad mano vyras
pervedė solidžią sumą į ligoninės sąskaitą.
- Žinoma, pranešiu... - bičiuliškai nusišypsojusi pažada
)l, O jums patarčiau mažiau nervintis, juk kol kas nieko ne
žinote... Verčiau atsipalaiduokite ir grįžusi namo pailsėkite.
|dgu pasirodys, jog iš tiesų laukiatės, nepamirškit, kad jūsų
valkeliui streso visiškai nereikia... Atleiskit, negaliu ilgiau kal
bėlis su jumis...
- Taip. Suprantu jus. Ačiū, daktare. Lauksiu jūsų skambu
čio, - pasitraukiu į šalį, leisdama jai praeiti.
- Geros dienos, ponia Ros... - nusišypso ji ir nuskuba kori
doriumi.
- Jums irgi... - tyliai atsakau. Regis, tik sau; vargu ar ji tai
Išgirsta. Atsigręžiu į Keviną. Jis žvelgia į mane. - Jeigu išplepėsi
Metui, mudu labai susipyksime. Supratai? To niekas neturi ži
noti. Bent kol kas.
Asmens sargybinis tylėdamas linkteli galvą ir apsigręžęs
traukia prie lifto. Einu paskui jį. Turiu paskubėti.
Tikriausiai Rajanas baigia prakeikti mane. O dar reikia su
sirasti kabinetą ir duoti kraujo tam nelemtam tyrimui. Be to,
žadėjau iškart paskambinti vyrui, kai ką nors sužinosiu apie
Rajaną. Deja, nepaskambinau.
Košmaras, ne diena. O iki vakaro dar toli.
Ką tik grįžau namo. Pirmiau užvežiau Rajaną į jo butą ir ke

lias valandas pabuvau su juo. Pasikalbėjome apie darbus, apie
gyvenimą. Kaip įprastai. Aišku, nieko neužsiminiau apie gali
mą nėštumą. Kam? Juk dar niekas neaišku.
3io ALI CI A G U T JE
Meto namie nėra. Tik Eliza. Bet tikiu, kad jis bet kurią nil’
nutę gali įžengti pro duris. Juk daugiau nei prieš valandą gaviu
žinutę, kad ruošiasi važiuoti namo.
Atsisėdu svetainėje ant sofos ir įbedu žvilgsnį į stiklines te*
rasos duris. Vis dar laukiu svarbiojo skambučio. Tik nežinaUt
kokio atsakymo tikėtis.
Ar noriu vaikų? Žinoma, taip. Ar dabar? Gal. Užtat gerti
žinau, kad vienas iš mūsų dabar jų nenori... Mano vyras...
Rodos, ateina lemiama akimirka. Išsitraukiu iš rankinės
skambantį telefoną ir einu į biblioteką. Kad niekas neišgirsti)
pokalbio.
- Klausau jūsų... - nedrąsiai atsiliepiu. Širdis ima plakti
smarkiau. Jukjaudinuosi. - Taip... Taip... Aha..* Supratau... Bū*
tinau.. Kada?.. Žinoma... Ačiū... Iki...
NĖŠČIA...
Giliai įkvepiu. Rodos, būsiu pamiršusi, kad reikia kvėpuoti,
Ausyse skamba vienintelis žodis... Metas. Kaip pasakysiu
jam tai? Nenoriu su juo pyktis. Juk tai gali pakenkti mūsų val
keliui...
- Kūdikis... - tyliai sukuždu. - Regis, šį kartą iš tiesų laukiuo
si... Tik nežinau, kaip į tai reaguoti... Turėčiau lyg ir džiaugtis...
Bet labiau nerimauju ir bijau... Dėl to, ką pasakys vyras.
Išeinu iš bibliotekos. Užlipu į miegamąjį ir traukiu tiesiai į
vonią.
Kol leidžiu vandenį, skaičiuoju ant pirštų, kada turėtų gimti
mažylis. Rodos, liepą.
Uždegu vanile kvepiančią žvakę. Įpilu į vonią putų. Ir nusi
metusi drabužius atsigulu. Taip gera kūnui... O mintys vis tos
pačios... Sunkios ir sujauktos...
Ne. Vis dėlto Metui kol kas nieko nesakysiu. Negaliu pasa
kyti. Jis šauktų ant manęs. Nė neabejoju. Ir vėl kaltintų. Nora
pastaruoju metu buvo atsakingas už apsaugos priemones, kad
taip nenutiktų. Vis dėlto ponas prezervatyvas nuvylė.
%(tkai> II 3U
Negaliu prarasti vaikelio. Turiu jį išsaugoti. Aną kartą buvo
šiauriai skaudu, kai teko gultis ant operacinės stalo. Nenoriu ir
Vėl to patirti. Kai kūdikėliui bus saugu, tada ir pranešiu vyrui,
kad jis bus tėtis. Norom nenorom turės su tuo susitaikyti, ir
viskas. O kol kas bandysiu kaip nors nuslėpti.
Po velnių! Jis norės šį vakarą mylėtis. O aš bijau. Nenoriu,
kad didysis Metas užgautų mažylį. Juk mano vyras be galo ais
tringas ir kartais mėgsta šiurkščiai pažaisti. O jeigu man ir vėl
gresia persileidimas?
Ne. Nereikia visko prisigalvoti. Neturiu virsti paranoike.
Viskas bus gerai. Vaikeliui nieko nenutiks. Ačiū Dievui, kad ry
toj man turėtų prasidėti mėnesinės. Tai Metas bent šešias die
nas nelįs prie manęs. Reikia ką nors sumanyti, kaip šį vakarą
Išvengti sekso.
Išgirdau atsidarant miegamojo duris. Jis jau čia.
- Mažyte! - sušunka.
- Aš vonioje... - atsiliepiu ne taip garsiai.
Atsidaro ir vonios durys. Žvilgteliu į jas. Mylimasis atrodo
linksmas. Kad įžvelgtum plačią jo šypseną, tikrai nereikia didi
namojo stiklo. Marškiniaijau prasagstyti, o rankovės atraitotos.
Jis prieina artyn, atsitupia ir uždeda rankas ant vonios
krašto.
- Labas... - sukužda meiliai žiūrėdamas man į akis.
- Labas... - atsakau.
- Pasiilgau tavęs... - pasilenkęs vyras pabučiuoja mane. Aš
irgi tavęspasiilgau. - Jau nusiprausei? - jo lūpose atsiranda šel
miška šypsenėlė.
Žinau, ko nori, mielasis. Bet...
- Dar ne... - papurtau galvą.
- Man atrodai švari... - jis priglunda lūpomis man prie pe
ties ir tyliai nusijuokia. - Ateisi į lovą? Ar nori, kad įlipčiau į
vonią?
Nenoriu nei vieno, nei kito.
- Aš šiandien nenusiteikusi žaisti... - labai tyliai pasakau ir

nudelbiu akis.
- Ne, mažyte... Rytoj tau prasidės mėnesinės. Noriu pasku
tinį vakarą pasimėgauti tavo kūnu... Kvepiančiu vanile... - jis
įkvepia saldaus aromato, sklindančio nuo mano odos.
- Aš negaliu...
- Kodėl?
- Negaliu, ir tiek... - piktokai atrėžiu. Nežinau, ką sugalvoti.
Tikrai nežinau.
- Ar tau viskas gerai? - Metas krypteli galvą, kad matytų
mano akis.
Įbedu žvilgsnį į jį. Vyras atrodo susirūpinęs. Norėčiau tau
pasakyti apie kūdikį. Labai norėčiau. Bet negaliu. Kad nesupyk-
tum ant manęs.
- Man skauda galvą... - iš savo paslapčių lentynėlės ištrau
kiu seną, bet gerą moterų išsisukinėjimo būdą. Nenuvylusį dar
nė vienos naudotojos. Tikiuosi, nenuvilsiantį ir manęs.
- Išgerk tabletę... - pasiūlo Metas. Žinoma. Juk esi mano as•
meninis gydytojas.
- Praeis savaime... - numoju ranka.
- Tikrai labai skauda?
- Taip, - meluoju toliau. - Tikriausiai nuo šiandien patirtos
įtampos...
- Tau nebereikia nerimauti dėl Rajano. Juk sakei, kad pavo
jaus jo sveikatai nėra...
- Nebūgštauju dėl jo. Rajanas kaip visada linkęs viską per
dėti. Ir dabar prisigalvojo, kad ant kojos liks didžiulis randas.
Kalbėjausi su jo gydytoja, ši sakė, kad nebus tokio rando, kokį
jis įsivaizduoja... - šypteliu prisimindama draugą.
- Gerai. Tadalipk iš vonios ir eikprigulti, - gan įsakmiai pa
liepia Metas, pabučiuoja mane į viršugalvį ir eina į miegamąjį.
Atrodo susiraukęs.
cy\y^ iM'Utftai II 313
Atleisk, mažuti, bet taip busgeriau. Šitai darau dėl mūsų ma
tylio.
Neketinu ilgiau mirki vonioje. Išlipu. Juk taip man liepė
vyras.
Mano pižama nuobodi: ilgos kelnės ir marškinėliai. Vilkda-
masi ją tikiuosi, kad vyras manęs negeis.
Aha. Negeis. Ar šitaip žvelgia tas, kuris tavęs negeidžia?
Nemanau. Eidama palei lovos kraštą pastebiu, kaip Metas pri
kandęs lūpą žiūri į mane. Net jei vietoj drabužių užsimesčiau
bulvių maišą, vis tiek būčiau jam patraukli.
Palendu po antklode ir susiriečiu į kamuoliuką. Tarsi taip
galėčiau apsiginti nuo vyro. Užsimerkiu, kad nematyčiau, kaip
jis nusirengia. Turiu suvaidinti, kad man skauda ir norisi mie
go. O ne žaisti erotinius žaidimus.
Bet netrukus pajuntu ant lūpų šiltas elektros srovės pėdutes.
Vyras labai nori įkišti liežuvį man į burną, kad atsakyčiau į ais
tringą bučinį.
- Metai, prašau... - atstumiu jį ir apsiverčiu ant kito šono.
- Gerai... Suprantu. Neversiu mylėtis... Nors beprotiškai no
rėčiau... - sukužda apkabindamas mane.
- Žinau... Jaučiu kai ką įsiremiant į užpakaliuką... - atsakau
tyliu kuždesiu. Ir šypteliu puse lūpų. Ne dėl to, ką pasakiau,
t) todėl, kad mylimasis priglaudžia delną man prie pilvo. Už
dedu ranką jam ant plaštakos.
Labanakt, mažyli...
2013 m. lapkričio 26 d.
Mudviejų su Eliza planas veikia puikiai. Metas nė neįtaria,

kad laukiuosi. Taip, pasakiau Elizai apie savo nėštumą. TUrėjau
■u kuo nors pasikalbėti apie tai. Ne tik su gydytoja.
3H ALI CI A G U T JE
Tikriausiai iš šalies juokingai atrodo, kad mano asmens

sargybinis ir virėja žino, jog esu nėščia, o vyras ne. Vis dėlto
tam yra priežastis. Saugau brangiausią savo turtą... Neskai
tant Meto.
Ko gero, sunkiausia nuslėpti pykinimą. Dar gerai, kad mane
pykina ne iki vėmimo. Kaipmat viskas išaiškėtų. Visą dieną
būnu darbe, o Metas važinėja iš vieno susitikimo į kitą, tad ne
mato manęs nuolatos susiraukusios, geriančios daug vandens
ir graužiančios džiūvėsėlius.
Jei jau kalbame apie maistą, tai mano apetitas... Švelniai ta
riant, žvėriškas. Pabrėžiu: švelniai tariant. Nuolat turiu ką nors
kramtyti. Ir tai tenka slėpti nuo vyro.
Gerai, kad Metas ne iš tų, kurie mėgsta pasiknaisioti po
žmonos rankinę. Nes manoji prikimšta visokiausių skanumy
nų. Darbe to pakanka visai dienai. O kai grįžtu namo, mudvi su
Eliza imamės vykdyti kitą plano dalį.
Ji man slapta atneša užkąsti. TUrbūt kyla klausimas, ką da
rau užsimaniusi valgyti naktį? Vidinis laikrodukas visada pa
žadina mane trečią nakties. Būnu jau praalkusi. Vyras miega
šalia, apglėbęs mane per liemenį, ir nelabai nori paleisti. Bet
manasis alkio šauksmas stipresnis.
Šiaip ne taip išsirangau iš jo gniaužtų. Ir nubėgusi į vonią
skaniai doroju savo naktipiečius. Turiu slaptąjį stalčių spintelė
je, kur ir laikau javainių batonėlius. Kažkodėl naktimis mėgstu
valgyti tik juos.
Vynas. Ir visi kiti alkoholiniai gėrimai. Metas nepastebi, kad
ašjų nebegeriu. Mudviem vakarieniaujant, Eliza man paslapčia
įpila granatų sulčių. Ir aš lyg niekur nieko gurkšnoju jas kaip
tikrą vyną.
Sultys man praverčia ir kitam reikalui. Tai susiję su paketais
ir krauju. Taip. Taip. Kaip tik jomis sulaistau paketą prieš iš
mesdama į šiukšlių dėžę. Tik vienąsyk mylimasis vos nepagavo
o V ^ f W i 'HlfifiA II 315
manęs. Pamiršau nakčiai įsidėti paketą. O jis per daug įsijautė

glamonėdamas mano kūną, ir jo ranka atsidūrė ten, kur šešias
dienas uždrausta artintis.
Žinoma, Metas labai nustebo neapčiuopęs to daikčiuko su
sparneliais. Aš tik susimėčiau... Bet tą pačią akimirką šovė į
galvą pameluoti, kas esu įsikišusi tamponą. Lengviau atsikvė
piau, kai jis liovėsi žiūrėti į mane savuoju veriamu žvilgsniu.
Jau maniau, kad mažiukas tikrai atskleis mano paslaptį.
Pastebiu ir dar vieną dalyką. Man padidėjo lytinis potraukis.
Tiesiog puiku! Noriu mylėtis su vyru, bet bijau. Tikriausiai ne
būna kvailesnės priežasties.
Pasikalbu ir su savo gydytoja, ir su Eliza. Abi tvirtina tą
patį... Jeigu gerai jaučiuosi, tai neturiu bijoti, kad kas nors nu
tiks kūdikiui.
Jau šįvakar niekaip negalėsiu išsisukti nuo sekso.
Metas dar dirba bibliotekoje. O aš jau guliu lovoje ir žaidžiu
su meškučių Ponu Rosu. Įsivaizduoju, kaip su juo žais mano
mažylis. Gimęs bus ne didesnis už šį pliušinį žaislą.
Pernelyg įsisvajojusi neišgirstu, kaip Metas užlipa laiptais.
Per vėlu slėpti meškiuką po lova. Vyras jau stovi tarpduryje ir
klastingu žvilgsniu žiūri į mane. Jis pusnuogis, mūvi tik tamsiai
mėlynas pižamines kelnes.
Manyje tuoj pat sukyla hormonų audra. Be galo tavęs gei
džiu, bet...
- Ką aš tau sakiau apie meškiuką šioje lovoje? - nežinau,
ar Metas kalba rimtai, ar tik erzina mane. Nė nemėgink atimti.
Kovosiu dėljo.
- Jis ir neguli lovoje. Laikau Poną Rosą rankose... - šypso
damasi atsakau. Metais atkiša ranką. Neduosiu tau jo. Paslepiu
meškiuką po antklode ir nutaisau veidą, sakyte sakantį: nė ne-
siartink. - Geriau eik ir atnešk man ledų... - paprašau nekeis-
dama veido išraiškos.
- Taip vėlai nori valgyti? - nusistebi mylimasis.

- Man karšta. Noriu atsigaivinti. Nagi, eik... Paskubėk... -
paraginu jį. Išspaudžiu ir šypsenėlę.
Metas apsigręžia ir išeina iš miegamojo. Nelemta mano sil
pnybė ledams gali viską sugadinti. Bet mudu su mažyliu nori
me valgyti. Tikėkimės, vyras nieko apie tai neklausinės ir ne
pradės skaičiuoti, kiek dabar suvalgau.
Jis grįžta. Tik nelabai suprantu, kodėl pats valgo ledus nuo
pagaliuko, o man nieko neatneša.
- Kur mano porcija? - suniurzgu.
- Štai... - jis kilsteli ledus ir dar kartą lyžteli.
- Nebuvo dėžutės?
- Ne. Tu viską suvalgei...
Mylimasis prieina prie lovos. Ir užlipęs ant jos apžergti
mane. Tada priglaudžia ledų galiuką man prie lūpų. Mmm...
Vaisiniai. Nežinojau, kad turime ir tokių. Apsilaižau.
- Išsižiok... - paliepia jis. Nesunkiai pastebiu, kaip kišančio
man ledus į burną vyro akyse įsižiebia geismas. Jis trukteli le
dus atgal. Ir vėl lėtai stumteli pirmyn. Čiulpiu juos neatitrauk
dama akių nuo jo.
Mažiukas ištraukia ledus ir nubrėžia gelsvą liniją man per
smakrą... Per kaklą... Iki krūtinės. Pasilenkęs nulaižo saldų)!
brėžį ir pasiekęs mano lūpas įsisiurbia į jas.
Pajuntu, kaip Metas ištraukia iš po antklodės meškutį ir nu
sviedžia ant grindų. Regis, ten pat nukrinta ir ledai. Esu alkani,
bet noriu paragauti ir savo vyro kūno. Juk taip seniai mylėjo
mės. Bet vis negaliu atsipalaiduoti. Galvoju apie kūdikį.
Metas nutraukia antklodę. Pakraipo galvą žiūrėdamas |
mane, vilkinčią seksualius tamsiai mėlynus Victoria’s Secnt
naktinius, papuoštus nėriniais. Prikandu lūpą ir truputį palen
kiu galvą. Ką darai, Ema? Jis tikrai tave pamylės... Užsičiaupki
Ginčijuosi pati su savimi.
oVkfijncti i<ilW II 317
Mylimasis pakiša ranką man po seksualiais naktiniais ir ima
glamonėti mažąją Emutę. Pirštais atitraukia kelnaičių kraštelį
ir vienųjų įkiša... Ten. Povelnių! Kaip aš jo geidžiu! Net bijoda
ma negaliu atsispirti šiam jausmui.
- Kas yra? Kodėl tokia įsitempusi? Ir nesudrėkusi? - Metas
ištraukia pirštą ir sunerimęs pažvelgia į mane.
- Nieko... Tiesiog... - nežinau, kaip jam paaiškinti.
- Nenori manęs?
- Ne... Tai... - kažką veblenu.
- Nenori? - vos nesušunka jis.
- Ne... Juk sakau „ne“, o ne „taip“... Klausyk, ką kalbu... -
bent kiek suirztu. Ir vėl tie hormonai visai ne laiku primena
apie save.
- Nagi, kas atsitiko? - vyras ne juokais sunerimsta. Juk visa
da būdavau pasiruošusi. Tai yra sudrėkusi.
- Nieko... Pamylėk mane... - ištiesiu ranką ir mėginu prisi
traukti jį prie savęs. Nepavyksta.
- Ne... Geriau pasikalbėkim...
- Pamylėk. O tada pasikalbėsim...
- Tai kad tu manęs negeidi...
- Geidžiu... Pone Rosai, aš visada jūsų geidžiu... - sukuždu
neksualiu balsu. Nė neįsivaizduoji, kaip tavęs trokštu. Ypač šian
dien. Tik turiu nuvyti į šalį pašalines mintis ir atsipalaiduoti.
Metas vėl priglaudžia delną prie mažosios Emutės ir ima
pirštu brėžti ratus apie šįvakar karščiausią mano kūno vietelę.
Mmm... Nežaisk... Opamylėk mane... Dar labiau iŠskečiu kojas,
kol vėl pajuntu jo pirštą, įkištą... Ten. Imu palengva judinti klu
bus. Pirmyn... Atgal...
Bet vyras ir vėl jį ištraukia. Nežinau, ką sumanęs. Nori mane
paerzinti? Nedaryk taip. Katytė supyks.
- Paprastai po mėnesinių tau dar būna šiek tiek kraujo.
0 dabar nieko... - jis įdėmiai žiūri į savo pirštus. Pakelia akis
Ir | mane. Kodėl šiandien esi toks įtarus? Nepristok prie manęs.
- Nežinau, kodėl taip yra. Aš ne ginekologė. Nori kraujo?

Tai įdrėksk, ir bus. Na, ar pagaliau pamylėsi, ar ir toliau klausi
nėsi visokių nesąmonių?
- Matau, kad šį vakarą mano žmonos liežuvis itin kan
dus... - Metas truputį nustebęs.
- Turėjai jau priprasti... Po velnių, tai pamylėsi mane? Ar
turėsiu maldauti? - supykstu. Kiekgi galiu prašyti vis to paties?
- Ne. Tokiu savo elgesiu nenusipelnei malonumo... - myli
masis nulipa nuo manęs ir atsigula savojoje lovos pusėje. Pas
kui pasikiša rankas po galva ir įbeda žvilgsnį tiesiai į sieną.
- Neištversi... - sukuždu slėpdama šypsnį.
Žvilgteliu į vyrą. Jo lūpose irgi žaidžia mažytė šypsenėlė.
- Tu teisi... Neištversiu... - užgulęs mane jis sukužda į lū
pas. - Pirmiau pamylėsiu, o paskui išsiaiškinsiu, kas poniai Ros
neduoda ramybės...
Jis sako tiesą. Neištvers. Šitai kaipmat patvirtina aistringas
bučinys. Deja, nieko tu neišsiaiškinsi. Ką nors sumeluosiu, ir
tiek. Mes, moterys, gudresnės. Ir geresnės melagės.
Po velnių! Esi toks aistringas, mažiuk...
2013 m. lapkričio 29 d,
Nieko nebesuprantu. Ar tik taip atrodo, ar kasdien priaugu

svorio? Juk mano nėštumas dar ankstyvas. Neturėtų matytis,
kad pilnėju. Na, Metas man apie tai nieko neužsimena. Gal tyli
todėl, kad bijo mane įžeisti?
Be abejo, aš daug valgau. Ir ne ką kita, o ledus. Tad nenuos
tabu, kad atsiranda lašinukų ant klubų.
Vis dėlto džiaugiuosi galėdama įtilpti į nepaprastai gražią
Zuhair Murad smaragdo žalumo suknelę. Ji ilga. Iki žemės. Ir
su gilia iškirpte.
- Pritrenkiančiai atrodai... - išgirstu kuždant į ausį.
319
Atsigręžiu. Metas varsto mane akimis. Jis vilki smokingą. Iš

šio kišenėlės kyšo mano suknelės spalvos nosinaitė.
- Būsi tikra šio vakaro karalienė... - vyras pasako kompli
mentą, paima mano ranką ir pakėlęs prie lūpų pabučiuoja.
- Juk tu pokylio karalius... Atrodantis itin seksualiai... - ir
aš pamaloninu jį komplimentu. Pastebiu, kaip Metas įsispokso
man į krūtinę.
- Vėliau norėsiu pats nuvilkti šitą suknelę nuo tavęs... - su
šnibžda į lūpas.
- Tau vienam ir teks tokia garbė... - nusišypsau ir pabučiuo
ju jį. - Jau turim važiuoti?
- Aha... Bet imu dvejoti, ar išvis noriu kur nors važiuoti... -
vyras nutaiso paslaptingą žvilgsnį.
- Reikia... Juk turime surinkti kuo daugiau lėšų tavo remia
mam labdaros fondui...
- Su tokia iškirpte priversi ne vieną vyrą dosniai atverti pi
niginę... - nusijuokia Metas. - Turėsiu akylai tave stebėti, kad
su niekuo neflirtuotum...
- O aš stebėsiu tave...
Mylimasis iš lėto atšlyja nuo manęs, vis dar žaviai šypsoda
masis. Jis išima iš spintos prabangius juodus ilgus audinių kai
linius ir užmeta man ant pečių. Nepamiršta ir aistringo bučinio
į kaklą. Tada užsivilkęs paltą paima mane už rankos ir išsiveda
besišypsančią iš buvusio viengungio apartamentų.
Amiras sustabdo baltą limuziną netoli Elysian viešbučio.

Prie didžiųjų viešbučio durų lėtai privažiuoja dar keli automo
biliai. Dairydamasi pro užtamsintus limuzino stiklus matau
tolėliau buriuojantis gausybę paparacų. Jie be paliovos akina
fotoaparatų blykstėmis atvykstančius į pokylį svečius.
- šypsokis, mažyte... Net jei nenori... - išgirstu sakant Metą.
Ir pajuntu jo ranką ant savosios. Kryptelėjusi galvą pažvelgiu į
jį. - Turime atiduoti duoklę paparacams... Nebijok. Esu šalia.

Jie neprisiartins prie tavęs.
Nusišypsau ir linkteliu galvą. Visada su juo jaučiuosi sau
giai. Nebijau tų prakeiktų paparacų ir dabar.
Metas pirmas išlipa iš limuzino. Tuo tarpu pasinaudoju pro
ga ir žvilgteliu žemyn, į savo suknelės iškirptę. Noriu patikrinti,
ar viskas vietoje. Visai nesinorėtų patekti į pirmuosius laikraš
čių puslapius su netyčia apnuoginta krūtimi. O mano vilkima
suknelė pavojinga. Ir provokuojanti. Turiu būti atsargi, kad
mano nuogąstavimai nevirstų tikrove.
Įsivaizduoju, kokia būtų straipsnio antraštė. „Įspūdingas
ponios Ros debiutas pokylyje... Kaip ir jos krūtinės dydis... “
Lyg ir viskas gerai. Nusiraminusi paduodu ranką vyrui, ku
ris manęs laukia atidaręs limuzino dureles.
Regis, dabar visi fotoaparatai nutaikyti į mus. Man truputi
nejauku. Nesu pratusi prie tokio dėmesio. Pajuntu Meto lū
pas sau ant smilkinio. Ir išgirstu tris stebuklinguosius žodžius:
„Myliu tave, mažyte.“ Net kvėpuoti darosi lengviau. Vyro bal
sas ir vėl nuramina. Jis apglėbia mane per liemenį ir vedasi
pirmyn.
Šypsausi, kaip paprašyta. Jaučiuosi lyg dalyvaujanti kokiame
nors apdovanojime ar filmo premjeroje. Juk žengiu raudonu
kilimu. Šią akimirką norėčiau būti viena iš paparacų, galėčiau
įamžinti save ir patikėti, kad esu čia. Ir kad einu įsikibusi į pa
rankę gražiausiam vyrui visoje planetoje.
Mudu keletą minučių stabtelime prie durų ir leidžiamės fo
tografuojami. Man atrodo, kad Metui toks dėmesys prie šir
dies. Jis net mirkteli kažkokiai šviesiaplaukei fotografei. Nepa
vydžiu. Juk puikiai žinau, kokia yra tiesa. Mano vyras negali
pakęsti viso to aukštuomenės blizgesio... Ir tik vaidina, kad šis
jį žavi.
Pagaliau įeiname į vidų. Patikiu savo kailinius maloniam
jaunuoliui. O ir Metas jam paduoda paltą. Paėmę po taurę
ojs'lįi^nūi, suiitfii II 321
šampano mudu einame ten, kur būriuojasi išsipustę žmonės.

Man visai patinka salės interjeras. Juoda ir balta. Subtilu. Ir
skoninga.
Metas iš karto pristato mane vienai iš pokylio rengėjų. Man
išties įdomu klausytis, kai ji dalijasi ateities sumanymais, susi
jusiais su tolesne fondo veikla. Bet nuo daugybės vardų ir par
eigų, išgirstų per tokį trumpą laiką, galiausiai ima suktis galva.
Nesunku pastebėti, kaip pasikeičia Meto balsas ir kūno kal
ba, kai pristatydamas mane jis taria: „Čia mano žmona Ema
Ros.“ Net man pačiai per nugarą nusirita šiurpuliukai, kai iš
girstu šiuo žodžius iš jo lūpų. Ne mažiau už jį didžiuojuosi,
kad esu jo žmona. Juk nedaug trūko, kad mudu išvis nebūtume
kartu.
- Tu kerinti... - sukužda į ausį mylimasis. Reta akimirka, kai
galime pabūti dviese. - Matau, kad sužavėjai ne vieną poky
lio svečią... Bet esi tik mano... Vienintelio mano... Kitiems teks
tenkintis vien šiuo nuostabiu vaizdu... - ir aistringai nužvelgia
mane.
- Nepastebiu kitų vyrų... Mano akys regi tik tave... - pakšte
liu jam į lūpas. - Bet tu irgi geras niekšelis... - primerkiau akis
žiūrėdama į vyrą. - Būdamas su žmona flirtuoji su kiekviena
čia esančia dama. Džiaukis, kad nepavydžiu garbaus amžiaus
moteriškėms... - tyliai nusijuokiu. Jis apkabina mane ir prisi
glaudžia prie savęs.
- Ar šiąnakt atsiimsiu už tai? - dabar jis flirtuoja su manimi.
- Galbūt... - nelieku skolinga.
- Labas vakaras, Metai... - už nugaros išgirstu sodrų vyro
balsą. Žvilgteliu į savo mylimąjį. Jo veidas surūstėjęs.
Atsigręžiu. Ir pamatau besišypsantį tamsiaplaukį, žvelgiantį
| mane rudomis akimis. Ir klastingomis - bent man taip atrodo.
- Viktoras Vebsteris... - jis paduoda man ranką. Ketinu ją
paspausti, bet Metas sulaiko. - Ema, pagaliau man pavyko su
sipažinti su tavimi... - priduria.
- Tau ji ponia Ros. Supratai? - mano vyras labai griežtas.

Kas šis žmogus? Ir kodėl Metas su juo taip kalba?
- Malonu jus čia matyti, ponia Ros... - tai sakydamas Vik
toras pabrėžia mano pavardę. - Leiskite pagirti... Atrodote be
galo žaviai...
- Ačiū... - pajuntu, kaip mylimasis dar stipriau apglėbia
mane per liemenį. Žiūriu į jį. O jis įbedęs žvilgsnį į poną
Vebsterį.
- Metai, ar mudu galėtume pasikalbėti? - šis kalbina mano
vyrą. Bet Metas tyli. - Ar leisite, ponia Ros, mums aptarti nuo
bodžius verslo reikalus? Pažadu ilgai negaišinti jūsų vyro... -
dabar jis kreipiasi į mane.
Šitas tipas man kažkuo įtartinas. Nepasitikiu juo, bet linkte
liu galvą. Neturiu kitos išeities. Juk nesakysiu: „Ne, neleidžiu.“
- Neužtruksiu... Tuoj grįšiu, mažyte... - į ausį sukužda Me
tas, pabučiuoja mane ir nueina paskui tą nemalonų vyrą.
Negaliu galvoti apie nieką kitą, tik apie maistą. Žiauriai no
riu valgyti. Bet šį vakarą mudviem, mažyli, ko gero, teks likti
alkaniems. Tėčiui dar anksti sužinoti apie tave.
Dar toji šampano taurė mano rankose. Negaliu gerti alkoho
lio. Po velnių! Reikia kaip nors ja atsikratyti, kol Metas negrįžo.
- Stebiuosi, kaip kas nors gali jį mylėti... - visai čia pat iš
girstu moters balsą. Pašnairavusi atpažįstu jo savininkę. Tai
Viktorija. - Nė tikra motina jo nemyli... Nesuprantu, ką jame
radai, kad net sutikai tekėti... Ar dar nenusibodo kęsti bepro
tišką pavydą ir kontrolę? Ir nuolatinę nuotaikų kaitą? Ir pykčio
priepuolius?
UŽTEKS! Daugiau to nepakęsiu! Tu taip nešnekėsi apie
mano vyrą!
Išdidžiai atsigręžiu į ją. Nužvelgiau Viktoriją nuo galvos iki
kojų. Ji vilki to paties dizainerio suknelę, kaip ir aš. Tik aukso
spalvos.
c Ą'Uįm 'Miftai II 323
Stovime viena priešais kitą pasitikėdamos savimi. Tarsi var-

žydamosi, kurios iškirptė gilesnė. Laukiuosi, todėl mano krūti
nė putlesnė. Regis, šitą mažytę dvikovą laimiu aš.
- Tu pavydi... - ramiai atsakau. - Jis laimingas. O tu išsisky
rusi. Jis be galo mylimas. O tu vieniša ir niekieno nemylima.
Nė neabejoju, jeigu Metas būtų pasiūlęs grįžti, būtum parbė
gusi tekina. Dabar belieka širsti, kad šalia jo esi ne tu, o aš... Nė
nenumanai, kokį turtą turėjai... Deja, nesugebėjai jo įvertinti...
- Visgi esi tokia pati kaip visos... Esi su juo tik dėl pinigų... -
Viktorija išspaudžia ironišką šypsenėlę.
- Tu tikrai ne ta, kuriai turėčiau teisintis ar ką nors įrodinė
ti... Manyk kaip nori... Mudu su vyru nieko neslepiame vienas
nuo kito, žinome, kas yra tiesa... Pasakysiu, ką turėjau galvoje
kalbėdama apie turtą... Tai ne kas kita kaip meilė... O pati, kaip
suprantu, tapatini ją su pinigais... Todėl ir nenūsipelnei Meto
meilės...
- Manai esanti geresnė už mane? - ji šaltu žvilgsniu žiūri
man į akis. - Bet vieną dieną ir pati jam atsibosi... Jukjis mėgs
ta dulkinti kekšes... Nors... - ji nemaloniai nužvelgia mane. -
Kaip tik į tokią ir esi panaši... Pigi...
O, taip! Dabar puikiai žinau, ką daryti su krištoline taure, vis
dar laikoma rankoje.
Šliūkšteliu šampano Viktorijai tiesiai į veidą. Moteris įniršta
kaip žvėris. O man žiūrint į ją tokią norisi tik juoktis.
- Ema! - išgirstu šūksnį iš toli. Grįžteliu ton pusėn ir išvystu
atskubant Metą piktu veidu. - Ar ji nieko tau nepadarė? - vos
priėjęs arčiau rūpestingai teiraujasi jis.
- Ne... Viskas gerai, mielasis... - nusišypsau vyrui. Jis rūs
čiai pažvelgia į Viktoriją. Džiaugiuosi, kad tokia mina skirta ne
man. Dar susigraudinčiau. Juk šiuo metu esu neprognozuoja
ma... Be to, ir pati nebūčiau leidusi, kad Viktorija man ką nors
padarytų.
- Juk įspėjau, kad nesiartintum prie jos, - sako Metas šam

panu aplietai buvusiai draugei. Jis labai stengiasi tvardytis. Pri
siglaudžiu prie jo. Jeigu mėgins iškrėsti kvailystę, gal kaip nors
sulaikysiu.
- Aš nieko nepadariau. Tai ji apipylė mane! - užrinka toji.
- Vadinasi, pati to nusipelnei... Palik mano žmoną ramy
bėje, jei nenori, kad pats tave iš čia išmesčiau. Tada išties kils
skandalas... O juk tu saugai savo vardą... - Metui sunku susi
laikyti nešaukus. Žinau, kad vidujai jis virte verda. Tai matyti
iš akių. - Eime, mieloji... - apkabina mane ir išsiveda iš salės.
Atsiduriame trumpame koridoriuje. Čia esame vieni. Išsky
rus atokiau stovintį Amirą.
- Mažyte, ką ji tau pasakė? - klausia mylimasis, suėmęs
mano veidą delnais. Jo žvilgsnis neramus.
- Nieko tokio... - pameluoju. Noriu apsaugoti jį nuo to, ką
išgirdau iš anos niekingos moters.
- Nieko neslėpk... Žinau, ji tau kažką pasakė, antraip nebū
tum apipylusi šampanu...
- Kaip visada, paistė nesąmones. Kalbėjo, kad esu su tavimi
tik dėl pinigų. Ir kad greitai tau atsibosiu. Ir kad tau patinka
dulkinti kekšes. Ir kad pati esu panaši į kekšę... - To užtenka,
kad mylimojo akyse įžvelgčiau skausmą. Jam skaudu, kad man
teko tai išgirsti.
- Mažyte... - jo akys žiburiuoja. - Juk žinai, kad taip nėra ir
nebus... Esi ir visada būsi mano žmona... - vyras užsimerkia ir
priglunda lūpomis prie manųjų. Nebučiuoja, tik priglunda. -
Tau nereikia to girdėti... Nenusipelnei būti įžeidinėjama... l\i-
rėjau apsaugoti tave nuo to, bet... Atleisk man...
- Mielasis, tu ir saugai... Labiau nei bet kas... - apkabinu jį. -
Viktorija gali kalbėti ką tik nori. Man jos žodžiai bereikšmiai...
Ji mato, koks esi laimingas, ir pavydi.
- Už tą laimę turiu būti dėkingas tik tau... - pajuntu vyro
lūpas ant kaklo. Odą sukutena elektros srovės pėdutės. Labai
tave myliu, mažiuk.
O Ą'iįfyMii -utlW II 325
- Metai, kas tasai Viktoras Vebsteris?..

- Papasakosiu vėliau. Turim grįžti į salę...
Mylimasis pabučiuoja mane ir sugrąžina į šurmuliuojančių
žmonių būrelį.
Tylomis pažadu sau, kad šio vakaro man niekas nesugadins.
Ypač buvusi mano vyro mergina. Matyt, ji neturi geresnio už
siėmimo, tik stebėti mudu.
Nesiliauju jai rodyti, kaip labai myliu Metą. Kartais pasiun
čiu jam oro bučinį. Arba meiliai apkabinu ir prisiglaudžiu.
Viktorija turi suprasti, kad Metjus Rosas niekada nebepri
klausys jai. Atimti iš manęs vyrą ne jos jėgoms. Ginsiu mūsų
meilę kaip tigrė. Dantimis ir nagais. Mudu su mažyliu abu ko
vosime dėl tėčio. Metas yra mano. TIK MANO. Per daug išken
tėjau dėl šios meilės ir nė už ką jos neatsisakysiu.
Gražuolis vyras visą vakarą globoja mane. Tikriausiai bai
minasi, kad kas nors gali pavogti žmoną. Mane nuolat perse
kioja seksualus jo žvilgsnis. O gal jo dėmesį užvaldžiusi mano
smaragdinė suknelė?
Kad ir kaip ten būtų, man visada patinka jaustis geidžiamai.
Bet geidžiamai tik Meto.
Deja, perdėtas visų čia susirinkusių svečių dėmesys ima be
galo varginti. Anksčiau galėdavau švęsti ir per naktį. O dabar
jaučiuosi pailsusi. Juk laukiuosi. Ir tai didžiausia paslaptis, ku
rią tenka slėpti nuo savo vyro.
Įsėdusi į limuziną nusiaunu aukštakulnius ir ištiesiu ko

jas. Mylimasis prisislenka artyn. Kaipmat atsiduriu jo glėbyje.
Karštame. Svaiginančiame. Saugiame.
- Nepagyrei už gražų elgesį pokylyje... - tyliai pasakau. Ir
pakėlusi akis į jį nusišypsau.
- šaunuolė... - Metas irgi nusišypso ir apdovanoja mane bu
činiu. - Sulaukiau ne vieno sveikinimo, kad turiu tokią žavingą
žmoną... Šį vakarą man pavydėjo dauguma vyrų.
- Meluoji... - primerkiu akis.
Žinoma, netikiu tavimi. Juk mėgsti viską pagražinti.

- Sakau tiesą, mažyte... - jo žvilgsnis nuoširdus. - Tu jiema
patikai... Buvau prašomas dažniau dalyvauti viešuose rengi*
niuose... Aišku, kartu su tavim...
- Norėčiau ramiai gyventi Niujorke, o ne lankytis Čikagos
pokyliuose...
- Taip jiems ir pasakiau... - tyliai nusijuokia Metas ir tvir*
čiau apkabina.
- Papasakok apie Viktorą Vebsterį. Ar man tik taip atrodo,
ar judu išties nemėgstat vienas kito? - negaliu ilgiau atidėlioti,
kas man rūpi. Turiu kuo greičiau tai sužinoti.
- Mudu iš tikro nekenčiam vienas kito, - vyras giliai įkve
pia oro. Jo veidu perbėga neapykantos šešėlis. - Tas žmogus
yra pikčiausias mano priešas. Jis nori mane sunaikinti. O aš jį.
Viktoras trokšta to, ką turiu aš. Visada viskuo mėgdžioja mane.
- Jis geidžia... Manęs? - nedrąsiai ir tyliai klausiu.
- Nė neabejoju. Jei turėtų menkiausią progą prisiartinti, pa
bandytų apsukti tau galvą.
- Jeigu Viktoras tikisi, kad tarp jo ir manęs gali kas nors
būti, tai jis visiškas idiotas. Man nekyla mintis nė flirtuoti su
juo. Ką jau kalbėti apie visa kita, - net nusipurtau nuo min
ties, kad tektų su tuo vyru bučiuotis ar dar blogiau... Mylėtis.
NE! Taip nebus. Už jokius pinigus. - Aš esu tik tavo, mielasis...
Mano gyvenime nebus jokio kito vyro... - sukuždu į besišyp
sančias lūpas.
- Žinau... Visiškai pasitikiu tavimi Bet turi būti atsargi su
tuo vyru. Jis klastingas. Todėl džiaugiuosi, kad mudu gyvena
me Niujorke. Jeigu gyventume čia, jis persekiotų tave. Ir dar
labiau gadintų man nervus.
- Ššš... Nebekalbėkim apie jį... Leisk akimirką užsimiršti
tavo glėbyje... - pakšteliu į lūpas, prisiglaudžiu prie vyro ir už
simerkiu.
tūlW II 327
- Ką darai? - klausia Metas, mudviem grįžus į butą.

- Einu į miegamąjį... Miegoti... - nustebusi pažvelgiu į jį.
Vyras numeta ant sofos mano kailinius, dar lifte nuimtus
nuo pečių. Ir prieina artyn.
- Dar negali eiti miegoti... - mylimasis šelmiškai pažvelgia į
mane ir krimsteli lūpą.
- Esu žiauriai pavargusi... Tikrai noriu miego... Pažaisim ryt
rytą. Gerai?
Jis pakraipo galvą. Toks sumanymas jam nepatinka.
- Pastarosiomis dienomis su tavim visai nelinksma... Anks
ti eini miegoti... O keliesi vėlai... - tyliai kalba vyras. - Bet šį
vakarą neišsisuksi... Noriu nuvilkti šitą seksualią suknelę ir pa
mylėti tave...
Metas pirštu paliečia man kaklą ir perbraukia juo per visą
iškirptės ilgį. Paskui nusmaukia suknelę nuo pečių ir išlaisvi
na krūtį. Žvelgia į ją net išsižiojęs. Jo alsavimas sulig kiekvienu
įkvėpimu darosi vis gilesnis.
Mylimasis apkabina mane per liemenį, truputį palinksta į
priekį ir įsmeigia paslaptingą žvilgsnį. Tada liežuvio galiuku
lyžteli sustandėjusį spenelį. Instinktyviai atstatau krūtinę. Ti
kiuosi tęsinio. Bet... Metas atšlyja.
Jis apima mano krūtį ir ima glamonėti. Tavo prisilietimai
varo mane išproto. Galjau liaukis erzinęs?
- Tavo krūtinė didesnė nei įprastai... - sukužda Metas. Ir
žvilgteli man į akis.
- Natūralu. Priaugau svorio, tai ir krūtinė padidėjo... - ban
dau išsisukti nuo atsakymo, kodėl iš tiesų taip yra.
- Pastebėjau, kad pakelti žmoną darosi labai sunku... - Me
tas nusijuokia. - Regis, kai kam teks uždrausti ledus...
- Nori pasakyti, kad esu stora? - man jo pastaba neatrodo
juokinga. - Įžeidinėji mane?
- Ne... - vyras atrodo suglumęs. Žinoma, jis nesitiki tokios
mano reakcijos. Ir vėl prakeiktieji hormonai.
Piktai dėbteliu į Metą. Jis vis dar sutrikęs. Apsigręžiu ir einu

į miegamąjį. Smarkiai trinkteliu duris. Atsigulu ant lovos ir
pravirkstu.
Atsiveria durys. Girdžiu lėtai artėjant žingsnius. Netrukus
pajuntu elektros srovės pėdutes ant rankos. Metas atsigula šalia
ir pabučiuoja į skruostą.
- Mažyte... Aš kalbėjau nerimtai... Tu nestora... - šnabžda
tyloje.
- Man pasirodė kitaip...
- Tu verki? - jis atgręžia mano veidą į save, nė akimirką
nenuleidžia nuo jo akių.
Pirštais atsargiai brūkšteliu sau per skruostą. Nenoriu suga
dinti makiažo. Nors šis ir taip jau sugadintas. Juk mano tušas
neatsparus vandeniui. Visai nenustebčiau, jei per skruostą būtų
nusidriekęs juodas pėdsakas.
Kas toms moterims galvoje? Nubėgęs blakstienų tušas? Net
verkdamos jos nori atrodyti gražiai. O gal tik aš esu tokia keis
tuolė?
- Noriu visada būti tau graži... Ir geidžiama... - sumurmu
po nosimi. Ir toliau valausi ašaras.
- Mažyte, tu tokia ir esi... Juk prieš kelias minutes leidau tai
suprasti... Kad geidžiu tavęs... Esu ne kartą sakęs, kaip žaviuosi
tavo apvalumais... Dabar turiu kur įžnybti... - jis tyliai sukikena
ir padovanoja man bučinį. Itin aistringą. - Vis dar noriu nu
vilkti šią suknelę ir parodyti, kaip beprotiškai myliu tave... Ar
galiu tai padaryti?
Gali. Linkteliu galvą slėpdama šypseną. Žinoma, kad gali.
Man reikia šią naktį pasijusti mylimai. Noriu, kad mylėtum... Ir
mylėtumeisi su manimi.
Noriu būti tavo.
oVfifrjnas II 329
2013 m. lapkričio 30 d.
- Kur išsiruošei? - klausiu Meto, valgydama virtuvėje pus

ryčius.
- Į darbą... - labai tyliai atsako jis, vilkdamasis švarką.
- Tikiuosi, nepamiršai, kokia šiandien diena? - nutaisau
piktą žvilgsnį ir gurkšteliu arbatos.
- Ne, nepamiršau, - šypsodamasis vyras prieina prie stalo ir
atsiremia į jį. Mudu stovime vienas priešais kitą.
- Tai kodėl nori važiuoti į darbą? Juk ši diena priklauso tik
mudviem...
Mums trims.
- Turiu sudaryti vieną sandorį... Ketinu grįžti į Čikagą tik
po Naujųjų metų, tad reikia iki vakaro sutvarkyti visus reika
lus... - jis kalba nutaisęs rimtą veidą. Ir šypsosi puse lūpų.
- Visai neklausai manęs...
- Klausau...
- Hm... Tai kodėl man atrodo, kad jei paprašysiu likti bute,
vis tiek išeisi pro šias duris, - ranka mosteliu į jas. Metas tyli. -
Gerai. Eik. Aš liksiu čia ir praleisiu mūsų dieną viena...
Pakylu nuo stalo ir einu į svetainę. Atsistoju prie lango ir
žvelgiu į Mičigano ežerą. Dangus apniukęs. Toli ant vandens
matyti keli burlaiviai.
Metas prieina prie manęs, irgi grožisi tuo vaizdu. Apkabina
per liemenį ir padeda galvą ant peties.
- Grįžęs atsilyginsiu... - sukužda lūpomis paliesdamas man
kaklą.
- Lik čia, ir pažaisim dabar pat... - vėl gurkšteliu arbatos ir
žvilgteliu į jį.
- Likčiau, jei šitai būtų taip pat svarbu kaip...
- Tai aš tau nebesvarbi? Svarbesnis tavo darbas? - neleidžiu
užbaigti jam sakinio. Ir vėl pažvelgiu į nepakartojamą reginį
pro langą.
Metas paleidžia mane ir apėjęs atsistoja priešais. Užstoji

man tą nepaprastą peizažą.
- Klaidingai viską supranti, mažyte... - tyliai sako mylima
sis, nenuleisdamas akių nuo manęs. - Noriu padirbėti tik tam,
kad nereikėtų po kelių dienų vėl čia atskristi. Nebenoriu palikti
Niujorke tavęs vienos... Su įtartinuoju meškiuku Ponu Rosu... -
jis šypteli. - Pažadu, kad šitą vakarą praleisim kaip tikri įsimy
lėjėliai... Prileisime vonią karšto vandens. Užsidegsime žvakes.
Pasiimsime dėžę ledų ir švęsime dar vieno mėnesio, praleisto
kartu, sukaktį. Ar jums, ponia Ros, tinka toks sumanymas?
- Tinka... - nusišypsau ir aš. - Tik negrįžk labai vėlai... Būk
geras...
- Negrįšiu... Prisiekiu... - jis pakelia ranką. Atrodo rimtas.
Manęs tai neįtikina. Juk mes ne teisme, ir man visai nereikia
jo priesaikų. Nusivaipau netikėdama jo pažadu. Metas šypso
damasis apkabina mane. - Tikėsi ar ne, bet aš labai pasiilgstu
žmonos, jei tenka ilgas valandas būti toli nuo jos... - ir švel
niai pabučiuoja. - Myliu tave, mažyte... Pamatysi, grįšiu laiku.
Negalėčiau sulaužyti šio pažado. Juk žinau, kas manęs lauktų,
jei netesėčiau jo... - mudu suglaudžiame kaktas ir žaismingai
šypsomės vienas kitam.
Puikiai pažįsti mane. Sulauktum žiaurios bausmės...
- Važiuok, kol nepersigalvojau... - tyliai duodu vyrui leidi
mą mane palikti vieną. Tikiuosi, trumpam.
- Ačiū, ponia Ros... - jis pakšteli į lūpas ir pasiėmęs nuo
stalo raktus išlekia pro duris.
Nejauku man čia būti... Ir dar vienai. Kažkodėl ši vieta mane
slegia.
Išgirstu chalato kišenėje skambant mobilųjį. Ištraukiu ir
spusteliu „Skaityti žinutę“.
II 331
Ponas Rosas
2013-11-30 Šešt. 09.16
Nori dar vienos dovanos?
Gal $Į kartą Tau nupirkti
deimantų vėrinį? ;*
Ema R.
2013-11-30 Šešt. 09.17
Ne. Labiausiai noriu Tavo
bučinio ;*
Negaliu nenusijuokti. Jis taip nori dovanoti dovanas, kurių

man visai nereikia. Bet ar galėčiau dėl to pykti? Žinoma, ne.
Įmetu telefoną atgal į kišenę ir einu į virtuvę išplauti nuo
pusryčių likusių lėkščių.
Staiga atsidaro buto durys. Atsigręžusi pamatau artėjant
Metą. Jis nieko nesako. Nė nespėjusi susigaudyti atsiduriu jo
glėbyje. Mudu imame itin aistringai bučiuotis. Net įsikimbu į
jo kūną, kad nenualpčiau; jaučiu galinti bet kurią akimirką at
sidurti jam po kojomis.
Mylimasis atšlyja. Dar keletą kartų švelniai pabučiuoja ir vėl
išeina.
Beprotis... Visiškas beprotis. Bet aš jį dievinu. Ypač kai taip
elgiasi.
Šypsodamasi iki ausų nuskubu į miegamąjį. Nebeplaunu tų
indų. Praeidama pro didįjį veidrodį žvilgteliu į jį. Stabteliu. Nu
žvelgiu save.
Kilsteliu naktinių kraštą ir apnuoginu pilvą. Jis šiek tiek atsi
kišęs. Mažyli. Kad žinotum, kaip nelengva slėpti tave nuo tėčio.
Jis toks įtarus... Bet turėsi man padėti dar kelis mėnesius laikyti
litai paslaptyje. Pasistenk, kad tavo mamos labai nepykintų... Ir
taip greitai neauk... Myliu tave... Tikiuosi, ir tėtis tave mylės...
Žiūriu įbedusi akis į atvaizdą veidrodyje. Delnu glostau
pilvą. Ir kai ką sumanau. Beprotišką dalyką. Kuo daugiau apie
jį galvoju, tuo labiau noriu įgyvendinti. Esu pasiryžusi rizi

kuoti, kad ir kiek man tai kainuotų... O juk gali kainuoti net
santuoką...
Greitai apsivelku palaidinukę ir užsimaunu džinsus. Ant
viršaus užsimetu storą pilką megztinį. Apsiaunu rudus ilgaau-
lius batus. Dar išsitraukiu iš spintos paltą.
Pasiimu rankinę ir nuskubu prie laukujų durų. Už jų mane
sutinka Kevino žvilgsnis. Matydamas mane jis atrodo bent kiek
nustebęs. Juk šiandien nežadėjau niekur vykti... Ką, gi, pasikei
tė mano planai.
- Ponia Ema, jūs ketinate išvažiuoti? - mandagiai teiraujasi
asmens sargybinis.
- Taip. Bet mano vyras neturi sužinoti apie šią išvyką.
- Negalėsiu nuo pono Meto to nuslėpti.
- Mes ilgai neužtruksim. Grįšim laiku. Tikrai nesiveržiu pas
jokį meilužį ir neketinu apgaudinėti vyro. Dėl to gali būti ra
mus. Nedarysiu nieko neteisėto. Tiesiog... Man reikia tavo pa
galbos... Gal žinai, kokiame kalėjime kali Meto mama?
Kevinas sutrinka. Matyti, kad nežino ką atsakyti.
- Tai ar žinai, kokiame kalėjime ji uždaryta? - pakartoju
klausimą.
- Taip, ponia... Tik...
- Jokių „tik“... Važiuojam... - paraginu jį ir traukiu korido
riumi prie lifto.
Kalėjimas stovi tolokai nuo Čikagos centro. Mums važiuo

jant, vis dairausi pro langą. Tarsi ko nors ieškočiau. Bet ko?..
Išvystu didžiulę aptvertą teritoriją. Viršutinė tvoros dalis ap
raizgyta spygliuota viela. Spėju, ja teka elektros srovė.
Susigūžiu. Darosi šalta. Ir dėl to, kad nemalonu važiuoti pro
čia, ir todėl, kad ant stiklo pamatau lietaus lašus. Lauke lyja.
Mano asmens sargybinis tyli visą kelią. lūrbūt jau įsivaizduoja
Cy\ y<jnaAuiAah H 333
nemalonų pokalbį su mano vyru, kai grįšime namo. Betgi to

pokalbio nebus, nes Metas apie tai nieko nesužinos.
Išlipu iš korvetės, pasiskolintos iš vyro. Kevinas irgi išlipa ir
atkiša mūsų dokumentus stovinčiam prie vartų pareigūnui. Šis
atrodo rūstokas. Nužvelgia mane. Bet galiausiai atrakina vartus
ir įleidžia mus vidun.
Einu siauru takeliu šviesaus pastato link. Mintyse vis svars
tau, ką pasakysiu tai moteriai. O gal ji išvis nenorės manęs ma
tyti? Įdomu, ji žino, kad sūnus vedė, ar ne? Ką atsakysiu, jei
paklaus, kodėl atvažiavau? Juk čia ne zoologijos sodas, o ji ne
gyvūnas, lankomas iš smalsumo... Po velnių, nereikėjo čia at
vykti... Ne. Reikėjo. Turiu susitikti su ja... Turiu išgirsti iš jos
lūpų atsakymus į kelis klausimus...
- Norėčiau pasimatyti su Abigaile Ros, - sakau mus pasitin
kančiai moteriai, vilkinčiai policininkės uniformą.
- Kaip jus pristatyti? - klausia ji.
- Ema Ros.
- Luktelėkite...
Mano akys užkliūva už kabančios ant sienos lentos su pavo-
jingų kalinių nuotraukomis. Ieškau pažįstamų akių. Meto akių.
Nors, tiesą sakant, visai nežinau, kaip atrodo jo mama. Gal vi
sai nepanaši į jį?
- Kevinai, tu liksi čia... Eisiu viena... - sukuždu jam.
- Ne. Aš eisiu su jumis. Ir prašyčiau nesiginčyti su manimi.
Antraip turėsiu viską papasakoti ponui Metui, - mano asmens
sargybinis labai griežtas.
- Ponia Ros, eikite su manimi, - išgirstu moters balsą. Atsi
gręžiu ir seku paskui ją.
Einame ilgu ir tamsiu koridoriumi. Girdžiu vienintelį gar
są... Aidą... Atkartojantį mūsų žingsnius.
Įžengusi į apšviestą patalpą pamatau keliasdešimt žmonių.
Vieni iš jų sėdi prie staliukų, glėbesčiuojasi ir verkia.
Pareigūnė parodo laisvą staliuką, skirtą man. Ir kalinei, ku

rios atėjau aplankyti. Atsisėdu ant kėdės ir laukiu, kol toji bus
atvesta.
Nepraėjus nė dešimčiai minučių pamatau pro gretimas du
ris įeinant tamsiaplaukę moterį. Ji vilki oranžinį kombinezo
ną. Atrodo ganėtinai liekna, nutįsusiais iki pečių garbanotais
plaukais.
Atsistoju. Ji pastebi mane. Akimirką pasirodo, kad mote
ris dvejoja, ar prieiti prie manęs, ar grįžti atgal pro duris. Vis
dėlto žingteli pirmyn ir pamažu eina artyn, varstydama mane
akimis.
Ponia Ros atsitraukia kėdę ir atsisėda ant jos. Vyriškai už
meta koją ant kojos. Prilaiko koją ranka, o kitą ranką padeda
ant staliuko ir ima pirštais barbenti į jo paviršių. Nervinasi?
Atsisėdu priešais ją.
- Užjaučiu dėl sūnaus Rojaus... - nedrąsiai ištariu.
- Ko čia atėjai? - piktai klausia moteris, įsmeigdama mėly
nas akis į mane.
Ne, jos ne tokios kaip mano vyro. Spalva gal ta pati. Bet
Meto akys milijoną kartų geresnės.
- Norėjau susipažinti su jumis... Juk esate Meto mama...
- Mama... - tyliai pakartojusi ji ironiškai nusišypso. Žvilgs
nis akimirksnį nukrypsta į stalą. Ir vėl įsminga į mane.
- Žinau, kad Metas jūsų nelanko. Jeigu norite, galiu jį įkal
bėti, kad aplankytų...
- Nenoriu jo matyti. Ojis manęs, - atrėžia ponia Ros. - Tai
gi esi jo žmona... - man atrodo, kad šitai sako sau.
- Taip, - sumurmu. - Man vyras viską papasakojo apie savo
praeitį... Ir apie jus... Ar tikrai jo nemylėjote? Ar taip sakėte tik
kad įskaudintumėt? Nes kai aš su juo susipažinau, buvo toks
liūdnas, vienišas, nemylimas. Žinau, kad giliai širdyje Metai
jus myli. Tikiu, ir jūs mylite jį.
CjAfčfijnoi *iiiWII 335
- Ne, nemyliu, - išsprūsta iš jos lūpų. - Nekenčiau dar tada,

kai augo mano pilve.
- Kodėl? Ką jis jums padarė? - labai nesinori tikėti jos žo
džiais. Truputį viliuosi, kad ji meluoja. Kaipgi galima nemylėti
savo vaiko?
- Susilaukiau jo tik baigusi vidurinę. Man visas gyvenimas
buvo prieš akis. Bet Metjus atėmė jį iš manęs. Manęs laukė stul
binanti modelio karjerą, bet vos tik pasirašiusi sutartį su agen
tūra sužinojau esanti nėščia. Ko tik nedariau, kad atsikratyčiau
to vaiko. Deja, nesėkmingai. Vis dėlto jis gimė, - ji tai ištaria
su tokia neapykanta, kad norisi atsistoti ir skelti jai antausį. -
O paskui ką padarė? Įkišo mane už grotų. Nors galėjo prisiimti
kaltę. Be to, turi daug pinigų. Ir neduoda man nė dolerio. Nė
nemėgina ištraukti manęs iš čia. Dar stebiesi, kad jo nemyliu?
Už ką turėčiau mylėti?
Tai štai iš kur toji Meto neapykanta vaikams. Juk jis pats
buvo nekenčiamas mamos dar nė negimęs.
Jis teisus. Tavo vieta tik čia... Šiame kalėjime. Kvaila buvau,
kad norėjau pamatyti tave.
- Nešdinkis iš čia, ponia Ros, - lygiai taip pat neapkęsdama
Ir manęs ištaria Meto motina ir dar spjauna į mane. Kevinas,
stovintis visai šalia, ketina įsikišti.
Dabar žinau, kad su kiekviena minute vis labiau mylėsiu savo
vyrą. Nė neprisimins kadaise stokojęs tavo meilės. Jam užteks ir
manosios. Tik niekadajo neprašysiu, kad aplankytą tave. Nes tu
to neverta.
Pakylu nuo kėdės ir nusigręžiu nuo tos moters.
- Ar Metjus žino, kad laukiesi? - jos balsas priverčia atsi-
gręžti.
Iš kur tu... Nejaugi tai akivaizdu?
- Taip ir maniau, kad nežino... - šypteli Meto motina. - Jeigu
žinotų, lieptų tau darytis abortą... Jukjis nekenčia vaikų... Man
regis, kai kas pateko į didelę bėdą, ponia Ros... - ji nusikvatoja.
Nebenoriu čia stovėti. Apsigręžiu ir greitu žingsniu išeinu

iš tos patalpos. Eidama koridoriumi vis dar girdžiu tos moterį
juoką. Isterišką, koks būna siaubo filmuose.
Šūdas! Išėjusi pro Cook County kalėjimo vartus pamatau ša*
lia mūsų automobilio mersedesą užtamsintais stiklais. Ir Aml-
rą, atsirėmus} į jo šoną. Primerkęs akis jis žiūri į mane. Tyli,
Nieko nesako, tik mosteli galva, kad lipčiau į automobilį.
Juk ten sėdi Metas, tiesa?
Amirui atidarius mersedeso dureles, išvystu savo vyrą. Pa
rėmęs smakrą ranka jis žiūri priešais save. O ne į mane.
Įlipu. Prisispaudžiu prie durelių. Visai netrokštu atsidurti
prie pat jo. Įsivaizduoju, ką jis galvoja. Tikiu, kad mums grįžui
į butą, prasidės linksmybės.
Automobiliui pajudėjus, Metas išsitraukia skambantį juodą
Galaxy S4 iš švarko kišenės.
- Netrukus būsiu. Užlaikyk juos, Oliveri... - tai pasakę vėl
įsideda telefoną į kišenę. - Išgirdai iš jos visa, ką norėjai suži
noti? - ramiu balsu klausia manęs.
- Atleisk, kad sutrukdžiau dirbti... - tyliai pasakau. Bet ne
atsigręžto į jį.
. - Ne to tavęs klausiau...
- Taip, - mano atsakymas trumpas.
- Prisipažinsiu, šito iš tavęs nesitikėjau. Nemaniau, kad gali
taip pasielgti. Šį kartą peržengei ribą, Ema.
Tyliu. Jaučiuosi kalta. Tik dabar suprantu, kad nevertėjo eiti
susitikti su jo motina. Deja, apgailestauti jau per vėlu.
- Parvežk mano žmoną į butą... Ir užrakink ją ten... - pasa

ko Amirui Metas ir išlipa iš automobilio.
Užrakinti? Kaip kokią kalinę? Kąjis ketina man daryti? Gal
primušti už tai, kad nepaklusau?
Pro užtamsintą stiklą matau, kaip mylimasis įeina į savo
dangoraižį. O paskui jį seka ne vienas paparacas. Žvilgteliu j
Cy\{į.(iįm 'ififwi II 337
veidrodėlį. Amiro žvilgsnis piktas. Žinau, kad prisidirbau, bet

nors tu nežiūrėk taip į mane.
Važiuodami nei aš, nei Amiras nepratariame nė žodžio. Gal
jis nori man ką nors pasakyti, gal ir man knieti ko nors pa
klausti, bet abu pasirenkame tylą.
Įėjusi į butą išgirdau rakinamų durų garsą. Girdžiu, kaip

Amiras kažką įsakmiai pasako Kevinui. Nesuprantu ką. Tik
riausiai liepia nieku gyvu neišleisti manęs iš čia. Net jei mal
daučiau.
Baigiu gaminti vakarienę, o Metas dar negrįžta. Visą dieną

net nepaskambino man. Taigi... Dar sykį sulaužė savo pažadą
grįžti laiku.
Šį kartą visai nenoriu, kad sugrįžtų. Man nepatinka su juo
pyktis. O šį vakarą mūsų, be abejo, laukia barnis. Ir tik per
mane.
Nueinu į tolimiausią kambarį. Nedegu šviesos. Tamsoje
man jaukiau. .Ir saugiau. Tarsi čia slėpčiausi nuo savo vyro. Gal
ir slepiuosi. Pati nežinau. Nes nebeaišku, ko iš jo tikėtis.
- Ema! - sudrebu išgirdusi savo vardą. Priglaudžiu nugarą
prie šaltos sienos.
Tyliu ir drebu. Iš balso sprendžiu, kad Metas piktas. Girdžiu
be perstojo varstomų durų garsą. Ir greitus vyro žingsnius.
- Ema! - dar kartą išgirdau jo šūksnį. Labai arti. Čia pat. Už
durų.
Metas atidaro duris. Mano akys kaipmat įsminga į jį. Baugš
čiai žvelgiu į vyrą, apšviestą iš kito kambario sklindančios švie
sos. Jis stovi išdidžiai. Bet veidas neatrodo labai piktas.
Vyras uždega šviesą. Akimis varsto mane, besiglaudžiančią
prie sienos. Žingteli pirmyn. O aš pasitraukiau į šalį. Kuo toliau
nuo jo.
- Bijai manęs? - stebėdamasis klausia.
Nežinau. Turėčiau bijoti? - sukuždu nenuleisdama akių

nuo jo.
Vyras tuoj pat prieina prie manęs.
- Manai, kad mušiu? - jo balse girdėti nerimas.
Patraukiu pečiais ir atsitraukiu dar per žingsnį. Metas ir vėl
prieina artyn. Tada pakelia ranką ir krumpliais švelniai per
braukia man per skruostą. Net suvirpu.
- Mažyte... Nebijok manęs... - atrodo išsigandęs.
Mylimasis apkabina. Bet aš stoviu nuleidusi rankas. Nedrįs
tu pakelti akių į jį. Labiausiai jaudinuosi dėl kūdikio. Todėl ži
nau, kad turiu išlikti rami ir nesinervinti.
Metas pirštais kilsteli man smakrą. Tuo pasinaudodama iš
sprūstu jam iš glėbio. Išbėgu iš kambario ir užsirakinu vonioje.
- Ema, ką darai? Atrakink duris... - gražiai prašo Metas, sto
vėdamas užjų. Kelis kartus pabeldžia. - Nereikia bijoti manęs...
- Tu ant manęs pyksti... - garsiai pasakau. Atsisėdu ant grin
dų plytelių ir atsilošiu į duris.
- Nepykstu... Pirmiau pykau... Bet visą dieną daug galvo
jau ir... Supratau tavo norą pamatyti mano motiną. Juk smalsu
išvysti moterį, išauginusią tokį sūnų. Piktą. Valdingą. Nesuge
bantį mylėti... Kitaip tariant, nieko vertą... - jis irgi atsisėda ant
grindų kitapus durų.
- Abejoju, ar pats tiki tuo, ką čia sakai... Jeigu būtum nieko
vertas, aš nebūčiau su tavimi... Nebent turi slaptą norą skirtis.
Tik nedrįsti pasakyti man be užuolankų...
- Mudviejų vestuvės buvo gražiausias ir geriausias mano
gyvenimo įvykis. Būk gera... Daugiau nenoriu tavo lūpose gir
dėti žodžio „skyrybos“. Nekenčiu jo!.. Negaliu net pagalvoti,
kad vieną dieną galėčiau išsiskirti su tavimi...
Tyliai atsitraukiu nuo durų ir atrakinu jas. Metas, pirmiau
atsilošęs į jas, dabar guli tarpduryje. Jo galva padėta ant plyte
lių. Mylimasis žiūri į mane, sėdinčią prie durų ir atsirėmusią į
sieną, ir šypsosi.
Tufo II 339
- Labas... - sukužda. Ir paduoda man ranką.

- Labas... - atsakau kuždesiu ir paduodu jam savąją.
- Iš čia gražiai atrodai...
- Ačiū...
- Per daug tave myliu, kad galėčiau nuskriausti... - jis šiek
tiek stipriau suspaudžia mano ranką delne. Neištvėrusi prisi-
slenku artyn. - Tai buvo verta ten eiti?
- Ne, - papurtau galvą.
Metas atsisėda. Įsitaisau jo glėbyje.
- Ji tave įžeidė? - tyliai klausia jis.
- Jeigu kas nors įžeidžia tave, įžeidžia ir mane.
- Ką ji kalbėjo?
- Nesvarbu.
- Ema, ką ji kalbėjo?
- Sakė nenorinti, kad kada nors ją lankytum. Pyksta, kad
įkišai ją už grotų ir nepadedi iš ten ištrūkti. Žinoma, ir už tai,
kad neduodi pinigų, kurių turi į valias. Ir taip toliau... - visgi
atsakau į vyro klausimą.
- Matau, kad praleisti kalėjime metai nė kiek jos nepakei
tė... - Metas išspaudžia ironišką šypsnį. Pabučiuoju jį. Nenoriu
matyti jo veido tokio. Jam skaudu.
- Žinai, kas dar? - abejoju, ar verta Metui tai sakyti. Bet...
Tebūnie. - Tavo mama myli tave... Giliai širdyje ji tave myli... -
pameluoju. Tik todėl, kad noriu, jog jis jaustųsi mylimas. Savo
mamos.
Vyro akys man šypsosi. Jis žiūri į mane meiliu žvilgsniu.
- Ačiū už gražų melą... - sukužda į lūpas. - Patikėsiu juo,
jeigu susitarsime daugiau nebekalbėti apie tą moterį. Tai kaip?
Susitarėm? - linkteliu galvą. Jis pabučiuoja mane į lūpas. -
Mūsų diena dar nesibaigė. Ar nori išsimaudyti kartu su ma
nimi?
- Aha... - sumurmu.
- Pamiršau pasakyti, kad gėles palikau virtuvėje ant stalo...
- Parnešei man gėlių? - nusistebiu.

- Kodėl stebiesi? Juk šią dieną visada jų dovanoju...
- Na, taip. Tik pamaniau, kad po to, kas nutiko rytą, gėlių
negausiu... - tyliai nusijuokiu.
- Susitarėme apie tai nebešnekėti, - Metas kilsteli antakį. -
Pasistengsiu dovanoti tau jų dažniau... O ne tik šią dieną... Ką
pasakysi, jeigu prileisiu vonią, o tu tuo tarpu jas pamerksi? Ir
atėjusi uždegsi kvapnias žvakes?.. Noriu šį vakarą atsipalaiduo
ti tavo glėbyje...
- Kaip tik apie tai ir svajojau...
Pabučiuoju vyrą ir nulekiu į virtuvę.
Baltų, rausvų ir tamsiai raudonų rožių puokštė atrodo nuo
stabiai. Ištraukiu gėlės žiedą ir pauostau. Jis kvepia meile. Todėl
negaliu neįsisegti jo į plaukus.
Nesvarbu, kad motina tavęs nemyli. Užtai esi mylimas kaip
niekas kitas pasaulyje. Mano. Mūsų. Mažylis irgi tave myli. Jau
čiu tai.
2013 m. gruodžio 7 d.
Su vyru esame sutarę savaitgaliais nedirbti. Bet pirmadienį

manęs laukia svarbus susitikimas su įtakingu užsakovu. Todėl
turiu nepriekaištingai pasiruošti būsimam pokalbiui.
Guliu miegamajame ant lovos ir skaitau sutartį. Esu susi
kaupusi, nes į galvą reikia sukišti daug visokios informacijos.
Mano dėmesį ima blaškyti atsivėrusios miegamojo durys.
Nepažvelgiu į tą pusę. Vis dar esu įbedusi nosį į dokumentus.
Pajuntu, kaip vyras apžargomis atsisėda man ant kojų. Guliu
ant pilvo, alkūnėmis remdamasi į pagalvę. Metas delnais ima
glamonėti man užpakaliuką. Darosi karšta. Ten... Žemai... La
bai žemai.
' [■((ijunS w in i II 341
- Ei, nulipk... - paraginu jį. Sulenkiu kojas ir pirštais palie

čiu vyrui nugarą.
Kaipmat gaunu atkirtį. Vyras švelniai pliaukšteli per už
pakalį. Pasimuistau. Pabandau taip jį numesti nuo savęs. Bet
veltui.
Metas užgula mane visu kūnu, padėjęs rankas ant lovos šalia
svarbiojo dokumento. Vis dar skaitau. Regis. Kol pajuntu elek
tros srovę ant kaklo.
- Geidžiu tavęs... - pasigirsta šnabždesys. - Neįsivaizduoji,
kaip seksualiai atrodai su šiais šortukais...
- Mielasis, tu mane blaškai. Jau nežinia kelintą kartą skaitau
tą patį sakinį... Man reikia susikaupti.
- Sakai, blaškau? - sukužda mažiukas, bučiuodamas man
kaklą.
- Taip... Labai...
- Gerai... Man tai patinka... - nusijuokia Metas. Ir patraukia
mano popierius į šalį.
Būk geras, mielasis, nesielk taip. Man reikia dirbti. Neturiu
laiko žaisti su tavimi. Bet jam nusispjaut į nebylius mano rei
kalavimus...
Jis atsmaukia šortukus. Pajuntu šiltą pirštą mažosios Emutės
viduje. Mmm... Tu darai su mano kūnu ką panorėjęs. Ir nebe
prašai leidimojuo naudotis... Išdykėlis.
- Kodėl meluoji? - klausia Metas.
- Meluoju? - mažumėlę nustembu.
- Taip... Sakai, kad dirbi kai ką svarbaus ir tau reikia susi
kaupti.
- Ne. Nemeluoju... Tik... Tu...
- Išsisukinėji... I\i irgi manęs geidi... - vyras priglaudžia šla
pią pirštą man prie lūpų. - Matai, kokia sudrėkusi. Vadinasi,
mudu vienodai geidžiame vienas kito... Ak tu, mažoji mano
melagėle... - pasilenkia ir aistringai pabučiuoja mane.
Metas ištraukia pagalvę ir pakiša man po pilvu. Aha. Nori

geriau matyti mano užpakaliuką? Krypteliu galvą ir išvystu,
kaip jis dar žemiau nusmaukia šortukus ir kelnaites. Nusišyp
sau. Rodos, ne aš, o jis dirba svarbų darbą.
Užsimerkiu. Mylimojo rankos šiltos. Jos švelniai glamonėja
mano kūną. Delnai palenda po palaidinuke ir glosto nugarą.
Mmm... Didysis Metas jau manyje. Jis priverčia mane alsuoti
giliau. Visai nesvarbu, kad rytą vyras mane jau pamylėjo. Esu
ir vėl išalkusi. Jo kūno. Ir elektros srovės kutenimo. Ir meilės
sukeliamų traukulių.
Šį kartą mūsų dejonė nesutampa. Pirmiausia ji pasigirsta
iš mano lūpų. Paskui išgirstu ir jį tyliai dejuojant. Mylimasis
skverbiasi į mane savo pasididžiavimu vis giliau. Ir staigiau.
Man norisi išskėsti kojas. Bet tam kliudo ne visai numauti
šortai.
Būk geras... Nesustok... Aš tuoj pajusiu... Metai... Mažiuk...
Tu varai mane išproto... Arną...
Kilsteliu užpakaliuką. O vyras, kuo giliausiai įstūmęs didįjį
Metą į mažąją Emutę, sustingsta. Jo atodūsis daug garsesnis už
manąjį.
- Ačiū... - išgirstu kuždesį prie ausies, sumišusį su ritmingu
kvėpavimu. Atsimerkiu. Mylimasis pabučiuoja mane. Paskui
nusirita į šalį, pataiso šortukus ir pakšteli į užpakaliuką.
- Dabar gali dirbti toliau... - Metas nusišypso ir pamerkia
man akį. Aš jam pasiunčiu oro bučinį.
- Mažiuk, ar gali atnešti puodelį arbatos? - paprašau jo, be
išeinančio iš miegamojo. - Ir užplikyk pats, o ne liepk Elizai.
- Kaip sužinosi, kad tai ne mano darbas?
- Paprastai. Tu įmeti pakelį į puodelį ir užpili vandeniu, o
Eliza užpliko arbatžolių.
- Galiu paprašyti, kad ji įmestų tą pakelį, tada nieko neįtar
si... - flirtuoja vyras.
oA fę/unai II 343
- Taip nesąžininga. Ateini ir pasinaudoji mano kūnu. O už

tai negali net užplikyti man arbatos, - priekaištauju.
- Aš juo nesinaudoju. Jis ir taip priklauso man... - šelmiškai
šypsosi Metas. Atrodo per daug pasitikintis savimi. Kaip visa
da. Tai įaugę jam į kraują.
- Nesi jau toks šaunus. Man kelis kartus teko suvaidinti or
gazmą, - truputį pameluoju. Tai išgirdęs jis be galo nustemba.
Na štai, arbatos, matyt, nebesulauksiu.
Vyras prieina ir vėl apžergia man kojas.
- Nulipk... - griežtai paliepiu. Spaudi ne tik mane, bet ir mu
dviejų vaikų.
- Prisipažink, kad meluoji. Tada nulipsiu, - jo balsas irgi
griežtas.
- Nemeluoju... Metai, būk toks malonus. Nulipk. Man skau
da nugarą.
- Prisiek, kad nemeluoji... - jis to reikalauja net užguldamas
mane.
- Nemeluoju... - atsakau su šypsena lūpose.
Mylimasis nusirita ant lovos. Ir suglumęs spokso į mane.
- Prašau eiti ir atnešti man arbatos. Labai noriu gerti... - dar
kartą kreipiuosi. Bet kažkodėl jaučiu, kad teks pačiai nulipti į
virtuvę.
Vis dėlto Metas pakyla nuo lovos ir išeina iš miegamojo. At
rodo susirūpinęs. Mano žodžiai veikia labiau nei tikiuosi. Kita
vertus, jo pasitikėjimas savimi kartais būna per didelis. Kaip
dabar. Ir tai nervina mane.
Gal jis ir yra manasis lovos karalius, bet tikrai ne pasaulio
valdovas. Nežadu gyventi su pasipūtusiu šikniumi. Prireikus
esu pasiruošusi pamokyti jį gerų manierų. Štai taip!
Velniai griebtų! Kaip susikaupti ir toliau gilintis į sutartį, kai
mane ką tik pamylėjo vyras? Niekšelis! Tik jis vienas sugeba
šitaip sujaukti visas mintis.
Atsiveria miegamojo durys. Pro jas įeina Metas, laikydamas

rankoje baltą puodelį. Pastebiu mąslią jo veido išraišką.
- Nejau vis dar galvoji apie tai? - klausiu, vyrui sėdantis ant
lovos. Paimu iš jo puodelį ir žvilgteliu, kas jame. Pats užplikė.
- Bandau prisiminti tuos kartus, kai galėjai suvaidinti or*
gazmą... - tai pasakęs mylimasis atsigula ant lovos. Ir pasikiša
rankas po galvą. - Bet to negali būti. Tavo kūnas nė sykio man
nemelavo... Nors...
- Pamiršk, ką sakiau... - pastatau puodelį ant grindų ir del
nu paglostau jam pilvo raumenis. Jiejusti net pro marškinėlius.
Tvirti. Stangrūs. Seksualūs... Vėl imu svajoti?
- Tai buvo per medaus mėnesį? - Metas grįžteli į mane. Pa
purtau galvą. - Tai gal anąsyk, kai mylėjomės duše, Čikagoje? -
ir vėl nesutinku su juo. - Žinau. Lėktuve. Tada, kai skridom ii
Bostono į Niujorką. Atrodei labai tyli. Man pasirodė keista, kad
taip greitai pajutai orgazmą.
- Liaukis. Baikim šį nesąmoningą žaidimą. Aš tai patyriau
visus tuos kartus. O ne suvaidinau.
- Mažyte, man svarbu tai žinoti. Nes jeigu tu vaidini, tai
reiškia, kad nesugebu patenkinti žmonos.
Per rimtai imame kalbėti apie tai. Turėjome tik pasijuokti Ir
baigti tas šnekas. O dabar...
- Mielasis, aš tau pamelavau... - sakau šypsodamasi puse
lūpų. - Man nė karto neteko suvaidinti orgazmo. Tuviską darai
labai gerai. Ir puikiai sugebi patenkinti savo žmoną.
- Tikrai?
- Taip.
- Ar tikrai? - jis niekaip negali tuo patikėti. Turbūt mano,
kad ir toliau jį maustau.
- Taip. Tikrai. Atleisk už mažytį melą, - sukikenu.
Ir tuoj pat atsiduriu ant lovos, prispausta savo vyro. Žvelg
damas į mane šis klastingai šypsosi.
oVfėfijnoi liiJW If 345
- Niekaip negali liautis mane erzinusi, tiesa? - sukužda į lū

pas. Aš vis dar kikenu. - Juk žinai, kad atsiimsi už tai... Rajanas
svetainėje turės dar ilgiau palaukti, kol pamylėsiu žmoną...
- Ką? Rajanas yra čia? Kodėl iškart nepasakei? - supykstu
ant vyro. Nustumiu jį nuo savęs. - Pats atsiimsi šį vakarą... -
pervedu rūsčiu žvilgsniu.
Pasiimu puodelį arbatos ir palieku Metą miegamajame vie
ną. Neilgam. Netrukus už nugaros išgirstu jo žingsnius. Bet
neatsigręžiu.
- Labas, mažiau... - priėjusi pasisveikinu su draugu. Ką
mūsų namuose veikia šitas šuo? Nustebusi žvelgiu į nediduką
prancūzų buldogą, bėgiojantį po svetainę. Jis Rajano? Ar?..
- Labas dar kartą, Rajanai... - už nugaros išgirstu ir Meto
balsą.
Atsigręžiu į jį. Vyras paslaptingai šypsodamasis varsto mane
akimis. Juk stoviu apsikabinusi Rajaną. Tyčia. Hm... Mėginu
sukelti pavydą?
- Labas... - pasisveikina šis ir pabučiuoja mane į galvą.
Metas netrunka susidraugauti su šuneliu. Atsitūpęs glosto
)|. Ir vis žvilgčioja į mane. Žinau, nori, kad pasitraukčiau nuo
Rajano. Bet aš tik labiau prisiglaudžiu prie geriausio draugo.
- Pasiilgau tavęs... - garsiai sakau. Noriu, kad išgirstų ir
mano vyras. Žinau, kur šią akimirką žiūri jo akys. Manosios
žvelgia į Rajaną.
- Juk matėmės prieš keliastdienas, mažę... - nusišypsojo šis.
Supranta, kas čia vyksta. Ir padeda man. Apkabina ir priglau
džia prie krūtinės. - Bet ir aš tavęs pasiilgau... - mudu klastin
gai šypsomės vienas kitam.
Žaidžiu su ugnimi. Žinau tai. Bet vis tiek nesiliauju erzinusi
vyrą.
- Matau, kad įsigijai naują draugą. Nejaugi non visai mane
pamiršti? - suniurzgu.
- šitą šunį atvežiau jums. Dovanų... - atsako Rajanas.
- Kaip suprasti? - staigiai atšlyju nuo jo.

- Jums tai bus gera proga įgyti praktikos. Kol susilauksite
kūdikio...
Ak, taip... Aš jam pasakiau, kad esu nėščia... Bet ką jis čia
sumanė? Nori, kad mano planas sužlugtų anksčiau laiko?
- Ką darai? - tylutėliai klausiu. Bet Rajanas nelabai paiso
manęs. Prieina prie Meto, o šis jau laiko prancūzų buldogą ant
rankų. Leidžia jam laižyti veidą. Fui!
- Mudu su žmona susitarėm, kad susilauksime vaikų tik po
kelerių metų... Todėl... - nebaigia sakinio Metas.
- O jeigu netyčia atsitiktų, kad...
- Rajanai... - sudrausminu jį. - Mano vyras aiškiai pasakė.
Nepristok prie jo... - rūsčiai žvelgiu į draugą. Šis man tik nusi
šypso. Liaukis, Rajanai.
- Koks jo vardas? - klausia mylimasis, statydamas šunelį ant
grindų.
- Patiems teks jį duoti... Ema, gal tu kokį nors pasiūlysi? -
išsišiepęs draugas kreipiasi į mane.
- Bėda, - sakau įsmeigusi akis į jį.
- Mažyte, šuneliui toks vardas netinka, - nusijuokia Metas.
- Tada... Rajanas...
- Nori duoti jam žmogaus vardą? - nustebęs jis žvelgia į
mane.
- Man vis vien. Be to, aš išvis nenoriu laikyti namuose šuns.
Metai, mes abu užsiėmę ir tikrai nerasim jam laiko. Daryk ką
nori, Rajanai, bet šuo čia neliks. Tau teks jį išsivežti.. - turbūt
kalbu piktai, nes vyras keistai žiūri į mane. Matyt, nesupranta,
kodėl taip pykstu dėl šuns. Bet aš pykstu ne dėl jo.
- Nusiramink. Aš tik pajuokavau. Francis yra mano šuo. Nė
už ką jums neatiduosiu... - juokiasi Rajanas. Metas irgi. Tik ai
viena susiraukusi žiūriu į juodu. Visai nelinksma žinoti, kad
mano paslaptis tik per plauką nebuvo atskleista.
o H Im A ii 347
Metas visiems pasiūlo sėstis prie stalo, ant kurio Eliza jau
pridėjusi visokių skanumynų. Visai nenoriu valgyti. Bet matau,
kad nužvelgiančio stalą Rajano akys net sukibirkščiuoja. Saldu
mynų maniakas. Vidujai šypteliu.
Atsisėdu ant sofos priešais draugą. Tikiuosi, kad vyras sėsis
šalia svečio. Bet ne. Jis apeina aplink stalą ir įsitaiso šalia ma
nęs. Mylimasis uždeda ranką ant sofos krašto, į kurį remiuosi.
Nors alsuoja ramiai, žinau, apie ką dabar galvoja. Apie bausmę.
- Ema, nenorėjau tau anksčiau sakyti... Bet... Aš visam lai
kui persikeliu gyventi į Los Andželą... - ramiu balsu prabyla
Rajanas. Pasijuntu kaip apipilta kibiru šalto vandens. Kaip bus
su mūsų draugyste? Juk mudu neišskiriami.
- Kodėl taip nusprendei? - tyliai klausiu. Ir tą pačią akimir
ką pajuntu Meto ranką ant savosios.
- Nes man reikia naujų iššūkių. Ten įkūriau modelių agen
tūrą. O ir Simonas daugiau darbo pasiūlymų gauna Los Andže-
le nei Niujorke.
- Bet... Tu esi geriausias mano draugas... Mudu šitiek metų
viską darėme kartu... Negali manęs palikti... Man tavęs reikia...
Čia... - atsistoju ir prieinu arčiau Rajano. Atsisėdu ant minkš-
takrėslio krašto ir apkabinu jį.
- Mažę, tu esi nebe viena... - sukužda jis. - Dabar turi kas
tavimi rūpinasi. Man nebereikia galvoti, ar tau saugu, ar esi
laiminga. Žinau, kad tavo vyras puikiai atlieka savo pareigas.
Palieku tave gerose rankose. Juk žinai, kaip tave myliu ir visa
da mylėsiu... Ir niekada tavęs nepamiršiu... Esi ir visada būsi
geriausia mano draugė... Nekantraudamas lauksiu tavęs atskri-
siant į Los Andželą.
- Man tavęs trūks... - vos girdimai ištariu.
- Kaip ir man tavęs... Bet mūsų gyvenimas pasikeitė, mažę...
1\i ištekėjai. Aš irgi judu pirmyn. Gal greitai pakviesiu ir į savo
vestuves... - nusišypso Rajanas. - Mes užaugome kartu... Vis
kuo dalijomės... Bet ateina laikas, kai tenka skirtis... Žinok, esu
labai laimingas dėl tavęs... Prisimeni, kaip kaskart sakydavau

norįs, kad būtum laiminga? Juk dabar ir esi... - jis pabučiuoja
mane į skruostą. - Tikiuosi, pakviesi būti krikštatėviu to ma
žylio, kuris auga tavo pilve... - sukužda į ausį ir dar kartą pa
bučiuoja.
- Taip... - tyliai atsakau. - Tik pažadėk, kad skambinsi daž
nai... Ir vasarą būtinai aplankysi mus...
Noriu, kad būtum šalia, kai gimdysiu. Tu turi būti tas žmo-
gus, kuris po mano vyro pirmasis susipažins su naujuoju mūsų
šeimos nariu.
- Žinoma... Atskrisiu ir anksčiau... - linkteli galvą Rajanas.
Atšlyju nuo jo. Leidžiu draugui pasigardžiuoti Elizos keptu
pyragu, į kurį jis vis žvilgčioja.
Grįžtu į savo vietą ant sofos. Šalia vyro. Atsisėdusi prisiglau
džiu jam prie krūtinės.
- Myliu... - išgirstu tylų šnabždesį prie ausies. Meto lūpos
prigludusios man prie smilkinio. O stiprios rankos apkabinu
sios mane.
Jaučiausi tokia saugi mylimojo glėbyje. Rajanas teisus. Da
bar turiu šalia žmogų, kuris manimi rūpinasi. Ir be galo myli.
Rajanas pas mus pasisvečiuoja vos kelias valandas. Be abe

jo, papasakoja su visomis smulkmenomis apie savąją modelių
agentūrą. Kokias spalvas parinkęs interjerui. Iš kur užsisakęs
baldus. Iš kokių agentūrų persiviliojęs modelius. Ir visa kita.
Kalba neužsičiaupdamas.
Žinoma, parodo ir savo randą, iš pažiūros visai nedidelį. Jo
koja nė kiek nesubjaurota.
Mudu daug juoldamės. Pasakojame Metui, kokias išdaigas
krėtėme vienas kitam, kai tik apsigyvenome Niujorke. Aišku,
ne viską. Šis tas tegul lieka paslaptis.
Aš irgi susidraugauju su Franciu. Jis visai mielas šunelis. Bet
išdykęs kaip ir jo šeimininkas. Net imu svarstyti, ar ir mums
neįsigijus šuns. Regis, pakeičiau nuomonę. Ko gero, ir mažyliui
būtų smagu augti kartu su šuniuku.
Bet kol kas savo mintis pasilaikau sau. Nes jeigu pasidaly
čiau jomis su Metu, jis dar šiandien parvežtų į namus mažą
pūkų kamuoliuką.
Kai išlydime Rajaną, esu iškart prispaudžiama vyro prie lau
kujų durų.
- Ponia Ros, aš jūsų gražiai prašiau neerzinti manęs... - su
kužda mylimasis.
- Aš ir neerzinau... - atsakau prikąsdama lūpą.
- Hm... Tai kodėl glausteisi prie Rajano? Juk žinai, kad siau
bingai pavydžiu, kai atsiduri kito vyro glėbyje...
- Bet juk tai Rajanas... - nutaisau nekaltą žvilgsnį.
- Nesvarbu. Na ir kas, kad jis gėjus. Vis tiek toks pat vyras
kaip ir aš.
- Tau buvo pavydu? - flirtuoju.
- Žinoma... Labai... Beprotiškai... - vyras pabučiuoja mane.
Pasiilgau tavo liežuvio. - Tu tikrai užsiėmusi? - tyliai klausiajis.
- Taip. Reikia išnagrinėti sutartį...
- Siūlau sandorį. Dabar pažaisim. O vėliau padėsiu tau tvar
kytis su ta sutartimi, - Metas vylingai kilsteli antakį.
Tereikia nusišypsoti, ir esu pakeliama ant rankų. Tik kodėl
neši mane į rūsį? Vėl nori mylėtis baseine? Ogal pirtyje? Ar tre
niruoklių salėje? Kino salėje?
Negaliu patikėti,'kad po kelių dienų teks puošti eglutę ir

švęsti Kalėdas... Mūsų pirmosios Kalėdos... Laukiu jų.
Vis svarstau, bet niekaip nesuprantu, kaip greitai prabėgo
- Mažyte, tavo paketų dėžutė tuščia... Nepastebėjai? - mano

šventiškas mintis nutraukia rūpestingas Meto balsas iš vo
nios. - Juk tau prasidėjo mėnesinės. Rytdienai nebeturėsi pa
ketų, - dabar jo balsas visai arti manęs.
Stoviu miegamajame prie lovos ir tepuosi rankas kremu. Ty
liu. Bijau atsigręžti. Prakeikti paketai! Kaip pamiršau nusipirk
ti? O juk visą laiką taip gerai sekėsi slėpti nėštumą...
- Na? Ar pasakyti Elizai, kad jų nupirktų? Ar nuvažiuoti
man pačiam?
Ką daryti? Ilgiau tylėti negaliu. Atsigręžiu. Vyras laukia
mano atsakymo. Nužvelgiu jį, laikantį tuščią žalią dėžutę. Įsi
stebeiliju į ją.
- Ema... Kalbėk ką nors... Netylėk... - jo balsas įsakmus.
- Aš nėščia... - labai tyliai atsakau.
Dėžutė iškrinta jam iš rankų. Mano žvilgsnis irgi krypsta
žemyn. Į grindis.
Metas ima alsuoti giliau. Jis pyksta.
Pakeliu akis į jį. Kūnas atrodo sustingęs. Tik ritmingai kil
nojasi krūtinė. Žydros akys, įsmeigtos į mane, nė nemirksi.
Pasakyk kg. nors. Dabar aš tavęs prašau.
Vyras įdėmiai nužvelgia mane. Jo akys ilgiau stabteli ties
mano pilvu. Meldžiu, tik nepradėk nekęsti mūsų kūdikio. Aš jį
myliu lygiai taip pat kaip ir tave. Jukjis dalis tavęs.
Metas pamažu prieina prie manęs. Jo akys visą laiką žvelgia
į manąsias.
- Atleisk... Žadėjau palaukti dvejus metus. Pati nesuprantu,
kaip tai nutiko, bet... - Pridėjęs pirštą prie lūpų jis mane nu
tildo. Nors man negalima nervintis, vis dėlto nervinuosi. Juk
nemoku skaityti minčių ir nežinau, apie ką galvoja vyras.
Mylimasis atriša mano chalato dirželį. Atsiklaupia priešais
mane ir pakėlęs naktinius priglaudžia lūpas prie pilvo.
- Ačiū... - sukuždu su ašaromis akyse. Tu jį myli. Aš nekly
dau. TU JĮ MYLI.
wiW ll 351
- Tai tau ačiū, mažyte... - vyras dar kartą pabučiuoja man

pilvą. Paskui atsistojęs ir į lūpas. - Ar tikrai laukiesi? - susi
jaudinęs klausia. Šypsodamasi linkteliu galvą. Metas tuo tarpu
nušluosto pirštais ašaras man nuo skruostų. - Kada sužinojai?
- Prieš mėnesį...
- Kada? - jis nustebęs žiūri į mane. - Tai kodėl man apie tai
nepasakei?
- Bijojau. Žinau, koks tavo požiūris į vaikus. Be to, pati bu
vau sutikusi palaukti. Tik... Viskas išėjo ne taip, kaip mudu bu
vome numatę... Tikiuosi, pernelyg nepyksti ant manęs?
Mano nuostabai Metas nusijuokia. Tai reiškia, kad nepyksti?
Ar?..
- Kaip galėčiau pykti?.. Juk nešioji mūsų vaiką...
- Pasakyk dar kartą... - paprašau jo.
- Mūsų vaiką... Mažylį... Kūdikį...
Nieko nelaukdama apsiveju rankomis vyrui kaklą ir karštai
pabučiuoju. Jis irgi džiaugiasi mano nėštumu...
- Tau nešovė į galvąjokia mintis, kai pastaruoju metu mudu
vis dažniau mylėdavomės be prezervatyvo? - klausia Metas,
primerkęs akis.
- Nejaugi žinojai, kad aš nėščia? - negaliu tuo patikėti. Juk
taip uoliai šitai slėpiau.
- Ne. Nežinojau.
- Tai išeitų... Norėjai, kad pastočiau? - šis klausimas keistas
net man pačiai.
- Aha... - sumurma jis, myluodamas mane. - Kai anąsyk
sužinojau, kad laukiesi, labai išsigandau. Nes nebuvau tam pa
siruošęs. Dar ilgai neketinau tapti tėvu... Ir nenorėjau juo būti...
Bet... Kai mudu netekom kūdikio, daug galvojau apie tai... Man
patiko prieš akis iškylantys vaizdai... Todėl manau, kad dabar
tinkamas laikas susilaukti vaikelio. O ne po metų. Ar dvejų. Ar
dar vėliau... Mažyte, aš noriu būti tėvu... Paimti mūsų kūdikį
ant rankų... Tikrai to noriu...
- Mielasis, tu mane stebini... Jei būčiau žinojusi, kad šitaip

pasikeitei, jau seniai būčiau atskleidusi šią paslaptį. Myliu
tave... - panardinu pirštus į jo plaukus ir pasitrinu nosimi į
jo nosį.
- Jautiesi gerai? Tavęs nepykina? Jau buvai pas gydytoją? -
rūpestingai klausinėja vyras. - Eikš... Atsigulk... Tau reikia
daug ilsėtis... - Metas nukloja antklodę ir paguldo mane į lovą.
Pats irgi atsigula šalia. Aš niekaip nenustoju šypsotis.
- Rytoj manęs laukia vizitas pas gydytoją. Jei nori, gali va
žiuoti kartu... - pasakau jam.
- Be abejo, noriu. Dar šį vakarą susirašysiu ant lapelio visus
klausimus, kuriuos žadu užduoti gydytojai. Apie mūsų kūdikį
noriu viską žinoti... - džiaugsmingai kalba mylimasis.
Koks jis žavus. Spėju, dabar dėl manęs įsigis ir vaistinę, kad
tik nepritrūkčiau vitaminų.
- Džiaugiuosi, kad palaikai mane. Nenorėčiau vėl ten va
žiuoti su Kevinu. Man reikia, kad tu būtum šalia... - sukuždu
delnu braukdama jam per skruostą.
- Kevinas buvo kartu su tavimi pas gydytoją? - vyras surau
kia kaktą. Aiškiai leidžia suprasti, kad šitai jam nepatinka.
- Ne. Jis nebuvo tame kabinete ir nevaidino busimojo tėve
lio... Tik stovėjo greta manęs, klausėsi mano ir gydytojos po
kalbio. Ir pirmasis sužinojo, kad laukiuosi.
- Kam dar patikėjai paslaptį?
- Elizai ir Rajanui, - tyliai atsakau į jo klausimą. Metas ne
patenkintas žiūri į mane. - Kol kas niekam negalime to skelbti.
Nėštumas dar ankstyvas, visaip gali nutikti. O tau nevalia ner
vinti manęs. Supratai? - klausiu slėpdama lūpose šypseną.
- Jau įsivaizduoju, kaip erzinsi mane, o aš niekaip negalė
siu tau atsilyginti... - klastingai nusišypsojęs jis pakšteli man
į lūpas. - Taip nesąžininga... Bet pakentėsiu... Kai pagimdysi,
mudu galėsime viską nuodugniai aptarti. lūrėsiu gražaus laiko
353
parinkti tau ypatingas bausmes... Beje, o kaip dėl mylėjimosi?

Ar mums tai galima?
Na, žinoma. Laukiau šito klausimo. Juk Metui svarbiausia
seksas.
- Galima. Bet tik tada, kai mano savijauta gera. Nerizi
kuočiau prarasti vaikelį vien dėl to, kad patenkinčiau savo
poreikius.
- Tujuk gerai jautiesi, tiesa? - sakiau, kad jam tai labai svar
bu. Vyras nori būti tikras, kad šį vakarą galėsiu su juo mylėtis.
- Jaučiuosi puikiai... Gali nusiraminti... Be to, mano potrau
kis seksui tik padidėjęs, o ne sumažėjęs. Tau teks labai pasi
stengti, kad suteiktum malonumą nėščiai moteriai... Ir ne vie
ną... - nusišypsau ir papūtusi lūpas siunčiu jam oro bučinį.
- Aš dėl to ramus. Pasitikiu savo jėgomis... - jis padovanoja
man plačią šypseną. Prideda ir aistringą bučinį. - Galima? -
klausia akimis rodydamas į mano pilvą.
- Taip... - sukuždu ir atitraukiu rankas.
Metas apnuogina šiek tiek padidėjusį mano pilvuką. Pačiai
keista jį tokį matyti. Juk paprastai būdavo plokščias kaip lenta.
O dabar atsikišęs.
Vyras prisiglaudžia prie jo. Sugaunu meilų žydrų akių
žvilgsnį. Tokį, kokiu jis visada žiūri į mane.
- Labas, mažyli... - tyliai prabyla Metas. Glostau neklusnius
jo plaukus. - Čia tavo tėtis... Beprotiškai mylintis tave... Ir ne
kantraujantis, kada galės paimti tave ant rankų ir visą išbučiuo
ti... Mama ir tėtis labai laukia tavęs...
- Ko norėtum, mielasis? Berniuko ar mergaitės? - įsiterpiu
j jo monologą.
- Nežinau. Anksčiau niekada negalvodavau apie vaikus.
Man nesvarbu, kas gims. Vienodai mylėsiu tiek vieną, tiek
kitą... Atleisk, mažyli, kad nesupratinga tavo mama nutraukė
mūsų pokalbį... - Metas žvilgteli į mane ir nusišypso. Vėl pri
glaudžia lūpas prie pilvo. Jis bus puikus tėtis. - Kai paaugsi,
nusivešiu tave į kiemą prie baseino ir išmokysiu plaukti. Mama

galės išmokyti jodinėti. Atskleisiu tau paslaptį... Ji daug geres
nė jojikė už mane. Bet gal mums abiem kartu pavyks ir mamą
įkalbėti, kad išmoktų plaukti... - sukikena vyras. - Tu būsi
mano slaptasis ginklas. Visada galėsi pasikliauti tėčiu. Jis nie
kada tavęs neatstums ir visada išklausys, jei norėsi pasikalbėti
apie mergaites ar apie berniukus... Jei tu esi mano mažytė prin
cesė, tai nesitikėk, kad iki aštuoniolikos metų leisiu tave į pa
simatymus. Mudu su Amiru patikrinsim visus vaikinus, kokie
tik domėsis mano gražuole dukryte. O jeigu esi mano mažasis
čempionas, tai gali būti ramus - tėtis tau slapta į kelnių kišenę
visada įmes porą prezervatyvų... Maža kas... Žinau, ką reiškia,
kai siaučia hormonai... - jis garsiai nusijuokia. Nestipriai stuk
teliu alkūne jam į petį. Aš tau parodysiu prezervatyvus. Oi, tu
velniūkšti! - O dabar būk gerutis ir miegok... Ir neklausyk, kaip
mudu su mama mylėsimės... - vyras atsargiai užgula mane ir
įsisiurbia į lūpas.
Nė nebežinau, kurią dieną laikyti pačia laimingiausia mano
gyvenime. Ar tą, kai sutikau jį bare? Ar kai pajutau kūnu tekant
elektros srovę ir supratau, kad jį myliu? Ar kai mudu pirmą
kartą mylėjomės? Ar kai susituokėme? Ar kai sužinojau, kad
laukiuosi? O gal tai ši diena, kai supratau, kad Metas bus nuo
stabus tėtis?
2013 m. gruodžio 21 d,
- Hm... Regis, jūs laukiatės dvynukų, ponia Ros... - ramiai

sako gydytoja, atsigręždama į mane. Aš vis dar tyrinėju ultra
garso aparato ekraną.
DVYNUKŲ!!! VIEŠPATIE!!!
- Jūs neklystat? - tyliai klausiu. Esu priblokšta šios žinios.
Ar gali būti?
C4'feį|W »»T«fo* II 355
- Štai čia... Žiūrėkite... Aiškiai matyti jūsų vaikučiai... - ji

baksteli pirštu į nespalvotą ekraną. - Kol kas jie.pupelės didu
mo... Štai vienas... O štai kitas...
Žvilgteliu į šalia manęs ant kėdės sėdintį Metą. Jis įdėmiai
žiūri ten, kur gydytoja ką tik parodė mūsų mažylius. Nieko ne
galiu suprasti, kas jo galvoje.
- Ar norite išgirsti jų širdelių plakimą? - klausia tamsia
plaukė moteris.
- Taip, - atsako mano vyras.
Man atrodo, kad jų širdelės plaka per smarkiai. Gal vaiku
čiai jaučia, kad jų mama jaudinasi?
Neapsakomai keistas jausmas girdėti tuos greitus tvinks
nius. Ko gero, tik šią akimirką suprantu, kad tai tikra. Mano
pilve iš tiesų auga dvi gyvybės. Net dvi.
- Leisiu jums kelias minutes pabūti dviese, - gydytoja po
pierine servetėle nušluosto man pilvą ir išeina iš kabineto.
Pasitaisau palaidinukę ir atsikeliu nuo aukštos lovos. Sėdžiu
ant jos priešais Metą. O jis žvelgia kažkur į tolį. Priglaudžiu
delną vyrui prie skruosto, ir jis tuoj pat sužiūra į mane.
- Dvynukai... - išgirstu kuždant.
- Ar tu laimingas?
Mylimasis atsistoja, atsiremia rankomis į lovą ir pasilenkęs
pabučiuoja mane.
- Toks atsakymas tinka? - tyliai sušnabžda į lūpas.
- Myliu tave...
- Aš irgi tave myliu, mažyte... Myliujus visus tris... - sukike
na Metas. Prisidedu ir aš.
- Regis, tikrai turėsim dvynukus... Arba dvynukes... Arba
berniuką ir mergaitę... - susijaudinusi kalbu. - Mielasis, man
sunku tuo patikėti... Turbūt mano genai stiprūs. Juk teta irgi
pagimdė dvynukus.
- Nenuvertink ir manęs, mieloji... - šypsosi vyras.
- Na, taip... Juk pradėti vaiką reikia didelių gebėjimų... - pa

keliu akis į dangų. - Atsiprašau, du vaikus... Deja, juos išnešioti
teks man...
- Kai tavo pilvas gerokai padidės, būsi labai graži mamy
tė... - priglaudęs delną man prie skruosto jis nykščiu perbrau
kia per lūpas. - Ir žiauriai seksuali... Nežinau, kaip reikės atsi
spirti tam geismui...
- Nereikia jam atsispirti... Norėsiu, kad parodytum, ar tikrai
manęs geidi...
- Geidžiu jau dabar... - jis paliečia lūpomis man kaklą. Su
virpu. Įsismarkauja elektros srovė...
- Mūsų laukia gydytoja... Juk žadėjai jai užduoti daug klau
simų... - tyliai nusijuokiu.
- Išsisukai... Bet namie neišsisuksi... - sukužda Metas ir
padavęs ranką padeda man nulipti nuo lovos. - Eime, ponia
Ros... - jis pabučiuoja mane į smilkinį ir besišypsančią išsiveda
iš kabineto.
- Kodėl visą kelią buvai tokia tyli? - klausia vyras, mums

grįžus namo.
- Galvojau... Apie viską... - atsisėdu ant laiptų ir giliai įkve
piu. - Man baisu... - tai pasakiusi susigraudinu.
- Mažyte, tik neverk... - jis atsisėda šalia ir apglėbia mane. -
Tau negalima verkti... Būk gera, nurimk... Tai pakenks mažy
liams...
- Kaip galiu nusiraminti? Juk pats girdėjai, ką sakė gydyto
ja... - piktai atrėžiu. - Dabar daug didesnė tikimybė persileisti...
- To nebus... Pažvelk į mane... - paliepia Metas. Pažvelgiu.
Mielasis, nenoriu jų netekti. Tik ne dar kartų. - Mes jų susi
lauksime... Jie gims visiškai sveiki... Ir labai gražūs... Tokie kaip
tu... Aš tave prižiūrėsiu, kad ilsėtumeisi ir gerai maitintumeisi...
Tik negalvok apie blogiausia, mažyte... - jis guodžia ir ramini
mane.
- Bet ji išvardijo tiek daug man gresiančių komplikacijų...
- Toks gydytojos darbas. Ji turi mus įspėti. Bet tai nereiškia,
kad taip ir bus... Tau nereikia dėl nieko nerimauti... Viskuo pa
sirūpinsiu aš... O tu turi mėgautis savo nėštumu ir vyro dėme
siu... - tai pasakęs mylimasis apiberia mane bučiniais.
Ne tik elektros srovės pėdutės, bet ir jo barzdos šereliai ku
tena man odą. Juokiuosi. Noriu ištrūkti vyrui iš glėbio. Bet jis
nežada manęs paleisti.
- Regis, šiais metais abudu gavome ypatingą kalėdinę dova
ną... - šypsausi žvelgdama Metui į akis.
- Hm... Šios Kalėdos bus visai kitokios, nei būdavo anks
čiau... Per jas nebebūsiu vienas... Dabar turiu tave ir vaikus...
Esu neapsakomai laimingas, nors tai beprotiškai keistas jaus
mas... Ačiū, kad tada užsukai į barą... Apsiavusi raudonais
aukštakulniais ir vilkinti seksualios mokinukės drabužiais... -
jis kilsteli antakius ir prikanda lūpą.
- Net nesvajok apie tai. Antrą kartą nežadu įgyvendinti tos
pačios fantazijos... - erzinu jį. - O tau aš esu dėkinga, kad ne-
pasidavei... - iškart surimtėja - Kad nepasitraukei po dviejų
„ne“, išgirstų iš manęs... Kad kovojai iki galo... Ir šitiek kartų
įrodei mane mylįs... Dabar turime tos didelės mūsų meilės vai
sių... Laukiamės dvynukų...
O gal tai tik sapnas. Gal aš neturiu vyro. Ir nesu nėščia. Gal
tik išsigalvoju šį gražų savo gyvenimo tarpsnį. Nes labai noriu,
kad tai būtų tikrovė. Ir galiu bet kurią akimirką nubusti ir su
prasti, kad...
Taip. Tai tikrovė. Jaučiu mažų elektros srovės pėdučių šokį
ant šlapių savo lūpų... Argi gali būti geresnis įrodymas už šį?
Galiausiai suprantu vieną dalyką: apie jokius pinigus Meto

geriau neklausinėti. Bergždžias reikalas. Jis vis tiek darys kaip
nori. Jeigu mano vyras ko nors užsigeidžia, šito niekaip neiš*
muši jam iš galvos.
Man tereikia atsipalaiduoti ir mėgautis kiekviena su juo pra
leista diena.
Nė neabejoju, kad Metas nusipirko ir šią įspūdingą vilą...
Po Kalėdų, praleistų su mano artimaisiais, jis atskraidino
mane į Karibus. Nesakė, kad ši kelionė yra dar viena jo kalė
dinė dovana. Bet aš tai supratau. Nors mudu esame griežtai
susitarę nieko nedovanoti vienas kitam, mano vyras yra mano
vyras. Tuo viskas pasakyta.
Sent Lusijos saloje taip ramu. Jaučiuosi tarsi ištremta į ne
gyvenamą salą. Kartu su savimi pasiėmusi tik mylimąjį. Tik
nelabai suprantu, kam mums tas įspūdingas namas su vienuo
lika miegamųjų. Užtektų išnuomoti nedidelį namuką su vienu
tokiu.
Per visas čia praleistas dienas nesugebėjau net apžiūrėti vi
sos vilos teritorijos. Nes Metas beveik neišleido manęs iš mie
gamojo. Jis perdėtai rūpinosi manimi. Mudu dėl to net susipy-
kome. Ir kelias valandas nesikalbėjome.
Bet jam tereikėjo atnešti man taurę, su kaupu prikrautą ba
naninių ledų, ir visas mano pyktis išgaravo.
Metas darosi labai sumanus. Jeigu tik pastebi, kad pradedu
zirzėti, iškart atneša ledų. Gudruolis.
Kad ir kaip gražu La Belle Helene viloje, vis dar gyvenu pra
ėjusių švenčių nuotaikomis. Mintimis dažnai grįžtu į Bostoną.
Į tėvų namus. Kaskart nusišypsau prisimindama, kaip Metai
kartu su Danos vaikais puošė eglutę. Iš to, kaip jis žaidė SU
Liana ir Arnu, spėjau, kad nekantrauja šitaip žaisti ir su savo
vaikais.
359
Mylimasis beveik kasdien matuoja man pilvą liniuote ir

kartoja norįs, kad kuo greičiau ateitų diena, kai reikės gimdyti.
Aš jį raminu. Ir liepiu mėgautis ramybe, kol dar galima ja mė
gautis. Nes vėliau, kai gims dvynukai, vargu ar mudu galėsim
ramiai pabūti dviese.
Ak, taip. Mano paslaptis tapo vieša paslaptimi. Pati kalta.
Užsisvajojusi per dažnai liesdavau pilvą. Tai pastebėjo mano
sesuo. Ir, be abejo, pasveikino. Nebuvo kur dingti, teko jai prisi
pažinti, kad laukiuosi. Žinoma, visi maniškiai buvo priblokšti,
kai pasakiau, kad vasarą jiems teks atvykti į Niujorką aplankyti
ne vieno vaikelio, o dviejų.
Mano nėštumas tapo svarbiausia pokalbių tema prie šventi
nio stalo. Meluočiau, jei sakyčiau, kad to nesitikėjau. Tikėjausi.
Maniškiai negailėjo patarimų. Ypač mama. Regis, ji visada vis
ką žino geriausiai. Vis dėlto mačiau, kad nuoširdžiai tuo džiau
giasi. Juk taip norėjo, kad padovanočiau jai anūką. O dabar iš
syk gaus net du.
- Kaip laikosi mūsų mažyliai?.. - mano mintis nutraukia
švelnus Meto balsas už nugaros.
Krypteliu galvą. Išvystu vyrą, stovintį prie kušetės, ant ku
rios sėdžiu lauko terasoje. Nužvelgiu jį. Kaipgi kitaip? Juk stovi
pusnuogis. Mūvi tik baltas maudymosi glaudes. Ir atrodo žvė
riškai seksualiai. Man iškart sukyla hormonai.
Metas rankose laiko dvi taures su kažkokiu šviesiu gėrimu.
Vieną iš jų duoda man. Pats atsisėda šalia ir pasilenkęs pabu
čiuoja į pilvą. Vilkiu baltą bikinį. Ir, be abejo, geidulingu žvilgs
niu žiūriu į vyrą.
Tuoj pat susitvardau, nes išgirstu, kaip mažoji vidinė mano
antrininkė, beje, irgi vilkinti bikinį, juokiasi iš manęs. Ką man
daryti, jei taip trokštu savo vyro? Tiesa, tai tik hormonai...
Aha... Geras pasiteisinimas.
- Jie ramūs... - tyliai atsakau ir paragauju Meto atnešto gė
rimo. Saldu. Nė nenutuokiu, kokių atogrąžų vaisių sultis jis čia
36 o ALI CI A G U T JE
sumaišė. - Ir dar kurį laiką bus tokie, kol pradėsiu jausti jų spy
rius... Galiu įsivaizduoti, kaip jie mane suspardys... Net ketu
riomis kojytėmis iškart... - sukikenu. Nusijuokia ir mylimasis.
Mudu abu sužiūrame į staliuką, ant kurio trumpai skambteli
Meto telefonas. Vyras paima mobilųjį ir įdėmiai žiūri į jį.
- Blogos naujienos?
- Nesvarbu... - tai pasakęs jis numeta telefoną ant stalo.
- Metjau Rosai, nenorėkite susipykti su nėščia žmona... -
kalbu labai rimtai. - Jeigu turi rūpesčių, pasakyk man... Net jei
tai darbo reikalai. Aš noriu žinoti... Nes šitoks tavo veidas man
visai nepatinka. Iš jo matyti, kad atsitiko kažkas rimta.
- Naujametis sveikinimas, ir tiek... Nuo Viktoro... - nenoro
mis ištaria Metas.
- Į paprastą sveikinimą nebūtum taip sureagavęs... Paduok
man mobilųjį. Noriu pati paskaityti, kas ten rašoma... - atkišu
ranką tikėdamasi, kad vyras įdės telefoną į delną. Deja, neįde
da. Atvirkščiai. Paima jį nuo stalo ir paslepia už nugaros.
- Ponia Ros, nebepasitikite savo vyru? —jis klausiamai pa
žvelgia į mane.
- Vyras pats verčia juo nepasitikėti. Duokš telefoną. Ar rei
kės atimti?
- Mažyte, pamiršk tai... Tai įprastinė jo žinutė...
- Tikrai atimsiu telefoną, jeigu nepasakysi man visko... - net
atsistoju vis dar atkišusi ranką.
Bet Metas mane apkabina ir pasisodina ant kelių. Sėdžiu ap-
žargomis. Rankas užkeliu jam ant pečių. Nesikeičia tik mano
veido išraiška.
- Viktoras rašo, kad pasveikinčiau su Naujaisiais metais ir
tave... Taip pat mūsų vaikus... - paskutinius žodžius jis ištaria
labai tyliai.
- Ką tai reiškia? - suglumusi klausiu. Po velnių, kaip jis tai
sužinojo?
oV&ftjnflS II 361
- Tik nesijaudink... - mylimasis ramindamas švelniai glosto

man nugarą delnais. - Jis nieko nepadarys nei tau, nei jiems...
Tau nereikia jo bijoti... Jis tik bando suerzinti mane ir išvesti
iš kantrybės... Nori, kad pulčiau pirmas... Tas idiotas daugiau
nieko nesugeba, tik grasinti... Žinau visus pigius jo triukus... -
Metas po truputį ima karščiuotis. - Šitam prakeiktam versle
negali niekuo pasitikėti. Net buvusiais draugais... Aš pasitikiu
tik tavimi viena, mažyte... Daugiau niekuo... Anksčiau nė ma
nyti nemaniau, kad galiu pasitikėti moterimi... To mane išmo
kei tu...
- Malonu žinoti, kad vis dar galiu tave ko nors išmokyti... -
nusišypsau.
- Būdamas su tavimi mokausi nuolatos... Bet, tikiuosi, tin
kamai atsilyginu už pamokas... - jis pamerkia man akį.
- Pasipūtėlis... Juk žinai, kad man nepatinka tokie... - atšli-
jusi nužvelgiu vyrą. Jis papučia lūpas tarsi mažas vaikas, nega
vęs norimo žaislo. - Bet vis tiek tave myliu... - vėl palinksta į jį
ir vos prisiliečiu lūpomis prie jo lūpų.
Bet jis prisitraukia mane artyn ir įkiša liežuvį į burną. Pats
pasiima aistringą bučinį. Pajunta jo rankas ant užpakaliuko.
Jos glamonėja jį. O lūpos ima bučiuoti man krūtinę. Nejaugi
nori mylėtis čia? Juk mus gali slapta nufotografuoti koks nors
paparacas.
- Ką sumanei šiam vakarui? - sukuždu Metai į ausį. Bet jis
negirdi. Per daug įsijautęs, turi malonesnį darbą nei klausytis
manęs. - Mielasis...
- Ką? - sumurma vyras.
- Ką mudu veiksime šį vakarą?
- Vienintelė veikla, kuri dabar man ateina į galvą, tai...
lova... - šypsosi Metas.
- Visai nenoriu naujamečio vakaro praleisti lovoje... Tūrėsi
labai pasistengti, kad nustebintum mane... - noriu nulipti nuo
jo kelių, bet vyras mane sulaiko. Apkabina ir atlošia atgal. Atsi

gulu ant kušetės. O jis ant manęs.
- Atsargiau, ponia Ros... Erzinimas gali brangiai jums kai
nuoti... - bučiuodamas man kaklą kužda Metas.
- Turiu prašymą... - išgirdęs šiuos mano žodžius jis iškart
pakelia akis į mane. - Padainuok man... Mums...
- Dabar?...
Linkteliu galvą.
- Seniai negirdėjau gražaus tavo balso... Būtų gera ir vėl jį
išgirsti... Mažyliai irgi nori pasiklausyti... - kalbu delnu glosty
dama jam plaukus.
- Gerai... Tik... - jis atrodo truputį sutrikęs. Minutėlę kažką
svarsto, ir... išgirstu: - Every breath you take... And every move
you make... Every bondyou break... Every step you take... Ell be
watchingyou...
Užsisvajojau žvelgdama į dievinamas žydras akis. Tasai bal
sas dar labiau kaitina mano kraują...
- Būk geras... Dainuok toliau... - tyliai sukuždu, jam nutilus.
- Daugiau neprisimenu žodžių... - nusijuokia Metas ir pa
bučiuoja į lūpas. - Eime pasivaikščioti į paplūdimį... Leiskim
mergaitėms viską paruošti vakarui...
- Visgi šį tą sumanei... - įtariai žiūriu į jį.
- Be abejo... Ar kada nors nepasistengiau dėl žmonos?
Ne. Taujokių priekaištų tikrai neturiu. Esi tobulas vyras.
Mudu atsikeliame nuo kušetės ir nulipame šviesiais laiptu
kais žemyn. Einame per pievutę susikibę už rankų. Pažvelgiu į
horizontą.
Saulė jau leidžiasi. Šiandien saulėlydis irgi gniaužia kvapą.
Dangus toks ryškus. Raudonas. O tolumoje stūksančios uolos
man panėši į du peilius, įsmeigtus į vandenyno gelmes. Trūksta
tik praplaukiančio piratų laivo. Norėčiau fotoaparatu užfiksuo
ti šią akimirką.
Man regis, esu įsimylėjusi šią vietą.
O^'^jnai Wwi II 363
2014 m. sausio 4 d.
- Labas rytas... - mano ausis pasiekia tylus mylimojo balsas.

Jo lūpos jau priglaustos man prie pilvo. Karšta... Degina.
- Imsiu pavydėti, kad pirmiau sveikiniesi su vaikais ir tik
paskui su žmona... - atmerkiu akis ir įsmeigiu į užsimiegojusį
vyrą.
- Labas rytas, mamyte... - jis pabučiuoja ir mane.
Kipšas žino, kaip išsisukti. Mano lūpas papuošia plati šyp
sena. Jo irgi.
- Mielasis, pasitrauk. Mane pykina, - atstumiu jį nuo savęs
ir pašokusi iš lovos lekiu į vonią.
Vemiu. Pirmą kartą per nėštumą. Atsisėdu ant grindų ir
klausausi ne itin romantiškų garsų - tualete bėgančio vandens.
Metas ateina į vonią su stikline rankoje. Atsiklaupia priešais
mane ir atkiša ją man. Gurkšteliu vandens. Ir pagaliau nuplau
nu šleikštulį burnoje.
- Gal iškviesti gydytoją? - siūlo mano rūpestingasis vyras.
- Ne. Nereikia. Blogumas jau praeina... - atsistoju. Ir tą pa
čią sekundę nualpstu jam ant rankų.
- Ema, aš iškviesiu gydytoją... - griežtai sako Metas, man
atsipeikėjus.
- Nebūtina. Šitai patiria kiekviena nėščioji... - jaučiuosi sil
pnai, bet nusišypsau. Kad tik jis nesijaudintų. Man viskas gerai.
Tikrai. Aš nesergu. Aš tik laukiuosi. - Noriu valgyti, - tyliai
priduriu.
- Eime į virtuvę. Paruošiu tau pusryčius... - šypsodamasis
vyras išsiveda mane iš vonios.
Šioje trumpoje kelionėje iki virtuvės jis nepaleidžia manęs
iš glėbio. Gal bijo, kad ir vėl nenualpčiau. O aš su kiekvienu
žingsniu jaučiuosi vis geriau. Ir esu vis alkanesnė. Kaip ten sa
koma?.. Dabar turiu valgyti už tris. Tiesa?
- Vis dar pykina? - klausia Metas, berdamas į puodą kažko

kias kruopas. Regis, grikių.
- Nebe... - papurtau galvą. Ir išgeriu visą stilinę vandens. -
Šiandien ir vėl paliksi mane? Eisi į darbą?
- Taip. Tiriu eiti. Bet tai paskutinis kartas. Nes rytoj grįžta
me į Niujorką, - tvirtai pažada mylimasis.
Palikę Karibus mudu kelioms dienoms atskridome į Čikagą.
Tik dėl nesibaigiančių jo darbų. Nors turiu pripažinti, kad aną
savaitę Sent Lusijos saloje vyras elgėsi gražiai. Buvo išjungęs
savo telefoną. Tad dabar negaliu ant jo pykti. Juk turi uždirbti
šeimai pinigų. Tarsi mums jų trūktų...
- Ilgai ten būsi? - šiek tiek nusimenu.
- Nežinau, mažyte... - Metas prieina ir apkabina mane. O aš
jį. - Pasistengsiu grįžti kuo greičiau. Žinau, kaip nemėgti šiame
bute būti viena. Gal vakare norėtum pavakarieniauti restorane?
- Gal... Jeigu nebūsiu pavargusi ir nenorėsiu miego... Juk
dabar einu miegoti anksti... Bet gali dėl visa ko užsakyti staliu
ką... - tyliai nusijuokiu. - Žinai, galėtume pasikviesti vakarie
nės ir tavo brolį su žmona... Būtų dvigubas pasimatymas... Ką
manai? Ten pat galėtum jam pasakyti, kad po kelių mėnesių
tapsi tėčiu...
- Aš jam jau pasakiau... Atleisk. Neištvėriau, - Metas kaltai
žiūri į mane. - Paskambinau Henriui pasveikinti su šventėmis
ir prasitariau apie tavo nėštumą. Jis nuoširdžiai apsidžiaugė
dėl mūsų abiejų. Sakė labai norėsiąs pamatyti savo dukterėčias
arba sūnėnus. Aišku, jeigu aš jam neuždrausiu...
- Žinoma, kad neuždrausi. Tiesa? Man smagu, kad judu
bendraujat. Henris tavo brolis. Tavo šeimos dalis. Ir tau jo rei
kia. Tai ar pakviesim jį šį vakarą į tą prabangų restoraną, kurį
tu išrinksi?
- Gerai... Pakviesiu ir jį, ir Dženiferę... O tu prižiūrėk puodą
ant viryklės, kol persirengsiu... - vyras pabučiuoja į kaktą ir
išeina iš virtuvės.
q JS(šfijnai įtikti H 365
- Kai kas žadėjo man gaminsiąs pusryčius, sakė, nereikės

pačiai gamintis! - sušunku jam.
- Aš ir gaminu... - girdžiu mylimojo juoką miegamajame.
- Hm... Gamini... - sumurmu sau po nosimi ir stoju prie
viryklės.
Bus greičiau, jei pati išsivirsiu tą košę. Nes žiauriai noriu
valgyti... Juk esame alkani visi trys. Dar truputėlį pakentėkit,
mažyliai. Tuoj valgysim.
Visą dieną praleidžiu gulėdama svetainėje ant sofos. Pavir

tau visiška tinginiuke. Nebenorėjau nė į tą restoraną važiuoti.
Bet teks. Nors Metas man taip ir nepaskambino ir nepranešė,
ar užsakė staliuką, ar ne.
Keista diena. Paprastai vyras skambina bent kelis kartus ir
teiraujasi, kaip jaučiuosi. Arba atsiunčia trumpąją-žinutę su
gražiausiais pasaulyje meilės žodžiais. Arba elektroniniu paš
tu gaunu laišką su nuorodą į kokią nors romantišką dainą ir
klausausi jos ištisą dieną. Arba dar geriau... Randu už durų jo
paliktą milžinišką puokštę gėlių.
O šį kartą nieko.
Be abejo, jis užsiėmęs. Juk esame paskutinę dieną Čikagoje.
Išgirstu atsidarant buto duris ir atsigręžiu. Bet pro jas įėjo
Kevinas. Mano asmens sargybinis, o ne mano vyras.
- Gal skambino Metas? Ar Amiras? - klausiu jo.
- Ne... - atsako.
- Nesuprantu, kur jie taip ilgai užtruko... Kevinai, ar jau va
karieniavai?
- Dar ne. Vėliau pavalgysiu. Pirmiau reikia sulaukti pono
Mėto
jau vėlu. Matyt, šiandien mudu tikrai nebevažiuosim į res
toraną... Mielasis, kur tu? Man darosi neramu...
Pakylu nuo sofos ir einu link miegamojo. Bet išgirdusi su-
ikambant Kevino mobilųjį sustoju.
- Klausau... - atsiliepia jis. - Taip... Supratau... - ramiai kal

ba asmens sargybinis.
Man nepatinka tavo žvilgsnis.
- Kas atsitiko Metui? - iškart klausiu. Jaučiu, kad šis skam
butis susijęs su juo.
Bet Kevinas tyli. Ir įdėmiai klausosi pašnekovo kitame laido
gale.
Prieinu prie jo ir ištraukiu telefoną iš rankų.
- Metai, - susijaudinusi ištariu.
- Čia Amiras... - išgirstu tylų balsą.
- Kas jums nutiko? Kodėl dar negrįžtat? Ir kur, velniai
griebtų, Metas? - kalbu piktai. Ragelyje tik tyla. Ir ramus to
vyro kvėpavimas. - Amirai, kur Metas? Atsakyk, nes dar kartą
neklausiu...
Jis su kuo nors linksminasi? Taip?Apgaudinėja mane? O tu jį
dangstai? Sakyk ką nors. Nes tos tylos aš neištversiu.
- Jis pakeliui į ligoninę... Ponas Metas sužeistas... - dar ty-
liau atsako jis.
Ne! Tik ne tai! Taip negali būti! Jam nieko negali nutiktll
Aš to neleisiu! Negaliu jo netekti! Kodėl tai turėjo nutikti kaip
tik dabar? Tada, kai esu tokia laiminga... Kai mudu esame lai
mingi...
- Ponia Ema, ar girdite mane?.. - girdžiu Amiro balsą. Bet
esu per daug susijaudinusi, kad galėčiau su juo kalbėti. Todėl
perduodu telefoną Kevinui.
- Tuoj pat nuvežk mane į ligoninę... - įsakau jam.
Nubėgusi į miegamąjį paskubomis apsirengiu paltą ir apsi
aunu batus. Dar pagriebiu nuo kėdės rankinę. Bet nė nežvilgte
liu į jos vidų. Nežinau, ar turiu kokius nors dokumentus, ar ne.
Man svarbiausia pamatyti vyrą. O gal jis jau?.. Ne. Dievt,
maldauju Tave. Neatimkjo iš manęs. Nes tada ir aš numirsiu...
Man plyš iš skausmo širdis.
*oiWii 367
Bėgte bėgu ilgu stikliniu Northwestern Memorial ligoninės

koridoriumi. Kad tik spėčiau jį pamatyti... Turiu pamatyti tas
žydras akis. Aš tave myliu, Metai...
Nebeįžiūriu kelio pro ašaras. Bet vis tiek nesustoju. Lekiu
toliau. Girdžiu, kaip iš paskos bėga Kevinas ir kalbasi su kaž
kuo telefonu.
Tolėliau išvystu Amirą. Pribėgusi sustoju prie jo. Bet mano
akys iš karto krypsta į atdaras palatos duris.
Giliai kvėpuodama stoviu tarpduryje ir žvelgiu į mylimas
akis. Metas prasagstytais marškiniais sėdi ant lovos. Priėjo de
šinio peties palinkusi seselė.
- Man viskas gerai... - ištaria vyras. Jis atrodo ramus. Tačiau
mano širdis vis tiek nesiliauja daužiusis.
- Galite apsirengti, pone Rosai, - sako seselė ir išeina iš
palatos.
Pamatau, kad jo petys sutvarstytas. Nužvelgiuvisą. Nepaste
biu jokių kitų sužeidimų.
Metas kilsteli ranką ir susiraukia. Prieinu prie jo ir pataisau
tuos baltus sukruvintus marškinius. Ir tvirtai apkabinu.
- Tau negalimajaudintis, mažyte... - sukužda mylimasis. Pa
juntu jo delnus, priglaustus man prie pilvo. Jis švelniai jį glosto.
- Mielasis, tu mus labai išgąsdinai... - ištariu beveik be gar
so. Negaliu jo nepabučiuoti. Pabučiuoju šlapiomis, ašarų su
vilgytomis lūpomis. - Turėjai geriau jį saugoti, - piktai sakau
žiūrėdama į Amirą. Delnu persibraukiu per skruostus. Sunkiai
sekasi sulaikyti ašaras.
- Ema, jis čia nekaltas... - vyras bando mane nuraminti. -
Kulka kliudė man petį netyčia. Bet jei nebūčiau paklausęs pri
mygtinio Amiro prašymo užsivilkti neperšaunamą liemenę, tai
turbūt čia nesėdėčiau... Tad nepyk ant jo.
- Kaip tai nutiko? Kas šovė į tave? Kodėl? - nieko nesupras
dama klausinėju ir padedu jam užsisegti marškinius. - Kodėl
tau reikėjo vilkėti neperšaunamą liemenę? Kur dalyvavai? Ko

kioje nors slaptoje operacijoje ar?..
- Čia ne vieta apie tai kabėti, ponia Ros... - išgirstu už nuga
ros Amiro balsą. Metas žvilgteli į jį, paskui į mane.
- Eime iš čia... Nekenčiu ligoninių... - suniurzga mylimasis!
apžvelgdamas nedidelę palatą.
Jis atsistoja. Palengva apsivelka švarką. Viena ranka apkabi
na mane. Ir pasilenkęs priglaudžia lūpas prie skruosto su ašarų
pėdsaku.
Užsimerkiu. Ir išgirstu:
- Myliu tave...
Iki automobilio ėjau laikydamavyrą už rankos. Ji tokia šalta.
Tikiu, kad tą akimirką, kai buvo sužeistas, Metas išsigando. Tik
dabar stengiasi to neparodyti.
- Kas šovė į tave? - klausiu jo, vos tik įsėdame į automobilį.
Nekantrauju išgirsti atsakymą. Ir tuo pačiu metu bijau. Koks
idiotas drįso kėsintis į mano vyrą?
- Viktoras, - atsako Metas, žvelgdamas prieš save.
- Kodėl? Judu dėl ko nors susipykot? Jis tau keršijo?
- Nugvelbiau vieną sandorį jam iš panosės. Jis dėl to supyko.
Kai nuvažiavau su juo susitikti, visą laiką šaukė ant manęs ir
grasino. Galiausiai išsitraukė pistoletą ir šovė.
- Metai, tu beprasmiškai rizikuoji gyvybe... Ir dėl ko? Dėl
pinigų? Tau jų dar maža? - pykteliu ant jo. - Nenoriu vieną
dieną sulaukti skambučio ir išgirsti, kad esi nušautas... Kažko
kių tavo konkurentų... Juk turi šeimą... Nejau visai negalvoji
apie mus...
- Ei! Pamiršai, ką dar visai neseniai sakiau? Tau negalimi
nervintis... Tai kenkia mano vaikams... - Meto balsas griežtai.
- Įdomu, kas mane labiausiai nervina... Ar tik ne jų tėtis?
Nenorėk, kad paskelbčiau ultimatumą... Arba mes, arba tavo
verslas...
369
- Juk ir taip žinai, ką pasirinkčiau... - puse lūpų šypsodama

sis sukužda vyras ir uždeda ranką man ant plaštakos.
- Tai kodėl rizikuoji to netekti?
- Nes toks mano būdas. Rizika įaugusi man į kraują. Vis
dėlto pažadu savo žmonai... Čia ir dabar... Kad kitą kartą prieš
rizikuodamas paskambinsiu jai ir paprašysiu leidimo...
- Nesišaipykit iš manęs, pone Rosai... - suraukiu kaktą ir
prisimerkiu. - Nebent norite miegoti atskirai... Ištisus mė
nesius...
- Hmm... Tu turi daugiau ginklų už mane... Mažyte... - ty
liai nusijuokia jis. - Nejau būsite tokia žiauri ir išmesite iš lovos
savo sužeistą vyrą, ponia Ros? - mylimasis irgi prisimerkia.
- Šiąnakt gali pasilikti. O dėl rytojaus pagalvosiu... - erzinu
jį. - Kaip bus su Viktoru? Nieko nežadi imtis? Taip viską ir pa
liksi?
- Žinoma, kad nepaliksiu. Jis atsakys už savo veiksmus. Po
licija jau rytoj pradės šio įvykio tyrimą. Viktoras nebeišsisuks
nuo kalėjimo. Manjau gana jo grasinimų ir įžeidinėjimų. Šitiek
metų juos kenčiau.
- Jeigujis norės mums atkeršyti? Ir... - net sudrebu nuo savo
pačios klausimo.
- Aš jau sustiprinau mūsų apsaugą... Bet žinau, kad jis to
nedarys... Turiu daugybę jį kompromituojančios medžiagos,
daugiau nei jis apie mane... Nebegalvok apie tai... Ar vis dar esi
alkana? Važiuojam į restoraną?
Į kokį dar restoraną? Ką čia kalbi?
Pasislenku arčiau Meto ir apkabinu. Iš visų jėgų. Kiek tik
turiu.
- Daugiau taip nedaryk... Nebegąsdink mūsų... Juk galėjai
mirti... Ką be tavęs būtume darę? Juk šitaip tave mylim... Visi
trys... - tyliai kuždu į ausį.
- Žinau... Atsiprašau... - vyras pabučiuoja mane į galvą. -
Tau daugiau neteks dėl manęs nerimauti... Jau pažadėjau... Ir
dar kartą pažadu... Kaip ir tai, kad nebeskraidysiu į Čikagą...

Visą laiką būsiu su tavimi... Mūsų namuose... Niujorke... Ir
mudu kartu lauksim gimstant dvynukų...
Pažvelgiu jam į akis. Jos man nemeluoja. Iki tavęs mano gy
venimas tekėjo vangiai ir nuobodžiai. Beveik kasdien būdavau
liūdna. Ir laukiau to... Vienintelio... Kantriai... Ir tu atėjai. Sura
dai mane. Ir pasakei: myliu. Nuoširdžiai. Man ne tik suvirpėjo
keliai... Dar ir trenkė elektros srovė.
Žinau, kad gyvenimas su tavimi niekada nebus nuobodus.
Juk esi man paruošęs dar begalę staigmenų. Tiesa? Karštų... Ais
tringų... Erzinančių... Jaudinančių...
Myliu tave... Metjau Rosai... Labiau, nei gali įsivaizduoti...
2014 m. kovo 6 d.
Mmmm... Mielasis... Tavo kūnas toks... Velniškai seksualus...

Girdžiu tavo atodūsius... Tau irgi gera... O aš daugiau nebeturiu
jėgų... Noriu pajusti tave dabar!.. TROKŠTU!.. DABAR!..
- Aaaaa... - tyliai sudejuoju. Mano delnai prispausti prie to
bulojo Meto sixpack. Išsitiesiu visu kūnu ir atlosiu galvą. Nežy
miai krimsteliu lūpą. Gera. Neapsakomai.
- Nepavargai? - išgirstu uždususį mylimojo balsą.
- Ne, - aš irgi uždususi.
Nusirišu nuo akių raištį, vyro užrištą prieš mūsų meilės žai
dimus. Tai mėgstamiausias tamsiai mėlynas jo kaklaraištis.
Giliai alsuodama pažvelgiu į Metą. Jis žvelgia į mane. Abu
šypsomės. Labiausiai po sekso mėgstu klausytis pašėlusio savo
vyro širdies plakimo. Ir skaičiuoti pamažu rimstančius jos
tvinksnius. Dabar nebeišeina taip daryti. Jau nebegaliu atsigulti
ant jo. Trukdo gerokai padidėjęs pilvas.
Priglaudžiu delną mylimajam prie širdies. Ji smarkiai plaka.
Vienas... Du... Trys...
'($fanai wĄai || 371
- Dabar žinau ką daryti, kad galėčiau vis grožėtis tokia įspū

dinga tavo krūtine... - šypsodamasis sako vyras. Ir kilstelėjęs
antakį nužvelgia mane.
Sėdžiu mūsų miegamajame ant lovos apžergusi jį. Nuoga.
O jis delnais glosto man pilvą. Ir niekaip negali atitraukti akių
nuo milžiniškos mano krūtinės.
Man ji išties atrodo didžiulė. Nesu pratusi prie tokios. Da
bar įsivaizduoju, ką jaučia visos tos silikono prileistos gražuo
lės. Be abejo, sunku kasdien su savimi nešiotis tokias grožybes.
- Nori, kad visą laiką būčiau nėščia? - kilsteliu abu antakius.
Ir išplečiu akis. - Tai kiek ketini turėti vaikų?
- Visą beisbolo komandą... - nusijuokia Metas.
- Man užtektų dar vieno metiko... Bet ne daugiau... Visos
beisbolo komandos aš tau tikrai nepagimdysiu... - tyliai suki
kenu.
- Kaip keista... Ten auga mūsų vaikai... - jo žvilgsnis į mano
pilvą meilus. - Įdomu, į ką jie bus panašūs...
- Juk mes dar nežinom, kokios jie lyties... Neklaužados vis
neparodo, kas ten jiems tarp kojyčių... Regis, nori padaryti
mums staigmeną...
- Mažyliai, norit apkvailinti tėtį ir mamą, juk taip? - garsiai
ištaria Metas. - Jūs jau dabar protingesni už mus abu... - jis
žaviai šypsosi. Atrodo be galo patenkintas ir laimingas.
- Tau nesunku laikyti mane? - prisimenu, kad aš vis dar
sėdžiu ant jo.
- Šiek tiek... Betgi aš vyras... Juk neimsiu skųstis ir neliepsiu
žmonai nulipti...
Tyčia dar labiau prispaudžiu jį prie čiužinio. Tegu truputėlį
pasikankina. Juk tai aš nešioju jo vaikus. O jo raumenys tvirti,
drąsiai gali mane išlaikyti.
Deja, man pačiai darosi nepatogu taip sėdėti. Visgi nusi-
ropščiu nuo jo ir išlipu iš lovos. Pakeliu chalatą nuo grindų ir
apsivelka Nužvelgiu Meto drabužius, besimėtančius po visą
miegamąjį. Koks jis netvarkingas. Ypač tada, kai jį užvaldo be

protiška aistra.
- Atnešti ko nors iš virtuvės? - klausiu eidama prie durų. -
Noriu atsigerti ko nors gaivaus... Ištroškau per tuos mūsų žai
dimus...
- Eikš, aš tave pabučiuosiu ir atgaivinsiu... - vyras flirtuoja
su manimi. Guli ant šono pasirėmęs galvą ranka. Be abejo, nu
žiūri mane vis tuo pačiu geidulingu žvilgsniu.
- Pabučiuosi vėliau. O dabar noriu gerti... Tai ko tau atneš
ti? - vaidinu užsispyrusią ir nė neketinu pasitraukti nuo durų.
- To, ko ir pati gersi. Tuo tarpu palįsiu po dušu...
- Nejaugi nebebus trečio raundo? - nustebusi žiūriu į jį.
- Tu nusiteikusi jam? - jis nustebęs ne mažiau už mane.
- Žinoma... - linkteliu galvą ir pasiunčiu oro bučinį.
- Gerai. Palūkėsiu tavęs... Čia... Lovoje...
- Laukdamas galėtum susirinkti savo drabužius nuo grin
dų... - šypteliu puse lūpų ir neriu pro duris.
Jei delsčiau, tai, ko gero, jau dabar gulėčiau ant lovos ir vėl
jausčiau didįjį Metą greitai judant manyje. Bet šitai vėliau. Nes
dabar noriu gerti.
Nulipu į virtuvę. Ji tuščia. Kurgi Eliza? Keista. Šaldytuve
randu pakelį ananasų sulčių. Tiks. Įpilu jų į dvi stiklines.
Mudu taip linksmai gyvename jau kelis mėnesius. Aš pama
žu pilnėju. O mano vyras kalendoriuje žymi dienas, likusias iki
numatyto gimdymo.
- Mažyte, būk gera... Išjunk bibliotekoje kompą... Jau nebe
grįšiu dirbti... - išgirstu iš miegamojo vyro balsą.
Pasiimu stiklinę ir traukiu į biblioteką. Ten labai tamsu.
Nieko nematyti, tik tolumoje kažkas žybčioja. Užsidegu šviesą.
Meto kompiuteris vis dar veikia.
Apeinu aplink stalą ir atsisėdu ant kėdės. Spusteliu tą žyb
sintį mygtuką. Prieš mano akis atsiveria pilkas ekranas. Čia
Meto elektroninis paštas. Ketinu užversti šį puslapį, bet... Mano
oV&6jnai Wt«i II 373
dėmesį patraukia vienas laiškas. Tikriau, jo siuntėjo pavardė...
Ariana Gomez.
Ne. Nešnipinėsiu savo vyro. Nes tai reikštų, kad juo nepasi
tikiu. O juk taip nėra.
Ir vis dėlto pasiduodu prakeiktam moteriškam smalsumui.
Spusteliu ties to laiško antrašte. Ji keistoka: „Metai, tai SVAR
B U !!!“.
Tema Metai, tai SVARBU!!!

Siuntėjas Ariana Gomez
Gavėjas Metjus Rosas
2014 m. kovo 6 d. 09.34
Labas rytas, MIELASIS...
DNR tyrimo rezultatai paaiškės kitą savaitę.
MYLIU ;*
Tavo Ariana
Tai perskaičiusi net išsižioju. Kas?.. Kaip visa tai suprasti?

D NR tyrimai? Ar tai reiškia, kad?..
- Mažyte, kur tu taip... - Metas atidaro bibliotekos duris ir
{smeigia akis į mane. - Užtrukai... - vos girdimai užbaigia sa
kinį.
Mudu tylėdami kurį laiką žvelgiame vienas į kitą. Noriu,
kad jis užgesintų šviesą. Trokštu pasislėpti tamsoje. Nežinau ką
sakyti. Kaip reaguoti. Ko klausti. Ką daryti. Esu visiškai pri
blokšta. Tu turi vaikę? Ir man to nesakai?
- Turbūt numanai, kodėl taip žiūriu į tave... - tyliai praby
lu. - Pats pasakysi? Ar man teks klausti?
Metas uždaro bibliotekos duris ir nenuleisdamas akių nuo
manęs prieina artyn. Atsistoja man už nugaros. Žvelgiame į
kompiuterio ekraną, bent jau aš. Kur žiūri jis, nežinau. Kažko*
dėl nekyla noras atsigręžti.
Vienintelis klausimas, neduodantis man ramybės, - kiek
tam vaikui metų. O gal jis dar negimęs? Gal?.. Nė nežinau, ką
manyti...
- Nenoriu skaityti visų jūsų laiškų. Mačiau, kad jų yra ne
vienas... Todėl...
- Tamoteris tvirtina, kad esujos vaiko tėvas... - be užuolan
kų pasako vyras.
- Kiekjam ar jai metų?
- Jam... Ketveri...
Berniukas... Kodėl tai išgirdus man nepalengvėjo? Juk, tiesą
sakant, koks skirtumas, kiekjam metų. To, kad jis yra Meto vai
kas, niekas nepakeis. Ar jau seniai jis žino turįs vaiką su kekše?
Vyras pats išjungia kompiuterį. Užvožia jo dangtį. Tada at
gręžia mane su visa kėde į save. Pats atsitupia priešais. Jo akys
susirūpinusios.
- Pirmą laiškąji man parašė prieš penkis mėnesius... - Metai
pirmasis nutraukia tylą. - Nepatikėjau jos žodžiais... Ignoravau
ją... Bet po kurio laiko ir vėl gavau laišką, kuriame ji žadėjo visa
tai paskelbti viešai... Kaip tik tuo metu sužinojau, kad laukiesi
tu... Negalėjau leisti, kad ta žinia pasklistų visame internete...
Tai būtų mums kainavę vaikų gyvybę... Žinau, kad būtum jau-
dinusis dar labiau... Neketinau visko slėpti nuo tavęs... Bet... Al
tik norėjau tave apsaugoti, mažyte... Buvau pasiryžęs viską tau
papasakoti, kai pagimdysi...
- Kodėl ji vadina tave mieluoju? Ir rašo, kad myli? Ar... judu
kartu...
- Todėl, kad ji yra apsėsta manimi Įsivaizduoja, kad aš irgi
ją myliu. Tikisi, kad paliksiu tave ir vesiu ją.
- Ji viena iš tų kekšių, su kuriomis linksmindavaisi? - turiu
to paklausti.
-Taip.
CyYltfym lūtiaJ, || 375
- Visoms kekšėms daliji savo vizitines korteles su telefono

numeriu ir elektroninio pašto adresu? - mano balsas persmelk
tas sarkazmo.
- Ema... Viskas ne taip...
O kaip? Bet geriau nesakyk. Nenoriu žinoti, kaip ji gavo tavo
elektroninio pašto adresą.
- Matei tą berniuką? - noriu žinoti šitai.
- Taip.
- Ar manai, kad jis gali būti tavo vaikas? - turbūt šito klau
siu labiau savęs. Mano balsas labai tylus.
- Nežinau... Gal... - vyro akyse matau kaltę. - Kas bus, jeigu
paaiškės, kad DNR tyrimas teigiamas? Kad tai mano sūnus...
Ką tu?.. - jis atrodo sunerimęs.
- Nežinau... - lėtai papurtau galvą. Mano atsakymas nuo
širdus.
- Mažyte... Tik nesakyk, kad...
- Neklausinėk... - nutildau jį. - Tokių nesąmonių geriau da
bar neklausinėk. Neįsivaizduoju, kas bus... - suirzusi pasakau.
AaaaL Skauda. Priglaudžiu delną prie pilvo. Man stojantis
nuo kėdės, skausmas persmelkia šoną.
- Kas tau? Skauda? Kur? - išsigandęs klausinėja Metas, lai
kydamas mane už rankos.
- Nieko. Tai tik spazmas. Ištversiu... Juk viską ištveriu... -
atimu savo ranką ir neskubėdama einu prie durų.
Vyras seka iš paskos tylėdamas. Bet jo kvėpavimas iškalbin
gas. Jis nerimauja.
Užlipu į miegamąjį ir patogiai įsitaisau ant lovos.
- Praėjo? - rūpestingai teiraujasi mylimasis, prisėdęs šalia.
- Aha... - sumurmu. - Užgesink šviesą... Noriu miego... -
pasakau ne per švelniausiai.
Nenoriu miegoti... Bet nenoriu tęsti ir beprasmiško pokalbio.
Metas užgesina šviesą. Nusigręžiu į sieną. Vyras irgi atsigula
į lovą. Ir švelniai apglėbia man pilvą.
- Nenorėjau, kad taip nutiktų... Juk supranti, kad aš to ne

numačiau... - išgirstu jo kuždesį.
Žinau.
- Aš ir nekaltinu tavęs...
Užmerkiu akis. Jis dar kažką man sako. Nebegirdžiu ką. Pa
skęstu mintyse.
Jau buvau bemananti, kad mūsų bėdos baigėsi...
2014 m. kovo 11d.
Ta moteris visiška mano priešingybė. Blondinė. Žemaūgė.

Trumpaplaukė. Veidui panaudojusi toną grimo. Avinti ma
žiausiai dvylikos centimetrų aukštakulnius. Vilkinti vos subi
nę dengiančią suknelę. Ir dar rožinę. Įsisegusi į ausis auskarus
kone iki pečių. O rankinė mažutė. Telpanti delne. Ką tokioje
laikyti?
Įdėmiai nužvelgiu ją, įeinančią į kabinetą. Moteris mums
plačiai nusišypso. Negražu taip sakyti, bet ji... tikra kekšė.
Atskridau su vyru į Čikagą sužinoti nelemtojo tyrimo re
zultatų. Laukėme tos nepunktualios moters advokato kabinete
daugiau nei valandą. O ji tik dabar teikėsi pasirodyti.
- Prašom sėstis, panele Gomez... - maloniai pasiūlo Meto
advokatas.
Sėsdamasi prie stalo ji nedraugiškai nužvelgia mane. Ir iš
karto ima flirtuoti su mano vyru. Pasikedena plaukus. Nusi
šypso jam. Net palinksta į priekį, kad jis geriau matytų pro su
knelės iškirptę virstančią krūtinę.
Bet Metas į ją nė nežvilgteli. Visą laiką žiūri tik į mane. O aš
m-
- Na ir siaubingas tavo skonis buvo kadaise... - pasilenkusi
sukuždu jam.
oAfėfįjntii II 111
- Ką tik pats taip pamaniau... - šypteli jis. Ir pabučiuoja

mane į skruostą.
- Nemandagu apkalbėti, kai apkalbamasis sėdi priešais
jus... - sako šviesiaplaukė moteris.
Kur perskaitei tokį sakinį? Gal išgirdai iš kurio nors savo
kliento?Atsirado matprotinga kekšė. O kur buvo tavoprotas, kai
turėjai saugotis, kad nepastotum? Ėjo norui dulkintis iš paskos,
tiesa? Šiam skyrei pirmenybę? Aišku, nes sugulei su išskirtiniu
klientu. O dabar nori tuo pasinaudoti.
Mudu nieko jai neatsakome. Metas tik pašnairuoja, bet su
silaiko nuo bet kokios pastabos. Aš irgi nenoriu leistis su ja j
kalbas.
Kartu su vyru sužiūrame į atsiveriančias duris. Į kabinetą
įeina tos moters advokatas.
- Laba diena.
- Laba diena, - atsako jam Metas. Aš tik linkteliu galvą. Vi
sas mano dėmesys sutelktas į voką advokato rankose.
Tuoj viskas paaiškės. Tame voke yra prakeiktojo tyrimo at
sakymas... Greičiau perskaitykitjį. Laukimas mane žudo.
Tas advokatas visai negailestingas. Jis lėtai atplėšė voką.
O ištraukęs iš jo dokumentą dar ilgokai jį skaitė.
- Pone Rosai, jūs... nesate panelės Gomez vaiko tėvas... - pa
galiau ištaria tas vyras.
Metui palengvėja. Suprantu iš to, kad jis taip įnirtingai ne-
bespaudžia man rankos. Mano širdis irgi nurimsta.
- To negali būti! Tu visa tai suklastojai! - atsistojusi užrinka
toji naudos siekianti moteris, piktai žiūrėdama į mano vyrą. -
Nusipirkai tą atsakymą. Juk jis tau palankus... Argi ne taip?
- Kai tavo planas neišdega, lengviausia kaltinti kitą... - jis
irgi atsistoja, bet kalba ramiai. - Ir taip visiems aišku, ko no
rėjai... Pinigų... Na, tai kokia suma buvai įvertinusi savo vaiką?
Kiek milijonų ketinai išprašyti iš manęs už tylą?
- Aš kreipsiuosi į teismą... Juk pats žinai, kokia yra tiesa... Jis

tavo vaikas... Ir aš tai įrodysiu... - tai pasakiusi moteris išeina
iš kabineto.
- Advokatai, gal galite trumpam palikti mus su vyru vie
nus? - pakilusi nuo kėdės kreipiuosi į du garbaus amžiaus po
nus. Dabar visi stovime. Tarsi Apvaliojo Stalo riteriai.
Metas atrodo truputį nustebęs. Tylėdamas varsto mane
akimis.
- Ar nusipirkai šitą tyrimą? - klausiu advokatams išėjus ii
kabineto.
- Ne, - vyras atsako iškart. Nė akimirksnį negalvoja priei
atsakydamas.
- Nemeluok man... - vis dėlto aš juo netikiu.
- Neprikišau nagų prie tyrimo rezultatų. Jie tikri, - pyk
teli jis.
- Po velnių, Metai... Jeigu man meluoji, tai... - nutylu. - Ne
versk manęs ištarti to žodžio.
Vyras įsitempia visu kūnu ir sulaiko kvėpavimą. Puikiai
žino, apie ką kalbu.
- Ne. Aš nesu to vaiko tėvas. Ir nesuklastojau tyrimų. Vie
nintelius vaikus, kuriems būsiu tėtis, nešioja po širdimi mano
žmona... - ištaria Metas, suraukęs kaktą. Jis žiūri man tiesiai į
akis..Skvarbiu žvilgsniu.
Tikiu tavimi... Aš tikiu tavimi...
- Mažyte... - sukužda vyras ir priglaudžia delną man prie
pilvo. Mudu žvelgiame vienas į kitą.
- Pajutai? - šypsodamasi tyliai klausiu. Ir pati paliečiu sau
pilvą. Pajuntu spyrį. Pirmą kartą. Jūs irgi man norit pasakyti,
kad tėtis nemeluoja? Dar vienas spyris... Atsargiai, mažyliai.
Mamytei skauda.
- Tikri nenuoramos... - Meto šypsena be galo nuoširdi. Ji
man primena, dėl ko taip aistringai įsimylėjau savąjį barmeną.
Kitados stovėdamas už baro jis šypsojosi lygiai taip pat.
cMįfynai įtikai II 379
- Kaip ir tu... - sukuždu uždėjusi ranką jam ant plaštakos. -

Džiaugiuosi, jog esi tik šių vaikų tėtis... Nerimavau, kad...
- Aš irgi... - tyliai ištaria mylimasis, priglusdamas lūpomis
prie manųjų.
- Jeigu viskas būtų kitaip? Ką tada...
- Būčiau prisiėmęs atsakomybę...
- Didžiuojuosi tavimi. Ne kiekvienas vyras taip pasielgtų...
- Mieloji, pamirškim... Visa tai jau praeitis... Dabar galėsim
gyventi ramiai. TU. Aš. Ir mūsų vaikai... - Metas pabučiuo
ja mane. Ir mano pilve nerimstančius mažylius. - Skrendam
namo... Ten, kur esam patys laimingiausi. Tiesa?
Linkteliu galvą. Pasiimu rankinę ir išeinu iš kabineto paskui
vyrą.
- Amirai, sustabdyk automobilį... - paprašo Metas. Esame

pakeliui į oro uostą. Nelabai suprantu, kodėl čia sustojome.
Ak, taip! The Disney Store - perskaitau žvelgdama pro mer-
sedeso langą.
- Mielasis, mums tikrai daugiau nereikia jokių žaislų, - nu
sišypsau jam. - Tų jų ganėtinai pripirkai. Nejau nematei, kas
darosi vaikų kambaryje? Vargu ar jame betilps mūsų mažyliai.
Kąjau kalbėti apie naujus žaislus.
Kiek tai susiję su vaikams skirtais daiktais, mano vyro elgesį
galima pavadinti pamišėlišku. Arba manija. Kitokio žodžio ne
randu. Tai man panašu į apsėdimą.
Antrame mūsų namo aukšte esantys svečių kambariai be
veik visi užversti drabužėliais, žaislais ir visokiais įmantriau
siais įrenginiais, kuriuos parūpino Metas. Jis kasdien į namus
tempia vos ne visa, ką randą vaikiškų prekių parduotuvėse.
Erzindama jį mestelėjau mintį, kad vyras ir pats gali atidary
ti vieną iš tokių parduotuvių. Arba supirkti visas esančias mūsų
mieste. Taip būtų daug paprasčiau, nei užversti namus begale
daiktų.
Šį mano pasiūlymą Metas priimė labai rimtai. Kaipmat už

sidegė jį įgyvendinti. Be abejo, teko sutramdyti jo entuziazmą.
Ir paprašyti, kad daugiau nieko nebepirktų. Tik ar jis klauso
manęs?
Ir dabar šypsodamasi žiūriu į jį, kažko ieškantį tame begali
niame Disnėjaus pasaulyje. Čia tiek daug visko... Mažink, kam
imi tą didelį meškiną nuo lentynos? Kur mesjį dėsim?
- Jis skirtas tau... - sukužda vyras, žvelgdamas į mane my
linčiomis akimis. Bet kol kas neįteikia to žaislo. Pats laiko ran
kose ir krutina jam galvą.
- Hmm... Bet aš jau turiu vieną Poną Rosą... - atsakau
šnabždesiu. Šviesiai rusvas meškinas vilki raudoną megztinį.
Jis tikrai labai gražus. - Leisi man su juo miegoti, kai tavęs ne
bus šalia? - prisimerkusi klausiu.
- Aha... Bet tai bus dar negreitai. Ketinu tavęs nebepalikti nė
pusdieniui... - priėjęs Metas apglėbia mane per platų liemenį
ir atkiša žaislą. Mudu su meškinu liečiamės nosimis. - Žadu
parduoti savo verslą. Arba viską perkelti į Niujorką... Arčiau
namų...
Nemeluosiu, šie žodžiai labai nudžiugina mane. Tos jo ke
lionės į Čikagą man niekada nepatiko. Jaudindavausi dėl vyro.
O dabar, kai gims vaikai, nebenoriu, kad jis kur nors išvyktų.
Kas man padės susitvarkyti su keturiomis kojytėmis ir keturio
mis rankytėmis?
- Rimtai žadi? Juk tiek daug paaukojai, kad visa tai turė
tum... - tyliai kalbu. Nelabai noriu, kad mus išgirstų kiti par
duotuvės lankytojai. Užtenka, kad jie taip įkyriai spokso į mus.
- Dar tik svarstau. Bet tikrai žinau turįs daug ką pakeisti.
Nebegaliu blaškytis tarp Čikagos ir Niujorko... Jukvaikams rei
kia, kad tėtis nuolat būtų šalia. O ne kažkur toli, kitame mies
te, sėdintis nuobodžiame susirinkime, - jo balsas rimtas. Pa
žvelgiu į vyrą ir kilsteliu antakį. - Be abejo, ir žmonai reikia
'įiftJIMvAii II 381
vyro... - supratęs, ką noriu išgirsti, priduria jis. Ir pakšteli man

į lūpas.
Žinoma, man reikia tavęs. Ir visada reikės. Kitados sakei, kad
mano vardas ištatuiruotas tavo kraujyje. Tai žinok, kad taviškis
irgi ištatuiruotas manajame. Man niekada nenusibos tave mylė
ti. Gal tai ir banalu, bet sakau tiesą.
MANO MEILĖ TAU AMŽINA... IR NESUNAIKINAMA
LAIKO...
2014 m. liepos 17d.
- Nežinau, Erika, kada čia sugrįšiu... Gal jau niekada... - nu

sijuokiu apžvelgdama patalpas.
Esu trumpam užsukusi į reklamos agentūrą. Juk reikia per
leisti padėjėjai visus darbus. Dabar jai teks pačiai viskam vado
vauti. Nežinau, kaip susitvarkys su šia užduotimi, bet neketinu
dėl to jaudintis.
Nes šiuo metu mano mintys sutelktos vien į laukimą. Lieka
vos dvi savaitės iki gimdymo. Tad su tokiu pilvu nelabai galiu
keliauti. Atvykti iki čia man buvo tikras iššūkis.
Pastarąjį mėnesį grįžome gyventi į senąjį butą, kad būtume
kuo arčiau ligoninės. Nes Hamptonas per toli. Be to, aš nenoriu
ten gimdyti. Taigi tenka įsikurti senuosiuose mūsų namuose.
Kur kadaise gyvenome dviese su Metu.
Keista ir vėl gulėti toje pačioje lovoje, kur prasidėjo mūsų
meilės istorija. Tik dabar joje gulime keturiese. Didumą lovos
užimu aš su savo milžinišku pilvu.
Tik ne tai... Pajuntu ranką ant pilvo.
- Nedaryk taip... Juk žinai, kad nuo tavo prisilietimų jie pa-
šėlsta... - krypteliu galvą ir įsmeigiu akis į besišypsantį savo
vyrą. Jo karštos lūpos paliečia manąsias.
- Jaučiu, kaip jie spardosi... - sukužda Metas. Ir dar kartą

pabučiuoja mane. Mudu esame labai išsiilgę vienas kito. Juk
seniai mylėjomės. Kiekvienas jo raumenėlis taip trokšta manęs,
kad net baisu. O aš ne mažiau geidžiu jo.
- Jie žino, kad tėtis šalia... - priglaudžiu galvą jam prie pe
ties. Ir atsiremiu į jį. Esu pavargusi stovėti.
- Nesunku pastebėti, kad judviejų medaus mėnuo vis nesi
baigia... - sukikena Erika. - Niekaip negalite atitraukti rankų
vienas nuo kito.
- Aš beprotiškai myliu žmoną. Kaip galėčiau nesiliesti prie
jos? - šypsosi Metas. Erika pavydžiai nužvelgia mudu. Bet jos
žvilgsnis veikiau mielas, o ne piktas.
- Mielasis, tavo žmona labai pavargo, - pasiskundžiu vy
rui. - Ir nugarą ima skaudėti. Labai norėčiau prigulti.
- Gerai. Paskambinsiu Amirui, kad būtų pasiruošęs mus
paimti... - jis išsitraukia iš švarko kišenės mobilųjį ir surenka
asmens sargybinio numerį.
- Susitiksim po dviejų savaičių, mamyte... - Erika nuošir
džiai apkabina mane. Dėkinga žvelgiu į ją. Irgi apkabinu. - Iki
pasimatymo...
- Ačiū, Erika... Lauksim tavęs aplankant... Iki...
Atsisveikinu su drauge ir kartu su vyru įlipu į liftą. Vos telpu
jame. Na, gal truputėlį perdedu. Vis dėlto Metui tenka stovėti
prisispaudus prie sienos.
Amiras mūsų jau laukia atidaręs audi dureles. Šiaip ne taip
įsėdu į ją. O mylimasis ir vėl priglaudžia telefoną prie ausies.
Verslo reikalai...
- Šiandien negalėsiu susitikti su jumis... - kažkam sako. Nu*
sigręžiu į langą ir nebegirdžiu to pokalbio.
Prisimenu visas dienas, praleistas kartu su vyru. Juk po
dviejų dienų bus mūsų vestuvių metinės. Įdomu, kaip Metas
ketina jas paminėti? Turbūt liksime namie. Jeigu nesilaukčiau,
3«3
veikiausiai mudujau sėdėtume lėktuve ir skristume į Prancūzi

ją. Į mūsų vilą. O dabar...
Oi! Kas tai?.. Nejaugi...
Man regis, tai sąrėmis. O gal klystu? Imu alsuoti giliau.
- Galbūt rytoj... - vėl išgirstu Meto balsą. - Man dabar sun
ku ką nors prižadėti, nes žmona netrukus turėtų gimdyti... -
jis šypsodamasis atsigręžia į mane. Tik šypsena greitai dingsta
nuo veido.
- Mielasis, man nubėgo vandenys... - sukuždu ir žvilgteliu
žemyn. Suknelės kraštas šlapias...
- Mažyte... - susijaudinęs ištaria jis.
- Ko gero, dar šiandien susipažinsime su mūsų mažyliais...
- Amirai, vežk mus į ligoninę! - sušunka Metas ir sugriebia
mano ranką. Pabučiuoja ją. Ir mane.
- Ponia Ros, susikaupkite ir dar kartą stanginkitės... Kūdi

kio galvytė jau matosi... Jis tuoj gims... - aiškiai girdžiu gydy
tojos balsą.
- AaaaaaaaaaaaaaL. - surinku pajutusi deginant ten, žemai.
Ką sau maniau norėdama gimdyti be skausmo malšina
mųjų? Suleiskit man ko nors. Prašau! Maldauju! Man žvėriškai
skauda!
Esu visa šlapia. Uždususi. Rėkianti. Ir visokias kitas grima
sas rodanti gimdyvė. Ir dar išsiskėtusi prieš palatoje esančius
devynis žmones, be manęs pačios ir mano vyro. Juk tai natūra
lu. Tikriausiai.
Nežinau, ką daryčiau, jeigu visą šį laiką vyras nebūtų šalia
manęs. Jis man be galo daug padeda. Mylimasis neatsitraukia
nuo manęs nė per žingsnį. Vis kužda į ausį, kokia esu šaunuolė,
kokia stipri, kaip jis manimi didžiuojasi. Ir myli mane.
- Paskutinį kartą, ponia Ros... Iš visų jėgų... Stanginkitės... -
ir vėl išgirstu švelnų gydytojos balsą. Pajuntu ir Meto lūpas,
priglaustas prie išrasojusios mano kaktos. Jis nepaleidžia mano
rankos. Smarkiai spaudžia ją. O gal tai aš stipriai spaudžiu jam

ranką. Nebežinau.
- AaaaaaaaaaaaaaL. - šį kartą man labai suskausta. Riksmas
turbūt girdėti kitapus durų. Visame koridoriuje.
- Mergytė... - pasako kažkas iš palatoje esančio personalo.
Nematau kas. Esu užsimerkusi.
Išgirstu verksmą. Mano mažutė... Paduokitją man... Prašau
paduoti... Noriu pamatyti...
Pajuntu, kaip kažkas padeda man ant krūtinės mažylę.
- Ji tokia graži... - uždususi sukuždu ir pabučiuoju ją į kru
viną kaktytę. Išties be galo graži. Ir ji mano. Mūsų. Žiūrėdama
į ją susigraudinu.
Bet netrukus mergytė atimama iš manęs.
- Nagi, ponia Ros... Liko visai nedaug... Kitas kūdikėlis jau
pakeliui... - nors gydytoja ir maloni, imu nekęsti jos balso.
- Nebegaliu... Nebeturiu jėgų... - kartoju purtydama galvą.
Iš tikro nebeturiu jų.
- Mažyte, tu gali... - prie ausies išgirstu vyro balsą. Pažvel
giu į jį. - Aš tau padėsiu... Prašau dėl mūsų vaikelio... Sukaupk
visas jėgas... Myliu tave... - mudviejų bučinys sūrus. Bet dabar
tik jis gali suteikti man jėgų. Ir suteikia.
Susikaupiu. Giliai įkvepiu. Ir...
- Dar viena mergytė... - netrukus mano ausis pasiekia mo
ters balsas. Girdžiujį tarsi aidą. Lygbūčiau kažkur toli... Miške.
Nusišypsau. Dvi dukros. Nebeįstengiau atsimerkti ir pažvelg
ti į antrąją. Esu per daug pavargusi. Noriu vienintelio dalyko.
Miego...
- Ema! - Metas tarsi šaukia mane vardu. - Mažyte!
- Ponia Ros!
Užsičiaupkit ir leiskitpamiegoti! Nejau taip daugprašau?!
Išgirstu kažką pypsint. Nežinau, kas tai. Pajuntu, kaip kaž
kieno šaltos rankos paliečia mane.
^ 7 (įfipcti I mJkiA II 385
- Pone Rosai, išeikit iš palatos!.. - išgirstu kažką sušun

kant. - Nedelsiant!..
Mielasis, mudu turim dvi mažyles. Tai bent staigmena! Ti
kėjausi, kad bus porelė. Mergaitė ir berniukas. Bet... Gimė duk
rytės...
Dabar tu būsi labai mylimas. Tave mylės iš karto net trys mo
terys. Kaip žadi joms padalyti savo dėmesį?
Ačiū tau...
- Mmmm... - tyliai atsidustu. Pagaliau ir vėl girdžiu garsus

ir užuodžiu kvapus. Spiritas. Nekoks kvapas. Fui!
Elektros srovė man ant skruosto. Ir kvapas, kuris man patin
ka labiau. Tie kvepalai... Jie kaskart apsuka man galvą.
Pamažu atsimerkiu. Tavo akys dar ryškesnės... Žydros... To
kios žydros...
- Labas... mamyte... - švelnus ir tylus Meto kuždesys suvir
pina mano lūpas.
- Labas... tėveli... - vos girdimai atsakau. Vyras palinksta
visai arti ir priglaudžia delną man prie skruosto. O kita ranka
glosto plaukus.
- Kaip jautiesi? - tyliai klausia.
- Skauda... Bet esu laiminga...
- Tu galėjaL..
- Ne... - nutildau jį. Nenoriu, kad jis apie tai galvotų. Tik
ne tokią džiugią akimirką. - Taip lengvai neatsikratysi manęs...
Juk esu labai stipri... - nusišypsau. Mylimasis karštai pabučiuo
ja mane.
- Ačiū, mažyte... - vyras dar kartą paliečia man lūpas. -
Nuostabios dukrytės. Niekaip negaliu į jas atsižiūrėti... Tu tikra
šaunuolė... Tiek išsikamavai... Net buvo gaila į tave žiūrėti... Ir
žinoti, kad niekuo negaliu padėti...
- Ššš... Nekalbėk taip. TU man padėjai. Buvai šalia. Ir sau
gojai mane... - pakeliu rankas ir priglaudžiu delnus jam prie
veido. - Tik tau ačiū, kad turiu jas... Kaip ir visa kita... Tu esi
ta priežastis, dėl kurios gyvenu... - mudu nusišypsome vienas
kitam. - Mergaitės miega? - žvilgteliu į šalį.
- Aha... Per tą laiką neišleido nė garselio. Tikriausiai žino,
kad ir mamytei reikia pamiegoti...
- Noriu jas pamatyti...
- Vėliau... Tau reikia pailsėti... Juk šiandien atlikai tokį žyg
darbį...
Vis tiek grįžteliu į tą pusę, kur pasienyje stovi lovelė. Ten
miega mūsų mažylės. Mano veidas iškart pasipuošia plačia
šypsena.
Šalia lovytės pamatau dvi mėlynų orchidėjų puokštes. Apsi
dairau. Tik dabar pastebiu, kad visa palata skendi gėlėse. Meto
darbas. Ne kitaip.
Jis apeina mano lovą ir stabteli prie lovytės. Ištiesęs ranką
atsargiai pahečia dukrytę pirštais. Paskui kitą. Šita jo šypsena
man pati gražiausia. Kaipjis žiūri į jas...
- Nenusivylei, kad gimė mergaitės? - klausiu vis dar žiūrė
dama į jį, žvelgiantį į dukreles.
- Ne. Žinoma, ne, - Metas atsigręžia. Pamatau, kad šviesūs
jo marškiniai ištepti krauju. - Esu beprotiškai laimingas, kad
jas turiu. Jos tokios mažytės... Tikros gražuolės... - jis žvilgteli
į lovutę.
- Mielasis, gal važiuok namo. Atveši mano daiktus. Persi
rengsi. Pailsėsi...
- Ar jau išvarot savo vyrą, ponia Ros? - Metas nužvelgia
mane kilstelėdamas antakį.
- Ne. Tik noriu, kad pailsėtum ir tu. Aš čia susitvarkysiu
pati. Be to, man padės malonios seselės, jei tik ko nors prireiks...
- Najau ne. Niekur nepasijudinsiu iš čia... - griežtai sako jis,
purtydamas galvą, ir prieina prie manęs. Kilsteliu lovoje. Man
visai nesinori gulėti. Miebau paimčiau dukreles į rankas. - šio
je palatoje yra trys mano mylimiausios moterys. Kaip galėčiau
wfcj II 387
jas palikti? - vyras pasilenkia ir pabučiuoja mane. - Viskuo

pasirūpins Amiras ir Eliza. Jau paskambinau jiems ir daviau
nurodymus, ką daryti... - nusišypso jis. Aš irgi.
Atsidaro palatos durys ir įeina šviesiaplaukė seselė. Aš ją pa
žįstu. Ji buvo ir tada, kai gimdžiau.
Seselė iškelia iš lovytės viena mergaitę, atneša ir įduoda man
į rankas. Apnuoginu krūtį ir prisitraukiu savo princesę artyn.
Nusišypsau matydama, kaip ji neranda spenelio. Nervinasi.
Bus išdykusi kaip tėtis. Nė neabejoju.
- Neskubėk, mažute... Mama čia... - sukuždu jai Ir sau.
Pavyksta. Mergaitė godžiai geria mano pieną. Tai yra savo
pieną. Juk šis priklauso tik jai. Ir kitai sesutei. Joms teks drau
giškai juo dalytis.
Pakeliu akis į Metą. Jis stovi visai šalia prikandęs lūpą...
Hm... Žinau, apie ką galvoji... Aš irgi pasiilgau mūsą žaidimą...
Mylimasis pasilenkia ir paliečia dukrelės kaktytę lūpomis.
Priglaudžiu delną jam prie skruosto. Metas pabučiuoja ir jį.
Ši akimirka stebuklinga. Jaučiuosi tokia atsipalaidavusi. To
kia rami. Lyg būčiau pagimdžiusi bene penktą mūsų vaiką. Iš
kur žinau, kaip elgtis? Ką daryti? Rodos, manasis motinos ins
tinktas labai stiprus.
Aš jau mama. Rodos, dar vakar stebėdama dangumi plau
kiančius debesis tik svajojau apie tai. O šiandien tai virto tikro
ve. Mano mergaitės yra su manimi.
Vos tik baigiu maitinti pirmąją mažylę, kaip žinodama nu
bunda antroji. Ir ima zirzėti. Tuoj pat pamaitinu ir ją. Ne kartą
mačiau, kaip Dana krūtimi žindo savo vaikus, bet tik dabar su
prantu, ką tai reiškia. Keistas jausmas, bet... malonus.
- Pone Rosai, naktį jūs irgi galite pasilikti čia. Miegosite
ant anos sofos. Patalynę rasite jos viduje, - tai pasakiusi seselė
mosteli į atokiau prie sienos stovinčią baltą sofą. Ir tuoj pat pa
lieka mudu vienus.
388 ALI CI A GUT) E
Metas nusiauna batus. Nusivelka marškinius. Nusimauna

kelnes. Ir lieka priešais mane stovėti tik su trumpikėmis. Vel
nias, koks seksualus!
- Pasislink, mažyte... - priėjęs prie lovos tyliai sako jis.
- Ką darai? Tavo lova ten... - parodau akimis.
- Nemėgstu miegoti vienas... Juk žinai... - nusišypso myli
masis ir atsigula šalia manęs.
Jo kūnas karštas. Priglaudžiu lūpas vyrui prie krūtinės. Vos
nenudegu.
- Aš tave taip myliu... - sušnabždu žvelgdama j jį.
- Žinau. Geresnio įrodymo už šitas dvi gražuoles negali
būti... - jis pabučiuoja mane į viršugalvį. - Ne mažiau myliu ir
tave, brangioji...
- Dabar esame tikrų tikriausia šeima... - mano lūpose jau
žaidžia šypsenėlė. - Pažadi, kad kasdien man padėsi keisti joms
sauskelnes?
- Aha... - sumurma jis ir žaviai nusišypso.
- Maudysim jas kartu?
- Taip.
- Stumsi abu vežimėlius, mums einant pasivaikščioti?
- Be abejo... Netgi laukiu, kada tai įvyks... Prisiekiu, steng
siuosi būti pats geriausias tėtis pasaulyje. Noriu toks būti. Man
tai svarbu. Ir tu žinai, kodėl.
- Tu toks ir esi, mielasis... Joms esi ir visada būsi geriausias,
mylimiausias ir gražiausias tėtis pasaulyje... Labanakt...
- Saldžių sapnų, mamyte...
Metas padovanoja man aistringą bučinį. Ir aš užsimerkiu.
Kas gali būti geriau, nei miegoti mylimojo glėbyje? Netgi
šioje nepatogioje ligoninės lovoje. Rodos, aš jau sapnuoju jį.
Kaip visada... Mano mažiukas...
;no5 'ififtai II 389
Ir šis rytas ateina labai greitai. Nė nepastebiu, kaip išauš

ta. Nors miegojau visai mažai. Kaip ir kiekviena naujai iškepta
mama.
Metas man tikras pagalbininkas. Keliasi kartu su manimi. Ir
atneša man mergaites. Pamaitinusi jas mėginu bent truputėlį
nusnūsti.
Juokinga prisiminti, kaip nustebo viena iš seselių, kai užėju
si į palatą pamatė vyrą gulint šalia manęs. Antrą dieną iš eilės.
Tas jos žvilgsnis ir dabar verčia mane kikenti.
Kita seselė irgi ne mažiau nustebo radusi Metą pusnuogį.
Vien su tomis seksualiomis juodomis Armani trumpikėmis. Ir
dar laikantį dukrą ant rankų.
Tą akimirką žiauriai gailėjausi, kad neturiu fotoaparato. Bū
čiau padariusi nepakartojamą nuotrauką.
Metas sėdi ant kėdės prie lovelės ir myluoja mergytę, lai
kydamas ant rankų. Jis toks žavus. Ir jam taip tinka tėvystė. Ši
glūdi jo genuose.
- Jau išrinkai joms vardus? - tyliai klausia vyras ir žvilgteli
įmanė.
- Du riešutėliai... - nusijuokiu ir pasižiūriu į kitą dukrelę,
miegančią man ant krūtinės.
Jos identiškos dvynės, bet turi vieną skirtumą: akių spalvą.
Vienos mergaitės akytės tamsiai mėlynos kaip mano. O kitos -
žydros kaip Meto.
Vyras dažniau paima ant rankų mėlynakę mažylę. O aš žyd
raakę. Tikriausiai taip yra todėl, kad mums patinka žiūrėti vie
nas į kitą. Bent man tai išties patinka.
- Ar galėčiau šitą gražuolę pavadinti Luką? - Meto žvilgsnis
kuklus. - Mano močiutės vardas buvo Lukrecija. Ji yra vienin
telis malonus prisiminimas iš praeities. Todėl labai norėčiau tu
rėti jos dalelę ir šioje mergaitėje. Tose tamsiai mėlynose akyse.
- Jai tinka šis vardas. Pasižiūrėk, kaip šypsosi tau... - meiliai

žvelgiu į kitą mūsų dukrą. Mudu irgi nusišypsome. - O aš sa
viškę pavadinsiu Aiva... Ką manai? - truputį nerimauju dėl jo
nuomonės apie tokį neįprastą ir retą vardą.
- Man visai patinka... Aiva... - užsisvajojęs atsako mylima
sis. Ir pasiunčia mano oro bučinį.
- Visai neseniai skaičiau vaikišką knygelę apie žydraakę
mergaitę. Pirmą kartą perskaičiusi tą vardą pamaniau, kad no
rėčiau tokio savo dukrai. Dar būdama nėščia mintimis šitaip
kreipdavausi į vieną iš mažylių.
- Mūsų mergaitės... Aiva ir Luką... Panelės Ros... - jis visa tai
ištaria be galo gražiai.
- Turėsi dvigubą galvos skausmą, kai bus paauglės...
- Būsiu griežtas, bet teisingas tėtis... - išdidžiai pažada
vyras.
- Aha. Jau matau prieš akis. Išdykėlės tyliai prisėlins prie
tavęs. Apkabins. Pabučiuos. Ir dar pasakys, kad myli. Kaipmat
išgaruos visas tavo griežtumas...
- Gali būti ir taip... Bet Amiro jos nė už ką neapkvailins, -
sukikena jis.
- Aš dėl to rami. Nes puikiai žinau, kad išėjusios į vakarėlį
jos bus saugios. Nes iš paskos seksi tu... Bet... Tada... Man teks
pasiimti į lovą meškutį Poną Rosą... - klastingai nusišypsau. -
Ar... Dar ką nors... Juk tuo metu tavęs nebus šalia...
- Neerzink manęs, mažyte... - jis nužvelgia mane. Ir pagul
do Luką į lovytę. Paskui paima iš manęs Aivą ir paguldo šalia
sesers.
Atsigręžęs įsisiurbia man į lūpas. Taip aistringai, kad apsi
džiaugiu sėdinti, o ne stovinti.
- Aš dar negaliu mylėtis... - sukuždu į lūpas.
- Bet greitai galėsi... - šelmiškai šypsodamasis atsako myli
masis. - O... tada... ir... vėl... būsi... mano... - po kiekvieno ištar
to žodžio jis palieka po bučinį man ant kaklo. - Tik... mano...
Cyfy&ftpoA II 391
- Nesinori nutraukti šio romantiško pašnekesio. Bet man

reikia trumpam į tualetą... O paskui pageidausiu tęsinio... Tavo
karštų bučinių...
Vyras man padeda atsikelti iš lovos. Palydi iki siaurų baltų
durelių ir lieka už jų.
Grįžusi iš tualeto randu jį ten pat, atsirėmusį į sieną. Saugai
mane?
Metas ištraukia ranką iš už nugaros ir atkiša man. Kas tai? Jo
delne guli vidutinio didumo juoda dėžutė.
- Tai man? - nustebusi klausiu. Mylimasis linkteli.
Atidarau dangtelį... Žirgas? Išėmusi jį apžiūriu iš visų pusių.
Medinis. Juodas. Aukso kanopomis... Ikaras... Toks vardas už
rašytas lentelėje, ant kurios jis stovi.
- Jis tavęs laukia pas Leinę... Žirgyne... - sukužda Metas ir
apkabina mane.
Ką reiškia „laukia“?Ar jis tikras?
- Tu...
- Aš dovanoju tau žirgą... - man nespėjus nė paklausti, pa
reiškia jis. - Jis yra mažytė padėka už tai, ką man padovanojai
prieš kelias dienas. Beje, su metinėmis, mieloji... - vyras pride
da prie dovanos ir bučinį. Savo prancūziškąjį...
- Nereikėjo... - tyliai sakau.
- Reikėjo... Tu nusipelnei šios dovanos... Be to, labai mylė
jai Ikarą. Aš tai mačiau... Šitas žirgas dar visai jaunas. Mudu
su Leine atskraidinom jį iš Europos. Iš to paties žirgyno, kur
kadaise ji nusipirko Žarą. Kai tik norėsi, galėsim nuvažiuoti į
žirgyną jo aplankyti.
- Jo vardas irgi Ikaras?
- Ne. Nežinau. Čia jau kaip tu norėsi, taip ir pavadinsi.
- Ikaras. Jis ir vėl bus mano Ikaras. Ačiū, mielasis. Tu nepa
kartojamas, - apkabinu jį ir prisiglaudžiau. - Ir slapukas. Nė
neįtariau, kad ką nors rezgi.
Išgirdusi beldimą į duris atšlyju nuo vyro. Metas irgi grįžteli

į jas. Netrukus tarpduryje pamatau Rajaną su dviem rausvais
balionais rankoje. Kitoje jo rankoje dvi didžiulės baltos pliuši
nės Hello Kitty katytės. Tokias itin mėgsta vaikai. Rajanas žino,
ką išrinkti.
Beeidama pasisveikinti pamatau jam už nugaros ir savo
tėvus.
- Mama! Tėti! Ką judu čia veikiat? - esu labai nustebusi.
Nesitikėjau jų čia pamatyti. Atsigręžiu į Metą. Pažvelgiu tarsi
klausdama, ar tai irgi jo darbas. Bet jis papurto galvą.
- Atvažiavome pamatyti anūkių. Ar mums negalima čia
būti? Gal išeiti? - dramatiškai klausia mama.
Vis dėlto ji nuoširdžiausiai pasisveikina su mano vyru. Pir
miau su juo, o ne su manimi. Mane pasveikina tėtis. Ir Rajanas.
- Mieloji... - tėtis apkabina mane.
- Mažę... - geriausias draugas pabučiuoja mane į skruostą.
- Jos nuostabios... - vos nesušunka mama. Aišku, ji jau pri
ėjusi prie lovytės smalsiai apžiūrinėja mažyles. - Noriu jas pa
laikyti. Ar galima?
- Mama, jos dabar miega. Vėliau, - sakau. Ir tuoj pat pajun
tu vyro rankas ant liemens.
Atsilošiu jam į krūtinę. Žvelgiu į esančius palatoje mylimus
žmones. Jie ir vėl atskrido pasidžiaugti mūsų laime.
Kadaise maniau esanti vienišiausia pasaulyje. Sakiau, kad
niekas manęs nemyli ir neketina mylėti. Regis, smarkiai klydau.
Pažiūrėk, Ema, kiek žmonių myli tave. Esi jiems labai bran
gi... Žinoma, norėčiau, kad šią akimirką mane apkabintų ir ti
kroji mano mama... Bet... Ji saugo mane ir mano mergaites iš
dangaus... O tetos meilės man visiškai užtenka... Ir dėdės... Ir
Rajano...
Aš mėgaujuosi pačia gražiausia ir didžiausia, kokia tik gali
būti, meile... Vyro, kuris dievina mane...
O'V&fipftSWwAII 393
Apsiglėbiu rankomis, kartu paliesdama tvirtas mylimojo

rankas. Nusišypsau. Metas pabučiuoja mane į skruostą. Tos lū
pos... Mmm...
Pastarieji du mėnesiai išties košmariški. Nežinau, gerąja ar

blogąja prasme. Ar išvis būna kas nors košmariška gerąja pras
me? Hmm... Gal.
Vos mums grįžus į namus, prasideda nesibaigiančios links
mybės. Mergaitės pasirodo esančios kaip reta neramios. O Me
tas dar sakė, kad jos kaip angelėliai. Ne veltui jį įspėjau, kad per
anksti nesidžiaugtų.
Jei viena mažylė pradeda verkti, tuoj pravirksta ir kita. Tarsi
tyčia palaikydama sesutei draugiją. Velniūkštės!
Metas retai palieka mus tris vienas. Jis labai rūpinasi mergai
tėmis. Ir manimi. Matau, kad jam nenusibosta jas nešioti. Ypač
noriai tai daro, kai pamaitinu, jam tenka padėti joms atsirūgti.
Kai jos atsiduria vyrui ant rankų, jo akys ima žibėti. Vieną
vakarą užtinku jį sekantį mažylėms pasaką. Apie kažkokį zuikį
ir kažkokią varlę. Jis atrodo be galo įsijautęs. Netgi kalba skir
tingais pagrindinių veikėjų balsais. Negaliu nesižavėti.
Vienu metu imu manyti, kad vyras pamiršo savo darbą. Re
tai kada suskamba jo telefonas. Dažniausiai šis išvis išjungia
mas. Nenuostabu. Juk Metas beveik visą laiką praleidžia vaikų
kambaryje... Jis neapsakomai myli mūsų dvynukes... Ir lepina.
Rodos,'kad kalbu vien apie vaikus. Kaip ir visos mamos. Ir
dar truputį apie vyrą... Jo irgi negaliu pamiršti. Bet, regis, tam
tikra prasme esu pamiršusi...
Per tą laiką nė karto nepasidažau. Juk taip ir neišlendu iš
namų. Išvežti mergaičių vežimėlius į kiemą makiažo man ne
reikia.
Ką jau kalbėti apie seksualias sukneles. Mano kasdieniais

drabužiais tampa chalatas ir naktiniai. Ne itin seksualu. Nors...
Sprendžiant iš Meto žvilgsnio, kai kam gali atrodyti kitaip.
Deja, aistringus jo žvilgsnius pastebiu vis rečiau. Įsisuku
kaip voverė rate. Arba burundukas, juk mano apvalumai dar
niekur nedingę. Numetu per nėštumą priaugto svorio, bet ne
tiek, kad sau patikčiau.
Bet... Po velnių!.. Kam tai rūpi? Vis tiek savo vyrui esu gra
žiausia pasaulyje moteris. O, taip!
Mano dienotvarkė maždaug tokia: maitinimas - miegoji
mas - sauskelnių keitimas - ir vėl maitinimas - ir vėl miegoji
mas... Ir taip be galo...
Negerai. Turiu bent kiek pasistengti ir dėl vyro.
Miegamajame dažausi tušu blakstienas. Velniava! Pataikau
į akį. Rodos, būsiu atpratusi dažytis. Skaistalais parausvinu
skruostus, kad neatrodyčiau kaip kokia numirėlė. Svarbiausia...
Blizgis. Juk jo skonis taip patinka Metui.
Padažau juo lūpas. Ir pasistaipau prieš veidrodį. Trumpa si
dabro spalvos suknelė atvirais pečiais jam patiks. Nė neabejoju.
Nusišypsau prisimindama praėjusią mūsų naktį. Ji buvo
pašėlusi. Tikriau, pašėlęs buvo mano vyras. Nė kiek nesidro
vėdamas parodė, kaip geidžia manęs... Mmm... Buvo velniš
kai gera...
Išėjusi iš miegamojo įkišu nosį į dvynukių kambarį. Jis čia
pat, už sienos.
- Vis dar miega? - klausiu mergaičių auklės, besitvarkan
čios jame.
- Taip, ponia. Pakviesiu jus, kai nubus... - ji meiliai man
nusišypso ir grįžta prie darbo.
Nulipu į virtuvę pas Elizą. Esu praalkusi ir labai noriu ko
nors užkąsti.
Ak, taip. Auklė... Jauna. Žavi... Ir... Mudviem su vyru teko
rimtai pasikalbėti apie ją. Bet...
oVkf(jH«i vtĄai II 395
- Labas, mažiuk... - šypsodamasi atsiliepiu į telefono skam

butį.
- Tu namie? - išgirstu neramų vyro balsą. Jis piktas?
- Taip. Kur dar galėčiau būti? - tyliai nusijuokiu. Žvilgteliu į
Elizą, ruošiančią man pietus.
- Niekur neik. Lik ten. Netrukus grįšiu, - tai pasakęs Metas
padeda ragelį.
Nieko nesuprantu. Kas nutiko? Gal jis ir vėl man turi kokią
nors staigmeną? Bet juk mano gimtadienis buvo vos prieš ke
lias dienas... Geriau neimsiu nerimauti pirma laiko. Kai sugrįš,
tai viską ir paaiškins.
Nustebusi žvelgiu į plačiai atlapotas laukujės duris. Metas

tiesiog įlekia pro jas ir kaipmat pribėga prie manęs. Vis dar esu
virtuvėje ir kalbuosi su Eliza. Žinoma, apie mažyles.'
- Tau viskas gerai? - uždusęs klausia jis, glausdamas delnus
man prie veido. Linkteliu galvą. Kas gali būti blogai? Nejaugi
nepastebi, kad pasipuošiau dėl tavęs? - Kur Sandra? - piktai
klausia.
- Viršuje... Su mergaitėmis... - sutrikusi atsakau į jo klau
simą.
Metas suraukia kaktą, paleidžia mane ir tekinas bėga prie
laiptų. Jam iš paskos skuba Amiras su Kevinu. Aišku, ir aš...
Kas čia dedasi?
- Daugiau nedrįsk jos liesti! - sušunka vyras, įsiveržęs į
mergaičių kambarį.
Auklė net krūpteli išgirdusi tokį rūstų pono Roso balsą. Ji
laiko ant rankų vieną iš mergaičių ir šukuoja jai tamsius plau
kučius. Išgirdusi tokį piktą tėčio balsą dukrelė ima verkti. An
troji irgi.
- Metai! - sudrausminu jį ir piktai nužvelgiu. Nors jis nė
nežiūri į mane.
Priėjusi paimu iš auklės rankų dukrytę ir bandau nuraminti.

Vyras iškelia iš lovelės kitą mažylę, priglaudžia ją prie krūtinės.
Toji kaipmat nurimsta. O maniškė vis dar zirzia.
- Tuoj pat nešdinkis iš mano namų... - sukandęs dantis pa
liepia Metas. Ir pirštu parodo auklei į duris.
- Metai! Kodėl tu su ja taip kalbi? - klausiu pritildžiusi
balsą.
Pažvelgiu į Sandrą. Ši atrodo išsigandusi. Visa dreba. Jos
skruostus išmuša raudonis.
- Pasakysi pati ar man pasakyti? - klausia Metas, nenuleis
damas akių nuo smulkutės šviesiaplaukės merginos. - Nagi,
kalbėk, Sandra...
- Mielasis, kas čia darosi? Kodėl tu ją šitaip užsipuoli? - at
sistoju šalia vyro ir žiūriu į jj nieko nesuprantančiomis akimis.
Bet jis nepažvelgia į mane. Belieka klausytis tik gilaus jo alsa
vimo.
- Mūsų mieloji auklė kartu su savo draugeliais ketino pa
grobti mergaites. O paskui pareikalauti išpirkos... - pamatau
ironišką šypsnį jo lūpose.
- Ką? - man sudreba širdis. Susijaudinusi tvirčiau priglau
džiu dukrelę prie krūtinės.
Negaliu nė įsivaizduoti, kad kas nors galėtų atimti jas iš ma
nęs... Ar... pagrobti...
- Ačiū Dievui, jų planas nepavyko... - Metas pabučiuoja
mažylę ir paguldo į lovelę. - Nurimk. Viskas gerai. Jūs sau
gios... - sukužda man į ausį ir apkabina kartu su užsnūdusią ant
rankų Luką. - Amirai! Kevinai! Sutvarkykit šį reikalą. Tyliai... -
išgirstu įsakymą mūsų asmens sargybiniams.
Matau, kaip šie ima Sandrą už rankų ir ją verkiančią išveda
iš kambario. Vis dar netikiu, kad ji būtų ryžusis tokiai niek
šybei.
Už nugaros išgirstu dar vieną tylų verksmą. Atsigręžusi pa
matau Elizą. Gailiai žiūrėdama į mane ji braukia ašaras.
Oiftftjmti taftai II 397
Perduodu mergaitę Metui ir prieinu prie jos. Apkabinu tą

mielą moteriškę.
- Atleiskit, ponia Ema... - prabyla ji.
- Eliza, tai ne tavo kaltė. Juk tu su tuo nesusijusi... - guo-
džiu ją.
Žinau, dėl ko ji tokia nusiminusi. Juk mano vyras pasamdė
Sandrą tik dėl to, kad ją rekomendavo Eliza. Toji mergina buvo
jos bičiulės dukra, niekaip nerandanti darbo. Mes, norėdami
jai padėti, įsileidome į namus... gyvatę... Dabar tik šitaip galiu
ją vadinti.
Stipriai apkabinu Metą, kai kambaryje liekame vieni. Gir
džiu besidaužant jo širdį. Manoji plaka lygiai taip pat.
- Kaip tu tai sužinojai? - tyliai klausiu.
- Amiras pasakė. Vienas iš patikimų jo šaltinių pranešė apie
rengiamą pagrobimą. Rodos, kažkuriam iš Sandros draugelių
bare atsirišo liežuvis, ir...
- Būk geras... Nebeminėk daugiau to... Neįsivaizduoju, jeigu
būčiau...
- Ššš, mažyte... Nieko neįvyko. Aš čia. Tau nėra ko bijoti.
Neleisiu, kad tau ar dukroms kas nors nutiktų... - pajuntu jo
lūpas prie smilkinio. Ir pamažu nurimstu.
Tik juo galiu pasitikėti. Žinau, kad jis mus apsaugos. Ge
riausias pasaulyje mūsų asmens sargybinis... Tėtis.
Išgirdęs nuo lovytės sklindančius garsus Metas atšlyja nuo
manęs. Aš irgi prieinu prie jos. Bet išdykėlės saldžiai snaudžia.
Žvilgteliu į vyrą. Pakėlęs antakį jis keistai žiūri į mane.
- Dėl manęs taip pasipuošei? - tyliai klausia.
- Aha... - persibraukiu plaukus pirštais ir nutaisau kuklų
žvilgsnį.
- Kokia tu graži... - žavisi Metas.
Priėjęs suima mano plaukus ir perkelia ant kito peties. Tada
pasilenkia ir nusvilina kaklą lūpomis.
- Ir skaniai kvepi... Kokosais... - nuo jo kuždesio šiurpsta

oda. Vyro rankos ima glamonėti man nugarą. Švelniai, lyg bi
jodamos sužeisti. Tarsi būčiau padaryta iš stiklo.
- Atleisk, kad pamiršau tave... Ir visą dėmesį skyriau mer
gaitėms... - jaučiausi jam prasikaltusi, tad kalbu nuoširdžiai.
- Tau bus atleista... Bet su sąlyga... - jis klastingai pažvelgia
man į akis. Nori pažaisti?
Nusišypsau ir įsisiurbiu jam į lūpas. Žingteliu pirmyn. Jis
atgal. Dar kartą... Ir dar. Kol galiausiai mudu atsiduriame ant
minkštakrėslio ir imame tyliai kikenti.
Vyras patogiai įsitaiso jame. Apžargomis atsisėdu jam ant
kelių.
Metas priglaudžia lūpas prie mano putlios krūtinės. Jis api
pila ją bučiniais.
- Nesikėsink į krūtis... - nusišypsau ir truputį atšlyju. Niek
šelis mėgino jas visiškai apnuoginti. - Tai skirta tik mažylėms...
Kol kas...
- Hmm... Vakar leidai, o šiandien jau draudi paragauti? -
seksualus mylimojo žvilgsnis persmelkia mane.
Dievinu, kai taip žiūri. Geidžiu tavęs dar labiau... Beprotiš
kai... Jau pasiilgau mudviejų artumo. Ir tos elektros srovės, su
purtančios mudviejų kūnus...
- Deja, ir vakar neleidau prie jų artintis, - šypteliu puse
lūpų. - Bet surišai rankas man už nugaros ir darei su manimi
ką norėjai... Ypač su mano krūtimis...
- Hm... Nes buvai labai išdykusi. Todėl teko sutramdyti
tave... - Metas žaismingai nužvelgia mano krūtinę. Tarsi pri
simindamas vakarykštę naktį ir tai, ką su ja išdarinėjo. O buvo
tikrai linksma. - Man patinka tavo pieno skonis... Labai sal
dus... - jis apsilaižo ir palinksta į mane, norėdamas vėl jo pa
ragauti.
Vyras timpteli viršutinę suknelės dalį žemyn ir išlaisvina
gerokai papilnėjusias mano krūtis. Išgirstu kelis gilius jo ato
ofy&fûwwfWII 399
dūsius. Mylimasis prisitraukia mane artyn ir ima aistringai jas

laižyti... Čiulpti... Glamonėti liežuviu... Svaigstu iš malonumo,
užliejančio visą kūną. Ir... ten... žemai... pajuntu pulsuojant
karštį.
Atsiduodu šiai aistrai. Šiai žudančiai traukai. Šiai elektros
srovei, blokšte bloškiančiai mus į vienas kito glėbį. Ištraukiu
pilkus marškinėlius Metui iš kelnių ir pakišu po jais delnus. At
rodo, mudu šiandien susiderinę. Man patinka šis pilkas kostiu
mas, kuriuo vilki.
Meto delnai palenda man po suknele ir atsiduria ant užpa
kaliuko. Užsimiršęs jis šiurkščiai jį glamonėja. Be abejo, yra iš
siilgęs mano kūno.
Mikliai atsegu jo kelnių diržą. Ir plonytį užtrauktuką. Ati
traukiu savo nėriniuotų kelnaičių kraštelį ir... Pajuntu didįjį
Metą savyje.
- Mmmm... - sudejuoju prikąsdama lūpą.
Apkabinu mylimojo kaklą ir pradedu ritmingai kilnoti klu
bus. Nesiliauju bučiuoti jo kaklo. Krimsteliu ir ausies spenelį.
Mudu abu degte degame laukine aistra.
Ir vėl priklausau jam... Esu jo išdykusi katytė. Kurią vos tik
išvydęs jis nori tuoj pat pamylėti... Ir išgirsti švelnų jos murki
mą... O jis mano mustangas... Tik aš viena sugebu jį jodyti... Jis
prisileidžia tik mane... Ir nieko daugiau...
- Ar laikraščiai rašo tiesą? - atsiliepusi į telefono skambutį

išgirstu susijaudinusį mamos balsą.
Kaip tik maitinau antrąją dukrą. Ir norėjau ramiai pabaigti
tą darbą. Bet mamos skambutis buvo įkyrus. Tad atsiliepiau.
Jau neprisimenu, kada išvis skaičiau tuos laikraščius. Išvis
nežinau, kas pasaulyje dedasi. Tokiems dalykams neturiu laiko.
Nejaugi kažkas sužinojo apie mūsų auklę? Dabar jau buvu

sią... Ir apie tą pagrobimo planą? Kaip ta informacija galėjo pa
tekti į spaudą?
- Ema, girdi mane?! - sušunka mama į ragelį.
- Taip, mama. Girdžiu. O ką jie rašo? - abejingai klausiu.
- Kažkokia striptizo šokėja tvirtina pergulėjusi su Metu...
Po velnių! Kada šitai baigsis? Kas ta šokėja? Iš kur ji atsira
do? Ir kur jis su ja pergulėjo? Kada?
- Nieko apie tai nežinau... - mano balsas ramus, juk sakau
tiesą. Išties nieko apie tai nežinau.
- Ką sako tavo vyras? Ar gali tai paaiškinti? - neatstoja ji.
- Jis dabar užsiėmęs. Dirba. Vėliau pakalbėsiu su juo. Ir bū
tinai paskambinsiu tau... Iki, mama.
Padedu ragelį. Bet telefonas ir vėl suskamba. Rajanas.
- Klausau, - atsiliepiu ir į šį skambutį. Deja, jau žinau, ką jis
man pasakys.
- Tai tiesa? Jis dulkinosi su kažkokia striptizo šokėja? - re
gis, mano draugas įsiutęs. Bent man taip atrodo. - Ema, tai vir
šūnė! Negali jam leisti taip elgtis su tavimi.
- Rajanai, aš dabar maitinu mergaitę ir nežinau, ar tai, ką
man sakai, yra tiesa, ar ne. Kai viską išsiaiškinsiu, tada pasikal
bėsime. Iki.
Baigiu pokalbį ir su juo. Giliai įkvepiu. Nežinau ką manyti.
Ar tai tik gandai? Ogal... tiesa?
Pabučiuoju savo mažylę ir paguldau į lovytę. Jiedvi su sesute
atrodo labai laimingos. Šypsosi man. O aš joms. Gražiausias
laikotarpis yra vaikystė. Kai neturi jokių bėdų.
Įjungiu telefono internetą ir susirandu vieną iš paskalų pus
lapių. Kur, jei ne TMZ portale, daugiausia gandų apie garseny
bes? Niekur.
Pirštu braukiu per ekranėlį ir ieškau Roso pavardės. Randu.
Metai, kodėl?..
Cy\i(((j>m iū(W II 401
Perskaitau neilgą straipsnį. Jame rašoma tai, apie ką man

pasakojo mama ir Rajanas. Prie straipsnio pridėtos dvi nuo
traukos.
Vienoje matyti toji striptizo šokėja. Beje, ji tamsiaplaukė.
Liekna. Graži. Kitoje - mano vyras, išeinantis iš striptizo klubo.
Atrodo linksmas.
Užsižiūriu į jo šypseną. Ir vis labiau pyksta
- Eliza, gal pabūtum su mergaitėmis... - nuo laiptų papra
šau jos.
Moteris nusišluosto rankas į prijuostę ir nuskuba į dvynukių
kambarį. Aš lipu žemyn, žiūrėdama į bibliotekos duris.
Tyliai jas atidarau. Metas sėdi už stalo ir barškina kompiute
rio klavišus. Bet netrukus atsigręžia. Atsilošia į kėdės atkaltę. Ir
rimtu veidu žvelgia į mane.
- Tikiuosi, turi velniškai gerą pasiteisinimą, ,kodėl buvai
tame striptizo klube. Ir kodėl pamiršai apie tai pasakyti man... -
mano balsas ramus.
Vyras tyli. O mobilusis, kurį laikau rankoje, ir vėl ima triukš
mauti.
Nukreipiu žvilgsnį į jį. Ko mama dar nori?
- Klausau, - piktai atsiliepiu ir išeinu iš bibliotekos. Nupėdi
nu į svetainę. - Taip. Ar jis prisistatė, kas esąs? Tu neklysti? Tai
tikrai buvo jis?.. Gerai... Sakyk... Ačiū... Iki...
Padedu ragelį ir kaipmat renku kitą numerį. Kad tik nepa-
mirščiau. Rodos, pabaigoje šeši ir septyni.
- Ar kalbu su ponu Pjeru Riva? - ragelyje išgirdusi mielą
vyro balsą susijaudinu. - Malonu... Man ką tik skambino iš
galerijos ir perdavė, kad manęs ieškojote... Suprantu... Galėtu
me... Kaip tik savaitgalį būsiu Bostone. Jeigujums tinka, galime
susitikti toje pačioje galerijoje... Žinoma, aš jums dar paskam
binsiu dėl konkretaus laiko. Iki pasimatymo...
Išjungiu telefoną. Visiškai, šiandien jau užteks skambučių.
Nebenoriu atsiliepti nė į vieną.
402 ALI CI A GUT] E
Mano veidą puošia plati šypsena. Negaliu patikėti, kad kal

bėjausi su pačiu Pjeru Riva. Tai beprotybė... Jis manęs ieškojo.
Tikrai? Ne, turbūt, sapnuoju. Mano vidinė antrininkė, maža
mergaitė, šokinėja iš laimės. Ir šypsosi dar plačiau už mane.
- Su kuo kalbėjai? - išgirstu piktą Meto balsą.
Atsigręžiu. Jis žiūri į mane suraukęs kaktą.
- Nesakysiu... - suneriu rankas ant krūtinės. Ir veriančiu
žvilgsniu stebiu jį. Pasikankink.
Metas išsitraukia iš džinsų kišenės mobilųjį, spusteli myg
tuką ir prisideda telefoną prie ausies. Jo akys visą laiką įbestos
tik į mane.
- Man reikia duomenų apie paskutinį žmonos pokalbį te
lefonu. Nedelsiant... - kažkam pasako ir vėl įsikiša telefoną į
kišenę.
Atsisėdu ant sofos. Užsikeliu koją ant kojos. Ir nemaloniu
žvilgsniu varstau jį.
Nerodyk man savo galybės. Atsirado mat milijonierius, ku
riam visi pavaldūs. Išskyrus mane. Namuose esi tik paprastas
vyras. Čia tavo milijonai neturijokios galios. Taigi...
- Atšauk tą įsakymą... - paliepiu jam.
- Neatšauksiu... - jis tvirtai laikosi savo. Netgi stovi nugalė
tojo poza. Susikišęs rankas į kelnių kišenes.
- Jei jau taip nori išgirsti meilužio vardą ne iš savo žmonos
lūpų, o iš kitų... Tai tebūnie... - regis, pradedame šiokį tokį karą.
Meto alsavimas pasikeičia. Jis atrodo įniršęs. Netgi kelis
kartus nervingai persibraukia plaukus delnais. Žinoma, nenu
stygsta vietoje. Vaikštinėja svetainės kilimu pirmyn atgal.
O aš ramiai sėdžiu ant sofos.
- Kodėl taip elgiesi? Kodėl man tai sakai? Ir nervini mane?.. -
pyksta vyras.
- Tu man nieko nepaaiškinai apie tą straipsnį. Todėl kal
bėk pirmas. Paskui kalbėsiu aš. Tai dulkinaisi su ja? - tikiu, kad
CvVf«(ipiūA II 403
mano žvilgsnis be galo rūstus. Net Metas, žiūrintis į mane, at

rodo bent kiek išsigandęs.
- Ne... - jo atsakymas visiškai trumpas. Man tokio neužten
ka. Noriu išsamesnio paaiškinimo.
- Ką veikei aname striptizo klube? - užduodu dar vieną
klausimą.
- Tvarkiau verslo reikalus.
- Suprantu. Juk aš tik vos prieš kelias dienas vėl galėjau my
lėtis. O iki tol mudu ilgai to nedarėme. Žinau, koks esi išalkęs,
kai negauni savosios malonumo dozės. Ar nori, kad primin
čiau, kas buvo užvakar? Koks buvai lovoje?
- Ema, nejaugi išties manai, kad negaliu ištverti kelių mėne
sių be sekso? - jo lūpose pasirodo ironiška šypsenėlė. - Manai,
kad užsimanęs mylėtis lipu ant pirmos pasitaikiusios kekšės?
Į jo klausimus atsakau gūžčiodama pečiais.
- Tu man atsakyk... - dar priduriu.
Metas prieina artyn ir atsisėda šalia manęs. Spoksome vie
nas į kitą iš labai arti.
- Juk nesimylėjome ne dėl to, kad kuris nors iš mūsų to ne
norėjo. O todėl, kad buvai nėščia. Ir pagimdei man dvi gražuo
les dukras... - mylimasis meiliai nusišypso. Imu šypsotis net aš.
Kaip galiu nesišypsoti, kai jis kalba apie mūsų mergaites. - Bet
mudu dabar atsibusime už tą prarastą laiką... - sukužda jis ir
karštai pabučiuoja mane. Buvau pamiršusi, ką mano burnoje
geba išdarinėti Meto liežuvis. Išdykęs kaip ir jo savininkas.
- Nemeluoji man? Tarp jūsų nieko nebuvo? Net bučinių? -
tyliai klausiu.
- Nieko... - jis ryžtingai purto galvą. - Į tą klubą nuėjau kar
tu su vienu verslininku.' Žinojau, koks jis mergišius. Norėda
mas, kad pavyktų sandoris, išsitraukiau paskutinį turimą kozi
rį... Striptizo klubą... Ir pusnuoges šokėjas.
- Ar pavyko sandoris?
- Aha... - sumurma jis. - Mažyte, aš niekada negalėčiau iš

duoti tavęs... Nes tik su tavimi patiriu tą nepaaiškinamą elek
tros srovės poveikį... Kai mudu mylimės, ji tiesiog užvaldo
mane... Geidžiu tavęs vis labiau... Būčiau beprotis, jeigu suma
nyčiau to atsisakyti ar iškeisti į kažkokias nevykusiai šokančias
moteris... Tu už jas daug geriau judini klubus... - Pamaloninęs
mane komplimentu Metas prikanda lūpą.
- Bet man vis tiek nepatinka, kad apie tai rašoma spaudo
je. Turiu aiškinti saviškiams, kaip iš tiesų yra... Jie manęs jau
klausė.
- Vedęs tave tapau savotišku taikiniu. Konkurentai tik*ir
stengiasi vienaip ar kitaip sužlugdyti mane... Tik nenumano,
su kuo kovoja... - klastingai šypteli jis. - Tu esi mano stiprybės
šaltinis, Ema. Kuo labiau jie mus puola, tuo daromės stipresni
Niekam nepavyks mūsų išskirti... Ir niekas neprivers suabejoti
vienas kito meile. Taip?
- Taip, mielasis... - pritariu jam. Ir pakšteliu į karštas lūpas.
- Na, tai kas tau ten skambino? - pasmalsauja Metas. - Ža
dėjai papasakoti...
- Fotografas. Tikriau, aš jam skambinau. Jis domisi mano
darbais. Tais, kurie kabo mamos galerijoje. Tad pažadėjau susi
tikti. Savaitgalį. Bostone.
- Kokia jo pavardė? - suraukęs antakius vėl klausia jis.
- Liaukis, - pridedu pirštą jam prie lūpų. - Juk eisiu ne į
pasimatymą. Tau visai nereikia prašyti Amiro, kad patikrintų
tą pagyvenusį vyriškį. Jau seniai žaviuosi jo darbais. Tau už
tenka tiek žinoti... - nusišypsau ir panardinu pirštus į tamsias
mylimojo garbanas.
- Eliza su mergaitėmis? - sukužda vyras ir žvilgteli į laiptus.
Linkteliu galvą. - Kada tau reikės jas maitinti?
- Po dviejų valandų... - atsakau šypsodamasi puse lūpų.
-Eime?
-Kur?
c A f^ io i’uâ II 405
- Per daug klausinėjat, ponia Ros...

Metas čiumpa mane už rankos ir besijuokiančią nusiveda į
biblioteką. Užtrenkęs duris ir prispaudęs mane prie jų ima bu
čiuoti kaip paklaikęs. Jeigu būčiau valgomas daiktas, jau seniai
būčiau jo suvalgyta.
Vyras kilsteli mane, o aš kojomis apsiveju jam liemenį. Iš
jaudulio mano alsavimas padažnėja. Jo irgi.
- Pažadink manyje laukinę katytę... - sukuždu į lūpas.
Mažiukui to kartoti nereikia. Jis paslaptingai šypteli ir pa
ragauja mano lūpų. O jo karšti delnai nusitaiko ne tik į mano
užpakaliuką, bet ir į mažąją Emutę.
Nagi, pamylėk mane, mielasis... Tavo katytė nekantrauja...
Metas užsimojo Bostone atstatyti sudegusius mano vaikys

tės namus. Nes nerado tokio namo, kokį norėtų mums nupirk
ti. Kaip žinoma, gyventi viešbučiuose jam tikra kankynė.
Kol vyksta statybos darbai, vyras išnuomojo prabangius
apartamentus miesto centre. Kad laikinai čia atvykę turėtume
kur apsistoti. Žinoma, galėtume įsikurti ir mano tėvų namuo
se. Bet Metas yra Metas. Jam reikia privatumo.
Vakar mus aplankiusiems seneliams leidome visą dieną
džiaugtis anūkėmis. Buvo trumpam užsukusi ir Dana su šeima.
Susėdusios virtuvėje mudvi negalėjome atsikalbėti apie vaikus.
O Džeremis savo kalbomis gąsdino Metą. Svainis pripasakojo
visokių būtų ir nebūtų dalykų, kas jo laukia, kai mergaitės pa
augs. Taigi mūsų savaitgalio pradžia atrodė visai smagi.
Šiandien ruošiuosi susitikti su ponu Riva. Prieš išeidama
pro duris dar prigrasau vyrą, kad nedrįstų šnipinėti manęs. Pa
lieku mūsų dukras jam prižiūrėti, tad jokie pašaliniai darbai,
tokie kaip mano sekimas, neturėtų rūpėti.
Rodos, susitariame. Bet kodėl mane kamuoja įkyri mintis,

kad to susitarimo jis nė velnio nesilaikys?
- Neužtruk. Būk gera... - apkabinęs mane sukužda vyras.
- Neužtruksiu. Pažadu. Juk man reikės maitinti mažyles, -
pabučiuoju jį. - Greitai grįšiu. Myliu tave. Akylai saugokjas.
- Nesijaudink. Tavo mama padės susitvarkyti... - nusijuokia
vyras ir pakšteli man į lūpas. - Myliu tave, mažyte... Jau dabar
pasiilgau.
- Iki, mama! - šūkteliu žvelgdama pro Meto petį. Ji man
tik pamojuoja ir pasilenkusi toliau kalbina gulinčias ant lovos
mergaites.
- Iki... - atsisveikinu ir su vyru.
- Iki. Sėkmės, - jis paleidžia mano ranką.
Galiausiai dingstu už durų. Aš irgijau pasiilgau tavęs... Kaip
ir mūsų mergaičių.
Su manimi važiuoja tik Kevinas. Kartais nė nepastebiu, kad

jis šalia. Mano asmens sargybinis puikiai dirba savo darbą. Ne-
simaišo man po kojomis, kaip ir turi būti.
Automobiliui sustojus prie galerijos, pirmiausia nužvelgiu
ją. Tik paskui išlipu iš tamsiai mėlyno džipo, naujutėlaičio vyro
pirkinio.
Lėtai užlipu keturiais laipteliais. Kaskart lipdama mintyse
juos skaičiuoju... Taip jau esu įpratusi.
Ar tik taip atrodo, ar iš tiesų nesiryžtu susitikti su tuo žmo
gumi?
Atidarau galerijos duris ir įžengiu į salę. Jos viduryje pama
tau laukiant svečią. Žemas, stambokas praplikęs vyras tamsiai
rudu kostiumu susidėjęs rankas už nugaros stovi nusigręžęs
nuo manęs.
Išgirdęs uždarant duris ponas Riva atsigręžia. Nosį pasibal
nojęs akiniais apvaliais rėmeliais.
- Laba diena, - sako man.
CyVfįfijiuii taftai II 407
Iš tos nuostabos visai pamiršau vos tik įėjusi pasisveikinti.

Kaip nepamirši, kai priešais tave stovi tavo stabas. Tavo dievu
kas. Žmogus, kurio darbus šitiek metų dievinai. Ir štai jis čia.
Tavo galerijoje... Neįtikima!
- Laba diena, - pagaliau atsakau. Turiu liautis šitaip į jį
žiūrėti.
- Puikios fotografijos... - garsusis fotografas žvilgteli į mano
darbus, kabančius ant salės sienų.
- Ačiū... - kukliai padėkoju. - Gal norėtumėt kavos ar arba
tos? Ar dar ko nors? - pasiteirauju.
- Ne. Dėkui. Ilgai jūsų negaišinsiu. Žinau, neseniai susilau
kėte dvynukių, taigi spėju, kad nekantraujate grįžti pas jas, -
nusišypso vyriškis. - Sveikinu...
- Dar kartą ačiū....- nusišypsau ir aš. - Jus domina mano
nuotraukos? Kurias iš jų norėtumėt įsigyti?
- Ne visai norėčiau... - primerkia akis ponas Riva. - Ketinu
pateikti vieną pasiūlymą... - netikėtai sako jis.
Pasiūlymą? Kokį?
- Nesuprantu jūsų... - nustebusi žvelgiu į jį.
Ką jis gali man pasiūlyti? Tikiuosi, ne pozuoti nuogai? Šito
tai tikrai nebus... Kad ir koks garsus fotografas šis ponas, nesu
tiksiu už jokius pinigus...
Mane nuogą fotografuoja tik mano vyras. Man patinka po
zuoti tik jam vienam. Nes tos nuotraukos skirtos mano myli
mojo akims. O ne kažkokiems neaiškiems tipams, kad žiūrėda
mi į jas tenkintų save.
- Norėčiau pasikviesti tave į Prancūziją... - Ponas Riva tai
ištaria su šypsena veide. - Ten turiu įkūręs nedidelę menų mo
kyklą. Man labai praverstų tokia talentinga fotografė kaip tu.
Kviečiu padirbėti su manimi bent jau metus. Ne tik kaip vienai
iš dėstytojų. Būtum mano asistentė... Esu jau senas... Vis rečiau
paimu fotoaparatą į rankas. Labai norėčiau kam nors perduoti
visas savo sukauptas žinias. Tik neturiu kam... Na, bent taip
maniau, kol neužsukau į šią galeriją...
Ar jis tikrai tai sako? Ar su manimi žaidžia mano vaizduo
tė? Padirbėti su juo? Kadaise tai buvo didžiausia mano svajo
nė... Tik...
- Anksčiau nė nedvejodama būčiau priėmusi jūsų pasiūly
mą. Gerokai anksčiau... O dabar mano gyvenimas toks, kad...
Negaliu susikrauti lagaminų ir metams išskristi į Prancūziją...
Esu ištekėjusi... Turiu du vaikus... Ir mano namai yra Niujor
ke. Aš čia laiminga... Nes turiu visa, apie ką svajojau. Todėl
dabar ką nors keisti būtų neatsakinga. Ir nesąžininga mano
šeimos atžvilgiu. Fotografavimas yra tik mano aistra. Bet ne
visas mano gyvenimas. Anksčiau tas pomėgis man buvo be
galo svarbus. Jis mane išlaisvino. Ir padėjo užmiršti skausmą...
O dabar nutaikau fotoaparatą tik į savo dukras. Kai noriu už
fiksuoti jų šypsenas... Labai ačiū jums už pasiūlymą, bet turiu
jo atsisakyti... - dėkinga žvelgiu į žilabarzdį. Man atrodo, kad
jis šiek tiek nuliūsta.
- Labai gaila, ponia Ros... - jis pirmąsyk oficialiai kreipiasi į
mane. Keista tai girdėti. - Matau, kad jūs, kaip ir Timotis, turite
puikų sustabdytos akimirkos pojūtį... - jis vėl pažvelgia į mano
nuotraukas. Šį kartą užsižiūri ilgiau.
- Pažinojote mano tėtį? - dar labiau nustembu. Nejau šis
žmogus tikrai pažinojo jį? Nebent kalba apie kitą Timotį.
- Taip. Pažinojau. Tai buvo... mano sūnus... - ramiai ištaria
ponas Riva.
Sustingstu. Ką tai reiškia? Ar jūs esate...
Vyras grįžteli į mane. Jo akys liūdnos... Geros... Ir apgailes
taujančios.
- Aš tavo senelis, Ema... - sukužda jis.
Beprotybė... Kaip galite tai sakyti?
- Žinau, tau sunku patikėti. Bet tai tiesa... - jis kalba vie
nas. Aš tyliu. Išplėstomis akimis varstau garsųjį prancūzų fo
cĄUft* 'i^Qiii 409
tografą, kuris sakosi esąs mano senelis. - Timotis ne biologinis

mano vaikas. Todėl ir skiriasi mūsų pavardės. Susipažinau su
jo mama, kai ji jo laukėsi. Ji buvo mano modelis. Toji mūsų
pažintis nebuvo ilga... Po daugiau nei metų vėl sutikau tą mo
terį parke vaikštinėjant su Timočiu... Pamilau ją... Mudu su
situokėme... Bet vaikų taip ir nesusilaukėme. Žmona sunkiai
sirgo... Užauginau tą berniuką nuo mažų dienų. Jis man buvo
kaip sūnus. Mylėjau jį...
- Aš jūsų neprisimenu... Tėtis man apie jus nieko nepasa
kojo. Išvis nieko nekalbėjo apie savo artimuosius. Nesakė, kad
turiu dar vieną senelį ir močiutę... - pagaliau prabylu ir aš.
- Matyt, buvo skaudu apie tai kalbėti. Timočio mama mirė,
prieš jam baigiant vidurinę. Mudu likome vieni. Ėmėme ne
sutarti... Dažnai pykdavomės... Kol galiausiai jis vieną dieną
pareiškė išvykstąs į Ameriką. Siekti savo svajonės'. Tapti garsiu
fotografu. Be abejo, aš tam prieštaravau. Nes puikiai žinojau,
kokia sunki fotografo duona. Norėjau, kad sūnus įgytų rimtes
nę specialybę. Bet jis manęs neklausė. Galiausiai paliko namus.
Nuo to laiko nieko apie jį nežinojau. Be abejo, pats buvau kal
tas, nepasidomėjau, kaip jam sekasi... Po kelerių metų gavau
telegramą apie jo mirtį...
- Dalyvavote laidotuvėse? - klausiu įdėmiai žiūrėdama į
jį. Šis klausimas neatrodytų keistas, jeigu būčiau jose mačiusi
šį žmogų. Bet... Aš jo nepastebėjau. Arba neprisimenu paste
bėjusi.
- Taip. Buvau. Tik niekam neprisistačiau kas esąs...
- Kodėl susiradote mane tik dabar? Juk galėjote dar per lai
dotuves prieiti prie manęs ir apkabinti. Ir pasakyti, kad esate
mano senelis. Tada jaučiausi tokia vieniša... Maža mergaitė...
Dideliame pasaulyje... Jūs galėjote viską pakeisti... - nutylu.
Pasijuntu pykstanti. Ir susigraudinu. Krūtinėje verda ir kitokie
prieštaringi jausmai.
4io ALI CI A G U T JE
- Ko gero, tai vienintelis mano poelgis, dėl kurio gailėjausi

ilgiausius metus. Ir kurį būčiau pakeitęs, jei tik būčiau galėjęs
grąžinti laiką atgal. Deja, neturėjau tokios galimybės... - jis at
sidūsta ir nunarina galvą. - Dabar atsidūriau tavo vietoje... Esu
labai vienišas... Palaidojau antrą žmoną... Su ja irgi nesusilau
kiau vaikų... Nieko daugiau neturiu šiame pasaulyje... Tik tave,
Ema... - ponas Riva pakelia akis į mane. - Noriu prašyti tavo
atleidimo... Buvau toks užsispyręs... Toks prakeiktas bailys, kad
nesugebėjau anksčiau atskristi... pas savo anūkę...
Puikiai žinau, ką reiškia vienatvės jausmas. Jis lėtai tave žudo
iš vidaus. Negailestingai žaidžia su tavo protu ir jausmais. Kol
vieną dieną nebegali jam priešintis. Pasiduodi. Tampi be galo
pažeidžiamas. Tada net vienintelis kito žmogaus prisilietimas
gali negrįžtamai sužaloti tavo sielą. Jeigu tai ne tas žmogus, ku
rio tau reikia.
Mane nuo to jausmo išgelbėjo Metas. O aš išgelbėjau jį. Ar
verta gelbėti jus? Tą, kuris nenorėjo mylėti mažos mergaitės ir
paliko ją vieną? Bet norintį mylėti ją dabar? Tik ar tam ne per
vėlu, pone Riva?
Prieinu prie žemaūgio senuko. Jis į mane žvelgia baikščio
mis akimis. Nereikia manęs bijoti. Širdyje vis dar esu ta pati
maža mergaitė.
Nežinia kokios jėgos pastūmėta apkabinu jį. Pajuntu, kaip
krūtinę užlieja neapsakomas gerumo jausmas.
- Ema... - išgirstu tyliai tariamą savo vardą. - Ačiū...
- Jūs esate mano šeimos dalis. O savo šeimą aš myliu... - su
kuždu. Ir atšlyju.
- Labai norėčiau susipažinti ir su mažosiomis tos šeimos
narėmis... Neabejoju, jos tokios pat žavios kaip ir tu.
- Pirmiausia reikia apie tai pasikalbėti su artimaisiais. Tūriu
jiems viską papasakoti. Tik tada galėsiu pasikviesti jus į svečius.
- Būk gera, nesakyk „jūs“. Vadink mane Pjeru... - nuošir
džiai nusišypso jis. - Bostone būsiu dar kelias dienas. Paskui
C /{'(į(y n M inkai II 411
grįšiu į Prancūziją. Tikiuosi, kad tu su šeima nors kartą per

metus aplankysi mane. Pažadu ir pats atskristi į Niujorką. Ir,
žinoma, dažniau paskambinti Viliuosi, kad tu man siuntinėsi
mergaičių nuotraukas, ir matysiu, kaip jos auga... Noriu ir vėl
pajusti, kad gyvenu. Kaip anksčiau, kai Timotis mažas bėgio
davo nedideliame mūsų bute. Tikiu, kad mano proanūkės pa
dės atgaivinti širdyje jau seniai prarastą jausmą... - matau, kad
mano senelis kalba iš širdies. Aš turiu senelį. Tai neįtikima!
- Man jau laikas važiuoti... Manau, kad netrukus pasimaty
sime... - delnu paglostau jam petį ir meiliai nusišypsau.
- Gerai, Ema. Lauksiu tavo skambučio. Nekantrauju susitik
ti su visais... Ypač su tomis gražuolėmis...
- Iki, pasimatymo... Pjerai... - pakšteliu į skruostą ir šypte
lėjusi einu prie durų.
- Iki, mieloji... - atsiveja senelio balsas. Gal ir klystu, bet
jame justi meilė.
Jis geras žmogus. Nes tik tokie moka mylėti. Iki, seneli...
- Ilgai užtrukai... - vos tik įžengusią pro duris mane pasi

tinka piktokas Meto balsas. Užtat esu apdovanojama bučiniu.
Mmm... Kaippasiilgau tavo lūpų, mažiuk.
- Vyras turi žmoną pasitikti ne priekaištaudamas, o atvirkš
čiai. Apiberti ją bučiniais ir parodyti, kad myli... Kitoms žmo
noms turbūt pasisekė labiau nei man. Nes mano vyras geba tik
priekaištauti, - paerzinu mylimąjį.
- Už šiuos žodžius šiąnakt skaudžiai atsiimsite, ponia
Ros... - sukužda jis. Ir švelniai krimsteli man apatinę lūpą. Ži
nau, kad atsiimsiu. Erzinu, nes noriu tos bausmės.
- Pirmiausia jums teks sutramdyti mane. Ir tik tada galėsite
įvykdyti savo sumanytąbausmę, pone Rosai... - flirtuoju suvyru.
- Gaila, kad čia tebėra tavo mama... Nes dabar pat numau
čiau šiuos aptemptus mėlynus džinsus ir pamylėčiau tave... -
vyro bučinys aistringas. Uždegantis. Žadinantis geismą. Ir norą
tuoj pat atsiduoti jam.
Man darosi nepatogu prieš mamą, kuri, matau, iš toli stebi

mus. Ir pusę lūpų šypsosi.
- Mielasis, valdyk rankas... Esame ne vieni... - tyliai pasakau
ir žvilgteliu į mamą.
- Geidžiu tavęs... Dabar... Šią akimirką...
- Vėliau... Kai liksim dviese... Gerai?
- Nežinau, ar sugebėsiu tiek išlaukti... Šiuose apartamentuo
se daug kambarių... Taigi galėtume... - Metas šelmiškai nužvel
gia mane.
- Ne. Negalėtume. Neprieštarauk žmonai, - pabučiuoju
vyrą ir atstumiu jo rankas. - Noriu pamatyti mergaites...
- Kaip tau sekėsi su tuo fotografu?.. - pasidomi mylimasis,
nutvilkdamas man paltą.
- Buvo įdomu... - trumpai atsakau.
- Hmm... Įdomu? - nusistebi jis. - Kas ten galėjo būti įdo
mu? Jis nupirko visus tavo darbus?
- Ne. Nė vieno.
- Tada nesuprantu...
Neketinu ilgiau stovėti prie durų. Traukiu tiesiai į kambarį,
kuriame yra mano dukrytės. Artėdama negirdžiu nė garselio.
Tikriausiai išdykėlės miega.
- Na, ar mano mažutės buvo geros? - tyliai klausiu pasilen
kusi virš lovos.
Į mane žvelgia dvi poros mėlynų akių. Aha... Miega... Kurgi
ne... Negaliu jų nepabučiuoti. Tokios gražios. Tiesiog du maži
angeliukai. Bent kol kas.
Atsisėdu ant lovos ir myluoju jas. Pajuntu, kaip Metas įsi
taiso man už nugaros. Jo ranka ima slysčioti mano šlaunimi ir
užpakaliuku. Nusišypsau.
- Mama, ar tu ką nors žinai apie mano tikrojo tėčio praei
tį? - klausiu žvelgdama į ją. Atsitiesiu ir įremiu nugarą vyrui į
krūtinę. Jis laiko mane saugiame glėbyje.
oV&fîaswfooi II 413
- Sesuo labai mažai pasakojo apie savo šeimyninį gyvenimą.

Kaip ir apie Timotį, tavo tėtį, - susimąsčiusi dėsto ji. - Mes apie
jį nieko nežinome. Nei iš kur jis kilęs. Nei kas jo tėvai. Galbūt
Emilija tai žinojo. Bet mums neprasitarė.
- Žmogus, su kuriuo susitikau galerijoje, pasakė esąs mano
senelis, - atskleidžiu naujausią man žinomą paslaptį. Metas su
dreba visu kūnu.
- Mažyte, juk siūliausi važiuoti su tavimi... - išgirstu prie
ausies jo balsą. - Tikiuosi, jis tau nieko nepadarė? Neįžeidinėjo
tavęs? - rūpinasi vyras. Papurtau galvą. - Gal tai koks nors ap
simetėlis, tenorintis pasinaudoti tavo gerumu?
- Ne, Metai. Aš patikėjau jo žodžiais. Galėsi ir pats pasido
mėti tuo žmogumi. Nedrausiu. Juk dabar turime užtikrinti ir
dukryčių saugumą...
- Ką jis dar tau sakė, mieloji? - mama ne mažiau nustebusi
už mane, išgirdusią šią naujieną.
- Papasakojo apie save. Apie mano tėtį. Kodėl juodu neben
dravo. Kodėl jis tik dabar susirado mane. Mūsų pokalbis buvo
trumpas. Susitarėm dar kartą susitikti. Pjeras nori susipažinti
su jumis visais. Žinoma, labiausiai trokšta pamatyti mergaites.
Savo proanūkes... - nusišypsau žvelgdama į dukras. - Ar galiu
jį rytoj pasikviesti? - sukuždu grįžtelėjusi į vyrą. Noriu matyti
jo akis, kad lengviau gaučiau sutikimą. Juk mano akims jis ne
gali atsispirti.
- Kai Amiras surinks visas žinias apie tą Pjerą, tada galėsi.
Gerai? - jis nusišypso ir pakšteli į skruostą. Sutikdama linkteliu
galvą. - Linda, norėčiau jūsų kai ko paprašyti... - Metas krei
piasi į mano mamą. - Tikiuosi, sutiksite padėti...
- Klausau tavęs, Metjau... - ji nustebusiomis akimis žvelgia
į jį. Aš irgi stebiuosi. Nenutuokiu, ko ketina prašyti mano vy
ras. - Norėčiau šį vakarą nusivesti žmoną pavakarieniauti į res
toraną... Seniai mudu buvom kur nors dviese... Mums to labai
reikia... Atsipalaiduoti... Pasiklausyti gražios muzikos... Pabūti
kartu... - meiliai kalba jis, žiūrėdamas man į akis. Aš jam šyp

sausi. - Todėl labai prašau jūsų nors kelias valandas pabūti su
mergytėmis...
- Be abejo, mielasis... Dėl to nesirūpink... - plačiai nusišyp
so mama. - Paskambinsiu vyrui, ir mudu abu prižiūrėsim šitas
gražuoles. O judu pasilinksminkit... - ji pamerkia man akį.
Mama... Puikiai žinau, apie ką dabar galvoji. Patikėk, mūsų
žaidimai daug įdomesni ir... Sakyčiau, išradingesni... Nei tie, ku
riuos žaisdavote ir turbūt tebežaidžiate judu su tėčiu... Nors kas
ten žino, kokie esate už uždarų durų...
- Mažyte, padėk telefoną į šalį... - išgirstu griežtą Meto bal

są. - Be reikalo nerimauji... Juk tavo tėvai irgi užaugino dvynu
kus... Jie tikrai žino, kaip elgtis su mažais vaikais...
Stumteliu gulintį ant staliuko savo Samsung Galaxy S2 į šalį.
Kad nekiltų pagunda dar kartą dirstelėti į jį. Ir sutelkiu visą
dėmesį į savo vyrą. Juk visgi dalyvauju pasimatyme... Su juo.
Mudu sėdime jaukiame restorane prie elegantiškai padeng
to staliuko. Joviduryje dega žvakė. Šalia pamerkta rožių puokš
tė. Girdėti skambinant arfa.
Šį vakarą mus iš visų pusių gaubia romantika. Metas gar-
džiuojasi taure raudonojo vyno. Aš tenkinuosi nealkoholiniu
kokteiliu.
Vyras nė akimirką neatitraukia aistringo žvilgsnio nuo ma
nęs. Gal dėl to kalta juoda trumpa Chanel suknelė? Ne. Negaliu
visų nuopelnų priskirti nei jai, nei raudoniems aukštakulniams,
nei perlams, kuriuos esu įsisegusi į ausis.
- Negalvok apie dukreles... - tyliai sako Metas. - Joms nieko
nenutiks... - Bet aš jau ilgiuosi savo mergaičių. - Verčiau mė
gaukis nuostabiu vakaru...
- Mėgaujuosi... - truputėlį pameluoju. Nusišypsau, kad šis
nekaltas melas atrodytų įtikimesnis. Ir dar pasiunčiu vyrui oro
C/V(ęf(jtua"mWII 415
bučinį. - Šitos krevetės labai skanios... Vėliau turėsi padėkoti

restorano vyriausiajam virėjui...
- Be abejo... - jo lūpose pastebiu žavią šypsenėlę. - Galiu tau
kai ką pasakyti?
-Ką?
- Pasakiškai atrodai... Esi žiauriai seksuali mamytė... - gau
nu iškart kelis komplimentus. Metas gurkšteli vyno ir pakrei
pęs galvą dar kartą nužvelgia mane. - Tos kojos... - jis nutyla ir
prikanda lūpą. - Mmmm...
- Ačiū, mielasis... Tu mane lepini... Bet tik žodžiais... - ne
žinau, ar tinkamu metu lepteliu paskutinį sakinį... Juk mudu
vos tik pradėjome vakarieniauti. O aš numanau, ko jis kaipmat
užsigeis.
Mylimasis giliai įkvepia ir primerkia akis. Lūpose ima žaisti
klastinga šypsenėlė. Taurė jau pastatyta ant stalo. Tai reiškia,
kad...
- Gal Amiras ką nors išsiaiškino apie poną Riva? - nukrei
piu kalbą į šalį. Kuo toliau nuo vyro galvoje kunkuliuojančių
goslių minčių. Nė neabejoju, kad jos tokios.
- Taip. Tas žmogus iš tiesų yra tavo senelis. Amiras nera
do nieko įtartino apie jį. Ponas Pjeras neturi net nuobaudos už
greičio viršijimą. Rodos, yra padorus ir tvarkingas senukas. Tik
labai mėgstantis fotografuoti gamtą... Kaip ir mano žmona... -
šypteli Metas. - Ar esat pasiruošusi šį vakarą surengti vyrui
erotinę fotosesiją, ponia Ros? - jo antakis pakeltas. O žvilgsnis
skvarbus.
- Aha... - sumurmu.
- Apie ką užsigalvojai? - Metas surimtėja. Nors žvelgiaujam
į akis, mano mintys visai kitur. Net kitoje šalyje.
- Prisimenu pokalbį su Pjeru... Žinai, ką jis man pasiūlė iki
prisipažindamas esąs mano senelis? Ogi pakvietė į Prancūziją
padirbėti jo įsteigtoje menų mokykloje. Ir būti jo asistente. Nes
nori perduoti savo patirtį... Sako, kad aš, kaip ir tėtis, turiu tokį
pat gebėjimą sustabdyti laiką reikiamą akimirką ir įkūnyti tai

nuotraukose...
- Ką tu jam atsakei? - vyras atrodo susidomėjęs.
- Kad šis pasiūlymas manęs nedomina...
- Jeigu nedomina, tai kodėl apie jį galvoji? Juk negaištum
tam, ko neketini imtis... - Metas sėdi atsilošęs į kėdės atkaltę ir
pasirėmęs smakrą ranka įdėmiai žiūri. Jaučiuosi lyg laboratori
joje. Tarsi vyras tyrinėtų mane.
- Prisiminiau jį, ir tiek... - tyliai atsakau.
- Tu to nori. Skristi į Prancūziją. Padirbėti su seneliu. Ge
riau jį pažinti. Juk taip? - Meto lūpos atkartoja mano pasąmo
nėje glūdinčius troškimus.
- Kadaise mudu su fotoaparatu buvome neatskiriami. Visur
tempdavausi jį su savimi. Svajojau dirbti su garsiais pasaulio
fotografais. Tokiais kaip ponas Riva... O paskui užaugau. Ir da
bar pati turiu šeimą... Kuri man visų svarbiausia... Tu ir dukry
tės esate man viskas... Mano mažytis pasaulis... Neketinu jūsų
aukoti dėl savo praeities troškimų...
- Mieloji, nenoriu, kad per mus atsisakytum savo svajonės...
Mes negalime tau kliudyti jos siekti. Atvirkščiai. Turime tau
padėti tai įgyvendinti.
- Tu pasiryžęs mažiausiai metams persikelti į Prancūziją? -
abejodama klausiu.
- Taip. Dėl tavęs. Taip, - vyras linkteli galvą. Regis, nusitei
kęs rimtai.
- O kaip tavo verslas?
- Galiu juo rūpintis ir iš ten. Užteks kartą per mėnesį at
skristi čia ir viską sutvarkyti. Skrisiu tada, kai tau bus mėnesi
nės... - jo lūpų kampučius iškreipia klastinga šypsenėlė. Net aš
šypteliu.
Ak, taip. Tos mėnesinės... Kurių jis nekenčia. Nėštumo metu
buvo gerai. Mums nereikėjo sukti galvos dėl kažkokių mėnesi
nių ar prezervatyvų. Metas dievino tą laikotarpį.
Wfoa I! 417
- Bet mergaitės dar visai mažos. Aš... - man truputėlį nera

mu. Nežinau, ar sugebėsiu su viskuo susidoroti.
- Mes tau sudarysim visas sąlygas, kad galėtum dirbti ir tuo
pačiu metu mėgautis motinyste... - rodos, mano vyras žino vi
sus atsakymus. Dabar jis pasiruošęs aukotis dėl manęs. - Šiuo
metu vila yra puikiausia vieta mūsų dukroms augti. Ten ramu.
Nuošalu. Ir paparacai mūsų taip nepersekios kaip čia... Pama
tysi. Visi keturi ten būsim labai laimingi... - vyras ima mano
ranką ir priglaudžia prie lūpų. - Ar įtikinau tave?
Tyliu. Svarstau, ką atsakyti. Meluoju, atsakymą jau žinau.
Tik noriu ilgiau pakankinti savo vyrą.
- Įtikinai... - sukuždu. Jis bučiuoja man krumplius.
Ttk... Kas tai? Nejaugi tu?..
Metas iš švarko kišenės ištraukia raktą ir padeda ant staliuko.
Nejau užsakei kambarį šiame viešbutyje?
- Iki grįžimo namo mums liko keturiasdešimt penkios mi
nutės... - sako vyras, žvilgtelėjęs į Rolex laikrodį sau ant riešo.
Puse lūpų šypsodamiesi žvelgiame vienas į kitą. Jo žydros
akys šaukte šaukia: noriu tavęs, mažyte, tuoj pat, dabar, šią aki
mirką.
- Keturiasdešimt keturios, - jis ima kuždėti. O išdykėliška
šypsena vis platėja.
Metas sunkiai begali nusėdėti ankštoje kėdėje. Ir, regis,
karštoje. Ką darau? Ir vėl erzinu jį? Tik pasižiūrėk, kaipjis tavęs
geidžia. Ema, nebūkjam tokia negailestinga. Užlipk su vyru į tą
kambarį ir leiskisjo pamylima.
- Keturiasdešimt trys... - toliau skaičiuoja minutes nekan
trusis mano meilužis.
Atsistoju. Pakyla ir jis. Meto glėbyje pasijuntu be galo glež
nutė. Ir kartu be galo mylima.
- Tik per niekaip nepaaiškinamą jūsų norą nuolat erzinti
vyrą prarandame brangų laiką, ponia Ros... - tylūs jo žodžiai
kutena man lūpas.
4i8 ALI CI A G U T JE
- Neabejoju, kad sumanysite, kaip sustabdyti laiką, pone

Rosai... Jukjums nėra nieko neįmanoma...
Mmm... Bučiuok mane, mielasis... Tavo lūpos tokios karštos...
Ir šlapios... Esu visa tavo... Buvau tokia nuo tos minutės, kai pir
mąkart mane pabučiavai... Taip aistringai... Kaip bučiuoji da
bar... Ir visada būsiu tavo... Kai tik to norėsi... Ir sukuždėsi man
į ausį: „Geidžiu tavęs, mažyte...“
Mano vyrą ir mane valdo keista seksualinė energija. Jaučia
me beprotišką trauką vienas kitam. Tarsi būtume du priešingi
poliai.
Mums darosi vis sunkiau nebūti kartu. Jis negali be manęs.
O aš be jo.
Esu tarsi gėlė, kuri nelaistoma vysta. Tik aš mirštu tada, kai
Metas nebučiuoja manęs. Jobučiniai man kaip vanduo tai gėlei.
Myliu tave... Ir nesiliausiu mylėjusi net tada, kai nebeplaks
mano širdis...
Po trejų metų...
Paskutinis prisiminimas, iškylantis man prieš akis, tai Pran
cūzija... Nica... Rosų vila...
Ten praleidome nuostabius dvejus metus. Rodos, užtruko
me kiek ilgiau, nei buvome numatę. Bet ne veltui. Nesigailiu nė
vienos dienos, praleistos mūsų viloje.
Prancūzija mane suartino su seneliu. Pasakysiu, kad dirbti
su juo buvo tikras malonumas. Nors iš pradžių abejojau, kad
taip bus. Bet... Mudu vienas kitą supratome iš pusės žodžio. Jis
man perdavė neįkainojamą patirtį.
Ar galiu pasigirti? Turbūt taip. Dabar esu ne mažiau už Pje
rą Riva garsi fotografė.
Už visa tai ir dar daugiau turiu dėkoti tik vienam vyrui. Žy-
draakiui. Tamsiaplaukiui. Kerinčiai besišypsančiam. Truputėlį
išdykusiam. Puikiai besibučiuojančiam. Aistringai besimylin-
čiam. Jo vardas Metjus Rosas.
Jei ne begalinis mano mylimo vyro palaikymas, vargu ar
būčiau galėjusi ištverti tuos metus toli nuo savo artimųjų. Jis
dažnai atskraidindavo mano tėvus į Nicą. Ir seserį su šeima.
Viloje ne kartą lankėsi ir Rajanas. Įkalbėjau pas mus atskristi
net Leinę.
Kąaš daryčiau, jeigu neturėčiaujo šalia? Ir kur dabar būčiau?
e n tity m i u tfta i U 421
Mūsų meilė kasdien liepsnoja vis labiau. Kas rytą nubus-

dama vyro glėbyje jaučiuosi beprotiškai įsimylėjusi. Ypač kai
pažvelgiu į jį. Saldžiai snaudžiantį. Priglaudusį galvą man prie
krūtinės. Ranka apglėbusį mane per liemenį. Įterpusį koją man
tarp kojų... Jis toks žavus, kai miega.
Beje, mūsų dvynukės jau tikros mažosios damos. Abi be
galo skirtingos. Aiva yra nenuorama, vis ką nors iškrečianti.
O Luką tylesnė ir drovesnė. Bet sesutės pamokyta irgi įsivelia į
nuotykius.
Per tuos metus šių būta nemažai. Antai aną vasarą viloje
mergaitės suplėšė tėčio dokumentus ir sumetė į baseiną. Tada
jis buvo supykęs. Žiauriai. Gerai, kad turiu ganėtinai ginklų,
prieš kuriuos mano vyras bejėgis.
Prieš kelias dienas jos iškrėtė dar vieną šunybę. Nutraukė
svetainėje kabančias užuolaidas ir nutempė į kiemą. Ten pasi
tiesė ant pievutės ir žaidė skraidantį kilimą. Argi galima už tai
pykti? Aišku, ne.
Dukrytės suteikia man laimę. Priverčia kasdien šypsotis, net
tada, kai nelabai norisi. Jos kažkaip sugeba mane pralinksmin
ti. Nežinau, kas galėtų atsispirti dviem išdykusioms šypsenė
lėms, neišnykstančioms nuo veidukų. Tikrai ne aš.
Dabar puikiai žinau, ką reiškia jausti pilnatvę. Tai...
- Ponia Ema, ką tik grįžo jūsų vyras... - mano mintis nu
traukia švelnus moters balsas.
- Ačiū, Eliza... - grįžtelėjusi sakau jai.
Metai... Pagaliau tu namie... Nusišypsau. Ir žvilgteliu į žai
džiančias prie baseino mergaites. Jos vilki vienodas baltas suk
neles. Ant liemens esu užrišusi ir po mėlyną dirželį su kaspinė
liu. Juk tai tėčio mėgstama spalva.
- Aiva! Luką! Tėtis sugrįžo! - sušunkujoms. - Eime pasitikti?
Mergaitės iškart tekinos atbėga pas mane. lūrėjau staigiai
atsitraukti nuo terasos durų, nes išdykėlės nekantrauja atsidur
ti svetainėje.
Kikendama atšoku į šalį. Miela žiūrėti, kaip dukros krykš-

taudamos lekia tiesiai prie laukujų durų. Paskui jas uždususi
bėga auklė.
Prie tų atlapotų didelių rudų durų prieinu paskutinė. Stab
teliu tarpduryje, atsirėmusi į staktą. Mano akys žvelgia vienin
tele kryptimi. Tiesiai. Į ką tik iš automobilio išlipusį poną Rosą.
Koks jis seksualus... Tas kostiumas... Tamsiai mėlynas... Be galo
jam tinka.
Metas irgi žvelgia į mane. Jo akys šypsosi. Ir lūpos. Bet pri
bėgusios dukrytės priverčia visą dėmesį skirti tik joms.
Jos tikros tėčio mergaitės. Klauso tik jo. Nors maniau, kad
bus atvirkščiai. Kur tau. Juk tėtis jas lepina. O aš esu griežta. Ir
nuolat drausminu vyrą... Kol suprantu, kad tai beprasmiška...
Taigi leidžiu jam būti tokiu tėčiu, kokiu nori... Užverčiančiu
namus beprotiškai brangiomis dovanomis... Ir surengiančiu
keliones į gražiausius pasaulio kampelius...
Ir dabar manau, kad toje audi bagažinėje guli ne viena do
vana mergaitėms.
Ką sumanei? Pastebiu, kaip Metas kažką tyliai pakužda duk
roms. Jos tik apsigręžia ir krizendamos artėja prie manęs.
- Tėtis tave labai myli... Mes irgi tave mylime, mamyte... -
išberia duetu.
Mano mažutės... Pasilenkusi apkabinu ir abidvi išbučiuoju.
Bet jos pasprunka nuo mano bučinių ir skuodžia atgal pas tėtį.
- Amirai, atidaryk bagažinę ir viską iškrauk... - sako Me
tas savo asmens sargybiniui ir dar kartą pabučiuoja dukras. Jos
smalsiai žiūri į automobilio bagažinę ir į besišypsantį Amirą.
Palikęs mergaites mylimasis lėtai žingsniuoja per kiemą,
žvelgdamas man į akis. Priėjęs visai arti iš vidinės švarko kiše
nės ištraukia baltą rožės žiedą ir įsega man į plaukus.
- Labas... - tyliai sako.
- Labas... - atsiliepiu beveik be garso.
oV&(»jnai II
Tą pačią akimirką pajuntu elektros srovės pėdutes ant lūpų.

Mudviejų bučinys toks aistringas, kad vos atgaunu kvapą. Kai
jis mane bučiuoja, pamirštu kvėpuoti.
- Pasiilgau tavęs, mažyte... Žiauriai... - sukužda Metas
man į lūpas.
Žinau. Juk nesimatėme ištisas dvi savaites... Jis verslo reika
lais keliavo po Aziją. O aš su dukromis buvau likusi Niujorke.
Nuo mūsų vestuvių tai ilgiausias laikotarpis, kai šitiek dienų
miegojome atskirai...
- Aš irgi... - atsakau kuždesiu.
- Jeigu gerai nepažinočiau savo žmonos, tai sakyčiau, kad
ši jos šypsenėlė kažką slepia... - jis kilsteli antakį. - Kodėl taip
keistai šypsaisi?
Hmm... Sakai, keista? Gal todėl, kad... Ištraukiu iš užpaka
linės džinsų kišenės nedidelę nespalvotą nuotrauką. Ir pakeliu
jam prie akių.
- Tu laukiesi? - klausia vyras, žvilgtelėjęs į nuotrauką. Atro
do truputėlį nustebęs. O gal sunerimęs. Linkteliu galvą. - Tik
nesakyk, kad ir vėl...
- Ne... - papurtau galvą. Ne dvynukai, mielasis...
- Nors be galo myliu mūsų mergaites, tikiuosi, kad šį kartą
bus berniukas... Ir trijų moterų namuose man per akis... - su
kikena Metas.
- Norėčiau padovanoti tau sūnų... - priglaudžiu delną jam
prie skruosto. Ir meiliai pažvelgiu. Aš irgi noriu berniuko. -
Na, po kelių mėnesių sužinosim, ar labai stengėmės, kad taip
būtų... - nusišypsau ir pakšteliu vyrui į lūpas.
- Visuomet galima dar kartą pabandyti... Ir dar... Kol pa
vyks... - jo žvilgsnis paslaptingas.
Ne. Jau sakiau, kad neketinu tau gimdyti visos beisbolo ko
mandos. Kad ir kaip to norėtum... Mums užteks ir šio vaikelio...
Kažkodėl nujaučiu, kad tai bus sūnus...
Staiga pajuntu, kaip į kojas įsikimba mažutės rankutės. Jos

įsitverusios į kojas ir Metui Mudu šypsomės. Aiva su Luką už-
vertusios galvas irgi švytėte švyti. Ką vėl ketinat iškrėsti?
Dukrytės paleidžia mus ir įbėga į namą. Vyras apkabinęs
mane veda joms iš paskos.
- Kaip sekėsi kelionė? - teiraujuosi duodama jam stiklinę
sulčių.
- Verslo požiūriu ji buvo sėkminga. O visa kita... - Metas
nutilo. - Jukviską žinai. Mudu ne vieną valandą praleisdavome
prie telefono... Be tavęs man ten buvo nuobodu... Ir liūdna... -
jis priglaudžia mane prie krūtinės ir pabučiuoja į plaukus. -
Taip ilgai jūsų daugiau nebepaliksiu... Šitos savaitės virto tikra
kankyne... - tylutėliai ištaria mylimasis.
Girdžiu patankėjusį jo širdies plakimą. Pajuntu delnus,
švelniai glamonėjančius man nugarą. Tu namie, mielasis... Ten,
kur esi visų mylimas... Vieno žmogaus užvis labiausiai... Savo
žmonos...
- Mergaitės! - sušunka Metas. Man net galvoje suzvimbia
nuo garsaus jo balso. - Ateikit į svetainę. Tėtis nori su jumis
pasikalbėti...
Apie ką šį kartą?
Metas atsisėda ant sofos priešais dukras. Priglaudžiu užpa
kaliuką prie jos ranktūrio ir padedu ranką ant aukšto atlošo.
Mano pirštai nejučia ima žaisti vyro plaukais. Jam užtenka tik
žvilgtelėti į mane, kad suprasčiau turinti liautis. Dar ne laikas
žaidimams...
- Pokalbis bus labai rimtas... - rimtu balsu ir prabyla vyras.
Dukros didelėmis akimis žiūri į tėtį. Matau, kad joms labiau
rūpi bėgti į kiemą ir žaisti su jo parvežtomis dovanomis, o ne
sėdėti čia ir klausytis.
- Jūs jau didelės. Taip? Girdėjau, kad dažnai atsikalbinėjate
ir nelabai noriai padedate mamytei tvarkyti jūsų kambarį... Bet
netrukus jai tai daryti bus vis sunkiau... Reikės jūsų pagalbos...
cĄ'tšfynah wiW II 425
Turėsite būsite geros ir paklusnios mergaitės... Girdi, Aiva? -

mudu su Metu šypsomės. O dukrelė sėdi susiraukusi ir papū
tusi lūpas.
- Netrukus mūsų namuose atsiras dar vienas mažas gyven
tojas... Dabar jis auga mamos pilvelyje... - vyras priglaudžia
delną man prie pilvo, pasilenkia ir pabučiuoja jį. Mergaitės su
sidomėjusios žiūri į mane. Tikriau, į mano pilvą, kurio dar visai
nematyti.
- Kol mes jo lauksime pasibeldžiant į namų duris, jums teks
visą tą laiką elgtis, kaip lieps mamytė... Mergaitės! Ar susitarė
me? - jis nutaiso griežtą žvilgsnį. Abidvi išdykėlės sutartinai
linkčioja galveles. Spėju, nebus taip lengva, kaip jam atrodo.
Tiedvi nenaudėlės dar prikrės eibių.
- Dabar jau galite bėgti į kiemą žaisti... Noriu pasikalbėti su
mama akis į akį... - tai sakydamas Metas pažvelgia į mane. Jo
lūpos tvirtai sučiauptos. Bet pro jas veržiasi šelmiška šypsenėlė.
Aha... Jau numanau, koks tai bus pokalbis.
- Jūs ir vėl bučiuositės? - lipdama nuo minkštakrėslio nepa
tenkintu balsu klausia Aiva.
Vyras tyli. Jo šypsena vis platėja. Ir jis niekaip negali nuleisti
akių nuo savo smalsiosios mergaitės. Ji tavepričiupo, tėveli.
Metas atsigręžia į mane. Nori, kad atsakyčiau aš? NE. Teks
kaip nors suktispačiam. Tylėdama rodau jam akimis, kad nepa
liktų dukros be atsakymo į tokį nesudėtingą klausimą.
- Taip. Bučiuosimės... Nes tėvelis labai pasiilgo mamytės... -
Metas nutaiso rimtą veidą.
- Fui! - garsiai sušunka Aiva ir kartu su sesute lekia tiesiai
prie terasos durų.
Imu juoktis. Prisideda ir vyras.
- Ji tokia smalsi... - stebėdamasis sukužda jis. Kaip ir tu pats.
Ką1jau ką, o smalsumą Aiva paveldėjusi iš tavęs. Mylimojo akys
įsistebeilija į mane. Kurį laiką jis žiūri tylėdamas. - Ar galiu jus
pabučiuoti, ponia Ros? - galiausiai klausia gundytojo balsu.
- Tik tiek? Nori tik mano bučinio? - abejingai pasitikslinu.

- Ne tik... - jis papurto galvą. - Parvežiau tau lauktuvių...
Norėčiau, kad pasimatuotum...
- Su malonumu, pone Rosai... Jei tik išrinkote pagal mano
dydį...
- Mmmm... Kaip pasiilgau šito kandaus liežuvėlio... - Metas
primerkia akis.
- Aš tave erzindavau ir tada, kai mudu ištisas valandas kal
bėdavom telefonu...
- Erzindavai... Dar ir kaip... Todėl parsivežiau botagėlį, kad
turėčiau kuo tramdyti savo išdykusią katytę...
Vyras timpteli man už marškinėlių. Palinkusi į priekį jau
ragauju aistringų jo lūpų. Ak, vis dėlto jis gauna tą bučinį. Bet
norėdamas gauti daugiau... Daug daugiau... Turės paprakaituo
ti... Visomis prasmėmis...
- Eime... - žaismingai sakau.
- Tik po jūsų, ponia Ros... - mylimasis galantiškai atkiša
man ranką.
Įdedu į ją savo delną ir suneriu mudviejų pirštus. Kartu pa
kylame nuo sofos ir lėtai nužingsniuojame prie laiptų.
Tavo delnas sudrėkęs... Ką tai galėtų reikšti?.. Jaudiniesi?..
Ogal nekantraujijuo pasinaudoti?..
Centriniame parke pilna žmonių. Beprotiškai daug turistų,

mojuojančių fotoaparatais. Akimirką pasijuntu it maža skruz
dėlytė, atsidūrusi dideliame skruzdėlyne. Bijau pasiklysti. Bet
gerai, kad šalia manęs eina ir laiko už rankos mano mylimas
skruzdėliukas. Jis mane ir saugo...
Šiaip ne taip pavyksta įkalbėti Metą nors trumpam palikti
nepasotinamus mudviejų meilės žaidimus ir atvažiuoti čia. Į
parką. Pasivaikščioti. Pastaruosius metus bent kartą per mėne
sį būtinai čia atvykstame. Ir linksmai šnekučiuodamiesi kartu
su dukrytėmis iš lėto žingsniuojame parko taku. Kaip dabar.
'taftai II 427
Mergaitės susikabinusios už rankučių eina priešais mus. Ša

lia jų žingsniuoja auklė. O mums draugiją palaiko du asmens
sargybiniai: Amiras ir Kevinas.
Mudu su vyru mažai kuo skiriamės nuo dvynukių. Apsiren
gę ne identiškai, bet panašiai. Aš mūviu mėlynus džinsus ir vil
kiu baltus permatomus marškinėlius. O Metas - tokios pačios
spalvos džinsus, tik jo marškinėliai melsvi. Užtat vienodi mūsų
akiniai nuo saulės. Be to, mudu irgi einame susikibę už rankų.
Kaip dvi mažosios mūsų princesės.
Nusijuokiu... Vidujai. Iš savo vyro. Jis prisitraukia mane ar
tyn, apkabina per liemenį ir pakšteli į skruostą. Per tuos metus
nesiliauja manęs pavydėjęs. Bet ši jo būdo savybė man galiau
siai ima patikti.
Čia tas pats kaip su maistu. Daug skaniau, kai jis pagardin
tas prieskoniais. Taip ir mūsų gyvenimas nebūtų toks įdomus,
jeigu jo nelydėtų žiupsnelis pavydo ir saujelė vienas kito er
zinimo.
Žinoma, negalime neaplankyti ir fontano, prie kurio auga
mėlynos orchidėjos. Be abejo, ten Metas pabučiuoja mane ir
pasako mylįs. Čia atsitiktinai sutinkame Eriką, vaikštinėjančią
su naujuoju draugu. Gerokai vyresniu už ją milijonieriumi.
Pastebėjau, kaip liūdnai į juodu žvelgia Kevinas. Juk kadaise
draugavo su Erika. Trumpai. Bet iš jo žvilgsnio spėju, kad vis
dar ją myli. Man jo gaila. Džiaugiuosi, kad pati esu be galo lai
minga, nes man pavyko sutikti savo antrąją pusę. Nors dėl savo
meilės mudviem teko pakovoti ir išlieti daug ašarų, svarbiau
sia, kad dabar esame kartu. Viena šeima.
Gal ši meilė kitiems ir atrodo keista. Vis dėlto ji yra mūsų.
Vien mūsų... Mudviejų....Niekam pasaulyje neturime teisin
tis, kodėl taip beprotiškai mylime vienas kitą.
Tiesa, mielasis? Žinau, kąjauti, kai liečiu tave. Nes ašjaučiu
tą patį... Karštas elektros srovėspėdutes, lakstančias visu kūnu...
Tą kutenimą aš dievinu... Dievini ir tu.
4^8 ALI CI A G U T JE
Regis, mudu būsime paragavę įvairių meilės rūšių. Nuo čes

nakinės iki ledų skonio. Bet... Labiausiai negaliu atsispirti vienai
išjų... Tokia meilė esti, kai tu tyli. Ir šypsodamasis žvelgi man į
akis. Nežinau, ar kada nors tau tai sakiau, bet... Savo žydromis
akimis akimirksniu sugebi nuginkluoti mane...
Ir tų pačių akimirkų ašpriklausau tau... Tik TAU...
Mėlynas rūkas... Štai koks šios meilės pavadinimas... Mūsų
meilės...
- Užmigo? - klausiu sugrįžusio į miegamąjį vyro, klodama

karališko didumo mūsų lovą.
- Aha... Šiandien mergaitės patyrė daug įspūdžių... Nenuos
tabu, kad pavargo... - tyliai atsako Metas.
- Kąjoms pažadėjai nupirkti už tai, kad liausis išdykavusios
ir eis miegoti? - įdėmiai pažvelgiu į jį.
- Nieko... - jis papurto galvą. Regis, nemeluoja. Bet kodėl
netikiu tavimi? Vis tiek būsi ką nors sumanęs. - Tik pasakiau,
kad tėtis irgi pavargęs... Ir nekantrauja atsigulti šalia mamy
tės... - pastebiu jį išdykėliškai šypsantis.
Vyras iš lėto prieina artyn. Bet nepaliečia manęs. Kol kas.
Tik žiūri į tamsiai mėlynas akis. Šios irgi šypsosi jam.
- Ar žinai, kad tavo šlapi plaukai veda mane iš proto? - su
kužda mylimasis ir perbraukia juos pirštais. Mano plaukai ir
vėl ilgi. Iki juosmens... Pagaliau.
- Žinau... - tylutėliai atsakau. - Ar galiu atskleisti paslap
tį? - mano klausimas nustebina Metą. Jis kaipmat kilsteli anta
kį. - Tu įgyvendinai visas mano svajones...
- Nori sužinoti mano paslaptį? Tu įgyvendinai manąsias... -
mylimasis švelniai brūkšteli krumpliais man per skruostą ir
nykščiu paliečia apatinę lūpą. Prikandu ją. O jis išlaisvina. Ir
palinksta į mane, kad pabučiuotų.
- Išskyrus vieną... - sušnabždu jam į lūpas.
oMcfljnoiWwi II 429
- Kokią? - susidomi vyras. Matau, kad nekantrauja sužinoti,

kokia dar mano svajonė liko neįgyvendinta.
- Man belieka išmokti šokti rumbą... - nutaisau paslaptingą
šypsenėlę.
- Hmm...
Metas per žingsnį atsitraukia nuo manęs. Nesunku pastebė
ti, kad nužvelgdamas mane kažką mąsto. Jau tas jo žvilgsnis...
Tik staiga vyras išsitraukia iš džinsų kišenės telefoną. Ne
trukus miegamasis prisipildo romantiškų muzikos garsų. Šios
melodijos aš neatpažįstu. Bet ji labai graži. Išgirstu ir gitaros
stygų skambesį. Nejaugija skambini tu?...
- Tai ne rumba, bet... - jis paduoda man ranką ir žaviai nu
sišypso. Mobilųjį numeta ant lovos.
Argi galėčiau nepriimti kvietimo?
Paimujo ranką. Ir suvirpu atsidūrusi saugiame vyro glėbyje.
Vieną dieną ši meilė tikrai mus nužudys. Jaučiu tai.
Daugiau bučiuojamės negu šokame. Mano pirštai susiranda
Meto marškinių sagas. Neskubėdama atsagstau jas.
Atitraukiu šlapias lūpas. Ir įsistebeiliju į ritmingai besikilno
jančią mylimojo krūtinę. Mmmm... Tu toks seksualus...
Nuvelkujam tuos niekam nereikalingus marškinius. Tik ga
dina visą vaizdą.
Keliskart perskaitau vardą, ištatuiruotą vyrui ant kairio
šono. Ema... Po juo matyti dar du ištatuiruoti vardai: Aiva ir
Luką.
Priglaudžiu pirštus prie lūpų ir pabučiavusi juos perbraukiu
per tuos tris vardus. Pajuntu, kaip suvirpa Meto kūnas.
Žvilgteliu į jį. Nusišypsau puse lūpų. Nusigręžiu. Tada atrišu
savo šilkinio chalato diržą. Ir nusimetu jį nuo pečių.
Vos tik užsimerkiu, karštos mylimojo rankos apsiveja man
liemenį. Mano kūnas tarsi užsidega. Atvira liepsna.
Jo lūpos nusitaiko man į pečius. Bučiuoja juos. Ir galiausiai
nuslysta nugara žemyn. Vyras kas vakarą prieš užmigdamas
bučiuoja man nugarą. Tikriau, siaurą juodą juostelę išilgai stu-

būro. Ten ištatuiruoti žodžiai... skirti jam.
Jie prancūziški: jamais douter de mon amour, car U
riappartient ąu’a vous... Niekada neabejok mano meile, nes ji
priklauso tik tau...
Mmm... Karšti jo delnai glamonėja man krūtis. Pirštai žai
džia su standžiais speneliais. O aistringos lūpos karaliauja ant
kaklo.
Nuo Meto prisilietimų imu alsuoti vis giliau. Ir troškimai
atsiduoti jam vis didėja. Aš taip tavęs geidžiu, mielasis... Pamy
lėk mane...
Atsigręžiu j jį. Tavo akys tikros išdavikės. Negi šitaip trokšti
manęs? Stoviu priešais jį nuoga. Šlapi plaukai nusvyra ant pe
ties. Po išdykusių delnų glamonių jie nebedengia abiejų krūtų.
Vyras prikandęs lūpą žiūri į mane. Krypteliu klubą. Pirštų
galiukais paliečiu sau šlaunis. Lėtai kylu aukštyn... Kol pasiekiu
plaukus. Pakedenu juos. Ir...
Mano veidas atsiduria mylimojo delnuose. O lūpos įsisiur
bia į manąsias. Nebegaliu atsispirti beprotiškai traukai. Ji mudu
stumia vienas kitam į glėbį.
Pasiduodu... Kaip išprotėjusi bučiuoju Metą. Ojis mane. Pa
nardinu pirštus į trumpėlesnes nei įprastai jo garbanas. Vyrui
patinka, kai liečiu jo plaukus. Tai jį įkaitina dar labiau.
Pirmiausia užpakaliuku pajuntu lovos kraštą. Atsisėdu ant
jo. Ir po truputį slenkuosi link minkštųjų mūsų pagalvių. Me
tas lėtai ropščiasi per mane, nesiliaudamas bučiuoti karštų Ir
paraudusių mano lūpų. Nė neabejoju, kad jos tokios. Juk mūsų
bučiniai tokie aistringi.
Paguldau galvą ant pagalvės. Mylimasis įsitaiso man tarp
kojų, užguldamas visu kūnu. Jo ranka slysta mano šlaunimi.
Vėl kyla į viršų. Ir glamonėja įsiaudrinusį mano kūną.
Bučiuodama Metą prisimenu visą mūsų meilės istoriją. Pir
miausia prieš akis išvystu akiniuotą barmeną, besistengianti
oV&lijnai 'įtikti II 431
sužavėti mane. Ir galiausiai sužavintį taip, kad aš jį įsimyliu.

Aistringai... Tik tąsyk trumpai tesimėgaujame meile...
Paskui jis sugrįžta. Tik... ne toks, kokio laukiau. Virsta savi
mi pasitikinčiu milijonieriumi. Nekenčiu jo ir vis dėlto myliu.
Pasirodo, mano meilė daug stipresnė už neapykantą. Darosi
per sunku ją slėpti. Galiausiai neištveriu... Ir atsiduriu jo glėby
je... Jame ir esu iki šiol...
Atsimerkiu nebejausdama malonaus kutenimo ant lūpų.
Žydros akys žiūri į mane. Tokios hipnotizuojančios...
- Mano gyvenimas būtų tuščias be tavęs... Ema Ros... Ir be
prasmiškas, - išgirstu tyliai šnabždant. - Tu esi mano uola.
Mano užnugario saugotoja. Ta, dėl kurios nedvejodamas pa
aukočiau gyvybę... Tik tada, kai laikau tave glėbyje, mano šir
dis pašėlsta. Ne kas kitas, o tu man parodei, kokia iš tiesų yra
meilė... Ji graži... Tyra... Nesavanaudiška... Nesumeluota... Tik
tavo dėka pajutau ją užgimstant širdyje... Tik tu įžiebei viltį,
kad ir aš vieną dieną galiu būti laimingas... Toks ir esu... Da
bar... Su tavimi... Ačiū, kad išgelbėjai nuo tamsos, kurioje lig
tol gyvenau...
- Niekada nemaniau, kad šiame pasaulyje galiu būti kam
nors taip reikalinga... - pati vos girdžiu tylų savo balsą. Bet
mano mylinčios akys daug iškalbingesnės už mane.
- Tu reikalinga... Man... Ir mūsų vaikams... Ir visada būsi
tokia... MYLIU TAVE, MAŽYTE...
Šitiek metų neleidau jokiam vyrui mylėti manęs. Ir nesigai
liu to... Aš laukiau tavęs, mielasis... TAVĘS...
Kartais tiesiog nesupranti, kodėl tave traukia tas žmogus, o
ne kitas. Ir kodėl tau taip norisi praleisti su juo kiekvieną savo
gyvenimo minutę. Ir kodėl pagauni save nuolat svajojant apiejį.
Aš žinau, kodėl... Nes besąlygiškai myliu tą vyrą... Ir niekada
nesiliausiu mylėjusi...
Tu esi mano, mielasis... TIK MANO VIENOS...

AliciaGutje Melynasrukas22015LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

AliciaGutje Melynasrukas22015LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ALICIA G UT JE

šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

©Alicia Gutje, 2014

M etas mūvipilkassportines kelnes. V ilk i m ėly n ą d ž e m p e rį

Jo stiprios rankos laiko mane tvirtai apglėbusios. Niekaip

pasakyta. Meto akys dega tikrosios meilės liepsna. Manosios

Metas sustabdo juodą korvetę C6 prie mamos galerijos.

Metas žengia kelis žingsnius salės link. Aš prieinu prie durų ir

- Nuvažiavau {tavo tėvų namus... Jie man ir pasakė, kur ras­

Perskaičiusi žinutę išjungiu telefoną. Kad daugiau niekas

- Taip. Neturiu. Mano patikėtiniai Čikagoje yra Paulina ir

manyti, kad visą laiką žinojai, kas aš toks... Ir paspendei man

- Aha... - sumurmu linktelėdama galvą. Jis priglaudžia del­

- Ne... Skaičiau straipsnį apie tavo labdarai paaukotas su­

Ne. Nekalbėk taip... Nedaryk to... Nebeskaudink manęs... Esi

- Ir šį kartą pavėlavai... Aš jau susižadėjusi... Ir priklausau

Įlėkusi pro duris svetainėje pamatau už stalo sėdint mamą

Meto džemperį nuo grindų ir padėjusi ant kėdės. O mano tele­

kyti skubų reikalą, susijusį su galerija, ir kai tik galėsi, iškart

Kažin ko liūdnas tėtis sėdi šalia manęs ir neprataria nė žo­

Vakaras visai nepanašus į rytą. Sėdžiu lauko terasoje. Sau­

mane ramybėje. Ko gero, mamai šitai pasakyčiau. Tik švelnes­

reiškia iš tikro mylėti... Juk su mama gyvenu nebe pirmą de­

- Nebegrįši? - teiraujasi mama, sutikdama mane prie durų.

Maikas manęs jau laukia. Jo sportinis automobilis stovi prie

mane myli... Ir man reikia to jausmo... Jis mane daro geresniu

du... Sužeidžiau jam širdį... Nors labai stengiausi, kad taip

Pasidedu jo skrybėlę ir akinius ant kelių. Mano barmenas

Nine Zero?.. Hmm... Šiektiek nustembu, kad Metas apsistoja

Metui atidarius duris, imu dvejoti. Aišku, noriu įeiti. Vis

Vis dėlto Metas atšlyja pirmas ir plačiai šypsosi ne tik lūpo­

- Tai nebenori grįžti į Niujorką? Ketini gyventi Bostone? -

ros... Pažadu neužtrukti... - tai pasakęs mylimasis karštai pabu­

Nueidamas nuo manęs Metas atsisega ir diržo sagtį bei

Mylimasis varsto mane akimis. Bet tyli.

Metas neatitraukia akių nuo taurės su ledais mano rankoje.

- Jau sakiau... Jis tobulas... Tu išrinkai įspūdingą žiedą...

Tada prisiminiau mūsų pažinties vakarą... Ir šovė mintis apsi­

- Taip. Esu žiauriai alkana... - sakau žvelgdama mylinčio­

stumti. Manau, ir Metas toks. Bent iki šiol nepastebėjau, kad

- Kiek? - įžengusi išgirstu griežtą Meto balsą. Dabar jo akys

- Man nieko nereikia... Tavo atleidimas ir grįžimas pas

- Myliu tave... - užgulęs mane sušnabžda jis ir aistringai įsi­

- Vienąkart jau buvome išsiskyrę. Ir kas iš to išėjo? Abu­

- Kalbėk ką nors... - regis, pokalbyje dalyvauju viena. Nes

Kartais man atrodo, kad sutalpinti šiai beprotiškai meilei

Man taip karšta... Jaučiuosi lyg pragare...

Meto ranka nuslysta mano kūnu, kvepiančiu kokosais. Ir

Mylimasis įlipa į dušo kabiną ir apglėbia mano kūną.

Meto asmeninis lėktuvas jau paruoštas skristi į Floridą. Įli­

Įsitaisome ant rusvos odinės sofos ir atsigręžiame vienas į

- Aš noriu pasirašyti tą sutartį... - griežtai tariu.

Jis turbūt išprotėjo!... Negali būti! Metas meluoja, kad nu­

- Karmen, palik mus minutėlei vienus... - paliepia jai Metas.

- Ačiū, Karmen... Luktelėk manęs darbo kambaryje... Tuoj

pas Karmen ir pasirašyti popierius, kitaip ši vila nebus mūsų...

Didžiausią įspūdį padaro užpakalinis kiemas. Jo vaizdas iš­

- Taip... Pasiilgau to vaizdo... Prisimenu, kaip paskutinįsyk

Mūsų virtuvės šefas šį vakarą nuostabus. Lazanija su kreve­

- Ar su savo mergaitėmis irgi žaisdavai be apsaugos? - mano

Pakylu nuo kėdės ir priėjusi prie sužadėtinio įsitaisau jam

- Su šia suknele atrodai nepakartojamai, - sukužda jis, nu­

NETENKU ŽADO... Sustoju prie laiptų ir sustingstu. Net

- Nuvažiavau {tavo tėvų namus... Jie man ir pasakė, kur ras

- Aha... - sumurmu linktelėdama galvą. Jis priglaudžia del

- Ne... Skaičiau straipsnį apie tavo labdarai paaukotas su

Meto džemperį nuo grindų ir padėjusi ant kėdės. O mano tele

Kažin ko liūdnas tėtis sėdi šalia manęs ir neprataria nė žo

Vakaras visai nepanašus į rytą. Sėdžiu lauko terasoje. Sau

mane ramybėje. Ko gero, mamai šitai pasakyčiau. Tik švelnes

reiškia iš tikro mylėti... Juk su mama gyvenu nebe pirmą de

Vis dėlto Metas atšlyja pirmas ir plačiai šypsosi ne tik lūpo

ros... Pažadu neužtrukti... - tai pasakęs mylimasis karštai pabu

Tada prisiminiau mūsų pažinties vakarą... Ir šovė mintis apsi

- Taip. Esu žiauriai alkana... - sakau žvelgdama mylinčio

- Myliu tave... - užgulęs mane sušnabžda jis ir aistringai įsi

- Vienąkart jau buvome išsiskyrę. Ir kas iš to išėjo? Abu

Meto asmeninis lėktuvas jau paruoštas skristi į Floridą. Įli

Jis turbūt išprotėjo!... Negali būti! Metas meluoja, kad nu

Didžiausią įspūdį padaro užpakalinis kiemas. Jo vaizdas iš

Mūsų virtuvės šefas šį vakarą nuostabus. Lazanija su kreve

- Su šia suknele atrodai nepakartojamai, - sukužda jis, nu

dienos jau baigėsi, dar pasako kažką man nesuprantama. Tur

Labai norėčiau priglausti delną Metui prie krūtinės ir pa

- Man patinka, kaip tu dejuoji... Murki lyg katytė... - jis nu

Mmm... Po velnių!.. Skauda... Instinktyviai priglaudžiu del

Lipame laiptais prisiglaudę vienas prie kito. Tikri jaunave

prie jo. - Norėjau jums abiem padėkoti, kad atvykot į vestu

Tikriausiai La Chaumiere restoranas kiekvieną svečią pri

atsakymo. - Mudu susitarėme, kad šią dieną dovanosiu tau do

yra su manimi. Žinoma, tuodu malonūs žmonės mus pasvei

- Man patinka, kaip atrodai po sekso... - šypsodamasis Me

Popietę leidžiame terasoje ant stogo. Vilkiu raudoną mau

Nesuprantu, ar čia ryšio nėra, ar kas... Kodėl taip lėtai jun

Tesiu vyrui duotą pažadą. Netrukdau jam. Visą dieną pralei

Bet jis atitraukia mano ranką, ir netrukus išgirstu sušiure

Korsika. Kalvio uostas. Metas prišvartuoja jachtą šalia pen

Nicos centras man panėši į skruzdėlyną. Tai mažumėlę er

Gaila palikti Prancūziją. Ilgėsiuosi jos... Gražiausia, ką ga

tave... Galėjom mėgautis savo meile daug anksčiau, jei ne kvai

- Sveikinu su gimtadieniu, tėti... - įteikiu jam rožių puokš

Reklamos agentūroje niekas nepasikeitę. Tarsi nebūtų praė