VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

KULTŪROS IR MENO EDUKOLOGIJOS INSTITUTAS

DAILöS KATEDRA

ISTORINIS KOSTIUMAS KAIP MENO DALYKUS INTEGRUOJANTIS

VEIKSNYS

Technologijos ir dail÷s (dail÷s didaktikos šaka) magistrantūros studijų programos

baigiamasis darbas

Magistrantas .......................... Valdonija Karaliūnien÷

Darbo vadovas .............................prof. Jonas Gudmonas

Recenzentas .................................................................

Katedros ved÷jas .....................prof. Ričardas Bartkevičius

Vilnius 2008
 Patvirtinimas
apie atlikto baigiamojo darbo savarankiškumą

Patvirtinu, kad įteikiamas darbas yra:

1. Atliktas savarankiškai ir nebuvo pateiktas ankstesniuose baigiamųjų darbų
gynimuose.
2. Nebuvo naudotas kituose Lietuvos Universitetuose/ Institutuose.
3. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jie nenurodyti darbe.

Studentas ............................... Valdonija Karaliūnien÷

2
 TURINYS

ĮVADAS........................................................................................................................4
1. ISTORINIO KOSTIUMO RAIDOS TENDENCIJOS.........................7
1.1. Gotikinis kostiumas.............................................................................................7
1.2. Renesanso kostiumas.........................................................................................11
1.3. Rokoko kostiumas.............................................................................................14
1.4. Secesijos kostiumas...........................................................................................18
1.5. XX a. 6-7deš. kostiumas....................................................................................21
1.5.1. Hipių apranga...........................................................................................24
1.5.2. Pankų apranga..........................................................................................25
2. INTEGRACIJA – KAIP MENO DALYKŲ VIENINGUMO
PAGRINDAS.....................................................................................................27
2.1. Integracijos samprata.........................................................................................27
2.2. Menų integracijos specifika...............................................................................31
2.2.1. Istorinis kostiumas ir dail÷.......................................................................33
2.2.2. Istorinis kostiumas ir choreografija.........................................................37
2.2.3. Istorinis kostiumas ir muzika...................................................................41
2.2.4. Istorinis kostiumas ir teatras....................................................................44
2.3. Tarpdisciplinin÷ integracija..............................................................................49
3. ISTORINIO KOSTIUMO STUDIJŲ ĮTAKOS
EPOCHŲ VIENTISAM SUVOKIMUI TYRIMAS........................51
3.1. Empirinio tyrimo organizavimo metodai ir procesas........................................51
3.2. Tyrimo gauti duomenys ir jų apibendrinimas...................................................53
IŠVADOS.................................................................................................................63
LITERATŪRA.......................................................................................................64
SANTRAUKA.........................................................................................................67
SUMMARY..............................................................................................................68
PRIEDAI...................................................................................................................69

3
 ĮVADAS

Temos aktualumas ir problema.

Šiandieninis jaunimo susidom÷jimas mada sąlygoja reikmę per dail÷s ir dizaino
pamokas skirti didesnį d÷mesį istorinio kostiumo studijoms. Kostiumas – tai ir visa žmogaus
apranga su jos priedais, ir kartu – žmogaus laikysena, kurią apsprendžia drabužis. Nuo
drabužio audinio, modelio, svorio, avalyn÷s formos, kostiumo aksesuarų bei kitų jo detalių ar
nešiosenos ypatumų priklauso, kaip žmogus vaikšto, s÷di, bendrauja. „Drabužių istorija nuo
seniausių laikų iki šių dienų yra tarytum veidrodis, kuriame atsispindi visa žmonijos istorija.
Kiekviena šalis, kiekviena tauta tam tikrais savo raidos periodais drabužiams uždeda savo
antspaudą, suteikia specifinių bruožų, d÷l to drabužių raidos istorija yra įdomi visiems
žmon÷ms, besidomintiems istorija apskritai“ (Ignatavičien÷, 2003, p.8).
Vadinasi, vienokio ar kitokio kostiumo nešiosena mokiniui sudaro prielaidas tarytum
pasijusti pra÷jusių epochų žmonių vaidmenyje arba kitaip tariant – emociškai išgyventi
praeitį. Taip ugdomas empatijos jausmas, kuris padeda mokiniam išspręsti daugybę problemų,
ne visada tiesiogiai susijusių su informacijos perteikimu ir įsisavinimu, nes empatija leidžia
pajusti ir įsivaizduoti kito žmogaus būklę, jo jausmus, o tai savo ruožtu formuoja adekvačius
socialinius santykius bei šiltą emocinę atmosferą tarp mokinių. Antra vertus, emocin÷
istorin÷s informacijos patirtis padaro mokinį imlų ir atvirą įvairioms naujov÷ms. Kadangi 10 -
12 klasių mokiniai, pasak psichologų, išgyvena tapatumo krizę, jų emocin÷s, estetin÷s ir
etin÷s patirties brandinimas tampa išties neatid÷liotinai spręstina pedagogine problema. Šiuo
požiūriu menas, kaip estetinių ir dažniausiai – etinių vertybių įkūnytojas tampa nepakeičiama
šios problemos sprendimo priemone. Pasak V. Matonio „Efektyvaus meninio ugdymo
programos ir mokymo plano kūr÷jas bei propaguotojas profesorius B. Reimeris, be atskirų
meno šakų (single art classes), siūlo gyviau naudotis daugelį meno sričių apimančiomis
pamokomis (comprehensive arts classes), į kurias įtraukiama tarpdalykinio mokymosi
epizodai (interdisciplinary learning episodes). Tokių pamokų metu mokomasi ne tik atskirų
meno šakų unikalumo, bet ir bendrųjų meno ypatumų“ (2000, p. 18)
Apie istorinį kostiumą išleistos knygos E.Thiel (1987); L.Kibalovos (Кибалова)
(1988); V.Taurinskien÷s (1988); A.Ogijien÷s ir A.Šakien÷s (1995); R.Guzevičiūt÷s (2001),
leidžia išsamiai susipažinti su Europos mados istorija. Stiliaus subtilybes atskleidžia C.Piras ir
B.Roetzelis (2003); dizaineriai J.Statkevičius (2005); M.Janušauskas (2006). 2007 metais
pasirodžiusiame ir jau sp÷jusiame pelnyti jaunimo pripažinimą madų žurnale „Express mada“
galima rasti su mados istorija supažindinančių straipsnių.

4
 R. Fogarty (1991) išskirti integracijos lygiai patvirtina, kad jais pasinaudojus galima
surasti ir praturtinti pamokų modelius, atrasti naujus ryšius ir prasmes. A. Vilkelien÷ (2005)
pažymi J. Fiske (1999) išskirtus integracijos metodus multidisciplininį, kai integruojami
skirtingi dalykai, kuriuos sieja bendros temos; interdisciplininį, kai integruojamos
subdisciplinos; transdisciplininį, kada leidžiama pasireikšti tyrimo ar mąstymo modeliai. S.
Snyder išskirti tris integracijos lygiai dažniausiai taikomi mokykloje. Tai jungimas,
koreliacija ir integracija.
V. Matonis (2000) pasisako už visuminį meno suvokimą, analizuoja H.Gardnerio
intelektų įvairov÷s teoriją, kuri duoda pagrindą bendrosios meninio ugdymo programos
kūrimui.
Apie integracijos pradus meniniame ugdyme reformuojamoje Lietuvos mokykloje,
sociokultūrinę ir tarpdalykinę integraciją rašo Ž. Jackūnas (2000). Konkrečiai projektų
metodą ir dail÷s reikšmę formuojant asmens kultūrinę kompetenciją nagrin÷ja D. Šiaulytien÷
(2001).
Drabužių kolekcijos pristatymas dažniausiai vyksta skambant muzikai, kuri įpareigoja
tam tikrai sceninei laikysenai. Demonstruodami savitai interpretuotas istorinių drabužių
kolekcijas, mokiniai susiduria su muzikos, choreografijos pagrindų pažinimu, jų pasirodymą
scenoje dažnai organizuoja pedagogas, turintis režisūrinę patirtį. Tam, kad mokinių
pasirodymas scenoje tur÷tų istorinį pagrindą, dažnai prireikia ir literatūros pagalbos. Tod÷l
pagrįstai galima teigti, jog istorinio kostiumo pažinimas dail÷s ir dizaino pamokose tampa
menus – muziką, dramą, choreografiją, literatūrą – integruojančiu veiksniu. Visuminio
ugdymo pedagogin÷ nauda yra neabejotina. Lietuvos edukologijoje bene pirmasis jo būtinumą
grind÷ J. Laužikas: „švietimo vyksmo integracija neišvengiamai reikalauja, kad švietimo
veiksmas , ir švietimo lobiai, metodai, priemon÷s ir pati švietimo organizacija tur÷tų
integralinį pobūdį, ir tik visuotin÷je integracijoje gali ugdyti integruotą asmenybę ir
visuomenę“ (1993, p.206).
Šiandien tarpdalykin÷s integracijos reikšm÷ yra akcentuojama visuose strateginiuose
švietimo dokumentuose. Viena iš meninio ugdymo didaktikos nuostatų teigia, kad būtina
„Išlaikyti glaudžius integracinius ryšius su kitomis ugdymo sritimis. Meninio ugdymo dalykų
mokymas praturtina ir pagilina kitų dalykų mokymą, antra vertus, kitų dalykų žinios ir
geb÷jimai pritaikomi meno pamokose. Tam būtina išlaikyti glaudžius integracinius ryšius su
kitais dalykais tiek turinio (žinių, vartojamų sąvokų, terminų, nagrin÷jamų kultūros epochų),
tiek jo perteikimo laiko požiūriu. Integraciniai ryšiai gali būti: vienalaikiai; giminingi;
susipinantys“ (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos. Bendrosios programos ir išsilavinimo
standartai XI-XII klas÷ms, 2002, p.326).
5
 Tyrimo objektas – istorinio kostiumo studijos kaip meno dalykų integravimo
veiksnys vyresniųjų klasių menų pamokose
Tyrimo tikslas – atskleisti istorinio kostiumo studijų vaidmenį, vedant integruotas
meno dalykų pamokas.
Tyrimo uždaviniai:
1. Apžvelgti istorinio kostiumo raidą.
2. Atskleisti istorinio kostiumo pažinimo reikšmę kaip meno dalykų
integravimo galimybę, ugdant mokinių geb÷jimus taikyti žinias, įgytas per
kitų dalykų pamokas, saviraišką, kūrybiško mąstymo sklaidą.
3. Apibendrinti mokinių ir mokytojų požiūrį ir įvertinti galimybes meno
dalykų integracijoje, studijuojant istorinį kostiumą.
4. Pasiūlyti integruoto dail÷s, choreografijos, teatro, muzikos mokymo
aspektus remiantis istorinio kostiumo studijomis.
Tyrimo hipotez÷ – istorinio kostiumo studijos, integruojant meno dalykų disciplinas,
gali pad÷ti kūrybiškai interpretuoti per kitas pamokas įgytas žinias, jas panaudoti
įvairiapusiškam mokinių ugdymui.
Tyrimo metodai:
• Teoriniai: psichologin÷s, pedagogin÷s literatūros, mokyklos programų analiz÷,
kuri pad÷tų atskleisti teorinius tiriamos problemos pagrindus ir palyginti ankstesnių tyr÷jų
išvadas su šio tyrimo rezultatais
• Empiriniai:
Mokinių apklausa (anketa);
Mokytojų apklausa(anketa);
Ugdomasis projektas;
Testas.
Darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados, literatūros
sąrašas, santrauka (anglų kalba) ir priedai. Bendra apimtis 79 puslapiai (69 puslapiai be
priedų). Darbe pateikta 4 lentel÷s, 47 paveikslai. Panaudotas 51 literatūros šaltinis.

6
 1. ISTORINIO KOSTIUMO RAIDOS TENDENCIJOS
Istorinį kostiumą sudaro atskiri elementai tokie kaip galvos danga, šukuosena, grimas,
pats apdaras, avalyn÷ ir įvairūs smulkūs aksesuarai (Guzevičiūt÷, 2000). Pasak K. Meškio
(2007) drabužis nurodo asmenyb÷s socialinį statusą, estetinį skonį, ir atspindi bendrą tam
tikros kultūros ir epochos požiūrį į pagrindines vertybes – darbą, grožio suvokimą, moralę ir
kt. Kanados kultūrologas M. Makluenas (M. McLuhan) (pagal K. Meškį, 2007) knygoje
„Kaip suprasti melodijas“ teigia, kad monarchistinio laikotarpio Europos drabužis pabr÷ž÷,
jog žmogaus paskirtis – būti dykaduoniu „parazitu“. Industrin÷s epochos žmogus, kurio
gyvenimas sukosi fabrikų cechuose ir kontorose, atsisak÷ dekoratyvių, pompastiškų, bet
nepatogių drabužių formų. Po Antrojo Pasaulinio karo, prad÷jus vystytis konvejerinei
gamybai, rinkoje atsiranda standartizuotos plataus vartojimo prek÷s. Skatinant tokių prekių
pirkimą, jų paklausos didinimą, atsiranda masin÷s, psichologin÷s ir socialin÷s prekių formos,
kurios ir suformavo mados fenomeną.
Tarp reikšmingų istorinių masin÷s komunikacijos formų (papročių, tradicijų, mitų ir
kt.) šiandien yra ir mada. Net paprotys puošti kūną ženklais (tatuiruot÷, randai ir kt.) šiandien
priskiriama estetinei kategorijai. Anksčiau tai buvo kario narsos įrodymas, tolygūs ordinams ir
medaliams. Emocinis ryšys žmogaus sąmon÷je išlieka ilgiau nei informacinis ir atminty
išlieka ne pats faktas, o požiūris, santykis su juo. Išlikęs teigiamas emocinis prisiminimas,
įgauna estetinę vertę. Kaip teigia K. Meškys, taip gimsta mada – kaip duokl÷ praeities
nostalgijai, papročiams.
Anglų filosofas G. Spenseris (G. Specer) (1820-1903) (pagal Meškį, 2007) teig÷, kad
mada susiformavo iš dviejų pagrindinių pam÷gdžiojimo formų:
• Iš noro išreikšti pagarbą aukštesnį socialinį statusą turintiems asmenims.
• Iš noro prilygti aukštesnio socialinio statuso asmenims.
Pastarasis motyvas daugiausiai lemia mados formavimasis. „Novatoriška mada laužo
tradicijas ir bando kurti naujas komunikacijos sistemas. Mada yra ta žmogaus veiklos sritis,
kai organiškai susilieja estetinis, informacijos ir komunikacijos aspektai ir kai nuolat
sąveikauja normos, kanonai, tradicijos, archaika, šablonas ir novatoriškumas, saviraiškos
troškimas“ (Meškys, 2007, p. 213)

1.1. Gotikinis kostiumas.

Gotikos laikotarpiu (XI – XV a.) Europoje buvo sparčiai statomi miestai, atsirado
meniški amatininkų dirbiniai, suklest÷jo prekyba. “Gotikiniam kostiumui būdingos pailgintos
proporcijos, jis darosi tolydžio sud÷tingesnis: vienu metu d÷vima vis daugiau drabužių, kurie
7
matosi vienas iš po kito, ilg÷ja proporcijos, dinamiškesnis tampa siluetas, naudojamos naujos
medžiagos (aksomas, brokatas), įvairūs dekoratyviniai sprendimai“ (Ignatavičien÷, 2003, p.
59)
Vertikal÷s dominavimas gotikoje simboliškai ap÷m÷ ir feodalinius santykius.
Hierarchinis susiskirstymas primin÷ piramidę, viršuje karalius, žemiau feodalai – dvasininkai
ir pasauliečiai. Visa diduomen÷ priklaus÷ vieningai riterių kategorijai. Kaip pažymi R.
Guzevičiūt÷ (2001), riterio vaidmuo viduramžių visuomen÷je buvo dvilypis. Tai valkata ir
klajūnas, asocialus elementas, kita vertus pagal riteryst÷s idealą tai kilnumo ir ištikimyb÷s
įsikūnijimas, užtar÷jas ir silpnųjų gyn÷jas. Jų etika neleido dirbti jokio kito darbo, tik kariauti.
Tam ruošiamasi nuo vaikyst÷s. Pilnametyst÷ pasiekiama jau 14 metų, o gyvenimo trukm÷
neviršijo trisdešimties, nors amžiaus vidurkis siek÷ keturiasdešimt trejus. Riterių tipažas:
šviesiaplaukiai, m÷lynomis akimis. Riterių apranga – šarviniai marškiniai ilgomis rankov÷mis
sudaryti iš nedidelių metalinių grandelių. V÷lesniais amžiais net grandinin÷s keln÷s, o XII a.
grandinin÷s pirštin÷s, gobtuvas ant kurio dar užsimaunamas šalmas. XIV a. tobul÷jant
kalvystei prad÷ti gaminti ištisiniai metaliniai šarvai, nes nuo atsiradusio šaunamojo ginklo
grandininiai šarvai neapsaugojo. Šarvų konstravimui imama naudoti br÷žinius, kurie v÷liau
imami taikyti ir rūbų gamybai. Viduramžiais sukurti visi pagrindiniai kirpimai, egzistuojantys
ir mūsų laikais.
A. Ignatavičien÷ (2003, p. 59) teigia, kad gotikoje išpopuliar÷jo riterių turnyrai, o
literatūroje suklest÷jo Gražiosios damos kultas, bažnyčioje – Mergel÷s Marijos. Kostiumas
formavo mergaitišką moters tipažą, o vyrai atrod÷ gana moteriški. Jie d÷v÷jo ilgus drabužius,
skuto barzdą, auginosi plaukus, juos puoš÷ juostel÷mis, kas suteik÷ vyro išvaizdai
moteriškumo. Viršutiniai drabužiai dažnai su kailiniais pamušalais. Kartais jie dažomi
raudonai. Drabužiui prasiskleidus toks pamušalas atrodydavo labai efektingai. M÷gstamos
ryškios spalvos – raudona, juoda, žalia. Raudona spalva priklaus÷ privilegijuotųjų luomui,
geltona vilk÷jo paleistuv÷s, t÷važudžiai, feodalai geltonu audiniu tik apsiūdavo drabužio
kraštus arba naudojo pamušalui. Spalvoms teikta simbolin÷ prasm÷. Balta simbolizavo
švarumą, tik÷jimą, ištikimybę, juoda – liūdesį, žydra – švelnumą. Viduramžių nuotakos
drabužiai tur÷jo būti raudoni. Pirmoji nuotaka, užsivilkusi baltą drabužį, buvo prancūz÷
Marija Stiuart.
Nuo XII a. paplito vyriškas dvispalvis asimetrinis drabužis mi-parti. Spalvos dalijamos
vertikaliai, kartais ir horizontaliai, kaip padalintas herbo fonas. Batai irgi skirtingų spalvų
priderinti prie kelnių klešnių spalvos. Atsirado herbiniai kostiumai, kuriuos feodalai siūdinosi
iš savo herbo spalvų, puoš÷ heraldiniais ženklais. Riterio herbinį kostiumą sudar÷ ir žirgo
gūnia, v÷liava, skydas. Tai pad÷davo skirti riterius vienus nuo kitų.
8
 Gotikos stiliaus moters idealas apdainuotas riterių romanuose: trapi, švelni, subtili.
Apie tai liudijo nuolaidūs pečiai, ilgas kaklas, smulkūs veido bruožai, naivi nustebusi veido
išraiška. Būdinga laikysena – atlošti pečiai, truputį palenkta galva. Dvasios šviesa taurina
kūną – tokia nuostata atsispind÷jo ir gotikiniame kostiume.
„Ankstyvaisiais viduramžiais moters figūra slepiama po ilgais, laisvais apdarais, vienu
metu d÷v÷ti keli drabužiai. Tai laisva, siauromis rankov÷mis apatin÷ ir panašaus kirpimo,
plačiomis rankov÷mis viršutin÷ tunika. XII amžiuje, tobul÷jant modeliavimui, moterų
drabužius imta siūti per liemenį įimtus.“ (Ogijien÷, Šakien÷, 1995, p. 71)
XIII a. rankov÷s viršuje plačios, apačioje siauros, papuoštos daugybe sagų, kurios tuo
metu tampa dekoratyviniu elementu. Madingas varstymas virvel÷mis: varstyta ant krūtin÷s,
kad būtų matomi persišviečiantys šilko gijomis išsiuvin÷ti marškiniai. V÷sesniam orui
moterys d÷v÷jo platų apsiaustą, dubliuotą kontrastingos spalvos pamušalu, ant krūtin÷s
surišamą raišteliais. Raištelis ranka prilaikomas taip, kad alkūn÷ atsikištų ir būtų matomas
lieknas liemuo, o kita ranka pakeldavo apsiausto kraštą, kad išlystų kailinis pamušalas.
XIV a. atsirado naujų bruožų. Grožio idealas - bręstanti mergina, tai moterys ÷m÷
veržti krūtinę siaura standžia juosta. Ryškino liemenį, atideng÷ pečius ir gilino kaklo iškirptę.
Pasak A. Ogijien÷s, A.Šakien÷s (1995, p. 83) būdingiausias moteriško apdaro tipas: viršuje
siauras, per priekį susegamas sagomis, apačioje labai platus, krintantis minkštomis giliomis
klost÷mis, nes siuv÷jai išmoko sukirpti plat÷jantį į
apačią sijoną „saulutę“. Moters plaukus deng÷
tinklelis su papuošalais, ant jo lankelis ar
diadema, kepuraites puoš÷ įvairiai drapiruojamas
audinys, su smulkiais rauktinukais pakraščiuose.
Antakiai ir plaukai virš kaktos skutami, kas kūr÷
vaikiškumo, nuostabos išraišką.
Pagal A. Ignatavičienę (2003, p. 67) XIV
a. pabaigos – XV a. aprangoje ypač išryšk÷jo
gotikos stiliaus bruožai: ilga figūra, ryškūs
apimties kontrastai (vyrų platūs pečiai, ilgos
kojos, moterų – smulki viršutin÷ figūros dalis,
pabr÷žtinai ilga, gana plati apatin÷, užaštrintos
formos – ilganosiai batai, aukštos kepur÷s.
Kostiumas dinamiškas, figūra nestabili, tarsi
praradusi atramos taškus. 1 pav. Dieric Bouts. Otono teismas. XV a.
(Ignatavičien÷, 2006)

9
 Susiformavo Burgundijos rūmų kostiumas – „gotikinio kostiumo apoteoz÷“ – visų
ankstesnių kostiumo formų suveš÷jimas ir sužyd÷jimas. Burgundija tai viena didžiausių to
meto valstybių Vakarų Europoje, kuriai priklaus÷ dabartin÷ rytų Prancūzija, Nyderlandai,
Liuksemburgas.
Prad÷jus madas diktuoti Burgundijos dvarui, keičiasi moteriškų drabužių proporcijos.
Talijos linija buvo keliama aukštyn d÷l ko figūra dar÷si aukštesn÷, grakštesn÷ ir trapesn÷.
Platus, po krūtine juosiamas diržas būdavo puošiamas brangakmeniais. Figūra atvirkščios „S“
raid÷s formos išlenktas siluetas su atlošta nugara. Tam buvo skirti specialūs metalinių
plokštelių korsetai. Siluetą
paryškindavo kelių metrų
ilgumo šleifas. Šleifo ilgis
buvo reglamentuojamas
luomin÷s pad÷ties d÷l to
miesto aikšt÷se būdavo
matuojamas ir jei per ilgas
nukertamas kardu. Bet tai
nekliud÷ kitą kartą
pasirodyti su dar ilgesniu.
Nes šleifą, Bažnyčios
pramintą „velnio uodega“,
tur÷jo teisę d÷v÷ti tik
kilmingos damos.
2 pav. Moteriški drabužiai pagal Burgundijos dvaro madą. XV a.
(Ignatavičien÷, 2003)

Pasak R. Guzevičiūt÷s (2001, p.55) kūgio ar varpin÷s formos galvos apdangalas iš

metalo, brokato ir aksomo išaugo iki tokio dydžio, kad architektai tur÷jo išpl÷sti bažnyčios
duris, kad rūmų damos gal÷tų per slenkstį žengti išdidžiai pernelyg nenulenkdamos galvų.
„Tokio beribio perd÷jimo ir perkrovimo, nesaikingumo ir ekstravagantiškumo
daugiau nebebuvo europietiškos mados istorijoje. Nežabotas formos išveš÷jimas, plokštumų ir
linijų užgožimas puošybos detal÷mis, visų matavimų perd÷jimas – į apdarų sferą perkelta
epochos aistra ir juslingumas. Vertikaliai išilgintas ankstesn÷s epochos kostiumas tebebuvo
aktualus. Visi būdai pasiekti lankstumo, plonumo, grakštumo efektą buvo geri. Dirbtinis
figūros padidinimo per rūbo ilgį ir apimtį, „išplitimas erdv÷je“ įgalino valdantį asmenį jausti
savo didingumą ir tokiu būdu savotiškai įtvirtinti autoritetą“ (Guzevičiūt÷, 2001, p. 54)

10
 1.2. Renesanso kostiumas
Nuo renesanso laikų (XIV – XVI a.) įsigaliojo tendencinga nuomon÷, kad
viduramžiais kultūros tobul÷jimas nutrūko. Tiesioginis ryšys tarp antikos ir nūdienos ÷jo per
renesansą. Renesanso humanizmas kviet÷ nevaržomai m÷gautis gyvenimu, suteik÷ jam naują
optimistinę intonaciją. Renesansas didžiųjų atradimų visose žmonijos veiklose epocha, kas
sudar÷ asmenin÷s laisv÷s iliuziją, suformavo naują žmogaus tipą – universalią asmenybę,
talentingą ir veiklią. Sukurta pirmoji literatūra apie drabužį, išspausdinti pirmieji patarimai,
kaip dera rengtis ir laikytis, siekiant atitikti laikmečio idealą (Matušakait÷, 2003).
Vyrai ir moterys žvelg÷ tik pirmyn ir m÷gavosi gyvenimu. Pasak R. Guzevičiūt÷s
(2001, p. 69) palaipsniui išstumtos gotikin÷s atgyvenos: ilgi šleifai, smailianos÷ avalyn÷,
aukšti galvos apdangalai, suapval÷jo iškirpt÷s, nusileido į natūralią vietą liemuo. Į renesansą
per÷jo aptempianti liemenį striuk÷, prigludusios
p÷dkeln÷s ir maniera jas dekoruoti mi-parti būdu –
viena koja languota, kita – dryžuota.
XIV ir XV a. jaunuoliai grakštūs, o
jaunuol÷s – trapios, tačiau siauri gotikiniai rūbai
jiems aiškiai tapo per ankšti. Rankov÷s ÷m÷
„trūkin÷ti“, demonstruodamos tai vienur tai kitur
sniego baltumo marškinių lopin÷lius. Išpešiojimai
per konstruktyvines linijas, alkūnę, ties rankov÷s
pririšimu prie peties – naujas rūbo dekoravimo
elementas. V÷liau juostomis iškarpyti audiniai
prisiuvami prie kontrastingos spalvos pamušalo. Jį
rekomenduojama buvo siūdintis iš taftos, kadangi
tafta „atimanti drąsą“ blusoms. Su tais padar÷liais
dar nemok÷ta efektyviai kovoti. Apatinis audinys
minkštesnis, o viršutinis standesnis, nes tur÷davo
suteikti drabužio detalei formą. 3 pav. XVI a. italų mokykla.
Florentiet÷s aristokrat÷s portretas (1550).
(Guzevičiūt÷, 2001)

M÷gstamiausias renesanso motyvas – granato žiedas arba vaisius audžiamas dideliu

raportu, dažniausiai tamsiai raudonos ar auksin÷s spalvos. Puošti audiniai būdavo ir
arabeskomis, geometriniais raštais, g÷l÷mis, vaisiais, plaštak÷mis, paukščiais arba net

11
žanrin÷mis siuvin÷tomis scenomis. Siuvin÷davo ne tik aukso, sidabro, šilko siūlais, bet ir
akmen÷liais, karoliukais ir net perlais (Matušakait÷, 2003).
XV amžiuje jau pakito ir galvos apdangalai. Ypatingas d÷mesys plaukams – merginos
gal÷jo vaikščioti palaidais plaukais, pinti į kasas, puošti kaspinais, g÷lių girliandomis, įpinti
perlų v÷rinius arba pasl÷pdavo juos po auksiniais ir sidabriniais tinkleliais, kykais. „Tvarkinga
šukuosena asocijavosi su harmonija mintyse. Plaukai netur÷jo dengti kaktos. Jei jie augo per
žemai, kaktą išskusdavo, mat kaktos plotis pagal renesanso tur÷jo būti du kartus didesnis už
aukštį. Taip pat buvo stengiamasi atidengti sprandą, kadangi ilgas kaklas ir aukšta kakta buvo
laikomi ypatingais grožio požymiais“ (Guzevičiūt÷, 2001, p. 82). Pasak A. Ignatavičien÷s
(2003, p.77) antroje šimtmečio pus÷je šukuosenos žemos, pridengiamos jau plokščiomis
kepur÷mis su voleliais ir drapiruotu baltu audiniu.
Sk÷tis nuo saul÷s, prad÷tas naudoti antikos laikais, atsirado XVI Italijoje. Iš pradžių
didelis – skirtas keliems asmenims, o Marija Mediči įved÷ sk÷čių madą Prancūzijoje. Kaip ir
gotikoje tvirtinamų prie diržo aksesuarų labai daug: veidrod÷lis, maišelis-pinigin÷, raktai,
žirkl÷s, rožinis, futliaras adatoms, kvepalų buteliukas, durklas tiek vyrams tiek moterims.
Labai ištobul÷jo ir išpopuliar÷jo laikrodžiai, auksin÷s tabokin÷s irgi tvirtinamos prie diržo.
Masyvios grandin÷s, medalionai, seg÷s, žiedai, apyrank÷s. Auskarai pradžioje išimtinai
vyriškas aksesuaras ir tik 1530m. imami nešioti ir moterų. (Kиреевa, 1976).
XV a. Italijoje formavosi naujas grožio idealas – žydinti, sveika, stotinga moteris.
Grožio požymiais buvo laikomas tvirtas kūnas, platūs pečiai, raumeningos, bet švelnios
rankos, plaštakos ne mažos su ilgais smail÷jančiais pirštais. Liemuo nusileido į natūralią vietą.
Proporcingu liemens ir sijono santykiu itališkoji mada išreišk÷ mene suvoktą kūno dalių
pusiausvyros idealą. Kostiumui būdingos didel÷s apimtys, minkštos formos, bet išlaikomos
harmoningos proporcijos. Moters kostiumą sudar÷ ploni siuvin÷ti marškiniai, XVI a. jie tapo
reikšmingu kostiumo elementu, ir suknel÷ plačia keturkampe ar ovaline iškirpte, plačiomis,
minkštomis su prakirpimais rankov÷mis ir plačiu stambiai rauktu sijonu. Viršutin÷ suknel÷s
dalis – kaklo, rankov÷s iškirpt÷ apvedžiojama juodu audiniu, kas vizualiai stambino figūrą,
pabr÷ž÷ minkštą pečių nuolydžio liniją.
Esmines permainas renesansiniam kostiumui suteik÷ XVI a.ispaniška mada. 1547 m.
Ispanijoje pirmą kartą pamin÷tos megztos kojin÷s. Kimšta pjuvenomis, vata arklio ašutais
vyriška striuk÷ - jubonas tur÷jo suteikti vyriškai figūrai norimas formas. Vyrišką trumpų
kelnių kostiumą užbaigia balta gofruota apykakl÷ – gorgera, „įr÷minanti galvą“ (žr. 4 pav.)

12
 Moters figūra tarsi įspraudžiama į futliarą,
paneigiamos moteriškos kūno formos, siluetas primin÷ du
smaigaliais sujungtus trikampius. Korsetas visiškai priplojo
krūtinę, suverž÷ viršutinę krūtin÷s dalį, o apatinę formavo
ant lankų ištemptas stangrus sijonas. (Ignatavičien÷, 2003).
Tokia ispanų apranga puikiai atitiko monarchin÷s valdžios
id÷jas (žr.5 pav.). „Rafinuota, manieringa išvaizda išreišk÷
didikų dvasią, kanonizuotą gyvenimo būdą. Ši apranga
buvo pripažinta visoje Europoje kaip dvaro aukštuomen÷s
„uniforma“. Su karkasu pasiūti ispanų drabužiai tur÷jo
didel÷s reikšm÷s europietiškos aprangos formavimuisi
kapitalizmo laikotarpiui. Karkasas išliko XIX a.
drabužiuose, kai kada panaši konstrukcija pasitaiko ir XX
a. moterų apdaruose.“ (Ogijien÷, Šakien÷, 1995, p. 117). 4 pav. Ispanas renesansiniu
kostiumu su gorgera.( Thiel, 1987)

A. Ignatavičien÷ (2003) teigia, kad renesansinis anglų vyrų ir moterų kostiumas

pasižym÷jo neproporcingumu ir nesaikingumu. Anglai m÷gdžiojo kitų šalių kostiumą XVI a.
pirmoje pus÷je - italus ir vokiečius, tik išplečiamos
drabužių apimtys ir jie gausiau dekoruojami, o XVI
a. antroje pus÷je - anglų mada sek÷ ispanais.
Siekdami didesnio puošnumo visą kostiumą
sustangrino vatos sluoksniu, išryškindami atskiras
jo dalis: didelę gofruotą apykaklę, sparnelius ant
rankovių, plačias kelnes, kas suard÷ proporcijų
darną. Moteriškame kostiume detal÷s visiškai
nederinamos tarpusavyje: liemens linija labai
prailginta, iškirpt÷ gili ir plati, sijonas platus,
dvigubas, viršutinis prasegamas, prie liemens
pridengtas plačia baskina, avalyn÷ - žemi bateliai,
tod÷l viršutin÷ dalis ištempta, o apatin÷ sustumta.
Kostiumą papild÷ daug papuošalų, didel÷ v÷duokl÷.
Kostiumui stigo elementarių proporcijų, jis
perkrautas puošybiniais elementais. 5 pav. Klasikin÷ Renesanso epochos ispan÷s
apranga. XVI a.(Ogijien÷, Šakien÷, 1995).

13
 Ankstyvojo renesanso kostiume mados d÷mesio centre – liauni jaunuoliai ir merginos,
kuriems gotikinis drabužis jau „plyšin÷jo per konstrukcines linijas. Brandžiame renesanse
dominavo patogumo ir tikslingumo principas. Tai dideli žmon÷s dideliais drabužiais.
Kostiume dominavo horizontal÷ – plačios
beret÷s, neapr÷piamo pločio rankov÷s, platūs
klostyti moterų sijonai, plačianos÷s kurp÷s
d÷vimos tiek vyrų tiek moterų. Ispaniškoji mada
band÷ sugrąžinti kai kuriuos gotikos elementus
– ištįso avalyn÷s nosys, atsirado pakuln÷, kūnas
suformuotas kostiumo d÷ka. „Elžbietos laikų
Anglijoje kostiumas išgyvena savo finalinį
destrukcijos etapą: ispaniškojo kostiumo
santūrumas ir proporcijų darna čia visiškai
sugriaunama ir apdarai įgyja bufoniškų,
absurdiškų bruožų, galutinai laužančių visas
taisykles, taip kruopščiai sukurtas pirmųjų
renesanso kostiumų teoretikų“ (Guzevičiūt÷,
2001, p. 368)
6 pav. XVI a. Anglų rūmų damos portretas.
(Guzevičiūt÷, 2001)
1.3. Rokoko kostiumas
XVIII a. – tai feodalizmo saul÷lydis, Europoje sparčiai pl÷tojosi kapitalizmas, kilo
buržuazija. Prad÷jo formuotis rokoko (pranc. rocaille – kriaukl÷) stilius. Kostiumo raidai
didelę įtaką tur÷jo spartesn÷ nei anksčiau meno stilių kaita: barokas, kuris tęs÷si iki 1715 m.,
rokokas (apie 1720 – 1770) ir atgimstantis klasicizmas (XVIII a. pabaiga). Rokokas vienu
požiūriu – turtingumo, dekoro gausumu – tai baroko tęsinys, kitu – asimetrija, grakštumu,
subtilumu – naujas meninis stilius. Prancūzija vis dar buvo madų diktator÷. Rokoko stilius dar
vadinamas Liudviko XV stiliumi ( Ignatavičien÷, 2003, p. 111)
A. Ogijien÷, A. Šakien÷ (1995) teigia, kad vyrų ir moterų rokoko laikotarpiu išvaizda
supanaš÷jo. Dvariškių figūra prarado bet kokius vyriškumo požymius. Pagrindinis šio
laikotarpio žmogaus išvaizdos bruožas – absoliutus dirbtinumas. Vyro blauzdos formai
pagražinti į kojinę dedami specialūs įd÷klai, nešiojami dideli perukai, plaukai ir veidas gausiai
pudruojami, skruostai rausvinami, kaklo raukšl÷s savaime paslepiamos mezginiuose. Vyrai, iš
vaikyst÷s buvo pratinami nešioti batelius aukšta pakulne, išmoksta lengvai ir elegantiškai
vaikščioti. Kiekvieną judesį dvaro ceremonijose reik÷jo išmokti ir treniruotis jį atliekant.

14
Aristokratai visas j÷gas bei talentą skyr÷ galantiškam flirtui, meil÷s intrigoms kurti,
saloniniams pasilinksminimams. Išsipustę ir išsikv÷pinę aukštuomen÷s vyrai maiv÷si prieš
veidrodį arba... siuvin÷jo.
Net vyrų aprangos siluetas sumoterišk÷jo: viršutin÷ dalis smulki, (siauri pečiai, maža
skryb÷l÷), apatin÷ – plati. Vyrų
marškiniai puošiami plonais
mezginiais ir žabo. Švarko
skvernuose įtaisoma viela, kad
išplatinti apačią, rankov÷s
siauros, o atvartai platūs. Tokį
švarką d÷vintis vyras savaime
atrod÷ lieknesnis ir grakštesnis

7 pav. Vyrų kostiumas 1730 m. (Ignatavičien÷, 2003)

Didelius barokinius vyriškus perukus keit÷ pudruoti mažesni. Kaip teigia A.

Guzevičiūt÷ (2001) perukai buvo dengiami smulkiai maltais ryžių miltais, kurių reik÷davo iki
pusantro kilogramo kiekvienam. Norint lygiu sluoksniu padengti plaukus, reik÷jo pūsti miltus
į viršų, iš kur ji kaip sniegas byr÷jo ant šukuosenos. Taupumo sumetimais pudra gal÷jo būti
sijojama per sietą tiesiai virš galvos. Kadangi ryžių miltai buvo pakankamai brangūs, gal÷jo
būti naudojamas talkas, gipso, vilkdalgio milteliai ir net paprasti kvietiniai miltai. Perukų
smilkiniuose susukami 3-4
voleliai, nugaros pus÷je
kabančios sruogos surišamos
kaspinu ar sukišamos į maišelį.

8 pav. Vyriški perukai, maišelis ir kaspin÷lis. (Ignatavičien÷, 2003)

Trikamp÷ skryb÷l÷. Šventiniai drabužiai siuvami iš aksomo šilko su taftos pamušalu,

prislopintų spalvų dažniausiai rusvos nuo sm÷lio iki bronzos atspalvių. Liemen÷s ir rankovių
atvartų spalva kitokia nei švarko. Populiarus siuvin÷jimas šilkin÷mis g÷l÷mis, peizažais,
fontanai ir net sodo architektūra. Liemenių sagos iš aukso, sidabro, emal÷s. Avalyn÷ iš juodos
spalvos odos, raudonai dažyta pakulne (žr.9pav.).

15
 Pasak Л. Кибалова ir kt. (1988) visas aukštuomen÷s gyvenimas ÷m÷ suktis apie
moterį. Ji tapo d÷mesio centru, garbinimo objektu.
Aristokrat÷s jau nuo mažens mokomos gracingumo,
šokių bei drabužių d÷v÷jimo meno. Šešerių metų
mergait÷s figūr÷l÷ veržiama kietais korsetais, kad ji
būtų madingų proporcijų: siaurų pečių, apvalių klubų,
laibo ir lankstaus liemens. Kad pabr÷žti moters
liaunumą, suknel÷s buvo siuvamos iš lengvų šilkinių
audinių, kurie minkštai krito ir lengvai drapiravosi,
buvo puošiamos kaspinais, siuvin÷jimu. Liemuo
suveržiamas korsetu, vilkimas stangrus apatinis
sijonas su plačiais vieliniais lankais (panj÷) pūstai
sijono formai išlaikyti. Nugaroje prisiuvama plati ir
ilga lengvai krintančios medžiagos atraiža, kuri
minkštai drapiruodamasi per÷jo į šleifą. 9 pav. Danijos princas Kristianas (VII),
1762m. (Thiel, 1987)

Madingi aukštakulniai bateliai, siuvin÷tos baltos kojin÷s, mažut÷s sukeltų plaukų

šukuosenos, puoštos dirbtin÷mis g÷l÷mis. Žema šukuosena išliko madinga iki XVIII a.
vidurio. Kostiumą papild÷
v÷duokl÷, ant kaklo rišamas
kaspin÷lis. Populiarios trijų
ketvirčių rankov÷s
užsibaigiančios trisluoksniu
mezginių juostomis,
išsid÷sčiusiom viena virš kitos,
kad primintų kiniškų pagodų
stogus. Apie 1780 m. atsirado
ir „kiniško stiliaus“ kurpait÷s
be užkulnio.
10 pav. Damos kavalierių draugijoje, 1731m. (Thiel, 1987)

Papuošalais rokoko damos nepiktnaudžiavo. E. Fuchsas teig÷ (pagal Guzevičiūtę,

2001, p. 143) „ puošmenos gražinamoji yra tik antroji funkcija, pirmiausia ji turi išryškinti tą
kūno dalį, kurią puošia: judri apyrank÷ turi pabr÷žti riešo grakštumą, o stabili – rankos

16
putlumą, plati bato sagtis – kojos siaurumą, diržas – pusiaujo eleganciją, auskaras – mažytę
auselę, žiedas – ploną pirštą, sag÷ ir grandin÷l÷ – laibą kaklą, karuliukas ant banguojančios
krūtin÷s – pikantiškumą“
Kaip teigia A. Ignatavičien÷ (2003, p. 119), pačios įmantriausios moterų mados
susiklost÷ XVIII a. pabaigoje. Kostiumo apimtys maksimaliai padid÷jo (vyrų sumaž÷jo).
Kostiumo dalis virš liemens kartu su šukuosena sudar÷ daugiau kaip pusę figūros aukščio.
Moters trapumas pabr÷žiamas išplatinto sijono ir susmulkinto suknel÷s viršaus, gilios ir
plačios iškirpt÷s, siaurų ir trumpų rankovių bei aukštos (50 cm, ir metro, ir keturių galvų
aukščio) šukuosenos d÷ka. Tam naudojamas specialus reguliuojamo aukščio karkasas.
Šukuosenos puošiamos porceliano statul÷l÷mis, plunksnomis, dirbtiniais vaisiais, daržov÷mis,
g÷l÷mis su įmontuotais ant galvos merktuvais. Siužetin÷ kompozicija plaukuose gal÷jo būti
pridengiama mažute kepuraite. Kostiumą papildydavo
v÷duokl÷, tualetinis krepšelis, d÷žut÷s musel÷ms, pudrai
susid÷ti, lazdel÷s, skirtos galvai pasikasyti, nes
šukuosenos su v÷jo malūnais, burlaivių modeliais
tarnaudavo iki 15 dienų. Elementarių higienos
reikalavimų nepaisymas sukeldavo kvapų „audrą“ ir
gyvių puotas. Net rūmuose nebuvo vonių, aristokratai
nesimaudydavo, o tik prausdavosi.
Pasak R Guzevičiūt÷s (2001, p. 152) Marija
Antuanet÷ kasdieną atnaujina šukuosenas ir išradin÷ja
naujus atspalvių pavadinimus, kaip antai: „nuslopintas
atodūsis“, „blusin÷ – raudonai ruda“, „žąsies iš matos“,
„dofino kakučio“
11 pav. Marija Antuanet÷ (1775).
(Guzevičiūt÷, 2001)

Sumoterišk÷jęs rokoko dvariškis nustumiamas į antrą planą, nes dominuoja

saldžiausias prabangos dalykas – moteris, Jos patrauklumui padidinti atrandama naujų
priemonių. Kurį laiką moteriškas kostiumas išlaiko grakščią proporcijų pusiausvyrą, saiką ir
lengvumo žavesį. Vyriškos mados perversmas - racionalesnis vyriškas kostiumas iššauk÷
groteskiškas formas moteriškame kostiume, kurios suard÷ ankstyvojo rokoko subalansuotą
graciją. Čia viskas perd÷ta ir didžiul÷s šukuosenos, platus karkasai, sijonų drapiravimas ir
puošybos gausa. Tai liudijo aristokratijos luomo krizę.

17
 1.4. Secesijos kostiumas
XIX šimtmetis buvo gilių ekonominių ir visuomeninių pokyčių laikas.
Industrializacija išstūm÷ senus gamybos būdus, nuolat buvo išrandami vis našesni
mechanizmai, visur v÷r÷si nauji fabrikų vartai. Į mados pasaulį įsiverž÷ gatavi drabužiai. Tam
tur÷jo būti sukurtos tam tikros sąlygos, kad siuv÷jo darbą gal÷tų pakeisti pramoniniai
gamybos būdai. Pasak C. Piras, B. Roetzel (2003) 1850m. Issakas Singeris patobulino
siuvimo mašiną ir jos prad÷tos gaminti pramoniniu būdu, 1863m. išrastos popierin÷s iškarpos
įvairiems dydžiams, apie 1880 m. Anglijoje įvesta darbo pasidalijimo sistema siuvant masinę
produkciją.
A. Ignatavičien÷ (2003) teigia, kad Moderno stilius formavosi XIX a. pabaigoje vienu
metu įvairiose Europos šalyse. Būdingiausi moderno bruožai – asimetrija, gausus dekoras
augaliniais motyvais japonų meno ir naujai atskleistos Kretos – Mik÷nų kultūros pavyzdžiu.
Pasak A. Ogijien÷s, ir A. Šakien÷s (1995) stiliaus pradininke buvo Anglija. Anglų
damos keliaudamos ir jodin÷damos m÷go griežtokus, kuklius kostium÷lius iš vienspalvio
audinio. „Moterų kostiume moderno stiliaus bruožai atsispindi jau 1895 m. Siluetą formuoja
drabužio apimtis, kontrastai: suknel÷ iki liemens laisvai apkritusi, rankov÷s iki alkūnių itin
plačios, nuo liemens lygus sijonas į apačią labai išplat÷ja. Visa tai labai paryškina liemens
lieknumą. Be proporcijų, kostiumo stilingumui daug reikšm÷s turi laikysena: viršutin÷ figūros
dalis „b÷ganti“ į priekį, apatin÷ tarsi atsilieka, krūtin÷ ir liemuo sudaro beveik tiesią liniją,
pečiai atlošti – visa figūra įgauna S raid÷s formą. Siluetą ir laikyseną formuoja korsetas“
(Ignatavičien÷ 2003, p. 146). Moterys nešiojo korsetą, kuris aptemp÷ liemenį ir suspaud÷
taliją.
Moteriški baltiniai aprašomuoju laikotarpiu buvo ypač puošnūs. Jie buvo apgaubti
paslaptingumo aureole ir tuo pat metu vis labiau demonstruojami. Ilgas korsetas aukštai
pak÷lęs krūtinę ir stipriai suspaudęs liemenį, didino klubų iškilumą. Kuo klubų linija statesn÷,
tuo geresne laikoma figūra. Madingas greičiau buvo pilnas negu lieknas torsas su
neproporcingai plonu liemeniu. Korsetas tapo savotišku paslaptingo aksesuaro simboliu. Jis
buvo puošiamas ažūriniais mezginiais, kaspinais. Guma jam suteik÷ elastingumo. 1890-1908
m. korsetai buvo gaminami serijiniu būdu mechanizuotose įmon÷se (Fashion, 2004)
1895 m. atrasti rentgeno spinduliai suteik÷ galimybę pamatyti, kaip korseto veikiamas
deformuojasi moters kūnas ir vidaus organai. Buvo nustatyta, kad susiveržusi moteris gauna
1/10-1/3 oro mažiau nei normaliai. Tačiau tai buvo reikšminga tyrin÷tojams, bet ne
devyniolikto amžiaus moterims.

18
 Prasid÷jo pirmieji konkretūs medikų raginimai atsisakyti korseto ir korsažo. Tačiau
beveik tiesaus silueto suknelę „reforma“ moterys nenor÷jo vilk÷ti. Sporto propagavimas ir
dviračio atsiradimas suk÷l÷
diskusijas: ar sportas nepakenks
moterims, ar neatsilieps jų moralei?
„Palaidi marškiniai, sujuosti diržu,
drapiruotas sijonas, nedidel÷
kepurait÷ su snapeliu ir ilgos iki
alkūnių pirštin÷s sudar÷ vieną
pirmųjų dviratininkių kostiumų“
(Guzevičiūt÷, 2003, p. 226).

12 pav. Sporto ir poilsio drabužiai XIX a. pabaiga.

(Ogijien÷, Šakien÷, 1995)

Tikras iššūkis visuomenei, laikančiai nepadoriausiu dalyku netgi kojos aukščiau

kulkšnies apnuoginimą, buvo atvirų jūros maudyklių
atsiradimas, kur maudomasi buvo su specialiais tam
tikslui sukurtais maudymosi kostium÷liais (žr.13 pav.)
Jau 1890 m. kostium÷lis tapo vienu pagrindinių
moteriško tualeto elementų; jį sudar÷ žaketas, sijonas ir
palaidinuk÷. Madingi kostium÷liai siuvami iš
vienspalvių, dryžuotų, languotų, g÷l÷tų audinių.
Švarkelis ir sijonas iš vienos rūšies audinio. Pavasariniai
ir sportinio tipo kostiumai siuvami iš minkštų angliškų
dvipusių audinių, kurių viena pus÷ buvo lygi, o kita –
languota. Languotąją pusę naudojo sijono ir žaketo
apdailai. Kelioninius kostiumus siuvo languotąja puse į
viršų.

13 pav. Maudymosi kostium÷lis iš žurnalo

„Album Salon“ (1898).(Guzevičiūt÷, 2001)

Kaip teigia R. Guzevičiūt÷ (2003) rankov÷s tapo pūstos dar prieš 1890 m., o 1893 m.
nepaprastai išplat÷jo jų viršutin÷ dalis. Ir įsiuvamos jos kiek žemiau peties linijos, kaip
ketvirtojo dešimtmečio gigot rankov÷s. Siuvamos iš dviejų dalių: plačios rauktos viršutin÷s ir
19
siauros nuo alkūn÷s iki riešo apatin÷s (žr. 14 pav.). Pūstų
rankovių periodas v÷l pakeit÷ siluetą. Sijonas prarado
„uodegą“ ir iš visų pusių vienodai plat÷jo į apačią. Dabar
kostiumo siluetą sudar÷ du aiškūs klasikiniai trikampiai,
susiliečiantys viršūn÷mis.
„Būtina tualeto puošmena buvo laikomi
mezginiai. Jais puoš÷ apykakles, mezginiuotas rankoves,
įstatus ir ištisai visą liemenį, mezginiuotus apatinius
sijonus, retkarčiais šm÷kščiojančius pakeliant suknel÷s
kraštą. Nebuvo tokios drabužio dalies, kur nebūtų galima
pritaikyti šios brangios puošmenos. Buityje buvo paplitę
ir vadinamieji „motyvai“ – ypatingi puošybos elementai,
pagaminti iš mezginių, tasmos, gipiūro ir siuvinių.

14 pav. XIX a. damos suknel÷ gigot

rankov÷mis. (Guzevičiūt÷, 2003)

Jie buvo perkami krautuv÷se kartu su

kita apdaila: sutažu, indiškais galionais,
juostel÷mis, kaspinais, mezginiais, vualiais iš
gazo, ant kurių ranka būdavo nutapytos
secesiškos aguonos, rugiag÷l÷s, lelijos. Metras
tokio „garnyro“ kainavo nuo 60 iki 100 frankų“
(Guzevičiūt÷, 2003, p. 234)
Kostiumo siluetą užbaig÷ šukuosena ir skryb÷l÷.
Šukuosenos derinosi su kostiumo siluetu.
Plaukai šukuojami į viršų ir neištempus
viršugalvyje surišami į mazgą. Garbiniuoti
kirpčiukai žaismingai paliekami ant kaktos.
Madingos įvairių dydžių skryb÷l÷s, papuoštos
kaspinais, plunksnomis, paukščių sparnais ir net
mažų paukščiukų iškamšomis. 15 pav. Šukuosenos ir galvos apdangalai.
XIX a. pabaiga. (Ogijien÷, Šakien÷, 1995)

20
 Aukštuomen÷s dama prival÷jo tur÷ti galybę skryb÷lių, po kelias kiekvienam tualetui.
Skryb÷l÷s buvo panašios į salotines, pilnas daržo g÷rybių, į g÷lių krepšelius, sluoksniuotus
pyragus iš tiulio ir atlaso.
Prie drabužių derinamas boa iš kailio, mezginių ir plunksnų, kurios buvo laikomos
elegantiškiausia puošmena ir gabenamos iš tolimiausių kraštų. Kostiumą papild÷ v÷duokl÷,
lornetas, pirštin÷s, rankinukas ilgu dirželiu.
XIX a. pabaigoje labai spartus technikos vystymasis, prasid÷jusi masin÷ gamyba
įgalino supaprast÷jusius ir suvienod÷jusius vyriškus drabužius siūti pramoniniu būdu.
„Elegantiškoji aukštuomen÷ iš „visų kitų“ tegal÷jo išsiskirti subtiliais kostiumo niuansais:
puikia audinio kokybe, tobulu individualiu kirpimu, keliomis specifin÷mis puošmenomis ir
svarbiausia, laikysena, naujojo etiketo paisymu“ (Guzevičiūt÷, 2003, p. 371).
Moralin÷s nuostatos išk÷l÷ pagrindinę žmogiškąją savybę – dorą. Veikliam vyrui
šeimos ratelyje visiškai nereik÷jo moters, užkeltos ant pjedestalo ar emancipuotos deiv÷s.
Tod÷l ir moters apranga grįžo prie klasikinių, ikireforminių, nusistov÷jusių stereotipų: du
trikampiai, susiliečiantys viršūn÷mis siaurut÷s talijos vietoje. Secesijos banga ÷m÷ po truputį
moterį gelb÷ti iš figūros deformacijos proceso. Tai pirmieji sportiniai kostiumai, išlaikant
pagrindinius mados reikalavimus.

1.5. XX a. 6-7 deš. kostiumas

Jeigu pirmame XX amžiaus dešimtmetyje moterys su keln÷mis, pasirodžiusios
Paryžiaus gatv÷se buvo išjuoktos, o teatro aktor÷ Sara Berbar (Sarah Bernhardt) ir kino
žvaigžd÷ Marlena Ditrich 1931 m. burmistro net išprašyta išvykti iš Paryžiaus d÷l netinkamos
išvaizdos, tai dar ir 1958m. prancūzų dizaineriui Pjerui Kardenui nepavyko iš karto palenkti
visuomen÷s. Pasak M. Janušausko (2006) 1966m. Yvui San Loranui, pristačius naują
moteriško smokingo variantą, kilo skandalas. Jo smokingais pasipuošusių turtingų klienčių
neįleisdavo nei į restoranus nei į prabangius viešbučius. Paradoksali situacija – jei jos
sutikdavo nusimauti kelnes, niekam nekliūdavo – geriau supermini, negu keln÷s.
Septintajame dešimtmetyje įsigal÷jusi mini mada, nepaisant visų protestų, be naujos
estetin÷s tendencijos buvo patogi ir praktiška, tačiau tiko tik geros figūros moterims. Pirmą
kartą istorijoje moteris atidengia kojas ir iki šių dienų sijono ilgis „blaškosi“ nuo mini iki
maksi (Adomonis, 2008). Ne tik ankstesn÷ trapi dama, bet savimi pasitikinti, dalykiška,
sportiška moteris tampa madinga tuo laikotarpiu ir iki šių dienų toks įvaizdis neišeina iš
mados.

21
 Anot C. Piras, B. Roetzel (2003)
dar penkiasdešimtaisiais metais kiekviena
dama, laikanti save madinga pateikdavo
užsakymus keliems mados namams, o jau
nuo septintojo dešimtmečio dauguma
prad÷jo rinktis pret-a-porter – madingų
gatavų drabužių siuv÷jų produkciją. Vienas
pirmųjų pret-a-porter kryptimi žengti
išdrįso Yves Saint Laurent. Iš pradžių jam
teko daug kritikos iš haute couture, bet
v÷liau beveik visi pasek÷ jo pavyzdžiu.
Šeštą dešimtmetį žymūs
aristokratai, dailininkai, visuomen÷s
veik÷jai tampa m÷gdžiojimo objektais.
1953 m. kino filme „Laukinis“ Marlonas
Brando sukūr÷ įsimintiną personažą, kuris
užkrečiamai žaviai d÷v÷jo odinę aprangą

16 pav. Aktorius Marlon Brando ant motociklo.

(Janušauskas, 2006)

Kaip teigia M. Janušauskas (2006) šeštojo dešimtmečio pabaigoje ÷m÷ ryšk÷ti

stileivos, kuriuos įkv÷p÷ rokenrolas. Jie d÷v÷jo tamsiai m÷lynos spalvos džinsus arba siauras
kelnes, baltas kojines, batus laivutes, marškin÷lius trumpomis rankov÷mis (žinomus kaip T-
shirt), juodos spalvos odines striukes ir, žinoma, tur÷jo motociklą. Širdžių ÷dikas Elvis
Preslis – puikiausias tokio įvaizdžio pavyzdys. Odiniai drabužiai trauk÷ ir traukia vyrus, nes
jie simbolizuoja laukinę j÷gą ir garantuoja nepriekaištingą išvaizdą.
Coco Chanel garsioji trečio dešimtmečio juoda maža suknel÷, kaip pabr÷žia C. Piras,
B. Roetzel (2003), įgavo kitą pavidalą jau kaip Christiano Dioro kokteilių suknel÷ šeštajame
dešimtmetyje. Tuo metu atgijo noras gyventi prabangiai. Id÷ja paprasta, bet labai patogi:
suknel÷ gilia iškirpte, net apnuoginanti pečius tik trumpesn÷, iki blauzdų ir d÷vima su
švarkeliu tod÷l tinkama popiečio valandoms. Šis drabužis greitai paplito tarp stilingų šeštojo
dešimtmečio damų, kurioms nebereik÷davo persirengin÷ti vakarui, užtekdavo tik nusimesti
švarkelį.
Anot A. Ignatavičien÷s (2003) Europą ir Ameriką 1948 m. „sudrebina“ Cristiano
Dioro naujasis stilius „new look“. Tai romantin÷ linija su naujais krinolino variantais, plonu
22
liemeniu ir prigludusia palaidine. Greta jaunimo linijos sukuriamos kitos drabužių stilizacijos
linijos pagal H, X, Y, A, I, O ir netgi S raides. Dioro kolekcijoje atsirado vadinamasis
princesse kirpimas, kuris modeliavo figūrą ir kiek siaur÷jo į apačią. Madingi tapo ir bolero
pavidalo žaketai, atidengiantys liemenį. Dioras pasiūl÷ ir suknelę-marškinius, siaur÷jančią į
apačią, gavusią „maišo“ pavadinimą. Chanel garsieji kostium÷liai su tiesiu vos kelius
dengiančiu sijonu ir to paties audinio neilgu, kiek prigludusiu prie liemens minkštu žaketu,
apsiūtu spalvotomis juostomis tapo klasika iki mūsų dienų. Chanel teig÷ (pagal Guzevičiūtę,
2001, p. 318), kad „Drabužis vertingas tik tuomet, kai puošia moterį; jis negali egzistuoti pats
savaime. Tai ne abstraktus menas ir ne architektūra. Kad ir koks jis būtų gražus, svarbiausia –
tai moteris, ir jei ji nepakankamai įdomi, dailininkas daro viską, kas įmanoma, kad paverstų ją
gražesne, o svarbiausia – moteriškesne“.
„Šeštajame dešimtmetyje sukurtos pirmosios kojin÷s be siūl÷s, tačiau tuomet jos
nesusilauk÷ susidom÷jimo, nes kojinių siūl÷, moterų manymu, asocijavosi su seksualumu bei
grakštino kojas.
Septintajame dešimtmetyje drabužių dizainerių Andr÷ Kurežo (Andre Courreges),
Džono Beitso ir Meri Kvant (Mary Quant) d÷ka į madą įsiverž÷ mini sijonai. Tuomet buvo
pasiūlyta kojines keisti p÷dkeln÷mis. Moterys su džiaugsmu pri÷m÷ naujovę, tačiau,
pam÷gusios mini ilgį, jos panoro nebeišlaidauti ir iš vis atsisakyti p÷dkelnių. P÷dkelnių
pramon÷ tuomet išgyveno krizę, nes mini d÷vinčios moterys ÷m÷ vaikščioti plikomis
kojomis.“ (Janušauskas, 2006, p.54)
Pasak M. Janušausko (2006) šeštajame dešimtmetyje įsigali plaukų kirpimas, kuris
labai svarbus šukuosenų istorijai. Anglų kirp÷jas – Vidalis Sasunas (Vidal Sasson) tapo
įžymybe, nes pasiūl÷ moterims alternatyvą veltoms gigantiškoms šukuosenoms. Tai laiptuotas
plaukų kirpimas – five-point-cut. Kirp÷jas eksperimentavo su garsiais modeliais – aktore
Nensi Kvan (Nansy Kwan) dizainere Meri Kvant, kuri įkūnijo šeštojo dešimtmečio idealą.
Londone dirbę kirp÷jai stilistai Vidalis Sasunas ir Tigi-Vigi ÷m÷ diktuoti plaukų mada visam
Europos jaunimui. XX a. antrojoje pus÷je jaunimas tapo svarbia visuomen÷s dalimi.
Jaunimas nor÷damas išsiskirti iš kitų ÷m÷ nešioti ne tik odinius kostiumus, bet ir
džinsus, kaubojiškas kepures, plačius diržus, apdailai naudojo metalines kniedes. Jaunyst÷s
kultas pasuko prie naivaus Twiggy tipo. Ši mergina 1966m. prad÷jo savo steb÷tiną karjerą
būdama 16 metų amžiaus ir sverdama 45 kg. Londono staliaus dukt÷, visai be biusto,
neįtik÷tinai liesa ir gana kreivų kojų Twiggy buvo visai kitokia nei jos pirmtak÷s. Šis naujasis
kultas parod÷, kad jaun÷ti neb÷ra kur. Šis kultas skatino „sveiką gyvenimo būdą“, nes reik÷jo
vartoti kuo mažiau kalorijų, norint bent kiek priart÷ti prie „idealo“ proporcijų: biustas – 77,
klubai – 80, ūgis – 165 cm.
23
 1.5.1. Hipių apranga
Grupuot÷ - tai būrys bendraminčių, kurie pasaulį mato panašiai. Keistuoliui sud÷tinga
šiame pasaulyje, nes jo mintys nepriimtinos aplinkiniams. Pasak M. Janušausko (2006) mes
kartais iš tiesų būname žiaurūs kitokiems nei mes žmon÷ms. D÷l to jie ieško panašių į save.
Būrys bendraminčių vadinamas klubu, bendrija, organizacija ar grupuote esm÷ nuo to
nesikeit÷. Plintantys jaunimo jud÷jimai dar÷ įtaką madai, nes grupuot÷s skyr÷si savo
apsirengimo stiliumi. Viena iš tokių grupuočių - hipiai. Tai nauja pacifistin÷ („užsiimkime
meile, ne karu!“) jaunimo grup÷, kilusi apie 1966 m. Jungtin÷se Amerikos Valstijose kartu su
m÷g÷jiškos muzikos banga, siekusi „totalinio atsisakymo“ nuo visų šiuolaikinių kultūros
vertybių.. XX amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių hedonistinis hipių jud÷jimas
pasuko „antikultūros“ ir „antistiliaus“ kryptimi.
„Prieš mašinų amžiaus komercionalizmą hippy (manoma, kad žodis kilo iš ypatingos
krypuojančios eisenos, pabr÷žiamos aptemptų džinsų, kur daugiausia „veik÷“ klubai; angl. hip
– klubas) išk÷l÷ „natūralų“ gyvenimo būdą, be komercijos, bet su refleksija. Savo garderobą
jie formavo kaip antitezę vyraujančiai madai, akcentuodami nežabotus ir neribotus fantazijos
pol÷kius, individualumą ir originalumą.“ (Guzevičiūt÷, 2001, p. 333)
Tai dažniausiai jauni žmon÷s, moksleiviai,
studentai, kurie rinkosi laisvus, žeme
besivelkančius drabužius (angl. super maxi).
Šios grupuot÷s nariai daugiausia laiko praleidžia
gryname ore gvildendami globalias temas. Jie
protestavo prieš nusistov÷jusias elgesio ir
aprangos normas. D÷v÷jo augaliniais motyvais
margintus rytietiškus drabužius, pirktus
sendaikčių turguje arba rastus mamų ir senelių
spintose. Puoš÷si aksesuarais, atgabentais iš
Rytų šalių. Savo garderobą jie formavo kaip
antitezę vyraujančiai madai, akcentuodami savo
nežabojamą fantaziją, individualumą ir
originalumą. 17 pav. Hipių – g÷lių vaikų – festivalis Liverpulyje.
(L. Cieškait÷-Br÷dikien÷, 2008)

P. Gaskaras teig÷ (pagal Guzevičiūtę, 2001), kad visi hipiai buvo panašūs vienas į kitą
kaip giminaičiai. Mada juos sumaiš÷ į vientisą masę, ne d÷l to, kad visai vienodai rengtųsi, bet

24
fantazijos pol÷kis ir originalumas geso tokioje gausyb÷je, nors jie reng÷si pagal savo skonį.
Tų fantazijų pernelyg daug, tad jos nuasmeninamos ir tapo vos ne uniforma.
Ši nauja uniforma susid÷jo iš įvairių istorinių laikotarpių ir tautų drabužių „asorti“. Tai
ir nuskalbti m÷lyni ar odiniai džinsai, siuvin÷tos afganiškos liemen÷s – paltai iš avikailio,
pončai, kaftanai, rusiški marškiniai, haremo keln÷s, sariai ir kimono (Židonyt÷, 2002).
Ankstyvasis populiaraus meno periodas – šeštasis dešimtmetis kartais net vadinamas
m÷lynųjų džinsų kultūra, kurį išprovokavo laisvas jaunimo gyvenimo būdas, apranga.
(Cieškait÷ - Br÷dikien÷, 2008) „Džinsai – aprangos dalis kurios nebuvo įmanoma įsigyti
legaliais būdais, o gauti nauji džinsai tur÷jo būti pasendinti, nutrinti, supl÷šyti. Džinsus galima
vadinti vienu svarbiausių aštuntojo dešimtmečio jaunimo laisv÷s išraiškos simboliu“
(Janauskien÷, 2008, p. 113)
Septintojo dešimtmečio hipių jud÷jimas formavo naują požiūrį į šukuoseną. Jie
atsisak÷ madingų geometrinių kirpimų ir siūl÷ natūralios spalvos ilgų plaukų šukuosenas su
kirpčiukais arba garsiąsias „arklio uodegas“. Kitaip vadinamieji „g÷lių vaikai“ šukuosenas
puoš÷ karoliukais, dirbtin÷mis g÷l÷mis, juostomis. Ilgi besiplaikstantys plaukai, sujuosti per
kaktą „ind÷niška“ juosta (reišk÷ karo Vietname aukų ged÷jimą), buvo atgaivinta vos ne iš
viduramžių. Vietnamietiški sandalai arba kaubojiški aulinukai, gitara ir kuprin÷, daugyb÷
katiliukų keliavo kartu su hipiais. Jie m÷go natūralias medžiagas, rankų darbo daiktus, kurių
didžiąją dalį įsigydavo labdaros turguose. Kaip teigia L. Janauskien÷ (2008) hipius iš pilkos
mas÷s išskyr÷ jų išvaizda. Tarptautinis šio jud÷jimo bruožas ilgi plaukai. Šiam reiškiniui
atsirasti įtakos tur÷jo miuziklas „Hair“. Be to ilgus plaukus „g÷lių vaikai“ laik÷ J÷zaus
simboliu. Šio įvaizdžio atsiradimą l÷m÷ kitas miuziklas – J÷zus Kristus – superžvaigžd÷“
Aprangos laisv÷ visuotinis epochų, tautų ir rasių skiriamųjų ženklų maišymas atveda
prie naujojo romantizmo, greitai tapo formalumu ir šią grupuotę prarijo masin÷ kultūra.

1.5.2. Pankų apranga

1975 m. iširo „The Beatles“ kvartetas ir nubyr÷jo „g÷lių vaikų“ kartos žiedlapiai.
Hipių subkultūrą su jų romantiniu misticizmu šiurkščiai ir įžūliai išstum÷ nauja jaunimo
banga – pankai.
Anot M. Janušausko (2006) aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Anglijoje išryšk÷jo
„šiukšlyno vaikų“ – pankų jud÷jimas, kuris irgi tapo antimados istorijos dalimi. Tai stichinis
pasipriešinimas tradicijoms. Л. Oрловa (1989) teigia, kad nepasitenkinimas visur ir visada –
pirmiausia išskyr÷ pankus iš kitų visuomen÷s grupių. Per laiką jie patenka į neofašistų įtaką ir
reiškia viešą protestą prieš „žemesnes rases“, „išsilavinimą“ ir „raudonuosius“. Mada pačiu
grubiausiu būdu išnaudojama politiniams tikslams.
25
 „Pankai – tai arogantiškas jud÷jimas už individualų kiekvieno raiškos būdą. Šios
grupuot÷s atstovai dažniausiai d÷vi odinius drabužius, dekoruotus metaline furnitūra.
Ypatingą reikšmę turi šukuosena, plaukų skutimosi būdai, bei dažymo technika“
(Janušauskas, 2006, p. 98).
Plačiai paplitusi jų pretenzinga mada, susijusi su žinomu estradiniu ansambliu „Sex
pistols“ (Adomonis, 2008). Kaip teig÷ šios grup÷s įkūr÷jas ir vadovas Malkoln Maklaren
(pagal Oрловa, 1989) nesl÷p÷ savo nuomon÷s, kad manipuliuoja keturiais netalentingais,
tamsiais vaikinais, kurie ne tik nieko nenutuokia muzikoje, bet net skaito, o rašo tik didžiausių
pastangų d÷ka. Nepaisant to, juos įrašin÷jo
žymiausios įrašų studijos. Ansamblis suiro kai
vienas iš jo narių apsvaigęs nuo narkotikų peiliu
nužud÷ savo draugę.
Aksesuarai vienas iš svarbiausių pankų
atributų – metalin÷s grandin÷s, knied÷s, žiogeliai
segami ne tik į drabužius, bet ir į odą. Jie
demonstravo išradingas šukuosenas: naudodami
cukraus sirupą, suteikdavo šukuosenoms pačių
netik÷čiausių formų. Jie nesigąsdindavo net naudoti
klijus, kas pad÷jo jiems iš plaukų suformuoti
spyglius, skiauteres, o juos dar išmargindavo
spalvomis.
18 pav. Pankų pora ( M. Janušauskas, 2006)

Pankai įkv÷p÷ naują gyvybę „juodajam romanui“ (XIX a. pirmoje pus÷je tai buvo
literatūrin÷ srov÷, suk÷lusi vampyromaniją), persi÷m÷ jo „antigyvenimo“ dvasia.
„Postmodernistin÷ ironija“, kupina istorijos nestabilumo suvokimo, „pasitik÷jimo kriz÷s“,
tradicinių vertybių ir tiesų neigimo, skatino destruktyvią mąstyseną. Jaunimas ir į retro
maskaradą reagavo su tam tikra ironija, maišydamas stilius savo nuožiūra taip, kad idiliškos
retro mados estetika virsdavo grotesku, apgaule, linksmu žaidimu ir pasityčiojimu iš saikingos
elegancijos ir „atsargių pra÷jusių dešimtmečių žmonių“ (Guzevičiūt÷, 2001, p. 337)

26
2. INTEGRACIJA–KAIP MENO DALYKŲ VIENINGUMO PAGRINDAS

2.1. Integracijos samprata

Integracija (lot. integratio-atnaujinimas, atstatymas), dalių, elementų jungimas(is) į
visumą (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985).
„Ugdymo procese integracija gali reikšti visuminį asmenyb÷s ugdymą ir integruotą
mokymą. Integruotas mokymas vyksta, kai vaikas visapusiškai panaudoja įvairių dalykų
žinias, tam tikrais aspektais susijusias su jo aplinka. Tuo atveju praturtinami pamokų
modeliai, struktūros, atsiranda nauji ryšiai ir prasm÷s“(A. Vilkelien÷, 2005, p. 159).
Integruotas mokymas mokslininkų tiriamas pagal R. Frogarty (1991) išskirtus 10
integracijos lygius
1 lentel÷
Integracijos lygiai (pagal R.Frogarty, 1991)

Pavadinimas Apibūdinimas Pranašumai Trūkumai

Fragmentuotas Atskiri ir skirtingi Aiškus ir atskirtas Mokiniams n÷ra
mokomieji dalykai požiūris į mokomąjį aiškūs ryšiai;
dalyką mažesnis mokymosi
patirties perk÷limas
Sujungtas Temos yra sujungtos Susiejamos esmin÷s Mokomieji dalykai
mokomojo dalyko r÷muose sąvokos, vedančios n÷ra susieti, d÷mesys
prie id÷jų turiniui lieka dalyko
pakartojimo, r÷muose.
rekonceptualizavimo
ir asimiliavimo
mokomojo dalyko
r÷muose.
Lizdinis Mokomojo dalyko r÷muose Skiria d÷mesio Mokiniai gali
ugdomi bendravimo, keletai sričių vienu susipainioti ir
mąstymo ir su turiniu metu, kas praturtina nebematyti
susiję įgūdžiai ir pagerina pagrindinių veiklos
mokymąsi ar pamokos sąvokų.

27
 1 lentel÷s tęsinys

Pavadinimas Apibūdinimas Pranašumai Trūkumai

Nuoseklus Panašios id÷jos mokomos Skatina mokymosi Reikalauja nuolatinio

vienu metu, nors įgūdžių perk÷limą bendradarbiavimo ir
mokomieji dalykai išlieka turinio požiūriu lankstumo, kadangi
atskiri mokytojams lieka
mažiau
savarankiškumo
išd÷stant mokymo
programos temas
Bendrumo Komandinis planavimas Bendra mokymo Reikalauja laiko,
ir/ar mokymas, apimantis patirtis; komandoje lankstumo,
du mokomuosius dalykus, esant dviems atsidavimo ir
pagrindinį d÷mesį mokytojams kompromisų
nukreipiant į bendras bendradarbiauti ne
sąvokas, įgūdžius ar taip sunku
požiūrius
Tinklinis Teminis mokymas, Motyvuoja Tema turi būti
naudojant temą kaip mokinius, padeda parinkta labai
pagrindą mokymui jiems įžvelgti ryšius atidžiai, kad ji būtų
įvairiuose mokomuosiuose tarp id÷jų prasminga, turinys
dalykuose aktualus ir tikslus

Susiejimo Mąstymo įgūdžiai, Mokiniai sužino, Mokomieji dalykai

(į vieną giją) bendravimo įgūdžiai, kaip jie mokosi, išlieka atskiri
sud÷tinis intelektas ir paskatinant
mokymosi įgūdžiai mokymosi įgūdžių
„susiejami į vieną giją“, perk÷limą ateityje
einančią per visus
mokomuosius dalykus.

28
 1 lentel÷s tęsinys

Pavadinimas Apibūdinimas Pranašumai Trūkumai

Integruotas Yra išnagrin÷jami Skatina mokinius Reikalauja

prioritetai, persidengiantys matyti dalykų tarpdalykinių
įvairiuose mokomuosiuose tarpusavio sąsajas ir komandų ir bendro
dalykuose, ieškant bendrų sąveiką, šių ryšių planavimo bei
įgūdžių, sąvokų ir požiūrių. atskleidimas mokymo laiko
motyvuoja mokinius
Imersijos Mokinys integruoja Integracija vyksta Gali susiaurinti
(panardinimo) vertindamas visą pačiame mokinyje mokinio d÷mesio
mokymąsi iš savo centrą
dom÷jimosi srities
perspektyvos
Tinklų kūrimo Mokinys nukreipia Aktyvus; mokinį Mokinio pastangos
integracinį procesą stimuliuoja nauja gali tapti
atrinkdamas ekspertų tinklą informacija, įgūdžiai neveiksmingos
ir išteklius ir sąvokos

2 lentel÷
Dešimt požiūrių į integruotą mokymo programą (pagal R.Frogarty, 1991, ICHE, 2005)

Fragmentuotas Sujungtas
Apibūdinimas: tradicinis atskiro mokomojo Apibūdinimas: Kiekvieno mokomojo
dalyko modelis, pagal kurį mokomojo dalyko dalyko ribose turinys yra susijęs temų,
sritis padalijama į atskirus fragmentus. sąvokų, mokymosi metų požiūriu ir aiškiai
Pavyzdys: mokytojas taiko šį požiūrį susieja id÷jas.
matematikoje, gamtos moksluose, visuomen÷s Pavyzdys: Mokytojas susieja trupmenų
moksle. Kalbos menuose Ar Gamtos moksluose, sąvoką su dešimtaine sistema, kas savo
Humanitariniuose moksluose, Dail÷je ir ruožtu siejasi su pinigais, pažymiais, kt.
taikomajame mene.

29

Lizdinis
Apibūdinimas: Kiekviename mokomajame
dalyke mokytojas kelia tikslą formuot visą
kompleksą įgūdžių: bendravimo įgūdžiai,
mąstymo įgūdžiai ir įgūdžiai, susiję su
mokomojo dalyko turiniu.
Pavyzdys: Mokytojas sukuria skyrių apie
fotosintezę, kurį mokantis ugdys geb÷jimus
priimti bendrą sprendimą, nustatyti reiškinių
eiliškumą bei geb÷jimus, susijusius su augalo
vegetacijos ciklu.
Bendrumo
Apibūdinimas: Bendras planavimas ir mokymas Apibūdinimas: Vaisinga tema yra susieta
vyksta dviejose mokymosi dalykuose, kuriuose
kaip organizuojantys elementai iškyla
persidengiančios sąvokos ir elementai.
Pavyzdys: Gamtos mokslų ir matematikos
mokytojai naudoja duomenų rinkimą, schemų ir
diagramų sudarymą kaip bendras sąvokas, kurios temą, pvz., cirkas, ir susieja ją su kitomis
gali būti mokomos komandoje.
Susiejimo (į vieną giją)
Apibūdinimas: Šis požiūris susieja mąstymo
įgūdžius, bendravimo įgūdžius, sud÷tinį
intelektą, technologijas ir mokymosi įgūdžius
esančius įvairiuose mokomuosiuose dalykuose.
Pavyzdys: Mokytojai ugdo geb÷jimą prognozuoti integruotame modelyje.
(numatyti turinį) skaityme, matematikoje ir
gamtos moksluose, kai tuo tarpu visuomen÷s
mokslų mokytojas formuoja geb÷jimą
prognozuoti einamuosius įvykius.
2 lentel÷s tęsinys
Nuoseklus
Apibūdinimas: Mokymosi temų ar skyrių
išd÷stymas yra pertvarkomas nuosekliai,
kad tarpusavyje sutaptų. Panašios id÷jos
yra mokomos kartu (suderintai), tuo pačiu
išlaikant dalykų atskirumą.
Pavyzdys: Anglų kalbos mokytojas
pristato istorinį romaną, vaizduojantį tam
tikrą periodą, kai tuo tarpu istorijos
mokytojas d÷sto tą patį istorinį laikotarpį.
Tinklinis
su programos turiniu ir disciplinomis;
mokomieji dalykai naudoja šią temą, kad
atrinkti (atsijoti) atitinkamas sąvokas,
temas ir id÷jas.
Pavyzdys: Mokytojas pristato paprastą
mokomojo dalyko sritimis.
Integruotas
Apibūdinimas: Šis tarpdalykinis požiūris
suderina mokomuosius dalykus pagal
persidengiančias temas ir sąvokas su
komandiniu mokymu autentiškame
Pavyzdys: Matematikoje, gamtos
moksluose, visuomen÷s moksluose, dail÷je
mokytojai ieško modelių ir pagal šiuos
modelius d÷sto turinį.
30
 2 lentel÷s tęsinys

Imersijos (panardinimo) Tinklų kūrimo

Apibūdinimas: Mokomieji dalykai tampa
mokinio kompetencijos (erudicijos) objektyvo
dalimi: mokinys išfiltruoja visą turinį per šį
objektyvą ir pasineria į savo patirtį.
Pavyzdys: Studentas ar doktorantas turi savo
dom÷jimosi sritį ir per šį objektyvą vertina visą
mokymąsi.
Apibūdinimas: Mokinys analizuoja visą
mokymąsi savo eksperto akimi ir sudaro
vidinius ryšius, kurie veda prie išor÷s
ekspertų tinklų atitinkamose srityse.
Pavyzdys: Architektas, pritaikydamas
CAD/CAM technologijas projektavimui,
užmezga ryšius su programuotojais ir
išplečia savo žinias.

2.2. Menų integracijos specifika

Lietuvių pedagogikos klasikas J. Laužikas (1993) akcentavo žmogaus saitų su kultūros
pasauliu ryšius, kurie anot jo, reiškiasi nenutrūkstamu aktyviu ar kontempliatyviu dalyvavimu
kultūros lobyne. Pasak autoriaus, dalyvauti gali tik toks žmogus, kuris pats į tą lobyną
įsijungia, t.y., kuris supranta ir išgyvena įvairių sričių aktualiąsias kultūros apraiškas. Šioje
plotm÷je ypač aktualia tampa meninio ugdymo procese menų dalykų integracija, įgalinanti
pl÷sti meninę ugdytinių patirtį, atsižvelgiant į įvairių meno sričių prigimtį, bei leidžianti
kaleidoskopinį pasaul÷vaizdį paversti visuminiu individo kultūros vaizdu.
Intelektų įvairov÷s teorijos autoriaus H. Gardnerio d÷ka pateiktos naujos meninio
ugdymo galimyb÷s. Tai taikoma pagrindin÷ms menin÷s veiklos sritims, kurios atitinka
žmogaus vidinio pasaulio struktūrą, sutampa su jo gyvenimo stiliaus elementais. Kaip
pabr÷žia V. Matonis (2000, p.15) profesorius H. Gardneris išskyr÷ septynis intelekto tipus:
kalbinį, muzikinį, loginį matematinį, erdvinį, kūniškąjį kinestezinį, vidinį asmeniškąjį ir
tarpasmeniškąjį. Kalbinis intelektas tiesiogiai susijęs su žodžio menu, muzikinis – ryšyje su
muzika, loginis matematinis pasireiškia meniniame ritme, perspektyvoje, proporcijose,
erdvinis susijęs su daile, kūniškasis kinestezinis intelektas reiškiasi šokio mene, o
tarpasmeninis intelektas (bendravimo) – dramai artima sritis. O vidinis asmeniškasis dažnai
laikomas netgi svarbiausia bet kokios menin÷s veiklos sritimi – subjektyvumas, refleksinis
mąstymas, emocijų pasaulis, pasąmon÷ – svarbiausia meno valda. „Visi septyni intelekto tipai
menin÷je veikloje randa kone idealias sąlygas pl÷totei. Štai kod÷l kooperuojančios, įvairias
menin÷s veiklos sritis vienijančios bendrosios meninio ugdymo programos kūrimas yra tapęs
neatid÷liotina nūdienos užduotimi“ (Matonis, 2000, p. 15)

31
 Įvairių sričių pedagogai, aptardami meninio ugdymo svarbą asmenyb÷s puosel÷jimui,
pabr÷žia meno sričių integracijos reikšmę asmenyb÷s puosel÷jimui, pabr÷žia meno sričių
integracijos svarbą. Menų integracija, ugdydama individo geb÷jimus mąstyti ir diskutuoti
įvairiose kultūros raiškos meno (muzikos, šokio, dail÷s teatro ir kt.) formose plečia bei
tobulina asmenyb÷s akiratį, estetinę patirtį interpretuojant ir vertinant įvairius kultūros
reiškinius, formuoja individo kultūrą bei pasaul÷vaizdį.
Menų integracijos svarbą pabr÷žia ir K. Stoškus. Anot jo, šiuolaikinis meninis
aukl÷jimas turi būti pakankamai platus, kad apr÷ptų visą meno pasaulį. K. Stoškus pabr÷žia,
kad bendro menų struktūros vaizdo negali sukurti net visų įmanomų menų d÷stymas izoliuotų
disciplinų pavidalu (Menas ir estetinis aukl÷jimas, 1989, p. 35)
„Integracija t.y. savitarpiškas sistemos elementų suderinimas, laiduojąs jai visumos
pusiausvyros būklę atveria galimybę meninį ugdymą glaudžiai sieti su socialinio bei
kultūrinio gyvenimo realijomis, puosel÷ti integralią asmenybę, ugdyti visuminę pasaul÷voką,
kurti probleminį mokymosi kontekstą, leidžiantį aktyviau pl÷toti moksleivių mąstymo
įgūdžius, jų gyvenimiškąją patirtį ir kompetenciją“ teigia Ž.Jackūnas (2000, p. 188).
Anot Ž. Jackūno (2000, p.186) tradiciškai meninis ugdymas mokykloje siejamas su
literatūros, muzikos ir dail÷s mokymu.
Vienuoliktoje bei dvyliktoje klas÷je mokiniai gali rinktis meninio ugdymo dalykus
(muziką, dailę, choreografiją, teatrą, dizainą). Meno dalykų d÷stymas mokykloje apima tris
pagrindinius meninio ugdymo d÷menis:
• moksleivių kūrybinių geb÷jimų ir jų menin÷s raiškos įgūdžių formavimą,
• asmens, kaip kultūringo meno vertybių vartotojo ugdymą,
• meno teorijos žinių perteikimą.
Vis dažniau pastebimas did÷jantis d÷mesys ne vien mokinių menin÷s raiškos
puosel÷jimui, bet ir meno kūrinių suvokimui, mokinių supažindinimui su meno pasaulio
istorine raida. D÷mesys tradicijai, tradicinių ir modernių tendencijų raiškai meno pasaulyje
turi pad÷ti bręstančiam žmogui susiformuoti atspirties taškus, kurie pad÷tų atskirti tikrąsias
meno vertybes, turtintų jo vidinį dvasinį pasaulį, pad÷tų susiorientuoti prieštaringoje
šiandienin÷je kasdienyb÷je.
Lietuvos mokyklos pertvarka, kaip pažymi Ž. Jackūnas (2000), siejama ir su
integracinių pradų pl÷tra. Skiriamos dvi ugdymo integracijos kryptys: sociokultūrin÷ ir
tarpdalykin÷. Pirmoji gyvenimo ir mokyklos jungtis, skatinanti mokymosi motyvaciją.
Tarpdalykine integracija įgyvendinama tokiais būdais: kaip disciplinų integracija, temin÷,
metodų, konceptuali (sąvokin÷).

32
 2.2.1. Istorinis kostiumas ir dail÷
Kaip teigia M. Janušauskas (2006) mados prigimtis yra intelektuali. Apie tai kalba ir
jos istorija. Vystantis vaizduojamajam ir taikomajam menui atitinkamai keičiasi ir mada.
Kaip architektūroje paprastą, aiškią ir demokratišką romaninę horizontalę keit÷ gotikin÷
vertikal÷, o didingas storas sienas išstūm÷ sud÷tinga karkasin÷ arkų, arkbutanų ir kontraforsų
sistema, taip ir kostiume – paprastus, elementaraus kirpimo rūbus pakeit÷ sud÷tingos
konstrukcijos, subtiliai modeliuojančios figūrą formos. Bendras XII a. kostiumo bruožas –
žymus vyriškų ir moteriškų drabužių pailg÷jimas, išlieka apdarų daugiasluoksniškumas
(Kиреева, 1976). Dramatiškas v÷lyvųjų viduramžių pasaulio suvokimas tiesiogiai
atsispind÷jo mene. V÷lyvoji gotika, pradžioje džiaugsmingai švytinti savo dekoratyvumu,
tod÷l vadinama „spindulinga“, v÷liau tampa liepsnojančia, su audringai besiplaikstančiais
„liepsnos liežuvių atšvaitais“. Atsirado naujas stilius – labai dinamiška tapyba, kupina
aistringos fantazijos, romantiška ir linkusi į deformaciją. Tas ugnin÷s gotikos
nerimastingumas suteik÷ kostiumui daug lankstumo, vingrumo, dinamikos. Jos įtakoje
susiformavo Burgundijos rūmų kostiumas. Nyderlanduose, kurie XV a. dinastin÷s santuokos
d÷ka priklaus÷ Burgundijos grafystei, kur ž÷r÷jo Jano
Van Eycko žvaigžd÷. Jis ir jo brolis Hubertas „išrado“
aliejinę tapybą, maišydamas įvairias pigmento
glazūras su s÷menų aliejumi. Burgundijos dvare
aistringai diegiamas sektinas rūmų ceremonialas ir
etiketas, tur÷jęs tvarkingai ir taisyklingai organizuoti
netvarką. Gero tono samprata ap÷m÷ mok÷jimą
suprasti drabužį, pritaikyti jį sau, mok÷ti atitinkamai
laikytis ir jud÷ti. Mandagumas ir etiketas gražiai buvo
reiškiamas tiktai pačiame gyvenime, drabužiais ir
iškilm÷mis. Dailininkai savo darbuose atspindi to
meto aukštuomen÷s gyvenimą.
19 pav. J. Van Eyck. Arnolfinių sužieduotuv÷s
(1434). Lenta, aliejus 81,8x59,7 cm.
(Pasaulio dail÷, 1997)

Nuo renesanso prasid÷jo nauja meno istorija – asmenybių, genijų istorija. Žodis
atgimimas turi dvi reikšmes: praeities sugrąžinimo ir atsinaujinimo. Renesansas sutaik÷ šias
priešingas reikšmes. Ir tai, kas nauja, ir tai, kas pamiršta sena, šios epochos kultūrai ir menui
buvo vienodai svarbu (Taurinskien÷, 1988).

33
 Bižuterija kaip ir visas to meto menas autorizuotas ir individualizuotas. Papuošalų,
audinių, kostiumų projektus ne kartą kūr÷ žymiausi menininkai: Leonardo da Vinci,
Albrechtas Diureris, Hansas Holbeinas. Vezzosi teig÷ (pagal Guzevičiūtę, 2001), kad
kronikos mini, jog Henrikas VIII per 3 metus sugeb÷jo išleisti brangenyb÷ms 10 801 livrą.
Kaip tik tuo metu dvare dirbo Holbeinas, be nuostabių portretų, kūręs ne mažiau nuostabius
papuošalus. O Leonardo da Vinci, nors ir
maištaudamas prieš mados tironiją, buvo
sukūręs puikių kostiumų, kartais stulbinamai
gracingų. Eil÷ to meto dailininkų darbų
vaizdžiai perteik÷ renesansinio kostiumo
detales. Kontrastingi rūmų kostiumui -
prastuomen÷s rūbai, kuriuos apsirengę
Piterio Breigelio vyresniojo, Luco van
Leydeno paveikslų herojai.
20 pav. Lucas van Leyden. Loš÷jai. (Apie 1520)
34x48cm. (Pasaulio dail÷, 1997)

Rokokas – v÷lyvojo baroko atmaina, jo paskutin÷ stadija, bet iš esm÷s jo priešyb÷.

Vietoje monumentalių, grandiozinių Versalio formų – intymūs salonai, vietoje šaltų
architektūrinių baroko baldų – lenktos patogios k÷d÷s, šezlongai, komodos, sekreterai, vietoje
pompastiškų portretų – miniatiūros, vietoje taisyklingų suliniuotų parkų – laisvo išplanavimo,
„gražia netvarka“ besiremianti asimetriška kompozicija. Visuotinis susižav÷jimas kinų menu
l÷m÷ egzotiško meno gabenimą į Europą. Kinų ornamento elementai, pagodos, retos g÷l÷s,
nematytos palm÷s, užjūrio paukščiai ir gyvūnai – tai tik paviršutiniškas kiniškumas, kaip ir
persirengusių piemenaičiais ir piemenait÷mis aristokratų galantiški žaidimai, vaizduojami
tapybos darbuose. Tai Antuano Vato (Watteau), Žano Onor÷ Fragonaras (J. H. Fragonard),
Fransua Buš÷ (Boucher). Žaidimo esm÷ – viešas, nevaržomas flirtas ir ištaigingi piemen÷lių
rūbai (Imbrasait÷, 2001).
Moderno, arba secesijos, stilius reišk÷si architektūroje, taikomojoje dail÷je, knygų
grafikoje, plakato mene, tapyboje, grafikoje (Čiurlionyt÷, 2001). Įkv÷pimo šaltinių buvo
ieškoma įvairiose pasaulio šalyse, ypač žav÷tasi Rytais. Menininkai savo darbuose naudojo
natūralias, gamtoje randamas formas, stilizavo augalų linijas. Moderno dail÷ pasižym÷jo
dekoratyvumu. Tarp augalinio ornamento dažnai komponuotos plastiškos moterų figūros,
fantastiški gyvūnai arba vabzdžiai. Visa tai sudar÷ vieningą ekspresyvų ornamentą, dažnai
turintį simbolinę prasmę. Grafiko Obrio Berdslio (Aubrey Beardsley) darbuose vyrauja

34
alegoriški vaizdai, metaforiški sugretinimai, žmogaus būties temos. Tapyboje ypatingu formų
grakštumu, plokščiu, dekoratyviu vaizdu, rafinuotom, prislopintom spalvom pasižym÷jo
austrų tapytojas Gustavas Klimtas (Gustav Klimt). Jo darbuose kontrastas tarp tikroviško
veido ir dažnai auksu tviskančio plokščio drabužio piešinio bei fono
sudar÷ įspūdį, tarsi žmon÷s būtų buvę įsprausti į prabangų papuošalą
ar kilimą.
Išilgintų, banguojančių linijų, blyškių spalvų A. Muchos
reklaminis plakatas – tipiškas stilingos secesijos pavyzdys. Jis labai
daug prisid÷jo populiarindamas daugelį pagrindinių šio stiliaus
motyvų, pavyzdžiui, palaidus, laisvai krentančius plaukus ar g÷les
ant lieknų susipynusių kotelių. Mucha buvo ne tik grafikas, bet ir
juvelyras, vitražistas, jis projektavo baldus, kūr÷ scenografiją ir
kostiumus (Pasaulio dail÷, 1997)
Mada suvienijo dail÷s ir architektūros ieškojimus
pasiimdama sau reikalingus elementus. Iš architektūros
pasiskolinamas kostiumo funkcionalumas, iš dail÷s - rytietiški
motyvai. Dailininkai, architektai siek÷ save išbandyti ne tik įprastoje
veikloje, bet ir susidomi buitinių daiktų, baldų, papuošalų, aprangos
dizainu. Secesija įvairiapusiškai skverb÷si į gyvenimo sritis. Baldų,
papuošalų, šviestuvų elegancija paverg÷ kiekvieną (Fashion, 2004).
21 pav. Alphonse Mucha.
Plakatas. 1896m
(Narčiūt÷, Samuilien÷, 2002)

Antonio Gaudi, išgars÷jęs architektas, kūr÷ ir baldus. 1885-1889 m. jis buvo užsi÷męs
ekstravagantiškos kušet÷s gamyba. Architekto ir dailininko Henrio van de Veld÷s darbai
pad÷jo pagrindus moderno stiliui, kuris greitai įsivyravo visose Europos šalyse. Keit÷si
požiūris į moters aprangą. 1902 m. Henris van de Veldas suformulavo tris reikalavimus
moterų aprangai. Pirma, moteris individualumą tur÷tų išreikšti per namuose d÷vimus
drabužius. Antra, einant į lauką moteris turi vilk÷ti labiau unifikuotą kostiumą, savo
unifikacija panašų į vyrų aprangą. Ir trečia – iškilm÷se moteris turi d÷v÷ti drabužius, kurie
primintų tradicijas. Architektas band÷ unifikuoti moterų madą, ją reglamentuoti, apriboti
fantaziją, padaryti panašią į vyrų ( Cholmianskis, Ščipanovas, 1987).
XX amžiaus architektūra, tapyba, skulptūra ir grafika dažnai tampa įkv÷pimo šaltiniu
drabužių dizaineriams. Pavyzdžiui Kristobalis Balensjagos (Christobal Balenciaga) m÷go

35
juodą, raudonai rudą, pilkai žalią ir ryškiai raudoną spalvas savo kūryboje. Tie spalvų deriniai
jį žav÷jo ispanų kilm÷s tapytojų Fransisko Chos÷ de Gojos (Fracisco Jose de Goya) ir Diego
Rodrigeso Valaskeso (Diego Rodriquez Velazquez) darbuose. XX amžiaus pradžioje
atsiradusios naujos vaizduojamojo meno kryptys veik÷ madą. Laikotarpio dvasia juntama
skirtingų menininkų darbuose. 1912 m. prancūzo Marselio Diušampo (Marcel Duchamp)
nutapyto kubistinio kūrinio „Nuo nekaltosios iki nuotakos“ dvasia atsispind÷jo prancūzų
dizainer÷s Madlenos Vjon÷ 1929 m. kolekcijos modeliuose. Italų mados kūr÷jas Džianis
Versačis (Gianni Versace) 1991 m. pavasario/vasaros kolekciją sukūr÷ pagal pop-art kryptį.
Pagrindinis motyvas buvo Endžio Varholo(Andy Warhol) 1964 m. nutapytas kūrinys
„Merlyn“, skirtas aktorei Merlinai Monro ( Janušauskas, 2006).
Abstrakcionistams nerūp÷jo vaizduoti daiktą ar žmogų. Jų tikslas
- pavaizduoti išgyvenimą spalvomis, linijomis, faktūra ir tūriu. Ši
modernizmo kryptis be abejon÷s paliet÷ ir madą. Įkv÷ptas
abstrakcionistų, 1965 m. Yvas san Loranas (Yves Saint Laurent) pristat÷
kolekciją Mondrian, kurios leitmotyvu tapo abstrakcionizmo pirmtako,
olandų kilm÷s tapytojo Pieto Mondriano (Piet Mondrian) kūriniai.
Dizaineris sukūr÷ suknelę, atkartojančią dailininko kompozicijos
elementus. 2002 m. abstrakcionizmo id÷jas atspindinti suknel÷ v÷l buvo
prikelta į dienos šviesą kartu su kitais modernizmo įkv÷ptais dizainerio
darbais. 22 pav. Yves Saint
Laurent suknia (1965)
(Express mada Nr. 11,
2008)

Garsių menininkų bendravimas duoda taip pat savo rezultatus.

Dizainer÷s Koko Šanel draugas dailininkas Pablas Pikasas (Pablo
Picasso). Drabužių dizainer÷s Elzos Šepareli bendramintis ir artimas
draugas ekstravagantiškasis siurrealistas Salvadoras Dali (Salvador
Dali) sukūr÷ „Shocking“ kvepalų buteliuką, kuris vaizdavo moters
torsą. Abstrakcionizmo kryptis op-art, atsiradusi XX amžiaus šeštojo
dešimtmečio viduryje remiasi optiniu suvokimu. Op-art krypties
stilistiką kuriamiems audinių raštams pritaik÷ italų mados namai
Missoni (Janušauskas, 2006). 23 pav. Yves Saint
Laurento interpretacijos
(Express mada Nr.11,2008)

36
 2.2.2. Istorinis kostiumas ir choreografija
Pagal Tarptautinių žodžių žodyną (1985) „choreografija – meno šaka, meninius
vaizdus grindžianti šokiu; būdinga šokio, judesio, ritmin÷s plastikos, gesto ir muzikos derinys;
apima liaudies šokius, baletą, pramoginius ir moderniuosius šokius“. Šokiai – viena iš
seniausių žmogaus kultūrin÷s veiklos formų, nes žmogus iš prigimties likęs jud÷ti tik
skirtingai nuo gyvūnų jis tai dar÷ sąmoningai, pasitelkdamas ritmą, judesių harmoniją bei
mimiką ir gestus. Pradiniu šokio elementu laikomas paprastas žingsnis, o šokio figūra – ratas,
natūraliausias jud÷jimo būdas. Amžių b÷gyje šokis vyst÷si, tobul÷jo ir keit÷si kartu su visa
žmonija.
Kaip teigia V. Milvydien÷ (2003) viduramžių epochoje atsirado tam tikros šokių
formos su skirtinga technika, savita atlikimo maniera, kurią l÷m÷ charakteris, temperamentas,
gyvavusios tradicijos. Nežiūrint bažnyčios draudimų liaudiškuose pasilinksminimuose
žmon÷s šoko nesud÷tingus ratelius, šokius, vaizduojančius gamtos pabudimą, įvairius darbus.
Labiausiai tuo metu paplitę šokiai – branliai. Manoma, jog šis šokis atsirado Prancūzijoje.
Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota apie 300 branlių: skalb÷jų, batsiuvių, paprastasis, žiurk÷s,
burgundiškasis, dvigubas ir kiti. Žodis branlis (prancūziškai le branle ) reiškia siūbavimas,
lingavimas.
Ankstyvųjų Viduramžių šokiai dažniausiai būdavo ratelio pobūdžio arba buvo šokama
eil÷mis. Rateliai buvo vyrų, moterų arba mišrūs. Šokio žingsniai primityvūs, dažniausiai
susidedantys iš paprastųjų žingsnių, neaukštų pašokimų, pasiūbavimų. V÷lesniaisiais
viduramžiais atsirado porinis šokis ( apie XIII a. ).
Madingiausiais buvo laikomi šokiai su fakelais. Pasak M. Vasiljevos (1987) šokio
dalyviai išsirikiuodavo į koloną poromis. Pirmoji pora, kurioje ÷jo riteris – nugal÷tojas ved÷
visa koloną ir jai buvo duodama teis÷ parinkti šokantiesiems figūras ir vesti visą kolonos šokį.
Diduomen÷s šokiuose ilgą laiką vyravo ramus, l÷tas tempas, didinga atlikimo maniera,
daugyb÷ reveransų. Iškilmingą didikų šokį įtakojo ir apranga – sunkios su ilgais šleifais
moterų suknel÷s (kitaip būtų buvę sunku valdyti sunkų rūbą); vyrai d÷v÷davo trumpus
apsiaustus – pelerinas, ant šono seg÷davo špagas, kurias šokio metu nusiimdavo, rankose
laikydavo skryb÷les.
V÷lyvaisiais Viduramžiais populiarūs tampa šie šokiai: alemanda, pavana, kurant÷,
moreska. Visi šie šokiai, gimę iš liaudies, toliau vyst÷si įvairiuose visuomen÷s sluoksniuose
ir, įgiję naujas formas, savitą charakterį bei kitus pavadinimus pasirod÷ dvaro baliuose bei
plačiai pasklido po pasaulį.
Renesansas ( XIII – XVI a.) – tai naujos, buržuazin÷s kultūros, mokslo ir meno
išsivystymo etapas. Pasak V. Milvydien÷s (2003, p. 37) tuo metu ir šokio menui buvo keliami
37
nauji reikalavimai – kiekvieno žingsnio ar judesio įprasminimas, charakterio ir išraiškos
vieningumas, dvasin÷s nuotaikos perteikimas grakščiais judesiais. Siekta grakštumo ir kitų
idealų, suteikiančių šokiui garbingą vietą šalia muzikos, dail÷s, skulptūros. Tam tikslui
įgyvendinti buvo reikalingos šokių mokyklos, kuriose dirbtų profesionalūs šokių mokytojai.
Šokis įgyja naujas, sud÷tingesnes formas, figūras, tampa plastiškesnis, gyvesnis,
manieringesnis. Kiekvienas visuomen÷s sluoksnis tur÷jo savitus šokius, kurie skyr÷si
atlikimu, temperamentu, charakteriu, etiketu. Ratelinius, linijinius šokius keit÷ poriniai šokiai,
paremti sud÷tingesniais judesiais, figūromis, žingsniais. Populiariais dvaro šokiais ir toliau
išlieka basdansai, sudaryti iš paprastųjų ar dvigubų žingsnių ir nusilenkimų. V÷liau itin
išpopuliar÷jo improvizacinio pobūdžio šokiai, pasižym÷ję judesių vikrumu, žaismingumu,
plojimais, treps÷jimais, ryškiais galvos, rankų ir liemens judesiais, sukiniais, šuoliukais.
„Šokio leksikos praturt÷jimui įtakos tur÷jo supaprast÷jęs rūbas – trumpesn÷ suknel÷,
nesud÷tingas pasiuvimo stilius“(V. Milvydien÷, 2001, p. 41).
Pasak M. Vasiljevos (1987, p. 62) rūmų etiketas buvo labai griežtas ir jo buvo privalu
laikytis oficialių pri÷mimų, ceremonijų, dvaro iškylų, iškilmingų pietų, vakarienių metu.Tam
dvaras tur÷davo šokių mokytoją, kuris didelį d÷mesį skyr÷ reveransų ir nusilenkimų
mokymui. Tai XVI a. tapo net šokio figūromis. Garbingiausias nusilenkimas – reveransas.
Ypatingas d÷mesys skiriamas kavalieriaus reveransui damai, damos – kavalieriui.

24 pav. Kavalieriaus reveransas damai. (M. Vasiljeva, 1987).

25 pav. Damos reveransas kavalieriui. (M. Vasiljeva, 1987).

38
 V. Milvydien÷ (2001) teigia, kad Liudviko XIV, itin m÷gusio šokį ir praminto
karaliumi Saule, laikai laikomi choreografijos emancipacijos pradžia. Didžiulę įtaką šokio
raidai tur÷jo 1661 m. Paryžiuje jo iniciatyva įkurta šokio akademija. Šioje akademijoje dirbo
13 geriausių šokio mokytojų iš įvairių Europos valstybių. Akademijos tikslas buvo nustatyti
griežtas atskirų šokių formas, išvystyti ir įtvirtinti bendrą d÷stymo metodiką, tobulinti senus ir
kurti naujus šokius, ruošti šokių mokytojus, rengti šokių vakarus.
XVIII a. nepasižym÷jo tokia naujų šokių gausa, kokia buvo Renesanso epochos
laikotarpiu. Šiame šimtmetyje toliau tobulinami jau anksčiau sukurti ir kuriami nauji šokiai,
tur÷ję ypač didelį pasisekimą dvaro pokyliuose ir aukštuomen÷s baliuose. Daugelis to meto
šokių nebetur÷jo nieko bendro su paprastos liaudies šokiais, nes dvaro šokius kūr÷
profesionalūs choreografai ir šokių mokytojai.
Pasak V. Milvydien÷s (2001) prancūzų šviet÷jų Kajuzako, Didro, Russo darbuose
randama nemažai kritinių pastabų apie tuometinę choreografiją ir ypač baletą. Jie išsak÷
būtinybę grįžti prie veiksminio šokio, plastikos, gamtos grožio vaizdavimo. Šių šviet÷jų
mintis ÷m÷si įgyvendinti žymus prancūzų baletmeisteris, baleto reformatorius Žanas Žoržas
Noveras. Visa Novero veikla buvo nukreipta į savarankišką baleto žanro organizavimą. Jis
siek÷ kurti veiksminį šokį, išk÷l÷ dramaturgijos būtinumą, akcentavo šokio ir muzikos ryšį,
šokio meno sąsajas su daile, skulptūra bei kitomis meno šakomis. Ž. Ž. Noveras – 80 baletų
autorius. Šio choreografo novatoriškumas pasireišk÷ tuo, jog jis pirmasis atkreip÷ d÷mesį į
choreografijos, muzikos, dramos ir literatūros sąsajas balete. Savo pastatymuose jis siek÷, kad
kūrinio temą ir id÷ją atspind÷tų ne tik šokis, muzika, bet ir kostiumas, dekoracijos. Noveras
atsisak÷ balete kaukių ir didelių perukų, pakeit÷ sceninį kostiumą, o tai suteik÷ šok÷jams
daugiau laisv÷s, padar÷ judesius grakštesniais, techniškai sud÷tingesniais.
XVIII a. šokio menas vyst÷si įvairiomis kryptimis: tobul÷jo buitiniai šokiai, davę
pradžią dvaro šokiams, savarankiškai vyst÷si baleto menas. Šiame amžiuje sud÷tingesn÷
tampa choreografin÷ leksika, pl÷tojamas sceninis ir buitinis šokis.
Tuo metu mene dominavęs rokoko stilius atsispind÷jo ir damų rūbų madoje bei
šukuosenoje, elgesio manierose, o taip pat ir šokyje. XVIII a. porinius šokius keit÷ masiniai
šokiai, tod÷l ypač išpopuliar÷jo gavotas, menuetas, kontrdansas. Iš kontrdanso v÷liau gim÷
prancūziškasis kadrilis.
Pagal M. Vasiljevą (1987) Prancūzija diktavo šokių madas ir jų atlikimą iki XIX a.
vidurio. Paskui su Paryžiumi ÷m÷ konkuruoti Viena ir Maskva. XIX amžius tai masinių
balinių šokių amžius. XIX amžius – valso amžius. Tai jo tikrosios šlov÷s šimtmetis. Jis
apibr÷ž÷ balinių šokių struktūrą ir charakterį, nepriekaištingą atlikimo manierą, pagrįstą
muzikiniu ritmu. Jame n÷ra ypatingai sud÷tingų ir griežtų figūrų. Šalia valso populiari ir
39
mazurka, kurią šokti gali bet koks porų skaičius ir kiekviena pora renkasi savo figūrų
kombinaciją ir jų atlikimo eigą. XIX amžiaus pabaigoje prancūziškasis reveransas visiškai
supaprast÷jęs. Jis atliekamas lyg einant, be pozos fiksacijos. Tai lyg savotiškas linktel÷jimas
su lengvu galvos palenkimu.
Pasak L. Smito (2001) populiariausias penktojo dešimtmečio šokis buvo bugivugis. Jis
buvo vadinamas įvairiai. Amerikoje jis vadinosi „ Jitterbug“ (džiterbag), Anglijoje – džaivu,
v÷liau jis buvo pavadintas „ Bepop“ (bypap), o nuo 1955/1956 metų – rokenrolu. Šio šokio
muzika atsirado iš bliuzo, kantri ir kitų muzikos stilių sintez÷s, o žymiausias to laikmečio
roko dainininkas - Elvis Preslis. Manoma, jog rokenrolo atsiradimui nemažą įtaką tur÷jo šokis
šokamas pagal svingo muziką. Tas šokis buvo labai greitas, jame buvo nemažai akrobatinių
judesių. Rokenrolo tempas taip pat išlieka gana gyvas ir energingas. Rokenrolo išskirtinis
bruožas yra tai, kad jį galima šokti ne tik poroje, bet ir grup÷je. Šis šokis ir muzika sulauk÷
didžiulio pasisekimo ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje.
Šokant rokenrolą, merginos velkasi plačius sijonus, kurie šokant sukasi apie figūrą ir
dar labiau pabr÷žia šokio energingumą. Bateliai būtinai žema pakulne, kad nesusižeisti kojų,
nes dažnai daromi sukiniai, šuoliukai, o ant kaklo šalik÷lis ir būtinos trumpos puskojin÷s.
Jaunuoliai velkasi 50-ųjų metų kostiumą – maišinius laisvus marškinius ir siaurą kaklaraištį,
siauras kelnes arba džinsus ir zomšinius batelius.
„Disko šokiai atsirado 1960 metais, kai Prancūzijoje duris atv÷r÷ pirmosios
diskotekos. Šiuose klubuose jaunimas šoko pagal tuo metu madingą iš plokštelių sklindančią
muziką, o ne grojant gyvam orkestrui. Diskotekos greitai išpopuliar÷jo Amerikoje, Anglijoje
ir kitose šalyse, nes šokant disko šokius nereik÷jo partnerio, juos gal÷jai šokti vienas arba su
grupe draugų“ (Smitas, 2001, p. 28). Šokant disko šokius tarp partnerių n÷ra glaudaus sąlyčio,
tod÷l atsiveria galimyb÷s laisvai improvizacijai pagal muzikos ritmą. 70 – aisiais metais disko
šokiai išgyvena didžiulį pakilimą. Disko šokių stilius nuolat keičiasi priklausomai nuo mados
reikalavimų. Disko šokiams būdingi gana nesud÷tingi, nuolat pasikartojantys judesiai, kuriuos
lengva įsiminti ir nesunku atlikti, tod÷l šį šokį gali šokti įvairaus fizinio pasirengimo žmon÷s.
Šiame šokyje n÷ra griežtų taisyklių, tod÷l kūno, kojų ir rankų judesiai labiau priklauso nuo
šok÷jo galimybių, nuotaikos, fantazijos. Nuo 1977 m. rengiami disko šokių konkursai. Juose
šokami disko šokiai skiriasi nuo diskotekose šokamų šokių žymiai sud÷tingesne choreografija
reikalaujančia gero fizinio pasiruošimo, meistriškumo, juose daug sud÷tingų elementų.
Konkursai rengiami įvairiose amžiaus grup÷se. Konkursams siuvami triko iš blizgių audinių,
puošiamų įvairiaspalviais karoliukais ar juostel÷mis. Kostiumai gali tur÷ti gofruotas apykakles
ir rankogalius arba puošnias plačias rankoves, tampriai aptempiančias riešą. Jaunuoliai velkasi
nevaržančias ir neslepiančias judesių, kelnes.
40
 Diskotekos, davusios pradžią disko šokiams ir šiandien m÷gstamos jaunimo, tačiau
dabartin÷se diskotekose skamba kita muzika, jose gausu lazerinių, kompiuterinių efektų bei
kitų technikos naujovių.

2.2.3. Istorinis kostiumas ir muzika

Pasak T.Siitan (2002, p.50) pasaulietinę viduramžių muzika atlikdavo galjardai,
vagantai, trubadūrai, truverai, meisterzingeriai ir minezingeriai. Klest÷jo riterių menas,
populiarios pastoral÷s apie riterį, suvedžiojamą piemenaitę, arba jos ginti stojusį brolį.
Tokios muzikos pavyzdžių likę nedaug, nes muzikos raštas išrastas tik XI a.
Pasaulietin÷ muzika skamb÷jo visuose socialiniuose sluoksniuose ir ilgą laiką buvo
perduodama iš lūpų į lūpas. Poezija ir muzika buvo neatskiriama, nes visi poetai buvo ir
dainiai. Tai rodo ir mus pasiekęs vieno trubadūro posakis : ,,Eil÷s be muzikos - kaip malūnas
be vandens”. Klajojantys muzikantai - aktoriai gal÷jo sau leisti kūrybinę laisvę, kurios
nevarž÷ bažnytiniai kanonai.
Trubadūrai buvo gerai įvaldę ir šokio techniką. Liaudies šokiai tur÷jo įtaką dvaro
šokių formavimuisi. XII a. Prancūzijoje, Italijoje ir Vokietijoje buvo atidarytos šokių sal÷s,
kuriose buvo šokama pagal kuklaus orkestro grojamą l÷to tempo muziką, o nuo XIII a.
vykdavo karalių, kunigaikščių ir hercogų baliai. A. Guzevičiūt÷ (2001, p.41) teigia, kad po
puotos nu÷mus staltieses prasid÷davo šokiai ir žaidimai. Šokiui kviesdavo damą, s÷dinčią už
stalo greta, nes keisti partnerę nebuvo įprasta. Šokdavo kelias valandas, nes tai buvo
maloniausia visų luomų pramoga. Dieną šokiai vykdavo atvirame ore, vakare sal÷je.
Diduomen÷s gyvenimo formas perimdavo ir miestiečiai. Turtingesnieji tartum valdovai
kasdien, einant prie stalo, liepdavo muzikantams pūsti dūdas priešais jų namus; valg÷ iš
sidabro indų tartum grafai; vaikščiojo vilk÷dami brokatu ir „vover÷s kailiais“ lyg
kunigaikščiai, o prieš juos būdavo nešama išskleista v÷liav÷l÷ su gimin÷s herbu.
Profesionalioji viduramžių muzika formavosi bažnyčiose ir vienuolynuose. Griežto
bažnytinio giedojimo pagrindas buvo grigališkasis choralas lotynų kalba. Giedojimas vyko be
ritminio modelio ir taktų ir tarsi kilo aukštai į erdves, tarsi gotikos bokštai į dangų. Anot B. R.
Hanning (2000, p.74) gotikos architektai r÷m÷si tais pačiais matematikos d÷sniais, kuriais
naudojosi ir motetų kūr÷jai. Visi moteto balsai pl÷tojami pagal savo ritminę schemą, bet
puikiai dera vienas su kitu. Bažnytin÷s muzikos kūr÷jai laik÷si griežtų muzikos rašymo
kanonų.
Renesanso muzikoje galioja tos pačios grožio ir komponavimo taisykl÷s, kurios buvo
būdingos ir kitoms renesanso meno šakoms. Meno ,,humanizacija” pasireišk÷ kaip
pagrindinių vertybių sistemos orientavimas į žmogų (T. Siitan, 2002, p.77) Ryškiausia buvo
41
Nyderlandų polifonin÷ mokykla (XV-XVI a.) Dainavimas a capella pasižym÷jo saikingu
puošnumu, simetriškumu, formos pojūčiu, ramybe ir harmonija. Polifoninis daugiabalsumas
reikalavo iš atlik÷jo profesionalumo,
geb÷jimo gird÷ti kitaip skambantį balsą,
der÷ti skirtingų balsų jūroje. Renesanso
muzikos atlik÷jai m÷go dainuoti motetus,
kuriuose vienas balsas būdavo lotynų
kalba, o kiti balsai - gimtąja.
Populiarūs itališki madrigalai,
kurių atlikime dalyvavo ir moterys.
Renesanso muzikos kūr÷jai dažniausia
buvo dvasininkai. Muzika nuolat
pasaul÷jo, nes renesanso varomoji j÷ga
buvo turtingi prekybininkai ir aristokratai.
26 pav. XVI a. nežinomas dailininkas. Puošnūs drabužiai
rodo, kad tai aristokratų kilm÷s dainininkai m÷g÷jai,
muzikuojantys savo malonumui idiliškos gamtos fone.
(B.R. Hanning, 2000)

Iš Karavadžo paveikslo ,,Liutnininkas”

matome, kad dainuoti madrigalą, pritariant
liutnia, buvo madinga. Muzikantas vienu metu
grojo ir dainavo XVI a. pradžios itališkąjį
madrigalą, atlikdamas jį kaip solinę dainą ir
pritardamas liutne. Solinis dainavimas
išpopuliar÷jo Renesanso pabaigoje, kai Romoje
gyvenusį ir kūrusį Karavadžą globojo asmuo
įtakingas ir teatro ir muzikos srityse
27 pav. M. M. da Karavadžas (1571-1610m.)
„Liutnininkas“. ( B.R.Hanning, 2000).

Rokoko laikotarpio J.S.Bacho sūnų, L.Bokerinio, V.A.Mocarto muzikos kūriniai

pasižym÷jo grakštumu, jausmingumu, lengvumu, puošnumu ir teatrališkumu. Nuo mažų dienų
prad÷jęs koncertuoti dvaruose, koncertin÷se kelion÷se svarbiausiuose Europos muzikiniuose
centruose V.A. Mocartas reng÷si pagal tuometinę aukštuomen÷s madą, kaip ir visi kiti
kompozitoriai (žr. 28 pav.).
42
 Muzikiniai kūriniai pilni įvairių muzikinių puošmenų:
trelių, mordentų, foršlagų. Puošnumas akivaizdus net
instrumentų gamyboje. Klavesinas ištapomas, lakuojamas,
puošiamas inkrustacijomis, brangakmeniais. Rokoko epochos
aukštuomen÷s žmon÷s mok÷jo groti instrumentais, šokti ir
dainuoti. Tai buvo populiarus laisvalaikio leidimo būdas, kuris
pavaizduotas Jano Vermero paveiksle ,,Koncertas”(žr.29 pav.)

28 pav.Volfgangas Amad÷jus
Mocartas (Siitan, 2002)
Secesija muzikos mene n÷ra labai ryški. Daug
secesijos apraiškų galima rasti M.K.Čiurlionio
tapyboje. Čiurlionio kompozitoriaus muzikoje - daug
įvairių stilių apraiškų. Randame klasicizmo,
modernizmo, neoromantizmo bruožų. Tod÷l
kompozitoriaus muzika sunkiai telpa į kokius nors
griežtus stiliaus r÷mus. Galima teigti, kad abstrakti,
filosofiška, dramatiška Čiurlionio muzika atspind÷jo
secesijos bruožus, vyravusius XIX a.pabaigoje.
Dvidešimtame amžiuje atkakliai tyrin÷jamos
naujos garso priemon÷s. Haris Parčas (1901-1976m.)
m÷gino ieškoti visiškai naujos sistemos, inspiruotos
tradicin÷s nevakarietiškos muzikos. 29 pav. Janas Vermeras. „Koncertas“
(Siitan, 2002)

Jis suprojektavo ir pagamino netradicinius instrumentus, kurie multimediniuose šešto

dešimtmečio kūriniuose akompanavo kalbantiems ir dainuojantiems balsams.
Dvidešimto amžiaus 6-7 dešimtmečiai asocijuojasi su 1960 m. Amerikoje prasid÷jusiu
hipių jud÷jimu. Spalvingi, ryškūs, jausmingi hipiai tik÷jo amžina meile ir jaunyste.
Jaunatvišką š÷lsmą išreišk÷ trankiu roku, ilgesingomis dainomis su gitarų pritarimu. Muzika
hipiams buvo jud÷jimo variklis, o rokas - bendravimo priemon÷. Narkotikai, alkoholis ir
amžius praretino jų gretas. Išliko klasika tapusių ,,The Beatles“, ,,Rolling Stones“grupių
muzika.

43
 2.2.4. Istorinis kostiumas ir teatras
Senov÷s Graikijoje, Heladoje, puikiose gamtin÷se sąlygose, užsimezg÷ matematikos,
medicinos ir filosofijos pradmenys, o VI a. pr. Kr. ir menai, kurie buvo ypač glaudžiai susiję
vienas su kitu. Teatro menas, susijęs su derliaus dievo Dioniso kultu, pasiek÷ aukštą lygį..
„Vienas didžiausių teatrų, atidarytas II periode, pavadintas Dioniso vardu ir talpino iki 30000
žiūrovų. Plačioje, gilioje, atviroje (vietoj stogo – žydras dangus) ir tuščioje, be jokių
aksesuarų, scenoje dramų autoriai dažnai patys skaitydavo savo eiliuotas pjeses“(Milvydien÷,
2003, p.16)
Pasak V. Milvydien÷s (2003, p.32) viduramžiais, įsigal÷jus bažnyčiai, draudžiama
viskas, kas siejasi su žemiškais džiaugsmais. Meno paskirtis – tik÷jimo propagavimas.
Aikšt÷se ir bažnyčiose pasirod÷ bažnytinis teatras, kurio tikslas – vaizduoti šventųjų
gyvenimą, pamokyti ar įbauginti liaudį. Paplito tokie bažnytinio teatro žanrai:
• Misterijos – religinių pasakojimų inscenizacijos, kuriose veik÷ dangaus gyventojai ir
velniai, vyskupai, vienuoliai ir juokdariai, išgalvoti personažai ir istoriniai asmenys:
• Mirakliai – pjes÷s, kuriose vaizduojamas Bažnyčios paskelbtų šventaisiais asmenų
gyvenimas, pilnas stebuklingų įvykių;
• Moralite – dorovinio, pamokomojo pobūdžio vaidinimai su alegoriniais personažais,
įkūnijančiais žmogaus ydas ir dorybes.
Bažnyčia kovojo prieš antikinio teatro liekanas bei liaudies papročius, kuriuose
įžvelg÷ pagonyb÷s atspindžius. Bet senovinių apeigų p÷dsakai buvo juntami dar ilgai.
Viduramžiais teatrai nebuvo statomi, vaidinimai vyko bažnyčiose, aikšt÷se, ir gatv÷se
ant laikinai įrengtų paaukštinimų. Bet medin÷ scenos pakyla sl÷p÷ landas aktoriams
prasmegti, gerv÷s nuleisdavo „Dievą ir angelus“ iš
dangaus. Jau veik÷ „pragaro mašina“, kuri debesyje
prarydavo pasmerktuosius. „Aktoriai vilk÷jo prašmatniais
drabužiais, kartais nuostabiai siuvin÷tais. Odiniai
kostiumai nevarž÷ velnių judesių, vyrai mūv÷jo odines
kelnes, Dievas – odines pirštines. Apsčiai puoštasi
brangakmeniais. Ž÷r÷jo paauksuoti nimbai, o Dievas ir
arkangelai spind÷jo paauksuotomis kauk÷mis. Skamb÷jo
instrumentin÷ bei vokalin÷ muzika, kurią atlikdavo
margaspalv÷s muzikantų grupel÷s. Ir visa tai drauge kūr÷
jaudinamą, spalvingą reginį ištapytų „namų“ fone,
kuriems sodriai raudoni bei juodi velnių kostiumai teik÷
rūstumo atspalvį.“ (Hartnoll, 1998, p. 46) 30 pav. Religin÷s dramos spektaklis
44
 Renesanso epochoje sparčiai tobul÷jo dramos teatras, kuris buvo realistinis, glaudžiai
susijęs su liaudies kultūra. Spektaklių siužetai r÷m÷si liaudies gyvenimu ir atspind÷jo jos
interesus. Šalia dramos ir muzikos formavosi opera ir baletas. Italijoje dar XIV a. viduryje
ruošiami masiniai karnavalai, rūmuose organizuojami dideli pokyliai, dramos spektakliai
išsiskyr÷ originalumu. Paplinta vaidinimas „Pastoral÷“, kuriame idealizuojamas kaimo
gyvenimas. Jo siužetas nesud÷tingas, veik÷jai – piemenys, naivūs, kuklūs kaimo žmon÷s.
Veiksmas vyko gamtoje, o v÷liau šiuos spektaklius ÷m÷ vaidinti aktoriai – klajokliai. Atsirado
ir profesionalios trup÷s, sukūrusios naują teatrinį žanrą „kaukių komedija“ „komedija del
arte“ (ital. commedia dell‘arte – profesionali komedija) Ji išsiskyr÷ siužeto sud÷tingumu,
filosofiniu temos traktavimu, aktorių meistriškumu. Aktoriai, susipažinę su scenarijumi, patys
sau kurdavo tekstą ir visą gyvenimą vaidindavo vieną ir tą patį vaidmenį. Spektaklių
personažai – piemenys, mylimosios, jaunuoliai, tarnai, gydytojai.
Pasak V.Milvydin÷s (2003, p. 38) XV a. pasirod÷ puošnūs ir brangiai kainuojantys
dvaro spektakliai. Tai trijų kategorijų: mitologiniai, istoriniai ir poetiniai, operų - baletų
pirmtakai.
XVI a. Anglijos vadinamasis Elžbietos laikų teatras buvo glaudžiai susijęs su Viljamo
Šekspyro (Williame Shakespeare, 1546-1616) filosofo bei dramaturgo vardu. Jo dramos
„Hamletas“, „Makbetas“, Karalius Lyras“, „Romeo ir Džiuljeta“ iki šiol pasaulinio
dramaturgijos aukso fondo dalis. Spektakliuose „didžiąją aktorių garderobo dalį sudar÷
turtingųjų glob÷jų pad÷v÷ti ir jiems atiduoti drabužiai, Jie tur÷jo tiesiog akinti publiką, kurią
sudar÷ įvairiausios pad÷ties žmon÷s: vyrai ir moterys, jauni ir seni. Kostiumai taip pat
dažniausiai išlaikydavo amžininkų stilių, nesvarbu, kokį laikotarpį vaizduotų vaidinama pjes÷,
nors juos papildydavo tam tikriems personažams būdingomis sąlygin÷mis detal÷mis, kaip
antai antkrūtiniu ir tunika rom÷nų kareiviui, turbanu – turkui, ilgais drabužiais – visiems
kitiems rytiečiams ir gabardinu – žydams.“ (pagal Hartnoll, 1998, p. 78)
XVI a. pabaigoje atsirado angliškojo vaidinimo žanras – „kauk÷“, kuris primena
prancūziškąjį dvaro baletą. O XVII a. pradžioje dramaturgas Benas Džonsonas (Ben Jonson)
įkūr÷ teatrą „Kauk÷s“, kuriame buvo statomi spektakliai alegorine, mitologine ir pastoraline
tematika. Jame pagrindinius vaidmenis dažnai atlikdavo pats karalius Karlas I. V÷liau
„Antikaukių“ vaidinimuose labiau atsispind÷jo politinis valstyb÷s gyvenimas, buvo
prieštaraujama Karlo I valdymui. Spektakliuose skelbiamos politikos naujienos, pasakojami
anekdotai, vaizduojami teigiami ir neigiami personažai (Lukoševičiūt÷, 2004).
XVI a. pradžioje Prancūzijoje išpopuliar÷jo spalvingos liaudies švent÷s, madingi
diduomen÷s pokyliai ir maskaradai, kuriuose dalyvaudavo ir karalius Henrikas III, persirengęs

45
moterišku kostiumu. Tai primena savotišką grįžimą į antikos teatro laikus. Italų menininkai
atvykę į Prancūziją ieškojo naujų teatro spektaklio išraiškos formų.
Prancūzijoje XVII a. II pus÷je – XVIII a. pradžioje daugiau d÷mesio skiriama
dramaturgijos d÷sniams. Teatro spektakliai suskirstyti į žanrus:
• Rimtasis (tragiškasis)
• Žemasis (komedija)
Atsirado daug profesionalių trupių, tačiau išliko sintetinis spektaklis, jungiantis
šok÷jus, akrobatus, žonglierius. Labai populiarius tapo klounas.
A. Narčiūt÷s, D. Samuilien÷s, I. Staknien÷s (2002, p. 182) dail÷s vadov÷lyje 7-8 klasei
randame atskirą vieną temą skirtą teatrui. Jame duodama trumpa teatro apžvalga, nagrin÷jant
rokoko istorinį laikotarpį. Barokas atneš÷ perversmą teatro istorijoje – atsirado viešieji teatrai,
kuriuose vaidino aktoriai profesionalai, o Londone 1654 m. moterys pirmą kartą istorijoje
pačios atliko moteriškus vaidmenis. Teatrų sal÷s su ovaline ar pusapvale sale, kelių aukštų
balkonais ir lož÷mis, tur÷jo pagalbines patalpas. Teatrų pastatymai, ypač operų ir baletų, buvo
labai puošnūs ir prabangūs. Scenoje naudojama sud÷tinga technika, perspektyva kuriama
tapytomis dekoracijomis, kuriose vaizduojami rokoko stiliaus lengvi ir elegantiški peizažai,
įspūdingi gaisrai. Iliuzijos įspūdžiui sustiprinti prad÷tas naudoti šoninis apšvietimas.
Jeigu operos t÷vyn÷ Italija, tai baleto – Prancūzija. Pirmieji rūmų baletai prilygo
procesijoms, kurių pagrindiniai dalyviai buvo dvariškiai. Kadangi žiūrovai į šokančiuosius
žiūr÷davo iš viršaus tai didžiausias d÷mesys buvo skiriamas šok÷jų kuriamoms figūroms ir
ornamentams. Šok÷jų kostiumai atitiko rokoko rūmų madą ir žav÷jo prabanga bei puošnumu.
Atlik÷jai d÷v÷jo vienodas juodas kaukes. Visus domino tik etiketas, grakštumas ir elegancija,
o ne judesiu veržlumas ir laisvumas.
Vaidinimas trukdavo 4-5 valandas, po iškilmingos baigiamosios scenos vykdavo
puota, kurioje dalyvaudavo ir aktoriai ir žiūrovai.Liudvikas XIV pats šokdavo baleto
spektakliuose. Ekstravagantiškuose vaidinimuose pasirodydavo mitologin÷s būtyb÷s, riteriški
personažai, garsieji idealizuoti piemen÷liai, groteskiški personažai, raganos.XVII a.
Prancūzijos baletas iš aristokratų pramogos virto profesionaliuoju baletu. Įvairios švent÷s,
spektakliai, baletas l÷m÷, kad vis labiau populiar÷jo laisvi, nevaržantys judesių drabužiai.
Požiūrį į teatrinį kostiumą prad÷ta laužyti XVIII a. Vokietijoje kai 1741 m.
reformatorius ir teatro kritikas Gottschedas įkalb÷jo trup÷s vadovę, vaidinant rom÷nišką
tragediją, aktorius rengti antikiniais kostiumais. Kaip teigia P. Hartnoll (1998) rezultatai buvo
pražūtingi. „Galbūt teatro prigimčiai priešinga siekti pernelyg didelio tikslumo ir kostiumas,
tapdamas istoriškas, nustoja savo paties istorijos. Jei autentiškumo būtų imta siekti anksčiau,
teatras, be abejo, būtų praradęs daugelio scenos dailininkų kūrybą – fantastiškus jų išradimus,
46
kurtus dvaro maskoms, operoms ir kitiems pramoginiams reginiams: tie išradimai
prasiskverb÷ ir į eilinius teatrus, pagyvino ne vieną blankią pjesę. Protarpiais jie net
paveikdavo išor÷s pasaulio madą, - kaip,
pavyzdžiui, Beraino, vieno iš ryškiausių
sceninio kostiumo meistrų, darbai, sukurti
Liudviko XIV laikais, arba Francois Boucher
kostiumai – valdant Liudvikui XV. Pastarojo
dailininko standus, rokoko detal÷mis puoštas
sijonas, gerai pažįstamas visos Europos
teatruose, pasiek÷ net Londoną, kur juo seg÷jo
Koriolaną vaidinęs Quinas“ P. Hartnoll (1998,
p.129)
31 pav. Tragiškasis herojus plunksnomis apkaišytu
galvos apdangalu ir standžiu sijonu: J. Quinas
– Koriolanas, 1749 m. ( Hartnoll, 1998)
Trumpose karnavalin÷se pjes÷se sceniniai kostiumai būdavo paprasti – tradiciniai
apdarai dieviškos bei aukštos kilm÷s personažams ir kasdieniniai drabužiai menkesniems
mirtingiesiems.
Verta pamin÷ti prancūzų aktorių Henri Louis
Lekainą (1729-1778), kuris pam÷gino sceninį kostiumą
padaryti istoriškai tikslesnį. Jis atsisak÷ plunksnuoto galvos
apdangalo ir ilgo apsiausto, kurį anksčiau d÷v÷davo
tragedijos herojus, ir pasirinko klasikinį apdarą, o šalutinių
vaidmenų atik÷jus apreng÷ kostiumais, atitinkančiais pjes÷s
laikotarpį. Jo partner÷ panel÷ Clairon jau 1755 m. krinoliną
iškeit÷ į paprastą laisvai krintančią suknelę plačiomis
palaidomis rankov÷mis.
32 pav. Scena is Voltaire‘o Kinijos
našlaičio (1755);Lekainas vaidina
Čingischaną, o panel÷ Clairon -
– Idam÷ją, čia maldaujančią pasigail÷ti
savo vaiko gyvyb÷s (Hartnoll, 1998)

Teatrinio vyksmo banga kartkart÷mis atmindavo savo religines šaknis ir ÷m÷ priešintis
dideliam atotrūkiui tarp tikrov÷s ir iliuzijos. Tada būtinai reik÷jo pasiekti gero teatro ir
socialin÷s problemos pusiausvyros. Tai XIX amžiaus pabaigos laikotarpis. Europos teatre jis

47
prasid÷jo Ibseno dramomis ir Čechovo dramaturgija.
Ne mažesni pasipriešinimą suk÷l÷ ir Strindbergo
dramaturgija (История зарубежново театра. Часть
2, 1972)

33 pav. Scena iš Ibseno Mažojo Ejolfo

pirmojo pastatymo Londono teatre,
1896 m. (Hartnoll, 1998)
Naują aktorių ugdymo mokyklą sukūręs Stanislavskis privert÷ pasaulį suvokti geros
dramaturgijos esmę. Naujoji drama, kurios ištakos siek÷ XIX a. pabaigą, reikalavo naujo
požiūrio ir į vaidybą ir į scenografiją. Režisierius teatro istorijoje pasireišk÷ tik XX amžiaus
pirmoje pus÷je. Kiekvienas išsiskyr÷ kuriuo nors tik jam būdingu bruožu. Tolimųjų Rytų
įmantri simbolika ir regimasis paprastumas tapo kelrodžiu Europos moderniajam teatrui.
XX a. 6-7 dešimtmety Pasaulio teatro sezone Londone ir Paryžiuje japonų trup÷s
rodydavo aristokratiškas No dramas. Tai drama išaugusi iš religinio ritualo, kurio pagrindas
mitai ir legendos. Iš esm÷s tai monologų drama, o ne konfliktų kaip vakarietiškoji. Pagrindinis
aktorius kaip graikų tragedijoje d÷v÷jo kaukę ir prašmatnų kostiumą (žr.34 pav.). Kaip teigia
P. Hartnoll (1998, p. 230), No teatras primin÷ šiek tiek commedia dell‘arte mimiką ir
klounadą. Kita hibridin÷ japonų teatro forma kabuki ( ka-dainavimas, bu-šokis, ki-vaidyba).
Kabuki teatro aktorių daugiau negu No ir jie ned÷v÷jo kaukių, bet kostiumų ir judesių
tobulumu bei stilizacija nenusileido pirmosios formos artistams. Jiems pritardavo dainininkų
choras ir muzikantų orkestras. Vakarų publikai imponavo japonų teatrams būdinga detal÷ –
spektaklyje dalyvaujantys scenos darbininkai tamsiais kimono, įeinantys ir išeinantys
prireikus pataisyti kostiumų, paduoti ar išnešti rekvizito elementų (История зарубежново
театра. Часть 3, 1977)
Istorinis kostiumas scenoje tarnavo epochos nuotaikai perteikti ir kaip teig÷ B. I.
Kozlinskis, E. P. Freze (1975) turi pad÷ti aktoriui scenoje, o aktorius savo ruožtu turi mok÷ti
tą kostiumą pateikti. Naudojant sceninį apšvietimą, galima sukurti visai kitą audinio faktūrą
nei realyb÷je. Kaip pavyzdžiui, sukurti fraką iš maišinio audinio, bet pasiuvant atlasinį
48
pamušalą, kuris duos gerą drabužio kritimą ir scenoje toks kostiumas atrodys daug realesnis
už natūralų buitinį.

34 pav. Scena iš japonų No pjes÷s

„Ponia Aoi“, parodytos Londone 1967 m.
per pasaulinio teatro sezoną
( Hartnoll, 1998)

2.3. Tarpdisciplinin÷ integracija.

Įgyvendinant Kretingos Jurgio Pabr÷žos gimnazijos bendruomen÷s suformuluotą
viziją , kad gimnazija tai mokinio gyvenimo institucija, siekianti puosel÷ti savitas vaikyst÷s ir
jaunyst÷s vertybes, padedanti jam pl÷toti fizines ir dvasines galias, gimnazijoje nuolat
diskutuojama kaip organizuoti mokymąsi, siekiant stiprinti motyvaciją ir paskatinti
moksleivius praktinei veiklai. Gimnazija tai institucija, siekianti parengti mokinius
suaugusiųjų gyvenimui, lavinti bendruosius praktiniame gyvenime reikalingus geb÷jimus ir
įgūdžius, siekianti efektyviai perteikti pagrindines mokslo žinias.
Mok÷jimas integruoti – esmin÷ darnaus žmogaus vystymosi ypatyb÷. Įvairius
gyvenimo reiškinius ir situacijas retai galime priskirti tik vienai kuriai nors sričiai. Sud÷tinga
istorinio kostiumo raidos tendencijas nagrin÷ti atsietai nuo istorinio laikotarpio
charakteristikos, teatro ar choreografijos, architektūros formų. Realyb÷je įžvelgiame susijusias
įvairių mokomųjų dalykų temas ir aspektus. Bendruomen÷s, šalies, pasaulio lygmens
problemų aptarimas – išskirtin÷ galimyb÷ darnios raidos orientyrus atskleisti įvairių dalykų
turinyje ir drauge siekti ugdymo turinio integracijos.
Sąlygiškai svarbu integruoto mokymosi organizavime išskirti tinkamus etapus. Tai
motyvacija, žinios ir geb÷jimai, kompetencija, gyvenimo būdo kaita/veikla, vertinimas/

49
perspektyva. Schemos veiksmingumas patikrintas respublikiniame projekte „Mokyklos
darbotvark÷ 21“. Tai Laimos Galkut÷s ir Alonos Rauckien÷s parengta mokomoji medžiaga,
„Ugdymo turinio individualizavimas ir diferencijavimas, grindžiamas darnaus vystymosi
paradigma“, pateikta seminare 2003 m. Schema paprastai naudojama daugiau nei vienai
pamokai. Ją naudoja vienas ar keli mokytojai, suderinę tarpusavyje mokomųjų dalykų temų
planus. Tai vienas iš svarbiausių punktų, nes esant nesuderintoms bendrojo lavinimo
programoms tai padaryti būtina.
Kas sąlygoja tarpdisciplinin÷s integracijos grup÷s sudarymą? Visų pirma tai noras
vengti dubliavimosi ir poreikis išsamiau ir visapusiškiau perteikti ir perimti žinias. Vykstant
s÷kmingam darbui, laimi tiek mokinys tiek mokytojas.
Be abejo tai didina mokytojo atsakomybę už mokymosi proceso kokybę ir vyksmą.
Tam būtina tinkamai parinkti klasę, būtina žinoti mokinių galimybes, mokiniai turi būti
susipažinę su darbo grup÷je privalumais ir trūkumais. Mokytojų komandiniam darbui turi būti
tinkamai pasiruošta, pasidalinta veiklos zonomis.
Gimnazijoje sukaupta nemaža tokio darbo patirtis. Dažnai integruojama geografijos ir
ekonomikos pamokos, integruotos užsienio kalbų ir menų atviros pamokos vyksta bent kartą
per mokslo metus. Kasmet jau 10 metų pirmų gimnazijos klasių mokiniams vedamos
integruotos pamokos apie Jurgį Pabr÷žą, kad supažindinti naujus mokyklos mokinius,
at÷jusius iš kitų mokyklų, su J. Pabr÷žos asmenybe (integruojama lietuvių kalba, istorija,
biologija ir dorinis ugdymas). Ši pamoka dalyvavo Šiaur÷s ir Baltijos šalių projekte, kurio
medžiaga išleista atskiru leidiniu „Kuriame savo mokyklą“ (1999, p. 242)
Apie tai kaip integruotos pamokos vertinamos gimnazijos pedagogų matome iš
anketos atsakymų analiz÷s, pateiktos šio darbo pabaigoje.

50
 3. ISTORINIO KOSTIUMO STUDIJŲ ĮTAKOS EPOCHŲ VIENTISAM
SUVOKIMUI TYRIMAS

3.1. Tyrimo organizavimo metodai ir procesas

Tyrimo metodai: tyrimui taikytas ugdomasis projektas. Jis tikslingiausias, norint
įsitikinti istorinio kostiumo studijų naudingumu menų integravimo procesui, prieinamumu
ugdytiniams ir ugdytojams, siekiant pažinti istorinių epochų suvokimo vientisumą. Tokiu
ugdomuoju projektu tikrinama hipotez÷, kurioje keliama id÷ja apie tai, kad tyr÷jo siūloma
ugdymo metodika gali būti viena iš daugelio pedagoginių alternatyvų. Ugdomojo projekto
metu galima aktyviai kontroliuoti ir modeliuoti tyr÷ją dominančius kintamuosius. Tai
eksperimentinio poveikio faktorius – eksperimentin÷ ugdymo metodika ar jos elementai:
turinys, pedagogo ir ugdytinių veiklos būdai ir kt. Jie yra priežastis ir pasekm÷, nes leidžia
charakterizuoti ugdytinių sąmon÷s ir elgesio pokyčius. Ugdomajame projekte taikomi šie
metodai:
• Mokinių apklausa (žr.1 priedą)
• Mokytojų apklausa (žr. 2 priedą)
• Testas (žr. 3 priedą)
Šalia ugdomojo projekto kaip pagalbinis buvo pasirinktas apklausos metodas. Jo
pasirinkimą nul÷m÷ metodo veiksmingumas, leidžiantis operatyviai išsiaiškinti konkrečius
pasiekimus.
Anketavimas atliktas prieš pradedant vykdyti ugdomąjį projektą. Jis atliekamas,
siekiant išsiaiškinti jau turimą mokinių požiūrį. Apklausti 56 antros gimnazijos klas÷s
mokiniai. Anketavimo tikslai:
• Ištirti mokinių interesą istoriniam stilių suvokimui, pra÷jus bendrojo lavinimo
mokyklos programos kursą;
• Nustatyti mokinių susidom÷jimą šiuolaikine mada, šokiu, drama, muzika;
• Išsiaiškinti mokinių požiūrį į istorinio kostiumo vertę šiuolaikin÷s mados
kontekste
Surinkti ir išanalizuoti duomenys leido prad÷ti ugdomąjį projektą.
Tyrimo organizavimo procesas. Norint išsiaiškinti mokinių požiūrį į istorinio
kostiumo studijas, kaip meno dalykus integruojantį veiksnį vykdomas ugdomasis projektas
Kretingos Jurgio Pabr÷žos gimnazijoje. Tyrimo trukm÷ 2007m. gruodis – 2008m. vasaris.
Tyrime dalyvavo 2ag ir 2eg gimnazijos klas÷s gimnazistai. Mokytojai lietuvių kalbos
mokytoja metodinink÷ - Milda Šukien÷, muzikos mokytoja metodinink÷ Dalia Povilaitien÷,
choreografijos mokytoja metodinink÷ Danut÷ Savčuk.
51
 Tokį pasirinkimą nul÷m÷ atliktas anketavimas vyresn÷se klas÷se ir mokyklin÷s
programos analiz÷. Pagal „Bendrojo lavinimo mokyklos programą“ dail÷s dalyko X klas÷s
tikslai yra šie:
• Baigti chronologinę dail÷s istorijos apžvalgą (nuo Antrojo Pasaulinio karo (1941-
1945) iki šių dienų);
• Sudaryti Europos dail÷s visuminį vaizdą;
• Apibendrinti Lietuvos dail÷s raidą.
Kitas klasių pasirinkimo argumentas buvo asmenin÷ darbo autor÷s pedagoginio darbo
patirtis: nagrin÷jant atskirus meno raidos laikotarpius, buvo skiriamas d÷mesys ir atskiros
užduotys istorinio kostiumo pažinimui. Mokiniai nebuvo abejingi šiai temai.
Ne mažiau svariu argumentu grupių pasirinkimui tapo ir šiais metais pasirodę Lietuvos
švietimo ministerijos metodiniai nurodymai integruoto menų ir technologijų kurso programai
rengti. Jų tikslas – pad÷ti mokiniams geriau susipažinti su didele įvairove profesin÷s veiklos
sričių, ypač sparčiai augančios kūrybin÷s industrijos sritimis, kuriose svarbios integruotos
menų, kultūros žinios ir geb÷jimai. Trečioje gimnazijos klas÷je mokiniai turi pasirinkti vieną
iš menų disciplinų. (choreografija ir dizainas d÷stoma tik gimnazijos trečioje klas÷je). D÷l to
labai svarbu iš anksto susipažinti su visomis gimnazijoje d÷stomomis disciplinomis, tai
palengvina mokinių pasirinkimą mokslo metų eigoje.
Tiriamųjų imtis: 16-17 metų antros gimnazijos klas÷s 56 gimnazistai.
Ugdomojo projekto metu vykstančių atskirų pamokų tikslas – akcentuoti
pasirinktų stilių pagrindinius bruožus, prisiminti istorinę meno raidą dramoje, choreografijoje,
muzikoje, architektūroje, istoriniame kostiume,
Ugdomojo projekto pamokų uždaviniai:
• Pasirinkti istorinius stilius, inspiravusius šiuolaikinies mados tendencijas;
• Pl÷sti estetinį ir kompozicinį dramos suvokimą;
• Susipažinti su pasirinktų istorinių laikotarpių choreografijos ypatumais;
• Susipažinti su pasirinktų istorinių laikotarpių muzikin÷mis tendencijomis;
• Išsiaiškinti istorinio kostiumo ir architektūros sąsajas;
• Ugdyti orientaciją Vakarų Europos meno stiliuose;
• Pasiruošti atvirai integruotai pamokai;
• Suderinti ir aptarti su ugdytojais projekte naudojamą ugdomąją medžiagą.
Ugdomajam projektui ugdytojai suderino d÷stomą medžiagą, kuri darbo eigoje buvo
ne kartą perderinama pagal susidariusią situaciją. Išaišk÷jo, kad pasirinkti istoriniai
laikotarpiai labai puikiai atskleidžia istorinių stilių įvairovę: trukmę, skirtingą d÷mesį

52
atskiroms meno šakoms. Pavyzdžiui secesija, kaip vienas iš ryškesnių stilių istorinio kostiumo
raidoje, geriausiai atsispind÷jo tik tapybos ir architektūros srityse. Teatro mene ir
choreografijoje šis stilius n÷ra toks ryškus.
Testo tikslai:
• Ištirti kaip pasikeit÷ mokinių požiūris į istorinių stilių suvokimą po
eksperimento;
• Išsiaiškinti mokinių žinių apie istorinių stilių specifiką pokyčius.
Teste pateiktos konkrečios papildomos užduotys (žr. 3 priedą)

3.2. Tyrimo gauti duomenys ir jų apibendrinimas

Tyrime dalyvavo 2 ag ir 2eg klasių 56 gimnazistai. Anketin÷ apklausa (žr.1 priedą)
parod÷, kad prieš ugdomojo projekto pradžią istoriniu kostiumu dom÷josi mažiau negu pus÷
projekte dalyvausiančių mokinių, šiek tiek besidominčių panašus skaičius ir visai nesidomi
mažiau nei penktadalis informantų.
nesidomi
istoriniu
kostiumu
17% domisi
istoriniu
kostiumu
šiek tiek
42%
domisi
istoriniu
kostiumu
41%

35 pav. Gimnazistų dom÷jimasis istoriniu kostiumu

( prieš ugdomąjį projektą)
Besidominčių istoriniu kostiumu nemažas procentas leido manyti, kad ugdomasis
projektas gali tur÷ti poveikį ir abejingai ar neigiamai nusiteikusių mokinių daliai.

90 83
80 76 padeda orientuotis
70 istoriniame laikotarpyje
60
procentai

48 atspindi socialines
50
35 problemas
40
30
17 padeda suprasti
20 14
10 10 naujausias mados
7
10
tendencijas
0
padeda šiek tiek nepadeda
padeda

36 pav. Istorinio kostiumo pažinimo įtaka orientavimuisi istoriniame laikotarpyje, socialinių problemų
atspindžiui, naujausių šiuolaikin÷s mados tendencijų supratimui

53
 Nors apie tai kad istorinio kostiumo studijos padeda orientuotis istoriniame
laikotarpyje mano daugiau nei trys ketvirtadaliai gimnazistų, abejoja ir neigia istorinio
kostiumo reikšmę istoriniam laikotarpiui mažiau nei ketvirtadalis informantų.
Į klausimą d÷l istorinio kostiumo poveikio laikmečio socialinių problemų atspindžiui
atsak÷ teigiamai daugiau gimnazistų (daugiau nei keturi penktadaliai). Mažiau nei vienas
penktadalis abejojo arba neig÷ istorinio kostiumo įtaką socialin÷ms problemoms.
Istorinio kostiumo studijų sąryšiu su naujausiomis šiuolaikin÷s mados tendencijomis
abejoja ir jį neig÷ kur kas didesnis procentas apklaustųjų (daugiau nei pus÷ informantų). Iš to
seka išvada, kad mažiausią ryšį gimnazistai mato tarp istorinių kostiumo studijų ir naujausių
šiuolaikin÷s mados tendencijų. Tai leido atitinkamai pasiruošti ugdomajam projektui. Tuo
tikslu buvo atrinkti tie istoriniai laikotarpiai, kurie ryškiausiai atsispindi naujausiose
2007/2008 metų vedančiųjų dizaineriu rūbų kolekcijose.

ned÷v÷jo
istorinio
kostiumo dalyvavo
28% spektaklyje
ar karnavale
48%
dalyvavo
kolekcijų
pristatyme
24%

37 pav. Praktin÷ gimnazistų pažintis su istorinio

kostiumo d÷v÷jimu
Dauguma mokinių susipažinę su istoriniu kostiumu spektaklyje, karnavale ar pristatant
kolekcijas ir tik likę mažiau nei ketvirtadalis n÷ra jo d÷v÷ję jokiuose renginiuose. Tai
pagrind÷ faktą, kad didžioji dauguma informantų yra aktyvūs mokyklinių renginių dalyviai ir
susipažinę su istorinio kostiumo pritaikymu praktikoje. Iš to darome išvadą, kad šioje
sudarytoje grup÷je tikslinga pravesti ugdomąjį projektą ir patikrinti darbo hipotez÷s
teisingumą.

54
 šokčiau su
malonumu
visai nešoku 17%
31%

tai varžytų
mano judesius kostiumas
7% reikalauja
atitinkamų
judesių
45%

38 pav. Gimnazistų elgesys d÷vint platų renesansinį

kostiumą, šokant šiuolaikinius šokius

Šioje diagramoje pateiktas gimnazistų požiūris į šokį. Nedaug mažiau nei trys
ketvirtadaliai visų gimnazistų šoka šiuolaikinius šokius. Tame tarpe nesivaržantys ir
nekreipiantys d÷mesio į aplinkybes sudaro mažiau nei penktadalį, o suvokiantys eleganciją –
dauguma. Nustebino visai nešokančių projekte dalyvaujančių mokinių skaičius ir pagrind÷
šokio integracijos svarbą ugdomajame projekte.

nedaro
poveikio
padeda 2%
įsijausti į
vaidmenį padeda pajusti
43% epochos
atmosferą
55%

39 pav. Muzikos vaidmuo kolekcijos pristatyme ar spektaklyje

Muzikai gimnazistai skiria didžiausią vaidmenį. Tik nedidel÷ dalis mano, kad muzika
nedaro jokio poveikio nei kolekcijos pristatyme nei spektaklyje.
Anketos duomenų analiz÷ leido manyti, kad ugdomasis projektas gali būti tikslingas.
Darbas vyko grup÷se du m÷nesius. Grup÷ projekto pabaigoje įvertino kiekvieno grup÷s nario
dalyvavimą projekte pažymiu. Ugdomojo projekto pabaigoje organizuota atvira integruota

55
(dail÷s, teatro, muzikos ir choreografijos) pamoka rajono mokytojams. Jos metu trumpai
pristatytas atliktas darbas, apžvelgiant penkis pasirinktus istorinius stilius: gotiką, renesansą,
rokoką, secesiją ir XX a. 6-7 dešimtmečius. Gimnazistai multimedijos pagalba pristat÷
istorinių laikotarpių architektūrą, tapybą, skulptūrą bei grup÷s sukurtas A2 formato istorinio
kostiumo kompozicijas (žr 4 priedą). Grup÷ gimnazisčių, pristačiusių XX amžiaus 6-7
dešimtmetį apsireng÷ to laikotarpio kostiumais (žr. 5priedą). Skamb÷jo pasirinktų laikotarpių
muzika, gyvai atliekamos dainos. Mokiniai skait÷ dramų analiz÷s ištraukas, deklamavo
poezijos posmus iš atitinkamų laikotarpių. Pamoką pagyvino ir visus linksmai nuteik÷
dešimties gimnazistų porų sušoktas rokenrolas. Mokinių žinios patikrintos baigiamuoju testu
(žr.2 priedą)

9-10 klaidų
nepadar÷
4-8 klaidos 7% klaidų
22% 37%

1-3 klaidos
34%

40 pav. Ugdomojo projekto baigiamojo testo rezultatai

Suvedus testo rezultatus išaišk÷jo, kad didžioji dauguma sugeb÷jo tinkamai susikaupti
ir teisingai atsakyti į testo klausimus. Beveik trys ketvirtadaliai gimnazistų nepadar÷ teste
klaidų arba jų padar÷ labai mažai (1-3 klaidas). Truputį daugiau nei penktadalis mokinių
suklydo atsakydami į 4-8 testo klausimus ir tik nežymi dalis gimnazistų teste padar÷ 9-10
klaidas. Išanalizavus situaciją, išaišk÷jo, kad tai mokiniai, kurie nelank÷ pamokų, nesidom÷jo
darbu grup÷je. Juos sunku įtraukti į bet kokį darbą mokykloje ir namuose. Nepadeda nei
individualūs pokalbiai, nei pokalbiai su t÷vais, nei kitokios poveikio priemon÷s. Draugai jų
darbą grup÷je įvertino neigiamu pažymiu. Bet atvira integruota projekto baigiamoji pamoka
juos sudomino ir jie į pamoką at÷jo. Išklausę draugų parengtą medžiagą, jie sugeb÷jo išgirsti
ir atsakyti į septynis klausimus ir gauti teigiamą įvertinimą.
Kaip istorinio kostiumo studijos pad÷jo suvokti istorinius laikotarpius, išaišk÷ja
paanalizavus sekančią lentelę
56
 3 lentel÷
Požiūrio į istorinio kostiumo studijų reikšmę istorinių laikotarpių suvokimui
rezultatų pasiskirstymas
(pagal baigiamajame teste padarytų klaidų skaičių)
Klaidos Nepadar÷
1 – 3 klaidos 4 – 8 klaidos 9 – 10 klaidų Iš viso
klaidų
Požiūris N* % N* % N* % N* % N* %
Suvok÷ istorinių
laikotarpių 13 23 11 20 11 20 - - 35 63
vientisumą
Gal÷s kūrybiškai
dom÷tis mada,
6 10,5 8 14 1 2 - - 15 26,5
šokiu, muzika,
drama
Abejojo, ar
pasikeit÷ požiūris į
2 3,5 - - - - 2 3,5 4 7
madą, istorinius
stilius
Niekas nepasikeit÷ - - - - - - 2 3,5 2 3,5
Iš viso 21 37 19 34 12 22 4 7 56 100

* N - tiriamųjų skaičius

Iš lentel÷je pateiktų duomenų matome, kad absoliuti dauguma gimnazistų po

ugdomojo projekto suvok÷ istorinių laikotarpių vientisumą arba mano, kad gal÷s toliau
kūrybiškai dom÷tis mada, šokiu, muzika, drama. Mažiau nei dešimtoji dalis visų informantų
abejoja ar ugdomasis projektas pakeit÷ jų požiūrį į istorinius stilius ir tik visiškai nežymi dalis
neigia ugdomojo projekto bet kokią reikšmę.
Analizuojant ryšį tarp padarytų teste klaidų skaičiaus ir požiūrio į istorinių laikotarpių
suvokimą, matome, kad daugiausiai padarę teste klaidų, teigia, kad ugdomasis projektas nieko
nepakeit÷.
Nepadariusių klaidų gimnazistų tarpe tokia pat maža dalis informantų abejoja ar
ugdomasis projektas pakeit÷ jų požiūrį į mada, istorinius stilius. Pus÷ jų tai mokiniai, kurie jau
tur÷jo susiformavusi požiūrį ir dom÷josi meno disciplinomis, kita pus÷ mokiniai nesugeb÷ję
susikaupti ir padarę nemažai klaidų atsakydami į testo klausimus.
57
 100 89,5
90
80
70
procentai

60 domisi
50 42 41 abejingi
40 nesidomi
30
17
20
7 3,5
10
0
1 2
prieš ugdomąjį projektą po ugdomojo projekto
41 pav. Požiūrio į madą, istorinius stilius pokyčiai prieš ir po ugdomojo projekto

Lyginant gimnazistų požiūrį prieš ir po ugdomojo projekto, matome, kad

susidom÷jimas mada ir istoriniais stiliais išaugo daugiau nei dvigubai. Po atviros integruotos
pamokos absoliuti gimnazistų dauguma suvok÷ istorinių stilių vientisumą ir gal÷s kūrybiškiau
dom÷tis mada - daile, choreografija, muzika, drama. Beveik šešis kartus sumaž÷jo abejojančių
skaičius ir beveik penkis kartus sumaž÷jo visiškai nesidominčių gimnazistų skaičius.
Darbas grup÷se ugdymo projekto metu dar kartą įrod÷ šio metodo privalumus.
Mokiniai gali kūrybiškai išbandyti savo geb÷jimus atskirose srityse, kas padeda saviraiškos
pl÷totei.
Mokytojų anketų suvestin÷s rezultatai
Apklausoje dalyvavo 35 Kretingos Jurgio Pabr÷žos gimnazijos mokytojai, kurie atsak÷
į anketos klausimus (žr. priedas Nr. 3)

neigiama
abejoju 0%
11%

teigiama
89%

42 pav. Mokytojų požiūris į tarpdisciplinin÷s integracijos reikšmę

58
 Didžioji dalis informantų teigiamai vertina tarpdisciplininę integraciją, abejojančių jos
naudingumu tik dešimtadalis, o neigiamos nuomon÷s apklaustųjų tarpe nepasitaik÷.

netaikau
kas 6% dažniau
pusmetį nei kas
19% m÷nesį
13%

kas
m÷nesį
kartą 36%
metuose
26%

43 pav. Tarpdisciplinin÷s integracijos taikymas dažnumas

Kas m÷nesį tarpdisciplininę integraciją savo pamokose taiko beveik trečdalis

informantų. Rečiau tik kas pusmetį - mažiau nei penktadalis, o kartą metuose – daugiau negu
ketvirtadalis apklaustųjų mokytojų. Dažnai - daugiau nei kartą per m÷nesį taiko daugiau nei
dešimtadalis informantų, o visai netaikančių tik nežymi dalis mokytojų. Iš to galime daryti
išvadą, kad didžioji dauguma mokytojų ne tik susipažinę, bet ir praktiškai taiko savo
pamokose tarpdisciplininę integraciją.

integruotas
mokymas
35%
jungiamoji
integracija
48%

koreliacin÷
integracija
17%
44 pav. Atitinkamų lygių (pagal S.Snyder) integracijos naudojimo populiarumas

Populiariausia mokytojų tarpe jungiamoji integracija, kai jungimo lygmenyje

mokytojas, aiškindamas pamoką, pritaiko, kaip palyginimą, kito dalyko žinias. Beveik pus÷
informantų nurod÷ šį lygmenį. Integruotą mokymą pamokose taiko daugiau nei trečdalis

59
informantų. Tai lygmuo, kai tarpusavyje bendradarbiauja keletas mokytojų, o integruojant
teminį vienetą, pasirenkama platesn÷ tema, kuri integraliai apima daugelį disciplinų ir tada
sudaromos galimyb÷s daugialypiam mokinio intelektui pasireikšti. Daugiau nei šeštadalis
naudoja koreliacinę integraciją, kai dviejų dalykų mokytojai tarpusavyje suderina temas,
susipažįsta su einama medžiaga ir jungia dalyko esmę, ne vien tik temą.

atsižvelgiant
įbendrus
pagal gimnazijos
bendrąsias planus
programas 15%
23% bendruose
mokytojų
susirinkimuose
2%
metodin÷se
grup÷se
privačiuose
32%
pokalbiuose
28%

45 pav. Tarpdisciplinin÷s integracijos planavimas mokslo metų pradžioje

Šioje diagramoje matome, kad dažniausiai tarpdisciplinin÷ integracija planuojama

metodin÷se grup÷se, nes, sudarant darbo planą, paprasčiausia aptarti su kolegomis bendrą
darbą. Taip planuoja darbą beveik trečdalis gimnazijos mokytojų. Ne mažiau svarbūs ir
privatūs pokalbiai tarpdisciplininiam integracijos planavimui. Daugiau nei ketvirtadalis
apklaustųjų mano, kad tai geriausias būdas planavimui. Norint taikyti integruotą mokymą,
būtinas mokytojų komandinis darbas, kuris visada s÷kmingesnis kai bendradarbiauja
sutariantys tarpusavyje mokytojai. Mokslo metų pradžioje beveik ketvirtadalis informantų
susiplanuoja savo darbą vadovaudamiesi bendrosiomis programomis, beveik septintadalis tai
daro atsižvelgdami į bendruosius gimnazijos planus ir tik nežymi dalis – bendruose mokytojų
susirinkimuose.
Apklausoje dalyvavo lietuvių kalbos, užsienio kalbų, tiksliųjų ir socialinių mokslų bei
menų metodinių grupių atstovai, tod÷l galime daryti išvadą, kad apklausos rezultatai atspindi
realų daugumos gimnazijos mokytojų požiūrį į integruotą mokymą.

60
 mokinių administracijos tinkamos erdv÷s
negatyvus negatyvus trūkumas
požiūris požiūris 19%
0% 0%

negatyvus kolegų nesuderintos

požiūris bendrosios
7% programos
44%

tvarkaraštis
30%

46 pav. Problemos, kylančios taikant tarpdisciplininę integraciją

Daugiausia problemų, taikant tarpdisciplininę integraciją, kyla d÷l nesuderintų

bendrųjų programų. Šią priežastį nurodo net beveik pus÷ apklaustųjų. Tai viena rimčiausių
problemų, kurią reik÷tų spręsti respublikiniu lygiu. Tvarkaraštis keblumų kelia mažiau nei
trečdaliui informantų ir beveik penktadalis nurodo integruotoms pamokoms tinkamos erdv÷s
trūkumą mokykloje. Negatyvus kolegų požiūris trukdo tik nežymiam mokytojų skaičiui, su
negatyviu administracijos ar mokinių požiūriu nesusiduria n÷ vienas iš apklaustųjų. Iš to
galima daryti išvadą, kad tarpdisciplininei integracijai mokykloje pritariama, ji iš tiesų
taikoma, o mokiniams tokios pamokos patinka. Dauguma mokytojų teig÷, kad norint,
nurodytas problemas galima spręsti individualiai ir s÷kmingai pamokose taikyti
tarpdisciplininę integraciją.

abejoju
11,6%
ne taip
5,8% 82,6%

47 pav. Galimyb÷ istorinį kostiumą integruoti į savo d÷stomą dalyką

61
 Iš visų apklaustųjų tik nežymi dalis neig÷ galimybę istorinio kostiumo studijas
integruoti į savo d÷stomą dalyką, truputį daugiau nei dešimtadalis abejojo šio proceso
tikslingumu ir didžioji dauguma informantų mato tarpdisciplinin÷s integracijos galimybę. Iš to
galime daryti išvadą, kad istorinio kostiumo studijos viena iš įdomesnių temų, kurias ir
ateityje galima panaudoti tarpdisciplininei integracijai

4 lentel÷
Mokytojų nuomon÷ (pagal darbo stažą) apie istorinio kostiumo panaudojimo
galimybes jų d÷stomame dalyke

Nuomon÷ d÷l
istorinio kostiumo
Pritaria Abejoja Neigia Iš viso
integracijos
Darbo stažas
mokykloje
N* % N* % N* % N* %
Nuo 1 iki 5 metų 3 8,5 1 2,9 - - 4 11,4
Nuo 5 iki 10 metų 4 11,4 1 2,9 - - 5 14,3
Nuo 10 iki 20 metų 4 11,4 1 2,9 1 2,9 6 17,2
Virš 20 metų 18 51,3 1 2,9 1 2,9 20 57,1
Iš viso 29 82,6 4 11,6 2 5.8 35 100

* N – tiriamųjų skaičius

Paanalizavus neigiančių ir abejojančių mokytojų nedidelį skaičių pagal darbo stažą

galima daryti išvadą, kad abejojančių skaičius išlieka tas pats visose mokytojų amžiaus
grup÷se. Mokytojai turintys virš 20 metų darbo patirtį, atsargiau vertinantys naujoves, labiau
pritaria istorinio kostiumo panaudojimui tarpdisciplinin÷je integracijoje, kas dar kartą
patvirtina šio darbo tikslingumą.

62
 IŠVADOS
1. Istorinis kostiumas visais laikais buvo sąlygojamas kitų meno šakų sąveikos. Tod÷l,
studijuojant istorinį kostiumą mokykloje, egzistuoja reali prielaida įvairių meno
dalykų integravimui.
2. Atskleidus istorinio kostiumo raidos pažinimo reikšmę tarpdisciplininei integracijai,
išaišk÷jo, kad galima ugdyti teigiamų nuostatų inspiruotą interesą, formuojantį
giluminį istorinių laikotarpių pažinimą, taip aktyvinant mokinių saviraišką ir ugdant
kūrybišką mąstymą.
3. Apibendrinant mokinių požiūrį į istorinio kostiumo studijas, galima teigti, kad
mokiniai, dalyvavę ugdomajame projekte, savarankiškai rinkę medžiagą ir derinę
darbo metodus, greičiau suvok÷ istorinių stilių vientisumą.
4. Išsiaiškinę mokytojų požiūrį į tarpdisciplininę integraciją, matome, kad gimnazijoje
aktyviai taikomas integruotas ugdymas, sudarantis galimybę pasireikšti intelekto
daugialypiškumui ir dauguma mokytojų pritaria žinių apie istorinį kostiumą
integravimui į savo d÷stomą dalyką.
5. Apibendrinant gimnazijos mokytojų patirtį tarpdisciplinin÷je integracijoje paaišk÷jo,
kad dauguma pagrindine problema laiko nesuderintas bendrąsias programas ir
tvarkaraštį.
6. Istorinio kostiumo studijų, dail÷s, choreografijos, teatro ir muzikos menų sintez÷s,
kaip ugdomojo projekto, suvokimas yra vienas iš galimų integracinio meno pažinimo
ir perteikimo galimybių įvairiapusiškam mokinių ugdymui.

63
 LITERATŪRA
1. Adomonis J. Nuo taško iki sintez÷s. Taikomosios dail÷s kompozicijos pagrindai. -
Vilnius: Vilniaus dail÷s akademijos leidykla, 2008. – 247 p. (193, 197)
2. Bendrojo lavinimo mokyklos programos. Dail÷. V-XII kl. – Vilnius: Leidybos centras,
1996. – 40 p. (17).
3. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. – Vilnius: Švietimo aprūpinimo
centras, 2002, - 452 p. (326).
4. Cholmianskis L., Ščipanovas. Dizainas. Knyga mokiniams. – Kaunas: Šviesa, 1987. –
181 p. (51, 57).
5. Cieškait÷-Br÷dikien÷ L. Dizaino raida nuo Morriso iki Morrisono. - Vilnius: Vilniaus
dail÷s akademijos leidykla, 2008. – 374 p. (60, 246).
6. Čiurlionyt÷ A. Meno istorija. Vadov÷lis XI-XII klasei. – Kaunas: Šviesa, 2001. – 240
p. (91).
7. Fashion. From 18th to the 20 th centyry. Tfe Kyoto Costiume institute. – Koln:
Taschen, 2004. – 192 p. (131).
8. Grendstad N.M. Mokytis – tai atrasti. - Vilnius: Margi raštai, 1996. – 166 p. (27, 157).
9. Guzevičiūt÷ R. Europos kostiumo tūkstantmetis (X-XXa.). –Vilnius: Vaga, 2001. –
397 p. (54, 55, 69, 82, 143, 152, 226, 234, 318, 333, 337, 368, 371).
10. Hanning B.R. Trumpa vakarų muzikos istorija IX-XII klasei. – Vilnius: Presvika,
2000, 654 p. (74).
11. Hartnoll P. Teatras. Trumpa istorija. - Singapūras: R.Paknio leidykla,1998. – 304 p.
(46, 78, 129, 230).
12. Ignatavičien÷ A. Kostiumo istorija. Paskaitų konspektas. – Vilnius: Homo liber, 2003.
– 167 p. (8, 59, 67, 77, 111, 119).
13. Imbrasait÷ S. Meno istorija. Vadov÷lis VII-VIII klasei. – Kaunas: Šviesa, 2001. – 286
p. (226).
14. Jackūnas Ž. Meninio ugdymo vieta integruoto mokymo sistemoje // Šiuolaikin÷s
meninio ugdymo koncepcijos: meninio ugdymo teorija JAV / Sud. V Matonis, 2000,
p. 183-191. (186, 188).
15. Janauskien÷ L. Devintasis dešimtmetis Lietuvoje: Vilniaus modelių namai, politin÷
ideologija ir hipiai. Nr. 12. Express mada. ISSN 1822-539X. -Vilnius: UAB „Express
media“, p. 112 -114. (113).
16. Janušauskas M. Mada: istorija, mados žmon÷s, aktualijos. – Vilnius: Versus aureus,
2006, -141 p. (54, 98).

64
17. Jensen E. Tobulas mokymas. Vilnius: AB OVO, 2001. – 294 p. (30).
18. Kuriame savo mokyklą. Ugdymo ir pedagogų profesin÷s kultūros pl÷tot÷. - Vilnius:
Kronta, 1999. – 253 p., p. (242).
19. Laužikas J. Rinktiniai raštai. T. 1. – Kaunas: Šviesa, 1993. – 480 p. (206)
20. Lukoševičiūt÷ R. Aktoriaus kūrybin÷s psichotechnikos pratybos. I dalis(metodin÷
knyga). - Klaip÷da: Klaip÷dos universiteto leidykla, 2004. – 106 p. (65, 82).
21. Matonis V. Meninis ugdymas nūdien÷je kultūroje // Šiuolaikin÷s meninio ugdymo
koncepcijos: meninio ugdymo teorija JAV / sud. V. Matonis. – Vilnius: Enciklopedija,
2000, p. 7-25. (15, 18).
22. Matušakait÷ M. Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje. – Vilnius: Aidai, 2003. – 390 p.
(15).
23. Milvydien÷ V. Terpsichor÷s keliai. Šokio meno istorijos bruožai. – Klaip÷da: KU
menų fakulteto leidykla, 2003. - 295 p.(16,32, 37, 38, 41)
24. Menas ir estetinis aukl÷jimas/ sud. H. Kobeckait÷. – Vilnius: Mintis, 1989. – 253 p.
(126)
25. Meškys K. Kultūra kaip žinia nuo ženklo iki teksto (įvadas į semiotiką).- Vilnius:
UAB Ciklonas, 2007. – 301 p. (213, 256)
26. Narčiūt÷ A., Samuilien÷ D., Staknien÷ I. Dail÷. Vadov÷lis 7-8 klasei. – Vilnius:
Naujoji Rosma, 2002. – 192 p. (182)
27. Narčiūt÷ A., Samuilien÷ D., Staknien÷ I. Dail÷. Vadov÷lis 9-10 klasei. – Vilnius:
Naujoji Rosma, 2002. – 191 p. (94).
28. Ogijien÷ A. Šakien÷ A. Aprangos raida nuo senov÷s iki XX amžiaus. – Kaunas:
Technologija, 1995. – 268 p. (71, 83, 117).
29. Oginskait÷ R. Teatras be pasakų, - Vilnius: Tyto alba, 2000. – 283 p. (98).
30. Pasaulio dail÷. – Vilnius: Alma littera, 1997. – 511 p. (289).
31. Petrulyt÷ A. Kūrybiškumo ugdymas mokant. – Vilnius: Presvika, 2001. – 126 p. (50).
32. Piras C. ir Roetzel B. Ledi. Klasikin÷s mados žinynas. – Vilnius: Mūsų knyga, 2003. –
124 p. (84).
33. Siitan T. Vakarų šalių muzikos istorija. IX-XII klas÷s vadov÷lis. – Kaunas: Šviesa,
2002. – 382 p. (50, 77).
34. Šiaulytien÷ D. Projektų metodas meniniame ugdyme. –Vilnius: Švietimo aprūpinimo
centras, 2001. – 42 p. (16, 32).
35. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. –
528 p.
36. Taurinskien÷ V. Apie kostiumą. – Kaunas: Šviesa, 1988. – 143 p. (45).
65
37. Thiel E. Geschichte des Kostums. –Berlin: Henschelverlag Kunst und Gesellschaft,
1987. – 463 p. (192, 252, 257)
38. Vilkelien÷ A. Integruotas ugdymas: disciplinų integralumas nūdienos kontekste.
Pedagogika: mokslo darbas.- ISSN 1392-0340.- Vilnius.- (T.) 80(2005), p. 159-163.
39. Zubercova M.M. Tisicročie mody. – Bratislava: Vydatel‘stvo Osveta, 1988. – 266 p.
(65)
40. Židonyt÷ V. Dizainas II. Projektinis dizainas. Pramoninis dizainas, interjero dizainas,
drabužių dizainas. Vadov÷lis XI-XII klasei.- Kaunas: Šviesa, 2002. – 207 p.(142,
144).
41. Френкель М. Современная сценография. Некоторые вопросы теории и практики.
– Киев: Мистецство, 1980. – 205 p. (46).
42. История зарубежново театра. Театр Европы и США ХIХ – ХХ вв. Часть 2. –
Москва: Просвещение, 1972. – 367 p. (256)
43. История зарубежново театра. Театр Европы и США после 1945 года. Часть 3. –
Москва: Просвещение, 1977. – 324 p. (260)
44. Кибалова Л. Гербенова О. Ламарова М. Иллюстрированная энциклопедия моды.
– Прага: Артия, 1988. – 608 p. (207, 386).
45. Киреева Е. В. История костма. Европейский костюм от античности до ХХ века.
– Москва: Просвещение, 1976. – 365 p. (245)
46. Koзлинский В. И., Фрезе З. П. Художник и театр. – Москва: Советский
художник, 1975. – 240 p. (65, 86)
47. Орлова Л. Азбука моды.- Москва: Просвещение, 1989. – 176 p. (18, 76).
48. Смит Л. Танцы начальный курс. – Москва: Астрель АСТ, 2001. – 85 p. (28).
49. Василъева – Рождественская О. М. Историко бытовой танец. – Москва:
Искусcтво, 1987. – 382 p. (62).
50. Fogarty R. The Mindful school. ICHE International Council for Higher Education.-
2005 (žiūr÷ta 2003-02-18). Prieiga per internetą:
http://www.ichenetwork.org/integrated.htm
51. Snyder S. Integrate with Integrity. (žiūr÷ta 2003-02-18). Prieiga per internetą
http://imet.csus.edu/classic/imet2/stanfillj/workshops/music_in_curriculum/articles/int
egrat.htm

66
 SUMMARY
Young people‘s interest in fashion creates the need to devote a considerable attention
to the study of the historical costume in the lessons of Art and Design. Learning about the
historical costume in Art lessons may become a factor integrating the arts – music, drama,
choreography and literature.
The research subject of the present study is the study of the historical costume as an
integrating factor of art subjects in upper secondary school lessons of arts. The aim of the
research is to establish the role of the historical costume study in conducting integrated
lessons of arts.
The research objectives are as follows: to review the development of the historical
costume; to reveal the significance of learning about the historical costume as an opportunity
for integration of art subjects, developing learners‘ abilities to apply the knowledge acquired
in the lessons of other subjects, self-expression and creative thinking; to summarize learners‘
and teachers‘ attitudes and to assess the possibilities in the integration of art subjects when
studying the historical costume; to suggest relevant aspects of integrated teaching of fine art,
choreography, drama and music based on the study of historical costume.
Research hypothesis: study of historical costume through integration of art subjects
can contribute to creative interpretation of the knowledge acquired in other lessons and its
application to versatile learner education.
Research methods: theoretical: analysis of psychological and pedagogical literature
and school curricula, which allows to provide the theoretical basis for the research problem
and to compare the conclusions of previous researches with the results of the present research.
Empirical: learner survey (questionnaire); teacher survey (questionnaire); educational project;
and test.
The key words: historical costume, arts integration.
56 learners of 2ag and 2eg grades of Kretinga Jurgio Pabrezos Gymnasium
participated in the research.
The research conclusions are as follows:
Having reviewed the development of the costume in historical epochs, the possibilities
for integration of art subjects open up.
Having established the significance of learning the development of the historical
costume for interdisciplinary integration, it has become clear that an interest inspired by
positive attitude forming a thorough learning of historical periods is subject to development
thus activating learners’ self-expression and developing their creative thinking.
The research on the learners’ attitude to the study of the historical costume suggests
that the learner participants in the educational project, independently collecting materials and
coordinating work methods, were able to understand the unity of historical styles in a shorter
time.
The research on the teachers’ attitude to interdisciplinary integration suggests that
integrated teaching is actively applied in the gymnasium, which allows for a possibility for
exercising multifaceted intellect.
The research has shown that the majority of the teachers see a possibility for
integrating learning about the historical costume into the subjects they teach.
Realization of synthesis of the historical costume study, fine arts, choreography,
drama and music as an educational project is one of the possibilities for integrative learning
and introduction of art aiming at versatile learner education.

68
 PRIEDAI
1 priedas

ANKETA

Ar domit÷s istoriniu kostiumu?

Anketa, skirta 10 klas÷s mokiniams.

Šios anketos tikslas – išsiaiškinti Jūsų požiūrį į istorinio kostiumo studijas. Įvertinkite
teiginių svarbumą ir reikšmingumą, pateikite savo nuomonę. Atsakymus į klausimus ir
teiginius žym÷kite X

1. Ar domit÷s naujausia mada?

Taip Ne Šiek tiek

2. Ar m÷gstate filmus – kostiumines dramas?

Taip Ne Nežinau

3. Ar istorinio kostiumo studijos padeda orientuotis istoriniame laikotarpyje?

Taip Ne Abejoju

4. Ar istorinis kostiumas atspindi laikmečio socialines problemas?

Atspindi Ne Nežinau

5. Ar teko d÷v÷ti scenoje ar pamokoje istorinį kostiumą?

Taip Ne

6. Jei teko, gal galite prisiminti kokiomis aplinkyb÷mis tai dar÷te?

Spektaklyje
Karnavale
Kolekcijų pristatyme

7. Ar d÷v÷damas platų renesansinį kostiumą su prakarpomis gal÷tum÷te šokti

šiuolaikinius šokius?
Šokčiau su malonumu
Kostiumas reikalauja atitinkamų judesių
Tai varžytų mano judesius
Visai nešoku
Papildykite..........................................................................................

8. Ar d÷v÷damas renesansinį kostiumą gal÷tum÷te familiariai elgtis su mergina,

vaikinu?
Kostiumas įpareigoja mandagiam elgesiui
Jokio skirtumo
Elgčiaus familiariai
Papildykite.........................................................................................................

69
 9. Kada kuriant istorinį kostiumą smagiausia išreikšti savo jausmus, nuotaikas,
emocijas?
Kuriant modelį
Pasirenkant audinį
Improvizuojant
Demonstruojant
Kita .....................................................................................................................

10. Ar istorinio kostiumo išmanymas padeda suprasti naujausias mados

tendencijas?
Taip
Iš dalies
Ne
Kita....................................................................................................................

11. Kokį vaidmenį kolekcijos pristatyme (arba spektaklyje) vaidina parinkta

muzika?
Padeda pajusti epochos atmosferą
Padeda įsijausti į vaidmenį
Nedaro poveikio
Papildykite............................................................................................................

Duomenys apie Jus:

Jūsų amžius..................................................

Lytis: Vyras Moteris

Gyvenamoji vieta : Miestas Kaimas

D÷koju, kad dalyvaujate apklausoje.

Kretingos Jurgio Pabr÷žos gimnazijos

dail÷s mokytoja metodinink÷
Valdonija Karaliūnien÷

70
 2 priedas

ANKETA MOKYTOJAMS

Gerb. mokytojau,
Savo magistriniame darbe nagrin÷ju istorinio kostiumo raidos studijų integravimą
meno dalykų pamokose. Šios anketos tikslas – išsiaiškinti kokią galimybę mato skirtingų
dalykų mokytojai šią temą integruojant į kitų dalykų pamokas.
Kiekvieno Jūsų nuomon÷ labai svarbi. Duomenys bus panaudoti mano magistriniame
darbe.
Atsakydami į klausimus, pasirinkite Jums tinkamą atsakymą, pažym÷kite jį kryželiu
arba įrašykite savo atsakymo variantą.

1. Jūsų nuomon÷ apie tarpdisciplininę integraciją

Teigiama neigiama abejoju

2. Kaip dažnai tarpdisciplininę integraciją taikote savo darbe?

kartą metuose kas pusmetį kas m÷nesį netaikau
kita.................................................................................

3. Jei netaikote, kas pad÷tų Jums šį metodą naudoti pamokose?

kolegų pasiūlymas noras kelti kvalifikaciją noras pad÷ti kolegai
teigiamas administracijos požiūris
kita.........................................................................

4. Jei taikote kokios lygio integraciją taikote

jungimo (vienas mokytojas jungia dvi disciplinas, pvz. piešia per istoriją)
koreliacinę (jungiama dalyko esm÷, mokytojai derina temas ir dirba lygiagrečiai)
integruotą mokymą (naudojant visas įvairialypio intelekto struktūras,
pasirenkama platesn÷ tema, taikomas projektinis darbas)

5. Kuo Jūsų taikomos integracijos rūšis (rūšys) Jums naudingos?

(galima pasirinkti keletą variantų)
padeda mokiniams lengviau suvokti ugdymo turinį
kelia mokinio mokymosi motyvaciją
skatina mokinių kūrybiškumą
ugdo savarankiško darbo įgūdžius
mažina mokymosi krūvį
kita.............................................................

6. Kaip planuojate tarpdisciplininę integraciją mokslo metų pradžioje?

(galima pasirinkti keletą variantų)
atsižvelgiant į bendrus gimnazijos planus
bendruose mokytojų susirinkimuose
metodin÷se grup÷se
privačiuose pokalbiuose
pagal bendrąsias programas
kitaip..............................................................................................

71
7. Kokios problemos iškyla taikant integracinį metodą?
(galima pasirinkti keletą variantų)
nesuderintos bendrosios programos
tvarkaraštis
kolegų negatyvus požiūris
administracijos negatyvus požiūris
mokinių negatyvus požiūris
tinkamos erdv÷s trukumas
kita....................................................................................................

8. Ar gal÷tum÷te integruoti į savo d÷stomą dalyką istorinį kostiumą?

Taip ne abejoju

9. Jei atsak÷te taip, tai kaip Jūsų dalyko pamokose gal÷tų būti panaudotas istorinis
kostiumas?
pamokos paįvairinimui
mokinių saviraiškai skatinti
elgesio kultūros ugdymui
mokinių pasaul÷žiūros formavimui
kita...............................................................................................................

10. Jei atsak÷te ne, tai kokių dalykų pamokose tai būtų daroma tikslingiau?
humanitarinių tiksliųjų socialinių gamtos menų

Duomenys apie Jus:

Jūsų d÷stomas dalykas mokykloje..................................

Jūsų darbo stažas mokykloje
nuo 1 metų iki 5 metų
nuo 5 metų iki 10 metų
nuo 10 iki 20 metų
virš 20 metų

Lytis: moteris vyras

D÷koju, kad dalyvaujate apklausoje.

Kretingos Jurgio Pabr÷žos gimnazijos
dail÷s mokytoja metodinink÷
Valdonija Karaliūnien÷

72
 3 priedas

TESTAS

Skirtas 10 klas÷s mokiniams

Istorinis kostiumas, kaip meno dalykus integruojantis veiksnys

Vardas ..........................................................

Pavard÷..........................................................

Kaip pasikeit÷ Jūsų požiūris į istorinio kostiumo studijų reikšmę atskirų istorinių
stilių suvokimui po šios atviros integruotos pamokos?

Suvokiau istorinių laikotarpių vientisumą

Gal÷siu kūrybiškiau dom÷tis mada, šokiu, muzika, drama
Abejoju ar tai pakeit÷ mano požiūrį į madą, istorinius stilius
Niekas nepasikeit÷
Papildykite.......................................................................................

Kokiam istoriniam laikotarpiui priskirsime literatūros žanrus ir dramaturgus?

Sujunkite linijomis.
Žanrin÷ įvairov÷: pastoral÷, sonetas,
drama (tragikomedija, komedija,
XX amžiaus 6-7 tragedija)
dešimtmetis

Renesansas Burleskinis romanas

Rokoko Herojinis epas, misterija, moralite

Albertas Kamiu, Antanas Šk÷ma,

Gotika Algirdas Lansbergis

73
Sujunkite linija atitinkamų epochų kostiumus ir dail÷s kūrinius

Burgundijos dvaro mada Mikelandželas.

XVa. Medičių koplyčios skulptūros.

Prancūz÷s kostiumas „Dangaus rož÷“

puošniomis rankov÷mis virš bažnyčios portalo
XVI a. pradžia

XVIII a.pabaigos A.Gaudis. Barselonos

ištaigingos šukuosenos Šv.šeimynos bažnyčia

XIX a. pabaigos Žanas Onor÷ Fragonaras.

„S“ raid÷s formos figūra „Sūpuokl÷se“. 1767 m.

74
 Atpažinkite kokiam istoriniam laikotarpiui priklauso istorinis kostiumas ir sujunkite
linijomis su tam laikmečiui būdingu muzikos aprašymu.
1. Moteriškų suknelių liemuo suspaudžiamas
medžiagos korsažu, siuvamos didel÷s,
sud÷tingo kirpimo rankov÷s, kurios platino
pečius, krūtinę ir kartu su plačiu sijonu teik÷
figūrai stačiakampišką siluetą. Dažniausiai
rankoves gražindavo prakarpomis, pro kurias
kyšodavo puošnių marškinių pūpsniai.
2. Suklest÷jo absoliutus dirbtinumas –
pagrindinis šio laikotarpio žmogaus
išvaizdos bruožas. Ne itin daili vyriškos
blauzdos forma buvo pagražinama į kojinę
dedamais specialiais įd÷klais, nešiojami
dideli perukai, plaukai ir veidas gausiai
pudruojami, skruostai rausvinami, o kaklo
raukšl÷s slepiamos mezginiuose.
3. Grožio idealu tapo bręstanti mergina, ilgu
liemeniu, plokščia krūtine, švelnių veido
bruožų. D÷l to moterys steng÷si pailginti
figūrą, siūdinosi ilgus, žeme besivelkančius
drabužius, aukštino kaktą (nuskusdavo dalį
plaukų) pešiodavo antakius ir blakstienas.
4. Suknel÷ arba kostium÷lis (švarkelis ir
sijonas iš vienodo audinio) buvo siuvami
įimti per liemenį, įsmaugta talija, ilgu, į
apačią plat÷jančiu sijonu, viršuje plačiomis,
rauktomis, o apačioje siauromis rankov÷mis.
Pasirodo pirmi medikų raginimai atsisakyti
korseto ir korsažo
5. Mada kuriama Dioro, Chanel, Y ves Saint
Laurent Paryžiaus salonuose. Neatskiriama
moteriško tualeto dalimi tampa keln÷s.
Jaunimas nori išsiskirti iš kitų. Anglijoje
atsiranda mini sijonų mada.
6. Čiurlionio - kompozitoriaus muzikoje -
daug įvairių stilių apraiškų. Randame
klasicizmo, modernizmo, neoromantizmo
bruožų. Tod÷l kompozitoriaus muzika sunkiai
telpa į kokius nors griežtus stiliaus r÷mus.Bet
galima teigti, kad abstrakti, filosofiška,
dramatiška Čiurlionio muzika atspindi
19a.pabaigos muzikos stilistiką.
7. J.S.Bacho sūnų, L.Bokerinio, V.A.Mocarto
muzikos kūriniai pasižymi grakštumu,
jausmingumu, lengvumu ir puošnumu.
Puošnumas akivaizdus net instrumentų
gamyboje. Klavesinas ištapomas, lakuojamas,
puošiamas inkrustacijomis, brangakmeniais.
Aukštuomen÷s žmon÷s mok÷jo groti
instrumentais, šokti ir dainuoti . Tai buvo
populiarus laisvalaikio leidimo būdas.
8. Ryškiausia buvo Nyderlandų polifonin÷
mokykla. Dainavimas “a capella” pasižym÷jo
saikingu puošnumu, simetriškumu, formos
pojūčiu, ramybe. Iš Karavadžo paveikslo
,,Liutnininkas” matome, kad dainuoti
madrigalą, pritariant liutnia, buvo madinga.
Instrumentin÷s muzikos kūriniuose gražiai
der÷jo švelnios violos, medin÷s fleitos,
klavesinas.
9. Profesionalioji muzika formavosi
bažnyčiose ir vienuolynuose. Griežto
bažnytinio giedojimo pagrindas buvo
grigališkasis choralas lotynų kalba.
Pasaulietinę muziką populiarino
meisterzingeriai, truverai, trubadūrai. Klest÷jo
riterių menas.
10. Amerikoje prasideda hipių jud÷jimas.
Spalvingi, ryškūs, jausmingi hipiai tik÷jo
amžina meile ir jaunyste. Jaunatvišką š÷lsmą
išreišk÷ trankiu roku, ilgesingomis dainomis su
gitarų pritarimu. Muzika hipiams buvo
jud÷jimo variklis, o rokas - bendravimo
priemon÷. Narkotikai, alkoholis ir amžius
praretino jų gretas. Išliko klasika tapusių ,,The
Beatles“, ,,Rolling Stones“grupių muzika.
75
Kokiam istoriniam laikotarpiui priskirsime literatūros žanrus ir dramaturgus?
Sujunkite linijomis.

XX amžiaus 6 – 7 Žanrin÷ įvairov÷: pastoral÷, sonetas,

dešimtmetis drama (tragikomedija, komedija,
tragedija)

Renesansas
Burleskinis romanas

Rokoko Herojinis epas, misterija, moralite

Alberas Kamiu, Antanas Šk÷ma,

Gotika Algirdas Lansbergis

Kokiu istoriniu laikotarpiu buvo šokami šie šokiai? Sujunkite linijomis.

Šokio akademija. Dvaro baletai.pirmi

bandymai atskirti buitinį šokį nuo sceninio.
Gotika
Išpopuliar÷ja gavotas, menuetas, kontrdansas

Atgimsta antikinio meno formos. Siekiama

Rokoko grakštumo. Pirmosios mokyklos, kuriose mokoma
judesio, išraiškos, ritmo – trijų svarbiausių
estetiško šokio elementų.

XX amžiaus Buitiniai masiniai šokiai, uždari rateliai,

6 – 7 deš. šokama eil÷mis. Madingiausi - šokiai su fakelais.
Tik pradedama šokti poromis

Renesansas
Rokenrolo, disko šokio klest÷jimas

76
 4 priedas
MOKINIŲ SUKURTOS ISTORINIO KOSTIUMO KOMPOZICIJOS

2ag kl.mokinio L.Barkausko 2eg kl. Kolektyvin÷ kompozicija 2ag kl. Kolektyvin÷ kompozicija
kompozicija „Gotika“, 2008m., „Renesansas“, 2008m., „Rokokas“, 2008m., popierius,
popierius, guašas, 80x50 cm popierius, guašas, 80x50 cm. guašas, 80x50 cm.

2eg kl. Kolektyvin÷ kompozicija „Secesija“, 2ag kl. Kolektyvin÷ kompozicija „XX a. 6 – 7
2008m., popierius, guašas, 80x50 cm. dešimtmetis“, 2008m., popierius, guašas, 80x50 cm.

77
 5 priedas
ATVIROS INTEGRUOTOS PAMOKOS FRAGMENTAI

Gimnazistai ruošiasi
atvirai integruotai pamokai

Pristatin÷jamas rokoko
stiliaus kostiumas
ir to laikmečio dail÷

Ištraukos iš Ibseno
dramos skaitymas

78
 Pristatomas XX a.
6-7 deš. kostiumas

Mokytojos po atviros
integruotos pamokos

79