(1)

(2)
 (1)

KAUNO BIENALĖ TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN

KAUNAS BIENNIAL TEXTILE ’11: REWIND – PLAY – FORWARD
(2)

TURINYS
(1) DAR KARTĄ
Bienalės globėjo LR Kultūros ministro dr. Arūno Gelūno sveikinimo žodis (5)
Virginija Vitkienė. TEKSTILĖ ‘11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN (8)

( 22 ) I. DAR KARTĄ ISTORIJA

Rasa Andriušytė-Žukienė. Dar kartą istorija (24)
Menininkai: Aleksas Andriuškevičius (28), Aušra Andziulytė (30), Jonas Gasiūnas (32),
Laura Garbštienė (34), Petras Griušys (36), Rimvidas Jankauskas-Kampas (38), Vilmantas
Marcinkevičius (40), Jonas Mekas (42), Šarūnas Sauka (44), Liudas Truikys (46), Sofija Vei-
verytė (48), Eglė Velaniškytė (50), Albertas Veščiūnas (52), Viktoras Petravičius (54), Igoris
Piekuras (58), Marija Teresė Rožanskaitė (60), Kazė Zimblytė (62), Audronė Petrašiūnaitė
(64)

( 66 ) II. DAR KARTĄ PASAKOJIMAS

Monika Krikštopaitytė. Istorijos, pasakojimai ir (meta)tekstai (68)

( 74 ) Konkursinės parodos menininkai

Lia Altman (76), Sonja Andrew (78), Nina Bondeson (80), Kristina Čyžiūtė (84), Marion
Coleman (86), Amélie Brisson-Darveau (90), F4 Artist Collective [Susan Jowsey/Marcus
Williams] (92), Gao Yuan (96), Wang Haiyuan (100), Ainsley Hillard (102), Tonje Høydahl
Sørli (104), Lina Jonikė (106), Alice Kettle (108), Fiona Kirkwood (110), Signe Kivi (110),
Monika Kreivė (116), Maria Leon (118), Beili Liu (120), Michaela Melian (124), Marion
Michell (126), Andrea Milde (128), Rūta Naujalytė (132), Rasma Noreikytė (134), Katya
Oicherman (136), Virginie Rochetti (138), Laisvydė Šalčiūtė (142), Tilleke Schwarz (144),
Kyung-ae Wang (148), Misao Watanabe (150), Katie Waugh (152), Monika Žaltauskaitė-
Grašienė (156).

( 158 ) Kviestieji menininkai

Yinka Shonibare MBE (160), Silja Puranen (166), Annika Ekdahl (168), Osgemeos (170),
Inga Likšaitė (174), Vita Gelūnienė (176), Almyra Weigel (178), Eglė Ganda Bogdanienė
(182), Hiroko Watanabe (184), Valya (186), Min Tzu-Chao (188), Patricija Gilytė (192)

( 194 ) III. DAR KARTĄ Į ATEITĮ

Sarah E. Braddock Clarke. DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN (196)
Ainsley Hillard (200), Christy Matson (202), Jane Harris (204), Janis Jefferies ir Barbara
Layne (206), Nancy Tilbury (210)

( 212 ) IV. DAR KARTĄ LYDINČIOS PARODOS

Reiko Sudo (214), Lia Cook (216), Chunghie Lee (218), Laima Oržekauskienė (220), Cynt-
hia Schira (222), Louise Lemieux Bérubé (224), Maximo Laura (226), Jolanta Šmidtienė
(228), Lozanos bienalės kolekcija (230), Portugalijos menas (234), Estijos menas (236),
Kosta Rikos menas (238), TEXERE (242), Experiments With Light (244), Fluxus (246), Ki-
tos parodos (250)

( 254 ) V. Bienalės renginių programa

( 270 ) VI. Partneriai ir rėmėjai

 (3)

CONTENTS
(2) REWIND
Congratulation Word by Patron of the Biennial, dr. Arūnas Gelūnas, Culture Minister of LR (5)
Virginija Vitkienė. TEXTILE’11: REWIND – PLAY – FORWARD (14)

( 23 ) I. REWIND HISTORY
Rasa Andriušytė-Žukienė. Rewind History (25)
Artists: Aleksas Andriuškevičius (28), Aušra Andziulytė (30), Jonas Gasiūnas (32), Laura
Garbštienė (34), Petras Griušys (36), Rimvidas Jankauskas-Kampas (38), Vilmantas Mar-
cinkevičius (40), Jonas Mekas (42), Šarūnas Sauka (44), Liudas Truikys (46), Sofija Veive-
rytė (48), Eglė Velaniškytė (50), Albertas Veščiūnas (52), Viktoras Petravičius (54), Igoris
Piekuras (58), Marija Teresė Rožanskaitė (60), Kazė Zimblytė (62), Audronė Petrašiūnaitė
(64)

( 67 ) II. REWIND PERSONAL STORY

Monika Krikštopaitytė. Stories, Narratives and (Meta)Texts (70)

( 75 ) Artists of competitive exhibition

Lia Altman (76), Sonja Andrew (78), Nina Bondeson (80), Kristina Čyžiūtė (84), Marion
Coleman (86), Amélie Brisson-Darveau (90), F4 Artist Collective [Susan Jowsey/Marcus
Williams] (92), Gao Yuan (96), Wang Haiyuan (100), Ainsley Hillard (102), Tonje Høydahl
Sørli (104), Lina Jonikė (106), Alice Kettle (108), Fiona Kirkwood (110), Signe Kivi (110),
Monika Kreivė (116), Maria Leon (118), Beili Liu (120), Michaela Melian (124), Marion
Michell (126), Andrea Milde (128), Rūta Naujalytė (132), Rasma Noreikytė (134), Katya
Oicherman (136), Virginie Rochetti (138), Laisvydė Šalčiūtė (142), Tilleke Schwarz (144),
Kyung-ae Wang (148), Misao Watanabe (150), Katie Waugh (152), Monika Žaltauskaitė-
Grašienė (156).

( 159 ) Invited artists

Yinka Shonibare MBE (160), Silja Puranen (166), Annika Ekdahl (168), Osgemeos (170),
Inga Likšaitė (174), Vita Gelūnienė (176), Almyra Weigel (178), Eglė Ganda Bogdanienė
(182), Hiroko Watanabe (184), Valya (186), Min Tzu-Chao (188), Patricija Gilytė (192)

( 195 ) III. REWIND INTO THE FUTURE

Sarah E. Braddock Clarke. REWIND – PLAY – FORWARD (198)
Ainsley Hillard (200), Christy Matson (202), Jane Harris (204), Janis Jefferies ir Barbara
Layne (206), Nancy Tilbury (210)

( 213 ) IV. REWIND SATELLITE EXHIBITIONS

Reiko Sudo (214), Lia Cook (216), Chunghie Lee (218), Laima Oržekauskienė (220), Cynt-
hia Schira (222), Louise Lemieux Bérubé (224), Maximo Laura (226), Jolanta Šmidtienė
(228), Collection of Lausanne Biennial (230), Portuguese collection (234), Estonian col-
lection (236), Costa Rica‘s collection (238), TEXERE exhibition (244), Experiments With
Light (244), Fluxus (246), Other exhibitions (250),

( 255 ) V. Programme of biennial events

( 270 ) VI. Partners and Sponsors

(4)

Gerbiamieji Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11 daly-
viai, lankytojai ir rengėjai,
Šiandienos pasaulyje, užgriūvančiame mus savo fra-
gmentišku bėgimu, dažnai ieškome praeities, dabarties ir
ateities sąsajų, padedančių įprasminti savo buvimą. Teks-
tilės žanras pagal savo prigimtį yra pašauktas ir tiesiogine
ir perkeltine prasme perskaityti sudėtingus raštus, pasiū-
lyti įspūdingas savo dėliones.
Man malonu sveikinti jau aštuntąją Kauno bienalę. Kas-
kart savo programa šis renginys pasiūlo išties nustebi-
nantį meno gijų pluoštą, darniai įsipinantį tarp klasikinio
meno šedevrų, ar sušvytintį naujųjų technologijų žybs-
niais.
Verčiant šių metų programą, kurioje atsiskleidžia galėji-
mas suburti ryškius šalies ir užsienio kūrėjus, siekis prista-
tyti pripažintus tarptautinius tekstinės meno renginius ir
reiškinius, ketinimas paskatinti šio žanro refleksijas teksti-
lės forume, nekyla jokių abejonių, kad ši konceptuali plat-
forma tampa išskirtiniu Europos kultūros renginiu.
Linkiu spalvingų patirčių, prasmingų diskusijų, ir ambicin- I wish you all colorful experiences, meaningful discus-
gų planų įgyvendinimo. sions and the implementation of ambitious plans.
Nuoširdžiai,
Arūnas Gelūnas,
Lietuvos kultūros ministras
(5)
Dear participants, visitors and organizers of
Kaunas Biennial TEXTILE ’11,
In the modern world that overwhelms us with fragmen-
tary race we often seek for the links between the past, the
present and the future that enable us to find the sense of
our existence. Due to the nature of textile art, the genre is
destined to read intricate patterns and suggest spectacu-
lar puzzles of its own in direct and figurative ways.
It is great pleasure for me to welcome the 8th Kaunas Art
Biennial. Every time the event introduces a surprising ply
of art yarn which (harmoniously weave into classic mas-
terpieces or shine out with new technologies.
The program of this year reveals the ability to gather pro-
minent Lithuanian and international creators, the objecti-
ve to introduce renowned events and phenomena of
international textile art scene, the intention to promote
the reflection on this art form in textile forum and leaves
no question – this conceptual platform is becoming an
exclusive cultural phenomenon in the European context.
Sincerely
Arūnas Gelūnas
Lithuania’s Minister of Culture
(6)

DAR KARTĄ
 (7)

REWIND
(8) Virginija Vitkienė nas, atsiradęs ir įtvirtintas pastarąjį dešimtmetį Didžiojoje
TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – Britanijoje, jau nebėra angažuotas tekstilės meniškumui
ar meniniam unikalumui įtvirtinti (postmodernistinio
PIRMYN ir feministinio meno istorija tai padarė pati). Šis žodžių
junginys turi daug platesnį reikšmių spektrą, sietiną su
Kauno bienalė TEKSTILĖ per nepilnus du dešimtmečius materialiąja žmogaus kultūra, archajiniais ir paprotiniais
suvienijo arti tūkstančio įvairių sričių profesionalų visame reiškiniais, jų atspindžiais nūdienos visuomenėje (kas
pasaulyje. Galbūt toji vienybė tik mūsų (organizatorių) itin aktualu konceptualiems meniniams sprendimams);
išsigalvota, bet tokias abejones išsklaido kolegų, me- antropologiniais tyrimais, kuriuose tekstilės paveldas yra
nininkų ir bienalės draugų palaikymas ir nesuvaidintas laikomas vienu pagrindinių regiono, tautos, bendruo-
domėjimasis tuo, „kas ateina“. O mes nerašytu susitarimu menės, šeimos ir asmens unikalumo aspektų; mokslo ir
su visais laukiančiaisiais laikome apsisprendimą keistis. meno sąsajomis, naujosiomis technologijomis ir tyrimais,
Nuo 2005-ųjų, kai tradicines konkursines Kauno teksti- nukreiptais į tekstilės ir skaitmeninių technologijų išradi-
lės parodas pakeitė tarpdisciplininio pobūdžio renginiai, mus ir jų poveikį žmogaus gyvenimo būdui netolimoje
kuruojami tarptautinės komandos (kurios sudėtis taip (ir tolimoje) ateityje. Literatūra, teatras, tyli vakarienė,
pat kinta su kiekvienų metų iššūkiu), Kaunas tapo vienu audringos skyrybos, meilės aliuzija ar laidotuvės – viskas
reikšmingiausių tekstilės kultūros centrų pasaulyje. Ryš- gali būti suvokiama ir reflektuojama per tekstilės kultūros
kūs meno kūrėjai, įstabūs jų kūriniai, bendradarbiavimo prizmę. Žinoma, ne nuolatos, nes yra daugybė kitų žiūros
programos, atviros kūrybinės dirbtuvės, kuruotos įvairių galimybių. Bet yra tinkama vieta ir laikas tekstiliniam po-
šalių meno kolekcijos, edukacinės programos, diskusijos, žiūriui. Ta vieta – Kauno bienalė, o laikas – kai jūs esate jos
kritika ir vertinimas, išmaniosios technologijos, medžia- pulso dalimi. Dabar.
gų ir technologijų konceptualizavimas, naujas požiūris ir
žongliravimas istorija – viskas, kas vyksta Kauno bienalėje Kodėl DAR KARTĄ?
pastarąjį dešimtmetį, turi slaptažodį – tekstilė. Šių metų bienalės programa, kaip ir jos trigubas pavadi-
nimas DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN (REWIND – PLAY
Ne vienoje tarptautinėje diskusijoje svarstyta, kaip keis- – FORWARD), atkartojantis magnetolos mygtukų ko-
ti šio renginio kryptį, kad jis būtų aktualus šiuolaikiniam mandas, gimė glaudžiai bendradarbiaujant su partne-
parodų lankytojui ir kultūros vartotojui, taip pat įdomus riais. Ankstyvą 2010-ųjų pavasarį, besvarstant ateinančio
ir patrauklus menininkams, jaunimui, reikšmingas vietos renginio idėjines gaires, Kauno bienalės valdybos nariai
bendruomenei ir gausiai miesto humanitarinio profilio suformulavo konceptualaus sugrįžimo prie ištakų idėją,
studentijai. Kauno tekstilės bienalė (toks renginio pavadi- kuriai buvo ieškoma verbalinės išraiškos. Apmąstyti įvai-
nimas buvo 1997–2003), nuo penktojo renginio vadinta rūs parodos pavadinimų aspektai, susiję su priešdėliu
Kauno meno bienalės TEKSTILĖ vardu (2005, 2007), o nuo „per“ (anglų kalboje re, reiškiantį pasikartojantį veiksmą):
2009-ųjų pavadinimas sutrumpintas iki Kauno bienalė reconnection, repetition, reload, replay (persijungimas,
TEKSTILĖ, taip akcentuojant vietą, kurioje renginys vyksta perkrovimas, pakartojimas, pergrojimas ir pan). Ties an-
kas dvejus metus, ir šio laiko bienalių gausos kontekste gliškuoju rewind (garso / vaizdo juostelės atsukimas)
unikalų – tekstilinį – idėjų raiškos kelią. Žodis „menas“ apsistota ne tik dėl žodžio reikšmės sodrumo: juostos
iškrito ne tik todėl, kad bienalė jau savaime nurodo į me- atsukimas perklausymui / peržiūrėjimui – sąmoningas
ninį renginio aspektą, bet ir dėl to, jog meno ir menoty- veiksmas, susijęs su „perklausomo“ garso, teksto ir įvaiz-
ros lauke „tekstilės meno“ terminas keičiamas „tekstilės džio įtapatinimu / tapimu klausančiojo / stebinčiojo esa-
kultūros“ apibrėžimu. Pirmasis (tekstilės meno) žodžių ties dalimi. Bet ne tik tai nulėmė būtent šio žodžio pasi-
junginys taip pat yra gan jaunas. Jis menotyrininkų imtas rinkimą. 2009-ųjų Kauno bienalės rezidencijų programoje
vartoti XX a. 8-ajame dešimtmetyje moderniosios teksti- skambėjusi kompozitoriaus Philipo Millerio (Pietų Afrikos
lės istorijai reikšmingiausios parodos – Lozanos bienalės Respublika) kantata „Rewind“1, kurios estetiškai įstabią
(1962–1995) kontekste, kur klasikines tapiserijas sparčiai muzikinę kompoziciją egzistenciniu išgyvenimu pavertė
ėmė keisti tekstilės objektų, skulptūrų, instaliacijų gausa, įdainuotų tekstų turinys ir socialinis kontekstas, gali būti
pradėtos naudoti netradicinės medžiagos, plėtoti socia- konceptualiu šių metų bienalėje akcentuojamo sugrįžimo
liai angažuotos temos (džiaugiamės, kad Lozanos paro- pavyzdžiu. Solistai ir trijų šimtų žmonių choras kūrinyje
dos archyvinę kolekciją galite išvysti šioje Kauno biena- dainuoja tekstus iš „Tiesos ir susitaikymo komisijos“ („The
lėje). Tad profesionaliajai tekstilei įvardinti buvo surastas Truth and Reconciliation Commission“) garso takelių ar-
šis tuomet naujas raktinis žodžių junginys, išreiškęs aiškią chyvuose sukauptų liudijimų, kuriuos paliko žmonės, nu-
minėtų objektų skirtį nuo taikomosios paskirties kūrinių kentėję ir veikę abiejose stovyklose – aukų ir jų budelių.
bei nuo tradicinių vaizduojamojo meno formų tapiserijo-
se, kai tekstilė buvo suvokiama kaip tam tikra tapybos re-
produkavimo forma. Antrasis – tekstilės kultūros – termi- 1 Plačiau apie projektą: http://www.philipmiller.info/rewind-cantata
Minėtas muzikos kūrinys prisiminimus (šiuo atveju žodinį
tautos liudijimą) pavertė rekolekcine, sakralia patirtimi,
susijusia su katarsiniu apsivalymu per susitaikymą su sa-
vimi ir kitu.
Phillipo Millerio kūrinyje pirminė garso / vaizdo juostelės
atsukimo (rewind) reikšmė, taip pat ir meninis sprendimas
(komponuoti tekstus iš archyvinių garso įrašų) yra sąmo-
ningai pasirinktos priemonės, perkeliančios suvokėją į
socialiai, kultūriškai, humaniškai, tautiškai ir etiškai ak-
tualų lygmenį, suvienijantį bendros patirties refleksijoje.
Tai – kūrybinio požiūrio pavyzdys, artimas Kauno bienalės
etikai ir estetikai. Bienalės REWIND (jį mes verčiame DAR
KARTĄ), tikime, nėra betikslis dairymasis atgal. Dar kartą
peržiūrėjus tekstilės meno ir kultūros istoriją, parodoje
(tiksliau – parodose) siekiama reflektuoti nūdienos ak-
tualijas ir ateities perspektyvas kitu lygiu – išgyventų as-
meninių ir kolektyvinių patirčių kontekste. Patirčių, kurios
lemtingos nūdienos pasirinkimams ir rytdienos elgsenai
ar gyvenimo būdui.
Tad Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11 konkursinių ir kuruotų
parodų žiūros laukas krypsta į praeitį, dabartį ir ateitį.
Šiuos požiūrius atskleidžia trys pagrindinės parodos Dar
kartą istorija, Dar kartą pasakojimas ir Dar kar-
tą į ateitį.
PRAEITIS
Parodoje DAR KARTĄ ISTORIJA (REWIND HISTORY) kves-
tionuojama meno istorijoje suformuota tekstilės, kaip
reprodukuojamojo žanro, samprata. Kuratorei Rasai An-
driušytei-Žukienei teko nelengvas iššūkis – parengti par-
odą, kurios technologinis sprendimas (kompiuterizuoto-
mis žakardo staklėmis austi kūriniai) ir tema (istorinis
požiūris) jau buvo padiktuoti bienalės rengėjų. Kuratorė
parodoje išryškino reprodukavimo aspektą (neatsiejamą
nuo tapiserijos istorijos Vakarų Europoje XVII–XX a. ir nuo
žakardinių audimo technologijų) kaip kūrybinių interpre-
tacijų pagrindą. Ji apklausė šiuo metu aktyviai kuriančius
tekstilės menininkus, kokie lietuvių kūrėjai ir jų kūriniai
yra padarę įtaką jų kūrybiniams sprendimams, ar yra tie-
siog įsimintini, tapę vizualiosiomis ikonomis. Iš įvardintų
kūrėjų kūrinių kuratorė atrinko kolekciją, tapusią subjek-
tyvia (tekstiliška) XX–XXI a. Lietuvos meno istorija. Par-
odoje išvysime tekstiliškai interpretuotus Liudo Truikio,
Viktoro Petravičiaus, Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio
Piekuro, Sofijos Veiverytės, Rimvido Jankausko-Kampo,
Kazimieros Zimblytės, Alberto Veščiūno, Jono Meko,
Eglės Velaniškytės, Aušros Andziulytės, Vilmanto Marcin-
kevičiaus, Šarūno Saukos, Lauros Garbštienės, Alekso An-
driuškevičiaus, Jono Gasiūno, Audronės Petrašiūnaitės ir
Prano Griušio kūrinius, kurių tapybiniai potėpiai, videoka-
drai ar grafikos rėžiai yra įstrigę siūlo mazguose. Parodoje
nėra apeliuojama į kūrinių originalų ir tekstilinių jų versijų
analogiškumą, tikslumą. Atvirkščiai, rezultatas atskleidžia
taktilinius ir spalvinius siūlo ir dažo ar videokadro spalvų (9)
skirtingumus, lemiančius vizualios realybės skirtybes ir
estetinių pajautų sumaištį. Šalia išvardintų idėjinių sluoks-
nių, parodoje skleidžiasi ir dar vienas – kūrinių tarpusavio
dialogas (išryškintas kuratorės įžanginiame tekste). Par-
oda daug ką atskleis Lietuvos meno žinovams, kurie turi
originalių kūrinių poveikio patirtį, todėl nesąmoningai
lygins išaustus vaizdus su originalais. Užsienio svečiams,
ir tiems, kurie parodą 2012 metais aplankys Estijoje ir Por-
tugalijoje, bus parengta speciali edukacinė programa bei
šokio inscenizacijos (su partneriu – Kauno „Auros“ šokio
teatru), Lietuvos profesionaliosios tekstilės strategijas at-
skleidžianti per Lietuvos meno istorijos refleksijas.
Menininkės Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Daiva Zu-
brienė šios parodos kūrinius išaudė įmonėse „Audėjas“
(Lietuva) ir „Ekelund“ (Švedija).
DABARTIS
Konkursinėje parodoje DAR KARTĄ PASAKOJIMAS (RE-
WIND PERSONAL STORY) (idėjos autorė Virginija Vitkie-
nė) per tekstilės konotacijas aktualizuojamos asmeninės
menininkų istorijos. Naratyvas, kaip naujoji šiuolaikinio
meno strategija, čia susipynė su specifine užduotimi
– prabilti per tekstilę, kuri suvokiama kaip konotacija,
užuomina, konceptualus patirties mediatorius. Sulauk-
ta daugiau kaip trys šimtai paraiškų iš 43 pasaulio šalių,
parodai atrinktas 31 projektas. Komisija paraiškas svarstė
trimis etapais: pirmiausia – individualiai, o susitikusi – dar
kelias dienas, gilindamasi į kiekvieno menininko vaizdu ir
tekstu perteiktą istoriją ir stengdamasi išvysti bendrą par-
odos vaizdą. Ekspertų darbui komisija pakvietė skirtingų
meno sričių specialistes. Beatrijs Sterk (Vokietija) – Euro-
pos tekstilės tinklo vadovė (generalinė sekretorė) ir tarp-
tautinio žurnalo „Textile Forum“ redaktorė, puikiausiai iš-
mananti tarptautinį tekstilės, kaip grynojo žanro, spektrą.
Sarah E. Braddock Clarke (Jungtinė Karalystė) – Istorijos ir
konteksto studijų lektorė Falmuto universiteto kolegijoje,
naujųjų technologijų tekstilėje specialistė ir itin reikšmin-
go leidinio „Techno Textiles“ bendraautorė2, šiuo metu
rengianti dar vieną tyrimų straipsnių rinkinį „In Code“. Ji
išmano naujausią tekstilės meno ir mokslo sąveiką, išma-
niosios tekstilės lauką ir eksperimentinę dizaino praktiką.
Dvi lietuvių meno kritikės – Virginija Vitkienė ir Monika
Krikštopaitytė – analizavo kūrinius šiuolaikinių meno
strategijų ir aktualijų kontekste, žvelgdamos į tekstilę
kaip konceptualią priemonę kūrybiniams sprendimams ir
ieškodamos į konkurso sąlygas tiksliausiai įsiklausiusiųjų
„grynuolių“. Profesorė ir bienalės valdybos pirmininkė,
2
Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles. – New
York, NY: Thames and Hudson, dist. By W. W. Norton & Company, Inc.,
October 1997. – 192 p.: ill. – ISBN 0-500-23740-9.
Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles 2. – New York,
NY: Thames and Hudson, 2006, 2008. ISBN 9780500286845.
( 10 ) tekstilės menininkė Laima Oržekauskienė (Lietuva), Lietu-
vos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, jau-
tė atsakomybę surinkti kolekciją, kuri kuo visapusiškiau
atspindėtų Kauno bienalės siekį būti dinamišku, nuolat
savo veiklą permąstančiu ir tekstilės ribas kvestionuojan-
čiu renginiu. Kolegialiu komisijos narių sutarimu, tekstilė
šiuolaikinėje meno erdvėje nebegali būti tiesiog tekstile,
tapiserija – vien tik estetišku ataudų ir metmenų raizgi-
niu, siuvinys ar skiautinys ne dėl technikos yra meno kūri-
nys. Technika, žanras, medžiaga ir būdas yra tik priemonė
istorijoms, suvienijančiomis parodos dalyvius bendrumo
patirtyse, išpasakoti. Konkursinėje parodoje Dar kartą
pasakojimas tekstilines gyvenimo istorijas pasakoja Til-
leke Schwarz (Nyderlandai), Alice Kettle (Jungtinė Kara-
lystė), Wang Haiyuan (Kinija), Watanabe Misao (Japonija),
Beili Liu (Kinija, JAV), Rasma Noreikytė (Lietuva, Jungtinė
Karalystė), Laisvydė Šalčiūtė (Lietuva), Ainsley Hillard
(Jungtinė Karalystė), Andrea Milde (Vokietija, Ispanija),
Lia Altman (Rusija),  Michaela Melián (Vokietija), Nina
Bondeson (Švedija), Sonja Andrew (Jungtinė Karalystė),
Marion Michell (Jungtinė Karalystė), „F4 Artist Collective“
[Susan Jowsey, Marcus Williams] (Naujoji Zelandija), Fiona
Kirkwood (Pietų Afrikos Respublika),  Lina Jonikė (Lietu-
va), María León (Ispanija), Kyung-ae Wang (Pietų Korėja),
Rūta Naujalytė (Lietuva), Monika Žaltauskaitė-Grašienė
(Lietuva), Monika Kreivė (Lietuva), Amélie Brisson-Darve-
au (Kanada), Katie Waugh (JAV), Kristina Čyžiūtė (Lietuva),
Marion Coleman (JAV), Katya Oicherman (Izraelis), Virgi-
nie Rochetti (Prancūzija), Gao Yuan (Taivanas), Signe Kivi
(Estija), Tonje Høydahl Sørli (Norvegija).
Šios parodos kviestųjų menininkų kategorijoje pristato-
me su bienale daugelį metų kūrybingai bendradarbiau-
jančius, tekstilės ir kitų menų srityse daug pasiekusius
menininkus. Annika Ekdahl (Švedija) ne kartą pristatyta
Kauno bienalėje su personaliniais ir grupiniais projektais,
šiemet vėl į bendradarbiavimu grįstą meninį sumanymą
įtraukė Geteborgo universiteto kolegę Birgittą Nordström
bei tekstilės studentus interpretuoti savo tapiserijos temą
„Kūnui“. Silja Puranen (Suomija) – Šiaurės šalių tekstilės
prizo laimėtoja (2009) ir Kauno bienalės laureatė (2003)
– pakviesta surengti parodą ir bendradarbiauti su cho-
reografe Anne-Linn Akselsen (Norvegija), kad tekstilę
žiūrovui pristatytų per judesį ir kūno emocijas. Šis ir kiti
šokio projektai, kuriuose sujungiami vizualaus meno ir
judesio elementai, vadinami „Judančia tekstile“ (projek-
tus koordinuoja bienalės partneris šokio teatras „Aura“).
Pasaulinio garso gatvės meno įžymybės Otavio ir Gustavo
Pandolfo-Osgemeos (Brazilija) – Kauno bienalės draugai
nuo 2007-ųjų, kai kartu su mama lietuvių kilmės Mar-
garida Kanciukaitis Pandolfo dalyvavo brazilų kolekcijos
pristatyme ir ištapė muziejaus fasadinę sieną fantastiniais
motyvais, šiemet persikelia dirbti į Kauno Paveikslų ga- 3 MBE (angl. trump. Member of the Order of the British Empire) sutei-
lerijos vidines erdves, vėl pasikvietę artimiausius šeimos kiamas D. Britanijos karaliaus ar karalienės asmeniui už ypatingus
narius kurti vizualios šeimos emigracijos istorijos. Jų nuopelnus savo šaliai.
instaliacijoje vokiečių choreografas Johannesas Wielan-
das sukurs šokio spektaklį melancholijos tema. Ilgametė
Kauno bienalės vadovė ir idėjų generatorė Vita Gelūnie-
nė (Lietuva) pagaliau sugrįžta į bienalę kaip menininkė ir
originaliu būdu pristato naujausią tapiseriją: viduramžių
milflero stilistiką audinyje interpretuojanti tekstilininkė,
bendradarbiaudama su choreografe Birute Letukaite ir
videomenininku Evaldu Jansu (Lietuva), kūrinio perso-
nažus atgaivina stilizuotame videospektaklyje, laikinai
užtveriančiame kelią kūrinio link.
Kauno bienalės laureatės Inga Likšaitė ir Patricija Gilytė
(abi – Lietuva, Vokietija) taip pat į programą įsitraukia su
šokio bendradarbiavimo projektais. Nuolat su tekstile dir-
banti Inga Likšaitė savo parodą atidarys originaliu Kenne-
to Flako ir Külli Roosna (Estija) režisuotu ir šokamu spekta-
kliu, kurį kūrė penki menininkai iš skirtingų Europos šalių.
O skulptorė Patricija Gilytė, kūryboje dažnai naudojanti
poroloną (skulptūrose, performansuose, videokūriniuo-
se), bendradarbiaudama su portugalų choreografe Ne
Barros, šiai minkštai medžiagai papildomai suteikia laiko
tėkmės pajautą, taip pat ir egzistencinės patirties – emi-
gracijos kaip dykvietės metaforą. Viena ryškiausių ir ak-
tyviausių Lietuvos tekstilininkių Eglė Ganda Bogdanienė
(Lietuva) pakviesta pristatyti personalinę parodą, reflek-
tuojančią asmenines patirtis. Bienalės bičiulė Almyra Wei-
gel (Lietuva, Vokietija), bendradarbiaudama su choreo-
grafe Birute Letukaite, bienalėje pristato šokio spektaklį,
kuriame intriga kuriama per Almyros Weigel dešimtmetį
naudotas medžiagas ir vizualinę reikšmę. Ne pirmą kartą
(anksčiau – kaip konsultantė ir parodos lankytoja) į Kauną
atvykstančios Hiroko Watanabe (Japonija) kūriniai, kaip
ir dera japoniškajai estetikai, prabyla subtilia faktūra, iš-
baigta forma ir spalvos išraiškingumu. Dar keli kviestieji
menininkai yra Kauno bienalės debiutantai. Ukrainiečių
kilmės JAV menininkė VALYA (Valentyna Roenko) savo
šeimos istoriją pasakoja per archetipinį žmonijos motinos
(rus. „babos“) įvaizdį įspūdingo dydžio archajine veltinio
technika įgyvendintu kūriniu. Jaunoji Taivano menininkė
Min Tzu-Chao (neseniai baigusi magistrantūros studijas
Londone) per keturių savo šeimos kartų moterų vestu-
vinių drabužių interpretacijas atskleidžia savo tautos
mentalitetą ir šeimos santykių kaitos aspektus. Vienas
garsiausių britų menininkų Yinka Shonibare, MBE3 pirmą
kartą pristatomas ne tik Kauno bienalėje, bet ir Lietuvoje.
Meno magistrantūrą baigęs Londono universiteto Golds-
mitho koledže (su kurio profesūra Kauno bienalė bendra-
darbiauja nuo 2007-ųjų), nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio
savo dvigubos kilmės (Nigerijos ir Britanijos) problema-
tiką menininkas eksplikuoja pasitelkdamas kostiumus
ir jų audinius, kaip socialinio statuso reprezentacijos ir
konotacijos priemonę. Bendradarbiaudami su Jameso Jungtinės Karalystės) kolekcijomis, šiemet suteikia- ( 11 )
Cohano galerija (Niujorkas), šiemet pristatome du Yinka me galimybę susipažinti su Kosta Rikos, Estijos ir Por-
Shonibare filmus „Kaukių balius“ (2004) bei „Odilė ir Ode- tugalijos tekstilės (ar tekstilę reflektuojančių kūrinių)
ta“ (2005), kuriuose, kaip ir bienalės kartu su šokio teatru kolekcijomis.
„Aura“ sukurtoje „Judančios tekstilės“ programoje, istori-
jos pasakojamos per tekstilę ir kūną. Tačiau Yinkos Sho- Kosta Rikos pristatymą inicijavo Patricia Ortiz, Lotynų
nibare filmuotose šokio scenose yra eliminuota muzika, Amerikos ir Pirėnų pusiasalio valstybių tekstilės tinklo įkū-
tad kvėpavimas, batelio kaukštelėjimas ar margaspalvio rėja, o kolekciją atrinko kuratorius Juanas Diego Roldanas,
audinio sučežėjimas sukuria iki nejaukumo kitokią emo- pakvietęs menininkus Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani Ca-
cinę įtampą. nas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Carballo,
Paulina Ortiz, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris Teran,
ATEITIS Rocio Flaque, Gloriana Sanchez, Li Briceno, Maria Teresa
Parodą DAR KARTĄ Į ATEITĮ (REWIND INTO THE FU- Arteaga, Gian Carlo Sandovalis, Leidalia Flaque, Fiorella
TURE) kuruoja Sarah E. Braddock Clarke. Jos surinkta Pattoni Urbina – Mario Acosta Montero, Carolina Parra,
kolekcija – eksperimentinio pobūdžio paroda, kurioje Karen Clachar, Emilia Gonzalez.
siekiama atskleisti naujausius aukštųjų technologijų
(high-tech) ir išmaniosios tekstilės (smart textile) moks- Strateginiai Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11 partneriai – Es-
lo laimėjimus. Nors iš pradžių buvo paskelbtas ir atviras tijos dailininkų sąjunga ir kultūros asociacija „Ideias Emer-
kvietimas teikti paraiškas šios srities kūrinių atrankai, gentes“ („Kylančios idėjos“, Portugalija) pristato savo šalių
reikiamą formatą atitiko tik specialiai kuratorės pakviesti kolekcijas (kaip atsakas į šias ekspozicijas, 2012-aisiais
menininkai, mat šios parodos eksponatai yra gan siauro, Taline ir Gimarainse (Guimarães) bus eksponuojama lie-
su akademiniais moksliniais tyrimais susijusio tarpdalyki- tuvių paroda Dar kartą istorija). Estų parodoje domi-
nio mokslininkų ir menininkų bendradarbiavimo rezul- nuoja tekstilės menininkų ir dizainerių kūriniai. Kuratorė
tatas. Kuratorė Sarah E. Braddock Clarke (meno kritikė, Monika Järg pristato menininkus Maasike Maasik, Tiina
rašytoja, leidinių sudarytoja) pakvietė menininkus tyrėjus Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu
Jane Harris (Jungtinė Karalystė), Ainsley Hillard (Jungtinė Põder, Urmą Viiką, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meis-
Karalystė), Janis Jefferies (Jungtinė Karalystė), Nancy Til- ter kartu su Katariina Meister ir Indreku Liitu, Aune Taamal
bury (Jungtinė Karalystė), Barbara Layne (Kanada), Chris- bei Kirillą Safonovą.
ty Matson (JAV) pristatyti aukštųjų technologijų kūrinius.
Kanados, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų laboratorijose Estijoje tik pastarąjį dešimtmetį tekstilės meną keičia
ir universitetuose sukurti eksperimentiniai audiniai, kos- tekstilės dizaino sprendimai (į tai orientuotos ir atnaujin-
tiumai ir dar tik daromi moksliniai bandymai bus prista- tos studijų programos dailės akademijose), Portugalijoje
tyti ne tik parodoje, bet ir atidarymo savaitę vyksiančioje ši tendencija daug senesnė. Tekstilės, kaip atskiro žanro,
diskusijoje, į kurią, be menininkų, pakviestas ir „Philips meno lauke nebėra. Dominuoja tekstilės pramonės di-
Design“ Inovacijų skyriaus direktorius Clive’as van Heer- zainerių statusas, bet jis daug labiau nutolęs nuo grynojo
denas (Senior Director of Design-Led Innovation at Philips meno, nei Estijos atveju, sampratos. Todėl Portugalijos
Design), vadovaujantis „Probes program“ projektui, kurio kolekcijos kuratorė Lúcia David surinko įvairių meno sričių
esmė – tolimos ateities tekstilės tyrimų, kurie paveiktų profesionalų (tapytojų, skulptorių, knygos meno meistrų,
gyvenimo kokybę ir būdą, inicijavimas. kostiumo dizainerių), naudojančių tekstilės medžiagas
ar technikas, kolekciją. Lúcia David kartu su organizaci-
Lydintieji renginiai jos vadovu Joaquimu Pinheiro pristato menininkų Lúcia
DAR KARTĄ lydinčiųjų renginių programoje – daugiau David, Márcia Luças, João Vaz de Carvalho, Lilia Catarina,
kaip 10 personalinių ir grupinių parodų. Jorge Ramosas, Conceição Rios ir Alexandra Ministro kū-
rinius.
Personalinės šiuolaikinių tekstilės žvaigždžių Lia Cook
Su džiaugsmu ir pasididžiavimu žiūrovams pristatome
(JAV), Reiko Sudo (Japonija), Laimos Oržekauskienės (Lie-
Lozanos bienalės (1962–1995 m.) kolekciją, jos kuratorė
tuva), Chunghie Lee (Korėja), Cynthia Schira (JAV), Louise
Lemieux Bérubé (Kanada), Máximo Laura (Peru) parodos Giselle Eberhard Cotton atstovauja Tomso Pauli fondui
ar ekspozicijos atskleis pagrindinę „DAR KARTĄ“ (REWIND)(Fondation Toms Pauli, Lozana, Šveicarija), sukaupusiam
idėją – naudojant pamatines tekstilės technikas permąs- dalį minėtoje bienalėje eksponuotų kūrinių. Nuo 1962-
tyti nūdienos aktualijas ir šio žanro transformacijas. ųjų iki 1995-ųjų šešiolika kartų surengta Lozanos bienalė
tapo platforma konceptualiai tekstilės meno raiškai šiuo-
Sekdami 2005-ųjų ir 2007-ųjų patirtimi, kai Lietuvos laikinio meno kontekste. 1962 metais inicijuota ir įsteigta
žiūrovai buvo supažindinti su įvairių pasaulio šalių žymaus prancūzų menininko Jeano Lurçat, Lozanos tapi-
(Japonijos, JAV, Pietų Afrikos Respublikos, Brazilijos, serijos bienalė idėjiškai turėjo sugrąžinti tekstilės meną
( 12 ) prie jos ištakų – unikalaus, konkrečiai architektūrinei kiasdešimtmečiui paminėti ir kauniečiui Jurgiui Mačiūnui,
erdvei ir idėjinei paskirčiai skirto savarankiško meno kū- kuris šį rudenį švęstų aštuoniasdešimtmetį, fliuksiškai pa-
rinio – tapiserijos (priešinantis tekstilės, kaip tapybos re- gerbti. Paroda, kurioje dalyvauja per 220 menininkų, bus
produkavimo formos, vyravimui XVII a. – XX a. vid. mene). suinstaliuota troleibuse, o parodos kuratoriaus Keitho A.
Tačiau bienalės organizatoriai nesuvaldė novatoriškų me- Buchholzo (JAV) – Fluxus organizacijos Jungtinėse Vals-
ninių sprendimų, ir minėtose parodose įsivyravo skulptū- tijose vadovo – ir jo kolegų performansai vyks pačiame
rinė plastika, trimatiškumas, instaliacijos, konceptualūs troleibuse bei viešojo transporto stotelėse. Performansų
vizualieji sprendimai. Ir tik paskutinė paroda „XVI tarptau- savaitė ir tarptautinės Fluxus parodos atidarymas, įtraukti
tinė Lozanos bienalė: tekstilė ir šiuolaikinis menas“ („16th į JAV kultūros savaitės Lietuvoje renginių programą, Kau-
International Biennial of Lausanne: Textile and Contem- ne vyks 2011 m. spalio 17–23 dienomis.
porary Art“) akivaizdžiai pademonstravo visišką tekstilės
meno susiliejimą su šiuolaikinio meno formomis, todėl, ŠOKAM? To dar nebuvo
nebelikus „kur toliau eiti“, renginys buvo uždarytas kaip Jeigu ne partneris – šokio teatras „Aura“, kurio vadovė
įvykdęs savo misiją. Reikšmingus minėto trisdešimtmečio Birutė Letukaitė pasiūlė sujungti dviejų festivalių, vyks-
kūrinius sukaupęs Tomso Pauli fondas atrinktą sukauptos tančių tuo pačiu metu, programas, bienalėje dominuotų
kolekcijos dalį pristato Kauno bienalėje (simboliška – įsi- sugrįžimo (REWIND) konceptas. Vizualaus meno festiva-
kūrusi 1997 m., tad be pertrūkių tęsia kas dveji metai iki liuose, kaip ir Kauno bienalėje, tarpdisciplininės menų
1995-ųjų vykusios Lozanos bienalės veiklą). Lozanos ko- jungtys nėra naujiena – tokios iniciatyvos yra skatinamos,
lekcijos parodoje pristatomi ryškių menininkų Magdale- jos gimsta natūraliai, kaip globalėjančio ir skaitmenė-
nos Abakanowicz (Lenkija), Jagodos Buic (Kroatija), Kati jančio bendravimo ir bendradarbiavimo rezultatas. Ta-
Gulyas (Vengrija), Peterio ir Ritzi Jacobi (Rumunija), Jeano čiau jungtis su šiuolaikiniu šokiu tik derinant programas
Lurçat (Prancūzija), Marijos Laszkiewicz (Lenkija), Mariyo neketinome nuo pat dialogo pradžios. Šioje bienalėje
Yagi (Japonija) kūriniai. pristatome unikalų „Judančios tekstilės“ projektą, kurio
spektakliai-instaliacijos gimė kaip bendro kūrybinio pro-
Keletas tarptautinių grupinių parodų praturtins biena- ceso tarp vizualaus menininko ir choreografo rezultatas.
lės lankytojus plačiu kūrinių spektru. Viena jų – TEXE- Ieškant įvardinimo programai, bienalės bičiulis Arnoldas
RE (Europos tekstilės pedagogų) asociacijos inicijuota Zdanevičius pasiūlė „Šokam“ („Play“) pavadinimą, kuris
paroda, surengta Europos tekstilės tinklo konferencijos ne tik atitinka šokio, grojimo, žaidimo reikšmes anglų kal-
proga, pristato menininkų, dirbančių aukštosiose Euro- boje, bet yra antrasis magnetolos mygtukas, nurodantis
pos meno mokyklose, kūrinius ir jų mokymo programą apie vyksmą čia ir dabar, o teatras (kitaip nei stabilūs laiko
atspindinčius pavyzdžius. Paroda itin svarbi edukacijos atžvilgiu vizualieji menai) yra laikinis arba [dabartiniu] lai-
srityje dirbantiems menininkams dėl galimos patirties ir ku apribotas menas.
idėjų sklaidos. Kuratorė Patricia Christy pristato Marianne
Puschner ir Ikimokyklinio amžiaus pedagogų mokyklos Tad nuo pat iniciatyvos užgimimo (2010-ųjų pradžios)
(BAKIP) moksleivius (Austrija), menininkes Julia Astreou PLAY programą koordinuoja Kauno šokio teatras „Aura“.
(Kipras), Caroline McNamara ir grupę „Besiūliai“ („Seam- Tiek TEKSTILĖ ’11 parodose, tiek jungtinėje festivalių
less“) (Jungtinė Karalystė), Pamelą Hardesty ir Kravfordo AURA-21 ir TEKSTILĖ ’11 dalyje „ŠOKAM: Judanti tekstilė“
meno ir dizaino koledžo studentus (Airija), Renatą Pom- (PLAY) atsispindi istorijos perpasakojimo tema. Bendroji
pas ir skaitmeninės tekstilės studentus iš AFOL MODA PLAY programa skirta dviejų disciplinų – šiuolaikinio šo-
(Milanas, Italija), Hanny Spierenburg ir grupę „Breed kio ir vizualiųjų menų –  konceptualiai sintezei, interak-
Textiel Overleg“ (Nyderlandai), Cathryn Amidei ir grupę tyviam meniniam procesui, o jo rezultatas – žiūrovams
„Y Collective“ iš Rytų Mičigano universiteto technologijos pateikiamas meninis performansas. „Aura“ inicijavo šešis
mokyklos (JAV). tarpdisciplininio ir tarptautinio bendradarbiavimo pro-
jektus, kurių metu tekstilę naudojantis menininkas ir šokį
Kitą tarptautinę konkursinę parodą inicijavo bienalės par- statantis choreografas dirbo kartu ir sukūrė unikalų pro-
tnerė – Tekstilininkų ir dailininkų gildija. „Eksperimentai jektą, jungiantį judesį ir vaizduojamąjį meną.
su šviesa: meno laboratorija“ (garsiosios keliaujančios
parodos „Juoda šviesa“ tęsinys), naujojoje Kauno „Žalgi- Dalis kviestųjų bienalės menininkų entuziastingai sutiko
rio“ arenoje pristatys daugiau nei 40-ies menininkų kū- prisijungti prie šios programos ir pasiūlė savo kūrinius
rinius tamsoje, apšviečiant juos liuminescencine šviesa. netradicinei choreografijai, scenografijai ar šokiui pritai-
kytai instaliacijai sukurti. Taigi menininkai tapo ir idėjų
Gausiausia dalyvių tarptautinė Fluxus paroda „Jurgis siūlytojais. Bendraudami su choreografais ir kitais meni-
Mačiūnas ir kontekstas: Fluxus nesibaigia“ („George Ma- ninkais (į keletą projektų buvo pakviesti įsijungti net ir
ciunas And Beyond – Fluxus Never Stops“) dedikuota pir- videomenininkai, režisieriai, solistai) jie praplėtė vizualią
mojo Fluxus happening’o, vykusio 1961 m. Niujorke, pen- ir konceptualią trimačių kūrinių prasmę, į jų įprastą ramy-
bę įsileisdami įnirtingą judesį, įtampą, riziką ir emocijas,
išreikštas per šokėjo kūną. Daugumai menininkų tai buvo
nauja patirtis. Choreografams – taip pat. Įprastinę indivi-
dualaus sprendimo galią jie dalinosi su menininku ir šokė-
jais, su kuriais anksčiau nedirbo (komandų nariai dažnai
buvo iš trijų ar keturių Europos šalių), jiems teko repetuoti
rezidencijose, labai ribotą laiką, derinti savo sprendimus
su daugybe žmonių, prisitaikyti prie finansinių projekto
sąlygų.
Didžiuojamės programos „ŠOKAM: Judanti tekstilė“ re-
zultatais, pasiektais bendraujant ne tik akis į akį, bet ir
virtualiai, menininkams susitinkant tai Kaune, tai Porte,
tai Berlyne, tai Taline. Dauguma spektaklių bus rodomi
parodų salėse, kur telpa ribotas skaičius žiūrovų, todėl
repertuaras bus kartojamas per visą bienalę (beveik tris
mėnesius).
tilės menininkių – Reiko Sudo (Japonija), Lia Cook (JAV), ( 13 )
Chunghie Lee (Korėja) ir Vibeke Vestby (Norvegija) – ves
kūrybines dirbtuves registruotiems dalyviams.
Kitos PIRMYN programos dalys glaudžiai susijusios su
jauniausia menininkų karta. Pirmiausia – kūrybinės dirb-
tuvės, analizuojančios meno ir tekstilės ateitį aukštųjų
technologijų, išmaniosios tekstilės ir tarpdisciplininių
eksperimentų laukuose. Spalio pradžioje, atslūgus biena-
lės atidarymo renginių bangai, veiks kūrybinės dirbtuvės,
atviros jaunosios kartos menininkams, meno ir technolo-
gijų studentams. Rachel Wingfield ir Mathiasas Gmachlas
(Londonas, JK) vadovaus „Architekstilės“ („ArchiLace“) kū-
rybinėms dirbtuvėms, per jas bus projektuojami ir tekstili-
niais rišimo principais įgyvendinami erdviniai, dieną švie-
są sugeriantys, o naktį ją skleidžiantys objektai viešoms
miesto erdvėms.

Visų projektų autoriai (šiame straipsnyje jau pristatyti Estijos meno akademijos doktorantė Kärt Ojavee (Estija),
kviestųjų menininkų skiltyje) įgavo naujos bendradar- daranti tyrimus išmaniosios tekstilės srityje, praves savai-
biavimo patirties, vieni apsisprendė kartu dalyvauti ir tės trukmės kūrybines dirbtuves plačiajai (neprofesio-
plėtojant idėją bei temą, ir priimant choreografinius naliajai) auditorijai, kurios metu bus galima pasidirbinti
sprendimus, kitų darbai neišvengė ryškių individualizmo judančias drabužių detales ar interaktyvius aksesuarus.
apraiškų. Bet dėl tokios įvairovės žiūrovas tik išlošia.
Keturių britų grupė „Sampler-cultureclash collective“ ves
PIRMYN. Didieji siekiai dviejų dienų gyvo garso ir tekstilės kūrybines dirbtuves,
Aptartosios DAR KARTĄ (REWIND) ir ŠOKAM (PLAY) pro- taip pat DJ vakarą (vadovas Davidas Littleris).
gramos, orientuotos į praeitį ir dabartį, prašyte prašėsi
požiūrio ateitį – persukti juostelę į priekį. Šiuos siekius Žvilgsnį pirmyn kreipia ir tarptautinė studentų paroda, or-
bienalės strategijoje turėjo atspindėti speciali edukacinė ganizuojama VDA Kauno dailės fakulteto, išugdžiusio ne
programa, jaunųjų menininkų projektai, kūrybinių dirb- vieną kartą kūrybingų menininkų, kurie ne tik dalyvauja
tuvių užsiėmimai. Tačiau kertiniu PIRMYN (FORWARD) bienalės parodose, projektuose, bet ir ją kuria. Studen-
programos akmeniu tapo 16-oji Europos tekstilės tin- tų parodos kuratorė Tekstilės katedros vedėja doc. Vita
klo (ETN – European Textile Network) konferencija. Kaip Gelūnienė pakvietė kaimyninių šalių tekstilės katedrų,
ir partneris šokio teatras „Aura“, ETN vadovė ir kas dveji su kuriomis Kauno katedra bendradarbiauja įvairiuose
metai po įvairius Europos miestus keliaujančios konfe- projektuose, kolektyvus savarankiškai atrinkti ir pristatyti
rencijos organizatorė Beatrijs Sterk (Vokietija) savo inici- geriausius studentų kūrinius. Parodoje matysime Vilniaus
atyva pasiūlė Kaune kartu su bienale rengti šešioliktąją dailės akademijos (prof. Eglė Ganda Bogdanienė, Laura
konferenciją. Kadangi šiemet švenčiamas konferenciją Pavilonytė), Geteborgo universiteto (prof. Annika Ekdahl),
rengiančios organizacijos ir žurnalo „Textile Forum“ vei- Estijos meno akademijos, Talinas (prof. Piret Valk), ir Tartu
klos trisdešimtmetis, Beatrijs Sterk į Kauną sukvietė menų koledžo (prof. Aet Ollisaar), Latvijos meno akade-
ryškiausias šiuolaikinio tekstilės meno lauko žvaigždes, mijos, Ryga (prof. Ieva Krumina), Władysławo Strzemińs-
šio tinklo veikloje reikšmingus menininkus, skaityti kon- kio menų ir dizaino akademijos, Lodzė (prof. Włodzimierz
ferencijoje pranešimus. Dauguma minėtųjų pranešėjų Cygan), studentų kūrinius.
bienalės organizatorių yra pakviesti surengti Kaune per-
sonalines parodas. Konferencijoje dalyvauja apie 150 Jau trejus metus Kauno bienalė dalyvauja tarptautinėje
tekstilės meno, dizaino, pramonės ir mokslo profesionalų solidarumo programoje „Pusrutuliai“ („Hemispheres“),
iš viso pasaulio. Svečiams rengiamos ekskursijos į Vilnių, kurią inicijavo prancūzų organizacija Freres des Hommes,
kur bienalės partnerė Vilniaus dailės akademija prista- o dar dalyvauja estų, italų, katalonų, airių organizacijos.
to keturias šiuolaikinės tekstilės parodas, į Klaipėdą, kur Per 2009–2011 m. į Paryžių trijų savaičių seminarui (mo-
Klaipėdos Kultūrų komunikacijų centras rengia specialią kymams) esame išsiuntę beveik 30 jaunuolių, kurių po-
parodą bienalei paminėti, į Nidą (VDA Meno kolonijoje žiūrį ir elgesio modelius koreguoja žinios ir gyvi liudijimai
pailsėti bei padiskutuoti su Lietuvos jaunaisiais meninin- pranešėjų, atvykstančių iš trečiųjų pasaulio šalių – Kongo,
kais) bei į Rumšiškes – lietuviškos tekstilės paveldo išvysti. Brazilijos, Peru, Senegalo, Indonezijos. Grįžę iš mokymų
Konferencijos pranešėjos, vienos ryškiausių pasaulio teks- lietuvių jaunuoliai, kaip ir jų kolegos kitose Europos šaly-
( 14 ) se, rengia tarptautinį solidarumą ir asmeninę atsakomybę Virginija Vitkienė
aktualizuojančius renginius vietos bendruomenėse. Vieni TEXTILE ’11: REWIND-PLAY-FORWARD
pirmųjų projektų „Sveiki atvykę į niekam nerūpi“ (Laisvės
alėjoje) ir ekologinės kūrybinės dirbtuvės buvo surengtos The Kaunas Biennial TEXTILE has united almost one thou-
paskutinėje Kauno bienalėje TEKSTILĖ ’09. Vėliau vyko ir sand professionals from various fields from around the
stambūs festivalinio pobūdžio renginiai, kaip „Būti čia“ world during its almost two decades of existence. Per-
(parodos, koncertai, šokio spektaklis, aitvarų leidimo akci-haps this unity is just a factor thought up by us, the orga-
ja ir kita) ar „Pažink tuos, kurių dėka valgei pietus“ (žemės
nizers of the event, but those doubts evaporated with the
ūkio globaliu mastu analizė paskaitomis, kūrybinėmis support and real interest of colleagues, artists and friends
dirbtuvėmis, grafitais (prisidėjo ir bienalės draugai iš Bra-
of the biennial and those who come to the event. But we
zilijos broliai Osgemeos). Būta ir filmų peržiūrų ar pavie- do have an unwritten contract with those awaiting the
nių dalyvių personalinių parodų socialinėmis temomis. festival that we reserve the right to change. Since 2005
Šios bienalės, sukviesiančios į Kauną menininkus iš abiejų after the traditional competition textile exhibitions in
žemės pusrutulių, atidarymo savaitę „pusrutulininkų“ Kaunas moved toward interdisciplinary types of events
branduolys, vadovaujamas jaunos menininkės Vėjūnės that were curated by an international team (the members
Sudarytės, rengia tarptautinį projektą DUONA KASDIENI- of which also change along with the challenge each year),
NĖ, kurį įgyvendinti pakviesti ne tik visi buvę mokymuose Kaunas became one of the most important centers of
lietuviai, bet ir programos draugai iš kitų Europos šalių. textile culture in the world. Brilliant artists, their splendid
Jaunieji dalinsis įvairių pasaulio šalių duonos kepimo re- work, cooperation programs, open creative workshops,
ceptais, keps kartu duoną, o paskui gatvėje prie ilgo „glo- curated art collections from various countries, educatio-
balaus“ stalo laužys duoną kartu su kauniečiais ir miesto nal programs, discussions, criticism and assessment, con-
(bei bienalės) svečiais. ceptualization of smart technology, material and techno-
logy, a new view and wrestling with history – everything
Visus mus visame pasaulyje vienija duona kasdieninė – that has happened at the Kaunas Biennial during the last
kitokių skonių, spalvų, bet būtina gyvybei palaikyti. Da- decade has a second code, and that code is “textile”.
lijimasis duona viešoje erdvėje atskleidžia ir vieną svar-
biausių Kauno bienalės aspektų – bendruomeniškumą, There have been a number of discussions in an internatio-
puoselėjamą (mūsų atveju) per tekstilės kultūrą. Tekstilė, nal setting on how to change the focus of this event so it
kaip ir duona, yra kasdieninė. Tad dalinkimės jos patirtimi would be relevant not only to the modern visitor of exhi-
prie bendro patyrimų stalo. bitions and consumer of culture, but also be interesting
and attractive for artists, young people, and important
for the local community and great number of students
in the city with an interest in the humanities. The Kaunas
Textile Biennial (which was the name of the event from
1997 to 2003) was also known as the Kaunas Art Biennial
TEXTILE starting with the fifth edition of the event (2005
and 2007) and from 2009 with the shortened name Kau-
nas Biennial TEXTILE, and in this way putting an accent
on the place where the event takes place every two years
and the unique path of the expression of textile ideas in
a time where are a number of biennials. The word art was
dropped not just because the biennial understandably
refers to the artistic aspect of the event, but also because
in the context of art and art research, the term textile art
is being substituted with the concept textile culture. The
first term (textile art) is rather new. Art researchers began
using it in the 1970s at the most important exhibition for
modern textile history, which was the Lausanne Biennial
(1962-1995), where classical tapestry began to shift to-
ward a number of textile objects, sculptures, installations,
the usage of non-traditional material, and the expansion
of socially motivated themes (we are happy that you can
see an archival collection from the Lausanne exhibition at
this year’s Kaunas Biennial). Thus a new term was deve-
loped to name professional textile art, which expressed
a clear difference of the above-mentioned objects from sing texts from the testimonies of witnesses preserved ( 15 )
applied art works and from traditional visual art forms in in archives of The Truth and Reconciliation Commission
tapestry, when textile was understood as a certain type taken from those who had suffered at the hands of apart-
of form of painting reproduction. The second term, textile heid in both camps, both the victims and their torturers.
culture, which appeared and became firmly rooted during The above-mentioned work turns memories (in this case,
the last decade in the UK, is not used anymore for entren- the oral testimony of a nation) into a recollection/sa-
ching textile artistry or artistic uniqueness (this was done cred experience, tied with a releasing cleansing through
by postmodern and feminist art history). This combina- reconciliation with oneself and others. The first meaning
tion of words has a much broader spectrum of meanings, of rewind in Phillip Miller’s work and the chosen artistic
tied to the material culture of man, with archaic and ritu- decision (composing texts from archive sound recor-
alistic expressions, and their reflections in today’s society dings) are consciously chosen tools that move the one lis-
(which is especially relevant for conceptual artistic deci- tening and reflecting to a socially, humanely, nationally,
sions); with anthropological research, where textile heri- and ethically relevant level, which unites when reflecting
tage is considered one of the main aspects of regional, upon a common experience. It is an example of the cre-
national, community, family and personal uniqueness; ative attitude that is dear to the ethics and aesthetics of
with scientific and art links, new technology and research the Kaunas Biennial. We hope that the Biennial REWIND
that is focused on textile digital technological inventions is not an aimless look back. Once again looking through
and their impact on the way of life of man in the near the history of textile art and culture, the exhibition (or to
(and distance) future. Literature, theatre, a silent dinner, be more precise, the exhibitions), strive to reflect upon
stormy divorce, allusion of love or a funeral – everything today’s relevant themes and future prospects on anot-
can be understood and reflected upon through the prism her level, i.e. in the context of experienced personal and
of textile culture. Of course this is not always the case, as collective experiences. Experiences that are decisive for
there are a number of other possibilities for aesthetical today’s choices and tomorrow’s behavior or way of life.
observation. But it is the right time and place for a textile
view, and that place is the Kaunas Biennial and the time is Thus the field of competition and curated exhibitions of
when you are a part of its pulse. Now. aesthetic observations of the Kaunas Biennial TEXTILE ’11
are directed at the past, present and future. These views
Why REWIND? are laid bare by the three main exhibitions Rewind His-
The program of this year’s biennial, like its three-part tory, Rewind Personal Story and Rewind into the
name REWIND-PLAY-FORWARD, which stands for the Future.
tape recorder buttons, was born thanks to close coopera-
tion with our partners. In early spring of 2010, while dis- THE PAST
cussing the guidelines of the idea for the coming event, The exhibition REWIND HISTORY questions the unders-
the members of the Kaunas Biennial board had an idea of tanding of textile as a genre of reproduction that has been
a conceptual return to their roots for which they had to formed in art history. Curator Rasa Andriušytė-Žukienė
find a verbal expression. Various aspects concerning the was invited for a difficult challenge, which was to organi-
names of the exhibition were considered which were lin- ze an exhibition, the technological decision (works made
ked with the prefix “re” in English, such as reconnection, with a computerized Jacquard loom) and theme (histo-
repetition, reload, and reply. We stopped at the English rical perspective) of which had already been dictated by
word “rewind” not just because of the intensity of the the biennial’s organizers. She highlighted the aspect of
word’s meaning: the rewinding of a tape to listen to it reproduction (which is inseparable from both the history
again is a conscious act that is linked with the identifi- of tapestry in Western Europe from the 17th century to the
cation of a “re-listened” sound, text and image/becoming 20th century and Jacquard weaving technology) as the
a part of the listener’s self. But it was not only that which foundation of creative interpretations at the exhibition.
determined our choice of that precise word. The 2009 She asked textile artists that are currently active what Li-
Kaunas Biennial residency program featured the playing thuanian artists and works have had an impact on their
of the cantata Rewind by composer Phillip Miller (South creative decisions, or are simply remarkable or had beco-
Africa)1, the aesthetically splendid musical composition me visual icons. She selected a collection from the works
of which turned sung texts and social context into an mentioned by the artists, which then became a subjecti-
existential experience, can also be a conceptual example ve (textile) Lithuanian art history of the 20th and 21st cen-
of a return that is being highlighted at this year’s biennial. tury. At the exhibition will see works interpreted through
Soloists and a three hundred member choir of one work textile from Liudas Truikys, Viktoras Petravičius, Marija
Teresė Rožanskaitė, Igoris Piekuras, Sofija Veiverytė, Rim-
vidas Jankauskas-Kampas, Kazimiera Zimblytė, Albertas
1
More about the project at www.philipmiller.info/rewind-cantata Veščiūnas, Jonas Mekas, Eglė Velaniškytė, Aušra Andziuly-
( 16 ) tė, Vilmantas Marcinkevičius, Šarūnas Sauka, Laura Garbš-
tienė, Aleksas Andriuškevičius, Jonas Gasiūnas, Audronė
Petrašiūnaitė and Pranas Griušys, whose painting strokes,
video scenes or grooves are trapped in knots of thread.
No one is proposing an analogy or exactness between
the originals and their textile versions at the exhibition.
On the contrary, the result reveals the tangible and color
differences between the thread and paint or colors of a vi-
deo scene that determine the differences of visual reality
and confusion of aesthetic senses. Along with the abo-
ve-mentioned levels of ideas, yet another aspects reveals
itself at the exhibition, which is the dialogue between the
works (highlighted by the curator in the foreward). The
exhibition will be particularly powerful for Lithuanian
art experts, who have the experience of the influence
of the original works, which is why they will unconscio-
usly compare the weaved images with the originals. For
foreign guests, and those who will visit the exhibition in
Estonia and Portugal in 2012, a special educational pro-
gram will be organized along with a dance performance
(with our partner Kaunas Aura Theatre), which will reveal
Lithuania’s strategies for professional textile art through a
reflection upon Lithuanian art history.
Artists Monika Žaltauskaitė-Grašienė and Daiva Zubrienė
weaved works for this exhibition at the companies Audė-
jas (Lithuania) and Ekelund (Sweden).
THE PRESENT
Artists’ personal stories are brought to life through textile
connotations at the REWIND PERSONAL STORY competi-
tion exhibition (idea by Virginija Vitkienė). The narrative
as a new strategy of contemporary art is intertwined here
with a specific task. This task is to speak through textile,
which is understood as a connotation, a hint, a conceptu-
al mediator of experience. There were over three hundred
applications from 43 countries, with 31 projects chosen
for the exhibition. The commission considered the appli-
cations in three stages: at first they each looked through
the applications, then upon meeting they considered
them a few more days, delving into the story that is con-
veyed by each artist’s image or text and attempt to get
an overall picture of the exhibition. Experts from diffe-
rent fields were invited for the work of the jury. Beatrijs
Sterk (Germany, who is the Secretariat of the European
Textile Network and editor of the international magazi-
ne Textile Forum, with wide-ranging expertise on textile
as a spectrum of a pure genre on an international scale.
Sarah E. Braddock Clarke (UK) is a lecturer of History and
Context Studies at Falmouth University College.2 She is an
2
Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles. New York, NY:
Thames and Hudson, dist. By W. W. Norton & Company, Inc., October
1997.192 p.: ill. ISBN 0-500-23740-9.
Sarah E. Braddock and Marie O’Mahony. Techno Textiles 2. New York,
expert in new technologies textiles and the co-author of
the very important Techno Textiles publications, and is
currently putting together yet another collection of rese-
arch articles called In Code. She studies the newest exam-
ples of the interplay of textile art and science, well-versed
in the field of textiles and experimental design practices.
Two Lithuanian art critics, Virginija Vitkienė and Monika
Krikštopaitytė, analyzed works in the context of contem-
porary art strategies and relevant issues, looking at textile
as a conceptual tool for creative decisions and looking for
the works that best fit the conditions of the competition.
Professor, biennial board head, and textile artist Laima
Oržekauskienė (Lithuania), who is a Lithuanian National
Culture and Art Prize Laureate, felt the responsibility to
put together a collection that would reflect as compre-
hensively as possible the Kaunas Biennial’s goal to be an
event that is dynamic, constantly re-thinking its work and
questioning the limits of textile. With the collegial agree-
ment between the members of the jury, textile cannot be
simply textile anymore in the contemporary art field, or
tapestry only a tangled web of aesthetic wefts and warps,
while needlework or patchwork is a work of art, but not
because of technique. Technology, genre, material and
the method are just tools for stories that unite the partici-
pants of the exhibition in a common experience in order
to tell their stories. The competition exhibition Rewind
Personal Story features textile life stories as told by
Tilleke Schwarz (the Netherlands), Alice Kettle (UK),
Wang Haiyuan (China), Watanabe Misao (Japan), Beili Liu
(China/USA), Rasma Noreikytė (Lithuania/UK), Laisvydė
Šalčiūtė (Lithuania), Ainsley Hillard (UK), Andrea Milde
(Germany/Spain), Lia Altman (Russia),  Michaela Melián
(Germany), Nina Bondeson (Sweden), Sonja Andrew (UK),
Marion Michell (UK), F4 Artist Collective [Susan Jowsey/
Marcus Williams] (New Zealand), Fiona Kirkwood (South
Africa),  Lina Jonikė (Lithuania), María León (Spain), Ky-
ung–ae Wang (South Korea), Rūta Naujalytė (Lithuania),
Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lithuania), Monika Krei-
vė (Lithuania), Amélie Brisson-Darveau (Canada), Katie
Waugh (USA), Kristina Čyžiūtė (Lithuania), Marion Cole-
man (USA), Katya Oicherman (Israel), Virginie Rochetti
(France), Gao Yuan (Taiwan), Signe Kivi (Estonia), and Ton-
je Høydahl Sørli (Norway).
In the category of invited artists for this exhibition, we
introduce artists who have achieved much in textile and
other spheres of art and who have worked creatively with
the biennial for many years. Annika Ekdahl (Sweden),
who has presented many of her personal and group pro-
jects at the Kaunas Biennial, this year invited University
of Gothenburg colleague Birgitta Nordström and textile
students to join in a cooperation project that interprets
her tapestry theme “For the Body”. Silja Puranen (Fin-
NY: Thames and Hudson, 2006 and 2008. ISBN 9780500286845.
land), a winner of the Nordic Award in Textiles and a
Kaunas Biennial Laureate (2003), was invited to organize
an exhibition and cooperate with choreographer Anne-
Linn Akselsen (Norway), so they could present textile to
the visitor through movement and bodily emotions. This
and other dance projects where visual art and movement
elements are joined are called PLAY (the projects are co-
ordinated by biennial partner Aura Dance Theatre). World
famous street art stars Otavio and Gustavo Pandolfo-Os-
gemeos (Brazil) are friends of the Kaunas Biennial since
2007 when they participated together with their mother
Margarida Kanciukaitis Pandolfo, who has Lithuanian ro-
ots, in the presentation of a Brazilian collection by pain-
ting the facade wall of a museum with fantastical motifs.
This year they will be working inside the Kaunas Picture
Gallery, once again inviting their closest family members
to create a visual history of their family’s emigration.
German choreographer Johannes Wieland will create
a dance performance on the theme of melancholia for
their installation. Long-serving Kaunas Biennial Director
and idea generator Vita Gelūnienė (Lithuania) finally re-
turns to the biennial as an artist, presenting her newest
tapestry in an original way: she has interpreted the me-
dieval mille-fleur style in a weave, working together with
choreographer Birutė Letukaitė and video artist Evaldas
Jansas (Lithuania). The characters of the work are revitali-
zed in the stylized video performance, which temporarily
blocks the path toward the work. Kaunas Biennial lau-
reates Inga Likšaitė and Patricija Gilytė (both Lithuania/
Germany) also join the program with dance collaboration
projects. Inga Likšaitė, who regularly works with textile,
will open her exhibition with an originally directed dance
performance by Kennet Flak and Külli Roosna (Estonia),
which was created by five artists from different Europe-
an countries. Meanwhile sculptor Patricija Gilytė, who
often uses foam in her work (including sculptures, per-
formances, and video works), gives an extra sense of the
passing of time to this soft material, and also a metaphor
of existential experience, i.e. emigration as a desert, wor-
king together with Portuguese choreographer Ne Barros.
Eglė Ganda Bogdanienė (Lithuania), who is one of the
brightest and most active Lithuanian textile artists, was
invited to present a personal exhibition that reflects her
personal experience. Biennial friend Almyra Weigel (Li-
thuania/Germany) presents a dance performance at the
biennial, working together with choreographer Birutė
Letukaitė, in which intrigue is created through material
used over the last decade by Almyra Weigel and a visual
meaning. The works of Hiroko Watanabe (Japan), who has
been in Kaunas before (earlier as a consultant and exhi-
bition visitor), speak with a subtle contour, finished form
and expressiveness of color, as suits Japanese aesthetics.
There are also a few artists who have been invited who
are making their first appearance at the Kaunas Biennial:
VALYA (Valentyna Roenko), who is an American artist of
Ukrainian descent, tells her family history through the ar- ( 17 )
chetypical image of the mother of humanity (Rus. “baba”)
with a gigantic work that uses an archaic felt technique.
Young Taiwanese artist Min Tzu-Chao (who recently finis-
hed her M.A. studies in London) reveals the mentality of
her nation and aspects of the change in family relations
through the interpretation of wedding clothes through
four generations of her family. One of the most famous
British artists, Yinka Shonibare, MBE, is being presented
not only at the Kaunas Biennial for the first time, but for
the first time in Lithuania. The artist, who finished with
an MFA from Goldsmiths, University of London (the pro-
fessors of which the Kaunas Biennial has worked with
since 2007), has touched upon his dual origins (Nigeria
and the UK) by employing costumes and weaves of them,
as a tool for the representation and connotation of social
status since the 1980s. Working together with the James
Cohan Gallery (New York), this year we will present both
of Yinka Shonibare’s films A Masked Ball (2004) and Odile
and Odette (2005), where stories are told through textile
and the body, just like in the Moving Textile program cre-
ated by the Aura Dance Theatre and the biennial, just in
the case of Yinka Shonibare, the music is eliminated, and
done colorfully and with tension in a different way, to the
point of uncomfortableness achieved in a different way.
THE FUTURE
The exhibition REWIND INTO THE FUTURE is curated by
Sarah E. Braddock Clarke, whose cumulative collection
is an exhibition of an experimental nature, where efforts
are made to reveal the newest scientific achievements in
the fields of high-tech and smart textile. Though at the
beginning there was an open invitation for submitting
applications for a selection of works in this field, the ne-
cessary format was only met by artists that were specially
invited by the curator, as the displayed objects of this
exhibition are the product of cooperation between artists
and scientists that is based on academic scientific rese-
arch of a rather narrow interdisciplinary nature. Curator
Sarah E. Braddock Clarke (art critic, writer and publication
compiler) invited artist-researchers Jane Harris (UK); Ains-
ley Hillard (UK), Janis Jefferies (UK), Nancy Tilbury (UK),
Barbara Layne (Canada), and Christy Matson (USA) to
show their hi-tech works. Experimental textile works and
costumes made at laboratories and universities in Cana-
da, the UK and the Netherlands along with still-ongoing
scientific experiments will be presented not only at the
exhibition, but during a discussion that will be held du-
ring the opening week that will along with artists feature
Clive van Heerden, Senior Director of Design-Led Innova-
tion at Philips design, who is head of the Probes program,
the essence of which is the initiation of textile research
for the distant future that would influence the quality and
way of life.
( 18 ) Satellite Events
There are over ten personal and group exhibitions in the
REWIND program as accompanying events. The personal
exhibitions or expositions of contemporary textile stars
Lia Cook (USA), Reiko Sudo (Japan), Laima Oržekauskienė
(Lithuania), Chunghie Lee (Korea), Cynthia Schira (USA),
Louise Lemieux Bérubé (Canada), and Máximo Laura
(Peru) will reveal the main idea of REWIND, which is ref-
lecting on the relevant themes of today and the transfor-
mations of this genre using the fundamental techniques
of textile.
Following the experience of 2005 and 2007, when Li-
thuanian visitors were acquainted with collections from
countries around the world (Japan, the USA, South Africa,
Brazil, and the UK) this year we are provided the chance
to become acquainted with textile collections (or works
that reflect textile) from Costa Rica, Estonia and Portugal.
The Costa Rican presentation was initiated by Patricia
Ortiz, the founder of the Ibero-American Textile Network
(Redtextilia), while the collection was selected by curator
Juan Diego Roldan, who invited artists Loida Pretiz, Nela
Salgado, Nani Canas, Carolina Matamoros, Celita Ulate,
Dinorah Carballo, Paulina Ortiz, Ileana Moya, Patricia
Rucavado, Iris Teran, Rocio Flaque, Gloriana Sanchez, Li
Briceno, Maria Teresa Arteaga, Gian Carlo Sandoval, Lei-
dalia Flaque, Silvia Piza Tandlich, Fiorella Pattoni Urbina –
Mario Acosta Montero, Carolina Parra, Karen Clachar, and
Emilia Gonzalez.
The Estonian Artists’ Association and Ideias Emergen-
tes (Portugal), strategic partners of the Kaunas Biennial
TEXTILE ’11, will present collections from their respective
countries (in turn, the Lithuanian exhibition Rewind His-
tory will be displayed in Tallinn and Guimarães in 2012).
The Estonian exhibition is dominated by works from texti-
le artists and designers. Curator Monika Järg presents
artists Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi
Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Ja-
kovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister together with Katariina
Meister and Indrek Liit, Aune Taamal and Kirill Safonov.
Though it‘s only been during the last decade that textile
art has been traded for textile design decisions in Estonia
(which study programs are focused on at art academies),
this trend is much older in Portugal. Textile art as a sepa-
rate genre doesn’t exist in the field of art anymore. The
status of designers for the textile industry dominates, but
it has gone far afield from the understanding of pure art
in comparison to the case of Estonia. This is why Lucia Da-
vid, the curator of the Portuguese collection, selected a
collection from professional artists from various spheres
of art (painters, sculptors, illustrators, and costume de-
signers) that use textile material or techniques. Curators
Lúcia David and Joaquim Pinheiro will introduce works
from artists Lúcia David, Márcia Luças, João Vaz de Car-
valho, Lilia Catarina, Jorge Ramos, Conceição Rios and
Alexandra Ministro.
We are happy and proud to be able to present a collection
from the Lausanne Biennial (1962-1995) to visitors, the
curator of which is Giselle Eberhard Cotton. She also re-
presents the Fondation Toms Pauli (Lausanne, Switzer-
land), which has preserved a part of the works displayed
at the Lausanne Biennial. From 1962 to 1995, the Lausan-
ne Biennial was held sixteen times, becoming a platform
for the expression of conceptual textile art in the context
of contemporary art. The Lausanne Tapestry Biennial was
initiated and established in 1962 by famous French artist
Jean Lurçat. It was supposed to bring textile art back to its
roots – as a unique, independent art work/tapestry that
was dedicated to a concrete architectural space and ide-
ological purpose (which went against the idea of textile
as a form of painting reproduction that dominated from
the 17th to 20th century). However the biennial’s organi-
zers did not reign in innovative artistic decisions, and the
above-mentioned exhibitions were dominated by sculp-
tural plasticity, 3-D work, installations, conceptual visual
decisions right to the last exhibition under the name
“The 16th International Biennial of Lausanne: Textile and
Contemporary Art“, which clearly showed the total mer-
ging of textile art with contemporary art forms, which is
why the event ended, having accomplished its mission
as there was nowhere further to go. A specially-chosen
selection from the collection of the most important wor-
ks accumulated by the Fondation Toms Pauli over that
thirty-year period will be shown at the Kaunas Biennial
(which was symbolically established in 1997 and being
held every two years, thus continuing the work of the
Lausanne Biennial that existed till 1995). The works of
brilliant artists Magdalena Abakanowicz (Poland), Jagoda
Buic (Croatia), Kati Gulyas (Hungary), Peter and Ritzi Ja-
cobi (Romania), Jean Lurçat (France), Marija Laszkiewicz
(Poland), and Mariyo Yagi (Japan) will be shown at the
exhibition of the Lausanne collection.
A few exhibitions of international groups that have a wide
spectrum of works will enrich the visitors of the biennial.
One of these is an exhibition initiated by the TEXERE as-
sociation (a Textiles Education Working Group) organized
for the occasion of the ETN conference. The exhibition will
show the works of artists that work in European higher
education art schools and examples that reflect their stu-
dy program. The exhibit is particularly important in the
educational sphere for working artists due to the possible
experience and promotion of ideas. Curator Patricia Chris-
ty introduces Marianne Puschner and students of BAKIP
(Austria), Julia Astreou (Cyprus), Caroline McNamara and
the group Seamless (England), Pamela Hardesty and stu-
dents of the Crawford College of Art and Design (Ireland),
Renata Pompas and students of digital textile design
from AFOL MODA, Milan (Italy), Hanny Spieren and Breed
Textiel Overleg (the Netherlands), Cathryn Amidei and Y
Collective from the College of Technology of Eastern Mi-
chigan University (USA).
A second international competition exhibition was initia-
ted by biennial partner Tekstilininkų ir dailininkų gildija
(“Guild of Textile Artists”), which is entitled “Experiments
With Light: Art Laboratory” (the continuation of the fa-
mous travelling exhibition “Black Light”), will feature the
works of over 40 artists that will be lit up in the dark with
a luminescent light at new Kaunas’ Žalgiris Arena.
The international Fluxus exhibition “George Maciunas and
Beyond – Fluxus Never Stops”, which features the most
participants, is dedicated to the 50th anniversary of the
first Fluxus happening in New York in 1961 and pay a Flu-
xus-style homage to the 80th birthday that Kaunas-born
Jurgis Mačiūnas would have celebrated this autumn. The
exhibition, which will feature over two hundred artists,
will be installed in a trolleybus, while the performances of
curator and head of Fluxus in the USA Keith A. Buchholz
and his colleagues will take place in the trolleybus and
bus stops. A week of performances and the opening of
the international Fluxus exhibition are included in the
program of the American Culture Week in Lithuania, and
will take place on October 17th-23rd, 2011 in Kaunas.
PLAY? We haven’t had that before
If it wasn’t for a suggestion from Birutė Letukaitė, the
head of our partner, the Aura Dance Theatre, to join the
programs of the two festivals that are taking place at
the same time, the REWIND concept would have domi-
nated at the biennial. Interdisciplinary art combinations
are nothing new at visual art festivals such as the Kau-
nas Biennial. These kinds of initiatives are encouraged,
they happen naturally, the result of globalizing and di-
gitalizing interaction/cooperation. However in this case,
there was cooperation between the artists from different
fields from the very birth of this idea right up until its re-
alization. Thus we are able to introduce a unique project
called PLAY, the performance/installations of which were
born as a result of a joint creative process between a visu-
al artist and a choreographer. While looking for a way to
name the program, biennial friend Arnoldas Zdanevičius
offered the name “Play”, which not only has a number of
connotations in English, but is also the second button on
a stereo, which shows an action going on right here and
now, while dance theatre (different than the stable visual
arts in time) is temporary or art limited by [the present]
time. The REWIND and PLAY programs which we have discus-
sed, which are oriented toward the past and present,
Thus from the very birth of the initiative (the beginning needed a view toward the future, a turning forward of
of 2010), the PLAY program has been coordinated by the the tape. These goals in the biennial strategy were to
Aura Dance Theatre of Kaunas. The re-telling of stories is ( 19 )
reflected both in the TEXTILE ’11 exhibitions and the PLAY
section, which is a joint endeavor of the AURA‘21 and
TEXTILE ’11 festivals. The joint PLAY program is devoted
to the conceptual synthesis of two disciplines – contem-
porary dance and the visual arts, as well as an interactive
artistic process, which will result in an artistic perfor-
mance that will be provided to visitors. Aura initiated six
interdisciplinary and international cooperation projects
where an artist using textile and a choreographer putting
on shows worked together so a unique project uniting
movement and visual art would be created in the synthe-
sis of their joint work.
Some of the artists invited by the biennial enthusiastically
agreed to be a part of this program, offering their works
for an installation adapted for non-traditional choreogra-
phy, scenography or dance. Thus in this way, the artists
became people who offered ideas. Working with chore-
ographers and other artists (video artists, directors and
soloists were even invited to be a part of some projects),
they expanded their visual and conceptual meaning of
3-D works and allowed furious movement, tension, risk
and emotions expressed through a dancer’s body into
their usual peace. For most of the artists, it was a new
experience. For the choreographers as well. They shared
the power they usually have to make individual decisions
with the artists and dancers who they had never worked
with earlier (members of the teams often were from three
or four different European countries), they had to rehear-
se at residencies with a very limited amount of days and
hours, coordinate their decisions with a number of peo-
ple, and adapt to the financial conditions of the project.
We are proud of the results of the PLAY: Moving Textile
that we achieved by cooperating not only face-to-face
with artists, but also virtually in Kaunas, Porto, Berlin, and
Tallinn. Most of the performances will be shown in exhi-
bition halls that are limited in space, which is why the re-
pertoires will be shown during the duration of the entire
biennial (for a total of almost three months).
The authors of the all the projects (already introduced in
the section of this article about invited artists) had new
experience in cooperation. Some decided to participate
together in the development of both the idea/theme as
well as the choreographic decisions, while in other deci-
sions they were inclined toward vivid expression on an
individual level. But the visitor only wins with such an
array of choice.
FORWARD. Big goals
( 20 ) be reflected by a special educational program, projects
by young artists and creative workshops. However the
16th ETN Conference became the cornerstone of the
FORWARD program. As in the case of our partner Aura
Dance Theatre, Beatrijs Sterk (Germany), who is the head
of ETN and who organizes a conference that moves to a
different country every two years, suggested to organize
the biennial in Kaunas together with the 16th ETN con-
ference. Since this year is the 30th anniversary of Textile
Forum, which is the organization that puts together this
conference, Beatrijs Sterk invited the best and brightest
stars in the field of contemporary textile art to Kaunas
so these important artists that are so important in the
network’s activities could give presentations at the confe-
rence. Most of the above-mentioned speakers were invi-
ted by biennial organizers to put on personal exhibitions
in Kaunas. The conference is expecting over one hundred
and fifty art, design and industry experts and scientists
from around the world. There will be excursions for the
visitors to Vilnius, where biennial partner the Vilnius
Academy of Arts will present four contemporary texti-
le exhibitions; to Klaipėda, where the Klaipėda Culture
Communication Centre is organizing a special exhibition
to celebrate the biennial; and to Nida (where our guests
will be able to rest and have discussions with young ar-
tists from Lithuania at the Vilnius Academy of Arts’ art
residency premises) as well as to Rumšiškės to see Lithu-
ania’s textile heritage. Reiko Sudo (Japan), Lia Cook (USA),
Chunghie Lee (Korea) and Vibeke Vestby (Norway), who
are conference speakers and some of the brightest textile
artists in world will lead creative workshops for registered
participants.
Other parts of the FORWARD program are closely tied to
the next generation of artists. First of all, there will be cre-
ative workshops that analyze the future of art and textile
in the fields of hi-tech, smart textiles and interdisciplinary
experiments. Creative workshops, open to young artists,
art and technology students, will take place at the be-
ginning of October when the wave of opening events of
the biennial will taper off. Rachel Wingfield and Mathias
Gmachl (London, UK) will lead the ArchiLace creative
workshops, where objects will be designed for spacious
public spaces in the city that are brought to life on texti-
le-binding principles, absorbing light during the day, and
give it off at night.
Estonian Art Academy Ph.D. student Kärt Ojavee (Estonia),
who is carrying out research in the field of smart textiles,
will lead a week-long creative workshop for a wide, non-
professional auditorium, where it will be possible to work
with moving clothing details or interactive accessories.
The four-member British group sampler-cultureclash will
lead a two-day live sound and textile creative workshop
and have a DJ performance (led by David Littler).
The international student exhibition organized by the
Vilnius Academy of Arts’ Kaunas Faculty of Art also focu-
ses its sights forward, has raised generations of creative
artists, who have not only participated in the exhibitions
and projects of the biennial, but also are creating them.
Student exhibition curator and Head of the Department
of Textiles Associate Professor Vita Gelūnienė invited
collectives from the textile departments of neighboring
countries with whom the department in Kaunas has wor-
ked with in various projects, to choose and present the
best works of their students. We will see the works of stu-
dents from the Vilnius Academy of Arts (Prof. Eglė Ganda
Bogdanienė, Laura Pavilonytė), University of Gothenburg
(Prof. Annika Ekdahl), the Estonian Academy of Arts, Tal-
linn (Prof. Piret Valk), and Tartu Art College (Prof. Aet Olli-
saar), Latvian Academy of Arts, Riga (Prof. Ieva Krumina),
and the Władysław Strzemiński Academy of Fine Arts and
Design, Łódź (Prof. Włodzimierz Cygan).
The Kaunas Biennial has already been participating for
three years in the international solidarity program He-
mispheres, the initiator of which is the French organi-
zation Freres des Hommes. Estonian, Italian, Catalonian
and Irish organizations are participating in the program
along with the Lithuanians and French. During 2009-
2011, we sent almost thirty young artists to a three-week
seminar in Paris for training, whose view and models for
behavior are changed by information and presentations
from speakers that come from countries from the sout-
hern hemisphere like the Democratic Republic of Congo,
Brazil, Peru, Senegal, and Indonesia. Upon returning from
their training, the young Lithuanian artists along with
their colleagues from other European countries organize
events that help to bring to life international solidarity
and personal responsibility in local communities. Some
of the first projects like “Sveiki atvykę į niekam nerūpi”
(“Welcome to Nobody Cares”, on Kaunas’ Laisvės Street)
and ecological creative workshops were organized du-
ring the last Kaunas Biennial TEXTILE ’09. Later on they
followed with bigger festival-like events, such as “Būti čia”
(Being Here) (such as exhibitions, concerts, a dance per-
formance, and kite-flying event among other things) or
“Pažink tuos, kurių dėka valgei pietus” (“Let’s Know Those
We Should Thank for Our Lunch”, an analysis of agriculture
on a global scale with lectures, creative workshops, and
graffiti works, which were supported by biennial friends
the Osgemeos Brothers from Brazil). There were also film
evenings or personal exhibitions on social themes. During
the opening week of the biennial, which invites artists
from both hemispheres to Kaunas, the nucleus of these
“hemisphere artists”, led by young artist Vėjūnė Sudarytė,
is organizing the international project DAILY BREAD. Not
only are all the Lithuanians that took part in the training
invited to bring this project to life, but also friends of the
program from other European countries. The young par-
ticipants will hand out bread baking recipes from various ( 21 )
parts of the world, and afterwards they will bake bread
together, and then break bread on the long “global” ta-
ble together with Kaunas residents and guests of the city
and biennial. We are all united around the world by daily
bread. The bread may have a different taste or color, but
it is necessary to sustain life. Giving out bread in a public
space reveals one of the most important aspects of the
Kaunas Biennial, which is a good community feeling, and
nurturing (in our case) through textile culture. Textile, like
bread, is something that is every day. Thus let’s share this
knowledge at the common table of experience.
( 22 )

DAR KARTĄ ISTORIJA

 ( 23 )

REWIND HISTORY
( 24 ) Rasa Andriušytė-Žukienė istoriją, kūrinius ir įvaizdžius, svarbius dabartiniams teks-
tilės menininkams.
Dar kartą istorija
Tai ne vien intriguojanti Lietuvos XX–XXI a. meno istorijos
2009–2010 metų laikotarpiu ruošiantis šiai bienalei, po- versija, bet ir platforma pažinti neformalų, netradicišką
kalbiuose su dailininkais teko patirti, kad dauguma jų Lietuvos meną.
turi savą „mažąją meno istoriją“, yra susikūrę paralelinius
dailės pasaulius tarsi atramą savo kūrybai. Tie paraleliniai Parodos idėjinė koncepcija remiasi istorinėmis apysto-
dailės pasauliai dažnai netvarūs, kintantys, bet vis dėlto vomis, susijusiomis su bendrąja Europos meno raida ir
jie yra reikšmingi kaip asmeninės menininkų istorijos su lietuviškąja tekstilės raidos bendroje menų sistemoje
dalis. Jie – šios kuratorinės parodos, kurios idėja pagal specifika.
bendrą 2011 m. Kauno bienalės sumanymą turėjo būti
nukreipta į praeities apmąstymą (Dar kartą / Rewind), Atsispiriama nuo Europos dailės istorijoje seniai žinomo
pamatas. fakto, kad didieji tapybos ir skulptūros meistrai (Raphael,
François Boucher, Peter Paul Rubens, William Morris, Aris-
Rengdamasi projektui, dabartinių Lietuvos tekstilės me- tide Maillol, Henri Matisse, Le Corbusier, Victor Vasarely)
nininkų paklausiau, koks XX a. lietuvių kūrėjas(-a) arba kurdavo eskizus tekstilės manufaktūroms, nedarydami
kūrinys turėjo didžiausios reikšmės formuojantis jų kūry- ypatingos stilistinės skirties. Tad tapytojo ar skulptoriaus
binėms nuostatoms? Į klausimus atsakė menininkai, kurių kūrinio išaudimas manufaktūroje, pasitelkiant audimo
amžius svyruoja nuo dvidešimties iki aštuoniasdešimties. stakles, yra gili Europos meno tradicija, o šiandienėje Lie-
Tekstilininkų paminėti kūriniai tapo šios parodos ekspo- tuvoje – šiek tiek primiršta galimybė.
natų, išaustų kompiuterine žakardo technika, pirmavaiz-
džiais. Žiūrint iš istorinio taško, tekstilė ilgus amžius buvo ama-
tas, interjero ir drabužių dizaino dalis. Kai profesionalioji
Tikriausiai galima sutikti su mintimi, kad sąvokos „istorija“, tekstilė įsiveržė į parodų sales (Lietuvoje pirmą kartą tai
„tradicija“, „dailės istorija“ – tai kažkieno sukurtas minčių įvyko XX a. 4-ąjį dešimtmetį), „tikrojo meno“ apologetams
ir vaizdų paketas arba kanonas, suformuotas vienus da- ji atrodė kaip maištininkė, „pabėgusi iš namų“. Tekstilės
lykus įtvirtinant, kitus atmetant. Tačiau protingų žmonių emancipacijos procesas Lietuvoje vyko XX a. pabaigoje.
mintyse visada egzistavo taip pat ir alternatyvūs požiū- Šiuo metu vizualiųjų menų sistemoje, bent jau namuose,
riai, kurių sumą galima pavadinti paralelinėmis, mažo- ji egzistuoja „įdukros“ teisėmis, o jos buvimas šiuolaikinio
siomis, asmeninėmis istorijomis. Atskiriems kūrėjams meno lauke kartais vis dar kvestionuojamas, ir visai be
jos svarbios kaip inspiracijų šaltinis ar netgi kaip dalykai, reikalo. Taigi tai yra dar viena priežasčių, dėl ko šioje par-
kuriuos reikia nuneigti sava kūryba. Praeičiai abejingų be- odoje panaudoti tekstilės menininkus traukę, žavėję kū-
veik nebūna. Dailininkų santykis su dailės istorija dažnai riniai, daugiausiai tapybos ir grafikos darbai, kurių teisės
yra ambivalentiškas, apimantis jausmus nuo nostalgijos būti „tikru menu“, kitaip nei tekstilės, Lietuvoje niekas nie-
iki nepasitenkinimo ir neigimo. Šiuolaikinių kūrėjų dar- kada nėra kvestionavęs. Kompiuterinio žakardo audimo
buose neretai tenka pastebėti dvasinę bendrystę, rečiau technikos, turinčios, beje, ir niveliacijos požymių, panau-
– kūrybinę diskusiją su nesenos praeities menininkais. dojimas – tai tam tikras simbolinis užvaldymo veiksmas.
Veiksmas, inspiruotas nesuinteresuoto ir ilgalaikio domė-
Neretai dabartiniai dailininkai turi suformavę asmenines jimosi menu ir sava kultūrine aplinka.
meno istorijas iš jiems artimų darbų ir taip konstruoja...
savus kanonus. Todėl parodoje Dar kartą istorija pa- Kadangi gyvename begalinio reprodukavimo, kartočių,
naudoti dabartinius Lietuvos tekstilės menininkus žavėję interpetacijų laikotarpyje, kai vaizdai nuolat dauginami,
ar tebežavintys XX–XXI a. Lietuvos dailės istorijos kūriniai. miksuojami, fragmentuojami ir vėl dauginami, parodos
Šioje parodoje tarsi konstruojama Lietuvos dailės istorija koncepcijoje labai svarbią vietą užima technologinis as-
pagal tekstilės menininkus, atveriamas ne kanoniška- pektas. Technologinės vaizdo ir veiksmo transformacijos
sis (paprastai formuojamas dailės istorikų), bet patiems šiuolaikinio žmogaus mąstyme, regis, kėsinasi užimti aiš-
meno kūrėjams tekstilininkams aktualus savos šalies dai- kaus vaizdo, nuoseklaus veiksmo, sklandaus pasakojimo
lės istorijos laukas. vietą ir pakeisti nuoseklios istorijos sampratą. Bet yra ir
teigiamų aspektų. Menininkus technologijų galimybės
Žvelgdami iš tolimesnės perspektyvos, Lietuvos tekstili- provokuoja atrasti naujus dalykus ir kitaip pamatyti se-
ninkai, kaip ir visi menininkai, pripažįsta kitų, esančių ar nesnius, nes pasikeitus vaizdo perteikimo būdui kiekvie-
buvusių šalia dailininkų, savo pedagogų kūrybos reikš- na kartotė tampa daline interpretacija arba provokacine
mingumą arba įtaką. Ši paroda – tai konceptualus bandy- improvizacija. Šiame projekte keliamas klausimas, kuo
mas tekstilininkų akimis pažvelgti į Lietuvos XX a. dailės tampa tapybos, grafikos, fotografijos meno kūrinys, pa-
liestas kompiuterinių tekstilės technologijų. Kaip trans-
formuojasi jo idėja, kai potėpis, koloritas, štrichas, er-
dvė patiria kompiuterinę ekspansiją. Ar naujosiomis
kompiuterinėmis tekstilės technologijomis atgimdytas
pirmavaizdis tėra paprasta kopija, ar naujas unikumas?
Projektą, kuriame apmąstomi šie klausimai, inspiravo
hipotetinė nuostata, kad mene tobuliausios šiuolaikinės
technologijos tėra medijos, kurias kūrybiškai išplėtoti te-
gali kūrybinės asmenybės.
Ekspozicija Dar kartą istorija susideda iš tekstili-
nių interpretacijų. Interpretavimo veiksmas pasitelkiant
kompiuterines priemones kai kada koreguoja, o kai kada
smarkiai keičia realų ir atmintyje išlaikytą originalo įvaiz-
dį. Tai neturėtų bauginti, nes audimu nebuvo siekiama
kitomis priemonėmis pakartoti to paties. Priešingai, au-
dimas leido kraštutinai užaštrinti diskusiją apie plastinės
kalbos specifikas ir atskirų dailės sričių galimybes.
Šių tekstilinių interpretacijų pirmavaizdžiai – skirtingų au-
torių kūriniai, dažnai tolimų meninių idėjų, atlikti kontras-
tingais stiliais, manieromis ir technikomis. Kaip jau minė-
ta, jų atsiradimą lėmė tekstilininkų pasiūlymai, bendrame
ekspozicijos vaizde nereikėtų ieškoti ypatingos vienovės.
Šioje ekspozicijoje sudėtus kūrinius vienija kompiuterinio
žakardo technika ir „tyrimo objekto“ statusas. Bet visų
svarbiausia tai, kad tie kūriniai yra kritę į akį kolegėms iš
kito kūrybinio cecho. Taigi ši paroda – savotiška favoritų
pripažinimo deklaracija. Kita vertus, ekspozicijoje vykdo-
mas tekstilininkų ir jų interesų „kultūrinis tyrimas“ (J. Der-
rida metafora). Žinoma, jis yra fragmentiškas, artimesnis
mąstymo ir matymo atplaišai, o ne visumai. Dailės isto-
rijos fragmento įspūdis čia neišvengiamas, nes dėl įvairių
priežasčių ne visais tekstilininkų atsakymais pasinaudo-
ta. Fragmentiškumas čia netgi sąmoningai pabrėžiamas
kartojant ir dauginant vaizdus, manipuliuojant dydžiais,
naudojant spalvas arba jų atsisakant.
Pirmavaizdžiai čia tapo tekstilinio ir technologinio ekspe-
rimento dalimi. Įdomu pasvarstyti, kaip jie atlaiko „teksti-
linę uzurpaciją“ – vertimą į kompiuterinio žakardo kalbą?
Kas atsitinka su grafinėmis linijomis, aliejiniais potėpiais
ir atspalviais, gylių, tolių ir plokštumų iliuzijomis, kai jas
kiaurai persmelkia žakardinio kompiuterinio audimo
technikos racionalumas? Taip pat įdomu, kokiomis pras-
mėmis, kokiomis emocinėmis pagavomis tekstilinis pavir-
šius papildo, praturtina pirmavaizdį. O galbūt tekstilinė ir
kompiuterinė invazija į tapybos ar grafikos kūrinį pajėgi
pagimdyti visai naujas prasmes ir naują, su pirmavaizdžiu
kontrastuojantį ir diskutuojantį kūrinį? Atsakymų į šiuos
klausimus turėtume ieškoti parodoje, jie turėtų būti ypač
įdomūs tekstilininkams, technologams ir visiems kitiems
menininkams, kurie nebenori ribotis įprastais raiškos bū-
dais.
Šis projektas paremtas meno istorijoje gerai žinomu ko- ( 25 )
lektyvinio bendradarbiavimo modeliu. Parodos kuratorė
nuoširdžiai dėkoja jos idėjas palaikiusiems menininkų
bendruomenės nariams. Visų pirma – tekstilininkėms,
praskleidusioms savąją dailės supratimo skraistę: Zi-
naidai Dargienei, Eglei Gandai Bogdanienei, Laimai
Oržekauskienei, Rūtai Narvydienei, Birutei Sarapienei,
Danutei Valentaitei, Loretai Švaikauskienei, Daivai Zu-
brienei, Monikai Žaltauskaitei-Grašienei, Vitai Gelūnienei,
Violetai Laužonytei, Laimutei Kozlovienei, Marijonai Sin-
kevičienei. Taip pat ir dailininkams Jonui Mekui, Šarūnui
Saukai, Vladui Vildžiūnui, Audronei Petrašiūnaitei, Aušrai
Andziulytei, Jonui Gasiūnui, Laurai Garbštienei, Pranui
Griušiui, Aleksui Andriuškevičiui, Vilmantui Marcinkevi-
čiui, Eglei Velaniškytei, nepabūgusiems eksperimentinės
šio projekto dvasios. Šiame projekte nemažiau svarbus
buvo ir Lietuvos muziejininkų bei jau mirusių menininkų
giminių apsisprendimas. Už malonų bendradarbiavimą
dėkoju menininkų Sofijos Veiverytės, Marijos Teresės
Rožanskaitės, Igorio Piekuro, Rimvido Jankausko-Kam-
po, Alberto Veščiūno, Viktoro Petravičiaus, Liudo Truikio,
Kazės Zimblytės kūrybinio palikimo saugotojams – Živilei
Liugailaitei-Bielinienei, Marijui ir Gediminui Piekurams,
Remigijui Grėbliūnui bei kolegoms iš Lietuvos dailės mu-
ziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, maloniai lei-
dusiems naudoti kūrinių fotografijas šiame projekte. Už
profesionalumą, kantrumą ir nuolatinį malonų bendra-
vimą norėčiau padėkoti jaunoms Kauno tekstilininkėms,
kompiuterinio žakardinio audimo žinovėms Monikai Žal-
tauskaitei-Grašienei ir Daivai Zubrienei, faktiškai realiza-
vusioms šio projekto idėjas ir išaudusioms visus parodos
eksponatus. Jų kūrybinga veikla nebūtų buvusi įmanoma
be geranoriško gamybininkų požiūrio. Speciali mūsų
padėka įmonių „Audėjas“ (Lietuva) ir „Ekelund“ (Švedija)
vadovams ir darbuotojams. Paroda Dar kartą istorija
yra visų šių kūrybingų žmonių kolegiško bendradarbiavi-
mo rezultatas.
Rasa Andriušytė-Žukienė
Rewind History
While getting ready for this biennial in 2009-2010, I
had the chance to experience in conversations with ar-
tists that most have their own “short history of art”, and
have created parallel worlds of art that seem to serve as
a support for their work. These parallel worlds of art are
oftentimes fluctuating; they are changing, however they
are significant as a part of the artists’ personal story. They
are the foundation of this curated exhibition, the idea of
( 26 ) which was to focus on contemplating the past (Dar kar- in art in Lithuania. One must not forget a fact that has
tą /Rewind) according to the joint project of the 2011 been known for centuries in European art history that
Kaunas Biennial. great painters and sculptors (including Raphael, Fran-
cois Boucher, Peter Paul Rubens, William Morris, Aristide
While preparing for the project, I asked current Lithu- Maillol, Henri Matisse, Le Corbusier, and Victor Vasarely)
anian textile artists which 20th century Lithuanian artist or used to create textile sketches for manufacturers, paying
work held the greatest significance in forming their own little attention to their style. Thus having a textile work
creative principles. Artists whose ages ranged from twen- designed by a painter or sculptor made at a textile ma-
ty to 80 years of age answered my questions. The works nufacturer has a long tradition in European art, however
they mentioned became the works that formed the basis today in Lithuania it is a possibility that has become so-
of the works that were to be made with a computerized mewhat forgotten.
Jacquard loom and shown at the exhibition.
Looking from a historical perspective, textile was a craft
You would most likely agree with the idea that the con- for many centuries, a part of interior and clothing desi-
cepts “history”, “tradition”, and “art history” are a package gn. When professional textile art made its way into exhi-
or canon of ideas and images thought up by someone, bition halls (this happened for the first time in Lithuania
formed by entrenching some things while throwing out in the 1930s), it seemed like a rebel to the apologists of
others. However alternative views have always existed in so-called “real art”, something that has “ran away from
the minds of intelligent people, the sum of which could home”. In Lithuania, its emancipation took place at the
be called parallel stories, small stories, personal stories. end of the 20th century. At the moment it exists at home
They are important for some artists as a source of inspi- in the visual arts with what could be called “stepdaughter
ration or even as something which they need to refute rights”, while its existence is still questioned in the world
with their work. Those that are indifferent to the past are of contemporary art, and for no good reason. This is yet
very few. The relationship of artists with art history is of- another reason why works that textile artists are attrac-
ten ambivalent, encompassing feelings from nostalgia to ted to and admire are being shown at the exhibition,
dissatisfaction and denial. One often observes a spiritual most often paintings and graphic works. Their right to be
friendship in the work of contemporary artists, but less “real art” have never have been questioned by anyone in
a creative discussion with artists of the recent past. Of- Lithuania, unlike textile. The using of computerized loom
ten contemporary artists have personal art histories that technology, which does exhibit characteristics of leveling,
have formed from works that they are close to and in this is a kind of symbolic act of control, an act that is inspired
way they create their own canons. This is why works from by an attitude of not being in it for itself only and having
Lithuanian art history from the 20th and 21st century are long-term interest in art and its own cultural atmosphere.
being used for the Rewind exhibition which contem-
porary Lithuanian textile artists once loved or still admi- As we live in an age of endless reproduction, repeating,
re. It’s as if Lithuanian art history has been constructed and interpretation, when images are constantly repro-
according to textile artists at this exhibition, opening up duced, mixed, fragmented, and once again reproduced,
the horizon of the art history of their own country, a ho- the technological aspect occupies an important place
rizon that is relevant to the artists themselves, and not in the exhibition’s conception. The technological trans-
one that is canonical in nature (which is usually formed formations of image and action in the thinking of the
by art historians). modern person seems to be trying to occupy a place of
a clear image, consistent action, and flowing storytelling
Viewing this from farther afield, Lithuanian textile artists, and change the understanding of history as one of cons-
like all artists, also recognize the importance or influen- tant development. But there are also positive aspects.
ce of the work of current or former artists or that of their The technological possibilities provoke artists to discover
teachers. This exhibition is a conceptual attempt to see new things and see old things in a different way, because
20th century Lithuanian art history, its works and images with the changing of the method of conveying the image,
through the eyes of textile artists, works that are impor- each repetition becomes a partial interpretation or pro-
tant to current textile artists. This is not only an intriguing vocative improvisation. A question is raised in this project
version of Lithuanian art history of the 20th and 21st centu- as to what a painting, graphic work or photographic pie-
ry, but a platform for an informal, non-traditional way of ce of art becomes when it is touched by computer textile
getting to know Lithuanian art. technology. How does its idea transform, when a dab, a
color, or a stroke experiences computer expansion? Is an
The exhibition’s concept is based on historical circums- original image that is reborn with new computer textile
tances that are tied to common developments in Europe- technology just a simple copy, or a new unique thing?
an art and specific circumstances of textile’s development The project where these questions are contemplated was
inspired by a hypothetical principle that the most perfect especially interesting for textile artists, IT experts and all
modern technology in art is media, which can only be other artists who don’t want to limit themselves anymore
expanded by creative individuals. with ordinary methods of expression.
The exposition Rewind History is comprised of textile
interpretations. The act of interpreting, employing the
use of computer tools, sometimes corrects and in some
cases strongly changes the real image of the original that
is kept in one’s memory. You shouldn’t be afraid, since
with weaving there were never any attempts to repeat
the same thing using different tools. On the contrary, we-
aving enabled to heat up the discussion to an extreme
concerning the specific aspects of a plastic language and
possibilities of separate spheres of art.
The original works of these textile interpretations are
works of different artists, often far apart from one anot-
her in their artistic ideas, and done with contrasting sty-
les, manners and techniques. As was already mentioned,
their appearance was determined by the suggestions of
the textile artists, so one shouldn’t look for a particular
unity in the overall representation of the exposition. The
works in this exposition are united by the computerized
Jacquard loom and status as an object of research. But the
most important is that these works have been noticed
by colleagues from another creative field, thus this exhi-
bition is a kind of declaration of recognition of favorite
works.
However a kind of cultural research has been carried out
on the textile artists and their interests in this exposition
(a metaphor from J. Derrida). Of course, it is fragmented,
and closer to a sliver of thinking and seeing than a who-
le. This impression of being a fragment of art history is
unavoidable, because due to various reasons, not all the
answers of textile artists have been used. This fragmented
nature is even emphasized consciously in repeating and
reproducing images, manipulating sizes, using colors or
rejecting them.
The original works here become a part of the textile and
technological experiment. It’s interesting to think how
they sustain what could be called a textile usurpation or
translation into the language of a computerized Jacquard
loom. What happens with drawn lines, oil painting strokes
and shades, and illusions of depths, distances and planes
when they are thoroughly permeated by the rationality
of a computer Jacquard loom? What is also just as inte-
resting is with what meanings and what kind of emotions
the textile surface complements and enriches the original
image. Or perhaps the textile and computer invasion into
a painting or graphic work has the power to give birth to
totally new meanings and a new work that contrasts and
discusses the original image? One should look for ans-
wers to these questions at the exhibition. They should be
( 27 )
This project has been supported by art history’s well-
known model of collective cooperation. The exhibition’s
curator gives her heartfelt thanks the members of the
artistic community for supporting her ideas. First of all
to the textile artists who took their shroud off to lay bare
their understanding of art: Zinaida Dargienė, Eglė Gan-
da Bogdanienė, Laima Oržekauskienė, Rūta Narvydienė,
Birutė Sarapienė, Danutė Valentaitė, Loreta Švaikauskie-
nė, Daiva Zubrienė, Monika Žaltauskaitė- Grašienė, Vita
Gelūnienė, Violeta Laužonytė, Laimutė Kozlovienė, and
Marijona Sinkevičienė. Thanks also go out to the fearless
artists Jonas Mekas, Šarūnas Sauka, Vladas Vildžiūnas,
Audronė Petrašiūnaitė, Aušra Andziulytė, Jonas Gasiū-
nas, Laura Garbštienė, Pranas Griušys, Aleksas Andriuš-
kevičius, Vilmantas Marcinkevičius, and Eglė Velaniškytė
for their experimental spirit for this project. No less im-
portant to this project were the decisions of Lithuanian
museum employees and the relatives of artists who are
not here anymore. I thank artists Sofija Veiverytė, Marija
Teresė Rožanskaitė, Igoris Piekuras, Rimvidas Jankauskas-
Kampas, Albertas Veščiūnas, Viktoras Petravičius, Liudas
Truikys, and Kazė Zimblytė for wonderful cooperation, for
the keepers of creative heritage Živilė Liugailaitė-Bielinie-
nė, Marijus ir Gediminas Piekuras, and Remigijus Grėbliū-
nas, to colleagues from the National M. K. Čiurlionis Art
Museum and Lithuanian Theatre, Music and Cinema Mu-
seum, and to the compilers of art publications who were
nice enough to allow us to use photographs of works for
this project. I would like to thank the young textile artists
of Kaunas and computerized Jacquard weaver experts
Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Daiva Zubrienė, who
brought to realization the ideas of this project and wea-
ved all the objects on display for the exhibition, for their
professionalism, patience and always wonderful coope-
ration. Their creative work would not have been possible
without the good-hearted attitude of the manufacturers.
A special thanks go to the heads and staff of the com-
panies Audėjas (Lithuania) and Ekelund (Sweden). The
exhibition Rewind History is the result of the collegial
cooperation of all of these creative people.
( 28 )
( ALEKSAS ANDRIUŠKEVIČIUS )
Aleksas Andriuškevičius (g. 1959) visada kūrė
radikaliai ir ėjo prieš srovę. Visad avangardistas,
nuolat truputį pogrindininkas, savo kūryba ir
pedagogine veikla jis svarbus jaunajai menininkų kartai.
Į Lietuvos meno istoriją įėjo kaip svarbios postmodernis-
tinės akcionistų grupės „Post Ars“ narys (kiti nariai: Rober-
tas Antinis, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius). De-
vintojo dešimtmečio pabaigoje Aleksas Andriuškevičius,
priešingai vyraujančiai tuo metu neoekspresionistinei
tapybos krypčiai, aktyviai studijavo figūrą, judesį, laiką
ir eksperimentavo su Lietuvoje visai nepopuliaria hiper-
realistine tapyba. Paveiksle „Penkios pozos“ nesunkiai
atpažįstamas režisierius Gytis Padegimas, svarbi Lietuvos
teatro asmenybė. Šis tapybos darbas anuo metu plėtė
portreto sampratą, koregavo požiūrį į tikroviškumą ir re-
alizmą, kuris lietuvių dailininkams, priverstiems gyventi
sovietizuotoje šalyje, atrodė ideologizuotas, atstumiantis
ir vienpusiškas.
Penkios pozos / Five Poses. 1987
Drb., al. / Oil on canvas, 129 x 213 cm
NČDM nuos. / Property of National M. K. Čiurlionis Art Museum
Aleksas Andriuškevičius always had a radical way
of creating things and went against the tide. Al-
ways the avant-garde artist, and always a bit of
an underground artist, he holds importance for a new ge-
neration of artists because of his artistic and pedagogical
work. He entered Lithuanian art history as a member of
the important post-modern actionists’ group Post Ars (ot-
her members included Robertas Antinis, Česlovas Lukens-
kas, and Gintaras Zinkevičius). At the end of the 1990s, he
began actively studying the body, movement, time and
experimented with hyperrealistic painting, which was
not popular at the time in Lithuania. This went against the
trend of Neo-expressionist painting that was dominant at
the time. It is not hard to recognize director Gytis Pade-
gimas, an important figure in Lithuanian theatre, in the
painting “Five Poses”.. At the time, this painting expanded
the understanding of portrait painting, and changed the
attitude toward reality and Realism, which for Lithuanian
artists that had to endure life in a country under Soviet
rule, seemed to be something ideological, repulsive and
totally one-sided.
 ( 29 )

Pagal A. Andriuškevičius kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-

Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to A. Andriuškevičius artwork
prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS.
2011. 175 x 350 cm
( 30 )
( AUŠRA ANDZIULYTĖ )
Vėlyvas Aušros Andziulytės (g. 1961) tapybos
darbas „Ašmenys“ priklauso tų įsimintinų kūri-
nių serijai, su kuria dailininkė debiutavo Kauno
meno scenoje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Jau tada
maži ir smulkūs dalykai, pavyzdžiui, plaukas, odos rau-
kšlė ar peilio liekana jos koloristinėje tapyboje tapdavo
didžiuliais ir grėsmingais objektais. Tapybinis kalbėjimas
per detales, įsižiūrėjimas į fragmentą, kaip ir ilgi suspausti
formatai, Aušros Andziulytės kūryboje duoda keistai įdo-
mų rezultatą – sukuriamas abstrahuotas daikto vaizdas,
smarkiai nutolęs nuo pirmavaizdžio, beveik abstrakcija,
kurioje slypi sunkus paslaptingas pasakojimas ir grėsmės
nuojauta.
Ašmenys / Blade. 2004
Skarda, al. / Oil on tin. 23 x 120 cm
Aut. nuos. / Property of author
This late work by Aušra Andziulytė, entitled
“Blade”, belongs to a series of memorable works
that she debuted with on the Kaunas art scene
at the end of the 1990s. Already at the time, small and
fine things, such as a hair, wrinkle or crumb from a knife
became enormous and threatening objects in her colorist
work. A painted conversation through details, staring at
a fragment, just like the long, squeezed formats in Aušra
Andziulytė’s work all provide a strangely interesting result
– an image of a thing made abstract is created, an image
that has moved strongly away from the original image,
almost an abstraction, where a difficult secret story and
feeling of danger is hiding.
Pagal A. Andziulytės kūrinį. Parengė Monika
Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According
to A. Andziulytė‘s artwork prepared by Monika
Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS.
2011. 50 x 270 cm
( 31 )
( 32 )
( JONAS GASIŪNAS )
Su Jono Gasiūno (g. 1954) vardu į Lietuvos tapy-
bą įėjo ryškiai artikuliuota šiuolaikinės tapybos
samprata. Šalyje, kur labiau už eksperimentą
mėgstama niuansuota tradicija, diegti naujoves ypač
sunku. Šiandien jau pripažįstama, kad Jonas Gasiūnas
tapybą smarkiai konceptualizavo. Sąmoningai naudo-
damas prieštaringas prasmes, banalius įvaizdžius, skir-
tingos prigimties (tapybinės, grafitų, fumažo) vizualumo
sluoksnius, dailininkas žingsnis po žingsnio keičia po-
žiūrį į tapybą kaip individualios ekspresijos meną, verčia
permąstyti jo prasmę dabartyje. Dabartyje, kuri dažnai
stokoja paprastumo, stabilumo, vertybių, bet yra per-
pildyta vizualinio triukšmo, prieštaringų žinių, atminties
amnezijos ir represijų nuojautos – daug ko nemalonaus
iš to, kas sklinda iš žiniasklaidos priemonių, ir daug ko iš
to, ką patyrė, išgyveno kartos žmonių, XX a. II pusėje pa-
smerktos gyventi šiapus geležinės uždangos. Gluminanti
suveržimo, psichodelinio vyksmo atmosfera, pažįstama
teritorijų į Rytus nuo Berlyno gyventojams, tvyro ir Jono
Radaras / Radar. 2008
Drb., akrilas, piešinys degančia žvake / Acrylic on canvas, drawing
with a burning candle. 305 x 295 cm. Aut. nuos. / Property of author
Gasiūno paveiksluose. Tie, kurie tokios atmosferos nejuto,
nes gimė ne Rytų Europoje ar vėliau, jo tapyboje pastebės
aliuzijas į mitus, archetipinius įvaizdžius arba stereotipinę
anoniminio miesto gyventojo elgseną.
Jonui Gasiūnui svarbi istorija, praeitis. Ji permąstoma,
bet neaukštinama ir net nekvestionuojama. Dailininkas
teigia, kad jam tikrovė atrodo esanti nepažini ir apgau-
linga. „Kartais ji atsiskleidžia kaip grėsminga praeities
šmėkla“, – sako tapytojas.
Paveikslas „Radaras“ kelia daug asociacijų: grafitai, loka-
torius, budri ausis, viską matanti akis. Rožinė saulėtekio ar
saulėlydžio spalva čia nežada visiems geros dienos.

A clearly articulated understanding of contem-
porary painting came to Lithuanian painting
with the arrival of Jonas Gasiūnas. It’s extremely
hard to sow innovative ideas in a country that likes nuan-
ced tradition more than experimentation. Today people
have recognized that Jonas Gasiūnas strongly conceptu-
alized painting. Consciously using opposing meanings,
banal images, levels of visualness that have different na-
tures (painting, graffiti, and fumage), he changes the atti-
tude toward painting step by step as an art of individual
expression, and forces one to re-think its meaning in the
present. It is a present where there is often a lack of sim-
plicity, stability, and values, but one that is overflowing
with visual noise, contradicting news, amnesia of memo-
ry and feeling of repressions – a lot of unpleasant things
that is coming from media tools, and a lot from what has
been experienced or gone through by generations of
people. They were fated to live on this side of the Iron
Curtain in the second half of the 20th century. The bewil-
( 33 )
Pagal J. Gasiūno kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė
AUDĖJAS / According to J. Gasiūnas artwork prepared by Monika
Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 352 x 350 cm
dering atmosphere of a psychedelic run of restrictions
familiar to people living in the territories east of Berlin
lingers in the paintings of Jonas Gasiūnas. Those that did
not experience this atmosphere because they were not
born in Eastern Europe or later will notice the allusions to
the myths, archetypical images or stereotypical behaviors
of the anonymous city dweller in his paintings.
History and the past are important for Jonas Gasiūnas. It
is re-thought, but not celebrated or even questioned. He
claims that for him, reality seems to be unknowable and
deceptive. He has said that “sometimes it reveals itself as
the threatening ghost of the past”.
The picture Radar gives rise to a number of associations:
graffiti, a tower, alert ears, all-seeing eye. The rose color of
a sunrise or sunset here does not wish everyone a good
day.
( 34 )
( LAURA GARBŠTIENĖ )
Lauros Garbštienės (g. 1973) kūryba pasižymi
lietuvių dailėje vis dar neįprastais ir neišplėtotais
bruožais, kaip skaidri mintis ir sveikas humoras.
Jos videoprojektai kupini taip pat ir drąsios savikritikos.
Neprarasdama geros nuotaikos, perdėm nekomplikuoda-
ma savo požiūrio, Laura Garbštienė linksmai tyrinėja save
kaip menininkę ir kaip moterį.
Projektui Dar kartą istorija Laura Garbštienė pasiūlė
keletą kadrų iš savo videofilmo, skirto lietuvių menininkų
žinomumo ir nežinomumo problemai. Lietuvos dailininkų
terpėje klausimas apie dabartinius „nežinomus“ meninin-
kus keletą metų buvo skausmingai diskutuojamas ir netgi
eskaluojamas, kartais turint ir visai savanaudiškų tikslų. L.
Garbštienės „Filmas apie nežinomą menininkę“, Oberhau-
zeno trumpametražių filmų festivalyje įvertintas specialiu
žiuri paminėjimu, pradedamas nuo Kosto Bogdano me-
morialinės lentos „Negarsiam, neįvertintam, užmirštam
dailininkui“. Jaunos kartos menininkė Laura Garbštienė
videoprojekte šaiposi iš šios dirbtinės problemos, išra-
dingai susiedama ją su platesniais meniniais kontekstais
ir su Lietuvos etiniu ir kultūriniu paveldu. Savo filme pati
vaidindama „nežinomą menininkę“, Laura Garbštienė vy-
kusiai ironiškai improvizuoja menininkams tipiškų vidinių
kompleksų tema.
Filmas apie nežinomą menininkę / Film About An
Unknown Artist. 2009
Videokadrai iš filmo / Video stills.
The work of Laura Garbštienė (1973) distinguis-
hes herself with characteristics that are not yet
usual and developed in Lithuanian art, such as
a clear thought and healthy sense of humor. Her video
projects are also full of a courageous self-criticism. She
happily researches herself as an artist and as a woman, all
while keeping her good mood and not complicating her
attitude too much.
For the project Rewind History, Laura Garbštienė su-
ggested a few scenes from her video that is dedicated
to the problem of the notoriety/unknown status of Li-
thuanian artists. The question about current “unknown”
artists was painfully discussed and even blown out of
proportion a few years ago among Lithuanian artists who
sometimes had a self-serving agenda. Laura Garbštienė’s
Film About An Unknown Artist garnered a special mention
by the jury of the International Short Film Festival Ober-
hausen, starting from Kostas Bogdanas’ Memorial Plaque
To the Unknown, Unappreciated, Forgotten Artist. New
generation artist Laura Garbštienė’s video project makes
fun of this artificial problem, ingeniously connecting it to
broader artistic contexts and with Lithuania’s ethnic and
cultural heritage. Naming herself “an unknown artist” in
the film, Laura Garbštienė successfully improvises in an
ironic way on the topic of inner complexes that are cha-
racteristic of artists.
 ( 35 )

Pagal L. Garbštienės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Išaudė AUDĖJAS / According to L. Garbštienė‘s artwork prepared
by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.
5 x (70 x 88 cm)
( 36 )

( PRANAS GRIUŠYS ) Banalus siužetas / Trivial Plot. 2000

Drb., al. / Oil on canvas. 106 x 136 cm
Aut. nuos. / Property of author

Tapytojas Pranas Griušys (g. 1955) jaučia prie- Painter Pranas Griušys (1955) feels benevolence
lankumą istorijai ir seniesiems meistrams, bet toward history and old masters, but he is incli-
į senąją tapybą linkęs žvalgytis postmoderniu ned to look at classical painting from a postmo-
žvilgsniu, paveiktu ir kasdienybės nutikimų, ir fotografijos dern perspective, one influenced by everyday events
kaip medijos. Prano Griušio kūryba – savotiškas „imita- and photography as media. His work is a kind of game of
cinis žaidimas“. Klasikinė tapyba Prano Griušio kūryboje imitation. Classical painting becomes and openly “direc-
tampa atvirai „surežisuotu“ originalo priminimu, kartoji- ted” remembrance of the original in his work, a repetition
mu, kuris drąsiai papildomas dabarties motyvais. Senieji that is courageously added to with motifs of the present.
artefaktai jam svarbūs dvejopai: kaip darnios praeities liu- Ancient artifacts are important to him in two ways: as a
dijimai ir kaip šių laikų meno medžiaga, medijos, kuriomis testimony to a harmonious past and material and media
galima laisvai manipuliuoti siekiant išreikšti savo idėją. for an art of the present that can be freely manipulated,
striving to express his idea.
Didelio formato tapybos darbą „Banalus siužetas“ Pranas
Griušys sukūrė naudodamasis nespalvota XX a. pradžios The large format painting Trivial Plot was created by Pra-
fotografija. nas Griušys using black and white photography from the
beginning of the 20th century.
 ( 37 )

Pagal P. Griušio kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė

AUDĖJAS / According to P. Griušys artwork prepared by Monika
Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 260 x 330 cm
( 38 )
( RIMVIDAS JANKAUSKAS-KAMPAS )
Rimvidas Jankauskas (1957–1993), pravarde
Kampas, – visiškai netipiška Lietuvos dailės as-
menybė. Į Lietuvos tapybą jis įnešė neregėto
vidinio laisvumo ir drąsaus, nevaržomo gesto principą.
Kampo tapyba pasižymi hipertrofuotu ekspresyvumu,
spontaniškumu ir netgi brutalumu. Joje atvirai ir taikliai
išreikšta dailininko kartos, 8–9-ojo dešimtmečio miesto
vaikų, laikiusių save hipių sekėjais, pasaulėjauta.
Kampo tapyboje daug abstrakčių improvizacijų. Ne pa-
skutinį vaidmenį jo tapybinėse vizijose vaidino muzika.
Bet šiam dailininkui nemažiau svarbu buvo ir realybėje,
mieste arba gamtoje pamatytas motyvas ir iš jo gautas
emocinis impulsas. Du pagrindiniai Kampo tapybos mo-
tyvai turi realų pamatą lietuviškoje aplinkoje, jie pažįstami
ne vienam menininkui, bet tik Kampas sugebėjo paliesti
jų esmę. Tai neveikianti Kauno sinagoga senamiestyje ir
Juoda saulė / Black Sun. 1993
Drb., al. / Oil on canvas. 100 x 172,5 cm
Remigijaus Grėbliūno nuos. / Property by Remigijus Grėbliūnas
Ventės ragas, žvejų ir paukščių kaimas prie Kuršių marių.
Sinagogos interjeras įkvėpė tarsi vienu atsikvėpimu nu-
tapyti puikius paveikslus („Good bye, Sinagoga“, 1991,
„Apleista sinagoga“, 1993). Ventės rago peizažai su valty-
je plaukiančiais žmonėmis nutapyti impulsyviai („Juoda
saulė“, 1993). Tapymo įkarštyje detalėms nelieka laiko, ir
supaprastintas motyvas įgauna simbolio prasmę.
1993 metais, būdamas 35 metų, dailininkas staiga mirė.
Paveikslas „Juoda saulė“ netikėtai įgavo tragišką atspal-
vį ir pasipildė „mirusiųjų salos“, „persikėlimo per Stiksą“
prasmėmis. Kampas buvo ir išliko drąsaus kūrėjo, laisvos
bohemiškos asmenybės ir giliai jaučiančio menininko
etalonu. Menininko, kurio gyvenimiškų ir kūrybinių patir-
čių niekas sugebėtų pakartoti.

Rimvidas Jankauskas (1957-1993), nicknamed
Kampas, was a totally atypical personality in Li-
thuanian art. He brought a principle of unseen
inner freedom and carefree courageousness to Lithu-
anian painting. His painting is marked by a hypertrophied
expressivism, spontaneity, and even brutalness. His wor-
ks openly and accurately express the world view of his ge-
neration, city kids of the 1970s and 1980s who considered
themselves the successors of the hippies.
There are many abstract improvisations in Kampas’ pain-
ting. Music plays a role in his painted visions. However a
motif that was seen in reality, the city or in nature and the
emotional impulse he got out of it was just as important
to him. Two main motifs of Kampas’ painting had a tan-
gible basis in his Lithuanian surroundings. It is one that
is familiar to a number of artists, but it was only Kampas
that was able to touch its essence, such as the Kaunas
Synagogue in the Old Town that isn’t working anymore
( 39 )
Pagal R. Jankausko-Kampo kūrinį. Parengė
Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS /
According to R. Jankauskas artwork prepared by
Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at
AUDĖJAS. 2011. 170 x 290 cm
and Ventės Ragas, a village of fishermen and birds in the
Curonian Lagoon. The synagogue’s interior inspired the
appearance of wonderful paintings that seemed to have
been painted in one breath (Good bye, Sinagoga, 1991,
Dilapidated Synagogue, 1993). The landscapes of Ventės
Ragas with people rowing in boats were painted impul-
sively (Black Sun, 1993). There was no time for details in
the heat of painting, and the simplified motif takes on a
symbolic meaning.
In 1993 he died suddenly at the age of thirty-five. The
picture Black Sun unexpectedly took on a tragic tone
and gained additional connotations of the “Island of the
Dead” and Crossing the Styx. Kampas was and has remai-
ned the standard of a courageous artist, a free bohemian
personality and deeply sensitive artist. An artist whose
life and creative experiences no one could ever manage
to repeat.
( 40 )
( VILMANTAS MARCINKEVIČIUS )
Vilmanto Marcinkevičiaus (g. 1969) tapybą smal-
su ilgai apžiūrinėti. Kitaip nei pagrindinės linijos
lietuvių tapyboje, ji sodri, atvira ir nekomplikuo-
ta. Drobėse lyg televizijos ekrane gali pamatyti dabarties
spalvas ir skonius. Dailininkas pernelyg neryškina, neper-
ša savo pozicijos, jis tiesiog pastebi įvairiaspalvius tikro-
vės purslus ir meistriškai juos fiksuoja. Todėl jo madona
su džinsais, o kūdikis – su proletarišku pjautuvu („XXI
amžiaus madona“, 2005); valstietė „gelbsti“ kareivius, o
ne atvirkščiai („Kareiviai ir valstietė“, 1994), erotomanai
Judo bučinys / Judas Kiss. 2008
120 x 120. Drobė, akrilas, aliejus / Oil, acrylic, canvas
Privati nuos. / Private property
žino, kad nusipelnė Dievo rykštės, bet vis tiek žvelgia į
mus tyromis vaikų akimis. „Toks gyvenimas“, „kiekvienam
savo“, „žiūrėk paprasčiau“, – tarsi sakytų mums ši fluores-
centinių spalvų tapyba. Beje, tokio požiūrio nesibaimina,
bent jau Lietuvoje, tik jauni žmonės. Tikriausiai už tai jis ir
mėgstamas.

It’s interesting to examine the painting of Vil-
mantas Marcinkevičius for a long period of time.
Differently from the primary work in Lithuanian
painting, it is rich, open and easy-to-follow. You can see
colors and tastes of the present in canvases that are like
television sets. He doesn’t highlight or entrench his posi-
tion too much, he simply notices the multicolored drops
of reality and records them masterfully. This is why his
Madonna is with jeans and the child has a proletarian
sickle (21st century Madonna, 2005); a peasant woman “sa-
( 41 )
Pagal V. Marcinkevičiaus kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-
Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to V. Marcinkevičius artwork
prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS.
2011. 260 x 260 cm
ves” soldiers, but doesn’t happen the other way (Soldiers
and a Peasant, 1994). Erotomaniacs know that they have
earned the scourge of God, but they still look at us with
the innocent eyes of a child. It’s as if this painting with
fluorescent colors is saying to us “that’s life”, “to each his
own”, “don’t worry”. Just to let you know, no one is afraid
of that kind of attitude except for young people, at least
in Lithuania. He is a favorite most probably for this reason.
( 42 )

( JONAS MEKAS ) Kadrai iš filmo Jis stovi dykumoje skaičiuodamas savo gyvenimo sekundes / Stills from video He
Stands in a Desert Counting the Seconds of His Life

Johnas Lenonnas. Kadras: Fluxus Hudsono išvyka, 1971 m. liepos 1 d. / John Lennon. Still: Fluxus Hudson Trip, July 1, 1971
Jurgis Mačiūnas. Kadras: Šv. Vincento ligoninė, 1975 m. lapkričio 10 d. / George Maciunas. Still: George at St. Vincent‘s Hospital,
Nov. 10, 1975
Andy Warholas. Kadras: Ūkininkų turguje Vienybės aikštėje, 1980 spalio 18 d. / Andy Warhol. Still: At the farmer‘s Market Union
Square Oct.18, 1980
Yoko Ono. Kadras: Kleino vakarėlis, 1971 m. birželio 1 d. / Yoko Ono. Still: Klein Party, June 2, 1971

Jonas Mekas (g. 1922) – kino režisierius, rašytojas, tai tik paviršinis įspūdis – nufilmuotose kasdienėse istorijose
kino kritikas ir kuratorius, Amerikos nepriklausomo- esama ir egzistencinio liūdesio, tragedijos, ir keistos grėsmės
jo kino varomoji jėga bei „Anthology Film Archives“ nuojautų, nors tai neafišuojama.
įkūrėjas. XX a. kino istorijoje jis įrašytas kaip avangardinio kino
korifėjus, charizmatinė asmenybė, nuo 1949 metų JAV vyk- Jonas Mekas sako: „Kūryboje man rūpi atkreipti dėmesį į
danti ypatingą kultūrinę ir visuomeninę veiklą. mažus, nereikšmingus, asmeniškus mūsų gyvenimo, mano,
mano šeimos, artimų draugų gyvenimo momentus; džiaugs-
Pradžioje (1949–1963) fiksavęs lietuvių emigrantų bendruo- mus, šventes, buvimą drauge, mažus kasdienius įvykius, jaus-
menės gyvenimą, nuo 1964-ųjų Jonas Mekas tapo Niujorko mus, emocijas, draugystes.“
avangardistų veiklos metraštininku. Mekas iškristalizavo uni-
kalią kino kalbą ir formą – kino dienoraščius. Juos galima api- Parodoje Dar kartą istorija dailininkė Monika Žaltauskai-
brėžti kaip subjektyvius asmeninius užrašus, daromus filmuo- tė interpretuoja atskirus kadrus iš Jono Meko filmo „Jis stovi
jant. Menininkas su kamera rankose reaguoja į tuos gyvenimo dykumoje skaičiuodamas savo gyvenimo sekundes“. Pa-
įvykius, kurie jam asmeniškai svarbūs. Jo filmavimo būdas prašytas leisti panaudoti kai kuriuos savo filmų kadrus, Jonas
sukelia visiško natūralumo įspūdį, tarsi viskas vyktų savaime, Mekas atsakė paprastumu pritrenkiančia fraze: „Tegu audžia ta
jam reikšminga viskas, kas vyksta. Jonas Mekas labai savitai audėja, bus įdomu pažiūrėti, kas išeis.“ Jonas Mekas – iš tiesų
interpretuoja tai, ką mato kameros akis. Jono Meko nufilmuoti įdomus žmogus, iš tiesų laisvas ir nepriklausomas menininkas.
kadrai iš pirmo žvilgsnio atrodo džiaugsmingi ir paprasti. Bet

Jonas Mekas (1922) is a film director, writer, film cri-
tic and curator. He is the driving force behind Ame-
rican independent film and the founder of the Ant-
hology Film Archives. He Jonas Mekas (1922) is a film director,
writer, film critic and curator. He is the driving force behind
American independent film and the founder of the Anthology
Film Archives. He has been written into 20th century film his-
tory as a leading figure of avant-garde film and charismatic
personality, carrying out important cultural and public work
in the US since 1949.
At the beginning (1949-1963) he recorded the life of the Li-
thuanian émigré community. Starting in 1964, he became
the chronicler of the work of New York’s avant-garde artists.
Jonas Mekas crystallized a unique language in the form of
film diaries. They could be described as subjective personal
notes that are done while filming. With a camera in his hands,
he reacts to these moments in life that are important for him
personally. His way of filming creates the impression of abso-
lute naturalness, as if everything was happening as it should.
Everything that is happening is important for him. In his own
( 43 )
Pagal J. Meko videokūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.
Išaudė AUDĖJAS / According to J. Mekas video prepared by Monika
Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011. 5 x (220 x
70) cm
unique way, Jonas Mekas interprets what the eye of the ca-
mera sees. What is filmed by Jonas Mekas seems joyful and
simple at first glance. But that is only a superficial impression
– there is existential sadness, tragedy and feelings of unusual
danger in his daily filmed stories, though no specific point is
made to show this.
Jonas Mekas once said “In my work I care about focusing at-
tention on small, unimportant, personal moments of our life,
my life, my family’s life, and life of my close friends; joys, ce-
lebrations, being together, small daily events, feelings, emo-
tions, friendships”.
In the exhibition Rewind History, artist Monika Žaltauskaitė
interprets individual scenes from Jonas Mekas’ film He Stands
in a Desert Counting the Seconds of His Life. When he was asked
if it would be possible to use some scenes from his films, Jonas
Mekas replied with a phrase that strikes you with its simplici-
ty: “Then let the weaver weave, it’ll be interesting to see what
comes out of it”. Jonas Mekas is truly a fascinating person, and
truly a free and independent artist.
( 44 )

( ŠARŪNAS SAUKA ) Užutėkis. III / Creek. III. 1989

Drb., al. / Oil on canvas. 150 x 150 cm
Privati nuos. / Private collection

Filosofas ir dailėtyrininkas Algis Uždavinys Ša- pati erdvė, kurioje gyveno klasikinės, Renesanso, baroko
rūno Saukos (g. 1958) tapyboje įžvelgė tragiško ir akademinės tapybos personažai. Ji tebėra kupina ope-
ir komplikuoto XX amžiaus apoteozę, klasikinės rai būdingos polifonijos ir egzotiškų atributų, tačiau jos
metafizikos pabaigą. Jis rašė: „Dvasiniu ir metafiziniu po- alegorijos jau demaskuotos. Iš senų siūlų audžiamas nau-
žiūriu, o kitaip tariant – keliamų problemų, intuicijų arba jas mitas, kuriame nuostabos kupinas iškrypimas traktuo-
asociacijų aktualumu bei dydžiu Saukos kūryba peržen- jamas kaip kasdienybės požymis ir nerašyta norma.
gia siaurus nacionalinės kultūros rėmus, tapdama ne tik-
tai mūsų šalies, mūsų amžiaus ligos istorija, bet ir visos
Formaliai dailininkas Sauka stovi „tradicijos pusėje, nors
krikščioniškosios civilizacijos tragiško likimo simboliu.jo meninis mąstymas yra veikiamas pačios žiauriausios
siurrealistinės patirties, kurią mums padovanojo XX am-
[…] Savo figūrinėse kompozicijose dailininkas pabrėžia žius.“ (Dichavičius R. (sud.). Šarūnas Sauka. Vilnius: Maldis,
būtent daiktišką ir kūnišką realybę, ją deformuodamas ir 2001, p. 10–13.)
paversdamas alogiškų komunikacijų erdve. Tai iš esmės ta
 ( 45 )

Pagal Š. Saukos kūrinį / According to Š. Sauka artwork. Parengė / Prepared by M.

Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė / Implemented at AUDĖJAS / 2011. 210 x 210 cm

Philosopher and art researcher Algis Uždavinys ce it is the same space where the characters of Classical,
perceived the apothesis of the tragic and compli- Renaissance, Baroque and academic painting lived. It is
cated 20th century, the end of classical metaphy- still filled with polyphony and exotic attributes that are
sics in the painting of Šarūnas Sauka. He wrote that “With characteristic of opera, however its allegories have been
a spiritual and metaphysical view, or in other words, with unmasked. A new myth is being weaved out of old thre-
the relevance and size of the problems, intuitions or as- ads, where distortion full of wonder is treated as a sign of
sociations that are raised, Sauka’s work surpasses the everydayness and an unwritten law.
narrow limits of national culture, becoming not only a
story about our country, our eternal disease, but a sym- Formally Sauka the artist stands on the side of tradition,
bol of the tragic fate of the whole of Christian civilization.
though his artistic thought is influenced by the most hor-
rendous surrealistic experience that was bestowed upon
[…] He emphasizes precisely a material and bodily reality us by the 20th century”. (Dichavičius R. (compiler). Šarūnas
in his figure compositions, deforming them and turning Sauka. Vilnius: Maldis, 2001, p. 10-13).
them into a space of illogical communication. In essen-
( 46 )

( LIUDAS TRUIKYS )
Sugrįžimas po pergalės. Giuseppe Verdi operos „Aida“ V paveikslo
scenovaizdžio eskizas / Return After Triumph. Sketch of Scene
from Painting of Giuseppe Verdi’s Opera „Aida”. 1975. Kartonas, guašas
/ Cardboard, gouache. 74 x 106 cm
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuos. / Property of the
Lithuanian Theatre, Music and Cinema Museum

Liudas Truikys (1904–1987) – žymus scenogra- svarbu prisiminti, kokiame socialiniame ir meniniame
fas, menų sintezės ieškotojas, priklausantis prie kontekste kūrė ir studentus auklėjo Liudas Truikys. Tai
tų pasaulio menininkų, kurių asmenybės šviesa buvo brutaliai peršamo ideologinio socrealizmo laiko-
neišsenka netgi gyvenimui užsibaigus. Taip pat jis yra vie- tarpis. Šiapus „geležinės uždangos“ buvo ribojamas netgi
nas iš Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto klasikinio modernizmo pažinimas, apie abstrakciją net
dailiosios tekstilės katedros organizatorių, jos vedėjas ir viešai prasitarti buvo draudžiama. O Liudas Truikys tuo-
dėstytojas, 1941–1949 m. laikotarpiu labai padėjęs rengti met mąstė: „Sintezės kely atsiveria visiškai naujos galimy-
pirmuosius šios srities specialistus. Šiandien jo kūrybinių bės. Tik sunku paruošti sąmonę formų santykius suvokti
principų įtaką ir asmenybės reikšmingumą formuojant kaip „sąskambius“, ypač sąmonę tų, kurie nėra įsisąmoni-
savo kūrybines, etines nuostatas besąlygiškai pripažįsta nę net paprasčiausio Platono nurodymo, gauto iš Egipto:
ir 1969–1975 metais Kaune studijavusi Lietuvos tekstili- muzikalumas nėra muzikos instrumentų įvaldymas. Jis
ninkų karta. turi būti visuose menuose, turinčiuose harmonijos pa-
grindus: skulptūroj, tapyboj, architektūroj, muzikoj, šoky,
Formaliai Liudas Truikys studentams dėstė kompoziciją. poezijoj…“ (Bitinaitė-Širvinskienė R. (sud.). Scenos alche-
Bet iš tiesų mokė ne tiek kompozicijos, kiek visiems me- mikas: Liudas Truikys [katalogas]. Kaunas: Nacionalinis M.
nams bendrų kompozicijos harmonijos pagrindų, propa- K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004, p. 21).
gavo menų sintezės idėją. Jis kalbėjo, kad „ateities menas
bus muzikos, vaizduojamojo meno formų, spalvų, gal ir
judesių sintezė, kuri turėtų gimti operos teatre“. Šiandien

Liudas Triukys (1904-1987) was a famous sceno-
grapher who always looked for synthesis betwe-
en the arts and who belonged to that particular
group of world artists whose light burns bright even
after their death. He is also one of the founders of the
Department of Textile Art of Kaunas’ Institute of Applied
and Decorative Arts. He served as department head and
taught there. During 1941-1949 he greatly contributed
to the teaching of the first specialists in this field. Today
the generation of Lithuanian textile artists that studied in
Kaunas in 1969-1975 recognize the influence of his cre-
ative principles and importance as an individual was in
forming their creative and ethical principles.
Officially Liudas Triukys taught composition to students.
But actually he didn’t teach composition as much as he
taught the basics of compositional harmony that is com-
mon to all art, promoting the idea of art synthesis. He said
that “art of the future will be a synthesis of music, visual
art forms, colors, and perhaps movement, which should
( 47 )
Pagal L. Truikio kūrinį. Parengė Daiva Zubrienė. Išaudė EKELUND /
According to L. Truikys artwork prepared by Daiva Zubrienė. Imple-
mented at EKELUND. 2011. 5 x (220 x 70) cm
be born in an opera”. Today it is important to remember
the kind of social and artistic conditions Liudas Triukys
that taught students in and did his art under. It was a
period of a brutally enforced ideological Social Realism.
On this side of the Iron Curtain, getting to know classical
Modernism was limited, while it was forbidden to even
publically utter anything about abstraction. However at
the time Luidas Truikys thought that “totally new possibi-
lities open up on the path of synthesis. Just that it’s hard
to prepare the conscious to understand the relationships
between forms as “resonances” especially the conscious
of those who have not understood even the simplest
proof of Plato that he got from Egypt: musicality is not
the control of a musical instrument. It should be in all
arts that have harmony as a foundation: in sculpture,
painting, architecture, music, dance, poetry…” (Bitinaitė-
Širvinskienė R. (compiler). Stage Alchemist: Liudas Truikys
[catalogue]. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės
muziejus, 2004, p. 21).
( 48 )
( SOFIJA VEIVERYTĖ )
Sofija Veiverytė (1926–2009) – ryški sovietmečio
dailės figūra, kurios geriausių kūrinių neveikia
laikas ar ideologinių pamušalų mainymasis. Pa-
raleliai su sovietinį darbą šlovinusia sienų tapyba (galbūt
kaip duokle sistemai), ši energinga moteris tapė įsimin-
tinus Lietuvos inteligentijos atstovų portretus. Gydytojai,
aktoriai, muzikai ir mokslininkai jos drobėse yra ne tik sa-
vojo laiko herojiški tipažai (tokio pateikimo iš menininko
reikalavo sovietinio meno doktrina), bet ir nepakartoja-
mos vidinės laisvės kupinos individualybės.
Sofijos Veiverytės asmeninis braižas ypač ryškus. Jos įpro-
tis tapyti išcentruotas, kelių figūrų, labai didelių formatų
kompozicijas, lengvus, nelyginant „plevenančius“ kūnus
ir įkypas personažų akis kai kuriuos menininkus žavėjo,
bet taip pat ir kėlė daug diskusijų. Įdomu tai, kad ryški
asmeninė dailininkės stilistika nesuniveliavo portretuoja-
mųjų vidinio savitumo, nors dauguma jos nutapytų žmo-
nių išoriškai gana panašūs ir atrodo lyg giminės.
Mūsų chirurgai / Our Surgeons. 1974
Drb., al. / Oil on canvas. 360 x 300 cm. Lietuvos dailės muziejaus nuos.
/ Property of the Lithuanian Art Museum
„Mūsų chirurgai“ – tai konceptualus medikų portretas,
gal netgi labiau senovinis „istorinis paveikslas“, kuriame
vaizduojamus žmones jungia viena idėja ir bendri inte-
resai. Matome garsius lietuvių kardiologus: profesorių
Algimantą Marcinkevičių pirmame plane, dar visai jauną
gydytoją, dabar žymų širdies chirurgą Vytautą Sirvydį
tolimajame drobės plane. Dešimt skirtingų charakterių,
perteiktų ekspresyvia kalba, atskleidžia ne tik veidai, bet
ir figūrų judesiai. „Paveiksle tvyro įtampa – žinomi gydy-
tojai atrodo atsidūrę kovos už gyvybę lauke“, – rašė dai-
lėtyrininkė Nijolė Tumėnienė (Tumėnienė N. (sud.). Sofija
Veiverytė: įminti asmenybės mįslę [katalogas] Vilnius: Lie-
tuvos dailės muziejus, 2008, p. 8).

Sofija Veiverytė (1926-2009) was a bright figure
in Soviet art, whose best works have not been
affected either by time or ideological change.
In parallel with her wall painting that was hailed as So-
viet work (perhaps as a price needed to be paid to the
system), this energetic woman painting memorable
portraits of the Lithuanian intelligentsia. Doctors, actors,
musicians and scientists are not only heroic characters of
their time in her canvases (the kind of depiction that was
demanded of an artist by Soviet art doctrine), but indivi-
duals that are full of a unique inner freedom.
Sofija Veiverytė had a particularly vivid personal style. Her
habit of large-format compositions of a few figures that
were not centered, with light bodies that seemed to be
“hovering”, and oblique eyes was admired some artists,
but also raised numerous discussions. What is interesting
is that her striking personal style did not level the inner
uniqueness of those being portrayed, though most of the
( 49 )
Pagal S. Veiverytės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.
Išaudė AUDĖJAS / According to S. Veiverytė artwork prepared by
Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.
240 x 350 cm
people she painted were rather similar on the surface,
and appeared to be relatives.
Our Surgeons is a conceptual portrait of doctors, perhaps
even more of an old-style historical painting where the
people depicted are joined by an idea and common inte-
rests. We see famous Lithuanian cardiologists: Professor
Algimantas Marcinkevičius in the front, a young doctor
who is now a famous heart surgeon Vytautas Sirvydas
farther away on the canvas. Ten different characters that
are provided with an expressive language that is revealed
not only in their faces, but in the movements of the figu-
res. Art researcher Nijolė Tumėnienė writes that “Tension
hovers in the painting – famous doctors look like they
have found themselves on the battlefield for life”. (Tumė-
nienė N. (compiler). Sofija Veiverytė: Solving the Riddle of
a Personality [katalogas] Vilnius: Lietuvos dailės muziejus,
2008, p. 8).
( 50 )
( EGLĖ VELANIŠKYTĖ ) Susitikimas / Meeting. 1989–1991
Eglės Velaniškytės (g. 1958) modernistinė tapyba
neša šiuolaikiniam besiblaškančiam žmogui la-
bai reikalingą žinią – pasaulyje yra nesikeičiančių
ir nekeistinų dalykų. Ši dailininkė šiandien – viena svar-
besniųjų Kauno tapytojų, o XX a. 9-ajame dešimtmetyje,
vos pradėjusi tapyti, savo humanistinėmis ir krikščioniš-
komis idėjinėmis nuostatomis ji reikšmingai pratęsė eks-
presyviąją lietuvių tapybos tradiciją. Išskirtinis Eglės Vela-
niškytės tapybos bruožas – intymus, šališkas, subjektyvus
santykis su tikrove. Realybės scenos Eglės Velaniškytės
tapyboje ne banalios, o panašios į tylius gyvenimo ritua-
lus. Jos tapybos darbai – tai pasaulis, kuriame skleidžiasi
žmogaus gyvenimo prasmės. Atrodo, dailininkės nutapy-
tieji žmonės mąsto ir žino tiesas, dėl kurių gyvenama, dėl
kurių reikia gyventi. Moterys glaudžia kūdikius, vyras ap-
kabina moterį, merginos vis laukia. Visus juos jungia vil-
ties ir gėrio pažadas. Dailininkė kalba apie paprastus, bet
esminius žmogaus (moters atskirai) gyvenimo dalykus, ir
taip jaukina, žadina baikščią dabarties žmogaus sielą.
The modernist painting of Eglė Velaniškytė brings a kind
Drb., al. / Oil on canvas. 99 x 117 сm
Privati nuos. / Private collection
of necessary news to the distracted modern
person, and that there are unchanging and un-
changeable things in the world. Today she is one
of the most important Kaunas painters. In the 1990s just
as she had started to paint, she continued the expressive
tradition of Lithuanian painting in an important way with
her humanist and Christian principles. A distinguishing
characteristic of Eglė Velaniškytė’s painting is an intimate,
partial, subjective relationship with reality. The scenes of
reality in her painting are not trivial, but similar to quiet
rituals in life. Her paintings are a world where the mea-
nings of a person’s life reveal themselves. It seems that
the people painted by this artist contemplate on and
know the truths which we live for, and which we need to
live for. Women holding babies, a man embracing a wo-
man, girls forever waiting. All of them are joined by a pro-
mise of hope and goodness. She speaks about simple but
essential things of life for man (she speaks about woman
separately), and in this way tames and awakens the timid
soul of modern man.
 ( 51 )

Pagal E. Velaniškytės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Išaudė AUDĖJAS / According to E. Velaniškytė artwork prepared by
Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.
69 x 87 cm
( 52 )
( ALBERTAS VEŠČIŪNAS ) TRYS MOTERYS / THREE WOMEN
Albertas Veščiūnas (1921–1976), kaip ir Viktoras
Petravičius ar Jonas Mekas, patyrė karo pabėgė-
lio dalią, po Antrojo pasaulinio karo gyveno JAV.
Alberto Veščiūno kūrybą, kaip ir daugelio kitų, sovietinėje
Lietuvoje bandyta ištrinti iš atminties. Bet 1990 metais
geležinė uždanga griuvo. Vėl pamatyti arba tiesiog atras-
ti kūrybą tautiečių, natūraliai įaugusių į Vakarų kultūrą,
buvo nepamirštamas dvasinis potyris ir kūrybinių ieško-
jimų postūmis. Alberto Veščiūno tapyba ir grafika, artima
tašizmui ir impresionizmui vienu metu, „suausta“ iš tūks-
tančių lenktų štrichų ir potėpių, keitė požiūrį į piešimo
discipliną ir piešinio išraiškos galimybes.
Pop., tušas / Paper, India ink. 29 x 59,5 cm
NČDM nuos. / Property of the National M. K. Čiurlionis Art Museum
Albertas Veščiūnas (1921-1976), like Viktoras
Petravičius and Jonas Mekas, experienced life
as a war refugee, and after World War II lived in
the USA There were attempts to erase his work, like that
of many others, in Soviet Lithuania, but in 1990 the Iron
Curtain fell. To once again see or simply find the work of
your fellow countrymen that have naturally merged into
Western culture was an unforgettable spiritual experien-
ce and impetus for creative quests. Albertas Veščiūnas’
painting and graphic work, close both to Tachisme and
Expressivism at the same time, which seemed to be wea-
ved from thousands of curved strokes and dabs changed
the view toward the discipline of drawing and possibili-
ties of drawing expression.
 ( 53 )

Pagal A. Veščiūno kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Išaudė AUDĖJAS / According to A. Veščiūnas artwork prepared by
Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.
69 x 91 cm
( 54 )

( VIKTORAS PETRAVIČIUS
) Lietuvių liaudies pasakos „Marti iš jaujos“ iliustracija I / Lithuanian folk
tales The Bride From the Barn Illustration I. 1938. Medžio raižinys / Wo-
odcut. Iš leidinio / From: Viktoras Petravičius. Gravures sur bois. Conte
populaire Lituanien. Kaunas: Edition de l’association Lithuanienne
d’art et d’action, 1940

„Marti iš jaujos“ – stebuklinė pasaka, turinti
mitinių, sakmiškų elementų, pagrįsta vestuvių
papročiais. Viktoro Petravičiaus (1906–1989) me-
džio raižiniai turi plačią simbolinę prasmę. Tai dažniausiai
neatsiejama meno kūrinių dalis, bet Lietuvoje, socrealiz-
mo apsuptyje kūrusiems menininkams imponavo ypatin-
gas meno kūrinio simboliškumas, susijęs su archajiniais
baltų simbolikos klodais ir nacionalumo raiška.
idėją. Raižinyje reiškiamos tokios mitiniam pasaulėvaiz-
džiui būdingos opozicijos kaip vyriškas–moteriškas, bal-
tas–juodas, viršus–apačia.“ Juoda moters kūno spalva,
pasak Ingridos Korsakaitės, rodo „antgamtišką moters
svetimumą vyrui“. (Korsakaitė I. (sud.). Viktoras Petravi-
čius: Dvi lietuvių liaudies pasakos. Vilnius: Baltos lankos,
1998, p. 9)

Pasak menotyrininkės Ingridos Korsakaitės, šiame raižiny-

je vitališkai pavaizduoti nuogi žmonės, žydintys medžiai,
javų varpos, galvijai „vaizdžiai įkūnija gamtos vaisingumo

The Bride From the Barn is an amazing fairytale
that has mythological elements that are based
on wedding customs and traditions. Viktoras Pe-
travičius’ woodcuts have a broad symbolic meaning. It is
often an inseparable part of art works, but in Lithuania
the unique symbolism of a work of art that was tied to
archaic Balt symbols and expression of nationality was
well-respected by artists who worked in the atmosphere
of Social Realism.
According to art researcher Ingrida Korsakaitė, this wo-
odcut vividly depicts naked people, blooming trees, whe-
( 55 )
Pagal V. Petravičiaus kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.
Išaudė AUDĖJAS / According to V. Petravičius artwork prepared by
Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.
69 x 82 cm
at spikes, and cattle “vividly embodying the idea of natu-
re’s fertility. Oppositions such as male and female, black
and white, and top and bottom that are characteristic for
this mythical world view are expressed in this woodcut.
The black color of the woman’s body, according to Ingrida
Korsakaitė, shows a “supernatural foreignness of woman
toward man”. (Korsakaitė I. (compiler). Viktoras Petravi-
čius: Dvi lietuvių liaudies pasakos (Viktoras Petravičius: Two
Lithuanian Folk Tales). Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 9)
( 56 )

( )
VIKTORAS PETRAVIČIUS
Lietuvių liaudies pasakos „Marti iš jaujos“ iliustracija II / Lithuanian folk
tales The Bride From the Barn Illustration II. 1938. Medžio raižinys / Wo-
odcut. Iš leidinio / From: Viktoras Petravičius. Gravures sur bois. Conte
populaire Lituanien. Kaunas: Edition de l’association Lithuanienne
d’art et d’action, 1940

Šioje iliustracijoje vaizduojamas vainiko uždėji- piančia kūrybos versme. Nacionalinio modernizmo kūrė-
mo ritualas žymi svarbų prasminį vestuvių mo- jus traukė ir žavėjo archajiška, sąmoningai primityvistinė
mentą. „Čia vėl priešinama vyro ir moters prigim- Viktoro Petravičiaus ksilografijų stilistika, jo kūrybos mi-
tis, juoda ir balta jų kūno spalva, dešinė ir kairė, o vainikas, tiškumas, prasminės gelmės, siekiančios baltų proistorę.
iškeltas tarp abiejų figūrų, tampa opozicijos narių prieš-
statą naikinančia jungtimi“, – teigia studijos apie Viktoro Kaip teigia dailėtyrininkė Kristina Stančienė, net ir šian-
Petravičiaus kūrybą autorė Ingrida Korsakaitė (Korsakaitė dienę jaunąją dailininkų kartą tebežavi šio menininko
raižiniai – juodų ir baltų dėmių, išraiškingų figūrų ritmika,
I. (sud.). Viktoras Petravičius: Dvi lietuvių liaudies pasakos.
Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 9). ypatinga, giliausias pasąmonės kerteles užgaunanti mito,
ritualo dvasia, archetipinė pasaulio vizija (Kristina Stan-
Kalbant apie tradicijų tęstinumą, neįmanoma neminėti čienė. Atėmus nekaltybę. Grafikos kontekstai: deklaracija.
Viktoro Petravičiaus kūrybos. Jis sietinas su senąja lietuvių Vilnius: Lietuvos dailininkų sąjunga, 2011, p. 12)
dailininkų karta, tvirtus nacionalinio meno pamatus for-
mavusia dar XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Kai po tragiško The ritual of placing a decorative wreath on one’s head
trėmimų, karo, okupacijų ir stalinistinės prievartos laiko- is depicted in this illustration, which marks an important
tarpio (1940–1957) Lietuva vėl galėjo laisviau atsikvėpti,
naujai menininkų kartai, siekiančiai nusigręžti nuo socre-
alizmo, Viktoro Petravičiaus kūryba tapo aktualia ir įkve-

and meaning moment at a wedding. Ingrida Kor-
sakaitė states in her study of Viktoras Petravičius’
work that “Once again here the nature of man
and woman are contrasted, the black and white color of
their body, left and right, while the wreath, raised abo-
ve both figures, becomes a link that destroys the barrier
between the members of the opposition”. (Korsakaitė I.
(compiler). Viktoras Petravičius: Dvi lietuvių liaudies pasa-
kos (Viktoras Petravičius: Two Lithuanian Folk Tales). Vilnius:
Baltos lankos, 1998, p. 9)
In speaking about the continuing of tradition, it is im-
possible to leave out the work of Viktoras Petravičius. It
is tied to the generation of Lithuanian artists that formed
a strong foundation for national art in the 1940s. After a
tragic period of deportations, war, occupations and Sta-
linist coercion (1940-1957), Lithuanian could once again
breathe freely, and for a new generation of artists that
wanted to turn away from Social Realism, Viktoras Petra-
( 57 )
Pagal V. Petravičiaus kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.
Išaudė AUDĖJAS / According to V. Petravičius artwork prepared by
Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.
69 x 82 cm
vičius’ work became a relevant and inspirational source.
National Modernism artists were attracted to and admi-
red the archaic and consciously primitive style of Viktoras
Petravičius’ block printing, the mythicalness of his work,
the meaningful depths which reach back to the prehis-
tory of the Balts.
As art researcher Kristina Stančienė says, even today’s
new generation of artists admire his woodcuts – the
black and white spots, rhythm of the expressive figures, a
unique spirit of a ritual, a myth that touches the deepest
recesses of the subconscious, an archetypical vision of
the world. (Kristina Stančienė. Atėmus nekaltybę. Grafikos
kontekstai: deklaracija. (Virginity Taken. Graphic Contexts:
A Declaration) Vilnius: Lietuvos dailininkų sąjunga, 2011,
p. 12)
( 58 )
( IGORIS PIEKURAS ) Susimąstymas / Reflection. 1977
Tapytojas Igoris Piekuras (1935–2006) mėgo į ta-
pybinės plokštumos paviršių iškelti esmines ta-
pybinio pasakojimo idėjas. Tapytojas jų nemas-
kavo ekspresyvių potėpių lavina, tapė visada glotniai,
detaliai ir, žinoma, visai kitaip nei dauguma Lietuvos
tapytojų. Igoris Piekuras mėgo paveiksluose komponuoti
keliasluoksnes erdves, naudojo keistų objektų ir keistų
nuotaikų derinius. Jo tapybos siurrealumas ilgai atrodė
išprotautas, racionalus, bet kartu ir viliojantis fatališka
kūrinių nuotaika.
Drb., al. / Oil on canvas. 144 x 164 cm
Privati nuos. / Private collection
Paveiksle „Susimąstymas“ nutapytos mergaitės veidas
kupinas fatališko ir nepaaiškinamo paaugliško liūdesio.
Virš jos tarsi fotografinis inkliuzas įkomponuotas de-
gančio dangaus lopas. Tai praeitis ar ateitis? Sąmonės ar
pasąmonės piešinys? Tragedijos nuojauta ar asmeninis
prisiminimas? Ne į visus klausimus būtina vienaprasmiš-
kai atsakyti. Igorio Piekuro kūryboje plėtotos atminties,
liūdesio, neišvengiamybės temos tęsiamos kai kurių Lie-
tuvos tekstilės menininkų kūryboje.

Painter Igoris Piekuras (1935-2006) liked to ele-
vate the primary ideas of painting storytelling to
the surface of the plane of painting. He did not
unmask them with an avalanche of expressive strokes. He
always painted smoothly, detailed, and of course, totally
different than most Lithuanian painters. Igoris Piekuras
liked to compose spaces containing several levels in his
paintings using combinations of unusual objects and
unusual moods. For a long time the surrealism of his pain-
tings seemed to be well thought out and rational, but at
the same time tempting with the fatal mood of his works.
The face of the girl that is depicted in painting Reflection
( 59 )
Pagal I. Piekuro kūrinį. Parengė Daiva Zubrienė. Išaudė EKELUND
/ According to I. Piekuras artwork prepared by Daiva Zubrienė.
Implemented at EKELUND. 2011. 130 x 147 cm
is full of a fatal and unexplainable teenage sadness. Abo-
ve her is a patch of a burning sky that is included like a
photographic inclusion. Is it the past or the future? A
drawing of the conscious or subconscious? A feeling of
tragedy or personal memory? It’s not necessary to answer
all of these questions with a yes or no. The themes of me-
mory, sadness and unavoidability that were developed in
Piekuras’ work are being continued in the work of some
Lithuanian textile artists.
( 60 )
( MARIJA TERESĖ ROŽANSKAITĖ ) Ligoninė / Hospital. 1980
„Marijos Rožanskaitės (1933–2007), prof. Antano
Gudaičio mokinės, 1959 m. baigusios tuome-
tinį dailės institutą, darbai visuomet tarsi per-
žengdavo koloristinės lietuvių tapybos ekspresionistinių
apraiškų ribas. […] Daugeliui meno žinovų išgirdus M.
Rožanskaitės pavardę, išsyk prieš akis iškyla jos žymiausi
8-ame – 9-ojo dešimtmečio pradžioje tapyti chrestoma-
tiniais tapę teminiai paveikslai bei ciklai: „Širdies opera-
cija“, 1974; „Rentgeno terapija“, 1977; „Rentgenas“, 1978;
„Studentai rentgene“, 1979; „Ligoninė“, 1980; „Medici-
na“, 1981; „Palata. I–IV“, 1981. Jie stebino „medicininių“
temų kryptingumu, taiklia motyvo atranka – technikos
pažangos ir žmogaus gyvybės sugretinimu, mikro- ir
makropasaulių saitų išryškinimu. Drobių kompozicijos
racionalios, jose naudojami XX a. dailėje ypač populiarūs
Drobė, aliejus, rasterinė šilkografija / Oil on canvas, silkscreen.
160 x 150 cm
kinematografijos – montažo, vaizdo kadravimo – princi-
pai. Logiškumo, medicininės įrangos šaltumo įspūdį susti-
prina tikslus, detalus piešinys, rastro taikymas pasitelkiant
šilkografiją. Toks komponavimas ir technika išoriškai šiek
tiek primena popmeno stilistiką, nors paveikslo sampra-
ta ir struktūra labiau artimos sovietmečio estų tapybai,
su kuria dailininkė nuolat susidurdavo Vilniaus tapybos
trienalėse. […] Kontrastas – vienas mėgstamiausių M.
Rožanskaitės plastinės raiškos būdų. Jos darbuose tvyro
nerimas, įtampa.“ (Mikučionytė R. Dailininkė Marija Teresė
Rožanskaitė // http://www. ziemgala.lt)
The work of Marija Rožanskaitė, a student of Prof. Anta-

nas Gudaitis who graduated from the Institute
of Art at the time, always seemed to transcend
the limits of the expressionist manifestations
of colorist Lithuanian painting […] For many of those
knowledgeable about art, upon hearing M. Rožanskaitė’s
name, at once what comes to mind are her most famous
thematic paintings and cycle that were made in the 1970s
and beginning of the 1980s which have become classics:
Heart Operation, 1974; X-Ray Treatment, 1977; X-Ray,
1978; Students in an X-Ray, 1979; Hospital, 1980; Medici-
ne, 1981; and Ward. I-V, 1981. They surprise you with their
focus on “medical” themes, a precise selection of a motif –
the juxtaposition of technological progress and man’s life,
the highlighting of the links between the micro-world
and the macro-world. The canvas compositions are ra-
( 61 )
Pagal M. T. Rožanskaitės kūrinį. Parengė Daiva Zubrienė. Išaudė
EKELUND /According to M. T. Rožanskaitė artwork prepared by Daiva
Zubrienė. Implemented at EKELUND. 2011. 158 x 147 cm
tional, using the principles of cinematography – editing,
framing of images – which are particularly popular in 20th
century art. The impression of logicalness, the coldness
of the medical equipment is strengthened by the exact,
detailed drawing, and the adaptation of a raster by em-
ploying the use of screen printing. This composition and
technology on the surface reminds one a bit of pop art,
though the concept of the picture and structure is closer
to Estonian painting of the Soviet period, which she regu-
larly came into contact with at the Vilnius Painting Trien-
nials […] Contrast is one of M. Rožanskaitė’s methods of
pliable expression. Anxiety and tension linger in her wor-
ks”. (Mikučionytė R. Dailininkė Marija Teresė Rožanskaitė
// http://www. ziemgala.lt)
( 62 )
( )
KAZĖ ZIMBLYTĖ
Kazė Zimblytė (1933–1999) – viena iš nedauge-
lio dailininkų, dar sovietinėje Lietuvoje kūrusių
abstrakčiąją tapybą, instaliacijas. Ji – viena iš
nedaugelio tuometinių menininkų, ieškojusių visai kitų
kelių, negu kompromisas ir prisitaikymas prie sistemos.
Už kūrybinę laisvę jai teko mokėti brangiai. Plačioji vi-
suomenė Kazės Zimblytės kūrybą pamatė tik XX a. 9-ąjį
dešimtmetį, prasidėjus vadinamajai „M. Gorbačiovo pe-
restroikai“, o šios menininkės vaidmuo Lietuvos dailės
raidoje dar nesuvoktas.
Svajojusi tapyti, bet priversta studijuoti tekstilę. Kurį laiką
fabrikuose kūrusi audinių marginimo projektus. Kartu su
architektais dalyvavusi kuriant interjerus („Neringos“ ka-
vinės interjeras Vilniuje). Paskui be galimybių dalyvauti
parodose, be užsakymų nugramzdinta tylos vakuume.
Jos atsakas buvo didelio formato abstrakcijos, dienoraš-
tis, dvikalbė poezija, akcijos ir erdvės instaliacijos, kurias
1979 matė tik artimi draugai. Iki pirmųjų viešų akcijinio
meno pasireiškimų Lietuvoje (grupės „Žalias lapas“, „Post
Ars“) dar turėjo praeiti daugiau kaip dešimt metų.
Kalbant apie „tylųjį modernizmą“ Lietuvoje, kažkur jau
buvo praslydusi mintis, kad Lietuvoje XX a. 7–8-ojo de-
šimtmečio avangardo apraiškos radosi ne vaizduojamojo,
o taikomojo meno kūrėjų aplinkoje. Tekstilininkės Kazės
Zimblytės, architektų Antano Eugenijaus Cukermano ir
Lino Katino atvejai patvirtina, kad netipiška laikysena dis-
ciplinos atžvilgiu ir nekompromisinė nuostata sistemos
atžvilgiu gali duoti ypatingų meninių rezultatų.
Kazė Zimblytė (1933-1999) is one of the few artists that
Instaliacija dailininkės sodyboje Briedžiūnuose, Ukmergės rajone. I–III
/ Installation at the Artist’s Farm in Briedžiūnai. Ukmergė District. I-III.
1979. V. Vildžiūno fotografija iš leidinio / Photography by V. Vildžiūnas
from the publication of: Jankevičiūtė G., Lubytė E. (sud.). Skulptūra
1975–1990. Vilnius: Aidai, 1997
made abstract paintings and installations during
the Soviet period. She is one of the few artists of
the time that searched for totally different paths
other than compromise and adaptation to the system.
She had to pay dearly for her creative freedom. The bro-
ader public only saw her work in the 1980s after the be-
ginning of Gorbachev’s perestroika, however her role in
the development of Lithuanian art is still not understood.
Having dreamed of painting, she was forced to study
textile. For a period of time she made weave printing
projects in factories. She participated in the creation of
interiors with architects (for example the interior of the
Neringa Café in Vilnius). Afterwards she was submerged
in a vacuum of silence without orders and without oppor-
tunities to participate in exhibitions. Her answer to this
were large format abstractions, a diary, bilingual poetry,
actions and space installations, which only close friends
saw in 1979. More than ten years were to pass before her
first public art actions were shown in Lithuania (with the
groups Green Leaf and Post Ars).
In speaking about Silent Modernism in Lithuania, so-
mewhere the idea has already been mentioned that in
the 1960s and 1970s, avant-garde expression appeared
not in the atmosphere of visual art creators, but in that
of applied art creators. The cases of textile artist Kazė
Zimblytė, architects Antanas Eugenijus Cukermanas and
Linas Katinas confirm the fact that atypical behavior in
light of discipline and uncompromising principles in light
of the system can give unique artistic results.
 ( 63 )

Pagal K. Zimblytės performanso fotografijas. Parengė Monika

Žaltauskaitė-Grašienė. Išaudė AUDĖJAS / According to the photos of
K. Zimblytė‘s performance prepared by Monika Žaltauskaitė-Grašienė.
Implemented at AUDĖJAS. 2011. 3 x (69 x 103 cm)
( 64 )
( AUDRONĖ PETRAŠIŪNAITĖ )
Audronės Petrašiūnaitės (g. 1954) tapyba labai
asmeniška, labai poetiška ir spalvinga. Spalvin-
ga ne tik tapybinio kolorito turtingumo prasme.
Šioje srityje ji atsiskleidžia kaip nepralenkiama ir ryški
koloristinės lietuvių tapybos mokyklos tęsėja. Audronės
Petrašiūnaitės tapyba spalvinga ir minčių, emocijų pra-
sme. XX a. 9-ąjį dešimtmetį tapytoja žavėjo aukso ir vyno
atspalvių dermėmis bei giedro sapno fantazija. Praėjus
dviem dešimtmečiams, Audronės Petrašiūnaitės tapyba
išliko tokia pat sodri, bet tai jau ne moteriškų svajų, o
Mano flamenkas / Mine Flamenco
2010. Dr., al., akr. / Oil and acrylic on canvas
Autoriaus nuos. / Property of the author
žmogiškų praradimų ir dvasinio sopulio grynuolis. Au-
dronės Petrašiūnaitės tapybos erdvėje tarsi veidrodyje
atsispindi džiaugsmas ir skausmas, viltis ir kančia, kartais
tyliai glūdintys namų kertėse. Toji kaimiškų namų erdvė
tapytojai atstoja tą didelį pasaulį, kurį kiti vis siekia užka-
riauti. Po audrų ir veržimosi periodų daugelio akys ieško
skaidraus ir autentiško Audronės Petrašiūnaitės potėpio,
meditacinės jos tapybos nuotaikos.

Audronė Petrašiūnaitė’s (1954) paintings are
very personal, very poetic and colorful. They
are colorful not only in the sense of the richness
of color. She reveals herself as an unrivaled and distin-
guished continuer of colorist Lithuanian painting. Her
paintings are colorful and full of thought and emotional
meaning. In the 1980s she became fascinated with the
harmony of gold and wine-colored tones as well as the
fantasy of bright dreams. With twenty years having past,
Audronė Petrašiūnaitė‘s painting has remained just as
( 65 )
Pagal A. Petrašiūnaitės kūrinį. Parengė Monika Žaltauskaitė-Grašienė.
Išaudė AUDĖJAS / According to A. Petrašiūnaitė‘s artwork prepared
by Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Implemented at AUDĖJAS. 2011.
160 x 130 cm
rich, but they are not womanly dreams anymore, but a
nugget of human loss and spiritual pain. The happiness
and pain, hope and suffering that sometimes silently
hang in the corners of a house in the space of Audronė
Petrašiūnaitė’s paintings seem to reflect themselves like a
mirror. This space of a rural house serves as that big world
for the painter that others still try to conquer. After a pe-
riod of storms and stress, the eyes of many search for the
pure and authentic stroke of Audronė Petrašiūnaitė and
the meditational mood of her paintings.
( 66 )

Dar kartą pasakojimas

 ( 67 )

Rewind Personal Story

( 68 ) Monika Krikštopaitytė
Istorijos, pasakojimai ir
(meta)tekstai
Tai konkursinė paroda – skirta istorijoms pasakoti ir per-
pasakoti. Kad ir į ką žiūrėtum, pasiūlyta pažvelgti iš asme-
ninės perspektyvos. Vakarų mentaliteto atstovai uždavinį
suprato iškart, dalis net pernelyg tiesiogiai. Todėl nemažai
viena į kitą panašių istorijų apie šeimos šaknis, svarbias tik
todėl, kad autorei(-iui) širdį gaivina, atkrito. Menininkės(-
ai) iš Rytų regionų, kaip žinia, sąvokas ego, aš, asmeninis
iššifruoja sunkiau arba visai kitaip, todėl buvo galima ste-
bėti mitų ar kitokio tipo kolektyvinių istorijų pasirodymą,
per kurį asmuo suvokia save. Štai Wangas Haiyuanas per
vėjyje besiplaikstančių vėliavų instaliaciją kalba apie lais-
vės geismą ir taip užsimena apie režimo sukaustyto Tibe-
to situaciją. Beili Liu savo instaliacijoje primena senovės
kinų legendą apie nuo gimimo tarp žmonių esančius ne-
matomus ryšius ir visą gyvenimą besitęsiančias jų paieš-
kas. Išimtimi galime laikyti japonės Misao Watanabe dar-
bą, kuris apibūdina asmeninę vidinę būseną, kai kultūra
neleidžia viešai rodyti blogų emocijų. Menininkė išaudė
uždelstų emocijų lavos raudonumo audinį, jis įvaizdina
įpykusį vidų ir savo fiziniu dydžiu leidžia žiūrovui panirti
į uždraustos agresijos gelmę.
Savo užmoju išsiskiria Yuan Gao kūrinys, per vaizdo struk-
tūrą atskleidžiantis Pekino augimo mastą ir šalutines to
pasekmes. Remdamasi klasikinio italų renesanso vaizdo
schema, autorė pristato motinas su kūdikiais pastatų,
kuriuose statybininkais dirba jų vyrai, fone. Užburiančiai
estetiškai pristatytas dvylikos šeimų, ekonominių aplin-
kybių iš provincijos atgintų į miestą, dvigubų portretų
kaleidoskopas nurodo ne tik į asmenines istorijas, bet ir
į gilesnes kultūros (pačia plačiausia prasme) kaitos struk-
tūras. Jei šiam kūriniui ieškotume tekstinio atitikmens, jo
pobūdį reiktų įvardinti kaip lyginamosios kultūrologijos
studiją.
Kitas rengiant parodą išryškėjęs dalykas – asmeniniai
pasakojimai su tekstile susijusioje plotmėje labai aiškiai
nurodė ir išryškino moterišką tekstilės genealogiją. Pasi-
telkti daiktai ir veiksmai, kurie primena mamas, močiu-
tes, proseneles ar tetas. Kaip jau minėjau, nemaža dalis
„dienoraščio vardan paties dienoraščio“ tipo kūrinių tie-
siog nepraėjo atrankos. Tačiau tikrai ne dėl motinos lini-
jos atvirumo. Tenka pripažinti, kad pasirinktas rizikingas
atrankos kriterijus (leidžiantis eiti į asmeniškumus), nes
tekstilei emancipuojantis tai priminti nėra naudinga. Čia
gera proga apversti klausimą ir pasitikrinti, ar pakanka-
mai neseniai atnaujintos žinios apie šiuolaikinio meno
dalį, kuri išaugo iš tekstilės. Tikrai svarbu – kaip mes su-
vokiame tekstilę? Mano požiūriu, iš dabarties pozicijų
nagrinėti šiuolaikinio meno (susijusio su tekstile) kilmę
konceptualiai (nebijant atrodyti retrogradiškam) yra ne-
abejotinas brandos požymis.
Labai keista ir juokinga, kad Lietuvai 54-oje Venecijos
bienalėje atstovavęs menininkas tekstilės sritį apibūdino
kaip taikomąją, lyg kūrinio šiuolaikiškumą lemtų medžia-
ga, sritis, o ne idėja, su kuria dirbama. Na ir tegul, pasau-
liniame kontekste tai nieko nekeičia, o tokios menininkės
kaip Louise Bourgeois, Liza Lou, Ghada Amer ir daugelis
kitų, išgirdę apie tai, tik smagiai nusikvatotų.
Ko gero, ne veltui viena iš parodoje dalyvaujančių meni-
ninkių Alice Kettle pažadina seną legendą apie pirmąją
(oficialiai) Airijos burtininkę, beje, autorės bendravardę.
Meno kūrimą šiuo atveju ji traktuoja kaip raganavimą,
įtraukiantį užburiamų žmonių asmeninius daiktus. Ra-
ganos socialinis vaidmuo gana neblogai tinka tekstilei (ir
menui apskritai), nes neįprastas asmuo (reiškinys) visada
grasina išjudinti pastovumą, nusistovėjusią tvarką. To
ypač negeidžia tie, kurie yra patogiai įsitaisę, todėl kiti-
mas vyksta labai lėtai. Ir panašu, kad Lietuvos dar nepa-
siekė. Tačiau vis dėlto Kauno bienalė egzistuoja pasaulio
laike, kur savo buvimo įrodinėti nebereikia.
Parodos tema džiugina ne tik drąsa pažvelgti atgal, bet ir
aktualumu. Geriau pagalvojus, pasakojimas yra vieninte-
lis realus kriterijus pertekliaus visuomenėje. Ir už vardo,
ir už rekomendacijos ar pažinties slypi pasakojimas. Visa-
da, kai reikia rinktis, pradedant nuo šampūno ar muzikos
plokštelės, baigiant namais ar meno kūriniu, nuspręsti
padeda istorija, susijusi su daugybe kitų istorijų. Vienur
naratyvas skleidžiasi atvaizdais, kitur žodžiais. O pati abs-
trakčiausia dailė be pasakojimo net neegzistuotų. Todėl
šios parodos kūrinius verta traktuoti kaip tekstą, vaizdus
– kaip tekstines struktūras (metonimijas, metaforas ir pa-
našiai). Šalia esančius (organizatorių užprašytus) aiškina-
muosius tekstus ar užrašytas istorijas siūlau suprasti kaip
filmo titrus, kurie tik įveda į temą.
Dalis parodos kūrinių yra susiję su kūnu arba kūno prak-
tika, kitaip tariant – yra neviešo performanso daiktinis
įrodymas. Vieni jų neartikuliuoti, veikiantys per jusles.
Pavyzdžiui Kyung-ae Wang neria milžiniškas archetipines
formas, kurios ne tik įvaizdina jos išgyventą depresiją, bet
ir kalba apie tokiai būsenai įveikti reikalingą laiką. Pamė-
kliškų pavidalų ratilai ir gąsdina, ir ramina.
Kita dalis darbų, nors ir fragmentiški, pasakoja labiau
artikuliuotai. Tai tarsi komiksai ar istoriniai bataliniai pa-
veikslai, tik šio „mūšio laukas“ – sąmonė. Tilleke Schwarz
įvaizdina kasdienes frazes. Ninos Bondeson siuvinėjimus
tiesiogiai veikia mokslas apie kalbą. Čia dalyvauja du
fiktyvūs nuolat per jos kūrybą keliaujantys personažai –
lingvistas Džeremis Adadžio ir jo paklusnusis šuo Hiperi-
onas. Įdomu, kad personažai gali keisti lytį ar virsti aps-
kritai kitomis būtybėmis. Taip atsiskleidžia pasakojimo nių klausimų: pavyzdžiui, kur baigiasi kūnas? Kur baigiasi ( 69 )
dinamika – gebėjimas keistis, kuris yra dažnai pamirštas esybė? Ar šešėliu reikia rūpintis? Jei taip, tai kodėl apie tai
postringaujančiųjų apie „amžinas vertybes“. Virginie Ro- nepagalvojau anksčiau?
chetti piešiniai siuvinėti siūlu: ypač ekspresyvūs ir atlikti Visiškai kitaip aprangą suvokia María León. Panašiai kaip
ant linijinį laiką žyminčio pailgo audeklo, jie primena apie Alice Kettle, ji užsiima „užkalbėjimais“, bet tam naudoja
piešinio atgimimą šiuolaikinio meno scenoje ir labai įtiki- paskutinius funkcinės tekstilės laimėjimus: atspindinčius
mai pripasakoja mažų, niuansuotų istorijėlių. šviesą, neperšlampamus, nedegius, ypač patvarius audi-
nius, kurie paprastai naudojami specialios paskirties (dir-
Kūniškumas, būsenos, išsipasakojimai, performatyvumas bantiems gatvėje ar statybose) aprangai. Iš jų menininkė
– tai, ko daugiau ar mažiau galima tikėtis iš istoriškai su siuvasi madingus drabužius, kad jaustųsi saugi ir kartu
moters veiklos sfera sieta daile. Tačiau tai tik maža paro- papasakotų, koks nesaugus yra dabarties pasaulis.
dos dalis, kita (didesnioji) domisi visiškai kitais (labai įvai-
riais) dalykais nei moters savivoka (tai, be abejo, irgi labai Iš visai kitos meno sferos į bienalę atidreifavusi Laisvydė
aktuali tema, tik vis marginalizuojama, nors kai margina- Šalčiūtė taip pat kalba apie pavojus, tik ne apie gyvenimo
lumas tampa madingu domėjimosi objektu, su didžiuliu apskritai, o apie meilės konkrečiai. Nuosekliai ir įvairia-
entuziazmu vėl ištraukiama į dienos šviesą). Verta užsi- pusiškai nuolat meilės temą aktualizuojanti menininkė šį
minti, kad Kauno bienalė jau senokai nebėra tekstile už- kartą išryškina stipraus jausmo griaunamąją galią. Tam ji
siimančių menininkių susibūrimas, o niekada ir nebuvo. pasitelkia nuorodas į audinio vaizdavimą dailės istorijoje.
Dalyvauja nemažai menininkų vyrų ir apskritai kūrėjų, ku- Kristaus, danajų ikonografinio guldymo schema ir plaukų
rių profesinis pasirengimas nėra susijęs su tekstile. Orga- ant kūno pasirodymo reikšmių spiečius priverčia susitikti
nizatoriai metodiškai siekia įtraukti šiuolaikinius kūrėjus, geismą su siaubu. Laisvydės kūryboje nėra medaus be
kurie gali taktiliškumą ir tekstilę suvokti tik kaip dar vieną deguto. Meilė veikia kaip naikinantis (tarsi šviesa neišryš-
tarpdiscipliniškos raiškos būdą, temą ar aspektą. kintą fotojuostelę), bet neišvengiamas vienetas.

Pavyzdžiui, Michaela Melián siūles, dygsnius ir patį siuvi-
mo veiksmą traktuoja kaip (meta)tekstą ar matematinę
(universalią) struktūrą. Savo kūriniui suteikusi didesnį
mastelį ir į kūrinio erdvę fiziškai įtraukdama žiūrovą, ji
įtikina, kad pasaulio dalys yra atitikmenų rinkinys. Jung-
dama įvairias medijas (videofilmas, garso instaliacija)
menininkė siūlo naujus muzikos, filmo ir teksto suvokimo
būdus. O menininkų šeima iš Naujosios Zelandijos „F4 Ar-
tist Collective“ nagrinėja tarpusavio sąsajas tarsi audinio
struktūrą. „Siūlėmis“ gali tapti viskas: žvilgsnis, veiksmas,
emocija ar genetinės sąsajos. Psichologinės „siūlės“ tarp
šeimos narių tampa atskirais veikėjais, kurie iš šalies atro-
do kaip įsibrovėliai ar ateiviai iš kitų planetų. Bent jau vi-
zualiai. Panašu, kad menininkų šeimos minties eigą pavei-
kė detektyviniai ir mokslinės fantastikos filmai, TV serialai.
Pagal ateivišką kurpalių sumodeliuoti ir Marion Michell
kūdikių drabužėliai. Perkurti į beveik nedėvimus dizaino
objektus, jie kalba apie vaikystę kaip drausminimo laiko-
tarpį, kai dresūros objektas (vaikas) dar yra už kalbos ribų.
Įvaizdinti tokią būseną (kai tave rengia, kaip nori, ir „įra-
šo“ į pasaulį pagal savo supratimą) menininkę paskatino
konkreti istorija apie vaikystėje pažinotą vaiką, kuris taip
ir neišaugo iš tos nuolatinio daiktų išauginėjimo būse-
nos – anksti numirė ir liko autorės asmeniniu vaiduokliu.
Amélie Brisson-Darveau taip pat sukūrė drabužius, tik jie
skirti žmogaus šešėliams. Jei judėti norinčiam kūnui rei-
kia tamprios aprangos, tai koks paslankus turi būti ypač
dinamiškai kintančio šešėlio apdaras? Tai interaktyvus
kūrinys, drabužius žiūrovas gali apvilkti ant savo šešėlio.
Įdomus žaidimas iškelia ir visai netikėtų, beveik filosofi-
Viena iš nuolatinių bienalės žvaigždžių Fiona Kirkwood
ir toliau ieško būdų įveikti ar bent sumažinti žmonių su-
sipriešinimą dėl rasinių ir kultūrinių skirtumų. Šį kartą ji
naudoja žmonių plaukus, kurių spalvos kaita jau toleruo-
jama be vargo. Menininkė plaukus naudoja ne kaip abjek-
tą (Julijos Kristevos terminas: nuo kūno atskirta kūno
dalis, tik ką buvusi gyva, staiga tapusi nuoroda į mirtį), o
kaip dekoratyvinį audinį. Skirtingų spalvų plaukai pinasi
tarpusavyje, sudarydami gražiausius ornamentus. Vizuali-
nis šokis kuriamas ne tiek dėl grožio, kiek dėl užuominos į
tobulą visuomenės senbuvį.
Taip pat politiškas, tik labai unikaliai, estės Signe Kivi kūri-
nys. Autorei buvo tekusi garbė ir atsakomybė pabūti kul-
tūros ministre, ir kaip menininkę ją sudomino ministerijos
koridoriuose išklotų kilimų simbolinis krūvis. Jie aiškiai
nurodė į galią, todėl jiems buvo lemta tapti reinterpreta-
cijos objektu. Katie Waugh eina tuo pačiu keliu – klibina
politikos atributų vaizdiniją. O būtent, savo piešiniuose
jaukia oficialių susitikimų interjerų staltieses, užuolaidas
– vienu meniniu veiksmu sugeba sukurti iš tiesų grės-
mingą nestabilumo jausmą. Juk tarybų, konferencijų, sąs-
krydžių, svarstymų salėse priimami žmonėms ir tautoms
lemtingi sprendimai. O savaime suprantamais ir dėl to
neįsimintinais tapę erdvių atvaizdai, pasirodo, yra svarbi
pastovumo pojūčio dalis.
Be vienokios ar kitokios sąsajos su tekstile mikro- ar ma-
krolygiuose ir prioriteto dirbti su idėja (kas, mūsų galva,
atstovauja šiuolaikiškumui), vienas iš pagrindinių kūri-
nių atrankos kriterijų buvo kūrinio gebėjimas pasakoti.
( 70 ) Kadangi autorių net 32, tiek pat ir istorijų. Ne visos jos
leidžiasi apibendrinamos ar kitaip susiejamos į temines
grupes, tačiau verta užsiminti, kad kūriniai užkabina daug
aktualijų: tėvų emigracija (Monika Kreivė), mišri tapaty-
bė ir buitis kaip tekstas (Kristina Čyžiūtė), tarybinių laikų
perinterpretavimas (Lia Altman), rasinė diskriminacija
(Marion Coleman, Rasma Noreikytė), šalutinis migracijos
poveikis (Katya Oicherman), animacijos neadekvatumas
reaguojant į smurtą (Tonje, Høydahl Sørli), moterų so-
lidarumas (Andrea Milde), ezoterikos išvešėjimas (Rūta
Naujalytė), idealizavimo slenksčiai (Monika Žaltauskaitė-
Grašienė), atminties trapumas (Ainsley Hillard) ir kt.
through a structure of images. Using classical Italian Re-
naissance imagery, she shows mothers with buildings
made out of children in the background, where their hus-
bands are working as construction workers. The charmin-
gly aesthetic kaleidoscope of the double portraits of twel-
ve families forced to leave the province and go to the city
due to economic circumstances explain not only personal
stories, but also the deeper structures of cultural change
(with culture understood in the broadest of senses). If one
had to find a textile parallel for this work, you would have
to describe its character as a study in comparative cultural
studies.

Bet svarbiausia, reikia nepamiršti, kad istorijos ne tik su- Another thing that became clear while preparing the
bjektyviai pasakojamos, bet lygiai taip pat ir subjektyviai exhibition were the personal stories with textile on a con-
suvokiamos. Todėl Jūsų dalyvavimas būtinas. nected level that clearly explained and highlighted the
female genealogy of textile. Mothers, grandmothers, gre-
at-grandmothers and aunts were remembered through
the objects and actions that represent them. As I already
mentioned, a large part of the works that one could call
“a diary for diary’s sake” simply did not pass the selection
Monika Krikštopaitytė process. However this certainly was not because of the
Stories, Narratives and openness of the female line. I have to admit that the crite-
ria (which can become personal) of the selection process
(Meta)Texts were risky, because with textile art becoming emanci-
pated, it is simply not helpful to mention this. Here is a
It is a competition exhibit that is devoted to the telling good occasion to flip the question and check whether the
and retelling of stories. Regardless of how you look at it, knowledge about the part of contemporary art that grew
we suggest you look at it from a personal perspective. out of textiles has been sufficiently updated recently. Re-
Those with a Western mentality understood the task right ally the main question is “How do we understand textile?”
away, some of them even too literally. That is why a num- In my opinion, examining the origins of contemporary
ber of similar stories, which were about family roots, im- art (connected to textile) from current positions concep-
portant just because they refresh the authors’ heart, did tually (and not being afraid to appear old school) is an
not make it. As is known, artists from Eastern countries unquestionable mark of maturity.
decode concepts like ego, I, personal with more difficulty
or totally differently, which is why one could notice the It’s quite strange and rather funny that the artist that re-
appearance of myths or other kinds of collective stories, presented Lithuania at the 54th Venice Biennial described
through which a person understands oneself. Thus Wang textile as a field where the contemporariness of the work
Haiyuan talks about the desire for freedom through an depends on the material, and not the idea that one works
installation of flags that are waving in the wind, and in with. In any case, it doesn’t change anything in the global
this way reminds one about the situation of regime- context, and such artists like Louise Bourgeois, Liza Lou,
controlled Tibet. Beili Liu recalls the ancient Chinese le- and Ghada Amer along with many others would simply
gend about the unseen ties between people from birth laugh heartily upon hearing this.
and the search for them that lasts their whole life in her
installation. We could call the work of Japanese artist Mi- Most likely it’s not without reason that of the artists par-
sao Watanabe an exception, which describes one’s perso- ticipating in the exhibition is Alice Kettle, who revives an
nal inner state, when culture does not allow one to publi- old legend about the first official witch of Ireland, with
cally show bad emotions. She weaved a textile of delayed whom she also happens to share a name. In this case, she
emotions that have the red color of lava. It represents the treats the creation of art as magic that involves using the
angered inner state and with its enormous size allows the personal things of people in order to cast spells on them.
viewer to immerse him or herself into the depths of for- A witch’s social role suits textile relatively well (and art in
bidden aggression. general), because an extraordinary individual (i.e. expres-
sion) always threatens to stir up stability, the established
In his own way, Yuan Gao’s distinct work shows the scale order of the day. This is certainly not desired by those who
of growth of Beijing with all of its indirect consequences are comfortably established, which is why change hap-
pens very slowly. And it seems that change has yet to re-
ach Lithuania. However despite this, the Kaunas Biennial
exists on the global stage, where it doesn’t have to prove
its existence anymore.
The theme of the exhibition makes me happy not only
with its courage to look back, but also with its relevance.
When you stop to think about it, telling a story is the only
real criteria in a society of excess. A story is hidden behind
a name, a recommendation, or getting to know someone.
But when you have to choose, starting with shampoo or a
CD and ending with a home or piece of art, a story that is
tied to many other stories plays a part in that decision. In
some places the narrative is expressed with images, while
in others it is done with words. Even the most abstract art
would not exist without a story. This is why in the case of
this exhibition it’s worth treating the works as a text, and
the images as textual structures (metonymy, metaphors
and so on and so forth). I would suggest thinking of the
texts provided near the work (which were requested un-
der the conditions of the organizers) or stories that are
written down as film subtitles, which merely introduce
you to the theme.
Some of the exhibition’s works are connected to the body
or bodily practices, in other words, the material eviden-
ce of a non-public performance. Some of them are not
articulated, and influence one through the senses. For
example, Kyung-ae Wang weaves enormous archetypical
forms, which not only show the depression she experi-
enced, but speak of the time needed to overcome such
a condition. The rings of ghostly shapes frighten you,
but also calm you. Other works are fragmentary, but are
more articulate in their storytelling. They are like comics
or historical battle scenes, however the “battlefield” of
this work is the conscious. Tilleke Schwarz puts everyday
phrases into images. Nina Bondeson’s embroidery di-
rectly influences the science of language. There are two
fictional characters that always travel through her work
– linguist Jeremy Adagio and his obedient dog Hyperion.
What is interesting is that the characters can change their
gender or turn into totally different creatures. In this way,
another dynamic of storytelling reveals itself, which is the
ability to change, which is often forgotten when spouting
off about “eternal values”. Virginie Rochetti’s drawings
that are weaved with thread are particularly expressive
and done on an oblong piece of cloth marking a linear
time, which reminds one of the rebirth of drawing on the
contemporary art scene, and tells small, nuanced stories
very believably.
An awareness of the body, states of mind, stories that
lay it all out, the ability to perform - everything that one
could hope for more or less from art that is historically
connected to the sphere of a woman’s activities. However
this is just a small part of the exhibition. The rest of the ( 71 )
exhibition is interested in entirely different (and varied)
things than a woman’s understanding of herself (which
is without a doubt a very relevant theme, just that it’s
more and more marginalized, however when margina-
lization becomes fashionable, people get interested in
the subject with great enthusiasm and once again is pul-
led into the light of day). It’s worth mentioning that for
a long time already the Kaunas Biennial has not been a
gathering of female artists working with textile, and ne-
ver has been one. There are a number of male artists and
in general male and female artists whose professional
education is not connected with textile. The organizers
methodically strive to include contemporary artists who
understand tangibility and textile as yet another method,
theme or aspect of interdisciplinary expression.
For example, Michaela Melián’s threads, stitches, and the
very act of weaving itself are treated as a (meta)text or
mathematical (universal) structure. A magnified scale is
provided for her work, and the viewer is physically pulled
into the space of the work. She convinces you that the
parts of the world are a set of equivalents. By joining to-
gether different medias (video and a sound installation),
she offers new ways of understanding music, film and
texts. Or F4 Artist Collective, which is a famous of artists
from New Zealand who examine the links between one
another like the structure of a textile. Anything can beco-
me “threads”: a glance, an action, an emotion or genetic
ties. The psychological “threads” between family mem-
bers become separate characters, who from the outside
look like intruders or aliens from other planets. At least
visually. It seems that the general progression of the ar-
tist family’s idea was influenced by detective and science
fiction films and TV series.
The children’s clothes of Mario Mitchell are modelled
after alien-like measurements. The clothes, which were
remade into almost unwearable design objects, speak of
childhood as a period of discipline, when the subject of
the dresser (the child) is still beyond the limits of langu-
age. To put such a state of mind into images (when you
are dressed like they want and “record” you in the world
according to their understanding), the artist was promp-
ted by a concrete story about a child she got to know du-
ring her childhood, who did not grow out of that state of
constantly growing out of things, as the child died young
and remained her personal ghost. Amélie Brisson-Darve-
au also created clothing, just that they are for a person’s
shadow. If the body expects elasticity from clothing in
the name of freedom of movement, then what kind of
flexibility should the garb of an extremely dynamically
changing shadow have? It is an interactive piece, where
the viewer can put clothing on his or her shadow. This
interesting game raises totally unexpected, almost phi-
( 72 ) losophical questions: for example, where does the body
end? Where does being end? Should we worry about our
shadow? If so, then why didn’t I think about it before?
María León understands clothing completely different-
ly. Similar to Alice Kettle, she deals with “incantations”,
however she used the latest innovations in functional
textiles for them: textile works that reflect light, are wa-
terproof, inflammable, and particularly durable, which
usually are used for clothing for special purposes (for tho-
se in road building or construction). She creates fashio-
nable clothing from them so she can feel safe and along
with this say something about how unsafe today’s world
is.
Laisvydė Šalčiūtė, who was brought to the biennial from
a totally different sphere of art, also speaks about dan-
ger, just not about the danger of life in general, but more
specifically that of love. She makes the theme of love re-
levant in a consistent and varied manner, this time high-
lighting the destructive force of a strong feeling. For this
she employs references to the depiction of textiles in the
iconography of art history. The swarm of meanings from
the appearance of Christ, the lying down of Danaans and
hair on the body creates a tension-filled place where lust But most importantly you shouldn’t forget that stories
meets horror. Love works as a destructive (like light to an are not only told subjectively, but also understood just as
undeveloped role of film), but unavoidable unit.
ver the images of spaces that seem to be self-explanatory
and as a result left unrecorded seem to be a significant
part of the feeling of stability.
Along with one or another kind of link with textile on a
micro or macro level and a priority given to a work with
an idea (which in our opinion represents contemporari-
ness), one of the main criteria for selection was the work’s
ability to tell a story. As there are 32 artists, there are also
that many stories. Not all of them allow for generalization
or connecting them together into themed groups, howe-
ver it’s worth mentioning, that the works discuss many
relevant topics: the emigration of parents (Monika Krei-
vė), mixed identity and being as text (Kristina Čyžiūtė),
the reinterpretation of the Soviet period (Lia Altman),
racial discrimination (Marion Coleman, Rasma Noreikytė),
the indirect effects of migration (Katya Oicherman), the
inadequacy of animation in reacting to violence (Tonje,
Høydahl Sørli), women’s solidarity (Andrea Milde), esote-
ric hypertrophy (Rūta Naujalytė), the thresholds of ideali-
zation (Monika Žaltauskaitė-Grašienė), and the fragility of
memory (Ainsley Hillard) among others.
subjectively. That is why your participation is necessary.

One of the regular stars of the biennial, Fiona Kirkwood,

continues to look for ways to conquer or at least lessen
the hostility between people that arise due to race or cul-
tural differences. For this she uses human hair, the chan-
ging color of which is tolerated without any problem. She
uses the hair not as an abject (a term from Julija Kristva,
which means a part of the body is separated from the
body, which just a moment before was alive, and now has
become a reference to death), but like a decorative textile
work. Hair of different colors is braided together, creating
beautiful ornaments. The visual dance is created not so
much for beauty as for a hint at a perfect togetherness
of society.

Estonian Signe Kivi’s work is also political, just in a very

unique way. She had the privilege and responsibility of
being the Estonian Minister of Culture, and as an artist
she was interested by the symbolic weight of carpets laid
out in the corridors of the ministry. They clearly showed
their power, which is why they were destined to become
a subject of reinterpretation. Katie Waugh goes the same
route by shaking up the landscape of images of politi-
cal symbols. And it is precisely in her drawings that she
lumps together the tablecloths and curtains from official
meetings, and in one artistic act manages to truly create
a threatening feeling of instability. After all, decisions
that are crucial to people and nations are made in board
rooms as well as conference, rally and debate halls. Howe-
( 73 )
( 74 )

Konkursinės parodos menininkai

 ( 75 )

Artists of competitive exhibition

( 76 )

( LIA ALTMAN ) RUSIJA / RUSSIA

Atmintis ir užmarštis (arba Pamiat’ i zabvenie) / MEMORY ANd
forgetfulness (or Pamiat’ i zabvenie). 2009–2010
Vilna, linas. Tapiserija, klasikinis gobeleninis audimas / Wool, flax base.
Tapestry, classic gobelin weaving. 120 x 170 cm, 120 x 240

Menkai prisimenu vaikystę. Gyvenome Mas- Mano tėvai susitiko po karo. Tėvas dėstė fizinę kultūrą ins-
kvoje, netoli garsiojo Lefortovo kalėjimo. Mano titute, kur mano mama studijavo matematiką, ir netrukus
draugo buto langai išėjo į kalėjimo kiemą, kur jie pamilo vienas kitą. Ji atvažiavo į Maskvą iš Jaroslavlio,
jauna ir graži senose fotografijose. Kaip karininkas ir ins-
ratu vaikščiojo politiniai kaliniai. Suaugusieji juokaudami
mus gąsdindavo tuo kalėjimu, ir mums buvo tikrai baisu tituto dėstytojas, mano tėvas gaudavo specialų davinį,
kuriame, be kita ko, buvo troškintos mėsos skardinėse,
pro jį praeiti. Bet visa tai atrodė savotiškai nerealu ar ne-
svarbu, tarsi būtume jį stebėję periferiniu matymu. kondensuoto pieno ir net šokolado. Jis net turėjo bendra-
butyje atskirą kambarį ir labai greitai ten jau gyvenome
Kaip ir visus tam tikro amžiaus vaikus, mane labiau do- visi keturi. Tai viskas, ką žinau apie savo tėvų meilės isto-
mino aplinkinė kasdienybė. Pirmiausia buvau spaliukė, riją.
paskui – pionierė, o vėliau – komjaunuolė. Mokiausi mo-
kykloje, sportavau, važiavau į pionierių stovyklas. Labai Ir tada aš užaugau, ištekėjau ir pagimdžiau sūnų, o dabar
mėgau muziką ir modeliuoti drabužius. Buvau gana lai- jis pats turi šeimą. Tiesą sakant, gyvenimas lekia labai
mingas vaikas, turėjau daugybę draugų ir veiklos. greitai.

Mano tėvas tarnavo kariuomenėje dviračių pėstininkų bū-
ryje. Tiesą sakant, tokie kariniai daliniai tuomet buvo vis
dar naudojami. Prieš karą buvęs profesionalus sportinin-
kas, armijoje jis tapo dviračių instruktoriumi. Man ir jau-
nesnei seseriai jis dažnai pasakodavo, kaip buvo nusiųstas
atgal į namų frontą parvežti atsarginių dviračių dalių vos
kelios dienos prieš tai, kai jo pulkas ėjo į mūšį ir buvo vi-
siškai sunaikintas.
Dažnai žiūrinėju senas fotografijas, kuriose pavaizduoti
mano jauni tėvai ir aš – dar vaikas. Tai lyg gyvenimas kito-
je planetoje, kitame pasaulyje, kuris jau dingo visam lai-
kui. Galiu atgaivinti kai kuriuos šešėlius fotografijose, bet
dabar sunku pasakyti, kas iš tikrųjų įvyko ir kas – ne. Ar
atmintis iš viso egzistuoja? Ar tai – tik praeities vaizduotės
padarinys?
 ( 77 )

I don’t remember much about my childhood. We My parents met after the war. Dad taught physical cultu-
lived in Moscow, near the famous Lefortovo pri- re in the institute where my mother studied math, and
son. A friend of mine had windows with a sight soon they liked each other. She came to Moscow from Ya-
of a prison yard, where political prisoners walked around. roslavl, young and beautiful on the old photographs. As
Adults jokingly frightened us with this jail, and we were an officer and institute teacher my dad received special
really scared to pass it by. But all this was somewhat un- ration, including tinned stew, condensed milk and even
real or irrelevant, as if it was seen with peripheral vision.chocolate. He even had a separate room in a dormitory,
and very soon there were already four of us living there.
Like all children of the same age I was more interested in That’s all what I was told about my parents’ love-story.
everyday life which surrounded me. At first I was an oc-
tobrist, then - a pioneer, and later - a young communist. And then I grew up, got married and gave birth to a son,
I studied at school, went into sports and visited pioneer who now already has a family of his own. Life is passing
camps. I was keen on music and designing. I was a reaso- very fast, in fact.
nably happy child with a lot of friends and a lot of things
to do. I often watch through old photos depicting my parents
young and myself as a child. It’s like life on a different pla-
My dad did military service in bicycle infantry. Such mi- net, in a different world which is gone forever. I can revive
litary units in fact were still in use at that time. Being a some of the shadows on the pictures, but it is now diffi-
professional sportsman before the war, he became a bi- cult to say what really happened and what didn’t.
cycle instructor in the army. He used to tell us often, me
and my younger sister, a story about him being sent back Does memory at all exist? Or is it only the imagination of
to the home front with a mission to return with bicycle the past?
spares, just a few days before his regiment went to battle
and was totally destroyed.
( 78 )
( SONJA ANDREW ) JUNGTINĖ KARALYSTĖ / UNITED KINGDOM
SAITAI, KURIE SUJUNGIA II / THE TIES THAT BIND II. 2008
Skaitmeninė spauda, šilkografija, karštasis spaudas, kamšymas, ady-
mas / Digitally printed and screen printed textiles with heat transfer
print, flocking and stitch. Cotton
3 x (180 x 75 cm)

Kai tekėjau, močiutė į vestuvinę dovaną įdėjo When I married, my grandmother placed a note
raštelį su žodžiais: „Tegu kelias, kuriuo kartu eina- in our wedding gift, “may the path together trod
me, būna piligrimystė su Dievu“. Šie keli paprasti be a pilgrimage with God”. These few simple
žodžiai perteikė jos ir jos protėvių tikėjimą, jos viltį, kad words communicated her beliefs and those of her ances-
mes toliau eisime „tikėjimo keliu“ – toks buvo jos šeimos tors, and her hope that we would continue in the path of
požiūris į gyvenimą. faith that characterised her family’s approach to life.

Mano asmeninės ir kultūrinės tapatybės jausmą formuoja My own sense of personal and cultural identity is shaped
ne tik mano pačios, bet ir jos gyvenimo patirtys. Jos tėvas not only by my life experiences but also by hers. Her fat-
(mano prosenelis) buvo kvakeris. Dėl religinių įsitikinimų her (my great grandfather) was a Quaker and conscien-
jis atsisakė eiti į kariuomenę, tad per Pirmąjį pasaulinį karą tious objector in World War I and was imprisoned for
buvo už tai įkalintas. Mano močiutės šeima persikraustė refusing to fight. My grandmother’s family moved home
gyventi kitur dėl kaimynų ir buvusių draugų persekiojimo due to abuse by neighbours and those who had been
– ant jų namų durų buvo keverzojami grafitai ir kryžiai, friends - graffiti and crosses were scrawled on the door
siekiant išskirti juos iš bendruomenės. Sveikatai yrant of their home to single them out in the community. As
kalėjime, mano prosenelis paskutiniais karo metais paga- his health deteriorated in prison, my great grandfather
liau sutiko dalyvauti nekovinėje tarnyboje, bet jį ir jo šei- finally agreed to take part in the non-combatant service
mą dar daugelį metų vargino fiziniai ir dvasiniai kalėjimo in the last year of the war, but the physical and mental
randai. Pokarį ilgai dar buvo piktinamasi sąžiningais karo scars of his prison experiences stayed with him and his
priešininkais ir jų šeimomis. Mano prosenelis nebegalėjo family for many years. There was much lingering resen-
dirbti kvalifikuotu inžinieriumi ir jam buvo labai sunku tment towards conscientious objectors and their families
gauti darbo, nes niekas nenorėjo dirbti su žmogum, atsi- in the post war period. My great grandfather could no
sakiusiu kariauti. Be to, kryžiai ant jų namų juos išskyrė ir longer work as a skilled engineer and had great difficul-
naujojoje bendruomenėje, kur tiek daug vyrų žuvo kare. ty getting employment as no one wanted to work with
Iki Antrojo pasaulinio karo mano močiutė ištekėjo ir gimė a ‘conchie’. The crosses on their home also continued to
mano tėvas. Jos vyras buvo rezervistas, taigi ji vėl patyrė single them out in their new community, where so many
socialinį aplinkinės bendruomenės pasmerkimą, nes nei men had been lost to war. By World War II my grandmot-
jos tėvas, nei vyras nekariavo. her had married and my father was born. Her husband
was in a reserved occupation and again she faced social
Ši instaliacija reflektuoja tas patirtis ir mėgina perteik- condemnation from the surrounding community, as both
ti mano prosenelio pažiūrų pasekmes jam pačiam ir jo her father and her husband had not fought.
šeimai. Pano pasakojama istorija pagrįsta šeimos išgyve-
nimais karo pradžioje, dėl religinių įsitikinimų atsisakiu- This installation reflects on these experiences and at-
sio eiti į karą mano prosenelio įkalinimu ir priešiškumu tempts to communicate the consequences of my great
tokiems žmonėms ir jų šeimoms, užsitęsusiu iki Antrojo grandfather’s beliefs for both himself and his immediate
pasaulinio karo ir po jo. Šis darbas eksponuotas Jungtinė- family. The narrative sequence of the panels is based on
je Karalystėje 2008 m. be turinio aprašymo, siekiant ištirti the family at the start of the war, my great grandfather’s
žiūrovų perskaitytų prasmių spektrą, taip pat – kultūrines imprisonment as a conscientious objector, and the conti-
bei asmenines istorijas ir patirtis, kurios veikė jų tekstilės nued hostility towards conscientious objectors and their
suvokimą. families that continued into World War II and beyond. This
work was exhibited in the UK in 2008 without a content
description in order to research the range of meanings
that viewers derived from the work and the cultural and
personal histories and experiences that informed their
readings of the textiles.
( 79 )
( 80 )

( NINA BONDESON ) ŠVEDIJA / SWEDEN

Apie kalbą / On Language. 2009–2011
Audinys, siuvinėjimas ir skaitmeninė spauda, skulptūra / Fabric,
embroidery and digital print, sculpture

Mene išgalvoju personažus. Vienas jų – šuo Hiperionas. Ki-
tas personažas yra jo šeimininkas, savamokslis lingvistikos
tyrinėtojas Jeremijus Adadžio. Norėdamas išgelbėti pasaulį,
Jeremijus apie viską siekia sužinoti tiesą. Jis tiki, kad tai galima padaryti
sujungus nepralenkiamą šuns uoslę su mūsų žmogiškuoju, nors ir tu-
rinčiu trūkumų, sugebėjimu daryti išvadas. Mūsų sąžinė tada taptų to-
( 81 )
kia pat jautri kaip šuns nosis! Jis liepia Hiperionui šniukštinėti po visus
mums prieinamus skirtingus kalbos sluoksnius. Svarbiausi klausimai:
kaip mes naudojamės savo komunikaciniais sugebėjimais žodiniuose
ir nežodiniuose sluoksniuose? Ir kaip mes skatiname nebylių išgyveni-
mų raišką – kad jie būtų perteikiami taip pat gerai kaip patirtys, kurias
galima perdirbti teorinėje analizėje?
( 82 ) Pastraipos:
§1. Pradžioje tamsa išblėso iš nuojautų, matomumo, garso ir ritmo.
Veikiama aplinkos, kalba surado kelią tarp žvaigždžių ir nusileido į
mūsų burną kaip milžiniškas ūkas.
§2. Kalba buvo sudaryta iš išbarstytų žodžių, o jie visi buvo milijoną
kartų didesni nei mintis ar tiek pat mažesni. Ji galėjo išaugti iš šio ūko,
nes mintis buvo tokia lėta, kad negalėjo atsispirti savo paties traukai
ir išaugti į formas.
§3. Per žodžius pasirodė reikšmė, kartais kaip konceptualus priedas
prie minties. Nežinia kada, bet paaiškėjo, kad laikinai, atrodo, mintys
stebinamai tiksliai pristatė reiškinius ir įvykius.
§4. Susižavėjus ir pasitenkinus šiuo idėjiniu preciziškumu, jis klaidingai
palaikytas pastovumu ir pamėginta iškalti kalbą akmenyje.
§5. Taigi kalba transformavosi iš ūkanotų dujų į akmenį; trukmė
nežinoma, bet akivaizdu, jog dėl to kilo sunkumų. Religijos ir mokslai
buvo iškalti anksčiau nei buvo nuspręsta, kad negalima apibrėžti jokių
idėjų, neatsižvelgiant į jų laikinumą.
§6. Ne. Buvo ne taip. Pradėsiu iš pradžių: oficialūs mokslo atstovai,
mosuodami savo stebuklingomis lazdelėmis, likusioje istorijos masėje
turėjo suprasti, kad jokio lingvistinio sugebėjimo negalima apibrėžti,
neatsižvelgus į jo tikrai būtiną laikinumą. Tai nebuvo įgyvendinta. Iki
šių dienų tik keli mokslininkai pasisveikina linksmu „Omnia mutantur!“
(kad patvirtintų, jog visi dalykai kinta) ir tikrai taip mano. Kiti vis dar
kalinėja akmenyje ir uolose.
§6 b. Visi komunikaciniai sugebėjimai turi amžiną vertę, bet jie taip
pat yra labai drovūs ir lakūs, jie lengvai virsta dujomis ir net gali liautis
egzistavę, jei jiems iškyla grėsmė. Bet kartu tai reiškia nuostabias
galimybes, jei per daug nesusižavėsi tikslumo idėja.
§7. Nuo pat pradžių nebylūs jutimai irgi rado būdų komunikuoti.
Dažnai toli nuo žodžių (bet taip pat jų padedami), autonominiuose
prasmės sluoksniuose, galinčiuose atsirasti erdvėje tarp jų [žodžių].
§8. Erdvė tarp žodžių niekada nebuvo įvardyta. Ji nebuvo pavadinta
„žodžiu“, „mintimi“ ar „idėja“, bet ji ten buvo ir yra, visi tai mato, ir ten
susikaupia skambūs tonai, judesiai ir vaizdai – skleisti numanomą
aiškumą. Ir visi gali išmokti skaityti tą erdvę, jei juos kas paskatintų.
§9. Kai tik užsimanai paaiškinti toną ar suprasti judesį, sučiupti formą
ar suvokti, kaip kuriami vaizdai, tau nurodo idėjas, o jos būtinai išardys
medžiagą ir išsklaidys numanomą aiškumą. Kažkas kitas užima jo vietą.
Tai gali būti labai susiję ir taip pat įdomu, bet tai – kai kas kita.
§10. Idėjos nori gero ir gali daug pasiekti, bet jos negali apibūdinti
visko, iš ko atsiranda, net jei „jos taip smarkiai pasistengtų, kad jų galva
išlįstų per užpakalį“, kaip pasakytų mano draugas airis.
§11. Kai kalbai – bet kuriai – leidžiama pasakyti ką nors, kas pasakys
kai ką apie kažką, ji pademonstruoja gyvą aplinkos poveikio priėmimą.
§12. Tos įtakos priėmimas nėra nebylus ir jis niekada nepasirodo kaip
grynas. Jis prasiskina kelią beribe skambančio pošvyčio įvairove. Ir
tame skambančiame pošvytyje pirmyn juda prasmės nešėjai.
§13. Šios pastraipos – laikino teorinio rinkinio fragmentas. Rinkinys
byloja apie tai, kaip kalba per mūsų pojūčius įgyja įvairias formas –
nuo dujų per materiją į idėjas. Dažnai ir akmens formą, kaip minėta §4.
Yra didžiulė kalbinė įvairovė. Jei rastum, kad akmuo bendradarbiauja
su žirklėmis ir popieriumi, suvoktum, kaip ši trijulė vaizduoja galių
kovą už privilegiją interpretuoti. Mano šalyje gali susidurti su
aibe frazeologizmų, pavyzdžiui, „Kaip tau sekasi, kirvio kote?“. Bet
nesuprantu, ką šiame kontekste tai turi bendra su žuvies kaina, nebent
to reikia tik norint praturtinti mūsų tarpasmeninę komunikaciją
– geriau nuo to ar blogiau – netyčiniais indėliais, kuriuos sukuria
nesusipratimai.
§14. Iš pradžių kalba buvo visa, bet įsikišo žodžiai ir nugalėjo, o
nežodinės pajautos buvo apribotos. Mums gyvenant, įspūdžių
daugėja dešimtimis tūkstančių, bet mūsų laikais blogai elgiamasi su
jų raiškos būdais. Jiems trukdoma, jie yra beveik nepraeinami, padaryti
nematomi ir dėl to jie dažnai laikomi painiais. Ypač ministrų. Ir, kas dar
labiau užgauna, kultūros ministrų.
§15. Tikslumas, kuriame tarpsta idėjos, susijęs su prietaringu
šiuolaikiniu per dideliu mūsų tikėjimu teorine analize ir kontrole. Tai
rodo pragaištingą tikėjimo paprasta žmogiška abejone trūkumą, o
mūsų liežuviai karštligiškai dalyvauja jo sukeltame sąmyšyje ir kalba
nuo to smarkiai nukenčia. Tačiau kai ką gal paguos tai, kad sąmyšis gali
paaiškėti besąs naudingas, jei jam bus leista būti pradiniu tašku ir jis
nebus klaidingai palaikytas galutiniu tašku.
http://ramverk.se/vardagsbilder/nina/
In art I make up characters. The dog, Hyperion, is one of
them. His master, the self taught linguistic researcher, Jere-
mi Adagio, is another. Jeremi wants to find the truth about
everything, to save the world. He believes that it can be done by con-
necting dogs´ unexcelled sense of smell to our human, flawed, but still,
ability to draw conclusions. Our conscience would become as sensitive
as a dog´s nose! He sends Hyperion to seek through all the different
layers of language we have at our disposal. The overriding questions
are: How do we make use of our communicative abilities in verbal lay-
ers and in non-verbal layers? And how do we promote ways to express
our wordless experiences as well as those suited to be processed in
theoretical analysis?
Paragraphs:
§1. In the beginning darkness faded from premonitions, visibility,
sound and rhythm. And by the influence of the surrounding, language
made way in between the stars and landed in our mouth like a giant
nebula.
§2. Language was made of scattered words that were all one million
times bigger than the thought or just as much smaller. It could grow
from this nebula, because the thought was so slow it could not resist
its own attraction and grow into shapes.
§3. Meaning appeared through the words, sometimes as a conceptual
appendix to thought. It is unknown when, but it turned out that
concepts, in a temporary manner, would show to be surprisingly
accurate in their presentations of phenomena and occurrences.
§4. In the excitement and satisfaction over this conceptual precision
it got mistaken for permanence and attempts were made to actually
carve the language in stone.
§5. So, language transformed from nebulous gas to stone; the time
span is not known, but it is obvious that this caused difficulties.
Both religions and sciences were carved before it was decided
that no concepts were to be specified without an account for their
temporariness.
§6. No. This was not the case. I start again: the official representatives
of science, whisking their magic wands in the rest mass of history,
ought to have understood that no linguistic ability of any kind must be

specified without an account for its indeed necessary temporariness.
This was not realized. To this day, only a few scientists greet each
other with a cheerful”Omnia mutantur!” (to confirm that all things are
subject to change) and mean it. The others are still carving away in
stones and rocks.
§6 b. All communicative ability is of eternal value, but it is also very shy
and etheric, it gasifies easily and can even cease to be, if threatened.
But at the same time it holds magnificent possibilities if one does not
get too infatuated with the idea of exactness.
§7. Also non verbal perceptions found, from the very beginning, ways
to communicate; often far away from words, but also with their help,
in the autonomous layers of meaning that can occur in the space
between them.
§8. The space between words was never named. It was not called
”word” or ”thought” or ”concept”, but it was and it is there, everyone
can see it, and sonorous tones, movements and images gather there
to secrete their own implicit clarity. And anyone can learn to read that
space if encouraged to do so.
§9. Whenever you crave for an explanation of a tone, or to understand
a move, to get hold of a form or to gain insight as to how images are
produced, you are referred to concepts and they will carry out their
necessary disassembly of the matter and thus the implicit clarity
is scattered. Something else takes its place. It might be strongly
connected and equally interesting, but it is something else.
§10. Concepts mean well and can accomplish a great deal, but they
cannot describe everything they emerge from, not even if”they tried
so hard they would shite their head out their arse” as my Irish friend
would say.
§11. When language, of any kind, is allowed to tell something that
will tell something about something it shows a vivid reception of the
influence of the surrounding.
§12. A vivid reception of this influence is never mute and it never
reveals itself in a mere echo. It makes its way in the unfathomable
variety of a resonant afterglow; and in that resonant afterglow,
vehicles of meaning make their headway.
( 83 )
§13. These paragraphs are fragments of a temporary theoretical
assembly of how language through our senses adopts various forms
- from gas, through matter, to concepts. Still often in stone, as was
mentioned in §4. The lingual multitude is vast; you might find stone
cooperate with scissors and paper and thus find how these three
pictures struggle for interpretative prerogative. In my country you can
also come across lingual wood (phraseological units?), as in ”How do
you do, axe-haft” but I can´t see what that has got to do with the price
of fish in this context, unless it´s just to, for better or worse, enrich our
interpersonal communication with the unintentional contributions
that misconceptions create.
§14. In the beginning language was a whole, but the words cut in and
took over and our non verbal perceptions were limited. Impressions
increase in myriads as we go along, but ways to express them are
mistreated in our time – hindered, almost impassable, made invisible
and, as a consequence, often regarded as abstruse; especially by
Ministers. And, to add insult to injury, even Ministers of Culture.
§15. The accuracy that concepts have is coherent with our
contemporary superstitiously over dimensioned belief in theoretical
analysis and control. It shows a disastrous lack of trust in ordinary
human uncertainty and our tongues participate frenetically in the
confusion it has created and language is hereby often severely
damaged. One might find it comforting, though, that the confusion
can show useful if allowed to be a starting point and not mistaken for
a terminus.
( 84 )
( KRISTINA ČYŽIŪTĖ )
Mano kūrinio pasakojimas nėra daug kartų pa-
sikartojantis įvykis – tai vienas gyvenimo fra-
gmentas, kurio vaizdinį pasirinkau atsitiktinai.
Žinoma, besirinkdama atvaizdą, kurį ausiu, žinojau, kad
jis turi būti buitinis, daiktiškas, gebėti asmeninę ir inty-
mią erdvę paversti viešų išgyvenimų erdve. Čia visų mūsų
gyvenimai, visi mūsų daiktai, poelgiai, jausmai yra suraiz-
gyti sąsajų siūlais. Jei ant stalo nupieši tašką, jis bus ne
tik matomas, bet ir pakeis visą stalą. Taip gyvenime mes
pripiešiame daug taškų, kurie išnyksta kasdienybėje, bet
negrįžtamai ją pakeičia. Visada balansuojame tarp atsitik-
tinumo ir netikėtumo, tarp būtinybės ir įsipareigojimo.
Todėl kiekvienas iš mūsų turi atsakingai pasirinkti tai, ką
nori prisiminti, ir tai, ką nori pamatyti.
„Kovo 17-tojoje“ visiškai atsitiktinai sutilpo daug taškų,
kurie formavo mano gyvenimą. Tai mano vaikai, kurie
sieja mano gyvenimą su skirtingais vyrais ir skirtingais
likimais. Tai daiktai, kurie visi į mano virtuvę pateko keis-
LIETUVA / LITHUANIA
Kovo 17-oji / The 17th of March. 2010
Linas, poliamidas, klasikinis gobeleninis audimas / Flax, polyamide,
classic gobelin viewing. 185 cm x 255 cm
tomis aplinkybėmis – mano pirmojo vyro bufetas, į kurį
sudedu niekad nematyto pusbrolio iš Baltarusijos dova-
notus puodukus, iš Čikagos atkeliavusią stiklinę, skirtin-
gų rankų šildytus arbatinukus, kovo 17-osios padėkliuką.
Taip skaičiuojant daiktus ir veidus atrodo, kad visa yra
paskira, tačiau į bendrą vaizdinį įtraukusi save jį sujungiu.
Visi daiktai, su mano pagalba sugulę kasdienėje buities
kompozicijoje, pasakoja MANO istoriją.
Pati tapiserijos technika suteikia galimybę savo proble-
mas, savo kasdienybę pritraukti artyn – leidžiant žiūrovui
išnarplioti kiekvieną įpintą siūlę. Taigi save, savo gyveni-
mą įdedu į kūrinį taip, tarsi jis būtų po didinamuoju stiklu,
po kuriuo taip pat slepiasi kasdienis buitinis ir emocinis
gyvenimo lygmuo. Tapiserija yra daugiakalbė, kiekvienas
daiktas čia atsinešė savo istoriją. Juk mes gyvename dau-
giakalbiame pasaulyje, kuriame kiekvienas turi teisę susi-
kurti savo asmeninį naratyvą iš daugelio universalių ir as-
meninių pasakojimų. Tai kodas, kuriame mūsų žinojimas
neturi sutapti su mūsų patirtimi, o būvis neturi prilygti ( 85 )
reprezentacijai. Kiekvienas yra laisvas sudėlioti savo pa-
sakojimą iš jam svarbių elementų, kiekvienas mes esam
kūrėjas. Todėl šia tapiserija bandžiau ne kurti, o perkurti
savo gyvenimiškąjį naratyvą. Audžiau praeities istoriją,
kuri savaime formavosi dabartyje. Realybė kūrėsi savo
ruožtu. Vaikai paaugo, vyras išėjo, sukaktuvių simbolis
paskendo šiukšlinėje, praeitis tapo atvaizdu. Šiuo kūriniu
siūlau žiūrovui atverti istorijas, kurios jau seniai išskleistos
– ne savo viešumui – o kitų ramybei.

http://kristatex.ten.lt

The 17th of March is the exact date when I met my destinies. Those dots are the things which all came into
former yokefellow. So the story of my artwork is my kitchen under bizarre circumstances – the cupboard
not a repetitive event - it was a fact, as well as the of my first husband in which I placed the cups given as
one that the visual expression of the tapestry is a single a present of my unfamiliar cousin from Belorussia, the
fragment of life which I chose randomly. It was important water-glass that travelled its way form Chicago, a bunch
to me that the composition of my work would be daily of teapots pre-owned by so many different people, the
and material so that it would be eager to transform my coaster of the 17th of March. When I watch and count the
intimate spaces into the space of public experience whe- items and faces in the sight, everything looks so separa-
re all our lives, our things, acts and feelings are tangled te but when I include myself into this picture, everything
up with the correlating threads. When you take a pen and becomes united. All the things assembled into the daily
draw a dot on the table, it will not only be visible, but, composition tell MY story.
moreover, will transform the table. Everyday we speck our
lives with so many dots that disappear in commonness Starting from the symbol of the date I made every object
visible and so transformable for the viewer. We live in a
though irreversibly modifies it. In season and out of sea-
son we balance amongst coincidence and improbability, multilingual world where everyone has his own choices
necessity and commitment. So we each carry a responsi- for his own narrative which is composed out of many
bility of choosing the things we want to remember and different personal and universal stories. So, in order to
organize a narrative one doesn’t’ have to have knowledge
the things we choose to see. So I put my choices and op-
tions into the tapestry intending to show how the storyequal to our experience or be the one he represents. So
of one person can change the narrative of the family orthe mind that follows is that the visual representation of
the whole society. the story doesn’t have to fulfil or correspond to reality. So
my intention was not to create but to recreate the nar-
Many dots that formed and transformed my life found rative of my life. I weaved the stories of the past which
their way into “The 17th of March”. These dots are my reflected itself in present, the reality formed itself in turn.
children who bond my life to different men and diverse The kids grew, the man left, the symbol of anniversary
( 86 )
( MARION COLEMAN ) JAV / USA
Atskiri pasauliai / Separate Worlds. 2008–2011
Įvairios medžiagos, siūlai, fotografijų perkėlimas, siuvinėjimas, siuvimas rankomis ir mašina / Various
materials, thread, photo transfers, thread writing, fusing, machine stitching
Visos fotografijos Nylso Jongewaardo / All photos by Nyls Jongewaard

Šiaurės Teksaso miestelio, kuriame augau, baltą-
ją ir juodąją dalis skyrė geležinkelio bėgiai. Dėl
šio atskyrimo buvo du skirtingi švietimo, sveika-
tos apsaugos, įdarbinimo ir visko, apie ką bepagalvotum,
lygiai. Vyrai ir moterys, einantys į baltąjį pasaulį dirbti
prastus darbus ar tarnauti šeimose, kasdien kirsdavo ge-
ležinkelio bėgius. Aš užaugau su močiute, kuri buvo virėja
ir namų darbininkė, kol pagaliau pradėjo dirbti valstybi-
nėje mokyklų sistemoje. Vėliau ji vadovavo valgyklai vie-
noje iš segregacinių pradinių mokyklų mano gimtajame
Vičitos krioklių (Wichita Falls) mieste. Daug tokių juodao- apsaugos seselės, kai buvau pradinėje mokykloje. Jų pasi- ( 87 )
džių moterų kaip ji gyveno dvigubą gyvenimą ir rūpinosi aukojantis darbas buvo svarbus visai bendruomenei. Gal-
dviem šeimomis tuo pat metu. Labai šiltai prisimenu ją būt dėl to baigusi koledžą pradėjau dirbti socialinį darbą.
verdančią valgį ir mūsų pokalbius apie siuvimą, žvejojimą Man nepatinka matyti kraują, tad slauga užsiimti nega-
ir sodininkystę. Mano kolektyvinės motinos – mano mo- lėjau. „Padedančios rankos / mylinčios širdys“ atiduoda
tina, mano pamotė, dvi močiutės, dvi prosenelės ir daug pagarbą visoms motinoms, kūdikiams ir šeimoms, kurių
tetų – visos atliko savo vaidmenį lydėdamos mane į mo- sveikatą jos palaikė visus tuos metus.
terystę. Mano aistra prijuostėms prasidėjo nuo šių mote-
rų ir mūsų bendro laiko virtuvėje verdant, konservuojant Septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo judėjimas
maistą žiemai, kalbantis ir valgant. Kūrinį „Palaikyk mano už pilietines teises ir pradėta kvestionuoti daugelį senųjų
ranką ir paklok man lovą“ skiriu tai savo gyvenimo daliai. atskiriančių, bet sulyginančių (nors jos niekada nebuvo
iš tikrųjų lygios) doktrinų. Visur vyko boikotai ir demons-
Kita vertus, šeštadienio apsipirkinėjimas buvo nuotykis tracijos, bet ne mano gimtajame mieste. Buvo prirašinėta
ir galimybė pamatyti, kas naujo. Kuri mergaitė galėjo ant sienų ir palaipsniui kino teatrai ir užkandžių prekys-
praleisti progą nusipirkti naują suknelę ar porą batų? taliai tapo atviri visiems. Baigiau mokyklą dešimt metų
Greičiau tai buvo galimybė paprašyti pasaugoti kokį nors po to, kai Brownas laimėjo bylą prieš Topekos, Kanzasas,
trokštamą objektą, kol sumokėsiu visą kainą – tai buvo švietimo tarybą – buvo paskelbta, kad atskiros baltaodžių
pirkimo kreditan pirmtakas. Galėjai mokėti dalimis, kol ir juodaodžių mokyklos prieštarauja konstitucijai. Ke-
už daiktą bus iki galo užmokėta. Buvau aukšta mergina ir lerius metus po to mano mokyklos rajonas vis dar buvo
niekada negalėdavau rasti pakankamai ilgų kelnių, todėl segreguotas. Viena gyvenimo atskirame pasaulyje savy-
mano pagrindinis troškimų objektas buvo batai. Einant bių – informacijos srovė nėra tokia plati, kokia galėtų būti.
apsipirkti, būtinai reikėjo apsirengti gražiai, kad išveng- Niekada nežinojau apie daugybę žmonių, kurie dalyvavo
tum priekabiavimų. Mes nenorėjome, kad mus kaltintų pilietinių teisių judėjime. Taip atsitiko todėl, kad spauda
vagystėmis ar piktadarybėmis. Tiesą sakant, buvo kelios priklausė baltiesiems ir buvo neabejotinai šališka. Kol
parduotuvės, į kurias niekada neidavau, nes mums jos neišsikrausčiau iš Teksaso, nieko nežinojau apie Ruby
buvo per brangios, ir mes tik žiūrėdavome pro langus. Bridges – labai jauną pilietinių teisių judėjimo dalyvę. Jos
Net šiandien saugausi mane stebinčių pardavėjų. Įpratau drąsa rodo, kaip mes galime įveikti neapykantą ir baimę.
laikyti rankas už nugaros, kad manęs neapkaltintų vagi-
liavimu. Kūrinyje „Prekybinė miesto dalis“ matome, kaip Kai jau suaugau, atskiri pasauliai pradėjo lietis. Ar gerai,
afroamerikietės rengdavosi penktajame dešimtmetyje, kad įvyko desegregacija? Ar Dr. Kingo svajonė būtų išsipil-
kad parodytų, jog turi pinigų ir gali eiti į parduotuvę. džiusi? Mąsčiau tyrinėdama naujus drabužius, naują mu-
ziką, naujus žmones, naujas šukuosenas ir naujas vietas.
Tačiau atskiras mūsų bendruomenės pasaulis buvo sa- O kaip šūkis „Aš juodaodė ir tuo didžiuojuosi!“? Tęsiame
varankiškas, mes turėjome savo daktarą, kino teatrą ir karo ir pasikeitimų amžiuje. (Čia kalbu apie Vietnamo karą
mažas bendruomenės parduotuvėles. Visi vienas kitą sau- ir visus jo atgarsius.) „Žvilgsnis į praeitį“ yra prisiminimas
gojo. Budri bendruomenė suteikė didesnį saugumo jaus- apie platėjančių kelnių laiką, darantis afrikietiškas šukuo-
mą nei šiandien. Manyta, kad nemandagu kalbėti pro ką senas ir klausantis dainos „Karas – kam jo reikia? Visiškai
nors praeinant gatvėje. Kaip buvo tuomet įprasta, vyras niekam“.
– šeimos galva – namuose ir bendruomenėje vaidino ly-
derio vaidmenį. „Kaimynų budėjimas“ pristato vyrą/tėvą www.marioncoleman.com
kaip budrų ir saugantį, ir taip tikrai buvo mano šeimoje.
Mano dėdės vežiodavo mane į vakarėlius ir renginius, kol
ištekėjau.

Net šiauriniuose ir vakariniuose miestuose egzistavo
atskiri pasauliai. Medikams nebūdavo leidžiama stoti į
medicinos ar medicinos seserų asociacijas. Norėdami
propaguoti švietimo pažangą ir plėtoti profesionalius ry-
šius, jie turėdavo kurti savo organizacijas. Ypač svarbios
buvo juodaodės medicinos seserys, nes jos padėdavo
nėščioms moterims, gimdant ir lavinant mažus vaikus.
Kaimo ir miesto afroamerikiečių gyvenime valstybinės
sveikatos apsauga buvo labai prasta. Ėjau į mokyklą kartu
su mergaite, kuri sirgo poliomielitu, ir puikiai prisimenu
skiepijimo kampaniją, kurią vykdė valstybinės sveikatos
Railroad tracks were often the dividing point
between the white and black parts of the town
in north Texas where I grew up. This separation
created two different standards of education, health care,
employment and just about anything you could think
of. Daily trips across the tracks were made by men and
women going to domestic or menial jobs in the white
world. I grew up with my grandmother who was a cook
and domestic until she started working for the public
school system. Later she managed a cafeteria in one of
the segregated elementary schools in my hometown of
( 88 )
Wichita Falls. Many black women like her led dual lives
and cared for two families at the same time. I have fond
memories of her cooking and our conversations about
sewing, fishing and gardening. My collective mothers
including my mother, stepmother, two grandmothers,
two great grandmothers and many aunts all played their
part to bring me to womanhood. My passion for aprons
started with these women and our times in the kitchen
cooking, canning (preserving foods for winter), talking
and eating. Hold My Hand and Make My Bed honours this
part of my life.
On the other hand, Saturday shopping was an opportu-
nity and adventure to see what was new. What girl could
pass up an opportunity to buy a new dress or a pair of
shoes. More likely it was an opportunity to put some de-
sired item on Lay-A-Way, a precursor to buying on credit.
You would put a payment down and make instalments
until the item was paid in full. As a tall girl I could never
find pants long enough so I focused on shoes as a point
of desire. Dressing nicely to go shopping was necessary
to prevent harassment. We didn’t want to be accused of
stealing or creating mischief. There were actually some
stores I never entered because they were too expensive
for us and we only looked in the window. Even today I
am mindful of shop clerks watching me. I started the ha-
bit of holding my hands behind my back so I couldn’t be
accused of shoplifting. Downtown showcases how African
American women dressed during the 1940’s to indicate
they had resources and had a right to go shopping.
However, our community’s separate world was self con-
tained and we had our own doctor, a movie theatre and
small community stores. Everyone looked out for each ot-
her. The watchful community provided a greater sense of
safety than seems present today. It was considered impo-
lite not to speak when you passed someone on the street.
As was typical of the period, the male head of household
took a leadership role at home and in the community.
Neighbourhood Watch presents the male/father figure
as watchful and protective and this was certainly true in
my family. My uncles still chauffeured me to parties and
events until I was married.
Even in northern and western cities separate worlds exis-
ted. Medical professionals were not allowed to join me-
dical or nursing associations. They had to establish their
own organizations to promote educational advances and
professional networking. Black nurses were particularly
important as they helped with prenatal care, child births
and early childhood education. Public health nursing was
critical in rural and urban African American life. I went to
school with a girl who had polio and I have clear memo-
ries of the vaccination campaign that was conducted by
public health nurses when I was in elementary school.
Their selfless service was important to the whole com-
munity. This service model may have been a contributing
factor to entering social service after I graduated from
college. I don’t like the sight of blood so nursing was out
of the question. Helping Hands/Loving Hearts pays tribute
to all the mothers, babies and families they have kept he-
althy through the years.
In the early 1960s the civil rights movement got started
and many of the old separate but equal (which never
really were equal) doctrines began to be challenged.
Boycotts and demonstrations were in full force but not

in my hometown. The handwriting was on the walls and
gradually movie theatres and lunch counters were open
to everyone. I graduated from high school ten years after
Brown vs. Board of Education of Topeka, Kansas which
declared separate schools unconstitutional. My school
district was still segregated several years after that. One
of the things about living in a separate world is the in-
formation stream isn’t as full as it could be. I never really
knew many of the people who were involved in civil
rights. This happened because the press was white and
decidedly biased. Ruby Bridges, a very young civil rights
participant was unknown to me until I moved out of Te-
xas. Her courage models how all of us can move beyond
hatred and fear.
( 89 )
As I became adult the separate worlds began to collide.
Was it good to have desegregation? Would Dr. King’s dre-
am come to fruition? I wondered as I explored new clot-
hes, new music, new people, new hairstyles and different
places. What about I’m Black and I’m proud! On we go in
the age of war and change. (That’s the Viet Nam war I’m
talking about with all its repercussions.) Flashback remi-
nisces about the age of bell bottom pants, wearing Afro’s
and listening to War, what it is good for, absolutely nothing.
( 90 )

( AMÉLIE BRISSON-DARVEAU ) Kanada / Canada

Spinta mano šešėliui / Une garde-robe pour mon Ombre.
2009
Linas, medvilnė, siuvimas, specialusis apšvietimas. Tekstilės instaliacija
/ Linen, cotton, wadding and lightning system. Textile installation
Fotografija Paulo Litherlando / Photography by Paul Litherland

Įsivaizduoju šešėlį kaip mažą nešiojamą sceną, kumas. Drabužių modelį įkvėpė pastato istorinė praeitis.
sekiojančią paskui mane kaip debesis ir kuriančią Kūrinių „scenografija“ ir kompozicija kuria naują gyvo
judančius vaizdus, panašius į šokį. Įsivaizduoju paveikslo formą, kurią žiūrovai gali aktyvuoti ar perakty-
šešėlį kaip nuolat judančią formą, panašią į teatro kūrinį vuoti per visą jos eksponavimą matuodamiesi drabužius.
(turintį pasakojimo potencialą) ar choreografiją. Paveikslą galima atgaivinti individualiai ar kolektyviai
sinchronizuojant dalyvius. Atskirai kiekvieną drabužį ga-
Kūrinyje „Spinta mano šešėliui“ apvedžioju savo pačios lima suvokti kaip portretą. Istorija neturi nei pradžios, nei
šešėlius, kad pagal juos sukurčiau iškarpas drabužiams, pabaigos; ji priklauso nuo žiūrovo kelionės erdvėje. Šešė-
kuriuos paskui pasiuvu. Iš šių takių, abstrakčių formų su- liniai drabužiai tampa būdu susivokti, kad esi kitokiame
kuriu fantasmagoriškus, neįmanomus, nepanaudojamus erdvėlaikyje.
drabužius. Žiūrovas negali atsispirti pagundai ir projek-
tuoja savo sprunkantį šešėlį ant drabužių. Jie guli kaip Kaip išeities tašką pasitelkiant istorijų pasakojimą, šešėlio
salos ant tamsių grindų. Jie guli kaip miegantys kūnai. drabužiai tampa vieta, kur galima tyrinėti to, kas papras-
Sudygsniuoti drabužiai įkvepia jaukumo, o ant trikojų pri- tai suvokiama kaip neapčiuopiama, materialumą ir faktū-
tvirtinta apšvietimo sistema subtiliai sukuria kūno iliuziją.rą. Mane įkvėpė dvi istorijos, kur pagrindinis personažas
pametė savo šešėlį: De Camisso „Peteris Šlemilsas“ ir An-
Iš pradžių drabužiai buvo sukurti specifinei vietai, senajai dersono „Šešėlis“. Pirmojoje istorijoje autorius per kalbą
Dešambo (Kanada) presbiterijai – istoriniam paminklui. šešėliui suteikia materialumą, o antrojoje kalba šešėlį
Kūriniai pasiūti iš drobės. Pasirinkau šią medžiagą dėl jos suasmenina.
savybių: mane labiausiai domina jos grynumas, taip pat
jos antiseptiškumas, patogumas, naujumas ir elegantiš- www.ameliebd.com
 ( 91 )

I visualize the shadow as a small portable stage,

following me like a cloud and creating moving
images similar to a dance. I imagine the shadow
as a form always in motion, approaching a theatre piece
(owning a potential of narration) or choreography.

In A wardrobe for my shadow, I trace my own shadows to

make patterns for clothing that I tailor afterwards. From
these fluid, abstract shapes I create phantasmagorical,
improbable, unusable clothes. The spectator is compelled
to engage with the work by projecting his or her fleeting
shadow onto the clothes. They lie like islands in the dark
floor. They lie as bodies sleeping. Quilted, the garments
inspire comfort and the lighting system fixed on tripods
subtly suggests the body. garment can be perceived as a portrait. The story has no
beginning and no end; it depends on the journey of the
The garments have been initially created for a specific site, spectator in the space. The shadow garments become a
the old presbytery of Deschambault (Canada), a historical way to reactivate the inhabitant’s presence in a different
monument. The pieces are made of linen. I chose this ma- space-temporality.
terial for its properties: I am mainly interested in its purity
but also in the particularity to be antiseptic, comfortable, Using storytelling as a starting point, the shadow’s clot-
fresh and elegant. The design of the clothes is inspired hes become a site of exploring the materiality and textu-
by the historical past of the building. The mise en espace res of something usually regarded as intangible. I have
of the pieces and the composition create a new form of been inspired by two stories where the main character
living picture that the public can activate or reactivate lost his shadow: Peter Schlemihls by De Chamisso and The
through its presence trying on the clothes. The picture Shadow by Anderson. In the first story, the author uses
can be reactivated individually or collectively through the language to give materiality to the shadow and in the
the synchronization of the participants. Taken alone, each second – to personalize the shadow.
( 92 )
( F4 )
[ Susan Jowsey, Marcus Williams ]
Vienas
Kuo labiau jis stengėsi susikoncentruoti, tuo
smarkiau dukters veidas svyravo fotoaparato
vaizdo ieškiklyje – iš pradžių nejuntamai, ryškiau ir vėl ne-
ryškiai, kaip miražas. Po kurio laiko šios pastangos jį išve-
dė iš rikiuotės, atrodė, kad žemė, jo paties galinis kiemas
neteko stabilumo. Dabar jis stengėsi suvaldyti ir užfiksuo-
ti vaizdą, ir šis paprastas veiksmas įveikė net jo gebėjimą
stovėti tiesiai. Pradėjo tekėti prakaitas ir ėmė graužti
akis; atrodė, kad šią lemiamą akimirką jo sveikas protas
priklauso nuo sugebėjimo sėkmingai užbaigti procesą.
Oras, kuriuo jis kvėpavo, pasidarė tirštas ir šleikštus, su
kiekvienu įkvėpimu atrodė teikiąs vis mažiau gyvybinių
jėgų, užtikrinusių ligšiolinius gyvenimo metus, tarsi kaž-
kokia kieta materija. Pats laikas, regis, tankėjo, apsunkin-
damas jo kūną svoriu. Akimirksniu jis suprato, kad, užuot
mėginęs sureguliuoti priešais jį esančio aparato ryškumą,
jis kabinosi į jį, tarsi nuo to priklausytų jo gyvenimas, jo
santykis su pasauliu.
MENININKŲ KOLEKTYVAS / ARTIST COLLECTIVE
Naujoji Zelandija / NEW ZEALAND
Kamelija / The Camellia. 2010
Fotografija, siuvinėjimas, objektai, instaliacija / Photography,
needle-work, objects, installation
Du
Visą tą laiką jo duktė piešė; ji piešė be perstojo. Nė neįtar-
dama apie tėvo nelaimę, vis dėlto ji akimirksnį išgyveno
iliuziją, kad ant žemės kažkas juda. Galbūt dėl šio pojūčio
neįmanomybės tas įvykis sukėlė déjà vu. Ji vėl išgyveno
vieną savo ankstyviausių prisiminimų, kai važinėjo brolio
dviračiu. Keista, ji visiškai neprisiminė to pasivažinėjimo
jaudulio ir beveik nejuto dviračio, vairuotojo ir prabėgan-
čio peizažo. Pasilenkusi virš bloknotėlio, ji nesustodama
piešė, neatitraukdama rašiklio nuo popieriaus.
Per jauna, kad galėtų rašyti, ji tik imitavo raštą, ji piešė ra-
šymą, daugybę jo puslapių, visi skirtingų dydžių, spalvų
ir stilių, ant bet ko, ką ji galėjo gauti. Objektai, „pastabos“,
piešiniai, dainos, judesiai, tariami žodžiai ir žaidimai – vis-
kas tarpusavyje susiję siaubingai sudėtingoje mimezėje,
simuliakre, nesąmoningame jos gyvenimo permontavi-
me.
Kai dviratis pasiekė tikslą, rašymas pasitarnavo kaip ke- tis stiklas apačioje pasidarė storesnis. Ji taip pat matė ma- ( 93 )
lionės žemėlapis, kiekvienas nelygumas buvo tiksliai žyčius oro burbuliukus, įstrigusius skaidrioje medžiagoje.
užfiksuotas, iki smulkiausios detalės. Kaip tik tą akimirką Akimirką ji įsivaizdavo, kad tai oras, kuriuo kvėpavo jos
praeinančio brolio šešėlis grąžino ją į dabartį ir ji pirmą prosenelis, ir prisiminė tą vienintelį kartą, kai matė jį toje
kartą pastebėjo tėvą. pačioje vietoje, kur dabar sėdėjo. Jis sėdėjo ant sofos su
savo dukra, kuri pati atrodė neįmanomai sena. Tuo metu
Trys ji buvo tik ketverių metų mergaitė, ir senelio pabučiavi-
Brolis perėjo per veiksmo vietą, užfiksuodamas tik anų mas prieš einant į lovą jai atrodė gąsdinanti perspektyva.
dviejų pavidalus. Jis niūniavo, kaip visada vienas be tiks- Liesa kaip griaučiai ranka išsitiesė ir palietė jos petį, kai
lo klaidžiodamas, tai buvo išskirtinis garsas, kurį sukėlė ji palinko į priekį, ir būtent tada ji užuodė kvapą. Viskas
ramus oro tekėjimas per balso stygas, į šnerves ir iš jų. iškart susimaišė su šiuo kvapu, panašiu į žemės. Laikas
Tobula tonų moduliacija ir sudėtingi, sluoksniuoti ritmai sulėtėjo ir tarsi įgijo nuosavą tankį, tapo tirštas ir klam-
buvo sinchroniški jo žingsniams, mušantiems subtilią pus kaip išlydytas stiklas. Mergaitė pakibo nekintamame
pagrindinę melodiją, kuri apibrėžia vietovę kaip seismo- bendro oro ir kvėpavimo akvariume ir tada viskas iškart
grafas. Vibracija pasiekdavo viršūnę ir žemiausią tašką baigėsi. Staiga seno žmogaus kvapas jai sukėlė pasibjau-
atsakydama į jo asmeninio koncerto intensyvumą bei rėjimą ir nevalingai jos bučinys virto užspringimu. Per tą
toną, vibracijos poveikis rezonavo jo galvoje, subtiliai sekundės dalį praeitis ir dabartis susidūrė ir, sėdint prie
apmarindamas priekinę kaukolės dalį, ir taip riba tarp to paties lango, jos kūną vėl fiziškai sukrėtė tas vaikiškas
vidaus ir išorės tapdavo ne tokia aiški. Ta technika buvo pasibjaurėjimas. Būtent šią sekundę ji pajuto skausmingą
užmirštos adatos dūrį, permetusį ją atgal į dabartį, – iš jos
visiškai asmeniška, jo ir vien tik jo. Tačiau kažkaip ji, regis,
sukurdavo jam intymaus ryšio su abstraktesniais gyveni- piršto galiuko sunkėsi mažytis kraujo lašelis.
mo patirties aspektais potyrį. Jis praėjo tarp savo sesers
bei tėvo ir nuėjo tolyn. Post scriptum
Po kelių dienų ryškindamas fotografiją jis pastebėjo tai,
Keturi ko nebuvo matęs; be to, kaulų smegenimis pajuto kažką
Tą akimirką ji pažiūrėjo į viršų, rankoje laikė adinį. Pro amžina. Tai jis pastebėjo raudonoje laboratorijos šviesoje,
langą, prie kurio sėdėjo, pamatė savo vyrą ir du vaikus už jo paties siluetui krentant ant šlapio fotografinio atspau-
senosios kamelijos. Ji pajudėjo visu kūnu ir scena keistai do, kur buvo pavaizduota piešianti mergaitė. Ant jo duk-
subangavo. Ji suprato, kad tai – stiklas. Jis buvo įstatytas ters baltos suknelės buvo išsiskleidęs neryškus jos brolio
tuomet, kai jos prosenelis pastatė namą. Ji pastebėjo, kad kūno šešėlis, už jos tvirtai stovėjo senoji kamelija. Apžiū-
gali stebėti savo sūnaus judėjimą švelniai pakeisdama rėjęs viršutinę dešinę nuotraukos dalį, jis pamatė žmo-
savo pozą, priversdama jo figūrą plėstis ir trauktis. Galiau- nos veido kontūrą senojo medžio šešėliuose; viename
siai jos dėmesys nukrypo į patį stiklą, ji ištiesė kaklą taip, akimirksnyje – jo šeimos pėdsakai, visi keturi beviltiškai
kad kampas būtų smailesnis ir ji galėtų tyrinėti fizinį stiklo susipynę laiko glėbyje.
netobulumą. Šitaip žiūrėdama iš arti ji matė, kad stiklas
nėra plokščias, jo paviršius banguotas, o nuolat šlampan- www.jowseywilliams.wordpress.com
( 94 )
One
The more he concentrated, the more his
daughter’s face wavered in the camera’s viewfin-
der,
imperceptibly at first, in and out of focus, as in a mirage.
After a while, he became incapacitated in the task, it ap-
peared that the ground, his own backyard became uns-
table. Now, the struggle to control his vision and so exe-
cute this simple action even affected his ability to stand
upright. Sweat came over him and stung his eyes; it felt
that in this decisive moment his sanity depended on his
ability to succeed. The air he breathed became thick and
cloying, with each intake seeming less like the contiguous
life force of all his years and more like some kind of solid
matter. Time itself seemed dense, like a heavy weight on
his body. All at once he realised that rather than trying to
control the apparatus in front of him, he was clinging to
it, as though his life, his very relationship with the world,
depended upon it.
Two
All the while the daughter was drawing; she drew inces-
santly. Seeing nothing of her father’s predicament, she
did, however, momentarily experience the illusion of a
movement in the ground. Perhaps because of the implau-
sibility of this sensation, the moment triggered a déjà vu.
She relived one of her earliest memories of riding on the
back of her brother’s bicycle. Oddly the thrill of that ride
completely eluded her and she remained almost unaware
of the bicycle, the rider and the passing landscape. Inste-
ad, hunching over a small pad, she never ceased the dra-
wing she was engaged in for a moment, pen constantly in
contact with paper.
Too young to actually write, she merely affected the look
of it, she drew writing, pages and pages of it, all different
sizes, colours and styles, on whatever surface she could
procure. Objects, notes, drawings, songs, movement,
spoken word and games, all inter-related in an immense-
ly complex mimesis, a simulacrum, an unconscious reas-
sembly of her life.
When the bicycle reached its destination, the writing ser- ( 95 )
ved as a map of the journey, every bump accurately recor-
ded in minute detail. Just at that moment, the shadow
of her brother’s passing body returned her to the present
and for the first time she noticed her father.

Three
The brother walked through the scene, aware of the other
two only in form; he hummed as he always did when on
one of his meandering perambulations, a private sound
resulting from a controlled flow of air through the vocal
chords, in and out of the nostrils. Perfect tonal modu-
lation and complex, layered rhythms synchronised with
his footsteps, which added a subtle base line, charting
the terrain like a seismoscope. The vibration peaked and
troughed in response to the intensity and tone of his
personal concert, the effect resonated in his head, subtly
numbing the cartilage in the front of his skull, the deline-
ation between inside and outside becoming less distinct.
The technique was completely private, his and his alone.
Yet somehow it seemed to allow him moments of intima-
te contact with those aspects of lived experience, which
were more abstract. Time itself, for example. He passed
between his sister and father, walking on.

Four
She looked up at that moment, her mending in hand.
Through the window at which she was sitting she saw
her husband and two children, beyond the old camellia.
She shifted her body and the scene curiously undulated
in a wave-like motion. She realised it was the glass; it had
been installed at the time her great grandfather had built
the house. She found she could counter the movement of
her son by gently changing her position, causing his figu-
re to expand and contract. Eventually her focus shifted to
the glass itself and she craned her neck so that the angle
of incidence was more oblique and she could examine
the physical imperfection in the glass. When she looked
closely in this way, she could see the glass was not flat, the
surface was wavy and the glass, always wet, had become
thicker at the bottom. She could also see tiny air bubbles,
trapped inside the transparent material. She imagined for
a moment that it was air her great grandfather had bre-
athed and remembered the one time she had met him
in the very same place she now sat. He had been sitting
on the sofa with his daughter, who herself seemed im-
possibly old. At the time she was a girl of only four years,
the kiss goodnight had been a frightening prospect. The
skeletal hand reached out and touched her shoulder as
she leaned forward and it was then the smell registered,
all at once everything seemed to intermingle with this
earth-like odour. Time slowed and appeared to take on
a substance of its own, becoming thick and viscous like
molten glass. The girl was momentarily suspended in an
immutable aquarium of shared air and breath, and then
all at once it was over. Suddenly, the scent of his age had
revolted her and her kiss involuntarily turned into a splut-
ter. In that split second the past and the present collided
and sitting by that same window, she physically re-enac-
ted the bodily jolt of that childlike revulsion. It was at this
moment that she felt the prick of pain from her forgotten
needle, jolting her back to the present as the small drop
of blood welled from her fingertip.
Postscript
Some days later when he was developing the photo-
graph, he observed something he had not seen before;
he felt it too, in his bones, something eternal. He noticed
in the red light of the darkroom, his own silhouette on
the wet photographic print, which depicted a girl in the
act of drawing. Spreading over his daughter’s white dress
was the faint shadow of her brother’s body, behind her
the old camellia standing resolute. Looking closer in the
top, right hand part of the picture, he saw the outline of
his wife’s face in the shadow areas of the old tree’s reflec-
ted image; in a moment, the traces of his family, all four
hopelessly entangled in a temporal embrace.
( 96 )
( GAO YUAN )
Tai pasakojimas apie 12 motinų ir 12 jų vaikų bei
12 kinų zodiako gyvūnų. Visos 12 motinų su vai-
kais dabar gyvena Pekine (Kinija), bet yra kilusios
iš 12 skirtingų Kinijos provincijų. Jos visos atvyko į didelį
miestą Pekiną su savo vyrais, statybų darbininkais, statan-
čiais naująją Kiniją.
Taivanas / TAIWAN
12 mėnulių / 12 Moons. 2008–2011
Fotografija, skaitmeninė spauda ant audinio / Photography, Digital
print on cloth
Labai sujaudinta italų Renesanso tapybos grožio ir labiau-
siai – Madonos ir kūdikio simbolikos, siekiau pripildyti
naująjį Kinijos meną tos pačios dvasios. Kurdama šį darbą
pamažu pradėjau suprasti šiandienės kinų visuomenės ir
Renesanso laikų Italijos ryšį. Dabartinės sąlygos akivaiz-
džiai atskleidžia tuos pačius kultūros ir turto pasiskirsty-
mo trūkumus šiose kultūrose.

Šį projektą pradėjau nuo kvietimo būti aktoriais – taip
ieškojau motinų su kūdikiais, kurie labiausiai tiktų išreikšti
naujosios Kinijos visuomenės dichotomijas ir greitą nau-
josios Kinijos ekonomikos raidą. Motinos atvyko iš tolimų
Kinijos kaimų. Jų vyrai buvo mažai uždirbantys statybvie-
čių darbininkai. Vaikai „Dvylikoje mėnulių“ yra nuo 3 iki 8
mėnesių amžiaus – tai greičiausio fizinio augimo laikotar-
pis. Taip pat ir naujoji Kinija stulbinamai greitai auga.
Kinų zodiakas yra 12 metų ciklas. Manoma, kad gimimo
metus ženklinantis gyvūnas yra lemiantis veiksnys kie-
( 97 )
kvieno žmogaus gyvenime. Kiekvienos fotografijos foną
sudaro kelių skaitmeninių fotografijų kombinacija: naujo-
sios ir senosios Kinijos „mišinys“.
Pirma, motinos ir kūdikio santykis. Visose fotografijose
motina rūpinasi kūdikiu, yra jo kūno ir dvasios gynėja ir
teisėta saugotoja, atlieka išnešiotojos ir reproduktorės
vaidmenis. Žiūrint iš etninių ir propagandinių pozicijų, ji
atlieka savo pareigą. Bet kaip abstrakti reproduktorė, ji
atneša ateities pilietį, vertingą asmenybę ir ateities he-
( 98 ) rojų. Dėl šeimos planavimo programos kinų moterys gali
pagimdyti tik po vieną kūdikį, todėl kiekvieno naujagimio
vertė išaugo. Tačiau dėl didžiulio Kinijos gyventojų skai-
čiaus ir ypatingos politinės bei ekonominės situacijos
kūdikio socialinė vertė nepakilo. Vaikas, kaip produkcijos
ir reprodukcijos objektas, šeimoje ir visuomenėje jaučiasi
skirtingai.
Antra, santykis tarp herojų ir kompozicijos. „Kinų moti-
nos“ kompozicija ir spalvos pripildė šį darbą rimto Vakarų
klasikinės tapybos jausmo. Jo apskrita kompozicija vertė
žmones galvoti apie Renesanso švenčiausiąją mergelę
ir kūdikį, pavyzdžiui, Michelangelo „Šventoji šeimyna“
(Sacra Familia, 1503–1504) ir Raphaelio „Švenčiausios pa-
nelės sostas“ (1514) ir t.t. Apskrita kompozicija sako žmo-
nėms, kad visata yra begalinė, neturinti nei pradžios, nei
pabaigos, ir tai susiję su šventumu vakarietiškuose šven-
tųjų paveiksluose. Šalia užuominų į vakarietišką klasikinį
meną mėginu pateikti nuorodą į tradicinę kinų erdvės
sampratą, atsispindinčią sociologijoje – apskirtas dangus,
kvadratinė žemė, reprezentuojanti visuomenę, kurioje
dominuoja vyrai, – ir diskursų sistemas sociologijoje.
Aplink motiną ir kūdikį egzistuoja vyrų suformuota dis-
kurso sistema. Jie gyvena po vyrų kontroliuojama sociali-
ne apvalia erdve, disciplinuojančia, mokančia ir patikima.
Be to, turint omenyje šio kūrinio herojus, jie yra migruo-
jančių darbininkų žmonos ir kūdikiai. Tai – įtampos santy-
kis tarp silpnųjų ir stipriųjų, kurie turi politinę galią.
Trečia, santykis tarp kūdikio ir tatuiruotės. Jei įdėmiai
žiūrėsite į kūrinį, pamatysite, kad ant kiekvieno kūdikio
kūno yra kinų zodiako ženklo tatuiruotė – piktografinis
simbolis. „Dangaus kamienai“ (Heavenly Stems) ir „žemiški
išsišakojimai“ (Earthly Branches) yra tradicinis kinų laiko
matavimo būdas, kuris skiriasi nuo vakarietiško laiko ma-
tavimo. Tai ne tik laiko matavimas, bet ir žmogaus likimo
ženklas.
This is a story about 12 mothers and their 12 chil-
dren, and the 12 animals of the Chinese zodiac.
All of the 12 mothers and their children, now
living in Beijing China, were originally from 12 different
provinces of China. They all came to the big city of Beijing
with their husbands who are construction workers buil-
ding the new China.
Greatly moved by the beauty of Italian Renaissance pain-
ting, and most especially the Madonna and Child symbo-
lism, I sought to imbue the new China art with the same
spirit. During the process of creating this work, I gradually
found the understanding of the connection between the
Ketvirta, santykis tarp herojų ir fono. Už kiekvieno he-
rojaus yra specifinis socialinis fonas. Jie sugrupuoti pa-
gal kelias paprastas, žinomas geografines ir gyvenamas
aplinkas, pavyzdžiui, pastatas miesto centre, valdžios ins-
titucijų pastatai, vaizdinga vietovė, didžiulė statybvietė,
imperinė laidotuvių sargyba, moderni automobilių sto-
vėjimo aikštelė, miestas, besivystantis kaimas ir t.t. Šios
aplinkos atspindi Kinijos išgyvenamą modernizaciją. Po
trisdešimties metų greito vystymosi kinų gyvenamoji ir
socialinė aplinka ištobulėjo, bet yra ir negatyvių pokyčių.
Modernizacija kinų motinai ir jos kūdikiui sukuria labi-
rintines situacijas, kupinas lūkesčių ir nusivylimo. Šioje
scenoje kinų kūdikio laukia kūrėjo ar gamintojo ir repro-
duktoriaus vaidmenys. Juos lydės ypatinga kinų laimė ir
nelaimė, kaip ir kinų modernizacijos kontekstas, šalia ku-
rio jie gyvena.
Pabaigai apie iškalbingąją tekstilę, kuri šiuose kūriniuose
prabyla per motinų drabužius. Aš paprašiau kiekvienos jų
apsirengti puošniai. Fotosesijai jos pačios pasirinko aprė-
dus, kuriuos tuo metu laikė pačiais vertingiausiais.
www.gaoyuan-artist.com
Chinese society of today and Italy of the Renaissance. The
current conditions manifest the same gaps in cultural and
wealth distribution in these two cultures.
I began this project with a casting call to find the best
mothers and their infants to express the dichotomies
of the new China society and the rapid development of
the new China economy. The mothers came from distant
villages all over China. Their husbands were low-wage
workers in the construction sites. In Twelve Moons, the
children are 3 to 8 months old, a period of the most ra-
pid physical growth, as the new China is emerging after
stunning growth.

The Chinese zodiac is a 12-year cycle. The birth-year ani-
mal is believed to be the determining factor in each per-
son's life. The background of each photograph is a com-
posite of several digital photographs: a "mash-up" of the
new and the old China.
Firstly, the relationship between the mother and the
child. The mother always takes care of the child; she is its
body and spirit’s protector and legal guardian, she plays
bearing and production roles. From the ethnic and the
propaganda viewpoints, she performs her duties. But as
an abstract reproducer, she brings a citizen of future, a
valuable person and a hero of the future. Due to the fami-
ly planning program, Chinese mother can only bear one
child, that’s why the individual value of every new-born
baby has risen. However, because of Chinese huge popu-
lation and special political and economic background, the
baby’s social value hasn’t risen. As objects of production
and reproduction, children have different feelings in fa-
mily and society.
Secondly – the relationship between heroes and compo-
sition. The composition and colouring of Chinese Mother
made this work fill with serious feeling of western classic
painting. Its circular composition made people think of
the Holy Mother and the Infant in Renaissance, such as
Michelangelo's Holy Family (Sacra Familia (1503–1504)
and Raphael's Chair of Notre Dame (1514)) and so on.
Circular composition tells people that the universe is en-
dless, no beginning and no ending, which is related to
the holiness in the western holy images. Beside the wes-
tern classic art factors, I tried to give us a hint of Chinese
traditional space concept reflecting in sociology, such as
round heaven, square earth which equals to male domi-
nant society and discourse systems in sociology. Around
mother and baby, there is male dominant discourse sys-
tem. They are under male dominant social round space,
disciplining, teaching and relying.
( 99 )
Thirdly - the relationship between the infant and tattoo.
Reading the work carefully, you will find there is a Chi-
nese zodiac animal tattoo on every baby’s body – a pic-
tographic symbol. Heavenly Stems and Earthly Branches is
regarded as Chinese traditional time measurement way,
which is different from western time measurement way. It
not only measures time, but also reflects one’s fate.
Fourthly – the relationship between heroes and
background. There is a specific social background behind
each hero. They are grouped into a number of simple
geographical landmarks and living environment, such
as the building in the core city, the political institute, the
reconstructive scenic area, the huge construction area,
the Imperial burial Guard, the modernized parking area
and the city, the developing village and so on.
These surroundings reflect that China is under moderni-
zation. After 30-year’s rapid development, Chinese living
and social environment is full of progresses and negative
effects. Modernization provides the Chinese mother and
her child with an expecting and upset maze stage. The
dual attributes in the Chinese infant are producer and re-
producer, who will come across each other in this stage.
Specific Chinese happiness and unhappiness will be with
them, just like the Chinese modernization context they
live by.
Finally, about eloquent textiles, which reveal in these
pieces through the clothing of the mothers. I asked each
mother to select a piece of clothing that is considered
exquisite. On the day of the Photo shoot, they came in
their selected clothing, which were considered as their
most valuable at the moment.
( 100 )

( WANG HAIYUAN 王海元 ) Kinija / China

Vėjas iš plynaukštės / Wind from the Plateau. 2011
Fengma maldų vėliavos, įvairios medžiagos, instaliacija / Fengma
scripture flags, various materials, outside installation

Tibeto gyvenamuosiuose rajonuose yra viso- ir gerųjų dvasių atvaizdai – taip jie siunčia savo norus
kiausių spalvų audinių – tai maldų vėliavos, arba dievams danguje. Tibetiečiai visada padeda savo ar miru-
Fengma vėliavos. siųjų apyrankes, galvos apdangalus, plaukus ar vilną ant
maldų vėliavų, linkėdami palaimos ir sėkmės.
Fengma tibetiečių kalba yra „longda“. „Long“ reiškia vė-
jas, o „da“ – arklys. Taigi Fengma vėliavą galima vadinti Maldų vėliava yra tibetiečio širdyje glūdinčio tikėjimo
Fengma maldų vėliava. Tikroji „fengma“ prasmė yra to- įrašas, taip pat ir ateities svajonė bei trokštamas likimas.
kia: vėjas yra priemonė, po visas šalis paskleidžianti vė-
liavų įrašus. Vėjas yra lyg beformis arklys, kuris perduoda Maldų vėliavos paprastai daromos iš audeklo, kartais iš
maldas, taigi arklys yra vėjas. Tibetiečiai mano, kad geroji pluoštinės bemerijos siūlų, šilko ar paprasčiausio popie-
dvasia, sauganti kalnus ir upes, yra dangaus dievas Zan ir riaus. Jos paprastai būna kvadrato, rombo ar stačiakam-
žemės dievas Nian. Abu dievai visada jodinėja arkliu po pio formos, nuo 10 iki 60 centimetrų pločio. Vėliavos ilgis
apsnigtus kalnus, miškus, stepes ir tarpeklius, saugodami gali būti nuo juostelės iki audeklo ritinio. Žmonės jas ka-
ir gindami savo gentis nuo velnių ir pabaisų. Šios idėjos bina ant stiebų arba visur išmėto.
iliustracija atspausdinama ant maldų vėliavos, vaizduo-
jant einantį arklį su Norbumoba, burtažodžiais, raštais ar Visa maldų vėliava yra proto ir jausmų jungtis, išreiškian-
įžadų paveikslėliais. Norbumoba yra kūgis, laimės, turto ir ti tibetiečių gerus norus ir dvasią. Pučiant vėjui, Fengma
ilgaamžiškumo simbolis. vėliavos plevėsuoja. Tibetiečiai mano, kad vėjui plaikstant
vėliavas bus perskaityti jose užrašyti tekstai.
Giliausia prasme „fengma“ reiškia sėkmę ir likimą, ypač –
penkis elementus. Šventuose kalnuose ir ežeruose žmo- http://blog.artintern.net/wanghaiyuan
nės eksponuoja maldų vėliavas, ant kurių atspausti dievų

In Tibetan residential areas, there are all colours the tool that spreads abroad scriptures in the flag; and
of cloth, which are scripture flags or Fengma flag. the wind is like a shapeless horse which transmits scrip-
tures so the horse is the wind. The Tibetans think the eu-
Fengma, is longda in Tibetan – long means wind, and da demon that protects mountains and rivers in their places
means horse. So Fengma flag can be called Fengma scrip- are zan god of heaven and nian god of earth. The two
ture flag. The real meaning of fengma is that the wind is gods always ride on horseback through the snow-cove-
 ( 101 )

red mountains, forests, prairie and canyon for patrolling The procedure of making scripture flags:
and protecting their tribes from devils and monsters. This
idea was illustrated and printed on the scripture flag by The scripture flags are usually made of cloth, sometimes
a walking horse with a Norbumoba, spells, scriptures or yarn of ramie, silk or raw paper. It is usually shaped to a
pictures of vows. The Norbumoba is a cone fire figure square, a rhombus or a rectangular form, from 10 to 60
which is the symbol of fortune, prosperity and longevity. centimetres wide. Its length ranges from strips to a roll
of cloth. People hang them on the pole or scatter them
In the deepest sense, the fengma refers to luck and fate, everywhere.
or particularly the Five Elements. In the holy mountains
and lakes, people display the scripture flags which are The whole scripture flag is the integration of sense and
printed with gods or eudemons for sending their wishes sensibility, which expressing good wishes and spirits of
to the gods in the heaven. Tibetans. With the wind blew, Fengman flags are waving.
The Tibetans believe that when the wind blows the flags,
The Tibetans always place their own or the departed's the scriptures on the flags will be read.
bracelets, hats, hairs or the wool on the scripture flags,
wishing they can be blessed and lucky. The scripture flag
is the record of belief in the Tibetan's heart as well as the
dream of the future and the wish of destiny.
( 102 )
( AINSLEY HILLARD ) Jungtinė karalystė / United Kingdom
KLOSTĖS / FOLDS. 2010
Žakardo audinių, iškiliosios grafikos ir keramikos instaliacija /
Installation of Jacquard weaves, embossed prints, and ceramic

Ainsley Hillard nori susieti praeitį ir dabartį, o jos bet turbūt buvo galima justi jo prasmingumą. Taisant ir
meninė praktika paprastai pilna nuorodų į kokią pertaisant, siuvant ir išardant, lankstant ir išlankstant. Šie
nors vietą – ją veikia specifinės vietos ir jose įra- veiksmai randa atgarsį Hillard darbuose per lytėjimo, au-
šyti prisiminimai. deklo ir atminties idėjas.

Kūrinių ciklas „Klostės“ yra Hillard reakcija į tuščią ūkinį Žymėdama nebuvimą Hillard tikėjosi patvirtinti buvimą,
pastatą, kuris kadaise buvo Niutono namo Landaile (Vel- atsekti ir sulieti valyklos istoriją su vietos specifika ir me-
sas) „drabužių valykla“. Daugeliui atrodytų, kad toks kam- džiagų reikšmėmis.
barys turi būti tuščias, be jokio žmogaus buvimo pėdsako.
Hillard, įkvėpta šio užmiršto kambario ir subtilių praeities
Pusiau užbaigtų daiktų instaliacija – drabužių fragmen-
funkcijos pėdsakų, tyrinėjo užuominas į kasdieninius ritu-tai, stalas, kuris sklando be krašto (galime įsivaizduoti jį
alus ir darbus, kurie vykdavo šioje erdvėje. beišnykstantį, bet štai – esame jo buvimo liudininkais);
visi daiktai yra ne savo vietose: nei čia, nei ten, bet turbūt
Sunku įsivaizduoti skalbimo ir sauso valymo darbus de- tapsmo momente.
vyniolikto amžiaus pabaigoje, lyginant su šiandiena.
Niutono namuose dirbo vyresnioji skalbėja Florie Keziah Tai nėra tiesiog įamžinimas, kol kas nebaigtas, kažkoks
Hannell (mergautinė pavardė Keen, 1888–1985); tekstinis pilnas. Hillard siūlo kūrybinę skirtį tarp praeities ir dabar-
ir garsinis pokalbio su ja įrašai saugomi Nacionaliniame ties. Žiojėjimas laike suteikia mums galimybę tapti au-
archyve (National Trust). toriais, leidžia užpildyti plyšius. Šiame nebuvime Hillard
primena mums, kad istorija yra visada kintanti.
Florie prisimena „gražias šimto metų senumo drobes,
ornamentuotus audinius, plonus muslino sijonus ir siu- (Aprašytoji istorija „Klostės“ sukurta menininkės Ainsley
vinius“. Hillard tyrimo National Trust archyve ir po to Angelos
Maddock parašytos esė katalogui pagrindu.)
„Drabužių valykla“ buvo tik moterų vieta ir socialinė er-
dvė, kur darbas buvo sunkus ir tikrai ne iš maloniųjų, www.ainsleyhillard.com

Ainsley Hillard is interested in bringing together Florie remembered the ‘beautiful centuries old linen,
the past and the present and her art practice crest woven fabrics, fine muslin skirts and embroidery’.
is generally site-referential, being informed by
specific places and the memories they hold. The dry laundry was a separate feminine sphere and so-
cial space, where the labour was considered arduous and
The series of works Folds is Hillard’s response to a vacant by no means pleasant, perhaps held a sense of purpose.
outbuilding that was once the ‘dry laundry’ at Newton In the repair and repetition, the making and unmaking,
House, Llandeilo, Wales. Most would consider such a the folding and unfolding. These acts echo in the works
room to be empty and devoid of human presence. Hillard, by Hillard through the concepts of touch, cloth and me-
inspired by this forgotten room and the subtle imprints of mory.
past occupation further explored these clues to the daily
rituals and tasks that occurred in this space. By mapping the absence, Hillard hoped to confirm the
presence, re-tracing and merging the history of the laun-
It is difficult to imagine laundry work in the late-ninete- dry, the specifics of site and the meaning of materials.
enth century as compared to today. Newton House em-
ployed a Head Laundry Maid Florie Keziah Hannell (née An installation of half complete things – fragments of
Keen) b. 1888–1985 whose written and audio interview is clothing, a table that floats without edge (we might an-
held within the archives of the National Trust. ticipate its disappearance; instead, we witness a kind of
 ( 103 )

emergence) – all things are dislocated: neither here nor

there, but perhaps in the act of becoming.

This is no easy memorial, incomplete yet, somehow, full.

Hillard offers a creative split between past and present.
The gap in time, gifts us authorship, allows us to fill the
gaps. In this absence, Hillard reminds us that history is
always mutable.

(The above story Folds developed from research under-

taken at the National Trust archive by the artist Ainsley
HIllard and the subsequent catalogue essay written by
Angela Maddock. )
( 104 )

( TONJE HØYDAHL SØRLI ) Norvegija / Norway

JIS IŠNYKSTA JUODO RAŠALO DEBESYJE / HE DISAPPEARS IN A CLOUD
OF BLACK INK. 2006–2011
Tapiserijų instaliacija / Installation of tapestries

Prisimenu save paralyžiuotą, apsivilkusią savo

mėgstamą suknelę su išsiuvinėta rože ant krūti-
nės. Mano akys įsmeigtos į porą, kurią pažinojo
mano tėvai. Ta pora barasi, jie rėkia vienas ant kito. Ji trau-
kiasi. Jis palinkęs beveik virš jos. Aš žinau, kad jis pavojin-
gas, nes mačiau, kaip jis smaginosi priekabiaudamas prie
mano brolio. Jų mažiausia dukrelė slepia savo veidą. Kiti
vaikai žaidžia tyliai už kampo. Tik mes su tėvais žiūrime į
juos besibarančius. Geriau būčiau nežiūrėjusi.
www.tonjesorli.com

I have this memory of myself paralyzed, in a

dress I loved with an embroidered rose on the
chest. My eyes are fixed on a couple my parents
knew. This couple is in a fight, screaming at each other.
She is backing. He is leaning almost over her. I know he
is dangerous, because I`ve seen him enjoy harassing my
brother. Their smallest daughter is hiding her face. The
rest of the kids are playing silently around the corner. I
and my parents are the only ones actually looking at
them fighting. I wish I hadn’t.
( 105 )
( 106 )

( LINA JONIKĖ ) Lietuva / Lithuania

JI MĖGSTA POMIDORUS / SHE LIKES TOMATOES. 2011
Medvilnė, skaitmeninė spauda, siuvinėjimas. Video. Instaliacija /
Cotton, digital print, embroidery. Video. Installation

2007 m. pradėjau domėtis patirtimi ir mitais, su- zuotoja. Kai ji atėjo į mano studiją, buvo pavasaris ir ant
sijusiais su pomidorais. mano palangių augo pomidorų daigai. Nėščios moters ir
pomidorų daigų susitikimas pašnibždėjo naują istoriją:
Šis vaisius susijęs su lietuvių gyvenimo būdu, šeima, svei- istoriją apie pomidorus ir kūdikio gimimą. Visą pavasarį
ko/nesveiko valgymo įpročiais ir smulkios turgaus sodi- kūriau tą nuostabų pasakojimą. Pomidorų ūgliai davė vai-
ninkystės tradicijomis, kurios nyksta iš pievelėmis virstan- sių ir gimė kūdikis.
čių daržiukų ir, regis, okupuoja blokinių namų balkonus.
Pomidoras mano kūryboje yra simbolis, suteikiantis gali- 3. 2008 m. pamėginau šviežiais pomidorais nudažyti me-
mybę įsitraukti į pokalbį ir per jį susipažinti su žmogumi, dvilninį audeklą. Mano nuostabai, raudonas pomidorų
iš kurio perki. paveikslas po dviejų savaičių išbluko, o aš visada bijojau
pomidorų dėmių ant savo drabužių, manydama, kad jos
Pristatysiu kelias savo patirtis, kurios mane įkvėpė imtis neišsiplauna. Tada priėjau prie išvados, kad kartais mes
šios temos: tikime neteisinga informacija.

1. Kartą draugė man pasakė, kad jai labai patinka pomi- Tas eksperimentas mane privertė susidomėti pomidorais
dorai ir ji iškart galėtų suvalgyti du kilogramus. Buvau kitu aspektu:
šokiruota ir nusprendžiau susilažinti. Deja! Pralošiau! Ji POMIDORAS kaip VAISIUS
lengvai prarijo tuos pomidorus kaip saldainiuką be dide- POMIDORAS kaip NEŽINOMAS OBJEKTAS
lių pastangų, tiesiog su manimi plepėdama. POMIDORAS kaip MEDŽIAGA KŪRYBAI
POMIDORAS kaip ISTORIJOS HEROJUS
2. Visada norėjau sukurti kūrinį, susijusį su augalo ir žmo-
gaus gyvenimu. Pagrindinis personažas yra žmogus. Pa- www.linajonike.lt
prašiau savo nėščią draugę būti mano naujojo kūrinio po-
 ( 107 )

I have started to take an interest in experiences Throughout all the spring I was creating that marvellous
and myths connected with tomatoes in 2007. story. Tomato sprouts gave fruit and a baby was born.

This fruit is linked with Lithuanian style of living, family, 3. I tried to dye cotton cloth with fresh tomatoes in 2008.
healthy/unhealthy eating habits and petty market-garde- To my amazement a red tomato picture faded after two
ning traditions which are disappearing from courtyards weeks, while I was always scared of tomato stains on my
and seem to occupy the balconies of blockflats. A tomato clothes thinking they are unwashable. Then I came to
in my work is a symbol giving a possibility to develop a a conclusion that sometimes we trust the information
talk and, through it, to get to know the person you deal which is wrong.
with.
That experiment made me get interested in tomatoes
I will present several examples of my experience which from a different angle:
gave me much inspiration to take up this subject: A TOMATO as a FRUIT
A TOMATO as an UNKNOWN OBJECT
1. Once my friend told me she liked tomatoes very much A TOMATO as MATERIAL for CREATION
and could eat 2 kg at a time. I was shocked and decided A TOMATO as a HERO for a STORY
to make a bet. Alas! I lost it! She swallowed those toma-
toes easily as a candy without much effort while chatting
with me.

2. I always wished to create a work associated with a

plant life and a man’s. A central personage is a man. I as-
ked my pregnant friend to be a poseur for my new work.
It was spring and tomato sprouts where growing on my
windows when she came to my studio. The meeting of
a pregnant woman and tomato sprouts whispered a
new story – a story of tomatoes and the birth of a child.
( 108 )
( ALICE KETTLE )
Šiuose kūriniuose vaizduojama Alice Kyteler ar,
tiesą sakant, Alice Kettle – intriguojantis var-
dų sutapimas, ji buvo „Kilkenio burtininkė“ ir
pirmoji Airijos dokumentuose užfiksuota ragana. Pirmą
kartą su ja susidūriau per vieną vizitą Kilkenyje, o kai „pa-
gūglinau“ savo pavardę (kaip ir jūs darote), ragana Alice
pasirodė pirma sąraše, tad pasijutau taip, lyg ją jau paži-
nočiau. Žinau, kad turiu airių kraujo – sakoma, kad mano
senelė buvo iš Airijos, mažytė tamsi moteriškė, siuvėjo
duktė. Bet bendra pavardė sukuria dar kitokį ryšį, šiuo
atveju – šokiruojantį. Sužinojau daugiau apie turtingąją
damą Alice Kettle: ji buvo ištekėjusi keturis kartus, o jos
vaikai apkaltino ją nuodijimais bei raganavimu. 1324 m.
Jungtinė karalystė / United Kingdom
ALICE KYTELER CIKLAS / ALICE KYTELER SERIES. 2010
Instaliacija / Installation
buvo iškelta šventvagystės, erezijos ir gaidžiukų bei povų
aukojimo byla. Ji paspruko dieną prieš tai, kai turėjo būti
sudeginta prie stulpo, o vietoje jos buvo sudeginta jos
tarnaitė Petronilla. Tai galinga ir prasmių gausi istorija, o
joje – pirmasis užrašytas kaltinimas raganai, gulinčiai su
piktąja dvasia, į velnią panašia figūra.
Pavaizdavau viduramžių Alice išsiuvinėtame portrete,
primenančiame Elžbietą I, anglų Tudorų dinastijos kara-
lienę, valdžiusią po dviejų šimtmečių – jos išskirtinumas,
priešingai, jai suteikė stiprybės ir galios. „Čia bus tik viena
šeimininkė ir jokio šeimininko.“ Tai darydama apmąstau
savo pačios situaciją ir santuoką. Pagrindinis darbas pri-
mena Tudorų karalienės paveikslus, nutapytus Nichola-
so Hilliardo ir Marcuso Gheeraertso vyresniojo – jie yra
simboliški žanro ir puošybos požiūriu. Kaukę primenantį
karalienės veidą nustelbia jos suknia, kupina galios ir di-
dybės simbolių. Fone yra niekieno žemių vaizdai – vietos,
išryškinančios marionetinį karalienės būvį. Ji yra beveik
nereali ir nežmogiška, apibūdinama pagal kitų įsivaizda-
vimus, panašiai kaip Alice ir aš. Ir Elžbieta, ir Alice yra labai
pažeidžiamos ir tai susiję su galia. Vaizduodama Alice Ky-
teler, jos sijonuose paslėpiau dekoratyvias emblemas-ta-
lismanus ir moterystės ženklus, padarytus iš mamos man
ir seserims siūtų suknelių audinių ir medžio gabaliukų bei
objektų, kurie susiję su mano, kaip kūrėjos ir amatininkės,
gyvenimu ir kurie padėjo pataisyti mano pačios sulaužy-
tus santykius. Fone yra vyrai, irgi labai pažeidžiami – juos
kausto kaltinimų jėga.
Alice Kyteler atžvilgiu laikausi pagarbaus atstumo, nes
bendrauti su ragana nejauku. Žinau, kad siūlas turi ma- www.alicekettle.com
gijos, galinčios prišaukti kitą pasaulį ir ten nuvesti, turin-
These works portray Alice Kyteler, or indeed Alice
Kettle (an intriguing coincidence of name) – the
Kilkenny sorceress and the first recorded witch in
Ireland. I first came across her on one of my visits to Kil-
kenny and indeed when I "googled" my name (as you do)
into the computer it was Alice the witch who appeared
first, so I felt I knew her already. I know I have Irish blood,
my grandmother was allegedly from Ireland, a tiny dark
lady who was a tailor’s daughter, but a name gives you
that spark of connection however shocking. I have dis-
covered more about the wealthy Dame Alice Kettle; she
was married 4 times and then accused by her children
of poisoning and sorcery. In 1324 a case was brought of
blasphemy, of heresy and of the sacrifice of cockerels and
peacocks. She escaped on the eve before she was to be
burnt at the stake, and Petronilla, her maid was burnt in
her place. It is a powerful and rich story and within it the
first recorded accusation to a witch lying with an incubus,
a demon like figure.
I have portrayed the medieval Alice in a stitched portrait,
reminiscent of Elizabeth I, the English Tudor queen of 2
centuries later, whose singularity, by contrast, defined her
strength and power. “I will have here but one mistress and
no master.” In doing so, I reflect on my own circumstance
and marriage. The key work echoes the paintings of the
Tudor Queen by Nicholas Hilliard and Marcus Gheeraerts
the Elder which are iconic in their genre and decoration.
The mask like face of the queen is dominated by her dress
which is laden with symbols of power and majesty. In
the background are backdrops of no man lands, but pla-
ces which position the queen as a puppet. She is barely
real or human and defined by others perceptions of her,
tis galią transformuoti. Vienas kūrinys demonstruoja šią ( 109 )
siūlo alchemiją: mėgintuvėliai, pilni šnabždančių siūlų ir
kūrybos magijos. Vyrai vaizduojami sulaužyti, bet rekons-
truoti. Kaip ir aš, jie yra konstruojami dygsniais. Jie yra lyg
asambliažai, reprezentuojantys mūsų sulaužytas dalis,
grožį, ilgesį ir troškimą prisikelti. Jie yra viltingi ir pozity-
vūs. Visos šios nuorodos yra mano metodas būti stipriai,
kai užsiimu savo darbu ir esu savimi, taip pat atskleidžiant
siūlo alchemijos galimybes.
O pabaigoje – istorija, pavadinta „auksinis siūlas“:
Tradicinė Rytų Europos pasaka pasakoja apie senutę, kuri
gyveno urve ir matė pasaulį pro mažą skylutę. Ji siunčia
baltus balandžius rinkti gerų darbų – tai auksiniai siūlai,
balandžiai juos atneša ir pro skylutę perduoda senutei. Ji
tais siūlais išsiuvinėja audeklą, kuris vieną dieną padengs
pasaulį visuotiniu džiaugsmu.
much like Alice and myself. Both Elizabeth and Alice have
intense vulnerability allied with power. In my portrayal
of Alice Kyteler, I have hidden in her skirts the talismanic
emblems of decoration and the celebrations of woman-
hood, made of fabrics from the dresses my mother made
for my sisters and I, and pieces of wood and objects which
concern my life of making and craft which have served to
mend my own broken relationships. In the background
are the husbands, again acutely vulnerable and swept up
in the force of the accusations.
I keep a respectful distance from Alice Kyteler, since it
is with a sense of unease that I connect with a witch. I
know that in thread there is the magic to conjure up and
lead to another universe with its power to transform. One
work shows this alchemy of thread with test tubes filled
with whispering threads and beginnings of the magic of
making. The husbands are portrayed as broken men, yet
reconstructed, and like me they are built through stitch.
They are like assemblages of parts which represent our
broken parts with beauty, longing and desire to be resur-
rected. They are hopeful and positive. All these references
are my opportunity to be strong in what I do, who I am
and to reveal the possibilities and alchemy of thread.
So to finish with a story called the golden thread.
An East European traditional tale tells of an old woman
who lived in a cave, seeing the world through a small
hole. She sends out white doves to collect good deeds in
the form of golden threads, which the doves bring back
and pass through the hole to the old woman. She em-
broiders the threads into a cloth which one day will cover
the world with universal joy.
( 110 )
( FIONA KIRKWOOD )
„Padalinta širdis“ – tai mėginimas papasakoti
universalią šiandienio pasaulio istoriją apie glo-
balizacijos poveikį: daug žmonių, tarp jų ir aš,
užaugo šeimoje, kur tėvai yra iš skirtingų pasaulio dalių,
skirtingų visuomenių ir kultūrų.
Kūrinys taip pat kalba apie tokios kilmės padalintą savas-
tį, kuri niekada nėra iš tikrųjų nei vienas, nei kitas dalykas,
niekur iš tikrųjų nepriklauso, o žmogus mėgina integruoti
tas dvi dalis gyvendamas dviejuose kontinentuose ir ke-
liaudamas tarp jų pirmyn atgal. Aš gimiau Škotijoje, mano
tėvas buvo škotas, o mama – iš Pietų Afrikos. Vėliau, bū-
dama jauna, viena emigravau į Pietų Afriką. Ryšį su Škotija
išsaugojau – turiu butą Edinburge.
Nusprendžiau panaudoti savo plaukus kaip savo tapaty-
bės, DNR ir asmeninio augimo metaforą. Plaukai atsinau-
jina pasikartojančiais ciklais. Panašus cikliškumas veikia ir
mano gyvenime, jis reiškiasi stengiantis išsaugoti ryšį su
mano dviem pasauliais.
Instaliacija, kurią sudaro kabančių plaukų pano kolekcija Filmo vaizdai projektuojami ant „laiko juostos“: aš abiejo-
(skaitmeninė spauda), reljefinė laiko juosta (siuvinėjimas) se savo šalyse kalbu apie savo gyvenimą.
ir filmas, apima pagrindines mano gyvenimo fazes. Plau-
kų pano rodo kontrastą ir kompleksiškumą tarp švelnes- www.fionakirkwood.co.za
nės, ramesnės Škotijos keltiškos aplinkos ir afrikietiškos,
Pietų Afrikos respublika / South African Republic
PADALINTA ŠIRDIS / A HEART DIVIDED. 2011
Skaitmeninė spauda, siuvinėjimas, pynimas, video. Instaliacija /
Digital printing, embroidery, plaiting, video. Installation
aštresnės, dramatiškesnės, gaivalingesnės Pietų Afrikos
energijos.
Laiko juostoje įterpti maži simboliniai, ikoniški tekstiliniai
vaizdai (objektai, išsiuvinėti piešiniai), atspindintys tokius
prisiminimus kaip močiutės škotės siuviniai mano gimi-
mo proga; mano pirmoji kelionė jūra į Pietų Afriką ir atgal
į Škotiją, kai buvau vaikas; mano proprosenelio vaidmuo
Pietų Afrikos politinėje istorijoje; mano motinos lagami-
nas, pilnas jos praeities Pietų Afrikoje brangenybių, ir jos
fotografijos albumai iš Pietų Afrikos; škotiška lėlė, afrikie-
tiška lėlė, Stalo kalno Keiptaune piešinys, kurį nupiešė
mano senelis iš Pietų Afrikos, Edinburgo pilis Škotijoje, vis
dar arti mano dabartinių namų Škotijoje, Glazgo meno
mokykla, kurią iš pradžių lankiau, languotas tradicinis
škotiškas audinys, simbolinis dagys ir protėja (protea) –
dviejų skirtingų šalių simboliai; nuo apartheido iki posta-
partheido ir mano asmeninės viso to patirtys, susitikimas
su Nelsonu Mandela; zulų kultūra, gėlų ir zulų kalbos; oro
pašto laiškai; vėliavos ir tradicinė muzika.
( 111 )
( 112 )

A Heart Divided attempts to narrate the universal
story in today’s world of the effects of globali-
zation where many people, including myself,
have grown up in a family in which the parents come
from two different parts of the globe and different socie-
ties and cultures.
The work also talks about the self divided by this
background, never really being one thing or the other
nor quite belonging anywhere and attempting to inte-
grate these two parts by living life on two continents and
moving backwards and forwards between them. I was
born in Scotland of a Scottish father and a South African
mother and then emigrated alone to South Africa as a
young woman. Since then I have always retained a link
with Scotland and now have a flat in Edinburgh.
I have chosen to use my hair as a metaphor, a marker of
my identity, DNA and personal growth. Hair is renewed
in repeated cycles, indicating the repetition of this cycle
in my own life in terms of maintaining contact with my
two worlds.
The installation, featuring a collection of suspended hair The film footage expands on the timeline and shows me
panels (digital print), a prominent timeline (embroide- in both countries talking about my life.
ry) and a film, embraces the main phases of my life. The
hair panels show the contrast and complexity between
( 113 )
the gentler, calmer, Celtic background environment of
Scotland and the African, edgier, more dramatic, vibrant
energy of South Africa.
The timeline is embedded with small symbolic iconic
textile images/objects/ embroidered drawings, to reflect
such episodes as an embroidered textile made for my
birth by my Scottish grandmother; my first journey by sea
to South Africa and back to Scotland as a child; my great,
great grandfather’s role in shaping the South African po-
litical history; my mother’s suitcase filled with treasures
of her South African past and her photograph albums
from South Africa; a Scottish doll; a South African doll; a
drawing of Table Mountain in Cape Town, drawn by my
South African grandfather; Edinburgh Castle in Scotland,
still close to my present Scottish home; the Glasgow
School of Art, where I initially studied; tartan-the tradi-
tional textile of Scotland; the emblematic thistle and the
protea flower – icons of two different lands; apartheid to
post-apartheid and my personal experiences of this and
meeting Nelson Mandela; Zulu culture, Gaelic and Zulu
languages; airmail letters; flags and traditional music.
( 114 )
( SIGNE KIVI )
Kai tapau ministre ir pirmą kartą atidariau Esti-
jos kultūros ministerijos duris, mane sukrėtė ant
laiptų patiestas raudonas takas. Jis man primi-
nė sovietmečio galios koridorius. Man niekada nepatiko
pseudobizantinė didybė, bet labai susidomėjau, kodėl
raudoni kilimai laikomi magiškais. Kai ministerijoje buvo
nuspręsta tuos nudėvėtus takus pakeisti naujais, papra-
šiau tų senųjų sau. Prisiminimai ir jausmai, susiję su trejų
su puse metų darbo kabinete patirtimi, paskatino sukurti
ciklą „Galios kilimai“. Pamąstyti, kas praeityje tikriausiai
lipo tais takais aukštyn ir žemyn...
Kilimai „Išrinkite mane!“ ir „Vizitinė kortelė“ išreiškia buvi-
mo politikoje skausmą ir didybę iš asmeninės perspekty-
vos. Visi jau priprato prieš rinkimus matyti didžiulius pla-
katus su besišypsančiais rytdienos sprendimų priėmėjais.
Kaskart pažadai yra vis labiau viliojantys, o veidai – vis
labiau foto(šopo)geniški nei praėjusį kartą. Teko žiūrėti į
savo veidą rinkimų plakate... daug kartų. Prisipažįstu, kad
tai nėra malonu, net jei nuotraukos tapo kokybiškesnės
Estija / Estonia
GALIOS KILIMAI / CARPETS OF POWER. 2003–2010
Kiliminė Kultūros ministerijos laiptų danga, spaudavimas, dirbtiniai
papuošimai ir tekstilės ornamentai, autorės plaukai. Instaliacija / Stair
runner of Ministry of Culture, hand print, artificial jewels and textile
ornaments, author`s hair. Instalation
ir gražesnės. Vis dar šlykštu matyti pataisytą save mieste
ir žiniasklaidoje. NB! Kiekvienas kandidatas turi tam tikrą
numerį, o tas numeris taip pat užrašytas ant rinkimų biu-
letenio. Taip man gimė mintis portretą „Išrinkite mane!“
papildyti strateginiais išmatavimais: biusto, liemens ir
klubų. Šie išmatavimai pasako apie asmenį kur kas dau-
giau nei atsitiktinis skaičius ant biuletenio, o rinkėjas ži-
nos, kokia moteris iš tikro yra Signe Kivi!
Kilimą „Vizitinė kortelė“ inspiravo emocija, su kuria susi-
duriu dažniausiai: „O! Tu esi RAUDONPLAUKĖ!“ Na, kaip tik
todėl vizitinėje kortelėje yra mano plaukai.
Nežinau kodėl, bet ėjimas į politiką žmogui priklijuoja
etiketę. Tu tampi tuo, kurio atžvilgiu žmonės išlieja savo
pyktį. Tu tampi savanorišku kilimėliu prie durų. Štai kodėl
mano kilimėliai eksponuojami ant grindų, o ilgas, pride-
rintas laiptų takelis veda aukščiau. Kaip ir mūsų sapnai.
Šis projektas skirtas mano buvusiems ir būsimiems kole-
goms – kultūros ministrams.

When I had just become the minister and ope-
ned the door of Estonian Ministry of Culture for
the first time, I was struck by a red stair runner
there. The carpet reminded me of corridors of power from
the Soviet era. I have never loved pseudo-Byzantine glo-
ry, but the reason why red carpets are considered magic,
raised my deepest interest. When it was decided at the
ministry that these worn runners will be replaced with
new ones, I decided to ask the old ones for myself. Me-
mories and emotions of three and a half year experience
of work in the Cabinet were an impulse to the series of
Carpets of Power. To think who must have walked up and
down these runners in the past…
Carpets Elect Me! and Business Card feature pain and glory
of being political insider from the most personal pers-
pective. Everyone must have got used to seeing vast pos-
ters with smiling tomorrow’s deciders before elections.
Each time promises are more enticing and faces more
photo(shop)genic than last time. I have had to face my
face on an election poster … many times. I admit it is not
pleasant even though the pictures have gained in quali-
ty and beauty. It is still appalling to see my tuned self in
the city and in media. NB! Each candidate wears a certain
number and this number is also written on the election
( 115 )
slip. This gave me an idea to supply the “Elect me!” por-
trait with strategic measurements – bust, waist and hips.
These measures speak of a person much more than a ran-
dom number on a slip and this way the elector will also
know what kind of a woman Signe Kivi really is!
Carpet Business Card was born following an emotion
which I meet more often than not: “Oh! You are THE RED-
HEAD!” Well, and this is the reason why the business card
has my own hair.
I don’t know why but going into politics “labels” a person.
You become someone at whom people take out their an-
ger. You become voluntary doormat. This is why my mats
are exhibited on the floor, but the long tuned stair runner
takes higher. The way our dreams do. The project is de-
dicated to my previous and future colleagues - ministers
of culture.
( 116 )

( MONIKA KREIVĖ ) Lietuva / Lithuania

MANO TĖTĖ EMIGRANTAS / MY DAD EMIGRANT. 2011
Šilkografija ant baliono, fotografija, videofilmas. Instaliacija Kauno oro
uoste / Silk-screen print on baloons, photography, video. Installation
at the Kaunas Airport.
 Savo kūriniui pasirinkau emigracijos problemą. ( 117 )
Emigracija, ypač jaunų žmonių, pasiekė tokį lygį,
kad net šiandien ji vadinama „Lietuvos genoci-
du“. 2001–2010 metais iš šalies emigravo daugiau kaip
200 tūkstančių lietuvių. Tas skaičius atitinka gyventojų
skaičių Klaipėdoje (trečias pagal dydį miestas Lietuvoje).
Man ši tema svarbi, nes mano draugai ir šeimos nariai pa-
lieka šalį, daugiausia emigruoja mano amžiaus žmonės.
Kodėl tai vyksta? Kaip būti patriotu, kai tavo šalis negali
tau garantuoti pakankamų gyvenimo sąlygų?

Suprantu meną kaip būdą kalbėtis svarbiomis temomis su

visuomene ir bendruomene. Taip pat menas gali suburti
panašiai mąstančius žmones ir per diskusijas bei kūrybinę
praktiką sustiprinti jų pilietiškumą, bendruomeniškumą.
Mano projektą „Mano tėtė emigrantas“ sudaro vizualaus
meno elementai (objektai, videofilmas), tyrimas (statisti-
kos rinkimas) ir komunikacinė praktika (bendravimas su
emigrantais ir Lietuvoje likusiais jų šeimos nariais). Vide-
ofilmo herojė – maža mergaitė, kuri nepažįsta tėčio arba
jį įsivaizduoja kaip kažkur esantį Kalėdų senelį, siunčiantį
dovanėles, kartais jau neatitinkančias jos amžiaus ir in-
teresų. Objektuose – šilkografijos būdu portretuotuose
balionuose – tikrų „tėčių emigrantų“, išvykusių užtikrinti
geresnio gyvenimo savo šeimoms, veidai. Jų žvilgsniai
pakankamai pasako patys.

Projekto videofilmas / Projects‘ video:

http://www.youtube.com/watch?v=27DD7xWrYBU
http://www.youtube.com/watch?v=WAtP8N9paU0

For my work I’ve chosen the emigration issue.
Emigration, especially among young people
has reached such an extent that even today it is
called “Lithuanian genocide”. During the years from 2000
to 2010, 200 thousand Lithuanians emigrated from their
country. That number corresponds to the number of resi-
dents in Klaipėda (the third city in Lithuania). To me this
topic is important, since my friends and family members
are leaving their country, and people of my age make the
greatest number of them. Why is this happening? How to
be a patriot when your country can’t guarantee normal
living standards?
and communication practice (communication with emi-
grants and their family members left in Lithuania). The
character of the video – a little girl, who does not know
her dad, or she imagines him as the Santa Claus from so-
mewhere, who sends her little gifts which sometimes do
not suit her age and interests. The objects – silkscreened
balloons – show the faces of real persons – “emigrant
dads”, who left the country to ensure better living for their
families. Their eyes are saying enough.

I realize art as a way to speak to the public and the com-

munity about important subjects. Also art can gather
minded groups to strengthen their consciousness, sense
of community through discussions and art practice. My
project My dad – the emigrant consists of visual art ele-
ments (objects, video), research (gathering of statistics)
( 118 )

( MARÍA LEÓN ) Ispanija / Spain

PASITIKĖJIMO SAVIMI SPINTA / SELF-CONFIDENCE WARDROBE.
2010
Tekstilė, skulptūra, tekstai, fotografija, videodarbas. Instaliacija /
Textile, sculpture, texts, photography, video. Installation
 Su šiuo projektu susijusi asmeninė istorija prasi- The personal story behind the project begins ( 119 )
deda nuo mano motinos kailinių. Ištremti į spin- with my mother´s fur coat. Exiled to the back of
tos galą, jie patraukė mano žvilgsnį, kai tvarkiau the wardrobe, it caught my eye while I was put-
senus drabužius. Buvo vasara. Tačiau nedvejodama juos ting in order an amount of old clothing. It was summer.
pasimatavau ir pasižiūrėjau į veidrodį. Tai sukėlė neįtikė- Nevertheless, I did not hesitate to try it on and take a look
tiną saugumo jausmą – supratau, kad drabužiai simboli- in the mirror. It evoked an incredible feeling of protection
zuoja mamos teikiamą prieglobstį. when I realized that the garment represented a shelter
offered by my mother.
Nuo tada pradėjau domėtis drabužių funkcijomis, ypač
tomis, kurios susijusios su šiluma ir saugumu. Akivaizdu, From then on, I started to be interested in the functions
kad drabužiai ne tik mus šildo, bet ir saugo žmones nuo of clothing, especially those referring to the provision of
stichijų, taip pat nuo vabzdžių ar priešų apskritai, veikda- warmth and protection. Obviously, clothes serve not only
mi kaip amuletai. to keep us warm, but also to protect human beings from
the elements, as well as from insects or enemies in ge-
„Pasitikėjimo savimi spintos“ idėja pagrįsta prielaida, kad neral, acting as amulets.
vienas fundamentalių drabužių tikslų yra saugoti kūną
nuo aplinkos. Žinoma, kad sprendimas, kokius drabužius The idea of self-confidence wardrobe is based on the pre-
vilkėti, priklauso nuo kelių veiksnių. Juk nesivelki tų pačių mise that one of the fundamental purposes of clothing is
drabužių eidamas sportuoti ar į pokalbį dėl darbo. Štai ko- to protect the body against its surroundings. It is known
dėl nuolat jaučiu poreikį dėvėti specialius drabužius, kad that determining what kind of clothes to wear depends
pateisinčiau kasdienius lūkesčius. on several factors. One does not put on the same outfit
for sport and job interviews. That is why I constantly feel
Nusprendusi išvardyti savo baimes, išgyvenau asmeninę the need to wear special clothing in order to fulfil every-
krizę. Tikrai prireikė „saugumo suknelių“ kaip galimybės day expectations.
padėti sau ir išreikšti save, kad išgyvenčiau tą laikotarpį.
Todėl spintoje yra daug drabužių, kurie saugo mane nuo I went through a personal crisis when I decided to list my
tamsos, viešo kalbėjimo, skridimo, vairavimo ir meilės fears. I definitely needed “security dresses” as a possibility
baimės. Taigi: suknelė vaikystės baimėms, suknelė ginti for self-help and self-expression to emerge from that pe-
disertacijai, suknelė saugiai skristi, suknelė vairuoti pirmą riod of time. As a result, the wardrobe contains a range of
kartą ir suknelė skubotam meilės prisipažinimui. garments to protect myself against my fear of darkness,
public speaking, flying, driving and love. Thus: dress for
Pasiūtos visuomenėje, kur žmonės turi nuolat būti mato- childhood fears, dress to defend a thesis, dress to fly safe-
mi, šios suknelės papuoštos labai ryškiais elementais ir ly, dress to drive for the first time and dress for a hurried
audiniais. Jos pasiūtos iš magiškai saugančių medžiagų, declaration of love.
jų modelius inspiravo mano „laimę nešantys“ drabužiai.
Be to, mano mama padėjo juos pasiūti. Jos meilę, tiesą Made in a society where people are required to be cons-
sakant, ir simbolizuoja šios saugumo suknelės, kaip ir jos tantly seen, all the dresses incorporate accordingly high-
kailiniai. visibility elements and bright fabrics. They have been
made of protective materials in a magical sense and were
Projektas „Pasitikėjimo savimi spinta“ man padėjo sė- inspired by my lucky clothes. Furthermore, my mother
kmingai ištverti įvairias sudėtingas mano asmeninio gy- has helped me to sew them. Her love is, in fact, symboli-
venimo situacijas. zed by the security dresses, as it was by her fur coat.

(Kolekcijoje taip pat yra suknelė, skirta pamiršti tave, bet
nesirūpink, niekas nežino, kas tu esi. Ji kabo spintos gale,
tokia pat deaktyvuota kaip buvo mamos kailiniai, ji lau-
kia, kol bus panaudota. Nes, žinai, aš nebijau ateities. Jau
nebe.)
www.marialeon.net
Project self-confidence wardrobe has successfully helped
me to face various emergency situations in my personal
experience.
(Collection has also a dress to forget about you, but don't
worry, nobody knows who you are. It is in the back of the
wardrobe, as deactivated as my mother´s fur coat was,
waiting to be used. Because, you know, I am not afraid of
the future. Not anymore.)
( 120 )
( BEILI LIU ) Kinija, JAV / China, USA
VILIOJIMAS / LURE. 2008–2011
Siūlas ir adatos, vyniojimas, siuvimas.
Instaliacija / Thread, sewing needles,
hand coiling, hand sewing.
Senovinė kinų legenda apie raudoną siūlą pa-
sakoja, kad gimus vaikams, nematomi raudoni
siūlai sujungia juos su tais, su kuriais jiems lemta
būti. Per savo gyvenimo metus jie priartėja vienas prie
kito ir galiausiai vienas kitą randa, įveikę juos skiriantį ats-
tumą, kultūrinius ir socialinius skirtumus.
 ( 121 )

„Raudono siūlo legendų ciklas“ – tai šios pasakos įkvėptų pora padaryta iš vieno siūlo. Kiekvieną ritę centre per-
instaliacijų ciklas. „Viliojimas“ yra pirmas ciklo projektas. veria siuvimo adata. „Viliojimas“ kalba apie universalias
žmogaus būsenas ir susijungimo patirtis, tos jungties tei-
Instaliacijoje „Viliojimas“ naudojami tūkstančiai rankomis kiamą viltį, įveikiančią mūsų skirtumus.
susuktų raudono siūlo ričių, kabančių nuo galerijos lubų.
Ritė gali būti viena ar sujungta su kita į porą, kiekviena http://beililiu.com
( 122 )

The ancient Chinese legend of the red thread The installation Lure makes use of thousands of hand spi-
tells that when children are born, invisible red ralled coils of red thread suspended from the ceiling of
threads connect them to the ones whom they the gallery. A coil may be single, or connected to another,
are fated to be with. Over the years of their lives they as a “couple”, and each pair is made from a single thread.
come closer and eventually find each other, overcoming Every coil is pierced in the centre by a sewing needle. Lure
the distance between, and cultural and social divides. speaks of universal human conditions and experiences of
“connection”, and the hopefulness of this “connection”
Red Thread Legend series is a group of installations inspi- that surpasses our differences.
red by this tale. Lure is the first project of the series.
( 123 )
( 124 )
( MICHAELA MELIÁN ) Vokietija / Germany
SPEICHER* / ATMINTIS / MEMORY. 2008–2011
Videofilmas ir garso instaliacija, sienos piešinys ir popieriaus koliažas
(rašalas, siūlai) / Sound and video installation, walldrawing and works
(collage, ink, thread) on paper

1965 m. sukurtas intermedinis kūrinys kelio-
nių tema „VariaVision–Unendliche Fahrt“, vė-
liau pamestas, formaliai inspiravo instaliacijos
„Speicher“ kūrinius. Alexanderio Kluge’s (tekstai), Edgaro
Reitzo (filmai) ir Josefo Antono Riedlo (muzika) erdvinėje
instaliacijoje vienu metu rodomi filmai, grojama daugia-
kanalė muzika ir skamba balso įrašai. „VariaVision“ siūlo
naujus muzikos, kino ir teksto suvokimo būdus.
Reitzas ir Kluge dėstė Dizaino mokykloje Ulme. Per savo
trumpą egzistavimo laikotarpį 1953–1968 m. mokykla
labai paveikė vokiečių ir tarptautinio dizaino, meno ir
medijų istoriją. Dizaino mokykla buvo privati instituci-
ja. Ji atkūrė per prievartą nutrauktą Bauhauso tradiciją,
formavusią modernizmo, utopijos, dizaino, kasdienybės
kultūros, švietimo, mokslo ir ankstyvosios skaitmeninės
kultūros sampratas, demokratinės ir estetinės naujos pra-
džios dvasią Vokietijoje po 1945-ųjų.
1963 m. Dizaino mokykla tapo vienos pirmųjų elektro-
nikos studijų Vakarų Vokietijoje namais – tai buvo „Sie-
mens“ elektroninės muzikos studija, įkurta Miunchene
1959 metais. Studiją ir jos naujus, grynai elektroniškai su-
kurtus garsus sėkmingai naudojo įvairių tautybių kompo-
zitoriai ir muzikos prodiuseriai. Taip šioje studijoje Riedlas
sukūrė muziką „VariaVision“. Šiandien elektroninės muzi-
kos studija yra įsikūrusi Miuncheno Vokiečių muziejuje
(Deutsches Museum).
The thematic and formal inspiration for the wor-
ks in the installation Speicher is VariaVision—
Unendliche Fahrt, a lost intermedia work on
the subject of travel realized in 1965 by Alexander Kluge
(texts), Edgar Reitz (films), and Josef Anton Riedl (music).
A spatial installation with simultaneous screening and re-
play of films, multichannel music, and voice recordings,
VariaVision offered new ways of perceiving music, film,
and text.
Reitz and Kluge taught at the School of Design in Ulm.
In the short period of its existence, from 1953–1968, the
School exerted strong influence on German and interna-
tional design, art, and media history. The School of Desi-
gn was a private institution. It resumed the forcibly termi-
nated tradition of the Bauhaus, defining the concepts of
modernism, utopia, design, everyday culture, education,
sciences, and early digital culture in the spirit of a de-
mocratic and aesthetic new start in Germany after 1945.
In 1963 the School of Design became home to one of the
first electronic studios in W. Germany, the Siemens Studio
for Electronic Music set up in Munich in 1959. The studio
with its new, purely electronically produced sounds was
successfully used by international composers and music
producers. So Riedl produced the music for VariaVision in
this studio. Today the studio for Electronic Music is hou-
sed at the Deutsches Museum, Munich.

Miuncheno Vokiečių muziejuje esanti studija vėl buvo
atgaivinta instaliacijai „Speicher“. Michaela Melián įrašė
studijos garsus, tonus ir triukšmus ir pavertė juos nau-
jos kompozicijos pagrindu. Čia girdimas tuose garsuose
įmontuotas daugiavokalinis tekstų apie keliones ir jude-
sių koliažas. Instaliacijoje „Speicher“ nėra linijinio pasako-
jimo – temos, istorijos ir laikas lygiai įpinami į dabartį, o
iš jos išpinami garso kilpomis ir spiralėmis. Kamera juda
lėtai per vieną žiemos naktį, skrajodama virš siuvimo ma-
šina sukurto piešinio pirmojo plano ir fono.
For Speicher the studio in the Deutsches Museum Munich
was brought back to life. Michaela Melián recorded the
studio’s sounds, tones, and noises, and made them the
basis of a new composition. Embedded in them, a polyvo-
cal collage of texts on travel and movement is heard. The-
re is no linear narration in Speicher, rather topics, stories,
and time levels weave in and out of the present in sound
loops and spirals. The camera moves slowly through one
single winter night, flying over the front and back of a
drawing produced by a sewing machine.

„Speicher“: Melián realizuota erdvinė situacija remiasi The spatial situation realized by Melián in Speicher draws
konceptualiu „VariaVision“ dizainu, taip pat pasitelkia on the conceptual design of VariaVision via projection,
projekciją, freską, balsą ir muziką. mural, voice, and music.

* Vokiškas žodis „Speicher“ turi keletą susijusių prasmių: * The German noun Speicher covers a range of mutually
atmintį [kompiuterių terminologija], sandėlį, parduotuvę, related meanings: memory [computer terminology], sto-
mansardą, rezervuarą. rehouse, store, attic, reservoir.

www.memoryloops.net
( 125 )
( 126 )
( MARION MICHELL ) Jungtinė karalystė / United Kingdom
SUKEISTI VAIKAI / CHANGELINGS. 2010–2011
Vilna, šilkas, nėrimas vašeliu / Wool, silk, crochet

Pjedestalas bekojei mergaitei moterys vilki berankovėmis suknelėmis, ji dėvi sunkų pal-
tą su maža apskrita apykakle; megztinio rankogaliai kyšo
Prieš daugelį metų Berlyno blusų turguje nu- iš jo rankovių. Jos tamsios kelnės sustingusios į juodą pje-
sipirkau porą senų vaikiškų batų. Jie atrodė kaip iš tos destalą bekojei mergaitei. Rūsčiu veidu ji žiūri į fotoapara-
pačios poros: tas pats modelis, ta pati oda, panašus nusi- tą: mergaitė su kuprele ir viena koja bate su aukštu padu.
dėvėjimo laipsnis, bet kairysis batas buvo ryškiai didesnis
nei dešinysis. Batuose radau suglamžytą vokiško 1941 m. laikraščio
naujienų puslapį. Kodėl tie batai buvo padėti į šalį tuo lai-
Tie batai mane sujaudino. Jie aiškiai buvo intensyviai dė- ku? Ar vaikas juos išaugo? Numirė? Gal ją atėmė? Prislėgė
vėti ir taisyti, taisyti, su įplyšimais ir įtrūkimais odoje bei į Vokietijos istorija. Karas. Holokausto siaubas. Ir fašizmo
padus įkaltomis mažytėmis vinutėmis. Tai mane labai pa- neigtas netobulas kūnas, kurio siaubinga išraiška buvo
veikė – tobulas neabejotinos asimetrijos ir buvimo tos pa- „unwertes Leben“ eliminavimas – tų, kurie laikyti socia-
čios rūšies, bet ne „tikra“ pora lydinys. Bet mane ypač iš- liai, fiziškai ir protiškai netinkamais. Ši priemonė neapei-
mušė iš vėžių jų ryšys su karo laikais, su Vokietijos fašizmu. davo ir vaikų: vaikų eutanazija buvo sustabdyta tik karo
pabaigoje.
Pirmą kartą per kelis dešimtmečius prisiminiau savo pus-
seserę Edith. Edith buvo penkeriais metais vyresnė už Prisiminiau Edith dėl savo kūrybos. Mano kūrinių ciklas
mane ir mirė būdama 17. Mes susitikome tik kelis kartus, „Sukeisti vaikai“ kalba apie kūnus, kurie palūžta nuo skir-
kai aš buvau maža, vėliau mūsų tėvai nutraukė ryšius, bet tumo keliamos įtampos ir iš jos semiasi gyvybės. Jie pa-
aš ją vėl suradau fotografijoje – mažytę, stovinčią prie- prasti, miniatiūriniai, absurdiški, turi tragizmo ir humoro.
šais būrį laimingų giminaičių: Vitsantaidas (Whitsuntide), Jie atrodo apgyvendinti – kiekvienas klega mano galvoje,
1956-ieji, mano tėvų sužadėtuvės, visa šeima stovi parke. laukdamas, kol jį padarysiu.
Visi šypsosi, mano motinos veidas apšviestas taip, kaip
niekada jo nemačiau. Edith yra ketverių metų. Ji stovi ten, www.marionmichell.com
jos mažytis kūnelis įsitempęs, ji laiko rankas prispaudu-
si prie liemens, tarsi norėtų susilankstyti. Nors kai kurios

Years ago I bought an old pair of children's shoes
on a flea-market in Berlin. They looked like two
of a pair: same make, same leather, similar de-
gree of wear and tear, but the left shoe was remarkably
bigger than the right one.
The shoes moved me. They had obviously been worn
extensively and repaired and repaired, with tears and
cracks in the leather and tiny nails hammered in their
soles. The way their confident asymmetry was so perfect-
ly wed with two-of-the-kind, without making a 'proper'
pair, pierced me. But what derailed me is their link to war-
time, fascism in Germany.
I remembered my cousin Edith for the first time in de-
cades. Edith was five years older than I and died at 17.
We only met a few times when I was small as our fathers
had become estranged, but I found her again in a pho-
tograph, tiny against the mass of happy relatives: Whit-
suntide 1956, my parents' engagement, the whole family
standing in the park. Everyone is smiling; my mother's
face is lit up like I have never seen it. Edith is four years
old. She stands there, her little body tense, pressing her
hands to her middle as if about to fold in on herself. While
some of the women wear sleeveless dresses she wears a
heavy coat, with a small round collar; the cuffs of a sweat-
er peek out from its sleeves. Her dark trousers have con-
gealed into a black pedestal for a legless girl. Stern-faced,
she looks into the camera: a girl with a hunchback and
one foot in a shoe with a high-raised sole.
The crumpled newsprint I found in the shoes was from a
German newspaper, 1941. Why were the shoes put aside
at this time? Had the child outgrown them? Died? Had
she been taken away? German history weighed in. War.
The horror of the holocaust; and fascism's denial of an
 ( 127 )

imperfect body which found its terrifying expression in

the elimination of 'unwertes Leben', of those who were
deemed socially, physically and mentally unfit, a measure
from which children were not excluded. On the contrary,
children’s euthanasia was only stopped with the end of
the war.

The memory of Edith has impacted on the work I make.

My "Changeling-pieces" speak of bodies that buckle un-
der the strain of difference, and draw their lifeblood from
it. They are simple, diminutive, absurd, have pathos and
humour. They seem inhabited – each made a clamour in
my head, waiting to be made.

( 128 )

( ANDREA MILDE ) Vokietija, Ispanija / Germany, Spain

SEPTYNIOS MARIJOS / LAS SIETE MARÍAS / SEVEN MARIES. 1996–2001
Džiutas, vilna, medvilnė, šilkas, linas, metalizuoti siūlai, vertikalus
gobeleninis audimas / Jute, wool, cotton, silk, linen, metalic thread,
gobelin haute lisse. 7 x (160 x 65 cm)

4 metai – 3 kartos – 7 istorijos apie moteris praeina naujos idėjos, pasikeičia prioritetai ir kartais pa-
kinta kūrinio, kurį dabar darai, turinys, – įgyta patirtis ir
4 metai dirbant sužinotos naujienos paveikia kūrinio visumą.
Kai audi tapiseriją daugiau nei ketverius metus, gali at-
sitikti daug kas – ne tik pasaulyje, kuris lekia pro šalį di- 3 kartos
dėjančiu greičiu ir globaliai sudėtingėja, ne tik artimoje„Septynios Marijos“ pradėjo įgyti pavidalą mano galvoje
aplinkoje, kur gimimas ir mirtis eina kartu kaip visada, gerokai prieš 1997-uosius. Aš pati tai įsisąmoninau tik
bet ypač tavyje, nes daugybę beveik meditacinio darbo vėliau, kai jas padariau vieną po kitos, kai paaugo mano
vaikai, o motina paseno, kai vis geriau ėmiau suvokti tai,
valandų žvelgi į save ir mąstai apie savo praeitį ir ateitį.
kiek jos gyvenimo istorija, net mano močiutės asmeninė
Per ketverius metus pasikeiti, nes gyvenimas palieka savo istorija buvo susipynusios su mano pačios ir mano vaikų
pėdsakus viduje ir išorėje. Per ketverius metus ateina ir istorija. Geografinis atstumas ir laikotarpis, išgyventas

naujojoje tėvynėje Ispanijoje, kurioje susidūriau su vi-
suomene, susiformavusia visiškai kitaip nei ta, kurioje
užaugau, man padėjo tai suprasti. Kaip ir daugelis kitų,
Antrojo pasaulinio karo metais mano močiutė ir motina,
tuo metu dar maža mergaitė, turėjo bėgti iš savo namų
kaime, šiandieninėje Lenkijoje, ir pradėti naują gyvenimą
Vokietijoje. Nors dirbo gamykloje ir gyveno mažo mies-
telio bute, širdyse jos visada liko ūkininkės, linkusios prie
žemės, su grubiomis rankomis, palaužtomis nugaromis
ir, regis, nenuilstamu noru išgyventi, bet taip pat ir linku-
sios priimti tai, kas paprastai vadinama „likimu“ – tai man
buvo sunku suprasti.
Jas labai veikė prisirišimas prie gamtos, jų gyvenime at-
sispindėjo augimo ir irimo ciklai – pastangos išsaugoti
tradicinius papročius, pastangos perduoti išmintį. Jos
vadovavosi tokiu asmeninių santykių supratimu, kuris,
kruopščiai suaustas ir suspaustas, išaugo į saugantį, nors
( 129 )
kartais ir ribojantį socialinį tinklą. Man tos moterys išreiš-
kė kitokį požiūrį gyvenimą, kai egzistuoja kitoks santykis
tarp žmogaus ir laiko, kai lėtumas ne trikdo, o yra būtinas.
Pasirinkusi šią moterų grupę kaip pagrindinį savo audinio
motyvą, pajutau, lyg būčiau jas sutikusi čia, Ispanijoje,
tarsi čia galėjau jas iš tikrųjų rasti, suprasti jų tikrąsias
asmenybes. Daugelis konfliktų, su kuriais susidūrėme šei-
mos rate, siauraprotiškumas, supratimo trūkumas, neišsa-
kytų baimių sienos, abejonės ir troškimai staiga atsivėrė
socialiniame lygmenyje, kuris iš pradžių buvo keistas, bet
neprisirišus emociškai leido man peržiūrėti ir naujame
kontekste įvertinti savo gyvenimo patirtis. Manajai mo-
terystės sampratai, kurią suformavo pakitęs visuomenės
mąstymas, o ne asmeniniai mano šeimos moterų įsitiki-
nimai, būdinga autonomija ir nepriklausomybė, galima
sakyti, Šiaurės Europai tipiška samprata. Priėmusi šią sam-
pratą kaip savą, susidūriau su Pietų Europos visuomenine
( 130 ) struktūra, kuriai būdinga ne tik Katalikų bažnyčios įtaka, Dabar jaučiuosi gerokai artimesnė savo močiutei ir mo-
moters figūrą garbinant kaip Dievo Motiną, o moterims tinai. Tarsi mano gyvenimo siūlas būtų susijungęs į kilpą,
iš kūno ir kraujo neleidžiant įterpti nė žodelio, bet, Ispani- susiejančią mūsų individualius likimus tame pačiame taš-
jos atveju, taip pat keturiasdešimties metų diktatūra. Kai ke, skirtinguose lygmenyse.
atvykau į Ispaniją, nedrąsiai pasirodė pirmieji pokyčiai,
bet dauguma jaunų moterų, tiesą sakant, „mano“ kartos www.andreamilde.com
moterų, kurios turėjo jėga ir įsitikinimu stumti tuos po-
kyčius, tikriausiai galėjo argumentuoti, bet tik nedaugelis
buvo pasirengusios emociškai. Jos buvo dukterys motinų,
kurių vaidmuo per dešimtmečius buvo apribotas namais.
Ten nebuvo laikotarpio, panašaus į pokario metus Vokie-
tijoje, kai viskas buvo atstatoma – skausmingo, bet pilno
pokyčių. Priešingai, viskas stovėjo vietoje, buvo repre-
suojama baudžiamaisiais valdžios ir Bažnyčios persekio-
jimais. Naujajai moterų kartai trūko vaidmenų pavyzdžių.
Kovotojos už moterų teises buvo per toli ir erdvės, ir laiko
požiūriu, kad padėtų performuluoti moters vaidmenį mo-
dernioje visuomenėje. Rytdienos moterys pleveno tarp
aiškiai apibrėžtos, nors ir senamadiškos, vietos visuome-
nėje poreikio, nepasitenkinimo apribojimais, kurie varžė
jų saviaktualizaciją, ir sąžinės graužimo priešinantis tra-
diciniams vaidmenims ir ieškant naujų perspektyvų. Man
prireikė kelerių metų, kad tai suprasčiau – metų, kupinų
nevilties, nes jaučiau, kad labai skiriuosi nuo tų moterų, o
jų pasyvumas mane nervino ir kartais pykdė.

7 istorijos apie moteris 4 years – 3 generations – 7 stories about wo-

1997 m. gruodžio 17 d. buvau ką tik pabaigusi pirmąją iš
savo „Septynių Marijų“ ir redagavau antrosios apmatus. men
Tą gruodžio 17-ąją šešiasdešimtmetę Aną Orantes jos vy-
ras sudegino gyvą po to, kai ji per televiziją papasakojo 4 years
When you weave on a tapestry for more than four years,
apie jo prievartą, kurią jai teko ištverti per keturiasdešimt
vedybinio gyvenimo metų. Tą gruodžio 17-ąją sėdėjau many things might happen, not only in the world which
savo studijoje visą naktį su apmatais priešais save, klau- rushes past with increasing speed and global complexity,
sydamasi nelaimingų moterų, kurios pasipiktinusios ir nor only in the close environment, where birth and death
susitaikiusios su padėtimi per radiją pasakojo apie pana- as ever go hand in hand with one another, but especially
šius šeimyninės prievartos aktus. Ta sudėtinga situacija within yourself, because throughout the many hours of
automatiškai tapo apmatų dalimi. Palei apatinį tapiserijos almost meditative work you take stock of yourself and
kraštą išsivystė animacinį filmą primenanti istorija, kurioscontemplate your own past and future.
vaizdai vienas po kito apibendrina įvairius likimus ir siūloWithin four years, you change, because life leaves its tra-
labai skirtingas pabaigas. ces, on the inside as well as the outside. Within four years,
new ideas come and go, priorities shift and sometimes
Staiga prabėgantis pavargusių pečių, suskeldėjusių delnų the content of the piece you are currently working on
ir įdiržusių kelių peizažas ilgiau paslėpė pašnekesio po- changes, things that you experience and learn about du-
piečio saulėje nuotrauką, pilną paviršutiniškų paskalų ir ring the working process contribute to the overall work.
neaiškių įvykių. Tarp pasakos gijų pasirodė prarastos iliu-
zijos, neišsipildžiusios svajonės, troškimas būti mylimam 3 generations
ir meilės netektis. My Siete Marias had started taking shape inside my head
long before 1997. I myself grew conscious about this
Po ketverių metų audimo staklėmis, po motinos mirties, much later, when I completed them one after the other,
augindama savo du vaikus pasaulyje, kuris nuolat keičia- when my children grew older and my mother got old,
si, neabejoju, kad yra dalykų, kurių kolektyvinė atmintis when I became increasingly aware of the extent to which
niekada neturi pamiršti. Taip pat mėginu sukelti daugiau the story of her life, even my grandmother’s personal his-
užuojautos, daugiau pakantumo, nes yra dalykų, kuriems tory, were interwoven with my own and the one of my
reikia laiko. children.
Spatial distance and a sort of temporal dislocation in my
adopted country Spain, which confronted me with a so-
ciety that developed very differently from the society I
had grown up in, helped me realise this.
Like many others my grandmother and my mother, still
a little girl at that time, had to flee their rural home in
today’s Poland during the Second World War and start a
new life in Germany. In the factory and the small city ap-
artment they in their hearts always remained farmer wo-
men, down-to-earth, with rough hands, crocked backs,
with a seemingly indefatigable will to survive but also
with the tendency to accept what is commonly referred
to as “destiny”, that I hardly understood.
Their lives were strongly influenced by an attachment to
nature, of which the cyclic growth and decay re-echoed
in their own lives; by the effort to preserve traditional
customs; the effort to communicate wisdom. They were
governed by their understanding of interpersonal re-
lationships which, carefully woven and compacted, de-
veloped into a securing yet sometimes restricting social
network. To me these women became a metaphor for an
attitude to life which comprised a different interrelations-
hip between “Man” and “Time”, of a concept of time which
embraced slowness not as disturbing but as sometimes
necessary.
And when I chose this group of women as my weaving’s
leading motif it felt as though I had met them here in
Spain, as though I might only have really found them,
gotten to understand their true personality. Many of
the conflicts we dealt with within the family circle, the
narrow-mindedness, the lack of understanding, walls of
unvoiced fears, doubts and desires were suddenly laid
open on a societal level, which initially was strange, but
due to a lack of emotional attachment enabled me to
review and re-contextualise my life experiences. My con-
ception of womanhood, which I owe to a change of thin-
king in society rather than to the personal convictions of
women in my family, is characterized by autonomy and
independence, a northern European notion as one might
say. Having internalized this conception throughout, I
then encountered a southern European structure of so-
ciety that was marked not only because of the influence
of the Catholic church, where a woman's figure is adored
as Mother of God, and the women of flesh and blood
not get a word in edgeways, but in the case of Spain,
also due to forty years of dictatorship. When I came to
Spain the first changes showed timidly, but the majori-
ty of young women, “my” generation in fact, who would
have had to drive these changes forward with strength
and conviction, were maybe prepared argumentative-
ly, but the fewest were emotionally ready. They are the
daughters of mothers, whose role had over decades been
limited to house and home. There had not been a time ( 131 )
comparable to the post-war years and reconstruction in
Germany, painful but full of change. Quite the opposite,
everything stagnated under the repression by prose-
cution and church. The new generation of women was
lacking role models. The champions of women’s rights
were too far away both time-wise and spatially, to assist
in the redefinition of the woman’s roll in modern socie-
ty. Tomorrow’s mothers hovered between the need for
a clearly defined though old-fashioned place in society,
the discontent with the boundaries that restricted their
self-actualisation and their guilty conscience when they
challenged traditional roles and searched for new pers-
pectives. It took me several years to understand this, ye-
ars filled with despair because I felt myself so different to
these women, and their passivity made me nervous and
sometimes even angry.
7 stories about women
On the 17th December 1997 I had just finished weaving
the first of my Siete Marías and was busy editing the outli-
ne of the second one. On this 17th December the sixty-ye-
ar old Ana Orantes was burned alive by her husband after
having talked on TV about his acts of abuse she endured
during her forty years of marriage. On this 17th December
I sat in my studio all night long with the outline in front of
me, listening to women who were upset, indignantly and
resignedly reporting on similar cases of domestic abuse
on the radio. The issue automatically became a part of the
outline. A cartoon-like story developed along the bottom
edge of the tapestry, whose sequence of images summa-
rizes the numerous fates and suggests a very different
ending.
All of a sudden the rolling landscape of weary shoulders,
chapped hands and calloused knees longer concealed
the snapshot of a chin-wag in the afternoon sun, full of
superficial tattle and ambiguous comments. Between the
threads of the tale appeared lost illusions, unfulfilled dre-
ams, the desire to be loved and deprivation of love.
After the four years of weaving on the loom, the depar-
ture of my mother, during the upbringing of my two chil-
dren in a world that constantly changes I have no doubt
that there are things which the collective memory must
never forget. I also try to raise more sympathy, more pati-
ence, because there are things that take their time.
Now I feel much closer to my grandmother and mother.
Just as though the thread of my life had formed a loop
which joins our individual fates at a common point, even
if at different levels.
( 132 )

( RŪTA NAUJALYTĖ ) Lietuva / Lithuania

1981/03/09. 2011
Karoliukai, peyote vėrimas / Peyote stitch beading. 2 x (90 x 60 cm)
 Astrologija gyvuoja daugybę metų ir išlieka po- 1981/03/09 – mano gimimo data, pasirinkta kaip darbo ( 133 )
puliari mūsų dienomis. Beveik kiekvienas perio- pavadinimas, anot horoskopų tradicijos, savaime dėlioja
dikos leidinys turi horoskopų skyrelį. Zodiakas, mano asmeninį portretą. Todėl kūriniuose naudoju įvairių
išvertus iš senosios graikų kalbos, reiškia „gyvenimo ratą“. horoskopų simbolius ir veidrodiniu principu formuoju pa-
viršutinišką atspindį, kurį mums bruka populiarioji spau-
Zodiako ženklas yra esminis elementas sudarant horos- da ir kuriuo taip domisi daugybė žmonių. Šis veidrodžio
kopus ir, kaip yra manoma, daro įtaką mūsų likimui. Dau- efektas, atspindintis vieną veido pusę – tai mano sarkas-
gybė žmonių, norėdami sužinoti savo ateitį ar susivokti tiškas požiūris į šiuolaikinių „astrologų“ kuriamą kiekvie-
dabartyje, ieško astrologo, aiškiaregio ar kito žiniuonio no iš mūsų asmeninę istoriją.
„teisingo“ patarimo.
Karoliukai – žaisminga priemonė, kurią pasirinkau norė-
Rytų (kitaip metų), druidų, graikų, Avestos, gėlių ir kiti dama pavaizduoti šią sąlygišką tikrovę.
horoskopai užliejo žiniasklaidos priemones ir sąmonę,
tačiau ar tikrai visi šie su mūsų gimimo data susiję horos-
kopai atspindi mūsų asmenybę? Ar visos bendrosios, ma-
sėms pritaikytos horoskopų savybės tikrai atspindi mus?

Astrology has been around since antiquity and 03/09/1981– my date of birth (which I chose for a title) is,
remains ever more popular today. Almost every according to the horoscope world, my personal portrait.
publication found on the magazine stands today In my work, the symbols of the horoscopes are presented
will almost certainly have a horoscope section. with a mirror effect, in an attempt to represent only the
surface, as is the shallow, quick approach found in most
Eastern, Druid, Greek, Avesta, flower; all kinds of horosco- mass media publications of today.
pes are attempting to draw our personal portrait.
What makes me raise a question here is, if our date of My sarcastic depiction goes towards most modern "astro-
birth is really a true reflection of our personality, as some logers", who attempt to create our personal stories, and
authors of horoscope columns would like us believe. hand them to us, as our reality‘.
Can all those common depictions and predictions, adap-
ted to the language of the masses, really be a representa- Beads – a playful tool to portray the reality of this con-
tion of who we really are? dition.
( 134 )
( RASMA NOREIKYTĖ ) Lietuva / Lithuania
Metisė / Métis. 2008
Sintetiniai siūlai, dažymas kava, arbata, autorinis audimas, tapiserija /
Synthetics thread, tea, coffee, own techniques tapestry

Savo kūrinyje maišau rases ir odos spalvas bei vi- Norėjau papasakoti apie tai, kad jį audžiant mums gimė
sas su tuo susijusias kultūrines asociacijas. Siekiu dukrytė – tikroji „metisė“, kuriai ir skirtas šis kūrinys.
kūno suvokimą ir buvimo žmogumi patirtį pra-
turtinti nevienareikšmiškumu ir skirtingumu. Mano po- Audimo metu vyko du atskiri augimo procesai. Tapiserija
žiūriu, mus sieja skirtingumo išaukštinimas. Giliausi žmo- didėjo diena po dienos, kaip ir mano pilve auganti gyvy-
gaus išgyvenimai dėl meilės, grožio, turto bei pripažinimo bė.
yra universalūs. Nors oda gali būti skirtinga ir aš noriu ak-
centuoti bei išaukštinti tą skirtingumą, mano tikslas yra Šiuo darbu kalbu apie skirtumus, ne supriešinančius, o
įrodyti žmonių emocinės patirties panašumą. Tai patirtis, atvirkščiai – papildančius vienas kitą ir pasakojančius apie
kuri yra gilesnė nei „mada“, kontrolė ir manipuliacija. pasaulio vienybę ir harmoniją tam tikrą akimirką. Portrete
sustabdžiau laiką ir vietą bei susitelkiau į fizinio artumo,
Norėdama savo tapiserijoje sukurti „odos“ iliuziją, sinteti- švelnumo ir nuoširdumo išraišką.
nius siūlus nusprendžiau dažyti natūraliais arbatos ir ka-
vos dažais. Po kito impregnavimo etapo audžiu medžia- www.rasmanoreikyte.com
gą. Gaunama audinio faktūra yra panaši į žmogaus odos
faktūrą, kuri yra kartu sausa ir drėgna, kai palieti.

Tapiserijoje išausti mano ir mano gyvenimo draugo por-

tretai. Kūrinio pavadinimas „Metisė“ reiškia vaiką, gimusį
skirtingų rasių tėvams. Tėvams, kurie skiriasi savo išvaiz-
da, kūno spalva. Pavadinimą darbui rinkausi simbolišką.

In my work I choose to mix races and skin colours our first baby girl was born, she is the real métis and this
and all the cultural associations that come with tapestry is dedicated to her.
this. I seek to bring more ambiguity and diffe-
rence to how we view our bodies and therefore how we Two separate processes were happening while weaving
view the experience of being human. For me, celebrating took place. Tapestry was continuously increasing in size,
difference unites us together. Deep human pre-occupa- as life was growing inside my belly.
tions of love, beauty, wealth and recognition are univer-
sal. Though skins may be different and I seek to detail and This tapestry is a way to tell people about differences,
celebrate this difference ultimately it is to prove the simi- which are not in contrapositions, but rather complemen-
larity of human emotional experience. This is an experien- ting each other and telling about the world’s unity and
ce that is deeper than ‘fashion’, control and manipulation. harmony in a particular moment. In this portrait I stop-
To create the illusion of “skin” in my tapestry I have chosen ped time and place, concentrated whole attention to the
natural dies of tea and coffee to colour my synthetic thre- expression of physical proximity, tenderness and honesty.
ads. After another impregnation stage I weave the mate- Although, colour of our skin differs, yet, I celebrate this
rial. The resultant texture of the tapestry mirrors that of difference and all experiences associated with it.
human skin, being both dry and moist to the touch.
Finally, all this is merely to highlight the analogy of hu-
I called the tapestry Métis. My portraits and those of my man emotional experiences.
partner are weaved in this tapestry. I named this work
Métis. The word represents a person born to parents who
belong to different groups defined by visible physical dis-
similarities, regarded as racial, or descendant of such pe-
ople. I wanted to tell that during the process of creation
( 135 )
( 136 )

( KATYA OICHERMAN ) Izraelis / Israel

SUPLĖŠYTO VYSTYKLO ISTORIJOS / STORIES OF THE TORN SWADDLING
CLOTH. 2010–2011
Šilko ir medvilnės siūlais siuvinėti vystyklai, videodarbas. Instaliacija /
Silk, cotton, hand embroidery on swadding cloth, video. Installation

Mano močiutė Sarah Maximovsky, žinoma kaip Vokiečių Aškenazio žemėse buvo tradicija: po apipjausty-
Sonya, 1990 m. atvykusi į Izraelį gavo tapatybės mo naujagimio motina paimdavo jo vystyklą, suplėšytą į
kortelę. Dėl Imigracijos ministerijos registratorių keturis gabalėlius, susiūdavo juos į ilgą juostą ir išsiuvi-
klaidos „tautybės“ laukelyje buvo išspausdinti žodžiai „ne- nėdavo jo vardą, gimimo datą ir palaiminimą, pridėdama
užregistruota“. Taigi Sarah, chirurgė, nusprendusi nekeisti papuošimų pagal savo skonį ir sugebėjimus. Juosta bū-
pavardės per Stalino režimo pabaigoje vykusią Leningra- davo dovanojama vietinei sinagogai, kur būdavo naudo-
do „Daktarų žudikų“ bylą, tapo neidentifikuojamas agen- jama kaip Toros ritinėlių raištis. Taip būdavo dokumentuo-
tas nacionalinės priklausomybės požiūriu. jama vyriškos lyties vaiko gimimo data, o kasdieniškame
audekle įamžinta sutartis tarp Visagalio ir Izraelio tautos
Aš savo tapatybės kortelę gavau 1993 m., sulaukusi še- būdavo atgaivinama šeimos atmintyje.
šiolikos. Dėl Vidaus reikalų ministerijos registratorių klai-
dos mano gimimo metai buvo išspausdinti kaip 00. Taigi Aškenazyje jokia mergaitė negavo raiščio.
mano buvimu pasaulyje sukeliama abejonė.
Šis raištis sukurtas mano senelei ir man. Jis padarytas iš
1997 m. norėjau ištekėti. Rabinų taryba pareikalavo pa- mano senų vystyklų, kurie buvo išgelbėti nuo tapimo
tvirtinti mano žydišką kilmę. Parodžiau savo tapatybės pašluostėmis. Juose išsiuvinėjau savo močiutės pavardės
kortelę, kurioje tautybės laukelyje buvo parašyta: žydų. ir savo gimimo datos istorijas. Mano motina raištyje pa-
Neįtikinti jie pareikalavo pasikalbėti su mano močiute. sirodo ne savo pavarde, bet tuo, kad ji siuvo. Norėdama
Jie iškvietė ją ir paklausė rusiškai: „Ar tavo vardas Sarah?“ parodyti nors ir bevardį motinos buvimą, sukūriau filmą,
„Taip“, – atsakė ji. „Ar tu visada buvai Sarah, ar tu tik tapai kuriame girdime jos balsą ir matome rankas, lėtai pervy-
Sarah?“ Sarah, kuri dėl amžiaus neprigirdėjo ir bijojo, kad niojančias raištį. Pervyniojimą lydi daina apie išsiskyrimą,
atsakys neteisingai, atsakė: „Ką? A... Taip, aš visada buvau kurią ankstyvoje vaikystėje motina man dainuodavo.
Sarah.“ Tada jie jos paprašė pakalbėti jidiš ir ji pakalbėjo
taip, kaip galėjo prisiminti. Taip buvo nuspręsta, kad aš www.oicherman.com
žydė.
 ( 137 )

My grand-mother, Sarah Maximovsky, known

as Sonya, received her identification card upon
arrival to Israel in 1990. Due to a mistake in the
registers of the Ministry of Immigrant Absorption, the
space for “nationality” was printed with the words “not
registered”. Henceforth, Sarah, a surgeon who chose not
to change her name during the “Killer Doctors” affair in
the end of Stalin’s regime in Leningrad, has become an
unidentifiable agent in terms of national belonging.

I received my ID in 1993, reaching the age of sixteen. Due

to a mistake in the registers of the Ministry of Interior
Affairs, the year of my birth was printed as 00. Henceforth
a doubt is imposed on my being in the world.
In 1997 I wanted to marry. The rabbinic council asked to
verify my Jewish decent. I showed my ID, which stated
in the space of nationality: Jewish. Not convinced, they
demanded to speak with my grand-mother. They called
her and asked in Russian: “Is your name Sarah?” “Yes”, –
she replied. “Have you always been Sarah or have you just
become Sarah?” Sarah, who due to her age had hearing
deficiency and was anxious for not answering adequate-
ly, replied: “What? Ahhh… Yes, I have always been Sarah.”
They then asked her to speak Yiddish, and she spoke as
well as she could remember. Thereupon it was decided
that I am Jewish.
In German lands of Ashkenaz there used to be a tradition:
after the circumcision, the mother of the newborn took
his swaddling cloth, tore it into four pieces, sew them to-
gether into a long band and embroidered with his name,
birth date and a blessing, adding decorations according
to her taste and ability. The band has been donated to the
local synagogue to be used as a Torah scroll binder. In this
way the birthday of a male child has been documented
and the covenant between the almighty and people of
Israel, commemorated in mundane cloth, regenerated in
the familial memory.
Never a girl in Ashkenaz has received a binder.
This binder is meant for my grand-mother and me. It is
made of my old swaddling cloths, salvaged from beco-
ming dust-cloths. I embroider stories of my grand-mot-
hers' name and my year of birth. My mother is not present
in the binder in her name, but in her labouring over the
embroidery. To restore mothers' presence, nameless as it
remained, I made a film which reveals her in her voice and
hands, re-rolling the binder slowly. The rolling is accom-
panied with a song about separation I listened to in early
childhood as it has been sung by my mother.
( 138 )

( VIRGINIE ROCHETTI ) Prancūzija / France

BANJOLĖ TAPISERIJA / LA TAPISSERIE DE BAGNOLET / THE BAGNOLET
TAPESTRY. 2009
Medvilnė, linas, kompiuterinis siuvinėjimas (Bernina: modelis
Designer 6) / Cotton, linen, computerised embroidery (Bernina,
Application: Designer 6). 60 x 700 cm.

Siuvinėjimas yra nuobodi ir pasikartojanti vei-
kla, tad ji turi hipnotizuojančių, anestezuojančių
savybių, kurios stebėtinai būtinos moderniame
gyvenime. Mane žavi savosiose pilyse užsidariusių vieni-
šų ponių idėja – siuvinėjimas atstoja jų ilgai lauktus myli-
( 139 )
muosius. Siuvinėjimą tikriausiai paveikė ir Mėlynbarzdžio
sesers Anos reputacija, verpimo ratelio smaigu pradurtas
pirštas, Gijomas, išvykęs į karą... Dažnai svajojau apie tą
audeklo atraižą, išlikusią daugybę amžių, – „Bajo tapiseri-
ją“ (The Bayeux Tapestry).
( 140 )

Siuvinėjimas yra pasikartojanti veikla, galinti išvesti iš Iš to, kas atrodo kaip visiškas chaosas, pasirodo bazinė,
proto. Fantazija apie suvaldytą sprunkančią ir labai minkš- stabili tema: nuolatinis smurtas ir griovimas. Pagaliau –
tą medžiagą. Minkštą ir nuostabią. Fantazija apie geidu- vilties žybsnis, „Pradėkite antrąjį gyvenimą“, virtuali visa-
lingumą ties adatos dūrio vieta. ta, tokia pat kvaila kaip Realybė.

Pasakojimų ir pasakų: „Kai išgirsti fėją Auksarankę, versk Kietas kaip akmuo, laikyti pastovų kursą.
puslapį“... Bajo tapiserijos istorija ne tokia romantiška. Ją
sukūrė menininkas, išsiuvinėjo siuvinėjimo dirbtuvės dar- Kirmėlė, sakau tau! Besiranganti, krutinanti savo užpakalį.
bininkai ir ji vis dar gali giliai sujaudinti. Ribotas požiūris. Jokių žemų minčių, žiūrėk savo siuvinio,
brangioji. Ir laikyk užpakalį ant kėdės, jei jis per daug
Akimirksniu pagaunantis „patalų pojūtis“, nuotakos krai- įkaistų žiūrint, kaip pasaulis eina pro šalį.
tis, išsiuvinėta jos emblema, jos laiškas. Laiškas, ant kurio
ji parašys savo gyvenimą, pradedant nuotakos lova... bet Piešimas taip pat yra pastovus ir raminantis. Per amžius
aš nukrypstu. nuo Leonardo da Vinci iki Picasso, ir Alečinskio.

Siuvinėjimas. Įsijaučiau – kaip į narkotikus. Kasdien per Siuvinėtoja, būk gera.

radiją klausydamasi pasaulio garsų, perrašydama ir eski-
zuodama laikraščiuose matytus vaizdus, atsidaviau savo Siuvinėjimas – kaip visų šitų pasakojimų pasakojimas, pa-
adatai. saulis, kuris įsiveržia ir atsirūgsta į mano studiją su savo
sulaužytais kūnais ir užsiūtais veidais, tiek daug randų
Siuvinėjimas yra kruopštus ir pasikartojantis veiksmas. palikta ant drobės ir geriau juos prijaukinti. Vėl susiūtos
Mažyčių taškelių sankaupa, tik detalės, kurios, galima kūno dalys, suplėšyti kūnai, išskleisti laikraščių puslapiuo-
sakyti, keistai gimdo visą formą, atkuria piešinio gyvybę se, persekioja mane sapnuose. Siuvu juos visą dieną. Dar
ir gestus. Tai prieštaravimų kupina veikla, įnirtingų susiti- daugiau kūno, mėsos, išdėliotos mėsininko parduotuvė-
kimų veikla. Senovinės (protėvių) technikos ir modernios lėse, ima viršų manojoje „Banjolė tapiserijoje“. Filė keps-
technologijos (kompiuterizuotas siuvinėjimas) susidū- nys, kepsnys su kaulu ir kraujinė dešra – viskas tvarkin-
rimas. Temos poveikis objektams: „moteriškas minkštu- guose, firmų ženklais pažymėtuose pakeliuose, kuriuos
mas“ ir pasaulio smurtas. Kas paslėpta, namų intymumas išsiuvinėju dygsniais kaip daugybę natiurmortų. Smurtas
(aukščiausias bokštas pilyje) ir visa tai, kas yra išorėje – yra nesuvaldomas, drobės siūlas tarsi saugo nuo užnuo-
kančia, kuri man nerūpi. dyto obuolio.

Man nerūpi mano biologinė rūšis, mes purvini ir mes Siuvinėk, kad surinktum, susiūtum visus šituos mano iš-
smirdim. Man labiau patinka žiūrėti, kaip skalbimo maši- barstytos būties gabalus, išmėtytus įvairiuose mano kūry-
nos durų iliuminatoriuje sukasi skalbiniai. bos kampeliuose, padalintus tarp tapybos ant laikraščio,
instaliacijų ir daiktų, kurie pasakoja istorijas mano meilės
žodžiams kalba, ir performansus su mano draugais poe-
tais (ypač Fabienne Yvert ir Jacques Rebotier).
Embroidery is a tedious and repetitive activity
and as such, has a hypnotic, anaesthetic capa-
city, surprisingly indispensable to modern life.
Fascinated by the idea of lonely ladies in their castles, em-
broidering exploits of their long awaited lovers, perhaps
also influenced by Sister Anne of Bluebeard fame, a finger
pricked on a spinning wheel spindle, Guillaume away at
the wars ... I often dreamed of that piece of fabric, the sur-
vivor of many centuries: The Bayeux Tapestry.
Embroidery is a repetitive activity that can drive one wild.
A fantasy of total control over a fleeing and soft material.
Soft and delicious. A fantasy of sensuality at the prick of
a needle point.
Fairy tales, and fairies too "When you hear the fairy Tinker-
bell, turn the page” ... The history of the Bayeux Tapestry is
less romantic. Designed by an artist and embroidered by
the workers of an embroidery workshop, it still possesses
an impressive power of evocation.
Instant perception of a bed sheet, a bride's trousseau, em-
broidered with her emblem, her letter. A letter on which
she will write her life, beginning in the bridal bed… but
I digress
Embroidery. I indulged myself, like with a drug. Each day
listening to the sounds of the world on radio transcribing
and sketching the images seen in newspapers, I devoted
myself to my needle.
Embroidery is a meticulous and repetitive activity. The
accumulation of tiny dots, mere details you could say,
strangely generates the entire shape and restores the
vitality and gesture of drawing. It is an activity of contra-
dictions, an activity of violent encounters. The impact
between an ancient technique (ancestral) and modern
technology (an embroiderer steered by a PC). Impact of
the subjects with the topic: "feminine softness" and vio-
lence of the world. What lies hidden, the intimacy of the
home (the highest tower of the castle) and all that lies
outside - the suffering that does not concern me.
I do not care for my species, we’re dirty and we stink. Not
nice. I prefer to watch the washing go round through the
porthole in the door of the washing machine.
Kalba taip pat yra tam, kad susiūtum žodžius. Sėdėk! Pa- ( 141 )
silik!
http://v.rochetti.blog.free.fr
Out of what appears to be complete chaos emerges the
basic, stable theme; relentless violence and destruction.
At last, a glimmer of hope, "Enter the second life", a virtual
universe as stupid as Reality.
Solid as a rock, keeping a steady course.
A worm I tell you! Squirming, wriggling its behind. A li-
mited outlook. No low-minded ideas now, keep to your
needlework my dear. And keep you bum on the chair, just
in case it gets too heated watching the world go by.
Drawing too is steady and reassuring. Over the ages from
Leonardo da Vinci to Picasso, and Alechinsky.
Embroider, be good.
Embroidering like telling all these tales, the world that
bursts and burps into my studio with its broken bodies
and stitched-up faces, so many scars to put on the canvas
and tame them better. Body parts all stitched up again,
torn flesh spread out on the pages of newspapers, haunt
my dreams. I sew them all day. Yet more flesh, meat on
display in butchers’ shops, take over from the Bagnolet
Tapestry. Fillet steak, T-bone steak and black-pudding, all
in their tidy, branded packs that I embroider with little
stitches like so many still-lifes. Violence is rampant and
the thread of the canvas a sort of barrier against the poi-
soned apple.
Embroider to assemble, to sew together all these pieces of
my scattered being, strewn into the various corners of my
work, divided between painting on a sheet of newspaper,
installations and things that tell stories in the language of
my love of words, and performances with my fellow poets
(Fabienne Yvert and Jacques Rebotier in particular).
Centring-down to release the vision from its frame.
Language is also for stitching words together. Sit! Stay!
( 142 )
( LAISVYDĖ ŠALČIŪTĖ )
Fotografijų ciklas „Meilės istorija. Apieškojimas
išrengiant“ fiksuoja mano (moteriško) kūno
detales su trumpais tekstais, sudarytas iš žmo-
gaus (mano vyro, menininko Kęstučio Grigaliūno) plaukų,
priklijuotų ant mano odos. Šis „augimas“ ant neteisingų
moters kūno vietų vaizduoja trumpus, banalius, despera-
tiškus pranešimus apie meilę, egzistencinį nesaugumą ir
nerimą.
Fotografijų ciklas „Meilės istorija. Apieškojimas išren- www.l.salciute.com
giant“ leidžia pažvelgti į fundamentalų žmogaus poreikį
Lietuva / Lithuania
MEILĖS ISTORIJA. APIEŠKOJIMAS IŠRENGIANT / LOVE STORY. STRIP
SEARCH. 2010
Fotografija ant aliuminio / Photography on metal plate
susilieti ir sukurti meilės santykį. Ypač man įdomus fizinio
pojūčio kaip meilės aspekto, taip pat ir jos sukeliamo dis-
komforto bei kančios poreikis.
Trumpa istorija: Aš myliu. Ar tu mane myli? Venk stiprios
meilės. Ilgiuosi tavęs, nekenčiu tavęs. Nemyliu tavęs. Ne-
mirk dėl meilės. Neapykanta. Žmogaus plaukų stigma ant
moteriško krucifikso.

The photography series Love story. Strip Search
record details of my (female) body with short
texts composed of human (my husband’s, artist’s
Kęstutis Grigaliūnas) hair glued on my skin. This “growth”
on wrong places of female body represents short, trivial,
desperate messages on love, existential insecurity and
anxiety.
The photography series Love story. Strip Search look at the
fundamental human need for oneness and establishing
( 143 )
the love relationship. In particular, I focus on the need of
physical sensation as love aspect as well as discomfort
and suffering caused by it.
Short story: I love. Do you love me? Avoid exposure to
strong love. I miss you, I hate you. I don’t love you. Don’t
die for love. Detestation. Stigma of human hair on female
crucifix.
( 144 )
( TILLEKE SCHWARZ )
Visi mano kūriniai yra besitęsiančios istorijos
dalis, asmeninis modernaus gyvenimo apmąs-
tymas. Įkvėpimas ateina iš kasdienybės, žinias-
klaidos ir iš pavyzdžių parinkimo tradicijos. Įtraukiu viską,
kas juda, mane stebina ar intriguoja. Rezultatas – subtilus
mūsų modernios visuomenės komentaras. „Tikrovė daž-
nai keistesnė už fantaziją.“
Nyderlandai / The Netherlands
MURKIMO MEDŽIOKLĖ IR NEMOKAMA KOMPENSACIJA / PURR CHASE
AND FREE RECOVERY. 2008–2010
Siuvinėjimas rankomis ant lininio audinio / Hand embroidery with all
kind of threads on linen
Purr Chase 2009
Pavadinimas „Purr Chase“ sukonstruotas iš murkimo (pur-
ring), pirkimo (purchasing) ir vaikymosi, medžioklės (cha-
sing). Pirkimas yra, regis, populiariausias laisvalaikio už-
siėmimas, nes bažnyčioje žmonės taip dažnai nesilanko.
Mano vyras pasiskundė, kad aš beveik nevaizduoju au-
tomobilių. Žinoma, tuojau pat pavaizdavau jo sportinį
automobilį. Buvo įtraukta ir nauja skalbimo mašina bei turėjau, nelabai tiko siuvinėjimui. Tad aš juos išdėliojau ( 145 )
perspėjimai „Tate Modern“ muziejuje apie kai kuriuose ant šio kūrinio kaip krioklį su gėlėmis apačioje. Mano
eksponuojamuose meno kūriniuose detaliai ir atvirai at- mėgstamiausios detalės yra tekstas „Kaip smagu daryti
skleistas smurto ir sekso scenas. meno projektą“ ir gražus pašto ženkliukas iš Austrijos.
Žinoma, ten yra katė.
Laisvas susigrąžinimas 2010
Čia sudėti prisiminimai apie kelionę į Jungtinę Karalystę, Žaisk su manimi 2006
pavyzdžiui, pono Bola kasdienės žinutės. Šį serbišką tekstą (dešinėje, viršuje) radau ant savo vieš-
bučio Belgrade durų. Jame surašyta viskas, kas priklau-
Ponas Bola mums siunčia žinutę, norėdamas maloniai so tam viešbučio kambariui. Pavyzdžiui: 4 užuolaidos, 2
pranešti tikslų laiką, kada mes kviečiami pusryčių jo jau- paklodės, 2 apklotai, 1 pagalvė, 1 pagalvės užvalkalas, 1
kiame „B & B“ viešbutyje. Pusryčių kambarys buvo per tualeto šepetys, 1 šiukšlių krepšys, etc. Niekada iki tol ne-
mažas, kad tilptų visi svečiai, tad jis kasdien sudarinėjo buvau mačiusi tokio dalyko.
detalius tvarkaraščius. Man niekas niekada nepasakė
pono Bola vardo, tad vadinau jį Tomu. Nes man patiko jo Fisk 2010
derinys su Bola (kaip tombola – daiktinė loterija). Fisk daniškai reiškia „žuvis“. Fisk skamba galingiau. Dide-
lė žuvis prarijo rausvą povą. Niekšiškas priešistorinis ve-
Visada 2007 losiraptorius grasina Dodo1 žodžiais „Pažiūrėsiu, ką galiu
Saugumas yra svarbi problema mūsų modernioje visuo- padaryti, :)“. Tas tekstas yra iš Pono X Stitcho („Dygsnio
menėje. Jis kišasi į mūsų gyvenimą ir verčia mus elgtis be- kryželiu“ – tinklaraštininko, rašančio apie tekstilę) el. paš-
protiškiau nei bet kada. Keletas pavyzdžių! Dešinėje kūri- to žinutės. Ponas X Stitchas man pranešė, kad jam labai
nio pusėje yra saugumo zonų kopija – jos saugo G8 šalių smagu, jog jis cituojamas šiame žuviškame kūrinyje. Kai-
grupės viršūnių susitikimą aplink Heiligendamo kaimą rėje viršuje yra lankytojo skundas, kad Londono parodoje
Vokietijoje. Ir kelios citatos iš Islandijos nacionalinės tele- apsauga kalba per garsiai. Keistas pasaulis!
fonų knygos. Joje yra nepaprasta informacija apie tai, kaip
elgtis ištikus gamtinei katastrofai (audrai, sniego griūčiai, 1Dodo yra priešistorinis paukštis
žemės drebėjimui ar išsiveržus vulkanui). Žinoma, man
patiko žaisti šios informacijos seka. www.tillekeschwarz.com

WYSIWYG 2006
WYSIWYG yra posakio What you see is what you get („Ką
matai, tą ir gauni“) santrumpa. Turkiški šilko siūlai, kuriuos
( 146 )
All my works are part of a continuing story, a
personal reflection on modern life. Inspiration
comes from daily life, mass media and from the
sampler tradition. I include anything that moves, amazes
or intrigues me. This results in a subtle comment on our
modern society. “Real life is often more strange than fan-
tasy”.
Purr Chase 2009
The title Purr chase is constructed of purring, purchasing
and chasing. Purchasing (shopping) seems to be the most
popular leisure activity, since people do not visit church
so often.
My husband complained that I hardly include cars. Of
course, I immediately depicted his sports car. A new was-
hing machine was included and warnings in Tate Modern
about the explicit nature of some exposed art.
Free Recovery 2010
Included are memories of a trip to the UK, for instance of
Mr. Bola’s daily messages.
Mr. Bola sent us a message to kindly inform about the
precise time we were invited to enjoy breakfast in his
cosy B & B. The breakfast room was too small to accom-
modate all guests so he made detailed schedules every
 ( 147 )

day. I never was informed about Mr. Bola’s first name, so Play with me 2006
I called him Tom. As I enjoyed the combination with Bola The Serbian text (top right) was found on the door of my
(referring to tombola). Belgrade hotel. It lists everything that belongs to that ho-
tel room. For instance: 4 curtains, 2 sheets , 2 blankets, 1
Always 2007 pillow, 1 pillow-slip, 1 toilet brush, 1 garbage basket etc. I
Security is an important issue in our modern society. It is had never seen that before.
interfering with our way of living and forces us to behave
crazier than ever. A few examples! On the right side of the Fisk 2010
work is a copy of the security zones to protect a meeting Fisk is Danish for fish. Fisk sounds a lot more powerful. The
of the G8 top around the village of Heiligendamm in Ger- big fish has swallowed a pink peacock. The sneaky prehis-
many. And a few quotes from the National Phone Book of toric Veliciraptor threatens the Dodo1 with “I’ll see what
Iceland. It contains amazing information on how to beha- I can do, :) ” . That text is from an email by Mr. X Stitch (a
ve during natural disasters (storms, avalanches, volcanic blogger on textiles). Mr. X Stitch let me know that he is
eruptions and earthquakes). Of course I enjoyed playing absolutely thrilled to be quoted in this fishy piece. Top left
with the sequence of this information. is a complaint from a visitor about the wards talking too
loud at an exhibition in London. Strange world!
WYSIWYG 2006
WYSIWYG is an abbreviation of "What you see is what 1
A Dodo is a prehistoric bird
you get". My Turkish silk threads were not very suitable
for stitching. So I couched them on this work like a water-
fall with flowers at the bottom. My favourite details are
the text: “It is so nice to do an art project” and the lovely
stamp from Austria. And of course there is a cat included.
( 148 )

( KYUNG-AE WANG ) Pietų Korėja / South Corea

PIRMINĖ FORMA / ORIGINAL FORM. 2008
Įvairūs audiniai, siuvimas. Instaliacija / Various fabrics, sewing.
Installation
 Po ypatingų gyvenimo išbandymų rankdarbiai
leido atgauti stabilumą ir tapo galimybe pame-
dituoti apie gyvenimą ir save. Siūdama (o tai rei-
kalavo viso mano dėmesio) vis kėliau svarbiausius klausi-
mus apie savo skausmą, agoniją, nerimą ir neviltį.
Dabar mano vyras yra danguje, bet 20 metų jis kentėjo
nuo diabeto komplikacijų sukeltų negalių. Kovojant su
liga, atrofavosi ne tik jo kūnas, bet ir protas. Mėgindama
suprasti šias aplinkybes, skaičiau psichologijos ir psichoa-
nalizės knygas. Kiekvieną kartą, kai jausdavausi išsekinta
tos situacijos, pabėgdavau į savo studiją. Visada audinys
mane išgydydavo ir švelniai apsaugodavo. Tas laikas, kai
kuriu savo kūrinį, visada išgrynina spaudimą ir konfliktą.
Tų išgyvenimų paveikta parašiau daktaro disertaciją „Mo-
terų psichologija tinka siūti skiautinius“.
When I suffered extreme hardships in my life, my
needlework enabled me to regain stability and
gave me a chance to meditate on my life and my-
self. While I was sewing, which required all my attentive-
ness, I kept asking the ultimate reasons of my pain, agony,
anxiety, and despair.
Now my husband in heaven, but he has been sick for 20
years because of combination illness of diabetes. While
he struggled against to disease his was atrophied, not
only physically but also mentally. To try to understand
this circumstance, I read psychology and psychoanalysis
books. Every time when I felt exhausted in this situation
I would run away to my studio. And always the fabric cu-
red and protected me softly. The time I make my work
always purifies all the pressure and conflict. Through all
the experience I wrote PhD thesis Women psychology is
immanent in quilting.
Kai siuvimo laikas tapo meditacijos valandomis, mano ( 149 )
sąmonė keliavo iš mano paviršutiniškojo „aš“ į gelmę,
pasąmonę, kur galėjau pamatyti, kaip rangosi ir svyruoja
mano archetipai. Išgijau, kai priėmiau ir pamėgau savo
archetipus, kurių neatpažinau savo kasdienėje patirtyje,
bet kurie valdė mane su galinga energija.
Šį archetipų kūrinį sukūriau keliaudama į pasąmonę. Savo
kūryboje mėginu atskleisti „archetipus“ – geismo ener-
giją, paslėptą žmogaus proto pasąmonėje, kaip pirminę
gamtos jėgą, įgalinančią kurti. Jie liudija cikliškumą vi-
satoje, vis atkartojančioje kūrimą ir destrukciją, šviesą ir
tamsą.
http://art500.arko.or.kr/wangkyungae
As the time of sewing became my meditating hours, my
consciousness travelled from my superficial self to the in-
depth, unconsciousness where I could meet my archety-
pes writhing and floundering. I was healed as I embraced
and accepted my archetypes that were unrecognizable in
my daily perception, but had controlled me with power-
ful energy.
The work of archetypes is created though the journey to
my unconsciousness. I try to reveal ‘archetypes,’ the ener-
gy of desire hidden in unconsciousness of human-mind,
as primal images of nature with my artwork. They unco-
ver the flow of circulation within the universe that repeats
creation and destruction, lucidity and obscurity.
( 150 )

( MISAO WATANABE ) Japonija / Japan

RAUDONAS PEIZAŽAS / RED SCENERY. 2010
Vilna, tapiserija / Wool, tapestry. 195 x 400 cm

Pluoštas yra dalis tavęs, turi galios išgydyti žmo- krosios pozicijos. Žmonės, kalbantys atvirai ir nuoširdžiai,
gų ir atpalaiduoja. Tapiserija, turinti tapybos ele- laikomi „turinčiais charakterį“, „keistuoliais“, taigi mūsų
mentų, atliko svarbų vaidmenį perteikiant turinį. kultūrai būdinga stengtis pajusti grupės atmosferą, tapti
Dvasios peizažas, pavaizduotas „Raudoname peizaže“, iš- tos grupės dalimi ir prisitaikyti prie aplinkybių.
reikštas audžiant. Lycoris (raudonoji šypsuolė) yra įdomus
augalas. Iš išorės jis gražus, o viduje – baisus ir nuodingas.
Protas dažnai kankinasi tarp konfliktuojančių žodžių ir
Be to, yra prietaras, kad jei lycoris atneši į namus, gali kilti
intencijų, o aš manau, kad visi žmonės, taip pat ir, žino-
gaisras. ma, dauguma japonų, turi suvaldyti jausmus, kylančius
susidūrus su šiuo konfliktu ir susijaudinus, nusiminus ar
Žmonės irgi atveria skirtingas savo puses, mąstau žiūrė- susierzinus.
dama į šį žydintį augalą. Toks mąstymas ir lėmė šio kūri-
nio atsiradimą. Šiame kūrinyje tuos jausmus patikėjau raudonai spalvai.
Audžiant dvasios peizažas išreikštas „Raudono peizažo“
Daugumos kultūrų žmonės stengiasi suderinti viešumoje temoje. Norėčiau, kad žiūrovas pasijustų apsuptas šio kū-
tariamus žodžius ir asmeninę nuomonę, bet japonai tur- rinio, kuriame raudona spalva kelia įvairius jausmus.
būt tai daryti stengiasi daug uoliau nei daugumos kitų ša-
lių gyventojai. Mes vengiame išreikšti nuomonę, kuri gali
kam nors nepatikti, net jei tai reikštų neišsakyti savo ti-

The fibre is near oneself; it has power to heal the The mindscape described in the theme Red Scenery is
person and to relax. expressed by weaving.

The tapestry, having a painting element, has played an The lycoris is an interesting plant. It is beautiful on the
important role in passing on the content. outside, eerie on the inside, and toxic.

In addition, there is a superstition that a fire might start if
the lycoris is brought into the house.
People also show different sides of themselves and when
I watch scenery where lycoris blooms I think of such
things and such thinking leads to this work.
In most cultures people try to balance public words and
private intentions and it might be that the Japanese try
harder than most. We try always to avoid expressing opi-
nions that might create difficulties even if it means not
expressing our real opinions. People who speak openly
and honestly are considered "characters", and so it is a
part of our culture to try to feel the atmosphere of the
( 151 )
group and to make an effort to be part of that group, and
I live in that situation.
The mind often struggles with the conflict between
words and intentions and I think many people everywhe-
re, and certainly most Japanese, have to deal with the fe-
elings that arise in us when we confront this conflict we
can get excited or depressed or irritable.
In this work I have entrusted those feelings to red. The
mindscape described in the theme Red Scenery is expres-
sed by weaving. I would like the viewer to feel wrapped
in this work to draw out the feelings through the red co-
lours.
( 152 )
( KATIE WAUGH )
Šis kūrinys pasakoja šiuolaikinio Amerikos politi-
nio ir institucinio diskurso istoriją. Mane traukia
subtiliai ikoniški kultūriniai įpročiai, formuojan-
tys socialinius ir politinius santykius tiesiog tuo, kad jie
yra ramūs, nuolat kartojami ir plačiai paplitę. Savo kūriniu
siekiu suprasti materialias valdžios, tinkamumo ir tapaty-
bės išraiškas nesuskaičiuojamuose susirinkimuose, aukš-
čiausio lygio susitikimuose ir svarstymuose, kur priimami
gyvenimą keičiantys sprendimai.
Čia išryškėja pompastikos ir tradicijos modelis, išreikštas
per materialius objektus ir diskurso, debatų bei protoko-
linių ritualų vietų architektūros interjerus. Konkrečiai kal-
bant apie mano kūrinį, tekstilės suklostavimas, suspaudi-
mas ir pakabinimas, siekiant perteikti tų scenarijų svarbą,
JAV / USA
SURINKTI PASIŪLYMAI / COLLECTED SUGGESTIONS. 2010
Popierius, grafitas, piešimas, skaitmeninis videofilmas ir
garsas. Instaliacija / Graphite on paper, digital video & sound.
Installation
tampa metafora, kuri gali būti naudinga stengiantis su-
prasti valdžios sistemas Amerikos institucijose. Atsitikti-
nės audinio klostės vis dar turi kurti griežtumo ar rimtumo
įspūdį komitetų svarstymuose ir per viešus pranešimus,
nors tie audiniai dažnai pagaminti iš pigios sintetikos. Jau
praėjo tie laikai, kai didžiulės spalvingų audinių klostės iš
tikrųjų reiškė turtą ir galią. Net, regis, prabangūs audiniai,
tokie kaip aksomas, dabar, esant industrializacijai ir glo-
baliai ekonomikai, gaminami pigiau. Todėl pasitelkdama
pasenusį rafinuotumo ir teritorinio pasiskirstymo simbolį
– visur naudojamą staltiesę – kuriu prieštaringą prane-
šimą. Tokius renginius kuriantieji nuosekliai išdėsto tas
senas ekonomines ir pilietines struktūras, kurios anksčiau
tokiems papuošimams teikdavo konkrečią piniginę ir kul-
tūrinę vertę. Tačiau dabar stalo aptiesalai išreiškia plačias,

dviprasmiškas aspiracijas į kultūrinės svarbos ir teisėtumo
įvaizdį, naudojantis jų miglota ir subtilia istorine reikšme.
Šiuose audekluose nustačiusi tokį kietai susuktą socialinį
kodą, galiu daryti užuominas į sukilimo bei revoliucijos
metaforas, tiesiog sutrikdydama šiuos formalumo įpro-
čius. Šitaip galiu linksmai kalbėti apie jausmus, pavyz-
džiui, pakliuvus į banalios institucinės aplinkos spąstus.
Piešiniuose perteikiu sudarkytą audinį kaip mediją, „pri-
simenančią“ jį palietusią ranką; maišto aktas užfiksuotas
paliktose klostėse, o tos klostės savo ruožtu kuria praban-
gų vizualinį kompleksiškumą. Mano videofilmas išplečia
šią idėją toliau, naudodamas institucinę aplinką vandeny-
no didingumui simuliuoti. Konkrečiai garsas sukuriamas
pritaikant industrinės oro ventiliacijos sistemos įrašą, o
videofilmas parodo ryšį tarp bangų ir klosčių.
( 153 )
Atlikdama tyrimą ir stebėdama atveriu mikroskopinius
įtrūkimus socialinėse sistemose, parodydama, kas glūdi
jų viduje, ir taip stengdamasi atskleisti juos lėmusias ver-
tybes, ideologijas bei kultūrines jėgas. Pasitelkdama ko-
liažui artimą techniką, atskleidžiu, kartoju, iš naujo suren-
ku ir kontekstualizuoju pagrindines struktūrinių sistemų
detales. Mane ypač domina tie dalykai, kurie tarsi išreiškia
atitinkamų struktūrų stiprumą, kartu rodydami tam tikrą
nesėkmės ar diskomforto laipsnį. Šioje nesėkmėje randu
išsilaisvinimą, galią ir didingumą.
www.katiewaugh.com
( 154 )
This work tells the story of contemporary Ame-
rican political and institutional discourse. I am
drawn to the subtly iconic cultural habits that
shape social and political interaction by the very fact of
their quietude, repetition, and widespread acceptance.
My work seeks to understand material expressions of
authority, propriety and identity within the context of the
countless meetings, summits, and hearings at which life-
changing decisions are made.
There emerges a pattern of pomp and tradition expres-
sed through the material objects and interior architecture
of places of discourse, debate, and protocol. Specifically
in relation to my work, the way that textiles are pleated,
pressed, and hung to convey importance in these scena-
rios offers a useful metaphor for understanding systems
of authority in American institutions. Haphazard swags
of fabric are still deployed to convey a sense of rigor or
seriousness in committee hearings and public announ-
cements; however, these are made often of cheap synt-
hetics. Gone are the days when large swaths of richly
coloured fabric actually conveyed wealth and power.
Even seemingly luxurious fabrics such as velvet are more
cheaply made now, given industrialization and global
economics. Therefore, by clinging to antiquated symbols
of refinement and territorialisation in the form of the
ubiquitous table skirt, a conflicted message emerges. The
message-makers who design such events consistently
site these old economic and civil structures that used to
convey such decoration with specific monetary and cul-
tural value. However, now table skirts stand in for broad,
ambiguous aspirations for an image of cultural impor-
 ( 155 )

tance and legitimacy, banking on the vague and subtle industrial air ventilation system, and the video identifies
historical weight they carry. the connection between waves and pleats.

Having identified such a tightly-wound social code em-
bedded in these textiles, I can allude to metaphors of up-
heaval and revolution by simply disrupting these habits
of formality. In this way, I can speak to the exhilaration of
making one’s own sensory experience, even when trap-
ped within banal institutional surroundings. For instance,
my drawings present the disrupted fabric as a medium
which remembers the hand that touched it; the rebel-
lious act is recorded in the folds left behind, and those
folds in turn create sumptuous visual complexity. My vi-
deo expands this idea further, by simulating the sublimity
of the ocean using the institutional environment. Specifi-
cally, the audio is created by adjusting a recording of an
Through research and observation, I pry open micros-
copic fissures in social systems, presenting what lays
inside in an effort to uncover the values, ideologies, and
cultural forces that brought them about. By employing
a practice akin to collage, I uncover, repeat, reassemble,
and re-contextualize pivotal details of structural pat-
terns. I find particular interest in those things that appear
to exemplify the strength of their respective structures,
while simultaneously indicating some level of failure or
discomfort. In this failure I find release, empowerment,
and sublimity.
( 156 )
( MONIKA ŽALTAUSKAITĖ-GRAŠIENĖ )
Mano istorija prasidėjo 2007-aisiais, kai gimė
sūnus. Praleidau daug laiko ligoninėje, o paskui
vaikščiojau koridoriais... tai buvo laukimas, lau-
kimo laikas. Tada pradėjau mąstyti apie tai, kaip sustab-
dyti svarbiausią mūsų gyvenimo įvykį ir išausti kūrinius
apie vaiko gimimą. Šešios šeimos sutiko dalyvauti mano
projekte. Jų ką tik gimusių kūdikių fotografijos išaustos
kompiuterine žakardine technika. Užfiksuoti pačią svar-
biausią žmogaus gyvenimo akimirką man atrodo svarbu
ir reikšminga. Stebėdama gimimą, įsitikinau, kad kiekvie-
nas jų labai skirtingas, ypatingas. Kūdikiai ateina į pasaulį
su sava istorija. Judesys, išraiška, garsas, pojūčiai yra uni-
kalūs. Nuo jų pradedama žmogaus gyvenimo kelionė. Ir
pasakojimas.
www.monikart.lt
Lietuva / Lithuania
Kvėpavimas / Breath. 2010
Medvilnė, poliesteris, kompiuterizuotas žakardinis audimas.
Instaliacija / Cotton, polyester, computerised Jacquard weaving.
Installation. 2 x (300 x 300 cm). Išaudė Audėjas / Implemented in
Audėjas
My story started when my son was born in 2007.
I spent long time in hospital and then I was
walking in corridors ... it was the time of conti-
nuous waiting. Then I started to think how to stop this
most important moment in our lives and make pictures
about childbirth. Six families agreed to participate in my
project. The photographs of the new born babies are wo-
ven in a computer jacquard technique. I find it important
and significant to record the most essential moment in a
person’s life. Watching their birth, I realised how different
and special each of them is, coming to this world with
their own stories. Movements, expressions, sounds and
sensations are unique. They initiate a person’s life journey.
And the story.
( 157 )
( 158 )

Kviestieji menininkai
 ( 159 )

Invited artists
( 160 )
( Yinka Shonibare, MBE
Rachel Kent
Laikas ir transformacija Yinkos Shoni-
bare’s MBE mene
Rašantieji apie Shonibare's meną gana menkai kreipė dė-
mesį į „kinematografinius“ aspektus. Juos reikėtų aptarti
ypač turint omenyje naujausius jo filmus, kuriuose išryš-
kėja glaudus ryšys tarp statiškų ir laike vykstančių meno
formų. Praplėsdamas savo kūrybinį diapazoną, pirmąjį fil-
mą „Kaukių balius“ („Un Ballo in Maschera“) Shonibare su-
kūrė 2004-aisiais, įkvėptas istorijos apie Švedijos karaliaus
Gustavo III nužudymą Stokholme 1792 m., per kaukių
balių. Įmantri kostiuminė drama, kurios dalyviai pasipuo-
šę specifine olandiška marginimo technika dekoruotais
iškilmių apdarais – suknelėmis, mantijomis ir puošniomis
venecijietiško stiliaus kaukėmis, – yra vienas techniškai
) Jungtinė karalystė / united kingdom
sudėtingiausių Shonibare’s kūrinių. Aristokratija ir spekta-
klis, lengvabūdiškos pramogos ir nesaikingumas yra pa-
grindinės šio filmo, pavadinto kaip ir tos pačios tematikos
G. Verdi opera, temos. Po „Kaukių baliaus“ sukurtas kitas
gerokai mažesnio biudžeto filmas „Odilė ir Odeta“ (2005),
kuriame dvi balerinos šoka viena priešais kitą priešingose
paauksuoto rėmo pusėse. Jų grakštūs judesiai tokie sinch-
roniški, kad sudaro vieno kūno ir jo atspindžio veidrodyje
iliuziją, ją išsklaido tik moterų kūno spalvų kontrastas.
Filmą „Odilė ir Odeta“ įkvėpė P. Čaikovskio baletas „Gul-
bių ežeras“, kurio premjera įvyko Maskvoje 1877 metais.
Minėtame balete piktasis burtininkas Rotbaras užkeikė
princesę Odetą, kad ji dieną pavirstų gulbe, o naktį atvirs-
tų į merginą. Savo dukterį Odilę pavertė įstabiai panašia į
Odetą – jos skiriasi tik vilkimų drabužių spalva – juoda ir
balta. Merginas supainiojęs princas Zigfridas prisiekė ves-
 ( 161 )

YINKA SHONIBARE, MBE

Odilė ir Odeta / Odile and Odette. 2005
HD skaitmeninis videofilmas / HD Digital Video
Trukmė / Duration: 14' 28''
Tiražas: 6 egz. / Edition of 6
© Menininkas / The artist
Bendradarbiaujant su James Cohan galerija,
Niujorkas, Šanchajus / Courtesy James Cohan
Gallery, New York, Shanghai
( 162 )

ti Odilę, taip nulemdamas tragišką savo ir Odetos likimą. III po nužudymo atsistoja, kad sušoktų savo partiją dar
Balete Odetos ir Odilės vaidmenį tradiciškai atlieka viena kartą. Susidomėjimą kino ir naratyvinėmis struktūromis
skirtingais kostiumais persirengianti balerina. Shoniba- Shonibare išreiškė išsamiame interviu, kur pasakė: „Aš
re’s interpretacija praplečia baltumo ir juodumo temą. neketinau sukurti filmo su pradžia, dėstymu ir pabaiga;
Sugretindamas dvi šokėjas jis kvestionuoja vakarietiškąją tik norėjau ištirti filmo galimybę atspindėti patį save.“
binarinę opoziciją, kurios sandaroje „tamsiosios“ jėgos yra Nors jis kalbėjo apie „Kaukių balių“, tai lygiai taip pat tin-
supriešinamos su pozityviomis „šviesiosioms“. ka ir filmui „Odilė ir Odeta“, kuriame tiesiogiai atspindima
forma ir turinys. Shonibare remiasi žymiaisiais prancūzų
Shonibare’s sprendimas kūrybinį diapazoną praturtinti Naujosios bangos režisieriais, tokiais kaip Alainas Resnais
filmais atspindi lūžio tašką jo kūryboje. Laviruodamas ir Jeanas-Lucas Godard’as.
tarp statiškų ir laiko tėkme grįstų meno formų, jis tyrinėja
filmo kaip „gyvojo paveikslo“ ar animuotos tapybos efek- Akiros Kurosawos kinematografinis šedevras „Rašiomo-
tus: spindintys paviršiai, daug dėmesio detalėms ir stipri nas“ (1950), kurio struktūra grįsta nuorodomis į save patį
kompozicija. Shonibare’s fotografijos ir filmai taip pat turi ir keturių vienos istorijos perspektyvų vystymu, galėtų
stiprų tarpusavio ryšį, kuris kinta nuo spalvoto iki nespal- būti kitas įdomus pavyzdys. Brutalus išprievartavimas ir
voto kolorito ir perteikia nuojautą, kad filmo kadras yra žmogžudystė senovės Japonijoje vis iš naujo pakartojami
atgyjantis paveikslas. Naratyvas, perteikiamas dienoraš- iš užpuoliko, samurajaus ir jo žmonos bei medkirčio pozi-
čio formatu garsiame jo fotografijų cikle „Viktorijos laikų cijų. Vienas herojus yra įvykių kaltininkas, kitas – liudinin-
puošeiva“ („Victorian Dandy“), o vėliau kinematografi- kas, o du – akivaizdžios aukos, bet visi pasakojimai tokie
niame pastatyme „Dorianas Grėjus“ („Dorian Gray“), ir skirtingi, kad tiesa taip ir lieka neatskleista. Kertinės Sho-
yra Shonibare’s kūrybos ašis. Pasikartojantis, cikliškas nibare’s temos – dviprasmybė ir prieštaravimai – yra šio
Shonibare’s filmų formatas ryškiai išskiria papildomas te- filmo pagrindas, kaip ir „pasakojimas pasakojime“ princi-
mas – inversiją ir abejones: pavyzdžiui, karalius Gustavas pu paremtas formatas. Tiesa ir prasimanymai Shonibare’s

mene patenka į savotišką kryžminę apklausą, o istorija
galiausiai atsiskleidžia kaip labai lanksti konstrukcija.
Yinka Shonibare, MBE Kauno bienalėje pristatomas ben-
dradarbiaujant su James Cohan galerija, Niujorkas /Šan-
chajus.
YINKA SHONIBARE, MBE
Kaukių balius / Un Ballo in Maschera (A Masked
Ball). 2004
HD skaitmeninis videofilmas / HD Digital Video
Trukmė 32 min / 32 Minute loop
Tiražas: 6 egz. / Edition of 6
Copyright the artist
© Menininkas / The artist
Bendradarbiaujant su James Cohan galerija,
Niujorkas, Šanchajus / Courtesy James Cohan
Gallery, New York, Shanghai
( 163 )
Time and Transformation in the Art of
Yinka Shonibare MBE
by Rachel Kent
Writers on Shonibare’s art have so far paid little attention
to its "cinematic" aspects. They bear further examination
here, particularly in light of his recent film works which
tease out the relationship between still and moving art
forms. Extending the range of his practice, Shonibare
made his first film, inspired by the 1792 assassination of
the Swedish King Gustav III at a masked ball in Stockholm.
An elaborate costume drama featuring performers in
Dutch wax ball gowns, frocks coats and ornate Venetian-
style masks, Shonibare’s film represents his most techni-
cally complex project to date. Aristocracy and play, frivo-
lity and excess are themes within the film, which takes its
title from Verdi’s opera on the same subject. Un Ballo in
Maschera is followed by a second film, Odile and Odette
(2005), a considerably more pared-back production fea-
turing two ballerinas who face each other on either side
of a gilded frame. Their graceful movements mirror one
another as though they are a single body in reflection, a
( 164 )

notion that is disrupted only by the contrasting colours of compositional effects. The link between Shonibare’s pho-
the women’s skin. tography and film is equally strong, shifting between co-
lour and black and white, and the notion of the film-still
Odile and Odette is inspired by Tchaikovsky’s ballet Swan versus the moving tableau. Narrative is a central concern
Lake, which premiered in Moscow in 1877. In the ballet for Shonibare, introduced by the diaristic format and ti-
the princess Odette has been cursed by an evil sorcerer, tling of his Victorian Dandy photographs and the sequ-
von Rothbart, to live as a swan by day and as a woman by ential, cinematic presentation of his Dorian Gray images.
night. Rothbart disguises his daughter Odile to resemble Further themes of inversion and doubting figure strongly
Odette, except that she wears black instead of white, and as illustrated by the cyclical, looped format of Shonibare’s
Prince Siegfried mistakenly swears to marry her, leading films: King Gustav III for example, gets up to dance once
to tragedy for Odette and Siegfried. In the ballet, the roles more after being assassinated. Shonibare has expressed
of Odile and Odette are traditionally performed by one his interest in film and narrative structures in a detailed
ballerina with two costumes. Shonibare’s interpretation interview within his publication, noting, ‘I did not want
extends the theme of blackness and whiteness in his to make a film with a beginning, middle and end; instead
juxtaposition of the two dancers, and calls into question I wanted to explore the reflexivity of the film and how it
the western binary opposition in which negative or ‘dark’ reflects back on itself.’ Speaking of Un Ballo in Maschera,
forces are polarised against positive, ‘light’ ones. he could equally have been referring to Odile and Odette
with its literal mirroring of form and content. Shonibare
Shonibare’s recent incorporation of film within his oeuvre cites French New Wave directors including Alain Resnais
marks a turning point for the artist. Moving between sta- and Jean-Luc Godard as significant. Akira Kurosawa’s ci-
tic and time-based art forms, he explores the idea of film nematic masterpiece Rashomon (1950), with its self-re-
as a "moving tableau’" or animated painting with its lumi- ferential structure and altering four perspectives on one
nous surfaces, sumptuous attention to detail, and strong story, might offer another interesting counterpoint. In the
 ( 165 )

film a brutal rape and murder in ancient Japan is replayed

through the eyes of a bandit, a samurai and his wife, and a
woodcutter. One character is the crime’s perpetrator, one
is its witness, and two are its apparent victims: yet each
account varies greatly and the truth remains indistinct.
Key themes for Shonibare, ambiguity and contradiction
are central to the film as is its non-linear, story within-a-
story format. Truth and fiction are cross-examined as they
are in Shonibare’s art, and ‘history’ itself is ultimately reve-
aled as a malleable construction.

Yinka Shonibere, MBE is presented at Kaunas Biennial by

the partner James Cohan Gallery, New York / Shanghai.

YINKA SHONIBARE, MBE

Kaukių balius / Un Ballo in Maschera (A Masked
Ball). 2004
HD skaitmeninis videofilmas / HD Digital Video
Trukmė 32 min / 32 Minute loop
Tiražas: 6 egz. / Edition of 6
Copyright the artist
© Menininkas / The artist
Bendradarbiaujant su James Cohan galerija,
Niujorkas, Šanchajus / Courtesy James Cohan
Gallery, New York, Shanghai
( 166 )
( SILJA PURANEN ) Suomija / Finland
Savo darbuose dėmesį sutelkiu į nenumatytus
gyvenimo procesus ir kontrastą tarp realybės
bei plačiai priimtų idealų. Kokio gyvenimo tiki-
mės (ar tikisi kiti) ir kas laukia tų, kurie neatitinka normų?
Kas nutinka, kai nebegalime kontroliuoti situacijos?
Darbams naudoju tekstilę, turinčią istoriją. Ant sudėvėto
paviršiaus perkeliu skaitmenine technologija pakoreguo-
tas nuotraukas, po to daigstau ir siuvinėju. Mano dar-
buose susijungia šiuolaikinės technologijos ir tradicinis
„lėtas“ amatas. Kieta ir minkšta. Dėvėta namų tekstilė
simbolizuoja namus, užuovėją, atmintį, kūną ir tapatybę.
Nuotraukos pasakoja istorijas apie individo ir visuome-
nės santykius. Seni skiautiniai audiniai ir užklotai apsau-
SIAMO DVYNĖS / SIAMESE TWINS. 2009
Tekstiliniai dažai, perkelta fotografija, pastelė ir siuvinėjimas ant dėvėtos tekstilės.
Fabric paint, transfer photograph, soft pastel and stitching on found textile.
138 x ~200 cm
go ant jų atspaustas žmonių figūras. Audiniai, kuriuos
randu blusų turguose ir palėpėse, pasakoja nugyventų
gyvenimų istorijas.
Kai kuriuos naujausius mano darbus papildo siuvinėta
fotografijos detalė. Naudodama techniką, kuri menine
prasme yra banalus kičas, siekiu apmąstyti originalo ir ko-
pijos idėjas, taip pat meno kūrinio, atlikto amatų mėgėjų
įvaldyta technika, vertę.
www.siljapuranen.com

The focus of my works is in the unforeseen pro-
cess of life and the contrast between reality and
the commonly accepted ideals in life. What do
we (or others) expect our life to be and what are the chan-
ces of those who do not meet the norms? What happens
when we lose control?
I use found materials, textiles with a history. I transfer di-
gitally manipulated photograph on the worn-out surface,
stitch and embroider. My works combine contemporary
technology with traditional slow handicraft. Hard and
soft. The second hand domestic textiles represent home,
shelter, memory, body and identity. The photographs tell
stories about the relations of and individual and the so-
( 167 )
CIRKO PRINCESĖ / CIRCUS PRINCESS. 2010
Tekstiliniai dažai, perkelta fotografija, pastelė ir siuvinėjimas ant dėvėtos tekstilės.
Fabric paint, transfer photograph, soft pastel and stitching on found textile.
235 x 325 cm
ciety. The old quilts and blankets give protection to the
human figures printed on them. The pieces found from
flea markets and attics tell their stories of lived life.
Some of my most recent works are accompanied by a ne-
edlework detail of the photograph on textile. By using a
technique which is concerned kitsch and banal from the
artistic point of view, I want to question the ideas of an
original and a copy as well as the value of an artwork if it
is accomplished by a method which is commonly maste-
red by craft enthusiasts.
( 168 )

( Annika Ekdahl ) Švedija / Sweden

KŪNUI / FOR A BODY. 2010-2011
Tapiserija ir kartu su studentais sukurta instaliacija / Tapestry and the
installation created together with students

Kauno bienalei TEKSTILĖ ’11 skiriu tapiseriją „Ne- Mano paskyrimas tekstilės meno dėstytojos pareigoms
abejotinai auksinis“, kurioje vaizduojamas kūnas, Geteborgo universiteto Dizaino ir amatų mokykloje
papuošta asmenybė, apsupta dekoratyvių ir gra- (DAM) šį spalį baigiasi. Man buvo didelė garbė bendrau-
žių dalykų, ornamentų, gėlių, aukso ir lengvų spalvinių ti su ateinančios kartos tekstilės menininkais, stebėti jų
sluoksnių. Tai daiktai, kuriuos aš vertinau nuo vaikystės, o kūrybinius sprendimus ir dalintis jų svajonėmis. Taip pat
šiame kūrinyje nusprendžiau įvardinti. ši patirtis man tapo galimybe apsibrėžti sau ir perteikti
kitiems, kas yra tekstilės menas. Ir aš tai padariau. Pasa-
Bet dabar papasakosiu jums kitą istoriją apie tai, ką aš ver- kiau, kad šiuolaikinis tekstilės menas yra neatsiejamas
tinu. Ji yra apie mano studentus. nuo vaizdo, struktūros ir veiksmo. Jį atsiskleidžia trys da-
lykai – dygsnis, kūnas ir erdvė. Šie kintamieji yra susipynę
įvairiausiais įmanomais būdais. Aš nesitikiu, kad visi man
pritars. Bet viliuosi, kad mano mintys gali funkcionuoti
kaip atspirties taškas naujiems apibrėžimams.
DAM Tekstilės katedroje mes – mano artimiausia kole-
gė dėstytoja Birgitta Nordström ir kiti darbuotojai – nu-
sprendėme studijų procese koncentruoti dėmesį į šiuos
tris lygmenis. Pradėjome nuo dygsnio, prisiartinome prie
kūno dydžiui artimų formų ir eisime link didžiausių – er-
dvės projektų. Visada siekiame veikti žinodami, ką daro-
me, kodėl tai darome ir ko (iš)vengiame.
Šiemet projektas „Kūnui“ mums tapo programų susikirti-
mo tašku. Pasijunti įkvėptas, kai matai, kad studentai yra
savarankiški, sumanūs ir pakankamai nežaboti, kai prista-
to pačias įvairiausias šios temos interpretacijas!
Taigi, kai gavau kvietimą pristatyti vieną iš didžiųjų savo
tapiserijų čia, Kaune, žinojau, kad noriu atvykti kartu su
visais tais, kurie tiek daug ko mane išmokė – savo stu- ( 169 )
dentais ir kolege, – ir pristatyti jų tyrimų rezultatus: ką aš
noriu sukurti „kūnui“?
Mano supratimu, Kaunas yra tapęs svarbia vieta, kur gyvai
diskutuojama, kaip tekstilės menas turi būti suvokiamas
ir eksponuojamas. Šios bienalės taip pat yra tapusios pa-
siaukojimo ir bendruomeniškumo pavyzdžiu. Kas galėtų
būti geriau atsisveikinant su studentais, nei atvežti juos į
Kauną? Žinau, kad jie bus įkvėpti, patirs iššūkius, bet kartu
bus priimti svetingai ir pagarbiai, kaip buvau priimta aš.
Studentai:
Nanaka Adachi, Emelie Andersson, Ida Andersson, Klara
Berge, Kerstin Björk, Amy Bondesson, Sara Erkers, Pernilla
Eskilsson, Klara Espmark, AnniFoglert, MathildaFranzén,
Hållams Linnea Henriksson, Brita Huggert, Annie Johans-
son, Jessica Johannesson, Boa Jung, Lina Lundin, Maya
Lundin, Eva Mustonen, Elina Nilsson, Emelie Röndahl, Tina
Skantze, Hlif Torisdottir, Linn Warme, Agnetha Östlundh

My contribution to Kaunas Biennial TEXTILE, the dent, brave and wild enough to present the most diverse
tapestry Definitely Gold, shows a body, a dressed interpretation of this theme!
up person, surrounded by decorative and beau-
tiful things, ornaments, flowers, gold and thin layers of So, when I got an invitation to show one of my big scale
colours. Things I have appreciated since childhood and in tapestries here in Kaunas, I knew I wanted to come toge-
this work decided to recognize. ther with all of them who have taught me so much – my
students and my colleague – and present the result of
I will now tell you another story about what I treasure. their investigation: What do I want to create for a body?
It’s about my students. My assignment as Visiting Profes-
sor in Textile Art at HDK, School of Design & Crafts at The Kaunas has for years been an important place for my
University of Gothenburg, ends in October. It has been a understanding of how textile art can be discussed and
privilege to interact with the next generation of textile exposed. The biennials have also been a demonstration
artists, to follow their processes and share their dreams. of engagement and solidarity. What can be better as a
Also, it has been an opportunity for me to make state- last gesture from me to my students than bringing them
ments and express opinions about textile art. I have done to Kaunas? I know they will be encouraged, challenged
that. I’ve said that contemporary textile art is about ima- and as well treated and respected as I always have been.
ge, structure and performance. It appears in three scales;
stitch, body and space. These variables are combined in The students are:
every way imaginable and I don’t expect everybody to Nanaka Adachi, Emelie Andersson, Ida Andersson, Klara
agree with me. But I hope my thoughts can function as a Berge, Kerstin Björk, Amy Bondesson, Sara Erkers, Pernilla
starting point and a take-off for new statements. Eskilsson, Klara Espmark, Anni Foglert, Mathilda Franzén,
Hållams Linnea Henriksson, Brita Huggert, Annie Johans-
At HDK’s textile department, we – my nearest colleague, son, Jessica Johannesson, Boa Jung, Lina Lundin, Maya
lecturer Birgitta Nordström and the rest of the staff – de- Lundin, Eva Mustonen, Elina Nilsson, Emelie Röndahl, Tina
cided to focus on the three scales. We began with the Skantze, Hlif Torisdottir, Linn Warme, Agnetha Östlundh.
stitch level, zoomed out to body related/sized projects
and will go upscale to space. Just to make us aware of
what we do, why we do it and what we avoid.

This year we’ve had For A Body as an intersection. It has

been encouraging to see that the students are indepen-
( 170 )
( OSGEMEOS )
Osgemeos tapyti pradėjo San Paule, mieste,
kuris, jų žodžiais tariant, „visiškai nevaldomas“.
O šiandien beveik visose pasaulio sostinėse pui-
kuojasi jų piešiniai, kurie nuspalvina atsitiktinių praeivių
kasdienybę. Osgemeos neriboja savęs stiliaus prasme
– tiesą sakant, jiems stilius visai nerūpi. Gyvoji šių brolių
motyvacijos ašis yra gatvės menas, bendradarbiavimas
tarpusavyje ir su kitais tapytojais bei jausmas, kad jie yra
miesto dalis. Kartą Osgemeos apibūdino savo piešinius
ant sienų kaip „mažytį laivelį beribėje jūroje, pilnoje neti-
kėtumų“. „Netikėtumas“ ir yra tinkamiausias žodis apibū-
dinant poveikį, kurį daro nepaprastai spalvingi ir didelių
mastelių Osgemeos kūriniai. Tiek atviroje erdvėje (gatvės
menas), tiek viduje (instaliacijos galerijose) jų kūriniai
išsiskiria stipria naratyvine linija. Nors broliai kūryboje
nenaudoja tekstilės kaip medžiagos, subtilūs personažų
drabužių raštai ir tekstūros nekelia abejonių dėl Osgeme-
os susidomėjimo medžiagiškumu. Dažnai personažų is-
torijos pasakojamos būtent per jų drabužius. Abi šios ka-
Brazilija / Brazil
OSGEMEOS kartu su Margarida Kančiukaitis Pandolfo ir Veronica
Kančiukaitis Tognoli / together with Margarida Kančiukaitis Pandolfo
and Veronica Kančiukaitis Tognoli
tegorijos – stipri naratyvinė linija ir konotacinis tekstilės
panaudojimas – ir yra svarbios parodai DAR KARTĄ PASA-
KOJIMAS. Osgemeos kraujo ryšiai su Lietuva (Osgemeos
senelis buvo lietuvis) leidžia Kauno bienalės lankytojams
suprasti tai, ką šie broliai ir kiti jų šeimos nariai (mama
Margarida Kančiukaitis Pandolfo ir teta Veronica Kančiu-
kaitis Tognoli) Paveikslų galerijoje sukurtoje instaliacijoje
pasakoja apie priverstinę emigraciją į Braziliją. Tačiau kas
žino, kiek pasakojime yra tiesos, o kiek atkeliauja iš sapnų
ir vaizduotės karalijos. Kiekviena istorija išgalvota, nes
matoma subjektyviai.
Analizuojant brolių grafitų kūrinius peršasi palyginimai
ne tik su siurrealizmu, bet ir su naiviuoju ar net fantastiniu
menu: jautiesi lyg patekęs į fantastinį pasaulį drauge su
brolių personažais iš sieninės ir objektų tapybos. Osge-
meos kūrybą veikia ne tik grafitai, bet viskas, ką jie kas-
dien mato, girdi ar tyrinėja mieste. Osgemeos visą miestą
suvokia kaip personažą: gyvą, gyvybingą, mistinį ir dar
nepažintą. Tapytos figūros, rodos, pačios bando tyrinė-
ti (siur)realybę, kurioje atsiranda. Vargu ar esu girdėjusi
nuoširdesnį atsakymą į klausimą „Kas jus įkvepia tapyti?“
(www.lost.art.br.com), nei Osgemeos atsakymas. Tad no-
rėčiau baigti jų pačių žodžiais:
Neapykanta ir meilė, gyvenimas šalyje, kurioje esi priverstas sis miestu, bjauriais dalykais, žinojimas, kad skriejame rūke,
kovoti dėl išlikimo, vaiko, gatvėje prašančio išmaldos, žvilgs- popierinių laivelių plukdymas lietuje.
nis, gyvenimas šalyje, kurios vyriausybei esi visai nesvarbus,
kur nėra įstatymų, kur žmonėms mokami apgailėtini atly- www.lost.art.br/osgemeos.htm
ginimai, o jie vis tiek šypsosi, suvokimas prabudus, kad tai
tebuvo sapnas. Stabmeldystė, santarvės trūkumas, tuštybė, Virginija Vitkienė
egoizmas, pavydas, žmonės, norintys, kad kiti būtų įžymūs,
žmonės, kurie naudojasi kitais, meilė – mes didžiuojamės,
kad esame brazilai ir gyvename San Paule – žinojimas, kad
tai, kuo tikime, egzistuoja, rašymas netaisyklinga portugalų
Osgemeos started to paint in São Paulo, the city
they call „totally out of control“. But now most-
ly every capital of the world has their paintings,
which colour the daily-life of the passers by. Osgemeos
don‘t think of their „style“ in the limited way, they do not
care about style as category at all. Street art, collaboration
between themselves and with other painters, feeling that
you are the part of the city, are the live axis of brothers’
motivation. Once Osgemeos described the style of their
own wall paintings as “a tiny boat in a huge sea, with all
its infinity and surprises“. Namely, the surprise is the most
common word to express the impact of the enormous in
scale and colourfulness artworks of Osgemeos. Both op-
tions - outside (street art) and inside (gallery installations)
are highly narrative. And even they do not use textile as
material in their art, the delicate patterns and textures of
the clothes of the characters expressed in the paintings
leave no question about deep Osgemeos’ concern with
material culture. In many cases the stories of their cha-
racters are told exactly through their dresses. Both these
categories – highly narrative content and connotative
use of textile in the paintings – are of the interest of the
exhibition REWIND PERSONAL STORY. The blood relation
to Lithuania (Osgemeos’ grandfather was a Lithuanian)
allows Kaunas Biennial visitors to see the story told by
brothers and other family members (mother Margarida
Kanciukaitis Pandolfo and aunt Veronica Kanciukaitis
Tognoli) about family exile to Brazil. But who knows how
much it is true and how much is taken from the dreams
and imaginations. Every story is fiction, because it is seen
from subjective point of view.
Analysing the content of brothers’ graffiti work, the com-
parison not only with Surrealism, but also with naïve or
fairy-tale style art appears, in the sense which makes you
kalba, gyvenimo akimirkos, kurios, rodos, tęsiasi amžinai, ( 171 )
fejerverkai gatvėje, gatvėse kuriami laužai, melas policijai,
žinojimas, kad mūsų šeima mus myli, dalykų darymas ne-
galvojant, latekso ir volelių naudojimas, tapymas gatvėje
nuogiems, išsiterliojusiems dažais, lipimas kopėčiomis be
marškinių, buvimas Pietų Amerikos gyventoju, naudojima-
feel participating in the unreal world together with the
characters of the wall and objects’ paintings. Osgemeos
are influenced not just by graffiti, but by the things they
see, hear and explore every day. In the city. City for Os-
gemeos is a personage. It is alive, vital, mystical and still
unknown. The painted figures seem to be trying to inves-
tigate their own (ir)reality into the environment where
they appear. I have hardly heard a more sincere answer to
the question “What motivates you to paint?” (www.lost.
art.br.com), as Osgemeos’ answer. Let’s finish my review
by their words:
Hate and love, living in a country where you have to survive,
the simple look of a child asking for money in the street, li-
ving in a country where the government doesn't care about
you, where there are no laws, where people are paid misera-
ble salaries and are still smiling, waking up sometimes and
realising it was only a dream. Idolatry, lack of union, vanity,
ego, jealousy, people who need others to be somebody, pe-
ople who use the others, love, we are proud to be Brazilians
and from São Paulo, to know that what we believe in exists,
to write incorrectly in Portuguese, to live some moments
that seem eternal, to use firecrackers in the street, to build
fires in the street, to tell lies to the police, to know that our
family loves us, to do things without thinking, using latex
and rollers, to paint in the street without clothes dirty from
paint, to go up on a ladder without a shirt, to be from South
America, to use the city, ugly things, to know we fly in the
fog, to float paper boats in the rain.
( 172 )
( 173 )
( 174 )

( INGA LIKŠAITĖ ) lietuva / lithuania

MOTERS PERDARYMAS / WOMAN REMAKE. 2011. Siuvinėjimas, insta-
liacija choreografijai / Embroidery, installation for choreography

Kvietimas dalyvauti kūrybinėje programoje kūrinius nauju būdu, atradau paralelę su kepėjo filoso-
ŠOKAM ir kurti kartu su choreografais nukreipė fijos pavyzdžiu – kai tešlos minkymas, perlankstymas,
mano dėmesį į judesį ir judesio suvokimą kaip įleidžiant į ją vis naujo oro, kelia tešlos kokybę, ji tampa
trasą ar formą laike. Lyginu ją su laiko origamiu, kurį gali- puresnė, lengvesnė, minkštesnė.
ma būtų lankstyti ir naujoviškai perlanksčius sukurti nau-
ją turinį. Daug kartų ką nors perdarant turinys kinta, bet Pats kūrybinio darbo procesas deklaruojamas kaip kūry-
susidėlioja nauji raštai. bos objektas. Kūriniai šiuo atveju veikia kaip priemonė vi-
zualizuoti laikui. Kūrinio atsiradimo būdas yra vartomas iš
Instaliacijai, kuri taps scena šokiui, imu anksčiau darytus visų pusių, pažiūrima į vidų, išverčiama į kitą pusę ir atgal,
savo kūrinius, fragmentus iš bendrų projektų, juos kar- galima sugrįžti į pradžią ir perdaryti, atsitraukti ar vėl žiū-
pau, kopijuoju, dubliuoju ar perdarau iš naujo kitu mas- rėti iš arti. Kūrybos procesą apsuku kaip rutulį, imu seną
teliu ar kitoje medijoje. Jie įgauna naują geometriją, kitą istoriją ir perdėlioju vis iš naujo.
struktūrą ar raštą. Kiekvienas panaudotas objektas yra
ankstesniojo perdarinys ir gali būti perdaromas ateityje, Objektai įprasmina praėjusį laiką, dabartį ir tai, kuo jie gali
todėl taip gaunamas tarsi raštas laike, kurio elementai yra tapti, toks jų naudojimas nubrėžia kreivę mūsų suvokime
kūrinių detalės. apie laiką, veiksmą ir ryšį tarp jų dalių.

Jau anksčiau man tapo įdomus atsisukimo atgal aspektas www.liksaite.com

kaip kūrybinė priemonė. Pakartodama savo ankstesnius
 ( 175 )

When invited together with choreographers to to visualize the time. Complexion of creative forming is
take part in a collaborative program PLAY, my turned over on all sides, with a look inside, turning inside
attention was drawn towards a notion of move- out and back, it might be begun anew and reconstructed,
ment as such, and the perception of it as a trace or shape might be seen from a distance or getting closer. I operate
of time. I see it as an origami of time, which might be fol- creative processing as a rolling ball, I take the old story
ded, and when refolded in a different way, a new content and keep reshaping.
might be obtained. Substance is changing when remade
many times, but new patterns evolve. The objects used speak about the past, present and what
they may appear in the future; using them in this way, I
For the installation, which is going to work as a stage for draw the curve in perception of time, action and relation
the dance performance, my earlier produced works, fra- between their parts .
gments from collaborative material are cut, copied, dupli-
cated, reset or remade once more in another media. This
way comes a new geometry, another structure or pattern.
Every object used has a prototype or may be a prototype
in future works. This kind of time pattern is generated,
where details of used artworks form its particles.

The aspect of rewinding I found as an interesting creative

tool. When works from the past are reproduced in anot-
her dimension, the example of bakers' transformation
may be tuned: kneading of a dough (bending, and reben-
ding) improves its quality by getting fresh air inside - it
becomes more fluffy, softer and lighter.

The process of creative practice is declared as the object

of creativity. Thus the art pieces work here as the agents
( 176 )
( VITA GELŪNIENĖ )
Šis kelerius metus austas kūrinys remiasi keliais
tekstilės klestėjimo laikotarpiu (XV–XVI a.) su-
kurtais ir iki šiol grožiu bei paslaptingumu nepra-
lenktais tapiserijų ciklais. Juos vienija milflerų (pranc. mil-
le-fleurs – tūkstantis gėlių) stilistika bei vienas pagrindinių
lietuva / lithuania
VIENARAGIO MEDŽIOKLĖ / THE HUNT OF THE UNICORN. 2010–2011
Tapiserija, klasikinis gobeleninis audimas / Tapestry, classic gobelin
weaving. 190 x 190 cm
veikėjų vienaragis – nekaltybės, skaistumo, laimės simbo-
lis. Pirmasis ciklų – „Vienaragio medžioklė“ (1495–1505,
Briuselio (?) dirbtuvės), jo pavadinimą kaip tiesioginę
nuorodą pasirinkau ir savo tapiserijai, – septyniose dalyse
vaizduoja labai dramatišką vienaragio sugavimo istoriją.
Toje istorijoje išausti ir aistra, ir kraujas, ir skausmas, ir
ginklai, ir plėšrumas, ir romumas, ir kovojantys herojai –
karas ir stichija, kova su aiškiu priešu. Akivaizdus ir tikslas
– nukauti, pasisavinti ir laimėti (vienaragį / laimę). Aš tai
vadinu kasdienybės priešybe – karo ir šventės heroizmu.
Kitame, šešių dalių cikle „Dama su vienaragiu“, išaustame
apie 1500 metus Flandrijoje, – jokio konflikto, jokios dra-
mos. Jauna kilminga dama (kiekvienoje tapiserijų – vis
kita) vaizduojama itin rami, ji visais savo fiziniais pojū-
čiais – klausa, rega, skoniu, uosle, lietimu – patiria pasaulį.
Vienaragis, kurį, pasak legendos, gali prisivilioti tik skaisti
mergelė, nuolankiai stovi šalia jos. Iš paskutinėje ciklo
tapiserijoje „Mano sielos troškimas“ arba „Mano vienin-
telei aistrai“ (tiksliai neišverčiama) vaizduojamo vyksmo
(dama nusiima prabangą ir ištaigų gyvenimą simboli-
zuojantį perlų vėrinį, t. y. sutramdo kūno ir sielos aistras)
galima suprasti, kad laimė yra ne pasigauti vienaragį ar
jį turėti, bet jį patirti savo sieloje. Šitą ciklą pavadinčiau
karo ir heroizmo (ypatingo būvio) priešybe – kasdienybe.
This work, which was developed over a period
of three years, is influenced by those tapestries
produced during the high period of textile (XV-
XVI c.). Their unifying feature is a pattern of flowers cal-
led mille-fleurs and a Unicorn, an image that went into
decline during the Renaissance. I borrowed the title of
my work from a set of tapestries – The Hunt of the Unicorn
(1495–1505), Southern Netherlands(?). The set of seven
tapestries depicts a dramatic capture of the Unicorn. The
woven story reveals passion, pain, disaster, rapacious-
ness and docility; it shows blood, armaments and heroes
fighting with their enemy with a sole purpose to conqu-
er, to appropriate and to claim the victory over the Uni-
corn (happiness). A distinguishing feature of this state of
exception, the heroism of war and feast, is a counterpoint
to what is ordinary.
In contrast, another set of six tapestries Lady with the
Unicorn (circa 1500, Flanders) does not reveal any conf-
lict or drama. A young noble Lady (each tapestry depicts
different characters) is represented in a serene way. She
experiences the world through all her physical senses -
hearing, sight, taste, smell and touch. The Unicorn, which
according to the legend can only be allured by a virgin, is
staying humbly alongside. From the last piece À Mon Seul
Désir (My One Desire), we conceive that the true happi-
ness is not to possess the Unicorn but to experience it
in your heart. The image shows the Lady taking off her
pearl necklace - a symbol of a wealthy life - thus taming
the desires of the body. This set of tapestries presents the
Herojiškus, audringai sukrečiančius įvykius žmogaus gy- ( 177 )
venime (bent jau mano) galima suskaičiuoti ant rankų
pirštų. O kas yra visa kita? Kasdienybė, su kuria reikia kas-
dien neherojiškai kovoti!
Savo kūriniu kalbu apie prasmę ir jos pagavimo recep-
tus neherojiškoje ir beprasmiškoje kasdienybėje, kuri
turi įtrūkių ir GALIMYBIŲ, ir apie kasdienybės heroizmą
(nors pastaroji frazė pati sau prieštarauja). Taip pat apie
tai, kokiais įrankiais ir būdais yra prasminga manipuliuoti
vienaragio medžioklėje (ietimis, šunimis, perlais, siūlais,
audimu), o kokiais ne. Kuriu vaizdą su neveikiančiais žmo-
nėmis, apsėstais kasdienybės ir fatališkumo. Juos supanti
aplinka yra suformuota mūsų kultūrinio palikimo, su laiko
ir erdvės prasislinkimais ir įtrūkiais, kurie gali tapti nuo-
roda į anapusybę ir šansu sutraukyti fatališkumo saitus ir
patiems tapti tikraisiais savo vienaragio medžioklės daly-
viais.
opposite of the state of exception represented by war and
the extreme – the ordinary.
Heroic, devastating events in the person’s life (at least my
own life) can be counted on the fingers of a hand. And
what is the rest? The rest is the un-heroic struggle with
daily life.
Herein, I explore the meaning of the lived life and recipes
to capture the Unicorn through non-heroic and insignifi-
cant everyday being, which, nonetheless, has cracks and
possibilities. I speak about the heroism of the mundane
(which is probably a paradox in itself), and also about
the tools which can be meaningful in the “hunting” pro-
cess (spears, dogs, pearls, threads, weaving). The image
depicts two dormant people, possessed by fate and the
mundane. They are surrounded with an environment
formed by a historical and cultural heritage which has
frictions and cracks of space and time. That is a suggesti-
on for a chance and a possibility to interrupt the threads
of fatality and to be the true hunters of their own Unicorn.
( 178 )
( ALMYRA WEIGEL )
Pradžioje buvo noras. Noras kurti juvelyriškas
struktūras. Šios struktūros turėjo būti trapios,
lanksčios ir grakščios. O spagečiai atrodė nuosta-
bi medžiaga, kurią galima paversti tokiomis rafinuotomis
struktūromis.
Galiausiai pasirodė, kad makaronai išties pernelyg sub-
tilūs, todėl pasakodama, kaip formavosi mano kūriniai,
negaliu pristatyti „gyvų“ struktūrų iš spagečių. Dabar jos
– tik brangūs prisiminimai apie pradžių pradžią.
Tačiau tuo metu, 1999-aisiais, labai trumpai egzistavo
juvelyriška instaliacija, pagaminta iš spagečių. Ji vadinosi
„Nekabink makaronų!“
Mačiau, kad darbas geras, todėl jis tapo prototipu, atspir-
ties tašku ir įkvėpimo šaltiniu toliau kuriant juvelyrinius
objektus bei naujų medžiagų, kurios suteikė man galimy-
bę sukurti tokias trapias struktūras, paieškose.
Lietuva, Vokietija / Lithuania, Germany
KAIP SPAGEČIAI TAPO LAIDU arba MANO DARBŲ METAMORFOZĖS
ISTORIJA / METAMORPHOSIS OF MY WORK or HOW SPAGHETTI
TURNED INTO CABLE. 2010-2011. Instaliacija / Installation
Tačiau pirmasis žingsnis medžiagos, kurią naudojau šiems
kūriniams, metamorfozės link buvo visiškai netikėtas. Be
jokios pagarbos mano, kaip menininkės, įdėtam darbui,
bet didžiai susidomėjusios maistine kūrinio verte, spage-
čių objektus suėdė žiurkės. Taigi teko išminti naują taką
siekiant peršviečiamumo ir plonumo.
Man tiesiog reikėjo atrasti medžiagą, kurią galima for-
muoti ir kuri būtų pakankamai patraukli, tačiau nekeltų
tokio apetito kaip virti spagečiai. Galiausiai aptikau karš-
tus klijus, jie suteikė galimybę realizuoti idėjas ir net plė-
toti jas toliau. Dirbdama su šia medžiaga atradau techni-
kas ir galimybes, kurių prieš tai neturėjau. Todėl atsirado
išraiškos formos, neįmanomos dirbant su spagečiais. Me-
džiagos metamorfozė, kurios priežastimi tapo maži išalkę
padarėliai, virto idėjų metamorfoze. Begalinė fantazijos
erdvė buvo kupina idėjų, laukiančių materializavimosi.

Taigi sukūriau naujas ir novatoriškas struktūras sekdama
žmogaus kūno linijomis. Pradėjau projektus, skirtus tam
tikroms temoms. Vieną iš svarbiausiųjų pavadinau „Pri-
juostės“. Šiam projektui paskyriau daug laiko ir pagami-
nau daugybę skirtingų prijuosčių. Kūriau prijuostes pagal
tikrą moterų ir vyrų atvaizdą, kūriau prijuostes pagal nuo-
lat kintantį moterų ir vyrų atvaizdą, todėl jų vis daugėjo ir
daugėjo. Visoms prijuostėms suteikiau vardus, kol galiau-
siai projektas baigėsi. Nors moterų ir vyrų atvaizdai keisis
tol, kol egzistuos žmonija, turėjau užbaigti projektą, kad
pailsėčiau nuo kūrybos šia tema.
Tačiau nuolatinis nerimas tuoj pat pagimdė naujų minčių, www.almyraweigel.de
kurios augo ir kristalizavosi į įkvėpimą, paskatinusį naujus
bandymus. Taip ir turėjo nutikti – metamorfozė niekada
( 179 )
nesibaigia: nei socialinė, nei technologinė, asmeninė ar
kūrybinė.
Sąsajos tarp pasaulio ir žmogaus proto tiesiamos nenu-
trūkstamai. Jos kuria nuolatinę pasaulinės komunikacijos
struktūrą, kuri niekuomet nemiega ir prasiskverbia į žmo-
nių gyvenimo būdą. Struktūra stipri, nepanaikinama ir
galinga. Ji vaidina gyvybiškai svarbų ir lemiamą vaidmenį
žmonių gyvenime. Ji nuolat dovanoja kvapą gniaužian-
čias priemones, kurios padeda atskleisti žmonijai dar
nežinomus troškimus. Šis projektas niekuomet nesibaigs.
( 180 )
 In the beginning was the wish, my wish to create I had to rest from all the work of creating and reflecting ( 181 )
filigree structures. These structures should be on this topic.
fragile, flexible and graceful. Spaghetti seemed
to me to be an outstanding material to be transformed But from the everlasting unrest immediately new ideas
into such delicate structures. emerged, grew bigger and crystallised to inspirations
which gave birth to new efforts. This had to happen be-
In the end they were too delicate indeed and therefore cause the metamorphosis never ends, neither the social
in the tale of the formation of my works those spaghetti and technological one nor the individual and artistic one.
structures cannot be presented anymore as a real work of
art; now they only appear as a precious reminiscence of The cabling of the world and of human mind inexora-
that distant beginning. bly proceeds and creates that omnipresent structure of
worldwide communication that never sleeps and that is
But at that time, in 1999, there existed, for a short period completely pervading human life style. The structure is
only, an installation of filigree structures made of spaghe- strong, irremovable and mighty and it plays the most vital
tti and its name was „Nekabink makaronų / Don’t hang up and decisive role in human life. Continuously it donates
the noodle !” what colloquially means “Don’t lie !” breath-taking instruments which help a human race to
I saw that it was good and thus this work became a pro- discover its unknown wishes. This project will never come
totype, a starting point and inspiration to my further en- to an end.
gagement in filigree objects and in the various materials
which enabled me to create such fragile structures.

Concerning the material which I used for my creation,

however, the first step of the metamorphosis came com-
pletely unexpectedly. Without any respect for my artistic
efforts, but with a big interest in its nutritional value some
rats ate up the spaghetti objects. So I had to strike a new
path to make my ideas of translucency and sleaziness
come true.

I simply had to find a material which had the same poten-

tial for forming and the same attractiveness but was not
as mouth-watering as cooked spaghetti. Finally it was hot
glue, which permitted me to continue realising my ideas
and even to develop them further. That material provided
me with techniques and options I didn’t have before. And
this made possible new forms of expression which the
spaghetti never had offered.

The metamorphosis of the material, caused by some

small hungry animals, became a metamorphosis of ideas.
And in the infinite space of ideas inspirations just waited
to be materialised.

So I formed new and innovative filigree structures accor-

ding to the human body, and I initiated new projects
according to certain topics and the most important one
I called Aprons. I spent a long period on that project and I
made a lot of aprons and all of them were different. I cre-
ated the aprons in the image of real women and men and
in the ever-changing image of women and men I created
the aprons and, therefore, they increased in number all
the time. And I gave names to all the aprons until this pro-
ject came to its end. Although the image of women and
men will continue changing all the days of the existence
of mankind that project had to come to an end because
( 182 )
( EGLĖ GANDA BOGDANIENĖ ) Lietuva / Lithuania
ĮSIVAIZDAVIMAI / IMAGINATIONS. 2011. Instaliacija / Installation

Tai tekstilės kūrinių ciklas apie moterų (žinoma, kas ką pagalvos ar pasakys, negėda, kad esi besotė, pa-
gali būti ir vyrų) fantazijas, kurių pagrindas – sie- sileidusi, atvira, silpna, sentimentali, nes vienintelis savo
kis būti mylimoms ir mylėti. Dažnai suvokiame, fantazijų žiūrovas ir vertintojas esi tu pati.
kad negyvename savo vizijose sukurto laimingo gyve-
nimo, tačiau nedrįstame sau pripažinti esančios nelai-
mingos, neturime aiškaus, motyvuoto apsisprendimo ir
stiprybės keisti save ar aplinką. Tuomet siekis tapti savo
vaizduotėje sukurto laimingo gyvenimo dalyviu pereina
į fantazijų nėrinį, kuris pinasi iš asmeninių patirčių, per-
skaitytų knygų, pamatytų filmų, atsitiktinių gatvės vaiz-
dų, nuogirdų... Belieka atpalaiduoti fantaziją ir kūrybiškai
pasinerti į neišgyventų, bet įsivaizduojamų situacijų, ne-
patirtų, bet geidžiamų jausmų, potyrių ir aistrų platybę.
Pamiršus padorumą, gėdą ir pareigas, mėgautis žodžiais
– noriu, galiu, jaučiu, trokštu, myliu. Patirti laimės jausmą,
kuris realybėje būna tik trumpalaikė jutiminė iliuzija.

Įsivaizdavimai – tai mūsų privatūs paplūdimiai, į kuriuos

ateina tik tie, kuriuos pakviečiame, jie tampa sugalvotų
spalvingų scenarijų atlikėjais, spektaklių marionetėmis,
mūsų fantazijų įrankiais. Pamirštama ribotų galimybių
realybė, prarandamas gėdos ir saiko jausmas, ir nesvarbu,

It is a cycle of textile works about women (could ties is forgotten, sense of shame and moderation is lost,
be about men, as well) fantasies, which main and it does not matter what everyone will think and say, it
focus is – desire to be loved and to love. is not shame to be greedy, dissipated, open, weak, senti-
mental, because the only spectator and assessor of these
Often we do realize that we are not living the perfect life fantasies is yourself.
we always dreamt about, but we do not dare to face that
we are simply unhappy; we lack a clear motive and coura-
ge to change ourselves and the environment around us.
Then the ambition to become part of this imaginary per-
fect life moves to lace of fantasies, that come from perso-
nal experiences, read books, seen movies, random views
in the streets, rumours… We can only liberate our fantasy
and creatively dive into these never embraced experien-
ces of imaginary situations, never felt, but deeply desired
emotions, feelings and passions. Leaving decency, shame
and responsibilities, we can enjoy the words – I wish, I
can, I feel, I desire, I love. To experience the happiness that
in real life is only a short sensory illusion.

Imaginations – it is our private beaches, which can be vi-

sited only by people that we invite. These people become
performers of made-up colourful scripts, show puppets,
our fantasy tools. The reality with its limited opportuni-
 ( 183 )

su kudikiu
( 184 )

( HIROKO WATANABE ) Japonija / Japan

RAUDONOS MEDŽIAGOS JUDĖJIMAS / RED CLOTH’S MOVEMENT
Linas, medvilnė, viela, metaliniai siūlai, rankinis audimas / linen,
cotton, wire, metal yarn, handwoven. 132 x 93 x 19 cm

Šį kūrinį išsirinkau iš projekto, pavadinto Aka

no shiriizu („Raudonoji serija“). Visada labai ža-
vėjausi medžiaginėmis tekstilės savybėmis, o
ypač mane traukia raudona spalva, paslaptinga spalva,
įkūnijanti tiek jang, tiek in – Rytų Azijos kosmologijoje
supriešintus vyriškos ir moteriškos prigimties principus.
Nusprendžiau pažiūrėti, kas atsitiktų, jei pabandyčiau
sujungti ir atskleisti stulbinantį audinio stiprumą ir stebu-
klingą raudonos spalvos galią, naudodama siūlus, dažy-
tus labai ryškiai raudonais dažais, gautais iš šiuolaikinių
cheminių dažų. Ketinu ir toliau naudoti pažangiausiomis
šiuolaikinėmis technologijomis sukurtus audinius, kad
išreikščiau tapatinimąsi su gyvybingumo pirmavaizdžiais.

I selected this piece from a project entitled Aka

no shiriizu (Red Series). I’ve always been totally
captivated by the material properties of texti-
les, and I’m especially drawn to red, a mysterious colour
that embodies both yang and yin, the opposed male and
female principles in East Asian cosmology. I decided to
see what happened if I tried to combine and draw out
the amazing strength of fabric and the magical power
of red, working with threads coloured an extreme scarlet
hue derived from a contemporary chemical dye. I plan to
continue using fabrics developed at the cutting edge of
modern technology as a means of expressing my sense of
symbiosis with the very origins of life.
( 185 )
( 186 )
 ( VALYA ) JAV / USA
VISKAS, IŠSKYRUS ATMINTĮ. BABA / EVERYTHING BUT MEMORY. BABA.
2010. Vilna, šlapias vėlimas / merino wool, hand wet felted.
( 187 )

620 x 580 cm

Ši istorija yra tikra, asmeninė, bet universali.
Lou buvo įvaikintas. Daugelį metų jis bandė iš-
siaiškinti, kas jo tikrieji tėvai, bet nesėkmingai.
Ilgainiui Lou nustojo jų ieškoti. Stebėtina, bet šiuolaikinio
mokslo pažanga leido atskleisti jo paslaptį stulbinan-
čiu būdu. Atsakymas buvo jo kraujyje, tiksliau, jo DNR
molekulėse. Atrodo, mūsų kraujas yra laiko mašina, kur
parašyta didžiausia visų laikų istorija, bet tik pastarąjį de-
šimtmetį atradome būdą jai perskaityti. Pastaruosius 15
metų mokslininkai naudojo pažangiausias biologines ir
genetines technologijas, kad ištirtų mūsų istoriją, žmoni-
jos istoriją, istoriją, kaip mes užkariavome pasaulį. Šian-
dien pagaliau žinome tiesą. Lou atliko DNR testą, kai jam
buvo 72 metai. Vieną rytą jis mums paskambino. Žinutė
buvo trumpa: „Pagal mano DNR, abu mano tėvai buvo iš
Suomijos. Aš esu suomis!“ Tai buvo labiausiai šokiruojanti
naujiena, kokią tik esu girdėjusi. Negi kiekvienoje mūsų
kūno ląstelėje yra įrašyta informacija apie mūsų protė-
vius, apie jų keliones Žemės planetoje?! Šiandien kiekvie-
nas iš mūsų gali atsekti savo kilmės linijos giją, siekiančią
50 tūkstančių metų atgalios. Tai buvo laikas, kai mūsų
drąsūs protėviai pradėjo savo kelionę iš Afrikos norėdami
užkariauti pasaulį. Afrika yra visų žmonių gimtinė. Kažka-
da mes visi buvome tik viena maža šeima planetoje. Šian-
dien kiekvienas mūsų įneša savo indėlį į istoriją.
Atrasta nuostabi mūsų kūno paslaptis mane jaudina, ste-
bina ir labai veikia mano meną.
BABA yra mano dėkingumo išraiška ir memorialas (pa-
minklas) mūsų Motinai Žemei, Motinai Ievai, visų žmonių,
šiandien gyvenančių Žemėje, Motinai.
Raukšlėtas BABA veidas žiūri į mus kupinas kartėlio, liū-
desio, atlaidumo ir, kaip motinoms būdinga, meilės bei
besąlyginio priėmimo.
www.royenkoart.com

This story is real and personal, but universal.

Lou was adopted. For many years, he tried to fi-
gure out who his real parents were, but without
success. In time, Lou finally gave up trying. Surprisingly,
the developments of modern science have made it pos-
sible to uncover his secret in an absolutely amazing way.
The answer was buried in his blood, or, to be more preci-
se, in the molecules of his DNA.

It appears our blood is a time machine where the gre-

atest history of all time is written and only over the last
decade have we discovered how to read it. For the past
15 years scientists have been using cutting edge bio and
genetic technology to investigate our history, the history started their journey from Africa to conquer the world.
of human beings, the history of how we have conquered Africa is the birthplace of every human being. Until that
the world. Today, we finally know the truth. time, we were all just one small family on the planet. To-
day, each of us carries our own unique chapter.
Lou completed his DNA test when he was 72 years old. The discovery of such an amazing secret that is kept in
One morning he called us. The message was short: “Accor- our body excites me, amazes me, and makes a huge inf-
ding to my DNA both my parents were from Finland. I am luence in my art.
a Finn!” This was the most shocking news I’d ever heard.
How could it be possible that in each cell of our body is BABA is my gratitude and memorial for our Mother Earth,
written information about our ancestors, about their tra- for the Mother EVE, Mother of us all, people living on the
vel on the planet Earth?! planet Earth today.
BABA‘s wrinkled face looks at us with bitterness, sorrow,
Today each of us can surely trace his/her roots back forgiveness, and as mothers always do, with love and
50,000 years. That was the time when our brave ancestors acceptance.
( 188 )

( MIN-TZU CHAO ) Taivanas / Taiwan

DVIGUBA LAIMĖ – taivaniečių vestuvinės suknelės nuo 1900 iki
šiandien / DOUBLE HAPPINESS – the wedding dresses of Taiwanese
women from 1900 to present. 2010–2011
Skaitmeninė spauda ant popieriaus / Digital print on paper

Moters jausmas apie meilę ir santuoką yra išreikš- Konfucianizmo mokymo supratimas padeda mums su-
tas per marginimo raštą. „Moterimi tampama, o prasti Taivano moterų situaciją minėtuoju laikotarpiu.
ne gimstama.“ Simone de Beauvoir Tradicinėje visuomenėje buvo pabrėžiama tėvystės ver-
tė ir ypač aukštinami „mačo vyrų“ ir „nuolankių moterų“
Žemėlapis ne tik rodo geografines vietoves, bet ir pasa- įvaizdžiai. Sūnus laikytas vertingesniu už dukterį, moterų
koja istorijas. Dažnai žemėlapyje informacijai perduoti lavinimosi galimybės buvo ribotos. Šimtmečius buvo lai-
ir vizualiai komunikacijai pasiekti naudojami simboliai. koma madinga rišti pėdas, nes moteris rištomis pėdomis
Šiame projekte modernus simbolizmas pasitelkiamas sie- atrodė švelni ir silpna. Taip pat moterų kūno žalojimas
kiant interpretuoti tuos laikus, kai gimė, gyveno ir tekėjo susijęs su komforto moterimis (armijos prostitutėmis),
keturios Taivano moterų kartos. Jis siekia suprasti Taiva- skirtomis tarnauti Japonijos armijai per Antrąjį pasaulinį
no moterų gyvenimo patirtį tradicinėje, patriarchalinėje karą, kai Taivaną okupavo Japonija. Pasibaigus Japonijos
visuomenėje, atskleisti drąsią šių moterų dvasią. Be to, okupacijai, kai Taivanas atgavo tautines ambicijas, dėl fe-
pastarųjų keleto šimtų metų socialinių pokyčių, politinių minizmo plitimo ėmė gerėti ir moterų socialinė padėtis.
intervencijų ir moterų gyvenimų istorija padeda suvokti Šiandien Taivane globalizacija atnešė dar daugiau poky-
nuolat besikeičiančius moterų gyvenimus šiuolaikiniame čių į šiuolaikinių moterų gyvenimą.
Taivane.

Pirmoji istorija pasakoja apie vaiką nuotaką, ji remiasi
mano prosenelės A-Buy (Nupirktoji, 阿買) istorija. 1890
metais, būdama šešerių ir gyvendama Kinijoje, dėl tradi-
cinių ir praktinių priežasčių ji buvo parduota kaip nuotaka
ir 1893 m. persikėlė į Taivaną. Tuo metu sūnus laikytas
daug vertingesniu nei dukra. Skurdas šeimoje nepaliko
jos motinai kito pasirinkimo, kaip tik parduoti ją kaip nuo-
taką. Tokiai nuotakai nebuvo galimybės lankyti mokyklos;
vienintelis dalykas, kurį jai reikėjo išmokti gyvenime – tai
būti namų šeimininke. Ji žinojo, kad vienas pagrindinių
tikslų, kodėl ji buvo nupirkta, yra palikuonys. Ji laukėsi
12 kartų, kol pagimdė sūnų. Ji pergyveno Čingų dinasti-
jos karus. 1894 m. Kinija buvo nugalėta, ir Taivanas pagal
Shimonoseki sutartį atiteko Japonijai. Jos nekaltos akys
matė žiaurią visuomenės realybę. Jos gyvenimą nuolat
varžė kasdienė namų ruoša. Ji pasiaukojo šeimai ir buvo
laiminga.
Antroji istorija pasakoja apie mano senelę Sweet-Olive www.mintzuchao.com
(Saldžioji Alyva, 春桂). Ji gimė 1925 m. per Japonijos
okupaciją. Ji buvo įsimylėjusi savo japonų kalbos moky-
toją, bet saldus sapnas baigėsi, kai jai sukako šešiolika:
ji turėjo paklusti iš anksto jos tėvų suorganizuotai san- ( 189 )
tuokai. Per karą santuoka jau nebebuvo reikalinga vien
tam, kad gimtų sūnus. Žmona turėjo tapti šeimos centru.
Daugumai vyrų esant kariuomenėje, moterys turėjo būti
nepriklausomos ir stiprios: jos prižiūrėjo vaikus, slėpėsi
per antskrydžius, dirbo papildomus darbus ir palaikė visą
šeimos egzistavimą. Ji rėmė ne tik savo šeimą, bet taip pat
ir vyrą, kad atsilaikytų prieš Japoniją, aukodamasi kartu
ir dėl visų Taivano gyventojų. Jos gyvenime buvo giliai
įsišaknijusi šeimos ir tautinė savimonė, ir ji išmoko tapti
stipresnė. Jos metamorfozę lydėjo karo dienomis besikei-
čiančios kultūrinės ir politinės aplinkybės. Ji rūpinosi ne
tik išgyvenimu; bet ir puoselėjo santuokinę meilę. Išlaikyti
visą šeimą kartu – tai buvo palaima.
Toliau seka mano mamos, vardu Peony (Bijūnas, 牡丹),
istorija (o šiame cikle – vestuvinė suknelė). Ji gimė 1949
m. ir ištekėjo 24 metų amžiaus. Baigusi vidurinę mokyklą,
ji mėgavosi iki tol neegzistavusia taika ir laisve Taivano
nepriklausomybės susigrąžinimo amžiuje. Jai patiko gerti
amerikietišką kokakolą ir skaityti japoniškas komiksų kny-
gas. Ji rengėsi šiuolaikiškai ir ėjo į kiną. Vaikystėje ji patyrė
pasakišką svajonę ir po dviejų rimtų partnerysčių, paga-
liau sutiko savo vyrą. Peony buvo karjeros moteris. Finan-
sinė nepriklausomybė leido moterims įgyti santuokinę
laisvę. Konfliktai tarp nepriklausomų moterų ir vyrų buvo
slepiami nuo aplinkinių. Susikūrė grupelė celibato šali-
ninkų, jie metė iššūkį tradicinei santuokos vertei. Visuo-
menėje sumažėjo suvaržymų, todėl pagausėjo skyrybų ir
pakartotinų santuokų. Nepilnos šeimos ir moterys, kurios
augino savo vaikus vienos, taip pat tapo neišvengiamu
reiškiniu. Ji siekė lygybės ir nepriklausomybės. Mėgavosi
meile. Laimę ji laikė savo rankose.
Galiausiai Spring-Flower (Pavasario gėlė, 春花), 28 metų
amžiaus, gimusi XX amžiaus pabaigoje, priklauso kartai,
kuri užaugo su technologijomis ir internetu. Ji naudo-
jasi labai įvairiais žinių šaltiniais, jai tapo daug lengviau
bendrauti su įvairiais žmonėmis. Yra daugybė galimybių
įsimylėti ir tikrovėje, ir virtualioje erdvėje. Įvairūs pasirin-
kimai ir meilė, kaip ir greitas maistas, yra pilni dirgiklių ir
pavojų. Nestabilumas ir nesaugumas paskatino ją ieškoti
gyvenimo prasmės. Jai nepavyko suderinti savo svajonės
ir stabilios šeimos sukūrimo. Ji nusprendė atsisakyti tradi-
cinių vertybių ir gyventi užsienyje. Ją slegia nesuvaržyta
laisvė, sumišusi su persekiojimo nuojauta. Ji mėgaujasi
lengvabūdišku gyvenimu bei nauja patirtimi ir visada nori
daugiau, bet jaučiasi vieniša, sumišusi ir kažką praradusi.
Ji turi ieškoti ir atpažinti savo laimę, kai tradicinės verty-
bės padėti nebegali.
( 190 )
A map not only shows geographical locations,
but also tells stories. Symbols are used extensi-
vely in a map in order to convey information and
to achieve visual communication. In this project, modern
symbolism is used to interpret times in which Taiwanese
women in four generations were born, lived and married.
It seeks to understand the life experiences of Taiwanese
women in a traditional, patriarchal Han society, and to
unveil their courageous spirit. Furthermore, by reviewing
the history of social changes, political interventions and
women’s lives in the past few hundred years in Taiwan, it and national consciousness was becoming more deeply ( 191 )
helps to better understand women’s ever-changing lives rooted in her life, and she learned to become stronger.
in modern Taiwan. Her metamorphosis was accompanied by the changes of
cultural and political circumstances during wartime. Sur-
An understanding of Confucianism helps us to unders- viving was all she cared about. She nurtured the love in
tand Taiwanese women’s situations over this time span. her marriage. Keeping her entire family intact was where
In a traditional society based on Confucianism, the value her bliss came from.
of paternity was emphasised, and the images of ‘macho
men’ and ‘meek women’ were favoured. A son was valued Following is the wedding dress of my mother, her name is
more than a daughter, and education opportunities for Peony（牡丹). Born in 1949, she was married at the age
women were restricted. Foot binding had been consi- of 24. She graduated high school, and enjoyed unprece-
dered fashionable for centuries, since it made a woman dented peace and freedom in the age of the new Taiwan.
looked delicate and frail. Also related to the harm of a She enjoyed Coca Cola from America, and read comic bo-
woman’s body were the comfort women (army prostitu- oks from Japan. She dressed according to modern fashion
te) that served the Japanese army in World War II when and went to the cinema. After two serious relationships,
Taiwan was occupied by Japan. After the occupation by Mr. Right finally came along. Peony was a career woman.
the Japanese, the Taiwanese’s national aspirations grew, Financial independence allowed women to gain freedom
social status of women also started to improve because from their marriage. The conflicts between independent
of the rise of feminism. Today, globalisation has brought women and men were going on under the surface. There
even more changes to the life of the modern woman in was a newly emerging celibatarian movement that chal-
Taiwan lenged the traditional values of marriage. The constraints
of society had been eased, therefore divorce and remar-
The first story is about a Child Bride which is based on rying had become more common. Single-parent families
my great grandmother's story. Her name is A-Buy (阿買). and women who raised children on their own had also
In 1890 she was six years old and living in China, howe- become inevitable phenomena. She pursued equality
ver she was sold as a bride for conventional and practical and independence. She enjoyed love. Happiness was
reasons and moved to Taiwan in 1893. At the time the held in her hands.
prevalent view was that a son was much more valuable
than a daughter. She came from a poorer family, and her Finally, Spring- Flower (春花), age 28, who was born at
mother had no other choice but to sell her as a child bri- the end of the 20th century and belongs to a generation
de. There was no chance for a child bride to go to school; who have grown up with technologies and the Internet.
the only thing she had to learn in her life was how to be a The source of her knowledge is highly diverse, and it has
housewife. She knew that one of the main purposes she become much easier to communicate with various kinds
was bought was for descendants. She became pregnant of people. There are plenty of opportunities of falling in
12 times until she had a son. She experienced the wars love both in real-life society and in virtual space. Diverse
between Qing dynasty and various countries. In 1894, choice and fast-food love are full of stimulation and dan-
China was defeated, and Taiwan was handed to Japan gers. Instability and insecurity made her start to search
under the Treaty of Shimonoseki. Her innocent eyes were for the meaning of life. There has been incompatibility
looking at the cruel reality of the society. Her life was res- between pursuing one’s own dream and starting up a
trained in day-to- day housework. She devoted herself to stable family. She chose to leave traditional values behind
the family and that was her happiness. and live in a foreign country. However, extreme freedom
and restless pursuance also brings her a sense of being
Second is the story of my grandmother, Sweet-Olive lost. She enjoys playtime and new experience and is al-
(春桂). She was born in the Japanese occupation era in ways eager for more. Even freedom brings her solitude,
1925. She fell in love with her Japanese schoolteacher, but confusion and a sense of being lost. She has to search for
the sweet dream finished when she was sixteen, when and recognise her own sense of happiness. Traditional va-
she had to accept the prearranged marriage organised lues cannot help her in this search anymore.
by her parents. A wartime marriage was not simply about
giving birth to a son. A wife had to become the centre
of their family. While most of the men were in the army,
women had to be independent and strong: they looked
after children, hid when there was an air raid, did any
part-time job needed, and sustained the very existence
of the family. She not only supported her own family but
also supported her man to resist the Japanese. The family
( 192 )
( PATRICIJA GILYTĖ ) Lietuva, Vokietija / Lithuania / Germany
4 MILIJONAI_UOSTAS / 4 MILIONS_PORT. 2011
Porolonas, videofilmas. Instaliacija / Foam, video. Installation

Daugumos mano performansų ištakos yra vide-

operformansuose, atliktuose gamtoje be publi-
kos. Aš teikiu pirmenybę beribei gamtos erdvei:
laukams, jūros pakrantei ar smėlėtai dykvietei, kur žmo-
gaus kūnas netenka mastelio ir prasiplečia. Gamtos po-
veikis – vėjas, šviesa, šešėlis – taip pat lipdo ir formuoja
mano darbus.

Dirbdama su porolonu naudoju į kūną orientuotus dide-

lio mastelio patiesalus: nors jų paviršius tuščias, jie vis tiek
tampa nuoroda į tai, kad trūksta žmogaus kūno. Porolono
paviršių sieju su žmogaus oda, o peizažą suvokiu kaip že-
mės odą. Priklausomai nuo konteksto ir nuo išsidėstymo
erdvėje, porolonas taip pat nurodo į įvairius socialinius
veiksnius – skurdumą arba komfortą – ir kartu su pavadi-
nimu gali sukurti savarankišką kontekstą, o tai mano dar-
buose yra paralelinis literatūrinis papildymas ir programa. kai techninė įranga cikliškai kartoja vis tas pačias sekas
skirtingose parodinėse erdvėse įvairiose pasaulio vietose.
Porolono audinys sugeria mūsų sapnus, poilsį ir neramų Tokia skulptūros ir videomeno sąveika, leidžianti sudėti
miegą. Kūnas paskęsta jame ir iškyla lyg grįžtų iš porolo- pirminį veiksmą į DVD formatą ir vėl tarsi džiną iš Aladi-
ninių bangų. Nors videoperformansams naudoju formą, no lempos išleisti ir išskleisti jį videoprojekcijos pavidalu,
gamtoje ši medžiaga tapo tiesiog sluoksniu, užklotu, kuris žavi mane analogija minčiai ir jos gebėjimui įveikti erdvę
uždengia, paslepia, saugo ir izoliuoja nuo aplinkos. Tikroji ir laiką.
paslaptis išaiškėja tik tuomet, kai porolonas patenka į vi-
deoerdvę, jam (o kartu ir man) įveikus senėjimo dėsnius, www.patricija-gilyte.net

Behind most of my performative works the-
re are videoperformances created outdoors
without the presence of an audience. I prefer the
endless space of nature: fields, seashore or a sandy de-
sert-surroundings where the human body loses its own
dimensions and extends. Natural influences such as wind,
light and shade, mould and form my work, as well.
Working with the foam, I use body-oriented large-scale
mats: even as the empty surfaces they imply the absence
of the human body. Generally, I associate the foam surfa-
ce with the skin and I also understand the landscape as
the skin of the earth. Depending on the context and on
the way it is placed spatially, foam also implies different
social factors like poverty or comfort and can create the
autonomous context in conjunction with the title, which
means a parallel literary supplement and a program in my
work.
Foam fabric absorbs our dreams, the revival and the trou-
blesome sleep. The body sinks in it and emerges like re-
turning from the foamy waves. While using the form for
the video performances outdoors this material became
simply the layer, a sheet covering, hiding, protecting, and
also isolating from the surroundings. Its genuine secret
becomes explicit just after entering the space of video,
making possible for itself (including myself) to overco-
me the rules of deterioration, with the aid of technical
equipment looping the same sequences at the several
exhibition spaces in the different places of the world. This
interlacing of sculpture and video which allows the initial
gesture to be compressed into a volume like a DVD disc
and similarly into the lamp of Aladdin to evolve again in
the form of video-projection, fascinates me through its
analogy to the thought and its ability to cross the space
and time.
( 193 )
( 194 )

DAR KARTĄ Į ATEITĮ

 ( 195 )

REWIND INTO THE FUTURE

( 196 ) Sarah E. Braddock Clarke čios garso prigimties paieškas. Taktiliškumas ir garsas
DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN kūriniuose analizuojami paraleliai, taip pat konceptualiai
ir fiziškai įvaizdinami. Paroda DAR KARTĄ Į ATEITĮ skirta
„erdviniam garsui“ įvairiai išgyventi.
Visi šie mygtukai spaudžiami parodoje DAR KARTĄ Į ATEITĮ
/ REWIND INTO THE FUTURE, kur atrinkti menininkai gili- Mes XXI a. pradžioje esame įpratę „prisijungti“ arba būti
nasi į praeitį, komentuoja dabartį ir žiūri į ateitį. „prijungti“. Dažnai mūsų patirtis primena „liečiamo ekra-
no valdymo“ scenarijų, kai veiklos pradžia nereikalauja
DAR KARTĄ jėgų. Žiūrovui telieka tiesiog atsisėdus atsipalaiduoti ir
Tekstilė, turinti turtingą ir įvairiapusę istoriją, idealiai tin- viskas bus parodyta. Tai gali būti pasyvus išgyvenimas.
ka aprėpti tokius užmojus. Ji apima ir susistemina praeitį, Naudojant tekstilę, įvairūs jutikliai yra aktyvuojami lie-
dabartį ir ateitį, viską vienu metu. Audimas, pats elemen- čiant – spaudžiami įvairūs mygtukai, o rezultatas tampa
tariausias pluošto pynimas, prasidėjęs maždaug 7000 m. įdomesnis ir gilesnis.
prieš Kristų, šiandien vis dar tyrinėjamas kaip patikimas
konstrukcijos ir išraiškos metodas, kur sėkmingai susilieja Visoje meno istorijoje menininkai dirbdami naudodavosi
prisiminimai ir vaizduotė. naujomis technologijomis – ir įrenginiais, ir medžiago-
mis. Nuo komercinių suvaržymų laisvas meno pasaulis
Tekstilė dėl savo prigimties tinka daugelyje sričių – pra- natūraliai atranda vietos rizikai ir grynam eksperimenta-
dedant žmogaus kūnu, baigiant architektūra bei mus su- vimui – tai yra tai, ką visi atrinktieji parodos menininkai
pančia aplinka – tiek realia, tiek virtualia. Nuolat ieškant ir daro. Mokslas ir menas sujungiami aukštųjų technolo-
naujų, neatrastų dalykų, plati tekstilės sritis veikia daugelį gijų tyrimo „laboratorijose“, tiesiog eksperimentuojant
mūsų kasdieninio gyvenimo aspektų – apkabindama, ra- su naujomis technologijomis, išmaniosiomis ir aukštųjų
mindama, skatindama. Ji – visur esanti ir visur prasismel- technologijų medžiagomis, kai Petri lėkštutės (naudo-
kianti, atsėlinanti į mūsų sąmonę ir informuojanti visas jamos mikroorganizmams auginti) ir „Apple Macs“ dirba
mūsų gyvenimo sritis. vienoje komandoje su biologinės ir skaitmeninės mados
manekenais.
Čia demonstruojamos tradicijos, kurios jungiamos su
naujausiomis technologijomis sceninių garsinės tekstilės Mūsų pojūčiai priklauso nuo to, kaip suvokiame dalykus –
instaliacijų forma, įrašai iš specifinių vietovių ir dėvėjimas kaip juos susiejame su savo asmenine aplinka, o kartu ir
ant žmogaus kūno. Ištieskite ranką ir spustelėkite DAR su platesniąja. Šie šeši menininkai iš įvairių šalių tai ir na-
KARTĄ Į ATEITĮ – atverkite akis, ausis ir protą, paspauskite grinėja, naudodami tekstilę kaip reaguojančią ir sąveikau-
„groti“ ir pasigarsinkite. jančią priemonę. Publika (kaip priešprieša vienam žiūro-
vui) yra įtraukiama į visišką patyrimą – žadinantį jausmus,
ŠOKAM efemerišką, laikiną, praeinantį, dinamišką ir gyvybingą.
Šie užsienio menininkai buvo pasirinkti dėl naujų išraiš- Taip tekstilės sritis priartėja prie vietos, apimančios įvai-
kos būdų, nes jau lekiame XXI amžiumi. Tekstilės lauką rių aspektų suvokimą ir reakcijas. Įgimtos / natūralios jų
ženklina dinamika, nuolat judantys ir besikeičiantys pasirinktų medžiagų ypatybės yra permetamos į naujas
reiškiniai, vis plečiantys savo ribas, bet kartu ir gerbian- suvokimo zonas, kad bendraudamos, linksmindamos ir
tys tradicijas. Menininkai parodoje DAR KARTĄ Į ATEITĮ informuodamos praturtintų ir pagyvintų savo žiūrovus.
demonstruoja pagarbą ir nuolankumą tekstilės istorijai, Dalyvavimas žiūrovui atsiperka supratimu, kaip tokios
o kartu tyrinėja moderniųjų technologijų medžiagas bei technologijos galės būti mūsų ateities gyvenimo – darbo,
pačias technologijas. Pavyzdžiui, Jane Harris, Barbara poilsio, pramogų – dalimi.
Layne bei Nancy Tilbury puikiai moka pritaikyti skaitme-
nines bei išmaniąsias technologijas ir sujungti žmogaus EFEMERIŠKUMAS
aprangą su integruotais ar įsivaizduojamais stimulais. Hi- Tekstilė yra efemeriška nuo savo pirminės būsenos. Bė-
bridinis ar tarpdisciplininis dizainas yra laikomas svarbia gant laikui, ji suplonėja ir nusidėvi, pirmiausia įvairiai
sritimi, kurioje kūnui kuriami „apvalkalai“, siekiant jį pa- nusitrina (kai kur daugiau, kai kur mažiau), tada visiškai
didinti, apsaugoti, papuošti ar su juo bendrauti. Parodos susidėvi, suyra ir išnyksta. Suvokiant šį laikinumą, tekstilę
DAR KARTĄ Į ATEITĮ įvairiais būdais apeliuoja į daugybę tinka poruoti su technologija, nes technologija taip pat
žmogaus kūno pojūčių. dažnai trumpalaikė. Buvo daryta daug tyrimų ir pasitelk-
ta daug atradimų, ploninant ir minkštinant medžiagas,
Ainsley Hillard, Janis Jefferies ir Christy Matson darbuose taip pat didinant jų lankstumą. Tai leidžia pažangiosioms
demonstruojami tikėtini vizualinai / taktiliniai santykiai technologijoms, tokioms kaip elektroniniai prietaisai, be
su garsu. Jų eksperimentai nukreipti į analogijų tarp vi- vargo įsiskverbti į mūsų drabužius, papuošalus, prietai-
zualinės / taktilinės patirties apčiuopiamumo ir abstrak- sus ir aplinką. Mes galime būti „toli nuo čia“, o kartu „su-
sijungti“ ir „palaikyti ryšį“. Palikite žinutę ir mes su jumis menininkai, dirbantys su tekstile, kurie naudoja judantį ( 197 )
susisieksime. žmogaus kūną kaip išraiškos priemonę. Daug kas mano,
kad ši priemonė labiausiai tinka įvairiai tekstilės prigim-
Pastaruosius keletą dešimtmečių dėvėjimui skirtos tech- čiai perduoti, ir ji, atrodo, pasiruošusi būti tęsiama.
nologijos yra tyrinėjamos, bet tik visai neseniai technolo-
gijoms patobulėjus tapo daug geriau prieinamos. Teksti- PIRMYN
lės tyrimuose itin svarbu praktiškai pasitelkti lankstumą, Pristatomi menininkai naudojasi tarpdisciplininiais meto-
kaip svarbiausią medžiaginę ypatybę, ir dabar matome, dais, apimančiais ir tekstilės, ir netekstilės medžiagas bei
kaip ši savybė išnaudojama minkštų, lanksčių ir išmonin- procesus. Be to, daug darbų parodoje DAR KARTĄ Į ATEITĮ
gų audinių struktūrose, gebančiose reaguoti į dirgiklius aktyviai bando sujungti meną ir technologijas. Dirbantys
įvairiais būdais – atitinkamai keičiant spalvą, tekstūrą ar menininkai, mokslininkai, inžinieriai ir žiniasklaidos atsto-
formą. vai susibūrė siekdami išplėsti tekstilės ribas ir atskleisti
supratimo ir sąsajų tarp tekstilės ir gausybės naujųjų
LAIKINUMAS technologijų taikymo būdus.
Kai svarstoma tekstilės ir sudėtingų skaitmeninių techno-
logijų jungtis, medžiaga ir atmintis gali būti susietos su Taip pat akivaizdūs yra svarbūs filosofiniai, moralės ir
skaitmenine atmintimi. Galima susieti medžiagą, indi- etiniai klausimai, susiję su identitetu mūsų visuomenėje
vidualią ir kolektyvinę atmintį, nostalgiją ir skaitmeninę ir kultūroje. Asmens sekimo problemos ir kėsinimasis į
atmintį. Šiuo atveju atmintis yra Janis Jefferies ir Barba- privatumą primena pasisaugoti „visur esančios kompiu-
ra Layne bendro darbo bruožas. Šios autorės mano, kad terijos“, kai išmanioji programinė įranga ir inžinerinės
tekstilė vaidina pagrindinį vaidmenį perduodant individo technologijos gali pateikti išsamų bet kurio žmogaus por-
atsiminimus. Savo darbe, pavadintame „Dėvima nebūtis“ tretą. Nuostabu, o kartu ir verčia sunerimti mintis, kaip ši
(„Wearable Absence“), santykį tarp žmogaus kūno ir jo informacija panaudojama. Privatumas laikomas naująja
apdangalo išreiškia priemonės, kurios įspėja apie fizinius prabanga, nes tapatybės vagystė kelia rūpestį ir žmonės
pasikeitimus, pavyzdžiui, širdies plakimo ritmą ar odos stengiasi apsisaugoti. Žmonės neleidžia tiek viešinti as-
galvaninį laidumą (drėgmės kiekį ant odos). Kai paveikia- meninės informacijos, kad kiekvienas kūno judesys būtų
mas biologinis jutiklis, vaizdinė ir garsinė informacija yra fiksuojamas ir perteikiamas [kažkieno] ekranuose, o kie-
perkeliama, kad būtų prieinama, ir arba parodoma, arba kviena reakcija būtų iš anksto numatyta ir apskaičiuota
paleidžiama per vieną iš dviejų drabužių. remiantis sukaupta buvusia informacija.

Parodoje DAR KARTĄ Į ATEITĮ tyrinėjamos jutiminės vaiz- Pirmyn į artimą ateitį, kurioje ir toliau numatoma, kad
do, lietimo ir garso savybės. Garsas yra tyrinėjamas kaip tekstilė ir technologija sąveikaus, bendradarbiaus ir nueis
abstrakcija ir kaip idėja, perduodanti nuotaiką, atmosferą į tokias sritis bei galimybes, kokių anksčiau nė neįsivaiz-
ar kūno funkcijas ir pasikeitimus. Rodomuose darbuose davome. Menas ir dizainas, mokslas ir inžinerija bendra-
atrandami ryšiai tarp fizinių ir neapčiuopiamų, abstrakčių darbiaudamos gali viena kitą praturtinti. Jų sąveika yra
ir tikslių, realių ir virtualių dalykų. užprogramuota inspiruoti naujas išraiškos formas. Ža-
vingoji šio reikalo pusė – tai, kaip jas suvokia ir priima vi-
PRAEINAMUMAS suomenė. Skirtingos kartos ir skirtingos kultūros reaguos
Tekstilės prigimties grakštumas dar labiau atsiskleidžia, kiekviena pagal savo suvokimą ir patirtį. Vis dėlto galime
kai ji demonstruojama ant aprengto, judančio kūno. būti tikri, kad naujoji tekstilės veiksmo vieta bus dinamiš-
Dauguma atrinktų menininkų žino judančios medžiagos ka ir pulsuos gyvenimo ritmu.
privalumus, tad videofilmų kadruose leidžia stebėti tokias
subtilybes kaip audinio bangavimai, gravitacijos, šviesos
ir spaudimo poveikis. Mados pasaulis panaudojo naujus
prezentacijos būdus tradiciniam podiumo šou, kurdami
trumpuosius „madų filmus“. Toks efemeriškas vaizdingu-
mas dažnai labai skiriasi nuo paprastos reklaminės kam-
panijos, ir daug kas tokiu būdu tyrinėja medžiagos ir kūno
artimumą.

Minkštumas, lankstumas ir kritimas yra būtent ta perduo-

dama pasakojimo ar koncepcijos išraiška, kuria sumaniai
apibūdinama tam tikra kolekcija. Skaitmeninės technolo-
gijos leidžia kurti ir platinti šiuos žadinančius jausmus (ir
dažnai pravokuojančius) filmus. Tai savo ruožtu tyrinėja
( 198 ) Sarah E. Braddock Clarke The combination of the expected visual/tactile relations-
hips with audio is demonstrated in the work of Ainsley
REWIND – PLAY – FAST FORWARD Hillard, Janis Jefferies and Christy Matson. Their experi-
ments demonstrate the search for analogies between
All of these buttons are pressed during the exhibition RE- the tangibility of the visual/tactile experience and the
WIND INTO THE FUTURE where the selected artists delve abstract nature of sound. This is strongly paralleled and
into the past, comment on the present and look toward aligned, both conceptually and physically. REWIND INTO
the future. THE FUTURE for a ‘surround sound’ where multi-sensory
experiences are at the fore.
REWIND
The medium of textiles, with its rich and diverse history, In these early years of the 21st Century we are used to
is ideally placed to span such a scope. It sweeps up and ‘switching on’ and to being ‘switched on’. It is often experi-
digests the past, present and future all in one go. Wea- enced as a ‘touch button/screen’ scenario where kick-star-
ving, which is the basic interlacing of fibres, dates back at ting something into action is an effortless act. The viewer
least to 7,000 BC, but is still explored as a valid method of simply has to sit back, relax and all will be revealed. It can
construction and expression today where memories and be a passive experience. By incorporating textiles, diffe-
the imagination can happily converge. rent senses are touched upon and activated – different
buttons are pressed and the result is one that is richer and
Textiles by its nature is interdisciplinary, which makes it a deeper.
good partner for a wide variety of applications from the
human body to architecture and our surrounding envi- Throughout the history of art, artists have embraced wor-
ronments, which can be both real and virtual. Constant- king with new technologies, both with equipment and
ly on the search for the new, the unexplored, the broad materials. A world of art free from commercial constraints
realm of textiles impinges on many aspects of our daily naturally allows for risk taking and pure experimentation
lives – enveloping, comforting, and stimulating. It is om- – something that all the selected artists have engaged in.
nipresent and all-pervasive, creeping into our conscious- Science and art are being combined in high-tech research
ness and informing the very fabric of our lives. ‘laboratories’, purely experimenting with new technolo-
gies, smart and high-tech materials where Petri dishes
Demonstrated here are traditions combined with new (used for the culture of micro-organisms) and Apple Macs
technologies in the form of staged audio-textile instal- are teamed with mannequins for biological and digital
lations, recordings of specific sites and placement on the fashion.
human body. Reach out and REWIND INTO THE FUTU-
RE—open your eyes, ears and mind, press play and turn Our senses are literally how we make sense of things –
up the volume. how we relate to our own personal environment as well
as the one beyond us. The six selected international ar-
PLAY tists explore this by employing textiles as reactive or in-
The international artists have been chosen because of teractive mediums. The audience (as opposed to merely
their engagement with new modes of expression as we the viewer) is engaged in a total experience – one that is
are hurtled forward into the 21st Century. The field of evocative, ephemeral, temporal, transient, dynamic and
textiles is an exciting dynamic; a constantly moving and alive. In this way the area of textiles is pushed into an
shifting phenomena, ever-expanding its boundaries whi- arena that involves multi-aspect receptions and respon-
le honouring its traditions. Artists in REWIND INTO THE ses. The inherent properties of their chosen materials are
FUTURE demonstrate a respect and reverence for the jettisoned into new zones of perception and reception
history of textiles while also probing into high-tech mate- to enrich and enliven their audience by communicating,
rials and technologies. For example, Jane Harris, Barbara entertaining and informing. Taking part, the viewer/par-
Layne and Nancy Tilbury are adept at the employment of ticipant is rewarded with an insight into how such tech-
digital and smart technologies with their incorporation of nologies may form a part in our future lives at work, at
the clothed human body with integrated or envisioned rest and at play.
stimulants. Hybrid or inter-disciplinary design is being
seen as a new important area where ‘skins’ are developed EPHEMERALITY
for the body that can react to enhance, protect, embellish Textiles are ephemeral – from their beginning virginal
and communicate. REWIND INTO THE FUTURE for a mul- state they then over a period of time become thin and
ti-sensory delight where the human body is depicted in threadbare, take on various patinations (some welcome,
various guises. some not) to then wear out, disintegrate and perish. Con-
sidering this notion of ephemerality, the pairing of texti-
les with technology is appropriate as technology itself is Softness, flexibility and fluidity are very much an expres- ( 199 )
also frequently ephemeral. Much research and develo- sion of the narrative or concept being conveyed to ably
pment has been undertaken into the continuing minia- describe a particular collection. Digital technology has
turisation and increasingly soft/flexible engineering of enabled both the creation and the dissemination of the-
materials. This enables advanced technologies such as se evocative (and often provocative) films. This, in turn is
electronic devices readily into our clothing, accessories, being explored by artists working within textiles who are
gadgetry and environments. We can be ‘out there’ while using the human body in motion as a vehicle for expres-
at the same time ‘connected’ and ‘in touch’. Leave a mes- sion. Many have found this a very conducive medium to
sage and we will get back to you. convey the myriad nature of textiles, and one that looks
set to continue.
Wearable technology has been explored over the last few
decades but has only recently become much more avai- FAST FORWARD
lable due to improvements in technology. The realisation The chosen artists are interdisciplinary in their approach,
that flexibility is key is an important link to textiles andembracing both textile and non-textile materials and
the result has seen the development of soft, flexible, in- processes. In addition, many of the works in REWIND
telligent cloth structures that are capable of responding INTO THE FUTURE actively seek to combine art with scien-
to stimuli in a variety of ways, changing colour, texture, or
ce and technology. Practising artists, scientists, engineers
shape accordingly. and media practitioners are brought together to expand
the boundaries of textiles and reveal new ways of unders-
TEMPORALITY tanding and applying connections between textiles and
Material and memory can be linked to digital memory a wealth of new technologies.
when considering the combination of textile and sophis-
ticated digital technologies. Links between cloth, indi- Also apparent are important philosophical, moral and
vidual/collective memory, nostalgia and digital memo- ethical questions concerning identity within our society
rycan be made. In this way, memory is a feature of the and culture. Surveillance issues and invasions of privacy
collaborative work by Janis Jefferies and Barbara Layne are important with regards to ‘pervasive computing’ whe-
who see textiles as playing a key role in conveying the re intelligent software and engineering technologies are
memories of an individual. In their work entitled “Weara- capable of giving a broad and deep profile on any person.
ble Absence” the relationship between the human body How this is then utilised is a cause for both intrigue and
and its covering are made manifest by devices that are alarm. Privacy is being seen as the newest luxury whe-
alerted to physical changes, including one’s heart beat re identity theft is a concern and people are protecting
and galvanic skin response (the amount of moisture on themselves. They are not allowing personal information
the skin). Once a bio-sensor is triggered, visual and audio to be so exposed where every bodily movement can be
information is downloaded to be accessed and either dis- monitored and every response pre-determined and cal-
played or played via one of two garments. culated in advance based on past information.

The sensory attributes of the visual, the tactile and also Fast forward to the near future and it is envisaged that
the audio are explored in REWIND INTO THE FUTURE. textiles and technology will further interact, collaborate
Sound as an abstract entity is explored as well as the idea and move into hitherto unimagined realms and scena-
of conveying a mood, an atmosphere or bodily functions rios of possibility. Collaborations between art/design,
and changes. In the work that is on show, connections are science/engineering are territories for cross-fertilisation.
made between the physical and the non-tangible, the Their interactions are set to trigger new forms of expres-
abstract and the literal, the real and the virtual. sion. How they are perceived and received by the general
public is an area of fascination. Different generations and
TRANSITORY different cultures will each respond according to their
Showing the clothed, moving body further engages the own codes of understanding and practice.
fluid nature of the textile medium. Many of the selected
artists are aware of the look of material in motion, obser- What is certain is that the new textile arena will be dyna-
ving how it rises and falls, the effect of gravity, of light, of mic and pulsating with the rhythm of life.
pressure, with the subtleties being captured in video. The
world of fashion has embraced new modes of presenta-
tion to the traditional catwalk/runway show in creating
the short ‘fashion film’. This time-based imagery is often
far beyond the mere advertisement campaign and many
explore the intimacies of cloth and the body.
( 200 )
( AINSLEY HILLARD ) Jungtinė karalystė / United Kingdom
PĖDSAKAI / TRACES. 2008
Garso ir tekstilės instaliacija / Audio and textile installation

Menininkė iš Velso Ainsley Hillard savo garso- truputį „pakreipti“ arba ne visai teisingi. Žiūrovai judėda-
tekstilės instaliacijoje „Pėdsakai“ (Traces) naudo- mi erdvėje mato abi kūrinio puses, vaizdai tai pasirodo,
ja tradicinę tekstilę kartu su modernia skaitmeni- tai išnyksta, scenos tai išblunka, tai susilieja, atpažįstamos
ne programine įranga. 2008-ųjų lapkritį sukurtas darbas formos tai atsiskleidžia, tai pasislepia.
susideda iš dešimties penkiolikos rankomis austų dalių
ciklo, teatrališkai išdėstyto erdvėje, apsupto skaitmeninio Ainsley Hillard su „ProTool“ programine įranga, naudoja-
garso efektais. Vaizdas, jutimas ir garsas susilieja sukurda- ma būtent skaitmeniniams erdvinio garso efektams, įrašė
mi daugiasluoksnį jutiminį patyrimą. originalius pasirinktos erdvės garsus. Šnabždesių aidą ir
varpų skambėjimą palydi žingsnių garsai ir balsai arba
Dauguma Ainsley Hillard darbų, atskleisdami sąsajas tarp tyla. Garsai buvo paredaguoti, kad labiau susisietų su
praeities ir dabarties, iki šiol būdavo sukurti site-specific austomis formomis, jie įjungiami intervalais maždaug kas
principu (pritaikyti konkrečiai vietai). Minimos atminties 40 sekundžių, atkartojant vienspalvę metmenų dengimo
ir nostalgijos idėjos, o palikti konkrečioje vietoje pėdsa- ataudais ritmiką. Garsai jungiami atsitiktine tvarka per
kai tampa simboliniais ženklais. „Pėdsakai“ primena, kaip penkias kolonėles, pastatytas galerijoje 1,5 metro aukš-
anksčiau buvo naudojama galerija „Mission“, esanti Svon- tyje. Galutinį rezultatą menininkė įvardina kaip „garsinį
syje, Velse, – tai buvo jūrininkų koplytėlė, bendruomenės audeklą“.
susitikimo vieta.
„Pėdsakai“ sėkmingai perteikia erdvės istoriją, kai kūrinys
Ši vietovė nufotografuota, išdidinta skaitmeniniu būdu ir komunikuoja su publika, o ši jį priima akimis ir ausimis.
perkeista naudojant „Photoshop“ programą. Gauti atvaiz-
dai sublimacijos būdu buvo perkelti ant popieriaus ir tada Sarah E. Braddock Clarke
„užkepti“ ant viskozės siūlų, naudojamų metmenims,
kurie ataudžiami nailono siūlais. Šie pusiau peršviečiami www.ainsleyhillard.com
metmenys ir elastinga struktūra leidžia atpažinti vaizdus.
Tačiau jie šiek tiek išsikraipė audžiant rankomis. Tai sutei-
kia darbui pikantiškumo, parodo, kad prisiminimai yra

The audio-textile installation Traces by Welsh
textile artist Ainsley Hillard utilises traditional
aspects of textiles along with sophisticated di-
gital software. This work was made in November 2008
and consists of ten to fifteen hand-woven structures that
create an ensemble, suspended in space together with
digital surround sound effects which acts as a theatrical
event. The visual, the tactile and the audio converge to
create a multi-layered sensory experience.
Interested in making connections between the past and
the present, most of Ainsley Hillard’s creative output to
date has been in the form of site-specific works. Ideas of
memory or nostalgia are visited and the traces left be-
hind and kept within a particular place are signified and
represented. Traces evokes the former use of the Mission
Gallery in Swansea, Wales, which is a seaman’s chapel and
meeting place for the community.
Photographs of the place were taken and then digitally
enlarged and manipulated using Photoshop. The resul-
ting images were digitally printed on to heat-transfer
paper and then on a viscose yarn to be used as the weft
for a textile with a nylon monofilament warp. The semi-
transparent appearance and the resilient structure of
this warp allow the images to be recognisable. However, Sarah E. Braddock Clarke
( 201 )
they become slightly distorted during the hand weaving
construction as the imagery shifts and is misaligned. This
adds to the poignancy of the work, with memories being
‘askew’ or slightly inaccurate. Both sides of the work are
visible as the audience moves through the space, with
its imagery coming in to view and disappearing, scenes
fading and merging, as recognisable forms are revealed
and concealed.
Original sounds of the space are recorded by Ainsley Hil-
lard using the ProTool software package specifically used
for digital surround sound effects. Whispered echoes and
the chiming of bells accompany the sound of the audi-
ence’s footsteps and voices; silence is also factored in. To
connect strongly with the woven forms, the sounds were
edited and played at intervals of around forty seconds to
mimic the passing of weft threads over and below the
warp of a plain weave. The sounds are emitted randomly
from the five speakers, placed at a height of 1.5 metres
in the gallery space. The artist describes the end result as
an "audio fabric". Traces successfully communicates the
history of the space where the work is cited and engages
fully with the audience for a work that is viewed by the
eye and received by the ear.
( 202 )
( CHRISTY MATSON )
Christy Matson „Gamyklos garsai“ (Millsounds)
primena amerikiečių menininko Roberto Morri-
so „Dėžė, pati skleidžianti garsus“ (Box with the
Sound of it’s Own Making) (1961), kur į riešutmedžio dė-
žutę įmontuotas savitos konstrukcijos garso takelis (trijų
valandų įrašas). Procesas atskleidžiamas kaip nuo laiko
priklausantis įvykis, kurio rezultatas tampa to įrodymu.
Norėdama iliustruoti tekstilės konstravimo garsą, ameri-
kiečių tekstilės menininkė Christy Matson taip pat jungia
vaizdą su garsu. Tuomet garso įrašas tampa žiūrovo paty-
rimo dalimi, o istorija yra prikeliama gyvenimui ir tvirtai
įsišaknija kartu su naujausiomis technologijomis.
Christy Matson yra Pluošto ir medžiagų studijų katedros
docentė Čikagos Meno instituto mokykloje, kur dirba ir
rankomis valdomomis, ir pramoninėmis žakardinėmis
staklėmis. 2009-aisiais ji stažavosi gamykloje „Oriole Mill“,
Hendersonvile (Šiaurės Karolina). Ši sritis pietrytinėje
Amerikoje tradiciškai laikoma JAV tekstilės gamybos širdi-
mi, o „Oriole Mill“ yra viena iš keleto pramoninės tekstilės
gamyklų, atsidariusių XXI a. pradžioje. Tokios gamyklos
kadaise buvo produktyvios ir triukšmingos, tačiau dabar,
kai JAV ekonomika smukusi, „Oriole Mill“ gamykla ilgą
laiką stovėjo nenaudojama. Tokios vietos, kurios papras-
tai yra veiklos centrai, nurimusios atrodo nykiai ir kelia
nerimą, ką Christy Matson ir norėjo užfiksuoti. Kūrinys
perduoda, kokia praeityje buvo garsi Amerikos tekstilės
produkcija, su kokiais sunkumais susiduriama šiandien, ir
abejones dėl ateities.
Valandos ilgumo skaitmeninis įrašas „Gamyklos garsai“ Sarah E. Braddock Clarke
buvo sukurtas sumaišant garso įrašus, kuriuos Christy
Matson padarė 2009-aisiais pramoninės žakardinės teks-
Christy Matson’s Millsounds brings to mind the
American fine artist Robert Morris and his Box
with the Sound of its Own Making (1961), where
a walnut box contains the soundtrack of its construction
(a three hour tape recording). The process is revealed as
a time-based event with the result as evidence of this.
American textile artist Christy Matson also connects
the visual and the audio to illustrate the sound of texti-
le construction where an audio recording is part of the
viewer’s experience. History is brought to life and firmly
rooted alongside the latest digital technologies.
JAV / USA
GAMYKLOS GARSAI / MILLSOUNDS. 2010
Videofilmas, įrašytas pramoniame tekstilės fabrike / Audio and video
recorded inside an industrial textile mill
tilės gamykloje. Juos sumaniai sujungusi, galutinį rezul-
tatą gavo 2010-aisiais. „Gamyklos garsai“ parodo, kiek
apytiksliai laiko užtrunka rankomis ir pramoniniu būdu
nuausti tiek pat audeklo. Pavyzdžiui, pramoniniu būdu
gali užtrukti tik minutę tai, kas užima valandą audžiant
rankomis. Norėdama susieti šiuos pastebėjimus, Chris-
ty Matson paėmė vieną garsinio įrašo minutę ir ištęsė ją
iki valandos. Filme girdimas ritmingas audinio gamybos
pramoninėmis žakardinėmis staklėmis procesas. Garsas
sklinda lėtai, po truputį tampa dramatiškas ir subtilus,
o fone skambantis hipnotizuojantis ritmas sudomina ir
įtraukia klausytojus.
Ir anksčiau Christy Matson tyrinėjo sąsajas tarp tekstilės ir
garso. 2006-aisiais ji stažavosi Eksperimentinio garso stu-
dijoje Čikagoje bei „Harvestworks“ skaitmeninės medijos
menų centre Niujorke. Jos patirtis auga aktyviai domintis,
kaip sujungti tekstilę su naujausiomis skaitmeninėmis
technologijomis, kad paprastai statišką tekstilės kūrinį
galima būtų išplėsti iki laiku matuojamo ar jutiminio pro-
ceso.
Jos kūrinys išreiškia nuomonę apie tekstilės produkciją,
apie „išmaniąją“ ir „moderniųjų technologijų“ tekstilę ir
kviečia žiūrovą į tai įsitraukti. Unikaliai poetiškas ir mąslus
darbas „Gamyklos garsai“ nusilenkia praeičiai, yra dabar-
ties „balsas“ ir tikisi vietos ateityje.
www.cmatson.com
Christy Matson is Assistant Professor in the Fiber and Ma-
terial Studies Department at the School of the Art Institu-
te of Chicago where her practice utilises both hand ope-
rated Jacquard and industrial Jacquard looms. In 2009
she was artist-in-residence at The Oriole Mill in Hender-
sonville, North Carolina. This area in the southeastern US
was traditionally at the heart of textile production in the
US, and The Oriole Mill was one of a few industrial texti-
le mills to open during the early 21st Century. These mills
would once have been productive and noisy environ-
ments, but at the time of this residency, the US economy
 ( 203 )

hit a low and The Oriole Mill has been dormant for long Prior to this residency, Christy Matson had explored the
periods of time. For such a place, which is normally a hive inter-relationships between textiles and sound. In 2006
of activity, to fall silent is eerie and unsettling, and was she was artist-in-residence at the Experimental Sound
something that Christy Matson wanted to capture. The Studio in Chicago, and at the Harvestworks Digital Me-
piece comments on the once illustrious past of American dia Arts in New York City. A keen interest in combining
textile production, the difficulties being faced at present textiles and new digital technologies informs her practice
and its uncertain future. and enables her to extend the usually static experience of
textiles into one that is time-based and sensory.
One hour long, the digital video Millsounds was created
from remixing audio recordings Christy Matson made in Her work comments on the production of textiles, on
2009 inside the industrial Jacquard textile mill. She he- ‘smart’ and ‘high-tech’ textiles and asks the viewer to en-
avily manipulated them to produce the finished work gage with this. Uniquely poetic and reflective, Millsounds
in 2010. Millsounds demonstrates the approximate time is a homage to the past, a current "voice’"and anticipates
it takes to either hand weave or industrially weave the a presence in the future.
same length of cloth. For example, it can take one minute
to industrially weave what could take one hour to wea- Sarah E. Braddock Clarke
ve by hand. To tie in neatly with this observation, Christy
Matson took one minute of the audio recording and time-
stretched it to one hour. The video shows the repetitive
rhythm of the construction of an industrial Jacquard loom
fabric. The sound slowly evolves, shifting in both dramatic
and subtle ways during its performance, while an under-
lying hypnotic beat captures the audience’s attention and
engages them.
( 204 )
( JANE HARRIS ) Jungtinė karalystė / United Kingdom
POTENCIALUS GROŽIS / POTENTIAL BEAUTY. 2004
CGI ir 3D CG animacija, kūno skenavimas, judesio fiksavimas / CGI
animation, 3D CG animation, body scanning, motion capture

Medžiagotyros specialistė Jane Harris, remda-
masi savo žiniomis, dirba naudodama naujausias
kompiuterines skaitmenines priemones, kad vir-
tualiai sukurtų grakščius trimačius atvaizdus – aprengtą
ir erdvėje judantį kūną. Šioje parodoje eksponuojami du
trumpi filmukai, kurie tyrinėja dėvimus drabužius. 2002-
ųjų kovą sukurtoje animacijoje „Potencialus grožis“ (Po-
tential Beauty) menininkė tyrinėja santykį tarp tekstilės
savybių ir asimetriškos vidutinio ilgio suknelės, su vizua-
liomis užuominomis į moters kūno formą, iškalbingai be-
sisukančią erdvėje. Prieš koncentruodama savo kūrybinę
praktiką į kompiuterinės grafikos vizualizacijas, kur nau-
dojama naujausia įmantri programinė ir techninė įranga,
Jane Harris studijavo tekstilę. Kurdama šiuos darbus, ji
bendradarbiavo su kompiuterinės grafikos dizaineriu Mi-
ke’u Dawsonu, kad sukurtų tokius patraukiančius dėmesį
ir žavius vaizdus. Kartu su Mike’u Dawsonu ir avangardi-
nės mados dizainere Shelley Fox, 2003-ųjų balandį Jane
Harris sukūrė darbą pavadinimu „Baliono formos palai-
dinė“ (Balloon Top). Drabužis buvo pasirinktas iš Shelley
Fox kolekcijos „Ruduo / Žiema 1999–2000“. Ši palaidinė
sukirpta neįprastu būdu, kad atsiskleistų įvairios įstrižinės
medžiagos linijos. Subliuškusio rutulio formos drabužis
nugaroje turi virvelę, kai apsirengiant ji patraukiama, dra-
bužis transformuojasi iš lygaus, plokštuminio paviršiaus
į erdvinę formą. Šis drabužis buvo pagamintas kaip trip-
tikas, naudojant tris mažai besiskiriančias medžiagas ir
kuriant vaizdą, kaip rengiamasi nestandžiu ar sulankstytu
plokščiu drabužiu. Jane Harris 3D kompiuterinės grafikos
(CG) animacija atskleidžia šį perėjimą, žavintį grakštumu
ir mąslia atmosfera.
Abiejuose šiuose kūriniuose žmogaus kūno nebuvimas,
kai audinys formuojamas ant tuščiavidurės kūno formos,
suteikia abstrakcijos įspūdį. Galbūt patys žiūrovai gali įsi-
vaizduoti dėvintys tą drabužį? Palaidinė atrodo kerinčiai
minkšta ir miela. Jane Harris mano, kad jos darbas gali
būti pritaikomas tose srityse, kurios jungia tradicinę teks-
tilę su ateities mados potencialais. Tai galėtų būti ir statiš-
kų muziejų eksponatų prikėlimas gyvenimui, ir pastangos
realistiškai aprengti žmogų filmuose, ir žaidimų sektorius
arba provokuojantys meno darbai.
Dirbdama skaitmeninio vaizdavimo priemonėmis, ji pri-
stato gausybę informacijos apie fizines įvairių medžia-
gų savybes – audeklo, plaukų bei odos. Menininkė tiria
jų tamprumą, kaitą ir jungimą, šviesos poveikį paviršiui,
tam tikros tekstilės glamžymąsi, fizikinius reiškinius, kurie
vyksta, pavyzdžiui, vaizduojant klostuotą audeklą.
Norėdama skaitmeniniu būdu atkurti fizinę formą, Jane
Harris naudoja ankstyvąsias judančių meninių atvaizdų
technikas, prideda žydrojo ekrano (blue screen) techniką,
2D sudėtinius procesus, 3D vaizdų kūrimą, kompiuteri-
nės grafikos animaciją, modeliavimą, kūno skenavimą ir
optinį judesio fiksavimą. Judesio fiksavimo technologija
leidžia žmogaus judesius paversti skaitmeniniais duo-
menimis, o jie animuotuose pavyzdžiuose susijungia su
tolesniais audinio vaizdais. Jane Harris kūriniai sėkmin-
gai pereina iš praeities per dabartį į ateitį, o naudojant
skaitmenines priemones tiksliau imituojamas virtualus
audinys ir virtualūs drabužiai, išreiškiantys požiūrį į XXI a.
tekstilę ir madą.
Sarah E. Braddock Clarke
www.janeharris.org

the textile, an asymmetric mid-length dress and the su-

Practitioner Jane Harris builds on her knowledge
ggestion of a female form that is suspended and turns
of materials and works digitally with advanced
computer media to create representations of eloquently in space. Jane Harris studied textiles before
fluid, three-dimensional forms – the clothed and movingconcentrating her creative practice on computer graphic
body in space. visualisations where the latest sophisticated software
and hardware are employed. Here, she collaborated with
Shown here are two short animations that explore re- computer graphic operator Mike Dawson to realise such
presentations of garments being worn. Potential Beauty arresting and captivating visuals.
is from 2002/03 and explores the relationship between
 ( 205 )

for realistic depictions of the clothed human body in films

and the gaming sector, or as provocative artworks.

Working in the area of digital imaging media, she brings

a wealth of information concerning the physical qualities
Open to further collaboration and also with Mike Dawson, of a variety of materials, which include not only cloth, but
Jane Harris teamed up with the avant-garde fashion de- also hair and skin. She explores their malleability, their
signer Shelley Fox for the work entitled Balloon Top from shifting and articulation; for example the effect of light
2003/04. A garment from Shelley Fox’s Collection 7 (Au- on a surface, the creasing of a particular textile, or the
tumn / Winter 1999–2000) was selected. This top is cut in physics involved in the depiction of a draped fabric.
an unusual way to reveal different biases found within the
cloth. The shape is a hollow sphere that has a drawstring In order to do this Jane Harris employs early moving ima-
back and is transformed from a flat, planar surface to a ge techniques, augmenting bluescreen, 2D compositing
fully dimensional form once worn. The piece was worked processes, 3D imaging, CG animation, modelling, body
as a triptych using three slightly different materials and scanning and optical motion capture to digitally recreate
a physical form. Motion capture technology involves a
the portrayal of the taking of a limp or folded flat garment
and putting it on. Jane Harris’s 3D computer graphic (CG) person’s movements becoming digital data that in these
examples then connects to the subsequent imagery of
animation ably describes this transition that is graceful in
its depiction and meditative in its atmosphere. cloth. The work of Jane Harris successfully moves from
the past through the present to the future by employing
In both these works the absence of the human form, whe- digital media for accurate simulations of virtual textiles
re their presence is merely suggested, lends an abstract and virtual garments that have their say concerning the
quality to them. Can the viewer perhaps imagine them- worlds of textile and fashion in the 21 Century.
st

selves wearing the piece? The results imply a beguiling

softness and intimacy. Jane Harris sees her work as having
many applications that connect the traditional aspects of
textile with potential future scenarios of fashion. These
include bringing static museum exhibits to life, aiming
( 206 )
( BARBARA LAYNE & JANIS JEFFERIES )
Janis Jefferies yra Londono universiteto Golds-
mitso koledžo vizualiųjų menų profesorė ir Golds-
mitso skaitmeninės studijos meno direktorė, va-
dovaujanti tyrėjų komandai. Barbara Layne yra studijos
„SubTela“ (tyrimų laboratorija Heksagramos institute,
Konkordijos universitete, Monrealyje) direktorė. Jų darbas
„Dėvima nebūtis“ buvo sukurtas 2010-aisiais ir yra laiko-
mas prototipu dinamiškų drabužių, į kuriuos įausti įvairūs
belaidžiai jutikliai. Gauta informacija sujungia vaizdą su
garsu gausioje duomenų bazėje, o kartu pademonstruoja
tarpatlantinį bendradarbiavimą tarp dviejų žinomų insti-
tucijų. Menininkės sukūrė keletą prototipų, sujungiančių
kūną ir dėvimus drabužius naujausiomis skaitmeninėmis
ir interaktyviosiomis technologijomis.
Drabužių, į kuriuos įterpti prisiminimai apie nesantį žmo-
gų, koncepcija yra perduodama multimedijos prietaisais,
įaustais į audinio medžiagą. Tuomet drabužis tampa
priemone perduoti nesančio žmogaus įrašytus žodžius ar
vaizdus. Tačiau visų pirma tie pranešimai turi būti perduo-
ti internetinei duomenų bazei, su kuria drabužiai sujungti
belaidėmis priemonėmis – medžiagoje yra minkštos ka-
belių sistemos, kad paviršius būtų lankstus. Informacija
imama ir naudojama iš tos duomenų bazės, kurioje taip
pat yra apibūdintos ja besinaudojančio žmogaus ypaty-
bės. Tada biometrinė informacija sujungiama su medijos
failais, nustatytais pagal iš anksto numatytus kriterijus.
Įvairūs žmogaus fiziologiniai, prisiminimų, reakcijų į sti-
mulus aspektai yra nusiunčiami į bazę, siekiant sukurti
papildytą realybę.
Dedamas į švarką mobilus įrenginys nustato, kaip žmo-
gus jaučiasi, ir tuomet paleidžia turimus atsiminimų failus
– vaizdus ar garsus. Tada drabužyje įmontuotuose ekra-
nuose ir kolonėlėse pasirodo statiški ar judantys vaizdai
ir/ar pasigirsta garsai. Tokie „prisiminimai“ yra suporuoja-
mi su jutikliais, kurie atsiunčia tam tikrą vaizdą ar garsą,
atitinkantį žmogaus emocinę būseną, kurią jie „sužinojo“
atidžiai išstudijavę širdies, pulso, kvėpavimo dažnį, kūno
temperatūrą ir galvaninę odos reakciją (odos drėgmės
matavimas).
http://subtela.hexagram.ca/
Kolekcijoje „Dėvima nebūtis“ demonstruojami du švarkai http://www.goldsmiths.ac.uk/gds
– moteriškas ir vyriškas, kiekvienas jų susideda iš išorinio
švarko, vidinio drabužio ir pirštinės. Jie pagaminti iš juo-
do medvilnės ir viskozės derinio su salotiniu pamušalu, ši
Kanada ir Jungtinė karalystė / Canada & United Kingdom
DĖVIMA NEBŪTIS / WEARABLE ABSENCE. 2010
Interaktyvūs drabužiai sukurti studijoje „subTela“, Heksagramos
institute, Monrealyje, Kanada, bendradarbiaujant su Goldsmitso
skaitmenine studija, Londono universitetas, JK / Interactive clothing
created at „subTela“,Hexagram Institute for Research and Creativity at
Concordia University, Montreal in collaboration with Department of
Computing, Goldsmiths College, University of London, UK.
spalva parinkta ir sagoms, ir viršutinėms pirštinės siūlėms,
ir ant kairiosios rankovės esančiam šviesą skleidžiančių
diodų ekranui (LED). Kūno temperatūrą ir kvėpavimą ma-
tuojantys jutikliai prijungti prie marškinėlių, dėvimų po
moterišku švarku. Širdies ritmą ir galvaninę odos reakciją
matuojantys jutikliai yra įdėti pirštinėje.
Moteriško švarko modeliuotėje akivaizdi nuoroda į rankų
darbą, o vyriškas švarkas, priešingai, yra technokratiškas
– į po apačia dėvimus ilgarankovius marškinius įmontuo-
tas parduotuvėje lengvai įsigyjamas ekranas tekstui (text
display). Tai skatina pamąstyti apie vienetinių ir masinės
produkcijos gaminių privalumus ir trūkumus.
Šiuose drabužiuose panaudotos išmaniųjų audinių struk-
tūros, kad 64 šviesos diodai (LED), įstatyti į rankomis austą
medžiagą rankovei, rodytų tekstą. Pranešimai perduoda-
mi, kai tik paliečiamas jungtukas. Kai ranka nuleista prie
šono, tekstas eina horizontaliai, kai ranka pakeliama,
tekstas pakeičia kryptį, kad būtų lengviau įžiūrėti. Be to, į
moteriško švarko gobtuvą įmontuotos geros kokybės ko-
lonėlės, o vyriškame švarke jos yra prie išorinės liemenės
pečių, kad būtų galima klausytis garsinių įrašų. Nejudan-
tys atvaizdai ir įrašai yra rodomi per personalinį skaitme-
ninį pagalbininką (PDA) – delninį kompiuterį ar švarko
kišenėje laikomą nešiojamą prietaisą, kuris ir kontroliuo-
ja, kokius vaizdus iš interneto duomenų bazės pristatyti.
Pristatytas įrašas sukelia gavėjui vaizdinius, taktilinius ir
garsinius pojūčius. Šis meno kūrinys gali daug kur būti
pritaikomas, pavyzdžiui sporte, mados pasaulyje, terapi-
jos, sveikatos ir relaksacijos srityse.
Barbaros Layne kūrinys „Improvizacija“ („Currente Ca-
lamo“) susideda iš trijų baltų drabužių – berankovės
liemenės, suknelės trumpomis rankovėmis ir švarko su
įmontuotais monitoriais. Šioje kolekcijoje naudojamos
panašios į kūrinio „Dėvima nebūtis“ technologijos ir taip
sukuriamas vizualinis kontrastas.
Sarah E. Braddock Clarke
 Janis Jefferies is Professor of Visual Arts in the
Department of Computing, Goldsmiths College,
University of London and the Artistic Director
of Goldsmiths Digital Studios and leads a team of rese-
archers. Barbara Layne is Director of the Studio SubTela
team, a research laboratory at the Hexagram Institute for
Research and Creativity at Concordia University, Montre-
al. Their work Wearable Absence was launched in 2010
and is realised as prototype dynamic garments that in-
corporate wireless and bio-sensing technologies. The re-
sult fuses the visual with the audio in a rich database and
demonstrates cross-Atlantic collaboration between two
highly regarded institutions. They have created several
prototypes that connect the body and its clothing, utili-
sing the very latest digital and interactive technologies.
The concept of the clothing being embedded with the
memories of an absent person is conveyed, where multi-
media devices are incorporated within the fabric of the
garment. The garment is then the vehicle to convey the
memories of the one that is absent. Firstly, the memories
and experiences are uploaded to an online database that
the garments are wirelessly connected to (the cloth has
soft cabling systems for a fully flexible surface). Informa-
tion is retrieved and delivered from this database that
also holds specifics on the person concerned. Furthermo-
re, biometric information is linked to media files based on
pre-determined criteria. Various aspects of the person’s
physiologies, memories, and responses to stimuli are
uploaded to create an augmented reality.
A mobile device is planted in the jacket that responds
to sensor data and then downloads the memory files to Sarah E. Braddock Clarke
play them, either visually or audibly. Still/moving images
and sound files are then downloaded into the display and
speaker systems embedded within the garment. These
‘memories’ are coupled with bio-sensing devices that
trigger a particular memory that measures and describes
the person’s emotional state as revealed by the close mo-
nitoring of the heart/pulse/breathing rates, body tempe-
rature and galvanic skin response (the measurement of
moisture on the skin).
contrast, the male garment has a commercially available ( 207 )
text display that is incorporated into a long-sleeved shirt
worn underneath. The advantages and disadvantages of
one-off or mass-produced approaches can therefore be
considered.
Intelligent cloth structures are used where the 64 LEDs
are embedded into a handwoven cloth for the sleeve for
the text displays. Once the trigger is activated, messages
are relayed - when the arm is held down at the side the
text scrolls horizontally and when the arm is raised the
text changes direction to be viewed easily by the wearer.
In addition, high quality speakers are embedded into the
hood of the female jacket and attached to the shoulders
of the outer vest of the male jacket for listening to audio
or video clips or for sound files. The still images and vide-
os are displayed on the personal digital assistant (PDA),
which is a palmtop computer and mobile device kept in
a jacket pocket that is the main controller that is linked
to the Internet and presents still and moving imagery.
The resulting playback gives the receiver visual, tactile
and audio sensations. This artwork has wide potential
applications including the performance sports sector, the
world of fashion and the area of therapy, health and well-
being.
The work CurrenteCalamo by Barbara Layne consists of
three white garments – a sleeveless vest, a cap-sleeved
dress and a jacket with inbuilt displays. This collection uti-
lises similar technologies to Wearable Absence and offers
a visual contrast.

There are two jackets shown in Wearable Absence, one

intended for a female and the other for a male. Each are
comprised of an outer jacket, an inner garment and a glo-
ve. They are made from a black cotton/rayon blend with a
chartreuse coloured lining that is picked up in the colour
of the button, the topstitching on the gloves and the co-
lour of the light-emitting diodes (LEDs) on the left sleeve.
Body temperature and respiration sensors are attached to
a camisole worn under the female jacket. The heart rate
and galvanic skin response sensors are located in the fin-
gers of the glove.
The female jacket has various handmade features. In
( 208 )
( 209 )
( 210 )
( NANCY TILBURY )
Žvelgdama į 2050-ųjų ateitį tarpdisciplininės
mados dizainerė Nancy Tilbury susikooperavo
su vaizdo menininkais iš agentūros „125 Crea-
tive“, kad sukurtų provokuojantį filmą apie mados ateitį
„Skaitmeninė oda / Kūno atmosferos“ (Digital Skins / Body
Atmospheres). Šiame filme demonstruojama „Debesų su-
knelė“ (Cloud Dress) yra pagaminta iš dujų ir nanoelektro-
ninių dalelių, naudojant mikrokosmetines technologijas
vietoj įprastinių statinių gaminimo būdų. Kūną apaugan-
tis trimatis drabužis ir kosmetika yra sukonstruojama iš
itin mažų skysčio dalelių, kuriose įmontuotos technolo-
gijos tiek intelektualių, tiek fizinių jutimų stimuliavimui.
Filme demonstruojant kūną judesyje plačiau atsiskleidžia
tekstilės prigimties grakštumas.
Filme prognozuojama, kad ateityje aukštosios mados pa-
saulis bus „auginamas“ kaip biologinis organizmas, kad
keistųsi ir išsivystytų „aukštosios mados kultūra“. Sukurtos
hibridinės „odos“ (oda yra didžiausias žmogaus kūno or-
ganas), kurias apsupa ir užplūsta technologinės „atmosfe-
ros“. Nancy Tilbury įsivaizduoja, kad 2050-aisiais „aukštoji
mada bus suprantama kaip žmogaus kūno formavimas“.
Jungtinė karalystė / United Kingdom
SKAITMENINĖ ODA / KŪNO ATMOSFEROS
DIGITAL SKINS / BODY ATMOSPHERES. 2009
Videodarbas
Nancy Tilbury kūriniuose suabejojama materialumu ir
jam metamas iššūkis. Tikrajam peršviečiamo drabužio
„Debesų suknelė“ modeliui panaudotos dirbtinės kūno
dalys, dūmai ir sausas ledas vietoj audeklo. Suknelei
pagyvinti, pasitelkus programinę įrangą į ją integruota
vamzdelių sistema, su garu išleidžianti atliekamas nuo
proceso dujas. Toks „audinys“ išsisklaido ir pasklinda tarp
žiūrovų. Šviesa bei projekcijos irgi yra naudojama kaip au-
diniai, o tai taip pat sudomina žiūrovus, mada išsiplečia už
individo ribų, į aplinką.
Nancy Tilbury, kuri vadovauja mados magistratūros studi-
joms Kingstono universitete, studijavo madą, bet taip pat
dirbo ir daugelyje kitų sričių, įskaitant tekstilę, sportinę
aprangą, tiksliuosius mokslus, išmaniąsias medžiagas ir
moderniąsias technologijas. Ji naudoja tinkamas dėvėti
technologijas, o iš to išplaukia puošnūs ir jautrūs išmanieji
kūriniai. Tokioms galimybėms tyrinėti būtinas bendradar-
biavimas, o jam Nancy Tilbury visada atvira. Nancy Tilbury
su „Philips Design“ sukūrė daug koncepcinių ir strateginių
dizaino projektų, ją ypač domino kūno ir mados susijun-
gimas. Nancy Tilbury domina žmonių santykiai, emocijos
ir nusiskundimai, ji visus juos išanalizuoja ir perteikia. Jos būdą, ji labai domisi ateitimi. Parodoje eksponuojamas ( 211 )
veikloje svarbiausią vietą užima asmeninis pasakojimas, o didelės raiškos skaitmeninis filmas aiškiai nupasakoja to-
ne „nuoseklus kultūros, vietovės ir laiko fonas“. kią ateitį, kur tekstilei nebeliks ribų, pro kurias ji neišdrįstų
prasiveržti.
Nancy Tilbury tiria artimai sąveikaujančias, trapias tech-
nologijas ir tvirtai diegia sąsajas tarp kūno kaip odos Sarah E. Braddock Clarke
receptoriaus ir mados kaip apsirengimo ir išraiškos. Jos
braižą geriausiai atskleidžia kūriniai „Skaitmeninė oda / www.nancytilburyblogspot.com
Kūno atmosferos“ ir „Debesų suknelė“. Įžvalgiai stebėda- http://www.digitalskinsbodyatmospheres.blogspot.
ma atsirandančias visuomenės tendencijas ir gyvenimo com/

Looking toward the year 2050 interdisciplinary

fashion designer Nancy Tilbury has teamed up
with visual artists at 125 Creative to produce
the provocative fashion futures film Digital Skins / Body
Atmospheres. Cloud Dress is part of this and is made of gas
and nano-electronic particles using micro-cosmetic tech-
nologies instead of the usual static fabrication methods.
The tailoring and cosmetics are constructed by 3D liquid
formations that include technologies that are imbibed to
stimulate the senses, both cerebral and physical. Showing
the body in motion in the film further engages with the
fluid nature of the textile medium.

Predictions are put forth that in the future the world of

couture will be "grown" as a biological entity to meta-
morphose and develop for couture culture. Hybrid "skins"
(with skin being the largest organ of the human body)
are designed and technological ‘atmospheres’ invade and
surround. Nancy Tilbury imagines that in 2050 “couture
will be cultured and farmed as fashion facets of human
flesh”.
Ideas of materiality are questioned and challenged in
Nancy Tilbury’s work. The actual model for the visiona-
ry garment Cloud Dress uses prosthetics, smoke and dry
ice as a textile. Incorporated software is programmed to
animate the release of gas from the dress by way of an
integrated piping system. The "textile" spreads out and
over the audience and in addition, light and projections
are used as fabrics that also engulf the viewer, fashion
extends beyond the individual and into the environment.
Nancy Tilbury, who is Course Director of the MA in Fas-
hion at Kingston University, is trained in fashion but has
also worked in many different sectors including the world
of textiles, performance sportswear, science, advanced
materials and sophisticated technologies. She embodies
wearable technology and results in smart, intelligent and
responsive works. Such explorations necessitate collabo-
ration, something Nancy Tilbury is open to and actively
embraces. She has worked with Philips Design on many Sarah E. Braddock Clarke
conceptual and strategic design projects and the con-
junction of where body and fashion meet is of particular
interest. She is interested in our inter-relationships, our
emotions and our representations, all of which are scru-
tinised and relayed. Central to her practice is the idea of
a personal narrative seen against “a coherent background
of culture, location and time”.
Intimate and soft technologies have been explored and
connections firmly implanted between the body as skin
a receptor and fashion as clothing and expressor. Digital
Skins / Body Atmospheres and Cloud Dress in particular
typify Nancy Tilbury’s creative work. Acutely aware of
emerging societal trends and lifestyles, she has her eye
very keenly on the future. This High Density digital film
demonstrates a clear narrative of such a future where
textiles will not have clear boundaries, but rather venture
beyond them.
( 212 )

DAR KARTĄ lydinčios parodos

 ( 213 )

REWIND satelite exhibitions

( 214 )

( Reiko Sudo ) Japonija / japan

Žaisminga vizija: Nuno tekstilės fantazijos
Playful Vision: Nuno‘s Textile Imaginings

Ši Kaune vykstanti paroda pristato Nuno tekstilę
– išskirtinės Tokijuje esančios dizaino ir gamybos
studijos, kuriai vadovauja menininkė ir viena iš
įsteigėjų Reiko Sudo, produkciją. Nuno (jap. audinys) su-
jungia tradicines technikas ir estetiką su šiuolaikinėmis
technologijomis bei medžiagomis, kad sukurtų vienus iš
novatoriškiausių pasaulyje audinių. Čia svarbiausią vietą
užima laki vaizduotė. Naudojama viskas, pradedant nerū-
dijančiu plienu bei pieno proteinais ir baigiant bambuku
bei paukščių plunksnomis. Tai pat naudojami netradici-
niai užbaigimo būdai, pavyzdžiui, deginimas ir cheminis
lydymas, arba pritaikomi naujausi pramoninių technolo-
gijų metodai, kartu puoselėjant ir senąją amatininkystę.
Nuno praplėtė mūsų vaizduotės, taip pat ir galimybių
tekstilėje horizontus.
Šešios pristatomos Nuno tekstilės grupės atkartoja šešias
skirtingas japoniškas onomatopėjas – boro boro (ap-
driskęs), fuwa fuwa (pūkuotas), kira kira (žėrintis), shimi
jimi (kandus), suké suké (plonas) ir zawa zawa (šlamantis)
– ir taip atspindi žaismingą Nuno audinių kūrybingumą.
( 215 )
This Kaunas exhibition showcases textiles from
Nuno, a remarkable Tokyo-based design and
production studio led by artistic director and co-
founder Reiko Sudo. Nuno (meaning “fabric” in Japanese)
integrates traditional techniques and aesthetics with
contemporary technologies and materials to create some
of the most innovative weaving in the world. Imaginative
vision is the key here: using everything from stainless ste-
el and milk protein to bamboo and bird feathers, as well
as unorthodox finishing methods like burning and che-
mical melting or appropriating the latest industrial pro-
cesses while also fostering centuries-old craftsmanship,
Nuno has broadened the horizons of what can we can
imagine – and can do! – in textiles.
The six groups of Nuno textiles shown evoke six different
Japanese onomatopoeia – boro boro (raggedy), fuwa
fuwa (fluffy), kira kira (shiny), shimi jimi (poignant), suké
suké (sheer), and zawa zawa (rustling) – echoing the
playful creativity of Nuno fabrics.
( 216 )

( lia cook ) Jav / usa

KOPIJUOJANT VEIDUS / TRACKING FACES
Žakardinių audinių ciklas / Series of Jacquard weavings
 Lia Cook gimė 1942 m., studijavo Kalifornijos
universitete, Berklyje, ir 1973 metais apsigynė
meno ir dizaino srities magistro laipsnį. Profeso-
rė nuo 1976 m. iki šiol dirba Oklande, Kalifornijos meno
kolegijoje. Lia Cook darbai buvo eksponuojami daugelyje
parodų, tarp jų: Lozanos bienalėse (1989 m. ir 1992 m.),
Kioto tarptautiniame tekstilės konkurse (1989 m. ir 1992
m.), parodoje „Amatai šiandien JAV“ (keliaujanti paroda,
1992 m.); nacionalinio dizaino trienalėje „Dizainas dabar“,
Cooper-Hewitt muziejuje, Niujorke (2006 m.); tarptau-
tinėje pluošto meno bienalėje „Nuo Lozanos iki Pekino“
(Pekinas, Kinija, 2008 m.), čia ji pelnė auksinį apdovano-
jimą.
tarp margų raštų ir pranyksta struktūroje, domina tas taš- ( 217 )
kas, kuriame vizualiai galima patirti lytėjimo pojūtį. Toks
austas vaizdas sukelia daug pojūtinių patirčių bei prisimi-
nimų, kuriuos mes siejame su audeklu. Mano veikla su-
sijusi su moksliniais tyrimais ir naujosiomis technologijo-
mis bei būdais, kuriais siekiu naujai prakalbinti matomos
ir fiziškai jaučiamos struktūros vaizdinius, stengdamasi
formuoti vaizdą kaip fizinį objektą.“
Paskutiniuose kūriniuose, bendradarbiaudama su neuro-
logais ir naudodama laboratorinio darbo patirtį procesui
ir priemonėms, Lia Cook tyrinėja žiūrovo emocinės reak-
cijos į išaustus portretus prigimtį.

Peržengdama amatų, dizaino ir dailės sienas, Lia Cook Kaune Lia Cook pristatys darbus iš savo naujausių tyrimų
tapo sektinu pavyzdžiu jauniems tekstilės menininkams projekto, kurį įgyvendino kartu su Pitsburgo universiteto
Europoje, ypač žakardo audėjams. Ji rašė apie savo darbą: medicinos mokykla – žakardo audinius ir videodarbą.
„Mano darbai tiria austo vaizdo juslingumą ir įsikūnijusį
emocinį ryšį su lietimo ir medžiagos prisiminimais. Nau- Beatrijs Sterk
doju detalę, sustabdytą laiko akimirką, dažnai išaustą
dideliu formatu, kad sustiprintų bendrą emocinę ir jaus- www.liacook.com
minę patirtį. Naudoju skaitmenines stakles, kad išausčiau
vaizdus, kurie yra įsilieję į audinio struktūrą. Skaitmeninis
pikselis tampa gija, kuri susipina su kita ir tampa audiniu,
o kartu vaizdu. Mane ypač domina, kaip vaizdas ištirpsta

Lia Cook, born in 1942, studied at the University which the image dissolves into pattern and structure, the
of California, Berkeley, and received her MA in point at which the tactile can be sensed. This woven ima-
Art and Design in 1973. From 1976 to date she ge then brings with it many of the sensual experiences
has worked as a Professor of Art at the California College and memories that we associate with cloth. My practice
of Arts in Oakland, USA. Lia Cook has been represented in involves research into new technologies and new ways to
many exhibitions, to name but a few: Lausanne Biennial translate my images that make the structure visible and
(1989 and 1992), Kyoto International Textile Competition physically felt, attempting to create the image as a phy-
(1989 and 1992), Craft Today USA (travelling exhibition, sical object."
1992); “Design Life Now, National Design Triennial”, Co-
oper-Hewitt Museum, New York, 2006; “From Lausanne Her current work explores the nature of the emotional
to Beijing” International Fiber Art Biennial, Gold Award, response to woven faces in collaboration with neuros-
Beijing, China, 2008. cientists and uses the laboratory experience both with
process and tools to stimulate new work in response to
Crossing the borders of craft, design and fine art, Lia Cook these investigations.
has become a role model for young textile artists in Eu-
rope, especially jacquard weavers. She wrote about her In Kaunas Lia Cook will show works from her latest rese-
work: arch project in cooperation with the University of Pitts-
"My practice explores the sensuality of the woven image burgh School of Medicine including jacquard weavings
and the embodied emotional connection to memories of and a video.
touch and cloth. I use the detail, an intimate moment in
time, often woven in oversize scale to intensify a shared Beatrijs Sterk
emotional and sensual experience. I use a digital loom
to weave images that are embedded in the structure of
cloth. The digital pixel becomes a thread that when inter-
laced with another becomes both cloth and image at the
same time. I am particularly interested in the threshold at
( 218 )

( CHUNGHIE LEE ) Pietų Korėja / South Corea

BEVARDĖS MOTERYS / NO-NAME WOMEN
Instaliacija / Installation

Chunghie Lee yra tekstilės menininkė ir rašytoja, bojagi darbai išsiplėtė ir apima instaliacijas, spektaklius ir
ji dėsto Seulo (P. Korėja) ir užsienio universitetuo- kitas meno formas, atspindėdami didesnio meno pasau-
se, įskaitant Rod Ailando dizaino mokyklą JAV ir lio įvairovę.
Evteko dailės ir dizaino institutą Suomijoje. Jai suteikti
dailės bakalauro ir magistro laipsniai Hongiko universite- Chunghie Lee savo darbus eksponuoja Korėjoje, Taivane,
te Seule, Korėjoje; 1994 metais ji gavo Fulbraito stipendiją Japonijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Suomijo-
dirbti Rod Ailando dizaino mokykloje. Čia ji pademons- je, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose,
travo tradicinę bojagi (Bo-ja-ki) techniką, kurią naudoja Kanadoje, Australijoje ir JAV. Ji buvo kviestinė dizainerė
kūryboje. 2001 m. Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, progra-
moje „Mada judesyje“ (Fashion in Motion), 2004 m. rodė
Kai per 1999-ųjų žiemos sesiją Rod Ailande Chunghie Lee savo darbus Olandijos popieriaus bienalėje Reisveike bei
pirmą kartą už Korėjos ribų pradėjo dėstyti bojagi techni- eksponavo kūrinius Meno ir dizaino muziejuje Niujorke.
ką, ji nė neįsivaizdavo, kiek menininkų ir amatininkų su-
domins ši tradicinė korėjiečių technika. Įkvėptai mokomi Jos darbų yra nuolatinėse pagrindinių muziejų kolekcijo-
Chunghie Lee, įvairių šalių ir sričių studentai pritaikė šią se, įskaitant Viktorijos ir Alberto muziejų Londone; Meno
techniką savo pačių interesams ir poreikiams. Šiuolaikinio ir dizaino muziejų Niujorke; Čikagos meno instituto mo-
kyklą; Evteko meno ir dizaino institutą Suomijoje; „Wal- kūrinius. Skiaučių susiuvimas korėjiečių tradicijoje yra laiko- ( 219 )
kerhillo“ meno centrą Seule, Korėjoje. Ji neseniai išleido mas gydymo simboliu. Per siuvimo aktą, dygsnis po dygsnio
knygą „Bojagi & Beyond“, kur galima rasti trumpą bojagi sujungiamas ir atkuriamas laiko poveikis, taip gydant ir su-
istoriją, jos panaudojimo būdų, kelių tipų bojagi instruk- kuriant harmoniją kompromiso keliu.
cijas ir Lee bojagi šiuolaikinio meno kūrinių nuotraukų
galeriją. Aš regiu šį skiautinį
kaip žmogaus gyvenimo metaforą.
Beatrijs Sterk Mes galime jausti save kaip atsitiktinius audinio gabaliu-
kus,
„Bojagi & Beyond“ (bojagi – tradicinis korėjiečių skiautinys), vienišus ir bereikšmius,
sukurtas prieš daug amžių Korėjoje, man yra puikus įkvėpi- bet Dievo ranka mus sujungia
mo šaltinis. Ši medžiaga buvo gaminama mūsų prosenelių, į gražią kompoziciją,
kurių vardai nežinomi ir kurios nepelnė šlovės. didžiai harmoningą ir prasmingą

Savo laiku jos turėjo mažai nepriklausomybės, bet buvo išti- Chunghie Lee
kimos savo lemčiai ir išgyveno. Naudodamos kruopščiai iš-
saugotas brangių audinių skiautes, jos vaikiškai ir natūraliai www.chunghielee.com
žaidė su spalva ir forma, sukurdamos tyrus ir nekaltus meno

Chunghie Lee is a textile artist and writer who Art Institute of Chicago; the Evtek Institute of Art & De-
lectures at universities in Seoul, Korea and abro- sign, Finland; and the Walkerhill Art Center, Seoul, Korea.
ad, including Rhode Island School of Design She recently authored ‚Bojagi & Beyond‘ book, with a
(RISD) in the USA and Evtek Institute of Art & Design in brief history of bojagi, its uses, instructions for several ty-
Finland. She received her BFA and MFA degrees from Hon- pes of bojagi, and a photo gallery of Lee‘s contemporary
gik University in Seoul, Korea and was a Fulbright Exchan- bojagi art works.
ge Scholar at Rhode Island School of Design in 1994. Here
she showed the traditional bojagi (bo-ja-ki) technique Beatrijs Sterk
which she employs for her artwork.
„The Bojagi & Beyond“ (Korean traditional wrapping cloth)
When Chunghie Lee set out to teach her first bojagi cour- made many generations ago in Korea, this cloth is a source
se outside Korea during the 1999 Wintersession at RISD, of great inspiration to me. It used to be made by our female
she could not have imagined how much interest this tra- ancestors whose names were unknown, and who did not
ditional Korean technique would eventually gain among gain fame.
artists and craftspeople outside Korea. Under Chunghie
Lee’s inspiring guidance the students, from many diffe- In their time, they had little independence but they were
rent countries and disciplines, adapted the technique to faithful to their situation and endured. Using carefully saved
suit their own interests and sensibilities. Contemporary scraps of precious fabrics, they played with color and shape
bojagi work today has expanded to include installations, in childlike fashion and in natural ways, creating pure and
performances and other art forms, mirroring the diversity innocent art works. Sewing scraps together is regarded as
of the larger art world. a symbol of healing. Through the act of sewing, stitch by
stitch, one connects and repairs the effects of time, thus he-
Chunghie Lee‘s own work has been exhibited in Korea, als, and creates harmony through compromise.
Taiwan, Japan, Germany, Poland, France, Finland, Norway,
the UK, the Netherlands, Canada, Australia and the USA. I see this patchwork
She was an invited designer at the V&A “Fashion in Mo- as a metaphor for human life.
tion” programme in London in 2001, has shown her work We may feel ourselves to be as random pieces of fabric,
at the Holland Paper Biennial of Rijswijk in 2004 and has alone and without meaning,
exhibited at the Museum of Art and Design in New York. but God‘s hand places us together
in a beautiful composition
Her works are in the permanent collections of major mu- which has great harmony and meaning.“
seums including those of the V & A Museum, London, UK;
the Museum of Art and Design, New York; the School of Chunghie Lee
( 220 )
( LAIMA ORŽEKAUSKIENĖ )
Laimos Oržekauskienės kūryba skleidžiasi per
apgalvotą ritualo įprasminimą ir dėmesingumą
reiškinių ištakoms ir tradicijai, kaip didesniam
žinojimui. Ritualą ji ne tik interpretuoja, bet ir atlieka. Su-
sitapatina su juo, milimetras po milimetro primušdama
ataudų siūlą metmenimis. Vienumoje. Savaitė po savai-
tės. Kiekviena detalė jos austame paveiksle yra prasmin-
ga: ir motyvas, ir raštas, ir technika, ir medžiagos. Kūrybo-
je autorė naudojasi gausiu pasaulinės kultūros paveldu.
Ir jame ieško moters būties įprasminimo kodų. Arba pati
juos kuria.
Dar garsiajame keturių dalių tapiserijų cikle „Moterys ar-
hatos: Danutė, Lina, Violeta, Kristina“ (2003–2005) Laima
vaizdavo moteris, net vardais jas pavadino, bet vaizdinyje
nesuasmenino: aukso siūlų fone plaukais išausti moterų
LIETUVA / LITHUANIA
PENKIASDEŠIMTMETĖS. PITIJOS / WOMEN IN THEIR FIFTIES. PYTHIAS
torsai (be veidų) pamažėl sukosi į tolumą kaip šventųjų
arhatų statulos budistų šventyklose.
Ir šįkart, penkiasdešimtmečių pitijų cikle, kurį sudaro net
aštuonios tapiserijos, menininkė į moterį žvelgia sakraliai.
Pitijos senovės graikų istorijoje buvusios pranašės – die-
viškosios tarpininkės, teikdavusios ištaras orakulams, o
šie jas išaiškindavo klausiantiesiems patarimo. Pitijomis
būdavo tampama keliais būdais, bet šioje pareigybėje
dominavo brandaus amžiaus moterys, joms buvo būdin-
ga išlavinta vidinė klausa ir rega, gebėjimas „persijungti“
į ketvirtąjį matavimą – dvasiškąją erdvę. Kaip akivaizdu
iš ciklo „Penkiasdešimtmetės. Pitijos“ kūrinių, Laimai Or-
žekauskienei moteriškosios išminties, harmonijos ir dva-
singumo amžius yra penkiasdešimtieji metai, šį amžių
ji įprasmina išausdama aštuonias penkiasdešimtmetes
drauges. Su jomis nueita gyvenimo atkarpa nuo vaikystės.
Prisiminimai, bendri išgyvenimai, charakterių ir pomėgių
skirtumai šiose tapiserijose įprasminti per ornamentus ir
„aksesuarus“, kuriais aprengiamos moterų figūros. Šį kar-
tą, nors ir nevadinamos vardais, moterys atpažįstamos,
tik jų žvilgsniai – ne atviri, o paslaptingai krypstantys į
tolumą (ta pačia dieviškąja kryptimi kaip ir moterų arhatų
torsai), lyg laukiant ištaros iš dangaus. Kasdienybė ir gry-
Oeuvre of Laima Oržekauskienė unfolds through
giving carefully considered sense to ritual and
attention to origins and traditions of the phe-
nomenon which enables deeper knowledge. The artist
interprets a ritual as well as implements it. She identifies
herself with the ritual as she weaves millimetre by mil-
limetre. In solitude. Week after week. Every single detail
of the image she weaves is meaningful – motif, pattern,
technique, material. In her artwork the artist employs rich
heritage of global culture and seeks for codes that affirm
feminine entity or invents them herself.
In her best known cycle of four tapestries called Women
Arhats: Danutė, Lina, Violeta, Kristina (2003–2005) Laima
depicted women and gave them names, but escaped per-
sonalization of image. Woven on golden background fe-
male torsos (there are no faces) little by little make a turn
towards the horizon as saint arhat statues do in Buddhist
temples.
In the cycle of fifty-year-old pythias that consists of eight
pieces the artist again sees the woman as sacred. In anci- Virginija Vitkienė
ent Greece, pythias played the role of clairvoyants – divi-
ne mediums that provided oracles with prophecies. Ora-
cles in their turn translated these prophecies to inquirers.
There were several ways to become a pythia, but usually it
was a middle aged woman with developed inner sight to
play this role. They were able to switch to fourth dimensi-
on – spiritual dimension. Her cycle Women in their fifties.
numas (moterys apsivilkusios minimaliai arba nuogos) ( 221 )
naudojami kaip tikrumo ir savęs priėmimo metafora, nes
visa, kas per dešimtmečius apauga mūsų kūną, yra įvaiz-
džio, o ne esybės dalis. Jausti savo kūną kaip sielos indą
reikalinga branda ir išminties saikas, leidžiantis suvokti
reiškinių priežastingumą, – pitijos ištara.
Virginija Vitkienė
Pythias makes it clear that Laima Oržekauskienė sees the
fifties as the age of feminine wisdom, harmony and spiri-
tuality. She represents the fifties by woven images of her
eight female friends. They started in their childhood and
have walked quite a distance together. Memories, shared
experiences, difference in nature, likes and dislikes are re-
presented through patterns and “accessories” that deco-
rate the figures of these women. Although these women
have no name, they can be easily recognized, except that
their eyes are mysteriously pointed towards the horizon
(the same way as the arhat torsos are turned) as if they
were waiting for prophecy from heavens to be handed
over to them. Routines and purity (women are almost or
completely naked) are employed as a metaphor for verity
and self acceptance, because what coats us in the course
of decades is part of the image but does not represent
entity. To be able to appreciate own body as a soul vessel,
one needs maturity and sobriety that allow to compre-
hend causality of a phenomenon. That is what Pythias’
prophecy represents.
( 222 )
( CYNTHIA SCHIRA )
Cynthia Schira rengia parodas daugiau nei 40
metų ir yra viena iš įtakingiausių šiuolaikinės
tekstilės pasaulio figūrų. Nuo 1983 m. ji naudoja
kompiuterizuotas stakles sudėtingoms austos tekstilės
struktūroms sukurti ir buvo viena pirmųjų tekstilininkų,
kuri pritaikė kompiuterizacijos potencialą rankiniam
audimui. 2000 m. Cynthia Schira gavo auksinį medalį iš
Amerikos amatų valdybos (American Crafts Council) už
viso gyvenimo laimėjimus, o 1989 m. – dailiųjų menų
garbės daktaro vardą Rod Ailando dizaino mokykloje.
Jos darbų galima rasti Metropolitano meno muziejaus
kolekcijose, Filadelfijos meno muziejuje, Čikagos meno
institute ir kitur. Cynthia Schira kūriniai buvo eksponuoti
daugelyje svarbių tarptautinių parodų, įskaitant VI, VIII ir
XIV Lozanos tapiserijos bienales (1973, 1977 ir 1989 me-
tais); Trečiojoje tapiserijos trienalėje Lodzėje, Lenkijoje
(1978 m.); Tarptautiniame tekstilininkų konkurse Kiote,
Japonijoje (1989 m.); Tekstilė ir naujos technologijos Lon-
done (1994 m.); „Technologija kaip katalizatorius: teksti-
lės menininkai ant ribos“, Vašingtono tekstilės muziejus
(2002–2003 m.); V Kauno bienalėje TEKSTILĖ ’05.
1991 m. Cynthia Schira dalyvavo žakardo projekte „Ger- tietiška merserizuota medvilnė, o ataudai – juoda medvilnė.
man Müller Zell“ žakardo fabrike, šiandien ji dirba „Oriole
Mill“, naujoviškame žakardo fabrike. Jam vadovauja Bet- Cynthia Schira
hanne’as Knudsonas, buvęs jos studentas Kanzaso uni-
versitete. Pastarąjį dešimtmetį Schiros darbų temos buvo
sutartiniai ženklai, šifrai ir kodai. Naujausias jos darbas,
Jav / usa
PIRMYKŠTĖ PRASMĖ / ETYMON. 2010
Medvilnė, žakardinis audimas / Cotton, Jacquard viewing
300 x 1500 cm
rodomas Kaune, yra 2010 metais sukurtas 3 metrų pločio
ir 15 metrų ilgio abstraktaus turinio žakardinis audinys
pavadinimu „Pirmykštė prasmė“ (Etymon), skaitmeniniais
vaizdais interpretuojantis 39 muziejaus objektus.
Beatrijs Sterk
www.cynthiaschira.com
Esu audėja. Pastaruoju metu intensyviai dirbau elektroni-
nėmis žakardo staklėmis „Oriole Mill“, Šiaurės Karolinoje.
Pavadinimas „Etymon“ reiškia žodį, iš kurio kilęs vėlesnis
žodis. Šis audinys yra projekto, kuris vyks 2013 m. Spense-
rio muziejuje, Kanzaso universitete, pirmtakas. Šio audinio
abstrahuotus vaizdinius įkvėpė skaitmeniniai šios kolekcijos
objektų vaizdai, pasiekiami internetu. Nauji unikalūs raštai
sukurti derinant ir sujungiant muziejinių objektų detales.
Mane žavi grafinių santykių sudėtingumas, palydimas žen-
klų vaizdo virsmo į audinio struktūras.
„Etymon“ buvo išaustas 300 cm pločio „Staubli“ elektroni-
nėmis keturių galvučių staklėmis. Metmenys yra balta egip-
 ( 223 )

Cynthia Schira has been exhibiting for over 40 Schira’s work were notations, ciphers and codes. Her la-
years and is one of the most influential figures test work to be shown in Kaunas is a jacquard weaving
in the world of contemporary textiles. She has entitled Etymon dating from 2010 and measuring 9 by 3
been using computerised looms since 1983 to create meters, with an abstract design based on 39 digital ima-
complex woven textile structures and was one of the first ges representing museum objects.
textile artists to fully appreciate the potential of compu-
terisation for the handweaver. Cynthia Schira received the Beatrijs Sterk
Gold Medal from the College of Fellows of the American
Craft Council in 2000 in recognition of her lifetime achie- www.cynthiaschira.com
vement and an Honorary Doctorate of Fine Arts from
Rhode Island School of Design in 1989. Her work is found I am a weaver. Recently I have worked extensively on an
in the collections of the Metropolitan Museum of Art, the electronic Jacquard loom at the Oriole Mill in North Caro-
Philadelphia Museum of Art, the Chicago Art Institute lina. ETYMON, the title, means a word from which a later
and many others. Cynthia Schira’s work has been shown word is derived. This weaving is a precursor to a project that
in many important international exhibitions, including will happen at the Spencer Museum at the University of
the 6th, 8th and 14th Lausanne Tapestry Biennials (in Kansas in 2013. Digital images available online of objects in
1973, 1977 and 1989); the 3rd Tapestry Triennial of Lodz, their collection were the source of the abstract panels within
Poland, in 1978; the ’89 International Textile Competition, this weaving. By combining and juxtaposing aspects of the-
Kyoto, Japan; Textiles and New Technology, London, in se objects, new patterns developed. The complexity of the
1994; Technology as Catalyst: Textile Artists on the Cut- graphic relationships along with the morphing of the marks
ting Edge, Washington Textile Museum, in 2002/3; and by their translation into woven structures fascinates me.
the 5th Kaunas Biennial TEXTILE’05.
ETYMON was woven on a 117 inch wide Staubli electronic
Cynthia Schira took part in a 1991 jacquard project at the loom that has four heads. The set is 168 epi. The warp is whi-
German Müller Zell jacquard mill; today she works with te Egyptian mercerized cotton, the weft is black cotton.
Oriole Mill, a new style jacquard mill, under the direction
of Bethanne Knudson, one of her former students at the Cynthia Schira
University of Kansas. In the last decade, the themes of
( 224 )

( LOUISE LEMIEUX BERUBE ) Kanada / Canada

Louise Lemieux Bérubé gimė 1943 m. Kanadoje, audimo įgūdžius. Bérubé visada žavėjo menininkų, šokė-
baigė meno istoriją Kvebeko universitete Monre- jų, rašytojų, fotografų, kino ir multimedijos ekspertų dar-
alyje. 1990 m. kartu su Regine Mainberger įkūrė bai, ji įtraukė juos į savo darbo vaizdus. Bérubé tyrinėja
Monrealio šiuolaikinės tekstilės centrą. „Aistringai mėgstu įvairiapusę gyvenimo viziją, žmogų ir gamtą, naudodama
austi, todėl sugebėjau įtikinti biurokratus, kad ši technika kompiuterinę techniką, kurios išplitimo iniciatore pati yra.
yra mūsų kolektyvinės istorijos dalis, bent jau Kvebeko Šis metodas leidžia menininkui pasitelkti nuotrauką, jos
moterims.“ Centre buvo sukurta mokymo programa „Teks- vaizdu manipuliuoti taip, kad gautųsi norimas efektas, ir
tilės konstrukcija“, kuri praktiškai diegė naujausias mez- paversti tai austa tekstile.
gimo ir audimo technologijas. Žakardo kursai studentus
suvedė su pramone. 1997 m. Louise Bérubé pradėjo or- Louise Bérubé eksponavo savo darbus visoje Kanadoje ir
ganizuoti žakardinio audimo vasaros kursus tarptautinei Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat Belgijoje, Suomi-
auditorijai. Daugiau nei 300 tekstilininkų dalyvauja juose joje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje,
ir vyksta į Monrealį su savo darbais, kad išaustų juos cen- Argentinoje, Kinijoje ir Ispanijoje. Bérubé darbai demons-
tre, tokiu būdu leisdami centrui išplėsti savo įrangos bazę.truojami viešose kolekcijose: Kanados ambasadoje Lon-
done, Didžiojoje Britanijoje, Vokiečių technikos muziejuje
Louise Bérubé ne tik užsiima šia svarbia švietimo veikla, Berlyne, Vokietijoje, Menų centre Monrealyje, Loto Kvebe-
bet ir yra talentinga menininkė – ji jungia fotografijos ir ke, bei kitose Kvebeko vietose: Kultūros vystymo centre,
Lazalio viloje, Manuelio Beth Shalomo šventykloje, Ves- Kūrinys: ( 225 )
tmounte, taip pat daugelyje privačių kolekcijų.
TRIPTIKAS. 2009. Nerūdyjantis plienas, viela, linas, vilna, žakardinis
rankinis audimas. 106 x 145 cm. Vaizduojami: šokėjai George Stamos,
Kaune Louise Bérubé parodys didelio formato žakardo Clara Furey; choreografijos ir tekstilės nuotrauka: Louise Lemieux
audinius, pagamintus iš jos pačios nuotraukų, vaizduo- Bérubé
jančių šokėjus, kur judesys ir energija transformuojami į
sudėtingas audimo struktūras.

Beatrijs Sterk

www.louiseberube.com

Louise Lemieux Bérubé, born in Canada in 1943,
graduated in Art History from the University of
Quebec in Montreal. Together with Régine Main-
berger, she founded the Montréal Centre of Contempora-
ry Textiles in 1990. “Having a great passion for weaving, I
managed to convince the bureaucrats that this technique
is part of our collective history, at least for the women of
Quebec”. Thus the “Textile Construction” programme was
set up, embracing new technologies in knitting and we-
aving from the outset. The jacquard course brought the
students in touch with industry. In 1997 Louise Bérubé
began offering summer courses in CAD jacquard weaving
to an international public. Over 300 textile artist have par-
ticipated and are returning to Montréal with their com-
missions to have them woven at the Centre, enabling the
Centre to expand its equipment.
In Kaunas Louise Bérubé will show large-format jacqu-
ard weavings produced from her own photos of dancers,
translating movement and energy into complex weaving
structures.
Beatrijs Sterk
www.louiseberube.com
Artwork:
TRYPTIQUE. 2009. Handwoven Jacquard: tencel, stainless steel,
copper, linen, wool. 106 x 145 cm / Pictured: dancers George Stamos,
Clara Furey; photograph of choregraphy and textile artwork: Louise
Lemieux Bérubé.

Apart from these important educational activities, Louise

Bérubé is a gifted artist who combines her skills in photo-
graphy and weaving. Bérubé has always been fascinated
by the work of artists, dancers, writers, photographers,
film and multimedia quilters etc., which she has incorpo-
rated into the imagery of her own work. Bérubé explores
a multi-faceted vision of life, man and nature through the
use of a computer-assisted technique she has pioneered.
This technique enables the artist to use a photograph,
manipulated to produce the desired effect, and transform
it into a woven textile.

Louise Bérubé has exhibited her work throughout Cana-

da and the United States as well as in Belgium, Finland,
France, Germany, Japan, Korea, Argentina, China and
Spain. Bérubé’s work is represented in public collections,
including that of the Canadian Embassy in London, UK;
Deutsches Technikmuseum, Berlin, Germany; Place des
Arts in Montréal; Loto Québec; Société de développe-
ment des entreprises culturelles du Québec; Ville de La-
salle, QC, and Temple Manuel Beth Shalom, Westmount,
QC, as well as numerous private collections.
( 226 )

( MÁXIMO LAURA ) PERU

MĖNULIO POEZIJA / POETRY OF THE MOON

MÁXIMO LAURA gimė Peru 1959 metais. Nuo de-
vynerių metų nelankė nuolat mokyklos, o audė
savo tėvo dirbtuvėse. Studijuodamas ispanų li-
teratūrą, jis sutiko italų tekstilės menininkę Helvecia Kela
Cremaschi (ji tuo metu turėjo dirbtuvę Limoje), kurios
dėka atrado, kad audimas gali būti ekspresyvi meno for-
ma. Nuo tada jis pasiaukojo šiai meno formai, kūryboje
demonstruodamas savo Andų kultūros šaknis ir kosminę
pasaulėjautą. Jis tikisi prisidėti prie šios turtingos seno-
sios kultūros atsinaujinimo, kuri vis dar gyva, nors jai ir
gresia išnykimas. Ieškodamas senojo stiliaus šiuolaiki-
nio požiūrio, jis teigia: „Savo darbe naudoju spalvas kaip

energijos ir gyvybingumo šaltinį – šviesa yra energija.“ Jo
gyvos, spalvingos tapiserijos pripažįstamos ir pelno pri-
zus visame pasaulyje, pavyzdžiui, jam teko garbingas pa-
minėjimas III Europos tekstilės ir pluošto meno trienalėje
„Tradicija ir inovacija“, kuri vyko Rygoje 2007 m.; bronzos
apdovanojimas V tarptautinėje pluošto meno bienalėje
ir tarptautiniame simpoziume Pekine, Kinijoje (2008 m.),
ten pat – meistriškumo apdovanojimas 2010 m.; garbin-
gas paminėjimas V tarptautinėje tekstilės meno bienalėje
Buenos Airėse (2009 m.), pirmoji premija Amerikos audi-
mo gildijoje „Mažosios išraiškos“ (2009 m.); garbingas pa-
minėjimas XIII Tarptautinėje tapiserijos trienalėje Lodzėje,
Lenkijoje (2010 m.); meistriškumo apdovanojimas VI tarp-
tautinėje tekstilės meno bienalėje „AIRE“ Meksikoje (2011
m.). Tais pat metais jo darbai eksponuoti prestižiniame
tekstilės muziejuje Vašingtone, kur buvo atrinkti parodai
„Žalia – spalva ir priežastis“.
Laura kuria tapiserijas savo dirbtuvėje. Jas mažomis se- www.maximolaura.com
rijomis arba kaip dalį pastovios produkcijos audžia labai Kūrinys: MĖNULIO POEZIJA . Tapiserija. 121 x 148 cm
specializuota audėjų, kurie išmokyti jo technikos, grupė.
Menininkas ne tik kuria, bet ir entuziastingai moko savo
MÁXIMO LAURA, born in Peru in 1959, has wo-
ven in his father’s workshop since he was 9 ye-
ars of age, attending school in part time. While
studying Spanish literature, he discovered that weaving
can be an expressive art form when he met Italian textile
artist - Helvecia Kela Cremaschi, who had her workshop
in Lima at that time. He has devoted himself to this form
of expression ever since, clearly showing his Andean ro-
ots and cosmic world view. He hopes to contribute to the
renewal of this rich old culture that is still alive, although
threatened with extinction. Looking for a contemporary
view with his style; “In my work I use colours as sources
of energy and vitalisers – light is energy”. His vibrant,
colourful tapestries are recognized and winning prizes
all over the world, e.g. an Honorable Mention at the 3rd
European Textile and Fibre Art Triennial, “Tradition & In-
novation”, held in Riga in 2007; a Bronze Prize at the 5th
International Fiber Art Biennial & International Fiber Art
Symposium in Beijing, China, in 2008 and an Award of
Excellence in 2010; an Honorable Mention at the 5th In-
ternational Biennial of Textile Art in Buenos Aires in 2009;
First Prize at the Handweavers Guild of America’s “Small
Expressions” in 2009; an Honorable Mention at the 13th
International Tapestry Triennial of Lodz, Poland, in 2010;
the Award of Excellence at the VI International Biennial
of Textile Art “AIRE” held in Mexico in 2011. Also in 2011,
his work was on show at the prestigious Textile Museum
of Washington DC, having been picked for the exhibition
“Green – the Color and the Cause”.
kolegas. Vienetinius ir „muziejinius darbus“ audžia pats
( 227 )
menininkas, o pabaigia jo asmeniniai padėjėjai. Visos
tapiserijos gaminamos iš Peru alpakų vilnos, chemiškai
dažytos vilnos ir pramoninės gamybos dažiklių. Jo dar-
bo metodas, kai vienuose atauduose naudojamos kelių
spalvų temos, yra labai panašus į Obiusono (Aubusson)
dirbtuvių techniką. Skiriasi tik tuo, kad Laura naudoja tre-
čią dimensiją – paviršiaus tekstūrą, kuri suteikia daugiau
išraiškos. Šiuo metu jis dirba su sieninėmis freskomis, bet
Kaunui ir intymiam A. Žmuidzinavičiaus memorialiniam
muziejui parinko mažesnių tapiserijų seriją, kur rodomas
šiuolaikinis Andų gyventojams būdingas požiūris į kas-
dienybę. 2010 m. gimtajame Peru Máximo Laurai buvo
suteiktas „Nacionalinės gyvosios žmogiškosios vertybės“
vardas.
Beatrijs Sterk
Laura produces tapestries is his own workshop, woven
by a very specialized team of weavers trained in his own
technique, either in small series or as part of his perma-
nent production. Besides having commissions he is in-
volved in teaching and training of colleagues. One-offs
and “museum pieces” are woven by the artist himself and
finished by his personal assistants. All tapestries are made
from Peruvian alpaca wool and chemically dyed wool
and dyestuff are from industrial production. His working
method, using multiple coloured threads in one weft, is
very similar to that of the Aubusson technique, except
that Laura uses a third dimension, a surface texture that
produces a greater expression. Currently he is working on
wall-filling murals, but for Kaunas and the intimate “Me-
morial Museum of A. Žmuidzinavičius” he has chosen a
series of smaller tapestries showing a contemporary An-
dean view on everyday life.
Máximo Laura was nominated a “National Living Human
Treasure” in his native Peru in 2010.
Beatrijs Sterk
www.maximolaura.com
Artwork: POETRY OF THE MOON. Tapestry. 121 x 148 cm
( 228 )
( JOLANTA ŠMIDTIENĖ )
Jolanta Šmidtienė – tekstilės aistra deganti as-
menybė, sugebanti daugeliui įskiepyti susido-
mėjimą šia meno sritimi. Ji nesibodi tekstilės
technikų „moteriškumo“ (daugiausia naudoja siuvinėjimą
ir tapymą ant šilko). Priešingai, ji išnaudoja medžiagišką-
sias tekstilės konotacijas užburiančiai šilko ir siūlo magijai
sukurti. Tekstilė šios menininkės rankose yra meditacijos
priemonė, bendrystės instrumentas, (savi)gydos gali-
mybė, grožio įkūnijimas, estetikos išteklius, tradicijos
puoselėjimas, inovacijų raktas, individualumo paraiška,
gyvenimo būdas.
Nuo 1995-ųjų, kai baigė meno studijas VDA (Kauno dailės
instituto Tekstilės katedroje), J. Šmidtienė nuolat daly- Virginija Vitkienė
vauja parodose Lietuvoje, Europoje ir JAV. Vien asmeninių
parodų kasmet surengia po keletą, nes menininkės at-
rasta ir ištobulinta autorinė technika – erdvinis siuvinė-
Lietuva / Lithuania
DEBESŲ KASPINAS / RIBBON OF CLOUDS
jimas – sužavi vis naujus parodų lankytojus, galerininkus
ir muziejininkus. Kokia šių beveik nereprodukuojamų
kūrinių (net ir kokybiškiausios fotografijos neatskleidžia
tikrojo technologinio fenomeno) paslaptis? Jau beveik
dvidešimt metų dailininkė siuvinėja tarp dviejų (kartais
– trijų) ant porėmio ištempto skaidraus audeklo plokštu-
mų. Jos siūlų dygsniai – iki neįmanomumo tikslūs ir preci-
ziški – sukuria abstrahuotas figūras ir formas, tačiau savo
tikruoju pavidalu esančias ne materialiose tiulio ar šilko
plokštumose, o erdvėje tarp jų. Erdviniai J. Šmidtienės siu-
viniai – tai savotiški akvariumai, aplink kuriuos vaikštant
statiškas vaizdas žiūrovo akyse ima virpėti ir kisti.
 ( 229 )

Jolanta Šmidtienė is a personality burning with quality photographs cannot reveal the true technological
passion for textile, able to inspire many people phenomenon)? For almost twenty years, the artist has
with interest in this area. She is not bothered by been embroidering between two (sometimes three) sur-
the "femininity" of textile technologies (she mostly uses faces of transparent fabrics stretched on a stretcher. Her
embroidery and painting on silk). She rather employs the stitches – impossibly precise – create abstract figures and
material connotations of textile to create the enchanting forms, which exist in their true shape not in the material
magic of silk and yarn. In this artist’s hands textile is a me- surfaces of gauze or silk, but in the space between them.
ans for meditation, an instrument of community, a pos- The spatial embroideries of Jolanta Šmidtienė are like
sibility of (self)healing, the embodiment of beauty, the aquariums: when walking around them, their static view
resource of aesthetics, a way to cherish tradition, the key starts vibrating and changing in front of the viewer’s eyes.
to innovation, a practice of individuality and a life style.
Virginija Vitkienė
Since 1995, when she finished her studies at the Vilnius
Academy of Fine Arts (Textile Department, Kaunas Institu- www.tdg.lt/dailininkai/jolanta_smidtiene
te), Jolanta Šmidtienė has been constantly participating
in exhibitions in Lithuania, Europe and USA. She holds
several solo exhibitions every year because the original
technique she discovered and perfected – spatial em-
broidery – fascinates new audiences of exhibitions, gal-
lerists and museum professionals every time. What is the
secret of these almost irreproducible works (even highest
( 230 )

( LOZANOS BIENALĖS KOLEKCIJA / LAUSSANE BIENNIAL COLLECTION )

Tomso Pauli fondas ir tarptautinių tapiseri- nustojo austi pagal kartonus ir rinkosi savarankišką audi-
jos bienalių, vykusių Lozanoje, Šveicarijoje, mą, transformuodami klasikinę sieninę tapiseriją į erdvinį
bei aplinkos meną. Jie tyrė netradicinių medžiagų techni-
1962–1995, palikimas nes ir raiškos galimybes, taip pat išrasdavo ir įgyvendin-
Lozanoje daugiau nei trisdešimt metų vyko tapiserijos davo naujas technikas. Lozanos parodose šalia klasikinių
bienalės. Jos pavertė miestą pasauline šiuolaikinės teks- prancūziškų vertikalaus ir horizontalaus audimų atsirado
tilės sostine. Renginys atsirado susitikus Tomsui Pauli naujas trijų matavimų tekstilės pasaulis. Tapiserijos biena-
(1916–1970), tuometiniam dekoratyvinių menų mu- lės suteikė tekstilės menui progą pasirodyti šiuolaikinio
ziejaus Lozanoje direktoriui, ir Jeanui Lurcat, prancūzų meno scenoje kaip savarankiškam meninės raiškos būdui
tapytojui ir tapiserijų kūrėjui, inicijavusiam prancūzų ir sulaukti plačiosios publikos pripažinimo.
tapiserijos atgimimą po Antrojo pasaulinio karo. 1959
m. Pierre Pauli iškėlė idėją, kad reikia atkreipti didesnį dė- Tomso Pauli fondas
Fondas įkurtas 2000-aisiais, išformavus CITAM. Fondo mi-
mesį į šiuolaikinę tapiseriją. Tai atvėrė kelią įkurti CITAM
sija – išsaugoti Lozanos bienalių atmintį. Jam priklauso
(Tarptautinis senosios ir šiuolaikinės tapiserijos centras).
Ši organizacija, kuriai iki pat mirties 1966 m. vadovavo 165 tekstilės kūrinių kolekcija, čia galima pamatyti sieni-
Jeanas Lurçat, surengė šešiolika parodų, jos tris dešim- nę tekstilę, reljefinius darbus, tekstilinę skulptūrą ir ins-
tmečius žymėjo pagrindines gaires tarptautinėje tekstilės taliacijas. Darbų autoriai – tarptautiniu mastu pripažinti
scenoje. menininkai, kurių darbai buvo pristatyti bienalėse. Tarp jų
– Magdalena Abakanowicz, Jagoda Buić, Olga de Amaral,
Lozanos paroda tapo pirmąja – ir ilgai buvo vienintelė – Ritzi ir Peteris Jacobi, Elsi Giauque ir Naomi Kobayashi.
platforma, suteikusia tekstilininkams galimybę tyrinėti
naujas technikas ir medžiagas. To rezultatas – įspūdingas Kita fondo misija yra tirti, saugoti ir pristatyti plačiajai pu-
tekstilės meno vystymasis ištisus 30 metų. Menininkai blikai Tomso kolekciją – svarbią XVI–XIX a. tapiserijų ir siu-
vinėjimo kolekciją, kurią Mary Toms 1994 m. testamentu
paliko Vo kantonui. Fondas, esantis Lozanoje, kol kas dar
neturi nuolatinės ekspozicinės erdvės, bet organizuoja
parodas Šveicarijos ir kitų šalių muziejuose, taip pat lei-
džia katalogus. Kolekcijas galima pamatyti trumpalaikėse
parodose.
Kūriniai:
Magdalena Abakanowicz. ABAKAN 29, 1967–1968.
( 231 )
Sizalis / Sisal, 210 x 200 x 40 cm
Kitame puslapyje: Jeanas Lurçat. Terre Air Eau Feu (Žemė. Oras.
Vanduo. Ugnis). 1961. Tapiserija, vilna.

Giselle Eberhard Cotton

Direktorė ir kuratorė
Toms Pauli fondas, Lozana

The Toms Pauli Foundation and the Legacy of textile works which includes wall pieces, reliefs, textile
the International Tapestry Biennials held in sculptures and installations. The works were created by
Lausanne, Switzerland, 1962–1995 internationally acclaimed artists who had exhibited at
the Biennals, including Magdalena Abakanowicz, Jagoda
For over thirty years the International Tapestry Biennials Buić, Olga de Amaral, Ritzi and Peter Jacobi, Elsi Giauque
were held in the city of Lausanne, making it the world and Naomi Kobayashi.
capital of contemporary textile art. The event had come
into being thanks to the encounter of Pierre Pauli (1916- The Foundation’s mission is also to research, preserve and
1970), the then director of the Decorative Arts Museum bring to public attention the Toms Collection, an impor-
in Lausanne, with Jean Lurçat, the French painter and ta- tant grouping of sixteenth- to nineteenth-century tapes-
pestry designer, who had instigated the revival of French tries and embroideries, bequeathed to the State of Vaud
tapestry after World War II. In 1959, Pierre Pauli mooted by Mary Toms, in 1994. The Foundation, which is based
the idea of giving modern tapestry greater visibility and in Lausanne, is not yet endowed with its own permanent
thus opened the way for the creation of the Centre Inter- display space but organises exhibitions in museums in
national de la Tapisserie ancienne et moderne (CITAM). Switzerland and other countries, and publishes catalo-
This organisation, presided over by Jean Lurçat until his gues. The collections can be viewed during temporary
death in1966, put on sixteen shows which, for three con- exhibitions.
secutive decades, constituted major landmarks on the
international textile-art scene. Giselle Eberhard Cotton
Director and Curator
The Lausanne exhibition was the first platform – and Toms Pauli Foundation, Lausanne
for many years the only one – to give textile artists the
opportunity to explore new techniques and materials. As Artwork:
a result, textile art enjoyed thirty years of spectacular de- Magdalena Abakanowicz. Abakan 29, 1967-1968.
Sisal, 210x200x40 cm
velopment. Artists began abandoning cartoons in favour
of autonomous weaving, transforming the classic wall ta- Next page:
pestry into a form of spatial and environmental art. They Jean Lurçat. Terre Air Eau Feu (Earth Air Fire Water). 1961. Tapestry,
investigated the technical and expressive possibilities of wool.
unusual materials, as well as inventing and implementing
new techniques. Alongside the classic French method of
high-warp and low-warp weaving, a whole new world of
three-dimensional textile art made its appearance at the
Lausanne shows. The Tapestry Biennials gave textile art
the chance to assert itself on the contemporary art sce-
ne as an autonomous artistic expression, and win public
recognition.

The Toms Pauli Foundation

The Foundation was set up in 2000, soon after the disban-
ding of CITAM, with the mission to preserve the memory
of the Lausanne Biennals. It manages a collection of 165
( 232 )
( 233 )
( 234 )

( PORTUGALIJOS KOLEKCIJA / Portuguese COLLECTION )

 DAR KARTĄ: Portugalijos tekstilės ir šiuolaiki- Lucas (tapytoja), João Vaz de Carvalho (iliustratorius, dai- ( 235 )
nio meno paroda lininkas), Lilia Catarina (skulptorė); Jorge Ramosas (daili-
ninkas, turi mados dizainerio patirties), Conceição Riosas
Portugalija turi senas tekstilės tradicijas – ir amato, ir pra- (tekstilės dizaineris) ir Alexandra Ministro (tekstilės daili-
monės. Per pastaruosius dešimtmečius buvo restruktūri- ninkė ir mados dizainerė).
zuotas pramoninės tekstilės sektorius, naujoviškai sujun-
giant pramoninius rankdarbių amatus ir dizainą. Kadangi
nuolat naudojame tekstilę ir suvokiame ją tik kaip „pro-
duktą dėvėjimui“, dažnai nematome kritinių ir estetinių
tekstilės perspektyvų. Kūrinys kairėje: João Vaz de Carvalho
Kūrinys apačioje: Jorge Ramos
Žvelgiant iš šio taško, Kauno bienalė gali tapti diskusijų
tarp menininkų, dizainerių ir visuomenės forumu, ir su-
kurti galimybę veiksmingai atnaujinti „tekstilės“ sąvoką,
išgrindžiant naują kelią Portugalijos tekstilės menui.

Šiai parodai kuratorė ir menininkė Lúcia David atrinko

šešis įvairių sričių ir stilių menininkus, kurie tiria tekstilę
įvairiais būdais ir iš įvairių kampų. Anksčiau dirbę mados
dizaineriais, iliustratoriais, dailininkais ir skulptoriais, šie
menininkai pasirinko tekstilę kaip išraiškos priemonę me-
nui, istorijai ir kultūrai sujungti.

Šios grupės meno kūriniai buvo atrinkti glaudžiai susie-

jant su VIII tarptautinės Kauno bienalės TEKSTILĖ ’11: DAR
KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN koncepcija, kur tekstilė prista-
toma kaip meno kūrimo proceso, jų koncepcijos, ikono-
grafinės nuorodos ir/arba medžiagos pagrindas. Parodoje
pateikiama meninės raiškos įvairovė: Lucia David (knygų
dailininkė, pagal išsilavinimą – mados dizainerė); Marcia

REWIND: Portuguese Textile and Contempo- different ways and from diverse angles. Originally wor-
rary Art Exhibition king as fashion designers, illustrators, painters or sculp-
tors, these artists took up textiles as means of expression,
Portugal has a long tradition in Textiles, booth in craft assembling art, history and culture.
and industry. In the last decades has been restructuring
its industrial textile sector, by interconnecting industry The artworks of this group show, were selected in close
hand-made crafts and design. Due to its constant use and connection with the 8th international Kaunas Biennial
because textiles have been understood merely as a “pro- TEXTILE 11: REWIND-PLAY-FORWARD concept, were texti-
duct to wear” often we look at textiles without a critical le appears as the base for the construction of the artwor-
and aesthetic perspective. ks, it´s concept, iconographic reference and/or material
used. A wide range of skills are present: Lúcia David (book
In this context, Kaunas Biennial TEXTILE could be a forum artist, with fashion design background); Márcia Luças
for debate between artists, designers and the public, and (painter), João Vaz de Carvalho (illustrator, painter), Lilia
could create an opportunity for the effective renewal of Catarina (sculptor); Jorge Ramos (painter, with fashion
the concept of “textile” opening a new via for Portuguese design background), Conceição Rios (Textile Designer)
textile art. and Alexandra Ministro (textile painter and fashion de-
signer).
For this exhibition, Lúcia David – curator and artist par-
ticipating in the show – selected six artists, with a varied Artwork on the left: João Vaz de Carvalho
range of works and backgrounds that explore textile in Artwork above: Jorge Ramos
( 236 )

( estIJOS KOLEKCIJOS / ESTonian COLLECTION )

Estijos tekstilės meno paroda Kaune, galeri- žanro ribų, neatsižvelgdama į jų svarbą, paliekant jas ne-
joje „Meno parkas“, 2011 m. rugsėjo 22 d. – pastebėtas, o gal net ignoruojant.
gruodžio 31 d.
Kaip meninės išraiškos priemonė, tekstilė yra naratyvinis
Kauno bienalė TEKSTILĖ traukia auditoriją iš visos Euro- mediumas ir savo prigimtimi negali daryti vien tik išorinio
pos ir sumušė daugelį lankomumo rekordų. Ji tapo ma- poveikio. Vienas iš parodos tikslų yra nurodyti šios srities
dos nešėja autoriams, taip pat viso pasaulio publikai. Su tendencijas. Pasirinktas darbų rinkinys pabrėžia kryptis,
pagrindine renginio koncepcija yra susijusios ir bienalę kurias pati kuratorė laiko svarbiomis ir turinčiomis koky-
lydinčių parodų, eksponuojamų įvairiose galerijose ir bę, tvarumą ir gylį. Čia yra įvairių stilių ir kalbėjimo būdų,
Kauno miesto erdvėse, temos. Šiuolaikinio Estijos (teks- įvairių medžiagų ir technikų – ir tradiciškų, ir būtent to-
tilės) meno paroda galerijoje „Meno parkas“, kuruojamas kių, kurios daro mus įvairių sričių menininkais, valdančiais
tekstilės dizainerės ir menininkės Monikos Järg, yra viena savas išraiškos priemones. Tekstilė čia yra tarsi terpė; ne
iš kviestųjų lydinčiųjų parodų, rengiama Kauno bienalės tikslas ar pati sau būtinybė, o neatsiejama menininko pra-
partnerio – Estijos dailininkų sąjungos. nešimo ir „rankraščio“ dalis, taip pat buvimas menininku
ir bendresne prasme.
Parodos idėja grindžiama trimis tekstilės, kaip šiuolaikinio
Estijos meno išraiškos priemonės, lygiais – koncepcija, Vis dėlto vienas svarbiausių atrankos kriterijų susijęs su
medžiaga ir technologija. Kiekviena jų vaidina svarbų vai- menininko santykiu į aplinkinį pasaulį. Kaip mes kreipia-
dmenį: be koncepcijos tekstilės kūriniai tiesiog liktų ge- mės į visuomenę, vienas į kitą ir – kas svarbiausia – į save?
rais rankdarbiais, o konceptualūs darbai reflektuoja mil- Kaip mes bendraujame? Kūriniai yra suskirstyti į grupes,
žinišką semantikos sritį ir yra įdomūs tiems, kurie greitai kai kurie iš jų atsirado iš ankstesnės patirties, o kai kurie
suvokia dalykus ir labiau sutelkia dėmesį į išorės savybes, yra potencialaus dialogo, gimusio kuratoriaus prote, vizi-
kaip ir tiems, kurie mėgsta gilintis į dalykų esmę. ja, kylanti iš stilistiškai skirtingų kūrinių. Tai – dialogas su
autoriais, darbais, auditorija ir visuomene.
Pasinaudodamos asmenine savo patirtimi ir supratimu,
kuratorės bandys parodoje paaiškinti ir nužymėti Estijos Kauno bienalės kontekstas leidžia būti menininku geriau-
tekstilės meno įvykius. Parodoje bus aiškiai vengiama sia šio žodžio prasme; auditorija tikisi ne to, ką jau žino, ir
ne to, ką siūlo bendrasis išsilavinimas. Čia galima eksperi-
mentuoti, provokuoti ir pasiūlyti iššūkius, diskusijų temas
ir netikėtas patirtis (tiek teigiamas, tiek neigiamas). Taigi,
paroda gali visų pirma siųsti žinią, kad menininkas ne-
būtinai turi būti kenčiantis visuomenės atstumtasis, bet
užsispyręs subjektas, aiškiai išreiškiantis savo nuomonę;
kažkas, kas turi – ir privalo – būti vertinamas.
Dalyvaujantys menininkai: Maasike Maasik, Tiina Puhkan,
Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Anu Põder kūrinys kairėje
Urmas Viikas, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister, Ka- ( 237 )
tariina Meister, Indrekas Liitas, Aune Taamal, Monika Järg,
Kirilas Safonovas.
Monika Järg
Partneriai: Estijos dailininkų sąjunga www.eaa.ee
Galerija „Meno Parkas“ www.menoparkas.lt

Estonian Textile Art Exhibition in Kaunas expressive means. Textile is like a medium here; is not an
aim or necessity of its own, but an inherent part in the
The Kaunas Biennial TEXTILE is the audience ma- artist’s message and ‘handwriting’, and also in being an
gnet all over Europe and has set a series of visitor records. artist in a more general sense.
It has become a trendsetter for authors as well as the au-
dience all over the world. The Biennial is accompanied by However, one of the most important selection criteria is
satellite projects in various galleries and urban space of relating to the surrounding world. How do we address the
Kaunas, the themes of which are associated to the main society, one another and – most importantly – ourselves?
concept of the event. One of the invited satellite projects How do we communicate? Works are arranged in sets,
is the exhibition of contemporary Estonian (textile) art some of which have emerged from an earlier experience
in Gallery Meno Parkas, curated by textile designer and and some being a vision of potential dialogue born in the
artist Monika Järg, and organised though the partner of curator’s mind and stemming from the different styles of
Kaunas Biennial – Estonian Artists’ Association. authors. It is a dialogue with authors, works, the audience
and society.
The concept of the exhibition focuses on textile as a me- The context of the Kaunas Biennial allows one to be an
ans of expression in contemporary Estonian art world – in artist in the best sense of the word; the audience does not
concept, material and technology. Each of them plays its expect what they already know and what is offered by ge-
own important role: without a concept the works made neral education. Rather, they can be experimented with,
in textile will simply remain good handicraft, while wor- tempted, provoked and offered challenges, discussion
ks based on a concept have an enormous semantic field topics and unexpected experiences (both positive and
both for those who grasp things fast and rather focus on negative). Thus, the exhibition might primarily communi-
external qualities, and those who dive deep. cate a message that an artist is not necessarily a suffering
outcast in the society, but an opinionated subject clearly
Taking the curator’s own experience as a starting point, expressing his/her views; someone who should – and
the exhibition will try to interpret and map the occurren- must – be considered.
ces of Estonian textile art, at the same time clearly cros-
sing the borders of the discipline, without considering Participating artists: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu
them important, leaving them unnoticed and perhaps Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas
even ignoring them. Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister with Kata-
riina Meister and Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg,
As an artistic means of expression, textile is a narrating Kirill Safonov.
medium, and in its true essence it cannot merely be an
external effect. One of the aims of the exhibition is poin- Monika Järg
ting out the tendencies in the field. The selected set of
works highlights the directions that are deemed impor- Partners:
tant by the curator and possess quality, sustainability and Estonian Artists Association www.eaa.ee
depth. There are different styles and messages, different Gallery "Meno Parkas" www.menoparkas.lt
materials and techniques – on the one hand, carrying
on the tradition and on the other, being precisely what Artwork by Anu Põder
makes us artists in different fields with their own set of
( 238 )
( KOSTA RIKOS KOLEKCIJA / COSTA RICA'S COLLECTION )
Dar kartą – Šokam – Pirmyn: Magiškoji
Kosta Rikos atmintis. Kosta Rikos tekstilės
kūrėjai
“Estetinės technologijos, sutelktos į tekstilę, kuri funkci-
onuoja kaip tradicinė metmenų ir ataudų struktūra arba
kaip neapdirbtų pluoštų derinių alternatyvos, išplėtojo
strategijas, padedančias sukurti išraiškos kalbą, kuri kas-
dieniame mene praplečia jų suvokimą.
Šios kalbos suteikia galią idėjoms, pabrėžia išsakomas
mintis ir įtvirtina novatoriškas vaizdines formas, kurios
sieja ir derina tarpusavyje tradicines tekstilės technolo-
gijas, taip pat panaudodamos pluoštą, kaip novatorišką
elementą, padaro erdvės eksperimentams.
Kosta Rikos tekstilės kūrėjų grupę, pristatomą
M. K. Čiurliono muziejuje, Lietuvoje, sudaro menininkai,
kurių asmeninė vizualinė patirtis kilo iš tradicijų ir žavė-
jimosi pluoštais. Pluoštų jungimas Kosta Rikoje laikomas
tradicine tekstiline technologija, nutiesusia tiltus ir leidu-
sia išreikšti asmenines skirtingų tekstilės kūrinių vizijas.
Tai padeda keistis informacija (šalyje ir pasaulyje) ir inter-
pretuoti tekstilinius šioje parodoje pristatomus objektus.
„Magiškoji Kosta Rikos atmintis“ gimė susilydžius idė-
joms, medžiagoms ir galimybėms. Jas ši grupė pasitelkia
norėdama įtvirtinti objektą, kuris simboliškai išlaisvina-
mas iš pagrindinių formų ir pakeliamas į ikoninį lygmenį.
Tai reiškia, kad vaizdai laužo tradicinį tekstilės suvokimo
ar jos funkcijos ritualą, siekdami sustiprinti kultūrinį po-
veikį ir tiksliau perteikti sudėtingo mūsų visuomenės gy-
venimo detales. Sujungiant kūrėjų rūpesčius ir meninius
tikslus iš naujo įtvirtinamas jų kasdienis artumas, prista-
tomos naujos vizijos ir interpretacijos, kova, kurią tenka
ištverti visiems kūrybiniams procesams.
Dar kartą – Šokam – Pirmyn yra magiškas mechaniz-
mas, kuriuo remdamiesi Kosta Rikos tekstilės kūrėjai iš-
vystė labai įdomias koncepcijas. Jų ašimi tapo laiko struk-
tūra, leidžianti įvertinti praeitį ir nupiešti galimą ateitį.
Tekstilės kūriniai tampa atminties pėdsakais ir dalelėmis,
kurie apibrėžia visų šios kolekcijos objektų ribas.
Kurdama tekstilinį išgyvenimą ši Kosta Rikos kūrėjų grupė Menininkai / Artists: Loida Pretiz, Nela Salgado, Nani ( 239 )
remiasi ne tik medžiagų derinimu, bet ir jų suvokimu: tai Cañas, Carolina Matamoros, Celita Ulate, Dinorah Car-
visko lydinys, dialogas su netradiciniais komponavimo ballo, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris Terán, Rocío
būdais ir siekiais generuoti klausimus apie estetinių teks- Flaqué, Gloriana Sánchez, Li Briceño, María Teresa Artea-
tilės praktikų reikšmę Kosta Rikoje. ga, Gian Carlo Sandoval, Leidalia Flaqué, Fiorella Pattoni
Urbina – Mario Acosta Montero, Carolina Parra, Karen Cla-
Todėl ši Lietuvoje pristatoma Kosta Rikos paroda remia- char, Emilia González, Paulina Ortiz.
si tekstilinių medžiagų, priklausančių mūsų atminčiai ir
tapsiančių realiomis parodų salėje, kerais, taip suteikiant Kūrinys kairėje: Carolina Parra
galimybę patirti pluoštą ir ypatingą jo energiją.

Medžiagų, panaudotų kūriniams, atmintis, magija ir ener-

gija tampa unikaliais burtais, kurie atsakingi už Kosta
Rikos tekstilės Nacionaliniame muziejuje Kaune įspaudą
atmintyje.

Juan Diego Roldán

REWIND – PLAY – FORWARD: Costa Rica’s from their creators, re-establishing their own everyday
Magical Memory. Costa Rican Textile Crea- intimacy, bringing out other visions and interpretations,
tors a struggle that every creative process has endured.

Aesthetic practices focusing on textiles, indistinctly
functioning as traditional warp and weft visual structure
or a mix of alternative of basic raw fibre materials, have
developed strategies to make up expressive languages
that diversify the possibilities of their perception within
everyday art. These languages empower and distinguish
ideas, maximize speeches and establish innovative visual
forms that link and mix traditional forms of textile practi-
ces and also provide experimentation, using the fibre as
an innovative element.
The Costa Rican Textile Creators, a selected group visi-
ting the M. K. Čiurlionis National Museum in Lithuania,
are comprised of artists whose individual visual experi-
ences come from the tradition and fascination of fibres.
This Central American country sees in the union of fibres
the Costa Rican textile practice that has set bridges and
allowed them to express their visions and perceptions of
different works in textile art. This allows for an exchange
of information (both local and international) that facilita-
tes the construction of textile objects for this exhibition.
“Costa Rica’s magical memory” is the result of mixtures
and fusions of ideas, materials and possibilities that this
group integrates, with the goal of establishing an object
that is symbolically released from the basic forms, toward
to a new more iconic level. It implies that images are bre-
aking the traditional ritualism of textile perception or its
function, in order to increase its cultural impact and pos-
sibilities as a witness of our complex society’s daily life.
It is about to integrate concerns and artistic intentions
Rewind-play-forward is the magical mechanism by which
Costa Rican Textile Creators developed quite interesting
concepts having time as an axis, becoming a structure
to revise the past and draw possible future. Adding to
this, textiles become a memory of traces and elements
that take the role of establishing the boundaries of each
object included in this collection.
The experience of creating a textile experience, lived by
this group of Costa Ricans, has as a support resource the
mix of not only materials but perceptions of these; it is
the fusion of these, the dialogue with non traditional
methods of composition and their reaches to generate
open minded questions about the meaning of textile
aesthetic practices in Costa Rica.
Therefore the rule of the play for this Costa Rican show
in Lithuania is based on conjuring (or empowering) tho-
se textile materials that belong to our memory and that
will become real in the exhibition show room, providing
a place to the sensible and creative experience from the
fibre’s perception and its own and particular energy.
The memory, magic and energy of materials applied in
the artworks construction are the unique incantation res-
ponsible for printing a memory of the Costa Rican textile
creation in the Kaunas National Museum in Lithuania.
Juan Diego Roldán
Artwork on the left: Carolina Parra
( 240 )
 ( 241 )

Kūrinys kairėje / Artwork on the left:

Iris Terán

Kūrinys dešinėje / Artwork on the right:

Loida Pretiz
( 242 )
( TEXERE )
TEXERE*: Tekstilės švietimas ir moksliniai
tyrimai Europoje
Iš TEXERE istorijos
TEXERE asociacijos atsiradimą lėmė 1990 metais Kėlyje,
Vokietijoje, įvykusi pirmoji Europos konferencija asme-
nims, užsiimantiems tekstilės švietimu visais lygiais. Ją
surengė Vokietijos asociacija Fachverband Textilunterricht,
buvo pakviesta daugiau nei 600 atstovų iš visos Europos
mokyklų ir universitetų. Galiausiai nutarta sukurti Euro-
pos tekstilės mokymo asociaciją. Po susitikimų Geteborge
ir Helsinkyje pagaliau suformuota grupė TEXERE – Teks-
tilės švietimas ir moksliniai tyrimai Europoje. Ji apėmė ir
tekstilės švietimo mokslo tyrimus, svarbius Skandinavijos
šalyse.
Nuo įkūrimo rengta kasmet po konferenciją skirtingose
šalyse (sąrašas interneto svetainėje www.texere.u-net.dk).
Kiekviename susitikime buvo pristatoma grupės veikla ir
parodos, taip pat konferencijos dalyviai lankydavosi visų
lygių švietimo įstaigose nuo pradinės mokyklos iki univer-
siteto. Siekiant daugiau sužinoti apie naujausias tekstilės
gamybos kryptis Europoje, taip pat lankytos tekstilės ga-
myklos, parodos, tekstilės menininkų studijos ir muziejai.
2007-aisiais Beatrijs Sterk pakvietė TEXERE organizaciją
prisijungti prie Europos tekstilės tinklo (ETT) ir dalyvauti
ETT konferencijoje Londone. Kvietimas buvo priimtas, jį
užtvirtino pranešėjos Patricia Christy kalba konferencijo-
je apie TEXERE veiklą. Patricia Christy buvo išrinkta į ETT
tarybą, ir tokiu būdu TEXERE tapo pasauline organizacija,
prie kurios prisijungė naujų narių iš Afrikos, Kanados, JAV,
Taivano ir Rytų Europos, taip pat ir Europos.
Tai vienintelė tarptautinė tekstilės organizacija visų lygių
mokytojams – nuo pradinės mokyklos iki universiteto,
taip pat suaugusiųjų švietimui ir tekstilės menininkams,
kurie rengia tekstilės seminarus suaugusiems ir moky-
kloms.
Organizacija tarpininkavo daugeliui mainų programų
tarp visų lygių švietimo įstaigų, tiek pagal Europos finan-
savimo planus, tiek ir per asmeninius ryšius. Dalyvavimas
konferencijose ir mainuose visoje Europoje praplėtė
mūsų akiratį ir suteikė patirties, kas naudinga ne tik mo-
kytojams, bet ir studentų mokymui. Tris kartus per metus Hardesty ir Krofordo meno ir dizaino koledžo studentai ( 243 )
mes leidžiame naujienlaiškius, jų galima rasti mūsų inter- (Airija), Renata Pompas ir skaitmeninės tekstilės studentai
neto svetainėje. AFOL MODA, Milanas (Italija), Hanny Spierenburg ir grupė
„Breed Textiel Overleg“ (Nyderlandai), Cathryn Amidei ir
Parodoje Kauno bienalėje bus eksponuojami įvairūs skir- grupė „Y Collective“ iš Rytų Mičigano universiteto techno-
tingų lygių darbai, sukurti mūsų narių, jų ugdymo grupių logijos mokyklos (JAV).
ir tekstilės meno kolektyvų iš Austrijos, Kipro, Jungtinės
Karalystės, Airijos, Italijos, Nyderlandų ir JAV. Kūrinys kairėje: Hanny Spierenburg

Parodoje pristatoma: Marianne Puschner ir BAKIP mo-

kyklos moksleiviai (Austrija), Julia Astreou (Kipras), Ca-
roline McNamara ir grupė „Besiūliai“ (Seamless, Jungtinė *Tekstilės švietimo darbo grupė prie ETT (Europos tekstilės tinklo,
Karalystė), Patricia Christy (Jungtinė Karalystė), Pamela angl. ETN – European Textile Network)

TEXERE*: Textiles Education and Research in University level and also for Adult Education and Textile
Europe) Artists who give textile workshops for adults and schools,
all working together equally.
The History of TEXERE
The Association of TEXERE resulted from the first ever It has facilitated many exchange programmes between
European conference for people involved in Textiles Edu- educational establishments at every level, either under
cation at all levels in 1990 in Kehl, Germany. It was organi- European funded schemes or through private arrange-
sed by the German association Fachverband Textilunter- ments. Taking part in conferences and exchanges around
richt, who had invited over 600 representatives of schools Europe has broadened our experience and knowledge,
and universities from all over Europe. As a result, a group which not only benefits the teachers but also the tea-
of us decided to form a European textiles teaching asso- ching of our students. We publish newsletters 3 times a
ciation. After meetings in Gothenberg and Helsinki we year, some of which can be read on our website.
finally formed the group TEXERE, Textiles Education and
Research in Europe, which included textiles education re- Our exhibition at the Kaunas Biennial shows a variety of
search which is important in Scandinavian countries. work from members, their education groups and textile
art groups at every level from Austria, Cyprus, England,
After that we held a conference in a different country Ireland, Italy, Netherlands and USA.
each year. See our website www.texere.u-net.dk for the
list. We have not only had presentations and exhibitions What is presented:
about textiles education and research at each meeting, Textiles by TEXERE members, their textiles education
but we have also visited educational establishments at groups and textile art groups.
every level, from primary schools up to university level.
Visits were also made to textiles factories to experience Marianne Puschner & students of BAKIP Secondary scho-
the latest developments in textile production in Europe, ol (Austria), Julia Astreou (Cyprus), Caroline McNamara
exhibitions, textile artists’ studios and museums. and Seamless group (England), Patricia Christy (England),
Pamela Hardesty and students of Crawford College of Art
Beatrijs Sterk invited us to become a Textiles Education and Design, Cork (Ireland), Renata Pompas and digital
Working Group within ETN and to take part in the ETN textiles students at AFOL MODA, Milano (Italy), Hanny
conference in London in 2007. At our meeting in London Spierenburg and Breed Textiel Overleg (Netherlands),
we agreed to do this and the Speaker, Patricia Christy, Cathryn Amidei and Y Collective – students at the School
spoke about TEXERE to the conference. She was voted of Technology at Eastern Michigan University (USA).
onto the Board of ETN during their AGM. As a result we
became a worldwide organisation with several new Kūrinys kairėje: Hanny Spierenburg
members from Africa, Canada, USA, Taiwan and Eastern
Europe as well as Europe.

It is the only organisation for international textile tea-

chers for every level of education from Primary School to *A Textiles Education Working Group within ETN
( 244 )
Brigitte Amarger. GRAŽI NAKTIS / BEAUTIFUL NIGHT
( EKSPERIMENTAI SU ŠVIESA / EXPERIMENTS WITH LIGHT )
„Eksperimentai su šviesa: Meno laboratorija“ –
tai Tekstilininkų ir dailininkų gildijos organizuo-
jamas tęstinis tarptautinis projektas, kuris yra
vienas iš Kauno bienalės TEXTILE '11 lydinčių projektų.
Paroda unikali tuo, kad yra eksponuojama visiškoje tam-
soje, apšviečiant liuminescencine šviesa tik pačius kūri-
nius, kuriuos menininkai dekoruoja liuminescenciniam
apšvietimui jautriais siūlais ar dažais. Tamsioje erdvėje
švytintys meno objektai išgrynina apžiūros lauką ir nuo-
šalėje palieka šalutinius dirgiklius. Lokalus apšvietimas
kviečia žiūrovą artimiau susiliesti su kūriniais. Projektas
pirmą kartą įgyvendintas 2006 m. Kauno pilies bokšte.
Po sėkmingo debiuto Kaune paroda buvo perkelta į Klai-
pėdos galeriją. Dar vėliau buvo eksponuota Brno mieste
(Čekija, 2007 m.), Polocke (kaimyninėje Baltarusijoje,
2008 m.) ir kt.
LIETUVA / LITHUANIA
MENO LABORATORIJA / ART LAB
The Textile Artists’ Guild organize the Internatio-
nal satellite project of Kaunas Biennial TEXTILE
’11 – Experiments With Light: Art Lab. The brand
new Kaunas arena‘ media centre will become the place
for international exhibition which exhibits will be instal-
led in the darkness and lightened by black light bulbs
which spotlight luminescent details of the art pieces and
thus enrich the aesthetic experiences of the visitors by
mystical effects and unexpected approaches. Since 2006
several editions of Black Light exhibition, organised by
the Textile Artists’ Guild, were held in Lithuania, Germany,
Poland, Belarus, Check Republic, and all of them became
known as most visited exhibitions of the venues.
 ( 245 )

Neringa Kisielienė. MOTYVACIJA / MOTIVATION

Kristina Daukintytė Aas. AUTOPOIESIS

( 246 )

( FLUXUS )
JURGIS MAČIŪNAS IR KONTEKSTAS: FLUXUS NESIBAIGIA
GEORGE MACIUNAS AND BEYOND: FLUXUS NEVER STOPS

Kol buvo organizuojama ši paroda, įvyko es- kūriniais. Fluxus kūriniai yra tokie, kuriuos reikia liesti – jie
minių pasikeitimų. Pasikeitė vieta, pristatomi skirti bendrauti ir informuoti.
darbai, dalyviai, numatoma veikla ir suvokimas
apie tai, kas buvo, yra ir kuo gali tapti Fluxus. Kvietimas Kai gimė Fluxus – maždaug prieš 50 metų, – Mačiūnas
interpretuoti Fluxus idėją ir taip pagerbti Fluxus įkūrėjo subūrė daugybę menininkų, kūrusių už to, kas plačiosios
Jurgio Mačiūno, gimusio Kaune ir emigravusio į JAV kartu publikos buvo suvokiama kaip menas, ribų. Alas Hanse-
su šeima, palikimą buvo paskelbtas menininkų, nemeni- nas tekste „Apie Fluxus“ (On Fluxus) – jis buvo dar kartą
ninkų, poetų, Fluxus menininkų ir draugų tinkle „Amžina- išleistas pamfleto forma kaip vienas šios parodos ekspo-
sis tinklas“ (Eternal Network). natų – teigia, kad „Fluxus atmetė tai, kas atrodė svarbu
Niujorko ir Europos meno mechanizmui“. Daugeliu as-
Prielaida parodai buvo paprasta: interpretuokite kon- pektų vis dar atmeta.
cepciją savo nuožiūra, atspirties tašku laikydami tekstilę.
Tiek Fluxus menininkams, tiek pašto meno kūrėjams į Dabartinis institucijų susidomėjimas Fluxus pasikeitė pi-
kraują įaugusi meilė atrastoms medžiagoms ir alternaty- giai padaugintiems kūriniams (kurių paskirtis – atimti iš
vioms technologijoms. Darbuose yra visko – nuo suras- Fluxus meno statusą) tapus fetišo objektais. Ankstyvojo
tų ir perdirbtų objektų iki atvirukų, dėžių, skaitmeninių Fluxus kūrinių vertė įspūdingai pakilo, vis gausėjantis ku-
nuotraukų, filmų, leidinių, poezijos, elektroninių laiškų ir ratorių ir kolekcionierių būrys pavertė relikvijomis darbus,
performansų partitūrų. Dauguma darbų iš dalies paga- sukurtus dar J. Mačiūnui esant gyvam, taip pat nubrėžė
minti rankomis ir nebuvo koreguoti kuruojant parodą. Fluxus pabaigos ribą ties 1978 m., Jurgio mirties data.
Nerašytos tinklo taisyklės skelbia: rodyk viską, ką gauni; Daugeliui meno judėjimų tai būtų paprasta. Tačiau Fluxus
visiems menininkams suteiktos vienodos galimybės. Ty- – kintanti įvairiataučių menininkų grupė – niekada nelai-
rinėdami šią parodą nesivaržykite ir paimkite objektus į kė savęs „judėjimu“. Fluxus nuolat pritraukia menininkus,
rankas, atidarykite ir uždarykite dėžes, „bendraukite“ su ir jie pasitraukus vadui perėmė vėliavą, kartais palaiminti
pirmųjų dalyvių, kartais drąsiai ir savarankiškai, kurdami
tinklus, kurie galiausiai susipina su kitais ir suformuoja
platų šioje parodoje pristatomą darbų spektrą. Galima
neabejoti, kad šie daugiau ar mažiau nutolę vienas nuo
kito menininkai, nors ir nežymiai skiriasi, sugeba nutiesti
kelią atgal, tiesiai pas Jurgį.
Jurgio amžininko Dicko Higginso žodžiais tariant: „Fluxus
gyvena savarankišką gyvenimą, neatsižvelgdamas į se- Keith A. Buchholz
niai jam priklausančius žmones. Tai paprasti daiktai, tokie,
kokie yra, o ne svarbesnių, sudėtingesnių daiktų dalys.
Daugelis mūsų turėtų tuo užsiimti, bent jau kartais. Taigi,
Fluxus yra jumyse, jis – jūsų egzistencijos dalis. Jis – ne
daiktų ir dramų puokštė, o dalis jūsų gyvenimo būdo. Jis
In the time it took to organize this show, major
shifts occurred – shifts in location, works to be
shown, participants, activities, and ideas of what
Fluxus was, is , and could be. A call for works was put out
to the “Eternal Network” of Artists, Non-Artists, Poets, Flux
people, and Friends to interpret the idea of Fluxus, and in
doing so, honor the legacy of George Maciunas, the foun-
der of Fluxus, who was born in Kaunas and emigrated
with his family to the United States.
The premise for the show was simple – interpret the
concept as you like, using the idea of Textile as a point
of departure. Both Flux people and Mail Artists share the
inherent love of found materials, and alternative proces-
ses. Works range from Found and altered objects, to pos-
tcards, boxes, digital images, film, publications, poetry,
E-mail, and performance scores. The works often have
some handmade quality, and in the process of curating
the show, nothing is edited. Some unwritten rules of the
network are: “Show everything that you receive” and “All
artists are given equal billing”. As you explore this exhibi-
tion, feel free to handle the objects, open and close the
boxes, and interact with the works. Fluxus works are tacti-
le works – Meant to Communicate and Inform.
When Fluxus started, roughly 50 years ago this year, Ma-
ciunas brought together a wide variety of artists who
were working outside the boundaries of what was seen
as art by the general public. In Al Hansen’s “On Fluxus”
(which has been republished in a pamphlet form as part
of this exhibition), he states that “Fluxus rejected what Keith A. Buchholz
was felt to matter in the New York and European art ma-
chinery.” In many ways it still does.
Recent institutional interest in Fluxus has changed some
things, as the cheaply made multiples (intended to derail
the value of art) have become fetishized. Values of early
žodžiais nenusakomas. Jurgis, suorganizavęs ir išplėtojęs ( 247 )
tokį tinklą, apibūdintą kaip „pozicija“ (an attitude), „gyve-
nimo būdas“ (way of life) ir „artimieji“ (an extended family),
padovanojo daug svarbesnę dovaną, nei telpa datoje ar
etiketėje. Tęsdami kelionę šiuo taku geriausiai išreiškiame
pagarbą Jurgiui. Turbūt taikliausiai pasakė Benas Vautier:
„Fluxus nesibaigia.“
Fluxus works have risen dramatically, and an expanding
crop of Curators and Collectors have enshrined works
made during Maciunas’ lifetime, drawing and end date
on Fluxus at 1978 with George’s death. With most Mo-
vements in art this would be easy, but Fluxus, a fluctua-
ting group of international artists, has never considered
itself a “movement”. Artists have continually been drawn
to Fluxus, and have taken up its banner since the exit of
its chairman, sometimes with the blessing of its early
participants, sometimes bravely on their own, building
networks that eventually interweave with others to
form the broad spectrum seen in this exhibition. It can
be guaranteed that no matter how remote, these artists,
by minimal degrees of separation, can draw a path back,
directly to George.
In the words of Dick Higgins, a member of that first cir-
cle of George’s, “Fluxus has a life of its own, apart from
the old people in it. It is simple things, taking things for
themselves and not just as part of bigger things. It is
something that many of us must do, at least part of the
time. So Fluxus is inside you, is part of how you are. It isn't
just a bunch of things and dramas, but is part of how you
live. It is beyond words.” George’s gift for organizing and
developing such a network, which has been described as
“An Attitude”, “Way of Life”, and “An extended family”, is
bigger than anything a date or label can contain. We sa-
lute George best by continuing on this path. Ben Vautier
may have said it best, Fluxus Never Stops.
( 248 ) FLUXUS PARODOS MENININKAI / FLUXUS EXHIBITION AR- Scheckler (JAV / USA), Patrick Anderson – McQuoid (Airija
TISTS / Ireland), Walter Ciansuicci (Italija / Italy), Judith Railton
Kuratorius / Curator Keith A. Buchholz (Anglija / England), Mailarta Queen of Poste (Kanada / Ca-
nada), Bruno Neiva (Ispanija / Spain), Piet Franzen (Nyder-
Robert Tucker (JAV / USA), Mike Dickau (JAV / USA), Cor- landai / The Netherlands), Marianne Midelburg (Australija
dula Kagemann (Vokietija / Germany), Maria Jose Silva / Australia), Don E. Boyd (JAV / USA), Plagium 2000 (Ven-
Mize (Portugalija / Portugal), Horst Baur (Kinija / China), grija / Hungary), Rupert Loydell (Anglija / England), Bibia-
Battistella Eliza (Italija / Italy), Mandeep Singh Manu (Indi- na Padilla Maltos (JAV / USA), Thom C. Courcelle (JAV /
ja / India), Simon Warren ( Jungtinė Karalystė / United USA), Francisco Sanchez Gil (Ispanija / Spain), Jaromir
Kingdom), Cem Demir (Turkija / Turkey), Luc Fierens (Bel- Svozilik (Norvegija / Norway), Judy Mangiameli (JAV /
gija / Belgium), Ryosuke Cohen (Japonija / Japan), J.F. USA), Nula Horo (Ispanija / Spain), Reid Wood / State of
Chapelle (Prancūzija / France), Silvano Pertone (Italija / Being (JAV / USA), Paul Tillia (Suomija / Finland), Lisa Iver-
Italy), John M. Bennett (JAV / USA), Serse Luigetti (Italija / sen (JAV / USA), C. Mehrl Bennett (JAV / USA), Lome Lo-
Italy), Belka and Strelka (Svetlana Pesetskya & Victoria renzo Menguzzato (Italija / Italy), Inez Olude da Silva (Bel-
Barrenko, Rusija / Russia), Stefano Pasquini (Italija / Italy), gija / Belgium), Mailart Martha (Jungtinė Karalystė /
Kathleen Susan Nash Logan (Ispanija / Spain), Adamandia United Kingdom), Alexandre Holownia (Vokietija / Ger-
Kapsalis (JAV / USA), Guido Capuano (Italija / Italy), Ya- many), Mary Campbell (JAV / USA), Kommisar Hjular &
suyuki Uzawa (Japonija / Japan), Ernst Gabelor (Vokietija Mama Baer (Vokietija / Germany), Allan Revich (Kanada /
/ Germany), Chris Day (JAV / USA), Silvio de Gracia (Argen- Canada), Ginny Lloyd (JAV / USA), Vittore Baroni (Italija /
tina / Argentina), La Toan Vinh (Kanada / Canada), Helder Italy), Kelly Courtney (JAV / USA), Snappy (Kanada / Cana-
Coelho Diaz (Portugalija / Portugal), Christine Tarantino da), Mack McFarland (JAV / USA), Daniel De Culla (Ispanija
(JAV / USA), Rod Summers / VEC (Nyderlandai / The Net- / Spain), Caterina Davino (Italija / Italy), Douglas Galloway
herlands), Carlyle Baker (Kanada / Canada), Vittore Baroni (JAV / USA), Serena Rossi (Italija / Italy), Alexandra Phar-
(Italija / Italy), Tiziana Baracchi (Italija / Italy), Domenico makidis (JAV / USA), Roland Halbritter (Vokietija / Germa-
Severino (Italija / Italy), Norbert Koczorski (Vokietija / Ger- ny), Kiera Pannell (Kanada / Canada), Diane Keys (JAV /
many), Giovanni Bonanno (Italija / Italy), Torma Cauli USA), Yvette Jansen (Nyderlandai / The Netherlands), Test
(Vengrija / Hungary), Samuel Montalvetti (Argentina / Tower (JAV / USA), Mariano Filippetta (Italija / Italy), Dewi
Argentina), Roberto Scala (Italija / Italy), Michel Della Ve- Johan (Kanada / Canada), Evie Satajadi (Indonezija / Indo-
dova (Prancūzija / France), Alejandro Thornton (Argentina nesia), Terry Reid (Australija / Australia), Alison Knowles
/ Argentina), John Held Jr. (JAV / USA), Joel Cohen (Stic- (JAV / USA), Maria Damon (JAV / USA), Sharul Sahee (Ma-
kerdude, JAV / USA), Lancillotto Bellini (Italija / Italy), An- laizija / Malaysia), Laura Sherritt Ligon (JAV / USA), Monica
gela Behrendt (Vokietija / Germany), Doyle Dean (JAV / Michelotti (Italija / Italy), Pedro Bericat / Mute Sound (Is-
USA), Claudio Grandinetti (Italija / Italy), Valentine Mark panija / Spain), Tina Festa (Italija / Italy), Ted Moss (JAV /
Herman (Prancuzija / France), Yves Maraux (Prancūzija / USA), Miche-Art-Universalis (Belgija / Belgium), Rosa Gra-
France), Achille de Moewald (Prancūzija / France), Periklis vino (Argentina / Argentina), Anne Braunschweig (JAV /
Costopoulos (Graikija / Greece), Alexandru Jakabhazi (Ru- USA), Elke Grundmann (Vokietija / Germany), Cheryl Penn
munija / Romania), Jarmo Sermila (Suomija / Finland), (PAR / South Africa), Claudia Kipps Aulita (Argentina / Ar-
Vaiva Kovieraite (Lietuva / Lithuania), Monica A. Gonzalez gentina), Angie Cope (JAV / USA), Monica Rex (JAV / USA),
(Argentina / Argentina), Esteban Valdes (Puerto Rikas / Marcia Cirillo (JAV / USA), Suzlee Ibrahim (Malaizija / Ma-
Puerto Rico), Dorian Ribas Marinho (Brazilija / Brazil), De laysia), Angela Caporaso (Italija / Italy), Barrie J Davies
Villo Sloan (JAV / USA), Felipe Lamadrid (Ispanija / Spain), (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Costis (Graikija /
Petala Eytihia (Graikija / Greece), Lubomyr Tymkiv (Ukrai- Greece), Jorge Artajo (Ispanija / Spain), Reed Altemus
na / Ukraine), Theodore Lalos (Graikija / Greece), Edward (JAV / USA), Bifidus Jones (JAV / USA), Ernie Bar (Vokietija
Kulemin (Rusija / Russia), Dobrica Kamperlic (Serbija / / Germany), Marcela Peral (Argentina / Argentina), Ptrzia
Serbia), Antonio De Marchi-Gherini (Italija / Italy), Kateri- TICTAC (Vokietija / Germany), Helen Aymes (Australija /
na Nikoltsou (Graikija / Greece), Osvaldo Morales Barraza Australia), Cory Peeke (JAV / USA), Merry Rozzelle (JAV /
(Čilė / Chile), Christian Vettrus (JAV / USA), Matthew Rose USA), Carlos Zurck (Brazilija / Brazil), Melissa McCarthy
(Prancūzija / France), Adriano Bonari (Italija / Italy), Marci (JAV / USA), Cecil Touchon (JAV / USA), Darlene Domel
Katz (Kanada / Canada), Lezcano Cerelia (Argentina / Ar- (JAV / USA), Joshua Rutherford (JAV / USA), Marina Miletic
gentina), Diane Bertrand (Kanada / Canada), LuAnn Pal- (Airija / Ireland), Picasso Gaglione (JAV / USA), Gary A. Bibb
lazzo (JAV / USA), Carmela Rizzuto (JAV / USA), Thierry (JAV / USA), Jim Leftwich (JAV/USA), Clemente Padin
Tillier (Belgija / Belgium), Miguel Jiminez (Ispanija / (Urugvajus / Uruguay), Allen Bukoff (JAV / USA), Alice Bra-
Spain), Vincent Pons (Prancūzija / France), Jennie dshaw (Jungtinė Karalystė / United Kingdom), Vladimir
Hinchcliff (JAV / USA), Manfred Heinze (Vokietija / Germa- Jakushonok / Bolderaja group Fluxus (Latvija / Latvia),
ny), Marina Salmaso (Danija / Denmark), Gregory Jokie X. Wilson (JAV / USA), Neosho (JAV / USA), Saeri Ki-
ritani (JAV / USA), Aaron Flores (Meksika / Mexico), Narvis ( 249 )
Bracamonte & Pedro (Pez) Lopez (Venesuela / Venezuela),
Echo June Vincent / EJVA NSVA (Kinija / China), Jamie
Newton (JAV / USA), R. F. Cote (Kanada / Canada), Anna
Boschi (Italija / Italy), Sharon Zimmer (JAV / USA), Jon
Johnson (JAV / USA), David K. Thompson (JAV / USA), Jeff
Sass (JAV/USA), Michelle Sass – Hake (JAV / USA), Jennifer
Kosharek (JAV / USA), David Dellafiora (Australija / Austra-
lia), Ex Post Facto (JAV / USA), Litsa Spathi (Nyderlandai /
The Netherlands), Pal Csaba (Vengrija / Hungary), Susana
Picasso (Argentina / Argentina), Carol Starr (JAV / USA),
Maurizia Carantani (Italija / Italy), Sun Young – Jin (Belgija
/ Belgium), Darko Alexovski (Makedonija / Macedonia),
Aaron Almieda Holmquist (Venesuela / Venesuela), Keyla
Holmquist (Venesuela / Venesuela), Robert Znajomski
(Lenkija / Poland), Kathlyn Tilton (JAV / USA), Tulio Restre-
po, (Kolumbija / Colombia), Keith A. Buchholz (JAV / USA),
Monica Gonzalez (Argentina / Argentina), Matt Taggart
(JAV / USA), Judith Mangianelli (JAV / USA), Ruud Janssen
(Nyderlandai / Netherlands), Angela Ferrara (Brazilija /
Brazil), Mark Bloch (JAV / USA), Rein Rain (JAV / USA), Su-
san Shulman (Kanada / Canada), William Evertson (JAV /
USA), Ria Van Eynde (Belgija / Belgium), Patrick Lichty
(JAV / USA), Tara Verheide (JAV / USA), Jonas Mekas (JAV /
USA), Chris „Mudhead“ Reynolds (JAV / USA), Demetrios
Coutarelli (Graikija / Greece), Konstantin Kalendaroff (Ru-
sija / Russia), Viv de Dada (JAV / USA), Doyle Dean (JAV /
USA), Caterina Davinio (Italija / Italy), The Kinsena’s - Jean
Kusina / Tammy Kinsey (JAV / USA), Jonas Lozoraitis (JAV /
USA), Olchar Lindsann (JAV / USA), Marco Giovenale (Itali-
ja / Italy), Ed Varney (Kanada / Canada), Ana Garcia (Portu-
galija / Portugal), Aristotelis Triantis (Graikija / Greece),
Warren C. Fry (JAV / USA), Jonathan Leiter aka- Reuben
Sandwich (JAV / USA), Reid Wood (JAV / USA), Al Hansen
(JAV / USA), Echo June Vincent (Kinija / China), Geof Huth
( JAV / USA), Perry Garvin (JAV / USA), Brandstifter (Vokie-
tija / Germany), Matthew Lee Knowles (Jungtinė Karalys-
tė / United Kingdom).
( 250 )
( Kitos parodos / Other exhibitions ) KAUNAS, VILNIUS, KLAIPĖDA
Kaunas:
(1)
:: SINTEZIJA :: MMT / SAT:: mokslas / science : menas / art :
technologijos / technologies :: pristato / presents:
HYMNOS.LT – instaliacija TAUTIŠKA GIESMĖ / Instal-
lation NATIONAL HYMN. 2010–2011.
Idėjos autorius ir projekto vadovas / Author of the idea
and head of the project: Julius Žėkas
Tekstilininkė / Textile artist: Žydrutė Ridulytė
Inžinierius / Engineer of the installation: Algis Sakalauskas
Instaliacijos dizaineris / Designer of the installation: Nau-
ris Kalinauskas
Grafinė dizainerė / Graphic designer: Rasa Špokauskaitė
Vieta / Venue: Istorinė Lietuvos Respublikos Preziden-
tūra Kaune / Historical Presidential Palace of the Lithu-
anian Republic in Kaunas. Vilniaus g. 33, LT-44290 Kaunas
www.istorineprezidentura.lt
Laikas / Time: 2011 09 22 – 2011 11 30
Objektas / Object: 220 x 100 x 100 cm
Instaliacija „Tautiška giesmė“ susideda iš daugiau
nei prieš 100 metų Vinco Kudirkos paskelbto
himno žakardiniu audimu išreikštos garso spek-
trograminės analizės juostos, kuri lazerių iliuminacija ir
dinamine instaliacija „pjauna“ vaizdą esamuoju momen-
tu, t. y. žiūrovas turi galimybę girdėti ir stebėti kokybinius
garso pokyčius čia ir dabar.
HIMNAS. Vincas Kudirka, „Tautiška giesmė“. Atlieka Kauno
valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis or-
kestras. 1989 m.
TRUKMĖ. 96 s – himnas, 2 s – tyla.
AUDINYS. 70 x 314 cm. Audimas kompiuterizuotomis ža-
kardinėmis staklėmis. Metmenys – garso aukštis, ataudai
– laiko akimirka. Raudona spalva – mažiausio intensyvu-
mo garsai, mėlyna spalva – didžiausio.
LAZERIO SPINDULYS. Aktyvus elementas – GaAs lazerinis
diodas. Pastovios veikos (CW), spalva – raudona (630 nm),
galingumas – 1 mW.
VEIKIMO PRINCIPAS. Lazerio spindulį matome išskleistą į
70 cm ilgio liniją, kuri juda išoriniu instaliacijos paviršiumi,
žymėdama spektrinėje diagramoje tuo metu skambantį
himno fragmentą.
MEDŽIAGOS. Medvilnė, sintetika, audimas kompiuteri-
zuotomis žakardinėmis staklėmis, lazeris, mechaninės,
dinaminės, akustinės sistemos, karkasas pagamintas iš
presuotų drožlių plokščių, o paviršius dengtas natūraliu
lietuviško ąžuolo lukštu.
The installation The National Hymn consists
of the strip of the spectrogram analysis of the
sound expressed by jacquard weaving of the
anthem published by Vincas Kudirka more than 100 years
ago; the strip, with the help of laser illumination and dy-
namic installation, “cuts” the view at the present moment,
i.e. the spectator has the possibility to hear and see quali-
tative changes of the sound here and now.
ANTHEM. The National Hymn by Vincas Kudirka. Per-
formed by Kaunas State Choir and Lithuanian National
Symphony Orchestra.
DURATION. 96 seconds of the anthem and 2 seconds of
silence.
FABRIC. 70 x 314 cm. Computerized Jacquard weaving.
Threads – pitch of a tone, strands – moments of time. Red
colour – tones of the lowest intensity, blue colour – tones
of the highest intensity.
LASER BEAM. Active element – GaAs laser diode, Conti-
nuous wave (CW), Colour – red (630 nm), Power – 1mW.
PRINCIPLE OF OPERATION. A laser beam is seen as a 70 cm
line which moves by the outer surface of the installation
marking fragment played at that moment in the spectral
diagram of the anthem.
MATERIAL. Cotton, synthetics, computerized Jacquard
weaving, laser, mechanical, dynamic, acoustic systems,
the frame of installation is made from particleboard, co-
vered with natural Lithuanian oak veneer.
(2) patterned and embroidered pieces, which reflect the co- ( 251 )
ECOlogija / ECOlogy, rengiama tekstilininkų grupės lour and the mood of the site. During the opening visitors
„ESAME“ / textile exhibition by group „ESAME“. will be introduced to the process of Mandala realization,
which unites the sound, movement and image.
Vieta / Venue: Kauno menininkų namai (V. Putvinskio g.
56, LT- 44211, Kaunas) www.kmn.lt

Laikas / Time: 2011 10 24 – 2011 11 18

Kūrinys / Artwork: TIKIU / NETIKIU - I BELIEVE / I DON‘T BELIEVE. E. G.

Bogdonienė, K. Matiukienė. 2009. Miltai, perforuoti vamzdžiai / Flour,
fenestrated tubes. 600 x 600 cm. Litexpo, Vilnius

Kūrinys / Artwork: Birutė Sarapienė

Vilnius:
Dailininkės / Artists: Birutė Sarapienė, Danutė Valentai- (1)
tė, Marijona Sinkevičienė, Renata Laurinavičiūtė, Roma IŠNYKTI / IŠLIKTI VII tarptautinė tekstilės miniatiūrų bie-
Serapinatė, Virginija Kirvelienė, Danguolė Čachavičienė, nalė Vilnius 2011
Ona Staskevičienė, Danutė Ona Jonelienė, Erika Stelmo-
kienė, Zinaida Dargienė, Birutė Kaupaitė, Vaida Rakaitytė, VANISH / SURVIVE The 7th International Biennial of Texti-
Ona Gustainienė (Lietuva / Lithuania). le Miniatures Vilnius 2011

Vieta / Venue: Galerija / Gallery ARKA (Aušros Vartų g. 7,

( 3 ) ŽINIA IŠ KERELOS / MESSAGE FROM KERELA LT-01129, Vilnius). www.arkagalerija.lt
Menininkės / Artists: Eglė Ganda Bogdanienė, Karina
Matiukienė, Žydrutė Ridulytė (Lietuva / Lithuania) Laikas / Time: 2011 09 21 – 2011 10 08

Vieta / Venue: Kauno miesto muziejus / Kaunas Menininkai / Artists:

City Museum (M. Valančiaus g. 6, LT-44275, Kaunas) Brett Alexander (Australija / Australia), Brigitte Amarger
www.kaunomuziejus.lt (Prancūzija / France), Sandra Ajutytė (Lietuva / Lithuania),
Antra Augustinoviča (Latvija / Latvia), Kęstutis Balčikonis
Laikas / Time: 2011 09 22 – 2011 10 20 (Lietuva / Lithuania), Simonetta Battoia (Italija / Italy),
Pristatymas / Opening: 2011 09 25, 19:30 Dina Baumane (Latvija / Latvia), Heidi Bedenknecht-De
Felice (Italija / Italy), Inga Betuža-Bertuža (Lietuva / Lithu-
Parodos kūriniai sukurti 2008 metais, kelionės į ania), Anna Biela (Austrija / Austria), Irisa Blumate (Latvija
Indiją metu, viešint „Tasaros“ kūrybinio audimo / Latvia), Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva / Lithuania),
rezidencijoje Kerelos rajone, Šiaurės Beypore, Ruta Bogustova (Latvija / Latvia), Olga Boldyreff (Pran-
Kalkutoje. Autorės pristato austus, margintus ir siuvinėtus cūzija / France), Anne Brodersen (Danija / Denmark),
darbus, įkvėptus vietos kolorito ir charakterio. Parodoje Danguolė Brogienė (Lietuva / Lithuania), Rūta Būtėnaitė
bus galima pamatyti mandalos kūrimo procesą, garso, (Lietuva / Lithuania), Elisabeth Carlsson (Švedija / Swe-
judesio ir vaizdinio sintezę. den), Yuling Chuang Bruya (JAV / USA), Mariel Clarmont
(Prancūzija / France), Betty Cuykx (Belgija / Belgium), Zlat-
The exhibition artworks were created in 2008 du- ko Cvetković (Serbija / Serbia), Oriana Dagani (Šveicarija
ring the trip to India, visiting the Tasara Residen- / Switzerland), Fenella Davies (Jungtinė Karalystė / Uni-
cy for creative weaving at the village Kerela in ted Kingdom), Virginija Degenienė (Lietuva / Lithuania),
the North Beypore, Calicut city. Artists present weaved, Ingrid Enarsson (Švedija / Sweden), Gertraud Enzinger
( 252 ) (Austrija / Austria), Andrius Erminas (Lietuva / Lithuania),
Carole Fromenty – Vuagnat (Prancūzija / France), Ursula
Gerber-Senger (Švedija / Sweden), Ann Goddard (Jungti-
nė Karalystė / United Kingdom), Solveigh Goett (Jungtinė
Karalystė / United Kingdom), Joanna Gołaszewska (Lenki-
ja / Poland), Justina Gražytė (Lietuva / Lithuania), Dorota
Grynczel (Lenkija / Poland), Semra Gür (Turlija / Turkey),
Wang Haiyuan (Kinija / China), Havva Halaceli (Turkija /
Turkey), Birgitta Hallberg (Danija / Denmark), Danuta Ha-
remska (Norvegija / Norway), Miruna Mihaela Hasegan
(Rumunija / Romania), Nani Hense (Argentina), Dorthe
Herup (Norvegija / Norway), Audgunn Naustdal Holsen
(Norvegija / Norway), Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičie-
nė (Lietuva / Lithuania), Kakuko Ishii (Japonija / Japan),
Wei Lin Yang (Taivanas / Taiwan), Monika Järg (Estija /
Estonia), Agnė Jonaitytė (Lietuva / Lithuania), Lina Joni-
kė (Lietuva / Lithuania), Sunna Maaria Kangas (Suomija
/ Finland), Birutė Kaupaitė (Lietuva / Lithuania), Virginija
Kirvelienė (Lietuva / Lithuania), Mechtildis Köder (Vokieti-
ja / Germany), Maire Koivisto (Suomija / Finland), Laimutė
Kozlovienė (Lietuva / Lithuania), Gražina Kriaunevičienė
(Lietuva / Lithuania), Donatas Kriukas (Lietuva / Lithu-
ania), Žydrūnė Kriūkaitė- Juciuvienė (Lietuva / Lithuania),
Rolands Krutovs (Latvia / Latvia), Ieva Krūmina (Latvija /
Latvia), Marita Lappalainen (Suomija / Finland), Viole-
ta Laužonytė (Lietuva / Lithuania), Kay Sheila Lawrence
(Australija / Australia), Skaidrite Leimane (Latvija / Latvia),
Ulrike Lindner (Vokietija / Germany), Aušra Lisauskienė
& Kamilė Lisauskaitė (Lietuva / Lithuania), Rūta Teresė
Luckienė (1935–2010) (Lietuva / Lithuania), Velga Lukaźa
(Latvija / Latvia), Elina Lusis-Grinberga (Latvija / Latvia),
Maasike Maasik (Estija / Estonia), Marina Mamyan (Armė-
nija / Armenia), Gražina Martinkevičiūtė (Lietuva / Lithu-
ania), Carolina Matamoros Blanco, Yoko Matsumoto (Da-
nija / Denmark), Francoise Micoud (Prancūzija / France),
Živilė Muraškienė (Lietuva / Lithuania), Aina Muze (Latvija
/ Latvia), Unita Nagla (Latvija / Latvia), Giedrė Narbutie-
nė (Lietuva / Lithuania), Simonas Nekrošius (Lietuva /
Lithuania), Theresa Neuhuber-Oberleitner (Austrija / Aus-
tria), Susanne Nielsen (Danija / Denmark), Nina Nisonen
(Suomija / Finland), Mardi Nowak (Australija / Australia),
Gordana Olujic Dosic (Kanada / Canada), Patricia Castets-
Robert (Prancūzija / France), Edite Pauls-Vignere (Latvija
/ Latvia), Mirjam Pet-Jacobs (Nyderlandai / The Nether-
lands), Monika Pichler (Austrija / Austria), Genorata Raz-
mienė (Lietuva / Lithuania), Lisa Reichmann (Vokietija /
Germany), Lina Ringelienė (Lietuva / Lithuania), Michael
F. Rohde (JAV / USA), Abbey Rotbart (Izraelis / Israel), Cloè
Rousset Prancūzija / France), Elzė Sakalinskaitė (Lietuva /
Lithuania), Birutė Sarapienė (Lietuva / Lithuania), Elisa-
beth Schwinge (Vokietija / Germany), Marijona Sinkevi-
čienė (Lietuva / Lithuania), Bonnie J. Smith (JAV / USA),
Unn Sønju (Norvegija / Norway), Joanne Soroka (Škotija
/ Scotland), Inge Stahl (Vokietija / Germany), Ebba Stål-
handske (Švedija / Sweden), Sigita Stankevičiūtė (Lietuva
/ Lithuania), Flora Sutton (Argentina), Magdalena Szilke
(Lenkija / Poland), Gražina Aleksandra Škikūnaitė (Lietu-
va / Lithuania), Minnamarina Tammi (Suomija / Finland),
Sumiko Tasaka (Japonija / Japan), Iris Terán (Kosta Rika /
Costa Rica), Kelly Thompson (Kanada / Canada), Daniela
Todorova (Bulgarija / Bulgaria), Susan Tuckett (Jungtinė
Karalystė / United Kingdom), Svajūnas Udrys (Lietuva /
Lithuania), Celita Ulate Sánchez (Kosta Rika / Costa Rica),
Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė (Lietuva / Lithuania), Da-
nutė Valentaitė (Lietuva / Lithuania), Eglė Vengalytė (Lie-
tuva / Lithuania), Almyra Weigel (Vokietija / Germany),
Teresa Wool, Lina Zavadskė (Lietuva / Lithuania), Sabine
Zeiler (Vokietija / Germany), Rasa Žmuidienė (Lietuva /
Lithuania).
(2)
INGA LIKŠAITĖ
Lietuva, Vokietija / Lithuania, Germany
DYGSNIŲ SISTEMOS / SYSTEMS OF STITCHES
Vieta / Venue: VDA galerija / VAA gallery ARTIFEX (Gaono
g. 1, Vilnius LT-01131). www.artextile.lt
Laikas / Time: 2011 09 06 – 2011 10 06
Parodoje bus eksponuojami kūriniai, kurie yra
vieni kitų perdirbiniai. Keičiant dygsnių sistemas,
nesiekiama išsaugoti esamų vaizdų, o atvirkščiai
– norima naikinti ir trinti vaizdų atpažįstamumą. Pakeitus
dygsnių struktūras, buvusieji vaizdai perdaromi į vis abs-
traktesnį tekstilinį kodą (raštą).
Artworks of this exhibition are appearing as re-
makes each of the other. When adjusting diffe-
rent systems of stitches the image itself is not
preserved to stay identical, recognition of the motive is
blended away, and it becomes more abstract textile pat-
tern.
(3) (4) ( 253 )
VDA Tekstilės katedros studentų šiuolaikinės taikomosios Grupinė paroda AŠMANOMAN / Group exhibition
tekstilės paroda IMYMINE
ŽVALU / FRESH
Exhibition of contemporary applied textiles by the stu- Menininkai / Artists: Severija Inčirauskaitė- Kriaune-
dents of VAA Textile Department vičienė, Laura Garbštienė, Audronė Paukštienė, Violeta
Laužonytė, Karina Matiukienė, Jurga Šarapova, Žydrė Ri-
Vieta / Venue: VDA ekspozicijų salės / VAA exposi- dulytė, Julius Balčikonis, Julius Žėkas, Eglė Ganda Bogda-
tion halls TITANIKAS (Maironio g. 3, LT-01124, Vilnius) nienė, Grupė TRY 3 (Vladas Daškevičius, Aleksas Gailieša,
www.titanikas.com/lt Audrius Lašas).

Laikas / Time: 2011 09 09 – 2011 09 21 Parodos idėją padiktavo menininkų individualiz-

mo, egoizmo, susireikšminimo klausimai. Esame
Dalyviai / Participants: Ieva Augaitytė, Simona Čepukai- įsimylėję save menininkai, kuriems saviraiška yra
tė, Lina Jaruševičiūtė, Aleksandra Glušinaitė, Erika Grigai- svarbiau už daugelį dalykų. Kur riba tarp mano ir mūsų,
tytė, Audrius Lašas, Elzė Sakalinskaitė, Eglė Šitkauskaitė, tarp asmeninio egoizmo ir pasišventimo? Parodos pava-
Eglė Vengalytė dinimą po ilgų diskusijų pasiūlė literatas Julius Žėkas.

Kuratorės / Curators: Eglė Ganda Bogdanienė, Rūta Bū-
tėnaitė
Paroda skelbia lietuviškojo tekstilės dizaino atgi-
mimą. Jauna ryžtinga kūrėjų karta čia eksponuo-
ja tai, kas nauja, gryna, gaivu – pirmuosius savo-
jo kelio paieškos žingsnius pasauliniame XXI a. tekstilės
dizaine. VDA Tekstilės katedros inciatyva pastaraisiais
metais buvo atnaujinti ryšiai su Lietuvos tekstilės pramo-
ne. Šiandien daug kursinių bei diplominių studentų dar-
bų atliekami naujomis inovatyviomis technologijomis,
bendradarbiaujant su didžiausiu žakardinių audinių ga-
mintoju Lietuvoje AB „Audėjas“, spausdintinių audinių
lyderiu AB „Linas“, garsia taftinginių rankų darbo kilimų
bendrove AB „Kilimai“.
The Exhibition declares the revival of Lithuanian
textile design.
Ambitious young generation of artists exhibits
there what is fresh, new, pure, refreshing – the first steps
in the search of their own path in the twenty-first centu-
ry’s global textile design.
Textile Department has renewed relations with the Lithu-
anian textile companies in recent years. Nowadays a lot of
course and diploma works of students are created using
new innovative technologies in cooperation with the lar-
gest jacquard fabric producer in Lithuania stock company
„Audėjas“, the leader of the printed fabrics stock com-
pany „Linas“, the famous handmade carpets company
„Kilimai“.
The idea of the exhibition originated on basis of
individualism, egoism and self-significance of
the artists. We all are narcissistic artists who va-
lue self-expression almost above everything. Where is the
line between mine and ours, individual egoism and dedi-
cation? After a long debate title for exhibition was sug-
gested by litterateur Julius Žėkas.
Vieta / Venue: Šv. Jono gatvės galerija / Galle-
ry of St Jon street (Šv. Jono g. 11, LT–01123 Vilnius).
www.artistsassociation.lt/index.php?cid=15
Laikas / Time: 2011 09 20 – 2011 10 15
Klaipėda:
BEDLAMAS. APIE NORMALUMĄ IR KITAS MANIJAS /
BEDLAM. ON NORMALITY AND OTHER OBSESSIONS
Menininkės / Artists: Nanna Gro Henningsen, Nina Ma-
ria Kleivan, Lotte Tauber Lassen, Pernelle Maegaard, Vicky
Steptoe, Karen Gabel Madsen, Bodil Brems and Jeanette
Land Schou (Danija / Denmark).
Kuruota / Curated by: Den Frie šiuolaikinio meno centro,
Danija / Den Frie Centre of Contemporary Art in Denmark
Vieta / Venue: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras,
Parodų rūmai / Klaipeda Culture Communication Cen-
tre, Exhibition hall (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2,
LT–91246, Klaipėda).

Laikas / Time: iki / till 2011 10 02

( 254 )

programa
 ( 255 )

programme
( 256 ) PROGRAMA
Programos pakeitimai atnaujinami: www.biennial.lt
TEKSTILĖ ‘11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN
Aštuntoji tarptautinė Kauno bienalė vyks 2011-ųjų metų
rugsėjo 22 – gruodžio 4 d. miesto muziejuose, teatrų sa-
lėse ir viešose erdvėse. Kuriant programą projekto orga-
nizatorius Kauno dailininkų paramos fondas bendradar-
biauja su partneriais:
• Šokio teatru AURA (Kaunas / Lietuva), koordinuo-
jančiu tarpdisciplininę vizualaus meno ir šokio pro-
gramą ŠOKAM: Judanti tekstilė;
• Europos tekstilės tinklu ETT (ETN - European Textile
Network), rengiančiu Kaune 16-ąją tarptautinę kon-
ferenciją;
• Asociacija „Ideias Emergentes“ (Portas / Portuga-
lija) ir Estijos dailininkių sąjunga (Talinas), prista-
tančias savo šalių parodas 2011 metais Kaune ir
organizuojančias lietuvių parodų ir šokio spektaklių
pristatymus savo šalyse 2012 metais.
Pagrindiniai projekto rėmėjai:
LR kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybė ir
ES programa „Kultūra 2007–2013“
Rugsėjo 21 d. (trečiadienis)
10:00–21:00
ETN konferencijos dalyvių ekskursija Vilniuje.
www.etn-net.org/etn/211e.htm.
10:00–17:00
Reiko Sudo kursai registruotiems dalyviams. Dirbtu-
vės tęsiamos 22 d. ryte. Registracija uždaryta. Vieta: 3
19:00
Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 atidarymas .
Derida Dance (Bulgarija), Pro Progressione Tanscsabo
(Vengrija), Kauno šokio teatras AURA (Lietuva)
V.A.G. / A.S.A. | PREMJERA
60 min / Vieta: 17
Rugsėjo 22 d. (ketvirtadienis)
17:00
Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa
Compagnie Thor (Belgija) | Mano mylimiesiems
65 min / Vieta: 17
DIDYSIS BIENALĖS ATIDARYMAS
19:00–21:00 Vieta: 1
KAUNO BIENALĖ TEKSTILĖ ‘11 atidaroma bienalės glo-
bėjo dr. Arūno Gelūno, Lietuvos Respublikos kultūros mi-
nistro, kalba ir bienalės kūrėjų sveikinimais.
Groja KAUNO BIGBENDAS.
Parodos:
DAR KARTĄ ISTORIJA (kuratorė R. Andriušytė-Žukie-
nė, pagal menininkų Alekso Andriuškevičiaus, Auš-
ros Andziulytės, Jono Gasiūno, Lauros Garbštienės,
Prano Griušio, Rimvido Jankausko-Kampo, Vilmanto
Marcinkevičiaus, Jono Meko, Šarūno Saukos, Liudo
Truikio, Sofijos Veiverytės, Eglės Velaniškytės, Alberto
Veščiūno, Viktoro Petravičiaus, Igorio Piekuro, Mari-
jos Teresės Rožanskaitės, Kazės Zimblytės ir Audro-
nės Petrašiūnaitės kūrinius žakardo paveikslus sukūrė
Monika Žaltauskaitė-Grašienė (fabrike „Audėjas“ / Lie-
tuva) ir Daiva Zubrienė (fabrike „Ekelund“ / Švedija).
DAR KARTĄ PASAKOJIMAS (kuratorė Virginija Vitkienė,
menininkai Tilleke Schwarz (Nyderlandai), Alice Kettle
(JK), Wang Haiyuan (Kinija), Watanabe Misao (Japonija),
Beili Liu (Kinija / JAV), Rasma Noreikytė (Lietuva), Laisvy-
dė Šalčiūtė (Lietuva), Ainsley Hillard (JK), Andrea Milde
(Vokietija / Ispanija), Lia Altman (Rusija), Michaela Melián
(Vokietija), Nina Bondeson (Švedija), Sonja Andrew (JK),
Marion Michell (Didžioji Britanija), F4 Artist Collective [Su-
san Jowsey / Marcus Williams] (Naujoji Zelandija), Fiona
Kirkwood (Pietų Afrikos respublika), Lina Jonikė (Lietuva),
María León (Ispanija), Kyung–ae Wang (Pietų Korėja),
Rūta Naujalytė (Lietuva), Monika Žaltauskaitė-Grašienė
(Lietuva), Monika Kreivė (Lietuva), Amélie Brisson-Darve-
au (Kanada), Katie Waugh (JAV), Kristina Čyžiūtė (Lietuva),
Marion Coleman (JAV), Katya Oicherman (Izraelis), Virgi-
nie Rochetti (Prancūzija), Gao Yuan (Taivanas), Signe Kivi
(Estija), Tonje Høydahl Sørli (Norvegija).
DAR KARTĄ Į ATEITĮ (kuratorė Sarah E. Braddock Clarke,
menininkai: Jane Harris (JK), Ainsley Hillard (JK), Janis Je-
fferies (JK), Nancy Tilbury (JK), Barbara Layne (Kanada),
Christy Matson (JAV).
LOZANOS BIENALĖS KOLEKCIJA (kuratorė Giselle Eber-
hard Cotton, Toms Pauli Foundation, menininkai: Magda-
lena Abakanowicz (Lenkija), Jagoda Buic (Kroatija), Kati
Gulyas (Vengrija), Peter and Ritzi Jacobi (Rumunija), Jean
Lurçat (Prancūzija), Maria Laszkiewicz (Lenkija), Mariyo
Yagi (Japonija).
KOSTA RIKOS KOLEKCIJA (kuratorius Juan Diego Roldán,
organizatorė Paulina Ortiz, menininkai: Loida Pretiz, Nela
Salgado, Nani Cañas, Carolina Matamoros, Celita Ulate,
Dinorah Carballo, Ileana Moya, Patricia Rucavado, Iris
Terán, Rocío Flaqué, Gloriana Sánchez, Li Briceño, María 12:00–17:00 ( 257 )
Teresa Arteaga, Gian Carlo Sandoval, Leidalia Flaqué, Tarptautinio solidarumo programos „PUSRUTULIAI“ pro-
Fiorella Pattoni Urbina–Mario Acosta Montero, Caroli- jektas DUONA KASDIENINĖ.
na Parra, Karen Clachar, Emilia González, Paulina Ortiz). Vadovė: Vėjūnė Sudarytė. Partneris: Freres des Hommes
(Paryžius / Prancūzija)
PORTUGALIJOS KOLEKCIJA (kuratoriai Joaquim Pin- Vieta: 16
heiro ir Lúcia David, menininkai Lúcia David, Márcia
Luças, João Vaz de Carvalho, Lilia Catarina, Jorge Ramos, 18:00–19:00
Conceição Rios, and Alexandra Ministro). Estijos tekstilės ir šiuolaikinio meno paro-
dos atidarymas. Kuratorė: Monika Järg.
PERSONALINĖS PARODOS: Lia Cook (JAV), Cynthia Schi- Menininkai: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva,
ra (JAV), Chunghie Lee (Korėja), Louise Lemieux Bérubé Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva
(Kanada). Pristato Beatrijs Sterk (ETT generalinė sekreto- Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister, kartu su Katariina
rė). Meister ir Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Sa-
fonov. Vieta: 4
21:00–24:00 Vieta: 2
KVIESTŲJŲ MENININKŲ PRISTATYMAS: 19:00–20:00
Yinka Shonibare, MBE (JK), Silja Puranen (Suomija), Vita Tarptautinės studentų parodos „Ypatinga
Gelūnienė (Lietuva), Patricija Gilytė (Vokietija), Eglė būsena“ atidarymas. Organizatorius: VDA Kauno dai-
Ganda Bogdanienė (Lietuva), Almyra Weigel (Vokietija), lės fakultetas. Kuratorė - doc. Vita Gelūnienė. Partneriai:
VALYA (JAV), Min-Tzu Chao (Taivanas), Hiroko Watana- Vilniaus dailės akademija (lekt. Laura Pavilonytė), Gete-
be (Japonija), Annika Ekdahl (Švedija) kartu su Birgitta borgo universitetas (prof. Annika Ekdahl), Estijos meno
Nordström ir Geteborgo universiteto studentais (Švedija), akademija, Talinas (doc. Piret Valk ir Kärt Ojavee) ir Tartu
Otavio ir Gustavo Pandolfo (Osgemeos) kartu su Marga- menų koledžas (prof. Aet Ollisaar), Latvijos meno akade-
rida Leda Kanciukaitis Pandolfo ir Veronica Kanciukaitis mija, Ryga (prof. Ieva Krūmiņa), Władysław Strzemiński
Tagnoli (Brazilija). menų ir dizaino akademija, Lodzė (prof. Włodzimierz Cy-
gan). Vieta: 15
Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera:
Vita Gelūnienė, Evaldas Jansas, Birutė Letu-
20:00–21:00
kaitė ir šokio teatras AURA (Lietuva): tekstilės, video-
Projekto „Eksperimentai su šviesa: Meno la-
meno ir šokio projekto pristatymas.
boratorija“ atidarymas. Kuratorės: Jolanta Šmidtie-
nė ir Dovilė Vanagaitė. Vieta: 8
Rugsėjo 23 d. (penktadienis)
19:00
9:00–18:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa
16-oji tarptautinė ETT (ETN - European Textile Kauno šokio teatras „Aura“ (Lietuva)
Network) konferencija. Medėjos | Premjera
Tik registruotiems dalyviams. Vieta: 3 60 min. Vieta: 17
Konferencijos tema yra DAR KARTĄ Į ATEITĮ. Pranešimuose
bus diskutuojama, kaip kurti ir stiprinti tekstilės kultūrą 21:00
perspektyviai mąstant apie ateitį. Pranešėjai: Lia Cook Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa
(JAV), Chunghie Lee (Pietų Korėja), Reiko Sudo (Japoni- Ferenc Feher (Vengrija)
ja), Louise Lemieux Bérubé (Kanada), Sarah Braddock Tao Te
Clarke (JK), Marie O‘Mahoney (Australija), Diana Springall 40 min. Vieta: 11
(JK), Paulina Ortiz (Kosta Rika), Candace Edgerley (JAV),
Carolyn Kallenborn (JAV), Anne Wanner (Šveicarija), Gina 23:00
Morandini (Italija), Ludmila Egorova ir Andrew Schneider Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera:
(Ukraina), Marina Blumin (Rusija) ir Vibeke Vestby (Norve- Silja Puranen (Suomija), Anne-Linn Akselsen
gija). (Norvegija), Adrián Minkowicz (Argentina) ir šokio
teatras AURA (Lietuva). Vieta: 2
13:00
Reiko Sudo (NUNO korporacija / Japonija) parodos ati-
darymas. Vieta: 3
( 258 ) Rugsėjo 24 d. (šeštadienis) Instrumentas 1 <atrask nematomą>
60 min / Vieta: 17
9:00–18:00
16-oji tarptautinė ETT (European Textile Network) kon- 21:00
ferencija – tinklo kūrimo diena, vadovauja Dios (ETT Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa
prezidentė) ir Beatrijs Sterk (ETT generalinė sekretorė). Harakiri Farmers (Lenkija)
Pranešimus apie projektus, kviečiančius kūrybiniam ben- Optimisto testamentas
dradarbiavimui ir dalyvavimui, skaitys ETT nariai: Christi- 40 min.
na Leitner (Austrija), Giselle Eberhard Cotton (Šveicarija), Vieta: 11
Hiroko Watanabe (Japonija), Hanny Spierenburg (Nyder-
landai), Velta Raudzepa (Latvija), Eva Basile (Italija), Patri- 23:00
cia Christy (Jungtinė Karalystė), Vita Gelūnienė (Lietuva), Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera:
Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva), Severija Inčirauskaitė- Almyra Bartkevičiūtė-Weigel (Lietuva, Vokietija),
Kriaunevičienė (Lietuva), Pamela Hardesty (Airija), Katya Birutė Letukaitė ir šokio teatras AURA (Lietuva):
Oicherman (Izraelis), Cathryn Amidei (JAV), Katrin Pere tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2
ir Ene Pars (Estija), Julia Astreou-Christoforou (Kipras),
Bratislava Idvorean-Stefanovic (Serbija), Lala de Dios Rugsėjo 25 d. (sekmadienis)
(Ispanija), Andrea Milde (Ispanija), Shi Hui ir Shan Zeng
(Kinija), Elisabeth Brenner (Švedija), Harm Harms (Nyder-
9:00–18:00
landai), Monika Auch (Nyderlandai), Carolyn Kallenborn
ETN konferencijos svečių ekskursija į Lietuvos liaudies
(JAV), Yosi Anaya (Meksika). Tik registruotiems dalyviams.
buities muziejų Rumšiškėse.
Vieta: 13
www.etn-net.org/etn/211e.htm

12:00–14:00 12:00–15:00
Tarptautinio solidarumo programos „PUSRUTULIAI“ pro-
Diskusija-seminaras DAR KARTĄ Į ATEITĮ. Vieta: 1
jekto DUONA KASDIENINĖ performansas. Duonos da-
Šios diskusijos-seminaro tikslas yra aptarti tai, kas vyks-
lybos ant globalaus stalo viešoje miesto erdvėje. Projekto
ta tekstilės mokslinių tyrimų srityje ir kaip tai gali būti
autorė: Vėjūnė Sudarytė. Partneris: Freres des Hommes
siejama su menine raiška. Diskusijoje dalyvauja Clive
(Paryžius / Prancūzija).
van Heerden (Nyderlandai, Philips Design), prof. Janis
Vieta: 16 , lyjant- 15
Jefferies (Goldzmitso koledžas, Londono universite-
tas, JK), Sarah E. Braddock Clarke (JK), Jane Harris (JK),
18:00 Ainsley Hillard (JK), prof. Barbara Layne (Kanada), Nan-
Maximo Laura (Peru) personalinės parodos atida- cy Tilbury (JK), Salvinija Petrulytė (KTU, Lietuva) ir kt.
rymas. Vieta: 6
16:00
18:30–19:00 Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa
TEXERE parodos atidarymas Agnija Šeiko | Žuvies akis (Lietuva)
Kuratorė: Patricia Christy. Menininkai: Marianne Puschner Paikos mergelės maldos
ir BAKIP mokyklos moksleiviai (Austrija), Julia Astreou 60 min Vieta: 11
(Kipras), Caroline McNamara ir grupė „Seamless” (JK), Pa-
tricia Christy (JK), Pamela Hardesty ir Crawford’o meno ir
18:00
dizaino koledžo studentai (Airija), Renata Pompas ir skai-
Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 uždarymas
tmeninės tekstilės studentai AFOL MODA, Milane (Italija),
Yossi Berg ir Oded Graf šokio teatras (Izraelis)
Hanny Spierenburg ir „Breed Textiel Overleg” grupė (Ny-
Paklydęs žvėris
derlandai), Cathryn Amidei ir grupė „Y Collective” Rytų Mi-
60 min. / Vieta: 17
čigano Universiteto technologijos mokykla (JAV). Vieta: 6
19:00
20:00 Estijos šiuolaikinio meno parodos pristatymas ETN kon-
ETN vakarienė „Bernelių užeigoje“. Vieta: 19
ferencijos svečiams. Kuratorė Monika Järg. Menininkai:
Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu,
19:00 Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urm Viik, Eva Jakovits, Kärt
Tarptautinio šokio festivalio AURA’21 programa Ojavee, Lylian Meister, kartu su Katariina Meister ir Indrek
Compagnia Zappala Danza (Italija) Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Safonov. Vieta: 4
19:30 Spalio 6–7 d. ( 259 )
Eglės Gandos Bogdanienės, Žydrutės Ridulytės ir Karinos
Matiukienės parodos ŽINIA IŠ KERELOS. Atidarymas su Sampler-Cultureclash Collective (vadovauja-
performansu. Vieta: 7 mas David Littler, JK) tekstilės ir garso kūrybinės dirbtuvės
bei DJ pasirodymas. Vieta: 12
20:00
Laimos Oržekauskienės personalinės parodos Pen-
kiasdešimtmetės. Pitijos atidarymas ir katalogo Spalio 14 d. (penktadienis)
pristatymas. Vieta: 5
15:00 ir 19:00
Rugsėjo 26–27 d. Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė
Silja Puranen (Suomija), Anne-Linn Akselsen
GINTARO KELIAS: ETT konferencijos svečių ekskursiją į (Norvegija), Adrián Minkowicz (Argentina) ir šokio te-
Klaipėdą ir Nidą. www.etn-net.org/etn/211e.htm atras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis.
Vieta: 2

ETT KURSAI
Spalio 15 d. (šeštadienis)
Rugsėjo 28 – spalio 2 d.
10:00–17:00 18:00
Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė
ETT konferencijos kursų programa registruotiems daly- Silja Puranen (Suomija), Anne-Linn Akselsen
viams: (Norvegija), Adrián Minkowicz (Argentina) ir šokio
teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis.
Chunghie Lee kursai Bojagi (rugsėjo 28–30d.). Vieta: 5 Vieta: 2

Lia Cook kursai (rugsėjo 28–30d.). Vieta: 13

Spalio 16 d. (sekmadienis)
Vibeke Vestby kursai (rugsėjo 28 – spalio 2d.).
Vieta: 14 12:00
Silja Puranen (Suomija), Anne-Linn Akselsen
(Norvegija), Adrián Minkowicz (Argentina) ir šokio
Spalio 3–7 d. teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio spektaklis.
Vieta: 2
bienalės KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS
10:00–18:00 Spalio 19–30 d.
Rachel Wingfield ir Mathias Gmachl (JK) ves
Fluxus dienos. FLUXUS troleibusas specialiais marš-
kūrybines dirbtuves „ArchiLace – Space Crafting“, Teks-
rutais Kaune važinės su FLUXUS programa (spalio 19-30
tiliniai ir architektūriniai įgūdžiai bus jungiami siekiant
dienomis). Parodos „Jurgis Mačiūnas: Fluxus niekada nesi-
kūrybiškai išnaudoti viešąsias erdves. Vieta: 12
baigia“ kuratorius: Keith Buchholz. Performansų atlikėjai:
Leard Reed Altemus III, Melissa Rose McCarthy ir Mary
Spalio 4–7 d. Campbell (JAV). Koordinatorė: Vėjūnė Sudarytė. Iniciato-
rius: Ed Carroll. 260 dalyvaujančių menininkų. Projektas
10:00–18:00 įgyvendinamas bendradarbiaujant su JAV kultūros savai-
Kärt Ojavee (Estija) ves eksperimentines išmaniosios te Lietuvoje.
tekstilės kūrybines dirbtuves. Vieta: 5 Spalio 21 d. (penktadienis)
Spalio 5 d. 15:00 ir 19:00
Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė
18:00 Almyra Bartkevičiūtė-Weigel (Lietuva, Vokietija),
Cherry Kino Saltaire Super 8 kino programa. Birutė Letukaitė ir šokio teatras AURA (Lietuva):
Programos kuratorė: Martha Jurksaitis tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2
Koordinatorė: Laura Garbštienė. Vieta: 12
( 260 ) Spalio 22 d. (šeštadienis)
18:00
Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė
Almyra Bartkevičiūtė-Weigel (Lietuva, Vokietija),
Birutė Letukaitė ir šokio teatras AURA (Lietuva):
tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2
Spalio 23 d. (sekmadienis)
12:00 val.
Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė
Almyra Bartkevičiūtė-Weigel (Lietuva, Vokietija),
Birutė Letukaitė ir šokio teatras AURA (Lietuva):
tarpdisciplininis šokio spektaklis. Vieta: 2
Spalio 28 d. (penktadienis)
19:00 ir 21:00
Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera
OsGemeos (Brazilija), Johannes Wieland (Vokieti-
ja) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio
spektaklis Vieta: 2
Spalio 28 d. (penktadienis)
20:00 ir 22:00
Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera
Inga Likšaitė (Lietuva, Vokietija), Kenneth Falk
(Norvegija) ir Külli Roosna (Estija): tarpdisciplininis
šokio spektaklis. Vieta: 12
Spalio 29 d. (šeštadienis)
18:00 ir 20:00
Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė
OsGemeos (Brazilija), Johannes Wieland (Vokieti-
ja)ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio
spektaklis. Vieta: 2
Spalio 29 d. (šeštadienis)
19:00 ir 21:00
Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė
Inga Likšaitė (Lietuva, Vokietija), Kenneth Falk
(Norvegija) ir Külli Roosna (Estija): tarpdisciplininis
šokio spektaklis. Vieta: 12
Lapkričio 11 d. (penktadienis)
19:00 ir 21:00
Programos ŠOKAM: Judanti tekstilė premjera
Patricija Gilytė (Lietuva, Vokietija), Né Barros
(Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisci-
plininis šokio spektaklis. Vieta: 11
Lapkričio 12 d. (šeštadienis)
18:00 ir 20:00
Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė
Patricija Gilytė (Lietuva, Vokietija), Né Barros
(Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisci-
plininis šokio spektaklis. Vieta: 11
Lapkričio 24 d. (ketvirtadienis)
19:00 val.
Programa ŠOKAM: Judanti tekstilė
OsGemeos (Brazilija), Johannes Wieland (Vokietija
)ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio
spektaklis. Vieta: 2
Gruodžio 1 d. (ketvirtadienis)
19:00
OsGemeos (Brazilija), Johannes Wieland (Vokietija
)ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisciplininis šokio
spektaklis. Vieta: 2
Gruodžio 2 d. (penktadienis)
19:00 ir 21:00
Patricija Gilytė (Lietuva, Vokietija), Né Barros
(Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisci-
plininis šokio spektaklis. Vieta: 11
Gruodžio 3 d. (šeštadienis)
18:00 ir 20:00 val.
Patricija Gilytė (Lietuva / Vokietija), Né Barros
(Portugalija) ir šokio teatras AURA (Lietuva): tarpdisci-
plininis šokio spektaklis. Vieta: 11
Vietos: ( 261 )

1 M. Žilinsko dailės galerija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio

dailės muziejus (Nepriklausomybės a. 12, LT-44311
Kaunas).

2 Kauno Paveikslų galerija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio

dailės muziejus (K. Donelaičio g. 16, LT-44213 Kaunas).

3 M. K. Čiurlionio galerija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio

dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55, LT-44248 Kaunas).

4 Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, LT- 44279

Kaunas).

5 Galerija „Balta“ (M. Valančiaus g. 21, LT-44275 Kaunas).

6 A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus (V. Pu-

tvinskio g. 64, LT- 44211 Kaunas).

7 Kauno miesto muziejus (M. Valančiaus g. 6, LT-44275,

Kaunas).

8 Kauno „Žalgirio“ arena (Karaliaus Mindaugo g. 50 ,

LT-44287 Kaunas).

9 Vytauto Didžiojo universiteto galerija „101“ (Laisvės al.

53 – 101, 44309 Kaunas)

10 Fluxus troleibusas (įvairūs maršrutai, Kauno „Autotro-

lio“ troleibusas).

11 Kauno valstybinis dramos teatras, Penktoji salė

(Laisvės al. 71, Kaunas).

12 Buvęs kino teatras „Kanklės“ (Laisvės al. 36, 44240

Kaunas).

13 Viešbutis „Best Western Santaka“ (J. Gruodžio g. 21,

LT-44293 Kaunas).

14 VDA Kauno fakultetas, Tekstilės katedra (V. Sladkevi-

čiaus g. 19, Kaunas).

15 PC AKROPOLIS (Karaliaus Mindaugo g. 49, LT-44287

Kaunas).

16 Vilniaus gatvė, Kaunas

17 Kultūros ir sporto centras „Girstutis“ (Kovo 11-osios g.

26, Kaunas).

18 „Bernelių užeiga“ (K.Donelaičio g. 11, LT-44239,

Kaunas).
( 262 ) PROGRAMME September 22nd, 2011 (Thursday)
5:00 PM
DANCE FESTIVAL program
Compagnie Thor (Belgium)
To the Ones I Love
TEXTILE ‘11: REWIND–PLAY–FORWARD 65 min / Venue: 17
Follow updates online: www.biennial.lt
GRAND OPENING OF KAUNAS BIENNIAL
The 8th edition of Kaunas Biennial will be ongoing in
7:00 PM–9:00 PM
Kaunas through 22nd September – 4th December, 2011.
M. Žilinskas gallery. Venue: 1
Kaunas Biennial is a platform for interrelations between
KAUNAS BIENNIAL TEXTILE‘11 will be opened by the pa-
visual and performing arts, as well as between art, scien-
tron of biennial dr. Arūnas Gelūnas, Culture Minister of
ce and industry: 7 days dance theatre program; 10 days
Lithuania.
conference with lectures, workshops, excursions; Fluxus
Exhibitions presented:
happenings‘ week, public art activities will unite artists
and empower the local community for the common
REWIND HISTORY (curator Rasa Andriušytė-Žukienė),
experience in cultural [co]/[post]/production.
according to the artworks of Aleksas Andriuškevičius,
The program is prepared by organizer Kaunas Artists
Aušra Andziulytė, Jonas Gasiūnas, Laura Garbštienė,
Support Fund and its partners:
Pranas Griušys, Rimvidas Jankauskas-Kampas, Vilmantas
• AURA Dance Theatre (Kaunas / Lithuania) coordi-
Marcinkevičius, Jonas Mekas, Šarūnas Sauka, Liudas Trui-
nates the interdisciplinary visual arts and contem-
kys, Sofija Veiverytė, Eglė Velaniškytė, Albertas Veščiūnas,
porary dance program PLAY; Beside this program
Viktoras Petravičius, Igoris Piekuras, Marija Teresė Rožans-
the regular 21st international contemporary dance
kaitė, Kazė Zimblytė, Audronė Petrašiūnaitė the Jacquard
festival AURA’21 will take place in Kaunas
viewings are implemented by Monika Žaltauskaitė at the
• ETN (European Textile Network), which organizes
factory Audėjas (Lithuania) and Daiva Zubrienė at the
the 16th international ETN conference and wor-
factory Ekelund (Sweden).
kshop program in Kaunas;
• Ideias Emergentes (Poto / Portugal) and Estonian
REWIND PERSONAL STORY (curator Virginija Vitkienė),
Artists’ Association (Tallinn / Estonia) – the organi-
artists: Tilleke Schwarz (The Netherlands), Alice Kettle
zations, which present Portuguese and Estonian
(UK), Wang Haiyuan (China), Watanabe Misao (Japan), Bei-
contemporary art exhibitions in Kaunas, as well as
li Liu (China / USA), Rasma Noreikytė (Lithuania), Laisvydė
Lithuanian contemporary art presentation in Portu-
Šalčiūtė (Lithuania), Ainsley Hillard (UK), Andrea Milde
gal and Estonia in 2012.
(Germany / Spain), Lia Altman (Russia), Michaela Melián
Main sponsors: Culture Ministry of Lithuanian Republic,
(Germany), Nina Bondeson (Sweden), Sonja Andrew (UK),
Kaunas City Municipality, EU program Culture 2007–2013.
Marion Michell (Great Britain), F4 Artist Collective [Susan
Jowsey / Marcus Williams] (New Zealand), Fiona Kirkwo-
od (South African Republic), Lina Jonikė (Lithuania), María
September 21st, 2011 (Wednesday) León (Spain), Kyung–ae Wang (South Korea), Rūta Nau-
jalytė (Lithuania), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lithu-
10:00 AM–9:00 PM ania), Monika Kreivė (Lithuania), Amélie Brisson-Darveau
ETN conference participants’ excursion to Vilnius (Canada), Katie Waugh (USA), Kristina Čyžiūtė (Lithuania),
www.etn-net.org/etn/211e.htm. Marion Coleman (USA), Katya Oicherman (Israel), Virginie
Rochetti (France), Gao Yuan (Taiwan), Signe Kivi (Estonia),
10:00 AM–5:00 PM Tonje Høydahl Sørli (Norway).
Reiko Sudo course for registered participants (conti-
nued on Thursday morning) (full). Venue: 3 REWIND INTO THE FUTURE (curator Sarah E. Braddock
Clarke, artists: Jane Harris (UK), Ainsley Hillard (UK), Janis
7:00 p. m. Jefferies (UK), Barbara Layne (Canada), Christy Matson
DANCE FESTIVAL OPENING (USA), Nancy Tilbury (UK).
Derida Dance (Bulgaria), Pro Progressione Tanscsabo
(Hungary), AURA Dance theatre (Lithuania) LAUSANNE BIENNIAL COLLECTION (curator Giselle
V.A.G. / A.S.A.| PREMIERE Eberhard Cotton, Toms & Pauli Foundation, artists: Mag-
60 min / Venue: 17 dalena Abakanowicz (Poland), Jagoda Buic (Croatia), Kati
Gulyas (Hungary), Peter and Ritzi Jacobi (Romania), Jean
Lurçat (France), Maria Laszkiewicz (Poland), Mariyo Yagi
(Japan).
COSTA RICA’S COLLECTION (curator Juan Diego Roldán,
coordinator Paulina Ortitz, artists: Loida Pretiz, Nela
Salgado, Nani Canas, Carolina Matamoros, Celita Ulate,
Dinorah Carballo, Paulina Ortiz, Ileana Moya, Patricia Ru-
cavado, Iris Teran, Rocio Flaque, Gloriana Sanchez , Li Bri-
ceno, Maria Teresa Arteaga, Gian Carlo Sandoval, Leidalia
Flaque, Fiorella Pattoni Urbina – Mario Acosta Montero,
Carolina Parra, Karen Clachar, Emilia Gonzalez).
PORTUGUESE collection (curators Joaquim Pinheiro
and Lúcia David, artists Lúcia David, Márcia Luças, João
Vaz de Carvalho, Lilia Catarina, Jorge Ramos, Conceição
Rios, and Alexandra Ministro),
PERSONAL EXHIBITIONS by Lia Cook (USA), Cynthia
Schira (USA), Chunghie Lee (South Korea), Louise Le-
mieux Bérubé (Canada), presented by Beatrijs Sterk (Ge-
neral Secretary, ETN).
9:00–12:00 PM Kaunas Picture Gallery. Venue: 2
Invited artists presented: Yinka Shonibare, MBE
(UK), Silja Puranen (Finland), Vita Gelūnienė (Lithuania),
Patricija Gilytė (Germany), Eglė Ganda Bogdanienė (Li-
thuania), Almyra Weigel (Germany), VALYA (USA), Min-Tzu
Chao (Taiwan), Hiroko Watanabe (Japan), Annika Ekdahl
with Birgitta Nordström and textile students of Gothen-
burg university (Sweden), Otavio & Gustavo Pandolfo
(OsGemeos) with Margarida Leda Kanciukaitis ir Veronica
Kanciukaitis Tagnoli (Brazil).
PREMIERE. Program PLAY:
Vita Gelūnienė & Evaldas Jansas & Birutė Le-
tukaitė & AURA dance theatre (Lithuania): textile, vi-
deo and dance play presentation.
September 23 , 2011 (Friday)
rd
9:00 AM –6:00 PM
16th international ETN (European Textile Network) confe-
rence (lead by General Secretary Beatrijs Sterk)
Registered participation only.
www.etn-net.org/etn/211e.htm Venue: 3
The theme of the conference is Rewind into the Fu-
ture. Speakers: Lia Cook (USA), Chunghie Lee (South
Korea), Reiko Sudo (Japan), Louise Lemieux Bérubé
(Canada), Sarah Braddock Clarke (UK), Marie O‘Maho-
ney (Australia), Diana Springall (UK), Paulina Ortiz (Cos-
ta Rica), Candace Edgerley (USA), Carolyn Kallenborn
(USA), Anne Wanner (Switzerland), Gina Morandini (Italy),
Ludmila Egorova & Andrew Schneider (Ukraine), Marina ( 263 )
Blumin (Russia) and Vibeke Vestby (Norway).
1:00 PM
Opening of Reiko Sudo (NUNO, Japan) exhibition.
Venue: 3
12:00–5:00 PM
International bread baking workshop Hemispheres:
Daily Bread. Project author: Vėjūnė Sudarytė. Partner:
Frères des Hommes (Paris / France). Venue: 16
6:00-7:00
Opening of Estonian Textile and Contemporary Art
exhibition. Curator: Monika Järg. Artists: Maasike Maa-
sik, Tiina Puhkan, Triinu Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn
Piirsalu, Anu Põder, Urmas Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee,
Lylian Meister with Katariina Meister and Indrek Liit, Aune
Taamal, Monika Järg, Kirill Safonov. Venue: 4
7:00-8:00 PM
Opening of International Students Exhibition STATE
OF EXCEPTION. Organiser: Kaunas Faculty of Arts of Vil-
nius Academy of Fine Arts. Partners: Vilnius Academy of
Fine Arts, University of Gothenburg School of Design and
Crafts (prof. Annika Ekdahl), Art Academy of Latvia (prof.
Ieva Krumina), Estonian Academy of Arts (Assoc. Prof. Pi-
ret Valk and Kärt Ojavee), Tartu Art College (prof. Aet Olli-
saar), The Władysław Strzemiński Academy of Art in Łódź
(prof. Włodzimierz Cygan).Venue: 15
8:00-9:00 PM
Opening of Experiments with Light: Art Lab
exhibition. Curators: Jolanta Šmidtienė and Dovilė Vana-
gaitė. Venue: 8
7:00 PM
DANCE FESTIVAL program
Dance Theater Aura (Lithuania)
Medeas | PREMIERE
60 min / Venue: 17
9:00 PM
DANCE FESTIVAL program
Ferenc Feher (Hungary)
Tao Te
40 min / Venue: 11
11:00 PM
PREMIERE. Program PLAY :
Silja Puranen (Finland), Anne-Linn Akselsen
(Norway), Adrián Minkowicz (Argentina) & AURA
Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2
( 264 ) September 24th, 2011 (Saturday) Instrument 1 <scoprire I`invisibile
60 min / Venue: 17
9:00 AM–6:00 PM
16th international ETN (European Textile Network) confe- 9:00 PM
rence. Registered participation only. DANCE FESTIVAL program
www.etn-net.org/etn/211e.htm Venue: 13 Harakiri Farmers (Poland)
OPTIMIST’s TESTAMENT
Networking session moderated by Lala de Dios / ETN 40 min. / Venue: 11
President and Beatrijs Sterk / ETN Secretariat, ETN mem-
bers and conference participants are speaking about 11:00 PM
current projects, open for participation: Christina Leitner PREMIERE. Program PLAY
(Austria), Giselle Eberhard Cotton (Switzerland), Hiroko Almyra Weigel (Lithuania-Germany), Birutė Letu-
Watanabe (Japan), Hanny Spierenburg (The Nether- kaitė & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdiscipli-
lands), Velta Raudzepa (Latvia), Eva Basile (Italy), Patricia nary dance play. Venue: 2
Christy (United Kingdom), Vita Gelūnienė (Lithuania),
Eglė Ganda Bogdanienė (Lithuania), Severija Inčiraus-
kaitė-Kriaunevičienė (Lithuania), Pamela Hardesty (Ire-
September 25th, 2011 (Sunday)
land), Katya Oicherman (Israel), Cathryn Amidei (USA),
Katrin Pere and Ene Pars (Estonia), Julia Astreou-Chris- 10:00 AM–6:00 PM
toforou (Cyprus), Bratislava Idvorean-Stefanovic (Ser- ETN conference guests’ excursion to Rumšiškės Open Air
bia), Lala de Dios (Spain), Andrea Milde (Spain), Shi Hui Museum. www.etn-net.org/etn/211e.htm
ir Shan Zeng (China), Elisabeth Brenner (Sweden), Harm
Harms (The Netherlands), Monika Auch (The Nether- 12:00 PM–3:00 PM
lands), Carolyn Kallenborn (USA), Yosi Anaya (Mexico). Discussion-seminar at the place of REWIND INTO THE
FUTURE exposition. Venue: 1
12:00–2:00 PM The aim of this discussion-seminar is to make an overview
Hemispheres: Daily Bread performance of the what is going on in textiles in scientific / research field
bread sharing on global table in the public space. Project and how it is/could be related to artistic expression. Par-
author: Vėjūnė Sudarytė. Partner: Frères des Hommes (Pa- ticipants of the discussion: Clive van Heerden (The Net-
ris / France). Venue: 16 herlands, Philips Design), prof. Janis Jefferies (Goldsmiths
College, London University, UK), Sarah E. Braddock Clarke
(UK), Jane Harris (UK), Ainsley Hillard (JK), prof. Barbara
6:00 PM Layne (Canada), Nancy Tilbury (UK), Salvinija Petrulytė
Opening of Maximo Laura (Peru) personal exhibition.
(LT). Entrance with the museum ticket.
Venue: 6
7:00 PM
6:30 PM–7:30 PM Presentation of Estonian Textile and Contemporary
Opening of TEXERE exhibition. Curator: Patricia Chris-
Art exhibition to ETN conference participants. Curator:
ty. Participants: Marianne Puschner & students of BAKIP
Monika Järg. Artists: Maasike Maasik, Tiina Puhkan, Triinu
Secondary school (Austria), Julia Astreou (Cyprus), Ca-
Tulva, Kadi Pajupuu, Marilyn Piirsalu, Anu Põder, Urmas
roline McNamara and “Seamless”group (England), Patri-
Viik, Eva Jakovits, Kärt Ojavee, Lylian Meister & Katariina
cia Christy (England), Pamela Hardesty and students of
Meister & Indrek Liit, Aune Taamal, Monika Järg, Kirill Sa-
Crawford College of Art and Design, Cork (Ireland), Rena-
fonov. Venue: 4
ta Pompas and digital textiles students at AFOL MODA,
Milano (Italy), Hanny Spierenburg and Breed Textiel Over-
7:30 PM
leg (Netherlands), Cathryn Amidei and Y Collective – stu-
MESSAGE FROM KERELA exhibition by Eglė Ganda Bog-
dents at the School of Technology at Eastern Michigan
danienė, Žydrutė Ridulytė, and Karina Matiukienė (Lithu-
University (USA). Venue: 6
ania). Venue: 7 Ends: 20 10 2011.

8:00 PM 8:00 PM
ETN dinner at Bernelių užeiga Restaurant. Venue: 19
Opening of Laima Oržekauskienė personal exhibi-
tion WOMEN IN THEIR FIFTIES. PYTHIAS and presenta-
7:00 p. m. Venue: 17. tion of the catalogue. Venue: 5
DANCE FESTIVAL program
Compagnia Zappala Danza (Italy)
4:00 p. m. 6:00 PM ( 265 )
DANCE FESTIVAL program Cherry Kino Saltaire Super 8 film program-
Agnija Šeiko | Fish Eye (Lithuania) me. Curator: Martha Jurksaitis. Coordinator: Laura Garbš-
Prayers of a Silly Girl tienė. Venue: 12
60 min / Venue: 11
October 14th, 2011 (Friday)
6:00 p. m.
DANCE FESTIVAL CLOSING 3:00 PM and 7:00 PM
Yossi Berg & Oded Graf Dance Theatre (Israel) Program PLAY.
Animal Lost Silja Puranen (Finland), Anne-Linn Akselsen
60 min / Venue: 17 (Norway), Adrián Minkowicz (Argentina) & AURA
Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2
September 26th – 27th, 2011
October 15th, 2011 (Saturday)
AMBER ROUTE: ETN excursion to Klaipėda and Nida.
www.etn-net.org/etn/211e.htm 6:00 PM
Program PLAY.
ETN COURSES Silja Puranen (Finland), Anne-Linn Akselsen
September 28th – OCTOBER 2 ND, 2011 (Norway), Adrián Minkowicz (Argentina) & AURA
Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2
10:00 AM– 5:00 PM

Chunghie Lee course from 28th to 30th September. Ve- October 16th, 2011 (Sunday)
nue: 5
12:00 AM
Lia Cook course from 28 to 30 September. Venue: 13
th th Program PLAY.
Silja Puranen (Finland), Anne-Linn Akselsen
Vibeke Vestby course from 28th Sept. to 2nd October. (Norway), Adrián Minkowicz (Argentina) & AURA
Venue: 14 Dance Theatre (Lithuania). Venue: 2

October 3rd – 7th, 2011 October 19th – 30th, 2011

BIENNIAL WORKSHOPS GEORGE MACIUNAS AND BEYOND - FLUXUS NEVER
STOPS
October 3rd- 7th Curator: Keith A. Buchholz. Local producer: Vėjūnė Suda-
rytė. Initiator: Ed Carroll.
Rachel Wingfield & Mathias Gmachl (UK) will
lead a workshop “ArchiLace – Space Crafting“, uniting As part of the USA Government’s culture week in Lithu-
textile and architecture skills for creative change of the ania, Kaunas Biennial marks the 50th anniversary of the
public spaces. Venue: 12 1st Happenings of George Maciunas in New York. A group
of 260 contemporary Fluxus artists mark his unique
contribution to contemporary art practice. Location:
October 4th-7th Kaunas City Trolleybus with performances by Leard Reed
Altemus III, Melissa Rose McCarthy and Mary Campbell
Kärt Ojavee (Estonia) will lead an experimental wor-
(USA).
kshop on smart textiles. Venue: 14

October 6th-7th October 21st, 2011 (Friday)

Sampler-Cultureclash Collective (lead by Da- 3:00 PM and 7:00 PM

vid Littler, UK) textile and sound workshop & DJ perfor- Program PLAY
mance &. Venue: 12 Almyra Weigel (Lithuania-Germany), Birutė Letu-
kaitė & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdiscipli-
October 5 th
nary dance play. Venue: 2
( 266 ) 7:00 PM and 9:00 PM
October 22nd, 2011 (Saturday) PREMIERE. Program PLAY
Patricija Gilytė (Lithuania – Germany), Né Barros
(Portugal) & AURA dance theatre (Lithuania): interdisci-
8:00 PM
plinary dance performance. Venue: 11
Program PLAY
Almyra Weigel (Lithuania-Germany), Birutė Letu-
kaitė & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdiscipli- November 12th, 2011 (Saturday)
nary dance play. Venue: 2
6:00 PM and 8:00 PM
October 23rd, 2011 (Sunday) Program PLAY
Patricija Gilytė (Lithuania – Germany), Né Barros
(Portugal) & AURA dance theatre (Lithuania): interdisci-
12:00 AM
plinary dance performance. Venue: 11
Program PLAY
Almyra Weigel (Lithuania-Germany), Birutė Letu-
kaitė & AURA Dance Theatre (Lithuania): interdiscipli- November 24th, 2011 (Thursday)
nary dance play. Venue: 2
7:00 PM
October 28 , 2011 (Friday)
th Program PLAY
OsGemeos (Brazil) & Johannes Wieland (Germany)
& AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dan-
7:00 PM and 9:00 PM
ce performance. Venue: 2
PREMIERE. Program PLAY
OsGemeos (Brazil) & Johannes Wieland (Germany)
& AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dan- December 1st, 2011 (Thursday)
ce performance. Venue: 2
7:00 PM
October 28 , 2011 (Friday)
th Program PLAY
OsGemeos (Brazil) & Johannes Wieland (Germany)
& AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dan-
8:00 PM and 10:00 PM
ce performance. Venue: 2
PREMIERE. Program PLAY
Inga Likšaitė (Lithuania – Germany), Kenneth Falk
(Norway) & Külli Roosna (Estonia). Venue: 12 December 2nd, 2011 (Friday)

October 29th, 2011 (Saturday) 7:00 PM and 9:00 PM

Program PLAY
Patricija Gilytė (Lithuania – Germany), Né Barros
6:00 p.m. and 8:00 p.m.
(Portugal) & AURA dance theatre (Lithuania): interdisci-
Program PLAY
plinary dance performance. Venue: 11
OsGemeos (Brazil) & Johannes Wieland (Germany)
& AURA dance theatre (Lithuania: interdisciplinary dan-
ce performance. Venue: 2 December 2nd, 2011 (Friday)
October 29th, 2011 (Saturday)
6:00 PM and 8:00 PM
Program PLAY
7:00 PM and 9:00 PM
Patricija Gilytė (Lithuania – Germany), Né Barros
Program PLAY
(Portugal) & AURA dance theatre (Lithuania): interdisci-
Inga Likšaitė (Lithuania – Germany), Kenneth Falk
plinary dance performance. Venue: 11
(Norway) & Külli Roosna (Estonia). Venue: 12

November 11th, 2011 (Friday)

Venues: ( 267 )
1 M. Žilinskas Art Gallery of National Museum of
M.K.Čiurlionis (Nepriklausomybės a. 12, LT-44311
Kaunas)

2 Kaunas Picture Gallery of National Museum of

M.K.Čiurlionis (K. Donelaičio g. 16, LT-44213 Kaunas)

3 M.K.Čiurlionis Gallery of National Museum of M.K.

Čiurlionis (V. Putvinskio g. 55, LT-44248 Kaunas)

4 Gallery “Meno parkas” (Rotušės a. 27, LT- 44279

Kaunas)

5 Gallery “Balta” (M. Valančiaus g. 21, LT-44275 Kaunas)

6 A. Žmuidzinavičius Memorial Museum (V. Putvinskio

g. 64, LT- 44211 Kaunas)

7 Kaunas City Museum (M. Valančiaus g. 6, LT-44275,

Kaunas)

8 ŽALGIRIS Arena (Karaliaus Mindaugo pr. 50 , LT-44287

Kaunas)

9 Vytautas Magnus University Gallery 101 (Laisvės al. 53

– 101, 44309 Kaunas)

10 Fluxus trolleybus (various routes of Kaunas AUTO-

TROLIS trolleybuses)

11 Kaunas State Drama Theatre, Fifth Hall (Laisvės al. 71,

Kaunas)

12 Art House. Cinema place Kanklės (Laisvės al. 36,

44240 Kaunas)

13 Hotel Best Western Santaka (J. Gruodžio g. 21, LT-

44293 Kaunas)

14 VAA Kaunas Art Faculty, Textile Department

(V.Sladkevičiaus g. 19, Kaunas)

15 AKROPOLIS shopping mall (Karaliaus Mindaugo pr.

49, LT-44287 Kaunas)

16 Vilniaus street, Kaunas

17 Girstutis Culture and Sports Center (Kovo 11-osios g.

26, Kaunas)

18 Bernelių užeiga Restaurant (Donelaičio g. 11, LT-

44239, Kaunas)
( 268 )

Vietos / Venues:
1 M. Žilinsko dailės galerija / M. Žilinskas gallery, (Nepriklausomybės a. 12, LT-44311 Kaunas).
2 Kauno Paveikslų galerija / Kaunas Picture Gallery (K. Donelaičio g. 16, LT-44213 Kaunas).
3 M. K. Čiurlionio galerija / M. K. Čiurlionis Gallery (V. Putvinskio g. 55, LT-44248 Kaunas).
4 Galerija / Gallery „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, LT- 44279 Kaunas).
5 Galerija / Gallery „Balta“ (M. Valančiaus g. 21, LT-44275 Kaunas).
6 A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus / memorial museum (V. Putvinskio g. 64, LT- 44211 Kaunas).
7 Kauno miesto muziejus / Kaunas City Museum (M. Valančiaus g. 6, LT-44275, Kaunas).
8 Kauno arena „Žalgiris“ (Karaliaus Mindaugo g. 50 , LT-44287 Kaunas).
9 Vytauto Didžiojo universiteto galerija „101“ / University gallery 101 (Laisvės al. 53 – 101, 44309 Kaunas)
10 Fluxus troleibusas / Fluxus trolleybus (įvairūs maršrutai various routes).
11 Kauno valstybinis dramos teatras, Penktoji salė / Kaunas State Drama Theatre, Fifth Hall (Laisvės al. 71, Kaunas).
 ( 269 )

12 Buvęs kino teatras „Kanklės“ / Art House. Cinema place Kanklės (Laisvės al. 36, LT-44240 Kaunas).
13 Viešbutis / Hotel „Best Western Santaka“ (J. Gruodžio g. 21, LT-44293 Kaunas).
14 VDA Kauno fakultetas, Tekstilės katedra / Textile Department of KAF(V. Sladkevičiaus g. 19, Kaunas).
15 PC AKROPOLIS (Karaliaus Mindaugo g. 49, LT-44287 Kaunas).
16 Vilniaus gatvė, / Vilnius Street Kaunas
17 Kultūros ir sporto centras „Girstutis“ / Girstutis Culture and Sports Center (Kovo 11-osios g. 26, Kaunas).
18 Restoranas / Restaurant „Bernelių užeiga“ (K. Donelaičio g. 11, LT-44239, Kaunas).
( 270 )
Bienalę rengia / Organiser of Biennial: Kauno dailininkų paramos fondas
Bienalės globėjas / Patron of Biennial: LR Kultūros ministras, dr. Arūnas Gelūnas

PAGRINDINIAI RĖMĖJAI / MAIN SPONSORS

PARTNERIAI / PARTNERS

INFORMACINIAI RĖMĖJAI / MEDIA SPONSORS

RĖMĖJAI / SPONSORS ( 271 )
( 272 ) Kauno bienalė TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ–ŠOKAM–PIRMYN
Kaunas Biennial TEXTILE ’11: REWIND–PLAY–FORWARD

Katalogo sudarytoja / Editor of catalogue

Virginija Vitkienė

Įžanginio straipsnio autorė / Introductory text by

Virginija Vitkienė

Tekstai / Texts ©
Rasa Andriušytė-Žukienė, Monika Krikštopaitytė, Sarah E.
Braddock Clarke, Beatrijs Sterk, Virginija Vitkienė, bienalės
menininkai / artists of biennial

Vertė / Translated by
Agnė Narušytė, Jayde Will

Kalbos redaktoriai / Language editors

Rita Markulienė, Edita Bartnikaitė, Jayde Will

Katalogo dizainas / Catalogue design

Kūrybinė grupė „Mamaika“

Nuotraukos / Photos ©
Remis Ščerbauskas, menininkai / artists

Spaudė / Printed by
UAB „Logotipas“

Bienalę kūrė / Biennial team

Virginija Vitkienė, Laima Oržekauskienė, Rasa Andriušytė-
Žukienė, Loreta Švaikauskienė, Remis Ščerbauskas, Gin-
tarė Dūdėnaitė, Viktorija Rusinaitė, Monika Žaltauskaitė-
Grašienė, Vėjūnė Sudarytė

Leidėjas / Publisher ©
Kauno dailininkų paramos fondas /
Kaunas Artists’ Support Fund
Rotušės a. 26, LT–44279 Kaunas
Lietuva
www.bienale.lt

ISBN 978-9955-9587-4-1

UDK 745(474.5)(064)
Te-158

Rėmėjai / Supported by:

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija / Ministry of
Culture of the Republic of Lithuania
Kauno miesto savivaldybė / Kaunas City Municipality
ES programa „Kultūra 2007–2013“ / EU programme Cul-
ture 2007–2013
( 273 )
( 274 )

KAUNO BIENALĖ TEKSTILĖ ’11: DAR KARTĄ – ŠOKAM – PIRMYN

KAUNAS BIENNIAL TEXTILE ’11: REWIND – PLAY – FORWARD

www.bienale.lt www.biennial.lt