Mindaugas Paknys

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos

dailės ir architektūros istorija:
ž y m i a u s i m e n i n i n k a i
UDK 73/76(474.5)(091)
Pa-101

Knygos rengimą ir išleidimą rėmė:

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Lietuvos tūkstantmečio
&& minėjimo direkcija

Redaktorė Laima Kunickytė

© Mindaugas Paknys, 2009

© Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009
ISBN 978-9955-854-24-1
Turinys

Įvadas/6 TARASEVIČIUS Aleksandras

GIANOTIS Bernardus Zanobius de (apie 1650-1727)/70
(7-1541)/12 SCHMIDT Johann Christian
CINI Giovanni (1701-1759)/74
(1495-1564)/12 HEDELJohann
PADOVANO MOSCA Giovanni Maria (7-1764)/ 76
(7-1574)/16 HESKIS Ksaveras Dominykas
CARAGLIO Giovanni Giacopo (7-1764)/78
(1505-1565)/18 GLAUBITZ Johann Christoph
BERNARDONI Giovanni Maria (7-1767)/ 82
(apie 1541-1605)/20 FONTANĄ Juozapas
KASPARAS Tomas (1716-1773)/88
(minimas 1615-1641 m.)/24 ŽEBRAUSKIS Tomas
MAKOVSKIS Tomas (1714-1758)/90
(1575(?)-1630(?))/28 ČECHAVIČIUS Simonas
GOETKEConradus (1689-1775) /94
(minimas 1636-1652 m.)/32 LEIBOVIČIUS Hiršas
TENCALLA Constante (7-po1785)/98
(apie 1590-1646)/36 SLUŠČANSKIS Matas Motiejus
CAMPANAGiacinto (?-po 1769) /100
(apie 1600-apie 1650)/40 PODGAISKIS Tomas
STROBEL Bartolomaeus (1741-po 1794)/102
(1591-po 1647)/40 EGGENFELDER Ignatius Ernestus
MELICHChristian (7-1776)/106
(minimas 1604-1655 m.) /40 GRUŠECKIS Antanas Ignotas Juozapas
SCHROETERJohann (1734-1798)/108
(?-prieš 1685 m. vasario 20 d.) / 44 ANTOŠEVSKIS Kazimieras
PUTTINI Pietro (7-po1805)/110
(1633-1699)/46 KNAKFUSAS Martynas
MERLI Giovanni Battista (apie 1740-1821) /112
(1646-iki 1695)/50 GUCEVIČIUS Masiulis Laurynas
PALLONI Michelangelo (1753-1798)/114
(1642-apie1712)/52 ROZALINAS Petras
BERCHHOFF Johann Gotthard (?-po 1820)/118
(7-iki17O1)/56 JELSKIS Karolis
ZAORAS Jonas (7-1824)/120
(?-1672)/60 SMUGLEVIČIUS Pranciškus
GALLI Giovanni Maria (1745-1807)/122
(minimas 1677-1684 m.) / 62 Iliustracijų sąrašas/128
PERTI Giovanni Pietro Asmenvardžių rodyklė /136
(1648-1714)/64
Vietovardžių rodyklė /140
ALTOMONTE Martino
(1657-1745)/68
|vadas

Meno istoriją galima pristatyti įvairiai: papasakoti vien rašytiniu tekstu, su-
pažindinti vien rodant vaizdus. Kartais dėstoma tik vienos epochos meno istorija,
kartais - apsiribojant atskira meno šaka. Čia meno istorija pristatoma per LDK
menininkų biografijas.
Svarbiausi šios knygos veikėjai — ne žanrai, technikos arba stiliai, o patys menininkai.
Iki šiol menininkai dažniausiai minimi tik šalia paskirų, nustatytos atribucijos meno
paminklų, tarsi jų etiketės užrašas. Ne mažiau įdomu būtų aptarti ir meno kūrinių
užsakovus, mecenatus, tačiau tai atskira užduotis. Todėl šioje knygoje apsiribojama
žymiausiais LDK menininkais. Stengiamasi parodyti kūrėjų profesionalumą ir naujas
idėjas, meninį ir kultūrinį jų kontekstą, taip pat ryšius su amžininkais, užsakovais,
socialinę padėtį. Kaip kartą sakė kolegė meno istorikė, suteikiama galimybė „pažvelgti
žymiausiems meno kūrėjams į veidus." Žinoma, mūsų krašte dirbusių menininkų
biografijos nebuvo tokios ryškios, o darbai tokie novatoriški kaip Renesanso archi-
tekto Brunelleschi, kūrybiški kaip Leonardo, universalūs kaip Michelangelo arba
trykštantys aistra kaip Rubenso. Tačiau į šią knygą surinkti menininkai ypač prisidėjo
prie naujausių meninių stilių ir europinių meno madų paplitimo LDK. Jų biografijos
rodo, kaip keitėsi menininko statusas mūsų krašte, kokie buvo mūsų dailininkų ir
architektų kūrybos socialinė aplinka, visuomeninis statusas, santykių su užsakovais
formos arba kasdienybė. Istorinės žinios apie mūsų krašte dirbusius menininkus gerokai
skurdesnės negu apie žymiausius Vakarų Europos meistrus, tačiau ir tokių duomenų
užtenka siekiant apžvelgti LDK meno procesų savitumą.
Knygoje pateikiamos 40-ies dailininkų ir architektų biografijos. Atrenkant asmenis
žiūrėta, ar menininkas įtakingas (t. y. turėjo pakankamai užsakymų, buvo pripažįs-
tamas amžininkų, sukūrė vertingų kūrinių), ar galima pateikti jo gyvenimo faktus
(ar išlikę pakankamai žinių apie jo kūrybą, meninę aplinką), ar galima parodyti jo
kurto meno pavyzdžių. Aptariant menininkus stengtasi išryškinti kūrėjo specifiką,
tik jam būdingus bruožus. Knygoje apžvelgiami įvairūs aspektai - tiek atskirų me-
nininkų įvestos meninės arba technologinės naujovės, tiek ir socialiniai, santykių
su užsakovais klausimai. Kiekvienas menininkas vertintinas pagal savitą kontekstą,
jų biografijos skiriasi ir pateikia įvairių Lietuvos meno istorijos pavyzdžių. Šiandien
apžiūrinėdami išlikusius dailės ir architektūros paminklus retai kada pasvarstome,
koks menininkas tai kūrė. Dailininkų ir architektų biografijos parodo, kad menas
buvo kuriamas labai skirtingų žmonių, gyvenusių visiškai skirtingose terpėse. Vie-
nokioje meninėje ir kultūrinėje aplinkoje atsidurdavo, pavyzdžiui, XVII a. pradžios
Nukryžiuotą Kristų vaizduojanti freska Vilniaus katedros rūsyje. Manoma, kad tai
vienas seniausių dabartinės Lietuvos teritorijoje išlikusių sienų tapybos pavyzdžių LDK,
sukurtas XIV a. pabaigoje arba XV a. pradžioje iš Europos atvykusio dailininko.
architektas, kitokioje XVIII a. tapytojas. Štai Tomo Makovskio biografija rodo jį kaip
meistrą, kurio darbai vertinami vieno žymiausių to meto LDK didikų, Vilniaus vai-
vados Mikalojaus Kristupo Radvilos dvare. Constante Tencalla biografija pateikia kitą
būdingą pavyzdį, kaip iš tolimos Italijos atvykęs puikus meistras pateko į valdovo
Zigmanto Vazos dvarą. Vėliau tai leido jam padaryti nemažą karjerą Lenkijos ir Lie-
tuvos valstybėje. Johanno Schroeterio biografija pateikia dar kitokį pavyzdį: iš svetur
atvykęs dailininkas iš pradžių dirbo didikų dvaruose arba jų aplinkoje, vėliau kelis
dešimtmečius vertėsi ir gyveno kaip vilnietis dailininkas.
Ne visos meninės naujovės Lietuvoje prigijo, išpopuliarėjo. Mūsų dailėje iki
XIX a. buvo nepopuliarūs peizažai arba natiurmortai. Nerasime ir „buitinių" mies-
tiečių arba prie prieplaukos besišvartuojančių laivų vaizdų. Meninė rinka nebuvo
plati, nebuvo organizuojami meno dirbinių turgūs, meno kūrinių parduotuvės. Meno
kūriniai dažniausiai atliko reprezentacines ir religines funkcijas.
Ankstyviausios knygos biografijos tik iš XVI a. I pusės. Mat XV-XVI a. pradžios
istoriniuose šaltiniuose retai minimi LDK dirbantys menininkai. Žinome keletą meis-
trų vardų, tačiau beveik nieko konkretaus negalime pasakyti apie jų kūrybą. Nemažai
išlikusių šio laikotarpio meno kūrinių (skulptūros, relikvijoriai) į Lietuvą atvežti iš
kitų šalių. Vietoje sukurti to meto tapybos darbai taip pat anoniminiai. Todėl meni-
ninkų veiklą iki XVI a. vidurio apibūdinti sudėtinga - nėra žinoma meistrų darbo
LDK trukmė, kūrybos specifika, profesionalumo lygis, jų socialinė padėtis, santykiai
su užsakovais. Pirma grupė dailininkų ir architektų, kuriuos galima smulkiau aptar-
ti - XVI a. I pusėje ir viduryje Vilniuje dirbę valdovų Žygimanto Senojo ir Žygimanto
Augusto meistrai. Būtent šie menininkai padarė didžiulę įtaką vietinei meninei tra-
dicijai, atvežė ir padėjo krašte populiarinti naujas menines idėjas. Ne vienas to meto
valdovo meistras atliko ir Lietuvos didikų užsakymus. Todėl neatsitiktinai nuo jų ir
pradedamas žymiausių menininkų pristatymas.
Dauguma aukščiausio lygio LDK menininkų - atvykėliai. Lietuvoje nebuvo
menininkų lavinimo mokyklų, o dauguma vietos dailininkų nepasiekdavo aukštesnio
profesinio lygio. XVI-XVII a. daugiausia dailininkų atvykdavo iš Italijos, o XVIII a. -
jau iš germanų kraštų. Vis dėlto nuo XVIII a. vidurio gausėja ir iš Lietuvos kilusių
profesionalių bei talentingų dailininkų ir architektų. Bene žymiausi tokie XVIII a.
pabaigoje buvo Pranciškus Smuglevičius ir Laurynas Gucevičius. Jie svariai prisidėjo prie
Lietuvos meno atsinaujinimo. Žinoma, galima sakyti, kad vietos meistrai nesukūrė
visą Europą stebinančių meno kūrinių. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad XVIII a.
II pusėje jau ir vietos meistrai kūrė vertingus paminklus.
Prie pateikiamų asmenų biografijų nurodyta tik pagrindinė bibliografinė informa-
cija. Platesnes nuorodas į istorinius šaltinius ir literatūrą apie dailininkus galima rasti
Lietuvos dailininkų žodyno I tome. Šios knygos biografijų pabaigoje pateikiama bibliog-
rafija tik tų leidinių, kuriuose konkrečiai nagrinėjami aptariami dailininkai.
p
-
^ T1 1, _ J
(

!
n
' (Pf*.
Pi; .- •-
1,^
•"^& " v: ^ '

- M
r
į i;
'• •5*4* '-*
^•ft ii?

gi/Eiill
Šv. Kazimiero paveikslas Vilniaus katedroje. Jis tapytas
apie 1520 m., XVI a. pabaigoje pertapytas. Legenda
pasakoja, kad dailininkas tapant paveikslą norėjęs šiek

1 r. # K p »«
tiek pakeisti dešinės rankos vaizduojamą judesį. Vis

:M
dėlto po kiek laiko iš po dažų išlindo ir seniau tapyta
ranka, kurios jau niekas nedrįso užtepti. Taip šventasis
ir liko vaizduojamas su trimis rankomis.
j. r r

Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Kristumi

paveikslas Trakų parapinėje bažnyčioje. Paveikslas
tapytas XVI a. I pusėje, vėliau kiek pertapytas. Jau
XVII a. pradžioje paveikslas pagarsėjo malonėmis,
o 1718 m. buvo iškilmingai karūnuotas popiežiaus
Klemenso XI atsiųsta karūna. XVII—XVIII a.
paveikslas buvo itin populiarus ir ne kartą kopijuotas.
 Asmenvardžių formos čia pasirinktos kaip kompromisinis variantas. Vardai ir pa-
vardės lietuvinamos tuo atveju, jeigu menininkas gimė Lenkijos ir Lietuvos valstybėje,
neatsižvelgiant į tai, ar menininko tėvai buvo vietos gyventojai, ar atvykėliai. Šiuo
atveju svarbu, kad meistras gyveno šiame krašte nuo vaikystės, perėmė vietos kultūrą
ir meninę tradiciją. Lietuvinamos ir bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės didikų
pavardės. Kitais atvejais, jeigu menininkas buvo atvykėlis, forma nelietuvinama. Toks
principas, žinoma, negali atspindėti politinio asmenų „lietuviškumo". Tačiau toks
kompromisinis principas leidžia paprasčiausiu būdu parodyti, kurie meistrai augo ir
brendo svetur, kurie — šiame krašte.
Knygoje pateikiamos tik konkretiems menininkams priskiriamų kūrinių rep-
rodukcijos. Tik dviem atvejais nepateiktos menininkų darbų iliustracijos {Giacinto
Campana, Christian Melich), tačiau šių įtakingų meistrų biografijos įtrauktos. Deja,
kai kuriais atvejais darbų autorystė gana hipotetinė, paremta tik analogijomis arba
nevienprasmiškomis žinutėmis istoriniuose šaltiniuose. Tokiu atveju autorystės
klausimas smulkiau komentuojamas įraše po iliustracija. Visais atvejais iliustracijos
praplečia pažintį su konkrečiais menininkais, jų epocha, menine aplinka.

Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Kristumi skulptūra Seinų katedroje. Drožinėta XVI a., tikriausiai ne Lietuvoje.
Ji yra retesnio atidaromų skulptūrų tipo. Atvėrus skulptūrą jos centre matoma nutapyta Švč. Trejybės scena.

1O
Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Kristumi. Tai viena gražiausių gotikinių medžio skulptūrų Lietuvoje,
sukurta Veliuonos parapinei bažnyčiai, o šiandien saugoma Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje. Ji
sukurta XV-XV1 a. sandūroje iš Europos atvykusio dailininko. Gotikos epochos pabaigoje išdrožta
skulptūra pasižymi monumentalumu, susikaupusia nuotaika. Tačiau ramybe drumsčia atskiri skulptūros
akcentai — besiplaikstantis Marijos drabužis, besiraitantys plaukai, o vos vos prilaikomas Kūdikėlis,
atrodo, neatsargiai elgdamasis gali nuvirsti aukštielninkas. Marijos dešinėje rankoje laikoma vynuogių
kekė simbolizuoja Eucharistijos vyną ir Kristaus kančią. Skulptūroje galime pastebėti ir kitų Europos
drožybai būdingų XV-XVI a. pradžios elementų - įrašas Marijos drabužio klostėse arba vyriškas veidas,
suteiktas po Marijos kojomis pavaizduotam mėnuliui.

11
GIANOTIS Bernardus Z a n o b i u s de ( 7 - 1 5 4 1 )
ARCHITEKTAS, SKULPTORIUS

CINI Giovanni (1495-1564)

ARCHITEKTAS, SKULPTORIUS

XVI a. I pusėje valdovas Žygimantas Senasis subūrė nemažai statybos meistrų. Mat tuo
metu išpopuliarėjo mūro architektūra, plito Renesanso meninės mados, pastatai gausiau
dekoruoti marmuru ir smiltainiu. Ypač daug italų meistrų XVI a. antrajame-trečiajame de-
šimtmetyje atvyko į valdovo Krokuvoje sumanytas statybas. Kaip tik ten abu italai, Gianotis ir
Cini, pelnė valdovo meistrų vardus, o vėliau, baigę valdovo užsakymus, įkūrė bendras dirbtuves
(kartu su Filippo di Bartolomeo da Fiesole). Tokie kelių meistrų susivienijimai buvo populiarūs
Vakarų Europoje viduramžiais, o Lenkijoje pasitaiko XVI a. Kelių meistrų dirbtuvės gaudavo
daugiau užsakymų, galėjo greičiau atlikti darbus. Abu menininkai įsitvirtino svetimame krašte,
įgijo nekilnojamojo turto įvairiuose Lenkijos miestuose. Būdinga, kad meistrai adikdavo labai
įvairius darbus - nuo dekoro elementų arba antkapių iki bažnyčių arba rūmų statybų.
Gianotis ir Cini į Vilnių pateko jau palikę nuolatinę tarnybą valdovo dvare. Po
sėkmingos Plocko katedros statybos (1531 — 1534 m.) jie 1534 m. pasirašė sutartį su
Vilniaus vyskupu Jonu iš Lietuvos kunigaikščių dėl Vilniaus katedros, degusios 1530 m.,
atstatymo. Su nauju Vilniaus vyskupu Pauliumi Alšėniškiu sutartis buvo atnaujinta
1536 m. Abu meistrai atstatė katedrą, prisidėjo ir prie Žemutinių rūmų statybų. Kaip
atrodė tuometė perstatyta šventovė, nėra tiksliai žinoma. Nors jos vidaus tūriai nelabai
keitėsi, katedra kito ir vėliau— atstatinėta po 1610 ir 1655 m. gaisrų, o dabartinė per-
statyta pagal Lauryno Gucevičiaus projektą XVIII a. pabaigoje.
Gianotis priskiriami pirmieji antkapiai Vilniaus katedroje. Jis dar 1535 m. galėjo,
kaip manoma, karalienės Bonos Sforcos užsakymu padirbdinti Vytauto antkapį (dingęs),
o vėliau, apie 1540 m., sukūrė LDK kanclerio Alberto Goštauto antkapinę plokštę.
Gianotis mirus, Vilniuje dar kurį laiką liko dirbti Cini (minimas iki 1553 m.). Čia jis
prižiūrėjo katedros skliautų mūrijimą, kūrė Žygimanto Augusto žmonų antkapius, įsi-
pareigojo padirbdinti Šv. Onos ir Barboros bažnyčios didįjį altorių, vadovavo Žemutinės
pilies mūrininkams.
Gianotis ir Cini darbų išliko nedaug, bet jų įtaka LDK menui buvo didelė. Italijoje
išsilavinę meistrai patys rūpinosi tiek mūrinių (tuo metu LDK dar neišplitusių) pastatų
statybomis, tiek jų puošimu retesnių medžiagų (marmuro, akmens) detalėmis (antkapiai,
portalai, langų apvadai ir pan.). Jų antkapiai jau renesansinio stiliaus, nors architektūroje
nereti ir gotikos elementai (aukšti langai, smailiaarkiai portalai). Vilniaus katedra ir Že-
mutiniai rūmai tapo pavyzdžiu ne vienoms XVI a. II pusės LDK didikų statyboms.

12
Alberto Goštauto antkapis ir jo fragmentas Vilniaus katedroje. Antkapyje asmuo pavaizduotas dvejopai - gulintis
ant pagalvės, tarsi iškilmingai pašarvotas, ir, kita vertus, stovintis, tvirtai suėmęs ranka vėliavą. Toks dvejopas dar
viduramžiškas vaizdavimas buvo būdingas Šiaurės Europos Renesansui. Asmuo vaizduojamas labai realistiškai, be
renesansinės idealizacijos ir pagražinimų. Goštautas pavaizduotas senyvas, jo veido oda suglebusi.

Literatūra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 86-87 (G. Jankevičiūtė,
B. R. Vitkauskienė), 112-113 (M. Matušakaitė).
S. Cercha, F. Kopera. Nadivorny rzežbiarz krola Zygmunta Starego Giovanni Cini z Sieny ijego dziela w Pobce.
Krakow, 1916.
H. Kozakiewiczowa. Spoįka architektoniczno-rzežbiarska Bernardina de Gianotis i Janą Cini, Biuletyn historii
sztuki, 1959, Nr. 2, p. 151-173.
H. Kozakiewiczowa. RzeibaXVI vuieku w Polsce. Warszawa, 1984, p. 80—92.
PADOVANO MOSCA Giovanni Maria (7-1574)
SKULPTORIUS

Giovanni Maria Mosca, vadintas Padovano (Paduviečiu), skulptūros ir auksakalystės

mokėsi gimtojoje Paduvoje. Pirmieji jo darbai Italijoje sukurti jau 1516 m. (Venecijoje
ir Paduvoje). Į Žygimanto Senojo dvarą Krokuvoje jis atvyko apie 1530 m. Ankstyvųjų
darbų žinoma nedaug, todėl atrodo, kad valdovo pasitikėjimą Padovano laimėjo pama-
žu, atlikdamas nedidelius užsakymus. Po poros metų skulptorius sukūrė karališkosios
šeimos narių portretinius medalius. Tokie dovanoti skirti, valdovų šeimos autoritetą
stiprinantys medaliai buvo gana populiarūs Europoje, tačiau dar reti Lenkijos ir Lie-
tuvos valstybėje. Vilniuje medaliai pradėti kalti dar vėliau — XVI a. II pusėje monetų
kalykloje. Ten tuo metu dirbo profesionalus medalininkas Steven van Hervijk. Vėliau
Padovano daugiausia atlikdavo užsakymus iš raudonojo marmuro. Kitaip negu dau-
gelis XVI a. I pusėje atvykusių italų skulptorių, dirbusių įvairius skulptūros darbus
(akmenines ir marmurines įvairių pastatų detales), Padovano specializavosi — di-
džiausią jo užsakymų grupę sudaro antkapiai. Jis pasižymėjo kaip puikus skulptorius,
išpopuliarinęs Lenkijoje ir Lietuvoje naują renesansinį laisvai gulinčio mirusiojo
figūros tipą. Padovano visą laiką dirbo valdovams Žygimantui Senajam ir Žygimantui
Augustui, tačiau daugybę užsakymų atliko ir valdovui artimiems didikams, paskiroms
vienuolijoms arba bažnyčioms.
Manoma, kad skulptorius lankėsi Vilniuje, nors nėra tiksliai žinoma kada.
Padovano sukūrė keletą antkapių Vilniaus katedrai bei Sv. Onos ir Barboros bažnyčiai
Žemutinės pilies teritorijoje. Visi antkapiai buvo iškalti Krokuvoje, vėliau vežami į
Vilnių ir čia montuojami. Dar 1546 m. Padovano įsipareigojo (kartu su G. Cini) su-
kurti Žygimanto Augusto žmonos Elzbietos antkapį (atgabentas 1552 m.). 1553 m.
kūrė Barboros Radvilaitės, 1555-1558 m. - Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos
kunigaikščių antkapius, 1558 m. kalė Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus
antkapį. Manoma, kad jo padirbdintas ir Vilniaus katedroje išlikęs vyskupo Pauliaus
Alšėniškio antkapis.

Literatūra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 201-202 (M. Matušakaitė).
A. Markham Schulz. Giammaria Mosca called Padovano; a Renaissance Sculptor in Italy and Poland.
Pennsylvania, 1998.

16
Padovano 1 532 m. sukurtas Žygimanto Augusto medalio aversas ir reversas. Ankstyvieji karaliaus
užsakymai Lenkijoje šiam dailininkui buvo būtent medaliai su karališkosios šeimos arba jai
artimų narių atvaizdais.

f/s %

P. Alšėniškio antkapis Vilniaus katedroje, sukurtas XVI a. viduryje. Antkapį pradėjo Padovano, o baigė, kaip manoma,
jau kitas meistras. Tai vienintelis visiškai išlikęs iš kelių Padovano atliktų antkapių Vilniaus bažnyčioms. Vyskupas
vaizduojamas jau sekant renesansinėmis meninėmis madomis, tarsi lengvai prigulęs, ranką pakišęs po galva ir
nerūpestingai sukryžiuotomis kojomis.
CARAGLIO G i o v a n n i G i a c o p o ( 1 5 0 5 - 1 5 6 5 )
AUKSAKALYS, MEDALININKAS, RAIŽYTOJAS

Caraglio gimė ir mokėsi Italijoje. Kaip

subrendęs raižytojas ir medalininkas jis atvy-
ko į Krokuvą apie 1538 m., dirbo Žygimanto
Senojo ir Žygimanto Augusto dvaruose. Tuo
metu Krokuvoje jau gyveno gausi italų dailininkų
kolonija, itališkas buvo ir valdovės Bonos Sforcos
dvaras. 1545 m. meistrui jau mokama 60 auksinų
metinė alga iš valdovo dvaro iždo - daugiausia iš
visų valdovui dirbusių auksakalių. Pradėjęs nuo
kuklių užsakymų, jis vėliau gaudavo vis svarbesnių
ir reikšmingesnių darbų. Štai 1553 m. minimas
valdovui Caraglio atliktas daugiau negu 2 000
auksinų kainavęs auksuotas ir meniškomis rai-
žytomis scenomis puoštas skydas. Žinoma, kad
gyvenimo pabaigoje Caraglio įgijo itin didelį
Caraglio portretas, tapytas Paris Bordone apie
valdovo pasitikėjimą. 1 552 m. Dailininkas vaizduojamas architektūros
fone, gaunantis iš valstybę simbolizuojančio
1552 m. jam suteiktos Krokuvos miestiečio
Baltojo erelio grandinę su portretiniu medalionu.
teisės, o Žygimantas Augustas už ištikimą tarnybą Portretas nutapytas tikriausiai indigenato
savo meistrui patvirtino bajorystę. Valdovas pa- suteikimo proga. Nors tiksli portreto sukūrimo
data nėra žinoma, užrašas kolonos dešinėje pusėje
dovanojo savo meistrui namą Petrikave Lenkijoje. liudija, kad dailininkui tuo metu buvo 47 metai.
Krokuvoje Caraglio įsigijo turto, ten liko gyventi
iki mirties. Caraglio biografija - tipinga XVI a.
Tuomet ne vienas puikus dailininkas atvyksta į tolimą Lenkijos ir Lietuvos valstybę ir su ja
susieja likusį gyvenimą. Tiesa, Caraglio pavyzdys pranoksta eilinio užsienio meistro laimė-
jimus: jis padarė karjerą valdovo dvare, kur buvo itin vertinamas, jam suteikta bajorystė.
Nemažai XVI a. valdovo dvaro dailininkų lydėdavo valdovą iš vienos rezidencijos
į kitą. 1545-1562 m. laikotarpiu Caraglio dažnai lankydavosi Vilniuje su Žygimanto
Augusto dvaru, čia jis praleido apskritai ne mažiau negu penkerius metus. Kai kurie
jo darbai buvo sukurti būtent Vilniuje. Čia jis raižė formas monetoms kalti. Įvaldęs
įvairias technikas, jis pasižymėjo kaip universalus dailininkas. Valdovo dvare Caraglio
tekdavo įvairūs užsakymai - medaliai, intalijos (raižytinis atvaizdas ant nušlifuoto
akmens paviršiaus), kamėjos (raižytinis atvaizdas ant pjaustyto akmens, stiklo arba
kaulo) su Bonos Sforcos, Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto, Barboros Radvi-
laitės atvaizdais. Išlikę jo darbai saugomi įvairiuose Europos muziejuose.

18
 Caraglio dirbtuvėms priskiriami Žygimanto Senojo ir
Žygimanto Augusto medaliai. Valdovus išaukštinantys
medaliai sukurti profesionaliai, tiksliai, su atitinkamais
vaizduojamus asmenis apibūdinančiais įrašais. Tokie
reprezentatyvūs medaliai Lenkijos ir Lietuvos valdovų
dvaruose išpopuliarėjo būtent XVI a. I pusėje.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 80-82 (G. Jankevičiūtė,
B. R. Vitkauskienė, G. Mickūnaitė).
J. Wojciechowski. Caraglio w Polsce, Rocznik historii sztuki, 2000, t. 25, p. 5-63.
E. Laucevičius, B. R. Vitkauskienė. Lietuvos auksakalystė. XV-XIX amžius. Vilnius, 2001, p. 225-226 (kaip
Karalijas).
B. R. Vitkauskienė. Ziotnictiuo milenskie: ludzie i dzieia. XVI-XVIII wiek. Warszawa, 2007.
BERNARDONI Giovanni Maria, jėzuitas (apie 1541-1605)
ARCHITEKTAS

Bernardoni biografija atskleidžia keletą naujų aspektų Lietuvos meno istorijoje.

Pirmiausia susiduriame su iki tol mažai regėta jėzuitų statybos darbų organizacija. Antra,
Bernardoni veikla Nesvyžiuje glaudžiai susijusi su mecenatu Mikalojumi Kristupu
Radvila Našlaitėliu - tokių išsilavinusių meno užsakovų LDK iki tol nebuvo. Trečia,
Bernardoni sukūrė pirmus Lietuvos barokinius statinius.
Bernardoni gimė Italijoje, Komo apylinkėse. Jaunystėje mokėsi mūrininko ama-
to, o 1564 m. įstojo į Jėzaus draugiją. Visą laiką dirbo įvairiose statybose Italijoje,
bendravo su žymiais architektais, todėl puikiai išmanė naujausias architektūros madas.
Nuo 1579 m. jis pradėjo savarankiškai projektuoti. 1583 m. vienuolija architektą
pasiuntė į Lenkiją. Kelerius metus jis ten dirbo jėzuitų vienuolynuose - Liubšine ir
Poznanėje. Įdomu, kad kaip architektas Bernardoni Lenkijoje susidūrė su jam gana
netikėtu reiškiniu. Čia jis buvo raginamas ne tik vadovauti savo projektuotų pastatų
statyboms, bet ir kartais net pamokyti mūrijimo vietinius meistrus. Italijoje išsilavi-
nusį architektą tai nemenkai stebino.
Į LDK Bernardoni atvyko 1586 m., kur daugiausia vykdė Vilniaus vaivados
Radvilos Našlaitėlio užsakymus. Būtent Radvilos dvare prasidėjo jo kūrybingo ir
intensyvaus darbo laikotarpis, trukęs 13 metų. Toks ilgas darbo vienam užsakovui
laikas nebuvo būdingas jėzuitų meistrams. Įvairių profesijų amatininkai ir menininkai
jėzuitai dažnai keliaudavo iš vieno vienuolyno į kitą, vykdavo atlikti konkrečių darbų,
tačiau retai užtrukdavo vienoje vietoje ilgesnį laiką. Jėzuitų vienuolijoje egzistavo
ne tik atskirų amatų meistrų grupės, bet ir lavinimo sistema - patyrusių meistrų
dirbtuvėse dirbdavo jaunesni broliai, norėdami ir pramokti amato, ir sukaupti me-
ninės patirties. Bernardoni iki tol taip pat dažnai keliaudavo iš vienos vietos į kitą.
Visoje Lenkijos ir LDK provincijoje tuo metu dirbo vos keletas jėzuitų architektų
projektuotojų, o Bernardoni ilgiau pasiliko Nesvyžiuje neabejotinai dėl mecenato
Radvilos užmojų. Pastarajam, vykdančiam didelius architektūrinius užsakymus, rei-
kėjo būtent tokio — profesionalaus, Italijoje išsilavinimą įgijusio ir su naujausiomis
meninėmis madomis susipažinusio architekto. Todėl būtent mecenatas pasirūpino,
kad Bernardoni Nesvyžiuje užtruktų kiek galima ilgiau ir parengtų ne tik jėzuitų, bet
ir kitų bažnyčių projektus.

2O
 Jėzuitų bažnyčių ir kolegijų statybas griežtai kontroliavo vienuolijos vyresny-
bės. Pastatų planai dažniausiai buvo sudaromi pačių jėzuitų architektų, tačiau po
to dar turėjo būti siunčiami į Romą, kur juos patvirtindavo vienuolijos generolas.
Pagal vienuolijos steigėjo šv. Ignaco Lojolos idėją būtent kryžiaus formos (vienanavė
arba trinavė bažnyčia su transeptu) planas geriausiai tiko bažnyčioms. Todėl neatsi-
tiktinai jėzuitai išpopuliarino savo pagrindinės bažnyčios Romoje, // Gesti, statytos
XVI a. II pusėje pagal Giacomo Barozzi Vignolos projektą, planą, vėliau tapusį pa-
vyzdžiu daugeliui barokinių XVII a. bažnyčių.
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia paprastai laikoma pirmu barokiniu statiniu
LDK. Čia pirmą kartą panaudotas baroko laikais išpopuliarėjęs lotyniško kryžiaus
planas ir virš transepto iškylantis kupolas. Bažnyčios fasadą suskaido piliastrai ir
karnizai. Plokštumą pagyvina nišos ir sudvejinti bei sutrejinti piliastrai. Nesvyžiaus
bažnyčios pagrindinis fasadas irgi gana artimas Romos // Gesū bažnyčiai.
Manoma, kad Bernardoni suprojektavo ne tik Nesvyžiaus jėzuitų Dievo Kūno
bažnyčią ir kolegiją, bet ir kitas Našlaitėlio funduotas bažnyčias bei vienuolynus:
Nesvyžiaus benediktinių ir bernardinų bažnyčias, Šv. Rapolo koplyčią. Tuo pat metu
Našlaitėlis finansavo mūrinių Novy Svežanio ir Myro bažnyčių statybas netoli Ne-
svyžiaus, jų projektai taip pat priskiriami Bernardoni. Nėra žinoma, kiek Bernardoni
prisidėjo prie pasaulietinės architektūros, pavyzdžiui, prie tuo metu Našlaitėlio stato-
mų rezidencinių rūmų. Tačiau beveik neabejojama, kad jis dalyvavo XVI a. pabaigoje
rengiant naują Nesvyžiaus miesto suplanavimą. Baigęs darbus Nesvyžiuje Bernardoni
1599 m. išvyko j Krokuvą. Ten dirbo iki mirties ir beveik pabaigė jėzuitų Sv. Petro
ir Pauliaus bažnyčios statybas.
Našlaitėlio statybų organizavimo smulkmenos atskleidžia iki tol LDK dar nere-
gėtą mecenato kišimąsi į architektūros projektavimo ir statybos darbus. Nesvyžiaus
jėzuitų kolegija, pavyzdžiui, 1586 m. tiesiai iš Romos atsiųstame plane mecenatui
pasirodė per maža, panaši, anot jo, į arklidę, todėl jis pareikalavo didesnio pastato.
Statydindamas Dievo Kūno bažnyčią Nesvyžiuje jis teigė norįs matyti ją panašią į
Romos Šv. Petro baziliką, dėl to nieku gyvu nesutiko atsisakyti kupolo. Jėzuitams
netgi teko surasti atskirą architektą, galėjusį virš bažnyčios iškelti proporcingą kupolą,
mat pats Bernardoni šio darbo imtis nesiryžo. Tad kupolui statyti 1592 m. į Nesvyžių
buvo pakviestas kiek vyresnis ir labiau patyręs jėzuitas architektas Giuseppe Brizio.
Ši ansamblio statybos istorija liudija, kad tik dėl meno užsakovo užsispyrimo ir at-
kaklumo bažnyčios architektūra įgavo šiandien regimą vaizdą.

22
 1. // Gesu bažnyčios Romoje planas.

2. Nesvyžiaus bažnyčios, projektuotos Bernardoni, planas.

3. Jėzuitų Sv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje, statytos

sekant Romos ir Nesvyžiaus bažnyčių pavyzdžiais, planas.
II Gesū bažnyčios, pradėtos statyti Romoje 1568 m.,
planas suvienijo pailgą bazilikinį ir centrinius bažnyčių
tipus. Tokioje bažnyčioje išsiskiria plati ir erdvi pagrindinė
nava ir prie jos tarsi šoninės navos prišlietos pereinamos
koplyčios. Didžiulis kupolas virš transepto sukuria erdvės
centrą bažnyčioje.
3.

Literatūra
T. Bernatovvicz. Milės Christianus et Peregrinus. Fundacje Mikoiaja Radziuntia „Sierotki" w ordynacji Niehvieskiej.
Warszawa, 1998.
T. Gabrus, G. Galenczanka. G. M. Bernardoniego projekty košciotow na Bialorusi, Kultūra artystyczna Wielkiego
Ksiestiva Liteivskiego w epoce baroku. Warszawa, 1995, p. 163-175.
J. Poplatek, J. Paszenda. Stoumik jezuitoiv artystoiv. Krakow, 1972, p. 83-84.
J. Paszenda. Košcioi Božego Ciaia (pojezuicki) w Niešwiežu, Kivartalnik architektury i urbanistyki, 1976, z. 3,
p. 195-216.
L'architetto Gian Maria Bernardoni (1541-1605) e la sua raccolta di disegni. Venezia, 1998.
KASPARAS (Kasprovvicz) Tomas (minimas 1615-1641 m.)
ARCHITEKTAS

Kasparo (arba Kasparaičio) biografija žinoma labai fragmentiškai. Dirbo

XVII a. I pusėje, tačiau jam dar buvo svetima tuo metu naujoviška barokinė archi-
tektūra. Vis dėlto meistras nusipelno būti aptartas šalia tokių puikių vienalaikių italų
meistrų kaip G. M. Bernardoni arba C. Tencalla.
Nežinoma nei Kasparo kilmė, nei išsilavinimas, tačiau drąsiai galima teigti, kad
jis tęsė vietos architektūros tradicijas. Ir ne šiaip tęsė — vietinių didikų užsakymų
nestokojo, o tai rodo, kad jis vertintas kaip profesionalus meistras. Žemaitijoje, kur
dirbo Kasparas, beveik visos bažnyčios ir didikų rūmai XVII a. pradžioje tebebuvo
mediniai. Tokiame architektūros kontekste jo statytos bažnyčios išsiskiria dydžiu ir
renesansinėmis puošybos detalėmis.
Kasparas nė viename šaltinyje nėra įvardytas kaip architektas, minimas tik kaip
mūrininkas. Pagal XV-XVII a. pradžios LDK tradiciją statytojai arba architektai pa-
prastai kitaip ir nebuvo vadinami, tik dailidėmis arba mūrininkais. Pastatą suprojek-
tavęs meistras dažniausiai pats buvo atsakingas ir už jo pastatymą, todėl prižiūrėdavo
mūrijimo darbus arba net pats mūrydavo. Prisiminkime, būtent tuo piktinosi į mūsų
kraštus atvykęs italas G. M. Bernardoni.
Kasparas XVII a. I pusėje prisidėjo bent prie dviejų bernardinų ansamblių sta-
tybų — Kretingoje ir Tytuvėnuose. 1615 rn. jis dirbo Kretingoje LDK etmonui Jonui
Karoliui Chodkevičiui, kurio lėšomis tuo metu ten buvo statomas bernardinų vie-
nuolynas ir bažnyčia. Ar Kasparas dirbo Kretingos statybose nuo pradžių, galima tik
spėlioti. Tačiau tai, kad po kelerių metų jis jau ėmėsi kitų didelių statybų, liudytų, jog
užsakovai liko patenkinti jo darbu. Abiejų, Kretingos ir Tytuvėnų, ansamblių autorys-
tę priskirti vienam meistrui leidžia architektūros panašumas. Itin artimi vienuolynų
planai, pastatų puošybos renesansinės detalės, gotikinio tūrio bažnyčių erdvė. Tiesa,
Kretingoje dėl vėlesnių perstatymų pradinės bažnyčios ir vienuolyno architektūros
išlikę mažiau negu Tytuvėnuose.

Kasparą tvirtai vadinti architektu leidžia išlikusi jo sutartis su Tytuvėnų bernar-

dinais. 1619 m. sausį jis pasirašė sutartį su vienuoliais dėl naujos bažnyčios mūrijimo
pagal jau sudarytą projektą. Tai nebuvo detalūs būsimo pastato brėžiniai, tik bendro
pobūdžio eskizai. Sutartyje nurodyta, kad viena projekto kopija liks pas Kasparą,
kita pas bernardinus. Iš tikrųjų be detalių brėžinių buvo statoma visais viduramžiais,
tokia tradicija gyva dar XVII a. pradžioje Lietuvoje. Todėl konkrečios būsimo pastato
Kretingos (1, 3) irTytuvėnų (2, 4) bernardinų bažnyčios ir vienuolynai bei ansamblių planai. Nors abu ansambliai
vėliau buvo nemažai perstatomi ir remontuojami, jų artimumą geriausiai atskleidžia planų palyginimas. Iš pradžių
Kretingos bernardinams dirbęs architektas Tomas Kasparas vėliau gavo Tytuvėnų bernardinų užsakymą.
detalės aprašytos pačioje sutartyje - bažnyčia turi būti tinkuota, įrengti didysis ir šoni-
niai altoriai, du rūsiai, stogas dengtas čerpėmis, taip pat išvardytos patalpos, turinčios
būti skliautuotos. Buvo numatytas dvibokštis bažnyčios fasadas, kuriame Kasparas
turėjo sumūryti tik vieną bokštą. Kitas, kaip galima numanyti, paliktas nesumūrytas,
kadangi bernardinai dar nebuvo įsigiję didžiojo varpo (nuo jo svorio turėjo priklau-
syti bokšto sutvirtinimas). Bernardinai Kasparui pažadėjo sumokėti 8 000 auksinų,
o visais darbais turėjo pasirūpinti architektas. Būtent toks ir buvo viduramžiškas ar-
chitekto arba mūrininko statytojo darbo principas — pasirūpinti pastatu nuo kertinio
akmens iki stogo. Vieną pastatą architektai statydavo iki keliolikos metų.
Tytuvėnų bernardinų ansamblyje galima aptikti įvairių meninių stilių sąsajų.
Bažnyčia, paprastai puošniausia ansamblio dalis, statyta dar gana tradiciškai, laikantis
gotikinės architektūros principų - raudonų plytų mūras iš išorės netinkuotas, presbi-
terijos langai aukšti su masverkais, presbiteriją nuo navos skiria smaili triumfo arka,
stogo konstrukcija aukšta ir smaili. Bažnyčia bazilikinė, su itin didele ir ilga centrinės
navos aukščio presbiterija. Tiesa, tiksliai nežinome, koks buvo bažnyčios fasadas, nes
dabartinis perstatytas XVIII a. pabaigoje. Tačiau bažnyčios ir vienuolyno pastatų puo-
šyboje matyti jau ir nemažai renesansinių motyvų — pusapskričiai langai, tinkuoti ir
baltai dažyti langų apvadai, dvigubos pusapskritės nišos vienuolyno sienose. Skirtingų
meninių nuostatų (gotikinių, renesansinių ir, prisiminkime, tuo metu jau pradėjusių
plisti naujų barokinių) laikymasis vienu metu — gana būdingas XVII a. I pusės LDK
meninės kultūros bruožas.
Apie kitus Kasparo darbus nėra žinoma. 1636 m. valdovas jam suteikė privilegiją,
pagal kurią jį su žmona Darata atleido nuo prievolės savo mediniame name Vilniuje
Jobo (dabar Švarco) gatvėje priimti Lietuvos Vyriausiojo tribunolo deputatus. Papra-
stai tokios privilegijos buvo suteikiamos valdovui nusipelniusiems asmenims arba
meistrams didikų prašymu. Todėl privilegijos suteikimas ir turimas namas pačiame
Vilniaus centre liudija tiek gerą architekto socialinę padėtį, tiek turtingų meno už-
sakovų palankumą.

Literatūra
Tytuvėnų bernardinų bažnyčia ir vienuolynas. Sud. D. Klajumienė ir A. Bucrimas. Vilnius, 2004.

26
 X
tau•a

m
9P •i < r
j*1** 1~~ Tytuvėnų bažnyčios fasadas ir vidaus
puošyba dabartinį vaizdą įgijo po
W
i i^ fffi XVIII a. II pusėje atliktų remontų.
Tačiau bažnyčios šoninis fasadas ir apsidė
•• 1

ii ITT "
išliko nepakitę nuo statybos pradžios
nn

1
XVII a. I pusėje. Juose aiškiai matomi
architektūroje derinami gotikiniai,
manieristiniai ir renesansiniai meniniai
bruožai.

Tytuvėnų bernardinų vienuolyno

refektoriumo skliautas. Kadaise vienuolių
valgomasis buvo papuošras puikiu
žvaigždiniu skliautu, išlikusiu
iki šių dienų.

Tytuvėnų bernardinų vienuolyno pietinio

tasado fragmentai. Langų ir durų apvadai
dekoruoti jau renesansinėmis formomis.
M A K O V S K I S T o m a s ( 1 5 7 5 ( ? ) - 1 6 3 0 (?))
RAIŽYTOJAS, KARTOGRAFAS

Medžio ir vario raižinių LDK spausdintose knygose pasitaiko jau XVI a. II pusėje,
tiesa, dar gana retai. Barokinės alegorijos, portretų išpopuliarėjimas ir, žinoma, spaus-
dinimo technikos tobulėjimas lėmė, kad XVII a. I pusėje įvyko svarbus tiek kiekybi-
nis, tiek ir kokybinis raižinių rengimo lūžis. LDK tikrą šios srities perversmą padarė
Makovskio ir K. Goetkės graviūros.
Žinių apie Makovskio asmenį nėra gausu. XIX a. nurodytos jo gyvenimo datos
nėra patvirtintos istoriniuose šaltiniuose. Makovskis beveik visą laiką buvo susietas
su vieno didiko — Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio dvaru.
Manoma, kad jis buvo dvare dirbusio Jeronimo Makovskio sūnus. Anksčiausia žinia
Makovskį įvardija irgi kaip Našlaitėlio dvaro tarną - 1600 m. sąraše jis minimas tarp
arklininkų. Tiesa, tiksliai nežinoma, ar tokios iš tikrųjų buvo jo pareigos, ar tiesiog
tokio tarno statusui prilyginta jo padėtis dvare. Makovskio meninė veikla suaktyvėja
XVII a. pirmajame dešimtmetyje. Tuo metu jis išsiskyrė puikia raižytojo technika -
kruopščiai atliekamos smulkios detalės, preciziškas piešinys, tiksli perspektyva.

Greičiausiai Makovskis studijavo Gdanske ir Braneve (Braunsberge). Ten leistose

knygose spausdinti pirmi žinomi jo vario raižiniai (tarp jų - Radvilos Našlaitėlio
portretai ir Jeruzalės Sv. Kapo bazilikos planas, 1601 m.). Vėliau Makovskis grįžo į
Nesvyžių, kur sukūrė raižinius Radvilos Našlaitėlio artimo bičiulio Kristupo Manvydo
Dorogostaiskio knygai („Hippica...", 1603 m., Krokuva). 1604 m. jis viešėjo Doro-
gostaiskio dvare Sereševe. Ten išraižė 1601 m. vykusio Kuoknesės mūšio graviūras.
Radvilai Našlaitėliui tapus Vilniaus vaivada, 1604 m. išleista sveikinimo panegirika
(„Panegyrica...", Vilnius), kurios frontispisą taip pat kūrė Makovskis. Jis iliustravo ir
paties Radvilos Našlaitėlio kelionės po Šventąją žemę aprašymą („Hierosolymitana
peregrinatio...", 1604 m., Nesvyžius). Devyni raižiniai papuošė 1609 m. pasirodžiu-
sią knygą („De sanctis angelis...", Nesvyžius). Jeronimo Bildzukevičiaus knygai apie
šventuosius LDK globėjus („Divi tutelaris...", 1610 m., Vilnius) raižytojas parengė
24 alegorinių graviūrų ciklą. Taigi žinomas Makovskio meninės veiklos dešimtmetis
pasižymėjo ir intensyvumu, ir įvairove. Jis raižė herbus, emblemas, gyvūnus (žirgus),
karo scenas. Makovskis labiausiai išgarsėjo LDK žemėlapiu (parengė kartu su Motie-
jumi Strubičiumi, o leidinys išspausdintas Radvilos Našlaitėlio užsakymu Antverpene
1613 m.), bene pirmu tokiu tiksliu. Šiandien labai vertingos ir Makovskio raižytos
miestų panoramų graviūros, atliktos tarp 1600 ir 1609 m. Šios panoramos — vie-

28
 T V S.

C L A R. I T A S P I E T A S .

Budrumo (1), Viešpatavimo (2), Skaistumo (3), Pamaldumo (4) emblemos, sukurtos Makovskio ir dekoruojančios
J. Bildzukevičiaus knygą „Divi tutelaris..." (Vilnius, 1610). Įvairių formų dekoratyviuose rėmuose vaizduojama ikona
su ją išryškinančiais universaliais simboliais. Pavyzdžiui, Pamaldumo alegorijoje vaizduojamas suklupęs melstis ir
karinę amuniciją priekyje sudėjęs bajoras, kurio šukuosena primena LDK XVII a. pradžios bajorų madas. Tokiu būdu
paryškinamos religinės verrybės daug karų patiriančioje to meto XVII a. I pusės LDK visuomenėje.
ni ankstyviausių miestų ikonografinių šaltinių, pateikiančių bendrą urbanistinį ir
architektūrinį vaizdą. Miestų panoramos užsakytos taip pat Radvilų iniciatyva. Jose
įamžinti keturi didieji LDK miestai (Vilnius, Trakai, Gardinas, Kaunas) ir keturi
pagrindinių Radvilų rezidencijų miestai (Nesvyžius, Biržai, Kleckas, Olyka). Ir
anksčiau buvo braižomi valstybės žemėlapiai, atliekami miestų piešiniai. Tačiau šį
kartą jie užsakyti pačioje LDK, o, palyginti su ankstesniais, buvo tikslesni ir atitiko
europietiška lygį.
Apie tolesnį Makovskio gyvenimą žinoma nedaug. Dar 1616 m. jis pasirašė
Nesvyžiaus magistrato aktus vietoj raštininko. Galima spėti, kad mirus jo mecenatui
Radvilai Našlaitėliui (1616 m.) Makovskis gavo pakankamas pajamas garantuojančią
raštininko pareigybę Nesvyžiuje ir kaip raižytojas nebedirbo.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliulytė; Vilnius, 2005, p. 172-173 (J. Liškevičienė).
J. Jakubowski. Tomasz Makoiuski. Sztycharz i kartogmf7V/>/zOT>.f&/. Warszawa, 1923.
S. Aleksandrowicz. Stanovvisko Tomasza Makovvskiego na dvvorze Niešwieskim: przyczynek do biografu artyty,
Biuletyn historii sztuki, 1964, Nr. 4, p. 522-531.
T. Račiūnaitė. Tomo Makowskio graviūros. Autorinė intervencija ir emblematiškumas, Europos dailė: Lietuviškieji
variantai. Vilnius, 1994, p. 65-76.
 . >TVN:C JVĮIJ2MEN F r.

Makovskio parengtos Nesvyžiaus (I), Kauno (2) ir Biržų (3) panoramos. Jos gana patikimai liudija tuometį miestų
urbanistinį vaizdą, perteikia vaizduojamų pastatų architektūrą. Šios graviūros, vaizduojančios miestus iš „paukščio
skrydžio" arba nuo aukšto kalno, seka XVI a. Vakarų Europoje išpopuliarėjusiomis tokio tipo miestų vaizdavimo
madomis.
GOETKE Conradus (minimas 1636-1652 m.)
RAIŽYTOJAS

Goetke veiklą galima sieti su dviem jam būdingais naujais reiškiniais — savarankišku
darbu, nepriklausomu nuo vieno didiko užsakymų, ir grafikoje populiarintomis me-
ninėmis naujovėmis. Dauguma dailininkų iki XVII a. vidurio stengdavosi susieti savo
gyvenimą su vieno didiko (arba valdovo) dvaru. Geram meistrui savarankiškai gauti
gana daug ir neblogai apmokamų užsakymų buvo sudėtinga. Goetke pavyzdys liudija,
kad XVII a. I pusėje puikus Vilniaus dailininkas jau galėjo dirbti nepriklausydamas
vienam dvarui ir sulaukti pakankamai užsakymų.
Goetke dirbo XVII a. II ketvirtyje, daugiausia Vilniuje, iliustravo Vilniuje ir
Liubčioje leistas knygas. Per nepilnus du dešimtmečius jis sukūrė raižinių daugiau
negu 50 knygų. 77 Makovskis beveik visą laiką tarnavo viename dvare, o per visą ži-
nomą kūrybos laikotarpį Goetke bendradarbiavo su įvairiais užsakovais. Jis puošė tuo
metu įtakingiausių didikų Radvilų, Chodkevičių, Kiškų, Sluškų, Pacų, Tiškevičių už-
sakymu spausdinamas knygas. Goetke taip ir netapo nė vieno didiko dvaro dailininku,
išlaikė laisvai samdomo menininko statusą. Jis buvo vienas pirmųjų XVII a. I pusės
menininkų, dirbusių savarankiškai ir sulaukusių plataus profesinio pripažinimo.
Goetke buvo ne tik produktyvus, bet ir originalus dailininkas, mėgęs barokinės
dailės naujoves, emblematiką, simbolius. Jo raižiniai pasižymi precizija, daugiapla-
nėmis kompozicijomis. Patys raižiniai taip pat labai įvairūs - nuo paprastų herbų,
portretų iki sudėtingų genealoginių kompozicijų.
Dauguma Goetke raižinių jau pasirašyti autoriaus pavarde. Pirmieji žymėti
dirbiniai LDK pasirodo jau XVI a. auksakalystėje, o Goetke buvo vienas pirmųjų
vaizduojamosios dailės meistrų, pradėjusių pasirašinėti savo kūrinius.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 114-115 (J. Liškevičienė).
J. Liškevičienė. Vilniaus akademijos spaustuvės leidinių embleminės graviūros kaita XVII amžiuje. Ženklas ir
simbolis senojoje Lietuvos dailėje. Vilnius, 1996, p. 5-96.
J. Liškevičienė. XVI—XVIII amžiaus knygų grafika senuosiuose Lietuvos spaudiniuose. Vilnius, 1998.
J. Liškevičienė. Mundus emblematum: XVIIa. Vilniaus spaudinhį iliustracijos. Vilnius, 2005-
Goetke parengtas Tiškevičių giminę išaukštinantis raižinys A. Izdebskio knygoje „Phaenomena
seu aspectus felicissimi syderum..." (Vilnius, 1641). Knyga skirta pagerbti naujai Vilniaus
vaivada tapusį Jonušą Skuminą Tiškevičių. Graviūrą rėmina dvi palmės, kuriose ir herbinėje
žvaigždėje pavaizduota Tiškevičių giminė - protėvių ir giminaičių portretai su įvardytomis
pareigomis. Graviūroje dailininkas vaizduoja daug alegorinių simbolių, taip pat dažnai kartoja
Tiškevičių herbinį simbolį - pusmėnulį.

33
 Goetke Trakų vaivados Petro Paco laidotuvių pamokslo iliustracija J. Slenskio knygoje
„Decora lilieti..." (Vilnius, 1642). Graviūroje vaizduojami du planai - sodas ir
amfiteatras. Sodas simbolizuoja Pacų kilmę, protėvius, jame gausu Pacų giminės ir
giminės atstovų einamų pareigų simbolių. Kruopščiai prižiūrėtas sodas ženklina Pacų
giminės didybę. Amfiteatras simbolizuoja Tėvynę, kurioje pats velionis (pavaizduotas
pačiame jo centre) suvaidino gana svarbų vaidmenį. Beriami iš rankų pinigai žymi jo
dosnumą ir sėkmingą karjerą. Šioje iliustracijoje atsispindi barokinė pasaulio, kaip
Dievo teatro, vaizdavimo nuostata. Joje sugretinti du motyvai - šeimos / giminės
ir tėvynės. Ypač baroko mene dažnai supriešinami du skirtingi, tačiau vienas kitą
papildantys motyvai - tokie kaip karinė sėkmė ir religingumas, valdžia ir saikingumas,
stiprybė ir ištikimybė arba panašiai.

34

Goetke raižyta Pacų giminės genealoginė lelija L. Pagirskio
knygoje „Imago una ex omnibus..." (Vilnius, 1640).
Genealoginis medis pavaizduotas tarsi sode išdygusi lelija -
Pacų heraldinis simbolis. Ant jos lapelių išdėstyti artimiausi
Stepono Paco giminaičiai ir vaikai. Lelija vaizduojama
darželyje, kuris simbolizuoja giminę.
O CHRISTOPHORV^I
GiODKI£WIC
V l l « Z N S I « COAIITEAl I N n
-5feKL0W e/ BflCHOW CAPITANE
Goetke raižinys „Septyni Chodkevičiai karžygiai"
P. K. Lackio knygoje „Septem Chodkevicii heroes
exercitus..." (Vilnius, 1642). Raižinys išaukština Vilniaus
vaivada tapusį Kristupą Chodkevičių. Čia kiek kitaip
išaukštinama giminė - vaizduojamas ne genealoginis
medis arba puokštė simbolių, pristatančių giminės
dorybes, tačiau septyni Chodkevičiai karvedžiai -
pavaizduoti jų, sėdinčių karinių palapinių fone, portretai.
35
TENCALLA Constante (apie 1590-1646)
SKULPTORIUS, ARCHITEKTAS

Valdovai Zigmantas Vaza ir jo sūnus Vladislovas ypač rūpinosi, kad jų dvare

netrūktų gerų menininkų. Zigmanto Vazos meniniai užsakymai buvo gana įspūdingi
ir to meto meniniame gyvenime itin novatoriški. XVII a. pradžioje Varšuvoje buvo
pastatyti nauji puošnūs Karalių rūmai, po 1610 m. gaisro Vilniuje remontuoti Žemu-
tinės pilies rūmai. 1623—1636 m. prie Vilniaus katedros iškilusi Šv. Kazimiero kop-
lyčia, vietos architektūros kontekste tai buvo avangardinis, iki tol nematytas pastatas.
Kupolinė koplyčia ir ankstyvojo baroko formos turėjo aiškiai išsiskirti LDK - iki tol
vos kelios koplyčios ir pastatai buvo dengti kupolais, o barokiniai bruožai įkūnyti
kai kuriuose pastatuose, tačiau dar niekada taip vientisai. Taip pat koplyčios puošy-
boje pirmą kartą LDK buvo taip gausiai panaudotas marmuras, interjere derinamas
su tapyba. Dar nebaigus Šv. Kazimiero koplyčios, jos naujos mados imtos atkartoti
kituose pastatuose, antkapiuose. Vienas svarbiausių ankstyvojo baroko populiarintojų
mūsų krašte ir buvo Tencalla.
Tencalla gimė ir augo Italijoje. Dar jaunas būdamas jis užsirekomendavo kaip
geras meistras. XVII a. antrajame dešimtmetyje dirbo Romos Šv. Petro bazilikoje.
Į Lenkiją ir Lietuvą Tencalla pakvietė jo dėdė architektas Matteo Castello. Pastarasis,
Italijoje dirbęs vieno baroko architektūros pradininkų Carlo Madernos asistentu, dar
XVII a. pradžioje pateko į Zigmanto Vazos dvarą ir tapo pagrindiniu jo architektu.
Manoma, kad būtent Castello suprojektavo Šv. Kazimiero koplyčią, o ją pastatyti ir
įrengti pakvietė savo sūnėną Constante.

Dirbdamas mūsų kraštuose Tencalla visą laiką išliko Lenkijos ir Lietuvos valdovo
dvaro meistras. Iš pradžių, 1623—1637 m., jis dirbo Vilniuje, vėliau didžiąją laiko
dalį -Varšuvoje. Į LDK Tencalla atvyko kaip skulptorius, tačiau greitai valdovo išlaidų
dokumentuose pažymėtas kaip pagrindinis visų statybų prižiūrėtojas, atsakingas ir už
Šv. Kazimiero koplyčios architektūrą, ir už vidaus dekoravimą. Jis tuo pat metu prisi-
dėjo ir prie Vilniaus Žemutinės pilies rūmų puošimo: marmuru ir smiltainiu dekoravo
židinius, portalus, langų aprėminimus. Dar dirbdamas Lietuvoje Tencalla pasižymėjo ir
kaip projektuotojas - 1634 m. patvirtino Vilniaus katedros didžiojo altoriaus projektą,
pats 1637 m. parengė Vilniaus vyskupo Stanislovo Kiškos epitafijos ir Šv. Kryžiaus
altoriaus projektus (skirtus Vilniaus katedrai). Todėl manoma, kad jis projektavo ir
kitus panašiu metu sukurtus antkapius — Samuelio Paco Vilniaus katedroje (tarp 1629—
1633 m.), Barboros Tiškevičienės bazilijonų Švč. Trejybės cerkvėje (po 1627 m.) ir kt.
 i—

K— is
ir
[u
4. VA,
II I v ~>- ^i-

H Ii > ^
—

Šv. Kazimiero koplyčia iš išorės. Koplyčia pradėta

statyti pagal Matteo Castello projektą 1623 m., o baigta
vadovaujant Tencallai 1636 m. Jis, kaip manoma,
suprojektavo ir koplyčios vidaus dekorą. Pats pastatas
gana paprasto kvadrato plano, tačiau užbaigtas
proporcingu kupolu, atkartojančiu Romos S. Maria
Maggiore bažnyčios didingo kupolo formas.

Šv. Kazimiero koplyčios interjeras. Koplyčios viduje iš

XVII a. I pusės išliko tik marmuro dekoras. Juodasis
marmuras derinamas su raudonuoju ir negausiu baltuoju
marmuru. Pagal pirminį sumanymą koplyčią puošė
mediniai juodai dažyti ir paauksuoti altoriai, sienas dengė
sidabrinės raižytos lentelės ir tapyti paveikslai.

37
Kai kurių tyrinėtojai spėja, kad Tencalla
galėjęs suprojektuoti ir Sv. Teresės bažny-
čios Vilniuje pagrindinį fasadą. Kartu su
juo tuo metu Vilniuje dirbo dar keletas
skulptorių, iš kurių išskirtinas Tencalla
brolis Jacopo, tuo metu artimiausias
Constante pagalbininkas. Broliui išvykus
dirbti į Varšuvą, Jacopo liko Lietuvoje.
Būtent jis ir galėjo būti ne vieno šiek tiek
vėliau - XVII a. ketvirtajame-penktajame
dešimtmetyje - sukurto antkapio projek-
tuotojas arba skulptorius.
Valdovo dvare Varšuvoje Tencalla dirbo
tik kaip architektas ir statybų prižiūrėtojas.
Jam buvo patikima organizuoti darbus, pri-
žiūrėti meistrus, rūpintis medžiagomis. Ta-
čiau projektavimo srityje Tencalla liko kitų
italų architektų — Giovanni Battista Gisleni
ir Agostino Locci - šešėlyje. Nuo 1640 m.
jis rūpinosi Varšuvos Karalių rūmų rekons- Samuelio Paco antkapis (tarp 1629—1633 m.) Vilniaus
trukcija, aikštėje priešais Karalių rūmus or- katedroje. Keliasdešimt metrų nuo Šv. Kazimiero
koplyčios esantis antkapis įrengtas panaudojant koplyčios
ganizavo Zigmantui Vazai skirto paminklo statybose naudotų medžiagų likučius.
(skulptūra ant aukštos kolonos) statymą
(1644 m.), 1645 m. vadovavo Stanislovo
Koniecpolskio rūmų Varšuvoje statybai.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVT-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 257 (M. Paknys).
M. Karpowicz. Matteo Castello. Architekt tuczesnego baroku. Warszawa, 1994.
M. Karpowicz. Artyšci wk>scy w Wilnie w XVII wieku, Kultūra artystyczna Wielkiego Ksiptiva Liteiuskiego w
epoce baroku. Warszawa, 1995, p. 60-67.
M. Karpowicz. Artisti ticinesi in Polonia nei '600. Ticcino, 2002, p. 125-153.
H. Osiecka-Samsonovvicz. Agostino Locci (1601 —po 1660). Scenografi architekt na divorze kroletvskim w Polsce.
Warszawa, 2003.
V. Ališauskas, M. Paknys. Sv. Kazimiero koplyčia. Vadovas. Vilnius, 2004.
M. Paknys. Akmentašiai Vilniuje iki XVII a. vidurio, Dailė LDK miestuose: poreikiai ir užsakymai. Vilnius,
2006, p. 30-45.
B. R. Vitkauskienė. Karaliaus Zigmanto Vazos užsakymai Vilniaus Žemutinėje pilyje, Dailė LDK miestuose:
poreikiai ir užsakymai. Vilnius, 2006, p. 46—66.
P. Jamski. Kaplica šwiętego Kazimierza w Wilnie i jej nvorcy, Biuletyn historii sztuki, 2006, Nr. 1, p. 22-27..

38
Kristupo Sapiegos antkapis (apie 1632 m.) Vilniaus bernardinių vienuolyne. Antkapis ankstyvojo baroko formų,
santūrus, tačiau atliktas labai profesionaliai, kaip manoma, pagal Tencallos parengtą projektą. Ypač preciziškai ir tiksliai
iškaltas jauno mirusio didiko portretas.

Jono Stanislovo Sapiegos antkapis (tarp 1635-1640 m.)

Vilniaus Šv. Mykolo bernardinių bažnyčioje. Paminklas retesnio
tipo, suformuotas kaip zakristijos portalas, simbolizuojantis
perėjimą iš šio į amžinąjį gyvenimą. Virš įėjimo įkomponuoti
plokštė su įrašu, liūdinčių angeliukų apsuptas sarkofagas, virš
kurio buvo (šiandien jau dingęs) mirusiojo biustas.

39
CAMPANA Giacinto (apie 1 6 0 0 - a p i e 1 6 5 0 )
TAPYTOJAS

STROBEL B a r t o l o m a e u s ( 1 5 9 1 - p o 1 6 4 7 )
TAPYTOJAS

MELICH Christian (minimas 1604-1655 m.)

TAPYTOJAS

XVII a. ketvirtajame-penktajame dešimtmetyje Vladislovo Vazos iniciatyva

Vilniuje buvo statoma ir dekoruojama karališkoji Sv. Kazimiero koplyčia prie
Katedros ir bene paskutinį kartą remontuojami bei naujai dekoruojami Žemutinės
pilies rūmai. Drauge su architektais ir skulptoriais valdovo dvare Vilniuje dirbo bent
trys skirtingo stiliaus ir iš skirtingų kraštų atvykę tapytojai. Nesunku nuspėti, kad
aukšto lygio tapytojų įtaka tuometei LDK meninei kultūrai turėjo būti didžiulė.
Lietuvos didikai ir valdovo dvariškiai galėjo iš arti pamatyti valdovo užsakomus pui-
kius meno kūrinius, vėliau juos stengtis atkartoti savo rezidencijose arba statomose
bažnyčiose. Visi trys minėti tapytojai didesnę gyvenimo dalį praleido Lenkijoje, tačiau
būtent darbais valdovui Vilniuje jie pelnė profesinę šlovę. Visus tris tapytojus vienija
ir dar viena aplinkybė - Lietuvoje, deja, nėra žinomas nė vienas tikrai jų atliktas ir
iki šių dienų išlikęs užsakymas.

Italų kilmės tapytojas Campana išsilavinimą įgijo Bolonijoje (mokėsi pas

Domenico Ambrogi, Francesco Albani ir Francesco Brizio), vėliau keliolika metų
dirbo įvairiuose Italijos miestuose. Jau kaip pagarsėjęs tapytojas jis pateko į valdo-
vo Vladislovo Vazos dvarą. Tuo metu valdovo dvare jau dirbo būrys gerų meistrų.
Campana iš Italijos atvyko valdovo vyriausiajam architektui italui Agostino Locci
kviečiant ir tarpininkaujant.
Campana Lietuvoje pasireiškė tik kaip valdovo menininkas. Apskritai nėra ži-
noma, kad jis ir Lenkijoje būtų dirbęs kitiems užsakovams. Valdovo dvare Campana
prabuvo daugiau negu dešimtmetį (nuo 1637 m. iki mirties), nors nėra daug žinoma
jo išlikusių darbų. Didžiąją laiko dalį jis praleido puošdamas Varšuvos Karalių pilį,
ruošė spektaklių dekoracijas.

40
Apie 1635 m. Scrobel tapytas Vladislovo Dominyko Ostrogiškio portretas.
Jaunuolis vaizduojamas visafigūris, reprezentatyvus, viena ranka pasirėmęs
į stalą. Portrete dar galima rasti ir manieristinių detalių, itin daug dėmesio
skiriama puošniai didiko aprangai. Tačiau vaizduojamam asmeniui portrete
trūksta stabilumo, atrodo, kad patraukus stalą apkūnokas jaunuolis
susmuktų.

Vilniuje Campana svariai prisidėjo prie Šv. Kazimiero koplyčios dekoravimo.

1639-1643 m. koplyčioje atliko auksavimo ir tapybos darbus. Pavyzdžiui, 1639 m.
jis gavo 400 talerių, kaip manoma, už koplyčios puošimą sienų tapyba. Yra žinomi
laiškai, kuriuose Campana atsiskleidžia kaip gana ūmaus būdo žmogus, nenorįs
paklusti vietos statybų organizatoriams (Vilniaus pilininkui) ir įsiklausąs tik į aukš-
čiausių valstybės pareigūnų ir valdovo nuomonę. Deja, jo darbų Vilniuje neišliko, o
šiandienės koplyčios freskos tapytos tik po XVII a. pabaigoje atlikto remonto.
 Strobelis buvo bendravardžio Vroclavo tapytojo sunūs. Iš pradžių jis mokėsi
pas tėvą, vėliau Prahoje. 1634 m. tapytojas persikėlė iš Silezijos į Lenkiją, apsistojo
Torūnėje. Dar dirbdamas Vroclave jis vykdė valdovo Zigmanto Vazos užsakymus, o
vėliau žinomas kaip Vladislovo Vazos dvaro tapytojas. Apie 1635-1636 m. Vilniuje
nutapė paveikslus Sv. Kazimiero koplyčiai ir, kaip manoma, Žemutinės pilies rūmams.
Už darbą valdovo dvare 1639 m. jam suteikta privilegija, leidžianti laisvai verstis tapy-
ba ir apsauganti jo sukauptą turtą. Įdomu tai, kad privilegijoje nurodyti jo nuopelnai
valdovui dirbant būtent Vilniuje.
Kitaip negu Campana, Strobelis nebuvo vien tik dvaro tapytojas — jo darbų
galima rasti įvairiose Lenkijos bažnyčiose, jis atliko ir didikų užsakymus. Strobelis
nutapė nemažai portretų, tarp jų galbūt kai kurių LDK didikų (jam priskiriamas LDK
pakamario Jonušo Radvilos portretas). Jis buvo gana universalus tapytojas, imdavosi
tapyti įvairius siužetus — ir karinius, ir religinius, ir portretus.

Apie Melicho ankstyvąjį gyvenimą žinoma mažiausiai. Manoma, kad jis buvo fla-
mandas, o prieš patekdamas į valdovo dvarą jau turėjo ryšių su Vilniumi. Dar 1604 m.
Vilniuje buvo įkurta Sv. Martyno brolija (vėliau pagarsėjusi kaip užsieniečių katalikų,
gyvenusių Vilniuje), kurią steigiant dalyvavo ir Melichas. Jo ryšius su Vilniumi pa-
tvirtina ir tai, kad XVII a. II pusėje Vilniuje gyveno Melicho sūnus žymus gydytojas
Jonas Kristijonas, kartais net painiojamas su pačiu tapytoju.
Melichas kūrė operų scenines dekoracijas, puošė rūmų interjerus, tapė portretines
miniatiūras, veikiausiai ir freskas. Žinomi tik valdovo dvarui jo atlikti užsakymai.
Žinoma, kad net ir išvykęs iš Vilniaus jis čia sugrįždavo su dvaru - lankėsi 1639 m.
ir tikriausiai dar 1636 m., kai Vilniuje buvo pastatyta pirmoji opera „Elenos pagro-
bimas" (prie jos scenos dekoravimo galėjo prisidėti ir Melichas). XVII a. ketvirtojo
dešimtmečio pabaigoje jis dekoravo Varšuvos Karalių rūmus, o penktojo dešimtmečio
pradžioje puošė Vilniaus Žemutinės pilies rūmus. Pavyzdžiui, už penkių kambarių
lubų ištapymą tuo metu Melichui valdovo nurodymu sumokėti 6 000 auksinų. Nė
vieno tikrai tapytojui priskiriamo darbo, deja, iki šių dienų neišliko.

Literatūra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 79-80 (G. Jankevičiūtė,
A. Paliušytė), 181 (M. Paknys), 243-244 (L. Balaišytė).
Z. Batovvski. Giacinto Campana i kaplica šw. Kazimierza w Vilnie, Biuletyn historii sztuki i kultury, 1932—1933,
Nr. 2, p. 72-74.
J. Tylicki. Bartiomiej Strobel malarz epoki tvojny trzydziestoletniej. Toruri, 2000.
Strobel 1639 m. tapytas altorinis Šv. Onos paveikslas Fromborko katedroje. Paveiksle jau
jaučiama barokui būdinga ekspresija bei šviesos ir tamsos žaismas. Nebijoma ryškių, kontrastą
sustiprinančių spalvų. Tačiau taip pat nevengiama atkreipti dėmesį į detales. Pavyzdžiui, perlais ir
deimantais puošta karūna nutapyta itin kruopščiai ir vaizduojama papildomai apšviesta. Todėl ji
visuomet atitraukia dėmesį nuo pagrindinio siužeto.

43
SCHROETER Johann (?-prieš 1685 m. vasario 20 d.)
TAPYTOJAS

Schroeterio veikla Lietuvoje minima daugiau negu keturis dešimtmečius. Jis - vienas
iš nedaugelio menininkų, LDK dirbusių ir iki XVII a. vidurio karų su švedais bei rusais, ir
po jų. Dirbo įvairiems užsakovams, tačiau išliko nepriklausomas tapytojas. Paskutinius porą
gyvenimo dešimtmečių Schroeterių šeima Vilniuje gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą.
1668—1671 m. Vilniuje minimas tapytojo sūnus Rudolphas Schroeteris irgi vertėsi tapyba.
Manoma, kad vokiečių kilmės Schroeteris į Lietuvą atvyko iš Gdansko. Tikėtina, kad
atvykęs į Lietuvą jis pakeitė tikėjimą į katalikų- 1653 m. Kauno evangelikų liuteronų
bažnyčios metrikose įvardytas kaip apostatas. Jau LDK XVII a. penktajame dešimtmetyje
Schroeteris dirbo įvairiems užsakovams — ir katalikų vienuolynams, ir didikams evan-
gelikams reformatams. Štai 1646 m. jis nutapė LDK lauko etmono Jonušo Radvilos su
žmonomis portretą, tačiau tais pačiais metais nutapė ir keletą paveikslų Gardino Brigičių
bažnyčiai (išliko „Šv. Brigita").
Tvano laikotarpiu (XVII a. viduryje) dailininkas buvo pasitraukęs į Karaliaučių, ta-
čiau grįžo ir visą likusį laiką pragyveno Vilniuje. Čia buvo gerbiamas, aktyviai bendravo
su miestiečiais, tarp jų ir su dauguma tuo metu Vilniuje dirbusių menininkų. Tiek jis, tiek
jo žmona Kotryna dažnai buvo kviečiami kaip krikštatėviai ir santuokų liudininkai, o tai
rodo puikius santykius su žmonėmis ir pagarbą Vilniaus bendruomenėje. Dvi Schroeterio
dukros (Uršulė ir Barbora) ištekėjo už Vilniaus tapytojų Martyno Romanovskio ir
Johanno Gothardo Berchhoffo. Schroeteris Vilniuje aktyviai dalyvavo Šv. Martyno brolijos
veikloje, jai nutapė ir dovanojo arba pigiai pardavė keletą paveikslų (nė vieno neišliko).
Gyvendamas Vilniuje tapytojas neapsiribojo siaura specializacija ir atliko įvairius užsa-
kymus. Žinoma, kad 1669 m. Šv. Jono bažnyčiai nutapė altorinį paveikslą „Šv. Kozmas
ir Damijonas", 1674-1675 m. piešė eskizus Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje
dirbusiems skulptoriams.
Nėra daug žinoma Schroeterio išlikusių darbų, nors Lietuvoje jis dirbo gana ilgai. Jo
tapyba preciziška, dėmesys skiriamas detalėms, tačiau vaizduojami asmenys dar gana sta-
tiški, susikaustę. Patyręs tapytojas buvo įvaldęs skirtingus žanrus, daugiausia tapė religinio
turinio paveikslus, tačiau taip pat žinomi arba jam priskiriami ir portretai.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliulytė. Vilnius, 2005, p. 236-237 (M. Paknys).
J. Jodkowski. Nieznane prace J. Szrettera i o. Lekszyckiego, Biuletyn historii sztuki, 1948, Nr. 1, p. 56—62.
E. Kamienecka. Portrety Janą Szretera, Rocznik Muzeum Narodomego w Warszawie, 1973, t. 17, p. 136—155.
M. Kafemajska-Saeed. Košciol Brygidek w Grodnie, Sztuka ziem uischodnich Rzeczypospolitej XVI-XVIII w.
Lublin, 2000, p. 349-380.

44
Schroeterio teptukui priskiriami XVII a. 6-ajame dešimtmetyje nutapytas Nesvyžiaus benediktinių abatės Kristinos
Eufemijos Radvilaitės ir 8-ajame dešimtmetyje tapytas Vilniaus vyskupo sufragano Mikalojaus Slupskio portretai. Abudu
tipingi Baroko epochai, abiejuose lengvai atpažįstami atributai apibūdina portretuojamuosius. Radvilaitės pareigas,
pasišventimą ir pamaldumą liudija rankose laikomi abatės pastoralas, rožinis ir ant stalo stovintis Nukryžiuotasis.
Tamsiame fone išsiskiria vienuolės šviesi skraistė ir veidas, kurie iš karto patraukia žiūrovo dėmesį. Slupskis pavaizduotas
pusiaufigūris, prie stalelio su knyga, nuo kurios, atrodytų, jį tik ką atitraukė dailininkas. Švč. M. Marijos su Kūdikėliu
paveikslėlis ant stalo ir Marijos vardo monograma virš herbo liudija jo ypatingą pamaldumą Dievo Motinai, primena
jo iniciatyva Vilniaus katedroje 1669 m. įsteigtą Marijos Vardo arkibroliją. Barokiniam kontrastingumui čia atstovauja
tamsus fonas ir jam priešinamas lango arba kito šviesos šaltinio ryškiai apšviestas vyskupas.

45
PUTTINI Pietro ( 1 6 3 3 - 1 6 9 9 )
ARCHITEKTAS

Dar visai neseniai Pažaislio architektu buvo laikomas istoriniuose šaltiniuose nepaliudytas
legendinis Lodovico Fredo. Salia jo Puttini buvo minimas kaip pagalbinis ir neilgai prie
Kauno dirbęs architektas. Šiandien jau galime sakyti, kad su Pažaislio ansamblio statybo-
mis XVII a. paskutiniame trečdalyje susiję bent keturi architektai. Tačiau ilgiausiai dirbo ir
daugiausia prie statybų prisidėjo būtent Puttini.
Italijoje, Albogasio vietovėje prie Lugano ežero, gimę Pietro ir jaunesnis brolis Carlo Puttini
(1644—1678) į Lietuvą atvyko greičiausiai valdovui Jonui Kazimierui dirbusio inžinieriaus ir ar-
chitekto Isidoro Affaitatti (1622—apie 1686) dėka. Mat Pietro buvo vedęs Affaitatti sesers dukrą
Anastasią. Pastarosios broliai architektai Carlo ir Francesco Ceroni, beje, taip pat XVII a. II pu-
sėje atvyko į Lenkiją ir didikų užsakovų susirado Varšuvoje. Tokių pavyzdžių, kai menininkų
giminaičiai vienas kitam padeda įsidarbinti tolimuose kraštuose, LDK žinoma ir daugiau.
Prisiminkime, juk anksčiau aptartas vienas Šv. Kazimiero koplyčios Vilniuje statytojų Constante
Tencalla irgi atvyko būtent dėdės Matteo Castello kvietimu. Abiejų brolių Puttini likimai buvo
labai skirtingi — Pietro atvyko jau vedęs (tiesa, žmona liko Italijoje), ilgą laiką vadovavo Pažaislio
statyboms, vėliau išvyko atgal į Italiją ir mirė gimtajame Albogasio miestelyje. Jo brolis Carlo,
buvęs vyresniojo brolio pagalbininkas statybose, Lietuvoje susirado savo antrąją pusę, vedė, tačiau
dar besilaukiant pirmagimio pats netikėtai mirė ir buvo palaidotas Pažaislyje.
Su Pažaislio ankstyvosiomis statybomis siejami bent keturi italų architektai. Be brolių
Puttini, dar žinoma, kad mecenatas LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas konsultavosi
su jau minėtu architektu Affaitatti, dirbusiu Varšuvoje. Į Pažaislį važinėjo ir ilgametis Paco
inžinierius, architektas bei LDK kariuomenės pulkininkas Giovanni Battista Frediani. Ta-
čiau šaltiniai liudija, kad daugiausia prie statybų prisidėjo būtent Pietro Puttini. Be didesnių
pertraukų Pažaislyje jis dirbo 1673—1691 m.
Pažaislio architektūra savita dviem pagrindiniais akcentais — centrinio plano šešiakampe
bažnyčia ir jos įgaubtu fasadu. Toks bažnyčios planas, labiau primenantis koplyčią, buvo
gana retas bažnyčių architektūroje. Greičiausiai sprendimui jį pasirinkti įtaką padarė būtent
mecenatas K. Z. Pacas, bažnyčią traktavęs ir kaip savo šeimos laidojimo vietą. Pasirinktas
pastato centrinis planas puikiai tiko kupolui, o pastarasis miškingoje vietovėje, pakilęs ant
kalvelės, atrodė itin efektingai. Tyrinėtojai pažymi, kad įgaubtas Pažaislio bažnyčios fasadas
apskritai pirmas Europoje. Tokio tipo architektūra tapo gana populiari XVIII a., tačiau
visiška naujovė buvo XVII a. septintajame dešimtmetyje. Nėra tiksliai žinoma, kiek Pietro
Puttini prisidėjo prie pirmojo projekto kūrimo, ar galbūt atvykęs koregavo svetimą projektą.
Tačiau žinoma, kad jam vadovaujant buvo atliekami pagrindiniai architektūros darbai - iš-
keltas bažnyčios kupolas, pastatytas dvibokštis fasadas, dekoruotas bažnyčios vidus.

4
6
1. Pažaislio bažnyčios fasadas ir kupolas.

2. Pažaislio bažnyčios centrinė nava ir presbiterija.

Ovalios, išgaubtos arba įgaubtos architektūrinės
formos ypač populiarios tapo XVIII a. Tačiau XVII a.
jos buvo dar gana retos ir liudija Renesanso epochoje
populiaraus apskrito plano transformaciją į pailgą.
Įgaubtas fasadas Pažaislio bažnyčioje įgyvendintas
pirmą kartą Europoje. Taip pat bažnyčios puošyboje
išsiskiria brangios medžiagos - juodasis ir raudonasis
marmurai, smiltainis, sienų rapyba bei lipdyba.

3. Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas iš pietinės pusės.

47
 Bažnyčios puošyboje derinti skirtingi dekoratyviniai elementai — sienų tapyba
(M. Palionį), stiuko lipdyba (G. M. Merli) ir puošyba marmuru. Tiek sienų tapyba, tiek ir
marmuras Pažaislio bažnyčioje pirmą kartą LDK buvo taip gausiai panaudotas. Iš laužyklų
šalia Krokuvos atplukdytomis juodojo ir raudonojo marmuro plokštėmis dengtos sienos,
arkos, piliastrai, langų rėmai, portalai, baliustrados. Iš raudonojo marmuro atlikta puošni
zakristijos pagalbinei patalpai skirta prausykla, iš juodojo marmuro ketinta sukurti funda-
torių antkapinius paminklus. Be marmuro, fasado plokštumai, bažnyčios vidaus detalėms
(karnizams, architravams, langų apvadams), vienuolyno vartams puošti naudotas atvežtinis
smiltainis. Atliekant marmuro darbus, reikėjo ypatingo kruopštumo — į laužyklas meistrams
buvo siunčiami reikalingų marmuro dalių matmenys, o ten paruoštos plokštės gabentos į
Pažaislį ir rūpestingai montuotos.
Pietro Puttini beveik du dešimtmečius buvo susijęs su intensyviu darbu Pažaislyje,
tačiau reiškėsi ir kitur. Jis galbūt prisidėjo prie pačioje XVII a. pabaigoje pradėto statyti
kito LDK kamaldulių vienuolyno Vygriuose bažnyčios projektavimo. Trūksta patikimų
žinių apie Puttini veiklą tiek Vygriuose, tiek kitose Pažaislio mecenato K. Z. Paco globotose
statybose - statant Vilniuje basųjų karmeličių Sv. Juozapo bažnyčią ir basųjų karmelitų
Sv. Teresės bažnyčią, perstatant Jiezno rūmus. Visų šių pastatų architektai nėra žinomi, bet
galima spėti, kad K. Z. Pacas ir čia buvo pasitelkęs savo Pažaislyje dirbusius menininkus.
Deja, nėra tai patvirtinančių istorinių šaltinių. Tiesa, Puttini projektavo Jiezno rūmų puo-
šybai skirtas marmuro detales, taigi bent jau tikrai ten lankėsi. Dirbdamas Pažaislyje jis susi-
rado ir užsakovų Kaune. Puttini suprojektavo ir padėjo pastatyti dvi kupolines koplyčias prie
Kauno dominikonų Dievo Kūno bažnyčios. Taip pat jis suprojektavo Kauno Švč. Trejybės
bažnyčią. Pastaroji rekonstruota — XVIII a. II pusėje pristatytas dvibokštis fasadas, tačiau
bažnyčios pagrindinis tūris išliko. Panašiai kaip ir Pažaislio bažnyčioje, čia virš presbiterijos
kyla vadinamąjį „aklą kupolą" primenantis skliautas.
1691 m. Puttini išvyko iš Kauno tiesiai į gimtinę. Ten jis dar kurį laiką gyveno (minimas
kaip krikštatėvis ir santuokų liudininkas) ir netgi, atrodo, spėjo suprojektuoti kaimyninio
Dasio miestelio Sv. Bernardino bažnyčios varpinę, kurios atskiros detalės akivaizdžiai pri-
mena Pažaislio bažnyčios bokštus. Tad galima teigti, kad Puttini ne tik atnešė j Lietuvą
Italijoje sumanytas menines naujoves, bet ir Italijoje pritaikė jau Lietuvoje įgyvendintus
architektūrinius sprendimus.

Literatūra

H . Kairiūkštytė-Jacinienė. Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje. Vilnius, 2001.

M. Karpowicz. Artyšci wk>scy w Požajšciu: Pietro Puttini i Giovanni Merli, Rocznik historii sztuki. Wrociaw,
1995, t. 21, p. 317-334.
M. Paknys. Nowe žrodk o artystach w Požajšciu w kręgu mecenatu Krzysztofa Zygmunta Pacą, Biuletyn historii
sztuki, 2000, Nr. 1/2, p. 153-160.
M. Paknys. Pažaislis. Menas ir istorija. Vilnius, 2005.

48
 U 5
1. Kauno dominikonų bažnyčios planas. Manoma, Puttini
suprojektavo dvi šonines bažnyčios koplyčias.
2. Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios planas. Šiandieninis
bažnyčios vaizdas pakitęs po XVIII a. perstatymų, tačiau
pirminis Puttini statytos bažnyčios planas liko nepakitęs.
3—5. Puttini atlikti Pažaislio fundatoriaus K. Z. Paco
sarkofago projektai. Kriptoje po prieangiu numatytas
pastatyti sarkofagas iš pradžių planuotas labai prabangus,
marmurinis, tačiau vėliau nebuvo įgyvendintas nė vienas
jo projektas.
49
MERLI Giovanni Battista (1646-iki 1695)
SKULPTORIUS

Merli darbas Pažaislyje — dar vienas pavyzdys, kaip italų

menininkai į savo statybas įtraukdavo ne tik giminaičius, bet
ir kaimynus arba pažįstamus. Jis gimė tame pačiame Albogasio
miestelyje Italijos šiaurėje, kaip ir Pažaislio architektas P. Puttini.
Šeimos buvo artimos, antai vienos iš Merli dukrų (Angelą Maria)
krikštamotė (1676 m.) buvo P. Puttini žmona Anastasia.
Nieko nėra žinoma apie Merli lavinimąsi arba darbą Italijoje.
Į Pažaislį jis atvyko netrukus po savo vestuvių (1672 m.), palikęs
žmoną gimtajame Albogasio su kūdikiu ant rankų. Dirbdamas Merli palikta signatūra
Pažaislio lipdiniuose.
Pažaislyje Merli reguliariai lankydavo žmoną - žinoma, kad kas
keleri metai šeima sulaukdavo naujagimių, krikštytų Italijoje.
Lietuvoje dėl šalčių buvo beveik neįmanoma lipdyti stiuko žiemą. Todėl dekoravimo, kaip
ir mūrijimo, darbai prasidėdavo tik pavasarį ir trukdavo iki vėlyvo rudens.
Pažaislyje Merli dirbo tikrai ne mažiau negu tris sezonus. 1673 m. pabaigoje minimas
Pažaislio bažnyčioje prastai dirbantis dekoratorius. Vietoj jo tuo metu jau atvykusių brolių
Puttini iniciatyva buvo pakviestas Merli. Per trejus metus jis lipdiniais papuošė bažnyčios
(vienuolių choro, zakristijos ir kapitulos patalpų, koplyčių, koridorių) ir vienuolyno (svečių
namų bei vienuolių valgomojo) patalpas. Merli darbo datos (1674 ir 1676 m.) įrašytos ir
dailininko paliktose Pažaislio lipdinių signatūrose.
Lipdyba šalia sienų tapybos ir marmuro dekoro buvo labai svarbi puošybos dalis. Iki
XVII a. vidurio LDK bažnyčių ir rūmų interjeruose stiuko lipdyba pasitaiko gana retai. Merli
lipdyba Pažaislyje reprezentuoja XVII a. viduryje Italijoje populiarius motyvus. Gamtovaiz-
džių fonuose komponuojami siužetai, kaip dekoratyviniai elementai gausiai lipdomos vaisių
girliandos, gėlių žiedai, susuktos voliutos, išraiškingos kriauklės. Merli lipdiniai skiriasi nuo
beveik tuo pat metu Vilniuje pradėjusių dirbti P G. Perti ir G. M. Gaili darbų. Jie masyvesni, ne
tokie grakštūs, kartais net kiek gremėzdiški, tačiau techniškai atlikti taip pat idealiai. Pažaislio
lipdyba anksčiau buvo dažyta švelniai melsva spalva, dabar lipdiniai balti.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 183 (L. Šinkūnaitė).
H. Kairiūkštytė-Jacinienė. Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje. Vilnius, 2001.
M. Karpowicz. Artyšci wk>scy w Požajšciu: Pietro Puttini i Giovanni Merli, Rocznik historii sztuki, 1995, t. 21,
p. 317-334.
M. Paknys. Nowe žroctta o artystach w Požajšciu w krcgu mecenatu Krzysztofa Zygmunta Pacą, Biuletyn historii
sztuki, 2000, Nr. 1/2, p. 153-160.
M. Paknys. Pažaislis. Menas ir istorija. Vilnius, 2005.
 - *w - v ? ^ •*»«?

..v

Merli sukurta lipdyba Pažaislio bažnyčioje - koridoriuje prie zakristijos (1), choro patalpoje (2) ir prieangyje (3).
Lipdyba labai įvairi, tai ir įmantrūs kartušai, įrėminantys sienų tapybą, ir vaisių girliandos, žiedai arba lapai, ir šventųjų
figūros. Tokio stiliaus lipdybos LDK daugiau neaptinkame.
PALLONI M i c h e l a n g e l o ( 1 6 4 2 - a p i e 1 7 1 2 )
TAPYTOJAS

Iš Florencijos kilęs Palloni iš pradžių mokėsi gimtajame mieste pas tapytoją Baldassarre
Franceschini. 1673—1676 m. jis minimas jau studijuojantis Florencijos tapybos mokykloje.
Tuo pat metu dirbo ir įvairiems užsakovams, nutapė Kozimo II ir Kozimo III Medičių portre-
tus, piešė Medičių gobelenų dirbtuvėms. Tai jau rodo tuometį Palloni, kaip tapytojo, įvertini-
mą. 1676 m. antrojoje pusėje kartu su žmona atvyko į Pažaislį, kur beveik dešimtmetį dirbo
LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco statomame kamaldulių vienuolyne ir bažnyčioje.
Ten gyvendamas tapytojas susilaukė sūnaus Merkelio (1681 m.) ir dukros Rožės (1685 m.),
už skulptoriaus G. P. Perti ištekėjo jo vyresnioji dukra Marija Magdalena (1682 m.). Palloni
gerai sutarė su čia dirbusiais architektais Pietro ir Carlo Puttini, dekoratoriumi Giovanni Merli.
Manoma, kad Pažaislyje tapytojas dirbo su vienu arba dviem pagalbininkais.
Pradžioje Palloni čia tapė paveikslus ant drobės (išlikę „Jėzus tarp mokytojų",
„Šv. Bonaventūro komunija" ir „Nukryžiuotasis"), tačiau sulaukė mecenato priekaištų dėl
pernelyg lėto darbo tempo. Vėliau jis sienų tapyba dekoravo bažnyčią, vienuolyną, svečių
namus. Iš viso tapybos ant šlapio tinko (aljresco) technika sukūrė daugiau negu šimtą kū-
rinių, daugiausia bažnyčioje. Po mecenato K. Z. Paco mirties (1684 m.) Palloni netrukus
paliko Pažaislį (1686 m. pradžioje).
Tapytojas iš Pažaislio persikėlė į Lenkiją. Iš pradžių dirbo Jono Dobrogostos Krasinskio
statomuose rūmuose Varšuvoje, valdovo Jono Sobieskio rezidencijoje Vilanove ir Bielianų
kamaldulių vienuolyne (abu šalia Varšuvos). XVII a. paskutiniame dešimtmetyje buvo grįžęs
į Lietuvą — dirbo Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčioje ir, kaip manoma, tuo metu statomuose
Vilniaus vaivados Jono Kazimiero Sapiegos rūmuose Antakalnyje. Paskutinius penkiolika
metų praleido Lenkijoje (kūriniai — Misionierių seminarijoje Lovičiuje, Varšuvos basųjų
karmelitų vienuolyne, Vengrovo parapinėje ir pranciškonų reformatų bažnyčiose).
Palloni - didžiausią įtaką XVII a. Lietuvos tapybai padaręs dailininkas. Joks kitas
tapytojas anksčiau viename ansamblyje nebuvo ištapęs tokio didelio ploto freskomis, kiek
Palloni Pažaislyje. Kitas naujas bruožas - gausus architektūrinio fono naudojimas. Neretai
jo scenos komponuojamos įspūdingos renesansinės ir barokinės architektūros fone — ir pa-
statų viduje, ir išorėje. Architektūros motyvai leido Palloni sukurti stulbinančių iliuzinės
tapybos efektų. Toks architektūrinių kulisų naudojimas buvo pamėgtas jau Italijos Rene-
sanso meistrų, tačiau iki Palloni labai retai aptinkamas LDK tapyboje. Dar viena tapytojo
populiarinta naujovė — personažų nuotaikų ir emocijų perteikimas. Dažnai jo vaizduojami
asmenys emocingi, gestikuliuoja rankomis. Kelių tokių vaizduojamų asmenų grupė tapybinėje
kompozicijoje lengvai sukuria reikiamą nuotaiką. Iki tol Lietuvoje žmonės (ir portretuose,
ir religiniuose siužetuose) tapyti tarsi pozuojantys, susikaustę, jų emocinė raiška minimali.

52
 n
1. Palloni tarp 1690—1692 m. tapyta Šv. Kazimiero
koplyčios burių freska „Šv. Kazimieras pašlovina Dievo
Motiną". Iškilmingumo suteikia tapytojo pasirinktas
žiūrėjimo kampas iš apačios (vadinamasis „varlės"
žvilgsnis), leidžiantis stebėti sceną, tarsi pakylėtą danguje.
Sienų tapyba išeina už numatytų ribų, įgauna sunkiai
geometriškai nusakomą formą. Tačiau taip kūriniui
suteikia nepaprastumo.

2. Palloni tarp 1678-1685 m. nutapyta freska

„Švč. M. Marija apsilanko pas Elzbietą" Pažaislio
bažnyčioje. Pasirinktas vaizdavimo rakursas sudaro įspūdį,
kad stebime ne žemišką, bet tiesiogine prasme danguje
vykstančią sceną.

3. Palloni tarp 1678—1685 m. tapyti angeliukai Pažaislio

bažnyčioje. Net paprastoje, nedidelėje freskoje maryti
tapytojui būdingi bruožai - ekspresija, nuotaikos ir
judesio perteikimas. Angeliukai atrodo tarsi trumpam
ištrūkę iš griežtos Dangaus priežiūros.

53
Sakoma, kad Italijoje jau Renesanso tapyboje stengiamasi ne tik pavaizduoti šokėjus, bet ir
perteikti šokio muziką, ritmą, o ankstyvojo baroko nyderlandų natiurmortuose jau galima
pajusti vaizduojamo vaisiaus skonį. Palloni LDK tapyboje išpopuliarina personažų nuotaiką,
emocijas. Jo vaizduojamų asmenų draperijos perteikia besiplaikstantį vėją. Dar kita Palloni
naujovė — religinio turinio tapyboje regimi asmenų portretai. Nuo viduramžių Vakarų Europos
tapyboje galima aptikti religinio arba antikinio turinio tapybos darbų, kuriuose įkompo-
nuoti tapymo laikotarpiu gyvenę asmenys. Palloni darbuose tokie asmenys neretai išsiskiria
siužetui nebūdinga (XVII a. II pusės) apranga. Kartais personažai nutapyti nesidomintys
vaizduojamais įvykiais arba pavaizduoti atskirai nuo visos siužetinės grupės. Iki Palloni toks
istorinių asmenų vaizdavimas LDK buvo retas, tiesa, nelabai pamėgtas ir XVIII a.
Palloni tapyba ypač aukšto lygio ir išsiskiria visoje Lenkijos ir Lietuvos meno istorijoje.
Jo honorarai taip pat buvo vieni didžiausių. Palloni užsakovai buvo turtingiausi didikai,
valdovas Jonas Sobieskis, o vienam užsakovui dirbta palyginti neilgai. Siame kontekste išsi-
skiria jo dešimtmetį trukęs darbas Pažaislyje, kur gausūs ir ilgalaikiai K. Z. Paco užsakymai
leido sukurti išskirtinį ansamblio tapybinį dekorą.

Palloni freska „Šv. Kazimiero karsto atidengimas"
Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje, tapyta tarp
1690-1692 m. Istorinį XVTI a. pradžios įvykį tapytojas
perteikia taip, tarsi pats būtų jame dalyvavęs. Freskoje
ramus ir emocijų nerodantis lieka tik šv. Kazimiero
kūnas karste.
Palloni freska „Šv. Romualdas" Bielianų seminarijos
bažnyčioje Varšuvoje, nutapyta tarp 1686—1696 m.
Šventojo veidas tapytojo dėka spinduliuoja ramybe ir
susikaupimu.

54
 Palloni freska „Kristus
plauna kojas mokiniams"
Pažaislio bažnyčioje, tapyta
tarp 1678-1685 m.

Palloni freska „Trys karaliai

pagarbina gimusį Kristų"
Pažaislio bažnyčioje, tapyta
tarp 1678-1685 m.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliulytė. Vilnius, 2005, p. 202-205 (G. M. Guidetti).
M. Karpowicz. Dziaialnoščartystyczna Michelangelo Palloniego w Polsce. Warszawa, 1967.
M. Paknys. Nowe žrodia o artystach w Požajšciu w krcgu mecenatu Krzysztofa Zygmunta Pacą, Biuletyn historii
sztuki, 2000, Nr. 1/2, p. 153-160.
L. Šinkūnaitė. Baroko pilnatis Pažaislio vienuolyno ansamblyje, Darbai ir dienos, 2001, t. 26, p. 7-28.
M. Paknys. Postač fundatora w freskų Michelangela Palloniego w Požajšciu, Artys'ci uiloscy w Polsce. Warszawa,
2004, p. 293-299.
G. M. Guidetti. Novita e precisazioni sulla formazione artistica di Michele Atcangelo Palloni, Artys'ci ivloscy iv
Polsce. Warszawa, 2004, p. 265-292.
M. Paknys. Pažaislis. Menas ir istorija. Vilnius, 2005.

55
BERCHHOFF J o h a n n G o t t h a r d ( ? - i k i 1 7 0 1 )
TAPYTOJAS

Berchhoffo biografija ir meninė veikla atskleidžia naują

Vilniaus dailininko tipą. Jau/. Schroeteris ir C. Goetke buvo
sulaukę profesinio pripažinimo ir užmezgę plačius ryšius
Vilniuje. Tačiau Schroeterio žentas Berchhoffas šia kryptimi
žengė dar toliau: sulaukė ir profesinio pripažinimo, ir finan-
sinės sėkmės, įgijo visuomeninį statusą. Jo socialinė padėtis
išsiskiria iš visų ankstesnių savarankiškai dirbusių, jokiam
didiko dvarui nepriklausiusių Vilniaus dailininkų.
Dar visai neseniai apie Berchhoffą buvo žinoma vos
keletas gyvenimo ir veiklos faktų. Šiandien apie jį galima
pasakyti kur kas daugiau. Kilęs veikiausiai iš vokiškų
žemių, išsilavinimą įgijo Vakarų Europoje. Į Vilnių dai-
lininkas atvyko apie 1675 m., nuo to laiko jo gyvenimas
artimai susijęs su LDK sostine. 1679 m. Vilniuje jis vedė
tuo metu gerai žinomo Vilniaus tapytojo /. Schroeterio
dukrą Barborą, taip iš karto pateko į vilniečių dailininkų
Berchhoffo piešinys tušu „Merkurijus
būrį. Paskutinį XVII a. ketvirtį abu sutuoktiniai Berch-
su palete ir teptuku" — ankstyviausias
hoffai aktyviai dalyvavo miesto gyvenime, bendravo su žinomas eskizas, atliktas 1675 m.
žymiausiais tuomečiais Vilniaus dailininkais — tapytojais Vilniuje. Nors piešinyje įrašyta
„Tai nesu aš", jis atliktas kaip tipingas
Gabrieliumi Rusochockiu, Jonu Aksinovičiumi, Martino autoportretas.
Altomonte, drožėjais Kristupu Matiškevičiumi ir Mathiasu
Leutneriu, liejiku Johanu Delamarsu, vargonų meistru Marcusu Wendtu. 1680—1693 m.
Berchhoffams Vilniuje gimė sūnūs Jonas, Juozapas ir Mykolas Maurikijus bei dukros Kot-
ryna, Teresė, Barbora ir Magdalena. Krikštijant vaikus, kaip krikštatėviai buvo kviečiami
ne tik dailininkai, bet ir turtingi miestiečiai. Berchhoffo socialinę padėtį liudijo jį supanti
pagarba ir bičiulystė mieste. Jis pats ne kartą buvo kviečiamas kaip santuokų liudininkas arba
krikštatėvis į Vilniaus patricijų šeimas, priklausė Vilniaus Dievo Kūno brolijai prie Sv. Jono
bažnyčios, kurios vyresniuoju buvo 1691—1692 m., palaikė gerus santykius su bažnytine
vyresnybe. Pavyzdžiui, 1687 m. Smolensko vyskupas nominatas Eustachijus Kotovičius su-
tiko būti jo dukros Barboros krikštatėvis. Vilniaus vyskupijos kancleris Jonas Varanavičius
testamente 1693 m. nurodė, kad BerchhofFui paliekąs liepinį apskritą stalą su penkiais oda
aptrauktais krėslais ir Šv. Marijos Magdalenos paveikslą. Visa tai liudija neeilinę tapytojo
sėkmę Vilniuje.
11
*1
M i 111
E 1 į.iH

1—3. 1676 m. BerchhofFas nutapė paveikslus

„Švč. M. Marijos Dangun Ėmimas" ir „Švč. M. Marijos
Karūnavimas" Kauno parapinės bažnyčios (dabar
katedros) šoniniam altoriui. Baroko tapytojai neretai
perimdavo ir išplėtodavo jau Renesanso epochoje
naudotus populiarius siužetus. Tačiau labiausiai skyrėsi
dangaus sferos vaizdavimas, nuotaikos perteikimas,
emocijų išraiška. Tai labai gerai matyti tiek Palloni, tiek
Berchhoffo tapyboje, kur dažnai kompozicijos viršuje arba
šonuose tapomi emocingi angeliukai, kartais šventieji;
net Svč. M. Marija pavaizduota gana nuotaikinga ir
emocionali.

57
 Berchhoffo meninė veikla plačiau žinoma du paskutinius XVII a. dešimtmečius.
Tiesa, nemažai jam priskiriamų kūrinių nėra tiksliai datuoti, tarp jų galėjo būti sukurtų ir
anksčiau. Vienas ankstyviausių žinomų svarbių darbų — Krokuvos bernardinams 1685 m.
nutapytas altorinis paveikslas „Palaimintasis Simonas iš Lipnicos". Kūrinys pasirašytas,
jame Berchhoffas įsivardijo kaip „tapytojas iš Vilniaus". Svarbu pažymėti ir tai, kokia
proga buvo užsakytas paveikslas. XV a. epidemijos metu miręs bernardinas Simonas pa-
laimintuoju buvo paskelbtas būtent 1685 m. Ta proga Krokuvos Šv. Bernardino bažnyčioje
jo garbei įrengta koplyčia, užsakytas juodojo marmuro antkapis, įrengtas altorius, kurio
paveikslą nutapyti pakviestas ne kuris nors žinomas Krokuvos tapytojas, bet Vilniaus
dailininkas. Tai irgi liudija Berchhoffo garsą ir užsakovų pasitikėjimą. Didžioji dalis jo
darbų išsibarsčiusi po įvairias LDK bažnyčias. Kauno katedros altoriuje kabo 1686 m.
tapyti paveikslai „Švč. M. Marijos Dangun ėmimas" ir „Švč. M. Marijos Vainikavimas".
Vilniaus katedroje saugomas 1690 m. tapytas didžiulis kadaise altoriuje buvęs paveikslas
„Šv. Šeima su šventaisiais" (dar du jo tapyti ir šalia buvę paveikslai „Šv. Stanislovas" ir
„Šv. Kazimieras" neišliko). Pagal stilių jam priskiriama nemažai tapybos darbų - „Šv. Te-
resės ekstazė" (buvo Vilniaus basųjų karmeličių Šv. Juozapo, dabar Labanoro bažnyčioje),
„Rožinio Švč. M. Marijos" paveikslai (Merkinės ir Balbieriškio bažnyčiose), „Šv. Mykolas"
(Balbieriškio bažnyčioje), „Sopulingoji Švč. M. Marija" (buvo Vilniaus karmelitų Visų
Šventųjų, dabar Alšėnų bažnyčioje). Berchhoffui priskiriamos penkios freskos Vilniaus
Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje. Būtent jį tuomečiam statybų globėjui Žemaitijos vyskupui
Kazimierui Pacui 1686 m. rekomendavo tuometis Antakalnio klebonas. Išlikusios freskos
liudija aukštą tapytojo lygį (preciziškai ir taisyklingai vaizduojamos asmenų figūros, tiksli
kompozicija, perteikiama žmonių ekspresija). Kartu menką pažintį su sienų tapyba (tapyta
ne ant šlapio, o ant sauso tinko, antraplaniai vaizdai neryškūs, sunkiai įžiūrimi). Kitų sienų
tapybos darbų Berchhoffo biografijoje nėra žinoma.
Neatsitiktinai Berchhoffą norisi lyginti su jo amžininku italų tapytoju M. Palloni. Abu
jie dirbo LDK tuo pačiu metu, abiejų atlikti užsakymai — aukščiausio lygio tapybos darbai.
Italas buvo universalesnis (tapė ir drobes, ir freskas), tačiau Berchhoffas ne prasčiau gebėjo
perteikti vaizduojamų asmenų nuotaikas, kūno plastiką. Kitaip negu Palloni, Berchhoffas
savo kūriniuose nenaudojo išraiškingos architektūros fono, tačiau dažniau negu italas mėgo
dekoratyvines detales - angeliukų galvutes, debesėlius, gėlių žiedus arba girliandas. Skirtingi
buvo ir jų užsakovai. Palloni visą dešimtmetį dirbo Pažaislyje LDK kancleriui Kristupui
Zigmantui Pacui ir taip susikūrė garsą, būtiną siekiant toliau pelningai dirbti LDK ir Len-
kijoje. Nėra žinoma, kad Berchhoffas ilgesnį laiką būtų dirbęs vienam užsakovui. Nuo pat
atvykimo įsikūręs Vilniuje jis dėl įvairių užsakymų miestą tik trumpam palikdavo. Palloni
karjeros siekė tarnaudamas vienam turtingiausių LDK mecenatų, o Berchhoffas savo iš-
skirtinę socialinę padėtį mieste ir užsakovų pasitikėjimą užsitarnavo atlikdamas pavienius
užsakymus. Dailininkų biografijos skirtingos, tačiau abiem atvejais abu meistrai pelnė pri-
pažinimą kaip puikūs tapytojai.
1676 m. Berchhoffo tapytas paveikslas „Švč. M. Marijos
Karūnavimas" Kauno katedroje. Šį kartą paveiksle
vyrauja, kaip ir dera siužetui, rimtis ir susikaupimas.
Berchhoffo paveikslas „Šv. Teresės ekstazė", 1686 m.
tapytas Vilniaus karmeličių Šv. Juozapo bažnyčiai (dabar
Labanoro parapinėje bažnyčioje). Siužetui būdingas
emocionalumas, kuris paveiksle sustiprinamas naudojant
kontrasto principą — šv. Teresė vaizduojama alpstanti, o
Kristaus apsuptyje pavaizduoti angeliukai džiūgaujantys
būsimos šventosios patirta vizija.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 73-74 (M. Paknys).
I. Vaišvilaitė. Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo altorius, Kultūros barai, 1990, Nr. 6, p. 48-50.
M. Paknys. Vilniaus tapytojų padėtis XVII a. II pusėje, Menotyra, 1999, Nr. 4, p. 9-13.
M. Paknys. Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios freskų autorystės problema, Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės barokas: formos, įtakos, kryptys. Vilnius, 2001, p. 43—51.
T. Račiūnaitė. Vizijos ir atvaizdai. Basųjų karmelitų palikimas. Vilnius, 2003, p. 184, 202—208.
Lietuvos sakralinė dailė, t. 1: Vilkaviškio vyskupija, kn. 5: Alytaus dekanatas. Vilnius, 2003, p. 113-132.

59
ZAORAS Jonas (7-1672)
ARCHITEKTAS

Zaoras, kaip Mūrininkų cecho narys, Krokuvoje minimas jau XVII a. viduryje.
Gyveno Dievo Kūno bažnyčios parapijoje, kurią aptarnavo Laterano kanauninkai. Todėl ir
jo atvykimas į Antakalnio Laterano kanauninkų vienuolyno ir bažnyčios statybas neatrodo
atsitiktinis. Krokuvoje Zaoras dirbo keliose statybose, nors ir nepasižymėjo kaip išskirtinis
architektas. Prieš atvykdamas į Vilnių XVII a. septintajame dešimtmetyje Krokuvoje jis
vadovavo paulinų ir augustinų vienuolynų statyboms. Nors spėjama, kad Zaoras galėjo
dalyvauti statant dar kelias Lenkijos bažnyčias, nėra tai patvirtinančių patikimų istorinių
šaltinių. Antakalnio Laterano kanauninkai jį pasitiko jau kaip žymų architektą — vienuolių
kronikoje ir išlaidų knygose ne kartą apdalytas komplimentais, jo darbas buvo labai vertina-
mas. 1668 m. į Vilnių meistras atsivežė būsimos Sv. Petro ir Pauliaus bažnyčios medinį mo-
delį, vienuolių teigimu - jo paties padarytą, kurį vietoje pats dar šiek tiek pakoregavo. LDK
mediniai pastatų modeliai nebuvo dažnai naudojami. Paprastai būsimo pastato projektas
pristatomas pasitelkiant brėžinius arba eskizus, o statant pirminis projektas neretai būdavo
tikslinamas. Matydamas medinį modelį, Antakalnio bažnyčios užsakovas Vilniaus vaivada
Mykolas Kazimieras Pacas aiškiai galėjo įsivaizduoti, kaip atrodys būsima šventovė.
Zaorui neteko pabaigti pradėtos statyti bažnyčios. 1672 m. pavasarį, besiruošdamas
grįžti į Vilnių, jis staiga Krokuvoje mirė. Tuo metu jau buvo išmūrytos sienos, suskliausta
nava ir koplyčios, tačiau trūko fasado, kupolo, o bažnyčia dar nė nebuvo pradėta puošti.
Antakalnio bažnyčios projektavimo ir vadovavimo statyboms darbus perėmė italų architektas
Giovanni Battista Frediani. Manoma, kad būtent Frediani galėjo kiek pakeisti bažnyčios pa-
grindinio fasado projektą- šis puošnumu išsiskiria iš visos bažnyčios architektūros. Tipiško
// Gesu plano (panaudoto LDK dar XVI a. pabaigoje architekto G. M. Bernardoni) vienos
navos su šoninėmis koplyčiomis ir transeptu bažnyčios projektas liko Zaoro.
Nors žinių apie Zaoro veiklą nėra daug, jo amžininkų palankus vertinimas, atsivežtas
modelis liudija jį buvus svarbų vietinės kilmės Lenkijos ir Lietuvos architektą.

Literatūra
S. Lorentz. O architekcie Janie Zaorze i dekoratorach košciofa šw. Piotrą i Pawla na Antokolu w Vilnie, Dauma
sztuka. Wilno, 1938, z. 1, p. 51-64.
S. Samalavičius. Vilniaus Sv. Petro ir Povilo bažnyčios statyba ir dekoravimas, Statyba ir architektūra, 1972,
t. 2, p. 46-71.
M. Krasnowolska. Przyczynki do dziafalnošci budovvlanej Janą Zaora, Rocznik krakoivski, 1978, Nr. 49,
p. 170-173.
S. Samalavičius, A. Samalavičius. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Vilnius, 1998.

60
Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios
pietinis (1) ir vakarinis (2) fasadai bei bažnyčios
planas (3). Bažnyčios architektūra labai tipinga Baroko
epochai, tačiau nepasižymi originalumu. Ji seka // Gesti
bažnyčios populiariu planu su transeptu ir kupolu.
Fasadas gana grakštus ir plastiškas, puoštas dvejintais
piliastrais, laužytais karnizais ir nišomis. Būtent jis
išsiskiria iš bendros masyvokos ir gana senamadiškos
bažnyčios architektūros.

6i
GALLI Giovanni Maria (minimas 1677-1684 m.)
LIPDYTOJAS

Stiuko lipdytojas Gaili Vilniuje dirbo su kitu lipdytoju Giovanni Pietro Perti. Abu
dailininkai iš Milano į Vilnių atvyko vienu metu, 1677 m., ir kartu iki 1684 m. pabaigos
dekoravo Vilniaus vaivados ir LDK etmono Mykolo Kazimiero Paco statomą Šv. Petro
ir Pauliaus bažnyčią. Kaip liudija Laterano kanauninkų vienuolyno kronika, Gaili atliko
puošybines lipdybos detales — gėles, arabeskas, plafonų rėmus. Abu kartu baigė darbus ir,
1684 m. lapkričio 8 d. gavę po 100 talerių kelionei, išvyko į Italiją. Vėliau Perti grįžo į Vilnių
ir sėkmingai tęsė karjerą, o apie Gaili veiklą daugiau neturime žinių.
Gaili bendradarbiavimas su Perti LDK buvo unikalus — tokių dviejų meistrų artelių
iki tol nebūta. Dar XVI a. buvo įsikūrę ir sėkmingai veikė kelių meistrų susivienijimai
(žr. Giovanni dni ir Bernardus de Gianotis). Tačiau jie labiau priminė viduramžišką dirbtu-
vę — buvo dirbama su gausiu pameistrių būriu, o dalijamasi dažniau ne specifiniais darbais, o
pačiais užsakymais. XVII a. Lenkijoje ir Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai atliekant konkrečius
užsakymus (dažniausiai antkapius, altorius) bendradarbiaudavo architektas ir skulptorius.
Gaili ir Perti partnerystė kitokia - abu buvo lygiaverčiai lipdytojai, tačiau vienas lipdė fi-
gūras, kitas kūrė ornamentus ir puošybines detales. Tik nėra žinoma, ar abu meistrai dirbo
kartu jau prieš atvykdami į Lietuvą. Kad ir kaip būtų, tokio ilgo, aštuonerius metus trukusio
dviejų lipdytojų bendradarbiavimo LDK daugiau nematysime nei XVII a., nei XVIII a. Jau
vėliau be Gaili į Lietuvą grįžusio dirbti Perti lipdyboje akivaizdžiai sumažėja įrėminimų ir
puošybinių detalių. Tai irgi parodo Gaili reikšmę jų bendram puošybos projektui. Pažymė-
tina, kad, nepaisant darbų specifikos, kartu dirbdami abu gaudavo ir vienodus atlyginimus.
Šiandien gal pasakytume, kad Perti darbas kurti skulptūras buvo „atsakingesnis", „meniš-
kesnis". Tačiau vienodas abiejų meistrų užmokestis tik dar kartą patvirtina, kad dailininkas
pirmiausia buvo samdomas meistriškai atlikti savo amatą, o ne demonstruoti meniškumą.
Ką Gaili veikė Italijoje nei prieš atvykdamas į Lietuvą, nei ją palikęs, nėra žinoma. Jo
pavardė buvo labai populiari Tičino apylinkėse, iš kur kilęs G. P. Perti. Todėl manoma, kad
abu lipdytojai galėjo būti kraštiečiai. Gerai žinoma Vakarų Europoje dirbusio tapytojo Gio-
vanni Maria Gaili (1625—1665) biografija, tarp jo vaikų ir vaikaičių vėliau buvo ne vienas
tapytojas ir architektas. Vis dėlto šis Bibienoje (Toskanoje) gimęs dailininkas netapatintinas
su Tičino apylinkėse gimusiu, Vilniuje dirbusiu meistru. Netgi nežinome, ar abu bendra-
pavardžiai dailininkai buvo giminės.

62
 Gaili Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus
bažnyčioje 1677-1684 m. sukurta
lipdyba. Dailininkas lipdė natūralumo
nestokojančių dekoratyvinių elementų.
Štai plafone vienoje iš koplyčių matome
XVII a. pabaigoje dvasininką supančių
Įvairių daiktų rinkinj - smilkytuvą, pintą
krepšį su kieliku ar žvakides. Kitame plafone
tarp vešlios augmenijos galime pastebėti du
besišnekučiuojančius paukštelius. Nemažai
bažnyčios puošyboje pavaizduota fantastinių
būtybių arba kaukių.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 111 (G. Jankevičiūtė, A. Paliušytė).
L. Brentani. Antichi maestri d'arte e di scuola delle terre ticinesi. Lugano, 1957, vol. 6, p. 137.
L. Brentani. Arte e artisti del laghi Lombardi. Como, 1964, vol. 2, p. 298.
S. Samalavičius. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios statyba ir dekoravimas, Statyba ir architektūra, 1972,
t. 2, p. 46-71.
S. Beard. Stucco andDecorative Plasterivork in Europe. London, 1983, p. 68, 69, 211.
S. Samalavičius, A. Samalavičius. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Vilnius, 1998.
PERTI G i o v a n n i P i e t r o ( 1 6 4 8 - 1 7 1 4 )
LIPDYTOJAS

Dailininkas buvo kilęs iš plačios menininkų giminės Italijoje, kurios nariai dirbo
įvairiose Europos šalyse. 1677 m. jis minimas Vilniuje, atvyko kartu su G. M. Gaili.
1682 m. pradžioje Perti Pažaislio vienuolyno bažnyčioje susituokė su M. Paliom dukra Marija
Magdalena, o kaip santuokos liudininkai buvo pakviesti menininkai — Perti kolega G. M. Gaili
ir Pažaislio architektas P. Puttini. Abu sutuoktiniai italai Perti savo likusį gyvenimą susiejo su
Lietuva. Savo testamente 1705 m. Perti prašė būti palaidotas Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus
bažnyčioje, kurios dekoravimas buvo turbūt didžiausias jo įvykdytas meninis projektas.
Drąsiai galima sakyti, kad Perti — vienas geriausiai apmokamų XVII a. LDK dailininkų.
Tai liudija ne tik žinomos sutartys, bet ir jo sukauptas turtas, užimamos pareigos. Dar iki
1693 m. iš savo užsakovo Vilniaus vaivados Jono Kazimiero Sapiegos Perti gavo Antakalnio
ir Šnipiškių jurisdikų valdytojo pareigas. XVIII a. pradžioje minima, kad jis, be dviejų pa-
livarkų gimtinėje, dar turėjęs dvarelį Vilniuje ir palivarką šalia Vilniaus, sandėlį Gardine,
kuriame buvusios gelumbės prekės įvertintos 10 000 auksinų. Taip pat pasiturimą gyvenimą
liudija faktai, kad Perti skolino nemažas pinigų sumas.
Atvykęs į Lietuvą, jis apie aštuonerius metus, iki 1684 m. pabaigos, dirbo Vilniaus
vaivadai ir LDK etmonui Mykolui Kazimierui Pacui, dekoruodamas šio funduotą Laterano
kanauninkų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią. 1678-1679 m. Perti kartu su G. M. Gaili dir-
bo centrinėje navoje, Šv. Augustino, Šv. Mergelių Kankinių ir Šv. Karalienių koplyčiose.
1680 m. meistrai dekoravo Šv. Riterių Kankinių koplyčią, bažnyčios skliautą transepte virš
Maloningosios Dievo Motinos altoriaus. 1681 m. dirbo Šv. Uršulės koplyčioje, presbiteri-
joje, priebažnytyje, 1682 m. dekoravo abi zakristijas, 1683 m. puošė transepto skliautą virš
Penkių Jėzaus žaizdų altoriaus. Lipdybos technologijos specifika ir šaltos Lietuvos žiemos
lemdavo, kad baigę darbą vienoje koplyčioje po kiek laiko jie neretai turėdavo į ją grįžti ir
šį tą pataisyti.
Po mecenato M. K. Paco mirties (1682 m.) Perti su Gaili baigė darbus bažnyčioje ir
1684 m. lapkričio 8 d. Laterano kanauninkai abu dekoratorius išlydėjo į Italiją. Kada Perti
grįžo į Lietuvą, tiksliai nežinoma, tačiau maždaug nuo 1689 m. jau dirbo Vilniaus vaivadai
J. K. Sapiegai. 1689-1692 m. jis dalyvavo statant Sapiegų rūmus Antakalnyje, kur minimas
netgi kaip architektas (greičiausiai prižiūrėjo kai kuriuos statybų darbus). Vėliau juos deko-
ravo stiuko lipdyba. Perti prisidėjo ir prie Sluškų rūmų Antakalnyje statybos ir dekoravimo
XVII a. pabaigoje. Tarp 1690—1692 m. jis, kaip J. K. Sapiegos meistras, dekoravo Šv. Kazi-
miero koplyčios altoriaus retabulą Vilniaus katedroje. 1692 m. pabaigoje dirbo tam pačiam
J. K. Sapiegai priklausančiuose rūmuose Gardine. Gali būti, kad paskutiniame XVII a.

64
 4

Perti 1677-1684 m. Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje nulipdė figūrines kompozicijas.
Bažnyčios puošyboje gausu rimtų temų, tačiau galima rasti ir linksmesnių scenų. Šie Baroko epochoje
labai mėgti putai, atrodo, nusiteikę paišdykauti. Virš arkų įtaisytos sėdinčios šventųjų skulptūros
būdingos Perti kūrybai, aptinkamos ir kituose jo darbuose.
dešimtmetyje stiuko lipdiniais Perti dekoravo ir Gardino jėzuitų bažnyčios presbiteriją.
Nuo 1694 m. dailininkas dalyvavo statant J. K. Sapiegos funduotą trinitorių vienuolyną ir
bažnyčią Antakalnyje. Yra žinoma, kad už dekoravimo darbus bažnyčioje 1700—1705 m.
jam buvo pažadėta po 200 raudonųjų auksinų kasmet — tiek pat, kiek ir už darbą Šv. Petro
ir Pauliaus bažnyčioje prieš porą dešimtmečių. Tiesa, testamente 1705 m. Perti skundėsi,
kad J. K. Sapiega nevykdo pažadų ir nemoka atlyginimo. Todėl nėra tiksliai žinoma, ar jis
pasiliko Vilniaus vaivados tarnyboje iki mirties.
Gal kiek ir paradoksalu, tačiau iš tolimos Italijos atvykęs puikus meistras didžiąją laiko
dalį dirbo viename iš Vilniaus priemiesčių — Antakalnyje. Vilniaus bažnyčiose geriausiai
išliko ir jo darbai.
Perti taikė nemažai meninių naujovių, tuo metu madingų Vakarų Europoje brandžiojo
baroko skulptūroje. Naujas ir avangardiškas tuometėje Lietuvos lipdyboje buvo plazdančių
uždangų vaizdavimas. Įtaigiai vaizduojama perspektyva. Raiškios figūrų emocijos, ekspresija
taip pat atitiko barokines nuotaikas. Tai, kas iki tol Lietuvoje buvo randama tik barokinėje
tapyboje, dabar perkelta į stiuko lipdybą. Perti kūrybą norisi lyginti su tuo pačiu metu
dirbusio kito puikaus lipdytojo G. B. Merli darbu Pažaislyje. Tačiau pastarojo lipdyboje
kai kurių naujovių iš viso nerasime (pavyzdžiui, plazdančių draperijų), kitoms (pavyzdžiui,
perspektyvai) nebuvo teikiama didesnė reikšmė.
Perti atnešė naują miestiečių vaizdavimo būdą — Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios plafonuose
nulipdyti skirtingų miestiečių sluoksnių asmenys. Greičiausiai jis vaizdavo ne konkrečius
tuomečius vilniečius, bet stengėsi perteikti skirtingus tipus. Čia rasime ir elgetos skulptūrą,
ir pasiturinčio bajoro arba skarele plaukus susirišusios miestietės atvaizdų. Antakalnio bažny-
čioje miestiečių tipai derėjo prie šventųjų, alegorines dorybes vaizduojančių figūrų ir dvylika
pasaulio tautų simbolizuojančių skulptūrų didžiajame altoriuje.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliulytė. Vilnius, 2005, p. 209-210 (P. J. Jamski).
S. Samalavičius. Vilniaus Sv. Petro ir Povilo bažnyčios statyba ir dekoravimas, Statyba ir architektūra, 1972,
t. 2, p. 46-71.
P. J. Jamski. Dekoracja rzežbiarska košciola trynitarzy na Antokolu w Vilnie, Sztuka Kresovu Wschodnich. Krakow,
1998, t. 3, p. 243-266.
S. Samalavičius, A. Samalavičius. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Vilnius, 1998.
P. J. Jamski. Jėzaus šventovė Vilniuje, Antakalnyje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas: formos, įtakos,
kryptys. Vilnius, 2001, p. 177-188.
A. S. Czyž. Rzymskie inspiracje tuiorcoiv urystroju košcioia šw. Piotrą i Pawla na Antokolu w Vilnie, Saecul
Christianum 2 (2003), c. 10, p. 165-175.

66
1. Perti Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios
puošyboje panaudojo naują ir iki tol LDK
skulptūroje neaptinkamą plazdančių draperijų
motyvą. Šis su brandžiuoju baroku siejamas
motyvas buvo gana naujas ir Europos mene.

2. Perti lipdyti angeliukai Sv. Petro ir Pauliaus

bažnyčioje. Beje, nors angeliukai iš pažiūros
panašūs, tačiau jų emocijos, nuotaika arba
judesiai labai įvairūs.

3. Tarp 1690-1692 m. Perti dirbo Vilniaus

katedros Sv. Kazimiero koplyčioje, kur
dekoravo koplyčios bures ir kupolą, taip
pat sukūrė lipdytinį altoriaus retabulą. Toks
altoriaus retabulas anksčiausias žinomas
LDK dailėje.
ALTOMONTE Martino (1657-1745)
TAPYTOJAS

Altomonte biografija ir plati meninė veikla labai įdomi. *Mar' lAlto-. į

Gaila, kad nežinomi jo konkretūs darbai Lietuvoje. Tačiau minint
AI i . r- *i • i i •i •

Altomonte biografiją reikia prisiminti, kad puikus tapytojas savo

profesionalaus dailininko karjerą pradėjo būtent čia.
Jis gimė Italijoje, Neapolyje, iš Tirolio emigravusio austrų kilmės kepėjo Michaelio
Hohenbergo šeimoje. Austriška pavardė buvo suitalinta (vok. hohenberg („aukštas kalnas") —
it. altomonte), tačiau ir vėliau, iki gyvenimo pabaigos, tapytojas vartojo abi pavardės formas.
Įdomu, kad Vilniaus santuokų ir krikštų metrikų knygose (minimas čia 1685—1687 m.)
jo pavardė du kartus minima vokiška ir tris — itališka forma. Italijoje Altomonte įgijo išsi-
lavinimą, mokėsi pas puikius to meto Romos tapytojus Giovanni Battista Gaulli ir Carlo
Marattą. Jo kūrybai vėliau būdingi įvairių Italijos tapybos mokyklų bruožai.
Į Lietuvą Altomonte atvyko iš karto po studijų Italijoje. 1681 m. Vilniaus Sv. Petro
ir Pauliaus bažnyčios statybų Antakalnyje mecenatas LDK etmonas Mykolas Kazimieras
Pacas ieškojo tapytojo Romoje, tuo tikslu susirašinėjo su Italijoje buvusiu jėzuitu Mykolu
Buinovskiu. Pastarasis metų pabaigoje laiškuose M. K. Pacui nurodė, kad suradęs tinkamą
kandidatą, nors jo ir neįvardijo. Galima manyti, kad tas tapytojas ir buvo Altomonte, Anta-
kalnio Laterano kanauninkų dokumentuose minimas nuo 1682 m. vidurio. Tik atrodo, kad
iš karto po studijų atvykusiam tapytojui nepavyko Lietuvoje susirasti turtingo ir ambicingo
užsakovo, mat jį kvietęsis M. K. Pacas netikėtai 1682 m. balandį mirė. Kurį laiką jis grei-
čiausiai atliko kokius nors darbus (minimas Laterano kanauninkų išlaidų dokumentuose),
užmezgė ryšius su vietos tapytojais (kviestas kaip krikštatėvis ir santuokų liudininkas), o
Vilniuje minimas iki 1687 m.
Nuo 1690 m. Altomonte ilgiau apsistojo Varšuvoje. Čia jis dirbo įvairiems užsako-
vams, tarp jų— valdovams Jonui Sobieskiui ir Augustui II, įvairiems didikams. Varšuvoje
Altomonte sukūrė šeimą (žmona Barbora Darata Gerke), susilaukė penkių vaikų. Trys sūnūs
pasirinko tėvo profesiją ir tapo žinomais dailininkais Austrijoje - Franz Lorenz (1693-1765)
raižytojas, Bartolomeo (1694—1783) tapytojas, o jaunėlis Andreas Felix (1699—1780) ir
architektas, ir raižytojas, ir tapytojas. XVIII a. pradžioje Altomonte su šeima išvyko į Aus-
triją, kur praleido likusią gyvenimo dalį. Čia jis atliko daug sienų ir molbertinės tapybos
užsakymų tiek pasauliečiams, tiek bažnytiniams hierarchams, vienuolijoms. Tapė daugiausia
religinio siužeto paveikslus, ne vienas jų tebekabo bažnyčių altoriuose. Altomonte tapyboje
atsispindėjo Neapolio ir Venecijos mokyklų įtaka. Jo darbai stipriai prisidėjo prie Vienos
vėlyvojo baroko tapybos mokyklos susiformavimo.

68
 Iš ankstyvojo Altomonte veiklos etapo Vilniuje žinomas 1685 m. jo sudarytas didžiulis
eskizų rinkinys. Jis buvo panaudotas kiek vėliau (1694 m.) Jonui Sobieskiui šešių bataline
tematika tapytų paveikslų ciklui (šiandien dingęs) Žulkvės rezidencijoje ir dviem panašios
tematikos paveikslams Žulkvės parapinėje bažnyčioje. Kai kada istoriografijoje minima,
kad Altomonte galėjęs freskomis ištapyti Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios navos
skliautą. Nors tuo metu, kai buvo nutapytos freskos, jis greičiausiai dar gyveno Vilniuje
(apie 1686—1687 m.), vis dėlto Italijoje išsilavinimą įgijusio tapytojo technika buvo kitokia,
o freskos veikiau priskirtinos tapytojui/. G. Berchhoffui.

^
Išlikęs 1685 m. Altomonte sudarytas eskizų karine tematika
rinkinys. Jame tapytojas atliko įvairios karinės amunicijos,
kariuomenės stovyklų inventoriaus etiudus.
Altomonte 1699 m. tapytas altorinis Sopulingosios
Švč. M. Marijos paveikslas Sventaliepės bažnyčioje.
Paveikslas nutapytas labai profesionaliai, tamsios
spalvos sukuria niūrią nuotaiką, o liūdnumas atsispindi
ir Dievo Motinos veide.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 64-65 (G. Jankevičiūtė,
M. Paknys).
H. Aurenhammer. Martino Altomonte. Wien, Muenchen, 1965.
M. Karpovvicz. Polskie itinerarium Marcina Altomontego, Rocznik historii sztuki, 1966, t. 6, p. 97-158.
V. Aleksandravičius. Martynas Altomonte Lietuvoje ir nauja jo ankstyvosios biografijos koncepcija, Lietuvos
dailė europiniame kontekste. Vilnius, 1995, p. 196-205.
M. Paknys. Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios freskų autorystės problema, Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės barokas: formos, įtakos, kryptys. Vilnius, 2001, p. 43—51.

69
TARASEVIČIUS Aleksandras (apie 1 6 5 0 - 1 7 2 7 )
RAIŽYTOJAS

Tarasevičius gimė ir augo LDK, čia susiformavo ir jo raižybos stilius. Nedaug žinoma
apie dailininko studijas jaunystėje. Lietuvoje (veikla minima nuo 1672 m.) jis dirbo iki
1688 m., vėliau išvyko į Kijevą. Nuo tada jo kūrinių LDK leidiniuose neberasime. Paskui
dar trumpai dirbo Rusijoje, tačiau daugiausia iliustravo Kijeve leidžiamas knygas. Kijeve
įstojo į Pečioros Lavros stačiatikių vienuolyną.
Iš viso žinoma apie pusantro šimto Tarasevičiaus atliktų vario raižinių, didžioji dalis
sukurta Lietuvoje. Jo darbai labai įvairūs — portretų graviūros, antraštiniai knygų puslapiai,
didikų genealoginiai medžiai, alegorinės iliustracijos, religinio turinio paveikslėliai. Kai
kurios knygos iliustruotos įspūdingais grafikos ciklais. Štai Aleksandro Hilaro Palubinskio
knyga „Rožinis ir kitos maldos Švč. M. Marijai" (lotyniškai ir lenkiškai išleista 1672, 1678
ir 1686 m.) iliustruota 12 kalendorinių mėnesių, 15 evangelijos siužetų ir 10 Naujojo Testa-
mento siužetų raižiniais. Fulgento Drijackio knyga „Švenčiausias Jėzaus gyvenimo lobynas"
(lotyniškai ir lenkiškai išleista 1682 m.) iliustruota 39 Mišias vaizduojančiomis graviūromis.
Nors iliustracijų ciklas buvo skirtas paaiškinti Mišių liturginę eigą, Tarasevičius čia vengia
pasikartojimų, kiekvieną graviūrą kuria tarsi savarankišką. Vakarų Europoje žinomas ne
vienas tokio pobūdžio leidinys, tačiau iliustracijos ten dažniausiai schemiškos, scenos lako-
niškesnės. Tarasevičius visose iliustracijose vaizduoja Mišias prie altoriaus aukojantį kunigą.
Tačiau kiekvienoje graviūroje keičiasi dailininko pasirinktas scenos vaizdavimo taškas, alto-
riaus architektūra ir puošyba, altorinis paveikslas (arba skulptūra), altorių supantys žmonės.
Šiame cikle bene geriausiai atsispindi visi Tarasevičiaus kūrybos bruožai — daugiaplanės
kompozicijos, drąsiai ir gausiai naudojamas architektūrinis fonas, nevengiama išryškinti
perspektyvos, piešinio linijos tikslios.
Aptariant Tarasevičiaus veiklą verta dėmesį atkreipti į meninį knygų iliustravimo kon-
tekstą Vilniuje XVII a. II pusėje. Kitaip negu XVII a. I pusėje, tuo metu jau dauguma knygų
buvo puošiamos iliustracijomis, daugiausia vario raižiniais. Kartais užsakovai apsiribodavo
puošnesniu antraštiniu puslapiu, kartais būdavo išraižomas portretas, retkarčiais ir didesni
ciklai. XVII a. I pusėje Vilniuje dirbo vos vienas aukšto lygio raižytojas (C. Goetke). Tačiau
XVII a. II pusėje greta Aleksandro Tarasevičiaus Vilniuje matome ir daugiau profesionalių
grafikų: tai jo brolis Leonas Tarasevičius, Laurynas Kščonovičius, Jonas Ščirskis, Laurynas
Vilatzas. Deja, dauguma jų anksčiau arba vėliau persikėlė į Ukrainą, taip nutraukdami
savotiškos Vilniaus grafikos mokyklos veiklą. Iš tikrųjų vientisa mokykla XVII a. II pusėje
Vilniuje niekada nebuvo susiformavusi. Tačiau gerų Vilniaus raižytojų darbas padarė nemažą
įtaką vėliau iliustruojant LDK knygas.
 MA&BSCHALCOc
'pum datx, In
dncumcntum
amcnrum

1. Tarasevičiaus raižytas A. H. Palubinskio knygos

„Rosarium et officium B. Mariae Virginis..." (Vilnius,
1678) frontispisas. Antraštinis lapas dekoruotas puošniais
vartais. Jų centre vaizduojama Švč. M. Marija, supama 15
žiedų, simbolizuojančių 15 Rožinio paslapčių. Šonuose
klūpo šv. Pranciškus ir Šv. Dominykas, viršuje siužetą
vainikuoja Švč. Trejybė. Vartų šonuose vaizduojama bene
populiariausia šventųjų pora - šv. Petras ir Paulius, viršuje
ir apačioje kampuose keturi evangelistai. Pagerbtas ir
karalaitis šv. Kazimieras, garsėjęs ypatingu pamaldumu
Dievo Motinai. Jis pavaizduotas ovalo formos kartuše
kompozicijos viršuje.

2. Tarasevičiaus graviūra Kazimiero Kristupo Klokockio

laidojimo pamokslo leidinyje (M. Kučvarevičiaus
knygelėje „Nalccz albo Fascia Tromby šmiertelnej
tnvoge..." (Sluckas, 1685)). Graviūra simbolizuoja laiko
ir mirties galią: elnią su laikrodžio ciferblatu vejasi giltinė.
Giltinės medžioklė buvo sėkminga. Tai liudija Klokockio
IO Kjm portreto viršuje pavaizduota giltinė, jau besipuikuojanti
nukauto žvėries ragais.

3. Tarasevičiaus 1677 m. raižytas Vilniaus vyskupo

sufragano Mikalojaus Slupskio portretas.
 •įfici/Mįfs i Sacrificij Mifste. Canon muuir.
XXXVII. i XIV
- OBLATtO r

Dvi Tarasevičiaus graviūros A. H. Palubinskio knygai „Rosarium et officium B. Mariae Virginis..." (Vilnius, 1678).
Leidinyje sudėtos 39 mišias vaizduojančios iliustracijos, tačiau nė viena nekartojama, nevienodas vaizduojamas ir
kiekvienos, paprastai prie altoriaus vykstančios scenos fonas. Skirtingi ir pavaizduoti mišių dalyviai. Štai čia kairėje
matome klūpantį kilmingąjį, o dešinėje graviūroje - prie altoriaus prisigretinusį elgetą.

Literatūra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliulytė. Vilnius, 2005, p. 253-255 (J. Liške-
vičienė).
M. Kalamajska-Saeed. Vilnius - XVII a. grafikos centras (tyrimų gairės), Menotyra, 1994, Nr. 2,
p. 4-13.
M. Janocha. Aleksandro Tarasevičiaus 1682 metų Vilniaus graviūrų ciklas „Sacrificium Missae" liturgi-
nių — alegorinių „Vitae Christi" ciklų kontekste, Paveikslas ir knyga. LDK dailės tyrimai ir šaltiniai. Vilnius,
2002, p. 81-105.
J. Liškevičienė. Aleksandro Tarasevičiaus iliustracijos A. Palubinsko „Rožynui", Lietuvos grafikos istorijos
šimtmečiai. Vilnius, 1996, p. 43-60.
J. Liškevičienė. Vilniaus akademijos spaustuvės leidinių embleminės graviūros kaita XVII amžiuje, Ženklas
ir simbolis senojoje Lietuvos dailėje. Vilnius, 1996, p. 5-96.
J. Liškevičienė. XVL-XVLLLamžiaus knygų grafika senuosiuose Lietuvos spaudiniuose. Vilnius, 1998.
J. Liškevičienė. Mundus emblematum: XVLI a. Vilniaus spaudinių iliustracijos. Vilnius, 2005-
Tarasevičiaus 1672 m. išraižytas įspūdingas Palubinskių giminės genealoginis medis. Šioje genealogijoje vaizduojami
tiek legendinis protėvis Palemonas, su juo besigiminiuojantys valdovai (rodo Palubinskių kilmingumą), tiek ir paties
Aleksandro Hilarijaus Palubinskio (raižinio užsakovo) vaikai. Iš viso pavaizduoti 125 asmenys! Dažnai prie asmenų
nurodytos pareigybės ir su Palubinskiais susigiminiavusių šeimų herbai.

73
SCHMIDT Johann Christian ( 1 7 0 1 - 1 7 5 9 )
SKULPTORIUS

Schmidtas buvo kilęs iš Lenkijos Pamario,

kur praleido didesnę gyvenimo dalį. XVIII a.
ketvirtajame dešimtmetyje atliko nemažai už-
sakymų ir Lietuvos provincijos jėzuitams. Dar
1732 m. dailininkas sukūrė akmeninių skulp-
tūrų Šventaliepės jėzuitams, o 1736 m. įsipa-
reigojo atlikti Gardino jėzuitų Sv. Pranciškaus
Ksavero bažnyčios didįjį altorių. Altorius (išli-
kęs iki šiol) ypač aukšto lygio. Didysis altorius
dviejų tarpsnių, iš kurių viršutinis šiek tiek ma-
žesnis — tokiu būdu suformuojama perspektyva
ir kuriama dar didesnio altoriaus iliuzija. Abu
tarpsniai vertikaliai suskaidyti kolonomis, tarp
jų įstatytos skulptūros. Kadaise altorius buvo
itin šviesaus kolorito — kolonos baltos, o skulp-
tūros dažytos šviesiai melsvai. Figūroms būdin-
ga barokinė ekspresija, švelniai plazdenantys
drabužiai, emocingi gestai, tačiau veido išraiška
rami. Žvelgiant į viena šalia kitos sustatytas
skulptūras susidaro įspūdis, tarsi pavaizduoti
Schmidto 1732 m. sukurta Svč. M. Marijos Nekaltojo
asmenys tarpusavyje šnekučiuotųsi. Prasidėjimo skulptūra Šventaliepės bažnyčios
šventoriuje.
Apie kitus Schmidto kūrinius nedaug
žinoma. 1733 m. jis įsipareigojo dekoruoti
Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės Nesvyžiaus pilies didžiąją menę. Taip pat dirbo ir
Lenkijoje — atliko didįjį altorių Branevo Šv. Kryžiaus bažnyčioje (1738 m.), jam priskiriamas
Ščiučino pijorų bažnyčios didysis altorius (1730—1739 m.).

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. l:XVI-XVlII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 234-235 (A. Kaladžinskaitė,
V. Piarvyšyn).
O. Gorszkowoz, A. Jaroszewicz. Oltarz košciola farnego w Grodnie, Kultūra artystyczna Wielkiego Księstiva
Liteivskiego w epoce baroku. Warszawa, 1995, p. 79—87.

74
Schmidto sukurtas Gardino Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios didysis altorius. Įdomu, kad su skulptoriumi
sudarytoje sutartyje buvo smulkiai nurodytas ikonografinis siužetas ir techninis altoriaus atlikimo aprašymas —
pirmame tarpsnyje centre pavaizduota šv. Pranciškaus Ksavero figūra, šonuose tarp kolonų išdėstytos apaštalų
figūros. Pirmame tarpsnyje šonuose prieš visas skulptūras pirmi turėjo būti pavaizduoti altoriaus fundatorių
Lazovų šventieji globėjai - šv. Samuelis ir šv. Konstancija. Viršuje, kaip ir numatyta sutartyje, centre pavaizduota
Prisikėlusio Jėzaus skulptūra, šonuose tarp kolonų - evangelistų ir Bažnyčios mokytojų skulptūros.

75
HEDEL J o h a n n (7-1764)
SKULPTORIUS

XVIII a. viduryje Vilniuje susibūrė nemažai lipdytojų ir drožėjų. Vientisos mokyklos

nebuvo, dirbo daugiausia iš svetur atvykę meistrai, o skulptūroje vyravo vėlyvojo baroko ir
rokoko meninės formos. Gausius tuomečius užsakymus lėmė ne tik besikeičiantis užsakovų
skonis, bet ir dažni Vilniaus gaisrai: XVIII a. I pusėje ugnis kelis kartus niokojo bažnyčias
ir rūmus. Kartu su Johannu Hedeliu tuo metu Vilniuje dirbo jo brolis Josephas Hedelis,
Franciscus Ignatius Hofferis, Juozapas Voščinskis, Juozapas Nezemkovskis, Johannas Valen-
tinus Tobias Dyderschteinas, Ignatius Meltzeris ir kiti. Pažymėtina ir tai, kad tarp Vilniaus
dailininkų XVIII a. viduryje jau beveik nebuvo anksčiau čia dažnų italų meistrų — tuo
metu daugiausia dirbo dailininkai iš vokiškų kraštų, Lenkijos, taip pat vietinės kilmės
skulptoriai.
Hedelis atvyko iš Austrijos Innsbrucko miesto XVIII a. penktojo dešimtmečio viduryje.
1746 m. jis dekoravo Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo Apvaizdos koplyčią, nuo 1747 m. kele-
rius metus dirbo Šv. Jono bažnyčioje. Dailininkas priklausė Sv. Kryžiaus brolijai, kuriai iki
1753 m. įrengė didįjį altorių bonifratrų Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Kaip ir daugelis tuomečių
meistrų, Hedelis vykdė užsakymus ir už Vilniaus ribų, pavyzdžiui, 1759 m. Slanimo ber-
nardinių bažnyčioje įrengė keletą altorių ir sakyklą.
Hedelis atliko įvairius skulptūros darbus - lipdė figūras, karnizus, kapitelius, marmuro
imitacija dengė altorių kolonas. Jo skulptūroms būdingos vėlyvojo baroko formos, figūros
masyvokos, judesiai santūrūs, rūpestingai modeliuojami drabužiai, klostės paprastai krinta
vertikaliai, paryškina kūno formas.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 121-122 (A. Paliušytė,
A. Kaladžinskaitė).
P. Jamski. Tworcy wystrojow sztukatorskich w bernardyriskich švviątyniach Stonimia w latach 1759-1764, Litu/a
iPolska. Dziedzictmo sztuki sakralnej. Warszawa, 2004, p. 117-128.
A. Kaladžinskaitė. Svetimšaliai dailininkai XVIII a. Vilniuje, Menotyra, 2004, Nr. 2, p. 7-13.
V. Drėma. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vilnius, 1997.
Hedelio apie 1747-1748 m. sukurtos skulptūros Šv. Jono bažnyčios pagrindiniam fasadui. Tarp kolonų
dešinėje čia įkomponuotos šv. Pranciškaus Ksavero ir šv. Jono Krikštytojo, o kairėje - šv. Jono Evangelisto
ir šv. Jono Nepomuko skulptūros. Hedelio darbų išliko nedaug, bet žinome, kad užmokestis jam paprastai
būdavo mokamas didesnis negu kitiems jo kolegoms amžininkams Vilniuje. Tai liudija, kad jo kuriamos
skulptūros neabejotinai turėjo paklausą ir buvo vertinama jų atlikimo kokybė.

77
HESKIS Ksaveras Dominykas (7-1764)
TAPYTOJAS

XVII a. LDK pasižymi kaip naujų ir brangių

medžiagų naudojimo laikas. Tuo metu išpopu-
liarėja marmuras (C. Tencala, P. Puttini), smiltai-
nis, drožyba gausiai auksuojama. XVIII a. imama
ieškoti, kuo galima pakeisti brangias medžiagas,
drauge išlaikant ne mažesnį poveikį žiūrovui. To-
dėl vietoj tikro, bet brangaus įvežtinio marmuro
imama naudoti vietoje sukurta marmuro imitacija,
o sudėtingi lipdytiniai kolonomis, skulptūromis ir
laužytais karnizais puošti altorių retabulai pakei-
čiami jų tapybine imitacija. Iliuzinė tapyba LDK
pradeda plisti jau XVII a. pabaigoje. XVIII a. ji
įgauna naujų išraiškos būdų ir formų. Skliautuose
neretai vaizduojamos scenos architektūriniame
fone, naudojant perspektyvą formuojama erdvės
iliuzija. Tokia iliuzija tarsi „kilstelėdavo" pastato
lubas aukštyn, pati bažnyčia arba rūmų patalpa
Kaip manoma, tai Heskio apie 1750 m. tapytas
tapdavo „erdvesnė". Heskio kūryba atskleidžia autoportretas. Jeigu taip tikrai yra, tai anksčiausias
būtent šiuos naujus LDK meninius bruožus. LDK dailininko žinomas tapytas autoportretas.

Heskio biografija pristato jį kaip tipingą di-

dikų dvaro dailininką. Nėra žinoma apie Heskio
studijas, tačiau paskutinius keturis dešimtmečius jis dirbo Radvilų dvare. Pas Radvilas
liko dirbti ir jo sūnus tapytojas bei raižytojas Juozapas Ksaveras (mirė apie 1810 m.). Nuo
1727 m. Heskis dirbo LDK kanclerienės Onos Kotrynos Sanguškaitės-Radvilienės dvare.
Nuo 1740 m. perėjo dirbti pas jos sūnų Mykolą Kazimierą Radvilą Žuvelę. Radvilų dvare jis
atliko įvairius darbus — dekoravo sienų apmušalus, auksavo, piešė gobelenų projektus, tapė
paveikslus, portretus. Būtent XVIII a. dvaro dailininkams būdingas įvairių technikų įvaldy-
mas. Heskis dirbo taip pat ne vienoje Radvilų rezidencijoje: Palenkės Bialoje, Slavacineke,
Svežanyje, Slucke, Nesvyžiuje. Pastarajame atliko daugiausia užsakymų. Čia jis dekoravo ir
Nesvyžiaus Radvilų rūmus, ir bažnyčias — jėzuitų bei benediktinių.
Įspūdingiausias išlikęs Heskio darbas — Nesvyžiaus jėzuitų Dievo Kūno bažnyčios
sienų tapyba (1750—1753 m.). Čia jis, naudodamasis kvadratūros tapyba, perteikė optiškai
tolstančios erdvės iliuziją. Tokios iliuzijos efekto dažnai siekiama visoje XVIII a. Europos
 - M-.

A. Pozzo knygos „Perspectivae pictorum atque

architectorum..." (Roma, 1719) iliustracijos. Ši XVII a.
pabaigoje pirmą kartą išleista knyga tapo parankine
baroko tapytojų knyga, supažindinančia su perspektyvos
subtilybėmis. Ypač ji buvo naudinga sienų tapybos
meistrams, didelėse tapytose freskose siekiantiems sukurti
iliuzijos efektų. Tai matyti ir XVIII a. viduryje
K. D. Heskio tapytoje Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios
sienų tapyboje.

79
Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios skliaute virš presbiterijos nutapyti šv. Mykolo kova su šėtonu ir Švč. Sakramento
išaukštinimas. Abi temos parinktos bažnyčios titulo ir bažnyčios naujos meninės programos įgyvendinimo mecenato
Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės šventojo globėjo garbei. Nors virš presbiterijos nėra kupolo, tačiau skliaute
nutapytu architektūriniu fonu stengiamasi sudaryti kupolo su žibintu iliuziją.

sienų tapyboje, kuriai pradžią padiktavo Andrea Pozzo XVII a. pabaigos traktatai. XVII a.
tapyboje architektūrinis fonas nėra retas (tai galima matyti ir M. Palloni tapyboje). Tačiau
patalpų (menių, koplyčių, bažnyčių) skliautuose dažniausiai tapoma dangaus erdvė ir jame
komponuojami siužetai. XVIII a. skliautuose dangaus foną vis dažniau pakeičia architek-
tūros fonas. Tapyti laužytų įmantrių formų karnizai, kolonos, erdvūs langai tarsi nukelia
vaizduojamą sceną gerokai toliau negu navos skliauto arba kupolo plokštuma.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 129-130 (A. Paliušytė,
O. Baženova, V. Piarvyšyn).
W. Karkuciriska. Anna z Sanguszkoui Radziwittowa (1676-1746). Dzialalnoičgospodarcza i mecenat.
Warszawa, 2000.
A. Paliušytė. Tapytojų verslas XVIII a. Palenkės Bialoje, Menotyra, 2004, Nr. 2, p. 14—23.
D. Klajumienė. XVIIIa. sienų tapyba Lietuvos bažnyčių architektūroje. Vilnius, 2004.
O. EajKeHOBa. PadjueunnoecKuū Heceustc. MHHCK, 2007.

8o
Heskio tapyta scena Nesvyžiaus bažnyčios transepte „Pasaulio kraštai pagarbina gimusį Kristų". Šis siužetas pavaizduotas
irgi įspūdingame architektūriniame fone, kurio pirmame plane įkomponuotos keturių pasaulio žemynų alegorijos -
Europos, Azijos, Afrikos ir Amerikos.

81
GLAUBITZ Johann Christoph (7-1767)
ARCHITEKTAS

Glaubitzo veikla tyrinėtojų dėmesį patraukė jau seniai ir tikrai neatsitiktinai. Jis nebuvo
katalikas, tačiau labiausiai prisidėjo prie katalikų bažnyčių statybų XVIII a. viduryje. Drą-
siai taikė menines naujoves ir laužė vietos tradicijas architektūroje. Glaubitzas turėjo plačių
ryšių tiek su didikais, tiek su dailininkais, o užsakymų amplitudė siekė nuo Žemaitijos
iki Polocko - rytinių LDK žemių. Tai lėmė, kad gabaus architekto veikla tyrinėtojų buvo
apipinta įvairiomis hipotezėmis, spėliojimais ir perdėjimais. Skirtingų tyrinėtojų jam buvo
priskiriama vos ne pusė visų XVIII a. vidurio statybų. Šiandien galime tvirčiau pasakyti, kad
Glaubitzo meninė įtaka buvo didžiulė, o veikla plati, tačiau ne begalinė.
Jis buvo kilęs greičiausiai iš vokiškų kraštų, tačiau tiksliau iš kur — nežinoma. Dar 1732 m.
Glaubitzas minimas kaip pameistrys Gdanske, o Vilniuje liuteronų bendruomenės metrikų
įrašuose minimas nuo 1738 m. Vilniaus liuteronų bendruomenėje architektas visą laiką buvo
labai gerbiamas, užėmė svarbias pareigas ir rūpinosi visais didesniais meniniais darbais.
Glaubitzas artimai bendravo su įvairių profesijų dailininkais Vilniuje. Jis mielai kviečiamas
į katalikų dailininkų tuoktuves arba krikštynas, nors pats buvo kitatikis. Architekto dukra Ona
Vilniuje ištekėjo už auksakalio Jono Hojerio. Nekildavo jokių kliūčių jam, kaip liuteronui, gauti
ir didelių katalikų vienuolynų arba bažnyčių statybų ir remonto darbų užsakymų. Glaubitzas
puikiai sutarė ir palaikė ilgalaikius ryšius su kai kuriais Katalikų Bažnyčios hierarchais, taip pat
atliko užsakymus Stačiatikių ir Unitų Bažnyčioms, žydų bendruomenei Vilniuje.
Lyginant Glaubitzo veiklą, pavyzdžiui, su XVII a. I pusės architektų darbo specifika,
išryškėja nemaži skirtumai. Šimtmečiu anksčiau dirbęs architektas paprastai kelerius arba
keliolika metų skirdavo vieno architektūrinio ansamblio arba objekto statybai. Glaubitzas
jau gebėjo vienu metu projektuoti ir prižiūrėti kelis statomus objektus, kartais skirtinguose
miestuose, vienas nuo kito gerokai nutolusius.
Štai 1741 m. architektas sudarė sutartį su Vilniaus benediktinėmis dėl Šv. Kotrynos
bažnyčios interjero rekonstrukcijos projekto. Iš šios vienos ankstyviausių architekto sutarčių
matyti, kad Glaubitzas neturėjo savo nuolatinių darbininkų (mūrininkų, lipdytojų, drožėjų)
komandos, tačiau įsipareigojo pats surasti meistrus. Jis ir vėliau neturėjo nuolatinių pagalbi-
ninkų. Tačiau geri santykiai su dauguma Vilniaus dailininkų leisdavo jam pasikviesti į savo
statybas tuo metu geriausius dekoratorius. Ir vėliau sudarydamas sutartis Glaubitzas ne kartą
pats imdavosi ne tik projektavimo, bet ir organizavimo bei priežiūros darbų.
Pakeisti Vilniaus architektūrinį veidą Glaubitzui „padėjo" 1737 ir 1748 m. miestą nu-
siaubę gaisrai - po jų teko atstatinėti ne vieną bažnyčią, vienuolyną, rūmus. Rekonstruojant
neretai ne tik atkuriami interjerai, bet ir perstatomi fasadai, kupolai.

82
Vilniaus Šv. Jono bažnyčios altorių kompleksas, suprojektuotas Glaubitzo. Bažnyčios vidus pertvarkytas XVIII a.
viduryje po gaisro. Įspūdingas presbiterijos altorių kompleksas susideda tarsi iš dviejų dalių. Pirmoje išsiskiria lipdyba ii
marmuro imitacija dekoruoti altoriai, o antroje presbiterijos centre gilumoje atsiveria dar vienas altorius su malonėmis
garsia Loreto Švč. M. Marijos skulptūra. Įdomiausia, kad ši tolimiausia perspektyvą uždaranti dalis labiausiai apšviesta
per didelius langus krintančios šviesos, todėl išsiskiria visame altorių komplekse.
Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios altorių kompleksas, kurį 1741 m. šukutė Glaubitzas. Tai vienas ankstyviausių
architekto įgyvendintų projektų Vilniuje.

Ankstyviausi Glaubitzo darbai buvo bažnyčių interjerų rekonstrukcijos. Dar 1740 m.

jis parengė Vilniaus Šv. Jono bažnyčios Auksakalių cecho altoriaus Šv. Barboros koplyčioje
projektą. 1741 m. sukūrė, kaip minėta, Šv. Kotrynos bažnyčios interjerą. Apie 1742 m.
architektas suprojektavo ir pastatydino Liuteronų bažnyčios didįjį altorių, 1747—1750 m.
rekonstravo Vilniaus jėzuitų Šv. Jono bažnyčios interjerą. Iki 1749 m., manoma, Glaubitzas
atliko Šv. Onos bažnyčios vidaus rekonstrukciją ir suprojektavo tris altorius.
Nuo penktojo dešimtmečio pabaigos architektas vis dažniau ėmėsi ir statybos darbų.
Manoma, kad būtent Glaubitzas po 1748 m. gaisro pastatė naują puošnią Vilniaus Didžiąją
sinagogą. 1749 m. jis projektavo dominikonų Šv. Dvasios bažnyčios kupolo statybas ir orga-
nizavo darbus, 1749-1755 m. projektavo ir po gaisro perstatė Vilniaus rotušę. Beje, Glau-
bitzas nepriklausė miesto Mūrininkų cechui, tačiau tai, jog būtent jis, o ne cecho meistras
gavo magistrato užsakymą, liudija, kad architekto gebėjimai tuo metu buvo itin vertinami.
Kilus ginčų dėl turto vertinimo arba darbų atlikimo, magistratas neretai samdydavo pro-
fesionalius architektus atlikti ekspertizę, tarp jų — ir Glaubitzą.
 Architektas Vilniuje intensyviai dir-
bo ir toliau. 1753-1756 m. Glaubitzas
suprojektavo stačiatikių Sv. Dvasios cerk-
vės Vilniuje ikonostasą. 1757—1761 m.
vadovavo jėzuitų rezidencijos Lukiškėse
rekonstrukcijai. 1761 m. Vilniaus bazilijo-
nai pasamdė architektą atlikti vienuolyno
prie Svč. Trejybės cerkvės projektavimo ir
statybų darbus. Jam priskiriami puošnūs
vartai į bazilijonų vienuolyną iš Aušros
Vartų gatvės pusės. Kai kurių autorių
manymu, Glaubitzas galėjo projektuo-
ti Vilniaus bernardinų bažnyčios vidaus
rekonstrukciją, vykdytą 1763-1767 m.,
nors istoriniai šaltiniai to ir nepatvirtina.
Architektas puošė ne vien Vilnių. Po
1743 m. jis baigė Stolovičių Maltos ordi-
no bažnyčią, pradėtą statyti, bet nebaig-
tą architekto/. Fontanos. 1750—1759 m.
prisidėjo prie Polocko unitų Sv. Sofijos
cerkvės statybos ir dekoro. 1756—1763 m. Vilniaus žydų sinagoga. J. Buthako apie 1929 m. daryta
buvo pasamdytas projektuoti ir prižiūrėti nuotrauka. Glaubitzas iš kitų savo laikmečio architektų
išsiskyrė ne tik darbštumu, bet ir tuo, kad dirbo įvairių
Mogiliavo stačiatikių Viešpaties Atsimai- konfesijų užsakovams. Vilniuje jis projektavo evangelikų
nymo cerkvės ir vienuolyno rekonstrukci- liuteronų, katalikų, stačiatikių ir unitų šventoves, po 1748 m.
gaisro perstatė ir žydų sinagogą. Deja, ji neišliko iki šių
jos bei seminarijos statybos darbus.
dienų, buvo sugriauta XX a. viduryje.
Glaubitzo išskirtinę padėtį liudija ir
puikūs santykiai su aukščiausiais Katalikų
Bažnyčios dvasininkais. Vilniaus vyskupas Mykolas Jonas Zenkavičius 1761 m. testamentu
paliko 50 000 auksinų, už kuriuos turėjo būti perstatyta Lydos parapinė bažnyčia. Testa-
torius pageidavo, kad darbams atlikti būtų pasamdytas ne bet koks architektas, o būtent
Glaubitzas. Žinoma, kad Glaubitzą su Zenkavičiumi ir anksčiau siejo užsakovo ir atlikėjo
santykiai. Manoma, kad architektas tvarkė Vilniaus katedros varpinę, projektavo pagrindinio
katedros fasado bokštus, perstatė vikarų namus. Glaubitzą vertino ir Žemaitijos vyskupai An-
tanas Dominykas Tiškevičius (statė rezidenciją) bei Jonas Dominykas Lopacinskis (remon-
tavo Varnių katedrą, statė kunigų seminariją Varniuose, Lopacinskių rūmus Vilniuje).
Architektas aktyviai dirbo beveik 30 metų, jo architektūrinis palikimas didžiulis.
Neatsitiktinai būtent Glaubitzas tituluojamas žymiausiu Vilniaus vėlyvojo baroko architek-
tūros mokyklos atstovu. Dvibokščiai, aukštai šaunantys, tačiau kiek masyvokos architektūros
pastatai, elegantiškas, bet ne per daug įkyrus kolonų, piliastrų ir nišų žaismas būdingi daugeliui
Glaubitzo projektuotų bažnyčių. Tačiau reikia prisiminti, kad šių vėlyvojo baroko architektūros

86
XVIII a. 5-ajame dešimtmetyje pagal Glaubitzo projektą Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios cerkvės ikonostasas.
atliktas Auksakalių cecho Sv. Barboros altorius Vilniaus suprojektuotas Glaubitzo XVIII a. viduryje.
Šv. Jono bažnyčioje.

bruožų randama ir kitų to meto Vilniaus architektų darbuose. XVIII a. viduryje Vilniuje
dirbo Juozapas Fontaną, Abrahamas Wuerztneris, Abrahamas Genu, Jonas Vilhelmas Frezeris,
Joachimas Herdegenas ir kiti. LDK provincijoje dažnai buvo sekama geriausiais architektūros
(ypač Vilniaus) pavyzdžiais, neretai statybos darbams atlikti ten buvo kviečiami meistrai iš Vil-
niaus. Pripažįstant Glaubitzo įtaką Vilniaus vėlyvojo baroko architektūros mokyklai, visuomet
reikia prisiminti, kad jis nebuvo vienintelis šios mokyklos atstovas.

Literatūra
S. Lorentz. _/iz72 Krzysztoj Glaubitz architekt ivilenski XVIII w. Warszawa, 1937.
V. Drėma. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vilnius, 1997.
A. Kaladžinskaitė. Vilniaus vėlyvojo baroko meno rinka. Vilnius, 2005. Daktaro disertacija.
A. KaJadžinskaitė. Svetimšaliai dailininkai XVIII a. Vilniuje, Menotyra, 2004, Nr. 2, p. 7-13.
A. Kaladžinskaitė. Žemaitijos vyskupų Antano Dominyko Tiškevičiaus ir Jono Dominyko Lopacinskio archi-
tektūros užsakymai, Menotyra, 2007, Nr. 2, p. 32—43.

87
FONTANĄ Juozapas ( 1 7 1 6 - 1 7 7 3 )
ARCHITEKTAS

Juozapo Fontanos tėvas, iš Italijos atvykęs Giuseppe Fontaną (m. 1739) jau XVIII a.
pradžioje dirbo architektu valdovo dvare Varšuvoje. Vyresnysis sūnus Jokūbas studijavo
Italijoje. Tėvas į Kastelo Italijoje 1732—1733 m., o greičiausiai ir j Romą pasiuntė ir jaunes-
nįjį sūnų Juozapą. Beje, brolis architektas Jokūbas Fontaną (1710—1773) vėliau gavo tėvo
vietą valdovo dvare, o Juozapas ieškoti užsakymų išvyko į LDK. Už tėvo ir brolių nuopelnus
1768 m. Juozapas kartu su broliais buvo įrašyti į Vitebsko vaivadijos bajorų sąrašus, tai yra
atvykėliams meistrams buvo suteikta bajorystė.
Vilniuje Fontaną minimas apie 1738-1740 m. Tuo metu dar visai jaunas (ne vyresnis
negu 22 metų) vaikinas Vilniuje gyveno Žemaičių vyskupijos sufraganui ir Vilniaus kapitulos
prelatui Aleksandrui Kazimierui Gorainiui priklausiusiame name, kurį pats ir remontavo.
Vilniuje jis susipažino su tuo metu jau mirusio Vilniaus mūrininko ir skulptoriaus Jono Pensos
dukra Terese, kuri tapo jo žmona. Tačiau šiame mieste architektas ilgiau neužsibuvo.
Fontaną, kaip liudija šaltiniai, pasižymėjo gana ūmiu būdu. Manoma, kad būtent
nepasitenkinimas naujai j Vilnių atvykusiu jaunu architektu /. C. Glaubitzu pastūmėjo
Fontaną išvykti dirbti į provinciją. Dirbdamas jis nevengdavo konfliktuoti su užsakovais, o
vienas toks konfliktas baigėsi net statybų nutraukimu. Fontaną 1740 m. buvo pasamdytas
dirbti Maltos ordino vienuolyne Stolovičiuose, kur už 50 000 auksinų įsipareigojo pastatyti
bažnyčią. Mirus buvusiam vienuolyno kamendoriui, Fontaną nutraukė sutartį ir, pasiėmęs
pusę sumos, statybas paliko, dėl ko vėliau bylinėjosi. Beje, statybas perėmęs/. K. Glaubitzas
nedviprasmiškai vėliau prašė apginti jį nuo architekto Fontanos pykčio ir rūstybės.
Po nesėkmingo darbo Stolovičiuose vėliau Fontaną ilgam „įstrigo" rytinėse LDK žemė-
se. 1742—1749 m. statė Vitebsko bernardinų bažnyčią, 1745—1755 m. — Vitebsko bazilijonų
cerkvę. 1753—1755 m. projektavo ir vėliau prižiūrėjo Vitebsko parapinės Svč. Trejybės baž-
nyčios statybas, 1753-1762 m. statė Vitebsko pijorų vienuolyną ir bažnyčią. Apie 1754 m.
jis prižiūrėjo Kubličių bažnyčios (netoli Polocko) statybą, taip pat 1742—1756 m. laikotarpiu
dirbo Oršos jėzuitams, Bialyničių karmelitams.
Fontanos veikla buvo ne mažiau aktyvi negu / C. Glaubitzo, tačiau daugiausia, kiek
žinoma, ribojosi rytinėmis LDK žemėmis. Jo architektūra itin aukšto lygio, sekė vėlyvojo ba-
roko meninėmis madomis. Skirtingai nuo/. C. Glaubitzo, kuris daugiau atkartojo Lenkijos
ir vokiškų kraštų vėlyvąjį baroką, Fontanai pavyzdys dažniausiai buvo Italijos architektūra.
Modeliuojant fasado plokštumą gausiai naudojami sudvejinti arba sutrejinti piliastrai, ko-
lonos, pati plokštuma dažnai banguoja, drąsiai naudojamos nišos, bokštų angos ir langai,
taip sukuriant lengvesnio, grakštesnio pastato iliuziją.

88
 Napoleono Ordos Vitebsko rotušės aikštės piešiny:
(tarp 1873-1883 m.). Su Vitebsku buvo susijęs
ilgiausias Fontanos veiklos laikas. Dešinėje pusėje
matomas Kristaus Prisikėlimo cerkvės šoninis
fasadas, kairėje pusėje - bernardinų bažnyčia, o
tolumoje - jėzuitų bažnyčia ir vienuolynas.

Budslavo bernardinų bažnyčia, Fontanos

rekonstruota 1767-1778 m. Kitaip negu Vilniaus
vėlyvojo baroko architektūros mokykloje, čia
nerandame lengvų ir į viršų šaunančių formų.
Bažnyčios fasadas pripildytas sudvejintų ir
sutrejintų piliastrų bei piliorių. Būtent tai suteikia
architektūrai solidumo, didingumo, kartu ir
puošnumo įspūdį.

Literatūra

W. Boberski. Dzieje fary w Witebsku i jej architektoniczne przemiany, Sztuka kresdui ivscbodnich. Krakow,
1999, t. 4, p. 33-60.
W. Boberski. Fontaną Jozef (Giuseppe) III, Allgemeines Kūnstler-Lexikon, Bd. 42. Miinchen-Leipzig, 2004,
p. 126-128.
W. Boberski. Požnobarokovva cerkiew katedralna w Witebsku i jej rzymski pierwowzor, Biuletyn historii sztuki,
2000, Nr. 1-2, p. 105-148.

89
ŽEBRAUSKIS Tomas, j ė z u i t a s ( 1 7 1 4 - 1 7 5 8 )
ARCHITEKTAS

Nepaisant Žebrauskio darbų ir veiklos studijų,

jo įtaka Vilniaus ir jėzuitų architektūriniam paliki-
mui dar nėra pakankamai įvertinta. Žebrauskis buvo
dvasininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas, filosofas,
matematikas, astronomas, taip pat ir architektas. Per
gana trumpą gyvenimą jis spėjo išugdyti mokinių,
įgyvendinti įvairių architektūrinių projektų. 1732 m.
įstojęs į jėzuitų vienuoliją pats ir studijavo, ir dėstė.
1744 m. tapo jėzuitų profesu. 1750—1752 m. uni-
versiteto vadovybė Žebrauskį išsiuntė tobulintis į
Vieną ir Prahą. Grįžęs, 1752—1758 m., jis aktyviai
reiškėsi — ir dėstydamas universitete, kurdamas ob-
servatoriją, ir kaip architektas, dirbantis už Vilniaus
ribų. Kitų XVIII a. vidurio architektų biografijos
Žebrauskio portretas, kurį XVIII a. 6-ajame
(J. C. Glaubitzo, J. Fontanos) taip pat rodo, kad tuo- dešimtmetyje nutapė tikriausiai
mečiams žymiausiems menininkams būdinga aktyvi I. E. Eggenfelderis. Portrete, skirtame
pakabinti Vilniaus akademijos observatorijos
veikla. Deja, intensyvi Žebrauskio gyvensena prisidėjo salėje, architektas pristatomas kaip tiksliųjų
ir prie ankstyvos jo mirties — jėzuitų nekrologe neatsi- mokslų profesorius (tai liudija daiktai ant
stalo), kaip intelektualas (knygos lentynoje)
tiktinai buvo pažymėta, kad jis mirė palaužtas gausių ir observatorijos kūrėjas. Tai nurodo bene
darbų ir nemigos. pagrindinis portreto akcentas - rankoje
laikomas ir žiūrovui rodomas Vilniaus
Žebrauskis, kaip architektas, visus darbus atliko observatorijos piešinys.
per paskutinius dvylika gyvenimo metų. 1746 m. jis
vyko į Bobruiską, kur perėmė jau pradėtos bažnyčios
statybas. Manoma, kad Žebrauskis pakoregavo patį projektą, jo dėka bažnyčioje išmūryti
skliautai ir elegantiškas choras.
Po 1748 m. Vilniaus gaisro jis tikriausiai projektavo ir vadovavo jėzuitų Sv. Ignaco
bažnyčios rekonstrukcijai. Tuo metu buvo paaukštintos koplyčios, naujos formos suteiktos
langų rėmams, sumūryta nauja choro tribūna, įrengti nauji altoriai. XIX a. bažnyčia per-
statyta, todėl smulkiau apie XVIII a. vykdytą rekonstrukciją nedaug žinoma.
1753 m. Žebrauskis vyko į Ilūkštę apžiūrėti vietos būsimos mūrinės bažnyčios pama-
tams. Manoma, kad jau tada jis turėjo bažnyčios (pradėta statyti 1754 m.) projektą. Statybos
užtruko, o po Žebrauskio mirties, kaip teigiama šaltiniuose, visai sustojo. Vėliau bažnyčia
baigta kito architekto, gerokai pakoregavusio pirminį projektą.
Dabartinis Vilniaus akademijos observatorijos
vaizdas (1) ir Zebrauskio suprojektuotas
(T. Zebrauskio portreto fragmentas) planas (2).
Virš triaukščio pasrato iškeltas specialios
paskirties statinys išsiskyrė visoje akademijos
architektūroje. Du liekni bokštai kampuose
priminė Vilniaus vėlyvojo baroko mokyklos
architektūrą, o astronomijos tyrimams ir
dangaus stebėjimams buvo skirtos dvi salės
pastato centre. Observatorija, daugiausia XIX a.,
buvo remontuojama ir perstatoma, atsisakyta
vieno iš jos bokštų. Tačiau ir šiandien ji liudija
buvusį ambicingą projektą.
 XVIII a. šeštajame dešimtmetyje Zebrauskis projektavo ir vadovavo Vilniaus universite-
to observatorijos statybai. Darbai pradėti 1753 m. vasarą, iš pradžių gavus pinigų iš Ignoto
Oginskio, o vėliau ir iš pagrindinės statybų mecenatės Elzbietos Oginskytės-Puzinienės.
Statybos truko kelerius metus. Puošniausiai įrengta didžioji salė, dėl šviesaus dekoro dar
vadinama Baltąja sale. Ją puošia gana masyvios šešios kolonos, sujungtos arkomis ir de-
koruotos subtilių linijų karnizais, konsolėmis, ant kurių buvo numatyta pastatyti įžymių
astronomų biustus. Kolonos laiko antrąją mažesnę salę, esančią observatorijos antrame
aukšte ir skirtą praktiniams astronominiams stebėjimams atlikti. Observatorijos išorė buvo
dekoruota puošniais langų įrėminimais, piliastrais, karnizais. Jau kiek vėliau, apie 1772 m.,
tarplangių piliastrus su astronomijos ir fizikos prietaisais nutapė /. E. Eggenfelder. Bokštai
pagal Zebrauskio brėžinius pastatyti taip pat kiek vėliau, jau po architekto mirties.
1757 m. buvo padėtas kertinis Kražių benediktinių bažnyčios akmuo, jos projektą
taip pat braižė Zebrauskis. Po architekto mirties statybas, kaip manoma, kiek pakoregavęs
projektą, baigė Jonas Vilhelmas Frezeris. Bažnyčia kresnoka, vienanavė, pritaikyta uždarai
benediktinių vienuolijai — prie presbiterijos buvo suprojektuota erdvi su vienuolynu sujung-
ta koplyčia, kurioje vienuolės ir dalyvavo pamaldose. Pagrindiniame fasade suprojektuoti
du neaukšti bokštai teikia pastatui masyvumo įspūdį. Tačiau pati fasado plokštuma gausiai
dekoruota piliastrais, nišomis, laužytais karnizais.
Zebrauskis nekrologe vadinamas daugelio rūmų ir bažnyčių architektu, nors kol kas jo
biografiją galima susieti tik su keliomis statybomis. Jo paties nuolat projektuotos Ilūkštės
ir Kražių bažnyčios, kaip žinome, iki mirties buvo dar nebaigtos. Kol kas istoriniuose šalti-
niuose nepatvirtinti ir architektui hipotetiškai priskiriami Kauno jėzuitų bažnyčios bokštų
rekonstravimo darbai (XVIII a. ketvirtasis dešimtmetis), Polocko bažnyčios bokštų statyba
(baigta 1745 m.) ir Minsko jėzuitų bažnyčios bokštų rekonstrukcija (apie 1740-1750 m.).
Galbūt jis prisidėjo prie Šv. Kazimiero bažnyčios atstatymo po 1748 m. gaisro. Manoma,
kad apie 1756 m. Zebrauskis galėjo suprojektuoti Liudviko Pociejaus rūmus Valkininkuose
ir Žodiškių mūrinius jėzuitų kolegijos pastatus, suprojektavo Oginskių rūmus Hanuto-
je (statyti tarp 1750—1758 m.), vadovavo Sv. Jono bažnyčios rekonstrukcijos darbams
1756-1758 m.
Būdamas vienuolis jis nesukaupė turtų. Tačiau Zebrauskis — bene pirmas LDK meni-
ninkas, kurio išlikęs portretas nutapytas pažymint jo, kaip menininko, nuopelnus. Vietos
bajoras Zebrauskis savo plačia veikla pralenkė daugelį to meto atvykėlių architektų ir uni-
versiteto dėstytojų.

Literatūra
V. Zubovas. Tomas Žebrauskas ir jo mokiniai. Vilnius, 1986.
Lietuvos architektūros istorija, t. 2: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Vilnius, 1994.
J. Poplatek, J. Paszenda. Sioumik jezuitoui artystoui. Krakow, 1972, p. 225-227.
J. Paszenda. KošcioJ jezuitovv w Ittukszcie, Biuletyn historii sztuki, 1978, Nr. 3, p. 287-300.
A. Kasperavičienė. Apšvietos epochos požymiai Vilniaus universiteto ansamblio architektūroje, Kultūros pa-
minklai, 2003, Nr. 10, p. 73-88.

92
1. Kražių miestelio panorama, 1841 m.
piešta Vincento Misevičiaus.

2. Kražių benediktinių bažnyčios, XVIII a.

6-ajame dešimtmetyje projektuotos
Žebrauskio, fasadas. Jame išsiskiria du
gana masyvūs, sunkumo įspūdį sukuriantys
bokštai bei paprasti viengubi centrinės fasado
dalies pilioriai. Fasadas nepalieka grakštaus
į viršų šaunančio Vilniaus vėlyvojo baroko
mokyklos kuriamo įspūdžio. Vis dėlto,
siekiant dekoratyvumo, fasado plokštuma
skaidoma į nišas, langus, dvejintus piliastrus,
laužytus karnizus, bokštų viršutiniams
tarpsniams suteiktos aštuoniakampio plano
formos.

93
ČECHAVIČIUS (Czechovvicz) Simonas ( 1 6 8 9 - 1 7 7 5 )
TAPYTOJAS

Čechavičius XVIII a. viduryje buvo vienas autoritetingiausių dailininkų visoje Lenkijos

ir Lietuvos valstybėje. Gimė jis Krokuvoje auksakalio šeimoje, o tapybos išmoko Lenkijos
rūmų iždininko Pranciškaus Maksimilijono Osolinskio dėka. Didikas pasiuntė Čechavičių
mokytis į Romą, kur tapytojas praleido beveik du dešimtmečius. Ten jis studijavo Šv. Luko
akademijoje, taip pat pas įvairius baroko tapytojus, todėl turėjo progą gerai pažinti tuometes
meno madas. Čechavičiaus tapyboje vėliau visą laiką reiškiasi klasikinės dailės tradicija, Italijoje
patirta Raffaello, Michelangelo, Peterio Paulo Rubenso arba Guido Reni kūrybos įtaka.
Apie 1730 m. jis grįžo į Lenkiją jau kaip subrendęs tapytojas. 1731 ir 1737 m.
Čechavičius mėgino tapti valdovo dvaro meistru, tačiau nesėkmingai. Vėliau dirbo Lenkijos
ir Lietuvos didikams, vienuolijoms, bažnyčioms. Tyrinėtojai dažnai pažymi didelį jo kūrinių
skaičių. Varšuvoje apie 1750 m. minimos jo dirbtuvės, kuriose dirbo ir mokėsi nemažai mo-
kinių ir pameistrių, tarp jų ir P. Smuglevičius. Čechavičius ir vėliau palaikė glaudžius ryšius
su Smuglevičių šeima {Pranciškaus Smuglevičiaus tėvas Lukas buvo vedęs Čechavičiaus sesers
dukrą), pas juos neretai apsistodavo atvykęs į Varšuvą.
Tarp tapytojo užsakovų buvo įtakingų valstybės pareigūnų. Grįžęs iš Italijos, 1731 —
1734 m., jis nutapė P. M. Osolinskio ir Juozapo Osolinskio portretus, tačiau vėliau su
buvusiu mecenatu artimiau nebendravo. 1736—1737 m. dekoravo LDK kanclerio Jono
Fridricho Sapiegos rūmus Varšuvoje, nutapė aštuonis portretus. Su didiku tapytojas ben-
dradarbiavo ir vėliau— 1741 m. jam sukūrė du religinės tematikos paveikslus ir valdovo
Augusto II portretą. 1737 m. užmezgė santykius su Tarlų gimine, kurių užsakymu tapė
paveikslus Liublino misionierių bažnyčiai, 1743 m. Liublino Opolės parapinei bažnyčiai,
dar vėliau Liubartovo kapucinų bažnyčiai. 1743 m. Lenkijos etmonui Jonui Klemensui
Branickiui dekoravo rūmus Varšuvoje, jo užsakymus ne kartą atliko ir vėliau — apie 1750 ir
1760 m. tapėTykocino bažnyčiai, jam dirbo ir 1753 m. Dirbo ir Podolės vaivadai Vaclovui
Ževuskiui, pas kurį dvare Podhorcuose gyveno 1762—1767 m.
Su LDK artimiau susijęs paskutinis Čechavičiaus gyvenimo dvidešimtmetis. Nemažai
tapytojo paveikslų išlikę Vilniaus bažnyčiose arba muziejų rinkiniuose. 1756—1758 m.
jis su mokiniais nutapė trylika paveikslų Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčiai.
Juose vaizduojami daugiausia šio ordino šventieji, pvz., „Šv. Scholastika", „Sv. Mauras",
„Šv. Benediktas", „Šv. Benedikto mirtis", „Šv. Scholastikos mirtis", „Šv. Placidas", „Šv. Val-
burga", taip pat mistiniai epizodai, kaip antai „Šv. Kotrynos sužieduotuvės", „Šv. Gertrūdos
sužieduotuvės", „Šv. Mechtildos sužieduotuvės". Apie 1757 m. jėzuitų Šv. Ignaco bažnyčiai

94
Paveikslas „Šv. Elzbieta" Tykocino parapinėje Apie 1730 m. Čechavičiaus tapytas „Švč. M. Marijos Dangun
bažnyčioje. Čia Čechavičius dirbo Lenkijos ėmimo" paveikslas Kielcų parapinėje bažnyčioje. Įdomu, kad jis buvo
didžiojo etmono Jono Klemenso Branickio tapytas dar Romoje, prieš pat tapytojui grįžtant į gimtine.
užsakymu. Didikas pageidavo, kad visi
paveikslai bažnyčioje būtų tapyti šio
dailininko, o jo kūrybą, ypač tapant veidus,
pateikdavo kaip pavyzdį kitiems savo dvaro
tapytojams.

nutapė paveikslus „Šv. Ignacas Lojolą", „Šv. Pranciškus Bordžija", „Šv. Aloyzas Gonzaga",
„Šv. Teresės ekstazė", „Šv. Ona su Joakimu ir Marija", „Šv. Šeima", „Šv. Juozapas su Kūdikė-
liu". Panašiu metu nutapė paveikslų ir kitoms jėzuitų bažnyčioms - Šv. Kazimiero bažnyčiai
paveikslą „Nukryžiuotasis", Šv. Rapolo bažnyčiai - „Šv. Stanislovo Kostkos komunija" ir
„Šv. Rapolas". Čechavičiaus paveikslų buvo ir kitose Vilniaus bažnyčiose — vizitiečių Jėzaus
Širdies, augustinų Paguodos Švč. M. Marijos, bernardinių Šv. Mykolo. 1767 m. Vilniuje
atliko vyskupo Jokūbo Ignoto Masalskio užsakymus. Visą laiką tapytojas palaikė gerus ryšius
su jėzuitais, dirbo jų bažnyčiose ne tik Vilniuje - 1767 m. tapė Vitebsko jėzuitams, 1770 m.
dirbo Polocko vienuolyne.

95
 Čechavičiaus tapybai budinga barokinė kompozicija, račiau nevengiama rokokinių
puošybinių elementų. Vaizduojamos scenos dinamiškos, figūrų laikysena ekspresyvi, kartais
teatrališka. Tapė Čechavičius daugiausia religine tematika. Kiekvieną paveikslą dailininkas
tapydavo labai stropiai, iš pradžių kompoziciją paruošdavo pieštuku. Čechavičius turėjo
nemažą pameistrių būrį, todėl kai kurie paveikslai, anksčiau laikyti jo darbais, šiandien
atsargiau priskiriami jo dirbtuvėms arba jo mokiniams. Nors Čechavičius ir naudojosi pa-
meistrių pagalba, tačiau bendra kompozicija ir tapybos atlikimas buvo meistro kruopščiai
prižiūrimi. Čechavičiaus maniera buvo kopijuojama ir kitų XVIII a. II pusės tapytojų, o tai
liudija jo įtaką vietos meninei kultūrai.

3. Čechavičiaus apie 1765 m. tapytas LDK didžiojo

etmono Mykolo Juozapo Masalskio pottretas. Jame
didikas atrodo tarsi pozuojantis, nenatūraliai iškėlęs
pagrindinį savo pareigų atributą - etmono buožę.
Žvilgsnis išduoda nuovargį ir senyvą amžių, o
prabangūs drabužiai — aukštą kilmę ir užimamą padėtį
visuomenėje. Liūdesio baroko portretinėje tapyboje
buvo vengiama, todėl šis portretas tarsi išeina iš tuo
metu įprastų LDK meninių kanonų.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XV1II a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 89-92 (R. Janonienė).
J. Oranska. Szymon Czechoivicz 1689-1775. Poznari, 1948.
M. Karpowicz. Nieznane obrazy Czechowicza, Biuletyn historii sztuki, 1962, Nr. 1, p. 79—95.
H. Sabasevičius. Pirmieji profesionalūs bandymai interpretuoti barokinį Lietuvos paveldą: Juozapo Saunderso
kalba apie Simoną Čechavičių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas: formos, įtakos, kryptys. Vilnius,
2001, p. 207-213.
Z. Michalczyk. Szymon Czechoivicz (1689-1775). Warszawa, 2007.

9
6
Apie 1757 m. Čechavičiaus tapytas paveikslas
„Šv. Ignaco Lojolos regėjimas". Paveikslas buvo
tapytas Vilniaus jėzuitų Šv. Ignaco bažnyčios
didžiajam altoriui. Jo turinys atskleidžia svarbiausią
šventojo viziją, kai vykdamas į Romą jis išvydęs
kryžių nešantį Kristų. Regėjimas padėjo apsispręsti
šv. Ignacui steigti Jėzaus draugiją. Paveiksle tolumoje
matyti Romos miesto siluetas, ją atpažįstame
iš Sv. Petro bazilikos kontūrų. Džiūgaujantys
angeliukai jau neša klūpančiam jėzuitų steigėjui
vėliavą su naujos vienuolijos simboliu -Jėzaus
monograma IHS. Beje, Dievas Tėvas čia
vaizduojamas labai panašiai, kaip ir kai kuriuose
kituose Čechavičiaus paveiksluose, pavyzdžiui,
kūrinyje „Švč. Trejybė".
Tarp 1756—1758 m. Čechavičiaus tapytas paveikslas
„Švč. Trejybė". Jame jaučiamas Čechavičiaus tapybai būdingas
švelnumas. Šiltos rausvos ir gelsvos spalvos kuria jaukumą, o
besisukiojantys angeliukai teikia žaismingumo. Dievas Tėvas
čia tikrai nepanašus į griežtą pasaulio Teisėją, o Kristus, nors
ir rodo žaizdas rankose, panašesnis į tik ką išsimaudžiusi
jaunuolį negu į kenčiantį pasaulio Atpirkėją. Paveikslas
anksčiau kabojo Vilniaus benediktinių Sv. Kotrynos bažnyčios
didžiojo altoriaus antrame tarpsnyje.
97
LEIBOVIČIUS Hiršas (?-po 1 7 8 5 )
RAIŽYTOJAS

XVIII a. knygų grafika tampa dar svarbesnė negu anksčiau. Daugelis knygų buvo
iliustruojamos jau XVII a. pabaigoje (A. Tarasevičius). XVIII a. knygos leidžiamos įvairesnės,
didesniais tiražais, leidiniuose gausėja iliustracijų. Vilniuje XVIII a. viduryje dirbo keletas
raižytojų (Pranciškus Balcevičius, Anupras Petrovskis, Jonas Filipovičius ir kiti), atlikdavusių
leidėjų užsakymus. Raižiniais iliustruojamos tiek paprastos maldų knygelės, tiek istorinės
knygos. Kiekybiškai XVIII a. vidurys — tikras iliustruotų leidinių klestėjimas, nors kokybe
raižiniai vargu ar pranoko, pavyzdžiui, XVII a. II pusės Vilniaus raižytojų darbus. Ne taip
kaip Vilniaus meistrai, Leibovičius raižytoju dirbo provincijoje tik Radvilų aplinkoje. Be to,
tai buvo vienas iš nedaugelio žydų kilmės dailininkų Lietuvoje.
Leibovičių su jo tėvu Leiba Ziskelovičiumi iš Lenkijos į Nesvyžių pasikvietė LDK
etmonas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė. Abu buvo pakviesti konkrečiu tikslu — pareng-
ti 90 Radvilų giminės portretų vario raižinius. Jie buvo skirti Radvilų giminę pristatančiam
leidiniui „Icones Familiae Ducalis Radvilianae..." (Nesvyžius, 1758 m.). Tėvo veikla vėliau

Tarp 1755-1770 m. Leibovičius sudarė Lieruvos bernardinų provincijos žemėlapj. Tarp įvairių Lietuvos
vienuolijų toks vienos provincijos žemėlapis vienas ankstyviausių. Žemėlapyje pavaizduoti atskiri
vienuolynai ir bažnyčios šiek tiek schematizuoti, tačiau turi nemažai panašumų su jų realia architektūra.

9
8
 B 1 J

La^šes^al P I

MM Pj

Onos Kotrynos Sanguškaitės-Radvilienės Ciutrum doloris,
jrengtas Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje 1746 m. Tokios
vadinamosios „Skausmo pilys" buvo ypač populiarios Baroko
epochoje. Gana trumpalaikis (stovėdavo bažnyčioje nuo kelių
mėnesių iki kelerių metų) paminklas būdavo ypač puošnus,
dekoruotas figūromis, kolonomis, įvairiais įrašais, o jam
įrengti reikėdavo nemažai lėšų. Tokį trumpalaikį paminklą
savo graviūroje užfiksavo Leibovičius.
Leibovičiaus atliktas Barboros Radvilaitės portretas, skirtas
1758 m. Nesvyžiuje išspausdintam leidiniui „Icones familiae
ducalis radvilianae...". Šiandien išrikęs raižinių albumas
mena kadaise labai gausų Radvilų portretų rinkinį. Leidiniui
buvo atrinkti tik svarbiausi asmenys, kurių portretų
raižytinės kopijos pateikiamos albume. Radvilų portretų
rinkinyje, kuris, manoma, buvęs didžiausias LDK, buvo
labai įvairių asmenų portretų.

nežinoma, o Leibovičius iliustravo knygas dar kelias dešimtis metų. Tarp jo darbų esama
tiek nedidelių herbinių kompozicijų knygoms arba vazoms, tiek knygų iliustracijų. Taip pat
Leibovičius išraižė Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapį. Galima spėti, kad kol kas
žinoma tik nedidelė raižytojo darbų dalis.
Leibovičius nepasireiškė kaip didelis novatorius arba itin talentingas menininkas. Dau-
guma jo graviūrų — tapybos kūrinių kopijos, papildytos aiškinamaisiais įrašais arba rokokiniais
ornamentais. Vis dėlto Leibovičiaus raižyba gana precizinė. Ji atitiko tuometes vėlyvojo baroko
menines madas, o dailininkas vertintinas kaip tipingas vietinės kilmės vidutinio lygio meistras.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 166-167 (A. Paliulytė).
V. Gasiūnas. Portretas lietuvių tapyboje ir grafikoje, Lietuvos dailės muziejus. Metraštis. Vilnius, 1998, t. 2, p. 98-121.
M. Matušakaitė. Portretas XV-XVHI a. Lietuvoje. Vilnius, 1984.
H. Widacka. Dziatalnos'č Hirsza Leybowicza i innych iytownikow na dvvorze Niešwieskim Michata Kazimiera
Ryberiki w swietle badari archiwalnych, Biuletyn historii sztuki, 1977, Nr. 1, p. 62-72.

99
SLUŠČANSKIS Matas Motiejus (?-po 1769)
TAPYTOJAS

Kiek žinoma, Sluščanskis veikė tik Vilniuje. 1755 m. jis jau priklausė Karmelio
Švč. M. Marijos brolijai prie Sv. Jurgio bažnyčios Vilniuje. 1758 m. Šv. Ignaco bažnyčioje
tapytojas susituokė su auksakalio Jono Lario dukra Joana Ona, su kuria vėliau susilaukė
vaikų Kotrynos Teresės ir Stanislovo Augusto. 1762 m. Vilniaus magistrato užsakymu nu-
tapė visų Vilniaus vyskupų portretus, taip pat valstybės ir miesto herbus. 1764 m. kartu
su /. E. Eggenfelderiu dekoravo Vilniuje triumfo vartus Stanislovo Augusto Poniatovskio
karūnavimo iškilmių proga.
Svarbiausias žinomas Sluščanskio darbas susijęs su Vilniaus basųjų karmelitų vienuo-
lynu. 1763-1767 m. jis dekoravo Šv. Teresės bažnyčią- ištapė centrinės navos skliautą,
šonines sienas, kupolą ir šoninių navų sienas bei skliautus. Centrinės navos freskose vaiz-
duojami šv. Teresės regėjimai. Iš viso jų čia 15. Dar toliau, bažnyčios kupole - šv. Teresės
mirtis ir apoteozė. Šoninių navų skliautai ir sienos dekoruotos embleminėmis kompozici-
jomis — vaizduojamas siužetas susiejamas su paaiškinančiu įrašu. Tokia tapyba leidžia labiau
akcentuoti simbolių prasmę, sielovadinius pamokymus. Šis religinio turinio pateikimo
būdas gerokai skyrėsi nuo bažnyčios dekorui įprastos vientisos kompozicijos, apimančios
vieną arba kelis lengvai atpažįstamus siužetus. Emblemų jau XVII a. dažnai LDK aptinkama
knygų grafikoje, tačiau bažnyčių puošyboje jos dar gana retos. Basųjų karmelitų bažnyčioje
mistikės šv. Teresės gyvenimas ir mokymai pateikiami apskritai gana sudėtingai — paprastas
lankytojas, nesusipažinęs su šv. Teresės biografija ir raštais, vargiai perpras daugelio freskų
prasmę. Tai rodo naujovišką meno sampratą. Viduramžiais (LDK net ankstyvojo baroko
laikotarpiu) menas laikomas Biblija neišsilavinusiems (siužetai paprasti, lengvai suprantami),
o vėlyvojo baroko metu scenų prasmė dažnai užkoduota simboliais, alegorijomis, papildyta
antraplaniais vaizdais.
Šv. Teresės bažnyčios sienų tapyba rodo Sluščanskį buvus gerą meistrą, sėkmingai at-
likusį didelį ir sudėtingą užsakymą. Nors kitų jo darbų nežinome, galima numanyti, kad
tapytojas dalyvavo puošiant ir kitas Vilniaus (gal ir ne tik) bažnyčias XVIII a. II pusėje.
Galbūt Sluščanskis prisidėjo prie Šv. Jurgio ir Šv. Dvasios bažnyčių dekoro - jų sienų tapyba
sukurta Vilniuje panašiu metu kaip ir basųjų karmelitų.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 240-241 (D. Klajumienė).
T. Račiūnaitė. Vizijos ir atvaizdai. Basųjų karmelitų palikimas. Vilnius, 2003.
D. Klajumienė. XVIIIa. sienų tapyba Lietuvos bažnyčių architektūroje. Vilnius, 2004.

1OO
Sluščanskio iŠtapytas Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios navos skliautas (1), kuriame vaizduojamos šv. Teresės vizijos, ir
emblema „Uždega ir apšviečia" (2). Beje, medalionai ir kartušai, kuriuose komponuojamos freskos, taip pat tapyti, nors
sudaro lipdytinių iliuziją.

Sienų tapyba Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje (3-4) gana artima Sluščanskio freskoms Šv. Teresės bažnyčioje.

101
PODGAISKIS T o m a s ( 1 7 4 1 - p o 1 7 9 4 )
SKULPTORIUS

Podgaiskis gimė Lietuvoje, čia lavinosi ir jau būdamas skulptorius 1769 m. įstojo j
Jėzuitų ordiną. Prie Šv. Ignaco bažnyčios jis atliko noviciatą, bet vienuolijoje neteko ilgai
būti. 1773 m. Jėzaus draugija buvo panaikinta. Podgaiskis neperėjo į kokią nors kitą vienuo-
liją, tačiau liko ištikimas savo profesijai ir dekoravo bažnyčias iki gyvenimo pabaigos.
Lietuvoje žinoma keletas Podgaiskio atliktų užsakymų, daugiausia Kaune ir Žemaitijo-
je. 1774-1775 m. skulptorius dirbo Kauno parapinėje Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje, kur
kūrė skulptūras didžiajam altoriui, dekoravo Šv. Petro ir Šv. Jono Nepomuko altorius, atliko
du Nukryžiuotuosius. Galbūt jis kiek vėliau toje pačioje bažnyčioje dekoravo dar du — Sopu-
lingosios Dievo Motinos ir Šv. Teklės altorius. Iki 1778 m. Podgaiskis gipsinėmis figūromis
išpuošė Šiluvos bažnyčią. Iki 1780 m. sukūrė Kristaus gimimo ir Trijų Karalių altorius
Tytuvėnų bernardinų bažnyčioje. Iki 1794 m. papuošė keturis Telšių bernardinų bažnyčios
altorius. Pagal stilistikos panašumą jam priskiriamos kai kurios drožtos skulptūros.
Podgaiskio skulptūros turi vėlyvajam barokui būdingų bruožų, tačiau išsiskiria masy-
vumu ir kresnumu, grubokomis formomis, proporcijų stoka. Dėl to kai kurie tyrinėtojai jį
vertino tik kaip provincialų ir menko profesionalumo dailininką. Vis dėlto vienodas stilius,
regimas visuose skulptoriaus darbuose, liudija suformuotas ir tiksliai reiškiamas menines
nuostatas, savitumą, o gana gausūs jam tekę užsakymai — tokios meninės kūrybos paklausą
Lietuvoje. Meniniu požiūriu Podgaiskis Žemaitijoje buvo tikras novatorius. Skulptorius
nesitaikė prie tuo metu populiarių vėlyvojo baroko ir rokoko meninių kanonų, tačiau jo
darbai liko patrauklūs vietiniams užsakovams.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XYIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 217-218 (A. Paliušytė).
S. Latonas. XVIII a. antrosios pusės Tytuvėnų, Šiluvos ir Telšių bažnyčių skulptūrų ansambliai, Menotyra, 1984,
Nr. 12, p. 114-129.
M. Matušakaitė. Dzialalnošč artystyczna Tomasza Podhayskiego na Lirvvie, Sztuka ziem ivschodnich Rzeczypos-
politej. Lublin, 2000, p. 603-618.
R. Valinčiūtė. Naujai atributuoti Tomo Podgaiskio kūriniai, Istorinė tikrovė ir iliuzija: Lietuvos dvasinės kultūros
šaltinių tyrimai. Vilnius, 2003, p. 123-133.
D. Klajumienė. Bažnyčios altorių, sakyklos, krikštyklos plastika ir ikonografinė programa, Tytuvėnų bernardinų
bažnyčia ir vienuolynas. Vilnius, 2004, p. 119—146.

102
1. Šv. evangelisto Luko skulptūra Kauno katedroje,
sukurta Podgaiskio tarp 1774-1775 m.
2. Šv. Augustino skulptūra Šiluvos bažnyčioje.
3. Šv. apaštalo Simono skulptūra Kauno katedros
didžiajame altoriuje.

103
Šiluvos bažnyčios lipdybos, sukurtos XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje Podgaiskio, fragmentai. Nors dailininko
skulptūros atrodo nerangios arba keistokų proporcijų, visoms joms būdingas Baroko epochoje pamėgtas
emocionalumas, nuotaikos išryškinimas.

1O4
1. Podgaiskio sukurta skulptūrinė grupė Telšių
katedros didžiajame galerijos altoriuje, kurioje
vaizduojamas vienas iš daugelio šv. Antano
Paduviečio stebuklų. Pasakojama, kad šventasis
negalėjęs įtikinti vieno turtuolio pagarbinti
Švč. Sakramentą. Tada jis parodęs monstranciją tris
dienas neėdusiam ir prie avižų ėdžių atsidūrusiam
asilui ir šis, nors ir alkanas, priklaupė priešais
ostiją. Todėl tiek asilas, tiek monstrancija yra
dažnai vaizduojami šv. Antano Paduviečio
atributai.

2. Sv. Kazimiero skulptūra Telšių katedroje.

1O5
EGGENFELDER I g n a t i u s Ernestus (7-1776)
TAPYTOJAS, RAIŽYTOJAS

Dailininkas buvo kilęs iš Silezijos, o Vilniuje minimas nuo 1751 m. Čia jis įsiliejo į
menininkų terpę, bendravo su daugeliu tuo metu Vilniuje gyvenusių tapytojų, skulptorių.
Eggenfelderis priklausė daugiausia užsieniečius katalikus vienijusiai Sv. Martyno brolijai, joje
ėjo svarbias pareigas, brolijai dovanojo paveikslą „Jėzaus vainikavimas erškėčiais". Vilniuje
tapytojas du kartus vedė: 1755 m. Teresę Eder, o po jos mirties 1764 m. Agotą Barborą Roer.
Du jo sūnūs pasirinko menininko profesiją — Ignotas Kajetonas vėliau tapo auksakaliu, o
Mykolas Juozapotas — tapytoju.
Eggenfelderis dirbo įvairia technika — atliko tiek tapybos ant drobės, tiek sienų
tapybos užsakymus, ruošė ir raižinius, nors darbų nedaug išliko. Žinoma, kad kartu su
M. M. Sluščanskiu dekoravo triumfo vartus 1764 m. Stanislovo Augusto Poniatovskio
karūnavimo proga, puošė Joakimo Chreptavičiaus rūmus Sčorsuose. Manoma, kad jis
dirbo Vilniaus dominikonų Sv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, atliko Vilniaus akademijos
observatorijos polichromiją, nutapė Tomo Žebrauskio ir Elzbietos Magdalenos Oginsky-
tės-Puzinienės portretus. Taip pat dailininkas išgraviravo varyje E. M. Puzinienės portretą
Hilaro Karpinskio knygai „Geografijos leksikonas" (Vilnius, 1766 m.).
Eggenfelderis buvo tipingas Vilniaus miesto dailininkas ir nepriklausė vieno didiko
dvarui. Daug užsakymų ir didelis bičiulių būrys rodo, kad tuomečiame Vilniuje tapytojo
kūryba mėgta ir vertinta.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 102 (A. Paliušytė).

106
1. Elzbietos Oginskytės-Puizinienės portretas,
kurį XVIII a. 6-ajame dešimtmetyje nutapė
tikriausiai Eggenfelderis. Didikė buvo
observatorijos statybų fundatorė, todėl
neatsitiktinai jos rankose atsidūrė observatorijos
eskizas. Portretas buvo skirtas kaboti
observatorijos Didžiojoje salėje, šalia architekto
T. Žebrauskio portreto.

2. Eggenfelderio vario raižinys H. Karpinskio

knygoje „Lexykon geograficzny..." (Vilnius,
1766). Raižinys vaizduoja sferą (pasaulio šalis),
jame yra dailininko signatūra.

3. Vilniaus akademijos observatorijos išorės

dekoras. Manoma, jog būtent Eggenfelderis
observatorijos eksterjere XVIII a. 7-ajame
dešimtmetyje nutapė įvairius astronominius
prietaisus.

107
GRUŠECKIS (Dombrovskis)
Antanas Ignotas Juozapas, bazilijonas (1734-1798)
TAPYTOJAS

Dailininko biografija buvo spalvinga ir įvairiapusė, gyvenimo permainų Grušeckis

patyrė, ko gero, daugiau negu bet kuris kitas XVIII a. LDK menininkas. Jis dirbo Lenkijoje
ir LDK valdovui ir įvairiems didikams kaip pasaulietis ir kaip vienuolis. Dar paauglystėje
pramokęs tapybos, vos sulaukęs 17-os įstojo į bazilijonų vienuoliją, kur išbuvo beveik de-
šimtmetį. Veikiausiai tuo metu pasinėrė į dvasinius ieškojimus, lavinimąsi, o šio laikotarpio
tapybos darbų nėra žinoma. 1760 m. paliko vienuoliją, apsigyveno Krokuvoje, pasivadino
Dombrovskiu, įstojo į Tapytojų cechą, dėstė Krokuvos universitete. Čia dirbo įvairioms
vienuolijoms ir privatiems užsakovams. Krokuvoje susipažino su Pilypu Michalkevičiumi,
tapusiu jo mokiniu. Su juo vėliau, kartais trumpam išsiskirdamas, dirbo iki gyvenimo pabai-
gos. 1771—1774 m. grįžo į bazilijonų vienuolyną, gyveno Supraslyje, kur aktyviai įsitraukė į
vienuolyno dekoravimo darbus. Tuo pat metu tapė ir kitiems vienuolynams. Manoma, kad
būtent 1774 m. lankydamasis Supraslyje valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis pasiūlė
jam tarnybą savo rūmuose Gardine, kur tuo metu buvo naujai dekoruojama valdovo rezi-
dencija. 1775—1792 m. tapytojas gyveno ir dirbo valdovui Gardine, buvo išlaikomas LDK
rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo. 1792 m. grįžo į Supraslio bazilijonų vienuolyną, kur
gyveno iki mirties.
Dirbdamas valdovo dvare Grušeckis tapė labai įvairias kompozicijas (religines,
mitologines ir alegorines), peizažus, taip pat iliuminavo rankraščius. Tuo pat metu jis at-
liko ne vieno vienuolyno užsakymus — žinoma, kad tapė Ružanystoko dominikonams (26
paveikslų ciklas), Valkininkų pranciškonams, Gardino bernardinams ir kitiems. Ko gero,
būtent Grušeckis Paparčių dominikonų užsakymu Gardine 1790 m. nutapė šešis paveikslus
Kazokiškių bažnyčiai.
Tapytojas pasižymėjo įvairių kūrybos darbų gausa, nemažai išlikę jo darbų. Nors
Grušeckio išsilavinimas ir nebuvo išskirtinis, tačiau jis sekė naujas vėlyvojo baroko ir ro-
koko menines madas, taikė jas savo kūryboje. Jo tapyba dažniausiai daugiaplanė, pasižymi
preciziniu atlikimu, didele spalvų gama. Grušeckis nevengė sekti grafikos kūriniais ir kitų
autorių tapybos pavyzdžiais.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVl-XVIII a. Sud. A. Paliulytė. Vilnius, 2005, p. 118-120 (D. Klajumienė).
A. Ryszkievvkz. Malarz Antoni Gruszecki vel Dombrowski ..., Rocznik Biaiostocki, 1966, t. 7, p. 105-131.

108
Grušeckio biografija spalvinga, nors jo darbų nėra daug
žinoma. Manoma, kad būtent jis 1790 m. nutapė 6
paveikslus Paparčio dominikonų prižiūrimai Kazokiškių
bažnyčiai, iš kurių išliko keturi: Švč. M. Marijos
Sopulingosios (1), Šv. Rožės Limietės (2), Šv. Kazimiero
ir Šv. Jono Krikštytojo. Šv. Rožės Limietės paveiksle
vaizduojama šventosios vizija, kai jai apsireiškęs Kristus
ištaręs: „Tu esi mano Širdies Rožė." Tai simbolizuoja
paveiksle spindinti Kristaus širdis, teikiamos rožės, kurių
visą glėbį laiko prie šventosios kojų įsitaisęs angeliukas.

109
ANTOŠEVSKIS Kazimieras (?-po 1805)
TAPYTOJAS

Antoševskio veikla žinoma tik paskutiniais dviem XVIII a. dešimtmečiais. XIX a.

pradžioje dailininkas nebeminimas, greičiausiai jau miręs. Vis dėlto tapytojo veikla (šalti-
niuose minima maždaug 11 jo dekoruotų bažnyčių) buvo gana intensyvi, o užsakymus atliko
daugiausia rytinėse LDK žemėse. Labiausiai pasižymėjo kaip sienų iliuzinės tapybos meistras.
Tokia barokinė tapyba išpopuliarėjo dar XVIII a. I pusėje (K. D. Heski). Tačiau Antoševskio
darbai liudija, kad XVIII a. pabaigoje iliuzinės tapybos paklausa nemažėjo. Maža to — didelis
užsakymų skaičius netgi skatino dailininkus rinktis vien tik šią tapybos specializaciją.
Pirmi svarbūs Antoševskio darbai siejami su Budslavo bernardinais. Bernardinų vienuo-
liai, ruošdamiesi Budslavo bažnyčios konsekracijai (1783 m.), užsakė jam nutapyti 9 altorių
iliuzinius retabulus, už tai 1782 m. sumokėjo 280 auksinų. Beje, ši suma puikiai rodo, kodėl
XVIII a. taip išpopuliarėjo būtent iliuziniai altorių retabulai. Visos už Budslavo sienų tapybą
sumokėtos sumos nebūtų pakakę vienam puošniam drožybiniam altoriui įrengti, ką ir kalbė-
ti apie dar brangesnius lipdytinius. Tačiau nedera visko „nurašyti" vien kaip pigų atlikimą,
verta prisiminti ir vyraujančias menines madas. Tuometės bažnyčios rekonstrukcijos metu
buvo pakeisti visi altoriai. Noras vieno tapytojo ranka sukurti visą altorių ansamblį rodo,
jog buvo siekta vientiso meninio komplekso. Sienų tapyba XVIII a. buvo itin populiari,
yra pavyzdžių, kai dar visai geros kokybės drožybinių altorių retabulai buvo keičiami sienų
tapyba. Dažniausiai sienų altorių retabulų tapyba imituodavo ne medinius, bet prabangius
lipdytinius, stiuku arba marmuru puoštus altorius. Antoševskis išsiskiria kaip geras tokios
tapybos meistras, puikiai gebantis perteikti perspektyvą, atkartoti įmantrius barokinius ir
rokokinius altorių retabulus, skulptūras.
Tapytojo darbai žinomi ir kitose bažnyčiose- 1790 m. jis puošė Dysnos pranciškonų
Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią. Apie 1783—1795 m. iliuzine figūrinių ir or-
namentinių kompozicijų tapyba dekoravo Lučajaus buvusios jėzuitų Sv. Tado bažnyčios vidų.
Apie 1798-1799 m. tapytojas dirbo Minsko katedroje. Naujai sukurtos vyskupijos centro
bažnyčios dekoravimas rodo Antoševskio statusą regione ir neabejotiną pripažinimą.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 68-69 (D. Klajumienė).
M. Kahimajska-Saeed. Freski kosčioja bernardynow w Budslawiu, Sztuka kresoiv mschodnich, 1996, c. 2,
p. 413-423.
D. Klajumienė. Tapyti altoriai (XVIII a. - XIX a. I p.): nykstantys Lietuvos bažnyčių dailės paminklai. Vilnius,
2006.

11 O
I

1—3. Budslavo bernardinų bažnyčioje Antoševskis sienų

tapyba sukūrė devynių altorių retabulus. Jie vaizduojami
sudėtingų kompozicijų, imituojant sugrupuotas kolonas,
kapitelius, laužytus karnizus. Kai kurių altorių antrame
tarpsnyje vaizduojami debesys, iš jų išeinantys Glorijos
spinduliai. Paprastą architektūros imitaciją pagyvina
nutapytos užuolaidos, girliandos, ant kolonų arba tarp
jų įtaisytos šventųjų ir angeliukų skulptūrų imitacijos.
Drąsiai naudojami perspektyvos efektai. Kai kurie
altorių retabulai pavaizduoti įgaubti arba, pavyzdžiui,
Nukryžiuotojo (2) - išgaubti.

111
KNAKFUSAS M a r t y n a s ( a p i e 1 7 4 0 - 1 8 2 1 )
ARCHITEKTAS

Architektas gimė Lenkijoje, jaunystėje

,
studijavo Varšuvoje. 1767 m. Knakfusas įstojo į
kariuomenę, joje padarė inžinieriaus karjerą. Nuo
1773 m. buvo Lietuvos edukacinės komisijos ar-
chitektas, projektavo ne vieną mokyklą. 1774 m.
Tmtmtint MLį&įk O, U ii i i
suprojektavo kelias bažnyčias: Kurtuvėnų Šv. Jo-
litttli! r rrrrr r
kūbo (pastatyta 1783-1792 m.), Troškūnų
(1774 m.),Trakųdominikonų (1785-1790 m.).
Pagal jo projektą 1787 m. pastatytas Vilniaus 1774 m. Knakfusas suprojektavo mokyklos parapijų
karmelitų Visų Šventųjų bažnyčios altorius. Jau mokytojams rengti skirtą pastatą. Tiesa, jis taip ir
nebuvo iki galo pastatytas.
kaip universiteto architektas 1782-1788 m. su-
projektavo ir pastatė observatorijos priestatą su
apvaliais bokšteliais kampuose, primenančiais renesansinę gynybinę architektūrą. 1787 m.
Knakfusas iš kelių pastatų į vieną perstatė Oginskių kareivines (dabar Lietuvos nacionalinis mu-
ziejus). Taip pat nemažai dirbo privatiems užsakovams Vilniuje - 1790 m. rekonstravo Fitinhofų
rūmus (Vokiečių g. 28/17), Sulistrovskių rūmus (Skapo g. 4), Pociejų rūmus (Vokiečių g. 16),
Kšyvoblockių namus (Aušros Vartų g. 2), jo yra Botanikos sodo pastatas (Barboros Radvilai-
tės g. 10, čia pats gyveno). Architektui taip pat priskiriama Abramavičienės rūmų (Didžioji g. 36)
rekonstrukcija (1801-1805 m.), Šuazelių namo (S. Daukanto g. 2/10) portikas. Knakfusas pro-
jektavo ir dvarų ansamblius. Būtent jis vyskupui Jokūbui Ignotui Masalskiui pradėjo projektuoti
Vilniaus Verkių ansamblį. Vėliau, grįžus iš užsienio architektui L Gucevičiui, darbas (nuo 1781 m.)
buvo perduotas šiam Masalskio favoritui. Knakfusui priskiriami suprojektuoti arba rekonstruoti
Žeimių, Jonavos, Paežerių dvarai. Masalskio užsakymu jis ir rengė įvairių miestelių planus.
Knakfuso pastatai gana monumentalūs, santūriai puošti. Dirbo XVIII a. paskutiniame
trečdalyje ir XIX a. pradžioje, jo architektūrai būdingi ankstyvojo klasicizmo bruožai. Pa-
stato klasicistines formas dažnai reprezentuoja keturių arba šešių klasikinių orderių kolonų
portikai, fasadų plokštumos kartais puošiamos frizais arba piliastrais. Knakfusas buvo vienas
produktyvių klasicizmo architektūros pradininkų LDK, tačiau jam trūko drąsesnių sprendimų
ir išskirtinio savitumo.

Literatūra
K. Čerbulėnas. Profesoriaus Martyno Knakfuso kūryba, LTSR architektūros klausimai, 1981, t. 7, sąs. 2, p. 41—61.
T. Adomonis, N. Adomonytė. Lietuvos dailės ir architektūros istorija. Vilnius, 1997, p. 26, 44-48.
T. Bernatovvicz. Die Familie Knackfuss. Eine Studie ūber das Wirken deutscher Gartner und Architekten in
Polen, Barock. Geschichte - Literatur - Kunst. Warszawa, 2006, p. 203-217.

112
Knakfuso rekonstruoti Abromavičienės
rūmai įgijo klasicistinių bruožų, pristačius
keturių kolonų portiką.

Paežerių dvaro rūmus Knakfusas

rekonstravo 1795—1797 m. Jis paliko
bendrą barokinių rūmų kompoziciją
su dviem rizalitais rūmų kampuose,
lenktas rizalitų stogų dangas. Tačiau
puošnus rūmų plokštumų dekoras ir
pristatytas didžiulis, pagrindiniame fasade
dominuojantis keturių kolonų jonėninio
orderio portikas jau visiškai klasicistinis.

Šuazelių rūmai po Knakfuso

rekonstrukcijos XVIII a. pabaigoje
įgijo didžiulį keturių jonėninio orderio
kolonų portiką. Jis ne tik dominuoja
visoje pastato architektūroje, bet ir
neabejotinai patraukia dėmesį prieš rūmus
atsiveriančioje bendroje aikštėje.
GUCEVIČIUS Masiulis Laurynas ( 1 7 5 3 - 1 7 9 8 )
ARCHITEKTAS

Gucevičius buvo bene pirmas menininkas, kurio

talentas ir veikla viešai pagerbti tuoj pat po jo mirties.
XIX a. pradžioje architektai Mykolas Šulcas ir Karolis
Podčašinskis parašė Gucevičiaus biografijas, kuriose
aptartas ir jo gyvenimas, ir kūrybinė veikla. Gucevi-
čius iki šių dienų tebėra bene žinomiausias Lietuvoje
dirbęs architektas. Vilniuje jam pastatytas paminklas,
yra jo vardo gatvė, aikštė. Tiesa, tai gana netikėta,
kadangi istoriniai šaltiniai architektui tikrai priskirti
leidžia vos kelis projektuotus ir statytus pastatus.
Gucevičiaus biografija išskirtinė. Gimė nekil-
mingoje šeimoje Migonių kaime (Kupiškio apy-
linkėse). Perėjo ilgą lavinimosi ir karjeros kelią, kol
tapo žinomiausiu Lietuvos klasicizmo architektu.
Panašiai kaip T. Zebrauskis arba M. Knakfusas, jis Juozapo Hilaro Glovackio 1823 m. nutapytas
Gucevičiaus portretas.
buvo ne tik projektuotojas, bet ir Vilniaus universi-
teto profesorius, negana to — Architektūros katedros
vedėjas. Apšvietos epochos veikiami daugelis žymių menininkų XVIII a. pabaigoje ir ypač
XIX a. pradžioje dėstė Vilniaus universitete, taigi svariai prisidėjo tiek prie edukacijos, tiek
ir prie realios architektūros, skulptūros arba tapybos. Dar amžininkai atkreipė dėmesį į
Gucevičiaus staigią karjerą, apsukrų būdą, o dėl drąsiai taikytų klasicistinės architektūros
naujovių buvo ir giriamas, ir aštriai kritikuojamas.
Už savo karjerą architektas turėjo būti labiausiai dėkingas Vilniaus vyskupui Jokūbui
Ignotui Masalskiui. Būtent jis pastebėjo tuomečio Vilniaus vyskupijos seminarijos klieriko
talentą ir ėmėsi jį globoti bei pasirūpino lavinimu. Paradoksalu, tačiau tuo metu vieno įta-
kingiausio valstybės didiko ir Vilniaus vyskupijos ganytojo globa nesustiprino Gucevičiaus
kunigystės siekimo - jis greitai paliko kunigų seminariją ir pasinėrė į architektūros studijas.
Vyskupas jauną architektą pasiuntė lavintis į Europą— 1776—1781 m. Gucevičius studijavo
Romoje ir Paryžiuje. Vėliau vyskupas grįžusį architektą ne tik išlaikė, bet ir dosniai apdova-
nojo. 1783 m. Masalskio dėka Gucevičiui ir jo vaikams 50-iai metų paskirtas erdvus namas
Šv. Jono gatvėje, 1789 m. Vilniaus vyskupo iniciatyva suteikta bajorystė, dovanotas palivarkas.
Tuometis Gucevičiaus bendradarbiavimas su mecenatu amžininkų apibūdinamas kaip labai
šiltas ir glaudus. Abiejų nuomonės sutapdavo daugeliu klausimų, o Vilniaus katedros projektas
laikytas abiejų- užsakovo ir architekto - meninių nuostatų įsikūnijimu. Gucevičius Vilniaus

114
 Vilniaus rotušės pagrindinis
fasadas (1) ir du Gucevičiaus
Vilniaus rotušės projektai (2-3).
Architektas pateikė keletą Vilniaus
rotušės projektų. Viename iš jų
pietinėje pusėje buvo suprojektuota
didžiulė viso miesto fone iškylanti
ir išsiskirianti kolona su valdovo
Stanislovo Augusto Poniatovskio
skulptūra ir laikrodžiu. Tačiau šio,

IffiRfEBfflu
neabejotinai prabangiausio projekto,
argumentuojant didelėmis statybos
sąnaudomis, buvo atsisakyta, o
įgyvendinti pasirinktas kukliausias
variantas.

115
vyskupui baigė Martyno Knakfuso pradėtus Verkių ansamblio rekonstrukcijos darbus (po
1781 m.). Pagal jo projektą XVIII a. devintajame dešimtmetyje rekonstruoti Vilniaus vys-
kupo rūmai. 1781—1785 m. architektas parengė Vilniaus rotušės rekonstrukcijos projektą.
Tiesa, nors ir netrukus pradėtas, jis dėl lėšų stygiaus užtruko, o rotušė baigta tik 1801 m. Apie
1790 m. Masalskio ir Gucevičiaus bendradarbiavimas vis dėlto nutrūko. Tuo metu materialiai
apsirūpinęs architektas nebesiejo ateities su finansinį nepriteklių kentusiu Vilniaus vyskupu,
pradėjo įvairesnę veiklą. Tokiu būdu Gucevičius pasirodė kaip apsukrus žmogus. Neatsitiktinai
Masalskis vėliau guodėsi, kad Gucevičius juo tik pasinaudojęs. 1793 m. architektas gavo pro-
fesoriaus vietą Vilniaus universitete. 1794 m. parėmė Tado Kosciuškos sukilimą, tačiau vėliau
nuo jo atsimetė. Rusijai okupavus Lietuvą, 1796 m. tapo Vilniaus generalgubernatoriaus
Nikolajaus Repnino architektu.
Gucevičiaus biografai XIX a. pradžioje teigė, kad architektas statęs daugeliui užsakovų,
o nemažai XVIII a. pabaigoje statytų rūmų buvę būtent jo projektuoti. Deja, tikslių žinių
nėra. Įvairių tyrinėtojų jam hipotetiškai priskiriami Bžostovskių Butvydžių, Sveikovskių
Čiobiškio, Sapiegų Derečino rūmai arba Cirkliškio ir Antazavės dvarai, Malatičių, Buivydžių
(medinė), Maišiagalos, Jonavos ir Sudervės bažnyčios. Tiesa, tikrai žinoma, kad kai kurie
pastatai baigti gerokai po architekto mirties, tačiau nėra aišku, ar Gucevičius nebuvo prisi-
dėjęs prie jų projektavimo. Paradoksalu, tačiau šaltiniai neginčijamai patvirtina jo darbus
tik vienam užsakovui - vyskupui Masalskiui, nuo kurio architektas vėliau pats nusisuko.
Bene sklandžiausiai Gucevičiui pavyko Vilniaus katedros perstatymas. Nors buvo išsaugotas
senosios katedros (statytos XVI a. viduryje) tūris ir dvi šoninės koplyčios (Šv. Kazimiero ir Valavi-
čių), katedra įgavo visai kitokią, klasicistinę, išorę. Siekiant visiškos simetrijos, pagal Šv. Kazimiero
koplyčios pavyzdį šiaurinėje pusėje pristatyta analogiškos architektūros zakristija. Pagrindinis
vakarų fasadas papuoštas portiku su šešiomis dorėninėmis kolonomis, timpanu ir nišose įtai-
sytomis skulptūromis. Visos skulptūros atliktos italų skulptoriaus Tommaso Righi: timpano
horeljefe — scena „Nojaus auka", nišų šonuose — Mozė ir Abraomas, centre — keturi evangelistai.
Gerokai virš pastato iškylantis portikas bei didžiulės ir masyvios skulptūros fasadui suteikia iškil-
mingumo ir didingumo. Virš portiko iškeltos Karolio Jebkio adiktos šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero
skulptūros skelbė pagrindinius katedros šventuosius globėjus, o centrinė Šv. Kryžiaus atradimo
scena (šv. Elena su kryžiumi) pabrėžė vertikalumą ir atspindėjo sakralinę pastato paskirtį.
Svarbus Gucevičiaus darbas buvo ir Vilniaus rotušės perstatymas. Pradėjus remontą pa-
aiškėjo, kad reikia sutvirtinti pamatus, todėl buvo pasirinktas variantas rotušę perstatyti visai
nauju stiliumi. Gucevičius parengė kelis būsimos rotušės eskizus, tačiau pasirinktas bene
kukliausias — bebokščio, dviaukščio keturkampio pastato variantas. Pagrindinis fasadas iš
turgaus aikštės pusės papuoštas monumentaliu portiku su šešiomis dorėninėmis kolonomis,
tik, kitaip negu katedroje, čia atsisakyta skulptūrinio dekoro.
Bendrai vertinant Gucevičiaus projektus galima atkreipti dėmesį į jo monumentalios išorės
siekį. Architektūrai būdingas santūrus, neperkrautas dekoratyvumas, neskaidantis pastato ver-
tikalių ir horizontalių linijų. Jo architektūros reikšmę geriausiai rodo tai, kad Gucevičiaus išpo-
puliarintomis klasicistinės architektūros madomis LDK žemėse sekta dar ir visą XIX a. I pusę.

n6
 Vilniaus katedros pagrindinio
ir pietinio fasadų vaizdai.
Vilniaus karedros perstatymo
darbus paskatino 1769 m.
tiesiai ant stogo nugriuvęs
tuomečio katedros fasado
vienas bokštas. Atlikti tyrimai
parodė apgailėtiną katedros
būklę - reikėjo sutvirtinti tiek
pamatus, tiek griūvančias sienas.
Rekonstrukcija rūpinosi keletas
architektų, tačiau pagrindinis
projektavimo krūvis teko
Gucevičiui. Jis suprojektavo ir
tikra katedros puošmena tapusį
šešių kolonų didingą portiką.

Literatūra
Laurynas Gucevičius ir jo epocha. Sud. R. Butvilaitė ir V. Jankauskas [serija: Vilniaus dailės akademijos darbai.
Dailė. Nr. 32]. Vilnius, 2004.
V. Drėma. Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1801 metais. Vilnius, 1991.
E. 'Ru&teiki. Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius. Vilnius, 1954.

117
ROZALINAS Petras (?-po 1820)
TAPYTOJAS

Iki XVIII a. vidurio sunku įsivaizduoti profesionalų, aukšto lygio, tačiau tik provincijoje
dirbusį LDK dailininką. Dažniausiai tokie meistrai dirbdavo arba vieno užsakovo dvarui,
arba užsakovų ieškodavo didžiuosiuose miestuose. XVIII a. II pusėje kai kurie dailininkai
pakankamai užsakymų jau randa ir provincijoje. Tai rodo platesnį užsakovų būrį, padidėjusį
meno užsakymų skaičių. Pavyzdžiui, tik Žemaitijoje XVIII a. viduryje įvairiems užsakovams
dirbo tapytojas Jonas Kunickis. Dar geriau žinoma nedideliuose Žemaitijos ir Aukštaitijos
miesteliuose dirbusio Rozalino biografija.
Apie jo kilmę nieko nėra žinoma. Pirmąsyk Rozalinas paminimas Jono Juozapo
Fronckevičiaus dvare. Cia 1775—1782 m. dirbęs dailininkas atlikdavo įvairius užsakymus -
nuo portretų tapybos iki baldų dekoravimo. Vėliau, 1795—1820 m., dirbo savarankiškai, o
jo darbų galima rasti įvairiose provincijos bažnyčiose - Kuktiškėse, Utenoje, Tytuvėnuose,
Viešintose, Raguvoje, Troškūnuose. Tapė tiek
atskirus altorinius paveikslus, tiek paveikslų
ciklus, atlikdavo ir senesnių paveikslų kopijas.
Gana didelis užsakymų skaičius, tarp jų ir
ištisų paveikslų ciklų tapyba (Tytuvėnų bažny-
čiai), rodo, kad dailininkas buvo vertinamas,
sulaukė pripažinimo ir užsakovų dėmesio.
Rozalino tapyba tiksli, kompozicijos darnios,
kruopščiai derinamos spalvos. Tapyboje galima
įžvelgti vienalaikių vėlyvojo baroko, rokoko ir
klasicizmo bruožų. Tai irgi rodo dailininko
profesionalumą, imlumą ir sugebėjimą naujas
kryptis pritaikyti savo tapyboje.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, c. 1: XVI—XVIII a. Sud.
A. Paliulytė. Vilnius, 2005, p. 230-231 (A. Paliu-
šytė, R. Stankevičienė).
D. Ramonienė. Sakralinė tapyba, Tytuvėnų bernardinų
bažnyčia ir vienuolynas. Vilnius, 2004, p. 181-184.
Rozalino teptukui priskiriamas Mykolo
Straševičiaus portretas (XVIII a. pabaiga) jau
nebeturi barokui būdingų papildomų atributų,
fono arba aplinkos sukuriamos nuotaikos. Šiame
portrete nuotaiką gali formuoti tik portretuojamojo
veidas, gana santūrus, susikaupęs arba net abejingas.
Padėtj vis'uomenėje žymi tiek nepriekaištingas
perukas, tiek apranga ir Šv. Stanislovo ordinas.

n8
Rozalino paveiksle „Vakarienė pas
fariziejų Simoną" (Tytuvėnų bažnyčia,
tarp 1796-1801 m.) galime aptikti
barokui būdingą architektūrinį foną,
emocingų personažų judesių, tačiau
trūksta nuotaikos vientisumo - vieni
veikėjai atrodo besipiktinantys, kiti
diskutuojantys, treti susidomėję, o
Kristus veikiau ramus. Maistą nešančiai
tarnaitei Kristaus kojas plaunanti
šv. Marija Magdalena tampa tikra
kliūtimi.

Rozalino 1801 m. Tytuvėnų

bernardinams tapytas paveikslas
„Šv. Pranciškaus apoteozė". Paveiksle
apačioje sudėti įvairių pareigų simboliai
liudija dangiškųjų vertybių išaukštinimą.
Šventišką nuotaiką paryškina dešinėje
viršuje smuiku griežiantis angeliukas.

119
JELSKIS Karolis ( 7 - 1 8 2 4 )
SKULPTORIUS

XVIII a. pabaigoje skulptūroje, kitaip negu architektūroje ir tapyboje, dar vyravo

barokinės mados. Tačiau skulptūros neretai jau buvo derinamos prie vis populiarėjančios
santūrios klasicistinės architektūros. Todėl dažnai jos monumentalesnės, atskiros detalės
(draperijų klostės, apnuogintas kūnas) kruopščiai paryškinamos, o emocinę būseną perteikia
veido išraiška. Kaip manoma, Lietuvoje gimęs Jelskis XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje
pasireiškė kaip vienas darbščiausių ir gabiausių skulptorių. Jo sūnus Kazimieras Jelskis buvo
vienas žymiausių XIX a. vidurio skulptorių Vilniuje.
Jelskis minimas nuo 1778 m. daugiausia kaip įvairių rūmų dekoruotojas: Moravskių
Bielyčioje, Zavišų Kuchcičiuose, Chmarų Siomkavoje, Pšezdzeckių Zaslavlyje, Radvilų
Radzivilmontuose. Taip pat žinomi jo darbai bažnyčioms. 1790—1793 m. Jelskis sukūrė
Vilniaus katedros frontono skulptūras, 1779 m. dekoravo Zaslavlio parapinę bažnyčią,
1798—1800 m. sukūrė Troškūnų bernardinų bažnyčios didįjį altorių, evangelistų ir genijų
skulptūras. Jam priskiriami ir Vilniaus universiteto Baltosios salės portalo lipdiniai ir skulp-
tūros, Radvilų rūmų Taujėnuose skulptūros.

Literatūra
Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XV1-XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005, p. 141-142 (A. Paliušyrė,
V. Piarvyšyn).
T. Adomonis, N. Adomonytė. Lietuvos dailės ir architektūros istorija. Vilnius, 1997, p. 183-185.
R. Janonienė. Kazimieras Jelskis (1782-1867). Vilnius, 2003.

120
k^K i ,

1. J. Buttiako skulptūrų virš Vilniaus katedros frontono

nuotrauka (apie 1930 m.). 1790-1793 m. sukurtos ir
ant katedros frontono pastatytos medinės variu apmuštos
šv. Stanislovo, šv. Elenos ir šv. Kazimiero skulptūros
1950 m. buvo komunistų nugriautos ir sudaužytos.
1997 m. atstatytos tikslios jų kartotės.

2. 1798-1800 m. Jelskis pastatė Troškūnų bažnyčios didįjį

altorių ir nulipdė skulptūras, taip pat virš altoriaus esančią
Apvaizdos alegoriją. Altoriaus kompozicija jau klasicistinė,
vyrauja horizontalios ir vertikalios linijos. Centre įtaisytas
Nukryžiuotasis su Švč. M. Marijos ir šv. Jono Evangelisto
skulptūromis, o šonuose tarp kolonų - dar barokinius
bruožus išlaikiusios keturių evangelistų skulptūros.

121
SMUGLEVIČIUS Pranciškus ( 1 7 4 5 - 1 8 0 7 )
TAPYTOJAS

Smuglevičius neretai priskiriamas jau

XIX a. menui. Žymiausi jo mokiniai Juozapas
Oleškevičius, Jonas Damelis, Juozapas Peška
kūrė XIX a. I pusėje. Nors Smuglevičius inten-
syviausiai veikė XVIII a. II pusėje, jo tapybos
stilius stipriai skyrėsi nuo tuo metu dar po-
puliaraus vėlyvojo baroko. Ko gero, nė vienas
vietos tapytojas iki tol nebuvo gavęs tokio pla-
taus ir įvairiapusio išsilavinimo. Tolesnė Smug-
levičiaus karjera panaši į architekto Lauryno
Gucevičiaus. Grįžęs į Lenkijos ir Lietuvos vals-
tybę jis išpopuliarino tuo metu dar gana nau-
jovišką klasicistinį tapybos stilių, būtent dėl to
sulaukė ir dėmesio, ir pripažinimo.
Pranciškaus tėvas Lukas, taip pat tapytojas, Smuglevičiaus apie 1780 m. tapytas autoportretas.
kaip teigiama, buvo kilęs iš Žemaitijos, nors
didžiąją gyvenimo dalį kilnojosi iš vienos vietos į kitą Lenkijos Karalystėje, priklausomai nuo
gaunamų užsakymų. Lukas vedė dailininko Simono Čechavičiaus sesers dukrą Reginą ir visą
laiką palaikė artimus ryšius su tapytoju. Lukas Smuglevičius atliko nemažai Augusto III už-
sakymų, už tai jam buvo suteiktas valdovo dvaro tapytojo vardas ir bajorystė. Tad Varšuvoje
gimęs Pranciškus bajorystę jau paveldėjo. Iki XVII a. pabaigos Lenkijos ir Lietuvos valstybėje
bajorystė iš menininkų apskritai buvo suteikta vos keliems atvykusiems architektams, o vietinės
kilmės dailininkams ir XVIII a. ji buvo suteikiama tik išimtiniais atvejais. Mat menininkai
viduramžiais, o Lietuvoje iki XVIII a. vidurio buvo prilyginami amatininkų sluoksniui, o ba-
joras negalėjo užsiimti amatais. Tik Apšvietos epochoje bajorystės supratimas supaprastinamas,
bajorais tampa nemažai miestiečių, tarp jų ir kai kurie menininkai.
Be Pranciškaus, tapytojo profesiją pasirinko ir kiti broliai — Antanas, Liucijus, Pilypas
ir Konstantinas. Jaunystėje Smuglevičius mokėsi pas giminaitį Simoną Čechavičių Varšuvoje.
Apskritai jis daug bendravo su Čechavičiumi, yra žinoma, kad per užsiėmimus kopijavo daugelį
pastarojo tapybos darbų. Vis dėlto vėlesnės studijos gerokai praplėtė jo meninę pasaulėžiūrą.
Tapytojas pradėjo domėtis istorine, mitologine tematika, Čechavičiui tai buvo svetima.
1763 m. Smuglevičius išvyko studijuoti į Romą. Iš pradžių jis privačiai mokėsi pas
tapytoją Antoni Maroni, o 1765 m. įstojo į Sv. Luko dailės akademiją, kur kitais metais
konkurse laimėjo pirmąją premiją. Gabus jaunuolis buvo paremtas karališkąja valdovo

122
 1—2. Šv. Jokūbo Jaunesniojo ir Šv. Simono paveikslai Vilniaus
katedroje, Smuglevičiaus tapyti kartu su kitais apaštalais. Apaštalai
pavaizduoti nevienodai, jiems parenkama skirtinga nuotaika, apranga,
spalvinė gama. Paveikslai tapyti numačius jiems vietą ant piliorių,
todėl stačiakampio formos.

3. Švč. Trejybės paveikslas, 1799 m. nutapytas Vilniaus trinitorių

bažnyčiai. Jame pagrindinę vietą užima pasaulio Atpirkėjas Kristus
(beje, nutapytas jau nebe viduramžiais išpopuliarėjusią Nukryžiuotojo
forma, tačiau kaip Kūdikėlis), o ne adoruojantys trinitoriai arba
Dievas Tėvas.

4. Paveikslas „S v. Anupras gauna šv. Komuniją iš angelo", sukurtas

Aukštadvario dominikonų bažnyčios altoriui (tarp 1787-1807 m.).
Šventasis, atsiskyręs nuo žmonių, išgyveno 60 metų. o šeštadieniais,
kaip teigiama, jis komuniją gaudavo iŠ angelo. Įtampą paveiksle sukuria
susitinkantis šventojo ir angelo žvilgsnis. Jo viduryje centre pavaizduota
ostija suteikia iškilmingumo. Paveikslas spinduliuoja ramybe ir
susikaupimu, tačiau kartu tapytojas meistriškai išryškina kontrastus.
Šv. Anupro asketiška seno žmogaus išvaizda supriešinama su jauno
angelo, atsisakytą žemišką valdžią liudija numesti skeptras ir karūna.

123
 Stepono Jono Giedraičio portretas, tapytas iki 1795 m.
Smuglevičiaus portretai (kurių žinoma nedaug) parodo
tapytojo gebėjimus ir šioje srityje. Žemaičių vyskupas
vaizduojamas ramus, lengvu gestu rodantis ant stalelio
padėtus brėžinius. Vienoje pusėje už portretuojamojo
vaizduojama kolona su draperijomis, kitoje - Tikėjimo
alegorija. Tolumoje matyti vyskupo funduota bažnyčia.
Paveikslas atitinka barokinio reprezentacinio portreto
dvasią, įamžina vyskupą kaip bažnyčios fundatorių.

Stanislovo Augusto premija, taip pat gaudavo paramą iš LDK valstybės iždo. Romoje jis
gyveno architektų Spampani šeimoje. Manoma, kad būtent jam tarpininkaujant į Lietuvą
atvyko architektas Carlo Spampani (1750—1783), dirbęs Vilniaus universitete ir pastatęs
arba rekonstravęs ne vieno didiko rūmus.
Dar Romoje Smuglevičius nutapė paveikslų Sv. Stanislovo bažnyčiai (tarp jų— šoni-
nio altoriaus „Šv. Kazimierą"), bendradarbiavo parengiant leidinį „Tito termų liekanos"
(„Vestigia delle Terme di Tito", 1776 m.), kuriam perpiešė Nerono „Aukso namų" freskas.
1784 m. tapytojas grįžo į Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Dešimtmetį jis dirbo įvairiose vietose
(tarp jų ir Vilniuje), tačiau daugiausia laiko praleido Varšuvoje, kur vylėsi gauti tarnybą
valdovo Stanislovo Augusto dvare. Nuo 1795 m. visam laikui apsigyveno Vilniuje. Čia
universitete įsteigė Piešimo ir tapybos katedrą. 1800—1801 m. caro Povilo I kvietimu dirbo
Sankt Peterburge, ten dekoravo Šv. Mykolo (vėliau Inžinerijos) rūmus. Paskutinius metus
Smuglevičius vėl dirbo Vilniaus universitete, gausiai gaudavo užsakymų, bet nuolat skundėsi
silpnėjančia sveikata. Prie geros savijautos negalėjo prisidėti nei tapytojo antsvoris, nei nuo-
lat vartojamas alkoholis. Smuglevičius šeimos nesukūrė, tad paskutinius du dešimtmečius
glaudėsi brolio Antano šeimoje. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

124
1. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio portretas,
nutapytas greičiausiai Smuglevičiui lankantis Vilniuje
1785-1786 m. Tuomet jam teko nemažai bendrauti su
Masalskiu tapant paveikslus Vilniaus katedrai. Vyskupas
vaizduojamas iki pusės. Pilkšvai žalsvas tonas derinamas
prie santūraus asmens drabužio, tokiu būdu akcentuojant
pagrindines aprangos detales - ganytojo kryžių ir Baltojo
erelio ordiną. Vyskupo pablyškęs veidas, susimąstęs
žvilgsnis liudija jautrią asmenybę arba net nuovargį, o
kiek raustelėję skruostai - energingumą.

2. Visiškai kitoks Granauskienės portretas. Jis jau

klasicistinio tipo, įkomponuotas į ovalo formą,
pusiaufigūris. Asmens apdaras prabangus ir ištaigus, tačiau
veidas rūstokas, niūrus ir neišraiškingas.

3. Šv. Kazimiero koplyčios burėse įkomponuoti paveikslai

liudija, kad sienų tapyba Smuglevičiui buvo svetima.
Vietoj toje vietoje buvusių, tačiau drėgmės sunaikintų
M. Palloni freskų jis nutapė du paveikslus ant drobės.
Paveiksle „Skaistybės alegorija" stengiamasi perteikti
barokinį emocingumą, tačiau spalvos gana kontrastingos,
O vaizduojami angeliukai gyvena savo gyvenimą.

125
 Smuglevičiaus darbai labai įvairūs — nuo alegorinių arba antikinių iki religinių, istorinių
temų. Vertingos istorinio Vilniaus akvarelės, nutapytos 1785—1786 m. aukščiausių valstybės
pareigūnų LDK kanclerio Joakimo Chreptavičiaus (rinkinio neišliko) ir Adomo Kazimiero
Čartoriskio (išliko 21 akvarelė) užsakymais. Pats Smuglevičius, beje, teigė, kad nors objektai
gali būti apnykę ir netraukiantys dėmesio, visada galima rasti žiūrėjimo tašką, iš kurio jie
pasirodys įdomūs. Ypač svarbu tai, kad akvarelėse įamžinti šiandien jau neišlikę Vilniaus
miesto statiniai — gynybinė siena su vartais, Žemutiniai rūmai, sinagoga ir kt.
1785-1786 m. Smuglevičius nutapė keliolika drobių tuo metu perstatytai Vilniaus
katedrai. Paveikslai, kaip ir dauguma kitų, tapyti kruopščiai pasirengus. Yra žinomi dvylikos
apaštalų paveikslų eskizai. Didžiajame altoriuje įkeltas paveikslas „Sv. Stanislovo nužudymas"
tapytas kiek vėliau - 1799 m.
Nemažai darbų išlikę iš paskutinio tapytojo gyvenimo Vilniuje dešimtmečio. Du
paveikslai nutapyti Sv. Petro ir Pauliaus bažnyčiai XVIII a. pabaigoje — „Sv. Mykolas" ir
1804 m. altorinis „Sv. Petro ir Pauliaus atsisveikinimas". XVIII a. pabaigoje Smuglevičius
nutapė du paveikslus Šv. Jono bažnyčiai: „Šv. Joną Nepomuką" ir „Šv. Kajetoną".
1800 m. jis nutapė du paveikslus Sv. Kazimiero koplyčios burėms vietoj sunykusių freskų.
Manoma, kad vietoj ankstesnių šv. Kazimiero gyvenimo vaizdų buvo nutapytos dvi alegorinės
drobės - „Skaistybė" ir „Dorybė". 1802—1804 m. sienų tapyba dekoravo buvusį universiteto
refektoriumą, tuo metu Vilniaus universiteto bibliotekos posėdžių salę. Yra žinomi jo tapyti
paveikslai antikinėmis bei Lenkijos ir Lietuvos istorijos temomis. Gyvendamas Vilniuje
Smuglevičius nutapė ir ne vieną paveikslą provincinėms Lietuvos bažnyčioms.
Po mirties tapytojo dirbtuvėse rasta nemažai pradėtų, bet nebaigtų paveikslų. Įdomu tai,
kad nemažai paveikslų buvo pradėti tapyti ne kieno nors užsakymu, bet savo noru, ketinant
vėliau rasti jiems pirkėją. Toks reiškinys LDK anksčiau buvo retas — menininkai paprastai
imdavosi tik konkrečių užsakymų. Taigi Smuglevičius pasirodo ir kaip dar vieno naujo
reiškinio (Italijoje arba Olandijoje žinoto jau nuo Renesanso) pradininkas Lietuvoje.
Smuglevičiaus tapybai būdingos sodrios spalvos, šviesokaitos akcentavimas. Joje galima
nesunkiai atpažinti personažų nuotaiką, išgyvenimus. Smuglevičiaus tapyba klasicistinė,
dažnai simetriška. Asmenys, veikiant antikos tradicijai, neretai vaizduojami raumeningi,
apnuogintu kūnu. Nors Smuglevičius savo paveikslams dažnai rinkosi mitologines arba
istorines temas, daugiausia gaudavo užsakymų nutapyti tuo metu populiariausius religinių
siužetų paveikslus.
Verta atkreipti dėmesį, kad Smuglevičiaus atlikimo technika panaši į jo mokytojo
giminaičio S. Čechavičiaus tapybą. Tačiau juos skiria siužetų pasirinkimas ir jų traktavimas.
S. Čechavičius savo tapybą grindė barokiniu realizmu, tapė tai, ko jo prašė, ir taip, kaip tuo
metu buvo labiausiai vertinama. Tačiau Smuglevičius dažnai eksperimentavo, bandė ir jo
pateikiami meniniai sprendimai gerokai prasilenkia su barokiniais dailės kanonais. Nors
abiejų tapytojų technika ir buvo panaši, jie priklausė skirtingoms meninėms epochoms.

126
 Smuglevičiaus sukurti vaizdai
gana patikimai leidžia atkurti
XVIII a. pabaigos istorinę
Vilniaus aplinką. Čia pateikiamos
Poguliankos priemiesčio ir Aušros
vartų akvarelės. Piešiniuose
dar nėra romantizmui būdingų
realybės pagražinimų, išryškėja
natūralumas, paprastumas. Šiose
akvarelėse retai kada pamatysi
vaizduojamus žmones — tai irgi
nurodo ciklo pagrindinį tikslą-
perteikti tuometę architektūrą.

Literatūra

Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: XIX a. Sud. J. Širkaitė, rengiamas spaudai (V. Gasiūnas).
W. Zahorski. Stare Wilno w rysunkach Franciszka Smuglewicza i jego kręgu, Lituia i Rus', 1912, N r. 2,
p. 73-78.
A. Ryszkievvicz. Z nvorczošci Franciszka Smuglevvicza i jego kręgu, Biuletyn historii sztuki, 1957, Nr. 1,
p. 3-26.
Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha. Sud. V. Jankauskas [serija: Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, Nr. 11].
Vilnius, 1997.
V. Drėma. Pranciškus Smuglevičius. Vilnius, 1973.
V. Drėma. Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1801 metais. Vilnius, 1991.

127
Iliustracijų sąrašas

p. 7. Freska Vilniaus katedros rūsyje. Nuotrauka iš kn. Lietuvos dailės istorija. Vilniaus
dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2002.

p. 9. Sv. Kazimiero paveikslas Vilniaus katedroje. Nuotrauka iš kn. Lietuvos dailės istorija.
Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2002.

Svč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Kristumi paveikslas Trakų parapinėje bažny-

čioje. Nuotrauka iš kn. Lietuvos dailės istorija. Vilniaus dailės akademijos leidykla,
Vilnius, 2002.

p. 10. Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Kristumi skulptūra Seinų katedroje. S. Butri-
mienės nuotrauka, 2004.

p. 11. Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Kristumi paveikslas, buvęs Veliuonos bažnyčio-
je. Nuotrauka iš Kauno M. K. Čiurlionio muziejaus archyvo.

p. 13. Alberto Goštauto antkapis Vilniaus katedroje. K. Driskiaus nuotrauka, 2006.

p. 14. Plocko katedros centrinė nava ir presbiterija. P. Jamskio nuotrauka, 2005.

p. 15. Plocko katedra. P. Jamskio nuotrauka, 2005.

p. 17. Žygimanto Augusto medalio aversas ir reversas. Iš kn. Lietuva medaliuose XVIa. -
XXa. pradžia. Sud. V. Ruzas. Vilnius, 1998.

P. Alšėniškio antkapis Vilniaus katedroje. K. Driskiaus nuotrauka, 2006.

p. 18. Caraglio portretas. Nuotrauka iš Vavelio karališkųjų rūmų Krokuvoje archyvo.

p. 19. Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto medaliai. Iš kn. Lietuva medaliuose

XVIa. -XXa. pradžia. Sud. V. Ruzas. Vilnius, 1998.

p. 21. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia. P. Jamskio nuotrauka, 2005.

p. 23. 1. // Gesū bažnyčios Romoje planas. 2. Nesvyžiaus bažnyčios planas. 3. Jėzuitų

Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje planas. Iš kn. Lietuvos dailės istorija. Vilniaus dai-
lės akademijos leidykla, Vilnius, 2002.

p. 25. 1. Kretingos bernardinų bažnyčia. P. Balčiūno nuotrauka, 2008.

2. Tytuvėnų bernardinų bažnyčia. S. Varno nuotrauka, 2003.

128
 3- Kretingos bažnyčios ir vienuolyno planas. Iš kn. Lietuvos architektūros istorija.
T. I, Vilnius, 1987.

4. Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno planas. Iš kn. Tytuvėnų bernardinų bažnyčia ir

vienuolynas. Sud. D. Klajumienė ir A. Butrimas. Vilnius, 2004.

p. 27. Tytuvėnų bažnyčia. M. Iršėno nuotrauka, 2003.

Tytuvėnų bernardinų vienuolyno fragmentai ir refektoriumo skliautas. S. Varno

nuotraukos, 2003.

p. 29. 1—4. Budrumo, Viešpatavimo, Skaistumo, Pamaldumo emblemos. Iš kn. J. Liškevi-

čienė. Mundus emblematum: XVII a. Vilniaus spaudinių iliustracijos. Vilniaus dailės
akademijos leidykla, Vilnius, 2005.

p. 30. 1. Nesvyžiaus panorama. Iš kn. Lietuvos dailės istorija. Vilniaus dailės akademijos
leidykla, Vilnius, 2002.

p. 31. 2—3. Biržų ir Kauno panoramos. Nuotraukos iš Lietuvos dailės muziejaus archyvo.

p. 33. Tiškevičių giminę išaukštinantis raižinys. Iš kn. J. Liškevičienė. Mundus emblema-

tum: XVII a. Vilniaus spaudinių iliustracijos. Vilniaus dailės akademijos leidykla,
Vilnius, 2005.

p. 34. Petro Paco laidotuvių pamokslo iliustracija. Iš kn. J. Liškevičienė. Mundus emble-
matum: XVII a. Vilniaus spaudinių iliustracijos. Vilniaus dailės akademijos leidykla,
Vilnius, 2005.

p. 35. Pacų giminės genealoginė lelija. Iš kn. J. Liškevičienė. Mundus emblematum: XVII a.
Vilniaus spaudinių iliustracijos. Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2005.

Raižinys „Septyni Chodkevičiai karžygiai". Iš kn. J. Liškevičienė. Mundus emble-

matum: XVII a. Vilniaus spaudinių iliustracijos. Vilniaus dailės akademijos leidykla,
Vilnius, 2005.

p. 37- Šv. Kazimiero koplyčia. M. Iršėno nuotraukos, 2006.

p. 38. Samuelio Paco antkapis Vilniaus katedroje. K. Driskiaus nuotrauka, 2006.

p. 39. Kristupo Sapiegos antkapis. Jono Stanislovo Sapiegos antkapis. K. Driskiaus nuo-
traukos, 2006.

p. 41. Vladislovo Dominyko Ostrogiškio portretas. P. Jamskio nuotrauka, 2004.

p. 43. Altorinis Šv. Onos paveikslas Fromborko katedroje. P. Jamskio nuotrauka, 2004.

129
p. 45. 1. Kristinos Eufemijos Radvilaitės portretas. Nuotrauka iš Vilniaus dailės akademi-
jos leidyklos archyvo.

2. Mikalojaus Slupskio portretas. Nuotrauka iš Lietuvos dailės muziejaus archyvo.

p. 47. 1-3. Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno nuotraukos. S. Butrimienės nuotraukos,

2001-2003.

p. 49. 1—2. Kauno dominikonų ir Šv. Kryžiaus bažnyčių planai. Iš kn. Lietuvos architektū-
ros istorija. T. II, Vilnius, 1994.

3-5. K. Z. Paco sarkofago projektai. Iš Vroclavo Osolineumo bibliotekos archyvo,

p. 50. G. B. Medi signatūra. S. Butrimienės nuotrauka, 2003.

p. 51. 1—3. G. B. Merli lipdyba Pažaislio bažnyčioje. S. Butrimienės nuotraukos, 2003.

p. 53. 1. Freska „Šv. Kazimieras pašlovina Dievo Motiną" Šv. Kazimiero koplyčioje. M. Ir-
šėno nuotrauka, 2008.

2—3. Sienų tapyba Pažaislio bažnyčioje. S. Butrimienės nuotraukos, 2001—2003.

p. 54. Freska „Šv. Kazimiero karsto atidengimas" Šv. Kazimiero koplyčioje. M. Iršėno
nuotrauka, 2008.

Freska „Šv. Romualdas" Bielianų seminarijos bažnyčioje Varšuvoje. P. Jamskio nuo-

trauka, 2004.

p. 55- Sienų tapyba Pažaislio bažnyčioje. S. Butrimienės nuotraukos, 2001-2003.

p. 56. Piešinys „Merkurijus su palete ir teptuku". Nuotrauka iš Nacionalinio muziejaus

Varšuvoje archyvo.

p. 57. 1-3. Altorinis paveikslas „Švč. M. Marijos Dangun Ėmimas" Kauno katedroje.
Nuotraukos iš Kultūros paveldo centro archyvo.

p. 59. Paveikslas „Švč. M. Marijos Karūnavimas". Nuotrauka iš Kultūros paveldo centro

archyvo.

Paveikslas „Šv. Teresės ekstazė". Nuotrauka iš Kultūros paveldo centro archyvo,

p. 61. 1-2. Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia. M. Iršėno nuotraukos, 2005.

3. Bažnyčios planas. Iš Vilniaus dailės akademijos archyvo.

p. 63. Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios lipdyba. M. Iršėno nuotraukos, 2005.

13O
p. 65. Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios lipdyba. M. Iršėno nuotraukos, 2005.

p. 67. 1-2. Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios lipdyba. 3. Vilniaus katedros Šv. Kazi-
miero koplyčios lipdyba. M. Iršėno nuotraukos, 2005.

p. 69. Eskizai karine tematika. Iš Melko abatijos Austrijoje archyvo.

3. Paveikslas „Sopulingoji Švč. M. Marija" Šventaliepės bažnyčioje. S. Butrimienės

nuotrauka, 2005.

p. 71. 1. A. H. Palubinskio knygos „Rosarium et officium B. Mariae Virginis..." (Vil-

nius, 1678) frontispisas. 2. M. Kučvarevičiaus knygelės „Nalęcz albo FasciaTromby
šmiertelnej trwoge..." (Sluckas, 1685) iliustracija. Iš kn. J. Liškevičienė. Mundus
emblematum: XVIIa. Vilniaus spaudinių iliustracijos. Vilniaus dailės akademijos lei-
dykla, Vilnius, 2005.

3. Vilniaus vyskupo sufragano Mikalojaus Slupskio portretas. Vilniaus dailės akade-

mijos leidyklos archyvas.

p. 72. A. H. Palubinskio knygos „Rosarium et officium B. Mariae Virginis..." (Vilnius,

1678) iliustracijos. Iš kn. J. Liškevičienė. Mundus emblematum: XVII a. Vilniaus
spaudinių iliustracijos. Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2005.

p. 73. Palubinskių giminės genealoginio medžio graviūra. Iš kn. J. Liškevičienė. Mundus

emblematum: XVII a. Vilniaus spaudinių iliustracijos. Vilniaus dailės akademijos lei-
dykla, Vilnius, 2005.

p. 74. Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra Šventaliepės bažnyčios šventoriu-

je. S. Butrimienės nuotrauka, 2005.

p. 75. Gardino Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios didysis altorius. P. Jamskio nuotrauka,
2005.

p. 77. Vilniaus Šv. Jono bažnyčios fasado skulptūros. M. Iršėno nuotrauka, 2008.

p. 78. Heskio apie 1750 m. tapytas autoportretas. K. Driskiaus nuotrauka, 2008.

p. 79. A. Pozzo knygos „Perspectivae pictorum atque architectorum..." (Roma, 1719)

iliustracijos. Iš kn. D. Klajumienė. XVIII a. sienų tapyba Lietuvos bažnyčių architek-
tūroje. Vilnius, 2004.

p. 80. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios skliauto tapyba. Nuotrauka iš kn. D. Klajumie-
nė. XVIII a. sienų tapyba Lietuvos bažnyčių architektūroje. Vilnius, 2004.

p. 81. Nesvyžiaus bažnyčios transepto sienų tapyba. P. Jamskio nuotrauka, 2005.

p. 83. Vilniaus Šv. Jono bažnyčios altorių kompleksas. K. Driskiaus nuotrauka, 2006.

p. 84. Bazilijonų vienuolyno Vilniuje vartai. K. Driskiaus nuotrauka, 2005.

Polocko Šv. Sofijos cerkvė. P. Jamskio nuotrauka, 2003.

p. 85. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios altorių kompleksas. K. Driskiaus nuotrauka, 2008.

p. 86. Vilniaus žydų sinagoga. J. Bulhako nuotrauka. Vilniaus dailės akademijos archyvas.

p. 87. Šv. Barboros koplyčios altorius Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje. Vilniaus Šv. Dvasios
cerkvės ikonostasas. K. Driskiaus nuotraukos, 2008.

p. 89. Napoleono Ordos Vitebsko rotušės aikštės piešinys (tarp 1873-1883 m.).

Budslavo bernardinų bažnyčia. P. Jamskio nuotrauka, 2005.

p. 90. T. Zebrauskio portretas. Nuotrauka iš Lietuvos dailės muziejaus archyvo,

p. 91. Vilniaus akademijos observatorija. M. Iršėno nuotrauka, 2008.

T. Zebrauskio portreto fragmentas. Nuotrauka iš Lietuvos dailės muziejaus archyvo.

p. 93. 1. Kražių miestelio panorama. Iš kn. Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai.

Sud. D. Klajumienė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008.

2. Kražių benediktinių bažnyčios fasadas. S. Varno nuotrauka, 2003.

p. 95. Paveikslas „Šv. Elzbieta" Tykocino parapinėje bažnyčioje. Paveikslas „Švč. M. Mari-
jos Dangun ėmimas" Kielcų parapinėje bažnyčioje. P. Jamskio nuotraukos, 2005.

p. 96. 1. LDK didžiojo etmono Mykolo Juozapo Masalskio portretas. Nuotrauka iš Lietu-
vos dailės muziejaus archyvo.

p. 97. Paveikslas „Šv. Ignaco Lojolos regėjimas". Paveikslas „Švč. Trejybė". Nuotraukos iš
Lietuvos dailės muziejaus archyvo.

p. 98. Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapis. Nuotrauka iš Lietuvos dailės muziejaus

archyvo.

p. 99. Onos Kotrynos Sanguškaitės-Radvilienės Castrum doloris, įrengtas Nesvyžiaus Die-

vo Kūno bažnyčioje 1746 m. Iš kn. Lietuvos dailės istorija. Vilniaus dailės akademi-
jos leidykla, Vilnius, 2002.

Barboros Radvilaitės portretas, skirtas 1758 m. Nesvyžiuje išspausdintam leidiniui

„Icones familiae ducalis radvilianae...". Nuotrauka iš Lietuvos dailės muziejaus archyvo.

132
p. 101. 1—2. Sienų tapyba Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje. Iš kn. T. Račiūnaitė. Vizijos ir atvaiz-
dai. Basųjų karmelitų palikimas. Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2003.

3—4. Sienų tapyba Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje. Nuotrauka iš kn. D. Klajumienė.
XVIIIa. sienų tapyba Lietuvos bažnyčių architektūroje. Vilnius, 2004.

p. 103. 1. Šv. Luko skulptūra Kauno katedroje. 2. Šv. Augustino skulptūra Šiluvos bažny-
čioje. 3. Sv. Simono skulptūra Kauno katedroje. Nuotraukos iš Kultūros paveldo
centro archyvo.

p. 104. Šiluvos bažnyčios lipdybos fragmentai. Nuotraukos iš Kultūros paveldo centro ar-
chyvo.

p. 105. 1—2. Skulptūros Telšių katedroje. P. Balčiūno nuotraukos, 2006.

p. 107. 1. Elzbietos Oginskytės-Puizinienės portretas. Nuotrauka iš Lietuvos dailės muzie-

jaus archyvo.

2. Raižinys H. Karpinskio knygoje „Lexykon geograficzny..." (Vilnius, 1766). Iš

Vilniaus dailės akademijos leidyklos archyvo.

3. Vilniaus akademijos observatorijos išorės dekoras. M. Iršėno nuotrauka, 2008.

p. 109. 1-2. Paveikslai „Švč. M. Marija Sopulingoji" ir „Šv. Rožė Limietė" Kazokiškių
bažnyčioje. Nuotraukos iš Kultūros paveldo centro archyvo.

p. 111. 1-3. Budslavo bernardinų bažnyčios tapyti altoriai. Nuotraukos iš kn. D. Klaju-
mienė. Tapyti altoriai (XVIII a. — XIX a. I p.): nykstantys Lietuvos bažnyčių dailės
paminklai. Vilnius, 2006.

p. 112. Parapijų mokytojams rengti skirto pastato projektas. Nuotrauka iš Lietuvos dailės
muziejaus archyvo.

p. 113. Abromavičienės rūmai Vilniuje. K. Driskiaus nuotrauka, 2008.

Paežerių dvaro rūmai. Nuotrauka iš kn. Lietuvos dailės istorija. Vilniaus dailės aka-
demijos leidykla, Vilnius, 2002.

Šuazelių rūmai Vilniuje. K. Driskiaus nuotrauka, 2008.

p. 114. L. Gucevičiaus portretas. Nuotrauka iš kn. Lietuvos dailės istorija. Vilniaus dailės
akademijos leidykla, Vilnius, 2002.

p. 115. 1. Vilniaus rotušė. K. Driskiaus nuotrauka, 2008.

2-3. Vilniaus rotušės projektai. Iš Lietuvos dailės muziejaus archyvo.

133
p. 117. Vilniaus katedra. M. Iršėno nuotraukos, 2008.

p. 119. Mykolo Straševičiaus portretas. Nuotrauka iš Lietuvos dailės muziejaus archyvo.

Paveikslai „Vakarienė pas fariziejų Simoną" ir „Sv. Pranciškaus apoteozė" Tytuvėnų

bažnyčioje. S. Varno nuotraukos, 2004.

p. 121. 1. Vilniaus katedros frontono nuotrauka (apie 1930 m.). Nuotrauka iš Vilniaus
dailės akademijos leidyklos archyvo.

2. Troškūnų bažnyčios didysis altorius. Nuotrauka iš Kultūros paveldo centro ar-

chyvo.

p. 122. P. Smuglevičiaus autoportretas. Nuotrauka iš Vilniaus dailės akademijos leidyklos

archyvo.

p. 123. 1—2. Šv. Jokūbo Jaunesniojo ir Sv. Simono paveikslai Vilniaus katedroje. 3. Svč. Trejybės
paveikslas. 4. Paveikslas „Šv. Anupras gauna šv. Komuniją iš angelo". Nuotraukos iš
Lietuvos dailės muziejaus archyvo.

p. 124. Stepono Jono Giedraičio portretas. Nuotrauka iš Varšuvos nacionalinio muziejaus

archyvo.

p. 125. 1-2. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio ir Granauskienės portretai. Nuo-
traukos iš Lietuvos dailės muziejaus archyvo.

3. Šv. Kazimiero koplyčios burėse įkomponuoti paveikslai. M. Iršėno nuotrauka,

2008.

p. 127. Smuglevičiaus sukurti Vilniaus piešiniai. Iš Vilniaus dailės akademijos leidyklos

archyvo.

134
Asmenvardžių rodyklė
Affaitatti Isidoro 46
Aksinovičius Jonas 56
Albani Francesco 40
Alšėniškis Paulius 12, 16-17, 58
Altomonte Andreas Felix 68
Altomonte Bartolomeo 68
Altomonte Franz Lorenz 68
Altomonte Gerke Barbora Darata 68
Altomonte Martino 56, 68-69
Ambrogi Domenico 40
Antoševskis Kazimieras 110—111
Augustas II 68, 94
Augustas III 122
Balcevičius Pranciškus 98
Berchhoff Johann Gothard 44, 56-59, 69
Bernardoni Giovanni Maria 20—23, 24
Bildzukevičius Jeronimas 28—29
Bona Sforca 12, 18
Branickis Jonas Klemensas 94-95
Brizio Francesco 40
Brizio Giuseppe 22
Brunelleschi 6
Buinovskis Mykolas 68
Bžostovskiai 116
Campana Giacinto 10, 40-42
Caraglio Giovanni Giacopo 18—19
Castello Matteo 36-37, 46
Ceroni Carlo 46
Ceroni Francesco 46
Chmarai 120
Chodkevičiai 32, 35
136
Chodkevičius Jonas Karolis 24
Chreptavičius Joakimas 106, 126
Cini Giovanni 12—15, 16, 62
Cartoriskis Adomas Kazimieras 126
Čechavičius Simonas 94—97, 122, 126
Damelis Jonas 122
Delamars Johan 56
Dyderschtein Johann Valentinus Tobias 76
Dorogostaiskis Manvydas Kristupas 28
Drijackis Fulgentas 70
Eggenfelder Eder Teresė 90, 92, 100,
106-107
Eggenfelder Ignatius Ernestus 106
Eggenfelder Roer Agota Barbora 106
Elzbieta Habsburgaitė 16
Fiesole da Filippo di Bartolomeo 12
Filipovičius Jonas 98
Fontaną Giuseppe 88
Fontaną Jokūbas 88
Fontaną Juozapas 86-87, 88-89, 90
Franceschini Baldassarre 52
Frediani Giovanni Battista 46, 60
Fredo Lodovico 46
Frezeris Jonas Vilhelmas 87, 92
Fronckevičius Jonas Juozapas 118
Gaili Giovanni Maria 52, 62-63, 64
Gaulli Giovanni Battista 68
Genu Abrahamas 87 Laris Jonas 100
Gianotis Bernardus Zanobius 12—15, 62 Leibovičius Hiršas 98—99
Gisleni Giovanni Battista 38 Leonardo 6
Glaubitz Johann Christoph 82-87, 88, 90 Leutner Mathias 56
Goetke Conradus 28, 32-35, 56, 70 Locci Agostino 38, 40
Gorainis Aleksandras Kazimieras 88 Lojolą Ignacas, šv. 22
Goštautas Albertas 12-13 Lopacinskiai 86
Grušeckis Antanas Ignotas Juozapas 108— Lopacinskis Jonas Dominykas 86
109
Gucevičius Masiulis Laurynas 8, 12, 112, Maderna Carlo 36
114-117, 122 Makovskis Jeronimas 28
Makovskis Tomas 8, 28-31, 32
Hedel Johann 76-77 Maratta Carlo 68
Hedel Joseph 76 Maroni Antoni 122
Herdegenas Joachimas 87 Masalskis Jokūbas Ignotas 95, 112, 114,
Hervijk van Steven 16 116,125
Heskis Ksaveras Dominykas 78-81, 110 Matiškevičius Kristupas 56
Heskis Juozapas Ksaveras 78 Medičiai 52
Hofferis Franciscus Ignatius 76 Melich Christian 10, 40-42
Hohenberg Michael 68 Melichas Jonas Kristijonas 42
Hojeris Jonas 82 Meltzeris Ignatius 76
Merli Giovanni Battista 48, 50-51, 52,
Jelskis Karolis 116, 120-121 66
Jonas iš Lietuvos kunigaikščių 12, 16 Michalkevičius Pilypas 108
Jonas Kazimieras 46 Michelangelo Buonarroti 6, 94
Jonas Sobieskis 52, 54, 68-69 Moravskiai 120

Karpinskis Hilaras 106—107 Nezemkovskis Juozapas 76

Kasparas Tomas 24—27
Kasparienė Darata 26 Oginskaitė-Puzinienė Elzbieta 92, 106-107
Kiška Stanislovas 36 Oginskiai 92, 112
Kiškos 32 Oginskis Ignotas 92
Knakfusas Martynas 112-113, 114, 116 Oleškevičius Juozapas 112
Koniecpolskis Stanislovas 38 Osolinskis Juozapas 94
Krasinskis Jonas Dobrogosta 52 Osolinskis Pranciškus Maksimilijonas 94
Kščonovičius Laurynas 70
Kunickis Jonas 118

137
Pacai 32, 34-35 Radvilos 30, 32, 78, 98, 99, 120
Pacas Kazimieras 58 Raffaello Sanzio 94
Pacas Kristupas Zigmantas 46, 48-49, 52, Reni Guido 94
54,58 Repninas Nikolajus 116
Pacas Mykolas Kazimieras 60, 62, 64, 68 Righi Tommaso 116
Pacas Petras 34 Romanovskis Martynas 44
Pacas Samuelis 36, 38 Rozalinas Petras 118-119
Pacas Steponas 35 Rubensas Peteris Paulas 6, 94
Padovano Mosca Giovanni Maria 16-17 Rusochockis Gabrielius 56
Palloni Michelangelo 48, 52-55, 57-58,
64,80,125 Sapiega Jonas Fridrichas 94
Palubinskis Aleksandras Hilaras 70—73 Sapiega Jonas Kazimieras 52, 64, 66
Pensą Jonas 88 Sapiega Kristupas 39
Perti Giovanni Pietro 50, 52, 62, 64-67 Sapiega Stanislovas 39
Perti Marija Magdalena 52, 64 Sapiegos 64, 116
PeškaJuozapas 122 Schmidt Johann Christian 74—75
Petrovskis Anupras 98 Schroeter Johann 8, 44-45, 56
Pociejai 112 Schroeter Rudolph 44
Pociejus Liudvikas 92 Sluščanskienė Joana Ona 100
Podčašinskis Karolis 114 Sluščanskis Matas Motiejus 100-101, 106
Podgaiskis Tomas 102-105 Sluškų 32, 64
Povilas I 124 Smuglevičius Antanas 122
Pozzo Andrea 79-80 Smuglevičius Liucijus 122
Protasevičius Valerijonas 16 Smuglevičius Konstantinas 122
Pšezdzeckiai 120 Smuglevičius Lukas 122
Puttini Anastasia 46 Smuglevičius Pilypas 122
Puttini Carlo 46, 50, 52 Smuglevičius Pranciškus 8, 94, 120-127
Puttini Pietro 46-49, 50, 52, 64, 78 Spampani Carlo 124
Stanislovas Augustas Poniatovskis 100,
Radvila Jonušas 42, 44 106,108,115
Radvila Našlaitėlis Mikalojus Kristupas 8, Strobel Bartolomaeus 40-43
20, 28, 30 Strubičius Motiejus 28
Radvila Žuvelės Mykolo Kazimiero 74,
80,98 Sčirskis Jonas 70
Radvilaitė Barbora 16, 18 Šulcas Mykolas 114
Radvilaitė Kristina Eufemija 45 Sveikovskiai 116
Radvilienė-Sanguškaitė Ona Kotryna 99 Tarasevičius Aleksandras 70-73, 98

138
Tarasevičius Leonas 70
Tarlos 94
Tencalla Constante 8, 24, 36-39, 46, 78
Tencalla Jacopo 38
Tiškevičiai 32-33
Tiškevičienė Barbora 36
Tiškevičius Antanas Dominykas 86
Tiškevičius Jonušas Skuminas 33
Tyzenhauzas Antanas 108
Vytautas 12
Vignola Giacomo Barozzi 22
Vilatzas Laurynas 70
Voščinskis Juozapas 78
Wendt Marcus 56
Wuerztneris Abrahamas 87
Zaoras Jonas 60-61
Zavišos 120
Zenkavičius Mykolas Jonas 86
Zigmantas Vaza 8, 36, 38, 42
Ziskelovičius Leiba 98
Žebrauskis Tomas 90-93, 106-107, 114
Zevuskis Vaclovas 94
Žygimantas Augustas 8, 12, 16—19
Žygimantas Senasis 8, 12, 16, 18—19
139
Vietovardžių rodyklė

Albogasio 46, 50 Gardinas 30, 44, 64, 66, 74-75, 108

Alšėnai 58 Gdanskas 28, 44, 82
Antazavė 116
Antverpenas 28 Hanuta 92
Aukštaitija 118
Austrija 68, 76 Ilūkštė 90, 92
Italija 8, 12, 16, 18, 20, 36, 40, 46, 48,
Balbieriškis 58 50, 52, 54, 62, 64, 66, 68-69, 88,
Biala Palenkės 78 94,126
Bialyničiai 88
Bibiena 62 Jeruzalė 28
Bielianai Varšuvos 52, 54 Jieznas 48
Bielyčia 120 Jonava 112,116
Biržai 30-31
Bobruiskas 90 Karaliaučius 44
Bolonija 40 Kastela 88
Branevas 28, 74 Kaunas 11, 30-31, 44, 46, 48-49, 57-59,
Budslavas 89, 110-111 92, 102-103
Buivydžiai 116 Kazokiškės 108-109
Butvydžiai 116 Kijevas 70
Kleckas 70
Cirkliškis 116 Komas 20
Čiobiškis 116 Kražiai 92-93
Kretinga 24-25
Dasio 48 Krokuva 12, 16, 18, 22, 28, 48, 58, 60,
Derečinas 116 94,108
Dysna 110 Kubličiai 88
Kuchcičiai 120
Europa 6-8, 11-13, 16, 18,31,46-47,54, Kuktiškės 118
56, 62, 64, 66-67, 70, 78, 81, 114 Kuoknesė 28
Florencija 52 Kupiškis 114
Kurtuvėnai 112

140
Labanoras 58—59 Paryžius 114
Lenkija 8, 10, 12, 16-20, 36, 40, 42, 46, Pažaislis 46-55, 58, 64, 66
52, 54, 60, 62, 74, 76, 88, 94-95, 98, Petrikavas 18
108, 112, 122, 124, 126 Plockas 12, 14-15
Lietuva 6-8, 10-12, 16, 18-20, 24, 26, 36, Podhorcai 94
38, 40, 44, 46, 48, 50, 52, 54, 60, 62, Polockas 82, 84, 86, 88, 92, 95
64, 66, 68, 70, 74, 94, 98-99, 102, Poznanė 20
112, 114, 116, 120, 122,124,126 Praha 42, 90
Liubartovas 94
Liubčia 32 Radzivilmontai 120
Liublinas 94 Raguva 118
Liubšinas 20 Roma 21-23, 36-37, 68, 95, 97, 114,
Lovičius 52 124
Lučajus 110 Rusija 70, 116
Ružanystokas 108
Maišiagala 116
Malatičiai 116 Sankt Peterburgas 124
Merkinė 58 Silezija 42, 106
Migoniai 114 Siomkava 120
Milanas 62 Slanimas 76
Minskas 92, 110 Slavacinekas 78
Myras 22 Sluckas 78
Mogiliavas 86 Stolovičiai 86, 88
Sudervė 116
Neapolis 68 Supraslis 108
Nesvyžius 20-23, 28, 30-31, 45, 74, 78- Svežanis 22, 78
81,98-99
Sčiučinas 74
Olandija 126 Ščorsai 106
Olyka 30 Sereševas 28
Opolė 94 Sventaliepė 69, 74
Orša 88
Taujėnai 120
Paduva 16 Telšiai 102, 105
Paežerė 112-113 Tičinas 62
Pamarys Lenkijos 74 Tirolis 68
Paparčiai 108-109 Tykocinas 94-95

141
Tytuvėnai 24-27, 102, 118-119 Viešintos 118
Torūnė 42 Vilanovas 52
Toskana 62 Vilnius 7-9, 12-14, 16-18, 20, 23, 26,
Trakai 9, 30, 112 30, 32, 36, 38-42, 44-46, 48, 50, 52,
Troškūnai 112, 118, 120-121 54,56,58-72,76-77, 82-95, 97-98,
100-101, 106-107, 112, 114-117,
Ukraina 70 120-121,123-127
Utena 118 Vitebskas 88-89, 95
Vygriai 48
Valkininkai 92, 108 Vroclavas 42
Varniai 86
Varšuva 36, 38, 40, 42, 46, 52, 54, 68, Zaslavlis 120
94, 112, 122, 124 Žeimiai 112
Venecija 16, 68 Žemaitija 24, 82, 102, 118, 122
Vengrovas 52 Žodiškės 92
Verkiai 112, 116
Viena 68 Žulkvė 69

142
 Paknys, Mindaugas
Pa-101 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija: žymiausi menininkai /
Mindaugas Paknys. — Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. — 144 p.: iliustr.
Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 136-142.
ISBN 978-9955-854-24-1

Šioje knygoje pirmą kartą pristatoma Lietuvos XVI-XVIII a. dailės ir architektūros istorija, patei-
kiant 40-ies svarbiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje dirbusių architektų, tapytojų, skulptorių
ir raižytojų gyvenimo bei kūrybos aprašymus.
Svarbiausi knygos veikėjai - ne žanrai, technikos arba stiliai, o patys menininkai. Jų biografijos pri-
statomos tiksliai, siekiant neiškraipyti informacijos, tačiau populiariuoju stiliumi, orientuojantis ne
į detales, atskirus smulkius meninius reiškinius, o į bendrą kontekstą, epochos savitumą. Aptariant
menininkus stengtasi išryškinti kūrėjo specifiką, tik jam būdingus bruožus.
Leidinyje apžvelgiami įvairūs aspektai — tiek atskirų menininkų įvestos meninės arba technologinės
naujovės, tiek ir socialiniai, santykių su užsakovais klausimai. Kiekviena biografija iliustruota me-
nininkų atliktų kūrinių nuotraukomis. Kai kurie meno kūriniai iliustracijų aprašymuose detaliau
komentuojami atskleidžiant menininko savitumą, jo kūrinio naujumą arba originalumą.

UDK 73/76+72](474.5)(091)

Mindaugas Paknys

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos

dailės ir architektūros istorija:
ž y m i a u s i m e n i n i n k a i

Redaktorė
Laima Kunickytė

Dailininkas maketuotojas
Martynas Gintalas

Tiražas 1000 egz.

Vilniaus dailės akademijos leidykla
Dominikonų g. 15, LT-01131 Vilnius
www.leidykla.vda.lt

Spausdino „Standartų spaustuvė"

S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius

66 0 6 8 2