2022 METŲ XXXI LIETUVOS MOKINIŲ ISTORIJOS OLIMPIADOS PROGRAMA

Trečiojo Seimo veikla nuo perversmo iki jo paleidimo. Nauja, koaliciniais

pagrindais sudaryta vyriausybė, į kurią įėjo valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinių
mažumų (baltarusių, lenkų, žydų, vokiečių) atstovai, Lietuvoje buvo vertinama nevienareikšmiai. K.
Griniaus prezidentavimas ypač nerimą kėlė dešiniosioms politinėms jėgoms. Krikščionys
demokratai ir tautininkai, neįėję į Ministrų kabinetą, reiškė nepasitenkinimą nauja vyriausybės
politika. Jie teigė, kad kairiųjų liberalizmas sustiprins Lenkijos pozicijas ir leis šalyje įsigalėti
komunistams. Tokie tvirtinimai buvo nevisiškai pagrįsti. Kita vertus, 1926 m. rudenį Lietuvoje
politinė įtampa augo.
Didelį nepasitenkinimą patriotiškai nusiteikusiems lietuviams sukėlė žinia, kad
Švietimo ministerija, vadovaujama V. Čepinskio, leido Lietuvoje įsikurti ir veikti 75 naujoms lenkų
mokykloms. Toks ministro žingsnis užgavo lietuvių tautinę savimeilę, nes kaip tik tuo metu
Vilniaus krašte buvo varoma lenkinimo politika, naikinamos lietuviškos mokyklos.
Kairiųjų koalicinė vyriausybė nepripažino 1926 m. balandį krikščionių demokratų
valdžios įkurtos bažnytinės provincijos. Ji nenorėjo pripažinti naujų vyskupijų ir naujų vyskupų,
nemokėjo algų kunigams. Tokia kairiųjų politika kiršino juos su dvasininkais, suteikė progą
opozicijai kaltinti valdžią Katalikų bažnyčios persekiojimu.
M. Sleževičiaus vyriausybė, skubiai įgyvendindama savo demokratines programas, ne
visada atsižvelgė į visuomenės nuotaikas, realią politinę situaciją. Tuo tarpu opozicija sugebėjo
išnaudoti dalies visuomenės, ypač karininkų, nepalankų požiūrį į kairiuosius. 1926 m. pabaigoje
dešiniosios jėgos pradėjo puolimą prieš vyriausybę. Lapkričio 21 d. studentų mitingas ir
demonstracija turėjo sutelkti antivyriausybines jėgas.
Didžiausias dešiniųjų studentų mitingas, kurį surengė ateitininkai, įvyko 1926 m.
lapkričio 21 d. Kaune. Greta veikęs komunistų vadovaujamas profsąjungų vienybės komitetas,
sužinojęs apie ketinimus jį pulti, irgi organizavo demonstraciją. Policija, vengdama susirėmimo, abi
demonstracijas uždraudė. Studentų mitingas priėmė rezoliucijas „Dėl Lietuvos bolševizavimo“ ir
„Dėl Lietuvos lenkinimo“, kuriuose kaltino M. Sleževičiaus vyriausybę. Studentai išėjo į gatves,
vyko susirėmimai su policija, 13 studentų buvo sulaikyti. Šiuos įvykius krikščionys demokratai
panaudojo prieš vyriausybę. Katalikų frakcijos seime įteikė ministrui pirmininkui paklausimą dėl
policijos veiksmų. M. Sleževičiaus vyriausybė nepriėmė jokios kaltės, neatleido nei vieno
pareigūno visuomenės aistroms nuraminti.
Tautininkams (A. Smetonos partija) III seime nepavyko patekti į vyriausybę. Jie
rinkimuose nepajėgė konkuruoti su stipriomis krikščionių demokratų, socialdemokratų ir valstiečių
liaudininkų partijomis. A. Smetona kėlė parlamentinės santvarkos neatitikimo Lietuvos politinio
gyvenimo dvasiai ir reikmėms idėją, užmezgė ryšius su reakcingais karininkais, konservatyviąja
Lietuvos krikščionių demokratų partijos dalimi. Spaudoje tautininkai pageidavo suteikti daugiau
valdžios prezidentui. Parlamentarizmo blogybe laikė tai, kad valstybės likimas atiduotas partijoms,
atstovaujančioms tik tam tikrai tautos daliai, o ne visai tautai. Dešiniųjų ir karininkų
nepasitenkinimas brandino mintį pakeisti valdžią jėga. Lietuvoje brendo valstybinis perversmas.
Pirmieji perversmininkų pasitarimai vyko kunigo M. Krupavičiaus namuose.
Dalyvavo pulkininkas J. Petruitis bei kapitonas A. Mačiuika. 1926 09 20 5 karininkai sudarė
komitetą sukilimui rengti. Suokalbininkai nutarė, kad reikia nuversti prezidentą K. Grinių ir kairiųjų
vyriausybę. Krikščionys demokratai nesipriešino, bet iškėlė sąlygą, kad po perversmo lis galioti
demokratinė konstitucija.
Nuo 1926 gruodžio 12 perversmui buvo rengiamasi ypač planingai. Karininkai
pasiskirstė pareigomis, apžiūrėjo veikimo vietas. Perversmas turėjo prasidėti gruodžio 17 dieną,
kurią prezidentas K. Grinius ruošėsi švęsti jubiliejų (60 metų). Perversmo išvakarėse jo rengėjai
važinėjo į kariuomenės dalis ir slapta nurodinėjo ruoštis. Apie 23.00 SSRS atstovas Kaune A.
Aleksandrovskis paskambino ministrui pirmininkui M. Sleževičiui ir pranešė žinią apie būsimą
perversmą. M. Sleževičius padiskutavo telefonu su keliais ministrais ir nuėjo miegoti...
Majoras P. Plechavičius tapo vyriausiuoju perversmo vadu, laikinuoju diktatoriumi ir
užėmė kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko postą. Karininkai bei dešiniųjų pažiūrų studentai
užėmė Kauno paštą ir centrinę telefono bei telegrafo stotį. Prie didžiųjų kelių, vedančių į Kauną,
išsirikiavo tankai ir šarvuočiai, visur buvo suimti K. Griniui ir M. Sleževičiaus vyriausybei ištikimi
karininkai. Gruodžio 17 d. 3 val. 15 min buvo apsuptas Seimas, prezidentūra. Kapitonas A.
Mačiuika ir kelios dešimtys karininkų įsiveržė į Seimo posėdį, svarsčiusį 1927 m. biudžetą, ir įsakė
išsiskirstyti.
4 valandą ryto prezidentą K. Grinių pažadino įsibrovę aviacijos karininkai. Prieš
prezidentą buvo pradėta taikyti taip vadinama psichologinė ataka. Jam spaudimą darė A. Mačiuika,
P. Plechavičius, suimtą prezidentą aplankė generolai V. Nagius – Nagevičius ir J. Bulota. Jie siūlė
K. Griniui atsistatydinti ir prezidento teises perduoti tautos vadui. Šiam atsisakius V. Nagius –
Nagevičius pareiškė, kad prezidentas varo į keblią situaciją, nes iš Vilniaus Ukmergės link pajudėjo
Lenkijos kariuomenė. Tai buvo absoliutus melas. Galiausiai prezidentui buvo įteiktas A. Smetonos
rašytas laiškas. A. Smetona prašė Tėvynės meilės vardan atsisakyti posto ir perduoti jam. Galų gale
pas K. Grinių atvyko ir Augustinas Voldemaras. K. Grinius, įsitinęs, kad A. Smetona ir A.
Voldemaras kovos dėl valdžios iki galo, pareiškė A. Voldemarui, kad yra pasirengęs nusilenkti
smurtui ir atiduoti valdžią A. Smetonai, tačiau už tai abu turi pažadėti gerbti Lietuvos Konstituciją.
Voldemaras žadėjo nepažeisti 1922 metų Konstitucijos. Taip pat buvo palaužtas ir ministras
pirmininkas M. Sleževičius, kuris perversmo metu sirgo. Visas karinis perversmas, trukęs tik
pusantros valandos, buvo įvykdytas be šūvio.
1926 12 19 buvo sušauktas nepaprastasis Seimo posėdis, kuris truko tik vieną
valandą. Seimo pirmininkas J. Staugaitis perskaitė K. Griniaus atsistatydinimo iš prezidento pareigų
raštą ir pranešė, kad ir jis atsistatydina iš Seimo pirmininko pareigų. Naujuoju Seimo pirmininku
buvo išrinktas A. Stulginskis, kuris pasiūlė rinkti prezidentą. Posėdyje kairiųjų partijų kėdės
buvo tuščios. Už Smetoną balsavo 38 atstovai, dvi kortelės rastos tuščios, dar du atstovai
susilaikė. Tautininkai ir krikščionys demokratai po perversmo įvedė autoritarinį režimą. Tačiau A.
Smetona ir tautininkai nebuvo patenkinti, nes galutinai įsitvirtinti valdžioje trukdė 1922 m.
Konstitucija ir A. Voldemaras. 1927 01 mėn. tautininkų spauda kėlė reikalavimus suteikti A.
Smetonai diktatoriaus teises. Gretai prasidėjo tautininkų ir krikdemų varžybos dėl valdžios, kurias
laimėjo A. Smetona ir kol kas šalia esantis A. Voldemaras. Jiems pavyko krikščionis demokratus
išstumti iš vyriausybinių pozicijų. 1927 04 12 Seimas apskritai buvo paleistas.
1928 m. ir 1938 konstitucijos. A. Smetona nebuvo patenkintas 1922 m. Konstitucija,
nes ji leido sutelkti prezidento rankose tik ribotą valdžią. 1928 05 15 buvo priimta nauja
Konstitucija. Ją priėmė prezidentas pritariant Ministrų kabinetui, be jokio atstovaujamojo organo
pritarimo, nesilaikydamas procedūros, nustatytos 1922 m. Konstitucijoje. 1928 m. Konstitucija
suteikė prezidentui teisę leisti įstatymus, skirti ir atleisti vyriausybę, bet kada savo nuožiūra paleisti
Seimą. 106 straipsnyje buvo pasakyta, kad ji yra „tikrinama ne vėliau kaip per 10 metų tautos
atsiklausimo keliu“. Tačiau tautos nuomonės niekas neklausė. Tai dar labiau įtvirtino autokratinį
valdymą.
Autoritarizmas dar labiau buvo įtvirtintas 1938 m. Konstitucijoje. Prezidentas
vadovavo valstybei, ją reprezentavo, skyrė ir atleido savo nuožiūra ministrus, ministrą pirmininką,
valstybės kontrolierių. Prezidentas – vyriausias visų karinių pajėgų vadas, jis skyrė kariuomenės
vadą, tvarkė valstybės gynimo reikalus, skelbė mobilizaciją, karą ir taiką, galutinai tvirtino
biudžetą. Galėjo paleisti Seimą, o išrinkus naują, pats prezidentas neperrenkamas.
 Prezidento vaidmuo valstybės politiniame gyvenime. Politinio valdymo ypatybės.
A. Smetona savo valdžią apibūdino kaip pastovesnę ir naudingesnę valstybei jėgą, prikišdamas
parlamentarizmui ministrų kabineto neveiklumą. Tačiau faktai sako ką kitą. A. Smetonos
prezidentavimo metu pasikeitei 14 ministrų kabinetų arba vyko radikalūs jų pertvarkymai.
Tautininkų valdomoje Lietuvoje nebuvo genocido arba bandymo asimiliuoti tautines mažumas.
Gausiausia iš jų – žydai – naudojosi savotiška kultūrine autonomija bei visiškai tenkino savo
nacionalinius ir kultūrinius poreikius. A. Smetona ir tautininkai nepropagavo rasizmo,
antisemitizmo, lakėsi nuostatos – lietuviai yra savo valstybės kūrėjai, o tautinės mažumos – jų
padėjėjos.
A. Smetonos valdymo metais buvo galutinai sumodeliuotos valstybės politinės struktūros,
valstybinės regalijos ir tradicijos. Remiantis 1928 m. Konstitucija, 1931 m. buvo paskelbtas
naujas Savivaldybių įstatymas. Su savivaldybių pagalba norėta išvengti politinių partijų
tiesioginio dalyvavimo prezidento rinkimuose. Savivaldybės tapo apskričių viršininkų savivalės
organais – viršininkai pirmininkaudavo apskričių tarybose, kurios rinkdavo Ypatingus Tautos
atstovus, o šie rinko prezidentą. Apskričių viršininkai, paskirti vidaus reikalų ministro,
griebdavosi griežčiausių priemonių, kad tarybose, renkant ypatinguosius tautos atstovus, nebūtų
išrinktas nei vienas A. Smetonos priešininkas. Vyriausybė faktiškai ir paskirdavo tuos atstovus.
1931 11 25 prezidentas paskelbė Respublikos prezidento rinkimo įstatymą. Pagal jį
prezidentas turėjo būti renkamas Ypatingų Tautos atstovų. Taip A. Smetona dar ir dar kartą
sudarė sau sąlygas būti prezidentu. 1931 12 11 Kaune, Teisingumo ministerijos rūmuose
susirinkę Ypatingieji Tautos atstovai (jų buvo 116) vienbalsiai naujuoju prezidentu išrinko
A. Smetoną, neturėjusį nei vieno varžovo (opozicinės partijos buvo apskritai nušalintos).
Prezidentas buvo perrinktas, tačiau jokių pokyčių valstybės valdyme neįvyko. 1938 11 14
Kaune įvyko dar vieni rinkimai. Kandidatas – A. Smetona, rinkikai – Ypatingieji Tautos
atstovai (120 asmenų). Įdomu tai, kad šį kartą nebuvo vienbalsio balsavimo. Už A. Smetoną
balsavo 118.

Politinių partijų veikla. Bandymai nuversti autoritarinį režimą. Kraštutinės

diktatūros grėsmė. Ministrų pirmininkų kaita. Opozicijos veikla ir jos slopinimas. Po
perversmo Lietuvoje buvo įvestas autoritarinis režimas. Pagrindinis smūgis buvo smogtas
komunistų partijai, kartu persekiojami ir ne komunistai, o tiesiog visi aktyvesni demokratiškai
nusiteikę veikėjai. Represijomis buvo siekiama visiškai sunaikinti LKP, veikusią nelegaliai ir
planavusią nuversti konstitucinę Lietuvos vyriausybę. Pirmomis po perversmo dienomis vien
Kaune buvo suimta apie 350 komunistų, komjaunuolių ir kairiųjų profsąjungų aktyvistų.
Perversmo dalyviai siekė įtikinti Lietuvos gyventojus, kad valstybei grėsė komunistinis
perversmas. Dėl to buvo suimti 5 LKP CK nariai – K. Požela, J. Greinfenbergeris, K. Giedrys, R.
Čiornyj (mes mokėmės R. Čarnas ), F. Abramavičius. Visi buvo atiduoti karo lauko teismui.
Keturi buvo nubausti mirties bausme, o F. Abramavičiui skirta sunkiųjų darbų kalėjimo bausmė
iki gyvos galvos. 1926 12 27 nuosprendis buvo įvykdytas. A. Smetona ir A. Voldemaras davė
suprasti ne tik režimo antidemokratiškumą, bet ir tai, jog komunistai bei jų šalininkai niekada
Lietuvoje negalės veikti legaliai.
 Paminklas „Keturi komunarai“ (bronza; skulptoriai N. Petrulis ir B. Vyšniauskas), pastatytas 1973 m. prie Ramybės
parko Kaune, XX a. pabaigoje atvežtas į Grūto parką.

Tautininkų bendražygiai perversmo metu buvo krikščionys demokratai, tačiau varžybose dėl valdžios
krikdemai beviltiškai pralaimėjo. A. Smetona pasinaudojo palankia aplinkybe – kovingai nusiteikusi
valstiečių liaudininkų grupė viena pati ėmė rengti pučą. Žvalgyba tai susekė ir likvidavo, buvo areštuoti
aktyviausi pučo organizatoriai. 1927 04 12 kairieji pareiškė nepasitikėjimą A. Voldemaro vyriausybe. Po
keliolikos minučių ministras pirmininkas A. Voldemaras perskaitė A. Smetonos aktą, kuriuo prezidentas,
remdamasis Konstitucija, paleido Seimą. Seimas kol kas buvo likusi paskutinė vieta, kur galėjo reikštis
opozicija. A. Voldemaro vyriausybę rėmė tik krikdemų blokas, tautininkų ir Ūkininkų partijos, sudarančios
Seime mažumą. Vadinasi, parlamento opozicinė dauguma nepalaikę Ministrų kabineto, stabdė jo veiklą.
Krikščionys demokratai kol kas dar nieko blogo nenujautė. Tautininkai žadėjo rinkimus į naują
Seimą, bet kol kas delsė. Balandžio pabaigoje tautininkai po truputį ėmė dorotis su buvusiais bendražygiais.
Buvo suvaržyta krikdemų spauda, traktuojant ją kaip opozicinę. Vėliau iš ministerijos išstumti krikdemai L.
Bistras, P. Karvelis, Ūkininkų partijos narys J. Jankevičius. Taip kol kas negausi A. Smetonos vedama
tautininkų partija išstūmė pavojingą ir stiprų varžovą – krikdemus. Buvo pradėtos pulti jų ekonominės
organizacijos, net kiek apribota Bažnyčios įtaka. Buvo pardėta persekioti ateitininkus (krikdemų jaunimo
organizacija), suvalstybinta skautų organizacija.
1936 02 01 buvo paskelbtas naujas Draugijų įstatymas, suvaržęs draugijų veikimo laisvę. Pagal jį
draugijos turėjo prisiregistruoti, tačiau dauguma jų tiesiog nebuvo perregistruotos. 1936 02 06 vidaus reikalų
ministras gen. J. Čaplikas uždarė Lietuvos politines partijas – Krikščionių demokratų partiją, Valstiečių
liaudininkų sąjungą, Socialdemokratų partiją, Ūkininkų vienybę ir visus jų padalinius. Liko tik Lietuvių
tautininkų sąjunga, kuri besąlygiškai rėmė A. Smetoną ir jo vyriausybę.
A.Smetonos prezidentavimo metu įvyko šeši didesni ar mažesni valstybės perversmo bandymai.
Diktatūrinėms naujos valdžios tendencijoms nepritarė senosios demokratinės santvarkos šalininkai. Jie siekė
pakeisti esamą valdžią. Demokratinių partijų lyderiai realai nematė galimybių perversmui organizuoti, tačiau
mėginimų būta.
Vienas iš tokių mėginimų buvo Tauragės pučas. Jam pradėta rengtis 1927 metais, kai Tauragės
burmistro (mero), Valstiečių laidininkų sąjungos nario J. Bildušio iniciatyva buvo sudarytas Respublikos
gelbėjimo komitetas. III Seimo socialdemokratų frakcijos narys P. Mikulskis verbavo sukilėlius. 1927 09 08
naktį sukilimą Tauragėje pradėjo socialdemokratai ir valstiečių liaudininkų kairioji grupuotė. Buvo užimta
policijos nuovada, areštuota keletas policininkų ir šaulių. Sukilimo pradžia buvo daug žadanti, sukilėlių
skaičius pasiekė 200. Tačiau lokalinis Tauragės maištas buvo gana greitai nuslopintas. Iki 09-13 buvo suimti
133 asmenys, aštuoni sukilėliai karo laiko teismo sprendimu buvo sušaudyti. Daliai kitų nuteistų mirties
bausme buvo skirtas kalėjimas iki gyvos galvos (bausmę pakeitė pats prezidentas A. Smetona). Tuo pačiu
metu socialdemokratui J. Plečkaičiui nepavyko organizuoti sukilimo Alytaus bei Vilkaviškio apskrityse.
A. Prezidento A. Smetonos valdžia buvo nepatenkinti ir krikdemai. 1927 11 jų lyderis L. Bistras
sudarė perversmininkų štabą. Suokalbininkai siekė atkurti demokratinę santvarką. Juos rėmė antrosios
pėstininkų divizijos vadas, Kauno įgulos viršininkas, pulkininkas J. Petruitis, kuris buvo pasirengęs nuversti
A. Smetonos valdžią. Tačiau ir šis perversmas nepavyko. J. Petruitis buvo priverstas išeiti į atsargą, o L.
Bistras – bėgti iš Lietuvos į Vokietiją.
1935 10 12 Valstiečių liaudininkų ir Krikščionių demokratų partijų atstovai parašė memorandumą
vyriausybei, reikalaudami demokratinių rinkimų. Opozicija A. Smetonos režimui pamažu stiprėjo. 1935 m.
filosofas S. Šalkauskis parašė prezidentui ilgą laišką – memorandumą, kuriame kritikavo režimą.
Įrodinėdamas totalitarizmo pavojų tautai ir valstybei, jis siūlė keisti režimą, sudaryti naują, turintį
visuomenės pasitikėjimą Ministrų kabinetą, sušaukti Seimą. Po Lenkijos ultimatumo (1938 m.) . Smetonos
prestižas ryškiai krito. Prasidėjo ideologiškai skirtingų pažiūrų valstiečių liaudininkų ir krikščionių
demokratų atstovų pasitarimai. Tai virto savotišku politiniu sąjūdžiu, kuris greitai buvo pramintas „ašimi“.
Tačiau Lietuvos valstybė jau „žygiavo“ link dramatiškų tarptautinių įvykių.
A. Smetona susidorojo ne tik su opozicija, buvusiais bendražygiais krikdemais, bet ir su ministru
pirmininku A. Voldemaru, kuris, labai pasitikėdamas savo jėgomis, pamažu pradėjo stelbti prezidentą, pats
vienas spręsti valstybės reikalus. A. Smetonos ir A. Voldemaro susidūrimas reiškė dviejų alternatyvių
Lietuvos valdymo formų dvikovą. A. Voldemaras buvo linkęs remtis stipria karine organizacija. Gali būti,
jog jis būtų siekęs įvesti kraštutinį dešinįjį režimą. 1929 09 19 A. Smetona atleido A. Voldemarą iš ministro
pirmininko pareigų ir pakvietė Juozą Tūbelį sudaryti naują vyriausybę. A. Voldemaras buvo ištremtas. 1929
09 23 prezidentas patvirtino naują ministrų kabinetą. Taip prasidėjo dviejų svainių (A. Smetonos ir J.
Tūbelio) valdymo laikotarpis.
Tačiau A. Voldemaras ir jo šalininkai negalėjo nurimti. Europoje XX a. 4 deš. visa jėga plito
vokiškasis nacionalsocializmas. Tai privertė sukrusti ir Lietuvos kraštutinius dešiniuosius –
voldemarininkus. Jiems atrodė, kad A. Smetonos ir J. Tūbelio tandemas yra silpna valdžia. Voldemarininkai
siekė į vyriausybę grąžinti A. Voldemarą. 1934 05 06 Panemunėje „Geležinio vilko“ (tai buvo slapta karinė
organizacija, susikūrusi po 1926 12 17. Ją vėliau pripažino ir valdžia. Organizacijai priklausė karininkai,
policininkai ir kt. 1929 m. ji skilo. 1930 m. A. Smetona šią organizaciją uždraudė.) grupių vadų suvažiavime
ši organizacija buvo pertvarkyta į Lietuvių nacionalistų partiją. 1934 06 07 dalis kariuomenės, kuri
simpatizavo voldemarininkams ir generolas P. Kubiliūnas nuvyko pas A. Smetoną su reikalavimais, kad
atsistatydintų J. Tūbelio vyriausybė, o A. Voldemarui būtų pavesta sudaryti naują Ministrų kabinetą, į kurį
įeitų ir opozicijos lyderiai. Prezidentas nepriėmė jokių reikalavimų. Generolas P. Kubiliūnas atsidūrė Karo
lauko teisme. Karo lauko teismas nuteisė mirties bausme, tačiau padavus malonės prašymą bausmė pakeista
sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. 1937 m. P. Kubiliūnas iš kalėjimo buvo paleistas. Pasirengus
pučui, aviacijos karininkai parskraidino iš Zarasų į Kauną A. Voldemarą, kuriam jau buvo numatyta
Ministro pirmininko kėdė. Tačiau jis buvo suimtas. Karo lauko teismas A. Voldemarą nuteisė 12 metų
kalėjimo, iš kurio po 4 metų išleistas turėjo priverstinai emigruoti. Pučistai pralaimėjo, o kariuomenė neteko
gerų ir gabių karininkų.
Ketvirtojo Seimo veikla. 1936 m. A. Smetonai nenoromis teko atgaivinti seimo instituciją.
Paaštrėjus santykiams su Vokietija ir pablogėjus Lietuvos ekonominei padėčiai, A. Smetonos aplinkos
žmonės – kariuomenės vadas S. Raštikis, V. Mironas, S. Putvinskis – ėmė kalbėti apie būtinumą sušaukti
Seimą. 1936 05 09 buvo paskelbtas naujas Seimo rinkimų įstatymas, pagal kurį kandidatus į Seimą siūlė
ne politinės partijos, bet apskričių ir miestų tarybos. A. Smetona ir tautininkai buvo gana ramūs, nes su
idėjiniais priešininkais jau buvo susidorota. 1936 06 30 į Seimą buvo išrinkti 49 atstovai, o rinkimuose
dalyvavo tik 68,3% rinkėjų. Rugsėjo 1 d. iškilmingame Seimo posėdyje A. Smetona pasakė kalbą. Naujasis
parlamentas tapo iš esmės tautininkų valdžios organu. Jo veikla buvo ribota. Seimas turėjo teisę leisti
įstatymus, kontroliuoti vyriausybę. Tačiau realiai jis atliko tik vyriausybės pagalbinės institucijos funkcijas.
Išrinkus IV Seimą, buvo baigta formuoti nauja valdžios sistema, pagrįstą prezidento galia.
Ideologinė Antano Smetonos ir tautininkų partijos doktrina. Visoje savo visuomeninėje veikloje,
o vėliau ir politinėje Antanas Smetona vadovavosi Tautos idėja, kaip jo gyvenimo kelrode žvaigžde,
vienareikšmiškai ir kryptingai pasisakė už tautinės kultūros kūrimą ir puoselėjimą, lietuviškų papročių ir
tradicijų gaivinimą, tautinių vertybių sistemos kūrimą, plėtrą ir puoselėjimą.
Smetonos laikais įsitvirtino tautinės valstybės modelis, ugdytas patriotizmas, antra vertus –
propaguotas valdžios ir asmeniškai – Tautos Vado, prezidento autoritetas, iniciatyvos plaukė iš viršaus.
Visuomenės gyvenimas vyko gana laisvai. Veikė įvairių krypčių draugijos, žiniasklaida, net formaliai
uždarius partijas jos toliau gyvavo, leido savo leidinius, rengė ir skelbė politines programas. Žymiausi
opozicijos veikėjai gavo aukštas pareigas, dirbo diplomatijoje, savivaldybėse, švietimo sistemoje. Užtikrinta
kūrybos laisvė, net antirežiminiai autoriai gaudavo valstybės premijas. Religijos laisvė taip pat užtikrinta,
visos registruotos bendrijos turėjo lygias teises, daugelį jų finansiškai rėmė valstybė. Tautinės mažumos
gavo kultūrinę autonomiją, o jų mokyklos – valstybės paramą.
Klaipėdos krašto autonomija.
1924 m. 01 Tautų Sąjungos Taryba sudarė neutralių, nesuinteresuotų Klaipėda
valstybių atstovų komisiją, kuri turėjo parengti Klaipėdos krašte konvenciją. 1924 05 08 Paryžiuje
buvo pasirašytos Lietuvos, D. Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovų
Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencija.
Klaipėdos konvenciją sudarė keturios dalys – pati konvencija ir trys priedėliai:
statutas, uostas ir tranzitas. Konvencija – tai tarptautinis teisinis Klaipėdos krašto į Lietuvos
valstybę įjungimo aktas. Statutas apėmė tuos nuostatus, kurie sudarė pagrindinius autonominio
Klaipėdos krašto įstatymus, prilygstančius konstitucijai.
2 konvencijos str. nustatė, jog Klaipėdos kraštas Lietuvos valstybėje bus atskiras
autonominis vienetas, turintis įstatymų leidybos, administracinę, juridinę bei finansinę autonomiją.
Lietuva įsipareigojo mokėti atitinkamą Klaipėdos kraštui priklausančią Vokietijos karo
reparacijų sumą (6 str.) bei be sąjungininkų sutikimo neperleisti Klaipėdos krašto suverenių teisių
jokiai kitai valstybei (15 str.). Visi iki 1920 m. sausio 10 d. Klaipėdos krašte gyvenę Vokietijos
piliečiai automatiškai įgijo Lietuvos pilietybę, jei tik Konvencijos ratifikavimo dieną jiems buvo
sukakę 18 metų (8 str.).
Krašto statutas nustatė Klaipėdos krašto valdžios organus bei jų kompetencijos ribas.
Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos krašte buvo respublikos prezidento skiriamas gubernatorius,
turėjęs teisę iš vietinių gyventojų skirti direktorijos, kaip vykdomosios valdžios organo,
pirmininką, vetuoti prieštaraujančius Lietuvos Konstitucijai įstatymus, direktorijos pritarimu
sušaukti seimelį nepaprastajai sesijai ar paleisti jį anksčiau laiko. Direktorijos narius rinkosi jos
pirmininkas. Direktorija privalėjo turėti seimelio pasitikėjimą, jos kompetencijai priklausė krašto
atstovavimas santykiuose su Valstybės organais, teisėjų ir uosto direkcijos nario skyrimas, politinė
ir ekonominė savivaldybių, Bažnyčios ir vietinio susisiekimo priežiūra, privalomų įsakymų
ir policijos taisyklių leidimas. Įstatymus leidęs seimelis buvo renkamas krašto gyventojų trejų
metų kadencijai. Seimelio kompetencijai priklausė civilinių, baudžiamųjų, žemės ūkio, miškų,
prekybos įstatymų leidyba, tikybos, švietimo, sveikatos apsaugos reikalai, socialinė apsauga ir
darbo santykiai, teismų organizacija, krašto viešieji finansai bei turtai, mažumų apsauga . Prie
seimelio kaip konsultacinis organas ekonomikos ir finansų reikalais veikė krašto Ūkio taryba.
 Pagal II priedo 2 straipsnį Klaipėdos uostas paskelbtas tarptautinio intereso uostu. Jam
turėjo būti taikomos Barselonos konferencijoje 1921 m. priimtos rekomendacijos dėl tarptautiniam
režimui pavestų uostų. Pagal trečio priedo 3 straipsnį, Lietuvos vyriausybė laidavo tranzito laisvę
jūra, vandens keliais ir geležinkeliais transportams einantiems į Klaipėdos kraštą.
Klaipėdos konvencija formaliai prarado juridinę galią Klaipėdos krašte, kai Lietuvos
Respublika 1939 m. kovo 22 d. sutartimi grąžino Klaipėdos kraštą Vokietijai, o kitos Klaipėdos
konvencijos signatarės tokiam perdavimui neprieštaravo.

Tautinė ir religinė Klaipėdos krašto gyventojų sudėtis. Atskyrus Klaipėdos kraštą

nuo Vokietijos, gyventojų tautinė sudėtis šiek tiek pakito. Klaipėdoje pradėjus telktis lietuvių
nacionaliniam judėjimui, mieste padaugėjo lietuvių. 1925 m. pradžioje autonominiame krašte
gyveno 6 procentai visų Lietuvos gyventojų. Krašto gyventojų tautinė sudėtis buvo tokia: lietuviai
sudarė – 26,6 %, klaipėdiškiai arba „mamelanderiai“ – 24,2 %, vokiečiai - 45,2 %, kiti – 4 %.
Spaudoje kilo diskusija dėl per surašymą atsiradusios klaipėdiškių kategorijos: kuriai tautinei grupei
ją priskirti? Lietuvos teisininkai įrodinėjo, kad klaipėdiškiai – tai vietiniai gyventojai, vokiečių
kultūros veikiami netekę tautinės savimonės, tačiau namie kalbantys lietuviškai. Iki 1932 m. iš
Klaipėdos krašto į Vokietiją išvyko apie 7% vokiečių.
Religinė sudėtis: liuteronai evangelikai – 83,1%, reformatai – 2,6%, katalikai - 7%,
judėjai - 5%, kitų religijų – 2,3% visų krašto gyventojų.

Švietimas ir kultūra. Pradžios ir bendrojo lavinimo mokyklos. Aukštųjų mokyklų steigimas

Klaipėdoje. Kultūrinių organizacijų veikla

Klaipėdos autonominiame krašte ir toliau veikė, tik šiek tiek pakeista vokiškoji
švietimo sistema. Direktorijos mokyklų skyrius administravo mokyklas, sudarinėjo programas,
skyrė ir atleidinėjo mokytojus.
Be direktorijos žinioje veikusių pradžios mokyklų, dažniausiai Klaipėdos krašte
vadinamų liaudies mokyklomis, buvo dar privačių mokyklų. Jas steigė ir išlaikė visuomeninės bei
kultūrinės organizacijos. Privačiai mokyklai buvo leidžiama veikti tik direktorijai pripažinus, kad
patalpos, inventorius, mokomosios priemonės, mokytojų kvalifikacijos ir programos atitinka
pradžios mokykloms keliamus reikalavimus.
Privalomas pradinis mokslas Klaipėdos krašte buvo seniai įgyvendintas. Dar 1736 m.
Prūsijoje buvo paskelbta, kad visi 7-14 metų vaikai privalo mokytis, todėl gyventojai buvo raštingi.
6-14 metų vaikams buvo privalomas aštuonerių metų pradinis mokslas. Kursas buvo
suskirstytas į tris pagrindines pakopas:
- Pirmieji 2 metai buvo vadinami žemutine pakopa (Unterstufe)
- Kiti dveji – vidurine (Mittelstufe)
- Paskutinieji ketveri – aukštesniąja (Oberstufe)
Žemutinė ir vidurinė pakopos sudarė pagrindinę keturmetę mokyklą, kurią baigę
mokiniai galėjo stoti į aukštesnes mokyklas – progimnazijas ir gimnazijas, tačiau tie, kurie nestojo į
kitas mokyklas, privalėjo baigti aštuonerių metų privalomą pradinį mokslą.
Mokslo metai prasidėdavo balandžio 1 dieną. Pradžios mokyklų mokytojai buvo
suburti į Mokytojų draugiją, kuri buvo Vokietijos mokytojų sąjungos narė. Per šią sąjungą
mokytojams buvo dalinamos revanšistinių organizacijų skiriamos lėšos už vokietinimo darbą
Klaipėdos krašte, mokyklos aprūpinamos vadovėliais bei kitomis priemonėmis. Dauguma krašto
mokytojų buvo baigę Klaipėdos arba Vokietijos mokytojų seminarijas ar aukštąsias pedagogines
mokyklas. Remiantis lietuvių ir vokiečių kalbų lygybės principu, buvo numatyta į pradžios mokyklų
programas įvesti lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos privalomas disciplinas, o į
lietuviškas mokyklas – lietuvių kalbą kaip dėstomąją kalbą. Klaipėdos vokiečiai nepritarė ir ėmė
protestuoti. Todėl neatsitiktinai 1929 m. iš 221 liaudies mokyklos tik 57 buvo dėstoma lietuvių
kalba, nors lietuviai krašte sudarė 51 proc. visų krašto gyventojų. Mokyklose lietuvių kalba pradėta
mokinių akyse niekinti. 1933 m. iš 57 mokyklų, kuriose buvo dėstoma lietuviškai liko tik 10.
1922 m. lietuvių visuomeninės organizacijos per didelius sunkumus iš prancūzų
okupacinės valdžios gavo leidimą įsteigti Klaipėdoje privačią lietuvių gimnaziją, kuri 1923 m. buvo
suvalstybinta.
1923 – 1938 m. krašte veikė kelios vokiškos aukštesniosios mokyklos: Luizės
gimnazija, Augustės Viktorijos gimnazija, berniukų ir mergaičių vidurinės mokyklos, arba
progimnazijos. Vokiškose bendrojo lavinimo mokyklose tvarka ir programos buvo tokios pačios
kaip atitinkamų Vokietijos mokyklų. Ir toliau buvo dėstoma Vokietijos istorija, geografija, turėjo
būti įvesta lietuvių kalba, Lietuvos istorija ir geografija, kurias dauguma mokytojų ir mokinių
ignoravo. Mokiniai buvo auklėjami vokiškuoju patriotizmu, o vėliau ir nacizmu, jiems skiepijamos
antilietuviškos pažiūros.
Pirmoji lietuvių gimnazija (1922) Klaipėdoje 1930 m. buvo pavadinta Vytauto
didžiojo gimnazija. K. Donelaičio privati gimnazija Pagėgiuose buvo įsteigta 1926 m. vietos
lietuvių pastangomis; ji priklausė Klaipėdos krašto mokyklų draugijai. Privati progimnazija Šilutėje
išaugo iš 1926 m. įsteigtos privačios lietuvių mokyklos, kurią išlaikė Mokyklų draugija.
Privačiose lietuvių aukštesniosiose mokyklose mokslas buvo nemokamas.
Suvalstybintoje Vytauto didžiojo gimnazijoje mokestis už mokslą buvo didelis. Mokinys, kilęs iš
Klaipėdos krašto turėjo mokėti 460 litų per metus, o atvykęs iš kitų Lietuvos rajonų – 630 litų.
Gimnazijoje mokslas truko 9 metus. Žinių vertinimo sistema buvo 6 balų. Abiturientai
laikė 2 dalykų brandos atestato egzaminus ir gynė pasirinktos mokslo šakos referatą. 1938 m. pab.
hitlerininkai ėmė atvirai pulti šias lietuviškas mokyklas.
Steigti aukštąsias mokyklas Klaipėdoje Lietuvos vyriausybė pavėlavo – krašte jau
buvo įsigalėję hitlerininkai. 1934 ir 1935 m. Klaipėdoje buvo įsteigtos dvi lietuviškos aukštosios
mokyklos: Prekybos institutas ir respublikos pedagoginis institutas. Prekybos institutas turėjo rengti
specialistus Klaipėdos uostui, prekybai bei pramonei plėsti. Instituto rektoriumi buvo paskirtas E.
Galvanauskas. Respublikos pedagoginis institutas buvo dvimetis (nepilnoji auštoji mokykla). Prie jo
veikė pavyzdinė pradžios mokykla, kaip studentų praktikos bazė. 1935 buvo atidarytas vokiškas
Klaipėdos krašto pedagoginis institutas; tai rodė Lietuvos ir Vokietijos valdančiųjų sluoksnių
politinės kovos įtampą.

Kultūrinių organizacijų veikla

1923 m. Klaipėdoje buvo įsteigta masinė vokiečių kultūrinė organizacija

Kultūrbundas, jungusi visas vokiečių visuomenines bei kultūrines organizacijas – dainavimo, sporto
ir kitas. Kultūrbundo vadovai, Vokietijos fondų finansuojami, krašto švietimą ir kultūrą glaudžiai
siejo su Vokietija.
Viena populiariausių klaipėdiškių lietuvių jaunimo organizacijų įsisteigė 1912 m.
Tilžėje. 1926 m. ji turėjo 20 skyrių, o 1936 m. – 72 su 2699 nariais. Prie „Santaros“ veikė jaunųjų
santariečių paauglių skyrius – „Santaros talka“. Organizacija turėjo savo knygyną, biblioteką. Jos
tikslas – populiarinti gimtąją kalbą, papročius, dainas, muziką, tradicijas. Skyriai turėjo savo chorus,
vaidybines grupes, šokių ratelius. 1938 m. hitlerininkai „santariečius“ ėmė persekioti. Dalis
santariečių pritarė nacistinei politikai.
 1922 – 1939 m. veikė „Aukuro“ draugija. Draugija steigė bibliotekas, rengė
spektaklius, skatino kraštotyros darbą, saugojo paminklus, leido ir platino periodinę spaudą.
1902 – 1939 m. veikė religinio švietėjiško pobūdžio organizacija „Sandora“.
Organizacija rūpinosi religiniais reikalais, žmonių dorove, kovojo už gimtosios kalbos, papročių
išlaikymą. Lietuvos vyriausybė, matydama Klaipėdos lietuvių silpnas kultūrines pozicijas, 1933
Kaune įsteigė Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kultūrinio bendradarbiavimo sąjungą (nuo 1935 m.
Lietuvos vakarų sąjunga). Sąjunga leido laikraštį „Vakarai“, rengė parodas, skaitė paskaitas, siuntė
savo atstovus į Klaipėdos kultūrinius renginius bei šventes.

UŽSIENIO POLITIKA

Svarbią vietą Lietuvos užsienio politikoje užėmė santykių su Lenkija sureguliavimas.

Kita vertus, Lietuvos politikai neturėjo moralinės teisės užmiršti Vilniaus krašto problemos.
1927 m. rudenį santykiai vėl įsitempė. Pasinaudodama tariamu 28 lenkų mokytojų
skundu iš Varnių koncentracijos stovyklos, Lenkija uždraudė daug lietuviškų mokyklų Vilniaus
krašte ir suėmė daug lietuvių. Kilo naujas Lenkijos invazijos pavojus. 1927 10 15 Lietuva kreipėsi į
Tautų Sąjungą, kad ši padėtų normalizuoti santykius su lenkais. Tautų Sąjungos taryba ėmė raginti
abi šalis pradėti derybas. Taip pat Tautų Sąjunga pareiškė Lenkijai, kad gerbia ir pripažįsta Lietuvos
valstybės politinę nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą. Lietuva taip pat pareiškė, kad ji
nesanti karo padėtyje su Lenkija.
1928 m. Karaliaučiuje buvo atnaujintos tiesioginės Lietuvos ir Lenkijos derybos. Jų
metu abi šalys susitarė tik dėl lengvatų gyventojams, kurių ūkius perkirto ar atskyrė demarkacijos
linijos. Lenkija troško atidaryti Lentvario – Kaišiadorių geležinkelį. Ji kreipėsi į Tautų Sąjungos
susisiekimo ir tranzito komisiją. Komisija pareikalavo atidaryti šią geležinkelio liniją. Lietuva su
tokiu nutarimu nesutiko. Tada Tautų Sąjunga nutarė bylą perduoti Nuolatiniam tarptautinio
teisingumo teismui – Hagos tribunolui. Vėliau ši problema buvo įšaldyta, bet lenkai nenurimo.
1933 ir 1938 m. įvyko neoficialios derybos su Lenkijos vyriausybės atstovais. 1934 –
1936 m. Lietuvoje nuolat gyveno Lenkijos vyriausybės neoficialus atstovas žurnalistas T.
Katelbachas. Lietuvos vyriausybė Lenkijoje taip pat turėjo neoficialų atstovą – V. Gustainį. 1934 m.
Lenkija ir Vokietija pasirašė deklaraciją dėl jėgos nenaudojimo. Vokietijos galia sparčiai augo ir jos
įsigalėjimas Pabaltijyje Lenkijai buvo nepriimtinas. Lietuviai, norėję atnaujinti santykius su lenkais,
spaudė vyriausybę ieškoti būdų taikytis su Lenkija. Pati Lenkija taip pat norėjo atnaujinti
diplomatinius santykius.
Lietuva derybas vedė labai atsargiai ir su nerimu. Ypač sunki buvo užsienio reikalų
ministro S. Lozoraičio padėtis. Jis suprato, kad Lietuvos visuomenėje pamažu bręsta palanki
susitarimo aplinka, bet vyriausybėje buvo daug priešiškai Lenkijos atžvilgiu nusiteikusių politikų.
Pablogėjus santykiams su Vokietija, Lietuvai labai svarbi buvo eksporto, tranzito per
Lenkiją į Vidurio Europos šalis problema. Derybose kalbėta ir apie Vilnių. Iš pradžių Lietuva
reikalavo, kad lenkai pripažintų, jog tarp Lenkijos ir Lietuvos yra ginčijamų klausimų. Vėliau
Lietuva nusileido bei apsiribojo prašymu keisti Lenkijos politiką Vilniaus krašte – nepersekioti
lietuvių kultūrinio gyvenimo. Taigi Lietuva nereikalavo tuojau pat grąžinti Vilnių. Lenkija į nieką
neatsižvelgė, atvirkščiai, dar labiau ėmė varžyti Vilniaus krašto lietuvių kultūrinį gyvenimą. 1936
m. bet kokios derybos nutrūko. 1938 m. akivaizdžiai išryškėjo Vokietijos pavojus Lenkijai. Lenkai
panaudojo kraštutinį metodą – ultimatumą.
1938 m. daugėjo incidentų Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. 1938 03 11 Marcinkonių
pasienio ruože buvo mirtinai sužeistas Lenkijos kareivis S. Serafinas (4 val. 50 min. Lietuvos
policininkas J. Lukoševičius aptiko S. Serafiną Lietuvos pusėje. Lenkų karys paleido šūvį, o J.
Lukoševičius atsakė 4. Lenkų karys sunkiai sužeistas mirė). 1938 03 17 Lenkijos įgaliotasis
ministras ir nepaprastasis pasiuntinys Taline įteikė ultimatumą, oficialiai pavadintą nota, Lietuvos
pasiuntiniui B. Dailidei. Tą pačią naktį ultimatumas buvo perduotas į Kauną. Lenkija reikalavo
priimti siūlymą užmegzti diplomatinius santykius per 48 valandas nuo notos įteikimo. Be to
pabrėžė, kad nei turinio, nei formos atžvilgiu negali būti diskutuojama. Taip pat pasiliko teisę savo
interesus ginti savomis priemonėmis. Tai galėjo reikšti ir ginkluotą puolimą. Vilniaus klausimas
apskritai nebuvo liečiamas. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė. Lietuvos ir Lenkijos santykiai
ir toliau liko šalti ir pilni nepasitikėjimo. Lietuvos visuomenė buvo atvirai priešiška Lenkijai, didėjo
nepasitenkinimas vyriausybe, krito A. Smetonos prestižas. Pasigirdus reikalavimams keisti
vyriausybę, prezidentas ministru pirmininku paskyrė savo draugą V. Mironą.
Labai nevienodai klostėsi Lietuvos ir Vokietijos santykiai. Galima išskirti du etapus:
iki 1933 metų ir po 1933 metų. 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė prekybos sutarčių, kurios
pagyvino komercinius ryšius. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, valstybių tarpusavio
santykių problemos buvo sprendžiamos teisiniu būdu – sutartimis. Buvo pasirašytos sutartys dėl
evangelikų bažnyčios Klaipėdos krašte, dėl vokiečių karių pensininkų Klaipėdos krašte aprūpinimo,
dėl civilinių pensininkų. Ypač svarbi buvo 1928 m. sutartis dėl sienų. Šia sutartimi Vokietija
savanoriškai pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Vokietija neteko juridinio pagrindo reikalauti šios
teritorijos.
Situacija iškart pablogėjo A. Hitleriui atėjus į valdžią. Vokietija vis dažniau reikalavo
peržiūrėti sienas. Klaipėdos krašto vokiečiai ėmė atvirai reikšti simpatijas naciams. Klaipėdos
krašto direktorijos pirmininkas O. Biotcheris ėmė nepaisyti Lietuvos centrinės valdžios ir pradėjo
pats tvarkyti santykius su Vokietija. Už tokią savivalę buvo atleistas iš pareigų. Tada Vokietijos
vyriausybė iškėlė Tautų Sąjungoje Lietuvai bylą, kuri pateko į Hagos tribunolą. Šis pripažino
Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte. Po Hagos tribunolo sprendimo atrodė,
kad Klaipėdos problema liks tik Lietuvos vidaus reikalu. Tačiau Vokietija ir toliau nenusileido.
Vokiečiai ėmėsi ekonominio spaudimo ir tai skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai. Prarandant
ekonominį parnerį, reikėjo ieškoti naujų. Lietuva ėmė bendradarbiauti su D. Britanija.
Klaipėdos vokiečiai niekaip nenurimo ir ėmė rengtis Klaipėdos atplėšimui nuo
Lietuvos. Sąmokslas buvo išaiškintas ir baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės. 4
asmenys buvo nuteisti sušaudyti, o 84 įkalinti. Po šių įvykių Vokietija paskelbė ekonominį karą
Lietuvai. 1936 m. Lietuvos ir Vokietijos santykiai kiek pagerėjo, bet tai buvo tik laikinas atšilimas.
1938 m. po Austrijos anšliuso, Vokietija pareikalavo, kad Lietuva panaikintų Klaipėdos krašte karo
padėtį, įteisintų vokiečių kalbos vartojimą visose krašto centro įstaigose, garantuotų susirinkimų
laisvę ir kt. Vokietija atvirai ėmė kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Negavusi Vakarų šalių paramos,
Lietuvos valdžia vykdė visus Vokietijos reikalavimus. 1939 03 įvyko didžioji atomazga – Vokietija
įteikė ultimatumą Lietuvai. 1939 03 20 J. Ribentropas priėmė iš Romos per Berlyną grįžtantį
Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį ir ultimatyvia forma pareiškė: arba Lietuva pati atiduoda
Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengia sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus
geruoju, Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte.
Kovo 21 d. J. Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie ultimatumą. J. Urbšio taip pat jau
laukė Vokietijos pasiuntinys E. Cechlinas, kuris pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į
Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 dieną. Lietuvos vyriausybės posėdyje Vokietijos reikalavimai buvo
priimti. Kitą dieną J. Urbšys išvyko į Berlyną su reikiamais įgaliojimais.
1939 03 22 23. 55 J. Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K. Škirpa pasirašė su
J. Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas
Vokietijai. Iš krašto nedelsiant išvedama Lietuvos kariuomenė ir policija; Klaipėdos uostas gauna
laisvą zoną savo užsienio prekybai, abi šalys įsipareigoja nenaudoti jėgos viena prieš kitą, taip pat
neremti prieš vieną kurią iš jų nukreiptos trečios jėgos.
 Klaipėdos karšto lietuviai ir žydai ėmė trauktis į Didžiąją Lietuvą. A. Hitleris iš
Berlyno traukiniu atvyko į Rytų Prūsijos Svinemiundės uostą. Ten sėdo į kreiserį „Deutschland“ ir,
laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19.00 išplaukė į Baltijos jūrą. Jį lydėjo 40
karo laivų ir 30 naikintuvų eskadrilė. A. Hitleris atplėštoje Klaipėdoje išbuvo dvi valandas.
Lietuvos politiniams santykiams su Baltijos valstybėmis įtakos turėjo du pagrindiniai
veiksniai: Lietuvos ginčas su Lenkija dėl Vilniaus ir skirtinga valstybių geopolitinė padėtis.
Tautininkai skeptiškai žiūrėjo į suartėjimo su Latvija bei Estija perspektyvą. A. Smetonos
vyriausybė orientavosi į Vokietiją ir SSRS.
1934 m. Lietuva, Latvija ir Estija sukūrė sąjungą – Baltijos antantę, tačiau ji nebuvo
vieninga ir veiksminga. Latvija ir Estija neįsipareigojo padėti Lietuvai išlaikyti Klaipėdą bei atgauti
Vilnių. Per keletą metų įvyko nemažai konferencijų, kuriose, be politinių klausimų, buvo
svarstomos glaudesnio ūkinio bei kultūrinio bendradarbiavimo problemos.
Vokietijos agresija vertė mažas valstybes ieškoti būdų išlikti. 1938 m. tuometinis
Lietuvos užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis pareiškė, kad reikia laikytis neutraliteto. Baltijos
valstybės neutraliteto klausimą svarstė ir kiekviena atskirai ir kartu. Jos nutarė suvienodinti savo
įstatymus dėl neutraliteto. 1938 m. visų trijų Pabaltijo valstybių atstovai Taline apsvarstė bendrą
projektą.
Gigantiška SSRS turėjo gana svarų žodį tarptautinėje arenoje. Ji buvo suinteresuota,
kad Lietuva kol kas liktų nepriklausoma ir nepatektų Lenkijos globon. Norėdama užtikrinti sienų
saugumą, ji atvirai rėmė Lietuvą jos ginče su Lenkija. 1926 m. SSRS ir Lietuva pasirašė nepuolimo
ir neutraliteto sutartį. SSRS dar kartą pripažino, kad Vilnius ir jo kraštas yra LR sudėtinė dalis.
1933 07 05 Lietuva ir SSRS pasirašė konvenciją dėl agresijos sąvokos apibrėžimo. Šis
dokumentas tiksliai nustatė, kokius veiksmus reikia laikyti agresija. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos
kraštą, SSRS vyriausybė pasmerkė Vokietijos politiką Lietuvos atžvilgiu (aišku, kad jokių kitų
veiksmų nesiėmė). Tokį elgesį gana lengva paaiškinti, nes pati SSRS norėjo įsigalėti Baltijos
regione.
1939-09-01 kilo II PK. Vokietiją įžengė į Lenkiją, o 09-17 į likusią Lenkijos dalį
įžengė SSRS. SSRS pradėjo žygį į Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą. Rugsėjo 19 įžengė į
Vilnių.
1939-09-01 Lietuva paskelbė neutralitetą. Lietuvoje buvo pradėta dalinė mobilizacija,
bet galų gale A. Smetona nusprendė išvengti bet kokių karinių veiksmų ir išsaugoti kuo pilnesnį
neutralitetą. Vokietija bandė Lietuvą įtraukti į karą ir dar jo išvakarėse siūlė atsiimti Vilnių. Tačiau
vyriausybė nutarė nenaudoti jėgos Lenkijos užgrobtoms lietuviškoms žemėms atsiimti. Tragiškomis
Lenkijai dienomis Lietuva ištiesė pagalbos ranką. Lietuvoje prieglobstį rado apie 15.000 lenkų
kareivių ir karininkų. Į Lietuvą bėgo ir civiliai lenkai. Tarp jų buvo ir J. Pilsudskio žmona bei dvi
dukros.
Nei viena maža valstybė neįtarė, kad jos likimas buvo nuspręstas Molotovo –
Ribentropo pakte (1939 – 28 – 23). Pagal šį paktą Lietuva atiteko Vokietijai. 1939-09-28 Vokietija
ir SSRS pasirašė sienų nustatymo ir draugystės sutartį. Vokietija mainais už Liublino vaivadiją,
rytinę Varšuvos vaivadijos dalį ir Suvalkų trikampį atidavė Lietuvą SSRS.
SSRS privertė Baltijos valstybes pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis.
1922 01 05 Čekoslovakija pripažino Lietuvą de jure. Prahoje veikė Lietuvos
pasiuntinybė (1922–39), Lietuvos generalinis garbės konsulatas ir garbės konsulatas, Brno – garbės
konsulatas. Kaune 1921–27 veikė Čekoslovakijos konsulatas, 1927–39 pasiuntinybė (iki 1936
Čekoslovakijos pasiuntiniai rezidavo Stokholme), Klaipėdoje – garbės konsulatas. Sudaryta:
Prekybos sutartis, Susitarimas dėl pramonės nuosavybės teisių tarpusavio saugojimo (abu 1923),
Konvencijos dėl teisminės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose (1931). 20 a.
3 dešimtmetyje Lietuva ir Čekoslovakija palaikė glaudžius ekonominius santykius – 1929, 1930
Čekoslovakija pagal Lietuvos importą užėmė 3 vietą, vėliau ekonominiai ryšiai nebuvo tokie
intensyvūs – 1937 pagal Lietuvos užsienio prekybą Čekoslovakija užėmė 8 vietą.

KULTŪRINIS GYVENIMAS
Ketvirtajame dešimtmetyje pastebimai suaktyvėjo domėjimasis nacionaline tradicija,
tiksliau – šios tradicijos paieškos, kurias skatino siekis sukurti aukštąją tautinę kultūrą.
Nepriklausoma Lietuva kurta menant kažkada egzistavusią kunigaikščių Lietuvą. Lietuviškos
dvasios siekta semtis iš kaimo, o svarbiausiu tautiškumo požymiu tapo kalba. Šie du nacionalinės
tradicijos šaltiniai: kunigaikščių Lietuva (įprastai tapatinama su Lietuvos istorija) ir
etnokultūrinis lietuvių palikimas buvo greta, tačiau jų vieta ir įtaka, tarpusavio santykis buvo
nepastovus ir kito visuomenei bręstant.
Ištikimybė ir prieraišumas etnokultūrinei tradicijai tapo idealaus patrioto bruožu. Štai
kaip Visuomeninio darbo valdyba 1938 m. piešė A. Smetonos portretą: „Jis, prie pradėdamas dirbti
lietuvių tautinį bei politinį darbą ir vadovauti lietuvių tautai, buvo plačiai ir visapusiškai susipažinęs
su lietuvių tauta ir jos kultūra. Ankstyvasis susidomėjimas lietuvių liaudies menu bei tautosaka ir
nuoširdus pamilimas savo gimtosios kalbos ne tik ugdė Antano Smetonos estetinius jausmus, bet
taip pat žadino ir jo patriotizmą. Besimokydamas gimnazijoje, Antanas Smetona susidomėjo
garsiąja Lietuvos praeitimi ir, ją uoliai studijuodamas, stipino savo iš gimtinės išsineštąją tėvynės
meilę.“
Autoritarinis režimas daugiausia dėmesio nusprendė skirti nacionalinio herojaus kulto
kūrimui. Reikėjo tik apsispręsti, kas juo taps, nes kandidatų šiam vaidmeniui pakako. „Didžiausiais
stiprybės šaltiniais“ tapo Lietuvos didieji kunigaikščiai: Gediminas, Algirdas, Vytautas. „Dvikova“
užvirė tarp Gedimino ir Vytauto. Paprastai kiek „pirmavo“ Gediminas – jo vardu pavadintas
pirmasis Lietuvos kariuomenės pėstininkų pulkas, įsteigtas jo vardo ordinas. Tačiau dažniausiai šie
valdovai buvo šalia. Vilniui vaduoti sąjunga į Vilnių kvietė šūkiu: „Už Aušros vartus, Gedimino Pilį
ir Vytauto Grabą!”. Herojaus reikėjo tokio, kuris būtų priimtinas plačiajai visuomenei, todėl galų
gale buvo pasirinktas Vytautas. 1930 metai tapo Vytauto Didžiojo metais. Nors Katalikų bažnyčia
rengėsi minėti 1500 metų šventojo Augustino mirties jubiliejų, ši šventė nesulaukė tokio dėmesio,
koks pačių katalikų buvo skirtas Vytauto Didžiojo jubiliejui minėti. Bažnyčia teigė, kad tai
Vytautas atnešė tikėjimą, pastatė 33 bažnyčias, įsteigė Žemaičių vyskupiją ir t.t. A. Smetonos
tautininkams Vytautas Didysis pirmiausia buvo „nepaprastas valstybės vyro protas“, „karo vado
genijus“, sukūręs „lietuvišką valstybę nuo marių ik marių“. Jiems Vytautas Didysis simbolizavo
stiprią valdžią, kuri laikyta tautos gerovės pagrindu.
1928 m. sušauktame valdžios įstaigų ir visuomenės atstovų susirinkime buvo išrinktas
laikinasis Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvių paminėjimui organizuoti komitetas.
Pirmasis uždavinys – populiarinti būsimą grandiozinį renginį. Buvo panaudotos visos priemonės:
spauda, radijas, viešos paskaitos ir kt. Galų gale jubiliejaus organizavimu užsiėmė pati valstybė.
1930 m. buvo nuspręsta Kaune statyti muziejų, kaip Vytauto Didžiojo „atminimo
paminklą“.
Pirmasis jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų renginys visoje Lietuvoje buvo Lietuvos
nepriklausomybės vienos minėjimas. Vienas įspūdingiausių Vytauto Didžiojo metų renginių buvo
Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė po Lietuvą. Lietuvos policijai net buvo kilęs sumanymas vasarą
nešti paveikslą išilgai Lietuvos sienų. Paveikslas iškilmingai pardėjo savo kelionę Kaune 1930 07
15. Jubiliejinių metų renginiuose aktyviai dalyvavo ir tautinės mažumos – pirmiausia žydai.
Sinagogose vyko iškilmingos pamaldos, prisiminti geri Vytauto santykiai su žydais.
Vytauto vardu pavadintos miestų gatvės, sodinti „Vytauto ąžuolai“, daugeliui
berniukų duotas Vytauto vardas. Valstybė griežtai kontroliavo, kad herojaus vardas nebūtų
sumenkintas. To meto verslininkai taip pat siekė pasipelnyti iš Vytauto vardo. Firma „Florance“
norėjo gaminti odekoloną , tabako fabrikas „Zivo“ prašė leidimo fasuoti tabaką ir t.t.
Pasibaigus jubiliejiniams metams, kurie, pasak A. Smetonos, buvo ne galas, bet
„pradžia tam prakilniam tikslui, kuriam jie buvo skirti“, Vytauto Didžiojo pagerbimas nesibaigė.
Kultas buvo kuriamas ir toliau. Šalia Vytauto kulto buvo kuriamas ir A. Smetonos kultas. Nuo 1933
m. prezidentas turėjo Tautos Vado titulą.
Švietimo sistemos padėtis ir jos raida. Aukštasis mokslas. Didelėmis pastangomis
nuo 1928 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti visuotinis pradžios mokymo įstatymas, o 1930 m.
privalomas pradžios mokymas įvestas visoje šalyje.
Privalomo mokymo įvedimas gerokai padidino mokinių skaičių pradžios mokyklose ir
pradinio švietimo požiūriu Lietuva susilygino su kitomis valstybėmis. 1939 – 1940 m. Lietuvoje iš
esmės likviduotas neraštingumas.
Nuo 1933 m. pradėtos steigti bendrojo lavinimo II laipsnio šešių skyrių pradžios
mokyklos. Naujosios – šešerių skyrių - mokyklos pradėjo rengti mokinius reformuotai gimnazijos I
klasei. 1936 m. išleistas naujas Pradžios mokyklų įstatymas pabrėžė pradžios mokyklų tikslą: „teikti
Lietuvos jaunimui pradžios mokslo žinių, ugdyti jo dvasios bei kūno pajėgas, mokyti jį Lietuvą
mylėti, branginti ir jai aukotis“. Pradžios mokyklose buvo dėstomi šie dalykai: tikyba, lietuvių
kalba, skaičiavimas, tėvynės pažinimas, istorija, geografija, gamta, dailės dalykai, rankų darbai,
muzika ir dainavimas, kūno kultūra. Pradžios mokyklų programose ypač pabrėžtas savojo krašto
pažinimas ir tautinis auklėjimas. Valdžios įdėtos pastangos davė optimalių rezultatų: 11939 m.
šalyje veikė daugiau kaip 2,3 tūkst. pradžios mokyklų, jose dirbo 5,6 tūkst. mokytojų, mokėsi virš
300 tūkst. vaikų.
Taip pat plėtėsi ir kitų mokyklų (gimnazijų, progimnazijų, realinių mokyklų) tinklas.
Pagrindiniai gimnazijų tipai: 1) su privaloma lotynų kalba; 2) be lotynų kalbos, su sustiprintu kitų
mokymo dalykų dėstymu. Taip susidarė net kelios gimnazijų rūšys: a) su sustiprintu graikų ir lotynų
kalbų dėstymu; b) su privaloma lotynų kalba; c) su sustiprintu naujųjų kalbų mokymu; d) su
matematikos ir gamtos mokslų persvara; e) su komercijos dalykų dėstymu. Labiausiai paplitęs buvo
humanitarinės gimnazijos tipas su privalomąja lotynų kalba, kurios reikalauta studijuojant
aukštosiose mokyklose. Mokyklų reforma 1936 m. įvedė 7 metų mokymo trukmę.
Vidurinės mokyklos steigtos atskirai berniukams ir mergaitėms (kartais bendros).
Vidurinės mokyklos buvo valstybinės ir privačios. Visos mokyklos buvo Švietimo ministerijos
žinioje ir priežiūroje. Bendrojo tipo vidurinėse mokyklose buvo šie dalykai: tikyba, lietuvių kalba ir
visuotinė literatūra, prancūzų, anglų, rusų, vokiečių ir lotynų kalbos, istorija, visuomenės mokslas,
filosofijos pradmenys, geografija, matematika, gamtos mokslas, paišyba, kūno kultūra ir karinis
parengimas, darbeliai ir namų ruoša, muzika ir dainavimas.
1922 m. Kaune buvo įsteigtas Lietuvos universitetas, kuris per keletą metų parengė
daug puikių mokytojų. 1938 – 1939 mokslo metais Lietuvoje buvo 62 gimnazijos, 27 progimnazijos
ir 146 specialiosios vidurinės bei aukštesniosios mokyklos.
Prieš valstybingumo atkūrimą Lietuva neturėjo nei vienos aukštosios mokyklos. Jau
1918 m. gruodžio pradžioje Valstybės Taryba priėmė Vilniaus universiteto statusą, pagal kurį nuo
1919 sausio 1 d. turėjo būti atkurtas Vilniaus universitetas su 4 fakultetais. Lietuvos valdžios
planus sutrukdė įgyvendinti prasidėjusios kovos dėl nepriklausomybės ir Vilniaus netekimas. Iš
pradžių Vilnių užėmė bolševikai, o kiek vėliau lenkai. Universiteto idėjos realizavimas buvo
perkeltas į Kauną. 1920 01 27 Kaune buvo atidaryti Aukštieji kursai su 6 skyriais. Ši mokslo įstaiga
padėjo pagrindus universiteto steigimui. 1922 02 16 Kaune buvo atidarytas Lietuvos universitetas,
kuris 1930 m., visoje šalyje minint LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties
metines, pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu. Universitete buvo 6 fakultetai: Teologijos-
filosofijos, Humanitarinių mokslų, Teisės, Matematikos-gamtos, Medicinos, Technikos. Nuo 1925
m. dar buvo įsteigtas Evangelikų teologijos fakultetas.
Įsigalėjus A. Smetonos autoritariniam valdymui, 1930 m. valdžia priėmė naują VDU
statutą, kuriuo universiteto autonomija buvo suvaržyta. 1937 m. autonomija buvo dar labiau
suvaržyta.
1939 m. atgavus Vilnių, VDU Teisės ir Humanitarinių mokslų fakultetai buvo perkelti
į VU. Taip vietoje lenkiškojo Stepono Batoro (taip lenkai buvo sugalvoję) universiteto buvo
įsteigtas antrasis lietuviškasis universitetas. Nuo 1939 12 15 buvo sustabdyta lenkiškojo universiteto
veikla, o lietuviškasis VU pradėjo veikti, remdamasis VDU statutu. 1940 m. į Vilnių buvo perkeltas
Matematikos- gamtos fakultetas.
VDU suteiktos žinios atitiko bendrą to meto išsivysčiusių Europos valstybių mokslo
lygį. Baigę VDU sėkmingai studijavo pagrindiniuose Vakarų ir Vidurio Europos universitetuose.
Lietuvoje dar buvo įsteigtos: Dotnuvos žemės ūkio akademija, Vytauto Didžiojo
aukštoji karo mokykla Aukštojoje Panemunėje (1931 m.), Kauno konservatorija (1933 m.),
Aukštieji fizinio lavinimo kursai Kaune (1934 m.), Klaipėdos prekybos institutas (1934 m., nuo
1939 – Šiauliuose), Klaipėdos pedagoginis universitetas (1935 m., nuo 1939 m. pabaigos –
Vilniuje), Veterinarijos akademija (1936 m.), Dailės institutas Kaune (1939 m.)
Mokytis galėjo visi be jokių apribojimų, stojamųjų egzaminų nebuvo. Išimtis buvo tik
konservatorija.
Teatras ir opera. Teatras tarpukariu įsikūrė Kaune, čia įsikūrė ir pagrindinė scena –
Valstybės teatras. 1931 m. Valstybės teatro skyrius buvo įkurtas Šiauliuose, 1935 – 1939 m. veikė ir
Klaipėdoje. Pirmuoju Valstybės teatro direktoriumi tapo Liudas Gira. 1923 m. ir1930 m. teatro
pastatas buvo rekonstruojamas ir tapo puikiais rūmais su 763 vietų sale.
Valstybės teatro scena dalijosi savarankiškos dramos, operos ir baleto trupės. Skirtingi
žanrai tiesiog buvo priversti konkuruoti siekdami žiūrovų dėmesio. Dramos pastatymų būta daugiau
nei operų, kurių parengimo kaštai buvo žymiai didesni. Spektaklio gyvavimą repertuare lėmė jo
populiarumas. Siekta propaguoti aukštos meninės vertės dramaturgiją, populiarinti lietuvių autorių
kūrybą, taip pat tenkinti žiūrovų norus. Opera buvo laikyta savotišku aukštosios kultūros bastionu.
Buvo suformuotas kiekvienam operos teatrui būdingas standartinis repertuaras iš romantinių operų,
taip pat sudėtingesni kūriniai. Puoselėta ir lietuvių nacionalinės operos raida – teatre pastatyti
originalūs lietuvių kompozitorių kūriniai – Miko Petrausko „Birutė“, „Eglė, žalčių karalienė“,
Jurgio Karnavičiaus „Gražina“, „Radvila Perkūnas“, Antano Račiūno „Trys talismanai“ .
Teatre maišėsi mokyklos ir stiliai. Buvo jaučiama dar carinės Rusijos meno mokykla.
Režisieriaus K. Glinskio ir Imperatoriškosios vaidybos mokyklos Peterburge auklėtinio Boriso
Dauguviečio spektaklio kūrimo metodas rėmėsi aktoriumi. Režisierius A. Sutkus skatino spektaklį
traktuoti kaip darnią visumą. Meninei dramos teatro raidą didžiulę įtaką darė režisierius A. Oleka –
Žilinskas. 1930 – 1933 m. jis taip pat buvo paskirtas Valstybės teatro direktoriumi.
Šalia Valstybinio teatro tarpukario Kaune po vieną ar kelis sezonus veikė keliolika
nevalstybinių teatrų. Savo teatrų taip pat turėjo ir tautinės mažumos. 1930 – 1940 m. veikė Rusų
kultūros draugijos „Kultūra ir gyvenimas“ teatras, 1926 – 1933 m. Hebrajų vaidybos studija bei
garsios aktorės Rašel Berger-Aronovskos iniciatyva įkurtas Žydų teatras Lietuvoje. („Jital“, 1936 –
1940).
Dainų šventės tradicija. Palyginti su Latvija ir Estija, Lietuvoje dainų ir šokių
šventės tradicija atsirado vėliau, bet tai įvyko dėl ypač žiaurių represijų, kurių carinės Rusijos
valdžia ėmėsi prieš Lietuvą po to, kai numalšino Lietuvoje ir Lenkijoje 1863 m. įvykusį sukilimą,
siekusį išvaduoti šias tautas iš carinės Rusijos priespaudos. Šį sukilimą numalšinus, Lietuvoje buvo
uždrausta nacionalinė spauda lotynų rašmenimis, uždarytos visos katalikų parapijų mokyklos,
kultūrinės draugijos ir Vilniaus universitetas, sukilime dalyvavęs tautos elitas ištremtas į Sibirą ar
išžudytas.

Dainų ir šokių šventės tradicija Lietuvoje gyvuoja nuo 1924 metų,  kai buvo surengta
pirmoji Dainų diena ( rugpjūčio 23 ir 25 d. Kaune, Petro Vileišio aikštėje, Žemės ūkio ir pramonės
parodos metu). Dainavo tik chorai. Šventės iniciatorius Juozas Žilevičius, vyriausieji
dirigentai: Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir Julius Štarka, grupinių chorų dirigentai: Kostas
Gurevičius, Mykolas Karka, Apolinaras Likerauskas, Vladas Paulauskas, Antanas Vaičiūnas.
Pirmojoje Dainų dienoje dalyvavo 77 chorai (3000 dainininkų), 50 tūkst. klausytojų. 
Dainų diena tapo tradicine. Antroji Dainų šventė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės
10-mečiui, įvyko 1928 m. liepos 1-2 d. Kaune. Joje dalyvavo 6000 dainininkų: 51 bažnytinis
choras, 22 gimnazijų ir kitų mokyklų chorai, 19 įvairių draugijų ir organizacijų chorų, Rygos
lietuvių „Šviesos“ choras (vad. Juozas Karosas). Jungtiniam chorui dirigavo Stasys
Šimkus ir Juozas Gruodis. Šventės metu 250 moksleivių aikštėje atliko gimnastikos pratimus. Jiems
akompanavo choras, dainuodamas populiarias liaudies dainas. Antroji Dainų šventė sulaukė 100
tūkst. klausytojų. [2]
Trečią kartą Dainų šventė surengta 1930 m. birželio 20 d. Vytauto Didžiojo mirties 500 metų
sukakčiai paminėti. Dalyvavo 200 chorų ir 9000 dainininkų. Atlikti 24 kūriniai – viena psalmė, šeši
originalūs kūriniai ir harmonizuotos liaudies dainos. Vyriausieji dirigentai: Juozas
Naujalis, Nikodemas Martinonis, Juozas Gruodis.
Pirmąja šokių švente laikoma 1937 m. birželio 29 d. Kaune „Jaunosios
Lietuvos” surengta šventė, kurioje 448 šokėjai, atrinkti iš įvairių Lietuvos vietovių, pagal bendrą
aikštės brėžinį pašoko keletą tautinių šokių. [3]
1920–1944 m. buvo surengta nemažai regioninių, miestų ir kitų vietinių dainų
švenčių. Jas rengė visuomeninės organizacijos (šauliai, pavasarininkai, ateitininkai). Nuo 1930 m.
rengtos regioninės moksleivių dainų ir sporto šventės.
Periodinė spauda ir leidyba. Tautininkų spauda. 1924 m. susikūrus Lietuvos tautininkų sąjungai,
buvo sukurtas žurnalo periodinis leidinys „Lietuvis“, po trejų metų tapęs Tautininkų sąjungos
dienraščiu. Po perversmo, kai į valdžią atėjo iki tol opozicijoje buvę tautininkai, „Lietuvis“ buvo
sustabdytas. Vietoj jo 1928 m. sausį vėl pradėjo eiti tautininkų laikraštis „Lietuvos aidas“.
Nuo 1935 m. ėjo dvi šio dienraščio laidos – rytinė („Rytinis Lietuvos aidas“) ir vakarinė
(„Vakarinis Lietuvos aidas“), o 1939 m. antrąjį pusmetį – net trys.
„Lietuvos aidas“ buvo didžiausias Lietuvos dienraštis. Jo bendra apimtis sudarydavo
14-16 puslapių, tiražas– apie 90 000 egzempliorių. Paskutinis laikraščio numeris išėjo
1940 m. liepos 15 d. Vietoj jo buvo pradėtas leisti komunistinis dienraštis „Darbo Lietuva“.
Nepriklausomoje Lietuvoje ėjo ir daugiau tautinės krypties laikraščių bei savaitraščių.
Tačiau dauguma jų ėjo labai trumpai – vienus arba kelerius metus. 1925–1926 m. tautininkai Kaune
leido laikraštį „Tėvynės balsas“. Jį pakeitė savaitraštis „Tauta“. Tuo pačiu metu porą mėnesių ėjo
savaitraštis „Tautos valia“, kurį įsteigė grupė savanorių ir karininkų.
Nuo 1927 iki 1929 m. Lietuvių tautininkų sąjunga ir „Tautininko“ bendrovė leido
politikos, visuomenės ir literatūros savaitraštį „Tautininkų balsai“. 1929–1935 m. Kaune ėjo
tautinės minties ir politikos laikraštis „Tautos balsas“. 1930–1933 m. Lietuvių tautininkų
sąjunga Panevėžyje leido savaitraštį „Mūsų kraštas“. Tokiu pat pavadinimu šios sąjungos
savaitraštis 1934–1935 m. ėjo Šiauliuose, o po trejų metų ir Kaune. Tautine ideologija vadovavosi ir
visuomenės, politikos ir kultūros savaitraštis „Akis“, 1931–1932 m. leistas Kaune.
1933 m. Kaune ėjo dar keli tautinės krypties dvisavaičiai laikraščiai: „Lietuvos žodis“,
„Tautos žodis“, „Naujas tautos žodis“. Visi jie propagavo lietuviškumo, ekonominės Lietuvos
nepriklausomybės, tautinio savarankiškumo idėjas, griežtai pasisakė prieš kitataučių įsigalėjimą
verslininkystėje.
Krikdemų partijos periodika. Po 1927 m., kai iš tautininkų sudarytos vyriausybės
buvo pašalinti krikščionys demokratai, dienraštis „Rytas“ kartais pasisakydavo prieš tautininkus.
Dėl to dažnai buvo baudžiami redaktoriai, stabdomas dienraščio leidimas. 1936 m. dienraštis
tautininkų vyriausybės buvo visai uždarytas. Tais pačiais metais jaunųjų katalikų kultūrininkų grupė
Kaune pradėjo leisti kitą krikščionių demokratų leidinį – dienraštį „XX amžius“. „XX amžius“ ėjo
nuo 1936 iki 1940 m. Dienraštis tęsė savo pirmtakų tradicijas daug vietos skirdamas katalikybės ir
tautiškumo propagavimui, krikščionių demokratų partijos veiklos nušvietimui.

Valstiečių liaudininkų periodika. 1922 m. vasario 16 d. pasirodė Valstiečių

liaudininkų sąjungos leidinys – dienraštis „Lietuvos žinios“. Nors jis skelbėsi esąs nepartinis, tačiau
iki pat 1940 m. vidurio jis faktiškai buvo šios liaudininkų partijos organu. Pirmus ketverius metus
laikraštis buvo vos 4 puslapių, vėliau 12-kos, o šeštadieniais net 20-24 puslapių. Jo tiražas per
ketverius metus išaugo iki 30 000 egz. Daug rašinių pateikdavo redakcijoje dirbę trys reporteriai ir
visuose šalies apskričių centruose apmokami dienraščio atstovai bei korespondentai. Savo
specialiuosius korespondentus „Lietuvos žinios“ turėjo Paryžiuje, Londone, Berlyne, Stokholme,
Varšuvoje, Prahoje, Ispanijoje. Svarbiausios žinios buvo perduodamos telefonu. Reportažuose buvo
aprašomas kitų šalių gyvenimas, pabrėžiant demokratinės santvarkos pranašumus (taip buvo
bandoma apeiti cenzūrą).
Lietuvos socialdemokratų periodika. 1933 m. Kaune trumpai ėjo socialdemokratinis
laikraštis „Lietuvos darbo balsas“, bet valdžia uždarė ir šį. Tų pačių metų pradžioje Lietuvos
socialdemokratų partijos Centro komitetas pradėjo leisti darbo žmonių laikraštį „Mūsų kelias“. Po
metų ir šis laikraštis buvo uždarytas.
Komunistinė periodika. Nepriklausomoje Lietuvoje komunistinė spauda buvo
draudžiama. Tačiau oficialiais duomenimis, 1918–1940 m., Lietuvoje ėjo 413 legalių ir nelegalių
komunistinės pakraipos laikraščių ir žurnalų. 1918 m. pasirodė dienraštis „Komunistas“, Lietuvos ir
Baltarusijos komunistų partijos CK organas. Po metų pradėjo eiti kitas Lietuvos komunistų
partijos leidinys „Tiesa“. Laikraštis propagavo komunistinę ideologiją, socialistinę revoliuciją,
komunistinio judėjimo, nacionalinės ir socialinės laisvės idėjas, nušvietė Lietuvos komunistų
partijos ir jos organizacijų veiklą. Laikraštyje bendradarbiavo partijos veikėjai ir rėmėjai.
Sportas ir jo pasiekimai. Pirmoji tautinė olimpiada. Baigiantis XX a. 3 deš. savo
sporto organizacijas Lietuvoje turėjo kone visos populiarios Europos šalyse sporto šakos: Lietuvos
dviratininkų sąjunga, Kauno teniso klubas, Klaipėdos „Atletas“ (sunkiaatlečiai ir boksininkai). 4
deš. imtos steigti tam tikriems visuomenės sluoksniams ir konkrečių profesijų žmonėms skirtos, taip
pat tautinių mažumų sporto organizacijos. Viena pajėgiausių sporto organizacijų buvo JSO
(jaunalietuvių sporto organizacija), įkurta 1931 m. Turėjo labai pajėgias krepšinio, stalo teniso
komandas, sunkiaatlečius ir lengvaatlečius. Sportininkus studentus vienijo Akademinis sporto
klubas (1930 m.), karius – Kariuomenės sporto draugija (1924 m.), policininkus – Policijos sporto
klubas (1932 m.).
Pajėgiausia tautinių mažumų sporto organizacija buvo Lietuvos žydų gimnastikos ir
sporto sąjunga „Makabi“.
1932 m buvo priimtas Kūno kultūros įstatymas, įsteigta valstybinė kūno kultūrą ir
sportą tvarkanti institucija – Kūno kultūros rūmai.
Svarbus Lietuvai sporto reiškinys buvo mūsų šalies sporto organizacijų „išplaukimas“
į tarptautinius vandenis, atvėręs kelią dalyvauti oficialiose tarptautinėse varžybose. Pirmasis
Lietuvos atstovas, varžęsis pasaulio čempionate (1928 m.), buvo greitojo čiuožimo atletas K.
Bulota, daugiakovėje užėmęs 21 vietą.
Pirmoji nacionalinė rinktinė, debiutavusi pasaulio čempionate (1929 m.) – Lietuvos
stalo teniso rinktinė.
Šachmatininkai debiutavo 1930 m., futbolo (atrankos etape) – 1933 m., šaudymo –
1937 m., ledo rutulio – 1938 m.
Pirmuosius pasaulio čempionato medalius laimėjo šauliai: 1937 m. komanda iš
Helsinkio parvežė sidabro medalius.
 Pirmoji nacionalinė rinktinė, debiutavusi senojo žemyno čempionatuose 1937 m. –
Lietuvos vyrų krepšinio komanda. Lietuva 22:20 įveikė Italiją (iki tol buvo pralaimėtos 6
tarptautinės rungtynės). Krepšininkės I Europos čempionate (1938 m.) Romoje buvo apdovanotos
sidabro medaliais. Lietuvos vyrų rinktinė (1939 m.) Kaune antrą kartą tapo Europos čempione.
Gražia viso pasaulio lietuvių sporto švente tapo 1938 m. surengta Tautinė olimpiada.
Kinas. Kurį laiką kino ekranuose buvo rodomi dar carinėje Rusijoje kurti filmai.
Tačiau gana greitai juos pakeitė Holivudo produkcija. Pradžioje dominavo kriminalinės tematikos
filmai, vėliau dramos ir „nepaprastai linksmos komedijos“.
1925 m. Kaune įsikūrė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, o 1926 m. pradėti rengti
kino aktoriai. Kūrėsi kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės. Pirmoji buvo bendrovė „Lietfilm“
(steigėjai A. Pakarklis ir I. Goršteinas). Netrukus buvo įteigta K. Senkevič „Filmos mokykla“, ėmė
veikti filmų gamybos bendrovė „Akis“. Buvo parengta apie 40 diplomuotų kino aktorių. Deja, filmų
gamyba strigo. 1928 m. sukuriamas „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (komedija). Filme rodoma, kad
kariuomenė iš puskvailio išugdė tikrą vyrą. 1929 m. S. Narijauskas ir P. Malinauskas sukūrė filmą
„Sužieduotinis per prievartą“, kuriame nesudėtingą siužetą (turtuolis priešinasi dukters ir prasčioko
santuokai) paįvairina gaudynės miesto gatvėmis. Deja, abu filmai neišliko.
Pasimetė už Atlanto ir filmo „Onytė ir Jonelis. Arba Nelįsk, kur nereikia“ pėdsakai.
1938 m. „Metropolitene“ įvyko marionečių filmo „Storulio sapnas“ premjera (lėles pagamino
Stasys Ušinskas). Žiūrovus sužavėjo šmaikščios, šokančios, dainuojančios lėlės.
1927 m. pasirodė pirmieji dokumentiniai filmai „Prezidentas Suvalkijoje“ ir „Nemunu
į Klaipėdos parodą“.

EKONOMINĖ RAIDA

Žemės ūkio raidą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu galima suskirstyti į kelis būdingus
tarpsnius:
1. 1922 – 1924 m. – pokarinis atsigavimas. Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų
metu padarytas žaizdas kaimui ir žemės ūkiui Lietuva užgydė per 3-4 metus. Iki 1922 m. atstatyti
sugriauti trobesiai, atkurti pasėliai, inventorius. 1924 m. pasiektas ikikarinis gyvulių skaičius.
2. 1925 – 1929 m. – palankios plėtotės tarpsnis. Dėl maisto trūkumo pasaulyje nusistovėjo geros
žemės ūkio gaminių kainos. Tai buvo ir didelių organizacinių pertvarkymų laikotarpis: dvarų
skirstymas, kooperatyvų plėtra ir jų sąjungų kūrimasis; ŽŪR (Žemės ūkio rūmų) įsteigimas,
ūkininkų visuomenės formavimasis, jos organizacijų („Ūkininkų vienybės“) steigimasis; sparčiai
augęs įvairių profilių žemės ūkio specialistų skaičius. 1929 m. tautininkų valdžia išleido naują
Žemės įstatymą, kuris dvarininko žemės normą padidino nuo 80 iki 150 hektarų. Apskritai Žemės
reforma užtruko visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, Bežemiai ir mažažemiai gavo žemės,
be to, ūkininkai kėlėsi į patogesnes ūkininkauti vietas.
3. 1930 – 1936 m. – ekonominės krizės metai. Didžioji ekonominė krizė Lietuvą pasiekė apie
1931 metus, nes Lietuva buvo tipiškas agrarinis kraštas. Pasaulio rinkose labai sumažėjo žemės
ūkio gaminių kainos, todėl pajamoms išlaikyti ūkininkai didino gamybą; keičiama specializacija:
vietoje grūdų ūkio persiorientuojama į gyvulininkystę (pienininkystę, bekoninę kiaulininkystę).
Sumažėjo eksportas ir importas. Ypač didelį smūgį krizė sudavė paprastiems valstiečiams, kurie,
negalėdami parduoti savo produkcijos, prasiskolino. Vyriausybė bandė švelninti susidariusią
situaciją įvairiomis priemokomis. Vis dėlto žemės ūkio produktų kainos krito ir 1935 m. pasiekė
aukščiausią laipsnį. Kai sumažėjo šalies pajamos, buvo labai sumažinti valstybės tarnautojų
atlyginimai. Lietuvos vyriausybė turėjo subalansuotą biudžetą net ir krizės metais. Ji buvo viena iš
nedaugelio valstybių, kurios išsivertė be savo valiutos nuvertinimo. Nepaisant visų bandymų
kaimuose stiprėjo socialiniai konfliktai. Valstiečiai ėmė reikšti nepasitenkinimą prezidento
administracija, valdininkija. 1935 m. didžiulė bendrovė ‚Pienocentras“ , supirkinėjęs iš valstiečių
pieno produktus, sumažino supirkimo kainas. Nerasdami kitos išeities, Suvalkijos valstiečiai
paskelbė streiką. Jie nebevežė į pienines pieno, nepardavė bendrovei „Maistas“ bekonų, galvijų,
paukščių, „Lietūkiui“ – grūdų, nemokėjo valstybinių mokesčių, kūrė streikų komitetus. Valdžia
griebėsi represijų ir nuslopino valstiečių sukilimą. 1935 – 1936 m. teismams buvo perduoti 456 ir
karo komendantams – 882 streikininkai, visi jie buvo nuteisti. 5 Užnemunės ūkininkai už teroro
aktus buvo nubausti mirties bausme, dar 4 žuvo per susirėmimus su policija. Reikėtų paminėti, kad
Lietuvoje atsirado agrarinis gyventojų perteklius, susidaręs daugiau iš tokių valstiečių, kurie,
neturėdami galimybių gauti darbo mieste, vyko dirbti į užsienį, emigravo (ypač 1926 – 1931 m.).
4. Nuo 1937 m. – naujas ekonomikos pakilimas. Deja, jis truko neilgai. Jau 1938 m. išryškėjo
naujos geopolitinės grėsmės Lietuvai. Nors maisto gaminių paklausa ir kainos už juos padidėjo, bet
dėl II pasaulinio akro veiksmų komplikavosi tarptautiniai ryšiai, ypač prekyba. Galų gale 1940 m.
birželyje natūrali Lietuvos kaimo raida, sovietams okupavus ir aneksavus Lietuvą, buvo šiukščiai
nutraukta.
Nepriklausomoje Lietuvoje vyravo smulkūs, 10 – 20 ha ūkiai. Tokį ūkį lengvai prižiūrėjo
ūkininkas ir jo šeima. Todėl samdomųjų žemės ūkio darbininkų buvo palyginti nedaug. Lietuvos
ūkius valdė ir juose dirbo patys savininkai. Didėjo pasėlių plotai, pradėtos auginti Lietuvai naujos
žemės ūkio kultūros (cukriniai runkeliai, o jiems perdirbti pastatyti cukraus fabrikai Marijampolėje,
Pavenčiuose). Intensyvėjo žemės ūkio gamyba: pradėta geriau dirbti žemė, gausiau tręšti (iš pradžių
fosforinėmis, o nuo 1938 m. – ir azotinėmis bei kalio trąšomis, nors mineralinių trąšų suvartojimas
dar gerokai atsiliko nuo Danijos ar Vokietijos lygio), sėti geresnių veislių sėklą. Vis intensyviau
sausintos (melioruotos) žemės. 1920 – 1939 m. grioviais nusausinta 457748 ha, drenažu – 11817 ha.
Iš visų javų didžiausius plotus užėmė rugiai. Nemaža dalis grūdų buvo parduodama į užsienį
(daugiausiai parduota 1935 ir 1938 metais). Ypač buvo vertinami Lietuvoje užauginti linai. Tik
nedidelį linų likutį perdirbdavo Lietuvos įmonės. Pagal išauginamų linų kiekį Lietuva užėmė trečią
vietą pasaulyje (po SSRS ir Lenkijos).

Bylos Lietuvos ir tarptautiniuose teismuose. Byla Hagos tribunole, Kauno byla

(Noimano – Zasso byla), Oto Betcherio byla

Kova tarp Lietuvos ir Vokietijos dėl Klaipėdos krašto tęsėsi 16 metų (1923–1939).
Paėmusi valdžią A. Hitlerio vyriausybė atvirai reikalavo peržiūrėti Versalio taikos sutartį. Vokietija
ėmė taikyti Lietuvai ekonomines sankcijas – mažiau pirkti žemės ūkio produktų. Nacistai atvirai
ruošėsi „žygiui į Rytus“ ir Berlyne buvo įsteigtas Rytprūsių organizacijų centras – Vokiečių rytų
sąjunga (Ostbundas). Ostbundas, Rytprūsių nacistinių organizacijų padedamas, pradėjo Klaipėdos
krašte verbuoti narius.
Dar 1924 m. pangermanistai gubernatoriui J. Budriui įteikė memorandumą, kuriame
reikalavo nekeisti krašte nusistovėjusios tvarkos, atšaukti vokiškų laikraščių cenzūrą, mokyklose
dėstyti tik vokiečių kalba, o lietuvių kalbą dėstyti klaipėdiškių tarme, Statutą interpretuoti vokiečių
naudai ir t. t. Vokiečių teisininkai bandė įrodinėti, kad kraštas yra tik šalia Lietuvos, nes prijungtas
be referendumo, nuolat kėlė triukšmą, kad pažeidžiamos vokiečių teisės. Laimei, Hagos tarptautinis
tribunolas, į kurį kreipėsi vokiečiai, pripažino, kad Lietuva elgiasi teisėtai ir kad Klaipėdos kraštas
yra neatskiriama Lietuvos dalis. 1928 metais Klaipėdoje buvo įsteigtas slaptas Vokietijos nacistinės
partijos skyrius ir dvi partijos: „Krikščionių socialistų darbo sąjunga“ (CSA), vadovaujama
pastoriaus Teodoro Zaso, ir „Socialistinė tautos sąjunga“, kuriai vadovavo Ernestas Noimanas. Abu
tarpusavyje varžėsi dėl lyderiavimo, jų ginčas buvo nagrinėjamas Berlyne. Šių partijų iniciatyva
mokyklose, savivaldybėse, visuomeninėse organizacijose pradėjo plisti nacių judėjimas, steigiami
ginkluoti ir slapta apmokami smogikų būriai, ruošiamasi jėga atplėšti Klaipėdos kraštą. Lietuviams
tapo pavojinga viešai kalbėti lietuviškai, vakarais rodytis gatvėse, restoranuose ir kt. Kai nacistų
ardomoji veikla tapo labiau nei akivaizdi, gubernatoriumi buvo paskirtas ryžtingas Jonas Navakas.
Lietuvos vyriausybė priėmė „Tautai ir valstybei saugoti įstatymą“, kuris įpareigojo ginti valstybės
interesus, piliečių teises, bausti antivalstybinį gaivalą ir pan. Vokietija audringai reagavo į priimtą
įstatymą. 1934 m. vasario 23 dieną protesto notoje ji pareikalavo suspenduoti šį įstatymą. Lietuva
notą atmetė. Vokietija paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, kuri buvo labai skaudi mūsų
ekonomikai. Lietuvai neliko nieko kito, kaip imtis ryžtingų akcijų: buvo suimti nacistinių partijų
vadai, suspenduota tų partijų veikla, per kratas rasta daugybė dokumentų, ginklų, instrukcijų,
įrodančių šių partijų antivalstybinę veiklą, ryšius su Vokietija, rengimąsi ginkluotam sukilimui.
Prasidėjo visoje Europoje nuskambėjusi Noimano-Zaso byla.

Noimano-Zaso byla

Aršių Klaipėdos krašto hitlerininkų tardymas vyko nuo 1934 m. vasario 11 iki rugpjūčio 22
dienos. Bylos medžiagą sudarė 12000 puslapių, surištų į 32 tomus. Parengtinį tardymą atliko
tardytojai Liudvikas Nezabitauskas, Vytautas Bulota ir Matas Krygeris. Tardymo priežiūrą vykdė
Apeliacinių rūmų prokuroro padėjėjas Dionizas Monstavičius. CSA ir „Sovog“ vadovybės,
remiamos Rytprūsių smogikų, ruošėsi ginkluotam sukilimui. Jis planuotas 1934 m. sausio 18 dieną,
vėliau atidėtas iki pavasario. Tačiau vasario 9 dieną pradėti suėmimai planus suardė. Nacistai
pradėjo ieškoti informacijos nutekinimo kaltininkų. Dėl hitlerinės nacistų partijos (NSDAP) ir CSA
bei „Sovog“ ryšių atskleidimo sunerimo ir Vokietijos konsulatas Klaipėdoje. Išdavikais buvo
pripažinti Grabupių kaimo gyventojas V. Lopas ir Klaipėdos teismo vyriausias vachmistras
J. Jesutis. „Sovog“ teroristai nutarė juos likviduoti. 1934 m. kovo 23 dieną Jesutis negrįžo iš darbo –
jis dingo be žinios. Balandžio 15 dieną žvejai Jūrės upėje rado jo lavoną. Ekspertai nustatė, kad jis
pasmaugtas ir po to įmestas į vandenį. Gegužės 14 dieną E. Valaitis šovė pro langą į miegantį Lopą
ir sutrupino dešinės rankos kaulą. Prasidėjusiai Klaipėdos nacių bylai didelės įtakos turėjo birželio
30 dieną Hitlerio suorganizuotas susidorojimas su buvusiu bendražygiu reicho ministru E. Remu ir
žinomais smogikų vadais. Tą naktį Vokietijoje buvo likviduoti 1184 smogikai. Tai sukėlė nacistų
paniką, daug jų pabėgo iš Vokietijos. Rugpjūčio pradžioje į Lietuvą atbėgo NSDAP Goldapės
apskrities darbo fronto vadas V. Chmara, vėliau SA būrio vadas M. Burkantas ir kt. Iš jų parodymų
paaiškėjo, kad Vokietijos SA būriai suskirstyti į 8 apygardas, viena jų – Rytprūsių. Šios apygardos
grupių vadais buvo parenkami smogikai iš Klaipėdos krašto, kurie buvo rengti ginkluotam
sukilimui Klaipėdos krašte. Tardymo metu paaiškėjo Vokietijos konsulato vadovų vaidmuo
ruošiamame sukilime. Iš Berlyno į Klaipėdą atsiųstas NSDAP instruktorius Herbstas reikalavo
dirbti taip, jog „mūsų jaunimas ir nariai būtų taip parengti, kad „Sovog“ vadui paspaudus mygtuką,
keli tūkstančiai jų tučtuojau drausmingai išeitų į gatvę. Prieš tokią jėgą ir kulkosvaidžiai negalės
atsispirti“.
Klaipėdos hitlerininkų teismo procesas prasidėjo 1934 m. gruodžio 14 dieną ir tęsėsi iki 1935
m. kovo 23 dienos. Procesas vyko Kaune, Teisingumo rūmų salėje (dabar ten filharmonija).
Kaltinamųjų buvo 122, keturi pasislėpė. Tarp teisiamųjų buvo pastorius, Seimelio pirmininkas,
krašto prokuroras, banko direktorius, teisininkai, dvarininkai, mokytojai, atsargos karininkai,
smogikai, teroristai ir kt. Suimtų buvo 80, kiti paleisti už užstatą arba atiduoti policijos priežiūrai.
Tarp suimtųjų buvo E. Noimanas, V. Bertulaitis, „Sovog“ apskričių bei smogiamųjų būrių vadai,
Jesučio žudikai, teroristai ir kt. Prokuratūra iškvietė 296, o teisiamieji – 211 liudininkų. Teisme
dalyvavo trys vertėjai, 15 ekspertų, budėjo gydytojas, dirbo stenografistės ir mašininkės. Bylą
sprendė Kariuomenės teismas, pirmininkaujamas plk. Leono Silvestro. Kaltino teismo prokuroras
E. Vymeris ir Apeliacinių rūmų prokuroro padėjėjas D. Monstavičius. Advokatai Mykolas
Sleževičius ir Zigmas Toliušis palaikė civilinius ieškinius Jesučio žudikams ir pasikėsinusiems į
Lopą. Teisiamuosius gynė devyni advokatai. Noimaną gynė baudžiamosios teisės profesorius
V. Stankevičius.
 Kaltinamasis aktas buvo skaitomas keturias dienas. Jis nušvietė CSA ir „Sovog“
priešvalstybinę veiklą ir parodė, kaip į ją buvo įtrauktas krašto autonominės valdžios aparatas.
Direktorija ir Seimelis neišleisdavo įstatymų bei įsakymų be nacistų vado Noimano palaiminimo, o
iš Kauno atsiųstus raštus Direktorija vykdydavo tik suderinusi su Vokietijos generaliniu konsulu.
1935 m. kovo 23 dieną plk. S. Leonas su teisėjais užsirakino teismo patalpose, atjungė
telefonus ir, nė karto neišėję iš Teisingumo rūmų, tris paras ruošė nuosprendį. Kovo 26 dieną
paskelbtas nuosprendis: keturiems Jesučio žudikams – mirties bausmė sušaudant, dviem
teroristams, kurie kėsinosi nužudyti Lopą, – sunkiųjų darbų kalėjimas iki gyvos galvos, Noimanui ir
jo pavaduotojui Bertulaičiui – po 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, „Sovog“ devyniems grupių ir
smogikų vadams – po 10 metų, trims „Sovog“ veikėjams – po 8 metus, CSA vadui Zasui, jo
pavaduotojui Ropui ir dešimčiai grupių vadų – po 8 metus, penkiasdešimt penkiems – nuo 1 iki 6
metų kalėjimo. Iš viso nuteisti 87, išteisinti 35 asmenys. Nukentėjusiam Lopui iš J. ir E. Valaičių
priteista kas metai mokėti po 378 litus ir 500 litų gydymosi išlaidų, o Jesutienei iš jos vyro žudikų –
43260 litų.
Vokietija siuto, Anglija jai pritarė, abi jos spaudė Lietuvą. Prezidentas buvo priverstas gegužės
18 dienos aktu mirties bausmę žudikams pakeisti sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos.
Palaipsniui buvo išleidžiami nuteistieji. Paskutinieji 1938 metais buvo paleisti Noimanas,
Bertulaitis, Jesučio žudikai ir teroristai, bandę nužudyti Lopą.
1939 m. kovo 22 dieną Hitleris užgrobė Klaipėdos kraštą ir, atvykęs į Klaipėdą, apdovanojo
Noimaną auksiniu NSDAP nario ženkleliu.

Oto Betcherio byla

Vokietijos Vyriausybė 1932 m. vasario 8 d. įteikė skundą Tautų Sąjungos Tarybai,

kuriame kaltino Lietuvos Vyriausybę neteisėtu Klaipėdos krašto direktorijos pirmininko Oto
Betcherio nušalinimu nuo pareigų šiurkščiai pažeidžiant Klaipėdos krašto statutą. Lietuva
paaiškino, jog sankcijų prieš O. Betcherį ėmėsi sužinojusi apie jo slaptas derybas su Vokietijos
Vyriausybe dėl Klaipėdos krašto žemės ūkio produkcijos pardavimo. Reaguodamos į šį konfliktą,
Klaipėdos krašto konvencijos signatarės Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija
pareikalavo skubiai sudaryti naują direktoriją ir 1932 m. balandžio 11 d. iškėlė Lietuvos
Vyriausybei bylą. Tarptautinis teismas Hagoje turėjo išaiškinti krašto gubernatoriaus ir autonominių
organų kompetencijos ribas. Rugpjūčio 11 d. tribunolas paskelbė sprendimą, kuriame pripažino
gubernatoriaus teisę kontroliuoti seimelio ir direktorijos veiksmus. Taigi O. Betcheris buvo
nušalintas nuo pareigų teisėtai.  Bylos laimėjimas Lietuvoje buvo sutiktas labai džiaugsmingai.
Vokietijai tai buvo ženklas, jog reikės imtis kitos politinės taktikos įtakai Klaipėdos krašte
palaikyti.  

Klaipėdos krašto praradimas ir jo pasekmės

1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys gavo Vokietijos
užsienio reikalų ministro Joachimo fon Ribbentropo ultimatumą. Vokietija pareikalavo grąžinti
Klaipėdos kraštą. Nesulaukusi paramos iš Klaipėdos konvencijos signatarių, Lietuva turėjo šį
reikalavimą priimti. Vėlyvą 1939 m. kovo 22 d. vakarą Berlyne Juozas Urbšys, J. fon Ribentropas ir
Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa pasirašė penkių straipsnių Vokietijos-Lietuvos
sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo. 1939 m. kovo 23 d. pagal iš anksto paruoštą planą
Klaipėdos krašto sieną peržengė Vokietijos kariuomenė. Hitlerio įsakymu, iki 1939 m. gegužės 1 d.
kraštas turėjo būti integruotas į Vokietijos Reicho administracinę bei juridinę sistemą. 1945 m.
pradžioje kraštą užėmė Raudonoji armija, jis prijungtas prie Lietuvos SSR.
 Augustinas Voldemaras. I vyriausybės ministras pirmininkas, užsienio reikalų
ministras, laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. II – V vyriausybių užsienio reikalų
ministras. XIV vyriausybės ministras pirmininkas, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministras.
Gimė 1883 04 16 Dysnos k., Tverečiaus vlsč., Švenčionių apskr. Kilęs iš neturtingų valstiečių,
turėjusių 6 dešimtines žemės, šeimos. Šeimoje buvo dvi seserys ir du broliai – Pranas ir A.
Voldemaras (jauniausias šeimoje). . A. Voldemaro prosenelis buvo prancūzų kilmės Varšuvos
bajoras, po Napoleono žygio pasilikęs Švenčionių apskr. ir, vedęs lietuvaitę, sulietuvėjęs. Tėvas J.
Voldemaras, prasidėjus žemės liustracijai, drauge su kitais smulkiais bajorais prisirašė į valstiečius
dėl žemės nuosavybės gavimo. Taigi A. Voldemaro tėvas, bajoro vaikaitis, jau buvo paprastas
valstietis ir šeimoje puoselėjo lietuviškas tradicijas. Lietuvis, katalikas. 1920 m. vedė žmoną
prancūzę Matildą Delahay-Voldemarienę (g. 1879 08 13). Ji – buvusi jo kolegos universitete,
teisininko Aleksandro Jaščenkos žmona. A. Voldemaro ir Matildos šeima vaikų neturėjo, jie
prižiūrėjo sūnėną Liusjeną. 1942 12 16 išsekęs mirė Maskvos Butyrkų kalėjimo ligoninėje.
Palaidojimo vieta nežinoma, 2012 m. Petrašiūnų kapinių panteone atidengtas kenotafas.
A. Voldemaras skaityti išmoko namuose. 1892 m. pradėjo lankyti
Tverečiaus pradžios mokyklą, kurią 1896 m. baigė. 1899 m. baigė Švenčionių triklasę mokyklą.
1900 07 Daugėliškio valsčiaus raštinėje gavo raštvedžio padėjėjo vietą, bet neilgai dirbo. 1900 m.
išvyko pas brolį Praną į Peterburgą, kuris buvo įsidarbinęs Putilovo gamykloje. Brolis nebuvo
pertekęs pinigais ir nebūtų išgalėjęs leisti jo į gimnaziją. A. Voldemaras pateko į Eduardo ir
Aleksandros Volterių globą. 1901 m. kartu su Kazimieru Būga rengtis
egzaminams į Peterburgo gimnaziją abu korepetitoriumi nusisamdo Peterburgo universiteto
penktakursį, būsimą teisininką A. Smetoną. 1902 08 A. Voldemaras sėkmingai išlaikė egzaminus
į Peterburgo 5-osios gimnazijos penktąją klasę. 1904 m. aukso medaliu baigė Peterburgo gimnaziją.
1909 m. baigė Peterburgo u-to Istorijos ir filologijos f-tą. 1910 01 20 už magistro
darbą apie Romos imperatoriaus Adrijano agrarinius įstatymus pelnė aukso medalį. Buvo darbštus
ir energingas, aštraus proto, mokėjo daug kalbų (laisvai kalbėjo ne tik prancūzų, vokiečių, anglų,
italų, švedų, rusų lenkų, bet mokėjo ir senąsias lotynų, graikų, hebrajų kalbas, mėgino pramokti net
senovės egiptiečių kalbos, bet dėl laiko stokos turėjo atsisakyti).
Kaipo stipendininkas A.
Voldemaras turėjo, valdžios paskyrimu, atitarnauti gimnazijoje gautą mokytojo stipendiją. 1913 m.
rudenį, išlaikęs magistrinius egzaminus, buvo paskirtas Peterburgo universiteto privatdocentu (1-
asis lietuvis). 1914–1915 m. stažavosi Italijoje ir Švedijoje. Būdamas Švedijoje, dalyvavo
Stokholme vykusioje Lietuvių konferencijoje. 1916–1917 m. buvo Permės universiteto
ekstraordinarinis profesorius.
1907–1913 m. bendradarbiavo A. Smetonos Vilniuje leistoje „Viltyje“. 1916 m. pab.
įstojo į Tautos Pažangos Partiją. 1917 m. kaip TPP delegacijos vadovas dalyvavo 1917 06 09–16
Rusijos lietuvių seime Petrograde (buvo šio Seimo pirmininku) reikalavo Lietuvos
nepriklausomybės. 1917 09 dalyvavo Rusijos tautų kongrese Kijeve. 1918 m. atstovavo Ukrainos
delegacijai Brest-Litovsko taikos derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos. 1918 03 grįžo į
Lietuvą. 1918 06 12 kartu su dar 5 naujais nariais pasitraukus 4 kairiesiems, kooptuotas į LVT.
1918 10 20 kaip LVT delegacijos narys dalyvavo susitikime su Vokietijos kancleriu Maksu fon
Badenu. Berlyne LVT nariai drauge su kitais apsvarstė galimas ministro pirmininko kandidatūras.
Po ilgų diskusijų ministru pirmininku išrinko A. Voldemarą. Verta priminti, kad kitas kandidatas į
šį postą buvo LVT prezidiumo narys J. Šaulys (jį ministru pirmininku siūlė Santaros partija bei
Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės sudarymo kuopa).
A. Voldemaras turėjo gerus ryšius su Matiju Ercbergeriu ir
jo vadovaujamu autoritetingu centru Reichstage. Svarbu pabrėžti, kad A. Voldemaras gana vėlai
įsitraukė į Lietuvos politinę veiklą. Todėl palyginti mažai prisidėjo prie 1917 12 11 akto rengimo ir
1918 03 23 santykių su Vokietija ir negalėjo būti provokiškų pažiūrų Antantės valstybės veikėjų
akyse. 1918 11 11 LVT vadovybė patvirtino pirmą šalies Vyriausybę, kuriai vadovavo A.
Voldemaras. Vyriausybės deklaracijoje Lietuvos valstybė įsipareigojo siekti visų gyventojų,
nežiūrint religijos bei tautybės, gerovės ir ypatingą dėmesį skirti šalies vidaus reikalams.
Iš pradžių Lietuvos valdžia pradėjo kurti lietuvių valdžios
institucijas, policiją, savivaldybes ir kt., o savo kariuomenės neskubėta organizuoti. Nors A.
Voldemaras laikėsi nuostatos, kad užteks tik policijos, lūkesčiai neišsipildė ir, vokiečiams
traukiantis, į Lietuvą pradėjo veržtis bolševikų karinės pajėgos. Daug vilčių buvo dedama į po karo
sušauktą Paryžiaus taikos konferenciją – iš Vakarų valstybių tikėtasi, kad bus pripažinta Lietuvos
valstybės nepriklausomybė. Iniciatyvos kurti kariuomenę nerodė ir A. Voldemarui pavaldi Krašto
apsaugos ministerija, vadovaujama gudo generolo Kiprijono Kondratavičiaus (jis net nemokėjo
lietuviškai, buvo surusėjęs gudas). Lietuvos padėtis dar pasunkėjo, kai, 1918 m.
pabaigoje bolševikams artėjant prie Lietuvos, LVT pirmininkas A. Smetona ir Vyriausybės vadovas
Augustinas Voldemaras išvyko į Vakarus ieškoti pagalbos: prie Lietuvos sienų artėjo bolševikų
kariuomenė, o lenkų kariniai daliniai laukė tinkamo momento užimti Vilniaus miestą. Tokiomis
sąlygomis Lietuvoje buvo suformuota nauja M. Sleževičiaus vadovaujama vyriausybė, kurioje
užsienio reikalų ministro postas paliktas Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje
vadovui A. Voldemarui. Lietuvos delegacija Paryžiuje išbuvo iki 1919 m. pabaigos. Per tą
laikotarpį ji bandė surasti įtakingųjų valstybių veikėjų paramos, rūpinosi ginklų ir amunicijos
tiekimu iš JAV sukauptų Europoje atsargų. Pažymėtina, kad Lietuvoje nesančiam A. Voldemarui
užsienio reikalų ministro pareigos buvo paliktos ir III, IV bei V Laikinosiose vyriausybėse. Tuo
laikotarpiu Lietuva stipriai konfliktavo su Lenkija, siekusia į savo sudėtį įjungti Lietuvą, dėl
nepriklausomybės išsaugojimo kovėsi su jau minėta Sovietų Rusijos kariuomene ir
bermontininkais, beveik nebendravo su Latvija ir Estija, į kurias A. Voldemaras žiūrėjo labai iš
aukšto. Nepavyko gauti ir Lietuvos tarptautinio pripažinimo, nes Vakarų valstybės, nepaisant atlikto
nemažo A. Voldemaro vadovaujamos Lietuvos delegacijos darbo Paryžiuje, labiau palaikė Lenkiją.
Tik 1919 m., A. Voldemarui parvykus iš Paryžiaus, pradėta kurti URM, kurios, kaip pažymi G.
Rudis, iš esmės nebuvo, pradėtos derybos su Sovietų Rusija dėl taikos sutarties, kurią pasirašė jau
kita Lietuvos vyriausybė. 1920 m. viduryje darbą pradėjus nuolatinei K. Griniaus vadovaujamai
vyriausybei, A. Voldemaro neliko ministro kėdėje. Prasidėjo A. Voldemaro opozicinė veikla,
trukusi kiek daugiau nei šešerius metus.

1920 06 19 K. Griniui suformavus VI vyriausybę, A. Voldemaras jam pasiūlyto

švietimo ministro portfelio atsisakė ir pasinėrė į pedagoginį darbą ir publicistiką. 1920–1922 m.
dėstė Aukštuosiuose kursuose, o 1922–1926 m. – jų pagrindu įkurto Lietuvos universiteto
profesorius. Jo publicistika buvo aštri, kritikuojanti. A. Voldemaras aktyviai kritikavo parlamentinę
santvarką, krikščionių demokratų vyriausybių politiką, peikė žemės reformą, propagavo
autokratiškai valdomos valstybės modelį. Užsienio politikoje siūlė Lietuvai orientuotis į SSRS ir
Vokietiją, kurios, jo manymu, padėsiančios atgauti Vilnių.
1922 m. A. Voldemaras buvo įsivėlęs į konfliktą su Juozu Gabriu-Paršaičiu. Už aštrią
publicistiką A. Voldemarui iškelta daug baudžiamųjų bylų, jis ne kartą buvo teisiamas už tikrą ar
tariamą politinę veiklą ir pats bylinėjosi kaip ieškovas. Pavyzdžiui, už 1923 10 25 žurnale „Vairas“
(red. A. Smetona) išspausdintą straipsnį „Katruo keliu?“ jam buvo paskirta mėnesį kalėti ir
neišvykti iš Kauno už tai, kad apkaltino Ministrą Pirmininką ir užsienio reikalų ministrą E.
Galvanauską vedus slaptas derybas su lenkais. Išrinktas III seimo nariu, priklausė LTS frakcijai.
Buvo aktyviausias tautininkų frakcijos atstovas Seime, Užsienio reikalų komisijos narys, aktyviai
dalyvavo plenariniuose posėdžiuose, dažnai sakė ilgas kalbas, polemizavo su oponentais. Maždaug
nuo lapkričio vidurio jis aštriai kritikavo XIII vyriausybės vidaus ir užsienio politiką.
1926 12 17 įvykus valstybės perversmui, kuomet karininkų grupė išvaikė posėdžiavusį
III Seimą, A. Voldemarui vėl pavyko sugrįžti į valdžią. Tiesa, tai įvyko ne iš karto. Tik po ilgų
įkalbinėjimų, praėjus dvidešimčiai valandų nuo perversmo pradžios, jo rengėjams pavyko pasiekti,
kad Prezidentas K. Grinius atstatydino jo paskirtą M. Sleževičiaus vyriausybę ir, gavęs garantiją,
kad bus laikomasi šalies demokratinės Konstitucijos, naują vyriausybę pavedė sudaryti karininkų
remiamam tautininkui, artimiausiam A. Smetonos bendražygiui A. Voldemarui. Šis Respublikos
Prezidentui K. Griniui adresuotame rašte pasižadėjo laikytis Konstitucijos. Iš tiesų, 1926 m.
pabaigoje–1929 m. rugsėjį Lietuvą valdė „dviejų vyrų“, tautininkų lyderių A. Smetonos ir A.
Voldemaro valdžia: Prezidento pareigas ėjo A. Smetona, o A. Voldemaras, kaip ir 1918 m.
pabaigoje, vadovavo Ministrų kabinetui ir Užsienio reikalų ministerijai.
Užsienio reikalų ministras stengėsi laikytis savo paskelbtos programos. 1927 09
pasirašė konkordatą su Vatikanu. 1927 m. Ženevoje ir 1928 m. Karaliaučiuje vykusios derybos tarp
Lietuvos ir Lenkijos baigėsi nesėkme. A. Voldemaras nekeitė savo požiūrio į santykius su Lenkija ir
į juos žvelgė per Vilniaus krašto problemą. 1928 m. pradžioje buvo pasirašyta Lietuvos ir
Vokietijos sienų sutartis, kurioje Berlynas pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Abi valstybės taip
pat pasirašė keletą svarbių prekybos sutarčių: Lietuva gana palankiomis sąlygomis galėjo
eksportuoti žemės ūkio produktų į Vokietiją, pastaroji ekonomikos srityje gavo dideles nuolaidas
Klaipėdos krašte. A. Voldemaro laikais su Sovietų Rusija buvo palaikomi geri santykiai, kokių
nebuvo tarp trijų Baltijos valstybių, nes Latvija ir Estija laikėsi prolenkiškos užsienio politikos
orientacijos. Jų normalizuoti nepavyko, nes po daugiau kaip dvejų su puse metų darbo Vyriausybėje
A. Voldemarui teko iš jo pasitraukti.
Ministro Pirmininko ir užsienio reikalų ministro dažnai nesuvaldomas charakteris,
nesiskaitymas su kitais, arogancija, o, svarbiausia, politinės ambicijos lėmė, jog 1928 m. rudenį jis
ėmė nesutarti su Prezidentu. Vyriausybės galva siekė, kad A. Smetona simboliškai prezidentautų, o
realią valdžią turėtų jis pats, labai simpatizavęs Italijos fašizmui. 1927 m. kovai su opozicija buvo
įkurta legali pusiau sukarinta organizacija Lietuvos tautinė apsauga „Geležinis vilkas“, kurios vyr.
vadas buvo A. Voldemaras. Stojant į „Geležinį vilką“ reikėjo bučiuoti suomišką durklą ir prisiekti
besąlygiškai klausyti vado. Už priesaikos sulaužymą grėsė mirtis. Buvo leista kurti „vilkiukų“
būrius net gimnazijose. 1929 09 Prezidentas pašalino A. Voldemarą iš valdžios, o naujuoju Ministru
Pirmininku buvo paskirtas A. Smetonos svainis – J. Tūbelis. Nors A. Voldemarui buvo pasiūlyta
likti Vyriausybėje kaip užsienio reikalų ministrui, ambicingasis politikas su tokiu siūlymu nesutiko
ir pasitraukė iš Vyriausybės. Neatsitiktinai 1929 05 06 įvykdytas nesėkmingas kairiųjų studentų
pasikėsinimas prieš A. Voldemarą. Prie pat Muzikinio teatro durų į A. Voldemarą iš arti šauta
septynis kartus. Žuvo adjutantas vyresn. ltn. Pranas Gudynas, kapitonas Virbickas ir Voldemarų
įsūnis buvo sužeisti.
1930 07 24 „kaip pavojingas visuomenės tvarkai ir rimčiai asmuo“ iškraustytas iš buto
Lietuvos banko pastate ir ištremtas į Platelius, iš pradžių apgyvendintas klebonijoje, o vėliau –
gražiajame grafų Šuazelių dvare, kur Saugumo policija klausėsi jo telefono pokalbių ir skaitė visą
korespondenciją. Vėliau (iki 1934 06) policijos prižiūrimas gyveno Zarasuose pas pusbrolį Lietuvos
banko direktorių Augustiną Voldemarą. Amžininkai mena šį jo tremties laikotarpį. Jų teigimu,
profesorius gyveno kukliai, didesnę dienos dalį praleisdavo savo kambaryje skaitydamas knygas ar
periodinę užsienio spaudą. Po pietų, gražiomis saulėtomis dienomis, eidavo su giminėmis maudytis
ar irstytis valtimi. A. Voldemaras ypač mėgdavo pasivaikščioti po gražiąsias Zarasų apylinkes.
1934 06 07–08 po nepavykusio karininkų antismetoninio pučo, kuriuo siekta grąžinti
A. Voldemarą į valdžią, karo lauko sprendimu nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Kalintas,
po amnestijos 1938 02–1939 08 gyveno Prancūzijoje. Ten prancūzų kalba parašė veikalą „La
Lithuanie et ses problemes“ („Lietuva ir jos problemos“). 1939 08 27 nusprendė grįžti į Lietuvą, tik
kirtus Lietuvos sieną Virbalyje, jį pasitiko policija ir sulaikė, po to apgyvendino Zarasuose
prižiūrimą policijos kaip viešajai tvarkai pavojingą asmenį. 1940 01–06 19 valdžios sprendimu vėl
ištremtas į užsienį. Apdovanotas net trimis Vyčio Kryžiaus ordinais: 2 rūšies 3-iojo laipsnio, 2-ojo
ir 1-ojo laipsnio. Nė vienas kitas krašto apsaugos ministras nebuvo gavęs trijų Vyčio Kryžių.
Mįslingas A. Voldemaro grįžimas į Lietuvą SSRS okupacijos pradžioje.
1940 06 19 su žmona grįžę į Lietuvą, tuojau pat prie sienos buvo suimti NKVD organų. Labai
ankstų 1940 06 22 rytą A. Voldemaras buvo išgabentas į Maskvą. NKVD kalėjime išbuvo iki 1940
07 23. Ištremtas į Ordžonikidzę, kur jam sovietinė valdžia sudarė išimtines sąlygas: miesto centre
suteikė trijų kambarių butą, apstatytą naujais baldais, paskirta namų darbininkė, kas mėnesį buvo
mokama 2000 rublių. Buvo sekamas agento „kalniečio“. Prasidėjus II p. k., 1941 06 26 Voldemarai
suimti tremtyje. A. Voldemaras tardymo metu buvo verčiamas prisipažinti, kad buvo Vokietijos
žvalgybos agentu. 1941 11 tardymas baigtas. A. Voldemaras laukė nuosprendžio Ordžonikidzės
kalėjime, frontui artėjant prie Šiaurės Kaukazo, jis 1942 08 19 buvo atvežtas į Maskvos Butyrkų
kalėjimą kur ir mirė nuo širdies paralyžiaus.
Antanas Merkys. Gimė 1887 01 20 Bajorų k., Skapiškio vlsč., Ukmergės apskr.
mažažemių valstiečių Merkių šeimoje. Lietuvis,
katalikas.
Vedęs, žmona – iš Kauno miestiečių kilusi Marija (buv.
Rabašauskaitė, g. 1897), sūnus Gediminas (g. 1922).
Mirė 1955 03 05 Milenkų invalidų namuose (Vladimiro
sr., SSRS, dab. Rusija). Ten ir palaidotas, kapo nepavyko
rasti. Parvežta tik urna su žeme iš kapavietės. Kauno
Petrašiūnų kapinėse pastatytas paminklas A. Merkiui
atminti. Eksternu baigęs rusišką Rygos Aleksandro III
gimnaziją, 1908 m. įstojo savanoriu į Rusijos
kariuomenę. Iš pradžių tarnavo 177 pėstininkų Izborskio pulke. 1909 m. išlaikęs egzaminus ir gavęs
atsargos praporščiko laipsnį, norėdamas įgyti aukštąjį išsilavinimą, išėjo į atsargą.
Pradėjo studijuoti Dorpato (dab. Tartu, Estija) universiteto Teisės fakultete. Dėl
prasidėjusio I p. k. studijas teko nutraukti ir tęsti po kelerių metų. 1918 m. rudenį Kijevo Šv.
Vladimiro universitete eksternu baigė teisės mokslus ir įgijo teisininko diplomą.
1914 07 buvo pašauktas iš atsargos mobilizacijos būdu ir stojo tarnauti geležinkelių
komendantūrose. 1915 m. buvo geležinkelių komendantu Kauno, Kaišiadorių ir Kėdainių
nuovadose, o 1916 m. – Kreiburgo nuovadoje. 1917 m. pr. perkeltas į Rumunų fronto štabą
Kariuomenės gabenimo skyriaus viršininko pagalbininku. Po 1917 m. spalio perversmo Rusijoje
į valdžią atėjus bolševikams, A. Merkys (tuo metu buvo užsitarnavęs štabo kapitono laipsnį) kurį
laiką pasiliko Vokietijos kariuomenės užimtoje Ukrainoje, kur telkė išsisklaidžiusius lietuvių karius.
A. Merkio tarnyba Rusijos kariuomenėje pažymėta ne vienu apdovanojimu. 1916 m. jis buvo
apdovanotas Šv. Stanislovo 3-iojo laipsnio ordinu. 1917 11 pradžioje Rumunijos fronto 6-osios
armijos lietuvių suvažiavime buvo išrinktas tos armijos lietuvių komisaro pavaduotoju.
Sugrįžęs į Lietuvą, 1919 m. pradžioje savanoriu įstojo į besikuriančią šalies
kariuomenę, buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos štabo Juridinio skyriaus viršininku.
1919 03 13 P. Dovydaičio vyriausybėje paskirtas Krašto apsaugos ministerijos valdytoju. Šiai
vyriausybei po mėnesio atsistatydinus, M. Sleževičiaus vyriausybėje paskirtas krašto apsaugos
ministru.1919 m. rudenį ėjo krašto apsaugos ministro ir Vyriausiojo kariuomenės vado gen. ltn.
Prano Liatuko padėjėjo (pavaduotojo) pareigas, o šiam atsistatydinus, nuo 1920 04 12 vėl užėmė
krašto apsaugos ministro pareigas. Priklausymas Tautos pažangos partijai (TPP), į kurią įstojo 1919
m., artimi ryšiai su A. Smetona, įgytas aukštasis teisinis išsilavinimas, sugebėjimas tinkamai
vadovauti leido A. Merkiui sparčiai kilti karjeros laiptais.
Juridinis skyrius parengė Pulko teismo įstatus, kuriais remiantis pulko teismai turėjo
būti steigiami prie kariuomenės dalių, turinčių ne mažiau nei 400 kareivių. Pulko teismą sudarė
pirmininkas ir keturi nariai. A. Merkio vadovaujamas KAM Juridinis skyrius taip pat parengė Karo
teismo įstatus. Jais remiantis, karo teismai buvo sudaromi kiek galima greičiau, kad būtų nubausti
asmenys, kurių nusikaltimo motyvai aiškūs. Aktyvi A. Merkio veikla vadovaujant Juridiniam
skyriui atkreipė krašto vadovybės dėmesį ir, sudarinėjant P. Dovydaičio vyriausybę, jis buvo
paskirtas KAM valdytoju. A. Merkys energingai tęsė kariuomenės kūrimo bei sistemos vadovavimo
darbus. Vadovaujant A. Merkiui, kariuomenė toliau augo: buvo formuojami nauji pulkai, batalionai
bei technikos dalys. Todėl vienas iš pirmųjų darbų buvo bandymas sutvarkyti pinigų cirkuliavimą
krašto apsaugos sistemoje.
1919 03 20 įsakymu A. Merkys liepė įvesti griežtą įgytų pajamų bei išlaidų apskaitą,
registruoti įstojančius ir išstojančius iš Lietuvos kariuomenės karius. Nuolat trūkstant lėšų, liepta
kiek galima labiau taupyti kariuomenės lėšas. Pavyzdžiui, 1919 04 02 A. Merkys įsakė malkas
naudoti tik kareivių maistui gaminti bei karo ligoninėms šildyti. A. Merkio iniciatyva buvo padėti
pagrindai karinių laipsnių sistemos įvedimui, tačiau kariuomenės gretose tai sukėlė sumaištį,
sprendžiant kareivių tarpusavio santykius. A. Merkiui užimant krašto apsaugos ministro pareigas M.
Sleževičiaus vyriausybėje, vienas iš svarbesnių atliktų darbų buvo KAM reorganizacija. Siekiant
pagerinti kariuomenės struktūrų darbą, o kartu ir jų koordinavimą, 1919 05 12 KAM buvo
reorganizuota. Ją sudarė Ministerijos taryba, Ministro kanceliarija, Juridinis skyrius, Tiekimo
skyrius, Sanitarijos skyrius, Generalinis štabas. Eidamas krašto apsaugos ministro pareigas, A.
Merkys neišvengė ir incidentų. 1919 07 06 organizuojant karininkų išleistuves, Karo mokyklos
vadovybė iškilmių metu per neapsižiūrėjimą perskaitė jos pačios parengtą vyriausybinio akto
projektą dėl karininkų laipsnių suteikimo, kurio dar nebuvo pasirašęs nei Respublikos Prezidentas,
nei Ministras Pirmininkas M. Sleževičius. Šis incidentas buvo apsvarstytas Ministrų kabineto
posėdžiuose 1919 07 11 ir 15, M. Sleževičius ir A. Merkys pareiškė atsistatydinsią. Vis dėlto po
karštų diskusijų buvo nuspręsta, jog nesusipratimas, įvykęs pirmosios karininkų laidos išleistuvių
metu, nėra toks svarbus, kad atsistatydintų tokio aukšto rango pareigūnai. 06 19 K. Griniaus naujai
suformuotoje vyriausybėje A. Merkį pakeitė Konstantinas Žukas, perimdamas krašto apsaugos
ministro pareigas.
Pasitraukęs iš krašto apsaugos ministro posto, A. Merkys ilgiau nei mėnesį dirbo
pirmos rūšies ypatingųjų reikalų karininku prie krašto apsaugos ministro. 1920 08 01 paskirtas
Vietinės kariuomenės brigados vadu. 1921 m. kaip Lietuvos valdžios atstovas dalyvavo komisijos,
nustatančios tarp Lietuvos ir Latvijos valstybių sieną, darbe. 1922 m. spalio mėn. gavo pulkininko
leitenanto laipsnį, bet jau kitą mėnesį savo noru pasitraukė į atsargą. Ėmėsi teisininko praktikos –
pradėjo dirbti gerai apmokamą advokato darbą. Tuo pačiu dirbo ir įvairiose valstybės įstaigose:
Finansų ministerijos juriskonsultu, 1923 m. Aukštojo valstybės įgaliotinio Klaipėdos krašte A.
Smetonos sekretoriumi., 1925 m. tapo Kauno miesto savivaldybės tarybos pirmininku.
1924 08 17–19 Šiauliuose įvykusiame pirmame LTS suvažiavime buvo išrinktas LTS
Centro valdybos vicepirmininku. Šiai partijai priklausė per likusį nepriklausomybės laikotarpį, tuo
metu buvo tautininkų lyderio A. Smetonos artimos aplinkos veikėjas, kuriuo A. Smetona labai
pasitikėjo. Nieko nuostabaus, kad po 1926 12 17 valstybės perversmo, kuriame svarbus vaidmuo
teko karininkams A. Merkys perversmo iniciatorių buvo numatytas naujuoju šalies Ministru
Pirmininku. Tik Prezidentui K. Griniui atsisakius A. Merkį skirti naujosios vyriausybės vadovu, į
šias pareigas buvo pasirinktas kitas tautininkų šulas Augustinas Voldemaras. Minėtoje vyriausybėje
A. Merkys gavo krašto apsaugos ministro postą. 1926 12 28 teisingumo ministrui S. Šilingui A.
Merkys užsiminė, kad politiniams nusikaltėliams ir įtariamiems asmenims reikia įsteigti
koncentracijos stovyklą, kad nebūtų apsunkintas kalėjimų darbas. 1927 m. pr. pirmoji
koncentracijos stovykla pradėjo veikti Varniuose. 1927 04 22 paskelbta KAM instrukcija, kurioje
siūloma įvairių neramumų kurstytojus ir „triukšmadorius“ be teismo į kalėjimą uždaryti trims
mėnesiams. 1927 04 26 A. Merkys karo komendantams įsakė sugriežtinti laikraščių cenzūrą, ypač
atkreipiant dėmesį į politinio turinio straipsnius. A. Merkys labai rūpinosi kariuomenės švietimu.
Kiekviename pulke turėjo būti paskirtas švietimo darbo vadovas, 1927 04 06 A. Merkys patvirtino
Karo mokslų draugijos įstatymą. 1927 m. birželį išėjo atostogų ir, kaip rašoma tarnybos lape,
„būdamas atostogose įteikė atsistatydinimo prašymą, kurį Respublikos Prezidentas patenkino“.
1927–1932 m. užėmė Klaipėdos gubernatoriaus postą, 1933–1939 m. – tuometinės
Lietuvos sostinės Kauno miesto burmistras, 1934–1940 m. – Miestų s-gos pirmininkas, 1936–1940
m. nedemokratinio IV Lietuvos Seimo narys. 1939 m. rudenį – Vyriausybės įgaliotinis Vilniui ir
Vilniaus sričiai. Aktyvi A. Merkio veikla buvo įvertinta gausiais apdovanojimais, tarp jų: I rūšies
Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (1927 m.), DLK Gedimino 2-ojo laipsnio (1928 m.) ir 1-ojo
laipsnio ordinu (1938 m.), Šaulių žvaigždės ordino medaliu (1939 m.), Belgijos Leopoldo II 1-ojo
laipsnio ordinu (1935 m.), Latvijos trijų žvaigždžių 1-ojo laipsnio ordinu (1937 m.) ir kt.
A. Merkiui svarbus vaidmuo teko Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse, kai 1939 11
22 sudarius naują Lietuvos vyriausybę jis „lig šiol nuolatinis Seimo peticijų komisijų pirmininkas“,
buvo paskirtas Ministru Pirmininku. 1936 m. pristatė naujo Seimo statuto projektą (kuris absoliučią
galią vadinamojo „smetoninio“ Seimo atžvilgiu suteikė Prezidentui A. Smetonai) bei 1938 m.
Valstybės Konstitucijos rengimo pirmininkas, kurią, jam pristačius, Seimas priėmė. Buvęs
Prezidento adjutantas Vaclovas Šliogeris atsiminimuose rašo, kad A. Merkys, būdamas įtakingas
tarp tautininkų, stengėsi įsiteikti A. Smetonai ir tapti Ministru Pirmininku, o vėliau – gal ir
valstybės Prezidentu. Dėl A. Smetonos tvirtos pozicijos neįvyko permainų konsolidacijos prasme ir
Vyriausybėje, nors A. Merkys ne kartą pažymėjo Vyriausybės norą nuolat kontaktuoti su plačiąja
šalies visuomene. A. Merkio vadovaujama vyriausybė laikėsi autoritarinio valdymo principų, todėl,
priešingai nei J. Černiaus vyriausybės darbo metu, visuomenėje A. Merkio vyriausybės laikotarpiu
jau nebuvo tokio didelio pakilimo. Tam įtakos turėjo ne tik sugriežtėjusi tvarka organizuojant
masinius susirinkimus, bet ir gerokai sumažėjęs visuomenės optimizmas, jog esamomis sąlygomis
dar bent kažką galima pakeisti šalies politiniame valdyme. Padėtį sunkino iškilę dideli ekonominiai
ir socialiniai sunkumui, susiję su Klaipėdos krašto praradimu, Vilniaus krašto atgavimu ir
prasidėjusiu II p. k. Dėl visai šaliai iškilusių problemų Vyriausybės vadovui dažnai teko kalbėti
nedemokratiškai išrinktame Seime, aiškinti padėtį per žiniasklaidą, susitikimuose su plačiąja
visuomene. Pagal galimybes mėginta pagerinti padėtį. 1940 05 Vyriausybės vadovas pranešė apie
steigiamą Pramonės banką, kuris turėjo teikti įmonėms pigų kreditą. Priimtas Tautos ūkiui tvarkyti
įstatymas, sugriežtintas ir žemės ūkio valstybinis reguliavimas.
A. Merkio padėtį sunkino ir jo kaip Vyriausybės vadovo konfliktas su kariuomenės
vadu Stasiu Raštikiu (jį laikinai minėtoms pareigoms Prezidento A. Smetonos įsakymu 1940 m.
sausio mėn. pakeitė divizijos generolas Vincas Vitkauskas; 04 22 jis paskirtas kariuomenės vadu),
pablogėję santykiai tarp Lietuvos ir SSRS, pastarosios vadovybei metus nepagrįstus kaltinimus
Lietuvos vyriausybei, siekiant netolimoje ateityje ją okupuoti. Bandant taisyti padėtį, A. Merkiui
kartu su kitais aukštais Lietuvos vyriausybės nariais ne kartą teko lankytis Maskvoje ir susitikti su
aukščiausiais SSRS valdžios pareigūnais. Derybos ne tik nedavė teigiamų rezultatų, bet 06 14 vėlai
vakare SSRS Lietuvai įteikė ultimatumą, o kitą dieną Raudonoji armija okupavo Lietuvą. A. Merkio
situacija buvo labai sudėtinga ir jo padėtį dar labiau komplikavo kai kurių jo vadovaujamos
vyriausybės ministrų veiksmai. Pavojaus akivaizdoje 1940 06 pradžioje krikščionių demokratų ir
valstiečių liaudininkų vadovybė pagaliau ketino atšaukti savo deleguotus ministrus iš Vyriausybės
ir taip pareikšti nepasitikėjimą A. Merkiu.
Tokiam žingsniui vertė ryžtis minėtų partijų vadovybės esminių permainų nedarymas
šalies politiniame gyvenime, nes „visos pastangos eiti prie konsolidacijos iš esmės, sulyginti visus
valstybės traktavime eidavo niekais, jokio pasikeitimo aukštesnėse vietose negalėdavo niekas daryti
dėl Smetonos užsispyrimo“. Bene 06 12, jau A. Merkiui po derybų su SSRS vadovybe grįžus iš
Maskvos, įvyko valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų vadovybių pasitarimas (dalyvavo ir
minėtų partijų į Vyriausybę deleguoti ministrai). Pasitarime iškelta buvusio Lietuvos kariuomenės
vado Stasio Raštikio kandidatūra į Ministro Pirmininko postą. Tokį apsisprendimą lėmė turima
informacija, kad per derybas Maskvoje sovietų vadovybė palankiai atsiliepė apie šią asmenybę. Ir šį
kartą liaudininkų ir krikščionių demokratų lūkesčiai neišsipildė, nes jokių rezultatų nedavė
opozicinių srovių ministrų žygiai pas A. Merkį. Laiko buvo nedaug, su A. Merkiu nepavykus
susitarti ir prašant Prezidento A. Smetonos sušaukti nepaprastąjį Vyriausybės posėdį, buvo gauta
žinia apie SSRS ultimatumą Lietuvai, kurio svarstymas į antrą planą nukėlė valstiečių liaudininkų ir
krikščionių demokratų siekį nuversti A. Merkio vyriausybę.
Birželio 15 d. anksti ryte prezidentūroje paskutiniame Vyriausybės posėdyje svarstant
SSRS įteiktą ultimatumą Lietuvai, dauguma Vyriausybės narių, ypač Ministras Pirmininkas A.
Merkys ir jo pavaduotojas K. Bizauskas, pasisakė už sovietų reikalavimų priėmimą. Jų supratimu,
Lietuvos priešinimasis užpykdytų Sovietų Sąjungą ir ji įtūžusi nuniokotų kraštą, žūtų daug žmonių,
nukentėtų ūkis ir kultūros vertybės. Posėdyje Ministras Pirmininkas A. Merkys paprašė Prezidento
priimti jo vyriausybės atsistatydinimą. A. Smetona atsistatydinimą priėmė ir pavedė A. Merkio
vyriausybei toliau eiti pareigas, kol bus sudarytas naujas Ministrų kabinetas. Prezidentas naują
vyriausybę pavedė sudaryti S. Raštikiui (pastarojo kandidatūrai Maskva nepritarė). 06 15 po pietų
nepriklausomos Lietuvos vyriausybės nariai jau paskutinį kartą susirinko prezidentūroje, kur jiems
buvo pranešta apie gautas žinias iš Maskvos. A. Smetona pranešė, jog yra apsisprendęs trauktis į
užsienį. “. Priimtas nutarimas, kad Vyriausybė pasiliks Lietuvoje, tačiau jeigu kuris iš ministrų
norėtų išvykti į užsienį, nebus prieštaraujama.
1940 m. okupacijos pradžioje SSRS pareigūnų paliepimu Kaune likęs Ministras
Pirmininkas A. Merkys ir kiti ministrai gyventojams A. Smetonos išvykimą ėmė aiškinti kaip
atsistatydinimą. Sudarytas įspūdis, kad A. Merkys teisėtai tapo prezidentu, turinčiu teisę skirti
naują ministrą pirmininką. Einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas (06 15–17) A.
Merkys 06 17 patvirtino ir marionetinę Liaudies vyriausybę su Justu Paleckiu priešakyje. Jam
pradėjus laikinai eiti Lietuvos Prezidento pareigas, o Vincui Krėvei-Mickevičiui – Liaudies
vyriausybės Ministro Pirmininko pareigas, A. Merkys privalėjo atsistatydinti. Nujausdamas
suėmimo grėsmę, A. Merkys su šeima birželio mėn. nelegaliai perėjo Lietuvos–Vokietijos sieną,
tačiau, Vokietijos pareigūnams pareikalavus atiduoti diplomatinį pasą, sugrįžo į Lietuvą. 07 09
NKVD pareigūnai A. Merkį kartu su šeima suėmė Rygos oro uoste, iš kurio ketino pasitraukti į
Švediją. Sugrąžintas į Kauną, 07 17 su žmona bei sūnumi suimti ir ištremti į Saratovą. Kilus
Vokietijos ir SSRS karui, Merkių šeima buvo suimta ir kalinta įvairiuose SSRS kalėjimuose. 1952
04 16 visiems šeimos nariams SSRS saugumas paskyrė po 25 metus kalėjimo. Kurį laiką kalėjo
Vladimiro kalėjime (SSRS). Po J. Stalino mirties pasikeitusiomis politinėmis sąlygomis 1954 03 19
išleistam sūnui G. Merkiui leista sugrįžti į Lietuvą, 08 27 išleistiems Marijai ir Antanui Merkiui
nebuvo leista sugrįžti į Lietuvą, jie turėjo apsigyventi Vladimiro mieste. Dėl silpnos sveikatos A.
Merkys buvo apgyvendintas Milenkų miesto (Vladimiro sr.) invalidų namuose ir, nepraėjus nė
metams, paskutinis nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas, patyręs insultą, mirė. 1991 m.
prie jo sodybos Lapėse pastatytas paminklinis biustas. Pagrindinė Lapių miestelio gatvė pavadinta
Antano Merkio vardu.
Juozas Urbšys. XIX, XX, XXI vyriausybių užsienio reikalų ministras. Gimė 1896 02
29 Šateiniuose, Kėdainių apskr. Kilęs iš valstiečių šeimos. Urbšiai išaugino penkis sūnus ir vieną
dukterį. J. Urbšio brolio Alfonso sūnus Aloyzas Urbšys (g. 1935 01 17) tautodailininkas,
kraštotyrininkas, tremtinys; jo sūnus Povilas Urbšys (g. 1962 09 02) istorikas, Lietuvos Respublikos
Seimo narys (2012–2016). Lietuvis, katalikas. 1926 05 15 Berlyne susituokė. Žmona Marija
Mašiotaitė-Urbšienė, žinomo lietuvių rašytojo ir pedagogo Prano Mašioto dukra, istorikė,
bibliografė. Urbšiai vaikų neturėjo. Mirė 1991 04 30 Kaune. Palaidotas Kaune Petrašiūnų kapinėse.
Nuo 1906 m. iki 1915 m. gyveno Zaosės vienkiemyje (Urbšyne vadinamas), Naujamiesčio vlsč.
Panevėžio apskr. Tėvas, pardavęs vieną ūkį Kėdainių apskr., pirko iš dvarininko Oginskio 100 ha
ūkį, vadinamą Zaosė. 1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą, 1915 m. įstojo į Rygos
politechnikos institutą. Kilus I p. k. ir prie Rygos artėjant Vokietijos kariuomenei, politechnikumas
buvo perkeltas į Maskvą. 1915–1916 m. dirbo Maskvoje LDNKŠ. 1916 m. mobilizuotas į carinės
Rusijos kariuomenę, 1917 m. baigė Čiugujevo (Charkovo sr.) karo mokyklą, buvo išsiųstas į frontą.
Bolševikams neteisėtai 1917 m. Spalio perversmo metu atėjus į valdžią Rusijoje, 1917 12
pasitraukė iš galutiniai suirusios carinės kariuomenės. Grįžo į Maskvą, galvodamas tęsti mokslą
institute. Nuo 1918 01 dirbo Bogorodsko Lietuvių pradžios m-klos (Maskvos m. rajonas) mokytoju.
Moksleivių vasaros atostogų metų dirbo vertėju. Kurį laiką dirbo Sovietų Rusijos Darbo liaudies
komisariato raštinėje Maskvoje.
1918 m. rudenį, baigiantis I p. k., sugrįžo į Lietuvą. Grįžęs į Lietuvą, jis gyveno
Panevėžyje. 1919 04 12 J. Urbšys buvo mobilizuotas ir paskirtas į Panevėžio batalioną. Tuo metu
vyko nepriklausomybės kovos su bolševikais. Panevėžio batalionas 1919 05 19 po atkaklių kovų
užėmė Panevėžį. Panevėžio kovų operacijai vadovavo bataliono vadas, karininkas Jonas Variakojis
ir instruktorius karininkas Maksimas Katchė, štabo viršininko ir adjutanto pareigas tuomet ėjo
karininkas J. Urbšys. J. Urbšys aprašė Panevėžio bataliono kovas su Raudonąja armija straipsnyje
„Trumpa apžvalga Panevėžio bataliono veikimo, kariaujant 1919 m. su bolševikais Latvijos
teritorijoje“. Nuo 1919 11 17 batalionas buvo pavadintas IV pėstininkų pulku. Pulko vado
pareigoms paskirtas bataliono vadas J. Variakojis, o J. Urbšys buvo paskirtas pulko štabo
viršininku. 1919 11 22 valstybės Prezidento įsakymu J. Urbšiui karininko laipsnis pakeičiamas į
vyresniojo leitenanto. 1919 11 pab. pulkas dalyvavo mūšiuose su bermontininkais.
Nepriklausomybės kovose J. Urbšiui kartu su pulku teko dalyvauti mūšiuose su bolševikais,
bermontininkais ir lenkais.
Nuo 1920 08 06 2-sios divizijos štabo vyresnysis leitenantas J. Urbšys perkeltas į
Generalinį štabą operacijų skyriaus viršininko pirmuoju padėjėju. 1921 01 22 paskirtas į nuolatinę
Karo istorijos kolegiją, kuriai pavesta Karo muziejaus organizavimas. 1921 03 16 Generalinio štabo
vyresn. leitenantui J. Urbšiui buvo suteiktas kapitono laipsnis nuo 1920 12 27. 1921 03 24 d. Gen.
štabo kapitonas J. Urbšys paskiriamas į Aukštųjų karininkų kursų valdybą. Generalinio štabo
Operacijų skyriuje išdirbęs nepilnus metus, J. Urbšys nuo 1922 06 11 paleidžiamas iš kariuomenės,
kaip reikalingas URM. Rašė straipsnius leidiniams „Mūsų žinynas“, „Lietuvos aidas“, „Karo
archyvas“, „Židinys“ ir kt. Perėjęs dirbti į URM, J. Urbšys iš pradžių ėjo Lietuvos pasiuntinybės
Berlyne Konsulinio skyriaus vedėjo pareigas. “ Berlyne J. Urbšys susipažino su būsima žmona
pasiuntinybės vertėja Marija Mašiotaite ir neilgai trukus susituokė. J. Urbšys greitai kilo
diplomatinės karjeros laiptais: 1927 m. paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Berlyne pirmuoju
sekretoriumi, tais pat metais perkeltas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmuoju sekretoriumi.
1933 04 01 paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėju, 05 15 Lietuvos nepaprastuoju
pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Rygoje (Latvijai). 1934 08 01 paskirtas URM Politikos
departamento direktoriumi, 1936 12 05 – URM generaliniu sekretoriumi. Kaune įsikūrusi Urbšių
šeima buvo viena iš nepriklausomos Lietuvos elito šeimų, dažnai rengdavusi priėmimus savo
namuose. Priėmimai Urbšių namuose būdavo labai gausūs ir, bent tuo požiūriu, labai pavykę.
J. Urbšys trijų paskutinių vyriausybių – XIX, XX ir XXI – užsienio reikalų ministras,
kurio darbą komplikavo išlikę įtempti santykiai su Vokietija, 1939 09 01 kilęs II p. k., blogėję
santykiai su SSRS, pasibaigę Lietuvos nepriklausomybės praradimu. J. Urbšys ministru pradėjo
dirbti 1938 12 05. Tada, atsistatydinus V. Mirono vadovaujamai vyriausybei, ji tą pačią dieną buvo
pertvarkyta, ir V. Mironas sudarė naują XVIII vyriausybę. Pasikeitė tik keli ministrai, tarp jų –
užsienio reikalų ministras. Paskutinis nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys
URM vadovu paskirtas dėl kelių priežasčių. Tai lėmė asmeninės ir dalykinės savybės, visų pirma,
didelė patirtis diplomatinėje tarnyboje ir URM. Jis buvo Politikos departamento direktorius ir URM
Generalinis sekretorius. URM jau buvo nusistovėjusi tradicija, pagal kurią buvo paskirtas trečias iš
eilės užsienio reikalų ministras (prieš tai D. Zaunius ir S. Lozoraitis).
 Kartu Lietuvos valdžia naujojo užsienio reikalų ministro dėka tikėjosi pagerinti savo
tarptautinę padėtį, ypač santykius su kaimynine nacistine Vokietija, kurios valdžia atvirai skelbė,
kad Klaipėdos kraštas turi priklausyti A. Hitlerio vadovaujamai Vokietijai. 1938 m. gruodžio
viduryje Didžiosios Britanijos vyriausybė laikėsi nuostatos, kad „jei Vokietija mėgintų užimti
Klaipėdos kraštą, tai Lietuvai būtų geriau nesipriešinant jį palikti.“ Lietuva buvo palikta viena su
savo problema. Tokiomis sąlygomis, kaip pažymi J. Skirius, Lietuvos valdžia dėl siekio išsaugoti
Lietuvos nepriklausomybę buvo pasiryžusi išsižadėti Klaipėdos krašto Vokietijos naudai. Klaipėdos
krašto likimas paaiškėjo 1939 03 20, kai Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon
Ribentropas Berlyne priėmė J. Urbšį ir Lietuvos nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą
Vokietijoje K. Škirpą. Susitikimo metu J. Ribentropas pareikalavo, kad Lietuva perduotų Klaipėdos
kraštą Vokietijai. J. Urbšys dar bandė tartis, surandant kompromisinį variantą, tačiau Vokietijos
atstovas neketino nusileisti ir net reikalavo, kad Klaipėdos kraštas tuoj pat Berlyne būtų įjungtas į
Trečiąjį Reichą. J. Urbšiui pavyko susitarti, kad tai įvyktų po dviejų dienų, kai jis, sugrįžęs į
Lietuvą, apie tokį Vokietijos reikalavimą praneš savo Vyriausybei. J. Urbšys su J. Ribentropu
Berlyne pasirašė Klaipėdos perdavimo Vokietijai sutartį. Taip Lietuva neteko Klaipėdos krašto, kurį
ginklu atkovojo prieš šešiolika metų. Klaipėdos krašto netektis ir Lietuvos visuomenės audringa
reakcija į šį įvykį lėmė, kad atsistatydino V. Mirono vyriausybė, o 03 28 naują sudarė gen. Jonas
Černius. J. Urbšys toliau liko eiti savo pareigas. Dirbdamas V. Mirono vyriausybėje J. Urbšys (dėl
sustiprėjusių tuberkuliozės požymių tris mėnesius gydėsi Šveicarijoje; jam gydantis užsienio reikalų
ministro pareigas ėjo Ministro Pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas), spaudžiant Vokietijai, kuri
siekė Lietuvą turėti savo įtakos zonoje, balandžio mėn. pasirašė ekonominę sutartį. Kaip nurodo J.
Skirius, sutarties pasirašymas labai pagyvino ir išplėtė prekybos apyvartą tarp abiejų valstybių
Vokietija, siekdama turėti dar didesnę įtaką Lietuvoje, prasidėjus II p. k., ragino Lietuvos
Vyriausybę pačiai iš Lenkijos atsiimti Vilniaus kraštą.
Lietuvos valdžia tą pasiūlymą atmetė ir mėgino toliau laikytis neutraliteto, nors
situacija buvo komplikuota. 09 30 iš atostogų sugrįžusiam J. Urbšiui toliau reikėjo spręsti Lietuvai
iškilusias problemas ne tiek su Vokietija, bet su SSRS, kuri tarpukariu nuolat viešai pabrėždavo, jog
Vilniaus kraštas turi priklausyti Lietuvai, o ne Lenkijai. Raudonajai armijai 1939 m. rugsėjo antroje
pusėje okupavus Lenkijos rytinę dalį, į kurią įėjo ir Vilniaus kraštas, spalio pradžioje SSRS
inicijavo derybas su Lietuva dėl šio krašto perleidimo Lietuvai. 10 03 prasidėjusiose derybose
Maskvoje Lietuvai atstovavo J. Urbšys ir pasiuntinys L. Natkevičius. Įtemptų derybų metu, kuriose
dažnai dalyvavo ir pats J. Stalinas, SSRS išsireikalavo, kad tarp abiejų valstybių būtų sudaryti du, o
ne trys sutarčių projektai:
1) dėl Vilniaus ir jo krašto perleidimo Lietuvai;
2) dėl Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos.
Galutiniame variante, nusprendus abu projektus sujungti į vieną, 10 10 Lietuvos
delegacijos pirmininkas J. Urbšys Maskvoje pasirašė Savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią SSRS
įsipareigojo perduoti Lietuvai Vilniaus kraštą, o į jos teritoriją turėjo būti įvesta 20 tūkst.
Raudonosios armijos karių. Lietuvos situaciją atspindėjo žodžiai: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.
Pažymėtina, kad derybų metu SSRS, daugiausia J. Urbšio dėka, padarė keletą nuolaidų Lietuvai:
pirminiame variante į Lietuvą turėjo būti įvesta ne 20 tūkst., o 50 tūkst. karių; pasirašyta sutartis dėl
tam tikrų pietų Lietuvos sričių perdavimo vokiečiams. Antra vertus, net ir po išsiderėtų nuolaidų
Lietuva pasidarė priklausoma nuo SSRS. SSRS vyriausybė neketino sustoti ir 1940 05 25 įteikė
Lietuvai notą dėl neva grobiamų raudonarmiečių. Iki tol nei Prezidentas, nei Vyriausybės nariai
nekreipė dėmesio į dar 1939 m. rudenį memorandumu išsakytus užsienyje rezidavusių Lietuvos
diplomatų perspėjimus dėl galimos sovietų agresijos. 05 26 J. Urbšys įteikė SSRS atstovui
atsakomąją notą, kurioje paneigė SSRS nepagrįstai metamus kaltinimus Lietuvai. Maskvai
nenusileidžiant, J. Urbšys iki birželio vidurio dar ne kartą lankėsi Maskvoje, norėdamas kiek
įmanoma normalizuoti pašlijusius abiejų valstybių santykius. Derybos baigėsi tuo, kad 06 14 vėlai
vakare V. Molotovas įteikė J. Urbšiui Lietuvai skirtą ultimatumą, kuriame reikalauta:
a) vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių A. Povilaitį
atiduoti teismui;
b) tuojau sudaryti naują vyriausybę,
c) įvesti neribotą skaičių Raudonosios armijos karių į Lietuvą
Ultimatumo svarstymui buvo duotas 10 val. laiko tarpas, per kurį Lietuvos valdžia su
Prezidentu A. Smetona priešakyje nusprendė SSRS reikalavimus patenkinti. Beje, ir vėlesniu
laikotarpiu J. Urbšys laikėsi nuostatos, kad Lietuva neturėjo kito kelio, kaip tik priimti SSRS
primestą Lietuvai ultimatumą.
1940 06 15 SSRS okupavus Lietuvą, URM naujajam jos vadovui V. Krėvei
Mickevičiui jis perdavė 1940 06 19, o 1940 07 17 J. Urbšys kartu su žmona vieni pirmųjų tapo
sovietinių okupantų aukomis, buvo suimti ir deportuoti į Tambovo sritį (SSRS). Nuo 1941 06 22
kalinami Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Maskvos ir Vladimiro
kalėjimuose. 11 metų jie kalėjo vienutėse be susirašinėjimo ir jokio ryšio su artimaisiais. 1952 m.
Urbšiai nuteisiami 25 metams kalėti „už aktyvų prisidėjimą prie tarptautinės buržuazijos pastangų
nuversti Tarybų valdžią“, skaičiuojant nuo suėmimo dienos ir iš Maskvos Butyrkų kalėjimo
nuvežami į Vladimiro kalėjimą. Ten J. Urbšys kalinamas su buvusiu Lietuvos Prezidentu A.
Stulginskiu, Ministru Pirmininku A. Merkiu, jo sūnumi Gediminu Merkiu, ministrais S. Šilingu ir J.
Tonkūnu. 1954 m. rudenį, po J. Stalino mirties, tuo metu, kai N. Chruščiovas pasmerkė J. Stalino
kultą, 1954 08 27 d. visi buvę ministrai ir jų žmonos iš kalėjimo buvo paleisti be teisės apsigyventi
Pabaltijyje. Apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavęs kito darbo, J. Urbšys dirbo
fabriko „Paryžiaus komuna“ pirties kasininku. Sovietinės represijos palietė visą J. Urbšio šeimą –
juos 1941 06 14 išvežė į Sibirą. 1956 m. Urbšiams leista grįžti į Lietuvą, 1956 07 M. Urbšienė, o po
mėnesio ir J. Urbšys grįžo į tėvynę. Kadangi P. Mašioto namas, kuriame Urbšiai turėjo butą, buvo
konfiskuotas, laikinai prisiglaudė Sofijos Čiurlionienės ir jos dukters Danutės Čiurlionytės-
Zubovienės namuose Kaune. M. Mašiotaitei-Urbšienei pavyko gauti darbą Respublikinės
bibliotekos Rankraščių skyriuje. Po žmonos mirties, nuo 1959 m. iki pat J. Urbšio mirties, buitį
tvarkė jo dukterėčia Marija Urbšytė. 1963 m. J. Urbšys sovietinės valdžios buvo nuvežtas į Berlyną
liudyti hitlerininkų bendradarbio Hanso Globkės byloje. Lietuvoje J. Urbšys gaudavo tik 50 rublių
pensiją, todėl pragyvenimui prisidurdavo versdamas grožinę literatūrą iš prancūzų kalbos. Dar
tarpukario metais jis išvertė Žoržo Diuhamelio (Georges Duhamel) romaną „Salavino dienoraštis“
(1930). Grįžęs iš tremties, vertė prancūzų klasiką. Be kitų, išvertė: Giustavo Flobero „Jausmų
ugdymas“ (1959), Allain-Rene Le Sage’o „Šlubas velnias“ (1961), Romeno Rolano „Kola
Brenjonas“ (1966), Moljero „Tartiufas“, „Šykštuolis“, „Miestelėnas-bajoras“, „Tariamasis ligonis“
ir kitas komedijas (1967), Abbé Prévost´o „Manona Lesko“ (1968), Pjero Bomaršė „Figaro
vedybos“ (1972) ir kt. Slapta rašė atsiminimus, kuriuos 1979 m. išleido pogrindinė „ab“ spaustuvė,
vėliau atgimimo metais dideliu tiražu išleistos jo atsiminimų knygos „Lietuva lemtingaisiais 1939–
1940 metais“, „Atsiminimai“. Apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo ir 4-ojo laipsnio, Vytauto
Didžiojo 4-ojo laipsnio ir kitų valstybių ordinais, Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
J. Urbšys vienintelis iš Nepriklausomos Lietuvos ministrų sulaukė Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo ir mirė sulaukęs 95 metų.
Jonas Černius. XX vyriausybės ministras pirmininkas. Gimė 1898 01 06 d. Kupiškio
miestelio Zuntės priemiestyje mūrininko ir turtingos ūkininkaitės Černiauskų šeimoje. Iki 1924 m.
Jonas pasirašinėjo Černiausko pavarde, o vėliau ją sutrumpino ir pakeitė į Černiaus. Lietuvis,
katalikas. Vedęs. Žmona Veronika, duktė Danutė, sūnus Vytautas. Mirė 1977 07 13 Los Andžele
(JAV). Palaidotas Los Andželo Holly Cross kapinėse. 1998 09 08 J. Černiaus ir jo žmonos palaikai
perlaidoti Kaune Petrašiūnų kapinėse.
Mokėsi Kauno I gimnazijoje, ją pabaigęs, išklausė tris kursus LU Technikos fakultete.
Karo mokslus J. Černius ėjo Karo mokykloje, Aukštesniuose karo technikos kursuose ir užsienyje:
mokėsi Briuselio (Belgija) aukštojoje karo inžinerijos m-kloje (įgijo inžinieriaus specialybę) ir
Paryžiaus generalinio štabo akademijoje (įgijo generalinio štabo karininko diplomą). 1919 –1920 m.
J. Černius dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su bolševikais ir lenkais (ėjo būrio vado,
vyresniojo karininko, kuopos vado ir kitas rikiuotės karininko pareigas). Daugiau kaip pusantrų
metų buvo Karo technikos štabo viršininkas, vėliau paskirtas Generalinio štabo operacijų skyriaus
viršininku, o 1934 m. ėjo Karo m-klos viršininko, vėliau Generalinio štabo valdybos viršininko
pareigas.
Nuo 1935 m. pr. iki paskyrimo Lietuvos Ministru Pirmininku ėjo Kariuomenės štabo
viršininko pareigas. 1937 11 23 Respublikos Prezidento aktu J. Černiui suteiktas brigados generolo
laipsnis. Už nuopelnus brigados gen. J. Černius apdovanotas ordinais bei garbės ženklais.
1939 03 22 Vokietija įteikė ultimatumą Lietuvai ir pareikalavo grąžinti jai Klaipėdos
kraštą. Lietuvos valdžia be didesnio svarstymo ultimatumą priėmė. Klaipėdos kraštas atiteko
Vokietijai. Visuomenei nenurimstant ir abiem opozicinėms partijoms – valstiečiams liaudininkams
ir krikščionims demokratams – jau kuris laikas skambinant pavojaus varpais, po kelių dienų
Vyriausybėje neliko V. Mirono. Prezidentas A. Smetona generolui Jonui Černiui pavedė sudaryti
naują šalies vyriausybę, į kurią buvo pakviesti ir keturi opozicijos atstovai – po du valstiečius
liaudininkus ir krikščionis demokratus. Karininko J. Černiaus menka kompetencija politikos srityje,
nedidelės galios to meto šalies politiniame gyvenime, Prezidento siekis turėti nuo savęs
priklausomą vyriausybės vadovą lėmė, kad pasirinkta J. Černiaus kandidatūra. Taip pat lėmė
manymas, kad visuomenė labiau pasitikės karininko vyriausybe, S. Raštikio įtaka. S. Raštikis
stengėsi paveikti Prezidentą, kad į vyriausybės sudėtį būtų įtraukti opozicijos atstovai. Lenkų
pasiuntinys Lietuvoje Francišekas Charvatas samprotavo, kad 1939 m. pr. S. Raštikis buvo vienas
įtakingiausių asmenų Lietuvoje, kuris darė įtaką net vyriausybės sudėčiai.
Paviršutiniškai žvelgiant, J. Černiaus vyriausybė savo sudėtimi skyrėsi nuo prieš tai
dirbusių J. Tūbelio ir V. Mirono vyriausybių, nes generolo vadovaujamoje vyriausybėje dirbo keturi
opozicijos atstovai: du valstiečiai liaudininkai ir du krikščionys demokratai. Taip buvo sudarytas
įspūdis, kad vyriausybė bus koalicinė, kuriai prigijo „Vieningo darbo“ vyriausybės pavadinimas.
Visuomenė dėjo daug vilčių į šią vyriausybę. Nepaisant opozicinių jėgų įsitraukimo į Vyriausybę,
kaip matyti, pagal deklaracijos turinį naujoji vyriausybė iš esmės niekuo nesiskyrė nuo ankstesnės
V. Mirono ar kitų autoritariniu laikotarpiu dirbusių vyriausybių. Todėl J. Černiaus vyriausybės
laikotarpiu šalies valdyme esminių permainų neįvyko. Vis dėlto 1939 m. pavasarį ir vasarą
visuomenėje kilo entuziazmas dėl galimo vyriausybės darbo pasikeitimo. Tuo metu Lietuvoje bene
pirmą kartą nuo valstybės perversmo laikų 1926 m. kilo daug mitingų, netgi demonstracijų, kuriose
J. Černiaus Kabineto ministrai važinėjo po Lietuvą su kalbomis ir raginimais klausyti Vyriausybės.
Lietuvoje pradėjo formuotis savotiškas visuomenės sąjūdis, kuris tada buvo
pavadintas Patriotiniu frontu. Šio sąjūdžio esmė – visi Lietuvos piliečiai nepaisant ideologinių
pažiūrų skirtumų turėjo susijungti į vieną, už Lietuvos nepriklausomybę pasisakantį judėjimą. Be to,
buvo tikimasi, kad netrukus bus uždaryta vienintelė legali politinė partija – LTS. Tačiau Prezidentui
toks politinis scenarijus netiko, nes tai grėsė jo nušalinimu nuo posto.
Naujojo Ministro Pirmininko padėtį sunkino jo vadovaujamos vyriausybės ministrų L.
Bistro ir J. Krikščiūno nesutarimai su Prezidentu A. Smetona; opozicinių jėgų (valstiečių
liaudininkų ir krikščionių demokratų) daromi spaudimai reikalaujant švelninti politinį valdymą;
LTS, ypač jaunųjų tautininkų, kritika dėl premjero nesugebėjimo laikytis kietesnės politikos prieš
opozicijos deleguotus ministrus. Ministro Pirmininko padėtį komplikavo 1939 09 01 prasidėjęs II
p. k., kuomet Vokietija pasiūlė Lietuvai pačiai atsiimti Vilniaus kraštą. Visuomenėje būta įvairių
nuomonių, buvo daromas spaudimas Vyriausybei dėl Vilniaus, kurio Lietuva neturėjo beveik
dvidešimt metų. Nepaisant to, J. Černiaus vyriausybė laikėsi neutraliteto ir Vilniaus kraštą tų metų
rudenį atgavo ne nacistinės Vokietijos padedama, o SSRS dėka.
Nors istorikai dėl šio SSRS dalinių įsileidimo į Lietuvą mėgina kaltinti J. Černiaus
vyriausybę, užmirštama, kad to meto Lietuvos politikoje pagrindiniu smuiku griežė ne Vyriausybės
vadovas, bet šalies Prezidentas A. Smetona. Taigi dėl Savitarpio pagalbos sutarties sudarymo ir jos
nuostatų realizavimo pirmiausia atsakomybę turėtų prisiimti tuometinis Lietuvos Prezidentas, nuo
kurio buvo priklausomi Vyriausybės vadovas ir jo nariai.
1939 m. lapkričio mėn. antroje pusėje J. Černiaus vyriausybė atsistatydino ir naują
vyriausybę suformavo Antanas Merkys. Pagrindinė J. Černiaus vyriausybės griūties priežastis – J.
Černiaus per didelis nuolaidžiavimas opozicijos partijoms – valstiečiams liaudininkams ir
krikščionims demokratams. Su tuo nenorėjo sutikti Prezidentas A. Smetona, ir ypač to meto šalies
politiniame gyvenime gana didelį svorį įgiję jaunieji tautininkai, nuolat spaudoje kritikavę J. Černių
dėl nesugebėjimo opozicijai primesti savo valios.
Pasitraukęs iš ministro pirmininko pareigų, J. Černius sugrįžo į kariuomenę ir ėmė
dirbti 2-osios pėstininkų divizijos vadu. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, jos kariuomenę
reorganizavus į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, J. Černius paskirtas jo štabo viršininku (dirbo iki
Vokietijos ir SSRS kilusio karo 1941 06 22), įgijo SSRS kariuomenės generolo majoro laipsnį.
Vokietijai užpuolus SSRS, liko Lietuvoje ir apsigyveno Kupiškyje.
Baigiantis II p. k. ir Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, J. Černius pasitraukė į
Vakarus: iš pradžių keletą metų gyveno Vokietijoje pabėgėlių stovykloje, 1948 m. su šeima
persikėlė į JAV (į Los Andželą). Iš pradžių trumpai dirbo BALF’e, o paskui N daugiau kaip
dešimtmetį Flinto mieste, Mičigano v-joje General Motors automobilių bendrovėje inžinieriumi.
Kazys Skučas. XX, XXI vyriausybių vidaus reikalų ministras. Gimė 1894 03 15
Mauručių k., Veiverių vlsč., Marijampolės apskr. Kilęs iš valstiečių šeimos. Lietuvis, katalikas
(krikštytas Garliavos katalikų parapijos bažnyčioje). Vedęs, žmona – Stefanija. Turėjo dvi dukras
Jūratę ir Birutę. 1941 07 30 sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Palaidojimo vieta nežinoma.
Baigęs pradžios mokyklą, būdamas gabus ir energingas, galvojo kur toliau mokytis, ką
toliau veikti. Rusų priespaudos metu, čia, Lietuvoj, didelių perspektyvų ateičiai nebuvo. Paklausęs
tėvo žodžių, liko Lietuvoj ir įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kurią 1911 m. baigęs pradėjo
mokytojauti. 1914 m. įstojo į Petrogrado mokytojų institutą, bet 1915 m. buvo mobilizuotas į
Rusijos kariuomenę. 1916 m. baigė Čiugujevo (Charkovo gub., Ukraina) karo m-klą. Mokyklą
baigė gavęs karininko laipsnį ir siuntimą į 249-ąjį pėstininkų pulką Tambove rumunų fronte, dėl to,
kad ten gyveno nemaža lietuvių pabėgėlių kolonija ir ten buvo pažįstamų, nors galėjo pasirinkti
gvardijos ir kitas dalis, esančias daug geresnėje padėtyje karo metu. Su lietuviais greit susidraugavo,
dalyvavo jų vakaruose, susirinkimuose.
Kaip gabus karininkas, pabuvęs apie metus rikiuotėje, buvo paskirtas į mokomąją
kuopą. 1916 m. rudenį jau ėjo tos kuopos vado pareigas, o vėliau tapo ir pačios kuopos vadu. Iš čia
išvyko į frontą Galicijoje, į 32-ąją diviziją, kur tarnavo 126-ajame pulke, virš metų eidamas kuopos
vado pareigas. Kautynėse buvo sužeistas, nes visą laiką 16-asis pulkas buvo fronte ir dalyvavo
įvairiose kautynėse ties Černivciais, Sniatinu, Nadrova, Stanslavu, Slobodzia, Būdamiku ir kitur
(jau Rumunijoje). 1918 m. pr. paliko Rusijos kariuomenę ir atvyko į Voronežą, kur dirbo lietuvių
pabėgėlių organizacijoje iki 1918 06, kuomet su pirmu ešalonu grįžo į Lietuvą.
Grįžęs į Lietuvą ir V. Mirono pakviestas, 1918 08 apsigyveno Dauguose. Čia
prasidėjo kūrybinis darbas lietuviškai ir tautinei sąmonei kelti. Dauguose su kitais suorganizavo
visuomenę kovoti su lenkiška ir komunistiška įtaka, daug padėjo pastangų bei rūpesčių
organizuodamas Daugų mokyklą, kurios vedėju pats buvo. Greta to, dirbo organizacinį darbą
Alytuje – kartu su kitais veikėjais kūrė apskrities savivaldybę. Turėjo didelį pasisekimą
organizuodamas viešosios tvarkos instituciją – vadinamuosius milicininkus. Už visuomeninį darbą
buvo vokiečių grasinama, kad pagaliau reikėjo net bėgti ir slapstytis. Bet užtarus kunigui V.
Mironui, kuris gudriai mokėjo palaikyti su vokiečiais viešai gerus santykius, sąlygos darbui vėl
palengvėjo. 1918 m. rudenį, prieš Kalėdas, buvo paskirtas Žemės ūkio ministerijos įgaliotinio
pavaduotoju Alytaus apskr. Tas pareigas derino su Alytaus miesto ir apskr. Milicininkų viršininko
pareigomis.
1919 02 06 stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, buvo paskirtas Alytaus
komendantu. Dalyvavo kovose su bolševikais. 1919 3 01 – Marijampolės miesto ir apskr.
komendantas. 1920 01 01 gavo kapitono laipsnį. 1920 08 14 paskirtas Suvalkų komendantu, o nuo
1920 10 12 dar ėjo ir Marijampolės komendanto pareigas. Likvidavus Suvalkų komendantūrą, liko
tik Marijampolės komendantu. 1921 05 05 laikinai paskirtas 10-ojo pėstininkų pulko vado padėjėju,
09 01 – bataliono vadu. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. Tapo Generalinio štabo
valdybos operacijų skyriaus viršininku, o 1925 11 01 – Vytauto Didžiojo karininkų kursų
lektoriumi. Redagavo pirmuosius karininkų žurnalo „Kardas“ numerius.
1926 09 01 M. Sleževičiaus vyriausybei iš Kauno įgulos viršininko pareigų pašalinus
plk. V. Braziulevičių, 1926 09 01 į jas paskirtas K. Skučas. Po gruodžio 17-osios valstybės
perversmo K. Skučas iš savo pareigų nebuvo atleistas ir, net pasikeitus valdžiai, toliau darbavosi
tame pačiame poste. Kariuomenės vadovybė vertino jo sugebėjimus, todėl neatsitiktinai, paleidus į
atsargą plk. J. Petruitį, 1928 01 03 paskirtas II-osios divizijos (stovėjusios sostinėje, dėl to
svarbiausios) vadu ir Kauno įgulos viršininku. 1928 11 23 (kariuomenės šventės proga) suteiktas
pulkininko laipsnis. Būdamas komendantu ir įgulos viršininku, aktyviai dalyvavo Lietuvos
Karininkų Ramovės veikloje, jos valdyboje eidamas įvairias pareigas ir apie 4 metus būdamas
pirmininku.
1934 05 01 K. Skučas atleistas iš einamų pareigų ir paskirtas ypatingųjų reikalų
karininku prie krašto apsaugos ministro (divizijos vado teisėmis), o iš šios vietos – karo atašė prie
SSRS vyriausybės Maskvoje. Pasak S. Raštikio: „1934 m. birželį įvykus Kubiliūno nevykusiam
sukilimui, plk. Skučas negalėjo pasilikti savo vietoje. Nors jis pats tiesiogiai ir nedalyvavo tame
sukilime, tačiau buvo davinių, kad jis iš anksto žinojęs apie sukilimo ruošimą ir kai kuriuos
sukilimo organizatorius. Tada jam buvo pasiūlyta vykti į Maskvą“.
Iš SSRS K. Skučas sugrįžo 1938 pabaigoje. 1938 12 23 paskirtas Karo m-klos
viršininku. 1939 12 16 suteiktas brigados generolo laipsnis. 1939 03 26 išėjo į atsargą ir
paskutiniuose dviejuose Ministrų kabinetuose buvo vidaus reikalų ministru (1939–1940 m). Tam
įtakos pirmiausiai turėjo jo priklausymas valdančiajai partijai LTS.
Eidamas šias pareigas K. Skučas pasirašė nemažai svarbių juridinių aktų: „Lietuvos
Respublikos ir Vokietijos Valstybės 1939 m. gegužės 20 d. mažojo pasienio susisiekimo susitarimui
vykdyti taisykles“, „Savivaldybių tarnautojų pensijų įstatymui vykdyti taisykles“, „Gydytojo
specialisto vardui gauti taisyklių pakeitimą“, „Loterijų ir aukų rinkliavų įstatymui vykdyti
taisykles“, „Sutarčiai tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Reicho dėl klaipėdiškių pilietybės
vykdyti taisykles“, įsakymą, pagal kurį nuo 1939 11 29 pradėti duoti vidaus pasai Vilniaus miesto ir
jo srities gyventojams; įsakymą dėl įvedimo darbo prievolės viešiesiems darbams, „Valstybės
Saugumo Departamento statuto pakeitimą“ (pagal jį nurodyta, kad Valstybės saugumo policijos
pareigas Vilniaus mieste ir apskrityje, Švenčionėlių ir Varėnos apskrityse atlieka Valstybės
saugumo politikos Vilniaus apygarda), „Gyventojų judėjimui registruoti įstatymui vykdyti
taisykles“, „Pramogų mokesčio įstatymui vykdyti taisykles“, „Kaimo statybos įstatymui vykdyti
taisykles“, „Galvijų veislei gerinti įstatymui vykdyti taisykles“, „Pramogų mokesčio įstatymui
vykdyti taisyklių pakeitimą“, „Lietuvių kalbos mokėjimo programą ir jos tikrinimo tvarką“,
„Patentuotų ir zonduotų vaistų, leidžiamų į Lietuvą įvežti, sąrašo pakeitimą“, „Higienos institutų ir
diagnostikos laboratorijų kainoraštį“, „Svetimšalių samdos įstatymui vykdyti taisykles“,
„Nukentėjusiems nuo audrų ūkininkams šelpti fondo įstatymui vykdyti taisyklių pakeitimą“, „Kino
teatrui statyti, įrengti ir veikti taisykles“, „Apskričių ir valsčių sąrašo pakeitimą“, „Valstybės butų
įkainojimo taisyklių pakeitimą“, „Vilniaus Miesto Tarybos paskirtų asmenų sąrašą“, „Užsienio pasų
ir visų taisyklių pakeitimą“ (visus pastaruosius keturis teisinius aktus pasirašė kartu su Ministru
Pirmininku), „Už kariuomenės reikalams naudojamas auto susisiekimo priemones atlyginti normas“
(pastarąjį aktą pasirašė kartu su krašto apsaugos ministru). Vidaus reikalų ministro darbą sunkino
prasidėjęs II p. k., Vilniaus krašto atgavimas ir dėl to atsiradę sunkumai, pablogėję santykiai su
SSRS, kurios valdžia buvo pasipiktinusi pačiu K. Skuču.
Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas daugybe apdovanojimų, tarp jų: Vytauto Didžiojo
3-iojo laipsnio (1930), DLK Gedimino 3-iojo laipsnio (1928) ordinais, Savanorių (1928), Lietuvos
nepriklausomybės (1928), Šaulių žvaigždės (1939) medaliais, Čekoslovakijos „Baltojo liūto“ 3-iojo
laipsnio ordinu su kardais (1931), Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi (2006, po mirties).
Likus kelioms dienoms iki SSRS okupacijos, kai Lietuvos Ministras Pirmininkas A.
Merkys grįžo iš Maskvos, paaiškėjo, jog Maskvoje pareikalauta, kad vidaus reikalų ministras K.
Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis būtų atleisti iš pareigų. SSRS
kaltino abu Lietuvos pareigūnus pirmiausia tuo, kad šie nesugeba užtikrinti saugumo Raudonosios
armijos kariams, dislokuotiems Lietuvos teritorijoje 1939 m. rudenį pagal Lietuvos ir SSRS
sudarytą Savitarpio pagalbos sutartį. 1940 06 13 K. Skučas su A. Povilaičiu buvo priversti
atsistatydinti (Vidaus reikalų ministro pareigas laikinai perėmė Ministras Pirmininkas A. Merkys).
Lietuvos pusė neatlaikė sovietų spaudimo ir patys atleido niekuo dėtus savus pareigūnus. Tačiau
suimti jų sava valdžia neišdrįso. 06 14 vėlai vakare SSRS įteiktame Lietuvai ultimatume, kurį
sudarė trys punktai, pirmajame pareikalauta „kad tuojau būtų atiduoti teismui buvęs vidaus reikalų
ministras K. Skučas ir Valstybės saugumo departamento direktorius A. Povilaitis, kaip tiesioginiai
kaltininkai provokacinių veiksmų prieš Sovietų įgulą Lietuvoje.“ Lietuvos valdžiai nusprendus
priimti SSRS ultimatumą, kitą dieną SSRS okupavo Lietuvą.
Netrukus K. Skučas ir A. Povilaitis su savo šeimomis buvo suimti Pašventyje
(Jurbarko r.) prie pat Lietuvos ir Vokietijos sienos esančiame A. Povilaičio ūkyje. Abu suimtieji
nuvežti į Jurbarką, vėliau į Kauno karo kalėjimą VI forte perduoti Lietuvos saugumo departamentui.
Abiejų suimtųjų šeimų nariai buvo paleisti. 1940 06 24 K. Skučas ir A. Povilaitis tardymui perkelti į
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, ypatingojo tardytojo M. Krygerio žinion. 1940 06 25 K. Skučas
išvežtas į Maskvos Lubiankos kalėjimą. Tardymas užtruko ištisus metus. 1941 07 08 paskelbtas
nuosprendis skirti aukščiausią bausmę – sušaudymą. Žmona Stefanija ir dukra Birutė pasitraukė į
Vokietiją, vėliau į JAV. 1990 09 K. Skučo brolis gavo tuometinio Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro A. Paulausko pasirašytą pažymą, kad K. Skučas reabilituotas. Tokia pat
pažyma 1992 04 atėjo ir iš tuometinės SSSR vyriausiosios karinės prokuratūros. Nepaisant to, K.
Skučo teismo byla dar guli Maskvos archyvuose.
1929 m. savivaldos pertvarka ir jos įtaka valstybės gyvenime. Labai svarbus
posūkis vietos savivaldos raidoje buvo 1929 m. ir 1931 m. įstatymai, kuriais, pasak tyrinėtojų,
savivaldybės buvo inkorporuotos į autoritarinio režimo sistemą. 1929 m. Savivaldybių įstatymas
įtvirtino rinkimų nedemokratinius cenzus, kurių iki tol nebuvo. Tautininkai (Lietuvos tautininkų
sąjunga) siekė realizuoti krikščionių demokratų pradėtą savivaldos vykdomųjų institucijų
formavimo politiką, kurios esmė – centrinės valdžios teisė daryti įtaką sudarant savivaldybės
vykdomąsias institucijas (valdybas, viršaičius, burmistrus). Skyrimo ir tvirtinimo principo taikymas
buvo išplėstas. Be to, labai susiaurinta rinkimų teisė įvedant cenzus. Pagal 1929 m. įstatymą
rinkimai tapo nebe visuotiniai, o cenziniai. Aktyviąją rinkimų teisę turėjo piliečiai nuo 24 m.,
atsirado vienų metų sėslumo cenzas, bet svarbiausia, kad šiuo įstatymu buvo įvesti turto („valdo
seniūnijoje nekilnojamąjį turtą ir moka mokesčius“, „turi prekybos, pramonės arba amato įmonę ir
moka savivaldybei mokesčius“) ir išsilavinimo cenzai („baigęs aukštąjį mokslą arba spec. Ž.ūkio
mokslą“, be to, suteikta rinkimų teisė etatiniams tarnautojams). Pasyvioji rinkimų teisė kandidatams
į vykdomosios valdžios institucijas (valdyba, viršaitis, burmistras) dar labiau padidinta: renkamas
galėjo būti ne jaunesnis nei 30 metų asmuo. Pasak Truskos, padidinus amžiaus cenzą ir įvedus turto
cenzą nuo savivaldybių rinkimų buvo nušalinta dauguma gyventojų: „naujasis įstatymas padarė
savivaldybes Vidaus reikalų ministerijos priedeliais, o apskričių viršininkus – tikrais karaliukais.
Cenzų įvedimas nebuvo nauja to meto Europoje. 1927–1928 m. žurnalo „Savivaldybė“ redakcija
pateikdavo pavyzdžių, kaip veikia savivaldybės kitose Europos valstybėse, iš kurių matyti, kad
panaši tvarka buvo Danijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir kitur.
Kita esminė 1929 m. įstatymo nuostata – seniūnijų įtvirtinimas. Valsčiai į seniūnijas
dalyti ir anksčiau (1919 m. įstatymu ir dar ankstesniais cariniais laikais), tačiau šiuo įstatymu joms
buvo suteikta daugiau reikšmės. Seniūnijoje buvo renkamas seniūnas ir jo pavaduotojas bei atstovas
į valsčiaus tarybą. Renkant valsčių tarybas, atsisakyta iki tol veikusios proporcinės rinkimų
sistemos, vietoj jos imta taikyti netiesioginius rinkimus: valsčių tarybas sudarė seniūnijose rinkti
atstovai (po vieną nuo seniūnijos) ir viršaitis. Valsčiaus taryba rinkdavo viršaitį ir jo pavaduotoją,
taip pat atstovą į apskrities tarybą. Nors rinkimai buvo apriboti daugeliu cenzų ir sustiprintas
skyrimo bei priežiūros principas (apskrities viršininkas tvirtino viršaitį), bet renkamieji atstovai iš
esmės „priartėjo“ prie gyventojų. Kiekviena seniūnija turėjo savo atstovą valsčiaus taryboje,
geografinis (teritorinis) atstovavimo principas buvo realizuotas, ko trūko 1921–1928 m. Beje, siekis
turėti savo kaimo, bendruomenės atstovus valsčiaus taryboje pastebimas 1921 m. ir 1924 m.
rinkimuose. Antai 1924 m. rinkimuose šalia partinių sąrašų atsirado ir konkrečių seniūnijų
(„kaimiečių Žylių apylinkės“, „Kalniškių seniūnijos“ ir kt.) ar miesto rajonų (ypač Kaune,
pavyzdžiui, „Aleksoto gyventojų“) iškeltų sąrašų. 1929 m. spalio mėnesio rinkimuose buvo
išrinktos tik valsčių ir apskričių tarybos (jos taip pat rinktos netiesiogiai: valsčių tarybos nariai rinko
atstovus į apskrities tarybą). Rinkimų teisė buvo ganėtinai apkarpyta cenzais, sumažėjo galėjusių
dalyvauti rinkimuose skaičius. O ir turintieji teisę balsuoti rinkimuose dalyvavo vangiai, kai kuriais
duomenimis balsavo vos 12 proc. rinkimų teisę turinčiųjų, tačiau buvo ir tokių valsčių, kur rinkėjų
aktyvumas siekė apie 50 proc. Pasak J. Sireikos, per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį įpratę
prie laisvės ir savivaldos žmonės daug kur priešinosi valdžiai, nerinko apskričių viršininkų
proteguojamų asmenų. Rinkimai, remiantis 1929 m. Savivaldybių įstatymu, įvyko dar du kartus:
1934 m. ir 1940 m. vasario–kovo mėnesiais. Nuo 1929 m. seniūnijų, valsčių ir apskričių ribos mažai
tepakito, įstatymu numatyta vietos valdžios sistema stabiliai funkcionavo iki pat sovietmečio
reformų.
1929 m. rugsėjo 7 d. paskelbtas Vietos savivaldos įstatymas smarkiai sustiprino
apskričių viršininkų vaidmenį valsčių savivaldos organuose. Valsčių savivaldybių pareigūnai –
seniūnai, viršaičiai, jų pavaduotojai, valsčių sekretoriai – tapo visiškai priklausomi nuo Vidaus
reikalų ministerijos ir jos atstovų – apskričių viršininkų. Apskrities viršininkas įgavo teisę paskirti
seniūno ir seniūnijos atstovo rinkimų į valsčiaus tarybą bei viršaičio rinkimų dieną, atstatydinti
seniūną už netinkamą pareigų ėjimą, šaukti valsčiaus tarybą, skirti ir atleisti valsčiaus sekretorių,
tvirtinti viršaitį bei jo pavaduotoją, laikinai pašalinti viršaitį nuo pareigų ėjimo, bausti jį už savo
teisėtų reikalavimų nevykdymą bauda ligi 30 litų arba trimis paromis arešto.1929 m. spalio 9 d.
Vietos savivaldybės įstatymui vykdyti buvo paskelbtos taisyklės, kurios valsčiaus savivaldą dar
labiau suvaržė: valsčių tarybų priimtus nutarimus, priklausomai nuo jų pobūdžio, turėjo patvirtinti
Savivaldybių departamento direktorius ar apskrities viršininkas. 1929 m. Vietos savivaldybės
įstatymas atrišo apskričių viršininkams rankas, suteikė jiems galimybę šeimininkauti seniūnijose ir
iš dalies valsčiuose kaip savo vadovaujamoje apskrities viršininko įstaigoje.
Jurgis Savickis (1890–1852) – lietuvių prozos novatorius, ekspresionistinės poetikos
novelių autorius, įvedęs į lietuvių literatūros tradiciją miesto problemiką, žaidybišką „rimtų“ temų
traktavimą, ironišką žvilgsnį į savo personažus ir grakštaus stiliaus eleganciją kaip esminius
modernizmo elementus.
Savickio novatoriškumą lėmė gyvenimas įvairiuose pasaulio miestuose, kelių kalbų
mokėjimas, darbas diplomatinėje tarnyboje. Gimnaziją jis baigė Maskvoje, 1911–1912 m. mokėsi
Sankt Peterburge, 1913 m. įstojo į Krokuvos dailės gimnaziją. Prasidėjus karui, vėl atsidūrė
Rusijoje, 1915 m. išvyko į Kopenhagą, ten rūpinosi karo belaisviais ir pabėgėliais lietuviais. Išmoko
danų kalbą, nuolat rašė apie Lietuvą, 1919 m. danų kalba išleido dvi knygas – lietuvių ir danų
prozos rinkinį Priešaušris ir savo apybraižų knygą Kelionė per Lietuvą, kuriai įvadą parašė
Europoje žymus danų kritikas Georgas Brandesas. 1919 m. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė
paskyrė Savickį valstybės atstovu Danijoje. 1921–1923 m. jis reprezentavo Lietuvą Švedijoje,
Norvegijoje, Olandijoje, o nuo 1924 m. – Suomijoje. 1927–1930 m. dirbo Lietuvoje, Užsienio
reikalų ministerijoje, 1928–1930 m. vadovavo Valstybės teatrui. 1930–1937 m. paskirtas
nepaprastuoju pasiuntiniu Švedijoje. Entuziastingai populiarino lietuvių kultūrą, organizavo lietuvių
parodas, menininkų gastroles, švedų (1931 m.) ir prancūzų (1934 m.) kalbomis išleido solidų
albumą Lietuvos menas, parengė ir švedų kalba 1940 m. išleido antologiją Lietuvių novelė. Nuo
1938 m. Lietuvos atstovas Latvijoje, 1939–1940 m. nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos
Ženevoje. Prasidėjus karui ir sovietų okupacijai pasiliko Prancūzijoje, 1936 m. įsigytame sklype ir
pasistatytoje viloje „Ariogala“ vertėsi žemdirbyste. Negaudamas pensijos už diplomatinę tarnybą,
vertėsi sunkiai. Nors Savickis buvo tris kartus vedęs (žydę, danę, olandę), paskutinius metus
nugyveno vienas, kovodamas su negalia ir kęsdamas finansinį nepriteklių. Iki gyvenimo pabaigos
liko Lietuvos pilietis, domėjosi lietuvių pabėgėlių likimu Vakaruose, krimtosi dėl tautiečių politinių
rietenų, susirašinėjo su Romoje gyvenančiu Stasiu Lozoraičiu ir išeiviais Amerikoje.
Savickis svajojo tapti dailininku. Nors likimas susiklostė kitaip, jis visą gyvenimą
domėjosi daile, ypač modernistine, diplomatinio darbo laikotarpiu aktyviai propagavo lietuvių
tapytojus ir tautodailę užsienyje. Mėgo teatrą, operetę, kiną. Beletristo plunksną išbandė anksti –
1910 m. debiutavo apsakymais Lietuvos žiniose. Yra išleidęs tris novelių rinkinius – Šventadienio
sonetai (1922), Ties aukštu sostu (1928), Raudoni batukai (1951) ir romaną Šventoji Lietuva
(1952).
Modernistinė Savickio kūryba atvirai demonstruoja sąlygiškumą, teatrališkumą,
iškelia estetinę funkciją, žaidybinį pradą ir pasiūlo taisykles, kurių neperpratęs, žaidime negalėsi
dalyvauti. Savickis atsisakė realistinio vaizdavimo, pažeidė nusistovėjusias konvencijas, norint
skaityti jo tekstus būtinos intelektinės pastangos. Autorius pasiūlė ligtolinei lietuvių literatūrai
neįprastai atokią, nuo veiksmo atsitraukusio, abejingo ir atsainaus ne tiek pasakotojo, kiek stebėtojo
poziciją Sakinys suskaldomas į mažas atkarpas, naudojamos elipsės, staigūs peršokimai, lietuvių
kalba sąmoningai „užteršiama“ tarptautiniais terminais, naujadarais, neišverčiamu žargonu,
laikraštinėmis frazėmis, naikinama literatūrinė ir kuriama šnekamoji kalba.
Svarbiausias Savickio meniniame pasaulyje, žinoma, yra žmogus. Jo veikėjai –
neįprasti arba neįprastai traktuojami. Daugiausia tai įvairių socialinių sluoksnių miestelėnai: ponija,
menininkų bohema, kalėjimo viršininkas, banko direktorius, kino aktorius, prostitutė, balerina,
studentas, karininkas, nuotykių ieškotojas ir pan. Savickio kaimiečiai – vangūs, primityvūs, godūs,
nesąžiningi. Lietuvių literatūrai Savickis yra svarbus kaip brandus modernistas, intelektualiosios
novelės pradininkas, daug dėmesio skyręs diskurso konstrukcijai, išradingiems montažams,
originalioms scenovaizdžio dekoracijoms.
Pakrikštytas Jurijaus vardu. Gimė Ariogalos valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje.
Didžiuodamasis savo kilme, J. Savickis tėvų ūkį vadindavo dvaru, o pirmuosius apsakymus ir
kelionių apybraižas pasirašinėjo Rimošiaus slapyvardžiu, nes močiutė buvo kilusi iš dvarininkų
Rimaševskių giminės. Jurgis buvo vyriausias iš 12 vaikų. Užaugo tik 5 vaikai. Tėvas Augustinas
buvo griežtas, darbštus ir sumanus ūkininkas. Jis mirė anksti, 1917 m. palaidotas Maskvoje, kur
Jurgis jį buvo išvežęs gydyti. Ūkio rūpesčius perėmė jauniausias sūnus Antanas. Motina Sofija buvo
švelni ir išsilavinusi, inteligentiška moteris, pasak sūnaus Antano, „gera pasakorė“, rašydavo daug
laiškų, mėgo diskusijas. Iš jos Jurgis paveldėjo ne tik fizinę išvaizdą, bet ir meilę gėlėms, grožiui,
diplomatinius gebėjimus bei „lengvą plunksną“ – galėjo sklandžiai reikšti mintis. Savickių šeimoje
buvo kalbama lenkiškai. Jurgiui pradėjus mokytis gimnazijoje ir išmokus lietuvių kalbą, namuose
jis kalbėdavo tik lietuviškai, priversdamas ir namiškius prisiminti savo šaknis. Ankstyvoje
jaunystėje kartu su draugu, būsimu inžinieriumi Gabrieliumi Narutavičiumi, pėsčiomis keliavo po
Žemaitiją rinkdami tarmių žodžius, liaudies meną, lankydavosi lietuvių inteligentijos centre –
rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvare Puziniškyje.
1902 m. išvyko į Rusiją pas dėdę, 1902–1910 m. mokėsi gimnazijoje Maskvoje. 1911
m. įstojo į aukštesniuosius žemės ūkio kursus Peterburge, tačiau svajojo tapti dailininku, tad po
kelių mėnesių metė mokslus ir grįžo į Maskvą studijuoti dailės, tuo papiktindamas tėvą. Kurį laiką
nebegaudamas finansinės paramos, ėmėsi privačiai mokyti vaikus. 1913 m. lapkritį išvyko į
Krokuvą, iki 1914 m. vasaros ten lankė Dailės akademiją. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas
gyvenimą pakreipė kita linkme. Tačiau, nors ir netapęs dailininku, J. Savickis visą gyvenimą
domėjosi menu, pats tapė, piešė eskizus kelionėse, kaupė lietuvių dailės ir liaudies meno kolekciją,
aktyviai propagavo lietuvių tapybą ir tautodailę užsienyje.
1914 m. rudenį ir žiemą praleidęs gimtinėje, 1915 m. J. Savickis įsitraukė į lietuvių
pabėgėlių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklą Rusijoje. Tų pačių metų pabaigoje jis
buvo išsiųstas į Daniją rūpintis lietuviais karo belaisviais ir pabėgėliais. Lietuvai paskelbus
nepriklausomybę, nuo 1919 m. sausio 1 d. dirbo oficialiu Lietuvos atstovu Danijoje. Greitai išmoko
danų kalbą, spausdino publikacijas vietinėje spaudoje, Kopenhagoje leido atvirukus lietuviška
tematika, parengė ir išleido danų mokslininko Ogės Benediktseno ir lietuvių autorių straipsnių
rinkinį „Priešaušris“ („Lysskaer“). 1919 m. pasirodė pirmoji J. Savickio kelionių apybraiža danų
kalba „En rejse gennen Litauen“ („Kelionė per Lietuvą“). „Taip viskas harmoninga toje Danijoje.
Gyvenu kaip rojuje“, – rašo „Laiške iš Danijos“ J. Savickis. Danija jam tapo ne tik literatūrinio
įkvėpimo šaltiniu, bet ir iškilių asmenybių, pavyzdinio ūkininkavimo, tolerancijos ir taikingumo
kraštu. Susižavėjimas buvo abipusis: danai jį laikė vos ne savo piliečiu, o išvykstant paskelbė
jaudinantį atsisveikinimo laišką.
1921–1926 m. J. Savickis atstovavo Lietuvai Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje,
Suomijoje. 1926 m. atstovybę Suomijoje likvidavo į valdžią grįžęs Augustinas Voldemaras, ir J.
Savickis grįžo į Lietuvą. 1927–1929 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Teisių ir
administracijos departamento direktoriumi. 1928 m. gegužės 5 d. Švietimo ministerijos paskirtas
eiti antraeiles vidinių krizių krečiamo Valstybės teatro Kaune direktoriaus pareigas. Nors pats šio
darbo nei norėjo, nei mėgo, teatro kolektyvo buvo pasitiktas džiaugsmingai, viliantis gerų permainų.
Viltis jis pateisino. Jau prieš sutikdamas perimti šį postą, J. Savickis išsireikalavo gerą finansavimą
ir papildomų etatų. Pradėjęs dirbti, sugrąžino į teatrą Antano Sutkaus vadovavimo laikotarpiu
išėjusius ir atleistus aktorius, atkūrė vaidybos mokyklą, stengėsi sutelkti pajėgiausius menininkus,
rūpinosi darbuotojų atlyginimais ir priedais, pensijomis, pašalpomis, stengėsi organizuoti išvykas ir
gastroles kitose šalyse. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo pastatytas Vinco Krėvės „Šarūnas“
(režisuotas Andriaus Olekos-Žilinsko, vėliau perėmusio teatro direktoriaus pareigas) – vienas
reikšmingiausių ir geriausiai įvertintų to meto spektaklių.
Būdamas diplomatiškas, lengvai bendraujantis ir nešališkas vadovas, J. Savickis
greitai pelnė kolektyvo pagarbą ir simpatijas. Nepaisant to, kad teatre jis būdavo retai, jo „virtuve“
smulkmeniškai nesidomėjo, pavaldinių nekontroliavo ir visus besikreipiančius priimdavo savo
tiesioginėje darbovietėje – Užsienio reikalų ministerijoje, o gal būtent dėl tokio liberalumo ir
laisvumo, atmosfera teatre labai pagerėjo. Naujasis direktorius netoleravo intrigų, užkulisinių
žaidimų ir girtuokliavimo, tačiau su aktoriais buvo jautrus ir nuoširdus. Pagarba ir pasitikėjimu jis
pelnė viso kolektyvo meilę, o griežta pozicija dėl teatro statuso ir pakankamo finansavimo užtikrino
geras sąlygas ir kūrybos laisvę. 1929 m. atstatydintą A. Voldemarą pakeitęs Dovas Zaunius
netrukus atkūrė Lietuvos atstovybę Skandinavijos šalyse, ir J. Savickis 1930 m. grįžo į diplomatinę
tarnybą nepaprastuoju pasiuntiniu Švedijoje. Dar tik pasklidus kalboms apie tai, sunerimę Valstybės
teatro darbuotojai įteikė švietimo ministrui raštą, kuriame išreiškė „tvirtą norą“, kad Jurgis Savickis,
dėl kurio sumanumo teatras „įžengė į normalią scenos darbui vagą“, ir toliau vadovautų. Tačiau J.
Savickis nepasiliko. Išvykdamas atsisveikinimo laiške „Brangūs bendradarbiai“ paaiškino, kad
darbas „dviejose tarnystėse“ jam nėra priimtinas ir nusprendė grįžti į savo tiesioginį darbą, o
savotiškame „testamente“ būsimajam direktoriui ir kitiems padalinių vadovams paragino rūpintis
teatru, saugoti viską, kas vertinga, kaupti ir dalytis su visuomene archyvine medžiaga. Pasak Boriso
Dauguviečio, direktoriaus išleistuvėse dalyvavo apie 200 žmonių ir iš norinčių kalbėti skaičiaus
„aišku buvo tik viena: kad su p. Savickiu teatras nenori skirtis, kad jis jį pamilo, kad jis jam
reikalingas ir kad jis – geras žmogus. Paskutinis sakinys skamba lyg ir kiek naiviai, bet Dieve
mano, kaip sunku mūsų Lietuvoje užsitarnauti šį kuklų laipsnį!“
1953 m., J. Savickiui mirus, „Atspindžiuose“ buvo publikuotas gražus ir šiltas
aktoriaus Stasio Pilkos nekrologas, pavadintas „Mirė Karalius Jurgis“ (tarp teatralų J. Savickis taip
ir buvo vadinamas – Karaliumi Jurgiu, kuris viešpatauja, bet ne valdo). Net praėjus daugiau nei
dviem dešimtmečiams teatre jis buvo atsimenamas su dėkingumu ir susižavėjimu.
Iki 1937 m. pabaigos Stokholme rezidavęs J. Savickis Lietuvos atstovu taip pat dirbo
ir Norvegijoje bei Švedijoje, gruodį buvo perkeltas į Rygą atstovauti Lietuvai Latvijoje, o 1938 m.
pabaigoje – į Ženevą dirbti nuolatiniu Lietuvos pasiuntiniu prie Tautų Sąjungos. 1940 m. pavasarį,
keičiantis politinei situacijai ir posto prireikus Politikos departamento direktoriui Eduardui
Turauskui, J. Savickis buvo atleistas ir grįžo į Kauną. Jam pasiūlytas darbas Ministrų taryboje,
naujai kuriamame Vidaus informacijos ir propagandos skyriuje, tačiau J. Savickis atsisakė ir išvyko
į savo vilą Pietų Prancūzijoje, Rokbriuno vietovėje, nedideliame Ariogala pavadintame ūkelyje.
Prasidėjus karui bandė grįžti į Lietuvą, bet negavo vizos.
Karas praėjo bandant išgyventi: auginant rožes, alyvmedžius, vynuoges, vaisius ir
daržoves, taip pat vištas, triušius, ožkas, atstatinėjant sugriautus pastatus, stebint karo veiksmus
pasienyje, perkant ir nuomojant gretimus sklypus. Viską stebint ir fiksuojant, lyg iš žiūrovo krėslo
salėje, bet neprarandant šmaikštaus buvusio diplomato žvilgsnio skvarbumo. Stebėtojo pozicija,
sunkus fizinis darbas ir meilė dirbamai žemei padėjo ištverti tėvynės ilgesį, nežinios nerimą ir
aplink tvyrančio siaubo beprasmybę. Dažnai neprivalgęs, bet laimingas, džiaugdamasis, kad dar
gyvas, kad šalia – graži ir sumani žmona, kad gali dirbti darže ir mėgautis saule, J. Savickis rašė:
„Kiekviena diena išgyventa – tai laimė.“ Pajūrio zoną nuolat niokojo karas – ji buvo apšaudoma,
bombarduojama, ėjo iš rankų į rankas. Karas, nežinia dėl artimųjų, skausmas dėl sūnų (ilgą laiką
buvo manyta, kad žuvo abu) ir Lietuvos likimo, nepritekliai ir negandos sekino sveikatą ir dvasią,
bet nepalaužė, nes, kaip rašė Bronys Raila, „Jurgis Savickis buvo vienas iš tos senosios gvardijos,
kuri žūsta, bet nepasiduoda“.
Po karo J. Savickis tikėjosi grįžti į Lietuvą, neprarado vilties, kad ji bus laisva, tačiau
palaipsniui suvokė, kad namų nebeturi ir į Lietuvą niekada nebegrįš. Pas jį Ariogaloje viešėjęs
Jonas Aistis atsimena, kaip ilgas valandas Jurgis stovėdavo vienas, paskendęs mintyse, atsirėmęs į
savo mūrines terasas. Lyg nujausdamas besiartinančią mirtį, stengėsi kuo daugiau parašyti,
netausodamas vis prastėjančios sveikatos. Į Daniją išvykus žmonai, likęs vienas ir būdamas
nepraktiškas, jis vertėsi sunkiai, stengėsi pragyventi iš kūrybos. Mirė 1952 m. gruodžio 22 d.
Palaidotas Rokbriuno kapinėse, Prancūzijoje.
Jurgis Savickis buvo aristokratiškos prigimties ir kosmopolitiškas, visapusiškai
išsilavinęs žmogus. Nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau dar išmoko
vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Tačiau jis labai mylėjo Lietuvą, stengėsi propaguoti lietuvišką
kultūrą visose šalyse, kur dirbo: organizuodavo parodas, gastroles, įvairius renginius ir leidybą,
skatino Prezidentą Antaną Smetoną lankytis ir bendrauti su artimiausiais kaimynais – Skandinavijos
ir Baltijos šalimis, atverti Lietuvą pasauliui ir priartinti kitas šalis prie jos, bet jam sunkiai sekėsi
išjudinti konservatyvius ir uždaro būdo tėvynainius. J. Savickis iki pat mirties svajojo sugrįžti į
Lietuvą, ilgėjosi tėviškės ir artimųjų. Jo vilos lankytojus ir svečius pasitikdavo žemaitiškos
koplytėlės, kryžiai ir kiti tautodailės bei lietuvių menininkų darbai. Dar anksčiau jis buvo nusipirkęs
namus Kulautuvoje ir Palangoje, taip pat keletą patikusių sklypų įvairiose vietose, galbūt
svajodamas kada nors įsikurti, bet lankydavosi ten labai retai.
Pasak jį pažinojusiųjų, J. Savickis buvo nepastovaus charakterio ir nepraktiškas
žmogus: mėgo keliones, judėjimą, elgdavosi impulsyviai, netaupydamas ir per daug
nesvarstydamas. Mėgdavo pirkti viską, kas jam patikdavo, bet prie turto neprisirišdavo, mėgo
prabangą ir nemokėjo tvarkyti finansų. Apie savo, kaip diplomato, gyvenimą jis pats ironiškai rašė:
„Jokia vyriausybė, būdama geranoriškiausia, neužteks man pinigų.“
Gyvenimas užsienio šalyse, pažintys ir bendravimas su įvairių luomų bei tautybių
žmonėmis turėjo įtakos J. Savickio charakteriui ir pasaulėžiūrai, o aristokratiška laikysena ir elgsena
dar labiau sustiprino tą įvaizdį, dėl kurio daugeliui tautiečių jis buvo nelabai priimtinas ir
suprantamas. Tačiau, matyt, vidinė laisvė, inteligencija ir nepavaldumas visuotiniams stereotipams
buvo įgimtos savybės. Niekada nepriklausęs jokiai partijai ar judėjimui, jau vaikystėje motinos
vadintas bedieviu, „šiaudiniu kataliku“, Jurgis visada turėjo tvirtą asmeninę nuostatą, kurios
pagrindas buvo bendražmogiškosios vertybės.
Dar gyvendamas Pagausantyje J. Savickis buvo susižadėjęs su kaimynų dukra
Apolonija Jokimaite, tačiau jungtuvės neįvyko dėl Jurgio noro sudaryti ne bažnytinę, o tik civilinę
santuoką. Buvusi sužadėtinė ištekėjo už kito, o J. Savickis 1916 m. Kopenhagoje vedė žydaitę, ir tik
po vedybų pranešė tėvams. Ida Trakiner-Savickienė buvo gydytoja stomatologė, kilusi iš turtingos
Sankt Peterburgo žydų šeimos, dviejų jo sūnų motina. Nors ji prisimenama kaip gera šeimininkė ir
motina bei ypatingo grožio moteris, šeimyniniai santykiai nesusiklostė. Savickiai išsiskyrė dar prieš
karą, tačiau vaikais Jurgis rūpinosi. Karo metu Idos gyvenimas baigėsi tragiškai – pabėgusi iš geto
ji slapstėsi, tačiau neištvėrusi įtampos pasikorė. Jų sūnus Algirdas taip pat buvo vedęs žydaitę, kuri
su dukra prasidėjus karui pateko į Vilijampolės getą Kaune. Vyras savanoriškai liko kartu su žmona
ir bandydamas ją apginti buvo nušautas. Kitas sūnus Augustinas Savickas ir jo sūnus Raimondas
tapo žinomais dailininkais.
Antroji žmona Inga Geisler-Savickienė buvo jauna, sumani ir praktiška danė. Ji
rūpinosi buitimi sunkiu karo metu, stengėsi kad šeima turėtų maisto ir ūkis klestėtų, net mokėsi
lietuvių kalbos. Jie kartu buvo įsisūniję Seržą – tėvo netekusį berniuką iš didelės vargingos italų
šeimos. Tačiau antroji santuoka taip pat nesusiklostė. Pavargusi nuo nepriteklių ir buities sunkumų,
o galbūt sužinojusi jog serga vėžiu, žmona 1948 m. išvyko pas gimines į Daniją ir gyventi į
Prancūziją nebegrįžo. Kartu su žmona išvažiuoti rengėsi ir Jurgis. Antrąją žmoną jis mylėjo, ja
didžiuodavosi ir minėdavo geru žodžiu, tačiau vis tik liko savo ūkyje. Inga su savimi pasiėmė ir
įsūnį. Po ketverių metų, mirus J. Savickiui, Inga atvyko į laidotuves, bendravo su jo artimaisiais ir
draugais. Praėjus porai metų po vyro mirties Inga Savickienė Nicoje mirė nuo vėžio.
Vienerius metus iki mirties J. Savickis gyveno kartu su olande Mary Albine Koh,
tačiau oficialiai nesusituokęs, nes nebuvo išsiskyręs su Inga Savickiene. Po jo mirties paaiškėjo, kad
J. Savickis perrašė testamentą ir visą savo turtą bei autoriaus teises paliko trečiajai neoficialiai
žmonai. Užsitęsus nesklandumams ir aiškinimuisi dėl palikimo, M. A. Koh sunaikino raštus,
rankraščius, laiškus. Pasak jos pačios, tokia buvo velionio priešmirtinė valia, – tai gali būti tiesa, nes
laiškuose rašytojas buvo minėjęs, kad nenorėtų pomirtinio savo kūrybos ir kitų rankraščių
publikavimo. Tačiau dėl šio poelgio ji susilaukė griežto pasmerkimo, buvo išvadinta vandale.
Giminių ir artimųjų nuomone, tai buvo padaryta iš keršto dėl jų simpatijų Ingai Savickienei,
neapykantos lietuviams ar dėl tamsumo. Kad ir kaip būtų, dalis išlikusio archyvo, paveikslų
kolekcija ir pinigai, gauti pardavus vilą, atiteko sūnui Augustinui.
Dalį J. Savickio jaunystės laikų rankraščių brolis buvo paslėpęs gimtojoje sodyboje.
Po karo saugumiečių įsakymu Savickių sodyboje buvusios knygos buvo sudegintos, rankraščius
giminaitis pasiėmė į Ariogalą silkėms vynioti, nes trūko popieriaus. Melioracijos metu griaunant
namą pabiro ir paslėptieji rankraščiai bei laiškai, juos susirinko ir sudegino piemenys.
Didžiausią gyvenimo dalį praleidęs užsienyje, J. Savickis, nors ir nelaikomas egzodo
rašytoju, labiau buvo žinomas išeivijoje. Užsienio periodikoje buvo publikuojami jo kūriniai ir
atsiliepimai apie juos, didžioji dalis jo knygų išleistos ne Lietuvoje. Taip pat ir laiką pralenkusi jo
kūryba – be lietuviams įprasto sentimentalumo, moralizavimo, patriotinės patetikos ir rimtumo –
palankiau buvo priimama užsienyje, laikant jį labiau „tarptautiniu“ nei lietuvių rašytoju.
Tėvynainiams J. Savickis dažnai atrodė šaltas ir ironiškas džentelmenas, „avantiūristas su fraku“,
„išsišokėlis“, ‚miesčionis“, „bezdielnikas“ – šiais ir panašiais epitetais jis buvo apibūdinamas
kalbant tiek apie išorinį įvaizdį, tiek apie kūrybą. J. Savickio literatūrinis debiutas įvyko 1910 m. –
„Lietuvos žiniose“ išspausdintos dvi novelės: „Dienos kančios“ ir „Marutės vargai“. Iki 1914 m.
novelės publikuojamos ir kituose leidiniuose – „Aušrinėje“, „Laisvojoje mintyje“. Pirmieji kūriniai
buvo realistiniai, liūdni ir lyriški. 1922 m. pasirodęs pirmasis novelių rinkinys „Šventadienio
sonetai“ peršoko visą kartą ir atsidūrė prozos avangardo gretose. 1928 m. išėjo antroji J. Savickio
knyga „Ties aukštu sostu“.
Po pirmųjų dviejų novelių rinkinių išėjo trys kelionių apybraižų knygos, pasirašytos
Rimošiaus slapyvardžiu: „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934) ir „Kelionės“ (1938). Pats
J. Savickis labai mėgo ne tik keliauti, bet ir skaityti kelionių aprašymus, atsiminimus. Savo knygas
jis išleido geros kokybės, iliustruotas.
Tadas Ivanauskas. Žymus mokslininkas, biologas, zoologas, gamtosaugos Lietuvoje
pradininkas, rašytojas, visuomenės veikėjas. Gimė 1882 12 16 Lebiodkoje, Varanavo r. (dab.
Baltarusija). Mirė 1970 06 01 Kaune, palaidotas Tabariškių kapinėse (Kauno r.).
1901 m. baigė Varšuvos gimnaziją, 1903 m. – Peterburgo 10-ąją berniukų gimnaziją.
1903– 1905 m. studijavo gamtos mokslus Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultete.
Užmezgė ryšius su Peterburge gyvenančiais lietuviais, išmoko lietuvių kalbą. 1908 m. baigė
Sorbonos universiteto Gamtos-istorijos fakultetą, dirbo šio universiteto gamtos tyrimų stotyse (iki
1910 m.). 1910 m., išlaikęs egzaminus, gavo Peterburgo universiteto gamtos mokslų I laipsnio
diplomą. Tais pačiais metais suorganizavo Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją ir jai
vadovavo iki 1915 m. Zoologinių kolekcijų rinkimo tikslais daug keliavo, suorganizavo
ekspedicijas į Murmanską, Š. Norvegiją, šiaurines Arkties vandenyno salas. 1922 m. surengė
mokslinę ekspediciją į Istrijos pusiasalį (prie Adrijos jūros), 1927 m. – į Vilsandi salą (Estija), 1931
m. – į Braziliją.
1918 m. grįžo į Lietuvą. Buvo vienas iš aktyvių Lietuvos Šaulių sąjungos kūrėjų. Iki
mirties 1970 m. gyveno Kaune. 1919 m. įsteigė Gamtos tyrimo stotį su zoologijos muziejumi ir jai
vadovavo iki 1922 m., jai tapus įkurto Lietuvos universiteto dalimi. Buvo vienas iš 1920 m.
organizuotų Aukštųjų kursų Kaune iniciatorių, kūrėjų ir lektorių (1922 m. pertvarkyti į Lietuvos
universitetą). 1922 m. jam suteiktas profesoriaus vardas ir pavesta vadovauti Lietuvos universiteto
Zoologijos ir lyginamosios istorijos katedrai. 1923 m. Padujos universitetas jam suteikė daktaro
laipsnį. 1941 m. išrinktas Lietuvos TSR Mokslų akademijos tikruoju nariu. 1940–1956 m.
vadovavo Vilniaus valstybinio universiteto Zoologijos katedrai, buvo šios katedros profesorius.
Taip pat dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškininkystės katedroje, jai vadovavo (1951–
1954). 1954–1965 m. buvo Kauno valstybinio medicinos instituto Bendrosios biologijos katedros
vedėjas, nuo 1965 m. iki mirties – šios katedros profesorius.
T. Ivanauskas – vienas žymiausių gamtos apsaugos Lietuvoje pradininkų: jo iniciatyva
pradėti miškų atželdinimo darbai, organizuotos pavasarinės paukščių sutikimo šventės, 1929 m.
Obelynėje (netoli Kauno) įkūrė pirmąją kailinių žvėrelių fermą, didelį pomologijos sodą ir
dendrologinį parką, 1929 m. jo iniciatyva įsteigta Ornitologinė stotis Ventės rage, 1937 m. –
įsteigtas Žuvinto rezervatas, 1938 m. – Kauno Zoologijos sodas. Jis buvo aktyvus mokslo
ekspedicijų dalyvis ir organizatorius.
Didžiuliai T. Ivanausko nuopelnai pomologijoje, sodininkystėje, ornitologijoje,
teriologijoje, hidrobiologijoje, entomologijoje, herpetologijoje ir kitose mokslo šakose, daugelyje
kurių buvo šių mokslų pradininkas Lietuvoje. T. Ivanauskas tyrė paukščius, jų migraciją,
introdukavo nemažai augalų, aktyviai propagavo gamtos apsaugą, racionalią medžioklę, sukūrė
lietuvišką biologijos terminologiją. Tik šio mokslininko dėka turime lietuviškus paukščių, kitų
gyvūnų, augalų pavadinimus (anksčiau viskas buvo tik lotyniškai).
1926 metais T. Ivanauskas inicijavo pirmąją Lietuvoje kompleksinę hidrobiologinę
ekspediciją į Sartų ežerą ir jai vadovavo. Joje su kolegomis buvo atlikti limnologijos, faunistikos,
mineralogijos, geologijos ir botanikos tyrimai. T. Ivanauskas vadovavo daugiau kaip 20 aspirantų,
iš kurių disertacijas sėkmingai apgynė 15 jo mokinių. 7 jo mokiniai ir jų mokiniai bei pasekėjai yra
apdovanoti Lietuvos mokslo premijomis.
T. Ivanauskas vienas ir su bendraautoriais išleido daugiau kaip 860 publikacijų, iš jų
100 monografijų, knygų, kitų leidinių. Viso publikavo daugiau kaip 11 tūkstančių puslapių. Už
svarbiausią veikalą „Lietuvos paukščiai“ (3 kn., 1957) 1959 m. apdovanotas LTSR respublikine
premija. Kiti leidiniai: „Vadovėlis vabzdžiams rinkti“ (1924), „Vadovėlis Lietuvos paukščiams
apibūdinti su trumpu jų aprašymu ir 207 paveikslais“ (1931), „Gamtininko užrašai“ (1955, 1982),
„Apie žvėris ir paukščius“ (1956), „Gyvybės raida“ (1958), „Trys mėnesiai Brazilijoje“ (1960),
„Pasaulio paukščiai“ (1971, 1981), „Pasaulio žvėrys“ (1968, 1973). Su
bendraautoriais išleido: „Lietuvos gėlųjų vandenų žuvys“ (1956), „Žuvintas“ (1961), „Lietuvos
pomologija“ (1962), „Biologija“ (1970).
Tarpukaryje leistos „Lietuviškosios enciklopedijos“ 9 tomuose T. Ivanauskas
publikavo 134 straipsnius (>300 puslapių). Buvo šios enciklopedijos skyriaus redaktorius.
Pažymint T. Ivanausko nuopelnus entomologijai, viena drugių rūšis Gelechiidae
šeimos gentis pavadinta Ivanauskiella (Ivinskis & Piskunov, 1980) vardu. Jo vardu pavadinta
minuojančių dvisparnių Liriomyza ivanauskasi (Pakalniškis, 1998) rūšis. T. Ivanausko vardu
pavadintos miestų gatvės, vidurinės mokyklos, jo kurtam Kauno Zoologijos muziejui suteiktas T.
Ivanausko vardas.
1928 m. už nuopelnus Lietuvai T. Ivanauskas apdovanotas Lietuvos
Nepriklausomybės medaliu, už Zoologijos muziejaus įkūrimą 1929 m. – Gedimino III laipsnio
ordinu, 1931 m. – Lietuvos Respublikos Šaulių žvaigždės medaliu, 1959 m. – LTSR respublikine
premija, įvairiais raštais, medaliais ir kitais apdovanojimais. 1945 m. jam suteiktas Lietuvos
nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. T. Ivanauskas buvo ir medžiotojas. Medžiotoju mokslininkas
tapo siekdamas pakelti medžioklės kultūrą, diegti supratimą apie teisingą, pusiausvyros
neiškreipiančią medžioklę. Jo dėka 1935 m. buvo priimtas naujas Medžioklės įstatymas, padėjęs
atsigauti medžiojamajai faunai Lietuvoje. 1910–1917 m. Sankt Peterburge dirbo jo paties įkurtoje
Gamtos mokslų priemonių laboratorijoje „Zootom“, Žemės ūkio mokykloje, dalyvavo mokslinėse
ekspedicijose prie Barenco jūros, rinko medžiagą zoologijos muziejams. 1918 m. Musteikoje
(Varėnos r.) su žmona įkūrė pirmąją privačią lietuvių mokyklą, joje mokytojavo. Su žmona surengė
pirmąją Nacionalinę paukščių dieną ir Medžių sodinimo švenčių, kurių metu buvo pasodinti
Petrašiūnų, Panemunės ir Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai. 1928–1939 m. dėstė
Alytaus aukštesniojoje miškų mokykloje. 1921–1939 m. ėjo Lietuvos medžioklės draugijų sąjungos
pirmininko pareigas; 1927–1939 m. – žurnalo „Medžiotojas“ redaktorius. Palaidotas Tabariškių
kapinėse (Kauno r.), antkapinis akmuo sukurtas pagal architektų Nasvyčių projektą. Tėvo pomėgių
paveiktas nuo vaikystės susidomėjo gamta, išmoko medžioti, preparuoti gyvūnus ir gaminti
iškamšas, sudarinėti zoologinius ir botaninius rinkinius.
Kazys Binkis (1893–1942) – lietuvių poetas, dramaturgas, publicistas, vertėjas.
Mokėsi K. Binkis Papilio liaudies pradžios mokykloje. Nerimastingas būdas jau tuo metu ryškėjo.
Mokslo metus lydėjo nuolatinės vaikystės išdaigos. Jau vėliau, vaikystės metus
Papilyje prisiminęs, K. Binkis rašys, kad „jei kokią dieną kampe nepaklupu, kažko trūksta ir gana.“
Sulaukęs trylikos, K. Binkis netenka tėvo ir lieka dviese su mama. Tačiau būdas nesikeitė, vienos
išdaigos keičia kitas, kurios laikui bėgant bręstant tampa troškimu judėti pirmyn, nuolat ką nors
veikti, kurti, imtis vis naujų sumanymų. Metus praleidęs Rusijos imperijos Voroneco žemės ūkio
mokykloje, K. Binkis suprato, kad ne jam agronomu būti.
V. Šeinos teigimu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyvenęs Vilniuje, K. Binkis buvo
susipažinęs su modernistine rusų poezija, taip pat sekė lenkų poeziją. A. Ruseckaitės tvirtinimu,
lenkams okupavus Vilnių, K. Binkis įstojo į Lietuvos savanorius: „Jis kelerius metus priklauso
„geležinio vilko“ savanoriams. Kartu su Šimkumi, Sodeika ir kitais važinėja, linksmina, palaiko
karių dvasią. Jis buvo visiškai atsidavęs Lietuvos nepriklausomybei.“ Galiausiai ateina laikas ilgai
lauktoms vestuvėms. Jaunuosius Palėvenės bažnyčioje sutuokia Juozas Tumas-Vaižgantas.
Apsigyvena sutuoktiniai iš pradžių Kaune, vėliau, gavęs stipendiją, K. Binkis kartu su jaunąja
žmona išvyksta į Berlyną. Poetas tampa Berlyno universiteto laisvuoju klausytoju. Kazys Binkis
(1893–1942) buvo vienas originaliausių ir neramiausių pomaironinės kartos poetų, mėgęs iššūkius
ir eksperimentus, jautęs būtinybę atnaujinti poezijos žodyną, įkvėpęs „Keturių vėjų“ sąjūdį, tačiau
nesikratęs ir liaudies švietėjo misijos, ir populiarios eiliuotos žurnalistikos. Jo kūryba daugiažanrė,
skirta skirtingo išsilavinimo ir įvairaus estetinio skonio skaitytojams. Jai būdingas vitališkas
temperamentas, atidus savo epochos stebėjimas, demokratizmas, dėmesys visų pažiūrų ir socialinių
sluoksnių žmonėms.
Poetas gimė 1893 m. lapkričio 4 d. Gudelių sodžiuje, netoli Papilio miestelio Biržų
apylinkėse. Nuo mažumės garsėjo išdaigomis ir išradingumu, sodiečiai jį praminė vėjavaikiu.
Anksti mirus tėvui, trylikametį paauglį prislėgė ūkio darbai, tačiau tai nesumažino jo troškimo
lavintis, šviestis. Mokėsi mokytojų seminaruose ir kursuose Papilyje, Kaune, Biržuose.
1912 m. rudenį Binkis pirmąsyk atvyko į Vilnių, ėmė suktis jaunų, ambicingų lietuvių
inteligentų būryje, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir kitų inteligentų namuose klausėsi
privačiai skaitomų garsių profesorių paskaitų. Binkis tada debiutavo kaip rašytojas ir vertėjas,
pirmojo pripažinimo sulaukė 1913 m., pradėjęs spausdintis žurnale Vaivorykštė. Pirmojo pasaulinio
karo metus praleido mokytojaudamas Papilyje. Karui baigiantis įsitraukė į politinę veiklą ir,
jausdamas, kad artėja palankus metas krašto nepriklausomybei, svajojo apie demokratinėmis
vertybėmis grįstą santvarką, buvo įsitraukęs į eseriškos (socialdemokratinės) krypties Biržų
apylinkės tarybą, tačiau nuolat keičiantis valdžioms jautėsi nesaugus ir 1919 m. vėl persikėlė į
Vilnių.
Čia buvo leidžiama lietuvių spauda, rengiami teatrų spektakliai, kuriuose aktyvios
prigimties poetas noriai dalyvavo. Vilniuje Binkis įstojo į aukštuosius mokslo kursus, susipažino su
modernistine, avangardine literatūra.
Akiratį itin išplėtė išvykos į Berlyną, kur 1920 m. pradžioje poetas įstojo į universitetą
laisvojo klausytojo teisėmis. Viešnagė Vakarų didmiestyje svaigino Binkį, įspūdį darė ne vien
universiteto profesūra, bet ir plačios, ryškiai apšviestos gatvės, iki tol nematyti technikos stebuklai,
bohemiška kavinių atmosfera, avangardinio meno pasaulis, pažintys su vokiečių ekspresionistais –
tuomet maištingiausio meninio sąjūdžio atstovais. Neramiais ekonominės krizės ir socialinių
bruzdėjimų laikais Berlynas Binkiui atrodė dinamiškas, gyvastingas, daug kuo stebinantis
organizmas. Nervingas miesto ritmas buvo ekspresionistine maniera įamžintas eilėraštyje „Vokiškas
pavasaris“.
1920 m. Binkis išleido pirmąjį lyrikos rinkinį Eilėraščiai, į kurį sudėjo improvizacijas
liaudies dainų temomis („Gėlės iš šieno“, „Dukružėlė“), trioleto forma parašytus grynosios poezijos
šedevrus („Utas“), gamtinę lyriką apie šilkasparnius debesėlius, pavasarinę žalumo bangą,
užplūstančią laukus. Eilėraščiuose įamžintas technologinės pažangos dar nepaveiktas idiliškas
kaimas, kur skamba romansai apie bernelio ir mergelės meilę ir aiškiai juntamas gamtos laikas. .
1921 m. nurimus Lietuvos ir Lenkijos mūšiams dėl Vilniaus Binkis grįžo iš
savanoriškos tarnybos „menininkų batalione“ (kartu su dainininku Kipru Petrausku,
kompozitoriumi Stasiu Šimkumi ir keliais kitais scenos žmonėmis jis rengė koncertus
besikuriančios Lietuvos kariuomenės daliniuose). Netrukus išvyko į Leipcigą, menininkų
pamėgtose aludėse ir kavinėse susipažino su neramiais maištininkais, godžiai skaitė ekspresionistų
manifestus ir kovingus tekstus.
Nuo 1922 m. poeto bute Kaune reguliariai rinkosi jaunų literatų draugija, vėliau
sudariusi žurnalo Keturi vėjai branduolį. Save jie vadino „broliais paldieninkais“, o Binkį, kuris tarp
jų buvo vyriausias, titulavo „Maestro“. 1922 m. pasirodė naujos literatų grupuotės idėjas
skleidžiantis Keturių vėjų pranašas, kurį pradėjo Binkio eilėraštis „Salem Aleikum!“.
Binkis mokėjo meistriškai prisitaikyti prie skaitytojų auditorijos, keisti stilių ir
tematiką. Vykstant kovoms su lenkais (1920), eiliavo karo maršus, nuo 1927 m.,
bendradarbiaudamas su Mūsų rytojaus laikraščio redakcija, užsiėmė tuo, ką pats juokais vadino
„perdirbamąja pramone“: rašė tarp sodiečių išpopuliarėjusius eiliuotus feljetonus, išaugusius iki
šmaikščių poemų apie Tamošių Bekepurį, kriaučių Motiejų, Raulą keliauninką ir kitus neramios
sielos herojus. Alijošiaus vardu skelbti tekstai pasižymėjo skambumu, minties paprastumu, pagaulia
sodiečio psichologijos jausena. 1928 m. Mūsų rytojuje Binkis ėmė skelbti eilėraščius ir poemėles
vaikams. Puikiai jautęs, ko iš jo tikisi reikliausi skaitytojai, mažiesiems ir kiek paaugusiems
vėjavaikiams jis skyrė vienas meniškiausių poezijos knygų: Meškeriotojas (1935), Dirbk ir
baiki (1936), Kiškių sukilimas (1937) ir kt.
1937 m. Valstybės teatrui įteikė pjesę iš moksleivijos gyvenimo Atžalynas
(1938). Atžalyno tikslas – parodyti pasitikėjimą jaunu žmogumi, nes, pasak Binkio, gero žmogaus
negali pakeisti jokios gyvenimo aplinkybės. Antrojo pasaulinio karo metais Binkio namuose buvo
slepiami žydai, todėl kartu su žmona jis vėliau pelnė garbingą Pasaulio teisuolių vardą. Poetas mirė
1942 m. balandžio 27 d. nacių okupuotame Kaune.
Lietuvos žemės ūkio raida tarpukariu.
1919 – 1924 m. pokarinis atsigavimas.
1925 – 1929 m. palankios plėtotės tarpsnis.
1930 – 1936 m. ekonominės krizės laikotarpis.
1937 – 1940 naujas ekonomikos pakilimas, kuris baigėsi sovietams okupavus ir aneksavus
Lietuvą.
Valstybės parama ūkininkams. Nuo 1919 iki 1939 m. į vienkiemius buvo išskirstyti 6955 kaimai
(intensyviausiai vienkiemiai kūrėsi 1926 – 1936 metais).
Naujakuriams valstybė suteikė paskolas miško medžiaga arba pinigais iki 2000 Lt; inventoriui įgyti
– iki 500 Lt; sėklai pirkti – iki 400 Lt.
1933 m. priimtas Žemės ūkiams prižiūrėti įstatymas numatė netvarkingiems ūkininkams priežiūros
tvarką ir sankcijas.
Dar 1919 m. buvo priimtas Kooperacijos įstatymas.
Per kelis metus įsisteigė šimtai įvairių tipų kooperatyvų.
XX a. 3 dešimtmetyje susiformavo įtakingos kooperatyvų sąjungos. Dalies jų akcininke tapo
vyriausybė.
Ekonominės krizės laikotarpiu valstybė ėmėsi priemonių apsaugoti ūkininkus nuo bankroto.
Ieva Simonaitytė. Gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose (Klaipėdos r.) Būdama 5-erių metų
susirgo kaulų tuberkulioze ir tapo raiša. Su motina keliavo uždarbiaudama. Nuo 10-ies metų
prižiūrėjo svetimus vaikus, mokyklos nelankė. Savarankiškai skaityti išmoko vartydama Bibliją.
Vanagų kaimo pastoriaus rūpesčiu ji išvyko gydytis į luošų vaikų prieglaudą
Angerburge (Vokietija), kur išmoko skaityti vokiškai. 1914 m. sugrįžusi glaudėsi Vanaguose pas
tetą Marę Dūdjonienę, nes motina ištekėjo ir jau turėjo kitą dukterį. Pramokusi siuvėjos amato, Ieva
įstengė pati pragyventi, keliaudama iš kaimo į kaimą, pelnė geros siuvėjos vardą.
Augančio vokiečių nacionalizmo grėsmę I. Simonaitytė galėjo įvertinti iš
arti, pati dirbdama Seimelyje, kai pusiau juokais buvo pravardžiuojama Lietuvos „šnipe“, nes skaitė
savo eiliavimus viešuose lietuvių renginiuose, priklausė kultūrinei Donelaičio draugijai, spausdino
apysakas lietuvių periodinėje spaudoje. Dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime, kurio įspūdžius
aprašė romane „Pavasarių audroj“ . (parašytas 1928 m., išspausdintas 1938 m.).
1921 m. I. Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A. Bruožio ir kitų patriotų,
baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos dirbo
Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, Seimelio
raštinėje mašininke ir vertėja, dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“. Įsitraukė į
lietuvišką veiklą: bendradarbiavo leidiniuose: „Tilžės keleivis“, „Lietuviška ceitunga“, „Rytojus“,
„Lietuvos keleivis“, „Klaipėdos krašto žodis“.
1939 m. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą persikėlė gyventi į Kauną. Laikinai
prisiglaudė pas Sofiją Čiurlionienę, vėliau apsigyveno Žaliakalnyje. Dirbo Maitinimo valdyboje
mašininke ir vertėja. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo vokiečių suimta ir tardoma gestapo. Gyveno
uždarai, tačiau šiltai sutikdavo į Kauną atvykusius klaipėdiškius. Vokiečių okupacijos metais buvo
persekiojama, jos knygos išimtos iš knygynų ir bibliotekų. Pokario metais bendravo su kitais
rašytojais, dalyvaudavo literatūros vakaruose, buvo renkama į Kauno miesto tarybą. Nuo 1963 m.
iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. Mirė 1978 m., palaidota Antakalnio kapinėse Vilniuje.
Pirmasis kūrinys–eilėraštis „Ak, karas karas išgąstingas“ išspausdintas 1914 m.
Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių,
apybraižų, apsakymų. Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už romaną „Aukštujų Šimonių
likimas“. Nuo 1936 m. Ieva Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui. 1935 m. paskirta
Lietuvos valstybinė literatūros premija.
Apysakos: „Apysakos“, „Paskutinė kūnelio kelionė“.
Romanai: „Aukštujų Šimonių likimas“, „Vilius karalius“. Gatvė Vilniuje, Pilaitės
mikrorajone, pavadinta „I. Simonaitytės g.“ ♦1987 m. įsteigta Ievos Simonaitytės literatūrinė
premija. Ji teikiama už kūrinius, atspindinčius Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos dvasią arba
įprasminančius rašytojos I. Simonaitytės atminimą. Premija teikiama Klaipėdos apskrities viešojoje
Ievos Simonaitytės bibliotekoje artėjant I. Simonaitytės gimtadieniui(sausio 23 d.).
 Ignas Šeinius (1889-1959) Rašytojas (tikroji pavardė – Ignas Jurkūnas) gimė
Šeiniuose, Ukmergės apskrityje. Maskvos universitete studijavo literatūrą ir filosofiją. Susikūrus

nepriklausomai Lietuvai, ėjo diplomatines pareigas Danijoje, Suomijoje, Švedijoje. 1933 m. Šeinius
grįžo į Lietuvą, čia dirbo įvairius spaudos darbus. Tarybų Sąjungai užėmus Lietuvą, 1940 m.
rašytojas grįžo į Švediją, kur gyveno jo šeima. Ten gyveno iki pat mirties. Šeinius jautriai išgyveno
Lietuvos nepriklausomybės praradimą, šiuos pergyvenimus ir politinius įvykius pavaizdavo knygoje
Raudonasis tvanas. Kūryba. Šeinius rašė ne tik prozą, bet ir dramas, straipsnius. Žinomiausi
rašytojo kūriniai yra romanas Kuprelis: vienos pavasario dienos pasaka (1913) ir atsiminimų-
žurnalistinė knyga Raudonasis tvanas (1940). Šeiniaus kūriniai yra gražūs impresionizmo lietuvių
literatūroje pavyzdžiai.

Gimė 1882 11 07 Zizonių k., Vabalninko vlsč., Biržų apskr. (iki 1922 m.
pasirašinėjo Galvanauskis). Kilęs iš ūkininkų šeimos. Galvanauskai turėjo tris sūnus: be Ernesto,
Gediminas (Galva) Galvanauskas (1905 03 03–1979 04 23) ekonomistas, spaudos darbuotojas;
brolis Adolfas Galvanauskas, turėjęs dukras Prancišką ir Danutę. Lietuvis, krikštytas katalikų
bažnyčioje, vėliau laisvamanis. Vedęs. Žmona prancūzė Berta Galvanauskienė. Vaikų
E. Gal
vanau
skas

nesusilaukė. Mirė 1967 07 24 Eks le Beno miestelyje (pranc. Aix-les-Bains, Prancūzija), kuriame ir

palaidotas. E.  Galvanauskas, porą žiemų

pasimokęs pas kaimo daraktorių, pradžios mokslus ėjo rusiškoje Vabalninko liaudies m-kloje, kurią
1894 m. baigė. Dar metus privačiai pasimokęs, 1897 m. įstojo į Mintaujos (dab. Jelgava) realinės
gimnazijos trečią klasę. Baigęs šią mokyklą, 1902 m. išvažiavo į Sankt Peterburgą ir įstojo į
Kalnakasybos i-tą. Mokėsi su pertraukomis. Dar būdamas studentu E.  Galvanauskas anksti
įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą. 1902–1903  m. veikė LDP. 1905  m. steigė LVS skyrius.
Kurį laiką priklausė šiai partijai, tačiau, iš jos pasitraukęs, vėliau išliko nepartinis. E. Galvanauskui
buvo keista, jog 1922 m. jį Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos vadovybė pašalino iš
savo partijos. 1905 11 12 E. Galvanauskas įkūrė „Čypėnų respubliką“ (Čypėnų
valsčius tris mėnesius tvarkėsi nepriklausomai nuo Rusijos caro valdžios). 1905 12 04 – 05
dalyvavo DVS. Seime E. Galvanauskas išsiskyrė savo karštomis kalbomis.
Už aktyvią revoliucinę veiklą prieš Rusijos carą, politinę veiklą carinės
valdžios buvo suimtas. 1906 m. trumpai kalintas Panevėžyje, po trijų mėnesių už užstatą (Felicija
Bortkevičienė už suimtąjį įmokėjo labai nemažus tiems laikams pinigus – 500 rublių) išleistas į
laisvę gyveno nelegaliai. Paaiškėjus, kad Peterburge nesaugu, 1906–1908 m. apsigyveno Suomijoje
(Mustamekio mieste), retkarčiais apsilankydavo Sankt Peterburge. Bendradarbiavo „Lietuvos
ūkininke“, „Vilniaus žiniose“ ir kt. leidiniuose. Suomijoje prasidėjus suėmimams, 1908 m. išvyko
studijuoti į Lježo (Belgija) technikos u-to Kalnakasybos f-tą ir 1912 m. įgijo kalnakasybos
inžinieriaus specialybę. Po dvejų metų papildomų studijų Elektrotechnikos i-te įgijo inžinieriaus
elektrotechniko diplomą. Baigęs studijas, 1913 m. pab. trumpai dirbo Serbijoje vienoje iš prancūzų-
serbų bendrovių, čia tiesusioje geležinkelius. Prasidėjus I p. k., 1916 m. pradžioje apsigyveno
Paryžiuje (įsidarbino vienoje elektrotechnikos produkciją gaminusioje bendrovėje). Paryžiuje
sulaukė karo pabaigos.

1919 10 07 V Ministrų kabinete paskirtas Ministru Pirmininku, kartu ėjo finansų, prekybos ir
pramonės ministro pareigas (1919 10 07–1920 06 15). Beje, šioje Vyriausybėje buvo atsisakyta
dviejų ministerijų: Darbo ir socialinės apsaugos bei Tiekimo ir maitinimo. E. Galvanausko įėjimą į
Vyriausybę pirmiausia lėmė sudėtingi santykiai tarp šalies politikų. 1919 09 30 A. Smetonos
sušauktas partijų atstovų pasitarimas baigėsi be rezultatų.