Kalbasi pagrindiniai pjesės herojai Vladimiras ir Estragonas:

VLADIMIRAS. Įdomu, ką jis pasakys.

ESTRAGONAS. O ko mes jį prašėm, tiesą pasakius?

VLADIMIRAS. Na, nieko aiškaus.

ESTRAGONAS. Ir ką jis atsakė?

VLADIMIRAS. Kad pažiūrės.

ESTRAGONAS. Kad jis negali nieko pažadėti.

VLADIMIRAS. Kad jam reikia pagalvot.

ESTRAGONAS. Blaivia galva.

VLADIMIRAS. Pasitarti su šeima.

ESTRAGONAS. Su draugais.

VLADIMIRAS. Su įgaliotiniais.

ESTRAGONAS. Su savo korespondentais.

VLADIMIRAS. Sąskaitų knygom.

ESTRAGONAS. Banko sąskaitom.

VLADIMIRAS. Kol ką nors nutars.

ESTRAGONAS. Suprantama.

VLADIMIRAS. Argi ne?

ESTRAGONAS. Man rodos.

VLADIMIRAS. Ir man.

ESTRAGONAS (susirūpinąs), O mes?

ESTRAGONAS. Koks čia mūsų vaidmuo?

Mūsų vaidmuo? Mes prašytojai.

ESTRAGONAS. Kaip iki to priėjom?

VLADIMIRAS. Ponas mano esant tikslinga pareikšti savo teises?

ESTRAGONAS. Mes nebeturime teisių?

VLADIMIRAS. Juokčiausi, jeigu galėčiau.

ESTRAGONAS. Mes jas praradom?

VLADIMIRAS (pabrėžtinai). Mes jas iššvaistėm.

VLADIMIRAS (pakelia ranką). Klausyk!

 Jie klausosi nežmoniškai įsitempę

ESTRAGONAS. Aš nieko negirdžiu.

VLADIMIRAS. Tsss! (Jie klausosi. Netekęs pusiausvyros, Estragonas vos nesugriūva. Nusitveria Vladimirui
už rankos, tas susvirduliuoja. Jie klausosi pavirtę vienas ant kito, įsistebeiliję vienas į kitą) Aš taip pat nebe.
(Palengvėjimo atodūsis. Atsipalaidavę atsitraukia vienas nuo kito)

ESTRAGONAS. Tu mane išgąsdinai.

VLADIMIRAS. Maniau, kad tai jis.

ESTRAGONAS. Kas?

VLADIMIRAS. Godo.