LIETUVOS MUZIKOS ISTORIJA

II knyga

NEPRIKLAUSOMYBĖS
METAI
1918-1940
 LIETUVOS M U Z I K O S IR T E A T R O AKADEMIJA

KULTŪROS, F I L O S O F I J O S IR M E N O INSTITUTAS

L I E T U V O S M U Z I K O S ISTORIJA
II knyga

NEPRIKLAUSOMYBĖS
METAI
1918-1940

VILNIUS
2009
 U D K 78(474.5X091)
Ш01

Rėmėja

Lietuvos t ū k s t a n t m e č i o m i n ė j i m o
direkcija prie L i e t u v o s R e s p u b l i k o s
Prezidento kanceliarijos

L i e t u v o s valstybinis m o k s l o ir s t u d i j ų f o n d a s
S a u l i a u s K a r o s o l a b d a r o s ir p a r a m o s f o n d a s

Redakcinė kolegija
prof. dr. J u o z a s A n t a n a v i č i u s
doc. dr.ĮOna Narbutienei
d o c . dr. J ū r a t ė G u s t a i t ė
d o c . dr. D a n a Palionytė-Banevičienė

Sudarytojas ir ats. redaktorius

prof, habil. dr. A l g i r d a s J o n a s A m b r a z a s

Recenzentai
habil. dr. J ū r a t ė T r i l u p a i t i e n ė
prof, habil. dr. A n t a n a s T y l a

Redaktorė L a i m a Patriubavičicnė
Dailininkas A d o m a s Matuliauskas

© Lietuvos m u z i k o s ir teatro a k a d e m i j a , 2 0 0 9
© K u l t ū r o s , filosofijos ir m e n o institutas, 2 0 0 9
© Algirdas J o n a s A m b r a z a s , 2 0 0 9
ISBN 978-9986-503-85-9 © TckstiĮ autoriai, 2 0 0 9
Pratarmė (A. Ambrazas) 9

PIRMOJI DALIS. MUZIKINIS GYVENIMAS

Pirmasis skyrius. Muzikinės kultūros sąlygos ir raidos

tendencijos 15
Lietuvos politinė ir kultūrinė padėtis tarp dviejų pasaulinių karų (A. Ambrazas) .... 15
Muzikinio gyvenimo gairės (O. Narbutienė) 52
Muzika lenkų okupuotame Vilniaus krašte (1920-1939) (A. Ambrazas,
L. Budzinauskienė, D. Medišauskienė, T. Vainauskienė) 72
Muzikos plėtros ypatybės Klaipėdos krašte (1923-1939) (D. Ksanienė) 96

Antrasis skyrius. Muzikos atlikimo menas 117

Muzikinis teatras 117
Opera (J. Bruveris) 117
Baletas (A. Žiuraitytė) 158
Koncertinis gyvenimas 168
Simfoniniai ir kameriniai koncertai (I. Jasinskaitė-Jankauskienė) 168
Vargonų muzikos koncertai (J. Landsbergytė) 185
Chorai, dainų šventės (A. Arminas, B. Zubrickas) 189
Pučiamųjų ir liaudies instrumentų muzikos atlikėjai (J. Stankevičienė) 202
Pučiamųjų instrumentų orkestrai 202
Liaudies instrumentų ansambliai ir orkestrai 215
Kauno mažosios scenos artistai (R. Skudienė) 225

Trečiasis skyrius. Muzikos pedagogika 238

Kauno valstybinė muzikos mokykla ir konservatorija (T. Vainauskienė) 238
Klaipėdos muzikos mokykla (D. Petrauskaitė) 255
Privačios muzikos mokyklos ir Liaudies konservatorija (T. Vainauskienė) 268
Muzikinio švietimo padėtis bendrojo lavinimo mokyklose (D. Petrauskaitė) 272

Ketvirtasis skyrius. Muzikos atlikimo mokyklos 286

Bendrieji interpretacijos bruožai ir tendencijos (D. Katkus) 286
Pianizmo padėtis ir plėtra (L. Drųsuticnė) 290
Vargonininkų rengimas ir iškilieji vargonininkai (J. Landsbergytė,
E. Seduikytė-Korienė) 302
 Instrumentalistai - stygininkai ir pūtikai (D. Katkus) 311
Dainavimo pedagogika ir pedagogai (T. Vainauskienė) 326
Iškilieji choro dirigentai - pedagogai ir kompozitoriai 336
Julius Štarka (B. Zubrickas), Nikodemas Martinonis (J. Burokaitė), Antanas Makačinas
(T. Makačinas), Julius Sinius (J. Stankevičienė), Klemensas Griauzdė (R. Songaila)

A N T R O J I DALIS. MUZIKOS KŪRYBA IR J O S SKLAIDA

Pirmasis skyrius. Lietuvos kompozitorių kūrybos

nepriklausomybės metais bendroji charakteristika
(A. Ambrazas, I. Jasinskaitė-Jankauskienė) 351

Antrasis skyrius. Muzikos žanrų plėtra 372

Sceninė muzika 372
Operos (B. Leščinską) 372
Baletai (A. Žiūraitytė) 409
Muzika dramos spektakliams (V Bakutytė) 425
Simfoninė muzika (I. Jasinskaitė-Jankauskienė) 448
Kamerinė instrumentinė muzika (I. Jasinskaitė-Jankauskienė) 463
Vokalinė muzika, liaudies dainų išdailos (J. Petrikaitė) 477
Vokalinės muzikos kūrėjai 494
Religinė muzika (J. Landsbergytė) 504

Trečiasis skyrius. Iškilių kompozitorių kūrybiniai portretai 514

Juozas Gruodis (A. Ambrazas) 514
Stasys Šimkus (D. Palionytė-Banevičienė) 541
Jurgis Karnavičius (J. Burokaitė) 561
Kazimieras Viktoras Banaitis (O. Narbutienė) 576
Vladas Jakubėnas (R. Nomicaitė) 587
Tradicijų tęsėjai (A. Ambrazas) 600
Juozas Tallat-Kelpša 600
Aleksandras Kačanauskas 611
Modernizmo reprezentantai 620
Vytautas Bacevičius (O. Narbutienė) 620
Jeronimas Kačinskas (D. Petrauskaitė) 629
Julius Gaidelis (D. Palionytė-Banevičienė) 640

K e t v i r t a s i s s k y r i u s . Muzikologija 646
Muzikos teorija ir istorija (I. Jasinskaitė-Jtnkauskienė) 646
Muzikos kritika ir publicistika (R. Nomicaitė) 660
Lietuviškų natų leidyba (D. Kučinskas) 668
Lietuviškų plokštelių leidyba (E. Marčėnienė) 674
Penktasis skyrius. Lietuvių muzikai užsienyje 696 Turinys
Lietuvių muzikinė veikla JAV (D. Petrauskaitė) 696
Lietuvių muzikinis gyvenimas Rytprūsiuose (D. Ksanienė) 715
Lietuvių muzikinė veikla Latvijoje Q. Stankevičienė) 719

Pabaigos žodis (A. Ambrazas) 729

Priedai (A. Ambrazas)

Chronologinė lentelė 735

Santrumpos 764
Iliustracijų šaltiniai 765
Tekstų autoriai 766
Pavardžių rodyklė 768
 Religinė muzika

Nepriklausomoje Lietuvoje religinė muzika, kaip svarbi dvasinės kultūros

sritis, buvo valstybės remiama, skatinama ir plėtojama. Vyravo nuostata, kad
tautai išgyventi ir tvirtėti reikalinga katalikybė kaip reikšmingas moralinis tau­
tos gyvybinės atsparos, su lietuviškomis kultūros tradicijomis siejantis veiksnys.
Muzikoje šią nuostatą išreiškė bažnyčių muzikai praktikai — chorvedžiai,
vargonininkai ir kompozitoriai, kurie papildydavo bažnytinių chorų repertuarą
savo kūryba. Tai, kad religinė muzika vystėsi aukšto profesinio tobulėjimo ke­
liu, yra ypatingas Juozo Naujalio ( 1 8 6 9 - 1 9 3 4 ) ir Teodoro Brazio ( 1 8 7 0 - 1 9 3 0 )
nuopelnas. Juodu, baigę studijas Regensburgo bažnytinės muzikos centre, diegė
Lietuvoje jo dvasią ir idėjas: grynojo liturginio stiliaus reikalavimus kūrybai ir
giedojimui, griežtus kriterijus profesiniam vargonininkų ir chorvedžių lygiui.
Šių dviejų patriarchų klasikų veikla, be kurios negalėtume įsivaizduoti X X a. lie­
tuvių religinės muzikos raidos, jau aptarta Lietuvos muzikos istorijos pirmojoje
knygoje „Tautinio atgimimo metai" (2002).
Religinė muzika buvo aktyviai kuriama ne tik didesniuose miestuose, bet ir
provincijoje. Bene kiekvienas provincijos chorvedys, bažnyčios vargonininkas
buvo mokęsis pas J . Naujalį, vėliau — K. Kavecką, J . Starką, J . Bendorių, J . Bie-
Iionį ir kt., išbandęs savo jėgas prie vargonų Kauno katedroje ar konservatori­
joje. O kūryba buvo šios veiklos sudedamoji dalis - kaip pastangos užpildyti
repertuaro stygių pačių vargonininkų-chorvedžių jėgomis.
Aptariamojo laikotarpio lietuvių religinė muzika rėmėsi dviem kryptimis.
Pirmoji egzaltacinė, jausmingo romantinio jausmų pakylėjimo (meilės Dievui,
kaltės, atleidimo, praradimo skausmo) ir antroji — sakralinio grynumo (askezės
ar iškilmingo atsiribojimo nuo žemiškų jausmų) kryptis. Kūryba buvo grindžia­
ma liturgine grigališkojo choralo melodika, jos santūriu ir abstrahuotu stiliumi,
šviesiu, harmoniškai ir dermiškai skaidriu charakteriu. Pastarąją metodiką aiš­
kiausiai iliustruoja T. Brazio kūriniai (pvz., Te Dėtim), kuriuose eksponuojama
ir vėliau plėtojama psalmės melodija.
Jaunesnės kartos autoriai labiau linko giesmę traktuoti romantiškai, emociš­
kai, siejo maldą su romansu ar liaudiškos dainos grauduliu, religinę muziką
stengėsi praturtinti asmeniniais išgyvenimais, individualiu romantiniu polėkiu,
nevengė rečitatyvinio bei ariozinio stiliaus bruožų. Pažymėtina, kad religinė mu­
zika buvo glaudžiai susijusi su religinių išgyvenimų poezija, kuri visada klestėjo
Lietuvoje ir kuri neįsivaizduojama be Motiejaus Gustaičio, Maironio, Bernardo
Brazdžionio eilių. Kita vertus, kai kurie kompozitoriai patys kūrė eiles savo gies­
504
mėms (Jonas Dambrauskas). Labai daug religinės lyrikos opusų sukūrė kunigai
 poetai. Tačiau J . Naujalio, T. Brazio dėka Lietuvoje
religinės muzikos kūrybos pagrindu išliko liturgija,
choralas, ištisą tūkstantmetį gyvavusios melodijos,
Bažnyčios tėvų aprobuoti j ų naudojimo dėsniai.
Katalikiškai bažnytinei mokyklai, kurioje sie­
kiama liturginės vienovės ir universalumo, labai
svarbi idėja apsaugoti religinę muziką nuo pasau­
lietinių įtakų. Siekiama abstrahuotis nuo žemiškų­
jų jausmų į aukštesniąją dvasinę esmę, kurią gali
ir turi išreikšti muzika. Atsiribojama nuo buitinės
muzikos ir folkloro įtakų, operinio dramatizmo ar
sentimentų; pabrėžiama amžinybės linija, pirmiau­ Konradas Kaveckas. LMTAM

sia iškeliami grigališkojo choralo melodikos ypatu­

mai. Katalikų bažnyčiai tai buvo labai aktualu dar
X X a. pradžioje: X I X a. romantikai ir klasikai bažnytinę muziką smerkė kaip
nepakankamai religinę ir katalikišką, neatliepiančią liturgiškojo grynojo stiliaus
(muzikinės maldos) reikalavimų. Tai rodo 1903 m. lapkričio 2 2 d. popiežiaus
1
Pijaus X A / o r « proprio postulatai apie religinę muziką . Šie postulatai subrandi­
no J . Naujalio ir T. Brazio kūrybą, tapusią pagrindu daugeliui Lietuvos bažny­
tinės muzikų kūrėjų kartų.
J . Naujalio profesinius principus kūryboje, koncertinėje bei pedagoginė­
je veikloje bene geriausiai įkūnijo ir pratęsė jo mokinys Konradas Kaveckas
( 1 9 0 5 - 1 9 9 6 ) , įvaitiapusišku kūrybiniu bei pedagoginiu talentu, gyvenimo
džiaugsmu ir asmenybės žavesiu apdovanotas muzikas. 1929 m. K. Kaveckas
baigė Kauno muzikos mokyklą, J . Naujalio klasę. Baigiamąjį egzaminą vargona­
vo Kauno katedroje. Vėliau, 1 9 3 2 - 1 9 3 3 m., tobulinosi Paryžiaus Normalinėje
muzikos mokykloje pas Marcelį Dupre ( 1 8 8 6 - 1 9 7 1 ) . Profesoriaus vidinė kul­
tūra ir vargonų dėstymas paliko jam neišdildomą įspūdį. Kompoziciją K. Ka­
veckas studijavo pas garsųjį kompozitorių ir dirigentą, SchoLi cantorum vadovą
Vincentą d'Indy. Netrukus čia, Paryžiuje, subūrė lietuvių studentų chorą, su juo
koncertuodavo įvairiomis progomis, taip pat ir tarptautiniuose festivaliuose.
Ypač K. Kaveckas žavėjosi improvizacija, su kuria jį supažindino J . Naujalis
ir M. Dupre. Vėliau ir pats K. Kaveckas Lietuvoje plėtojo švietėjišką koncertinę
dvasią. Paryžiuje sutvittėjusios pagrindinės jo veiklos kryptys (vargonavimas,
kūryba ir vadovavimas chorui) vėliau Kaune dar pasipildė pedagogine veikla.
K. Kaveckas perėmė savo mokytojo J . Naujalio studentus, vargonų kursus pro­
vincijos vargonininkams, 1933 m. pradėjo vadovauti Vytauto Didžiojo uni­
versiteto chorui, su kuriuo daug koncertavo ir Lietuvoje, ir užsienyje. Viena
svarbiausių K. Kavecko choro tradicijų - autoriniai vakarai. Choras surengė
J . Naujalio, J . Gruodžio, M . K. Čiurlionio, S. Šimkaus, J . Žilevičiaus, taip pat
tuometinių jaunųjų autorių J . Nabažo, A. Račiūno kūrybos vakarus.
K. Kaveckas tapo aktyviu religinės muzikos puoselėtoju: atlikėju, kompozi­
toriumi, bažnytinių giesmių autoriumi. 1933 m., tik grįžęs į Kauną, jis įkūrė
Šv. Cecilijos bažnyčios muzikų vargonininkų draugiją (šv. Cecilija — bažnyčios
muzikų globėja), kuriai vadovavo iki 1940 metų. Ši draugija rengdavo vasaros
vargonų kursus Kauno konservatorijoje. 1934 m., mirus profesoriui J . Nau-
jaliui, K. Kaveckas kurį laiką dėstė ir jo studentams, tad daugelis būsimųjų
chorvedžių ir religinių giesmių autorių tapo ir jo mokiniais. 1936 m. įkūrus
Lietuvos muzikų draugiją K. Kaveckas buvo paskirtas jos vargonininkų sekcijos
vadovu.
Jaunas muzikas sėkmingai derino pedagogo chorvedžio, religinės muzikos
kūrėjo ir vargonininko darbą. Be to, rūpinosi muzikiniu visuomenės švietimu:
„Muzikos baruose" skelbė straipsnius apie vargonų meną, radiofone vedė var­
gonų muzikos pusvalandžius. Pagrindiniu jo veiklos objektu tapo Vytauto Di­
džiojo universiteto choras ir giesmių atlikimas bei kūryba.
K. Kaveckas tuo metu sukūrė ir „Muzikos barų" priede paskelbė keletą reli­
ginių giesmių, kurios iki šiol yra svarbi lietuviško sakralinio repertuaro dalis. Tai
giesmės O Sacrum Convivium, „Dievo Motina", Haec Dies mišriam chorui ir
„ O Kristau, pasaulio valdove". Pažymėtina, kad lotynų kalbos vartojimas, kaip ir
J . Naujalio mišiose, rodo sakralinio grynumo siekimą — vadinamąją ceciliškąją
kryptį. Ir K. Kavecko muzikoje atsispindi griežta bažnytinio stiliaus tradicija
bei jos laikymasis.
Religinis šviesus santūrumas, nuoseklus balsų vedimas, faktūros skaidrumas,
patetiškai pakylėtas, tačiau ramus, prakilnus emocingumas yra K. Kavecko baž­
nytinės muzikos bruožai. Tai iliustruoja ir viena populiariausių jo giesmių „O
Kristau, pasaulio valdove" (B. Brazdžionio ž.), 1939 m. išspausdinta „Muzikos
barų" priede:

9 1 pvz.
 1
Г.Л
K o l f ł

aukš - to dan - izaus. Tau

Г г "Lr r r se mū - sų
r
-^—p—l J J> J>
у—у
- f — 1
"
vę
H
var
1
-

ч
pai Sir - d y

y—t—
- gaus.

= t =

f4=
Kaip religinių giesmių autorius K. Kaveckas produktyviausiai pasireiškė
trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kurdamas j o vadovaujamam Vytauto Didžio­
jo universiteto chorui. Sis choras, kuriam tada vadovavo ir J . Dambrauskas,
buvo vienas aukštos chorinės kultūras pavyzdžių tuometinėje Lietuvoje. Cho­
rinė kultūra, tuo laikotarpiu neatsiejama nuo religinės muzikos puoselėjimo,
tapo pagrindiniu K. Kavecko gyvenimo statiniu, kurį jis vainikavo kaip vy­
riausiasis Dainų švenčių dirigentas tiek nepriklausomoje, tiek vėliau sovietinėje
Lietuvoje.
Vienas kūrybingiausių tarpukario chorvedžių, kompozitorių, religinių gies­
mių autorių yra J o n a s D a m b r a u s k a s ( 1 8 9 2 - 1 9 8 2 ) , kurio giesmės visą X X a.
buvo giedamos bažnyčiose. 1917 m. eksternu baigęs Varšuvos muzikos institutą
(Mieczysławo Surzyńskio vargonų kl.), jis kurį laiką vargonininkavo Vilniaus
krašte, o 1920 m. įsitraukė į Kauno muzikinį gyvenimą. J . Dambrauskas, prin­
cipinga ir intelektuali, labai ryškaus emocinio temperamento asmenybė, irgi
pirmiausia išryškėjo kaip chorų — Valstybės teatro, radiofono, Kauno univer­
siteto - dirigentas. Tad nenuostabu, kad šių kolektyvų repertuare skambėjo ir
daug jo paties sukurtų giesmių. Reiklus ir principingas, jis iškėlė chorus į tikrai
aukštą profesinį lygį.
J . Dambrausko kūryba, tarsi nusižengdama religinės muzikos santūrumui,
pavergia emociniu romantiniu pakilumu. Populiariausia jo giesmė - „Malda už
2
tėvynę" - dar 1931 m. buvo įrašyta į plokštelę . Būdinga, kad tai nėra kūrinys
pagal bažnyčios reglamentuotą lotynišką tekstą, o individualiai išjausta giesmė
pagal paties autoriaus žodžius, kur emocinis pakilumas ir religingumas susilie­
ja su tėvynės meilės tema. Šia giesme Lietuvos radiofonas pradėdavo rytines
programas (užbaigdavo V. Kudirkos „Tautiška giesme"). Giesmė parašyta jaus­
mingu ir himniškai didingu melodiniu stiliumi, jai būdingi platūs intervalai
(tercijos, kvartos, sckstos šuoliai), chromatinės slinktys, akordinė faktūra. Tai
chrestomatinis lietuviškos tarpukario chorinės bažnytinės muzikos pavyzdys,
tipiškas bažnytinės romantinės muzikos paveikslas, kupinas herojinio tvirtumo
ir lyrizmo:
 Panašus melodinės patetikos ir gamtos žavesio lyrikos nuspalvintas himnas
yra kita reikšminga J . Dambrausko giesmė „Didis Dieve Visagali" (K. Mar­
cinkevičiūtės ž.), irgi giedama visose bažnyčiose. Tai kiek sentimentalus ir kar­
tu šviesus, optimistiškas chorinis opusas, demonstruojantis tikėjimo stiprybę-
Lietuvišką religinę dvasią čia atspindi jautrumas gamtai. Muzikoje jungiamas
himno ir romanso stilius. Turtinga akordika nulemia himniškąjį, tvirtybę sim­
508
bolizuojantį įspūdį.
 J . Dambrausko kūrybos jausminis pradas, netgi audringas sentimentalumas
atsiskleidžia giesmėje „Aš kentėsiu" (autoriaus ž.). Čia atviras emocionalumas ir
nerimas virsta kone operinės deklamacijos išraiška:

93 pvz.
Impetuoso

ТНПГТ~ > К П Ji II i k h П1 , K 1.1,.. 1 I.-' - ~ГН

Te sau blaš - kos aud-ros, vė - jai, o aš ra-mus, ašne-bi-jau: ken - tė - siu

V
XT
i 1

TT

taip, kaip tu ken-tė - jai, vis - ką au - ko - da-mastik tau.

—J—JTt-

•ö ftp
^ГЛ'
-ir-J-Li
t r r _ r f 1 Le R—1 -f .

J. Dambrauskas yra ir pirmosios lietuviškos religinės oratorijos Pro homini-

3
bus (1934—1940) autorius . Oratorijos idėja — Kristaus auka žmonijai, kentėji­
mas dėl žmogaus. Todėl jos pavadinimas netradicinis {Pro hominibus — už žmo­
nes). J . Dambrauskas nuosaikią religinės muzikos tradiciją praturtino mąstymo
ir dramatinio emocionalumo btuožais. Sakraliniame kūrinyje jis davė laisvę
individualiam išgyvenimui. Kompozitorius pats parašė ir oratorijos tekstą, kurį
pasirašė J . Smutkelio slapyvardžiu. 1938 m. balandžio 17 d. šešis oratorijos
fragmentus atliko J . Dambrausko vadovaujamas Kauno Įgulos bažnyčios choras,
operos solistai Vladislava Grigaitienė, Antanas Kučingis, Juozas Mažeika ir ra­
diofono simfoninis orkestras. J . Dambrauskas rašė religinę muziką ir sovietme­
čiu, net pagal ištremtų ar emigravusių poetų A. Miškinio, F. Kiršos psalmes.

Religinės muzikos reikšmę nepriklausomoje Lietuvoje rodo tuometinė cho­

rų ir jų vadovų gausybė, paplitę vargonininkų kursai, aukšto profesinio lygio
reikalaujantis repertuaras. Bažnyčios muzikams buvo įprasta patiems kurti, pil­
dyti trūkstamą repertuarą, todėl Lietuvoje religinė muzika irgi buvo kuriama ir
iš širdies, ir „iš reikalo". Religinės muzikos bei poezijos kūryba buvo reikšminga
kunigų veiklos sritis. Žinomų religinių kūrinių autoriai — kun. Juozas Židana-
vičius (Seirijų Juozas, 1 8 6 6 - 1 9 4 5 ) , išleidęs ne vieną giesmyną, kun. Benediktas
Andriuška S. J . ( 1 8 8 4 - 1 9 5 1 ) , kūtes giesmes, mišias, liturgines melodijas griga­
liškųjų choralų pavyzdžiu, kun. Vladas Butvila-Kazimieraitis ( 1 8 9 8 - 1 9 6 1 ) .
 Tačiau meniškiausius religinės muzikos kūrinius tuo laikotarpiu sukūrė kom­
pozitoriai S. Šimkus, J . Gruodis, J . Kačinskas, A. Kačanauskas, J . Štarka, J . Bie­
lionis, J . Bendorius, J . Tallat-Kelpša, J . Sinius, J . Strolia, V. Paulauskas ir kt.
Vienu brandžiausių to meto lietuvių religinės muzikos kūrinių laikytina
J u o z o Gruodžio giesmė „Tėve mūsų" mišriam arba vyrų chorui (1936). Sub­
tilus harmonijos bangavimas ir psalmodiniu rečitavimu pagrįsta melodinė lini­
ja susilieja į dvi „dejonių" ir rezignacijos bangas atskiruose maldos posmuose.
J . Gruodžio „Tėve mūsų" yra tipiška šios maldos traktuotė išryškinant pustonių
niuansus, alteracijos „šešėlius", muzikos išsiliejimą į susitaikymą, ramybę:

94 pvz.

Largo religioso

T ė - v e m ū - sų, kurs e - si dan-gü - je! T e - e - s i e Sven-tas T a - v o var r T Г PP Г PPP Г

- das; te - a - t e i - n i e T a - v o ka-ra-

lys"-=—^ lė; tc-e-sie Ta-vova-!ia, kaip dan-gu - je, taip ir ant že - mės.
p
f,

Stambiausią religinės muzikos kūrinį — „Garbės himną" pagal B . Brazdžio­

nio tekstą („Garbė Tau, Viešpatie") - J . Gruodis sukūrė 1944 m., jau baigian­
tis karui. Tai stambi iškilmingo pobūdžio giesmė, skirta Kauno arkivyskupo
metropolito Juozapo Skvirecko 25 metų vyskupavimo jubiliejui. Kūrinys, pa­
rašytas laisvai plėtojama forma, pasižymi raiškia, daininga melodija, turtinga
4
moduliuojančia harmonija, polifonizuota faktūra .
Negalima nepaminėti ir kito puikios religinės muzikos autoriaus, kompozi­
toriaus ir dirigento J u o z o Tallat-Kelpšos. J o rimta ir itin subtili giesmė Asperges
me (1920), bažnyčiose giedama prieš pašlakstymą, pasižymi santūriu melodi­
niu piešiniu ir šviesia tradicine bažnytinių kadencinių harmonijų užsklanda.
J . Tallat-Kelpša rėmėsi grigališkojo choralo liturgija ir bažnytinių dermių kalba,
o ne romansine ar operine dramaturgija.
Daug religinės muzikos kūrėjų buvo susiję su Klaipėdos kraštu. J u o z a s Ži­
levičius, muzikologas ir dirigentas, vatgonininkas, visuomenės veikėjas, gyven­
damas Klaipėdoje sukūtė daug mišių ir giesmių chorams. Tai gavėnios giesmės
„Verksminga Motin", „Miršta ant kryžiaus", „Stovi Motina gailinga" (1927).
advento ir Kalėdų giesmės „Išleiski t Rasą" (1929). Vienas tyškiausių to laiko­
tarpio J . Žilevičiaus kūrinių —„Giesmės laike Sv. Mišių" dviem lygiems balsams
arba vienam balsui vargonams pritariant (1930).
Religinė kūryba labai svarbi ir J u o z o G a u b o veiklos dalis. J . Gaubas sukūrė
ir atliko nemažai religinių giesmių: „Sveika, Marija" (Ave Maria, variantai solo
ir mišriam chorui), Libera me, Domine mišriam chorui a cappella. Giesmė Exal-
tatis te, Domine įėjo į daugelį giesmių rinkinių. Ypač meniškos yra jo „Mišių
giesmės" (kun. S. Ylos ž.).
Vienas kūrybiškiausių ir aktyviausių religinės muzikos autorių, tarpukaryje
dirbusių Klaipėdoje, buvo J u o z a s Bertulis, kuris, kaip ir daug kitų to meto
iškilių Lietuvos muzikų, per karą emigravo ir toliau kūrė Vokietijoje ir JAV. Jo
giesmės meniniu lygiu praturtino lietuviškos bažnytinės muzikos repertuarą.
1929 m. baigęs Klaipėdos muzikos mokyklą, J . Bertulis joje dėstė teorinius
dalykus ir vadovavo vyrų chorui, vasaros kursams. Skirtingai negu daugelis
chorvedžių, jis buvo labai atsidėjęs kūrybai, pirmiausia laikė save kompozito­
riumi. Tačiau nemažai dirbo ir kaip chorvedys, vadovavo net keliems bažnyti­
niams chorams.
Susidūręs su lietuviško religinio repertuaro stygiumi, J . Bertulis sukūrė daug
reikšmingų religinės muzikos kūrinių (tarp jų 22 mišios chorams, solistams ir
instrumentų ansambliui arba fortepijonui, vargonams, taip pat giesmės solis­
tams ir chorams su pritarimu). Geriausieji iš jų: Missa Requiem, Ecce Sacerdos
op. 11 mišriam chorui ir vargonams, Intende voci solo baritonui, mišriam cho­
rui ir vargonams, „Malda į Švenčiausiąją Mergelę" sopranui, styginių ttio ir
vargonams, Ave, Regina coelorum mišriam chorui a cappella, „Jei kryžius stigtų
atspindžių" solo sopranui ir vargonams, „Tyli naktis" op. 150, Nr. 3, „Betlie­
jaus žvaigždė" op. 150, Nr. 8, Deprofimdis clamavi baritonui su vargonais ir kt.
J. Bertulio giesmės išsiskiria originalumu, visų pirma pasitikima solisto parti­
ja - ją kompozitorius laisvai dramaturgiškai plėtoja kaip operos ariją. J . Bertulis
labai mėgo giesmes paįvairinti instrumentiniu ansambliu; pavyzdžiui, „Malda
į Švenčiausiąją Mergelę" yra parašyta sopranui, smuikui, altui, violončelei ir
vargonams. Soprano partija kupina dvasinio pakilumo raiškos - tarsi liturginė
poema.

Dramatinis solisto pattijos iškėlimas, platūs intervalai, audringi melodiniai

proveržiai, lūžiai, ekspresyvios pauzės būdingi ir kitai J . Bertulio giesmei - dra­
matiniam monologui De profimdis clamavi. Čia, kaip ir „Maldoje į Švenčiau­
siąją Mergelę", ryškėja dialogo principas - instrumentinė partija prilyginama
solisto partijai ir tai suteikia daug naujų išraiškos galimybių, atveria religinėje
muzikoje neišnaudotus gilių emocinių srovių resursus:
 J . Bertulio religinė kūryba vertinga ir savo dvasiniu intensyvumu, ir išraiš­
kos paieškomis, vidine dramatine energija nebijant pažeisti būdingų sakralinės
muzikos nuostatų abstrahuotis, pajungti operinę kantileną bei deklamaciją li­
turginio giedojimo principams.
Bažnytinės muzikos plėtotei buvo labai reikšminga pedagoginė jos puoselė­
tojų veikla. Tai muzikai, Lietuvoje aktyviai steigę vargonų kursus (K. Kaveckas,
N . Martinonis) arba dėstę bažnytines disciplinas konservatorijoje (A. Kačanaus­
kas). Pastarojoje srityje, aukštojoje pedagogikoje, „kertine asmenybe" po T. Bra­
zio ir J . Naujalio reikėtų vadinti kompozitorių ir vargonininką Z i g m ą Aleksafl'
dravičių. Jis labai daug nusipelnė kurdamas Lietuvoje mokymo bazę religine'
muzikai puoselėti. Z . Aleksandravičius kaip nė vienas iš tuometinių muzikų
turėjo itin platų europinį išsilavinimą - baigė net keturias aukštąsias muzikos
5
mokyklas Europos centruose: Paryžiuje, Romoje, Vatikane ir Prahoje .
Apie glaudų ryšį su Vatikanu byloja Z . Aleksandravičiaus dėstomas kursas
„Choralo istotija ir savitumas". Čia jis rėmėsi Popiežiškojo bažnytinės muzikos
instituto prof. D . Paolo M . Ab. Ferrcti paskaitų knyga.
 Išsamios analitinės religinės muzikos studijos, kurių vadovu po T. Brazio
tapo Z . Aleksandravičius, toliau kėlė ir tvirtino bendrą Lietuvos bažnytinės
muzikos kultūros lygį, postulavo ir jos kūrybos liniją, orientaciją į grigališkojo
choralo melodikos, derminės sandaros, ritmikos ypatybes.
Paties Z . Aleksandravičiaus bažnytinė kūryba nėra gausi ar labiau įsimintina,
kad būtų repertuannė. Nepriklausomybės laikotarpiu jis yra sukūręs tik vieną
kitą giesmę. Viena jų - rankraštyje išlikusi malda „Tėve mūsų". Nesudėtingai
harmonizuotas kūrinėlis keturiems balsams galėtų būti atliekamas ir vargonais
solo, ir choru a cappella.
(Beje, „Tėve mūsų" - bene labiausiai lietuvių kompozitorių pamėgta malda.
Be anksčiau aptartos J . Gruodžio giesmės, minėtini S. Šimkaus, J . Bendoriaus,
6
J. Bielionio, V. Paulausko chorui sukurti šios „Viešpaties maldos" pavyzdžiai .)

Lietuvos religinė muzika, prieš Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusi kūrybinio

pakilimo laikotarpį, vėliau buvo žlugdoma ir naikinama. Jos kūrėjams ir puose­
lėtojams sovietmečiu teko įvairūs išbandymai ir skirtingos patirtys, tačiau juos
tebevienijo universali, tegu ir slapta gija — Lietuvos sakralinės poezijos nuošir­
dumas, skausmas, atgaila ir, svarbiausia, nuolatinis, nepailstamas kūrybingumas,
tarsi plakančios širdies gyvybės pulsas, išliekantis bet kokiomis sąlygomis.

Nuorodos

' Landsbergytė J . Religinės muzikos situacija tarpukario Lietuvoje / / Menotyra. 2002.

Nr. 3. P. 40.
2
Dambrauskas V. Kompozitorius Jonas Dambrauskas. Kaunas, 2002. P. 103.
3
Ten pat. P. 105.
4
Abi J . Gruodžio giesmės publikuotas leidinyje: Gruodis J . Dainos ir giesmės chorams.
V , 1994.
5
Z. Aleksandravičiaus kūrybinė biografija ir jo vargonininko veiklos charakteristika pa­
teikta poskyryje „Vargonininkų rengimas ir iškilieji vargonininkai".
6
Matonis A. „Tėve mūsų" malda ir giesmė Lietuvoje. Bakalauro darbas, vadovė O. Nar­
butienė. Lietuvos muzikos ir teatro akademija. V , 1994.

Litetatūra

Dambrauskas V. Kompozitorius Jonas Dambrauskas. Spaudai parengė V. Juodpusis. Kau­

nas, 2002.
Yla S. Konradas Kaveckas. V , 1981.
Kačanauskaitė-Zaboricnė A. Kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko asmenybės bruožai
ir muzikinė veikla. Atsiminimai. Kaunas, 1992.
Kšanienė D. Klaipėdos krašto kompozitorių bažnytinės katalikiškos muzikos kūriniai
(1923-1939) // Soter. 2002. Nr. 8 (36). P. 1 5 7 - 1 7 1 .
Landsbergytė J . Religinės muzikos situacija tarpukario Lietuvoje // Menotyra. 2000. Nr. 3.
Landsbergytė J . Bažnytinė muzika ir dvasingumas Lietuvoje. V , 2006.