Ž a lg i r i o

m ū š i
ta u t ų m ū š i s
s –

mokslo ir
enciklopedijų
leidybos centras
t ur i n y s
ŽALGIrIO ATMINTyS Ir UŽMAršTyS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6 LeidykLa dėkoja uŽ produktyvų
bendradarbiavimą ir iLiustracinės
medŽiagos pateikimą
LIeTUVOS DIDŽIOjI KUNIGAIKšTIjA
DVIejų AMŽIų KAre . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12 Lietuvos nacionaliniam muziejui,
Lietuvos dailės muziejui,
Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai,
LIeTUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKšTIjOS Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui,
cIVILIzAcINIS pOTeNcIALAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36 Trakų istorijos muziejui,
Nacionaliniam draustiniui „Kijevo Sofija“,
Baltarusijos respublikos ambasadai Ukrainoje,
ŽALGIrIO prIešAUšrIS, ArBA KAM LABIAUSIAI Minsko nacionaliniam istorijos muziejui,
reIKėjO šIO MūšIO? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49 Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos
mokslinei-muziejinei archeologijos ekspozicijai
(Minsko istorijos institutas),
KArIUOMeNėS ŽALGIryje: MASTAI, GALIOS Gardino istorijos ir archeologijos draustiniui,
Ir GeOGrAFIjA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 91 Mscislavo istorijos ir kraštotyros muziejui,
Varšuvos valstybiniam archyvui AGAD,
Nacionaliniam Kijevo pečorų istorijos ir kultūros
MūšIS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 107 draustiniui,
Ukrainos nacionaliniam istorijos muziejui,
pO MūšIO . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 123 Istorijos ir kultūros draustiniui „Senasis Luckas“,
Lucko knygos muziejui,
Voluinės ikonos muziejui,
pOST ScrIpTUM: KAS BūTų, jeIGU ŽALGIrIO MūšIS podolės Kameneco istorijos ir kultūros draustiniui,

BūTų prALAIMėTAS? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 142 Ukrainos valstybiniam muziejui „Medžybižas“,

Černigovo nacionaliniam istorijos ir architektūros
draustiniui,
VOKIeČIų OrDINO pILyS Ir BAŽNyČIOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . 145 Černigovo istorijos muziejui,
edmundui rimšai, Alfredui Bumblauskui,
Genutei Kirkienei, Andrijui Dibovskiui,
LeNKIjOS KArALySTėS Ir LIeTUVOS DIDŽIOSIOS Olegui pohorilecui, rostislavui Savvovui,
KUNIGAIKšTIjOS pILyS Ir BAŽNyČIOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 233 Michajlui Videikai, Serhijui Klimovskiui.

gerbiamieji skaitytojai,
prieš jus – 600 metų senumo įvykių, esmingai lėmusių europos istorijos raidą, aprašymas. Žalgirio mūšyje į kovą stojo kelių šalių
kariuomenės – Vokiečių ordino, Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, į kurios sudėtį XV amžiuje, be Lietuvos,
įėjo dalis dabartinių Ukrainos ir Baltarusijos žemių. Leidinys ypatingas tuo, kad jūs išgirsite trijų tautų balsus – Lietuvos, Baltarusijos
ir Ukrainos. šį tribalsį pristato trys autoritetingi mokslininkai istorikai:
lietuviškąją įvykių koncepciją pateikia alfredas Bumblauskas –
baltarusiškąją – ihar marzaliuk –
ukrainietiškąją – Boris Čerkas –
Knygoje kiekvieno autoriaus straipsniai pažymėti inicialais.
 Žalgirio atmintys
ir užmarštys
pradėkime nuo paprasčiausio fakto: daug kur, taip pat ir
mokykliniuose vadovėliuose, prie 1410 metų liepos 15-osios
yra pažymėtas mūšis. Tiesa, vadinamas jis labai įvairiai: Tannen-
XiV amžiaus kalavijas ir riterio šalmas
bergu (pagal pralaimėjusio Vokiečių ordino tradiciją), daug kur Grunwaldu (pagal
nugalėjusių lenkų tradiciją), lietuviai išsivertė į Žalią girią – Žalgirį, o kai kur rytų slavų
kraštuose jis neretai vadinamas kaip ir viduramžių rusų metraščiuose – Dombruvno
mūšiu (pagal mūšio laukui artimesnį didesnį miestą).
paprastai sakome – tai tautų mūšis, nes iš tikrųjų abiejose
kariaujančiose pusėse būta tikro tautų katilo. Lenkijos kara-
lystės ir LDK kariuomenėse, be lenkų ir lietuvių, būta ir rusios
žemių (Ukrainos ir Baltarusijos) karių, taip pat vasalų ar są-
jungininkų – totorių ir moldavų, samdinių – čekų ir moravų.
Samdiniai ir svečiai tokiu tautų katilu darė ir Vokiečių ordino
kariuomenę. joje buvo vengrų, tų pačių čekų ir moravų, Va-
karų europos riterių iš įvairių vokiečių kunigaikštijų, Burgun-
dijos ir prancūzijos. Siekis šią bataliją supaprastintai parodyti
kaip vokiečių ir lenkų, o juo labiau germanų ir slavų, pasaulių
mūšį, yra labai tolimas nuo tikrovės. juk ne paslaptis, kad
sąjungininkų kariuomenėje turėjo būti vokiečių iš Lenkijos
miestų, o lietuvių giminaičių prūsų būta Vokiečių ordino ka-
riuomenėje.
prisiminimai apie Žalgirį ilgai turėjo tarnauti besiformuo-
jančių moderniųjų tautų idėjiniams poreikiams, o kartais net
imperiniams tikslams. Visą XIX amžių lenkai idėjiškai kovėsi
su savo valstybės naikintojais ir pasidalintojais vokiečiais, o
Žalgirio (tannenbergo) mūšis.
Iliustracija iš D. šilingo kronikos. XV a.
vokiečiai, I pasaulinio karo metu kariaudami su rusais, siekė Žalgirio revanšo – taip
atsirado prūsijoje net „antrasis“ Tannenbergas (1914 metų rugpjūčio 26–30 dieno-
mis Vokietijos ir rusijos armijų mūšis rytų prūsijoje, prie Tannenbergo, taigi beveik
ten pat, kur 1410-aisiais įvyko ir „pirmasis“).

6
rusijoje XIX amžiuje iš Žalgirio dažniausiai buvo atsimenami tik Smolensko pulkai. jų
pakako ir Stalinui, kuris rengdamasis karui su Vokietija, pradėjo plačiai eksploatuoti
Žalgirio temą (kartu ir 1242 m. Ledo mūšį), kaip europos rytų konflikto su Vakarais
ištakas. Tačiau visais šiais atvejais būdavo užmirštama, kokiai valstybei šie pulkai pri-
klausė. XV amžiuje Smolenskas tuo metu minimas kaip LDK priešakinė pilis (jo herbą
Vytautas įdėjo net į savo antspaudą) ir jis nebuvo nei rusijos (tokios dar apskritai Bychovco kronikos puslapio fragmentas
nebuvo), nei Maskvos valstybės (iš kurios vėliau radosi rusija) dalis. jei LDK ir buvo
prisimenama, ji buvo minima kaip rusų valstybė, atsisakant įžvelgti ne tik lietuvių, bet
ir ukrainiečių bei baltarusių protėvių vaidmenį šioje valstybėje.
Tendencija menkinti LDK vaidmenį išliko iki pat šių dienų net ir broliškoje lenkų
istoriografijoje. Tiesa, joje, regis, nebekartojamas henryko Sienkiewicziaus vaizdi-
nys iš jo romano Kryžiuočiai (1900 metais), išpopuliarintas Aleksanderio Fordo to
paties pavadinimo filme (1960 metais), apie meškenas dėvinčius ir kuokomis besi- arnotas (puošnus
liturginis apsiaustas),
kaunančius lietuvius. Tačiau ir toliau nekritiškai remiamasi XV amžiaus antrosios pu- Jano Dlugošo
padovanotas Klobucko
sės kronikininku janu Dlugošu, paskelbusiu apie Lenkijos pergalę ir LDK kariuomenės parapinei bažnyčiai.
rašto fragmentas su
pralaimėjimą bei panišką bėgimą iki pat Lietuvos. Net jei LDK kariuomenė minima Dlugošo herbu. XV a.

trofėjų dalybose ar net baigiamojoje mūšio fazėje, vis tiek trims šimtams totorių su-
teikiama daugiau garbės nei visai Vytauto kariuomenei, kurios sudėtyje šalia savų
totorių turėjo kautis ir šie iš Aukso ordos atėję Vytauto vasalai.
Lietuvos poziciją XVI amžiaus pradžioje išreiškęs Lietuvos Metraštis (Bychovco
kronika) teigė visiškai priešingai nei Dlugošas (Žalgiryje kovojo tik lietuviai, o lenkai
tik stebėjo), bet šis šaltinis dar vėlesnis ir todėl, manoma, dar mažiau patikimas. Vis
dėlto jau tarpukariu lietuvių istoriografija bandė atsikirsti lenkams remdamasi ne tik
Lietuvos Metraščiu, nors tada šis siužetas buvo ne savarankiška ideologema, o tik
valstybine ideologija tapusio Vytauto vaizdinio dalis. patriotizmo būta daugiau nei
analizės: iš Dlugošo „žirklių ir klijų“ metodu būdavo atsirenkama tai, kas glosto lie-
tuvio savimeilę – visų pirma Vytauto, mūšyje vadovaujančio visai sąjunginei kariuo-
menei, vaizdinys. Tiesa, tokį vaizdinį sutinkame ne tiek pačioje Dlugošo kronikoje,
kiek ją interpretuojančiame garsiajame jano Matejkos paveiksle, tačiau tuomet tai jau
buvo nesvarbu, nors šiaip Dlugošą buvo galima paskelbti antilietuviško XX amžiaus
pradžios lenkų nacionalizmo pradininku. Antilietuviškumo Dlugošo kronikoje iš tikro Kariai su lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos
vėliava (Vyčiu) ir asmenine kunigaikščio
esama, tačiau, regis, jis kitoks nei nacionalizmų epochoje, kronikininkui pirmiausia Vytauto vėliava.
Dailininkė A. jonušaitė-Vitkūnienė.
rūpi apginti jogailos ir Lenkijos pergalę prieš krikščioniškąją Vakarų opiniją, kurią for- Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus

mavo Vokiečių ordino propagandininkai, – pergalė esanti netikra, nes pasiekta pasi-
telkus įvairiausius nekrikštus. Dlugošas išplėtojo iškart po mūšio besiformavusį lenkų

7

Vytautas Didysis, per krikštą
gavęs aleksandro vardą
Vėliava, kurioje pavaizduotas šv. Jurgis
(Kryžiuočių ordino globėjas)
Vokiečių ordino riterio apdaru.
Vienos Vokiečių ordino muziejus
atsaką – nei kryžiuočių pagonimis vadinami lietuviai, nei iš tikrųjų dar nepasikrikštiję
pagonys žemaičiai, nei schizmatikai rusėnai ar musulmonai totoriai pergalės negalėję
lemti, nes visa Vytauto kariuomenė pabėgusi. Tai, kaip minėta, tapo pagrindu ištisai
istoriografinei tradicijai, kuri tęsiasi iki mūsų dienų. reikėjo palaukti nepriklausomo
eksperto ir savotiško arbitro – švedų kilmės mokslininko Vokiečių ordino archyvų
tyrinėtojo Sveno ekdahlio, kuris iškėlė tikslą išsivaduoti iš jano Dlugošo (kaip san-
tykinai vėlyvo ir įvairiais aspektais tendencingo šaltinio) ir eiti tikrai ad fontes – prie
laiko prasme mūšio įvykiams artimesnių rašytinių šaltinių. šį mokslininką tendencingu
lietuviškumu apkaltinti būtų sunku – jo metodiškai moksliškas ir ideologiškai bešališ-
kas požiūris leido pamatyti kokybiškai kitokį LDK kariuomenės vaidmenį – ir ne tik
trofėjų dalybose, bet ir mūšio lauke. Kai šitaip skirtingai įsivaizduojamas kariuomenių
mobilizacinis, karinis, o juo labiau kariavusių šalių civilizacinis potencialas, skirtingai
vaizduojami kariuomenių žygio į Žalgirį maršrutai ir mūšio laukai, pateikiami skirtingi
kariuomenių dydžiai ir žuvusiųjų skaičiai, diametraliai priešingai tebematoma mūšio
eiga ir dalyvių indėlis, ekdahlio metodiška – žingsnis po žingsnio – tyrimo taktika yra
išskirtinė visoje daugiatautėje Žalgirio istoriografijoje.
Tokie žingsniai leidžia pirmą sykį istoriografijoje nuosekliai pamatyti Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštijos vaidmenį Žalgiryje. Anot Sveno ekdahlio, Lietuvai ir
Vytautui labiau reikėjo Žalgirio nei jogailai ir Lenkijai (tai pripažįsta ir šiuolai-
kinė lenkų istoriografija), o Lietuvos indėlis į Žalgirį buvo ne mažesnis, o kai
kuriais aspektais net didesnis nei Lenkijos. Net jei tokia tezė gali sukelti pole-
miką, reikia pripažinti, kad akcentuojant tik tautų margumyną šiame mūšyje ir
net neturint jokio ideologinio tendencingumo, dažnai pametama iš akių tai,
ką tikrai žinome apie Žalgirį, būtent – kokios valstybės čia kariavo.
Su Vokiečių ordinu, karine vienuoliška valstybe, vadovaujama didžiojo
magistro Ulricho von jungingeno, kariavo sąjunginė Lenkijos karalystės ir Lie-
tuvos Didžiosios Kunigaikštijos kariuomenė, vadovaujama valdovų jogailos ir
Vytauto. jie pasiekė triuškinamą pergalę – mūšyje žuvo beveik visi broliai ri-
teriai, komtūrai, aukščiausi Ordino dignitoriai, daugelis iš Ordino elito, žuvo
ir didysis magistras. Taigi mūšyje nepasisekė Vokiečių ordinui, sėkmė lydėjo
Lenkiją, kuri prarado nedaug riterių. Vokiečių ordinas vėliau nebeatsigavo, nors tam
dar reikėjo 1422-ųjų karo. 1454–1466 metais iš Ordino Lenkija perėmė Varmijos
vyskupiją, didžiuosius miestus – Gdanską, elbingą, Torunę ir net sostinę Marien-
burgą (nuo tol Vokiečių ordino sostinė – Konigsbergas). 1525 m. Vokiečių ordino
valstybė sekuliarizavosi ir transformavosi į prūsijos kunigaikštiją, vėliau tapo Lenkijos
8
vasale, o dar vėliau – prūsijos karalyste. Mūšyje lyg ir pasisekė Lietuvai, kuriai ši per-
galė buvo labiau reikalinga nei Lenkijai, nes leido atgauti Vakarų Lietuvą – Žemaitiją
(kitaip Vokiečių ordinas būtų teritoriškai susijungęs su Livonijos ordinu). Tačiau iš
tikro Lietuvos kariuomenė iš Žalgirio sugrįžo patyrusi milžiniškų nuostolių (kai kurių
šaltinių teigimu – grįžo tik kas antras karys). Net jei pritartume Lietuvos kariuomenės
pralaimėjimo tezei, ar be šių nuostolių būtų įmanoma Lenkijos pergalė?
Dar labiau Lietuvos kariuomenei nepasisekė „atminties“ mūšiuose. O tai jau pri-
klausė ne tiek nuo kariuomenės reikšmės mūšio lauke, kiek nuo to, kad įvairiose isto-
riografinėse tradicijose buvo neigiamas LDK, kaip valstybės, istorinis subjektiškumas,
paverčiant ją tik rusų ir lenkų civilizacinių įtakų erdve.
Todėl Žalgirį norime pamatyti atsižvelgdami į LDK vaidmenį. Bet ne tik nuo Vil- Jogaila, lenkijos karalius Vladislovas ii.
M. Miechovitos „chronica polonorum“
niaus ar Kauno, bet ir nuo Minsko ar Gardino, nuo Kijevo, Lucko ar Lvovo bokštų. iliustracijoje. XVI a.

šitaip bandome reziumuoti trijų „tautinių mokyklų“ – lietuvių, baltarusių ir ukrainie-

čių – istoriografines tradicijas. Taip drįstame sugrąžinti į Žalgirio temą
„tautinius“ žvilgsnius, bet ne tiek dėl garbės paieškų ir patriotizmo varžy-
tuvių, kiek dėl to, kad skirtingi požiūriai gali labiau artinti prie tiesos, kuri,
anot autoritetingojo vokiečių istoriko jorno rüseno, glūdi „santarviniame
objektyvume“. Bet tam reikia išmokti šiuolaikinės medievistikos pamokas
ir įgyti egzistencinės empatijos bei tolerancijos.
Ir dar – apie Žalgirį įvairiais laikais, o ir 600-mečio proga, pasirodė
knygelių, žinančių tiksliai, kuris istorikas ir kuriame Žalgirio mūšio epizo-
de yra suklydęs, o knygelės autorius žinąs tiesą. Taip sukuriama iliuzija,
kad galima sukurti nuoseklius pasakojimus, kurie turėtų būti suprantami
visuomenei, ypač jaunimui. šitaip tarsi teigiama, kad visuomenei ir jauni-
mui užtenka mitų, o ne tiesos.
Mūsų manymu, svarbiau parodyti šio tiesos paieškų proceso kom-
plikuotumą. Nėra ko laukti naujo iki šiol nežinoto šaltinio, kuris atsakytų
į visus klausimus. Svarbu ne karpyti šaltinius ir ieškoti juose tiesmukiškos
informacijos, o kurti klausimų kėlimo ir atsakymų sistemą. šaltinių inter-
pretacijos ir klausimų kėlimas vienas su kitu yra tiesiogiai susiję – vieno
sprendinys tiesiogiai veikia kitus, todėl nepaprastai praverčia sistemin-
riteris, mirtis ir Velnias. 1513 m. A. Diureris.
ga analizė. Tai pirmiausia turėtų žinoti „visų galų“ istorikas, nes, tiriant bet kurį siaurą Viduramžių dailininko graviūroje vaizduojamas
karas (riteris su šarvais) su visada jį lydinčiomis
klausimą komparatyvistiniu lygmeniu, jam bet kuriuo atveju prireiks to, kas vadina- nuodėmėmis ir prievarta

ma „užšaltinine“ informacija – teorinių žinių apie viduramžių epochą, jos men-

talitetą, o ypač jos karybos specifiką. Toks siekinys turėtų būti tyrinėtojų idealas.

9

livonijos ordino žemės viduramžiais
o. magnuso žemėlapyje. XVI a.
livonijos (Kalavijuočių)
ordino antspaudas
Vargu ar mes jį pasieksime, tačiau
manome, kad Žalgiris nusipelno ne
naujų pasakų, o tiesos.
juo labiau, kad savo apimtimi
tai buvo vienas didžiausių viduram-
žių mūšių, prilygstantis žymiesiems
šimtamečio karo tarp Anglijos ir
prancūzijos mūšiams (klasikiniai:
crécy, poitiers ir Agincourt), kurie
teisingai (nes pirmą sykį Anglija –
europos lyderis) ir neteisingai (nes
rytuose Vakarų istoriografijai nieko
nevyksta) užgožia Vidurio ir rytų
europą. Dar labiau išryškės nepel-
nyta Žalgirio užmarštis, jei sugretin-
sime jį su XIV–XV amžių sandūros
mūšiais – tuo pačiu Agincourt ir
Nikopoliu (1396 metų kryžiaus žy-
gis prieš turkus). Visus juos jungia
net tie patys žmonės, pavyzdžiui,
Vengrijos karalius zigmantas Liuk-
semburgietis ir Vengrijos palatinas
Mykalojus iš Garos – ir Nikopolyje,
ir Žalgiryje; anglų ir prancūzų rite-
riai – ir Nikopolyje, ir Azenkūre (tik
pirmajame mūšyje jie – sąjungininkai, o antrajame – priešai); prancūzų ir burgundų
riteriai, nežuvę Žalgiryje, tikrai buvo Azenkūre; Žiliberas de Lannoy, jau 1411-aisiais
sužeistas kovose su lenkais, keliauja ir svečiuojasi pas Vytautą, dalyvauja Azenkū-
ro mūšyje (yra paimamas į nelaisvę). O jei žvelgtume tik į Vidurio ir rytų europą,
ir jei Nikopolio mūšis šiame regione išlaikytų savo istorinės reikšmės pozicijas, vis
tiek Žalgiris, regis, turėtų būti aprašomas iškart po jo, pirmiau Kulikovo, Kosovo,
Vorsklos, nes jis mūsų regione – neabejotinai pirmo pagal mastą ir istorinę reikšmę
trejetuko mūšis.
10
optimistinis žvilgsnis
į Žalgirį iš vilniaus
1410 metų liepos 15-ąją jungtinė
Lenkijos (50 vėliavų) ir Lietuvos (40
vėliavų) bei Vokiečių ordino kariuo-
menės (51 vėliava) sustojo viena
priešais kitą laukuose šalia Griunfeldo
kaimo. Tačiau ir tos dienos rytą jogai-
la, paskyręs Vytautą visos jungtinės
kariuomenės vyriausiuoju karo vadu,
griunvaldas 1410. 1988 m. S. Garwatowskis.
labiau laukė derybų su Ordinu nei mūšio – tempė laiką klausydamas mišių ir šven- Lenkijos kariuomenės muziejus (Varšuva)
tindamas riterius.
Sąjungininkų kariuomenės dydis ir žygio kryptis buvo labai grėsminga jėgos
demonstracija. Todėl jogailos poziciją galima suprasti – jis laukė, kad ši demons-
tracija atves į derybas, kuriose bus galima diktuoti savo sąlygas. To, regis, Vy-
tautas labiausiai ir bijojo, suprasdamas, kad pasitaikė puiki proga ne šiaip sau
demonstruoti jėgą, o pasiekti daug daugiau – sutriuškinti Ordino jėgas. Lietuvai
tai buvo gyvybinis reikalas, nes be Lenkijos ji šito negalėjo padaryti. Taigi Vytauto
rankose tą dieną buvo ne tik LDK, bet ir Lenkijos kariuomenė. jis laukė jogailos
žodžio, tačiau veltui. jogailos atliekamos apeigos nervino Vytautą, buvo nepa-
tenkinti net lenkų riteriai. Todėl Vytautas surizikavo dar kartą – metė pirmasis į
mūšį Lietuvos kariuomenę. Ir dar kartą jo rizika pasiteisino – mūšis baigėsi visišku
Ordino kariuomenės sutriuškinimu.
ši situacija parodo, kad Vytautas geriau už jogailą suprato karinę ir politinę
padėtį 1410 metų liepos 15-osios rytą. Tą rytą sąjungininkų stovykloje rungėsi
dvi politinės koncepcijos – jogailos ir Vytauto. Laimėjusioji – vytautinė – pasitei-
sino. Žalgirio pergalė įrodė ne tik karinį, bet ir politinį Vytauto talentą. ši pergalė
pakeitė Lietuvos ir Lenkijos geopolitinę padėtį. Nors reikėjo dar dviejų karų, kad
Žemaitija būtų iki galo pripažinta Lietuvai, tačiau būtent Žalgirio mūšyje Ordi- Jogaila Vladislovas ii su Vytautu meldžiasi
prieš Žalgirio mūšį. 1855 m. j. Matejka
no viešpatavimas buvo pakirstas. Ordinas daugiau niekada nekėlė egzistencinės
grėsmės nei Lenkijai, nei Lietuvai, o Žalgiris įėjo į istoriją kaip vienas didžiausių
mūšių viduramžiais.

11
Nemunu. 1430 m. LDK buvo galinga kaip niekuomet prieš tai ir po to. Ką tik (Lucko
suvažiavime 1429 m.) ji tapo paskelbta suverenia valstybe, ir tik atsitiktinumas –
didžiojo kunigaikščio mirtis – sutrukdė jai pasidaryti karalyste. Kryžiuočių pavojus
buvo pašalintas. Šalyje sparčiai kilo amatai ir prekyba, jau buvo susikūręs turtin-
gų žemvaldžių, galinčių gerai apsiginkluoti, sluoksnis. Funkcionavo ištisas raštinių
tinklas, atsirado pirmosios mokyklos, pradėti rašyti metraščiai. Vienas Vytautas to
nepadarė, tai būta istorinio proceso. Valdovas negali proceso sukurti, bet jis gali
sugebėti ar nesugebėti pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis. Vytautas sugebėjo
tai padaryti geriau už bet ką kitą.“
Viso to nebūtų be Žalgirio – be didžiausios pergalės LDK istorijoje, be visų jos
tautų atminties vietos.

Po Žalgirio.
Pasiekęs reikšmingą pergalę prieš vieną savo senųjų priešų,
Vytautas iš karto ėmėsi kito – Aukso ordos. 1410-ųjų rudens
pabaigoje arba gruodį Dželal-ad-Dinas iš Kijevo patraukė į Saulės laikrodis „Žalgiris–Raižiai“ šalia
Krymą. Chanas Bulatas Soltanas neišdrįso stabdyti savo priešininko, kol su juo buvo Raižių mečetės

ukrainiečių pulkai. Todėl vyresnysis Tochtamyšo sūnus greitai užvaldė Solchato tmą
ir pajungė savo valdžiai vietos klajoklius. Kitų metų vasarą Kijeve įvyko monarchų
susirinkimas: Vytauto, Jogailos, Aleksandro Tveriškio, Dželal-ad-Dino. Iš šio susirin-
kimo Vytautas pasiuntė savo statytinį į naują žygį Ordos teritorijoje, tik jau už Dono.
Šį kartą Bulatas Soltanas išėjo pasitikti Dželal-ad-Dino, ir Dono stepėse įvyko mūšis.
Bulatas Soltanas žuvo, jo kariuomenė buvo sutriuškinta. Vytauto statytinis užgrobė
Azovą. Tačiau ir šį kartą Tochtamyšo palikuoniui nepavyko užimti Sarajaus. Metų pa-
baigoje jis susikovė su nauju Edigėjaus statytiniu Timūru. Dželal-ad-Dinas pralaimėjo
mūšį ir, kaip ir anksčiau, paspruko į Kijevą. Persekiotojai kelis kartus užpuolė ukrainie-
čių žemes. Tačiau vietos kariuomenė davė priešams tinkamą atkirtį. Vytautas rengėsi
žygiui į Prūsiją ir nesugebėjo operatyviai parengti chano žygio į stepes. Tuo metu
tarp Timūro ir Edigėjaus kilo nesutarimų. Kariuomenės susitiko mūšiui už Jajiko upės.
Laimėjo Timūras, o Edigėjus pabėgo į Chorezmą.
1412-ųjų balandžio–gegužės mėnesiais LDK kariuomenė įžengė į Vokiečių or-
dino žemes, apėjo gerai įtvirtintą Ragainę ir patraukė į teritorijos gilumą. Šešių tūks-
tančių kryžiuočių kariuomenė, kuri stojo Vytauto kelyje, buvo sutriuškinta. Lietuvos
valdovas nepersekiojo priešo, o užpuolė gerai įtvirtintą Veliuonos tvirtovę ir ją už-
ėmė. Vėliau Vytautas vykdė antpuolius mažais būriais, o galingesnes pajėgas perkėlė
Totorių mečetė Raižiuose (Lietuva). Šioje
į Kijevo žemes, kur vasarą Timūras nusiuntė savo kariuomenę. Deja, nežinoma, ar tuo vietovėje dar nuo Vytauto laikų apsigyveno
metu puolė visa Orda, ar tik atskiri čambulai. Vokiečių dokumentai liudija tik apie totoriai, kilę iš Aukso ordos

Vytauto karą su totoriais, bet detalesnio įvykių aprašymo nepateikia. Savo valdymo
pabaigoje Vytautas pripažino, kad totorių antpuoliai ir mūšiai su jais buvo dažni.
Atrėmęs Ordino puolimą, LDK valdovas padėjo Dželal-ad-Dinui suformuoti naują

131
 kariuomenę ir nusiuntė ją į stepes. Rytų šaltiniai teigia, kad chanas ėjo „iš valstybės
rusėnų“. Šį kartą Dželal-ad-Dinas vedė didesnę kariuomenę negu praėjusiais metais,
gausios pajėgos leido jam sutriuškinti Timūrą ir užimti Sarajų. Norėdamas sunaikinti
Edigėjų nesustodamas chanas patraukė į Chorezmą. Mūšiai nebuvo itin sėkmingi nei
Dželad-ad-Dinui, nei Edigėjui. Vytauto statytinis Aukso ordą valdė vienus metus. Per
tą laiką jis spėjo įteikti jarlykus Vasilijui Maskviečiui ir Aleksandrui Tveriškiui.
Kitų metų rudenį Dželal-ad-Dinas žuvo nuo savo brolio Kerim-Berdy rankos.
Į jo vietą Vytautas greitai paskyrė trečiąjį Tochtamyšietį – Betsabulą. Šis užpuolė

Totorių mečetė Lukiškėse

Kerim-Berdy ir iš pradžių sulaukė sėkmės. Tačiau jo priešininkas sugebėjo surengti
(Vilniaus priemiestyje). XIX a. atsakomąjį smūgį. Nuožmiame mūšyje Betsabulos kariuomenė buvo sutriuškinta, o
Dailininkas J. Ozemblovskis
jis pats žuvo. Tačiau nugalėtojas pergale džiaugėsi neilgai: 1414-ųjų metų pavasarį
Kerim-Berdy susidūrė su kitu konkurentu – Kepeku ir buvo nužudytas. Kol Ordo-
je vyko pilietinis karas, Vytautas galėjo nesijaudinti dėl Juodosios jūros pakrantės
sienos nuo Dniepro iki Dniestro žiočių. Juolab, kad 1412 metais Jogaila pagaliau
grąžino Podolę lietuviams. Iš šaltinių žinoma, kad 1415 metais Chadžybejus buvo
kijeviečių pilis ir uostas. Iš čia į Konstantinopolį būdavo siunčiama duona.
Tuo metu Čekri ir Edigėjus nuvertė nuo sosto Kepeką. Nenorėdamas, kad Or-
doje įsitvirtintų jo priešas, Vytautas surengė galingą žygį prie Volgos. Kautis pasiųstas
naujas Lietuvos statytinis Erem-Berdy, lydimas Radvilos ir LDK karinio kontingento. Iki
gegužės vidurio sąjungininkai priėjo Volgą ir sumušė Čekri kariuomenę. Pats jis žuvo.
Erem-Berdy pusmečiui užėmė Sarajų, o Radvilą išsiuntė namo. Vasaros pabaigoje
Edigėjus surinko dideles pajėgas ir privertė Erem-Berdy bėgti ir pasislėpti Kafoje. Šį
kartą temnikas nusprendė suduoti galingą tiesioginį smūgį LDK.
1416-ųjų gruodį su visa Orda Edigėjus įžengė į Kijevo kunigaikštiją. Kijevo įgulo-
je buvo nemažai lenkų. Pačiose ukrainų žemėse buvo mobilizuojami pašauktiniai. Iš
vėlesnių raštų sužinome, kad, pavyzdžiui, Rytų Podolės šlėktai vadovavo Bogdanas
Mikulinskis. Tačiau Edigėjaus puolimas pasirodė stipresnis negu tikėtasi. Tas pats Mi-
kulinskis buvo sutriuškintas ir žuvo mūšyje prie Braclavo. Patį miestą kartu su kaimy-
nine Vinycia totoriai užgrobė ir sudegino. Edigėjaus čambulai įsiveržė net į Voluinę.
Tuo metu pagrindines jėgas Edigėjus sukoncentravo aplink Kijevą. Miesto įgulos ir jo
gyventojų bandymas apginti miestą buvo nesėkmingas. Orda įsiveržė į miestą ir su-
niokojo didelę jo dalį. Atėjo pilies, kur slėpėsi įgula ir dalis gyventojų, eilė. Edigėjus
surengė kelis šturmus, nuniokojo dalį įtvirtinimų, tačiau pilies užimti taip ir nepajėgė.
Pabuvęs Kijevo žemėse beveik mėnesį, temnikas pasitraukė į ulusus.
Edigėjaus antpuolis pridarė didelių nuostolių. Daug miestų ir kaimų buvo sude-
Vinycios tvirtovės
maketas
ginta. Juodosios Jūros pakrantė dar kartą buvo prarasta. 1421 metais keliaudamas
Juodosios jūros pakrante Prancūzijos pasiuntinys Gilberas de Lannoy nepamatė nė
vieno buvusių laikų miesto ar pilies. Pralaimėjimas, patirtas nuo totorių, visiems me-
tams paralyžiavo Vytauto aktyvumą šiame regione, ir leido Edigėjui užimti Azovą
ir Krymą. Kafa bandė priešintis. Tačiau ir šis miestas negalėjo ilgai išlaikyti apgulos.

132
Todėl su temniku miestas pasirašė taikos sutartį. Tiesa, Erem-Berdy spėjo pabėgti į
Kijevą. Iš ten jis puldavo Edigėjaus ulusus. Galų gale išvargintas ilgos kovos su Vytau-
tu, Edigėjus pasiūlė jam taiką. Ar kunigaikštis sutiko, nežinoma (šaltiniai tik praneša
apie Edigėjaus pasiuntinių atvykimą). Tačiau 1419 metų pradžioje Vytautas chanu
pripažino Kadyr-Berdy, davė jam didelę kariuomenę ir išsiuntė į Krymą. Žygis buvo
sėkmingas, ir Lietuvos statytinis pradėjo rengtis naujam žygiui į Aukso ordos gilumą.
1420 metais Kadyr-Berdy atsirado prie Volgos ir užėmė Sarajų. Kaip kadaise
Dželal-ad-Dinas, ir jis patraukė į Edigėjaus sostinę Sarajčiką. Ten prie Jajiko įvyko Lietuvių pilis Kijeve.
1651 m. A. van Vesterfeldas
mūšis, kuriame abudu vadai žuvo. Taigi ilgai trukusi Vytauto ir Edigėjaus priešprieša
pasibaigė LDK valdovo pergale.
Žuvus abiems priešininkams Ordos žemėmis vėl nuvilnijo tarpusavio kovų ban-
ga. 1421 metais įvairiose Džučio uluso dalyse valdė šeši chanai. Esant tokiai padėčiai,
pakartoti Ordos žygį, panašų į 1399 arba 1416 metų antpuolius, buvo neįmanoma.
O atsiradimas naujų kunigaikščių arba caraičių, kurie staigiu puolimu „nuskuosdavo“
kaimyninėmis žemėmis, buvo įprastas reiškinys. 1421-ųjų žiemos pabaigoje vienas
tokių čambulų užpuolė Kijevo ir Černigovo žemes. Vietos gynėjai puolimą atrėmė.
Kautynėse ypač išsiskyrė Černigovo kunigaikštis Švitrigaila. Jis pačiupo dalį totorių ir
sumušė užpuolikus. Trisdešimt kilmingų belaisvių Švitrigaila nusiuntė dovanų Vytau-
tui. O Kryme ir Juodosios jūros pakrantėje galutinai įsitvirtino LDK. Bent jau žinoma,
kad keliaujantis prancūzų riteris Gilberas de Lannoy rašė, jog tuo metu visi vietos
totoriai laikė save Vytauto vasalais. Štai tada Lietuvos kunigaikštis vėl grįžo prie idėjos
pilimis sustiprinti Juodosios jūros pasienį.
1421 metais Vytauto įsakymu Podolės seniūnas Gedgaudas prie Dniestro žio-
čių atvedė 12 tūkstančių žmonių ir 4 tūkstančius vežimų statybinių medžiagų. Prie-
šais Bilhorodą per du mėnesius iškilo tvirtovė. Tai, kaip matėme, nebuvo vienintelė
LDK kovos dėl Juodosios jūros pakrantės dešimtmečių akcija. Ji dar įdomi ir karine
prasme. Ankstesni šaltiniai geriausiu atveju praneša apie patį tvirtovės statybų arba
jos buvimo faktą. Todėl Gedgaudo veiksmus reikėtų įvertinti detaliau. Mums pali-
kęs šį siužetą Lannoy buvo gana smulkmeniškas keliautuojas. Prieš pasirodydamas
Bilhorode jis svečiavosi pas Podolės seniūną Podolės Kamenece, tačiau ten nepa-
stebėjo jokio pasirengimo žygiui. O juk kalbama apie tūkstančius žmonių, gyvulių
(arklių ar, galimas dalykas, jaučių) ir vežimų. Taigi operacijai buvo rengiamasi slaptai.
O tai Vytautui būdinga. Be to, kyla klausimas, kodėl medžiagas gabeno vežimais, o
ne plukdė upe? Juk dar 1419 metais Zosima, keliaudamas iš Braclavo į Bilhorodą,
pažymėjo, kad Vytauto valdos buvusios žemiau Dniestro vidurupio. Tai reiškia, kad
Vytautas turėjo Rytų Podolės ir Kijevo žemių darbininkų bei karių. Ir tai nuostabu,
Vaizdas į Podolės Kameneco Senosios
nes patys šių žemių gyventojai buvo jam pavaldūs nuo praėjusio amžiaus pabaigos. tvirtovės šiaurinės dalies bokštus
Sprendžiant iš visko, tvirtovių statyba toli nuo metropolijos vyko ne pirmą kartą. Tai
matyti ir iš statybų pobūdžio. Viena – statyti įtvirtinimus pašonėje, kita – vykti už
šimtų kilometrų, gabenant viską su savimi: nuo medžiagų iki maisto, nuo ginklų iki

133

Bokštas virš Haličo
Chadži-Girėjaus, Vytauto statytinio
Solchato tmoje, mauzoliejus dabartinio
Bachčysarajaus priemiestyje
drabužių. Tad kyla dar vienas klausimas: kaip gi pavyko visa tai pervežti per stepę su
jos upėmis, miškais ir kitomis kliūtimis. Akivaizdu, kad tuo metu nuo Kijevo ir Podolės
žemių iki Juodosios jūros jau egzistavo išvystyta kelių ir perkėlų sistema. Štai kodėl
vėliau šiose stepėse buvo randama sugriautų tiltų, kitų perkėlų griuvėsių, su Vytauto
vardu susijusių gyvenviečių ir vietovių pavadinimų.
1422 metais nedidelė Ordos dalis pasirodė Podolės ir Haličo žemėse. Deja, iš
šaltinių neaišku, apie kokius totorius kalbama. Greičiausiai puolė stepių gyventojai,
klajojantys prie Dunojaus. Kaip ir praėjusiais metais, antpuolis buvo atremtas pasie-
nyje. Žuvus Kadyr-Berdy, Vytautas skubiai iškėlė naują chaną – Ulu Muchamedą. Nuo
1421 iki 1424 metų šis čingizidas Vytauto kariuomenės remiamas kelis kartus buvo
užgrobęs Sarajų, bet kaskart būdavo priverstas grįžti į Kijevą. 1424-ųjų pradžioje
chanas vėl sugebėjo užvaldyti centrinius ulusus. Jis iš karto padėkojo Vytautui ir pa-
siūlė jam karinę sąjungą. Tiesa, po pusmečio Ulu Muchamedas vėl buvo priverstas
pasitraukti į LDK – šį kartą spaudžiamas Chudajdato, kuris 1424 metų pabaigoje–
1425-ųjų pradžioje atklydo į Odojevo kunigaikštiją (tuomet dar Maskvos kunigaikšti-
jos vasalė). Iš jos Chudajdatas pabandė užgrobti Siverų žemių, tačiau išžygiavę pa-
sitikti vietos pulkai privertė chaną pasitraukti į Riazanės žemes. Šis manevras Chuda-
jdato neišgelbėjo. Kaip rašė Vytautas, „tada mūsų kunigaikščiai ir bajorai, ir žmonės,
kurie gyvena pasienyje, susirinko ir nuėjo chanui įkandin, ir paviję jį, pradėjo mūšį
Riazanės žemėje ir laimėjo mūšį be didelių nuostolių. O pagonių buvo daug sumuš-
ta ir paimta į nelaisvę, kilmingų žmonių ulonų, kurie yra kunigaikščių giminės, kuni-
gaikščių, didikų ir gerų (turtingų) žmonių, taip, kad pats (chanas) paspruko su mažu
tarnų skaičiumi, bet jo žmonos ir seserys, kitų kunigaikščių žmonos buvo nužudytos
arba paimtos į nelaisvę“. Tais pačiais metais Ulu Muchamedas nuo Kijevo patraukė
į Krymą ir jį užėmė. Iki 1427 metų šis chanas kontroliavo stepes iki pat Volgos. Iš
dokumentų yra žinoma, kad Ulu Muchamedas kiekvieną vasarą klajojo iki Dniepro ir
siuntė į LDK pasiuntinius prašydamas pratęsti sąjungą. Vytauto įtaka tapo tokia stipri,
kad Ulu Muchamedas buvo priverstas susitaikyti su chano Chadži-Girėjaus, Lietuvos
rūmų statytinio, atsiradimu Solchato tmoje.
Po Žalgirio pagrindiniu ukrainų kariuomenės kovos lauku tapo gimtosios žemės
ir kaimyninės stepės, tačiau jiems teko dalyvauti ir kitų žemių batalijose. 1422 me-
tais Vytautas nusiuntė į Čekiją Siverų Naugardo kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį.
Ėjo kalba apie Čekijos karūną. Todėl kunigaikščiui žygyje padėjo dideli pulkai, tarp
jų ir iš Voluinės, vadovaujami Teodoro Ostrogiškio. Bendras karių skaičius sudarė
5 tūkstančius. Atvykęs į Prahą ir užmezgęs santykius su vietos husitais, Žygimantas
Kaributaitis iš karto pateko į karo prieš imperatoriaus Sigizmundo kariuomenę, ku-
rią sudarė vokiečių ir vengrų pulkai, sūkurį. Vien pranešimas apie Siverų Naugardo
kunigaikščio artėjimą sukėlė priešo gretų, kurios šturmavo Moravijos miestą-tvirtovę
Ostrogą, paniką. Sigizmundas skubiai nutraukė apgulą ir atsitraukė į Vengriją. Žygi-
mantui Kaributaičiui teko įveikti kliūtis. Pakeliui į Prahą išsidėstęs Uničovo miestas,
134
ištikimas imperatoriui, atsisakė praleisti kunigaikštį. Šis nusprendė šturmuoti miestą.
Po aršios kovos Uničovas krito, ir lietuvių kariuomenė, išplėšusi miestą, patraukė to-
liau. Užėmęs Prahą ir susijungęs su husitais, Žygimantas Kaributaitis apgulė galingą
Karlšteino tvirtovę. Pusmetį jo kariuomenė iš patrankų ir svaidyklių apšaudė priešo
įtvirtinimus ant aukšto kalno. Norėdamas susargdinti tvirtovės gyventojus, kunigaikš-
tis įsakė užmėtyti ją žmonių ir gyvulių ekskrementais ir gyvių lavonais. Trūko labai
nedaug, kad įgula kapituliuotų, tačiau buvo gautas pranešimas apie kryžiuočių ka-
riuomenės judėjimą. Apgula buvo atšaukta. Nors didžioji kariuomenės dalis grįžo į
LDK, šalia Žygimanto Kaributaičio liko nemaža grupė Rusios kunigaikščių, pirmiau-
sia – Teodoras Ostrogiškis. 1426-ųjų liepą ties Aussigo miestu prie Elbės Žygimanto
Kaributaičio vadovaujami husitai sutriuškino kryžiuočius. Tai buvo stipriausias smūgis
teutonams per visą Husitų karą. Rusų kavalerija, vadovaujama Ostrogiškio, atliko pa-
grindinį kontratakos vaidmenį, kuris nulėmė mūšio baigtį.
Paskutiniai Vytauto valdymo metai pažymėti dviem stambiomis karinėmis ak-
Dabartinė Praha. XV a. Siverų Naugardo
cijomis prieš kaimynus. 1426 metais LDK kariuomenė išžygiavo į Pskovą. Netikėtu kunigaikštis Žygimantas Kaributaitis padėjo
puolimu Vytautas lengvai užėmė Porchovą. Tuo tarpu Voroneco miestas spėjo pasi- husitams užimti miestą ir nugalėti kryžiuočius

rengti gynybai. Nesisekė nuo pat apgulos pradžios. Penkias savaites lijo. Kariuome-
nėje prasidėjo ligos, stipo arkliai. Pskoviečiai, kurie jau buvo pasirengę paliauboms,
suaktyvino veiksmus. Jų būriai puolė lietuvių kariuomenės užnugarį, siaubė gurguo-
les. Tiesa, Vytauto kariai sėkmingai atmušė priešų antpuolius. Pagaliau nustojo lyti,
keliai išdžiuvo ir atsargos greitai pasiekė stovyklą. Tokiomis aplinkybėmis pskovie-
čiams beliko tik sutikti su Vytauto sąlygomis.
Dar galingesnis žygis 1428-ųjų vasarą surengtas į Naugardą. Vytautas surinko
pulkus iš visos šalies (kariuomenę atsiuntė net Tverės kunigaikštis). Šalia Vytauto buvo
jo broliai Švitrigaila iš Černigovo ir Žygimantas iš Starodubo. Žinodami, kad atvirame
mūšyje turi mažai šansų, naugardiečiai pagrindines pajėgas sukoncentravo tvirtovė-
je. Norėdami apsunkinti Vytauto kariuomenės judėjimą, kelius užtvėrė kliūtimis. Nes
didelė ir gausi apgulos technika, ypač sunkios bombardos, Vytautui leido judėti tik
keliais. Pirma tvirtovė valdovo kelyje buvo Opočka. Lietuvių kariuomenė ją apsupo,
apšaudė iš svaidyklių ir bombardų. Naugardiečiai nutarė neerzinti likimo ir paprašė „Vytis“ – Lietuvos valstybės
Vytauto taikos. Paminėtina įdomi maisto produktų tiekimo istorija. Žinodamas, kad herbas iš viduramžių herbyno

Naugardo žemėse jo kariuomenei neužteks maisto, Vytautas uždraudė plėšti vietos

gyventojus. Dalį jo gaudavo iš Lietuvos, o dalį rinkdavo vietoje. Tačiau tai darydavo
tik kunigaikščio rūmų daliniai, griežtai kontroliuojami LDK valdovo, kad nebūtų su-
niokotas kraštas.
Naugardo karas tapo Vytauto paskutine didžiąja karine akcija. Pasiekęs šlovės ir
galybės apogėjų po dvejų metų kunigaikštis mirė. Jo įtaka valstybei ir jos karo tradi-
cijoms buvo tokia didžiulė, kad per šimtmečius Vytauto veikla buvo laikoma sektinu
pavyzdžiu. Ukrainų karinėje ir politinėje tradicijoje Vytauto vaidmuo buvo minimas
XVIII amžiuje Zaporožės kazokams žymint sienas: „Iki Juodosios jūros tiek, kiek kuni-
gaikščio Vytauto žirgas buvo nuėjęs“.

135
 KENTŠYNAS
KĘTRZYN
RASTENBuRg Miesto gynybinis bokštas

Žalgirio mūšio metu miestas

priklausė Vokiečių ordinui

ISTORINIAI EPOCHOS PAMINKLAI:

gotikinė pilis, XIV a.;

Šv. Jurgio katedra, XIV a.;
gynybinio mūro fragmentai, XIV a.;
Šv. Jokūbo koplyčia, XIV a.

Paradinis pilies fasadas

Pilies tvirtovės kiemas

Pilies vartai:
vaizdas iš išorės ir iš kiemo
Šv. Jurgio katedra Kentšyno pilis

Vakarinis pilies fasadas Bažnyčios bokštas

Miesto įtvirtinimų
liekanos

Pilies tvirtovės
bokštas su laiptais

179
 PAMARIO KOVALEVAS
KOWAlEWO POmORSKIE . SChÖNSEE
Pamario Kovalevo miesto vėliava

Žalgirio mūšio metu miestas

priklausė Vokiečių ordinui

ISTORINIAI EPOCHOS PAMINKLAI:

priešpilio mūrų ir bokštų liekanos;

vienanavė gotikinė bažnyčia, XIII a.

Senosios bažnyčios vaizdas

Ovalus miesto įtvirtinimų bokštas

Bažnyčios fasado fragmentas Priešpilio mūro fragmentas

180
 KUŽENTNIKAS
KuRZĘTNIK . KIWERNICK
Vaizdas į miestelį nuo pilies griuvėsių

Žalgirio mūšio metu miestas

priklausė Vokiečių ordinui

ISTORINIAI EPOCHOS PAMINKLAI:

Kulmo vyskupų pilies griuvėsiai, XIII–XIV a.;

parapinė bažnyčia, XIV a.

Šoninis parapinės bažnyčios fasadas Bažnyčios bokštas miestelio pastatų fone

Pilies sienų liekanos

 LABENDNIKAS
ŁABĘDNIK
gROSS SChWANSfElD

Žalgirio mūšio metu miestas

priklausė Vokiečių ordinui

ISTORINIAI EPOCHOS PAMINKLAI:

gotikinė bažnyčia, XIV a.

Bažnyčios bokštas ir jo
centrinis portalas

Galinis bažnyčios fasadas

Šoninis bažnyčios fasadas

182
 LANKAKAIMIS
lANKIEJmY . lANghEIm

Žalgirio mūšio metu miestas

priklausė Vokiečių ordinui

ISTORINIAI EPOCHOS PAMINKLAI:

gotikinė bažnyčia, XIV–XV a.

Bažnyčios galinio fasado gotikinis frontonas

Gotikinis bažnyčios bokštas

183
 VARMĖS LIDZBARKAS
lIDZBARK WARmIŃSKI . lAuTENBuRg
Varmės Lidzbarko miesto vėliava

Žalgirio mūšio metu miestas

priklausė Vokiečių ordinui

ISTORINIAI EPOCHOS PAMINKLAI:

Varmės vyskupų pilis, XIV a.;

miesto įtvirtinimų liekanos, XIV–XV a.;
parapinė Šventųjų Petro ir Povilo
bažnyčia, XIV–XV a.

Pilis su vyskupo L. Vatcenrodės koplyčia

Vaizdas į Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią

184
Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios septyniasdešimties metrų
bokštas

Aukštieji Vartai – miesto įtvirtinimų fragmentas

Pilies šiaurinio
fasado langai

Viena senųjų Lidzbarko gatvelių

Pilies Pietryčių kampas