Pranešėjas J. Šerkšnas Civ. byla Nr. 3K-8/1999 m.

Apeliacinės instancijos Kategorija 45

pranešėjas V. Višinskis

NUTARTIS
1999 m. vasario 3 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

pirmininko Č. Jokūbausko,
teisėjų V. Mikelėno, J. Šerkšno,
sekretoriaujant N. Radevič,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams adv. J. Masiokui, D. Foigt,
atsakovų atstovei R. Dulevičienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kasacine tvarka civilinę bylą pagal Ole Gunnar Selvaag
atstovo advokato Jono Masioko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 1998 m. gruodžio
3 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo.
Išklausiusi teisėjo J. Šerkšno pranešimą, šalių atstovų paaiškinimus ir prašymus,

NUSTATĖ:

pareiškėjas - Ole Gunnar Selvaag nurodė, kad 1995 m. balandžio 20 d. Rune Gustavsen su
S. V. Anužiu, O. Danyla, A. Mituzu, V. Montvila sudarė bendradarbiavimo sutartį modernizuoti
Akmenės cemento gamyklą. Vykdant šią sutartį tarp šalių kilo ginčas. Vadovaudamasis sutartyje
esančia arbitražine išlyga bei vėliau sudarytu susitarimu pareiškėjas kreipėsi į Arbitražinį teismą
prie Tarptautinių prekybos rūmų Paryžiuje prašydamas išspręsti ginčą. Arbitražo teismas priėmė šį
prašymą ir pradėjo procedūras numatytas Tarptautinių prekybos rūmų arbitražinėse taisyklėse
(ICC).
Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą prašydamas taikyti ieškinio užtikrinimo
priemones areštuojant S. V. Anužiui, O. Danylai, A. Mituzui, V. Montvilai priklausančias AB
“Akmenės cementas”, AB “Kalcitas”, UAB “Cementija” akcijas bei UAB “Cementija” akcijas
akcinėje bendrovėje “Akmenės cementas”, kadangi aukščiau nurodyti asmenys ėmėsi veiksmų,
kurie gali apsunkinti arbitražo sprendimo vykdymą arba padaryti jį iš viso neįmanomu. Tai
patvirtinąs po arbitražinio proceso pradėjimo įvykęs dalies akcijų perleidimas. Prašymą pareiškėjas
pagrindė Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 12 str., CPK 155, 156 str.
Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių 23 str.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1998 m. gruodžio 3 d.
nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė. Kolegija motyvavo, kad prašymas nagrinėtinas Lietuvos
apeliaciniame teisme (CPK 11 str. 6 d.), o nesant tiesioginės įstatymo nuorodos CPK 155 str.
negali būti taikomas sprendžiant ginčą, kuris nėra Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso
jurisdikcijoje. Dėl Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo 12 str. Kolegija padarė
išvadą, kad jis nustato arbitražinio susitarimo galimybę esant kreipimuisi į teismą dėl priemonių
ieškiniui užtikrinti. Šis straipsnis apibrėžia arbitražinio susitarimo galimybę esant papildomai
sąlygai, o ne reguliuoja priemonių ieškiniui užtikrinti taikymo klausimus, todėl LR Komercinio
arbitražo įstatymo 12 str. nėra teisinė norma kurios pagrindu teismas galėtų taikyti ieškinio
užtikrinimo priemones arbitražinio teismo nagrinėjamoje byloje. Dėl Tarptautinių prekybos rūmų
arbitražo taisyklių 23 str. taikymo Kolegija laikė, jog jis, analogiškai kaip ir LR Komercinio
arbitražo įstatymo 12 str. reguliuoja arbitražinio susitarimo galimybes, o ne ieškinio užtikrinimo
priemonių realizavimo klausimą. Nesant imperatyvinės įstatyminės normos, leidžiančios taikyti
 2

ieškinio užtikrinimo priemones kada ginčas sprendžiamas ne Lietuvos Respublikos teisminės

sistemos institucijose, teismas negali taikyti tokias priemones.
Kasaciniu skundu Ole Gunnar Selvaag atstovas advokatas Jonas Masiokas prašo Lietuvos
apeliacinio teismo 1998 m. gruodžio 3 d. nutartį peržiūrėti ir panaikinti, priimti naują nutartį,
patenkinant pareiškėjo prašymą dėl ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo. Laiko, kad Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija netinkamai išaiškino įstatymą. Nurodo, kad
Komercinio arbitražo įstatymas numato ieškinio, nagrinėjimo arbitraže, užtikrinimo būdus. Tai: a)
kai ginčo šalis kreipiasi į Lietuvos teismą bet kurioje arbitražinio nagrinėjimo stadijoje, prašydama
imtis priemonių ieškiniui užtikrinti (12 straipsnis); b) kai arbitražinis teismas bet kurios iš ginčo
šalies prašymu kreipiasi į arbitražinio teismo vietos apylinkės teismą dėl ieškinio užtikrinimo (20
straipsnis). Tarptautinio arbitražo teisės šaltiniai pripažįsta ginčo šalies teisę kreiptis dėl ieškinio ar
įrodymų užtikrinimo į bendros jurisdikcijos teismus pagal tokių priemonių taikymo vietos
įstatymus.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Ole Gunnar Selvaag kreipėsi į Tarptautinio
Komercinio Arbitražo Teismą Paryžiuje, prašydamas inicijuoti arbitražinę bylą dėl sutarčių
pažeidimo, kurioje atsakovais nurodė S. V. Anužį, A. Mituzą, O. Danylą, V. Montvilą. Arbitražo
teismas priėmė šį prašymą ir pradėjo procedūras, numatytas Tarptautinių prekybos rūmų
arbitražinėse taisyklėse. Siekdamas užtikrinti sprendimo realų įvykdymą Ole Gunnar Selvaag
kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą prašydamas taikyti ieškinio užtikrinimo priemones.
Apeliacinio teismo Kolegija motyvavo, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas prašymas susijęs su
arbitražinio teismo būsimo sprendimo vykdymu, todėl prašymą laikė teismingu Lietuvos
apeliaciniam teismui (CPK 11 str. 6 d.). Darydama tokią išvadą Apeliacinio teismo Kolegija
neatkreipė dėmesio į Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo 1 str. 1 d. nuostatą, jog
šio įstatymo nuostatos be kitą ko taikomos: “Lietuvos Respublikos teismų įgaliojimams arbitražo
srityje” bei “atskiriems procesiniams veiksmams, jeigu procesiniai veiksmai atliekami Lietuvos
Respublikos teritorijoje” (1 str. 2 d. 2 p). To paties įstatymo 7 str. nustato, kad “Arbitražinis
teismas, spręsdamas šiame įstatyme reglamentuojamus klausimus, yra nepriklausomas. Valstybės
teismas negali kištis į jo veiklą, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus”.
Šio įstatymo 8 str. nustatė funkcijas, kurias atlieka arbitražinio teismo vietos apylinkės
teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas. Pagal šio įstatymo 8 str. 2 d. Lietuvos apeliacinis teismas
įpareigotas arbitražinėse bylose atlikti tik tas funkcijas, kurios yra susijusios su tarptautinio
arbitražinio teismo sprendimo apskundimu, pripažinimu ir vykdymu bei atsisakymu pripažinti ir
vykdyti (Įstatymo 37, 39 ir 40 straipsniai). Taigi, Komercinio arbitražo įstatymas yra paskirstęs
arbitražinių klausimų sprendimo valstybės teismuose funkcijas vietos apylinkės teismui ir Lietuvos
apeliaciniam teismui. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 8 str. 2 d. Lietuvos apeliacinis teismas
pirmąja instancija negalėjo nagrinėti pareiškėjo prašymo dėl ieškinio užtikrinimo. Šio klausimo
sprendimą įstatymas priskiria pirmosios instancijos teismui, t. y. arbitražinio teismo vietos
apylinkės teismui (Įstatymo 8 str. 1 d.). Dėl virš išdėstyto teismo nutartis naikintina (CPK 3701 str.
1 d.).
Komercinio arbitražo įstatymo II skyrius, reglamentuojantis arbitražinio susitarimo tarp
šalių statusą ir taikymo aspektus numato, kad šalis gali kreiptis į teismą “iki arbitražinio
nagrinėjimo pradžios arba jo metu prašant imtis priemonių ieškiniui užtikrinti”... (Įstatymo 12 str.).
Analogišką nuostatą numato ir Tarptautinių Prekybos rūmų arbitražo taisyklių 23 str. 1995 m.
balandžio 20 d. akcininkų sutarties 7 p. arbitražo procesą tarp šalių numatė Vilniuje. Kad toks
procesas vyks Vilniuje patvirtino ir kasacinio bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys šalių atstovai.
Pagal Komercinio arbitražo 8 str. 1 d. pareiškimą dėl ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo
turėtų nagrinėti arbitražinio teismo vietos apylinkės teismas. Iš pareikšto ieškinio matyti, jog
ieškinio kaina didesnė kaip 100 tūkstančių litų, todėl Ole Gunnar Selvaag pareiškimas dėl ieškinio
užtikrinimo perduotinas nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui (CPK 136 str. 1 d. 1 p.).
 3

Vadovaudamasi LR CPK 370 str. 2 p. Teisėjų kolegija

NUTARĖ:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1998 m. gruodžio 3 d. nutartį
panaikinti ir pareiškimą dėl ieškinio užtikrinimo perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos
teismui.

Kolegijos pirmininkas Č. Jokūbauskas

Teisėjai V. Mikelėnas

J. Šerkšnas