Rekomenduota spausdinti

Vilniaus universiteto
Teisės fakulteto tarybos
2009 m. gegužės 8 d. posėdyje
(protokolas Nr. 08).

VILNIAUS UNIVERSITETO TEISĖS FAKULTETAS

 II
Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso
komentaras
Specialioji dalis (99-
212 straipsniai)

REGISTRŲ CENTRAS

Vilnius, 2009
 UDK 343(474.5)(094)
Li3O7

Komentaro autoriai:
Armanas ABRAMAVIČIUS 201-203, 210-212 straipsniai
Rita AL1UKONIENĖ 199-200 straipsniai
Agnė BARANSKAITĖ 1471 ir 1992 straipsniai
Egidijus BIELIŪNAS 165-177 straipsniai
Anna DRAKŠIENĖ 178, 180, 183-185, 187—190 straipsniai
Oleg FEDOSIUK 179 ir 181 straipsniai
Girius IVOŠKA 191-195 straipsniai
Juozas NOCIUS 114—146, 148-155 straipsniai
Darius MICKEVIČIUS 147 ir 1991 straipsniai
Ilona MICHAILOVIČ 156-160 straipsniai
Remigijus MOCKEVIČIUS, 196-1982 straipsniai
Darius VALATKEVIČIUS
Jonas PRAPIESTIS 99 straipsnis
Gintautas SAKALAUSKAS 161-164 straipsniai
Edvardas SINKEVIČIUS 182, 186, 208-209 straipsniai
Dainius STASIULIS 204-207 straipsniai
Gintaras ŠVEDAS 100-113 straipsniai

Vyriausiasis mokslinis redaktorius doc. dr. Gintaras Švedas

Moksliniai redaktoriai: doc. dr. Armanas Abramavičius, doc. dr. Egidijus Bieliūnas
Sudarytojas doc. dr. Jonas Prapiestis

VU 3
Teisės fakulteto
biblioteka © Armanas Abramavičius, Rita Aliukonienė, 2009
© Agnė Baranskaitė, Egidijus Bieliūnas, 2009
© Anna Drakšienė, Oleg Fedosiuk, 2009
© Girius Ivoška, Juozas Nocius, 2009
© Darius Mickevičius, Ilona Michailovič, 2009
© Remigijus Mockevičius, Darius Valatkevičius, 2009
© Jonas Prapiestis, Gintautas Sakalauskas, 2009
© Edvardas Sinkevičius, Dainius Stasiulis, 2009
© Gintaras Švedas, 2009
© VĮ Registrų centras, 2009

ISBN 978-9955-30-054-0 (II dalies 1 knyga)

ISBN 9955-557-53-2 (bendras)
 TURINYS
str. psl.
PRATARMĖ.............................................................................................. 13

SPECIALIOJI DALIS.................................................. 99-212 17

XV SKYRIUS. NUSIKALTIMAI ŽMONIŠKUMUI IR KARO

NUSIKALTIMAI....................................................................99-113 18
99 straipsnis. Genocidas.................................................................. 18
100 straipsnis. Tarptautinės teisės draudžiamas
elgesys su žmonėmis........................................................................... 23
101 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės
saugomų asmenų žudymas................................................................. 28
102 straipsnis. Okupuotos valstybės civilių trėmimas
ar okupavusios valstybės civilių gyventojų perkėlimas.............. 36
103 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės
saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas
elgesys su jais....................................................................................... 38
104 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių
ir jų turto apsaugos karo metu
pažeidimas........................................................................................... 43
105 straipsnis. Civilių ar karo belaisvių prievartinis
panaudojimas priešo ginkluotosiose pajėgose.................................. 50
106 straipsnis. Saugomų objektų naikinimas ar
nacionalinių vertybių grobstymas..................................................... 53
107 straipsnis. Vilkinimas repatrijuoti karo belaisvius........... 58
108 straipsnis. Vilkinimas paleisti internuotus civilius
ar trukdymas repatrijuoti kitiems civiliams.................................... 59
109 straipsnis. Neteisėtas Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo
Pusmėnulio, Raudonojo Kristalo, Jungtinių Tautų Organizacijos
emblemos
ar kitos visuotinai pripažintos eniblemos (ženklo), ar pavadinimo
panaudojimas...................................................................................... 61
110 straipsnis. Agresija.................................................................... 62
111 straipsnis. Draudžiama karo ataka......................................... 64
112 straipsnis. Uždraustų karo priemonių naudojimas........... 72
113 straipsnis. Marodieriavimas..................................................... 77
 str. psl.
XVI SKYRIUS. NUSIKALTIMAI LIETUVOS
VALSTYBĖS NEPRIKLAUSOMYBEI, TERITORIJOS
VIENTISUMUI IR KONSTITUCINEI SANTVARKAI 114-128 79
114 straipsnis. Valstybės perversmas........................................... 79
115 straipsnis. Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos
Prezidento gyvybę.............................................................................. 82
116 straipsnis. Kėsinimasis į kitos valstybės ar
tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę....................... 83
117 straipsnis. Išdavystė.................................................................. 85
118 straipsnis. Padėjimas kitai valstybei veikti
prieš Lietuvos Respubliką................................................................. 87
119 straipsnis. Šnipinėjimas............................................................ 89
120 straipsnis. Kolaboravimas........................................................ 92
121 straipsnis. Antikonstitucinių grupių ar
organizacijų kūrimas ir veikla.......................................................... 94
122 straipsnis. Vieši raginimai smurtu pažeisti
Lietuvos Respublikos suverenitetą................................................... 95
123 straipsnis. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais......... 97
1231 straipsnis. Tarptautinių sankcijų pažeidimas......................... 99
124 straipsnis. Neteisėtas disponavimas
informacija, kuri yra valstybės paslaptis....................................... 102
125 straipsnis. Valstybės paslapties atskleidimas....................... 103
126 straipsnis. Valstybės paslapties praradimas........................ 105
127 straipsnis. Valstybės simbolių išniekinimas......................... 107
128 straipsnis. Užsienio valstybės, Europos Sąjungos ar
tarptautinės viešosios organizacijos simbolių išniekinimas....... 109

XVII SKYRIUS. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS GYVYBEI 129-134

111
129 straipsnis. Nužudymas............................................................ 111
130 straipsnis. Nužudymas labai susijaudinus........................... 120
131 straipsnis. Naujagimio nužudymas....................................... 122
132 straipsnis. Neatsargus gyvybės atėmimas............................. 124
133 straipsnis. Sukurstymas nusižudyti ar
privedimas prie savižudybės........................................................... 127
134 straipsnis. Padėjimas nusižudyti........................................... 130
 str. psl.
XVIII SKYRIUS. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS
SVEIKATAI............................................................................135-141 132
135 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas............................ 132
136 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas
labai susijaudinus............................................................................ 138
137 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl
neatsargumo..................................................................................... 138
138 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas........................ 141
139 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas
dėl neatsargumo............................................................................... 143
140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar
nežymus sveikatos sutrikdymas...................................................... 144
141 straipsnis. Sąvokų išaiškinimas............................................. 146

XIX SKYRIUS. NUSIKALTIMAI, PAVOJINGI

ŽMOGAUS SVEIKATAI IR GYVYBEI.............................142-145 147
142 straipsnis. Neteisėtas abortas................................................. 147
143 straipsnis. Privertimas darytis neteisėtą abortą.................. 150
144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia
pavojus žmogaus gyvybei................................................................ 151
145 straipsnis. Grasinimas nužudyti ar sunkiai
sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas........... 153

XX SKYRIUS. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS LAISVEI... 146-148

156
146 straipsnis. Neteisėtas laisvės atėmimas................................. 156
147 straipsnis. Prekyba žmonėmis............................................... 159
147' straipsnis. Išnaudojimas priverstiniam darbui..................... 170
148 straipsnis. Žmogaus veiksmų laisvės varžymas................... 176

XXI SKYRIUS. NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI

NUSIŽENGIMAI ŽMOGAUS SEKSUALINIO
APSISPRENDIMO LAISVEI IR NELIEČIAMUMUI.....149-153 178
149 straipsnis. Išžaginimas........................................................... 178
150 straipsnis. Seksualinis prievartavimas.................................. 184
151 straipsnis. Privertimas lytiškai santykiauti.......................... 187
 str. psl.
151' straipsnis. Lytinės aistros tenkinimas
pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio
apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą.................................... 190
152 straipsnis. Seksualinis priekabiavimas.................................. 192
153 straipsnis. Mažamečio asmens tvirkinimas........................... 193

XXII SKYRIUS. NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI

NUSIŽENGIMAI ASMENS GARBEI IR ORUMUI.........154-155 195
154 straipsnis. Šmeižimas.............................................................. 195
155 straipsnis. Įžeidimas................................................................ 198

XXIII SKYRIUS. NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI

NUSIŽENGIMAI VAIKUI IR ŠEIMAI..............................156-164 200
156 straipsnis. Vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas....... 200
157 straipsnis. Vaiko pirkimas arba pardavimas....................... 204
158 straipsnis. Vaiko palikimas.................................................... 208
159 straipsnis. Vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką............ 210
160 straipsnis. Vaiko įtraukimas vartoti vaistus ar
kitas apkvaišinančias priemones..................................................... 212
161 straipsnis. Vaiko įtraukimas girtauti.................................... 214
162 straipsnis. Vaiko išnaudojimas pornografijai...................... 218
163 straipsnis. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba
kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis
ar pareigomis.................................................................................... 222
164 straipsnis. Vengimas išlaikyti vaiką...................................... 225

XXIV SKYRIUS. NUSIKALTIMAI ASMENS

PRIVATAUS GYVENIMO NELIEČIAMUMUI..............165-168 228
165 straipsnis. Neteisėtas asmens būsto
neliečiamumo pažeidimas................................................................ 228
166 straipsnis. Asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimas 232
167 straipsnis. Neteisėtas informacijos apie
privatų asmens gyvenimą rinkimas................................................ 235
168 straipsnis. Neteisėtas informacijos apie
asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas.......... 239
 str. psl.
XXV SKYRIUS. NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI
NUSIŽENGIMAI ASMENS LYGIATEISIŠKUMUI IR
SĄŽINĖS LAISVEI...............................................................169-171 243
169 straipsnis. Diskriminavimas dėl tautybės, rasės,
lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės........... 243
170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos,
rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę............................. 247
171 straipsnis. Trukdymas atlikti religines apeigas
ar religines iškilmes.......................................................................... 250

XXVI SKYRIUS. NUSIKALTIMAI ASMENŲ

RINKIMŲ TEISĖMS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO,
SEIMO, EUROPOS PARLAMENTO BEI SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ
RINKIMŲ AR
REFERENDUMŲ TVARKAI...............................................172-175 254
172 straipsnis. Trukdymas pasinaudoti rinkimų
ar referendumo teise....................................................................... 254
173 straipsnis. Rinkimų ar referendumo
dokumento suklastojimas arba suklastoto
rinkimų ar referendumo dokumento panaudojimas.................... 261
174 straipsnis. Neteisingas rinkimų balsų suskaičiavimas........ 265
175 straipsnis. Rinkimų ar referendumo dokumento sunaikinimas,
sugadinimas,
pagrobimas arba paslėpimas........................................................... 267

XXVII SKYRIUS. NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI

NUSIŽENGIMAI ASMENS SOCIALINĖMS TEISĖMS 176-177 272
176 straipsnis. Darbų saugos ir sveikatos
apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas........................................ 272
177 straipsnis. Trukdymas profesinių sąjungų veiklai.............. 276

XXVIII SKYRIUS. NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI

NUSIŽENGIMAI NUOSAVYBEI, TURTINĖMS TEISĖMS
IR TURTINIAMS INTERESAMS.......................................178-190 279
178 straipsnis. Vagystė.................................................................. 279
179 straipsnis. Neteisėtas naudojimasis energija ir
ryšių paslaugomis............................................................................. 302
 str. psl.
180 straipsnis. Plėšimas................................................................. 306
181 straipsnis. Turto prievartavimas........................................... 321
182 straipsnis. Sukčiavimas.......................................................... 331
183 straipsnis. Turto pasisavinimas............................................. 343
184 straipsnis. Turto iššvaistymas................................................ 353
185 straipsnis. Radinio pasisavinimas......................................... 360
186 straipsnis. Turtinės žalos padarymasapgaule...................... 365
187 straipsnis. Turto sunaikinimas arsugadinimas.................... 369
188 straipsnis. Turto sunaikinimas arsugadinimas
dėl neatsargumo............................................................................... 378
189 straipsnis. Nusikalstamu būdu gauto turto
įgijimas arba realizavimas............................................................... 383
190 straipsnis. Turto vertės išaiškinimas..................................... 390

XXIX SKYRIUS. NUSIKALTIMAI INTELEKTINEI

IR PRAMONINEI NUOSAVYBEI......................................191-195 395
191 straipsnis. Autorystės pasisavinimas..................................... 395
192 straipsnis. Literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio
neteisėtas atgaminimas,
neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas.................... 402
193 straipsnis. Informacijos apie autorių teisių ar
gretutinių teisių valdymą sunaikinimas arba pakeitimas............ 406
194 straipsnis. Neteisėtas autorių teisių ar
gretutinių teisių techninių apsaugos priemonių pašalinimas ... 409
195 straipsnis. Pramoninės nuosavybės teisių pažeidimas........ 411

XXX SKYRIUS. NUSIKALTIMAI ELEKTRONINIŲ

DUOMENŲ IR INFORMACINIŲ SISTEMŲ
SAUGUMUI...........................................................................196-1982 416
196 straipsnis. Neteisėtas poveikis elektroniniams
duomenims........................................................................................ 416
197 straipsnis. Neteisėtas poveikis informacinei sistemai......... 425
198 straipsnis. Neteisėtas elektroninių duomenų
perėmimas ir panaudojimas............................................................ 430
198* straipsnis. Neteisėtas prisijungimas
prie informacinės sistemos.............................................................. 435
 str. psl.
2
198 straipsnis. Neteisėtas disponavimas įrenginiais, programine
įranga, slaptažodžiais, prisijungimo kodais ir kitokiais duomenimis
438
XXXI SKYRIUS. NUSIKALTIMAI
IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI EKONOMIKAI IR VERSLO
TVARKAI.............................................................................. 199-212 443
199 straipsnis. Kontrabanda......................................................... 443
199* straipsnis. Muitinės apgaulė................................................... 453
1992 straipsnis. Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis
prekėmis............................................................................................ 458
200 straipsnis. Neteisėtas prekių ar produkcijos
neišvežimas iš Lietuvos Respublikos............................................... 463
201 straipsnis. Neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių
gėrimų, nedenatūruoto, denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų
skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas,
gabenimas ar fealizavimas............................................................... 467
202 straipsnis. Neteisėtas vertimasis ūkine,
komercine, finansine ar profesine veikla........................................ 474
203 straipsnis. Neteisėta juridinio asmens veikla....................... 479
204 straipsnis. Svetimo prekių ir paslaugų ženklo
naudojimas........................................................................................ 483
205 straipsnis. Apgaulingas pareiškimas apie
juridinio asmens veiklą.................................................................... 487
206 straipsnis. Kredito, paskolos ar tikslinės
paramos panaudojimas ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką.. 489
207 straipsnis. Kreditinis sukčiavimas......................................... 493
208 straipsnis. Skolininko nesąžiningumas................................. 495
209 straipsnis. Nusikalstamas bankrotas..................................... 502
210 straipsnis. Komercinis šnipinėjimas..................................... 505
211 straipsnis. Komercinės paslapties atskleidimas................... 509
212 straipsnis. Sąvokų išaiškinimas............................................. 512
BK KOMENTARO (99-212 straipsniai)
ABĖCĖLINĖ DALYKINĖ RODYKLĖ......................................... 515
BK (99-212 straipsniai) ABĖCĖLINĖ DALYKINĖ RODYKLĖ 541
 PRATARMĖ

1. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamasis

kodeksas {toliau - BK). Kartu įsigaliojo ir naujieji Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodeksas bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo
kodeksas. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje buvo sukurti
ir pradėjo galioti tarpusavyje suderinti pirmieji nacionaliniai kodifikuoti
įstatymai, įtvirtinantys mūsų valstybės baudžiamosios politikos nacionalinius
teisinius pagrindus.
2. Naujasis BK parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos tarptautinių
sutarčių ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, atsižvelgta į Europos
Žmogaus Teisių Teismo, Europos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įvertinta šiuolaikinių demokratinių tei-
sinių valstybių praktika baudžiamosios teisėkūros srityje. Komentare remtasi
(atsižvelgta) ir tais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimais, kurie
neprarado savo aktualumo ir įsigaliojus naujajam BK. Pastebėtina, kad
Konstitucinis Teismas 2066 m. kovo 28 d. nutarime „ Dėl Konstitucinio Teismo
įstatymo ir Teismų įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai “
(„ Valstybės žinios“, 2006, Nr. 36-1292) konstatavo, o 2006 m. gegužės 9 d.
nutarime „Dėl Teismų įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai"
(Valstybės žinios“. 2006, Nr. 51-1894) dar kartą pakartojo, jog „<...> pagal
Konstitucijąžemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami
sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės
instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų -precedentų tų kate-
gorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų
teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos
teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio
pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie
nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos
atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra viręs.
Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems
sprendžiant bylas. Kitoks Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių bendrosios
kompetencijos teismų instancinę sistemą, aiškinimas, <...> sudarytų prielaidas
aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (ar jų teisėjams)
prisiimti Konstitucijoje jiems nenumatytas funkcijas, <...>, paneigtų
Konstitucijoje įtvirtintą teismų nepriklausomumą, pažeistų Konstitucijos 109 str.
2 dalies nuostatą, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra
nepriklausomi, šio straipsnio 3 dalies nuostatą, kad teisėjai, nagrinėdami bylas,
klauso tik įstatymo“. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimųbei
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus apžvalgų reikšmė ir
įtaka žemesniųjų teismų praktikai pasikeitė, tačiau visiškai paneigti jų įtakos
negalima, nes juose išdėstytos nuostatos atspindi daugumos Lietuvos Aukš-
čiausiojo Teismo teisėjų požiūrį į tam tikras teisines problemas ir situacijas.
Niekas negali paneigti, jog šių nuostatų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai
laikysis ir spręsdami konkrečias baudžiamąsias bylas. Vadovaudamiesi būtent
tokia prielaida šio komentaro autoriai ir toliau remsis Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato nutarimų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus apžvalgų nuostatomis.
3. Naujajame BK kardinaliai pakeista jo Specialioji dalis. Šią dalį sudaro 32
skyriai, tarp kurių yra visiškai naujų, pavyzdžiui, XV skyrius „Nusikaltimai
žmoniškumui ir karo nusikaltimai", XVI skyrius „Nusikaltimai Lietuvos valstybės
nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei tvarkai" ir pan.
Naujojo BK Specialioji dalis konkretesnė, nes jos struktūra ir klasifikacija
remiasi tiksliau ir konkrečiau apibrėžtais rūšiniais objektais ir jų pagrindu
išskirtomis nusikalstamų veikų grupėmis. Be to, Specialiosios dalies normų
klasifikacija ir išskyrimas į atskirus skyrius rėmėsi ir vertybiniu kriterijumi,
atskleidžiančiu nusikalstamų veikų rūšinio objekto, t. y. saugomų visuomeninių
(socialinių) santykių svarbą, reikšmę, vertę, todėl naujojo B K Specialiosios da-
lies sistema pradedama nuo skyrių, jungiančių baudžiamosios teisės normas,
uždraudžiančias nusikalstamas veikas, kuriomis kėsinamasi į svarbiausius,
vertingiausius teisinius gėrius. Tokia naujojo BK Specialiosios dalies sistema
kartu atskleidžia ir valstybės baudžiamosios politikos kryptis, prioritetus,
formuoja šios politikos strategiją ir taktiką.
4. Naujojo BK Specialiojoje dalyje taip pat nurodoma kurių nusikalstamų veikų
subjektais gali būti juridiniai asmenys; kurios nusikalstamos veikos gali būti
padaromos tik arba ir neatsargiai; už kurių nusikalstamų veiki{padarymą asmuo
gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik esant nukentėjusiojo
skundui arba jo teisėto atstovo pareiškimui, arba prokuroro reikalavimui.
5. Naujojo BK Specialiosios dalies komentarą sudarys dvi knygos: pirmojoje
komentuojami BK 99-212 straipsniai, antrojoje - BK 213-330 straipsniai.
6. Rengiant naujojo BK Specialiosios dalies komentaro pirmąją knygą ypač
vertingos buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto socialinių (teisės) mokslų
daktaro Andžej Čaikovski pastabos ir patarimai.
7. Naujojo BK Specialiosios dalies komentaro pirmojoje knygoje atsižvelgta į
įstatymus bei kitus teisės aktus, galiojusius 2009 m. sausio 1 d.

Autorių kolektyvo vardu

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros vedėjas
doc. dr. Gintaras Švedas
 SPECIALIOJI DALIS

(99-212 straipsniai) v. 3
Teisės fakulteto
biblioteka

4 H 95
 XV SKYRIUS
(99-113 straipsniai)
NUSIKALTIMAI ŽMONIŠKUMUI
IR KARO NUSIKALTIMAI

99 straipsnis. Genocidas
Tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklau-
sančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar
politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kan-
kinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip
sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį,
ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta
perdavė jų vaikus kitoms grupėms,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba
laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

1. Komentuojamame straipsnyje numatyta atsakomybė už vieną

sunkiausių nusikaltimų žmoniškumui - genocidą (lot. genus - tauta, grupė,
caedere - žudyti). Siame straipsnyje įtvirtintų genocido veikų sudėtis iš
esmės remiasi konvencine genocido samprata, suformuluota 1948 m.
Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir
baudimo už jį („Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir
Vyriausybės žinios“, 1992, Nr. 13-341) ir 1998 m. Jungtinių Tautų Tarp-
tautinio baudžiamojo teismo Romos statute („Valstybės žinios“, 2003, Nr.
49-2156, 2165). Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos BK numatyta
genocido samprata yra platesnė nei tarptautinėje teisėje, nes nukentėju-
siaisiais gali būti ir socialinės bei politinės žmonių grupės, o veika gali
pasireikšti ir nukentėjusiųjų deportacija.
2. Genocido objektas yra nacionalinės, etninės, rasinės, religinės,
socialinės ar politinės grupės bei šias grupes sudarančių žmonių teisė į
gyvybę, sveikatą, saugias egzistavimo sąlygas, išlikimo, vystymosi
galimybes. Taigi genocidu yra kėsinamasi į žmonijos saugumo bei
egzistavimo pagrindus, nes gali būti sumažinta žmonijos įvairovė,
griaunama tarptautinė teisėtvarka.
3. Genocido dalykas (nukentėjusieji) yra žmonės, priklausantys bet
kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei
ar politinei grupei. Pažymėtina, šio nusikaltimo kvalifikavimui tam tikra
prasme svarbus nukentėjusiųjų skaičius, nes genocidu pripažįstama tik
tokia veika, kai siekiama sunaikinti visus arba dalį žmonių, priklausančių
bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei
grupei. Siame straipsnyje numatytos veikos, padarytos prieš pavienius
asmenis, turėtų būti kvalifikuojamos kaip nusikalstamos veikos žmogaus
gyvybei ar sveikatai, laisvei ir pan.
4. Nacionalinė grupė -tai žmonių grupė, priklausanti tam tikrai
nacijai. Nacija (lot. natio - gentis, tauta) - tai istoriškai susiklosčiusi
žmonių bendrija, susidariusi jų kalbos, teritorijos, ekonominio gyvenimo,
kultūros, tradicijų, buities, charakterio, psichinės sandaros ir kitokių
ypatybių bendrumo pagrindu. Teritorijos bendrumas nėra būtinas
nacionalinės grupės požymis genocido sampratos požiūriu, nes grupės
nariai gali būti naikinami ne vienos valstybės teritorijoje.
5. Etninė grupė - kokios nors tautos viduje istoriškai susiformavusi
pastovi žmonių grupė, susijusi etniniais (tautiniais) ryšiais, priklausanti tai
pačiai kalbinei, kultūrinei, tradicijų, papročių, buities ir pan. aplinkai.
Etninei grupei būdingu požymiu paprastai laikoma jos kompaktinė
gyvenamoji vieta.
6. Rasinė grupė - tai žmonių, priklausančių kuriai nors rasei, grupė.
Rasė (pranc. race - gentis, veislė) - tai istoriškai susiformavusi žmonių
bendrija, iš kitų žmonių išsiskirianti požymių bei paveldimų genetinių,
fiziologinių savybių, pavyzdžiui, odos, akių, plaukų spalva, akių pjūviu,
galvos konfigūracija, veido, nosies, lūpų forma, visuma.
7. Religinė grupė - tai žmonių bendrija, susijusi bendromis
religinėmis pažiūromis bei įsitikinimais ir gyvenanti pagal pasirinktą
religiją. Tai gali būti tikinčiųjų grupė, išpažįstanti religiją, paprastai kito-
kią nei oficialiai vyraujanti toje visuomenėje, kurioje gyvena ši grupė.
8. Politinė grupė - tai žmonių bendrija, susijusi bendromis politinėmis
pažiūromis, įsitikinimais, vidinėmis nuostatomis, kurios savo
fundamentalumu gali prilygti net religinėms tiesoms. Tokiomis
nuostatomis paprastai būna sąžinės laisvė, demokratijos, tautos išsiva-
davimo, nepriklausomos valstybės atkūrimo ir kt. panašios idėjos.
9. Socialinė grupė - tai žmonių grupė, kurią sieja bendros, pastovios
ir nekeičiamos arba labai sunkiai keičiamos objektyvios charakteristikos.
Šią pakankamai skaitlingą grupę siejantys požymiai gali būti įgimti (pvz.,
nuosavybė, giminystė) ar įgyti (pvz., praeities patirtis, profesija,
išsilavinimas) ir lemiantys atitinkamą panašią padėtį visuomenėje.
 10. Genocido objektyvioji pusė pasireiškia organizavimu, vadova-
vimu arba dalyvavimu padarant veikas, nukreiptas į visišką arba dalinį
žmonių, sudarančių bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę, religinę, socialinę
ar politinę grupę, sunaikinimą. Dėl to žudoma, kankinama, žalojama ar
sudaromos gyventi netinkamos sąlygos ir naudojami kiti numatyti
komentuojamame straipsnyje būdai bei veiksmai. Taigi genocidas -
paprastai aktyvūs veiksmai, tačiau įmanomas ir neveikimu (pvz.,
valstybės, jos institucijų vadovai, žinodami apie genocido vykdymą šalyje,
nesiima priemonių jam nutraukti). Siekiant sunaikinti visus ar dalį kurios
nors (ar kelių) iš minėtų grupių žmonių, genocido nusikaltimas gali būti
išplitęs didelėje ar net ne vienos valstybės teritorijoje, jį gali vykdyti daug
subjektų. Atskirų genocido veikų pobūdis toks, kad joms būtinas
valstybinės valdžios pritarimas ar net skatinimas, valstybės institucijų
galios, įvairių išteklių naudojimas, tai gali būti oficiali valstybinė politika.
Genocidą gali lemti rasistinė, religinė, ateistinė, šovinistinė, nacistinė,
komunistinė ar kt. ideologija. Genocidas nebūtinai susijęs su kariniais
konfliktais - jis gali būti padaromas ir taikos metu.
11. Genocidas gali pasireikšti organizavimu, vadovavimu arba da-
lyvavimu kurios nors iš nurodytų grupių visų ar dalies žmonių fiziniam
naikinimui, juos
12. žudant,
13. kankinant,
14. žalojant,
15. trikdant jų protinį vystymąsi,
16. deportuojant,
17. kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lemtų visųjų ar
dalies žūtį,
18. ribojant toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą,
19. perduodant prievarta jų vaikus kitoms grupėms.
20. Organizav i m u laikytini tokie išankstiniai asmens veiksmai,
kuriais palenkiami, verbuojami asmenys dalyvauti darant genocidą, jie
suvienijami, kuriami nusikalstamos veiklos planai, numatomi jų įvykdymo
būdai, priemonės, paskirstomi vaidmenys ir nustatomi tarpusavio ryšiai
tarp kitų genocido padaryme dalyvaujančių asmenų (apie organizatorių
plačiau žr. B K 24 str. komentarą). Vadovavimu laikytini tokie asmens
veiksmai arba nurodymai, kuriais genocido darymo metu nukreipiami,
koordinuojami atskiri kitų asmenų veiksmai ir pan. Dalyvavimu laikytini
tokie veiksmai (tiek išankstiniai, tiek genocido darymo metu, tiek ir po
genocido padarymo), kuriais kurstoma,
tiesiogiai realizuojama genocido objektyvioji pusė, taip pat padedama
padaryti genocidą (apie vykdytoją, kurstytoją ir padėjėją plačiau žr. BK 24
str. komentarą).
21. Žudymu laikoma veika, kurios padariniai yra kitų žmonių mirtis.
Žudyti galima tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu (apie tai plačiau
žr. BK 129 str komentarą).
22. Sunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat žmonių protinio vystymosi
trikdymas gali būti padaromas tiek veiksmais, tiek neveikimu. Būtinas šio
pobūdžio veikos požymis - žala žmonių sveikatai (žmogaus kūno audinių
ir organų anatominės sandaros arba fiziologinės funkcijos pažeidimas).
Žala sveikatai gali būti padaroma fiziniu, mechaniniu, cheminiu, terminiu,
biologiniu ir kitokiu poveikiu žmogaus kūnui arba kitaip sutrikdant
fiziologines žmogaus organizmo funkcijas - užkrečiant liga ar ligą
sukeliančia infekcija ar kitaip susargdinant. Sveikatos sutrikdymas turi
būti sunkus, t. y. dėl to nukentėję asmenys turi netekti regos, klausos,
kalbos vaisingumo, nėštumo ar turi būti kitaip sunkiai suluošinti, susirgti
sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar
stipriai sutrik- dančia žmogaus psichiką, arba prarasti didelę dalį
profesinio ar bendro darbingumo, arba turi būti nepataisomai subjauroti
nukentėjusiųjų kūnai (apie šiuos požymius plačiau žr. B K 135 str.
komentarą).
23. Kankinimu laikomas tyčinis stipraus fizinio skausmo ar dvasinių
kančių sukėlimas nukentėjusiesiems, kurie yra suimti arba kuriuos
kaltininkas kontroliuoja. Kankinimas yra viena iš aukščiausių nežmoniško
elgesio formų, todėl jo konstatavimui pakanka ir vienkartinio akto.
Pažymėtina, kad kankinimu nepripažįstamas skausmas ar kančios, kurios
atsiranda dėl teisėtų sankcijų ar yra tų sankcijų neatskiriama dalis, arba
atsiranda atsitiktinai. Kankinimas galimas tiek veiksmais, pavyzdžiui,
mušimas, deginimas, šaldymas, draskymas ir pan., tiek neveikimu -
marinimas badu ir pan. Kankinimui būtini būdingi tam tikri žiaurumo
požymiai: egzekucijų viešumas, paniekinamas požiūris į žmones ar jų
grupę ir pan.
24. Gyventojų deportavimu laikomas priverstinis, laikinas ar
nuolatinis masinis žmonių, priklausančių kuriai nors iš minėtų grupių,
perkėlimas iš teritorijos, kurioje jie teisėtai gyvena, į kitą teritoriją, be
jokio tarptautinės teisės leidžiamo pagrindo. Tarptautinė teisė leidžia
perkelti žmones iš teritorijos, kurioje jie gyvena, tik tais atvejais, kai tai
daroma šių žmonių interesais, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti juos nuo karo
ar ginkluoto konflikto veiksmų, kitokio neigiamo poveikio žmonėms
galimybės ir pan. Deportavimas paprastai
pasireiškia perkėlimu į neįprastas, toli nuo įprastos gyvenamosios vietos
esančias vietoves, nepritaikytas ar dėl klimato sunkumo apskritai
netinkamas normaliam gyvenimui. Iš nuolatinės gyvenamosios vietos į
kitas vietoves gali būti deportuojama pačios valstybės viduje ar už jos ribų
(į užsienį), deportacijos vietoje nustatant specialų prievartos, vergovinio
darbo, teroro, t. y. nežmonišką režimą. Deportavimas gali būti tiesiogiai
organizuojamas valstybės (ar kitos pakankamas galias turinčios
organizacijos) arba jos skatinamas ir nebaudžiamas. Deportacija paprastai
savaime sukelia tiesioginį realų pavojų deportuojamos grupės egzistavimui
ir išlikimui. Jei deportuoti žmonės patys fiziškai nežūsta, tai deportacijos
sąlygos neretai prilyginamos sąlygoms, ribojančioms minėtoms grupėms
priklausančių žmonių gimstamumą, t. y. naikinančioms nutremtąją grupę.
25. Gyvenimo sąlygų, kurios lėmė žmonių žūtį, sudarymu laikomi bet
kokie veiksmai, kuriais sudaromos gyvenimo sąlygos lemia žmonių mirtį
per tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, maisto arba vandens atėmimas,
neleidimas miegoti, apgyvendinimas labai šaltose arba karštose patalpose,
draudimas gauti būtiną medicinos pagalbą ir pan.
26. Toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumo ribojimas gali
pasireikšti priverstine kastracija arba sterilizacija, priverstiniu nėštumo
nutraukimu, draudimu tuoktis arba turėti vaikų, vyrų ir moterų atskyrimu
ir pan.
27. Prievartinis jų vaikų perdavimas kitoms grupėms gali pasireikšti
vaikų paėmimu prieš jų tėvų arba teisėtų atstovų valią ir perdavimu
kitiems asmenims, kurie nėra giminaičiai arba tos nacionalinės, rasinės,
etninės ar religinės grupės nariai, arba patalpinimu į vaikų įstaigas ir pan.
28. Genocido nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau jos metu atsi-
radę padariniai atskirai nekvalifikuojami. Į juos atsižvelgiama parenkant ir
skiriant bausmę.
29. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia,
t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą ir to siekia. Pažymėtina,
jog genocido nusikaltimo sudėčiai privalomas specialus tikslas - tai siekis
fiziškai sunaikinti visus arba dalį žmonių, priklausančių bet kuriai
nacionalinei, etninei, rasinei, socialinei ar politinei grupei.
30. Genocido subjektu atsižvelgiant į 1998 m. Tarptautinio
baudžiamojo teismo Romos statutą gali būti pakaltinamas, sulaukęs 18
metų amžiaus fizinis asmuo. Jeigu šį nusikaltimą padarė arba bend
 rininkavo darant asmenys nuo 14 iki 18 metų, jie traukiami baudžiamojon
atsakomybėn už atskirų veikų, įeinančių į šio nusikaltimo sudėtį (pvz.,
nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą ir pan.), padarymą vadovaujantis
BK 13 str. 1 ir 2 dalies reikalavimais.
31. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas labai
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
32. Komentuojamam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties
(apie tai plačiau žr. B K 95 str komentarą).
33. Genocidas baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties
metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

100 straipsnis. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmo-

nėmis

Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos

politiką, dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėjo civilius ir juos žudė
arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą; sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kad
jos lėmė žmonių žūtį; prekiavo žmonėmis; deportavo gyventojus;
kankino, žagino, įtraukė į seksualinę vergovę, vertė užsiimti pros-
titucija, priverstinai apvaisino ar sterilizavo; persekiojo kurią nors
žmonių grupę ar bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių,
kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptau-
tinė teisė; žmones sulaikė, areštavo ar kitaip atėmė jų laisvę, kai toks
laisvės atėmimas nepripažįstamas, ar nepranešė apie žmonių likimą
arba buvimo vietą; vykdė apartheido politiką,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba
laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

1. Komentuojamas straipsnis numato atsakomybę už tarptautinės teisės

draudžiamą elgesį su žmonėmis. Šiame straipsnyje pagal 1998 m. Jungtinių
Tautų Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą („Valstybės žinios“,
2003, Nr. 49-2156, 2165) numatytos veikos sudaro nusikaltimo žmoniškumui
sudėtį.
2. Komentuojamo nusikaltimo objektas - visuotinai pripažinta elgesio su
žmonėmis, jų grupėmis ar bendrijomis tvarka. Papildomu objektu gali būti
žmogaus gyvybė ar sveikata, seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas
ir pan.
 3. Nusikaltimo dalykas (nukentėjusieji) yra civiliai, moterys arba žmonių
grupė ar bendrija. Pažymėtina, kad šio nusikaltimo kvalifikavimui yra svarbus
nukentėjusiųjų skaičius, nes šiame straipsnyje numatytos veikos turi būti
padaromos dideliu mastu. Didelis mastas yra vertinamasis požymis, kuris
nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skaičių,
teritorijos, kurioje padaromos veikos, dydį, dalyvaujančių veikose asmenų
skaičių ir pan. Siame straipsnyje numatytos veikos, padarytos prieš pavienius
asmenis, turėtų būti kvalifikuojamos kaip nusikalstamos veikos žmogaus
gyvybei ar sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui
ir pan.
4. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis gali pasireikšti
tokio pobūdžio veikomis:
5. civilių žudymu ar sunkių sveikatos sutrikdymų padarymu;
6. sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kurios lėmė žmonių žūtį;
7. prekiavimu žmonėmis;
8. gyventojų deportavimu;
9. kankinimu;
10. žaginimu;
11. įtraukimu į seksualinę vergovę;
12. vertimu užsiimti prostitucija;
13. priverstiniu apvaisinimu ar sterilizacija;
14. žmonių grupės ar bendrijos persekiojimu dėl politinių, rasinių,
nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos
draudžia tarptautinė teisė;
15. žmonių sulaikymu, areštu ar kitokiu laisvės atėmimu, kai toks laisvės
atėmimas nepripažįstamas, ar nepranešimu apie žmonių likimą ar
buvimo vietą;
16. apartheido politikos vykdymu.
17. Minėtos veikos turi būti padaromos vykdant arba remiant valstybės ar
organizacijos politiką, dideliu mastu arba sistemingai užpul- dinėjant civilius.
Va 1 s t y b ė s ar organizacijos politikos vykdymu laikomas valstybės valdžios
institucijų (ar organizacijos) politinių nuostatų, kurios gali būti tiek viešai
deklaruojamos, tiek neskelbiamos, įgyvendinimas. Valstybės ar organizacijos
politikos rėmimu laikoma tiesioginė parama ar pagalba, taip pat dalyvavimas
įgyvendinant valstybės valdžios institucijų ar organizacijos politines nuostatas,
kurias, beje, gali įgyvendinti ir pačios valstybės institucijos, pavyzdžiui,
ginkluotosios pajėgos, policija, slaptosios tar
nybos, taip pat nevalstybinės organizacijos. Organizacija- bet kokia žmonių
grupė, kurią vienija tam tikras veiklos tikslų bendrumas ir vidinė hierarchinė
struktūra. Šiuo atveju reikšmės neturi ar valstybė pripažįsta, ar ne šią
organizaciją, taip pat organizacijos struktūra, narių skaičius ir pan. Apie didelio
masto požymį plačiau žr. šio straipsnio komentaro 3 punktą. S i s t eming u
civilių užpuldinėjimu laikomas ne mažiau nei 3 kartus minėtų veikų padarymas
prieš civilius, moteris arba žmonių grupes ar bendrijas. Šiuo atveju veikos
sistemingumui reikšmės neturi ar užpuldinėjami tie patys civiliai, moterys arba
žmonių grupės ar bendrijos, ar kiti, taip pat ar padarytos veikos yra analogiškos,
ar ne.
18. Ž u d y m u laikoma veika, kurios padariniai yra kitų žmonių mirtis.
Žudyti galima tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu (apie tai plačiau žr. BK
129 str. komentarą).
19.Sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiek veiksmais, tiek
neveikimu. Būtinas šio pobūdžio veikos požymis - žala žmonių sveikatai
(žmogaus kūno audinių ir organų anatominės sandaros arba fiziologinės
funkcijos pažeidimas). Žala sveikatai gali būti padaroma fiziniu, mechaniniu,
cheminiu, terminiu, biologiniu ir kitokiu poveikiu žmogaus kūnui arba kitaip
sutrikdant fiziologines žmogaus organizmo funkcijas - užkrečiant liga ar ligą
sukeliančia infekcija ar kitaip susargdinant. Sveikatos sutrikdymas turi būti
sunkus, t. y. dėl to nukentėję asmenys turi netekti regos, klausos, kalbos
vaisingumo, nėštumo ar turi būti kitaip sunkiai suluošinti arba susargdinti sunkia
nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai
sutrikdančia žmogaus psichiką, arba turi prarasti didelę dalį profesinio ar bendro
darbingumo, arba turi būti nepataisomai subjauroti nukentėjusiųjų kūnai (apie
šiuos požymius plačiau žr. B K 135 str. komentarą).
20. Gyvenimo sąlygų, kurios lėmė žmonių žūtį, sudarymu laikomi bet
kokie veiksmai, kuriais sudaromos gyvenimo sąlygos lemia žmonių mirtį per
tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, maisto arba vandens atėmimas, neleidimas
miegoti, apgyvendinimas labai šaltose arba karštose patalpose, draudimas gauti
būtiną medicinos pagalbą ir pan. Pabrėžtina, kad minėtos sąlygos turi lemti
žmonių žūtį tik praėjus tam tikram laikotarpiui. Jeigu žmonės dėl tokių sąlygų
žūva iš karto, tokia veika kvalifikuojama kaip civilių žudymas.
21. Prekiavimu žmonėmis laikomas žmonių pardavimas, pirkimas arba
kitoks perleidimas (pvz., mainai, dovanojimas, nuoma ir pan.) siekiant turtinės
ar kitokios asmeninės naudos (apie tai plačiau žr. BK 147 str. komentarą).
 22. Gyventojų deportavimu laikomas priverstinis, laikinas ar nuolatinis
žmonių perkėlimas iš teritorijos, kurioje jie teisėtai gyvena, į kitą teritoriją be
jokio tarptautinės teisės leidžiamo pagrindo. Tarptautinė teisė leidžia perkelti
žmones iš teritorijos, kurioje jie gyvena, tik tais atvejais, kai tai daroma šių
žmonių interesais, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti juos nuo karo ar ginkluoto
konflikto veiksmų, kitokio neigiamo poveikio žmonėms galimybės ir pan.
23. Kankinimu laikomas tyčinis stipraus fizinio skausmo ar dvasinių kančių
sukėlimas nukentėjusiesiems, kurie yra suimti arba kuriuos kaltininkas
kontroliuoja. Kankinimas yra viena iš aukščiausių nežmoniško elgesio formų,
todėl jo konstatavimui pakanka ir vienkartinio akto. Pažymėtina, kad kankinimu
nepripažįstamas skausmas ar kančios, kurios atsiranda dėl teisėtų sankcijų ar yra
tų sankcijų neatskiriama dalis, arba atsiranda atsitiktinai. Kankinimas galimas
tiek veiksmais, pavyzdžiui, mušimas, deginimas, šaldymas, draskymas ir pan.,
tiek neveikimu - marinimas badu ir pan. Kankinimui būtini būdingi tam tikri
žiaurumo požymiai: egzekucijų viešumas, paniekinamas požiūris į žmones ar jų
grupę ir pan.
24. Z a g i n i m u laikomas lytinis santykiavimas su asmeniu prieš jo valią
panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant
galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle (apie
tai plačiau žr. BK 149 str. komentarą). Pagal šį straipsnį žaginimu laikomas ir
seksualinis prievartavimas, t. y. lytinės aistros tenkinimas su žmogumi prieš jo
valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą,
grasinant tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimant galimybę priešintis arba
pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle (apie tai plačiau žr. BK 150
str. komentarą).
25. Įtraukimu į seksualinę vergovę laikomas neteisėtas laisvės atėmimas
asmeniui, siekiant lytiškai santykiauti su juo arba kitokiais, pavyzdžiui, analiniu,
oraliniu, inter femora (neįsiskverbiant) ir pan. būdais patenkinti lytinę aistrą.
26. Vertimu užsiimti prostitucija laikomas priverstinis asmens lenkimas
lytiškai santykiauti arba kitokiais, pavyzdžiui, analiniu, oraliniu, inter femora
(neįsiskverbiant) ir pan. būdais patenkinti lytinę aistrą už pinigus, materialinį
arba kitokį atlyginimą.
27. Priverstiniu apvaisinimu laikomas neteisėtas laisvės atėmimas moteriai,
kuri buvo priverstinai apvaisinta, siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį arba
padaryti kitus rimtus tarptautinės teisės pažeidimus.
28. Priverstiniu sterilizavimu laikomas priverstinis moters arba vyro
vaisingumo panaikinimas paliekant lytinę liaukų hormoninę veiklą, siekiant
pakeisti gyventojų etninę sudėtį arba padaryti kitus rimtus tarptautinės teisės
pažeidimus.
29. Žmonių grupės ar bendrijos persekiojimu dėl politinių, rasinių,
nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos
draudžia tarptautinė teisė, laikomas tam tikrų žmogaus teisių ar laisvių atėmimas
arba rimtas apribojimas, prieštaraujantis tarptautinei teisei, tam tikrai žmonių
grupei ar bendrijai dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių,
religinių ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, pavyzdžiui,
jieįgalumo, seksualinės orientacijos ir pan. Žmonių grupės ar bendrijos
persekiojimas gali pasireikšti atimant arba ribojant bet kurias žmogaus politines,
ekonomines, socialines ir pan. teises ar laisves, be tarptautinėje teisėje leidžiamo
pagrindo, pavyzdžiui, atimant pasyvią rinkimų teisę, draudžiant vartoti
nacionalinę (gimtąją) kalbą, ribojant teisę kreiptis į teismą ir pan.
30. Žmonių sulaikymu, areštu ar kitokiu laisvės atėmimu, kai toks laisvės
atėmimas nepripažįstamas, laikomas bet koks teisėtas ar neteisėtas laisvės
atėmimas žmonėms, kurį vykdo, leidžia arba remia valstybė ar politinė
organizacija, kai vėliau atsisakoma pripažinti tokį laisvės atėmimo faktą arba
nepranešama apie žmonių, iš kurių atimta laisvė, likimą arba buvimo vietą.
31. N e p r an e š i m u apie žmonių likimą ar buvimo vietą pripažįstamas
ilgalaikis informacijos apie žmonių, iš kurių atimta laisvė, likimą arba buvimo
vietą nepateikimas siekiant atimti iš šių žmonių teisę pasinaudoti teisine gynyba.
Nepateikimas gali pasireikšti tiek visišku informacijos neteikimu, tiek
klaidingos arba nepilnos informacijos pateikimu.
32. Apartheido politikos vykdymu laikomos nežmoniškos veikos, pagal
savo pobūdį atitinkančios arba panašios į šio straipsnio komentaro 4 punkte
nurodytas veikas, kurias padaro institucinis ap- artheido režimas, pagrįstas
vienos rasės viešpatavimu prieš kitą rasinę grupę ar grupes. Šiomis veikomis
sistemingai engiant ir laikant savo valdžioje kitą rasinę grupę (grupes), turi būti
siekiama išsaugoti apartheido režimą.
33. Tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis nusikaltimo
sudėtis yra formali, tačiau jos metu atsiradę padariniai atskirai nekvalifikuojami.
Įjuos atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę.
 34. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia,
t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą ir to siekia. Pažymėtina,
kad kaltininkas privalo suvokti, kad veikdamas dideliu mastu arba
sistemingai užpuldinėdamas civilius jis vykdo arba remia valstybės ar
organizacijos politiką. Kiti subjektyvūs požymiai nusikaltimo kvalifi-
kavimui reikšmės neturi, įjuos atsižvelgiama skiriant bausmę.
35. Tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis subjektu,
atsižvelgiant į 1998 m. Jungtinių Tautų Tarptautinio baudžiamojo teismo
Romos statutą, gali būti pakaltinamas, sulaukęs 18 metų amžiaus fizinis
asmuo. Jeigu šį nusikaltimą padarė arba bendrininkavo padarant asmenys
nuo 14 iki 18 metų, jie traukiami baudžiamojon atsakomybėn už atskirų
veikų, įeinančių į šio nusikaltimo sudėtį (pvz., nužudymą, išžaginimą,
prekybą žmonėmis ir pan.), padarymą vadovaujantis BK 13 str. 1 ir 2
dalies reikalavimais.
36. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas
labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. ko-
mentarą).
37. Komentuojamam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra sena-
ties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą).
38. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis nuo pana-
šių nusikalstamų veikų atribojamas pagal tai, jog šis nusikaltimas pa-
daromas vykdant ar remiant valstybės ar organizacijos politiką, dideliu
mastu arba sistemingai užpuldinėjant civilius.
39. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis baudžia-
mas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės
atėmimu iki gyvos galvos.

101 Straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų as-

menų žudymas

Tas, kas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto, okupacijos ar aneksijos

metu pažeisdamas tarptautinės humanitarinės teisės normas įsakė
žudyti ar žudė: asmenis, kurie kapituliavo sudedami ginklus arba ne-
turėdami kuo priešintis; sužeistus asmenis, ligonius ar žūvančio karo
laivo jūreivius; karo belaisvius; okupuotoje, aneksuotoje, užgrobtoje ar
karo veiksmų teritorijoje buvusius civilius ar kitus asmenis, kuriems
karo metu suteikiama tarptautinė apsauga, baudžiamas laisvės
atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki
gyvos galvos.
 1. Keturios 1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų gynimo (dėl
sužeistųjų ir ligonių veikiančiose armijose padėties gerinimo; dėl sužeistųjų,
ligonių bei asmenų, ištiktų laivo avarijų, esančių ginkluotųjų pajėgų sudėtyje,
gerinimo; dėl elgesio su karo belaisviais; dėl civilių gyventojų apsaugos karo
metu) bei du 1977 m. papildomi Protokolai (dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų
aukų apsaugos; dėl netarptautinio pobūdžio ginkluotų konfliktų aukų apsaugos),
kuriuos Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. gegužės 2 d.
(„Valstybės žinios“, 2000, Nr. 63-1905; 63-1906; 63-1907; 63-1908; 63-1909;
63-1910), numato valstybėms - šių sutarčių dalyvėms - pareigą savo
nacionaliniuose įstatymuose numatyti atsakomybę už šiose sutartyse įvardytus
karo nusikaltimus. Atsižvelgiant į šiuos tarptautinės humanitarinės teisės rei-
kalavimus, BK 101-113 str. numato atsakomybę už karo nusikaltimus.
Pažymėtina, kad 1998 m. liepos 17 d. Romoje buvo priimtas Jungtinių Tautų
Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, kuris išplėtė ir kodifikavo
visus karo nusikaltimus vienoje tarptautinėje sutartyje. Šią sutartį Lietuvos
Respublika pasirašė 1998 m. gruodžio 10 d., o Lietuvos Respublikos Seimas ją
ratifikavo 2003 m. balandžio 1 d. įstatymu „Dėl Tarptautinio baudžiamojo
teismo Romos statuto ratifikavimo“ („Valstybės žinios“, 2003, Nr. 49-2156;
2165).
2. Komentuojamos nusikaltimo sudėties objektas - visuotinai pripažinta
elgesio su civiliais, karo belaisviais ar kitais asmenimis, kuriems suteikiama
tarptautinė apsauga, tvarka. Be to, ši sudėtis turi ir papildomą objektą - kito
žmogaus gyvybę.
3. Nusikaltimo dalykas (nukentėjusieji) yra: 1) asmenys, kurie kapituliavo
sudedami ginklus ar neturėdami kuo priešintis; 2) sužeistieji, ligoniai arba
žūvančio karo laivo jūreiviai; 3) karo belaisviai; 4) okupuotoje, aneksuotoje,
užgrobtoje ar karo veiksmų teritorijo je buvę civiliai ar kiti asmenys, kuriems
karo metu suteikiama tarptauti nė apsauga. Nukentėjusiųjų skaičius įtakos
nusikaltimo kvalifikavimui neturi, į jį atsižvelgiama parenkant ir skiriant
bausmę.
4. Asmenimis, kurie kapituliavo sudedami gink lus ar neturėdami kuo
priešintis (hors de com- bat), laikomas bet kuris asmuo, kuris yra: a) priešiškos
šalies valdžioje;
b) aiškiai pareiškęs norą pasiduoti į nelaisvę arba be sąmonės ar kokiu nors
kitu būdu išėjęs iš rikiuotės dėl sužeidimo ar ligos ir todėl nega lintis gintis.
Šiuo atveju toks asmuo privalo susilaikyti nuo bet kokių priešiškų veiksmų ir
nesistengti pabėgti. Šiai asmenų kategorijai pagal 1977 m. 1-ąjį papildomą
protokolą priskiriami asmenys, šokantys su parašiutu iš katastrofą patyrusio
orlaivio (išskyrus oro desantininkus).
Tokių asmenų negalima pulti, kol jie nenusileidžia priešiškos šalies
kontroliuojamoje teritorijoje, neišreiškia savo noro pasiduoti ir jeigu jie
akivaizdžiai neatlieka priešiškų veiksmų.
5. Sužeistaisiais ir ligoniais pripažįstami asmenys - kariškiai ir civiliai,
kuriems dėl traumų, ligų ar kitų fizinių ar psichinių negalavimų būtina
medicinos pagalba ar priežiūra ir kurie susilaiko nuo bet kokių priešiškų
veiksmų. Šiai kategorijai taip pat priskiriami nėščios moterys, naujagimiai ir kiti
asmenys, kuriems nedelsiant gali prireikti medicinos pagalbos ar priežiūros,
jeigu pastarieji susilaiko nuo bet kokių priešiškų veiksmų.
6. Žūvančio karo laivo jūreiviais pripažįstami asmenys - kariškiai ir
civiliai, kuriems gresia pavojus dėl jūroje ar kituose vandenyse ištikusios karo
laivo ar lėktuvo, kuriuo jie keliavo, nelaimės, jeigu jie susilaiko nuo bet kokių
priešiškų veiksmų.
7. Karo belaisvių sąvoka pateikiama 3-iosios 1949 m. Ženevos konvencijos
dėl elgesio su karo belaisviais 4 str. Jais pripažįstami asmenys, patekę į priešo
rankas:
- konflikto šalių ginkluotųjų pajėgų nariai, milicijos (savigynos būrių)
arba savanorių padalinių, junginių, įeinančių į šias ginkluotąsias pajėgas,
nariai;
- kitų milicijos (savigynos būrių) ir savanorių junginių nariai (taip pat
organizuoto pasipriešinimo judėjimų), priklausantys konflikto šaliai ir
veikiantys savo teritorijoje arba už savo teritorijos ribų (net jei ši
teritorija yra okupuota), jeigu jie atitinka šias sąlygas:
a) jiems vadovauja asmuo, atsakingas už pavaldinius,
b) nešioja iš toli matomus skiriamuosius ženklus,
c) atvirai nešioja ginklus,
d) vykdydami operacijas laikosi kariavimo taisyklių ir papročių;
- reguliarių ginkluotųjų pajėgų, pavaldžių priešo nepripažintai
Vyriausybei ar valdžiai, nariai;
- asmenys, lydintys ginkluotąsias pajėgas, bet joms nepriklausantys,
pavyzdžiui, karinių lėktuvų komandos nariai, karo korespondentai,
įvairių tarnybų, besirūpinančių ginkluotųjų pajėgų aptarnavimu, atstovai,
gavę leidimą iš lydimų ginkluotųjų pajėgų ir turintys atitinkamą
identifikacinę kortelę;
- konflikto šalių laivų ir civilių lėktuvų komandų nariai, kuriems pagal bet
kurios kitos tarptautinės sutarties nuostatas netaikomos palankesnės
priežiūros taisyklės;
 - neokupuotos teritorijos gyventojai, kurie, priartėjus priešininkui,
spontaniškai pasipriešina ginklu, nesuspėję susiformuoti į reguliarius
ginkluotųjų pajėgų dalinius, jei jie atvirai nešioja ginklus ir laikosi
kariavimo taisyklių bei papročių.
8. Šnipai ir samdiniai karo belaisviais nepripažįstami. Šnipu laikomas
asmuo, veikiąs slaptai ar melagingai, apgaulingai siekdamas surinkti žinias kitos
kariaujančios šalies veiksmų rajone. Šnipu nelaikomas žvalgas, kuris priešo
teritorijoje veikia apsirengęs savo karine uniforma. Tuo atveju, jei šnipas
sėkmingai baigia savo misiją ir prisijungia prie savo ar sąjungininkų ginkluotųjų
pajėgų, vėlesnis jo sulaikymas neatima iš jo karo belaisvio statuso dėl jo
anksčiau atliktų špionažo veiksmų. Samdiniu laikomas asmuo, kuris: 1)
specialiai pasamdytas kovoti ginkluoto konflikto metu; 2) tiesiogiai dalyvauja
kariniuose veiksmuose; 3) gauna aiškiai didesnį atlyginimą nei tos šalies
ginkluotųjų pajėgų kariškiai; 4) nėra konflikto šalies pilietis ar gyventojas; 5)
nėra konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys; 6) nėra oficialiai siųstas konflikte
nedalyvaujančios šalies ginkluotųjų pajėgų narys.
9. C i v i 1 i a i s pripažįstami visi asmenys, nesantys ginkluotųjų pajėgų
nariai (kombatantai), esantys okupuotoje, aneksuotoje, užgrobtoje ar karo
veiksmų teritorijoje. Jei kyla abejonių, ar asmuo turi karo belaisvio, arba civilio
statusą, laikoma, kad toks asmuo yra karo belaisvis arba civilis. Šis statusas
asmeniui garantuojamas iki tikrojo jo statuso nustatymo.
10. Kitais asmenimis, kuriems karo metu suteikiama tarptautinė a p s a u g
a, laikomi gydytojai ir medicinos personalas, kulto tarnai, Raudonojo Kryžiaus,
Raudonojo Liūto ir Saulės ar Raudonojo Pusmėnulio organizacijų atstovai, kitų
savanoriškų organizacijų atstovai ir pan., esantys okupuotoje, aneksuotoje,
užgrobtoje ar karo veiksmų teritorijoje.
11. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas gali
pasireikšti įsakymu žudyti arba žudymu.
12. Įsakymu žudyti laikomas privalomas vado (karinio viršininko) raštiškas
ar žodinis nurodymas pavaldiems kariams atlikti tokią veiką, kurios padariniai
yra kito žmogaus mirtis.
13. Žudymu laikoma veika, kurios padariniai yra kito žmogaus mirtis.
Žudyti įmanoma tiek aktyviais veiksmais (šaunant, mušant ir pan.), tiek
neveikimu (neduodant maisto arba nesuteikiant medicinos pagalbos ir pan.).
{Apie nužudymą plačiau žr. BK 129 str. komentarą).
Įsakymo žudyti ir žudymo sudėtis yra formali, tačiau jos metu atsiradę
padariniai atskirai nekvalifikuojami. Į juos atsižvelgiama parenkant ir skiriant
bausmę.
14. Šiai nusikaltimo sudėčiai būdingas privalomas objektyviosios pusės
požymis - nusikaltimo padarymo laikas. Įsakymas žudyti arba žudymas
užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 101 str. tuo atveju, jei jis
padaromas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto, okupacijos ar aneksijos metu.
Pažymėtina, kad tarptautinės sutartys nepateikia „karo“ ir „ginkluoto konflikto“
sampratos. 1949 m. Ženevos konvencijos skelbia, kad jos taikomos „visais
paskelbto karo arba bet kokio kito ginkluoto konflikto, kuris gali kilti tarp
dviejų ir daugiau šalių (net ir tuo atveju, kai viena iš jų nepripažįsta karo būvio),
atveju“.
15. Karu pagal Karo padėties įstatymą („Valstybės žinios“, 2000, Nr. 52-
1482) pripažįstamas paskelbtas karas ar bet kuris kitas tarptautinis ginkluotas
konfliktas, kurio dalyvė yra Lietuvos Respublika. Karo padėties įvedimo
Lietuvoje pagrindus ir tvarką nustato Konstitucijos 142 str. ir Karo padėties
įstatymas. Konstitucijos 142 str. numato, kad karo padėtį Lietuvoje įveda
Seimas „kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius
įsipareigojimus“. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė Lietuvos
valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, karo padėtį visoje valstybėje ar
jos dalyje gali įvesti Respublikos Prezidentas. Tokį Respublikos Prezidento
sprendimą turi patvirtinti (arba panaikinti) Lietuvos Respublikos Seimas.
16. Tarptautiniu ginkluotu konfliktu laikomas bet koks ginkluotas
konfliktas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Ginkluoto konflikto padėčiai
reikšmės neturi, ar jis teisiškai pagrįstas ar ne (pvz., agresijos aktas ir pan.); ar
jam priešinamasi, ar ne; okupuotos teritorijos dydis; sužeistųjų ar karo belaisvių
skaičius ir pan. Tarptautinė humanitarinė teisė pripažįsta dvi ginkluoto konflikto
rūšis: tai tarptautinis ir vidinis. Šių dviejų rūšių skiriamasis požymis yra
valstybės siena: karas tarp dviejų ar daugiau valstybių pripažįstamas tarptautiniu
ginkluotu konfliktu, o karas vienos valstybės teritorijoje laikomas vidiniu gin-
kluotu konfliktu (arba pilietiniu karu). 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo
teismo Romos statuto 8 str. ir 1977 m. 2-ojo papildomo Protokolo 1 str. vidinį
ginkluotą konfliktą apibrėžia kaip „<...> konfliktą, kuris kyla vienos valstybės
teritorijoje tarp valdžios ginkluotųjų pajėgų ir sukilėlių ginkluotųjų pajėgų ar
kitų organizuotų ginkluotų grupių, kurioms vadovauja asmuo, atsakingas už
pavaldinius, ir kurios kontroliuoja tam tikrą teritorijos dalį“. Vidiniu ginkluotu
konfliktu nelaikomi vidaus tvarkos pažeidimai, tokie kaip neramumai, pavieniai
ir sporadiški
prievartos arba kiti panašaus pobūdžio aktai. Pažymėtina, jog remiantis
Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai apeliacinės kolegijos
1999 m. liepos 15 d. nuosprendžiu Tadic byloje ginkluotas konfliktas laikomas
tarptautiniu, jeigu sukilėlių ginkluotas pajėgas ar kitas organizuotas grupes
kontroliuoja užsienio valstybė, t. y. užsienio valstybė finansuoja ir (ar) aprūpina
šias pajėgas ar grupes, dalyvauja planuojant, organizuojant ir (ar) koordinuojant
jų karines operacijas.
17. Okupacija laikomas laikinas svetimos valstybės teritorijos užėmimas.
Teritorija laikoma okupuota, jei ji iš tikrųjų yra priešo ginkluotųjų pajėgų
valdžioje. Okupacijos režimas taikomas tik tai teritorijos daliai, kurioje
nustatyta ir veikia priešo ginkluotųjų pajėgų valdžia. Atkreiptinas dėmesys, kad
okupacijos būdas - panaudojant jėgą ar ne - okupacijos režimui reikšmės neturi.
18. Anek sija laikomas svetimos valstybės dalies arba visos teritorijos
prijungimas prie kitos valstybės teritorijos. Aneksija yra okupacijos tęsinys,
kuris pasireiškia okupacijos įteisinimu - savo valstybės valdžios, valdymo ir
teisminių institucijų įkūrimu, įstatymų galiojimo įvedimu ir pan.
19. Įsakymas žudyti arba žudymas gali būti padaromas tiesiogine tyčia, t. y.
kaltininkas suvokia, kad dėl jo įsakymo arba veikos kitas žmogus gali mirti ir to
siekia. Motyvas ir tikslas nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, įjuos
atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę.
20. Įsakymo žudyti subj ektu gali būti vadas (karinis viršininkas), o
žudymo atveju - bet kuris karys. Pagal tarptautinės teisės nuostatas tik karys
(kombatantas) yra teisėtas karinių veiksmų dalyvis, galintis naudoti jėgą, dėl ko
žūva žmonės arba padaroma materialinės žalos ir jis neturi būti asmeniškai
atsakingas už tokius veiksmus ar pasekmes. Teisinė kombatanto padėtis
įpareigoja laikytis tarptautinės humanitarinės teisės, taikomos ginkluotų
konfliktų metu, reikalavimų. Kombatantas, pažeidęs minėtus reikalavimus,
teisinio kombatanto statuso nepraranda, šiuo atveju jis gali būti traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimų padarymą. Pagal 1949 m.
Ženevos konvencijas ir 1977 m. papildomus Protokolus kombatantais
pripažįstami:
1) visų ginkluotųjų pajėgų, grupių ar padalinių, kuriems vadovauja asmuo,
atsakingas už pavaldinius, nariai. Ginkluotosiose pajėgose turi galioti
vidinė drausmės sistema, kuri atitiktų tarptautinę humanitarinę teisę,
taikomą ginkluoto konflikto metu;
2) milicijos (savigynos būrių) ir savanorių junginių nariai, jei jie atitinka
šias sąlygas:
 3) jiems vadovauja atsakingas už pavaldinius asmuo,
4) nešioja iš toli matomus skiriamuosius ženklus,
5) atvirai nešioja ginklus,
6) vykdydami operacijas laikosi kariavimo taisyklių bei papročių;
7) pasipriešinimo judėjimų ir ginkluotųjų pajėgų, pavaldžių priešo
nepripažintai valdžiai, nariai. (Pažymėtina, kad privačios armijos,
teroristų grupės arba individualus teroristas šiai grupei nepriskiriami,
nes jie nepavaldūs jokioms oficialioms ginkluotosioms pajėgoms);
8) neokupuotos teritorijos gyventojai, kurie, priartėjus priešininkui,
spontaniškai pasipriešina ginklu, nesuspėję susijungti į reguliarius
ginkluotųjų pajėgų dalinius, jei jie atvirai nešioja ginklus ir laikosi
tarptautinių kariavimo taisyklių bei papročių. Šios teisės gyventojai
netenka, kai tik priešo ginkluotosios pajėgos pradeda kontroliuoti
teritoriją, nes karo teisė draudžia civiliams, gyvenantiems okupuotoje
teritorijoje, ginklu priešintis okupacinei valdžiai.
9) 1977 m. 1-asis papildomas Protokolas numato vieną išimtį, pagal kurią
medicinos personalas ir kulto tarnai nelaikomi kombatantais net ir tuo atveju, jei
jie yra ginkluotųjų pajėgų nariai.
10) Tarptautinė humanitarinė teisė reikalauja, kad kombatantai turėtų iš toli
matomus skiriamuosius ženklus ir atvirai nešiotų ginklus. Praktikoje
ginkluotųjų pajėgų atstovai iš civilių išsiskiria nešiodami uniformą. Antra
vertus, uniforma nėra privalomas ir esminis kombatan- to požymis, išskiriantis
jį iš civilių asmenų. 1977 m. 1-asis papildomas Protokolas reikalauja, kad
kombatantai išsiskirtų iš civilių asmenų, t. y. jie privalo atvirai nešioti ginklą
kiekvieno karinio susidūrimo metu ir tada, kai juos, prieš puolimą atliekant
ginkluotųjų pajėgų išdėstymą, mato priešininkas. Šio reikalavimo galima
nesilaikyti tik tais atvejais, kai dėl puolimo pobūdžio ginkluotas kombatantas
negali išsiskirti (tačiau ir šiais atvejais būtinas atviras ginklo nešiojimas prieš
ataką ar karinius veiksmus). Be to, kombatantas turi visur ir visada laikytis
kariavimo taisyklių ir papročių.
11) Vadovaudamiesi tarptautine humanitarine teise, tikslią valstybės
ginkluotųjųpajėgųnario sąvoką apibrėžia nacionaliniai įstatymai. Lietuvos
ginkluotosiomis pajėgomis pagal Karo padėties įstatymą ir Nacionalinio
saugumo pagrindų įstatymu („Valstybės žinios“, 1996, Nr. 2-16) patvirtintus
nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus laikomos Lietuvos kariuomenė ir
karo padėties metu priskirtos kitos ginkluotosios pajėgos: 1) valstybės sienos
apsaugos tarnyba; 2) specia
lizuoti policijos daliniai; 3) Lietuvos šaulių sąjungos koviniai būriai; 4) koviniai
piliečių ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) vienetai,
pavaldūs ginkluotųjų pajėgų vadui. Kiekvienam minėtų subjektų nariui
taikomas kario (kombatanto) statusas.
21. K a r i u pagal BK 330 str. 1 dalį laikomas Lietuvos Respublikos
pilietis, atliekantis privalomąją (pradinę ar aktyviajame rezerve), profesinę ar
savanorių karo tarnybą. Privalomąją karo tarnybą sudaro įstatymo nustatytos
trukmės pradinė karo tarnyba ir periodiškai atliekama tarnyba aktyviajame
rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju. Tarnybą aktyviajame r e z e r v e
sudaro privaloma nenuolatinė iki įstatymo nustatyto amžiaus atsargos karių
atliekama (periodiškai arba atsižvelgiant į krašto saugumo aplinkybes) karo
tarnyba. Profesinę karo tarnybą sudaro savanoriškai įsipareigota rašytine
sutartimi su Krašto apsaugos ministerija ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis
bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto
apsaugos sistemos institucijose, taip pat kitose institucijose ar tarptautinėse
struktūrose. Savanorių karo tarnybą sudaro savanoriškai įsipareigota rašytine
sutartimi su Krašto apsaugos ministerija ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis
bei tvarka atliekama nenuolatinė karo tarnyba krašto apsaugos savanorių
pajėgose (kariai savanoriai kario statusą įgyja tik karinių mokymų, pratybų ar
specialiųjų užduočių vykdymo metu).
22. Vadu (kariniu viršininku) pagal Karo padėties įstatymą laikomas
ginkluotųjų pajėgų vadas, lauko pajėgų vadas, kariuomenės rūšių, junginių,
dalinių ir kitų karinių vienetų vadai bei karo komendantai.
23. Vadas (karinis viršininkas) ir karys turi būti pakaltinamas, sulaukęs 18
metų amžiaus.
24. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas labai
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
25. Komentuojamam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties
(apie tai plačiau žr. B K 95 str. komentarą).
26. Įsakymas žudyti ir žudymas nuo nusikaltimų žmogaus gyvybei
atribojamas pagal nusikaltimo dalyką (nukentėjusiuosius), nusikaltimo
padarymo laiką ir nusikaltimo subjektą.

27. Įsakymas žudyti ir žudymas baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties

iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
102 Straipsnis. Okupuotos valstybės civilių trėmimas ar okupa-
vusios valstybės civilių gyventojų perkėlimas

Tas, kas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar

aneksijos sąlygomis įsakė tremti ar trėmė civilius gyventojus iš
okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba
trečiosios šalies teritoriją; įsakė perkelti ar perkėlė okupavusios
valstybės civilius gyventojus į okupuotos šalies teritoriją, baudžiamas
laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.
(Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495. įsigal. 2003 m. gegužės 1 d.
(Žin., 2003, Nr. 38-1733) redakcija)

!• Komentuojamo nusikaltimo objektas - visuotinai pripažinta elgesio

su civiliais tvarka.
2. Nusikaltimo dalykas (nukentėjusieji) yra civiliai, esantys
okupuotoje arba aneksuotoje teritorijoje. Tremiamų ar perkeliamų civilių
skaičius įtakos nusikaltimo kvalifikavimui neturi, į jį atsižvelgiama
parenkant ir skiriant bausmę.
3. Okupuotos valstybės civilių trėmimas pasireiškia tokio pobūdžio
veikomis: 1) civilių trėmimu iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į
okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją; 2) įsakymu
tremti; 3) civilių iš okupavusios valstybės perkėlimu į okupuotos šalies
teritoriją; 4) įsakymu perkelti.
4. Trėmimu laikomas civilių gyventojų, esančių okupuotoje ar
aneksuotoje teritorijoje, priverstinis išvežimas (išvarymas ir pan.) iš jų
užimamos teritorijos nuolatiniam gyvenimui į kitą apibrėžtą teritoriją,
esančią okupavusioje, aneksavusioje ar trečiojoje šalyje.
5. įsakymu tremti laikomas privalomas vado (karinio viršininko)
raštiškas arba žodinis nurodymas pavaldiems kariams tremti civilius
gyventojus iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar
aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją.
6. Perkėlimu laikomas civilių gyventojų iš okupavusios valstybės
priverstinis arba laisvanoriškas išvežimas (pergabenimas ir pan.)
nuolatiniam gyvenimui į okupuotos šalies teritoriją.
7. {šaky mu perkelti laikomas privalomas vado (karinio viršininko)
raštiškas arba žodinis nurodymas pavaldiems kariams perkelti civilius
gyventojus iš okupavusios valstybės į okupuotos šalies teritoriją.
 8. Okupuotos valstybės civilių trėmimo nusikaltimui būdingas pri-
valomas nusikaltimo padarymo laiko požymis. Šis nusikaltimas gali būti
padaromas tik karo ar tarptautinio ginkluoto konflikto metu, okupacijos ar
aneksijos sąlygomis (apie tai plačiau žr. BK 101 str. komentaro 14-18
punktus).
9. Okupuotos valstybės civilių trėmimo nusikaltimo sudėtis yra for-
mali, nereikalaujanti, kad civiliai realiai būtų ištremti arba perkelti. Dėl
veikos atsiradę padariniai sudaro kitos nusikalstamos veikos sudėtį.
10. Subjektyviai šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y.
kaltininkas suvokia, kad įsako tremti ir perkelti civilius arba kad dėl jo
veiksmų tremiami ar perkeliami civiliai ir to siekia. Kiti subjektyvūs
požymiai - nusikaltimo motyvas ir tikslas veikos kvalifikavimui reikšmės
neturi, įjuos atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę.
11. Įsakymo tremti arba perkelti civilius subjektu gali būti vadas
(karinis viršininkas), o trėmimo arba perkėlimo atveju - bet kuris karys.
12. Okupuotos valstybės civilių trėmimą būtina atriboti nuo genocido
(BK 99 str.), tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis (BK 100
str.) ir tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių
apsaugos karo metu pažeidimo (BK 104 str.).
13. Objektyviai genocidas gali pasireikšti „tyčiniu sudarymu tokių
gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą arba dalį nacionalinės,
etninės, rasinės, religinės, socialinės ar politinės žmonių grupės“, kuris
gali būti padaromas ir ištremiant tokią žmonių grupę į vietoves,
nepritaikomas ar sunkiai pritaikomas žmogaus gyvenimui, pavyzdžiui,
dykumą, džiungles, ledynus ir pan. Šiuo atveju genocidas nuo okupuotos
valstybės civilių trėmimo atribojamas pagal pagrindinį kriterijų -
nusikaltimo tikslą, nes civilių trėmimu nesiekiama sunaikinti visos ar
dalies tam tikros žmonių grupės bei papildomus kriterijus, tai: 1)
nukentėjusiųjų ratą (trėmimo atveju - tik civiliai, o genocido atveju gali
būti ir karo belaisviai, kiti asmenys); 2) nusikaltimo padarymo laiką, nes
trėmimas galimas tik karo, tarptautinio ginkluoto konflikto, okupacijos ar
aneksijos metu; 3) nusikaltimo padarymo būdą, nes trė mimas galimas tik
į okupavusios, aneksavusios ar trečiosios šalies teri toriją, o genocido
atveju - ir tos pačios šalies teritorijoje.
14. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis gali pa-
sireikšti „gyventojų deportacija“. Šiuo atveju tarptautinės teisės drau-
džiamas elgesys nuo okupuotos valstybės civilių trėmimo atribojamas
pagal pagrindinį kriterijų - nusikaltimo padarymo būdą, nes tarptau
 tinės teisės draudžiamas elgesys padaromas dideliu mastu arba sistemingai
vykdant arba remiant valstybės ar organizacijos politiką. Be to, atribojimas
galimas ir pagal papildomą kriterijų - trėmimas galimas tik į okupavusios,
aneksavusios ar trečiosios šalies teritoriją, o tarptautinės teisės draudžiamo
elgesio su žmonėmis atveju - ir tos pačios šalies teritorijoje.
15. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių
apsaugos karo metu pažeidimas gali pasireikšti civilių „išvarymu iš gy-
venamosios vietos arba perkeldinimu“. Šio nusikaltimo atribojimas nuo
trėmimo galimas tik pagal vieną kriterijų - nusikaltimo padarymo būdą.
Išvarymas iš gyvenamosios vietos arba perkeldinimas galimas tik tos
pačios šalies teritorijoje, o trėmimas - tik į okupavusios, aneksavusios ar
trečiosios šalies teritoriją.
16. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas
labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str. ko-
mentarą).
17. Komentuojamam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra sena-
ties (apie tai plačiau žr. B K 95 str. komentarą).
18. Okupuotos valstybės civilių trėmimas baudžiamas laisvės atė-
mimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.

103 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asme-

nų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais

Tas, kas karo ar tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos

ar aneksijos sąlygomis pažeisdamas tarptautinės humanitarinės teisės
normas sunkiai sužalojo ar susargdino arba kankino sužeistus asmenis,
ligonius, žūvančio karo laivo jūreivius, karo belaisvius, civilius ar kitus
tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis, atliko su jais
biologinį ar medicininį eksperimentą, neteisėtai paėmė persodinti jų
organą ar audinį, neteisėtai ėmė jų kraują arba kitaip nežmoniškai su
jais elgėsi, baudė kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir
nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme arba išnie-
kino nukautųjų palaikus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki
dvylikos metų.

1. Komentuojamo nusikaltimo objektas - visuotinai pripažinta elgesio

su civiliais, karo belaisviais ar kitais asmenimis, kuriems suteikiama
tarptautinė apsauga, tvarka. Be to, ši sudėtis turi ir papildomą objektą - tai
kito žmogaus sveikata.
 2. Nusikaltimo dalyku (nukentėjusiaisiais) laikomi: 1) sužeistieji; 2)
ligoniai; 3) žūvančio karo laivo jūreiviai; 4) karo belaisviai; 5) civiliai; 6) kiti
tarptautinės humanitarinės teisės saugomi asmenys; 7) nukautųjų kūnai.
Nukentėjusiųjų skaičius nusikaltimo kvalifikavimui įtakos neturi, į jį
atsižvelgiama skiriant bausmę. Apie 1-6 punktuose minimus nukentėjusiuosius
plačiau žr. BK 101 str. komentaro 5-10 punktus.
3. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas,
kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais gali pasireikšti tokio pobūdžio
veikomis; 1) sunkiu sužalojimu arba susargdinimu; 2) kankinimu arba kitokiu
nežmonišku elgesiu; 3) biologinių ar medicininių eksperimentų atlikimu; 4)
neteisėtu organų ar audinių paėmimu persodinimui; 5) neteisėtu kraujo ėmimu;
6) nubaudimu kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo
sprendimo ar be gynybos garantijų teisme; 7) nukautųjų kūnų išniekinimu.
4. Sunkus sužalojimas ar susargdinimas gali būti padaromas tiek veiksmais,
tiek neveikimu. Būtinas šio pobūdžio veikos požymis - žala sveikatai (žmogaus
kūno audinių ir organų anatominės sandaros arba fiziologinės funkcijos
pažeidimas). Žala sveikatai gali būti sukelta fiziniu, mechaniniu, cheminiu,
terminiu, biologiniu ir kitokiu poveikiu žmogaus kūnui arba kitaip sutrikdant
fiziologines žmogaus organizmo funkcijas - užkrečiant liga ar ligą sukeliančia
infekcija ar kitaip susargdinant. Sužalojimas arba susargdinimas turi būti
sunkus, dėl to nukentėjęs asmuo turi netekti regos, klausos, kalbos, vaisingumo,
nėštumo ar turi būti kitaip sunkiai suluošintas, susargdintas sunkia nepagydoma
ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia
žmogaus psichiką, arba turi prarasti didelę dalį profesinio ar bendro
darbingumo, arba turi būti nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.
Apie šiuos požymius plačiau žr. BK 135 str. komentarą.
5. Kankinimu laikomas tyčinis stipraus fizinio skausmo ar dvasinių kančių
sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja.
Kitokiu nežmonišku elgesiu laikomas tyčinis, trunkantis tam tikrą laiką, fizinių
ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį
kaltininkas kontroliuoja. Kankinimas yra aukščiausia nežmoniško elgesio
forma, todėl jo kvalifikavimui pakanka ir vienkartinio akto, tuo tarpu kitokiam
nežmoniškam elgesiui privalomas tam tikras veikos tęstinumas. Pažymėtina,
kad kankinimu ar kitokiu nežmonišku elgesiu nepripažįstamas skausmas ar
kančios, kurios atsiranda dėl teisėtų sankcijų ar yra tų
sankcijų neatskiriama dalis, arba atsiranda atsitiktinai. Kankinimas ir kitoks
nežmoniškas elgesys galimas tiek veiksmais, pavyzdžiui, mušimas, deginimas,
šaldymas, draskymas, draudimas miegoti ir pan., tiek neveikimu - marinimas
badu ir pan. Tiek kankinimui, tiek kitokiam nežmoniškam elgesiui būtini tam
tikri žiaurumo požymiai.
6. Biologinio ar medicininio eksperimento atlikimu laikomas bet koks
neteisėtas biologinis ar medicininis klinikinis tyrimas su nukentėjusiuoju, jo
gyvybe ar sveikata. Tokiu bandymu gali būti naujų vaistų patikrinimas, fizinių
žmogaus galių išmėginimas (pvz., neduodant vandens ar maisto ir pan.), naujų
gydymo metodų tik-rinimas ir t. t. Biomedicininių tyrimų teisėtumo sąlygas
apibrėžia Biomedici- ninių tyrimų etikos įstatymo („Valstybės žinios“, 2000,
Nr. 44-1247) 4 str. Jame nustatytos tokios šešios sąlygos: 1) biomedicininis
tyrimas turės mokslinės ir praktinės vertės; 2) užtikrinta tiriamojo interesų
apsauga bei informacijos apie tiriamąjį konfidencialumas; 3) gautas
savanoriškas tiriamo asmens sutikimas; 4) tyrėjas ir biomedicininio tyrimo
užsakovas turi civilinės atsakomybės draudimą dėl galimos žalos tiriamajam; 5)
gautas Lietuvos bioetikos komiteto ar Regioninio biomedicininių tyrimų etikos
komiteto leidimas; 6) tyrimo nedraudžia kiti įstatymai. Šio pobūdžio veikos
kvalifikavimui pakanka bent vieno iš paminėtų teisėtumo sąlygų pažeidimo.
Pažymėtina, tarptautinė humanitarinė teisė leidžia biologinį ar bet kokį kitą
mokslinį eksperimentą, jei jis atliekamas nukentėjusiojo medicininio,
stomatologinio ar klinikinio gydymo tikslais arba kitais nukentėjusiojo
interesais. Tarptautinės humanitarinės teisės teorija numato 10 eksperimento
principų, iš kurių paminėtini: savanoriškas sutikimas; teisė bet kuriuo metu
pasitraukti iš eksperimento; tinkamos medicininės sąlygos; eksperimentuotojų
kvalifikacija ir 1.1.
7. Neteisėtas organų ar audinių paėmimas persodinimui gali būti
padaromas tik veiksmais. Organų ar audinių paėmimu laikomas organų (širdies,
inkstų ir pan.), ląstelių ar audinių (odos ir pan.) išėmimas iš gyvo nukentėjusiojo
organizmo norint transplantuoti juos kitam žmogui. Organų, ląstelių ar audinių
paėmimo persodinimui teisėtumo sąlygas apibrėžia Žmogaus audinių ir organų
donorystės ir transplantacijos įstatymo („Valstybės žinios“, 2004, Nr. 55-1886)
10 str. Jame nustatyta, kad audiniai, ląstelės ir organai gali būti imami iš gyvo
asmens tik recipientui gydyti ir kai nėra mirusio asmens tinkamų audinių,
ląstelių ar organo bei kitų efektyvių gydymo alternatyvų, esant tokioms šešioms
sąlygoms: 1) audinius ir organus paimti galima tik iš veiksnaus asmens, gavus
jo raštišką leidimą; 2) neregeneruojančias kūno dalis leidžiama imti tik iš
genetiškai artimo donoro arba sutuoktinio; 3) regeneruojančius audinius ir
ląsteles iš nepilnamečių leidžiama imti tik esant jų
tėvų arba globėjų bei savivaldybės vaikų teisių apsaugos tarnybos raštiškiems
sutikimams ir jeigu šie audiniai yra skirti transplantuoti donoro broliui ar
seseriai (jei nepilnametis yra vyresnis nei 14 metų, būtinas ir jo raštiškas
sutikimas); 4) donoras turi būti suprantamai informuojamas apie galimas
audinių, ląstelių ar organų donorystės pasekmes sveikatai; 5) prieš paimant
audinius, ląsteles bei organus turi būti patikrinta donoro (ir recipiento) sveikata;
6) draudžiama imti audinius, ląsteles ar organus iš neveiksnaus, ribotai
veiksnaus asmens arba iš asmens, jei tai labai pablogintų jo sveikatą ar sukeltų
grėsmę gyvybei. Šio pobūdžio veikos kvalifikavimui pakanka bent vieno iš
paminėtų teisėtumo sąlygų pažeidimo. Pažymėtina, kad organų, ląstelių ar
audinių paėmimas ne persodinimui, bet, pavyzdžiui, moksliniam tyrinėjimui ar
pan., nesudarys šio pobūdžio veikos ir bus vertinamas pagal padarytos žalos
žmogaus sveikatai pobūdį bei laipsnį kaip sveikatos sutrikdymas.
8. Neteisėtas kraujo ėmimas gali būti padaromas tik veiksmais. Kraujas yra
skystas žmogaus organizmo audinys, susidedantis iš kraujo plazmos ir kraujo
ląstelinių komponentų - eritrocitų, trombocitų, leukocitų ir kamieninių ląstelių.
Kraujo ėmimu laikomas kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių paėmimas iš
nukentėjusiojo organizmo. Kraujo donorystės įstatymas („Valstybės žinios“,
1996, Nr. 115-2666) nustato tokias kraujo ėmimo teisėtumo sąlygas: 1) 18-65
metų sveiko ir veiksnaus asmens savanoriškas, raštiškas sutikimas duoti kraujo
ar kraujo sudedamųjų dalių; 2) kraują ar kraujo sudedamąsias dalis ima
sertifikatą turintis asmens sveikatos priežiūros specialistas kraujo donorystės
įstaigoje arba jos išvažiuojamuosiuose padaliniuose; 3) prieš imant kraują ar
kraujo sudedamąsias dalis patikrinama donoro sveika ta; 4) kraujas ar kraujo
sudedamosios dalys imamos nustatyta tvarka, dozėmis ir dažnumu. Šio
pobūdžio veikai kvalifikuoti pakanka jei yra pažeista bent viena iš minėtų
teisėtumo sąlygų.
9. Pažymėtina, kad 1949 m. Ženevos konvencijos ir 1977 m. 1-asis
papildomas Protokolas numato tokias žmogaus organų, audinių ar kraujo
paėmimo papildomas teisėtumo sąlygas: 1) kraujas gali būti imamas tik jo
perpylimui, o oda - tik persodinimui (organų ėmimas yra draudžiamas); 2)
būtinas savanoriškas, gautas be fizinės ar psichinės prievartos, šantažo,
įkalbinėjimų ir pan. raštiškas donoro sutikimas; 3) kraujas ir oda gali būti paimti
tik gydymo tikslais; 4) kraujas ir oda gali būti paimti tik laikantis visuotinai
priimtų medicinos standartų (pvz., dėl gydytojų kvalifikacijos ir 1.1.) ir tiek
donoro, tiek recipiento priežiūros taisyklių.
 10. Nubaudimu kriminaline bausme be nepriklausomo ir nešališko teismo
sprendimo ar be gynybos garantijų teisme laikomas asmens pripažinimas kaltu
padarius nusikalstamą veiką ir kriminalinės bausmės paskyrimas remiantis ne
nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimu arba remiantis teismo sprendimu,
kuris buvo priimtas neužtikrinant gynybos garantijų teisminio proceso metu.
Apie šios veikos požymius plačiau žr. BK 104 str. komentaro 14 punktą.
Analogišką veiką, padarytą prieš civilius, numato ir BK 104 str. Vadovaujantis
bendros ir specialios normos konkurencijos taisyklėmis, šiuo atveju turi būti
taikomas BK 104 str.
11. Nukautųjų kūnų išniekinimu laikomas bet koks nekrofiliškas elgesys
lavono atžvilgiu, pasireiškęs jo žalojimu, pasityčiojimu iš jo kitų žmonių
akivaizdoje ir pan. Nepagarba nukautųjų kūnams bus pripažįstama išniekinimu
tik tuomet, kai toks elgesys arba jo pasekmės bus viešos ir demonstratyvios. Šio
pobūdžio veika gali būti padaroma tiek veiksmais, tiek neveikimu (pvz.,
nepalaidojant nukautųjų kūnų ir pan.).
12. Visai nusikaltimo sudėčiai būdingas privalomas objektyvus požymis -
nusikaltimo padarymo laikas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 103 str.
atsiras tik tuomet, jei nusikalstama veika bus padaryta karo ar tarptautinio
ginkluoto konflikto metu, arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis. Apie tai
plačiau žr. BK 101 str. komentaro 14-18 punktus. Priešingu atveju baudžiamoji
atsakomybė gali būti taikoma už nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai ir pan.
13. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y.
kaltininkas suvokia savo veikos (žalojimo, susargdinimo, kankinimo,
eksperimentų atlikimo, organų, audinių ar kraujo paėmimo, kitokio nežmoniško
elgesio ir kt.), taip pat pasekmių pavojingumą ir jų siekia. Nukautųjų kūnų
išniekinimo atveju privalomas arba keršto (t. y. siekimo atsilyginti už ką nors),
arba teroro (t. y. siekimo įbauginti) tikslas. Kitais atvejais nusikaltimo tikslas ir
motyvas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, įjuos atsižvelgiama skiriant
bausmę.
14. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris karys.
15. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas labai
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr BK 11 str. komentarą).
16. Komentuojamam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties
(apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą).
 17. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas,
kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais nuo nusikaltimų žmogaus
sveikatai ir kitų panašių nusikalstamų veikų atribojimas pagal nusikaltimo
dalyką (nukentėjusiuosius), nusikaltimo padarymo laiką ir nusikaltimo
subjektą.
18. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas,
kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais baudžiamas laisvės atėmimu
nuo trejų iki dvylikos metų.

104 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civi-

lių ir jų turto apsaugos karo metu pažeidimas

Tas, kas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar

aneksijos sąlygomis pažeisdamas tarptautinės humanitarinės teisės nor-
mas prievarta išvarė iš gyvenamosios vietos ar perkeldino civilius gy-
ventojus, ar privertė juos pereiti į kitą tikėjimą; žagino moteris, įtraukė
jas į seksualinę vergovę ar vertė jas užsiimti prostitucija; priverstinai
sterilizavo arba apvaisino; naudojo bauginimo ir teroro priemones;
ėmė įkaitus; taikė kolektyvines bausmes; uždarė į koncentracijos
stovyklą; atskyrė vaikus nuo tėvų ar globėjų; sukėlė jiems mirties nuo
bado grėsmę; baudė kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir
nešališko teismo sprendimo arba be gynybos garantijų teisme;
konfiskavo jų turtą ar vykdė didelio masto jo nusavinimą,
nepateisinamą kariniu būtinumu; nustatė nepagrįstai dideles
kontribucijas bei rekvizicijas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki
penkiolikos metų.

1. Komentuojamo nusikaltimo pagrindinis objektas - visuoti nai pripažinta

elgesio su civiliais tvarka, o papildomas objektas - sąži nės laisvė, seksualinio
apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas, gyvybė ar sveikata, fizinė asmens
laisvė, nuosavybė ir 1.1.
2. Nusikaltimo dalyku (nukentėjusiaisiais) gali būti tik civiliai.
Nukentėjusiųjų skaičius nusikaitimo kvalifikavimui reikš mės neturi, į jį
atsižvelgiama skiriant bausmę.
3. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos
karo metu pažeidimą sudaro tokio pobūdžio veikos:
- išvarymas iš gyvenamosios vietos ar perkeldinimas;
- privertimas pereiti į kitą tikėjimą;
 - moterų žaginimas, jų įtraukimas į seksualinę vergovę ar jų verti-
mas užsiimti prostitucija;
- priverstinis sterilizavimas arba apvaisinimas;
- bauginimo ir teroro priemonių naudojimas;
- įkaitų ėmimas;
- kolektyvinių bausmių taikymas;
- uždarymas į koncentracijos stovyklą;
- vaikų atskyrimas nuo tėvų ar globėjų;
- bado mirties grėsmės sukėlimas;
- nubaudimas kriminaline bausme be nepriklausomo ir nešališko
teismo sprendimo arba be gynybos garantijų teisme;
- turto konfiskavimas arba jo nusavinimas dideliu mastu, kai tai
nepateisinama kariniu būtinumu;
- nepagrįstai didelių kontribucijų bei rekvizicijų nustatymas.
- Civilių išvarymu iš gyvenamosios vietos ar perkeldinimu laikomas
priverstinis, laikinas ar nuolatinis civilių pasitraukimas iš jų gyvenamosios
vietos arba perkeldinimas į kitą gyvenamąją vietą tos pačios šalies
teritorijoje. Privertimas laikinai pasitraukti iš gyvenamosios vietos, jeigu
tuo siekiama apsaugoti civilius nuo karo veiksmų, vykstančių jų
gyvenamosios vietos teritorijoje, nesudarys šio pobūdžio veikos požymių.
Fizinis smurtas, kurio metu civilis nužudomas arba jam sunkiai
sutrikdoma sveikata, sudaro savarankišką karo nusikaltimą arba
nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei ar sveikatai sudėtį, o visa veika
kvalifikuojama kaip dviejų nusikalstamų veikų sutaptis.
- Civilių privertimu pereiti į kitą tikėjimą laikomas priverstinis
civilių asmenų tikėjimo pakeitimas, pavyzdžiui, iš katalikybės į islamą ir
pan. Privertimas gali pasireikšti tiek fiziniu, tiek psichiniu poveikiu
asmeniui, tačiau fizinis smurtas, kurio metu civilis nužudomas arba jam
sunkiai sutrikdoma sveikata, sudaro savarankiškos nusikalstamos veikos
žmogaus gyvybei ar sveikatai sudėtį, o visa veika kvalifikuojama kaip
nusikalstamų veikų sutaptis.
- Moterų žaginimu laikomas vyro lytinis santykiavimas su moterimi
prieš jos valią panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti,
ar kitaip atimant galimybę priešintis, arba pasinaudojant bejėgiška moters
būkle (apie tai plačiau žr. BK 149 str. komentarą). Pagal šį straipsnį
žaginimu laikomas ir moters seksualinis prievartavimas, t. y. lytinės
aistros tenkinimas su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio
fizinio sąlyčio būdu panaudojant fizinį smurtą, grasinant
 tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimant galimybę priešintis arba pasinau-
dojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle (apie tai plačiau žr BK 150
str. komentarą). M o t e r ų įtraukimu į seksualinę vergovę laikomas
neteisėtas laisvės atėmimas moteriai, siekiant lytiškai santykiauti arba
kitokiais, pavyzdžiui, analiniu, oraliniu, inter femora (neįsiskverbiant)
būdais patenkinti lytinę aistrą. Moterų vertimu užsiimti prostitucija
laikomas priverstinis moterų lenkimas lytiškai santykiauti arba kitokiais,
pavyzdžiui, analiniu, oraliniu, inter femora (neįsiskverbiant) ir pan. būdais
patenkinti lytinę aistrą už pinigus, materialinį arba kitokį atlyginimą.
4. Priverstiniu apvaisinimu laikomas neteisėtas laisvės atėmimas moteriai,
kuri buvo priverstinai apvaisinta, siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį arba
padaryti kitus rimtus tarptautinės teisės pa žeidimus. Priverstiniu sterilizavimu
laikomas priverstinis moters arba vyro vaisingumo panaikinimas, paliekant
lytinę liaukų hormoninę veiklą, siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį arba
padaryti kitus rimtus tarptautinės teisės pažeidimus.
S.Bauginimo ir teroro priemonių naudoj imu prieš civilius laikomas bet
kokių neteisėtų fizinės ar psichinės prievartos priemonių taikymas siekiant
įbauginti civilius. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurių teroro priemonių
naudojimas gali sudaryti kelių nusikaltimų sutaptį, pavyzdžiui, nukautųjų kūnų
išniekinimo teroro tikslu atveju baudžiamoji atsakomybė bus taikoma pagal BK
103 ir 104 str. Tuo tarpu fizinis smurtas, kurio metu naudojant prieš civilius
įbauginimo ir teroro priemones civilis yra nužudomas arba jam sunkiai
sutrikdoma sveikata, sudarys savarankiškos nusikalstamos veikos žmogaus
gyvybei ar sveikatai sudėtį, o visa veika bus kvalifikuojama kaip nusikalstamų
veikų sutaptis.
9. Įkaitų ėmimu laikomas neteisėtas laisvės atėmimas žmo gui jį sulaikant
tam tikroje vietoje prieš jo valią, kai tai susiję su trečiųjų asmenų šantažu. Šis
šantažas gali apimti grasinimus nužudyti, padaryti kūno sužalojimus ar toliau
laikyti įkaitą, jei šantažuojamasis neatliks reikalaujamų veiksmų arba
neatsisakys atlikti tam tikrus veiksmus. Šantažuojamuoju gali būti priešininkas,
trečioji valstybė, tarptautinė organizacija ar kiti civiliai. Įkaito paleidimo
sąlygos gali būti labai įvairios: karo belaisvių paleidimas, susilaikymas nuo
priešiškų veiksmų ir pan., tačiau net ir teisėtų reikalavimų iškėlimas nepašalina
baudžiamosios atsakomybės.
10-Kolektyvin ių bausmių taikymu laikomas bet ko kių teisės aktuose
numatytų baudžiamųjų, administracinių, procesinių
ir kitų prievartos priemonių skyrimas tam tikrai žmonių grupei už vieno arba
kelių jos narių padarytus teisės pažeidimus. Šio pobūdžio veikai būdingas
bausmių teisėtumas (t. y. jų numatymas tam tikruose teisės aktuose). Teisės
aktuose nenumatytų prievartos priemonių taikymas sudarys kito pobūdžio
veikas, pavyzdžiui, išvarymą iš gyvenamosios vietos ar perkeldinimą,
įbauginimo ir teroro priemonių naudojimą ir pan.
11. Uždarymu į koncentracijos s t o v y k 1 ą laikomas civilių
izoliavimas specialioje vietoje pažeidžiant nustatytą pagrindą arba
procedūras. Trečioji 1949 m. Ženevos konvencija dėl civilių gyventojų
apsaugos karo metu įpareigoja okupuojančią valdžią pagal minėtos
Konvencijos reikalavimus nustatyti bendrąsias uždarymo į koncentracijos
stovyklą taisykles. Jose turi būti nurodytas teismas ar kita institucija, kuri
per įmanomai trumpą laiką patikrintų sprendimą uždaryti asmenį į
koncentracijos stovyklą, taip pat numatyta reguliari, ne retesnė nei du
kartus per metus tokio sprendimo peržiūra ir pan. Uždarymo į
koncentracijos stovyklą pagrindas pagal minėtą Konvenciją yra ypatingas
būtinumas saugumo tikslais.
12. Vaikų atskyrimu nuo tėvų ar g 1 o b ėj ų laikomas laikinas arba
nuolatinis neteisėtas, priverstinis vaikų ir tėvų ar globėjų išskyrimas, kuris
gali pasireikšti tik vaikų ar tik tėvų evakuacija, uždarymu į koncentracijos
ar internuotųjų stovyklas, repatrijavimu ir pan. Pabrėžtina, kad vaikų
atskyrimu nuo tėvų ar globėjų neturėtų būti laikoma laikina vaikų
evakuacija dėl jų sveikatos būklės, gydymo tikslais arba saugumo
sumetimais, jeigu yra raštiškas tėvų, globėjų arba asmenų, kurie pagal
įstatymą arba paprotį yra atsakingi už vaikų globą, sutikimas.
13. Bado mirties grėsmės s u k ė 1 i m u laikomi bet kokie veiksmai,
kurie sukelia mirties grėsmę civiliams dėl maisto ar vandens stokos. Šie
veiksmai gali pasireikšti maisto ar vandens atsargų puolimu, rekvizavimu,
išvežimu, atėmimu ar nusavinimu iš civilių, maisto ar vandens
nepateikimu civiliams, uždraudimu trečiosioms šalims gabenti maisto ir
vandens pagalbos siuntas, pasėlių, geriamo vandens įrengimų, irigacinių
sistemų, maisto ar vandens atsargų sunaikinimu arba sugadinimu ir pan.
Minėti draudimai netaikomi tais atvejais, kai šie objektai skirti tik
ginkluotųjų pajėgų nariams maitinti arba tiesiogiai kariniams veiksmams
remti. Bado mirties grėsmė turi būti reali, t. y. objektyviai trūkstant maisto
ar vandens atsargų civiliams okupuojanti valdžia nesiima reikiamų
priemonių šioms atsargoms papildyti.
14. Nubaudimu kriminaline bausme be nepriklausomo ir nešališko
teismo sprendimo arba be gynybos garantijų teisme laikomas asmens
pripažinimas kaltu ir
kriminalinės bausmės paskyrimas remiantis ne nepriklausomo ir neša-
liško teismo sprendimu arba remiantis teismo sprendimu, kuris buvo
priimtas neužtikrinant gynybos garantijų teisminio proceso metu.
Nepriklausomu teismu pripažįstamas nustatyta tvarka suda rytas teismas,
kuris vadovaujasi visuotinai pripažintais įprastais teis minio proceso
principais. Vertinant teismo nepriklausomumą, atsižvelgiama į teisėjų
skyrimo mechanizmą, teisėjo įgaliojimų trukmę, teisėjo įgaliojimų
pasibaigimo pagrindus ir tvarką, garantijas, apsaugančias teismą ir teisėją
nuo išorinio poveikio, ir pan. Nešališku teismu pripažįstamas teismas,
kurio nei vienas narys neturi išankstinio nusis tatymo dėl bylos.
Tarptautinėje teisėje teismo nešališkumas vertinamas pagal subjektyvųjį ir
objektyvųjį kriterijus. Teismas bus subjektyviai nešališkas, jei nei vienas
jo narys nėra asmeniškai suinteresuotas ar neturi išankstinės asmeninės
nuostatos dėl bylos. Asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas,
jeigu nepateikiami tai paneigiantys įrodymai. Vertinant teismo
objektyvųjį nešališkumą, atsižvelgiama į teismo vidinę organizaciją bei
teismo narių vykdomas funkcijas. Teismo objektyvaus nešališkumo
pažeidimu gali būti atvejai, kai bylą nagrinėjantis teisėjas ankstesnėje
proceso stadijoje veikė kaip prokuroras arba ikiteisminio tyrimo teisėjas,
arba buvo priėmęs sprendimus dėl prievartos priemonių, pavyzdžiui,
suėmimo taikymo ir pan. Objektyvus nešališkumas bus pažeidžiamas, jei
teisėjas dėl ankstesnėje proceso stadijoje atliktų procesinių veiksmų
pobūdžio turėjo susidaryti išankstinę nuomonę dėl bylos esmės. Tuo tarpu
gynybos garantijomis teisminio proceso metu pagal tarptautinę
humanitarinę teisę pripažįstamos šios kaltinamojo teisės: 1) teisė būti
nedelsiant informuotam apie nusikaltimą, kurio padarymu jis kaltinamas;
2) teisė pasinaudoti būtinomis gynybos priemonėmis ikiteisminio tyrimo
ir teisminio proceso metu; 3) teisė būti laikomam nekaltu, kol kaltė
neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka; 4) teisė dalyvauti teisminiame
procese; 5) teisė nebūti verčiamam liudyti prieš save ar prisipažinti kaltu;
6) teisė apklausti liudytojus, liudijančius prieš jį, arba reikalauti, kad tokie
liudytojai būtų apklausti, teisė iškviesti ir apklausti liudytojus, liudijančius
jo naudai; 7) teisė į viešą teismo nuosprendžio paskelbimą; 8) teisė
apskųsti teismo nuosprendį. Bent vienas iš paminėtų reikalavimų ar
kaltinamojo teisių pažeidimas sudarys šio pobūdžio veikos požymius.
15. Turto konfiskavimu laikomas priverstinis neatlygintinis turto ar jo
dalies paėmimas okupuojančios valdžios naudai už padarytus teisės
pažeidimus. Turto nusavinimu laikomas turto ar jo dalies paėmimas
okupuojančios valdžios naudai, grindžiamas kariniu būtinumu. Turto
nusavinimas sudarys šio pobūdžio veiką tik tuomet, jei bus
 padarytas dideliu mastu ir bus nepateisinamas karo būtinumu. Didelis
mastas yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas kiekvienu konkrečiu
turto nusavinimo atveju. Vertinant, ar turto nusavinimas padarytas dideliu
mastu, atsižvelgiama į nukentėjusiųjų skaičių, nusavinto turto vertę,
reikšmę, apimtį, kiekį ir pan. Turto nusavinimo negalima pateisinti karo
būtinumu, jei nusavintas turtas naudojamas ne kariniais tikslais arba ne
okupuojančios valdžios ginkluotosioms pajėgoms, taip pat jei nusavinimas
vykdomas keršto, atsakomųjų ar baudžiamųjų veiksmų ar akcijų pagrindu.
16. Kontribucija laikomos karo metu priešo priverstinai imamos rinkliavos
iš civilių pinigais arba natūra, o po karo - piniginės sumos, kurias pagal taikos
sutartį nugalėtoji šalis priverstinai sumoka nugalėjusiajai šaliai. Rekvizicija
laikomas priverstinis atlygintinis turto ar jo dalies paėmimas arba laikinas
pasinaudojimas okupuojančios valdžios naudai. Rekvizicijos sprendime turi būti
nurodomas jos veikimo rajonas, rekvizicijos objektas (transportas, maistas,
rūbai ar pan.), apmokėjimo vieta ir laikas. Kontribucijos ir rekvizicijos
nustatymas sudarys šio pobūdžio veiką jei ji bus nepagrįstai didelė. Kontribucija
ar rekvizicija pripažįstama neteisėta, jeigu pavyzdžiui, rinkliavos ar piniginės
sumos nenumatytos taikos sutartyje, jos imamos pažeidžiant taikos sutartyje
nustatytą tvarką arba rekvizicija imama neatlyginant ar negrąžinant laikinai
paimto turto, pažeidžiant rekvizicijos sąlygas ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog
tam tikrais atvejais rekvizicija gali būti tik esant tam tikroms sąlygoms,
pavyzdžiui, civilių medicinos dalinių, įrangos ar medžiagos rekvizicija galima
tik tada, kai būtina skubi medicinos pagalba sužeistiesiems, karo belaisviams ar
ligoniams, ji vyksta tol, kol yra būtina ir imamasi priemonių civilių poreikiams
tenkinti. Nepagrįstai didelė yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas
kiekvienu konkrečiu kontribucijos ar rekvizicijos atveju. Vertinant, ar
kontribucija ir rekvizicija yra nepagrįstai didelė, atsižvelgiama į proporcingumą
tarp nugalėjusios valstybės patirtos materialinės žalos ir nustatomo
kontribucijos ar rekvizicijos dydžio. Nepagrįstai didelė kontribucija ar
rekvizicija bus tuo atveju, kai patirta materialinė žala yra aiškiai mažesnė nei
nustatomas kontribucijos ar rekvizicijos dydis.
17. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos
karo metu pažeidimo sudėčiai būdingas privalomas objektyvus požymis -
nusikaltimo padarymo laikas. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl
civilių ir jų teisių apsaugos karo metu pažeidimas užtraukia baudžiamąją
atsakomybę pagal BK 104 str. tik tuomet, kai jis padaromas karo, tarptautinio
ginkluoto konflikto, oku
pacijos arba aneksijos metu (apie tai plačiau žr. BK 101 str. komentaro 14-18
punktus).
18. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas
suvokia savo veikos (išvarymo iš gyvenamosios vietos ar perkeldinimo,
privertimo pereiti į kitą tikėjimą, moterų žaginimo ir 1.1.) pavojingumą ir to
siekia. Priverstinio sterilizavimo arba apvaisinimo atveju privalo mas tikslas -
siekis pakeisti gyventojų etninę sudėtį arba padaryti kitus rimtus tarptautinės
teisės pažeidimus. Tuo tarpu kitų veikų atveju kiti subjektyvūs požymiai -
motyvas ir tikslas - veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, įjuos atsižvelgiama
skiriant bausmę.
19. Šio nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris karys, moterų žaginimo
atveju - karys vyras, o nepagrįstai didelių kontribucijų bei rekvizicijų nustatymo
atveju - vadas (karinis viršininkas).
20. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas labai
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
21. Komentuojamam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra sena ties
(apie tai plačiau žr B K 95 str. komentarą).
22. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos
karo metu pažeidimas nuo nusikalstamų veikų žmogui, turti nių ir kitų panašių
nusikalstamų veikų atribojamas pagal nusikaltimo dalyką, nusikaltimo
padarymo laiką ir nusikaltimo subjektą.
23. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos
karo metu pažeidimas baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos
metų.
105 straipsnis. Civilių ar karo belaisvių prievartinis
panaudojimas priešo ginkluotosiose pajėgose

1. Tas, kas karo, ginkluoto tarptautinio konflikto, okupacijos ar anek-

sijos metu pažeisdamas tarptautinę humanitarinę teisę vertė civilius ar
karo belaisvius tarnauti jų priešo ginkluotosiose pajėgose, naudojo juos
kaip gyvąjį skydą karo operacijoje, ėmė ar verbavo vaikus iki
aštuoniolikos metų į ginkluotąsias pajėgas arba panaudojo juos karo
operacijoje,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.
2. Tas, kas ėmė arba verbavo vaikus iki aštuoniolikos metų į karo tar-
nybą valstybės ginkluotosioms pajėgoms nepriklausančiose ginkluotose
grupėse arba panaudojo juos karo operacijoje,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų.
(Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d.
(Žin., 2003, Nr. 38-1733) redakcija)

1. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektas -

visuotinai pripažinta elgesio su civiliais, vaikais ir karo belaisviais tvarka
bei visuotinai pripažinta kariavimo tvarka.
2. Nusikaltimo dalykas (nukentėjusieji)- tik civiliai, vaikai iki 18
metų ir karo belaisviai. Nukentėjusiųjų skaičius nusikaltimo
kvalifikavimui reikšmės neturi, į jį atsižvelgiama skiriant bausmę.
3. Civilių ar karo belaisvių prievartiniam panaudojimui priešo gin-
kluotosiose pajėgose priskiriamos tokio pobūdžio veikos: 1) vertimas
civilius arba karo belaisvius tarnauti priešo ar okupanto ginkluotosiose
pajėgose karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar
aneksijos sąlygomis; 2) civilių ar karo belaisvių kaip gyvojo skydo
naudojimas karo operacijoje; 3) vaikų iki 18 metų ėmimas arba verba-
vimas į ginkluotąsias pajėgas; ir 4) vaikų iki 18 metų naudojimas karo
operacijoje. Visos šios veikos gali būti padaromos tik karo, tarptautinio
ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis.
4. Vertimu tarnauti priešo ar okupanto ginkluotosiose pajėgose
laikomas bet koks - fizine ar psichine prievarta, šantažu, įkalbinėjimu,
papirkinėjimu ir pan. - reikalavimas tapti priešo ar okupanto ginkluotųjų
pajėgų nariu, t. y. kariu (kombatantu). Atkreiptinas dėmesys, kad savo
valstybės civilių piliečių vertimas tarnauti ginkluotosiose pajėgose
nelaikomas šio nusikaltimo objektyviu požymiu.
 5. Civilių karo belaisvių kaip gyvojo skydo pa naudojimu karo o p e
r ac i j oj e laikomas nuolatinis ar laikinas, savanoriškas ar priverstinis
civilių ar karo belaisvių įtraukimas į gyny bos funkcijų ar priedangos
atlikimą karo operacijoje. Karo operacija pripažįstami kariniai veiksmai
vykdant strategines, taktines ar adminis tracines karines užduotis
(misijas). Karo operacija gali būti puolamojo arba gynybinio pobūdžio.
Civilių ar karo belaisvių kaip gyvojo skydo panaudojimas gali būti
padaromas tik veiksmais, kurie pasireiškia, pavyzdžiui, priedanga atakos
metu, patalpinimu kariniame objekte gynybos tikslais ir pan.
6. Vaikų iki 18 metų ėmimu ar verbavimu į ginkluotąsias pajėgas
laikomas bet koks vaikų iki 18 metų vertimas tapti priešo ar okupanto
ginkluotųjų pajėgų nariu, t. y. kariu (kombatantu). Šio pobūdžio veiką
sudarys ir tie atvejai, kai vaikas iki 18 metų kariu (kombatantu) tampa
laisvanoriškai, leidus tėvams (globėjams) ir pan.
7. Vaikų iki 18 metų panaudojimu karo operacijoje laikomas bet koks
vaikų iki 18 metų įtraukimas į karo operaciją, kuris gali būti tiek laikinas,
tiek nuolatinis; tiek savanoriškas, tiek privers tinis. Šio pobūdžio veikai
reikšmės neturi, ar vaikas iki 18 metų yra ginkluotųjų pajėgų narys, taip
pat karo operacijos pobūdis ir pan.
8. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12
dieną ratifikuotą 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2000
m. Fakultatyvinį Protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose
konfliktuose („Valstybės žinios“, 2002, Nr. 126-5727; 126-5734),
komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už
jaunesnių nei 18 metų vaikų ėmimą ar verbavimą į karo tarnybą valstybės
ginkluotosioms pajėgoms nepriklausančiose ginkluotose grupėse arba
tokių asmenų panaudojimą karo operacijoje.
9. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektas -
visuotinai pripažinta elgesio su vaikais tvarka bei visuo tinai pripažinta
kariavimo tvarka. Nusikaltimo dalyku (nukent ė j u s i a i s i a i s) gali būti
tik vaikai iki 18 metų. Nukentėjusiųjų skaičius nusikaltimo
kvalifikavimui reikšmės neturi, į jį atsižvelgiama skiriant bausmę.
10. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas pa-
sireiškia tokio pobūdžio veikomis: 1) vaikų iki 18 metų ėmimu arba
verbavimu į karo tarnybą valstybės ginkluotosioms pajėgoms nepri-
klausančiose ginkluotose grupėse; 2) vaikų iki 18 metų panaudojimu karo
operacijoje. Šios veikos gali būti padaromos tiek taikos, tiek karo
ar (tarptautinio arba vidinio) ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar
aneksijos sąlygomis. Apie vaikų iki 18 metų ėmimą arba verbavimą į karo
tarnybą arba jų panaudojimą karo operacijoje žr. šio straipsnio komentaro
6 ir 7 punktus. Ginkluotomis grupėmis, nepriklausančiomis valstybės
ginkluotosioms pajėgoms, laikomos valstybės oficialiai valdžiai
nepavaldžios ginkluotos pajėgos, grupės ar padaliniai, kurių nariai
pripažįstami kombatantais (apie tai plačiau žr. B K 101 str. komentaro 20
punktą).
11. Šių nusikaltimų sudėtys yra formalios, nereikalaujančios pada-
rinių. Padariniai ir (ar) fizinis smurtas, panaudotas prieš civilius arba karo
belaisvius, verčiant juos tarnauti ginkluotosiose pajėgose arba būti
gyvuoju skydu, imant ar verbuojant vaikus iki 18 metų į ginkluotąsias
pajėgas arba panaudojant juos karo operacijoje sudaro savarankišką karo
nusikaltimą arba nusikalstamą veiką žmogaus gyvybei ar sveikatai, o visa
veika kvalifikuojama kaip nusikalstamų veikų sutaptis.
12. Šiems nusikaltimams būdinga tik tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas
suvokia, kad verčia civilius ar karo belaisvius tarnauti ginkluotosiose
pajėgose arba panaudoja juos kaip gyvąjį skydą, arba ima ar verbuoja
vaikus iki 18 metų į ginkluotąsias pajėgas, arba panaudoja juos karo
operacijoje ir to siekia. Kiti subjektyvūs požymiai nusikaltimų kvalifi-
kavimui reikšmės neturi, įjuos atsižvelgiama skiriant bausmę.
13. Šio straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu gali būti
bet kuris karys, o 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu - bet kuris
pakaltinamas, sulaukęs 18 metų amžiaus fizinis asmuo.
14. Komentuojami nusikaltimai pagal BK 11 str. 5 ir 6 dalis priski-
riami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K
11 str. komentarą).
15. Komentuojamiems nusikaltimams pagal BK 95 str. 3 dalį nėra
senaties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą).
16. Civilių ar karo belaisvių prievartinis panaudojimas priešo gin-
kluotosiose pajėgose baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties
metų, o vaikų iki 18 metų ėmimas arba verbavimas į karo tarnybą
valstybės ginkluotosioms pajėgoms nepriklausančiose ginkluotose grupėse
arba jų panaudojimas karo operacijoje - laisvės atėmimu nuo trejų iki
dvylikos metų.
106 straipsnis. Saugomų objektų naikinimas ar nacionalinių
vertybių grobstymas

Tas, kas davė karo būtinumu nepateisinamų įsakymą naikinti arba

naikino tarptautinių sutarčių ar valstybės vidaus teisės aktų saugomus
istorinius paminklus, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar
religijos objektus, grobstė nacionalines vertybes okupuotoje ar anek-
suotoje teritorijoje ir padarė didelės žalos,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų.

1. Komentuojamo nusikaltimo pagrindinis objektas - visuotinai pripažinta

kariavimo tvarka, o papildomas objektas - visuotinai pripažinta elgesio su
istoriniais paminklais, kultūros meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos
objektais arba nacionalinėmis vertybėmis tvarka.
2. Nusikaltimo dalykas: 1) istoriniai paminklai; 2) kultūros, meno,
švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektai, saugomi tarptautiniais ar
valstybės vidaus teisės aktais; 3) nacionalinės vertybės. Pažymėtina, jog teisinė
nusikaltimo dalyko priklausomybė (privati, valstybinė ar pan.) nusikaltimo
kvalifikavimui reikšmės neturi.
3. 1954 m. Hagos konvencijos dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto
konflikto metu („Valstybėsžinios“, 1998,Nr. 102-2804) 1 str. kultūros vertybes
apibrėžia kaip: „1) kilnojamąsias ir nekilnojamąsias vertybes, kurios yra ypač
svarbios kiekvienos tautos kultūros paveldui, tokias kaip religiniai ir
pasaulietiniai architektūros, dailės ir istorijos paminklai; archeologinės
vietovės; istorinės arba meninės vertės pastatų ansambliai; meno kūriniai;
meninės, istorinės ar archeologinės reikšmės rankraščiai, knygos ir kiti objektai;
mokslinės arba svarbios knygų, archyvinių dokumentų arba anksčiau išvardytų
vertybių reprodukcijų kolekcijos; 2) pastatai, iš esmės skirti tinkamai saugoti ir
eksponuoti 1 punkte apibrėžtas kilnojamąsias vertybes, tokias kaip muziejai,
didelės bibliotekos, archyvų saugyklos bei slėptuvės, skirtos 1 punk te
apibrėžtoms kilnojamosioms kultūros vertybėms saugoti ginkluoto konflikto
atveju; 3) 1 ir 2 punktuose apibrėžtų kultūros vertybių sankau pos centrai,
vadinamieji „paminklų sankaupos centrai“. Remiantis šios konvencijos
vykdymo taisyklėmis yra sudarytas Tarptautinis specialiai saugomų kultūros
vertybių registras, kuriame įrašytos vertybės skirsto mos į tris dalis: 1)
slėptuves, 2) paminklų sankaupos centrus; 3) kitas nekilnojamąsias kultūros
vertybes. Į Registrą įtraukiamos vertybės pagal valstybės paraišką, kurioje
nurodoma vertybės vieta ir jos aprašymas.
 4. 1954 m. Hagos konvencijos dėl. kultūros vertybių apsaugos ginkluoto
konflikto metu 1999 m. Antrasis protokolas („Valstybės žinios“, 2002, Nr. 13-
462; 13-478) numato galimybę kultūros vertybei suteikti sustiprintą apsaugą, jei
ji atitinka šias sąlygas: a) kultūros vertybė turi didžiausios svarbos žmonijai; b)
ji saugoma valstybės vidaus teisinių ir administracinių priemonių, pripažįstant
jos išskirtinę kultūrinę ir istorinę vertę bei užtikrinant aukščiausią apsaugos lygį;
c) ji nėra naudojama kariniais tikslais arba karinėms zonoms pridengti ir jei
Šalis, kontroliuojanti šią kultūros vertybę, yra padariusi pareiškimą,
patvirtinantį, jog ji nebus taip naudojama (jei tokia vertybė tampa kariniu
objektu, ji netenka sustiprintos apsaugos statuso tol, kol yra naudojama kaip
karinis objektas). Kultūros vertybei sustiprintos apsaugos statusas suteikiamas
nuo jos įtraukimo į specialų Sąrašą momento apie tai informuojant visas
konvencijos šalis. Kultūros vertybė į šį Sąrašą gali būti įtraukta šalies,
kontroliuojančios vertybę, prašymu arba kitų šalių, nevyriausybinių
organizacijų ir pan. rekomendacija.
5. 1998 m. Jungtinių Tautų Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos
statuto 8 str. šiam nusikaltimo dalykui taip pat priskyrė meno, švietimo,
auklėjimo ir mokslo tikslams tarnaujančius pastatus.
6. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos
įstatymas („Valstybės žinios“, 2004, Nr. 153-5571) nekilnojamąją kultūros
vertybę apibrėžia kaip kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą
lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas,
visumą, neatsižvelgiant, kam nuosavybės teise priklauso objektas ar vietovė.
Kultūros paveldo objektas yra pavienis ar į kompleksą įeinantis objektas,
registruotas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, t. y. žemės sklypuose, sklypų
dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti
nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta
teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Kultūros paveldo
vietove yra teritorija, kuri pasižymi istoriškai susiformavusiais ypatumais,
visumos dama ir (ar) derme su gamtine aplinka ir kurioje yra kultūros paveldo
objektų. Kultūros paminklas yra nacionalinės reikšmės kultūros paveldo
objektas. Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos kultūros vertybių
registre kaip kultūros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės.
7. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymas
(„Valstybės žinios“, 1996, Nr. 14-325) kilnojamąją kultūros vertybę apibrėžia
kaip pagal paskirtį ir prigimtį kilnojamąjį visuomenės ir žmogaus veiklos
medžiaginį kūrinį ir kitą daiktą, turintį dide
lės kultūrinės vertės, t. y. reikšmingi etniniu archeologiniu, istoriniu, meniniu,
moksliniu, techniniu, religiniu ar kitokiais požiūriais, taip pat tuo, kad
apibūdina tipiškus bei specifinius nacionalinio gyvenimo reiš kinius ir įtraukti į
valstybinę kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą, o Lietuvos kultūros p a m i n
k 1 ą - kaip kilnojamą kultūros vertybę, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtą
Lietuvos kultūros paminklu. Valstybinė kilnojamųjų kultūros vertybių apskaita
apima kilnojamųjų kultūros vertybių, nesančių valstybinėse saugyklose,
įrašymą į kultūros vertybių registrą (šiame registre taip pat registruojamos ir
nekilnojamosios kultūros vertybės) bei valstybinėse saugyklose esančių
kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašų sudarymą. Kilnojamųjų kultūros vertybių
apskaitą sudaro: 1) Lietuvos muziejuose ir bibliotekose saugomų kilnojamųjų
kultūros vertybių inventoriniai sąrašai; 2) Lietuvos archyvų fondo sąvadas; 3)
Kilnojamųjų kultūros vertybių registras. Kilnojamųjų kultūros vertybių
apskaitos tvarką nustato, taip kilnojamąsias kultūros vertybes į Registrą įrašo (ir
išbraukia) kultūros ministras, o kilnojamųjų kultūros vertybių, saugomų
archyvuose, apskaitos tvarką nustato Lietuvos archyvų departamentas, suderinęs
su kultūros ministru. Reikšmingiausias kilnojamąsias kultūros vertybes,
įtrauktas į valstybinę apskaitą, kultūros ministro siūlymu, pateiktu remiantis
kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijos išvadomis, Vyriausybė gali
paskelbti Lietuvos kultūros paminklais.
8. Pagal 1954 m. Hagos konvencijos dėl kultūros vertybių apsau gos
ginkluoto konflikto metu bei Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų ir
kilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymų reikalavimus, istoriniu paminklu
laikomas kultūros paminklas; kultūros, meno, švietimo, auklė jimo, mokslo ar
religijos objektu, saugomu tarptautiniais ar valstybės vidaus teisės aktais, -
nustatyta tvarka įrašytos į Tarptautinį specialiai saugomų kultūros vertybių
registrą arba Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre įregistruotos
nekilnojamos kultūros vertybės; nacionalinėmis vertybėmis - Lietuvos kultūros
paminklai.
9. 1954 m. Hagos konvencijos dėl kultūros vertybių apsaugos gin kluoto
konflikto metu saugomos kultūros vertybės paskelbus karą arba kitokio
ginkluoto konflikto tarp dviejų ar daugiau valstybių, taip pat visiškos ar dalinės
okupacijos metu pažymimos konvencijos simboliu, kuriuo yra smaigaliu žemyn
nukreipto baltai mėlyno skydo formos (skydas yra sudarytas iš ryškiai mėlynos
spalvos kvadrato, kurio vienas kampas yra skydo smaigalys, ant kurio yra
ryškiai mėlynos spalvos tri kampis, o abiejose mėlynų figūrų pusėse esančius
plotus užpildo baltos spalvos trikampiai). Šį simbolį gali nešioti konvencijos
vykdymo kontrolę vykdantys asmenys bei kultūros vertybių apsaugos
darbuotojai.
 10. Saugomų objektų naikinimą ar nacionalinių vertybių grobstymą sudaro
tokio pobūdžio veikos: 1) karo būtinumu nepateisinamas istorinių paminklų,
kultūros meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektų, saugomų
tarptautiniais ar valstybės vidaus teisės aktais, naikinimas; 2) karo būtinumu
nepateisinamas įsakymas naikinti minėtus objektus; 3) nacionalinių vertybių
grobstymas okupuotoje ar aneksuotoje teritorijoje, padaręs didelės žalos.
11. Istorinių paminklų, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar
religijos objektų naikinimu laikomas minėtų paminklų arba objektų (pvz.,
bažnyčių, cerkvių, muziejų, mokyklų, teatrų, universitetų, akademijų, institutų ir
pan.) gadinimas arba žalojimas, kai šie objektai netenka savo vertės arba jų
negalima panaudoti pagal paskirtį, arba jų vertės sumažinimas, kai be atstatymo
ar remonto jie pasidaro netinkami naudoti. Naikinimas gali būti padaromas tik
aktyviais veiksmais, kurie pasireiškia, pavyzdžiui, vandalizmo aktais,
atsakomaisiais baudžiamaisiais veiksmais: bombardavimu, apšaudymu,
deginimu, daužymu, griovimu ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog istorinių
paminklų, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektų
naikinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 106 str. tik tuomet, jei
jis nepateisinamas karo būtinumu. 1954 m. Hagos konvencija dėl kultūros
vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu pateikia kai kurias principines
nuostatas dėl to, kas laikytina nepateisinama karo būtinumu. Istorinių paminklų,
kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektų naikinimas bus
nepateisinamas karo būtinumu, jei minėti paminklai ir objektai:
12. yra pakankamai toli nuo didelių pramonės centrų arba svarbių karinių
objektų, tokių kaip oro uostai, transliacijos stotys, valstybės saugumo
institucijos, uostai, svarbesnės geležinkelio stotys ir ryšių linijos;
13. nėra naudojami kariniais tikslais. Istorinio paminklo, kultūros, meno,
švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objekto panaudojimu kariniais tikslais
pripažįstamas kareivių arba karinių medžiagų gabenimas (taip pat tranzitinis
gabenimas) per jų teritoriją; juose vykdoma su karinėmis operacijomis tiesiogiai
susijusi veikla; karinių dalinių dislokavimas; karinių medžiagų gamyba ir pan.
Pažymėtina, net ir tuo atveju, kai minėti objektai naudojami kariniais tikslais,
karinės operacijos gali būti vykdomos tik imantis visų įmanomų atsargumo
priemonių pasirenkant puolimo būdus ir priemones, leidžiančias išvengti
atsitiktinės žalos, arba net sustabdant puolimą, jei žala kultūros vertybėms būtų
per didelė, lyginant su konkrečiu ir tiesioginiu kariniu pranašumu, kurio tiki-
masi ir pan. Kultūros vertybės, turinčios sustiprintos apsaugos statusą, yra
neliečiamos, t. y. nenaudojamos kaip parama kariniams veiksmams
ir nesirenkamos kaip puolimo objektas. Jei tokia vertybė praranda sustiprintos
apsaugos statusą dėl jos tapimo kariniu objektu, jos puolimas galimas jei: a)
puolimas yra vienintelė priemonė nutraukti jos kaip karinio objekto
panaudojimą; b) imamasi visų įmanomų atsargumo priemonių pasirenkant
puolimo būdus ir priemones, siekiant išvengti žalos arba ją sumažinti; c)
įsakymą duoda aukščiausias operacinės vadovybės lygmuo; d) perduodamas
išankstinis veiksmingas įspėjimas reikalaujant nutraukti kultūros vertybės
panaudojimą kaip karinį objektą; e) duodant tam tikrą terminą situacijai
ištaisyti.
14. Įsakymu naikinti paminėtus obj ektu s laikomas karo būtinumu
nepateisinamas privalomas vado (karinio viršininko) raštiškas arba žodinis
nurodymas pavaldiems kariams naikinti minėtus objektus. (Apie karo
būtinumu nepateisinimo ir naikinimo požymius žr. šio straipsnio
komentaro 11 punktą).
15. Nacionalinių vertybių grobstymu laikomas bet koks Lietuvos
(arba bet kurios kitos valstybės) kultūros paminklų grobimas, padarytas
vagystės, plėšimo, prievartavimo, sukčiavimo ar pasisavinimo būdu.
Grobstymu laikomas ir nacionalinių vertybių paėmimas karo trofėjumi.
Pabrėžtina, jog šio pobūdžio veikoms nepriskiriamas nacionalinių vertybių
išvežimas saugojimui, jeigu jomis rūpinamasi, jos nekonfiskuojamos ir
konfliktui pasibaigus, bet ne vėliau nei per 6 mėnesius, grąžinamos.
Nacionalinių vertybių išgrobstymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę
pagal BK 106 str. tik tuomet, jei jis padaromas okupuotoje ar aneksuotoje
teritorijoje ir padaro didelės žalos.
16. D i d e 1 ė žala yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas
kiekvienu konkrečiu nacionalinių vertybių grobstymo atveju. Vertinant, ar
grobstymas padarė didelės žalos, atsižvelgiama į išgrobstytų vertybių
materialinę ir kultūrinę vertę, reikšmę, kiekį ir pan.
17. Istorinių paminklų, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo
ar religijos objektų naikinti ir įsakymo naikinti paminėtus objektus sudėtis
yra formali, nereikalaujanti padarinių, tuo tarpu nacionalinių vertybių
grobstymo sudėtis yra materiali, reikalaujanti, kad būtų padaryta didelė
žala.
18. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas
suvokia, kad dėl jo įsakymo ar veikos, kurie nepateisinami karo būtinumu,
yra naikinami istoriniai paminklai, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo,
mokslo ar religijos objektai ir to siekia arba kaltininkas suvokia, kad jis
grobsto nacionalines vertybes ir kad tokia veika padarys didelės žalos ir to
siekia. Kiti subjektyvūs požymiai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi,
įjuos atsižvelgiama skiriant bausmę.
 19. Įsakymo naikinti istorinius paminklus, kultūros, meno, švietimo,
auklėjimo, mokslo ar religijos objektus subjektu gali būti vadas (karinis
viršininkas), o paminėtų objektų naikinimo bei nacionalinių vertybių
grobstymo atveju - bet kuris karys.
20. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas
labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str. ko-
mentarą).
21. Komentuojamam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra sena-
ties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą).
22. Saugomų objektų naikinimas ar nacionalinių vertybių grobstymas
nuo turtinių ir kitų panašių nusikaltimų atribojamas pagal nusikaltimo
dalyką, nusikaltimo padarymo vietą, aplinkybes bei nusikaltimo subjektą.
23. Saugomų objektų naikinimas ar nacionalinių vertybių grobstymas
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų.

107 straipsnis. Vilkinimas repatrijuoti karo belaisvius

Tas, kas po taikos sutarties sudarymo ar karo veiksmų nutraukimo,
nepateisinamai vilkino paleisti ar repatrijuoti karo belaisvius,
baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų arba bauda.

1. Komentuojamo nusikaltimo objektas - visuotinai pripažinta elgesio

su karo belaisviais tvarka.
2. Šio nusikaltimo d a 1 y k u (nukent ėjusiaisiais) gali būti tik karo
belaisviai (apie tai plačiau žr. BK 101 str. komentaro 7 ir 8 punktus).
3. Objektyviąją vilkinimo repatrijuoti karo belaisvius pusę sudaro
nepateisinamas vilkinimas paleisti ar repatrijuoti, t. y. grąžinti į Tėvynę,
karo belaisvius, kai sudaryta taikos sutartis arba nutraukti karo veiksmai.
Trečioji 1949 metų Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais
reikalauja, kad nutraukus aktyvius karo veiksmus karo belaisviai būtų ne
tik paleisti, bet ir repatrijuoti. Nepateisinamu vilkinimu laikomas bet koks
elgesys, dėl kurio, be svarbių priežasčių, delsiama paleisti arba repatrijuoti
karo belaisvius. Vilkinimas gali būti padaromas tik neveikimu, kuris
pasireiškia, pavyzdžiui, repatriacijos plano nesudarymu, faktiniu sudaryto
repatriacijos plano nevykdymu, fiziškai nepaleidžiant arba neleidžiant
repatrijuoti karo belaisviams ir
 pan. Svarbiomis priežastimis, dėl kurių karo belaisviai gali būti nepalei-
džiami ar nerepatrijuojami, pagal trečiąją 1949 metų Ženevos konven ciją
dėl elgesio su karo belaisviais, gali būti pripažįstamos karo belais vio liga,
baudžiamasis persekiojimas, kriminalinės bausmės atlikimas ir pan. Antra
vertus, ir šiais atvejais, tik išnykus minėtoms aplinkybėms, pavyzdžiui,
atlikus bausmę ir pan., karo belaisvis turi būti nedelsiant paleidžiamas ar
repatrijuojamas.
4. Šiai nusikaltimo sudėčiai būtinas (papildomas) objektyvus požymis -
nusikaltimo padarymo laikas. Vilkinimas repatrijuoti karo belaisvius gali būti
padaromas tik sudarius taikos sutartį arba nutraukus karo veiksmus. Pažymėtina,
jog karo veiksmų nutraukimas turi būti galutinis, o ne laikinas.
5. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia,
kad dėl jo veikos nepateisinamai vilkinamas karo belaisvių paleidimas ar
repatrijavimas, ir to siekia. Kiti subjektyvūs požymiai veikos kvalifikavimui
reikšmės neturi, į juos atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę.
6. Šio nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris karys.
7. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
8. Vilkinimas repatrijuoti karo belaisvius baudžiamas laisvės atėmi mu iki
trejų metų arba bauda.

108 Straipsnis. Vilkinimas paleisti internuotus civilius ar trukdy-

mas repatrijuoti kitiems civiliams

Tas, kas po karo veiksmų nutraukimo nepateisinamai vilkino paleisti

internuotus civilius ar neleido kitiems to pageidaujantiems civiliams
repatrijuoti į Tėvynę iš ginkluoto konflikto teritorijos, baudžiamas
laisvės atėmimu iki trejų metų arba bauda.

1. Komentuojamo nusikaltimo objektas - visuotinai pripažinta elgesio su

civiliais tvarka.
2. Nusikaltimo dalykas (nu kentėju s iej i)-tik civiliai užsie niečiai (apie
civilius plačiau žr. B K 101 str. komentaro 9 punktą).
3. Vilkinimą paleisti internuotus civilius arba neleidimą repatrijuoti
kitiems civiliams sudaro dvejopo pobūdžio veikos, tai: 1) nepateisinamas
vilkinimas paleisti internuotus civilius, kai karo veiksmai nutrauk
ti; 2) neleidimas kitiems civiliams jų pageidavimu repatrijuoti į Tėvynę iš
ginkluoto konflikto šalies teritorijos, kai karo veiksmai nutraukti.
Nepateisinamu vilkinimu laikomas bet koks elgesys, dėl kurio be svarbių
priežasčių delsiama paleisti internuotus užsieniečius civilius. Pagal ketvirtąją
1949 metų Ženevos konvenciją dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu,
internavimas gali būti taikomas išimtinai saugumo sumetimais arba dėl padaryto
teisės pažeidimo, o jo esmę sudaro asmens uždarymas į internuotųjų stovyklą.
Vilkinimas gali būti padaromas tik neveikimu, kuris pasireiškia, pavyzdžiui,
faktiniu civilio nepaleidimu, dokumentų neišdavimu ir pan. Svarbiomis
priežastimis, dėl kurių internuoti civiliai gali būti nepaleidžiami, pagal ketvirtąją
1949 metų Ženevos konvenciją dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu, gali
būti pripažįstamos internuoto civilio liga, baudžiamasis persekiojimas,
kriminalinės bausmės atlikimas ir pan. Antra vertus, ir šiais atvejais, kai tik
išnyksta minėtos aplinkybės (pasveikus ir pan.), internuotasis civilis nedelsiant
turi būti paleidžiamas. Neleidimu civiliams repatrijuoti į Tėvynę laikomas bet
koks laikinas ar nuolatinis draudimas išvykti civiliui į Tėvynę, jei jis buvo
oficialiai pareiškęs tokį pageidavimą. Šio pobūdžio veikai būtinas elementas yra
tai, jog civilis fiziškai būtų ginkluoto konflikto šalies teritorijoje.
4. Visai nusikaltimo sudėčiai būtinas (papildomas) objektyviosios pusės
požymis - nusikaltimo padarymo laikas. Vilkinimas paleisti internuotus civilius
arba neleidimas repatrijuoti kitiems civiliams galimas tik nutraukus karo
veiksmus. Pažymėtina, jog karo veiksmų nutraukimas turi būti galutinis, o ne
laikinas.
5. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia,
kad dėl jo veikos nepateisinamai vilkinamas internuotų civilių paleidimas arba
neleidžiama kitiems civiliams repatrijuoti į Tėvynę ir to siekia. Kiti
subjektyviosios pusės požymiai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, įjuos
atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę.
6. Šio nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris karys.
7. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
8. Vilkinimas paleisti internuotus civilius arba neleidimas repatrijuoti
kitiems civiliams baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų arba bauda.
109 straipsnis. Neteisėtas Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pus-
mėnulio, Raudonojo Kristalo, Jungtinių Tautų Organizacijos emblemos
ar kitos visuotinai pripažintos emblemos (ženklo), ar pavadinimo
panaudojimas

Tas, kas tarptautinio ar netarptautinio ginkluoto konflikto metu

neteisėtai panaudojo Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio,
Raudonojo Kristalo, Jungtinių Tautų Organizacijos emblemą ar kitą
visuotinai pripažintą emblemą (ženklą), ar pavadinimą, baudžiamas
laisvės atėmimu iki trejų metų arba bauda.
(Lietuvos Respublikos 2008 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-I433, įsigal. 2008 m. vasario 5 d. (Žin.,
2008, Nr. 15-516) redakcija)

1. Komentuojamo nusikaltimo objektas - visuotinai pripažinta Raudonojo

Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Kristalo, Jungtinių Tautų
Organizacijos emblemos ar kitos visuotinai pripažintos emblemos (ženklo) arba
pavadinimo naudojimo tvarka ir visuotinai pripažinta kariavimo tvarka.
2. Nusikaltimo dalykas yra Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio,
Raudonojo Kristalo emblemos (ženklai), Jungtinių Tautų Organizacijos
emblema, kitas visuotinai pripažintas ženklas ar emblema, pavyzdžiui, NATO
taikos palaikymo pajėgų ženklas ir pan. bei pavadinimai.
3. Neteisėtą Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ženklo,
Raudonojo Kristalo, Jungtinių Tautų Organizacijos emblemos ar kitos visuotinai
pripažintos emblemos (ženklo), ar pavadinimo panaudojimą sudaro neteisėtas
Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Kristalo, Jungtinių
Tautų Organizacijos emblemos ar kitos visuotinai pripažintos tarptautinės
organizacijos emblemos (ženklo), ar pavadinimo naudojimas tarptautinio arba
netarptautinio ginkluoto konflikto metu. Neteisėtu naudojimu laikomas bet koks
minėtų ženklų, emblemų ar pavadinimų naudojimas, neatitinkantis Raudonojo
Kryžiaus draugijos, Raudonojo Pusmėnulio ir Raudonojo Kristalo emblemos ir
pavadinimo įstatymo („Valstybės žinios“, 2008, Nr. 15-517), 1949 metų
Ženevos Konvencijų bei jų 1977 ir 2005 metų papildomų protokolų, Jungtinių
Tautų Organizacijos įstatų, Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio
nuostatų, kitų visuotinai pripažintų tarptautinių organizacijų įstatų ar statutų.
Ženklų, emblemų ar pavadinimų naudojimas gali būti padaromas tik veiksmais,
kurie pasireiškia, pavyzdžiui, ženklų ar emblemų iškėlimu ant karo arba civilių
laivų, nešiojimu ant asmenų, neturinčių
tokios teisės, uniformos, kovinių ar civilių transporto priemonių žymėjimu ir
pan.
4. Nusikaltimo sudėčiai būtinas (papildomas) objektyviosios pusės
požymis - nusikaltimo padarymo laikas. Neteisėtas minėtų ženklų, em-
blemų ar pavadinimų naudojimas gali būti padaromas tik tarptautinio arba
netarptautinio ginkluoto konflikto metu (apie tai plačiau žr. BK 101 str.
komentaro 14 16 punktus).
5. Nusikaltimui būdinga tik tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia,
kad neteisėtai panaudojo minėtus ženklus, emblemas ar pavadinimus
tarptautinio arba netarptautinio ginkluoto konflikto metu ir to siekia. Kiti
subjektyvūs požymiai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, įjuos
atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę.
6. Nusikaltimo subjektu gali būti tik karys.
7. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str komentarą).
8. Neteisėtas Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ženklo,
Raudonojo Kristalo, Jungtinių Tautų Organizacijos emblemos ar kitos
visuotinai pripažintos emblemos (ženklo) naudojimas tarptautinio arba
netarptautinio ginkluoto konflikto metu baudžiamas laisvės atėmimu iki
trejų metų arba bauda.

110 straipsnis. Agresija

Tas, kas sukėlė agresiją prieš kitą valstybę ar jai vadovavo, baudžiamas
laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės
atėmimu iki gyvos galvos.

1. Komentuojamo nusikaltimo objektas - visuotinai pripažinta

valstybių tarpusavio santykių palaikymo tvarka; taika santykiuose tarp
valstybių. Taika yra visuotinai pripažintas teisinis gėris (vertybė), pa-
vyzdžiui, Jungtinių Tautų Chartijos („Valstybės žinios“, 2002, Nr. 15-557)
1 str. nurodoma, kad Jungtinių Tautų tikslai yra „palaikyti tarptautinę
taiką, užkirsti kelią grėsmei taikai, plėtoti draugiškus tautų santykius,
grindžiamus tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principu, taip
pat imtis kitų reikiamų priemonių visuotinei taikai stiprinti“.
2. Agresija pripažįstamas tarptautinei teisei prieštaraujantis valstybės
ginkluotos jėgos naudojimas prieš kitos valstybės suverenite
tą, nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę ar konstitucinę santvarką.
Tarptautinė teisė draudžia bet kokį agresyvų karą - tiek paskelbtas, tiek
nepaskelbtas karas, taip pat net karo paskelbimas laikomas agresija. Es-
miniu agresijos požymiu yra tai, kad šiuo atveju viena valstybė panaudoja
ginkluotą jėgą prieš kitą valstybę, todėl agresija nelaikomi atvejai, kai į
valstybės suverenitetą, nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę ar
konstitucinę santvarką kėsinasi privačios ginkluotos pajėgos, taip pat
pasienio ginkluoti konfliktai, vidinis karas ar ginkluotas konfliktas ir pan.
Pabrėžtina, kad 1998 m. Jungtinių Tautų Tarptautinio baudžiamojo teismo
Romos statutas, nors ir numato Tarptautinio baudžiamojo teismo
jurisdikciją agresijos nusikaltimui, tačiau šio nusikaltimo požymius pavedė
nustatyti valstybių narių Peržiūros konferencijai praėjus 7 metams nuo šios
sutarties įsigaliojimo.
3. Agresija pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus gali pasireikšti
dvejopo pobūdžio veika: agresijos prieš kitą valstybę sukėlimu ar va-
dovavimu agresijai prieš kitą valstybę.
4. Agresijos prieš kitą valstybę sukėlimu laikomi bet kokie veiksmai
(elgesys), tiesiogiai lemiantys valstybės ginkluotosios jėgos naudojimą
prieš kitą valstybę. Šie veiksmai gali pasireikšti įsakymu ar nurodymu
naudoti ginkluotąją jėgą prieš kitą valstybę, karo paskelbimu ir pan.
5. Vadovavimu agresijai prieš kitą valstybę laikomi veiksmai
(įsakymai), nukreipti tiesiogiai įgyvendinant ginkluotos jėgos
panaudojimą prieš kitą valstybę.
6. Agresijos nusikaltimo sudėtis yra formali, nereikalaujanti pada-
rinių. Atsiradę padariniai kvalifikuojami kaip savarankiškos nusikals-
tamos veikos.
7. Agresijos prieš kitą valstybę sukėlimas arba vadovavimas agresijai
prieš kitą valstybę gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas
suvokia, kad dėl jo veiksmų (elgesio) bus panaudota valstybės ginkluota
jėga prieš kitą valstybę arba vadovauja valstybės ginkluotos jėgos
naudojimui prieš kitą valstybę ir to siekia. Kiti subjektyvūs požymiai -
motyvas ir tikslas - nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, įjuos
atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę.
8. Agresijos prieš kitą valstybę sukėlimo subjektu gali būti pa-
kaltinamas, sulaukęs 18 metų amžiaus fizinis asmuo, užimantis valstybės
valdžios institucijose tam tikras pareigas, objektyviai leidžiančias daryti
įtaką valstybės ginkluotos jėgos naudojimui, pavyzdžiui, Respublikos
Prezidentas, Seimo pirmininkas, ginkluotųjų pajėgų vadas ir
 pan. Vadovavimo agresijai prieš kitą valstybę subjektu gali būti
pakaltinamas, sulaukęs 18 metų amžiaus fizinis asmuo, užimantis vals-
tybės valdžios institucijose tam tikras pareigas, įgalinančias duoti priva-
lomus nurodymus valstybės ginkluotosioms pajėgoms, pavyzdžiui. Res-
publikos Prezidentas, ginkluotųjų pajėgų vadas arba lauko pajėgų vadas.
9. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas
labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str. komen-
tarą).
10. Komentuojamam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra sena-
ties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą).
H. Agresijos prieš kitą valstybę sukėlimas ar vadovavimas jai bau-
džiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės
atėmimu iki gyvos galvos.

111 straipsnis . Draudžiama karo ataka

1. Tas, kas įsakė vykdyti ar vykdė tarptautinės humanitarinės teisės
draudžiamą karo ataką prieš civilius, medicinos ar civilinės gynybos
personalą, karo ar civilinę ligoninę, medicinos punktą, sužeistus asme-
nis ar ligonius vežančią transporto priemonę, Tarptautinio Raudonojo
Kryžiaus komiteto ar nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ar Raudonojo
Pusmėnulio draugijos personalą, karo ataką prieš neginamą gyvenvietę
ar demilitarizuotą zoną, karo ataką, nepasirinkęs konkretaus taikinio ir
žinodamas, kad dėl jos gali žūti civiliai ar būti sunaikintas civilinis
objektas, arba karo ataką prieš aiškiai iš mūšio pasitraukusius ir ne-
sipriešinančius kombatantus,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.
2. Tas, kas įsakė vykdyti ar vykdė prieštaraujančią tarptautinei hu-
manitarinei teisei karo ataką prieš didelį pavojų aplinkai ir žmonėms
keliantį objektą - atominę elektrinę, užtvanką, nuodingųjų medžiagų
saugyklą ar kitą panašų objektą, žinodamas, kad dėl jos gali atsirasti
labai sunkių padarinių, arba karo ataką naudojant masinio naikinimo
ginklą,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba
laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

I. Komentuojamo nusikaltimo objektas - visuotinai pripažinta

kariavimo tvarka.
 2. Nusikaltimo d a 1 y k u (n u k e n t ėj u s i a i s i a i s) gali būti:
1) civiliai; 2) medicinos personalas; 3) civilinės gynybos personalas;
4) Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto personalas; 5) naciona linės
Raudonojo Kryžiaus ar Raudonojo Pusmėnulio draugijos perso nalas; 6)
kombatantai, aiškiai pasitraukę iš mūšio ir nesipriešinantys (hors de combat)\ 7)
karo ar civilinė ligoninė; 8) medicinos punktas;
9) transporto priemonė, pervežanti sužeistuosius ar ligonius; 10) neginama
gyvenvietė ar demilitarizuota zona; 11) didelį pavojų aplinkai ir žmonėms
keliantis objektas.
3. Tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką sudaro
įsakymas vykdyti karo ataką arba karo atakos vykdymas prieš:
- civilius,
- medicinos personalą,
- civilinės gynybos personalą,
- karo ar civilinę ligoninę,
- medicinos punktą,
- transporto priemonę, pervežančią sužeistuosius ar ligonius,
- Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ar nacionalinės Raudonojo
Kryžiaus ar Raudonojo Pusmėnulio draugijos personalą,
- neginamą gyvenvietę ar demilitarizuotą zoną,
- kombatantus, aiškiai pasitraukusius iš mūšio ir nesipriešinančius,
- karo ataka nepasirenkant konkretaus taikinio ir žinant, kad ji gali sukelti
civilių žūtį arba civilinio objekto sunaikinimą.
4. Įsakymu vykdyti tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką
laikomas privalomas vado (karinio viršininko) raštiškas arba žodinis nurodymas
pavaldiems kariams vykdyti karo ataką prieš minėtus objektus.
5. Tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamos karo atakos vykdymu
laikomas dalyvavimas karo atakoje prieš minėtus objektus. Karo ataka laikomi
prievartos veiksmai sausumoje, vandenyse ar oro erdvėje tiek puolant priešą,
tiek ginantis nuo jo puolimo. (Ši sąvoka taikoma ir tuomet, kai puolama iš
sausumos į vandenyse ar oro erdvėje esantį priešą, ir atvirkščiai). Pažymėtina,
1977 m. 1-asis papildomas Protokolas nustato, kad rengiant puolimą, būtina
imtis tokių saugumo priemonių: įsitikinti, kad puolamas karinis objektas, kurio
pulti nėra draudžiama; parinkti tokius puolimo metodus ir priemones, kurie
leistų išvengti civilių aukų; tapus aišku, jog objektas nėra karinis ir 1.1., puolimą
atšaukti.
 6. Tarptautinė humanitarinė teisė nustato absoliutų karo atakos prieš
tokius objektus draudimą.
7. Civiliais laikomi visi asmenys, nesantys ginkluotųjų pajėgų nariais
- kombatantais (apie tai plačiau žr. BK 101 str. komentaro 9 punktą).
8. Medicinos personalu laikomi kariškiai arba civiliai, vykdantys tik
medicinines funkcijas arba administruojantys medicinos dalinius, arba
tvarkantys ir valdantys medicininį transportą. Šias funkcijas asmuo gali
vykdyti nuolat ir laikinai. Atsižvelgiant į 1949 m. Ženevos Konvencijų bei
1977 m. papildomų Protokolų reikalavimus, medicinos personalo sąvoka
turėtų būti aiškinama plečiamai šiai kategorijai taip pat priskiriant karinius
ir civilius kulto tarnus.
9. Civilinės gynybos personalas yra asmenys, kuriuos konflikto šalis
paskiria civilinės gynybos užduotims vykdyti arba vadovauti civilinės
gynybos įstaigoms ar daliniams. Lietuvos Respublikos civilinės saugos
įstatymas („Valstybės žinios“, 1998, Nr. 115-3230; 2004, Nr. 28-872)
nustato, kad civilinės saugos sistemą sudaro: 1) Vyriausybės ekstremalių
situacijų komisija; 2) Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas
prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžios įstaigos; 3) ministerijos,
valstybės ir savivaldybių institucijos, savivaldybių priešgaisrinės ir kitos
civilinės saugos tarnybos, ūkio subjektai, įstaigos; 4) aplinkos stebėjimo ir
laboratorinės kontrolės tinklas. Šių valstybės ir savivaldybių institucijų ir
įstaigų pareigūnai ir tarnautojai bei ūkio subjektų darbuotojai pripažįstami
Lietuvos Respublikos civilinės gynybos personalu. Civilinė gynyba yra
funkcijų, skirtų civiliams padėti pašalinti tiesioginius karo veiksmų,
ekstremalių situacijų ar katastrofų padarinius, vykdymas.
Pagal minėtą Civilinės saugos įstatymą civilinės saugos sistema
įgyvendina tokius uždavinius: 1) perspėja gyventojus apie gresiančią
ekstremalią situaciją, informuoja apie jos galimus padarinius ir priemones
jiems likviduoti; 2) atlieka ekstremalių situacijų prevenciją; 3) organizuoja
gyventojų aprūpinimą individualiosiomis ir kolektyvinėmis apsaugos
priemonėmis; 4) žvalgo ir žymi pavojaus židinius; 5) gesina gaisrus; 6)
atlieka gelbėjimo ir kitus neatidėliotinus darbus; 7) palaiko viešąją tvarką
nelaimės rajone; 8) teikia medicinos pagalbą ir vykdo visuomenės
sveikatos priežiūrą ekstremalių situacijų atvejais; 9) evakuoja žmones ir
turtą iš pavojingų teritorijų; 10) vykdo sanitarinį švarinimą ir kitas
kenksmingumo pašalinimo priemones; 11) organizuoja laikiną
nukentėjusiųjų apgyvendinimą bei materialinį aprūpinimą; 12) organizuoja
žuvusiųjų laidojimą; 13) organizuoja nutrauktą būtiniau-
šių komunalinių paslaugų teikimą; 14) teikia pagalbą gyvybiškai svar-
biems objektams išsaugoti; 15) kaupia gyvybiškai svarbių materialinių
vertybių atsargas; 16) moko vadovus, darbuotojus, civilinės saugos ir
gelbėjimo sistemos pajėgas bei gyventojus veiksmų ekstremalių situacijų
atvejais; 17) tiria ir analizuoja ekstremalių įvykių priežastis.
Atkreiptinas dėmesys, kad civilinės gynybos personalui priskiriami ir
savanoriai, vykdantys civilinės gynybos funkcijas. Be to, civilinės
gynybos personalu gali būti ir ginkluotųjų pajėgų nariai (kariai), jei jie
vykdo išimtinai civilinės gynybos funkcijas, aiškiai išsiskiria iš kitų karių
tarpo nešiodami tarptautinį civilinės gynybos skiriamąjį ženklą, ginkluoti
tik lengvaisiais asmeniniais ginklais, nedalyvauja karo veiksmuose ir
civilinės gynybos funkcijas vykdo tik savo šalies teritorijoje.
10. Karo ar civiline 1 i g o n i n e laikoma karinė arba civilinė įstaiga,
skirta sužeistųjų ar ligonių diagnozavimui, gydymui ar slaugai. Ligoninė
gali būti stacionari arba kilnojama, nuolatinė ir laikina.
11. Medicinos punktu laikomas karinis arba civilinis objektas, skirtas
sužeistųjų ar ligonių paieškai, surinkimui, transportavimui, diagnozavimui
ir gydymui. Tokiais objektais gali būti pirmosios pagalbos punktai, kraujo
perpylimo stotys, profilaktikos centrai, medicinos saugyklos, vaistų
sandėliai ir pan. Medicinos punktas gali būti nuolatinis arba laikinas,
stacionarus ir kilnojamas.
12. Transporto priemone, pervežančia sužeistuosius ar ligonius
laikoma bet kokia sausumos, vandens ar oro transporto priemonė, skirta
medicininiam transportavimui, pavyzdžiui, automobilis, laivas,
sraigtasparnis ir pan. Apie sužeistuosius ir ligonius žr. BK 101 str.
komentaro 5 punktą.
13. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ar nacionalinės
Raudonojo Kryžiaus ar Raudonojo Pusmėnulio draugijos personalu
laikomi minėtų Komiteto arba draugijos atstovai.
14. Medicinos, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ar na-
cionalinės Raudonojo Kryžiaus ar Raudonojo Pusmėnulio draugijos
personalas, karo ar civilinė ligoninė, medicinos punktas ir transporto
priemonė privalo turėti specialius tarptautinius skiriamuosius ženklus -
Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio arba Raudonojo Liūto ir
Saulės baltame fone emblemą. Civilinės gynybos personalas - tarptautinį
civilinės gynybos skiriamąjį ženklą - lygiakraštį žydrą trikampį
oranžiniame fone.
 15. Neginama gyvenviete laikoma konflikto šalies kompetentingos
valdžios vienašališkai paskelbta bet kuri gyvenamoji vieta, esanti
ginkluotųjų pajėgų susikirtimo zonoje arba greta jos, atvira priešo
okupacijai ir jei tokia vieta atitinka šias sąlygas: a) visi komba- tantai,
mobilios karinės priemonės bei mobili karinė įranga evakuotos; b)
stacionarios karinės įmonės ir įrengimai nenaudojami kariniais tikslais; c)
valdžios institucijos ir gyventojai neatlieka jokių karo veiksmų; d) nesiima
jokių veiksmų, palaikančių karines operacijas. Paskelbus tam tikrą vietą
neginama gyvenviete priešiškai šaliai pateikiama deklaracija, kurioje kuo
tiksliau nurodomos ir aprašomos neginamos gyvenvietės ribos. Konflikto
šalis, kuriai skirta tokia deklaracija, patvirtina ją gavusi ir nurodytą
gyvenvietę laikanti neginama. Atsisakoma pripažinti neginama gyvenviete
tik tuo atveju, jei nesilaikoma a-d punktuose nurodytų sąlygų. Pabrėžtina,
jog konflikto šalių susitarimu neginama gyvenviete galima pripažinti bet
kurią vietą, net jeigu ji neatitinka minėtų sąlygų. Konflikto šalis,
kontroliuojanti neginamą gyvenvietę, privalo pažymėti ją sutartais
ženklais ir išdėstyti šiuos ženklus aiškiai matomose vietose, ypač ant jos
ribų, pagrindiniuose keliuose ir pan. Neginama gyvenvietė praranda savo
statusą tuomet, kai ji neatitinka a-d punktuose nurodytų arba dvišaliame
susitarime numatytų sąlygų.
16. Demilitarizuota zona laikoma bet kuri teritorija, kuriai visos
konflikto šalys susitarė suteikti demilitarizuotos zonos statusą. Toks
susitarimas gali būti sudaromas žodžiu arba raštu, tiesiogiai arba per
tarpininkus, taikos metu arba prasidėjus karo veiksmams. Susitarime kuo
tiksliau nurodomos ir aprašomos zonos ribos bei numatomi jos kontrolės
metodai. Demilitarizuota zona paprastai turi atitikti šias sąlygas: a) visi
kombatantai, mobilios karinės priemonės bei mobili karinė įranga
evakuota; b) stacionarios karinės įmonės ir įrengimai nenaudojami
kariniais tikslais; c) valdžios institucijos ir gyventojai neatlieka jokių karo
veiksmų; d) nutraukiama bet kokia veikla, susijusi su kariniais tikslais
(konflikto šalys privalo susitarti dėl šios sąlygos turinio). Konflikto šalis,
kontroliuojanti demilitarizuotą zoną, privalo pažymėti ją sutartais ženklais
ir išdėstyti šiuos ženklus aiškiai matomose vietose, ypač ant jos ribų,
pagrindiniuose keliuose ir pan. Konflikto šalys, susitarusios dėl
demilitarizuotos zonos, neturi teisės vienašališkai atšaukti tokio susitarimo
arba panaudoti tokią zoną karinių veiksmų tikslais net ir tada, kai karo
veiksmai priartėja prie tokios zonos ribų. Jei viena iš konflikto šalių iš
esmės pažeidžia a-d punktuose nurodytas sąlygas arba vienašališkai
atšaukia susitarimą, arba panaudoja zoną karinių veiksmų tikslais, kita
konflikto šalis atleidžiama nuo pareigų, numatytų susitarime dėl
demilitarizuotos zonos, vykdymo. Pabrėžtina, kad kitaip
 nei neginamoje gyvenvietėje, kurioje besąlygiškai draudžiami kariniai
veiksmai, demilitarizuotoje zonoje leidžiamos karinės operacijos, ne-
prieštaraujančios susitarimo dėl demilitarizuotos zonos nuostatoms.
17. Ataka nesirenkant konkretaus taikinio laikoma: a) puolimas,
nenukreiptas į konkretų karinį objektą; b) puolimas naudojant kariavimo
metodus ir priemones, kurių negalima taikyti konkretiems kariniams objektams;
c) puolimas panaudojant kariavimo metodus ir priemones, kurie gali suduoti
smūgį be atrankos ir kariniams objektams, ir civiliams žmonėms, ir civiliniams
objektams; d) puolimas bombarduojant ar kitais būdais ir priemonėmis, kai
vienu kariniu objektu laikomi keli aiškiai atskirti ir vienas nuo kito nutolę
kariniai objektai, esantys mieste, kaime ar kitoje vietoje, kur sutelkti civiliai
arba civiliniai objektai; e) puolimas, kurio metu galimos atsitiktinės civilių
aukos ar sužalojimai, žala civiliniams objektams ir tai būtų pernelyg didelė
kaina tiesioginiam kariniam pranašumui pasiekti. Visais atakos nepa- sirenkant
konkretaus taikinio atvejais būtina, jog tokia ataka potencialiai galėtų sukelti
civilių žūtį arba civilinio objekto sunaikinimą. Karo ataka galima tik prieš karinį
objektą, kuriuo pripažįstamas bet koks objektas, savo pobūdžiu, vieta,
paskirtimi ar panaudojimu padedantis karo veiksmams ir kurio visiškas ar
dalinis sugriovimas, paėmimas ar neutralizavimas suteikia aiškų karinį
pranašumą. Visi kiti objektai laikomi civiliniais objektais.
18. Kombatantais, aiškiai pasitraukusiais iš mūšio ir nesipriešinusiais (hors
d e c o m b a t), laikomi kariai, kurie yra: a) priešiškos šalies valdžioje; b)
aiškiai pareiškę norą pasiduoti į nelaisvę arba be sąmonės arba kokiu nors kitu
būdu išėję iš rikiuotės dėl sužeidimo ar ligos ir todėl negalintys gintis. Tokie
asmenys privalo susilaikyti nuo bet kokių priešiškų veiksmų ir nesistengti
pabėgti. Šiai asmenų kategorijai priskirtini asmenys, šokantys su parašiutu iš
katastrofą patyrusio orlaivio (išskyrus oro desantininkus). Tokių asmenų
negalima pulti, kol jie nenusileidžia priešiškos šalies kontroliuojamoje
teritorijoje ir neišreiškia savo noro pasiduoti, jeigu jie akivaizdžiai neatlieka
priešiškų veiksmų.
19. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota draudžiamos
karo atakos nusikaltimo sudėtis, kurią sudaro įsakymas vykdy ti arba vykdymas
tarptautinei humanitarinei teisei prieštaraujančią karo ataką prieš didelį pavojų
aplinkai ir žmonėms keliantį objektą - atomi nę elektrinę, užtvanką, nuodingųjų
medžiagų saugyklą ar kitą panašų objektą žinant, kad j i gali sukelti labai sunkių
padarinių; arba karo ataka naudojant masinio naikinimo ginklą.
 20. Apie [sakymą vykdyti arba karo atakos vykdymą žr. šio straipsnio
komentaro 4 ir 5 punktus.
21. Didelį pavojų aplinkai ir žmonėms keliančiu objektu laikoma
atominė elektrinė, užtvanka, nuodingųjų medžiagų saugykla ar kitas
panašus objektas, pavyzdžiui, naftotiekis, pylimai, dujotiekis, chemijos
gamykla, naftos perpylimo stotis ir pan. Atakos prieš didelį pavojų
aplinkai ir žmonėms keliantį objektą atveju būtina, jog tokia ataka
potencialiai galėtų sukelti labai sunkius padarinius, pavyzdžiui, civilių žūtį
ar sužalojimą, ekologinę katastrofą ir pan.
22. Tarptautinė humanitarinė teisė nenustato absoliutaus karo atakos
draudimo prieš minėtus objektus. 1949 m. Ženevos konvencijos ir 1977 m.
papildomi Protokolai numato tam tikras išimtis, kuomet yra leidžiamas
minėtų objektų puolimas, pavyzdžiui, atominę elektrinę - tuo atveju, jeigu
ji gamina elektros energiją, skirtą reguliariai ir tiesiogiai kariniams
veiksmams remti ir jeigu toks puolimas yra vienintelis įmanomas būdas
tokiai paramai nutraukti, arba užtvanką ar pylimą - tuo atveju, jei jie
naudojami kitaip, nei yra įprasta, ir jei naudojami reguliariai, iš esmės ir
tiesiogiai karinėms operacijoms paremti, o jų ataka yra vienintelis
įmanomas būdas šiai paramai nutraukti ir pan.
23. Masinio naikinimo ginklu pagal Lietuvos Respublikos
tarptautines sutartis ir įstatymus pripažįstamas branduolinis, cheminis,
bakteriologinis (biologinis) bei toksinis ginklai.
24. Cheminiu ginklu pagal Konvenciją dėl cheminio ginklo kūrimo,
gamybos, kaupimo ir panaudojimo uždraudimo bei jo sunaikinimo
(„Valstybės žinios“, 1999, Nr. 44-1405) ir Lietuvos Respublikos cheminio
ginklo uždraudimo įstatymą („Valstybės žinios“, 1998, Nr. 90-2480)
pripažįstamos: 1) nuodingosios cheminės medžiagos bei jų pirmtakai; 2)
šaudmenys ir įtaisai, kuriuos panaudojus išsiskirtų 1 punkte nurodytos
cheminės medžiagos; 3) įrengimai, skirti tiesiogiai naudoti šaudmenis ir
įtaisus, nurodytus 2 punkte.
25. Bakteriologiniu (biologiniu) bei toksiniu ginklu pagal Konvenciją
dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo
uždraudimo bei jų sunaikinimo („Valstybės žinios“, 1997, Nr. 59-1370)
pripažįstami: 1) mikrobinės ar kitos biologinės medžiagos ar toksinai
(nepaisant jų kilmės ar gamybos metodo, tokių tipų ir tokiais kiekiais,
kurie nepateisinami profilaktiniais, apsauginiais ar kitais taikingais
tikslais); 2) ginklai, įrengimai ar pristatymo priemonės, skirtos tokių
medžiagų ar toksinų panaudojimui priešiškais tikslais arba ginkluoto
konflikto metu.
 26. BK 111 str. 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali,
todėl draudžiamos karo atakos metu atsiradę padariniai, pavyzdžiui, ci-
vilių žūtis, sužalojimai, civilinių objektų sunaikinimas ir pan. turi būti
kvalifikuojami kaip savarankiškos nusikalstamos veikos. Šio straipsnio 2
dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis taip pat yra formali, tačiau jos metu
atsiradę padariniai atskirai nekvalifikuojami. Įjuos atsižvelgiama
parenkant ir skiriant bausmę.
27. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas
suvokia savo įsakymo ar veikos pavojingumą, o karo atakos nepasi-
renkant konkretaus taikinio ir prieš didelį pavojų aplinkai ir žmonėms
keliantį objektą - taip pat ir labai sunkių padarinių galimybę ir to siekia.
Kiti subjektyviosios pusės požymiai - motyvas ir tikslas - nusikaltimo
kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau įjuos atsižvelgiama parenkant ir
skiriant bausmę.
28. Įsakymo vykdyti tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą ar
jai prieštaraujančią karo ataką subjektu gali būti vadas (karinis
viršininkas), o tokios atakos vykdymo subjektu - bet kuris karys. Apie
vadą (karinį viršininką) ir karį plačiau žr. BK 101 str. komentaro 20- 26
punktus.
29. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas
labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. ko-
mentarą).
30. Komentuojamam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra sena-
ties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą).
31. Draudžiama karo ataka baudžiama laisvės atėmimu nuo pen-
kerių iki penkiolikos metų, o karo ataka prieš didelį pavojų aplinkai ir
žmonėms keliantį objektą arba naudojant masinio naikinimo ginklą -
laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu
iki gyvos galvos.
112 straipsnis. Uždraustų karo priemonių naudojimas
Tas, kas pažeisdamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar
visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo priemonių ar
kariavimo būdų nuostatas įsakė karo veiksmuose panaudoti arba pa-
naudojo uždraustas karo priemones ar kariavimo būdus, baudžiamas
laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.

1. Komentuojamo nusikaltimo objektas - visuotinai pripažinta

kariavimo tvarka.
2. Uždraustų karo priemonių naudojimą sudaro dvejopo pobūdžio
veika: 1) įsakymas karo veiksmuose naudoti uždraustas karo priemones ar
karo vedimo būdus; 2) karo priemonių ar karo vedimo būdų panaudojimas,
kai tokiu įsakymu arba panaudojimu pažeidžiamos tarptautinių sutarčių ar
visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo vedimo priemonių ar
būdų nuostatos.
3. Įsakymas karo veiksmuose naudoti uždraustas karo priemones ar
karo vedimo būdus - privalomas vado (karinio viršininko) žodinis ar
raštiškas nurodymas pavaldiems kariams karo veiksmuose naudoti
uždraustas karo priemones ar karo vedimo būdus. Uždraustomis karo
priemonėmis ar karo vedimo būdais pripažįstamos tokios karo priemonės
ar karo vedimo būdai, kurių naudoti neleidžia Lietuvos Respublikos
tarptautinės sutartys ir įstatymai. Draudimas naudoti tam tikras karo
priemones arba karo vedimo būdus gali būti absoliutus (pvz., įsakymo, kad
nebus pasigailėjimo ir pan.) arba sąlyginis (pvz., padegamųjų ginklų ir
pan.).
4. Karo priemonių ar karo vedimo būdų naudojimu pažeidžiant
tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo
vedimo priemonių ar būdų nuostatas laikomas sąlyginai uždraustų karo
priemonių ar karo vedimo būdų taikymas nesilaikant tarptautinėse
sutartyse ar tarptautiniuose papročiuose nustatytų reikalavimų arba sąlygų.
5. Šiuo metu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir įstatymai
numato absoliutų draudimą panaudoti tokias karo priemones: pėstininkų
minas, kurių negalima aptikti; minas-spąstus bei lazerinius ginklus, kurių
vienintelė arba viena iš kovinių funkcijų yra sukelti visišką apakimą;
ginklus, kurie sužeidžia neaptinkamomis skeveldromis; didelio masto,
ilgalaikius ar sunkius padarinius sukeliančius aplinkos keitimo būdus.
 6. Pėstininkų minomis, kurių negalima aptikti, pagal 1980 m.
Jungtinių Tautų konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti
laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirink- tinai, naudojimo
uždraudimo arba apribojimo 2-jį papildomą protokolą („Valstybės žinios“,
1998, Nr. 83-2312) pripažįstamas bet koks po žeme, ant žemės, šalia jos ar
ant kitokio paviršiaus padėtas sprogmuo, skirtas susprogti, kai ant jo
užlipa, prie jo artinasi arba prisiliečia asmuo ar transporto priemonė ir
kurio negalima aptikti įprastine paieškos technika arba įranga (t. y. mina,
neduodanti atitinkantį 8 ir daugiau gramų grynosios masės geležies
atsakomąjį signalą).
7. Minomis-spąstais pagal minėtą 2-jį papildomą protokolą
pripažįstamas bet koks sprogmuo, veikiantis netikėtai, kai asmuo prisi-
artina ar paliečia tariamai nežalingą objektą arba atlieka tariamai saugų
veiksmą ir kuris pritvirtintas arba susijęs su: 1) tarptautiniu mastu pripa-
žintais apsauginiais ženklais, signalais arba emblemomis; 2) sergančiais,
sužeistais ar mirusiais asmenimis; 3) laidojimo ar kremacijos vietomis arba
kapais; 4) medicinos įstaigomis, medicinos įranga, medikamentais arba
medicinos transportu; 5) vaikiškais žaislais arba kitokiais nešiojamais
daiktais, specialiai skirtais vaikų maitinimui, sveikatai, higienai, aprangai
ar mokymui; 7) maistu ir gėrimais; 8) virtuvės indais ir prietaisais,
išskyrus karinėse įstaigose, kariuomenės dislokacijos vietose ar karinių
atsargų tiekimo bazėse; 9) akivaizdžiai religinio pobūdžio daiktais; 10)
istoriniais paminklais, meno kūriniais ar garbinamomis vietomis, kurios
sudaro tautų kultūrinio ir dvasinio paveldo dalį; 11) gyvūnais ar jų maita;
12) savo forma atrodo kaip nežalingas nešiojamas daiktas ir kurių viduje
specialiai įmontuota sprogstamoji medžiaga.
8. Lazeriniais ginklais, kurių vienintele arba viena iš kovinių funkcijų
yra sukelti visišką apakimą, pagal 1980 metų Jungtinių Tautų konvencijos
dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais
arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo 4-jį
papildomą protokolą („Valstybės žinios“, 1998, Nr. 83-2312)
pripažįstamos bet kokios karinės lazerinės sistemos ir lazeriniai ginklai,
kurie sukonstruoti taip, jog jų vienintelė arba viena iš kovinių funkcijų yra
sukelti neapsaugoto regėjimo - plikos akies arba akies su korekcija -
visišką apakimą. Visiškas apakimas reiškia negrąžinamą ir nepataisomą
regėjimo praradimą, kai tikrinant abi akis regos aštrumas yra mažesnis nei
20/200 pagal Seleno skalę.
9. Ginklais, kurie sužeidžia neaptinkamomis skeveldrom! s, pagal
1980 metųJungtiniųTautų konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų,
kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais
arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo I-jį
papildomą protokolą („Valstybės žinios“, 1998, Nr. 83-2312) pripažįstami
bet kokie ginklai, kurie paprastai sužeidžia skeveldromis arba dalelėmis,
žmogaus kūne neįmanomomis aptikti rentgeno spinduliais.
10. Didelio masto, ilgalaikiai ar sunkius padarinius sukeliantys
aplinkos keitimo būdai pagal 1976 m. Jungtinių Tautų konvenciją dėl
aplinkos keitimo būdų naudojimo karo ar bet kokiems priešiškiems
tikslams uždraudimo („Valstybės žinios“, 2002, Nr. 40-1460; 40-1468)
reiškia bet kokį Žemės, įskaitant jos aplinkos komponentus, litosferą,
hidrosferą ir atmosferą, arba kosminės erdvės dinamikos, sudėties ar
sandaros keitimo būdą sąmoningai valdant gamtos procesus. Šios
Konvencijos priede išvardinti aplinkos keitimo būdų pavyzdžiai - žemės
drebėjimas, cunamis, regiono ekologinės pusiausvyros pažeidimas, orų
pobūdžio pakitimai (debesys, krituliai, įvairių tipų ciklonai ir tornado tipo
audros), klimato pobūdžio pokyčiai, vandenyno srovių, ozono sluoksnio
būklės ir jonosferos būklės pakitimai. Šis sąrašas nėra baigtinis, į jį gali
būti įtraukti ir kiti reiškiniai. Priede taip pat pateikiamos aplinkos keitimo
būdų privalomų požymių sampratos. Didelio masto padariniai bus tuomet,
kai apimama kelių šimtų kvadratinių kilometrų arba didesnio ploto vie-
tovė, ilgalaikiai - kelių mėnesių arba apytikriai sezono trukmės ir sunkūs -
susiję su dideliu ar pastebimu naikinimu arba žala žmonių gyvybei, gamtos
ir ūkio ištekliams ar kitam turtui.
11. Atkreiptinas dėmesys, kad tarptautinės sutartys gali numatyti
draudimą panaudoti ir kitus kariavimo ginklus, priemones bei būdus. Štai
1997 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo,
kaupimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo ir dėl jų sunaikinimo numato
draudimą panaudoti priešpėstines minas, kurios sukonstruotos taip, kad
sprogtų, kai prie jų atsiduria, link jų artėja arba prie jų prisiliečia asmuo, ir
kurios sužaloja, sužeidžia ar užmuša vieną ar kelis asmenis, o 1998 m.
Jungtinių Tautų Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas draudžia
dar tokias karo priemones ir būdus kaip: 1) nuodus ir užnuodytus ginklus;
2) dusinančių, nuodingų ir kitų dujų bei bet kokių analogiškų skysčių,
medžiagų ar priemonių naudojimą, lengvai sprogstančių ar susiplojančių
žmogaus kūne kulkų, pavyzdžiui, kulkų su apvalkalu, kurių kietas
apvalkalas pilnai nepadengia visos šerdies arba turi įpjovas, panaudojimą;
3) ginklų, šaudmenų ar technikos, taip pat kariavimo būdų, kurie sukelia
ypatingai didelius sužeidimus arba bereikalingas kančias, arba kurie iš
esmės veikia nesirinktinai, panaudojimą (su sąlyga, kad tokie ginklai ir
būdai yra visiškai uždrausti ir įtraukti į Tarptautinio baudžiamojo teismo
Romos statuto priedą).
 12. 1949 m. Ženevos konvencijos ir 1977 m. papildomi protokolai
numato absoliutų draudimą naudoti tokius kariavimo būdus: apgaulę ir
įsakymą, kad nebus pasigailėjimo.
13. A p g a u 1 e laikomi veiksmai, kuriais siekiama įgyti priešinin ko
pasitikėjimą ir priversti jį patikėti, kad turima teisė į apsaugą arba
privaloma tokia apsauga pagal tarptautinės teisės normas, taikomas gin-
kluotų konfliktų metu, kad būtų galima naudojantis tokiu pasitikėjimu
priešininką užmušti, sužeisti arba paimti į nelaisvę. Apgaulė gali pasi-
reikšti apsimetimu, kad iškėlus paliaubų (baltą) vėliavą ketinama derėtis
arba pasiduoti; apsimetimu, kad dėl žaizdų ar ligos pasitraukiama iš
rikiuotės; apsimetimu civiliu arba asmeniu, turinčiu saugomo asmens
statusą, tam panaudojant Jungtinių Tautų, neutralių ar kitų valstybių,
nedalyvaujančių ginkluotame konflikte, ženklus, emblemas ar uniformas.
Pabrėžtina, jog karinės gudrybės nedraudžiamos, ojomis laikomi veiksmai,
kuriais siekiama suklaidinti priešininką arba jis skatinamas veikti
neapgalvotai, pavyzdžiui, maskuotės, spąstai, dezinformacija, tariamos
operacijos ir pan.
14. Įsakymu, kad nebus pasigailėjimo laikomas privalomas vado
(karinio viršininko) žodinis ar raštiškas nurodymas pavaldiems kariams
nepalikti nė vieno gyvo žmogaus ir tuo remiantis grasinti priešininkui arba
kariauti.
15. Šiuo metu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys numato
sąlyginį draudimą naudoti tokias karo priemones arba nustato jų naudo-
jimo ribojimus: padegamieji ginklai, minos (svaidomosios pėstininkų
minos).
16. Padegamaisiais ginklais pagal 1980 metų Jungtinių Tautų
konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi
pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo
arba apribojimo 3-jį papildomą protokolą („Valstybės žinios“, 1998, Nr.
83-2312) pripažįstami bet kokie ginklai ar šaudmenys, skirti padegti
objektus ugnimi ar karščiu, dėl jų abiejų sąveikos padaryti asmenims
nudegimus, kuriuos sukelia į taikinį paleistos medžiagos cheminė reakcija.
Padegamaisiais ginklais gali būti ugniasvaidžiai, fugasiniai sviediniai,
artilerijos sviediniai, raketos, granatos, minos, bombos ir kiti padegamųjų
medžiagų konteineriai. Minėtas protokolas numato padegamųjų ginklų
naudojimo ribojimus, pavyzdžiui, jų negalima naudoti atakuojant karinį
taikinį, esantį civilių susitelkimo vietoje, arba atakuoti miškus ar kitokią
augaliją, išskyrus atvejus, kai gamtos objektai pridengia, slepia arba
maskuoja kombatantus arba kitokius karinius taikinius ir pan.
 17. Svaidomosiomis pėstininkų minomis pagal 1980 metų Jungtinių
Tautų konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi
pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinkti- nai, naudojimo uždraudimo
arba apribojimo 2-jį papildomą protokolą („Valstybės žinios“, 1998, Nr.
83-2312) pripažįstamos minos, paleidžiamos su artilerijos, minosvaidžio,
raketos, mortyros arba panašaus įtaiso pagalba arba išmetant iš lėktuvo.
Minėtas protokolas numato minų (svaidomųjų pėstininkų minų)
naudojimo ribojimus, pavyzdžiui, negalima naudoti minų, kurių paskirtis
arba prigimtis - sukelti didelius sužalojimus arba nereikalingų kančių;
minų, neatitinkančių protokolo techniniame priede nustatytų standartų;
minų, kurių specifinė paskirtis - detonuoti sprogmenį nuo paprastai
naudojamų minų detektorių; būtinas išankstinis civilių įspėjimas apie
svaidomųjų minų paleidimą arba išmetimą (jei leidžia aplinkybės); minų
naudoj imas nesirinktinai ir pan.
18. Įsakymas karo veiksmuose naudoti uždraustas karo priemones ar
kariavimo būdus bei karo priemonių ar kariavimo būdų naudojimas
pažeidžiant tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių
papročių dėl kariavimo priemonių ar būdų nuostatas yra baigtas nusi-
kaltimas davus įsakymą arba panaudojus minėtas priemones ar būdus
pažeidžiant sutarčių ar papročių nuostatas. Si nusikaltimo sudėtis yra
formali, nereikalaujanti padarinių. Dėl veikos atsiradę padariniai sudarys
kitos karo, turtinės ir pan. nusikalstamos veikos sudėtį.
19. Sis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas
suvokia, kad įsako karo veiksmuose panaudoti uždraustas karo priemones
ar kariavimo būdus arba naudoja juos pažeidžiant sutarčių ar papročių
nuostatas, ir to siekia. Kiti subjektyvūs požymiai - motyvas ir tikslas -
nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, įjuos atsižvelgiama skiriant
bausmę.
20. Įsakymo karo veiksmuose naudoti uždraustas karo priemones ar
karo vedimo būdus subj ektu gali būti vadas (karinis viršininkas), o
panaudojimo pažeidžiant sutarčių ar papročių nuostatas atveju - bet kuris
karys.
21. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 5 dalį priskiriamas
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
22. Komentuojamam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra sena-
ties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą).
23. Uždraustų karo priemonių naudojimas baudžiamas laisvės atė-
mimu nuo trejų iki dešimties metų.
113 straipsnis. Marodieriavimas
Tas, kas įsakė grobti ar grobė kautynių lauke turtą iš nukautų ar su-
žeistų asmenų,
baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

1. Marodieriavimas - tai turto grobimas kautynių lauke iš nukautųjų arba

sužeistųjų.
2. Marodieriavimo objektas - visuotinai pripažinta elgesio su nukautaisiais
bei sužeistaisiais tvarka. Ši nusikaltimo sudėtis turi ir papildomą objektą- turtą,
esantį pas nukautuosius arba sužeistuosius.
3. Nusikaltimo dalyku gali būti bet koks turtas - rūbai, avalynė, pinigai ir
pan. Nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi nei turto vertė, nei kaina ar
teisinė priklausomybė ir pan.
4. Marodieriavimas pasireiškia dvejopo pobūdžio veika: 1) įsakymu grobti
kautynių lauke turtą iš nukautųjų ar sužeistųjų; 2) pagrobimu kautynių lauke
turto iš nukautųjų ar sužeistųjų. Įsakymas grob- t i - privalomas vado (karinio
viršininko) raštiškas arba žodinis nurodymas pavaldiems kariams grobti
kautynių lauke turtą iš nukautųjų ar sužeistųjų. Grobimas - slaptas ar atviras pas
nukautuosius ar sužeistuosius esančio turto paėmimas savanaudiškais tikslais.
Pabrėžtina, kad marodieriavimu pripažįstamas turto grobimas iš nukautųjų ar
sužeistųjų, priklausančių tiek savo, tiek priešo ginkluotosioms pajėgoms, tiek
civilių asmenų.
5. Kautynių lauku laikoma vandens ar sausumos teritorija, kurioje vyksta
arba ką tik vyko ginkluotas susirėmimas su priešu. Kautynių lauku gali būti ir
užnugario rajonas, jeigu jame vyksta ar vyko ginkluotas susirėmimas su priešo
oro ar jūrų desantinėmis pajėgomis.
6. Marodieriavimu pripažįstami ir tokie veiksmai, kai grobiamas turtas iš
sužeistųjų, vežamų ar nešamų iš kautynių lauko į medicinos įstaigas. Smurtas
prieš sužeistąjį marodieriavimo atveju sudarys dviejų nusikalstamų veikų
(marodieriavimo ir nusikalstamos veikos žmogui) sutaptį.
7- Marodieriavimas laikomas baigtu įsakius grobti (formali sudėtis) arba
užvaldžius daiktus, buvusius pas nukautuosius ar sužeistuosius (materiali
sudėtis).
 8. Šiam nusikaltimui būdinga tik tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas
suvokia, kad jis įsako grobti arba grobia daiktus, esančius pas nukau-
tuosius ar sužeistuosius, ir siekia juos grobti savanaudiškais tikslais.
9. Marodieriavimo subjektu gali būti vadas (karinis viršininkas)
(įsakymo pagrobti atveju) arba bet kuris karys (grobimo atveju).
10. Marodieriavimas nuo turtinių ir kitų nusikalstamų veikų atri-
bojamas pagal šio nusikaltimo dalyką, nusikaltimo padarymo vietą bei
nusikaltimo subjektą.
11. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 4 dalį priskiriamas
apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
12. Marodieriavimas baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.
 XVI SKYRIUS
(114-128 straipsniai)
NUSIKALTIMAI
LIETUVOS VALSTYBĖS
NEPRIKLAUSOMYBEI,
TERITORIJOS VIENTISUMUI
IR KONSTITUCINEI SANTVARKAI

114 straipsnis. Valstybės perversmas

1. Tas, kas organizavo ar dalyvavo sąmoksle valstybės perversmui
įvykdyti arba dalyvavo perversme,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketvertų iki dvidešimties metų.
2. Tas, kas darydamas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką
panaudojo ginkluotą jėgą arba jeigu dėl jo veikos atsirado sunkių
padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties
metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
3. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas šio straipsnio 1 ir 2
dalyse numatytame sąmoksle dalyvavęs asmuo, jeigu jis savo noru
valstybės institucijai suteikė svarbią informaciją apie rengiamą vals-
tybės perversmą.

1« Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad aukščiausią suverenią

galią Tauta vykdo tiesiogiai (referendumais) ar per demokratiškai išrinktus
atstovus ir kad valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas,
Vyriausybė ir Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 ir 5 str.).
Valstybės perversmo esmė yra siekis nušalinti teisėtą valdžią- nekonstituciniu
būdu sustabdyti valdžios institucijų ar jų vadovų veiklą, juos pakeisti arba
nepakeisti pasibaigus įgaliojimams.
2. Valstybės perversmu kėsinamasi į Lietuvos valstybės suverenitetą.
Tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra valstybės konstitucinė santvarka,
papildomu gali būti valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas,
žmogaus gyvybė, sveikata.
 3. O b j e k t y v i a i šis nusikaltimas gali pasireikšti sąmokslo
valstybės perversmui įvykdyti organizavimu, dalyvavimu tokiame są-
moksle arba dalyvavimu perversme.
4. Sąmokslas yra rengimasis įvykdyti valstybės perversmą - nušalinti
teisėtą valdžią arba trukdyti teisėtos valdžios institucijų formavimui,
užgrobti valdžią. Sąmokslas - tai asmenų ar jų grupuočių susitarimas
bendrai veikiant užgrobti ar neteisėtai išlaikyti valdžią visoje valstybės
teritorijoje arba jos dalyje arba neteisėtai pakeisti Lietuvos Respublikos
Konstituciją.
5. Sąmokslo organizavimas yra pastangos suburti asmenis, grupuotes,
organizacijas valstybės perversmui įvykdyti. Tai organizatoriaus ar
organizatorių veiksmai, kuriais siekiama sudaryti sąlygas sąmokslui. Tai
aktyvi veikla, kuri gali pasireikšti labai įvairiai. Organizatorius kuria
sąmokslo planus, numato vykdymo būdus, lenkia, verbuoja jo dalyvius,
rūpinasi finansavimu ir pan. Sąmokslo organizavimas laikomas baigtu
nusikaltimu pradėjus organizuoti sąmokslą.
6. Dalyvavimu sąmoksle laikomas dalyvavimas rengiant neteisėtą
Konstitucijos pakeitimą, valdžios užgrobimą ar neteisėtą išlaikymą.
Dalyvis žino sąmokslo, kuriame dalyvauja, tikslą bent dalį veiksmų planų,
bet kuria forma yra davęs sutikimą vykdyti su sąmokslu susijusias
pareigas. Dalyvavimas sąmoksle gali pasireikšti ir neveikimu, turint
pareigą ir galimybę atitinkamai veikti. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo
sutikimo atitinkamai veikti ar neveikti arba nuo atitinkamų veiksmų
(neveikimo), kuriuos nurodė sąmokslininkai, atlikimo.
7. Dalyvavimas perversme įmanomas ir nedalyvavus sąmoksle
valstybės perversmui įvykdyti. Tai atlikimas veiksmų arba neveikimas
turint pareigą ir galimybę atitinkamai veikti, kai tuo siekiama nušalinti
teisėtą valdžią, jos institucijų vadovus, užgrobti valdžią arba neteisėtai
išlaikyti valdžią, kurios įgaliojimai baigėsi.
8. Valstybės perversmas gali būti taikus, taip pat smurtinis. Taikus,
nesukėlęs pasipriešinimo ir represijų valstybės perversmas įmanomas ne-
teisėtai atšaukiant, pakeičiant ar papildant Lietuvos Respublikos Konsti-
tuciją, konstitucinius įstatymus ar tuos jų straipsnius, kurie apsprendžia
valstybės statusą valdžios institucijų sudarymo tvarką ir pan. Valstybės
perversmas yra smurtinis, jeigu perversmininkų tikslams pasiekti, pasi-
priešinimui nuslopinti naudojamas fizinis ar psichinis smurtas.
9. Valstybės perversmas yra formalioji nusikaltimo sudėtis,
nereikalaujanti padarinių. Atsakomybė pagal BK 114 str. 1 dalį atsiranda
už sąmokslo organizavimo faktą taip pat už dalyvavimą sąmoksle bei
perversme.
 10. Ginkluotos jėgos panaudojimas dažniausiai galimas jau vykdant
valstybės perversmą, tačiau ginkluota jėga gali būti panaudota ir sąmokslo
valstybės perversmui etape, pavyzdžiui, verčiant prisidėti prie sąmokslo
tam tikro kariuomenės dalinio vadovybę ir pan. Ginkluotos jėgos
panaudojimas negali būti tapatinamas su bet kokio ginklo panaudojimu.
Ginkluotos jėgos panaudojimu laikytinas ginkluoto būrio (pvz.,
kariuomenės dalinio, antikonstitucinės ginkluotos grupės ir pan.)
panaudojimas vykdant valstybės perversmą ar plečiant sąmokslą valstybės
perversmui įvykdyti, arba didesnio galingumo ginkluotės (pvz., kovinių
raketų, karinės aviacijos ir pan.) panaudojimas tais pačiais tikslais.
11. Sunkūs padariniai kaip valstybės perversmą kvalifikuojantis
požymis atsiranda tada, kai sąmokslas realizuojamas arba perversmas
ilgam laikui sutrikdo valstybės institucijų veiklą, perversmo metu žūva
bent vienas žmogus, sunkiai sutrikdoma bent vieno žmogaus sveikata,
padaroma didelė materialinė žala ir pan.
12. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine ty- č i a.
Asmuo suvokia, kad jis organizuoja sąmokslą valstybės perversmui
įvykdyti, kad dalyvauja rengiamame sąmoksle, taip pat vykdant valstybės
perversmą ir nori taip veikti. Sunkių padarinių atžvilgiu gali būti ir
netiesioginė tyčia.
13. Aptariamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo, nepriklausomai nuo jo pilietybės.
14. Pagal BK 114 str. 3 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės
atleidžiamas tik sąmoksle dalyvavęs asmuo, jeigu jis savo noru valstybės
institucijai suteikė svarbią informaciją apie rengiamą valstybės perversmą.
Asmuo, organizavęs sąmokslą valstybės perversmui įvykdyti, taip pat
asmuo, dalyvavęs perversme, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK
114 str. 3 dalį negali būti atleidžiamas.
15. Informavimas apie rengiamą valstybės perversmą laikomas sava n
o r i š k u, kai tai padaroma iki valstybės perversmo pradžios. Valstybės
institucijai suteikta informacija pripažįstama svarbia, jeigu ja remiantis
galima demaskuoti sąmokslininkus, užkirsti kelią valstybės perversmui.
16. Valstybės perversmas pagal BK 11 str. 6 dalį priklauso labai
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr BK 11 str komentarą).
17. Valstybės perversmas baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių
iki dvidešimties metų, o panaudojant ginkluotą jėgą arba sukėlus sunkių
padarinių - laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba
laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
115 straipsnis. Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento
gyvybę

Tas, kas kėsinosi į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę,

baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba
laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

L Lietuvos Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Kėsinantis

į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę, kėsinamasi į Lietuvos
valstybingumą. Pagrindinis nusikaltimo objektas yra Lietuvos valstybės
suverenitetas, papildomas - žmogaus gyvybė.
2. Nukentėjusiuoju gali būti tik Konstitucijos nustatyta tvarka
išrinktas ir prisiekęs Lietuvos Respublikos Prezidentas, kurio įgaliojimai
nėra pasibaigę. Nukentėjusiuoju turi būti pripažįstamas ir išrinktas
Lietuvos Respublikos Prezidentas, kuriam buvo sutrukdyta prisiekti Lie-
tuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta tvarka (pvz., dėl perversmi-
ninkų veiksmų, Vilniaus okupacijos prasidėjus karo veiksmams ir pan.j.
3. Nukentėjusiuoju pagal BK 115 str. negali būti nei Lietuvos Res-
publikos Prezidentą pavaduojantis, nei laikinai pareigas einantis asmuo.
Pavaduoti Lietuvos Respublikos Prezidentą arba laikinai eiti jo pareigas
gali Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas.
4. Komentuojamo nusikaltimo objektyvieji požymiai atitinka
nužudymo požymius (apie tai plačiau žr. BK 129 str. komentarą), tačiau
aptariamas nusikaltimas laikomas baigtu nuo kėsinimosi atimti gyvybę
pradžios (t. y. nuo pirmo veiksmo, tiesiogiai nukreipto į Lietuvos
Respublikos Prezidento gyvybės atėmimą) nepriklausomai nuo veikos
padarinių. Tiek pasikėsinimas nužudyti Lietuvos Respublikos Prezidentą,
tiek jo nužudymas yra baigtas nusikaltimas.
5. Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento sveikatą, laisvę,
orumą, nesiekiant atimti gyvybės negali būti kvalifikuojamas pagal
komentuojamą straipsnį. Grasinimas nužudyti Lietuvos Respublikos
Prezidentą, nesant rengimosi realizuoti grasinimą požymių, taip pat ne-
sudaro šio nusikaltimo sudėties.
6. Kaltininkas, rengdamasis ar pasikėsindamas atimti gyvybę Lie-
tuvos Respublikos Prezidentui, veikia tiesiogine tyčia. Kokiais motyvais
vadovaudamasis ir kokių tikslų siekdamas kaltininkas rengiasi, pasikėsina
ar nužudo Lietuvos Respublikos Prezidentą, veikos kvalifikavimui
reikšmės neturi.
7. Kai kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę turi ir
valstybės perversmo (BK 114 str.), išdavystės (BK 117 str.) arba padėjimo kitai
valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.) požymius, veika
kvalifikuotina kaip šių nusikaltimų sutaptis.
8. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, nepriklausomai nuo jo pilietybės. Asmuo nuo 14 iki 16
metų amžiaus, kėsinęsis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę, atsako už
nužudymą pagal BK 129 str. (jei atsirado padariniai) arba pasikėsinimą nužudyti
pagal BK 22 ir 129 str. (padarinių neatsirado).
9. Nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priklauso labai sunkių nusikaltimų
grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
10. Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę baudžiamas
laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki
gyvos galvos.

116 straipsnis. Kėsinimasis į kitos valstybės ar tarptautinės vie-

šosios organizacijos atstovo gyvybę

Tas, kas kėsinosi į oficialiai Lietuvos Respublikoje esančio kitos vals-

tybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba
laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

1. Kėsinantis į oficialiai Lietuvos Respublikoje esančio kitos valstybės ar

tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę sudaroma grėsmė Lietuvos
tarptautiniams santykiams. Tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra Lietuvos
valstybės saugumas, autoritetas, papildomas - žmogaus gyvybė.
2. Nukentėjusiuoju gali būti laikomas tik kitos valstybės ar tarptautinės
viešosios organizacijos atstovas, oficialiai esantis Lietuvoje. Kitos valstybės
atstovas- tai bet kurios užsienio valstybės ar vyriausybės vadovas - prezidentas,
karalius, ministras pirmininkas, kancleris ar kitaip įvardijamas aukščiausias
pareigūnas, užsienio valstybės delegacijos vadovas ar narys, diplomatas,
akredituotas Lietuvos Respublikoje ar atvykęs su specialia misija, kitas
valstybės veikėjas, oficialiai atstovaujantis užsienio valstybei. Tarptautinės
viešosios organizacijos atstovas - pavyzdžiui, Jungtinių Tautų,
Europos Sąjungos, NATO, Pasaulio banko ir kitų tarptautinių viešųjų
organizacijų pareigūnai, atstovaujantys šioms organizacijoms Lietuvoje ar
atvykę su specialia misija. O f ic i a 1 i a i Lietuvos Respublikoje esančiu
laikomas užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovas,
atvykęs į Lietuvą savo valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos
pavedimu arba Lietuvos Respublikos institucijų kvietimu. Kėsinimasis į
užsienio valstybės pilietį, esantį Lietuvoje privačiai, - turistą, verslininką,
mokslininką, žurnalistą ir pan., atstovaujantį firmai, įmonei, organizacijai, bet ne
valstybei ar tarptautinei viešajai organizacijai, nepriskiriamas komentuojamam
nusikaltimui.
3. Komentuojamo nusikaltimo objektyvieji požymiai atitinka nužudymo
(žr. BK 129 str. komentarą) požymius, tačiau aptariamas nusikaltimas laikomas
baigtu nuo kėsinimosi atimti gyvybę pradžios (t. y. nuo pirmo veiksmo,
nukreipto į gyvybės atėmimą), nepriklausomai nuo veikos padarinių. Tiek
pasikėsinimas nužudyti oficialiai Lietuvoje esantį kitos valstybės ar tarptautinės
viešosios organizacijos atstovą, tiek nužudymas yra baigtas nusikaltimas.
4. Kėsinimasis į aptariamų asmenų sveikatą, laisvę, orumą, nesiekiant
atimti gyvybės, negali būti kvalifikuojamas pagal komentuojamą straipsnį.
Tokiais atvejais baudžiamoji atsakomybė atsiranda bendrais pagrindais.
Grasinimas nužudyti užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos
atstovą, nesant rengimosi realizuoti grasinimą požymių, taip pat nesudaro šio
nusikaltimo sudėties. Tokiais atvejais kaltininkas atsako pagal BK 145 str. už
grasinimą nužudyti (apie tai plačiau žr. B K 145 str. komentarą).
5. Kaltininkas, kėsindamasis atimti gyvybę žmogui, suvokia, kad
nukentėjusysis yra užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos
atstovas Lietuvoje ir nori jį nužudyti, t. y. veikia tiesiogine tyčia.
6. Kėsinimasis į BK 116 str. nurodytų asmenų gyvybę yra nusikaltimas
valstybei nepriklausomai nuo kaltininko motyvų ir tikslų, jie gali būti nesusiję
su nukentėjusiojo statusu ar veikla. Pakanka, kad kaltininkas suvokia, jog
rengiasi, pasikėsina ar nužudo oficialiai Lietuvoje esantį kitos valstybės ar
tarptautinės viešosios organizacijos atstovą.
7. Kai kėsinimasis į kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos
atstovo gyvybę turi ir valstybės perversmo (BK 114 str.), išdavystės (BK 117
str.) arba padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.)
požymių, veika kvalifikuojama kaip šių nusikaltimų sutaptis.
 8. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus fizinis asmuo, nepriklausomai nuo jo pilietybės. Asmuo nuo 14 iki
16 metų amžiaus, kėsinęsis į Lietuvoje esančio kitos valstybės ar tarptautinės
viešosios organizacijos atstovo gyvybę, atsako už nužudymą pagal BK 129 str.
(jei atsirado padariniai) arba pasikėsinimą nužudyti pagal BK 22 ir 129 str.
(padarinių neatsirado).
9. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priklauso labai
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
10. Kėsinimasis į kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos
atstovo gyvybę baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų
arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

117 straipsnis, išdavystė

Lietuvos Respublikos pilietis, karo metu ar po karo padėties paskelbimo
perėjęs į priešo pusę arba padėjęs priešui veikti prieš Lietuvos valstybę,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.

1. Išdavystė - nusikaitimas Lietuvos valstybingumui, kurį padaro Lietuvos

Respublikos pilietis karo ar karo padėties metu. Išdavyste kėsinamasi į Lietuvos
Respublikos suverenitetą - valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą,
konstitucinę santvarką. Tai yra išdavystės objektas. BK 117 str. yra specialioji
padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.) norma.
2. Objektyviai išdavystė pasireiškia perėjimu į priešo pusę arba padėjimu
priešui veikti prieš Lietuvos valstybę, jeigu tai padaro Lietuvos Respublikos
pilietis karo metu arba po karo padėties paskelbimo.
3. Karo metas yra laikotarpis, kai paskelbtas karas arba vyksta tarptautinis
ginkluotas konfliktas, kurio dalyvė yra Lietuvos Respublika. Tai reglamentuoja
Karo padėties įstatymas („Valstybės žinios“, 2000, Nr. 92-2855).
4. Karo padėtis - Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Karo padėties
įstatymo nustatyta ypatinga teisinė padėtis, kuri įvedama prireikus ginti Tėvynę
nuo ginkluoto užpuolimo ar jo grėsmės atveju, kai kyla grėsmė Lietuvos
valstybės suverenumui ar jos teritorijos vientisumui, arba prireikus vykdyti
Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus siekiant užtikrinti valstybės
funkcijas karo metu.
 5. Karo padėtį paskelbia Seimas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 142 str. Ginkluoto užpuolimo atveju sprendimą dėl karo padėties
įvedimo visoje valstybėje ar jos dalyje priima Respublikos Prezidentas ir teikia
tvirtinti Seimui. Karo padėtis pasibaigia Seimui panaikinus Respublikos
Prezidento sprendimą dėl karo padėties įvedimo arba išnykus priežastims, dėl
kurių karo padėtis buvo įvesta, priėmus tam tikrą įstatymą.
6. Perėjimas į priešo pusę - tai perėjimas, perskridimas, kitoks perbėgimas
pas priešą. Perėjimas į priešo pusę yra ir savanoriška tarnyba priešo
kariuomenėje ar kitose represinėse institucijose.
7. Priešu laikoma valstybė, su kuria Lietuva yra karo padėtyje arba su kuria
vyksta ar gresia ginkluotas konfliktas, dėl ko paskelbta karo padėtis.
8. Padėjimas priešui veikti prieš Lietuvos valstybę gali pasireikšti įvairiais
ardomaisiais veiksmais. Tai bet kurie veiksmai tiek vykdant priešo užduotį, tiek
savo iniciatyva siekiant jam padėti veikti prieš Lietuvos valstybę. Kai pagalba
priešui suteikiama padarant kitą sunkų, griežčiau už išdavystę baudžiamą
nusikaltimą, pavyzdžiui, nužudymą, teroro aktą ir pan., veika kvalifikuojama
kaip išdavystės ir to kito nusikaltimo sutaptis. Kitus nusikaltimus, pavyzdžiui,
šnipinėjimą, žmogaus sužalojimą turto sunaikinimą apima BK 117 str.
9. Komentuojamas nusikaltimas laikomas baigtu nuo perėjimo į priešo pusę
momento, o padėjimo priešui atveju - nuo veikos, kuria norima padėti priešui,
atlikimo momento, nepriklausomai nuo tokios veikos rezultato, padarinių.
Išdavystė yra formali nusikaltimo sudėtis, padariniai turi reikšmės tik bausmės
individualizavimui. Kontakto su priešu užmezgimas, įsipareigojimas, pažadas
veikti jo interesais, traktuotinas kaip rengimasis išdavystei.
10. Išdavystė padaroma tik t i e s i o g i n e tyčia. Asmuo suvo kia, kad jis
karo metu ar esant karo padėčiai pereina į priešo pusę arba padeda priešui veikti
prieš Lietuvos valstybę ir to nori. Kokiais motyvais vadovaudamasis ir kokių
asmeniškų tikslų siekdamas jis tai daro nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės
neturi. Tai gali būti padaryta tiek dėl priešiškumo savo valstybei, tiek dėl keršto
ar savanaudiškų paskatų, (pvz., už atlyginimą), tiek dėl psichinės prievartos ar
šantažo poveikyje.
11. Išdavystės subjektu gali būti pakaltinamas, tik Lietuvos Respublikos
pilietis nuo 16 metų. Juo gali būti tiek karys, tiek civilis asmuo. Užsienietis, taip
pat ir nuolatinis Lietuvos Respublikos gyven
tojas, už perėjimą į priešo pusę ir už padėjimą priešui veikti prieš Lietuvos
valstybę karo ar karo padėties metu atsako pagal BK 118 str.
12. Išdavystė pagal BK 11 str. 6 dalį priklauso labai sunkių nusikaltimų
grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarų).
13. Išdavystė baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos
metų.

118 straipsnis. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos

Respubliką

Tas, kas padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos
Respubliką - jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos
vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią,
baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.
(Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d.
(Žin., 2003, Nr. 38-1733) redakcija)

1. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką-nusikaltimas

Lietuvos valstybingumui, kurį asmuo padaro taikos metu arba iškilus karo
(ginkluoto konflikto) grėsmei, bet dar nepaskelbus karo padėties. Šio
nusikaltimo, kaip ir išdavystės, objektas yra Lietuvos Respublikos suverenitetas
- jos nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka.
2. Suverenitetas yra svarbiausias valstybės savarankiškumo požymis ir
priklauso Tautai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 str.). Niekas negali
varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių
suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas
prievarta kėsinasi (Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir
konstitucinę santvarką (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 str.
2 d.). Gynybos ir ekonomikos galia yra valstybės suvereniteto garantai.
3. Padėjimas kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos
Respubliką yra įvairiausios veikos, kuriomis siekiama, norima palengvinti bet
kuriai užsienio valstybei ar jos organizacijai vykdyti žvalgybinę ar kitokią
ardomąją veiklą prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, teritorijos
vientisumą, konstitucinę santvarką, gynybos ar ekonomikos galią. Kitos
valstybės
organizacija gali būti tiek valstybinė, tiek nevalstybinė. Dažniausiai sutinkama
padėjimo kitai valstybei forma yra šnipinėjimas, kuris sudaro savarankišką
nusikaltimą ir kvalifikuojamas pagal BK 119 str. (specialioji norma).
4. Objektyviai padėjimas yra siejamas su ryšių su kitos valstybės ar
organizacijos atstovais užmezgimu. Tuo tikslu kaltininkas veikia arba pagal
gautą užduotį, arba savo iniciatyva ir nuožiūra. Šis nusikaltimas gali būti
padaromas veikimu ir neveikimu.
5. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką gali būti
išreikštas kito nusikaltimo padarymu. Tokiais atvejais kaltininko veiksmai
kvalifikuojami kaip nusikaltimų sutaptis, išskyrus šnipinėjimą ir kolaboravimą
(BK 119 ir 120 str.), kurie yra savarankiškos padėjimo formos. Padėjimas gali
būti išreikštas veikomis, nesudarančiomis kito nusikaltimo sudėties. Šių veikų
ratas labai platus, tačiau jas apjungia jų paskirtis - padėti veikti prieš Lietuvos
Respubliką. Tai gali būti, pavyzdžiui, tik įsikūrimas nurodytoje vietovėje,
įsidarbinimas nurodytoje įstaigoje, agentų verbavimas užsienio specialioms
tarnyboms, pagalba užsienio agentams įgyti dokumentus, įsidarbinti, tokios
veiklos finansavimas ir pan. Taigi padėjimas gali būti tiek intelektualinis, tiek
fizinis.
6. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiką, kuria norima padėti. Galimos
stadijos, pavyzdžiui, bandymas nustatyti ryšį su užsienio valstybės agentu,
padėjimo planų sudarymas ir pan. sudaro rengimosi padaryti nusikaltimą stadiją.
7. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine t y - č i a.
Kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais ar neveikimu padeda veikti prieš
Lietuvos Respubliką ir nori taip elgtis. Motyvai, kuriais kaltininkas vadovavosi,
gali būti įvairūs, jie veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
8. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus fizinis asmuo. Juo gali būti tiek Lietuvos Respublikos pilietis, tiek
užsienietis.
9. Šis nusikaltimas pagal BK 11 str. 5 dalį priklauso sunkių nusikaltimų
grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
10. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką baudžiamas
laisvės atėmimu iki septynerių metų.
119 straipsnis. Šnipinėjimas
1. Tas, kas turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organi-
zacijai pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos
Respublikos valstybės paslaptis, arba šią informaciją perdavė užsienio
valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų.
2. Tas, kas vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį
pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė informaciją, kuri yra
Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitą užsienio valstybės
žvalgybą dominančią informaciją,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų. (Lietuvos
Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495. įsigal. 2003 m. gegužės 1 d (Žin.. 2003,
Nr. 38-1733) redakcija)

1. Šnipinėjimas yra atskira BK 118 str. numatyto nusikaltimo - padėjimo

kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką - forma. Šnipinėjimo
pavojingumą apsprendžia tai, kad labai svarbi informacija, kuri yra valstybės
paslaptis, arba kita informacija, kuria domisi užsienio žvalgyba, gali išeiti iš
valstybės žinios ir būti panaudota prieš jos interesus. Šnipinėjimas sudaro
sąlygas daryti kitus nusikaltimus valstybės nepriklausomybei, teritorijos
vientisumui ir konstitucinei santvarkai, taigi sudaro pavojų Lietuvos valstybės
saugumui. Tiesioginis šio nusikaltimo objektas - Lietuvos valstybės saugumas.
2. Šnipinėjimo dalykas - tam tikra informacija ir tokią informaciją
teikiantys materialūs dalykai. Šnipinėjimo dalyku gali būti dvejopo pobūdžio
informacija:
1) informacija, esanti Lietuvos Respublikos valstybės paslaptimi;
2) informacija, nesanti valstybės paslaptimi, tačiau ja domisi užsienio
žvalgyba.
3. Valstybės paslaptis - politiniai, ekonominiai, kariniai, teisėtvarkos,
mokslo ir technikos duomenys, kurių praradimas ar atskleidimas gali pažeisti
Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę galią, pakenkti
Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai, politiniams interesams, sukelti
pavojų žmogaus gyvybei bei sveikatai, jo konstitucinėms teisėms (Valstybės ir
tarnybos paslapčių įstatymo 2 str. 2 d. („Valstybės žinios“, 1999, Nr. 105-3019)).
 Valstybės paslaptimi gali būti pripažinti duomenys, kurių sąrašas yra
nustatytas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 str. Šis įstatymas taip
pat nustato tvarką, pagal kurią institucijos - valstybės paslapčių subjektai
sudaro detalius valstybės paslaptį sudarančių dokumentų, duomenų,
informacijos, kuri yra susijusi su jų veikla, sąrašus ir suteikia atitinkamas
slaptumo žymas.
4. Objektyviai šnipinėjimas gali pasireikšti atitinkamos informacijos
pagrobimu, pirkimu, kitokiu rinkimu turint tikslą ją perduoti kitai
valstybei, taip pat tokios informacijos perdavimu užsienio valstybei.
5. P a g r o b i m a s yra informacijos rinkimo rūšis. Pavyzdžiui, pa-
grobiami dokumentai, brėžiniai, vaizdo, garso įrašai, gaminiai, detalės ir
pan. Kai pagrobiamas dalykas turi ir materialią vertę, veika sudaro
šnipinėjimo ir nusikaltimo nuosavybei sutaptį. Pagrobimas gali būti slaptas
ir atviras, apgaulės būdu, naudojantis pasitikėjimu.
6. P i r k i m u laikoma informacija, gauta už materialinį atlyginimą,
mainais.
7. Kitoks rinkimas yra bet kuriuo (aukščiau neaptartu) būdu duomenų
ar dalykų, teikiančių informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės
paslaptis, arba kitos, užsienio valstybės žvalgybos užsakytos informacijos
gavimas. Rinkimo būdai gali būti labai įvairūs: pavyzdžiui, informacijos
gavimas stebint objektus, reiškinius, juos fiksuojant, klausantis ar įrašant
pokalbius ir pan. Informacija gali būti gaunama naudojant fizinį ar psichinį
smurtą arba šantažuojant. Tokiais atvejais veika gali sudaryti šnipinėjimo
ir nusikaltimo žmogaus gyvybei ar sveikatai sutaptį.
8. Informacijos perdavimas užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų
atstovui - neteisėtas atitinkamų duomenų pranešimas žodžiu, raštu,
internetu, pateikiant susipažinti ir pan., taip pat tam tikrų dalykų, daiktų
perdavimas, persiuntimas, parodymas.
9. Šnipinėjimo adresatas ar užsakovas gali būti bet kuri užsienio
valstybė ar jos organizacija ar jų atstovas, esantis tiek užsienyje, tiek
Lietuvoje.
10. Šnipinėjimas, numatytas BK 119 str. 1 dalyje, laikomas baigtu
nusikaltimu, kai asmuo savo iniciatyva, o ne vykdydamas užsienio su-
bjekto užduotį, pradeda rinkti tam tikrą informaciją turėdamas tikslą ją
perduoti tam tikram adresatui ir bent dalį jos įgyja. Jeigu asmuo tokią
informaciją turi legaliai, šnipinėjimas laikomas baigtu tą informaciją ar
bent jos dalį savo iniciatyva perdavus adresatui nepriklausomai, ar adre-
satas susipažino sujos turiniu ar ne, perdavėją į užsienį ar neperdavė.
 Nepavykęs bandymas rinkti tam tikrą informaciją minėtam tikslui
laikomas pasikėsinimu šnipinėti.
11. Šnipinėjimas yra sunkesnis nusikaltimas ir kvalifikuojamas pagal
BK 119 str. 2 dalį, kai informacija, kuri yra Lietuvos Respublikos
valstybės paslaptis, pagrobiama, perkama ar kitaip renkama arba per-
duodama ne savo iniciatyva ir nuožiūra, o vykdant kitos valstybės ar jos
organizacijos užduotį. Kvalifikuotu šnipinėjimu pripažįstamas ir kitokios
informacijos, nesančios Lietuvos Respublikos valstybės paslaptimi,
pagrobimas, pirkimas ar kitoks rinkimas, jeigu tai daroma vykdant kitos
valstybės ar jos organizacijos užduotį, kuri domina užsienio valstybės
žvalgybą.
12. In formac ij a, dominanti užsienio valstybės žvalgybą, nesanti
valstybės paslaptimi, gali būti tarnybos, komercinė, profesinė paslaptis
arba visiškai neįslaptinta informacija ar dalykai. Tai gali būti tam tikros
vietovės grunto mėginys, transporto mazgo nuotrauka ar schema,
publikacijos laikraščiuose tam tikra tematika ir pan. Tokie duomenys
užsienio valstybės žvalgybai gali būti reikalingi rengiant ardomosios
veiklos strateginius planus, analitiniam darbui.
13. Informacija, dominanti užsienio valstybės žvalgybą, reiškia, kad
būtent tokią informaciją užsakė užsienio žvalgybos atstovas ar jo įgaliotas
asmuo.
14. Šnipinėjimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia,
kad atlieka veiksmus, nurodytus straipsnio dispozicijoje, t. y. pagrobia,
perka ar kitaip renka turėdamas tikslą perduoti arba perduoda atitinkamo
pobūdžio informaciją atitinkamam adresatui ir nori tai padaryti. Veikos
motyvai gali būti įvairūs: savanaudiškumas - kai šnipinėjama už
atlyginimą, kerštas, neapykanta - dėl to siekiama pakenkti Lietuvos
valstybei arba baimė, kai tai daroma dėl psichinės prievartos, šantažo.
15. Šnipinėjimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo. Juo gali būti tiek Lietuvos Respublikos pilietis,
tiek užsienietis, tiek užsienio valstybės ar jos organizacijos agentas, tiek
asmuo, veikiantis savo iniciatyva (BK 119 str. 1 d. atveju). Tais atvejais,
kai Lietuvos pilietis šnipinėja karo metu ar po karo padėties paskelbimo,
jo veika kvalifikuojama kaip išdavystė (BK 117 str.).
16. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatytas šnipinėjimas pagal
BK 11 str. 5 dalį priklauso sunkių, 2 dalyje - pagal BK 11 str. 6 dalį - labai
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str. komentarą).
 17. Šnipinėjimas baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties
metų, o vykdant kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį - laisvės
atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų.

120 straipsnis. Kolaboravimas

Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs
neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti
Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai val-
džiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki
penkerių metų.

1. Kolaboravimas (lot. kollaboro - bendradarbiauju) yra veikos, iš

esmės tapačios išdavystei (BK 117 str.) ir padėjimu kitai valstybei veikti
prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.), jeigu tai daroma okupacijos ar
aneksijos sąlygomis.
2. Okupacija (lot. occupatio - užėmimas) yra laikinas Lietuvos
valstybės teritorijos ar jos dalies užėmimas kitos valstybės pajėgomis ir
faktiškas jos valdymas. Teritorija yra okupuota, jei ji iš tikrųjų yra priešo
ginkluotųjų pajėgų valdžioje. Okupacijos būdas - naudojama karinė jėga ar
ne - okupacijos režimui reikšmės neturi.
3. Aneksija (lot. annexio - prijungimas) yra Lietuvos Respublikos
teritorijos ar jos dalies prijungimas prie kitos valstybės.
4. Kolaboravimo pavojingumą apsprendžia tai, kad bendradarbiaujant
su Lietuvą okupavusios ar aneksavusios valstybės valdžios institucijomis
padedama įtvirtinti neteisėtą valdžią, t. y. veikiama prieš Lietuvos
valstybę, jos suverenitetą. Tai yra šio nusikaltimo objektas.
5. Objektyviai kolaboravimas yra veika, panaši į išdavystę ir į
padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką, nes asmuo
padeda veikloje, kuri yra priešiška Lietuvos valstybės interesams, tačiau
tai daro okupacijos ar aneksijos sąlygomis.
6. Padėjimas neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar
aneksiją yra, pavyzdžiui, dalyvavimas marionetinėje vyriausybėje;
padėjimas slopinti Lietuvos pasipriešinimą - tarnavimas okupacinės
valdžios represinėse institucijose, patriotų įskundimas; kitoks talkinimas
neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką - pavyzdžiui, okupantų
ideologijos skleidimas.
 7. Kolaboravimas yra privilegijuota išdavystės (BK 117 str.) ir pa-
dėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.)
sudėtis. Kitaip nei išdavystės ir padėjimo atveju, kolaboravimo atveju
priešiškos Lietuvai valstybės veikloje Lietuvos pilietis dalyvauja jau
okupavus ar aneksavus Lietuvą ar jos dalį ir kolaborantas, esantis oku-
puotoje teritorijoje, padeda įtvirtinti okupaciją. Todėl būtinas, apspren-
džiantis veikos kvalifikavimą požymis yra tai, kad priešui padedama
okupacijos ar aneksijos sąlygomis. Kolaboravimo, kaip ir išdavystės
sudėtis yra formalioji, nereikalaujanti realių žalingų padarinių.
8. Kolaboravimas, pasireiškęs genocidu, karo nusikaltimų padarymu,
nužudymu, kankinimu ir pan., kvalifikuojamas kaip atitinkamas sunkesnis
nusikaltimas.
9. Kolaboruojama tiesiogine tyčia, suvokiant, kad taip talkinama
neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką ir to norint. Kokiais
motyvais vadovaudamasis ir kokių asmeninių tikslų siekdamas
kolaborantas tai daro, reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui neturi. Į tai
(savo iniciatyva veikė, ar buvo verčiamas tai daryti) atsižvelgiama skiriant
bausmę.
10. Kolaboravimo subjektu gali būti pakaltinamas, tik Lietuvos
Respublikos pilietis, sulaukęs 16 metų amžiaus asmuo. Lietuvos gy-
ventojas, neturintis Lietuvos Respublikos pilietybės, pagal BK 120 str.
neatsako.
H. Lietuvos Respublikos piliečiai, kolaboravę sovietinės okupacijos ir
aneksijos metais, pagal BK 120 str. negali būti traukiami baudžiamojon
atsakomybėn, nes tokia norma BK buvo papildytas 1998 metais ir ji neturi
grįžtamosios galios. Jeigu kolaboranto veikoje yra nusikaltimų
žmoniškumui ar karo nusikaltimų požymių, jis trauktinas atsakomybėn už
tuos nusikaltimus, nes šie straipsniai turi grįžtamąją galią ir šiems
nusikaltimams netaikomi senaties terminai (apie tai plačiau žr. BK 3 ir 95
str. komentarus).
12. Kolaboravimas pagal BK 11 str. 4 dalį priklauso apysunkių nu-
sikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str komentarą).
13. Kolaboravimas baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.
121 straipsnis. Antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimas
ir veikla

Tas, kas kūrė organizacijas ar ginkluotas grupes, turinčias tikslą netei-

sėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsintis į
jos nepriklausomybę, pažeisti teritorijos vientisumą, arba dalyvavo
tokių organizacijų ar grupių veikloje,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.

1. Komentuojamu nusikaltimu kėsinamasi į Lietuvos Respublikos

suverenitetą - valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, kons-
titucinę santvarką. Objektas - valstybės suverenitetas.
2. Objektyviai nusikaltimas gali būti padaromas šiomis veikomis: a)
organizacijos, kurios tikslas yra neteisėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės
konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę, pažeisti teritorijos
vientisumą, kūrimu; b) ginkluotos grupės tais pačiais tikslais kūrimu; c)
dalyvavimu tokios organizacijos ar grupės veikloje.
3. Antikonstitucinė organizacija yra trijų ar daugiau asmenų
susivienijimas, kurio narius sieja pastovūs tarpusavio ryšiai, vaidmenų ar
užduočių pasiskirstymas ir kurio tikslas - pažeisti Lietuvos Respublikos
suverenitetą, t. y. daryti įvairius nusikaltimus siekiant neteisėtu būdu
pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsintis įjos
nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą.
4. Ginkluota grupė yra trijų ar daugiau asmenų grupė, turinti bent
vieną šaunamąjį ginklą, sprogmenį ar nešaunamąjį ginklą, kurios narius
sieja pastovūs tarpusavio ryšiai ir kurios tikslas - rengti ir daryti tokius pat
nusikaltimus kaip ir antikonstitucinės organizacijos.
5. Organizacijos ar ginkluotos grupės kūrimas - organizatoriaus ar
organizatorių veiksmai, kuriais norima ir siekiama suburti, sutelkti
antikonstitucinę organizaciją ar ginkluotą grupę, kurios tikslas būtų
sudaryti sąlygas kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą. Kūrimas gali
pasireikšti susitarimu burti tokią organizaciją ar grupę, narių jai
verbavimu, kurstymu, lenkimu, vertimu dalyvauti joje, organizacijos ar
grupės veiklos planų sudarymu, darytinų nusikaltimų rengimu,
organizacijos veiklos materialinės bazės, finansavimo parūpi- nimu ir pan.
Nusikaltimas laikomas baigtu organizatoriui pradėjus kurti tokią
organizaciją, burti grupę.
6. Pagal BK 121 str. atsako ir asmenys, dalyvavę tokios organizacijos
ar grupės v e i k 1 o j e - žinoję antikonstitucinius
 organizacijos ar grupės tikslus, žinoję ar bent numanę jos veiksmų pla nus
ir bet kuria forma dalyvavę tuos planus ar bent dalį jų realizuojant.
7. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. suvokiant,
kokio pobūdžio organizacija ar grupė kuriama, kokioje organizacijoje ar grupėje
dalyvaujama, numatant, kad tokia veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos
suverenitetą.
8. Antikonstitucinės organizacijos ar ginkluotos grupės padaryti atskiri
nusikaltimai valstybei, žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei ir kiti
inkriminuojami tiems organizacijos nariams, kurie dalyvavo juos rengiant ar
vykdant.
9. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo, nepriklausomai nuo jo pilietybės.
10. Antikonstitucinės organizacijos ar ginkluotos grupės kūrimas siekiant
įvykdyti valstybės perversmą kvalifikuojamas pagal BK 114 str.
11. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 5 dalį priklauso sunkių
nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
12. Antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimas ir veikla baudžiamas
laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.

122 straipsnis. Vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respub-

likos suverenitetą

Tas, kas viešai ragino smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos

suverenitetą - pakeisti jos konstitucinę santvarką, nuversti teisėtą
valdžią, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos
vientisumą, šiems tikslams kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus
šiame skyriuje numatytus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos
valstybę, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

L Komentuojamu nusikaltimu kėsinamasi į Lietuvos Respublikos

suverenitetą - valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę
santvarką. Tai yra šio nusikaltimo objektas.
2. Objektyviai nusikaltimas gali būti padaromas šiomis veikomis: a) viešais
raginimais smurtu pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką; b)
viešais raginimais smurtu nuversti teisėtą valdžią;
c) viešais raginimais smurtu kėsintis į Lietuvos Respublikos nepriklausomybę;
d) viešais raginimais smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos
teritorijos vientisumą; e) viešais raginimais kurti ginkluotas grupes suminėtais
tikslais; f) viešais raginimais daryti nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos
valstybę.
3. Raginimas suprantamas kaip apskritai žmonių ar specifinių jų grupių
skatinimas, lenkimas, kurstymas atitinkamai veikti. Tokie raginimai gali būti
adresuoti užsienio valstybei ar valstybėms, jų organizacijoms ar piliečiams,
Lietuvos gyventojams ar jų daliai, pavyzdžiui, pagal tautybę, profesiją, socialinę
padėtį ir pan.
4. Viešumas reiškia, kad raginimai skirti neapibrėžtam ar konkrečiam
asmenų ratui. Tai gali būti daroma žodžiu - kalbant mitinge, susirinkime, per
radiją, televiziją arba raštu - platinamuose atsišaukimuose, rezoliucijose,
spaudoje arba platinant tam tikro turinio garso, vaizdo įrašus, įskaitant internetą,
literatūrą, kitus kūrinius.
Privatus, neviešas konkretaus asmens ar asmenų raginimas, lenkimas,
kurstymas smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą-padaryti veikas,
nurodytas B K 122 str. dispozicijoje, nesudaro komentuojamo nusikaltimo
sudėties. Tokie raginimai traktuotini kaip kurstymas daryti konkretų
nusikaltimą.
5. Komentuojamas nusikaltimas laikomas baigtu viešai paskelbus,
paskleidus, pateikus tokius raginimus nepriklausomai nuo padarinių. Veikai
kvalifikuoti reikšmės neturi kiek žmonių buvo raginta ir kokį poveikį tie
raginimai jiems padarė.
6. Aptariamo turinio ir paskirties atsišaukimų, pasisakymų, rezoliucijų,
spaudinių, įrašų kūrimas, gaminimas ar laikymas turint tikslą juos platinti,
skelbti, t. y. turint tikslą viešai raginti smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos
suverenitetą, yra rengimasis padaryti šį nusikaltimą. Pažymėtina, kad
vadovaujantis BK 21 str. 1 dalimi rengimasis padaryti BK 122 str. numatytą
nusikaltimą neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (apie tai plačiau žr BK 21
str. komentarą). Kita vertus, būtinas atidus vertinimas, ar asmuo neatliko tokių
veiksmų, kurie sudaro baigtą nusikaltimą arba pasikėsinimą (pvz., atitinkamo
turinio rašytinių atsišaukimų išsiuntimas adresatams laikytinas pasikėsinimu
viešai raginti smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, net jei šie
atsišaukimai nepasiekė adresatų arba nebuvo (negalėjo būti) perskaityti.
7. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad
viešai ragina smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, daryti
atitinkamus nusikaltimus ir nori taip veikti. Nusikaltimo motyvai ir asmeniniai
kaltininko tikslai gali būti įvairūs, neturintys įtakos veikos kvalifikavimui, įjuos
atsižvelgiama tik individualizuojant bausmę.
8. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo. Juo gali būti tiek Lietuvos Respublikos pilietis, tiek
užsienietis. Jeigu veiksmus, nurodytus komentuojamoje normoje, padaro
Lietuvos Respublikos pilietis siekdamas padėti kitai valstybei veikti prieš
Lietuvos valstybę, jo veika kvalifikuotina kaip išdavystė (BK 117 str.) arba
padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.).
9. Komentuojamas straipsnis pagal BK 11 str. 4 dalį priklauso apysunkių
nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
10. Vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą
baudžiami laisvės atėmimu iki penkerių metų.

123 straipsnis. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais

Tas, kas būdamas įgaliotas atstovauti Lietuvos Respublikai palaikant
santykius su kita valstybe ar kitos valstybės organizacija ar tarptau-
tinėje viešojoje organizacijoje viršijo įgaliojimus arba sąmoningai
neatliko pareigų, arba netinkamai jas atliko ir dėl to padarė Lietuvos
Respublikos interesams prieštaraujančią veiką, dėl kurios padaryta ar
galėjo būti padaryta didelės žalos,
baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.

L Komentuojamas straipsnis yra specialioji nusikaltimo valstybės tarnybai ir

viešiesiems interesams - piktnaudžiavimo (apie tai plačiau žr. BK 228 str.
komentarą) atžvilgiu norma.
2. Asmens, įgalioto atstovauti Lietuvos valstybei santykiuose su kita
valstybe, kitos valstybės organizacija ar tarptautinėje viešojoje organizacijoje,
piktnaudžiavimas tais įgaliojimais daro pavojų Lietuvos valstybės interesams.
Šio nusikaltimo objektas yra valstybės saugumas ir autoritetas, prestižas.
3. K i t a v a 1 s t y b ė - bet kuri valstybė, su kuria Lietuvos Respublika
palaiko santykius. Kitos valstybės organizacija - tiek valstybinė institucija, tiek
visuomeninė, privati organizacija, pavyzdžiui, firma, vykdanti Lietuvos
valstybės užsakymą ar privatizuojanti Lietuvos įmonę, ir pan. Tarptautinė
viešoji organizacija - Jungtinės Tautos, Europos Taryba, Europos Sąjunga, Pa-
saulio bankas ir pan.
 4. Objektyviai piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais gali pasireikšti: a) į
g a 1 i o j i m ų v i r š i j i m u, t. y. veiksmų, kuriuos atlikti asmuo nebuvo
įgaliotas, atlikimu; b) sąmoningu pareigų neatlikimu - neatlikimu tų veiksmų,
kuriuos buvo įgaliotas atlikti; c) sąmoningu netinkamu pareigų a 11 i k i m u.
Visiems trims atvejams būdinga tai, kad padaryta veika prieštarauja Lietuvos
Respublikos interesams. Be to, būtinas šio nusikaltimo objektyvus požymis yra
didelė žala arba reali tokios žalos kilimo grėsmė. Didelė žala, kaip
piktnaudžiavimo oficialiais įgaliojimais realus ar galimas padarinys, yra
vertinamasis požymis. Žala gali būti materiali ar negautos naudos pavidalo,
politinė, valstybės įvaizdžio ir pan. Nusikaltimas laikomas baigtu pareigūnui
viršijus įgaliojimus, sąmoningai neatlikus pareigų arba sąmoningai netinkamai
atlikus savo pareigas, jeigu dėl to Lietuvos valstybė patyrė didelę žalą arba kilo
reali tokios žalos grėsmė.
5. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais gali būti labai įvairus,
pavyzdžiui, nepriimtinos, žalingos Lietuvos interesams sutarties pasirašymas
arba priimtinos, naudingos nepasirašymas, neteisingų duomenų derybose
pateikimas ir 1.1. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais gali pasireikšti ir kito
nusikaltimo padarymu: valstybės paslapties atskleidimu, valstybės paslapties
praradimu, kyšio priėmimu, papirkimu, sukčiavimu ir pan. Jeigu
piktnaudžiaujant oficialiais įgaliojimais kartu padaromas ir kitas sunkesnis už
piktnaudžiavimą oficialiais įgaliojimais nusikaltimas, kaltininko veika
kvalifikuojama pagal BK 123 str. ir BK straipsnį, numatantį atsakomybę už kito
sunkesnio nusikaltimo padarymą.
6. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais yra tyčinis nusikaltimas.
Kaltininkas suvokia, jog piktnaudžiauja savo įgaliojimais, atlieka veiksmus ar
neatlieka pareigų, kad tai prieštarauja Lietuvos valstybės interesams ir gali
padaryti jai didelės žalos. Tais atvejais, kai kaltininkas nori tokios žalos, veika
gali būti laikoma sunkesniu nusikaltimu - padėjimu kitai valstybei veikti prieš
Lietuvos Respubliką (BK 118 str.) arba išdavyste (BK 117 str.).
7. Šio nusikaltimo subjektas yra specialusis - tai pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus asmuo, oficialiai įgaliotas atstovauti Lietuvos Respublikai
palaikant santykius su kita valstybe, kitos valstybės organizacija ar tarptautinėje
viešojoje organizacijoje. Įgalioti atstovauti Lietuvai su kitomis valstybėmis ir jų
organizacijomis yra Lietuvos Respublikos Prezidentas, ambasadoriai, kiti
diplomatai, Ministras Pirmininkas, kiti pareigūnai pagal pareigas arba specialiu
įgaliojimu.
 4. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais pagal BK 11 str. 5 dalį
priklauso sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
5. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais baudžiamas laisvės atėmimu iki
aštuonerių metų.

1231 Straipsnis. Tarptautinių sankcijų pažeidimas

1. Tas, kas pažeidė Lietuvos Respublikoje įgyvendinamas tarptautines
sankcijas ir dėl to padarė didelės žalos Lietuvos Respublikos intere-
sams,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2169, įsigal. nuo Lietuvos Respublikos
įstojimo į Europos Sąjungą dienos (Žin., 2004, Nr. 72-2492) redakcija)

1. Nekarinių tarptautinių sankcijų, kurias nustato Jungtinės Tautos ir kitos

tarptautinės organizacijos bei Europos Sąjunga, įgyvendinimą Lietuvos
Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų
tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymas („Valstybės žinios“, 2004, Nr. 68-
2369). Tiesiogiai tarptautinių sankcijų įgyvendinimą Lietuvoje nustato ir keičia
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriais nustatoma, kokios
tarptautinės sankcijos įgyvendinamos, jų įgyvendinimo trukmė, sąlygos, galimos
išimtys ir subjektai, dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės sankcijos. Tačiau
Europos Sąjungos reglamentai dėl tarptautinių sankcijų ir jų įgyvendinimo
išimčių, priimti remiantis Europos Bendrijos steigimo sutartimi, yra tiesiogiai
taikomi Lietuvos Respublikoje nuo jų įsigaliojimo.
2. Tarptautinės sankcijos - Jungtinių Tautų, kitų tarptautinių organizacijų
sprendimų ir Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų
apribojimų ir įpareigojimų visuma. Tarptautinės sankcijos gali būti ekonominės,
finansinės, politinės, susisiekimo, visuomeninės, taip pat kitokius apribojimus ir
įpareigojimus nustatančios sankcijos.
3. Lietuvos Respublikos interesai yra šio nusikaltimo objektas. Pažeidžiant
tarptautines sankcijas kėsinamasi į Lietuvos valstybės interesus plačiausia
prasme. Tai gali būti taikaus sambūvio, nacionalinio saugumo, tarptautinių
santykių ir ekonominio stabilumo,
Lietuvos valstybės patikimumo ir autoriteto tarptautinėje bendrijoje interesai.
4. Objektyviai komentuojamas nusikaltimas gali pasireikšti tarptautinių
ekonominių, finansinių, politinių, susisiekimo, visuomeninių sankcijų, taip pat
kitokius apribojimus ir įpareigojimus nustatančių tarptautinių sankcijų
pažeidimu, t. y. jų nevykdymu arba nepakankamu vykdymu.
5. Ekonominių sankcijų pažeidimai - civilinės, dvigubos paskirties prekių,
karinės įrangos, paslaugų ir technologijų importo, eksporto, reeksporto ir
tranzito, įskaitant tarpininkavimą, apribojimų nesilaikymas; prekybos su
subjektais, dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės sankcijos, apribojimų
nepaisymas; Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų ekonominės
veiklos valstybėje ar teritorijoje, dėl kurios įgyvendinamos tarptautinės
sankcijos, apribojimų pažeidimas; subjektų, dėl kurių įgyvendinamos
tarptautinės sankcijos, ekonominės veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje
apribojimų nepaisymas.
Eksportu laikomas prekių išvežimas arba išsiuntimas iš Europos Bendrijos
muitų teritorijos, programinės įrangos bei technologijų perdavimas faksu,
telefonu ar kitu būdu ir (ar) kitomis elektroninėmis priemonėmis į paskirties
vietą už Europos Bendrijos muitų teritorijos ribų; paslaugų teikimas už Europos
Bendrijos muitų teritorijos ribų. Žodinis technologijos perdavimas telefonu šiai
sąvokai priklauso tais atvejais, kai ši technologija yra aprašyta dokumente, iš
kurio esminė technologijos aprašymo dalis yra perskaitoma ar apibūdinama
telefonu.
Importas - prekių įvežimas arba atsiuntimas į Europos Bendrijos muitų
teritoriją, programinės įrangos bei technologijų perdavimas faksu, telefonu ar
kitu būdu ir (ar) kitomis elektroninėmis priemonėmis iš už Europos Bendrijos
muitų teritorijos ribų; paslaugų gavimas iš už Europos Bendrijos muitų
teritorijos ribų.
6. Finansinių sankcijų pažeidimai -tai subjektų, dėl kurių įgyvendinamos
tarptautinės sankcijos, teisių valdyti, naudoti ir disponuoti pinigais, vertybiniais
popieriais, daiktais, kitu turtu ir turtinėmis teisėmis, apribojimų nepaisymas;
mokėjimų apribojimų subjektams, dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės
sankcijos, nepaisymas; kitų finansinės veiklos apribojimų pažeidimas.
7. Politinių sankcijų pažeidimai -tai oficialių vizų apribojimo pažeidimas;
kelionių į valstybę ar teritoriją, dėl kurios įgyvendinamos tarptautinės sankcijos,
ar per šią valstybę arba teritoriją apribojimų pažeidimas; apribojimų atvykti ar
keliauti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją asmenims, dėl kurių
įgyvendinamos tarp
tautinės sankcijos, pažeidimas; diplomatinių santykių apribojimų ir kitų politinio
ir diplomatinio poveikio priemonių nepaisymas.
8. Susisiekimo sankcijų pažeidimai - transporto (geležinkelių, kelių,
vandens oro), pašto, elektroninių ryšių ir (ar) kitokių ryšių ir susisiekimo su
subjektais, dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės sankcijos, apribojimų
pažeidimas.
9. Visuomeninių sankcijų pažeidimai -kultūrinių, mokslo, švietimo, sporto
ir kitokių visuomeninių ryšių su subjektais, dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės
sankcijos, apribojimų pažeidimas.
10. Didelė žala Lietuvos interesams yra būtinas šio nusikaltimo
objektyvusis požymis. Lietuvos Respublikos įgyvendinamų tarptautinių sankcijų
pažeidimas yra nusikaltimas tik tuo atveju, jeigu dėl to pažeidimo buvo padaryta
žalos Lietuvos valstybės interesams ir padaryta žala yra didelė. Labiausiai
tikėtina tokiais atvejais žala yra politinė - tarptautinių santykių, valstybės
įvaizdžio pablogėjimas, valstybės institucijų veiklos sutrikdymas, taip pat
materialinė, įskaitant negautą naudą. Didelė žala iš esmės yra vertinamasis
požymis, konstatuojamas kiekvienu atveju atsižvelgiant į padarinių, kuriuos
sukėlė konkretus tarptautinių sankcijų pažeidimas, visumą.
11. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyč i
a. Kaltininkas suvokia, kad jis pažeidžia tarptautines sankcijas ir nori, kad
Lietuvos Respublikos interesams būtų padaryta didelė žala (tiesioginė tyčia), ar
nors ir nenori, kad tokia žala būtų padaryta, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti
(netiesioginė tyčia). Tais atvejais, kai tarptautinių sankcijų pažeidimu buvo
siekiama padėti kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos
Respubliką, veika kvalifikuotina kaip padėjimas kitai valstybei veikti prieš
Lietuvos Respubliką (BK 118 str.), o tokia Lietuvos piliečio veika karo metu ar
po karo padėties paskelbimo - kaip išdavystė (BK 117 str.).
12. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr.
BK 20 str. komentarą).
13. Tarptautinių sankcijų pažeidimas pagal BK 11 str. 4 dalį priklauso
apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
14. Tarptautinių sankcijų pažeidimas baudžiamas teisės dirbti tam tikrą
darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki penkerių
metų.
124 straipsnis. Neteisėtas disponavimas informacija, kuri yra
valstybės paslaptis

Tas, kas neteisėtai įgijo ar perleido informaciją, kuri yra Lietuvos Res-
publikos valstybės paslaptis, arba neteisėtai laikė materialius objektus,
kurių turinys ar informacija apie juos yra Lietuvos Respublikos vals-
tybės paslaptis, jeigu nebuvo šnipinėjimo požymių, baudžiamas bauda
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

L Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į Lietuvos valstybės saugumą ir tai yra

šio nusikaltimo o bj e kt a s. Jei asmuo, neturintis teisės (leidimo) dirbti ar
susipažinti su valstybės paslaptimi, disponuoja tokia paslaptimi, atsiranda
realus pavojus, kad ją gali sužinoti dar platesnis asmenų ratas, taip pat
užsienio žvalgyba.
2. Šio nusikaltimo dalykas yra informacija, pripažinta Lietuvos
Respublikos valstybės paslaptimi bei materialūs daiktai, kurių turinys arba
informacija apie juos yra valstybės paslaptis.
3. Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis - žr. B K 119 str.
komentarą.
4. O b j e k t y v i a i šis nusikaltimas gali būti padaromas neteisėtai
įgyjant, perleidžiant, laikant informaciją, ja disponuojant.
5. Neteisėtas informacijos įgij imas -tam tikro objekto
fotografavimas, pokalbio pasiklausymas, įrašymas, informacijos ar objekto
pirkimas, įgijimas apgaulės būdu, priėmimas kaip dovanos arba
pagrobimas, pavyzdžiui, atitinkamo dokumento, kompiuterinio įrašo
vagystė ir pan., jeigu tai daroma neturint tikslo ją perduoti užsienio
valstybei, ar jos organizacijai, t. y. nesant šio šnipinėjimo požymio.
6. Neteisėtas informacijos perleidimas -informacijos ar objekto
pardavimas, perdavimas, pranešimas asmeniui, neturinčiam teisės ja
disponuoti, paskelbimas, t. y. paviešinimas bet kuria forma.
7. Neteisėtas laikymas - objekto ar objektų, kurių turinys ar
informacija apie juos yra valstybės paslaptis, turėjimas savo žinioje.
8. Disponavimas yra n e t e i s ė t a s visais atvejais, kai asmuo neturi
legalaus, nustatyta tvarka išduoto jam leidimo dirbti ar susipažinti su ta
valstybės paslaptimi, kuria jis disponuoja, o laikymo atveju objektas jam
nėra patikėtas saugoti. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo tokios
informacijos objekto įgijimo ar perleidimo momento.
 9. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia
- neteisėtai disponuojama valstybės paslaptimi žinant, kad tai yra valstybės
paslaptis, tačiau nesant šnipinėjimo požymių, t. y. neturint tikslo neteisėtai
įgyjamą, laikomą ar perleidžiamą informaciją perduoti užsienio valstybei, jos
organizacijai ar jų atstovui.
10. Neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi subjektu gali būti
pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus asmuo, neturintis leidimo dirbti ar
susipažinti su disponuojama informacija, kuri yra valstybės paslaptis ir kuri jam
nebuvo patikėta dėl jo tarnybos ar darbo.
11. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso nesunkių
nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
12. Neteisėtas disponavimas valstybės paslaptimi baudžiamas bauda arba
areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

125 straipsnis. Valstybės paslapties atskleidimas

1. Tas, kas atskleidė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos vals-
tybės paslaptis, jeigu jam ta informacija buvo patikėta arba jis ją
sužinojo dėl savo tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas, bet
nebuvo šnipinėjimo požymių,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki
trejų metų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nusikaltimas ir tais atve-
jais, kai ji padaryta dėl neatsargumo.

1. Jei valstybės paslaptis atskleidžiama asmeniui, kuris neįgaliotas jos

žinoti, atsiranda galimybė ją sužinoti užsienio žvalgybai, todėl gali būti
padaroma žalos valstybės interesams, t. y. valstybės saugumui. Valstybės
saugumas yra šio nusikaltimo pagrindinis objektas.
2. Valstybės paslapties atskleidimo dalykas yra informacija, taip pat
materialūs objektai, kurių turinys ar informacija apie juos yra Lietuvos valstybės
paslaptis (apie tai plačiau žr. BK 119 str. komentarą).
3. Objektyviai informacijos skleidimas gali pasireikšti jos perdavimu
žodžiu, raštu, atitinkamų materialių objektų demonstravimu ar perdavimu kitam
asmeniui ar asmenims, kurie neturi teisės su šia valstybės paslaptimi susipažinti,
ją žinoti.
 4. Valstybės paslaptis laikoma atskleista, jei ją sužino bent vienas pašalinis
asmuo. Pašaliniais laikomi visi asmenys, neturintys leidimo dirbti arba
susipažinti su ta paslaptimi, t. y. kuriems tie dalykai nėra patikėti, taip pat
subjekto bendradarbiai, šeimos nariai.
5. Paslaptis atskleidžiama veikimu, kai atitinkama informacija pašaliniam
asmeniui perduodama žodžiu, raštu, paskelbiama arba parodant, perduodant
dokumentus, daiktus ar kitus dalykus, kurių turinys ar informacija apie juos yra
valstybės paslaptis.
6. Paslaptis gali būti atskleidžiama ir neveikimu, t. y. kai subjektas
nesilaiko valstybės paslapties ar dalykų, esančių valstybės paslaptimi,
saugojimo, naudojimo, laikymo, darbo su tokiais dalykais bendrųjų sąlygų ar
specialių taisyklių (pvz., neužrakina seifo su tokiais dalykais, palieka
dokumentus be priežiūros) ir dėl to paslaptį sužino pašalinis.
7. Valstybės paslapties atskleidimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas
laikomas baigtu, kai valstybės paslaptį dėl asmens, kuriam ji patikėta, kaltės
sužino bent vienas pašalinis asmuo.
8. Valstybės paslaptis gali būti atskleista tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo.
Tyčia gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Tačiau jeigu kaltininkas, tyčia
atskleisdamas valstybės paslaptį pašaliniam asmeniui suvokė, kad dėl toji taps
žinoma užsienio valstybei ar jos organizacijai, veika sudaro šnipinėjimo sudėtį.
9. Neatsargaus valstybės paslapties atskleidimo atveju kaltininkas tyčia ar
dėl neatsargumo pažeidžia paslapčių saugojimo sąlygas ar taisykles ir
darydamas pažeidimą arba nenumatė, kad dėl to paslaptį sužinos pašalinis, nors
privalėjo ir galėjo tai numatyti (pvz., užmiršo užrakinti seifą ir pan.), arba tokią
galimybę numatė (pvz., aptarinėjo slaptus reikalus telefonu ir pan.), bet tikėjosi,
kad šiuo atveju tai neįvyks.
10. Jei pašalinis asmuo sužino valstybės paslaptį, nors už ją atsakingas
asmuo nepažeidė paslapties ar slaptų dalykų saugojimo sąlygų ir taisyklių, arba
kai paslaptį pašalinis asmuo sužino ne dėl tų sąlygų ir taisyklių pažeidimo,
komentuojamo nusikaltimo nėra.
H. Valstybės paslapties atskleidimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, kuriam ta informacija (arba dalykai)
buvo patikėti, jis ją sužinojo, turėjo legaliai, t. y. turėjo leidimą dirbti ar
susipažinti su ja. Įstatyme nurodyta alternatyva „arba jis ją sužinojo dėl savo
tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas“ reiškia, kad subjektu gali būti
ir asmuo, kuris neturėdamas leidimo nei dirbti, nei susipažinti
su valstybės paslaptimi, ją sužinojo arba gavo todėl, kad tarnauja tam tikroje
įstaigoje ar dirba tam tikrą darbą. Pavyzdžiui, laikraščio kores pondentui kažkas
įteikė kasetę su įrašu, sudarančiu valstybės paslaptį, o šis, žinodamas, kad tai
valstybės paslaptis, tos kasetės turinį paskelbia spaudoje arba internete. Be to,
asmuo valstybės paslaptį gali sužinoti tiek neteisėtai veikdamas, tiek atsitiktinai
(pvz., kurjeris iš smalsumo susipažįsta su jam patikėto paketo turiniu,
darbuotojas nugirsta konfidencialų pokalbį ir pan.). Asmeniui, neturinčiam
leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptimi, valstybės paslapties
atskleidimas gali būti inkriminuojamas su sąlyga, jog jis numatė, kad jo gauta ir
kitam atskleista informacija yra valstybės paslaptis.
12. Valstybės paslapties atskleidimas pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str. komentarą).
13. Valstybės paslapties atskleidimas baudžiamas teisės dirbti tam tikrą
darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės
apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

126 straipsnis. Valstybės paslapties praradimas

1. Tas, kas sunaikino, sugadino ar prarado dėl tarnybos, darbo ar
viešųjų funkcijų atlikimo jam patikėtą dokumentą, daiktą ar kitą
materialų objektą, kurio turinys ar informacija apie jį yra Lietuvos
Respublikos valstybės paslaptis,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki
dvejų metų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nusikaltimas ir tais atve-
jais, kai ji padaryta dėl neatsargumo.

1- Sunaikinus ar sugadinus dalyką, kurio turinys ar informacija apie jį yra

valstybės paslaptis (apie tai plačiau žr. BK 119 str. komentarą), gali būti
padaroma materialinė ar kitokia žala valstybei, o praradimo atveju - dar ir
grėsmė, kad valstybės paslaptis gali būti atskleista. Šio nusikaltimo o b j e k t a s
- Lietuvos valstybės interesai, valstybės saugumas.
2. Valstybės paslapties sunaikinimo, sugadinimo ir praradimo dalykas yra
spausdinti, elektroniniu būdu užfiksuoti, ranka rašyti do
kumentai ir kiti materialūs daiktai ar objektai, valstybės ir tarnybos paslapčių
įstatymo numatyta tvarka pripažinti valstybės paslaptimi ar suteikiantys
informaciją, kuri yra valstybės paslaptis.
3. Objektyviai nusikaltimas padaromas pažeidus dokumentų, gaminių ar
kitų dalykų, kurių turinys ar informacija apie juos yra valstybės paslaptis,
bendrąsias ar specialiąsias priežiūros, naudojimo taisykles, jeigu dėl to
pažeidimo toks dalykas sunaikinamas, sugadinamas ar prarandamas.
4. Dalykas laikomas sunaikintu, kai dėl jo priežiūros, naudojimo taisyklių
pažeidimo jo nelieka - sudega, kitaip išnyksta, o s u gadintu - kai jis pakinta taip,
kad jo negalima naudoti neatlikus tam tikro remonto, restauravimo ar pan.
5. Dalykas laikomas p r a r a s t u, kai jis tampa nežinia kur esančiu, lieka
be priežiūros ir jį gali rasti, su juo susipažinti ir sužinoti valstybės paslaptį
pašalinis asmuo, t. y. gali būti atskleista valstybės paslaptis. Jei nustatoma, kad
prarasta valstybės paslaptis tapo žinoma pašaliniam asmeniui, veika
kvalifikuojama kaip sunkesnis nusikaltimas - valstybės paslapties atskleidimas
(BK 125 str.).
6. Dalykų priežiūros taisyklės gali būti pažeistos tiek tyčia, tiek dėl
neatsargumo. Dalyko sunaikinimas, sugadinimas ir praradimas dažniausiai
suponuoja neatsargią kaltę - nusikalstamą pasitikėjimą arba nerūpestingumą.
Padarinių atžvilgiu esant tyčiai veika gali turėti kito, sunkesnio nusikaltimo -
padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.),
valstybės paslapties atskleidimo (BK 125 str.) požymius.
7. Nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus
fizinis asmuo, kurio žinioje yra objektas, esantis valstybės paslaptimi, jam
patikėtas dėl jo tarnybos ar darbo arba dėl to pas jį patekęs. Kai dalyką, esantį
valstybės paslaptimi, tyčia ar dėl neatsargumo sunaikina ar sugadina pašalinis
asmuo, jam BK 126 str. negali būti inkriminuojamas.
8. Valstybės paslapties praradimas pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
9. Valstybės paslapties praradimas baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą
arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba
laisvės atėmimu iki dvejų metų.
127 Straipsnis. Valstybės simbolių išniekinimas
Tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar
kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasi-
tyčiojo iš Lietuvos valstybės himno, baudžiamas bauda arba laisvės
apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

1. Valstybės vėliava, herbas ir himnas yra Lietuvos Respublikos

Konstitucijos pripažinti oficialūs Lietuvos valstybės simboliai. Tai yra valstybės
skiriamieji ženklai, simbolizuojantys jos nepriklausomybę. Šiuos simbolius
viešai išniekinant ar iš jų pasityčiojant kėsinama si į valstybės autoritetą,
sukeliama moralinė žala jos piliečiams, gali būti padaroma ir turtinė žala.
Pagrindinis komentuojamo nusikaltimo objektas - valstybės autoritetas.
2. Nusikaltimo dalyku gali būti: a) Lietuvos valstybės vėliava; b) Lietuvos
valstybės herbas; c) Lietuvos valstybės himnas.
2.1. Lietuvos valstybės v ė 1 i a v o s etaloninis atvaizdas, jos naudojimo
vieta, laikas ir tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir
kitų valstybių vėliavų įstatyme („Valstybės žinios“, 2004, Nr. 115-4274).
2.2. Lietuvos valstybės herbo etaloninis atvaizdas ir jo naudojimo tvarka
reglamentuota įstatyme „Dėl Lietuvos valstybės herbo“ („Valstybės žinios“,
1990, Nr. 17-439).
2.3. Valstybės himnas yra Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Tai nustato
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 16 str. Valstybės himno oficialaus atlikimo
atvejus numato įstatymai („Valstybės žinios“, 1991, Nr. 32-860), jis gali būti
grojamas ar giedamas ir įstatyme nenumatytais atvejais.
3. Objektyviai nusikaltimas padaromas aktyviais veiksmais: a) viešai
nuplėšiant, sudraskant, sulaužant, sunaikinant, subjaurojant ar kitaip išniekinant
Lietuvos valstybės vėliavą arba herbą; b) viešai pasityčiojant iš Lietuvos
valstybės himno. Abiem atvejais būtinas viešumo požymis.
4. Viešai reiškia, kad vėliava ar herbas nuplėšiamas, sudraskomas,
sulaužomas, sunaikinamas, subjaurojamas ar kitaip išniekinamas matant, stebint
kitiems žmonėms. Viešas šių veiksmų pobūdis bus ir tuomet, kai minėti
veiksmai padaromi ir kitiems nematant, tačiau išniekinimo faktas dėsningai
tampa akivaizdus kitiems asmenims vėliau
(pvz., asmuo naktį subjauroja prie valstybės institucijos iškabintą Lietuvos
valstybės vėliavą, o ryte subjaurotą vėliavą pamato praeiviai ir pan.). Oficialiai
demonstruojamo valstybės simbolio - vėliavos ar herbo nuplėšimas siekiant
pasisavinti traktuotinas kaip valstybės simbolio išniekinimas ir kvalifikuotinas
pagal BK 127 str. Dažniausiai išniekinami oficialiai viešai iškabinti valstybės
simboliai, tačiau nusikaltimu pripažįstamas ir nuosavo valstybės simbolio viešas
išniekinimas, išniekinto viešas demonstravimas (pvz., sava valstybės vėliava
prie koto pritvirtinama atvirkščiai ir taip demonstruojama ir pan.).
5. Viešas pasityčiojimas iš valstybės himno yra susijęs su įstatyme
numatyta jo atlikimo tvarka. Įstatymas draudžia valstybės himną naudoti kaip
taikomąją muziką - fonui, reklamai, negali būti keičiamas ar parodijuojamas jo
tekstas bei melodija. Įvairūs ciniški veiksmai oficialiai atliekant valstybės himną
taip pat yra pasityčiojimas iš jo.
6. Sis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis
savo veiksmais viešai išniekina valstybės vėliavą ar herbą, tyčiojasi iš valstybės
himno ir nori taip veikti. Šių veiksmų motyvai ir tikslai nusikaltimo
kvalifikavimui reikšmės neturi.
7. Valstybės simbolių išniekinimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo, nepriklausomai nuo jo pilietybės.
8. Šis nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso nesunkių nusikaltimų
grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
9. Valstybės simbolių išniekinimas baudžiamas bauda arba laisvės
apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
128 Straipsnis. Užsienio valstybės, Europos Sąjungos ar tarptau-
tinės viešosios organizacijos simbolių išniekinimas

Tas, kas nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip iš-

niekino oficialiai iškabintą užsienio valstybės herbą ar vėliavą, Europos
Sąjungos arba tarptautinės viešosios organizacijos vėliavą, baudžiamas
bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki
dvejų metų.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstaty mo Nr. IX-2314, įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žin.,
2004, Nr. 108-4030) redakcija)

1. Išniekinant oficialiai iškabintą užsienio valstybės herbą ar vėliavą,

Europos Sąjungos arba tarptautinės viešosios organizacijos (pvz., Jungtinių
Tautų, NATO) vėliavą, kėsinamasi į tos valstybės ar organizacijos autoritetą,
gali būti padaroma žalos Lietuvos tarptautiniams santykiams, taip pat moralinės
žalos. Tai yra šio nusikaltimo objektas.
2. Nusikaltimo dalyku gali būti laikomi tik oficialiai iškabinti užsienio
valstybės, Europos Sąjungos, taip pat tarptautinės viešosios organizacijos
simboliai - herbas arba vėliava.
3. Užsienio valstybių, Europos Sąjungos ir tarptautinių viešųjų organizacijų
simboliai oficialiai iškabinami prie Lietuvos Respublikoje teisėtai įsteigtų tų
valstybių ar organizacijų įstaigų. Užsienio valstybių, Europos Sąjungos ir
tarptautinių viešųjų organizacijų vėliavos oficialiai gali būti iškeliamos ir prie
Lietuvos Respublikos valdžios įstaigų, taip pat kitų pastatų oficialių vizitų,
ceremonijų, tarptautinių renginių metu. Kai kuriuos tokių simbolių
demonstravimo atvejus reglamentuoja diplomatinis protokolas, kiti teisės aktai,
pavyzdžiui, vasario 16 d., vasario 24 d. ir lapkričio 11 d. - Lietuvos, Estijos ir
Latvijos valstybių nepriklausomybės dienomis prie Lietuvos Respublikos Seimo
kartu su Lietuvos valstybės vėliava oficialiai iškeliamos ir Estijos bei Latvijos
valstybių vėliavos („Valstybės žinios“, 1991, Nr. 20-517).
4. Objektyviai simbolis išniekinamas aktyviais veiksmais: tiek oficialiai
demonstruojamo herbo ar vėliavos nuplėšimu, sudraskymu, sulaužymu,
sunaikinimu, sugadinimu ir pan., tiek stebint kam nors, tiek niekam nematant
(apie tai plačiau žr BK 127 str. komentarą). Oficialiai demonstruojamo užsienio
valstybės, Europos Sąjungos ar tarptautinės viešosios organizacijos simbolio
nuplėšimas siekiant jį pagrobti traktuotinas kaip to simbolio išniekinimas.
 5. Už oficialiai neiškabinto užsienio valstybės, Europos Sąjungos ar
tarptautinės viešosios organizacijos simbolio išniekinimą, pavyzdžiui, vėliavos
sudeginimą, suplėšymą protestuojant dėl ko nors, asmuo pagal šį B K straipsnį
neatsako.
6. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis
savo veiksmais išniekina oficialiai iškabintą užsienio valstybės ar tarptautinės
viešosios organizacijos simbolį ir nori taip veikti. Šių veiksmų motyvai ir tikslai
nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.
7. Šių simbolių išniekinimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus fizinis asmuo, nepriklausomai nuo jo pilietybės.
8. Šis nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso nesunkių nusikaltimų
grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
9. Užsienio valstybės, Europos Sąjungos ar tarptautinės viešosios
organizacijos simbolių išniekinimas baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
 XVII SKYRIUS
(129-134 straipsniai)
NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS GYVYBEI

129 straipsnis. Nužudymas

1. Tas, kas nužudė kitą žmogų,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų. (Lietuvos
Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žiu.,
2007, Nr. 81-3309) redakcija)

2. Tas, kas nužudė:

1) mažametį;
2) bejėgiškos būklės žmogų;
3) savo artimąjį giminaitį ar Šeimos narį; (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio
12 d. įstatymo Nr. X-1597, įsigal. 2008 m. birželio 27 d. (Žin., 2008, Nr. 73-2796) redakcija)
4) nėščią moterį;
5) du ar daugiau žmonių;
6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai;
7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu;
8) dėl chuliganiškų paskatų;
9) dėl savanaudiškų paskatų;
10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo;
11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą;
12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląsteles, (Lie-
tuvos Respublikos 2008 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. X-1527, įsigal. 2008 m. gegužės 24 d. (Žin.,
2008, Nr. 59-2200) redakcija)

baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba

laisvės atėmimu iki gyvos galvos. (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d įstatymo
Nr. X-1233. įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin., 2007, Nr. 81-3309) redakcija)

1. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatyta bendroji atsakomybės už

nužudymą norma, taikoma padarius paprastą nužudymą, o 2 dalyje išvardyti
nužudymą kvalifikuojantys požymiai. BK 129 str. inkriminuojamas tais atvejais,
kai nužudymas nėra privilegijuotas, t. y. neturi BK 130 ar 131 str. numatytų
požymių.
2. Nužudymas yra neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui tyčia.
Gyvybės atėmimas kitam žmogui nelaikomas neteisėtu, kai tai padaroma karo
arba ginkluoto konflikto metu nepažeidžiant kariavimo taisyklių, būtinosios
ginties, profesinės pareigos vykdymo ir pan. sąly
gomis. Gyvybės atėmimas kitam žmogui dėl neatsargumo nevadinamas
nužudymu, tai yra savarankiškas nusikaltimas, numatytas B K 132 str. (taip pat
BK 176, 278 ir 281 str.). Savižudybė - gyvybės atėmimas sau - nėra nusikaltimas.
Kito žmogaus sukurstymas nusižudyti, privedimas prie savižudybės bei
padėjimas nusižudyti sudaro savarankiškus nusikaltimus - BK 133 ir 134 str.
Kai nužudymas yra vienas kitos nusikaltimo sudėties požymių (pvz.. BK 99,
100, 115, 116 str.), jis pagal BK 129 str. nekvalifikuojamas.
3. Nužudymo objektas yra kito žmogaus gyvybė, individo - homo sapiens
biologinė būklė, kai jis jau yra gimęs ir dar nemiręs.
Gyvybės pradžia pagal senojo BK 106 str. buvo pripažįstama gimdymo
pradžia. Naujasis BK tai nereglamentuoja. CK 2.3 str. nustatyta, kad fizinio
asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio
įkvėpimas. Tuo tarpu Vaiko gimimo momento nustatymo įstatymas („Valstybės
žinios“, 2002, Nr. 43-1602) reglamentuoja, kad vaiko gimimas yra gyvo vaisiaus
išstūmimas arba ištraukimas iš moters organizmo ir kad vaiko gyvybingumo
požymiai yra savarankiškas kvėpavimas ar širdies plakimas. Vaiko gimimo
momentu šis įstatymas pripažįsta „viso gyvybingo vaisiaus pasirodymą iš moters
organizmo“. Pažymėtina, jog tiek CK, tiek Vaiko gimimo momento nustatymo
įstatymas skirti kitą, ne su gyvybės baudžiamąja-teisine apsauga susijusią
funkcinę paskirtį, todėl ir naujame BK gyvybė yra ginama nuo gimdymo
pradžios.
Gyvybės pabaiga yra biologinė žmogaus mirtis. CK 2.3 str. nustatyta, kad
fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo
negrįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas ir negrįžtamas
nutrūkimas. Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymo („Valstybės
žinios“, 2002, Nr. 43-1603) 2 str. 1 dalyje iš esmės pakartojama CK 2.3 str.
nuostata: „Mirties momentas - laikas, kai negrįžtamai nutrūksta žmogaus
kraujotaka ir kvėpavimas arba negrįžtamai nutrūksta visų žmogaus galvos
smegenų struktūrų veikla“.
4. Nukentėjusysis yra gyvas žmogus nepriklausomai nuo jo gyvybingumo,
amžiaus, socialinių požymių, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidentą (BK 116
str.) ir kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovą (BK 117
str.). Kėsinimasis į žmogaus vaisių iki gimdymo pradžios yra abortas (BK 142
str.). Kėsinimasis į mirusį žmogų laikomas pasikėsinimu nužudyti (pasikėsinimas
į netinkamą dalyką). Klaida dėl nukentėjusiojo asmenybės nekeičia nužudymo
kvalifikacijos. Nukentėjusiojo sutikimas ar prašymas atimti jam gyvybę nešalina
baudžiamosios atsakomybės.
 5. Objektyviai nužudymas įmanomas tiek aktyviais veiks mais, tiek
neveikimu. Dažniausiai nužudoma aktyviai veikiant - fizi niu, mechaniniu,
cheminiu, psichiniu poveikiu: šaunant, mušant, gąs dinant, naudojant įvairius
daiktus, gamtos jėgas ar reiškinius, taip pat įkalbant nusižudyti asmenį,
nesuvokiantį šio akto prasmės (nužudymas nukentėjusiojo rankomis).
Nužudymas pasyviu elgesiu įmanomas tais atvejais, kai asmuo turi pareigą ir
galimybę atitinkamai veikti - rūpintis kitu žmogumi arba konkrečiais veiksmais
pašalinti mirties grėsmę ir tos pareigos neatlieka (pvz., motina nemaitina
naujagimio, medicinos sesuo nesuleidžia būtinų vaistų).
6. Nužudymas laikomas baigtu nusikaltimu atsiradus padariniams - mirus
nukentėjusiajam. Tarp kaltininko veikos ir nukentėjusiojo mirties turi būti
juridiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nukentėjusiojo mirtis turi būti
dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Nužudy mo sudėčiai
reikšmės neturi, po kiek laiko nuo veikos padarymo nukentėjusysis mirė. Svarbu,
kad tai įvyko dėl kaltininko veikos.
7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarime
„Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylo se“ išaiškino, kad jei
nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos
sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda
nepriklausomai, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus
kuriam laikui, taip pat nepriklausomai, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar
netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties
galbūt buvo galima išvengti. Jei dėl kaltininko veikos buvo sunkiai sutrikdyta
nukentėjusiojo sveikata, tačiau mirtį sukėlė kita aplinkybė (pvz., dėl to, kad
gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidą buvo pavartoti ne tie vaistai ir
pan.), veika, atsižvelgiant į tyčios rūšį, kvalifikuojama kaip pasikėsinimas
nužudyti pagal BK 22 ir 129 str. atitinkamas dalis arba kaip sunkus sveika tos
sutrikdymas pagal BK 135 str. atitinkamas dalis („Teismų praktika“, 2004, Nr.
21).
8. Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas
veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį.
Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, jų siekia, o netiesioginės - nors
ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Tyčia gali būti ir dažnai būna
neapibrėžta, nekonkretizuota, pavyzdžiui, mesdamas akmenį, plytą į žmogų,
mušdamas, spardydamas ar kitaip smurtaudamas kaltininkas numato įvairių
padarinių galimybę - nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties. Kai kaltininkas
smurtauja neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia padarinių atžvilgiu, atsakomybė
iškyla už faktiškai padarytą žalą. Nukentėjusiojo mirties atveju - už nužudymą.
9. Pasikėsinimas nužudyti įmanomas tik tiesioginės apibrėžtos
(konkretizuotos) tyčios atveju, t. y. kai kaltininkas siekė nužudyti nukentėjusįjį,
tačiau tai neįvyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.
10. Nužudymo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 14 metų amžiaus
fizinis asmuo.
11. Nužudymas gali būti padaromas bendrininkaujant - kai darant šį
nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarę
nusikaltimo subjektais galintys būti asmenys. Susitarimas nužudyti kitą žmogų
gali būti išreikštas bet kokia forma - žodžiu, raštu ar konkliu- dentiniais
veiksmais - ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje.
Jei keli asmenys kartu veikia siekdami nužudyti žmogų ir dalyvauja atimant
gyvybę nukentėjusiajam, jie yra bendravykdytojai ir jų veika kvalifikuojama be
nuorodos į BK 24 str. Tų bendrininkų, kurie tik organizavo, kurstė arba padėjo
daryti tokį nusikaltimą, bet tiesiogiai nedalyvavo atimant gyvybę žmogui, veikos
papildomai kvalifikuojamos pagal BK 24 str. Jeigu nužudymas padarytas
nusikalstamo susivienijimo, visų nusikalstamo susivienijimo narių veika
kvalifikuojama pagal BK 129 str. ir 249 str.
12. Nužudymas pripažįstamas sunkesniu nusikaltimu esant bent vienam iš
dvylikos požymių, numatytų BK 129 str. 2 dalyje. Aplinkybių, kvalifikuojančių
atsakomybę už nužudymą sąrašas yra išsamus, baigtinis. Jeigu nusikaltimas turi
požymių, nurodytų dviejuose ar daugiau 129 str. 2 dalies punktuose, veika
kvalifikuojama pagal visus tuos punktus, tačiau bausmė tokiais atvejais skiriama
bendra. Tai, kad nužudymas turi du ar daugiau kvalifikuojančių požymių,
atsižvelgiama individualizuojant bausmę.
13. Kvalifikuojančiu nužudymą požymiu pripažįstama nukentėjusio asmens
mažametystė (BK 129 str. 2 d. 1 p.). Mažamečiu laikomas asmuo, jaunesnis nei
14 metų. Asmens mažametystė dažniausiai yra akivaizdi. Jeigu kaltininkas
sąžiningai klydo dėl nukentėjusiojo amžiaus, pagrįstai jį laikydamas vyresniu nei
14 metų, inkriminuoti BK 129 str. 2 d. 1 punktą negalima.
14. Nukentėjusiojo b e j ė g i š ka būklė (BK 129 str. 2 d. 2 p.) reiškia, kad
nukentėjusysis arba nesuvokia grėsmės savo gyvybei, arba
neturi galimybės aktyviai pasipriešinti nusikaltimui. Bejėgiškos būklės žmogus
gali būti dėl fizinių ar psichinių savybių - aklas, be sąmonės ar stipriai
apsvaigęs, miegantis ir pan. arba dėl sunkios ligos, senatvės, psichikos sutrikimo
negalintis pasipriešinti žudikui. Bejėgiškos būklės taip pat pripažįstamas
žmogus, kuriam atimta laisvė arba kuris pagrob tas kaip įkaitas. Įkaito arba
žmogaus, kuriam atimta laisvė, nužudymas kvalifikuotinas kaip šių nusikaltimų
ir nužudymo sutaptis. Be to, inkri minuoti BK 129 str. 2 d. 2 punktą galima tik
tuo atveju, jeigu kaltininkas suvokė nukentėjusįjį esant bejėgiškos būklės.
Pažymėtina, jog mažametystė negali būti siejama su nukentėjusiojo bejėgiška
būkle, todėl tokiais atvejais veika kvalifikuotina pagal BK 129 str. 2 d. 1 punktą.
BK 129 str. 2 d. 2 punktas inkriminuotinas ir tais atvejais, kai nu žudomas
nukentėjusysis, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko ar jo bendrininkų
panaudoto fizinio smurto ar kitokių veiksmų (pvz., nuken tėjusįjį nugirdo,
apnuodija ir pan.), jei sumanymas nužudyti kilojau po to, kai nukentėjusysis
tapo bejėgiškos būklės.
15.Savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymas (BK 129 str. 2 d. 3
p.) inkriminuojamas tais atvejais, kai nukentėjusiuoju buvo kaltininko artimas
giminaitis arba šeimos narys. Artimasis giminaitis yra tėvai (įtėviai), vaikai
(įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o šeimos narys - kartu su
kaltininku gyvenę tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų
sutuoktiniai, sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo kaltininkas gyveno bendrai
neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai (apie tai plačiau žr. BK
248 str. komentarą).
16. Nėščios moters nužudymas (BK 129 str. 2 d. 4 p.) inkriminuojamas tais
atvejais, kai nustatoma, kad nukentėjusioji buvo nėščia ir kaltininkas tai žinojo,
numatė ar bent turėjo ir galėjo numatyti. Nėštumo stadija, taip pat tai, kad
nužudymo motyvai nesusiję su nėštu mo faktu, nusikaltimo kvalifikavimui
reikšmės neturi. Tačiau jeigu kaltininkas nužudo ar pasikėsina į gyvybę moters
dėl jos tariamo nėštumo, jo veika kvalifikuojama tik kaip pasikėsinimas
nužudyti nėščią moterį pagal BK 22 str. 2 dalį ir 129 str. 2 d. 4 punktą.
Įmanoma, kad nužudant nėščią moterį vaisius nežūva, tačiau ši aplinkybė
nekeičia veikos kvalifikacijos.
17.D v i ėjų ar daugiau ž m on i ų nužudymas (BK 129 str. 2 d. 5 p.)
inkriminuojamas tais atvejais, kai padarytas vienas nusikal timas tyčia atimant
gyvybę dviem ar daugiau žmonių. Dažniausiai tai padaroma vienoje vietoje ir
tuo pačiu metu. Kaltininkas arba siekia nužudyti kelis žmones, arba veikia
neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia
ir sukelia tokius padarinius. Šis punktas taikytinas ir tais atvejais, kai kelių
žmonių nužudymą lemia vienodas nusikalstamas sumanymas, nors pirma
nužudomas vienas, paskui kitas, nebūtinai tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje.
Kai vienas žmogus nužudomas, o į kito gyvybę tik kėsinamasi ar rengiamasi
nužudyti, veika negali būti vertinama kaip pabaigtas dviejų žmonių nužudymas.
Tokia veika kvalifikuojama pagal BK 129 str. 1 dalį arba 2 dalį (jeigu yra kitame
šios dalies punkte numatytas požymis) ir pagal BK 21 ar 22 str. (rengimasis ar
pasikėsinimas nužudyti du žmones) bei BK 129 str. 2 d. 5 punktą.
Kai vienu metu vienoje vietoje tais pačiais veiksmais gyvybė atimama
dviems ar daugiau žmonių, tačiau vienam tyčia, o kitam - dėl neatsargumo, BK
129 str. 2 d. 5 punkto inkriminuoti negalima, nes yra du savarankiški
nusikaltimai - nužudymas ir neatsargus gyvybės atėmimas.
18. Nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai (BK 129 str. 2 d. 6 p.)
sietinas tiek su nužudymo būdu, tiek su kitomis aplinkybėmis, kurios liudija
ypatingą nusikaltimo ir kaltininko žiaurumą. Kiekvienas nužudymas yra žiaurus
aktas, tačiau ne kiekvienas gali būti pripažintas itin žiauriu. Nužudymas
kankinant yra tie atvejai, kai nukentėjusiajam prieš mirtį sukeliamos fizinės
kančios jį mušant, deginant, marinant badu, sušaldant ir pan. Itin žiauriais
pripažintini nužudymai, kai prieš mirtį tyčiojamasi iš nukentėjusiojo ir taip jam ar
jo artimiesiems sukeliamos dvasinės kančios. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senatas nurodo, kad „veiksmai su lavonu, kai kaltininkas suvokia, jog
nukentėjusysis yra miręs, negali būti vertinami kaip nužudymo tąsa ir jų pobūdis
nužudymo būdo vertinimui reikšmės neturi“ („Teismų praktika“, 2004, Nr. 21).
19. Nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu (BK 129 str. 2 d. 7 p.)
yra tada, kai kaltininkas, siekdamas atimti gyvybę vienam žmogui arba
veikdamas neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia padarinių atžvilgiu, naudoja
tokias priemones ar būdus, atlieka tokius veiksmus, dėl kurių gali žūti ne vienas
žmogus. Tai, kad veikiant tokiu būdu nužudomas vienas žmogus, neatsiranda
padarinių, pavojingų kitų žmonių gyvybei ar sveikatai, nusikaltimo
kvalifikavimui reikšmės neturi. Tačiau grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali
ir kaltininkas turi ją suvokti.
Jei nužudomas ne vienas, o keli žmonės, veika kvalifikuojama kaip dviejų ar
daugiau žmonių nužudymas pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu pagal BK 129
str. 2 d. 5 ir 7 punktus. Jeigu taip veikiant nužudomas vienas žmogus, o kitiems
sutrikdoma sveikata, veika kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį kaip
nužudymas pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu
 (BK 129 str. 2 d. 7 p.) ir tyčinis sveikatos sutrikdymas priklausomai nuo jo
laipsnio. Jeigu veikiant pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu kėsinamasi į du ar
daugiau asmenų, bet nužudomas vienas, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas
nužudyti du ar daugiau žmones ir nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu
būdu pagal BK 129 str. 2 d. 7 punktą bei BK 22 str. ir 129 str. 2 d. 5 punktą.
20. Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 str.
2 d. 8 p.). Chuliganizmas sovietinėje baudžiamojoje teisėje buvo pripa žįstamas
savarankišku nusikaltimu. Naujajame BK chuliganizmo sudėties atsisakyta, tačiau
chuliganiškos paskatos pripažįstamos atsakomybę sunkinančia aplinkybe bei
nužudymą kvalifikuojančiu požymiu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas yra išaiškinęs, kad nužudymas
laikytinas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus
žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų
niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant
priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį įjuos arba visai
be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį
(„Teismų praktika“, 2004, Nr. 21).
21. Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 9 p.) reiškia, kad
nužudyta siekiant gauti materialinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti
materialinių išlaidų. Savanaudiškais laikomi nužudymai už atlyginimą, siekiant
paveldėti ar pasisavinti turtą, taip pat išvengti pareigos mokėti skolą grąžinti turtą
išlaikyti asmenį ir pan. Pagal šį punktą veika kvalifikuotina tik tais atvejais, kai
tokios paskatos yra iki nužudymo pradžios arba jos kyla kėsinimosi metu.
Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant materialinės nau dos sau,
tiek kitam asmeniui, kurio padėtimi kaltininkas suinteresuotas. Tai, kad
kaltininkas ar asmuo, kurio materialiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos
naudos negauna arba ja nepasinaudoja atjos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui
įtakos neturi.
Jei nužudoma dėl kitų motyvų - keršto, pavydo, pavyduliavimo ir
kaltininkas po to įgyja teisę į turtą pasisavina nukentėjusiojo turtą ar turi
kitokios materialinės naudos, nusikaltimo kvalifikuoti pagal BK 129 str. 2 dalies
9 punktą negalima. Šio punkto inkriminuoti negalima ir tais atve jais, kai
nužudoma dėl turtinių interesų, tačiau nesiekiant gauti turtinės naudos,
pavyzdžiui, todėl, kad nukentėjusysis negrąžina skolos, nevykdo kitų turtinių
įsipareigojimų, arba kai nužudomas vagis, siekiant atsiimti tai, ką šis pavogė, arba
sutuoktinis už tai, kad iššvaistė pinigus.
Nužudymas, susijęs su turto prievartavimu, tiek tiesiogine tyčia, tiekiant
įbauginti kitus, tiek netiesiogine tyčia, kai smurtaujant auka

117
i,
nužudoma, visais atvejais yra B K 129 str. 2 d. 9 punkte ir B K 181 str. 2 dalyje
numatytų nusikaltimų sutaptis. Jei nužudoma plėšimo metu, veika kvalifikuotina
kaip nužudymo dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimo sutaptis. Jeigu nužudoma dėl
savanaudiškų paskatų darant nusikaltimus, numatytus BK 254 str. 2 dalyje, 256
str. 2 dalyje, veika kvalifikuotina kaip BK 129 str. 2 d. 9 punkto ir minėtų
straipsnių sutaptis („Teismų praktika“, 2004, Nr. 21).
22. Nužudymas d ė 1 nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų
vykdymo (BK 129 str. 2 d. 10 p.) Tarnybos pareigų vykdymu laikomi asmens
veiksmai, susiję su jo profesija, valstybės tarnyba arba darbo sutartis su
valstybės, savivaldybės, privačia ar kitokia nustatyta tvarka registruota įstaiga,
įmone ar organizacija nepriklausomai nuo jos nuosavybės formos ar su
verslininku, kurio veikla neprieštarauja įstatymams.
Piliečio pareigų vykdymu laikytini asmens veiksmai tiek vykdant specialias
jam pavestas pareigas visuomenės labui, tiek atliekant kitus visuomenei
naudingus veiksmus. Tai gali būti liudijimas teisme, nusikaltėlio sulaikymas,
pranešimas apie nusikaltimą ar administracinį teisės pažeidimą ir pan. Pilietinių
pareigų vykdytoju gali būti tiek Lietuvos Respublikos pilietis, tiek užsienietis.
Šis kvalifikuojantis požymis atsiranda tada, kai žmogus nužudomas dėl
tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo kerštaujant už tokią veiklą praeityje, kai
nužudymu siekiama nutraukti tokią veiklą dabartyje bei kai nužudoma siekiant
užkirsti kelią tokiai veiklai ateityje. Visais atvejais nusikaltimo priežastis yra
nukentėjusiojo tarnybos ar piliečio pareigų vykdymas. Kaltininko klaida,
neteisingas nukentėjusiojo veiklos vertinimas, kai pastarasis nedarė ar nesirengė
daryti tai, dėl kojį nužudė, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Kai nužudoma dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų - piktnaudžiavimo
įgaliojimais, melagingų parodymų, šmeižimo ir pan., minėto kvalifikuojančio
požymio nėra. Šio požymio nėra ir tada, kai nužudoma dėl teisėtų ar neteisėtų
nukentėjusiojo artimųjų veiksmų.
23. Nužudymas siekiant nuslėpti kitą nūs i kalt i - m ą (BK 129 str. 2 d. 11
p.) reiškia, kad buvo žudoma tikintis nuslėpti anksčiau padarytą, daromą ar
rengiamą padaryti kitą nusikaltimą, kurio sunkumas reikšmės neturi. Tačiau
tikslas nuslėpti baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą nėra
nužudymą kvalifikuojantis požymis. Nusikaltimas, kurį nužudymu siekiama
nuslėpti, gali būti padarytas, daromas ar rengiamas tiek paties nužudymo
kaltininko, tiek kito ar kitų asmenų. Nuslėpimu laikomas tiek nusikaltimo fakto,
tiek
konkretaus asmens dalyvavimo jį darant, nuslėpimas. Pavyksta ar ne nuslėpti kitą
nusikaltimą, kvalifikuojant nužudymą reikšmės neturi, svarbu pats siekis. Tas
kitas nusikaltimas, kurį siekiama nuslėpti, jeigu jį padarė nužudymo kaltininkas,
kvalifikuojamas atskirai, kaip sutaptis. BK 129 str. 2 d. 11 punktas apima tokius
atvejus, kai nužudomas kito nusikaltimo liudytojas, nukentėjusysis, asmuo,
turintis nusikaltimo įrodymus, ir pan.
24. Nužudymas siekiant įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar 1 ąs te
1 e s (BK 129 str. 2 d. 12 p.) yra naujas nužudymą kvalifikuojantis požymis.
Žmogaus organo, audinio ar ląstelių sąvokos apibrėžiamos Žmogaus audinių
ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymo 2 str., kuriame
nurodoma, kad organai - atskiros žmogaus kūno dalys, sudarytos iš įvairių
audinių, kurie išlaiko savo struktūrą, vaskuliariškumą ir galimybę atlikti
fiziologines funkcijas; audinys - iš ląstelių susidedanti žmogaus organizmo dalis;
ląstelės - individualios žmogaus ląstelės arba žmogaus ląstelių rinkinys,
nesujungtas jokiu jungiamuoju audiniu (Žmogaus audinių, ląstelių ir organų
donorystės ir transplantacijos [statymo 1, 2, 3, 4, 9, 10, II str. pakeitimo ir [staty-
mo papildymo 2‘, 5’ straipsniais ir priedu [statymas //„Valstybės žinios“, 2006,
Nr. 119-4545) Nusikaltimas daromas tiesiogine tyčia, kai žmogus nužudomas
siekiant paimti jo organą, audinį ar ląsteles transplantavimo tikslais. Tyčia
nukentėjusiojo mirties atžvilgiu gali būti ir netiesioginė, kai darant neteisėtą
operaciją nesiekiama jo nužudyti, tačiau nukentėjusysis miršta. Tais atvejais, kai
nužudoma siekiant įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląsteles dėl
savanaudiškų paskatų - parduoti ar už kitokį atlygį perduoti žmogaus organą,
audinį ar ląsteles, kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 129 str. 2 d. 9 ir 12
punktus. Žmogaus nužudymas siekiant paimti jo organą, audinį ar ląsteles ne
transplantavimo, o pavyzdžiui, kanibalizmo, seksualinio fetišizmo ir pan. tikslais,
negali būti kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 12 punktą.
25. Jei nužudoma peržengiant būtinosios ginties ribas, tokia veika nors ir
turinti BK 129 str. 2 dalyje nurodytų požymių, kvalifikuojama pagal BK 28 str. 3
dalį bei 129 str. 1 dalį („Teismų praktika“, 2004. Nr. 21).
26. Nužudymas nepriklausomai nuo jį kvalifikuojančių požymių pagal BK
11 str. 6 dalį priklauso labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K
11 str komentarą).
27. Nužudymas baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos
metų, o kvalifikuotas nužudymas - laisvės atėmimu nuo aštuo- nerių iki
dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
130 straipsnis. Nužudymas labai susijaudinus
Tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin
įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio,
baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų.

1. Tai privilegijuotas nužudymas (žr. BK 129 str. komentarą).

Privilegijuojantis požymis yra tai, kad kaltininkas veikia staiga labai
susijaudinęs ir tą būseną yra sukėlęs pats nukentėjusysis savo neteisėtais
veiksmais ar itin įžeidžiančiu poelgiu.
2. Staigus didelis susijaudinimas - fiziologinio afekto būsena, kai
emocinis stresas stabdo intelektualinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens
gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis, žmogus
tampa ribotai pakaltinamas (apie tai plačiau žr. BK 18 str. komentarą).
Fiziologinio afekto būsena turi būti skiriama nuo patologinio afekto
būsenos. Patologinio afekto būsena reiškia, kad asmuo yra nepakaltinamas
dėl laikino psichinės veiklos sutrikimo, dėl kurio jis visai negali suvokti
savo veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmus (apie tai plačiau žr.
BK 17 str. komentarą), todėl, kilus abejonei dėl kaltininko būsenos,
skiriama teismo psichologinė, psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.
3. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin
įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas poelgis - kėsinimasis į
kaltininko ar jo artimo asmens gyvybę, sveikatą (tyčia ar dėl neatsargumo),
šantažas, įžeidimas, kitas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas arba
administracinis teisės pažeidimas. Jei gyvybė atimama atsakant į neteisėtą
nukentėjusiojo smurtą, tai gali būti būtinosios ginties aktas (apie tai
plačiau žr. BK 28 str. komentarą).
4. Kai nužudoma staiga labai susijaudinus dėl teisėtų, nors ir smur-
tinių (pvz., dėl profesinių pareigų vykdymo, įsakymo vykdymo, būtinosios
ginties ir pan.) nukentėjusiojo veiksmų, veika kvalifikuojama bendrais
pagrindais, t. y. pagal BK 129 str.
5. Staigų didelį susijaudinimą gali sukelti ir itin įžeidžiantis
nukentėjusiojo poelgis. Daugelis nusikalstamų veikų yra įžeidžiantys
poelgiai. Neabejotinai toks įžeidimas yra tyčinis asmens garbės ar orumo
pažeidimas žodžiu, raštu ar veiksmu (apie tai plačiau žr. B K 155 str.
komentarą).
 6. Teismų praktikoje sutinkami atvejai, kai nužudoma dėl akivaizdaus
sutuoktinių ar kitokios intymios neištikimybės. Neištikimybės ak tas yra
įžeidimas tik tais atvejais, kai jis tyčinis ir demonstratyvus. Ta čiau dažniausiai
tai siekiama atlikti slaptai, tikintis, kad artimas asmuo apie tai nesužinos. Tokia
veika nesudaro įžeidimo sudėties.
7. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teis mas
atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai iš esmės prieštarauja
moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai
paveikia kaltininką, atsižvelgiant į individualias as menines jo savybes
(„Teismų praktika", 2004, Nr. 21).
8. BK 130 str. inkriminuojamas ir tais atvejais, kai neteisėtas ar itin
įžeidžiantis poelgis nukreiptas ne į patį kaltininką, o į kitą jam arti mą asmenį.
Kaltininkui artimų asmenų ratas nėra ribojamas formaliais požymiais. Tai gali
būti šeimos nariai, artimi giminaičiai, kaimynai, draugai ar kiti asmenys, su
kuriais kaltininką sieja glaudūs ryšiai ir jų pobūdis leidžia spręsti, kad
nukentėjusiojo poelgis dėl to ir sukėlė labai didelį kaltininko susijaudinimą
(„Teismų praktika“, 2004, Nr. 21).
9. Komentuojamas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ir
netiesiogine tyčia. Tačiau tyčia atimti gyvybę ar smurtauti turi būti kilusi staiga,
kaip reakcija į neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį ir neatidėliojant
realizuota. Didesnis laiko tarpas tarp poelgio, sukėlusio didelį susijaudinimą, ir
nužudymo pašalina galimybę taikyti BK130 str.
10. Jeigu sumanymas nužudyti ar kitaip smurtauti atsirado anksčiau ir
neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis buvo tik preteks tas
nužudyti, BK 130 str. taikyti negalima.
11. Staigaus didelio susijaudinimo būsena gali būti sukelta ir nevienkartinių
smurto veiksmų ar įžeidžiančių poelgių, jei nužudymas sekė iškart po
paskutinio smurto ar įžeidžiančio veiksmo. Jeigu iki nu žudymo praėjo ilgesnis
laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks
nužudymas paprastai negali būti pripažintas privilegijuotu.
12. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo.
13. Nužudymas staiga labai susijaudinus, nors ir padarytas esant nu-
žudymą kvalifikuojančių požymių, kurie numatyti BK 129 str. 2 dalyje,
kvalifikuotinas pagal BK 130 str. („Teismų praktika“, 2004, Nr. 21).
 14. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 4 dalį priklauso
apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str. komentarą).
15. Nužudymas labai susijaudinus baudžiamas laisvės atėmimu iki
šešerių metų.

131 straipsnis. Naujagimio nužudymas

Motina, dėl gimdymo nulemtos būsenos nužudžiusi savo naujagimį,
baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

1. Komentuojamas straipsnis numato privilegijuoto nužudymo (žr.

BK 129 str. 1 d. komentarą) sudėtį, kurios privilegijuojantis požymis yra
tai, kad naujagimį nužudo jo motina dėl gimdymo nulemtos būsenos. Tai
reiškia, kad kaltininkės psichinė būsena buvo sutrikusi dėl gimdymo ir
todėl jos gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus buvo sumažėjęs, faktiškai
ji buvo ribotai pakaltinama.
2. Šio nusikaltimo objektas - naujagimio gyvybė.
3. Nukentėjusysis nuo šio nusikaltimo yra naujagimis. Naujagimiu
pripažįstamas neseniai gimęs ar gimstantis kūdikis, nuo gimdymo pradžios
(apie tai plačiau žr. B K 129 str. komentarą). Vaisiaus sunaikinimas iki
gimdymo pradžios traktuotinas kaip neteisėtas abortas (apie tai plačiau žr.
BK 142 str. komentarą). Lietuvos Respublikos įstatymai naujagimystės
trukmės, t. y. kiek laiko gimęs žmogus yra naujagimis, nereglamcntuoja.
Medicinoje pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003
m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357 patvirtintą Vaiko gaivinimo standarto
2 punktą naujagimiu laikomas kūdikis nuo jo gimimo iki 28 dienų, t. y.
keturių savaičių amžiaus („Valstybės žinios“, 2003, Nr. 64-2914).
Įstatymas naujagimystės trukmės nenustato, todėl logiška būtų vadovautis
medicinos nuostata, kad naujagimis yra iki keturių savaičių amžiaus,
tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas konstatavo, kad
kvalifikuojant veiką medicininiai naujagimio sąvokos kriterijai neturi
reikšmės („Teismų praktika“, 2004, Nr. 21). Tai reiškia, spręsti, ar
nužudytasis yra naujagimis, ar jau ne naujagimis, paliekama teismui,
nenurodant jokių sprendimo kriterijų.
4. Objektyviai nusikaltimas gali būti padaromas aktyviais veiksmais,
pavyzdžiui, mirtinu mirusio galvos sužalojimu, pasmaugiant bei pan. ir
neveikimu - nemaitinant, paliekant be priežiūros ilgam laikui.
 5. Naujagimio nužudymas turi būti skiriamas nuo jo palikimo be
pagalbos. Jeigu motina, siekdama atsikratyti naujagimio, jį palieka be
priežiūros, tačiau tokioje vietoje, kur, jos supratimu, jį turėtų rasti ir juo
pasirūpinti, t. y. be tyčios atimti gyvybę, motinai atsakomybė iškyla pagal
BK 158 str.
6. Komentuojamas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ir
netiesiogine tyčia, jeigu tai buvo padaryta dėl gimdymo nulemtos
būsenos.
7. Šio nusikaltimo subjektas - specialusis, juo gali būti pakaltinama,
tik nukentėjusio naujagimio motina (gimdyvė), jeigu jai jau buvo suėję 16
metų. Kiti asmenys, bendrininkavę darant tokį nusikaltimą, atsako pagal
BK 129 str. 2 dalies atitinkamus punktus.
8. Kiekvienu naujagimio nužudymo atveju teisėsaugos institucijos ir
teismas, nustatęs visas nusikaltimo aplinkybes, jeigu reikia, remdamasis
psichologine ar psichiatrine ekspertize, turi nuspręsti, ar motina naujagimį
nužudė dėl gimdymo sukeltos riboto pakaltinamumo (apie tai plačiau žr.
BK 18 str. komentarą) būsenos, ar veikdama visiškai sąmoningai, ar
visiškai nesąmoningai.
9. Gimdymo nulemta būsena gali turėti psichologines priežastis, ypač
kai nėštumas ir gimdymas nepageidautinas, moteris kenčia nuo liguistų
idėjų, baimių. Šiuos reiškinius sustiprina gėda dėl nėštumo ne santuokoje,
materialiniai sunkumai ateityje ir pan. Tokios aplinkybės nešalina
atsakomybės, bet liudija apie mažesnį veikos pavojingumą.
10. Gimdymo nulemta būsena gali būti ir laikinas psichikos sutriki-
mas, nešalinantis pakaltinamumo, bet jį ribojantis. Dažniausiai tai yra
gimdymo ir pogimdyminės psichozės - depresija, kliedesiai, dirglumas ir
pan., jos gali kilti ir gimdymo metu ir po gimdymo. Pogimdyminis perio-
das paprastai gali tęstis iki dviejų mėnesių. Motina tokiais atvejais trak-
tuojama kaip asmuo, ne visiškai galintis suprasti savo veiksmų prasmės
arba jų valdyti. Tokią būklę gali paskatinti, pavyzdžiui, vaiko tėvo atsisa-
kymas tėvystės, žadėtų vedybų, artimųjų smerkiami veiksmai ir pan.
11. Kai motina, būdama minėtos būsenos, naujagimį nužudo esant ir
BK 129 str. 2 dalyje nurodytų nužudymą kvalifikuojamųjų požymių,
pavyzdžiui, nužudo dvynukus ar itin žiauriai, jai inkriminuotinas tik BK
131 str.
12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas išaiškino, kad, jei suma-
nymas nužudyti savo naujagimį motinai kilo iš anksto, dar iki gimdymo,
tada, nepriklausomai nuo gimdymo sukeltos būsenos ypatybių, motinos
 veika kvalifikuojama pagal B K 129 str. 2 dalies atitinkamus punktus
(„Teismų praktika“, 2004, Nr. 21).
13. Naujagimio nužudymas pagal BK 11 str. 4 dalį priklauso apy-
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
14. Naujagimio nužudymas baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu
iki penkerių metų.

132 straipsnis. Neatsargus gyvybės atėmimas

1. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, baudžiamas
areštu arba laisvės atėmimu iki ketvertų metų.
2. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę dviem ar daugiau žmonių,
baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų.
3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeis-
damas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles,
baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
4. Už šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

1. Neatsargus gyvybės a t ė m i m a s yra gyvybės atėmimas kitam

žmogui dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo.
BK nelaiko neatsargaus gyvybės atėmimo nužudymo rūšimi, nes tai yra
kaltininko nepagrįsto pasitikėjimo, nedrausmingumo, neatidumo,
neapdairumo padarinys, žymiai mažiau pavojinga už nužudymą veika.
2. BK 132 str. 1 dalis yra bendroji atsakomybės už neatsargaus gy-
vybės atėmimo norma, inkriminuojama tais atvejais, kai neatsargiai gy-
vybė atimama vienam žmogui ir kai veika neturi neatsargaus gyvybės
atėmimo pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo
taisykles požymių, t. y. kai tai padaroma buityje nepaisant visuotinai
pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių.
3. Šio nusikaltimo objektas yra kito žmogaus gyvybė. Nukentėjusysis
yra žmogus nepriklausomai nuo jo amžiaus ir sveikatos būklės.
4. Objektyviai neatsargus gyvybės atėmimas įmanomas tiek aktyviais
veiksmais, tiek neveikimu. Nusikaltimas gali būti padaromas
nusikalstamais ir nenusikalstamais veiksmais, poelgiais, neatitinkan
čiais įprastų, visuotinai pripažintų atsargumo reikalavimų. Šie veiksmai ir
poelgiai gali būti padaryti tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo.
5. BK 132 str. inkriminuojamas nustačius, kad būtent kaltininko veika
buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas
priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas
veikos rezultatas. Iš dalies žmogaus mirties priežastimi gali būti ir paties
nukentėjusiojo neatsargumas bei kitų asmenų veiksmai. Jeigu tokie kitų
asmenų veiksmai padidina mirties tikimybę, už atsiradusius padarinius
atsako ir jie.
6. Subjektyviai neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais veikos
atžvilgiu gali būti ir tyčia, ir neatsargumas, o padarinių, t. y. nukentėju-
siojo mirties atžvilgiu, tik neatsargumas - nusikalstamas pasitikėjimas arba
nusikalstamas nerūpestingumas.
7. Nusikalstamas pasitikėjimas yra tais atvejais, kai kaltininkas su-
pranta, kad elgiasi rizikingai, numato abstrakčią galimybę, kad tokia veika
gali sukelti kito žmogaus mirtį tačiau, turėdamas omenyje konkrečias
aplinkybes, tikisi, kad šiuo konkrečiu atveju tokių padarinių išvengs, bet
tas pasitikėjimas nepasitvirtina, pasirodo esąs lengvabūdiškas.
8. Nusikalstamas nerūpestingumas reiškia, kad kaltininkas nenumato,
jog dėl jo veikos gali žūti kitas žmogus, tačiau pagal buvusią situaciją
privalėjo ir galėjo tai numatyti, jeigu būtų buvęs apdairesnis, atsargesnis.
9. Jeigu asmuo, dėl kurio veikos žuvo žmogus, nenumatė ir pagal
įvykio aplinkybes neturėjo arba negalėjo numatyti tokių padarinių, jo
veika traktuojama kaip kazusas, tai yra gyvybės atėmimas be kaltės. Nėra
kaltės ir tais atvejais, kai asmuo, numatydamas kito žmogaus žūties
galimybę, siekdamas išvengti tokių padarinių, padaro viską, ką gali, kad jų
nebūtų, tačiau padariniai atsiranda, žmogus žūva dėl priežasčių, kurios nuo
asmens nepriklauso.
10. Dviejų ar daugiau žmonių neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132
str. 2 d.) - kai dėl kaltininko neatsargumo žūva ne vienas, o keli žmonės ir
tai yra vienos, o ne kelių veikų padarinys.
11. Neatsargus gyvybės atėmimas pažeidžiant teisės aktų nustatytas
specialias elgesio saugumo taisykles (BK 132 str. 3 d.) inkriminuojamas,
kai bet kurioje veiklos sferoje dėl to, kad buvo pažeistos oficialiai
patvirtintos bendrosios ar žinybinės elgesio saugumo taisyklės, žūva bent
vienas žmogus, išskyrus atvejus, kuriems taikomos specialiosios BK
normos.
 12. Veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis tais atvejais, kai
padaromas kitas nusikaltimas, kurio padarinys yra vieno ar kelių žmonių
žūtis, pavyzdžiui, neteisėtas abortas (BK 142 str.), palikimas be pagalbos,
kai gresia pavojus žmogaus gyvybei (BK 144 str.), piktnaudžiavimas (BK
228 str.), šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų
medžiagų laikymo taisyklių pažeidimas (BK 255 str.), aplinkos apsaugos
arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimas (BK 270 str.),
įsakymo nevykdymas (BK 317 str. 2 d.) ir kiti nusikaltimai, sukeliantys
tokius padarinius ir jų atžvilgiu yra neatsargi kaltė, tačiau tokių padarinių
sukėlimas konkrečiai neįvardytas kaip nusikaltimą kvalifikuojantis
požymis.
13. Ir atvirkščiai, tais atvejais, kai neatsargus gyvybės atėmimas
žmogui BK straipsnyje numatytas kaip kitą nusikaltimą kvalifikuojantis
požymis, pavyzdžiui, neteisėta farmacinė veikla (BK 275 str. 2 d.), kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimas (BK 281 str. 5 ir 6 d.), transporto eismo tvarkos ar saugumo
taisyklių pažeidimas (BK 282 str.), šie straipsniai apima ir neatsargų
gyvybės atėmimą, kurį taip pat apima ir BK 176 str. 1 dalis, numatanti
atsakomybę už darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų
pažeidimą, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms.
14. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo. Už neatsargų gyvybės atėmimą
pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles (t.
y. pagal BK 132 str. 3 d.) atsako ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. B
K 20 str. komentarą).
15. Neatsargus gyvybės atėmimas baudžiamas areštu arba laisvės
atėmimu iki ketverių metų, neatsargus gyvybės atėmimas dviem ir daugiau
žmonių - laisvės atėmimu iki šešerių metų, o neatsargus gyvybės atėmimas
pažeidus specialias elgesio saugumo taisykles - laisvės atėmimu iki
aštuonerių metų.
133 straipsnis. Su kurstymas nusižudyti ar privedimas prie savi-
žudybės

Tas, kas sukurstė žmogų nusižudyti arba žiauriu ar klastingu elgesiu

privedė žmogų prie savižudybės, baudžiamas laisvės apribojimu arba
areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

1. Komentuojamame straipsnyje numatyta atsakomybė už du iš da lies

panašius, tačiau skirtingus nusikaltimus - sukurstymą nusižudyti ir privedimą
prie savižudybės. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į didelį savižudybių skaičių
Lietuvoje, kriminalizavo žmogaus sukurstymą nusižudyti, prilygindamas
sukurstymą privedimui prie savižudybės.
2. Savižudybė - gyvybės atėmimas sau - nėra nusikaltimas, to dėl nėra
nusikaltimas ir pasikėsinimas nusižudyti. Tačiau sukurstymas nusižudyti yra
akivaizdžiai pavojinga veika įstatyme traktuojama kaip savarankiškas
nusikaltimas.
3. Sukurstymo, taip pat ir kurstymo nusižudyti atvejais, nors ir netiesiogiai,
kėsinamasi į žmogaus gyvybę. Taigi šio nusikaltimo objektas yra kito žmogaus
gyvybė. Veikos pavojingumą lemia tai, kad ji yra amorali, pažeidžianti kito
žmogaus dvasinę pusiausvyrą.
4. Nu kentėjusysis yra psichiškai sveikas asmuo nuo 14 metų, kuris
sukurstomas nusižudyti arba kurstomas tai padaryti - pasikėsinimo sukurstyti
atveju.
5. Objektyviai sukurstymas nusižudyti gali pasireikšti labai įvairiai -
skatinimu, lenkimu arba sąlygų nusižudyti sudarymu, kitokiu padėjimu žmogui
nusižudyti, jeigu nėra BK 134 str. nurodytų padėji mą nusižudyti
privilegijuojančių požymių. Sukurstymas yra tiek tais atvejais, kai mintį
nusižudyti inicijavo kaltininkas, tiek tais, kai kalti ninkas tik paskatino ar padėjo
realizuoti paties nukentėjusiojo ketinimą, sumanymą nusižudyti. Sukurstymas
nusižudyti gali pasireikšti ne tik intelektualiu poveikiu - lenkimu, įkalbinėjimu,
patarimais, bet ir fiziniais veiksmais - savižudybės priemonių parūpinimu,
pritaikymu, kitų sąlygų nusižudyti sudarymu ar palengvinimu.
6. Kitaip nei nužudymo, sukurstymo nusižudyti atveju nukentėjusysis
nusižudo pats sąmoningai veikdamas - išgeria nuodų, pasidaro mirtiną injekciją,
nusišauna, pasikaria ir pan. Tais atvejais, kai sukurs tomas nusižudyti asmuo,
kuris dėl mažametystės, psichikos sutrikimo ar kitokios fiziologinės ar
patologinės būsenos nesuvokia ar ne visai
suvokia savo veiksmų, poelgio prasmės arba negali valdyti savo veiksmų, veika
sudaro nužudymą nukentėjusiojo rankomis (apie tai plačiau žr. B K 129 str. 2 d.
komentarą).
7. Sukurstymas nusižudyti yra materialioji sudėtis, baigtu nusikaltimas
pripažįstamas nukentėjusiajam nusižudžius. Pastangos, kad kitas žmogus
nusižudytų, įskaitant ir tuos atvejus, kai nukentėjusysis pasikėsino nusižudyti,
kvalifikuojamos kaip pasikėsinimas sukurstyti nusižudyti.
8. Sukurstymas nusižudyti yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tik
tiesiogine tyčia, t. y. žmogus kurstomas ar jam padedama nusižudyti
sąmoningai, nepriklausomai nuo tokios veikos paskatų, motyvų, tikslų.
Paskatos, kurios gali būti tiek savanaudiškos, tiek ir altruistinės, veikos
kvalifikavimui įtakos neturi, bet į jas atsižvelgiama skiriant bausmę.
9. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo.
10. Privedimas prie savižudybės - nors ši veika reglamentuojama tame
pačiame BK straipsnyje kartu su sukurstymu nusižudyti, faktiškai sudaro
savarankišką nusikaltimo sudėtį, nes iš esmės skiriasi sukurstymo nusižudyti ir
privedimo prie savižudybės tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai.
Kaltininkas, kitaip nei sukurstymo nusižudyti atveju, gali ir nekurstyti kito
žmogaus, t. y. nesiekti nukentėjusiojo savižudybės.
11. Privedimo prie savižudybės kaip ir nužudymų objektas yra kito
žmogaus gyvybė. Nukentėjusysis yra asmuo nuo 14 metų. Tais atvejais, kai
privedamas prie savižudybės to siekiant asmuo, kuris dėl mažametystės,
psichikos sutrikimo ar kitokios fiziologinės ar patologinės būsenos nesuvokia
savo veiksmų prasmės arba negali jų valdyti, veika traktuotina kaip nužudymas
nukentėjusiojo rankomis.
12. Objektyviai privedimas prie savižudybės yra asmens veiksmai, dėl
kurių kitas žmogus atima sau gyvybę - nusižudo. Tačiau tai ne bet kokie
veiksmai, poelgiai, paveikiantys kitą žmogų taip, kad jis apsisprendžia
nusižudyti ir tai padaro, o tie atvejai, kai yra: 1) žiaurus ar klastingas kaltininko
elgesys nukentėjusiojo atžvilgiu; 2) nukentėjusiojo savižudybė; 3) priežastinis
ryšys tarp kaltininko žiauraus ar klastingo elgesio ir nukentėjusiojo savižudybės.
13. Žiaurus elgesys - mušimas, kankinimas, sužalojimai, vertimas dirbti
nepakeliamus darbus, atlikti neteisėtus ar žeminančius
veiksmus - daryti nusikaltimą, elgetauti, verstis prostitucija ir pan., tyčiojimasis,
šmeižimas, įžeidinėjimai, įvairūs grasinimai ir panašūs veiksmai nukentėjusiojo
ar jo artimo asmens atžvilgiu.
14. Klastingas elgesys - apgaulingas, skaudinantis, dvasiškai žlugdantis kitą
žmogų elgesys, dėl kurio jis nusižudo.
15. Pagal komentuojamą straipsnį, jei nėra elgesio, poelgių, dėl kurių
nukentėjusysis atsiduria bent subjektyviai beviltiškoje padėtyje, sistemos,
vienkartinis sumušimas, įžeidimas, apgavimas ar kitoks nu- skriaudimas
paprastai negali būti vertinamas žiauriu ar klastingu elgesiu. Tačiau tais atvejais,
kai kaltininko vienkartinis poelgis pasižymi ypatingu žiaurumu ar klastinga
išdavyste ir tai yra tiesioginė savižudybės priežastis, turėtų būti inkriminuojamas
BK 133 str.
16. Jeigu savižudybės priežastimi yra neigiama asmeniui situacija,
susidariusi dėl teisėtų pareigūno, tarnautojo ar kito asmens veiksmų,
baudžiamosios atsakomybės nėra.
17. Tais atvejais, kai kaltininkas žiauriu ar klastingu elgesiu siekė, kad kitas
asmuo nusižudytų, tačiau nukentėjusysis nenusižudė, inkriminuojamas
pasikėsinimas privesti prie savižudybės.
18. Atsakomybė už privedimą prie savižudybės atsiranda tik tuo atveju, jei
nustatomas juridiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp kaltininko žiauraus ar
klastingo elgesio ir nukentėjusiojo savižudybės, t. y. kai kilę padariniai yra
kaltininko veiksmų, o ne kitų priežasčių rezultatas.
19. Galiojantis baudžiamasis įstatymas privedimo prie savižudybės atveju
nereikalauja nustatinėti nei materialinės, nei kitokios nukentėjusiojo
priklausomybės nuo kaltininko, tačiau tai, kad žmogus nusižudo dėl kito asmens
elgesio, veiksmų, neabejotinai liudija, kad jis kuriuo nors būdu faktiškai nuo jo
buvo priklausomas.
20. Privedimas prie savižudybės yra tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas
suvokia, kad žiauriai ar klastingai elgiasi kito žmogaus atžvilgiu ir to nori, t. y.
veikia tiesiogine tyčia. Padarinių - nukentėjusiojo savižudybės atžvilgiu gali būti
tiesioginė tyčia, jeigu kaltininkas nori, savo elgesiu siekia, kad kitas žmogus
nusižudytų, ir netiesioginė tyčia, jeigu žiauriai ar klastingai elgdamasis
kaltininkas nesiekia tokių padarinių, bet suvokia, kad skriaudžiamasis gali
nusižudyti. Tais atvejais, kai asmuo, žiauriai ar klastingai elgdamasis nenumato,
kad jo skriaudžiamas žmogus gali nusižudyti, jis už privedimąprie savižudybės
pagal komentuojamą straipsnį neatsako, nes nėra kaltės. Tokiais atvejais
skriaudikas
 atsako tik už tuos nusikaltimus, kuriuos jis padarė žiauriai ar klastingai
elgdamasis su savižudžiu, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymą, šmeižimą,
įžeidimą, sukčiavimą, vagystę, turto sunaikinimą, neteisėtą laisvės at-
ėmimą ar kitus.
21. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo.
22. Sukurstymas nusižudyti ir privedimas prie savižudybės pagal BK
11 str. 4 dalį priklauso apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr.
B K 11 str. komentarą).
23. Sukurstymas nusižudyti ir privedimas prie savižudybės baudžia-
mas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių
metų.

134 straipsnis. Padėjimas nusižudyti

Tas, kas beviltiškai sergančio žmogaus prašymu padėjo jam nusižudyti,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba viešaisiais darbais, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki
ketverių metų.

1. Komentuojamame straipsnyje numatyta atsakomybė už padėjimą

nusižudyti, kuris yra privilegijuota sukurstymo nusižudyti (apie tai pla-
čiau žr BK 133 str. komentarą) sudėtis.
2. Padėjimo nusižudyti objektas - beviltiškai sergančio žmogaus
gyvybė.
3. Nukentėjusysis - beviltiškai sergantis ir prašantis padėti jam
nusižudyti žmogus, pats negalintis to padaryti.
4. Padėjimas nusižudyti yra privilegijuotas sukurstymas nusižudyti
esant abiem dispozicijoje nurodytiems požymiams - nukentėjusysis yra
beviltiškai sergantis ir pats prašo padėti jam nusižudyti.
5. Beviltiškai sergančiu laikomas asmuo, sergantis mirtina ar kita
nepagydoma liga, dėl kurios patiria dideles fizines ar moralines kančias ir
dėl to nebenori gyventi.
6. Savižudžio prašymu reiškia, kad iniciatyva savižudybei priklauso
pačiam nukentėjusiajam, kurią jis nedviprasmiškai išreiškia. Jeigu
beviltiškai sergančio žmogaus nusistatymą nusižudyti inicijavo
padėjęs jam tai padaryti asmuo, jis atsako už sukurstymą nusižudyti pagal
BK 133 str.
7. Objektyviai padėjimas nusižudyti gali būti intelektualus ir fizinis.
Intelektualus padėjimas - tai patarimai, kokiomis priemonėmis naudotis,
kokiu būdu, kur, kada, kaip tai padaryti ir pan. Fizinis padėjimas -
priemonių parūpinimas, kliūčių pašalinimas, kitoks sąlygų nusižudyti
sudarymas.
8. Nusikaltimas padaromas tyčia, suvokiant, kad padedama nusi-
žudyti beviltiškai sergančiam žmogui jo prašymu ir to norint.
9. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, kurio beviltiškai sergantis
žmogus prašo padėti nusižudyti. Juo gali būti ligonio artimieji giminaičiai,
šeimos nariai, gydytojai, pašaliniai asmenys.
10. Padėjimo nusižudyti atveju gyvybę sau atima pats ligonis. Gy-
vybės atėmimas, kad ir beviltiškai sergančio žmogaus prašymu, pavyz-
džiui, mirtina injekcija, būtinos vaistų injekcijos neatlikimas, gyvybę
palaikančios aparatūros išjungimas ar tokios aparatūros neįjungimas ir
pan., kol nelegalizuota eutanazija, yra nužudymas (BK 129 str.).
11. Padėjimas nusižudyti pagal BK 11 str. 4 dalį priklauso apysunkių
nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr BK 11 str. komentarą).
12. Padėjimas nusižudyti baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą
arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba viešaisiais darbais, arba
areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
13. Padėjimo nusižudyti baudžiamumas, kol nelegalizuota eutanazija,
yra juridiškai ydingas ir antihumaniškas. Juridiškai ydingas, todėl, kad
šioje sudėtyje faktiškai nėra nukentėjusiojo, vieno iš būtinų nusikaltimų
gyvybei požymio. Nelogiška laikyti nukentėjusiuoju žmogų, kuris
beviltiškai serga, patiria kančias, nebenori gyventi, tiksliau - vegetuoti, ir
prašo padėti, kad baigtųsi jo kančios, nes pats negali nusižudyti,
pavyzdžiui, yra paralyžiuotas ar pan.
 XVIII SKYRIUS
(135-141 straipsniai)
NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS SVEIKATAI

135 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas

1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs
asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip
buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai
trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia
žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro
darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens
kūnas, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.
2. Tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino:
1) mažametį;
2) bejėgiškos būklės žmogų;
3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio
12 d įstatymo Nr. X-1597, įsigal. 2008 m. birželio 27 d. (Žin., 2008, Nr 73-2796) redakcija)
4) nėščią moterį;
5) du ar daugiau žmonių;
6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai;
7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu;
8) dėl chuliganiškų paskatų;
9) dėl savanaudiškų paskatų;
10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo;
11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą;
12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląsteles,
(Lietuvos Respublikos 2008 m. gegužės 8 d. įstatymo N r. X-1527. įsigal. 2008 m. gegužės 24 d. (Žin..
2008, Nr. 59-2200) redakcija)

baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.

1. BK XVIII skyriuje reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už

įvairaus pobūdžio ir laipsnio sveikatos sutrikdymus. Terminas sveikata
reiškia natūralią konkretaus žmogaus organizmo būklę iki nusikaltimo, o
sutrikdymas - šios būklės pakitimą, pablogėjimą dėl kaltininko veikos.
Sveikatos sutrikdymas - žmogaus sužalojimas arba susargdinimas
pažeidžiant jo kūno audinių ar organų vientisumą arba
 sutrikdant jų funkcijas. Sužalojimas yra žmogaus kūno audinių ar organų
anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar
cheminiu poveikiu, o susargdinimas- organizmo funkcijų sutrikdymas
biologiniu, fiziniu, cheminiu ar psichiniu poveikiu arba nesuteikiant
būtinos medicinos pagalbos.
2. Visų sveikatos sutrikdymų objektas yra kito žmogaus somatinė ar
psichinė sveikata nuo jo gyvybės pradžios iki mirties momento (apie tai plačiau
žr. BK 129 str. komentarą). Nukentėjusysis - kitas žmogus, jau gimęs ir dar
nemiręs, nepriklausomai nuo jo sveikatos būklės. Savos sveikatos sutrikdymas
nėra nusikaltimas, jeigu veika nesudaro kito nusikaltimo sudėties, - šaukimo į
privalomąją karo tarnybą vengimo (BK 314 str.), šaukimo į karo tarnybą karo
padėties metu vengimo (BK 315 str.), vengimo atlikti karo tarnybą (BK 316
str.).
3. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus
sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1)
pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi
padariniai - žmogaus sveikatos sutrikdymas;
3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių žalingų padarinių.
4. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis,
taip pat psichinis poveikis nukentėjusiajam. Sveikatos sutrikdymas gali būti
padaromas ir neveikimu, jeigu kaltininkas, turėdamas pareigą ir galimybę
atitinkamai veikti, to nepadaro ir dėl to buvo sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
Tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių - sveikatos sutrikdymo turi būti
juridiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas
turi būti dėsningas, ne atsitiktinis kaltininko veikos padarinys.
5. Tiriant sveikatos sutrikdymo bylas privaloma skirti teismo medicinos
ekspertizę. Sveikatos sutrikdymo nustatymo ekspertizė atliekama vadovaujantis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatytais pagrindais ir
tvarka. Teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos bei darbo ministrų 2003
m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis „Sveikatos
sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis“ („Valstybės žinios“, 2003, Nr. 52-
2357) ir šių taisyklių priedu - „Bendro darbingumo praradimo lentelė“ teikia
išvadą dėl sveikatos sutrikdymo fakto ir jo masto.
6. Sveikatos sutrikdymas yra sunkus, jeigu sužalojimas ar susargdinimas
sukėlė bent vieną iš 12 padarinių, nurodytų BK 135 str. 1 dalyje: 1) regos
netekimą; 2) klausos netekimą; 3) kalbos netekimą;
7. vaisingumo netekimą; 5) nėštumo netekimą; 6) kitokį sunkų suluo-
šinimą; 7) sunkią nepagydomą ligą; 8) ilgai trunkančią realiai gresiančią
gyvybei ligą; 9) ilgai trunkančią ligą stipriai sutrikdžiusią žmogaus
psichiką; 10) didelės dalies profesinio darbingumo netekimą 11) didelės
dalies bendro darbingumo netekimą 12) nepataisomą sukentėjusio asmens
kūno subj auroj imą.
8. Regos netekimas yra visiškas aklumas arba abiejų akių regos
susilpnėjimas, kai geriau matančios akies regėjimo aštrumas su korekcija
sumažėja iki 0,03 arba regėjimo lauko koncentrinis susiaurėjimas yra iki 5
laipsnių nuo fiksacijos taško.
9. Klausos netekimas yra visiškas kurtumas arba abiejų ausų klausos
susilpnėjimas, kai nukentėjęs negirdi kalbančio prie ausies kaušelio, o
audiogramoje - daugiau kaip 91 db.
10. Kalbos netekimas yra negalėjimas reikšti mintis supran-
tamais žodžiais.
11. Vaisingumo netekimas yra lytinės veiklos sutrikimas, atimantis
gebėjimą natūraliu būdu apvaisinti, pastoti, išnešioti ar gimdyti.
12. Nėštumo netekimas yra nėštumo nutrūkimas arba jis
nutraukiamas dirbtinai dėl sužalojimo arba susargdinimo nepriklausomai
nuo nėštumo trukmės.
13. Kitoks sunkus suluošinimas yra sužalojimas, susargdini- mas arba
jo sukeltos komplikacijos ir jų pasekmės:
13.1. kaukolės skliauto atviri ir įspaustiniai bei pamato kaulų lūžiai;
13.2. galvos smegenų sumušimas su ryškiais neurologiniais židini-
niais simptomais, patvirtintas specialiais tyrimais;
13.3. sunkus difuzinis galvos smegenų aksonų sužalojimas;
13.4. kraujo ar likvoro išsiliejimas virš kietojo ar po kietuoju galvos
smegenų dangalu, suspaudžiantis galvos smegenis;
13.5. kaklo slankstelio išnirimas (panirimas) ar lūžis su nugaros
smegenų arba nugaros nervų šaknelių pažeidimu;
13.6. nugaros smegenų sužalojimas su ryškiais židininiais simpto-
mais, patvirtintas specialiais tyrimais;
13.7. kiauryminis ryklės, stemplės, gerklų ar trachėjos sužalojimas;
13.8. gerklų ar trachėjos sužalojimas, sukėlęs kvėpavimo sutrikimą
kuriam pašalinti nukentėjęs asmuo buvo intubuotas arba jam buvo atlikta
tracheostomija;
 13.9. krutinės ląstos ertmės ar pilvaplėvės ertmės kiauryminis suža-
lojimas su/be vidaus organų pažeidimu;
13.10. atviras inkstų, šlapimtakių, antinksčių, kasos, šlapimo pūslės,
šlaplės, priešinės liaukos ar tiesiosios žarnos sužalojimas;
13.11. uždaras krūtinės ar pilvo organų sužalojimas, nustatytas ope-
racijos metu;
13.12. aortos, bendrosios, vidinės ar išorinės miego arterijų, porak-
tinės, pažastinės, žasto, bendrosios, vidinės ar išorinės klubo, šlaunies, jos
giliosios šakos kamieno ar pakinklio arterijų arba jas atitinkančių venų
sužalojimas;
13.13. atviras žastikaulio, šlaunikaulio ar blauzdikaulio kūnų lūžis
arba uždari kurių nors dviejų iš nurodytų kaulų kūnų arba žastikaulio ar
šlaunikaulio kaklo lūžiai;
13.14. dubens kaulų abipusiai lūžiai, suardę dubens žiedo vientisumą;
13.15. sužalojimo sukeltas sunkus šokas, riebalinė ar oro embolija,
ūmus inkstų veiklos nepakankamumas ar kita pavojinga gyvybei būsena;
13.16. įvairios kilmės nudegimai, kai 2 A (II) laipsnio bendras nu-
degimo plotas apima 30 proc. ir daugiau kūno paviršiaus; kai 2 B (III)
laipsnio nudegimo plotas apima 20 proc. ir daugiau kūno paviršiaus; kai 3
(III-IV) laipsnio nudegimo plotas apima 10 proc. ir daugiau kūno
paviršiaus; kvėpavimo takų nudegimas;
13.17. III-IV laipsnio nušalimai, apimantys 10 proc. ir daugiau kūno
paviršiaus;
13.18. jonizuojančios radiacijos sukelta sunki spindulinė liga;
13.19. kaklo suspaudimas ar kitokia mechaninė asfiksija, lydima
objektyviais duomenimis patvirtinto galvos smegenų kraujotakos su-
trikimo;
13.20. kitokio pobūdžio sunkus suluošinimas, pavyzdžiui, galūnės -
rankos ar kojos - arba jos funkcijos praradimas.
14. Sunki nepagydoma liga yra ŽIV infekcija, juodligė, stabligė,
pasiutligė, hemoraginės karštligės (Ebolo, Marburgo, Laso), dujinė
gangrena, Creutfeld-Jakobo liga, maras, cholera, raupai, geltonoji
karštligė.
15. Ilgai trunkanti liga, realiai gresianti gyvybei, yra narkomanija,
TBC, hepatitas B, hepatitas C, sifilis, bruceliozė, trichineliozė,
leišmanijozė.
 16. Ilgai trunkanti liga, stipriai sutrikdanti žmogaus psichiką.
Psichikos sutrikimo faktą kiekvienu atveju įvertina ir apie priskyrimą
stipriai sutrikdančių žmogaus psichiką ligų grupei sprendžia - nustato
sveikatos sutrikdymo mastą- teismo psichiatrų ekspertų komisija.
17. Didelės dalies profesinio darbingumo netekimas - kai žmogus
praranda 30 ar daugiau proc. savo profesijos darbingumo, t. y. tiek
sumažėja jo gebėjimas ir galimybė atlikti savo profesinį darbą,
reikalaujantį specialių žinių, kvalifikacijos ir įgūdžių. Profesinio
darbingumo netekimo faktą ir mastą nustato Valstybinė medicininės
socialinės ekspertizės komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2000 m.
balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49 „Dėl ilgalaikio ir pastovaus
darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos patvirtinimo“
(„Valstybės žinios“, 2000, Nr. 36-1011).
18. Didelės dalies bendro darbingumo netekimas - kai žmogus
praranda 30 ar daugiau proc. bendro darbingumo, t. y. tiek sumažėja jo
gebėjimas ir galimybė dirbti darbus, nereikalaujančius specialių žinių,
kvalifikacijos ir įgūdžių.
19. Nepataisomas kūno s u b j a u r o j i m a s yra estetinis
sužalojimo, operacijos, amputacijos dėl sužalojimo, nudegimo, ligos (pvz.,
raupų) padarinys. Veido subjaurojimas yra akies obuolio netekimas, nosies
netekimas ar deformacija, ausies kaušelio ar jos dalies netekimas, žymus
veido randas, asimetrija ir pan. Kitų kūno vietų subjaurojimas - tai,
pavyzdžiui, rankos piršto, tuo labiau viso delno ar rankos netekimas arba
jos funkcijos praradimas, ryškūs randai kūne, kūno asimetrija. Kūnas
pripažįstamas subjaurotu nepataisomai, kai tokių padarinių negalima
pašalinti įprastu chirurginiu būdu (ne kosmetine operacija) ir daro jį
nenormaliu - negražiu, atstumiančiu. Jeigu tokiems padariniams pašalinti
reikalinga kosmetinė operacija, subjaurojimas pripažįstamas nepataisomu.
Kūno subjaurojimo faktą konstatuoja teisėsaugos institucija, o ar
subjaurojimas pataisomas, ar ne, sprendžia teismo medicinos ekspertai.
20. Sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis yra materialioji, nusikal-
timas laikomas baigtu kilus bent vienam iš padarinių, nurodytų komen-
tuojamo straipsnio 1 dalyje.
21. BK 135 str. numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti
padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai
ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito
žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o
netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai
leidžia tokiems padariniams kilti. Tyčia gali būti ir dažnai būna neapi-
brėžta, nekonkretizuota, pavyzdžiui, mesdamas sunkų daiktą į žmogų,
spardydamas ar kitaip smurtaudamas kaltininkas numato įvairių padarinių
galimybę - nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties. Kai kaltininkas
smurtauja neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia padarinių atžvilgiu,
atsakomybė iškyla už faktiškai padarytą žalą. Sunkaus sveikatos
sutrikdymo atveju jis atsako pagal BK 135 str., nukentėjusiojo mirties
atveju - už nužudymą.
22. Pasikėsinimas sunkiai sutrikdyti sveikatą įmanomas tik tiesiogi-
nės tyčios atveju, t. y. kai kaltininkas veikė norėdamas sunkiai sutrikdyti
sveikatą, pavyzdžiui, išdurti akį, tačiau jam nepavyko to padaryti dėl
priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.
23. Sunkaus sveikatos sutrikdymo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 14 metų amžiaus fizinis asmuo.
24. Sunkus sveikatos sutrikdymas pripažįstamas sunkesniu nusi-
kaltimu esant bent vienam iš dvylikos požymių, numatytų BK 135 str. 2
dalyje. Aplinkybių, kvalifikuojančių atsakomybę už sunkų sveikatos
sutrikdymą, sąrašas yra išsamus, baigtinis, be to, identiškas nužudymą
kvalifikuojantiems požymiams (apie tai plačiau žr. BK 129 str. komen-
tarą).
25. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatytas sunkus sveikatos
sutrikdymas pagal BK 11 str. 5 dalį priklauso sunkių, o 2 dalyje pagal BK
11 str. 6 dalį - labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11
str. komentarą).
26. Sunkus sveikatos sutrikdymas baudžiamas laisvės atėmimu iki
dešimties metų, o kvalifikuotas sunkus sveikatos sutrikdymas - laisvės
atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.
136 Straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus
Tas, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto
ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

1. Komentuojamas straipsnis taikomas už sunkų sveikatos sutrikdymą

(apie tai plačiau žr. B K 135 str. komentarą), padarytą staiga labai
susijaudinus (apie tai plačiau žr. B K 130 str. komentarą).
2. Inkriminuojant komentuojamą straipsnį BK 135 str. 2 dalyje nu-
rodyti sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantys požymiai veikos
kvalifikavimo nekeičia, įjuos atsižvelgiama skiriant bausmę (apie tai
plačiau žr. B K 54 str. komentarą).
3. Sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus pagal BK 11 str.
4 dalį priklauso apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11
str. komentarą).
4. Sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus baudžiamas
areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

137 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo

1. Tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino du ar dau-
giau žmonių,
baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.
3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeis-
damas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles,
baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.
4. Už šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

1. Komentuojamas straipsnis taikomas už padarytą sunkų sveikatos

sutrikdymą (apie tai plačiau žr. BK 135 str. komentarą) dėl neatsargumo.
2. BK 137 str. 1 dalis yra bendroji atsakomybės dėl neatsargaus
sunkaus sveikatos sutrikdymo norma, taikoma tais atvejais, kai veika
neturi neatsargaus sunkaus sveikatos sutrikdymo pažeidžiant teisės
aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles požymių, t. y. kai tai
atsitinka buityje nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo
taisyklių. Šio nusikaltimo objektas yra kito žmogaus sveikata.
Nukentėjusysis - kitas žmogus, neatsižvelgiant į jo amžių.
3. Objektyviai sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo
įmanomas tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. Šis nusikaltimas gali
būti padaromas ir nusikalstamais, ir nenusikalstamais veiksmais, poelgiais,
neatitinkančiais tiek įprastų, visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo, tiek
specialių, oficialiomis taisyklėmis reglamentuotų atsargumo reikalavimų.
Šie veiksmai ir poelgiai gali būti padaryti tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo.
4. Komentuojamas straipsnis inkriminuojamas nustačius, kad būtent
kaltininko veika buvo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra
teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie
padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Iš dalies nukentėjusiojo
sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi gali būti ir paties nukentėjusiojo
neatsargumas bei kitų asmenų veiksmai. Jeigu tokie kitų asmenų veiksmai
reikšmingai padidina padarinių tikimybę, už atsiradusius padarinius atsako
ir jie.
5. Neatsargaus sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais veikos atžvil-
giu gali būti ir tyčia, ir neatsargumas, o padarinių, t. y. sunkaus sveikatos
sutrikdymo atžvilgiu - tik neatsargumas - nusikalstamas pasitikėjimas arba
nusikalstamas nerūpestingumas.
6. Nusikalstamas pasitikėjimas yra tais atvejais, kai kaltininkas nu-
mato abstrakčią galimybę, kad tokia veika gali sukelti kito žmogaus sunkų
sveikatos sutrikdymą, tačiau, turėdamas omenyje konkrečias aplinkybes,
tikisi, kad šiuo atveju tokių padarinių bus išvengta, bet tas pasitikėjimas
nepasitvirtina, pasirodo esąs lengvabūdiškas.
7. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju kaltininkas nenumatė, kad
dėl jo veikos gali būti sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tačiau
pagal buvusią situaciją privalėjo ir galėjo tai numatyti, jeigu būtų buvęs
apdairesnis, atsargesnis.
8. Jeigu asmuo, dėl kurio veikos buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus
sveikata, nenumatė ir pagal įvykio aplinkybes neturėjo arba negalėjo
numatyti tokių padarinių, jo veika traktuojama kaip kazusas, t. y. sunkios
žalos sveikatai padarymas be kaltės. Nėra kaltės ir tais atvejais, kai asmuo,
numatydamas sunkaus sveikatos sutrikdymo grėsmę, siekdamas išvengti
tokių padarinių, padaro viską, ką gali, kad jų nebūtų, tačiau padariniai
atsiranda dėl nuo asmens nepriklausančių priežasčių.
 9. Dviejų ar daugiau žmonių neatsargaus sunkaus sveikatos
sutrikdymo (BK 137 str. 2 d.) atveju dėl kaltininko neatsargumo sunkiai
sutrikdoma sveikata ne vienam, o keliems žmonėms ir tai yra vienos, o ne
kelių veikų padarinys.
10. Neatsargus sunkus sveikatos sutrikdymas pažeidžiant teisės aktų
nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles (BK 137 str. 3 d.)
inkriminuojamas, kai bet kurioje veiklos srityje pažeidus oficialiai
patvirtintas bendrąsias ar žinybines taisykles, sunkiai sutrikdoma bent
vieno žmogaus sveikata, išskyrus atvejus, kai yra BK numatytos
specialiosios normos.
11. Veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis tais atvejais, kai
padaromas kitas nusikaltimas, kurio padarinys yra vieno ar kelių žmonių
sunkus sveikatos sutrikdymas, pavyzdžiui, neteisėtas abortas (BK 142
str.), palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei (BK 144
str.), vaiko palikimas (BK 158 str.), šaunamojo ginklo, šaudmenų,
sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo taisyklių pažeidimas (BK
255 str.), aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių
pažeidimas (BK 270 str.), įsakymo nevykdymas (BK 317 str. 2 dalis) ir
kiti nusikaltimai, kurie sukelia tokius padarinius ir kurių atžvilgiu yra
neatsargi kaltė, tačiau tokių padarinių sukėlimas konkrečiai neįvardytas
kaip nusikaltimą kvalifikuojantis požymis.
Ir atvirkščiai, tais atvejais, kai sunkus sveikatos sutrikdymas dėl
neatsargumo BK straipsnyje numatytas kaip nusikaltimą kvalifikuojantis
požymis (pvz., neteisėta farmacinė veikla (BK 275 str. 2 d.), kenksmingų
žmogaus sveikatai ar gyvybei produktų gamyba arba prekyba jais (BK 276
str. 2 d.), transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių netinkama
priežiūra ar remontas (BK 278 str. 1 ir 2 d.), kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas (BK
281 str. 3 ir 4 d.), šie straipsniai apima ir sunkų sveikatos sutrikdymą dėl
neatsargumo.
12. Sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo apima ir BK 176
str. 1 dalis, nustatanti atsakomybę už darbų saugos ir sveikatos apsaugos
darbe reikalavimų pažeidimą, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas
žmonėms bei keli nusikaltimai krašto apsaugos tarnybai, kuriuose
kvalifikuojančiu požymiu numatyti sunkūs padariniai, - grasinimas vadui
ar smurtas prieš jį (BK 318 str. 3 d.), smurto veiksmai prieš pavaldinį (BK
319 str. 2 d.), kario terorizavimas (BK 320 str. 3 d.).
13. Neatsargaus sunkaus sveikatos sutrikdymo subjektu gali būti
pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo. Už sunkų
sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo pažeidžiant teisės aktų nustaty
 tas specialias elgesio saugumo taisykles (t. y. pagal BK 137 str. 3 d.)
atsako ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
14. Neatsargus sunkus sveikatos sutrikdymas baudžiamas areštu arba
laisvės atėmimu iki trejų metų, neatsargus sunkus sveikatos sutrikdymas dviems
ir daugiau žmonių - laisvės atėmimu iki penkerių metų, o neatsargus sunkus
sveikatos sutrikdymas pažeidus teisės aktų numatytas specialias elgesio
taisykles - laisvės atėmimu iki septynerių metų.

138 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas

1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs as-
muo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai
sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų
padarinių,
baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki
trejų metų.
2. Tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino:
1) mažametį;
2) bejėgiškos būklės žmogų;
3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio
12 d. įstatymo Nr. X-1597, įsigal. 2008 m. birželio 27 d. (Žin., 2008, Nr. 73-2796) redakcija)
4) nėščią moterį;
5) du ar daugiau žmonių;
6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai;
7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu;
8) dėl chuliganiškų paskatų;
9) dėl savanaudiškų paskatų;
10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo;
11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą;
12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląsteles, (Lie-
tuvos Respublikos 2008 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. X-1527, įsigal. 2008 m. gegužės 24 d. (Žin.,
2008. Nr 59-2200) redakcija)
baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

1. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra tuo atveju, kai sužalojimas ar

susargdinimas nesukelia nei vieno iš padarinių, nurodytų BK 135 str. 1 dalyje
(apie tai plačiau žr. BK 135 str. komentarą), tačiau nukentėjusysis dėl to
praranda nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai serga.
 2. Nedidele dalimi profesinio ar bendro darbingumo netekimu
sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės laiko tuos atvejus, kai dėl
sužalojimo ar susargdinimo nukentėjęs asmuo praranda mažiau nei 30
procentų, bet daugiau kaip 5 procentus profesinio arba bendro
darbingumo.
3. Ilgalaike liga sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės
laiko tuos atvejus, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nukentėjęs asmuo
serga ilgiau nei 10 dienų.
4. Nesunkiu sveikatos sutrikdymu pripažįstami smulkiųjų kaulų lūžiai
ar skilimai, smulkiųjų sąnarių išnirimai, vienos pusės kelių šonkaulių
lūžiai, vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimai, gilios žaizdos, dėl ko
nukentėjęs asmuo serga ilgiau nei 10 dienų, ir pan.
5. Nesunkus sveikatos sutrikdymas padaromas tiek tiesiogine, tiek
netiesiogine tyčia. Dažniausiai tyčia yra neapibrėžta (nekonkretizuota).
Nesunkus sveikatos sutrikdymas nuo pasikėsinimo nužudyti ir pasi-
kėsinimo sunkiai sutrikdyti sveikatą atribojamas pagal šių nusikaltimų
subjektyviuosius požymius, lemiamą reikšmę turi kaltininko tyčios turinys
ir kryptingumas.
6. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo.
7. Nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantys požymiai, numa-
tyti B K 138 str. 2 dalyje, yra analogiški sunkų sveikatos sutrikdymą ir
nužudymą kvalifikuojantiems požymiams (apie tai plačiau žr. BK 129 str.
komentarą).
8. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatytas sveikatos sutrik-
dymas pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso nesunkių, o 2 dalyje pagal BK 11
str. 4 dalį - apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str.
komentarą).
9. Nesunkus sveikatos sutrikdymas baudžiamas laisvės apribojimu
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų, o kvalifikuotas nesunkus
sveikatos sutrikdymas - laisvės atėmimu iki penkerių metų.
139 Straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo
1. Tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to
nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro dar-
bingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1
dalyje nurodytų padarinių,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo ar susargdino du ar
daugiau žmonių,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pa-
reiškimas, ar prokuroro reikalavimas. (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d.
įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003 m. liepos 25 d. (Žin., 2003, Nr. 74-3423) redakcija)

1. Komentuojamas straipsnis taikomas tada, kai nesunkus sveikatos

sutrikdymas (apie tai plačiau žr. BK 138 str. komentarą) padaromas dėl
neatsargumo, išskyrus atvejus, kai šie padariniai yra kito, sunkesnio
nusikaltimo, pavyzdžiui, kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK281 str. 1 d.) požymis.
2. BK 139 str. inkriminuojamas nustačius, kad objektyviai būtent kaltininko
veika buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra teisiškai
reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo
dėsningas veikos rezultatas.
3. Nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo atvejais veikos
atžvilgiu gali būti ir tyčia, ir neatsargumas, o padarinių atžvilgiu tik
neatsargumas - nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas
nerūpestingumas.
4. Nusikalstamas pasitikėjimas yra tada, kai kaltininkas numato abstrakčią
galimybę, kad tokia veika gali nesunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, bet,
turėdamas omenyje konkrečias aplinkybes, tikisi, kad šiuo atveju tokių
padarinių bus išvengta, tačiau tas pasitikėjimas nepasitvirtina, pasirodo esąs
lengvabūdiškas.
5. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju kaltininkas nenumatė, kad dėl jo
veikos gali būti nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tačiau jeigu būtų
buvęs apdairesnis, atsargesnis pagal buvusią situaciją privalėjo ir galėjo tai
numatyti.
 6. Nesunkaus sveikatos sutrikdymui dėl neatsargumo kvalifikuoti
reikšmės neturi, ar tai buvo padaryta pažeidžiant bendrąsias, ar teisės aktų
nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.
7. Dviejų ar daugiau žmonių nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl
neatsargumo, jei tai padaryta viena veika, yra nusikaltimą kvalifikuojantis
požymis (BK 139 str. 2 d.).
8. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo.
9. Komentuojamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 1
dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusio
asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro
reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. balandžio 20 d.
nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-254/2004) nurodė, jog „baudžiamojo
proceso kodekse nėra nustatyta nukentėjusiojo skundo forma ir turinys,
taigi svarbiausia yra nukentėjusiojo iniciatyva pradėti baudžiamąjį
persekiojimą dėl padarytos nusikalstamos veikos, todėl policijoje surašytas
protokolas-pareiškimas laikytinas nukentėjusiojo skundu, nurodytu BPK 3
str. 1 dalies 6 punkte“.
10. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba
laisvės atėmimu iki vienerių metų, o nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl
neatsargumo dviem ir daugiau žmonių - areštu arba laisvės atėmimu iki
vienerių metų.

140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos

sutrikdymas

1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį

skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas
viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui
arba kankindamas nukentėjusį asmenį,
baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų.
3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pa-
reiškimas, ar prokuroro reikalavimas. (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d.
įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003 m. liepos 25 d. (Žin., 2003, Nr. 74-3423) redakcija)
 4. Komentuojamame straipsnyje numatytu nusikaltimu kėsinamasi į
žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į
sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Tai ir yra
nusikaltimo, numatyto BK 140 str., objektai.
5. Nukentėjusiu oj u pagal BK 140 str. 1 dalį yra asmuo nuo 14 metų,
pagal BK 140 str. 2 dalį - asmuo nuo gimimo iki 14 metų, išskyrus
kankinimo atvejus (antruoju atveju - nuo gimimo iki mirties).
6. Objektyviai šis nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu
smurtavimu, sukėlusiu fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą.
Tai materialioji nusikaltimo sudėtis - mušimo, kankinimo atvejais turi būti
sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos
sutrikdymas.
7. Mušimas ar kitoks s m u r t a v i m a s reiškia poveikį į žmogaus
kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai nei nesunkiai
nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti
vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną:
smogiant ranka, koja, kietu daiktu, plakant, spaudžiant, stumiant, tempiant,
laužant, šaldant, kaitinant, veikiant dujomis ar panaudojant gyvūnus ar
gyvius, pavyzdžiui, užsiundant šunį, užleidžiant bites ir pan.
8. Jeigu smurtaujant siekiama nesunkiai ar sunkiai sutrikdyti sveikatą
arba atimti gyvybę, nors sukeliamas tik fizinis skausmas, veika
kvalifikuotina kaip pasikėsinimas atitinkamai sutrikdyti sveikatą ar nu-
žudyti.
9. Komentuojamas nusikaltimas apima smurtavimą tiek nepaliekantį
žymių, tik sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai sužalojant
(kraujosrūvos, negilios žaizdos), tiek trumpam susargdinant. Sveikatos
sutrikdymo masto nustatymo taisyklės nustato, kad trumpalaikis
susargdinimas yra tada, kai nukentėjusysis serga ne ilgiau nei 10 dienų.
10. Nežymus sveikatos sutrikdymas yra ir tuo atveju, kai dėl sužalo-
jimo ar susargdinimo nukentėjusysis praranda 5 proc. profesinio arba
bendro darbingumo. Mažesnio nei 5 proc. profesinio ar bendro darbin-
gumo netekimas nelaikomas sveikatos sutrikdymu.
11. BK 140 str. 3 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje nu-
matytą veiką asmuo atsako tik jei yra nukentėjusio asmens skundas ar jo
teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas (apie tai plačiau žr.
B K 139 str. komentarą).
 1. Nukentėjusiojo mažametystė kaip nusikaltimą kvalifikuojantis
požymis yra tada, kai nukentėjęs asmuo yra jaunesnis nei 14 metų ir
kaltininkas tai žinojo arba turėjo ir galėjo numatyti.
2. Kankinimas kaip nusikaltimą kvalifikuojantis požymis reiškia,
kad smurtauta buvo ilgai, arba kad buvo tyčia sukeltos ne tik stiprios
fizinės, bet ir moralinės, dvasios kančios.
3. Nusikaltimas padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, siekiant
sukelti fizinį skausmą, kankinti, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti
arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams. Jeigu veika susijusi
su kankinimu, jai būdinga tiesioginė tyčia. Dažniausiai tiesiogine tyčia
sukeliamas ir fizinis skausmas, kadangi kaltininkas arba to siekia (nori),
arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas.
4. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo.
5. Šis nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso nesunkių nusi-
kaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
6. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas
baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba
laisvės atėmimu iki vienerių metų, o fizinio skausmo sukėlimas ar
nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas mažamečiui arba kankinant
nukentėjusį asmenį - laisvės atėmimu iki dvejų metų.

141 Straipsnis. Sąvokų išaiškinimas

Šio skyriaus 135, 138 ir 140 straipsniuose numatytų sveikatos sutrik-
dymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos
įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo
taisyklės.

Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės patvirtintos Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisin-
gumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo
ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 („Valstybės
žinios“, 2003, Nr. 52-2357).
 XIX SKYRIUS
(142-145 straipsniai)
NUSIKALTIMAI, PAVOJINGI ŽMOGAUS
SVEIKATAI IR GYVYBEI

142 straipsnis. Neteisėtas abortas

1. Gydytojas, turintis teisę daryti aborto operacijas, padaręs abortą
pacientės prašymu, jeigu buvo kontraindikacijų arba tai padaryta ne
sveikatos priežiūros įstaigoje,
baudžiamas viešaisiais darbais arba teisės dirbti tam tikrą darbą arba
užsiimti tam tikra veikla atėmimu, arba laisvės apribojimu, arba
laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Sveikatos priežiūros specialistas, neturintis teisės daryti aborto
operacijas, sveikatos priežiūros įstaigoje padaręs abortą pacientės
prašymu, baudžiamas viešaisiais darbais arba teisės dirbti tam tikrą
darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, arba laisvės apribojimu,
arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
3. Tas, kas neturėdamas teisės daryti aborto operacijas nutraukė nėš-
tumą pačios moters prašymu,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

1. Aborto operacijas gali atlikti tik gydytojai akušeriai-ginekologai

(išskyrus tuos gydytojus akušerius-ginekologus, kurie teikia tiktai pirminio
lygio ambulatorines akušerijos ir ginekologijos asmens sveikatos priežiūros
paslaugas) tik sveikatos priežiūros įstaigose ir tik nesant kontraindikacijų, t. y.
nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m.
sausio 28 d. įsakymu Nr. 50 patvirtintos nėštumo nutraukimo operacijos
atlikimo tvarkos („Valstybės žinios“, 1994, Nr. 18-299) ir 2003 m. rugsėjo 9 d.
įsakymu Nr. V-527 patvirtintų Ambulatorinių akušerijos ir ginekologijos
asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų („Valstybės žinios“,
2003, Nr. 89-4046; 2008, Nr. 106-4055). Abortas, padarytas pažeidžiant šių
teisės aktų reikalavimus, išskyrus būtinojo reikalingumo arba profesinės
pareigos vykdymo atvejus, laikomas neteisėtu.
2. Komentuojamame straipsnyje numatyta veika - neteisėtas tyčinis
nėštumo nutraukimas nėščiai moteriai prašant. Nėštumo nutraukimas
prieš nukentėjusios valią, bejos prašymo yra ne abortas, o sunkus sveikatos
sutrikdymas (apie tai plačiau žr. BK 135 str. komentarą).
3. Neteisėto aborto objektas yra nėščios moters, kuriai daromas
abortas, sveikata ir gyvybė, nes nelegaliai darant aborto operaciją keliamas
pavojus nėščiosios sveikatai ir gyvybei.
4. Nukentėjusi ąj a pripažįstama pati nėščioji moteris, kuriai daromas
neteisėtas abortas, nors jis ir daromas pačiai nėščiajai prašant, jai sutinkant.
5. Objektyviai abortas y ra dirbtinis moters nėštumo nutraukimas, t. y.
žmogaus gemalo, vaisiaus sunaikinimas iki gimdymo pradžios. Tai gali
būti chirurginė operacija ar kitoks poveikis į moters organizmą ar į gemalą,
kurio padarinys - nėštumo nutrūkimas, negimusio vaisiaus žūtis. Si sudėtis
yra materialioji, nusikaltimas laikomas baigtu nutraukus nėštumą.
6. Abortas laikomas neteisėtu esant bent vienai šių aplinkybių: 1)
esant kontraindikacijų, t. y. kai ši operacija medicininiu požiūriu
neleistina; 2) abortas padaromas ne sveikatos priežiūros įstaigoje;
3) abortą padaro asmuo, neturintis teisės daryti šios operacijos, t. y. ne
gydytojas akušeris-ginekologas.
7. Kontraindikacijomis laikomi dvylika savaičių viršijantis nėštumas,
ūmūs ir poūmiai genitalijų uždegimai, ūmūs ir poūmiai kitos lokalizacijos
uždegimai, ūmios infekcinės ligos.
8. Abortas laikomas baigtu nutraukus nėštumą. Kai abortas sukelia
priešlaikinį gimdymą ir kūdikis gimsta gyvas, abortas taip pat laikomas
baigtu nusikaltimu.
9. Jeigu neteisėtas abortas sukelia sunkius padarinius - nukentė-
jusiosios mirtį ar sunkų sveikatos sutrikdymą, veika kvalifikuojama kaip
neteisėto aborto ir atitinkamo neatsargaus nusikaltimo (BK 132 ar 137 str.)
sutaptis.
10. Neteisėtas abortas padaromas tiesiogine tyčia. Nusikaltimo
motyvai gali būti įvairūs. Dažniausiai šie nusikaltimai padaromi dėl
savanaudiškų paskatų, už atlyginimą. Tačiau gali būti ir kiti motyvai,
pavyzdžiui, gailestis, noras padėti ir pan. Motyvai nusikaltimo
kvalifikavimui įtakos neturi, tačiau į juos atsižvelgiama parenkant ir
skiriant bausmę.
11. Neteisėto aborto subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus fizinis asmuo. Juo gali būti ir asmuo, neturintis
 medicininio išsilavinimo, ir sveikatos priežiūros specialistas, neturintis
teisės daryti aborto operacijų, taip pat ir gydytojas, turintis teisę daryti
aborto operacijas.
12. G y dy toj u, t u r i n č i u teisę daryti aborto operacijas, laikomas
asmuo, baigęs aukštąjį medicinos mokslą ir turintis akušerio-ginekologo
specializaciją bei turintis teisę teikti antrinio lygio akušerijos ir ginekologijos
paslaugas. Toks gydytojas atsako pagal BK 142 str. 1 dalį, jeigu padarė abortą
esant kontraindikacijų arba ne sveikatos priežiūros įstaigoje.
13. Sveikatos priežiūros specialistais, neturinčiais teisės daryti aborto opera
c ij ų, laikomi visų kitų specializacijų gydytojai (chirurgai, terapeutai,
psichiatrai ir t. t.), taip pat vidurinis medicinos personalas - medicinos seserys,
akušerės. Toks medikas atsako pagal BK 142 str. 2 dalį, jeigu abortą padaro
sveikatos priežiūros įstaigoje, o jeigu ne sveikatos priežiūros įstaigoje - pagal
BK 142 str. 3 dalį, kaip ir asmenys, neturintys medicininio išsilavinimo.
14. Nėščioji moteris, pati sau padariusi abortą, baudžiamąja tvarka
neatsako. Nors toks neteisėtas abortas padaromas nėščiajai prašant, nėščioji
moteris yra nusikaltimo kurstytoja, net organizatorė, tačiau baudžiamąja tvarka
ji neatsako, todėl nelaikoma bendrininkavimu ir pagalba moteriai, kad jai būtų
padarytas neteisėtas abortas. Tuo tarpu padėjimas kaltininkui laikomas
bendrininkavimu (apie tai plačiau žr. B K 24 str. komentarą).
15. Neteisėtas abortas, numatytas komentuojamo straipsnio 1 ir 2 dalyse,
pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso nesunkių, o 3 dalyje pagal BK 11 str. 4 dalį -
apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
16. Neteisėtas abortas, padarytas gydytojo, turinčio teisę daryti aborto
operacijas, ne sveikatos priežiūros įstaigoje arba esant kontraindikacijų,
baudžiamas viešaisiais darbais arba teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti
tam tikra veikla atėmimu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki
dvejų metų; neteisėtas abortas, padarytas sveikatos priežiūros specialisto,
neturinčio teisės daryti aborto operacijas, - viešaisiais darbais arba teisės dirbti
tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, arba laisvės apribojimu,
arba laisvės atėmimu iki trejų metų; neteisėtas abortas, padarytas asmens,
neturinčio teisės daryti aborto operacijas, - areštu arba laisvės atėmimu iki
ketverių metų.
143 Straipsnis. Privertimas darytis neteisėtą abortą
Tas, kas panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajai ar jos arti-
miesiems privertė nėščią moterį darytis neteisėtą abortą, baudžiamas
laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
(Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495. įsigal. 2003 m. gegužės 1 d.
(Žin., 2003. Nr. 38-1733) redakcija)

1. Privertus nėščią moterį darytis neteisėtą abortą, atsiranda grėsmė

jos sveikatai ir gyvybei, be to, kėsinamasi į žmogaus laisvę pasirinkti savo
elgesį, šiuo atveju - gimdyti ar negimdyti. Pagrindinis šio nusikaltimo
objektas yra nėščios moters sveikata ir gyvybė, nes darant neteisėtą abortą,
sukeliamas pavojus šiems gėriams. Papildomas objektas - žmogaus
veiksmų laisvė.
2. Nukentėjusioji yra nėščia moteris, kuri buvo priversta darytis
neteisėtą abortą (apie tai plačiau žr. BK 142 str. komentarą). Tais atvejais,
kai nėščia moteris priverčiama darytis teisėtą abortą arba pasidaryti abortą
pačiai, veika kvalifikuojama kaip žmogaus veiksmų laisvės varžymas
pagal BK 148 str.
3. Objektyviai privertimas darytis abortą yra psichinis poveikis
nėščiai moteriai ar jos artimiesiems, dėl kurio pastaroji sutiko ir jai buvo
padarytas neteisėtas abortas. Tai materialioji nusikaltimo sudėtis.
Nepavykęs vertimas darytis neteisėtą abortą yra pasikėsinimas padaryti šį
nusikaltimą.
4. Psichinė prievarta - tai grasinimas reikalavimo darytis neteisėtą
abortą nevykdymo atveju padaryti žalos nukentėjusiosios ar jos artimųjų
interesams - panaudoti fizinį smurtą, padaryti turtinės žalos, atskleisti
kompromituojančias žinias ar kitaip pakenkti tuojau ar ateityje.
5. Privertimas darytis neteisėtą abortą yra tyčinis nusikaltimas, kuris
padaromas tiesiogine tyčia.
6. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, kuris suinteresuotas, kad nėščia moteris sutiktų, jog
jai būtų padarytas neteisėtas abortas.
7. Privertimas darytis neteisėtą abortą pagal BK 11 str. 3 dalį
priklauso nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str.
komentarą).
8. Privertimas darytis neteisėtą abortą baudžiamas laisvės apribojimu
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus
žmogaus gyvybei
Tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu
asmeniu, jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors
turėjo galimybę suteikti jam pagalbą,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žin.,
2004. Nr. 118-4030) redakcija)

1. Palikus be pagalbos žmogų, kurio gyvybei gresia pavojus, netiesiogiai

kėsinamasi į jo gyvybę, tad šio nusikaltimo objektas yra žmogaus gyvybė.
2. Nukentėjusysis yra žmogus, kurio gyvybei gresia pavojus.
3. Objektyviai nusikaltimas padaromas neveikimu turint pareigą ir
galimybę atitinkamai veikti, suteikti pagalbą nukentėjusiajam.
4. Pavojaus grėsmė žmogaus gyvybei - pavojinga gyvybei padėtis yra
kritinė situacija, kai dėl asmens tyčinės ar neatsargios veikos, arba nelaimingo
atsitikimo, stichinės nelaimės, ligos ir pan., žmogui gresia realus mirties
pavojus ir jam aiškiai reikalinga neatidėliotina pagalba, t. y. kai pavojus
gyvybei gresia dabar, ne ateityje ir žmogus negali jo pašalinti pats.
5. Palikimas be pagalbos - pasyvus elgesys, kai kitam žmogui gresia
mirties pavojus ir akivaizdu, kad asmuo turi pareigą ir galimybę, nors ir
rizikuodamas, ją suteikti. Nusikaltimas laikomas baigtu palikus be pagalbos, jos
nesuteikus nepriklausomai, kad kiti galėjo ar suteikė pagalbą, pats išsigelbėjo.
6. Jeigu paliktas be pagalbos nukentėjusysis dėl to miršta arba sunkiai ar
nesunkiai sutrinka jo sveikata, kaltininko veika, atsižvelgiant į kaltės formą šių
padarinių atžvilgiu, sudaro sunkesnį nusikaltimą ir pagal B K 144 str.
nekvalifikuojama.
7. Pavojaus žmogaus gyvybei sukėlimo atveju asmuo savo tiek tyčine, tiek
neatsargia veika pastato žmogų į pavojingą gyvybei padėtį. Tačiau pagalbos
nesuteikimas gali būti nelaikomas nusikaltimu tais atvejais, kai jos nesuteikia
asmuo, nors pats sukėlęs pavojingą gyvybei padėtį, bet tai padarė atremdamas
„nukentėjusiojo“ nusikalstamą kėsinimąsi neperžengdamas būtinosios ginties
ribų, vykdydamas įsakymą ar profesinę pareigą ir pan.
 8. Pareiga rūpintis nukentėjusiu asmeniu atsiranda tiek tais atvejais, kai
grėsmę žmogaus gyvybei sukelia pats kaltininkas, tiek tais, kai tokia pareiga
numatyta įstatyme (pvz., tėvai turi rūpintis savo nepilnamečiais vaikais), kyla
dėl asmens profesijos (pvz., gydytojo, medicinos darbuotojo, laivo kapitono,
gaisrininko, vaikų įstaigos darbuotojo pareigų), sutartinių santykių (auklė,
slaugė privalo rūpintis savo prižiūrimuoju), dėl konkliudentinių veiksmų (pvz.,
asmuo, pasikvietęs į turistinę kelionę nepilnametį ar invalidą, turi juo rūpintis).
9. Komentuojamas nusikaltimas inkriminuojamas ir autotransporto
priemonės vairuotojui, dalyvavusiam autoavarijoje, kurioje nukentėjo ar galėjo
nukentėti žmonės, pasišalinusiam iš įvykio vietos, nepriklausomai, ar
autoavarija įvyko tuščiame kelyje ar mieste, taip pat baudžiamosios
atsakomybės nešalina tai, kad pagalbą nukentėjusiajam suteikė ar galėjo suteikti
kiti. Jos nešalina ir ta aplinkybė, kad pagalbos iš tikrųjų net nereikėjo (dėl
susidūrimo niekas nenukentėjo ar patyrė nedidelę traumą) arba suteikti pagalbos
jau nebuvo kam (nukentėjęs jau buvo miręs), tačiau kaltininkas pasišalindamas
to nežinojo. Tokiais atvejais veika traktuojama kaip pasikėsinimas palikti be
pagalbos.
10. Palikimas be pagalbos nėra nusikaltimas, jeigu ją suteikti nebuvo
įmanoma. Kitų asmenų teisių pažeidimas suteikiant pagalbą privalo turėti
būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos vykdymo, įsakymo vykdymo ir pan.
požymius (apie tai plačiau žr. BK 30, 31, 33 str. komentarus).
11. Sis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia, kad
žmogus yra tokioje būklėje, kai pagalba jam reikalinga neatidėliojant ir kad jis
pats tokią būklę sukėlė, arba nors ir nesukėlė, bet turi pareigą teikti pagalbą,
tačiau to nedaro.
12. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo, turintis pareigą ir galimybę šiuo atveju teikti
pagalbą pavojingoje gyvybei padėtyje esančiam žmogui.
13. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
14. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu
arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų
metų.
145 Straipsnis. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti
žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas

1. Tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą,

jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti
įvykdytas,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar
padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sis-
temingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas
laisvės atėmimu iki ketverių metų.
3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272. įsigal. 2005 m. birželio 30 d. (Žin.,
2005, Nr. 81-2945) redakcija)

1. Tiek grasinimas nužudyti, sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, tiek

žmogaus terorizavimas sukelia pavojų žmogaus sveikatai ir gyvybei.
Komentuojamais nusikaltimais psichiškai traumuojamas nukentėjusysis. Šių
nusikaltimų objektas - žmogaus psichinė ir fizinė sveikata.
2. Nukentėjusysis - asmuo, kuriam grasinama, kuris terorizuojamas, taip pat
jo artimieji.
3. Objektyviai grasinimas pasireiškia aktyviais veiksmais pranešant
žmogui, kad jis bus nužudytas arba sunkiai sužalotas ar susargdintas. Tai gali
būti padaryta žodžiu, raštu, gestais, telefonu, faksu, internetu nukentėjusiajam ar
kitiems asmenims, iš kurių jis tai sužino. Grasinimas gali būti išsakytas
nukentėjusiajam tiesiogiai, per kitus asmenis, taip pat viešu pasisakymu,
pareiškimu.
4. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus esant
pakankamam pagrindui manyti, kad jis bus realizuotas. Tai gali liudyti
grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės,
kurioms esant buvo grasinama ir pan. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi
tai, kaip jį suprato nukentėjusysis.
 5. Tai formalioji nusikaltimo sudėtis, nusikaltimas yra baigtas nuo
grasinimo pareiškimo - jo išsakymo nukentėjusiojo ar kitų asmenų aki-
vaizdoje, kai apie grasinimą sužino nukentėjusysis.
6. Nuo rengimosi nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą grasinimas
skiriasi tuo, kad šiuo atveju tik išreiškiamas ketinimas tai padaryti, bet
neatliekami rengimosi veiksmai, nesikėsinama nužudyti, sunkiai sužaloti
ar susargdinti.
7. Grasindamas kaltininkas suvokia, kad grasina kitam žmogui atimti
gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, baugina jį, kad grasinimas bus
įvykdytas. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti
įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas. Nusikaltimo
motyvai ir tikslai gali būti įvairūs.
8. Tais atvejais, kai grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą
yra kito nusikaltimo, pavyzdžiui, žmogaus veiksmų laisvės varžymo (BK
148 str.), išžaginimo (BK 149 str.), plėšimo (BK 180 str.), turto
prievartavimo (BK 181 str.) ir pan. padarymo būdas, komentuojamas
straipsnis neinkriminuojamas.
9. Žmogaus terorizavimas (BK 145 str. 2 d.) yra įvairūs veiksmai,
kuriais grasinama susprogdinti, padegti, pavyzdžiui, namą, automobilį,
patį žmogų arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui
veiką - apnuodyti šulinį, pagrobti vaiką, sukelti autoavariją, kitokį
nelaimingą atsitikimą ir pan.
10. Sistemingas bauginimas - tai ne mažiau nei 3 kartus
pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai siekiant sukelti
stresą, nerimą, baimę žmogui.
11. Tiek grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tiek
žmogaus terorizavimas yra tyčiniai nusikaltimai, padaromi tiesiogine tyčia.
12. Grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, taip
pat žmogaus terorizavimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau
žr. B K 20 str. komentarą).
13. Baudžiamasis persekiojimas dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai
sutrikdyti žmogaus sveikatą ir žmogaus terorizavimo gali būti pradedamas
kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar
prokuroro reikalavimas (apie tai plačiau žr. BK 139 str. komentarą).
 14. Grasinimas nužudyti, numatytas B K 145 str. 1 dalyje, pagal
11 str. 3 dalį priklauso nesunkių, o žmogaus terorizavimas (BK 145 str.
2 d.) pagal BK 11 str. 4 dalį - apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr.
BK 11 str. komentarą).
15. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų, o žmogaus terorizavimas - laisvės atėmimu iki ketvertų
metų.
 XX SKYRIUS
(146-148 straipsniai)
NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS LAISVEI

146 straipsnis. Neteisėtas laisvės atėmimas

1. Tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pa-
grobimo kaip įkaito požymių,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką
panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens
gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje
ilgiau nei 48 valandas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki
ketvertų metų.
3. Tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę uždarydamas jį į
psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

1. Šio nusikaltimo objektas - žmogaus laisvė pasirinkti savo buvimo

vietą. Nukentėjusiuoju gali būti asmuo, turintis 14 metų. Analogiški
laisvės atėmimui veiksmai jaunesnio asmens atžvilgiu laikomi vaiko
pagrobimu ir kvalifikuojami pagal BK 156 str.
2. Objektyviai neteisėtas laisvės atėmimas - neteisėtas žmogaus
laisvės pasirinkti savo buvimo vietą suvaržymas jį pagrobiant, sulaikant,
uždarant arba laikant apibrėžtoje vietoje prieš jo valią. Žmogaus laisvės
pasirinkti savo buvimo vietą suvaržymas yra teisėtas, jeigu tai padaroma
būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos vykdymo,
nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo ir pan. sąlygomis (apie
tai plačiau žr. BK 28, 29, 30, 31 ir kitų straipsnių komentarus), arešto,
terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės
vykdymo, taip pat kitais, įstatymuose numatytais atvejais. Žmogaus
pagrobimas įkaitu pripažįstamas nusikaltimu visuomenės saugumui ir
kvalifikuojamas pagal BK 252 str. Tais atvejais, kai neteisėtas laisvės
atėmimas yra kito, sunkesnio nusikaltimo, pavyzdžiui, prekybos
žmonėmis (BK 147 str.), išnaudojimo priverstiniam darbui (BK 147 1 2
str.), plėšimo (BK 180 str.) požymis, jis savarankiškai nekvalifikuojamas.
 3. Neteisėtas laisvės atėmimas gali būti smurtinis, atviras arba slaptas
ar apgaulės būdu gyvo žmogaus pagrobimas kaip daikto paimant jį ir
perkeliant iš buvimo vietos ir laikant jį kitoje vietoje prieš jo valią,
apribojant žmogaus laisvę judėti erdvėje, pasirinkti savo buvimo vietą. Tai
gali būti padaroma tiek naudojant fizinę jėgą, grasinimus, tiek apgaulės
būdu. Nusikaltimas laikomas baigtu faktiškai pagrobus žmogų perkeliant jį
į kitą vietą arba sulaikant jį esamoje vietoje prieš jo valią ir
nukentėjusiajam tai suvokus.
4. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad
neteisėtai pagrobia žmogų ir prieš jo valią perkelia ji į kitą vietą arba laiko
esamoje vietoje ir to nori. Motyvai ir tikslai gali būti įvairūs:
savanaudiškumas, kerštas, pavyduliavimas, chuliganiškos paskatos, siekis
sutrukdyti nukentėjusiajam kur nors būti arba turint tikslą palengvinti kito
nusikaltimo padarymą ir pan.
5. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo. Juo taip pat gali būti valstybės tarnautojas ar jam
prilygintas asmuo, veikęs kaip privatus asmuo. Valstybės tarnautojas ar
jam prilygintas asmuo už neteisėtą laisvės atėmimą naudojantis savo
tarnybos padėtimi arba viršijant įgaliojimus atsako pagal BK 228 str. už
piktnaudžiavimą, jeigu yra kiti būtini piktnaudžiavimo požymiai.
6. Neteisėtas laisvės atėmimas kvalifikuojamas pagal BK 146 str. 2
dalį esant bent vienam iš šių požymių: 1) jeigu buvo panaudotas smurtas;
2) jeigu buvo sukeltas pavojus nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai;
3) jeigu asmuo nelaisvėje laikytas ilgiau nei 48 valandas.
7. Smurto panaudojimas reiškia, kad neteisėtai atimant laisvę ar
laikant nelaisvėje prieš nukentėjusįjį, o pagrobimo atveju - ir prieš kitus
asmenis, kurie priešinosi ar galėjo pasipriešinti žmogaus pagrobimui, buvo
panaudotas fizinis arba psichinis smurtas, t. y. grasinta tuoj panaudoti
fizinį smurtą. Psichiniu smurtu laikomas ir grasinimas šaunamuoju ar
nešaunamuoju ginklu. Smurto padariniai žmogaus sveikatai arba gyvybei
inkriminuojami kaip nusikaltimų sutaptis.
8. Pavojaus asmens gyvybei ar sveikatai sukėlimas. Realus pavojus
žmogaus gyvybei ar sveikatai gali kilti tiek dėl jo pagrobimo, sulaikymo
būdo, tiek dėl laikymo nelaisvėje sąlygų, pavyzdžiui, nukentėjęs žmogus,
kuriam būtina medicinos pagalba, sulaikomas dėl autoavarijos, arba
žmogus buvo laikomas patalpoje, netinkamoje būti žmogui, ir pan. Jeigu
pagrobimo, sulaikymo ar laikymo būdas ar sąlygos sukėlė žalingus
padarinius nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei, veika kvalifikuojama kaip
nusikaltimų sutaptis.
 9. Laikymas nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Šis kvalifikuojantis
požymis inkriminuojamas tuo atveju, kai nukentėjusysis nelaisvėje be
pertraukos išlaikomas ilgiau nei 48 valandas, neatsižvelgiant į laikymo
sąlygas.
10. Neteisėtas uždarymas į psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos (BK 146
str. 3 d.) yra specifiška neteisėto laisvės atėmimo rūšis.
Nukentėjusysis šiuo atveju yra žmogus, nesergantis psichikos liga,
arba sergantis, kai liga aiškiai nereikalauja jo laisvės apribojimo. Psichikos
ligonių hospitalizavimo tokiose ligoninėse pagrindus ir tvarką nustato
Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas („Valstybės žinios“, 1995, Nr. 53-
1290; 2001, Nr. 64-2326). Žmogaus, kad ir sergančio psichikos liga,
negalima uždaryti ir laikyti psichiatrijos ligoninėje be jo ar jo globėjų
sutikimo. Tik išimtiniais atvejais, kai ligonis yra pavojingas sau ar ap-
linkiniams, tai galima padaryti ir be tokio sutikimo, tačiau tik įstatymų
nustatyta tvarka.
11. Objektyviai uždarymas reiškia neteisėtą žinomai psichiškai sveiko
asmens arba sergančio, bet nesant pagrindo jį hospitalizuoti,
hospitalizavimą ir laikymą psichiatrijos ligoninėje. Šio nusikaltimo
sudėties požymio nėra tuo atveju, kai asmuo uždaromas į psichiatrijos
ligoninę dėl jo realios ir akivaizdžios psichinės ligos, sudarančios pagrindą
jį hospitalizuoti (pvz., sunki psichikos liga, dėl kurios ligonis kelia realią
grėsmę savo ar aplinkinių gyvybei ar sveikatai), nors tai padaryta ir ne
visiškai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (pvz., pavėlavus kreiptis į
teismą dėl leidimo pratęsti priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį
gydymą ir pan.). Nusikaltimas laikomas baigtu faktiškai hospitalizavus ir
tęsiasi tol, kol toks žmogus laikomas psichiatrijos ligoninėje.
12. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine t y - č i a,
sąmoningai siekiant neteisėtai hospitalizuoti asmenį tokioje ligoninėje.
Jeigu tai padaroma per klaidą, dėl netikslios diagnozės, įsitikinus, kad
veikiama teisėtai, BK 146 str. 3 dalies inkriminuoti negalima. Motyvai ir
tikslai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
13. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo. Juo gali būti privatūs asmenys, nukentėjusio
artimieji giminaičiai, šeimos nariai, globėjai, gydytojai psichiatrai ar kiti
asmenys, inicijavę, dalyvavę neteisėtai žmogų uždarant ir laikant
psichiatrijos ligoninėje. Jei tai padaro sveikatos priežiūros įstaigos
tarnautojas, naudodamasis savo tarnybos padėtimi, veika traktuojama
 kaip nusikaltimas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams - pikt-
naudžiavimas (BK 228 str.).
14. Neteisėtas laisvės atėmimas, numatytas BK 146 str. 1 dalyje, pagal BK
11 str. 3 dalį priklauso nesunkių, o 2 ir 3 dalyse pagal BK 11 str. 4 dalį -
apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK II str. komentarą).
15. Neteisėtas laisvės atėmimas baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki trejų metų; kvalifikuotas neteisėtas laisvės atėmimas - areštu arba
laisvės atėmimu iki ketverių metų; neteisėtas laisvės atėmimas uždarant į
psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos - areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių
metų.

147 straipsnis. Prekyba žmonėmis

1. Tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba
verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą
ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba
pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar
pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas
pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai
kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė,
kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomas! iš
šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar
priverstiniam darbui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki
dešimties metų.
2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar
daugiau nukentėjusiems asmenims, arba dalyvaudamas organizuotoje
grupėje, arba siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį arba
ląstelių,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, įsigal. 2005 m. birželio 30 d. (Žiu..
2005, Nr. 81-2945) redakcija)

1- Prekyba žmonėmis yra nusikaltimas, paprastai susijęs su tarptautiniu

organizuotu nusikalstamumu. Dėl šios priežasties prekybos žmonėmis
problemai tarptautiniu lygmeniu ypač daug dėmesio skiriama nuo pat XX
amžiaus pradžios. Kriminalizuoti prekybą žmonėmis įpareigoja daugelis
tarptautinių teisės aktų, iš kurių paminėtini 2000 m. lapkričio 15 d. Protokolas
dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais.
prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis Jungtinių
Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą,
2002 m. liepos 19 d. Europos Sąjungos Tarybos pagrindų sprendimas
2002/629/TVR dėl kovos su prekyba žmonėmis, 2005 m. gegužės 16 d. Europos
Tarybos konvencija dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis (prie pastarosios
konvencijos Lietuva dar nėra prisijungusi) ir kt.
2. Prekybos žmonėmis esmė - nemokamos ar pigios darbo jėgos
parūpinimas išnaudojimo tikslais, pažeidžiant žmogaus laisvę pačiam
pasirinkti darbą. Vėlesnis asmens išnaudojimas nėra prekyba žmonėmis,
bet tai gali sudaryti kitus nusikaltimus, pavyzdžiui, išnaudojimą
priverstiniam darbui (apie tai plačiau žr. BK 147‘ str. komentarą),
pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos (apie tai plačiau žr. B K 307 str.
komentarą) ir pan.
3. Prekyba žmonėmis yra žmogaus teisių ir laisvių, kurias gina Lie-
tuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautiniai teisės aktai, pažeidimas.
Šiuo nusikaltimu pažeidžiama žmogaus teisė į laisvę, teisė į asmens
neliečiamumą, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisė į seksualinį
apsisprendimą ir neliečiamumą, teisė į apsaugą nuo kankinimo ar kitokio
žiauraus elgesio, teisė į apsaugą nuo vergovės ar kitokio priverstinio
darbo, teisė savarankiškai pasirinkti darbą, teisė į teisingą darbo
apmokėjimą ir pan.
4. Komentuojamame straipsnyje numatyto nusikaltimo rūšinis
objektas - žmogaus laisvė. Tiesioginis prekybos žmonėmis objektas -
žmogaus veiksmų laisvė, t. y. laisvė pasirinkti, ką, kur ir kokiomis
sąlygomis dirbti, kur ir kaip keliauti ir pan. Prekiaujant žmonėmis ne-
teisėtai disponuojama kitu žmogumi - jis parduodamas ar kitaip per-
leidžiamas, perkamas ar kitaip įgyjamas, verbuojamas, gabenamas ar
laikomas nelaisvėje, t. y. su žmogumi elgiamasi kaip su preke, daiktu.
Nukentėjęs asmuo patenka ar jau yra faktinėje kaltininko kontrolėje, tuo
siekiant šią nukentėjusio asmens priklausomybę panaudoti išnaudojimo
tikslais. Faktiniu nukentėjusio asmens kontroliavimu laikytinas kaltininko
galimybės valdyti ar manipuliuoti nukentėjusio asmens veiksmais
atsiradimas. Šis valdymas gali būti absoliutus, kai nukentėjęs asmuo iš
esmės turi paklusti visiems kaltininko reikalavimams, ir santykinis, kai
nukentėjusysis turi tam tikrą veiksmų laisvę, tačiau svarbiausius
sprendimus jo atžvilgiu priima kaltininkas. Manipuliavimas yra tuomet,
kai nukentėjęs asmuo klaidingai įsivaizduoja turįs veikimo laisvę, tačiau jo
elgesį iš tiesų reguliuoja kaltininkas. Nukentėjęs asmuo gali susivokti
patekęs į kito asmens faktinę kontrolę tiek pirmaisiais
prekybos žmonėmis etapais (pavyzdžiui, pagrobus, grasinant smurtu ir
pan.), tiek baigiamojoje fazėje (pvz,, panaudojus apgaulę).
Konkrečiu nusikaltimu gali būti pažeidžiami ir kai kurie kiti objektai,
kurie laikomi papildomais, pavyzdžiui, žmogaus garbė ir orumas, valdymo
tvarka ir pan. Jie veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
5. Prekybos žmonėmis nukentėjusiuoju yra bent vienas fizinis,
nusikaltimo padarymo metu sulaukęs 18 metų amžiaus (suaugęs) asmuo:
tiek moteris, tiek vyras. Prekyba vaikais, t. y. nepilnamečiais asmenimis,
kriminalizuota BK 157 str. kaip vaiko pirkimas arba pardavimas (apie tai
plačiau žr. B K 157 str. komentarą), kuri yra specialioji prekybos
žmonėmis atžvilgiu norma. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai prekyba
žmonėmis sudaro kito, sunkesnio nusikaltimo - tarptautinės teisės
draudžiamo elgesio su žmonėmis (apie šį nusikaltimą plačiau žr. BK 100
str. komentarą) požymį, veika kvalifikuojama tik pagal BK 100 str.
6. Prekybos žmonėmis objektyvieji požymiai įstatyme apibrėžti
sudėtingai: šis nusikaltimas padaromas vienu ar keliais alternatyviais
veiksmais (neveikimu) - pardavimu, pirkimu, kitokiu perleidimu, kitokiu
įgijimu, verbavimu, gabenimu, laikymu nelaisvėje ir panaudojant vieną ar
keletą alternatyvių nukentėjusio asmens valią palenkiančių būdų: fizinį
smurtą, grasinimus, kitaip atimant galimybę priešintis, naudojantis
nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, apgaulės būdu,
sumokant pinigus ar suteikiant kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris
faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Kitaip tariant, prekybos
žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti bent vieną nusikalstamą
veiksmą (neveikimą) ir bent vieną nukentėjusio asmens valios palenkimo
būdą. Nesant vieno ar kito požymio, prekybos žmonėmis pagal šį BK
straipsnį nėra (plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 28 d.
nutarti baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2006). Kartu pažymėtina, kad
išvardinti nusikalstami veiksmai ir nukentėjusio asmens valios palenkimo
būdai nebūtinai turi būti padaromi atskirais veiksmais, juos gali apimti ir
viena veika (pvz., laikymas nelaisvėje atimant galimybę priešintis).
7. Įstatyme numatyti šie nusikalstami veiksmai (neveikimas) -
žmogaus pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas, kitoks įgijimas,
verbavimas, gabenimas, laikymas nelaisvėje. Paprastai tai yra aktyvūs
veiksmai, nors, pavyzdžiui, laikymas nelaisvėje gali pasireikšti ir ne-
veikimu. Veiksmai (neveikimas) yra alternatyvūs, todėl prekybai žmo-
nėmis konstatuoti nesvarbu, ar kaltininkas padarė vieną, kelis ar visus
šiuos veiksmus (neveikimą).
 8. Pardavimui ar pirkimui nėra taikomos CK numatytos pirkimo-
pardavimo sandorio taisyklės, nes žmogus negali būti civilinių teisinių
santykių objektas. Dėl šios priežasties pardavimas ir pirkimas turėtų būti
suprantami taip, kaip tai numato baudžiamasis įstatymas. Pardavimu
laikomas nukentėjusio asmens perleidimas pirkėjo ar jo nurodyto kito
asmens kontrolei už pinigus ar kitokią turtinę naudą, kuri suteikiama
pardavėjui ar jo nurodytam asmeniui. Pirkimu laikytinas nukentėjusio
asmens įgijimas pirkėjo ar jo nurodyto kito asmens kontrolei, kai
pardavėjui ar jo nurodytam kitam asmeniui sumokami pinigai ar
suteikiama kitokia turtinė nauda. Taigi parduoti ir pirkti galima ne tik
savo, bet ir trečiojo asmens naudai. Pirkimas ar pardavimas laikomi baig-
tais, kai atliekama bent dalis atitinkamų pirkimo ar pardavimo veiksmų: 1)
įvyksta pinigų perdavimas ar kitokios turtinės naudos suteikimas arba 2)
nukentėjęs asmuo perduodamas į kito asmens faktinę kontrolę.
9. Kitokiu perleidimu ar kitokiu įgijimu laikomi visi kiti atvejai, kai
nukentėjęs asmuo perleidžiamas kito asmens kontrolei, pavyzdžiui, kaip
dovana, mainais, už suteiktas neturtinio pobūdžio paslaugas, pažadant
atsilyginti ateityje ir pan. Pažymėtina, kad nukentėjęs asmuo paprastai
gaunamas iš trečio asmens, tačiau jis gali būti įgytas ir savarankiškai,
pavyzdžiui, pagrobiant. Kita vertus, įgijimo veiksmai, nukreipti į patį
nukentėjusį asmenį, dažniausiai sudaro atskirą įstatyme įvardintą
nusikalstamą veiksmą - nukentėjusio asmens verbavimą.
10. Verbavimas iš esmės yra specifinė nukentėjusio asmens įgijimo
forma, pasireiškianti aktyviais kaltininko veiksmais, kuriais siekiama
palenkti nukentėjusio asmens valią ir jį perimti savo ar kito asmens
kontrolėn. Verbavimas pasireiškia įstatyme išvardintais asmens valios
palenkimo būdais - naudojama apgaulė, fizinis smurtas, asmens
priklausomumas ar pažeidžiamumas ir pan. Verbavimas laikomas baigtu
pradėjus atitinkamus verbavimo veiksmus, naudojant vieną ar kelis
asmens valios palenkimo būdus. Nepavykęs verbavimas taip pat yra
baigtas nusikaltimas.
11. Gabenimu laikomas nukentėjusio asmens fizinis perkėlimas ar
transportavimas į kitą vietą Lietuvoje ar užsienio valstybėje. Gabenimu
nelaikomi atvejai, kai nukentėjęs asmuo savarankiškai vyksta iš vienos
vietos į kitą, išskyrus atvejus, kuomet toks asmens judėjimas yra iš anksto
suplanuotas ir nulemtas kaltininko, pavyzdžiui, nukentėjęs asmuo pagal
kaltininko nurodymą vyksta keleiviniu transportu ir pan. Gabenimas yra
baigtas pradėjus nukentėjusio asmens perkėlimą ar transportavimą.
Įstatymas nereikalauja, kad nukentėjęs asmuo būtų nugabentas į galutinę
paskirties vietą.
 12. Laikymas nelaisvėje yra nukentėjusio asmens fizinio judėjimo
laisvės, t. y. laisvės pasirinkti savo buvimo vietą apribojimas. Pažymėtina,
kad laikymas nelaisvėje nebūtinai turi pasireikšti asmens fiziniu
izoliavimu, pavyzdžiui, surišimu, užrakinimu patalpoje ar pan. Asmuo gali
būti nelaisvėje vien dėl to, kad jo atžvilgiu naudojami komentuojamame
straipsnyje nurodyti asmens valios palenkimo būdai ir todėl jis faktiškai
negali pakeisti savo buvimo vietos, pavyzdžiui, jam yra grasinama arba
pasinaudojama jo pažeidžiamumu. Svarbesnis yra pats asmens laikymo, t.
y. turėjimo savo dispozicijoje faktas, siekiant jį išnaudoti, o priemonės,
kuriomis tokia situacija pasiekiama, išvardintos kaip asmens valios
palenkimo būdai. Laikymas nelaisvėje gali pasireikšti ir nukentėjusio
asmens slėpimu. Šiuo atveju nukentėjęs asmuo yra slepiamas nuo
teisėsaugos institucijų, tačiau tuo pačiu prievarta, apgaule ar kitais būdais
gali būti suvaržoma jo paties laisvė.
13. Prekybos žmonėmis sudėtyje svarbi nukentėjusio asmens sutikimo
problema. Baudžiamosios teisės doktrinoje teigiama, kad nukentėjusio
asmens sutikimas šalina kaltininko baudžiamąjąatsakomybę, tačiau toks
sutikimas turi būti laisvas ir nevaržomas kaltininko veiksmų. Minėti
tarptautiniai teisės aktai pabrėžia, kad prekybos žmonėmis aukos sutikimas
ketinamam arba faktiniam jo išnaudojimui reikšmės neturi, jei
panaudojamas bent vienas komentuojamame straipsnyje numatytas asmens
valios palenkimo būdų. Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad panaudojus
bent vieną iš šių būdų nukentėjusio asmens veiksmų laisvė yra suvaržoma,
todėl jo sutikimas ar nesutikimas kaltininko elgesiui įstatymo požiūriu yra
nesvarbus. Žinoma, šie asmens valios palenkimo būdai turi būti esminė
priežastis, dėl kurios nukentėjęs asmuo patenka į faktinę kaltininko
kontrolę.
14. Komentuojamame straipsnyje išvardinti šie asmens valios palen-
kimo būdai - fizinio smurto, grasinimų panaudojimas, kitoks galimybės
priešintis atėmimas, pasinaudojimas nukentėjusio asmens priklausomumu
ar pažeidžiamumu, apgaulės panaudojimas, pinigų sumokėjimas ar
kitokios turtinės naudos suteikimas asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja
nukentėjusį asmenį. Jų panaudojimas yra priemonė kaltininkui padaryti
veiką - pirkti, parduoti arba kitaip įgyti ar perleisti, verbuoti, gabenti ar
laikyti nelaisvėje nukentėjusį asmenį. Jeigu asmens laisvė nėra suvaržoma,
vargu, ar galima kalbėti apie prekybą žmonėmis. Šiuo aspektu prekyba
žmonėmis skiriasi nuo teisėtų veiksmų, pavyzdžiui, tarpininkavimo už
atlyginimą surandant darbą. Išvardinti asmens valios palenkimo būdai yra
alternatyvūs, todėl prekybai žmonėmis konstatuoti nesvarbu, ar kaltininkas
panaudojo kažkurį vieną, kelis ar visus iš jų. Kaltininkas gali naudoti
keletą įstatyme išvardintų priemonių, todėl turi
būti vertinama jų poveikio nukentėjusiam asmeniui visuma, o ne atskiros
priemonės. Įstatymų leidėjas pateikia išsamų asmens valios palenkimo
būdų sąrašą, todėl veikos padarymas naudojant kitas priemones,
pavyzdžiui, įkalbinėjimą, nėra laikomas prekyba žmonėmis.
8. Fizinio smurto panaudojimo atveju nukentėjusio asmens esamam
ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas naudoja veiksmus, kuriais
pažeidžiamas nukentėjusio asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno
audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti
nukentėjusiojo mušimas, smaugimas, priverstiniai lytiniai santykiai ar
kitoks lytinės aistros tenkinimas (apie tai plačiau žr BK 149-151 str.
komentarus), priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų
ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir pan. Fizinio smurto
pobūdis ir intensyvumas kvalifikuojant veiką reikšmės neturi, svarbu tai,
kad jo pakanka palaužti nukentėjusio asmens pasipriešinimą. Nukentėjęs
asmuo neprivalo savo pasipriešinimo demonstruoti aktyviais veiksmais
(gintis, šauktis pagalbos, skųstis teisėsaugos institucijoms), todėl ir jo
pasyvi, rezignuojanti laikysena, nulemta panaudoto fizinio smurto, liudija
apie palaužtą pasipriešinimą. Jeigu smurtaudamas kaltininkas sunkiai
sutrikdo nukentėjusio asmens sveikatą, tokie veiksmai kvalifikuojami kaip
BK 135 ar 137 str. atitinkamoje dalyje ir BK 147 str. atitinkamoje dalyje
numatytų nusikaltimų idealioji sutaptis. Nesunkus ar nežymus sveikatos
sutrikdymas kaltininkui papildomai neinkriminuojami -juos apima
prekybos žmonėmis sudėtis.
9. Grasinimais laikomi bet kokie grasinamo pobūdžio veiksmai,
kuriuos kaltininkas panaudoja esamam ar galimam nukentėjusio asmens
pasipriešinimui įveikti. Jie gali būti išreikšti žodžiu, raštu ar veiksmu. Šiuo
atveju svarbu tai, kad nukentėjęs asmuo savo supratimu neturi kitos realios
ir jam priimtinos alternatyvos kaip tik paklusti kaltininko valiai. Gali būti
grasinama tuojau pat ar ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusį
asmenį ar jo artimuosius, sunaikinti nukentėjusio asmens ar jo artimųjų
turtą, paskleisti kompromituojančias žinias ir pan. Kaltininkas gali
grasinti, kad panaudos ir teisėtas priemones, pavyzdžiui, praneš
teisėsaugos institucijoms apie nukentėjusio asmens padarytą neteisėtą
veiką, kreipsis į teismą ar antstolius dėl pasiskolinto turto išieškojimo ir
pan. Šiuo atveju svarbu neteisėtas kaltininko tikslas, o ne tai, kuo jis
grasina.
10. Kitoks galimybės priešintis atėmimas reiškia, kad nukentėjusio
asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja būdus, kurių neapima
terminai „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas“, tačiau jais
palaužiama nukentėjusio asmens valia priešintis ir
 pažeidžiama jo laisvė, dėl to asmens perleidimas, verbavimas, gabenimas
ar laikymas nelaisvėje įvyksta prieš nukentėjusiojo valią. Tai gali būti
nukentėjusiojo surišimas (jei tam nenaudojamas smurtas), migdomųjų ar
kitokių valią paralyžiuojančių vaistų, narkotinių arba psichotropinių
medžiagų sugirdymas nukentėjusiajam bėjo žinios ar apgaule arba kitaip
prieš jo valią, melagingas kokios nors reikšmingos nukentėjusiojo
apsisprendimui žinios pranešimas, uždarymas į izoliuotą patalpą atimant
laisvę. Šis požymis yra glaudžiai susijęs ir netgi kažkiek sutampa su
komentuojamo straipsnio dispozicijoje nurodytu alternatyviu veiksmu
„laikymu nelaisvėje“, tačiau būtina pažymėti, kad nusikalstamoje veikoje
„laikymu nelaisvėje“ akcentuojamas asmens turėjimas savo dispozicijoje,
o tai pasiekiama naudojant asmens valios palenkimo būdus, tarp jų
nukentėjusio asmens galimybės priešintis atėmimą.
11. Pasinaudojimas nukentėjusio asmens priklausomumu reiškia, kad
kaltininkas suvokia, jog nukentėjęs asmuo yra priklausomas nuo jo ar nuo
kito su nusikaltimu susijusio asmens ir piktnaudžiaudamas šiuo
priklausomumu atlieka nusikalstamus veiksmus. Priklausomumas gali
atsirasti dėl giminystės (vaikai priklausomi nuo tėvų), santuokos, tarnybos
(viršininkas ir pavaldinys, darbdavys ir samdomas darbuotojas),
materialinės priklausomybės (asmuo teikia materialinę paramą
nukentėjusiajam) ir pan. Priklausomumo buvimas turi būti vertinamas
kiekvienu konkrečiu atveju, analizuojant bylos aplinkybes ir nukentėjusio
asmens situaciją. Priklausomumas turi būti toks, dėl kurio nukentėjęs
asmuo visiškai ar iš dalies praranda galimybę efektyviai pasipriešinti
neteisėtam kaltininko elgesiui. Savaime priklausomumo egzistavimas
nesuponuoja prekybos žmonėmis, todėl turi būti nustatyta, kad kaltininkas
tikslingai naudojasi šia galimybe nusikalstamiems kėslams realizuoti.
Tokio pasinaudojimo pavyzdys būtų santuokos sudarymas su užsieniečiu,
kuris kitaip negalėtų patekti į šalį, o vėliau tuo pagrindu daromas
spaudimas, kad jis užsiimtų prostitucija ar leistųsi išnaudojamas
pornografijai ar priverstiniam darbui.
12. Pasinaudojimo nukentėjusio asmens pažeidžiamumu atveju
kaltininkas suvokia, jog nukentėjęs asmuo yra bejėgiškos ar kitokios
pažeidžiamos būklės, ir tuo piktnaudžiaudamas realizuoja nusikalstamus
ketinimus. Pažeidžiamumas dažnai glaudžiai susijęs su priklausomumu,
nes dėl savo pažeidžiamos padėties nukentėjęs asmuo tampa priklausomas
nuo kaltininko. Bejėgiška būklė yra nukentėjusio asmens fizinė ar psichinė
būklė, kuri lemia tai, kad jis objektyviai negali duoti sutikimo
nusikalstamiems veiksmams jo atžvilgiu. Nukentėjusio asmens fizinė
būklė, galinti lemti jo bejėgišką būklę, gali
būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti
kaltininkui. Nukentėjusiojo psichinė liga, atimanti galimybę suvokti su juo
daromų veiksmų pobūdį ir esmę, taip pat gali lemti bejėgišką būklę, todėl
šiam faktui nustatyti gali būti reikalinga specialisto išvada arba teismo
psichiatrinė ekspertizė. Bejėgišką nukentėjusio asmens būklę gali lemti ir
apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką
veikiančių medžiagų, jeigu teismas nustato, kad toks apsvaigimas taip
paveikė nukentėjusįjį, jog atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų
esmę ar priešintis kaltininkui, ir nusikalstami veiksmai atlikti prieš
nukentėjusiojo valią. Kitokia pažeidžiama būklė yra įvairių priežasčių
(bloga materialinė padėtis, dideli turtiniai įsipareigojimai, socialinė
atskirtis, prasta sveikata, buvimas užsienyje, nelegalus teisinis statusas ir
pan.), dėl kurių nukentėjęs asmuo yra itin sunkioje padėtyje ir neturi kitos
realios ir jam priimtinos išeities, kaip tik paklusti kaltininko
reikalavimams, kompleksas. Si nukentėjusio asmens itin sunki padėtis gali
atsirasti savarankiškai, bet dažnai kaltininkas pats tikslingai ją sukuria ar
palaiko, pavyzdžiui, paima asmens dokumentus, vizas, kelionės bilietus
arba pinigus, laiko nepažįstamoje vietovėje ir pan. Savaime
pažeidžiamumo egzistavimas nesuponuoja prekybos žmonėmis, todėl
būtina nustatyti, kad kaltininkas tikslingai naudojasi šia aplinkybe
nusikalstamiems kėslams realizuoti.
13. Apgaulės panaudojimas yra tyčinis nukentėjusio asmens
suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal
kaltininko nurodymą. Apgaulė gali pasireikšti pateikiant suklastotus
dokumentus, pranešant neteisingus (melagingus) duomenis, nutylint
esmines aplinkybes, kurios svarbios nukentėjusio asmens apsisprendimui.
Apgaulės būdu nukentėjęs asmuo gali būti suklaidinamas dėl visko, kas su
juo daroma (pvz., teigiama, kad jis vežamas į poilsinę kelionę, o iš tiesų
gabenamas darbui viešnamyje), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz.,
nukentėjęs asmuo žino, kad jis gabenamas darbui prostitucijos srityje, bet
meluojama dėl darbo sąlygų - klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės,
atlyginimo, poilsio trukmės ir pan.). Svarbu tai, kad apgaule nukentėjęs
asmuo suklaidinamas dėl esminių aplinkybių, turinčių reikšmės jo
apsisprendimui.
14. Pinigų sumokėjimas ar kitokios turtinės naudos suteikimas
asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukent ėjusį asmenį, yra
nukentėjusio asmens pirkimą apibūdinantis požymis. Šiuo atveju
nukentėjęs asmuo yra priklausomas ar kitaip faktiškai kontroliuojamas
trečio asmens, o kaltininkas „įgyja“ nukentėjusį asmenį vien dėl to, kad
„nuperka“ jį iš šio asmens. Nu
kentėjusio asmens valia yra palenkta jau ankstesnio valdytojo, be to,
naujasis „savininkas“ gali reikalauti „atidirbti skolą“. Nustačius nuken-
tėjusio asmens „nupirkimo“ iš kito asmens faktą, papildomai nustatyti ir
įrodinėti kitų asmens valios palenkimo būdų nereikia.
15. Prekyba žmonėmis apibrėžta formaliąja nusikaltimo sudėtimi,
todėl nusikalstamų padarinių (pvz., nukentėjusio asmens privertimo už-
siimti prostitucija, kitokio priverstinio įdarbinimo ir pan.) atsiradimas ar
neatsiradimas neturi reikšmės prekybai žmonėmis kvalifikuoti.
16. Prekyba žmonėmis subjektyviai padaroma tiesiogine tyčia, t. y.
kaltininkas suvokia pavojingą prekybos žmonėmis pobūdį ir nori taip
veikti. Kadangi prekybos žmonėmis galutinė paskirtis - priverstinis
ekonominis asmenų išnaudojimas, baudžiamajame įstatyme įtvirtintoje
prekybos žmonėmis sudėtyje taip pat reikalaujamas vienas iš dviejų
papildomų subjektyviosios pusės požymių - arba kaltininko siekimas
įstatyme išvardintų nusikalstamų tikslų, arba kaltininko žinojimas, kad šie
nusikalstami tikslai bus įgyvendinti kitų asmenų. Pirmu atveju prekybos
žmonėmis sudėčiai būdingas nusikalstamas tikslas - siekis, kad nukentėjęs
asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens
prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam
darbui. Šiuo atveju kaltininkas nori, kad nukentėjęs asmuo būtų
išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui ir dėl to
daro nusikalstamus, prekybą žmonėmis sudarančius veiksmus. Pavyzdžiui,
kaltininkas perka ar kitaip įgyja nukentėjusį asmenį, siekdamas jį įdarbinti
viešnamyje. Antru atveju prekybos žmonėmis sudėčiai būdingas ne
nusikalstamas tikslas, o papildomas intelektualiojo tyčios momento
aspektas - žinojimas (suvokimas), kad nukentėjęs asmuo bus įtrauktas į
prostituciją ar bus pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis bus
išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Šiuo atveju kaltininkas
neturi tikslo išnaudoti nukentėjusio asmens prostitucijai, pornografijai ar
priverstiniam darbui, tačiau suvokia, kad savo veika tam pasitarnauja.
Faktiškai tai reiškia, kad kaltininkas suvokia kitų asmenų nusikalstamus
ketinimus ir nors pats jų neturi, tačiau padeda jiems juos realizuoti.
Pavyzdžiui, kaltininkas parduoda ar kitaip perleidžia nukentėjusįjį kitam
asmeniui, kuris ruošiasi nukentėjusįjį panaudoti prostitucijai. Kaltininkas,
perleisdamas nukentėjusįjį, neturi tikslo jį išnaudoti prostitucijai, jis siekia
tik gauti už tai pinigų, tačiau suvokia, kad nukentėjęs asmuo bus
panaudotas prostitucijai. Žinojimui konstatuoti nebūtina, kad kaltininkas
tiksliai žinotų, kur ir kaip bus išnaudojamas nukentėjęs asmuo, svarbu, kad
jis suvokia patį faktą, jog nukentėjusį asmenį ruošiamasi panaudoti
prostitucijai, pornografijai ar
priverstiniam darbui. Siekimas ir žinojimas yra alternatyvūs subjekty-
viosios pusės momentai, todėl prekybai žmonėmis konstatuoti turi būti
nustatomas bent vienas iš jų. Abu šie elementai savo esme labai nesiskiria,
nes abiem atvejais kaltininkas suvokia, kad jo daroma nusikalstama veika -
prekyba žmonėmis - yra priemonė vėlesniam nukentėjusio asmens
išnaudojimui ir nori taip veikti.
17. Prekybos žmonėmis subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau
žr. B K 20 str. komentarą).
18. Įtraukimas į prostituciją, pelnymasis iš kito asmens prostitucijos,
išnaudojimas priverstiniam darbui savaime yra atskiros nusikalstamos
veikos (apie tai plačiau žr. BK 307, 308, 147 1 str komentarus). Prekybos
žmonėmis atveju įtraukimas į prostituciją papildomai nekvalifikuojamas,
nes prekybos žmonėmis paskirtis ir buvo įtraukti nukentėjusįjį į
prostituciją. Tačiau jei prekybos žmonėmis rezultatas - vėlesnis
pelnymasis iš nukentėjusio asmens prostitucijos arba jo išnaudojimas
priverstiniam darbui, tai sudarytų abiejų nusikalstamų veikų sutaptį.
Prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti nebūtina, kad įtraukimas į
prostituciją ar pelnymasis iš kito asmens prostitucijos arba išnaudojimas
priverstiniam darbui būtų draudžiami toje valstybėje, kur tai ketinama
daryti. Pakanka fakto, jog prekiaujant žmonėmis siekiama, kad nukentėję
asmenys užsiimtų prostitucija ar iš šios prostitucijos pelnytųsi kitas asmuo
(sąvadautojas, suteneris) arba jie būtų išnaudojami priverstiniam darbui.
Pažymėtina, kad nors BK kriminalizuotas tik vaikų išnaudojimas
pornografijai (apie tai plačiau žr. BK 162 str. komentarą), prekyba
žmonėmis gali būti padaroma ir suaugusiųjų išnaudojimo pornografijai
tikslais - žinant ar siekiant, kad suaugęs asmuo būtų išnaudojamas por-
nografijai, t. y. jis kaip modelis bus naudojamas pornografinio turinio
dalykams gaminti. Tai, kad suaugusio asmens išnaudojimas pornografijai
Lietuvoje ar kitose valstybėse ne visais atvejais yra kriminalizuotas (apie
tai plačiau žr. BK 309 str. komentarą), nepašalina prekybos žmonėmis
šiais tikslais baudžiamumo.
19. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje išdėstyti šie alternatyvūs pre-
kybą žmonėmis kvalifikuojantys požymiai: 1) veika padaryta dviem ar
daugiau nukentėjusiems asmenims; 2) veika padaryta dalyvaujant orga-
nizuotoje grupėje; 3) veika padaryta siekiant įgyti nukentėjusio asmens
organą, audinį arba ląstelių.
20. Veikos padarymas dviems ar daugiau nukentėjusiems asmenims
reiškia, kad nuo vienos ir tos pačios veikos nu
kentėjo ne mažiau nei du žmonės. Prekyba žmonėmis abiejų asmenų
atžvilgiu turi būti pavienis nusikaltimas, t. y. apibūdinamas vienodu nu-
sikalstamu sumanymu, kalte ir pan. Tai gali būti ir tęstinė nusikalstama
veika, kai prekyba žmonėmis yra vienas nusikaltimas, susidedantis iš
dviejų ar daugiau atskirų epizodų. Pagal šį požymį kvalifikuojama, kai nuo
prekybos žmonėmis nukenčia du ar daugiau suaugusių, t. y. sulaukusių
pilnametystės, asmenų. Jei nuo prekybos žmonėmis nukenčia ir suaugę, ir
vaikai, galimas skirtingas nusikalstamų veikų kvalifikavimas. Jei nuo
vieno prekybos žmonėmis nusikaltimo nukenčia vienas ar daugiau
suaugusiųjų ir vienas nepilnametis, kaltininko veika turėtų būti
kvalifikuojama kaip BK 147 str. 2 dalyje ir BK 157 str. 1 dalyje numatytų
nusikaltimų sutaptis. Jei nuo vieno prekybos žmonėmis nusikaltimo
nukenčia vienas ar daugiau suaugusiųjų ir vienas mažametis arba du ar
daugiau nepilnamečių, kaltininko veika kvalifikuojama kaip BK 147 str. 2
dalyje ir 157 str. 2 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis.
21. Veikos padarymas dalyvaujant organizuotoje grupėje reiškia, kad
nusikaltimas padaromas bendrininkaujant dviems ar daugiau bendrininkų,
o jų bendrininkavimo forma atitinka BK 25 str. 3 dalyje nurodytus
organizuotos grupės požymius (apie tai plačiau žr. BK 25 str. komentarą).
22. Veikos padarymas siekiant įgyti nukentėjusio asmens organą,
audinį arba ląstelių reiškia, kad prekybą žmonėmis sudarantys
nusikalstami veiksmai daromi turint nusikalstamą tikslą - iš nukentėjusio
asmens kūno paimti organą, audinį ar ląstelių jų persodinimo, medicininių
tyrimų, eksperimentų ar kitais tikslais. Šiuo atveju tikslas įgyti žmogaus
kūno dalis yra kvalifikuojantis požymis, pakeičiantis paprastoje prekybos
žmonėmis sudėtyje įtvirtintus tikslus: išnaudoti nukentėjusįjį prostitucijai,
pornografijai ar priverstiniam darbui, todėl kvalifikuota prekyba žmonėmis
kvalifikuojama ir tais atvejais, kai nukentėjusio asmens neketinama
išnaudoti prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui, o tik siekiama
gauti jo organą, audinį ar ląstelių. Lietuvoje teisėto žmogaus organų,
audinių ar ląstelių paėmimo iš žmogaus kūno tvarką nustato Žmogaus
audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas, Kraujo
donorystės įstatymas, kiti teisės aktai. Šiuose įstatymuose pabrėžiama
viena esminių teisėto žmogaus organų, audinių ar ląstelių paėmimo sąlygų
- donoro sutikimas. Kadangi prekyba žmonėmis yra nusikaltimas žmogaus
laisvei, ja palenkiama nukentėjusio asmens valia, todėl šį kvalifikuotos
prekybos žmonėmis požymį sudaro ir tokie nusikalstami veiksmai
nukentėjusio asmens atžvilgiu, kuriais tikimasi jo organą, audinių ar
ląstelių gau
 ti formaliai teisės aktų nustatyta tvarka. Žmogaus organai yra atskiros
žmogaus kūno dalys, sudarytos iš įvairių audinių, kurie išlaiko savo
struktūrą, vaskuliariškumą ir galimybę atlikti fiziologines funkcijas.
Žmogaus audiniai yra gyvo ar mirusio žmogaus kūno dalys, reikalingos
recipiento organizmo funkcijoms atkurti. Žmogaus ląstelės yra kraujas ar
jo komponentai, įskaitant kraujodaros ka- mienines ląsteles, išgaunamas iš
suaugusio žmogaus arba placentos ar placentinio kraujo po vaiko gimimo,
taip pat sperma, kiaušialąstės, embrionas ar embriono ląstelės, vaisiaus
ląstelės ar audiniai.
23. Paprasta prekyba žmonėmis pagal BK 11 str. 5 dalį priskiriama
sunkių, o kvalifikuota prekyba žmonėmis pagal BK 11 str. 6 dalį - labai
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
24. Paprasta prekyba žmonėmis baudžiama laisvės atėmimu nuo
dvejų iki dešimties metų, o kvalifikuota prekyba žmonėmis - laisvės
atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų.

1471 straipsnis. Išnaudojimas priverstiniam darbui

1. Tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip
atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas žmogaus pri-
klausomumu neteisėtai vertė jį dirbti tam tikrą darbą,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki trejų metų.
2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką versdamas
žmogų dirbti vergovės ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, įsigal. 2005 m. birželio 30 d. (Žiu..
2005, Nr. 81-2945) redakcija)

1. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konven-

cijos, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos 1995 m. balandžio 27 d.
(„Valstybės žinios“, 2000, Nr. 96-3016) 4 str., Tarptautinio pilietinių ir po-
litinių teisių pakto, prie kurio prisijungta Lietuvos Respublikos Aukš-
čiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo 1991 m. kovo 12 d. nutarimu
(„Valstybės žinios“, 1991, Nr. 9-244; 2002, Nr. 77-3288), 8 str.,
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, prie kurios prisijungta Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 m. kovo
12 d.
 nutarimu („Valstybės žinios", 1991, Nr. 9-244; 2006, Nr. 68-2497), 4 bei
23 str., Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, prie
kurio prisijungta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
-Atkuriamojo Seimo 1991 m. kovo 12 d. nutarimu („Valstybės žinios".
1991, Nr. 9-244; 2002, Nr. 77-3290) 6 str.. Tarptautinės darbo
organizacijos konvencija Nr. 29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“
(„Valstybės žinios", 1996, Nr. 27-648), taip pat 2000 m. lapkričio 15 d.
Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos,
sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis Jungtinių Tautų
Konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą („Valstybės
žinios", 2003, Nr. 49-2166), 2002 m. liepos 19 d. Europos Sąjungos
Tarybos pagrindų sprendimas dėl kovos su prekyba žmonėmis
(2002/629/TVR) numato valstybėms, šių konvencijų dalyvėms arba
Europos Sąjungos narėms pareigą savo nacionaliniuose įstatymuose
nustatyti atsakomybę už asmenų išnaudojimą priverstiniam darbui. Taigi
šis nusikaltimas yra tarptautinio pobūdžio (konvencinis).
2. BK 1471 str. reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už žmogaus
neteisėtą vertimą dirbti tam tikrą darbą, kurio jis neprivalo atlikti dirbdamas tam
tikrą darbą pagal darbo sutartį ar pagal savo užimamas pareigas.
3. Nusikaltimo objektas - žmogaus laisvė pasirinkti, dirbti darbą ar jo
nedirbti apskritai, taip pat teisė pasirinkti tam tikrą konkretų darbą.
4. Pagal komentuojamą straipsnį sąvoka darbas apima bet kokį užsiėmimą,
darbą, verslą ir pan., kurį nukentėjusysis verčiamas dirbti prieš jo valią. Darbas,
kurį nukentėjusysis verčiamas dirbti, gali būti bet kokio pobūdžio - tiek fizinis,
tiek protinis; tai gali būti tiek nedraudžiamas dirbti darbas, tiek toks, kuris yra
draudžiamas. Reikšmės veikos kvalifikavimui taip pat neturi tai, ar asmuo
verčiamas dirbti legaliai, ar nelegaliai.
5. Neteisėtu vertimu dirbti tam tikrą darbą pagal Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 48 str., Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 4 str.. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 8 str. bei
Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 29 „Dėl priverstinio ar
privalomojo darbo“ 2 str. negali būti laikomi atvejai, kai asmuo kompetentingų
institucijų įpareigojamas dirbti atitinkamus darbus stichinių, visuotinių nelaimių
atvejais, okupacijos, karo ar nepaprastosios padėties atvejais, taip pat nuteistųjų
įpareigojimas dirbti laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje bei darbas
atleidimo
nuo laisvės atėmimo bausmės laikotarpiu, taip pat karinės tarnybos atlikimas
bei tarnybos, kurios reikalaujama iš asmenų, atsisakančių nuo karinės tarnybos
dėl įsitikinimų, atlikimas vietoj karinės tarnybos tose šalyse, kur toks
atsisakymas yra pripažįstamas.
6. Veikos pagal komentuojamą straipsnį kvalifikavimui reikšmės
neturi, ar nukentėjusiajam už tą darbą yra atlyginama, ar ne. Šiuo atveju
svarbus tik faktas, kad asmuo yra verčiamas dirbti tokį darbą, kurio dirbti
tuo metu ir toje situacijoje jis nenori.
7. Pagal komentuojamą straipsnį nėra laikoma nusikalstama tokia
veika, kai asmuo verčiamas dirbti pagal darbo sutartį sulygtą ar pagal
užimamas pareigas priklausantį darbą, kurio jis nenori, tingi ir pan. tuo
momentu ar apskritai dirbti.
8. Nusikaltimas gali būti padaromas, t. y. nukentėjusysis verčiamas
dirbti tam tikrą darbą, alternatyviais veiksmais: panaudojant fizinį smurtą,
grasinimus, kitaip atimant galimybę priešintis, pasinaudojant žmogaus
priklausomumu. Nusikaltimo objektyviosios pusės realizavimui pakanka,
kad būtų atliktas bet kuris vienas šio straipsnio dispozicijoje numatytų
veiksmų.
9. Fizinio smurto panaudojimu suprantamas tyčinis, priešingas teisei
poveikis į nukentėjusiojo ar kito asmens kūno neliečiamumą. Fizinis
smurtas gali pasireikšti smūgių sudavimu, mušimu, sveikatos sutrikdymu,
kankinimu, sąmoningu skausmo sukėlimu, nukentėjusiojo surišimu,
uždarymu patalpoje, prievartiniu laikymu kur nors, apkvaišinančių,
narkotinių, psichotropinių medžiagų prievartiniu sugirdymu, injekcijos
suleidimu, smaugimu ir kitais prievartiniais veiksmais. Fizinis smurtas gali
būti pavartotas tiek prieš patį nukentėjusįjį, tiek prieš jam artimus asmenis,
tačiau bet kuriuo atveju fizinis smurtas turi būti nukentėjusiojo valios
palaužimo priemone. Tais atvejais, kai nukentėjusiajam fizinio smurto
panaudojimu yra padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas ar atimama
gyvybė, kaltininko veika kvalifikuojama atitinkamai kaip išnaudojimo
prievartiniam darbui ir sunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 135 str.),
nužudymo (BK 129 str.) ar neatsargaus gyvybės atėmimo (BK 132 str.)
sutaptis.
10. Grasinimu turi būti laikomas nukentėjusiojo bauginimas
objektyvia forma išreikštais ketinimais, kurie rodo kaltininko ketinimą
panaudoti fizinį smurtą tiek prieš patį nukentėjusįjį, tiek prieš jo arti-
muosius (pvz., tėvus, vaikus, brolius, seseris, sutuoktinį, sugyventinį) ar
kitus asmenis (pvz., globotinius). Taigi grasinimu pagal komentuojamą
straipsnį laikomas psichinis smurtas, kurio panaudojimo tikslas
yra siekis nuslopinti nukentėjusiojo priešinimąsi ar ketinimą priešintis.
Grasinimas turi būti nukentėjusiojo valios palaužimo priemone.
Grasinimas turi būti realus ir akivaizdus. Grasinimo pobūdis vertin-
tinas pagal tai, kaip jį suvokia nukentėjusysis - pastarasis jį turi suvokti
kaip realų, kuris bus realizuotas, jei jis priešinsis. Vertinant grasinimo
realumą būtina atsižvelgti į visas konkrečios baudžiamosios bylos aplin-
kybes: nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, motyvus, santykius
tarp kaltininko ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo gra-
sinama, kaltininko asmenybę ir pan. Šiuo atveju veikos kvalifikavimui
reikšmės neturi, ar kaltininkas išreikštą grasinimą ketina realizuoti, ar to
daryti nesirengia. Grasinimas gali būti išreikštas bet kokia forma: raštu,
žodžiu, gestais, demonstruojant ginklą, suduodant smūgius, atimant laisvę
ir pan. Grasinimas turi būti konkretus, o ne abstraktus, t. y. reiškiantis
konkrečius, o ne kažkokius veiksmus, kurie atsisakius paklusti kaltininko
vertimui dirbti tam tikrą darbą atveju bus padaryti nukentėjusiajam.
Grasinimas gali būti adresuotas tiek pačiam nukentėjusiajam, tiek
kitiems asmenims, svarbu, kad grasinimo turinys (t. y. veiksmai, kuriuos
nepaklusus kaltininko vertimui dirbti tam tikrą darbą atliks kaltininkas) yra
nukreiptas prieš nukentėjusįjį.
Grasinimo realizavimo komentuojamo straipsnio sudėtis neapima,
todėl kaltininkui realizavus grasinimą jo veika turi būti kvalifikuojama
kaip išnaudojimo priverstiniam darbui ir kitos veikos pagal kilusias
pasekmes sutaptis.
11. Kitoks atėmimas galimybės p r i e š i n t i s - veiksmai, kai
žmogui atimama laisvė, jis uždaromas į patalpą, iš kurios negali
pasikviesti pagalbos, kai nukentėjęs asmuo surišamas, apsvaiginamas
vaistais, alkoholiu, narkotikais, užhipnotizuojamas ir pan. Taigi tai gali
būti bet kokie kaltininko veiksmai, kai jis nukentėjusiajam atima galimybę
pasipriešinti jo vertimui dirbti tam tikrą darbą.
12. P a s i n a u d o j i m a s žmogaus p r i k 1 a u s o m u m u yra tais
atvejais, kai kaltininkas neteisėtai verčia dirbti tam tikrą darbą nu-
kentėjusįjį, kai tarp jų abiejų yra tam tikras ryšys, kuriam esant nuo kal-
tininko valios, noro ir pan. priklauso esminių nukentėjusiojo poreikių,
interesų patenkinimas. Komentuojamo straipsnio atveju priklausomumo
rūšis reikšmės neturi - tai gali būti bet koks priklausomumas.
Materialinis priklausomumas yra tais atvejais, kai nukentėjusysis iš
kaltininko gauna lėšas pragyvenimui, nuo pastarojo priklauso materialinė
nukentėjusiojo padėtis. Šiuo atveju reikšmės neturi, ar nukentėjusysis yra
kaltininko išlaikomas pilnai ar iš dalies. Tokioje priklausomybėje gali būti
nepilnamečiai vaikai nuo tėvų, nusenę tėvai nuo savo vaikų.
neįgalūs asmenys nuo juos globojančio asmens, žmona nuo vyro ir pan.
Tarnybinis priklausomumas yra tuo atveju, kai nukentėjusysis kaltininkui
yra pavaldus pagal tarnybą (tiek valstybės tarnyboje, tiek privačiame
sektoriuje) kaip pavaldinys viršininkui, taip pat tie atvejai, kai nuken-
tėjusysis yra priklausomas nuo kaltininko kaip valdžios atstovo, nors
pastarasis ir nėra tiesioginis nukentėjusiojo viršininkas (pvz., apylinkės
teismo teisėjas nuo aukštesnės instancijos teismo pirmininko). Tarnybiniu
pavaldumu nelaikomi atvejai, kai kaltininkas ir nukentėjusysis yra lygiose
tarnybinėse, darbinėse pareigose.
Pagal komentuojamą straipsnį priklausomumas gali būti ir kitoks, tiek
formalus, pavyzdžiui, mokinio nuo mokytojo, sportininko nuo trenerio,
ligonio nuo gydytojo, tiek neformalus: kareivio nuo „dedovščinos“,
nusikalstamo susivienijimo nario nuo tokio nusikalstamo susivienijimo
vadovo.
13. Komentuojamame straipsnyje įtvirtina nusikaltimo sudėtis yra
formali. Neteisėtas vertimas panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba
kitaip atimant galimybę priešintis arba pasinaudojant žmogaus
priklausomumu dirbti tam tikrą darbą laikomas baigtu nuo šių veiksmų
atlikimo momento. Pavyko tokiais veiksmais neteisėtai priversti
nukentėjusįjį dirbti tam tikrą darbą ar ne, veikos kvalifikavimui pagal BK
147' str. reikšmės neturi, todėl jei minėtais veiksmais kaltininkas privertė
nukentėjusįjį padaryti nusikalstamą veiką ir tokia prievarta įvertinama
kaip priversto atlikti tam tikrą darbą asmens baudžiamąją atsakomybę
šalinanti aplinkybė, kaltininkas atsakys už abi nusikalstamas veikas, o už
padarytą kitą nusikalstamą veiką - kaip padarytą per tarpininką.
14. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia.
Kaltininkas suvokia, kad panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba
kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas žmogaus
priklausomumu neteisėtai verčia nukentėjusįjį dirbti tam tikrą darbą ir
siekia tai daryti. Veikos padarymo motyvai ir tikslai yra už komentuojamo
nusikaltimo sudėties ribų.
15. Neteisėto vertimo panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba
kitaip atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis arba pasinaudojant
žmogaus priklausomumu dirbti tam tikrą darbą subjektu gali būti
pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis
asmuo (apie tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
16. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kvalifikuota neteisėto
vertimo panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip ati
mant nukentėjusiajam galimybę priešintis arba pasinaudojant žmogaus
priklausomumu dirbti tam tikrą darbą nusikaltimo sudėtis. Šis nusikal-
timas laikomas sunkiu, kai kaltininkas minėtais būdais neteisėtai verčia
nukentėjusįjį dirbti vergovės arba kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis.
17. Vergovė pagal 1926 m. rugsėjo 25 d. Konvenciją dėl vergovės
yra padėtis ar būklė asmens, su kuriuo elgiamasi iš dalies arba visiškai
taip, kaip su nuosavybe.
18. Kitokiomis nežmoniškomis s ąl y g o m i s laikytinos situacijos ir
atvejai, kai dirbti verčiama tokiomis sąlygomis, kurios nukentėjusiajam
sukelia dideles fizines ar dvasines kančias, pavyzdžiui, vertimas dirbti ilgą
laiką be miego ar poilsio, vertimas dirbti šaltyje ar karštyje, toksiškomis ar
nuodingomis medžiagomis užkrėstoje aplinkoje, nesuteikiant reikiamų
darbo saugos priemonių, vertimas dirbti žmogaus orumą menkinančiomis,
niekinančiomis (žeminančiomis) sąlygomis ir pan.
19. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pagal
BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių, o numatytas 2 dalyje - pagal BK
11 str. 5 dalį - sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str
komentarą).
20. Neteisėtas vertimas panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba
kitaip atimant galimybę priešintis arba pasinaudojant žmogaus
priklausomumu dirbti tam tikrą darbą baudžiamas bauda arba laisvės
apribojimu, arba areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų, o neteisėtas
vertimas panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimant
galimybę priešintis arba pasinaudojant žmogaus priklausomumu dirbti tam
tikrą darbą vergovės ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis baudžiamas
areštu arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
148 Straipsnis. Žmogaus veiksmų laisvės varžymas
1. Tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susi-
laikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko
nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui
ar jo artimiesiems,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki trejų metų.
2. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pa-
reiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
3. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
{Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. LK-2314, įsigal. 2004 m. liepos 13 d. {Žiu.,
2004, Nr. 108-4030) redakcija)

1. Komentuojamu nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus laisvę pasirinkti

savo elgesį, poelgius, veiksmus, žinoma, teisėtus. Naudojant psichinę
prievartą žmogus verčiamas elgtis prieš savo valią, veikti taip, kaip nori
kaltininkas, t. y. varžoma jo laisvė. Nusikaltimo o bj e kt a s - žmogaus
laisvė.
2. Būtini objektyvūs šio nusikaltimo požymiai - reikalavimas elgtis
taip, kaip nurodo kaltininkas ir psichinės prievartos naudojimas.
3. Reikalavimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu ar konkliu-
dentiniais veiksmais, tiesiogiai ar per tarpininkus. Reikalaujama arba at-
likti neteisėtus veiksmus, arba susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo,
arba kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą. Reikalavimas atlikti
neteisėtus veiksmus - padaryti administracinį teisės pažeidimą, slėpti
nusikaltimą, dalyvauti neteisėtoje veikloje. Reikalavimas padaryti
nusikaltimą, dalyvauti nusikalstamoje veikloje kvalifikuojamas kaip
kurstymas padaryti atitinkamą nusikaltimą (apie tai plačiau žr. BK 24, 26
str. komentarus). Reikalavimas susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo -
pavyzdžiui, neliudyti teisme, nesikreipti į teisėsaugos institucijas,
nedalyvauti privatizuojant turtą, aukcione, konkurse, nesituokti ir t. t.
Reikalavimas kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą reiškia bet kokį
reikalavimą elgtis prieš savo valią, jeigu to siekiama naudojant psichinę
prievartą.
4. Psichinės prievartos panaudojimas yra grasinimas reikalavimo
nevykdymo atveju padaryti žalą nukentėjusio asmens ar jo artimųjų
interesams - sumušti, sužaloti, atimti laisvę, sunaikinti ar
sugadinti turtą, atskleisti kompromituojančias žinias ar kitaip pakenkti
tuojau ar ateityje.
5. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo reikalavimo, grindžiamo gra-
sinimu, pateikimo momento, žinoma, nukentėjusiajam suvokus, kad jis
verčiamas veikti prieš savo valią.
6. Grasinimo realizavimo atveju yra šio ir kitų nusikaltimų žmogaus
sveikatai, laisvei, garbei, nuosavybei ir pan. sutaptis.
7. Kai pagrindiniai komentuojamo nusikaltimo požymiai sutampa su
turto prievartavimo (BK 181 str.), privertimo darytis neteisėtą abortą (BK
143 str.), išnaudojimo priverstiniam darbui (BK 147 1 str.), privertimo
lytiškai santykiauti (BK 151 str.), iš dalies su savavaldžiavimo (BK 294
str. 2 d.), kyšininkavimo (BK 225 str.) požymiais, šios normos yra
specialiosios BK 148 str. atžvilgiu.
8. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine t y - č i a,
norint priversti žmogų elgtis pagal kaltininko reikalavimą, suvokiant
reikalavimo ir grasinimo neteisėtumą, kad reikalavimas varžo kito
žmogaus laisvę.
9. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie
tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą). Kai analogiškai veikia tarnautojas ar
jam prilygintas asmuo naudodamasis savo tarnybos padėtimi, veika sudaro
nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams - kyšininkavimo
(BK 225 str.) ar piktnaudžiavimo (BK 228 str.) sudėtį.
10. Žmogaus veiksmų laisvės varžymas yra privataus kaltinimo
deliktas, baudžiamasis persekiojimas pradedamas esant nukentėjusio
asmens skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, o esant reikalui ir
prokuroro reikalavimu (apie tai plačiau žr. BK 139 str. komentarą).
11. Žmogaus veiksmų laisvės varžymas pagal BK 11 str. 3 dalį pri-
klauso nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str ko-
mentarą).
12. Žmogaus veiksmų laisvės varžymas baudžiamas bauda arba
laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
 XXI SKYRIUS
(149-153 straipsniai)
NUSIKALTIMAI
IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI
ŽMOGAUS SEKSUALINIO APSISPRENDIMO
LAISVEI IR NELIEČIAMUMUI

149 straipsnis. Išžaginimas

1. Tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudo-
damas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip
atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nuken-
tėjusio asmens būkle,
baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.
2. Tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų, baudžiamas laisvės
atėmimu iki dešimties metų.
3. Tas, kas išžagino nepilnametį asmenį,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.
4. Tas, kas išžagino mažametį asmenį,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.
5. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pa-
reiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
6. Už šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis
asmuo. (Lietuvos Respublikos 2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711, įsigal. 2006 m liepos 14
d. (Žin., 2006, Nr. 77-2961) redakcija)

U Išžaginimu laikomas lytinis santykiavimas tarp vyro ir moters prieš

vieno iš jų valią, jeigu tai daroma naudojant fizinį ar psichinį smurtą ar
kitaip atimant galimybę priešintis arba naudojantis bejėgiška nukentėjusio
asmens būkle. Pagrindinis šio nusikaltimo objektas - žmogaus seksualinio
apsisprendimo laisvė bei mažamečio seksualinė neliečiamybė.
 2. Išžaginimu gali būti kėsinamasi tiek į moters, tiek į vyro seksualinio
apsisprendimo laisvę, taip pat į mažamečių seksualinę neliečiamybę.
Nukentėjusiuoju gali būti tiek moteris, tiek vyras.
3. Objektyviai išžaginimą sudaro dvi stadijos: fizinio ar psichinio smurto
naudojimas arba kitoks atėmimas galimybės priešintis ir lytinio akto atlikimas.
Savarankiška išžaginimo forma yra ir naudojimasis nukentėjusio asmens
bejėgiška būkle.
4. Lytinis santykiavimas yra medicininis terminas. Seksologijoje, o dabar ir
baudžiamojoje teisėje lytinis santykiavimas suprantamas kaip lytinės aistros
tenkinimas tik natūraliu būdu, t. y. vagi- naiinis lytinis aktas tarp vyro ir moters,
kai kontaktuojama vyro varpa ir moters vagina. Lytinės aistros tenkinimas kitais
būdais - analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, taip pat vyro su vyru
bei moters su moterimi lytiniu santykiavimu nepripažįstamas. Tai gali būti
seksualinis prievartavimas - B K 150 str.
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime
„Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bylose“ išaiškino,
kad jei asmuo, prievarta lytiškai santykiavęs su nukentėjusiuoju, be to dar
tenkino lytinę aistrą ir analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, šios
veikos sudaro nusikaltimų sutaptį ir kvalifikuojamos pagal BK 149 ir 150 str.
(„Teismų praktika“, 2005, Nr. 22).
6. Fizinio smurto p an a u d oj i m a s - mušimas, smaugimas, kitoks fizinio
skausmo sukėlimas, sužalojimas ir panašūs smurto veiksmai prieš nukentėjusį
asmenį siekiant nuslopinti jo pasipriešinimą ar kad nebūtų priešinamasi ir
lytiškai santykiauti prieš jo valią. Kai fizinio smurto panaudojimas sukelia
nukentėjusio asmens mirtį arba sunkų sveikatos sutrikdymą, yra išžaginimo ir
nusikaltimo gyvybei arba sveikatai sutaptis.
Jei prieš nukentėjusįjį fizinis smurtas naudojamas ne pasipriešinimui įveikti,
o kitais tikslais (pvz., siekiant atkeršyti dėl asmens nesutikimo lytiškai
santykiauti, dėl nepasisekusių lytinių santykių ar dėl įžeidimo), arba fizinis
smurtas panaudojamas po lytinių santykių ar lytinės aistros tenkinimo, toks
fizinio smurto panaudojimas, priklausomai nuo kilusių padarinių,
kvalifikuojamas kaip atskiras nusikaltimas („Teismų praktika“, 2005, Nr. 22).
7. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą yra psichinis smurtas, kurio
tikslas - nuslopinti nukentėjusiojo pasipriešinimą ar kad nebūtų priešinamasi, ir
lytiškai santykiauti prieš nukentėjusio asmens valią. Grasinimas - tai
nukentėjusiojo bauginimas
žodžiais arba veiksmais, kurie reiškia ketinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą
prieš nukentėjusį asmenį ar jo artimą žmogų, pavyzdžiui, vaiką, sutuoktinį,
draugą ir pan. Grasinimas turi būti toks, kad nukentėjusysis jį suprastų kaip
realią grėsmę savo ar sau artimo asmens gyvybei ar sveikatai tuoj pat.
8. Grasinimu pagal komentuojamą straipsnį nelaikomas grasinimas
panaudoti fizinį smurtą ne tuoj, o ateityje, grasinimas sunaikinti ar
sugadinti turtą tiek tuoj, tiek ateityje, taip pat grasinimas paskleisti
kompromituojančias, garbę žeminančias žinias. Tokie grasinimai gali
sudaryti privertimo lytiškai santykiauti požymius - B K 151 str.
9. Kitaip atimant galimybę priešintis - tai veiksmai, kai žmogui
atimama laisvė, jis uždaromas į patalpą, iš kurios negali pasikviesti
pagalbos, kai nukentėjęs asmuo surišamas, apsvaiginamas vaistais,
alkoholiu, narkotikais, užhipnotizuojamas ir pan.
10. P a s i n a u d o j i m a s bejėgiška nukentėjusio asmens būkle
reiškia, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų -
fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimo ar
kitokios liguistos ar nesąmoningos būsenos - negali suvokti jo atžvilgiu
atliekamų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės
negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra
bejėgiškos būklės ir tuo pasinaudoja, t. y. lytiškai su juo santykiauja.
U. Kai lytiškai santykiaujama su nuo alkoholio ar narkotikų apsvai-
gusiu asmeniu, bejėgiška būkle gali būti pripažintas tik toks apsvaigimo
laipsnis, kai asmuo dėl to negali suvokti aplinkos, su juo daromų veiksmų
esmės arba negali pasipriešinti. Tačiau jeigu asmuo, suvokdamas kito
asmens ketinimus su juo lytiškai santykiauti, pats sąmoningai save pastato
į tokią būseną - nusigeria, panaudoja stiprią dozę narkotikų, lytinis
santykiavimas su nors ir praradusiu sąmonę asmeniu nelaikomas
išžaginimu.
12. Jeigu pagal bylos medžiagą galima manyti, kad bejėgišką nu-
kentėjusio asmens būklę sukėlė narkotikai, vaistai, stipriai veikiančios ar
nuodingos medžiagos, jų savybes ir poveikį žmogaus organizmui turi
nustatyti tam tikri ekspertai, į kurių išvadą atsižvelgiama vertinant nu-
kentėjusio asmens būseną.
13. Lytinis santykiavimas su psichikos ligoniu, neveiksniu asmeniu,
žinant, kad jis toks yra, laikomas išžaginimu pasinaudojant bejėgiška
būkle. Tačiau jei psichikos sutrikimų turintis asmuo suvokia lytinio
 santykiavimo prasmę, tokia jo būklė gali būti nelaikoma bejėgiška. Tais
atvejais, kai nukentėjęs asmuo turi psichikos sutrikimų, skiriama psi-
chiatrinė ekspertizė, kurios metu nustatomas sutrikimo pobūdis ir laipsnis
bei gebėjimas suvokti lytinio santykiavimo socialinę reikšmę.
14. Lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu, nors jam ir sutinkant,
laikomas išžaginimu pasinaudojant bejėgiška būkle. Kai lytiškai santykiaujama
su mažamečiu, neturinčiu 14 metų asmeniu, turi būti nustatomas ne tik
nukentėjusiojo amžius, bet ir tai, kad jis nesuvokė lytinio santykiavimo
socialinės reikšmės. Tais atvejais, kai sprendžiant pagal įvykio aplinkybes
mažametis dėl savo fizinio ir psichinio išsivystymo bei patirties suvokia lytinio
santykiavimo prasmę ir socialinę reikšmę, taip pat atsižvelgiant į partnerio
asmenybę (pvz., trylikametis, turintis lytinio santykiavimo patirtį, išprovokuoja
keturiolikmetį lytiškai santykiauti), 14 metų neturėjimas negali būti laikomas
veiksniu, apsprendžiančiu bejėgišką būklę, tuo pačiu negali būti ir
pasinaudojimo ja.
15. Lytinis santykiavimas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant pasi-
tikėjimu, pavyzdžiui, apgaulingai žadant vesti, amžinai mylėti ir pan., kai taip
pasiekiamas partnerio sutikimas, negali būti laikomas išžaginimu.
16. Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio akto pradžios. Fizinis
ar psichinis smurtas ar kitoks atėmimas galimybės priešintis, pavartotas siekiant
lytiškai santykiauti prieš partnerio valią - mušimas, sužalojimas, grasinimas tai
padaryti, laisvės atėmimas, surišimas, išren- gimas ir 1.1. - yra pasikėsinimas
išžaginti.
(P. Pasikėsinimas išžaginti skiriasi nuo seksualinio prievartavimo (apie tai
plačiau žr. B K 150 str. komentarą), nuo privertimo lytiškai santykiauti (apie
tai plačiau žr. BK 151 str. komentarą) ir nuo kitų nusikaltimų, susijusių su
kėsinimusi į žmogaus garbę, orumą, kūno neliečiamumą, sveikatą ir gyvybę.
Pagrindinis skiriamasis požymis - kaltininko tyčios kryptingumas, tikslas.
18. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą šalina atsakomybę už
pasikėsinimą išžaginti. Tačiau už faktiškai padarytą žalą - įžeidimą, sumušimą,
sveikatos sutrikdymą, neteisėtą laisvės atėmimą ir kitus veiksmus, sudarančius
kito nusikaltimo sudėtį, kaltininkas atsako.
19. Atsisakymas pabaigti nusikaltimą pripažįstamas savanorišku tik tais
atvejais, kai kaltininkas objektyviai turėjo galimybę pabaigti nusikaltimą ir tai
suvokė. Priverstinis atsisakymas, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad nepajėgs palaužti
pasipriešinimo arba sukelti erekcijos, nėra savanoriškas.
 20. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine t y - č i a.
Kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauti su asmeniu jis nori prieš partnerio
valią, bėjo sutikimo ir pasiekia tai panaudodamas fizinį ar psichinį smurtą,
kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška aukos
būkle.
21. Jeigu pasipriešinimas yra netikras, tariamas, arba asmuo sąžiningai
klysta laikydamas pasipriešinimą netikru, jėgos pavartojimas palaužti tariamą
pasipriešinimą negali būti laikomas fiziniu smurtu. Jeigu asmuo taip siekęs
lytiškai santykiauti, įsitikinęs, kad pasipriešinimas nėra apsimestinis, atsisako
bandymo suartėti, nėra ir pasikėsinimo išžaginti.
Išžaginimo motyvu gali būti ne tik siekis patenkinti seksualinį poreikį, bet
ir kerštas, noras pažeminti žmogų, priversti santuokai ir pan.
22. Išžaginimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 14 metų amžiaus
fizinis asmuo. Juo gali būti abiejų lyčių asmenys. Nepilnamečio ir mažamečio
išžaginimo atveju (BK 149 str. 3 ir 4 d.) - ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr.
BK 20 str. komentarą).
23. Bendrininkų grupės padarytas išžaginimas (BK 149 str. 2 d.) yra tuo
atveju, kai išžaginant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra
išžaginimo vykdytojai.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas išaiškino, kad išžaginimo
vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą,
grasinimus ar minėtais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir
lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju. Išžaginimo vykdytoju laikomas ir toks
asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė
nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju
nesantykiavo. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nenaudojo
smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus
nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo
būkle, lytiškai santykiavo su juo. Išžaginimo vykdytoju pripažįstamas ir toks
asmuo, kuris organizavo, kurstė ar padėjo padaryti išžaginimą asmeniui, kuris
dėl amžiaus ar psichinės būklės neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus.
Jei darant šį nusikaltimą, be vykdytojų, dalyvavo kiti bendrininkai
(organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai), jų veikos kvalifikuojamos pagal BK 24
str. 4, 5 ar 6 dalį ir BK 149 str. 2 dalį, jei jie bendrininkavo išža ginant su
bendrininkų grupe (su ne mažiau kaip dviem vykdytojais) arba pagal kitas BK
149 str. dalis, jei jie bendrininkavo su vienu vykdytoju („Teismų praktika“. 2005,
Nr. 22).
 25. Intelektualus ar fizinis padėjimas - sąlygų išžaginimui sudarymas,
pavyzdžiui, supažindinimas arba suvedimas su auka, automobilio, ginklo tam
reikalui parūpinimas, kliūčių šalinimas saugant nusikaltimo vietą ir pan. grupės
požymio nesudaro.
26. Nepilnamečio asmens išžaginimu (BK 149 str. 3 d.) laikomas atvejis,
kai auka neturi 18 metų ir kaltininkas tai žinojo, numatė arba pagal įvykio
aplinkybes turėjo ir galėjo numatyti. Jeigu kaltininkas sąžiningai klydo dėl
aukos amžiaus pagrįstai laikydamas suaugusiu asmeniu, BK 149 str. 3 dalies
jam inkriminuoti negalima.
27. Mažamečio asmens išžaginimu (BK 149 str. 4 d.) laikomas atvejis, kai
auka neturi 14 metų ir kaltininkas tai žinojo, numatė arba pagal įvykio
aplinkybes turėjo ir galėjo numatyti. Ši aplinkybė dažniausiai yra akivaizdi,
tačiau jei tai nėra akivaizdu ir kaltininkas sąžiningai klydo dėl aukos amžiaus
(pagal tam tikras faktines aplinkybes 13 metų amžiaus asmenį pagrįstai palaikė
vyresniu), inkriminuojama komentuojamo straipsnio 3, o ne 4 dalis.
28. Jei asmens padarytoje veikoje yra keli išžaginimą kvalifikuojantys
požymiai, veika kvalifikuojama pagal BK 149 str. dalį, numatančią patį
sunkiausią kvalifikuojantį požymį, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi
būti nurodomi visi byloje nustatyti kvalifikuojantys nusikaltimą požymiai.
29. Žalingi padariniai, kuriuos sukėlė išžaginimas, - nukentėjusio asmens
mirtis ar sunkus sveikatos sutrikdymas (užkrėtimas žmogaus imunodeficito
virusu, venerine liga, psichikos sutrikimai) kvalifikuojami savarankiškai kaip
nusikaltimų sutaptis. Nukentėjusiojo mirtis ir sveikatos sutrikdymas gali būti ir
kaltininko tyčios, ir neatsargumo padarinys.
30. Kai nukentėjęs asmuo žūva ar susižaloja gelbėdamasis nuo žagintojo,
šie padariniai kaltininkui gali būti inkriminuojami tuo atveju, jeigu jis tokius
padarinius turėjo ir galėjo numatyti.
31. Nukentėjusiojo nuo išžaginimo savižudybė gali sudaryti privedimo prie
savižudybės sudėties požymius (BK 133 str.).
32. Baudžiamasis persekiojimas pagal BK 149 str. 1 dalį gali būti pradėtas
esant nukentėjusio asmens skundui arba nukentėjusio asmens atstovo
pareiškimui, o esant reikalui ir pagal prokuroro reikalavimą (apie tai plačiau žr
B K 139 str. komentarą).
33. Išžaginimas, numatytas 149 str. 1,2 ir 3 dalyse, pagal BK 11 str.
5 dalį priklauso sunkių, o numatytas 4 dalyje, pagal BK 11 str. 6 dalį
 - labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str. ko-
mentarą).
34. Išžaginimas baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų;
išžaginimas, padarytas bendrininkų grupės, - laisvės atėmimu iki dešimties
metų; nepilnamečio išžaginimas - laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties
metų; mažamečio išžaginimas - laisvės atėmimu nuo penke- rių iki
penkiolikos metų.

150 straipsnis. Seksualinis prievartavimas

1. Tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu,
oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar
grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę
priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. (Lietuvos
Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žin., 2004, Nr.
108-4030) redakcija)

2. Tas, kas su bendrininkų grupe atliko šio straipsnio 1 dalyje numa-

tytus veiksmus,
baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
3. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko nepilna-
mečiui asmeniui,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų.
4. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko maža-
mečiui asmeniui,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki trylikos metų.
5. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pa-
reiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
6. Už šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis
asmuo. (Lietuvos Respublikos 2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711, įsigal. 2006 m liepos 14
d. (Žin., 2006, Nr. 77-2961) redakcija)

1. Seksualinis prievartavimas - nauja sudėtis BK, apimanti dalį veikų,

anksčiau traktuotų kaip išžaginimas, tvirkinamieji veiksmai, taip pat
užpildanti spragas, buvusias reglamentuojant atsakomybę už nusikaltimus
žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui.
Komentuojamas straipsnis numato atsakomybę už bet
 kuriuos seksualinio pobūdžio veiksmus (išskyrus vaginalinį aktą tarp vyro
ir moters) fiziškai kontaktuojant, jeigu jie padaryti panaudojant fizinį ar
psichinį smurtą ar kitaip atimant galimybę priešintis arba pasinaudojant
bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
2. Seksualinio prievartavimo kaip ir išžaginimo obj e k t a s - seksualinio
apsisprendimo laisvė ir mažamečių asmenų seksualinis neliečiamumas.
3. N u ke n t ė j u s i_ų o i u nuo seksualinio prievartavimo gali būti tiek
moteriškos, tiek vyriškos lyties asmuo.
4. £) b j e k t y y i a i seksualinis prievartavimas pasireiškia neteisėtu
lytinės aistros tenkinimu su nukentėjusiuoju.
5. Lytinės aistros tenkinimas pagal komentuojamą straipsnį yra skirtingų
lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama
kitais, nei numatyti BK 149 str., būdais: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio
sąlyčio būdais (dirginant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu
kito žmogaus kūną ir pan.) („Teismų praktika“, 2005, Nr. 22).
6. Komentuojamas nusikaltimas nuo išžaginimo (BK 149 str.) iš esmės
skiriasi vienu požymiu - lytinės aistros tenkinimo forma. Tai nėra lytinis
santykiavimas, vaginalinis lytinis aktas. Objektyviai tai gali būti lytinio akto
imitavimas ir kiti veiksmai liečiant nukentėjusiojo - moters arba vyro lytinius
organus ar kitas kūno dalis, jeigu tai daroma siekiant seksualinio pasitenkinimo.
Tai lytinės aistros tenkinimas ne natūraliu būdu ir ne tik su priešingos lyties
asmeniu.
7. Analinis lytinės aistros tenkinimas yra tada, kai vyro varpa dirginama
moters arba vyro išeinamojoje angoje, o oralinis - moters arba vyro burnoje.
8. Lytinės aistros tenkinimas _k i t o k i o fizinio sąlyčio būd u apima visas
homoseksualaus, lesbietiško, sadistinio, mazochistinio seksualinio
pasitenkinimo formas fiziškai kontaktuojant lytiniais organais, rankomis,
liežuviu, kitomis kūno dalimis.
$ Fizinio smurto panaudojimas, grasinimas tuoj pat jį panaudoti, kitoks
atėmimas galimybės priešintis ir pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens
būkle yra identiški šiems požymiams išžaginimo atveju (apie tai žr. BK 149 str.
komentarą).
 10. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia,
kad atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiu
asmeniu prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj jį
panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas
bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir nori patenkinti savo seksualinį
poreikį būtent tokiu būdu.
11. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 14 metų amžiaus fizinis asmuo. Juo gali būti abiejų lyčių
asmenys. Nepilnamečio ir mažamečio seksualinio prievartavimo atveju
(BK 150 str. 3 ir 4 d.) - ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. BK 20 str.
komentarą).
12. Šį nusikaltimą kvalifikuojamieji požymiai, numatyti BK 150 str.
2, 3 ir 4 dalyse, yra identiški išžaginimą kvalifikuojantiems požymiams
(apie tai plačiau žr. BK 149 str. komentarą).
13. Baudžiamasis persekiojimas pagal BK 150 str. 1 dalį gali būti
pradėtas esant nukentėjusio asmens skundui arba nukentėjusio asmens
atstovo pareiškimui, o esant reikalui ir pagal prokuroro reikalavimą (apie
tai plačiau žr. BK 139 str. komentarą).
14. Seksualinis prievartavimas, numatytas 150 str. 1, 2 ir 3 dalyse,
pagal BK 11 str. 5 dalį priklauso sunkių, o numatytas 4 dalyje, pagal BK
11 str. 6 dalį - labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11
str. komentarą).
15. Seksualinis prievartavimas baudžiamas areštu arba laisvės at-
ėmimu iki septynerių metų; seksualinis prievartavimas, padarytas
bendrininkų grupės, - laisvės atėmimu iki aštuonerių metų; nepilnamečio
seksualinis prievartavimas - laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų;
mažamečio seksualinis prievartavimas - laisvės atėmimu nuo trejų iki
trylikos metų.
151 Straipsnis. Privertimas lytiškai santykiauti
1. Tas, kas grasindamas panaudoti smurtą, panaudodamas kitokią psi-
chinę prievartą arba pasinaudodamas asmens priklausomumu privertė
jį lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku ar
kitu asmeniu,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko nepilna-
mečiui asmeniui,
baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.
3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pa-
reiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
4. Už šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2006 m. birželio 22d. įstatymo Nr. X-71l, įsigal. 2006 m. liepos 14 d. (Žiu..
2006. Nr. 77-2961) redakcija)

1. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas kitokia forma pagal

komentuojamą straipsnį gali būti kvalifikuojamas tik tais atvejais, kai veika
nesudaro nei išžaginimo (BK 149 str.), nei seksualinio prievartavimo (BK 150
str.) sudėties.
2. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus seksualinio apsisprendimo
laisvę, tai yra šio nusikaltimo objektas.
3. Nukentėjusiuoju gali būti ir moteriškos, ir vyriškos lyties asmuo,
paprastai ne jaunesnis nei 14 metų. Mažamečio privertimas lytiškai santykiauti
ar kitaip tenkinti lytinę aistrą pagal bendrą taisyklę kvalifikuojamas arba kaip
išžaginimas, arba kaip seksualinis prievartavimas pasinaudojant bejėgiška
nukentėjusiojo būkle (apie tai plačiau žr. BK 149 ir 150 str. komentarus}.
4. O b j e k t y v i a i šis nusikaltimas pasireiškia privertimu lytiškai
santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą prieš nukentėjusio asmens valią, kai tai
pasiekiama grasinimu pavartoti fizinį smurtą ar kitokia psichine prievarta, arba
pasinaudojant nukentėjusiojo priklausomumu.
5. Privertimas lytiškai santykiauti yra lytinis santykiavimas ar lytinės
aistros tenkinimas kitomis formomis, kai tai pasiekiama panaudojant psichinę
prievartą arba pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu, arba
prispyrimas tai daryti su kitu, kaltininko nurodytu asmeniu.
 6. Grasinimas panaudoti smurtą, kitaip nei išžaginimo ir seksualinio
prievartavimo atveju, reiškia grasinimą tai padaryti ne tuoj pat, bet ateityje prieš
nukentėjusįjį ar jo artimuosius ir nukentėjusysis gali imtis priemonių, kad tas
grasinimas nebūtų įvykdytas.
7. Kitokia psichinė prievarta - tai gali būti grasinimas sunaikinti, sugadinti
turtą tuoj pat ar ateityje, grasinimas padaryti kitokią žalą, pažeisti nukentėjusiojo
ar jo artimo asmens interesus, grasinimas paskleisti kompromituojančias žinias
ar kitaip pakenkti.
8. Pasinaudojimas asmens priklausomumu yra specifiška privertimo
lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą forma, kuri gali būti nesusijusi
su jokiais grasinimais ar kitokia psichine prievarta, o tik pasinaudojant faktišku
nukentėjusio asmens priklausomumu nuo kaltininko, dėl kojis ir sutinka būti
seksualiai išnaudojamas.
9. Priklausomumas gali būti labai įvairus: šeimyninis priklausomumas
(vaiko - nuo tėvų, kitų giminaičių), materialinis (globotinio nuo globėjo),
tarnybinis (pavaldinio nuo viršininko, darbininko nuo darbdavio, moksleivio
nuo mokytojo) ir 1.1. Priklausomumas gali būti tiek formalizuotas, tiek
neformalus (paauglių grupės nario priklausomumas nuo jos lyderio, nusikaltėlių
gaujos nario - nuo jos vadovo) ir pan.
10. Lytiniu santykiavimu suprantamas natūralus lytinis aktas (apie tai
plačiau žr B K 149 str. komentarą), kitokiu lytinės aistros tenkinimu oralinis,
analinis aktas, įvairūs fizinio sąlyčio ar kitokie veiksmai, arba, pavyzdžiui,
nukentėjusiojo masturbacija, apsinuoginimas ir pan., sukeliantys kaltininko
seksualinį pasitenkinimą (apie tai plačiau žr. BK 150 str. komentarą).
11. Komentuojamas nusikaltimas laikomas baigtu privertus nuken- tėjusį
asmenį lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku ar jo
nurodytu asmeniu. Pastangos priversti asmenį tenkinti lytinę aistrą sudaro
pasikėsinimą padaryti šį nusikaltimą.
12. Pasiūlymas pilnamečiui priklausomam asmeniui intymiai santykiauti,
taip pat sangulavimas su tokiu asmeniu neverčiant jo tai daryti aptartu būdu, o
pavyzdžiui, palenkus pažadais ar faktiškai suteikiamomis privilegijomis,
dovanomis ir pan., nesudaro šio nusikaltimo sudėties. Pasiūlymas tai daryti
nepilnamečiui priklausomam asmeniui traktuotinas kaip pasikėsinimas priversti
lytiškai santykiauti.
13. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, sąmoningai verčiant
priklausomą asmenį atlikti nurodytus veiksmus su kaltininku
ar jo nurodytu asmeniu ir to norint. Trečiasis asmuo, jeigu jis žino kokiomis
sąlygomis nukentėjusysis buvo priverstas su juo lytiškai santykiauti ar kitaip
tenkinti lytinę aistrą, atsako kaip bendrininkas.
14. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo. Juo gali būti abiejų lyčių asmenys. Nepilnamečio
privertimo santykiauti atveju - ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. B K 20 str.
komentarą).
15. Nukentėjusiojo nepilnametystė kaip nusikaltimą kvalifikuojantis
požymis (BK 151 str. 2 d.) reiškia, kad nukentėjusysis yra vyresnis nei 14 metų
ir jaunesnis nei 18 metų ir kaltininkas tai žinojo arba turėjo ir galėjo tai
numatyti. Jeigu kaltininkas sąžiningai klydo dėl nukentėjusio asmens amžiaus,
pagrįstai jį laikydamas pilnamečiu, atsakomybė iškyla pagal BK 151 str. 1 dalį.
16. Baudžiamasis persekiojimas pagal BK 151 str. 1 dalį gali būti pradėtas
esant nukentėjusio asmens skundui arba nukentėjusio asmens teisėto atstovo
pareiškimui, taip pat pagal prokuroro reikalavimą (apie tai plačiau žr. B K 139
str. komentarą).
17. Privertimas lytiškai santykiauti, numatytas komentuojamo straipsnio 1
dalyje, pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso nesunkių, o numatytas 2 dalyje, pagal
BK 11 str. 4 dalį - apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str.
komentarą).
18. Privertimas lytiškai santykiauti baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu
iki trejų metų, o nepilnamečio privertimas lytiškai santykiauti - laisvės atėmimu
iki penkerių metų.
1511 Straipsnis. Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant
nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar)
neliečiamumą

1. Tas, kas lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su nepil-

namečiu asmeniu pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam už tai
pinigų ar kitokios formos atlygį, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio
prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu,
arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Tėvas, motina, globėjas, rūpintojas ar kitas teisėtas vaiko atstovas
arba kitas asmuo, turintis įstatymuose nustatytų įgaliojimų nepilname-
čio asmens atžvilgiu, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą
su tuo nepilnamečiu asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio
prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, baudžiamas
bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki
ketverių metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711, įsigal. 2006 m. liepos 14 d. (Žiu.,
2006, Nr. 77-2961) redakcija)

1. Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens sek-

sualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą taip pat yra nauja
sudėtis BK, kuri kriminalizuoja lytinės aistros tenkinimą su nepilnamečiu
asmeniu jam sutinkant už atlygį ar atlygio pažadą nesant sunkesnio
nusikaltimo seksualinio apsisprendimo laisvei ar seksualiniam neliečia-
mumui sudėties požymių (apie tai plačiau žr. BK 149, 150 ir 151 str.
komentarus').
2. Objektyviai veika pasireiškia lytiniu santykiavimu ar kitokiu
lytinės aistros tenkinimu su nepilnamečiu asmeniu pastarajam sutinkant,
jeigu tas sutikimas buvo pasiektas už pinigus ar kitokį atlygį arba už
pažadą suteikti nukentėjusįjį dominantį atlygį, pavyzdžiui, priimti į darbą,
nuvežti į užsienį ir pan.
3. Nukentėjusiuoju gali būti nepilnametis asmuo nepriklausomai nuo
jo lyties. Nepilnamečiu pripažįstamas asmuo, vyresnis nei 14 metų ir
jaunesnis nei 18 metų ir kaltininkas tai žinojo arba turėjo ir galėjo tai
numatyti. Pagal bendrą taisyklę lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės
aistros tenkinimas su mažamečiu, neturinčiu 14 metų, pripažįstamas
nusikaltimu - išžaginimu ar seksualiniu prievartavimu (BK 149 ir 150
str.), tačiau nustačius, kad nukentėjęs mažametis dėl
fizinio ir psichinio išsivystymo bei patirties suvokia lytinio santykiavimo
prasmę ir socialinę reikšmę, lytinis santykiavimas su juo už atlygį
kvalifikuotinas pagal B K 1511 str.
4. Lytiniu santykiavimu suprantamas natūralus lytinis aktas (apie tai
plačiau žr. BK 149 str. komentarą), kitokiu lytinės aistros tenkinimu -
oralinis, analinis aktas, kitokie fizinio sąlyčio veiksmai arba
nukentėjusiojo masturbacija, apsinuoginimas, sukeliantys kaltininko
seksualinį pasitenkinimą (apie tai plačiau žr. BK 150 str. komentarą).
5. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia sąmoningai siekiant, kad
nepilnametis asmuo už pinigus ar kitokį atlygį lytiškai santykiautų su
kaltininku ar kitaip tenkintų jo lytinę aistrą.
6. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, tik pilnametis (t.
y. 18 metų amžiaus) fizinis asmuo (tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties),
taip pat juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
7. Lytinės aistros tenkinimas, numatytas komentuojamo straipsnio 1
dalyje, pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso nesunkių, o numatytas 2 dalyje -
apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
8. Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens
seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą baudžiamas vie-
šaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba
laisvės atėmimu iki trejų metų, o kai tokią veiką padaro tėvas, motina,
globėjas, rūpintojas ar kitas teisėtas vaiko atstovas arba kitas asmuo,
turintis įstatymuose nustatytų įgaliojimų nepilnamečio asmens atžvilgiu, -
bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki
ketverių metų.
152 straipsnis. Seksualinis priekabiavimas
1. Tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulga-
riais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo
prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, padarė baudžiamąjį
nusižengimą ir
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu.
2. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pa-
reiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

1. Seksualinis priekabiavimas - nauja sudėtis BK, traktuojama bau-

džiamuoju nusižengimu. BK 152 str. taikytinas veikoje nesant įžeidimo
(BK 155 str. 1 d.), pasikėsinimo priversti lytiškai santykiauti (BK 151 str.
1 d.), viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.) nusikaltimų sudėties.
2. Komentuojamu baudžiamuoju nusižengimu kėsinamasi į žmogaus
seksualinio apsisprendimo laisvę, taip pat garbę bei orumą. Pagrindinis
objektas - seksualinio apsisprendimo laisvė.
3. Nukentėjusiuoju gali būti abiejų lyčių asmenys, pagal tarnybą arba
kitaip priklausomi nuo kaltininko.
4. Objektyviai seksualinis priekabiavimas gali pasireikšti labai
įvairiais vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis.
Vulgarūs veiksmai - tai gestai, išreiškiantys siekį seksualiai bendrauti ar
imituojantys tokį bendravimą. Tai gali būti prisilietimas, pliaukštelėjimas,
paglostymas, per ilgas rankos palaikymas sveikinantis, oro bučinys ir pan.
Vulgarumą gali apspręsti veido, akių išraiška. Pasiūlymas ar užuomina
gali būti išreikšti žodžiu, raštu, gestu, mimika. Meilinimasis, pasiūlymas,
užuomina intymiems santykiams neabejotinai tampa priekabiavimu, kai
tai daroma pakartotinai po to, kai į tokį poelgį buvo reaguota
nedviprasmiškai neigiamai.
5. Būtinas komentuojamo baudžiamojo nusižengimo požymis yra
tarnybinis ar kitoks nukentėjusio asmens priklausomumas nuo kaltininko.
Tai gali būti pavaldinio priklausomumas nuo viršininko, darbuotojo nuo
darbdavio, mokinio nuo mokytojo, žaidėjo nuo trenerio, išlaikytinio nuo
globėjo ir 1.1.
 6. Seksualinis priekabiavimas yra tiek tais atvejais, kai tokiais veiksmais
siekiama lytinio bendravimo bet kuria forma (natūralia, homoseksualia ar
lesbietiška), tiek tada, kai pats priekabiavimo faktas teikia seksualinį malonumą
kaltininkui.
7. Sis nusižengimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant, kad
jo meilinimasis, pasiūlymai, užuominos priklausomam asmeniui yra nepriimtini,
nemalonūs ir norint taip veikti.
8. Komentuojamo baudžiamojo nusižengimo subjektu gali būti
pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, nuo kurio nukentėjusysis
yra pagal tarnybą ar kitaip priklausomas. Juo gali būti abiejų lyčių asmenys.
9. Baudžiamasis persekiojimas pagal BK 152 str. gali būti pradėtas esant
nukentėjusio asmens skundui arba pagal nukentėjusio asmens teisėto atstovo
pareiškimą ar prokuroro reikalavimą (apie tai plačiau žr. B K 139 str.
komentarą).
10. Seksualinis priekabiavimas pagal BK 12 str. yra baudžiamasis
nusižengimas (apie tai plačiau žr. BK 12 str. komentarą).
11. Seksualinis priekabiavimas baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu,
arba areštu.

153 straipsnis. Mažamečio asmens tvirkinimas

Tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, baudžiamas
bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki
dvejų metų.

1. Mažamečio tvirkinimo objektas yra mažamečio, t. y. asmens iki 14 metų,

seksualinis neliečiamumas.
2. Nukentėjusiuoju gali būti abiejų lyčių mažamečiai, t. y. asmenys,
jaunesni nei 14 metų.
3. Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti
mažamečio lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis
funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti
vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi.
4. BK numačius seksualinio prievartavimo sudėtį (BK 150 str.), lytinės
aistros tenkinimą bet kokio fizinio sąlyčio (inter femora) būdu
pripažinus sunkesniu nusikaltimu, žymiai susiaurėjo veikų, traktuotinų kaip
mažamečio tvirkinimas, ratas. Pagal BK 153 str. kvalifikuotini: 1) seksualinių
veiksmų - lytinio santykiavimo, kitokio lytinės aistros tenkinimo su partneriu,
masturbacijos, ekshibicionizmo - atlikimas mažamečio akivaizdoje; 2)
mažamečių lenkimas, vertimas atlikti seksualinius veiksmus tarp savęs ar su
savimi; 3) pornografijos demonstravimas mažamečiams; 4) kitoks intelektualinis
tvirkinimas - amoralūs pasakojimai apie seksualinio potraukio tenkinimą ir pan.
Pagal BK 153 str. kvalifikuojami ir tokie veiksmai, kai lytiškai
santykiaujama ar lytinė aistra tenkinama su mažamečiu jam sutinkant ir teismas,
įvertinęs to asmens psichinę ir socialinę brandą, padarė išvadą, kad sutikimas
yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę.
5. Lytinis santykiavimas su mažamečiu iki 14 metų tiek jam nesutinkant,
tiek sutinkant paprastai yra išžaginimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo
būkle (BK 149 str. 4 d.).
6. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu iki 14 metų fizinio sąlyčio
būdu (inter femora) tiek jam nesutinkant, tiek sutinkant paprastai yra seksualinis
prievartavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle (BK 150 str. 4 d.).
7. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus tvirkinimo veiksmus nepri-
klausomai nuo jų poveikio mažamečiui. Tai, kad mažametis jau yra tvirkintas ar
lytiškai santykiavęs, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
8. Mažamečio tvirkinimas padaromas tiesiogine tyčia (pvz., lytinis
santykiavimas su partneriu nepaisant, kad tai stebi mažametis). Kaltininkas
suvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis (t. y. neturintis 14 metų), arba turėjo
ir galėjo tai numatyti.
9. Mažamečio tvirkinimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo. Juo gali būti abiejų lyčių asmenys.
10. Mažamečio asmens tvirkinimas pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
11. Mažamečio asmens tvirkinimas baudžiamas bauda arba laisvės
apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
 XXII SKYRIUS
(154-155 straipsniai)
NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI
NUSIŽENGIMAI
ASMENS GARBEI IR ORUMUI

154 straipsnis. Šmeižimas

1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informa-
ciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasiti-
kėjimą juo,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusi-
kaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju,
kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas,
ar prokuroro reikalavimas.

1. Šmeižimu kėsinamasi į kito žmogaus garbę ir orumą. Tai yra šio

nusikaltimo objektas. Žmogaus garbė siejama su tuo, kaip aplinkiniai, kiti
žmonės vertina konkretų individą-jo padėtį visuomenėje, gabumus, darbštumą,
padorumą, dorovingumą ir pan. Tai yra žmogaus reputacija, labiausiai
priklausanti nuo paties asmens, jo santykių su kitais, taip pat ir nuo to, ką apie jį
kalba, skelbia kiti. Orumas siejamas su tuo, kaip pats žmogus save vertina, su jo
požiūriu į save. Šmeižimo atveju nukentėjęs žeminamas kitų žmonių akyse, o
tai pažeidžia ir jo orumą.
2. Nukentėjusiuoju gali būti kiekvienas žmogus, taip pat ir asmuo, kuris
pats nesuvokia savo pažeminimo (mažametis, psichikos ligonis), tačiau tai
supranta jų artimieji, aplinkiniai.
Mirusio žmogaus šmeižimas yra baudžiamasis nusižengimas mirusiojo
atminimui ir kvalifikuojamas pagal BK 313 str. 2 dalį.
3. Objektyviai šmeižimas yra aktyvūs veiksmai paskleidžiant apie kitą
žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui.
 4. Paskleidimas yra tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas
kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Jei tokia
informacija pranešama tam pačiam žmogui, apie kurį ji yra, tai gali sudaryti
įžeidimo sudėtį (apie tai plačiau žr. B K 155 str. komentarą). Informacija gali
būti paskleidžiama žodžiu, raštu, vaizdiniais perduodant ją vienam žmogui
personaliai ar neapibrėžtam jų ratui, pavyzdžiui, kalbant susirinkime, skelbiant
spaudoje, internete.
5. Tikrovės neatitinkanti i n f o r m a c i j a yra melagingos žinios ir
kaltininkas tai suvokia. Jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl skleidžiamos
informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga (sužinojo tai iš suklastotų
dokumentų, kuriuos palaikė tikrais, iš asmens, kuriuo manė galįs pasitikėti ir
pan.), ši aplinkybė šalina atsakomybę. Tačiau jeigu asmuo tik vylėsi, kad jo
skleidžiama informacija yra teisinga, nebuvo tuo įsitikinęs, ši aplinkybė
atsakomybės nešalina.
6. Jei skleidžiama žeminanti, kompromituojanti kitą asmenį informacija
(difamacija) yra teisinga, ji nelaikoma šmeižimu, nėra nusikaltimas.
7. Paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo
reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo, pavyzdžiui,
informacija, kad žmogus padarė nusikaltimą, serga venerine liga, pasielgė
amoraliai, melavo ir pan., be to, tokia informacija turi būti konkreti, kurios
faktus galima būtų patikrinti. Pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas,
melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, nėra šmeižimas. Tai gali
būti įvertinta kaip įžeidimas (BK 155 str.).
8. Šmeižimas laikomas baigtu nusikaltimu paskleidus atitinkamą
informaciją, t. y., kai su tokia informacija supažindinamas bent vienas asmuo
(išskyrus nukentėjusįjį).
9. Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia, kad
skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, supranta, kad ji
žemina žmogaus garbę ir to nori.
10. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo. Neatitinkančios tiesos informacijos autoriumi gali būti
tiek jos platintojas, tiek kitas asmuo.
11. Komentuojamą nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai yra šmeižimas
padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir šmeižimas per visuomenės
informavimo priemonę bei spaudinyje.
12. Sunkiu ar labai sunkiu nusikaltimu laikomi tie tyčiniai nusikaltimai, už
kuriuos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius
metus laisvės atėmimo (BK 11 str. 5 ir 6 d.). Kai šmeižiama sunkaus ar labai
sunkaus nusikaltimo padarymu turint tikslą, kad būtų pradėtas baudžiamasis
persekiojimas nukentėjusiajam, veika kvalifikuojama kaip melagingas
įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą pagal BK 236 str.
13. Šmeižimas p e r visuomenės informavimo priemonę - laikraštyje, per
radiją, televiziją, internetą yra sunkesnis nusikaltimas, nes sudaro galimybę su
melaginga informacija susipažinti daugeliui žmonių. Tai pasakytina ir apie
šmeižimą spaudinyje. Spaudiniu laikytina ne tik knyga, žurnalas, bet ir bet
kuriuo būdu padauginti ir paskleisti lapeliai su atitinkamu tekstu.
14. Šmeižimas yra privataus kaltinimo deliktas, dėl kurio baudžiamasis
persekiojimas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo
pareiškimui, arba pagal prokuroro reikalavimą (apie tai plačiau žr. B K 139 str.
komentarą).
15. Šmeižimas pagal BK 11 str. 3 dalį priklauso nesunkių nusikaltimų
grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
16. Šmeižimas baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba
laisvės atėmimu iki vienerių metų, o šmeižimas sunkinančiomis aplinkybėmis -
bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
155 straipsnis. Įžeidimas
1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju,
kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas,
ar prokuroro reikalavimas.

1. Nusikaltimu pripažįstamas tik viešas įžeidimas, o neviešas trak-

tuojamas kaip baudžiamasis nusižengimas.
2. Tiek komentuojamu nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu
kėsinamasi į kito asmens orumą ir garbę (žr. B K 154 str. komentarą) - tai
yra šių veikų objektas. Nukentėjusysis - asmuo, suvokiantis, kad yra
žeminamas. Įžeidimas yra ir tuo atveju, kai užgauliai pažeminamas kito
asmens artimasis - sutuoktinis, vaikas ar miręs artimas žmogus, jeigu
asmuo šiuos veiksmus suvokia kaip savo paties pažeminimą.
3. Objektyviai įžeidimas yra viešas (nusikaltimo atveju) kito žmogaus
užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu.
4. Įžeidimas yra v i e š a s, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje,
jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemonę,
spaudinyje, internete.
5. Įžeidimas veiksmu - tai žeminantis poelgis nukentėjusiojo
akivaizdoje, pavyzdžiui, antausis, spjūvis, nepadorus gestas. Įžeidimas
veiksmu skiriasi nuo mušimo (BK 140 str.) tuo, kad šiuo atveju siekiama
pažeminti žmogų, o ne sukelti fizinį skausmą.
6. Įžeidimas žodžiu ar raštu skiriasi nuo šmeižimo (BK 154 str.) tuo,
kad šiuo atveju nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys
nukentėjusį, o neigiamai, užgauliai atsiliepiama apie nukentėjusio
asmenybę, jo savybes. Be to, įžeidimo atveju reikšmės neturi, ar šis
įvertinimas atitinka tiesą.
7. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai
prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės
reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pa
žeidžiamas kito žmogaus orumas, pavyzdžiui, spjūvis į veidą, tampymas
už nosies, apliejimas fekalijomis ir pan.
8. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, žeminančius kito
žmogaus orumą arba kai nukentėjęs sužino apie viešą užgaulų, žeminantį
savo asmenybės įvertinimą.
9. Įžeidimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia užgaulų
ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį
pažeminti.
10. Neviešas žmogaus įžeidimas, pavyzdžiui, antausis niekam
nematant, laiške nukentėjusiajam ir pan., yra ne nusikaltimas, o bau-
džiamasis nusižengimas (BK 155 str. 2 d.).
11. Įžeidimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo.
12. Savarankiškus nusikaltimus sudaro teismo ar teisėjo įžeidimas dėl
jų veiklos (BK 232 str.) ir valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo
funkcijas atliekančio asmens einant savo pareigas įžeidimas (BK 290 str.).
13. Įžeidimas, kaip ir šmeižimas, yra privataus kaltinimo deliktas, dėl
kurio baudžiamasis persekiojimas pradedamas tik esant nukentėjusiojo
skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, arba pagal prokuroro
reikalavimą (apie tai plačiau žr. BK 139 str. komentarą).
14. Įžeidimas, numatytas komentuojamo straipsnio 1 dalyje, pagal
BK 11 str. 3 dalį priklauso nesunkių nusikaltimų grupei, o numatytas 2
dalyje, pagal BK 12 str. - baudžiamųjų nusižengimų grupei (apie tai
plačiau žr. B K 11 ir 12 str. komentarus).
15. Įžeidimas baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu,
arba laisvės atėmimu iki vienerių metų, o įžeidimas kaip baudžiamasis
nusižengimas - viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.
 XXIII SKYRIUS
(156-164 straipsniai)
NUSIKALTIMAI
IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI
VAIKUI IR ŠEIMAI
156 straipsnis. Vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas
1. Tas, kas pagrobė svetimą mažametį vaiką arba sukeitė naujagimius,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
2. Tėvas, motina ar artimasis giminaitis, pagrobęs savo ar savo arti-
mųjų mažametį vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas
teisėtai gyveno,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

1. BK XXIII skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai

vaikui ir šeimai“ nuostatos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Kons-
titucijos (,, Valstybės žinios“, 1992, Nr.33-1014) ir tarptautinių teisės aktų
reikalavimus yra susijusios su vaiko ir šeimos apsaugos užtikrinimu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. skelbia: „šeima yra visuomenės
ir valstybės pagrindas“ (38 str. 1 d.), „valstybė saugo ir globoja šeimą,
motinystę, tėvystę ir vaikystę“ (38 str. 2 d.), todėl valstybė privalo
užtikrinti šeimos apsaugą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 str. 3
dalyje nustatyta: „Nepilnamečius vaikus gina įstatymai“, todėl valstybė
turi priimti tokius įstatymus, kurie užtikrintų tinkamą vaikystę, sudarytų
visas sąlygas vaikams mokytis ir lavintis, užkirstų kelią galimai žalingai
įtakai. Vaiko ir šeimos interesų apsaugai skirtas dėmesys Visuotinėje
žmogaus teisių deklaracijoje, Generalinės Asamblėjos priimtoje ir
paskelbtoje 1948 m. gruodžio 10 d. rezoliucijoje 217 A (III) („Valstybės
žinios“, 2006, Nr. 68-2497), 1966 m. sausio 1 d. priimtame
Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte („Valstybės žinios“,
2002, Nr. 77-3288). Ypač daug dėmesio vaiko teisių ir šeimos apsaugai
yra skirta 1924 m. Ženevos vaiko teisių deklaracijoje, Jungtinių Tautų
Vaiko teisių deklaracijoje, paskelbtoje Generalinės Asamblėjos 1959 m.
lapkričio 20 d. 1/86 (XIV) rezoliucija, Vaiko teisių konvencijoje
(„Valstybės žinios“, 1995, Nr. 60-1501). Valstybės pareigą užtikrinti
 šeimos apsaugą taip pat sąlygoja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas
(„Valstybės žinios", 1996, Nr. 33-807).
2. Komentuojamame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties pagrindinis
objektas - vaiko teisė gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo
atstovais, teisė augti šeimoje, vaiko laisvė. Papildomas objektas - tėvų, globėjų
teisės ir interesai. Pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 35 str.,
valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir
daugiašaliu lygiu siekdamos užkirsti kelią vaikų grobimui, prekybai arba jų
kontrabandai, nesvarbu, kokiems tikslams ir kokia forma („Valstybės žinios“,
1995, Nr. 60-1501). Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo („Valstybės
žinios“, 1996, Nr. 33-807) 23 str. 1 dalį, vaikas turi teisę gyventi kartu su savo
tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais. Šio įstatymo 23 str. 2 dalyje numatyta,
kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat
tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais
bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks
išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei,
sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius
vaiko interesus).
Mažamečio vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas laikomas neteisėto
laisvės atėmimo rūšimi. BK 156 str. yra specialioji BK 146 str. atžvilgiu norma.
3. Nukentėjusysis pagal komentuojamą straipsnį yra tik mažametis, t. y.
neturintis 14 metų asmuo, taip pat naujagimis. Sulaukusio 14 metų vaiko
pagrobimas yra neteisėtas laisvės atėmimas (BK 146 str.).
4. Nusikalstama veika objektyviai pasireiškia dviem alternatyviais
veiksmais: vaiko pagrobimu arba jų sukeitimu. Pagrobimas yra slaptas, atviras,
apgaulės būdu ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu mažamečio vaiko paėmimas
savo žinion, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra parinktoje vietoje. Vaikas gali
būti paimamas iš vaikų įstaigos, taip pat asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno
(tėvų, globėjo ir kt.) ir pan. Pagrobimu laikomas ir paklydusio, atsitiktinai
atsidūrusio be priežiūros vaiko sulaikymas tuo pačiu tikslu ar jo pasilikimas
savo žinioje, turint pareigąperduoti jįtėvams. Pagal CK 3.168 str. 3 dalį tėvai turi
teisę reikalauti grąžinti jiems nepilnamečius vaikus iš kiekvieno asmens,
laikančio juos pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą. Vaiko sutikimas
ar nesutikimas, jeigu jis ir suvokia įvykio prasmę, veikai vertinti reikšmės
neturi. Svarbu, kad vaikas paimamas ar laikomas savo nuožiūra prieš tėvų,
artimųjų giminaičių, vaikų įstaigos, kurios žinioje jis buvo arba asmens, pas kurį
teisėtai gyveno, valią ar be jų žinios.
 Pagrobimas laikomas baigtu, kai mažametis vaikas yra paimtas ir
kaltininkas turi realią galimybę juo disponuoti. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 15 d. nutar-
tyje pabrėžta, jog „įstatymų leidėjas nesieja padarytos veikos kvalifika-
vimo nei su tam tikrais tikslais, nei su vaiko pagrobimo pabaiga, nei su
konkrečiais padariniais. Taigi vaiko pagrobimas kaip nusikaltimas yra
baigtas nuo jo paėmimo iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos, prieš pastarųjų
valią ar be jų žinios, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra pasirinktoje
vietoje“ {kasacinė byla Nr. 2K-7-127/2008). Jeigu pagrobiant vaiką ar
laikant pagrobtą, padaroma žala jo ar kitų asmenų sveikatai, nuosavybei,
veika traktuojama kaip nusikaltimų sutaptis. Vaiko pagrobimas, kai yra
žmogaus pagrobimo įkaitu požymiai, kvalifikuojamas kaip žmogaus
pagrobimas įkaitu (BK 252 str.). Vaiko pagrobimas, turint tikslųjį parduoti,
atitinkantis dar ir vaiko pirkimo arba pardavimo požymius (BK 157 str.),
kvalifikuotinas kaip šių nusikaltimų sutaptis.
5. Naujagimių sukeitimas yra viena iš vaiko pagrobimo apgaulės būdu
formų, kai pagrobiamas naujagimis, pakeičiamas kitu. Jei naujagimis buvo
paimtas nepakeičiant jo kitu, veika turi būti traktuojama kaip vaiko
pagrobimas. Nukentėjusysis - tik naujagimis. Pagal Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357
patvirtintą Vaiko gaivinimo standarto 2 punktą, naujagimio amžius yra nuo
gimimo iki 28 parų („Valstybės žinios“, 2003, Nr. 64-2914). Naujagimių
sukeitimas yra BK naujovė, nes pagal anksčiau galiojusio BK 127 str.
buvo baudžiama tik už vaikų iki 14 metų sukeitimą. Objektyviai
naujagimių sukeitimas paprastai galimas betarpiškai po gimdymo,
gimdymo įstaigoje. Taip pat galimi naujagimių, paliktų be priežiūros
viešosiose vietose, pavyzdžiui, gatvėje (vežimėlyje), parduotuvėje,
sukeitimo atvejai. Sveiko vaiko sukeitimas su sergančiu veikos
kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į tai turėtų būti atsižvelgta
individualizuojant bausmę. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo sukeitimo
momento.
6. Vaiko pagrobimas ar naujagimių sukeitimas padaromas tik tie-
siogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad pagrobia mažametį vaiką ar
sukeičia naujagimius ir nori tai padaryti. Kaltininko motyvai ir tikslai
veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
išplėstinės septyn ių teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 15 d. nutartyje pa-
brėžta, jog ,.<...> teiginys, kad veiksmai nekėlė pavojaus visuomenei, nes
ji veikė siekdama įsivaikinti mažametį vaiką, t. y. ne prieš vaiko ir
visuomenės interesus <...> nepagrįstas. Baudžiamasis įstatymas draudžia
bet kokias veikas, kuriomis kėsinamąsi į įstatymų garantuotas vai
ko, jo tėvų ar globėjų (įstaigų) teises ir teisėtus interesus“ {kasacinė byla
Nr. 2K-7-127/2008). Taigi, vaiko pagrobimo tikslu gali būti noras gauti
turtinės naudos, parduoti kitiems, kerštas tėvams, pavydas, chuliganiškos
paskatos, bevaikės šeimos siekis įsigyti ir auginti kaip savo pagrobtą
svetimą vaiką. Tiesiogine tyčia veikia gimdymo įstaigos medicinos sesuo,
kuri už atlyginimą sukeičia gimdyvės naujagimį, pavyzdžiui, berniuką
sukeičia mergaite, nes kita motina, norėjusi berniuko, pagimdė mergaitę.
Tiesioginė tyčia galima ir tuomet, kai moteriai pagimdžius vaiką su
negalia, jis pakeičiamas sveiku vaiku.
7. Vaiko pagrobimo subjektu gali būti pakaltinamas, 16 metų fizinis
asmuo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 156 str. 1 dalį, pagrobtas
mažametis vaikas turi būti svetimas, todėl pagrobėju negali būti laikomi
vaiko tėvas, motina, įvaikintojas, artimasis giminaitis. Naujagimių
sukeitimo subjektu gali būti pakaltinami, sulaukę 16 metų tėvai, gimdymo
ir vaikų įstaigų medicinos personalo darbuotojai, kiti asmenys.
8. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyta privilegijuota nu-
sikaltimo sudėtis, šiuo atveju atsakomybė atsiranda, jei savo ar savo
artimųjų mažametį vaiką neteisėtai iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį
vaikas teisėtai gyveno, pagrobė tėvas, motina ar artimasis giminaitis.
Artimieji giminaičiai šiuo atveju yra įtėviai, broliai, seserys, seneliai (apie
tai plačiau žr. BK 248 str. komentarą). Teisėtai gyventi pas kitą asmenį
vaikas gali pagal įstatymą ar teismo sprendimą. Mažametį vaiką gali
pagrobti tėvai, kurių valdžia yra apribota, kai buvimas pas juos kenkia
vaiko interesams, pavyzdžiui, kai vaiko tėvai ar artimieji giminaičiai
piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar psichotropinėmis
medžiagomis ir pan. Mažametis vaikas gali būti pagrobiamas
vadovaujantis ne savo, o vaiko interesais, tikrais ar įsivaizduojamais,
pavyzdžiui, siekiant apsaugoti jį nuo blogo poveikio, skriaudimo, iš meilės
jam ir pan. Pagal CK 3.272 str. 2 dalį, vaiko globėjas (rūpintojas) turi teisę
teismo tvarka reikalauti grąžinti jam vaiką iš bet kurių asmenų, laikančių jį
pas save neteisėtai.
9. Komentuojami nusikaltimai pagal BK 11 str. 5 ir 6 dalis priskiriami
sunkių ir nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str.
komentarą).
10. Vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas baudžiamas areštu arba
laisvės atėmimu iki aštuonerių metų, o tėvo, motinos ar artimo giminaičio
savo ar savo artimųjų mažamečio vaiko pagrobimas - viešaisiais darbais
arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki
dvejų metų.
157 straipsnis. Vaiko pirkimas arba pardavimas
1. Tas, kas siūlė pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba pardavė, pirko ar ki-
taip perleido arba įgijo vaiką, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje
vaiką žinodamas arba siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją
ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas por-
nografijai ar priverstiniam darbui,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų.
2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar
daugiau vaikų arba mažamečiui, arba dalyvaudamas organizuotoje
grupėje, arba siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį arba
ląstelių,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272. įsigal. 2005 m. birželio 30 d. (Žin..
2005. Nr. 81-2945) redakcija)

1. Vaiko pirkimas arba pardavimas - speciali prekybos žmonėmis

sudėtis. Komentuojamas straipsnis yra specialioji BK 147 str. atžvilgiu
norma. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai vaiko pardavimas sudaro kito,
sunkesnio nusikaltimo - tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmo-
nėmis (apie šį nusikaltimą plačiau žr BK 100 str. komentarą) požymį,
veika kvalifikuojama tik pagal BK 100 str.
Pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 35 str., valstybės da-
lyvės imasi visų reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu
lygiu siekdamos užkirsti kelią vaikų grobimui, prekybai arba jų kontra-
bandai, nesvarbu, kokiems tikslams ir kokia forma. Komentuojamame
straipsnyje atsižvelgta į 2000 m. Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač
moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi
ja, kuris papildo Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarp-
tautinį organizuotą nusikalstamumą (Palermo protokolas) („Valstybės
žinios“, 2003, Nr. 49-2166); 2002 m. liepos 19 d. Europos Sąjungos Ta-
rybos pagrindų sprendimą dėl kovos su prekyba žmonėmis (2002/629/
TVR); 2000 m. gegužės 25 d. Vaiko teisių konvencijos Fakultatyvinio
protokolo dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos,
ratifikuoto 2004 m. birželio 10 d. („Valstybės žinios“, 2004, Nr. 108-
4037) reikalavimus.
2. Nusikalstamos veikos objektas yra normalus vaiko vystymasis, jo
laisvė, neliečiamybė, taip pat vaiko šeimos interesai. Komentuo
 jamo straipsnio 1 dalyje numatytoje veikoje nukentėjusiuoju gali būti
vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų. Jeigu nukentėjusysis yra
mažametis (t. y. asmuo, nesulaukęs 14 metų), veika kvalifikuojama pagal
komentuojamo straipsnio 2 dalį. Apie vaiko sąvoką taip patžr. B K 159 s
tr. komentaro 1 punktą.
3. Objektyviai vaiko pirkimas arba pardavimas padaromas vienu ar keliais
alternatyviais veiksmais: siūlymu pirkti ar kitaip įgyti vaiką, vaiko pardavimu,
vaiko pirkimu, kitokiu neteisėtu perleidimu, kitokiu neteisėtu įgijimu, vaiko
verbavimu, gabenimu, laikymu nelaisvėje. Vaiko pirkimo arba pardavimo atveju
įstatymas nereikalauja nukentėjusio asmens valią palenkiančių būdų
panaudojimo, numatytų prekybos žmonėmis atveju (panaudojant fizinį smurtą,
grasinimus, kitaip atimant galimybę priešintis, pasinaudojant nukentėjusio
asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, panaudojant apgaulę, sumokant pi-
nigus ar suteikiant kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja
nukentėjusį asmenį (apie tai plačiau žr. BK 147 str. komentarą). Vaiko pirkimo
arba pardavimo sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti bent vieną nusikalstamą
veiksmą.
4. Siūlymas pirkti ar kitaip įgyti vaiką gali pasireikšti įvairiais būdais -
atvirai ir užmaskuotai, žodžiu ir raštu.
5. Vaiko pirkimas ar pardavimas visuomet yra neteisėtas. Vaiko pardavimu
laikytinas vaiko perleidimas pirkėjo ar jo nurodyto kito asmens kontrolei už
pinigus ar kitokią turtinę naudą, kuri suteikiama pardavėjui ar jo nurodytam
asmeniui. Vaiko pirkimu laikytinas vaiko įgijimas pirkėjo ar jo nurodyto kito
asmens kontrolei, kai pardavėjui ar jo nurodytam kitam asmeniui sumokami
pinigai ar suteikiama kitokia turtinė nauda. Parduoti ir pirkti galima ne tik savo,
bet ir trečiojo asmens naudai. Pirkimas ar pardavimas laikomas baigtu, kai
vaikas pereina į kito asmens faktinę kontrolę.
6. Kitoks neteisėtas perleidimas ar kitoks neteisėtas įgijimas - kai vaikas
neteisėtai perleidžiamas kito asmens kontrolėn, pavyzdžiui, mainais, kaip
dovana, už skolą, už paslaugą. Vaiko perleidimas (įgijimas) gali būti teisėtas,
perduodant (priimant) jį globoti, rūpintis, įsivaikinti (įsivaikinant), laikantis
įstatymų nustatytos tvarkos. Formaliai teisėtas vaiko įgijimas, jeigu faktiškai
įgijimo tikslas yra tas, kuris nurodytas BK 157 str. dispozicijoje, yra
nusikaltimas.
7. Vaiko verbavimas pasireiškia aktyviais kaltininko veiksmais, kuriais
siekiama jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn, nau
dojant apgaulę, fizinį smurtą, pasinaudojant vaiko priklausomumu, pa-
žeidžiamumu ir pan. Verbavimas laikomas baigtu, kai vaikas pradeda elgtis
pagal verbuotojo nurodymą, t. y. patenka į kaltininko ar kito asmens faktinę
kontrolę. Nepavykęs verbavimas gali būti laikomas kaip pasikėsinimas pirkti
arba parduoti vaiką.
8. Gabenimu laikytinas vaiko fizinis perkėlimas ar transportavimas į
kitą vietą Lietuvoje ar užsienio valstybėje. Vaikas gali būti gabenamas
įvairiai - atvirai, taip pat jį slepiant. Gabenimas gali būti, pavyzdžiui,
užmaskuojant dalyvavimu turistinėje grupėje, prisidengiant kvietimu
aplankyti „pažįstamus“ ar „draugus“ ir pan. Pagal komentuojamą straipsnį
kvalifikuojamas ir tėvų ar kitų teisėtų atstovų į užsienį gabenamas vaikas,
siekiant ten jį priversti užsiimti prostitucija ar išnaudoti kitokį jo darbą.
9. Vaiko laikymas nelaisvėje - jo fizinio judėjimo laisvės apribojimas,
turėjimas kaltininko dispozicijoje, yra tuo atveju, kai vaikas sulaikomas ar
uždaromas tam tikroje vietoje, jam sutinkant ar prieš jo valią, panaudojant
smurtą, taip pat apgaulės būdu (apie tai plačiau žr. BK 146, 147 str.
komentarus).
10. Kvalifikuotą vaiko pirkimo arba pardavimo sudėtį sudaro komen-
tuojamo straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaryta: 1) dviem ar daugiau
vaikų arba mažamečiui, arba 2) dalyvaujant organizuotoje grupėje, arba 3)
siekiant įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį arba ląstelių.
11. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo
dviem ar daugiau vaikų arba mažamečiui atveju kaltininkas turi suvokti,
kad bent du nukentėjusieji yra vaikai, t. y. asmenys iki 18 metų, arba
nukentėjusysis yra mažametis.
12. Jei dėl vaiko pirkimo-pardavimo dalyvaujama organizuotoje
grupėje, būtina nustatyti, kad nors iš vienos vaiko pirkimo-pardavimo
sandorio šalies dalyvauja organizuota grupė (apie organizuotą grupę
plačiau žr. B K 25 str. komentarą).
13. Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos
įstatymo 11 str. 1 dalyje yra įtvirtinta: „gyvo ar mirusio žmogaus audiniai,
ląstelės ir organai negali būti civilinių komercinių sandorių objektas“
(„Valstybės žinios“, 1996, Nr. 116-2696; 2004, Nr. 55-1886). Apie
kaltininko siekimą įgyti žmogaus organą, audinį arba ląstelių žr. BK 147
str. komentarą.
14. Su bj e k ty v i a i ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine
tyčia. Veikos kvalifikavimui būtinas kaltininko žinojimas arba sieki
mas, kad vaikas būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo
prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam
darbui. Kaltininko žinojimas, kad vaikas bus įtrauktas į prostituciją ar bus
pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis bus išnaudojamas pornografijai ar
priverstiniam darbui reiškia, kad kaltininkas suvokia kitų asmenų
nusikalstamus ketinimus ir nors pats jų neturi, bet padeda jiems juos
realizuoti. Žinojimui konstatuoti pakanka, kad kaltininkas suvokia, jog
vaiką ruošiamasi panaudoti prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam
darbui. Įstatyme išvardintų nusikalstamų tikslų atveju kaltininkas siekia,
kad vaikas būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos
arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui.
Nusikalstamos veikos motyvai gali būti įvairūs: savanaudiškumas, noras
atsikratyti vaiko, noras gauti turtinę naudą ir t. t. Motyvai nusikalstamos
veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, įjuos atsižvelgiama skiriant
bausmę.
15. Jei vaiko pirkimo arba pardavimo rezultatas - jo įtraukimas į
prostituciją ar pelnymasis iš jo prostitucijos, išnaudojimas pornografijai ar
priverstiniam darbui, disponavimas pornografinio turinio dalykais,
kuriuose vaizduojamas vaikas, tai sudaro nusikalstamų veikų sutaptį (žr.
BK 1471, 162, 307, 308, 309 str. komentarus).
16. Jeigu kaltininkas tyčia sunkiai sutrikdo nukentėjusio asmens
sveikatą, tokie kaltininko veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip BK 157
str. atitinkamoje dalyje ir BK 135 str., reglamentuojančio atsakomybę už
tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą, atitinkamoje dalyje numatytų
nusikaltimų idealioji sutaptis. Tyčinio nesunkaus ar nežymaus sveikatos
sutrikdymo, taip pat sunkaus ar nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl
neatsargumo kaltininkui papildomai neinkriminuojama, nes vaiko pirkimo
arba pardavimo sudėtis juos apima. Seksualinės prievartos vaiko atžvilgiu
panaudojimo atveju reikėtų kvalifikuoti sutaptį su nusikaltimais žmogaus
seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui (BK 149-153 str.)
17. Pagal komentuojamą straipsnį vaiko pirkimo arba pardavimo
subjektu gali būti pakaltinamas, 16 metų fizinis asmuo. Tai gali būti
medicinos, vaikų įstaigų (gimdymo įstaigų, vaikų namų ir pan.)
darbuotojai ir kiti asmenys, tarp jų - tėvai, įtėviai, globėjai. Už šiame
straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr.
BK 20 str. komentarą).
18. Komentuojami nusikaltimai pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriami
labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str. komen-
tarą).
dojant apgaulę, fizinį smurtą, pasinaudojant vaiko priklausomumu, pa-
žeidžiamumu ir pan. Verbavimas laikomas baigtu, kai vaikas pradeda
elgtis pagal verbuotojo nurodymą, t. y. patenka į kaltininko ar kito asmens
faktinę kontrolę. Nepavykęs verbavimas gali būti laikomas kaip
pasikėsinimas pirkti arba parduoti vaiką.
8. Gabenimu laikytinas vaiko fizinis perkėlimas ar transportavimas į
kitą vietą Lietuvoje ar užsienio valstybėje. Vaikas gali būti gabenamas
įvairiai - atvirai, taip pat jį slepiant. Gabenimas gali būti, pavyzdžiui,
užmaskuojant dalyvavimu turistinėje grupėje, prisidengiant kvietimu
aplankyti „pažįstamus“ ar „draugus“ ir pan. Pagal komentuojamą straipsnį
kvalifikuojamas ir tėvų ar kitų teisėtų atstovų į užsienį gabenamas vaikas,
siekiant ten jį priversti užsiimti prostitucija ar išnaudoti kitokį jo darbą.
9. Vaiko laikymas nelaisvėje - jo fizinio judėjimo laisvės apribojimas,
turėjimas kaltininko dispozicijoje, yra tuo atveju, kai vaikas sulaikomas ar
uždaromas tam tikroje vietoje, jam sutinkant ar prieš jo valią, panaudojant
smurtą, taip pat apgaulės būdu (apie tai plačiau žr. B K 146, 147 str.
komentarus).
10. Kvalifikuotą vaiko pirkimo arba pardavimo sudėtį sudaro komen-
tuojamo straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaryta: 1) dviem ar daugiau
vaikų arba mažamečiui, arba 2) dalyvaujant organizuotoje grupėje, arba 3)
siekiant įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį arba ląstelių.
11. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo
dviem ar daugiau vaikų arba mažamečiui atveju kaltininkas turi suvokti,
kad bent du nukentėjusieji yra vaikai, t. y. asmenys iki 18 metų, arba
nukentėjusysis yra mažametis.
12. Jei dėl vaiko pirkimo-pardavimo dalyvaujama organizuotoje
grupėje, būtina nustatyti, kad nors iš vienos vaiko pirkimo-pardavimo
sandorio šalies dalyvauja organizuota grupė (apie organizuotą grupę
plačiau žr. B K 25 str. komentarą).
13. Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos
įstatymo 11 str. 1 dalyje yra įtvirtinta: „gyvo ar mirusio žmogaus audiniai,
ląstelės ir organai negali būti civilinių komercinių sandorių objektas“
(„Valstybės žinios“, 1996, Nr. 116-2696; 2004, Nr. 55-1886). Apie
kaltininko siekimą įgyti žmogaus organą, audinį arba ląstelių žr. BK 147
str. komentarą.
14. Su bj e kt y v i a i ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine
tyčia. Veikos kvalifikavimui būtinas kaltininko žinojimas arba sieki
mas, kad vaikas būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo
prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam
darbui. Kaltininko žinojimas, kad vaikas bus įtrauktas į prostituciją ar bus
pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis bus išnaudojamas pornografijai ar
priverstiniam darbui reiškia, kad kaltininkas suvokia kitų asmenų
nusikalstamus ketinimus ir nors pats jų neturi, bet padeda jiems juos
realizuoti. Žinojimui konstatuoti pakanka, kad kaltininkas suvokia, jog
vaiką ruošiamasi panaudoti prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam
darbui. Įstatyme išvardintų nusikalstamų tikslų atveju kaltininkas siekia,
kad vaikas būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos
arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui.
Nusikalstamos veikos motyvai gali būti įvairūs: savanaudiškumas, noras
atsikratyti vaiko, noras gauti turtinę naudą ir t. t. Motyvai nusikalstamos
veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, įjuos atsižvelgiama skiriant
bausmę.
15. Jei vaiko pirkimo arba pardavimo rezultatas - jo įtraukimas į
prostituciją ar pelnymasis iš jo prostitucijos, išnaudojimas pornografijai ar
priverstiniam darbui, disponavimas pornografinio turinio dalykais,
kuriuose vaizduojamas vaikas, tai sudaro nusikalstamų veikų sutaptį (žr.
BK 147‘, 162, 307, 308, 309 str. komentarus).
16. Jeigu kaltininkas tyčia sunkiai sutrikdo nukentėjusio asmens
sveikatą, tokie kaltininko veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip BK 157
str. atitinkamoje dalyje ir BK 135 str., reglamentuojančio atsakomybę už
tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą, atitinkamoje dalyje numatytų
nusikaltimų idealioji sutaptis. Tyčinio nesunkaus ar nežymaus sveikatos
sutrikdymo, taip pat sunkaus ar nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl
neatsargumo kaltininkui papildomai neinkriminuojama, nes vaiko pirkimo
arba pardavimo sudėtis juos apima. Seksualinės prievartos vaiko atžvilgiu
panaudojimo atveju reikėtų kvalifikuoti sutaptį su nusikaltimais žmogaus
seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui (BK 149-153 str.)
17. Pagal komentuojamą straipsnį vaiko pirkimo arba pardavimo
subjektu gali būti pakaltinamas, 16 metų fizinis asmuo. Tai gali būti
medicinos, vaikų įstaigų (gimdymo įstaigų, vaikų namų ir pan.)
darbuotojai ir kiti asmenys, tarp jų - tėvai, įtėviai, globėjai. Už šiame
straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr.
BK 20 str. komentarą).
18. Komentuojami nusikaltimai pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriami
labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str. komen-
tarą).
 19. Vaiko pirkimas arba pardavimas, numatytas komentuojamo
straipsnio 1 dalyje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos
metų, o vaiko pirkimas arba pardavimas sunkinančiomis aplinkybėmis,
numatytas komentuojamo straipsnio 2 dalyje, - nuo penkerių iki
penkiolikos metų.

158 straipsnis. Vaiko palikimas

Tėvas, motina ar globėjas arba kitas teisėtas vaiko atstovas, palikęs
negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros
norėdamas juo atsikratyti,
baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu,
arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

1. Komentuojamas straipsnis yra specialioji BK 144 straipsnio at-

žvilgiu (palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei)
norma. Obj ektas - mažamečio vaiko sveikata ir saugumas. Pagal
komentuojamą straipsnį asmuo, kurio atžvilgiu gali būti padaroma veika, -
negalintis savimi pasirūpinti mažametis (būtina abiejų požymių visuma).
Mažametis vaikas negali savimi pasirūpinti, jei negali pats užtikrinti savo
būtinų poreikių ir saugumo atsižvelgiant į nepakankamą jo psichinės
brandos ir fizinio išsivystymo lygį. Nukentėjusiuoju pagal komentuojamą
straipsnį gali būti ir naujagimis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m.
gegužės 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 327/2004 pažymėta,
kad „<...> 18 dienų naujagimio palikimo laiptinėje be priežiūros 8
valandoms (tiek laiko praėjo iki jis buvo surastas) faktas kėlė grėsmę jo
gyvybei, nes nebuvo užtikrinti naujagimio fiziologiniai poreikiai bei jo
saugumas“.
2. O b j e k t y v i ai palikimas be būtinos priežiūros pasireiškia tokiu
kaltininko elgesiu, kai asmuo, privalantis prižiūrėti negalintį savimi
pasirūpinti mažametį vaiką, nevykdo šios pareigos. Palikimu laikomas ne
tik mažamečio asmens priežiūros nevykdymas, bet ir būtinos pagalbos
nesuteikimas pasišalinant nuo mažamečio vaiko. Tai yra formalioji
nusikaltimo sudėtis.
3. Nusikaltimas laikomas baigtu palikus negalintį savimi pasirūpinti
mažametį vaiką be priežiūros, nesvarbu, ar atsirado pavojingi vaiko
gyvybei ar sveikatai padariniai, ar ne. Jei šie padariniai atsirado (pvz.,
mažametis vaikas mirė ir pan.), tai priklausomai nuo jų veika turi būti
kvalifikuojama pagal BK straipsnį, reglamentuojantį atsakomybę už
nusikaltimus gyvybei arba sveikatai.
 4. Komentuojama nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia.
Vaiko palikimo tikslas - noras juo atsikratyti. Kaltininkas supranta, kad
mažamečiam vaikui būtina neatidėliotina priežiūra ir jis gali jį prižiūrėti,
tačiau neprižiūri, norėdamas juo atsikratyti. BK 158 str. taikomas motinai,
kuri, norėdama atsikratyti savo naujagimio, palieka jį be būtinos
priežiūros, tikėdamasi, kad kas nors jį ras ir juo pasirūpins, nesiekdama
tyčia jį nužudyti. Tuo atveju, kai motina nužudo savo naujagimį dėl
gimdymo nulemtos būsenos, jai taikomas BK 131 str.
5. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus, vaiko tėvas, motina, globėjas arba kitas teisėtas vaiko atstovas.
Tai asmuo, turėjęs ir galimybę, ir specialią pareigą rūpintis
nukentėjusiuoju. Speciali pareiga rūpintis mažamečiu vaiku gali būti
nurodyta įstatyme, pavyzdžiui, tėvai (įtėviai) privalo rūpintis savo vai- 1
ais; globėjas (šeima, šeimyna, vaikų globos institucijos atstovas) privalo
rūpintis savo globotiniu. Kitas teisėtas vaiko atstovas tai asmuo, turintis
rūpintis mažamečiu vaiku, pavyzdžiui, pagal sutartį (auklė, slaugė, kuriai
tėvai patikėjo savo vaiką, privalo rūpintis savo prižiūrimuoju); taip pat
mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros institucijos atstovas, kai vaikas
yra šios institucijos prižiūrimas.
Tėvais laikomi tiek kraujo tėvai, įskaitant tuos, kurių tėvystė nustatyta
teismo, tiek pagal įstatymą turintys tėvų pareigas - įvaikintojas, patėvis,
pamotė. Pagal CK 3.251 str. 1 dalį, vaikams, kurie neturi 14 metų, nu-
statoma globa (CK 3.251 str. 2 d.); pagal CK 3.269 str. 1 punktą, vaiko
globėju (rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo, neturintis 21 metų,
išskyrus atvejus, kai globoti pageidauja artimas giminaitis. Pagal Vaiko
teisių apsaugos pagrindų įstatymo („Valstybės žinios“, 1996, Nr. 33-807)
3 str. teisėti vaiko atstovai yra tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti
asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpintis vaiku, jį
auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus.
6. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str. komentarą).
7. Vaiko palikimas baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apri-
bojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
159 Straipsnis. Vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką
Tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgau-
le ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki trejų metų.

1. Veikla, nukreipta į nesusiformavusią vaiko psichiką, gali padaryti

jai kenksmingą poveikį. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 str.
1 dalį, nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Pagal Vaiko teisių apsaugos
pagrindų įstatymo („Valstybės žinios“, 1996, Nr. 33-807) 43 str. 1 dalį
valstybės, vietos savivaldos institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys
privalo saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos.
2. Nusikaltimo pagrindinis objektas yra vaiko saugumas nuo
neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Papildomas objektas - vaiko psi-
chikos vystymasis, jo sveikata. Nukentėjusysis - asmuo, neturintis 18
metų: tiek nepilnametis, tiek ir mažametis (pgl. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutarti baudžiamojoje byloje Nr. 2K-
121/2008). BK nenustato žemutinės amžiaus ribos, nuo kurios galimas
vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
teisėjų kolegija 2006 m. spalio 10 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.
2K-532/2006 pažymėjo: „Nukentėjusiojo nuo nusikalstamos veikos,
numatytos BK 159 str. - vaiko - sąvokos baudžiamasis įstatymas
neapibrėžia, todėl siekiant ją atskleisti turi būti remiamasi kitais norminiais
teisės aktais. 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu
ratifikuotos 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės
Asamblėjos priimtos Vaiko teisių konvencijos 1 str. numatyta, kad vaiku
laikomas kiekvienas žmogus, neturintis aštuoniolikos metų, jei pagal
taikomą įstatymą pilnametystė nepripažinta anksčiau. Analogiška nuostata
yra ir remiantis Vaiko teisių konvencija 1996 m. kovo 14 d. priimtame
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme: „vaikas yra žmogus, neturintis
18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip“. Taigi tiek
tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu vaiko sąvoka yra unifikuota,
vadinasi, nukentėjusiuoju nuo BK XXIII skyriuje numatytų atitinkamų
veikų, taip pat ir nuo nusikaltimo, numatyto BK 159 str., yra asmuo,
nesulaukęs 18 metų, nebent jam pritaikytas CK reglamentuotas
emancipacijos institutas“.
3. Objektyviai vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką pasireiškia bet
kokiais aktyviais veiksmais, kuriais siekiama, kad vaikas sutiktų dalyvauti
darant nusikalstamą veiką (nusikaltimą ar baudžiamąjį nu
 sižengimą), ir vaiko dalyvavimas nusikalstamoje veikoje. Šiuo atveju
svarbu priežastinio ryšio tarp vaiko skatinimo - veikos ir rezultato -
įtraukimo nustatymas. Komentuojamame straipsnyje vaiko įtraukimas į
nusikalstamą veiką numatytas kaip materialioji nusikaltimo sudėtis, kurios
objektyvioji pusė pasireiškia veiksmais (įtikinėjimu, apgaule, įbauginimu,
žemų paskatų sužadinimu ir kt.), sukeliančiais vaiko norą dalyvauti darant
nusikalstamas veikas. Įtraukiama įvairiais būdais:
- įtikinėjimais, t. y. įvairiais veiksmais, siekiant sukelti vaiko neapykantą
tam tikrų asmenų atžvilgiu, skatinant savanaudiškus siekius, žemas
paskatas ir kt.;
- prašymais, teigiant, kad kaltininkui būtina vaiko pagalba;
- papirkinėjimais, lenkiant už pinigus ar kitokias materialines vertybes
dalyvauti nusikalstamoje veikoje;
- grasinimais, įbauginant vaiką, pavyzdžiui, grasinant susidoroti su vaiku
ar jam artimais žmonėmis, sugadinti turtą, apšmeižti jo bendraamžių
akyse. Jei smurtas buvo panaudotas, yra nusikaltimų sutaptis;
- apgaule, suklaidinant vaiką, pavyzdžiui, pranešant jam netikras žinias
apie aplinkybes, turinčias jam reikšmės arba jų nutylėjimas, siekiant
sukelti vaiko keršto jausmą skriaudėjui ir palenkti jį nužudyti arba
sutrikdyti jam sveikatą;
- kitokiu būdu įtraukimas į nusikalstamą veiką - tai gali būti įvairūs
pažadai, pavyzdžiui, apsaugoti vaiką nuo galimos žalos, nuo kūno
sužalojimo padarymo ir pan. Nugirdymas turint tikslą sužadinti vaiko
norą daryti nusikalstamą veiką taip pat laikytinas vienu iš būdų įtraukti
vaiką į nusikalstamą veiką.
4. Kvalifikuojant veiką pagal BK 159 str. pakanka, kad vaikas būtų
įtrauktas į bent vienos nusikalstamos veikos padarymą. Jei straipsnio
dispozicijoje nurodytais būdais kaltininkui nepavyko įtraukti vaiko į
nusikalstamą veiką, t. y. vaikas nedalyvavo nusikalstamoje veikoje, kaltininko
veiksmai kvalifikuojami kaip pasikėsinimas įtraukti vaiką į nusikalstamą veiką.
5. Komentuojamame straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas
tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad veikia vaiką, nori pakeisti jo elgesį,
kad šis pradėtų nusikalstamai elgtis. Kaltininkas turi žinoti, kad į nusikalstamą
veiką įtraukė vaiką, t. y. žmogų, neturintį 18 metų.
6. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, pilnametis
(t. y. 18 metų amžiaus) fizinis asmuo. Jei pilnametis padaro
 7. Subjektyviai komentuojama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y.
kaltininkas suvokia, kad skatina vaiką ne gydymo tikslais vartoti vaistus ar
kitas apkvaišinančias nenarkotines priemones, numato, kad vaikas vartos
šias priemones ir to nori.
8. Vaiko įtraukimo vartoti vaistus ar kitas apkvaišinančias priemones
subjektu gali būti pakaltinamas, pilnametis (t. y. 18 metų amžiaus) fizinis
asmuo.
9. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
10. Vaiko įtraukimas vartoti vaistus ar kitas apkvaišinančias prie-
mones baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki trejų metų.

161 Straipsnis. Vaiko įtraukimas girtauti

1. Tas, kas įtraukė vaiką girtauti,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas nugirdė vaiką, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu.

1. Komentuojamame straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų

objektas yra vaiko sveikata ir jo saugumas nuo neigiamos socialinės
aplinkos įtakos. Ankstyvas alkoholio vartojimas daro neigiamą įtaką vaiko
fizinei ir psichinei sveikatai, vaiko įtraukimas į girtavimą ir jo nugirdymas
sąlygoja neigiamą socialinės aplinkos įtaką. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos („Valstybės žinios“, 1992, Nr. 33-1014) 39 str. 3 dalis
nustato, jog nepilnamečius vaikus gina įstatymai. Jungtinių Tautų vaiko
teisių konvencijos („Valstybės žinios“, 1995, Nr. 60-1501) 24 str. 3 dalis
nustato, jog valstybė imasi visų veiksmingų ir reikiamų priemonių įprastai
praktikai, darančiai neigiamą poveikį vaikų sveikatai, panaikinti, o 27 str.
1 dalis - jog valstybė pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias
gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam,
doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Vaiko teisių apsaugos pagrindų
įstatymo („Valstybės žinios“, 1996, Nr. 33-807) 43 str. yra įtvirtinta, jog
valstybės, vietos savivaldos institucijos, kiti fiziniai
 ir juridiniai asmenys privalo saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės
aplinkos įtakos; sveiko gyvenimo būdo propagavimas ir vaikų teisinis
švietimas yra svarbios valstybės socialinės politikos ir veiklos kryptys, o
44 str. numato, jog vaikams turi būti ugdoma nuostata prieš rūkymą ir
alkoholinių gėrimų vartojimą.
2. Pagal komentuojamo straipsnio 1 ir 2 dalis vaikas - asmuo iki 18
metų amžiaus. Sulaukusiu 18 metų asmuo laikomas prasidėjus kitai parai
po aštuonioliktojo gimtadienio. Įtakos neturi, ar tai kaltininko vaikas, ar
svetimas, kokia nors forma pavaldus jam ar ne. Pažymėtina, jog
nukentėjusiojo mažametystė nėra būtinas šiame straipsnyje numatytų
nusikalstamų veikų požymis, todėl nukentėjusiojo mažametystė turi būti
laikoma kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe (apie tai plačiau žr.
B K 60 str. komentarą).
3. Objektyviai komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatytos
nusikaltimo sudėties požymiai yra v a i k o įtraukimas girtauti. Tai
įmanoma padaryti tik veikimu. Girtavimo sukelti padariniai ir kitos
objektyvios aplinkybės veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kiti bendri
nusikalstami veiksmai (pvz., viešosios tvarkos pažeidimai) ar sukelti
padariniai kvalifikuojami papildomai.
4. Į t r a u k ė - kaltininkas tam tikrais veiksmais (siūlymu, įkalbinė-
jimu, grasinimu, bauginimu, prašymu, raginimu, reikalavimu, papirki-
nėjimu, konkliudentiniais gestais ir pan.) pasiekė, kad vaikas įsitrauktų į
girtavimą (pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną įtraukti šiuo kontekstu -
padaryti dalyviu, nariu). Įtraukimu nelaikoma situacija, kai vaikas
girtaujančiųjų aplinkoje yra dėl objektyvių priežasčių (ten, kur girtaujama,
gyvena, dirba, mokosi, svečiuojasi ar pan.), jo buvimą girtaujančiųjų
aplinkoje lemia tam tikras giminystės ar pavaldumo santykis su
girtaujančiu asmeniu, jis patarnauja girtaujantiems asmenims, tačiau pats
vaikas tiesiogiai girtavime nedalyvauja (svaigiųjų gėrimų nevartoja).
Įtraukimas suponuoja tam tikrą santykį su kaltininku, jis yra tuomet, kai
girtaujama su konkrečiu kaltininku (jei vaikas girtauja vis su kitais
asmenimis, įtraukimo požymio nėra).
5. Girtauti - sistemingai vartoti svaigiuosius gėrimus. Pagal
Dabartinės lietuvių kalbos žodyną girtauti - nuolat gerti svaigiuosius
gėrimus, girtuokliauti. Semantine prasme žodis girtauti siejamas su tam
tikru sistemingumu, nors komentuojamo straipsnio dispozicijoje toks
požymis tiesiogiai neįtvirtinamas. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų
praktikoje sistemingumas siejamas su kartotinumu (3 ir daugiau kartų),
periodiškumu, nedideliu laiko tarpu (tarp išgėri
mų), svaigiųjų gėrimų vartojimo intensyvumu. Svaigiųjų gėrimų stiprumas
ir išgertas kiekis veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau girtavimu
neturėtų būti laikomas atsitiktinis mažo kiekio alkoholinio gėrimo davimas
vaikui paragauti, patenkinant vaiko smalsumą, nors ir kelis kartus,
vienkartinis atsitiktinis vaiko dalyvavimas išgertuvėse (vienkartinis vaiko
nugirdymas; apie tai plačiau žr. šio straipsnio 2 d. komentarą). Girtavimas
reiškia, kad vaikas įtraukiamas į gėrimų, kuriuose yra etilo alkoholio,
vartojimą. Įtraukimas vartoti vaistus ar kitas apkvaišinančias priemones
užtraukia atsakomybę pagal BK 160 str., lenkimas vartoti narkotines ar
psichotropines medžiagas - pagal BK 264 str. 2 dalį.
6. Komentuojamas nusikaltimas yra baigtas tuomet, kai vaikas
objektyviai įsitraukia į girtavimą, nuolatinį svaigiųjų gėrimų vartojimą
(materiali nusikaltimo sudėtis).
7. Nusikaltimas padaromas tik t i e s i o g i n e tyčia. Kaltininkas
suvokia, kad savo veiksmais įtraukia pilnametystės nesulaukusį asmenį
girtauti, tokį padarinį numato ir jo nori. Kaltininkas turi žinoti, kad į
girtavimą įtraukiamas asmuo yra nesulaukęs 18 metų. Kaltininko motyvas
ir tikslas (palankumo siekimas, draugiškumo parodymas, auklėjimo
sumetimai ir pan.) nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.
8. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, tik pilnametis (t.
y. sulaukęs 18 metų) fizinis asmuo. Jeigu nepilnametis įtraukia kitą
nepilnametį girtauti, pagal šį straipsnį jis neatsako.
9. Komentuojamo straipsnio 2 dalies dispoziciją objektyviai sudaro
vaiko (žr. šio straipsnio komentaro 2 punktą) nugirdymas. Pagal
Dabartinės lietuvių kalbos žodyną nugirdymas -apsvaiginimas girdant
svaigalais. Nugirdymas reiškia, kad kaltininkas tyčiniais veiksmais skatino
(įkalbinėjo, grasino, baugino, prašė, ragino, kvietė, siūlė, reikalavo ir pan.)
ar privertė (apgaule, fiziniu smurtu ar pan.) vaiką gerti svaigiuosius
gėrimus, dėl to vaikas juos vartojo (jie jam buvo sugirdyti) ir apsvaigo.
Pagal semantinę žodžio prasmę, nugirdymas sietinas su gėrimų, kuriuose
yra etilo alkoholio, vartojimu. Jeigu vaikas apsvaiginamas kitokios kilmės
medžiagomis, tai nelaikoma nugirdymu (apie narkotines ir psichotropines
medžiagas plačiau žr. BK 264 str.; apie vaistus ir kitas apkvaišinančias
nenarkotines priemones plačiau žr. B K 160 str. komentarus).
10. Komentuojama nusikalstama veika laikoma baigta, kai ne-
pilnametis apsvaigsta (materiali baudžiamojo nusižengimo sudėtis).
Kaltininkui skatinus ar vertus vaiką gerti svaigiuosius gėrimus, o vai
kui jų negerus ar išgėrus tik labai mažą kiekį, veika kvalifikuotina kaip
pasikėsinimas nugirdyti vaiką. Jeigu nugirdymas sukelia papildomus
sunkesnius padarinius (sveikatos sutrikdymą, vaiko mirtį ar pan.), veika
kvalifikuojama priklausomai nuo kaltės formos pagal kilusius padarinius,
o nugirdymas nekvalifikuojamas. Kilus sunkesniems padariniams, nei
vaiko apsvaigimas, alkoholis gali būti laikomas tik priemone (pvz.,
kūdikiui nuraminti duodama išgerti degtinės ir tai sukelia jo mirtį). Jeigu
yra kaltininko tyčia, pagal padarinius veika kvalifikuotina kaip nužudymas
ar sveikatos sutrikdymas {plačiau žr. BK 129, 131, 135, 138 str.
komentarus'), jeigu neatsargumas - kaip neatsargus gyvybės atėmimas
arba sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo (apie tai plačiau žr. BK 132,
137, 139 str. komentarus).
11. Kaltininkas pagal šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą baudžiamojo
nusižengimo sudėtį turi veikti tiesiogine t y č i a, t. y. jis turi suvokti, kad
vaikui duoda svaigiųjų gėrimų, numatyti vaiko apsvaigimą ir to norėti.
Aplinkybę, kad girdomas asmuo yra vaikas, kaltininkas turi žinoti (plg.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 5 d. nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278/2005). Jeigu kaltininkas sąžiningai klysta
dėl etilo alkoholio gėrime buvimo arba vaikas alkoholinius gėrimus vartoja
be aukščiau minėtų kaltininko veiksmų, tiesioginės tyčios nugirdyti vaiką
nėra.
12. Šio baudžiamojo nusižengimo subjektu gali būti pakaltinamas, tik
pilnametis (t. y. sulaukęs 18 metų amžiaus) fizinis asmuo. Jeigu
nepilnametis nugirdo nepilnametį, pagal šį straipsnį jis neatsako.
13. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika
laikoma baudžiamuoju nusižengimu. Nuo komentuojamo straipsnio 1
dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties ji skiriasi objektyviais
veikos požymiais ir kaltės intelektiniu bei valiniu požymiais.
Komentuojamo straipsnio 2 dalies požymis nugirdymas yra vienkartinis
veiksmas, o 1 dalies girtavimo požymis suponuoja tam tikrą (vaiko
nugirdymo) sistemiškumą. Baudžiamojo nusižengimo atveju (2 d.)
kaltininkas suvokia, kad nugirdo vaiką, tai numato ir to nori, o nusikaltimo
atveju (1 d.) kaltininkas suvokia, kad įtraukia vaiką girtauti (sistemingai
vartoti alkoholinius gėrimus), tai numato ir to nori.
14. Šiuo metu galiojančio ATPK 180 str. taip pat numato adminis-
tracinę atsakomybę už nepilnamečio nugirdymą. Senojo BK 241 str. 2 dalis
numatė baudžiamąją atsakomybę už nugirdymą nepilnamečio, padaryto
asmens, nuo kurio nepilnametis priklausė pagal tarnybą, o
 ATPK 180 str. numatė administracinę atsakomybę už tokią pačią veiką
kitiems asmenims. Įsigaliojus naujajam BK ir likus galioti senajam ATPK,
šis skirtumas išnyko ir atsirado normų kolizija. Pagal galiojančio ATPK 9
str. 2 dalį administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės
pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal
galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (apie tai
plačiau žr. B K 2 str. komentaro 25 punktą). Visgi ši nuostata prieštarauja
proporcingumo ir baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės
(ultima ratio) principui.
15. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika
pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriama nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai
plačiau žr. B K 11 str. komentarą).
16. Vaiko įtraukimas girtauti baudžiamas viešaisiais darbais arba
bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų, o
vaiko nugirdymas - viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu.

162 straipsnis. Vaiko išnaudojimas pornografijai

1. Tas, kas įtraukė vaiką dalyvauti pornografinio pobūdžio renginiuose
arba išnaudojo vaiką pornografinei produkcijai gaminti, arba pelnėsi iš
tokios vaiko veiklos,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių me-
tą. (Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. 1X-1992, įsigal. 2004 m. vasario 14 d.
(Žin., 2004, Nr. 25-760) ir Lietuvos Respublikos 2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711, įsigal.
2006 m. liepos 14 d. (Žin., 2006, Nr. 77-2961) redakcija)

2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

(Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992, įsigal. 2004 m. vasario 14 d. (Žin.,
2004, Nr 25-760) redakcija)

1. Komentuojamame straipsnyje numatyto nusikaltimo objektas yra

vaiko saugumas nuo seksualinio išnaudojimo. Pagal Jungtinių Tautų vaiko
teisių konvencijos („Valstybės žinios“, 1995, Nr. 60-1501) 34 str. valstybė
įsipareigoja imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų uždraustas vaikų
išnaudojimas pornografijai ir pornografiniams leidiniams. Vaikų
pornografijos draudimo turinį tarptautiniu mastu detalizuoja Jungtinių
Tautų Vaiko teisių konvencijos Fakultatyvinis protokolas dėl vaikų
pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos („Valstybės žinios“,
2004, Nr. 108-4037). Šio Protokolo 2 str. vaikų pornografija apibrėžiama
kaip bet koks ir bet kokia forma vaiko, dalyvaujančio realioje
 ar imituojamoje akivaizdžiai seksualinėje veikloje, vaizdavimas arba vaiko
lyties organų vaizdavimas pirmiausia seksualiniais tikslais (apie
pornografijos požymius plačiau žr. BK 309 str. komentarą). Vaiko teisių
apsaugos pagrindų įstatymo („Valstybės žinios“, 1996, Nr. 33-807) 47 str.
įtvirtinta, jog už vaiko panaudojimą pornografijai, taip pat gaminant ar
platinant pornografinius leidinius ar kitokius pornografinio ar erotinio
pobūdžio dalykus taikoma įstatymų numatyta administracinė arba
baudžiamoji atsakomybė. Europos Sąjungos Taryba 2003 m. gruodžio 22
d. priėmė pamatinį sprendimą „Dėl kovos su seksualiniu vaikų iš-
naudojimu ir vaikų pornografija“ (2004/68/TVR), pagal kurio 1 str. vaikų
pornografija (šio straipsnio kontekstu) laikoma pornografinė medžiaga,
kurioje vaizdžiai parodomas arba vaizduojamas realus vaikas, atliekantis
įvairius lytinius veiksmus, arba juose dalyvaujantis, įskaitant gašlų vaiko
genitalijų arba gaktos srities demonstravimą.
2. V a i k a s - asmuo iki 18 metų amžiaus. Sulaukusiu 18 metų asmuo
laikomas prasidėjus kitai parai po savo aštuonioliktojo gimtadienio. Įtakos
neturi, ar tai kaltininko vaikas, ar svetimas, kokia nors forma pavaldus jam ar
ne. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo mažametystė nėra būtinas šiame straipsnyje
numatytų nusikalstamų veikų požymis, todėl nukentėjusiojo mažametystė turi
būti laikoma kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe (apie tai plačiau žr.
BK 60 str. komentarą).
Jeigu pilnametis asmuo gaminant pornografinę produkciją vaizduojamas
kaip vaikas, šis straipsnis neinkriminuojamas, tačiau jeigu vaikas pornografinėje
produkcijoje vaizduojamas kaip suaugęs - inkriminuojamas.
3. Objektyviai komentuojamo nusikaltimo sudėtis apibrėžiama
alternatyviais požymiais: vaiko įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio
renginiuose, vaiko išnaudojimas pornografinei produkcijai gaminti, pelnymasis
iš pornografinio pobūdžio renginių, kuriuose dalyvauja vaikas, arba pelnymasis
iš vaiko išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti.
4. Vaiko įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginiuose reiškia,
jog kaltininkas tam tikrais veiksmais (siūlymu, įkalbinėjimu, grasinimu,
bauginimu, prašymu, raginimu, reikalavimu, papirkinėjimu, konkliudentiniais
gestais, apgaule, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu ir pan.) pasiekė, kad vaikas
dalyvautų pornografinio pobūdžio renginiuose (pagal Dabartinės lietuvių kalbos
žodyną įtraukti šiuo kontekstu - padaryti dalyviu, nariu). Vaiko dalyvavimu
pornografinio pobūdžio renginiuose pripažintini atvejai, kai vaikas yra aktyvus
tokio renginio veikėjas (pvz., ant scenos ir pan.) arba
kai vaikas tokio renginio metu atlieka pagalbinį vaidmenį (pvz., padeda
nusirengti ar apsirengti, paduoda daiktus ir pan.), arba kai vaikas yra pasyvus
tokio renginio žiūrovas (stebėtojas), taip pat ir tie atvejai, kai vaikas kaip
techninis pagalbininkas (kaip statistas, atliekantis antraeilį vaidmenį ir pan.)
dalyvauja pornografinės produkcijos gamybos procese (nepriklausomai, ar jis
gauna atlyginimą už šią veiklą ar ne).
5. Pornografinio pobūdžio renginiai - žmonių susibūrimai, kuriuose
demonstruojama, peržiūrima, kuriama ar pan. (nebūtinai vaikų)
pornografija (apie pornografijos požymius plačiau žr. BK 309 str.
komentarą).
6.1šnaudojo vaiką pornografinei produkcijai gaminti - vaikas savo
noru arba priverstinai dalyvauja pornografinės produkcijos gamyboje,
kurią organizuoja kaltininkas. Terminas išnaudojo šiuo atveju suponuoja
tam tikrą nelygiavertį santykį tarp vaiko ir suaugusio asmens
(išnaudotojo), atsirandantį dėl preziumuo- jamo socialinio ir psichinio
vaiko nesubrendimo. Vaikas įtraukiamas į bet kokią veiklą, susijusią su
pornografinės produkcijos gaminimu, kurioje jis pats panaudojamas kaip
objektas (vaikų pornografija). Vaiko išnaudojimas pornografinei
produkcijai gaminti reiškia tiesioginį vaiko dalyvavimą pornografinio
pobūdžio veiksmuose. Vaikas gali būti filmuojamas, fotografuojamas ar
kitomis priemonėmis užfiksuojamas pornografinėse scenose. Terminas
išnaudojo visais atvejais reiškia betarpišką (asmeninį) vaiko dalyvavimą
pornografinės produkcijos gamyboje (pvz., paprastų vaiką vaizduojančių
nuotraukų ar vaizdo įrašų, neturinčių pornografijos požymių,
panaudojimas (atitinkamai sukarpant, sumontuojant ir pan.) pornografinei
produkcijai, šiuo kontekstu nelaikytinas vaiko išnaudojimu).
7. Apie pornografinę produkciją (pornografiją) žr BK 309 str.
komentarą.
8. Pelnymasis iš pornografinio pobūdžio renginių arba vaiko
išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti reiškia tam tikrą
materialinę naudą, pelną iš minėtos veiklos. Šiuo atveju kaltininkas gali
būti tiesiogiai neįtraukęs vaiko į pornografinio pobūdžio renginius ir jo
neišnaudoti pornografinei produkcijai gaminti (tai padarė kiti), tačiau jis
gauna materialinės naudos, dalį ar visą tokios veiklos pelną (pvz., nuomoja
patalpas tokio pobūdžio renginiams ar produkcijai gaminti ir tai jam yra
žinoma, tokiai veiklai perduoda sau pavaldų vaiką ir iš to pelnosi ar pan.).
 9. Komentuojamo nusikaltimo baigtumas priklauso nuo alternatyvių
veiksmų, numatytų šioje nusikaltimo sudėtyje, atlikimo. Kai vaikas
įtraukiamas į pornografinio pobūdžio renginius, nusikaltimas laikomas
baigtu nuo vaiko dalyvavimo pradžios, t. y. nuo momento, kai jis pradeda
dalyvauti renginyje. Vaiko išnaudojimas pornografinei produkcijai gaminti
baigtu laikytinas nuo pornografinės produkcijos, kurios gamyboje
dalyvauja vaikas, pradžios, nesvarbu, ar produkcija jau pagaminta ar dar
ne. Pelnymosi iš pornografinių renginių, kuriuose dalyvauja vaikas, taip
pat iš pornografinės produkcijos gamybos, kurioje dalyvauja vaikas,
baigtinumas sietinas su realios materialinės naudos gavimu. Veiksmai,
kuriuos kaltininkas atlieka turėdamas minimus ketinimus iki nusikaltimo
pabaigos, kvalifikuotini kaip pasikėsinimas.
10. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia - kaltininkas suvokia,
kad įtraukia vaiką į pornografinio pobūdžio renginius, išnaudoja jį
pornografinei produkcijai gaminti arba iš tokios veiklos pelnosi, tai
numato ir to nori. Kaltininkas turi žinoti, kad šis asmuo yra vaikas.
Kaltininko motyvai ir tikslai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
11. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, tik pilnametis (t.
y. sulaukęs 18 metų amžiaus) fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo
(apie tai plačiau žr. B K 20 str. komentarą).
12. Baudžiamoji atsakomybė už pornografinio turinio dalykų, ku-
riuose pavaizduotas vaikas, pagaminimą, įsigijimą, laikymą, demons-
travimą, reklamavimą, platinimą numatyta BK 309 str. (plačiau žr. BK
309 str. komentarą).
13. Jeigu mažametis išnaudojant pornografijai dar buvo tvirkinamas,
papildomai inkriminuojamas BK 153 str., jeigu mažametis šiam tikslui
buvo pirktas ar kitaip įgytas - BK 157 str., jeigu vaikas buvo verčiamas
lytiškai santykiauti ar tenkinti lytinę aistrą prieš jo valią arba lytiškai
santykiaujama arba tenkinama lytinė aistra pažeidžiant nepilnamečio
asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą, papildomai
inkriminuojami atitinkamai BK 149, 150, 151, 1511 str.
14. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 4 dalį priskiriamas
apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
15. Vaiko išnaudojimas pornografijai baudžiamas bauda arba areštu,
arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
163 straipsnis. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba
kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis

Tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų

teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai
gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai
žiauriai elgdamasis su vaiku,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki penkerių metų.

1. Komentuojamame straipsnyje numatyto nusikaltimo objek- t a s

yra vaiko asmens neliečiamybė ir laisvė. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos („Valstybės žinios“, 1992, Nr. 33-1014) 38 str. įtvirtinta tėvų
pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, o
pagal Konstitucijos 39 str. nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Pagal
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos („Valstybės žinios“, 1995, Nr.
60- 1501) 19 str. 1 dalį valstybė imasi visų reikiamų teisinių ir
administracinių priemonių, siekdama apginti vaiką nuo įvairiausio
pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo,
grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą,
kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį
globojančio asmens.
2. Komentuojamame straipsnyje vaikas - asmuo iki 18 metų amžiaus.
Sulaukusiu 18 metų asmuo laikomas prasidėjus kitai parai po savo
aštuonioliktojo gimtadienio. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo mažametystė
nėra būtinas šiame straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų požymis,
todėl nukentėjusiojo mažametystė turi būti laikoma kaltininko atsakomybę
sunkinančia aplinkybe ( apie tai plačiau žr. BK 60 str. komentarą).
3. Objektyviai komentuojamo nusikaltimo sudėtis apibrėžiama
alternatyviais požymiais: piktnaudžiavimas tėvo, motinos, globėjo ar
rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar
psichiškai gniuždant vaiką, piktnaudžiavimas minėtomis teisėmis ar
pareigomis paliekant vaiką ilgą laiką be priežiūros arba panašiu žiauriu
elgesiu su vaiku.
4. Piktnaudžiavimas tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų
teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai
gniuždant vaiką reiškia, jog minėti asmenys, turėdami tam tikras teises ir
pareigas vaikams, jomis naudojasi netinkamai, priešingai vaiko
interesams, jomis
prisidengdami pažeidžia vaiko asmens neliečiamybę ir laisvę, daro žalą
vaiko psichiniam ir socialiniam vystymuisi. Nusikaltimas gali būti pa-
daromas tiek veikimu, tiek neveikimu.
5. Tėvų teisės ir pareigos įtvirtintos CK 3.155 str., pagal kurį tėvai turi
teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata,
išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias
sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas
savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvų teises ir pareigas įtvirtina ir
kiti CK straipsniai, taip pat kiti įstatymai (Švietimo įstatymas („Valstybės
žinios“, 2003, Nr. 63-2853), DK („Valstybės žinios“, 2002, Nr. 64-2569),
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas („Valstybės žinios“, 2003, Nr.
70-3170), BPK („Valstybės žinios“, 2002, Nr. 37-1341) bei kt.), kuriuose
įtvirtintos tėvų teisės ir pareigos išplaukia iš CK 3.155 str. nuostatos. G1 o
b ė j ų ir rūpintojų pareigos ir teisės įtvirtintos CK 3.271 ir 3.272 str.
Globėjų ir rūpintojų teisės, palyginus su tėvų teisėmis, yra siauresnės, o
pareigos - platesnės.
6. Fizinis ar psichinis gniuždymas reiškia ilgalaikę, sistemingai
vartojamą fizinę ar psichinę prievartą (smurtą), kuri yra savitikslė arba
nukreipta kaltininko ar trečiųjų asmenų interesams patenkinti.
7. Piktnaudžiavimo minėtomis teisėmis paliekant vaiką ilgą laiką be
priežiūros požymio turinys priklauso nuo vaiko amžiaus ir poreikių.
Atitinkamos priežiūros reikia kelių mėnesių, sergančiam vaikui ar vaikui
su negalia, kitokios - sveikam, jau lankančiam mokyklą ir pan. Priežiūra
reiškia rūpestį vaiku, jo stebėjimą ir reagavimą į vaiko poreikius. Palikimas
- vaikas atribojamas nuo tokios priežiūros galimybės, jis lieka be
suaugusių asmenų priežiūros ir iškilus būtinybei ši priežiūra nebūtų
užtikrinta. Šiuo atveju tikimybė, kad vaiką kažkas išgirs, pamatys ir pan.
nėra pakankama laikyti, kad vaikas buvo bent minimaliai prižiūrimas. Ilgą
laiką reiškia, kad vaikas be priežiūros paliekamas tokiam laikui, kuris, pri-
klausomai nuo jo amžiaus ir poreikių, sąlygoja ilgalaikį fizinį ar psicho-
loginį nepatogumą, diskomfortą, dėl kurio kyla grėsmėje psichologinei
būsenai, fizinių, psichinių ir socialinių poreikių patenkinimui.
8- Piktnaudžiavimas minėtomis teisėmis ir pareigomis panašiu žiauriu
elgesiu su vaiku - tai įvairios kitos galimos žiauraus elgesio su vaiku
formos: tyčiojimasis iš vaiko, vertimas dirbti sunkius ar žeminančius
darbus, nesirūpinimas jo sveikata, žiaurių bausmių taikymas ir pan.
 9. Nusikaltimas laikomas baigtu piktnaudžiavimui tam tikra forma
savo teisėmis ar (ir) pareigomis pasiekus psichinio ar fizinio vaiko
gniuždymo lygį, palikus jį ilgą laiką be priežiūros arba kitaip žiauriai
pasielgus su vaiku. Pažymėtina, jog fizinis vaiko gniuždymas turi apimti
tokius padarinius kaip fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos
sutrikdymą. Tuo tarpu tokiais veiksmais sukėlus tam tikrus padarinius
(neteisėtai atėmus laisvę, sunkiai sutrikdžius sveikatą, atėmus gyvybę ir
pan.), priklausomai nuo kaltininko kaltės formos, veiksmai ar padariniai
kvalifikuojami kaip tam tikras kitas nusikaltimas, o šis straipsnis
neinkriminuojamas.
10. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia - kaltininkas suvokia
savo teises ir pareigas vaikui bei tam tikra forma sąmoningai jomis
piktnaudžiauja ir nori taip veikti (neveikti).
11. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus vaiko tėvas ar motina, taip pat vaiko globėjai ar
rūpintojai, kiti teisėti vaiko atstovai (pagal CK 3.269 str. vaiko globėju
(rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo, neturintis 21 metų, išskyrus
atvejus, kai globoti pageidauja artimas giminaitis). Asmenys, nesantys
teisėtais vaiko atstovais, pagal šį straipsnį baudžiamojon atsakomybėn
netraukiami.
12. Šiuo metu galiojančio ATPK 181 str. ir 1811 str. numato admi-
nistracinę atsakomybę tėvams ir globėjams (rūpintojams) už tėvų valdžios
nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams ir už vaiko
globėjui (rūpintojui) nustatytų pareigų nevykdymą arba vykdymą
priešingai vaiko interesams. Šie administraciniai pažeidimai nuo
komentuojamo nusikaltimo skiriasi veiksmų (neveikimo) intensyvumu,
atliekamų veiksmų (neveikimo) pobūdžiu, jų trukme ir pan. Adminis-
tracinė atsakomybė numatyta už dažniausiai vienkartinio pobūdžio
veiksmus (ar neveikimą), priešingus vaiko interesams, nesant šios nusi-
kaltimo sudėties dispozicijoje numatytų požymių.
13. Šis nusikaltimas pagal BK 11 str. 4 dalį priskiriamas apysunkių
nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr BK 11 str. komentarą).
14. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų
vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis baudžiamas bauda arba laisvės
apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
164 Straipsnis. Vengimas išlaikyti vaiką
Tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti
lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui,
baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu,
arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

1. Komentuojamame straipsnyje numatomos nusikaltimo objektas- vaiko

teisė į jo materialinį išlaikymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos („ Valstybės
žinios“, 1992, Nr. 33-1014) 38 str. įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus
dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, o pagal
Konstitucijos 39 str. nepilnamečius vaikus gina įstatymas.
2. CK 3.192 str. įtvirtina, jog tėvai privalo materialiai išlaikyti savo vaikus,
o jeigu tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo
nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko
globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį;
išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami
gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo (CK 3.194
str.).
3. CK 3.196 str. numato, jog teismas gali priteisti išlaikymą nepilna-
mečiams vaikams iš jų tėvų (vienoju), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo
vaikus, šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, 2)
konkrečia pinigų suma, 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą.
4. CK 3.236 bei 3.237 str. įtvirtina pareigą broliams ir seserims, turintiems
galimybę išlaikyti paramos reikalingus nepilnamečius savo brolius ir seseris, o
seneliams - atitinkamai savo vaikaičius. Išlaikymo tvarkai mutatis mutandis
taikomos nuostatos, nustatančios išlaikymo tvarką tėvams. Tai reiškia, kad
teismas išlaikymą gali priteisti ir broliams, seserims bei seneliams ir jeigu jie po
šio nustatymo vengia išlaikyti nepilnametį vaiką, gali būti traukiami
baudžiamojon atsakomybėn pagal komentuojamą straipsnį.
5. Pagal CK 3.194 str. 3 dalį pareiga išlaikyti vaiką gali išlikti ir vaikui
sulaukus pilnametystės, jei vaikas yra nedarbingas dėl neįgalumo, kuris jam
nepilnamečiui nustatytas, arba kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių,
aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis nei 24
metų. Sisteminiu, loginiu ir lingvistiniu požiūriu komentuojamame straipsnyje
vaiku laikomas tik nepilnametis asmuo. Tokiu būdu už vengimą išlaikyti
asmenį, sulaukusį
pilnametystės, nors tai ir būtų, pavyzdžiui, biologinis išlaikymą teikti turinčio
asmens pilnametis neįgalus vaikas, baudžiamoji atsakomybė netaikoma.
6. Išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai
baudžiamosios atsakomybės nesukelia, baudžiamas tik piktybinis vengimas
išlaikyti vaikus {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129/2006).
7. Objektyviai komentuojamo nusikaltimo sudėtis apibrėžiama
alternatyviais požymiais: vengimas pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti
vaiką, vengimas pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti
arba vengimas pareigos pagal teismo sprendimą teikti kitą būtiną materialinę
paramą vaikui.
8. Vengė pareigos pagal teismo sprendimą- asmuo nevykdo įsiteisėjusio
teismo sprendimo visiškai ar iš dalies, tiesiogiai atsisako vykdyti teismo
sprendimą arba vykdo nepakankamai, kiek nustatė teismas. Asmuo, kuriam
teismo sprendimu nustatoma pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai
be išlygų vykdyti, jis negali savavališkai pakeisti išlaikymo teikimo formos
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis baudžiamojoje
byloje Nr 2K-491/2005). Šis straipsnis neinkriminuojamas, jei asmuo nevengia
šios pareigos, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių - nedarbo, ligos,
ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių)
priežasčių. Vengimas - jei asmuo turi turto ar lėšų, tačiau tyčia neteikia
išlaikymo vaikui, t y č i a nedirba ar dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo
pajamas, jas iššvaisto, panaudoja kitur nevykdydamas teismo sprendimo.
Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 str. asmuo negali būti traukiamas tik
tuo atveju, jei yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl
svarbių priežasčių: nedirba dėl ligos, bedarbystės, esant sunkiai finansinei
padėčiai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis
baudžiamojoje byloje Nr 2K-124/2008)
9. Teismo sprendimas - teisėjo ar teismo priimtas aktas (dokumentas)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje
byloje Nr 2K-269/2004).
10. Išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną
materialią p a g a 1 b ą - reiškia, kad asmuo privalo išlaikyti vaiką teismo
nurodytais būdais. Šie požymiai alternatyvūs - pakanka, kad kaltininkas
pažeidžia bent vieną iš teismo nurodytų išlaikymo būdų. Išlaikomų vaikų
skaičius reikšmės neturi.
 11. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo vengimo pagal teismo sprendimą
išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui
pradžios, t. y. nuo to momento, kai galėdamas mokėti lėšas, teikti išlaikymą ar
kitą materialią paramą kaltininkas to nepadaro. Tai trunkamoji veika, ji trunka
iki nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m .lapkričio
20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr 2K-695/2007).
12. Nusikaltimas padaromas tyčia - kaltininkas žino (suvokia) savo pareigą
pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti jam kitą būtiną
materialią paramą ir galėdamas šią pareigą įvykdyti, sąmoningai jos nevykdo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje
byloje N r. 2K-65/2007).
13. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, 16 metų
vaiko tėvas ar motina (arba abu), taip pat vaiko broliai, seserys ar seneliai,
kuriuos teismas įpareigojo išlaikyti vaiką (vaikus). Pagal CK 3.194 str. 5 dalį,
jei asmuo, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, miršta, išlaikymo pareiga pereina
jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas. Šiuo atveju asmenys, įgiję pareigą
išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą ir jos
nevykdantys, nors tai gali daryti, taip pat trauktini baudžiamojon atsakomybėn
pagal šį straipsnį.
14. Komentuojamas straipsnis yra specialioji BK 245 str., numatančio
atsakomybę už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą (apie šį
baudžiamąjį nusižengimą plačiau žr. BK 245 str. komentarą), atžvilgiu norma.
15. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK H str. komentarą).
16. Vengimas išlaikyti vaiką baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės
apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
 XXIV SKYRIUS
(165-168 straipsniai)
NUSIKALTIMAI ASMENS PRIVATAUS
GYVENIMO NELIEČIAMUMUI

165 straipsnis. Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas

1. Tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar
smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią
įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją
patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju,
kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas,
ar prokuroro reikalavimas.

1. Žmogaus būsto neliečiamumas yra viena svarbiausių demokrati-

niais pagrindais tvarkomos visuomenės gyvensenos vertybių. Jos apsaugą
skelbia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str., Tarptautinio
pilietinių ir politinių teisių pakto 17 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 8 str. Kartu numatomos išimtinės situacijos,
leidžiančios riboti šią teisę, kai tą numato įstatymas ir kai tai būtina
valstybės ar visuomenės saugumo arba šalies ekonominės gerovės in-
teresams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip
pat apsaugoti žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.
Aiškinantis bei taikant reikšmingas komentuojamam straipsniui in-
terpretuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8
str. nuostatas svarbi ir privaloma yra Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencija. Žmogaus būsto neliečiamumo aspektais reikšmingi šio
Teismo sprendimai, priimti bylose Niemetz v. Vokietija, Mentes ir kiti v.
Turkija, Gillow v. Jungtinė Karalystė, Buckley v. Jungtinė Karalystė,
Selcuk ir Asker v. Turkija, Dūląs v. Turkija, Bilginv. Turkija, Akdivar ir
kiti v. Turkija, McLeod v. Jungtinė Karalystė, Camenzind v. Šveicarija ir
kt.
2. Žmogaus būsto apsauga yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Kons-
titucijos 24 str., kuriame skelbiama, kad žmogaus būstas neliečiamas.
Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo
sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją
tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.
Asmens teisė į būsto neliečiamybę su tam tikrais apribojimais įtvirtinta
ir BPK 44 str. 9 dalyje.
3. Veiksmai, kuriais pažeidžiamas žmogaus būsto neliečiamumas,
daro žalą fundamentalioms asmens privataus gyvenimo vertybėms, tu-
rinčioms konstitucinio lygio apsaugos garantijas.
4. Naujojo BK 165 str. yra perimta dalis to, kas buvo nustatyta senojo
BK 136 str., taip pat atsirado naujų kvalifikavimui reikšmingų požymių.
Atsisakyta tiesioginės nuorodos į neteisėtą kratą, neteisėtą iškeldinimą,
įkeldinimą, taip pat veiksmų, pažeidžiančių piliečių buto neliečiamybę,
tačiau nesusijusių su įsibrovimu į būstą. Pateikta platesnė būsto samprata,
be žmogaus gyvenamojo namo, buto ar kitos gyvenamosios patalpos
įrašius dar ir tokios patalpos priklausinius, saugomą būsto teritoriją.
5. Komentuojamas straipsnis numato pagrindinę formaliąją sudėtingą
su alternatyviais požymiais nusikaltimo sudėtį.
6. Nusikaltimo objektas - žmogaus būsto neliečiamybė.
7. Objektyvioji pusė pagal straipsnio dispoziciją apibrėžiama kaip
neteisėtas slaptas ar atviras, panaudojant apgaulę, smurtą arba kitokį būdą,
įsibrovimas prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią į kito žmogaus
gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius,
įskaitant saugomą būsto teritoriją.
8. Žmogaus būstas - jo gyvenamasis namas, butas, vila, sodo namelis,
viešbučio, motelio, poilsio namų, bendrabučio kambarys, automobilio
priekaba-miegamasis, specialiai įrengtas kempingo automobilis ir 1.1.
Kartais tai ir privatumo sąlygas žmogui suteikianti darbo patalpa, ypač
jeigu ji naudojama paties savininko tiek jo asmeninėms reikmėms, tiek
kaip kūrybinės dirbtuvės, notaro, advokato biuras, gydytojo kabinetas ir
pan. Priklausiniai - tai garažai, sandėliukai, malkinės, pirtys ir kitokie
panašūs objektai, tiek sudarantys sudėtines gyvenamojo pastato dalis, tiek
stovintys atskirai, tačiau saugomoje asmens būsto teritorijoje. S a u g o m a
tokio būsto teritorija - aptvertas kiemas ar kitaip iš išorės nuo pašalinių
ginama privati namų valda, jos dalis ir pan., kai tokios teritorijos
perimetras aiškiai ir suprantamai nužymėtas kaip draudžiamas peržengti be
leidimo.
 9. Įsibrovimas į būstą -kai kaltininkas aktyviais veiksmais patenka į jį
prieš būsto savininko, jo įgaliotų asmenų, būste legaliai esančių žmonių
(pvz., nuomininkų, vaikus prižiūrinčių asmenų ir kt.) valią ir neturint tam
teisėto pagrindo.
10. Patekimas į būstą, net ir prieš atitinkamų asmenų valią, tam tikrais
atvejais yra teisėtas ir socialiai naudingas veiksmas. Pavyzdžiui, gaisro,
pastato griuvimo, užtvindymo, kitokios stichinės nelaimės, didelio
pavojaus būste esantiems vaikams, bejėgiams asmenims ir pan. atvejais,
taip pat pagal įstatymą darant kratą, poėmį, įgyvendinant operatyvinės
veiklos subjektų teises (Operatyvinės veiklos įstatymo 7 str. 4 d. 3 p., 11
str.) ir kt. Tačiau jeigu patekimas į svetimą būstą nėra grindžiamas
įstatymų suteikta galimybe ar net pareiga, jis yra neteisėtas.
11. BK 165 str. nepateikia baigtinio neteisėto įsibrovimo į būstą būdų
sąrašo, todėl jie gali būti įvairūs: įsiveržimas tiek slapta, tiek atvirai,
panaudojant apgaulę, smurtą ar dar kitaip. Dažniausiai tai daroma be būsto
gyventojų žinios: panaudojant visrakčius, pavogtus, nukopijuotus raktus,
įsilaužiant į butą ar namą ir pan. Kartais į būstą patenkama suklaidinus jo
gyventojus - apsimetus pašto, draudimo įstaigų, avarinių tarnybų
darbuotojais, nelaimės ištiktais, pagalbos prašančiais žmonėmis ir pan.
12. Nusikaltimas yra baigtas nuo to momento, kai kaltininkas netei-
sėtai patenka į kito žmogaus būstą, tokio būsto priklausinį ar saugomą
būsto teritoriją.
13. Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė - tyčia. Kaltininkas
suvokia, kad savo veiksmais be teisėto pagrindo ir prieš būsto savininko ar
jo valdytojo valią patenka į tą būstą ir nori tai daryti.
Veikiama gali būti įvairiais motyvais: noru sužinoti apie būste
gyvenančius asmenis, jame esantį turtą, dokumentus, meno kūrinius,
ketinimu pagąsdinti būsto šeimininkus ar gyventojus, siekimu bet kuria
kaina atlikti profesinę pareigą ir 1.1. Motyvo atskleidimas reikšmingas, nes
jo turinys kartais gali padėti padarytos veikos kvalifikavimui, ypač
prireikus atriboti komentuojamą nusikaltimą nuo BK 294 str. numatyto
savavaldžiavimo.
14. K o m e n t u oj a m o nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo. Jeigu asmens būsto
neliečiamumą pažeidžia valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo,
piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi arba viršydamas įgaliojimus, veika
kvalifikuojama kaip nusikaltimų, numatytų BK 165 ir 228 str., idealioji
sutaptis.
 15. Jeigu veikoje yra ne vien BK 165 str. numatyti požymiai, bet ir
atsakomybei taikyti pakankama BK 168 str. numatytų požymių visuma,
taikytinas vien pastarasis straipsnis. Vadovaujamasi taisykle, kad,
normoms konkuruojant kaip dalis ir visuma, pirmenybė kvalifikuojant
nusikalstamą veiką teikiama platesnei normai, numatančiai nusikaltimo
sudėtį, atitinkančią ne kai kuriuos, bet visus padarytos veikos požymius.
16. Jeigu į būstą neteisėtai patenkama darant vagystę ar plėšimą,
veiksmai kvalifikuojami tik kaip atitinkamas nusikaltimas nuosavybei
pagal BK 178 ar 180 str. Prireikus inkriminuojami BK 178 str. 2 dalyje
numatyti bendresni įsibrovimo į patalpą ar saugomą teritoriją požymiai
arba 180 str. 2 dalyje numatytas įsibrovimo į patalpą požymis.
17. Jeigu įsibrovus į būstą pagrobiami ginklai, šaudmenys, sprog-
menys, narkotinės, psichotropinės medžiagos, antspaudai, spaudai,
dokumentai ir kt., padarytos veikos kvalifikuojamos kaip nusikaltimų
sutaptis taikant BK 165 ir atitinkamus kitus BK straipsnius.
18. Jeigu veiksmais, kuriais įsibraunama į asmens būstą, sunaiki-
namas ar sugadinamas svetimas turtas, kurio vertė viršija 1 MGL, jie,
esant ir kitiems atsakomybei būtiniems požymiams, kvalifikuojami kaip
nusikalstamų veikų idealioji sutaptis taikant BK 165 ir 187 str.
19. BK 165 str. 2 dalyje nurodoma, kad už šiame straipsnyje nu-
matytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusio asmens
skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas (apie
tai plačiau žr. BK 139 str. komentarą).
20. Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas pagal BK 11
str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr.
BK 11 str. komentarą).
21. Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba
laisvės atėmimu iki dvejų metų.
166 straipsnis. Asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimas
1. Tas, kas neteisėtai perėmė paštu ar per pasiuntinių paslaugos teikėją
siunčiamą siuntą ar siuntinį arba neteisėtai perėmė, fiksavo ar stebėjo
asmens elektroninių ryšių tinklais siunčiamus pranešimus, arba netei-
sėtai fiksavo, klausėsi ar stebėjo asmens pokalbius elektroninių ryšių
tinklais, arba kitaip pažeidė asmens susižinojimo neliečiamumą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žiu.,
2007, Nr. 81-3309) redakcija)

1. Susirašinėjimo slaptumą kaip vieną svarbiausių žmogaus asme-

ninio gyvenimo vertybių įtvirtina ir gina Visuotinės žmogaus teisių de-
klaracijos 12 str., Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 str.,
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. Kartu
numatomos ir šios teisės naudojimosi ribos tam, kad susirašinėjimo teise
nebūtų piktnaudžiaujama keliant grėsmę valstybės ar visuomenės
saugumui, šalies ekonominei gerovei, žmonių sveikatai, dorovei, kitų
asmenų teisėms ir laisvėms.
Aiškinantis bei taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 8 str. nuostatas svarbi ir privaloma yra Europos Žmogaus
Teisių Teismo jurisprudencija. Privačios korespondencijos apsaugos
aspektais reikšmingi šio Teismo sprendimai, priimti bylose Valašinas v.
Lietuva, Puzinas v. Lietuva, Klass ir kiti v. Vokietija, Campbell v. Jungtinė
Karalystė, Rinzivillo v. Italija, Calogero Diana v. Italija, Petrą v.
Rumunija, Di Giovine v. Italija, Nidbala v. Lenkija, Erdem v. Vokietija,
Silver ir kiti v. Jungtinė Karalystė, Peers v. Graikija, Rehbock v Slovėnija,
Messina v. Italija, Foxley v. Jungtinė Karalystė ir kt.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. skelbia, kad asmens
susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susi-
žinojimas neliečiami.
Nuteistų asmenų korespondencijos apsaugos aspektu reikšmingas
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas
„Dėl Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso 41 straipsnio 2 dalies
(1997 m. liepos 2 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“.
 3. Teisė laisvai ir slaptai keistis asmeninio pobūdžio informacija nėra
absoliuti ir visiškai neribojama. Tam tikromis aplinkybėmis ši informacija
gali būti kontroliuojama ir tikrinama. BPK 44 str. 9 dalyje numatyta
kiekvieno asmens teisė į susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo
pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą, kartu nurodant, jog ši teisė
baudžiamojo proceso metu gali būti apribota BPK numatytais atvejais ir
tvarka. Pavyzdžiui, pašto siuntų poėmį reglamentuoja BPK 148 str.,
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų
darymą - 154 str. Tam tikras žmonių susižinojimo ryšio priemonėmis
kontrolės galimybes ir taisykles taip pat nustato Operatyvinės veiklos
įstatymo 7 str. 4 dalis, 8 str. 1 dalis, 10 str.
4. Komentuojamas nusikaltimas daro žalą laisvam, nevaržomam
žmonių bendravimui, turinčiam konstitucinio lygmens garantijas.
5. Komentuojamame straipsnyje numatyta pagrindinė formalioji al-
ternatyvinius požymius turinti nusikaltimo sudėtis.
6. Nusikaltimo objektas - privataus žmonių bendravimo viešojo ryšio
priemonėmis tvarka ir slaptumas.
7. Komentuojamo nusikaltimo objektyviąją pusę sudaro neteisėtas
veikimas ar neveikimas, pažeidžiantis asmens susižinojimo neliečiamumą
įvairiais būdais, taip pat ir tokiais, kai perimamos paštu ar per pasiuntinių
paslaugos teikėją siunčiamos siuntos, siuntiniai, elektroninių ryšių tinklais
siunčiami pranešimai, jie fiksuojami ar stebimi, taip pat fiksuojami,
klausomi ar stebimi asmens pokalbiai šiais tinklais.
8. BK 166 str. numatytas susirašinėjimas, siuntų, pranešimų siunti-
mas bei pokalbiai elektroninių ryšių tinklais - tai pasikeitimas privataus
pobūdžio verbaline, vaizdine, daiktine ir pan. informacija tarp privačių
asmenų ar tokių asmenų ir įvairių kitų subjektų: įstaigų, organizacijų ir kt.
Ne privačių asmenų, bet kitokių subjektų - įmonių vadovų, valstybės
tarnautojų ir kt. tarpusavio profesinis susirašinėjimas, tarnybinis
bendravimas, oficialūs pokalbiai nėra komentuojamo straipsnio saugoma
socialinių santykių sritis.
9. Pasikeitimas privataus pobūdžio informacija galimas įvairiais
būdais: laiškais, banderolėmis, siuntiniais, telegramomis, faksogramo-
mis, elektroniniu paštu ir pan. Tačiau šie ryšiai tarp žmonių privalo būti
realizuojami per tokias paslaugas viešai teikiančias įstaigas (pašto, kur-
jerių tarnybas ir kt.), o ne naudojantis, pavyzdžiui, institucijos vidaus
tarnybinio ryšio priemonėmis, asmeninių patikėtinių, pažįstamų, atsi-
tiktinių asmenų paslaugomis ir pan.
 10. Komentuojamą nusikaltimą sudaro kaltininko elgesys, kuriuo
susirašinėjimas, pokalbiai ar kitoks žmonių susižinojimas kontroliuojamas
nesilaikant įstatymo numatytų taisyklių ir apribojimų. Tarkime, pašto
darbuotojas trečiajam asmeniui suteikia informaciją apie to ar kito piliečio
naudojimąsi pašto paslaugomis, sudaro galimybę peržiūrėti
korespondenciją ir 1.1. Teisėsaugos institucijų pareigūnas imasi ne-
sankcionuoto pokalbių telefonu, elektroninio pašto žinučių kontroliavimo,
įrašinėjimo, nevykdo pareigos grąžinti poėmiu gautus dokumentus,
sunaikinti turimus įrašus ir pan.
11. Slaptumo pažeidimas - susipažinimas su pašto siuntos turiniu,
pokalbio telefonu pasiklausymas, atitinkamų įrašų, išrašų, kopijų
padarymas, korespondencijos turinio atskleidimas tretiesiems asmenims ir
pan. Nuo tokių veiksmų atlikimo momento nusikaltimas laikomas baigtu.
12. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia,
kad neturėdamas jokio teisėto pagrindo ar leidimo pažeidžia žmonių su-
sižinojimo slaptumą ir nori tai daryti įvairiais motyvais: iš smalsumo,
pavydo, profesinių interesų ir kt. Jeigu tai daroma specialiais motyvais ar
tikslais, pavyzdžiui, vykdant užsienio valstybės žvalgybos užduotį arba
siekiant išgauti komercinę paslaptį, veiksmai kvalifikuotini kaip šnipinė-
jimas pagal BK 119 str. arba komercinis šnipinėjimas pagal BK 210 str.
13. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie
tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
Jeigu privataus asmens susižinojimo slaptumą pažeidžia valstybės
tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padė-
timi arba viršydamas įgaliojimus, veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų,
numatytų BK 166 ir 228 str., idealioji sutaptis.
14. Jeigu veikoje yra ne vien BK 166 str. numatyti požymiai, bet ir
atsakomybei pakankama BK 168 str. numatytų požymių visuma, taikytinas
vien pastarasis straipsnis. Vadovaujamasi taisykle, kad normoms
konkuruojant kaip dalis ir visuma, pirmenybė kvalifikuojant nusikalstamą
veiką teikiama platesnei normai, numatančiai nusikaltimo sudėtį,
atitinkančią ne kai kuriuos, bet visus padarytos veikos požymius.
15. BK 167 str. ir komentuojamo straipsnio santykis taip pat trak-
tuotinas pagal normų, konkuruojančių kaip visuma ir dalis, parinkimo
taisyklę. Slaptumo pažeidimas - vienas galimų neteisėto informacijos apie
asmens privatų gyvenimą rinkimo būdų, todėl kvalifikuojant padarytus
veiksmus pirmenybė teiktina tam iš šių dviejų konkuruojančių
 BK straipsnių, kuris tiksliau nusako padarytą nusikaltimą, t. y. jeigu
konstatuojama, kad yra ne tik pažeistas žmonių susižinojimo slaptumas,
bet kad tai padaryta renkant informaciją apie privatų asmens gyvenimą,
taikytinas BK 167 str., numatantis nusikaltimo sudėtį, atitinkančią visus
padarytos veikos požymius, o ne vien kai kuriuos iš jų.
16. Asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimas pagal BK
11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K
H str. komentarą).
17. Asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimas baudžiamas viešaisiais
darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu
iki dvejų metų.

167 Straipsnis. Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gy-

venimą rinkimas

1. Tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą,

baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. (Lietuvos Respublikos 2007 m.
birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin., 2007, Nr. 81- 3309) redakcija)

2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

1. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str., taip pat Tarptautinio

pilietinių ir politinių teisių pakto 17 str. draudžia kištis į privatų asmens
gyvenimą ir skelbia žmogaus teisę, remiantis įstatymu, gintis nuo tokio
kišimosi. Žmogaus teisę į jo privataus gyvenimo gerbimą taip pat įtvirtina
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. su tam
tikromis jo 2 dalyje numatytomis išlygomis. Tamprių sąsajų turi ir Konvencijos
10 str., ribojantis informacijos gavimą taip, kad būtų apsaugotos kitų asmenų
garbė ir teisės.
Privataus gyvenimo sampratos, kuri nėra griežtai apibrėžta, ir informacijos
apie ją klausimais Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija yra labai
gausi - svarbūs yra šio teismo sprendimai bylose X ir Y v. Nyderlandai,
Niemietz v. Vokietija, Stubbings ir kiti v. Jungtinė Karalystė, N. F. v. Italija,
Rotaru v. Rumunija, Leander v. Švedija, Halford v. Jungtinė Karalystė, P. G. ir
J. H. v. Jungtinė Karalystė ir kt.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 3 dalyje nustatyta, kad
informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu
teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Privataus gyvenimo
aiškinimo klausimais svarbus yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos
įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1
dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198 1 straipsnio 1 ir
2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Informacijos apie privatų
gyvenimą rinkimo aspektu svarbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų
įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos
Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2
straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m.
liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos operatyvinės
veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4
punkto, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio
20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d.
redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
3. Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas
daro žalą žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumui.
4. BK 167 str. numatyta formalioji nusikaltimo sudėtis.
5. Komentuojamo nusikaltimo objektas - žmogaus privataus
gyvenimo neliečiamumas.
6. Komentuojamo nusikaltimo dalykas - informacija, kurios turinį
sudaro žinios apie privatų žmogaus gyvenimą.
7. Nusikaltimo o bj e k ty vi oj i pusė straipsnio dispozicijoje
apibrėžiama kaip neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą
rinkimas.
8. BK 167 str. numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių
turinį atskleidžia ne vien baudžiamojo įstatymo tekstas, bet ir platesnis
teisinis jo kontekstas. Visų pirma privatų žmogaus gyvenimą saugo
civilinės teisės normos. CK 1.114 str. privatų žmogaus gyvenimą priskiria
asmeninėms neturtinėms teisėms ir vertybėms. Šio kodekso 2.23 str.
atskleidžia teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą turinį. Minėto
straipsnio 3 dalis specialiai išskiria draudimą rinkti informaciją apie
privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus.
9. Privatus žmogaus gyvenimas vyksta ne viešumoje, o tose srityse,
kur asmuo turi teisę pasilikti vienas ar su laisvai pasirinktais žmonė
 mis ir kur, be to asmens sutikimo, kitiems negalima kištis: tai vidiniai
asmens šeimos santykiai, jo lytinis, dvasinis, religinis gyvenimas, svei-
katos būklė, privatus susirašinėjimas, privatūs pokalbiai, kilmė, privati
kompiuteryje saugoma informacija ir 1.1. Taip pat šioms sritims priski-
riama tam tikra privatumo realizavimo erdvė: žmogaus būstas, jo žemės
valda, privačios veiklos patalpa (dailininko dirbtuvė, advokato biuras ir
kt.). Tokie privataus žmogaus gyvenimo sričių sąrašai yra tik pavyzdiniai,
tuo pačiu neišsamūs. Konkrečiu atveju jie būna netgi individualizuoti.
Antai žmogus turi teisę pats spręsti, ką ir kiek apie savo privatų
gyvenimąjis leidžia atskleisti viešai, pavyzdžiui, jis gali pasirinkti, nu-
rodyti savo telefono numerį telefono abonentų knygoje ar ne, atsakyti ar
ne į tą ar kitą anketos klausimą per gyventojų apklausas ir 1.1.
Privatus gyvenimas neapima dalykų, kurie yra viešai prieinami, skelbiami
žmogui sutinkant: gimimo data, lytis, išsilavinimas, specialybė, profesija,
šeiminė padėtis, turimas nekilnojamasis turtas, dalyvavimas įvairių organizacijų
veikloje, laisvalaikis ir pan.
10. Informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą rinkti draudžiama, išskyrus
atvejus, kai tą leidžia įstatymas ir motyvuotas kompetentingos institucijos
sprendimas. To nesant, informacijos rinkimas yra neteisėtas. Teisėtumo
kriterijus apibrėžia BPK 154, 160, 161 ir kt. str., taip pat Operatyvinės veiklos
įstatymo 6, 7, 8 ir kt. str.
11. Informacijos rinkimo būdų BK 167 str. nedetalizuoja. Tai visi įmanomi
tam skirti veikimo metodai: asmens sekimas, jo paties ar jo būsto bei privačios
valdos stebėjimas, pokalbių klausymasis, susirašinėjimo, kitų privačių
dokumentų kopijavimas, šaltinių, kuriuose yra informacijos apie žmogų
(sveikatą, įpročius ir pan.), rinkimas, studijavimas, sisteminimas, asmens
pažįstamų, jo giminaičių, bendradarbių apklausa, gaunamų žinių fiksavimas ir
kt. Tačiau neteisėto informacijos rinkimo nesudaro atvejai, kai žmogaus
paprašoma suteikti tam tikrų žinių apie privatų jo paties gyvenimą, jeigu tai
reikalinga stojant į tam tikrą tarnybą, norint įsigyti ginklą, vairuotojo teisių
pažymėjimą ir kt.
12. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo
renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Nesvarbu, pavyko
kaltininkui tokią informaciją gauti ar ne.
13. Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė - tyčia. Kaltininkas
suvokia, kad savo veiksmais renka informaciją apie kito žmogaus privatų
gyvenimą ir nori tai daryti. Motyvai gali būti įvairūs: smalsumas, pavydas,
savanaudiškumas, kerštas ir kt. Tačiau jeigu tai buvo daroma vykdant užsienio
valstybės žvalgybos užduotį, taikomas BK 119 str.
 14. Rinkimas žinių apie kitą žmogų tam, kad jomis pats kaltininkas
pasinaudotų darydamas smurtinius, turtinius ar kitokius sunkius ar labai sunkius
nusikaltimus: nužudymą, didelės vertės svetimo turto vagystę, plėšimą
panaudojant ginklą ir kt., kvalifikuojamas kaip rengimasis padaryti šiuos
nusikaltimus.
15. Rinkimas žinių siekiant suteikti pagalbą kitiems asmenims, darantiems
nusikalstamas veikas, kvalifikuotinas kaip idealioji sutaptis: pagal BK 167 str. ir
kaip padėjimas padaryti atitinkamą kitą nusikalstamą veiką.
16. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr.
BK 20 str. komentarą).
Jeigu neteisėtą informaciją apie privatų asmens gyvenimą renka valstybės
tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi
arba viršydamas įgaliojimus, veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų, numatytų
BK 167 ir 228 str., idealioji sutaptis.
17. Jeigu veikoje yra ne vien BK 167 str. numatyti požymiai, bet ir
atsakomybei pakankama BK 168 str. numatytų požymių visuma, taikomas vien
pastarasis straipsnis. Vadovaujamasi taisykle, kad normoms konkuruojant kaip
dalis ir visuma, pirmenybė kvalifikuojant nusikalstamą veiką teikiama platesnei
normai, numatančiai nusikaltimo sudėtį, atitinkančią ne kai kuriuos, bet visus
padarytos veikos požymius.
18. Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas pagal
BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr.
BK 11 str. komentarą).
19. Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu,
arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
168 straipsnis. Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyve-
nimą atskleidimas ar panaudojimas

1. Tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų

asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyve-
nimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos
arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas šio ko-
dekso 165-167 straipsniuose numatytą veiką,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
3. Už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju,
kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas,
ar prokuroro reikalavimas.

1. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str., taip pat Tarptautinio

pilietinių ir politinių teisių pakto 17 str. draudžia kištis į privatų asmens
gyvenimą ir skelbia žmogaus teisę, kurią suteikia įstatymas, gintis nuo tokio
kišimosi. Žmogaus teisę į jo privataus gyvenimo gerbimą taip pat įtvirtina
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. su tam
tikromis šio straipsnio 2 dalyje numatytomis išlygomis. Komentuojamam
straipsniui svarbus ir Konvencijos 10 str., kurio 2 dalis vienu iš faktorių, dėl
kurių informacijos skleidimas ribojamas, nurodo siekį apsaugoti kitų asmenų
garbę ar teises.
Šiais aspektais, be tų Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, kurie
kaip susiję su privataus gyvenimo apsauga nurodyti BK 167 str komentaro 1
punkte, reikšmingi yra ir sprendimai dėl informacijos skelbimo, priimti tokiose
bylose kaip, pavyzdžiui, Bergens Tilende ir kiti v. Norvegija ar Tammer v.
Estija.
2. Nuostatas, draudžiančias kištis į asmens privatų gyvenimą, įtvirtina ir
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 bei 25 str.
Jų interpretavimui svarbūs yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos
įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1
dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198 1 straipsnio 1 ir
2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“; 2002 m. spalio 23 d.
nutarimas „Dėl viešojo asmens privataus gyvenimo apsaugos ir žurnalisto teisės
neatskleisti informacijos šaltinio“; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas „Dėl
neskelb
tinos informacijos platinimo tvarkos“; 2006 m. birželio 15 d. nutarimas „Dėl
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d.
redakcija) 2 dalies, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalies,
182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalies, 183 straipsnio (2000 m.
rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalies, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d.
redakcija) 4 dalies, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalies
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
3. Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar
panaudojimas daro žalą žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumui.
4. BK 168 str. numato formaliąją alternatyvius požymius turinčią
nusikaltimo sudėtį.
5. Nusikaltimo objektas - žmogaus teisė į jo privataus gyvenimo
neliečiamumą.
6. Komentuojamo nusikaltimo dalykas - informacija, kurios turinį sudaro
žinios apie privatų žmogaus gyvenimą.
7. Komentuojamo nusikaltimo objektyvioji pusė - informacijos apie kito
žmogaus privatų gyvenimą, sužinotos dėl tarnybos, profesijos arba laikinos
užduoties atlikimo, arba surinktos BK 165, 166 ar 167 str. numatytomis
veikomis, viešas paskelbimas, pasinaudojimas ja ar jos panaudojimas kitų
asmenų labui neturint to žmogaus sutikimo.
8. Apie žmogaus privataus gyvenimo ir informacijos apie jį sampratą žr. B
K 167 str. komentaro 1, 2, 6, 8 ir 9 punktus.
9. Straipsnio dispozicijoje nurodoma, kad tam tikrą informaciją kaltininkas
gali gauti dviem būdais: a) jos sužinojimas dėl turimos tarnybos, profesijos ar
laikinos užduoties atlikimo; b) informacija renkama darant BK 165-167 str.
numatytus nusikaltimus. Sužinojimas nuo rinkimo skiriasi tuo, kad pirmuoju
atveju kaltininkas žinias apie kito žmogaus privatų gyvenimą gauna atlikdamas
savo darbą, antruoju - aktyviai ir nusikalstamai veikia specialiai tam, kad
surinktų informaciją apie privatų kito žmogaus gyvenimą.
10. I n for m a c i j o s sužinojimas dėl tarnybos reiš kia, kad atitinkamos
žinios patenka kaltininkui vien dėl to, kad jis užima tam tikras pareigas
valstybinėje ar kitokioje institucijoje. Žinios gali patekti, pavyzdžiui,
savivaldybės darbuotojui, tvarkančiam pašalpų klausimus, banko darbuotojui,
sprendžiančiam kredito išdavimo klausimus, nekilnojamojo turto agentūros
darbuotojui, užsiimančiam turto
vertinimu, pardavimu, keitimu ir pan., draudimo agentūros darbuotojui, sporto
klubo vadovui ir kt.
11. Informac ij os sužinojimas dėl profesijos - kai atitinkamos žinios
patenka kaltininkui dėl to, kad jis užsiima tam tikra profesine veikla. Žinių apie
privatų kitų žmonių gyvenimą gali gauti žurnalistai, advokatai, notarai,
auditoriai, gydytojai, dvasininkai, treneriai ir kt.
12. I n fo r m a c i j o s sužinojimas dėl laikinos už duoties atlikimo -
atitinkamos žinios patenka kaltininkui dėl to, kad jis laikinai atliko tam tikrą
darbą: dalyvavo bylos tyrimo veiksmuose kaip specialistas, kviestinis, atliko
praktiką justicijos įstaigoje, spaudos leidinio redakcijoje, archyve, gydymo
įstaigoje, buvo daiktų saugotojas pagal laikinosios pasaugos sutartį ir pan.
13. Apie informacijos rinkimą BK 165-167 str. numatytomis veikomis
plačiau žr. BK 165, 166, 167 str. komentarus.
14. Viešas informacijos apie privatų žmogaus gyvenimą paskelbimas - tai
tokios informacijos atskleidimas neapibrėžtam adresatų ratui panaudojant
spaudos, televizijos, radijo, kitų masinės informacijos priemonių galimybes, taip
pat kitokius viešus renginius - paskaitas, susitikimus su rinkėjais ir kt.
15. Pasinaudojimas informacija apie privatų kito žmogaus g y v e n i m ą -
tokios informacijos panaudojimas kaltininko savanaudiškais ar kitokiais
interesais, siekiant paveikti tą žmogų kaip esamą ar būsimą klientą, daryti įtaką
jo elgesiui, nugalėti jį konkurse, įterpti atitinkamas žinias rašant atsiminimus,
mokslinį ar kitokį veikalą ir kt.
16. P a n a u d o j i m a s informacijos kitų asmenų labu i - toks jos
realizavimas, kuris yra materialiai ar kitaip naudingas tretiesiems asmenims:
giminaičiams, paveldėtojams, konkurentams, priešininkams ir kt.
17. N e t ur ėj i m a s asmens sutikimo skelbti, pasinaudoti ar panaudoti
informaciją apie privatų jo gyvenimą - atvejai, kai tas žmogus nežino apie
kaltininko atitinkamus veiksmus arba, žinodamas apie pastarojo ketinimus bei
veiksmus, jiems nepritaria arba prieštarauja.
18. Komentuojamas nusikaltimas laikomas baigtu, atitinkamą informaciją
paskelbus, ja pasinaudojus pačiam kaltininkui arba panaudojus ją kitų asmenų
labui.
 19. Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė-tyčia. Kaltininkas
suvokia, kad tam tikrais įstatyme apibrėžtais uždraustais būdais gautą
informaciją apie kito žmogaus gyvenimą viešai paskelbia, ja pasinaudoja arba
panaudoja kitų asmenų labui savanaudiškais ar kitokiais motyvais ir nori tai
daryti.
20. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. B
K 20 str. komentarą).
Jeigu neteisėtą informaciją apie privatų asmens gyvenimą atskleidžia ar
panaudoja valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas
tarnybine padėtimi arba viršydamas įgaliojimus, veika kvalifikuojama kaip
nusikaltimų, numatytų BK 168 ir 228 str., idealioji sutaptis.
21. Jeigu padarytoje veikoje yra ir požymiai, nurodyti BK 165, 166 bei 167
str., veika kvalifikuojama vien pagal BK 168 str. Vadovaujamasi taisykle, kad
normoms konkuruojant kaip dalis ir visuma, pirmenybė kvalifikuojant
nusikalstamą veiką teikiama platesnei normai, numatančiai nusikaltimo sudėtį,
atitinkančią ne kai kuriuos, bet visus padarytos veikos požymius.
22. Įmanomi atvejai, kai kaltininkas šiame BK straipsnyje numatytus
veiksmus padaro siekdamas klastingu elgesiu privesti žmogų prie savižudybės,
jį terorizuoti, prievartauti turtą ir kt. Tokiais atvejais konkreti padaryta veika
sudaro nusikaltimų idealiąją sutaptį ir kvalifikuojama taikant du ar daugiau BK
Specialiosios dalies atitinkamų straipsnių.
23. BK 168 str. 3 dalyje nurodoma, kad už šiame straipsnyje numatytą
veiką asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusio asmens skundas ar jo
teisėto atstovo pareiškimas, arba prokuroro reikalavimas (apie tai plačiau žr.
BK 139 str. komentarą).
24. Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar
panaudojimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei
(apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
25. Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar
panaudojimas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės
apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
 XXV SKYRIUS
(169-1 71 straipsniai)
NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI
NUSIŽENGIMAI ASMENS
LYGIATEISIŠKUMUI IR SĄŽINĖS LAISVEI

169 straipsnis. Diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties,

kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės

Tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklau-
sančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės,
kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų
sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje,
socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios
žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves, baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu,
arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

1. Žmonių diskriminavimą draudžia nacionaliniai ir tarptautinės teisės

aktai. Juose pateiktų atitinkamų draudimų sąrašai ir formuluotės nėra visiškai
identiški, tačiau svarbiausiais aspektais kartojasi.
2. Tarptautiniuose aktuose šiai sričiai itin svarbūs yra Visuotinės žmogaus
teisių deklaracijos 1,2, 10, 16 ir kt. str., Tarptautinio ekonominių, socialinių ir
kultūrinių teisių pakto 2, 3, 7 ir kt. str., Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių
pakto 2, 3, 18, 24 ir kt. str.
Yra tarptautinių konvencijų, specialiai skirtų kovai prieš diskriminaciją. Tai
tarptautinės konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo
(„Valstybės žinios“, 1995, Nr. 76-1764, 1996, Nr. 21-549), dėl visų formų
rasinės diskriminacijos panaikinimo („Valstybės žinios“, 1998, Nr. 108-2954,
Nr. 108-2957), dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje
(„Valstybės žinios“, 1996, Nr. 28-677) ir kt.
3. Iš regioninių tarptautinės teisės aktų pažymėtina Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios 14 str. nurodoma, kad
naudojimasis šioje konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra
užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos,
kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės,
priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo
ar kitais pagrindais. Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose Rasmus- sen v.
Danija, Petrovic v. Austrija ir kt. nurodė, kad 14 str. sietinas tik su Konvencijoje
nurodytomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Šios srities jurisprudencija,
apimanti įvairius diskriminacijos aspektus, labai gausi, pavyzdžiui, sprendimai
bylose Lithgmv ir kiti v. Jungtinė Karalystė. Cha'are Shalom ve Tsedek v.
Prancūzija, Larkos v. Kipras, Magee v. Jungtinė Karalystė, Thlimmenos v.
Graikija, Hoffman v. Austrija, Sal- gueiro Da Silva Mouta v. Portugalija,
Sommerfeld v. Vokietija, Burg- hartz v. Šveicarija, Gaygusuz v. Austrija ir kt.
Nuo 2005 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Konvencijos protokolas Nr. 12,
išplečiantis apsaugą nuo diskriminacijos. Nors Lietuva kol kas nėra šio
protokolo dalyvė ir jo nuostatos dar neprivalomos, tačiau jos gali būti naudingos
BK 169 str. interpretuoti.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. įtvirtina principą, kad
žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Konstitucijos 25 str. 4 dalyje
nurodoma, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su
nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos,
prievartos bei diskriminacijos kurstymu, o 29 str. skelbiama, kad įstatymui,
teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės,
tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų
pagrindu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas diskriminacijos klausimais yra
pasisakęs ne viename nutarime, skirtuose įvairioms gyvenimo sritims. Glausčiau
ar plačiau jo pozicija išdėstyta, pavyzdžiui: 1999 m. spalio 21 d. nutarime „Dėl
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo
„Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“; 2000 m. birželio 13 d. nutarime „Dėl
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir
4 dalių, 15 straipsnio
1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34
straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, 35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio
2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“; 2001 m. balandžio 12 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos
ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punkto ir
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436
„Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“
patvirtintų Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių 14.9 ir 57.2 punktų atitikties
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
5. BK 169 str. numato sudėtingą, alternatyvius požymius turinčią
formaliąją nusikaltimo sudėtį.
 6. Komentuojamo nusikaltimo objektas - žmonių grupių ar joms
priklausančių individų teisės ir lygiateisiškumas, nepriklausomai nuo jų lyties,
seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties,
tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
7. Nusikaltimo objektyvioji pusė gali reikštis įvairiausiais veiksmais, todėl
išsamus jų išvardijimas neįmanomas. Tai gali būti tam tikrų diskriminuojančių
taisyklių ar tvarkos įvedimas priimant į darbą, partiją, sąjungą, viešą sporto
klubą, naudojantis viešuoju transportu ir 1.1. Taip pat tai gali būti atskiro
žmogaus diskriminavimas apribojant jo teises: pažeminant pareigose, baudžiant,
atsisakant priimti į organizaciją, mokymo įstaigą, įleisti į viešojo maitinimo
įmonę, renginį, aptarnauti ir pan. arba jį diskriminuojant tuo, kad kitiems
asmenims teikiamos privilegijos karjeroje, keliant kvalifikaciją ir kt.
8. Straipsnio dispozicija tik pavyzdiniu sąrašu ir plačiomis sąvokomis
nurodo tas sritis, kuriose gali būti siekiama sutrukdyti žmonių grupei ar
individui dalyvauti: tai politinė, ekonominė, socialinė, kultūrinė, darbo, taip pat
kita veikla. Pastarajai gali būti priskiriama mokslinė, pedagoginė, sportinė ir
pan. veikla, jeigu ji nėra darbo ar kitų konkrečiai įvardintų socialinių santykių
srityje. Tokia redakcija reiškia, kad įstatymas draudžia trukdyti įgyvendinti
žmonių grupės ar atskiro žmogaus lygias teises dalyvauti bet kokioje legalioje
viešą pobūdį turinčioje veikloje. Tačiau draudimas, numatytas BK 169 str.,
neapima privataus gyvenimo, kuriame kiekvienas yra laisvas elgtis savo
nuožiūra. Privatus asmuo, pasirinkdamas draugus, pašnekovus, kviesdamas
svečius ir pan. gali vadovautis ir kitokiais kriterijais: tautinėmis simpatijomis,
seksualine orientacija, išpažįstamu tikėjimu ir pan. Tai ne teisės, bet moralės
sritis.
Straipsnio dispozicijoje kaip alternatyva nurodomi veiksmai, kuriais
siekiama sutrukdyti, t. y. atimti, arba suvaržyti, t. y. apriboti tam tikros žmonių
grupės ar jai priklausančio asmens teises bei laisves. Joks, net ir pavyzdinis, šių
teisių bei laisvių sąrašas nėra pateikiamas. Pagal tekstą darytina išvada, kad tai
yra tam tikros teisės ir laisvės, kurias atitinkamos žmonių grupės ar joms
priklausantys individai turi, tačiau kurios nebūtinai yra lygios kitų žmonių
grupių ar joms priklausančių asmenų teisėms bei laisvėms.
9. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė siejasi su BK 170 str. 1 dalies
dispozicijoje esančiu kurstymu diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį
asmenį. Šiuo aspektu BK 169 str. ir 170 str. 1 dalyje numatytų normų santykio
klausimas spręstinas pagal nusistovėjusią baudžiamosios teisės bendrosios ir
specialiosios normų konkurencijos įveikimo
taisyklę. Kurstymas diskriminuoti kvalifikuojamas ne pagal BK 24 str. 5 dalį ir
169 str., bet pagal BK 170 str. 1 dalį kaip numatančią specialiąją normą.
10. Nusikaltimas yra baigtas atlikus tam tikrus diskriminavimo
veiksmus. Padariniai įstatyme nėra numatyti, todėl nebūtina, kad ati-
tinkamais veiksmais diskriminuojamas žmogus ar žmonių grupė būtų
netekusi galimybės įgyvendinti savo teises ir laisves.
11. BK 169 str. netaikomas, kai tam tikra žmonių grupė ar jai pri-
klausantis asmuo diskriminuojami neveikimu. Kai kuriais iš tokių atvejų
yra pagrindas taikyti kitą BK str. Pavyzdžiui, BK 144 str. taikytinas, kai,
esant kitiems būtiniems požymiams, kaltininkas tautybės, tikėjimo ar tam
tikru kitu motyvu palieka žmogų pavojingoje jo gyvybei būklėje.
12. Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė - tyčia.
Kaltininkas suvokia, kad veiksmais, sudarančiais komentuojamo
nusikaltimo objektyviąją pusę, diskriminuoja žmonių grupę ar jai pri-
klausantį asmenį dėl bent vienos iš jų turimų ir BK 169 str. dispozicijoje
konkrečiai įvardintų savybių: lyties, seksualinės orientacijos, rasės,
tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar
pažiūrų. Be to, tokiais veiksmais jis siekia sutrukdyti ar suvaržyti žmonių
grupės ar jai priklausančio individo lygių su kitais teisių ir laisvių
įgyvendinimą.
13. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti valstybės
tarnautojas ar jam prilygintas kitas pakaltinamas asmuo, taip pat privatus
asmuo, kai jis vykdo tam tikras funkcijas. Tai gali būti darbdavys,
visuomeninės institucijos vadovas ar narys, gydytojas, advokatas,
pardavėjas, padavėjas, autobuso, taksi vairuotojas, bilietų kontrolierius,
durininkas ir kt.
Jeigu žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį diskriminuoja valstybės
tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padė-
timi arba viršydamas įgaliojimus, veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų,
numatytų BK 169 ir 228 str., idealioji sutaptis.
14. Diskriminavimas paprastai apima lengvesnes už jį nusikalstamas
veikas, pavyzdžiui, įžeidimą, numatytą BK 155 str. Tačiau jeigu veikos
negalima tiksliai kvalifikuoti parinkus tik kurį nors vieną BK specialiosios
dalies straipsnį, neapimantį visų kvalifikavimui reikšmingų veikos
požymių, taikomos nusikalstamų veikų idealiosios sutapties taisyklės. Šią
sutaptį sudaro atvejai, kai, pavyzdžiui, kaltininkas, siekdamas sužlugdyti
tam tikros tautybės asmenų verslą, užsiima komerciniu šnipinėjimu (BK
210 str.), turto prievartavimu (BK 181 str.) ir 1.1.
 15. Nusikalstamas žmonių grupių ar joms priklausančio asmens dis-
kriminavimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei
(apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
16. Nusikalstamas žmonių grupių ar joms priklausančio asmens dis-
kriminavimas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės
apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

170 Straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę,

religinę ar kitokią žmonių grupę

1. Tas, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuo-

menės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar
kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties,
seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės
padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe
ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės,
tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar
pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki trejų metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

1. Komentuojamas straipsnis remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos

25 str. 4 dalyje įtvirtinta konstitucine nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir
skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės,
rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos
kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
2. Nustatant leistinos saviraiškos ribą, kurią peržengus valstybė gali
reaguoti, taip pat ir taikydama sankcijas, labai svarbios yra Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 bei 14 str. nuostatos. Konvencijos
10 str. 2 dalyje numatyta, kad naudojimasis saviraiškos laisve gali būti
priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias
nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės
saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią
viešosios tvarkos pažei
dimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų
asmenų garbę bei teises ir 1.1.
Šiais aspektais Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija yra labai
gausi. Pažymėtini jo sprendimai bylose Prager ir Oberschlick v. Austrija
(1995), Handyside v. Jungtinė Karalystė, Lingens v. Austrija, Oberschlick v.
Austrija (1997) ir kt. Rasinės, tautinės diskriminacijos propagavimo aspektu
svarbus sprendimas byloje Kuhnen v. Vokietija, tikėjimo aspektu - byloje
Hoffinann v. Austrija, seksualinės orientacijos aspektu - byloje Salgueiro Da
Silva Mouta v. Portugalija, tautybės aspektu - byloje Gaygusuz v. Austrija ir
1.1.
3. Komentuojamo straipsnio 1 dalis numato pagrindinę, o 2 dalis
- kvalifikuotą nusikaltimo sudėtis. Šios nusikaltimų sudėtys yra formaliosios,
sudėtingos, turinčios alternatyvinius požymius.
4. Nusikaltimo objektas - žmonių grupių, susidariusių lyties, seksualinės
orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo,
įsitikinimų ar pažiūrų bendrumo pagrindu, taip pat tokioms grupėms
priklausančių individų teisės ir laisvės, jų saugumas ir lygiateisiškumas su kitais
žmonėmis.
5. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatytos šio nusikaltimo pa-
grindinės sudėties objektyviąją pusę sudaro aktyvūs veiksmai
- tam tikro turinio vieši pareiškimai neapibrėžtam asmenų ratui. Juose privalo
būti pateikiamos specialiai, šališkai, neobjektyviai parinktos ir išdėstytos žinios,
nuomonės, faktai, vertinimai, išvados ir pan., išreiškiančios kraštutinai
neigiamą, niekinantį, žeminantį veikiančio asmens nusistatymą prieš tam tikras
įstatyme apibrėžtas žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis. Vieši
pareiškimai skiriami tam, kad adresatas - neapibrėžtas žmonių ratas - būtų
atitinkamai nuteikiamas ir skatinamas perimti tokį neigiamą nusistatymą. Vieši
pareiškimai daromi žodžiu (viešos paskaitos, diskusijos, dalyvavimas
konferencijose ir kt.), raštu (platinimas lapelių, plakatų, siuntinėjimas laiškų,
interneto žinučių ir pan.) ar per masines informavimo priemones: spaudos
leidinius, radiją, televiziją.
Apie kurstymo sampratą plačiau žr. BK 24 str 5 dalies komentarą.
Atsakomybei pakanka bent vieno iš šių veiksmų, nors kaltininko
veiksmuose jų gali būti ir daugiau.
6. Kvalifikuotos šio nusikaltimo sudėties, numatytos komentuojamo
straipsnio 2 dalyje, objektyvioji pusė įgyvendinama viešu kurstymu smurtauti ar
fiziškai susidoroti su tam tikra žmonių grupe ar individu, tokios veiklos
finansavimu ar kitokia materialia parama jai.
 7. Apie viešumo sampratą plačiau žr. B K 122, 127, 155 ir kitų straipsnių
komentarus. Neviešas konkretaus asmens ar asmenų kursty mas daryti
komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus, esant būtiniems
požymiams, gali būti kvalifikuojamas kaip rengimasis padaryti atitinkamą
sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba kaip organizacinė veikla, kuria siekiama,
kad būtų padarytas konkretus nusikaltimas.
8. Kurstymas smurtauti ar fiziškai susidoroti - lenkimas žmones mušti,
kankinti, žaloti, žudyti ir pan. Šį požymį gali sudaryti ir kurstymas apriboti
žmonių judėjimo laisvę (prievarta neleisti išlipti ar įlipti į transporto priemonę
ir 1.1.), juos pažeminti jėga išrengiant, ištepliojant rūbus ar kūną ir pan.
9. Tokios veiklos finansavimas ar kitoks materialus rėmimas - piniginės
išmokos būsimo, daromo ar padaryto smurtavimo ar fizinio susidorojimo
kaltininkams, suteikimas jiems transporto priemonių, kitokios technikos, patalpų
ir pan.
Finansinė ar kitokia materialinė parama, tiesiogiai teikiama ne minėtai
veiklai, bet viešam kurstymui ją daryti, kvalifikuojama kaip bendrininkavimas
kurstant smurtauti ar fiziškai susidoroti.
10. Nusikaltimas, kvalifikuojamas tiek pagal komentuojamo straips nio 1
dalį, tiek pagal 2 dalį, yra baigtas nuo viešo atitinkamų pareiškimų ar raginimų
paskelbimo, nepriklausomai nuo padarinių. Neturi reikšmės, kiek žmonių buvo
kurstoma, kokį poveikį tai turėjo kurstomie siems: ar jie atmetė kurstymus, ar
liko jiems indiferentiški, ar darė tai, dėl ko buvo kurstomi.
11. Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė - visais atvejais tik
tyčia. Kaltininkas, darantis šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, suvokia,
kad savo viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar per masinės informacijos
priemonę tyčiojasi, niekina, skatina neapkęsti arba kursto diskriminuoti tam
tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, ir nori tai daryti. Dėl kokių
motyvų jis tai daro, atsakomybei reikšmės neturi. Straipsnio 2 dalyje numatyto
nusikaltimo subjektyvioji pusė interpretuotina analogiškai, kartu atsižvelgiant
įjos turinio skirtumus, kuriuos nulemia veiksmų, sudarančių objektyviąją pusę,
specifika.
12. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. B
K 20 str. komentarą).
Jeigu komentuojamame straipsnyje numatytą nusikaltimą daro valstybės
tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine
padėtimi arba viršydamas įgaliojimus, veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų,
numatytų BK 170 ir 228 str., idealioji sutaptis.
13. Jeigu padarytoje veikoje, be šiame straipsnyje numatytų požymių,
yra dar ir tokių, kurie rodo, kad kaltininkas ją darė dalyvaudamas
persekiojant žmonių grupę dėl rasinių, nacionalinių ir pan. motyvų, tuo
įgyvendindamas valstybės ar organizacijos politiką, taikytinas sunkesnį
nusikaltimą - tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis - nu-
matantis BK 100 str.
14. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kito-
kią žmonių grupę pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikal-
timų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
15. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar ki-
tokią žmonių grupę pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamas bauda arba
laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų, o
pagal 2 dalį - bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki trejų metų.

171 straipsnis. Trukdymas atlikti religines apeigas ar religines

iškilmes

Tas, kas necenzūriniais žodžiais, įžūliais veiksmais, grasinimais, paty-

čiomis ar kitais nepadoriais veiksmais sutrikdė valstybės pripažintos
religinės bendruomenės ar bendrijos pamaldas ar kitas apeigas arba
iškilmes, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu.

1. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 str., be kitų, skelbia ir

religijos laisvę, kurios svarbus komponentas - kiekvieno žmogaus
galėjimas praktikuoti tikėjimą laikant pamaldas bei atliekant apeigas.
Panašių, tik daugiau išplėtotų normų taip pat yra Tarptautinio pilietinių ir
politinių teisių pakto 18 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 9 str. Religijos laisvės klausimu svarbūs Europos
Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Kokkinakis v. Graikija, Be-
sarabijos metropolijos bažnyčia ir kiti v. Moldavija ir kt.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 str. yra įtvirtinta, kad ti-
kėjimo laisvė nevaržoma. Kiekvienas žmogus, ją įgyvendindamas, turi
teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, atlikinėti religines
apeigas ir kt. Si laisvė gali būti apribojama tik įstatymu ir tik
 esant būtinybei garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių
sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Šiais
aspektais yra svarbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000
m. birželio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo
1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straipsnio
1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34
straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, 35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio
2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“, taip pat 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas dėl šio nutarimo
motyvuojamosios dalies I skyriaus 6 punkto išaiškinimo.
3. Trukdymas atlikti religines apeigas ar religines iškilmes varžo žmogaus
konstitucinę teisę laisvai išpažinti savąją religiją arba tikėjimą, atliekant jam
būdingas religines apeigas, dalyvaujant religinėse iškilmėse.
4. Komentuojamo straipsnio dispozicija numato sudėtingą materialiąją
baudžiamojo nusižengimo sudėtį, turinčią alternatyvių požymių.
5. Baudžiamojo nusižengimo obj ektas - valstybės pripažintos religinės
bendruomenės ar bendrijos bei joms priklausančių individų teisė laisvai
dalyvauti jų išpažįstamo tikėjimo pamaldose, kitose apeigose ar iškilmėse.
6. Komentuojamos veikos objektyvioji pusė straipsnio dispozicijoje
apibrėžiama kaip valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos
rengiamų pamaldų, kitų apeigų arba iškilmių sutrikdymas necenzūriniais
žodžiais, įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ar kitokiais nepadoriais
veiksmais.
7. Ar religinė bendruomenė ar bendrija yra pripažinta valstybės,
sprendžiama pagal atitinkamus norminius teisės aktus. Svarbiausias šios srities
norminis teisės aktas yra Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas
(„Valstybės žinios“, 1995, Nr. 89-1985; 1997. Nr. 66-1618; 2000, Nr. 40-1115;
2006, Nr. 144-5463).
8. Pagal minėto įstatymo 4 str. 1 dalį religinė bendruomenė apibrėžiama
kaip asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Religine
bendruomene gali būti ir tos pačios religinės bendrijos vietinis padalinys.
9. Pagal minėto įstatymo 4 str. 2 dalį religinės bendrijos yra bažnyčių ir
tolygių religinių organizacijų - bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios
religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau nei dvi religinės
bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę.
 10. Lietuvos valstybė pripažįsta devynias tradicines Lietuvoje eg-
zistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų,
graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų,
ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.
Kitų, netradicinių religinių bendrijų pripažinimo tvarką nustato Religinių
bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 str.
11. Komentuojamo straipsnio dispozicijoje kaip tam tikri požymiai
yra numatytos pamaldos ar kitos apeigos arba iškilmės. Tai mišios,
krikšto, sutuoktuvių apeigos, eitynės ir pan. Šie požymiai Religinių
bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 str. yra įvardinti kaip religinės ap-
eigos bei kulto ceremonijos. Jos laisvai atliekamos kulto pastatuose ir
aplink juos, piliečių namuose ir butuose, šarvojimo patalpose, kapinėse ir
krematoriumuose. Tikinčiųjų prašymu tokios apeigos ligoninėse, so-
cialinio aprūpinimo pensionatuose, laisvės atėmimo vietose atliekamos
suderinus su šių įstaigų vadovybe. Kariškiams tokią galimybę sudaro
karinių dalinių vadovybė statutų numatyta tvarka. Valstybinėse švietimo ir
auklėjimo įstaigose tokių apeigų galimybė numatyta tiek, kiek jose
dalyvaujama laisvu apsisprendimu ir kiek tai neprieštarauja pasaulietinės
mokyklos sampratai.
12. Atsakomybė pagal komentuojamą straipsnį atsiranda tuo atveju,
jeigu religinės apeigos ar iškilmės yra sutrikdomos tam tikrais vertinamąjį
pobūdį turinčiais negatyviais, destruktyviais veiksmais. Jų sąrašas yra tik
pavyzdinis, t. y. neišsamus. Tai necenzūriniai žodžiai, įžūlūs veiksmai,
grasinimai, patyčios, kitokie nepadorūs veiksmai.
13. Įstatymas nustato, kad atsakomybė už tokius veiksmus galima tik
kai dėl jų atsiranda tam tikri padariniai - atitinkamų apeigų sutrikdymas.
Juo laikytinos priverstinės pertraukos atliekant apeigas ar iškilmes,
atėmimas galimybės jas tęsti ir pan. Atsiradus tokiems padariniams,
baudžiamasis nusižengimas yra baigtas.
14. Komentuojamo baudžiamojo nusižengimo subjektyvioji pusė -
tiesioginė ar netiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad per religines
apeigas ar iškilmes jų dalyvių aplinkoje prieš juos vartoja necenzūrinius
žodžius, įžūliai elgiasi, jiems grasina, iš jų tyčiojasi ar jų atžvilgiu elgiasi
nepadoriai ir bet kuriuo atveju nori tai daryti, tiek siekdamas sutrikdyti
apeigas ar iškilmes, tiek specialiai tokių padarinių nesiekdamas, tačiau
sąmoningai leisdamas jiems atsirasti.
15. Komentuojamo baudžiamojo nusižengimo subjektu gali būti
pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo. Jeigu valstybės
tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai pagal pavojingumo
pobūdį ir laipsnį atitinka dar ir BK 228 str. numatyto nusikaltimo sudėtį, jų
padaryta veika kvalifikuojama kaip BK 171 ir 228 str. numatytų
nusikalstamų veikų idealioji sutaptis.
16. Kaltininko veiksmų motyvacija, kitos veiksmų ypatybės ir at-
siradę padariniai gali sukelti baudžiamosios teisės normų konkurenciją.
Pavyzdžiui, jeigu sutrikdomos viešos religinės iškilmės, kuriose dalyvauja
ar jas stebi daugiau žmonių, kartais - kai pažeista viešoji tvarka - padaryta
veika gali būti kvalifikuojama pagal griežtesnę atsakomybę numatančią
BK 284 str. 1 dalį. Šio straipsnio 2 dalis turi tokią pačią sankciją, kaip ir
171 str., tačiau pastarojo atžvilgiu įtvirtina bendresnę normą. Normoms
konkuruojant, pirmenybė teiktina specialiajai normai. Vadovaujantis šia
taisykle veika gali būti kvalifikuojama ir tuomet, kai, pavyzdžiui,
sutrikdoma laidotuvių, organizuojamų pagal bažnytinius kanonus, rimtis.
Iš religinių apeigų BK 313 str. netiesiogiai išskiria būtent laidotuvių
apeigas. Jas sutrukdžius siekiant paniekinti mirusįjį ar jo artimuosius,
atsakomybė iškyla ne pagal BK 171 str., bet pagal specialiąją normą
numatantį BK 313 str.
17. Tais atvejais, kai religinių apeigų sutrikdymas padaromas ne vien
BK 171 str. numatytais kaltininko veiksmais arba kai sukeliami dar ir tokie
padariniai, kurių atsiradimas užtraukia griežtesnę atsakomybę, veikos
kvalifikuojamos pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles. Pavyzdžiui,
jeigu įžūliais veiksmais sunaikinamas ar sugadinamas religinių apeigų ar
iškilmių ceremonijoje naudojamas atitinkamos vertės turtas, be BK 171
str., taikomas ir BK 187 str.
18. Trukdymas atlikti religines apeigas ar religines iškilmes bau-
džiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba
areštu.
 XXVI SKYRIUS
(172-175 straipsniai)
NUSIKALTIMAI ASMENŲ RINKIMŲ TEISĖMS
IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO,
SEIMO, EUROPOS PARLAMENTO BEI
SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ
AR REFERENDUMŲ TVARKAI
(Sky riaus pavadinimas - Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstaty mo Nr. X-1233.
įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žiu.. 2007. Nr. 81-3309) redakcija)

172 straipsnis. Trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo

teise

Tas, kas naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba ap-

gaulės būdu trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam
arba dalyvauti referendume,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
(Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin..
2007. Nr. 81-3309) redakcija)

1. Demokratinė visuomenė ir valstybė pripažįsta ir gina jų egzista-

vimui svarbiausias vertybes, kurioms priskiriami valdžios rinkimų bei
referendumo institutai. Tokia nuostata įtvirtinta universaliuosiuose ir
regioniniuose tarptautinės teisės šaltiniuose, taip pat Lietuvos naciona-
liniuose teisės norminiuose aktuose.
2. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 str. skelbia, kad kie-
kvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek
per laisvai išrinktus atstovus, o liaudies valia, kuri yra valstybinės valdžios
pagrindas, turi būti išreiškiama tiesioginiuose rinkimuose, kurie turi vykti
periodiškai, kai yra visuotinė ir lygi rinkimų teisė ir slaptas balsavimas
arba kitos lygiavertės procedūros, garantuojančios balsavimo teisę.
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 str. numato, kad
kiekvienas pilietis, be jokios diskriminacijos ir nepagrįstų apribojimų, turi
teisę ir galimybę dalyvauti valdant valstybę tiek tiesiogiai, tiek per laisvai
išrinktus atstovus, balsuoti ir būti išrinktas periodiškai rengiamuose
teisinguose rinkimuose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu
balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą.
 3. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pir-
mojo protokolo 3 str. numatyta, jog susitariančiosios šalys įsipareigoja
priimtinais terminais organizuoti laisvus rinkimus su slaptu balsavimu,
kad būtų sudaromos sąlygos, garantuojančios žmonių laisvę renkant
įstatymų leidžiamąją valdžią. Šiuo aspektu svarbūs Europos Žmogaus
Teisių Teismo sprendimai bylose Mathieu-Mohin v. Belgija, Gitonas ir
kiti v. Graikija, Labita v. Italija ir kt.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje net dvi dešimtys straipsnių
tiesiogiai mini ir reglamentuoja rinkimų bei referendumo klausimus.
Konstitucijos 33 str. nustato, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo
šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Ši
konstitucinė teisė realizuojama dalyvaujant Seimo, Prezidento, savival-
dybių tarybų rinkimuose, referendumuose, tam tikru mastu - ir Europos
Parlamento rinkimuose.
Šiuo aspektu pažymėtini Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
1994 m. gruodžio 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1994 m.
liepos 4 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos
Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ įgyvendinimo
tvarkos ir Seimo 1994 m. liepos 12 d. nutarimas „Dėl referendumo dėl
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų
indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų paskelbimo“ atitikimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“; 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas
„Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 1' straipsnio
(2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės
4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“; 2007 m.
vasario 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų
rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) I dalies
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“; taip pat 1996 m. lapkričio
23 d. išvada „Dėl Respublikos Prezidento paklausimų, ar per Seimo narių
rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų
įstatymas“, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada „Dėl Lietuvos Respublikos
Prezidento paklausimo, ar per 2004 m. Lietuvos Respublikos Seimo
rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų
įstatymas“, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos
Seimo rinkimų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d.
redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
5. BK 172 str. apibrėžia ir uždraudžia nusikaltimus, kuriais atimamos
ar varžomos Lietuvos Respublikos piliečių (tam tikru mastu - ir kitų
gyventojų) turimos Konstitucijos garantuotos teisės dalyvauti formuojant
šių asmenų renkamas valdžios institucijas bei sprendžiant svarbiausius
Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimus.
 6. Komentuojamas straipsnis gali būti taikomas tik atsižvelgiant į
ATPK nuostatas, skirtas rinkimų bei referendumų apsaugai. Vertinant
padarytas veikas pagal jų pavojingumo pobūdį ir laipsnį ypač svarbūs
ATPK 2072, 2077 str.
7. BK 172 str. yra numatyta formalioji nusikaltimo sudėtis, turinti
alternatyvius požymius.
8. Nusikaltimo objektas - Lietuvos Respublikos piliečių (ir kitų pagal
įstatymą atitinkamas teises turinčių asmenų) teisės dalyvauti valstybinės
valdžios institucijų, taip pat Europos Parlamento rinkimuose ir
referendumuose.
9. Nusikaltimo objektyvioj i pusė straipsnio dispozicijoje apibrėžiama
kaip trukdymas asmeniui naudojant psichinę prievartą, papirkimą arba
apgaulę, realizuoti jo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti
referendume. Savivaldybių tarybų bei Europos Parlamento rinkimuose gali
dalyvauti ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir tam tikri asmenys,
neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pažymėtina, kad straipsnio dispozicija neapima atvejų, kai trukdoma
jau išrinktiems į atitinkamas institucijas piliečiams (asmenims) dalyvauti
toliau šias institucijas formuojant, renkant jų vadovybę ir pan.
10. Pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise gali būti trukdoma tik
asmenims, turintiems tokią teisę. Ją, kaip numato Konstitucija ir kiti
įstatymai, turi tam tikra Lietuvos Respublikos piliečių ir nuolatinių gy-
ventojų dalis.
11. Apie Lietuvos Respublikos piliečio sampratą plačiau žr. BK 5 str.
komentarą. Nuolatinio savivaldybės gyventojo sampratą nustato
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 str. 6 dalis.
12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. numato, kad rinkimų
teisę turi tie piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Teisę
būti išrinktam nustato Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Rinkimuose
nedalyvauja piliečiai, teismo pripažinti neveiksniais.
Konstitucijos 9 str. numato, kad reikalauti, jog būtų skelbiamas
referendumas, turi teisę ne mažiau nei 300 tūkstančių piliečių, turinčių
rinkimų teisę.
13. Rinkimų ir referendumo teisės reglamentuojamos atitinkamuose
įstatymuose. Tai Referendumo įstatymas („Valstybės žinios“, 2002, Nr.
64- 2570; 2003, Nr. 21-874; 2008, Nr. 50-1838), įsigaliojęs nuo 2003 m.
sausio 1 d., taip pat 1992 m. liepos 9 d. (2000 m. liepos 18 d. redakcija)
Seimo rinkimų įstatymas („Valstybės žinios“, 1992, Nr. 22-635; 2000, Nr.
59-1760; 2005, Nr. 143-5171; 2008, Nr. 50-1839), 1992 m. gruodžio 22 d.
Prezidento rinkimų įstatymas („Valstybės žinios“, 1993, Nr. 2-29, Nr. 4-
78; 1994, Nr. 89-1720; 1996, Nr. 100-2256; 1997, Nr. 93-2325, Nr. 98-
2477, Nr. 108-2739; 1999, Nr. 19-514, Nr. 33-953; 2000, Nr. 85-2576 ir
kt.; naujoji šio įstatymo redakcija - „Valstybės žinios“, 2008, Nr. 71-
2721), 1994 m. liepos 7 d. (1999 m. spalio 19 d. redakcija) Savivaldybių
tarybų rinkimų įstatymas („Valstybės žinios“, 1999, Nr. 93-2710; 2000,
Nr. 84-2532 ir kt.), ypač naujoji šio įstatymo redakcija - („Valstybės
žinios“, 2006, Nr. 143-5445; 2007, Nr. 8-320); 2003 m. lapkričio 20 d.
Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas („Valstybės žinios“, 2003, Nr.
115-5192; 2008, Nr. 59-2202).
14. Pagal Konstituciją ir įstatymus aktyviąją rinkimų teisę - teisę
rinkti ir dalyvauti referendume turi Lietuvos Respublikos piliečiai, ku-
riems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, išskyrus pripažintus teismo
neveiksniais. Be to, teisę rinkti savivaldybės tarybos narius turi ir kiti
nuolatiniai to paties amžiaus šios savivaldybės gyventojai. Dalyvauti
rinkimuose į Europos Parlamentą, be Lietuvos Respublikos piliečių, gali ir
nuolat Lietuvoje gyvenantys kitų Europos Sąjungos valstybių narių
piliečiai.
15. Pasyvioji rinkimų teisė - teisė būti išrinktu - sureguliuota detaliau,
numatant tam tikrų papildomų reikalavimų piliečiams, turintiems
aktyviąją rinkimų teisę. Pasyviosios rinkimų teisės turinys Seimo, Pre-
zidento, savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento rinkimams šiek tiek
skiriasi.
16. Teisę būti išrinktu į Seimą turi Lietuvos Respublikos pilietis,
kuris nėra susijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų
dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Į Seimą
negali būti renkami ne tik neveiksnūs, bet ir nepakaltinami piliečiai, taip
pat tie, kurie nėra baigę atlikti karo tarnybos, kriminalinės bausmės už
padarytą nusikaltimą ir kt.
17. Lietuvos Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos
Respublikos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus
gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip
keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Tas pats
asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du
kartus iš eilės.
18. Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios
savivaldybės gyventojas, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 20
metų. Į tarybą negali būti renkami neveiksnūs, nepakaltinami asmenys,
užsieniečiai, kurių pasyvioji rinkimų teisė yra apribota toje valstybėje,
kurios piliečiai jie yra, taip pat asmenys, nebaigę atlikti karo ar al-
ternatyvios tarnybos prievolės, tarnybos statutinėse institucijose ir kt.
 19. Reikalavimai kandidatams į Europos Parlamentą išdėstyti Lie-
tuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 3 str., 37 str. 2
dalyje, 38 str. 3 dalyje, 93 str. Juose yra specifinių nuostatų, susijusių su
kitų ES valstybių narių piliečių bendradarbiavimu su specialiosiomis
tarnybomis, jų nuteisimu už nusikaltimus ir kt.
20. Trukdymas asmeniui realizuoti jo turimą teisę rinkti, būti išrink-
tam arba dalyvauti referendume yra tada, kai veikiant tam tikru būdu bent
vienam tokią teisę turinčiam asmeniui visiškai neleidžiama ja pasinaudoti
arba šios teisės įgyvendinimas apsunkinamas. Kliūtys gali būti sudaromos
rinkėjų neinformuojant apie rinkimus, susitikimus su kandidatais, rinkimų
vietą, laiką, neleidžiant atvykti balsuoti, neužtikrinant balsavimo slaptumo
ir kt. Kandidatams gali būti kliudoma iškelti savo kandidatūrą, organizuoti
rinkimų agitaciją, susitikti su rinkėjais ir pan. Referendumo atveju galimi
klaidinimai dėl sprendžiamų klausimų svarbos, referendumo socialinių bei
politinių padarinių ir pan.
21. Komentuojamo straipsnio dispozicijoje yra išvardinti trys truk-
dymo įgyvendinti rinkimų ar referendumo teisę būdai: psichinės prievartos
naudojimas, papirkimas, apgaulė. Atsakomybei pakanka panaudoti bent
vieną šių būdų. Jie gali būti naudojami ir tiesiogiai prieš patį norimą
paveikti rinkėją, ir netiesiogiai - prieš kitus pastarąjį galinčius paveikti
asmenis: jo šeimos narius, artimuosius giminaičius ir kt.
22. Apie psichinės prievartos naudojimo sampratą plačiau žr. BK
145, 148, 151 ir kitų straipsnių komentarus. Kartu būtina atsižvelgti į šio
požymio turinio specifiką, nes prievarta yra susijusi būtent su rinkimų ir
referendumo teisės įgyvendinimu.
23. Nors šiame straipsnyje numatytas papirkimas kaip tam tikras
veiksmas iš dalies atitinka numatytą BK 227 str. papirkimą, tačiau turi ir
savo ypatybių. Pagal komentuojamą straipsnį papirkimu laikomas rinkėjo,
kandidato į tam tikras renkamas pareigas ar referendumo dalyvio
palenkimas už jam pačiam ar kitiems asmenims duodamus ar žadamus
pinigus ar kitokias materialines vertybes bei tokio pobūdžio paslaugas ar
lengvatas atsisakyti pasinaudoti turima teise rinkti, balotiruotis
rinkimuose, susitikti su rinkėjais, naudojantis šia teise balsuoti už ar prieš
konkretų kandidatą, išreikšti tam tikrą nuomonę ir valią referendume ir
pan.
Seimo rinkimų įstatymo 5‘ str. specialiai yra skirtas draudimui
papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis. Jo 1 ir 2 dalyse
nustatyta:
„1. Prasidėjus Seimo rinkimų politinei kampanijai, t. y. nuo Seimo
rinkimų datos paskelbimo iki šio įstatymo nustatyto rinkimų agitacijos
kampanijos laikotarpio pabaigos, taip pat rinkimų dieną draudžiama
tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu at-
lyginimu skatinti rinkėją ar rinkimų teisę turintį asmenį dalyvauti arba
nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą as-
menį, kurį numatoma kelti kandidatu, kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip
pat žadėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų turint tikslą
paveikti rinkėjų valią dėl konkrečių politinių partijų ar kandidatų arba
asmenų, kuriuos numatoma kelti kandidatais, ir taip trukdyti piliečiams
įgyvendinti rinkimų teisę.
2. Rinkėjų papirkimu nelaikomas spausdintos medžiagos (politinės
partijos ar kandidato arba asmens, kurį numatoma kelti kandidatu, progra-
mos, biografijos ar kitokių informacinio turinio lankstinukų, kalendorių,
atvirukų, lipdukų) bei ženkliukų, skirtų politinei partijai ar kandidatui arba
asmeniui, kurį numatoma kelti kandidatu, propaguoti, gaminimas arba
neatlygintinas platinimas.“
Panašios nuostatos numatytos ir rinkimų į Europos Parlamentą 41 str.
24. Apgaulės kaip šio nusikaltimo padarymo būdo įstatymų leidėjas
nedetalizuoja ir jos formų neriboja. Apgaulė gali būti įvairi: rinkėjų
klaidinimas dėl rinkimų laiko, vietos, biuletenių užpildymo tvarkos,
balsavimo procedūros; kandidatūrų iškėlimo tvarkos iškraipytas aiški-
nimas, neteisingas informavimas apie kandidato asmenybę ir pan.
25. Nusikaltimas laikomas baigtu, padarius atitinkamus veiksmus ar
susilaikius nuo jų, nepriklausomai, ar tokiu elgesiu pavyko ar ne sukliudyti
bent vienam ar daugiau asmenų įgyvendinti jų turimą rinkimų ar
dalyvavimo referendume teisę.
26. Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė - tyčia. Kaltininkas
supranta, kad jis trukdo Lietuvos Respublikos piliečiui ar nuolatiniam
gyventojui įgyvendinti jo turimą rinkimų ar dalyvavimo referendume teisę
ir to nori. Kaltininko elgesio motyvai įtakos šio nusikaltimo
kvalifikavimui neturi.
27. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo. Jeigu valstybės tarnautojo ar jam
prilyginto asmens veiksmai pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį atitinka
dar ir BK 228 str. numatyto nusikaltimo sudėtį, jų padaryta veika
kvalifikuojama kaip BK 172 ir 228 str. numatytų nusikaltimų idealioji
sutaptis.
28. BK 172 str. santykis su kitais šio BK Specialiosios dalies straips-
niais, galintis iškilti kvalifikuojant konkrečią veiką, yra sudėtingas, rei-
kalaujantis nuodugnios konkretaus atvejo analizės. Atsižvelgiant į fak-
tinęs bylos aplinkybes, gali tekti taikyti ir baudžiamosios teisės normų
konkurencijos įveikimo ir nusikalstamų veikų daugėto kvalifikavimo
taisykles.
29. Psichinės prievartos panaudojimas gali būti susijęs su tam tikro
laipsnio fizinės prievartos panaudojimu prieš rinkėją ar kandidatą. Tokiais
atvejais atsakomybė paprastai iškyla pagal kitus, griežtesnę atsakomybę
numatančius BK straipsnius. Antai nužudymas kito žmogaus dėl jo kaip
piliečio pareigų vykdymo kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 10
punktą. Kito žmogaus sveikatos tyčinis sunkus sutrikdymas, padarytas dėl
to asmens kaip piliečio pareigų vykdymo - pagal BK 135 str. 2 d. 10
punktą. Nesunkus tyčinis sveikatos sutrikdymas tokiu pačiu motyvu
kvalifikuojamas pagal BK 138 str. 2 d. 10 punktą ir 1.1.
Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą yra
baudžiamas švelniau, nei psichine prievarta realizuojamas trukdymas
pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise. Toks grasinimas siekiant su-
trukdyti rinkėjui pasinaudoti jo turimomis atitinkamomis teisėmis kvali-
fikuojamas pagal BK 172 str. Būtent šiam straipsniui pirmenybė teikiama
konkurencijos su BK 148 str. atveju, nes vadovaujamasi bendrosios ir
specialiosios normų konkurencijos įveikimo taisyklėmis.
30. Tam tikrais atvejais BK 172 str. bei kiti straipsniai taikomi pagal
nusikalstamų veikų daugėto kvalifikavimo taisykles. Antai toks psichinės
prievartos prieš rinkėją ar kandidatą naudojimas, kuris numatytas BK 145
str. 2 dalyje kaip žmogaus terorizavimas, reikalauja veiką kvalifikuoti kaip
idealiąją nusikaltimų sutaptį.
31. Trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise pagal BK
11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau
žr. B K 11 str. komentarą).
32. Trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba
laisvės atėmimu iki trejų metų.
173 Straipsnis. Rinkimų ar referendumo dokumento
suklastojimas arba suklastoto rinkimų ar referendumo dokumento
panaudojimas

1. Tas, kas siekdamas paveikti rinkimų ar referendumo rezultatus

suklastojo rinkėjų sąrašą, turinčių teisę dalyvauti referendume piliečių
sąrašą, balsų skaičiavimo protokolą, rinkimų ar referendumo biuletenį,
pagamino didelį kiekį rinkimų ar referendumo netikrų biuletenių arba
panaudojo suklastotą ar netikrą rinkimų ar referendumo dokumentą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to
rinkimai ar referendumas buvo pripažinti negaliojančiais arba tai
turėjo reikšmingos įtakos rinkimų ar referendumo rezultatams,
baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų.

1. Komentuojamame straipsnyje numatyti nusikaltimai kliudo išreikšti

rinkimų teisę turinčių piliečių bei kitų asmenų politinę valią, iškreipia jų tikrąją
nuomonę ir pasirinkimą referendume ar rinkimuose. Tuo padaroma žala
demokratiniams visuomenės ir valstybės egzistavimo pagrindams. Šiais
aspektais plačiau žr. BK 172 str. komentaro 1-4 punktus.
Dėl atitinkamų dokumentų suklastojimo bei panaudojimo taip pat žr.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 7 d. išvadą „Dėl
Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 5 d. dekrete Nr. IK-1564
išdėstyto paklausimo, ar per 2008 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus
nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas“.
2. Komentuojamą straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje numatyta
pagrindinė formalioji sudėtinga su alternatyviais požymiais nusikaltimo sudėtis,
o antrojoje - kvalifikuota materialioji su alternatyviomis pasekmėmis
nusikaltimo sudėtis.
3. Komentuojamo nusikaltimo objektas - Lietuvos Respublikos piliečių ir
kitų asmenų rinkimų ar referendumo teisės bei normali jų įgyvendinimui
užtikrinti sukurtų institucijų veikla.
4. Nusikaltimo dalykas straipsnyje apibrėžtas baigtiniu sąrašu: tai suklastoti
ar netikri rinkėjų ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąrašai, balsų
skaičiavimo protokolai, rinkimų ar referendumo biuleteniai ar kiti dokumentai.
Esminius reikalavimus, kuriems privalo
atitikti tikri sąrašai, biuleteniai ir protokolai, nustato Seimo, Prezidento,
Savivaldybių tarybų, Europos Parlamento rinkimų, taip pat Referendumo
įstatymai (apie tai žr. BK 172 str. komentaro 13 punktą).
5. Nusikaltimo, numatyto šio straipsnio 1 dalyje, objektyvioji pusė apima
alternatyvius veiksmus: atitinkamų dokumentų suklastojimą, rinkimų ar
referendumo netikrų biuletenių didelio kiekio pagaminimą arba suklastoto ar
netikro rinkimų ar referendumo dokumento panaudojimą.
6. Sąrašų, protokolų ar biuletenių suklastojimą s - bent vieno tokių
rinkiminių ar referendumo dokumentų neteisingas sudarymas, surašymas ar
įforminimas, ką nors būtino ir svarbaus jame nutylėjus, iškreipus arba įrašius
papildomai ir tokį dokumentą baigtinai įforminus jį pasirašant, uždedant
antspaudą ir pan.
7. Netikrų biuletenių pagaminimas - atitinkamų dokumentų sukūrimas,
atspausdinimas, padauginimas. Tam tikra specifika yra susijusi su Referendumo
įstatymo 26'-263 str., Prezidento rinkimų įstatymo 46 ir 47 str., Seimo rinkimų
įstatymo 57-59 str., Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 54-56 str., Rinkimų į
Europos Parlamentą įstatymo 55, 56 ir kt. str. nuostatomis. Tikri referendumo ar
rinkimų biuleteniai gaminami griežtai laikantis tam tikrų taisyklių pagal Vyriau-
siosios rinkimų komisijos nustatytus pavyzdžius, formas, tvarką. Pavyzdžiui,
referendumui pateikus keletą įstatymo nuostatų, dėl kiekvienos iš jų balsuojama
atskiru biuleteniu. Jeigu vienu metu vyksta du ar daugiau referendumų,
kiekvieno iš jų biuleteniai privalo būti kitos spalvos, todėl gaminant biuletenius
būtina į tai atsižvelgti. Be bendresnio pobūdžio reikalavimų, numatytos ir labai
konkrečios taisyklės, reguliuojančios biuletenių gaminimą. Tarkime, laivuose
rinkimų biuleteniai spausdinami pagal radiograma perduotųjų aprašymą. Tokių
ir panašių reikalavimų nesilaikymas gaminant biuletenius daro juos netikrais.
8. Naujojo BK 173 str. nėra išaiškinta, koks netikrų biuletenių kiekis
laikytinas dideliu kiekiu. Senojo BK 1354 str. 3 dalyje šis požymis buvo
apibrėžtas tiksliai: didelis kiekis - kai rinkimų ar referendumo netikrų biuletenių
skaičius viršija vieną tūkstantį vienetų. Manytina, jog nėra kliūčių ir taikant
naująjį įstatymą orientuotis į šį kriterijų.
9. Suklastotų ar netikrų referendumo ar rinkimų dokumentų panaudojimas
yra jų pateikimas atitinkamoms komisijoms, dalijimas rinkėjams ir 1.1.
10. Pagal BK 173 str. 1 dalį kaltininko veika kvalifikuojama tuomet, kai ji
nesukelia šio straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvių padarinių:
rinkimų ar referendumo pripažinimo negaliojančiais arba reikšmingos Įtakos
rinkimų ar referendumo rezultatams. Bent vieno iš tokių padarinių atsiradimas
reikalauja taikyti BK 173 str. 2 dalį.
11. Referendumo ar rinkimų pripažinimas negaliojančiais priklauso nuo
tam tikrų įstatymų. Pavyzdžiui, Referendumo įstatymo 32 str. 4 dalis numato,
kad Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad šiurkštūs šio įstatymo
pažeidimai, padaryti balsavimo metu, ar dokumentų suklastojimas turėjo
lemiamos įtakos referendumo rezultatams, gali šiuos rezultatus pripažinti
negaliojančiais. Panašios, tik dar detaliau išplėtotos taisyklės yra numatytos
Seimo rinkimų įstatymo 91 str., Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 84 str.,
Rinkimų į Europos Parlamentą 88 str. Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo
72' str. numato ištisą procesą tais atvejais, kai Seimui gali tekti spręsti šių
rinkimų negaliojimo klausimą ar nustatyti tikruosius galutinius rinkimų
rezultatus.
12. Turėjimas reikšmingos įtakos rinkimų ar referendumo rezultatams yra
požymis, nusakantis buvimą tokių aplinkybių, kurių nepakanka, kad rinkimai ar
referendumas būtų pripažinti negaliojančiais, nors jų rezultatai nėra visiškai
teisingi ir reikalauja patikslinimo. Tai vertinamasis požymis, kuris nustatomas
remiantis Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu. Atsižvelgiama į tuos
kriterijus, pagal kuriuos rinkimai ar referendumas pripažįstami negaliojančiais,
taip pat į kriterijus, pagal kuriuos Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta, kad,
nepaisant atitinkamos veikos padarymo, yra galimybė nustatyti esminius
rinkimų ar referendumo rezultatus. Panašiais atvejais rezultatai perskaičiuojami
ir patikslinami. Antai Seimo rinkimų įstatymo 91 str. 2 dalis draudžia skelbti
rinkimus negaliojančiais, jeigu tie duomenys, kurie nėra ginčijami, yra
pakankami esminiams rinkimų rezultatams nustatyti.
13. Taikant BK 173 str. 2 dalį, kiekvienu atveju nustatomas priežastinis
ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių žalingų padarinių, t. y.
rinkimų ar referendumo pripažinimas negaliojančiais ar reikšminga įtaka jų
rezultatams turi būti dėsningai kilę būtent dėl kaltininko veikos, o ne dėl kitų
veiksnių įtakos.
14. Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė - tiesioginė tyčia ir
specialus tikslas. Kaltininkas suvokia, kad suklastoja rinkėjų sąrašus, balsų
skaičiavimo protokolą, rinkimų ar referendumo biuletenį, pagamina didelį
netikrų tokių biuletenių kiekį ar bent vieną iš minėtų dokumentų panaudoja
pagal jo oficialią paskirtį kaip tikrą ir teisingą ir nori tai daryti. T i k s I a s -
paveikti rinkimų ar referendumo rezultatus, kad būtų iškreipti tikrieji duomenys
apie rinkimų ar referen-
dūmo dalyvių nuomonę ir valią arba kad rinkimai ar referendumas būtų
pripažinti negaliojančiais.
15. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo. Juo gali būti rinkimų ar referendumo komisijų
narys, taip pat valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Jeigu valstybės
tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai pagal pavojingumo pobūdį ir
laipsnį atitinka dar ir BK 228 str. numatyto nusikaltimo sudėtį, jų padaryta veika
kvalifikuojama kaip BK 173 ir 228 str. numatytų nusikaltimų idealioji sutaptis.
16. Tokios veikos gali sudaryti ir kitų, sunkesnių nusikaltimų komponentą,
pavyzdžiui, jomis gali reikštis BK 121 str. numatytas dalyvavimas
antikonstitucinių grupių ar organizacijų veikloje. Kvalifikuojant tokią veiką
pirmenybė teikiama griežtesnę atsakomybę numatančiam BK straipsniui kaip
apimančiam padarytos veikos požymių visumą, o ne vien tam tikrus iš jų.
Atvirkščiai, pirmenybė teiktina BK 173 str. kaip numatančiam specialiąją
normą, lyginant su BK 300 str. 1 dalyje esančia bendresne norma, numatančia
dokumento suklastojimą ar tokio dokumento panaudojimą.
17. BK 172 str. numatytas apgaulės požymis turi sąsajų su komen-
tuojamame straipsnyje numatytu netikrų biuletenių panaudojimu, kai jie
dalijami rinkėjams ar referendumo dalyviams. Tokie veiksmai kvalifikuojami
pagal BK 173 str., konkretizuojantį vieną iš apgaulės būdų ir tuo pačiu
numatantį specialiąją normą. Jeigu rinkėjai apgaudinėjami ne vien netikrų
biuletenių jiems dalijimu, bet ir kitokiais veiksmais ar neveikimu, taikoma
bendresni apgaulės požymį numatanti norma, t. y. BK 172 str.
18. Jeigu šiuo nusikaltimu sukeliami tokie padariniai, kurių neatitinka arba
neapima BK 173 str. 2 dalyje numatytos pasekmės ir kurie vertintini kaip didelė
žala, numatyta BK 300 str. 2 dalyje, veika kvalifi- kuotina kaip idealioji
sutaptis, taikant 173 str., ir 300 str. 2 dalį.
19. Rinkimų ar referendumo dokumento suklastojimas arba suklastoto
rinkimų ar referendumo dokumento panaudojimas pagal BK 11 str. 3 dalį
priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str.
komentarą).
20. Rinkimų ar referendumo dokumento suklastojimas arba suklastoto
rinkimų ar referendumo dokumento panaudojimas pagal komentuojamo
straipsnio 1 dalį baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės
apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų, o pagal 2 dalį -
laisvės atėmimu iki trejų metų.
174 straipsnis. Neteisingas rinkimų balsų suskaičiavimas
1. Tas, kas siekdamas paveikti rinkimų ar referendumo rezultatus ne-
teisingai suskaičiavo ir užfiksavo rinkėjų ar referendume dalyvavusių
piliečių balsus,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to
rinkimai ar referendumas buvo pripažinti negaliojančiais arba tai
turėjo reikšmingos įtakos rinkimų ar referendumo rezultatams,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

1. Komentuojamame straipsnyje numatyti nusikaltimai iškreipia duomenis,

fiksuojančius piliečių (savivaldybių tarybų, Europos Parlamento rinkimuose - ir
kitų gyventojų) nuomonę ir valią, pareikštus rinkimų ar referendumo metu, ir
atima galimybę žinoti ir įgyvendinti tikrąjį jų pasirinkimą formuojant renkamas
valdžios institucijas ir sprendžiant svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo
klausimus. Apie bendruosius rinkimų ir referendumo teisės klausimus plačiau
žr. BK 172 str. komentaro t -4 punktus, 173 str. komentaro 1 punktą.
2. Komentuojamą straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje numatyta
pagrindinė formalioji alternatyvius požymius turinti nusikaltimo sudėtis,
antrojoje - kvalifikuota materialioji alternatyvius padarinių požymius numatanti
nusikaltimo sudėtis.
3. Šio nusikaltimo objektas - rinkimų ir referendumo įstatymuose nustatyta
rinkėjų ar referendumo dalyvių atiduotų balsų suskai- čiavimo ir rezultatų
užfiksavimo tvarka.
4. Komentuojamo nusikaltimo objektyvioji p u s ė - tai įvairūs veiksmai ar
neveikimas, dėl kurių nukrypstama nuo taisyklių, apibrėžiančių tvarką, pagal
kurią privalo būti suskaičiuojami ir užfiksuojami duomenys apie atiduotus
balsus. Paprastai tai balsų, atiduotų už ar prieš tam tikrą kandidatą į renkamas
pareigas, skaičiaus sumažinimas arba padidinimas, balsavime dalyvavusių
asmenų tikrojo skaičiaus iškraipymas ir t. t. Be to, toks iškreiptas rezultatas turi
būti užfiksuotas tam tikrame dokumente - balsų skaičiavimo protokole.
5. Pagal BK 174 str. 1 dalį nusikaltimas laikomas baigtu suskaičiavus ir
užfiksavus balsus. Įstatymai balsų skaičiavimo procedūrą ir baigtumą yra
sureguliavę pagal balsavimo specifiką, todėl nusikaltimo
baigimo momentas priklauso nuo to, kur - rinkimų apylinkėje, apygardoje ar
Vyriausiojoje rinkimų komisijoje - padaroma atitinkama veika. Balsų
skaičiavimas ir užfiksavimas šiose institucijose skiriasi.
6. Referendumo rezultatų nustatymo klausimus reguliuoja Referendumo
įstatymo 32 str. Pagal jį Vyriausioji rinkimų komisija šių rezultatų nustatymą
gali pradėti tik po to, kai gauna visų miestų ir rajonų referendumo komisijų
balsų skaičiavimo protokolus, taip pat kitus šio įstatymo 31 2str. nurodytus
dokumentus. Ši komisija nustato:
- Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume,
skaičių;
- dalyvavusių referendume piliečių skaičių;
- negaliojančių referendumo biuletenių skaičių;
- atsakymų „taip“ ir „ne“ į kiekvieną klausimą ar teiginį skaičių.
Jei esama skundų, komisija gali perskaičiuoti referendumo biuletenius ir,
nustačiusi skaičiavimo klaidas, pataisyti įrašus balsų skaičiavimo protokoluose.
Tačiau ji negali pripažinti negaliojančiais apylinkių, miestų, rajonų referendumo
komisijų balsų skaičiavimo protokolų, nors juose ir randa klaidų. Tik nustačiusi,
kad šiurkštūs įstatymo pažeidimai, padaryti balsavimo metu, ar dokumentų
suklastojimas turėjo lemiamos įtakos referendumo rezultatams, komisija gali
pripažinti referendumo rezultatus negaliojančiais.
7. Rinkimų rezultatų nustatymą reglamentuoja atitinkamos kitų įstatymų
normos (apie tai žr. BK 172 str. komentaro 13 punktą). Antai Seimo rinkimų
įstatymo 85 str. mini išankstinius rinkimų rezultatus; 88 str. reglamentuoja
rinkimų rezultatų nustatymą vienmandatėje rinkimų apygardoje; 93 str. -
galutinių rinkimų rezultatų nustatymą. Kadangi BK 174 str. nei teritoriniu, nei
chronologiniu aspektu skirtumų tarp jų nedaro, laikoma, kad atitinkamą šio
nusikaltimo sudėties požymį sudaro bet kurio iš minėtų rezultatų iškraipymas.
8. BK 174 str. 2 dalis, numatanti kvalifikuotą materialiąją šio nusikaltimo
sudėtį, reikalauja bent vieno iš dviejų alternatyvių požymių: rinkimų ar
referendumo pripažinimo negaliojančiais arba padarytos reikšmingos įtakos
rinkimų ar referendumo rezultatams. Apie šių požymių turinį plačiau žr. BK
173 str. komentaro 11, 12 ir 13 punktus.
9. Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė- tik tiesioginė tyčia.
Kaltininkas suvokia, kad suskaičiuoja ir užfiksuoja rinkimų ar referendumo
rezultatus neteisingai ir nori tai daryti turėdamas specialų tikslą - tuos rezultatus
paveikti.
10. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo, pagal įstatymą atsakingas už rinkimų ar
referendumo metu paduotų balsų suskaičiavimą ir užfiksavimą. Paprastai tai
būna rinkimų ar referendumo komisijų vadovai ir nariai.
11. Neteisingas rinkimų balsų suskaičiavimas pagal BK 11 str. 3 dalį
priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str.
komentarą).
12. Neteisingas rinkimų balsų suskaičiavimas pagal 1 dalį baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų, o pagal 2 dalį - areštu arba laisvės atėmimu iki trejų
metų.

175 straipsnis. Rinkimų ar referendumo dokumento

sunaikinimas, sugadinimas, pagrobimas arba paslėpimas

Tas, kas sunaikino, sugadino, pagrobė arba paslėpė rinkėjų ar turinčių

teisę dalyvauti referendume piliečių sąrašą, rinkimų ar referendumo
biuletenį ar balsų skaičiavimo protokolą, jeigu dėl to rinkimai ar refe-
rendumas buvo pripažinti negaliojančiais arba tai turėjo reikšmingos
įtakos rinkimų ar referendumo rezultatams,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
(Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d.
(Žin., 2003, Nr. 38-1733) redakcija)

1- Komentuojamame straipsnyje numatytas nusikaltimas visiškai ar iš dalies

atima galimybę žinoti dokumentuose užfiksuotą tikrąją rinkėjų ar referendumo
dalyvių nuomonę ir valią, išreikštą siekiant suformuoti renkamas valdžios
institucijas ar sprendžiant svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo
klausimus. Tam tikrais atvejais, kai rinkimai ar referendumas pripažįstami
negaliojančiais, išreikštoji nuomonė ir valia apskritai netenka reikšmės ir negali
pasitarnauti siektam tikslui. Apie šių klausimų bendruosius aspektus plačiau žr.
BK 172 str. komentaro 1-4 punktus.
2. Komentuojamas straipsnis numato materialiąją, sudėtingą, alter-
natyvinius požymius turinčią nusikaltimo sudėtį.
3. Šio nusikaltimo objektas - rinkimų ir referendumo dokumentų saugumas.
4. Komentuojamo nusikaltimo dalykas - BK 175 str. dispozicijoje išvardinti
dokumentai: rinkėjų sąrašai; piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume,
sąrašai; balsų skaičiavimo protokolai; rinkimų ar referendumo biuleteniai.
5. Klausimus, susijusius su rinkėjų sąrašais, jų sudarymu, saugojimu ir kt.
reguliuoja atitinkami rinkimų įstatymai (p/ačzazz žr. BK 172 str. komentaro 13
punktą).
Prezidento rinkimų įstatyme šiems klausimams reguliuoti yra skirtas III
skyrius. Pagal šio įstatymo 23 str. Respublikos Prezidento rinkimams
organizuoti ir vykdyti sudaromi šie rinkėjų sąrašai: 1) Lietuvos Respublikos
rinkėjų sąrašas; 2) miestų, rajonų rinkėjų sąrašai; 3) rinkimų apylinkių rinkėjų
sąrašai. Rinkėjų sąrašai sudaromi du kartus - išankstiniai ir galutiniai. Rinkimų
agitacijos organizavimo reikmėms kandidatų ar juos iškėlusių partijų ir kitų
politinių organizacijų prašymu gali būti sudaromi apibendrinti rinkėjų sąrašai
(be rinkėjų pavardžių, jų gimimo datų, adresų). Šiuos sąrašus sudaro ir tvarko
gyventojų registro tvarkytojas. Sąrašų sudarymo tvarką, formą, sudarymo būdą
ir jų naudojimo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Likus ne daugiau
nei 7 dienoms iki rinkimų, išankstiniai, tačiau sutikslinti rinkėjų sąrašai
patvirtinami kaip galutiniai ir gali būti keičiami tik sutikus Vyriausiajai rinkimų
komisijai. Užsienyje gyvenančių piliečių sąrašai perduodami Lietuvos
Respublikos diplomatinėms atstovybėms. Sudaromas sąrašas ir tokių piliečių,
kurių gyvenamoji vieta nėra žinoma.
Parlamentiniuose rinkimuose analogiškus klausimus reguliuoja Seimo
rinkimų įstatymo IV skirsnis (25-29, 32-36 str.). Jame numatytos identiškos ar
labai panašios taisyklės, kartu atsižvelgiant į Seimo rinkimų ypatybes.
Pavyzdžiui, yra sudaromi vadinamieji vienmandačių rinkimų apygardų rinkėjų
sąrašai ir pan. Atitinkamas taisykles pakartoja Savivaldybių tarybų rinkimų
įstatymas (23-27, 30-34 str.), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas (25-28,
79, 89 str.).
6. Pagal Referendumo įstatymo 22 str. piliečių, turinčių teisę dalyvauti
referendume, sąrašai sudaromi ir tvarkomi taip pat, kaip rinkėjų sąrašai pagal
Seimo rinkimų įstatymą.
7. Minėti rinkimų bei Referendumo įstatymai reguliuoja ir klausimus,
susijusius su balsų skaičiavimo protokolais. Antai Seimo rinkimų įstatymo 79
str. nuostatos yra skirtos balsų skaičiavimo rinkimų apylinkėje protokolams, 87
str. - apygardos rinkimų komisijos balsų skaičiavimo protokolams. Respublikos
Prezidento rinkimų įstatyme šie klausimai apibrėžti 65 ir 69 str., Savivaldybių
tarybų rinkimų įstatyme - 76 ir 84 str., Referendumo įstatyme — 30 2 ir 311 str.,
Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme - 81 str.
 8. Rinkimų bei referendumo biuleteniai taip pat apibūdinti minėtuose
įstatymuose: Seimo rinkimams - atitinkamo įstatymo 58 str., Prezidento
rinkimams - 46 str,, savivaldybių tarybų rinkimams - 55 str., europarlamentarų
rinkimams - 56 str., referendumui - 262 str.
Biuletenių formas ir užpildymo pavyzdžius nustato Vyriausioji rinkimų
komisija.
9. Nusikaltimo objektyvioji pusė gali pasireikšti minėtų dokumentų: a)
sunaikinimu, b) sugadinimu, c) pagrobimu, d) paslėpimu. Atsakomybė atsiranda
panaudojus bent vieną šių būdų, nors veika gali būti padaroma ir daugiau nei
vienu iš jų, pavyzdžiui, pagrobti dokumentai sunaikinami ar paslepiami. Tačiau
visais atvejais tai turi būti arba priežastimi pripažinti rinkimus ar referendumą
negaliojančiais arba turėti reikšmingos įtakos rinkimų (ar referendumo)
rezultatams, todėl labai svarbu išsiaiškinti ir atitinkamų veiksmų padarymo laiką
bei reikšmę. Pavėluotas minėtų dokumentų sunaikinimas, sugadinimas,
pagrobimas arba paslėpimas, nedarantis atitinkamos įtakos rinkimų ar
referendumo rezultatams, nesudaro šio nusikaltimo požymio ir, esant kitiems
būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojamas pagal kitus BK straipsnius.
10. Dokumentų sunaikinimas - veiksmai, dėl kurių toks dokumentas
nustoja egzistavęs. Jų įvairovė neribota ir apima, pavyzdžiui, sudeginimą,
suplėšymą, supjaustymą ar kitokį susmulkinimą, teksto išėsdinimą,
ištirpinimąchemikalais irt. t. Paprastai įstatymai numato rinkimų ar referendumo
dokumentų nuolatinį saugojimą, tačiau kai kuriems iš jų dėl mažesnės svarbos
daroma išimtis ir saugojimas ribojamas terminu arba Vyriausiosios rinkimų
komisijos sprendimu. Tokias išimtis numato Referendumo įstatymo 32 3 str.,
Seimo rinkimų įstatymo 93 str. 3 dalis, Prezidento rinkimų įstatymo 74 str.,
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 83 str. 4 dalis, rinkimų į Europos
Parlamentą įstatymo 89 str. 3 dalis. Tai suteikia pagrindą teisėtam dokumentų
sunaikinimui. Esant šiai sąlygai, sunaikinimo kaip šio nusikaltimo požymio
nėra, nors apskritai teisėtas dokumentų sunaikinimas leidžiamas tik tuomet, kai
šie dokumentai nebegali paveikti rinkimų ar referendumo rezultatų.
11. Dokumentų sugadinimas - dalinis pakenkimas, dėl kurio jų nebegalima
naudoti pagal paskirtį. Paprastai tai veiksmai, kuriais pašalinama dalis
reikšmingo teksto: jis iškarpomas, ištrinamas, užliejamas, uždažomas,
išdeginamas ir pan.
12. Dokumentų pagrobimas - atitinkamų dokumentų neteisėtas slaptas ar
atviras užvaldymas bet kuriuo iš įmanomų grobimo
būdų. Dokumentai iš teisėto jų turėtojo gali būti pavagiami, atimami, išgaunami
apgaule ir pan. Tačiau smurto panaudojimo, įsibrovimo į patalpą ir pan. atvejais
papildomai inkriminuotini ir kiti sunkesnius nusikaltimus numatantys BK
straipsniai.
13. Dokumentų paslėpimas - toks kaltininko elgesys, kai atitinkami
dokumentai, atsiradę pas jį dėl atliekamo darbo ar kitomis aplinkybėmis,
net ir atsitiktinai, nepateikiami kompetentingai institucijai visiškai ar
reikiamu laiku, taip atimant galimybę panaudoti šiuos dokumentus pagal
paskirtį.
14. Būtinais šio nusikaltimo sudėties alternatyviais požymiais esantys
padariniai - rinkimų ar referendumo pripažinimas negaliojančiais,
reikšminga įtaka rinkimų ar referendumo rezultatams - savo turiniu yra
identiški BK 173 ir 174 str. numatytiems analogiškiems požymiams (apie
tai plačiau žr. BK 173 str. komentaro 11, 12 ir 13 punktus).
15. Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė - tiesioginė ar
netiesioginė tyčia. Kaltininkas bet kuriuo atveju suvokia, kad sunaikina,
sugadina, pagrobia arba paslepia atitinkamus dokumentus ir nori to arba
specialiai siekdamas padaryti reikšmingos įtakos rinkimams ar
referendumui iki pat jų pripažinimo negaliojančiais, arba specialiai tokių
padarinių nesiekdamas, bet sąmoningai leisdamas jiems atsirasti.
Straipsnyje nekonkretizuojamas tikslas ar motyvas, kuriuos gali turėti
kaltininkas.
16. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo. Paprastai subjektu gali būti
asmuo, atsakingas už rinkimų ar referendumo dokumentų tvarkymą ir
saugojimą.
Jeigu tokią veiką padaro valstybės tarnautojas ar jam prilygintas
asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi arba viršydamas įgalioji-
mus, veika kvalifikuojama kaip BK 173 ir 228 str. numatytų nusikaltimų
idealioji sutaptis.
17. BK 302 str., numatančio atsakomybę už dokumento pagrobimą,
taip pat 303 str., numatančio atsakomybę už dokumento sunaikinimą ar
paslėpimą, atžvilgiu BK 175 str. yra specialiąją normą numatantis
straipsnis. Pagal normų konkurencijos įveikimo taisykles jam teiktina
pirmenybė prieš tuos BK straipsnius, kurie numato bendresnes normas,
jeigu kvalifikuojama veika, kurios dalykas yra rinkimų ar referendumo
dokumentas.
18. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo padarytos veikos ypatybių,
gali būti komentuojamo nusikaltimo idealioji sutaptis su kitais
 nusikaltimais, numatytais, pavyzdžiui, BK 121 str., 178 str. 2 dalyje, 180
str., 187 str. 2 dalyje ir kt.
19. Rinkimų ar referendumo dokumento sunaikinimas, sugadinimas,
pagrobimas arba paslėpimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių
nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK II str. komentarą).
20. Rinkimų ar referendumo dokumento sunaikinimas, sugadinimas,
pagrobimas arba paslėpimas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba
laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
 XXVII SKYRIUS
(176-177 straipsniai)
NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI
NUSIŽENGIMAI ASMENS SOCIALINĖMS
TEISĖMS

176 straipsnis. Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reika-

lavimų pažeidimas

1. Darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose

ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos
darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmo-
nėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių,
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. (Lietuvos
Respublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003 m. liepos 25 d. (Žin., 2003, Nr.
74-3423) redakcija)

2. Darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, padaręs šio straipsnio 1 dalyje

numatytą veiką, jeigu dėl to galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas žmo-
nėms, avarija ar atsirasti kitokių sunkių padarinių, padarė baudžiamąjį
nusižengimą ir
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. (Lietuvos Re-
spublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003 m. liepos 25 d. (Žin., 2003, Nr. 74-
3423) redakcija)

3. Siame straipsnyje numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atve-

jais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d.
įstatymo Nr. IX-1706. įsigal. 2003 m. liepos 25 d. (Žin., 2003, Nr. 74-3423) redakcija)

1. Konstitucijos 48 str. nustato kiekvieno žmogaus teisę turėti tin-

kamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Jeigu žmonių saugaus darbo
įteisintos garantijos pažeidžiamos, atsiranda pagrindas taikyti kaltinin-
kams teisinę atsakomybę. Kai toks pažeidimas nėra didelis ir nesudaro
realios grėsmės atsirasti BK 176 str. numatytiems padariniams, taikoma
administracinė atsakomybė, numatyta ATPK 41 str.
Šiuo aspektu svarbūs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2005 m. vasario 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2000 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 506 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe
ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“
patvirtintų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio
draudimo išmokų nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija)
atitikties Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių
ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio
23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos)“, taip pat 2008 m. balandžio 29 d.
nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir
profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005
m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos ir dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2004 m, kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų
atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų
patvirtinimo“ patvirtintų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų
socialinio draudimo išmokų nuostatų 13 punkto (2004 m. kovo 22 d.
redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
2. Komentuojamo straipsnio 1 dalis numato materialiąją su alterna-
tyviais požymiais nusikaltimo sudėtį, o 2 dalis - baudžiamojo nusižengimo
sudėtį.
3. Nusikalstamos veikos objektas - saugios darbo sąlygos, už-
tikrinančios darbuotojų gyvybės ir sveikatos apsaugą.
4. Komentuojamos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė gali būti
įgyvendinama ir veikimu, ir neveikimu. Ji priklauso nuo to, kaip
atitinkama įstatymo saugoma sritis yra teisiškai reglamentuota.
Komentuojamo straipsnio dispozicija yra blanketinė. Svarbiausias nor-
minis teisės aktas, reguliuojantis saugaus darbo sąlygas, yra Darbuotojų
saugos ir sveikatos įstatymas (2003 m. liepos I d. redakcija; „Valstybės ži-
nios“, 2003, Nr. 70-3170) su vėlesniais pakeitimais. Yra ir siauriau orien-
tuotų įstatymų, pavyzdžiui, Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros
įstatymas (žr. jo 2000 m. spalio 3 d. redakciją; „Valstybės žinios“, 2000,
Nr. 89-2742).
5. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. darbuotojų
sauga ir sveikata apibrėžiama kaip visos prevencinės priemonės, skirtos
darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios
naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad
darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek
įmanoma sumažinta.
6. Darbų sauga ir darbuotojų sveikatos apsauga realizuojama labai
įvairiomis priemonėmis. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina kruopščiai
atrinkti ir kitus norminius teisės aktus, kuriuose jos yra išdėstytos. Jau
minėtame įstatyme darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktais laikomi
atitinkami įstatymai, Seimo ar Vyriausybės nutarimai, socialinės apsau
gos ir darbo ministro, sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos
vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus patvirtinti aktai. Be jų, yra ir
kitokių teisės aktų, reguliuojančių atitinkamą sritį krašto apsaugos, vidaus
reikalų, muitinės, valstybės saugumo ir kitose statutinėse institucijose.
7. Įstatymu reglamentuojami bendresni dalykai: pavyzdžiui, įtvirti-
nama darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojo saugą ir sveikatą visais su jo
darbu susijusiais aspektais, finansuoti reikiamas priemones, kontroliuoti jų
įgyvendinimą, tvirtinti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos
nuostatus, saugos specialistų pareigines instrukcijas, mokyti ir instruktuoti
darbuotojus saugos klausimais, informuoti juos apie rizikos veiksnius,
neleisti dirbti neblaiviems, aptverti pavojingas teritorijas, pastatyti
įspėjamuosius ženklus ir 1.1.
8. Poįstatyminiai teisės aktai reguliuoja tam tikrų sričių specifinius
dalykus ir išdėsto konkretizuotas darbų saugos ir darbuotojų sveikatos
užtikrinimo taisykles. Pavyzdžiu gali būti Profesinės rizikos vertinimo
nuostatai („Valstybės žinios“, 2003, Nr. 100-4504); Nelaimingų atsitikimų
darbe tyrimo dokumentų tvarkymo, pažeidimų ir nelaimingų atsitikimų
darbe registravimo bei analizės metodiniai nurodymai („Valstybės žinios“,
2004, Nr. 156-5719); Darbų saugos laivuose bendrosios taisyklės
(„Valstybės žinios“, 2001, Nr. 111-4047, 2002, Nr. 30-1089); Kėlimo
kranų saugaus naudojimo taisyklės DT 8-00 („Valstybės žinios“, 2001, Nr.
11- 332); Miško darbų saugos taisyklės DT 1-96 („Valstybės žinios“,
1996, Nr. 116-2733) ir kt.
Lokaliniai teisės norminiai aktai, nustatantys tokias taisykles, kurios
nepakartoja nacionalinio lygmens taisyklių ir galioja, pavyzdžiui, tik tam
tikroje įmonėje, negali būti panaudoti atskleidžiant šiame straipsnyje
numatytų nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių požymių
turinį.
9. Norminiuose teisės aktuose išdėstytas darbų saugos ar sveikatos
apsaugos darbe taisykles įmanoma pažeisti tiek aktyviais veiksmais, tiek
neveikimu.
10. Taisyklių pažeidimas turi būti ne mažareikšmis, bet toks, dėl ku-
rio įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija, ar atsirado kitokie
sunkūs padariniai arba kilo reali tokių padarinių grėsmė. Šio straipsnio 1
dalyje atitinkamos pasekmės numatytos kaip realios, o 2 dalyje - kaip
eventualios. Taigi, pažeidimas pagal savo savybes turi būti susijęs su
visišku ar esminiu svarbiausių darbuotojų saugumo garantijų neužtikri-
nimu, dėl ko toks pažeidimas dėsningai sukelia atitinkamas pasekmes arba
realiųjų grėsmę.
 11. Nelaimingo atsitikimo ir avarijos sąvokos apibrėžtos Darbuotojų
saugos ir sveikatos įstatymo 2 str.
Nelaimingas atsitikimas darbe -tai įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį
darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu
darbe, kurio padarinys - darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). Įvykis
darbe, kai darbuotojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nepriskiriamas
nelaimingam atsitikimui darbe.
Avarija - nenumatytas įvykis dėl darbo priemonių gedimo, darbo ar
technologinių procesų pažeidimo ar kitų nenumatytų aplinkybių, sukėlęs
pavojų žmonėms, aplinkai ir padaręs ar galėjęs padaryti žalą darbuotojų
sveikatai ir (ar) aplinkai.
12. Kitokie sunkūs padariniai -didelė materialinė žala, masinis
darbuotojų atleidimas iš darbo, verslo kontraktų nutraukimas ir pan. Tokie
padariniai turi grėsti būtent darbo santykių srityje ir nebūti susiję su
pašaliniais asmenimis, įmonei nepriklausančiu turtu ir pan.
13. Komentuojamos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė - tyčia
arba neatsargumas.
14. Komentuojamos nusikalstamos veikos subjektu gali būti
pakaltinamas, ne jaunesnis kaip 16 metų amžiaus darbdavys ar jo įgaliotas
asmuo. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. darbdavys apibrėžtas
kaip bet kokios rūšies įmonės savininkas, jos vadovas, paskirtas, išrinktas
ar kitokia tvarka įgijęs įgaliojimus pagal atitinkamų įmonių įstatymus
(įstatus, nuostatus, steigimo dokumentus) įmonės vardu sudaryti, pakeisti
ir nutraukti darbo sutartį, atlikti kitokius veiksmus vykdant darbo įstatymų
nuostatas; taip pat ūkininkas, sudaręs darbo sutartį su bent vienu fiziniu
asmeniu. Kai darbo sutartis sudaroma tarp fizinių asmenų, darbdavys yra
fizinis asmuo.
Darbdavio įgaliotas asmuo - įmonėje įsteigtos darbuotojų saugos ir
sveikatos tarnybos vadovas ar specialistas, taip pat darbdavio paskirtas
darbuotojas ar netgi ne iš įmonės darbuotojų samdomas šios srities
specialistas, atsakingas už saugias ir sveikas darbo įmonėje sąlygas.
15. Jeigu darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus
pažeidžia valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, kurie nėra
atsakingi už šių reikalavimų įgyvendinimą, jie, esant visiems atitinkamų
veikų požymiams, gali atsakyti už jas kaip už nusikalstamas veikas
valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Kiti asmenys, priklausomai
nuo aplinkybių, gali atsakyti, pavyzdžiui, už neteisėtą farmacinę veiklą,
transporto priemonių, kelių bei įrenginių netinkamą priežiūrą ar remontą,
kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo
taisyklių pažeidimą ir pan.
 16. Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų tyčinis
pažeidimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas sunkių nusikaltimų grupei
(apie tai plačiau žr. B K 11 str. komentarą).
17. Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų, o pagal 2 dalį
- teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba
bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

177 straipsnis. Trukdymas profesinių sąjungų veiklai

Tas, kas trukdė profesinės sąjungos ar jos nario teisėtai veiklai, padarė
baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu.

1. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 str. 4 dalyje skelbiama

kiekvieno žmogaus teisė kurti profesines sąjungas ir stoti į jas savo in-
teresų gynimui. Šią nuostatą su tam tikromis išlygomis įtvirtina Tarp-
tautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 22 str., o iš esmės išplėtoja
Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 8 str.
2. Analogiškas nuostatas turi ir regioniniai tarptautinės teisės aktai,
tokie kaip Europos socialinė chartija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencija. Šios konvencijos 11 str. numatyta laisvė jungtis į
asociacijas kartu su kitais, taip pat teisė steigti profesines sąjungas ir stoti į
jas, kad būtų ginami savi interesai. Apribojimai galimi tik tokie, kuriuos
numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje dėl
valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią
viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių
sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Šis straipsnis
nekliudo įvesti teisėtų naudojimosi šiomis teisėmis apribojimų asmenims,
tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės tarnyboje.
Profsąjungų organizavimo ir veiklos aspektu svarbūs yra Europos
Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Schmidt ir Dahlstrom v.
Švedija, Belgijos policijos nacionalinė profsąjunga v. Belgija, Sigurdur A.
Sigurjonsson v. Islandija. Demir ir Baykara v. Turkija ir kt.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 str. numato, kad profesinės
sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų
profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus. Tokiu būdu,
varžymas Lietuvoje veikiančių profesinių sąjungų ir jų narių teisėtos
veiklos daro žalą konstituciniu lygiu įtvirtintiems dirbančiųjų, susibūrusių
į profesines sąjungas, interesams.
Šiais aspektais svarbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
1999 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos profesinių
sąjungų įstatymo preambulės 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio,
18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies atitikimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
4. BK 177 str. numato formaliąją baudžiamojo nusižengimo sudėtį,
turinčią alternatyvių požymių.
5. Baudžiamojo nusižengimo objektas - teisėta Lietuvos profesinių
sąjungų ir jų narių veikla.
6. Komentuojamo baudžiamojo nusižengimo objektyvioji p u s ė -
veiksmai ar neveikimas, kuriais trukdoma profesinės sąjungos ar jos nario
teisėtai veiklai. Atitinkamos veiklos teisėtumą apibrėžia įstatymai ir kiti
norminiai teisės aktai, iš kurių svarbiausias yra Profesinių sąjungų
įstatymas („Valstybės žinios“, 1991, Nr. 34-933, 34-934; 1994, Nr. 42-
758, 91-1764; 1995, Nr. 52-1276; 1997, Nr. 65-1539; 2001, Nr. 28-901;
2003, Nr. 108-4816). Krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitų
organizacijų įstatymai gali nustatyti Profesinių sąjungų įstatymo taikymo
ypatybes.
Profsąjungų legalios veiklos įvairovė lemia galimų trukdymų sritis bei
formas. Nei vienos, nei kitos baudžiamajame įstatyme nėra detali-
zuojamos.
7. Pagal galiojančius norminius teisės aktus visos profesinės sąjungos
turi lygias teises. Jos turi teisę kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi ir
vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir teisėtais interesais
susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines
sutartis ir susitarimus. Šiems tikslams profesinės sąjungos gali kurti ir
turėti savo institucijas; inspekcijas, teisinės pagalbos tarnybas ir kt.
Profesinės sąjungos įgalioti asmenys, vykdydami šias kontrolės funkcijas,
turi teisę nekliudomai lankytis įmonėse, įstaigose, organizacijose, kuriose
dirba tos profesinės sąjungos atstovaujami darbuotojai, susipažinti su
dokumentais apie darbo, ekonomines ir socialines sąlygas.
8. Jungtis į profesines sąjungas gali asmenys, gyvenantys Lietuvoje,
ne jaunesni kaip 14 metų, dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais pagrindais.
Darbdavys ar jo įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje, įstaigoje ar
organizacijoje veikiančių profesinių sąjungų nariu.
 9. Trukdymas teisėtai profsąjungų ar jų narių veiklai - mėginimas
kokiu nors būdu neleisti minėtiems subjektams įgyvendinti savo teisių ir
pareigų: darbuotojams draudžiama burtis į profesines sąjungas, jie
verčiami nestoti į profesinę sąjungą ar išjos išstoti, neleidžiama
organizuoti profsąjungų susirinkimus, profesinių sąjungų įgaliotiems
asmenims lankytis įmonėse, organizacijose, kuriose dirba tos profesinės
sąjungos atstovaujami darbuotojai, trukdoma įgyvendinti streiko teisę,
legaliai disponuoti profsąjungų turtu, organizuojamos ar finansuojamos
grupuotės, siekiančios trukdyti profsąjungų veiklai, ją nutraukti ar
kontroliuoti ir pan.
10. Komentuojamo baudžiamojo nusižengimo subjektyvioji p u s ė -
tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis savo veika trukdo teisėtai profesinių
sąjungų ar jų narių veiklai ir nori tai daryti.
11. Komentuojamo baudžiamojo nusižengimo subjektu gali būti
pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo. Juo paprastai būna
darbdavys, tačiau juo gali būti ir valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti
asmenys. Jeigu valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai
pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį dar atitinka ir BK 228 str. numatyto
nusikaltimo sudėtį, jų padaryta veika kvalifikuojama kaip BK 177 ir 228
str. numatytų nusikalstamų veikų idealioji sutaptis.
12. Trukdymas profesinių sąjungų veiklai baudžiamas teisės dirbti
tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba
laisvės apribojimu.
 XXVIII SKYRIUS
(178-190 straipsniai)
NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI
NUSIŽENGIMAI NUOSAVYBEI, TURTINĖMS
TEISĖMS IR TURTINIAMS INTERESAMS

178 straipsnis, vagystė

1. Tas, kas pagrobė svetimą turtą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą
įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje
pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio
(kišenvagystė) arba automobilį,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės
atėmimu iki šešerių metų.
3. Tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės
mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba
pagrobė svetim turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje,
baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
4. Tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, padarė
baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu.
5. Už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik
tuo abeju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
(Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin.,
2007. Nr. 81-3309) redakcija)

1. Šiuo nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu pažeidžiama viena

prigimtinių žmogaus teisių - teisė į nuosavybę. Nuosavybės neliečiamumo
užtikrinimas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių turėtojo, teisę reikalauti,
kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių ir valstybės pareigą ginti bei saugoti
nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.
 2. Palyginus su anksčiau galiojusio BK 271 str., dabartiniame BK
vagystė reglamentuojama kitaip: a) įstatymų leidėjas atsisakė tokių
kvalifikuojančių nusikaltimą požymių kaip vagystė, padaryta pakartotinai,
grupės iš anksto susitarusių asmenų; b) įvesti nauji kvalifikuojantys šį
nusikaltimą požymiai kaip atviroji vagystė, įsibrovimas į saugyklą ar
saugomą teritoriją, kišenvagystė, pagrobimas didelės vertės svetimo turto
arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių,
svetimo turto pagrobimas dalyvaujant organizuotoje grupėje; c) nustatyta,
kad nedidelės vertės svetimo turto vagystė yra baudžiamasis
nusižengimas; d) iš esmės sušvelninta baudžiamoji atsakomybė už
vagystę, keičiant bausmių rūšis ir bausmių ribas už padarytas nusikals-
tamas veikas; e) už vagystę be kvalifikuojančių požymių ir baudžiamąjį
nusižengimą baudžiamasis persekiojimas dėl nusikalstamų veikų galimas
tik tuo atveju, jei yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas arba prokuroro reikalavimas.
3. Komentuojamame straipsnyje nurodoma, kad vagystė yra svetimo
turto pagrobimas. Nedetalizuojama, ar tai yra slaptas, ar atviras turto
pagrobimas. Įstatymo turinio vertinimas leidžia teigti, jog nurodydamas
komentuojamo straipsnio 2 dalyje atvirąją vagystę kaip veiką kvalifi-
kuojantį požymį, įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė ne pačią vagystės
sampratą, bet pabrėžė, kad paprastoji vagystė (nesunkus nusikaltimas) ir
baudžiamasis nusižengimas gali būti padaromi tik slaptai. Visos kitos
vagystės, turinčios šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų kvalifikuojamų
požymių, gali būti padaromos tiek slaptai, tiek atvirai, todėl vagyste derėtų
laikyti - slaptą ar atvirą, neatlygintinį svetimo turto pagrobimą, turint tikslą
jį pasisavinti, t. y. pagrobtą turtą valdyti, naudotis ir disponuoti juo kaip
savu.
4. Vagystės objektu pripažįstama šalyje egzistuojanti visų formų ir
rūšių nuosavybė: viešoji (valstybės ar savivaldybės), privati (fizinių ar
juridinių asmenų), mišrioji. Konkreti nuosavybės forma, kaip tiesioginis
nusikaltimo objektas, šiandien Lietuvoje neturi esminės reikšmės
baudžiamajai atsakomybei ar asmens padarytos veikos kvalifikavimui.
Tačiau kiekvienoje baudžiamojoje byloje ją būtina nustatyti, kadangi ji yra
būtinasis įrodinėjimo dalykas.
5. Šios nusikalstamos veikos dalykas - svetimas turtas, priklausantis
tam tikram asmeniui, valstybei ar savivaldybėms. Baudžiamajame
įstatyme vartojama turto sąvoka yra platesnė nei daikto sąvoka. Turto
sąvokai priskiriama ir civilinėje apyvartoje esanti įvairių rūšių energija,
dujos, deguonis ir t. t. Atsakomybė už neteisėtą naudojimąsi elektros ar
šilumos energija, dujomis, vandeniu ir kt. numatyta BK
179 str. Turtas pagal komentuojamą straipsnį - tai turintys vertę bei
fizinius parametrus (gabaritus, svorį, skaičių, kiekį) daiktai.
6. Paprastai vagystės dalykas - konkretūs daiktai, kuriems būdinga
socialinių, ekonominių, fizinių ir teisinių požymių visuma. Kiekvienas
daiktas turi savo visuomeninę paskirtį, formą ir tūrį, teisinę priklausomybę
bei materialaus įvertinimo piniginę išraišką.
7. Vagystės dalyku gali būti gyvūnai, gyvuliai ir negyvi daiktai, sa-
varankišką paskirtį turintis mechanizmas ar jo dalis. Pats žmogus negali
būti šio nusikaltimo dalyku, tačiau dirbtinės jo kūno dalys (pvz., perukas,
rankų ar kojų protezai, auksiniai dantys kt.), kurios gali būti nuo jo kūno
atskirtos, yra laikomi daiktais ir gali būti šio nusikaltimo dalyku. Išmesti
daiktai, žmogaus neprijaukintas ir neprižiūrimas laukinis žvėris, išskridęs
ir savininko neieškomas bičių spiečius, t. y. bet koks bešeimininkis turtas
negali būti vagystės dalyku.
8. Vagystės dalykas - daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į
kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.
Civilinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad kai kurie iš prigimties kilno-
jamieji daiktai (laivai, orlaiviai) prilyginami nekilnojamiesiems daiktams
pagal šiems daiktams būdingą teisinį požymį, t. y. teisinę registraciją.
Tokių daiktų vagystė (užgrobimas) kvalifikuojama pagal BK 251 str.
CK 1.98 str. nustatyta, kad įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais
daiktais ir kitą turtą. Tokių daiktų vagystė kvalifikuojama pagal komen-
tuojamą straipsnį, kai jie, pakeitus jų paskirtį, perkeliami iš vienos vietos į
kitą ir dėl neproporcingų daikto perkėlimo išlaidų (konstrukcijų išardymas,
išmontavimas, pervežimas) iš esmės sumažėja jų vertė. Daiktai, atskirti
nuo nekilnojamojo turto (pvz., sodo vaisiai, nukirstas ar iškastas medis,
išimtos namo durys, langai ir kt.), taip pat yra šios nusikalstamos veikos
dalykas.
9. Vagystės dalyku negali būti dokumentai, intelektinės veiklos re-
zultatai (pvz., sukurta dainos melodija), taip pat bagažinių ir rūbinių
žetonai ar kiti panašūs daiktai, suteikiantys teisę personifikuotiems as-
menims gauti tam tikrą turtą. Nukentėjusysis turto netenka ne šių daiktų
vagystės momentu, bet tada, kai kaltininkas juos panaudojęs gauna
atitinkamą turtą.
10. Vagystės dalykas yra tokie vertybiniai popieriai (akcijos), kurie
gali būti pagal jų nominalią vertę ar kitokią numatytą proporciją bet kokio
nepersonifikuoto asmens iškeisti į pinigus, kitus daiktus arba asmuo dėl jų
vertės gali turėti kitokios turtinės naudos. Vardiniai vertybiniai popieriai,
kurių turinyje nurodyta reikalavimo teisė konkrečiam asmeniui, nėra
vagystės dalykas.
 Vagystės dalyku nelaikomi ir iš civilinės apyvartos išimti daiktai arba
kurių apyvarta yra ribota: narkotinės medžiagos, šaudmenys, radioaktyvios
ar nuodingos medžiagos. Tokių daiktų pagrobimas kvalifikuojamas pagal
kitus BK straipsnius (pvz., BK 119, 254, 256, 263, 296, 302 ir 306 str.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d.
nutarime Nr. 25 išaiškino, Jei BK 119, 254, 256, 263, 296, 302, 306
straipsniuose numatytais veiksmais kartu pagrobiamas apyvartoje esantis
turtas (pvz., radioaktyvios ar branduolinės medžiagos pagrobiamos kartu
su kapsule ar kasete, kurioje jos buvo laikomos, narkotinės medžiagos
pagrobiamos kartu su seifu, kuriame jos saugomos), tai tokia veika
kvalifikuojama kaip idealioji sutaptis su veikomis, numatytomis BK 178 ir
180 straipsniuose“ („Teismų praktika“, Nr. 23, p. 316).
11. Specifinės teisinės prigimties yra daiktai, kurie kartu su miru-
siuoju įdedami į karstą (rūbai, vestuvinis žiedas ir kt.). Iki mirusiojo
palaidojimo, šių daiktų savininkas nustatomas pagal paveldėjimo teisę ir
todėl toks turtas yra vagystės dalykas. Po palaikų (su visais ten buvusiais
daiktais) palaidojimo, nutrūksta paveldėtojo nuosavybės teisės tęstinumas,
kadangi jis laisva valia išskyrė tuos daiktus iš savo turto dalies. Tačiau tais
atvejais, kai savininkas paslepia savo turtą karste ir jį sąmoningai palaidoja
kartu su mirusiuoju, tokie daiktai gali būti vagystės dalyku.
12. Vagystės dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimu paprastai
laikomas turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra
kitaip teisėtai jo valdomas. Šiuo atveju svarbu tai, kad paimamas turtas yra
kito asmens nuosavybė ar yra teisėtai jo valdomas (išsinuomotas turtas,
paskolintas, patikėtas saugoti kt.). Kaltininkas visais atvejais į pavogtą
turtą (daiktą) neturi jokių teisių. Jam nėra perduota teisė jį valdyti dėl
darbo ar prievolinių teisinių santykių (t. y. nėra už jį materialiai
atsakingas).
13. Kaltininko veika vagyste laikoma ir tada, kai jis pagrobia kito
asmens neteisėtai įgytą turtą (pavogtą, pasisavintą, užvaldytą ir kt.).
Teisėtas turto savininkas nepraranda nuosavybės teisės į turtą nepri-
klausomai kiek kartų pagrobtas turtas iš vieno asmens žinios pereitų kito
asmens žinion. Turto savininkas arba teisėtas jo valdytojas turi teisę
pareikalauti savojo turto arba kompensacijos už jį ir iš pakartotinio turto
pagrobėjo. Tokiais atvejais dėl savininkui ar teisėtam turto valdytojui
atsiradusios žalos yra kaltas ir antrasis asmuo, kuris pavogė ar kitokiu
būdu pagrobė šį turtą iš pirmojo, įgijusio jį neteisėtu būdu.
 14. Tais atvejais, kai kaltininkui buvo pavesta tvarkyti daiktus (namų
šeimininkei) ar leista jais naudotis (auklei, viešbučio gyventojui) bei
saugoti (sargui), šeimininkas neperduoda savo teisės į turtą ir nesuteikia
kaltininkui teisės tą turtą valdyti savo nuožiūra, todėl patikėto laikinai
naudotis ar kaltininko darbo priemone esančio turto pagrobimas turi būti
vertinamas kaip vagystė.
15. Šią nusikalstamą veiką darantis asmuo turtą paima visuomet prieš
savininko ar jo valdytojo valią. Todėl vagyste turi būti pripažįstami ir tie
atvejai, kai kaltininkas išvilioja ar kitokiu būdu paima ir pasisavina turtą iš
mažamečių vaikų, psichikos ligonių, visiškai girtų asmenų, kadangi jų
sutikimas negali būti pripažintas savanorišku. Pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl
teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo
baudžiamosiose bylose“ pabrėžė: kai kaltininkas veiksmais, kurie atitinka
apgaulės požymius, užvaldo turtą arba įgyja teisę į turtą iš asmens, kuris
dėl amžiaus, fizinių ar psichinių trūkumų, nervinio sukrėtimo, girtumo,
narkotinių medžiagų poveikio ir pan. negali teisingai suprasti kaltininko
veiksmų, o kaltininkas šias aplinkybes suvokia ir jomis pasinaudoja, jo
veika kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, o kaip vagystė („Teismų
praktika“, 1998, Nr. 10, p. 267).
Mokėjimo instrumento pagrobimas ar pasinaudojimas juo pagal BK
178 str. nekvalifikuojamas, nes pats mokėjimo instrumentas nėra turtas, tik
priemonė, suteikianti jo valdytojui reikalavimo teisę į tam tikrą kiekį
pinigų, todėl tuo atveju, kai kaltininkas pagrobia ar kitaip neteisėtai įgyja,
laiko, realizuoja svetimą mokėjimo instrumentą (banko kortelę), jo veika
kvalifikuojama pagal BK 214 str. Tuo tarpu panaudojant neteisėtai įgytą ar
laikomą svetimą mokėjimo instrumentą (atsiskaitant už prekes, paimant
grynuosius pinigus iš sąskaitos ir pan.) kėsinamasi į nuosavybę ir atsiranda
padarinių kurių BK 214 str. dispozicija neapima, svetimos banko kortelės
panaudojimas didesnei nei 1 MGL dydžio finansinei operacijai inicijuoti ir
šios operacijos realus atlikimas (atsiskaitymas už prekes, pinigų
išgryninimas ir pan.) kvalifikuojamas pagal BK 214 ir 182 str. numatytų
nusikalstamų veikų sutaptį, nes kėsinamasi apgaule užvaldyti ar
užvaldomas svetimas turtas, kadangi asmuo, atlikdamas operacijas su
sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, operacinei sistemai ir bankui
pateikia save kaip asmenį, turintį teisę atlikti tokias operacijas, t. y. užvaldo
turtą suklaidindamas elektroninę sistemą, taip pat banką.
16. Neturi būti kvalifikuojami kaip vagystė tokie kaltininko veiksmai,
kai jis be kitų žinios paima turtų kuris yra jo ir kitų asmenų bendroji dalinė
nuosavybė, ir juo laikinai naudojasi. Tačiau kiekvienas sa
vininkas turi teisę tik į tam tikrą turto dalį, todėl slaptas tos turto dalies,
kuri priklauso kitam savininkui, pagrobimas yra vagystė. Nėra vagystės
dalyku turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, kol jis nėra
padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi
kitokiu būdu. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m.
birželio 23 d. nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo
baudžiamosiose bylose“ išaiškino teismams, kad pagal BK 178 ir 180 str.
nėra svetimas asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise
priklausantis turtas, kol jis nėra padalintas arba kol jungtinė nuosavybės
teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Kaip ginčo objektas esantis turtas negali
būti grobimo dalykas ginčo šalims pagal minėtus straipsnius, kol šis
klausimas nėra išspręstas teisme. („Teismų praktika“, Nr. 23, p. 316).
17. Vagystės o b j e kty v i o s i o s pusės požymiui - veikai būdinga
tai, kad ji apima du momentus: neteisėtą slaptą arba atvirą svetimo turto
paėmimą (pirmasis momentas) ir neatlygintiną turto pasisavinimą (antrasis
momentas). Abu šiuos veiksmus įstatymų leidėjas įvardija kaip turto
pagrobimą. Vagystės atveju turto paėmimas - tiesioginis prisilietimas prie
daikto, jo paėmimas rankomis, įrankiais, mechanizmais ir netgi jo vietos
pakeitimas (pvz., įdėjimas į maišą), t. y. neteisėtas daikto išėmimas iš
apibrėžtos vietos, dar neturint galimybės naudotis daiktu pagal savo valią.
18. Turto pasisavinimas - neteisėtas paimto daikto fizinis užvaldymas,
turint tikslą valdyti tą daiktą kaip nuosavą. Savininkas tokiais kaltininko
veiksmais yra atskiriamas nuo savo nuosavybės ir iš jo atimama galimybė
valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu.
19. Turto paėmimas dar nereiškia jo pasisavinimo baigtumo.
Pavyzdžiui, kaltininkas, paslėpęs daiktą toje pačioje parduotuvėje,
norėdamas jį vėliau niekam nematant pasiimti, dar nebaigė pagrobti, nors
savininkas šio daikto ir neberanda. Tikrasis daikto pasisavinimas galimas
tiktai tada, kai kaltininkas įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir
disponuoti turtu pagal savo valią. Tai gali būti daroma įvairiausiais būdais:
asmuo, išnešęs iš buto daiktus, paslepia juos saugioje vietoje, parneša
namo ar palieka pas pažįstamus, todėl pasisavinimas negalėtų būti
laikomas baigtu tol, kol kaltininkas neišėjo iš patalpų ar nepasišalino iš tos
vietos, kurioje jis neteisėtai paėmė turtą.
20. Vagystės baigtumo momentas iš dalies priklauso nuo nusikaltimo
dalyko bei kaltininko ketinimų. Jeigu vagystės dalykas yra turtas, kurį
kaltininkas gali suvartoti neišnešdamas jo iš svetimo turto paėmimo vietos
(kaltininkas taip ir ketina pasielgti), vagystė vis dėlto turėtų būti laikoma
baigta nuo turto paėmimo ir jo suvartojimo momento (su
valgė, išgėrė). Kaip baigta vagystė turėtų būti kvalifikuojami ir tie atvejai,
kai kaltininkas suvartojo tik dalį paimto turto (pvz., nugėrė brangaus
konjako butelį ir pan.); nebent likusi nesuvartota turto dalis turi
savarankiškos vertės ir kaltininkui visiškai realizavus savo ketinimus veika
būtų buvusi kvalifikuota kaip sunkesnis pažeidimas - pastarojo pobūdžio
veika turėtų būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti tą sunkesnę
vagystę (pvz., pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d., o ne pagal BK 178 str.
4 d.). Slaptajai vagystei peraugus į atvirąją, ji turėtų būti laikoma baigta
nuo tada, kai kaltininkui pavyksta pavogtą daiktą paslėpti, išmesti
nematant kitiems asmenims arba su juo pabėgti.
21. Gali kilti problemų dėl mažų daiktų vagystės kvalifikavimo.
Pavyzdžiui, atėjęs į svečius vagis mažus daiktus (auksines monetas, pi-
nigus, papuošalus) paslepia kišenėje, įdeda į savo piniginę ir pan. Nuo to
momento, kai kaltininkas taip paslepia mažus daiktus, kad jų savininkas
objektyviai negali tų daiktų pamatyti (auksinį žiedą įsideda į vidinę švarko
kišenę, paslepia rankinėje) arba atskirti jų nuo kitų kaltininko daiktų
(įsidėtų į piniginę pinigų), yra pabaigtas tik svetimo daikto paėmimas. Kol
kaltininkas yra apvogtojo valdomų patalpų aplinkoje (bute, kabinete),
vagystė yra nebaigta.
Jeigu kaltininkas pavagia turtą iš kurio visumos jam reikalinga tik tam
tikra dalis, jis turi atsakyti už visą pavogtą turtą. Pavyzdžiui, jei kaltinin-
kas, turėdamas tikslą pasisavinti automobilio variklį, pavagia automobilį
nepriklausomai, jog jis šį automobilį (be variklio) pametė šalikelėje ar jį
sunaikino, asmuo turi atsakyti už viso automobilio vagystę.
22. Vagystės atveju svarbus yra ir neatlygintinumo požymis. Neat-
lygintinumas reiškia, kad kaltininkas pasisavina turtą ir visiškai neatlygina
jo vertės ar atlygina tik simboliškai arba aiškiai neteisingai („Teismų
praktika“, Nr. 23, p. 317).
Kaltininkas jam nepriklausantį turtą pasiima savininkui nežinant arba
žinant, bet prieš jo valią. Vagystės būdas - slaptas ar atviras, turi esminės
reikšmės veikos kvalifikavimui.
23. Slapta vagystė yra tais atvejais, kai: a) svetimas turtas
pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems
esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nejaučiant, negirdint); b)
nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus,
tačiau apsimeta, jog nesuvokia, o vagis yra įsitikinęs, kad veikia slaptai; c)
turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims,
tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (girtumo, narkotinio
apsvaigimo) nesuvokia kaltininko veiksmų ir kaltininkas tai supranta.
Svarbus paties kaltininko subjektyvus
situacijos suvokimas - tai, kad jis ketina veikti slaptai ir yra įsitikinęs, kad
paima ir pasisavina turtą, nežinant apie tai jo savininkui ar teisėtam
valdytojui.
24. Slaptoji vagystė gali pavirsti į atvirąją, jei kaltininką, pradėjusį
slaptosios turto vagystės veiksmus, pastebi kiti, nedalyvaujantys nusi-
kaltime asmenys, tačiau kaltininkas (tai supratęs) sąmoningai nesiliauja
daręs nusikaltimo, siekdamas užvaldyti ar išlaikyti pagrobtą turtą. Slaptajai
vagystei peraugus į atvirąją, ji turėtų būti laikoma baigta nuo to momento,
kai kaltininkui pavyksta nors trumpam laikui pavogtą daiktą paslėpti,
išmesti arba su juo pabėgti.
25. Paprastai svetimo turto paėmimas ir jo pasisavinimas padaromas
asmeniškai paties kaltininko. Jeigu asmuo vagystę padaro naudodamasis
gyvuliais, įvairia technika ar nepakaltinamais asmenimis, tai neatleidžia jo
nuo baudžiamosios atsakomybės. Kaltininko veika kvalifikuojama kaip
vagystė ir tais atvejais, kai jis naudojasi pilnamečiu ir pakaltinamu
asmeniu, nesuvokiančiu tuo metu jo daromos veikos neteisėtumo.
26. Pagal konstrukciją vagystės sudėtis yra materialioji, todėl jos
baigtumo momentas sietinas su turtinės žalos padarymu. Realiai turtinė
žala atsiranda ne nuo turto paėmimo, bet nuo jo pasisavinimo momento,
kai kaltininkas turi realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir
disponuoti turtu pagal savo nuožiūrą, t. y. kada kaltininkas paima turtą iš jo
saugojimo ar laikymo vietos ir atgabena į tokią vietą, kur yra jam palankios
aplinkybės tą turtą paimti, parduoti, apkeisti, atiduoti kitiems asmenims
arba kitaip juo disponuoti savo nuožiūra, arba pačiam jį sunaudoti, o gal
net išmesti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. balandžio 4 d.
nutartyje (baudžiamoji byla Nr 2K-234/2006) nurodė, kad valdymo teisė
turėtų būti suprantama kaip turto buvimas savininko žinioje; naudojimosi
teisė leidžia pasinaudoti naudingomis daikto savybėmis, o disponavimo
teisė - teisinės turto padėties nustatymas savininko valia. Galimybė savo
nuožiūra naudoti turtą yra būtina turto pagrobimo pasekmė.
27. Tais atvejais, kai kaltininkas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo
jo valios, realių galimybių naudotis ir disponuoti paimtu daiktu neturi, jo
veiksmai kvalifikuojami kaip pasikėsinimas padaryti vagystę. Reali
galimybė reiškia, kad kaltininkas susiduria su objektyviomis kliūtimis,
kurios neleidžia jam naudotis ir disponuoti paimtu daiktu savo nuožiūra
(pvz., nukentėjęs asmuo pastebi kaltininko veiksmus ir jam pasipriešina,
vagystę pastebi pašaliniai asmenys ir jį sulaiko ir pan.). Esminės
nusikaltimo baigtumo momentui reikšmės neturi tai, kad kaltininkui
pavyksta pasisavinti tik dalį vagystės metu paimtų daiktų.
 28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. sausio 15 d. nutartyje
(kasacinė byla Nr 2K-25/2002), taip pat 2005 m. birželio 23 d. Senato
nutarime Nr. 52 nurodė, kad dalies daiktų pasisavinimas leidžia veiką
kvalifikuoti kaip baigtą nusikaltimą. Ta pati nuostata išsakyta ir 2002 m.
gegužės 21 d. šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinėje sesijoje
priimtoje nutartyje (baudžiamoji byla Nr 2K-237/2002). Joje pažymima,
kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką vagystė, įsibrovus į gyvenamąją
patalpą, laikoma baigta, realiai užvaldžius bent dalį ketinto pagrobti turto,
išskyrus atvejus, kai bendra užvaldyto bei pasikėsinto pagrobti turto vertė
sudaro stambų mastą - tokiu atveju veika būtų kvalifikuojama kaip
pasikėsinimas įvykdyti vagystę stambiu mastu. Baigtas nusikaltimas tokiu
atveju būtų tik tada, jei realiai užvaldyto turto vertė pati savaime sudarytų
stambų mastą („Teismų praktika“, 2002, Nr. 18, p. 128).
29. Vagystės subjektu gali būti pakaltinamas, fizinis asmuo, kuriam
nusikaltimo darymo metu yra suėję 14 metų. Juridiniai asmenys už vagystę
neatsako.
30. Subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė pasižymi tuo, kad
vagystė yra tiktai tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, kad turtas
svetimas ir nori jį neatlygintinai užvaldyti. Kartu jis supranta, kad
savininkui ar kitam jo valdytojui bus padaryta materialinė žala. Įstatymų
leidėjas vagystės dispozicijoje nenurodė nusikaltimo tikslo, tačiau
kaltininko ketinimų vagystės dalyko atžvilgiu išsiaiškinimas - pasisavinti,
perduoti tretiesiems asmenims ir kt. - leidžia geriau suvokti vagies elgesio
motyvus ir tikslą bei atskirti vagystę nuo kitų nusikalstamų veikų.
31. Vagystei dažniausia būdingas veikimas su animus rem sibi ha-
bendi (su tikslu daiktą turėti sau) arba veikti trečiųjų asmenų naudai.
Pasisavinęs pagrobtą daiktą kaltininkas toliau faktiškai elgiasi su juo kaip
su nuosavu (suvalgo, padovanoja, parduoda, naudoja). Paprastai šiai
nusikalstamai veikai būdingas savanaudiškumas ir siekis neteisėtai
praturtėti, tačiau vagystė gali būti padaroma ir altruistiniais motyvais.
Minėti motyvai esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi, jie
reikšmingi bausmės individualizavimui.
32. Veikos kvalifikavimui daugiausia problemų gali kilti tada, kai
kaltininkas veikia trečiųjų asmenų naudai. Pavyzdžiui, asmuo tyčia pa-
grobė svetimą turtą, kad jį panaudojęs galėtų išgelbėti kito žmogaus ar net
savo gyvybę. Šiuo atveju kyla būtinojo reikalingumo problema (apie tai
plačiau žr. BK 31 str komentarą), nors tokiais atvejais kaltininko veiksmai
visiškai atitiktų vagystės sudėtį. Neturėtų būti laikomi
vagyste ir tokie atvejai, kai asmuo tyčia pagrobia daiktą norėdamas jį
gražinti savininkui ar kitam teisėtam jo valdytojui (pvz., tėvai prieš vaikų
valią paima neteisėtai įgytus jų daiktus, turėdami tikslą juos gražinti
savininkui). Tačiau turto pagrobimas siekiant, kad tretieji asmenys
praturtėtų, kvalifikuojamas kaip vagystė, nepriklausomai, ar trečiaisiais
asmenimis yra skurstantys šalies gyventojai ar pasiturintys valstybės
veikėjai, ar netgi valstybinės institucijos. Pavyzdžiui, aukcione parduoto
antikvarinio paveikslo pagrobimas turint tikslą neatlygintinai jį perduoti
valstybės muziejui turi būti vertinamas kaip vagystė. Į tai teismas turėtų
atsižvelgti bausmės skyrimo metu individualizuodamas bausmę.
33. Vagystė nuo neteisėto daikto panaudojimo atskiriama pagal nu-
sikalstamos veikos tikslą ir motyvą. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori
pasinaudoti daiktu tik laikinai, jo veika negali būti kvalifikuojama kaip
vagystė. Pagal konstrukciją ši nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl
kaltininko tyčia turi apimti ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltus padarinius.
Vien noras laikinai pasinaudoti svetimu daiktu (be pasisavinimo požymio)
nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties būtinų požymių. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas minėtame nutarime Nr. 52 išaiškino, kad
nėra vagystė tokie atvejai, kai tarp savininko ir asmens yra nusistovėjusi
praktika, leidžianti pastarajam naudotis daiktu savininkui sutikus, tačiau
tas asmuo pasinaudoja daiktu savininkui nežinant (pvz., asmuo, kuriam
savininkas leisdavo naudotis automobiliu, kartą juo pasinaudoja savininkui
nežinant, po to grąžina automobilį („Teismų praktika“, Nr. 23, p. 321)).
34. Pirmojoje komentuojamo straipsnio dalyje apibrėžta pagrindinė
slaptosios vagystės sudėtis, nes joje įtvirtinti tik esminiai nusikaltimo
sudėties požymiai, t. y. ji nenumato nei privilegijuojančių, nei kvalifi-
kuojančių požymių. Vagystės veiksmais yra pagrobiamas turtas, viršijantis
3 MGL dydžio sumą.
35. Kvalifikuota šio nusikaltimo sudėtis apima papildomus požymius,
didinančius nusikaltimo pavojingumą. Šie požymiai pagal sunkumą ir
reikšmę yra skirtingo lygmens, todėl išdėstyti komentuojamo straipsnio 2
ir 3 dalyse. Pavojingesnių būdu pagrobto turto vertė gali būti tiek didesnė,
tiek mažesnė nei 3 MGL dydžio suma, tačiau ji neturi viršyti 250 MGL
dydžio sumos.
36. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinti keturi alternatyvūs
vagystę kvalifikuojantys požymiai: a) atviroji vagystė; b) vagystė, padaryta
įsibraunant į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją; c) viešoje vietoje
svetimo turto iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio pagrobimas
(kišenvagystė); d) automobilio vagystė.
 37. Esminis atvirosios vagystės požymis, skiriantis ją nuo slaptosios,
yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė laikoma a t v i r ąj a tada, kai
kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ar kitiems asmenims,
nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto
turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo
veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas
rodo didesnį jo grubumą, įžūlumą ir cinizmą.
38. Kaltininko atvirai paimtas turtas nėra laikomas pasisavintu tol, kol
jam yra realus pavojus būti sulaikytam nukentėjusiojo, apsaugos
darbuotojų, policijos, pašalinių asmenų ir pan. Galimybė valdyti, naudotis
ir disponuoti turtu atsiranda tik tada, kai jis pasišalina iš nusikaltimo
vietos. Jeigu kaltininkas nespėja pabėgti ir iš karto būna sulaikytas, veika
laikoma nebaigta ir kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti atvirąją
vagystę.
39. Atviroji vagystė nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo
nusikalstamam sumanymui realizuoti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio
smurto (pvz., netikėtu staigiu judesiu ištraukia daiktą iš rankų, pavagia
daiktą iš kiemo, bet savininkas negali jo pavyti ir kt.). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartyje {baudžiamoji
byla Nr. 2K-73/2007) pabrėžiama, kad grobdamas svetimą turtą atvirosios
vagystės būdu kaltininkas suvokia, jog veikia prieš turto savininko valią, o
grobiant svetimą turtą plėšimo būdu, panaudojant fizinį smurtą ar
grasinant tuoj pat jį panaudoti, kaltininko smurtas ir grasinimai yra
nukreipti į nukentėjusįjį ir kaltininkas suvokia, kad turtą pagrobia palaužęs
nukentėjusiojo valią. Atskirais atvejais vagystės metu taip pat gali būti
panaudotas fizinis smurtas, tačiau jis naudojamas ne tam, kad pašalintų ar
neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, o tam, kad
paimtų (atskirtų) turtą nuo nukentėjusiojo. Tačiau visais atvejais
grasinimas, susijęs su reikalavimu perduoti turtą, kaip atviroji vagystė
negali būti kvalifikuojamas. Tais atvejais, kai kaltininkas turtui užvaldyti
panaudoja smurtą, jo veiksmai taip pat kvalifikuojami kaip plėšimas.
Tačiau, jeigu smurtas panaudojamas po nusikaltimo padarymo, siekiant
išvengti sulaikymo ar išsaugoti vagystės būdu pagrobtą turtą, tokie smurto
veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip plėšimas, o turi būti vertinami
atskirai pagal atitinkamus BK straipsnius, priklausomai nuo padarytų
veiksmų pobūdžio ir atsiradusių padarinių. Veika tokiu atveju
kvalifikuojama kaip nusikalstamų veikų sutaptis.
40. Įsibrov i m u laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į
bet kokią tiek gyvenamąją, tiek negyvenamąją patalpą, saugyklą ar
saugomą teritoriją. Jis gali būti padaromas įvairiais būdais:
 41. įsilaužiant, t. y. nugalėjus kliūtis, susijusias su daiktų vientisumo
pažeidimu (pvz., išlaužiant duris, išimant langus, nukeliant stogą ir
kt.) arba žmonių pasipriešinimą;
42. panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas apsimeta elektriku, supir-
kėju, darbininku, panaudoja suklastotus pažymėjimus ar leidimus,
pasislepia toje teritorijoje ir kt.);
43. panaudojant parinktus ar padirbtus raktus, kurie leidžia kaltininkui
pačiam nekliudomai patekti į patalpas ar saugyklas. Parinktiems ar
padirbtiems raktams reikia taip pat priskirti ir pavogtus, rastus
raktus arba instrumentus, kuriais atidaromas spynos užraktas, jo
nesulaužius ir nesugadinus. Raktais reikėtų pripažinti ir magnetines
korteles, distancinio valdymo pultus ar kitokias spynos atidarymo
priemones;
44. panaudojant technines ar kitas priemones, t. y. kai kaltininkas
pasiima daiktus neįeidamas į patalpą, saugyklą ar saugomą
teritoriją. Tam tikslui jis gali panaudoti meškeres, magnetus,
keliamąjį kraną, taip pat dresuotus gyvulius, mažus vaikus ar
nepakaltinamus asmenis ir kt.
45. Įsibrovimas - visuomet neteisėtas, neleistinas patekimas į patalpą,
saugyklą ar teritoriją. Neteisėtas patekimas šiuo atveju reiškia, kad
kaltininkui į nurodytas vietas apskritai draudžiama įeiti be atskiro leidimo
(į sandėlius, Seimą, Konstitucinį Teismą, butą ir kt.) arba draudimas
galioja tik tam tikram laikui (uždarytą parduotuvę, įstaigą, vaikų darželį,
mokyklą ir kt.). Taigi nusikaltimų nuosavybei atvejais neteisėtu turėtų būti
laikomas bet koks patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją be
jokio formalaus pagrindo, neturint jokių teisių į ją įeiti.
46. Jeigu kaltininkui būti tose patalpose ar teritorijoje nedraudžiama
(geležinkelio stoties laukiamojoje salėje, universalinėje parduotuvėje jos
darbo valandomis, gamyklos teritorijoje), veika negali būti kvalifikuojama
kaip įsibrovimas. Nelaikomi įsibrovimu ir tie atvejai, kai kaltininkas
patenka į tam tikras vietas dėl gamybinės ar darbinės veiklos. Tačiau bet
kokią įstaigą, įmonę, organizaciją sudaro struktūriniai padaliniai, į kuriuos
neturi teisės patekti visi asmenys (pvz., parduotuvės prekybos salėje laisvai
gali vaikščioti visi žmonės, tačiau įjos sandėlį įeiti gali tiktai asmuo,
turintis tam specialius įgaliojimus).
47. Nusikaltimo kvalifikavimui svarbu tai, kad kaltininkas į patalpas
patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo valios arba prieš jo
valią. Todėl įsibrovimu pripažįstami ir tie atvejai, kai kaltininkas
prasmunka pro praviras duris ar langą, perlipa tvorą ir pan. Įsibrovimu
į patalpas taip pat laikoma, kai kaltininkas atidaro langą ir tik iš dalies
patenka į patalpas ar saugyklą, t. y. įkišęs ranką paima ten esančius
daiktus. Kvalifikuojant veiką kaip įsibrovimą, labai svarbu nustatyti, kokį
tikslą turėjo kaltininkas prieš patekdamas į patalpas, saugyklą ar saugomą
teritoriją ir kada jam kilo sumanymas padaryti vagystę. Jeigu asmuo ten
pateko neturėdamas tikslo pagrobti svetimą turtą, bet toks sumanymas jam
kilo vėliau ir todėl jis pavogė ten esančius daiktus, jo veika negali būti
kvalifikuojama kaip įsibrovimas.
41. P a t a 1 p a laikoma uždara erdvė, statinys, turintis sienas, stogą ir
specialų įėjimą, ar pastatas skirtas žmonėms arba materialinėms vertybėms
gaminti, laikyti. Patalpos gali būti įvairios: stacionarios, kilnojamos,
nuolatinės, laikinos, gyvenamosios, negyvenamosios.
42. Negyvenamoji patalpa yra skirta darbui, nuolatiniam ar laikinam
turto saugojimui, pramogoms, mokymuisi, maldai ir kt. Veikos
kvalifikavimui negyvenamose patalpose esančio turto paskirtis ir jo vertė
reikšmės neturi, nesvarbu ir tai, ar tos patalpos priklauso fiziniam, ar
juridiniam asmeniui.
43. Gyvenamoji patalpa - tai nuolatinai ar laikinai žmonėms gyventi
skirta patalpa, kurioje yra jų turtas ar to turto dalis. Ja gali būti
nekilnojamas pastatas (individualūs gyvenamieji namai, vasarnamiai) ar
nekilnojamojo pastato dalis (butai, kambariai viešbutyje, kajutės laive)
arba transportuojama patalpa, skirta nuolatiniam ar laikinam žmonių
gyvenimui (specialios paskirties priekabos, vagonėliai, kuriuose žmonės
laikinai gyvena, palapinės ar kita žmonėms gyventi skirta patalpa).
Gyvenamųjų patalpų sąvokai taip pat priskiriami ir šių patalpų
priklausiniai, susiję su jomis bendra tiksline paskirtimi ir esantys po vienu
stogu, t. y. patalpos skirtos jose gyvenančių žmonių poilsiui (balkonai,
lodžijos), turto saugojimui (tamsūs kambariai, sandėliukai) arba kitų
poreikių tenkinimui (vonios kambariai, pirtelės) ir kt. Tačiau
gyvenamosios patalpos terminas netaikomas šalia esantiems garažams,
daugiabučių namų sandėliukams bei rūsiams, tvartams ir pan.
Pažymėtina, įsibrovimu į gyvenamąją patalpą ne tiktai kėsinamasi
pagrobti žmogaus turtą, bet kartu yra pažeidžiamas ir dar vienas papildo-
mas objektas - Konstitucijoje garantuota žmogaus teisė į gyvenamosios
patalpos neliečiamybę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. įtvir-
tinta: „Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą
neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta
tvarka <...>.“
44. Pabrėžtina subjektyvioji tokio įsibrovimo pusė. Jeigu asmuo į
gyvenamąsias patalpas patenka turėdamas visiškai kitą tikslą (pvz.,
aplankyti draugą), bet vėliau kyla sumanymas paimti ir pasisavinti ten
esančius daiktus, kvalifikuoti veiką kaip įsibrovimą į gyvenamąsias pa-
talpas negalima.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gruodžio 12 d. nutartyje
{kasacinė byla Nr. 2K-747/2000') nurodė, kad gyvenamąja patalpa pri-
pažįstama ir bendro naudojimo virtuvė. Jis taip pat akcentavo, kad nors
tokia virtuvė neužrakinta ir nereikia jokių fizinių pastangų norint į ją
pakliūti, tačiau pašalinio žmogaus, neturinčio leidimo nei teisėto intereso į
ją patekti, veiksmai turi būti vertinami kaip įsibrovimas („Teismų
praktika“, 2001, Nr. 15, p. 292).
45. Saugykla - tai vieta, įrenginys ar daiktas, specialiai pritaikytas,
įrengtas ar paskirtas nuolatiniam ar laikinam materialinių vertybių
saugojimui arba laikymui, kad jos nebūtų pagrobtos, nesugestų, nebūtų
atsitiktinai sunaikintos dėl gamtos jėgų veikimo ir pan. Saugykla
nepriklauso patalpų kategorijai, nors ji gali būti įrengta pastate arba už
pastato ribų. Tai visų tipų įrenginiai specialiai skirti išsaugoti turtui -
prekėms, pinigams, tauriajam metalui (auksui, sidabrui, platinai ir kt.),
brangakmeniams: seifai, metalinės ar kitokios rakinamos spintos,
konteineriai, kilnojamosios autoparduotuvės, refrižeratoriai, šaldymo
kameros, užplombuoti geležinkelio vagonai ir saugomos platformos ir kt.
Nesaugomos geležinkelio platformos ir pusvagoniai nėra saugyklos.
Negali būti laikoma saugykla ir vieta, kuri paprasčiausiai skirta buitiniams
ar kitokiems daiktams laikyti: nerakinamos virtuvinės spintelės, rūbų
spintos, kartoninės ar medinės dėžės ir pan.
46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d.
nutarime „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose
bylose“ išaiškino, kad asmeninių žmogaus daiktų arba automobilio priedų
(automagnetolos, garso kolonėlių ir pan.) vagystė iš automobilio
kvalifikuojama kaip padaryta įsibraunant į saugyklą (pagal BK. 178 str. 2
d.) tik tais atvejais, kai į automobilio vidų buvo patekta įveikiant
mechanines ar elektronines automobilio apsaugos priemones („Teismų
praktika“, Nr. 23, p. 321).
47. Saugoma teritorija - tai teritorijos dalis (apibrėžtas žemės ar
vandens plotas) specialiai pritaikyta ir skirta nuolatiniam arba laikinam
materialių vertybių saugojimui, kuri yra aptverta, saugoma sargo,
techninėmis priemonėmis ar kitokiu būdu. Tai: geležinkelio stočių, upių,
jūrų ir oro uostų teritorijos, specialiai skirtos materialinėms vertybėms
krauti, laikyti ar laikinai saugoti, elevatoriai, aptvertos teritorijos
gyvuliams ir pan. Nesaugomos teritorijos dalys, skirtos produkcijai
auginti, o ne saugoti (javų laukai), nelaikomos saugoma teritori
 ja. Neaptverta ir nesaugoma aikštelė, kurioje sukraunamos tam tikros
medžiagos, taip pat negali būti laikoma saugoma teritorija. Saugyklos ir
saugomos teritorijos gali būti saugomos fizinėmis, mechaninėmis,
specialiomis elektrinėmis ar elektroninėmis apsaugos priemonėmis.
48. Įsibrovimas į patalpas ar saugyklą paprastai siejamas su fiziniu
kliūčių šalinimu, išlaužiant spynas, užraktus, duris, langus ir t. t. Įsi-
brovimas šiuo atveju nėra savitikslis veiksmas, bet vagies pasirinktas
pavojingesnis veikimo būdas, leidžiantis paimti ir pasisavinti patalpoje
esančius daiktus. Todėl kaltininko tyčia - pagrobti patalpoje esantį svetimą
turtą, yra susiformavusi dar prieš jam įsibraunant į gyvenamąją ar kitokią
patalpą ir iš anksto apgalvota. Ji paprastai apima ne tik galimus padarinius,
bet ir esmines nusikaltimo padarymo detales bei pasirinktą veikimo būdą.
Idealioji nusikaltimų sutaptis galima tais atvejais, kai tyčinis svetimo turto
sugadinimas ar sunaikinimas atitinka BK 187 str. numatytus požymius.
Svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas, kai jo vertė neviršija 1 MGL,
nesudaro nusikaltimų sutapties ir veika pagal 187 str. nekvalifikuojama.
49. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus plenarinėje sesijoje 2002 m. gegužės 21 d. priimtoje nutartyje
{baudžiamoji byla Nr. 2K-237/2002} pabrėžiama, jog tais atvejais, kai
įsibrovus į patalpą sunaikinamas ar sugadinamas turtas (rašomojo stalo
stalčius, spintos durys ir suvenyrinės dėžutės pakabinama spyna) tam, kad
kaltininkas galėtų pagrobti tai, kas buvojo viduje, asmuo patraukiamas
baudžiamojon atsakomybėn ir už turto sugadinimą. Tokie kaltininko
veiksmai parodo, kad teisiamasis „veikė tyčia, nes turto sužalojimas jo
suplanuotiems veiksmams įvykdyti buvo neišvengiamas“ ir „nukentė-
jusiajam padaryta žala yra žymi“ („Teismų praktika“, 2002, Nr. 18, p. 128).
50. Pagrobto, įsibrovus kaltininkui į patalpą ar saugyklą turto vertė,
jeigu ji nesiekia BK 190 str. numatytos didelės vertės ribos, taip pat faktas,
jog subjektas iš pagrobto turto negavo jokios naudos (turtas sugedo,
pamestas, padovanotas ir kt.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Pavyzdžiui, gali būti atvejų, kai įsibrovęs į butą kaltininkas pavogė
nukentėjusiojo daiktus, kurių vertė neviršija net 1 MGL dydžio sumos.
Tačiau tai nereiškia, kad asmuo padarė tik baudžiamąjį nusižengimą ar
administracinės teisės pažeidimą. Kaltininko veika tokiu atveju turėtų būti
kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 dalį.
51. Vadovaujantis bendraisiais nusikaltimų kvalifikavimo pagrindais,
netgi tais atvejais, kai kaltininkas, pavyzdžiui, įsibrauna į daugiaaukščio
namo rūsio sandėlį ir pavagia daiktų mažiau nei už 3 MGL, tokia vagystė
turi būti kvalifikuojama pagal komentuojamo straipsnio
2 dalį. Tačiau teismas, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pobūdį,
nusikaltimo dalyką, jo padarymo vietą ir laiką bei kitas bylos aplinkybes,
turi diskreciją skirti kaltininkui tokiais atvejais sankcijoje numatytą
minimalią su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti jam bausmės
vykdymą (BK 75 str.), arba, jeigu yra visos įstatyme numatytos sąlygos,
apskritai atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės (apie tai plačiau žr. B
K VI skyriaus komentarą).
52. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas taip pat nu-
statė griežtesnę baudžiamąją atsakomybę ir už kišenvagystę.
Kišenvagyste laikoma tokia kaltininko veika, kai jis viešoje vietoje
pagrobia svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio.
Šiuo atveju turi būti visi trys požymiai: a) veika padaryta viešoje vietoje,
b) pagrobiamas svetimas turtas, c) šis turtas pagrobiamas iš asmens
drabužių, rankinės ar kitokio nešulio.
53. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje, kai kaltininkas veikia
nepaisydamas aplinkinių žmonių autobuse, gatvėje, teismo patalpose,
mitinge, turguje ar kitoje panašioje vietoje, taip pat kai veika padaroma
gatvėje, laiptinėje, lifte ar kitoje panašioje vietoje, nors aplinkui ir nebuvo
kitų žmonių (tik nukentėjusysis ir kaltininkas). Visais atvejais iš
nukentėjusiojo drabužių, rankinės ar kitokio nešulio pagrobiamas kalti-
ninkui svetimas nedidelis daiktas, pavyzdžiui, piniginė, žiedas, akiniai ir
pan. Jeigu tokiu būdu pagrobto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą,
veika kvalifikuojama pagal šio straipsnio trečiąją dalį.
54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartyje
(baudžiamoji bylaNr. 2K.-364/2005) nurodyta, kad „nusikalstamos veikos
kvalifikavimui pagal BK 178 str. 2 dalį neturi reikšmės, ar rankinė iš
kurios pagrobtas svetimas turtas, buvo uždaryta ar ne, tačiau pagal
kvalifikuojantį požymį - kišenvagyste - kvalifikuojamas tik toks nu-
sikaltimas kai jis padaromas viešojoje vietoje pagrobiant svetimą turtą iš
asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio, kuriuos tas asmuo
betarpiškai turi (pvz., ištraukiama piniginė iš švarko, kurį apsivilkęs
nukentėjusysis ir pan.). Todėl kaltininko veika, kai jis pagrobė svetimą
nukentėjusiosios turtą - piniginę su pinigais iš rankinės, kuri buvo padėta
ant kapo šalia paminklo, o nukentėjusioji tuo momentu buvo nuėjusi netoli
prie kito kapo - turi būti kvalifikuojama ne pagal BK 178 str. 2 dalį
(kišenvagyste), o pagal BK 178 str. 1 dalį“.
55. Kišenvagystės baigtumo momentas priklauso nuo konkrečių bylos
aplinkybių visumos: jos dalyko, nusikalstamos veikos padarymo būdo
(slapta ar atvira kišenvagyste), vietos (kišenvagyste autobuse ir
kišenvagyste prekybos centre), kaltininko konkrečios situacijos suvoki
mo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2006 m. balandžio 4 d. nutartyje {baudžiamoji byla Nr. 2K-
234/2006) nurodė, kad ta aplinkybė, jog kaltininkas pabėga iš nusikaltimo
vietos, rodo, kad jis turi realią galimybę pavogtą daiktą išmesti arba
paslėpti, ir vėliau tuo turtu naudotis, disponuoti ir valdyti, todėl jo
nusikalstama veika kvalifikuotina kaip baigtas nusikaltimas. Aplinkybė,
kad kaltininkas pagrobtu turtu nespėjo pasinaudoti, veikos kvalifikavimui
reikšmės neturi, nes svarbu ne tai, ar turtu buvo pasinaudota, o tai, kad
nuteistasis turėjo galimybę juo pasinaudoti savo nuožiūra.
56. Negali būti laikoma kišenvagyste tokia kaltininko veika, kai jis
pagrobia svetimą turtą iš nukentėjusiojo drabužių, rankinės ar kitokio
nešulio įsibrovęs į patalpą, pasinaudojęs nukentėjusiojo bejėgiška būkle,
mirusio žmogaus ir pan. Jei asmens drabužiai, rankinė ar kitoks nešulys ir
juose esantis turtas yra palikti ar perduoti daiktams saugoti skirtoje vietoje,
vagystė iš drabužių, rankinės ar kitokio nešulio, taip pat ir pačių išvardytų
daiktų vagystė kvalifikuojama kaip svetimo turto pagrobimas įsibrovus į
saugyklą. Jeigu viešoje vietoje iš asmens pagrobiami jo drabužiai, rankinė
ar kitoks nešulys kartu su juose buvusiu turtu, tokia veika kaip
kišenvagyste nekvalifikuojama.
57. Tais atvejais, kai pagrobiamas automobilis, veika kvalifikuojama
pagal BK 178 str. 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m.
birželio 23 d. nutarime „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo
baudžiamosiose bylose“ išaiškino, kad automobiliu laikoma bet kokia
transporto priemonė, skirta važiuoti keliu ir vežti krovinius ir (ar) keleivius
arba vilkti kitas transporto priemones („Teismų praktika“, Nr. 23, p. 322).
Automobiliams nepriskiriami motociklai, traktoriai ir savaeigės mašinos,
taip pat savadarbės transporto priemonės, nustatyta tvarka neįregistruotos
valstybės registre kaip automobiliai, bei transporto priemonės,
išregistruotos baigus jas eksploatuoti ir akivaizdžiai netinkamos
eksploatuoti.
58. Įstatymų leidėjas, nepriklausomai nuo realios pavogto automo-
bilio vertės, tokius veiksmus laiko pavojingesniais. Pagrobto automobilio
vertė veikos kvalifikavimui reikšmės neturi tik tais atvejais, kai ji mažesnė
nei 250 MGL dydžio suma. Jeigu automobilio vertė viršija 250 MGL
dydžio sumą, veika turėtų būti kvalifikuojama pagal komentuojamo
straipsnio 3 dalį kaip didelės vertės svetimo turto vagystė. Automobilio
vertę paprastai nustato specialistai arba ekspertai. Ji taip pat gali būti
nustatoma pagal automobilio draudimo vertę, turto ir pajamų deklaracijas,
užpildytas prieš prašant kompensuoti nusikalstamais veiksmais padarytą
žalą ir kt.
 59. Automobilio vagystė laikoma nebaigtu nusikaltimu, kai kal-
tininkas sulaikomas arba automobilis randamas nusikaltimo darymo
vietoje ar tame pačiame kieme. Kaltininkas tokiais atvejais neįgyja realios
galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu automobiliu dėl įvairių
priežasčių: dėl to, kad suveikė apsaugos sistema, nebuvo degalų,
kaltininkas nesugebėjo paleisti variklio, neturėjo važiavimo įgūdžių, buvo
sulaikytas vairuojantis juo iš karto už garažo, saugojimo aikštelės ar kiemo
ribų ir pan. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. kovo 13 d. nutartyje
(baudžiamoji byla Nr. 2K-156/2007) pažymėjo, kad Jei kaltininkas slaptos
vagystės būdu užvaldęs svetimą turtą - automobilį, iš vagystės vietos
nuvairavo ir paslėpė jį savo motinai priklausančiame garaže, tai negalima
vertinti kaip pasikėsinimą, nes tik operatyvių priemonių pagalba išaiškinta
pagrobto automobilio laikymo vieta. Ta aplinkybė, jog policijos pareigūnai
automobilį susekė, baigtinės veikos kvalifikavimui reikšmės neturi,
kadangi kaltininko valiai disponuoti svetimu turtu teisėsaugos institucijos
darbuotojai įtakos nedarė. Kaltininkas, atgabenęs automobilį į saugią vietą,
suteikia jam naują apsaugą ir įgyja realią galimybę naudotis juo, valdyti ir
disponuoti“.
60. Inkriminuojant kaltininkui automobilio vagystę būtina nustatyti,
kokio tikslo siekė ir kokius padarinius numatė kaltininkas. Pavyzdžiui,
atvejai, kai automobiliu važiuoja kitų asmenų paprašytas asmuo, kuris
negalėjo žinoti, jog automobilis vogtas, neturėtų būti jam inkriminuojami
kaip vagystė.
Šiuo atveju pabrėžtina tai, kad senojo BK 250 str., reglamentavęs
baudžiamąją atsakomybę už transporto priemonių nuvarymą, neturint
tikslo pagrobti, nuo 1995 m. sausio 1 d. neteko galios, tačiau minėtos
veikos baudžiamumas nebuvo panaikintas, kadangi pagal 1994 m. lap-
kričio 10 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos
darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“, priimto
1994 m. liepos 19 d., įsigaliojimo tvarkos 3 str. nuostatas, transporto prie-
monių nuvarymas buvo prilygintas vagystei. Todėl Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m.
lapkričio 15 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-584/2005) pažymėjo,
jog nustačius byloje, kad kaltininkas tyčia neteisėtai, neatlygintinai
užvaldė svetimą turtą (automobilį), veika gali būti kvalifikuojama kaip
vagystė, nes tikslas nėra būtinas BK 178 str. numatyto nusikaltimo
sudėties požymis.
61. BK 178 str. 3 dalyje įstatymų leidėjas numato sunkiausius kva-
lifikuojamus požymius: a) didelės vertės svetimo turto pagrobimas; b)
didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių
pagrobimas; c) svetimo turto pagrobimas dalyvaujant organizuotoje
grupėje. Šie požymiai yra alternatyvūs, tačiau tai nereiškia, kad kaltininko
padarytoje veikoje negali būti visų šių požymių (pvz., kaltininkas
dalyvaudamas organizuotoje grupėje pagrobia didelės vertės svetimą turtą
ir didelės kultūrinės reikšmės vertybes).
62. Vagystė, pagrobiant didelės vertės svetimą turtą, yra tada, kai
pagrobto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Didelės vertės turto
vagystė paprastai yra padaroma vienu būdu ir iš tos pačios vietos (iš buto,
banko). Jeigu kaltininkas padarė keletą vagysčių, kurių metu pagrobto
turto vertė viršija 250 MGL, kiekvienos nusikalstamos veikos metu
pagrobto turto vertė įvertinama atskirai ir ji negali būti aritmetiškai
sudedama, todėl kaltininkas už pavienius nusikaltimus, kurių metu bendra
pavogto turto vertės suma ir viršija 250 MGL, pagal šią straipsnio dalį
neatsako. Tačiau tęstinės vagystės metu pagrobto turto vertei viršijus 250
MGL, vagies veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 178 str. 3 dalį.
Tęstinė vagystė - tai nevienkartinis, neteisėtas, neatlygintinis turto
paėmimas keliais analogiškais veiksmais turint vieną tikslą - pagrobti turtą
ir veikiant vienoda tyčia. Kai tokią vagystę padaro grupė iš anksto
susitarusių asmenų, tuomet kiekvienam bendrininkui inkriminuojama visos
grupės pagrobto turto vertė, neatsižvelgiant į tai, kokią realią dalį gavo
kiekvienas grupės narys pasidalijus pagrobtą turtą.
63. Didelės vertės svetimo turto vagystė apima tik realiai nusikaltimu
padarytą turtinę žalą. Negautoji nauda ar nuostoliai, kai savininkas ar
teisėtas turto valdytojas dėl vagystės negalėjo realizuoti savo turtinių
interesų, nesudaro didelės vertės turto elemento. Dėl tokių nuostolių
nukentėjusysis gali pareikšti ieškinį kaltininkui pagal Civilinio proceso
kodekse nustatytą tvarką.
64. Didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių ver-
tybių pagrobimas nesiejamas su pagrobto turto verte. Tokio turto vertė gali
viršyti 250 MGL dydžio sumą arba jos neviršyti. Įstatymų leidėjas šiuo
atveju sugriežtino baudžiamąją atsakomybę už specialų vagystės dalyką:
didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Taigi
šiuo atveju svarbi ne daikto vertė, bet didelė jo reikšmė. Pavyzdžiui,
Liaudies medinių skulptūrų, susijusių su mažąja architektūra
(koplytstulpiai, koplytėlės, kryžiai ir pan.), kurios turi didelę paklausą
užsienyje, vagystė. Tokiu atveju būtina nustatyti, ar pavogtas daiktas turi
didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę. Paprastai kartu nustatoma ir
jo vertės piniginė išraiška, tačiau lemiamą reikšmę ji turės tik tada, jeigu
pavogtas daiktas nebus pripažintas didelės mokslinės, istorinės ar
kultūrinės reikšmės turinčia vertybe.
 (tvirtindamas šį požymį įstatymų leidėjas vartoja daugiskaitą. Tačiau
tai nereiškia, kad kaltininkas gali būti baudžiamas tik tada, kai jis pavagia
ne vieną, bet mažiausiai dvi didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės
reikšmės turinčias vertybes. Bent vienos tokios vertybės vagystė leidžia
veiką kvalifikuoti pagal BK 178 str. 3 dalį.
65. Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas („Valstybės ži-
nios“, 1996, Nr. 14-352; 2002, Nr. 123-5559; 2003, Nr. 123-5572; 2004,
Nr. 73- 2513) nustato, kad kilnojamosios kultūros vertybės - tai pagal
paskirtį ir prigimtį kilnojamieji visuomenės ir žmogaus veiklos
medžiaginiai kūriniai ir kiti daiktai, turintys didelę kultūrinę vertę, tai yra
reikšmingi etniniu, archeologiniu, istoriniu, meniniu, moksliniu, techniniu,
religiniu ir kitokiais požiūriais, taip pat tuo, kad apibūdina tipiškus bei
specifinius nacionalinio gyvenimo reiškinius, ir įtraukti į valstybinę
kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą. Si pakankamai plati sąvoka apima
ir įstatymų leidėjo nurodytas mokslinės ir istorinės reikšmės turinčias
vertybes. (statymo 3 str. nustatyti saugomi objektai, kurie yra meno
vertybės ir antikvariniai daiktai: 1) archeologiniai radiniai; 2) etninės
kultūros medžiaginiai pavyzdžiai; 3) daiktai, susiję su svarbiausiais
istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto istorija, įžymių
žmonių gyvenimu; 4) šaunamieji ir nešaunamieji ginklai; 5) meno
vertybės: vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai; 6) muzikos
instrumentai; 7) inkunabulai ir rankraščiai; žemėlapiai bei muzikos natos;
knygos ir kiti leidiniai; 8) daiktai, turintys numizmatinę, sfragistinę,
heraldinę ar filatelinę vertę, ordinai ir medaliai; 9) mokslo, technikos ar
technologijos istoriją apibūdinantys daiktai; 10) prieš 50 metų ir anksčiau
sukurti dokumentai ant bet kokio pagrindo; 11) kolekcijos, rinkiniai,
komplektai ar kitokie dariniai, turintys kultūrinę vertę, kaip visuma,
nesvarbu, kokia atskirų dalių vertė ir rūšis; zoologijos, botanikos ar
anatomijos kolekcijos ir egzemplioriai; kolekcijos, reikšmingos
paleontologiniu, etnografiniu ar numizmatiniu požiūriu; 12) elementai,
esantys neatsiejama išardytų meninių, istorinių ar religinių objektų dalis;
13) fotografijos ir kino juostos, jų negatyvai; 14) kiti daiktai, sukurti prieš
50 metų ir anksčiau. Kilnojamosiomis kultūros vertybėmis gali būti ir
kilnojamųjų kultūros vertybių atskiros dalys.
66. Beveik visi saugomi objektai gali būti ir vagystės dalyku. Abe-
jonių gali kelti tik šaunamieji ir nešaunamieji ginklai. Pabrėžtina, kad
istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčių nešaunamųjų ginklų pagrobimą
visais atvejais reikėtų laikyti vagyste ir veiką kvalifikuoti pagal komen-
tuojamo straipsnio 3 dalį.
Tačiau tokią pat reikšmę turinčių šaunamųjų ginklų pagrobimo kva-
lifikavimas yra nevienareikšmis. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės
įstatymą („Valstybės žinios“, 2002, Nr. 13-467; 2005, Nr. 67-2397; 2007,
Nr. 135-5452) senovinis šaunamasis ginklas - tai šaunamasis ginklas, kurio
modelis sukurtas iki 1870 metų ir kurio negalima užtaisyti šoviniais,
skirtais ginklams, draudžiamiems civilinėje apyvartoje, arba ginklams,
kuriems laikyti ar nešiotis privalomas leidimas. Tokie ginklai priskiriami
D kategorijai, t. y. mažiausiai pavojingiems ginklams. Šios kategorijos
ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys bei
fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens
dokumentus, jie gali būti paveldimi įstatymų nustatyta tvarka. Šie ginklai
neregistruojami, jie laikomi ir nešiojami be leidimų, todėl jų pagrobimą
reikėtų laikyti tik vagyste. Kitų, turinčių didelės mokslinės, istorinės ir
kultūrinės reikšmės ginklų, neatitinkančių senovinių šaunamųjų ginklų
kriterijų, kuriems įsigyti ir jais disponuoti nustatytos specialios taisyklės,
pagrobimas turėtų būti kvalifikuojamas pagal nusikaltimų sutapties
taisykles - BK 178 str. 3 dalį ir BK 254 str.
67. Paprastai didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės
turinčios vertybės yra įtraukiamos į valstybinę kilnojamųjų kultūros
vertybių apskaitą. Objektai, įtraukti į valstybinę apskaitą, ir bažnytinių
institucijų inventorius yra laikomi nacionaliniu turtu ir saugomi valstybės.
Valstybinė kilnojamųjų kultūros vertybių apskaita yra sudėtinė
kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos dalis, kurią sudaro: 1) Lietuvos
muziejuose ir bibliotekose saugomų kilnojamųjų kultūros vertybių in-
ventoriniai sąrašai; 2) Lietuvos archyvų fondo sąvadas; 3) Registras.
Įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat politinių, religinių ir
visuomeninių organizacijų pagrindinės priemonės ir mažavertis
inventorius, turintys kultūrinę vertę (vaizduojamosios ir taikomosios dailės
kūriniai, muzikos instrumentai ir kt.), minėtose institucijose įtraukiami į
apskaitą atskirai. Šių priemonių įtraukimo į apskaitą tvarką nustato
Finansų ministerija, suderinusi su Kultūros ministerija. Neturinčių didelės
mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės daiktų vagystė turėtų būti
kvalifikuojama atsižvelgiant į jų vertę ir kitus kvalifikuojamuosius veiką
požymius.
Kokie daiktai yra pripažįstami kilnojamosiomis kultūros vertybėmis,
turinčiomis didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės, nustato
Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ekspertų komisija.
68. Nusikalstamos veikos padarymas organizuotoje grupėje yra at-
sakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 2 p.). Įstatymų leidėjas,
nustatydamas vagystei kvalifikuojamąjį požymį - pagrobė svetimą turtą
dalyvaudamas organizuotoje grupėje, sugriežtino baudžiamąją atsa-
komybę. Šiuo atveju vagystė nėra siejama nei su nusikaltimo dalyko
reikšme, nei su jo verte. Pabrėžtina, kad skiriant kaltininkui bausmę
už vagystę, padarytą dalyvaujant organizuotoje grupėje ji nebegali būti
laikoma sunkinančia aplinkybe. Kadangi grupės organizuotumas yra
vertinamasis požymis, todėl būtina nurodyti, kokiais kriterijais remiantis
asmuo yra pripažintas organizuotos grupės nariu.
69. Pagal BK 25 str. 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje
nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis
nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas
grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi
skirtingą vaidmenį. Organizuotai grupei, kaip bendrininkavimo formai,
būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be
to, toks susitarimas turi būti ne laikinas, o pastovaus pobūdžio (apie tai
plačiau žr B K 25 str komentarą). Dar vienas organizuotai grupei
priskiriamas požymis - pastovumas, pasireiškiantis grupės nusikalstamų
ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.
spalio 25 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-507/2005) nurodyti ir kiti
organizuotai grupei būdingi požymiai - tai nusikalstamos veiklos
planavimas, veiklos sistemiškumas, bendri susirinkimai ir pan.
70. Tokios grupės nariai gali keletą metų nuolat daryti įvairias va-
gystes. Tačiau jie gali veikti sąlygiškai trumpą laiką, nes susitaria daryti tik
vieną sunkų nusikaltimą, t. y. pagrobti didelės vertės svetimą turtą arba
didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių. Jei du
ar daugiau asmenų susitaria padaryti tik vieną paprastą vagystę arba tik
vieną veiką, atitinkančią BK 178 str. 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį,
organizuotos grupės požymis neinkriminuojamas.
Kvalifikuojant veiką svarbi ne organizuotos grupės veikimo trukmė,
bet jos narių supratimas, jog tyčia dalyvauja tokios grupės veikloje ir siekia
bendrų nusikalstamų tikslų. Kiekvieno grupės nario aktyvumo laipsnis gali
būti skirtingas, priklausomai nuo atliekamos užduoties ar vaidmens.
Svarbiausias vaidmuo grupėje paprastai priklauso jos organizatoriui, kuris
suburia organizuotą grupę, jai vadovauja, koordinuoja kitų jos narių veiklą
(apie tai plačiau žr BK 24 str 4 dalies komentarą).
71. Organizuotos grupės asmenų daromoje vagystėje dalyvaujantis
asmuo privalo turėti būtinus subjekto požymius, t. y. fizinis asmuo, su-
laukęs tam tikro amžiaus ir sugebantis suvokti savo veiksmus ir juos
valdyti. Nepakaltinamas ar mažametis asmuo negali būti laikomas orga-
nizuotos grupės dalyviu ir neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už
dalyvavimą vagystėje. Asmenys, organizavę nusikalstamą susivienijimą
arba jam vadovavę, atsako ne tik už visas susivienijimo padarytas vagys-
tes, bet ir už tokio susivienijimo organizavimą ar vadovavimą jam.
 Asmenų, dalyvavusių organizuotai grupei vykdant vagystes, veiksmai
kvalifikuojami be nuorodos į BK 24 str. nepriklausomai nuo jų vaidmens
padarant nusikaltimą („Teismų praktika“, 2005, Nr. 23, p. 324).
72. Komentuojamo straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad asmuo, pa-
grobęs nedidelės vertės svetimą turtą, padaro baudžiamąjį nusižengimą.
Turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3
MGL dydžio sumos. Jeigu pagrobto turto vertė neviršija 1 MGL dydžio
sumos, veika laikoma administraciniu teisės pažeidimu (ATPK 50 str.).
Įstatymų leidėjas straipsnio dispozicijoje nenurodo, kokiu būdu yra
padaromas baudžiamasis nusižengimas. Tačiau įstatymo turinio aiškinimas
viso baudžiamosios atsakomybės už vagystę teisinio reguliavimo kontekste
leidžia teigti, kad baudžiamasis nusižengimas yra padaromas tada, kai
nedidelės vertės svetimas turtas pagrobiamas slaptai. Jeigu veikoje yra
nusikalstamą veiką - vagystę - kvalifikuojančių požymių, nepriklausomai
nuo pavogto turto dydžio, ji turi būti vertinama kaip nusikaltimas.
73. Visos veikos padarytos asmens, anksčiau padariusio vagystę
(nepriklausomai, ar kaltininko padaryti nusikaltimai (įskaitant ir pas-
kutiniąją vagystę) buvo baigtiniai ar nebaigtiniai (t. y. nutraukti kėsinimosi
stadijoje), taip pat nepriklausomai, kokiu bendrininku (kurstytoju,
vykdytoju, padėjėju ir kt.) jis buvo ankstesniame nusikaltime, jeigu
kaltininkas nebuvo nuteistas už tokias nusikalstamas veikas, jos turi būti
vertinamos atskirai ir galutinė bausmė skiriama pagal BK 63 str. nuostatas.
74. Įstatymų leidėjas atsisakė požymio „vagystė, padaryta grupės iš
anksto susitarusių asmenų“. Veikimas grupėje iš anksto susitarusių asmenų
yra bendrininkavimas esant išankstiniam susitarimui (BK 25 str.), t. y.
tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikaltimą,
kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje jie susitaria nusikalstamą
veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkų
grupė yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 1 p.), į kurią
teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Grupės asmenų padaryta
nusikalstama veika kvalifikuojama vadovaujantis BK 25, 26 ir 178 str.
75. Už paprastą ir nedidelės vertės turto vagystę asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pa-
reiškimas, arba prokuroro reikalavimas (apie tai plačiau žr. BK 139 str.
komentarą).
 76. Paprasta vagystė pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriama nesunkių,
numatyta 2 dalyje kvalifikuota vagystė pagal BK 11 str. 4 dalį - apysun-
kių, o numatyta 3 dalyje kvalifikuota vagystė pagal BK 11 str. 5 dalį
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr BK 11 str. komentarą).
77. Paprasta vagystė baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba
laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų; kvalifikuota
vagystė, numatyta 2 dalyje, - bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu,
arba laisvės atėmimu iki šešerių metų; kvalifikuota vagystė, numatyta 3
dalyje, - laisvės atėmimu iki aštuonerių metų; vagystė, numatyta 4 dalyje,
- viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

179 straipsnis. Neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių paslau-

gomis

1. Tas, kas neteisėtai prisijungęs prie energijos tiekimo arba ryšių

tinklo ar saugyklos, iškraipydamas skaitiklių rodmenis arba kitais
neteisėtais būdais naudojosi elektros ar šilumos energija, dujomis,
vandeniu, telekomunikacijomis ar kitais ekonominę vertę turinčiais
dalykais ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir dėl to
kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos,
baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų.
3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir dėl to
kitam asmeniui padarė nedidelės turtinės žalos, padarė baudžiamąjį
nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu.
4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
5. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

1. Komentuojamo nusikaltimo sudėtis BK atsirado dėl būtinumo

išskirti iš vagystės sudėties specifinės rūšies turto, tiekiamo vartotojams
per tiekimo linijas (elektros energijos, ryšio, vandens, dujų, tele
 komunikacijų ir kt.), neteisėtą savinimąsi. Paprastai toks savinimasis
pasireiškia kaip neteisėtas neatlygintinis prisijungimas ir naudojimasis
minėtomis tiekimo linijomis.
2. Komentuojamo nusikaltimo objektas - nuosavybės ir kitos turtinės
teisės, kurios pažeidžiamos neteisėtu neatlygintiniu naudoj imu- si tiekiamu
svetimu turtu, taip pat tiekėjo prievolinės kilmės (reikalavi mo) teisės, kurios
pažeidžiamos, kai teisėtas tiekiamo turto vartotojas vengia mokėjimų
iškraipydamas skaitiklių rodmenis.
3. Nusikaltimo dalyku laikomas turtas, kuriuo neteisėtai naudojasi
kaltininkas, t. y. elektros ir šilumos energija, dujos, vanduo, elektro ninis
impulsas, kurio pagrindu užtikrinami telefoninis ryšys, internetas ar kabelinės
televizijos transliavimas, kiti ekonominę (piniginę) vertę turintys ir už mokestį
per tiekimo linijas vartotojams tiekiami dalykai.
4. Objektyviai nusikaltimas pasireiškia veikos, jos padarymo būdų,
padarinių ir priežastinio ryšio požymių visuma. Veiką sudaro neteisėtas ir
neatlygintinis naudojimasis minėtais dalykais. įstatymas išvardija ir būdus,
kuriais padaroma minėta veika: a) neteisėtas (anoniminis) prisi jungimas prie
energijos tiekimo linijos, ryšių tinklo, saugyklos; b) skai tiklių, skirtų suvartoto
turto apskaitai, rodmenų iškraipymas (kai turtas tiekiamas pagal sutartį su
vartotoju); c) bet kuris kitas neteisėtas būdas, pavyzdžiui, anonimiškas
naudojimasis savo bendradarbių telefonais tuo užkraunant jiems prievolę
apmokėti savo brangiai kainuojančius telefono pokalbius.
5. Veikos neteisėtumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas nau dojasi tiekiamu
turtu anonimiškai, nesudaręs sutarties su tiekėju, arba suklastoja skaitiklių
rodmenis, tuo pažeisdamas sutarties sąlygas ir at imdamas iš tiekėjo galimybę
patikrinti mokėjimų teisingumą, arba negavęs iš teisėto vartotojo leidimo
pasinaudoti tiekiamu turtu jo sąskai ta. Neatlygintinas naudojimasis reiškia, kad
kaltininkas nesumoka tiekėjui arba teisėtam vartotojui už suvartotą turtą, taip pat
neatsilygina kitu sutartu būdu.
6. Būtini objektyvieji nusikaltimo požymiai taip pat yra turtinė žala kitam
asmeniui ir priežastinis ryšys tarp neteisėto naudojimosi tiekia mu turtu ir
kilusios žalos. Turtinės žalos turinį sudaro: a) tiesioginis turto savininko ar
valdytojo (tiekėjo) tiekiamo turto praradimas (pvz., sumažėjo vandens
saugykloje); b) turto savininko ar valdytojo (tiekė jo) negautos pajamos; c)
teisėto turto vartotojo piniginės prievolės atsiradimas arba padidėjimas, kai
kaltininkas naudojasi tiekiamu turtu jo sąskaita. Padarytos žalos dydis
apskaičiuojamas remiantis vartotojams
nustatytais tarifais (pvz., 1 m3 vandens arba dujų kaina, naudojimosi kabeline
televizija mėnesinio mokesčio dydžiais, telefoninių pokalbių minutės/sekundės
tarifais ir t. t.) ir atsižvelgiant į faktiškai suvartoto turto kiekybinę išraišką ar
naudojimosi juo laiką. Turto tiekėjui padaryta žala dėl jam priklausančių
įrenginių ar prietaisų sunaikinimo ar sugadinimo nesudaro žalos turinio. Tokie
veiksmai kvalifikuojami kaip svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas pagal
BK 187 str.
7. Tam tikrais atvejais atskleidus neteisėtą naudojimąsi tiekiamu turtu
gali kilti klausimas, kokia atsakomybė taikytina: baudžiamoji (kartu su
civiline) ar tik civilinė: pavyzdžiui, nuomojamo buto gyventojas,
pažeisdamas sutartį su savininku, jo sąskaita naudojasi telefono linija, o
vėliau vengia atlyginti padarytą žalą; gyventojas piktybiškai vengia
mokėti už šilumą ir pan. Tokiais atvejais paprastai taikoma tik civilinė
atsakomybė, o baudžiamąją atsakomybę gali lemti tik ypatingas kaltininko
veikimo būdas, dėl kurio nukentėjusiojo pažeistos teisės gynimas
civilinėmis teisinėmis priemonėmis yra apsunkintas (pvz., norint nustatyti,
kuris įstaigos darbuotojas neteisėtai naudojosi telefono linija, reikia atlikti
kriminalinei justicijai būdingą tyrimą; vartotojas už suvartotą vandenį
moka mažiau nei priklauso, be to, sąmoningai neįsileidžia į savo butą
įmonės-tiekėjo atstovų, kurie nori patikrinti skaitiklių rodmenis, ir pan.).
Tais atvejais, kai asmuo neteisėtai naudojosi tiekiamu turtu,
nebandydamas likti nežinomas kreditoriui ir kitaip neapsunkindamas jo
galimybių prisiteisti žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka, veika
traktuotina kaip civilinis deliktas, o ne nusikaltimas. Nelaikoma
nusikaltimu ir tokia veika, kai asmuo naudojosi tiekiamu turtu teisėto
vartotojo sąskaita jam leidus, bet vėliau nevykdo savo pažado atsilyginti.
8. Priežastinis ryšys nagrinėjamo nusikaltimo sudėtyje reiškiasi tuo,
kad būtent neteisėtas ir neatlygintinis naudojimasis tiekiamu turtu lėmė
kito asmens praradimus, pajamų negavimą, prievolių atsiradimą arba
padidėjimą, taip pat, kad kaltininkas savo veiksmais panaikina arba
apsunkina nukentėjusiojo galimybes atstatyti pažeistą teisę civilinėmis
teisinėmis priemonėmis.
9. Nusikaltimas yra baigtas nuo turtinės žalos padarymo kitam as-
meniui momento. Nustačius neteisėto prisijungimo prie tiekimo linijos
arba skaitiklių rodmenų klastojimo faktus, laikoma, kad turtinė žala
padaryta nuo momento, kai kaltininkas tokiu būdu pradėjo naudotis
tiekiamu turtu.
 10. Subjektyvioji nusikaltimo pusė pasireiškia tiesioginės tyčios
forma. Kaltininkas supranta, kad neteisėtais būdais naudojasi elektros ar
šilumos energija, dujomis, vandeniu, telekomunikacijomis ar kitais
ekonominės vertės turinčiais dalykais, numato, kad dėl to bus padaryta
turtinė žala kitam asmeniui ir to nori.
11. Nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. B K
20 str. komentarą).
12. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje yra numatytas kvalifikuojantis
šį nusikaltimą požymis - didelės žalos padarymas, o 3 dalyje numatyta
baudžiamojo nusižengimo sudėtis kai padaryta žala yra nedidelė. Didelės
ar nedidelės žalos kriterijų įstatymas nenumato, todėl apie šių požymių
buvimą ar nebuvimą sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant
į žalos piniginę išraišką, taip pat į nukentėjusio asmens turtinę padėtį, į tai,
ar žala padaryta fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitas aplinkybes.
13. Nagrinėjamas nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas, jei
jis padaromas teisėtam vartotojui iškraipant skaitiklių, skirtų suvartoto
turto apskaitai, rodmenis, savo požymiais konkuruoja su turtinės žalos
padarymu apgaule (BK 186 str.). Esant šių normų konkurencijai taikomas
BK 179 str.
14. Už 179 str. 1 ir 3 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo
atveju, jei yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pa-
reiškimas, ar prokuroro reikalavimas (apie tai plačiau žr. B K 139 str.
komentarą).
15. BK 179 str. 1 dalyje numatytas nusikaltimas pagal BK 11 str.
16. dalį priskiriamas nesunkių, o numatytas 2 dalyje - pagal BK 11 str.
17. dalį - apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str.
komentarą).
18. Neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių paslaugomis baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų; ta pati veika, padariusi didelę turtinę žalą, -
laisvės atėmimu iki šešerių metų; ta pati veika, padariusi nedidelę turtinę
žalą, - viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
180 straipsnis. Plėšimas
1. Tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį
panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui
priešintis pagrobė svetimą turtą,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
2. Tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį
ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą,
baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.
3. Tas, kas apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba
apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės
arba kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba apiplėšė dalyvauda-
mas organizuotoje grupėje,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. (Lietuvos Re-
spublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003 m. liepos 25 d. (Žin., 2003, Nr. 74-
3423) ir Lietuvos Respublikos 2007 birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 įsigal. 2007 m. liepos 21 d.
(Žin., 2007, Nr. 81-3309) redakcijos)

1. Plėšimas yra vienas pavojingiausių nusikaltimų nuosavybei. Jo

pavojingumas pasireiškia ne vien atviru kėsinimusi į nuosavybę, bet tokio
kėsinimosi padarymo būdu. Pagal komentuojamo straipsnio 1 dalį
plėšimas yra tuo atveju, kai panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj
pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis
pagrobiamas svetimas turtas. Plėšimo sąvoka yra sudėtinė. Ji iš dalies
sujungia vagystės (svetimas turtas, jo pagrobimas ir kt.) bei nusikaltimo
žmogui požymius (fizinis ar psichinis smurtas ir kt.) ir iš esmės ji beveik
nesiskiria nuo anksčiau galiojusio BK 272 str. įtvirtintos plėšimo sąvokos.
2. Plėšimo pavojingumą atspindi du kėsinimosi objektai: pagrindinis
- konkreti nuosavybė, papildomas - asmens sveikata, žmogaus veiksmų
laisvė. Tačiau plėšimo objektu nelaikoma žmogaus gyvybė. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46
„Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nurodė, jog
nužudymas, padarytas plėšimo ar turto prievartavimo metu,
kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 punktą ir atitinkamas BK 180 ar
181 str. dalis priklausomai nuo kvalifikuojamųjų požymių arba pagal BK
254 str. 2 dalį, 256 str. ar 263 str. 2 dalį, jei plėšimo ar turto prievartavimo
dalykas yra daiktai, numatyti šiose normose ir veikos padarytos dėl
savanaudiškų paskatų („Teismų praktika“, 2004, Nr. 21, p. 219).
 Taigi, kai tyčia nužudoma plėšimo metu, veika kvalifikuojama kaip tyčinis
nužudymas dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimas. Kaip nusikaltimų sutaptis
kvalifikuojamas ir tyčinis nužudymas plėšimo metu, kai kaltininkas
nužudydamas siekė nuslėpti padarytą plėšimą. Šiuo atveju padaryta veika
papildomai kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas, turint tikslą nuslėpti kitą
nusikaltimą (BK 129 str. 11 punktas). Neatsargaus gyvybės atėmimo atveju
veika taip pat kvalifikuojama pagal dviejų nusikaltimų sutaptį.
3. Turto požiūriu vagystės ir plėšimo dalykas sutampa. Dėl šio nusikaltimo
padarymo būdo dažniausiai jo dalykas yra turintys vertę bei fizinius parametrus
(gabaritus, svorį, skaičių, kiekį) daiktai. Kitaip nei vagystės atveju, plėšimo
sudėčiai nenumatomas tam tikras pagrobto turto kiekis ar jo minimalus vertės
dydis - plėšimo būdu pagrobto turto vertė gali būti žymiai mažesnė nei 3 ar net 1
MGL dydžio suma (apie dalyką žr. BK 178 str. komentarą).
4. Būtini šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai yra
veika, padariniai ir priežastinis ryšys. Veikai būdinga tai, kad kaltininkas padaro
ją aktyviais veiksmais (veikimu): fiziniu smurtu, grasinimu tuoj pat jį panaudoti
arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Visi šie požymiai yra
lygiaverčiai ir bet kurio iš jų panaudojimas nusikalstamam tikslui - turto
pagrobimui (užvaldymui) pasiekti sudarys plėšimo sudėties objektyviąją pusę.
Pagal įstatymą nebūtina, kad šis smurtas būtų pavojingas gyvybei, tačiau
plėšimo metu gali būti padarytas ir sunkus sveikatos sutrikdymas.
5. Plėšimui būdinga tai, kad turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba
grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam
priešintis. Turto pagrobimas apima: 1) atvirą svetimo turto atėmimą (paveržimą,
išplėšimą), panaudojant smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip
atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis; 2) neatlygintiną turto
pasisavinimą. Svetimo turto pagrobimas paprastai yra susijęs su staigiu turto
turėtojo užpuolimu. Užpuolimu tradiciškai suprantamas staigus, agresyvus
savininko arba kito valdytojo antpuolis. Užpuolimas gali būti slaptas ir
netikėtas, pavyzdžiui, smūgis iš nugaros, šūviai iš priedangos, arba atviras, aki-
vaizdus turto turėtojui ar kitiems asmenims. Visais atvejais tai priemonė, kuria
siekiama palaužti užpulto asmens pasipriešinimą arba neleisti jam šauktis
pagalbos.
6. Svarbu tai, kad turto pagrobimo, jo užvaldymo procese prievartos
priemonės būtų panaudojamos prieš atimant turtą, turto užvaldymo
metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento, t. y. jį pasisavinti.
Tačiau jei smurtas panaudojamas siekiant išvengti atsakomybės už nusikalstamą
veiką (pvz., pasipriešinimas sulaikant po pasikėsinimo), tokia veika,
atsižvelgiant į kitus jos požymius, pobūdį ir padarinius, kvalifikuojama kaip
sutaptis su veikomis, numatytomis kituose BK straipsniuose.
7. Fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis-smur- tinis
poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos
sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Veika kvalifikuojama kaip
plėšimas ir tuo atveju, jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam
teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smur-
tininko veiksmai sukėlė fizinį skausmą. Todėl paprastoji plėšimo sudėtis
(BK 180 str. 1 dalis) apima tyčinius smūgius arba kitokius smurto
veiksmus, sukėlusius fizinį skausmą, ar kitą panaudotą smurtą, pavojingą
nukentėjusiojo sveikatai.
8. Teismų praktikoje svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplė-
šiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant paprastai kvalifikuojamas
kaip vagystė, jeigu prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių psichinio
smurto požymius. Tačiau jei prieš užvaldant turtą arba turto užvaldymo
metu nukentėjusysis rankomis ar kūnu pastumiamas, tokia veika pri-
klausomai nuo konkrečių aplinkybių (stūmimo jėgos, padarinių) gali
atitikti komentuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. sausio 15 d. nutartyje
nurodė, kad rankų prispaudimas ir kartu nukentėjusiojo laikymas tam, kad
jis negalėtų pasipriešinti (rankomis) ar kitaip išvengti (pabėgant)
kėsinimosi į jo turtą, laikomas prievarta ir atitinka plėšimo sudėties
požymį („Teismų praktika“, 2002, Nr. 17, p. 290).
9. Smurtas, pavojingas žmogaus sveikatai .-veiksmai, kuriais
nukentėjusiajam yra padaromas nesunkus ar nežymus sveikatos
sutrikdymas, taip pat smurtas, kuriuo reali žala nebuvo padaryta, bet buvo
galimybė tokiai žalai kilti (žr. BK XVIII skyriaus „Nusikaltimai žmogaus
sveikatai“ komentarą).
10. Jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika
turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 str. dalį (priklausomai,
kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 str. 2 d. 9
punktą, nes BK 180 str. 3 dalis nenumato sunkaus sveikatos sutrikdymo
padarinių, o BK 135 str. 2 d. 9 punktas apibrėžia tik sveikatos sutrikdymo
pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės
pagrobimo. Taip pat pagal sutaptį turi būti kvalifikuojama
veika, kai plėšimo metu yra padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl
neatsargumo ar neatsargus gyvybės atėmimas.
11. Atsiradusių dėl pavojingo gyvybei ir sveikatai smurto panau-
dojimo padarinių kvalifikavimas iš esmės priklauso nuo kaltininko tyčios
kryptingumo. Pavyzdžiui, jeigu smurtas prieš nukentėjusįjį buvo
panaudotas ne siekiant jo turto, bet kaip tarpusavio ginčo pasekmė, o
savanaudiškos paskatos atsirado po ginčo ir jos buvo realizuotos pagro-
biant nukentėjusiojo kilnojamąjį turtą, veika turi būti kvalifikuojama kaip
nusikalstamų veikų sutaptis (BK 178 str. ir atitinkamas nusikaltimų
žmogaus sveikatai straipsnis). Jeigu kaltininkas veikė konkretizuota tyčia,
siekdamas pagrobti tik svetimą turtą, o padariniai (sunkus sveikatos
sutrikdymas) kilo dėl neatsargumo, jo veika taip pat kvalifikuojama kaip
idealioji nusikaltimų sutaptis, t. y. pagal BK 180 str. ir 137 str. sutaptį.
12. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 28 d.
{kasacinė byla Nr. 2K-583/2003) nutartyje buvo išaiškinta, kad BK 135
str. 2 d. 9 punkte yra numatytos savanaudiškos paskatos, tačiau šis sunkų
sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantis požymis dėl savo specifikos negali
apimti ir neapima plėšimo. Šiuo atveju savanaudiškos paskatos išreiškia
tik sunkaus sveikatos sutrikdymo motyvą, t. y. vieną iš nusikalstamos
veikos subjektyviąją pusę apibūdinančių požymių. Šio požymio turinys
gali neturėti jokių sąsajų su plėšimu. Pačios savaime, vertinamos atsietai
nuo sunkaus sveikatos sutrikdymo ar kitokių nusikalstamų veikų,
savanaudiškos paskatos apskritai gali būti tokios, kurios nepažeidžia nei
teisės, nei moralės normų reikalavimų. BK 135 str. ir 180 str. santykis
negali būti laikomas baudžiamosios teisės normų konkurencijos atveju,
kai konkuruoja dalis ir visuma ir kai pagal tokios konkurencijos įveikimo
taisykles taikoma platesnė, visumą numatanti baudžiamosios teisės norma.
Plėšimas, susijęs su sunkaus kūno sužalojimo padarymu, sudaro
nusikaltimų idealiąją sutaptį ir kvalifikuotinas taikant abu - BK 135 ir 180
str. Šių straipsnių dalys taikytinos priklausomai nuo konkrečios bylos
faktinių aplinkybių. Tačiau nusikalstamą veiką kvalifikuodami kaip
sunkaus sveikatos sutrikdymo ir plėšimo idealiąją sutaptį tuo pačiu
konstatuojame, kad kaltininko savanaudiškumas jau nebeapsiriboja vien
savanaudiškų paskatų turėjimu, t. y. vien motyvavimu. Savanaudiškos
paskatos realizuojamos konkrečiais veiksmais, turinčiais smurtinį pobūdį.
Šie veiksmai ir jų turtiniai padariniai įvertinami taikant BK 180 str. Tuo
pačiu nebelieka pagrindo dar kartą atsižvelgti į plėšimui natūralų ir būtiną
komponentą - savanaudiškumą ir specialiai inkriminuoti savanaudiškų
paskatų požymį taikant BK 135 str. 2 d. 9 punktą, todėl kaltininko veika
kvalifikuotina kaip nusikaltimų, numatytų naujojo BK 135 str. 1 dalyje ir
180 str. 1 dalyje, idealioji sutaptis.
 13. Plėšimas gali būti padaromas panaudojant ir psichinį smurtą, kuris
gali būti susijęs su grasinimu nedelsiant panaudoti smurtą pavojingą ne tik
sveikatai, bet ir gyvybei (pvz., grasinama žiauriai nužudyti, nustumti nuo
uolos, išmesti iš traukinio). Tačiau plėšimo sudėtis apima ir kitokius
grasinimus, kuriais siekiama įbauginti nukentėjusįjį ir paralyžiuoti jo valią:
jie nebūtinai turi būti susiję su minėtu pavojumi gyvybei ar sveikatai
pačiam turto turėtojui. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas
2005 m. birželio 23 d. nutarime „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo
baudžiamosiose bylose“ nurodė, kad grasinimas gali būti ir be grasinančių
žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra
bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam (pvz.,
reikalavimas atiduoti turtą nuošalioje vietoje, tamsiu paros metu, susitikus
ant tilto).
14. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą yra nukreiptas į turto
savininką, valdytoją ar asmenį, kuriam laikinai patikėtas turtas („Teismų
praktika“, 2005, Nr. 23, p. 19). Tačiau jei kaltininkas (pavyzdžiui,
panaudodamas peilį), reikalaudamas tuoj pat atiduoti turtą, užpuola ne to
turto turėtoją, bet su juo esantį mažametį vaiką, nusenusį asmenį ir pan.,
tokiu atveju artimųjų užpuolimas gali būti vertinamas kaip psichinio
poveikio priemonė, kadangi kaltininkas siekia paveikti ne nukentėjusiajam
artimą asmenį, bet patį turto turėtoją, kad šis iš baimės dėl artimųjų tuoj
pat atiduotų turtą. Tokie kaltininko veiksmai nukreipti į šalia esančius
šeimos narius ar kitus artimuosius vertintini kaip psichinis smurtas ir jo
veika kvalifikuojama kaip plėšimas. Jeigu šalia esantiems asmenims buvo
padarytas sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal dviejų
nusikaltimų sutaptį - plėšimą ir sveikatos sutrikdymą atitinkantį straipsnį.
Labai svarbu kaip pats nukentėjusysis suvokia kilusią grėsmę, kadangi
toks grasinimas turi būti realus. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-
73/2007) pabrėžiama, kad situacijos grėsmingumas suvokiamas įvertinus
užpuoliko pranašumą, nusikaltimo įrankių, suteikiančių ar sudarančių
tokio pranašumo įspūdį, turėjimas, užpuolimo netikėtumas bei grasinimui
ir (ar) smurto panaudojimui palankios aplinkybės. Plėšimo metu
kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam,
kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią
pagrobti turtą.
15. Psichiniam smurtui plėšimo metu būdinga tai, kad nukentėjusia-
jam nepaklusus, visi grasinimai gali būti tuojau pat realizuoti. Darant šią
nusikalstamą veiką psichiniu smurtu nelaikomi atvejai, kai grasinama
ateityje pagarsinti žinias, žeminančias turto turėtojo ar jo artimųjų garbę
bei orumą, sužaloti ar sunaikinti turtą ir kt. Prievarta arba grasinimai turi
 būti naudojami nusikaltimo vietoje arba šalia jos. Prievarta ir grasinimai,
panaudoti po turto užvaldymo ar kitoje vietoje, siekiant išlaikyti jau pa-
sisavintą turtą, nekvalifikuojami kaip šios sudėties požymiai. Jei plėšimo
metu fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą
vykdomi tam tikru eiliškumu arba fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat
panaudoti fizinį smurtą vykdomi vienu metu, nuosprendžio aprašomojoje
dalyje turi būti nurodyti abu nusikalstamos veikos požymiai.
16. Turto pagrobimas gali būti padaromas ir kitokiais smurtiniais bei
nesmurtiniais veiksmais, dėl kurių asmuo netenka sąmonės arba atsiduria
kitokioje bejėgiškoje būklėje ir dėl to negali trukdyti kaltininkui pagrobti turtą.
Pavyzdžiui, paveikiant nukentėjusįjį nervus paralyžiuojančiomis, toksinėmis ar
kitokiomis svaiginančiomis medžiagomis.
17. Komentuojamame straipsnyje numatytas kitoks atėmimas galimybės
priešintis reiškia, kad nukentėjusio asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas
naudoja tokius būdus, kurių neapima sąvokos fizinio smurto panaudojimas ar
grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tačiau jais atimama galimybė
nukentėjusiajam pasipriešinti bei ginti nuosavybę nuo pagrobimo (pvz.,
kaltininkas panaudoja apgaulę ar prievartą, paprastai nesusijusią su sveikatos
sutrikdymu ar fizinio skausmo sukėlimu). Todėl nukentėjusiojo tyčinis
nugirdymas, apsvaiginimas, įmaišant į gėrimą migdančių ar kitaip svaiginančių
medikamentų siekiant pagrobti jo turtą, vertintini kaip kitoks atėmimas
galimybės nukentėjusiajam priešintis. Jei, nugirdant ar minėtais būdais
apsvaiginant nukentėjusįjį, buvo panaudotas fizinis smurtas, veika
kvalifikuotina pagal du požymius: kaip plėšimas panaudojant fizinį smurtą ir
kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Jeigu nukentėjusysis
apsvaigo ne dėl kaltininko tyčinių veiksmų, o savo noru, svetimo turto
pagrobimas, nors kaltininkui ir pasinaudojant nukentėjusiojo apsvaigimu,
kvalifikuotinas pagal BK 178 str. („Teismų praktika“, 2005, Nr. 23, p. 319-320).
18. Fizinis smurtas, grasinimai, kitaip atimta galimybė priešintis, gali būti
naudojami ne tik prieš patį turto savininką ar teisėtą jo valdytoją, bet ir prieš
kitus asmenis, kurie dėl darbo santykių ar kitų priežasčių tuo metu turi
kaltininko pageidaujamą turtą (pvz., pardavėjas, banko kasos darbuotojas,
vaikas, paėmęs tėvo automobilį, ir pan.), taip pat ir prieš atsitiktinai turto
buvimo vietoje esančius asmenis, jeigu jie kaltininko manymu gali sutrukdyti
neteisėtiems jo veiksmams (pvz., banko klientai, pirkėjai parduotuvėje).
19. Smurto pobūdis yra objektyvus kriterijus, leidžiantis atskirti plėšimą
nuo atvirosios vagystės. Visi nesmurtinės vagystės atvejai kvalifikuojami kaip
vagystė (BK 178 str.). Visi smurtinės vagystės atvejai,
nors ir nėra užpuolimo, bet atimama galimybė priešintis, kvalifikuojami kaip
plėšimas. Turto užvaldymas, kai kaltininkas tai daro ne smurtu, bet netikėtu
staigiu judesiu tik siekdamas atskirti konkretų daiktą nuo jo turėtojo, nelaikomas
plėšimu. Pavyzdžiui, fizinės jėgos panaudojimas nuplėšiant nuo galvos kepurę,
išplėšiant iš rankų rankinę, numetant girto žmogaus ranką nuo jo daiktų, ir kt.
yra tik atviroji vagystė, nors nukentėjusiajam tokie veiksmai gali sukelti
nemalonius pojūčius (išgąstį) ar nedidelį skausmą. Tačiau, jeigu nukentėjusysis
pasipriešina kaltininkui ir pradeda su juo grumtis, atviroji vagystė perauga į
plėšimą.
20. Plėšimo sudėtis yra materialioji, todėl būtinu objektyviosios pu-
sės požymiu yra ne tik pati veika, bet ir jos padarinys - turto užvaldymas.
Tai reiškia, kad kaltininkas nugali tam tikrą nukentėjusiojo pasipriešinimą
ir pasisavina svetimą turtą, nors reali žala nukentėjusiojo sveikatai gali
būti nepadaryta, todėl asmens užpuolimas, pavartoti grasinimai ar netgi
turto atėmimas, nesuspėjus jo pasisavinti, turi būti vertinami kaip
pasikėsinimas padaryti plėšimą. Neapibrėžtos tyčios atveju nusikalstama
veika yra baigta kaltininkui pagrobus bent dalį svetimo turto.
21. Subjektyviosios plėšimo pusės požymis - kaltė pasireiškia
tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas ir nori jį
pagrobti (užvaldyti) neteisėtomis priemonėmis: panaudojant fizinį smurtą
arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę
nukentėjusiajam priešintis. Paprastai plėšimo motyvai yra savanaudiški -
nusikalstamas jo paties ar trečiųjų asmenų praturtėjimas, todėl, jei smurtas
vartojamas kitais tikslais (dėl chuliganiškų paskatų, pavydo, abipusių
peštynių), o noras atimti ir pasisavinti turtą atsiranda jau pavartojus
smurtą, tokie kaltininko veiksmai nelaikomi plėšimu. Tokiais atvejais
veika kvalifikuojama pagal kitus BK straipsnius. Pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarime „Dėl
teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ išdėstė tokią
nuomonę: jei asmuo naudoja fizinį smurtą neturėdamas tikslo pagrobti
svetimo turto, tačiau toks sumanymas kaltininkui kyla panaudojus smurtą,
kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip dvi savarankiškos nusikalstamos
veikos sveikatos sutrikdymas ir vagystė (realioji sutaptis). Tačiau jei
asmens sumanymas pagrobti turtą kyla smurto panaudojimo metu, tada
veika kvalifikuojama pagal BK 180 str. Kai turto užvaldymo procese žala
nukentėjusiojo sveikatai padaroma dėl neatsargumo, kaltininko veiksmai
kvalifikuojami atskirai, kaip atitinkamas nusikaltimas žmogaus sveikatai
ir vagystė.

22. Plėšimas gali būti padaromas apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. Ty-

čios apibrėžtumas dažnai lemia ir veikos kvalifikavimą. Pavyzdžiui,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų ko-
legija 1999 m. kovo 2 d. nutartyje (kasacinė byla Nr. 2K-82/1999) nurodė:
Jei kaltininko tyčia nukreipta padaryti plėšimą stambiu mastu, <.. .> bet
jam nepavyko užvaldyti turto stambiu mastu Jo veika vertinama kaip
pasikėsinimas padaryti plėšimą stambiu mastu. Jei kaltininko tyčia
plėšimo masto požiūriu buvo neapibrėžta Jo veika kvalifikuojama pagal
pasekmes“ („Teismų praktika“, 1999, Nr. 11, p. 75). Plėšimo metu
kaltininkas dažniausiai veikia neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia. Nusi-
kaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi kur subjektas, užvaldęs svetimą
turtą, vėliau jį padėjo: išmetė, padovanojo ar suvartojo.
23. Plėšimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 14 metų
amžiaus fizinis asmuo.
24. Nustatydami nusikalstamo sumanymo turinį teismai neturi apsi-
riboti pirmine jo forma, o privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikals-
tamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį,
nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina
išsiaiškinti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei
kokius padarinius numatė kaltininkas. Kai yra veiką kvalifikuojančių
požymių, turi būti nustatoma, kad kaltininkas šiuos požymius suvokė
(„Teismų praktika“, 2005, Nr. 23, p. 320).
25. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyti tokie nusikalstamą
veiką kvalifikuojantys požymiai: a) plėšimas, padarytas įsibraunant į
patalpą; b) panaudojant nešaunamąjį ginklą; c) peilį; d) kitą specialiai
žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Šie požymiai yra alternatyvūs ir
lygiaverčiai, jų kaltininko veikoje gali būti tik vienas (pvz., asmuo
grasindamas peiliu pagrobė nukentėjusiojo turtą) arba keli (asmuo pa-
naudojęs nešaunamąjį ginklą įsibrauna į gyvenamąją patalpą). Veikos
kvalifikavimui nėra svarbu, kiek minėtų požymių yra kaltininko veikoje,
tačiau teismas į tai atsižvelgia skirdamas bausmę.
26. Plėšimas, padarytas įsibraunant į patalpą, rodo kaltininko įžūlumą
ir agresyvumą siekiant užsibrėžto tikslo. Įsibrovimu suprantamas atviras ar
slaptas neteisėtas, neleistinas patekimas į bet kokią tiek gyvenamąją, tiek
negyvenamąją patalpą. Neteisėtumas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui į
nurodytas vietas be savininko ar kito įgalioto asmens leidimo apskritai
draudžiama įeiti (butą, namus, tam tikras įstaigas) arba draudimas galioja
tik tam tikram laikui (į uždarytą banką, parduotuvę, įstaigą ir kt.).
Įsibrovimas gali būti padaromas įvairiai: a) įsilaužiant, t. y. nugalėjus
kliūtis, susijusias su daiktų vientisumo pažeidimu (išlaužiant duris, išimant
langus ir kt.) arba žmonių pasipriešinimą; b) panaudojant apgaulę
(kaltininkas apsimeta elektriku, su
pirkėju, darbininku, elgeta, panaudoja suklastotus pažymėjimus ar lei-
dimus, ir kt.); c) panaudojant parinktus ar padirbtus raktus, technines ar
kitas priemones, kurios leidžia kaltininkui pačiam nekliudomai patekti į
patalpas (plačiau apie įsibrovimą žr. BK 178 str. komentarą). Plėšimo
įsibraunant į saugyklą ar saugomą teritoriją įstatymas konkrečiai nenu-
mato, tokiais atvejais veika turėtų būti kvalifikuojama pagal komentuo-
jamo straipsnio 1 dalį. Plėšimas, įsibraunant į patalpą, laikomas baigtu
užvaldžius bent dalį svetimo turto.
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 8 d. nutartyje
(baudžiamoji byla Nr. 2K-661/2002} nurodoma: patekimas į gyvenamąją
patalpą turint tikslą plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą, nors ir
pasinaudojant pažintimi su nukentėjusiuoju, yra neteisėtas ir vertinamas
kaip patekimas į gyvenamąją patalpą prieš nukentėjusiojo valią, t. y.
įsibrovimas („Teismų praktika“, 2002, Nr. 18, p. 130).
28. Plėšimas, padarytas naudojant nešaunamąjį ginklą, kelia didesnį
pavojų užpulto asmens gyvybei ir sveikatai, nes naudodamas tokią fizinę ir
psichinę smurto priemonę kaltininkas demonstruoja savo pasiryžimą
realizuoti grasinimus. Nešaunamuoju ginklu laikomas ginklas, kuriuo,
naudojant žmogaus raumenų jėgą, per nuotolį ar turint tiesioginį sąlytį
galima sunaikinti ar kitaip mechaniškai paveikti (durti, kirsti, smogti,
triuškinti) taikinį (Ginklą ir šaudmenų kontrolės 2002 m. sausio 15 d.
įstatymo Nr IX-705 (Valstybės žinios, 2002, Nr. 13- 467) redakcija}. Tai
priemonės, kurios specialiai pagamintos ar pritaikytos kūno sužalojimams
padaryti, gyvajai jėgai naikinti ir skirtos puolimui arba aktyviai gynybai.
Nešaunamieji ginklai gali būti kertamieji (kardai, kalavijai ir kt.),
duriamieji (durtuvai, stiletai ir kt.), duriamieji- pjaunamieji (suomiški ir
medžiokliniai peiliai, durklai ir kt.), smogiamieji (kastetai, antdelniai,
kuokos ir kt.). Nešaunamieji ginklai gali būti fabriko ar namų darbo.
Ūkinės ir buitinės paskirties daiktai nelaikomi nešaunamaisiais ginklais,
jei jie nėra perdirbti ir pritaikyti kūnui žaloti. Klausimą, ar atitinkamas
daiktas yra nešaunamasis ginklas, išsprendžia kriminalistinė ekspertizė.
29. Teismų praktika rodo, kad plėšimo metu dažnai panaudojamas
peilis, todėl įstatyme jis išskiriamas iš kitų buitinių daiktų ir įvardijimas
kaip kvalifikuojantis šį nusikaltimą požymis. Pavyzdžiui, buityje
vartojamų sodininko, batsiuvio, virtuvės ir kitų peilių geležtė įtvirtinta į
rankeną arba kriaunas būna tiesi, lenkta, atriestu smaigaliu, siaura, dantyta
ir kt., todėl specialaus jų perdirbimo žmogui sužaloti nereikia. Įstatymų
leidėjas peiliui nenurodo jokių specialių požymių, todėl veikos
kvalifikavimui nėra svarbu nei peilio dydis, nei iš kokio metalo
jis pagamintas. Pažymėtina, kad kvalifikuojančiu nusikalstamos veikos
požymiu nelaikomas medinio, žaislinio ir pan. peilio naudojimas.
30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nu-
tarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose
bylose“ nurodė, kad specialiai pritaikytais žmogui sužaloti laikomi daiktai,
kuriuos kaltininkas paruošia ar pritaiko šiam tikslui iš anksto arba plėšimo
metu, taip pat daiktai, kurie nors ir nebuvo iš anksto paruošti, tačiau iš
anksto parinkti ir pasiimti tais pačiais tikslais („Teismų praktika“, 2005,
Nr. 23, p. 323). Tai gali būti bet kokie ūkinės ar buitinės paskirties daiktai
perdirbti ir pritaikyti šiam tikslui (nusmailinta dildė, pripilta švino guminė
žarna ir kt.). Jais taip pat laikomi mechaniniai purškikliai, aerozolinės
priemonės su ašarinėmis ar nervus paralyžiuojančiomis dujomis,
kibirkščiuojantys ar sukeliantys elektrošoką įrenginiai.
31. Sporto įrankiai (špagos, beisbolo ir ledo ritulio lazdos ir kt.) nėra
nešaunamieji ginklai, tačiau jais galima sunkiai sužaloti žmogų ar atimti
jam gyvybę, sunaikinti jo turtą. Tam, kad šie įrankiai būtų panaudoti
nusikalstamai veikai, nereikalingas specialus jų perdirbimas. Specialaus
paruošimo ar pritaikymo kūnui sužaloti nereikia ir tokiems ūkinės ar
buitinės paskirties daiktams kaip kirvis, dalgis, pjautuvas, plaktukas,
virbalai, atsuktuvas, gabalas geležinio vamzdžio, ir kt. Vis dėlto visus
šiuos įrankius reikėtų laikyti specialiai žmogui sužaloti pritaikytais
daiktais. Paminėtina, kad pastaruoju metu tokiu daiktu vis dažniau tampa
panaudoti švirkštai, kai nukentėjusysis bauginamas susargdinimu sunkia
nepagydoma liga, t. y. užkrėtimu žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV).
Įrankiams, specialiai pritaikytiems kūnui sužaloti, gali būti priskiriami
kovinės veislės ar kiti šunys, taip pat kiti pavojingi gyvūnai, kurie plėšimo
metu kelia grėsmę nukentėjusiojo sveikatai.
32. Pabrėžtina, kad darydamas nusikaltimą kaltininkas realiai gali
panaudoti šiuos daiktus ir padaryti žalą nukentėjusiojo sveikatai arba gali
tik demonstruoti juos nukentėjusiajam ar aplinkiniams kaip įbauginimo
priemonę, įrodančią jo ketinimų pavojingumą ir realumą.
33. Komentuojamo straipsnio 3 dalyje numatyti keturi alternatyvūs
kvalifikuojantys nusikaltimą požymiai: a) šaunamojo ginklo ar sprogmens
panaudojimas; arba b) apiplėšimas padarytas pagrobiant didelės vertės
turtą; arba c) pagrobiamos didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės
reikšmės turinčios vertybės; arba d) apiplėšimas padarytas dalyvaujant
organizuotoje grupėje.
34. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą šaunamasis ginklas -
tai įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas kaip
ginklas, iš kurio sprogimo, dujų ar oro slėgio ar kokia nors kita varomąja
jėga gali būti paleistas sviedinys (kulka, šratas, strėlė ar kt.), arba
kenksmingos, dirginančios medžiagos, skirti mechaniškai, termiškai,
chemiškai ar kitaip taikiniui per nuotolį paveikti. Šaunamuoju ginklu
laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys. Šaunamieji ginklai
skirstomi į:
1) automatinis šaunamasis ginklas - šaunamasis ginklas, kuris po
kiekvieno šūvio užsitaiso automatiškai ir kuriuo vieną kartą nu-
spaudus nuleistuką, galima iššauti sviedinių seriją (prapliupą);
2) pusiau automatinis - šaunamasis ginklas, kuris po kiekvieno šūvio
užsitaiso automatiškai, tačiau vieno nuleistuko paspaudimu negali
iššauti daugiau kaip vieną kartą;
3) pertaisomas šaunamasis ginklas - šaunamasis ginklas, kuris po
kiekvieno šūvio ranka atliekamu veiksmu užtaisomas šaunamuoju
mechanizmu iš dėtuvės ar būgnelio;
4) vienašūvis šaunamasis ginklas - šaunamasis ginklas su vienu ar
keliais vamzdžiais be šovinių dėtuvės, kurį prieš kiekvieną šūvį
reikia užtaisyti ranka šovinį įdedant į šovinio lizdą ar į užtaisymo
mechanizmą. Šaunamieji ginklai taip pat skirstomi į: a)
trumpuosius šaunamuosius ginklus-tai šaunamieji ginklai, kurių
vamzdis ne ilgesnis kaip 30 cm arba kurių visas ilgis neviršija 60
cm; b) ilguosius šaunamuosius ginklus - tai šaunamieji ginklai,
kurių vamzdis ilgesnis kaip 30 cm arba kurių visas ilgis viršija 60
cm. Šaunamaisiais ginklais taip pat laikomi: templinis ginklas -
šaunamasis ginklas, kurio sviediniui energiją suteikia tamprus
elementas, naudojant žmogaus raumenų jėgą ar mechaninius
įrenginius; signalinis ginklas - šaunamasis ginklas, skirtas garso,
šviesos signalui sukurti signaliniu pirotechniniu įtaisu ar signali-
niais šaudmenimis; pneumatinis ginklas - šaunamasis ginklas, iš
kurio paleidžiamo sviedinio (kulkos, ar kt.) kryptingas judėjimas
atsiranda naudojant suspausto oro ar kitų dujų jėgą (plačiau žr B K
XXXVI skyriaus komentarą).
35. Pagal minėtą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą dujiniai
pistoletai (revolveriai) priskiriami šaunamiesiems ginklams, todėl, jeigu
kaltininkas pagrobė svetimą turtą panaudodamas dujinį pistoletą, jo
nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 180 str. 3 dalį.
36. Šaunamojo ginklo panaudojimas yra plėšimą kvalifikuojantis po-
žymis ne tik kai kaltininkas jį naudoja kaip fizinio smurto priemonę, bet
kaip ir įbauginimo (psichinio smurto) priemonę, pavyzdžiui, grasinama
neužtaisytu ginklu. Neatsižvelgiant, ar nukentėjusysis užpuolimo metu
pastebėjo, kad naudojamas šaunamasis ginklas neužtaisytas, veika turėtų
būti kvalifikuojama pagal BK 180 str. 3 dalį, nes nukentėjusysis neprivalo
stebėti, ar ginklas užtaisytas ir tik po to vertinti pavojaus realumą.
37. Pabrėžtina, kad nepritaikytais šaudyti ar sugedusiais ginklais taip
pat galima sužeisti žmogų, tačiau kaltininko veika tokiais atvejais negali
būti kvalifikuojama kaip plėšimas padarytas panaudojus šaunamąjį ginklą.
Tokie asmens veiksmai turi būti vertinami kaip specialių įrankių ir
priemonių, skirtų įveikti pasipriešinimą, naudojimas.
38. Žaislinių ginklų naudojimas neturėtų būti vertinamas kaip plėši-
mas panaudojant šaunamąjį ginklą, todėl kaltininko veika tokiais atvejais
paprastai kvalifikuojama pagal BK 180 str. 1 dalį.
39. Sprogmens sąvoka apibrėžta Sprogmenų apyvartos kontrolės
įstatyme („Valstybės žinios“, 2003, Nr. 17-701). Sprogmenys - tai įvairūs
įrenginiai ar daiktai, turintys sprogstamosios medžiagos. Jie skirti
gyvosios jėgos ar technikos priemonių naikinimui, taip pat įtvirtinimų,
statinių griovimui, komunikacijos priemonių išardymui, dūmų uždangos
sudarymui ir kt. Tai granatos, įvairių rūšių minos, sprogstamieji užtaisai ir
kt. Sprogstamomis medžiagomis laikomi tokie junginiai arba mišiniai,
kurie gali staiga chemiškai suskilti ar susijungti ir sukelti sprogimą.
Pavyzdžiui, amoniakas, gyvsidabris, nitroglicerinas, trotilas, dinamitas,
piroksilinas, dūminis ar nedūminis parakas ir kt. Pagal savo fizines
savybes sprogstamosios medžiagos gali būti dujinės, skystos arba kietos
(apie tai plačiau žr. B K 253 str. komentarą). Sprogmens imitacija
neturėtų būti laikoma kvalifikuojamu plėšimo požymiu.
40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d.
nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose
bylose“ nurodė, kad specialiuose įstatymuose apibrėžtos nešaunamojo ir
šaunamojo ginklo bei sprogmens sąvokos negali būti tapatinamos su to
paties pavadinimo BK 180 str. požymiais, o turi būti vertinamos kaip
metodinė medžiaga - kriterijai, techniniai duomenys, naudojami nustatant
nešaunamojo, šaunamojo ginklo ir sprogmens požymį pagal BK 180 str.
(„Teismų praktika“, 2005, Nr. 23, p. 323).
41. Jeigu kaltininkas apiplėšė nukentėjusįjį panaudodamas šaunamąjį
ginklą ar sprogmenį, jis, be plėšimo, paprastai teisiamas ir už neteisėtą
disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar
sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str.). Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 1999 m. vasario 23 d. priimtoje nutartyje (kasacinė byla Nr. 2K.-
56/1999) konstatuojama: „To paties šaunamojo ginklo ar šaudmenų
 įsigijimas, nešiojimas ar laikymas yra vienas trunkamasis nusikaltimas.
Jis prasideda įsigijus ginklą ir šaudmenis ir tęsiasi iki tol, kol asmuo
sulaikomas ar atsikrato ginklo ar šaudmenų. To paties šaunamojo ginklo
panaudojimas, darant skirtingus nusikaitimus, nesudaro nusikaltimų
pakartotinumo ir atskirai nekvalifikuojamas. Be to, <...> žodžiai „įgijo“,
„laikė“, „nešiojo“, „gamino“ ar „realizavo“ numato alternatyvius
nusikaltimo sudėties požymius, ir skirtingų požymių buvimas kaltininko
veikoje atskirais nusikalstamos veikos laikotarpiais, jei nusikaltimo da-
lykas buvo tas pats (t.y. tas pats šaunamasis ginklas), taip pat nereiškia
nusikaltimų pakartotinumo“ („Teismų praktika“, 1999, Nr. 11, p. 57).
42. Kaltininko nusikalstama veika kvalifikuojama pagal komentuo-
jamo straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai jis pagrobė didelės vertės turtą. Juo
laikomas turtas, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (apie tai
plačiau žr. B K 190 str. komentarą). Sprendžiant apie didelės vertės turto
plėšimą, atsižvelgiama į tai, kad nukentėjusiojo turtas pagrobiamas ne
dalimis, ne reikalaujant perduoti didelės vertės turtą ateityje, bet iš karto.
Šiuo atveju svarbu ne plėšimo būdas, o tai, kad pagrobiamas didelės vertės
turtas. Kaltininko veika kvalifikuojama pagal sunkiausią kvalifikuojantį
požymį, t. y. BK 180 str. 3 dalį.
43. Kaltininkui pagrobus didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės
reikšmės turinčias vertybes veika kvalifikuojama pagal komentuojamo
straipsnio 3 dalį. Kaip ir vagystės atveju apiplėšimo dalykas yra
kilnojamosios kultūros vertybės, kurių apsaugą reglamentuoja Kilno-
jamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas („Valstybės žinios“, 1996,
Nr. 14-352; 2002, Nr. 123-5559; 2003, Nr. 123-5572; 2004, Nr. 73-2513).
Bendriausiu požiūriu mokslinės, istorinės, kultūrinės reikšmės turin-
čios vertybės - tokie materialūs mokslo, istorijos ir kultūros objektai, kurie
yra susiję su fizinių ar juridinių asmenų tam tikrais pasiekimais moksle
(atradimai, išradimai, monografijos ir pan.), arba istoriniai šalies ar joje
gyvenančios tautos įvykiai, turintys istorinės, mokslinės, meninės ar
kitokios kultūrinės vertės bei įtraukti į istorijos ir kultūros paminklų
sąvadą. Šiuo atveju dalyku gali būti ne tik tam tikri pavieniai daiktai (do-
kumentai, knygos, paveikslai ir kt.), bet ir tam tikros vertybių kolekcijos,
ansambliai, kurių visuma yra itin reikšminga mokslo, istorijos, kultūros
požiūriu. (Plačiau apie didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės
reikšmės turinčias vertybes žr. B K 178 str. komentarą).
44. Plėšimas, padarytas dalyvaujant organizuotoje grupėje (apie tai
plačiau žr. BK 24 ir 25 str. komentarus}, taip pat kvalifikuojamas pagal
komentuojamo straipsnio 3 dalį. Paprastai organizuotos grupės nariai iš
anksto aptaria numatomos nusikalstamos veikos momentus ir sude
rina savo veiksmus. Kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą,
atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį, tačiau visi jie siekia
bendro tikslo, todėl visųjų veika kvalifikuojama pagal BK 180 str. 3 dalį.
Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartyje
(kasacinė byla Nr. 2K-348/2000) pabrėžiama, kad veikos kvalifikacijai
įtakos neturi faktas, jog vienos grupės nariai artimai nebendrauja su kitais
tos pačios grupės asmenimis. „Organizuotos grupės nariai nebūtinai turi
asmeniškai bendrauti vieni su kitais“ („Teismų praktika“, 2001, Nr. 14, p.
258).
Gali būti atvejų, kai visi organizuotos grupės nariai, panaudodami
fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdami galimybę nukentėjusiam
asmeniui priešintis, pagrobia svetimą turtą. Tokia grupė netampa
bendrininkų grupe su elementariu išankstiniu susitarimu, todėl jų veika turi
būti įvertinama kaip plėšimas, padarytas dalyvaujant organizuotoje
grupėje.
45. Jei asmenys susitaria daryti du ar daugiau BK 180 str. 1 dalies
požymius atitinkančių plėšimų arba vieną BK 180 str. 2 dalies požymius
atitinkantį sunkų nusikaltimą arba labai sunkų nusikaltimą, kurio požymiai
atitinka BK 180 str. 3 dalyje aprašytą veiką, organizuotos grupės asmenų
veiksmai kvalifikuojami pagal BK 180 str. 3 dalį. Jei du ar daugiau
asmenų susitaria padaryti vieną veiką, atitinkančią BK 180 str. 1 dalyje
numatyto nusikaltimo sudėtį, organizuotos grupės požymis ne-
inkriminuojamas.
Asmenų, dalyvavusių organizuotai grupei vykdant plėšimą, veiksmai
kvalifikuojami be nuorodos į BK 24 str. nepriklausomai nuo jų vaidmens
padarant nusikaltimą („Teismų praktika“, 2005, Nr. 23, p. 324).
46. Palyginus su anksčiau galiojusiu BK, įstatymų leidėjas atsisakė
tokių kvalifikuojančių nusikaltimą požymių kaip plėšimas, padarytas
pakartotinai, grupės iš anksto susitarusių asmenų, sunkaus kūno sužalo-
jimo padarymas, plėšimas padarytas itin pavojingo recidyvisto.
47. Visos veikos padarytos asmens, anksčiau padariusio plėšimą
(nepriklausomai, ar kaltininko padaryti nusikaltimai buvo baigtiniai ar
nebaigtiniai (t. y. nutraukti kėsinimosi stadijoje), taip pat nepriklausomai,
kokiu bendrininku (kurstytoju, vykdytoju, padėjėju ir kt.) jis buvo
ankstesniame nusikaltime), jeigu kaltininkas nebuvo nuteistas už tokias
nusikalstamas veikas, jos turi būti vertinamos atskirai ir galutinė bausmė
skiriama pagal BK 63 str. nuostatas. Jeigu kaltininkas du ar daugiau kartų
pažeidė tą patį įstatymą ir buvo už tai anksčiau teistas, teismas už
paskutinę nusikalstamą veiką skiria jam bausmę vadovaudamasis BK 27,
64 ir 65 str. nuostatomis.
 48. Veikimas grupėje iš anksto susitarusių asmenų yra bendrinin-
kavimas esant elementariam išankstiniam susitarimui (BK 25 str.), t. y.
tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikaltimą,
todėl grupės asmenų padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama
vadovaujantis BK 25,26 ir 180 str. Grupėje asmenų dalyvaujantis asmuo
privalo turėti būtinus subjekto požymius. Šio nusikaltimo vykdytojais yra
ne tik asmenys, betarpiškai užvaldę turtą, bet ir asmenys, naudoję
prievartą. Pavyzdžiui, atlikti smurto veiksmus ir grasinti gali tik vienas
grupės dalyvis, o kiti asmenys tik paima turtą. Vykdytojo ekscesas
plėšime gali būti tais atvejais, kai kiti grupės dalyviai pagrobiant turtą
visai neketino naudoti smurto arba tarėsi tik dėl nepavojingo gyvybei ir
sveikatai smurto pavartojimo ir pan. Subjektyviu požiūriu įstatymas
reikalauja, kad visi grupės nariai tyčia bendrai dalyvautų tame pačiame
tyčiniame nusikaltime ir suvoktų daromos veikos neteisėtumą.
49. Plėšimas pagal BK 11 str. 4 dalį priskiriamas apysunkių, o kva-
lifikuotas plėšimas pagal BK 11 str. 5 dalį - sunkių nusikaltimų grupei
(apie tai plačiau žr. B K 11 str. komentarą).
50. Plėšimas baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių
metų; plėšimas, padarytas įsibrovus į patalpą arba panaudojus nešau-
namąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, -
laisvės atėmimu iki septynerių metų; plėšimas, padarytas dalyvaujant
organizuotoje grupėje arba panaudojus šaunamąjį ginklą ar sprogmenį,
arba pagrobus didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės arba
kultūrinės reikšmės turinčias vertybes - laisvės atėmimu nuo dvejų iki
dešimties metų.
181 Straipsnis. Turto prievartavimas
1. Tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo
ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę
teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio
veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą
asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą,
paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidi-
mas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
2. Tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė as-
meniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė
jam didelės turtinės žalos,
baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
3. Tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės,
istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo
turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. (Lietuvos Res-
publikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706. įsigal. 2003 m. liepos 25 d. (Žin., 2003, Nr. 74-
3423) ir 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žiu.. 2007. Nr. 81-
3309) redakcija)

1- Pagrindiniu turto prievartavimo objektu laikomi nuosavybės ir kitos

daiktinės, prievolinės ar kitos kilmės turtinės teisės, taip pat turtiniai interesai,
kurie pažeidžiami verčiant nukentėjusįjį atlikti turtinį veiksmą ar nuo jo
susilaikyti kaltininko ar kito asmens naudai. Papildomi objektai - asmens
sveikata bei laisvė.
2. Nusikaltimo dalykas yra turtinė nauda, kurios siekiama gauti pažeidžiant
nukentėjusiojo turtines teises ir interesus straipsnio dispozicijoje nurodytais
būdais: verčiant perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės
pareigos, arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti.
Turtinių teisių, interesų ir naudos sąvokos turi būti siejamos su jų ekonominiu
turiniu, t. y. su objektyvia galimybe įvertinti juos pinigais.
3. Objektyviai nagrinėjamą nusikaltimą sudaro neteisėtas vertimas suteikti
turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą.
Vertimo neteisėtumas reiškia kaltininko keliamų turtinių pretenzijų teisinį
nepagrįstumą. Tais atvejais, kai kaltininkas prievarta įgyvendina jam ar kitam
asmeniui priklausančią turtinę teisę (tikrą ar
tariamą), veika nekvalifikuojama kaip turto prievartavimas, tačiau gali sudaryti
savavaldžiavimo požymius (BK 294 str.). Klausimas, ar kaltininkas turėjo teisinį
pagrindą reikšti turtines pretenzijas, sprendžiamas atsižvelgiant į CK 1.136 str.,
nustatantį civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Tais atvejais, kai
prievarta pareikšta turtinė pretenzija aiškiai peržengia turimos teisės ribas, šioje
dalyje veika gali būti pripažinta turto prievartavimu (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 1996 m. birželio 21d. nutarimas Nr. 43 „Dėl teismą praktikos
nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas “ // „Teismų praktika“,
1996, Nr. 3-4, p. 91).
4. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba
kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (žodžiu, raštu, veiksmu) su turtinės
pretenzijos turiniu ir sujos prievartiniu pobūdžiu, pavyzdžiui, užuominomis
leidžiant jam suprasti apie būtinumą mokėti duoklę.
5. Vertimas perduoti turtą pasireiškia kaip perdavimas nukentėjusiajam
informacijos apie būtinumą atlikti veiksmą, dėl kurio, viena vertus,
nukentėjusysis neatlygintinai neteks savo materialaus kilnojamojo turto (ar
pinigų) kaip nuosavybės arba valdymo objekto, kita vertus, kaltininkas ar
asmuo, kurio interesais jis veikia, įgaus faktinį perduoto turto valdymą. Jeigu
nukentėjusysis verčiamas perduoti turtą atlygintinai, tokia veika taip pat gali
būti vertinama kaip turto prievartavimas, bet taikant požymį vertimas atlikti
kitus turtinio pobūdžio veiksmus. Vertimas perduoti nekilnojamąjį turtą
(atlygintinai arba neatlygintinai) vertinamas kaip vertimas suteikti turtinę teisę.
6. Vertimas suteikti turtinę t e i s ę gali pasireikšti kaip vertimas
atlygintinai arba neatlygintinai patvirtinti dokumente tam tikrą juridinį faktą,
kad nukentėjusysis: a) perleidžia savo ar kito asmens turtinę teisę kaltininkui ar
kitam asmeniui; b) atsisako savo teisės automatiškai perduodamas ją kitam,
pavyzdžiui, atsisako savo teisės į palikimo dalį; c) įsipareigoja atlikti kokį nors
turtinį veiksmą kaltininko arba kito asmens naudai, tuo suteikdamas jam teisę
reikalauti atlikti šiuos veiksmus: pasirašo paskolos sutartį, nors šios paskolos iš
tikrųjų negauna, arba pasirašo finansiškai nenaudingą sutartį.
7. Vertimas atleisti nuo turtinės pareigos reiškia, kad nukentėjusysis
verčiamas patvirtinti juridinį faktą, panaikinantį arba sumažinantį kaltininko ar
kito asmens turtinę pareigą paties nukentėjusiojo ar kito asmens atžvilgiu,
pavyzdžiui, verčiamas patvirtinti skolos grąžinimo faktą, nors ji nebuvo
grąžinta, arba patvirtinti darbų atlikimo faktą, nors darbai nebuvo atlikti arba
buvo atlikti ne iki galo.
 8. Juridinio fakto patvirtinimas, suteikiantis teisę arba atleidžiantis nuo
pareigos, gali pasireikšti kaip atitinkamo dokumento pasirašymas, jo turinio
pakeitimas, jo perdavimas arba sunaikinimas.
9. Vertimas atlikti kitokius turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų
susilaikyti apima visus kitus įmanomus turtinės naudos suteikimo būdus: a)
vertimas apmokėti kaltininko sąskaitas; b) leisti naudotis gyvenamosiomis ar
kitos paskirties patalpomis; c) suteikti nemokamai ar už mažesnį mokestį
paslaugą ar atlikti kokį nors darbą, leisti naudotis mobiliojo ryšio telefonu
nukentėjusiojo sąskaita; nusipirkti išankstinio apmokėjimo telefono papildymo
kortelių ir pranešti kaltininkui šių kortelių kodus; d) susilaikyti nuo turtinių
veiksmų - nedalyvauti nekilnojamojo turto aukcione, neplėsti veiklos, nerengti
sezoninio prekių išpardavimo mažesnėmis kainomis, nepaduoti civilinio ieškinio
arba atsisakyti nuo dalies ieškinio ir pan.; e) pasitraukti iš verslo, padidinti
realizuojamos produkcijos kainas; f) perduoti intelektualinės veiklos rezultatą,
atskleisti komercinę paslaptį ir pan.
10. Būtinas veikos požymis - psichinės prievartos panaudojimas, galintis
pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį: a) grasinimu
panaudoti fizinį smurtą; b) grasinimu sunaikinti ar sugadinti turtą; c) grasinimu
paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas
nepageidautinas; d) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Grasinimai turi
būti realūs (tikri), t. y. kai sprendžiant iš įvykio konteksto daroma išvada, jog
kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palaužti jo valią, kad šis
įvykdytų jam pareikštas turtines pretenzijas. Grasinimai gali būti pareikšti
žodžiu, raštu ir kitais veiksmais (gestais, mimika, garsiu rėkimu, ginklo, peilio
ar kito panašios paskirties daikto rodymu, turto naikinimu, baimę keliančios
aplinkos sukūrimu ir kt.). Fizinis smurtas kaip žmogaus mušimas, kankinimas,
laikymas nelaisvėje ir kiti panašūs smurto veiksmai taip pat gali būti
bauginamosios paskirties. Grasinimai gali būti apibrėžti ir neapibrėžti, kai jų
turinys nustatomas iš įvykio konteksto. Grasinama gali būti neigiamomis
pasekmėmis tiek tuoj pat, tiek ateityje. Nukentėjusysis gali būti bauginamas
neigiamomis pasekmėmis jam pačiam, jo artimiesiems arba kitiems žmonėms.
H- G r a s i n i m a s fiziniu smurtu reiškia bauginimą tokiais veiksmais,
kurie juos realizavus atimtų nukentėjusiajam ar kitam asmeniui gyvybę,
padarytų žalos sveikatai, sukeltų fizinį skausmą ar kitas fizines kančias arba
apribotų judėjimo laisvę (grasinimai nužudyti, sužaloti, sumušti, suluošinti,
išžaginti, pagrobti ir pan.). Grasinimas sunaikinti arba sugadinti turtą reiškia
bauginimą tokiais veiksmais, ku
 rie juos realizavus visiškai sunaikintų arba sumažintų nukentėjusiojo ar kito
asmens kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ekonominę-ūkinę vertę (grasinimai
sudaužyti turtą, padegti, susprogdinti ir pan.).
12. Grasinimas paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją,
kurios atskleidimas nepageidautinas (šantažas), reiškia, kad kaltininkas
siekia sukelti nukentėjusiajam tam tikros informacijos paskelbimo baimę.
Gali būti grasinama paskelbti tiek tikras, tiek išgalvotas žinias, kurios: a)
neigiamai apibūdina nukentėjusiojo, jo artimojo ar kito žmogaus
asmenybę; b) gali tapti pagrindu apkaltinti asmenį įstatymo pažeidimu; c)
kurių atskleidimas gali pakenkti asmens ekonominiams, politiniams,
asmeniniams interesams, pavyzdžiui, žinios apie sunkią finansinę firmos
padėtį, žinios apie įvaikinimo faktą, žinios apie santuokinę neištikimybę,
žinios apie asmens homoseksualumą ir pan.
13. Kitokios psichinės prievartos panaudojimas apima įvairius kitokio
turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito
asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar
neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Kaip kitokia psichinė
prievarta vertintini, pavyzdžiui, išpirkos reikalavimai, leidžiant suprasti,
kad nesumokėjus reikalaujamos sumos, pagrobtas turtas, dokumentas arba
laiškas nebus grąžintas; grasinimas neįvykdyti turtinės prievolės, jei nebus
sumažinta jos apimtis; grasinimas atsisakyti liudyti asmens naudai teisme;
grasinimas nepasirašyti buvusiam sutuoktiniam sutikimo išvykti į užsienį
su nepilnamečiu vaiku, jei nebus sumokėta, grasinimas, kad jei varžytinių
dalyviai neperduos reikalaujamos pinigų sumos, kaltininkas,
dalyvaudamas varžytinėse, tyčia dirbtinai sukels parduodamo turto kainą ir
jie turto neįsigis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-
271/2007) ir pan.
14. Turto prievartavimas visiškai apima bet kokias psichinės prie-
vartos apraiškas, todėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus
sveikatą arba žmogaus terorizavimo kaip atskiro nusikaltimo (BK 145 str.)
inkriminuoti nereikia.
15. Turto prievartavimu gali būti pripažinta veika, kai kaltininkas at-
lieka tarpininko vaidmenį tarp nukentėjusiojo, kuris nori susigrąžinti pa-
grobtą turtą arba dokumentą, ir asmenų, reikalaujančių išpirkos už turto ar
dokumento sugrąžinimą. Tarpininko, į kurį kreipėsi pats nukentėjusysis,
veika taip pat gali būti pripažinta turto prievartavimu, jeigu konstatuojama,
kad jis veikė išvien su pagrobtu turtu ar dokumentu disponuojančiais ir
išpirkos reikalaujančiais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-640/2004). Tais atvejais, kai tarpininkas
veikia kaip nukentėjusiojo atstovas ir atlieka tik techninę išpirkos ir in-
formacijos gavimo-perdavimo funkciją, svarstytina, ar tarpininko veikoje
yra vertimo mokėti išpirką ir psichinės prievartos požymių. Nesant šių
požymių nėra ir turto prievartavimo nusikaltimo sudėties.
16. Tais atvejais, kai prievartaujant turtą pareiškiamas grasinimas su
apgaulės elementais, pavyzdžiui, apsimetę pareigūnais asmenys šantažuoja
teisės pažeidėją, veika kvalifikuojama kaip turto prievartavimas, jeigu
pagal kaltininko sumanymą apgaulė tik sustiprina pareikštą grasinimą ir
neteisėtas turtinis reikalavimas pirmiausiai vykdomas iš baimės, kad
grasinimas bus įvykdytas. Pavyzdžiui, kai reikalaujama sumokėti už
tariamai pagrobto asmens paleidimą, veika kvalifikuojama kaip turto
prievartavimas {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-580-
99 //„Teismų praktika“, 1999, Nr. 12, p. 286-288); kai kaltininkas
reikalauja išpirkos už pagrobtą turtą melagingai žadėdamas jį grąžinti,
nepaisant esamo apgaulės elemento, veika taip pat kvalifikuojama kaip
turto prievartavimas {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr
2K-245/2004). Sukčiavimu galima pripažinti tik tuos atvejus, kai
nukentėjusiojo disponavimo turtu aktą pirmiausia lemia klaida, o ne
grasinimo įvykdymo baimė.
17. Turto prievartavimo sudėtis yra formali. Sis nusikaltimas yra
baigtas, kai nukentėjusysis supažindinamas su neteisėtos turtinės pre-
tenzijos ir grasinimo turiniu. Faktinis nukentėjusiojo pinigų perdavimas
kaltininkui ar kitoks turtinės pretenzijos patenkinimas atskirai nuo turto
prievartavimo nekvalifikuojamas. Sis faktas įgauna juridinę reikšmę
kvalifikuojant turto prievartavimą, jeigu atitinka didelės žalos ar didelės
vertės kvalifikuojančius požymius (BK 181 str. 2 ir 3 d.).
18. Subjektyvioji turto prievartavimo pusė pasireiškia tiesiogine tyčia.
Kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį įvykdyti pareikštą neteisėtą
turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas) ir nori
taip veikti. Jeigu kaltininkas pagrįstai (sąžiningai) klysta, manydamas, jog
įgyvendina savo ar kito asmens turtinę teisę, jo veikoje nėra tyčinės kaltės
prievartauti turtą. Tokia veika gali būti kvalifikuojama kaip
savavaldžiavimas (BK 294 str.).
19. Nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 14 metų
amžiaus fizinis asmuo.
20. Fizinis smurtas prievartaujant turtą (BK 181 str. 2 d.) gali pa-
sireikšti kaip bet koks neteisėtas tyčinis prieš nukentėjusiojo valią jo
organizmui daromas fizinis poveikis, nukreiptas į jo gyvybės atėmi
 mą, žalos sveikatai padarymą, fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių
sukėlimą, laisvės atėmimą, bejėgiškumo ar kitos nenatūralios būklės
sukėlimą. Fizinio smurto panaudojimas kaip kvalifikuojantis turto prie-
vartavimą požymis (181 str. 2 d.) taikomas tais atvejais, kai jis naudojamas
kaip nukentėjusiojo įbauginimo forma {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
TeisėjąSenato 1996 m. birželio 21d. nutarimas Nr.43 „Dėl teismą
praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas " //
„Teismų praktika“, 1996, Nr. 3-4, p. 92). Jeigu fizinis smurtas naudojamas
tik kaip kerštas nukentėjusiajam už reikalavimo nevykdymą, kai turto
prievartavimas jau yra nutrauktas, fizinio smurto panaudojimas vertinamas
kaip atskiras nusikaltimas netaikant atitinkamo kvalifikuojančio požymio.
Turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą apima nesunkų ir nežymų
sveikatos sutrikdymą, taip pat fizinio skausmo sukėlimą, tuo tarpu sunkus
sveikatos sutrikdymas ir nužudymas turi būti kvalifikuojami atskirai pagal
BK 135 str. 2 d. 9 punktą arba BK 129 str. 2 d. 9 punktą. Jei kaltininkas
nukentėjusiojo bauginimo tikslais panaudojo lytinę prievartą prieš jį, jo
artimuosius ar kitą asmenį, ši nusikalstama veika inkriminuojama
kaltininkui kaip atskiras nusikaltimas (BK 149-151 str.) kartu su turto
prievartavimu.
21. Turto sunaikinimas ar sugadinimas kaip kvalifikuojantis požymis
(BK 181 str. 2 d.) taikytinas tais atvejais, kai tai daroma nukentėjusiojo
įbauginimo tikslais. Turto sunaikinimas ar sugadinimas, padarytas
kerštaujant nukentėjusiajam, kai turto prievartavimo aktas nebetęsia- mas,
nesudaro pagrindo inkriminuoti nagrinėjamo požymio. Tokias atvejais
turto sunaikinimas ar sugadinimas kvalifikuojamas atskirai nuo turto
prievartavimo pagal BK 187 str.
22. Laisvės atėmimas kaip turto prievartavimą kvalifikuojantis po-
žymis (BK 181 str. 2 d.) taikomas tada, kai tai sudaro sąlygas efektyviau
bauginti nukentėjusįjį arba kitaip palengvina kaltininko siekiamų tikslų
įgyvendinimą. Nagrinėjamas kvalifikuojantis požymis apima: 1) žmogaus
pagrobimą, t. y. perkėlimą prieš jo valią iš jo buvimo vietos į kitą vietą ir
laikymą toje vietoje; 2) žmogaus laisvės apribojimą, t. y. sulaikymą jo
buvimo vietoje ir jo judėjimo arba judesių laisvės suvaržymą, pavyzdžiui,
uždarant jį patalpoje, neleidžiant išeiti iš namų, taip pat surišant,
surakinant, laikant rankom ir pan. Laisvės atėmimas prievartaujant turtą
gali pasireikšti: a) kaip priemonė pristatyti nukentėjusįjį į tam tikrą vietą
reikalavimui išsakyti ir kartųjį įbauginti; b) kaip žmogaus laikymas
nelaisvėje ilgesnį laiką bauginimo ar kankinimo tikslais, pavyzdžiui,
verčiant pasirašyti paskolos sutartį, skambinti artimiesiems, kad paskolintų
pinigų, išgaunant sutikimą ateityje įvykdyti
reikalavimą ir pan.; c) kaip žmogaus pagrobimas siekiant priversti kitą
asmenį sumokėti išpirką už jo paleidimą ar atlikti kitą turtinį veiksmą; d)
kaip žmogaus laikymas nelaisvėje, tokiu būdu neleidžiant jam atlikti tam
tikrą turtinį veiksmą po to, kai jis nesutiko susilaikyti nuo šio veiksmo
„geruoju“, pavyzdžiui, kad negalėtų dalyvauti varžytinėse; e) kaip
priemonė apriboti nukentėjusiojo galimybes užkirsti kelią nusikaltėlių
tikslams ir pan. Laisvė gali būti atimta tiek fizine prievarta, tiek kitais
būdais: grasinimais, apgaule, piktnaudžiaujant pasitikėjimu arba
pasinaudojant bejėgiškumu. Turto prievartavimas, susijęs su laisvės at-
ėmimu (BK 181 str. 2 d.), visiškai apima tiek neteisėtą laisvės atėmimą
(BK 146 str.), tiek vaiko pagrobimą (BK 156 str.) ir jų atskirai kvalifikuoti
nereikia. Tais atvejais, kai asmuo buvo pagrobtas arba jam buvo kitaip
atimta laisvė, turint tikslą iš kitų asmenų prievartauti turtą už jo paleidimą,
tačiau tokio reikalavimo nusikaltėlis pareikšti nespėjo, veika
kvalifikuojama kaip neteisėto laisvės atėmimo (BK 146 str.) arba vaiko
pagrobimo (BK 156 str.) ir rengimosi prievartauti turtą sutaptis. Tais
atvejais, kai nusikaltimas pasireiškė kaip žmogaus pagrobimas įkaitu
verčiant tarptautinę viešąją organizaciją, valstybę ar jos instituciją atlikti
turtinio pobūdžio veiksmą arba nuo jo susilaikyti kaltininko ar kitų
asmenų naudai kaip įkaito paleidimo sąlyga, veika kvalifikuojama kaip
turto prievartavimo, susijusio su laisvės atėmimu (BK 181 str. 2 d.) ir
žmogaus pagrobimo įkaitu (BK 252 str.) sutaptis.
23. Didelės turtinės žalos padarymas kaip turto prievartavimą kvali-
fikuojantis požymis (BK 181 str. 2 d.) apima žalą, kuri pasireiškė kaip
nukentėjusiojo ar kito asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos
išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų
buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Didelė turtinė žala gali būti
padaryta dėl to, kad nukentėjusysis turėjo išlaidų įvykdant jam pareikštą
neteisėtą turtinį reikalavimą arba po to smarkiai sumažėjo jo pajamos,
buvo sunaikintas ar sužalotas jo ar kito asmens turtas, sutrikdyta
nukentėjusiojo sveikata ir tai pareikalavo didelių išlaidų gydymui arba dėl
to smarkiai sumažėjo nukentėjusiojo pajamos ir pan. Ar padaryta turtinė
žala yra didelė, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į
žalos piniginę išraišką taip pat į nukentėjusiojo turtinę padėtį, išlaikytinių
buvimą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėją Senato
1996 m. birželio 21d. nutarimas Nr. 43 „Dėl teismą praktikos nagrinėjant
turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ //„Teismų praktika“, 1996. Nr.
3-4, p. 92). Taikant didelės turtinės žalos požymį būtina nustatyti
juridiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusios
žalos, taip pat ir kaltininko tyčią, tiesiogiai ar netiesiogiai apimančią
didelės žalos atsiradimą. Veika kvalifikuoja
ma kaip pasikėsinimas prievartauti padaryti didelę turinę žalą (pagal BK
22 str. ir 181 str. 3 d.) tais atvejais, kai kaltininkas siekė tokią žalą
padaryti, bet pasekmės neatsirado dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių,
pavyzdžiui, perduota „lėlė“, pažymėti banknotai, policijos pasala ir pan.
{Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1996 m. birželio 21d.
nutarimas Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo
baudžiamąsias bylas “//„Teismų praktika“, 1996, Nr. 3^4, p. 92).
24. Didelės vertės turto prievartavimas (BK 181 str. 3 d.) yra atvejai,
kai kaltininkas vertė nukentėjusįjį suteikti turtinę naudą, kurios piniginė
išraiška viršija 250 MGL dydžio sumą (apie tai plačiau žr. B K 190 str.
komentarą). Sprendžiant apie didelės vertės turto prievartavimą, būtina
atsižvelgti tiek į objektyviai išreikštos turtinės pretenzijos dydį, tiek į
kaltininko siekių gauti didelę turtinę naudą tikrumą (Lietuvos Aukščiau-
siojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-462/2006). Atsižvelgiant į kalti-
ninko pareikštos neteisėtos turtinės pretenzijos pobūdį, didelės vertės
požymis nustatomas įvertinus kaltininko reikalauto ir gauto turto vertę,
turtinių teisių ir prievolių bei kitos turtinės naudos piniginę išraišką. BK
181 str. 3 dalis taip pat numato atsakomybę už didelės mokslinės, istorinės
ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių prievartavimą (apie šių vertybių
sampratą žr. BK 178 str. 3 d. komentarą).
25. Turto prievartavimas, padarytas dalyvaujant organizuotoje gru-
pėje (BK 181 str. 3 d.), inkriminuojamas tuo atveju, kai grupė atitinka BK
25 str. 3 dalyje numatytus požymius. Pripažįstant turto prievartautojų
grupę organizuota, būtina nustatyti, kad jos dalyviai (ne mažiau nei 2
asmenys) buvo susitarę padaryti: a) 2 ir daugiau turto prievartavimų ar
neribotųjų skaičių arba b) ne tik turto prievartavimą, bet ir kitokį
nusikaltimą ar nusikaltimus, arba c) vieną, bet kvalifikuotą turto
prievartavimą (181 str. 2 arba 3 d.), t. y. sunkų nusikaltimą. Be to, turi būti
nustatoma, kad kiekvienas grupės narys žinojo savo užduotį ar vaidmenį
atliekant turto prievartavimą. Pasiskirstymas vaidmenimis ar užduotimis
apima tiek paprastą, tiek sudėtinį bendrininkavimą. Tai reiškia, kad visi
grupės nariai gali būti susitarę padaryti turto prievartavimą kaip
bendravykdytojai (kartu) arba atskiriems grupės dalyviams atliekant
organizatoriaus, kurstytojo ar padėjėjo vaidmenis.
26. Jei turtas prievartaujamas iš kelių nukentėjusiųjų tuo pačiu metu
ir motyvu, bet iš kiekvieno atskirai, veikos kiekvieno nukentėjusiojo
atžvilgiu kvalifikuojamos kaip atskiri turto prievartavimai. Prievartavimas
iš kelių asmenų vertinamas kaip vienas nusikaltimas, kai reikalavimas
buvo pareikštas vienu metu keliems dalyvaujantiems asmenims. Turto
prievartavimas pripažintinas tęstiniu, jei turint vieningą tyčią tuo
pačiu motyvu buvo kelis kartus reikalaujama iš to paties nukentėjusiojo
konkreti pinigų suma ar turtas, nepriklausomai, kad reikalaujama perduoti
pinigų suma ar turtas laikui bėgant keitėsi, taip pat nepriklausomai, kad
nukentėjusysis perduodavo dalimis reikalaujamus pinigus ar turtą, arba
nepriklausomai, kad keitėsi grasinimų pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Teisėju Senato 1996 m. birželio 21d. nutarimas Nr. 43 „Dėl
teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas “ //
„Teismų praktika“, 1996, Nr. 3-4, p. 93).
27. Atribojant turto prievartavimą nuo plėšimo būtina atsižvelgti į
nusikaltimo dalyko požymius, naudojamos prievartos pobūdį ir laiką, kada
kaltininkas ketina užvaldyti turtą ir įvykdyti savo grasinimą: 1) plėšimo
dalyku gali būti tik materialus kilnojamasis turtas (ir pinigai), tuo tarpu
turto prievartavimo dalyku gali būti bet kokia turtinė nauda (tiek
materialinė, tiek nematerialinė); 2) plėšimas gali būti susijęs tik su
grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tuo tarpu turto prievartavimas - su
platesnio pobūdžio psichine prievarta: ne tik su grasinimais fiziniu smurtu,
bet ir su grasinimais sunaikinti arba sugadinti turtą, paskelbti tam tikras
žinias (šantažas), ir kt.; 3) veika gali būti pripažinta plėšimu tik tuo atveju,
kai siekiama užvaldyti turtą nedelsiant ir grasinama tuoj pat imtis smurto.
Turto prievartavimo sudėtis neribojama laiko požymiu, todėl kaltininko
ketinimai gali būti nukreipti tiek į esamą laiką, tiek į ateitį. Plėšimo norma
negali būti taikoma, jeigu yra aplinkybių, rodančių, kad kaltininkas: a)
vertė nukentėjusįjį suteikti nematerialinės naudos; b) siekė užvaldyti turtą
ne tuoj pat, o ateityje; c) grasino fiziniu smurtu ateityje; d) grasino ne
fiziniu smurtu, o kitokiomis neigiamomis pasekmėmis. Šiomis
aplinkybėmis veika kvalifikuojama kaip turto prievartavimas. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senatas taip pat nurodė, kad atribodami
turto prievartavimą nuo plėšimo, teismai turi atsižvelgti ir į tai, jog
reikalaudamas perduoti turtą kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo
motyvą, priežastį, kurios esmė - mokėti už kažką, pavyzdžiui: už
netrukdymą įmonės veiklai ar individualiam verslui, už tai, kad turi
pajamas, gerai uždirba, išpirka už pagrobtą turtą, vaiką ar artimą asmenį,
už nepalankių nukentėjusiajam žinių nepaskelbimą ir pan. Be to,
dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą - nurodytą pinigų sumą
ar konkretų daiktą. Tokiu atveju kaltininkas pats turto nepaima, o siekia,
kad nukentėjusysis savo veiksmais patenkintų jo reikalavimą. Kai
pareikalavus perduoti konkretų turtą, nurodant reikalavimo motyvą ar
pagrindą, iškart pavartojamas smurtas ir dėl to nukentėjusysis tuoj pat
perduoda reikalaujamą turtą ar jo dalį, tokia veika kvalifikuojama tik kaip
turto prievartavimas. Kai pareikalavęs perduoti vienokį turtą ir jo negavęs,
kaltininkas tuo pačiu pretekstu, pavartojęs
smurtą ar jo nepavartojęs, tuoj pat pats paima kitokį turtą, veika kvali-
fikuojama iš sutapties ir kaip plėšimas arba vagystė, priklausomai nuo
turto užvaldymo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėją senato
1996 m. birželio 21 d. nutarimas Nr. 43 „Dėl teismą praktikos nagri-
nėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas “ // „Teismų praktika“,
1996, Nr. 3-4, p. 91).
28. Tais atvejais, kai asmuo pelnosi versdamas kitą asmenį užsiiminė-
ti prostitucija, veika paprastai inkriminuojama ne kaip turto prievartavi-
mas, bet, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kaip pelnymasis iš kito asmens
prostitucijos (BK 307 str.) arba įtraukimas į prostituciją (BK 308 str. 2 d.).
Kita vertus, kai jau prostitucija besiverčiantiems asmenims pasiūloma
mokėti duoklę už „apsaugą“ ar kitu pretekstu ir nukentėjusieji suvokia
prievartinį šių santykių pobūdį, veika kvalifikuotina pagal BK 181 str.
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr 2K-306/2006).
29. Jei turto prievartavimas pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam
prilyginto asmens kyšio reikalavimu, veika turi būti kvalifikuojama tik
kaip kyšininkavimas (BK 225 str.). Tais atvejais, kai valstybės tarnautojas
ar jam prilygintas asmuo prievartavo turtą piktnaudžiaudamas tarnybine
padėtimi arba viršydamas įgaliojimus, veika kvalifikuotina kaip idealioji
turto prievartavimo ir piktnaudžiavimo (BK 228 str. 2 d.) sutaptis
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr 2K- 601/2007).
30. Tais atvejais, kai kaltininkas savo ar kito asmens naudai prievarta
vertė nukentėjusįjį atlikti neturtinio pobūdžio veiksmą ar nuo jo
susilaikyti, veika, atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo pobūdį gali būti
kvalifikuojama kaip žmogaus veiksmų laisvės varžymas (BK 148 str.),
nusikaltimas valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas
atliekančio asmens veiklai (BK 286, 287 str.), nusikaltimas teisingumui
(BK 233, 234 str.), privertimas darytis neteisėtą abortą (BK 143 str.),
privertimas lytiškai santykiauti (BK 151 str.) ir kt.
31. Turto prievartavimas, numatytas BK 181 str. 1 dalyje, pagal BK
11 str. 4 dalį priskiriamas apysunkių, o kvalifikuotas turto prievartavimas,
numatytas BK 181 str. 2 ir 3 dalyje, pagal BK 11 str. 5 dalį - sunkių
nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str komentarą).
32. Turto prievartavimas, numatytas BK 181 str. 1 dalyje, baudžia-
mas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų; kvalifikuotas turto
prievartavimas, numatytas BK 181 str. 2 dalyje, - laisvės atėmimu iki
aštuonerių metų; kvalifikuotas turto prievartavimas, numatytas BK 181
str. 3 dalyje, - laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.
182 straipsnis. Sukčiavimas
1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę
teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. (Lietuvos Respublikos 2004 m.
liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žin.. 2004. Nr. 108-4030) redakcija)

2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą
turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės
reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės
prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas
organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių
metų. (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21
d. (Žiu., 2007, Nr. 81-3309) redakcija)

3. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą
turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės arba ją
panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu.
4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik
tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
5. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai
asmenys.

1. Sukčiavimo sudėtis, įtvirtinta naujajame BK, nuo anksčiau galiojusios

sukčiavimo sudėties skiriasi tuo, jog naujame BK sukčiavimo objektas yra
suprantamas plačiau nei nuosavybė, žymiai pakito nusikaltimo dalyko
požymiai, taip pat įstatyme įtvirtinti nauji veikos bei padarinių požymiai.
2. Pagrindinė sukčiavimo sudėtis nustatyta BK 182 str. 1 dalyje, šios
sudėties požymiai yra kaltininko veikoje tuomet, kai įgyjamo svetimo turto ar
turtinės teisės arba išvengiamos ar panaikinamos turtinės prievolės vertė viršija
3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 250 MGL dydžio sumos (apie tai plačiau žr.
BK 190 str. komentarą). Kvalifikuota sukčiavimo sudėtis (BK 182 str. 2 d.)
siejama su didele įgyjamo svetimo turto ar turtinės teisės verte arba didele
išvengiamos ar panaikina
mos turtinės prievolės verte. Tokio turto vertė yra didelė, kai ji viršija 250 MGL
dydžio sumą (apie tai plačiau žr. B K 190 str. komentarą). Kiti sukčiavimą
kvalifikuojantys požymiai susiję su didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės
reikšmės vertybių įgijimu arba dalyvavimu organizuotoje grupėje. Sukčiavimo
kaip baudžiamojo nusižengimo sudėtis sietina su nedidele turto verte kai turto
vertė viršija 1 MGL dydžio sumą, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos (apie tai
plačiau žr. BK 190 str. komentarą).
Jei įgyjamo svetimo turto ar turtinės teisės arba išvengiamos ar panaikintos
turtinės prievolės vertė neviršija 1 MGL dydžio sumos, veika laikoma
administraciniu teisės pažeidimu ir užtraukia administracinę atsakomybę.
Sukčiavimo sudėtis yra materiali, t. y. visuomet būtina nustatyti dėl
nusikalstamos veikos atsiradusius padarinius.
3. Sukčiavimo objektu laikoma kiekvieno konkretaus asmens (fizinio ir/ar
juridinio) turtinių santykių visuma, kurią sudaro konkretaus asmens turima
nuosavybė ir turtinės teisės bei turtinio pobūdžio prievolės, kurias šis asmuo
privalo įvykdyti.
4. Sukčiavimo dalykas įstatyme įvardijamas požymiais: svetimas turtas,
turtinė teisė ir turtinė prievolė.
5. Turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8
„Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo
baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)" 4p. //„Teismų praktika“, Vilnius,
1998, Nr. 10), taip pat kai nei kaltininkas, nei tretysis asmuo, kurio naudai veikė
kaltininkas, į nukentėjusiojo turtą neturi jokių objektyvia teise paremtų turtinių
teisių ar turtinių reikalavimų.
6. Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam
akcininkui yra svetimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m.
gruodžio 22 d, nutarimas Nr 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto
pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 2 74 ir 275 str.)" 4p.
//„Teismųpraktika“, Vilnius, 1998, Nr. 10).
7. Dėl tariamo prekių „eksporto“ susidariusi PVM permoka yra svetimas
turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-27/2006).
8. Sukčiavimo sudėtyje terminas turtas reiškia materialius daiktus (res
corporales) ir nematerialius daiktus (res incorporales).
9. Materialiais daiktais laikomi bet kokie kilnojami daiktai, taip pat
nekilnojamas turtas.
 10. Nematerialūs daiktai - nematerialios akcijos, vyriausybės
vertybiniai popieriai, pajai ir kt.
H. Sukčiavimo būdu įgyta turtinė teisė kaltininkui ar naudą gavusiam
trečiajam asmeniui taip pat laikoma svetima.
12. Svetima turtinė te i sė -jokiu objektyviai egzistuojančiu teisiniu
pagrindu kaltininkui ar naudą gavusiam trečiajam asmeniui nepriklausanti
turtinė teisė, kuri atitinka nukentėjusiojo turtinę pareigą ir tokią teisę įgijęs
kaltininkas ar naudą gavęs trečiasis asmuo neturi ir neturėjo į nukentėjusįjį
jokių turtinių teisių ar turtinių reikalavimų.
13-Turtinė teisė - visos daiktinės teisės (hipoteka, servitutas,
uzufruktas ir kt.), taip pat visos teisiniu pagrindu įgyjamos turtinės teisės ir
turtiniai reikalavimai.
14. Kaltininkui ar naudą gavusiam trečiajam asmeniui teisėtai pri-
klausančios turtinės teisės ar reikalavimo įgijimas, įtvirtinimas ar net
realizavimas apgaule, nesudaro sukčiavimo sudėties.
15. Turtinė prievolė, kurios sukčiaujant kaltininkas išvengė arba net
panaikino, pasireiškia kaip teisėtu pagrindu atsiradusi ir objektyviai eg-
zistuojanti turtinio pobūdžio pareiga, kurią kaltininkas ar naudą gavęs kitas
asmuo privalėjo įvykdyti nukentėjusiojo naudai, pavyzdžiui, grąžinti
paskolą, atlyginti žalą, atlikti darbus, suteikti paslaugas, atsiskaityti už
gautas prekes, patenkinti atgręžtinį nukentėjusiojo reikalavimą esant
laidavimui, perduoti daiktą ir kt.
16. Sukčiavimas yra turtinis nusikaltimas, todėl sukčiavimo d a - 1 y k
a s - turtas, turtinė teisė ir turtinė prievolė privalo turėti ekonominę vertę
bei objektyviai gali būti įvertinti pinigais.
17. Sukčiavimo dalykas bankų ir kitų kredito įstaigų atliekamų ope-
racijų srityje yra paskolų piniginės lėšos ir turtinės prievolės, kurias
kredito įstaiga privalo įvykdyti pagal sutartį su klientu (Lietuvos Aukš-
čiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8 „Dėl
teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo
baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ 4 p. //„Teismų praktika“,
Vilnius, 1998, Nr. 10).
18. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui
užvaldyti arba teisei į turtą įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo
ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir
275 str.)“ 2p. //„Teismų praktika“, Vilnius, 1998, Nr. 10).
 19. Apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyviosios tiesos
iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaiz-
davimas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių faktų, kurie suklydusį
nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti turtu, t. y. perduoti turtą,
perleisti turtinę teisę, atsisakyti realizuoti savo turtinę teisę, prisiimti
turtinius įsipareigojimus ir pan.
20. Baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: a) ob-
jektyviosios tiesos iškreipimas; b) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį
(sąlygoti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia, t. y. kaltininko suvokimas, jog jis
sąmoningai pateikia objektyviosios tikrovės neatitinkančią informaciją.
21. Pateikimas tikrovės neatitinkančių duomenų be tikslo suklaidinti
vidutinių gabumų nukentėjusįjį, arba pateikimas duomenų, kurie
objektyviai negali suklaidinti vidutinių gabumų nukentėjusiojo, yra tik
nuogas melas, nesudarantis apgaulės požymio turinio.
22. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusiojo
apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo
nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-851/2001).
23. Apgaulė gali pasireikšti dviems formomis: aktyviąja ir pasyviąja.
24. Paprastas pažado netesėjimas nesusijęs su pagal sandorį įsi-
pareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir/ar paties sandorio fakto
įrodinėjimu nesudaro apgaulės sukčiavimo sudėtyje požymio. Pavyzdžiui,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (baudžiamoji byla 2K- 293/2002) nurodė
„<...> pagal bylos medžiagą išeitų, kad A. G. netesėdamas pažado
suklaidino nukentėjusiuosius dėl savo ketinimų. Tam, kad būtų galima
konstatuoti esant sukčiavimą, nepakanka susitarimo nevykdymo. Reikia
nustatyti suklaidinimą dėl ketinimų o suklaidinimas dėl ketinimų turi būti
lydimas apgaulės elementų kurie apsunkintų asmens identifikavimą ar
paties sandorio fakto įrodinėjimą. Nukentėjusiesiems A. G. asmenybė yra
žinoma, vadinasi, dėl jos nukentėjusieji nebuvo suklaidinti. Byloje nėra
jokių dokumentų, kuriuose būtų išreikštas nukentėjusiųjų suklaidinimas,
apsunkinantis patenkinti nukentėjusiųjų interesus civilinio proceso tvarka,
todėl ši veika negali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas“.
25. Aktyvios apgaulės atveju kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia
nukentėjusiajam objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį
suklaidina.
 26. Pasyvioji apgaulė pasireiškia tuo, jog kaltininkas, naudodamasis
nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų
supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip
klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus kaltininkas privalo pranešti.
27. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pa-
sitikėjimu yra viena iš apgaulės formų {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8 „Dėl teismų praktikos
sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose
{BK 274 ir 275 str.)“ 3p. // „Teismų praktika“, Vilnius. 1998, Nr. 10).
28. Asmens, įsteigusio įmonę, kuri viešai skelbiasi priiminėjanti iš
gyventojų pinigus ir įsipareigojant! mokėti palūkanas, tačiau neturėjo
tikslo vykdyti ir nevykdė jokios realios veiklos, o buvo panaudota tik kaip
apgaulės priemonė pinigams gauti, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas
{Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas
Nr 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba
iššvaistymo baudžiamosiose bylose {BK 274 ir 275 str.)“ 7p. //„Teismų
praktika“, Vilnius, 1998, Nr. 10).
29. Veika kvalifikuojama pagal BK 182 str. 1 dalį, jei „kaltininkas
suklaidino nukentėjusįjį, pažadėdamas jam už jo perduotus pinigus nupirkti
žemės sklypą su sodo namu, nors šio pažado neketino tesėti.
Nukentėjusysis, klaidingai suvokdamas kaltininko ketinimus, perdavė
pinigus kaltininkui. Kaltininkas, gavęs pinigus, už juos sodo sklypo su
namu nenupirko ir šių pinigų nukentėjusiajam negrąžino. Nupirkti sodo
sklypą su namu ar sugrąžinti pinigus nukentėjusiajam kaltininkas neketino,
nes ilgą laiką po to, kai buvo įmokėta dalis sumos už žemės sklypą ir ant jo
stovintį namą, nesiėmė jokių veiksmų, kad namo įsigijimo dokumentai
būtų sutvarkyti nukentėjusiojo vardu, o pastangų grąžinti tariamą skolą
ėmėsi tik po to, kai dėl veikos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas“
{Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr 2K-377/2003).
30. „<_„> pinigų pasiskolinimas iš nukentėjusiųjų žadant j uos inves-
tuoti į verslą, nors realiai to neketinama daryti, ir pasiskolinimas iš kitų
nukentėjusiųjų nurodant, kad ketinama pirkti namą ir sodo sklypą, už
kuriuos gavus banko paskolą bus grąžintos skolos nukentėjusiesiems,
tačiau nesant byloje duomenų apie tai, jog kaltininkė būtų kokiais nors
būdais mėginusi grąžinti pasiskolintus pinigus kvalifikuojamas kaip
sukčiavimas“ {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr. 2 K-6 51/2006).
 31. Elektroninėje bankininkystėje visos operacijos su piniginėmis
lėšomis yra tvarkomos žmogaus sudarytų kompiuterinių programų pa-
grindu. „<...> Sistema sudaryta tokiu būdu, kad ji priima komandą ir
atlieka operaciją, jei surinkti tinkami sąskaitų turėtojų identifikaciniai
kodai. <.. .> Jei kodą surenka ir komandą duoda asmuo, neturintis teisės
atlikti operacijų su sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, jis pateikia
operacinei sistemai ir bankui save, kaip kitą asmenį turintį tokią teisę ir
taip suklaidina elektroninę sistemą ir tuo pačiu banką“ (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius teisėjų kolegijos nutartis
kasacinėje byloje Nr. 2K-682/2001').
32. Pasinaudojimas svetimu mokėjimo instrumentu finansinei ope-
racijai inicijuoti - banko mokėjimo kortele, parduotuvės kasoje pateikus šį
mokėjimo instrumentą atsiskaityti už perkamas prekes ir svetimu vardu
pasirašius banko mokėjimo kortelės nuskaitymo termino kvitus; laikytina,
jog kaltininkas prisistatė teisėtu kortelės turėtoju, todėl atsiskaitymas
svetima banko mokėjimo kortele už prekes vertintinas kaip tyčinis teisėto
kortelės turėtojo piniginių lėšų užvaldymas apgaule, kuris kvalifikuojamas
kaip sukčiavimas (Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius teisėjų
kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr 2K-567/2007).
33. Apgaule taip pat laikoma: kai kaltininkas atsiskaito aiškiai blogai
pagamintais netikrais pinigais; lošiant azartinius lošimus, kai jų rezultatas
kaltininko yra kontroliuojamas ar valdomas; įteikiant piniginę „lėlę“
vietoje tikrų pinigų; reikalaujant draudimo išmokos sumokėjimo ir
pateikiant neegzistavusį draudiminį įvykį „patvirtinančius“ dokumentus;
pateikiant suklastotus dokumentus pensijoms ar kitoms socialinėms
pašalpoms gauti; teisme apgaulingai tvirtinant apie esančias aplinkybes,
kurios šalina civilinę atsakomybę, pateikiant suklastotus dokumentus,
patvirtinančius prievolės įvykdymą; pagal čekį ar vekselį antrą kartą
inkasuojant pinigus; sudaromose sutartyse nurodant sutarties šalies
tikrovės neatitinkančius identifikacinius duomenis; mokesčių inspekcijai
pateikiant suklastotus krovinio gabenimo dokumentus bei reikalaujant
grąžinti PVM ir kt.
34. Veika sukčiavimo sudėtyje apibrėžiama keturiais alternatyviais
požymiais: a) savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą; b) savo ar kitų naudai
įgijo svetimą turtinę teisę; c) savo ar kitų naudai išvengė turtinės
prievolės; d) savo ar kitų naudai turtinę prievolę panaikino.
35. Savo ar kitų naudai svetimo turto įgijimas - tai neteisėtas ir
neatlygintinas svetimų kilnojamų ar nekilnojamų, taip pat nematerialių
daiktų paėmimas ar priėmimas savo ar kitų asmenų ži
nion, kai kaltininkas ar naudą gavę tretieji asmenys dėl suklaidinto nu-
kentėjusiojo ir jam nenaudingo disponavimo savo turtu faktiškai gauna
daikto valdymą, nuosavybę, naudojimą ar net tik turėjimą (decensiją).
36. Savo ar kitų naudai svetimos turtinės teisės įg ij i m a s - tai
neteisėtas ir neatlygintinas „niekinio“ teisinio santykio sukūrimas, pagal
kurį kaltininkas ar tretieji asmenys dėl nenaudingo nukentėjusiajam
disponavimo savo turtu gauna jiems nepriklausančią, bet realizuoti ar
disponuoti tinkamą daiktinę teisę ar prievolinę teisę arba teisę į kitus
nukentėjusiojo turtinio pobūdžio veiksmus ar jų rezultatus.
37. Savo ar kitų naudai turtinės prievolės išvengimas- neteisėtas ir
neatlygintinas nukentėjusiojo turimos turtinės teisės, atitinkančios
kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, nepatenkinimas ar tik dalinis
patenkinimas, kai kaltininkas panaudoja apgaulę siekdamas išvengti
būtinumo vykdyti minėtą prievolę ir dėl to suklaidintas nukentėjusysis dėl
objektyvių priežasčių negali savo pažeistų teisių apginti civilinėmis
teisinėmis priemonėmis ar toks gynimas yra labai apsunkintas. Pavyzdžiui,
kaltininkui apgaule pavyksta atgauti skolos dokumentą, sunaikinti ar
paslėpti prievolės egzistavimo įrodymus, panaikinti prievolės užtikrinimo
priemones ir pan.
38. Savo ar kitų naudai turtinės prievolės panaikinimas - neteisėtas ir
neatlygintinas nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar
trečiojo asmens turtinę prievolę, nepatenkinimas, kuomet dėl kaltininko
panaudotos apgaulės dokumentu ar kitokiu būdu patvirtinamas faktas, kad
kaltininkas ar trečiasis asmuo neskolingas iš viso arba kad jo turtinė
prievolė yra mažesnio dydžio. Pavyzdžiui, iš nukentėjusiojo apgaule
išgaunamas pakvitavimas apie skolos grąžinimą, suklaidintas
nukentėjusysis atleidžia kaltininką ar tretįjį asmenį nuo prievolės
įvykdymo, įtraukiant į įmonės buhalterinę apskaitą žinomai suklastotas
PVM sąskaitas faktūras, apgaule sumažinama įmonės mokėtina į valstybės
biudžetą PVM suma ir pan.
39. Veikos neatlygintinumas esant svetimo turto ar svetimos turtinės
teisės įgijimui pasireiškia tuo, jog suklaidintas nukentėjusysis perleidęs
turtą ar turtinę teisę arba įsipareigojęs įvykdyti turtinę prievolę, už tai
negauna jokio ekonominio ekvivalento turtu, paslaugomis ar kitomis
vertybėmis ir dėl to patiria nuostolių, o kaltininkas ar tretysis asmuo, kurio
naudai kaltininkas veikė, naudodamiesi apgaulės rezultatu nukentėjusiojo
sąskaita nepagrįstai praturtėja.
40. Veikos neatlygintinumas išvengiant turtinės prievolės arba ją
panaikinus reiškia, jog suklaidintas nukentėjusysis negali patenkinti ar
realizuoti savo turimų turtinių reikalavimų į kaltininką ar trečiąjį asmenį,
kurio naudai veikė kaltininkas, ir dėl to negauna jokio ekonominio
ekvivalento turtu, paslaugomis ar kitomis vertybėmis, o kaltininkas ar
tretysis asmuo nepatenkinę nukentėjusiojo turtinės teisės, jo sąskaita
nepagrįstai praturtėja.
41. Veikos neatlygintinumas sukčiavimo atveju visuomet sąlygoja
neteisėtą turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui. Turtinė nauda pa-
sireiškia nepagrįstu praturtėjimu nukentėjusiojo sąskaita.
42. Turtinę naudą sudaro kaltininko ar trečiojo asmens turto aktyvo
(daiktų ir turtinių teisių) padidėjimas arba turto pasyvo (turtinių prievolių)
sumažėjimas.
43. Turtinę naudą taip pat sudaro kaltininko ar naudą gavusio trečiojo
asmens turto kaip abstrakčios pinigais įkainuojamų gėrių piniginės vertės
padidėjimas.
44. Banko paskolos gavimas apgaulės būdu, įkeičiant kaltininkui
nuosavybės teise nepriklausantį pastatą, tačiau paskolos lėšomis šį pastatą
rekonstravus bei pastatą, kaip įkeistą turtą skolai padengti, realizavus
varžytinėse ir tokiu būdu patenkinus įkeitimu užtikrintą banko reikalavimą,
nesudaro sukčiavimo sudėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyrius teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr.
2K-436/2000).
45. Nusikalstamos veikos padariniai sukčiavimo sudėtyje apibrėžiami
tokiais pat požymiais kaip ir veika, t. y. įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę,
išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šie požymiai faktiškai reiškia
turtinės žalos padarymą nukentėjusiajam.
46. Nusikalstami padariniai suprantami kaip nukentėjusiojo turto
aktyvo sumažėjimas ar turto pasyvo padidėjimas (turtinė žala juridinės
turto sampratos požiūriu) arba nukentėjusiojo turto aktyvo ir pasyvo, kaip
abstrakčios pinigais įkainuojamų gėrių visumos piniginės vertės
sumažėjimas (turtinė žala ekonominės turto sampratos požiūriu).
47. Nukentėjusiojo turto aktyvas sumažėja, kai netenkama nuosa-
vybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomų kilnojamų ar nekilnojamų
daiktų, įvairių daiktinių teisių (pvz., hipotekos, uzufrukto), taip pat turtinių
teisių praradimas (pvz., teisė reikalauti paskolos grąžinimo; teisė reikalauti
draudimo išmokos sumokėjimo; teisė gauti užmokestį už atliktas paslaugas
ir pan.).
48. Nukentėjusiojo turto pasyvas padidėja, kai padidėja jo valdomų,
tačiau daiktinės teisės pagrindu kitiems priklausančių daiktų visuma
 (pvz., apgautas nukentėjusysis už gerą kainą nuperka daiktą, kuriam
nustatyta hipoteka) arba padidėja prievolių, kurias nukentėjęs privalės
įvykdyti, visuma (pvz., suklaidintas nukentėjusysis savo nenaudai išduoda
banko garantiją, akceptuoja vekselį, išleidžia dokumentinį akredityvą,
sudaro laidavimo sutartį, įsipareigoja suteikti turtinio pobūdžio paslaugas ir
pan.).
49. Ekonominio pobūdžio turtinę žalą sudaro nukentėjusiojo daiktų ar
turtinių teisių piniginės vertės sumažėjimas (pvz., suklydęs nukentėjusysis
manydamas, jog piniginis reikalavimas užtikrintas hipoteka, jį nuperka už gerą
kainą, nors iš tikrųjų reikalavimas niekuo neužtikrintas, o skolininkas nemokus)
arba turtinių prievolių vertės piniginės išraiškos padidėjimas (pvz., iš draudiko
reikalaujama tris kartus didesnės draudimo išmokos už krovinį, nei jis buvo
vertas iš tikrųjų, draudikui pateikiamos suklastotos krovinio sąskaitos).
50. Kaltininkui inkriminuojama dėl sukčiavimo padaryta tiesioginė turtinė
žala ir negautos pajamos.
51. Sukčiavimo objektyvūs požymiai reikalauja priežastinio ryšio tarp
apgaulės ir veikos nustatymo, o tai reiškia, kad kaltininko apgaulė sąlygojo
nukentėjusiojo suklydimą ir buvo svetimo turto ar turtinės teisės įgijimo, turtinės
prievolės išvengimo arba jos panaikinimo priežastimi.
52. Įrodinėjant sukčiavimo sudėtį visuomet būtina nustatyti tiesioginį
priežastinį ryšį tarp nusikalstamos veikos ir jos padarinių, t. y., jog veika buvo
nukentėjusiojo turto aktyvo sumažėjimo ar turto pasyvo padidėjimo arba
ekonominio pobūdžio turtinės žalos tiesioginė ir pagrindinė priežastis.
53. Sukčiavimas laikomas baigtu nuo turtinės žalos atsiradimo momento,
būtent:
a) įgyjant svetimą turtą- kai kilnojamo ar nekilnojamo turto valdymą
iš nukentėjusiojo perima kaltininkas ar naudą gavęs tretysis asmuo;
b) įgyjant svetimą turtinę teisę - kai kaltininkas ar naudą gavęs kitas
asmuo gali įgytą turtinę teisę realizuoti (patenkinti) ar ja
disponuoti;
c) išvengiant turtinės prievolės - kai nukentėjęs asmuo negali ginti
pažeistų teisių įprastinėmis teisinėmis priemonėmis;
d) panaikinus turtinę prievolę - kai nukentėjusiojo turima turtinė teisė
į kaltininką ar naudą gavusį kitą asmenį nustoja egzistuoti.
 e) Prašymo sugrąžinti PVM ir kitų suklastotų dokumentų pateikimas
Valstybinei mokesčių inspekcijai, o Valstybinės mokesčių inspekcijos
pareigūnams išsiaiškinus neteisėtus kaltininko ketinimus, šis prašymo
sugrąžinti PVM pateikimas kvalifikuotinas kaip pasikėsinimas apgaule
įgyti didelės vertės svetimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyrius teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr.
2K-34/2007).
f) Sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas
Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba
iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.) “ 12 p. //„Teismų
praktika“, Vilnius, 1998, Nr. 10).
g) Tyčios turinį esant sukčiavimui sudaro kaltininko suvokimas, jog
apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar
kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės
arba ją panaikino, numatė, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai
praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala ir norėjo tokių
padarinių.
h) „Teismas pagrįstai pripažino kaltininką veikus tiesiogine tyčia,
nes pastarasis suprato, jog pateikdamas žinomai suklastotus dokumentus
Valstybinei mokesčių inspekcijai, apgauna valstybę, numatė, kad dėl šių
veiksmų bus be pagrindo išmokėta susidariusi PVM permoka, jis įgys
svetimą turtą - susidariusią PVM permoką dėl tariamo prekių „eksporto“, o
valstybė patirs žalą ir šių padarinių norėjo“ (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje
byloje Nr. 2K-27/2006).
i) Sukčiavimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo.
j) Už komentuojamo straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą nusikalstamą
veiką baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma ir juridiniam asmeniui
(apie tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
k) Už sukčiavimą, numatytą komentuojamo straipsnio 1 ir 3 dalyse,
asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto
atstovo pareiškimas, arba prokuroro reikalavimas (apie tai plačiau žr. B K
139 str. komentarą).
l) „Uždarame rate ir tarp susijusių įmonių atlikti prekių pirkimo-
pardavimo sandoriai tuo padidinant prekės kainą ir atitinkamai PVM bei
vėlesnis prekių eksportas pagal fiktyvius sandorius, kai įgyjama tei
 sė į PVM susigrąžinimą, kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Pavyzdžiui:
kaltininkai UAB „G“ įformindavo fiktyvią (nesumokant pinigų) staklių ir
kitų įrenginių pirkimo-pardavimo iš fizinio asmens sutartį nurodydami
nerealią (dešimteriopai didesnę) pirkimo kainą, po to parduodavo pirkinį
UAB „PS“ ar UAB „R“ už dar didesnę kainą bei atitinkamai didesniu
pirkimo PVM, nors realiai pinigai nebuvo mokami. Vėliau šios bendrovės
panaudodamos neva pirkimo-pardavimo sutartis su Baltarusijos OOO „K“
ir verslininku I. S. įformindavo prekių eksportą į Baltarusijos Respubliką,
įrašydavo prekių eksporto deklaracijoje sandorių kodą - „11“
(negrąžinamas eksportas) ir taip įgydavo teisę susigrąžinti tariamai
sumokėtą PVM už eksportuojamas prekes. Tuo remdamiesi kaltininkai
Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdavo melagingus duomenis, kurių
pagrindu pervestą į bendrovių sąskaitas PVM užvaldydavo kartu su kitais.
<...> Uždarame dalyvių rate verslo logikos požiūriu nepateisinami
sandoriai teismo pagrįstai pripažinti tokiais, kurie rodo, kad juos
sudarantys asmenys suprato, jog tai fiktyvi veikla ir jokios žalos
juridiniams asmenims nebus padaryta, o šie fiktyvūs sandoriai sukurs
galimybę susigrąžinti tariamai sumokėtą PVM. <...> Objektyviai nustatyta,
kad vietoje deklaruotų kokybiškų ir brangių įrenginių į Baltarusiją buvo
įvežti tik metalo laužo vertės nekokybiški įrenginiai, o apgaule įforminus
neva jų eksportą, neteisėtai buvo užvaldytos valstybės lėšos“ (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius teisėjų kolegijos nutartis
kasacinėje byloje Nr. 2K-44/2007).
54. Jeigu kaltininkas pats suklastojo dokumentą ir jį panaudojo
sukčiavimui padaryti, jo veika kvalifikuojama kaip sutaptis pagal BK 182 str. ir
300 str. Jeigu kaltininkas suklastotus ar netikrus dokumentus panaudojo tik kaip
apgaulės priemonę svetimam turtui užvaldyti, svetimai turtinei teisei įgyti arba
turtinei prievolei išvengti ar ją panaikinti, veika kvalifikuotina tik pagal BK 182
str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas
Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo
baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)‘‘ 17p. //„Teismų praktika“, Vilnius,
1998, Nr. 10).
55. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnau-
džiaudamas tarnyba, padaro sukčiavimą, jo veika kvalifikuojama kaip sutaptis
pagal BK 228 str. ir 182 str.
56. Jeigu paskolos gavėjas bankui ar kitai kredito įstaigai pateikė tikrovės
neatitinkančius faktus arba juos nutylėjo, privalėdamas apie juos pranešti, ir
gaudamas paskolą jau turėjo tikslą jos negrąžinti, paskolos gavėjo veiksmai
kvalifikuotini kaip sukčiavimas (Lietuvos Aukš
čiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8 „Dėl teismų
praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose
bylose (BK 274 ir 275 str.)“ 18p. //„Teismų praktika“, Vilnius, 1998, Nr. 10).
57. Kaltininko veika apgaule gaunant banko ar kitos kredito įstaigos
paskolą, nesant paskolos gavimo metu tyčios ją neatlygintinai užvaldyti, o
turint tikslą panaudoti verslui ar kitam panašiam tikslui, nesudaro
sukčiavimo sudėties {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m.
gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8 „ Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto
pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose {BK 274 ir 275 str.)
“ 18p. //„Teismų praktika“, Vilnius, 1998, Nr. 10).
58. Panaudojant neteisėtai įgytą ar laikomą svetimą mokėjimo ins-
trumentą (atsiskaitant už prekes, paimant grynuosius pinigus iš sąskaitos ir
pan.) kėsinamasi į nuosavybę ir atsiranda padarinių, kurių BK 214 str.
dispozicija neapima. Todėl svetimos banko kortelės panaudojimas didesnei
nei 1 MGL dydžio finansinei operacijai inicijuoti ir šios operacijos realus
atlikimas (atsiskaitymas už prekes, pinigų išgryninimas ir pan.)
kvalifikuojamas pagal BK 214 ir 182 str. numatytų nusikalstamų veikų
sutaptį, nes pasikėsinama apgaule užvaldyti ar užvaldomas svetimas turtas,
kadangi asmuo, atlikdamas operacijas su sąskaitoje esančiomis
piniginėmis lėšomis, operacinei sistemai ir bankui save pateikia kaip
asmenį, turinį teisę atlikti tokias operacijas, t. y. užvaldo turtą
suklaidindamas elektroninę sistemą, taip pat banką {Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr 52 „Dėl
teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 9p.
//„Teismų praktika“, Vilnius, 2005, Nr. 23).
59. Sukčiavimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių, o
kvalifikuotas sukčiavimas pagal BK 11 str. 5 dalį - sunkių nusikaltimų
grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str komentarą).
60. Sukčiavimas, numatytas komentuojamo straipsnio 1 dalyje, bau-
džiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba
areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų; kvalifikuotas sukčiavimas,
numatytas 2 dalyje, - laisvės atėmimu iki aštuonerių metų; sukčiavimas,
numatytas 3 dalyje, - viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės
apribojimu, arba areštu.
183 straipsnis. Turto pasisavinimas
1. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą
ar turtinę teisę,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki
trejų metų.
2. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės
svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kul-
tūrinės reikšmės turinčias vertybes,
baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. (Lietuvos Respublikos 2007 m
birželio 28 d. įstatymo Nr. X-I233 įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin., 2007, Nr. 81- 3309) redakcija)

3. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį nedidelės

vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.
4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai
asmenys.
5. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

1. Pakeitus ankstesnę šios nusikalstamos veikos sudėtį (senojo BK. 275 str.)
komentuojamas straipsnis numato ne tik patikėto arba kaltininko žinioje esančio
turto, bet ir turtinės teisės pasisavinimą.
2. Pasisavinimui būdingi ypatingi teisiškai apibrėžti kaltininko įgaliojimai
jam patikėto turto ar suteiktų turtinių teisių atžvilgiu. Dažnai kaltininkui
suteikiami labai platūs įgaliojimai valdyti turtą ir net dalinai nuspręsti kaip
toliau su juo elgtis: kur jį sandėliuoti, kur ir kiek parduoti, suvartoti, kam
perduoti ir 1.1.
3. Turto pasisavinimo objektas - visų formų nuosavybė, taip pat nuosavybės
teisės subjektų turtinės teisės. Šio nusikaltimo daly- k u gali būti turtas, patikėtas
kaltininkui, esantis jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, juo disponuoja
tarnybinių, darbo ar sutartinių santykių pagrindu, taip pat teisė į svetimą turtą,
kurios pagrindu išsaugomi turtiniai interesai ar vykdoma turto priežiūra.
Pasisavinimo dalyku gali būti kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Juo gali būti
kiekvienas daiktas, nepriklausomai nuo jo rūšies, išskyrus, išimtus iš apyvartos
ir ribotai apyvartoje esančius daiktus.
4. Šios neteisėtos veikos dalykas yra daiktai, turintys ne tik vartojamąją
vertę (subjektyvus daikto vertės nustatymo kriterijus, pagal kurį galima spręsti
apie daikto vertingumą jo savininkui), bet ir preki- nę-piniginę šios vertės
išraišką. Jeigu turto savininkas ar teisėtas turto valdytojas eliminuoja jį iš savo
valdymo, pripažįsta jį neturinčiu ekonominės, ūkinės ir kitokios vertės, toks
turtas negali būti pasisavinimo dalyku, nes kaltininkas nepadaro turtinės žalos.
Tokių daiktų pasisavinimas ar perleidimas tretiesiems asmenims,
nepriklausomai nuo kainos (prekinės-piniginės vertės), neturėtų būti laikomas
nusikalstama veika, kadangi savininkui nepadarys turtinės žalos. Kai
pasisavinamas daiktas, nors ir neturintis prekinės-piniginės vertės (arba ji yra
labai nedidelė), tačiau jo savininkui yra vertingas (pvz., kaip relikvija ar dėl
kitokių asmeninių priežasčių), gali būti laikoma, kad kaltininkui padaryta
moralinė, bet ne turtinė žala.
Turto pasisavinimo dalyku gali būti ir vertybiniai popieriai (akcijos,
obligacijos ir kt.), kurie pagal jų nominalią vertę ar kitokią numatytą proporciją
bet kurio asmens gali būti iškeisti į pinigus, kitokius daiktus arba asmuo dėl jų
vertės gali turėti kitokios turtinės naudos. Dokumentai, kurie negali būti iškeisti
į pinigus ar kitus turtinius gėrius, gali būti svetimo turto pasisavinimo priemonė.
5. Komentuojamame straipsnyje įstatymų leidėjas baudžiamąją at-
sakomybę nustatė už svetimo turto arba svetimos turtinės teisės pasisavinimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8
„Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo
baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ išaiškino, kad teisės į
svetimą turtą įgijimas yra tada, kai kaltininkas įsigyja įvairius dokumentus
(paveldėjimo teisės liudijimą, įgaliojimą ir pan.), kuriuose įtvirtinta teisė
kaltininkui gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba panaikinta jo
turtinė prievolė.
6. Akcinių bendrovių turto pasisavinimas galimas per ekonomiškai
nenaudingus akcijų pardavimus, nuostolingus akcijų mainus ir pan. Akcijos
patvirtina jų turėtojo teisę dalyvauti valdant įmonę, gauti bendrovės lėšų,
nemokamai gauti akcijų, pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar
konvertuojamųjų obligacijų, gauti likviduojamos bendrovės turto dalį ir kitas
įstatymų nustatytas jo turtines teises. Todėl šio nusikaltimo dalyko
pasisavinimas pažeidžia savininko nuosavybės teisę į įmonę, jos duodamą pelną
ar turto dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d.
nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba
iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ išaiškinta, kad
akcinės bendrovės
turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Akcijų
turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę bendrovę
likvidavus ir atsiskaičius sujos kreditoriais (apie svetimų turtą žr B K 178 str.
komentarų) („Teismų praktika“, 1998, Nr. 10; 1999, Nr. 11).
7. Patikėtas turtas - užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių
pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas
turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Tokio turto perdavimas paprastai
įforminamas dokumentais. Tačiau tai nėra būtina turto perdavimo (patikėjimo)
sąlyga, kadangi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai gali būti sudaromi žodžiu,
raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71
str.). Sandoris, kuriam įstatymas nenumato konkrečios formos, laikomas
sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį
(konkliudentiniai veiksmai). Turtas kaltininkui gali būti patikėtas ilgam laikui
(dėl darbo pobūdžio, dvišalių ar daugiašalių sutarčių) arba trumpam - atlikti tam
tikras užduotis.
8. Buvęs kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo
užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti
nurodymus dėl šio turto panaudojimo.
9. Būtinieji objektyviosios pusės požymiai yra veika, padariniai (turtinė
žala) ir priežastinis ryšys. Obj ekty v i aj a i šios nusikalstamos veikos p u s e i
būdinga tai, kad kaltininkas: a) pasisavina jam patikėtą ar jo žinioje buvusį
svetimą turtą, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais turto
atžvilgiu; b) pasisavina turtinę teisę.
10. Turto pasisavinimas - tokie kaltininko veiksmai, kuriais patikėtas ar
esantis kaltininko žinioje turtas neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu
(užvaldomas). Paprastai šis nusikaltimas yra padaromas aktyviais įvairiais
veiksmais, kurių konkretus turinys priklauso nuo pasisavinamų daiktų fizinių
savybių, turto apskaitos ypatumų, apsaugos, tikslinės paskirties, buvimo vietos
ir kt.
11. Pasisavinti turtą galima ir neveikimu, kai dėl tarnybinių pareigų,
sutartinių santykių arba specialių įgaliojimų valdomą ar tvarkomą svetimą turtą
kaltininkas gali pasilaikyti sau nekilnodamas jo į kitą vietą, t. y. neatskirdamas
nukentėjusiojo turto dalies iš turto visumos. Savininkui paprasčiausiai
nebegrąžinamas turtas natūra arba gautos (dėl šio turto valdymo) pajamos.
Nusikalstamas neveikimas pasireiškia tuo, kad kaltininkas nevykdo pareigos
atsiskaityti su nukentėjusiuoju.
 12. Turto pasisavinimo metu (siekiant paversti daiktą savo turtu)
kaltininkui paprastai nereikia atlikti kokių nors ypatingų veiksmų, nes daiktą
jam jau yra perdavęs pats savininkas, išskyrus atvejus, kai būtina konkretų turtą
atskirti iš savininko valdomų, bet kaltininkui patikėtų ar perduotų jo žinion
daiktų grupės ar jį paslėpti savininkui nežinomoje vietoje. Tam, kad pasisavintų
bet kurį jam patikėtą ar esantį jo žinioje kilnojamąjį daiktą, kuriam nereikalinga
teisinė registracija, kaltininkui pakanka tą daiktą paimti ir perkelti erdvėje, kad
po to galėtąjį valdyti, naudotis ir disponuoti kaip nuosavu. Pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr.
2K-831/2006) nurodoma, kad dokumentų, pateisinančių pinigų panaudojimą,
nepateikimas ir gautų pinigų negrąžinimas per tam tikrą laiką dar neduoda
pakankamo pagrindo išvadai, kad patikėtas turtas buvo pasisavintas.
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pabrėžė, jog esminis šios
nusikaltimo sudėties požymis yra patikėto turto pavertimas savo nuosavybe.
Nors nuosprendyje nustatytas faktas, kad iki ikiteisminio tyrimo pradžios gauti
pinigai nebuvo gražinti ir įmonės nepasiekė jokie pinigų panaudojimą
pateisinantys dokumentai, tačiau asmens nuteisimui pagal BK 183 str. svarbu
nustatyti ne pinigų negrąžinimą, o jų pasisavinimą.
13. Pasisavinant jam patikėtą ar esantį žinioje nekilnojamąjį arba
kilnojamąjį daiktą, kuriam reikalinga teisinė registracija, kaltininkas turi
juridiškai pakeisti nuosavybės teisės subjektą. Fizinis tokio daikto paėmimas
(pavyzdžiui, įsikėlimas į neteisėtai užvaldytą būstą) nėra būtinas. Jei kaltininkas
dokumentais neįformina tariamos teisės, jis gali tik naudoti arba valdyti turtą juo
nedisponuodamas. Tokia veika yra nebaigta. Jei kaltininkas, siekdamas
pasisavinti jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą, nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo
valios nepriklausančių aplinkybių, jo veika turėtų būti kvalifikuojama kaip
pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką pagal BK 22 ir 183 str. Nesant tikslo
pasisavinti, asmens veiksmai vertinami kaip kitų teisės šakų (civilinės, darbo
teisės) normų pažeidimas.
14. Jei asmuo paima turtą tik norėdamas juo laikinai pasinaudoti ir ketina jį
vėliau grąžinti savininkui (ar kitam teisėtam turto valdytojui) arba atlyginti
prarasto turto vertę, jo veiksmuose nėra turto pasisavinimo sudėties.
15. Turtinės teisės pasisavinimu laikomi tokie kaltininko veiksmai, kai jis
pasisavina teisę, kuri suteikia jam galimybę gauti svetimą turtą arba juo naudotis
kaip savu, arba juo disponuoti. Turtinės teisės pasisavinimu laikomi ir tie
atvejai, kai kaltininkas pasi
savina teisę į turtą, kuris bus sukurtas ateityje, arba teisę, kuri atleidžia jį nuo
turtinių įsipareigojimų vykdymo. Šios teisės pasisavinimas paprastai yra tik
priemonė konkrečiam turtui užvaldyti. Tam panaudojami dokumentai, kurie
dažniausiai patvirtina juridinį faktą (sutartys, banko dokumentai ir pan.).
16. Konkretaus turto ar turtinės teisės pasisavinimas gali turėti tęstinį
pobūdį. Tačiau kelis kartus padaryta kaltininko veika bus vertinama kaip vienas
tęstinis nusikaltimas tik tuo atveju, jei kaltininkas savinosi svetimą turtą iš to
paties šaltinio arba ilgesnį laiką naudojosi ta pačia svetima turtine teise.
Paprastai tęstiniai nusikaltimai yra padaromi analogiškais veiksmais, esant
nedideliems laiko tarpams tarp atskirų epizodų, kai kaltininko veiksmus
sąlygoja bendras nusikalstamas ketinimas, pasireiškiantis vieningos tyčios
forma.
17. Svetimo turto pasisavinimas yra materialioji nusikalstamos veikos
sudėtis, todėl būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga. Tarp veikos ir kilusių
padarinių yra būtinas priežastinis ryšys.
Svetimo turto pasisavinimo veikos kvalifikavimui yra svarbus padarytos
materialinės žalos dydis. Turto pasisavinimas laikomas nusikaltimu, jeigu
padarytoji turtinė žala viršija 3 MGL dydžio sumą (apie tai plačiau žr. B K 190
str. komentarą).
18. Pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas
turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba
pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą
arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu.
Tačiau šio nusikaltimo baigtumo momentas iš dalies priklauso nuo
pasisavinamo turto rūšies. Pasisavinus tiktai rūšinius požymius turintį daiktą
(pinigus, maisto produktus, pašarus ir kt.), nusikaltimas galėtų būti laikomas
baigtu nuo momento kai: a) savininkas ar kitas jo įgaliotas asmuo teisėtai
pareikalauja atsiskaityti ar atiduoti daiktus natūra; b) pasibaigia turto grąžinimo
terminas; arba c) kaltininkas išneša daiktus iš tos teritorijos, kurioje jis turi
įgaliojimus juos valdyti arba jais naudotis, ir pan. Pasisavinus individualius
požymius turinčius daiktus (automobilį, drabužį ir kt.), nusikaltimas laikomas
baigtu nuo galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti svetimais daiktais kaip
nuosavais atsiradimo momento arba nuo teisės, suteikiančios galimybę jiems
viešpatauti, įgijimo momento.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
2006 m. gegužės 30 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-330/2006) pabrėžė,
kad turto pasisavinimas negali peraugti į turto iššvaistymą, nes skiriasi šių veikų
baigtumo momentai. Todėl, jeigu prieš
perduodamas turtą tretiesiems asmenims kaltininkas šį turtą buvo bent trumpam
užvaldęs ir galėjo su juo atlikti bet kokius veiksmus, veika kvalifikuojama tik
kaip turto pasisavinimas priklausomai nuo pasisavinto turto vertės. Tolimesni
veiksmai su pasisavintu turtu veikos kvalifikavimui reikšmės neturi ir negali
būti vertinami kaip nusikalstamos veikos tąsa, nes prieš perduodant turtą
kaltininkas jau turėjo realią galimybę elgtis su šiuo turtu pagal savo valią.
19. Turtinės teisės pasisavinimas laikomas baigtu nuo jos įgijimo
momento, nepriklausomai, ar šią turtinę teisę įgijęs asmuo ja pasinaudojo ar ne.
Nusikaltimo baigtumui yra svarbus juridinę reikšmę turinčių dokumentų
pagrindu patvirtintas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę.
Tolimesni kaltininko veiksmai su pasisavintu turtu veikos kvalifikavimui
reikšmės neturi. Jis gali būti padovanotas, išdalintas vargšams, suvartotas,
parduotas ir pan. Teismas į tai atsižvelgia skirdamas bausmę.
20. Subjektyviajai šios nusikalstamos veikos pusei būdinga tiesioginė tyčia.
Asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba
turtinę teisę ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus
bei daro jam materialinę žalą ir to nori. Visais atvejais pasisavindamas turtą ar
turtinę teisę kaltininkas privalo suvokti, kad su patikėtu ar esančiu jo žinioje
turtu elgiasi neteisėtai. Turto pasisavinimas arba jo perdavimas tretiesiems
asmenims galimas tik tada, jei kaltininkas daro neteisėtus turto tvarkymo arba
naudojimo veiksmus.
21. Šios nusikalstamos veikos subjektu gali būti asmuo, turintis ne tik
bendruosius (pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus), bet ir specialiuosius
požymius. Specialiojo subjekto požymiai išplaukia iš straipsnio dispozicijoje
nurodyto kaltininko santykio su pasisavinamu turtu. Svetimas turtas yra
oficialiai kaltininkui patikėtas ar perduotas jo žinion arba suteikta tam tikra
turtinė teisė (įgyti turtą, jį valdyti, mainyti ir kt.). Kaltininkas turto atžvilgiu turi
specialius įgaliojimus. Tokie įgaliojimai yra svarbiausias subjekto požymis,
leidžiantis atskirti šią nusikalstamą veiką nuo kitų neteisėtų veikų nuosavybei.
Jeigu svetimą turtą pasisavina asmuo, galintis prieiti prie jo dėl atliekamų
pareigų, susijusių su konkrečiu darbu, tačiau šis turtas nebuvo jam patikėtas ar
nebuvo jo žinioje, jo veika kvalifikuojama kaip vagystė. Analogiškai bus
kvalifikuojami kaltininko veiksmai, kai jis tik laikinai gaudamas pasinaudoti
turtu (pvz., pasimatuoti parduotuvėje drabužį) arba atlikdamas su juo technines
operacijas (pasaugoti lagaminą, nunešti iš mašinos daiktus) neteisėtai juos
pasisavina.
 22. Svetimo turto pasisavinimo subjektais gali būti asmenys (tiek fiziniai,
tiek juridiniai), kuriems savininkas ar teisėtas turto valdytojas juridinę reikšmę
turinčių dokumentų pagrindu perdavė turtą arba suteikė jo atžvilgiu tam tikrą
turtinę teisę. Dažnai tai yra darbuotojai, kurių darbas susijęs su materialinių
vertybių apskaita ir apsauga, priėmimu, išdavimu, transportavimu ir kt. arba
įmonės, kurioms nukentėjusysis perdavė turtą ar turtinę teisę specialiam tikslui
(parduoti butą, nugabenti krovinį, valdyti turtą ir pan.). Subjektais gali būti ir
asmenys, kurie gavo tik laikinus ar net vienkartinius įgaliojimus vykdyti tam
tikras funkcijas turto atžvilgiu.
23. Į atskirą grupę gali būti išskiriami subjektai, kurie dėl savo užimamų
pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti privalomus
nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Šios kategorijos asmenys, lyginant su
kitais aptariamos nusikalstamos veikos subjektais, kartais turi daugiau
galimybių pasisavinti ar išeikvoti svetimą turtą. Tokiems asmenims priskirtini
įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų
veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą. Pavyzdžiui,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartyje (baudžiamoji
byla Nr 2K-47/2007) nurodyta, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas
esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. UAB direktorius dėl savo
užimamų pareigų turi teisę duoti nurodymus pavaldiniams, kuriems bendrovės
turtas buvo patikėtas, todėl Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
konstatavo, kad bendrovės turtas buvojo žinioje. Daiktai naudojami ne
bendrovės tikslais ir ilgą laiką negrąžinami net po atleidimo iš direktoriaus
pareigų leidžia teigti, kad turtas buvo pasisavintas.
24. Vadovaujančių darbuotojų nusikalstamos veikos objektyviai gali
pasireikšti neteisėtais potvarkiais pavaldiniams, kurių žinioje yra turtas, oficialių
dokumentų suklastojimu ar jau suklastotų panaudojimu ir kt. Tačiau kai
kaltininkas, suklastojęs oficialų dokumentą ir jį panaudojęs ar tokį dokumentą
tik panaudojęs, pasisavina svetimą turtą, jo veika kvalifikuojama pagal
nusikalstamų veikų sutaptį - BK 300 ir 183 str., taip pat ir tais atvejais, kai
svetimą turtą pasisavina valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo,
piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, jeigu dėl to didelės žalos patyrė
valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo (BK 183 ir
228 str.).
25. Juridinis asmuo atsako tais atvejais, kai pasisavinamas jam patikėtas
didesnis nei 3 MGL dydžio turtas. Juridiniam asmeniui svetimas turtas paprastai
yra patikimas dėl civilinės teisės pagrindu susiformavusių teisinių santykių tarp
paties juridinio asmens ir turto savininko
(fizinio ar kito juridinio asmens). Turtinių teisinių santykių atsiradimo pagrindu
gali būti sutartis, įgaliojimas ir pan. Paprastai pavedimas atitinkamai elgtis su
turtu įforminamas raštu (apie juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės
sąlygas plačiau žr B K 20 str. komentarą).
26. Svetimo turto pasisavinimas suponuoja kaltininko neteisėtą
praturtėjimą, tačiau toks praturtėjimas nėra būtinas šios nusikalstamos veikos
požymis. Vien patikėto turto trūkumas dar nereiškia, kad šis yra pasisavintas. Jis
galėjo būti pavogtas, pamestas, paskolintas, galėjo sugesti, išsilieti ir kt.
Pasisavintu gali būti laikomas tik toks turto trūkumas, kuris atsiranda dėl to, kad
kaltininkas tyčia jį paėmė ir neteisėtai juo disponuoja arba sąmoningai perdavė
jį tretiesiems asmenims.
27. Kvalifikuojantys šią nusikalstamą veiką požymiai yra: a) pasisavinimas
kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto ar turtinės
teisės, susijusios su didelės vertės svetimu turtu; b) didelės mokslinės, istorinės
ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių pasisavinimas.
28. Turtas yra didelės vertės, kai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio
pasisavinto svetimo turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (apie tai plačiau
žr. BK 190 str. komentarą). Esant šiam nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui
kaltininkas atsako net ir tada, kai nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto
atstovo pareiškimo. Jeigu nusikalstamos veikos padarymo metu ir nuosprendžio
priėmimo metu dalyko vertė skiriasi, t. y. keičiasi MGL dydis, kvalifikuojant
veiką atsižvelgiama į MGL dydžio piniginę išraišką, kuri buvo nusikalstamos
veikos padarymo metu.
29. Didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių
pasisavinimas siejamas su kultūros paveldo juridinį statusą turinčiomis ne tik
kilnojamosiomis, bet ir nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis. Kultūros
vertybių apskaitos ir jų apsaugos klausimus reglamentuoja Kilnojamųjų kultūros
vertybių apsaugos įstatymas („Valstybės žinios“, 1996, Nr. 14-352; 2002, Nr.
123-5559; 2003, Nr. 123-5572; 2004, Nr. 73-2513) ir Nekilnojamųjų kultūros
vertybių apsaugos įstatymas („Valstybės žinios“, 1994, Nr. 3-37; 1997, Nr. 30-
713; 1997, Nr. 67-1676; 1997, Nr. 96-2421; 2000, Nr. 40-1114; 2001, Nr. 39-
1346; 2002, Nr. 123-5552; 2002, Nr. 68-2775. Nauja įstatymo redakcija
(keistas įstatymo pavadinimas) 2005 m. balandžio 19 d. ir vėlesni įstatymo
pakeitimai. „Valstybės žinios“, 2004, Nr. 153-5571; 2007, Nr. 80-3218; 2008,
Nr. 59-2203). Šiuose įstatymuose pateikiami kilnojamųjų ir nekilnojamųjų
kultūros vertybių sąvokų apibrėžimai (apie tai plačiau žr. BK 178 str. 3 dalies
komentarą).
 30. Itin reikšmingų mokslo, istorijos ir kultūros vertybių pasisavinimas
pažeidžia ne tik kitų fizinių ar juridinių asmenų nuosavybę, bet ir valstybės
ginamą viešąjį interesą - saugomą mokslinį, istorinį ir kultūrinį paveldą.
Kiekvienos tautos kultūros paveldui ypač reikšmingos tokios vertybės kaip: a)
religiniai ir pasaulietiniai architektūros, dailės ir istorijos paminklai; b)
archeologinės vietovės; c) istorinės arba meninės vertės pastatai, ansambliai; d)
meno kūriniai; e) meninės, istorinės ar archeologinės reikšmės rankraščiai,
knygos ir kiti objektai; f) mokslinės arba svarbios knygų, archyvinių dokumentų
arba anksčiau išvardytų vertybių reprodukcijų kolekcijos ir 1.1.
31. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 str. nustatyta, kad
n e k i 1 n oj a m oj i kultūros vertybė - tai kultūros paveldo objekto ar vietovės
reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos
kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar
vietovė priklauso. Šios vertybės sudaro nekilnojamąjį kultūros paveldą, kuris
įstatyme apibrėžiamas kaip kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų
pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar
neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir
joms naudoti reikalinga teritorija.
32. Įstatymų leidėjas visoms didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės
reikšmės turinčioms vertybėms suteikė ypatingą apsaugą, nepriklausomai nuo jų
sandaros ar vertingųjų savybių pobūdžio. Pavyzdžiui, nekilnojamasis kultūros
paveldas pagal sandarą skirstomas į pavienį objektą (vieta, statinys ar kitas
nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių), kompleksinį objektą
(kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma) ir vietovę. Pagal
reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį gali būti:
archeologinis, povandeninis, mitologinis, architektūrinis, urbanistinis, želdynai,
inžinerinis, istorinis, memorialinis, dailės, sakralinis, kultūrinės raiškos.
Nekilnojamasis kultūros paveldas yra sudėtinė kultūrinio kraštovaizdžio dalis,
kurios vertingųjų savybių pobūdis taip pat gali būti pripažintas reikšmingu.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro: 1) apskaita; 2) skelbimas
saugomu; 3) saugojimas - tvarkyba ir naudojimas; 4) pažinimas, jo sklaida; 5)
atgaivinimas (reabilitacija).
33. Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugoje ypatinga vieta skiriama
žemei, miškams, parkams, vandens telkiniams, nes tinkamas jų naudojimas ir
apsauga yra žmogaus egzistavimo ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga.
Natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat
ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės.
34. Šių objektų apsaugos klausimus reguliuoja Nekilnojamųjų kultūros
vertybių apsaugos įstatymas, taip pat Saugomų teritorijų įstatymas bei kiti
suderinti su tarptautiniais teisės aktais įstatymai. Saugomų teritorijų įstatymas
(„Valstybės žinios“ 2001, Nr. 108-3902) saugomomis teritorijomis laiko
sausumos ir (ar) vandens plotus su nustatytomis aiškiomis ribomis, turinčius
pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais
nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka) (2 str. 32 d.);
saugomoms teritorijoms yra priskirtos ir tokios teritorijos, kurios vadinamos
draustiniais ir valstybiniais (nacionaliniais ir regioniniais) parkais (2 str. 8 ir 43
d.). Šios teritorijos gali būti paskelbtos paveldo objektais. Vertingiausi paveldo
objektai skelbiami gamtos arba kultūros paminklais. Gamtos ir kultūros
paminklais juos skelbia Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu (10 str.).
35. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d.
nutarime yra pabrėžęs, kad sąvoka ypač vertingos vietovės suponuoja tai, kad
tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės,
kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos
teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi
būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. „Atskiros vietovės gali būti
priskiriamos ypač vertingoms vietovėms pagal teisės aktų nustatytus kriterijus
(atsižvelgiant į jų ekologinę, kultūrinę, istorinę, mokslinę ir kitokią vertę ir pan.)
<...> valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis
teritorijomis“ („Valstybės žinios“, 2007, Nr. 76-3018).
Vadinasi, jeigu kaltininkas pasisavina turtą, kuris priskirtas ypač vertingoms
vietovėms, veika turėtų būti kvalifikuojama kaip didelės mokslinės, istorinės ar
kultūrinės reikšmės turinčios vertybės pasisavinimas.
36. Jeigu kaltininkas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį nedidelės
vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, jo veika vertinama kaip baudžiamasis
nusižengimas. Nedidelės vertės turtu laikomas turtas, kai jo vertė viršija 1 MGL,
bet neviršija 3 MGL dydžio sumos (apie tai plačiau žr. B K 190 str.
komentarą).
37. Dėl pasisavinto turto ar turtinės teisės, kurios vertė neviršija 250 MGL
dydžio ir jis nėra didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinti
vertybė, kaltininkas atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusio asmens skundas ar
jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas (apie tai plačiau žr.
BK 139 str. komentarą).
 38. Turto pasisavinimas pagal BK 11 str. 4 dalį priskiriamas apysunkių, o
kvalifikuotas turto pasisavinimas pagal BK 11 str. 5 dalį - sunkių nusikaltimų
grupei (apie tai plačiau žr B K 11 str. komentarą).
39. Turto pasisavinimas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba
laisvės atėmimu iki trejų metų; kvalifikuotas turto pasisavinimas - laisvės
atėmimu iki dešimties metų, o turto pasisavinimas, sudarantis baudžiamąjį
nusižengimą, - viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.

184 Straipsnis. Turto iššvaistymas

1. Tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar
turtinę teisę,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės
svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar
kultūrinės reikšmės turinčias vertybes,
baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. (Lietuvos Respublikos 2007
birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin., 2007, Nr. 81-3309) redakcija)

3. Tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį nedidelės vertės

svetimą turtą ar turtinę teisę, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.
4. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytos veikos yra nusikalstamos ir
tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo.
5. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
6. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis
asmuo. (Lietuvos Respublikos 2007 birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 įsigal. 2007 m. liepos 21d.
(Žin., 2007, Nr. 81-3309) redakcija)

1. Svetimo turto iššvaistymas yra specifinė nusikalstama veika, kuri

nusikalstamo kėsinimosi realizavimu skiriasi nuo kitų nusikalstamų veikų
nuosavybei. Senojo BK 275 str. buvo įvardyti du nusikalstamos veikos
padarymo būdai: pasisavinimas ir iššvaistymas. Šioms veikoms bendra tai, kad
pasisavinamas ar iššvaistomas tik patikėtas arba kaltininko žinioje buvęs turtas,
t. y. turimi ypatingi kaltininko įgaliojimai
turto atžvilgiu. Skirtumai tarp šių veikų pasireiškia objektyviais ir su-
bjektyviais požymiais.
2. Turto iššvaistymo objektas - visų formų nuosavybė. Šios
nusikalstamos veikos dalyku gali būti turtas, patikėtas kaltininkui, buvęs
jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar
sutartinių santykių pagrindu, taip pat patikėta teisė į svetimą turtą (plačiau
apie nusikaltimo dalyką žr. B K 183 s t r. komentarą).
3. Patikėtas turtas - užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių
pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas arba tam tikros
turtinės teisės, kurių atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus
įgaliojimus (apie tai plačiau žr. BK 183 str. komentarą).
4. Buvęs kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo
užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti
nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Kaltininkas neteisėtai pasinaudoja
jam suteiktais įgaliojimais to turto atžvilgiu.
5. Turtinė teisė kaltininkui atsiranda civilinių sandorių, įgaliojimų
valdyti turtą, atstovauti asmenį, nustatant ir palaikant santykius su tre-
čiaisiais asmenimis ir pan., giminystės santykių (pvz., tėvų uzufrukto
teisė) pagrindu.
6. Būtini objektyviosios pusės požymiai yra veika, padariniai (turtinė
žala) ir priežastinis ryšys.
7. Turto iššvaistymas - neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui
patikėto ar esančio jo žinioje turto perdavimas, dovanojimas, suvartojimas
arba kitoks jo perleidimas tretiesiems asmenims. Iššvaistymas gali būti
padaromas aktyviais kaltininko veiksmais. Šiam procesui būdinga tai, kad
kaltininkas pirmiausia duoda neteisėtus patikėto ar esančio jo žinioje turto
atžvilgiu potvarkius, o paskui - perduodamas turtas. Tačiau šio
nusikaltimo pradžia ir pabaiga gali sutapti. Pavyzdžiui, sandėlio vedėjas,
turintis teisiškai apibrėžtus įgaliojimus turto atžvilgiu, išdalija jį
tretiesiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m.
gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 pabrėžė, jog kaltininkui patikėto ar
esančiojo žinioje turto pasisavinimas skiriasi nuo išeikvojimo tuo, kad
turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius jo bent trumpam
laikui („Teismų praktika“, 1998, Nr. 10, p. 265).
Turto iššvaistymas gali būti padaromas ir neveikimu, kai kaltininkas
neatlieka tam tikrų turtinio pobūdžio veiksmų, kuriuos dėl jam suteiktų
turtinių teisių privalo padaryti, ir dėl to nukentėjusysis patiria turtinę žalą:
praranda turėtą turtą, negauna pajamų, atsiranda naujų turtinių prievolių ir
kt.
 Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems
asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant
nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai
nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams - bendru
susitarimu.
8. Turtinės teisės iššvaistymas - patikėtos turtinės teisės perleidimas
tretiesiems asmenims, paprastai susijęs su dokumentiniu turtinės teisės
turėtojo pasikeitimu. Tai reiškia, jog kaltininkas, piktnaudžiaudamas
patikėta turtine teise, neteisėtai suvaržo savininko ar teisėto turto valdytojo
turtines teises arba perduoda ar kitokiu būdu neteisėtai perleidžia patikėtą
jam turtinę teisę tretiesiems asmenims.
9. Turto iššvaistymas gali turėti tęstinį pobūdį. Tačiau kelis kartus
padaryta kaltininko veika bus vertinama kaip vienas tęstinis nusikaltimas
tik tada, jei kaltininkas švaistė svetimą turtą iš to paties šaltinio vieninga
tyčia.
10. Svetimo turto iššvaistymas yra materialioji nusikalstamos veikos
sudėtis, todėl būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga. Komentuojamos
veikos kvalifikavimui kaip ir vagystės, sukčiavimo bei svetimo turto
pasisavinimo atveju yra reikšmingas iššvaistyto turto vertės dydis. Svetimo
turto iššvaistymas laikomas nusikaltimu, jeigu turto vertė viršija 3 MGL
dydžio sumą (apie tai plačiau žr. BK 190 str. komentarą).
Turtinės teisės iššvaistymo baigtumas sietinas su visišku ar daliniu
tam tikrų turtinių teisių praradimu.
11. Kartu tarp veikos ir padarinių yra būtinas priežastinis ryšys, kuris
pasireiškia tuo, kad neteisėtas ar nerūpestingas kaltininko elgesys su
esančiu jo žinioje turtu, kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar
sutartinių santykių pagrindu, lėmė kito asmens praradimus, pajamų
negavimą, prievolių atsiradimą, jų padidėjimą arba neteisėtą jo turtinės
teisės perdavimą tretiesiems asmenims.
12. Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo,
padovanojimo, perleidimo trečiajam asmeniui ar kitokio jo praradimo
momento. Pažymėtina, kad veikos kvalifikavimui reikšmės neturi kam
kaltininkas perleidžia svetimą turtą ir kas su tuo turtu vėliau atsitiko
(supuvo, perparduotas, išmestas ir kt.).
13. Turto iššvaistymas gali būti atlygintinis (pardavimas, iškeitimas)
ir neatlygintinis (dovanojimas). Nei vienas šių būdų veikos kvalifikavimui
reikšmės neturi, tačiau teismas atsižvelgia įjuos skirdamas bausmę.
 Atlygintinis turto iššvaistymas skiriasi nuo pasisavinimo šiais
požymiais: a) patikėtą ar buvusį žinioje turtą kaltininkas perleidžia
tretiesiems asmenims jo neužvaldydamas (parduodamas, įkeisdamas) ir tik
po to gauna atlygį, kurį užvaldo; b) gautas atlygis nėra tas turtas, kuris
buvo kaltininkui patikėtas ar perduotas jo žinion, bet tik šio turto vertės
ekvivalentas; c) gautas už perleistą turtą atlygis nebūtinai turi būti
adekvatus realiai šio turto vertei, t. y. kaltininkas gali gauti didesnę ar
mažesnę turtinę naudą nei būtų gavęs užvaldydamas patį patikėtą ar jo
žinioje buvusį svetimą turtą.
14. Šio nusikaltimo subjektu gali būti asmuo, turintis ne tik
bendruosius (pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus), bet ir specia-
liuosius požymius. Svetimo turto iššvaistymo subjektu gali būti fizinis
asmuo, kuriam savininkas ar teisėtas turto valdytojas juridinę reikšmę
turinčių dokumentų pagrindu ar kitokiu civilinėje teisėje nustatytu būdu
perdavė turtą ar turtinę teisę ir suteikė tam tikrus įgaliojimus. Įgaliojimų
suteikimo forma esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui
neturi. Praktikoje paprastai šios veikos subjektu būna asmenys, kurių
darbas yra susijęs su materialinių vertybių apskaita ir apsauga, priėmimu,
išdavimu ar transportavimu (apie tai plačiau žr. BK 183 str. komentarą).
15. Nuo 2007 m. liepos 21 d. už patikėto ar jo žinioje buvusio sve-
timo turto iššvaistymą atsako ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. BK
20 str. komentarą). Jei iššvaistomas nedidelės vertės svetimas turtas (t. y.
padaromas baudžiamasis nusižengimas), juridinis asmuo neatsako.
16. Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė dažniausiai
pasireiškia tyčios forma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m.
gruodžio 22 d. nutarime „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto
pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ nurodė, kad
patikėto ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto pasisavinimas yra
padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, o iššvaistymas galimas ir
esant netiesioginei tyčiai („Teismų praktika“, 1998, Nr. 10, p. 268; 1999,
Nr. 11, p. 264). Vienu atveju asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neat-
lygintinai švaisto jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą arba neleistinai
elgiasi su jam suteikta turtine teise ir tuo pažeidžia savininko ar kito
teisėto turto valdytojo interesus, daro jam turtinę žalą ir nori numatytų
padarinių. Kitu atveju - asmuo savo tyčine veika tiesiogiai nesiekia šių
padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems kilti.
17. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija iš dalies susijusi su
komercinių bankų veikla Lietuvoje. Analizuodamas teismų praktiką dėl
teismams kylančių neaiškumų nagrinėjant turto iššvaistymo bylas,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė; jei banko ar kitos kredito įs-
taigos darbuotojas, turėjęs įgalinimus teikti paskolas, jas išduodamas
sąmoningai nesilaikė paskolų išdavimo metu galiojusių įstatymų ar kitų
teisės aktų, reglamentuojančių jų išdavimą, dėl ko paskolos nebuvo
sugrąžintos, jo padaryta veika kvalifikuojama atsižvelgiant į bylos
aplinkybes kaip turto iššvaistymas, piktnaudžiavimas pasitikėjimu
komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje, aplaidumas komercinėje,
ūkinėje, finansinėje ar profesinėje veikloje ar neteisėtas banko paskolos
išdavimas („Teismų praktika“, 1998, Nr. 10, p. 282).
18. Komentuojamo straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šį nusikaltimą
galima padaryti ir dėl neatsargumo. Kaltininkas numato, kad dėl jo
veikimo arba neveikimo gali atsirasti turtinė žala, bet lengvabūdiškai
tikisi, kad ji bus išvengta, arba kaltininkas nenumato, kad gali kilti tokie
padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo
ir galėjo juos numatyti.
Vis dėlto, kvalifikuojant veiką, reikėtų atsižvelgti į tai, kad
kaltininkas, švaistydamas svetimą turtą, privalo suvokti, kad jis
netinkamai elgiasi su patikėtu ar esančiu jo žinioje turtu arba suteiktajam
turtine teise. Visais atvejais kaltininkas pažeidžia pareigą būti atidžiam ir
rūpestingam su svetimu jam patikėtu turtu, pareigą griežtai laikytis
nustatytų atsargumo taisyklių. Ši veika, pavyzdžiui, gali pasireikšti
netinkamu pavesto darbo atlikimu, nepakankama pavaldinių kontrole ir
pan. Kaltininko neatsargumas gali nulemti tokių aplinkybių atsiradimą,
kurios leistų tretiesiems asmenims patiems paimti jam patikėtą ar jo
žinioje esantį svetimą turtą.
19. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad komentuojama nusikalstama veika
gali būti padaryta dėl neatsargumo, iš esmės išplėtė turto iššvaistymo
sampratą. Kadangi BK nebeliko tokių specialių normų kaip neteisėtas
banko paskolos išdavimas (anksčiau galiojusio BK 326 1 str.), nepatei-
sinamai rizikinga banko operacija (anksčiau galiojusio BK 326 2 str.) ir kt.,
šias veikas turėtų apimti bendroji norma - turto iššvaistymas.
20. Tyčios atveju svetimo turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek
dėl savanaudiškų, tiek dėl altruistinių ar kitokių motyvų. Neatsargaus turto
iššvaistymo atveju motyvo ir tikslo negali būti, nes nėra tikslingos asmens
veikos paskatų. Šiuo atveju galimi tik kaltininko neatsargaus elgesio,
sukėlusio nusikalstamus padarinius, bet ne pačios nusikalstamos veikos
motyvai. Kadangi komentuojamo straipsnio dispozicijoje turto
iššvaistymo motyvas nenumatytas, šis požymis nusikalstamos veikos
sudėčiai nėra privalomas ir nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.
Svarbią reikšmę jis gali turėti bausmės skyrimui.
 21. Patikėto ar kaltininko žinioje buvusio svetimo turto iššvaistymą
reikėtų atskirti nuo civilinių deliktų, pavyzdžiui, vien patikėto turto trū-
kumas dar nereiškia, kad šis yra iššvaistytas. Jis galėjo būti pavogtas,
pamestas, paskolintas, galėjo sugesti, išsilieti ir kt. Iššvaistytu gali būti
laikomas tik toks turto trūkumas, kuris atsiranda dėl to, kad kaltininkas
neteisėtai jį dovanojo arba kitaip neatlygintinai perleido tretiesiems as-
menims arba jo elgesys neatitiko įprastus atidaus, rūpestingo, protingo
asmens elgesio kriterijus, kurių reikalavo konkreti situacija.
22. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyti du alternatyvūs šį
nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai: a) didelės vertės svetimo turto ar
turtinės teisės iššvaistymas; b) didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės
reikšmės turinčių vertybių iššvaistymas.
23. Didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymo požymis
taikomas tais atvejais, kai kaltininkui suteiktos turtinės teisės pagrindu
arba jam patikėto ar jo žinioje esančio iššvaistyto svetimo turto vertė
viršija 250 MGL dydžio sumą (apie tai plačiau žr. BK 190 str.
komentarą). Už tokią veiką asmuo atsako ir tada, kai nėra nukentėjusio
asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo.
24. Didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios
vertybės kaip turto iššvaistymą kvalifikuojantis požymis apima žalą kilusią
dėl kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių praradimo (apie tai
plačiau žr. BK 178 ir 183 str. komentarus). Įstatymais ir kitais teisės aktais
pavestas nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių
apsaugos funkcijas atlieka Kultūros paveldo departamentas, kuris apskaito
kilnojamąsias kultūros vertybes (išskyrus archyvinius dokumentus),
nesančias valstybinėse saugyklose; tvarko Kultūros vertybių registrą,
kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys,
taip pat įrašomos kilnojamosios kultūros vertybės, nesančios valstybinėse
saugyklose. Ar iššvaistytas turtas tikrai yra didelės mokslinės, istorinės ar
kultūrinės reikšmės, nustato Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo
tarybos ir Mokslinės archeologijos komisijos, Kilnojamųjų kultūros
vertybių vertinimo ekspertų tarybos, Restauravimo tarybos ir Kilnojamųjų
kultūros vertybių išvežimo ekspertų tarybos ekspertai ir specialistai.
25. Tuo atveju, kai asmuo iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje esantį
nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, jis padaro baudžiamąjį
nusižengimą. Nedidelės vertės turtu laikomas turtas, kurio vertė viršija 1
MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos. Tokį baudžiamąjį nusižengimą
galima padaryti tik tyčia, todėl asmuo neatsako pagal
baudžiamuosius įstatymus, jeigu jis dėl neatsargumo iššvaisto jam patikėtą
ar jo žinioje esantį nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Tokiais
atvejais kaltininkas turi atlyginti padarytą žalą civilinės teisės normų
nustatyta tvarka.
26. Dėl iššvaistyto turto ar turtinės teisės, kurios vertė neviršija 250
MGL dydžio ir jis nėra didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės
turinti vertybė, kaltininkas atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusio
asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro
reikalavimas (apie tai plačiau žr. BK 139 str. komentarų). Padaryta turtinė
žala reikšminga atskiriant nusikaltimą nuo baudžiamojo nusižengimo (BK
184 str. 3 d.) arba paprastą turto iššvaistymą (BK 184 str. I d.) nuo
kvalifikuoto (BK 184 str. 2 d.).
27. Įstatymų leidėjas atsisakė senajame BK buvusio kvalifikuojančio
požymio - svetimo turto iššvaistymo, padaryto pakartotinai. Visos veikos,
padarytos asmens, anksčiau padariusio svetimo turto iššvaistymą
(nepriklausomai, ar kaltininko padarytos nusikalstamos veikos buvo
baigtinės ar ne, taip pat nepriklausomai, kokiu bendrininku jis buvo
ankstesniame nusikaltime, jeigu kaltininkas nebuvo už jas teistas), jos turi
būti vertinamos atskirai ir galutinė bausmė skiriama pagal BK 63 str.
nuostatas. Jeigu kaltininkas du ar daugiau kartų pažeidė tą patį įstatymą ir
buvo už tai anksčiau teistas, teismas už paskutinę nusikalstamą veiką
skiria jam bausmę vadovaudamasis BK 27, 64 ir 65 str. nuostatomis.
28. Naujajame BK taip pat nebeliko ir požymio - svetimo turto iš-
švaistymo, padaryto grupės iš anksto susitarusių asmenų. Bendrininkų
grupė yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 1 p.), į kurią
teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Grupės asmenų padaryta
nusikalstama veika kvalifikuojama vadovaujantis BK 25, 26 ir 184 str.
29. Turto iššvaistymas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių,
o kvalifikuotas turto iššvaistymas pagal BK 11 str. 5 dalį - sunkių
nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK H str komentarą).
30. Turto iššvaistymas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda,
arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų; kvalifi-
kuotas turto iššvaistymas - laisvės atėmimu iki septynerių metų, o turto
iššvaistymas, sudarantis baudžiamąjį nusižengimą, - viešaisiais darbais
arba bauda, arba areštu.
185 straipsnis. Radinio pasisavinimas
Tas, kas pasisavino rastą lobį, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės
reikšmės turinčias vertybes, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam
patekusį didelės vertės svetimą turtą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų.
(Lietuvos Respublikos 2007 birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin.,
2007, Nr. 81-3309) redakcija)

1. Komentuojamame straipsnyje reglamentuojama baudžiamoji at-

sakomybė už lobio ar bet kokio kito rasto arba atsitiktinai patekusio
svetimo didelės vertės turto arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės
reikšmės turinčių vertybių pasisavinimą. Šio straipsnio redakcija, lyginant
su anksčiau galiojusio BK 276 str., pakito tik iš dalies. Be kito rasto
didelės vertės turto, įstatymų leidėjas straipsnio dispozicijoje nurodė lobį
ir didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes.
Šiame straipsnyje vienodai ginama valstybės, savivaldybių, privati ar kitos
rūšies nuosavybė, tačiau jame akcentuojama, kad asmuo baudžiamas tik už
lobio, didelės vertės rasto turto ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės
reikšmės turinčių vertybių pasisavinimą.
2. Radinio pasisavinimo objektas - nuosavybė. Įstatymų leidėjas
specialiai nurodė, kad šio nusikaltimo dalyku gali būti tik lobis, svetimas
didelės vertės radinys (paprastai tai kilnojami daiktai), didelės mokslinės,
istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės arba kitoks didelės
vertės svetimas turtas.
3. Lobis - tai žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi
daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad
praėjo daug laiko nuo jų užkasimo. Lobis gali turėti istorinę, kultūrinę ar
archeologinę vertę.
Rastu laikomas toks didelės vertės turtas, kuris yra be priežiūros ir
nekontroliuojamas šeimininko, t. y. jo šeimininkas yra nežinomas. Pa-
vyzdžiui, pamesta šalikelėje gabento vertingo krovinio dalis, numizmato
autobuse palikta vertinga kolekcija ir kt.
Atsitiktinai patekęs yra toks svetimas turtas, kuris be kaltininko valios
pasireiškimo tampa jo valdomas. Pavyzdžiui, per klaidą gauta didelė
piniginė perlaida ar krovinys, priklydę į kiemą retos rūšies gyvūnai ir pan.
4. Savininko ar kito teisėto turto valdytojo turto praradimo būdai pa-
tys savaime apibrėžia šio nusikaltimo dalykų ratą. Tai užkasti, pamesti,
nuklydę (naminiai gyvuliai), klaidingai perduoti arba gamtos jėgų pernešti
daiktai. Taigi dalyku gali būti bet kokie materialaus pasaulio daiktai, kurie
yra pernešami, pervežami, perkeliami iš vienos vietos į kitą ir 1.1.,
pavyzdžiui, pinigai, brangenybės, automobilis, daiktai turintys meninę,
istorinę, kultūrinę arba mokslinę vertę, įvairios pramoninės ir maisto pre-
kės, nepersonifikuoti vertybiniai popieriai, gyvuliai, paukščiai ir kt.
5. Radinio dalyku gali būti tiek esantys apyvartoje, tiek ribotos ci-
vilinės apyvartos daiktai (narkotikai, ginklai ir kt.). Tačiau radus daiktus,
kurie civilinėje apyvartoje yra uždrausti, iškyla jų vertės nustatymo
problema, taip pat klausimas dėl asmenų baudžiamosios atsakomybės už
tokių daiktų laikymą. Antai už neteisėtą psichotropinių ar narkotinių
medžiagų, taip pat šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ir sprogs-
tamųjų ar radioaktyvių medžiagų laikymą asmenys atsako pagal BK 259,
253 ir 256 str. (žr. šių BK straipsnių komentarus). Tai, kad minėtos
medžiagos ar daiktai yra tik rasti, neatleidžia asmens nuo baudžiamosios
atsakomybės, kadangi jie laikomi be kompetentingų valstybinių institucijų
leidimo.
6. Teismas tokiais atvejais sprendžia klausimą už kurią veiką asmuo
turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas: radinio pa-
sisavinimą ar neteisėtą daiktų ir medžiagų išimtų iš civilinės apyvartos
laikymą. Įstatymų leidėjas, numatydamas baudžiamąją atsakomybę vien
už tam tikrų medžiagų ir daiktų laikymą, nesprendžia klausimo dėl jų
įsigijimo būdo. Vadovaujantis normų konkurencijos įveikimo taisyklėmis
(nesant kitų aplinkybių griežtesnė norma šalina švelnesnės normos
taikymo galimybes), galima daryti prielaidą, jog tokiais atvejais asmuo
turėtų atsakyti už padarytą sunkesnį nusikaltimą. Atsitiktinis šių daiktų
atsiradimas pas kaltininką gali būti lengvinančia aplinkybe indi-
vidualizuojant bausmę. Asmuo, savanoriškai atidavęs rastus ar atsitiktinai
atsidūrusius pas jį ribotos civilinės apyvartos medžiagas ir daiktus,
atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.
7. Radinio pasisavinimo dalykas yra tik didelės vertės svetimas
turtas. Pamestą arba atsitiktinai prarastą daiktą faktiškai šeimininkas
nebevaldo, todėl nuosavame ar kitokiu būdu valdomame name (kieme)
paslėpti, iškritę, užkišti ar pamiršti daiktai negali būti laikomi pamestais.
Nuosavoje žemėje ar kitame nuosavybės teise radusiam asmeniui
priklausančiame daikte rastas lobis nepriklausomai nuo jo vertės tampa jį
radusio asmens nuosavybė (CK 4.65 str.). Svetimoje žemėje ar kitame
svetimame daikte ieškoti lobio draudžiama. Pažeidęs šią nuostatą asmuo
negauna jokios rasto lobio dalies, ir visas rastas lobis tenka žemės ar kito
daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, o tokiu būdu rasto lobio ar
kito didelės vertės radinio pasisavinimas laikomas nusikaltimu.
 8. Didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių
vertybių suradimas ir pasisavinimas yra naujas alternatyvus radinio
pasisavinimo požymis. Kaip ir vagystės atveju, šio radinio dalyku gali būti
kilnojamosios kultūros vertybės (apie tai plačiau žr. B K 178 str.
komentarą).
9. Gali būti pasisavinamas toks turtas, kurio savininkas yra nežino-
mas arba pagal įstatymąjis yra netekęs teisės įjį. Paprastai toks turtas
atitenka valstybės nuosavybėn. Turtas, kuris dar nėra patekęs į savininko
valdymo sritį, bet pagal įstatymą esantis jo nuosavybėje (pvz., Vilniaus
senamiestyje rastas lobis), gali būti radinio pasisavinimo dalyku.
Radinio pasisavinimo būtini o b j e k t y v i o s i o s pusės požy miai
yra veika, pasekmės ir priežastinis ryšys.
10. Veika pasireiškia neteisėtu ir neatlygintinu lobio, svetimo didelės
vertės turto arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės
turinčių vertybių, kuriuos jis randa arba kurie pas jį atsiduria atsitiktinai,
pasisavinimu. Kaltininkas nevykdo tradiciškai susiklosčiusios ir civilinėje
teisėje įtvirtintos pareigos, kad radęs pamestą arba atsitiktinai patekusį
daiktą tuojau turi pranešti apie tai pametusiam jį asmeniui ir grąžinti jam
rastą daiktą arba per savaitę nuo radimo dienos apie radinį pranešti
atitinkamoms institucijoms ir perduoti joms daiktą, jeigu pats negali ar
nenori jo saugoti (CK 4.62 str.). Tokios pareigos įvykdymo reikalavimas
svetimo didelės vertės turto ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės
reikšmės turinčių vertybių atžvilgiu įtvirtintas ir baudžiamajame įstatyme,
tačiau kaltininkas ne tik neatlieka pareigos pranešti apie radinį, bet
ignoruodamas dorovines ir teisės normas pasisavina tą daiktą. Paminėtina,
kad daiktą radęs asmuo ar policija perduotą rastą daiktą privalo saugoti
šešis mėnesius. Saugojimo metu radiniu negalima naudotis (CK 4.62 str. 3
d.).
11. Nelaikomas radiniu toks turtas, kurį savininkas ar kitas teisėtas jo
valdytojas dėl susiklosčiusių nepalankių jam aplinkybių paliko be
priežiūros tam tikroje vietoje, ilgesniam ar trumpesniam laikui, ir kalti-
ninkas tai žino. Pavyzdžiui, miško kelyje paliktas purve įklimpęs auto-
mobilis. Tokio turto paėmimas turi būti kvalifikuojamas kaip vagystė.
12. Komentuojamo straipsnio d i d e 1 ė s vertės požymį sudaro tokie
priklydę ar kitokiu būdu patekę pas kaltininką gyvūnai, kurie įtraukti į
nykstančių rūšių sąrašą, yra retų veislių ir pan. Sprendžiant klausimą, ar
gyvūnas yra vertingas, atsižvelgiama ir į jo rinkos kainą. Asmuo sulaikęs
tokį gyvūną, kaip ir bet kokį kitą be priežiūros ar priklydusį gyvulį, privalo
tuojau pranešti apie tai savininkui ir grąžinti jam gyvūną arba, jei jam
nežinomas gyvūno savininkas ar jo adresas, per tris
dienas pranešti apie jo sulaikymą policijai ar vietos savivaldybės institu-
cijai. Tokių gyvulių grąžinimo klausimus reglamentuoja CK 4.61 str.
13. Tais atvejais, kai klaidą dėl turto priklausomybės inspiruoja pats
kaltininkas ar jis ją pastebi iki turto gavimo ar jį gaudamas, bet apie tai
nutyli ir užvaldo turtą, jo veika turi būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
14. Pasisavinimas šioje nusikalstamoje veikoje pasireiškia neteisėtu ir
neatlygintinu lobio ar kito rasto arba atsitiktinai patekusio svetimo didelės
vertės turto paėmimu ir jo naudojimu, valdymu. Kaltininkas nepadaro
neteisėtų veiksmų tada, kai jis randa tą turtą ir parsineša į namus arba tas
turtas atsitiktinai atsiduria pas jį, bet nusikalsta tuomet, kai tą didelės
vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės
turinčias vertybes laiko sau ir elgiasi su jais kaip su savo nuosavu turtu.
Nuo svetimo turto pasisavinimo, numatyto BK 183 str., ši nusikalstama
veika skiriasi tuo, jog pirmuoju atveju kaltininkas pasisavina didesnį nei 1
MGL vertės svetimą turtą, kuris buvo jam patikėtas ar buvo jo žinioje,
antruoju atveju - jis laiko didelės vertės turtą, kuris nebuvo jam patikėtas
ir nebuvo jo žinioje, bet buvo rastas arba atsitiktinai atsidūrė pas jį.
15. BK 190 str. nurodyta, koks turtas yra laikomas didelės vertės (250
MGL). Komentuojamo straipsnio dispozicija leidžia manyti, kad toks
vertinamasis požymis radinio pasisavinimo veikoje nėra atsitiktinis: jis
reikalauja kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į faktines bylos
aplinkybes ir visus nusikaltimu sukeltus padarinius. Rastas lobis ar kitas
atsitiktinai patekęs daiktas gali turėti ne tik didelę materialinę, bet ir didelę
mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę, todėl ypač svarbu atsižvelgti ne
vien į turto kainą, bet ir į jo kiekį, ūkinę, istorinę, meninę, archeologinę,
gamtosauginę vertę. Radinio vertę nustato ekspertai.
16. Įstatymų leidėjas nereikalauja atsižvelgti į nukentėjusiojo (savi-
ninko) materialinę padėtį, kadangi rastas arba atsitiktinai patekęs svetimas
daiktas objektyviai privalo turėti didelę vertę. Dėl prarasto daikto
nukentėjusysis gali patirti didelę turtinę žalą (pvz., ji gali siekti 50 MGL
dydžio sumą, kuri nukentėjusiojo požiūriu yra labai didelė) arba jis gali
dėl to patirti dvasinių kančių, tačiau nukentėjusiojo daiktus radęs asmuo
dėl to negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jeigu rasti
daiktai yra didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės vertės (pvz.,
Žygimanto Augusto laiškai ir pan.), už jų pasisavinimą kaltininkas turėtų
būti baudžiamas pagal BK 185 str.
17. Nedidelės vertės rasto ar atsitiktinai patekusio svetimo turto
pasisavinimas nėra laikomas nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižen
gimu. Tokiais atvejais žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal
civilinės teisės nuostatas. Asmens baudžiamoji atsakomybė negalima ir
tada, kai jis rasto turto negalėjo grąžinti dėl objektyviai susiklosčiusių
aplinkybių (savo ar artimų žmonių ligos, stichinės nelaimės ir kt.).
18. Radinio pasisavinimas laikomas baigtu nuo momento, kai kal-
tininkas paėmęs rastą lobį, kitą didelės vertės radinį, didelės mokslinės,
istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių ar atsitiktinai jam
patekusį didelės vertės svetimą turtą, turėjo realią galimybę apie tai
pranešti jo savininkui ar jį atstovaujantiems tretiesiems asmenims arba
valstybinėms institucijoms, bet per įstatymo nustatytą laiką to nepadarė
ketindamas jais disponuoti.
19. Komentuojamo nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiui -
kaltei būdinga tiesioginė tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis randa lobį, kitą
didelės vertės radinį, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės
turinčias vertybes arba atsitiktinai jam patenka svetimas didelės vertės
turtas ir jo pasisavinimas yra neteisėtas. Kartu jis žino, kad daro žalą turto
savininkui ir to nori. Asmuo gali daryti prielaidą, kad radęs užkastą žemėje
lobį arba kitokį bešeimininkį turtą, jis nukentėjusiajam nepadaro žalos.
Tačiau tokia jo nuomonė (manymo klaida) nepašalina baudžiamosios
atsakomybės. Valstybei ar kitam savininkui realiai padaroma tokio dydžio
žala, kokios vertės radinys (lobis, vertybės) yra negrąžinamas.
20. Radinio pasisavinimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus fizinis asmuo. Radinį pasisavinti gali bet koks asmuo
nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus, išsilavinimo, užimamų pareigų
valstybės tarnyboje, profesijos ar teistumo, išskyrus atitinkamą profesinę
pareigą atliekantį specialistą (pvz., archeologą ir pan.). Visus kaltinamojo
asmenybę apibūdinančius požymius teismas įvertina kartu su atsakomybę
lengvinančiomis ar sunkinančiomis aplinkybėmis individualizuodamas
bausmę.
21. Radinio įgijimo sąvoka apima ir atsitiktinį daikto radimą, ir tyčia
ieškoto (turint arba neturint savininko leidimo) dalyko radimą. Pavyzdžiui,
rastas lobis, archeologinės vertybės ir kt. Jeigu asmuo nesuvokia, kad
rastas arba atsitiktinai patekęs svetimas turtas yra didelės vertės, jo veikoje
nėra šios nusikalstamos veikos sudėties. Tyčia pasisavinti radinį atsiranda
tuomet, kai kaltininkas faktiškai jau turi svetimą turtą ir jį valdo. Tačiau,
jeigu asmuo radęs svetimą turtą laiko jį tik laikinai, kol atsiras tikrasis jo
šeimininkas, jis negali būti baudžiamas už radinio pasisavinimą.
Pasisavinimas daiktų, kurie pamesti kaltininko akivaizdoje, turėtų būti
laikomas vagyste, bet ne radinio pasisavinimu. Šiam nusikaltimui
būdingos savanaudiškos paskatos.
 Asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte
atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, gauna vieną
ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka žemės ar kito daikto, kuriame
buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie nesusitarė kitaip. CK 4.65 str. nustato,
kad toks susitarimas turi būti rašytinis.
22. Jeigu archeologinių ar kitų didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės
reikšmės vertybių kasimas arba ieškojimas priklausė tarnybinėms lobį radusio ir
jį pasisavinusio asmens pareigoms, šis asmuo atsako pagal BK 183 str.
nuostatas.
23. Radinio pasisavinimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių
nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr BK 11 str. komentarą).
24. Radinio pasisavinimas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba
areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

186 straipsnis. Turtinės žalos padarymas apgaule

1. Tas, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes,
suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui
padarė turtinės žalos,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d.
įstatymo Nr. IX-1495, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d. (Žin., 2003, Nr. 38-1733) redakcija)
2. Tas, kas apgaule kitam asmeniui padarė nedidelės turtinės žalos,
padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu.
3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

1. Turtinės žalos padarymo apgaule kaip nusikaltimo sudėtis įtvirtinta BK

186 str. 1 d. Šios sudėties požymiai kaltininko veikoje yra tuomet, kai
nusikalstami padariniai pasireiškia kaip turtinė žala, o tokios žalos dydis
pinigine išraiška viršija 3 MGL dydžio sumą. Turtinės žalos padarymo apgaule
kaip baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra tuomet,
kai nusikalstami padariniai pasireiškia kaip nedidelė turtinė žala, t. y. žalos
dydis pinigine išraiška neviršija 3 MGL dydžio sumos.
2. Turtinės žalos padarymo apgaule sudėtis yra materiali, todėl vi-
suomet būtina nustatyti dėl nusikalstamos veikos atsiradusius nusikals-
tamus padarinius - turtinę žalą.
3. Šios sudėties objektu laikoma kiekvieno konkretaus asmens (fizinio
ir/ar juridinio) turtinių santykių dalis, kurią sudaro iš sandorių ar kitais
pagrindais atsiradusios turtinės teisės ir turtiniai interesai.
4. Turtinės žalos padarymo apgaule dalykas yra nukentėjusio
kreditoriaus teisės į kitų asmenų turtinio pobūdžio veiksmus, konkrečiai
teisės gauti pinigų sumas pagal teisėtai sudarytas darbų atlikimo, prekių
tiekimo, paslaugų teikimo ar kitas atlygintinas sutartis.
5. Apie apgaulę plačiau žr. BK 182 str. komentarą.
6. Apgaulė gali būti naudojama ne tik siekiant visiškai išvengti nu-
statyto įsipareigojimo, tačiau ir iš dalies išvengiant numatyto įsipareigo-
jimo vykdymo. Be to, nedidelės sumos išmokėjimas gali turėti ir apgaulės,
kitaip tariant, masalo reikšmę, siekiant įtikinti, įgauti pasitikėjimą ar
suklaidinti nukentėjusiuosius, jog ateityje įsipareigojimai taip pat bus
sąžiningai vykdomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamąją bylą
skyriaus teisėją kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-193/2002).
7. Veika turtinės žalos padarymo apgaule sudėtyje apibrėžta dviem
alternatyviais požymiais: a) vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas
prekes, suteiktas paslaugas; b) vengė privalomų įmokų.
8. Vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas
paslaugas kaip veikos požymis reiškia kaltininko neteisėtus veiksmus, kai
kaltininkas netenkina nukentėjusiojo sandorio pagrindu įgytos ir
galiojančios piniginio pobūdžio turtinės teisės. Dėl kaltininko besąlygiško
vengimo įvykdyti savo piniginę prievolę nukentėjusiojo turtinė teisė
netenka ekonominio padengimo ir todėl objektyviai negali būti realizuota
arba jos realizavimas yra objektyviai apsunkintas.
9. Požymiai vengė atsiskaityti parodo, kad šios nusikalstamos veikos
požiūriu gali būti vengiama tik piniginės prievolės įvykdymo, tai yra
sumokėti ir atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas
paslaugas.
10. Paprastas vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar
suteiktas paslaugas, be apgaulės elementų, yra tik civilinis deliktas ir už
tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla.
 11. Vengimas atsiskaityti turi būti besąlygiškas, o pats vengimo
besąlygiškumas yra tuomet, kai dėl kaltininko nevykdomos piniginės
prievolės nukentėjusiojo reikalavimas lieka be ekonominio padengimo ir
todėl objektyviai negali būti realizuotas. Tais atvejais, kai kaltininkas
vengia įvykdyti savo piniginę prievolę, tačiau nukentėjusiojo piniginis
reikalavimas turi ekonominį padengimą turtu ar kitais įsipareigojimais ir
toks reikalavimas objektyviai gali būti įgyvendintas, baudžiamoji
atsakomybė nekyla. Jei piniginio reikalavimo padengimas išnyko dėl
aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, ir todėl nukentėjusiojo
reikalavimas lieka nepatenkintas, tai byloja apie civilinį deliktą, o tokiais
atvejais baudžiamoji atsakomybė taip pat negalima.
12. Atkreiptinas dėmesys, jog vykdant pinigines prievoles, kai mo-
kama negrynaisiais pinigais, mokėjimo ir atsiskaitymo momentai nesu-
tampa, todėl esant mokėjimui, bet neatsiskaitant - vengimas atsiskaityti (už
prekes kaltininkas sumoka čekiu, neturėdamas banko sąskaitoje pa-
kankamai piniginių lėšų; mokama nepadengtu vekseliu ir pan.).
13. Veikos požymis - v e n g ė privalomų įm o kų - suprantamas kaip
kaltininko neteisėti veiksmai, kai kaltininkas nevykdo įstatymo ar kito
norminio teisės akto pagrindu atsiradusios prievolės sumokėti tam tikrą
pinigų sumą.
14. Turtinės žalos padarymo apgaule sudėtyje nusikalstami padariniai
- turtinė žala gali pasireikšti tiesioginės turtinės žalos (damnum emergens)
ir negautų pajamų (lucrum cessans) formomis.
15. Nuo padarytos turtinės žalos pobūdžio priklauso ir šio nusikaltimo
baigtumo momentas. Padarius tiesioginę turtinę žalą, nusikaltimas
laikomas baigtu nuo to momento, kai iš kaltininko reikalaujamas turtas
(piniginė suma) nebuvo atgautas, o esant negautoms pajamoms - nuo
momento, kai iš kaltininko įstatyme ar sutartyje numatytais terminais
negaunama teisėtai reikalaujama pinigų suma.
16. Vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas
paslaugas visuomet pasireiškia sutartinių turtinių santykių srityje ir
tiesiogiai susijęs tik su piniginiais atsiskaitymais, todėl nepiniginių
prievolių įvykdymo vengimas negali sudaryti nagrinėjamo nusikaltimo
sudėties.
17. Turtinės žalos padarymo apgaule sudėtyje tarp veikos ir padarinių
būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį. Toks ryšys yra tuomet, kai
kaltininko apgaulingas vengimas atsiskaityti arba vengimas kitų privalomų
Įmokų yra tiesioginė nukentėjusiajam atsiradusios turtinės žalos priežastis.
 18. Turtinės žalos padarymas apgaule gali būti padaromas esant kal-
tininko tiesioginei ar netiesioginei tyčioms, tačiau tokia tyčia visuomet
susiformuoja po sandorio, už kurį būtina atsiskaityti, sudarymo ir naudos
pagal šį sandorį gavimo momento arba po juridinio fakto, dėl kurio privalu
atlikti įmokas, atsiradimo momento.
19. Šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo subjektu gali būti
pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis
asmuo (apie tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
20. Už turtinės žalos padarymą apgaule asmuo atsako tik tuomet, jei
yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, arba
prokuroro reikalavimas (apie tai plačiau žr. BK 139 str. komentarą).
21. Turtinės žalos padarymas apgaule nuo sukčiavimo atribojamas
pagal veikos pasireiškimo formas. Esant sukčiavimui veika visuomet yra
neatlygintino pobūdžio - kaltininkas savo ar kitų naudai įgyja svetimą
turtą, turtinę teisę arba išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina. Turtinės
žalos padarymo sudėtyje kaltininkas besąlygiškai vengia patenkinti teisėtai
atsiradusią nukentėjusiojo turtinę teisę - gauti iš kaltininko piniginių
prievolių įvykdymą. Sukčiavimo sudėtyje turtinė žala gali pasireikšti turto
aktyvo ir/ar turto pasyvo srityje, tuo tarpu turtinės žalos padarymo apgaule
sudėtyje turtinė žala pasireiškia tik nukentėjusiojo turto aktyvo srityje.
22. Turtinės žalos padarymas apgaule pagal BK 11 str. 3 dalį pri-
skiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str.
komentarą).
23. Turtinės žalos padarymas apgaule baudžiamas viešaisiais darbais
arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų,
o turtinės žalos padarymas apgaule, sudarantis baudžiamąjį nusižengimą, -
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
187 Straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas
1. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu
būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl
to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės
svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės
turinčias vertybes,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. (Lietuvos
Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495. įsigal. 2003 m. gegužės 1 d. (Žin.. 2003,
Nr. 38-1733) redakcija)

3. Tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą,

padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu.
4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo
atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

1- Komentuojamo straipsnio veikos tiesiogiai nesusijusios su nusikalstamu

praturtėjimu, kadangi asmuo neužvaldo, nepagrobia ir nepasisavina svetimo
turto, bet tyčia jį sunaikina ar sugadina.
2. Turto sunaikinimo ar sugadinimo be kvalifikuojančių požymių objektas -
fizinių bei juridinių asmenų nuosavybė. Šių nusikalstamų veikų dalykas yra bet
koks svetimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, tarp jų ir daiktai išimti iš
civilinės apyvartos. Išimtį sudaro tiktai toks turtas, kurio sunaikinimas ar
sugadinimas sudaro savarankišką nusikaltimo sudėtį: transporto priemonių ar
kelių, juose esančių įrenginių sugadinimas (BK 280 str.), antspaudo, spaudo ar
dokumento sunaikinimas arba paslėpimas (BK 303 str.), valstybės simbolių
išniekinimas (sunaikinimas) (BK 127 str.) ir kt.
3. Kaltininkas baudžiamas už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą. Tai
reiškia, kad kaltininkas baudžiamąja tvarka neatsako, jei sunaikina arba
sugadina jam pačiam nuosavybės teise priklausantį turtą (unikalius paveikslus,
retas kolekcijas) neatsižvelgiant, kokią materialinę, kultūrinę ar istorinę vertę
turi tas daiktas. Kilnojamųjų kultūros
vertybių apsaugos įstatyme numatyta tik civilinė savininko atsakomybė dėl
kilnojamosios kultūros vertybės sunaikinimo („Valstybės žinios“, 1996, Nr. 14-
352; 1997, Nr. 65-1550; 1997, Nr. 97-2442; 2000, Nr. 87-2655; 2001, Nr. 57-
2028; 2002, Nr. 123-5559; 2003, Nr. 123-5572; 2004, Nr. 73- 2513; 2004, Nr.
171-6294). Pavyzdžiui, šio įstatymo 19 str. nurodyta, jeigu įrašytos į Registrą
kilnojamosios kultūros vertybės savininkas nesilaiko kilnojamosios kultūros
vertybės apsaugos reglamento, neūkiškai ją laiko arba jei dėl savininko kaltės
gresia šios vertybės sunaikinimo pavojus, tai kilnojamoji kultūros vertybė
įstatymų nustatyta tvarka iš savininko gali būti atlygintinai paimta. Įstatymo 20
str. 3 dalis įtvirtina nuostatą-jeigu dėl savininko kaltės kilnojamoji kultūros
vertybė iš dalies ar visiškai sunaikinama ar kitaip prarandama jos vertė, iš
savininko gali būti išieškotos valstybės lėšos, įdėtos į restauravimą, konservavi-
mą, tyrimą ir apsaugos priemonių įrengimą. Tačiau šio turto savininkas neatsako
pagal baudžiamuosius įstatymus.
4. Tais atvejais, kai savininkas sunaikina turtą, kurį jis perdavė teisėtam
kitų asmenų valdymui (pvz., asmuo padega išnuomotą jam nuosavybės teise
priklausantį gyvenamąjį namą, automobilį), jis atsako už tyčinį toje vietoje
(name, automobilyje) buvusių svetimų daiktų sunaikinimą ar sugadinimą
(visuotinai pavojingu būdu).
5. Sunaikintas ar sugadintas turtas privalo turėti tam tikrą materialinę vertę.
Nusikalstama veika bus laikoma nusikaltimu, kai sunaikinto ar sugadinto turto
vertė pinigine išraiška bus didesnė nei 3 MGL dydžio suma. Kartu kiekvienu
konkrečiu atveju atsižvelgiama tiek į sunaikinto ar sugadinto turto kiekį, jo
paskirtį, tiek į nukentėjusiojo turtinę padėtį, prarasto turto reikšmę. Tyčinis
nedidelės vertės svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas yra laikomas
baudžiamuoju nusižengimu. Išmestų, bešeimininkių daiktų sunaikinimas nėra
šio nusikaltimo dalykas ir yra nebaudžiamas.
6. Būtini objektyviosios pusės požymiai yra veika, pasekmės ir priežastinis
ryšys. Veika gali pasireikšti alternatyviais veiksmais: svetimo turto sunaikinimu
arba jo sugadinimu. Įstatymų leidėjas straipsnio dispozicijoje įtvirtindamas
alternatyvias veikas ir tiesiogiai nenurodydamas esminių skirtumų
baudžiamosios atsakomybės dydžiui, nustato, kad abiem atvejais veika
kvalifikuojama pagal tą patį straipsnį ir jo dalį.
7. Turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės
vertės bei jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turtas gali prarasti
vertę, kai: 1) kilnojamojo ar nekilnojamojo turto nebelieka, t. y. jis fiziškai
sunaikinamas (sudeginamas, išpilamas,
supjaustomas ir kt.); 2) turtas praranda savo vartojamąsias savybes bei
ekonominę vertę ir negali būti panaudojamas pagal paskirtį (maisto produktai
paveikti nuodingomis medžiagomis, užnuodytas vandens šulinys ir kt.); 3) lieka
tik turto dalis, kurios atstatymui reikalingos lėšos, viršijančios pirminę to daikto
vertę (po gaisro lieka tik namo pamatai, iš sudaužyto automobilio lieka tik
metalo krūva ir kt.); 4) nors ir nepažeidžiamas, tačiau nustoja egzistuoti kaip
turtas.
8. Turto sugadinimas - toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė
sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudotis pagal tikslinę paskirtį, bet
vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos (sudaužyti automobilio
šviestuvai, sulaužytos namų durys ir kt.).
9. Nusikalstama veika gali būti padaroma tiek veikimu, tiek neveikimu.
Aktyvūs veiksmai gali pasireikšti mechaniniu, fiziniu ar kitokiu poveikiu į
daiktą (padegimas, sprogdinimas, paskandinimas, apipyli- mas daikto
cheminėmis medžiagomis ir pan.). Būdai ir priemonės, kuriais naikinamas
turtas, gali būti patys įvairiausi: laužymas, deginimas, sprogdinimas, užliejimas
vandeniu, gyvulių skerdimas ir kt.
Neveikimu ši veika yra padaroma tuomet, kai kaltininkas tyčia nesilaiko
elementariausių saugumo taisyklių arba sąmoningai nesiima reikiamų priemonių
turtui išsaugoti, nors yra įpareigotas tai daryti (neužgesino laužo, neišjungė
elektros prietaisų, nesiėmė priemonių turtui gelbėti, kai teisės aktais jam tai yra
pavesta ir pan.). Kokiu būdu sunaikinamas ar sugadinamas turtas veikos
kvalifikavimui reikšmės neturi, išskyrus atvejus, numatytus nagrinėjamo
straipsnio antrojoje dalyje - ta pati veika, padaryta visuotinai pavojingu būdu.
10. Turto sunaikinimas ar sugadinimas būtinai turi būti priešingas teisei,
todėl nelaikoma turto sunaikinimu jo panaudojimas pagal paskirtį: maisto
produktų suvalgymas, pašarų sušėrimas gyvuliams, degalų sunaudojimas
kelionei ir pan. Tokie veiksmai, esant kitiems nusikalstamos veikos sudėties
požymiams, gali sudaryti kitų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų
nuosavybei sudėtis arba yra visiškai nebaudžiami. Pavyzdžiui, turto
sunaikinimas ar sugadinimas, padarytas dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančių
aplinkybių: būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo, įsakymo ar profesinės
pareigos vykdymo, pateisinamos profesinės arba ūkinės rizikos, mokslinio
eksperimento ir kt. atvejai. Asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus
taip pat ir tuo atveju, jei jis sunaikina svetimą turtą sutikus jo savininkui, dėl
kitų asmenų psichinės ar fizinės prievartos ir kt.
11. Turto sunaikinimas ar sugadinimas yra materiali nusikalstama veika,
todėl jai būtini įstatyme numatyti padariniai, t. y. turi būti su
naikintas ar sugadintas konkretus turtas. Be to, kiekvienu atveju turi būti
nustatomas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos bei kilusių
padarinių. Asmuo negali būti atsakingas už atsitiktinai kilusius padarinius.
Atsitiktiniais laikomi padariniai, kurių toje konkrečioje aplinkoje nesukėlė
dėsningas įvykių vyksmas ir jie nebuvo būdingi padarytam veiksmui.
12. Si nusikalstama veika laikoma baigta nuo momento, kai turtas
faktiškai nustoja būti ekonomine-ūkine vertybe arba kai jis sugadinamas.
13. Tyčinis turto sunaikinimas ar sugadinimas gali būti kitų nusi-
kalstamų veikų sudėtine dalimi. Pavyzdžiui, tyčinis turto sunaikinimas ar
sugadinimas būdingas teroro aktui (BK 250 str.), riaušėms (BK 283 str.),
transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimui (BK
280 str.) ir kt. Visais minėtais atvejais, nepriklausomai nuo sunaikinto ar
sugadinto turto vertės, veika nėra kvalifikuojama pagal dviejų nusikaltimų
sutaptį, kadangi ji sudaro minėtų žymiai pavojingesnių nusikaltimų būtiną
nusikaltimo sudėties požymį.
Nukentėjusiojo turtas gali būti tyčia sunaikinamas ar sugadinamas da-
rant ir kitus nusikaltimus, pavyzdžiui, viešosios tvarkos pažeidimo atveju
(BK 284 str.), įsibraunant (patalpas vagystės ar plėšimo metu (BK 178 ir
180 str.) ir kt. Nors tokie kaltininko veiksmai gali būti šių nusikalstamų
veikų sudėčių objektyviosios pusės požymiais, rodančiais kaltininko
veikimo būdą, veika kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį.
Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio
23 d. nutarime Nr. 52 teismams išaiškino: Jei įsibraunant į patalpą,
saugyklą ar saugomą teritoriją ne tik pagrobiamas, bet ir sugadinamas ar
sunaikinamas kitas svetimas turtas, veika kvalifikuojama kaip idealioji
nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 ar 180 ir 187 straipsniuose,
sutaptis“ („Teismų praktika“, 2005, Nr. 23).
Kai grobimo metu sunaikinto ar sugadinto turto vertė pinigine išraiška
neviršija 1 MGL, veika pagal BK 187 str. nekvalifikuojama, tačiau tiek
žala, padaryta sunaikinant ar sugadinant turtą, tiek žala, padaryta pagro-
biant svetimą turtą, nurodomos nuosprendžio aprašomojoje dalyje.
14. Nusikalstamos veikos subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo. Jeigu kaltininko veikoje yra šio straipsnio
2 dalyje numatytų kvalifikuojančių požymių, jis atsako nuo 14 metų
amžiaus (BK 13 str. 2 d.). Svarbu tai, kad subjektas nebūtų teisėtu turto
savininku, galinčiu laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti savo turtu.
15. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo subjektyvioji pusė
pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas suvo
 kia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas
svetimas turtas ir šių pasekmių nori arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia
joms atsirasti. Tyčia gali būti tiek išankstinė bei gerai apgalvota, tiek kilusi
staiga ir tuoj pat realizuota. Ji taip pat gali būti konkretizuota (pvz.,
sugadinti automobili) arba nekonkretizuota (sunaikinti konkurento turtą).
Jeigu byloje surinkti duomenys patvirtina, kad asmuo veikė neapibrėžta
tyčia, jis turi atsakyti už visas pasekmes, realiai atsiradusias dėl jo veikos.
16. Šios nusikalstamos veikos motyvai gali būti labai įvairūs: kerštas,
pyktis, pavydas, noras nuslėpti anksčiau padarytą nusikaltimą ir kt. Motyvai
veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, įjuos teismas atsižvelgia
individualizuodamas bausmę. Tačiau jeigu kaltininkas iš chuliganiškų paskatų
vandališkais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sunaikino ar
sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, jo veiksmus visiškai apima BK 284 str.
sudėtis (viešosios tvarkos pažeidimas), todėl papildomai pagal BK 187 str. jie
nekvalifikuojami. Jeigu minėtais veiksmais sunaikinto ar sugadinto turto vertė
viršija 3 MGL dydžio sumą (bet neviršija 250 MGL dydžio sumos), veika
kvalifikuojama pagal dviejų nusikaltimų sutaptį - BK 187 str. 1 dalį ir 284 str. 1
dalį.
17. Paprastąjį svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą padarytą tyčia
įstatymų leidėjas laiko nusikaltimu tada, kai sunaikinto ar sugadinto turto vertė
viršija 3 MGL dydžio sumą (apie tai plačiau žr. BK 190 str. komentarą).
18. Svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą tyčia baudžiamasis įstatymas
laiko kvalifikuotu, jeigu jis padarytas: a) visuotinai pavojingu būdu arba b)
išardant ar sugadinant įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės,
arba c) sunaikinant ar sugadinant didelės vertės svetimą turtą ar d) sugadinant
itin reikšmingas mokslo, istorijos, kultūros vertybes. Visi išvardyti šį
nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai yra alternatyvūs.
19. Visi kvalifikuojantys požymiai priklauso objektyviesiems nusikaltimo
sudėties elementams. Turto sunaikinimas ar sugadinimas gali būti padaromas
labai įvairiais būdais ir gali būti susijęs su įvairiais sunkiais padariniais. Kadangi
požymiai, apibūdinantys veikimo būdą ir padarytos žalos dydį, yra vertinamojo
pobūdžio, jie kiekvienoje byloje turi būti teismo nustatomi ir įvertinami atskirai,
pagal konkrečias bylos aplinkybes.
20. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyti kvalifikuojantys požymiai
leidžia teigti, kad be pagrindinio objekto - fizinių ar juridinių
asmenų nuosavybės, šiuo nusikaltimu gali būti pažeidžiami ir kiti baudžiamuoju
įstatymu saugomi gėriai - visuomenės saugumas, gyvūnija, augmenija, žmogaus
gyvybė bei sveikata ir kt., kurie gali būti šios kvalifikuotos nusikaltimo sudėties
fakultatyviniu objektu.
21. Sunaikinus ar sugadinus didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės
reikšmės turinčias vertybes, be pagrindinio objekto (fizinių, juridinių
asmenų, valstybės ar savivaldybės nuosavybė), pažeidžiamas ir
papildomas objektas - valstybės ginamas viešasis interesas. Viena iš
Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomų vertybių yra istorijos, meno
ir kiti kultūros paminklai bei vertybės (42 str. 2 d.), taip pat „valstybinės
reikšmės <...> istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“ (47 str. 3 d.).
Todėl viena pagrindinių valstybės misijų - išsaugoti Lietuvos kultūros
paveldą ir perduoti jį ateities kartoms kaip tautos savasties išlikimo
garantą, kraštovaizdžio sudėtinę dalį bei Lietuvos įvaizdžio formavimo
priemonę, sudarant sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis.
22. Veika, padaryta visuotinai pavojingu būdu, yra viena iš BK 60 str.
nustatytų sunkinančių aplinkybių, apibūdinanti nusikaltimo padarymo
būdą ir iš dalies atskleidžianti kaltininko, kuris savo nusikalstamam tikslui
pasiekti pasirenka pačias pavojingiausias priemones, asmenybę (apie tai
plačiau žr. BK 60 str. komentarą). Svetimo turto sunaikinimo ar
sugadinimo atveju visuotinai pavojingas būdas yra kvalifikuojantis
nusikaltimo sudėties požymis, todėl teismas negali atsižvelgti į jį kaip į
atsakomybę sunkinančią aplinkybę.
23. Vi s uo t i n a i pavojingu svetimo turto sunaikinimo ar
sugadinimo būdu laikoma veikai padaryti panaudota didelė griaunamoji
jėga, galinti sukelti visuotinę nelaimę, pavojų daugelio žmonių gyvybei ir
sveikatai. Sis būdas padidina veikos pavojingumą, nes vienu metu sudaro
pavojų daugeliui įstatymo saugomų gėrių: nuosavybei, žmonių gyvybei ir
sveikatai, gamtai ir kt. Atsakomybę šiuo atveju sunkina ne tik atsiradusi
konkreti žala, bet ir pats nusikaltimo padarymo būdas.
24. Dažniausiai pasitaikanti visuotinai pavojingo būdo forma yra
padegimas. Juo laikomas gaisro, t. y. nekontroliuojamo degimo proceso,
per kurį sunaikinamos materialinės vertybės ir sudaromas pavojus žmonių
gyvybei, sukėlimas. Visuotinai pavojingais būdais gali būti sprogdinimai,
užtvindymai, griūtys, pašarų užnuodijimas ir pan.
25. Turto sunaikinimo būdo visuotinas pavojingumas priklauso ne tik
nuo konkrečių veiksmų, bet ir nuo jų padarymo vietos. Pavyzdžiui.
 namo padegimas mieste ar gyvenvietėje neabejotinai pavojingas būdas.
Tačiau ant ežero kranto paliktos valties sudeginimas, jeigu tokie kaltininko
veiksmai nesukėlė kitų padarinių, gali būti ir nepripažintas visuotinai
pavojingu būdu.
26. Nusikaltimo kvalifikavimui reikšminga yra kaltė - asmens žinojimas,
kad jis veikia visuotinai pavojingu būdu ir dėl to gali papildomai atsirasti sunkių
padarinių, bet jis vis vien nori taip veikti, siekdamas atitinkamų pasekmių arba
sąmoningai leisdamas joms kilti. Be turto sunaikinimo, dėl visuotinai pavojingo
asmens veikimo būdo, gali kilti ir kitos sunkios pasekmės - žmonių aukos arba
sutrikdyta žmogaus sveikata. Jeigu kaltininkas veikė nekonkretizuota
(neapibrėžta) tyčia, jis atsako už visus atsiradusius padarinius ir veika
kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį. Jeigu kaltininkas veikė konkretizuota
tyčia, siekdamas tik sunaikinti ar sugadinti svetimą turtą, o padariniai (pvz.,
mirtis ar sunkus sveikatos sutrikdymas) kilo dėl nusikalstamo nerūpestingumo,
jo veika taip pat kvalifikuojama kaip idealioji nusikaltimų sutaptis (pvz., pagal
BK 187 str. 2 d. ir 132 str. arba BK 187 str. 2 d. ir 137 str. sutaptį). Tačiau, jeigu
dėl pasirinkto visuotinai pavojingo turto sunaikinimo ar sugadinimo būdo kilo
grėsmė, kad dėl to gali nukentėti žmonės, bet realiai tokių sunkių padarinių
neatsirado, veika turi būti kvalifikuojama tik pagal komentuojamo straipsnio 2
dalį.
27. Įrenginio ar agregato išardymas reiškia, kad jie išskirstomi į dalis ir
išgriaunamas jų vientisumas (išimamos elektros pastočių mechanizmų detalės,
nupjaunami dujotiekio vamzdžiai, nutraukiami ryšių linijų kabeliai ir kt.).
Įrenginių ar agregatų sugadinimu laikoma tokia kaltininko veika, kai jis taip
paveikia įrenginį ar agregatą, jog pastarasis apskritai nustoja funkcionuoti arba
neatlieka dalies numatytų funkcijų (tyčia užkemša vamzdį, atlaisvina
mechanizmų veržles, sudaužo šiluminio mazgo įrenginius ir kt.).
28. Įrenginio ar agregato išardymas ir jo sugadinimas iš esmės sudaro
svetimo turto sugadinimo turinį. Tai, kad įstatymų leidėjas nurodo tik įrenginių
išardymą ar sugadinimą ir konkrečiai nemini šių įrenginių sunaikinimo, dar
nereiškia, jog asmuo neturi būti už tai baudžiamas. Jo atsakomybė logiškai
išplaukia iš viso straipsnio turinio. Be to, kaltininko veikoje gali būti ne vienas,
o du kvalifikuojantys požymiai. Pavyzdžiui. kaltininkas padega elektros tinklų
įrenginius.
29. Įrenginio ar agregato išardymas ar sugadinimas laikomas nusikaltimą
kvalifikuojančiu požymiu, jeigu dėl to gali nukentėti žmonės. Vadinasi, bent
vienam asmeniui dėl to buvo padaryta žala gyvybei ar sveikatai arba galėjo kilti
reali tokios žalos grėsmė. Tarp įrenginio ar
agregato išardymo ar sugadinimo ir kilusių arba galėjusių kilti padarinių turi
būti priežastinis ryšys. Teismas turi konkrečiai nustatyti, koks konkrečiai
įrenginys ar agregatas buvo išardytas (sugadintas) ir ar tai buvo atsiradusių (arba
galėjusių kilti) padarinių priežastis.
30. Jeigu dėl įrenginio ar agregato išardymo ar sugadinimo bent vienam
žmogui buvo atimta gyvybė arba sunkiai sutrikdyta sveikata, veika
kvalifikuojama kaip idealioji nusikaltimų sutaptis. Jeigu dėl įrenginio ar
agregato išardymo ar sugadinimo kilo tik grėsmė, kad gali būti bent vienam
žmogui atimta gyvybė arba sunkiai sutrikdyta sveikata, veika kvalifikuojama tik
pagal komentuojamo straipsnio 2 dalį.
31. įrenginio ar agregato išardymui ar sugadinimui būdinga tai, kad
kaltininkas veikia tyčia dėl įvairiausių asmeninių paskatų (pvz., galimybės
ateityje turėti turtinę naudą, numalšinti pyktį, atkeršyti kaimynui ir kt.). Jeigu
tokie veiksmai padaromi turint tikslą pakenkti žmonėms (pvz., kaip nužudymo
būdas), veika kvalifikuojama pagal kitus BK straipsnius.
32. Didelės vertės svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo vertinimo
kriterijų įstatymų leidėjas konkrečiai nurodo BK 190 str. Pastarasis požymis
nėra tapatus tam tikrų vertybių reikšmingumo arba padarytos turtinės žalos
dydžio požymiui. Nustatant sunaikinto ar sugadinto turto vertę orientuojamasi į
BK 190 str. nurodytą kriterijų - 250 MGL dydžio sumą. Jeigu sunaikinto ar
sugadinto turto vertė viršija nustatytą sumą, veika turi būti kvalifikuojama pagal
BK 187 str. 2 dalį.
33. Nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydis šiuo atveju veikos
kvalifikavimui reikšmės neturi. Tačiau skiriant bausmę ir sprendžiant žalos
atlyginimo klausimus į jį būtina atsižvelgti. Žalos dydžio klausimas kiekvienu
konkrečiu atveju turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant ne tik į padarinių
piniginę išraišką, bet ir į sunaikinto ar sugadinto turto kiekį, jo ūkinę reikšmę,
nukentėjusio fizinio ar juridinio asmens turtinę padėtį ir kitas aplinkybes.
34. Mokslo, istorijos, kultūros vertybių reikšmingumas dažnai negali būti
matuojamas pinigine išraiška. Tai vertybinė kategorija. Tokie daiktai gali
sudaryti nacionalinį šalies paveldą ir turėti ypatingą reikšmę ir vertę. Vertybių
reikšmingumą kiekvienu konkrečiu atveju nustato specialistai ar ekspertai.
Pavyzdžiui, Valstybinė kultūros paveldo komisija, kuri yra Seimo, Respublikos
Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės
politikos ir jos įgyvendinimo klausimais, svarsto ir aprobuoja siūlymus kokias
kultūros paveldo vertybes paskelbti kultūros paminklais ar panaikinti jų
apsaugą; svarsto ir
aprobuoja siūlymus kilnojamąsias kultūros vertybes įrašyti į Kultūros vertybių
registrą, išbraukti iš jo ir kt.
Šiuo atveju BK 190 str. kriterijai gali būti tik tam tikru orientyru.
35. įstatymais yra išskirtos kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros
vertybės (apie tai plačiau žr. BK 178, 183, 184 str. komentarus). Šios vertybės
gali sudaryti tiek kilnojamąjį (archeologinių tyrimų metu rasti daiktai, pirmųjų
knygų rankraščiai, skulptūros, paveikslai, reti muzikos instrumentai, seniausieji
pašto ženklai ir kt.), tiek nekilnojamąjį (pastatai, architektūros ansambliai,
parkai ir kt.) turtą, kuriam yra nustatyta valstybinė registracija. Šių vertybių
sugadinimu laikomi atvejai, kai iš esmės pasikeičia objekto vaizdas (perstatytas
architektūros paminklas nesilaikant paminklosaugos reikalavimų) arba
pašalinama jo fragmento dalis (skulptūrai numušta galva, dalis paveikslo
apipilta dažais ir pan.). Sugadinus istorinę ir kultūrinę reikšmę turinčią vertybę
ji nebegali būti paminklu jos nerestauravus. Kaltininko padaryti sugadinimai turi
būti pastebimi ir ne specialistui. Tačiau sunkiai nuplaunamais dažais padaryti
ant pastatų bei skulptūrų piešiniai ir užrašai nelaikomi šių vertybių sugadinimu
ar sunaikinimu.
36. Nedidelės vertės svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas yra
laikomas baudžiamuoju nusižengimu. Nedidelės vertės turtu yra laikomas toks
turtas, kurio vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos (apie tai
plačiau BK žr. 190 str. komentarą).
37. Už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, jeigu jis nesukėlė
komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatytų sunkių padarinių, asmuo atsako tik
tuo atveju, jei yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, arba prokuroro reikalavimas (apie tai plačiau žr. BK 139 str.
komentarą).
38. Turto sunaikinimas arba sugadinimas pagal BK 11 str. 3 dalį
priskiriamas nesunkių, o kvalifikuotas turto sunaikinimas arba sugadinimas
pagal BK 11 str. 4 dalį - apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K
11 str. komentarą).
39. Turto sunaikinimas arba sugadinimas baudžiamas viešaisiais darbais
arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų;
kvalifikuotas turto sunaikinimas arba sugadinimas - areštu arba laisvės atėmimu
iki penkerių metų, o turto sunaikinimas arba sugadinimas, sudarantis
baudžiamąjį nusižengimą, - viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės
apribojimu, arba areštu.
188 Straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsar-
gumo

1. Tas, kas dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir

padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar
sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias
vertybes,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką pažeisdamas
teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas
bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. (Lietuvos
Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigal. 2003 m. gegužės I d. (Žin., 2003,
Nr. 38-1733) redakcija)

3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo

atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
4. Už šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

1. Neatsargaus turto sunaikinimo ar sugadinimo objektas -

nuosavybė.
2. Šio nusikaltimo dalykas - bet koks svetimas kilnojamasis ar
nekilnojamasis turtas (apie tai plačiau žr. BK 178 ir 183 stn komentarus),
kurio sunaikinimas ar sugadinimas padarė nukentėjusiajam didelės
turtinės žalos, taip pat didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės
turinčios vertybės. Kaltininkas gali neatsargiai sunaikinti ar sugadinti
vieną didelės vertės turtą (pvz., gamyklą, namą, elektrinę, miško plotus ir
pan.) ir dėl to bus padaryta didelė turtinė žala, taip pat didesnį kiekį
mažesnės vertės daiktų (pvz., maisto produktų), dėl kurių sunaikinimo ar
sugadinimo taip pat atsiras didelė turtinė žala. Konkretus žalos įvertinimas
gali priklausyti ir nuo nukentėjusiojo turtinės padėties. Pavyzdžiui,
automobilio praradimą juridinis asmuo ir fizinis asmuo vertins
nevienodai.
3. Objektyviosios pusės požymiai -veika,pasekmės ir priežastinis
ryšys apibūdinami panašiais požymiais kaip ir tyčia sunaikinant ar
sugadinant, svetimą turtą. Skirtumas tas, kad nukentėjusiojo turtas
sunaikinamas ar sugadinamas dėl neatsargaus kaltininko elgesio. Toks
kaltininko elgesys yra būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei atsirasti.
 4. Svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo gali
būti padaromas tiek veikimu, tiek neveikimu. Aktyvūs veiksmai gali
pasireikšti mechaniniu, fiziniu ar kitokiu poveikiu į daiktą, o neveikimu
šis nusikaltimas yra padaromas tada, kai kaltininkas nesilaiko elemen-
tariausių saugumo taisyklių arba nesiima reikiamų priemonių turtui iš-
saugoti (apie tai plačiau žr. B K 187 str. komentarą).
5. Neatsargaus turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju baudžiamoji
atsakomybė atsiranda tik esant didelei turtinei žalai arba jei buvo sunai-
kintos ar sugadintos didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės
turinčios vertybės. Būtinas požymis - didelė turtinė žala arba sunaikinimas
ar sugadinimas didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių
vertybių yra vertinamieji požymiai, kurie kiekvienu atveju teismo
nustatomi atskirai, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes (apie tai
plačiau žr. BK 190 str. komentarą). Šios kategorijos baudžiamosiose
bylose civiliniais ieškovais gali būti fiziniai asmenys, įmonės, įstaigos,
organizacijos, kuriems tiesiogiai nusikalstamais veiksmais padaroma
turtinė žala. Jeigu sunaikintas ar sugadintas konkretus turtas buvo ap-
draustas, žalos dydį nustato draudimo įmonės.
6. Tarp veikos ir atsiradusių padarinių būtinas priežastinis ryšys. Ši
nusikalstama veika neturi rengimosi ir pasikėsinimo stadijų. Ji yra baigta
nuo žalingų padarinių atsiradimo momento.
7. Jeigu dėl neatsargaus svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo
buvo žmonių aukų arba padarytas sveikatos sutrikdymas, veika kvalifi-
kuojama kaip idealioji nusikaltimų sutaptis.
8. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo. Jeigu numatyta veika buvo padaryta pažeidžiant
teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir dėl to buvo
sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas ir padaryta didelė turtinė žala
nukentėjusiam asmeniui arba sunaikintos ar sugadintos didelės mokslinės,
istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės, tokiais atvejais atsako
ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
9. Svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo dėl neatsargumo svar-
biausias subjektyviosios pusės požymis - kaltė pasireiškia neatsargumu.
Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už minėtus veiksmus atsiranda
esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui.
10- Veika yra padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jei kaltininkas
numatė, kad taip veikdamas jis gali sunaikinti ar sugadinti svetimą
didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės
turinčias vertybes (intelektualinis momentas), tačiau lengvabūdiškai
tikėjosi tokių padarinių išvengti (valinis nusikalstamo pasitikėjimo
momentas). Kaltininkas turi suvokti, jog veikia rizikingai svetimo turto
atžvilgiu, tačiau tikisi išvengti įstatyme numatytų padarinių. Jo pasiti-
kėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio paskaičiavimais, kurie, jo
manymu, turi užkirsti kelią svetimo turto sunaikinimui ar sugadinimui (jo
paties jėga ir meistriškumas, patikimas mechanizmų darbas, kitų žmonių
pagalba ir pan.). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas
teismams išaiškino, kad „Tikėjimas sėkme, pranašystėmis, kitomis
aplinkybėmis, kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iš principo negali
užkirsti kelio žalingoms pasekmėms atsirasti, nelaikomas tikėjimu kaip
nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu“ („Teismų praktika“. 1999, Nr.
11, p. 218). Kaltininko pasitikėjimas laikomas lengvabūdišku, jei jis
netinkamai (paviršutiniškai ar skubotai) įvertino tas aplinkybes, kuriomis
jis rėmėsi darydamas tam tikrus veiksmus ar susilaikė nuo jų, ir tos
aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio svetimo didelės vertės turto
arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių
sunaikinimui ar sugadinimui.
11. Svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo lai-
komas padarytu esant nusikalstamam nerūpestingumui, jei kaltininkas
nenumatė, kad jo veika gali sunaikinti ar sugadinti svetimą didelės vertės
turtą, tačiau turėjo ir galėjo tai numatyti. Šiuo atveju kaltininkas ne-
supranta, kad darydamas veiką kelia pavojų minėtam turtui. Nenuma-
tydamas galimos didelės žalos nukentėjusiajam (intelektualinis kaltės
momentas) asmuo nepakankamai apdairiai vykdo savo pareigas ar kitų
norminių aktų reikalavimus (neatsargiai elgiasi su ugnimi, mechanizmais
ir kt.), todėl kvalifikuojant veiką svarbu nustatyti, ar kaltininkas
konkrečioje situacijoje turėjo ir galėjo numatyti savo veikos padarinius.
Turėjimas numatyti veikos pasekmes yra objektyvus nusikalstamo ne-
rūpestingumo kaltės kriterijus. Jis nurodo asmens pareigą suprasti da-
romos veikos pavojingumą ir pareigą būti atidžiam. Taigi nusikalstamo
nerūpestingumo atveju būtina nustatyti, kad asmuo turėjo pareigą būti
dėmesingas, atidus atliekant tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikant ir ją
pažeidė.
12. Didelės turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam arba didelės
mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių sunaikinimo
ar sugadinimo atveju būtina nustatyti pareigos būti atidžiam buvimą. Jei
asmuo neturi pareigos elgtis atidžiai, ši kaltės rūšis negali būti jam
inkriminuota. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų,
profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimiško patyrimo ir pan.
 13. Jei darydamas veiką asmuo nesuprato, kad kelia pavojų svetimam
turtui arba dėl to gali būti sunaikintos ar sugadintos didelės mokslinės,
istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės, nenumatė šių pasekmių
ir neturėjo bei negalėjo jų numatyti, tokia veika laikoma įvykiu (kazusu).
Kadangi įvykio atveju didelę turtinę žalą nukentėjusiajam asmuo padaro
nekaltai, jo veikoje negalima nustatyti įstatymo numatytų nusikaltimo
sudėties požymių. Šiais atvejais asmuo netraukiamas baudžiamojon
atsakomybėn dėl kilusių pasekmių.
14. Kvalifikuojančiu šią nusikalstamą veiką požymiu yra tai, kad
komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai atsirado dėl teisės
aktais nustatytų specialaus elgesio saugumo taisyklių pažeidimo. Tais
atvejais, kai tokias taisykles pažeidžia asmenys, kurie teisės aktais
neįpareigoti jų laikytis, veika kvalifikuojama pagal komentuojamo
straipsnio 1 dalį.
15. Pagrindinis įstatymų leidėjo tikslas - sugriežtinti atsakomybę
asmenų, kurie privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi specialių saugumo
taisyklių, arba tų asmenų, kurie privalo tokių taisyklių laikytis. Pavyz-
džiui, Statybos įstatymu („Valstybės žinios“, Nr. 32-788; nauja redakcija
„Valstybės žinios“, 2001, Nr. 101-3597) ir kt. teisės aktais reglamentuoja-
mos statybos taisyklės; Telekomunikacijų įstatymu („Valstybės žinios“,
1998, Nr. 56-1548) ir Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministe-
rijos (šiuo metu Susisiekimo ministerijos Ryšių departamentas) 1997 m.
rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 117 „Dėl telekomunikacijų tinklų apsaugos
taisyklių patvirtinimo“ („Valstybės žinios“, 1997, Nr. 89-2244) reglamen-
tuojamos ryšių linijų apsaugos taisyklės; Priešgaisrinės saugos įstatyme
(„Valstybės žinios“, 2002, Nr. 123-5518) bei Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2003 m. birželio 9 d. nutarimu patvirtintuose Valstybinės
priešgaisrinės priežiūros nuostatuose („Valstybės žinios“, 2003, Nr. 57-
2549) ir kt. teisės aktuose nustatyti statomų, rekonstruojamų,
remontuojamų ir eksploatuojamų objektų priešgaisrinės saugos
reikalavimai ir kt.
16. Objektyviosios pusės požymis - veika komentuojamo straipsnio 2
dalyje pasireiškia tam tikrų teisės aktais nustatytų taisyklių pažeidimu. Jos
gali būti pažeidžiamos tiek veikimu, tiek neveikimu. Šios dalies
dispozicija yra blanketinė, todėl norint nustatyti, ar veika gali būti
kvalifikuojama pagal šio straipsnio 2 dalį, būtina išsiaiškinti, kokios
konkrečios specialaus elgesio taisyklės buvo nustatytos ir kokie tų
taisyklių pažeidimai padaryti, t. y. teismas turi nurodyti konkretaus teisės
akto konkrečius straipsnius ar punktus, kurie buvo pažeisti.
 17. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tais atvejais, kai asmuo, be
pareigos laikytis specialių elgesio taisyklių, turi galimybę taip veikti. Jei
asmuo tokios galimybės neturi, šis kvalifikuojantis požymis negali būti
inkriminuojamas.
18. Kiekvienu atveju turi būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys
tarp taisyklių pažeidimo ir atsiradusių padarinių atsižvelgiant į šias
aplinkybes: ar subjekto veika buvo neteisėta (pažeistos nustatytos tai-
syklės) ir būtent dėl jos, o ne dėl kitų priežasčių atsirado padariniai; ar
veika buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga (šiuo atveju veika išski-
riama iš kitų aplinkybių ir, jei įvykiai ir toliau taip pat klostosi, ji negali
būti pripažįstama būtina); ar veika buvo konkreti padarinio priežastis.
Priežastiniam ryšiui nustatyti skiriama ekspertizė.
19. Subjektyviosios pusės p o ž y m i s - k a 11 ė kaip ir
komentuojamo straipsnio 1 dalyje pasireiškia neatsargumu. Jis gali būti
tiek dėl kaltininko nusikalstamo pasitikėjimo, tiek dėl nusikalstamo ne-
rūpestingumo.
20. Teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažei-
dimo subjektais gali būti: a) įmonių, įstaigų ar organizacijų vadovai, jeigu
jie nevykdo ar neužtikrina specialių elgesio saugumo taisyklių laikymąsi
(pvz., įmonių savininkai, jų vadovai, pavaduotojai, jeigu statutuose,
nuostatuose, įstatuose, pareigybinėse instrukcijose jiems nustatyta pareiga
užtikrinti šių taisyklių laikymąsi); b) asmenys, kurie pagal specialų
pavedimą turi pareigą vykdyti ar užtikrinti specialių elgesio saugumo
taisyklių reikalavimų laikymąsi (pvz., specialistai, padalinių vadovai,
kuriems pavesta vadovauti struktūriniams padaliniams ir kartu jie yra įga-
lioti užtikrinti specialių elgesio saugumo taisyklių laikymąsi); c) asmenys,
atsakingi už specialių elgesio saugumo taisyklių vykdymą, atliekant jiems
priskirtą darbą (pvz., specialūs subjektai, kurie įdarbinti įmonėse,
įstaigose, organizacijose atlieka savo darbą, arba asmenys dirbantys tą
darbą savo iniciatyva); d) juridinis asmuo, jeigu minėtuose a ir b punk-
tuose nurodyti fiziniai asmenys, veikdami individualiai arba jo vardu,
nusikalstamą veiką padarė to juridinio asmens naudai arba interesais.
21. Už neatsargų svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, kuris
padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar
sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias
vertybes, asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusio asmens skundas
ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas (apie tai
plačiau žr. BK 139 str. komentarą). Ši nuostata taikoma ir tais atvejais, kai
numatytą veiką asmuo padaro pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias
elgesio saugumo taisykles.
 22. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu, o
turto sunaikinimas arba sugadinimas pažeidus specialias elgesio saugumo
taisykles - bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

189 straipsnis. Nusikalstamu budu gauto turto įgijimas arba

realizavimas

1. Tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas
turtas gautas nusikalstamu būdu,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo didelės vertės turtą ar di-
delės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes
žinodamas, kad tas turtas ar vertybės gauti nusikalstamu būdu (Lietuvos
Respublikos 2007 birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žiu.. 2007. Nr. 81-
3309) redakcija),
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
3. Tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo nedidelės vertės turtą, žino-
damas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, padarė baudžiamąjį
nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. (Lietuvos Respublikos
2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495. įsigal. 2003 m. gegužės l d. (Žin.. 2003. Nr. 38-1733)
redakcija)

4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis

asmuo. (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigal. 2003 m.
gegužės 1 d. (Žin., 2003. Nr. 38-1733) redakcija)

1. Ši nusikalstama veika buvo numatyta ir senojo BK 281 str., kuris nustatė

baudžiamąją atsakomybę už turto gauto padarius tyčinį nužudymą dėl
savanaudiškų paskatų (senojo BK 105 str. 8 p.), psichotropinių ar narkotinių
medžiagų grobimą (senojo BK 2322 str.), šaudmenų ar sprogstamųjų medžiagų
grobimą (senojo BK 234' str.), vagystę (senojo BK 271 str.), plėšimą (senojo BK
272 str.), turto prievartavimą (senojo BK 273 str.), sukčiavimą (senojo BK 274
str.), turto pasisavinimą arba iššvaistymą (senojo BK 275 str.), radinio
pasisavinimą (senojo BK 276 str.), turtinės žalos padarymą apgaule ir
piktnaudžiaujant pasitikėjimu (senojo BK 277 str.), kontrabandą (senojo BK 312
str.) įgijimą
arba realizavimą. Naujasis BK, nepateikdamas konkrečių nusikalstamų veikų
sąrašo, išplėtė nusikalstamu būdu gauto turto definiciją. Nuo kitų nusikaltimų
nuosavybei ši nusikalstama veika skiriasi objektyviaisiais požymiais.
Kaltininkas turto nepasisavina, neužvaldo ir nepagrobia, turtas jau buvo
anksčiau pasisavintas, užvaldytas ar pagrobtas kitų asmenų, bet ne kaltininko.
2. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimosi arba reali-
zavimo objektas yra nuosavybė. Savininkas ar teisėtas valdytojas dėl
padaryto nusikaltimo praranda turtą, o kaltininkas, nepaisydamas pastarųjų
teisės susigrąžinti prarastą turtą, sąmoningai įgyja šį turtą ir juo naudojasi
arba realizuoja kartu apsunkindamas jiems galimybę išreikalauti jį iš
svetimo neteisėto valdymo. Taigi šiuo nusikaltimu padaroma žala turto
savininkui ir teisėtam jo valdytojui, nes asmuo, padaręs nusikalstamas
veikas (vagystę, kontrabandą, tyčinį nužudymą dėl savanaudiškų paskatų ir
kt.), neteisėtai disponuoja turtu kaip savu ir dėl to perduoda jį tretiesiems
asmenims, kurie, savo ruožtu, pažeisdami kitų asmenų nuosavybės teises
bei teisėtus interesus įgyja jį ir kartu sudaro prielaidas nusavinti neteisėtu
būdu įgytą turtą.
3- Nusikalstamos veikos dalyku gali būti kilnojamasis ir nekil-
nojamasis turtas, kurį įgyja arba realizuoja kaltininkas, taip pat civilinėje
apyvartoje esantys nematerialūs dalykai: įvairių rūšių energija ir kt. Iš
esmės juo gali būti tiek esantys civilinėje apyvartoje, tiek ribotos civilinės
apyvartos daiktai, žaliava, meno kūriniai ir kt. Tačiau nusikalstamu būdu
gauto turto įgijimo, naudojimo arba realizavimo dalyku neturėtų būti
pripažinti beverčiai ar bešeimininkiai daiktai (CK 4.57 str.).
4. Įstatyme pabrėžiama, kad turtas, kurį įgijo, naudojosi ar realizavo
kaltininkas, buvo gautas nusikalstamu būdu. Veikos kvalifikavimui
reikšmės neturi, ar neteisėtas turto valdytojas gavo daiktą smurtiniu, ar
nesmurtiniu būdu. Jei turtas įgyjamas iš jo neteisėto valdytojo, padariusio
bet kokią BK numatytą nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, tyčinį nužudymą
dėl savanaudiškų paskatų, vagystę, plėšimą, turto prievartavimą,
sukčiavimą, kyšio priėmimą ir kt., jis laikomas nusikalstamu būdu įgytu
turtu. Taigi nusikalstamu būdu gauto turto apimtis ir dalykas neribojami.
Visų nukentėjusiųjų turtinės teisės baudžiamuoju įstatymu ginamos
vienodai. Tačiau turtas, įgytas pažeidžiant civilinės, darbo ar
administracinės teisės nuostatas, neturėtų būti laikomas nusikalstamu būdu
įgytu turtu.
5. Veika neturėtų būti kvalifikuojama pagal komentuojamą straipsnį
tais atvejais, kai įgyjamas arba realizuojamas nusikalstamu būdu paga-
mintas turtas. Pavyzdžiui, be leidimo pagaminti vaistai ar vaistinės me
džiagos (BK 275 str.), namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai arba
aparatai jiems gaminti (BK 201 str.). Toks nusikalstamu būdu pagaminto
turto gaminimas, laikymas ar realizavimas specialiai reglamentuojamas
kitų BK skyrių straipsniuose, todėl papildomai veiką kvalifikuoti pagal BK
189 str. nebereikia. Pagal šį straipsnį neatsako ir asmenys, kurie įgyja,
naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautas narkotines ar
psichotropines medžiagas, šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis
ar sprogstamąsias medžiagas. Tokiais atvejais vadovaujamasi bendrosios ir
specialiosios normų konkurencijos įveikimo taisyklėmis.
6. Pagal šį straipsnį neatsako ir asmenys, kurie patys padarė nusi-
kalstamą veiką ir pasisavino svetimą turtą. Paprastai nusikalstama veika
yra baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę
neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią (išskyrus
turto prievartavimą (BK 181 str. 1 d.) ir komentuojamą nusikalstamą
veiką). Inter alia tai reiškia, kad kaltininkas turi galimybę pasirinkti tam
tikrą elgesio variantą su pagrobtu turtu - daryti turtui fizinį bei ūkinį
poveikį, taikyti naudingąsias turto savybes savo ar kitų asmenų poreikiams
tenkinti, tą turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba
kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę. įtvirtindamas materialias nusikalstamų
veikų sudėtis, įstatymų leidėjas jau pačiose straipsnių konstrukcijose bei
sankcijose numatė galimus tyčinių veikų padarinius, todėl sugriežtinti
atsakomybę papildomai inkriminuojant kaltininkui dar vieną nusikaltimą
negalima.
7. Esminiu o b j e k t y v i o s i o s pusės požymiu yra iš anksto
nepažadėtas svetimo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas, naudojimasis
juo arba realizavimas. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002
m. sausio 15 d. nutartyje {kasacinė byla Nr. 2K- 54/2002) pabrėžė, kad
tais atvejais, kai kaltininkas buvo pažadėjęs turtą įgyti arba realizuoti iki
nusikalstamos veikos padarymo ar jo darymo metu arba davė pagrindo
nusikaltimo vykdytojui tikėtis kitokios pagalbos, jo veiksmai
kvalifikuojami kaip bendrininkavimas nusikaltime, kurį padarant buvo
gautas turtas („Teismų praktika“, 2002, Nr. 17, p. 264).
8. Nusikalstama veika paprastai yra padaroma aktyviais alternatyviais
veiksmais: įgijimu, naudojimusi arba realizavimu, todėl baudžiamajai
atsakomybei atsirasti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų.
Skirtingų požymių buvimas kaltininko veikoje atskirais nusikalstamos
veikos laikotarpiais, jei nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo dalykas
buvo tas pats (t. y. tas pats neteisėtu būdu gautas turtas), nereiškia
nusikalstamų veikų kartotinumo. Pavyzdžiui, kaltininkas įgijo
nusikalstamu būdu gautą automobilį, juo naudojosi, o vėliau jį pardavė.
Taigi kaltininkas padarė vieną nusikalstamą veiką, kurioje yra visi trys
alternatyvūs požymiai.
9. Į g i j imas yra bet kokios formos sandoris (žodinis, rašytinis,
patvirtintas notaro), kuriuo neteisėtu būdu gautas turtas perduodamas
kaltininkui: pirkimo-pardavimo, dovanojimo, įkeitimo, mainų, tiekimo ir
kt. Šis turtas gali būti perduodamas už atlyginimą (nepriklausomai nuo jo
santykio su tikrąja turto verte) arba be atlyginimo. Kaltininko tolimesnis
elgesys su įgytu turtu veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Jis gali jį
suvartoti, užkasti, išmesti arba perduoti kitiems asmenims. Taigi jis
pradeda įgytą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti.
10. N a u d o j i m a s i s turtu - tai jo kaip tam tikros priemonės
vartojimas arba gavimas iš jo bet kokios kitokios naudos. Pavyzdžiui, turto
naudingų savybių pritaikymas neteisėtu būdu gauto turto įgijėjo ar kitų
asmenų poreikiams tenkinti, gavimas iš jo pajamų ar kitokios naudos
(žemės sklypo ar buto išnuomojimas, važinėjimas vogtu automobiliu, turto
įkeitimas paskolai gauti ir kt.).
11. Turto re alizavimu laikomas kaltininkui iš anksto nepažadėtas jo
nusikalstamu būdu gauto turto perdavimas tretiesiems asmenims bet kuria
civilinės teisės reglamentuota forma (pardavimu, dovanojimu ir kt.).
Paminėtina, kad turtas gali būti realizuojamas tiek išoriškai teisėtu
civilinės apyvartos sandėriu, tiek išimtų iš civilinės apyvartos daiktų
neteistu slaptu sandėriu.
12. Turtas gali būti perduodamas tiek atlygintinai, tiek neatlygintinai.
Kam (fiziniam ar juridiniam asmeniui) ir kaip jis realizuojamas, nu-
sikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Praktikoje gali būti
atvejų, kai neteisėtu būdu įgytas turtas perduodamas nukentėjusiajam.
Jeigu kaltininkas nusikalstamu būdu gautą turtą atsitiktinai perduoda
nukentėjusiajam (anksčiau su juo nebuvo pažįstamas) arba perdavė turtą
sąmoningai už atlyginimą, žinodamas, kad nukentėjusysis savo turto
neatpažins, veika turėtų būti kvalifikuojama kaip nusikalstamu būdu gauto
turto realizavimas. Tačiau jei asmuo dėl nesavanaudiškų paskatų
neatlygintinai perduoda (grąžina) turtą nukentėjusiajam, gerai žinodamas,
kad pastarasis jo neatpažins, tokia jo veika neturėtų būti vertinama kaip
nusikalstamu būdu gauto turto realizavimas.
13. Veikos kvalifikavimui svarbu yra tai, kad įgyjamas, naudojamas
arba paimtas realizavimui turtas buvo gautas tiesiogiai iš asmens,
padariusio BK numatytą nusikalstamą veiką, arba per jo tarpininką. Pagal
komentuojamą straipsnį kvalifikuojamas tik toks nusikalstamu būdu gauto
turto įgijimas, naudojimas arba realizavimas, kuris iš anksto nebuvo
pažadėtas. Jei iki nusikalstamos veikos padarymo, jos darymo
metu kaltininkas pažadėjo įgyti arba realizuoti nusikalstamu būdu gautą
turtą arba dėl kitų priežasčių davė pagrindą vykdytojui tikėtis tokios
pagalbos, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip bendrininkavimas
darant nusikalstamą veiką.
14. Pagal konstrukciją šios nusikalstamos veikos sudėtis yra forma-
lioji. todėl ji laikoma baigta nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo,
naudojimo arba jo realizavimo momento. Kartu pabrėžtina, kad šios veikos
baigtumui nebūtina įgyti arba realizuoti visą turtą. Pakanka atlikti bent dalį
šių veiksmų. Pavyzdžiui, įgyti iš neteisėto turto gavėjo tik vieną iš visų
ketinamų įsigyti daiktų, realizuoti tik vieną porą vogtų batų ir pan.
15. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimo arba realiza-
vimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis
asmuo. Juo gali būti privatus fizinis asmuo ar juridinio asmens atstovas.
Jei šią nusikalstamą veiką naudodamasis savo tarnyba padaro valstybės
tarnautojas, jo veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis (BK 228 ir
189 str.). Už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimą arba
realizavimą atsako ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr BK 20 str.
komentarą).
16. Subjektyviosios pusės požymis - kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia.
Kaltininkas suvokia, kad įgyja, naudoja arba realizuoja turtą, kuris gautas
nusikalstamu būdu, ir to nori. Įstatymų leidėjas šioje dispozicijoje
specialiai akcentuoja tai, kad kaltininkas tikrai žino, kokį turtą įgyja,
naudoja arba realizuoja. Vien dėl kylančių įtarimų ar abejonių negalima
asmens patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
17. Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo aplinkybes. Užtenka bendro
kaltininko supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikals-
tamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą. Pavyzdžiui,
kaltininkui nebūtina žinoti, ar svetimas turtas užvaldytas darant paprastą
vagystę, ar įsibrovus į gyvenamąją patalpą. Svarbu tai, kad kaltininkas
tikrai žino, jog turtą jam perduoda žmogus, kuris gavo jį neteisėtai,
padarydamas nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei arba
nužudydamas kitą žmogų, arba paėmęs kyšį ir pan. Kokiu būdu gautas
turtas, kaltininkas galėjo suprasti iš tam tikrų turto ypatumų, jo įgijimo ar
paėmimo realizuoti sąlygų, konkrečių duomenų apie asmenį, kuris pasiūlė
tą turtą, ir pan.
18. Šią neteisėtą veiką būtina atskirti nuo vienos iš prisidėjimo prie
nusikaltimo rūšies - nusikaltimo slėpimo (BK 237 str.). Tyčiniu iš anks
to nepažadėtu nusikaltimo arba asmens, padariusio sunkų nusikaltimą,
slėpimu galima pripažinti tuos atvejus, kai nusikalstamu būdu gauto turto
įgijėjas arba realizuotojas žinojo ne tik šių daiktų gavimo būdą, bet jam
buvo žinomos ir kai kurios konkretaus nusikaltimo padarymo aplinkybės
(vieta, laikas, įrankiai) arba jis pažinojo ne tik nusikaltėlį, bet ir
nukentėjusįjį. Tačiau esminis skiriamasis slėpimo nuo nusikalstamu būdu
gauto turto įgijimo, naudojimo arba realizavimo požymis yra nusikaltimo
tikslas.
19. Slėpimo atveju kaltininkas tyčia paima arba realizuoja nusikals-
tamu būdu įgytus daiktus norėdamas paslėpti nusikaltėlį, nusikaltimo
įrankius ar patį nusikaltimą. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo,
naudojimo arba realizavimo atveju kaltininkas siekia visiškai kitų tikslų.
Pavyzdžiui, gali būti įgyjami daiktai vartoti, naudoti ar kitais tikslais, bet
tuo nesiekiama sukliudyti nusikaltimo tyrimui. Nusikalstamu būdu gavusio
turtą asmens likimui ir padarytos neteisėtos veikos atžvilgiu jis gali būti
visiškai abejingas. Jam svarbiausia realizuoti savus tikslus: neteisėtai
praturtėti pačiam arba padėti tai padaryti tretiesiems asmenims, išvengti
asmens, atnešusio minėtą turtą, pykčio ar keršto, įsigyti dalyką, kuris
uždraustas civilinėje apyvartoje ir kt.
20. Tais atvejais, kai kaltininkas konkrečiai žino koks, kada ir kokiu
būdu buvo padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, nusikalstamu
būdu gauto turto įgijėjo, naudotojo arba realizuotojo veiksmus (įvertinus
visas bylos aplinkybes) galima kvalifikuoti kaip nusikalstamų veikų
sutaptį, t- Y- nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimą (BK
237 str.) ir nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimą arba
realizavimą (BK 189 str.).
21. Šios nusikalstamos veikos padarymo motyvai nėra būtinas su-
dėties požymis ir veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Dažniausiai veika
padaroma dėl savanaudiškų paskatų. į motyvus teismas atsižvelgia
skirdamas bausmę.
22. Įstatymų leidėjas numatė du alternatyvius kvalifikuojančius šį
nusikaltimą požymius: didelės vertės nusikalstamu būdu gauto turto
įgijimas, naudojimas arba realizavimas ir didelės mokslinės, istorinės ar
kultūrinės reikšmės turinčių vertybių įgijimas, naudojimas arba rea-
lizavimas. Šie požymiai apibūdina objektyviuosius sudėties požymius, t. y.
nusikaltimo dalyką.
23. Didelės vertės nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimo
arba realizavimo sąvoka sietina su BK 190 str. pateiktu turto vertės
išaiškinimu (apie tai plačiau žr. BK 190 str. komentarą). Nusikalstamu
būdu gauto turto įgijimas, naudojimas ir realizavimas nesie
jamas su konkrečiomis nusikalstamomis veikomis, todėl jį lemia ne tik
įgyjamo, naudojamo arba realizuojamo turto vertės piniginė išraiška ar
kaltininko gautos materialinės naudos dydis, bet ir konkretus nusikaltimo
dalykas. Pavyzdžiui, vagystės (BK 178 str.), plėšimo (BK 180 str.), turto
prievartavimo (BK 181 str.), sukčiavimo (BK 182 str.), turto pasisavinimo
arba iššvaistymo (BK 183 ir 184 str.) ir pan. būdu gauto turto įgijimas,
naudojimas arba realizavimas laikomas didelės vertės turtu, kai jo vertė
viršija 250 MGL dydžio sumą. Tačiau BK 199 str. 1 dalies (kontrabanda)
dispozicijoje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus
tik tada, kai per Lietuvos Respublikos sieną gabeno privalomus pateikti
muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Vadinasi,
didelės vertės turto kontrabanda viršija nurodytą sumą. Vis dėlto
komentuojamame straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika turėtų būti
sietina ne su kontrabandos dalyko verte, bet su įgyjamo, naudojamo ar
realizuojamo nusikalstamu būdu gauto turto verte.
24. Nustatydamas didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės
turinčių ve rtyb i ų įgijimo, naudojimo arba realizavimo požymį įstatymų
leidėjas jo nesieja su BK 190 str. pateiktu turto vertės išaiškinimu. Tai gali
būti didelės reikšmės turinčios kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros
vertybės (plačiau apie šias vertybes žr. B K 178 ir 183 str. komentarus).
Svarbu tai, kad kaltininkas žinojo, kad tai yra didelės mokslinės, istorinės
ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės ir kad tas turtas gautas
nusikalstamu būdu.
25. Komentuojamo straipsnio trečiojoje dalyje nurodoma, kad asmuo,
kuris įgijo, naudojosi arba realizavo nedidelės vertės turtą, žinodamas, kad
jis gautas nusikalstamu būdu, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Turtas
laikomas nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL
dydžio sumos (apie tai plačiau žr. BK 190 str. komentarą).
26. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas pagal
BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių, o kvalifikuotas nusikalstamu būdu
gauto turto įgijimas arba realizavimas pagal BK 11 str. 4 dalį - apysunkių
nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
27. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas bau-
džiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu
iki dvejų metų; kvalifikuotas nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba
realizavimas - bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų, o
nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas, sudarantis
baudžiamąjį nusižengimą, - viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.
190 Straipsnis. Turto vertės išaiškinimas
Siame skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija
250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės - kai jo vertė viršija 1 MGL,
bet neviršija 3 MGL dydžio sumos.
(Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003 m. liepos 25 d. (Žin..
2003, Nr. 74-3423) redakcija)

L Komentuojamame BK XXVIII skyriuje vartojamos sąvokos: didelė

turtinė žala ir nedidelė turtinė žala, taip pat didelės vertės turtas ir
nedidelės vertės turtas.
2. Didelė (nedidelė) turtinė žala, sukelta neteisėtu naudojimusi
energija ir ryšių paslaugomis (BK 179 str.), turto prievartavimu (BK 181
str.), vengimu apgaule atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes,
suteiktas paslaugas ar vengimu privalomų įmokų (BK 186 str.), svetimo
turto sunaikinimu ar sugadinimu dėl neatsargumo (BK 188 str.) nėra
tolygi komentuojamame straipsnyje duotam didelės (nedidelės) vertės
turto sąvokos išaiškinimui. Tai vertinamasis požymis, kuris kiekvienoje
byloje nustatomas atskirai, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes.
3. Ž a 1 a yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlai-
dos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų
gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra
nuostoliai (CK 6.249 str.).
4. Sprendžiant padarytos didelės turtinės žalos klausimą,
atsižvelgiama į turto kiekį, jo reikalingumą nukentėjusiajam konkrečiu
atveju, nukentėjusiojo turtinę padėtį ir pan. Pavyzdžiui, apibendrinęs
teismų praktiką turto prievartavimo bylose Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senatas 1996 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 43 nurodė, kad apie
žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama atsižvelgiant
ne tik į realios žalos piniginę išraišką, bet ir į nukentėjusiojo materialinę
padėtį, išlaikytinių buvimą ir kitas bylos aplinkybes („Teismų praktika“,
1996, Nr. 3-4, p. 92).
5. Nedidelė turtinė žala taip pat yra vertybinė kategorija. Ji paprastai
siejama su turto verte, kuri viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio
sumos. Tačiau be turto vertės teismas dar turi atsižvelgti į nusikalstamos
veikos dalyko reikšmingumą nukentėjusiajam, pagrobtų daiktų kiekį, dydį
ir kt. Šiuo atveju reikšminga ir nukentėjusiojo socialinė padėtis.
Nevienodai turėtų būti vertinama padaryta žala (dėl prarasto turto
viršijančio 1 MGL dydžio sumą) verslininkui ar valsty
bės tarnautojui ir asmeniui gaunančiam socialinę pašalpą arba esančiam
valstybinių ar nevyriausybinių organizacijų globos namų išlaikytiniu.
6. Žalos dydis paprastai nustatomas prekine-pinigine daikto verte.
Prekinė-piniginė daikto vertė (arba kaina) - objektyvi daikto vertės
išraiška piniginiais vienetais, nustatoma pagal atitinkamą vertinimo
metodiką. Nusikalstamos veikos dalyko vertės nustatymui specialios
metodikos nėra.
1996 m. vasario 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 244 patvirtinta „Turto
vertinimo metodika“ („Valstybės žinios“, 1996, Nr. 16-426; 1999, Nr.
106- 3081) paprastai remiamasi tada, kai nėra nusikalstamos veikos
dalyko vertę patvirtinančių dokumentų. Tokiu atveju nustatinėjama veikos
padarymo momentu buvusi turto rinkos vertė - apskaičiuota pinigų suma,
už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį
komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti
asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys
veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei
interesų. Akcijų vertei nustatyti būtų galima naudoti 1999 m. balandžio 8
d. Vyriausybės nutarimu Nr. 384 („Valstybės žinios“, 1999, Nr. 33-966;
2000, Nr. 85-2598) patvirtintą metodiką.
7. Žalos atlyginimą ir jo sąlygas dažnai reglamentuoja ir specialūs
teisės aktai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl 1992 metų
Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta
padarytą žalą“ ir 1992 metų Tarptautinės konvencijos „Dėl Tarptautinio
taršos nafta padarytos žalos kompensavimo fondo įkūrimo ratifikavimo
įstatymas“ („Valstybės žinios“, 2000, Nr. 43-1221), Lietuvos Respublikos
pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas („Valstybės žinios“,
1996, Nr. 102-2317; 1998, Nr. 52-1425; 2004, Nr. 115- 4284), Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimas Nr. 521 „Dėl
Fizinių ir j undinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos
aplinkai atlyginimo tvarkos“ bei „Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta
veika miškuose padarytos žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų
miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžių“ („Valstybės žinios“, 2002,
Nr. 40-1501; 2004, Nr. 80-2845), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002
m. liepos 2 d. nutarimas Nr. 1034 „Dėl žalos, padarytos laisvėje
gyvenančiai laukinei gyvūnijai ar jos buveinėms, apskaičiavimo
metodikos patvirtinimo“ („Valstybės žinios“, 2002, Nr. 70- 2885);
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 8 d. nutarimas Nr. 1584
„Dėl žalos, padarytos sunaikinant, sužalojant ar pagrobiant teisėjui arba jo
šeimos nariams priklausantį turtą dėl su teisėjo pareigų atlikimu susijusių
priežasčių, atlyginimo tvarkos patvirtinimo“ („Valstybės žinios“, 2002,
Nr. 98-4325) ir kt.
 8. Kaltininkui padarius turtinę žalą fiziniam asmeniui, įmonei, įstaigai
ar organizacijai nusikalstamais veiksmais, numatytais BK 178, 180, 182,
183, 184, 185, 187, 188, 189 str., pareikšti civiliniai ieškiniai ten- kintini
pagal realiai nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydį. Negautos pajamos
(palūkanos, delspinigiai ir kt.) baudžiamojo proceso tvarka nepriteisiami.
Jeigu nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo dalyko kainą sudaro ir
pridėtinės vertės mokestis, jis turėtų būti įskaičiuojamas nustatant
nusikalstamos veikos mastą.
Už padarytą žalą kaltininkas atsako tik tada, jeigu jis yra kaltas dėl jos
atsiradimo. Visos minėtos nusikalstamų veikų sudėtys yra materialiosios,
todėl būtinoji prielaida yra ta, kad kaltininkas ne tik suvoktų
nusikalstamos veikos pobūdį, bet ir numatytų arba galėtų bei turėtų
numatyti (BK 184 ir 188 str.) neišvengiamus ar galimus padarinius, nes,
pavyzdžiui, palūkanų, delspinigių ir kitų negautų pajamų paprastai
kaltininkas nesuvokia.
9. Kitaip nei didelė (nedidelė) turtinė žala, svetimas didelės arba
nedidelės vertės turtas komentuojamame straipsnyje yra griežtai
apibrėžtas: turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio
sumą, ir nedidelės vertės - kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL
dydžio sumos. Turto dydis nustatomas tik atsižvelgiant į pagrobto (BK
178 ir 180 str.), apgaule ar kitokiu būdu įgyto (BK 182 ir 189 str.),
pasisavinto (BK 183 ir 185 str.), iššvaistyto (BK 184 str.) sunaikinto ar
sugadinto turto (BK 187 str.) piniginę išraišką. Tokie kriterijai kaip svoris,
dydis, kiekis, ūkinė reikšmė ir pan. turto dydžio nustatymui ir veikos
kvalifikavimui reikšmės neturi. Į šias aplinkybes teismas atsižvelgia
skirdamas bausmę.
10. Jeigu kaltininkas padarė ne vieną, bet kelias nusikalstamas veikas
nuosavybei ar turtinėms asmens teisėms, nusikalstamu būdu įgyto turto
vertė negali būti sudedama. Išimtį sudaro tęstinės veikos, kurios susideda
iš panašių ar net tapačių kaltininko veiksmų, esant vienodai tyčiai. Tokiais
atvejais atskirų nusikalstamos veikos epizodų metu užvaldyto turto vertė
turi būti sudedama.
1 L Jeigu vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką padaro asmenų grupė,
kiekvieno iš jų atskirai pagrobto ar kitokiu būdu užvaldyto svetimo turto
vertė turi būti sudedama.
12. Turto vertė, kuri yra pagrindas nusikalstamai veikai kvalifikuoti,
nustatoma ne pagal skaičiuojamą, bet pagal MGL dydį, kuris galiojo
nusikalstamos veikos padarymo metu. MGL dydis 2008 m. sausio 1 d.
buvo lygus 130 Lt („Valstybės žinios“, 2007, Nr. 132-5356). Minimaliojo
darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio baus
 mių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatyme („Valstybės žinios“, 2008,
Nr. 149-6013) nustatyta, kad b a z i n i s bausmių ir nuobaudų dydis -
rodiklis, taikomas nusikalstamoms veikoms ir administraciniams teisės
pažeidimams kvalifikuoti bei bausmių ir nuobaudų dy- džiams apibrėžti ir
apskaičiuoti. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir
administracinių teisės pažeidimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų
dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis minimalus
gyvenimo lygis arba MGL yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir
nuobaudų dydžiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. gruodžio 30
d. nutarimu Nr. 1366 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio
patvirtinimo“ („Valstybės žinios“, 2008, Nr. 150-6099) patvirtino bazinės
socialinės išmokos dydį - 130 litų.
13. Turto vertė gali būti nustatoma pagal jo realizavimo kainas, atsi-
žvelgiant į ekspertų ar specialistų išvadas, turto inventorizacinio įkainavimo ar
jo draudimo vertę, turto ir pajamų deklaracijas, užpildytas prieš prašant
kompensuoti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, ir kt.
14. Teisę į turtinės žalos kompensavimą turi visi nukentėjusieji, kuriems
buvo padaryta turtinė žala, t. y. fiziniai ir juridiniai asmenys. Teisę į neturtinės
žalos kompensavimą, kuri atsirado dėl neteisėtų kaltininko veiksmų, numatytų
BK 180, 181, 187, 188 str., turi fiziniai asmenys, kuriems buvo padarytas
sveikatos sutrikdymas. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai
išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija,
pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir
kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama
visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens
gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Tokia žala turėtų būti
kompensuojama vadovaujantis Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos
kompensavimo įstatymo („Valstybės žinios“, 2005, Nr. 85-3140; 2008, Nr. 137-
5387) nuostatomis.
15. Požymis d i d e 1 ė s mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės
turinčios v e r t y b ė s siejamas su kilnojamomis ir nekilnojamomis kultūros
vertybėmis. Jeigu kultūros vertybė neįrašyta į Kultūros vertybių registrą, jo
reikšmė nustatoma kiekvieną kartą atskirai. Pavyzdžiui, Kultūros paveldo
centras organizuoja ir vykdo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių
(išskyrus archyvinių dokumentų), nesančių valstybinėse saugyklose, tyrimą ir
apskaitą, kaupia ir saugo valstybei reikalingą informaciją apie materialųjį
kultūros paveldą, kultūros vertybes ir kultūros paminklus ir pan. („Valstybės ži-
nios“, 2006. Nr. 6-240; 2008, Nr. 39-1446). Lietuvos Respublikos kultū
ros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. IV-150 patvirtintas
Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašas
reglamentuoja nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą, atranką, jų kriterijus
bei šių kriterijų taikymą nustatant kultūros paveldo objektų ar vietovių
vertingąsias savybes ir jų reikšmingumą, atrenkant nekilnojamąsias kultūros
vertybes, kurioms reikalinga teisinė apsauga, apibrėžiant kultūros paveldo
objektų ar vietovių teritorijų ribas ir teikiant juos įregistruoti į Kultūros vertybių
registrą.
 XXIX SKYRIUS
(191-195 straipsniai)
NUSIKALTIMAI INTELEKTINEI
IR PRAMONINEI NUOSAVYBEI

191 straipsnis. Autorystės pasisavinimas

1. Tas, kas savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros,
mokslo, meno ar kitokį kūrinį arba jo dalį,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas pasinaudodamas tarnybos padėtimi arba panaudodamas
psichinę prievartą privertė literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio
ar jo dalies autorių pripažinti kitą asmenį bendraautoriumi ar
autoriaus teisių perėmėju arba atsisakyti autorystės teisės,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki trejų metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992. įsigal. 2004 m. vasario 14 d. (Žin.,
2004. Nr. 25-760) redakcija)

1. Komentuojamo straipsnio 1 ir 2 dalys apibrėžia atskirus nusikaltimus,

kurių objektas - intelektinės nuosavybės teisiniai santykiai dėl autorių
asmeninių neturtinių teisių ir turtinių teisių bei teisėtų interesų. Aiškinant
komentuojamą straipsnį sisteminiu metodu kartu su ATGTĮ ir kitais BK XXIX
skyriaus straipsniais, nusikaltimo objektu turėtų būti laikomi teisiniai santykiai
ne tik dėl autorių teisių, bet ir dėl gretutinių teisių subjektų teisių (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-
218/2004, „Teismų praktika“, Nr. 21, p. 120-125).
2. Komentuojamame straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties
požymiai turėtų būti aiškinami atsižvelgiant į nacionalinės, tarptautinės ir
Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius autorių teisių apsaugą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 str. 3 dalyje įtvirtinta, kad dvasinius ir
materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos ir meno
kūryba saugo ir gina įstatymas. 1999 m. buvo priimtas Autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymas („Valstybės
žinios“, 1999, Nr. 50-1598; 2003, Nr. 28-1125), reglamentuojantis autorių
teises, autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą bei gynimą (toliau -
ATGTĮ). Lietuvos Respublika intelektinės nuosavybės teisių gynybai užtikrinti
yra ratifikavusi 1886 m. Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių
apsaugos („Valstybės žinios“, 1996, Nr. 55-1291); 1961 m. Tarptautinę Romos
konvenciją dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų
apsaugos, 1996 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO)
autorių teisių sutartį („Valstybės žinios“, 2001, Nr. 32-1060); Pasaulinės
prekybos organizacijos Sutartį dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų,
susijusių su prekyba (TRIPS).
Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugai Europos Sąjungoje priimtos:
1991 m. gegužės 14 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyva 91/250/EEB
dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos, su pakeitimais, padarytais
1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/98/EEB dėl autorių teisių ir
gretutinių teisių apsaugos terminų derinimo; 1992 m. lapkričio 19 d.
Tarybos direktyva 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam
tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje su
pakeitimais, padarytais 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/98/EEB
dėl autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos terminų derinimo ir 2001 m.
gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl
autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų
aspektų derinimo; 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyva 93/83/EEB dėl
tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam
transliavimui ir kabeliniam retransliavimui, koordinavimo; 1993 m. spalio
29 d. Tarybos direktyva 93/98/EEB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių
apsaugos terminų derinimo su pakeitimais, padarytais 2001 m. gegužės 22
d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001 /29/EB dėl autorių teisių
ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo;
1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/9/EB dėl
duomenų bazių teisinės apsaugos; 2001 m. gegužės 22 d. Europos
Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl tam tikrų autorių teisių ir
gretutinių teisių informacinėje visuomenėje aspektų harmonizavimo, 2001
m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/84/EB dėl
autoriaus teisės į dalį pajamų už perparduotą meno kūrinio originalą.
3. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pavo-
jingumas apibūdinamas tuo, kad neteisėtai pasisavinama tikrojo kūrinio
autoriaus teisė būti laikomu kūrinio autoriumi, menkinama kūrybos kaip
intelektinės veiklos vertė, niekinamas kūrėjo įvaizdis, žeminami autoriaus
garbė ir orumas.
 4. Komentuojamo straipsnio i dalyje numatyto nusikaltimo d a - lykas
- svetimas literatūros, mokslo, meno ar kitoks kūrinys arba jo dalis.
Svetimas kūrinys yra toks, kurį savo vardu išleidžia arba viešai paskelbia
fizinis asmuo, nesantis kūrinio autoriumi apskritai arba esantis ne
vienintelis kūrinio autorius. ATGTĮ 6 str. 2 dalis nustato, kad fizinis
asmuo, kurio vardas įprastu būdu nurodytas kūrinyje, yra laikomas to
kūrinio autoriumi. Ši nuostata taikoma ir tada, kai vietoj autoriaus vardo
nurodomas pseudonimas, jei jis nekelia jokių abejonių dėl tikrojo autoriaus
vardo.
5. Kūrinio sąvoka pateikiama ATGTĮ 2 str. 18 dalyje: tai originalus
kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant
jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos.
6. Literatūros kūriniu laikytinas bet koks grožinio, mokslinio,
techninio bei praktinio pobūdžio žodinis ar rašytinis kūrinys. Mokslo
kūriniu laikytinas toks kūrinys, kuriame keliamos ir nagrinėjamos gamtos,
socialinės, istorinės bei kitos problemos taikant mokslinių tyrimų
metodiką. Meno kūriniu laikomas bet koks vaizduojamojo meno,
architektūros ar muzikos kūrinys.
7. Kitokiu kūriniu pagal komentuojamo straipsnio 1 dalį laikomi,
pavyzdžiui:
8. audiovizualinis kūrinys (ATGTĮ 2 str. 4 d.) - kinematografinis
kūrinys ar kitas kinematografinėmis priemonėmis išreikštas
kūrinys, sudarytas iš tarpusavyje susijusių vaizdų, perteikiančių
judesį, lydimą ar nelydimą garso, įrašytas (užfiksuotas) materialioje
vaizdo įrašymo laikmenoje;
9. duomenų bazė (ATGTĮ 2 str. 7 d.) - susistemintas ar metodiškai
sutvarkytas kūrinių, duomenų arba kitokios medžiagos rinkinys,
kuriuo galima individualiai naudotis elektroniniu ar kitu būdu,
išskyrus kompiuterių programas, naudojamas tokių duomenų
bazėms kurti ar valdyti;
10. fotografijos kūrinys (ATGTĮ 2 str. 10 d.) - vaizdas, užfiksuotas
šviesos ar bet kurio kito spinduliavimo būdu ant šviesai jautraus
paviršiaus; nepaisant tokio fiksavimo technologijos (cheminės,
elektroninės ar kitokios), pasižymintis kompozicijos, objektų
parinkimo ar jų užfiksavimo originalumu; atskiras audiovizualinio
kūrinio kadras nėra fotografijos kūrinys, o tik to audiovizualinio
kūrinio dalis;
11. kompiuterių p r o g r a m a (ATGTĮ 2 str. 17 d.) - žodžiais, kodais,
schemomis ar kitu pavidalu pateikiamų instrukcijų, kurios
 leidžia kompiuteriui atlikti tam tikrą užduotį ar pasiekti tam tikrą
rezultatą, visuma, kai tos instrukcijos pateikiamos tokiomis prie-
monėmis, kurias kompiuteris gali perskaityti; ši sąvoka apima ir
parengiamąją projektinę tokių instrukcijų medžiagą, jeigu pagal ją
galima būtų sukurti minėtą instrukcijų visumą;
a) bet koks kitas kūrinys, kuris atitinka ATGTĮ 4 str. nustatytus
autorių teisių objekto kriterijus, t. y. originalumo kriterijų ir iš-
raiškos tam tikra objektyvia forma kriterijų. Pagal susiklosčiusią
teismų praktiką, kurią patvirtina ir Lietuvos Aukščiausioj o Teismo
nutartys baudžiamosiose bylose, išnagrinėtose kasacine tvarka (žr.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.
2K-618/2003, 2K-799/2003), neteisėta fonogramos kopija kartu yra
ir neteisėta kūrinio kopija ir taip pat sudaro BK 192 str. numatyto
nusikaltimo dalyką.
12. Nusikaltimo dalyku nelaikomos idėjos, procedūros, procesai,
sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri
duomenys; teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio
pobūdžio dokumentai, taip pat jų oficialūs vertimai; oficialūs valstybės
simboliai ir ženklai; oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai; įprastinio
pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius; folkloro kūriniai (ATGTį
5 str.), kadangi jie nėra autorių teisių objektai.
13. Objektyvioji k omentuojamo straipsnio 1 dalyje numatyto
nusikaltimo pusė pasireiškia aktyviais veiksmais. Veikų pobūdį nusako
tai, kad kaltininkas pats (autoriui nežinant arba žinant, bet neturint
autoriaus leidimo) padaro straipsnio dispozicijoje nurodytus alternatyvius
veiksmus:
a) išleidžia svetimą kūrinį savo vardu;
b) viešai paskelbia svetimą kūrinį savo vardu.
14. Išleidimu laikomas svetimo kūrinio pagaminimas spaudinio,
mechaninės, magnetinės, elektroninės ar kitos laikmenos forma, turinčia
kiekvienai iš minėtų pagaminimo formų nustatytus individualius
rekvizitus (spaudinio, laikmenos serijos numeris, ISBN, brūkšninis kodas
ir pan.).
15. Viešas paskelbimas yra kūrinio vaizdų ir (arba) garsų ar jų
išraiškos viešas perdavimas laidais, bevielio ryšio priemonėmis ar
tiesiogiai (žmogaus kūno dalių judesiais). Viešu paskelbimu laikomas ir
meno kūrinio rodymas (eksponavimas), jeigu kūrinį rodantis asmuo
klaidinamai nurodo savo vardą kaip kūrinio autoriaus ar bendraautorio.
 16. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis
yra formalioji, t. y. veikai pripažinti nusikalstama pakanka dispozicijoje
nurodytų veiksmų atlikimo, o padariniai kvalifikuojami atskirai.
17. Nusikaltimas laikomas b a i g t u, kai kūrinio išleidimo ar viešo
paskelbimo metu kaltininkas pateikia klaidinamą informaciją apie save
kaip apie kūrinio autorių. Aplinkybė, ar kūrinio adresatas suvokė, kad
kūrinys yra išleistas ar paskelbtas ne tikrojo autoriaus ar bendraautorio,
nusikaltimui kvalifikuoti reikšmės neturi.
18. Sąvoka - savo vardu - reiškia, kad kūrinys (jo dalis) viešai
išleidžiamas arba paskelbiamas ne tikrojo autoriaus ar bendraautorio
autoriniu vardu, o kaltininko vardu. Autoriniu vardu laikomi kūrinio
autorių identifikuojantys duomenys - tai gali būti vardas (visas ar tik
pirmoji raidė) ir (ar) pavardė arba pseudonimas, kiti duomenys, jeigu tai
leidžia identifikuoti autorių.
19. Jeigu kaltininkas viešai išleidžia arba paskelbia kūrinį tyčia iš-
kreipdamas tikrojo autoriaus autorinį vardą arba kūrinio pavadinimą ir
suvokdamas, kad tuo užgauliai pažemins autorių, veika kvalifikuotina ne
pagal komentuojamą straipsnį, o pagal BK 155 str. 1 dalį.
20. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sub-
jektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas, darydamas
numatytas veikas, suvokia, jog jis nėra kūrinio autorius (bendraautoris),
sąmoningai išleidžia arba paskelbia kūrinį (jo dalį) savo vardu, ir nori taip
veikti.
21. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie
tai plačiau žr. B K 20 str. komentarą). Pagal ATGTĮ 14 str. 2 dalį autorių
asmeninės neturtinės teisės kitiems asmenims neperduodamos, todėl
nusikaltimo subjektu gali būti tiek nesudaręs autorinės ar autorinės
licencinės sutarties asmuo, tiek ją sudaręs.
Jeigu kaltininkas svetimą kūrinį savo vardu išleidžia ar viešai paskel-
bia ne pats, o susitaręs su kitais asmenimis ir jei pastarieji, žinodami, kad
kūrinys kaltininkui yra svetimas, nori veikti taip, kaip nurodyta straipsnio
dispozicijoje, jie atsako kaip bendra vykdytoj ai tik pagal komentuojamo
straipsnio 1 dalį.
22. Nusikaltimo subjektu gali būti ir autoriaus turtinių teisių pavel-
dėtojas arba autoriaus neturtinių teisių saugotojas, nuosavybės teisės į
kūrinį, kaip materialų objektą, turėtojas, autoriaus neturtinių teisių apsaugą
po autoriaus mirties galintis vykdyti autoriaus nurodytas asmuo.
 Šiuo atveju, jeigu kaltininkas dispozicijoje nurodytus veiksmus atliko
susitaręs su kitais asmenimis, jie atsako pagal komentuojamo straipsnio 1
dalį kaip bendravykdytojai.
23. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatytos veikos dalyku
laikomos autoriaus ir gretutinių teisių turėtojo neturtinės ir turtinės teisės
(ATGTĮ 14, 15, 52, 53 str.).
24. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo
objektyvioji pusė pasireiškia tikrojo kūrinio autoriaus privertimu pripažinti
kitą asmenį bendraautoriu ar autoriaus teisių perėmėju arba atsisakyti
autorystės teisės. Veikos pobūdį atskleidžia tai, kad autorius priverčiamas
pripažinti kaltininko ar kito asmens autorystę arba atsisakyti autorystės
teisės.
25. P r i v e r t i m a s yra šio straipsnio dispozicijoje nurodytais bū-
dais prieš tikrojo autoriaus valią išreikštas sutikimas atlikti dispozicijoje
nurodytus veiksmus kaltininko ar kitų asmenų, kurie nėra sukūrę kūrinio,
naudai.
26. Pagal BK 191 str. 2 dalį už privertimą pripažinti kitą asmenį
bendraautoriu ar autoriaus teisių perėmėju arba atsisakyti autorystės teisės
baudžiama tik tada, kai tai daroma:
a) naudojantis tarnybos padėtimi;
b) naudojant psichinę prievartą.
27. Kaltininkas laikomas pasinaudojusiu tarnybos padėtimi, jeigu jis
priverčia tikrąjį kūrinio autorių pripažinti jį ar kitą asmenį bendraautoriu
arba atsisakyti autorystės teisės dėl to, kad autorius yra pavaldus
kaltininkui. Pagal ATGTĮ 9 str. kūrinio, sukurto atliekant tarnybines
pareigas ar vykdant tarnybinę užduotį, autorius yra fizinis asmuo ar fizinių
asmenų grupė, kurie sukūrė kūrinį. Pavaldumas gali kilti tiek iš
administracinių santykių apskritai, tiek iš valstybės tarnybos santykių, taip
pat iš darbo santykių. Pasinaudojimas gali būti grindžiamas tiek
asmeniniais, tiek turtiniais interesais.
Pasinaudojimas gali būti išreikštas įvairiai: įspėjant darbuotoją
(tarnautoją), kuris yra verčiamas pripažinti kaltininką ar kitą asmenį
bendraautoriu ar atsisakyti autorystės teisės, kad jis bus perkeltas į že-
mesnes pareigas, atleistas iš darbo (tarnybos), jam bus sumažintas darbo
užmokestis, panaikintos lengvatos, pateikta neigiama charakteristika
kitiems darbdaviams, bus kišamasi į jo privatų gyvenimą ir pan.
28. Apie psichinės prievartos sąvokos turinį plačiau žr BK 148 str.
komentarą.
 29. Nusikaltimo sudėtis yra materiali - veikos pripažinimui nusi-
kalstama būtinas padarinių atsiradimas, t. y. autoriaus privertimas pasielgti
taip, kaip numatyta straipsnio dispozicijoje. Nusikaltimas laikomas baigtu,
kai:
a) autorius sutinka pripažinti kitą asmenį bendraautoriu ar autoriaus
teisių perėmėju - pasirašo autorinę sutartį dėl teisių perdavimo,
autorinę licencinę sutartį, testamentą ar kitokį dokumentą, kuriame
nurodoma, kad kartu su tikruoju autoriumi teises į kūrinį įgyja ir
bendraautoris (bendraautoriai) arba kad tam tikram asmeniui ar
asmenims suteikiamos autoriaus teisių perėmėjo teisės. ATGTĮ 35
str. 2 dalyje nurodyta, kad autoriaus teisių perėmėju gali būti
laikomas asmuo, kuriam perduotos autoriaus turtinės teisės.
ATGTĮ 34 str. 1 dalyje nustatyta, kad autorių turtinės teisės
perduodamos sutartimi, paveldėjimo tvarka ir kita įstatymų
nustatyta tvarka.
b) autorius atsisako autorystės teisės - raštu ar kita aiškiai (pvz.,
viešai) išreikšta forma kaip kūrinio autorių nurodo to kūrinio
nesukūrusį asmenį ar asmenų grupę, arba patvirtina, kad jis at-
sisako būti laikomas kūrinio autoriumi nenurodydamas kūrinio
nesukūrusio asmens ar asmenų grupės.
Vien tik veiksmai, kuriais verčiama elgtis pagal kaltininko nurodymą,
siekiant priversti atlikti straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus,
kvalifikuojami pagal BK 22 str. 1 dalį ir 191 str. kaip pasikėsinimas.
30. Komentuojamo nusikaltimo s u b j e k t y v i oj i pusė pasireiškia
tiesiogine tyčia - kaltininkas suvokia, kad jis nėra kūrinio autorius ar
bendraautoris, neturi teisės reikalauti, kad jis ar kiti asmenys būtų
pripažinti kūrinio autoriais ar bendraautoriais ir nori priversti tikrąjį
autorių ar bendraautorį elgtis taip, kaip nurodyta straipsnio dispozicijoje.
31. Jeigu autoriaus turtinių teisių perėmėju tikrąjį kūrinio autorių
kaltininkas priverčia pripažinti kitais, nei nurodyti komentuojamo
straipsnio 2 dalyje, būdais, kaltininkui, atsižvelgiant į turtinių teisių už-
valdymo būdą, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus
turtinėms teisėms (BK 181 str. 2 d., BK 182, 183 str.).
32. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie
tai plačiau žr BK 20 str. komentarą).
33. Jeigu BK 191 str. nurodytus veiksmus atliko valstybės tarnautojas
ar jam prilygintas asmuo ir dėl to autoriui ar kitiems asmenims buvo
 padaryta didelės žalos, jis atsako ne tik pagal BK 191 str. 1 ar 2 dalis, bet
ir pagal B K 228 str.
34. Atsižvelgiant į komentuojamo straipsnio 2 dalyje apibrėžtos vei-
kos būdus, BK 191 str. 2 dalies norma laikoma specialiąja BK 148 str. 1
dalies normos atžvilgiu, t. y. BK 191 str. 2 dalyje apibrėžtos veikos yra
specialūs reikalavimo kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudojus
psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui atvejai.
35. Autorystės pasisavinimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
36. Autorystės pasisavinimas baudžiamas viešaisiais darbais arba
bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų
metų, o autorystės pasisavinimas pasinaudojant tarnybos padėtimi arba
panaudojant psichinę prievartą - bauda arba laisvės apribojimu, arba
areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

192 straipsnis. Literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio

neteisėtas atgaminimas, neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar
laikymas

1. Tas, kas neteisėtai atgamino literatūros, mokslo, meno ar kitokį

kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė
komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal
teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

L Šio nusikaltimo objektas - intelektinės nuosavybės teisiniai

santykiai, susiję su autoriaus ar gretutinių teisių subjekto turtinėmis tei-
sėmis į kūrinį ar gretutinių teisių objektą. Nusikaltimo pavojingumas
apibūdinamas tuo, kad kūrinio autorius (ar jo teisių perėmėjai) netenka
galimybės realizuoti ATGTĮ 15 str. 3 dalyje suteiktą teisę gauti atlyginimą
už kiekvieną kūrinio panaudojimą, trikdoma teisėtų kūrinio egzempliorių
rinka.
2. Komentuojamo nusikaltimo dalykas yra:
a) neteisėtai atgamintas literatūros, mokslo, meno ar kitoks kūrinys ar
jo dalis (apie tai plačiau žr. BK 191 str. komentaro 5-7 punktusY
 b) neteisėtai atgamintas gretutinių teisių objektas - tiek tiesioginis (gyvas
atlikimas), tiek į garso ar audiovizualinę laikmeną įrašytas kūrinio
atlikimas, fonograma, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmasis įrašas,
transliuojančiosios organizacijos radijo ir (ar) televizijos transliacija
(ATGTĮ 2 str. 11 d.);
c) neteisėtai atgamintas duomenų bazių gamintojų teisių (sui generis teisių)
objektas;
d) neteisėtos literatūros, mokslo, meno ar kitokių kūrinių ar jų dalių,
gretutinių teisių objektų, duomenų bazių gamintojų teisių (sui generis
teisių) kopijos - importuotos, eksportuotos, platintos, gabentos ar laikytos
be teisių subjektų ar jų tinkamai įgalioto asmens leidimo (nesudarius
sutarties arba pažeidžiant joje nustatytas sąlygas), taip pat kūrinių,
gretutinių teisių ar sui generis teisių objektų ar jų dalių kopijos, kuriose
be teisių subjektų leidimo panaikinta arba pakeista informacija apie teisių
valdymą (ATGTĮ 2 str. 21 p.) (pgi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartys baudžiamosiose byloseNr 2K-618/2003, 2K-799/2003, 2K-
218/2004, 2K-179/2005, 2K-378/2005).
3. Kopijų neteisėtumas apibūdinamas tuo, kad kaltininkas daro
komentuojamo straipsnio dispozicijoje nurodytas veikas, nesuda ręs su autorių ar
gretutinių teisių subjektu autorinės ar autorinės licencinės sutarties arba
piktnaudžiaudamas sudarytos licencinės sutarties suteiktomis teisėmis atgaminti
ar kitaip naudoti kūrinio originalą ar jo dalį. ATGTĮ 20-29 str. nurodyti atvejai,
kada kūrinys gali būti atgaminamas be leidimo.
4. Komentuojamo nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais
veiksmais. Pagal komentuojamą straipsnį baudžiamoji atsakomybė nustatyta už
tokias alternatyvias veikas:
a) neteisėtą kūrinio ar jo dalies atgaminimą;
b) neteisėtų kūrinių kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą
ar laikymą komercijos tikslais.
5. Atgaminimas - kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto
(viso arba dalies) tiesioginis ar netiesioginis, nuolatinis ar laikinas kopijų
(kopijos) padarymas bet kuriuo būdu ir bet kuria forma, taip pat ir elektronine
(ATGTĮ 2 str. 1 d.). Atgaminimu elektronine for ma laikomas ir kompiuterių
programos kopijos įdiegimas kompiute rio kietajame diske. Atgaminimu
nelaikomas gyvas kūrinio atlikimas, kadangi jis nėra išreikštas materialia
forma. Tiesioginis atgaminimas yra bet koks atgaminimas iš kitos laikmenos,
pavyzdžiui, kompaktinės
plokštelės perrašymas į garsajuostę. Netiesioginis atgaminimas apima tuos
atvejus, kai kopijuojama ne tiesiogiai, o per tarpininką. Tokia kopija vadinama
netiesiogine kopija. Sąvoka „nuolatinis ar laikinas atgaminimas“ reiškia ir tuos
atvejus, kai pats atgaminimas tetrunka šimtąją sekundės dalį ir gali būti
vadinamas trumpalaikiu ar techniniu atgaminimu.
6. Importavimas - be autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjekto leidimo ne
Lietuvos Respublikoje pagamintų ar neteisėtai įgytų kūrinio originalo ar jo
dalies kopijų atgabenimas bet kokiu būdu (įve- žant, įskraidinant, įnešant,
įplukdant ir kt.) į Lietuvos Respublikos teritoriją. Nusikaltimui kvalifikuoti
reikšmės neturi, ar importuoti kūrinio egzemplioriai bus platinami Lietuvoje ar
užsienio valstybėse. Šiuo atveju nusikaltimas laikomas baigtu, kai be autoriaus
teisių ar gretutinių teisių subjekto leidimo užsienio valstybėje pagamintos ar
neteisėtai įgytos kūrinio originalo ar jo dalies kopijos patenka į Lietuvos
Respublikos pasienio ruožą.
7. Eksportavimas- be autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjekto leidimo
pagamintų ar neteisėtai įgytų kūrinio originalo ar jo dalies kopijų išgabenimas
bet kokiu būdu (išvežant, išskraidinant, išnešant, išplukdant ir kt.) iš Lietuvos
Respublikos teritorijos. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo be autoriaus teisių ar
gretutinių teisių subjekto leidimo pagamintų ar neteisėtai įgytų kūrinio originalo
ar jo dalies kopijų pergabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną
momento.
8. P1 a t i n i m a s - bet koks neteisėtų kūrinio kopijų realizavimas,
perdavimas ar išsiuntimas tiek paprasta, tiek elektronine forma: pardavimas,
nuoma, mainai ar kitoks atlygintinis ar neatlygintinis perdavimas naudotis
kūriniu kitam asmeniui. Šiuo atveju nusikaltimas laikomas baigtu pradėjus
platinimo veiksmus.
9. Gabenimas - neteisėtų kopijų pervežimas, pernešimas, skrai- dinimas ar
kitoks transportavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiuo atveju
nusikaltimas laikomas baigtu pradėjus gabenimo veiksmus.
10. Laikymas - neteisėtų kopijų faktinis turėjimas savo žinioje tam tikroje
vietoje: krepšyje, sandėlyje, namuose, įskaitant ir turėjimą mechaninėse,
magnetinėse ar elektroninėse laikmenose. Šiuo atveju nusikaltimas laikomas
baigtu pradėjus valdyti neteisėtas kopijas.
11. Objektyvusis požymis, lemiantis baudžiamosios atsakomybės pagal
komentuojamą straipsnį taikymą, yra neteisėtų kūrinio kopijų bendra vertė,
nusikaltimo padarymo metu viršijanti 100 MGL dydžio
sumą, kuri yra apskaičiuojama autoriaus teisių ar gretutinių teisių pažeidimo
dienos teisėto pardavimo rinkos mažmeninėmis kainomis Lietuvoje {apie MGL
plačiau ir. BK 190 str. komentarą). Mažmenine kūrinio kaina laikoma galutinė
prekės kaina galutiniam vartotojui, kai kūrinio kopijos parduodamos vartotojams
įsigyti jų asmeniniam naudojimui mažmeninės prekybos tinkle, į kurią
įskaičiuoti visi mokesčiai. Jeigu neteisėtų kopijų bendra vertė neviršija 100
MGL, kaltininkas gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal
ATPK 21410 str.
12. Komentuojamame straipsnyje apibrėžtų veikų subjektyvioji pusė
pasireiškia tiesiogine tyčia - kaltininkas suvokia, kad atlieka bent vieną iš šių
veiksmų: atgamina kūrinį arba jo dalį, importuoja, eksportuoja, platina, gabena
ar laiko neteisėtas kūrinių ar jų dalių kopijas ir nori taip veikti.
13. Baudžiamoji atsakomybė už dalyko importą, eksportą, platinimą,
gabenimą ar laikymą gali būti taikoma tik tuo atveju, kai veikos buvo padarytos
ko m e r c i n i a i s (komercijos) tikslais, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai siekiant
gauti pajamų ar kitokios materialinės naudos arba siekiant suvaržyti kitų
komercinių ūkinių santykių dalyvių teisę teisėtai siekti komercinių tikslų.
Sąvoka - komercijos tikslai - turėtų būti suprantama plačiąja prasme, t. y.
tokie tikslai, susiję su veikla, kuri vykdoma ne tik betarpiškai pajamoms, pelnui
ar kitokiai turtinei naudai gauti (neteisėtai parduodant (platinant) kūrinį), bet ir
veikla, kuri netiesiogiai susijusi su pajamų gavimu (komercine ūkine veikla),
pavyzdžiui, įmonė gali naudoti šiuos objektus pirkėjams, lankytojams pritraukti,
didesnėms pajamoms gauti: betarpiškai iš objekto pajamos negaunamos, tačiau
jo panaudojimas susijęs su komercine veikla.
14. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo. Juo gali būti asmuo, tiek teisėtai, tiek ir neteisėtai
užsiimantis komercine veikla.
Jeigu fizinis asmuo daro minėtas veikas susitaręs su kaltininku, tačiau
neturėdamas komercinių tikslų, jis atsako pagal komentuojamą straipsnį ir BK
24 str. 6 dalį kaip padėjėjas.
15. Pagal komentuojamo straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė už
nurodytas veikas taikoma ir juridiniam asmeniui (apie tai plačiau žr. BK 20 str.
komentarą).
16. Komentuojamas straipsnis pagal veikos požymius laikomas specialiąja
BK 202 str. 2 dalies atžvilgiu norma.
 17. Jeigu kaltininkas neteisėtai atgamino kūrinio originalą ir pažy-
mėjo didelį kopijų kiekį įmonės, kuri turi teisę teisėtai atgaminti kūrinio
originalą, ženklu ir dėl to padarė turtinės žalos, viršijančios 150 MGL, jo
veika kvalifikuojama pagal komentuojamo straipsnio ir BK 204 str. sutaptį.
18. Literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio neteisėtas atgami-
nimas, neteisėtas kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas pagal BK 11
str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr.
BK 11 str. komentarą).
19. Literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio neteisėtas atgami-
nimas, neteisėtas kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba
laisvės atėmimu iki dvejų metų.

20. straipsnis. Informacijos apie autorių teisių ar gretutinių

teisių valdymą sunaikinimas arba pakeitimas

21. Tas, kas be autorių teisių ar gretutinių teisių subjekto leidimo

komercijos tikslais sunaikino arba pakeitė informaciją apie autorių
teisių ar gretutinių teisių valdymą, jeigu pagal tą informaciją
identifikuojamas kūrinys, kūrinio autorius, kitas autorių teisių
subjektas arba atlikėjas, kūrinio atlikimas, fonograma, fonogramos
gamintojas, kitas gretutinių teisių subjektas, taip pat informaciją apie
kūrinio, jo atlikimo ar fonogramos naudojimo sąlygas ir tvarką,
įskaitant visus skaičius ar kodus, perteikiančius kūrinio, atlikimo įrašo
ar fonogramos egzemplioriuose pažymėtą arba jų viešo paskelbimo
metu pateikiamą informaciją, baudžiamas bauda arba areštu, arba
laisvės atėmimu iki vienerių metų.
22. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

23. Šio nusikaltimo objektas - intelektinės nuosavybės teisiniai

santykiai dėl autorių teisių ar gretutinių teisių valdymo.
24. Komentuojamo nusikaltimo dalykas yra kūrinio, jo atlikimo
įrašo ar fonogramos egzempliorius, kurio išorėje (ant paties kūrinio ar,
pvz., ant pakuotės) ar viduje (pvz., laikmenoje) yra pakeista ar sunaikinta
informacija apie:
25. autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą;
26. kūrinio, jo atlikimo ar fonogramos naudojimo sąlygas ir tvarką,
įskaitant visus skaičius ir kodus, perteikiančius kūrinio atlikimo
 įrašo ar fonogramos egzemplioriuose pažymėtą arba jų viešo
paskelbimo metu pateikiamą informaciją.
1. Informacija apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą (ATGTĮ
2 str. 12 d.) - tai informacija, identifikuojanti kūrinį, kūrinio autorių, kitą
autorių teisių subjektą arba atlikėją, jo atlikimą, fonogramą, fonogramos
gamintoją, kitą gretutinių teisių subjektą, taip pat informacija apie kūrinio,
jo atlikimo ar fonogramos naudojimo sąlygas ir tvarką, įskaitant visus
skaičius ar kodus, perteikiančius tokią informaciją. Ši informacija gali būti
užfiksuota vaizdu (raidėmis ar skaitmenimis kūrinio, jo atlikimo ar
fonogramos egzemplioriuose ar ant kūrinio kopijos pakuotės, viršelio,
dėklo, pranešime apie kūrinio atlikimą) arba garsu.
Kūrinys (ATGTĮ 2 str. 18 d.) - originalus kūrybinės veiklos rezultatas
literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos
būdo ar formos.
Kūrinio autorius (ATGTĮ 6 str. 2 d.) - kūrinį sukūręs fizinis asmuo.
Kitas autorių teisių subjektas - fizinis ar juridinis asmuo, turintis
išimtines turtines autoriaus teises arba asmuo, kuriam perėjo išimtinės
turtinės autoriaus teisės (autoriaus teisių perėmėjas).
Atlikėjas (ATGTĮ 2 str. 2 d.) - aktorius, dainininkas, muzikantas,
šokėjas ar kitas asmuo, vaidinantis, dainuojantis, skaitantis, deklamuojan-
tis, kitaip atliekantis literatūros, meno, cirko ar liaudies meno kūrinius.
Atlikėju taip pat laikomas spektaklio ar kito sceninio atlikimo režisierius,
orkestro, ansamblio ar choro vadovas ir dirigentas.
Fonograma (ATGTĮ 2 str. 8 d.) - kūrinio atlikimo, kitų garsų ar garsų
išraiškos įrašas (fiksavimas) techninėmis priemonėmis kokioje nors
materialioje garso laikmenoje.
Fonogramos gamintojas (ATGTĮ 2 str. 9 d.) - fizinis arba juridinis
asmuo, kurio iniciatyva ir atsakomybe užfiksuotas pirmasis kūrinio
atlikimas, kitų garsų ar garsų išraiškos įrašas.
2. Informacija apie kūrinio, jo atlikimo ar fonogramos naudojimo
sąlygas ir tvarką yra bet kokia forma ir būdu (įskaitant skaičiais ir kodais)
pateiktas pranešimas apie tai, kaip gali būti naudojamas kūrinys, jo
atlikimas ar fonograma nepažeidžiant autoriaus ar gretutinių teisių
subjekto teisių ir teisėtų interesų, taip pat pranešimas apie draudimą
naudotis tam tikromis teisėmis be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto
sutikimo.
 3. Nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais -
informacijos apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą, sunaikinimu
ar pakeitimu be leidimo.
4. Sunaikinimas - informacijos pašalinimas iš bet kokios formos
laikmenų (garsajuosčių (MC), vaizdajuosčių (VC), kompaktinių plokštelių
(CD), skaitmeninių vaizdo plokštelių (DVD) ir pan.), taip pat informacijos
pašalinimas nuo kūrinių paviršiaus ar fonogramų kopijų viršelių, dėklų,
pakuočių ir pan., informacijos nuslėpimas kūrinio atlikimo transliacijos
metu.
5. Pakeitimas - informacijos apie kūrinį, jo atlikimo ar fonogramos
naudojimą visiškas ar dalinis iškraipymas, neteisingai nurodant kūrinio
autorių, kitą autorių teisių subjektą arba atlikėją, duomenis apie kūrinio
atlikimą, fonogramą, fonogramos gamintoją, kitą gretutinių teisių
subjektą, taip pat informaciją apie kūrinio, jo atlikimo ar fonogramos
naudojimo sąlygas ir tvarką, įskaitant visus skaičius ar kodus,
perteikiančius kūrinio, atlikimo įrašo ar fonogramos egzemplioriuose
pažymėtą arba jų viešo paskelbimo metu pateikiamą informaciją.
6. Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia
tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis pašalina arba pakeičia
informaciją apie autorių teisių ir gretutinių teisių valdymą neturėdamas
autorių teisių arba gretutinių teisių subjekto sutikimo ir nori taip veikti
komerciniais tikslais, t. y. siekiant tiesiogiai ar netiesiogiai gauti pajamų ar
kitokios materialinės naudos arba siekiant suvaržyti kitų komercinių-
ūkinių santykių dalyvių teisę teisėtai siekti komercinių tikslų (apie tai
plačiau žr. B K 192 str. komentarą).
7. Nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmenis (apie tai plačiau žr.
BK 20 str. komentarą).
8. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiait žr. BK 11 str. komentarą).
9. Informacijos apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą su-
naikinimas arba pakeitimas baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki vienerių metų.
193 Straipsnis. Neteisėtas autorių teisių ar gretutinių teisių tech-
ninių apsaugos priemonių pašalinimas

1. Tas, kas neteisėtai pašalino bet kokias technines apsaugos

priemones, kurias autorių teisių ar gretutinių teisių subjektai naudoja
savo teisėms įgyvendinti ar apsaugoti, arba komercijos tikslais gamino,
importavo, eksportavo, laikė, gabeno ar platino galimybę pašalinti tas
technines apsaugos priemones suteikiančius prietaisus (dekoderius,
dekodavimo korteles ar kitokius prietaisus) arba programinę įrangą,
slaptažodžius, kodus ar kitokius panašius duomenis,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314. įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žiu.,
2004, Nr. 108-4030) ir 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin..
2007, Nr. 81-3309) redakcija)

2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

1. Komentuojamame straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už du iš

esmės atskirus nusikaltimus, kurių objektas yra bendras - intelektinės
nuosavybės teisiniai santykiai dėl autorių teisių ar gretutinių teisių įgyvendinimo
ir apsaugos.
2. Baudžiamoji atsakomybė nustatyta už:
a) bet kokių techninių apsaugos priemonių, kurias autorių teisių ar
gretutinių teisių subjektai naudoja savo teisėms įgyvendinti ar apsaugoti,
neteisėtą pašalinimą;
b) prietaisų, galinčių pašalinti technines apsaugos priemones (de- koderių,
dekodavimo kortelių ar kitokių prietaisų), gaminimą, importavimą,
eksportavimą, laikymą, gabenimą ar platinimą komercijos tikslais.
3. Pirmojo nusikaltimo dalykas yra techninės apsaugos priemonės - tam
tikrais įrengimais ar prietaisais sukurtos techninės kliūtys neteisėtai pasinaudoti
autorių teisių ar gretutinių teisių objektų ir su jomis susijusiomis neturtinėmis
bei turtinėmis teisėmis:
a) hologramos - specialiai sukurti lipdukai, kurie šviesoje švyti nuolat
besikeičiančiomis spektro spalvomis. Šio lipduko fone yra fiksuojamas
atitinkamo kūrinio laikmenos unikalus skaitinis ir (ar) raidinis kodas bei
autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjekto vardas, pavardė ar
pavadinimas, kiti duomenys apie kūrinį ar autoriaus teises;
b) brūkšniniai ir kiti skaitiniai ir (ar) raidiniai kodai;
 c) kūrinio egzempliorių ar jų įpakavimo paviršiaus mechaninis ir
skaitmeninis ženklinimas ir žymėjimas.
4. Nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais, t. y.
neteisėtu techninių apsaugos priemonių pašalinimu, kuriuo laikomas bet
koks techninių apsaugos priemonių sunaikinimas, apimantis techninių
apsaugos priemonių ištrynimą, uždažymą, nuplėšimą, užlydymą kodavimo
ar kitokio ženklinimo pašalinimą.
Jeigu pašalinus techninės apsaugos priemones sunaikinama arba
pakeičiama informacija apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą,
veika kvalifikuojama pagal komentuojamo straipsnio ir BK 193 str.
sutaptį.
5. Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia
tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad pašalina technines apsaugos
priemones, skirtas autorių teisių ar gretutinių teisių subjektų teisių
įgyvendinimui ir apsaugai.
6. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie
tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
7. Antrojo nusikaltimo dalykas yra prietaisai, suteikiantys galimybę
pašalinti technines apsaugos priemones. Tokie dalykai yra specialiai
pritaikyti techninėms apsaugos priemonėms šalinti:
a) dekoderiai- prietaisai, skirti atkoduoti tam tikrus signalus ar
skaitmenis, užfiksuotus tam tikru algoritmu tam, kad būtų galima
naudotis kūriniu ar gretutinių teisių objektu (pvz., stebėti palydovu
transliuojamą televizijos kanalą);
b) dekodavimo kortelės- plastikinės ar iš kitokios medžiagos
pagamintos laikmenos, dedamos į dekoderį ir suteikiančios
galimybę naudotis ar atkurti kūrinį ar gretutinių teisių objektą.
c) kiti prietaisai - brūkšninio kodo skaitytuvai ir kt.
8. Nusikaitimo objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais, tai:
a) gaminimas- prietaisų, galinčių pašalinti technines apsaugos
priemones, kūrimas ar konstravimas. Šiuo atveju nusikaltimas
laikomas baigtu pradėjus gaminti tokius prietaisus;
b) importavimas (eksportavimas) - prietaisų atgabenimas į Lietuvos
Respublikos teritoriją (išgabenimas išjos) bet kokiu būdu;
c) laikymas - bet koks prietaisų turėjimas savo žinioje;
d) platinimas - bet koks, paprastai atlygintinis prietaisų realizavimas.
e) Komentuojamo nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine
tyčia: kaltininkas suvokia, kad atlieka su dekoderiais, dekodavimo kortelėmis ar
kitais prietaisais komentuojamo straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus ir
nori taip veikti.
f) Būtinas subjektyviosios pusės požymis yra kaltininko veikimas
komerciniais tikslais, t. y. dispozicijoje nurodytų veiksmų atlikimas, paprastai
siekiant gauti pelno {apie komercinių tikslų sąvoką plačiau žr. B K 192 str.
komentarą).
g) Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr.
BK 20 str. komentarą).
h) Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
i) Neteisėtas autorių teisių ar gretutinių teisių techninių apsaugos
priemonių pašalinimas baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki
dvejų metų.

j) straipsnis. Pramoninės nuosavybės teisių pažeidimas

k) Tas, kas pažeidė išimtines patento savininko ar dizaino savininko
teises arba juridinio asmens teisę į juridinio asmens pavadinimą,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žin..
2004, Nr. 108-4030) redakcija)

l) Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

m) Pažeidus patento ar dizaino savininko teises arba juridinio asmens teisę į

juridinio asmens pavadinimą dažniausiai susiklosto tik civiliniai teisiniai
santykiai. Atribojant civilinę ir baudžiamąją atsakomybę šioje srityje būtina
vadovautis tuo, kad baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio, todėl ji pagal
komentuojamą straipsnį turėtų atsirasti tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo negali
apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis, taip pat kai
faktinės aplinkybės (pažeidimo mastas, piktybiškumas, padaryta žala ir pan.)
rodo didelį pažeidimo pavojingumo laipsnį.
 Komentuojamo nusikaltimo objektas - intelektinės nuosavybės teisiniai
santykiai, susiję su pramoninės nuosavybės teisių įgyvendinimu ir apsauga.
Šiuos santykius reglamentuoja Patentų įstatymas („Valstybės žinios“, 1994, Nr.
8-120), Dizaino įstatymas („Valstybės žinios“, 2002, Nr. 112-4980), CK
(„Valstybės žinios", 2000, Nr. 74-2262), 1994 m. gegužės 24 d. Lietuvos
Respublikos ratifikuota 1883 m. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės
nuosavybės saugojimo.
1. Komentuojamo straipsnio norma yra blanketinė - tam tikri nusikaltimo
sudėties požymiai atskleidžiami šio straipsnio komentaro 1 punkte minėtuose
teisės aktuose.
2. Nusikaltimo dalykas yra:
a) be patento savininko leidimo sukurti, naudojami, siūlomi parduoti,
parduodami, importuojami ar eksportuojami gaminiai, kurie yra patento
objektai;
b) be patento savininko leidimo gauti gaminiai, sukurti naudojant gaminio
gamybos būdą, kuris yra patento objektas, arba tokiu būdu gauti
naudojami, siūlomi parduoti, parduodami, importuojami ar
eksportuojami gaminiai;
c) be įregistruoto dizaino savininko leidimo naudojami, gaminami, siūlomi
parduoti, parduodami, pateikiami į rinką, importuojami, eksportuojami,
kaupiami ir naudojami gaminiai ar jų dalys, kurie yra įregistruoto dizaino
kopija.
d) teisės ir pareigos, įgytos prisidengiant kito juridinio asmens pavadinimu,
taip pat daiktai ir dokumentai, ant kurių esantis juridinio asmens
pavadinimas panaudotas be juridinio asmens sutikimo.
3. Patentų įstatymo 26 str. nustatyta, jog kai patento objektas yra gaminys,
patento savininkas turi išimtinę teisę drausti kitiems asmenims be jo leidimo
gaminti, naudoti, siūlyti parduoti, parduoti, importuoti ar eksportuoti tą gaminį.
Kai patento objektas yra gaminio gamybos būdas, patento savininkas turi
išimtinę teisę drausti kitiems asmenims be jo leidimo naudoti tą būdą bei
naudoti, siūlyti parduoti, parduoti, importuoti ar eksportuoti tiesiogiai tuo būdu
gautą gaminį.
4. Dizaino įstatymo 36 str. nustato, kad įregistruoto dizaino savininkas turi
išimtinę teisę dizainą naudoti, leisti arba drausti kitiems asmenims be jo leidimo
gaminti, siūlyti parduoti, parduoti, pateikti į rinką, importuoti, eksportuoti,
kaupti ir naudoti gaminius ar jų dalis, kurie yra įregistruoto dizaino kopija ar iš
esmės yra kopija, kai tai daroma komerciniais tikslais.
5. CK 2,42 str. 1 dalyje nustatyta, kad neleidžiama įgyti teisių ir pareigų
prisidengiant kito juridinio asmens pavadinimu arba naudoti kito juridinio
asmens pavadinimą be sutikimo. Juridinio asmens pavadinimas yra saugomas
nuo tos dienos, kai juridinių asmenų registrui pateikiamas prašymas įregistruoti
juridinį asmenį, arba nuo teisės akto, reglamentuojančio viešojo juridinio
asmens veikimą ar steigimą, priėmimo.
6. Nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais -
straipsnio dispozicijoje nurodytų teisių įgyvendinimu įstatymuose nurodytais
būdais nesant patento ar dizaino savininko ar juridinio asmens sutikimo.
7. Išimtinių patento savininko teisių pažeidi- m u laikomas gaminio
gamybos būdo, kuris yra patento objektas, naudojimas ar gaminio, kuris yra
patento objektas, gaminimas, naudojimas, siūlymas parduoti, pardavimas,
importavimas ar eksportavimas be patento savininko leidimo, t. y. nesudarius
Patentų įstatyme numatytos licencinės sutarties atlikti minėtus veiksmus arba
kad ir sudarius tokią sutartį, bet perleidus galimybę atlikti minėtus veiksmus
kitiems asmenims, nors licencinėje sutartyje to nebuvo numatyta.
Gamybos būdo naudojimas - jau patentuoto technikos jėgų veikimo
pritaikymas asmeniniais ar komerciniais tikslais, gaminimas - naujo gaminio
sukūrimas bet kokiu būdu, gaminio naudojimas - gaminio savybių pritaikymas
asmeniniams ar komerciniams poreikiams tenkinti, siūlymas parduoti -
veiksmai, kuriais siekiama pristatyti gaminį taip, kad jį įsigytų neapibrėžtas
pirkėjų ratas, pardavimas - atlygintinis gaminio nuosavybės teisių perleidimas.
Nusikaltimas laikomas baigtu:
1) naudojant gamybos būdą-nuo patentuoto technikos jėgų veikimo
rezultato gavimo;
2) gaminant - pradėjus kurti bet vieną gaminį;
3) naudojant gaminį - nuo veiksmų, kuriais pritaikomos gaminio savybės,
atlikimo pradžios;
4) siūlant parduoti - nuo pasiūlymo gaminį įsigyti paskleidimo bet kokia
forma neapibrėžtam pirkėjų ratui momento;
5) parduodant - nuo momento, kai už gaminį gaunamas atlygis, nesvarbu,
kokia forma.
8. Išimtinių dizaino savininko teisių pažeidi- m u laikomas gaminių ar jų
dalių, kurie yra įregistruoto dizaino kopija ar iš esmės yra kopija, gaminimas,
siūlymas parduoti, pardavimas, pa
 teikimas į rinką, importavimas, eksportavimas, kaupimas ir (ar) naudojimas be
savininko leidimo ar esant jo draudimui.
Pateikimas į rinką yra gaminio pateikimas neapibrėžtam asmenų ratui,
siekiant realizuoti ar pristatant gaminį taip, kad jis galėtų konkuruoti su
kitais gaminiais, kaupimas - gaminių telkimas apibrėžtoje vietoje:
patalpoje arba laikmenoje.
Sąvoka - be savininko leidimo - šiuo atveju reiškia tai, jog nurodyti
veiksmai atliekami nesant licencijos naudoti dizainą arba prieš savininko
valią įrašius dizaino perdavimo sutartį į Lietuvos Respublikos dizaino
registrą.
9. Juridinio asmens teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimu
laikomas tapataus ar klaidinamai panašaus pavadinimo naudojimas be
juridinio asmens sutikimo.
Juridinis asmuo -bet koks steigiamas ar veikiantis viešasis ar privatus
juridinis asmuo, įskaitant valstybę ar tarptautinę organizaciją. Naudojimas
- viešas juridinio asmens vardo skelbimas bet kokia forma taip, kad jis
būtų susietas su ūkine komercine veikla.
Sąvoka - be sutikimo - šiuo atveju reiškia, kad juridinio asmens vardas
yra naudojamas nesant sandorio dėl juridinio asmens perleidimo, taip pat
nesant raštiško vieno juridinio asmens sutikimo naudoti kito juridinio
asmens vardą su skiriamaisiais žodžiais arba juridinio vardo dalį kito
juridinio asmens veikloje.
10. Komentuojamo nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. baudžia-
majai atsakomybei taikyti pakanka dispozicijoje nurodytų veiksmų at-
likimo.
11. Komentuojamas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine
tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis neturi leidimo arba kad yra
išreikštas draudimas naudotis straipsnio dispozicijoje nurodytomis teisėmis
ir nori tai atlikti.
12. Nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. B K
20 str. komentarą).
13. Jeigu licencinę sutartį (patentų registrą ar dizaino perdavimo su-
tartį į dizaino registrą prieš savininko valią įrašo valstybės tarnautojas ir
dėl to fizinis arba juridinis asmuo patiria didelės žalos, papildomai veika
kvalifikuojama pagal BK 228 str.
14. Dizaino savininko teisių pažeidimas, suklastojus dizaino perda-
vimo sutartį, kvalifikuojamas ne tik pagal komentuojamą, bet ir pagal BK
300 str. kaip nusikaltimų sutaptis.
 Jeigu juridinio asmens vardas ar dizainas yra naudojamas pasinaudo-
jant svetimu prekių (paslaugų) ženklu, kaltininko veika kvalifikuojama
pagal komentuojamo straipsnio ir BK 204 str. sutaptį.
Jeigu kaltininkas pažeidė išimtines patento savininko teises, neteisėtai
rinkdamas arba suteikdamas kitam asmeniui informaciją apie išradimą,
laikomą komercine paslaptimi, kaltininko veika kvalifikuotina pagal
komentuojamą straipsnį ir atitinkamai pagal BK 210 str. ar BK 211 str.
15. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str. komentarą).
16. Pramoninės nuosavybės teisių pažeidimas baudžiamas bauda arba
areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
 XXX SKYRIUS
(196-1982 straipsniai)
NUSIKALTIMAI ELEKTRONINIŲ DUOMENŲ
IR INFORMACINIŲ SISTEMŲ SAUGUMUI
(Skyriaus pavadinimas - Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-!233.
įsi gal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin., 2007. Nr. 81-3309) redakcija)

194 Straipsnis. Neteisėtas poveikis elektroniniams duomenims

1. Tas, kas neteisėtai sunaikino, sugadino, pašalino ar pakeitė elektro-
ninius duomenis arba technine įranga, programine įranga ar kitais
būdais apribojo naudojimąsi tokiais duomenimis padarydamas didelės
žalos,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki
ketvertų metų.
2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė strateginę
reikšmę nacionaliniam saugumui ar didelę reikšmę valstybės valdymui,
ūkiui ar finansų sistemai turinčios informacinės sistemos elektroni-
niams duomenims,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
3. Tas, kas padarė šiame straipsnyje numatytą veiką padarydamas
nedidelės žalos, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu.
4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233. įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin.,
2007, Nr. 81-3309) redakcija)

!• Informacinių technologijų naudojimas kasdieniame gyvenime

apdorojant didėjančius informacijos kiekius vis labiau daro įtaką jo ko-
kybei ir atskirais atvejais yra netgi kritiškas, todėl svarbu apsaugoti in-
formaciją nuo sunaikinimo, sugadinimo ar kitokio pakeitimo. Valstybė
privalo imtis priemonių subjektų veiklai informacinėje erdvėje suregu-
liuoti. Baudžiamoji teisė ne išimtis, todėl BK taip pat reguliuoja šiuos
procesus, išskirdamas specialų XXX skyrių „Nusikaltimai elektroninių
duomenų ir informacinių sistemų saugumui“. Šis BK skyrius jau buvo
keistas du kartus, iš esmės praplečiant ir patikslinant nusikalstamų vei
 kų sudėtis pagal Europos Tarybos 2001 m. Konvenciją dėl elektroninių
nusikaltimų („Valstybės žinios“, 2004, Nr. 36-1178; 36-1188) ir 2005 m.
vasario 24 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2005/222/TVR dėl atakų prieš
informacines sistemas, taip pat papildant kvalifikuotomis sudėtimis, nu-
matančiomis griežtesnę atsakomybę už nusikaltimus, nukreiptus prieš
strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui ar didelę reikšmę valstybės
valdymui, ūkiui ar finansų sistemai turinčias informacines sistemas ar
šiose sistemose esančius elektroninius duomenis.
2. Šiame straipsnyje numatoma baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą
elektroninių duomenų sunaikinimą, sugadinimą, pašalinimą, pakeitimą ar
technine įranga, programine įranga ar kitais būdais naudojimosi tokiais
duomenimis apribojimą, sukėlusį didelę žalą (pagrindinė nusikalstamos veikos
sudėtis), tą pačią veiką informacinių sistemų (apie informacinės sistemos
apibrėžimą žr. BK 197 str. komentarą), turinčių strateginę reikšmę
nacionaliniam saugumui arba didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar
finansų sistemai, duomenims (kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis) bei tą
pačią veiką, sukėlusią nedidelę žalą (baudžiamojo nusižengimo sudėtis).
3. Pagrindinis komentuojamame straipsnyje numatytos nusikalstamos
veikos objektas - elektroninių duomenų saugumas. Duomenų saugumas
apibrėžiamas tokiais parametrais kaip duomenų konfidencialumas, vientisumas,
prieinamumas ir autentiškumas (tapatumas). Duomenų konfidencialumas
reiškia, kad duomenys nėra atskleidžiami ar pasiekiami vartotojams bei
procesams, kuriems nesuteikta tokia teisė. Vientisumas - duomenų savybė
reiškianti, kad jie nebuvo pakeisti ar sunaikinti neteisėtu būdu. Duomenų
prieinamumas garantuoja, kad duomenys ir informacinės sistemos reikiamu
metu yra prieinami sankcionuotam vartotojui. Autentiškumas (tapatumas) -
savybė, garantuojanti duomenų neiškraipymą (tikrumą) jų saugojimo, kaupimo,
apdorojimo ir perdavimo metu.
Komentuojama nusikalstama veika gali turėti ir fakultatyvinį objektą, kuris
priklausys nuo to, kokio pobūdžio elektroniniai duomenys yra sunaikinami,
sugadinami, pašalinami ar pakeičiami arba kokio pobūdžio elektroniniais
duomenimis technine įranga ar programine įranga ar kitais būdais yra
apribojamas naudojimasis. Fakultatyviniu objektu gali būti nuosavybė, privataus
gyvenimo neliečiamybė, literatūros, mokslo ar meno kūrinio autoriaus turtinės
teisės ir teisėti interesai, valstybės saugumas, ekonominiai, finansiniai interesai
ir kt.
4. Nusikalstamos veikos, numatytos straipsnio 1 dalyje, dalykas - bet kokie
elektroniniai duomenys. Elektroninio parašo įstaty-
mas („Valstybės žinios“, 2000, Nr. 61-1827; 2002 Nr. 64-2572)
elektroninius duomenis apibrėžia kaip duomenis, kurie tvarkomi
informacinių technologijų priemonėmis. Elektroniniai duomenys turi būti
arba sukurti elektronine forma, arba perkelti į tokią formą (pvz.,
nuskenuotas knygos puslapis, surinktas tekstas). Tokius duomenis galima
naudoti ir jais įvairiais būdais disponuoti išimtinai įrenginių, skirtų
apdoroti elektroniniams duomenims, pagalba, todėl elektroninė duomenų
forma yra esminis šios nusikalstamos veikos sudėties skiriamasis požymis,
o vienas pagrindinių nusikaltimo įrankių - kompiuterinė technika ir
programinė įranga (abi jos yra neatsiejamos viena nuo kitos naudojant
nusikalstamai veikai). Sąvoka elektroniniai duomenys apima ne tik
personaliniame kompiuteryje, bet ir kituose įrenginiuose (faksuose,
skeneriuose, mobiliuosiuose telefonuose ir t. t.), kompiuterinėse siste-
mose, elektroninių ryšių tinkluose, taip pat internete saugomus, tvarko-
mus, iš jų išrenkamus arba jais perduodamus duomenis. Elektroniniai
duomenys apima ir kompiuterines programas arba programinę įrangą.
Programinė įranga suprantama kaip elektroniniame įtaise įdiegta
kompiuterinių programų visuma ar atskira programa, skirta to įtaiso
funkcijoms atlikti. Kompiuterinė programa-žodžiais, kodais, schemomis
ar kitu pavidalu pateikiamų instrukcijų, kurios sudaro galimybę
kompiuteriui (ar kitam įtaisui) atlikti tam tikrą užduotį ar pasiekti tam
tikrą rezultatą, visuma, kai tos instrukcijos pateikiamos tokiomis
priemonėmis, kurias kompiuteris (ar kitas įtaisas) gali perskaityti; ši
sąvoka apima ir parengiamąją projektinę tokių instrukcijų medžiagą, jeigu
pagal ją galima būtų sukurti minėtą instrukcijų visumą (Autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymo 2 str. 17 d.). Tokios programos gali būti
sisteminės, taikomosios, instrumentinės. Iki 2007 metų BK XXX skyriaus
redakcijos straipsniuose buvo vartojama sąvoka ne duomenys, bet
informacija. Elektroninių duomenų ir informacijos sąvokos skiriasi -
duomenys tampa informacija tik juos subjektyviai suvokus ir supratus
(perskaičius, pamačius, išgirdus). Duomenys yra tik potenciali
informacija. Taigi, nusikalstamos veikos dalykas buvo sukonkretintas -
kaltininkui nėra būtina suvokti ir suprasti duomenis, kuriems yra daromas
neteisėtas poveikis. Be to, ne kiekvienas poveikis elektroniniams
duomenims sukels juose užfiksuotos informacijos pakitimus.
Pagrindinės elektroninių duomenų savybės yra šios: a) elektroniniai
duomenys nepasiekiami tiesioginiam žmoniškajam suvokimui. Tam yra
reikalinga speciali techninė ir programinė įranga - elektroniniai duomenys
turi būti atspindėti ekrane arba kitoje sąsajoje (pvz., atspausdinti). Tik
tokiu atveju žmogus savo jutimais gali ją suvokti; b) elektroniniai
duomenys pakankamai paprastai gali būti pertvarkyti iš vienos objek-
tyvios formos į kitą, kopijuojami (dauginami) į skirtingus įrenginius ir
persiunčiami visais atstumais; c) išimant (kopijuojant) elektroninius duo-
menis, kitaip nei materialus daiktas, jie išsisaugo pirminiame šaltinyje,
priėjimą prie jų gali turėti vienu metu keletas asmenų; d) elektroniniai
duomenys, kitaip negu, pavyzdžiui, užfiksuoti popieriuje duomenys gali
turėti savybę keisti savo turini laikui einant net be žmogaus įsikišimų.
Elektroninius duomenis galima klasifikuoti įvairiais aspektais, pavyzdžiui,
pagal priėjimo pobūdį galima išskirti tokias duomenų rūšis: 1) laisvai
prieinami - arba bendro naudojimo elektroniniai duomenys (neribotos
prieigos); 2) saugomi įstatymo - tai nevieši elektroniniai duomenys
(informacija), kurių naudojimas yra ribojamas įstatymo. Tai gali būti
elektroniniai duomenys (informacija), priskiriami paslaptims (valstybinė,
tarnybinė, komercinė, bankinė, ikiteisminio tyrimo, medicininė, asmeninė,
šeimos ir kt.), perduodama susirašinėjimo, telefoninio pokalbio, pašto,
telegrafo ar kitais būdais, esanti autorinių ir gretutinių teisių objektu,
turinti asmens duomenų statusą - žinios, leidžiančios identifikuoti asmenį,
ir kt. Elektroninių duomenų formos gali būti įvairios - tekstiniai, garsiniai,
vaizdo ar kt.
5. Nusikalstamos veikos objektyvioji pusė apibrėžiama kaip
neteisėtas elektroninių duomenų sunaikinimas, sugadinimas, pašalinimas,
pakeitimas ar technine įranga, programine įranga ar kitais būdais
naudojimosi tokiais duomenimis apribojimas, sukėlęs didelę žalą.
6. Nusikalstama veika gali pasireikšti tik aktyviais veiksmais (vei-
kimu). Visi poveikio elektroniniams duomenims būdai (sunaikinimas,
sugadinimas, pašalinimas, pakeitimas ar naudojimosi apribojimas) yra
alternatyvūs - padarius bent vieną šių veiksmų taikoma baudžiamoji
atsakomybė. Kiekvienu šių atvejų būtina, kad kiltų didelė žala.
7. Veiksmai, kuriais sunaikinami, sugadinami, pašalinami ar pakei-
čiami elektroniniai duomenys arba technine įranga, programine įranga ar
kitais būdais apribojamas naudojimasis tokiais duomenimis, turi būti
neteisėti. Neteisėtumas reiškia, kad asmuo, atlikdamas tokius veiksmus,
nėra teisėtas elektroninių duomenų naudotojas - neturi teisėto duomenų
savininko ar valdytojo leidimo naudotis ar dirbti su konkrečia informacija,
arba toks naudojimasis ar darbas su elektroniniais duomenimis yra
draudžiamas pagal teisės aktus (pvz., Valstybės ir tarnybos paslapčių
įstatymas numato, kad įslaptinta informacija gali būti patikėta tik
atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija
turintiems asmenims). Neteisėtumas bus ir tuo atveju, kai asmeniui
suteikiama ribota teisė naudotis ar dirbti su duomenimis (pvz.
tik susipažinti, papildyti), tačiau jis viršydamas savo kompetenciją
(suteiktus įgaliojimus) padaro veiksmus, kuriais tie duomenys sunai-
kinami, sugadinami, pašalinami ar pakeičiami. Tačiau bendro pobūdžio
veikla, susijusi su tinklų tvarkymu arba komercinė veikla, pavyzdžiui,
kompiuterinės sistemos testavimas arba apsauga, kurią vykdo savininkas
arba operatorius, arba kompiuterio operacinės sistemos konfigūra- vimas,
kada sistemos operatorius įsigyja naują programinę įrangą (pvz.,
programinė įranga, suteikianti priėjimą prie interneto, kuri panaikina
panašias, anksčiau įdiegtas programas) yra teisėta ir šiuo atveju negali būti
kvalifikuojama pagal šį straipsnį. Duomenų srauto modifikavimas, siekiant
užtikrinti anonimišką komunikavimą (pvz., anoniminio laiškų siuntėjo
veiksmai) arba duomenų modifikavimas, siekiant saugaus komunikavimo
(pvz., kodavimas), turi būti laikomas teisėtu privatumo užtikrinimu ir, tuo
būdu, teisėtu.
8. Elektroninių duomenų sunaikinimas reiškia jų likvidavimą bet
kuriais būdais. Tai sukelia duomenų tikslinio panaudojimo negalimumą ir
nepriklauso nuo to, ar yra galimybė juos atstatyti nukentėjusiojo
turimomis priemonėmis ir galimybėmis. Elektroninių duomenų
sunaikinimas pasireiškia tokių duomenų bylų, katalogų visišku ir pilnu
ištrynimu iš informacinės sistemos standžioje disko atmintinės. Toks
sunaikinimas taip pat apima ir kitose išorinėse atmintinėse (atmintukuose,
diskeliuose, magnetooptiniuose diskuose, kompaktiniuose diskuose, DVD
diskuose ar magnetinėse juostose) esančių duomenų ištrynimą.
9. Elektroninių duomenų sugadinimas reiškia tokį poveikį
duomenims, kai jų pobūdis ir esmė po nusikalstamos veikos subjekto
veiksmų pasikeitė tiek, jog jų turinio neįmanoma suprasti arba jų
neįmanoma identifikuoti, t. y. po veikos tik dalis duomenų išliko savo
pirminėje būsenoje ir apimtyje. Sugadintų duomenų dalies dydis nėra
svarbus nusikaltimo kvalifikavimui - galimas tik vieno elektroninių
duomenų bito (mažiausio informacijos vieneto) ar baito (kelių bitų žodžio)
sugadinimas, lemiantis visų elektroninių duomenų sugadinimą ir tuo pačiu
žalą.
10. Elektroninių duomenų pakeitimas reiškia bet kokį duomenų
modifikavimą: vietoje informacinėje sistemoje buvusių duomenų yra
patalpinami kiti duomenys - kito turinio, formos, pobūdžio ar apimties,
ištrinama dalis duomenų arba papildoma naujais duomenimis, pakeičiama
esančių duomenų forma ar pobūdis. Duomenys gali būti pakeisti pilnai
arba iš dalies. Pakeistos dalies dydis nėra svarbus nusikaltimo
kvalifikavimui. Kalbant apie pakeitimą, pabrėžtina,
kad tai yra veikimas tam tikra kryptimi, t. y. siekiant pakeisti duomenų
reikšmę ir turinį, todėl pagrindinis tokios veikos elementas yra duomenų
pakeitimo kryptingumas. Jeigu tokio kryptingumo nėra, veika nelaikoma
duomenų pakeitimu, o jos sunaikinimu ar sugadinimu.
11. Elektroninių duomenų pašalinimas reiškia, kad sukuriamos tokios
aplinkybės, kurioms esant neįmanomas priėjimas prie duomenų, nors patys
duomenys ir nesunaikinami, t. y. duomenys yra išimti iš atitinkamos bylos,
kompiuterio disko, išorinės atmintinės ar interneto tinklalapio, tačiau yra
nesunaikinami, bet išsaugojami kitoje vietoje ar kitu būdu.
12. Sąvokos - pašalinimas, sunaikinimas, pakeitimas - tarpusavyje
labai susijusios dėl to, kad fiziniame duomenų nešėjo lygmenyje (t. y.
materialių nešėjų lygmuo, kuriame informacija yra pateikta kaip kon-
krečios medžiagos fizinės charakteristikos (sektoriaus magnetizmas -
magnetiniams diskams; lazerinio spindulio atspindėjimo kampas ir jo ilgis
- lazeriniams kompaktiniams diskams; elektromagnetinio lauko amplitudė,
fazė ir dažnis), techniškai įmanomi tik trys veiksmai - skaitymas, įrašymas
ir paties nešėjo suardymas. Nepaisant, koks veiksmas buvo atliktas, tokios
pasekmės atsiranda, jeigu skaitymo/įrašymo metu duomenims yra
padaromas koks nors poveikis. Tokio poveikio pasekmės atskiriamos pagal
rezultatus, dažniausiai atliekant ekspertizes.
13. Esanti galimybė specialios programinės įrangos pagalba atstatyti,
atkurti sunaikintus, sugadintus, pakeistus ar pašalintus duomenis ne-
pašalina baudžiamosios atsakomybės. Jos nepašalina ir tas faktas, kad
nukentėjusysis turi tokių duomenų kopiją. Tačiau bet kuriuo atveju dėl
kaltininko veiksmų nukentėjusysis turi patirti didelę žalą.
14. Elektroninių duomenų sunaikinimo, sugadinimo, pašalinimo ar
pakeitimo padarymo būdai nėra numatyti šioje sudėtyje. Tai gali būti
padaroma tiek tiesiogiai priėjus prie konkrečios informacinės sistemos ar
įsilaužus į ją (apeinant saugumo priemones arba jas pašalinant), tiek
netiesiogiai priėjus ir (arba) įsilaužus į ją pasinaudojant elektroninių ryšių
tinklais (pvz., internetu). Nusikalstamiems tikslams pasiekti gali būti
panaudotos specialiai sukurtos kenkėjiškos kompiuterinės programos
(virusai, kirminai, „Trojos arkliai“ ir kt.), kurios pačios įsiskverbia arba yra
įdiegiamos į informacines sistemas. Elektroninių duomenų sunaikinimas,
sugadinimas, pašalinimas ir pakeitimas, pasinaudojant programinėmis
priemonėmis, galimas ir netinkamai naudojant sisteminę arba taikomąją
programinę įrangą, nesilaikant jos naudojimo instrukcijų ar aprašymų,
taikant jas ne tam tikslui, kam jos skirtos ir pan.
 15. Naudojimosi elektroniniais duomenimis apribojimas reiškia tokį
poveikį elektroniniams duomenims, kad bet koks naudojimasis
elektroniniais duomenimis teisėtiems vartotojams tampa neįmanomas.
Naudojimosi apribojimas gali būti nuolatinis ar laikinas. Norint
kvalifikuoti naudojimosi elektroniniais duomenimis apribojimą pagal šį
straipsnį turi būti nustatomas ir konkretus veikos padarymo būdas -
panaudota techninė įranga, programinė įranga ar kiti būdai. Techninė
įranga suprantama kaip įrengti sudėtingi mechanizmai. Tokia technine
įranga gali būti techninės užkardos, radijo trikdžių įrenginiai ir pan.
Apriboti naudojimąsi duomenimis galima panaudojus tiek sisteminę ar
taikomąją, tiek specialiai sukurtą ar pritaikytą kenkėjišką programinę
įrangą.
16. Pagal šį straipsnį bus kvalifikuojami ir tie veiksmai, kuriais fi-
ziškai kenkiama informacinei sistemai ar jos komponentams (keičiant
maitinimo tinklo įtampą, magnetu išmagnetinant standųjį arba lankslųjį
diską, staigiai nutraukiant įtampos šaltinį, stipriai smūgiuojama į kom-
piuterio korpusą, apliejama vandeniu ir pan.), siekiant paveikti šioje
informacinėje sistemoje esančius elektroninius duomenis.
17. Tuo atveju, kai sunaikinus, sugadinus, pašalinus ar pakeitus arba
apribojus naudojimąsi elektroniniais duomenimis tuo pačiu yra suga-
dinama ir kompiuterio ar kito įtaiso techninė įranga (pvz., standusis
diskas) veika papildomai kvalifikuojama ir pagal turto sunaikinimo ar
sugadinimo sudėtį (BK 187 str.).
18. Būtinas šios nusikalstamos veikos požymis yra padariniai. Jais
laikomi sunaikinti, sugadinti, pašalinti ar pakeisti duomenys ar apribotas
naudojimasis jais. Visi veiksmai, kuriais daromas poveikis elektroniniams
duomenims, turi sukelti žalą. Ši žala turi būti didelė (komentuojamo
straipsnio 1 ir 2 dalys) arba nedidelė (straipsnio 3 dalis). Jeigu kaltininkas
savo veiksmais sunaikins, sugadins, pašalins ar pakeis arba apribos
naudojimąsi nors ir nemaža elektroninių duomenų dalimi jų apimties
požiūriu, tačiau tuo nesukels žalos, tokio asmens nebus galima traukti
baudžiamojon atsakomybėn. Padaroma žala gali būti įvairaus pobūdžio:
turtinė, socialinė, moralinė ir pan. Tai priklauso nuo to, kokio pobūdžio
elektroniniai duomenys yra sunaikinami, sugadinami, pašalinami ar
pakeičiami arba kokio pobūdžio elektroniniais duomenimis technine
įranga, programine įranga ar kitais būdais yra apribojamas naudojimasis.
Žalos dydis yra vertinamasis požymis, kurį lemia bendrieji baudžiamosios
atsakomybės principai ir konkrečios nusikalstamos veikos aplinkybės:
elektroninių duomenų pobūdis, jų statusas, kiekis, nukentėjusiojo ypatybės
ir pan. Ar padarytoji žala didelė, ar nedidelė, kiekvienu konkrečiu atveju
sprendžia teismas.
 19. Būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp atliekamų veiksmų ir atsi-
radusių padarinių. Žalos atsiradimą turi lemti nusikalstamą veiką pa-
dariusio asmens, o ne kitų asmenų veiksmai, ar informacinės sistemos
techninės ar programinės įrangos trūkumai ar klaidos.
20. Nusikalstama veika laikomas baigta nuo to momento, kai tokia
žala atsiranda. Jeigu kaltininkas savo veiksmais siekia padaryti žalą, tačiau
ji neatsiranda dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (pvz., kaltininkas
kompiuteryje įdiegia specialią programą, kuri po tam tikro laiko turėjo
sunaikinti kompiuterinius duomenis, tačiau programą pavyksta aptikti ir
neutralizuoti iki jos veiklos pradžios), veika kvalifikuojama kaip
pasikėsinimas.
21. Nusikalstamos veikos subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau
žr. B K 20 s t r. komentarą).
22. Komentuojama nusikalstama veika padaroma tiesiogine ar ne-
tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia savo veiksmų (elektroninių duomenų
sunaikinimo, sugadinimo, pašalinimo ar pakeitimo bei naudojimosi tokiais
duomenimis apribojimo) pavojingą pobūdį, numato kad tokiais veiksmais
jis gali padaryti žalą ir šios žalos nori arba, nors ir nenori, bet sąmoningai
leidžia jai atsirasti. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas ir motyvai gali
būti įvairūs (smalsumas, siekimas pramogos, noras patobulinti
informacines sistemas, kerštas, savanaudiškumas, chuliganiškos ar kitos
paskatos), tačiau jie nėra privalomas šios nusikalstamos veikos sudėties
požymis.
23. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nu-
sikalstamos veikos sudėtis. Nusikalstamos veikos pavojingumą didina
specialus nusikalstamo kėsinimosi dalykas - elektroniniai duomenys,
esantys strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui ar didelę reikšmę
valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai turinčiose informacinėse
sistemose. Neteisėtai sunaikinus, sugadinus, pašalinus, pakeitus ar
apribojus naudojimąsi šiose informacinėse sistemose esančiais elektro-
niniais duomenimis padaroma žala esminiams valstybės interesams -
viešajam saugumui, valstybės valdymui, ekonominiams, finansiniams
interesams ir kt.
Išskiriamos valstybės informacinės infrastruktūros, kurių nenu-
trūkstamą veiklą bei jose esančių duomenų saugumą užtikrinti yra itin
svarbu. Tokios infrastruktūros objektais laikytini energetikos sektorius,
finansinės ir draudimo institucijos, telekomunikacijų operatoriai, sveikatos
apsaugos institucijos, transporto sektorius, oro transporto kontrolė, karinės
struktūros ir priemonės, valstybinės paslaugos, vandentiekio ir
nuotekų šalinimo sistemos ir pan. Strateginę reikšmę nacionaliniam
saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui
užtikrinti svarbių įmonių įstatyme („Valstybės žinios“, 2002, Nr. 103-
4604; 2003, Nr. 73-3354; 2004, Nr. 28-871; 2006, Nr. 65-2385; 2007, Nr.
46-1714; 2008, Nr. 19-675) yra išvardintos strateginę reikšmę
nacionaliniam saugumui turinčios įmonės ir įrenginiai (valstybės įmonė
Ignalinos atominė elektrinė, valstybės įmonė Lietuvos paštas, valstybės
įmonė Tarptautinis Vilniaus oro uostas, akcinė bendrovė „Lietuvos
geležinkeliai“, akcinė bendrovė „Lietuvos energija“, akcinė bendrovė
„Klaipėdos nafta“ ir kt.) bei nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios
įmonės (akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“, akcinė bendrovė „Lietuvos
dujos“, akcinė bendrovė „Vakarų skirstomieji tinklai“, akcinė bendrovė
„Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt.). Be šiame įstatyme išvardintų įmonių
informacinių sistemų, didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų
sistemai turinčiomis informacinėmis sistemomis gali būti, pavyzdžiui,
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazės, valstybės registrai,
„Sodros“, komercinių bankų informacinės sistemos ar pan.
Ne kiekvienoje šioje įmonėje ir bendrovėje esančių informacinių
sistemų elektroninių duomenų sunaikinimas, sugadinimas, pašalinimas,
pakeitimas ar naudojimosi apribojimas bus automatiškai kvalifikuojamas
pagal šią sudėtį - kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar
informacinė sistema, kurios duomenys sunaikinti, sugadinti, pašalinti, pa-
keisti ar apribotas naudojimasis jais, turi strateginę reikšmę nacionaliniam
saugumui ar didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai.
Taip pat kiekvienu atveju turi kilti padariniai - dėl neteisėto poveikio
šiems duomenims turi atsirasti didelė žala. Be to, asmuo turi suvokti, kad
savo veiksmais sunaikina, sugadina, pašalina ar pakeičia bei apriboja
naudojimąsi elektroniniais duomenimis, esančiais tokiose informacinėse
sistemose, kurios turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui ar didelę
reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai.
24. Straipsnio 3 dalyje numatyta mažiau pavojinga nusikalstamos
veikos forma - baudžiamasis nusižengimas, kurio atveju kaltininko
veiksmai turi sukelti nedidelę žalą. Žalos dydis yra vertinamasis požymis,
kurį lemia bendrieji baudžiamosios atsakomybės principai ir konkrečios
nusikalstamos veikos aplinkybės: elektroninių duomenų pobūdis, jų
statusas, kiekis, nukentėjusiojo ypatybės ir pan. Ar neteisėtas poveikis
elektroniniams duomenims sukėlė nedidelę žalą, kiekvienu konkrečiu
atveju sprendžia teismas. Už straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo
nusižengimo padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba
laisvės apribojimu, arba areštu.
 25. Neteisėtas elektroninių duomenų sunaikinimas, sugadinimas,
pašalinimas, pakeitimas ar technine įranga, programine įranga ar kitais būdais
naudojimosi tokiais duomenimis apribojimas, sukėlęs didelę žalą, pagal BK 11
str. 4 dalį priskiriamas apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11
str. komentarą).
26. Neteisėtas poveikis elektroniniams duomenims baudžiamas viešaisiais
darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų; neteisėtas poveikis
strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui ar didelę reikšmę valstybės
valdymui, ūkiui ar finansų sistemai turinčios informacinės sistemos
elektroniniams duomenims - bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių
metų.

197 straipsnis. Neteisėtas poveikis informacinei sistemai

1. Tas, kas neteisėtai sutrikdė ar nutraukė informacinės sistemos darbą
padarydamas didelės žalos,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė strateginę
reikšmę nacionaliniam saugumui arba didelę reikšmę valstybės valdy-
mui, ūkiui ar finansų sistemai turinčiai informacinei sistemai,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
3. Tas, kas padarė šiame straipsnyje numatytą veiką padarydamas
nedidelės žalos, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu.
4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233. įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin.,
2007. Nr. 81-3309) redakcija)

1. Šiame straipsnyje numatoma baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą

informacinės sistemos darbo sutrikdymą ar nutraukimą, sukėlusį didelę žalą
(pagrindinė nusikalstamos veikos sudėtis), už tą pačią veiką informacinėms
sistemoms, turinčioms strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui arba didelę
reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai (kvalifikuota
nusikalstamos veikos sudėtis) bei už tą pačią veiką, sukėlusią nedidelę žalą
(baudžiamojo nusižengimo sudėtis).
 2. Nusikalstamos veikos objektas - informacinių sistemų tvarkingas
funkcionavimas (bet kokio pobūdžio funkcijų atlikimas) ar valdymas. Šia
veika pažeidžiami tiek informacinių sistemų savininkų, tiek jų naudotojų
interesai. Nusikalstama veika gali turėti fakultatyvinį objektą, kuris
priklausys nuo to, kokios informacinės sistemos darbas yra sutrikdomas ar
nutraukiamas ir kokius padarinius sukels tokie veiksmai. Fakultatyviniu
objektu gali būti nuosavybė, ūkio subjektų reputacija, valstybės viešasis
saugumas, ekonominiai, finansiniai interesai ir kt.
3. Neteisėto informacinės sistemos darbo sutrikdymo ar nutraukimo
nusikalstamos veikos dalykas yra informacinė sistema. Informacinė
sistema - techninių ir programinių priemonių visuma, naudojama
informacijai kurti, siųsti, priimti, išsaugoti ar kitaip tvarkyti elektroniniu
būdu. Tai itin plati sąvoka, kuri praktiškai apima tiek patį kompiuterį, tiek
kompiuterių sistemas ar kompiuterinius tinklus. Dar platesnė informacinės
sistemos sąvoka yra pateikiama 2005 m. vasario 24 d. Tarybos
pamatiniame sprendime 2005/222/TVR dėl atakų prieš informacines
sistemas, kur informacinė sistema apibrėžiama kaip prietaisas arba
tarpusavyje sujungtų ar susijusių prietaisų grupė, iš kurių vienas arba
daugiau pagal programą vykdo automatinį kompiuterinių duomenų
tvarkymą, taip pat juose saugomi, tvarkomi, iš jų išrenkami arba jais
perduodami kompiuteriniai duomenys siekiant juos apdoroti, panaudoti,
apsaugoti ir prižiūrėti. Informacinės sistemos šiuo atveju apima ir atskirai
paimtą personalinį kompiuterį, personalinį delninuką, mobilųjį telefoną,
intranetą, ekstranetą bei tinklus, serverius ir kitą interneto infrastruktūrą.
Įstatymų leidėjas BK pasirinko plačiausią įmanomą informacinės sistemos
apibrėžimą, t. y. technologiškai neutralų, neatsižvelgiant į konkrečiu laiko
momentu egzistuojančias informacines technologijas ar jų įvairovę.
4. Nusikalstamos veikos objektyvioji pusė apibrėžiama kaip
neteisėtas informacinės sistemos darbo sutrikdymas ar nutraukimas,
sukėlęs didelę žalą. Nurodyti požymiai yra alternatyvūs - padarius bent
vieną iš šių veikų taikoma atsakomybė pagal nagrinėjamą straipsnį.
Kiekvienu iš šių atvejų būtina, kad kiltų didelė žala.
5. Sutrikdyti ar nutraukti informacinės sistemos darbą galima tik
aktyviais veiksmais (veikimu).
6. Veiksmai, kuriais sutrikdomas ar nutraukiamas informacinės
sistemos darbas, turi būti atlikti neteisėtai. Neteisėtumas reiškia, kad
asmuo teisėto informacinės sistemos savininko ar valdytojo nėra įgaliotas
atlikti nurodytų veiksmų. Tai gali būti ir įmonės ar
 institucijos darbuotojas, kuris nors ir turėdamas teisėtą prieigą prie in-
formacinės sistemos darbui su ja, neturi teisės atlikti tam tikrų veiksmų,
susijusių su tvarkomaisiais veiksmais, teisėtai atliekamais sistemos
administratoriaus arba savininko. Tačiau bendro pobūdžio veikla, susijusi,
pavyzdžiui, su elektroninių ryšių tinklų operatoriaus vykdomu tinklų
tvarkymu arba informacinės sistemos testavimu, atliekamu sistemos
operatoriaus yra teisėta ir šiuo atveju negali būti kvalifikuojama pagal šį
straipsnį, nors ir bus sukelta žala.
7. Informacinės sistemos darbo sutrikdymas arba nutraukimas -
informacinės sistemos būsena, kuriai esant informacinė sistema negali tinkamai
atlikti funkcijų, kurioms yra sukurta, pavyzdžiui, kompiuterinis tinklas negali
užtikrinti tinkamo, savalaikio ir pilno informacijos apsikeitimo tarp tinklo
kompiuterių, duomenų bankas nesuteikia prieigos ir negali pateikti duomenų
pilnoje apimtyje arba juos pateikia iškraipytus, informacinė sistema neužtikrina
jos vartotojų informacinių poreikių (negalima prisijungti, arba prisijungus prie
informacinės sistemos negalima gauti informacijos, pažeistas jos pilnumas ir
tikslumas ar pan.). Apskritai yra daromi trukdžiai jų funkcionavimui ir tikslų
įgyvendinimui. Tai būsena, kuri gali trukti nuo kelių sekundžių iki kelių valandų
ar net dienų, tačiau jai esant normalus tinklo, banko ar sistemos darbas
neįmanomas. Nutraukimas nuo sutrikdymo skiriasi tuo, kad nutraukimo atveju
informacinės sistemos darbas nevyksta visiškai, tuo tarpu sutrikdymo atveju
galima atlikti kai kuriuos veiksmus informacinėje sistemoje, tačiau sulėtėja
sistemos darbas, negalima atlikti kai kurių funkcijų ir pan. Informacinės
sistemos darbo sutrikdymas arba nutraukimas yra galimas sunaikinant,
sugadinant, pašalinant ar pakeičiant informacinėje sistemoje esančią programą
(taip pat įdiegiant kenkėjiškas programas - virusus ar pan.), blokuojant ar
apkraunant (užklausomis, laiškais) informacinės sistemos naudojamus resursus
(operatyviosios atminties, vietos, tinklo pralaidumo ir kt.), fiziškai pažeidžiant
kompiuterinių tinklų ar informacinių sistemų techninę įrangą, ir pan.
Komentuojamam straipsniui svarbus yra informacinės sistemos darbo
sutrikdymo ar nutraukimo atribojimas nuo naudojimosi elektroniniais
duomenimis apribojimo panaudojant techninę įrangą, programinę įrangą ar kitus
būdus (BK 196 str.). Sutrukdžius ar nutraukus informacinės sistemos darbą yra
apribojamas naudojimasis joje esančiais duomenimis, ir atvirkščiai -
elektroninių duomenų (ar programinės įrangos) sunaikinimas, sugadinimas,
pašalinimas ar pakeitimas gali sukelti visos informacinės sistemos darbo
sutrikimą ar nutraukimą. Šios veikos yra atribojamos pagal tikslą, kurio siekė
nusikalstamos veikos subjektas, -
 jeigu veika nukreipta daugiau į informacinės sistemos formą (techninę ir
programinę informacinių sistemų įrangą), jos funkcionavimą, darant poveikį
duomenims ir programoms, tuo pačiu ir visai informacinei sistemai, tai ir mažos
programinės įrangos nedidelės dalies sugadinimas, sukėlęs tokį poveikį, bus
kvalifikuojamas pagal BK 197 str. Tačiau tais atvejais, kai nusikalstama veika
nukreipta į informacinių sistemų turinį - elektroninius duomenis ir programinę
įrangą, - taikytinas BK 196 str. Be to, ne visi programinės įrangos sutrikimai
gali sukelti informacinės sistemos sutrikimą.
8. Tuo atveju, kai sutrikdžius ar nutraukus informacinės sistemos
darbą tais pačiais veiksmais yra sugadinama ir informacinės sistemos
techninė įranga (pvz., kompiuterio standusis diskas) arba kompiuterinio
tinklo dalis (pvz., serveris) kaltininko veika papildomai kvalifikuojama ir
pagal turto sunaikinimo ar sugadinimo sudėtį (BK 187 str.).
9. Būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra padariniai: in-
formacinės sistemos darbo sutrikimas ar nutrūkimas. Toks informacinės
sistemos darbo sutrikimas ar nutrūkimas turi sukelti realią žalą. Padaroma
žala gali būti turtinė, moralinė ir pan. Be to, ši žala turi būti didelė
(komentuojamo straipsnio 1 ir 2 dalys) arba nedidelė (straipsnio 3 dalis).
Žalos dydis yra vertinamasis požymis, kurį lemia bendrieji baudžiamosios
atsakomybės principai ir konkrečios nusikaltimo aplinkybės: informacinės
sistemos reikšmingumas (valstybinė, registras ar pan.), jų darbo
sutrikdymo ar nutraukimo trukmė ir pan. Ar padarytoji žala yra didelė, ar
nedidelė, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.
10. Tarp atliekamų veiksmų ir atsiradusių padarinių turi būti nusta-
tomas priežastinis ryšys. Žalos atsiradimą turi lemti nusikalstamą veiką
padariusio asmens, o ne kitų asmenų veiksmai, ar kompiuterio, kom-
piuterinio tinklo ar informacinės sistemos techninės ar programinės
įrangos trūkumai ar klaidos.
11. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo momento, kai atsiranda žala.
Jeigu kaltininkas savo veiksmais siekia padaryti didelę ar nedidelę žalą,
tačiau tokia žala neatsiranda dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, veika
kvalifikuojama kaip pasikėsinimas sutrikdyti ar nutraukti informacinės
sistemos darbą.
12. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
Asmuo suvokia savo veiksmų (informacinės sistemos darbo sutrikdymo ar
nutraukimo) pavojingą pobūdį, numato kad tokiais veiksmais jis gali
padaryti žalą ir šios žalos nori arba, nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia
jai atsirasti. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas ir motyvai
gali būti įvairūs (smalsumas, siekimas pramogos, noras patobulinti in-
formacines sistemas, kerštas, savanaudiškumas, chuliganiškos ar kitos
paskatos), tačiau jie nėra privalomas šio nusikaltimo sudėties požymis.
13. Nusikalstamos veikos subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau
žr. B K 20 s t r. komentarą).
14. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusi-
kaltimo sudėtis. Nusikaltimo pavojingumą didina specialus nusikalstamo
kėsinimosi dalykas - strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui ar didelę
reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai turinčios
informacinės sistemos. Neteisėtai sutrikdžius ar nutraukus tokios infor-
macinės sistemos darbą padaroma žala esminiams valstybės interesams -
viešajam saugumui, valstybės valdymui, ekonominiams, finansiniams
interesams ir pan. (apie tai plačiau žr. BK 196 str. komentarą). Šiuo atveju
asmuo turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo ar nutraukia būtent
informacinės sistemos, turinčios tokią strateginę reikšmę nacionaliniam
saugumui ar didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai,
darbą.
15. Komentuojamo straipsnio 3 dalyje numatyta mažiau pavojinga
šios nusikalstamos veikos forma - baudžiamasis nusižengimas, kurio
atveju kaltininko veiksmai turi sukelti nedidelę žalą. Ar neteisėtas in-
formacinės sistemos darbo sutrikdymas ar nutraukimas sukėlė nedidelę
žalą, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Už baudžiamojo
nusižengimo padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba
laisvės apribojimu, arba areštu.
16. Neteisėtas poveikis informacinei sistemai pagal BK 11 str. 4 dalį
priskiriamas apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str.
komentarą).
17. Neteisėtas poveikis informacinei sistemai baudžiamas bauda, arba
areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų; neteisėtas poveikis
strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui ar didelę reikšmę valstybės
valdymui, ūkiui ar finansų sistemai turinčiai informacinei sistemai - bauda
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
198 straipsnis. Neteisėtas elektroninių duomenų perėmimas ir
panaudojimas

1. Tas, kas neteisėtai stebėjo, fiksavo, perėmė, įgijo, laikė, pasisavino,

paskleidė ar kitaip panaudojo neviešus elektroninius duomenis,
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki ketvertų metų.
2. Tas, kas neteisėtai stebėjo, fiksavo, perėmė, įgijo, laikė, pasisavino,
paskleidė ar kitaip panaudojo strateginę reikšmę nacionaliniam saugu-
mui arba didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai
turinčius neviešus elektroninius duomenis,
baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21d. (Žiu..
2007, Nr. 81-3309) redakcija)

1. Šiame straipsnyje numatoma baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą

neviešų elektroninių duomenų stebėjimą, fiksavimą, perėmimą įgijimą
laikymą pasisavinimą paskleidimą ar kitokį panaudojimą (pagrindinė
nusikaltimo sudėtis) bei neteisėtą neviešų elektroninių duo- meną turinčių
strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui arba didelę reikšmę valstybės
valdymui, ūkiui ar finansų sistemai stebėjimą, fiksavimą perėmimą įgijimą
laikymą pasisavinimą paskleidimą ar kitokį panaudojimą (kvalifikuota
nusikaltimo sudėtis).
2. Nusikaltimo objektas - neviešų elektroninių duomenų saugumo
turinio vienas aspektas - jų konfidencialumas. Duomenų konfidencialumas
yra duomenų savybė, reiškianti tai, kad jie nebus prieinami ar pateikiami
asmenims, kuriems nesuteikta tokia teisė. Neviešais elektroniniais
duomenimis disponuojant asmenims, neturintiems tokios teisės, ne tik
pažeidžiama elektroninių duomenų privatumo apsauga, bet ir atsiranda
realus pavojus, kad tokius duomenis gali sužinoti dar platesnis asmenų
ratas.
3. Nusikaltimo dalykas - elektroniniai duomenys, tačiau ne bet kokie,
o tik nevieši - skirti ne visiems, visuotinai nenaudojami. Tokių neviešų
duomenų įgijimas ir naudojimas siejamas su tam tikrais apribojimais,
specialiais reikalavimais ar procedūromis, kurie gali būti nustatyti
įstatymuose ar kituose teisės aktuose, įmonių, įstaigą organizacijų vidaus
dokumentuose, taip pat tuo atveju, kai asmuo tikisi privataus jų perdavimo.
Įvairaus pobūdžio bei turinio informacijos (taip pat ir esančios elektroninių
duomenų forma) apsaugą numato daugelis Lietuvos
 Respublikos įstatymų: Konstitucija, Visuomenės informavimo įstatymas,
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (informacija apie
privatų asmens gyvenimą), Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas
(asmens duomenys), Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (valstybės
ir tarnybos paslaptys), Bankų įstatymas (banko paslaptys), CK (komercinė
(gamybinė) ir profesinė paslaptys, informacija apie privatų asmens
gyvenimą). Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (autoriniai
kūriniai), BPK (ikiteisminio tyrimo duomenys) ir 1.1, (plačiau apie
elektroninius duomenis žr. BK 196 str. komentarą). Bendro naudojimo, t.
y. skirtų neapibrėžtam asmenų ratui ar viešai prieinamų, skelbiamų
viešuose registruose elektroninių duomenų perėmimas ir panaudojimas
nelaikomas nusikalstamu ir nebaudžiamas pagal BK 198 str.
4. BK yra keletas straipsnių, numatančių atsakomybę už neteisėtus
veiksmus su informacija (kuri gali būti ir elektroninių duomenų formos), tačiau
šių nusikaltimų tiesioginis kėsinimosi objektas yra ne elektroninių duomenų
saugumas, bet kiti teisiniai gėriai: valstybės saugumas, žmogaus privataus
gyvenimo neliečiamumas, sąžiningi ūkininkavimo principai ar kt. Tokiems
nusikaltimams galima priskirti neteisėtą disponavimą informacija, kuri yra
valstybės paslaptis (BK 124 str.); asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimą
(BK 166 str.); neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą (BK
167 str.); neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar
panaudojimą (BK 168 str.); komercinį šnipinėjimą (BK 210 str.); tarnybos
paslapties pagrobimą ar kitokį neteisėtą įgijimą (BK 296 str.) ir kai kuriuos kitus
nusikaltimus. Jeigu padarytas nusikaltimas atitiks šiuose straipsniuose numatytą
nusikaltimo sudėtį - o dalykas bus elektroniniai duomenys - veika turi būti
papildomai kvalifikuojama ir pagal BK 198 str.
5- Nusikalstamos veikos objektyvioji pusė apibrėžiama kaip neteisėtas
neviešų elektroninių duomenų stebėjimas, fiksavimas, perėmimas, įgijimas,
laikymas, pasisavinimas, paskleidimas ar kitoks panaudojimas. Nusikalstama
veika gali pasireikšti tik aktyviais veiksmais (veikimu). Visi neviešų
elektroninių duomenų perėmimo ir panaudojimo būdai yra alternatyvūs -
padarius bent vieną iš šių veiksmų taikoma baudžiamoji atsakomybė.
6. Veiksmai, kuriais stebimi, fiksuojami, perimami, įgyjami, laikomi,
pasisavinami, paskleidžiami ar kitaip panaudojami elektroniniai duomenys, turi
būti neteisėti. Neteisėtumas reiškia, kad asmuo atlikdamas tokius veiksmus
neturi teisėto duomenų savininko ar valdytojo leidimo perimti tokius duomenis,
juos naudoti, arba nors ir turėdamas leidimą tai padaro pažeisdamas teisės
aktuose numatytą dis
ponavimo šiais duomenimis tvarką. Pažymėtina, jog atskirais atvejais teisėtai
perimti ir disponuoti neviešais elektroniniais duomenimis yra leidžiama pagal
įstatymus. Šiuos atvejus numato bei teisėtumo kriterijus apibrėžia BPK 154, 160
ir kiti straipsniai, Operatyvinės veiklos įstatymo 7, 9, 10 ir kiti straipsniai.
7. Elektroninių duomenų s t e b ėj i m a s apibūdinamas kaip
veiksmas, dėl kurio asmuo įgyja galimybę elektroninius duomenis matyti
ar kitaip atpažinti, t. y. asmuo savo veiksmų pasekmėje gali matydamas
tuos duomenis juos arba analizuoti, arba ir neanalizuodamas suvokti, kad
tai elektroniniai duomenys. Stebėjimas nebūtinai suvokiamas kaip fizinio
asmens veikla, tai gali būti ir tam tikrų priemonių panaudojimo rezultatas,
suteikiantis galimybę fiziniam asmeniui elektroninius duomenis atpažinti.
Veiksmas pasižymi tam tikru pastovumu ir užima tam tikrą laiko tarpą.
8. Elektroninių duomenų fiksavimas - veiksmas, pasireiškiantis
elektroninių duomenų paėmimu savo dispozicijon bei jų fiziniu perkėlimu
į savo kontroliuojamą informacijos laikmeną. Toks paėmimas gali
pasireikšti elektroninių duomenų (bylos, aplanko) perkėlimu,
nukopijavimu į kaltininko kompiuterį, išorinę laikmeną, ar jo naudojamą
serverį internete, vaizduoklio vaizdo duomenų filmavimas į kaltininko
vaizdo kasetę, garso įrašo įrašymas ir pan. Informacijos perkėlimo atveju
kaltininko veika papildomai turėtų būti kvalifikuojama ir kaip poveikis
elektroniniams duomenims (BK. 196 str.), jeigu toje konkrečioje vietoje
po kaltininko veiksmų elektroninių duomenų neliko.
9. Elektroninių duomenų perėmimu laikomas elektroninių duomenų
paėmimas ne iš konkretaus kompiuterio ar išorinės atminties įrenginių, bet
elektroninių ryšių tinklais ar tarp kelių kompiuterių ar jo komponentų
siunčiamų ir perduodamų duomenų užfiksavimas. Asmuo, perimdamas
elektroninius duomenis, turi realią galimybę jais naudotis ar disponuoti
kaip nuosavais. Nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, ar kaltininkas
susipažino su pasisavinamų duomenų turiniu (ją perskaitė, pamatė,
perklausė) ir apima visus atvejus, nepriklausomai nuo duomenų
perdavimo būdo (telefonu, faksu, elektroniniu paštu, bylų persiuntimu ir
kt.).
10. Elektroninių duomenų įgijimas yra vėliau po perėmimo vykstantis
veiksmas, kurio metu asmuo realiai gauna šiuos duomenis. Įgyti galima
elektroninius duomenis perkant, skolinantis, parsisiunčiant elektroninių
ryšių tinklais nemokamai ir pan.
H* Elektroninių duomenų laikymas - bet koks faktinis elektroninių
duomenų turėjimas nepriklausomai nuo turėjimo lai
ko, jų buvimo vietos (su savimi, patalpoje, kompiuterio atmintyje, savo
elektroninio pašto serveryje ir pan.).
12. Elektroninių duomenų pasisavinimas - elektroninių duomenų
paėmimas sulyginamas su perėmimu, tačiau šiuo atveju duomenys
nekeliauja ryšių tinklais, bet asmuo turi galimybę perimti duomenis
esančius konkrečioje tinklo ar informacinės sistemos vietoje ar
laikmenoje.
13. Elektroninių duomenų paskleidimas reiškia elektroninių duomenų
teikimą viešumai, jų garsinimą ir darymą žinomais arba bet kokį
perdavimą kitiems asmenims. Tai gali būti pardavimas, dovanojimas,
mainai, paskolinimas ir pan. Paskleidimu laikomas ir bet koks šių
duomenų persiuntimas elektroninių ryšių tinklų pagalba, jų patalpinimas į
vietas (pvz., tinklalapį internete), iš kur tampa prieinami kitiems asmenims
(tai apima ir nuorodų į tokias vietas kūrimą ar rinkimą siekiant palengvinti
priėjimą prie šių duomenų). Kitaip tariant, tai reiškia elektroninių
duomenų turinio (tiek kompiuterine forma, tiek perkelto į materialinę
formą) paskleidimą neapibrėžtam trečiųjų asmenų ratui nepriklausomai
kokiu būdu jis paskleistas: žodžiu, raštu ar kita materialia išraiška, per
visuomenės informavimo priemones (knygas, laikraščius, žurnalus ar kitus
leidinius, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ar vaizdo
studijos produkciją), išplatintas elektroninėmis priemonėmis, intranetiniais
ar intemetiniais tinklais, praneštas viešųjų renginių metu ir pan.
14. Kitoks elektroninių duomenų panaudojimas yra tokių duomenų
pritaikymas, pavartojimas kokiam nors tikslui. Elektroniniai duomenys
gali būti naudojami tiek kaltininko, tiek kitų asmenų chuliganiškiems,
savanaudiškiems ir kitokiems interesams tenkinti.
15. Pagal šį straipsnį kvalifikuojami ir tie atvejai, kai kaltininkas,
siekdamas perimti elektroninius duomenis, pasisavina patį kompiuterį ar
jo techninę įrangą (standųį diską), išorinės atminties įrenginius (diskelius,
magnetooptinius diskus, kompaktinius diskus, DVD diskus ar magnetines
juostas), kuriuose tokie duomenys yra. Jeigu kaltininko pagrobiamo turto
vertė viršija 1 MGL dydžio sumą, veika papildomai kvalifikuojama kaip
nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas nuosavybei (apie tai plačiau
žr. B K XXVIII skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai
nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams “ komentarą).
16. Stebėjimas ir fiksavimas laikomas baigtu nuo šių veiksmų at-
likimo pradžios. Perėmimas, įgijimas, pasisavinimas laikomas baigtu
neteisėtai paėmus elektroninius duomenis ir turint realią galimybę jais
naudotis ar disponuoti kaip nuosavais. Nusikaltimas laikomas baigtu ir tuo
atveju, kai kaltininkui pavyksta pasisavinti tik dalį elektroninių duomenų
(dalį failo ar dalį failų aplanko), tačiau pasisavintosios dalies turinyje jau
yra nevieši elektroniniai duomenys. Laikymas užtraukia atsakomybę nuo
šių duomenų atsiradimo pas asmenį pradžios. Paskleidimas laikomas
baigtu nuo momento, kai duomenys yra parduodami ar kitaip išplatinami
bent vienam asmeniui, arba yra patalpinami į vietas (tinklalapį internete),
iš kur tampa prieinami kitiems asmenims.
17. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia, kad
neteisėtai stebi, fiksuoja, perima, laiko, pasisavina, paskleidžia ar kitaip
panaudoja neviešus elektroninius duomenis ir nori tai daryti. Be to, asmuo
turi suvokti, kad perima ir panaudoja ne bet kokius, o neviešus
elektroninius duomenis. Nusikaltimo padarymo tikslas ir motyvai gali būti
įvairūs (kerštas, smalsumas, savanaudiškumas ar kitos paskatos), tačiau jie
nėra privalomas šio nusikaltimo sudėties požymis.
18. Nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. B K
20 str. komentarą).
19. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nu-
sikaltimo sudėtis. Nusikaltimo pavojingumą didina specialus nusikalstamo
kėsinimosi dalykas - elektroniniai duomenys, turintys strateginę reikšmę
nacionaliniam saugumui ar didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar
finansų sistemai. Neteisėtai perimant ar panaudojant tokius duomenis
padaroma žala esminiams valstybės interesams - viešajam saugumui,
valstybės valdymui, ekonominiams, finansiniams interesams ir kt.
Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatoma, ar elektroniniai duomenys
turi tokią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui ar didelę reikšmę
valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai (apie tai plačiau žr. BK 196
str. komentarą). Be to, asmuo turi suvokti, kad pasisavina būtent tokius
neviešus elektroninius duomenis.
20. Neteisėtas elektroninių duomenų perėmimas ir panaudojimas
pagal BK 11 str. 4 dalį priskiriamas apysunkių nusikaltimų grupei (apie
tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
21. Neteisėtas elektroninių duomenų perėmimas ir panaudojimas
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų; neteisėtas
strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui arba didelę reikšmę valstybės
valdymui, ūkiui ar finansų sistemai turinčių neviešų elektroninių duomenų
perėmimas ir panaudojimas - laisvės atėmimu iki šešerių metų.
198' straipsnis. Neteisėtas prisijungimas prie informacinės sis-
temos

1. Tas, kas neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos

pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas neteisėtai prisijungė prie strateginę reikšmę nacionaliniam
saugumui arba didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų
sistemai turinčios informacinės sistemos,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992, įsigal. 2004 m. vasario 14 d. (Žin.,
2004, Nr. 25-760) ir 2007 m. birželio 28d. įstatymo N r X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin..
2007, Nr. 81-3309) redakcija)

1. Šiame straipsnyje numatoma baudžiamoji atsakomybė už vieną

pagrindinių ir dažniausių nusikaltimų elektroninių duomenų ir informacinių
sistemų saugumui - neteisėtą prisijungimą prie informacinės sistemos
pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos priemones (pagrindinė nusikaltimo
sudėtis) bei neteisėtą prisijungimą prie strateginę reikšmę nacionaliniam
saugumui arba didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai
turinčios informacinės sistemos (kvalifikuota nusikaltimo sudėtis). Šio
nusikaltimo pavojingumą lemia tai, kad dažniausiai dėl neteisėto prisijungimo
prie informacinės sistemos kaltininkas gali daryti kitus nusikaltimus
elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui: neteisėtai naikinti
elektroninius duomenis, sutrikdyti informacinės sistemos darbą, pasisavinti
neviešus elektroninius duomenis ar pan.
2. Nusikaltimo objektas - informacinių sistemų bei jose esančių
elektroninių duomenų saugumas (konfidencialumas). Nusikaltimu pažeidžiamas
informacinių sistemų savininkų bei teisėtų naudotojų interesas šiomis
sistemomis naudotis konfidencialiai, taip pat konfidencialiai disponuoti
elektroniniais duomenimis.
3. Neteisėto prisijungimo prie informacinės sistemos nusikaltimo dalykas
yra informacinė sistema (apie tai plačiau žr. BK 197 str. komentarą).
4. Nusikaltimo objektyvioji pusė apibrėžiama kaip neteisėtas prisijungimas
prie informacinės sistemos pažeidžiant informaci
nės sistemos apsaugos priemones. Nusikaltimas gali būti padaromas tik
aktyviais veiksmais (veikimu).
5. Prisijungimas prie informacinės sistemos - tai informacinės sistemos
vartotojo ar abonento veiksmai, kuriais jis gali prieiti prie atitinkamos svetimos
informacinės sistemos resursų (kompiuterio techninės įrangos, periferinių
įrenginių, saugomos ar perduodamos kompiuterinės informacijos ir pan.).
Prisijungimas prie informacinės sistemos turi būti neteisėtas. Neteisėtumas
reiškia, kad asmuo neturi informacinės sistemos savininko ar teisėto valdytojo
leidimo jungtis prie šios informacinės sistemos. Jei prisijungiama prie svetimos
informacinės sistemos gavus savininko ar teisėto valdytojo leidimą jungtis
siekiant, pavyzdžiui, patikrinti, apsaugoti arba pakeisti informacinės sistemos
konfigūraciją, tokie veiksmai laikomi teisėtais, kaip ir prisijungimas prie atvirų
ir viešai prieinamų informacinių sistemų.
6. Straipsnio dispozicijoje numatomas ir konkretus nusikaltimo padarymo
būdas: kaltininkas turi prisijungti prie informacinės sistemos pažeisdamas
informacinės sistemos apsaugos priemones. Informacinės sistemos apsaugos
priemonės - techninė arba programinė įranga, skirta apsaugoti informacinę
sistemą nuo įvairaus pobūdžio pažeidimų ir duomenų praradimo dėl techninių
priežasčių ar neteisėtų veiksmų. Yra naudojamos įvairios saugumo priemonės:
slaptažodžiai, duomenų šifravimas, skaitmeniniai parašai, užkardos ir pan.
Visos taisyklės ir procedūros, nustatančios, kaip tam tikra informacinė sistema
teikia saugumo paslaugas, yra saugumo politika. Prisijungimas pažeidžiant
informacinės sistemos apsaugos priemones bus tuo atveju, jei priėjimas prie
informacinės sistemos resursų yra gaunamas apeinant informacinės sistemos
saugumo politikos nustatytas procedūras ir procesus. Toks pažeidimas gali būti
tiek procedūrinio, tiek techninio pobūdžio: prisistatant kitu vartotoju, naudojant
ne savo slaptažodį, panaudojant nusikaltimams daryti tiesiogiai skirtus ar
pritaikytus įrenginius ar kompiuterines programas, išvengiant identifikacijos,
apeinant užkardas (ugniasienes) ir pan., taip pat išnaudojant silpnas vietas
sistemos apsaugoje. Tokios silpnos vietos gali būti programavimo klaidos,
netinkamos logikos ar aktyvių veiksmų, įvedant specialias komandas ar
programas (virusus), pasekmė. Prisijungti galima tiek fiziškai tiesiogiai priėjus
prie konkrečios informacinės sistemos, tiek netiesiogiai naudojantis vietiniais
bei visuotiniais elektroninių ryšių tinklais.
7. Nusikaltimas laikomas baigtu, kai asmuo neteisėtai prisijungia prie
informacinės sistemos pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones.
Prisijungimas laikomas baigtu nuo momento, kai kal
tininkas turi realią galimybę pamatyti informacinės sistemos laikomas duomenų
bylas, susipažinti su duomenų turiniu, atlikti kitus veiksmus (juos keisti, trinti,
kopijuoti ir 1.1.). Šis momentas paprastai yra fiksuojamas ir informacinės
sistemos apsaugos priemonėmis, įrašais atitinkamuose informacinės sistemos
registruose bei pan.
8. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia, kad
neteisėtai prisijungia prie informacinės sistemos pažeisdamas jos apsaugos
priemones ir nori taip daryti. Nusikaltimo padarymo tikslas ir motyvai gali būti
įvairūs (siekis toliau daryti kitus nusikaltimus, susipažinti su informacijos
turiniu, chuliganiškos ar kitos paskatos), tačiau jie nėra privalomas šio
nusikaltimo sudėties požymis.
9. Nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus
fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. B K 20 str.
komentarą).
10. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatoma kvalifikuota nusikaltimo
sudėtis. Nusikaltimo pavojingumą didina specialus nusikalstamo kėsinimosi
dalykas - informacinė sistema, turinti strateginę reikšmę nacionaliniam
saugumui ar didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai.
Neteisėtai prisijungus prie tokios informacinės sistemos, padaroma žala
esminiams valstybės interesams - viešajam saugumui, valstybės valdymui,
ekonominiams, finansiniams interesams ir kt. (apie tai plačiau žr. BK 196 str
komentarą). Ar neteisėtai prisijungiant prie strateginę reikšmę nacionaliniam
saugumui arba didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai
turinčios informacinės sistemos buvo pažeistos šių informacinių sistemų
apsaugos priemonės ar ne, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Šiuo atveju
asmuo turi suvokti, kad prisijungia būtent prie tokios informacinės sistemos,
kuri turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui ar didelę reikšmę valstybės
valdymui, ūkiui ar finansų sistemai.
11. Neteisėtas prisijungimas prie informacinės sistemos pagal BK 11 str. 3
dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. B K 11 str.
komentarą).
12. Neteisėtas prisijungimas prie informacinės sistemos baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių
metų; neteisėtas prisijungimas prie strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui
arba didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai turinčios
informacinės sistemos - bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
1982 Straipsnis. Neteisėtas disponavimas įrenginiais, programine
įranga, slaptažodžiais, prisijungimo kodais ir kitokiais duomenimis

1. Tas, kas neteisėtai gamino, gabeno, pardavė ar kitaip platino įrengi-

nius ar programinę įrangą, taip pat slaptažodžius, prisijungimo kodus
ar kitokius panašius duomenis, tiesiogiai skirtus daryti nusikalstamas
veikas, arba tuo pačiu tikslu juos įgijo ar laikė,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki trejų metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992, įsigal. 2004 m. vasario 14 d. (Žiu..
2004, Nr. 25-760) ir 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-I233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin.,
2007, Nr. 81-3309) redakcija)

1. Nusikalstamų veikų elektroninių duomenų ir informacinių sistemų

saugumui ar kitokių elektroninių nusikaltimų darymas reikalauja ne tik
specifinių žinių, bet dažnai ir specialių priemonių ar įrankių tokiems
nusikaltimas daryti. Atsižvelgiant į Europos Tarybos 2001 m. Konvencijos
dėl elektroninių nusikaltimų („Valstybės žinios“, 2004, Nr. 36- 1178; 36-
1188) reikalavimus bei į tai, kad tokios specialios priemonės ir įrankiai ne
tik palengvina ar pagreitina šių nusikalstamų veikų darymą, bet atskirais
atvejais apskritai suteikia galimybes daryti tokius nusikalstamas veikas net
ir specifinių žinių ar įgūdžių neturintiems asmenims, neteisėtas
disponavimas tokiomis priemonėmis ar įrankiais įstatymų leidėjo
vertinamas kaip pakankamai pavojingas ir vertas kriminalizavimo.
2. Šiame straipsnyje numatoma baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą
įrenginių ar programinės įrangos, taip pat slaptažodžių, prisijungimo kodų
ar kitokių panašių duomenų, tiesiogiai skirtų daryti nusikalstamas veikas,
gaminimą, gabenimą pardavimą ar kitokį platinimą arba jų įgijimą ar
laikymą turint tikslą daryti nusikalstamas veikas.
3. Nusikaltimo objektas yra tokie teisiniai gėriai kaip elektroninių
duomenų ir informacinių sistemų saugumas, asmens privataus gyvenimo
neliečiamumas, asmenų turtinės teisės ir turtiniai interesai, finansų sistema
ir pan. Tiesiogiai šie teisiniai gėriai nepažeidžiami ir žala neatsiranda,
tačiau jiems iškyla reali grėsmė.
4. Nusikaltimo dalykas - įrenginiai ar programinė įranga, taip pat
slaptažodžiai, prisijungimo kodai ar kitokie panašūs duomenys, tiesiogiai
skirti ar pritaikyti nusikalstamoms veikoms daryti. Įrenginiai yra įrengtas
sudėtingas mechanizmas. Šiais įrenginiais gali būti įvairūs informacijos
šifravimui, dešifravimui, kopijavimui, skena
vimui, prisijungimui prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo ar kitokiems
veiksmams atlikti skirti elektroniniai prietaisai ar įtaisai. Programinė
įranga - įvairūs kompiuterių virusai („Trojos arkliai“, loginės „bombos“,
„kirminai“ ir kt.), taip pat informacijos šifravimui (dešifravimui),
skenavimui, rinkimui, kopijavimui, kompiuterinių tinklų stebėjimui ir
panašiems veiksmams skirtos programos (plačiau apie programinę įrangą
žr. B K 196 str. komentarą). Slaptažodžiai, prisijungimo kodai ir kitokie
panašūs duomenys - visi duomenys, įgalinantys atlikti veiksmus, kuriuos
atitinkama informacinė sistema atpažįsta kaip savus ir autentifikuoja
asmenį kaip teisėtą sistemos vartotoją.
5. Baudžiamoji atsakomybė taikoma tik už disponavimą tokiais
įrenginiais ar programine įranga, kurie yra tiesiogiai skirti nusikalstamoms
veikoms daryti. Tai reiškia, kad įrenginys ar programinė įranga jau buvo
gaminami kaip galintys būti panaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, ar
buvo pakeisti, priderinti taip, kad tapo tinkami nusikalstamoms veikoms
daryti, nors prieš pakeitimus tokių savybių neturėjo. Pavyzdžiui,
programinė įranga pritaikoma modifikuojant jos kodą (ištrinant ar
papildant programinio kodo dalį, vietoje vienos dalies įrašant kitą), tuo
pakeičiant jos funkcionavimo pobūdį bei gaunamus rezultatus ar
atliekamas funkcijas. Tam tikrais atvejais toks programinės įrangos
pritaikymas nusikalstamoms veikoms daryti papildomai gali būti kva-
lifikuojamas kaip sutaptis su neteisėtu poveikiu elektroniniams duome-
nims (BK 196 str.). Tiesiogiai skirtais įrenginiais ar programine įranga
turėtų būti laikomi ir taip vadinami dvigubos paskirties įrenginiai ar pro-
graminė įranga, kurie gali būti naudojami tiek nusikalstamoms veikoms
daryti, tiek nuo jų apsisaugoti ar sustabdyti vykdomas nusikalstamas
veikas (tai informacinių sistemų prievadų ir sistemos pažeidžiamumo
skeneriai, specialios tinklo administravimo ir stebėjimo priemonės, slap-
tažodžių ar šifravimo raktų atspėjimo programos ir kt.). Disponavimas
tokiais dvigubos paskirties įrenginiais ar programomis baudžiamas tik
tuomet, jei kaltininkas ketina juos panaudoti nusikalstamoms veikoms
daryti. Tuo tarpu slaptažodžiai, prisijungimo kodai ar kitokie panašūs
duomenys turi būti tokie, kad juos naudojant galima būtų neteisėtai pri-
sijungti prie konkrečios informacinės sistemos ar jos dalies. Pavyzdžiui,
didesnio kiekio slaptažodžių, prisijungimo kodų ar kitokių panašių duo-
menų turėjimas ir jų platinimas suponuoja išvadą, kad tai ne asmeniniam
naudojimui, bet nusikalstamoms veikoms daryti skirti duomenys.
6. Nusikalstamos veikos objektyvioji pusė apibrėžiama kaip
neteisėtas įrenginių ar programinės įrangos, taip pat slaptažodžių,
prisijungimo kodų ar kitokių panašių duomenų, tiesiogiai skirtų nu
sikalstamoms veikoms daryti, gaminimas, gabenimas, pardavimas ar
kitoks platinimas arba jų įgijimas ar laikymas turint tikslą daryti nusi-
kalstamas veikas.
7. Komentuojamas straipsnis numato, jog disponavimas turi būti
neteisėtas, todėl nėra baudžiama už gaminimą ar kitokį disponavimą
įrenginiais ar programine įranga, taip pat slaptažodžiais, prisijungimo
kodais ar kitokiais panašiais duomenimis, skirtais sankcionuotam
duomenų panaudojimui ar sankcionuotam informacinių sistemų tikrinimui
ar jų apsaugai.
8. Objektyviai nusikaltimas gali pasireikšti alternatyviais veiksmais:
įrenginių ar programinės įrangos, taip pat slaptažodžių, prisijungimo kodų
ar kitokių panašių duomenų, tiesiogiai skirtų nusikalstamoms veikoms
daryti neteisėtu gaminimu, gabenimu, pardavimu ar kitokiu platinimu, taip
pat jų įgijimu ar laikymu turint tą patį tikslą. Padarius bent vieną iš šių
veiksmų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Nusikaitimas gali pasireikšti
tik aktyviais veiksmais (veikimu).
9. Programinės įrangos gaminimas- programos kodo parašymas
naudojant programavimo kalbą. Gaminimu laikomas tiek visiškai naujos
programos kodo parašymas, tiek jau parašytos programos kodo
pakeitimas, modifikacija. Įrenginio gaminimas - tokių įrenginių
konstravimas ar kitokios paskirties įrenginių pritaikymas. Gaminimas
laikomas baigtu nuo momento, kai paaiškėja, kad gaminamas įrenginys ar
programinė įranga pagal savo savybes bus skirta nusikalstamoms veikoms
daryti, nors pats įrenginys ar programinė įranga dar nepagaminti.
10. Įrenginių, programinės įrangos, taip pat slaptažodžių,
prisijungimo kodų ar kitokių panašių duomenų gabenimas suprantamas
kaip šių įrenginių, informacijos laikmenų, kuriose įrašyti ar kitokiu būdu
užfiksuoti programinė įranga, slaptažodžiai, prisijungimo kodai ar kitokie
panašūs duomenys, perkėlimas iš vienos vietos į kitą bet kuria transporto
priemone ar nešantis jas su savimi. Gabenimas laikomas baigtu nuo šių
įrenginių ar informacijos laikmenų gabenimo pradžios momento.
11. Įrenginių, programinės įrangos, taip pat slaptažodžių,
prisijungimo kodų ar kitokių panašių duomenų pardavimas- šių įrenginių,
informacijos laikmenų, kuriose įrašyti ar kitokiu būdu užfiksuoti
programinė įranga, slaptažodžiai, prisijungimo kodai ar kitokie panašūs
duomenys, perdavimas kitam asmeniui už tam tikrą pinigų sumą, ar
programinės įrangos, slaptažodžių,
 prisijungimo kodų ar kitokių panašių duomenų išsiuntimas elektroninių
ryšių tinklais kitam asmeniui už tam tikrą pinigų sumą.
12. Įrenginių, programinės įrangos, taip pat slaptažodžių, prisijungimo
kodų ar kitokių panašių duomenų platinimas- bet koks perdavimas kitiems
asmenims, išskyrus pardavimą. Tai gali būti dovanojimas, mainai,
paskolinimas ir pan. Platinimu laikomas ir bet koks šių duomenų
persiuntimas elektroninių ryšių tinklų pagalba, jų patalpinimas į vietas
(pvz., tinklalapį internete), iš kur tampa prieinami kitiems asmenims (tai
apima ir nuorodų į tokias vietas kūrimą ar rinkimą siekiant palengvinti
priėjimą prie šių duomenų). Programinės įrangos platinimu laikomas ir jų
išeities tekstų platinimas. Pardavimas ar kitoks platinimas laikomas baigtu
nuo momento, kai įrenginiai, programinė įranga, taip pat slaptažodžiai,
prisijungimo kodai ar kitokie panašūs duomenys yra parduodami ar kitaip
išplatinami bent vienam asmeniui, arba yra patalpinami į vietas (pvz.,
tinklalapį internete), iš kur tampa prieinami kitiems asmenims.
13. Įrenginių, programinės įrangos, taip pat slaptažodžių, prisijungimo
kodų ar kitokių panašių duomenų įgijimas - bet kurie veiksmai, kuriais
asmuo realiai gauna šiuos įrenginius, programinę įrangą, taip pat
slaptažodžius, prisijungimo kodus ar kitokius panašius duomenis. Įgyti
galima perkant, skolinantis, parsisiunčiant elektroninių ryšių tinklais
nemokamai ir pan.
14. Įrenginių, programinės įrangos, taip pat slaptažodžių, prisijungimo
kodų ar kitokių panašių duomenų laikymas - bet koks faktinis turėjimas
nepriklausomai nuo turėjimo laiko, jų buvimo vietos (su savimi, patalpoje,
kompiuterio atmintyje, savo elektroninio pašto serveryje ir pan.).
Laikymas užtraukia atsakomybę nuo šių duomenų atsiradimo pas asmenį
pradžios.
15. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo minėtų veiksmų atlikimo mo-
mento nepriklausomai, atsirado kokie nors padariniai ar ne.
16. Jeigu neteisėtai disponuojant nusikaltimo dalyku yra planuojama
padaryti konkretų sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, kaltininko veiksmai
papildomai kvalifikuojami kaip rengimasis padaryti šiuos nusikaltimus.
17. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia
savo veikos pavojingą pobūdį ir nori taip elgtis. Pavyzdžiui, asmuo
suvokia, kad jo gaminami, gabenami, parduodami ar kitaip platinami,
įsigyjami ar laikomi įrenginiai ar programinė įranga, taip pat slaptažodžiai.
prisijungimo kodai ar kitokie panašūs duomenys yra tiesiogiai
skirti, turi tokias savybes ir gali būti naudojami neteisėtam prisijungimui
prie informacinės sistemos, neteisėtam elektroninių duomenų perėmimui,
neteisėtam asmens pokalbių elektroninių ryšių tinklais klausymuisi ar
stebėjimui ar kitiems nusikaltimams daryti.
įrenginių ar programinės įrangos, taip pat slaptažodžių, prisijungimo
kodų ar kitokių panašių duomenų įgijimas ar laikymas baudžiamas tik tais
atvejais, kai tokie veiksmai daromi turint specialų tikslą - daryti
nusikalstamas veikas. Nusikaltimo padarymo tikslas šiuo atveju yra
privalomai įrodinėtinas nusikaltimo sudėties požymis ir jeigu nusikaitimo
dalykas yra įgyjamas ar laikomas kitais tikslais (mokslinio tyrimo ar
asmeniniais - savo kompiuterinės sistemos apsaugos) veika nebus
baudžiama. Nusikaltimo padarymo motyvai gali būti įvairūs (kerštas,
savanaudiškumas, chuliganiškos ar kitos paskatos), tačiau jie nėra pri-
valomas šio nusikaltimo sudėties požymis.
18. Nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr B K
20 str. komentarų).
19. Neteisėtas disponavimas įrenginiais, programine įranga, slapta-
žodžiais, prisijungimo, kodais ir kitokiais duomenimis pagal BK 11 str. 3
dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11
str. komentarą).
20. Neteisėtas disponavimas įrenginiais, programine įranga, slapta-
žodžiais, prisijungimo, kodais ir kitokiais duomenimis baudžiamas vie-
šaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų
metų.
 XXXI SKYRIUS
(199-212 straipsniai)
NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI
NUSIŽENGIMAI
EKONOMIKAI IR VERSLO TVARKAI

199 straipsnis. Kontrabanda

1. Tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas pri-
valomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio
sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė
arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną
gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus,
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. (Lietuvos
Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin.. 2007. Nr.
81-3309) redakcija)

2. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos

išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos
valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis,
sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes,
nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas
arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius),
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. (Lietuvos Res-
publikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr IX-1495, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d. (Žin.. 2003, Nr.
38-1733) redakcija)

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

U Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už kontrabandą yra numatyta

baudžiamoji arba administracinė atsakomybė.
2. BK šis nusikaltimas priskiriamas nusikaltimams ir baudžiamiesiems
nusižengimams ekonomikai ir verslo tvarkai.
3. Kontrabanda - neteisėtas daiktų, privalomų pateikti muitinei, gabenimas
per Lietuvos valstybės sieną.
4. Lietuvos Respublikos valstybės siena pagal Valstybės sienos ir jos
apsaugos įstatymą („Valstybės žinios“, 2002, Nr. 42- 1192) yra linija ir šia linija
einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis
Lietuvos Respublikos teritorijos ribas sausumoje, žemės gelmėse, oro erdvėje,
vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ir jos gelmėse (apie tai plačiau žr. B K 4
str. komentarą).
5. N e t e i s ė t u yra laikomas tokių daiktų gabenimas nepateikiant jų
muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiant, arba neturint leidimo jų
gabenti tiek iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tiek į jos teritoriją.
6. Nagrinėjamo nusikaltimo pagrindinis objektas - Lietuvos Respublikos
įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta daiktų, privalomų pateikti muitinės
kontrolei, gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tvarka. Tuo pačiu
pažeidžiama ūkininkavimo ir verslo tvarka, reguliuojanti vidaus rinkos plėtrą,
užsienio prekybos interesus, muitų politikos įgyvendinimą. Kėsinantis į ją,
pažeidžiamas valstybės įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytas daiktų,
prekių, pinigų, šaunamųjų ginklų, sprogstamųjų, radioaktyviųjų, nuodingųjų,
narkotinių ir kitų medžiagų ar strateginių prekių gabenimo per valstybės sieną
reglamentavimas, taip pat sąžiningo ūkininkavimo ir verslo principai bei
vartotojų interesai.
7. Papildomas kontrabandos objektas - finansų sistema, kadangi
kontrabandos būdu gabenant daiktus siekiama nesumokėti muito mokesčių,
biudžetas negauna įplaukų ir tuo daroma žala valstybės finansų sistemai.
8. Komentuojamo nusikaltimo dalyku laikomi visi daiktai, privalomi
pateikti muitinei. Kontrabandos dalyku gali būti bet kokios Europos Bendrijos ir
ne Europos Bendrijos prekės, įskaitant elektros energiją, pinigai, juvelyriniai
dirbiniai ir kt. Tokių daiktų, prekių ir kitų vertybių kiekybines ir kokybines
charakteristikas nustato Europos Bendrijos muitinės kodeksas, Lietuvos
Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senatas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 43 išaiškino, kad daiktai, nurodyti
BK 199 str. 1 dalies dispozicijoje, yra visi materialūs objektai, pagal
galiojančius teisės aktus privalomi pateikti muitiniam tikrinimui. Tai gali būti
bet kokios Lietuvos ar kitų šalių prekės, juvelyriniai dirbiniai, mokslo, meno,
istorinės ir kultūros vertybės, archeologiniai radiniai, Lietuvos Respublikos
gryni pinigai, vertybiniai popieriai ir kiti materialūs objektai, turintys piniginę
išraišką:
1) p r e k ė s - kontrabandos požiūriu yra daiktai, kuriuos fiziniai ar
juridiniai asmenys neteisėtai gabena per valstybės sieną, turėdami tikslą
juos parduoti ar kitaip realizuoti (pvz., išmainyti, suvartoti ir pan.).
Muitinės įstatymo („Valstybės žinios“, 2004, Nr. 73-2517)
 3 str. 6 dalyje prekės įvardijamos kaip daiktai, įskaitant elektros
energiją, galintys būti užsienio prekybos objektais. Prekės gali turėti
Lietuvos prekių statusą - laisvai cirkuliuoti Lietuvos muitų teritorijoje -
ir gali neturėti tokio statuso. Pagal Muitinės įstatymo 3 str. muitų
teritorija - Lietuvos Respublikos teritorija, kurią riboja Lietuvos
Respublikos valstybės siena;
2) pinigai - Lietuvos ar užsienio piniginiai vienetai, esantys apyvartoje.
Pagal Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo („Valstybės žinios“, 1999,
Nr. 27-623; 2002, Nr. 1-199) 1 str. grynieji pinigai yra litų banknotai ir
monetos bei centų monetos. Pagal Lietuvos Respublikos užsienio
valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo („Valstybės žinios“, 1993, Nr.
28-640) 1 str. užsienio valiuta - tai bet kurios užsienio valstybės ar
užsienio valstybių bendrai naudojama valiuta. Nesantys apyvartoje
pinigai, kaip kitos vertybės, gali būti kontrabandos dalyku tik tada, kai jie
turi meninę, istorinę, numizmatinę vertę;
3) meno vertybės - vaizduojamojo ar taikomojo meno kūriniai, meninės
fotografijos ir kiti originalūs kūriniai reikšmingi meniniu požiūriu ir
turintys didelę kultūrinę ir meninę vertę. Tai gali būti paveikslai,
skulptūros, senoviniai rankraščiai, juvelyriniai dirbiniai irpan.;
4) kitų vertybių sąvoka gana plati. Pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių
apsaugos įstatymą („Valstybės žinios“, 1996, Nr. 14-352) kilnojamos
kultūros vertybės, pagal paskirtį ir prigimtį kilnojamieji visuomenės ir
žmogaus veiklos medžiaginiai kūriniai ir kiti daiktai, turintys didelę
kultūrinę vertę, tai yra reikšmingi etniniu, archeologiniu, istoriniu,
meniniu, moksliniu, techniniu, religiniu ir kitokiais požiūriais taip pat
tuo, kad apibūdina tipiškus bei specifinius nacionalinio gyvenimo
reiškinius ir įtraukti į valstybinę kilnojamųjų vertybių apskaitą;
5) antikvariniais daiktais yra laikomi visi prieš 50 metų ir anksčiau sukurti
kilnojamieji visuomenės ir žmogaus veiklos medžiaginiai kūriniai ir kiti
daiktai ar jų dalys, nesvarbu, kokia jų išliekamoji kultūrinė vertė.
9. Baudžiamoji atsakomybė pagal komentuojamo straipsnio 1 dalį atsiranda
tik tada, kai gabenamų daiktų vertė viršija 250 MGL (senajame BK - 100 MGL)
{apie MGL plačiau žr. BK 190 str. komentarą). Už mažesnės vertės
kontrabandos dalyko gabenimą atsiranda administracinė atsakomybė.
Kvalifikuojant veiką atsižvelgiama į MGL dydį ir daiktų vertę, nustatytą
nusikaltimo padarymo metu.
 10. Kontrabandos dalyko vertė nustatoma pagal „Dedukcinio prekių
muitinės vertės nustatymo metodo taikymo instrukciją" („Valstybės žinios“,
2007, Nr. 51-2001). Muitinės įstatymo 39 str. nurodo, kad jeigu prekių
muitinės vertės elementai išreikšti ne eurais arba ne Lietuvos Respublikos
nacionaline valiuta - litais ir centais, o užsienio valiuta, šie elementai
perskaičiuojami remiantis Lietuvos banko nustatytu lito arba euro ir
užsienio valiutos santykiu, kuris taikomas Bendrijos muitinės kodekso
įgyvendinimu nustatytą laiką.
11. Obj ekty vioj i komentuojamo nusikaltimo pusė pasireiškia tik
aktyviais veiksmais - neteisėtai gabenant privalomus pateikti muitinei
daiktus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
12. BK 199 str. 1 dalyje, kitaip nei senojo BK 312 str., kontrabandos
dalyko gabenimas per muitines ar ne per muitines, suklastotos muitinės
deklaracijos ar kitų dokumentų naudojimas, gabenimas kitų pavadinimų
prekių ar daiktų, nei nurodytų muitinės deklaracijoje ar kituose do-
kumentuose, kaip atskiri požymiai neišskiriami.
13. Pagal komentuojamo straipsnio 1 dalyje pateiktus alternatyvius
objektyviosios pusės požymius kontrabanda gali būti padaroma:
1) gabenant privalomus pateikti muitinei daiktus ir nepateikiant jų
muitinės kontrolei;
2) kitaip išvengiant šios kontrolės.
14. Gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną laikomas bet
kokių daiktų (kontrabandos dalyko), per muitinės postus arba juos
apeinant, pernešimas pėsčiomis, pervežimas bet kokiomis transporto
priemonėmis, transportavimas panaudojant vamzdynus, elektros linijas,
vandens ir oro sroves, persiuntimas transportiniu paštu ir pan.
15. Nepateikimas muitinės k o n t r o 1 e i reiškia, kad fiziniai ar
juridiniai asmenys, privalantys raštu ar žodžiu deklaruoti gabenamus
daiktus, jų nedeklaruoja ir nepateikia muitiniam tikrinimui, t. y. nuslepia
nuo muitinės kontrolės.
Kitokiu muitinės kontrolės išvengimu laikomi atvejai, kai
kontrabandos dalykas gabenamas ne per muitinės postus (pvz„ per mišką,
nenustatytoje vietoje ir pan.).
1) Prekių pateikimas muitinei yra muitų teisės aktais nustatytos
formos pranešimas muitinei apie prekių pristatymą į muitinės
įstaigą arba kitą muitinės nustatytą ar muitinei priimtiną vietą jų
muitiniam tikrinimui (plačiau apie tai žr Muitinės įstatymo II
skirsnį).
 2) Pagal Muitinės įstatymo 3 str. 5 dalį-muitų teisės aktai - Europos
Bendrijos muitų teisės aktai bei Lietuvos Respublikos tarptautinių
sutarčių ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, už kurių
įgyvendinimą atsakinga muitinė, taip pat teisės aktai, kuriuos muitinė
leidžia naudodamasi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų jai
suteiktais įgaliojimais, ir įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautines
sutartis muitinės sudaryti susitarimai su kitų valstybių muitinėmis.
3) Muitinės deki ar a c i j a - muitų teisės aktais nustatytos ar muitinei
priimtinos formos pareiškimas arba veiksmas, kuriais pasirenkama
muitinės procedūra ir pateikiama muitinės reikalaujama informacija apie
prekes, reikalinga šiai muitinės procedūrai įforminti.
4) Pagal Muitinės įstatymo 55 ir 56 str. muitinės deklaracija gali būti
pateikiama: raštu, žodžiu arba veiksmu bei naudojantis automatinio
duomenų apdorojimo techninėmis priemonėmis.
5) Muitinės procedūrų atlikimo tvarką reglamentuoja Europos Bendrijos
muitų teisės aktai. Šių teisės aktų nuostatų įgyvendinimo Lietuvos
Respublikos muitų teritorijoje tvarką prireikus detaliau nustato Lietuvos
Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek
šios tvarkos nereglamentuoja Europos Bendrijos muitų teisės aktai.
6) Muitinis tikrinimas - prekių tikrinimas, dokumentų atitikties ir
galiojimo, įmonių apskaitos ir kitų dokumentų, transporto priemonių,
asmenų (keleivių) bei jų gabenamo bagažo ir kitų daiktų tikrinimas,
tyrimai ir kiti panašūs muitinės veiksmai, atliekami norint įsitikinti, ar
laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų, už kurių įgyvendinimą atsako
muitinė.
7) Nepateikimu muitinės kontrolei laikomas ir kontrabandos dalyko
gabenimas slepiant specialiai įrengtose slėptuvėse arba kitose sunkiai
aptinkamose vietose. Tai reiškia, kad jų reikia specialiai ieškoti. Slėpimo būdai
gali būti įvairūs: specialiai sukonstruojant slėptuves transporto priemonėse
(pvz., įrengiant dvigubas vilkiko puspriekabės sienas, atsarginius kuro bakus ir
pan.), slepiant tarp kitų teisėtai gabenamų daiktų (pvz., medienos gaminiuose
slepiamos cigaretės, slaptose rūbų kišenėse slepiami retieji metalai ir pan.),
slepiant daiktus neįtikėtinose vietose, kur jie paprastai neturėtų būti laikomi
(pvz., juvelyriniai dirbiniai stiklainyje su uogiene ir pan.).
8) Nepateikimo muitinės kontrolei požymiu laikomi ir atvejai, kai
asmenys, gabendami per Lietuvos Respublikos valstybės sieną priva
lomus pateikti muitinei daiktus, nesustoja patikrinimui muitinės postuose.
16. Pagal Muitinės įstatymo 18 str. muitinės postai - teritorinių muitinių
padaliniai, veikiantys Muitinės departamento generalinio direktoriaus
nustatytose vietose, todėl bet koks daiktų, privalomų pateikti muitinei,
gabenimas ne per muitinę (pvz., per mišką ir pan.) yra neteisėtas ir užtraukia
baudžiamąją ar administracinę atsakomybę priklausomai nuo gabenamų daiktų
vertės.
17. Kitas objektyviosios pusės požymis - kitaip išvengiant muitinės
kontrolės - pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29
d. nutarimą Nr. 43 suprantamas kaip neteisingų duomenų apie gabenamus
daiktus, suklastotos muitinės deklaracijos, taip pat kitų suklastotų dokumentų,
reikalingų muitinės procedūrai atlikti, pateikimas. Tai apima ir daiktų
deklaravimą žodžiu arba veiksmu, taip pat naudojantis automatinio duomenų
apdorojimo techninėmis priemonėmis atvejus.
18. Muitinės deklaracijos suklastojimu laikomas žinomai neteisingų
duomenų arba duomenų remiantis suklastotais dokumentais apie gabenamas
prekes ar kitas vertybes (HS kodų, kiekio, vertės, turimų licencijų ar leidimų, ar
kt.) įrašymas, taip pat tokių žinomai neteisingų duomenų patvirtinimas
antspaudais ir pan. Kitiems dokumentams, kurie gali būti suklastoti ir panaudoti
darant kontrabandą, priskiriami licencijos, leidimai, lengvatiniai prekių kilmės
sertifikatai, sąskaitos faktūros, sutartys, važtaraščiai ir kiti dokumentai.
19. Jei asmenys gabena per muitines kitų pavadinimų daiktus ar prekes,
nei nurodyta muitinės deklaracijoje ar kituose dokumentuose, tokia jų veika
užtraukia baudžiamąją atsakomybę už kontrabandą (pvz., deklaracijoje
nurodyta, kad vežamas juodojo metalo laužas, o gabenami vario lydiniai ir
pan.).
20. Pagal minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimą
kontrabanda, padaryta bendrininkaujant, kvalifikuojama be nuorodos į BK 24
str. tuo atveju, kai du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos
stadijoje susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti arba užbaigti ir kiekvienas
bendrininkas tiesiogiai padaro bent dalį BK 199 str. numatytos veikos:
1) jeigu asmuo tiesiogiai nedalyvavo darant komentuojamas veikas, tačiau
organizavo, kurstė (ir) arba padėjo daryti šiuos nusikaltimus kitiems
asmenims, jo veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 24 str.
atitinkamą dalį arba dalis;
 2) jeigu kontrabandos dalyko gabenimas realizuojamas per asmenį,
nežinantį apie organizatoriaus nusikalstamą kėslą, asmuo, organizavęs
tokį gabenimą, laikomas nusikaltimo vykdytoju;
3) kai kontrabandą padaro organizuota grupė, visų dalyvių veikos
kvalifikuojamos be nuorodos į BK 24 str.;
4) kai kontrabandą padaro asmenys susivieniję į nusikalstamą
susivienijimą, visųjų veikos kvalifikuojamos pagal BK 199 ir 249 str.
5) BK 199 str. numatyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl
kontrabanda laikoma baigtu nusikaltimu nuo privalomų pateikti daiktų muitinės
kontrolei nepateikimo ar kitokio jos išvengimo momento, nereikalaujant
padarinių atsiradimo.
6) Šio nusikaltimo baigtumo momentas priklauso nuo jo padarymo formų,
būtent:
7) kai privalomi deklaruoti daiktai gabenami per muitines, bet ne-
pateikiami muitiniam tikrinimui ar kitaip išvengiama muitinės kontrolės,
kontrabanda laikoma baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai asmeniui
atsirado pareiga gabenamus daiktus pateikti muitinei, bet jis to
nepadarė;
8) kai naudojama suklastota deklaracija ar kiti dokumentai, ar gabenami
kitų pavadinimų daiktai nei nurodyta deklaracijoje - nuo jų pateikimo
muitinės kontrolei momento;
9) kai kontrabandos dalykas gabenamas per valstybės sieną, bet ne per
muitinės postą - nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimo
momento;
10)jeigu kontrabandos dalykas buvo aptiktas ne muitinio tikrinimo metu,
bet vėliau (pvz., kelyje sulaikius policijai, iškraunant sandėliuose ir
pan.), kontrabanda laikoma baigtu nusikaltimu nuo tokių daiktų (prekių)
pergabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną momento.
11) Kai kontrabandos dalykas aptinkamas ir jį gabenantys asmenys
sulaikomi anksčiau (pvz., pasienio ruože pakeliui į muitinę, aptikus kitokius
daiktus nei nurodyta krovinį lydinčiuose dokumentuose ir pan.), tokia veika
laikoma pasikėsinimu padaryti kontrabandą ir kvalifikuojama pagal BK 22 str.
1 dalį ir 199 str. atitinkamą dalį.
12) Komentuojamo nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiui - kaltei
būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per Lietuvos
Respublikos valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus ir nori
taip veikti.
 13) Kontrabandos atveju papildomi subjektyviosios pusės požymiai -
nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas neįtraukiami į privalomus
nusikaltimo sudėties požymius ir veikos kvalifikavimui reikšmės neturi,
įjuos atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę. Dažniausiai kon-
trabandos motyvas ir tikslas būna savanaudiški - noras pasipelnyti išven-
giant muito mokesčių, įvežant daiktus, kuriems nustatytos kvotos ir pan.
14) Kontrabandos subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. B K
20 str. komentarą).
15) Šį nusikaltimą kva I i fikuoj a neteisėtai gabenamas per Lietuvos
Respublikos valstybės sieną specialus kontrabandos dalykas: šaunamieji
ginklai, šaudmenys, sprogmenys, sprogstamosios, radioaktyviosios
medžiagos ar kitos strateginės prekės, nuodingosios, stipriai veikiančios,
narkotinės, psichotropinės medžiagos ar narkotinių ar psichotropinių
medžiagų pirmtakai (prekursoriai).
16) Šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys, sprogstamosios
medžiagos (apie tai plačiau žr. BK 180 ir 253 str. komentarus).
17) Radioaktyviosios medžiagos (apie tai plačiau žr. B K 256 str.
komentarą).
18) Kitoms strateginėms prekėms Strateginių prekių ir technologijų
importo, tranzito ir eksporto kontrolės įstatyme („Valstybės žinios“, 1995,
Nr. 61-1533) priskiriamos: 1) dvigubos paskirties (civilinės ir karinės)
prekės, technologijos ir programinė įranga; 2) gynybos priemonės ir
paslaugos; 3) cheminės ir biologinės medžiagos, kurios gali būti
panaudotos cheminiams ir cheminiams bakteriologiniams masinio
naikinimo ginklams gaminti; 4) branduolinės medžiagos, branduolinėje
veikloje naudojamos ne branduolinės medžiagos, branduolinė įranga ir
technologija, taip pat dvigubos paskirties prekės, kurios gali būti nau-
dojamos branduolinėje veikloje; 5) prekės ir technologijos, naudojamos
raketų gamyboje.
19) Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. patvirtino kontro-
liuojamų strateginių prekių ir technologijų sąrašą („Valstybės žinios“,
1997, Nr. 113-2864).
20) Apie nuodingąsias ir stipriai veikiančias medžiagas plačiau žr.
BK 267 str. komentarą.
21) Apie narkotines ir psichotropines medžiagas plačiau žr. BK 259
str. komentarą.
 22) Apie n a r k o t i n i ų ir psichotropinių medžiagų pirmtakus
(prekursorius) plačiau žr. BK 266 str. komentarą).
23) Specialusis kontrabandos dalykas, numatytas BK 199 str. 2 da-
lyje, išlieka tas pats kaip ir senojo BK 312 str. kvalifikuotoje sudėtyje.
Komentuojamo nusikaltimo kvalifikuotoje sudėtyje atsisakyta tokių
kvalifikuojančių požymių kaip grupės iš anksto susitarusių asmenų,
pakartotinumo, stambaus masto, didelio kiekio šaunamųjų ginklų,
šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, todėl laikoma, kad
kontrabandos gabenimo mastas ar specialaus dalyko kiekis veikos kva-
lifikavimui reikšmės neturi.
24) Šio specialaus kontrabandos dalyko gabenimas per Lietuvos
Respublikos valstybės sieną nepateikiant muitinės kontrolei ar kitaip jos
išvengiant arba neturint leidimo, nepriklausomai nuo gabenimo būdo, yra
neteisėtas ir kvalifikuojamas kaip nusikaltimas, numatytas komentuojamo
straipsnio 2 dalyje.
25) Jei asmuo, be kontrabandos, padaro ir kitus nusikaltimus, visos
veikos kvalifikuojamos pagal padarytų nusikaltimų sutaptį kaltam
asmeniui inkriminuojant kelis BK Specialiosios dalies straipsnius, jeigu
šios veikos nėra būtinas kontrabandos ar ją kvalifikuojantis požymis.
26) Daiktų, privalomų pateikti muitinės kontrolei, gabenimas per
Lietuvos Respublikos valstybės sieną, susijęs su neteisėtu valstybės sienos
perėj imu, kvalifikuojamas pagal BK 199 str. ir 291 str. atitinkamas dalis.
27) Šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų, radio-
aktyviųjų, nuodingųjų, stipriai veikiančių, narkotinių, psichotropinių
medžiagų pirmtakų (prekursorių) neteisėtas gaminimas, įgijimas, lai-
kymas, nešiojimas, gabenimas per Lietuvos teritoriją, realizavimas ir
neteisėtas jų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną (kon-
trabanda) kvalifikuojamas kaip BK 199 str. 2 dalies ir BK 253, 256, 259,
260, 266, 267 str. sutaptis.
28) Suklastotos muitinės deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimas
muitinei, jeigu asmuo apie tai, kad jie suklastoti nežino, kvalifikuojamas
tik pagal BK 199 str. Tačiau asmens, kuris pats suklastojo arba panaudojo
žinomai suklastotą deklaraciją ar kitus dokumentus, veika kvalifikuojama
pagal nusikaltimų, numatytų BK 199 str. 1 ar 2 dalyje ir 300 str. 1 ar 2
dalyje, sutaptį.
 29) Asmuo, žinomai suklastojęs muitinės deklaraciją ar kitą doku-
mentą, reikalingą kontrabandos padarymui, kai muitinės kontrolei ją
pateikė kitas asmuo (pvz., kontrabandos vežėjas), atsako kaip kon-
trabandos bendrininkas ir jo veika kvalifikuojama pagal BK 24 str. ir 199
str., taip pat 300 str. atitinkamas dalis.
30) Pareigūnai ir valstybės tarnautojai, kurie atlikdami Lietuvos
Respublikos valstybės sienos apsaugą arba muitinės kontrolės funkcijas,
bendrininkauja padarant kontrabandą, atsako pagal nusikaltimų sutaptį, t.
y. pagal BK 199 str. ir atitinkamą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą
valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK 225 str., 228 str. ir kt.).
31) Iš anksto nepažadėtas žinomai kontrabandos būdu gauto turto
įgijimas, naudojimas ir realizavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę
pagal BK 189 str. Kai tokie veiksmai buvo pažadėti iki kontrabandos
padarymo, asmens veika kvalifikuojama pagal BK 24 str. 6 dalį ir ati-
tinkamas 199 str. dalis.
32) Kontrabanda, numatyta BK 199 str. 1 dalyje, nuo kontrabandos,
numatytos ATPK 210 str., skiriasi pagal kontrabandos dalyko vertę
pinigine išraiška ir MGL dydį, nustatytą veikos padarymo metu. Tai
reiškia, kad jeigu kontrabandos dalyko vertė neviršija 250 MGL, veika yra
laikoma administracinės teisės pažeidimu.
33) Kontrabanda (tiek paprasta, tiek kvalifikuota nusikaltimo sudėtis)
pagal BK 11 str. 5 dalį priskiriama sunkių nusikaltimų grupei (apie tai
plačiau žr. BK 11 str komentarą).
34) Paprasta kontrabanda baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki
aštuonerių metų; kvalifikuota kontrabanda - laisvės atėmimu nuo trejų iki
dešimties metų.
1991 straipsnis. Muitinės apgaulė
1. Tas, kas iš Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvos Respubliką
įvežė privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL
dydžio sumą, ir jų nepateikė Lietuvos Respublikos ar kitos Europos
Sąjungos valstybės narės muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės
išvengė,
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, įsigal. nuo 2005 m. birželio 30 d.
(Žin.. 2005. Nr. 81-2945) redakcija)

L 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą,

esminiai pokyčiai įvyko muitinės srityje. Pagrindiniai teisės aktai, kurie nuo šiol
reguliuoja muitinės veiklą, yra Europos Bendrijos sutartis, Bendrijos muitinės
kodeksas, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklės, Lietuvos
Respublikos muitinės įstatymas, kiti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos
teisės aktai.
Europos Bendrijos sutartis įtvirtina muitų sąjungą, vienodą vidaus rinką,
laisvą prekių judėjimą ir bendrąjį muitų tarifą į Bendrijos teritoriją gabenamoms
prekėms. Bendrijos prekių statusą turinčios prekės tarp Europos Sąjungos
valstybių narių gabenamos be suvaržymų: joms netaikomi importo ir eksporto
mokesčiai, panaikinta muitinės kontrolė prie vidinių Europos Sąjungos sienų.
Tuo tarpu ne Bendrijos prekėms, kurios gabenamos į Bendrijos teritoriją,
taikoma muitinės kontrolė. Ne Bendrijos prekės, kurias ketinama panaudoti ar
realizuoti Bendrijos viduje, apmokestinamos bendruoju muitų tarifu ir tik tuomet
jos įgauna Bendrijos prekių statusą.
2. Muitinės įstatymo 41 str. reikalauja, kad „prekės gali būti įvežamos į
Lietuvos Respublikos muitų teritoriją tik per pasienio kontrolės punktus,
įskaitant veikiančius tarptautiniuose oro ir jūrų uostuose, Lietuvos Respublikos
valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Ši
nuostata vežant prekes per Lietuvos Respublikos sienas su kitomis Europos
Sąjungos valstybėmis narėmis taikoma tik tiek, kiek Europos Bendrijos teisės
aktai arba juos įgyvendinantys Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip“.
Bendrijos muitinės kodekso 38 str. 1 dalis numato, kad asmuo, gabenantis į Ben-
driją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis
muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias
prekes pristatyti į muitinės nustatytą muitinės įstai
gą arba į bet kurią kitą muitinės nustatytą arba muitinei priimtiną vietą, arba į
laisvąją zoną. Prekės, kurios pristatomos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės
nustatytą arba muitinei priimtiną vietą, turi būti pateiktos muitinei. Šių pareigų
nevykdymas sudaro kontrabandos nusikaltimą (apie tai plačiau žr. BK 199 str.
komentarą).
3. Komentuojamame straipsnyje aptariami atvejai, susiję su tolimesniais
asmens veiksmais, kai į Bendriją atgabentos prekės pristatomos į muitinę.
Paprastai asmuo, pristatęs prekes į muitinę, gali pasirinkti jas pateikti muitinei
vietoje (pateikti bendrąją deklaraciją ir atlikti kitus būtinus veiksmus, po kurių
prekės įgauna Bendrijos prekių statusą) arba gabenti jas tranzitu į kitą
pageidaujamą (paskirties) muitinės įstaigą, esančią šioje valstybėje ar kitoje
Bendrijos valstybėje narėje. Pastaruoju atveju prekės tebeturi ne Bendrijos
prekių statusą, todėl jos kontroliuojamos muitinės iki bus pristatytos ir pateiktos
paskirties muitinės įstaigai. Tranzito procedūros vykdytojas įsipareigoja per
nustatytą terminą prekes nugabenti ir pateikti paskirties muitinės įstaigai,
deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės naudojamos prekių identifika-
vimo priemonės. Tranzito procedūra baigiama, kai prekės ir atitinkami
dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, pagal atitinkamos procedūros
atlikimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Šių įsipareigojimų
pažeidimas gali sudaryti komentuojamame straipsnyje numatytą muitinės
apgaulės nusikaltimą.
4, Komentuojamame straipsnyje apibrėžto nusikaltimo objektas - daiktų,
įvežtų į Lietuvos Respublikos teritoriją iš kitos Europos Sąjungos valstybės
narės teritorijos, pateikimo Europos Sąjungos valstybės narės muitinės kontrolei
tvarka, reglamentuojama Bendrijos muitinės kodeksu (Tarybos reglamentas Nr.
2913/92, Tarybos ir Europos Parlamento reglamentas Nr 82/97, Tarybos ir
Europos Parlamento reglamentas Nr 955/99, Tarybos ir Europos Parlamento
reglamentas Nr 2700/2000), Lietuvos Respublikos muitinės įstatymu bei kitais
Bendrijos muitinės kodeksą ir Lietuvos Respublikos muitinės įstatymą įgy-
vendinančiais teisės aktais. Naudojant ar realizuojant ne Bendrijos prekes, kurios
nebuvo pateiktos muitinei ir todėl neapmokestintos muito tarifu, gali būti
pažeidžiami Bendrijos ūkio subjektų interesai, kurie patiria nuostolių dėl jų
gaminamoms ar platinamoms prekėms sudaromos neteisėtos konkurencijos.
Taip pat pažeidžiami ir Bendrijos finansiniai interesai, nes Bendrijos biudžetas
negauna įplaukų dėl nesumokamų muitų mokesčių.

5, Sąvoka Europos Sąjungos valstybė narė pagal komentuojamą straipsnį

aiškintina kaip reiškianti bet kurios iš Europos
Sąjungos valstybių narių teritoriją, apimančią Belgijos Karalystės teritoriją,
Bulgarijos Respublikos teritoriją, Danijos Karalystės teritoriją, išskyrus Farerų
salas ir Grenlandiją, Vokietijos Federacinės Respublikos teritoriją, išskyrus
Heligolando salą ir Biisingeno teritoriją (1964 m. lapkričio 23 d. Vokietijos
Federacinės Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos sutartis), Ispanijos
Karalystės teritoriją, išskyrus Ceutą ir Melillą, Graikijos Respublikos teritoriją,
Prancūzijos Respublikos teritoriją, išskyrus užjūrio teritorijas ir collectivitės
territorial', Airijos teritoriją, Italijos Respublikos teritoriją, išskyrus Livigno ir
Campione d'Italia savivaldybes bei Lugano ežero nacionalinius vandenis tarp
kranto ir zonos, esančios tarp Ponte Tresa ir Porto Ceresio, politinės sienos,
Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teritoriją, Nyderlandų Karalystės
teritoriją Europoje, Portugalijos Respublikos teritoriją, Rumunijos Respublikos
teritoriją, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir
Normandijos salų bei Meno salos teritoriją, Švedijos Karalystės teritoriją,
Suomijos Respublikos teritoriją, Čekijos Respublikos teritoriją, Estijos
Respublikos teritoriją, Kipro Respublikos teritoriją, Latvijos Respublikos
teritoriją, Vengrijos Respublikos teritoriją, Maltos Respublikos teritoriją,
Lenkijos Respublikos teritoriją, Slovėnijos Respublikos teritoriją, Slovakijos
Respublikos teritoriją, įskaitant teritorinius vandenis, vidaus jūrų vandenis ir oro
erdvę, o sąvoka Europos Sąjungos valstybės narės muitinė - bet kurios iš
Europos Sąjungos valstybės narės (Belgijos Karalystės, Bulgarijos Respublikos,
Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Ispanijos Karalystės,
Graikijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos,
Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Portugalijos
Respublikos, Rumunijos Respublikos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės
Airijos Karalystės, Švedijos Karalystės, Suomijos Respublikos, Čekijos
Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos,
Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos
Respublikos, Slovakijos Respublikos) muitinės įstaigų visumą.
5. Komentuojamo nusikaltimo dalyku laikomi į Lietuvos Respublikos
teritoriją įvežti iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos daiktai
(prekės), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, kurią, remiantis BK 212 str.
3 dalimi, sudaro daiktų (prekių) muitinė vertė ir mokesčių, taikomų šiems
daiktams (prekėms) suma. Kvalifikuojant veiką atsižvelgiama į MGL dydį ir
daiktų vertę, nustatytą nusikaltimo padarymo metu {apie MGL plačiau žr. BK
190 str. komentarą). Šio nusikaltimo dalyku gali būti tik tos prekės, kurios pagal
tranzito procedūrą pri valomos pateikti paskirties muitinės įstaigai, kuria gali
būti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitos Europos Sąjungos valstybės narės
muitinės įstaiga, Įvežtais į Lietuvos Respubliką daiktais pagal komentuojamą
straipsnį laikomi bet kokios rūšies transporto priemonėmis atgabenti ar atsiųsti
arba įnešti į Lietuvos Respublikos teritoriją daiktai.
6. Objektyviai komentuojamas nusikaltimas pasireiškia daiktų, įvežtų
į Lietuvos Respublikos teritoriją, nepateikimu Lietuvos Respublikos ar
kitos Europos Sąjungos valstybės narės muitinei arba šios kontrolės
išvengimu kitaip, tuo pažeidžiant vykdomą tranzito procedūrą.
7. Daiktų, įvežtų į Lietuvos Respublikos teritoriją, nepateikimas
muitinei yra tranzitu gabenamų prekių (nusikaltimo dalyko)
neatgabenimas į paskirties muitinės įstaigą arba į bet kurią kitą muitinės
nustatytą arba muitinei priimtiną vietą ir jų nepateikimas muitinės
kontrolei. Tuo pažeidžiami išvykimo muitinei tranzito procedūros
vykdytojo duoti įsipareigojimai dėl visų prekių pristatymo per nustatytą
terminą į paskirties muitinės įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų
pažeistos muitinės naudojamos prekių identifikavimo priemonės. Tai
pasireiškia visų ar dalies prekių neatgabenimu per nustatytą terminą į
paskirties muitinę. Jei šis terminas praleidžiamas dėl objektyvių
priežasčių, nelaikoma muitinės apgaule.
8. Kitokiu muitinės kontrolės išvengimu laikytinas muitinės
panaudotų prekių identifikavimo priemonių pažeidimas (pvz., plombų
nuplėšimas ar kitoks jų pažeidimas), jeigu pažeidus šias priemones dalis
gabenamų prekių yra iškraunamos ir dėl to nepateikiamos paskirties
muitinės įstaigai. Kitokiu muitinės kontrolės išvengimu taip pat laikomas
suklastotų dokumentų, melagingai liudijančių, kad prekės jau buvo
pateiktos muitinės kontrolei, pateikimas paskirties ar kitai muitinės
įstaigai, tuo išvengiant privalomos daiktų muitinės kontrolės.
9. Komentuojamas nusikaltimas apibrėžiamas formaliąja sudėtimi, t.
y nusikalstamų padarinių atsiradimas (ar neatsiradimas) baudžiamajai
atsakomybei už muitinei privalomų pateikti daiktų nepateikimą ar kitokį
muitinės kontrolės išvengimą neturi įtakos.
10. Komentuojamas nusikaltimas subjektyviai gali būti padaromas
tiesiogine tyčia, t. y. turi būti nustatoma, kad asmuo suprato pareigos
pateikti įvežamus į Lietuvos Respublikos teritoriją daiktus Lietuvos
Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės muitinei esmę ir
nenorėjo muitinės nustatytu laiku ir sąlygomis pateikti muitinei daiktų,
kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.
 11. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, kuris vykdo tranzito procedūrą.
Bendrijos muitinės kodeksas numato, kad už prievolių, susijusių su
Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas, t. y. jis
atsako už visų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės
įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeidžiamos muitinės naudojamos
prekių identifikavimo priemonės, taip pat už kitų teisės aktų nuostatų,
susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi.
Bendrijos muitinės kodeksas taip pat nurodo, kad už visų prekių pri-
statymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą
priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo
priemonės, be tranzito procedūros vykdytojo, atsako ir prekių vežėjas arba
gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos
tranzito procedūrą. Dėl šios priežasties šio nusikaltimo subjektu taip pat
gali būti prekių vežėjas, kuriam patikėtas prekių gabenimas, nors jis ir nėra
tranzito procedūros vykdytojas, arba prekių gavėjas, kuris žino, kad prekės
buvo gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, tačiau nebuvo
pateiktos muitinės kontrolei.
12. Muitinės apgaulė, padaryta bendrininkaujant, kvalifikuojama be
nuorodos į BK 24 str. tada, kai du ar daugiau asmenų bet kurioje
nusikalstamos veikos stadijoje susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti
arba užbaigti ir kiekvienas bendrininkas tiesiogiai padaro bent dalį BK 199 1
str. numatytos veikos.
Jeigu asmuo tiesiogiai nedalyvavo padarant BK 199' str. numatytas
veikas, tačiau organizavo, kurstė arba (ir) padėjo daryti šiuos nusikaltimus
kitiems asmenims, jo veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 24 str.
atitinkamą dalį arba dalis.
Jei komentuojamą veiką padaro organizuota grupė, visų dalyvių veikos
kvalifikuojamos be nuorodos į BK 24 str., o jei nusikalstamo susivienijimo
asmenys, visųjų veikos kvalifikuojamos pagal BK 199' ir 249 str.
13. Suklastotos muitinės deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimas
muitinės kontrolei išvengti kvalifikuojamas tik pagal BK 199' str., tačiau
muitinės deklaracijos ar kito dokumento suklastojimas ir pateikimas
muitinės kontrolei išvengti kvalifikuotinas pagal BK 199' str. ir BK 300 str.
1 ar 2 dalį.
Asmuo, žinomai suklastojęs muitinės deklaracijąar kitą dokumentą,
reikalingą muitinės apgaulei padaryti, jei muitinės kontrolei išvengti šį
dokumentą pateikė kitas asmuo, atsako kaip muitinės apgaulės bendri-
ninkas ir jo veika kvalifikuojama pagal BK 24 str. atitinkamą dalį ir BK
199’ str., taip pat BK 300 str. 1 ar 2 dalį.
 14. Už muitinės apgaulę atsako ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr.
BK 20 str. komentarą).
15. Muitinės apgaulė pagal BK 11 str. 5 dalį priskiriama sunkių nu-
sikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str komentarą).
16. Muitinės apgaulė baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki aš-
tuonerių metų.

1992 straipsnis. Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestina-

momis prekėmis

1. Tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė,

naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė
viršija 250 MGL dydžio sumą,
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, įsigal. 2005 m. birželio 30 d. (Žin.,
2005, Nr. 81-2945) redakcija)

1. BK 1992 str. reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už akcizais

apmokestinamų prekių įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, naudojimą ar
realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką.
2. Nusikaltimo objektas - akcizais apmokestinamų prekių įgijimo,
laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo bei realizavimo tvarka. Šis
nusikaltimas turi ir papildomą objektą - tai valstybės finansų sistema,
kadangi atliekant nurodytus neteisėtus veiksmus su akcizais ap-
mokestinamomis prekėmis yra siekiama išvengti mokesčių mokėjimo už
disponavimą prekėmis, kurioms yra nustatyti akcizai, kaip viena iš
valstybėje nustatytų mokesčių rūšių.
3. Nusikaltimo dalyku gali būti prekės, apmokestinamos akcizais. Šių
prekių sąrašą nustato Akcizų įstatymas („Valstybės žinios“, 2004, Nr. 26-
802). Taigi šio nusikaltimo dalyku gali būti:
1) apdorotas tabakas;
2) energetiniai produktai (variklių benzinas, žibalas, gazoliai, skys-
tasis kuras (mazutas) ir 1.1.);
3) elektros energija (nuo 2010 m. sausio 1 d.);
Akcizais taip pat apmokestinami etilo alkoholis ir alkoholiniai gė-
rimai. Pažymėtina, kad atsakomybė už neteisėtą namų gamybos stiprių
alkoholinių gėrimų, etilo alkoholio ir jo skiedinių (mišinių) gaminimą,
laikymą, gabenimą turint tikslą realizuoti, taip pat gaminimą, laikymą.
 gabenimą, realizavimą yra įtvirtinta BK 201 str. (apie tai plačiau žr. BK
201 str. komentarą), todėl jie negali būti laikomi komentuojamame
straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku. Tuo tarpu komentuojamo
nusikaltimo dalyku laikytini ne namų gamybos alkoholiniai gėrimai (pvz.,
degtinė, brendis ir pan.). Praktikoje tai dažniausiai būna užsienio
valstybėse, kuriose akcizo dydis yra ženkliai mažesnis nei Lietuvoje,
pagaminti alkoholiniai gėrimai.
4. Nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais: įgijimu,
laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu akcizais
apmokestinamų prekių. Nusikaltimo objektyviosios pusės realizavimui pakanka,
kad būtų atliktas bet kuris vienas šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų.
Baudžiamoji atsakomybė už minėtus veiksmus atsiranda tada, kai jie atliekami
pažeidžiant nustatytą tvarką. Tokią tvarką nustato atitinkami teisės aktai, todėl
komentuojamo straipsnio dispozicija yra blanketinė. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra pažymėjęs, jog „<...> būtinas šiame straipsnyje numatytos veikos
sudėties požymis yra disponavimo akcizais apmokestinamos prekėmis
nustatytos tvarkos pažeidimas. Kasatoriaus veikų padarymo metu galiojo ir buvo
taikomos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu
Nr. 4-200 patvirtintos Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako
gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, kurių
3.3 punktas draudžia gabenti tabako gaminius, viršijančius nustatytas normas,
kurie yra įvežami iš Europos Bendrijos muitų teritorijai nepriskirtų šalių, o 3.5
punktas - Europos Bendrijos muitų teritorijai priskirtų šalių, bei Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintos
Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu
ir akcizais taisyklės, kurių 8.1.1 punktas nustato 200 vienetų cigarečių kiekį
keleiviams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką iš trečiosios valstybės“
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje
byloje N r. 2K-P-549/2007).
5. Akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo,
naudojimo, realizavimo tvarką reglamentuoja Akcizų įstatymas („Valstybės
žinios“, 2006, Nr. 137-5205), Tabako kontrolės įstatymas („Valstybės žinios,
2006, Nr. 73-2765) bei kiti Lietuvos Respublikos bei tarptautiniai teisės aktai,
reglamentuojantys akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo,
siuntimo, naudojimo bei realizavimo tvarką. Bet kurio iš šių teisės aktų nuostatų,
reglamentuojančių akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo,
siuntimo, naudojimo ar realizavimo pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsako-
mybę pagal komentuojamą straipsnį.
 6. Akcizais apmokestinamų prekių įg i j i m u laikomi įvairūs veiksmai,
kuriais asmuo pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką gauna akcizais
apmokestinamas prekes. Taigi įgijimu laikomas akcizais apmokestinamų prekių
pirkimas, gavimas veltui, gavimas kaip atlygio už atliktus darbus ar suteiktas
paslaugas, gavimas dovanų ar už skolą, mainai į kitas prekes ar daiktus, rastų
pasisavinimas ir pan., kai šie veiksmai atliekami pažeidžiant teisės aktais
nustatytą akcizais apmokestinamų prekių įgijimo tvarką. Vadinasi, akcizais
apmokestinamų prekių įgijimas yra bet koks jų įgijimas pažeidžiant teisės aktais
nustatytą šių prekių įgijimo tvarką.
7. Akcizais apmokestinamų prekių laikymu pripažįstami bet kokie tyčiniai
veiksmai, susiję su faktiniu akcizais apmokestinamų prekių buvimu kaltininko
žinioje pažeidžiant teisės aktais šių prekių laikymui nustatytą tvarką. Taigi
laikymas gali pasireikšti prekių buvimu patalpose, slaptavietėse, kaltininko
turėjimu jų savo žinioje, jei tai nesusiję su šių prekių gabenimu ir kt. Prekių
buvimo vieta reikšmės neturi, svarbu, kad jos būtų kaltininko žinioje.
Patalpomis pripažįstamos tiek negyvenamosios (pvz., tarnybinės), tiek
gyvenamosios patalpos, garažai, sandėliai ir pan. Baudžiamoji atsakomybė už
akcizais apmokestinamų prekių laikymą pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvar-
ką taikoma nepriklausomai nuo jų laikymo trukmės.
8. Akcizais apmokestinamų prekių gabenimu laikomas šių prekių
pervežimas iš vienos vietos į kitą pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką bet
kokia transporto rūšimi, bet kokiu būdu, taip pat nepriklausomai, kokioje
transporto priemonės vietoje prekės yra sudėtos, jos paslėptos ar ne ir pan. Taigi
gali būti gabenama krovininiu, keleiviniu, antžeminiu, požeminiu, vandens, oro
transportu. Gabenimu taip pat yra laikomas akcizais apmokestinamų prekių
pernešimas rankinėje, portfelyje, lagamine ar kituose daiktuose, kaltininko
drabužiuose ar betarpiškai ant kaltininko kūno pažeidžiant teisės aktais nustatytą
tvarką. Akcizais apmokestinamų prekių pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką
gabenimo būdas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Akcizais
apmokestinamų prekių pažeidžiant nustatytą tvarką gabenimą per valstybės
sieną apima kontrabandos sudėtis, todėl veika papildomai pagal BK 199 2 str.
nekvalifikuojama.
9. Akcizais apmokestinamų prekių siuntimu laikomi bet kokie tyčiniai
veiksmai, kai akcizais apmokestinamos prekės gabenamos pažeidžiant nustatytą
tvarką iš vienos vietos į kitą nedalyvaujant tas prekes siunčiančiam asmeniui.
Minėtos prekės gali būti siunčiamos paštu, kaip bagažas, per kurjerį,
panaudojant gyvūnus ir kt.
Esminis siuntimo požymis yra tai, kad prekės iš vienos vietos į kitą perkeliamos
jų gabenimo, transportavimo procese nedalyvaujant siuntėjui. Akcizais
apmokestinamų prekių pažeidžiant nustatytą tvarką siuntimą per valstybės sieną
apima kontrabandos sudėtis, todėl veika papildomai pagal BK 199- str.
nekvalifikuojama.
10. Akcizais apmokestinamų prekių naudojimu laikomas kaltininko
naudojimas akcizais apmokestinamas prekes savo ar kitų asmenų poreikiams
tenkinti, kai tokius veiksmus betarpiškai atlieka pats kaltininkas - minėtas prekes
suvartoja, pateikia jas tretiesiems asmenims (pvz., pats naudoja tabako gaminius
ar jais pavaišina savo svečius ir pan.).
11. Akcizais apmokestinamų prekių realizavimu laikomas akcizais
apmokestinamų prekių pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką atlygintinis ar
neatlygintinis perdavimas kitam asmeniui. Realizavimas gali pasireikšti minėtų
prekių pardavimu, dovanojimu, davimu kaip atlygio už atliktus darbus ar
suteiktas paslaugas, perdavimu už skolą, davimu skolon, mainais ir kt. Dėl tokių
veiksmų kitas asmuo tampa akcizais apmokestinamų prekių, kurios realizuotos
nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos, įgijėju. Akcizais apmokestinamų
prekių pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką perdavimo kitam asmeniui
forma veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Realizavimu nelaikomas minėtų
prekių palikimas matomoje vietoje, pavyzdžiui, gatvėje ant suoliuko, išmetimas
į šiukšlių dėžę ir pan.
12. Už komentuojamame straipsnyje nurodytų veiksmų atlikimą
baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tada, jei akcizais apmokestinamų prekių
vertė yra didesnė nei 250 MGL (apie MGL plačiau žr. BK 190 str. komentarą).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d.
įsakymu Nr. 4-200 „Dėl Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir
tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių
patvirtinimo“ patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir
tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių
(„Valstybės žinios“, 2004, Nr. 87-3180; 2007, Nr. 83-3410) 3 punktu asmenys
teisėtai gali laikyti Lietuvos Respublikoje nepaženklintus Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais
ženklais - banderolėmis tabako gaminius, kai jų kiekis vienam asmeniui
neviršija 100 pakelių cigarečių, 400 vienetų cigarilių, 200 vienetų cigarą, 1 kg
rūkomojo tabako. Leidžiama laikyti ir daugiau šių prekių, jeigu vienos rūšies
(pavadinimo) cigarečių ir cigarilių laikoma ne daugiau nei 10 pakelių, cigarų ne
daugiau nei 10 vienetų. Pagal
minėto ūkio ministro įsakymo 3 punktą asmenys teisėtai gali laikyti Lietuvos
Respublikoje nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka
finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais - banderolėmis
alkoholinius gėrimus (išskyrus alų, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais ir
natūralios fermentacijos sidrą, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija
neviršija 8,5 proc.), kai jų kiekis vienam asmeniui neviršija 100 litrų vyno, 20
litrų spiritinių gėrimų, 20 litrų kitų alkoholinių gėrimų. Leidžiama laikyti ir
daugiau šių prekių, jeigu vienos rūšies (pavadinimo) alkoholinių gėrimų yra ne
daugiau nei 2 vienetai. Gabenti leidžiama įvežtus iš Europos Bendrijos muitų
teritorijai nepriskirtų šalių arba teritorijų į Lietuvos Respubliką tabako gaminius
ir alkoholinius gėrimus, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija Lietuvos
Respublikoje galiojančiais teisės aktais nustatyto leidžiamo keleiviams įvežti iš
trečiųjų šalių be importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio šių prekių
dvigubo kiekio (normos), taip pat įvežtus iš kitų Europos Bendrijos muitų
teritorijai priskirtų šalių arba teritorijų į Lietuvos Respubliką tabako gaminius ir
alkoholinius gėrimus, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija laikyti leistino
tabako gaminių ir alkoholinių gėrimų kiekio. Taigi nustatant akcizais
apmokestinamų prekių vertę aukščiau nurodytas tabako gaminių ir alkoholinių
gėrimų kiekis į neteisėtai laikomų ar gabenamų tabako gaminių ir alkoholinių
gėrimų vertę neturi būti įskaitomas {Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007).
Jei pažeidžiant nustatytą tvarką įgytų, laikytų, gabentų, siųstų, naudotų ar
realizuotų akcizais apmokestinamų prekių vertė yra mažesnė nei 250 MGL,
asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 163 2 str.
13. Komentuojama nusikaltimo sudėtis yra formali. Akcizais ap-
mokestinamų prekių įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, naudojimas ar
realizavimas pažeidžiant nustatytą tvarką laikomas baigtu šių veiksmų atlikimo
momentu.
14. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia.
Kaltininkas suvokia, kad jis pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais
apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar
realizavimo tvarką ir siekia tai daryti.
15. Veikos padarymo motyvai ir tikslai nėra būtini šios nusikaltimo
sudėties požymiai {Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr 1A-
450/2006).
 16. Akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo,
naudojimo ar realizavimo pažeidžiant nustatytą tvarką subjektu gali būti
pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis
asmuo (apie tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
17. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 5 dalį priskiriamas
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
18. Akcizais apmokestinamų prekių įgijimas, laikymas, gabenimas,
siuntimas, naudojimas ar realizavimas pažeidžiant nustatytą tvarką baudžiamas
bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų.

200 Straipsnis. Neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš

Lietuvos Respublikos

1. Tas, kas neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną

prekių ar produkcijos, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą ir
kurios pagal tranzito arba eksporto dokumentus turėjo būti išvežtos iš
Lietuvos Respublikos,
baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

1. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už neteisėtą prekių ar produkcijos

neišvežimą iš Lietuvos Respublikos numatyta baudžiamoji arba administracinė
atsakomybė.
2. Komentuojamas nusikaltimas priskiriamas nusikaltimams ir bau-
džiamiesiems nusižengimams ekonomikai ir verslo tvarkai.
3. Nagrinėjimo nusikaltimo pagrindinis objektas - Lietuvos Respublikos
įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta prekių pagal tranzito ar eksporto
dokumentus išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarka. Kėsinantis į ją
pažeidžiama ūkininkavimo ir verslo tvarka.
4. P a p i 1 d o m a s šio nusikaltimo objektas - finansų sistema, kadangi
neišvežant prekių pagal tranzito arba eksporto dokumentus ir jas paliekant
Lietuvos teritorijoje, siekiama išvengti muito mokesčių ir taip padaroma žala
valstybės finansų sistemai.
5. Komentuojamo nusikaltimo dalykas - prekės ir produkcija.
 6. Prekės - pagal Muitinės įstatymo 3 str. 6 dalį - daiktai, įskaitant elektros
energiją, galintys būti užsienio prekybos objektais.
7. Produkcija (lot. produktus - gaminu), gamybos produktas, šalies, ūkio
šakos, įmonės arba vieno darbuotojo per tam tikrą laiką pagamintų produktų
visuma.
8. Komentuojamo nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia neveikimu, t. y.
neteisėtai neišvežant per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių ar
produkcijos, kurios pagal tranzito arba eksporto dokumentus turėjo būti išvežtos
iš Lietuvos Respublikos.
9. Muitinės eksporto procedūrą reglamentuoja muitinės įstatymas, Europos
Bendrijos muitų teisės aktai. Šių teisės aktų nuostatų įgyvendinimo Lietuvos
Respublikos muitų teritorijoje tvarką prireikus detaliau nustato Lietuvos
Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek šios
tvarkos nereglamentuoja Europos Bendrijos muitų teisės aktai.
10. Eksportas- prekių išvežimas iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos.
H. Reeksportas - prekių, anksčiau importuotų į Lietuvos Respublikos muitų
teritoriją, eksportas iš šios teritorijos.
12. Tranzitas - ne Lietuvos prekių gabenimas per Lietuvos Respublikos
muitų teritoriją.
13. Lietuvos Respublikos muitų teritorij a - Lietuvos Respublikos teritorija,
kurią riboja Lietuvos Respublikos muitų siena.
14. Ne Lietuvos prekės - prekės, neturinčios Lietuvos prekių statuso.
15. Lietuvos prekės -prekės, laisvai cirkuliuojančios Lietuvos muitų
teritorijoje, t. y. prekės, kuriomis gali būti disponuojama Lietuvos muitų
teritorijoje, netaikant joms muitinės priežiūros priemonių, taip pat muitinės
prižiūrimos prekės, kurios dėl ypatingos paskirties visai ar iš dalies
neapmokestinamos importo muitais ir mokesčiais.
16. Visi fiziniai ar juridiniai asmenys, susiję su importo, eksporto arba
tranzito operacijomis, privalo muitinės reikalavimu pateikti visą informaciją ir
turimus dokumentus, susijusius su nurodytomis importo, eksporto arba tranzito
operacijomis.
 17. Privalomi pateikti dokumentai - prekes ar produkciją lydintys
dokumentai, kuriuose yra užfiksuoti duomenys apie eksportuojamas prekes arba
apie tai, kad įvežamos prekės gabenamos per Lietuvos Respublikos muitų
teritoriją tranzitu (pvz., bendroji deklaracija, tarptautinis prekių važtaraštis,
prekių kilmės sertifikatas, TIR knygelė ir kt.).
18. Prekių ar produkcijos n e i š v e ž i m u laikomi tokie atvejai:
1) pažeidžiamas nustatytas prekėms išvežti terminas ir jis nepratęsia-
mas įstatymų numatyta tvarka. Muitinės teisė nustatyti tranzito terminą
yra įtvirtinta Muitinės konvencijoje „Dėl tarptautinio krovinių gabenimo
su TIR knygelėmis“ („Valstybės žinios“, 2000, Nr. 6-155);
2) neteisėtas prekių arba produkcijos iškrovimas Lietuvos Respublikos
teritorijoje (pvz., sandėliuose, saugyklose ir pan.);
3) pradėtas eksportuojamų arba tranzitu gabenamų prekių realizavimas
Lietuvos Respublikos teritorijoje.
19. Eksporto arba tranzito atveju laikotarpis, per kurį objektyviai galima
padaryti veiką, numatytą BK 200 str., trunka nuo prekių ar produkcijos išvežimo
iš muitinės įstaigos momento iki jų atvežimo į paskirtą muitinės įstaigą,
nustatyta tvarka pateikiant prekes ar produkciją kartu su atitinkamais
dokumentais.
20. Nagrinėjamo nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas
laikomas baigtu nuo veikos atlikimo momento, t. y. ne- išvežus prekių ar
produkcijos pagal tranzito arba eksporto dokumentus iš Lietuvos Respublikos
nereikalaujant padarinių atsiradimo.
21. BK 200 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už komentuojamą
nusikaltimą atsiranda tik tada, kai prekių ar produkcijos vertė viršija 250 MGL
dydžio sumą.
22. MGL - minimalus gyvenimo lygis (žr. B K 190 str. komentarą).
23. Komentuojamo straipsnio dispozicija yra analogiška galiojusio BK 312‘
str. dispozicijai, išskyrus tai, kad atsisakyta kvalifikuojančio požymio - veikos,
padarytos stambiu mastu.
24. Komentuojamo nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiui - kaltei
būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai neišveža iš
Lietuvos Respublikos prekių ar produkcijos, kurios pagal tranzito arba eksporto
dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, ir nori taip veikti.
 25. Papildomi subjektyviosios pusės požymiai - motyvas ir tikslas veikos
kvalifikavimui reikšmės neturi, į juos atsižvelgiama parenkant ir skiriant
bausmę. Dažniausiai šio nusikaltimo motyvas ir tikslas būna savanaudiški -
noras pasipelnyti išvengiant muito mokesčio ir pan.
26. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. B K 20
str. komentarą).
27. Neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos
nuo kontrabandos skiriasi tuo, kad nagrinėjamas nusikaltimas nėra susijęs su
neteisėtu prekių ar produkcijos gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės
sieną. Kitaip nei kontrabandos atveju, darant nusikaltimą, numatytą BK 200 str.,
prekės ar produkcija per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamos
teisėtai, tik po to, esant joms Lietuvoje, pažeidžiama prekių ar produkcijos
išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarka.
28. Komentuojama veika nuo prekių (daiktų) gabenimo tvarkos pažeidimo,
numatyto ATPK 2093 str., skiriasi pagal prekių ar produkcijos vertę pinigine
išraiška ir MGL dydį, nustatytą veikos padarymo metu. Tai reiškia, kad jeigu
nurodyto dalyko vertė neviršija 250 MGL dydžio sumos, tokia veika neužtraukia
baudžiamosios atsakomybės ir laikoma administracinės teisės pažeidimu.
29. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 5 dalį priskiriamas
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str komentarą).
30. Neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos
baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.
201 Straipsnis. Neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių
gėrimų, nedenatūruoto, denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų
skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas,
gabenimas ar realizavimas
(Pavadinimas - Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004 m. liepos
13 d. (Žin.. 2004. Nr. 108-4030) redakcija)

1. Tas, kas turėdamas tikslą realizuoti neteisėtai gamino, laikė, gabeno

namų gamybos stiprius alkoholinius gėrimus, nedenatūruotą,
denatūruotą ar techninį etilo alkoholį, jų skiedinius (mišinius) arba juos
realizavo, arba gamino, laikė, gabeno ar realizavo aparatus namų
gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. (Lietuvos Respublikos 2004 m.
liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žin., 2004, Nr. 108- 4030) redakcija)

2. Tas, kas turėdamas tikslą realizuoti neteisėtai pagamino, laikė, gabe-

no penkiasdešimt arba daugiau litrų namų gamybos stiprių alkoholinių
gėrimų, nedenatūruoto, denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų
skiedinių (mišinių) arba juos realizavo,
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
3. Tas, kas neturėdamas tikslo realizuoti neteisėtai pagamino, laikė,
gabeno dešimt arba daugiau litrų namų gamybos stiprių alkoholinių
gėrimų arba nedenatūruoto, denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų
skiedinių (mišinių), padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas
viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu.
(Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003 m. liepos 25 d. (Žin.,
2003, Nr. 74-3423) redakcija)

1. B K 201 str. reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą

vertimąsi tam tikros ūkinės veiklos rūšimi, t. y. už neteisėtą namų gamybos
stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto, denatūruoto ar techninio etilo
alkoholio (toliau - ir alkoholio produktai), jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems
gaminti gaminimą, laikymą, gabenimą ar realizavimą. Taigi komentuojamame
straipsnyje numatytos veikos tiesioginis objektas - namų gamybos stiprių
alkoholinių gėrimų, etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems
gaminti gaminimo, laikymo, gabenimo, realizavimo tvarka.
2. Šios nusikalstamos veikos dalykas - namų gamybos stiprūs alkoholiniai
gėrimai, nedenatūruotas, denatūruotas ir techninis etilo al
koholis, jų skiediniai (mišiniai) ir (ar) aparatai namų gamybos stipriems
alkoholiniams gėrimams gaminti.
2.1. Namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai - fizinio asmens
pagaminti alkoholiniai gėrimai, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija
viršija 18 procentų. Paprastai tai yra alkoholiniai gėrimai, pagaminti etilo
alkoholį atskyrus varymo ar kitokiu naminiu būdu iš maisto produktų
raugo. Pavyzdžiui, tokiu alkoholiniu gėrimu pripažįstama naminė degtinė.
2.2. Naminė degtinė - alkoholinis gėrimas, gaminamas naminiu būdu
per specialius aparatus varant (distiliuojant) grūdų, bulvių, runkelių,
vaisių, cukraus ar kitų produktų bei jų mišinių raugą. Namų gamybos
stipriu alkoholiniu gėrimu gali būti pripažįstamas ir alkoholinis gėrimas,
gaminamas iš bet kokios angliavandenių turinčios žaliavos (cukraus,
runkelių, bulvių, grūdinių kultūrų, pomidorų pastos ir pan.), panaudojant
šių produktų rūgimo procesą. Šiuo atveju tokį alkoholinį gėrimą
pripažįstant namų gamybos stipriu alkoholiniu gėrimu svarbiausia yra
nustatyti, kad jo tūrinė alkoholio koncentracija viršija 18 procentų.
2.3. Nedenatūruotas etilo alkoholis - narkotinio veikimo medžiaga,
galinti lemti pripratimą bei priklausomybę nuo jos ir neturinti organizmą
žalingai veikiančių priemaišų. Nedenatūruotas etilo alkoholis paprastai
gaminamas perdirbant krakmolingą žaliavą (bulves, naminius runkelius,
grūdus ir pan.).
2.4. Denatūruotas etilo a 1 k o h o 1 i s - alkoholio produktas, turintis
daugiau nei leidžiama fuzelių, metanolio ir kitų organizmą žalingai
veikiančių medžiagų.
2.5. Techninis etilo a 1 k o h o 1 i s - alkoholio produktas,
naudojamas techniniais tikslais.
2.6. Etilo alkoholio skiediniai (mišiniai) - tam tikrų alkoholio
produktų, t. y. nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio,
techninio etilo alkoholio skiediniai (mišiniai). Komentuojamame
straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalyku gali būti laikomi bet
kurie skysčiai, kuriuose yra aukščiau paminėtų alkoholio produktų. Tai
gali būti nedenatūruotas etilo alkoholis, atskiestas sultimis, vandeniu,
limonadu, nedenatūruotas etilo alkoholis, atskiestas techniniu etilo
alkoholiu ir pan.
Pažymėtina, kad etilo alkoholio skiediniai komentuojamo alkoholio
dalyku pripažįstami tik tada, kai tokių skiedinių tūrinė etilo alkoholio
koncentracija viršija 18 procentų.
2.7. Aparatais namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams
gaminti laikomi ne tik šiam tikslui pagaminti aparatai, bet ir įvairūs
reikmenys, specialiai pritaikyti alkoholio masei atskirti iš rūgimo produktų
proceso.
3. Namų gamybos alkoholiniai gėrimai, kurių tūrinė etilo alkoholio
koncentracija neviršija 18 procentų (pvz., namų gamybos vynas, naminis
alus ir pan.), nėra šios nusikalstamos veikos dalykas. Už tokių namų
gamybos alkoholinių gėrimų neteisėtą gaminimą, laikymą, gabenimą,
realizavimą taikoma administracinė atsakomybė. Tačiau jeigu šie nestiprūs
namų gamybos alkoholiniai gėrimai bus skiedžiami, pavyzdžiui,
nedenatūruotu etilo alkoholiu, jie kaip etilo alkoholio skiediniai (mišiniai)
jau bus laikomi komentuojamame straipsnyje numatytos nusikalstamos
veikos dalyku.
4. B K 201 str. numatytos nusikalstamos veikos dalyku taip pat nelai-
komi etilo alkoholio skiediniai (mišiniai), turintys pavojingų žmogaus
gyvybei ar sveikatai nuodingų medžiagų ar tokio pobūdžio priedų. Už
tokių skiedinių (mišinių) neteisėtą gaminimą, įgijimą, laikymą, gabenimą
ar realizavimą kaltininkas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal
BK 267 str., reglamentuojantį atsakomybę už neteisėtą disponavimą
stipriai veikiančiomis ar nuodingosiomis medžiagomis.
5. Šios nusikalstamos veikos objektyvi ąją pusę apibūdina
alternatyvūs veiksmai, t. y. aukščiau minėtų etilo alkoholio, namų ga-
mybos stiprių alkoholinių gėrimų ar aparatų jiems gaminti neteisėtas
gaminimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas.
6. Naminė degtinė, kiti namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai,
taip pat etilo alkoholis ar jų skiediniai (mišiniai) priskiriami specialiems
gaminiams, kurių gamybai, importui, prekybai ir vartojimui pagal teisės
aktus taikomas ypatingas valstybinio reguliavimo mechanizmas.
Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys šių alkoholio produktų
gamybą ir prekybą jais, yra Alkoholio kontrolės įstatymas („Valstybės
žinios“, 2004, Nr. 47-1548), 2001 m. sausio 22 d. Vyriausybės nutarimas
„Dėl alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“
(„Valstybės žinios“, 2004, Nr. 104-3847) ir kt.
7. Aukščiau minėtuose teisės aktuose yra nustatyta, kad Lietuvos
Respublikoje draudžiama gaminti naminę degtinę, kitus namų gamybos
stiprius alkoholinius gėrimus. Šis draudimas gaminti namų gamybos
stiprius alkoholinius gėrimus suponuoja ir draudimą tokius namų gamybos
alkoholinius gėrimus laikyti, gabenti ar realizuoti. Tuo pačiu pažymėtina,
kad pagal paminėtus teisės aktus gaminti etilo alkoholį ar alkoholinius
gėrimus, taip pat jais prekiauti galima tik turint specialius leidimus
(licencijas), išduotus atitinkamų valstybės institucijų.
 8. Alkoholio kontrolės įstatyme nurodyta, kad gaminti etilo alkoholį
ar alkoholinius gėrimus leidžiama tik toms įmonėms, kurios turi
Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos (toliau - Kontrolės
tarnybos) išduotą leidimą. Pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nu-
tarimu Nr. 67 „Dėl alkoholio produktų licencijavimo taisyklių patvirti-
nimo“ patvirtintas Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisykles
(„Valstybės žinios“, 2004, Nr. 104-3847) alkoholio produktų gamybos
licencijas neterminuotam laikui išduoda Kontrolės tarnyba, suderinusi su
Žemės ūkio ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija.
Licencijos verstis didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais gali būti
išduodamos visų rūšių Lietuvos Respublikoje įregistruotoms įmonėms,
kurių įregistravimo pažymėjimuose ar įstatuose numatyta didmeninė
prekyba.
Licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais gali būti
išduodamos visų rūšių Lietuvos Respublikoje įregistruotoms, tik šiai
prekybai skirtoms stacionarinėms prekybos įmonėms arba prekybos
įmonėms, turinčioms specializuotus šiai prekybai skirtus skyrius (kaimo
parduotuvėse - atskirą lentyną), stacionarioms viešojo maitinimo įmonėms
ir kt.
Licencijas verstis didmenine prekyba išduoda, šių licencijų galioj imą
sustabdo, panaikina Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba.
Licencijas verstis mažmenine prekyba išduoda papildo, patikslina, jų
galiojimą sustabdo ir panaikina savivaldybės vykdomoji institucija, pagal
savivaldybės tarybos nustatytą tvarką.
9. Etilo alkoholio, namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų g a m i n
i m a s - tai ne tik šių alkoholio produktų gavimas varymo (distiliavimo)
būdu, bet ir minėtų alkoholio produktų gavimas kitokiu būdu, etilo
alkoholio išskyrimo iš grūdų, bulvių, runkelių, vynuogių ar kitų maisto
produktų raugo būdu. Šio požymio nesudaro nestiprių alkoholinių gėrimų
gaminimas natūralaus rauginimo ar distiliavimo būdu. Etilo alkoholio ar
namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gaminimas baigta nusikalstama
veika laikomas nuo to momento, kai bent dalis raugo tiesiogiai
panaudojama šiems alkoholiniams gėrimams gaminti. Praktiškai ši
nusikalstama veika laikoma baigta nuo gamybos proceso pradžios.
Etilo alkoholio skiedinių (mišinių) gaminimui, kaip vienam šio
nusikaltimo objektyviąją pusę apibūdinančiam požymiui, būdinga tai, kad
tokie skiediniai (mišiniai) gaminami alkoholio produktus praskiedus kitais
skysčiais arba į kitus skysčius (sultis, vandenį, limonadą, girą) įpylus
alkoholio produktų.
 10. Aparatų gaminimas - šių aparatų konstravimas ir pritaikymas arba
stiprių alkoholinių gėrimų gamybai panaudojimas reikmenų, turinčių kitą
paskirtį. Tačiau šiam požymiui kvalifikuoti nepakanka kitos paskirties
reikmenų pritaikymo - jie turi būti naudojami stipriems alkoholiniams
gėrimams gaminti. Gaminant aparatus iš detalių, neturinčių savarankiško
ūkinio ar kitokio pritaikymo, aparatų gaminimu pripažįstamas jau pats
konstravimo faktas.
11. Etilo alkoholio, jų skiedinių, namų gamybos stiprių alkoholinių
gėrimų ar aparatų jiems gaminti laikymas -bet koks faktinis šių alkoholinių
gėrimų ar aparatų jiems gaminti turėjimas nepriklausomai nuo jų buvimo
vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ir pan.). Paprastai laikymas yra
gaminimo pasekmė. Tačiau galimi ir savarankiški veiksmai, kai vienas
asmuo pagamina etilo alkoholį, jų skiedinius, namų gamybos stiprius
alkoholinius gėrimus ar aparatus jiems gaminti, o kitas - juos laiko.
12. Etilo alkoholio, jų skiedinių, namų gamybos stiprių alkoholinių
gėrimų ar aparatų jiems gaminti gabenimas- šių alkoholinių gėrimų ar
aparatų jiems gaminti perkėlimas iš vienos vietos į kitą. Minėti etilo
alkoholis, jų skiediniai, namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai ar
aparatai jiems gaminti gali būti gabenami labai įvairiai: lengvaisiais
automobiliais, sunkvežimiais, geležinkelio ar vandens transportu,
pernešami rankomis ir pan. Šių alkoholinių gėrimų ar aparatų jiems
gaminti gabenimo būdas nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 201 str. už etilo alkoholio, jų
skiedinių, naminės degtinės ar kitų namų gamybos stiprių alkoholinių
gėrimų ar aparatų jiems gaminti gabenimą atsiranda tik tada, kai tai
daroma Lietuvos Respublikos viduje. Jeigu šie alkoholiniai gėrimai ar
aparatai jiems gaminti neteisėtai gabenami per Lietuvos Respublikos
valstybės sieną, asmens veika paprastai kvalifikuojama kaip kontrabanda,
pagal BK 199 str. arba ATPK 210 str.
13. Etilo alkoholio, jų skiedinių, namų gamybos stiprių alkoholinių
gėrimų ar aparatų jiems gaminti realizavimas- šių alkoholinių gėrimų ar
aparatų jiems gaminti pardavimas, dovanojimas, skolinimas ar bet koks
kitoks atly- gintinis ar neatlygintinis perdavimas tretiesiems asmenims.
14. Asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn jei atlieka bent
vieną aukščiau minėtą veiksmą. BK 201 str. numatyt nusikaltimo sudėtis
yra formalioji, t. y. nusikalstama veika laikoma baigta nuo konkrečių
veiksmų atlikimo momento, nepriklausomai nuo padarinių.
 15. Komentuojamame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos
subjektyviąją pusę apibūdina tiesioginė tyčia. Asmuo suvokia, kad jis
neteisėtai gamina, laiko, gabena ar realizuoja etilo alkoholį, namų ga-
mybos stiprius alkoholinius gėrimus ar aparatus jiems gaminti ir nori taip
veikti.
16. Komentuojamo straipsnio 1 ir 2 dalyje reglamentuotų nusikaltimų
būtinasis subjektyviosios pusės požymis - specialus tikslas. Pagal šias
komentuojamo straipsnio dalis kaltininkas atsako tik tada, kai jis etilo
alkoholį, jų skiedinius ar namų gamybos stiprius alkoholinius gėrimus
neteisėtai gamina, laiko ar gabena turėdamas tikslą tokius alkoholinius
gėrimus realizuoti. Tikslas realizuoti - tai kaltininko noras gaminamus,
laikomus ar gabenamus etilo alkoholį, jo skiedinius ar namų gamybos
stiprius alkoholinius gėrimus parduoti, dovanoti, išmainyti ar kitaip
perduoti tretiesiems asmenims.
17. Šios nusikalstamos veikos subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, kuris neteisėtai gamina, laiko,
gabena ar realizuoja etilo alkoholį, jo skiedinius, namų gamybos stiprius
alkoholinius gėrimus ar aparatus jiems gaminti.
Pažymėtina, kad už aparatų namų gamybos stipriems alkoholiniams
gėrimams gaminti gaminimą, laikymą, gabenimą asmeniui baudžiamoji
atsakomybė atsiranda nepriklausomai, ar tai buvo daroma turint tikslą
šiuos aparatus realizuoti ar ne.
18. Komentuojamo straipsnio 2 dalis numato neteisėto etilo alkoho-
lio, jų skiedinių, namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gaminimo,
laikymo, gabenimo turint tikslą juos realizuoti ar realizavimo kvalifikuotą
sudėtį. Tai reiškia, kad pagal BK 201 str. 2 dalį baudžiama tada, kai, turint
tikslą realizuoti, neteisėtai pagaminama, laikoma, gabenama penkiasdešimt
arba daugiau litrų etilo alkoholio, jų skiedinių, namų gamybos stiprių
alkoholinių gėrimų arba toks kiekis šių gėrimų yra realizuojamas.
19. Pažymėtina, kad BK 201 str. 2 dalyje apibūdinant komentuojamo
nusikaltimo objektyviąją pusę yra vartojama sąvoka „pagaminimas“ (BK
201 str. 1 dalyje - gaminimas). Šiuo atveju nusikaltimas laikomas baigtu
nuo to momento, kai pagaminama bent penkiasdešimt litrų minėtų
alkoholinių gėrimų. Jeigu šių alkoholinių gėrimų yra pagaminama mažiau
nei penkiasdešimt litrų, bet kaltininko ketinimas buvo pagaminti
penkiasdešimt ir daugiau litrų etilo alkoholio, jų skiedinių, namų gamybos
stiprių alkoholinių gėrimų, jo veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas
padaryti BK 201 str. 2 dalyje numatytą nusikaltimą.
 20. Kaltininko veiką kvalifikuojant pagal BK 201 str. 2 dalį reikšmės
neturi, ar neteisėtai gaminama, laikoma, gabenama turint tikslą realizuoti
ar realizuojama penkiasdešimt litrų ar daugiau tos pačios ar skirtingos
rūšies alkoholio produktų, įvardytų šioje BK 201 str. dalyje. Pavyzdžiui,
pagal šią dalį kaltininkas atsakys ir tuo atveju, kai jis, turėdamas tikslą
realizuoti, neteisėtai laiko dvidešimt litrų naminės degtinės, dvidešimt litrų
etilo alkoholio skiedinių (mišinių) ir dvidešimt litrų nedenatūruoto etilo
alkoholio.
21. Komentuojamo straipsnio 3 dalis reglamentuoja baudžiamąją
atsakomybę už neteisėtą etilo alkoholio, jų skiedinių ar namų gamybos
stiprių alkoholinių gėrimų pagaminimą, laikymą, gabenimą, neturint tikslo
jų realizuoti. Tokia nusikalstama veika yra laikoma baudžiamuoju
nusižengimu. Baudžiamoji atsakomybė už šį baudžiamąjį nusižengimą
atsiranda, jei neturint tikslo realizuoti, neteisėtai gaminama, laikoma,
gabenama dešimt ar daugiau litrų minėtų alkoholio produktų. Jeigu
neturint tikslo realizuoti, neteisėtai yra gaminama, laikoma, gabenama
mažiau nei dešimt litrų tokių alkoholio produktų - kaltininkas traukiamas
administracinėn atsakomybėn.
22. Neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatū-
ruoto, denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir
aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas
pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių, o kvalifikuota šio nusi-
kaltimo sudėtis pagal BK 11 str. 4 dalį - apysunkių nusikaltimų grupei
(apie tai plačiau žr BK 11 str. komentarą).
23. Neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedena-
tūruoto, denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir
aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba
areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų; kvalifikuota šio nusikaltimo
sudėtis - bauda arba laisvės atėmimu iki penkerių metų, o neteisėtas namų
gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto, denatūruoto ar
techninio etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti
gaminimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas, sudarantis baudžiamąjį
nusižengimą, - viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu.
202 straipsnis. Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine
ar profesine veikla

1. Tas, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, fi-

nansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai,
kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba laisvės atėmimu iki ketvertų metų. (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10
d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d. (Žin., 2003, Nr. 38-1733) ir 2007 m. birželio 28
d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin.. 2007, Nr. 81-3309) redakcija)

2. Tas, kas vertėsi uždrausta ūkine, komercine, finansine ar profesine

veikla,
baudžiamas laisvės atėmimu iki ketvertų metų. (Lietuvos Respublikos 2007 m.
birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (Žin., 2007, Nr. 81- 3309) redakcija)

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

1. Komentuojamame straipsnyje baudžiamoji atsakomybė numatyta

už dvejopo pobūdžio neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar
profesine veikla:
a) užsiėmimą ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla vers-
liškai ar stambiu mastu pažeidžiant atitinkamą įstatymuose bei
kituose teisės aktuose nustatytą tvarką (BK 202 str. 1 d.);
b) vertimąsi uždrausta ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla
(BK 202 str. 2 d.).
2. Nusikaltimo, numatyto komentuojamame straipsnyje, pagrindinis
tiesioginis objektas - Lietuvos Respublikos įstatymuose ar kituose teisės
aktuose nustatyta vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla
tvarka, kurią reglamentuoja Kelių transporto kodeksas („Valstybės
žinios“, 1996, Nr. 119-2772), Turizmo įstatymas („Valstybės žinios“,
2002, Nr. 123-5507), Švietimo įstatymas („Valstybės žinios“, 2003, Nr.
63-2853), Investicijų įstatymas („Valstybės žinios“, 1999, Nr. 66-2127),
Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymas („Valstybės žinios“, 1995,
Nr. 59-1462), Lietuvos banko įstatymas („Valstybės žinios“, 2001, Nr. 28-
890), Bankų įstatymas („Valstybės žinios“, 2004, Nr. 1832), Farmacijos
įstatymas („Valstybės žinios“, 2006, Nr. 78-3056) bei kiti įstatymai ar tei-
sės aktai.
3. Pagal šiuos teisės aktus įmonės turi teisę užsiimti bet kokia ko-
mercine. ūkine ar kitokia veikla, nesuvaržyta įstatymais, įmonės įstatais,
 jos steigimo dokumentais arba kitaip neuždrausta įstatymo nustatyta
tvarka. Tokių draudimų nepaisymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę
pagal BK 202 str.
4. Neteisėto vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla
pavojingumas pasireiškia ne tik tuo, kad šiuo nusikaltimu pažeidžiama teisės
aktuose nustatyta vertimosi ūkine veikla tvarka. Šia nusikalstama veika žalos
gali būti padaroma ir valstybės finansų sistemai (pvz., nemokami mokesčiai), dėl
jos gali atsirasti grėsmė visuomenės saugumui ar žmonių sveikatai (pvz.,
neteisėtai teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, neteisėtai steigiamos
šaudyklos, neteisėtai užsiimama pavojingų atliekų saugojimu bei laidojimu ir
pan.). Taigi fakultatyviniai šio nusikaltimo objektai gali būti finansų sistema,
nuosavybė, visuomenės saugumas, žmonių sveikata ir pan. Visųjų įvardyti
neįmanoma, nes šie objektai priklauso nuo to, kokia neteisėtos komercinės,
ūkinės, finansinės ar profesinės veiklos rūšimi verčiamasi.
5. Neteisėto vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla
objektyviajai pusei būdingi tik aktyvūs veiksmai, t. y. neteisėtas vertimasis
komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla.
6. Ūkinė veikla - įvairiausia gamybinė veikla, susijusi su prekių gaminimu,
pardavimu bei paslaugų teikimu.
7. Komercinė veikla - veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu,
išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio
poreikiams tenkinti.
8. Finansinė veikla - veikla, susijusi su finansinių paslaugų teikimu.
9. Profesinė veikla - tam tikros profesijos asmens teikiamos jo profesijos
srities paslaugos.
10. Komentuojamas straipsnis baudžiamąją atsakomybė reglamentuoja tik
už tokį vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, kuris yra
neteisėtas.
11. Pagal BK 202 str. 1 dalį vertimasis ūkine, komercine, finansine ar
profesine veikla yra pripažįstamas neteisėtu, jei tokios veiklos imamasi esant
bent vienai šių sąlygų:
a) neturint leidimo tokiai veiklai, kuriai reikia licencijos (leidimo);
b) kitokiu neteisėtu būdu.
 c) Vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla lai-
komas neteisėtu, kai ja užsiimama neturint leidimo, jei toks leidimas yra
būtinas. Šiuo atveju turi būti nustatoma, ar yra specialus draudimas
užsiimti šia veiklos rūšimi. Veiklos rūšis, kuriomis norint verstis
reikalingas specialus leidimas, nustato ne BK, o kiti įstatymai. Teisės
aktuose yra numatyta, kad norint užsiimti tam tikros rūšies komercine,
ūkine, finansine ar profesine veikla reikia turėti Vyriausybės nustatyta
tvarka išduotas licencijas (leidimus). Pavyzdžiui, be Vyriausybės nustatyta
tvarka išduotos licencijos, draudžiama rengti pinigines ir pinigines-
daiktines loterijas, teikti turizmo paslaugas, gaminti spaudus, užsiimti
draudimo veikla, verstis keleivių vežimu, teikti sveikatos priežiūros
paslaugas ir pan. Vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine
veikla bus laikomas neteisėtu ir kai asmuo tokia veikla užsiima pasibaigus
licencijos galiojimo laikui.
d) Komercinės, ūkinės, finansinės ar profesinės veiklos ėmimasis
kitokiu neteisėtu būdu - atvejai, kai užsiimant šia veikla kitaip pažeidžiami
teisės aktų reikalavimai. Pavyzdžiui, užsiimama ūkine, komercine veikla
be patento, kai jis yra būtinas, be savivaldybės išduoto pažymėjimo (pvz.,
fiziniai asmenys gali teikti kaimo turizmo paslaugas tik turėdami
atitinkamą savivaldybės išduotą pažymėjimą) ir pan.
e) Pabrėžtina, kad baudžiamoji atsakomybė už užsiėmimą komer-
cine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo)
tokiai veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu
būdu, atsiranda tik tada, kai šia veikla užsiimama versliškai arba stambiu
mastu. Nesant versliškumo arba stambaus masto požymio, užsiėmimas
tokia veikla kaltininkui užtraukia tik administracinę atsakomybę.
f) Versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine,
komercine, finansine ar profesine veikla minėtais būdais užsiimama
sistemingai ar nuolat (t. y. paprastai ne mažiau nei tris kartus) ir tokia
veikla yra nuolatinis pagrindinis ar papildomas kaltininko pajamų šaltinis.
g) Stambus mastas - vertinamasis požymis, kuris nustatomas
kiekvienu individualiu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
Vertinant, ar užsiėmimas ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla
neturint tokiai veiklai reikalingos licencijos (leidimo) ar kitokiu neteisėtu
būdu padarytas stambiu mastu ar ne, būtina atsižvelgti į gaunamų pajamų
dydį, kaltininko gaminamos produkcijos ar paslaugų dydį, veiklos apimtis
bei trukmę, suteiktų paslaugų rūšį ir pan.
 12. Aiškinant šio požymio turinį turi būti atsižvelgiama ir į ATPK 173
str., numatantį administracinę atsakomybę už neteisėtą vertimąsi
komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla. Pagal šį ATPK straipsnį
administracinė atsakomybė atsiranda, kai verčiamasi komercine, ūkine,
finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai
reikalinga Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyta licencija (leidi-
mas), ar kitokiu neteisėtu būdu ir gaunamos pajamos (įplaukos) ar pas-
kutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į
apskaitą prekių vertė neviršija 500 minimalių gyvenimo lygių (MGL)
dydžio sumos (apie MGL plačiau žr. B K 190 str. komentarą).
Taigi, jeigu verčiantis neteisėta komercine, ūkine, finansine ar pro-
fesine veikla gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių
pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė
viršija 500 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumą, tokia veika
paprastai turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 202 str. 1 dalį.
13. Jeigu asmuo užsiima ūkine, komercine, finansine ar profesine
veikla neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalingas,
ar kitokiu neteisėtu būdu nesant versliškumo ar stambaus masto požymių,
tokia asmens veika kvalifikuojama pagal ATPK 173 str.
14. Pagal BK 202 str. 2 dalį vertimasis ūkine, komercine, finansine ar
profesine veikla yra pripažįstamas neteisėtu, kai verčiamasi uždrausta
ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Šioje komentuojamo
straipsnio dalyje faktiškai numatyta neteisėto vertimosi ūkine, komercine,
finansine ar profesine veikla kvalifikuota sudėtis.
15. Komentuojamo straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsako-
mybę už vertimąsi tokiomis ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės
veiklos rūšimis, kuriomis iš viso draudžiama verstis Lietuvoje. Šioms
veiklos rūšims nei licencijos, nei kitokie leidimai neišduodami. Ūkinės,
komercinės, finansinės ar profesinės veiklos sritys, kuriomis draudžiama
verstis, numatytos Investicijų įstatyme („Valstybės žinios“, 1999, Nr. 66-
2127), Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatyme („Valstybės žinios“,
1995, Nr. 59-1462) ir kituose teisės aktuose.
16. BK 202 str. 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę
apibūdina vertimasis uždrausta ūkine, komercine, finansine ar profesine
veikla. Vertimasis tam tikra veikla - tarpusavyje susietų veiksmų, kuriais
paprastai siekiama gauti pajamų, visuma, todėl ir BK 202 str. 2 dalyje
numatytą nusikaltimą kaltininkui galima inkriminuoti tik tuo atveju, jei jis,
siekdamas pajamų, atlieka tam tikrus tarpusavyje susietus veiksmus. Taigi
pagal BK 202 str. 2 dalį vertimasis uždrausta ko
mercine, ūkine, profesine ar finansine veikla paprastai yra tuo atveju, kai
tokia veikla vykdoma sistemingai ir ja paprastai siekiama gauti ar gaunama
pajamų.
17. Komentuojamame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra
formalioji. Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine
veikla yra laikomas baigtu nuo vertimosi minėta neteisėta veikla pradžios.
Šio nusikaltimo pasekmės veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, į jas
atsižvelgiama individualizuojant bausmę.
18. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia - kaltininkas suvokia,
kad jis neteisėtai verčiasi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla ir
nori ja verstis. Tikslas ir motyvas nėra būtinieji šio nusikaltimo sudėties
požymiai. Tačiau neteisėtas vertimasis tokios rūšies veikla paprastai
daromas siekiant gauti pajamų.
19. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, kuris neteisėtai verčiasi ūkine, komercine,
finansine ar profesine veikla. Asmenys, kurie dirba neteisėtai be-
siverčiančios ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla įmonės
samdomais darbuotojais ir žino, kokia veikla padeda verstis įmonės
savininkui, turi būti vertinami kaip nusikaltimo, numatyto BK 202 str.
bendrininkai. Jeigu tokie asmenys nežino, kad jie padeda verstis neteisėta
ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, pagal BK 202 str.
atsakomybėn netraukiami.
Už komentuojamame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis
asmuo (apie tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
20. BK 202 str. esanti norma yra bendroji kitų normų, kurios regla-
mentuoja atsakomybę už neteisėtą vertimąsi atskiromis ūkinės, komer-
cinės, finansinės ar profesinės veiklos rūšimis (pvz., namų gamybos stiprių
alkoholinių gėrimų ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas,
gabenimas turint tikslą realizuoti ar realizavimas (BK 201 str.), neteisėtas
gaminimas, perdirbimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas narkotinių ar
psichotropinių medžiagų turint tikslą jas parduoti (BK 260 str.) ir pan.)
atžvilgiu. Taigi kaltininko veika, kai jis neteisėtai verčiasi tam tikromis
ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos rūšimis, už vertimąsi
kuriomis baudžiamoji atsakomybė numatyta atskiruose BK straipsniuose,
yra kvalifikuojamas tik pagal šiuos atskirus BK straipsnius.
21. Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine
veikla pagal BK 11 str. 4 dalį priskiriamas apysunkių nusikaltimų grupei
(apie tai plačiau žr. B K 11 str. komentarą).
22. Vertimasis versliškai arba stambiu mastu ūkine, komercine, finansine ar
profesine veikla, neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar
kitokiu neteisėtu būdu baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės
apribojimu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų, o vertimasis uždrausta
ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla - laisvės atėmimu iki ketverių
metų.

203 straipsnis. Neteisėta juridinio asmens veikla

1. Tas, kas stambiu mastu vertėsi viešojo juridinio asmens steigimo
dokumentuose nenumatyta veikla,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas įsteigė ar vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam ne-
teisėtai veiklai nuslėpti,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992, įsigal. 2004 m. vasario 14 d. (Žin.,
2004, Nr. 25-760) redakcija)

1. Komentuojamas straipsnis faktiškai numato baudžiamąją atsakomybę už

du atskirus nusikaltimus:
a) vertimąsi stambiu mastu viešojo juridinio asmens steigimo doku-
mentuose nenumatyta veikla, t. y. už neteisėtą juridinio asmens veiklą
(BK 203 str. 1 d.);
b) už fiktyvaus juridinio asmens įsteigimą neteisėtai veiklai nuslėpti ar
vadovavimą jam (BK 203 str. 2 d.).
2. BK 203 str. 1 dalyje numatytu nusikaltimu yra kėsinamasi į Lietuvos
Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais nustatytą viešųjų juridinių asmenų
steigimo bei veiklos tvarką. Pagal CK juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius
ir privačiuosius. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų
institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys,
kurių tikslas - tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės,
valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir
1.1.).
3. Šio nusikaltimo objektyviajai pusei būdingi aktyvūs veiksmai, kai
stambiu mastu verčiamasi viešojo juridinio asmens steigimo do
kumentuose nenumatyta veikla. Norint asmenį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn pagal BK 203 str. 1 dalį turi būti nustatoma:
a) kokia veikla verčiamasi realiai ir kokia veikla yra nurodyta viešojo
juridinio asmens steigimo dokumentuose;
b) ar tokia veikla verčiamasi stambiu mastu.
4. Kiekvienas viešasis juridinis asmuo prieš pradėdamas savo veiklą turi
būti įsteigtas įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Viešojo juridinio
asmens steigėjas gali būti Lietuvos valstybė, Lietuvos Respublikos
savivaldybės, atstovaujamos savo institucijų, taip pat Lietuvos Respublikos ir
užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys. Viešojo juridinio asmens
steigimo dokumentai yra įstatai, steigimo sandoris arba įstatymų numatytais
atvejais - bendrieji nuostatai. Viešieji juridiniai asmenys gali veikti ir pagal
įstatymus ar, jei įstatymai numato, pagal valstybės ar savivaldybių institucijos
priimtą teisės aktą dėl viešojo juridinio asmens steigimo, jei toks teisės aktas
nenumato, kad viešasis juridinis asmuo veikia pagal valstybės ar savivaldybių
institucijos patvirtintus įstatus. Būtent viešojo juridinio asmens steigimo
dokumentuose turi būti išvardytos tos veiklos rūšys, kuriomis užsiims juridinis
asmuo. Jeigu realiai verčiamasi tomis ūkinės, komercinės ar finansinės veiklos
rūšimis, kurios nėra nurodytos aukščiau minėtuose viešojo juridinio asmens
steigimo dokumentuose, kaltininkas gali būti traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn pagal BK 203 str. 1 dalį.
5. Antra būtina sąlyga asmeniui patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal
BK 203 str. 1 dalį - vertimasis steigimo dokumentuose nenumatyta veikla
stambiu mastu (apie tai plačiau žr. BK 202 str. komentarą).
6. BK 203 str. 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji.
Nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai steigimo dokumentuose
nenumatyta veikla pradedama verstis stambiu mastu.
7. Šio nusikaltimo subjektyviąją pusę apibūdina tiesioginė tyčia.
Kaltininkas suvokia, kad jis verčiasi viešojo juridinio asmens steigimo
dokumentuose nenumatyta veikla ir nori tai daryti. Motyvai ir tikslai yra už šio
nusikaltimo sudėties ribų, nors dažniausiai šis nusikaltimas padaromas
savanaudiškais motyvais - siekiant išvengti mokesčių.
8. Neteisėtos viešojo juridinio asmens veiklos subjektu gali būti
pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, kuris verčiasi viešojo
juridinio asmens steigimo dokumentuose nenumatyta veikla. Tai paprastai būna
viešųjų juridinių asmenų vadovai. Už šią veiką atsako ir juridinis asmuo (apie
tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
9. Neteisėta viešojo juridinio asmens veikla pagal BK 203 str. 1 dalį turi
būti atribojama nuo neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine
veikla (BK 202 str.). Šie nusikaltimai skiriasi pagal objektyviosios pusės
požymius. Neteisėta viešojo juridinio asmens veikla nuo nusikaltimo, apibrėžto
BK 202 str., skiriasi pagal veiklos, kuria užsiima juridinis asmuo, pobūdį.
Neteisėta viešojo juridinio asmens veikla yra tuo atveju, kai asmuo įsteigia
viešąjį juridinį asmenį, bet be steigimo dokumentuose numatytos veiklos dar
verčiasi ir kitokia veikla, kuri nėra nei uždrausta, nei licencijuojama, bet
paprasčiausiai nenumatyta viešojo juridinio asmens steigimo dokumentuose.
Neteisėtam vertimuisi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla būdinga
tai, kad šiuo atveju verčiamasi uždrausta ūkine, komercine, finansine ar
profesine, taip pat licencijuojama veikla neturint leidimo.
10. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatytu nusikaltimu taip pat yra
pažeidžiama Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose
nustatyta juridinių asmenų steigimo bei veiklos tvarka. Tačiau šiuo atveju būtina
atsižvelgti ir į tai, kad po tokio juridinio asmens, kuris naudojamas neteisėtai
veiklai nuslėpti, priedanga gali būti vykdoma labai įvairi nusikalstama veikla
(gaminami, remontuojami ginklai, realizuojamos narkotinės medžiagos,
verčiamasi sąvadavimu ir pan.), kuria keliamas pavojus ir kitiems teisiniams
gėriams: visuomenės saugumui, žmonių sveikatai, gyvybei, dorovei ir pan. Taigi
pagrindinis tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra juridinio asmens steigimo ar
veiklos tvarka, o fakultatyviniai objektai gali būti: visuomenės saugumas,
žmonių sveikata bei gyvybė, dorovė, finansų sistema ir pan.
11. BK 203 str. 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę apibūdina
du alternatyvūs veiksmai: fiktyvaus juridinio asmens įsteigimas arba
vadovavimas tokiam juridiniam asmeniui.
12. Pagal šio straipsnio 2 dalį fiktyviu juridiniu asmeniu yra laikomas
juridinis asmuo, naudojamas neteisėtai veiklai nuslėpti. Taigi fiktyvus juridinis
asmuo faktiškai tampa priedanga vertimuisi neteisėta veikla.
13. Neteisėta laikoma ne tik nusikalstama veikla (narkotikų, ginklų,
šaudmenų gaminimas, pomobiznis ir pan.), bet ir vertimasis ja prisidengus
juridiniu asmeniu Šiuo atveju gali kilti klausimas, kaip turi būti kvalifikuojama
kaltininko veika, kai jis, įsteigęs fiktyvų juridinį asmenį kaip priedangą, užsiima
konkrečia neteisėta veikla: gamina narkotines medžiagas (BK 260 str.),
realizuoja šaunamuosius ginklus (BK 253 str.), verčiasi uždrausta ūkine veikla
(BK 202 str.) ir pan. Tokia kaltininko veikla turi būti kvalifikuojama kaip
nusikaltimo, numatyto BK
203 str. 2 dalyje ir konkrečios neteisėtos veiklos, pavyzdžiui, narkotinių
medžiagų gaminimo, šaunamųjų ginklų realizavimo ar vertimosi uždrausta
ūkine, komercine veikla, sutaptis.
14. Juridinio asmens įsteigimas - juridinio asmens, kuris numatomas
naudoti neteisėtai veiklai nuslėpti, įregistravimas įstatymų bei kitų teisės aktų
nustatyta tvarka.
15. Vadovavimas juridiniam asmeniui - tai vadovavimas juridiniam
asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti. Toks vadovavimas gali
pasireikšti labai įvairių organizacinių-tvar- komųjų funkcijų atlikimu: juridinio
asmens veiklos organizavimas ir kontroliavimas, darbuotojų priėmimas ir
atleidimas iš darbo, juridinio asmens gamybos proceso planavimas ir pan.
16. BK 203 str. 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji.
Nusikaltimas laikomas baigtu nuo fiktyvaus juridinio asmens įsteigimo
momento, nepriklausomai nuo tokio juridinio asmens veiklos pradžios arba nuo
vadovavimo šiam juridiniam asmeniui pradžios. Juridinis asmuo laikomas
įsteigtu nuo jo įregistravimo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų rejestre
dienos.
17. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia.
Kaltininkas suvokia, kad jis steigia fiktyvų juridinį asmenį ar vadovauja tokiam
juridiniam asmeniui ir nori tai daryti.
18. Kalbant apie fiktyvaus juridinio asmens įsteigimą svarbu nustatyti,
kada kaltininkui atsirado ketinimas panaudoti juridinį asmenį neteisėtai veiklai
nuslėpti. Jeigu toks ketinimas atsirado tik po juridinio asmens įsteigimo,
kaltininko veika negali būti vertinama kaip juridinio asmens, kuris naudojamas
neteisėtai veiklai nuslėpti, įsteigimas. Norint kaltininkui inkriminuoti juridinio
asmens, kuris naudojamas neteisėtai veiklai nuslėpti įsteigimą, turi būti
nustatoma, kad asmens sumanymas tokiam steigiamo juridinio asmens
panaudojimui atsirado dar iki šio juridinio asmens įsteigimo. Jeigu panaudoti
juridinį asmenį neteisėtai veiklai nuslėpti asmuo ketina jau po šio juridinio
asmens įsteigimo, jis pagal BK 203 str. 2 dalį traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn tik tuo atveju, jei pradeda vadovauti tokiam juridiniam asmeniui.
19. Nusikaltimo, numatyto BK 203 str. 2 dalyje, subj ektu gali būti
pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, kuris įsteigia fiktyvų
juridinį asmenį ar vadovauja šiam juridiniam asmeniui. Juridinio asmens
steigėjas ir vadovas gali būti ir tas pats asmuo, tai šio nusikaltimo
kvalifikavimui reikšmės neturi. Už šį nusikaltimą atsako ir juridinis asmuo (apie
tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
 20. Neteisėta juridinio asmens veikla pagal BK. 11 str. 3 dalį priskiriama
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
21. Vertimasis stambiu mastu viešojo juridinio asmens steigimo
dokumentuose nenumatyta veikla baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki vienerių metų, o steigimas arba vadovavimas juridiniam asmeniui,
naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, - bauda arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų.

204 Straipsnis. Svetimo prekių ir paslaugų ženklo naudojimas

1. Tas, kas neturėdamas leidimo svetimu prekių ženklu pažymėjo
didelį prekių kiekį ar pateikė jas realizuoti arba pasinaudojo svetimu
paslaugų ženklu ir dėl to padarė didelės žalos,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki
dvejų metų.
2. Tas, kas neturėdamas leidimo svetimu prekių ženklu pažymėjo
nedidelį prekių kiekį ar pateikė jas realizuoti arba pasinaudojo svetimu
paslaugų ženklu ir dėl to padarė žalos, padarė baudžiamąjį
nusižengimą ir
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba viešaisiais darbais, arba bauda, arba laisvės apribojimu.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Zin.,
2004, Nr. 108-4030) redakcija)

1. Šio nusikaltimo bei baudžiamojo nusižengimo rūšiniu objektu laikoma

normali teisės aktais sureguliuota ekonomikos ir verslo tvarka, o tiesioginiu -
prekių ir paslaugų ženklų naudojimo tvarka. Papildomas objektas - kito asmens
turtiniai interesai (nuosavybė) ir neturtiniai interesai (prestižas), taip pat
vartotojų interesai, nes vartotojai yra klaidinami ir apgaunami dėl įsigyjamų
prekių ar paslaugų kokybės, kilmės ar kitų svarbių aplinkybių.
2. Nusikaltimo bei baudžiamojo nusižengimo dalykas - kitam asmeniui
priklausantis (svetimas) prekės ar paslaugų ženklas bei tokiu ženklu pažymėtos
prekės.
 3. Pagal Prekių ženklų įstatymą („Valstybės žinios“, 2000, Nr. 92- 2844)
prekių ženklas yra „bet koks žymuo, kurio paskirtis - atskirti vieno asmens
prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima
pavaizduoti grafiškai“. Šio nusikaltimo dalykas yra tie prekių ir paslaugų
ženklai, kurie saugomi įstatymų nustatyta tvarka. Tokiais saugomais prekių ir
paslaugų ženklais turi būti laikomi: a) teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos
Respublikos kompetentingoje institucijoje įregistruoti prekių ir paslaugų
ženklai; b) ženklai, kurie yra kompetentingai institucijai (Valstybiniam patentų
biurui) paduotos paraiškos registruoti ženklą objektas; c) ženklai, kurie yra
Lietuvos Respublikoje galiojančios tarptautinės ženklo registracijos objektas; d)
ženklai, kurie Lietuvos Respublikoje yra pripažinti plačiai žinomais (jie saugomi
net neįregistruoti).
4. Saugomi prekių ir paslaugų ženklai gali būti sudaromi iš šių žymenų: a)
žodžių, asmenų pavardžių, vardų, meninių pseudonimų, juridinių asmenų
pavadinimų, šūkių; b) raidžių, skaitmenų; c) piešinių, emblemų; d) erdvinių
formų; e) spalvos ar spalvų derinio, jų kompozicijos; f) bet kokio a-e punktuose
nurodytų žymenų derinio.
5. Tik panašus į saugomą prekių ir paslaugų ženklą, tačiau jam netapatus
(nors galimai ir klaidinantis) prekės ar paslaugų ženklas negali būti šio
nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo dalykas ir tokio ženklo naudojimas
neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal šį straipsnį.
6. Komentuojamame straipsnyje numatytas nusikaltimas bei baudžiamasis
nusižengimas gali būti inkriminuojamas tuo atveju, kai asmuo straipsnio
dispozicijoje nurodytus veiksmus atlieka neturėdamas prekės ar paslaugų ženklo
savininko ar kito įgalioto asmens leidimo naudoti prekės ar paslaugų ženklą. Jei
asmuo tokį leidimą turi, baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį netaikoma,
nebent toks asmuo naudotų prekės ar paslaugų ženklą pažeisdamas (viršydamas)
jam suteiktas naudojimosi svetimu prekės ar paslaugų ženklu teises (pvz., asmuo
turi teisę atitinkamu prekės ženklu žymėti vienokias prekes, o žymi kitokias).
7. BK 204 str. 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia
tik veikimu vienu ar keliais šių alternatyvių būdų: a) didelio prekių kiekio
pažymėjimu svetimu prekių ženklu neturint leidimo, ir/arba b) tokių prekių
pateikimu realizuoti, ir/arba c) pasinaudojimu svetimu paslaugų ženklu neturint
leidimo.
8. BK 204 str. 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo objektyvioji
pusė pasireiškia taip pat tik veikimu vienu ar keliais šių
alternatyvių būdų: a) nedidelio prekių kiekio pažymėjimu svetimu prekių ženklu
neturint leidimo, ir/arba b) tokių prekių pateikimu realizuoti, ir/arba c)
pasinaudojimu svetimu paslaugų ženklu neturint leidimo.
9. Prekių pažymėjimas svetimu prekių ženklu reiškia tokio svetimo prekių
ženklo patalpinimą (užrašymą, išsiuvinėji- mą, (spaudimą, priklijavimą ir pan.)
ant pačios prekės arba ant prekės etiketės ar prekės pakuotės. Prekių pateikimas
realizuoti reiškia tokių svetimu prekių ženklu pažymėtų prekių perdavimą
(parduodant, dovanojant, mainant ar pan.) trečiajam asmeniui arba tokių
veiksmų su svetimu prekių ženklu pažymėtomis prekėmis atlikimą, kurie aiškiai
demonstruoja siekį tokias prekes platinti tretiesiems asmenims (prekių
atvežimas į prekybos sandėlį, parduotuvę ar turgų, jų eksponavimas pardavimui,
išdalinimas prekybos agentams, prekių platintojams ir pan.).
10. Pasinaudojimas svetimu paslaugų ženklu reiškia tokio svetimo paslaugų
ženklo naudojimą reklamuojant (televizijoje, laikraščiuose, žurnaluose,
bukletuose ir pan.), pristatant (konferencijose, seminaruose, iškabose ant patalpų
ar pastato ir pan.) ar teikiant paslaugas.
11. Didelis prekių kiekis ir nedidelis prekių kiekis yra vertinamieji
požymis.
12. Šiame straipsnyje numatytos nusikaltimo bei baudžiamojo nusižengimo
sudėtys yra materialiosios. Normoje numatyti padariniai yra būtinas šio
nusikaltimo bei baudžiamojo nusižengimo požymis. BK 204 str. 1 dalyje
numatyta veika laikoma baigta tik tuo atveju, jei minėtais veiksmais yra
padaroma didelė žala, o BK 204 str. 2 dalyje - jei padaroma žala. Jei dėl tokių
veiksmų įvardintų pasekmių neatsiranda, priklausomai nuo bylos aplinkybių
kaltininko veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip pasikėsinimas padaryti šį
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba asmuo netraukiamas
baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį. Tokiu būdu net ir tuo atveju, jei
svetimu prekių ženklu yra pažymimas arba pateikiamas realizuoti didelis prekių
kiekis, tačiau dėl to nebuvo padaryta žalos, tokie veiksmai negali būti laikomi
baigtu nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu pagal šį straipsnį, o jei pada-
ryta žala nėra didelė - tokie veiksmai vertintini kaip baigtas baudžiamasis
nusižengimas pagal BK 204 str. 2 dalį arba kaip pasikėsinimas pagal BK 204 str.
1 dalį.
13. Didelės žalos ir žalos požymių vertinimas priklauso nuo to, kokio
pobūdžio - turtinė ar neturtinė - žala yra padaryta. Jei
žala yra turtinio pobūdžio, vadovaujantis BK 212 str. 1 dalimi, ji bus didelė, jei
viršys 150 MGL dydžio sumą (apie MGL plačiau žr. BK 190 str. komentarą).
Jei žala yra neturtinio pobūdžio (prestižas, reputacija ir pan.), ji turi būti
įvertinama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes
(nukentėjusį asmenį, ženklo ir jo savininko žinomumą, prekių ir paslaugų
pobūdį, neteisėto ženklo naudojimo mąstą ir pobūdį ir 1.1.). Vertinant žalą,
kartu turi būti įvertinama tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio žala, taip pat ne
tik ženklo savininkui ar teisėtam naudotojui, bet ir kitiems susijusiems asme-
nims (pvz., vartotojams) padaryta žala.
14. Šio nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo subjektyviajai pusei
būdinga tiesioginė ar netiesioginė tyčia. Kaltininkas suvokia, jog neturėdamas
leidimo svetimu prekės ženklu žymi prekes ar pateikia jas realizuoti arba
naudojasi svetimu paslaugų ženklu dėl ko ženklo savininkas ar teisėtas
naudotojas ar kiti tretieji asmenys gali patirti didelės žalos arba žalos, tačiau šių
pasekmių nori arba sąmoningai leidžia joms atsirasti.
15. Komentuojamo nusikaltimo bei baudžiamojo nusižengimo subjektu gali
būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis
asmuo (apie tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).
16. Komentuojamas nusikaltimas, numatytas BK 204 str. 1 dalyje, pagal
BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr.
BK 11 str. komentarą).
17. Svetimo prekių ir paslaugų ženklo naudojimas baudžiamas teisės dirbti
tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės
apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų, o svetimo prekių ir paslaugų
ženklo naudojimas, sudarantis baudžiamąjį nusižengimą- teisės dirbti tam tikrą
darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba viešaisiais darbais, arba
bauda, arba laisvės apribojimu.
205 Straipsnis. Apgaulingas pareiškimas apie juridinio asmens
veiklą

1. Tas, kas juridinio asmens vardu oficialioje ataskaitoje ar paraiškoje

pateikė apgaulingus duomenis apie juridinio asmens veiklą ar turtą ir
šiuo pareiškimu suklaidino valstybės instituciją, tarptautinę viešąją
organizaciją, kreditorių, juridinio asmens dalyvį ar kitą asmenį, kuris
dėl to patyrė didelės turtinės žalos,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žin..
2004. Nr. 108-4030) redakcija)

1. Šio nusikaltimo rūšiniu objektu laikoma normali teisės aktais

sureguliuota ekonomikos ir verslo tvarka, o tiesioginiu objektu - sąžiningo
ūkininkavimo principai. Papildomas objektas yra valstybės, tarptautinės
viešosios organizacijos, kreditoriaus, juridinio asmens dalyvio ar kito asmens
turtiniai interesai (nuosavybė).
2. Nusikaltimo dalykas yra apgaulingi duomenys apie juridinio asmens
veiklą ar turtą. Apgaulingais laikomi tokie duomenys, kurie neatitinka realios
juridinio asmens komercinės, ūkinės, finansinės veiklos ar jo turto padėties.
Šiuo atveju baudžiamajai atsakomybei atsirasti reikšmės neturi, ar tokiais
duomenimis siekiama pagerinti ar pabloginti juridinio asmens veiklos rezultatus.
Svarbu tai, kad šie duomenys neatitinka realios juridinio asmens padėties. Be to,
tokiais duomenimis gali būti ne tik finansiniai duomenys (rodikliai), bet, pavyz-
džiui, tikrovės neatitinkantys duomenys apie juridinio asmens patirtį kokioje
nors veiklos srityje ir pan.
3. Oficiali ataskaita ar paraiška reiškia bet kokiąju- ridinio asmens vardu
tretiesiems asmenims pateikiamą oficialią ataskaitą ar paraišką apie juridinio
asmens veiklą ar turtą. Paprastai tokia oficiali ataskaita ar paraiška yra
išreiškiama rašytine forma, tačiau gali būti išreikšta ir žodžiu, pavyzdžiui,
kreditorių ar akcininkų susirinkime atsiskaitoma už įmonės veiklą. Tokios
oficialios ataskaitos ar paraiškos gali būti labai įvairios: metinės ataskaitos-
prospektai pateikiami Vertybinių popierių komisijai, akcijų emisijos prospektai,
oficialus privalomas ar savanoriškas pasiūlymas supirkti likusias akcinės
bendrovės akcijas, įvairios ataskaitos Statistikos departamentui, paraiškos
valstybės
ar savivaldybės turtui privatizuoti, paraiškos dalyvauti viešuosiuose pirkimuose
ir t. t. Jei apgaulingi duomenys pateikiami privačiuose pokalbiuose ar pan., tai
nesudaro šio nusikaltimo objektyviosios pusės.
4. Komentuojamame straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė
pasireiškia apgaulingų duomenų apie juridinio asmens veiklą ar turtą pateikimu
juridinio asmens vardu oficialioje ataskaitoje ar paraiškoje. Nusikaltimo sudėtis
yra materialioji. Veika laikoma baigta tik tuo atveju, kai, suklaidinti kaltininko
pateiktų apgaulingų duomenų apie juridinio asmens veiklą ar turtą, straipsnyje
įvardinti nukentėjusieji dėl to patiria didelės turtinės žalos. Vadovaujantis BK
212 str. 1 dalimi, d i - dėlė turtinė ža 1 a yra 150 MGL dydžio sumą viršijanti
žala (apie MGL plačiau žr. B K 190 str. komentarą). Jei dėl apgaulingų
duomenų apie juridinio asmens veiklą ar turtą pateikimo oficialioje ataskaitoje
ar paraiškoje įvardintų pasekmių neatsiranda, priklausomai nuo bylos aplinkybių
kaltininko veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip pasikėsinimas padaryti šį
nusikaltimą arba asmuo išvis netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį
straipsnį.
5. Baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį atsirasti yra būtina, jog
oficialioje ataskaitoje ar paraiškoje pateikti apgaulingi duomenys suklaidintų
valstybės instituciją, tarptautinę viešąją organizaciją, kreditorių, juridinio
asmens dalyvį ar kitą nukentėjusįjį ir būtent dėl šio suklai- dinimo, t. y. dėl
nukentėjusiojo atliktų veiksmų ar susilaikymo nuo jų, atsirastų minėtos
pasekmės. Jei reikalaujama forma pateikti apgaulingi duomenys valstybės
institucijų, tarptautinės viešosios organizacijos, kreditorių, juridinio asmens
dalyvių ar kitų asmenų nesuklaidino, net ir atsiradus įvardintiems padariniams
baudžiamoji atsakomybė pagal BK 205 str. neiškyla. Taigi, teisingam šio
nusikaltimo kvalifikavimui daug reikšmės turi priežastinis ryšys tarp
nusikalstamos veikos ir padarinių.
6. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė ar netiesioginė
tyčia. Kaltininkas suvokia, jog teikia apgaulingus duomenis apie juridinio
asmens veiklą ar turtą, ir dėl to gali būti suklaidinami valstybės institucijos,
tarptautinė viešoji organizacija, kreditoriai, juridinio asmens dalyviai ar kiti
asmenys ir kad dėl tokio suklai- dinimo šie asmenys gali patirti didelės turtinės
žalos, bet šių pasekmių nori arba sąmoningai leidžia joms atsirasti.
7. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie tai plačiau žr. BK
20 str. komentarą). Pabrėžtina, jog šio nusikaltimo subjektu gali būti tik toks
fizinis asmuo, kuris yra įgaliotas veikti juridinio asmens vardu.
 8. Šiame straipsnyje įtvirtinta norma yra bendroji numatytų BK 207, 218,
220 str. nusikaltimų atžvilgiu norma.
9. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr B K 11 str. komentarą).
10. Apgaulingas pareiškimas apie juridinio asmens veiklą baudžiamas
teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda,
arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

206 straipsnis. Kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudoji-

mas ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką
(Pavadinimas - Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. 1X-1992, įsigal. 2004 m.
vasario 14 d. (Žin., 2004, Nr. 25-760) redakcija)

1. Tas, kas gavęs 150 MGL dydžio ar didesnės vertės kreditą, paskolą
ar tikslinę paramą panaudojo juos ne pagal paskirtį ar nustatytą
tvarką, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba
laisvės atėmimu iki V’ienerių metų. (Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d.
įstatymo Nr. IX-1992, įsigal. 2004 m. vasario 14 d. (Žin., 2004, Nr. 25-760) redakcija)

2. Tas, kas gavęs kreditą ar paskolą panaudojo jį ne pagal paskirtį ar

nustatytą tvarką ir negrąžino jo laiku, ir dėl to kreditoriui, laiduotojui
arba kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų. (Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. LX-1992.
įsigal. 2004 m. vasario 14 d. (Žin., 2004, Nr. 25-760) redakcija)

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

(Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992, įsigal. 2004 m. vasario 14 d. (Žin.
2004, Nr. 25-760) redakcija)

1. Šio nusikaltimo rūšiniu objektu laikoma normali teisės aktais

sureguliuota ekonomikos ir verslo tvarka, o tiesioginiu objektu - visų kredito ir
neatlygintinės paramos apyvartos dalyvių normali veikla aptarnaujant kreditų,
paskolų ir tikslinės paramos teikimo procesą. Papildomu objektu turtinės žalos
padarymo atveju yra nuosavybė.
2. Nusikaltimo dalykas yra kredito, paskolos ar paramos lėšos (pinigai)
(tiek Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta, tiek užsienio).
3. Vadovaujantis CK 6.881 str. pateikta kreditavimo sutarties samprata,
kreditu laikomos banko ar kitos kredito įstaigos (kreditoriaus)
kreditavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis kredito gavėjui (skolininkui)
suteiktos kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio piniginės lėšos, kurias kredito
gavėjas įsipareigoja nustatytu laiku grąžinti kreditoriui, kartu sumokėdamas
nustatytas palūkanas.
4. Vadovaujantis CK 6.870 str. pateikta paskolos sutarties samprata,
paskola laikoma paskolos davėjo (kreditoriaus) paskolos sutartyje nustatytomis
sąlygomis paskolos gavėjui (skolininkui) suteiktos paskolos sutartyje nustatyto
dydžio piniginės lėšos, kurias paskolos gavėjas įsipareigoja nustatytu laiku
grąžinti kreditoriui, kartu sumokėdamas nustatytas palūkanas. Šiuo atveju
kreditoriumi gali būti ne tik bankas ar kita kredito įstaiga (pvz., kredito unija),
bet ir kitas fizinis ar juridinis asmuo, turintis reikalaujamą civilinį teisnumą ir
veiksnumą. Be to, neatsižvelgiant į tai, kad pagal CK 6.870 str. paskolos dalyku
gali būti ne tik pinigai, bet ir rūšies požymiais apibūdinti suvartoti daiktai, pagal
komentuojamą straipsnį paskola laikomos tik piniginės lėšos.
5. Paprastai suteikiamos paskolos ir kreditai yra tiksliniai, t. y. su
kreditavimo ar paskolos sutartyje esančiu skolininko įsipareigojimu naudoti
gautus pinigus griežtai pagal nustatytą tikslinę paskirtį (CK 6.877 str.).
Dažniausiai pasitaikančia išimtimi, kada kreditavimo ar paskolos sutartyje nėra
aiškiai apibrėžtas gautų lėšų panaudojimo tikslas, gali būti laikomas vartotoj i š
kas kreditas (paskola), kada skolininkui yra paliekama teisė pačiam nuspręsti
gautų lėšų panaudojimo kryptis (atostogoms, buities daiktų, drabužių įsigijimui,
einamosioms išlaidoms maistui, būstui ar pan.). Tačiau net ir tais atvejais, kai
paskolos ar kreditavimo sutartyje nėra įvardintas aiškus suteiktų lėšų
panaudojimo tikslas, kreditavimo ar paskolos sutartyje gali būti aptarta suteikto
kredito ar paskolos panaudojimo tvarka, kurios skolininkas privalo laikytis.
6. Tikslinė parama pagal komentuojamą straipsnį reiškia valstybės,
tarptautinių organizacijų, kitų subjektų neatlygintinį paramos dalykų teikimą
verslo subjektams konkrečiam tikslui. Šiuo atveju parama negali būti
suprantamas tik paramos teikimas pagal Labdaros ir paramos įstatymą
(„Valstybės žinios“, 2000, Nr. 61-1818), ji turi būti suprantama žymiai plačiau:
pavyzdžiui, valstybės parama verslo subjektams pagal valstybės pagalbos
teikimo tvarką „Verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas“ („Valstybės
žinios“, 2004, 14-424), parama pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo
laikinąjį įstatymą („Valstybės žinios", 2004, Nr. 124-4490), parama pagal
specialiąsias paramos programas pagal dvišalius Lietuvos ir Europos Bendrijos
susitarimus (SAPARD, PHARE, ISPA ir kt.), parama iš Europos Sąjungos
struktūrinių fondų ir
t. t. Pati parama (ypač kai paramos davėjas yra valstybė) dažnai teisės aktuose
įvardijama ir kaip subsidija, dotacija ar pan. Parama pagal komentuojamą
straipsnį neturėtų būti laikomos įvairios socialinės išmokos gyventojams (nors
konkrečiuose teisės aktuose įvardijamos kaip parama), parama žuvusių
pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms, parama
užsienyje mirusių (žuvusių) Lietuvos Respublikos piliečių palaikams parvežti į
Lietuvos Respubliką ir kitais panašiais atvejais, kai parama jos gavėjui
(dažniausiai fiziniam asmeniui) teikiama nesiejant tai su paramos gavėjo
vykdoma ūkine komercine veikla.
7. Laiduotojas reiškia asmenį, kuris už atlyginimą ar neatlygintinai
įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį
laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str.). Laidavimas
atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu.
8. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra
formalioji, t. y. veikos baigtumui konstatuoti užtenka tik veiksmų atlikimo:
kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudojimo ne pagal paskirtį ar nustatytą
tvarką. Veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar skolininkas nustatytu laiku
gražino ar negrąžino paskolos ar kredito, taip pat ar kreditorius dėl to patyrė ar
nepatyrė tiesioginės realios žalos. Atsižvelgiant į tai, BK 206 str. 1 dalyje
numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė gali pasireikšti tokiais alternatyviais
veiksmais (ši veika gali pasireikšti tik aktyviais veiksmais): a) tikslinio kredito,
tikslinės paskolos ar tikslinės paramos panaudojimas ne pagal paskirtį - tai reiš-
kia, jog skolininkas gautą tikslinę paskolą, kreditą ar paramą panaudojo
pažeisdamas atitinkamoje sutartyje su kreditoriumi (ar paramos davėju)
numatytąją panaudojimo paskirtį, t. y. gautas lėšas panaudojo kitais, nei
numatyta, tikslais ir/arba b) kredito (nebūtinai tikslinio), paskolos (nebūtinai
tikslinės) arba tikslinės paramos panaudojimas ne pagal nustatytą tvarką - tai
reiškia, jog kaltininkas, nors ir panaudodamas kreditą, paskolą ar paramą pagal
numatytą tikslinę paskirtį, pažeidė sutartyje numatytą kredito, paskolos ar
paramos panaudojimo tvarką (pvz., reikalavimą tiekėjus ar rangovus, kuriems
bus mokama iš paskolos, kredito ar paramos lėšų, parinkti viešo konkurso būdu,
reikalavimą pirkti prekes tik iš nustatytos šalies tiekėjų ir pan.). Ypač griežta
tvarka taikoma naudojant ES struktūrinių fondų paramą.
9. Pagal BK 206 str. 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo
atveju, jei ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką panaudojama paskola, kreditas ar
tikslinė parama yra ne mažesnė nei 150 MGL dydžio suma (apie MGL plačiau
žr. B K 190 str. komentarą).
 10. B K 206 str. 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materia-
lioji, t. y. veika laikoma baigta, kai skolininkas gautą paskolą ar kreditą
panaudojęs ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką dar ir laiku jo negrąžina,
dėl to kreditoriui, laiduotojui arba kitam asmeniui (garantui, įkaito davėjui,
draudikui ar pan.) padaroma didėlė turtinė žala.
Pagal BK 212 str. 1 dalį, didelė turtinė žala yra 150 MGL dydžio sumą
viršijanti žala. Iš esmės būtų galima laikyti, jog kredito ar paskolos davėjui
tiesioginė turtinė žala atsiranda nuo kredito ar paskolos nesugrąžinimo
momento, tačiau šiuo atveju jam normos dispozicijoje reikalaujamos
realios didelės turtinės žalos gali ir neatsirasti, jei kreditorius savo
reikalavimą patenkina iš įkaito davėjo, laiduotojo ar pan. Todėl būtina
nustatyti, jog kredito ar paskolos davėjui atsirado tiesioginė didelė turtinė
žala. Laiduotojui, garantui, draudikui ar įkaito davėjui reikalaujama turtinė
žala atsiranda nuo to momento, kai jie, vietoj skolininko patenkinę
kreditoriaus pretenziją dėl negrąžinto kredito ar paskolos, atgręžtinio
reikalavimo tvarka negali patenkinto savo kreditorinio reikalavimo iš
skolininko, o jei tokios atgręžtinio reikalavimo teisės nėra - nuo kredito-
riaus pretenzijos patenkinimo vietoj skolininko momento.
11. Ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką panaudotos ir negrąžintos
paskolos ar kredito dydis veikos kvalifikavimui pagal BK 206 str. 2 dalį
reikšmės neturi. Svarbu, kad nukentėjusiajam tokiais veiksmais būtų
padaroma didelė turtinė žala.
12. Atsižvelgiant į komentuojamo nusikaltimo esmę, nukentėju-
siaisiais laikomi ne tik kreditus teikiančios kredito įstaigos, bet ir kiti
subjektai: valstybė ar tarptautinė organizacija, neatlygintinę paramą ar
paskolas teikiantys kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, taip pat asmenys,
suteikę paskolą, kreditą ar paramą arba užtikrinę skolininko prievolių
įvykdymą.
13. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė gali pasireikšti tiek tiesiogine,
tiek netiesiogine tyčia.
14. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltini- mas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie
tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą). Pabrėžtina, jog šio nusikaltimo
subjektu turėtų būti laikomas tik aukščiau aptartus veiksmus atlikęs
galutinis kredito, paskolos ar paramos gavėjas. Pavyzdžiui, valstybės ar
tarptautinių organizacijų paramą administruojančios institucijos negali būti
šio nusikaltimo subjektu.
15. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
 16. Kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudojimas ne pagal paskirtį
ar nustatytą tvarką baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba
laisvės atėmimu iki vienerių metų, o kredito ar paskolos panaudojimas ne pagal
paskirtį ar nustatytą tvarką, padaręs didelės turtinės žalos - bauda arba laisvės
apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

207 straipsnis. Kreditinis sukčiavimas

1. Tas, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar
banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

1. Šio nusikaltimo rūšiniu objektu taip pat laikoma normali teisės aktais
sureguliuota ekonomikos ir verslo tvarka, o tiesioginiu objektu - finansų-kredito
sistema.
2. Nusikaltimo dalykas yra kredito, paskolos ar subsidijos lėšos (pinigai),
taip pat objektyviai išreikšti laidavimo, banko garantijos raštai ar kiti kreditiniai
įsipareigojimai bei kitas turtas.
3. Kredito, paskolos ir laidavimo sąvokos išaiškintos BK 206 str.
komentare.
4. Subsidija reiškia valstybės ar savivaldybės institucijų bei kitą trečiųjų
asmenų paramą, skirtą plataus vartojimo prekių (paslaugų) kainoms išlaikyti ar
sumažinti arba šių prekių gamybos (paslaugų teikimo) mastui išlaikyti (2003 m.
gruodžio 18 d. Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto
standartų tarybos nutarimas Nr. 1 „Dėl verslo apskaitos standartų patvirtinimo“
(„Valstybės žinios“, 2004, Nr. 20-616).
5. Garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje
nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui - kreditoriui, jei
asmuo - skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai ir atlyginti
kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (CK 6.90 str.). Banko garantija
bankas raštu įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą
pagal kreditoriaus reikalavimą (CK 6.93 str.).
6. Kiti kreditiniai įsipareigojimai reiškia bet kokia forma išreikštus asmens
įsipareigojimus kitam asmeniui sumokėti tam
tikrą sumą tam tikromis sąlygomis (pvz., kitų kredito įstaigų (ne banko),
draudimo bendrovių ar kitų subjektų išduota garantija, dokumentas, išreiškiantis
reikalavimo teisę į skolininką, dotacija ir 1.1.). Dotacija - valstybės ir
savivaldybės institucijų, tarptautinių organizacijų ir fondų bei kitų trečiųjų
asmenų finansinė ir materialinė parama konkrečiai veiklai. Dotacijoms taip pat
priskiriamas ir nemokamai gautas turtas.
7. Apie apgaulę plačiau žr. BK 182 str. komentarą. Apgaulė pagal
komentuojamą straipsnį dažniausiai pasireiškia tikrovės neatitinkančių
duomenų dėl kredito ar paskolos gavėjo turtinės padėties, dėl kredito
gavėjo egzistavimo fakto, ekonominių rodiklių ir pan. pateikimu.
Pažymėtina, kad tikrovę neatitinkantys duomenys pripažintini apgaule tik
tuo atveju, kai jie turėjo lemiamą reikšmę suklaidinant kreditorių ar
kreditoriaus sprendimui suteikti paskolą, kreditą ir pan.
8. Komentuojamo nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad
kaltininkas, apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, gauna kreditą, paskolą,
subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius
įsipareigojimus.
9. Komentuojamame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra
formalioji: pakanka, kad kaltininkas, apgaulės būdu suklaidindamas nu-
kentėjusįjį, gauna kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garan-
tijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus. Nusikaltimas laikomas
baigtu, kai kaltininkas (ar jo atstovaujamas juridinis asmuo) faktiškai
gauna kreditą paskolą, subsidiją. Laidavimo ar banko garantijos raštų ar
kitų kreditinių įsipareigojimų gavimo atveju nusikaltimas laikomas baigtu,
kai kaltininkas gauna atitinkamus dokumentus, patvirtinančius kito asmens
kreditinius įsipareigojimus, t. y. nėra būtina, jog tokie dokumentai būtų
faktiškai realizuoti. Veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar skolininkas
nustatytu laiku gražino ar negrąžino paskolą ar kreditą, taip pat ar
kreditorius dėl to patyrė ar nepatyrė tiesioginės realios žalos. Be to, veikos
kvalifikavimui reikšmės neturi apgaule gautos paskolos, kredito, subsidijos
ar kitų kreditinių įsipareigojimų dydis.
10. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė gali pasireikšti tik tiesiogine
tyčia. Kaltininkas suvokia, jog apgaule gauna kreditą, paskolą, subsidiją ar
kitą kreditinį įsipareigojimą ir to siekia.
11. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, taip pat ir juridinis asmuo (apie
tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).

12. 1998 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato

nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo
 ar iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ 18 punktas
nustato, kad jeigu paskolos gavėjas bankui ar kitai įstaigai pateikė tikrovės
neatitinkančius faktus ar juos nutylėjo, nors privalėjo pranešti ir imdamas
paskolą jau turėjo tikslą jos negrąžinti, paskolos gavėjo veiksmai
kvalifikuojami kaip sukčiavimas (BK 182 str.).
13. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
14. Kreditinis sukčiavimas baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki trejų metų.

208 straipsnis. Skolininko nesąžiningumas

1. Tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai
akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų
kreditorių reikalavimų patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus
arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė
turtinės žalos likusiems kreditoriams,
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai
akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į už-
sienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas
skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams,
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

1. Nagrinėjamo straipsnio dispozicijoje įtvirtintos dvi savarankiškos

sudėtys: a) favoritizmas vieno ar kelių kreditorių atžvilgiu (BK 208 str.
1 d.); b) skolininko nesąžiningumas, susijęs su savo turto neteisėtu perleidimu ar
kitokiu bankrutuojančios įmonės turto menkinimu, tuo padarant turtinės žalos
kreditoriams (BK 208 str. 2 d.).
2. Komentuojamas straipsnis ir BK 212 str. nenurodo, kokio dydžio žalos
padarymas kreditoriams laikytinas nusikaltimu, tačiau atsižvelgiant į tyčinio
bankroto (BK 209 str.) sudėtyje įtvirtintą didelę turtinę žalą, manytina, jog ir už
šių nusikalstamų veikų padarymą baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tuo
atveju, kai kreditoriams padarytos turtinės žalos dydis pinigine išraiška viršija
150 MGL dydžio sumą (apie MGL plačiau žr. BK 190 str. komentarą). Tais
atvejais, kai nusikalstama veika kreditoriams padaryta turtinė žala neviršija 150
MGL dydžio su
mos, baudžiamoji atsakomybė neatsiranda, o asmuo, atlikęs BK 208 str. 1 ir 2
dalyse numatytus veiksmus, gali būti patrauktas civilinėn atsakomybėn.
3. BK 208 str. 1 ir 2 dalyse numatytos nusikaltimų sudėtys viena kitos
atžvilgiu yra savarankiškos, abi materialios.
4. BK 208 str. 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektu laikoma socialinė
vertybė - kreditorių interesai: tai reiškia, jog nagrinėjamos sudėties objektu
negali būti individuali vertybė - vieno kreditoriaus interesai. Papildomas šio
nusikaltimo objektas yra sąžiningo ūkininkavimo principai.
5. BK 208 str. 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas yra:
a) kuo kaltininkas patenkina išskirtinių kreditorių reikalavimus - tai gali būti
piniginės lėšos, konkretus turtas, turtinės teisės ir reikalavimai, turtinio
pobūdžio paslaugos ir veiksmai; b) kuo kaltininkas užtikrina išskirtinių
kreditorių reikalavimus - tai gali būti hipoteka, kilnojamojo daikto įkeitimas,
depozitai, banko garantija ir pan.
6. Veika nagrinėjamoje sudėtyje gali pasireikšti dvejais alternatyviais
veiksmais: a) patenkino tik vieno ar kelių kreditorių reikalavimus;
b) užtikrino tik vieno ar kelių kreditorių reikalavimus.
7. Patenkino tik vieno ar kelių kreditorių reikalavimus - aktyvūs kaltininko
veiksmai, kai pastarasis sąmoningai ir laisva valia, esant kreditorių daugetui bei
negalėdamas patenkinti visų kreditorių reikalavimų, pasirinktinai ir likusių
kreditorių nenaudai, įvykdo savo prievoles pilnai ar dalinai tik išskirtinių
kreditorių naudai, tuo panaikindamas savo skolas išskirtinių kreditorių atžvilgiu
arba šias skolas sumažindamas. Reikalavimų patenkinimas galimas įvairiomis
civilinių teisinių sandorių formomis, tai gali būti: pinigų sumokėjimas, turto
perdavimas, įvairių turtinio pobūdžio veiksmų atlikimas ar paslaugų suteikimas,
jeigu dėl tokių veiksmų patiriamos kaltininko turtą mažinančios sąnaudos, taip
pat reikalavimų perleidimas, vekselių ar čekių perdavimas indosamentu, skolų
už trečiuosius asmenis prisiėmimas, jei tokiais veiksmais kaltininkas padengia
savo skolas išskirtiniams kreditoriams.
8. Užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalą v i m u s - aktyvūs kaltininko
veiksmai, kai pastarasis sąmoningai ir laisva valia, esant kreditorių daugetui bei
negalėdamas patenkinti visų kreditorių reikalavimų ar jų užtikrinti, pasirinktinai
ir likusių kreditorių nenaudai užtikrina tik vieno ar keleto išskirtinių kreditorių
reikalavimus. Reikalavimų užtikrinimas galimas įvairiais civiliniais teisiniais
sandoriais: tai gali būti hipoteka, kilnojamojo turto įkeitimas, laida
vimas, garantija ar banko garantija ir pan. Pažymėtina, jog visuomet reikalavimą
užtikrinantis sandoris turi būti sudaromas likusių kreditorių nenaudai, tai yra dėl
tokio sandorio sumažėja kaltininko turto vertė ir išskirtiniam kreditoriui ar
kreditoriams suteikiamos teisės padengti savo reikalavimus iš hipotekos, įkeisto
turto, laiduotojų ar garantų arba suteikiant galimybę išskirtiniams kreditoriams
užimti aukštesnę vietą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilėje.
9. Sis nusikaltimas gali būti padaromas iki to momento, kai įsiteisėja
teismo nutartis iškelti kaltininko įmonei bankroto bylą (įmonių bankroto
[statymas („Valstybės Žinios", 2001, Nr. 31-1010)). Kai kaltininkas patenkina
vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ar juos užtikrina jau po bankroto bylos
iškėlimo, tokie veiksmai kvalifikuotini kaip turto iššvaistymas (BK 184 str.),
nes po bankroto bylos iškėlimo kaltininko įmonės turtas tampa bankrutuojančios
įmonės turto mase, kurios paskirtis - patenkinti kreditorių reikalavimus, o toks
turtas kaltininkui yra svetimas.
10. Komentuojamas nusikaltimas gali būti padaromas tik esant bent vienai
iš šių aplinkybių: a) sunki kaltininko įmonės ekonominė padėtis, kai
akivaizdžiai gresia bankrotas ir kaltininko įmonė neturi galimybės patenkinti
visų kreditorių reikalavimų; b) kaltininko įmonės nemokumas, kai akivaizdžiai
gresia bankrotas ir kaltininko įmonė neturi galimybės patenkinti visų kreditorių
reikalavimų.
11. Sunki kaltininko įmonės ekonominė padėtis, kai akivaizdžiai gresia
bankrotas ir kaltininko įmonė neturi galimybės patenkinti visų kreditorių
reikalavimų yra tuomet, kai nustatoma trijų sąlygų visuma, tai yra:
U-l.sunki kaltininko įmonės ekonominė padėtis - įmonės būklė, kai jos
veiklos efektas nepadengia šios veiklos sąnaudų ir dėl to įmonė negali sukurti
reikiamo savo skolų ekonominio padengimo (bonitas)\
11.2. akivaizdi bankroto grėsmė - tokia įmonės būklė, kai egzistuoja
Bankroto įstatymo 4 str. 1 dalyje numatyti pareiškimo civiliniam teismui dėl
bankroto bylos iškėlimo pagrindai;
11.3. neturėj imas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų -tokia
situacija, kai kaltininko įmonės turto aktyvo ir turto pasyvo santykis ekonominiu
požiūriu yra neigiamas.
12. Kaltininko įmonės nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir
kaltininko įmonė neturi galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų yra
tuomet, kai nustatoma šių sąlygų visuma:
 13. įmonės nemokumas - įmonės būsena, kai įmonė nevykdo
įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir
pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.). viršija pusę
įjos balansą įrašyto turto vertės;
14. apie akivaizdžią bankroto grėsmę bei neturėjimą galimybės
patenkinti visų kreditorių reikalavimų plačiau žr. šio straipsnio komentaro
11 punktą.
15. Būtinas favoritizmo vieno ar kelių kreditorių atžvilgiu nusikaltimo
sudėties požymis yra nusikalstami padariniai, kurie įstatyme įtvirtinti
žodžiais „dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams“.
16. Pagal komentuojamą straipsnį baudžiamoji atsakomybė atsiranda
tik tada, kai turtinė žala padaroma dviems ir daugiau kreditorių, o turtinės
žalos dydis pinigine išraiška viršija 150 MGL sumą (apie MGL plačiau žr.
BK 190 str. komentarą). Šios sumos nustatomos sudedant visų kreditorių
patirtos turtinės žalos dydžius.
17. Turtinės žalos turinį sudaro tiesioginė turtinė žala (damnum
emergens) ir/ar negautos pajamos (lucrum cessans). Turtinė žala gali
pasireikšti tik nukentėjusių kreditorių turto aktyvo sferoje.
18. Nustatant turtinės žalos dydį atsižvelgiama į kiekvieno kredito-
riaus piniginių reikalavimų nominalią vertę ir įstatymų nustatytas pa-
lūkanas. Negali turtinės žalos turinio sudaryti delspinigiai, baudos ir kitos
represinį poveikį turinčios turtinio pobūdžio priemonės, nes tokio
pobūdžio turtinė žala faktiškai ir teisiškai yra už civilinės apyvartos rėmų
ir visiškai nesusijusi su ekonomine turto verte normalioje civilinėje
apyvartoje, pavyzdžiui, 0,2 proc. delspinigių už kiekvieną praleistą
mokesčiams ar muitams sumokėti dieną.
19. Tarp veikos ir padarinių turi būti nustatomas priežastinis ryšys, tai
yra būtina konstatuoti, kad veika buvo turtinės žalos padarymo likusiems
kreditoriams priežastimi.
20. BK 208 str. 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas esant
kaltininko tiesioginei ar netiesioginei tyčiai. Motyvas ir tikslas kvalifi-
kuojant veiką teisinės reikšmės neturi.
21. Kaltininkas, suvokdamas, jog jo įmonei esant sunkioje eko-
nominėje padėtyje ar nemokiai kai akivaizdžiai gresia bankrotas, jis neturi
galimybių patenkinti visų kreditorių reikalavimų, sąmoningai, laisva valia
ir likusių kreditorių nenaudai, patenkina tik vieno ar keleto kreditorių
reikalavimus, nors numato, kad dėl šių veikų atsiras ar gali atsirasti turtinė
žala likusiems kreditoriams, tačiau tokių padarinių nori arba nenori, bet
sąmoningai leidžia jiems atsirasti.
 22. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas,
sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, turintis specialaus subjekto
požymį. Specialaus subjekto požymis šioje sudėtyje reiškia tą subjektą,
kurio įmonė buvo sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemoki. Tai reiškia,
kad subjektu gali būti individualios įmonės savininkas, ūkinės bendrijos
valdytojas, AB ar UAB administracijos vadovas ir pan. Galiausiai nėra
svarbu, kaip vadinasi kaltininko juridiniame asmenyje einamos pareigos ar
šių pareigų pavadinimas, svarbu tai, jog pagal užimamas pareigas įmonėje
kaltininkas turėjo teisę ir galimybę disponuoti įmonės-skolininkės turtu.
23. Už komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatytą veiką baudžiamoji
atsakomybė gali būti taikoma ir juridiniam asmeniui (apie tai plačiau žr.
BK 20 str. komentarą).
24. Tais atvejais, kai kaltininkas, atlikdamas BK 208 str. 1 dalyje
nurodytus veiksmus, papildomai suklastoja dokumentus, tokia jo veika
atsižvelgiant į kitas aplinkybes gali būti kvalifikuojama kaip sutaptis pagal
BK 208 str. 1 dalį ir BK 300 str. 1 dalį arba BK 208 str. 1 dalį ir BK 222
str. 1 dalį.
25. BK 208 str. 2 dalyje įtvirtinta skolininko nesąžiningumo, susi-
jusio su savo turto neteisėtu perleidimu ar kitokiu konkursinės masės
menkinimu, tuo padarant turtinės žalos kreditoriams sudėtis.
26. Komentuojamo nusikaltimo obj ektu laikoma socialinė vertybė -
kreditorių turtiniai interesai, papildomas objektas - sąžiningo
ūkininkavimo principai.
27. Nusikaltimo dalykas yra turtas, kuris galėjo būti pateiktas
skoloms padengti. Šiuo atveju turto sampratos turinį sudaro: materialūs ir
nematerialūs daiktai, turtinės teisės ir reikalavimai, tai yra tai, kas ūkinėje
apyvartoje turi ekonominę vertę ir kas civiliniu sandoriu gali būti paversta
pinigais ar kitu turtu.
28. Nagrinėjamoje sudėtyje veika gali pasireikšti aktyviais veiksmais:
a) paslėpė turtą; b) iššvaistė turtą; c) pervedė turtą į užsienį; d)
nepateisinamai pigiai pardavė turtą.
29. Paslėpė turtą reiškia tokius aktyvius kaltininko veiksmus, kai dėl
šių veiksmų aplinkiniams tampa nežinomu kaltininko įmonei
priklausančio turto teisinis ar faktinis likimas. Tokie veiksmai gali
pasireikšti fiziniu daikto paslėpimu, perleidžiant įmonės turimas turtines
teises asmeniui, kurio identifikuoti objektyviai nėra galimybių arba
suklastojant dokumentus, kai juose nurodomas neegzistuojantis teisės
įgijėjas, slepiant įmonės turimus vekselius ar kitus reikalavimus, pinigines
lėšas fiktyviu pagrindu perrašant kitų asmenų vardu, imituojant įmonei
priklausančio turto žuvimą ir pan.
30. Iššvaistė turtą reiškia tokius aktyvius kaltininko veiksmus, kai
kaltininkas savo įmonės turtą panaudoja savo ar kitų asmenų interesais ir
naudai, už tai kaltininko įmonė negauna jokio ekonomiškai lygiaverčio
ekvivalento ir dėl to sumažėja skolininko įmonės turto abstrakti piniginė
vertė. Pagal komentuojamos veikos prasmę iššvaistomas kaltininkui savas
turtas, o jei iššvaistomas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje, tačiau
jam svetimas turtas, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 184 str. Tais
atvejais, kai kaltininkas, būdamas įmonės administracijos vadovu,
iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą, tuo padarydamas
turtinės žalos šio turto savininkams ir įmonės kreditoriams, kaltininko
veika turi būti kvalifikuojama kaip sutaptis pagal BK 184 str. ir 208 str. 2
dalį.
31. Perleido turtą reiškia tokius kaltininko veiksmus, kai pastarasis
savo įmonės turtą bet kokio civilinio sandorio pagrindu perduoda
tretiesiems asmenims, tuo mažindamas savo įmonės turto piniginę vertę.
Tai gali būti vekselių ar čekių indosamentas, reikalavimo perleidimo
(cesijos) aktas, turimo reikalavimo atsisakymo aktas, savo įmonei labai
nenaudingos taikos sutarties sudarymas ir pan.
32. Pervedė turtą į užsienį reiškia tokius kaltininko veiksmus, kai jis
savo įmonės turtą bet kokio civilinio sandorio pagrindu perleidžia už
Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esantiems subjektams, todėl toks
turtas jau nepatenka į bankrutuojančios įmonės turto masę. Praktikoje
dažniausiai sutinkami atvejai, kai įmonė patekusi į sunkią ekonominę
padėtį, jos turimus reikalavimus į kitas užsienio įmones perleidžia
užsienio firmoms, o pastarosios šias įgytas teises sėkmingai realizuoja ir
neoficialiai su kaltininku ar jo artimais asmenimis atsiskaito, tuo tarpu
Lietuvos įmonės kreditoriai negauna jokio savo reikalavimų patenkinimo.
33. Pardavė turtą nepateisinamai pigiai - veiksmai, kai kaltininkas
sąmoningai ir laisva valia savo įmonės turtą parduoda kitam asmeniui už
daug mažesnę kainą nei iš tikrųjų rinkoje vertas šis turtas, tuo aiškiai
mažindamas savo įmonės turto piniginę vertę.
34. Komentuojamas nusikaltimas gali būti padaromas iki teismo nu-
tarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo momento. Jei kaltininkas
savo turtą kreditorių nenaudai paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į
užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė po bankroto bylos iškėlimo,
tokie jo veiksmai laikomi turto iššvaistymu (BK 184 str.), nes po bankroto
bylos iškėlimo įmonės turtas tampa bankrutuojančios įmonės turto mase,
kurios paskirtis - tenkinti kreditorių reikalavimus, o toks turtas kaltininkui
yra svetimas.
35. Apie būtinas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: a)
sunkią ekonominę padėtį ir bankroto grėsmę; b) nemokumą ir bankroto
grėsmę plačiau žr. šio straipsnio komentaro 11 ir 12 punktus.
36. Būtinas BK 208 str. 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties po-
žymis yra nusikalstami padariniai - turtinė žala kreditoriams, apie tai žr.
šio straipsnio komentaro 13 16 punktus, o apie priežastinį ryšį - žr. 17
punktą.
37. BK 208 str. 2 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas esant
kaltininko tiesioginei ar netiesioginei tyčiai.
38. Kaltininkas, suvokdamas, jog jo įmonė yra sunkioje ekonominėje
padėtyje ar nemoki, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtą, kuris gali būti
pateiktas skoloms padengti, sąmoningai, laisva valia ir kreditorių
nenaudai, paslepia, iššvaisto, perleidžia, perveda į užsienį ar nepateisi-
namai pigiai parduoda, numato, kad dėl šių veikų kreditoriams atsiras ar
gali atsirasti turtinės žalos ir nori tokių padarinių arba nors jų nenori, bet
sąmoningai leidžia jiems atsirasti.
39. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, turintis specialius požymius: individualios įmonės
savininkas, ūkinių bendrijų, AB, UAB ar kitokių įmonių administracijos
vadovas, pagal užimamas pareigas turintis teisę ir galintis disponuoti
įmonės turtu.
40. Už komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatytą veiką baudžiamoji
atsakomybė gali būti taikoma ir juridiniam asmeniui (apie tai plačiau žr.
BK 20 str. komentarą).
41. Skolininko nesąžiningumas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str komentarą).
42. Skolininko nesąžiningumas baudžiamas bauda arba laisvės atė-
mimu iki dvejų metų; o skolininko nesąžiningumas paslepiant, iššvais-
tant ir pan. turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, - bauda arba
laisvės atėmimu iki trejų metų.
209 straipsnis. Nusikalstamas bankrotas
Tas, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir
dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams,
baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų.

1. Baudžiamoji atsakomybė pagal nagrinėjamąstraipsnį atsiranda tik

padarius didelę turtinę žalą kreditoriams. Didelė turtinė žala
- kai kreditoriams padarytos turtinės žalos piniginė išraiška viršija 150
MGL dydžio sumą (apie MGL plačiau žr. BK 190 str. komentarą).
2. Nusikalstamo bankroto sudėtis yra materiali, todėl šioje nusikal-
timo sudėtyje reikalaujama padarinių - didelės turtinės žalos kreditoriams,
taip pat priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių nustatymo.
3. Nusikalstamo bankroto objektas yra kreditorių turtiniai interesai
gauti savo turimų turtinių reikalavimų patenkinimą už įmonei
- bankrotui suteiktą turtą, prekes ar paslaugas.
4. Veika komentuojamoje sudėtyje apibūdinama žodžiais „blogai
valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą“. Blogu įmonės valdymu
laikomas ūkinės, komercinės ar finansinės veiklos vykdymas pažeidžiant
elementarius protingam ir rūpestingam šeimininkui keliamus
reikalavimus, kai tokia veikla sąlygoja kaltininko įmonės visišką
nemokumą ir turimo turto praradimą, tuo sukeliant pavojų kaltininko
kreditorių turtiniams interesams.
5. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais,
tiek neveikimu, tai gali būti:
5.1. per didelis išlaidavimas - kai kaltininkas, valdydamas įmonę,
žymiai daugiau išleidžia, nei gauna iš veiklos pajamų arba kai tokios
išlaidos nepateisinamos dėl įmonės esamos ekonominės padėties ar turimo
turto ir todėl kaltininko įmonės veiklos efektas yra neigiamas. Pavyzdžiui,
įmonė reklamai išleidžia visą turimą aktyvą ir todėl priversta skolintis;
didelė įmonės turto aktyvo dalis išleidžiama įmonės atstovybėms kurti,
nors tose vietovėse įmonė visiškai neturi rinkos, o sumažėjęs aktyvas
sąlygoja įmonės nemokumą bei galutinį prasiskolinimą; netinkama kadrų
politika, kai samdomi darbuotojai neaprūpinami darbu, todėl apmokamos
didelės prastovos ir pan.;
5.2. sąmoningai atliekamos labai rizikingos operacijos - kai dėl tokių
operacijų susiduriama su itin didele turtinių nuostolių rizika. Pavyzdžiui,
„lošimas“ akcijų biržoje; kontrabandinių prekių perveži
 mas; labai rizikingų draudimo sutarčių sudarymas, kai draudimo suma
sudaro didesnę įmonės turto aktyvo dalį, greitai gendančių produktų
užpirkimas neturint jokių galimybių šiuos produktus perdirbti ar sandė-
liuoti; didelio prekių kiekio pardavimas be jokių prekybos apyvartoje
priimtinų apmokėjimo garantijų; ilgalaikis paslaugų tiekimas klientui,
kuris už šias paslaugas jau ilgą laiką nemoka, o skolos dydis lyginant su
kaltininko įmonės turtu yra labai didelis ir pan.;
5.3. sąmoningai nesilaikoma elementarių ir visuotinai pripažintų atsargumo
civilinėje apyvartoje priemonių. Pavyzdžiui, gabenamas neapdraustas itin
brangus, lyginant su įmonės turtu, krovinys, kuris gali žūti; suteikiamos didelės,
lyginant su įmonės turimu turtu, paskolos be jokių jų grąžinimą užtikrinančių
priemonių; nepagrįstai prisiimama labai didelė rizika ir pan.;
5.4. sąmoningai neplėtojama įmonės veikla, piktybiškai nevykdomos
sutartys prarandant prekių ar paslaugų rinkas, teisminiu ar neteisminiu keliu
neišieškomos skolos, kai skolų dydis lyginant su įmonės turtu yra esminis.
6. Įmonės bankrotas - nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra
iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne
teismo tvarka {įmonių bankroto Įstatymas („Valstybės Žinios“, 2001, Nr. 31-
1010)).
7. Kaltininko įmonės bankrotas yra tik tarpinis padarinys, nes dėl blogo
valdymo atsiradusi bankroto būsena turi būti kreditoriams padaromos didelės
turtinės žalos priežastimi.
8. Nusikalstami padariniai įstatyme apibrėžiami žodžiais „dėl to padarė
didelės turtinės žalos kreditoriams“. Nusikalstamo bankroto sudėtis reikalauja
turtinės žalos padarymo bent dviems asmenims - kreditoriams, o turtinės žalos
dydis pinigine išraiška turi viršyti 150 MGL sumą.
9. Jeigu dėl sąmoningo blogo įmonės valdymo kaltininko įmonė
bankrutavo, tačiau vykdant bankroto procedūrą įmonės kreditoriai nepatyrė
turtinės žalos arba patyrė žalą, kurios dydis pinigine išraiška neviršija 150 MGL
sumos, tokia veika nėra baudžiama, išskyrus atvejus, kai kaltininkas siekė
padaryti kreditoriams žalą, viršijančią 150 MGL dydžio sumą, tačiau tokio
dydžio žala neatsirado dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių -
tokiais atvejais kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 22 str. 1 dalį ir 209 str.
10. Nusikalstamo bankroto sudėtyje turtinės žalos turinį sudaro tiesioginė
turtinė žala (damnum emergens) ir/ar negautos pajamos (lucrum
cessans). Turtinė žala visuomet pasireiškia tik nukentėjusiųjų-kredito- rių turto
aktyvo srityje.
11. Nustatant turtinės žalos dydį atsižvelgiama į kiekvieno kredi-
toriaus piniginių reikalavimų nominalią vertę ir įstatymų nustatytas
palūkanas. Turtinės žalos turinio nesudaro delspinigiai, baudos ir kitos
represinį poveikį turinčios turtinio pobūdžio priemonės, nes tokio
pobūdžio turtinė žala faktiškai ir teisiškai yra už civilinės apyvartos rėmų
ir visiškai nesusijusi su ekonomine turto verte normalioje civilinėje
apyvartoje, pavyzdžiui, 0,2 proc. delspinigių už kiekvieną praleistą
mokesčiams ar muitams sumokėti dieną.
12. Komentuojamo nusikaltimo objektyviosios pusės požymis -
priežastinis ryšys tarp įmonės blogo valdymo ir šios įmonės bankroto ir
priežastinis ryšys tarp įmonės bankroto ir didelės turtinės žalos kre-
ditoriams.
13. Nusikalstamas bankrotas gali būti padaromas tiesiogine ar ne-
tiesiogine tyčia. Kaltininkas suprato, kad valdė įmonę pažeisdamas ele-
mentarius „protingam ir rūpestingam šeimininkui“ keliamus reikalavimus
ir tuo nulėmė savo įmonės bankrotą, numatė, jog dėl savo įmonės bankroto
kreditoriams atsiras ar gali atsirasti didelė turtinė žala ir norėjo tokių
padarinių arba jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti.
14. Šio nusikaltimo subjektu gali būti tik pakaltinamas, sulaukęs 16
metų amžiaus fizinis asmuo, kuris įstatymo, sutarties ar administracinio
akto pagrindu valdė įmonę. Tai gali būti personalinių įmonių savininkai,
ūkinių bendrijų valdytojai, AB ar UAB administracijos vadovai ir pan.
15. Nusikalstamas bankrotas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas ne-
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
16. Nusikalstamas bankrotas baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų
metų.
210 straipsnis. Komercinis šnipinėjimas
Tas, kas neteisėtai įgijo komercine paslaptimi laikomą informaciją arba
šią informaciją perdavė kitam asmeniui,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr IX-2314. įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žin..
2004. Nr. 108-4030) redakcija)

1. Komerciniu šnipinėjimu kėsinamasi į sąžiningo ūkininkavimo principus.

Šiuo atveju sąžiningo ūkininkavimo principų pažeidimas pasireiškia tuo, kad
konkuruojančios įmonės ar atskiri asmenys iš įmonės ar kitų asmenų neteisėtais
būdais siekia gauti konfidencialios informacijos. Tokios informacijos gavimo
tikslai gali būti labai įvairūs. Pavyzdžiui, konkuruojančių įmonių tikslas gali būti
patenkinti savo informacinius poreikius ir įgyti konkurencinio pranašumo arba
net ir kitai įmonei padaryti žalos, sunaikinti tokios įmonės materialinius ir
informacinius išteklius. Komerciniu šnipinėjimu dažnai padaroma žalos
šnipinėjamos įmonės ar kito asmens paprastai materialiniams interesams. Taigi
komercinio šnipinėjimo pagrindinis tiesioginis objektas yra sąžiningo
ūkininkavimo principai. Fakultatyvinis šio nusikaltimo objektas gali būti fizinių
bei juridinių asmenų materialiniai ir kiti interesai.
2. Komentuojamo nusikaltimo dalykas yra informacija, kuri laikoma
komercine paslaptimi.
3. I n f o r m a c i j a laikoma komercine paslaptimi, jeigu turi tikrą ar
potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, ir ji negali
būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam
savininkas yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (pvz.,
nustatant supažindinimo su komercinę paslaptį sudarančiomis žiniomis tvarką,
samdant tokių žinių fizinę apsaugą, naudojant technines apsaugos priemones ir
pan.).
Komercinės paslapties esmę sudaro saugotinos, dėl to komercinę vertę
turinčios žinios, susijusios su gamybine ir ūkine veikla, mokslo ir technikos
laimėjimais, finansų valdymo ir organizavimo ypatumais, kurių teisėta sauga
užtikrina įmonės ekonominį stabilumą ir komercinį pranašumą. Pavyzdžiui,
žinios apie įmonės gamybos sąlygas, vykdomus tyrimus, naudojamą
technologiją, ruošiamus susitarimus su kitais partneriais, įmonės plėtojimo
planus, einamųjų metų ataskaitinius duomenis, techninius projektus, informacija
apie banko klientų sąskaitas, indėlius, jų atliekamas banko operacijas ar apie
bankų komercinę veiklą ir pan.
 4. Minėta informacija (žinios) laikoma komercine paslaptimi, jei ji
konkrečioje įmonėje yra priskirta komercinę paslaptį sudarančiai informacijai
(žinioms).
5. Asmuo už komercinį šnipinėjimą gali būti patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn tuo atveju, kai įmonėje ar kitoje įstaigoje, organizacijoje paprastai
yra sukurti informacijos, laikomos pramonine paslaptimi, saugos teisiniai
pagrindai:
1) parengtas komercinę paslaptį sudarančių žinių sąrašas;
2) nustatyti asmenys, kuriems atliekant pareigas gali būti suteikiama teisė
susipažinti su komercinę paslaptį sudarančiomis žiniomis;
3) nustatyta tokių asmenų supažindinimo su komercinę paslaptį
sudarančiomis žiniomis ir jų perspėjimo apie šių žinių atskleidimą ar
praradimą tvarka ir pan.
Pažymėtina, kad formalus informacijos priskyrimas komercinių paslapčių
sąrašui dar nereiškia, jog ši informacija turi būti pripažinta komercine
paslaptimi. Teismas privalo patikrinti, ar ši informacija turi tikrą ar potencialią
komercinę vertę ir atitinka kitus komercinės paslapties požymius.
6. Įstatymuose gali būti nustatoma, kokia informacija negali būti laikoma
komercine paslaptimi. Jeigu įmonė tokią informaciją pripažįsta komercine
paslaptimi, o asmuo ją įgyja arba tokią informaciją perduoda kitam asmeniui, jis
negali būti baudžiamas pagal BK 210 str. už komercinį šnipinėjimą.
7. Šio nusikaltimo objektyviąją pusę apibūdina alternatyvūs veiksmai -
komercine paslaptimi laikomos informacijos neteisėtas įgijimas arba tokios
informacijos perdavimas tokiam asmeniui.
8. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 210 str. atsiranda tik tada, jei
komercine paslaptimi laikoma informacija yra įgyjama neteisėtai. Neteisėtumas
pagal komentuojamą straipsnį reiškia, kad minėta informacija yra įgyjama
pažeidžiant įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką.
9. Komercine paslaptimi laikoma informacija gali būti neteisėtai įgyjama
labai įvairiais būdais (pvz., neteisėtai patenkant prie informacijos šaltinių).
Informacijos šaltinis suvokiamas kaip objektas, kuris turi arba jame esama
komercinę paslaptį sudarančių žinių, kurių vienkartiniu arba daugkartiniu
panaudojimu yra suinteresuotas asmuo. Tokiais informacijos šaltiniais gali būti
žmonės, veiklos aptarnavimo techninės priemonės (pvz., automatizuoto
informacijos apdorojimo sis
temos), dokumentai, produkcija, publikacijos, gamybos atliekos ir pan. Prie
tokių informacijos šaltinių gali būti patenkama įvairiais neteisėtais būdais:
verbavimu, papirkinėjimu, išklausinėjimu kitos įmonės darbuotojų, šantažu ir
bauginimu verčiant juos bendradarbiauti, neteisėtai įsiskverbus į duomenų bei
dokumentų bazes ir pan. Šiais atvejais svarbiausia yra nustatyti, kad prie tokio
informacijos šaltinio buvo patekta neteisėtai.
10. Jeigu siekiant patekti prie informacijos šaltinio žmogaus atžvilgiu yra
naudojama psichinė prievarta, reikalaujant, kad jis atliktų neteisėtus veiksmus ar
susilaikytų nuo teisėtų veiksmų atlikimo, kaltininko veika kvalifikuojama kaip
komercinio šnipinėjimo (BK 210 str.) ir žmogaus veiksmų laisvės varžymo (BK
148 str.) sutaptis.
11. Komercinis šnipinėjimas gali būti padaromas ir renkant informaciją,
laikomą komercine paslaptimi, neteisėtai naudojantis specialia technika.
Rinkimas - tam tikros informacijos gavimas stebint, fiksuojant tam tikrus
objektus ar reiškinius, klausantis pokalbių, paimant ar perkant dokumentus,
daiktus ar kitus materialius objektus (pvz., daiktus ar kitus materialius objektus,
kurių turinys arba informacija apie juos yra komercinė paslaptis) ir pan.
Speciali technika informacijai rinkti - įvairios techninės priemonės, skirtos
elektros ryšių, telegrafo ir kitiems pranešimams kontroliuoti, telefoniniams
pokalbiams klausytis bei jiems įrašyti, taip pat specialūs prietaisai, skirti
gyvenamųjų, administracinių ir kitokių patalpų bei transporto priemonių garso ir
vaizdo kontrolei. Šiuo atveju informacija, kuri yra komercinė paslaptis, renkama
prisijungus prie įmonės ryšių linijų, įmonės patalpose įrengiant specialią
pasiklausymo techniką, fotografuojant, filmuojant informacijos šaltiniuose
esančią medžiagą ir pan.
12. Tuo atveju, kai komercine paslaptimi laikoma informacija yra įgyjama
neteisėtai įrengiant ar panaudojant specialiąją techniką, kaltininko veika
kvalifikuojama kaip komercinio šnipinėjimo (BK 210 str.) ir neteisėto specialios
technikos įrengimo ar panaudojimo informacijai rinkti (BK 295 str.) sutaptis.
13- Komercine paslaptimi laikomos informacijos įgijimo būdai gali būti
labai įvairūs, jie šio nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Visais atvejais
svarbu nustatyti, kad toks minėtos informacijos įgijimas buvo neteisėtas.
14. Neteisėtai įgyta komercine paslaptimi laikoma informacija kitam
asmeniui gali būti perduodama įvairiais būdais: žodžiu, raštu, elektroni
niu paštu ir pan. Šiuo atveju veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar tokia
informacija perduodama už tam tikrą atlyginimą ar ne. Neteisėtai įgyta
komercine paslaptimi laikoma informacija gali būti perduodama tiek fiziniam,
tiek juridiniam asmeniui. Pažymėtina, kad jeigu fizinis asmuo, kuris gauna tokią
informaciją, suvokia, kad jam perduodama informacija yra įgyta neteisėtai, jo
veika traktuojama kaip neteisėtas komercine paslaptimi laikomos informacijos
įgijimas ir jis yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 210 str.
15. Komentuojamame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra
formalioji. Komercinis šnipinėjimas laikomas baigtu nusikaltimu nuo
momento, kai kaltininkas neteisėtai įgijo bent dalį informacijos, laikomos
komercine paslaptimi, arba bent dalį tokios informacijos perdavė kitam
asmeniui.
16. Komercinio šnipinėjimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė
tyčia. Asmuo suvokia, kad jis neteisėtai įgyja informaciją, kuri laikoma
komercine paslaptimi ar tokią informaciją perduoda kitam asmeniui, ir
nori tai daryti.
17. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų
amžiaus fizinis asmuo, neteisėtai įgyjantis informaciją, kuri įmonėje
laikoma komercine paslaptimi ar tokią informaciją neteisėtai perduodantis
kitam asmeniui. Paprastai tai yra asmenys, kuriems pagal darbą ar
pareigas tokios žinios nėra patikėtos.
Jeigu kitam asmeniui komercine paslaptimi laikomą informaciją per-
duoda asmuo, kuriam tokia informacija buvo patikėta ar kuriąjis sužinojo
dėl savo tarnybos ar darbo, šio asmens veika kvalifikuojama ne pagal BK
210 str., bet pagal BK 211 str. kaip komercinės paslapties atskleidimas.
18. Komercinis šnipinėjimas nuo kai kurių nusikaltimų Lietuvos
valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei san-
tvarkai: šnipinėjimo (BK 119 str.), neteisėto disponavimo informacija,
kuri yra valstybės paslaptis (BK 124 str.), yra atribojamas pagal dalyką.
Komercinio šnipinėjimo dalykas yra informacija, laikoma komercine
paslaptimi, o minėtų nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei,
teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai - informacija, esanti
Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis.
19. Komercinis šnipinėjimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas ne-
sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
20. Komercinis šnipinėjimas baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą
arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apri-
bojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
211 straipsnis. Komercinės paslapties atskleidimas
Tas, kas atskleidė komercine paslaptimi laikomą informaciją, kuri jam
buvo patikėta arba kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu
ši veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui,
baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba viešaisiais darbais, arba bauda, arba laisvės apribojimu,
arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
(Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstaty mo Nr. 1X-2314. įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žiu.,
2004, Nr. 108-4030) redakcija)

1. Komercinės paslapties atskleidimo pagrindinis tiesioginis objektas -

sąžiningo ūkininkavimo principai.
2. Pagal komentuojamą straipsnį už komercinės paslapties atskleidimą yra
baudžiama tuo atveju, jei šiuo nusikaltimu padaroma didelės turtinės žalos
nukentėjusiam asmeniui. Todėl papildomas šio nusikaltimo objektas - fizinių bei
juridinių asmenų materialiniai interesai.
3- Komentuojamo nusikaltimo dalykas - komercine paslaptimi laikoma
informacija (apie tai plačiau žr. BK 210 str. komentarą).
4. Komercinės paslapties atskleidimo objektyviąją pusę apibūdina
komercine paslaptimi laikomos informacijos atskleidimas, padariniai - didelės
turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui atsiradimas ir priežastinio ryšio tarp šios
veikos ir atsiradusios didelės turtinės žalos nustatymas.
5- Komercine paslaptimi laikoma informacija dažniausiai atskleidžiama
veikimu, tokią informaciją tiesiogiai suteikiant kitam asmeniui arba šią
informaciją viešai paskelbiant.
6. Komercine paslaptimi laikomos informacijos suteikimas kitam asmeniui
- tokios informacijos perdavimas įvairiais būdais bei priemonėmis kitam
juridiniam ar fiziniam asmeniui. Šie suteikimo būdai gali būti labai įvairūs:
informacija kitam asmeniui gali būti perduodama žodžiu, raštu, specialiomis
techninėmis priemonėmis ir pan.
Komercine paslaptimi laikoma informacija gali būti suteikiama laikinam ar
nuolatiniam kito asmens naudojimui už materialinį atlygį ar be jo. Ši informacija
kitam asmeniui gali būti perduodama už pinigus, dovanojama, keičiama į tam
tikras materialinio pobūdžio paslaugas, pavyzdžiui, tikintis paaukštinimo
tarnyboje, peratestavimo ir pan. Tai šio nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės
neturi, į komentuojamo nusi
kaitimo padarymo būdą, priemones gali būti atsižvelgiama parenkant bei
skiriant bausmę.
7. Viešas komercine paslaptimi laikomos informacijos paskelbimas - tokie
atvejai, kai ši informacija dėl kaltininko veiksmų tampa žinoma bent vienam
pašaliniam asmeniui. Šiuo atveju komercine paslaptimi laikoma informacija
nėra tiesiogiai perduodama konkrečiam asmeniui, bet ji paviešinama per radiją,
televiziją, laikraščius, kitas žiniasklaidos priemones, per susirinkimą, masinius
žmonių susibūrimus ir pan. neindividualizuojant asmens, kuris tokią informaciją
turėtų gauti. Kaltininkui šiuo atveju paprastai yra svarbu ne tai, kad informaciją,
esančią komercine paslaptimi, gautų konkretus asmuo, bet tai, kad ši informacija
taptų vieša.
8. Galimi atvejai, kai komercine paslaptimi laikoma informacija gali būti
atskleidžiama neveikimu. Tai būtų tokios teisinės situacijos, kai asmuo, turintis
užtikrinti komercine paslaptimi laikomos informacijos slaptumą, nesiima visų
priemonių, reikalingų šios informacijos saugumui užtikrinti, siekdamas, kad
komercine paslaptimi laikoma informacija taptų žinoma bent vienam pašaliniam
asmeniui.
9. Būtinu komentuojamo nusikaltimo objektyviosios pusės požymiu yra
didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui padarymas. Pagal BK 212 str. 1
dalį didele turtine ža 1 a laikoma 150 MGL dydžio sumą viršijanti žala {apie
MGL plačiau žr. BK 190 str. komentarą). Šiuo atveju žala gali būti padaroma
tiek juridiniam, tiek fiziniam, tiek vienam, tiek keliems asmenims. Kai turtinė
žala ta pačia veika padaroma keliems asmenims, vertinant, ar ši turtinė žala yra
didelė, atsižvelgiama į bendrą keliems asmenims padarytos žalos dydį.
10. Norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 211 str.
taip pat būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, t. y. ar didelė
turtinė žala asmeniui atsirado būtent dėl komercinės paslapties atskleidimo.
11. Komentuojamame straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra
materiali. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo didelės turtinės žalos nu-
kentėjusiam asmeniui atsiradimo momento. Jeigu tokia žala neatsirado, bet
atskleisdamas komercinę paslaptį kaltininkas siekė šios žalos atsiradimo, jo
veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti šį nusikaltimą.
12. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine arba netiesiogine
tyčia.
 13. Esant tiesioginei tyčiai kaltininkas suvokia, kad jis atskleidžia
komercine paslaptimi laikomą informaciją, numato, kad dėl to gali būti padaryta
didelė turtinė žala nukentėjusiajam ir nori tokios žalos atsiradimo, o esant
netiesioginei tyčiai - kaltininkas nenori, kad atsirastų didelė turtinė žala
nukentėjusiajam, bet sąmoningai leidžia šiai žalai atsirasti.
14. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs
16 metų amžiaus fizinis asmuo, turintis ir tam tikrus specialiuosius požymius.
Komercinės paslapties atskleidimo subjektu gali būti tik asmuo, kuriam
informacija, laikoma komercine paslaptimi, buvo patikėta ar kurią jis sužinojo
dėl savo tarnybos ar darbo {plačiau žr. B K 125 s t r. komentarą).
15. Komercinės paslapties atskleidimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas
nesunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą).
16. Komercinės paslapties atskleidimas baudžiamas teisės dirbti tam tikrą
darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba viešaisiais darbais, arba
bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
212 straipsnis. Sąvokų išaiškinimas
1.Siame skyriuje nurodyta didelė turtinė žala yra 150 MGL dydžio
Sumą viršijanti žala. (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX- 1495.
įsigal. 2003 m. gegužės 1 d. (Žin., 2003. Nr. 38-1733) redakcija)

2. Šio skyriaus 199, 1991 1992 ir 200 straipsniuose nurodytų daiktų

(prekių) vertė apskaičiuojama pagal jų muitinę vertę, įskaitant
privalomus sumokėti mokesčius. (Lietuvos Respublikos 2005 m birželio 23 d. įstatymo
Nr. X-272. įsigal. 2005 m. birželio 30 d. (Žin.. 2005. Nr. 81-2945) redakcija)

3. Šio skyriaus 201 straipsnyje nurodyti namų gamybos stiprūs alko-

holiniai gėrimai yra alkoholiniai gėrimai, kurių tūrinė etilo alkoholio
koncentracija viršija 18 procentų. (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo
Nr. IX-17O6, įsigal. 2003 m. liepos 25 d. (Žin., 2003, Nr. 74-3423) ir 2005 m. birželio 23 d. įstaty mo
Nr. X-272, įsigal. 2005 m. birželio 30 d. (Žin., 2005, Nr. 81-2945) redakcija)

4. Šiame skyriuje nurodyti juridiniai asmenys yra bet kokie juridiniai

asmenys, išskyrus valstybę, savivaldybę, valstybės ir savivaldybės ins-
tituciją ir įstaigą bei tarptautinę viešąją organizaciją. (Lietuvos Respublikos
2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314. įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žin., 2004. Nr. 108- 4030) ir
2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, įsigal. 2005 m. birželio 30 d. (Žin., 2005. Nr. 81-2945)
redakcija)

L Šiame straipsnyje pateikiamas sąvokų, vartojamų B K Specialiosios

dalies XXXI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai
ekonomikai ir verslo tvarkai“ išaiškinimas.
2. Vienas būtinų kai kurių nusikalstamų veikų ekonomikai ir verslo
tvarkai požymių yra didelės turtinės žalos atsiradimas. Pagal BK 212 str. 1
dalį didelė turtinė žala yra 150 MGL dydžio sumą viršijanti žala (apie tai
plačiau žr. B K 204, 205, 206, 209, 211 str. komentarus'). Apie MGL
plačiau žr. B K 190 str. komentarą.
3. BK 212 str. 2 dalyje yra norma, nurodanti kaip turi būti apskai-
čiuojama kai kurių daiktų (prekių), esančių atitinkamų nusikaltimų veikų
dalyku, vertė (apie tai plačiau žr. BK 199, 1991, 1992 ir 200 str.
komentarus).
4. Vienu iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 str., dalyku gali
būti namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai. Pagal BK 212 str. 3 dalį
namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai yra alkoholiniai gėrimai, kurių
tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 18 procentų (apie tai plačiau
žr. BK 201 str. komentarą).
 5. Kai kurių BK Specialiosios dalies XXXI skyriaus straipsnių
dispozicijose yra vartojama juridinio asmens sąvoka. BK 212 str. 4 dalyje
pateikiamas šios sąvokos išaiškinimas (apie tai plačiau žr. BK 203, 205 str.
komentarus). Šiai BK skyriuje nurodytų juridinių asmenų grupei nepriskiriama
valstybė, savivaldybė, valstybės ar savivaldybės institucija ir įstaiga bei
tarptautinė viešoji organizacija (apie tai plačiau žr. BK 20 str. komentarą).