John Flanagan

UDK  821.111(94)-93 Versta iš:

                       Fl-36 John Flanagan
RANGER’S APPRENTICE.
THE SIEGE OF MACINDAW
Random House Australia, 2010

© Tekstas, John Flanagan, 2007

Pirmą kartą pavadinimu Ranger’s Apprentice 6: The Siege of
Macindaw išleido Random House Australia Pty Ltd,
Sidnėjus, Australija.
Viršelio iliustracija, Jeremy Reston
Viršelio dizainas, www.blacksheep-uk.com
© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2015
© Leidykla „Nieko rimto“, 2015

ISBN 978-609-441-314-8
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė

Vilnius
2015
 Skiriu savo seseriai Džoanai:
žurnalistei, publicistei, rašytojai.
Visų mūsų vedlei.
MAKIN O PILIS
.
I R APYLINKES

Kelias į Piktą

MAKINDO
Juodoji
PILIS pelkė

ŠV ŠR

Pagrindinis bokštas
Kauburys

PV PR

Vandens
griovys

Norgeito kelias Į Žiniuonio proskyną

GRIMS ELO
GI RIA

Pietinis kelias
(į Pagriuvės kaimą)
 1

G undaras Kietasis Kumštis, skandų laivo „Vilkų debesis“

kapitonas ir vairininkas, nepatenkintas kramtė kietą,
gyslotą rūkytos jautienos bryzą.
Jo įgulos vyrai tūnojo grubiai suręstose stoginėse po me-
džiais, tyliai šnekučiavosi, valgė ir mėgino sušilti prie smarkiai
rūkstančių lauželių – tokiu oru nieko geresnio nepavyko su-
sikurti. Taip arti jūros vidurdienį sniegas dažniausiai virsdavo
bjauria šlapdriba, o pavakare vėl pašaldavo. Kapitonas žinojo,
kad įgula iš jo tikisi sprendimo, kaip iš čia išsikapstyti. Taip
pat žinojo netrukus turėsiąs pranešti, kad atsakymo nežino.
Jie įstrigo Aralueno pakrantėje, be jokios vilties ištrūkti.
Už penkiasdešimties metrų ant upės kranto stovėjo pa-
krypęs „Vilkų debesis“. Net ir iš tokio nuotolio jūreivio akis
įžiūrėjo nedidelį įlinkį korpuse, maždaug per trečdalį laivo
ilgio, ir nuo to vaizdo kapitonui plyšo širdis. Skandui jo
laivas yra tarsi gyvas padaras, jo paties tąsa, jo būties išraiška.
Gundaro laivas buvo sudužęs, kilis nepataisomai sugadin-
tas, korpusas įlinkęs. Dabar jis niekam tikęs, nebent sukūrenti,

9
kai žiema dar tvirčiau apglėbs juos ledinėmis savo rankomis.
Kol kas jam pavyko išsaugoti laivą, bet jis žinojo ilgai nebegalė-
siąs laukti. Reikės medienos pasistatyti tvirtesnėms trobelėms
ir malkoms. Tačiau, kol „Vilkų debesis“ dar buvo panašus į
laivą, nors ir pakiužusį, Gundaras tebegalėjo didžiuotis esąs
skirlas – skandų laivo kapitonas.
Kelionė nuo pat pradžių iki galo buvo viena nesėkmių
virtinė. Jie išvyko plėšti Galikos ir Iberijos pakrančių kaimų,
laikydamiesi atokiai nuo Aralueno. Nuo tada, kai skandų
oberjarlas su Aralueno karaliumi pasirašė taikos sutartį, žygiai į
Aralueną tapo reti. Ne, jiems nebuvo uždrausta plėšikauti, bet
tam nepritarė oberjarlas Erakas. Tik itin kvailas arba užsispyręs
skirlas darytų tai, kas nepatinka Erakui.
Tačiau Gundaras su savo vyrais paskutiniai iš plėšikų
pasiekė Siaurosios jūros pakrantes, tad kaimus rado arba
tuščius – išvogtus anksčiau atplaukusių laivų, – arba pasiren-
gusius atkeršyti vienišiems vėlyviems plėšikams. Įvyko keli
smarkūs susirėmimai, jis neteko kelių vyrų ir liko tuščiomis
rankomis. Galiausiai griebėsi paskutinės išeities – išsilaipino
saloje prie pietrytinės Aralueno pakrantės, – nes turėjo žūt-
būt apsirūpinti atsargomis, kad ištvertų žiemą ir ilgą kelionę
atgal į šiaurę.
Tai prisiminęs Gundaras liūdnai šyptelėjo. Viešnagė saloje
buvo linksmiausias nuotykis per visą kelionę. Pasirengusius
kautis ir prarasti daugiau draugų skandus pasitiko jaunas
žvalgas – tas pats, kuris prieš kelerius metus petys į petį su
Eraku kovėsi prieš temudžajus.
Nuostabiausia buvo tai, kad žvalgas pasisiūlė juos pa-
maitinti. Netgi pakvietė į puotą pilyje kartu su vietiniais
didžiūnais ir jų žmonomis. Mintyse grįžęs į tą vakarą Gun-
daras dar plačiau išsišiepė. Šiurkštūs ir nerangūs jo jūreiviai

10
kaip įmanydami stengėsi elgtis gražiai, nuolankiai prašydavo
stalo kaimynų paduoti mėsos arba įpilti dar šlakelį alaus.
Tai buvo vyrai, pripratę iš širdies keiktis, plikomis rankomis
atsiplėšti keptos lokienos kulšį ir maukti alų tiesiai iš statinės.
Apie jų mėginimus įsilieti į kultūringą draugiją Skandijoje
buvo pasakojami linksmi anekdotai.
Skandijoje. Šypsena išblėso. Gundaras nenutuokė, kada
grįš į gimtinę. Ir ar išvis parsigaus namo. Iš Uolynės salos
jie išvyko sočiai prisikirtę ir apsirūpinę maistu ilgai kelionei.
Žvalgas jiems netgi įteikė vertingą dovaną, iš kurios jie būtų
galėję pasipelnyti – vergą.
Vyras buvo vardu Batlis. Džonas Batlis. Nusikaltėlis – vagis
ir žudikas – Araluene kėlė vien rūpesčius. Jaunasis žvalgas pa-
prašė Gundaro išsigabenti jį į Skandiją ir parduoti į vergiją.
Skirlas, žinoma, sutiko. Vyras buvo stiprus, sveikas, už tokį
namie jam būtų buvę gerai sumokėta.
Namie. Tik ar jie kada nors dar išvys Halasholmą? Ties
Sargybinio ragu laivas netikėtai pateko į klaikią audrą ir buvo
nublokštas į pietvakarius.
Artėjant prie Aralueno pakrantės, Gundaras liepė nukirsti
Batlio grandines. Vėjas juos ginė į uolas – to bijo kiekvienas
jūreivis, – ir buvo didelė tikimybė, kad laivas suduš. Gunda-
ras nusprendė suteikti vyrui galimybę išsigelbėti.
Jam ausyse ir dabar tebeskambėjo šleikštus triokštelėjimas,
„Vilkų debesiui“ įsirėžus į povandeninę uolą. Pasidingojo, lyg
jam pačiam būtų lūžęs stuburas; kapitonas galėjo prisiekti
girdėjęs laivą vaitojant iš skausmo. Iš to, kad vairas staiga
ėmė nebeklausyti, kad bangos ėmė blaškyti laivą, Gunda-
ras suprato, kad padaryta didžiulė žala. Kiekviena banga tik
gilino žaizdą, ir laivas anksčiau ar vėliau turėjo perlūžti ir
nugrimzti. Tačiau „Vilkų debesis“ buvo tvirtas ir dar nepa-
sirengęs pasiduoti žūčiai.

11
 Ir tada – tarsi atlygis už sudužusio laivo narsą ir audros
išvargintos įgulos pastangas – uolėtoje pakrantėje pasimatė
spraga ir Gundarui prieš akis atsivėrė upės žiotys. Jis pasuko
nuo vėjo pakrypusį laivą ir vargais negalais pasiekė ramius
upės vandenis. Vėjui ir bangoms nurimus, išsekę vyrai išgriuvo
ant irkluotojų suolų.
Tada Batlis ir pasinaudojo proga. Iš už vieno vyro diržo
išsitraukė peilį ir perrėžė jam gerklę. Kitas irkluotojas mėgi-
no jį sulaikyti, bet prarado pusiausvyrą, Batlis jį irgi nužudė.
Paskui stryktelėjo per turėklus ir plaukte nuplaukė į krantą.
Niekas jo nesivijo. Keista, bet retas skandas moka plaukti, o
laivas jau buvo begrimztąs. Priverstas palikti kalinį Gundaras
nusikeikė ir ėmė ieškoti vietos, kur galėtų prisišvartuoti.
Už kito posūkio jie pamatė tam tinkamą siaurą akmenėliais
nubertą kranto juostą, ir kapitonas smailiu kampu užplaukė
ant jos. Ir tada pajuto, kad laivas galų gale pasidavė, – atrodė,
kad „Vilkų debesis“ iki paskutinės akimirkos stengėsi saugiai
nugabenti įgulą į krantą, ir galiausiai tyliai mirė jiems po
kojomis.
Vyrai svirduliuodami išbrido į krantą ir tarp medžių įsikūrė
stovyklą. Gundaras suprato, kad be laivo jiems niekur ne-
pasprukti, tad bus geriausia laikytis kuo tyliau. Juk nežinia,
ką juos išvydę sumanytų vietiniai ir kiek ginkluotų vyrų jie
sugebėtų surinkti. Skandai nevengia kovos, bet kvaila erzinti
gyventojus, neturint kur trauktis.
Žvalgo dėka maisto jie turėjo užtektinai, Gundarui terei-
kėjo laiko sugalvoti kokią nors išeitį iš šios kebeknės. Galbūt
pasitaisius orams iš „Vilkų debesies“ lūženų pavyktų pasista-
tyti nedidelį laivelį. Jis atsiduso. Nežinojo, ar išeis. Gundaras
buvo kapitonas, ne laivų statytojas. Apžvelgė stovyklėlę. Už
proskynos, kur jis sėdėjo, ant kalvelės jie palaidojo du Batlio

12
nužudytus vyrus. Net negalėjo užkurti jiems deramo laido-
tuvių laužo pagal skandų tradiciją. Dėl jų mirčių Gundaras
kaltino save. Juk tai jis įsakė paleisti kalinį.
Skirlas papurtė galvą ir sau po nosimi sumurmėjo:
– Būk prakeiktas, Džonai Batli. Reikėjo išmesti tave už
borto. Su visomis grandinėmis.
– Žinai, ko gero, sutinku su tavim, – ištarė balsas už nu-
garos.
Gundaras pašoko ant kojų ir apsigręžė, ranka nusileido
prie kardo.
– Turako ragai! – sušuko jis. – Iš kur, po galais, išdygai?
Už poros metrų ant rąsto sėdėjo neregėta žmogysta, įsisupu-
si į keistą juodomis ir baltomis dėmėmis apsiaustą. Tardamas
„po galais“, Gundaras sudvejojo, ranka, jau pusiau ištraukusi
kardą, sustojo, jis atidžiau įsižiūrėjo į atėjūną. Miškas čia
buvo senas, tamsus ir grėsmingas. Galbūt tai girią saugan-
ti dvasia ar vaiduoklis. Apsiausto raštai jo akyse mirgėjo ir
keitė pavidalą, ir Gundaras sumirksėjo, kad išryškėtų vaizdas.
Galvoje šmėstelėjo kažin koks prisiminimas. Jis suprato kažkur
tai jau matęs.
Išgirdę bruzdesį ėmė rinktis vyrai. Tačiau ateivis su ap-
siaustu ir jiems kėlė nerimą. Gundaras pastebėjo, kad įgulos
nariai stengiasi atsistoti jam už nugaros, iniciatyvą perleis-
dami skirlui.
Žmogysta atsistojo, ir Gundaras nejučia atsitraukė pusę
žingsnio. Paskui, įniršęs ant savęs, žengė visą žingsnį į priekį
ir tvirtu balsu prabilo:
– Jei tu dvasia, – kreipėsi jis, – nenorėjome tavęs įžeisti. O
jei ne, prisistatyk, antraip tuoj virsi dvasia.
Atėjūnas tyliai nusijuokė.
– Gražiai pasakei, Gundarai Kietasis Kumšti, išties gražiai.

13
 Gundaras pajuto, kaip pasišiaušė sprando plaukeliai. Bal-
so tonas buvo draugiškas, bet iš kurgi šitas... padaras... žino
jo vardą? Tai gali reikšti tik viena: čia veikia antgamtinė galia.
Žmogysta pakėlė rankas ir nusiėmė apsiausto gobtuvą.
– Ei, Gundarai, negi nepažįsti manęs? – linksmai ištarė.
Gundaras laužė galvą. Tai tikrai nebuvo papilkęs, išskydęs
vaiduoklis. Jis regėjo jauną, plačiai besišypsantį veidą tamsiai
rudomis akimis ir susitaršiusių kaštoninių plaukų kupetą virš
jo. Ūmiai Gundaras prisiminė, kur buvo matęs tokį pat keis-
tą apsiaustą besimainančiais raštais.
– Vili Taika! – nustebęs šūktelėjo jis. – Ar čia tikrai tu?
– Ne kas kitas, – atsakė Vilis ir žengė į priekį ištiesęs ran-
ką – visiems žinomas draugiškas gestas. Gundaras ją sugriebė
ir tvirtai paspaudė, apimtas palengvėjimo, kad turi reikalą
ne su antgamtiniu girios gyventoju. Jam už nugaros įgulos
nariai puolė garsiai džiūgauti. Gundaras suprato, kad ir jie
lengviau atsikvėpė. Vilis visus apžvelgė ir nusišypsojo.
– Matau pažįstamų veidų, – tarė.
Pora skandų pasisveikino su juo. Visus apžiūrėjęs Vilis su-
raukė kaktą.
– Nematau Ulfo Ąžuolų Laužytojo? – tarė jis Gundarui.
Ulfas buvo kovęsis mūšyje prieš rytų raitelius ir pirmasis
atpažino Vilį Uolynės saloje. Jiedu kartu sėdėjo per tą garsią-
ją puotą ir dalijosi prisiminimais apie mūšį. Vilis išvydo, kaip
Gundaro veide šmėkštelėjo sielvartas.
– Jį nužudė tas velnio išpera Batlis, – atsakė kapitonas.
Nuo Vilio veido dingo šypsena.
– Kaip gaila. Buvo šaunus vyras.
Visi trumpam nutyko, prisiminė žuvusį draugą. Paskui
Gundaras mostelėjo į stovyklos pusę.

14
 – Prisidėsi prie mūsų? – paklausė. – Turime gyslotos sū-
dytos jautienos ir beskonio alaus – tai itin dosnios salos pie-
tuose dovanos.
Vilis nusijuokė iš pokšto ir paskui Gundarą patraukė į
stovyklavietę. Einant pro šalį, keli įgulos nariai paspaudė Vi-
liui ranką.
Pažįstamas veidas, ir dar žvalgo veidas, jiems suteikė viltį,
kad net ir iš tokios padėties gali būti išeitis.
Vilis atsisėdo ant rąsto prie vieno iš laužų. Virš galvos
buvo stogas iš didelės pagrindinės skandų laivo burės. Gavęs
bokalą alaus pakėlė tostą už skandus ir gurkštelėjo.
– Taigi, Vili Taika, – tarė Gundaras, – kokie vėjai tave čia
atpūtė?
Vilis apžvelgė jį supančius barzdotus, aštrių bruožų vei-
dus. Nusišypsojo.
– Ieškau karių, – atsakė. – Ketinu užgrobti pilį ir girdėjau,
kad jūs tai puikiai gebate.
 2

K aro žirgas buvo dailaus stoto bėris. Raiteliui atsargiai

jojant siauru takeliu palei upelį, kanopų kaukšėjimą
slopino storas sniego kilimas. Negalėjai matyti po sniegu pasi-
slėpusio ledo, ant kurio paslydęs būtum nučiuožęs nuo stataus
kranto ir atsidūręs vandenyje. Minkštų, patižusių ledo lyčių
užgrūstas upelis tekėjo vangiai, kovojo beviltišką kovą prieš
speigą, kuris jį tuoj visai užšaldys. Raitelis dirstelėjo į vandenį
ir sudrebėjo. Jei panirtų į jį su sunkiais šarviniais marškiniais
ir ginklais, vargu ar liktų gyvas. Net jei nepaskęstų, spiginantis
šaltis tikrai pribaigtų.
Iš žirgo ir ginkluotės buvo matyti, kad tai karys. Rankoje
jis laikė trijų metrų uosinę ietį, jos galas buvo įremtas į įdubą
dešinėje balnakilpėje. Prie kairio šono kabojo ilgas kardas, o
ant balno gugos buvo uždėtas kūgio pavidalo šalmas. Šarvi-
nių marškinių gobtuvas buvo nusmauktas. Jau prieš kelias
dienas raitelis suprato, kad šioje sniego užklotoje šalyje nėra
nemalonesnio dalyko nei prie odos prigludę šarvai. Kaklą
po šarviniais marškiniais jis buvo apsimuturiavęs vilnoniu

16
 SEPTINTA KNYGA

Dar nepapasakotas nuotykis iš Vilio mokinystės laikų...

Kai puldinėdamas nuošalias Aridos žemes skandų oberjarlas

paimamas įkaitu, jo padėjėjas Svengalas paprašo aralueniečių
pagalbos. Holtas su Viliu turi kartu su juo keliauti išpirkti iš
nelaisvės Erako, tačiau žygyje privalo dalyvauti ir karališkasis
asmuo. Princesė Kasandra – Viliui geriau pažįstama Evanlinos
vardu – išprašo iš tėvo, kad leistų keliauti kartu. O kad Evan-
linai būtų visiškai saugu, būrelį papildo Horacijus ir žvalgas
Gilanas. Bet ar smarkios smėlio audros, karingos gentys ir už
kiekvieno posūkio tykantys pavojai nesutrukdys laiku pasiekti
Erako?
Septintoji knyga mus nukelia atgal į paskutinius Vilio
mokinystės metus ir parodo ankstesnius įvykius nei tie, apie
kuriuos skaitome penktoje ir šeštoje knygoje.
 Flanagan, John
Fl-36 Žvalgo mokinys. Makindo apgultis / Flanagan, John; iš anglų kalbos
vertė Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 304 p.: iliustr.

Žvalgas Vilis ne veltui garsėja narsa ir sumanumu. Tačiau šįkart

teks veikti itin greitai. Aršieji skotai laukia sąmokslininkų ženklo, kada
galės pulti Aralueną. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo įsiveržimo –
laiku rasti užtektinai karių ir išvyti išdavikus iš Makindo pilies. Pavojus
ir iššūkius įveikti padės tik aštrus protas ir ištikimi bendražygiai.
Tai šeštoji australų rašytojo Johno Flanagano (g. 1944) nuotykių
serijos paaugliams knyga. Istorija apie žvalgo mokinį ne tik mėgiama
skaitytojų visame pasaulyje, bet ir susilaukė nemažai literatūrinių ap-
dovanojimų.

Šioje serijoje jau išleista:

Žvalgo mokinys. Gorlano Griuvėsiai

Žvalgo mokinys. Degantis tiltas
Žvalgo mokinys. Ledo šalis
Žvalgo mokinys. Ąžuolo lapas
Žvalgo mokinys. Šiaurės burtininkas
Žvalgo mokinys. Makindo apgultis

Redaktorė Mimoza Kligienė

Korektorė Olga Važnevičienė
Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė
Tiražas 3000 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
 „Jei bijai, kad pralaimėsi, veikiausiai pralaimėsi.“ Žvalgui galvoje
iškilo šie Holto žodžiai, ir jis su siaubu suprato pasiduodąs. Laikas
pereiti į puolimą. Laikas surizikuoti.

Vilio nuotykiai šiaurėje nesibaigia. Atskleidus Makindo pilį užgro-

busio Kereno išdavystę, laukia nauji pavojai. Kaip apsaugoti Aralueną
nuo skotų įsiveržimo? Kaip atsikovoti Makindą, neįveikiamumu gar-
sėjančią tvirtovę, teturint mažiau nei trisdešimt karių? Kaip išvaduoti
Aralueno pasiuntinę ir vaikystės draugę Alisą, kalinčią pilies bokšte?
Žvalgo Vilio laukia neeilinis uždavinys.

Tarptautinis bestseleris
Įvertintas skaitytojų visame pasaulyje

Kitos serijos knygos:

ISBN 978-609-441-314-8

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai