MOk.

1
UDK 821.1 ll(94)-93 John Flanagan
Fl-36 RANGER’S APPRENTICE.
THE ICEBOUND LAND
Random House Australia, 2009

Šią knygą skiriu Penei,

kėlusiai tokius aukštus reikalavimus

© Tekstas, John Flanagan, 2005

Pirmą kartą pavadinimu Rangers Apprentice 3: The Icebound Land
išleido Random House Australia Pty Ltd> Sidnėjus, Australija.
Viršelio iliustracija, Jeremy Reston
Viršelio dizainas, www.blacksheep-uk.com
© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2014
© Leidykla „Nieko rimto“, 2014

ISBN 978-609-441-248-6
 JOl7N f I ANAq AN

LEDO
ŠALI S
Vertė Viktorija Uzėlaitė

Vilnius
2014
64-3 k€Nt>Kp5105 GRP5 MGXTA1
 ki Prieglobsčio kyšulio likus vos kelioms valandoms kelio,

I skandų laivą užklupo smarki audra.

Tris dienas jie ramia kaip tvenkinys jūra plaukė j šiaurę,
Skandijos link. Viliui su Evanlina tokios oro sąlygos puikiai
tiko.
- Ne taip jau ir blogai, —pasakė Vilis, siauram laivui ra­
miai skrodžiant vandenis.
Jis buvo girdėjęs, kad plaukiant jūra kai kuriuos žmones
siaubingai pykina. Jam pačiam tas lengvas siūbavimas nė
kiek netrukdė.
Evanlina šiek tiek dvejodama linktelėjo. Ji toli gražu ne­
buvo patyrusi jūrininke, bet jau buvo plaukusi jūra.
- Nesidžiauk iš anksto, - tarė ji.
Mergina jau pastebėjo, kad laivo kapitonas Erakas susi­
rūpinęs žvilgčioja į šiaurę ir ragina „Vilkų vėjo“ irkluotojus
spausti visu greičiu.
Erakas žinojo, kad toks apgaulingai tykus oras pranašau­
ja audrą - baisią audrą. Šiaurėje ties horizontu jis įžiūrėjo

* 7 ♦
tamsių debesų ruožą. Suprato, kad jei jiems nepavyks laiku
apiplaukti Prieglobsčio kyšulio ir pasislėpti nuo vėjo, teks
grumtis su audra. Jis kelias minutes skaičiavo laivo greitį ir
atstumus, lygino juos su atslenkančių debesų greičiu.
- Nespėsime, - galop tarė jis Svengalui.
Padėjėjas pritariamai linktelėjo.
- Panašu, —filosofiškai sutiko.
Erakas kruopščiai apžiūrėjo laivą, patikrino, ar nėra ne­
pritvirtintos įrangos. Akys užkliuvo už dviejų laivo priekyje
susiglaudusių belaisvių.
-Tuodu verčiau pririšk prie stiebo, - paliepė jis. - Ir įsta­
tykime didįjį vairo irklą.
Vilis su Evanlina pamatė, kad Svengalas patraukė prie jų.
Jis nešėsi ritinį plonos kanapinės virvės.
- Kas gi čia? - nusistebėjo Vilis. - Negi jie mano, kad
bandysime sprukti?
Svengalas sustojo prie stiebo ir nekantraudamas mostelė­
jo jiedviem. Aralueniečiai pakilo ir dvejodami žengė prie jo.
Vilis pastebėjo, kad laivas siūbuoja šiek tiek stipriau ir vėjas
kyla. Eidamas prie Svengalo jis susvyravo. Už nugaros išgirdo,
kaip Evanlina, kluptelėjusi ir užsigavusi blauzdą į stulpelį,
visai nemoteriškai nusikeikė.
Svengalas išsitraukė saksų peilį ir nuo ritinio atpjovė du
virvagalius.
- Prisiriškite prie stiebo, - paliepė jis. - Bet kurią minutę
galime atsidurti pačios audrų motinos glėbyje.
- Nori pasakyti, kad mes galime būti nupūsti už borto? -
nepatikliai paklausė Evanlina.
Svengalas pamatė, kad Vilis rišasi prie stiebo dailiu kil­
piniu mazgu. Merginai sekėsi sunkiau, tad Svengalas paėmė
virvę, apjuosė ją per liemenį ir taip pat pririšo.
 - Galbūt, - atsakė į jos klausimą. - Nors labiau tikėtina,
kad jus nuplautų bangos.
Išvydo, kaip berniukas išblyško iš baimės.
-Tai sakai, bangos tiesiog... grius į laivą? - paklausė Vilis.
Svengalas nelinksmai išsišiepė.
- Tai jau tikrai, - patikino ir nuskubėjo į laivagalį talkinti
Erakui. Kapitonas jau tvirtino didįjį vairo irklą.
Vilis sunkiai nurijo seilę. Jis manė, kad toks laivas plauks
virš bangų kaip kiras. Dabar jam buvo pranešta, kad bangos
veikiausiai užlies laivą. Vaikinas klausė savęs, kaip jiems pa­
vyks nenuskęsti.
- Dievulėliau... kas gi ten? - rodydama į šiaurę tyliai pra­
tarė Evanlina.
Erako matytas plonytis tamsus ruožas virto juodais debe­
sų kalnais vos už ketvirčio kilometro. Debesys artėjo prie jų
greičiau nei šuoliuojantis žirgas. Du jaunuoliai susigūžė prie
stiebo, apsikabino šiurkštų pušinį stulpą ir įsikirto į jį nagais.
Staiga saulė pasislėpė ir prasidėjo audra.
Nuo stipraus vėjo Viliui net kvapą užgniaužė. Tiesiogine
prasme. Tokio vėjo berniukas dar nebuvo patyręs. Tai buvo
laukinė, gaivališka, pirmykštė jėga, siaučianti jį, kurtinanti,
spaudžianti iš plaučių orą ir neleidžianti įkvėpti, dusinanti
ir mėginanti atplėšti nuo stulpo. Vilis užsimerkęs, iš
paskutiniųjų įsikibęs į stiebą, bandė alsuoti. Neaiškiai
išgirdo suklykiant Evanliną, ir mergina ėmė čiuožti nuo
jo. Berniukas apgraibom ją surado, pastvėrė už rankos ir
prisitempė prie savęs.
Pirma didelė banga bloškėsi į laivą, ir jis bauginamai pasvi­
ro. Paskui jie pakilo bangos šlaitu, laivas susiūbavo ir ėmė
čiuožti žemyn - atbulas! Svengalas su Eraku šaukė irkluo­
tojams. Vėtra nusinešė balsus, bet komandos nariai, atgręžę
nugaras vėjui, matė ir suprato jų kūnų kalbą. Vyrai užgulė
irklus, šie net linko, ir čiuožimas šiek tiek sulėtėjo. Laivas vėl
ėmė lipti į bangą, kilo vis aukštyn, judėjo vis lėčiau, kol Vilis
suprato, kad netrukus jie vėl ims slysti žemyn.
Tuomet bangos ketera lūžo ir griuvo ant jų.
Tonos vandens užliejo skaridų laivą, skandino ir vertė į
dešinę pusę, kol jau atrodė, kad jis niekada nebeatsities. Vilis,
apimtas klaikios, gyvuliškos baimės, suklykė, bet klyksmas
nutrūko —sūrus ledinis vanduo siūbtelėjo ant Vilio, užlieda-
mas burną ir plaučius, atplėšė nuo stiebo, sviedė deniu tolyn,
kiek leido netvirta virvė, ir, sūkuriuodamas virš jo ir aplinkui,
blaškė į visas šalis. Laivui atsitiesus, berniukas liko tysoti ant
denio kaip žuvis. Evanlina buvo šalia, jie kartu nurėpliojo
prie stiebo ir apimti nevilties vėl įsikibo į jį.
Pirmagalys nusileido, ir jie bangos nugara ėmė kristi že­
myn į tarpubangį. Vaikus net supykino, jie vėl ėmė klykti iš
siaubo.
Pirmagalys nėrė į tarpubangį, jūra iškilo aukštai virš jų.
Banga vėl užliejo denį, tik šįkart nelūžo, todėl nebuvo tokia
sunki, ir dviem jaunuoliams pavyko išsilaikyti. Juosmenį
siekiantis vandens srautas plūdo pro juos. Paskui grakštus
skandų laivas, regis, nusimetė tą didžiulį svorį.
Atsarginė irkluotojų komanda uoliai dirbo, kibirais samstė
vandenį ir pylė per bortą. Erakas su Svengalu prisirišo pavo­
jingiausioje laivo dalyje, prie audros irklo. Tai buvo didelis
vairuoti skirtas irklas, dvigubai didesnis už įprastus irklus.
Tokiu metu jis būdavo naudojamas vietoj vairo. Vairininkas,
kabindamas šiuo irklu, padėdavo irkluotojams sukioti laivą.
Šiandien vairo irklą suvaldyti galėjo tik du vyrai.
Įduboje tarp bangų vėjas buvo nebe toks stiprus. Vilis iš­
sišluostė iš akių sūrymą, užsikosėjo ir išvėmė jūros vandenį.

♦ JO *
Sutiko paklaikusias Evanlinos akis. Juto, kad turėtų ją kaip
nors nuraminti, bet nebuvo nei ką sakyti, nei ką daryti. Jis
nebesivylė, kad laivas atlaikys dar vieną tokią bangą.
Už kelių šimtų metrų jų link jau ritosi kita, dar didesnė
už pirmąją, banga. Ji kilo jiems virš galvų, aukštesnė už Red-
monto pilies sienas. Vilis veidu įsikniaubė į stiebą, pajuto,
kad Evanlina padarė tą patį. Laivas vėl ėmė palengva baugi­
namai kilti.
Jie vis kilo kilo, yrėsi bangos šlaitu, vyrai, mėgindami pa­
sipriešinti bendroms vėjo ir jūros jėgoms ir užplukdyti laivą
ant keteros, irklavo taip, kad, atrodė, tuoj sprogs širdys. Prieš
bangai lūžtant, Vilis pajuto, kad laivas paskutinę akimirką
pralaimėjo mūšį. Apimtas klaiko jis atsimerkė - jie atbuli
leidosi į tikrą pražūtį. Banga lūžo ir užvirto ant jų, apsuko
berniuką ir parbloškė ant denio. Vilis stvėrėsi už jį laikan­
čios virvės, pajuto, kaip kažkas skaudžiai trenkė į dantis, ir
suprato, kad tai Evanlinos alkūnė. Vanduo kliokė ant jų,
pirmagalys vėl nusviro žemyn, ir skandų laivas, skrosdamas
vandenį ir pamažu tiesdamasis, visu greičiu nučiuožė kita
bangos puse. Šįkart Vilis net nebeturėjo jėgų klykti. Tyliai
aimanuodamas paršliaužė prie stiebo. Pasižiūrėjo į Evanliną
ir papurtė galvą. Pamanė, kad atsilaikyti niekaip neįmanoma.
Jos akyse matė tą pačią baimę.
„Vilkų vėjui“, pirmagaliu skrodžiančiamvandenį, krentant
į duobę ir virpant nuo smūgių, Erakas su Svengalu susikaupę
darbavosi laivagalyje.
- Laivas puikiai laikosi, - sušuko Svengalas.
Erakas linktelėjo. Nors Viliui su Evanlina buvo labai bai­
su, skandų laivas galėjo atlaikyti smarkias audras. Vis dėlto
net ir jo galimybės buvo ribotos. Erakas žinojo, kad jei jos
bus viršytos, jiems visiems galas.

♦ n ♦
 - Šitoji mūsų vos nepribaigė, - atsakė jis.
Irkluotojai tik paskutinę akimirką, įtempę visas jėgas, per-
plukdė atgal benuslystantį laivą per keterą.
-Turėsim apsisukti ir plaukti pavėjui, - nusprendė Erakas.
Svengalas, prisimerkęs nuo vėjo ir sūrių lasų, pritariamai
linktelėjo.
- Po šitos, - tarė jis.
Kita banga buvo mažėlesnė už tą, kuri jų vos nepaskandi­
no. Tačiau „mažėlesnė“ tik santykinai. Abu skandai stipriau
suėmė vairo irklą.
- Spauskit, kad jus kur velniai! Spauskit! - riaumojo Era­
kas irkluotojams, virš jų kylant vandens kalnui. „Vilkų vėjas“
vėl ėmė lėtai, sunkiai ropštis į keterą.
- O ne. Meldžiu, meldžiu, tegu tai baigiasi, - pajutęs, kad
pirmagalys ir vėl pakilo į viršų, suaimanavo Vilis.
Baimė jį sekino fiziškai. Jis troško, kad visa tai liautųsi.
Jei būtina, mąstė jis, verčiau tegu laivas nuskęsta. Tegu jie
visi žūna. Teateina galas. Kad tik liautųsi šis alinantis siaubas.
Salia jis girdėjo iš baimės kūkčiojant Evanliną. Apkabino ją,
niekaip kitaip negalėjo paguosti.
Jie kilo, kilo, kilo, pasigirdo pažįstamas lūžtančios bangos
šniokštimas, ir vanduo su trenksmu kliūstelėjo ant jų. Pir­
magalys perskrodė keterą, tėškėsi ant bangos nugaros ir laivas
ėmė kristi žemyn. Vilis mėgino klykti, bet gerklę perštėjo,
jėgų nebebuvo. Galėjo tik tyliai kūkčioti.
„Vilkų vėjas“ vėl nusliuogė nuo bangos. Erakas šaukte
nurodinėjo irkluotojams. Dabar jie buvo artėjančios bangos
užuovėjoje, ir per šį trumpą laiką reikėjo apsukti laivą.
- Dešinėn! - užriaumojo jis, ranka rodydamas į tą pusę,
jei jo balsas nepasiektų pirmųjų irkluotojų - nors to nereikė­
jo baimintis.

♦ n ♦
 Irkluotojai kojomis įsispyrė į medines atramas. Dešinės
pusės irkluotojai irklų rankenas prisitraukė prie savęs. Kai­
rieji savąsias nustūmė tolyn. Laivui išsilyginus, Erakas davė
komandą:
-Jau!
Irklų mentės paniro į jūrą, vieni traukė, kiti stūmė, o
Erakas su Svengalu užgulė didįjį irklą. Ilgas, siauras laivas
grakščiai beveik vietoje apsisuko, atgręžė vėjui ir bangoms
užpakalį.
- Dabar irkluokit visi kartu! - užriko Erakas, ir irkluotojai
kibo į darbą.
Reikėjo, kad laivas plauktų šiek tiek greičiau už bangą,
antraip ji juos užlies. Jis užmetė akį į du aralueniečius belais­
vius, graudžiai susigūžusius prie stiebo, paskui juos užmiršo
ir ėmė stebėti laivo judėjimą. Laivagalis turėjo būti atsuktas
į atūžiančią bangą, menkiausia klaidelė, ir laivo šonas įlūš, o
tada jiems visiems galas. Jis žinojo, koks pavojus gresia, bet
neturėjo kada apie tai galvoti.
Viliui ir Evanlinai atrodė, kad laivas vis taip pat siaubin­
gai blaškosi ant bangų, kyla ir krenta mažiausiai penkiolika
metrų. Vis dėlto dabar jo judėjimas buvo labiau valdomas.
Jie plaukė su jūra, ne prieš ją. Vilis pajuto, kad siūbavimas
šiek tiek atlėgo. Juos vis dar užliedavo purslai ir bangos, bet
tų šiurpių kryčių į prarają nebebuvo. Kaskart laivui sėkmingai
įveikus po jais ir aplink juos stūksantį vandens kalną, Viliui
sužibdavo mažytė viltis, kad jie išgyvens.
Vis dėlto ta viltis buvo visai menkutė. Kiekviena juos už­
klumpanti banga keldavo kaustantį siaubą. Kaskart jam atro­
dydavo, kad ateina paskutinioji. Jis abiem rankomis apglėbė
Evanliną, pajuto, kaip ji apsivijo jam kaklą, prigludo prie jo
lediniu skruostu. Taip du jaunuoliai guodė ir drąsino vienas

- V ♦
kitą. Evanlina inkštė iš baimės. Siek tiek nustebęs Vilis suvo­
kė irgi murmąs bereikšmius žodžius, šaukiąsis Holto, Trūkio,
bet ko, kas išklausytų ir padėtų. Vis dėlto banga po bangos
„Vilkų vėjui“ vis atsilaikant, klaiki baimė apmalšo, ir Vilis,
visai išsekęs, galiausiai užmigo.
Dar septynias dienas laivas keliavo į pietus, kol iš Siauro­
sios jūros išplaukė į Begalinį vandenyną. Vilis su Evanlina vis
dar glaudėsi prie stiebo, permirkę, išsekę, sušalę. Giliai širdy­
je juos graužė baimė, bet vis stiprėjo viltis išgyventi.
Aštuntą dieną pro debesis prasiveržė saulė. Ji švietė silp­
nai, pro miglą, bet švietė. Baisus siūbavimas liovėsi, ir laivas
vėl ėmė ramiai plaukti per bangas.
Erakas, balkšvais nuo druskos plaukais ir barzda, pailsęs
užgulė vairo irklą ir sklandžiai atgręžė laivą į šiaurę.
- Plaukiam į Prieglobsčio kyšulį, - pranešė jis komandai.
 lėšikams lendant iš miško ir supant karietą, Holtas ne­

P judėdamas stovėjo prie storo ąžuolo kamieno,

jis nesislėpė, bet niekas jo nepastebėjo. Iš dalies taip buvo
todėl, kad plėšikai visą dėmesį buvo sutelkę į aukas, turtingą
pirklį ir jo žmoną. Šie savo ruožtu su siaubu spoksojo į gin­
kluotus vyrus, jau apstojusius jų karietą proskynoje, ir nieko
daugiau nematė.
Tačiau labiausiai Holtui padėjo slepiamųjų spalvų apsiaus­
tas su ant galvos užtrauktu gobtuvu, metančiu ant veido šešėlį,
ir tai, kad jis stovėjo sustingęs. Holtas, kaip ir visi žvalgai,
žinojo susiliejimo su aplinka paslaptį - nė nekrustelėti, net
jei atrodo, kad žmogus žiūri tiesiai į tave.
„Tikėk, kad esi nematomas, - sakydavo žvalgas, - ir būsi
nematomas.“
Iš už medžių išlindo stambus vyras juodais drabužiais ir
ėmė artintis prie karietos. Holtas trumpam prisimerkė, pas­
kui tyliai atsiduso. Dar vienas akių dūmėjas, pamanė sau.
Vyras buvo šiek tiek panašus į Foldarą, žmogų, kurio
Holtas ieškojo nuo pat karo su Morgaratu pabaigos. Foldaras

* )r ♦
buvo vyriausiasis Morgarato leitenantas. Žuvus vadui, jam
pavyko pabėgti, o su juo paspruko ir pusžmogių vargalų būrys.
Tačiau Foldaras buvo ne proto neturintis siaubūnas. Jis
buvo gebantis mąstyti ir regzti planus žmogus, be to, baisus
niekšas. Gimęs ir augęs kilmingoje aralueniečių šeimoje
jis susiginčijęs dėl žirgo nužudė savo tėvus. Būdamas dar
paauglys pabėgo į Lietaus ir Nakties kalnus; Morgaratas jame
įžvelgė giminišką sielą ir priėmė į kariuomenę. Jis vienintelis
iš Morgarato šutvės buvo likęs gyvas, ir karalius Dankanas
karalystės ginkluotosioms pajėgoms iškėlė svarbiausią
uždavinį - suimti ir įkalinti šį vyrą.
Bėda ta, kad visur pridygo Foldaro antrininkų - dažniau­
siai paprastų banditėlių, kaip kad šis. Dengdamiesi žiaurumu
pagarsėjusio leitenanto vardu jie įbaugindavo aukas, ir jas
būdavo lengviau apiplėšti. Kaskart, pasirodžius tokiam mėg­
džiotojui, Holtas su savo bendražygiais turėdavo viską metę
jo ieškoti. Holtas netvėrė pykčiu, kad tenka švaistyti laiką
tokiems menkiems nedorėliams. Jis turėjo kitų reikalų. Jam
reikėjo tesėti pažadą, o šitie kvailiai tik trukdė.
Apsimetėlis Foldaras sustojo prie karietos. Juodas apsiaustas
aukšta apykakle buvo šiek tiek panašus į Foldaro. Tačiau Fol­
daras buvo dabita, ir jo apsiaustas buvo juodutėlio aksomo ir
atlaso, o šio plėšikėlio - šiurkščios vilnos, prastai nudažytas,
keliose vietose sulopytas, apykaklė iš juodos raugintos odos.
Vyro skrybėlė buvo nenauja, gerokai apsilamdžiusi, ją
puošianti juoda gulbės plunksna per vidurį perlūžusį - tik­
riausiai ant jos buvo atsisėdęs koks nors išsiblaškęs plėšikas.
Vyras prabilo, bet mėgdžioti grebluojantį, pašaipų Foldaro
balsą jam trukdė aiški kaimiška tarmė ir gramatikos neišma­
nymas.

- J6 ♦
 - Lipkit iš karietos, gerasis puone ir puonia, - nerangiai
lenkdamasis tarė jis. - Geroji ledi, nebijokit, kilnusis Foldaras
tokių gražuolių neskriaudžia.
Jis pamėgino piktai, kandžiai nusijuokti. Išėjo spigus ki­
kenimas.
„Geroji ledi“ tikrai nebuvo gražuolė. Vidutinio amžiaus,
aptukusi ir nėmaž neapveidi. Vis dėlto tai ne priežastis ją
šitaip gąsdinti, niūriai pamanė sau Holtas. Moteris, išsigan­
dusi priešais stovinčios juodos žmogystos, atšlijo ir aiktelėjo.
„Foldaras“ žengė žingsnį į priekį, jo balsas dabar skambėjo
šiurkščiau ir grėsmingiau.
- Išlipk, puoniute! - užriko jis. - Jei ne, įteiksiu vyro ausis!
Dešinė jo ranka nusileido prie ilgo ant diržo kabančio
durklo. Moteris spygtelėjo ir nulindo dar giliau į karietą.
Jos vyras, ne mažiau išsigandęs ir trokštantis išsaugoti ausis,
mėgino pristumti ją prie karietos durelių.
Gana, nusprendė Holtas. Patenkintas, kad niekas nežiūri
į jo pusę, jis įdėjo strėlę, įtempė lanką, greitai nusitaikė ir
iššovė.
„Foldarui“, o iš tikrųjų Rupertui Gablstounui, pasirodė,
kad kažkas šmėstelėjo palei nosį. Stipriai trūktelėtas už stačios
apsiausto apykaklės jis susivokė esąs prismeigtas prie karietos.
Juoda strėlė, bumbtelėjusi į medį, dar virpėjo. Jis išsigandęs
cyptelėjo, prarado pusiausvyrą ir vos nepargriuvo. Jį sulaikė
apsiaustas, bet apykaklė įsirėžė į gerklę ir ėmė smaugti.
Kitiems plėšikams atsigręžus pasižiūrėti, iš kur atskriejo
strėlė, Holtas žengė į priekį. Priblokštiems plėšikams pasiro­
dė, kad jis išėjo iš drūtojo ąžuolo.
- Karaliaus žvalgas! - sušuko Holtas. - Meskit ginklus.
Ten buvo dešimt vyrų, visi ginkluoti. Nė vienam nešovė į
galvą pasipriešinti įsakymui. Peiliai, kardai ir vėzdai nubildė­
jo ant žemės. Jie ką tik savo akimis regėjo juodosios magijos

♦ n ♦
triuką - niūrusis žvalgas išėjo tiesiai iš ąžuolo kamieno. Net
ir dabar keistasis jo apsiaustas mirguliavo, trukdė sutelkti į jį
dėmesį. O jei burtai ir nebūtų privertę jų paklusti, jiems prieš
akis buvo ir svaresnė priežastis - didžiulis lankas su jau įdėta
kita juoda strėle.
- Gulkit kniūbsti! Visi!
Žodžiai nuskambėjo it botago kirčiai, ir plėšikai parpuolė
ant žemės. Holtas parodė į vieną jaunuolį purvinu veidu, ne
vyresnį nei penkiolikos.
- Tu negulk! - paliepė jis, ir berniukas, jau buvęs ant ke­
turių, vėl pakilo. - Paimsi jų diržus ir už nugarų suriši rankas.
Išsigandęs vaikinukas palinksėjo ir pasuko prie gulinčio
draugelio. Išgirdęs Holto perspėjimą, stabtelėjo.
- Stipriai surišk! - įsakė Holtas. - Jei rasiu bent vieną palai­
dą mazgą, aš... - akimirką pasvarstė, kuo čia geriau pagrasinus,
paskui užbaigė: - įkalinsiu tave štai to ąžuolo viduje.
To turėtų užtekti, pamanė jis. Holtas suprato, kokį įspūdį
šiems tamsiems kaimiečiams padarė nepaaiškinamas jo pasi­
rodymas. Šia gudrybe jis naudojosi begalę kartų. Išvydo, kaip
purvinas berniuko veidas iš siaubo išbalo, ir suprato, kad gra­
sinimas paveikė. Jis sutelkė dėmesį į Gablstouną, nemikliais
pirštais tampantį jį smaugiančio apsiausto virveles. Plėšiko
veidas jau buvo raudonas, akys iššokusios.
Holtui išsitraukus sunkų saksų peilį, akys dar labiau iš­
sprogo.
- Ei, nurimk, - suirzęs tarstelėjo Holtas.
Greitai perrėžė virvelę, ir staiga išsilaisvinęs Gablstounas
nudribo ant žemės. Regis, jam visai tiko taip ir gulėti kuo
toliau nuo to blizgančio peilio. Holtas pažvelgė į karietos
keleivius. Jų veiduose švietė palengvėjimas.
- Jei norit, galit sau keliauti, - maloniai tarė jis. - Šitie
mulkiai jums nebetrukdys.

♦ M♦
 Pirklys, prisiminęs, kad stengėsi iš karietos išstumti žmoną,
pasijuto kaltas ir pamėgino tai nuslėpti garsiai piktindamasis:
- Žvalge, jie nusipelnė kartuvių! Tik kartuvių! Jie išgąsdi­
no vargšę mano žmoną ir grasino man!
Holtas abejingai stebėjo vyrą, kol šis liovėsi plyšavęs.
- Dar blogiau, - tyliai tarė jis, - jie sugaišino mane.
jgjĮfr p-

- Ne, Holtai, - tarė Kraulis. - Jau anąsyk tau tai sakiau.

Jis matė, kad priešais stovintis senas jo draugas netveria
pykčiu. Krauliui nepatiko tai, ką turėjo padaryti. Tačiau įsa­
kymas yra įsakymas, ir žvalgų vado darbas —pasirūpinti, kad
jis būtų vykdomas. Holtas, kaip ir visi žvalgai, privalėjo pa­
klusti.
- Aš tau nereikalingas! - pratrūko Holtas. - Gaištu laiką
po visą karalystę vaikydamasis tuos Foldaro mėgdžiotojus,
nors turėčiau ieškoti Vilio!
- Karalius nusprendė, kad sučiupti Foldarą yra svarbiausia
užduotis, - priminė jam Kraulis. - Anksčiau ar vėliau surasim
tikrąjį.
Holtas numojo ranka.
- Šiam darbui turite keturiasdešimt devynis žvalgus! -
sušuko. - Dėl Dievo meilės, negi jų maža?
- Karaliui Dankanui reikalingi anie keturiasdešimt devy­
ni. Ir tu reikalingas. Jis kliaujasi tavimi. Tu esi geriausias iš
visų žvalgų.
- Aš įnešiau savo indėlį, - tyliai atsakė Holtas, ir Kraulis
suprato, kaip bičiuliui skaudu tai ištarti. Taip pat suprato,
kad geriausias atsakas bus tyla - tyla, priversianti Holtą leistis
į jo nekenčiamus samprotavimus.

• )9 *
 - Karalystė skolinga tam berniukui, - nebe taip tvirtai
priminė Holtas.
- Berniukas yra žvalgas, - šaltai atsakė Kraulis.
- Mokinys, —pataisė Holtas.
Kraulis taip ūmiai atsistojo, kad net kėdė apvirto.
- Žvalgo mokinys turi tas padas prievoles kaip ir žvalgas.
Holtai, visų mūsų pareigos vienodos. Kiekvienam miš­
kiniui galioja ta pati taisyklė: svarbiausia - karalystė. Tai
mūsų priesaika. Tu ją davei. Aš ją daviau. Vilis irgi davė.
Abu vyrai supykę nutilo. Tyla buvo nejauki, juolab kad
jiedu ilgai buvo bičiuliai ir bendražygiai. Kraulis suvokė, kad
Holtas turbūt yra artimiausias jo draugas. Ir štai jie svaido
vienas į kitą tulžingus žodžius ir piktus argumentus. Jis neat­
sigręždamas pastatė nuvirtusią kėdę ir parodė Holtui taikos
ženklą.
- Klausyk, - jau švelniau kreipėsi jis, - tik padėk man su­
tvarkyti šį reikalą su Foldaru. Pora mėnesių, gal trys - ir tada
su mano palaiminimu galėsi keliauti ieškoti Vilio.
Jam dar nebaigus kalbėti, Holtas papurtė žilstelėjusią
galvą.
- Po dviejų mėnesių jis gali būti nebegyvas. Arba par­
duotas į vergiją ir amžiams dingęs. Turiu keliauti dabar, kol
pėdsakai dar šilti. Aš jam pažadėjau, - patylėjęs pridūrė iš
sielvarto užkimusiu balsu.
- Ne, - ryžtingai nukirto Kraulis.
Holtas tai išgirdęs atsitiesė.
- Eisiu pas karalių, - pareiškė.
Kraulis nunarino galvą.
- Karalius tavęs nepriims, - bejausmiu balsu pranešė.
Pakėlęs galvą Holto akyse išvydo nuostabą ir kartėlį.
- Jis manęs nepriims? Atsisakys su manim pasikalbėti?

♦ 20 -
 Daugiau nei dvidešimt metų Holtas buvo vienas arti­
miausių karaliaus patikėtinių, ir kelias į karaliaus kambarius
jam visada būdavo laisvas.
- Holtai, jis žino, ko prašysi. Nenori tau atsakyti, todėl
nusprendė tavęs nepriimti.
Holto žvilgsnyje nebeliko nei nuostabos, nei kartėlio. Jų
vietą užėmė pyktis. Baisus pyktis.
- Priversiu jį apsigalvoti, - tyliai tarė jis.
 ikingų laivui pasukus už kyšulio ir pasiekus ramią įlan­
V kėlę, bangų nebebuvo. Nedidelėje gamtos sukurtoje
prieplaukoje aukštos kyšulio uolos sulaikė ir vėją, ir bangas,
vandens paviršius čia buvo lygutėlis, skrodžiamas tik skandų
laivo priekio.
- Ar čia Skandija? - paklausė Evanlina.
Vilis gūžtelėjo pečiais. Vaizdas buvo visai ne toks, kokio
jis tikėjosi. Ant kranto stovėjo vos kelios sukiužusios trobelės,
miesto nė ženklo. Ir nė gyvos dvasios.
- Gyvenvietė neatrodo labai didelė, tiesa? - tarė jis.
Svengalas, netoliese vyniojęs virvę, nusijuokė iš jų neiš­
manymo.
- Čia ne Skandija, - paaiškino jis. - Mes dar tik pusiau­
kelėje. Čia Skorgijlas.
Pamatęs nuostabą jaunuolių veiduose, jis ėmė aiškinti to­
liau:
- Kol kas negalime plaukti iki pat Skandijos. Ta audra
Siaurojoje jūroje mus sugaišino, netrukus prasidės vasaros

- 22 ♦
audros. Prisiglausime čia, kol jos praeis. Tam ir reikalingos
trobelės.
Vilis abejodamas pasižiūrėjo į palaikius trobesius. Jie atrodė
nykūs ir nepatogūs.
- Kiek tai truks? - paklausė jis, ir Svengalas gūžtelėjo.
- Šešias savaites, du mėnesius. Kas žino?
Užsimetęs ant peties virvę jis nupėdino tolyn, ir du jaunuo­
liai liko apžiūrinėti naujos aplinkos.
Skorgijlas buvo plika, nejauki sala iš uolų, stačių granito
kalnų ir nedidelio lygaus paplūdimio, kuriame ir glaudėsi
saulės ir druskos išbalintos medinės trobelės. Niekur, kiek
užmato akys, nebuvo nei medžio, nei žolės stiebelio. Kalnų
viršūnės buvo apsnigtos ir apledėjusios, visa kita —vien
akmenys, skalūnas, juodas ir pilkšvas granitas. Tarsi skandų
garbinami dievai iš šio akmenuoto pasaulėlio būtų pašalinę
visas spalvas.
Dabar, kai nebereikėjo kovoti su atgal bloškiančiomis ban­
gomis, irkluotojai nejučia sulėtino greitį. Laivas plaukė įlanka
akmenuoto paplūdimio link. Prie vairalazdės stovintis Erakas
įsuko laivą į gilų kanalą, vedantį iki pat kranto. Galiausiai po
dugnu sugurgždėjo akmenėliai, ir skandų laivas pirmą kartą
po daugelio dienų sustojo.
Vilis ir Evanlina po ilgo plaukimo nebemokėjo tiesiai sto­
vėti.
Irklai buvo įtraukti į laivą ir įtvirtinti - medis dusliai su-
bumbsėjo į medį. Erakas vairalazdę pririšo odine virve, kad
bangos nedaužytų irklo. Dirstelėjo į du belaisvius.
-Jei norit, lipkit į krantą, - burbtelėjo jiems.
Nebuvo reikalo juos kaip nors surišti ar saugoti. Skorgijlas
buvo sala, plačiausioje vietoje siekianti du kilometrus. Be šio
idealaus gamtinio uosto, kur skandai glausdavosi per vasaros

♦ 2> *
audras, krantų linijas sudarė vien stačios, į jūrą besileidžian­
čios uolos.
Vilis su Evanlina patraukė į laivo priekį, praėjo pro skan-
dus, iš triumų po pagrindiniu deniu traukiančius vandens ir
alaus statines ir džiovinto maisto maišus. Vilis perlipo laivo
kraštą, kelias sekundes pakabojo, paskui nušoko ant skalūno.
Kadangi ant kranto užčiuožęs laivo pirmagalys buvo gerokai
pakilęs, šokti ant akmenų teko iš aukštai. Berniukas atsigręžė
padėti Evanlinai, bet ji jau šoko įkandin jo.
Jaunuoliai stovėjo ant netvirtų kojų.
- Dievulėliau, - sumurmėjo Evanlina ir susiūbavo.
Atrodė, kad tvirta žemė po ja banguoja ir kreivuliuoja. Ji
susverdėjo ir parklupo ant kelio.
Vilis jautėsi ne ką geriau. Dabar, kai nuolatinis lingavimas
liovėsi, sausa žemė, regis, kilnojosi ir svyrinėjo. Jis atsirėmė
delnu į laivo lentas, kad nepargriūtų.
- Kas tai? - paklausė draugės.
Vilis spoksojo į žemę po kojomis, vildamasis pamatyti,
kaip ji kilnojasi. Tačiau žemė buvo plokščia ir nejudėjo. Vai­
kiną ėmė pykinti.
-Atsargiai! - perspėjo balsas iš viršaus, ir prie jo ant gargž­
do dribtelėjo maišas vytintos jautienos.
Vilis pakėlė galvą, susverdėjo, pažvelgė į besišypsančias
jūreivio akis.
- Siūbuoja žemė, ar ne? - užjaučiamai paklausė jis. - Po
poros valandų praeis.
Viliui sukosi galva. Evanlinai pavyko išstovėti. Ji vis dar
svirduliavo, bet jos nors nepykino kaip Vilio. Mergina paėmė
bičiulį už rankos.
- Eime, - pakvietė. - Ten, prie trobelių, yra suoliukų. Pri­
sėdus bus geriau.

♦ 21 ♦
 Jiedu kaip girtuokliai per gargždą nukrypino prie šiurkščių
medinių suolų ir stalų, sustatytų prie trobelių.
Vilis laimingas atsisėdo, rankomis susiėmė už galvos, al­
kūnėmis atsirėmė į kelius. Vėl supykino, ir jis suaimanavo.
Evanlina jautėsi šiek tiek geriau. Patapšnojo vaikinui per petį.
- Nuo ko tai? - tyliai paklausė ji.
- Taip nutinka, kelias dienas praleidus jūroje, - pasakė
jiems iš už nugarų priėjęs jarlas Erakas.
Ant peties jis buvo užsimetęs maišą su maisto atsargomis.
Nusviedęs naštą prie trobelės durų, su palengvėjimu atsiduso.
- Kažkodėl, - kalbėjo jis, - kojoms atrodo, kad vis dar esi
laivo denyje. Niekas nežino kodėl. Tai truks kelias valandas,
paskui praeis.
- Net nesitiki, kad kada nors atsigausiu, - gargždžių balsu
suaimanavo Vilis.
- Atsigausi, - nukirto Erakas. - Kurkit laužą, - šiurkš­
čiai paliepė. Nykščiu bedė į pajuodusių akmenų ratą už kelių
metrų nuo artimiausios trobos. - Užkirtę šilto maisto pasi­
jusite geriau.
Išgirdęs apie maistą Vilis tik suniurzgėjo. Vis dėlto vargais
negalais pakilo nuo suoliuko ir paėmė iš Erako titnagą ir
plieną. Paskui abu su Evanlina pasuko prie laužavietės. Prie
jos stovėjo sukrauta saulės ir druskos išdžiovintų malkų krūs­
nis. Kai kurios pliauskos buvo tokios trapios, kad jas galėjai
sulaužyti rankomis, ir Vilis akmenų rato viduryje iš šipuliukų
ėmė krauti piramidę.
Evanlina prakuroms pririnko sausų samanų, ir po penkių
minučių traškėjo lauželis, liepsnos godžiai laižė storesnius pa­
galius, jų kraunamus į laužą.
- Kaip senais laikais, - šyptelėjusi sumurmėjo Evanlina.
 Vilis atsigręžė į ją ir nusišypsojo. Prieš akis aiškiai išvydo
stūksantį Morgarato tiltą ir jų užkurtus laužus, pleškinančius
dervuotas virves ir sakingus pušinius stulpus. Jis giliai atsidu­
so. Jei tektų viską pakartoti iš naujo, elgtųsi taip pat. Tik jam
buvo gaila, kad įvėlė Evanliną ir ji buvo suimta kartu su juo.
Paskui, nors ir apgailestaudamas dėl to, suprato, kad šiame
apgailėtiname gyvenime ji yra vienintelė šviesos kibirkštėlė, ir
jei jos nebūtų, nebeliktų nė tos kruopelės džiaugsmo.
Vilis jautėsi sutrikęs. Apstulbęs suvokė, kad be jos vargu ar
būtų verta gyventi tokį gyvenimą. Švelniai palietė jai ranką.
Evanlina pasižiūrėjo į jį, ir šįkart pirmas nusišypsojo Vilis.
- Ar padarytum tai dar kartą? - paklausė jis. —Turiu galvoj
tiltą ir visa kita?
Evanlina nesišypsojo. Kelias sekundes rimtai mąstė, paskui
atsakė:
- Nedvejodama. O tu?
Jis linktelėjo. Paskui, prisiminęs, ką teko palikti, vėl atsi­
duso.
Erakas nepastebėtas nuklausė šį trumpą pašnekesį. Link­
telėjo sau. Gerai, kad jie turi vienas kitą, pamanė. Pasiekus
Halasholmą ir Ranjako rūmus, jų laukia sunkus gyvenimas.
Jie bus parduoti į vergiją ir turės sunkiai dirbti be atilsio ir
be vilties išsilaisvinti. Viena slegianti diena po kitos, mėnuo
po mėnesio, metai po metų. Taip gyvenant pravartu turėti
draugą.
Būtų buvę pernelyg drąsu tvirtinti, kad Erakas prisirišo
prie šių dviejų vaikų, bet jie pelnė jo pagarbą. Skandai - karių
padermė, labiau už viską vertinanti drąsą ir narsą mūšyje, o
Vilis su Evanlina, sunaikinę Morgarato tiltą, įrodė esą drąsūs.
Berniukas, mąstė jis, tikras karys. Su tuo savo lankeliu guldė
vargalus it kėglius. Erakui retai tekdavo matyti, kad kas nors

♦ 26 ♦
taip greitai ir taikliai šaudytų. Jis spėjo, kad tai miškinių mo­
kymo dalis.
Mergina irgi pasirodė esanti narsi: iš pradžių įsitikino, kad
laužas ant tilto gerai įsikūrė, o paskui, kai Vilį pagaliau par­
bloškė vieno skando sviestas akmuo, mėgino pasičiupti lanką
ir toliau šaudyti.
Buvo sunku jų neužjausti. Jiedu tokie jauni, jiems tiek
daug dar priešaky. Halasholme Erakas pasistengs, kad jų gyve­
nimas būtų kuo lengvesnis, bet ne kažin ką bepadarysi. Galop
skandas piktai pasipurtė ir atsikratė jį apnikusių minčių.
- Darausi sentimentalus! - suniurnėjo sau.
Pastebėjo, kad vienas irkluotojas iš netoliese gulinčio maišo
mėgina nusišvilpti gražų kiaulienos bryzą. Jis tyliai priėjo vyrui
iš už nugaros ir taip spyrė į užpakalį, kad tas net palėkė.
- Kur lendi, vagišiau! - suurzgė jis ir, ties stakta pasilen­
kęs, įėjo į tamsią, pridūmintą trobelę atsirėžti sau gardžiausio
mėsos gabalo.
 /rife
J
w
muklė buvo prasta, nejauki, mažytė, žemomis lubomis,

S pilna dūmų ir ne per švariausia. Tačiau ji buvo prie

upės, kur sustodavo dideli laivai, gabenantys į sostinę
parduoti maisto, taigi verslas čia klestėjo.
Vis dėlto šiuo metu lankytojų čia buvo mažai, ir to prie­
žastis buvo sėdintysis prie dėmėto baro stalo netoli židinio.
Vyras liepsnojančiomis akimis po surauktais antakiais dėbte­
lėjo į smuklininką ir trenkė tuščią bokalą į šiurkščias pušines
stalo lentas.
- Vėl tuščia, - piktai sušuko jis.
Žodžiai mažumėlę liejosi, ir smuklininkui tai priminė, kad
jis jau aštuntą ar devintą kartą turės pripilti į bokalą pigaus, sti­
praus brendžio, dažniausiai maukiamo tokiuose baruose prie
dokų. Prekyba yra prekyba, įtikinėjo jis save, bet šis klientas
atrodė kaip gyva bėda, ir smuklininkas karštai panoro, kad
tas išsinešdintų ir eibes krėstų kur nors kitur.
Siam smulkiam vyrukui atėjus ir ėmus atkakliai maukti
bokalą po bokalo, beveik visi nuolatiniai lankytojai, pajutę

♦ 2$ -
gresiančią nelaimę, paraitė kulnus. Liko gal vos pustuzinis.
Vienas jų, milžinas uosto krovikas, žvilgtelėjo į mažesnįjį
vyrą ir nusprendė tokį lengvai sutvarkysiąs. Tačiau smukli­
ninkas iš pilkai žalio apsiausto ir dvigubos peilių įmautės prie
kairio klubo suprato, kad tai miškinis. O su miškiniais, net ir
smulkaus sudėjimo ir girtais, nepajuokausi, tai žino kiekvie­
nas sveiko proto žmogus.
Uosto krovikas tai patyrė savo kailiu. Grumtynės truko
vos kelias sekundes, ir dabar jis be sąmonės tysojo ant grindų.
Draugeliai išsiskubino ieškoti jaukesnės ir saugesnės užeigos.
Žvalgas nulydėjo juos akimis ir ženklu parodė pripildyti boka­
lą. Smuklininkas peržengė kroviką, baugščiai pripylė žvalgui
sklidiną bokalą ir pasitraukė į saugesnę vietą už baro.
Štai tada prasidėjo tikros bėdos.
- Teko girdėti, - lėtai, aiškiai, kaip žmogus, žinantis, kad
per daug išgėrė, dėstė žvalgas, - kad gerasis mūsų karalius
Dankanas, šios šalies valdovas, yra tikras bailys.
Iki tol bare tvyrojo negandos nuojauta, o dabar oras ėmė
net čirkšti nuo įtampos. Kelių pasilikusių klientų akys įsmi­
go į mažąjį žmogelį prie stalo. Šis apsižvalgė, lūpose nušvito
nelinksma šypsenėlė, vos matoma pro žilstelėjusią barzdą ir
ūsus.
- Bailys. Kinkadrebys. Ir žioplys, - pabrėžė jis.
Niekas nė nekrustelėjo. Tai buvo pavojingos šnekos. Pa­
prastam piliečiui viešoje vietoje šitaip įžeidinėti karalių ir iš jo
tyčiotis būtų buvę sunkus nusikaltimas. Žvalgui, prisiekusiam
ypatingųjų karaliaus pajėgų nariui, tai buvo bemaž valstybės
išdavystė. Lankytojai sunerimę susižvelgė. Jie jau gailėjosi, kad
laiku nepasišalino. Ramus miškinio žvilgsnis bylojo, kad
dabar tokios galimybės jie nebeturi. Svečiai pastebėjo, kad
didysis į sieną atremtas lankas jau paruoštas šauti. O strėlinė

♦ 29 -
prie jo pilna strėlių. Visi suprato, kad pirmą pro duris einantį
žmogų mikliai pasivytų strėlė. Ir visi žinojo, kad miškiniai,
netgi girti miškiniai, retai prašauna pro šalį.
Vis dėlto likti ir klausytis, kaip žvalgas įžeidinėja ir plūsta
karalių, taip pat pavojinga. Jei kas nors išsiaiškintų, kas čia
vyksta, jų tyla galėtų būti suprasta kaip pritarimas.
- Svarbūs šaltiniai tvirtina, - jau bemaž linksmai vapėjo
žvalgas, —kad gerasis karalius Dankanas nėra teisėtas sosto
paveldėtojas. Girdėjau, kad jis iš tikrųjų yra girtuoklės išviečių
valytojos sūnus. Pasak kito gando, jis yra tėvo susižavėjimo
keliaujančia hačos šokėja vaisius. Galvokite, kaip norite.
Šiaip ar taip, vargu ar tokia kilmė dera karaliui, tiesa?
Kažkas iš baimės tyliai aiktelėjo. Padėtis darėsi vis pa­
vojingesnė. Smuklininkas nervingai mindžikavo už baro.
Pastebėjęs galiniame kambaryje kažką vaikštant, priėjo prie
durų pasižiūrėti. Jo žmona, nešina lėkšte pyragų, išgirdusi
pastarąjį miškinio teiginį, sustojo. Išblyškusi klausiamai pa­
žvelgė į vyrą.
Šis dirstelėjo į miškinį - vyro dėmesys buvo sutelktas į
vežiką, kaip pelė po šluota tūnantį kitame baro gale.
- Ar nesutinkate, pone?.. Jūs, su geltona odinuke, ap­
drabstyta vakarykščiais pusryčiais... Ar nemanote, kad toks
žmogus nevertas būti šios puikios šalies karaliumi? - kaman­
tinėjo jis.
Vežikas kažką sumurmėjo ir pasimuistė ant kėdės, bijoda­
mas sutikti miškinio žvilgsnį.
Smuklininkas nepastebimai mostelėjo galva į užpakalines
smuklės duris. Žmona pažvelgė į duris, į vyrą, klausiamai
kilstelėjo antakį.
- Sargyba, - vien lūpomis ištarė jis ir pamatė, kad žmona
suprato.

- >0 ♦
 Tyliai ir taip, kad nematytų miškinis, moteris perėjo ga­
linį kambarį, išėjo pro užpakalines duris ir kuo tyliausiai jas
uždarė.
Nors ir kaip ji stengėsi, skląstis tyliai spragtelėjo. Žvalgas
įtariai, klausiamai pažvelgė į smuklininką.
- Kas tai buvo? - griežtai paklausė.
Smuklininkas gūžtelėjo pečiais ir nervingai pasitrynė ran­
kas į dėmėtą prijuostę. Kalbėti nė nemėgino. Žinojo, kad
gerklė perdžiūvusi ir neišspaus nė žodžio.
Trumpą akimirką jam pasidingojo, kad vyro veide šmės­
telėjo pasitenkinimas, bet ši mintis atrodė pernelyg juokinga.
Slenkant minutėms žvalgas vis įžūliau ir vaizdingiau
įžeidinėjo ir šmeižė karalių Dankaną. Šeimininkas sunkiai
gurkė seiles. Jo žmona išėjo prieš dešimt minučių. Jau turėjo
pasiekti sargybos padalinį. Bet kurią minutę čia pasirodys
sargybiniai, suims šį pavojingą vyrą ir nutildys išdavikiškus
jo svaičiojimus.
Jam taip bemąstant pagrindinės durys plačiai atsivėrė ir į
blausiai apšviestą patalpą įžygiavo penkių vyrų būrelis, vado­
vaujamas kapralo. Visi vyrai buvo ginkluoti ilgais kardais ir
trumpais, sunkiais, ant diržo kabančiais vėzdais. Ant nugarų
buvo užsimetę nedidelius skydus.
Vyrams rikiuojantis į retą gretą, kapralas apžiūrėjo salę.
Pamatęs prie stalo susikūprinusį žmogų prisimerkė.
- Kas čia dedasi? —paklausė jis, ir žvalgas šyptelėjo.
Smuklininkas pastebėjo, kad šypsena nepasiekė akių.
- Politikuojame, - kandžiai atsakė miškinis.
- Girdėjau ką kita, - pro dantis iškošė kapralas. —Jūs esate
valstybės išdavikas.
Žvalgas iš nuostabos prasižiojo ir pakėlė antakius.
 - Valstybės išdavikas? - pakartojo jis ir smalsiai apsidairė
po salę. - Ir kas gi čia seka tokias pasakas? Kuris čia skundi­
kas? Kam reikėtų perskelti... liežuvį?
Viskas įvyko taip greitai, kad smuklininkas vos spėjo pri­
tūpti už baro. Tardamas paskutinį žodį, žvalgas kažkaip sau iš
už nugaros išsitraukė lanką ir paleido strėlę. Ji trenkėsi į sieną
ten, kur prieš akimirką stovėjo smuklininkas. Giliai įsmigusi
į medinę plokštę dar ilgai virpėjo nuo smūgio.
- To jau per daug... - žengdamas į priekį pradėjo sakyti
kapralas.
Neįtikėtina, bet miškinis jau buvo įsidėjęs antrą strėlę.
Blausiai žvilgantis smaigas buvo nukreiptas kapralui į kak­
tą, templė įtempta. Kapralas, akis į akį susidūręs su mirtimi,
sustojo.
- Padėk ginklą, - paliepė.
Balse nebebuvo justi valdingumo, ir jis tai žinojo. Viena
yra sutvarkyti doko girtuoklėlius ir peštukus, o kita - stoti
prieš žvalgą, įgudusį kovotoją ir mokytą žudiką. Net ir riteris
prieš susiremdamas gerai pagalvotų. Tokia užduotis smarkiai
pranoko paprasto sargybos kapralo gebėjimus.
Tačiau kapralas buvo ne bailys ir žinojo turįs atlikti parei­
gą. Kelis kartus sunkiai nurijo seilę, paskui lėtai, labai lėtai
ištiesė ranką į miškinį.
- Padėk... šitą... lanką, - pakartojo.
Atsakymo nesulaukė. Strėlė taip ir liko nutaikyta jam į
kaktą, į tarpuakį. Dvejodamas jis žengė žingsnį pirmyn.
- Stok.
Žodis buvo ištartas bejausmiu, tvirtu balsu. Kapralas ne­
abejojo girdįs plakant savo širdį, ji dundėjo kaip litaurai1.
1Litaurai - mušamasis katilo pavidalo muzikos instrumentas, viršuje aptrauk­
tas oda.

♦ >2 ♦
Šmėstelėjo mintis, ar ir kiti smuklėje tai girdi. Giliai įkvėpė.
Jis prisiekė ištikimybę karaliui. Buvo ne didikas ar riteris,
o paprastas žmogus. Tačiau duotas žodis jam buvo toks pat
svarbus kaip kilmingam karininkui. Jis daug metų uoliai
naudojosi savo valdžia prieš girtuoklius ir smulkius nusikal­
tėlius. Dabar jam teko stoti į kur kas didesnį pavojų. Atėjo
laikas atsilyginti už jam suteiktą valdžią ir garbę.
Jis žengė dar vieną žingsnį.
Atleista templė įtampos kupinoje patalpoje skimbtelėjo
bemaž kurtinamai. Kapralas krūptelėjo ir negalvodamas at­
šoko atgal - tuoj tuoj pajus deginantį skausmą, paskui stos
tamsa ir ateis mirtis.
Ir tada jis suvokė, kas nutiko: templė nutrūko.
Žvalgas netikėdamas savo akimis spoksojo į nenaudingą
ginklą rankose. Visi geroms penkioms sekundėms sustingo.
Galop kapralas su savo vyrais, mosikuodami trumpais, sun­
kiais vėzdais, puolė į priekį ir susispietė aplink smulkų pilkai
ir žaliai vilkintį žmogelį.
Žvalgas nuo smūgių krušos parkrito ir išmetė peiliuką,
kuriuo buvo perpjovęs templę. Niekas to nepastebėjo, tik
smuklininkui buvo keista, kad vyras, mikliai sudorojęs dvi­
gubai už save stambesnį uosto kroviką, dabar atrodė toks
lėtas ir pažeidžiamas.
 fw
w
ilis bėgo per skurdžią, vėjų nugairintą Skorgijlo salą.
Y Penkis kartus apibėgo gargždo paplūdimį. Pasuko
prie stačių uolų, stūksančių virš nedidelio uosto. Iš nuovargio
maudė kojas, šlaunų ir blauzdų raumenis, bet jis prisivertė
kopti į uolas. Savaitės, praleistos skandų laive nieko nevei­
kiant, atsiliepė fizinei būklei, ir dabar jis pasiryžo susigrąžinti
jėgas, sutvirtinti raumenis ir vėl taip išmiklinti kūną, kaip
reikalaudavo Holtas.
Tegu nepavyks pasitreniruoti šaudyti iš lanko ar svaidyti
peilių, bet nors kūnas bus pasirengęs, jei pasitaikytų proga
pabėgti.
Vilis neabejojo, kad tokia proga pasitaikys.
Jis ginė save stačiu šlaitu, iš po kojų slydo ir byrėjo akmenė­
liai. Kuo aukščiau ropštėsi, tuo smarkiau vėjas draskė drabužius.
Galiausiai, pasiekęs uolos viršūnę, pajuto visu stiprumu pučiantį
šiaurės vėją - vasaros vėtrą, kaip jį vadino skandai. Šiaurinėje
salos pusėje vėjas bloškė bangas į juodą tvirtą uolieną, aukštai
į orą kilo purslų fontanai. Uoste už nugaros vanduo buvo

♦ M ♦
gana tykus, nuo vėjų jį saugojo aukštos pasagos pavidalu
išsidėsčiusios uolos.
Pasiekęs šią viršūnę, Vilis kaip visada apžvelgė vandenyną,
ar nematyti laivo. Bet, kaip ir visuomet, išvydo tik be palio­
vos siūbuojančias bangas.
Jis atsigręžė į prieplauką. Iš čia dvi didžiosios trobos at­
rodė juokingai mažos. Viena iš jų buvo skandų komandos
miegamasis. Kita - valgomasis, kur jie praleisdavo daugiausia
laiko, ginčydavosi, lošdavo ir gerdavo. Prie ilgosios miegamojo
sienos stovėjo pašiūrė, ją Erakas paskyrė Viliui su Evanlina.
Pašiūrė buvo ankšta, bet jos nereikėjo dalytis su skandais.
Vilis vieną kertę atitvėrė sena antklode, kad Evanlina turėtų
savo kampelį.
Dabar ji sėdėjo prie pašiūrės. Net iš taip toli Vilis įžiūrėjo,
kokie nuo nevilties pakumpę jos pečiai, ir susiraukė. Prieš
kelias dienas jis pasiūlė merginai mankštintis kartu. Ji iškart
atsisakė. Regis, Evanlina susitaikė su savo lemtimi, pamanė
berniukas. Pastarosiomis dienomis ji pasidavė, užsisklendė, o
kai Vilis mėgindavo pakelti jai dvasią kalbomis apie galimą
pabėgimą - nes jo galvoje jau rutuliojosi tokia mintis, - ji
tapdavo dygi.
Merginos elgesys jį glumino ir žeidė. Evanlina pasidarė
nebepanaši į tą merginą prie tilto - narsią, ryžtingą bendra­
žygę, siauromis tilto lentomis bėgusią jam padėti, o paskui
mėginusią ginti nuo supančių skandų, negalvojusią apie savo
saugumą.
Si naujoji Evanlina buvo visai sugniužusi. Vilį stebino
prasta jos nuotaika. Jis nebūtų pamanęs, kad mergina, susi­
dūrusi su sunkumais, taip lengvai pasiduos.
Galbūt tokios jau tos mergaitės, tarė jis sau. Vis dėlto nė
pats tuo netikėjo. Juto, kad čia dar kai kas yra, kai kas, ko
ji nesako. Kratydamasis šių minčių jis pasileido žemyn nuo
kalvos.
Bėgti žemyn buvo lengviau nei aukštyn, bet ne per la­
biausiai. Žemė buvo slidi, apgaulinga, tad, norint išlaikyti
pusiausvyrą, bėgti reikėjo vis greičiau, sukeliant nedideles
griūtis. Kylant į kalvą degdavo šlaunų raumenys, o dabar
skaudėjo blauzdas ir kulkšnis. Nusileidęs nuo šlaito, sunkiai
alsuodamas, Vilis atsigulė ant kranto gargždo daryti greitų
atsispaudimų.
Po kelių minučių jau maudė pečius, bet jis nesiliovė, kentė
skausmą ir į akis varvantį prakaitą, kol baigėsi jėgos. Rankos
nebeišlaikė svorio, ir jis išsekęs, sunkiai šnopuodamas, griuvo
veidu ant gargždo.
Darydamas atsispaudimus neišgirdo, kaip prisiartino
Evanlina. Nuo jos balso krūptelėjo.
—Vili, tu gaišti laiką.
Jos balse nebuvo justi ankstesnio priešgyniavimo. Viliui
pasirodė, kad ji nori taikytis. Suaimanavęs iš skausmo vai­
kinas atsistūmė nuo žemės, apsivertė, atsisėdo ir nusibraukė
nuo delnų drėgną smėlį.
Nusišypsojo Evanlinai, ši nusišypsojo jam ir atsisėdo šalia.
—Ką turi omeny? - paklausė jis.
Mergina mostelėjo į pakrantę, kur jis ką tik darė atsispau­
dimus, į uolas, į kurias jis kopė.
—Visi tie bėgiojimai ir mankštos. Ir šnekos apie pabėgimą.
Berniukas suraukė kaktą. Nenorėjo vaidytis su drauge, tad
stengėsi pernelyg nesikarščiuoti. Ramiai, išmintingai tarė:
—Stengtis būti stipriam niekada nėra laiko švaistymas, -
tarė.
Evanlina linktelėjo, su tuo ji sutiko.
—Gal ir ne. Bet pabėgti? Iš čia? Kokia galimybė?

♦ >6 *
 Vilis žinojo turįs būti atsargus. Jei merginai pasirodys, kad
jis pamokslauja, ji vėl užsidarys savo kiaute. Bet jis suprato,
kaip svarbu tokioje padėtyje išsaugoti viltį, ir norėjo jai šitai
išaiškinti.
- Taip, mūsų galimybės menkos, - tarė jis, - bet niekada
nežinai, ką atneš rytojus. Labai svarbu nenukabinti nosies.
Nevalia pasiduoti. Holtas mane to mokė. Niekada nepa­
siduok, nes, jei atsirastų galimybė, turi būti pasirengęs ja
pasinaudoti. Evanlina, būk gera, nepasiduok.
Mergina papurtė galvą, bet ne prieštaraudama.
-Tu nesupratai, ką norėjau pasakyti. As nepasidaviau. Tik
sakau, kad tu gaišti laiką, - nebūtina to daryti. Mums nerei­
kia bėgti. Yra kita išeitis.
Vilis juokais apsidairė, lyg ieškodamas Evanlinos paminė­
tos kitos išeities.
- Nejaugi? - paklausė jis. - Deja, nematau.
- Mus gali išpirkti, - tarė Evanlina, ir Vilis garsiai nu­
sikvatojo - ne niekinamai, o nuoširdžiai pralinksmintas jos
naivumo.
- Labai abejoju. Kas gi užsimanytų išpirkti žvalgo mokinį
ir ledi tarnaitę? Be abejo, Holtas tai padarytų, bet jis ne toks
turtingas. Kas gi paklos už mus krūvą pinigų?
Mergina padvejojo, paskui, regis, apsisprendė.
- Karalius, - paprastai ištarė.
Vilis į ją pasižiūrėjo kaip į pamišėlę. Tiesą sakant, akimirką
jis suabejojo, ar tik ji neišsikraustė iš proto. Evanlina išties
nesuvokė tikrovės.
- Karalius? - pakartojo. - Kodėl turėtume bent kiek rūpėti
karaliui?
- Nes aš jo dukra.

* >7 *
 Iš Vilio veido dingo šypsena. Jis įsmeigė akis į bendražygę,
abejodamas, ar gerai ją išgirdo. Paskui prisiminė Keltikoje
Gilano pasakytus žodžius: jaunasis žvalgas jį perspėjo, kad
Evanlina kažką slepia.
- Tu jo... - pradėjo sakyti jis ir nutilo. To jam buvo per
daug.
- Jo dukra. Adeisk, Vili. Turėjau pasakyti anksčiau. Kelia­
vau per Keltiką svetimu vardu, ir tada sutikau jus, - paaiškino
ji. - Man jau buvo įaugę į kraują dėtis kitu žmogumi. Vėliau,
kai Gilanas mus paliko, ketinau tau tai pasakyti, bet tada su­
pratau, kad sužinojęs tiesą nuspręstum tučtuojau pargabenti
mane karaliui.
Vilis, mėgindamas susigaudyti, kraipė galvą. Apžvelgė
uolų apsuptą prieplaukėlę.
- Ar tai būtų buvę labai blogai? - su šiokiu tokiu kartėliu
paklausė jis.
Evanlina jam graudžiai šyptelėjo.
- Pagalvok, Vili. Jei būtum žinojęs, kas aš tokia, mes ne­
būtume sekę vargalų. Nebūtume suradę tilto.
- Nebūtume patekę į nelaisvę, - įsiterpė Vilis, bet Evanli­
na ir vėl papurtė galvą.
- Morgaratas būtų nugalėjęs, - tarė ji.
Vilis pažvelgė jai į akis ir suprato, kad mergina teisi. Jiedu
ilgai tylėjo.
- Taigi tavo vardas... - Vilis nutilo.
Evanlina užbaigė už jį:
- Kasandra. Princesė Kasandra.
Liūdnai šypsodamasi ji pridūrė:
- Adeisk, jei pastarosiomis dienomis elgiausi kaip princesė.
Mane graužė sąžinė, kad nuslėpiau nuo tavęs tiesą. Nenorėjau
išsilieti ant tavęs.

♦ n ♦
 - Ne, ne, viskas gerai, - numojo ranka Vilis.
Vis dar jautėsi priblokštas naujienos. Staiga jam į galvą
šovė mintis.
- Kada tai pasakysi Erakui?
- Nemanau, kad turėčiau jam tai pasakyti, - atsakė mergi­
na. -Tokius dalykus geriausia tvarkyti aukščiausiu lygmeniu.
Juk Erakas ir jo vyrai ne ką geresni už piratus. Nenutuokiu,
kokia būtų jų reakcija. Manau, man bus geriausia likti Evan-
lina, kol pasieksime Skandiją. Paskui sugalvosiu, kaip patekti
pas jų valdovą, - kuo jis ten vardu?
- Ranjakas, - atsakė Vilis. Galvoje sukosi begalė minčių. -
Oberjarlas Ranjakas.
Žinoma, ji teisi, pamanė jis. Oberjarlas už Aralueno
princesę Kasandrą galėtų tikėtis gražaus pinigo. O kadangi
skandai yra pagarsėję gobšumu, jie tikrai pareikalaus už ją
išpirkos.
Su juo pačiu, žinoma, kas kita. Vilis išgirdo merginą kal­
bant toliau:
- Kai pranešiu jiems kas esanti, pasirūpinsiu, kad mes abu
būtume išpirkti.
Tai ir yra didžiausia bėda, suprato Vilis. Galbūt, jei Ka-
sandra kreipsis tiesiai į tėvą, šis nusileis. Tačiau rūpesčių
pridarys skandai. Jie praneš karaliui Dankanui turį jo duk­
terį ir nustatys išpirkos sumą. Didikus ir princeses galima
išpirkti - išties karo metu dažnai tai daroma. Tačiau kariai
ir žvalgai - kas kita. Skandai veikiausiai nepanorės paleisti
žvalgo, net ir žvalgo mokinio, galinčio vėliau pridaryti jiems
nemalonumų.
Buvo ir dar viena blogybė. Kol žinia pasieks Aralueną,
praeis daug mėnesių, gal net visi metai. Dankano atsakymas
keliaus taip pat ilgai. Prasidės derybos. Visą tą laiką Evanlina
gyvens saugiai ir patogiai. Juk ji —brangus turtas. O kas žino,
kas nutiks Viliui? Kol bus sumokėta išpirka, jis gali žūti.
Evanlina, regis, taip toli nemąstė. Ji audė ankstesnę mintį.
- Taigi, Vili, kaip matai, nėra prasmės bėgioti, laipioti ir
ieškoti būdų pasprukti. Nebūtina to daryti. Be to, Erakui jau
kyla įtarimų. Jis ne kvailys, mačiau, kaip jis tave stebi. Nu­
rimk ir palik viską man. Aš sugrąžinsiu mus namo.
Vilis jau žiojosi dėstyti, apie ką mąstė. Paskui vėl užsi­
čiaupė. Staiga suprato, kad ji nepriims jo požiūrio. Mergina
valinga ir ryžtinga, pripratusi, kad viskas būtų pagal ją. Ji įsi­
tikinusi, kad sugrąžins juos namo, ir jokie Vilio įrodinėjimai
nepakeis jos nuomonės. Vaikinas nusišypsojo ir linktelėjo.
Vis dėlto šypsena buvo netikra.
Širdyje jis žinojo, kad namo turės parsikasti pats.
 A W *
G

ralueno pilis, karaliaus Dankano būstinė, buvo didin­

A gas pastatas.
Aukšti smailėjantys bokštai ir lieknos kolonos atrodė labai
grakštūs, tarsi gyvi, bet iš tikrųjų pilis buvo stipri ir neįveikia­
ma. Ir, žinoma, graži, pastatyta iš didžiulių medaus spalvos
kieto akmens luitų.
Daugybė aukštų bokštų piliai teikė lengvumo ir grakštu­
mo. Be to, pilies gyventojai turėjo apsčiai vietų strėlėms laidyti,
akmenims svaidyti ir verdančiai alyvai pilti ant neišmintingų
užpuolikų, išdrįsusių prisiartinti prie sienų.
Sosto menė buvo pačiame pilies viduryje, apsupta sienų,
nuleidžiamųjų grotų ir pakeliamųjų tiltų, kad gynėjai turėtų
kur trauktis, jei pilis ilgam būtų apgulta. Sosto menė, kaip
ir viskas pilyje, buvo milžiniška, aukštomis, skliautuotomis
lubomis ir juodo bei blyškiai rausvo marmuro kvadratėliais
išklotomis grindimis.
Aukšti vitražiniai langai žemos žiemos saulės spinduliuose
skaisčiai spindėjo. Sienoms tvirtumo teikiančios išilgai išrai­
žytos kolonos stovėjo sugrupuotos po kelias, ir tai stiprino
šviesos ir erdvės įspūdį. Prie šiaurinės sienos į akis krito Dan-
kano sostas, paprastas, ąžuolinis krėslas, apsuptas ąžuolo lapų
drožinių. Palei priešingą sieną stovintys mediniai suolai ir
stalai buvo skirti Dankano kabineto nariams. Menės vidurys
buvo tuščias, čia galėjo sustoti keli šimtai dvariškių. Oficia­
liomis progomis jų čia grūste prisigrūsdavo, ryškiaspalvius
drabužius ir herbus nutvieksdavo raudoni, mėlyni, auksiniai
ir oranžiniai spinduliai, krentantys pro vitražinius langus,
nublizginti šarvai ir šalmai skaisčiai spindėdavo.
Šiandien Dankano paliepimu susirinko vos tuzinas žmo­
nių - mažiausia, kiek reikia vykdant teisingumą. Karalius
be džiaugsmo ėmėsi užduoties. Ir norėjo, kad kuo mažiau
žmonių išvystų, ką jis žinojo turėsiąs atlikti.
Karalius suraukęs kaktą sėdėjo soste ir nenuleido akių nuo
didžiulių dvivėrių durų kitame menės gale. Didžiulis kardas
su ant buožės išraižyta leopardo galva - Dankano valdžios
ženklu - įkištas į makštis stovėjo atremtas į sostą iš dešinės
pusės.
Lordas Antonijus Spaietis, penkiolika metų einantis rūmų
valdytojo pareigas, stovėjo sosto šone, keliais laipteliais že­
miau. Dabar jis reikšmingai pažvelgė į karalių ir atsiprašomai
krenkštelėjo, siekdamas patraukti monarcho dėmesį.
Žalios Dankano akys pasisuko į jį, antakiai klausiamai
pakilo, ir valdytojas linktelėjo.
- Laikas, jūsų didenybe, - tyliai tarė jis.
Žemas, putlus lordas Antonijus nebuvo karys. Jis visai ne­
mokėjo kautis, todėl jo raumenys buvo suglebę ir neišlavinti.
Tačiau jis buvo puikus administratorius, daug prisidėjęs prie
to, kad Aralueno karalystė jau ilgą laiką klestėjo ir žmonės
buvo patenkinti.
Dankanas buvo visų mėgstamas, teisingas karalius. Vis
dėlto jis valdė tvirta ranka ir rūpinosi, kad jo žemėse būtų

♦ 42 -
laikomasi įstatymų —įstatymų, kuriuos prieš šešis šimtus
metų išleido ir kurių laikėsi jo pirmtakai.
Tai ir buvo priežastis, kodėl Dankanas raukė kaktą, kodėl
jam širdį slėgė akmuo. Šiandien jis privalės teisti savo bičiulį
ir ištikimą tarną. Tiesą sakant, tam žmogui Dankanas už viską
buvo skolingas - per pastaruosius du dešimtmečius jis du
kartus išgelbėjo Aralueną nuo gresiančio pralaimėjimo pa­
mišėliui ir vergijos.
Lordas Antonijus neramiai muistėsi. Tai išvydęs Danka­
nas pasidavė ir mostelėjo ranka.
- Ką gi, - tarė, - atlikime šį reikalą.
Antonijus atsigręžė į menę. Susirinkusieji sukruto, nekan­
triai sužiuro į duris. Rūmų valdytojo oficialus simbolis buvo
ilga, plienu kaustyta juodmedžio lazda. Antonijus kilstelėjo
lazdą ir du kartus sudavė į grindų plokštes. Menėje nuaidė­
jo plieno skambesys, jis pasiekė ir už uždarų durų laukiantį
žmogų.
Po trumpos pertraukėlės durys gerai suteptais ir puikios
pusiausvyros vyriais beveik be garso atsivėrė. Į sosto menę
žengė nedidelis vyrų būrelis, lėtu maršo žingsniu jie priėjo
prie plačių, į sostą vedančių laiptų.
Iš viso jų buvo keturi. Trys vilkėjo karaliaus sargybinių
šarvus, o ant jų - brangios medžiagos apsiaustus, ant gal­
vų dėvėjo šalmus. Ketvirtasis buvo smulkutis, apsivilkęs
nenusakomais žaliais ir blausiai pilkais drabužiais. Jis buvo
vienplaukis, plaukai juodi su žilomis sruogomis, susivėlę,
netvarkingai apkirpti. Žygiavo tarp dviejų pirmųjų sargybinių,
trečiasis ėjo jam už nugaros. Dankanas matė, kad žemojo vyro
veidas aplipęs sukrešusiu krauju, viršutinė kairiojo skruosto
dalis sumušta, akis užtinusi.
- Holtai? - nesusilaikęs kreipėsi jis. - Ar tu nesužeistas?
 Holtas pakėlė akis. Trumpą akimirką Dankanas tarėsi
jose matąs beribį liūdesį. Paskui tose tamsiose akyse liko tik
tvirtas ryžtas ir pašaipi kibirkštėlė.
-Jaučiuosi taip gerai, kaip tik galima tikėtis, jūsų dideny­
be, - šaltai atsakė jis.
Lordas Antonijus pašoko lyg vapsvos įgeltas.
—Belaisvi, galvok, ką šneki! - užriko jis.
Prie Holto stovintis kapralas pakėlė ranką smogti belais­
viui. Tačiau, jam dar nespėjus trenkti, Dankanas kilstelėjo
iš sosto.
—Gana! - jo balsas apytuštėje menėje užlūžo.
Kapralas mažumėlę susigėdęs nuleido ranką. Dankanui
dingtelėjo, kad niekam nepatinka, kas čia vyksta. Holtas
karalystėje buvo gerai žinomas ir gerbiamas asmuo. Žino­
damas, ką privalo daryti, ir dėl to krimsdamasis, Dankanas
delsė.
-Jūsų didenybe, ar skaityti kaltinimus? - paklausė lordas
Antonijus.
Iš tikrųjų Dankanas turėjo jam tai paliepti. Karalius tik
pritariamai mostelėjo ranka.
-Taip, taip. Skaitykit, jei reikia, - sumurmėjo jis.
Antonijus įskaudintas pažvelgė į jį, ir karalius pasigailėjo
savo žodžių. Suprato, kad ir Antonijui nemalonu tai daryti.
Atsiprašomai trūktelėjo pečiais.
—Atsiprašau, lorde Antonijau. Prašyčiau perskaityti kal­
tinimus.
Antonijus jaudindamasis atsikrenkštė. Blogai buvo, kad
karalius nesilaikė formalumų, tačiau rūmų valdytoją kur kas
labiau sutrikdė tai, kad monarchas pajuto pareigą jo atsipra­
šyti.
 -Jūsų didenybe, pranešama, kad kalinys Holtas, jo dideny­
bės pajėgų žvalgas, karaliaus užduočių vykdytojas ir sidabrinio
ąžuolo lapo savininkas, įžeidinėjo karaliaus asmenį, abejojo jo
kilmingumu ir genealogine linija.
Du vyrus ant sosto pakylos iš oficialių liudytojų grupelės
pasiekė vos girdimas atodūsis. Dankanas pažvelgė ton pusėn.
Atsiduso baronas Araldas, Redmonto pilies valdovas ir feodo,
kuriam buvo priskirtas Holtas, valdytojas. Arba Kraulis, žval­
gų tarnybos vadas. Šiedu vyrai buvo seniausi Holto bičiuliai.
- Jūsų didenybe, —nedrąsiai kalbėjo Antonijus. - Noriu
jums priminti, kad tokios karalystės pareigūno pastabos tie­
siogiai prieštarauja ištikimybės priesaikai, taigi belaisvis gali
būti kaltinamas valstybės išdavimu.
Dankanas su skausmu veide pažvelgė į rūmų valdytoją.
Valstybės išdavystės atveju įstatymas labai tikslus. Tebuvo dvi
galimos bausmės.
- Ak, nejaugi, lorde Antonijau? —paklausė jis. - Juk tai
tebuvo keli pikti žodžiai.
Antonijus atrodė sunerimęs. Jis vylėsi, kad karalius nesikiš
į šį reikalą.
- Jūsų didenybe, tai priesaikos sulaužymas. Bėda ne patys
žodžiai, o tai, kad suimtasis, viešai juos ištaręs, sulaužė prie­
saiką. Įstatymas šiuo atveju aiškus.
Jis pažvelgė į Holtą ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis.
Sumuštame žvalgo veide šmėstelėjo šypsenėlė.
- Lorde Antonijau, nepranešdamas apie tai karaliui, jūs
pats būtumėte sulaužęs savo priesaiką, - tarė Holtas.
Šįkart Antonijus jam neliepė nutilti. Liūdnai linktelėjo.
Holtas buvo teisus. Įkaušęs jis savo pokštais visus pastatė į
nepakenčiamą padėtį.
Dankanas pradėjo kažką sakyti, nutilo, vėl prabilo.
 - Holtai, neabejoju, tai koks nors nesusipratimas, —tarė
jis, vildamasis, kad žvalgas sugalvos, kaip išsisukti nuo kalti­
nimų.
Holtas gūžtelėjo pečiais.
- Jūsų didenybe, negaliu paneigti kaltinimų, - ramiai tarė
jis. - Žmonės girdėjo, kaip prikalbėjau apie jus... bjaurių da­
lykų;
Tai buvo dar viena blogybė: Holtas savo bjaurias pastabas
išsakė viešai, girdint mažiausiai pustuziniui liudytojų. Kaip
vyras ir draugas Dankanas mielai jam atleistų. Tačiau kaip
karalius jis turi saugoti savo orumą.
- Bet, Holtai... kodėl? Kodėl mums visiems taip padarei?
Ir vėl miškinis tik gūžtelėjo. Nuleido akis. Sumurmėjo
kažką taip tyliai, kad Dankanas neišgirdo.
- Ką sakei? - paklausė jis, trokšdamas ištrūkti iš šios keb­
lios padėties.
Holtas vėl pakėlė į jį akis.
- Per daug brendžio išmaukiau, jūsų didenybe, - garsiau
pareiškė jis. Prisivertęs nelinksmai šyptelėjo ir pridūrė: -
Niekada nemokėjau gerti. Lorde Antonijau, gal galėtumėte
į kaltinimų sąrašą įtraukti ir girtumą?
Antonijaus savitvarda pagaliau susvyravo, jis trumpam
užmiršo protokolą.
- Holtai, būkit geras... - jis jau ketino prašyti žvalgo nesi-
šaipyti iš teismo proceso. Paskui atitoko ir kreipėsi į karalių.
- Jūsų didenybe, štai tokie yra kaltinimai. Suimtasis jų
neneigia.
Dankanas ilgai sėdėjo ir tylėjo. Stebeilijo į žmogelį prie­
šais save, mėgino įžiūrėti, kas slypi po įžūlia veido išraiška,
suprasti Holto veiksmų priežastį. Jis žinojo, kad žvalgas
pyksta, nes jam nebuvo leista keliauti ieškoti savo mokinio.

♦ 46 -
Bet Dankanas tikrai manė, kad Holtui būtina likti Araluene,
kol išsispręs Foldaro klausimas. Buvęs Morgarato leitenantas
kasdien darėsi vis pavojingesnis, ir Dankanas norėjo, kad šio
rūpesčio imtųsi geriausi jo patarėjai.
Holtas, be abejo, buvo vienas geriausių patarėjų.
Dankanas apimtas nevilties barbeno pirštais į medinį
sosto ranktūrį. Vargu ar Holtas nesugeba įžvelgti, kas svar­
biausia. Per visus metus, kiek jie buvo pažįstami, Holtas savo
interesų niekada nekėlė aukščiau karalystės reikalų. Dabar,
ko gero, apimtas pykčio ir pagiežos, jis leido alkoholiui nu­
slopinti mąstymą ir sveiką protą. Viešai, girdint liudytojams,
įžeidė karalių - tai ne piktas draugų apsižodžiavimas, tokio
poelgio nevalia nepaisyti. Dankanas pažvelgė į seną savo
draugą ir patarėją. Holto akys buvo nuleistos. Galbūt, jei
jis maldautų pasigailėti, jei remdamasis savo tarnyba sostui
prašytų malonės...
- Holtai? - nejučia išsprūdo Dankanui.
Žvalgas pakėlė akis, jųdviejų žvilgsniai susitiko, Dankanas
klausiamai skėstelėjo rankomis. Tačiau Holto akys buvo rūs­
čios, ir Dankanas suprato, kad pasigailėjimo jis nemaldaus.
Žvalgas papurtė žilstelėjusią galvą, ir Dankanui dar labiau
suspaudė širdį. Jis dar kartą pamėgino įveikti juodu su Holtu
skiriančią prarają. Išspaudė taikią šypseną.
- Holtai, - kreipėsi į draugą, - suprantu, kaip jautiesi.
Mano paties dukra yra su tavo mokiniu. Negi manai, kad
man nesinori palikti karalystės likimo valiai ir traukti jos
gelbėti?
- Jūsų didenybe, tai toli gražu ne tas pats. Su karaliaus
dukra veikiausiai bus elgiamasi šiek tiek geriau nei su papras­
tu žvalgo mokiniu. Juk ji - vertinga įkaitė.

♦ 47 ♦
 Dankanas atsilošė. Pagiežingas Holto tonas jam buvo lyg
antausis. Dar blogiau, karalius suprato, kad Holtas teisus.
Sužinoję, kas yra Kasandra, laukdami išpirkos skandai su ja
elgsis gražiai. Karalius nusiminęs suprato, kad šis mėginimas
susitaikyti tik pagilino juos skiriančią prarają.
Užsitęsusią tylą nutraukė Antonijus.
- Jei belaisvis nebeturi kuo pasiteisinti, jis laikomas kal­
tu, - perspėjo jis Holtą.
Holtas nenuleido akių nuo karaliaus. Dar kartą vos ma­
tomai papurtė galvą. Antonijus dvejojo, žvilgčiojo į kitus čia
susirinkusius didikus ir karininkus, vildamasis, kad kas nors
sugalvos, kaip apginti Holtą. Žinoma, niekas nepratarė nė
žodžio. Rūmų valdytojas pastebėjo, kad platūs barono Axal-
do pečiai iš nevilties pakumpo, matė kančią Kraulio veide —
žvalgų vadas nusigręžė, kad nematytų, kas vyksta.
- Jūsų didenybe, suimtasis yra kaltas, - tarė Antonijus. -
Jums belieka ištarti nuosprendį.
Dankanas suprato, kad tai karaliaus pareiga, kuriai jo nie­
kas neparuošė. Jis mėgavosi žmonių ištikimybe, liaupsėmis,
valdžia ir ceremonijomis. Prabanga, gardžiu maistu, vynais,
geriausiais drabužiais, žirgais ir ginklais.
Tačiau pasitaikydavo akimirkų, kai tekdavo už tai sumo­
kėti. Akimirkų kaip ši, kai tenka vykdyti teisingumą. Kai
privalu laikytis tradicijų. Kai reikia ginti karaliaus orumą ir
valdžią, net jei dėl to žūtų vienas brangiausių draugų.
- Jūsų didenybe, įstatymas už valstybės išdavystę numato
dvi galimas bausmes, - vėl paragino Antonijus, žinodamas,
kokios nemalonios Dankanui šios minutės.
- Taip. Taip. Žinau, - piktai sumurmėjo Dankanas.
Bet Antonijus jau bėrė toliau:
- Mirtį arba tremtį. Nieko kito, - iškilmingai pabrėžė
rūmų valdytojas.

♦ 4$ *
 Jam ištarus šiuos žodžius, Dankanui krūtinėje suplazdėjo
viltis.
- Tai toks pasirinkimas, lorde Antonijau? —švelniai pa­
klausė jis, norėdamas įsitikinti.
Antonijus oriai linktelėjo.
- Kitų galimybių nėra. Tik mirtis arba tremtis, jūsų di­
denybe.
Dankanas lėtai atsistojo, dešine ranka paėmė kardą. Ištiesė
ginklą prieš save, suspaudė rankeną ties įmantriai išraižyta
ir inkrustuota kryžme. Pajuto pasitenkinimo šilumą. Turėjo
persiklausti Antonijaus, kad būtų tikras. Kad būtų tikras,
jog rūmų valdytojo žodžius išgirdo visi sosto menėje esantys
liudytojai.
- Holtai, —jis kalbėjo tvirtu balsu, juto į save įsmeigtas
visų susirinkusiųjų akis, - buvęs Redmonto feodo karaliaus
žvalge, aš, Aralueno valdovas, ištremiu tave iš visų savo žemių.
Menėje vėl pasigirdo atodūsiai - klausytojams palengvėjo,
kad žvalgui skirta ne mirties bausmė. Dankanas suprato, kad
jie to ir tikėjosi. Tačiau paskui jie išgirdo kai ką, ko nesitikėjo.
- Tau griežtai draudžiama įžengti į karalystę... - Holto
akyse išvydęs liūdesį, karalius sudvejojo. Senasis žvalgas ne­
bepajėgė nuslėpti sielvarto. Galop karalius užbaigė sakinį: -
...metus, skaičiuojant nuo šios dienos.
Menėje iškart kilo šurmulys. Lordas Antonijus net loštelė­
jo, veide aiškiai atsispindėjo nuostaba.
- Jūsų didenybe! Turiu paprieštarauti! Negalite taip pasi­
elgti!
Dankano veidas liko ramus. Kiti susirinkusieji nebuvo
tokie santūrūs. Karalius matė, kaip barono Araldo veidą
nušviečia plati šypsena, kaip Kraulis iš visų jėgų stengiasi

♦ 49 *
paslėpti šypsnį po pilku žvalgo apsiausto gobtuvu. Dankanas
su niūriu pasitenkinimu pastebėjo, kad toks įvykių posūkis
šiek tiek nustebino ir patį Holtą. Žinoma, ne taip, kaip garsiai
prieštaraujantį lordą Antonijų. Karalius, klausiamai pakėlęs
antakius, pažvelgė į rūmų valdytoją.
- Negaliu, lorde Antonijau? - oriai paklausė jis.
Antonijus, supratęs, kad jam nedera įsakinėti karaliui,
skubiai atsiėmė savo žodžius.
-Jūsų didenybe, norėjau pasakyti, kad... tremtis yra... na,
tremtis yra tremtis, - užsikirsdamas užbaigė jis.
Dankanas rimtai linktelėjo.
- Tikrai taip, - patvirtino. - Ir, kaip pats sakei, tai viena
iš galimų bausmių.
- Bet, jūsų didenybe, tremtis yra... ji yra neatšaukiama!
Visam gyvenimui! - susidrovėjęs ir išraudęs ginčijosi Anto­
nijus.
Holtui jis nelinkėjo nieko bloga. Tiesą sakant, kol tas ne­
buvo suimtas už karaliaus niekinimą, Antonijus juo net labai
žavėjosi. Vis dėlto jo pareigos reikalavo patarti karaliui teisės
ir teisingumo klausimais.
- Tai parašyta įstatymuose, ar ne? —paklausė Dankanas.
Antonijus papurtė galvą ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis,
vos nepametė savo tarnybinės lazdos.
- Na, konkrečiai neparašyta. To nė nereikia. Visą laiką
žmogus būdavo ištremiamas visam gyvenimui. Tokia tradici­
ja! - pridūrė jis, pagaliau suradęs tinkamus žodžius.
- Tikrai taip, - atsakė Dankanas. —O tradicija nėra įsta­
tymas.
- Bet... - pradėjo sakyti Antonijus, paskui susigriebė:
kodėl gi jis taip smarkiai prieštarauja? Juk Dankanas atrado
būdą nubausti Holtą ir kartu parodyti gailestingumą.

♦ ro -
 Karalius išvydo, kad valdytojas dvejoja, ir ėmėsi inicia­
tyvos.
- Taigi nuspręsta. Suimtasis ištremiamas dvylikai mėnesių.
Turi per keturiasdešimt aštuonias valandas palikti Aralueną.
Dankanas paskutinį kartą pažvelgė Holtui į akis. Žvalgas
vos vos linktelėjo - tai buvo pagarbos ir dėkingumo karaliui
ženklas. Dankanas atsiduso. Jis nenumanė, kodėl Holtas
privirė tiek košės. Galbūt po metų išsiaiškins. Staiga visas
šis reikalas jam tapo koktus. Jis užsikišo už diržo kardą makš­
tyse.
- Byla baigta, - pranešė susirinkusiesiems. - Teismas
skirstosi.
Jis apsigręžė ir išėjo iš sosto menės į mažą laukiamąjį kai­
rėje. Antonijus apžvelgė susirinkusiuosius ir gūžtelėjo pečiais.
- Karalius ištarė nuosprendį, - valdytojo balsas bylojo,
koks jis priblokštas. - Suimtasis ištremiamas dvylikai mėne­
sių. Sargyba, išveskite jį.
Tai taręs jis paskui karalių išėjo iš menės.
 J0*
w
vanlina vis labiau bjurdama žiūrėjo, kaip Vilis suka ra­
e tus paplūdimyje, paskui gulasi ant žemės ir greitai daro
dešimt atsispaudimų.
Ji niekaip nesuprato, kodėl vaikinas užsispyręs ir toliau
mankštinasi. Jei jis sportuotų tik norėdamas būti stiprus,
ji nenirštų - juk Skorgijle ne kažin ką nuveiksi, tai vis šioks
toks būdas prastumti laiką. Tačiau mergina juto, kad Vilis
turi slaptų sumetimų. Nors jie prieš kelias dienas apie tai kal­
bėjosi, ji neabejojo, kad vaikinas tebekuria pabėgimo planus.
—Kietakaktis užsispyrėlis, - burbtelėjo ji.
Kaip visi berniukai, pamanė sau. Regis, negali susitaikyti
su mintimi, kad mergina sutvarkys reikalus ir ras, kaip grįžti
į Aralueną. Ji suraukė antakius. Keltikoje Vilis elgėsi kitaip.
Kai jie svarstė, kaip sunaikinti didįjį Morgarato tiltą, Vilis
mielai išklausė visų mintis ir siūlymus. Evanlina mėgino su­
prasti, kodėl gi jis pasikeitė.
Jai bežiūrint, Vilis priėjo prie pat vandens, kur Svenga-
las plukdė į krantą valtelę. Antrasis pagal viršenybę skandas
buvo puikus žvejys. Rytais, jei tik leisdavo oras, jis dažniau­
siai išplaukdavo žvejoti, ir šviežia menkė bei jūros ešeriai, jo
sugauti giliuose, vėsiuose Skorgijlo prieplaukos vandenyse,
paįvairindavo sūdytos mėsos, žuvies ir kietų daržovių dietą.
Mergina su šiokiu tokiu pavydu stebėjo, kaip Vilis šne­
kučiuojasi su skandu. Ji žinojo nemokanti taip lengvai
bendrauti su žmonėmis. Berniukas buvo atviras, draugiškas,
lengvai rasdavo kalbą su kiekvienu sutiktuoju. Jis nė ne­
sistengdamas pelnydavo pašnekovo prielankumą. Evanlina
su nepažįstamais žmonėmis jausdavosi nejaukiai ir jų drovė-
davosi, ir šie, regis, tai jusdavo. Jai nė nedingtelėjo, kad dėl
to kaltas jos kaip princesės auklėjimas. Šįryt ji buvo nusitei­
kusi tūžti ant Vilio, tad išvydusi, kaip jis padeda Svengalui
ištempti valtelę į krantą už potvynio ribos, dar labiau įsiuto.
Mergina piktai spyrė į akmenį ant kranto, paaiškėjus,
kad jis didesnis ir tvirčiau laikosi, nei ji tikėjosi, nusikeikė
ir nušlubčiojo į pašiūrę, iš kur nematys nei Vilio, nei jo
naujojo draugo.

- Kaip laimikis? - Vilis uždavė klausimą, kokį yra girdėjęs

kiekvienas žvejys.
Svengalas galva mostelėjo į žuvų krūvelę valties dugne.
- Turiu vieną gražuolę, - atsakė.
Tai buvo didelė menkė šalia aštuonių ar devynių mažesnių,
bet vis vien neblogų žuvų. Vilis susižavėjęs linktelėjo.
-Tiesa, tikra gražuolė, - pagyrė jis. - Padėti išvalyti?
Buvo beveik tikra, kad jam šiaip ar taip būtų buvę liepta
doroti žuvis. Jiedviem su Evanlina buvo užkrauta visa namų
ruoša, maisto gaminimas ir patarnavimai. Tačiau Vilis norėjo

♦ n ♦
užmegzti pokalbį su Svengalu ir pamanė, kad galbūt skandas
liks pasišnekėti, kol Vilis darbuosis. Berniukas jau pastebėjo,
kad skandai dideli plepiai, ypač kai dirba kas nors kitas.
- Čiupk, - linksmai paragino stambuolis skandas ir sviedė
peiliuką ant žuvų.
Svengalas įsitaisė ant molo, o Vilis paėmė žuvį ir kibo į
nemalonų darbą: skusti žvynus, skrosti ir valyti. Vilis žinojo,
kad skandas pasiliks. Suprato, kad Svengalas norės pats nunešti
į trobą didžiąją menkę. Žvejams patinka liaupsės.
- Svengalai, - susikaupęs valydamas ešerį kuo atsainiau­
siai kreipėsi Vilis, - kodėl žvejoti plaukiate kasdien vis kitu
laiku?
- Dėl potvynių, vaike, - atsakė Svengalas. - Man patinka
žvejoti, kai vanduo kyla. Supranti, tuomet žuvys suplaukia į
uostą.
- Potvynis? Kas tai? - paklausė Vilis.
Svengalas, stebėdamasis, kad araluenietis berniūkštis neiš­
mano tokių paprastų dalykų, pakraipė galvą.
- Negi nepastebėjai, kad per dieną vanduo uoste pakyla
ir vėl nuslūgsta? - paklausė jis. Viliui linktelėjus, dėstė to­
liau: - Tai potvyniai ir atoslūgiai. Tačiau kiekvieną dieną jie
būna vis šiek tiek vėliau.
Vilis suraukė kaktą.
- Bet kurgi per atoslūgį dedasi tas vanduo? - kamantinėjo
jis. - Ir kodėl per potvynį jo padaugėja?
Svengalas susimąstęs pasikasė barzdą. Tokios mintys jam
nekildavo. Potvyniai ir atoslūgiai buvo jo kaip jūreivio kas­
dienybė. Svarstymus jis palikdavo kitiems.
- Sakoma, kad dėl visko kaltas Didysis Mėlynasis Bangi­
nis, - prisiminęs vaikystėje girdėtą pasaką atsakė jis. Pamatęs,
kad Vilis nesusigaudo, aiškino toliau: - Turbūt nežinai, kas

♦ rą ♦
yra banginis? - Matydamas buką berniuko žvilgsnį jis atsidu­
so. - Banginis - tai milžiniška žuvis.
- Didumo kaip menkė? - Vilis nusprendė paglostyti žvejo
savimeilę.
Jūros vilkas nuoširdžiai nusikvatojo.
- Berniuk, banginis gerokai didesnis. Gerokai.
- Ar toks kaip jūrų vėplys? - paklausė Vilis.
Pietiniame prieplaukos gale ant uolų gulėdavo daugybė
šių gyvūnų - jų vardą jis sužinojo iš vieno įgulos vyrų.
Svengalas dar plačiau išsišiepė.
- Dar didesnis. Paprasti banginiai yra didumo kaip namai.
Tikri milžinai. O Didysis Mėlynasis Banginis - visai kitas
reikalas. Jis toks didžiulis, kaip jūsų pilys. Jis įsiurbia vandenį,
o paskui išpurškia pro skylę galvoje.
- Aišku, - atsargiai patvirtino Vilis. Nusprendė nereikšti
savo nuomonės.
-Taigi, - kantriai porino Svengalas, - kai jis įtraukia van­
dens, prasideda atoslūgis. Paskui jis jį vėl išspjauna...
- Pro skylę galvoje? - paklausė Vilis.
Berniukas ėmė doroti menkę. Pasakojimas atrodė per­
nelyg fantastiškas - žuvys su skylėmis galvoje, įtraukiančios
ir išpurškiančios vandenį. Svengalas pertrauktas susiraukė -
Vilio balse buvo justi abejonė.
- Taip. Pro skylę galvoje. Tada prasideda potvynis. Jis tai
daro du kartus per dieną.
- Tai kodėl kasdien vis skirtingu laiku? - paklausė Vilis,
ir Svengalas vėl suirzo. Tiesą sakant, jis neturėjo supratimo.
Legenda apie tai nieko nesakė.
- Nes jis banginis, vaike! Banginiai juk nežino, kiek va­
landų, tiesa?

♦ rr ♦
 Jis pyktelėjęs pagriebė išvalytų žuvų vėrinį, pasitikrino, ar
atgavo peilį, ir nužirgliojo pakrante, palikęs Vilį plautis ištep­
tų krauju ir žvynuotų rankų.
Erakas sėdėjo ant suoliuko prie valgomosios trobos.
- Graži menkė, —tarstelėjo jis prisiartinusiam Svengalui.
Sis linktelėjo. Erakas nykščiu parodė į Viliaus pusę ir pri­
dūrė:
- Ką ten plepėjote?
- Ką? Ak, su bernioku? Apie Didįjį Mėlynąjį Banginį, -
atsakė Svengalas.
Erakas mąsliai pasitrynė barzdą.
- Tikrai? Kaip priėjote prie tokios temos?
Svengalas pamėgino prisiminti pokalbį. Patylėjęs atsakė:
- Jis tik teiravosi apie potvynius ir atoslūgius.
Palūkėjo, ar Erakas dar ką nors sakys, tada gūžtelėjo ir
įžengė į vidų.
- Nejaugi? - pats sau suniurnėjo Erakas.
Berniuką reikia prižiūrėti, pamanė.
Jis dar porą valandų prasėdėjo prie trobelės, neva snūdu­
riuodamas saulėje. Tačiau jo akys sekė žvalgo mokinį, kad ir
kur šis ėjo. Po kelių valandų jis pamatė, kad berniukas svaido
į vandenį medžio gabalėlius ir stebi, kaip jie su atoslūgio ban­
ga išplaukia į jūrą.
- Įdomu, - burbtelėjo sau skandų laivo kapitonas.
Paskui jis pastebėjo, kad Vilis atsistojęs, ranka prisidengęs
akis žiūri į prieplauką. Erakas pasekė jo žvilgsnį ir apstulbęs
Gerokai pasviręs ir giliai nugrimzdęs į vandenį, varomas
neporinio irklų skaičiaus į įlanką slinko skandų laivas.
 Į nančią dulksną, gūžėsi po savo apsiaustu. Dviejų jo
žirgų —jojamo ir nesunkiai apkrauto nešulinio - kanopos
taškė kelio nelygumuose telkšančias balutes.
Pakilęs į kalvą, raitelis galėjo matyti už nugaros į pilką
dangų besistiebiančius Aralueno pilies bokštus ir smailes. Ta­
čiau Holtas neatsisuko pasižiūrėti į didingą vaizdą. Jo žvilgs­
nis buvo įbestas į priekį.
Jis dar iš tolo išgirdo du atsivejančius raitelius. Dundant
kanopoms, Abelaras karpė ausimis. Holtas suprato, kad jo
arkliukas atpažįsta kitus du žvalgų žirgus. Vis vien neatsigrę­
žė. Žinojo, kas tie raiteliai. Ir žinojo, ko jie nori. Mažumėlę
nusiminė. Buvo vylęsis, kad sutrikęs ir liūdėdamas dėl jo iš­
trėmimo Kraulis užmirš vieną mažą dalykėlį, kurį Holtas jam
turėjo atiduoti.
Atsidusęs ir susitaikęs su tuo, kas neišvengiama, jis švelniai
palietė Abelaro vadeles. Puikiai išmokytas žvalgo arkliukas
akimirksniu pakluso ir sustojo. Nešulinis arklys už nugaros

♦ rr -
pasekė jo pavyzdžiu. Kanopų dundesys artėjo, o jis sėdėjo
ir bukai spoksojo į priekį, kol Kraulis su Gilanu prisigretino
prie jo.
Keturi arkliai sveikindamiesi tyliai sužvengė. Trys vyrai
elgėsi šiek tiek santūriau. Stojo nejauki tyla, galiausiai ją nu­
traukė Kraulis.
- Na, Holtai, anksti išsiruošei į kelią. Turėjome paspausti,
kad tave pavytume, - kalbėjo jis, slėpdamas liūdesį, kad taip
susiklostė įvykiai.
Holtas abejingai dirstelėjo į kitus du žirgus. Vėsiame,
drėgname ore nuo jų kilo maži garo debesėliai.
- Matau, - ramiai atsakė jis.
Stengėsi nekreipti dėmesio į jauną sielvartingą Gilano
veidą. Žinodamas, kad buvęs mokinys tikrai kenčia dėl ne­
paaiškinamų jo veiksmų, jis užkietino širdį, kad neįsileistų
jaunojo žvalgo širdgėlos.
Kraulis irgi stengėsi užgniaužti savo šiltus jausmus. Jo vei­
das buvo rimtas ir susirūpinęs.
- Holtai, kai ką užmiršai. Man labai gaila, bet turiu parei­
kalauti... - jis sudvejojo.
Holtas nusprendė vaidinti iki nemalonios pabaigos, tad
nutaisė nustebusią miną.
- Privalau išvykti iš karalystės per keturiasdešimt aštuo-
nias valandas, - atsakė jis. - Laikas skaičiuojamas nuo šio
ryto aušros. Aš tikrai laiku pasieksiu sieną. Jums nebūtina
manęs lydėti.
Kraulis papurtė galvą. Akies kampučiu Holtas matė, kad
Gilanas nunarino galvą. Visa tai jiems visiems kėlė skausmą.
Holtas žinojo, ko Kraulis atjojo. Užkišo ranką po apsiaustu
ir ištraukė sidabrinę grandinėlę.
- Vyliausi, kad užmiršite, - jis stengėsi kalbėti linksmai,
tačiau žodžiai strigo gerklėje.

♦ r$ -
 Kraulis liūdnai papurtė galvą.
-Holtai, juk žinai, kad negali pasilikti ąžuolo lapo.
Tremtis yra ir atleidimas iš tarnybos.
Holtas linktelėjo. Ašarotomis akimis atsegė grandinėlę ir
padavė žvalgų vadui mažą sidabrinį amuletą. Metalas tebebu­
vo šiltas nuo kūno. Lyg pro miglą Holtas matė Kraulio delne
gulintį pakabuką. Toks mažas spindinčio metalo gabalėlis,
mąstė jis, o toks svarbus. Didžiąją gyvenimo dalį jis nepa­
prastai išdidžiai, kaip ir visi miškiniai, nešiojo ąžuolo lapą.
Dabar jo neteko.
- Užjaučiu, Holtai, - graudžiai tarė Kraulis.
Holtas truktelėjo vieną petį.
- Smulkmena, - tarė.
Vėl stojo tyla. Kraulis pažvelgė draugui į akis, pamėgino
prasiskverbti per Holto užsidėtą kaukę - matė tik nerūpes­
tingą, bejausmį veidą. Tai buvo vaidyba, bet nepaprastai gera
vaidyba. Galiausiai vadas pasilenkė balne, stipriai suėmė
Holtą už dilbio.
- Holtai, kodėl? Kodėl tai padarei? - karštai paklausė.
Ir vėl tik erzinantis gūžtelėjimas.
- Kaip sakiau, - atrėžė Holtas, - padauginau brendžio.
Krauli, juk žinai, niekada nemokėjau gerti.
Holtui netgi pavyko šyptelėti. Šypsena atrodė vaiduokliš­
ka, lyg numirėlio vypsnys. Kraulis paleido jo ranką, atsilošė
balne, nusivylęs papurtė galvą.
- Sudie, Holtai, - jausmingai atsisveikino jis.
Paskui neįprastai šiurkščiai trūktelėjo vadeles, apgręžė arklį
ir šuoliais pasileido keliu atgal į Aralueno pilį.
Holtas lydėjo jį akimis, kol dėmėtas žvalgo apsiaustas
bemaž išnyko dulksme. Tada pasisuko į buvusį savo mokinį.
Liūdnai šyptelėjo - šįkart šypsena ir liūdesys buvo nuoširdūs.
 - Sudie, Gilanai. Džiaugiuosi, kad atjojai atsisveikinti.
Jaunasis žvalgas tvirtai papurtė galvą.
-Aš atjojau ne atsisveikinti, - kimiai pareiškė. - Keliausiu
su tavim.
Holtas kilstelėjo antakį. Ši veido išraiška Gilanui buvo to­
kia pažįstama, kad net širdį suspaudė.
- Į tremtį? - paklausė Holtas jaunesniojo vyro, ir Gilanas
vėl papurtė galvą.
- Žinau, ką sumanei, - atsakė. Linktelėjo į nešulinį ar­
kliuką, kantriai stovintį prie Abelaro. - Tu pasiėmei Trūkį.
Keliauji ieškoti Vilio, tiesa?
Holtui kilo pagunda tai neigti, bet jis jau buvo pavargęs
apsimetinėti. Žinojo, kaip palengvės bent vienamžmogui at­
skleidus tikrąją priežastį.
- Gilanai, aš privalau, - tyliai tarė. - Pažadėjau jam. Tik
taip galėjau būti atleistas nuo tarnybos.
- Užsitraukdamas tremtį? - Gilano balsas iš nuostabos
pakilo. —Negi tau nedingtelėjo, kad Dankanas gali tau skirti
mirties bausmę?
Holtas gūžtelėjo. Tik šįkart ne pašaipiai, o nuolankiai.
- Nemaniau, kad jis taip pasielgs. Turėjau rizikuoti.
Gilanas liūdnai papurtė galvą.
- Na, į tremtį ar ne į tremtį, - tarė jis, - vis vien josiu su
tavim.
Holtas nusuko žvilgsnį. Giliai įkvėpė ir iškvėpė. Teko pripa­
žinti, pagunda buvo didelė. Jis leidosi į ilgą, sunkią, pavojingą
kelionę, ir Gilano draugija jam būtų buvusi maloni, o kardas
veikiausiai pravertęs. Tačiau Gilanas turėjo eiti savo pareigas,
ir Holtas, slegiamas minties, kad paliko savo tarnybą, negalėjo
leisti taip pasielgti ir jaunajam vyrui.
- Gilanai, negali, - paprastai pasakė.

* 60 ♦
 Gilanas įkvėpė, ketindamas ginčytis, bet Holtas kilstelėjo
ranką ir jį nutildė.
- Klausyk, prašiau, kad mane išleistų ieškoti Vilio, -
tarė, - bet man buvo pasakyta, kad esu reikalingas čia.
Jis nutilo, ir Gilanas supratingai linktelėjo.
- Na, aš manau, kad čia apsieitų ir be mūsų, bet tai tik
mano nuomonė, ir aš galiu klysti. Foldaras yra pavojingas,
labai pavojingas. Reikia veikti nedelsiant. Būtina jį susekti ir
užpulti iš pasalų. Atvirai tariant, nežinau šiam darbui tinka­
mesnio žvalgo už tave.
- Nebent tu pats, - atkirto Gilanas, ir Holtas vos vos link­
telėjo. Jis nesididžiavo, tik nuoširdžiai pripažino tiesą.
- Gal tu ir teisus, - pritarė, - bet tai tik patvirtina mano
nuomonę. Jei mes abu pradingsime, Kraulis šiai užduočiai
turės surasti kitų žmonių.
- Man vis vien, - spyriojosi Gilanas, iš vadelių mazgyda-
mas ir atmazgydamas mazgus.
Holtas jam švelniai šyptelėjo.
- Man ne vis vien, Gilanai. Žinau, koks jausmas sulaužyti
ištikimybę. Būk tikras, tai išties žeidžia širdį. Neleisiu tau
šitaip kentėti.
- Bet, Holtai... - liūdnai sumurmėjo Gilanas, ir žemesny­
sis žilstelėjęs vyras pastebėjo, kad bičiulis vos neverkia. - Aš
kaltas, kad Vilis suimtas. Palikau jį vieną Keltikoje! Jei būčiau
likęs su juo, skandai jo nieku gyvu nebūtų suėmę!
Holtas papurtė galvą. Švelniai ėmė guosti jaunuolį.
- Nekaltink savęs dėl to, - tarė jam. - Tu pasielgei teisingai.
Verčiau kaltink mane, kad pasiėmiau mokiniu tokį drąsų ir
kilnų berniuką. Ir kad auklėjau jį taip, jog jis būtinai turėjo
šitai padaryti.

♦ 6) ♦
 Holtas nutilo pažiūrėti, ar jo žodžiai padarė poveikį. Su­
prato, kad Gilanas svyruoja. Holtas metė paskutinę kortą.
- Gilanai, negi nesupranti: as savo postą galiu palikti tik
todėl, kad žinau, jog tu lieki čia. Žinau, kad nudirbsi mano
darbus. Jei tu atsisakysi, as negalėsiu išvykti.
Tai išgirdęs Gilanas nuolankiai nuleido galvą. Žvilgsnis
apsiblausė, jis dusliu balsu sumurmėjo:
- Gerai, Holtai. Tik surask jį. Surask ir sugrąžink, nesvar­
bu, ištremtas ar ne.
Holtas šyptelėjo jam ir pasilenkęs spustelėjo petį.
-Tik vieni metai, - tarė. - Grįšim, tau nespėjus nė mirk­
telėti. Iki, Gilanai.
- Sudie, Holtai, - trūkinėjančiu balsu palinkėjo žvalgas.
Akis užtemdė ašaros, jis išgirdo duslų kanopų kaukšėjimą
į šlapią kelią - Abelaras su Trūkiu nurisnojo pajūrio link.
Vėjas pūtė Holtui į veidą ir bloškė dulksną. Dulksna ant
vėjo nugairinto veido virto lašeliais, lašeliai riedėjo skruostais.
Keista, kai kurie jų buvo sūrūs.
 kandų laivas atrodė prastai. Sunkiai slinko akmenuoto

5 paplūdimio link, o Erako laivo įgula virto iš trobos

pasižiūrėti. Laivas buvo smarkiai pakrypęs ir nugrimzdęs ge­
rokai giliau, nei derėtų. Nusvirusiame šone denio turėklai iš
vandens buvo iškilę vos dešimt centimetrų.
- Čia Slagoro laivas! - nuo kranto sušuko vienas skandas,
atpažinęs vilko galvos pavidalo puošmeną ant lenkto buš-
prito2.
- Ką jis čia veikia? - nusistebėjo kitas. - Kai mes išplaukė­
me į Aralueną, jis kuo ramiausiai liko Skandijoje.
Vilis skubiai nusileido nuo uolų, nuo kurių svaidė į van­
denį jūros išmestus medgalius. Pamatė nuo pašiūrės prie
kranto einančią Evanliną ir prisidėjo prie jos. Šis naujas įvykis
ją privertė užmiršti ankstesnį nepasitenkinimą.
- Iš kur tas laivas? - paklausė ji.
Vilis gūžtelėjo pečiais.
2Pasviręs burių stiebas laivo priekyje, skirtas manevringumui didinti.

♦ 6? *
 - Neturiu supratimo. Buvau ant uolų, pakėliau galvą ir
pamačiau jį.
Laivas jau buvo čia pat. Jūreiviai atrodė pavargę ir išsekę.
Vilis matė tarp korpuso lentų žiojinčius plyšius ir dantytą
strampgalį, kur būta stiebo. Aplink juos stovintys skandai
irgi į tai atkreipė dėmesį ir reiškė savo nuomonę.
- Slagorai! - netrukdomas tykaus vandens sušuko Era-
kas. - Koks velnias tave čia atnešė?
Stambus vyras, stovintis laivagalyje prie vairo irklo, svei­
kindamasis mostelėjo ranka. Jis buvo nusikamavęs ir džiaugėsi
pasiekęs uostą.
Vienas iš pirmagalyje buvusių vyrų sviedė ant kranto
laukiantiems Erako vyrams sunkią virvę. Po kelių sekundžių
tuzinas vyrų įsikibo virvės ir užtraukė skaudų laivą paskutinius
kelis metrus. Irkluotojai dėkingi susmuko ant suolų-jie nebe­
turėjo jėgų net įtraukti į laivą irklų. Sunkūs, raižyti ąžuoliniai
irklai plūduriavo vandenyje ir, sukiodamiesi įmovose, dusliai
bumbsėjo į laivo šonus.
Po kiliu sugurgždėjo akmenėliai, ir laivas sustojo. Nugrimz­
dęs giliau už „Vilkų vėją“, jis negalėjo taip toli užplaukti ant
kranto. Pirmagalys įsirėžė į žemę.
Vyrai susirinko pirmagalyje ir per bortą ėmė šokti iš laivo
ant kranto. Irkluotojai išsvirduliavo į sausumą ir dejuodami
iš nuovargio kaip negyvi išsitiesė ant akmenukų ir smėlio.
Vienas iš paskutinių į krantą išlipo kapitonas Slagoras.
Jis sunkiai šleptelėjo ant kranto. Barzda ir plaukai buvo
susivėlę, pabalę nuo druskos. Akys raudonos, žvilgsnis pa­
klaikęs. Abu su Eraku sustojo vienas priešais kitą. Keista,
nepasisveikino, kaip įprasta, susikibdami už dilbių. Vilis
suprato, kad vyrai ne itin patinka vienas kitam.
- Ką čia veiki tokiu metų laiku? - paklausė Erakas antrojo
kapitono.

- 64 -
 Slagoras piktai papurtė galvą.
- Mums velnioniškai pasisekė, kad čia atsidūrėme. Dvi
dienos kelio nuo Halasholmo mus užklupo audra. Bangos
buvo didžiulės kaip pilys, vėjas pūtė tiesiai iš šiaurės. Po
valandos nulūžo stiebas, bet niekaip negalėjome jo išmesti
už borto. Praradome du vyrus. Drūtgalys vis trankėsi į laivo
bortą ir, kol atsikratėme stiebo, lentose pradaužė skylę. Vieną
laivo skyrių užliejo mums nespėjus susigaudyti, kas vyksta, į
kitus irgi ėmė sunktis vanduo.
Skandų laivai, nors atrodė kaip atviros valtelės, iš tiesų
buvo puikiai pritaikyti plaukioti jūrose. Jų korpusai po pa­
grindiniu deniu buvo padalyti į keturis atskirus skyrius ir
dvi apatines galerijas, kuriose sėdėdavo irkluotojai. Šiuose
skyriuose esantis oras laikydavo laivą vandens paviršiuje,
net kai jį užliedavo didžiulės bangos, tokios, kokios kyla
Baltaudrių jūroje.
Vilis žvilgtelėjo į Eraką. Matė, kaip drūtasis jarlas, girdė­
damas Slagoro žodžius, raukosi.
- Visų pirma, ką veikėte jūroje? - paklausė Erakas. - Dabar
ne laikas plaukti per Baltaudres.
Slagoras iš vieno Erako vyro paėmė medinę taurę bren­
džio. Erako laivo įgula pavargusiems žemiečiams nešiojo
gėrimus ir tvarstė žaizdas, gautas vėtrai blaškant ir siūbuojant
laivą. Slagoras nė mostu nepadėkojo, ir Erakas mažumė­
lę susiraukė. Vilis vėl pajuto tarp abiejų kapitonų tvyrantį
priešiškumą. Slagoras net apie savo nelaimes pasakojo piktu
balsu, lyg turėtų gintis. Vienu ypu išgėręs pusę taurės bren­
džio, jis atgalia ranka nusišluostė lūpas ir tik tada trumpai
drūtai atsakė:
- Halasholme išsigiedrijo. Maniau, spėsime kirsti audrų
zoną.
 Erakas iš nuostabos išpūtė akis.
- Tokiu metų laiku? - nepatikliai paklausė. - Gal išpro-
tėjai?
- Maniau, mums pavyks, - atkakliai pakartojo Slagoras, ir
Vilis pastebėjo, kad Erako akys prisimerkė.
Tvirtasis jarias pritildė balsą, kad negirdėtų kiti koman­
dos nariai. Jį nuklausė tik Vilis su Evanlina.
- Kad tave kur galas, Slagorai, - tūžmingai tarė jis. - No­
rėjai prisiplėšti gero?
Slagoras piktai dėbtelėjo į kapitoną.
- O jei ir taip? Aš kapitonas, ir sprendžiu pats. Niekas
kitas, Erakai.
- Už tavo sprendimą jau du vyrai sumokėjo gyvybe, - pa­
brėžė Erakas. - Du vyrai, prisiekę tau paklusti, kad ir kokią
beprotybę sumanytum. Kiekvienas, bent penkias minutes
dirbęs jūreiviu, žino, kad dar per anksti plaukti jūra!
- Oras buvo tykus! - atšovė anas vyras.
Erakas pasipiktinęs prunkštelėjo.
- Tykus! Jis dažnai nutyksta! Porą dienų būna ramu, bet
per tiek laiko neįmanoma perplaukti jūros, ir tu tai žinai.
Kad tave velnias nujotų, gobšuoli Slagorai!
Slagoras išsitempė.
- Erakai, neturi teisės manęs smerkti. Kapitonas yra savo
laivo šeimininkas, ir tu tai žinai. Aš, kaip ir tu, esu laisvas
spręsti, kada ir kur plaukti, - atrėžė jis.
Jo balsas buvo garsesnis už Erako. Vilis juto, kad jis tik
dedasi narsuoliu.
- Kiek žinau, tu nusprendei nedalyvauti kare, kurį mes
visi kariavome, - niekinamai prikišo Erakas. - Tuo metu pa­
tenkintas sėdėjai namie, o paskui nusprendei išlįsti ir lengvai
pasipelnyti, kol kiti kapitonai išvyks į kelionę.

♦ 66 ♦
 - As taip nusprendžiau, - pakartojo Slagoras, - ir, kaip
paaiškėjo, nusprendžiau išmintingai. - Jo balsas tapo kan­
dus. - Kaip matau, puolimas nebuvo itin sėkmingas, tiesa,
jarlai Erakai?
Erakas žengė artyn. Jo akys perspėjamai sublizgo.
- Galvok, ką šneki, niekingas vagie. Aš kare netekau
draugų.
- Kiek girdėjau, ne tik draugų, - įsidrąsinęs atšovė Slago­
ras. - Ranjakas tau nepadėkos, kad palikai jo sūnų.
Erako veidas apniuko, jis žengė žingsnį atgal.
- Gronelis buvo paimtas mūšyje?
Slagoras, šypsodamasis dėl sunerimusio pašnekovo, pa­
purtė galvą.
- Ne paimtas. Girdėjau, nužudytas mūšyje prie Dyglia-
medžių miško. Kai kurie laivai spėjo grįžti į Skandiją prieš
prasidedant audroms.
Vilis greitai pakėlė galvą. Erako laivas „Vilkų vėjas“ iš Ara-
lueno išplaukė paskutinis. Hortas su savo bendražygiais po
nesėkmingo žygio sulipo į laivus, parplaukė namo ir pranešė
žinią apie nelaimę, o Erako komanda vis laukė jo sugrįžtant.
Vėliau Vilis girdėjo, ką „Vilkų vėjo“ įgula šnekėjo apie Dy-
gliamedžių mūšį. Karaliaus pajėgoms vadovavo du miškiniai,
vienas žemas, žilstelėjęs, kitas jaunas ir aukštas, jie ir sunaikino
skandų kariuomenę, žygiuojančią iš šono užpulti pagrindinių
Dankano pajėgų. Vilis širdyje žinojo, kad ten buvo Holtas ir
Gilanas.
Erakas liūdnai pakraipė galvą.
- Gronelis buvo geras žmogus, - tarė. - Jo netektis mums
visiems skaudi.
- Jo tėvui tai tikrai. Jis davė Valasų įžadą prieš Dankaną.
 - Tai neteisinga, - suraukęs kaktą sumurmėjo Erakas. -
Valasų įžadas duodamas tik prieš žudikus ir išdavikus.
Slagoras gūžtelėjo.
- Jis yra oberjarlas. Manau, gali elgtis kaip užsigeidęs.
O dabar, po šimts, suraskite šitoje nelemtoje saloje ko nors
užvalgyti. Mūsų atsargas sugadino jūros vanduo.
Erakas, vis dar mąstydamas apie ką tik išgirstą žinią, pa­
stebėjo Vilį su Evanlina. Mostelėjo galva į trobelių pusę.
- Kurkit laužą, - paliepė jaunuoliams. - Šitiems vyrams
reikia šilto maisto.
Jis supyko, kad Slagoras jam turėjo priminti jo pareigą.
Tegu kapitonas jam nepatiko, bet dėl to, ką patyrė, vyrai nu­
sipelnė pagalbos ir dėmesio. Jis šiurkščiai stumtelėjo Vilį prie
trobelės. Berniukas kluptelėjo, paskui pasileido bėgte, Evan­
lina jam iš paskos.
Vilį apėmė bloga nuojauta. Jis nenumanė, kas tas Valasų
įžadas, bet šį tą suprato - jei nenori palydėti galvų, tikrąjį
Evanlinos vardą būtina laikyti paslaptyje.
 10

is arčiau vandenyno abipus kelio augo vis tankesni me­

V džiai, o derlingi, ariami laukai užleido vietą girioms.
Tokioje vietovėje taikus keleivis turėtų baimintis plėšikų,
nes miškuose abipus kelio lengva pasislėpti ir surengti pasalą.
Tačiau Holtui tokia baimė buvo nepažįstama. Tiesą sakant,
jo nuotaika buvo tokia niūri, kardjis būtų net apsidžiaugęs, jei
koks nors plėšikas būtų pamėginęs atimti nedidelę jo mantą.
Sunkus saksų peilis ir svaidomasis peilis buvo paslėpti
po apsiaustu, bet lengvai pasiekiami, paruoštas šauti didy­
sis lankas paguldytas ant balno gugos, kaip įprasta žvalgams.
Vienas apsiausto kampas buvo atlenktas nuo peties, iš po jo
kyšojo lengvai pasiekiami plunksnoti dviejų tuzinų strėlių
galai. Buvo sakoma, kad kiekvienas miškinis strėlinėje nešio­
jasi dvidešimt keturių žmonių gyvybes - taip šiurpiai taikliai
jie šaudydavo iš didžiųjų lankų.
Be šių matomų ginklų ir išlavintos pavojaus nuojautos,
Holtą nuo galimų užpuolikų saugojo dar du ne tokie aki­
vaizdūs pagalbininkai. Abu žvalgų arkliai, Trūkis ir Abelaras,

- 69 ♦
buvo išmokyti tyliai perspėti šeimininką, jei pajustų sveti­
mą žmogų. Ir dabar, Holtui jojant, Abelaras kelis kartus
pakarpė ausimis, paskui abu su Trūkiu pakinkavo galvas ir
suprunkštė.
Holtas ištiesė ranką ir švelniai patapšnojo žirgui per
sprandą.
- Šaunuoliai, - pagyrė du kresnus arkliukus, o šie paten­
kinti pakraipė ausis.
Stebėtojas būtų pamanęs, kad apsiaustą vilkintis raitelis
tik nuramino savo žirgą - įprastas dalykas. Bet iš tiesų žvalgas
įtempė jusles ir protą. Tepratarė vieną žodį:
-Kur?
Abelaro galva kryptelėjo šiek tiek į kairę, parodė arčiausiai
kelio, maždaug už penkiasdešimties metrų, esantį miškelį.
Holtas greitai dirstelėjo per petį ir pastebėjo, kad tyliai šalia
risnojantis Trūkis žiūri į tą pačią pusę. Abu arkliai už medžių
pajuto žmogų ar žmones. Holtas vėl tarstelėjo:
- Ramiai.
Abu arkliai, žinodami, kad jų perspėjimas išgirstas ir
kryptis pamatyta, atsuko galvas tiesiai į kelią. Šie ypatingi
žirgų gebėjimai žvalgams padėdavo išgyventi sunkiausiomis
aplinkybėmis ir apsisaugoti nuo bėdų.
Holtas, neva nesuvokdamas, kad medžių guote kažkas
slapstosi, toliau jojo ta pačia ramia žingine. Pagalvojęs apie
tai, kad žirgai jam gali pranešti apie svetimą žmogų, bet ne­
gali numatyti jo ketinimų - draugas jis ar priešas, - Holtas
liūdnai šyptelėjo.
Tai jau būtų antgamtinė galia, pamanė sau.
Iki guoto buvo likę keturiasdešimt metrų. Ten augo pus­
tuzinis vešlių medžių, apsuptų tankaus atžalyno. Ideali vieta
pasalai surengti. Arba, svarstė žvalgas, pasislėpti nuo lietučio,

- 70 ♦
krapnojančio jau maždaug dešimt valandų. Holto akys, pa­
slėptos gobtuvo šešėlyje, nematomos stebėtojui, šaudė ir
varstė tankmę. Abelaras, priartėjęs prie galimo pavojaus, tyliai
sugargaliavo. Garsas buvo vos girdimas, raitelis veikiau pajuto
virpesius stambioje arklio krūtinėje. Holtas jam bakstelėjo
keliu. i
—Žinau, - tyliai tarė, neabejodamas, kad gobtuvo šešėlis
slepia judančias lūpas.
Atstumas kaip reikiant, nusprendė jis. Esant tokiam nuo­
toliui, lankas jam teikė pranašumą. Žvalgas švelniai trūktelėjo
vadeles, ir Abelaras sustojo. Trūkis žengė dar vieną žingsnį,
paskui irgi sustojo.
Grakščiu, lengvu judesiu Holtas iš strėlinės išsitraukė strėlę
ir įdėjo į lanko templę. Lanko neįtempė - daug metų trenira­
vęsis gebėjo akimirksniu įtempti lanką, nusitaikyti, paleisti
strėlę ir kliudyti taikinį.
—Norėčiau pamatyti tave atviroje vietoje, - skardžiu balsu
ištarė jis.
Akimirką padvejojęs raumeningas raitelis išjojo iš krūmų
ir sustojo atvirame lauke prie kelio.
Pastebėjęs ant rankų ir kaklo blausiai žvilgančius šarvinius
marškinius, Holtas suprato, kad tai karys. Vyras vilkėjo ir ap­
siaustą nuo lietaus. Paprastas kūgio pavidalo plieninis šalmas
buvo užmestas ant balno gugos, ant nugaros kabojo apvalus
skydas be jokio piešinio. Holtas nematė nei kardo, nei kito
ginklo, bet spėjo, kad jis turėtų kaboti prie kairio, nuo jo
nugręžto vyro šono. Reikia manyti, kad raitelis turi kokį nors
ginklą. Kokia prasmė dėvėti šarvus ir būti beginkliam?
Žmogus atrodė lyg ir matytas. Netrukus Holtas jį atpaži­
no. Nurimo ir tokiu pačiu sklandžiu, išlavintu judesiu įdėjo
strėlę į strėlinę.

♦ 71 •
 Paragino Abelarą ir prijojo pasisveikinti su raiteliu.
- Ką čia veiki? - paklausė, nors daugmaž numanė, kokį
atsakymą išgirs.
- Keliausiu su jumis, —Horacijus patvirtino, ką Holtas
įtarė. - Jūs jojat ieškoti Vilio, ir aš prisidedu prie jūsų.
- Supratau, - tarė Holtas ir, prijojęs prie jaunuolio, trūk­
telėjo vadeles.
Horacijus buvo aukštas vaikinas, o jo karo žirgas keliomis
plaštakomis didesnis už Abelarą. Žvalgui teko užversti galvą,
kad pamatytų jaunuolio veidą. Šis atrodė ryžtingas.
- Kaip manai, ką apie tai sužinojęs pasakys tavo meis­
tras? - paklausė jis.
- Ponas Rodnis? - Horacijus gūžtelėjo. - Jis jau žino. Aš
jam pranešiau, kad išjoju.
Holtas kiek nustebęs pakreipė galvą. Buvo pamanęs, kad
Horacijus, trokšdamas prisidėti prie jo, tiesiog pabėgo. Ta­
čiau kario mokinys buvo tiesus žmogus, nelinkęs į klastą ar
gudrybes. Holtas suprato, kad ne Horacijaus būdui imti ir
pasprukti.
- Ir kaip jis sutiko šią svarbią naujieną?
Horacijus nesusigaudydamas suraukė antakius.
- Atsiprašau? - paklausė.
Holtas tyliai atsiduso.
- Kąjis sakė, kai tu jam apie tai pranešei? Tikriausiai skėlė
tau skambų antausį?
Rodnis buvo pagarsėjęs nepakantumu neklusniems mo­
kiniams. Jis buvo ūmus žmogus, ir Karo mokyklos mokiniai
dažnai tai patirdavo savo kailiu.
- Ne, - santūriai atsakė Horacijus. - Jis liepė perduoti
jums žinią.
Holtas stebėdamasis pakraipė galvą.

• 72 ♦
 - Kokią gi žinią? - paragino ir pastebėjo, kad Horacijus,
prieš atsakydamas, nejaukiai pasimuistė balne.
- Jis palinkėjo jums sėkmės, - pagaliau atsakė berniu­
kas. - Ir liepė pasakyti, kad keliauju sujo pritarimu - žinoma,
neoficialiu.
- Žinoma, - pakartojo Holtas, sėkmingai slėpdamas
nuostabą, kad Karo mokyklos vadovas jį taip netikėtai pa­
laikė. - Juk jis negalėjo oficialiai pritarti, kad sprunki su
ištremtu nusikaltėliu, tiesa?
Horacijus apie tai pamąstė ir linktelėjo.
- Tikriausiai ne, - atsakė. - Tai priimsite keliauti kartu?
Holtas papurtė galvą.
- Aišku, ne, - guviai atsakė. - Ten, kur keliauju, neturėsiu
laiko rūpintis tavim.
Nuo tokio Holto tono berniukui veidas užsiplieskė pykčiu.
- Be to, ponas Rodnis sakė, kad keliaujant jums praverstų
kardas - saugotų užnugarį, - tarė jis.
Holtas atidžiai pažvelgė į kalbantį berniuką.
- Ar jis tiksliai taip sakė? - paklausė.
Horacijus papurtė galvą.
- Ne visai.
- Tai pakartok jo žodžius, - pareikalavo Holtas.
Horacijus giliai įkvėpė.
-Jis pasakė: „Holtui praverstų geras kardas - saugotų už­
nugarį.“
Holtas sutramdė šypseną.
- Ir ką gi jis turėjo omeny? - įžūliai paklausė.
Horacijus išraudęs iš pykčio nieko neatsakė. Tai buvo
pats geriausias atsakymas. Holtas įdėmiai jį apžiūrėjo. Rod-
nio pasiūlymus jis vertino rimtai ir žinojo, kad Horacijus
drąsos turi už du. Tai jis įrodė Utalo lygumoje iškviesdamas
į dvikovą Morgaratą.
 Vis dėlto vaikinas galėjo virsti pagyrūnu ir pasipūtėliu,
per didelės liaupsės galėjo apsukti jam galvą. Bet jei taip būtų
buvę, jis išsyk būtų atsikirtęs į pašaipią Holto pastabą. Tai,
kad Horacijus tylėjo ir ryžtingu veidu sėdėjo balne, daug pa­
sakė apie jo charakterį. Net keista, kaip jie keičiasi, pamanė
sau Holtas. Jis prisiminė, kad vaikystėje Horacijus buvo peš­
tukas. Be abejo, Karo mokyklos drausmė per kelerius metus
daug ką pakeitė.
Žvalgas dar kartą apsvarstė berniuko pasiūlymą. Tiesą
sakant, bendrakeleivis jam praverstų. Gilano jis nepriėmė,
nes žinojo, kad žvalgas bus reikalingas čia, Araluene. Tačiau
Horacijus - kas kita. Meistras jam davė leidimą - neoficia­
lų. Berniukas visai neblogai kaunasi kardu. Jis ištikimas ir
patikimas.
Be to, nenorom pripažino Holtas, nuo tada, kai Vilis
buvo paimtas į nelaisvę, jam stigo jauno žmogaus šalia. Jis
ilgėjosi jaunatviško gyvumo, įkarščio. Netgi begalinių ber­
niuko klausimų.
Holtas suvokė, kad Horacijus sunerimęs stebi jį. Vaikis
laukė sprendimo ir kol kas išgirdo tik pašaipų miškinio
klausimą, kam gi priklauso tas pono Rodnio minimas „geras
kardas“. Holtas sunkiai atsiduso ir smarkiai suraukė kaktą.
-Tikriausiai dieną naktį mane kamantinėsi? - paklausė jis.
Nuo jo balso tono Horacijaus pečiai pakumpo, bet staiga
berniukas suprato, ką reiškia tie žodžiai. Jo veidas nušvito,
pečiai vėl atsitiesė.
- Tai paimsit mane? - sušuko jis.
Iš jaudulio balsas nuskambėjo ploniau, nei jis norėjo.
Holtas nuleido galvą ir pataisė krepšį prie balno, kurio
visai nereikėjo taisyti. Nevalia leisti berniukui pamatyti šyp­
senėlę jo vėjų nugairintame veide.
 - Regis, teks paimti, - nenorom patvirtino. - Dabar, kai
pabėgai, vargu ar gali grįžti pas poną Rodnį, tiesa?
- Ne, negaliu! Norėjau pasakyti... tai nuostabu! Ačiū,
Holtai! Pažadu, nesigailėsit! Aš prisiekiau sau surasti Vilį ir jį
išgelbėti, - iš džiaugsmo, kad yra priimtas, vapėjo berniukas.
Holtas bakstelėjo Abelarui keliu ir ėmė joti, Trūkis nusekė
įkandin. Horacijus paragino savo karo žirgą, pavijo Holtą ir
toliau liejo dėkingumą.
- Holtai, žinojau, kad ieškosit jo. Supratau, kad dėl to
ir apsimetėt supykęs ant karaliaus Dankano! Kai išgirdome,
kas atsitiko, niekas Redmonte tuo netikėjo, o aš žinojau, kad
tai padarėt dėl to, kad galėtumėt iškeliauti ir išgelbėti Vilį iš
skandų...
- Gana! - iškėlęs ranką Holtas sustabdė žodžių srautą, ir
Horacijus sustojo vidury sakinio. Atsiprašomai nulenkė galvą.
- Taip. Žinoma. Atsiprašau. Daugiau nė žodžio, - paža­
dėjo jis.
Holtas patenkintas linktelėjo.
- Labai tikiuosi.
Horacijus subartas tyliai jojo šalia naujojo mokytojo. Jie­
du traukė rytinės pakrantės link. Po šimto metrų berniukas
nebeištvėrė.
- Kur mes rasime laivą? - paklausė jis. - Ar plauksim tie­
siai į Skandiją paskui plėšikus? Ar šiuo metų laiku galima
perplaukti jūrą?
Holtas pasisuko balne ir rūsčiai pažvelgė į jaunuolį.
- Kaip matau, jau prasidėjo, —sunkiai atsiduso jis.
Tačiau širdyje juto lengvumą, kokio nejautė jau kelias sa­
vaites.
 ^etiketai atvykus Slagoro laivui „Vilko iltis“, gyvenimas
X Skorgijle dar pasunkėjo.
Į vienai įgulai skirtą patalpą susigrūdo dvi, skandams teko
gerokai pasispausti. Stingant erdvės prasidėjo peštynės. Skan-
dai nebuvo pripratę valandų valandas sėdėti be darbo, tad
laiką stūmė gerdami ir lošdami, o tai neišvengiamai veda prie
nelaimių. Kai susiginčydavo vienos komandos nariai, nesu­
tarimai paprastai greitai išsispręsdavo ir užsimiršdavo. Tačiau
dažnai vaidai įsiplieksdavo tarp dviejų savo kapitonams iš­
tikimų komandų, jūreiviai prarasdavo kantrybę ir, Erakui
nespėjus įsikišti, griebdavosi ginklų.
Vilis pastebėjo, kad Slagoras niekada nepakelia balso ir
neima raminti ginčininkų. Kuo geriau jis pažino „Vilko ilties“
kapitoną, tuo labiau įsitikino, kad šis vyras beveik neturi val­
džios ir nėra pelnęs didelės pagarbos. Jūreiviai jam dirbo už
atlygį, o ne skatinami ištikimybės jausmo.
Be abejo, Viliui su Evanlina darbo padvigubėjo. Teko du
kartus daugiau virti, patarnauti ir tvarkyti. Dvigubai daugiau

♦ 76 ♦
skandų reikalaudavo atlikti už juos kokį nors darbą. Vis dėlto
jie išsaugojo savo gyvenamąjį plotą. Pašiūrė buvo per ankšta
stambuoliams skandams, jiems nė minties nekilo ten apsigy­
venti. Bent šioks toks pranašumas, kai tave pagrobia milžinai,
pamanė Vilis.
Tačiau Viliui su Evanlina gyvenimą sunkino ne tik skandų
muštynės ir papildomi darbai. Žinia apie paslaptingą Ranja-
ko duotą Valasų įžadą prislėgė princesę. Dabar jos gyvybei
iškilo pavojus, ir menkiausia kurio nors iš jųdviejų klaida,
neatsargus žodis jai būtų reiškęs mirtį. Ji maldavo, kad Vilis
būtų atsargus, kad ir toliau su ja elgtųsi kaip su sau lygia,
kaip elgėsi, kol nežinojo, kas ji tokia. Menkiausias pagarbos
ženklas iš jo pusės, menkiausias nuolankumo gestas galėjo
sukelti įtarimų ir užtraukti jai negandą.
Be abejo, Vilis ją patikino saugosiąs paslaptį. Jis kalė sau
į galvą niekada negalvoti apie ją kaip apie Kasandrą, net ir
mintyse vadinti Evanlina. Tačiau kuo labiau berniukas vengė
šio vardo, tuo labiau jis, regis, stengėsi išsprūsti. Berniukas
nuolat baiminosi netyčia ją išduoti.
Iš nuobodulio ir nevilties kilę piktumai šio naujo ir tikro
pavojaus akivaizdoje išsisklaidė. Jaunuoliai vėl tapo draugais
ir sąjungininkais, ryžtas padėti vienas kitam ir palaikyti vie­
nas kitą dabar buvo toks pat tvirtas ir karštas, kaip tą trumpą
laiką Keltikoje.
Be abejo, Evanlinos sumanymas dėl išpirkos žlugo. Ji nieku
gyvu negalės prisistatyti vyrui, prisiekusiam išžudyti visus jos
šeimos narius. Ši žinia ir jos nemėgstamas juodas, nemalo­
nus darbas gyvenimą Skorgijle darė nepakeliamą. Vienintelė
džiaugsmo kibirkštėlė buvo Vilis - visada linksmas, opti­
mistiškai nusiteikęs, padrąsinantis. Mergina pastebėjo, kad
kaskart, kai tik būdavo įmanoma, jis nepastebimai pasiimdavo
sunkiausius, bjauriausius darbus, ir jautėsi už tai dėkinga.

- 77 ♦
Prisiminusi, kaip elgėsi su juo prieš kelias dienas, susigėdo.
Tačiau kai atsiprašė ir tiesiai prisipažino buvusi neteisi, Vilis
tik nusijuokė.
- Mums visiems nuo šitos trinties maišosi protas, - tarė
jis. - Kuo greičiau iš čia ištrūksime, tuo geriau.
Vaikinas vis dar mąstė apie pabėgimą, ir Evanlina suprato
turėsianti sprukti kartu. Ji jautė, kad draugas kažką rezga,
bet planas dar nebuvo iki galo sukurtas, ir smulkmenų jis
nepasakojo.
Dabar vyrai pavakarieniavo, ir jie gavo pilną maišą medi­
nių lėkščių, šaukštų ir puodukų. Juos reikėjo nusinešti prie
kranto ir išplauti jūros vandeniu ir smulkiu žvyru. Evanli­
na atsiduso ir pasilenkė paimti indų. Ji jautėsi pervargusi, ir
mintis, kad teks iki kulkšnių įsibridus į šaltą vandenį šveisti
riebalus, buvo veik nepakeliama.
- Aš išplausiu, - tyliai pasisiūlė Vilis.
Apsidairė, ar joks skandas nežiūri, tada paėmė iš jos sunkų
maišą.
- Ne, - paprieštaravo ji. - Taip nesąžininga.
Vilis pakėlė ranką ir ją nutildė.
- Šiaip ar taip, noriu kai ką patikrinti. Tai bus puiki prie­
danga, - tarė jis. - Be to, šios kelios dienos tau buvo sunkios.
Eik ir pailsėk. - Jis nusišypsojo. - Galiu paguosti: rytoj vėl
bus apsčiai mazgojimo. Ir poryt. Galėsi triūsti, o aš ilsėsiuosi.
Mergina pavargusi šyptelėjo ir dėkinga palietė jam ranką.
Galimybė išsitiesti ant kieto gulto ir nieko neveikti pernelyg
viliojo.
- Dėkui, - paprastai ištarė ji.
Vilis dar plačiau išsišiepė, ir Evanlina suprato, kad jis nuo­
širdžiai džiaugiasi pagerėjusiais jų santykiais.

♦ n ♦
 —Visa laimė, kad mūsų šeimininkai mėgsta pavalgyti, -
linksmai tarė jis. - Lėkštėse beveik nieko nepalieka.
Jis užsimetė ant peties barškantį maišą ir patraukė prie
kranto. Šypsodamasi sau Evanlina pasilenkė ir šmurkštelėjo
į pašiūrę.
JS>----------------

Jarlas Erakas išlindo iš triukšmingos, pridūmintos trobos

ir giliai įkvėpėvėsaus jūros oro. Gyvenimas salojejį slėgė, ypač
todėl, kad Slagoras jam nė kiek nepadėjo palaikyti drausmės.
Tas vyras - niekam tikęs girtuoklis, piktai pagalvojo sau Era­
kas. Ir tikrai ne karys - visi žinojo, kad jis tik vaikosi lengvo
grobio ir niekada nedalyvauja mūšiuose. Erakui ką tik teko
įsikišti tarp savo vyrų ir vieno „Vilko ilties“ sukčiaus. Slagoro
vyras lošė švino pripildytu kauliuku, o pričiuptas išsitraukė
saksų peilį ir puolė kitą skandą.
Erakas priėjo ir stambiu kumščiu parbloškė „Vilko ilties“
jūreivį. Paskui, norėdamas pasirodyti nešališkas, turėjo už­
tvoti ir savo vyrui.
Nešališkumas —skandų bruožas, suirzęs mąstė jis. Kairinis
kablys ir dešininis smūgis.
Jis išgirdo po kojomis gurgždant akmenėlius ir pakėlęs
galvą prie vandens pamatė tamsią žmogystą. Tai buvo ber­
niukas araluenietis.
Erakas vogčia pasekė berniuką. Išgirdo barškant ant kranto
verčiamus dubenis ir puodukus. Galbūt jis tik plauna indus,
pamanė kapitonas. O gal ir ne. Atsargiai prislinko prie vai­
kino.
Erakas gebėjimu slapstytis toli gražu neprilygo žvalgams.
Šveisdamas lėkštes Vilis išgirdo artinantis stambuolį skandą.

♦ 79 ♦
Arba tai Erakas, pamanė jis, arba į krantą išlipęs jūrų vėplys.
Atsigręžęs atpažino raumeningąjį kapitoną. Tamsoje, su
nuo žvarbaus vėjo saugančiu lokenų apsiaustu, jis atrodė dar
didesnis. Vilis dvejodamas ėmė stotis, bet jarlas jį mostu su­
stabdė.
—Dirbk savo darbus, - šiurkščiai paliepė.
Vilis, toliau trindamas indus, atsigręžęs į prieplauką ir
uosdamas vėją, akies kampučiu stebėjo skandų vadą.
—Čia bjauru, - galop sumurmėjo Erakas.
—Per daug žmonių ir per mažai vietos, - nuleidęs akis į
šveičiamą lėkštę išdrįso pritarti Vilis.
Erakas jam patiko. Jis buvo kieto būdo, negailestingas ka­
rys, bet ne žiaurus. Kartais netgi atrodydavo draugiškas, nors
ir stačiokas.
Erakas savo ruožtu tyrinėjo Vilį. Ką jis rezga? Veikiausiai
svarsto, kaip pasprukti, spėliojo Erakas. Jis berniuko vietoje
kaip tik tai ir darytų. Miškinio mokinys buvo nuovokus ir
išradingas. Be to, ryžtingas. Erakas matė, kaip atkakliai jis
mankštinasi, kaip bėgioja paplūdimyje ir geru, ir blogu oru.
Jis vėl pajuto pagarbą miškinio mokiniui - ir merginai. Ta
irgi buvo tvirto būdo.
Pagalvojęs apie merginą jis susiraukė. Anksčiau ar vėliau
dėl jos kils bėdų. Ypač jis nerimavo dėl Slagoro ir jo vyrų.
„Vilko ilties“ jūreiviai buvo apgailėtina šutvė - daugiausia
kaliniai ir smulkūs nusikaltėliai. Geri žmonės pas Slagorą
neitų.
Ką gi, filosofiškai pamanė jis, jei jau taip nutiktų, jam tek­
tų kam nors praskelti kiaušą. Neketino leisti tokiems prasčio­
kams kaip Slagoro vyrai žeminti savo autoriteto. Abu vergai
buvo Erako nuosavybė. Jie - vienintelis jo pelnas, parsivežtas
iš nesėkmingos kelionės į Aralueną, ir jei kas nors mėgintų

♦ 80 -
kurį nors nuskriausti, atsakytų jam. Erakas mėgino įtikinti
save tik ginąs nuosavybę, bet nebuvo tuo tikras.
- Jarlai Erakai? - į tamsą šūktelėjo berniukas, dvejodamas,
ar jam dera kamantinėti skandų vadą.
Erakas suniurzgė. Garsas buvo nieko nesakantis, bet Vilis
jį palaikė leidimu kalbėti.
- Kas tas jarlo Slagoro minėtas Valasų įžadas? - nutaisęs
nerūpestingą balsą paklausė jis.
Erakas, išgirdęs titulą, susiraukė.
- Slagoras nėra jarlas, - pataisė jis berniuką. - Jis tik skir­
ias, skandų laivo kapitonas.
- Atleiskit, - nuolankiai atsiprašė berniukas.
Jis nieku gyvu nenorėjo supykdyti Erako. Žinoma, Slago-
rą palaikęs jam lygiu, padarė klaidą. Vilis padelsė, bet Erako
pyktis, regis, praėjo, tad vėl paklausė:
- Tai kas tas Valasų įžadas?
Erakas tyliai atsirūgo ir pasilenkė į šoną, kad galėtų pa­
sikasyti nugarą. Neabejojo, kad Slagoro komanda trobelėje
priveisė blusų. Tai buvo vienas iš naujai atsiradusių nepa­
togumų. Iki šiol jie kentė šaltį, drėgmę, dūmus ir smarvę.
Dabar prie to prisidėjo blusos. Jis ne pirmą kartą pasigailėjo,
kad Slagoro laivo nesudaužė Baltaudrių jūros bangos.
- Ranjakas davė tą įžadą, - nieko nepaaiškino jis. - Nors
tam ir nebuvo priežasčių, - pridūrė. - Valasų nevalia pykdyti.
Jei tik turi sveiko proto.
- Valasų? - perklausė Vilis. - Kas jie tokie?
Erakas pažvelgė į tamsią figūrą, susigūžusią prie jo kojų.
Stebėdamasis papurtė galvą. Na ir neišmanėliai tie aralue-
niečiai!
- Nieko negirdėjai apie Valasus? Ir ko gi jus moko toje
šlapioje salelėje? - burbtelėjo jis.
 Vilis išmintingai nutylėjo. Palūkėjęs Erakas dėstė toliau:
- Berniuk, Valasai - tai trys keršto dievai. Jie įgyja ryklio,
lokio ir grifo pavidalus.
Erakas nutilo, norėjo įsitikinti, kad berniukas suprato.
Vilis pajuto, kad šįkart reikia įsiterpti.
- Supratau, - nedrąsiai tarė.
Erakas pašaipiai nusikvatojo.
- Nieko tu nesupratai. Joks sveiko proto žmogus nenorėtų
išvysti Valasų. Ir joks sveiko proto žmogus jiems neprisieki-
nėtų.
Vilis pamąstė apie tai, ką sakė skandas.
- Tai Valasų įžadas yra keršto priesaika? - paklausė jis.
Erakas niūriai linktelėjo.
- Žiauraus keršto, - patvirtino. - Kai neapykanta tokia
stipri, kad prisiekiama atkeršyti ne tik nuskriaudusiam žmo­
gui, bet ir visai jo šeimai.
- Visai šeimai? - pakartojo Vilis.
Erakui šmėstelėjo mintis, kad Vilis jį kamantinėja ne be
reikalo. Vis dėlto jis nenutuokė, kaip šios žinios padėtų vai­
kiui pasprukti, tad aiškino toliau:
- Visai iki vieno, - pabrėžė jis. - Be abejo, tai mirties įža­
das, ir jis nesulaužomas. Jei įžadą davęs žmogus jį sulaužytų,
Valasai vietoj jo aukų pasiimtų jį patį ir jo šeimą. Būk tikras,
tai ne tokie dievai, su kuriais norisi turėti reikalų.
Vėl stojo trumpa tyla. Vilis nusprendė, kad jau gana išsi­
aiškino, ir sumanė nukrypti šiek tiek į šalį.
-Jei jie tokie baisūs, tai kam Ranjakas?.. - pradėjo klausti.
Bet Erakas jį nutraukė:
- Nes jis beprotis! - nukirto. - Sakiau tau, tik beprotis
gali prisiekti Valasams! Ranjakas niekada nebuvo santūrus, o
praradęs sūnų visai pametė galvą.

- $2 -
 Erakas niekinamai mostelėjo ranka. Regis, jam įgriso ple­
pėti apie Ranjaką ir kraupiuosius Valasus.
- Džiaukis, berniuk, kad nesi iš Dankano šeimos. Arba
Ranjako, jei jau apie tai prakalbome.
Erakas atsisuko į trobą suskeldėjusiomis sienomis, kur pro
plyšius švietė ugnys, ant drėgnų akmenėlių metančios keis­
tus, pailgus šviesos ornamentus.
- Grįžk prie darbo, - piktai paliepė jis ir nužirgliojo atgal
į šiltą, pradvisusią trobą.
Vilis, lediniame jūros vandenyje tingiai mazgodamas pa­
skutines lėkštes, nulydėjo jį akimis.
- Būtinai turime iš čia išsidanginti, - tyliai tarė sau.
 /w 12

ia buvo tiek į ką pažiūrėti ir ko paklausyti, kad Horacijus

Č nebežinojo, kur pirmiausia sukti galvą.

La Rivažo uostas knibždėte knibždėjo gyvybės. Prieplauko­
se grūdosi laivai: greta prišvartuoti vienstiebiai žvejų laiveliai
ir dvistiebiai pirklių laivai sudarė stiebų ir lynų mišką, nusi­
driekusį, kiek akys užmato. Ausyse skardėjo kirų klyksmai:
paukščiai pešėsi dėl žuvų atliekų, jas į vandenį svaidė laimikį
valantys žvejai. Dideli ir maži laivai nė akimirkai nesustoda­
mi lingavo ir siūbavo judinami uosto bangelių. Pro spigius
kirų riksmus buvo girdėti nuolatinis pintų grotelių, saugančių
laivus nuo jų kaimynų, girgždesys ir traškesys.
Šnervės prisipildė gaminamo maisto kvapų, tačiau patie­
kalai kvepėjo kitaip nei paprasti, kaimiški Redmonto pilies
valgiai. Buvo justi kažkoks papildomas aromatas: egzotiškas,
jaudinantis ir svetimas.
To ir reikėjo tikėtis, pamanė sau Horacijus, - juk jis pirmą
kartą per neilgą savo gyvenimą įžengė į svečią šalį. Žinoma,
buvo nukeliavęs į Keltiką, bet tai nieko nereiškė. Keltika
tebuvo Aralueno tęsinys. Čia buvo visai kitaip. Aplink skar­
dėjo pikti ir linksmi balsai, žmonės šūkavo vieni kitiems,
užgauliojo vieni kitus, šaipėsi vieni iš kitų. O jis šios svetimos
kalbos nesuprato nė žodžio.
Vaikinas stovėjo ant krantinės, kur jie išlipo, ir laikė trijų
arklių vadeles, o Holtas mokėjo plataus krovininio laivo šei­
mininkui. Šis laivelis juos - kartu su smirdančių odų kroviniu
Galikos odų raugykloms - perkėlė per Siaurąją jūrą. Keturias
dienas praleidęs prie susdrusios gyvulių odos šūsnių Horacijus
svarstė, ar kada nors gyvenime dar apsivilks odinį drabužį.
Kažkas trūktelėjo jį už diržo, ir jis krūptelėjęs atsisuko.
Jam šypsojosi ir tiesė ranką susirietusi, sudžiūvusi bedantė
senė.
Jos drabužiai buvo skarmalai, galva aprišta skara, kadaise
galbūt gėlėta, bet dabar tokia purvina, kad nebegalėjai būti
tuo tikras. Ji kažką pasakė vietine kalba, ir Horacijus tik gūž­
telėjo pečiais. Šiaip ar taip, jis neturėjo pinigų, o moteris, be
abejo, buvo elgeta.
Nuolanki šypsena išblėso, senė piktai susiraukė ir kažką
jam rėžė. Net ir nemokėdamas kalbos Horacijus suprato,
kad tai ne komplimentas. Galop senolė nusigręžė ir nukli-
binkščiavo tolyn, sau už nugaros ore nubrėžusi keistą kryžių.
Horacijus bejėgiškai papurtė galvą.
Jo dėmesį patraukė skambus juokas, ir atsigręžęs jis išvydo
trejetą merginų, gal pora metų vyresnių už jį, mačiusių jo
susitikimą su senute. Horacijus nesusilaikęs aiktelėjo. Mergi­
nos buvo, jo manymu, neapsakomai dailios ir apsirengusios
baisiai nepadoriai. Viena segėjo sijoną gerokai virš kelių.
Merginos rodė į jį ir mėgdžiojo nustebusią jo išraišką.
Horacijus greitai užsičiaupė, merginos pratrūko dar garsiau

• $r *
kvatotis. Viena jam kažką šūktelėjo ir pamojavo. Vaikinas
nesuprato nė žodžio; pasijuto esąs neišmanėlis atėjūnas ir su­
vokė, kad jo skruostai ryškiai išraudo.
Merginas tai dar labiau prajuokino. Jos kėlė rankas sau
prie skruostų tarsi rausdamos ir čiauškėjo nesuprantama savo
kalba.
- Regis, jau susiradai draugų, - už nugaros tarė Holtas, ir
Horacijus susigėdęs atsigręžė.
Žvalgas - Horacijui jis toks ir liko —linksmai stebėjo jį ir
merginas.
- Holtai, ar moki jų kalbą? - paklausė jis.
Keista, Horacijus tuo nebūtų stebėjęsis. Jis visada manė,
kad žvalgai pasižymi įvairiausiais paslaptingais gebėjimais, ir
ligšioliniai įvykiai tai patvirtindavo.
Bendrakeleivis linktelėjo.
- Susišneku, - ramiai atsakė.
Horacijus kuo nepastebimiau parodė į tris merginas.
- Ką jos sako? - paklausė jis.
. Žvalgas nutaisė Horacijui jau neblogai pažįstamą abejingą
veidą.
- Gal tau geriau nežinoti, - ramiai atsakė.
Horacijus, nors nelabai suprato, linktelėjo - nenorėjo pa­
sirodyti paskutinis kvailys.
- Gal ir taip, - sutiko.
Holtas lengvai stryktelėjo į Abelaro balną, Horacijus pasekė
jo pavyzdžiu, užsėdo ant savo karo žirgo Spyrio. Merginos, tai
išvydusios, susižavėjusios ėmė šūkčioti. Horacijus vėl paju­
to kalstant skruostus. Holtas pažvelgė į jį lyg ir su gailesčiu,
atmieštu linksmumu. Papurtęs galvą ėmė skintis kelią sausa­
kimša, ankšta uosto gatvele tolyn nuo prieplaukos.

♦ *6 ♦
 Raitas Horacijus visada įgydavo pasitikėjimo savimi. Ir
dabar užsėdęs ant žirgo jis pasijuto esąs lygus su šiais skuban­
čiais, besigrumdančiais svetimšaliais. Dabar jam nebeatrodė,
kad kas nors tik ir trokšta iš jo pasišaipyti, paprašyti išmaldos
ar apiberti įžeidimais. Pėstieji visada gerbia raitus ginkluotus
vyrus. Taip būdavo Araluene, bet čia, Galikoje, pagarba buvo
atmiešta dar kažkuo. Žmonės mikliai traukėsi iš kelio pra­
leisti dviejų raitelių ir paskui juos sekančio tvirto nešulinio
arkliuko.
Jam dingtelėjo, kad galbūt Galikoje įstatymo sergėtojai
nėra tokie teisingi, kaip jo gimtinėje. Araluene pėsčiųjų
pagarba raiteliams buvo savaime suprantama. Čia žmonės
atrodė sunerimę, netgi išsigandę. Jis jau ketino klausti Holto,
kodėl čia yra kitaip, bet susilaikė. Holtas jam nuolat prie­
kaištaudavo dėl klausimų, ir vaikinas buvo pasiryžęs tramdyti
smalsumą. Nusprendė apie savo įtarimus Holto pasiteirauti
per pietus.
Patenkintas savo sprendimu linktelėjo. Paskui į galvą šovė
kita mintis, ir berniukas, nespėjęs susilaikyti, prabilo.
- Holtai? - droviai kreipėsi jis.
Žemas, lieknas šalia jojąs vyras giliai atsiduso. Horacijus
mintyse įspyrė sau.
- Jau išsigandau, kad apsirgai, - rimtu veidu tarė Holtas. -
Dvi ar tris minutes neuždavei nė klausimo.
Horacijui nebebuvo kur trauktis.
- Viena iš tų merginų, - pradėjo sakyti jis ir iškart pajuto
įbestas žvalgo akis, - segėjo labai trumpą sijoną.
Vaikinas trumpam nutilo.
- Taip? - paragino Holtas, gerai nesuprasdamas, kur jis
kreipia.
Horacijus susigėdęs gūžtelėjo.

♦ 67 -
 Prisiminus merginą ir dailias jos kojas jam vėl skruostus
išmušė raudonis.
- Na, - dvejodamas pratarė jis, - man tik įdomu, ar čia
tai įprasta.
Holtas pažvelgė į jauną veidą. Kelis kartus atsikrenkštė.
- Kiek žinau, kai kurios galų merginos dirba pasiuntinė­
mis, - atsakė jis.
Horacijus suraukė antakius.
- Pasiuntinėmis?
- Pasiuntinėmis. Jos nešioja žinias nuo vieno žmogaus
kitam. Arba iš vienos įstaigos į kitą. Keliauja per miestus ir
miestelius. - Holtas nutilo, norėjo įsitikinti, kad Horacijus
juo tiki. Neatrodė, kad vaikinas abejotų, taigi žvalgas pridū­
rė: - Skubias žinias.
- Skubias žinias, - vis dar nematydamas ryšio pakartojo
Horacijus.
Regis, jis buvo pasirengęs tikėti kiekvienu Holto žodžiu,
tad vyresnysis vyras aiškino toliau:
- Jei žinia labai skubi, tenka bėgte bėgti.
Berniuko akys supratingai nušvito. Jis susigaudęs linkte­
lėjo galva.
- Taigi su trumpais sijonais... joms lengviau bėgioti? -
spėjo.
Holtas irgi palinksėjo.
- Jei tenka daug bėgioti, tokia apranga tikrai tinkamesnė
už ilgą sijoną.
Holtas dirstelėjo į Horacijų, patikrino, ar vaikinas savo
ruožtu nesišaipo iš jo - galbūt suprato, kad Holtas paisto
niekus, ir jį mausto. Tačiau Horacijaus veidas buvo atviras ir
patiklus.
 -Tikriausiai, - galop pritarė Horacijus ir jau tyliau pridū­
rė: - Taip jos išties ir atrodo kur kas gražiau.
Holtas vėl metė į jį žvilgsnį, bet Horacijus atrodė paten­
kintas atsakymu. Holtą net sąžinė ėmė graužti, ir valandėlę
jis gailėjosi apgavęs bendražygį. Horacijus pernelyg patiklus,
iš jo lengva šaipytis. Paskui miškinis pažvelgė į skaisčias
žydras akis, ir gailestis praėjo. Pamanė, kad Horacijus dar
spės susipažinti su tamsiąja gyvenimo puse. Tegu dar kurį
laiką išsaugo savo tyrumą.
Jie išjojo iš La Rivažo pro šiaurinius vartus ir patraukė
per sodžius. Keliui vedant pro pievas, pasėlius ir sodybas,
Horacijus su neblėstančiu smalsumu dairėsi į visas puses.
Kaimo vietovė skyrėsi nuo Aralueno. Čia augo įvairesni
medžiai, todėl buvo daugiau žalumos atspalvių. Kai kurie
augalai buvo nematyti: dideli, platūs lapai ant stiebų, aukščio
sulig žmogumi, prieš surenkant, regis, paliekami nuvysti ir
sudžiūti. Kai kur Horacijus tuos pačius lapus matė kabančius
didelėse pašiūrėse atvirais galais, kad dar geriau išdžiūtų. Jam
parūpo, kokie čia augalai, bet, kaip ir anksčiau, nusprendė
neklausinėti.
Buvo ir dar vienas, ne toks aiškus skirtumas. Horacijus jį
net ne iškart pastebėjo, tik vėliau susigaudę. Pievos, pasėliai ir
daržai atrodė ne itin tvarkingi. Žinoma, žemė buvo dirbama,
kai kurie laukai suarti, tačiau viskas padaryta be meilės ir
rūpesčio, ne taip, kaip namie. Buvo justi kaimiečių aplaidu­
mas, kai kurie javų laukai prižėlę piktžolių.
Holtas atsiduso.
- Žmonėms kovojant, kenčia žemė, - tyliai tarė jis.
Horacijus pažvelgė į pakeleivį. Buvo neįprasta, kad paniu­
rėlis žvalgas pats nutrauktų tylą.
- Kas su kuo kovoja? —susidomėjo vaikinas.

♦ 89 *
 Holtas pasikasė barzdą.
- Galai pešasi tarpusavyje. Čia nėra tvirtos centrinės val­
džios. Esama tuzinų smulkių didikų ir baronų - karo vadų.
Jie nuolat puldinėja vieni kitus ir kovoja. Todėl ir laukai tokie
apleisti. Pusė valstiečių paimti į vieną ar kitą kariauną.
Horacijus apžvelgė abipus kelio plytinčius laukus. Mūšio
nė ženklo. Tik nepriežiūra. Jaunuolis kai ką prisiminė.
- Ar todėl žmonės mūsų... lyg ir bijojo? - paklausė jis, ir
Holtas pritariamai linktelėjo.
- Pastebėjai, ar ne? Šaunuolis. Galbūt nesi visai beviltiš­
kas. Taip, - atsakė į klausimą. - Į ginkluotus raitelius šioje
šalyje žiūrima kaip į galimą grėsmę - ne kaip į taikos sergė­
tojus.
Araluene kaimiečiai iš karių tikisi, kad saugos juos ir jų
laukus nuo užpuolikų. Čia, toptelėjo Horacijui, patys kariai
yra grėsmė.
- Šalyje tvyro baisi suirutė, - pasakojo Holtas. - Karalius
Henris yra silpnas ir neturi tikros valdžios. Baronai riejasi,
kovoja ir žudo vienas kitą. Tiesa, tai menkas nuostolis. Tačiau
baisiai nesąžininga žudyti ir nekaltus kaimiečius - vien todėl,
kad jie pasipainioja kelyje. Mums irgi gali kilti nemalonumų,
bet turėsime... prakeikimas.
Paskutinis žodis buvo ištartas tyliai, bet jausmingai. Hora­
cijus pasekė Holto žvilgsnį.
Jiedu leidosi nuo kalvelės, abipus kelio augo tankūs
medžiai. Kalvos papėdėje per laukus ir tarp medžių bėgo
upeliukas, per jį buvo nutiestas akmeninis tiltas. Vaizdas buvo
gana įprastas ir savaip gražus.
Tačiau nusikeikti Holtą privertė ne medžiai, ne tiltas ir ne
upelis, o kelią pastojęs šarvuotas raitas karys.
 13

vanlina pajuto, kad Vilis švelniai palietė jai petį. Iš

nuostabos krūptelėjo. Nors nemiegojo, negirdėjo, kaip
jis priėjo.
- Viskas gerai, - tyliai atsiliepė ji. - Nemiegu.
- Mėnulis nusileido, - taip pat tyliai tarė Vilis. - Laikas
eiti.
Mergina nubloškė antklodes ir atsisėdo. Ji buvo apsiren­
gusi, tik be batų. Susirado juos ir ėmė autis. Vilis jai padavė
gniutulą skarmalų, atkirptų nuo paklodės.
- Apsirišk jais kojas, - paliepė, - kad po kojomis negurgž­
dėtų akmenėliai.
Evanlina pastebėjo, kad Vilis kojas apsimuturiavęs di­
delėmis medžiagos atraižomis, ir skubiai ėmė daryti tą patį.
Per ploną sieną, skiriančią pašiūrę nuo miegamojo, jie
girdėjo knarkiančius ir per miegus murmančius vyrus. Vienas
skandas užsikosėjo, ir Vilis su Evanlina sustingę palūkėjo,
norėdami įsitikinti, kad tas nieko nepažadino. Po kelių mi­
nučių miegamasis vėl nutyko. Evanlina baigė vyniotis kojas,
atsistojo ir paskui Vilį nutykino prie durų.

♦ 9j ♦
 Vilis buvo sutepęs pašiūrės durų vyrius riebalais iš puodo.
Sulaikęs kvapą stumtelėjo duris ir, šioms tyliai prasivėrus, su
palengvėjimu atsiduso. Be mėnulio šviesos pakrantė atrodė
kaip tamsi plynė, o vanduo - juoda paklodė, blausiai atspin­
dinti žvaigždes. Pastarąsias kelias dienas vėjas pūtė silpnai.
Naktis buvo giedra ir gana tyki. Vis dėlto buvo girdėti dusli
bangų mūša į pakrantės uolas.
Evanlina vos įžiūrėjo tamsius dviejų į krantą ištemptų
skandų laivų apribus. Šalia jų tamsavo mažesnis pavidalas -
Svengalo valtis, palikta čia po pastarosios žvejybos. Ten jie ir
traukė.
Vilis dar kartą kantriai išdėstė jo parinktą maršrutą. Jie
jį pasikartojo iš vakaro, bet vaikinas norėjo įsitikinti, kad
Evanlina nieko neužmiršo. Judėti neregimam jam tapo antra
prigimtimi, bet jis žinojo, kad atviroje erdvėje atsidūrusi
Evanlina išsigąs. Panūs kuo greičiau pasiekti laivus.
O greitis reikštų triukšmą ir didesnę tikimybę būti išgirs­
tiems ar pamatytiems. Jis prikišo lūpas jai prie pat ausies ir
tylutėliai sušnabždėjo:
- Neskubėk. Pirmiausia suolai. Paskui uolos. Paskui lai­
vai. Ten lauk manęs.
Ji linktelėjo. Vilis matė, kaip ji sunkiai nugurkė seilę, pa­
juto, kaip pagreitėjo jos alsavimas. Švelniai spustelėjo jai petį.
- Nebijok. Ir atmink, jei kas nors išeitų, sustink. Kad ir
kur būtum.
Tai buvo svarbiausia esant tokiam menkam apšvietimui.
Stebėtojas gali neatkreipti dėmesio į nejudantį žmogų. Tačiau
menkiausias judesys iškart patrauktų akį.
Ji vėl linktelėjo. Vilis draugiškai patapšnojo jai per petį.
- Pirmyn, - paragino.
Ji dar kartą giliai įkvėpė ir žengė tolyn nuo pašiūrės. Ei­
dama prie slėptuvės - suolų ir stalo, stovinčių už dešimties

♦ n ♦
metrų nuo trobelių, - jautėsi labai matoma. Blyški žvaigž­
džių šviesa dabar atrodė ryški kaip saulės spinduliai, bet ji
atsispyrė pagundai pasileisti bėgte, prisivertė žingsniuoti lėtai,
atsargiai dėlioti kojas.
Autai puikiai slopino žingsnių garsą. Vis dėlto jai atrodė,
kad akmenėliai gurgžda kurtinamai. Dar keturi žingsniai...
trys... du... vienas.
Besidaužančia širdimi, tvinksinčiomis gyslomis ji laiminga
susmuko grubaus darbo stalo ir suolų šešėlyje. Pusiaukelėje
iki pakrantės riogsojo akmenų krūvelė. Tai buvo kitas jos
tikslas. Evanlina dvejojo, norėjo likti saugumą teikiančiame
stalo šešėlyje, bet žinojo, kad, jei greitai nepakils, niekaip ne-
besukaups drąsos. Ji ryžtingai patraukė pirmyn, žingsnis po
žingsnio, krūpčiodama nuo slopaus akmenukų skripsėjimo
po kojomis. Jai teko praeiti tiesiai pro miegamojo duris. Jei
kuris nors iš skandų būtų išėjęs, būtų ją pamatęs.
Užsiglaudusi šešėlyje už akmenų Evanlina vėl pasijuto
saugi. Sunkiausia kelionės dalis įveikta. Ji luktelėjo kelias
sekundes, kad širdis aprimtų, paskui nustypčiojo prie lai­
vų. Dabar, kai tikslas buvo taip arti, jai knietėjo paskubėti.
Vis dėlto ji atsispyrė pagundai ir lėtai, tolygiai nupėdino per
tamsą pro „Vilko iltį“.
Išsekusi klestelėjo ant drėgnų akmenų, atsirėmė į laivo
lentas ir ėmė stebėti, kaip Vilis seka jos pėdomis.
Dangumi plaukė pavieniai debesys, ant pakrantės jie metė
ribuliuojančius šešėlius. Derindamas judesius prie vėjo ir de­
besų ritmo, Vilis tvirtai žingsniavo Evanlinos keliu. Jau po
kelių metrų jis tarsi išnyko, įsiliejo į judančių šešėlių ir šviesos
žaismę, tapo bendro paveikslo dalimi. Evanlinai net kvapą
užėmė. Trumpai pamatė jį prie suolų, o paskui prie akmenų.
Paskui Vilis tarsi iš po žemių išdygo už poros metrų nuo jos.

♦ 9? -
Apstulbusi ji papurtė galvą. Nieko nuostabaus, kad žmonės
miškinius laiko burtininkais, pamanė ji. Vilis, nepastebėjęs
jos reakcijos, šyptelėjo ir prisislinko arčiau, kad galėtų pasi­
kalbėti.
- Viskas gerai? - tyliai paklausė jis.
Evanlinai linktelėjus, pridūrė:
- Ar tikrai esi tam pasiryžusi?
Šįkart ji nė kiek nedvejojo.
- Taip, - patvirtino.
Vilis vėl drąsindamas suėmė jai už peties.
- Tai gerai.
Vilis apsidairė. Jiedu buvo toli nuo trobelių, taigi vargu ar
kas nors galėjo juos išgirsti, o vėjas, nors nebe toks smarkus,
padėjo jiems slapstytis. Pajutęs, kad Evanliną reikia dar pa­
drąsinti, parodė į valtį.
- Atmink, šitas daiktas mažas. Ne toks, kaip skandų laivai.
Jis perplauks bangas, o ne daužysis į jas. Taigi būsime saugūs
kaip už mūro.
Pastaraisiais dviem teiginiais jis nebuvo tikras, bet jam jie
atrodė logiški. Jis stebėjo kirus ir pingvinus, plaukiojančius
palei salą ant didžiulių bangų, ir nusprendė, kad kuo esi
mažesnis, tuo tau saugiau.
Vilis nešėsi didelį vynmaišį, pavogtą iš atsargų kambarėlio.
Vyną jis buvo išliejęs, vietoj jo prisipylęs vandens. Skonis ne
per geriausias, bet padės išgyventi. Be to, filosofiškai pagal­
vojo jis, kuo vanduo bus šlykštesnis, tuo ilgiau jo užteks. Jis
atsargiai paguldė vynmaišį valties dugne, kruopščiai patikri­
no, ar vietoj irklai, vairas, nedidelis stiebas ir burės. Potvynio
vanduo buvo pakilęs iki trečdalio valties, ir Vilis žinojo, kad
jis aukščiau nebekils. Po kelių minučių ims slūgti. Jiedu su
Evanlina išplauks su atoslūgio banga. Vilis miglotai numanė,

♦ H *
kad Teutonijos pakrantė yra kažkur į pietus nuo jų. O gal
dabar, vasaros audroms aprimus, jie sutiks laivą. Vilis apie
ateitį per daug negalvojo. Tik žinojo, kad nebenori kalėti.
Verčiau jau žus siekdamas laisvės.
- Nesėdėsim čia visą naktį, - sumurmėjo jis. - Kibk už
kito šono, pirma kilstelk, paskui stumk.
Sugriebę valtį už šonų jie įsiręžė ir drauge ėmė stumti. Iš
pradžių valtis nejudėjo, bet kai jie ją kilstelėjo nuo akmenėlių,
ėmė po truputį slysti. Paskui vanduo ją ėmė nešti, ir jaunuo­
liai sulipo į vidų. Vilis paskutinį kartą pasispyrė koja, ir valtis
ėmė tolti nuo kranto. Vilį apėmė pergalės džiaugsmas, bet
paskui jis suprato, kad dar anksti sveikinti save. Valtelė su­
posi ant nedidelių bangų, o išblyškusi ir įsitempusi Evanlina
laikėsi įsitvėrusi abiejų šonų.
- Kol kas einas kaip sviestu patepta, - tarė ji, tačiau balse
buvo justi išgąstis.
Vilis negrabiai įstatė irklus į įkabas. Dešimtis kartų matė
tai darant Svengalą, bet dabar suprato, kad žiūrėti yra viena,
o daryti - kita, ir jam į širdį ėmė smelktis abejonė. Galbūt
jis apsiėmė daugiau, nei sugeba. Pamėgino irkluoti: nuleido
irklus ir patraukė į save. Kairysis irklas išsprūdo iš rankos,
valtelė pasviro, ir jis vos nenuvirto.
- Neskubėk, - patarė Evanlina.
Vilis pamėgino dar kartą, jau atsargiau. Šįkart pajuto, kad
valtelė maloniai paplaukė. Prisiminė, kaip Svengalas po kiek­
vieno trūktelėjimo pasukdavo irklus, kad mentės nesiektų
vandens. Kai tai pabandė, darbas iškart palengvėjo. Įgijęs
pasitikėjimo savimi jis ėmė irkluoti tvirčiau, ir valtelė nu­
plaukė tolygiau. Jiems padėjo ir atoslūgis. Atsigręžusi į krantą
Evanlina pamatė, kaip jie toli, ir ją apėmė baimė.
Vilis tai pastebėjo.
 - Kai pasieksime atoslūgio srauto vidurį, judėsime dar
greičiau, - tarp yrių paaiškino jis. - Dabar plaukiame pa­
kraštyje.
- Vili! - sunerimusi sušuko ji. - Valtyje vanduo!
Iš pradžių per autus ji nejuto vandens. Dabar medžiaga per­
mirko, ir pasižiūrėjusi žemyn ji išvydo ant lentų teliūskuojantį
vandenį.
- Prisitaškė, - nerūpestingai atsakė Vilis. - Išsemsim, kai
nutolsim nuo uosto.
- Ne, neprisitaškė! - trūkčiojančiu balsu paprieštaravo
Evanlina. —Jis sunkiasi per dugną! Žiūrėk!
Vilis pažvelgė žemyn, ir jam širdis nusirito į kulnus. Evan­
lina buvo teisi. Vandens buvo per kelis centimetrus, jis vis
kilo.
- Dievulėliau! - sušuko jis. - Greičiau semk!
Laivagalyje buvo kibirėlis, Evanlina jį pačiupo ir ėmė
karštligiškai pilti vandenį per valties kraštą. Tačiau vanduo
kilo sparčiau, ir Vilis juto, kad, valtelei grimztant, darosi vis
sunkiau irkluoti.
- Grįžtam! Grįžtam! - užriko Evanlina.
Apie pabėgimą nebebuvo nė minties. Vilis neturėjo
kada kalbėti, tik linktelėjo ir, iš visų jėgų užgulęs irklą,
apsuko valtelę į krantą. Dabar jam teko irtis prieš srovę, iš
išgąsčio drebančiomis rankomis. Vėl paleido irklą, prarado
pusiausvyrą, ir irklas vos nenuplaukė. Perdžiūvusia burna
Vilis paskutinę minutę jį sugriebė. Evanlina, paklaikusiai
samstydama vandenį, suprato, kad pritaško jo tiek pat, kiek
išpila. Nugalėjusi dusinančią baimę prisivertė dirbti ramiau.
Taip jau geriau, nusprendė. Tačiau vanduo ją vis tiek lenkė.
Laimė, Viliui užteko nuovokos paplaukti į šoną, į atoslū­
gio srauto pakraštį, kur srovė silpnesnė. Ištrūkusi iš stiprios

♦ 96 ♦
srovės valtelė ėmė plaukti greičiau. Vis dėlto ji vis grimzdo,
o kuo giliau grimzdo, tuo sparčiau sunkėsi vanduo. Ir tuo
sunkiau buvo irkluoti.
- Nesustok! Spausk iš paskutiniųjų! - ragino Evanlina.
Vilis suniurzgė, užgulė irklus, kiek įstengdamas varė vangią
valtelę kranto link. Jau nedaug trūko. Trys metrai nuo kranto
valtelė paskendo. Į vidų kliūstelėjo vanduo, ir ji nugrimzdo.
Jaunuoliams kepurnėjantis vandenyje iki liemens ir klup-
čiojant iš nuovargio, Vilis pamatė, kad, atsikračiusi svorio,
valtelė plūduriuoja po pat paviršiumi. Pastvėręs išvilko ją į
seklumą, Evanlina sekė iš paskos.
- Bandėt nusižudyti? - paklausė niūrus balsas.
Pakėlę akis jie išvydo krante stovintį Eraką. Už jo išsišiepę
ligi ausų būriavosi keli komandos nariai.
- Jarlai Erakai... - pradėjo sakyti Vilis, bet nutilo. Nebuvo
ką besakyti.
Erakas rankose laikė mažą daiktelį. Švystelėjo jį Viliui.
- Gal užmiršai šitą? - grėsmingu balsu paklausė.
Vilis apžiūrėjo daiktelį. Tai buvo gal šešių centimetrų ilgio
ir dviejų centimetrų storio medžio ritinėlis. Vaikinas nesusi­
gaudė.
- Mes, paprasti jūreiviai, tai vadiname vole, - pašaipiai
paaiškino Erakas. - Ji neleidžia vandeniui patekti į valtį. Prieš
išplaukiant neprošal patikrinti, ar ji vietoje.
Viliui ištįso veidas. Jis buvo permirkęs, pervargęs, tebed­
rebėjo iš patirto siaubo. Bet labiausiai krimtosi dėl nesėkmės.
Kamštis! Jų sumanymas žlugo dėl prakeikto kamščio! Stambi
ranka sugriebė jį už marškinių ir pastatė ant kojų, Erakas
prikišo prie jo piktą veidą.
- Niekada nebandyk manęs apkvailinti, berniūkšti! - su­
urzgė. - Jei dar padarysi ką nors panašaus, nudirsiu tau odą! -

♦ 97 ♦
Jis pasisuko į Evanliną, kad ir toji išgirstų grasinimą. - Abiem
jums!
Erakas luktelėjo, įsitikino, kad perspėjimas suprastas, tada
sviedė Vilį tolyn. Sugniuždytas žvalgo mokinys išsitiesė ant
kietų pakrantės akmenų.
- O dabar grįžkit į trobą! - paliepė Erakas.
 'ik pamanyk, - bjaurėdamasis burbtelėjo Holtas.
Priešais juos per upelį vedė kuprotas tiltas.
Priešais tiltą ant žirgo sėdėjo šarvuotas riteris.
Holtas per petį iš strėlinės išsitraukė strėlę ir nežiūrėdamas
įstatė ją į templę.
- Kas yra, Holtai? - paklausė Horacijus.
- Kai skubu, tie galai būtinai sumano pakvailioti, - suirzęs
kraipydamas galvą suniurnėjo jis. - Šitas kvailys pareikalaus
duoklės už naudojimąsi tiltu.
Jam kalbant, šarvuotasis vyras atgalia dešine ranka pasi­
kėlė antveidį. Jo judesiai buvo nerangūs, be to, jam trukdė
rankoje laikoma sunki trijų metrų ilgio ietis. Jis vos nepalei­
do jos iš rankų, trinktelėjo sau per šalmo šoną, net keleiviai
išgirdo duslų dunkstelėjimą.
- Arretez la mes seigneurs, avant depasser cepont-cP. - gana
aukštu balsu riktelėjo jis.
Horacijus nesuprato nė žodžio, bet balsas skambėjo pasi­
pūtėliškai.

♦ 99 ♦
 - Ką jis pasakė? - pasidomėjo Horacijus, bet Holtas tik
papurtė galvą riteriui.
—Jei nori kalbėtis, tegu kalba mūsų kalba, - piktai sumur­
mėjo jis, paskui garsiau šūktelėjo: - Aralueniečiai!
Net ir iš tokio nuotolio Horacijus pastebėjo, kad, išgirdęs
jų tautybę, vyras niekinamai gūžtelėjo. Riteris vėl prabilo, dėl
stipraus akcento jį suprasti buvo ne ką lengviau nei tada, kai
kalbėjo gališkai.
- Jūs, monuo puoniai, neghalit eit par tiltą nesumuokieję
muokesčio, - užriko jis.
Horacijus susiraukė.
- Ką? - paklausė jis Holto, ir miškinis atsigręžė į jį.
- Tikras barbaras, ar ne? Jis sakė: „Jūs, mano ponai, - ži­
noma, tai mes, - negalit eiti per tiltą nesumokėję mokesčio.“
- Mokesčio? - perklausė Horacijus.
- Tai tam tikros rūšies kelių plėšikas, - paaiškino Hol­
tas. - Jei šioje žioploje šalyje galiotų kokie nors įstatymai,
tokie žmonės kaip šis mūsų draugužis neišsisuktų. Dabar jie
gali daryti ką tinkami. Riteriai įsitaiso prie tiltų ar kryžkelėse
ir reikalauja iš praeinančiųjų duoklės. Jei šie nenori mokėti,
gali rinktis kovą. Kadangi dauguma keliauninkų nepasiruošę
kautis su ligi dantų šarvuotais riteriais, moka duoklę.
Horacijus atsilošęs ant žirgo stebėjo raitelį. Šis varinėjo
žirgą ristele pirmyn atgal per kelią, be abejo, siekdamas įtikin­
ti svetimšalius, kad neverta priešintis. Ant aitvaro pavidalo
skydo buvo grubiai pavaizduota elnio galva. Vyras vilkėjo
šarvinius marškinius, o ant jų - mėlyną apsiaustą su elnio
galvos simboliu. Mūvėjo šarvines pirštines, dėvėjo antblauz-
džius ir puodo pavidalo šalmą su antveidžiu, šiuo metu
pakeltu. Veidas buvo liesas, iškilia, smaila nosimi. Ilgi ūsai

* J00 ♦
kyšojo iš antveidžio angos. Horacijus pagalvojo, kad, prieš
nuleisdamas antveidį, riteris jų galus turi susikišti į šalmą.
- Ką darysim? - paklausė jis.
- Na, turbūt turėčiau nušauti tą mulkį nevykėlį, - nuo­
lankiu balsu tarė Holtas. - Kad mane kur velnias, jei mokėsiu
duoklę kiekvienam išsišokėliui plėšikui, manančiam, kad
pasaulis turi jį išlaikyti. Vis dėlto taip prisidarytume nema­
lonumų.
- Kodėl? - paklausė Horacijus. - Jei jis pats lenda kautis,
anokia bėda, kad pakratys kojas? Jis to nusipelnė.
Holtas paruoštą lanką pasidėjo ant balno.
- Bėda ta, kad šitie vėplos laikosi riterystės kodekso, -
paaiškino jis. - Jei jis žūtų ar būtų sužeistas kovoje su kitu
riteriu, tai būtų suprantama. Galbūt kas nors jo pagailėtų,
bet nesikištų. Bet jei į tuščią jo makaulę paleisiu strėlę aš, tai
bus palaikyta negarbingu elgesiu. Veikiausiai netoliese esama
jo draugų ar giminių. Tokie silpnapročiai dažniausiai keliauja
bandomis. Jei jį nudėsiu, jie ims mus vytis. Kaip jau sakiau,
prisidarysime nemalonumų.
Jis atsiduso ir ėmė kelti lanką.
Horacijus pažvelgė į valdingą žmogystą priešais juos. Vyras,
regis, nė nenutuokė, kad jam gresia itin šlykštus galas. Ko
gero, jis buvo mažai turėjęs reikalų su žvalgais, tad kliovėsi
visą kūną dengiančiais šarvais. Nė neįtarė, kad Holtas pano­
rėjęs galėtų pataikyti jam į galvą net pro nuleistą antveidį.
Atvira antveidžio anga tokiam įgudusiam žvalgui kaip Hol­
tas - netgi per lengvas taikinys.
- Gal norėtumėt, kad aš juo pasirūpinčiau? - šiek tiek
padvejojęs paklausė Horacijus.
Holtas, jau pusiau pakėlęs lanką, nustebo.
- Tu? - paklausė.

♦ )0J ♦
 Horacijus linktelėjo.
- Žinau, kad dar nesu tikras riteris, bet, manau, su juo
susitvarkyčiau. O kadangi jo draugai manys, kad jį nudaužė
kitas riteris, niekas mūsų nepersekios, tiesa?
- Puoniai! - nekantriai šūktelėjo vyras, - tourit atsokyt į
monuo reikolovimą.
Horacijus pažvelgė į Holtą ir kilstelėjo antakį.
- Turim atsakyti į jo reikalavimą. Ar tau tikrai nebus per
sunku? - paklausė žvalgas. - Juk jis tikras riteris.
- Na... taip, - numykė Horacijus. Nenorėjo prieš Holtą
puikuotis. - Bet juk jis ne per geriausias karys, tiesa?
- Tikrai? - pašaipiai paklausė Holtas.
Jo nuostabai, berniukas papurtė galvą.
- Tikrai. Pažiūrėkit, kaip jis sėdi ant žirgo. Visai nemoka
laikyti pusiausvyros. O matot, kaip spaudžia ietį? Ir dar jo
skydas. Jis laiko jį per žemai, neapsigintų nuo staigios Džul-
jetos.
Holtas kilstelėjo antakius.
- O kas gi ta Džuljeta?
Horacijus, regis, nepajuto pašaipos miškinio balse. Santū­
riai paaiškino:
- Tai staigus krypties pakeitimas kaunantis ietimis. Iš pra­
džių taikaisi į skydą krūtinės aukštyje, bet paskutinę akimirką
pakeli galiuką ir pakreipi į šalmą. - Jis patylėjo, paskui šiek
tiek atsiprašomai pridūrė: - Nežinau, kodėl tai vadinama
Džuljeta. Taip jau yra.
Stojo ilga tyla. Holtas matė, kad berniukas nesigiria. Jis
tikrai išmano, apie ką kalba. Žvalgas mąsliai pasikasė skruostą.
Galbūt ir praverstų pasižiūrėti, ką geba Horacijus, pamanė jis.
Jei berniukui bus riesta, Holtas bet kada galės grįžti prie savo
sumanymo ir tiesiog nušauti rėksnį tilto sergėtoją. Vis dėlto
buvo viena nedidelė bėda.

♦ J02 ♦
 - Bet tu, žinoma, neatliksi jokios „Džuljetos“. Juk neturi
ieties.
Horacijus pritariamai linktelėjo.
- Taip. Todėl pirmiausia priversiu jį išmesti savąją. Netu­
rėtų būti labai sunku.
- Puoniai! - riktelėjo riteris. - Tourit atsokyt!
- Ak, užsičiaupk, —į jo pusę suniurzgėjo Holtas. —Tai
sakai, nebus sunku?
Horacijus sučiaupė lūpas ir ryžtingai papurtė galvą.
- Holtai, tik pažiūrėkit į jį. Per šį laiką jis jau tris kartus
vos nepametė ieties. Vaikas ją atimtų.
Tai išgirdęs Holtas nejučia šyptelėjo. Horacijus, pats dar
berniukas, pareiškia, kad vaikas atimtų ietį iš jiems kelią
pastojusio riterio. Paskui Holtas prisiminė, ką pats veikė bū­
damas Horacijaus amžiaus, prisiminė, kaip Horacijus kovėsi
su Morgaratu, kur kas pavojingesnių priešininku nei šis juo­
kingas žmogėnas prie tilto. Dar kartą nužvelgė berniuką ir
pamatė tik ryžtą ir ramų pasitikėjimą savimi.
- Tu išties išmanai, apie ką kalbi, tiesa? - paklausė jis.
Nors tai nuskambėjo kaip klausimas, veikiau buvo teigi­
nys. Horacijus ir vėl linktelėjo.
- Holtai, nežinau, kaip man tai pavyksta. Tokiems daly­
kams turiu nuojautą. Ponas Rodnis sako, kad aš talentas.
Po mūšio Utalo lygumoje Gilanas Holtui minėjo tą patį.
Staiga Holtas apsisprendė.
- Gerai, - tarė jis. - Pamėginkim, kaip siūlai.
Jis atsigręžė į nekantrųjį riterį ir garsiai sušuko jam:
- Pone, mano bendražygis norėtų stoti su jumis į riterių
dvikovą!
Raitelis balne išsitiesė. Holtas pastebėjo, kad nuo tokios
netikėtos žinios jis vos neprarado pusiausvyros.
 - Ryterių dvykuova? - pakartojo jis. - Juosų bendrožiegis
ne ryteris!
Holtas įnirtingai palinksėjo, kad vyras matytų.
- Dar ir kaip riteris! - surėkė jis. - Jis yra ponas Horacijus
iš Fioj diu Šen ordino. - Žvalgas patylėjo, paskui pats sau
sumurmėjo: - O gal reikėjo sakyti Krep diu Šen? Et, koks
skirtumas.
- Ką jam pasakėt? - kabindamasis nuo nugaros skydą ir
tvirtindamas prie kairės rankos paklausė Horacijus.
- Pasakiau, kad esi ponas Horacijus iš Ąžuolo lapo ordi­
no, - mažumėlę dvejodamas atsakė Holtas. - Bent jau taip
norėjau pasakyti. Bet galėjau pasakyti, kad esi iš Ąžuolo blyno
ordino.
Horacijus kiek nusivylęs pažvelgė į žvalgą. Jis į riterių tai­
sykles žiūrėjo labai rimtai ir žinojo, kad dar negali vadintis
„ponu Horacijumi“.
- Ar tai buvo būtina? - paklausė jis.
Žvalgas linktelėjo.
- O taip. Supranti, jis su bet kuo nesikautų. Tai turi būti
riteris. Manau, jis dar nepastebėjo, kad vilki šarvus, - pridū­
rė, Horacijui maunantis ant galvos kūgio formos šalmą.
Vaikinas jau buvo užsitraukęs šarvinių marškinių gobtu­
vą, iki tol buvusį po apsiaustu. Dabar Horacijus atsisagstė
apsiaustą ir ėmė žvalgytis, kur jį pasidėti. Holtas ištiesė ranką.
- Duok man, - pasiūlė, paėmė drabužį ir persimetė per
balną.
Horacijus pastebėjo, kad Holtas pasistengė neužkloti di­
džiojo lanko. Mokinys galva parodė į ginklą.
-Jums jo neprireiks, - tarė.
- Jau esu tai girdėjęs, - atsakė Holtas ir, pašauktas tilto
sargo, pakėlė galvą.

♦ j<h -
 - Juosų dreugas netuori yties, - tarė jis, mosikuodamas
trimetrine uosio lazda su geležiniu antgaliu.
- Ponas Horacijus siūlo kautis kardais, - atsakė Holtas.
Riteris įnirtingai papurtė galvą.
- Ne! Ne! Oš nouduosiu ytį!
Holtas klausiamai kilstelėjo antakį.
- Riterystė yra puikus dalykas, —tyliai tarė jis, - bet jei
dėl jos tektų atsisakyti trijų metrų pranašumo, verčiau ją už­
miršti.
Horacijus tik gūžtelėjo.
- Tai ne bėda, - ramiai atsakė.
Paskui jam kai kas dingtelėjo, ir jis paklausė:
- Holtai, ar man būtina jį nužudyti? Galėčiau ir taip su­
sidoroti.
Holtas apsvarstė klausimą.
- Na, tai neprivaloma, - atsakė jis mokiniui, - bet nerizi­
kuok. Būtų teisinga, jei jis pagaliau gautų galą. Tada gal taip
uoliai nebeplėštų praeivių.
Dabar jau Horacijus nepatenkintas kilstelėjo antakį. Holtas
patraukė pečiais.
- Na, supranti, ką noriu pasakyti, - tarė jis. - Būk atsargus
ir per lengvai jo nepaleisk.
- Puoniai! - kvyktelėjo riteris, kišdamasis ietį po pažasčia
ir pentinais baksnodamas žirgui į šonus. - En garde! Touj
juos nuodiesiu!
Švilptelėjo plienas - Horacijus išsitraukė iš odinių makštų
ilgąjį kardą. Tada pasuko Spyrį į puolantį priešininką.
- Ilgai netruksiu, - pažadėjo jis Holtui.
Spyris paspartino žingsnį ir po kelių metrų jau lėkė šuoliais.
 15

w
o nepavykusio mėginimo pasprukti Viliui su Evanlina

P buvo uždrausta pasitraukti nuo trobelių daugiau nei

penkiasdešimt metrų. Vaikinas nebebėgiojo ir nebesimankš-
tino. Erakas belaisviams prigalvojo naujų darbų: užadyti
virvinius čiužinius miegamajame, pertepti derva apatines
„Vilkų vėjo“ lentas ir nušiurusią virvę. Tai buvo varginantys,
nemalonūs darbai, bet Evanlina su Viliu į juos žiūrėjo filo­
sofiškai.
Šitaip suvaržyti jie negalėjo nepastebėti, kad įtampa tarp
abiejų skandų grupių vis auga. Slagoras ir jo nuobodžiau­
jantys, pramogų ieškantys vyrai garsiai rėkalojo, kad abu
aralueniečius reikia nuplakti. Laižydamasis drėgnas lūpas
Slagoras netgi pasisiūlė pats atlikti šią užduotį.
Erakas atkirto Slagorui nesikišti į svetimus reikalus. Jį vis
labiau erzino pašaipus, pasipūtėliškas Slagoro elgesys, suktų
jo vyrų apgavystės ir tyčiojimasis kiekviena proga iš „Vilkų
vėjo“ komandos. Slagoras buvo bailys ir peštukas, ir Erakas,
palyginęs jį su dviem belaisviais, savo nuostabai suvokė su

- )06 ♦
Viliu ir Evanlina turįs daugiau bendro nei su savo žemiečiu.
Jis nepyko dėl bandymo pabėgti. Jų vietoj būtų daręs tą patį.
Dabar, Slagorui baudžiantis juos išperti dėl savo nesveiko
pasitenkinimo, Erakas jiems pasijuto dar artimesnis.
Apie Slagoro vyrus Erakas turėjo tvirtą nuomonę: jie tik
sutartinai gadino šviežią Skorgijlo orą.
Protrūkis įvyko vieną vakarą vyrams valgant. Vilis ant
vieno stalo dėliojo lėkštes ir peilius. Evanlina pilstė sriubą iš
didelio puodo kitam stalui, prie kurio sėdėjo Erakas, Slagoras
ir jų komandų vyresnieji. Jai pasilenkus tarp Slagoro ir jo
padėjėjo, kapitonas, kvatodamasis iš savo vyro pokšto, staiga
atsilošė ir skėstelėjo rankomis. Plaštaka pataikė į kupiną samtį,
ir karšta sriuba apliejo nuogą dilbį.
Subliuvęs iš skausmo Slagoras stvėrė Evanliną už riešo,
timptelėjo į save žiauriai sukdamas ranką, kad mergina net
nepatogiai sulinko virš stalo. Sriubos puodas ir samtis nužle-
gėjo žemėn.
- Kad tave kur velnias, mergiote! Nuplikei mane! Tik pa­
žiūrėk, netikus aralueniečių kiaule!
Jis papurtė šlapią savo ranką jai prie veido, kita ranka ją
laikydamas. Evanlina girdėjo šnervėse šniokščiantį orą ir juto
nemalonų neprausto kūno kvapą.
- Atsiprašau, - krūptelėjusi iš skausmo, nes jis dar smar­
kiau pasuko ranką, skubiai tarė ji. - Tačiau jūs stuktelėjote į
samtį.
- Tai aš čia kaltas, ką? Tuoj pamokysiu tave, kaip kalbėti
su kapitonu!
Iš įtūžio aptemusiu veidu Slagoras jau siekė trumpo trigu­
bo botagėlio, kurį nešiojosi prie diržo. Vadino jį „ragintoju“
ir tvirtino naudojąs tingiems irkluotojams, tačiau tie, kurie jį
pažinojo, tuo netikėjo. Visi suprato, kad Slagorui neužtektų
drąsos pliaukštelėti tvirtam jūreiviui.

- wr ♦
 Tačiau jauna mergina —kas kita. Ypač dabar, kai jis girtas
ir įsiutęs.
Kambarys nutyko. Lauke nenuilstantis vėjas ūžavo aplink
trobą. Viduje viskas akimirką tarytum sustingo padūma­
vusioje, neryškioje krosnies ir pasieniais sustatytų aliejinių
lempų šviesoje.
Priešais Slagorą sėdintis Erakas nusikeikė. Vilis kitame
kambario gale tyliai padėjo lėkščių rietuvę. Jo, kaip ir visų
kitų, akys smigo į Slagorą, į nuo alkoholio nesveikai įraudu­
sį veidą ir akis, į liežuvį, kuriuo jis pro kreivus pajuodusius
dantis vis drėkino storas lūpas. Žvalgo mokinys nepastebimai
paėmė vieną iš peilių: sunkų dviašmenį, skirtą pjaustyti sūdy­
tai kiaulienai. Maždaug dvidešimties centimetrų peilis buvo
panašus į nedidelį saksų peilį, kuriuo po ilgų treniruočių su
Holtu jis mokėjo naudotis kaip penkiais savo pirštais.
Pagaliau prabilo Erakas. Kalbėjo tyliai ir išmintingai. Vien
tai privertė jo komandą pasitempti ir suklusti. Siautėdamas
ir rėkaudamas Erakas paprastai juokaudavo. Kai kalbėdavo
tyliai ir įtaigiai, būdavo pavojingiausias - visi tai žinojo.
- Slagorai, paleisk ją, - paliepė.
Slagoras, įniršęs, kad jam įsakinėjama tokiu tvirtu balsu,
dėbtelėjo į Eraką.
-Ji mane nuplikė! - užriaumojo jis. - Tyčia tai padarė, ir
už tai bus nubausta!
Erakas pasiėmė puoduką ir nugėrė gerą gurkšnį alaus. Pas­
kui prabilo dėdamasis pavargęs ir abejingas.
- Dar kartą sakau: paleisk ją. Ji mano vergė.
- Vergus reikia drausminti, - greitai apžvelgęs kambarį
sušuko Slagoras. - Visi matėm, kad tu to nedarai, taigi pats
laikas kam nors to imtis!
Pastebėjusi, kad jo dėmesys nukrypo kitur, Evanlina pa­
mėgino ištraukti ranką, bet Slagoras pajuto judesį ir be vargo

♦ J08 ♦
ją sulaikė. Keli patys girčiausi „Vilko ilties“ komandos nariai
choru jam pritarė.
Erakas dvejojo. Jis būtų galėjęs pasilenkti ir kaukštelėti
Slagorui taip, kad tas nukeiptų. Būtų galėjęs jį paguldyti nė
nepakilęs nuo kėdės. Tačiau to būtų buvę maža. Visi kam­
baryje žinojo, kad jis dvikovoje nugalėtų Slagorą, taigi taip
jis nieko nebūtų įrodęs. Jam tas vyras buvo įgrisęs iki gyvo
kaulo, tad panoro jį pažeminti ir sugėdinti. Slagoras to nusi­
pelnė, ir Erakas sumojo, kaip tai padaryti.
Jis atsiduso, lyg visas šis reikalas jam būtų įkyrėjęs, pasi­
lenkė virš stalo ir lėtai prabilo, tarsi kalbėtųsi su nevispročiu.
Tiesą sakant, taip ir buvo galima apibūdinti protinius Slago-
ro gebėjimus.
- Slagorai, aš dalyvavau sunkiame žygyje ir pelniau šituos
du. Nenoriu dėl tavęs vieno jų netekti.
Slagoras bjauriai išsiviepė.
- Erakai, tu dėl jų suskydai. Aš darau tau paslaugą. Gerai
išperta ji nemirs. Tik bus klusnesnė.
- Kalbėjau ne apie merginą, - ramiai atsakė Erakas. -
Turėjau omeny berniuką.
Jis galva mostelėjo į kambario galą, kur mirguliuojan­
čiuose šešėliuose stovėjo Vilis. Slagoras ir visi kiti pasekė jo
žvilgsnį.
- Berniuką? - jis nesusigaudydamas suraukė kaktą. - Nė
neketinau jo skriausti.
Erakas palinksėjo.
- Taip ir žinojau, - atsakė. - Bet jei su tuo savo botagu
paliestum merginą, jis veikiausiai tave nudėtų. Už bausmę
turėčiau jį nužudyti. Deja, nenoriu prarasti šitokio turto.
Taigi paleisk ją.
Kai kurie skandai jau kikeno iš dalykišku balsu išrėžtos
Erako kalbos. Prisidėjo net Slagoro vyrai.

♦ J09 -
 Slagoro veidas apniuko, jis suraukė antakius. Jam nepati­
ko būti Erako pajuokos objektu. Jis, kaip ir dauguma kitų,
manė, kad užuominomis, jog smulkutis araluenietis dviko­
voje įveiktų kapitoną, Erakas tesiekia jį pažeminti.
- Erakai, nejuokinga, - purkštelėjo jis. - Tas berniukas
pavojingas kaip lauko pelė. Viena ranka jį perlaužčiau.
Jis mostelėjo laisvąja ranka, ta, kuria nelaikė Evanlinos
už riešo. Erakas išsišiepė, bet jo veide nebuvo nė kruopelės
linksmumo.
- Jis tave nudaigotų, tau nė žingsnio nespėjus žengti, -
tarė Erakas.
Iš ramaus ir tvirto balso buvo justi, kad jis nejuokauja.
Susirinkusieji tai suvokę nutyko. Slagoras irgi tai pajuto. Jis
raukėsi, mėgindamas ką nors suprasti. Alkoholis jaukė protą.
Trūko kažkokios grandies. Norėjo prabilti, bet Erakas iškėlė
ranką ir jį sulaikė.
- Turbūt negaliu jam leisti tavęs nužudyti, kad tai {rody­
čiau, - nelabai patenkintas tarė jis.
Apsižvalgė po kambarį, jo akys užkliuvo už pustuštės
brendžio statinaitės stalo gale. Mostelėjo į ją.
- Svengalai, stumtelk čia tą statinę, - paprašė jis.
Padėjėjas pastūmėjo statinaitę, ir ji per grubaus darbo
stalą pričiuožė prie kapitono. Erakas ją kritiškai apžiūrėjo.
- Slagorai, ji maždaug tokio dydžio, kaip buka tavo gal­
va, - vos vos šypsodamasis tarė jis. Paskui nuo stalo pasiėmė
savo peilį ir tamsiame statinės medyje išskaptavo dvi baltas
dėmes. - Tarkim, čia tavo akys.
Jis pastūmė statinaitę per stalą, ir ši pričiuožė prie Slagoro,
beveik palietė jam alkūnę. Kambaryje esantys vyrai stebėjo,
kas vyksta, ir murmėdami spėliojo, kuo tai baigsis. Tik Sven-
galas ir Horakas, padėję Erakui prie tilto, daugmaž nutuokė,

♦ no ♦
ką sumanė jarlas. Jie žinojo, kad berniukas yra miškinio mo­
kinys. Savo akimis matė, kad jų priešininkas vertas pagarbos.
Bet dabar berniukas neturėjo lanko, o jie nematė to, ką pa­
stebėjo Erakas: kad Vilis dešinėje rankoje laiko paslėpęs peilį.
- Ką gi, berniuk, - toliau kalbėjo Erakas, - šitos akys gal
ir per arti susodintos, bet tokios pat yra ir Slagoro.
Skandų gretomis nuvilnijo linksmumo banga, ir dabar
Erakas kreipėsi tiesiai į juos:
—Atidžiai pažiūrėkime, ar kai kas neatsiras tarp jų, gerai?
Tai sakydamas jis apsimetė atidžiai tyrinėjąs statinaitę ant
stalo. Visi kiti beveik neišvengiamai pasekė jo pavyzdžiu. Vilis
dvejojo, bet jautė, kad gali kliautis Eraku. Skandų vadas jam
davė aiškią užuominą. Jis mikliai pakėlė ranką ir paleido per
kambarį besisukantį peilį.
Ašmenys blykstelėjo raudonuose aliejinių lempų ir kros­
nies gaisuose. Pasigirdo garsus čekštelėjimas, ir aštrūs kaip
skustuvas ašmenys susmigo į medį —beveik per vidurį tarp
dviejų išskobtų duobių. Nuo smūgio statinaitė pašliuožė gerus
dešimt centimetrų.
Slagoras iš nuostabos krūptelėjo ir suspigo. Netyčia pa­
leido Evanlinos ranką. Mergina greitai atsitraukė nuo jo ir,
Erakui įsakmiai mostelėjus galva į duris, išpuolė iš kambario.
Sąmyšyje jos niekas nepastebėjo.
Pasigirdo nuostabos aikčiojimai, paskui Erako vyrai ėmė
kvatotis ir ploti už taiklų metimą. Galiausiai prie jų prisidė­
jo Slagoro vyrai, o kapitonas tik piktai dėbčiojo į juos. Jis
nebuvo mylimas vadas. Vyrai jam paklusdavo tik todėl, kad
jis turėjo lėšų išruošti laivus į užpuolius. Keli pamėgdžiojo
gargždų Slagoro cypsmą, peiliui cvaktelėjus į statinę.
Erakas pakilo nuo suolo ir eidamas kalbėjo:

♦ JJJ *
 - Taigi matai, Slagorai, jei berniukas būtų taikęsis j kitą
medinę galvą, tu dabar tikrai gulėtum negyvas, o aš už bausmę
turėčiau jį nugalabyti.
Jis sustojo prie Vilio ir nusišypsojo už suolo besigūžian­
čiam Slagorui, laukiančiam, kas bus toliau.
- O dabar, - aiškino Erakas, - užteks jį papeikti, kad iš­
gąsdino tokį svarbų asmenį.
Viliui nespėjus sumatyti judesio, Erakas kairiu kumščiu
vožė jam į smilkinį, ir vaikinas be sąmonės parkrito ant grin­
dų. Paskui Erakas dirstelėjo į Svengalą ir parodė apalpusį
žmogutį ant grubių medinių trobos grindų.
- Įkišk šitą įžūlų šunytį į narvą, —paliepė jis.
Apsisuko ir išpėdino į naktį. Pajutęs vėsų, tyrą orą, pakė­
lė galvą. Dangus buvo giedras. Vėjas tebepūtė, bet buvo tik
vidutinio stiprumo ir jau pasisukęs į rytus. Vasaros audros
baigėsi.
- Laikas nešdintis iš čia, - tarė jis žvaigždėms.
 I ^vikova, jei taip galima pavadinti, tetruko porą minu-
*L^čių.
Du raiti kariai pasileido vienas prieš kitą, karo žirgų kano­
pos nukaukšėjo negrįstu keliuku, jiems iš paskos nusidriekė
dulkių ir smėlio debesų juosta.
Galikos riteris laikė atkišęs ietį. Holtas dabar įžvelgė
Horacijaus nurodytas vyro technikos klaidas. Per stipriai
suspaustos ieties galiukas arkliui judant siūbavo ir virpėjo.
Laisviau laikomas ginklas turbūt nebūtų nukrypęs nuo tai­
kinio. Dabar sulig kiekvienu žirgo šuoliu ietis leidosi, kilo ir
drebėjo.
Horacijus jojo lengvai, ant peties užsidėjęs kardą, taupy­
damas jėgas kovai.
Vyrai, kaip įprasta, artinosi vienas prie kito skydas į skydą.
Holtas bemaž tikėjosi, kad Horacijus pakartos tą patį ma­
nevrą, kurį panaudojo prieš Morgaratą, - paskutinę akimirką
pasuks žirgą į šoną. Tačiau mokinys jojo tiesiai į priešininką.
Likus maždaug dešimčiai metrų kardas lanku ėmė leistis nuo

♦ m ♦
peties, jo galas ore brėžė puslankį. Ieties galui artėjant prie
Horacijaus skydo, kardas, vis dar skrosdamas orą, grakščiai
užkabino ietį ir pakėlė berniukui virš galvos.
Veiksmas atrodė labai paprastas, bet stebėdamas berniuką
Holtas suprato, kad jis tikrai yra talentingas kovotojas. Galų
riteris, pasiruošęs ietimi smogti Horacijui į skydą ir nesuti­
kęs jokio pasipriešinimo, staiga pasviro į priekį, susiūbavo
ir ėmė virsti iš balno. Kad išsilaikytų, instinktyviai stvėrėsi
balno gugos.
Jo nelaimei, tai buvo dešinė ranka, kurioje jis laikė grioz­
dišką ietį. Pakylėta Horacijaus kardo ietis dabar vėl brėžė ore
didelį puslankį, tik jau žemyn. Riteriui nepavyko vienu metu
ir išlaikyti pusiausvyrą, ir išsaugoti ietį - buvo priverstas ją
paleisti iš rankos. Iš po šalmo atsklido duslus keiksmas.
Įsiutęs riteris apgraibom susirado kardo rankeną ketinda­
mas antram susidūrimui išsitraukti šį ginklą.
Deja, antro susirėmimo nebuvo.
Holtas, patyliukais žavėdamasis Horacijumi, pakraipė
galvą. Sis, atsikratęs ieties, valdydamas Spyrį keliais ir ranka,
ant kurios buvo skydas, akimirksniu sustabdė ir apgręžė jį pa­
statydamas piestu, galų riteriui dar nespėjus prajoti pro šalį.
Kardas, neįtemptu riešu rankos vis sukamas ore ratu,
staiga smarkiai žvangtelėdamas trenkėsi į užpakalinę vyro
šalmo dalį.
Holtas, pamėginęs įsivaizduoti, kaip tai turėjo nuskambė­
ti tame plieniniame puode, susiraukė. Nevertėjo tikėtis, kad
vienintelis kirtis prarėš kietą metalą. Tam būtų reikėję kelių
smarkių kirčių. Tačiau šalmas gerokai įlinko, o smūgis per
plieną pasiekė riterio kaukolę.
Riterio akys, abiejų aralueniečių nematomos, sužvairavo,
vaizdas sumirguliavo.
 Plėšikas labai lėtai pasviro į šoną, žnektelėjo į kelio dulkes
ir liko gulėti nejudėdamas. Žirgas dar kelis metrus pašuoliavo.
Paskui, pajutęs, kad niekas jo neberagina, sulėtino žingsnį,
nuleido galvą ir ėmė rupšnoti aukštą žolę šalikelėje.
Horacijus apsigręžęs lėtai pririsnojo prie ant kelio dryk-
sančio galų riterio.
- Sakiau, jis prastokas karys, - rimtai tarė Holtui.
Miškinis, didžiavęsis savo nekalbumu, nesusilaikęs išsišie­
pė nuo ausies ligi ausies.
- Gal ir taip, - atsakė rimtam jaunuoliui priešais save. -
O tu puikiai susitvarkei.
Horacijus gūžtelėjo pečiais.
- Aš to mokiausi, - paprastai paaiškino.
Holtas suprato, kad berniukas visai nelinkęs puikuotis.
Karo mokykla jam tikrai išėjo į naudą. Jis mostelėjo į riterį,
pamažu atgaunantį sąmonę. Vyro rankos ir kojos silpnai,
nedarniai judėjo, jis dabar buvo panašus į leisgyvį krabą.
- Ir jis to turėjo mokytis, - tarė, paskui pridūrė: - Šau­
nuolis, jaunasis Horacijau.
Holto pagirtas berniukas iš džiaugsmo raustelėjo. Jis žinojo,
kad žvalgas tuščiomis pagyromis nesišvaisto.
- Tai ką dabar su juo darysim? - kardo galu rodydamas
parkritusį priešininką paklausė jis.
Holtas mikliai nusliuogė nuo žirgo ir priėjo prie vyro.
- Leisk man juo pasirūpinti, - pasiūlė. - Man tai bus
tikras džiaugsmas.
Jis sugriebė nugalėtąjį riterį už rankos ir pasodino. Ap­
dujęs karys po šalmu kažką sumurmėjo ir dabar, turėdamas
laiko atkreipti dėmesį į smulkmenas, Horacijus pamatė, kad
iš po nuleisto antveidžio į abi puses styro ūsai.
- Očiuo, puonie, - silpnu balsu suniurnėjo Holto sodi­
namas riteris.

♦ nr ♦
 Jis pamėgino atsistoti, kojomis paarė žemę, bet Holtas ne
per švelniausiai vėl jį pasodino.
- Prašyčiau to nedaryti, - perspėjo miškinis.
Jis pakišo ranką vyrui po smakru ir Horacijus pastebėjo,
kad joje yra mažesnysis iš dviejų peilių. Akimirką pasibaisė­
jęs berniukas manė, kad Holtas ketina perrėžti vyrui gerklę.
Holtas vikriai perpjovė odinį šalmo dirželį pasmakrėje, nu­
traukė riteriui nuo galvos šalmą ir nusviedė į pakelės krūmus.
Nuleistam antveidžiui peštelėjus ūsus, riteris tyliai sumykė iš
skausmo.
Horacijus, įsitikinęs, kad riteris nebekelia pavojaus, įsiki­
šo kardą į makštis. Nugalėtasis karys išplėtęs akis spoksojo į
Holtą ir į virš jų abiejų stūksantį raitelį. Jo žvilgsnis vis dar
klaidžiojo.
- Goliem kouties pėstie, - virpančiu balsu pareiškė jis.
Holtas smarkiai vožtelėjo jam į nugarą, ir riteriui vėl su­
mirgėjo akyse.
- Kur jau ne. Tu pralaimėjai, bičiuli. Buvai sumaltas į
miltus. Ponas Horacijus, Fioj diu Šen ordino riteris, dovanoja
tau gyvastį.
- O... očiuo, - padėkojo svirduliuojantis karys ir negrakš­
čių mostu atidavė pagarbą Horacijui.
- Tačiau, - Holto balse pasigirdo niūraus linksmumo
gaidelė, - pagal riterijos kodeksą tavo ginklai, šarvai, žirgas
ir kiti daiktai atitenka ponui Horacijui.
- Nejaugi? - kiek nepatikliai paklausė Horacijus.
Holtas linktelėjo.
- Tikrai taip.
Riteris dar kartą pamėgino atsistoti, bet, kaip ir anksčiau,
Holtas jį sulaikė.
- Bet, puoniai... —nedrąsiai paprieštaravo jis. —Monuo
gynkliai ir šorviai? No jou ne.

* 1)6 ♦
 - No jou teip, - nukirto Holtas.
Sukrėstas ir išblyškęs priešininkas dar labiau išblyško, kai
iki galo suprato, ką reiškia to pilkaapsiausčio nepažįstamojo
žodžiai.
- Holtai, - įsikišo Horacijus, - ar be ginklų ir žirgo jis
netaps visai bejėgis?
- Žinoma, taps, - patenkintas patvirtino šis. - Tada jam
bus kur kas sunkiau apiplėšinėti nekaltus keleivius, norinčius
pereiti per tiltą.
Horacijus susivokė.
- O, - mąsliai pratarė, - aišku.
- Tai jau taip, - Holtas reikšmingai žvilgtelėjo į jį. - Ho­
racijau, šauniai padirbėjai. Klausyk, - pridūrė jis, - užtrukai
vos porą minučių, o šis plėšrūnas prarado verslą ir kelias tapo
šiektiek saugesnis vietos žmonėms. Ir, žinoma, įsigijome gana
brangius šarvinius marškinius, kardą, skydą ir gana išvaizdų
žirgą - visa tai galėsime parduoti artimiausiame kaime.
- Jūs tikras, kad tai pagal taisykles? - dar paklausė Hora­
cijus.
Holtas plačiai nusišypsojo.
- O taip. Viskas sąžininga ir teisinga. Jis tai žinojo. Turėjo
būti atsargesnis ir, prieš mesdamas mums iššūkį, gerai pa­
mąstyti. O dabar, gražuoliuk, - kreipėsi į nusiminusį riterį,
sėdintį jam prie kojų, - nuvilkime tau tuos šarvus.
Apkvaitęs riteris nenorom pakluso. Holtas džiugiai šypte­
lėjo bendrakeleiviui.
- Galika man ima patikti kur kas labiau, nei tikėjausi, -
tarė jis.
 w
o dviejų dienų „Vilkų vėjas“ paliko Skorgijlo uostą ir
I pasuko į šiaurės rytus, Skandijos link. Slagoras su savo
vyrais pasiliko, prieš parsigaunant į gimtąjį uostą jiems dar
reikėjo bent kiek pasiremontuoti laivą. Laivas buvo per daug
sulūžęs plaukti tolyn į vakarus plėšikauti. Slagoro sprendimas
anksti išplaukti visiems brangiai kainavo.
Vėjas, savaičių savaites pūtęs iš šiaurės, pasisuko į rytus;
taigi skandai galėjo iškelti pagrindinę burę. „Vilkų vėjas“
lengvai slydo pilka jūra, paskui save palikdamas purslų juostą.
Kiliui skrodžiant vandenį kilometras po kilometro jūreiviai
jautėsi laisvi ir džiugūs, o artėjanti gimtinė visiems kėlė dvasią.
Tik Vilio su Evanlina nuotaika nebuvo tokia pakili. Skor-
gijlas buvo nyki, skurdi ir nedraugiška vieta, bet ten praleisti
mėnesiai nutolino galimo jų išsiskyrimo laiką. Jaunuoliai žino­
jo, kad Halasholme bus parduoti į vergiją ir veikiausiai pateks
pas skirtingus šeimininkus.
Kartą Vilis pamėgino paguosti Evanliną dėl to, kad jie gali
būti atplėšti vienas nuo kito.

♦ na ♦
 - Girdėjau, Halasholmas nedidelis miestelis, - tarė jis. -
Net jeigu išsiskirsime, galbūt galėsime susitikti. Juk nebūsi­
me priversti dirbti visą parą be poilsio dienų.
Evanlina neatsakė. Iš savo patirties su skandais žinojo, kad
tai labai tikėtina.
Erakas pastebėjo, kokie jie tylūs ir liūdni, ir pajuto jiems
šiokią tokią užuojautą. Pasvarstė, ar negalėtų pasirūpinti, kad
jie liktų kartu.
Žinoma, jis galėjo juos abu pasilikti sau vergais, bet vergų
jam ne itin reikėjo. Būdamas skandų karo vadas jis gyveno
kareivinėse, kur jį aptarnaudavo budintieji. Jei jis pasiliktų
aralueniečius, turėtų juos maitinti ir rengti. Be to, taptų už
juos atsakingas. Erakas suirzęs papurtė galvą ir atsikratė tos
minties.
-Velniop juos, - piktai burbtelėjo, mėgindamas susitelkti
į laivo kursą ir smarkiai suraukęs kaktą žiūrėdamas į besisu­
kiojančią kompaso adatėlę.
SB»----------

Dvyliktą kelionės dieną horizonte pasirodė Skandijos

pakrantė, kaip tik ta vieta, kurią Erakas buvo numatęs pri­
plaukti. Iš to, kaip susižavėję komandos nariai žvelgė į kapi­
toną, Vilis suprato, kad tai nemenkas laimėjimas.
Kitas dienas jie plaukė palei krantą, po truputį artėdami
prie jo. Vilis su Evanlina jau aiškiai įžiūrėjo smulkmenas.
Regis, pagrindiniai Skandijos kraštovaizdžio elementai buvo
aukštos uolos ir snieguoti kalnai.
- Jis puikiai pagavo Loko srovę, - tarė jiems Svengalas,
ruošdamasis kopti į žvalgybos aikštelę ant stiebo skersinio.

♦ JJ9 ♦
 Linksmuolis kapitono padėjėjas prisirišo prie Vilio ir
Evanlinos. Žinojo, kad patekus į vergiją jų laukia sunkus ir
žiaurus gyvenimas, ir pasitaikius progai mėgino tai atsverti
draugiškais žodeliais. Deja, kita jo pastaba, nors pasakyta su
geriausiais ketinimais, nepaguodė nei Vilio, nei Evanlinos.
- Ką gi, - stverdamasis lyno sliuogti į stiebą tarė jis, - po
poros trejeto valandų būsime namie.
Kaip paaiškėjo, jis klydo. Irkluojamas skandų laivas jau
po valandos ir penkiolikos minučių pernėrė per tiršto rūko
gaubiamą Halasholmo uosto įplauką. Rūke sušmėžavus
Halasholmo miesteliui, Vilis su Evanlina tylėdami stovėjo
viduriniame laivo denyje.
Tai buvo nedidelė gyvenvietė. Aukštų pušimis apaugusių
kalnų papėdėje glūdėjo gal penkiasdešimt pastatų - visi vie­
no aukšto, regis, suręsti iš pušinių rąstų ir uždengti šiaudų ir
durpių mišiniu.
Namai spietėsi pakrantėje, kur prie molų ar ištempti į
krantą pasvirę stovėjo ne mažiau kaip tuzinas skandų laivų.
Prie jų korpusų darbavosi vyrai, jie kovojo niekada nesibai­
giančią kovą su jūros parazitais, be paliovos graužiančiais
medines lentas. Iš daugumos kaminų rūko dūmai, šaltas
oras buvo prisodrintas svaigaus pušinių malkų kvapo.
Pagrindinis pastatas, Didieji Ranjako rūmai, buvo suręs­
tas iš tų pačių rąstų kaip ir kiti miestelio namai, tik didesnis,
ilgesnis ir platesnis, nuožulniu stogu, stūksančiu virš kaimy­
ninių namelių. Vidury miestelio stovintys rūmai, apsupti
sauso griovio ir statinių tvoros - vėl pušinių rąstų, pastebėjo
Vilis, - traukte traukė akį. Be abejo, pušies mediena Skandi-
joje buvo dažniausiai naudojama statybinė medžiaga. Nuo
krantinės iki vartų statinių tvoroje vedė ilgas, platus kelias.

- )20 ♦
 Stebeilydamas į miestelį už lygaus it stiklas uosto vandens
Vilis pagalvojo, kad kitu laiku ir kitokiomis aplinkybėmis
tvarkingai išrikiuoti namai ir virš jų stūksantys galingi snie­
guoti kalnai jam būtų pasirodę žavūs.
Tačiau dabar naujieji namai jo netraukė. Jaunuoliams be­
žiūrint ėmė snyguriuoti.
- Manau, čia bus šalta, - tyliai tarė Vilis.
Pajuto, kaip jam į delną šmurkštelėjo vėsi Evanlinos ran­
ka. Švelniai spustelėjo ją, vildamasis taip padrąsinti merginą.
Pats šią akimirką toli gražu nesijautė drąsus.
y^^^akiau, kad herbas ant tavo skydo palengvins mums
v__/kelionę, - aiškino Holtas Horacijui.
Jie laisvai sėdėjo balnuose, Holtas vieną koją parietęs po
savimi, ir žiūrėjo, kaip galų riteris, saugojęs kryžkelę prie­
šais juos, pentinais paragino žirgą ir šuoliais pasileido slėptis
į gretimą miestelį. Horacijus dirstelėjo į žalią ąžuolo lapą,
Holto nupieštą ant paprasto, taisyklingo jo skydo.
—Juk žinot, - su nepritarimo gaidele balse tarė jis, - kad,
kol nesu oficialiai įšventintas į riterius, neturiu teisės nešioti
herbo.
Ponas Rodnis griežtai auklėjo Horacijų, ir vaikinui kartais
atrodydavo, kad Holtas ne itin paiso riterijos kodekso. Barz­
dotasis miškinis pašnairavo į jį ir gūžtelėjo.
-Jei jau taip, - sumurmėjo jis, - tai tu neturi teisės kovoti
su šiais riteriais, nes nesi deramai įšventintas. Bet, kaip paste­
bėjau, tau tai netrukdo.
Po pirmo susidūrimo prie tilto du keliauninkus dar pus­
tuzinį kartų buvo sustabdę kryžkeles, tiltus ir siaurus slėnius

♦ J22 *
saugantys plėšikaujantys riteriai. Jaunasis raumeningasis
mokinys visų jų atsikratė lengvai, veik su panieka. Jaunuolio
įgūdžiai ir įgimtas talentas Holtui darė didelį įspūdį. Vieną
po kito pakelių sargybinius Horacijus išvertė iš balno: pir­
muosius keliais vikriais kardo kirčiais, o kitus - neseniai įgyta
gera, tvirta, pusiausvira ir parankia ietimi - ja išstumdavo
priešininką iš balno, ir šis kelis metrus lėkdavo atbulas nuo
šuoliuojančio žirgo. Keliauninkai jau buvo sukaupę nemen­
kas šarvų ir ginklų atsargas, jas gabeno pririšę prie pasisavintų
žirgų balnų. Holtas ketino žirgus, ginklus ir šarvus parduoti
artimiausiame didesniame mieste.
Kad ir kaip gėrėjosi Horacijaus gebėjimais, kad ir su kokiu
pasitenkinimu stebėjo, kaip peštukai maitvanagiai išeina iš
rikiuotės, Holtas niršo dėl nuolatinių trukdžių. Net ir ne­
kliudomi jiedu su Horacijumi vargu ar būtų pasiekę tolimąjį
Skandijos pakraštį iki prasidedant žiemos pūgoms, kai visi
keliai bus uždaryti. Todėl prieš penkias dienas, jiems stovy­
klaujant apgriuvusioje apleistos sodybos daržinėje, miškinis
tol rausėsi po senų aprūdijusių įrankių ir papuvusių maišų
krūvas, kol atkapstė žalių dažų indelį ir seną, sudžiūvusį
teptuką. Jais ant Horacijaus skydo nupiešė žalią ąžuolo
lapą. Rezultatas buvo toks, kokio jis ir tikėjosi. Garsas apie
poną Horacijų iš Ąžuolo lapo ordino sklido pirma jų. Dabar
plėšikaujantys riteriai, ant Horacijaus skydo išvydę herbą,
dažniausiai apsisukdavo ir sprukdavo.
- Per daug neliūdžiu, kad jie deda į kojas, - švelniai ra­
gindamas Spyrį ir jodamas jau tuščios kryžkelės link tarė
Horacijus. - Petys dar ne visai sugijo.
Paskutinis jo priešininkas buvo kur kas labiau įgudęs nei
dauguma kelių plėšikų. Jo neišgąsdino ąžuolo lapo herbas
ant skydo, nesutrikdė nė Horacijaus šlovė - jis mielai stojo
į dvikovą. Kova truko kelias minutes, per tą laiką jo vėzdas,
atsimušęs nuo viršutinės Horacijaus skydo briaunos, užgavo
vaikinui žastą.
Laimė, didžiausia smūgio jėga teko skydui, antraip ranka
veikiausiai būtų lūžusi. Vaikinas atsipirko baisia mėlyne ir
dar negalėjo judinti rankos taip, kaip būtų norėjęs.
Vos po pusės sekundės po smūgio vėzdu Horacijus kai­
re ranka kardu trenkė į riterio šalmo priekinę dalį, metalas
smarkiai cvangtelėjo ir gerokai įlinko, o pats riteris sukrės­
tomis smegenimis be sąmonės išsipleikė ant miško paklotės.
Horacijus džiaugėsi, kad po šio nutikimo nebeteko ko­
voti.
—Naktį praleisim mieste, - tarė Holtas. - Gal pavyks
gauti žolelių, padaryčiau kompresą tavo rankai.
Miškinis pastebėjo, kad jaunuolis saugo ranką. Nors šis
nesiskundė, buvo aišku, kad jam smarkokai skauda.
—Būtų gerai, - pritarė Horacijus. —Nakvynė tikroje lovo­
je - puiki permaina, šitaip ilgai miegojus ant žemės.
Holtas pašaipiai prunkštelėjo.
—Kaip matau, Karo mokykla nebe tokia, kokia buvo
anksčiau, - atsakė jis. —Kur tai regėta: toks senis kaip aš gali
ramiausiai miegoti lauke, o jaunam vaikinui nuo to laužo
kaulus.
Horacijus gūžtelėjo.
—Gal ir taip, - nesiginčijo. - Vis tiek šįvakar norėčiau
atsigulti į lovą.
Tiesą sakant, Holtas troško to paties, tik neketino prisipa­
žinti Horacijui.
—Gal verčiau paskubėkim, - sumurmėjo jis. - Greičiau
guldykim tave į švarius minkštus patalus, kol dar sąnarių
nesusuko.
 Jis pavarė Abelarą lengva risčia. Jam už nugaros Trūkis
akimirksniu priderino žingsnį. Horacijus tam buvo nepa­
siruošęs, be to, jam kliudė užgrobti žirgai, kuriuos reikėjo
vestis, taigi jis ne iškart pavijo žvalgą.
Jiems jojant miesto gatvėmis, šarvais ir ginklais nukrautų
karo žirgų vilkstinė kėlė gyventojų smalsumą. Horacijus ir
vėl pastebėjo, kad žmonės skuba trauktis iš kelio karo žirgui.
Jodamas pro miestiečius matė slapius jų žvilgsnius ir girdė­
jo juos kuždant: „Ševaljė diu Šen“. Susidomėjęs žvilgtelėjo į
Holtą.
- Apie kokį šieną čia jie šneka? - paklausė.
Holtas parodė į ąžuolo lapo herbą ant skydo, kabančio
Horacijui prie balno.
- Ne apie šieną, - pataisė jis jaunąjį karį. - Jie sako „Šen“.
Tai reiškia „ąžuolas“. Jie kalba apie tave, ąžuolo riterį. Regis,
išgarsėjai.
Horacijus susiraukė. Gerai nežinojo, patiko jam tai ar ne.
-Tikėkimės, dėl to nekils bėdų, - dvejodamas tarė jis.
Holtas tik gūžtelėjo.
- Tokiame miestelyje? Vargu. Veikiau priešingai.
Miestelis išties buvo mažas, ne ką didesnis už kaimą. Vie­
nintelė pagrindinė gatvė buvo siaura, greta vos tilpo du žirgai.
Jiems jojant, pėstieji turėjo atbuli trauktis iš kelio ir sukti į
šalutines gatveles - ir ten tūnoti, kol raiteliams iš paskos tyliai
prarisnos nedidelė karo žirgų vilkstinė.
Gatvė buvo negrįsta, paprastas gruntkelis, palijus greitai
virstantis tižia klampyne. Nameliai buvo mažyčiai, daugiau­
sia vienaaukščiai, atrodė lyg žaisliniai.
- Zvalgykis smuklės, - tyliai pratarė Holtas.
Keliauti su garsiu bendražygiu Holtui buvo naujiena.
Araluene jis buvo pripratęs prie įtarių, o kartais ir baugščių
žvilgsnių, kokiais nulydimi žvalgų tarnybos nariai. Karalystės
žmonėms dėmėti apsiaustai su dideliais gobtuvais buvo pa­
žįstamas vaizdas. Čia, Galikoje, kaip patenkintas pastebėjo
Holtas, žvalgo uniforma ir saviti ginklai - didysis lankas ir
dviašmeniai peiliai - niekam nekėlė susidomėjimo.
Horacijus buvo visai kitas reikalas. Jo šlovė aplenkė jį, ir
žmonės vaikiną nužiūrinėjo taip pat įtariai ir baugščiai, kaip
aralueniečiai nužiūrinėdavo Holtą. Holtui tai tiko. Jei kiltų
nemalonumų, žmonės didžiausio pavojaus lauktų iš augalo­
to, šarvuoto jaunuolio, o tai jiems teiktų pranašumo.
O iš tiesų žilstelėjęs vyriškis nenusakomų spalvų apsiaustu
buvo kur kas grėsmingesnis priešas.
- Štai, priekyje, - pažadino Holtą iš susimąstymo Hora­
cijus.
Miškinis pažvelgė ten, kur rodė berniukas, ir pamatė už
kitus didesnį pastatą su pavojingai į gatvę išsikišusiu antru
aukštu, laikomu pasvirų ąžuolinių sijų, atremtų į pirmo
aukšto sieną. Vėjyje švelniai tabalavo apšepusi iškaba, kurioje
apsilaupiusiais dažais buvo negrabiai nupiešta vyno taurė ir
lėkštė maisto.
- Per daug neprisisvajok apie minkštą švarią lovą, - per­
spėjo Holtas mokinį. - Miške, ko gero, permiegotume
minkščiau.
Jis nepridūrė, kad švariau tai jau tikrai.
Paaiškėjo, kad miškinis klydo. Užeiga buvo maža, sienos
ne visai stačios, lubos žemos ir nelygios, o laiptai, kuriais jie
užlipo pasižiūrėti siūlomo kambario, lyg ir pakrypę. Vis dėlto
čia buvo švaru, pro didelį, įstiklintą ir plačiai atvertą langą
dvelkė gaivus popietės vėjelis. Žvelgdami į netvarkingai iš­
sidėsčiusius smailus, nuožulnius miestelio stogus, jie uodė
šviežiai suartų laukų kvapą.

- J26 ♦
 Seimininkas ir jo žmona buvo pagyvenę žmogeliai, bet
svečius sutiko draugiškai ir maloniai - ypač išvydę jų gin­
klus ir šarvus, sukrautus ant prie užeigos išrikiuotų žirgų.
Be abejo, jaunasis riteris —turtingas žmogus, nusprendė jie.
Ir tikrai svarbus asmuo, juk visus reikalus tvarkyti pavedė
tarnui, surūgėliui pilku ir žaliu apsiaustu. Smuklininkų su­
pratimu, kilmingiesiems nedera domėtis tokiais kasdieniais
reikalais, kaip kambario kaina nakčiai.
Įsitikinęs, kad miestelyje nėra turgaus, kur pelnytą turtą
galėtų paversti pinigais, Holtas leido smuklės arklininkui
nuvesti žirgus į arklidę. Žinoma, tik ne Abelarą ir Trūkį.
Šiais arkliukais jis pasirūpino pats; patenkintas matė, kad ir
Horacijus rūpinasi savuoju Spyriu.
Palikę žirgus arklidėje, keleiviai grįžo į kambarį. Smukli­
ninke pranešė, kad vakarienė bus paruošta po poros valandų.
- O mes per tą laiką apžiūrėsim tavo ranką, - tarė Holtas
Horacijui.
Jaunuolis dėkingas klestelėjo ant lovos ir patenkintas at­
siduso. Lovos, priešingai nei spėjo Holtas, buvo minkštos
ir patogios, su storomis, švariomis antklodėmis ir baltomis
šiugždančiomis paklodėmis. Holtui pamojus, mokinys at­
sistojo ir per galvą nusivilko šarvinius marškinius. Pakėlęs
ranką aukščiau peties, iš skausmo tyliai suvaitojo.
Mėlynė buvo per visą žastą, įvairiaspalvė - nuo mėlynai
juodos iki bjauriai geltonos pakraščiuose. Holtas kruopščiai
apžiūrėjo sumuštą vietą, tikrindamas, ar nelūžęs kaulas.
- Oi! - riktelėjo Horacijus, žvalgui pirštais spaudant ir
baksnojant ranką.
- Skauda? - paklausė Holtas.
Horacijus dėbtelėjo į jį.

♦ )27 ♦
 - Žinoma, skauda, - aštriai atsakė. - Todėl ir pasakiau „oi!“
- Hmmm, - mąsliai sumykė Holtas ir, suėmęs ranką, ėmė
sukioti šen ir ten.
Horacijus iš skausmo griežė dantimis. Galiausiai nebesu­
valdydamas apmaudo ištrūko iš Holto gniaužtų.
- Ar jūs tikitės tuo ką nors nuveikti, —irzliai paklausė jis, -
ar tik smaginatės mane kankindamas?
- Stengiuosi padėti, - švelniai atsakė Holtas.
Pamėgino vėl suimti Horacijaus ranką, bet vaikinas atšlijo.
- Nepristokit, —burbtelėjo jis. - Jūs tik baksnojat ir mai-
got. Nesuprantu, kokia man iš to nauda.
- Tik noriu įsitikinti, kad niekas nelūžę, - paaiškino
Holtas.
Horacijus papurtė galvą.
- Niekas nelūžę. Tik sumušta.
Holtas beviltiškai skėstelėjo rankomis. Jau žiojosi patikinti
Horacijų, kad išties norėjo jam padėti, tik įvykiai pakrypo
kita linkme.
Pasigirdo trumpas beldimas į duris; dar garsui nespėjus nu­
tilti, durys atsilapojo ir į kambarį įpuolė smuklininko žmona,
nešina glėbiu švarių pagalvių. Ji nusišypsojo svečiams, paskui
jos žvilgsnis užkliuvo už Horacijaus rankos, šypsena išblėso, ją
pakeitė motiniškas susirūpinimas.
Ji ėmė tarškėti gališkai, vyrai ničnieko nesuprato, paskui,
numetusi pagalves ant lovos, prišoko prie Horacijaus ir ištiesė
į jį ranką, norėdama apžiūrėti sumušimą. Jaunuolis nepatik­
liai ją stebėjo. Moteris sustojo, sučiaupė lūpas ir raminamai
pažvelgė į Horacijų. Šis aprimęs leidosi apžiūrimas.
Moteris lietė jo ranką švelniai, vos juntamai. Jos apžiūrimas
Horacijus reikšmingai pažvelgė į Holtą. Miškinis suraukė kak­
tą ir atsisėdo ant lovos. Galop moteris atsitraukė ir, paėmusi
Horacijų už rankos, pasodino ant lovos. Rodydama į spalvo­
tas dėmes kreipėsi į abu.
- Lūžio nėra, - tarė nelabai tvirtai.
Holtas linktelėjo.
- Ir aš tai supratau, - atsakė jis.
Horacijus niekinamai prunkštelėjo. Moteris linktelėjo,
paskui, kruopščiai rinkdama žodžius, kalbėjo toliau. Švelniai
tariant, araluenietiškai ji mokėjo prastai.
- Sumušta, - tarė ji. - Smarkiai sumušta. Reikia... - ji
dvejojo, ieškojo žodžio, pagaliau prisiminė: - žolelių.
Patrynė rankas, vaizduodama, kad trina žoleles kompresui.
- Sutraiškyti žolelių... uždėti čia.
Ji dar kartą palietė sužeistąją ranką. Holtas pritariamai
linktelėjo.
- Gerai, - pritarė. —Tuoj pat eikit ruošti.
Jis pasižiūrėjo j Horacijų.
- Mums pasisekė, —tarė. —Regis, ji išmano, ką daro.
- Norėjot pasakyti, man pasisekė, - iškošė Horacijus. -
Jei būčiau buvęs jūsų valioje, tikriausiai nebeturėčiau rankos.
Moteris, girdėdama jo balso toną, bet nesuprasdama žo­
džių, švelniai numykė jį ramindama ir vėl lengvai it plunksna
palietė mėlynę.
- Dvi dienos... trys... mėlynės nebebus. Nebeskaudės, —
pažadėjo ji.
Horacijus nusišypsojo.
- Ačiū, ponia, —mandagiai, kaip jaunas galantiškas riteris,
padėkojo. - Amžinai liksiu jums skolingas.
Moteris šyptelėjo ir gestais parodė einanti atnešti žolelių.
Jai išeinant, Horacijus pakilo ir nerangiai nusilenkė.
- Ak, malonėėėkite, - užvertė akis Holtas.
 anjako valgomajame buvo siaubingai karšta.

K ^ Nors žemę dengė storas sniego sluoksnis, čia susi­

rinkę žmonės ir didelis, atviras židinys beveik per visą sieną
prišildė salę.
Salė buvo didžiulė, ilga, žemomis lubomis. Išilgai jos sto­
vėjo du stalai, o prie priešingos sienos nei židinys - trečiasis,
paties Ranjako. Sienos buvo iš grubiai nutašytų plikų pušinių
rąstų, plyšiai tarp jų užkamšyti dumblo ir molio mišiniu,
sustingusiu į kietą akmenį.
Kampuose įstriži rąstai prilaikė stogą, iš vikšrių ir nendrių
tankiai suaustą vietomis beveik metro storio dangą. Viduje
nebuvo jokios apdailos. Skersai stogo sijų nendrėms prilaiky­
ti buvo prikalta plonesnių lentelių.
Triukšmas, keliamas pusantro šimto girtų valgančių, kvato­
jančių ir rėkaujančių vienas kitam skandų, buvo kurtinantis.
Erakas apsidairė ir nusišypsojo.
Gera vėl grįžti namo.

♦ J?0 ♦
 Iš Ranjako pavadutojo Borsos jis paėmė dar vieną boka­
lą alaus. Ranjakas buvo oberjarlas, visų skandų vyriausiasis
jarlas, o jo padėjėjas - pareigūnas, besirūpinantis kasdieniu
tautos gyvenimu. Jis prižiūrėjo, kad būtų pasėti javai, sumo­
kėti mokesčiai, laiku išvykta į užpuolius, o laivų kapitonai
nedelsdami ir sąžiningai sumokėtų Ranjakui priklausančią
dalį - ketvirtadalį visų pajamų.
- Prasti reikaliukai, Erakai, - kalbėjo padėjėjas - jiedu
aptarė nenusisekusį žygį į Aralueną. - Nevertėjo įsitraukti į
ilgalaikį karą. Tai ne mūsų žaidimas. Mes tinkami greitiems
užpuoliams. Nueini, pasičiumpi laimikį ir išsinešdini su
atoslūgio banga. Toks mūsų būdas. Visada taip buvo.
Erakas linktelėjo. Kai Ranjakas jį siuntė į žygį, jis manė
tą patį. Tačiau oberjarlas nebuvo nusiteikęs klausyti jo pa­
tarimų.
- Vis dėlto Morgaratas mums sumokėjo iš anksto, - pri­
minė padėjėjas.
Erakas kilstelėjo antakius.
- Sumokėjo?
Jis pirmą kartą apie tai išgirdo. Manė, kad jis ir jo vyrai
kovoja tik dėl grobio, o pats žygis iš pat pradžių pasmerktas
žlugti. Jo pašnekovas energingai linktelėjo.
- O taip. Pinigų klausimu Ranjakas ne kvailys. Jis pa­
reikalavo, kad Morgaratas sumokėtų už jūsų tarnybą. Jums
visiems bus išmokėta dalis.
Erakas pradžiugo, kad pastarieji keli mėnesiai jam ir jo
vyrams nenueis veltui. Tačiau Borsa vis dar kraipė galvą,
prisimindamas žygį į Aralueną.
- Žinai, kokia didžiausia mūsų bėda? - paklausė jis ir,
Erakui nespėjus atsakyti, ėmė dėstyti: - Mes neturime nei
savo karvedžių, nei taktikų. Skandai kaunasi kiekvienas už

♦ m *
save. Šiuo atžvilgiu mes esame geriausi pasaulyje kovotojai.
Tačiau, kai parsiduodame samdiniais, neturime, kas mums
vadovautų. Todėl belieka kliautis tokiais kvailiais kaip Mor-
garatas.
Erakas pritariamai linktelėjo.
- Kai nuvykome į Aralueną, iškart pasakiau, kad šis planas
pernelyg sudėtingas, pernelyg išmoningas.
Borsa bedė į jį storu smiliumi. Eraką stebino vyro įkarštis.
- Tu teisus! Mums praverstų keli tokie vyrai kaip aralue-
niečių miškiniai, - pridūrė jis.
- Tu rimtai? - nusistebėjo Erakas. —Ir kam mums jie?
- Ne jie, o panašūs. Žmonės, mokęsi karvedybos ir taktikos,
gebantys susidaryti platų vaizdą ir kuo tikslingiau panaudoti
būrius.
Erakui teko pripažinti, kad pašnekovas kalba išmintingai.
Tačiau, šiam paminėjus miškinius, Erako mintys nukrypo
prie Vilio ir Evanlinos. Štai galbūt atsirado būdas išspręsti jų
klausimą.
- Ar jums rūmuose nereikėtų poros naujų vergų? - atsai­
niai paklausė jis.
Borsa iškart palinksėjo galva.
- Būtų neprošal, - atsakė. - Ką nors turi?
- Berniuką ir mergaitę, - atsakė Erakas. Nusprendė kol
kas verčiau neminėti, kad Vilis yra žvalgo mokinys. - Abu
stiprūs. Sveiki ir protingi. Suėmėme juos prie Keltikos sienos.
Ketinau juos parduoti, kad bent kiek sumokėčiau įgulai už
visą šitą kebeknę. Bet, jei sakai, kad mums bus sumokėta,
mielai juos jums perleisiu.
Borsa dėkingas linktelėjo.
- Man jie dar ir kaip pravers, - tarė. - Atsiųsk juos rytoj.

♦ m ♦
 - Sutarta! - linksmai šūktelėjo Erakas. Jam nuo pečių nu­
sirito akmuo. - Na, tai kurgi tas alaus ąsotis?

£S»------
Kol Erakas sprendė jų likimą, Vilis su Evanlina kiūtojo
užrakinti trobelėje prie kranto, netoli prišvartuoto „Vilkų
vėjo“. Kitą rytą Borsos pavaldinys skandas juos prižadino
ir nuvedė į Didžiuosius rūmus. Ten padėjėjas juos kritiškai
nužiūrėjo. Mergina patraukli, nusprendė jis, bet turbūt nie­
kada nedirbusi sunkaus darbo. O berniukas raumeningas ir
stiprus, nors smulkokas.
- Mergina gali eiti į valgomąjį ir virtuvę, - nurodė jis pa­
valdiniui. - Berniuką vesk j kiemą.
 20

alanda po saulėlydžio Holtas su Horacijumi išėjo iš

V kambario ir nusileido į smuklės salę vakarieniauti.

Smuklininko žmona buvo sutaisiusi didelį kvapnaus
troškinio puodą. Jis kabojo virš didžiulio židinio, užiman­
čio beveik visą kambario sieną, ir burbuliavo. Tarnaitė atnešė
jiems didelius medinius dubenis garuojančio maisto kartu
su keistais pailgais duonos kepalėliais, tokių Horacijus dar
nebuvo matęs. Jie buvo labai ilgi ir ploni, tad atrodė veikiau
kaip lazdos, o ne duonos kepalai. Tačiau jų plutelė buvo
traški, o vidus purus ir minkštas. Žvalgo mokinys netrukus
atrado, kad jie puikiai tinka išdažyti gardžiam troškinio pa­
dažui.
Holtas prie vakarienės pasiėmė didelę taurę raudonojo
vyno. Sukirtę po nemenką porciją pasakiško uogų pyrago, jie
sėdėjo ir gurkšnojo neapsakomai skanią kavą.
Horacijus pasikabino didelį šaukštą medaus ir įsidėjo į
kavą. Žvalgas suraukė kaktą.
- Kavos gadinimas, - sumurmėjo sau po nosimi.

♦ JM-
 Horacijus tik šyptelėjo. Jau baigė priprasti prie apsimesti­
nio bendražygio griežtumo.
- Šį įprotį perėmiau iš jūsų mokinio, - tarė jis.
Abu nutilo, prisiminę Vilį, susimąstė, kur dabar jiedu su
Evanlina. Vylėsi, kad abu saugūs ir sveiki.
Galiausiai Holtas pažadino draugą iš susimąstymo - galva
mostelėjo į būrelį miestiečių, susėdusių prie krosnies. Jiedu
su Horacijumi buvo įsitaisę salės gale. Holtas visada taip
darydavo, pasirūpindavo, kad už nugaros būtų tvirta siena, o
jis pats matytų visą patalpą, bet nekristų į akis kitiems.
Jiems valgant, į salę pamažu prisirinko miestelėnų, jie čia
traukė užkirsti arba, prieš droždami namo, pasimėgauti
ąsotėliu vyno ar alaus. Žvalgas pastebėjo, kad vienas iš svečių
iš krepšio išsitraukė švilpynių rinkinį, o kitas ėmė derinti
moliūgo pavidalo aštuoniastygį instrumentą.
- Žiūrėkit, tuoj prasidės linksmybės, - tarė Horacijus.
Jiems kalbantis, kiti lankytojai ėmė trauktis kėdes arčiau
krosnies ir prašyti smuklininko ir padavėjų pripildyti taures.
Švilpynininkas užtraukė graudžią melodiją, o styginis
instrumentas jam tuoj pritarė greitu ritmu. Plevenančios,
skriejančios melodijos fone suskambo aukšti, virpantys gar­
sai. Nuostabi gaili švilpynių muzika skverbėsi į pačias sielos
gelmes, priminė seniai išėjusius draugus ir senus laikus.
Garsams pripildžius šiltą salę, Holtas nejučia prisiminė il­
gas vasaros dienas girioje prie Redmonto pilies ir mažą, uolų,
be galo klausinėjantį žmogutį, įliejusį jam naujos energijos ir
gyvenimo džiaugsmo. Mintyse regėjo Vilio veidą: apsiausto
gobtuvo sušiauštus plaukus, guvias rudas akis, spinduliuo­
jančias neišsenkančią linksmybę. Jis prisiminė, kaip berniukas
rūpinosi Trūkiu, kaip didžiavosi sužinojęs, kad turės savo
žirgą, koks ypatingas ryšys tarp jųdviejų užsimezgė.
 Kai žili plaukai barzdoje tapo veikiau taisykle nei išimti­
mi, Holtas pasijuto senstąs. Tačiau Vilis į jo gyvenimą grąžino
džiaugsmą ir gyvybingumą, tapo miela atsvara pavojingiems
ir kraupiems žvalgų darbams.
Holtas prisiminė, kaip didžiavosi berniuku, kai Horacijus
papasakojo, kad Vilis Keltikoje apsiėmė sekti vargalų pajėgas
ir vienas stojo prieš vargalus ir skandus, Evanlinai ant tilto
skubant kurti laužą. Vilis išsiskyrė ne tik veržlia dvasia. Jis
buvo drąsus, nuovokus ir ištikimas. Iš jo būtų išėjęs tikrai
puikus žvalgas, pamanė Holtas, paskui sugavo save mąstąs
taip, lyg Vilis nebeturėtų tokios galimybės. Jo akys sudrėko,
jis nejaukiai pasimuistė. Holtas labai seniai niekam nerodė
jausmų. Paskui numojo ranka. Vilis vertas bent kelių tokios
senos žilos griuvenos, kaip jis, ašarų. Nepakėlė rankos nusiš­
luostyti akių. Pašnairavo į Horacijų, ar tas ką nors pastebėjo,
bet vaikinas buvo pakerėtas muzikos, sėdėjo šiek tiek prasi­
žiojęs, palinkęs į priekį ant jųdviejų suoliuko ir, pats to nesu­
vokdamas, pirštu mušė ritmą į šiurkštų stalo paviršių. Na ir
puiku, liūdnai šyptelėjo sau Holtas. Nieko gero, jei berniukas
išvystų jį apsipylusį ašaromis po pirmo liūdnos muzikos gar­
so. Žvalgai, ypač karalių įžeidę išdavikai buvę žvalgai, turėtų
būti kietesni.
Muzika nutilo, susirinkusieji pratrūko audringai ploti.
Holtas su Horacijumi entuziastingai prisidėjo prie jų, Hol­
tas, naudodamasis proga, slapčia brūkštelėjo ranka per akis ir
nusišluostė drėgmės likučius.
Pastebėjo, kad klausytojai apdovanojo atlikėjus mone­
tomis, metamomis į ant grindų padėtą atverstą kepurę. Jis
stumtelėjo Horacijui kelis pinigėlius ir galva parodė į muzi­
kantus.
- Nunešk jiems, - paprašė. - Nusipelnė.

♦ P6 ♦
 Horacijus karštai linktelėjo, atsistojo ir nupėdino per salę,
palenkdamas galvą po sunkiomis lubas laikančiomis sijomis.
Vaikinas paskutinis iš klausytojų įmetė į kepurę monetas.
Švilpynininkas pakėlė galvą, išvydo nepažįstamą veidą ir dėko­
damas linktelėjo. Muzikantas alkūne vėl ėmė pūsti dumples, ir
salėje pasklido už širdies griebiantys švilpynių garsai.
Horacijus delsė, prasidėjus dainai nebenorėjo žygiuoti per
salę. Dirstelėjo į šešėliuose sėdintį Holtą, gūžtelėjo pečiais ir
įsitaisė ant stalo, prie nedidelio klausytojų pulkelio.
Šis kūrinys skambėjo kitaip. Melodijoje buvo justi pergalės
džiaugsmas, jį pabrėžė drąsūs mažoriniai styginio instrumento
akordai. Netrukus trumpi ritmiški moliūgo pavidalo ins­
trumento garsai virto pagrindine melodija, ir visi salėje ėmė
trepsėti kojomis ir ploti rankomis. Horacijaus veide nušvi­
to džiugi šypsena ir, atsidarius laukujėms durims ir į smuklę
įsiveržus vėjo gūsiui, jis beveik neatkreipė dėmesio į naujai
įžengusįjį.
Tačiau kiti jį pastebėjo. Holtas, daug metų žvelgęs pa­
vojams į akis, pajuto, kaip salėje pasikeitė nuotaika. Aplink
muzikantus susibūrusius žmones apėmė nerimas ir įtarumas.
Netgi švilpynininkas, pakėlęs galvą ir išvydęs naująjį svečią,
trumpam užsikirto. Tik vos vos, veik nepastebimai sutriko
ritmas, bet Holtas išgirdo.
Pažvelgė į atvykėlį. Aukštas, dailaus stoto vyras, gal de­
šimčia metų už jį jaunesnis. Juodabarzdis ir juodaplaukis,
juodi antakiai grėsmingi. Tikrai ne paprastas miestelėnas.
Kai praskleidė apsiaustą, pasimatė juodas švarkas su balto
varno herbu, o po juo - šarviniai marškiniai.
Prie liemens buvo matyti neslepiama kardo rankena,
papuošta aukso juostelėmis ir blausiai žvilgančia to paties
metalo kryžme. Iš ilgaaulių, minkštos odos jojimo batų buvo

♦ )>7 *
galima suprasti, kad tai raitelis, o herbas ant švarko bylojo,
jog jis riteris. Holtas neabejojo, kad už smuklės durų rastų
pririštą karo žirgą - sprendžiant iš keistų atvykėlio drabužių
spalvų, veikiausiai juodą kaip derva.
Be abejo, vyras kažko ieškojo. Jis greitai peržvelgė salę,
akys neužkliuvo už neaiškiai matomos žmogystos prie galinės
sienos, bet galiausiai įsmigo į Horacijų. Jis šiek tiek suraukė
antakius ir vos matomai pats sau linktelėjo. Muzikos užburtas
berniukas nejuto tiriančio vyro žvilgsnio.
Tačiau kai kurie salėje atkreipė į tai dėmesį. Holtas pastebė­
jo, kad smuklininkas ir žmona įsitempę stebi ir laukia, kaip
toliau klostysis įvykiai. Kai kurie miestiečiai atrodė sunerimę,
lyg gailėtųsi šiandien čia užsukę.
Holtas po stalu užčiuopė strėlinę. Ginklai, kaip visada,
buvo po ranka, didysis lankas prie sienos už jo - įtemptas.
Jis ištaukė iš strėlinės strėlę ir, baigiant skambėti muzikai,
pasidėjo prieš save ant stalo.
Šįkart nenuskardėjo audringi plojimai. Tik Horacijus ėmė
entuziastingai ploti, bet, suvokęs, kad niekas prie jo nepri­
sideda, sutrikęs liovėsi ir išraudo. Dabar jau ir jis pastebėjo
ginkluotąjį vyrą salėje, įdėmiai, bemaž įžūliai stebeilijantį į jį.
Berniukas atgavo savitvardą ir linktelėjo naujai atėjusiajam.
Holtas patenkintas pastebėjo, kad jaunuoliui užteko nuovo­
kos nežvilgtelėti į jo pusę. Horacijus pajuto, kad gali nutikti
kas nors nemalonaus, ir suprato, jog nepastebėtas Holtas bus
pranašesnis.
Galop vyras prabilo žemu, gargždžių balsu. Jis buvo
aukštas, sulig Horacijumi, tvirto stoto. Tai ne pakelių plėšikas,
suprato Holtas. Jis - pavojingas žmogus.
- Ar tu esi Ąžuolo lapo riteris? - mažumėlę pašaipiai pa­
klausė atėjusysis.
 Araluenietiškai jis kalbėjo neblogai, bet buvo justi ryškus
gališkas akcentas.
- Regis, taip mane vadina, - kiek patylėjęs patvirtino Ho­
racijus.
Riteris apsvarstė atsakymą, linktelėjo sau, vyptelėjo puse
lūpų.
- Tau regis? - tarė jis. - Bet ar galima tavim tikėti? O gal
tu tik garsiai lojantis melagis araluenietis šuo?
Horacijus suglumęs susiraukė. Tai buvo nevykęs bandymas
jį įžeisti. Vyras kažkodėl mėgino sukelti muštynes. Horacijui
tai buvo pakankama priežastis su juo neprasidėti.
- Manykit, kaip norit, - ramiai atsakė jis, nutaisęs kuo
abejingiausią veidą.
Tačiau Holtas pastebėjo, kad vaikinas nesąmoningai
palietė kairį klubą, kur paprastai kabodavo kardas. Dabar,
žinoma, jis kabojo už durų jų kambaryje. Horacijus buvo
ginkluotas tik durklu.
Riteris irgi pastebėjo nevalingą judesį. Jo lūpos nuožmiai
prasišiepė. Jis žengė žingsnį prie raumeningojo jaunojo mo­
kinio. Dabar jau jį įvertino. Platūs pečiai, lieknas liemuo, be
abejo, tvirtas vaikis. Iš prigimties grakštūs judesiai ir gera pu­
siausvyra rodo, kad jis patyręs karys.
Tačiau veidas jaunas ir be menkiausios klastos. Tai tikrai
ne žmogus, nuolat žudantis priešininkus. Šis karys dar ne-
įgijęs mirtinų mūšių patirties. Tai tik berniukas, neseniai
pradėjęs skustis, bet, be abejo, įgudęs kautis, ir su juo reikia
skaitytis.
Bet jo bijoti neverta.
Taip įvertinęs Horacijų, vyresnysis vyras žengė dar žingsnį
artyn.
- Aš esu Deparnjė, - prisistatė.
 Be abejo, tikėjosi, kad jo vardas jaunuoliui šį tą reiks.
Horacijus tik geraširdiškai trūktelėjo pečiais.
- Malonu, —atsakė.
Juodi antakiai dar labiau susiraukė.
- Aš ne koks kaimietis plėšikėlis, kurį nugalėtum apgaule
ir niekšybėmis. Bailiomis savo taktikomis manęs neapmausi,
kaip apmovei daug mano tėvynainių.
Jis nutilo, stebėjo, ar įžeidus žodžiai padarė reikiamą povei­
kį. Tačiau Horacijus gana apdairiai nepasidavė provokacijai. Jis
ir vėl tik gūžtelėjo.
- Turėsiu tai omeny, - švelniai atsakė.
Dar žingsnis, ir stuomeningasis riteris atsidūrė prie jo per
ištiestos rankos atstumą. Nuo Horacijaus atsakymo ir dėl to,
kad berniūkštis neįsižeidė, jis apsiputojo iš pykčio.
- Aš - šios provincijos karvedys! - užriko jis. - Karys,
išguldęs daugiau svetimšalių įsibrovėlių, bailių aralueniečių,
nei bet kuris kitas šios šalies riteris. Paklausk jų, ar tai tiesa!
Jis rankos mostu parodė į įsitempusius žmones prie stalų
apie krosnį. Visiems tylint, riteris atsuko į juos aršų žvilgsnį,
lyg klausdamas, kas išdrįs paprieštarauti.
Visi kaip vienas nuleido akis ir ėmė pritariamai murmėti.
Karvedys vėl pažvelgė į Horacijų. Berniukas ramiai atlaikė
žvilgsnį, bet skruostus jam jau pamažu mušė raudonis.
- Kaip sakiau, - atsargiai pakartojo jis, —turėsiu tai omeny.
Deparnjė akys blykstelėjo.
- O tu esi bailys ir vagis, klasta ir apgaule žudęs galų
karius, vogęs jų ginklus, žirgus ir kitą gerą! - pakeltu balsu
užbaigė jis.
Salėje ilgai tvyrojo tyla. Galop Horacijus atsakė:
- Manau, jūs klystat, - tuo pačiu švelniu tonu, kaip per
visą pokalbį, atsakė jis.

♦ HQ ♦
 Visi susirinkusieji žioptelėjo. Depamjė iš pykčio net atsi­
lošė.
- Sakai, aš melagis? - užriko jis.
Horacijus papurtė galvą.
- Tikrai ne. Sakau, kad klystat. Kažkas, regis, jus suklai­
dino.
Deparnjė išskėtė rankas ir kreipėsi į visus smuklės svečius:
- Jūs tai girdėjot! Jis mane į akis išvadino melagiu! Tai
nepakenčiama!
Kaip ir buvo sumanęs, skęsdamas rankas jis iš už diržo
išsitraukė odinę pirštinę ir, niekam salėje nespėjus susigau-
dyt, atsivedėjęs trenkė ja Horacijui per veidą. Tokio iššūkio
negalima nepaisyti.
Nesitverdamas džiaugsmu jis dar perbraukė pirštine ber­
niukui per skruostą.
Staiga nematoma ranka išplėšė iš jo pirštinę ir nusviedė
per salę. Ji liko kaboti prismeigta prie ąžuolinės lubas laikan­
čios kolonos.
 21

aigi jiems vis dėlto teks išsiskirti, pamanė Vilis. Iš­

vedama Evanlina sukrėstu veidu grįžtelėjo į Vilį ir
suklupo. Vilis prisivertė drąsinamai nusišypsoti ir pamojuoti
jai, stengdamasis atrodyti nerūpestingas ir linksmas, tarsi jie
netrukus turėtų vėl pasimatyti.
Vilio mėginimą pakelti draugei dvasią nutraukė stiprus
smūgis į galvą atgalia ranka. Spengiančiomis ausimis jis sver­
dėdamas pabėgėjo į priekį.
- Judinkis, verge! - suurzgė kiemo prižiūrėtojas Tirakas. -
Tuoj pamatysi, kaip čia linksma.
Netrukus Vilis suprato, kad linksma čia tikrai nebus.
Iš visų skandų belaisvių kiemo vergams tekdavo sunkiausi,
nemaloniausi darbai. Namų vergai - tie, kurie dirbo virtuvėse
ir valgomuosiuose, - bent jau gyveno šiltose patalpose. Va­
kare į lovą jie krisdavo pavargę, bet antklodės būdavo šiltos.
O kiemo vergams reikėjo atlikti visas alinančias, nema­
lonias užduotis lauke: pjauti malkas, kasti nuo takų sniegą,
valyti išvietes, išnešti jų turinį, šerti ir girdyti gyvulius,
mėžti arklides. Visus šiuos darbus reikėjo atlikti kandžiojant
speigui. Kai nuo pastangų išpildavo prakaitas, vergai taip ir
būdavo drėgnais drabužiais, baigus darbus šie sušaldavo ir
siurbdavo iš kūno paskutinę šilumą.
Jie miegodavo vėjų perpučiamoje, nė kiek šilumos nelai­
kančioje apšiurusioje daržinėje. Kiekvienas vergas gaudavo
po ploną antklodėlę —visai netinkamą apklotą naktį tem­
peratūrai nukritus žemiau nulio. Jie dangstydavosi senais
skarmalais ir maišais, viskuo, ką pavykdavo išmaldauti ar
nukniaukti. Per pirmas tris dienas Vilis matė, kaip du vergai
žuvo pešdamiesi dėl apdriskusių maišų.
Būti kiemo vergu ne tik nemalonu, suvokė vaikinas. Tai
net labai pavojinga.
Jų gyvenimo tvarka irgi kėlė pavojų. Pagal pareigas už
kiemą buvo atsakingas Tirakas, bet valdžią jis buvo ati­
davęs mažai, paperkamai gaujai, vadinamai komitetu. Tai
buvo pustuzinis senų vergų, visada einančių išvien, nuo jų
priklausė likimo bendrų gyvybė. Už valdžią ir papildomus
patogumus, kaip antai maistas ir antklodės, jie žiauriomis
priemonėmis palaikė tvarką kieme ir skirstė darbus kitiems
vergams. Tie, kurie pataikavo ir klausė, gaudavo lengviausias
užduotis. Užsispyrėliams tekdavo Slapiausi, šalčiausi, pavo­
jingiausi darbai. Tirakas į tai žiūrėjo pro pirštus. Pavestieji
vergai jam nerūpėjo. Jie buvo lengvai pakeičiami, o komite­
tui palaikant tvarką, gyvenimas atrodė daug paprastesnis. Jei
retsykiais maištaujantys vergai žūdavo ar susižalodavo, niekas
dėl to nesuko galvos.
Vilis buvo toks žmogus, kad būtinai turėjo susiremti su
komitetu. Tai įvyko trečią jo darbo dieną. Vaikinas grįžo
kapojęs malkas, plonu sniegu tempė sunkiai pakrautas roges.
Drabužiai buvo drėgni nuo prakaito ir tirpstančio sniego, jis
žinojo, kad, vos baigęs darbą, ims tirtėti iš šalčio. Menkas da­
vinys nepadėjo išsaugoti kūno šilumos ir Vilis kasdien jautė,
kad jo jėgos ir atsparumas mąžta.
Beveik dvigubai susilenkęs jis įvilko roges į kiemą ir pasta­
tė prie virtuvės, kur namų vergai jas turėjo iškrauti, o malkas
sunešti į virtuvę. Atsitiesus jam susvaigo galva, paskui iš vir­
tuvės priestato atsklido du balsai: vienas plūdosi, kitas vaitojo
iš skausmo.
Apimtas smalsumo Vilis paliko roges ir nuėjo pažiūrė­
ti, koks ten sambrūzdis. Ant grindų susirietęs gulėjo liesas,
skarmaluotas berniukas, o vyresnis, didesnis jaunuolis pėrė jį
mazguota virve.
- Atsiprašau, Egonai, - virkavo auka. - Nežinojau, kad
jis tavo!
Vilis suvokė, kadjie abu vergai. Tačiau vyresnysis berniukas
buvo gerai įmitęs ir šiltai apsirengęs, nors drabužiai apskurę
ir dėmėti. Vilio akimis, jam buvo maždaug dvidešimt. Jau
buvo pastebėjęs, kad kieme vyresnių vergų nėra. Įtarė, kad
kiemo vergai ilgai negyvena.
—Ulrichai, tu vagis! - šaukė vyresnysis vaikinas. - Parody­
siu tau, kaip imti mano daiktus!
Dabar jis mazguota virve taikėsi aukai į galvą, pliekė iš
peties. Berniuko veidas jau buvo smarkiai apdaužytas. Viliui
bežiūrint, po pat berniuko akimi atsivėrė žaizda, ir veidu
plūstelėjo kraujas. Ulrichas riktelėjo ir pamėgino nuogomis
rankomis užsidengti veidą. Jo kankintojas ėmė čaižyti dar
smarkiau. Vilis nebegalėjo stovėti rankas sudėjęs. Žengė į
priekį ir, Egonui užsimojus kirsti, sugavo mazguotos virvės
galą ir trūktelėjo ją į save.
Egonas prarado pusiausvyrą. Susverdėjo, paleido virvę ir
nustebęs atsigręžė pasižiūrėti, kas drįso jam sutrukdyti. Lyg
ir tikėjosi išvysti Tiraką ar kitą skandą. Niekas kitas nebūtų
drįsęs priešintis komitetui. Savo nuostabai pamatė žemą,
liesą maždaug šešiolikos metų vaikinuką.
- Jis jau atsiėmė savo, - mesdamas virvę į pažliugusį vir­
tuvės kiemo sniegą tarė Vilis.
Egonas įniršęs žengė prie Vilio. Jis buvo didesnis ir sun­
kesnis ir ketino nubausti šį nepažįstamą pamišėlį. Tačiau
kai kas nepažįstamojo akyse ir tvirtoje stovėsenoje jį sulaikė.
Jis nematė baimės. Berniokas atrodė žvitrus ir pasirengęs
muštis. Egonas suprato, kad kieme jis naujokas ir dar nėra
labai suvargęs. Su juo nebus lengva susidoroti kaip su nelai­
mėliu Ulrichu.
- Atleisk, Egonai, - šniurkščiojo skarmaluotasis berniukas.
Prišliaužė prie komiteto nario ir priglaudė galvą prie nune­
šioto bato. —Aš daugiau taip nedarysiu.
Egono buvusi auka nebedomino. Jis paspyrė vaikį koja.
Ulrichas pakėlė galvą, pamatė, kad Egono dėmesys jau kitur,
ir dėjo į kojas.
Egonas į jį nė nežvilgtelėjo. Dėbsojo į Vilį ir vertino jį.
Matė, kad naujoką įveikti lengva nebus, bet žinojo kitų būdų
susidoroti su ramybės drumstėjais.
- Kuo tu vardu? - prisimerkęs, iš pykčio dusliu balsu
paklausė jis.
- Mano vardas Vilis, - atsakė žvalgo mokinys.
Egonas kelis kartus lėtai palingavo galva.
- Prisiminsiu, - pažadėjo.
Kitą dieną Vilis buvo paskirtas prie „irklų“.
IS>------

Irklavimas buvo pats baisiausias iš visų kiemo darbų.

 Šviežias vanduo Halasholmą pasiekdavo iš didelio šaltinio,
trykštančio aikštės priešais Ranjako būstą viduryje. Spirgi­
nant šalčiams neprižiūrimas vanduo užšaldavo. Todėl skandai
padirbo didelius medinius irklus vandeniui maišyti ir ledams
laužyti. Vergai, suėmę už medinių rankenų, turėdavo judinti
į vandenį panirusias gremėzdiškas medines mentes. Tai buvo
šlapias, šaltas ir be galo bukinantis darbas, kaip sniego kasimas.
Prie irklų niekas ilgai neištverdavo.
Vilis plušo dar tik pusę ryto, bet jau buvo išsekęs. Iš nuo­
vargio skaudėjo visus rankų, nugaros ir kojų raumenis.
Jis užgulė rankeną, per metų metus glotniai nuzulintą
seniai nebegyvų žmonių rankų. Vos prieš kelias minutes
vaikinas maišė šaltinio vandenį, bet jau vėl buvo užsitraukęs
ledukas. Medinė mentė paniro į vandenį ir ėmė greitai judėti
į šalis, ledukas skilo. Kitoje šaltinio pusėje Vilio bendradarbis
tampė ir sukiojo savo irklą, judino vandenį, kad neužšaltų.
Pirmą kartą čia atėjęs Vilis linktelėjo anam vergui. Šis ne­
kreipė dėmesio į sveikinimą. Nuo tada jie dirbo tylėdami, tik
kartais suvaitodavo iš nuovargio.
Jam per pečius šniojo sunkus odinis prižiūrėtojo diržas.
Vilis girdėjo garsą, juto smūgį. Tačiau kirtis skausmo nesukėlė.
Kūnas buvo sustiręs iš šalčio.
- Maišyk giliau! - suniurzgė prižiūrėtojas. - Jei tik šitaip
makaluosi paviršiuje, giliau užšals.
Vilis tyliai suaimanavo, pasistiebė, kad medinį irklą pa­
nardintų į vandenį, patiško purslai. Berniukas oda pajuto
ledinį vandenį. Jis jau buvo permirkęs. Čia buvo veik neįma­
noma išlikti sausam. Jis žinojo, kad jei stabtelės pailsėti, kiek
leidžiama, šlapi, šalti drabužiai iš kūno ištrauks visą šilumą,
ir vėl pagaus drebulys.

♦H6-
 Labiausiai jį ir gąsdino tas nevaldomas drebulys. Suša­
lus kūnas imdavo purtytis. Jis mėgindavo liautis tirtėjęs, bet
nepavykdavo. Gana abejingai suvokdavo nebevaldąs kūno.
Dantys kalendavo, rankos drebėdavo, ir jis nieko negalėdavo
padaryti. Vienintelis būdas sušilti buvo darbas.
Galiausiai jo pamaina baigėsi. Netgi skandai suvokė, kad
prie irklų neįmanoma išdirbti ilgiau nei keturias valandas.
Drebėdamas ir pavargęs, visai išsekęs Vilis parsvirduliavo į
gyvenamąją pašiūrę. Nepasiekęs jam skirtos miego vietos
suklupo, pargriuvo ir nebeturėjo jėgų atsikelti. Ilgėdamasis
plonytės antklodės teikiamos menkos šilumos ėmė ropoti
keturiomis.
Iš krūtinės išsiveržė kimus nevilties riksmas. Antklodės
nebebuvo!
Jis verkdamas susirangė ant šaltų grindų. Prisitraukė kelius
ir apkabino save rankomis, mėgindamas išsaugoti nykstančią
šilumą. Prisiminė šiltą žvalgo apsiaustą, kurio neteko suimtas
Erako ir jo vyrų. Vėl prasidėjo drebulys, purtėsi visas kūnas.
Šaltis smelkėsi į vidų, siekė kaulus, pačią sielą.
Neliko nieko, tik šaltis. Visas pasaulis virto vien šalčiu. Jis
šalo. Tai buvo neišvengiama ir nepakeliama. Visame pasauly­
je nebuvo nė kibirkštėlės šilumos.
Nieko, tik žvarba.
Vilis skruostu pajuto kažką šiurkštaus, atsimerkė ir išvydo
prie jo palinkusį žmogų, klojantį jo tirtantį kūną šiurkščiu
maišiniu audiniu. Paskui prie ausies išgirdo tylų balsą.
- Nebijok, drauge. Laikykis.
Į jį kreipėsi aukštas, barzdotas, susivėlęs vergas. Vilis at­
kreipė dėmesį į akis. Jos buvo sklidinos atjautos ir supratimo.
Vilis iki pat smakro užsitempė apgailėtiną medžiagos skiautę.

♦ H7-
 - Girdėjau, kad bandei padėti Ulrichui, - kalbėjo jo gel­
bėtojas. - Jei norim čia ištverti, turim laikytis išvien. Beje, aš
Handelis.
Vilis pamėgino atsakyti, bet dantys taip barškėjo, o balsas
taip drebėjo, kad nepavyko ištarti nė žodžio.
- Štai, pamėgink šito, - dairydamasis, ar niekas jų nema­
to, pasiūlė Handelis. - Išsižiok.
Vilis šiaip ne taip atplėšė kaukšinčius dantis, ir Handelis
jam kažką įkišo į burną. Panašu į džiovintas žoleles, blausiai
pagalvojo sau Vilis.
- Pasikišk po liežuviu, - sušnabždėjo Handelis. - Tegu
tirpsta. Tuoj pasijusi geriau.
Ir tikrai, netrukus, seilėms sudrėkinus žoleles po liežuviu,
Vilis pajuto kūnu sklindant nuostabią, atpalaiduojančią ši­
lumą. Pasakišką šilumą, gujančią lauk šaltį, pulsuojančiomis
bangomis sklindančią iki pat rankų ir kojų pirštų galiukų.
Dar niekada gyvenime jis nesijautė taip gerai.
Po kelių malonių šilumos bangų drebulys liovėsi. Įsitempę
raumenys atsipalaidavo, apėmė palaima ir ramybė. Pakėlęs
galvą jis išvydo besišypsantį ir linksintį Handelį. Tos nuos­
tabios, šiltos akys guodžiamai šypsojosi, ir Vilis žinojo, kad
viskas bus gerai.
- Kas tai? - burnoje laikant permirkusį gniutulėlį kalbėti
buvo nelengva.
- Tai šiltžolė, - maloniai paaiškino Handelis. - Ji palaiko
mums gyvybę.
Iš šešėlio tolimame kampe Egonas stebėjo du žmones ir
šaipėsi. Handelis puikiai atliko darbą.
 Y?' ai strėlė, išplėšusi iš rankos ir pervėrusi pirštinę, įsmigo
X^.į storą ąžuolinį stulpą, juodai vilkintis riteris bjauriai
nusikeikė.
Akimirką jo akys nukrypo į garsiai cvaktelėjusią strėlę,
paskui jis, apimtas įtarumo, atsigręžė į tą pusę, iš kurios at­
skriejo neganda. Tik dabar pastebėjo tamsų, neryškų pavidalą
šešėliuose patalpos gale. Holtui pakilus iš už stalo ir išėjus į
šviesą, išvydo ir didįjį lanką su jau įdėta antra strėle. Lankas
nebuvo įtemptas, bet Deparnjė ką tik matė, ką lankininkas
geba. Suprato turįs reikalų su meistru, galinčiu akimirksniu
įtempti lanką ir paleisti strėlę. Tad stovėjo dabar nejudėda­
mas, vargais negalais tvardydamas pyktį. Žinojo, kad nuo to
gali priklausyti jo gyvybė.
- Deja, - prabilo Holtas, - ponas Horacijus, Ąžuolo lapo
ordino riteris, dėl kairės rankos sužeidimo negali kautis, kaip
derėtų pagal riterijos taisykles. Todėl jis negalės atsakyti į ma­
lonų jūsų kvietimą.
Holtas dar labiau išėjo į šviesą, ir Deparnjė jau aiškiai
matė jo veidą. Barzdotas paniurėlis, tikras karo veteranas.

♦ H9*
Akys šaltos ir ryžtingos. Riteris iškart suprato, kad šio vyro
verčiau pasisaugoti.
Vienas smuklės svečias tyliai sukikeno, ir galų riteris įsiu­
to. Žvilgsnis nukrypo į garso šaltinį, ir jis išvydo pasilenkusį,
šypseną slepiantį dailidę. Deparnjė tai įsidėjo į galvą. Vyrukui
dar ateis atpildo diena.
- Gaila, - tarė jis lankininkui. - Vyliausi smagiai išmėgin­
ti jėgas su jaunuoju riteriu - žinoma, draugiškai.
- Žinoma, - ramiai pakartojo Holtas, ir Deparnjė supra­
to, kad lankininkas juo nė akimirką nepatikėjo. - Bet, kaip
minėjau, turėsime jus nuvilti, nes keliaujame labai skubiu
reikalu.
Deparnjė mandagiai susidomėjęs kilstelėjo antakius.
- Nejaugi? Ir kurgi traukiate su jaunuoju savo šeimininku?
Jis pridūrė „su jaunuoju šeimininku“, norėdamas pažiū­
rėti, kokį įspūdį tai padarys barzdočiui. Buvo aišku, kas čia
šeimininkas - tikrai ne jaunasis riteris. Deparnjė vylėsi įžeisti
pašnekovo savimeilę ir priversti jį suklysti.
Tačiau viltis greitai žlugo. Vyras jį perprato, akys linksmai
blykstelėjo.
- Ak, šen bei ten, - miglotai atsakė Holtas. - Tai nesvar­
bus reikaliukas, nevertas tokio karžygio kaip jūs dėmesio.
Iš balso tono buvo aišku, kad Holtas neketina atsakinėti į
įkyrius klausimus apie jų kelionės tikslą ar net kryptį.
- Pone Horacijau, - pastebėjęs, kad jaunuolis tebestovi
ištiestos rankos atstumu nuo juodojo riterio, kreipėsi jis, -
gal verčiau sėskitės štai ten ir pailsinkite sužeistą ranką.
Horacijus dirstelėjo į jį, susigaudę, pasitraukė nuo riterio
ir įsitaisė prie krosnies. Salėje tvyrojo mirtina tyla. Miestiečiai
spoksojo į du vienas prieš kitą stovinčius vyrus ir svarstė, kuo
baigsis šis apsižodžiavimas. Tik du žmonės salėje - Holtas ir

- iro ♦
Deparnjė - žinojo, kad riteris bando įvertinti galimybę iš­
sitraukti kardą ir perkirsti lankininką, šiam nespėjus iššauti.
Taip svarstydamas Deparnjė sutiko tvirtą žvalgo žvilgsnį.
- Aš to nedaryčiau, - maloniai tarė Holtas.
Juodasis riteris, žvelgdamas jam į akis, suprato, kad, nors
ir koks jis greitas, priešininkas būtų dar greitesnis. Tai pripa­
žindamas jis šiek tiek palenkė galvą. Dar ne laikas.
Riteris prisivertė nusišypsoti ir pašaipiai nusilenkė Hora­
cijui.
- Gal kitą dieną, pone Horacijau, - linksmai tarė. - Kai
tik atsigausit, labai norėčiau draugiškai išmėginti jėgas.
Riteris pastebėjo, kad berniukas prieš atsakydamas užmetė
akį į vyresnįjį bendrą.
- Gal kitą dieną, - sutiko.
Apdovanojęs visus šykščia šypsenėle, Deparnjė pasisuko
ant kulno ir išdrožė pro duris. Akimirką stabtelėjo, akimis
susirado Holtą. Šypsenėlė išblėso, jo žinia buvo aiški. Kitą
kartą, mano drauge. Kitą kartą.
Durims užsidarius, salėje pasigirdo palengvėjimo atodūsiai.
Susirinkusieji iškart puolė šnekėtis. Muzikantai, pajutę, kad
šiandien jų darbas baigtas, susikrovė instrumentus ir dėkingi
paėmė padavėjos siūlomus gėrimus.
Horacijus priėjo prie stulpo, kur Holtas buvo prismeigęs
riterio pirštinę. Ištraukė smaigą, pirštinę nutėškė ant stalo,
strėlę grąžino Holtui.
- Ką visa tai reiškia? - vos atgavęs žadą paklausė jis.
Holtas pasuko prie jų staliuko šešėlyje ir vėl atrėmė lanką
į sieną.
-Taip nutinka, - paaiškino jis berniukui, - kai įgyji šlovę.
Be abejo, mūsų bičiulis Deparnjė viešpatauja šiose žemėse, o
tave jis vertina kaip galimą kliūtį jo viešpatavimui. Taigi atėjo
nužudyti tavęs.

♦ jrj ♦
 Horacijus apkvaitęs papurtė galvą.
- Bet... kam? Aš su tuo vyru net nesiginčijau. Negi jį kaip
nors įžeidžiau? Tikrai nenorėjau, - teisinosi jis.
Holtas rimtai linktelėjo.
- Tai nesvarbu, —tarė jis jaunajam mokiniui. - Tu jam nė
kiek nerūpi. Tiesiog jam pasitaikė proga.
- Proga? - nusistebėjo Horacijus. —Kokia proga?
- Proga įtvirtinti savo viešpatavimą, - paaiškino Holtas. -
Tokie kaip jis valdo daugiausia bauginimais. Taigi apylinkėse
atsiradus jaunam pergalėmis išgarsėjusiam riteriui, Deparnjė
nusprendė pasinaudoti proga. Jis siekė išprovokuoti tave stoti
į dvikovą, nužudyti ir taip dar labiau išgarsėti. Žmonės imtų
jo labiau bijoti ir nė nemėgintų kėsintis į valdžią. Supranti?
Vaikinas lėtai palingavo galva.
- Taip neturėtų būti, - su nusivylimo gaidele balse tarė
jis. - Riteriams nevalia taip elgtis.
- Šioje pasaulio dalyje, - atsakė Holtas, - kaip tik taip ir
yra.
 m
23

J arias Erakas, skandų laivo kapitonas ir Ranjako vyriausių-

J jų jarlų vidinės tarybos narys, kelias savaites buvo išvykęs
iš Halasholmo.
Dabar jis pasišvilpaudamas žygiavo pro atvirus vartus jų
pastato link, jausdamasis puikiai atlikęs darbą. Borsa jį buvo
išsiuntęs jūros pakraščiu nuplaukti į vieną iš pietinių kolonijų
išsiaiškinti, kodėl vietinis jarlas moka vis mažiau mokesčių.
Borsa tai pastebėjo jau prieš ketverius ar penkerius metus.
Pokyčiai nebuvo tokie staigūs, kad iškart sukeltų įtarimą, vis
dėlto įplaukos nuolat mažėjo.
Tik toks gabus matematikas kaip Borsa galėjo pastebėti
menką neatitikimą. Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad įrašai apie
gaunamas pajamas pasikeitė, kai kaimas išsirinko naują jarlą.
Įtardamas šį tą negero, padėjėjas paskyrė Eraką adikti tyrimą -
ir įtikinti vietinį jarlą, kad, kai kalbama apie mokesčius Ran-
jakui, sąžiningumas tikrai yra geriausia.
Reikia pripažinti, kad Erako tyrimas buvo paprastas:
priešaušrio brėkšmoje sugriebė nelaimėlį jarlą už barzdos

♦ tn -
ir pagrasino karo kirviu suknežinsiąs galvą, jei šis tučtuo­
jau nepadidinsiąs Halasholmui mokamų mokesčių sumos.
Tai buvo greitas ir šiurkštus, bet itin veiksmingas klausimo
sprendimo būdas. Jarlas mielai sumokėjo trūkumą.
Visiškai atsitiktinai Erakas pro vartus įžygiavo kaip tik
tą akimirką, kai Vilis su kastuvu rankoje klupinėdamas kasė
nuo takų naktį gausiai iškritusį sniegą.
Iš pradžių jis neatpažino išsekusios, nerangios žmogystos.
Tačiau kaštoninių plaukų kupeta, nors purvina ir susivėlusi,
atrodė pažįstama. Erakas sustojo ir įsižiūrėjo.
- O tamsos dievai! - sumurmėjo jis. - Berniuk, ar čia tu?
Vaikinas atgręžė į jį abejingą, bejausmį veidą. Jis reagavo
tik į balso skambesį. Niekuo neparodė pažinęs užkalbinusįjį.
Paraudusiomis, blausiomis akimis nužvelgė stambuolį skan-
dą. Eraką apėmė baisus liūdesys.
Be abejo, jis pažino priklausomybės nuo šiltžolės požy­
mius, žinojo, kad ji naudojama valdyti vergams. Daug jų
matė mirštančių nuo šalčio, prastos mitybos ir nenoro gy­
venti - priklausomybės padarinio. Įjunkę į šiltžolę vergai
nieko nebelaukdavo, nieko neplanuodavo. Niekas nebegalėjo
pakelti jų dvasios. Galiausiai šie ir daug kitų dalykų juos
pribaigdavo.
Erakui buvo skaudu matyti šitaip žemai puolusį berniuką.
Kadaise kupinose drąsos ir ryžto akyse dabar jis įžiūrėjo tik
tuštumą ir bukumą, jokios vilties ir jokių lūkesčių.
Vilis kelias sekundes palūkėjo, kokį įsakymą gaus. Kažkur
giliai šmėstelėjo blausūs prisiminimai. Tačiau įtempti atmintį
buvo pernelyg sunku, priklausomybės rūkas pernelyg tirštas,
tad jis tik vos matomai gūžtelėjo pečiais, nusigręžė ir nukėb­
lino prie vartų kasti sniego. Po kelių minučių nuo sunkaus
darbo jis bus permirkęs prakaitu. Paskui drėgni drabužiai
sušals ant kūno ir į vidų įsismelks šaltis. Jis jau pažinojo tą
šaltį. Šaltis buvo nuolatinis jo palydovas. Mintys apie šaltį
žadino žolės troškimą. Kelių paguodos akimirkų ilgesį.
Erakas stebėjo, kaip Vilis lėtai, nerangiai lenkiasi prie
darbo. Nusikeikė sau po nosimi ir nusigręžė. Kiti kiemo vergai
jau plušo su irklais prie gėlo vandens šaltinio, daužė storą
žvarbią naktį užsidėjusį ledą.
Jis nežiūrėdamas greitai pražygiavo pro juos. Nebešvil­
pavo.
SS*----------

Po dviejų dienų, vėlų vakarą, Evanlina buvo pakviesta į

jarlo Erako būstą.
Jai buvo pavykę užsiimti miego vietą netoli didžiosios
krosnies, kad naktį būtų šilta, bet ne per karšta. Dabar, po
ilgos dienos, mergina pasitiesė apklotą ant kietų vikšrių ir
patenkinta įsisupo į jį. Jos pagalvė buvo nestora malka iš
rietuvės, užklota senais marškiniais. Evanlina gulėjo ant nu­
garos ir klausėsi ją supančių garsų: duslaus, gilaus kosulio -
neišvengiamo gyvenimo Skandijos sniegynuose ir ledynuose
šiuo metų laiku padarinio, - tylių pašnekesių. Tai buvo viena
tų trumpų valandėlių, kai vergės galėdavo laisvai paplepėti.
Įprastai Evanlina būdavo taip pavargusi, kad nebedalyvauda-
vo pokalbiuose.
Suvokusi, kad kažkas šaukia ją vardu, Evanlina tyliai su­
aimanavo ir atsisėdo. Tarp tysančių moterų eilių vaikščiojo
kambarių vergė, kartais stabteldavo, papurtydavo kurią nors
už peties ir paklausdavo, ar nežinanti, kur rasti vergę aralu-
enietę, vardu Evanlina. Beveik visos į ją pasižiūrėdavo buku
žvilgsniu ir abejingai gūžteldavo. Vergija - netinkama vieta
megztis draugystėms.
 - Aš čia! - sušuko Evanlina.
Kambarių vergė atsigręžė į balsą ir atsargiai ėmė skintis
kelią per kūnus.
- Turi eiti su manim, - iškilmingu tonu pareiškė ji.
Kambarių vergai, prižiūrintys gyvenamąsias patalpas, save
laikė viršesnėmis būtybėmis už paprastus virtuvės vergus -
antrarūšius žmones, gyvenančius taukų, išlieto vyno ir maisto
pasaulyje.
- Kur? - paklausė Evanlina, ir mergina niekinamai
prunkštelėjo.
- Ten, kur bus liepta, - atkirto.
Matydama, kad Evanlina nė nesiruošia keltis, nenorom
pridūrė:
- Kviečia jarlas Erakas.
Ji juk neturėjo valdžios virtuvės vergams, nors ir laikė save
aukštesne būtybe. Skandai jokio skirtumo neįžiūrėjo. Vergas
jiems buvo vergas, visi jie vienodi, iš kitų išsiskyrė tik kiemo
gaujos vadeivos.
Greta sėdinčios ir gulinčios vergės kiek susidomėjusios
sujudo. Joms nebuvo naujiena, kad kuris nors iš vyresniųjų
skandų kariškių iš patrauklių jaunų merginų išsirinktų sau
asmeninę vergę.
Spėliodama, ką visa tai reiškia, Evanlina pakilo, kruopš­
čiai sulankstė antklodę ir patiesė ją taip, kad žymėtų jos guolį.
Paskui, mostelėjusi merginai rodyti kelią, išsekė paskui ją iš
virtuvės.
Tiesą sakant, Ranjako rūmai priminė triušių urvus: iš pa­
grindinės Didžiosios menės, kur būdavo patiekiami valgiai ir
tvarkomi reikalai, į visas puses driekėsi koridoriai ir labirintai.
Mergina vedė Evanliną žemais, prastai apšviestais koridoriu­
kais, kol priėjo, regis, aklavietę. Galinėje sienoje buvo durys,
ir kambarių vergė parodė į jas.
 —Štai čia, - trumpai nurodė, paskui pridūrė: - Verčiau
pirma pasibelsk.
Ji nusigręžė ir nuskubėjo blausiu koridoriuku. Evanli-
na, nesusigaudydama, ką visa tai reiškia, padvejojo, paskui
krumpliais pabarbeno į kietas ąžuolines duris.
—Užeik.
Ji atpažino balsą. Erako balso stygos buvo išlavintos taip,
kad vyrai jį girdėtų per Baltaudrių jūros vėjus. Ko gero, jis
niekada nekalbėdavo tyliai. Ant durų iš lauko pusės buvo
skląstis. Ji pakėlė jį ir įėjo.
Erako būstas, be abejo, suręstas iš pušinių rąstų, atrodė
paprastai. Priekyje buvo svetainė, o šone, atitvertas austa vil­
none užuolaida, miegamasis. Svetainėje prie sienos kūrenosi
malkų krosnelė, ji maloniai šildė kambarį, stovėjo keli išrai­
žyti ąžuoliniai krėslai. Vikšrių grindis dengė labai brangus
ir, kaip suprato Evanlina, užsienietiškas kilimas. Greičiausiai
Erakas jį po užpuolio parsigabeno iš Galikos. Aralueno pilyje
ji buvo mačiusi panašių kilimų. Porą dešimtmečių audžiami
Tjero slėnio menininkų kūriniai kainuodavo nemažą sumą.
Ji kažkodėl nemanė, kad Erakas už šį šedevrą mokėjo grynais.
Jarlas sėdėjo prie ugnies, atsilošęs patogiame išraižytame
krėsle. Mostelėjo Evanlinai prieiti ir parodė į butelį ir taures
ant staliuko kambario viduryje.
—Eikš, mergaite. Įpilk mums vyno ir sėskis. Reikia pasi­
kalbėti.
Evanlina dvejodama perėjo kambarį ir įpylė į dvi taures
raudonojo vyno. Vieną padavusi skandui, atsisėdo į krėslą.
Tačiau neatsilošė kaip Erakas. Nervingai pritūpė ant kraš­
telio, lyg pasiruošusi sprukti. Jarlas ją nužvelgė su liūdesiu
akyse, paskui mostelėjo ranka.
 - Nurimk, mergaite. Niekas tavęs neskriaus - bent jau kol
būsi su manim. Gerk vyną.
Ji atsargiai paragavo, vynas buvo neįtikėtinai geras. Erakas
ją stebėjo, tad išvydo nevalingą nuostabą veide.
- Išmanai apie vynus, tiesa? - paklausė jis. - Pernai per
užpuolių sezoną pasigriebiau jo visą statinę iš Florencijos
laivo. Neblogas, ką?
Evanlina pritariamai linktelėjo. Ji jau šiek tiek aprimo ir
maloniai užkaito nuo vyno. Prisiminė daug mėnesių neraga­
vusi jokio alkoholio. Suprato, kad turės sekti kiekvieną savo
judesį. Ir kiekvieną žodį.
Dabar ji laukė, kol prabils skandų kapitonas. Sis dvejojo,
lyg nežinodamas, nuo ko pradėti. Tyla vis labiau slėgė, kol
Evanlina nebeištvėrė. Gurkštelėjo vyno ir paklausė:
- Kodėl mane kvietėt?
Jarlas Erakas spoksojo į krosnelės liepsną. Merginai prabi­
lus, nustebęs pakėlė galvą. Evanlinai dingtelėjo, kad vergams
turbūt neįprasta pradėti pokalbį. Paskui gūžtelėjo. Jei nė vienas
nesiims iniciatyvos, jie čia gali taip prasėdėti visą naktį. Susido­
mėjusi žiūrėjo, kaip barzdotame veide skleidžiasi šypsena. Jai
toptelėjo, kad kitoje vietoje, kitomis aplinkybėmis šis skandų
piratas jai patiktų.
- Tikriausiai ne dėl to, dėl ko manai, - tarė jis ir, Evanlinai
nespėjus įsiterpti, bemaž pats sau pridūrė: - Kas nors turi tai
padaryti, o tu, manau, tiktum šiam darbui.
- Kokiam darbui? - paklausė Evanlina. - Ką reikia pada­
ryti?
Erakas apsisprendė. Giliai atsiduso, užsivertė taurę, pas­
kui pasilenkė, alkūnėmis pasirėmė į kelius, prikišo prie jos
barzdotą, aštrių bruožų veidą.
- Ar matei savo draugą? - paklausė jis. - Jaunąjį Vilį?
 Evanlina nuleido akis. Taip, ji matė Vilį - tiksliau, neran­
gią, nemąstančią būtybę, kokia jis tapo. Prieš kelias dienas
ji išėjo iš virtuvės ir nunešė jam maisto. Vaikinas pastvėrė
duoną jai iš rankų ir surijo kaip žvėris. Bet, jai kalbant, tik
stovėjo ir žiopsojo.
Per dvi nepilnas savaites jis užmiršo Evanliną, užmiršo
Holtą ir trobelę girios pakraštyje prie Redmonto pilies. Už­
miršo net tai, kas vyko Utalo lygumoje, kai karaliaus Dan-
kano kariuomenė stojo prieš neįveikiamus vargalų būrius ir
juos nugalėjo.
Tie ir daugelis kitų neilgo jo gyvenimo įvykių dabar nė
truputėlio nedomino jaunuolio. Šiuo metu visas jo gyveni­
mas, visa jo būtis sukosi apie vieną dalyką - kitą šiltžolės
dozę.
Viena iš vergių, pagyvenusi moteris, matė susitikimą.
Evanlinai grįžus į virtuvę, švelniai kreipėsi į ją: „Užmiršk savo
draugą. Jį užvaldė potraukis. Jo jau nebėra tarp gyvųjų.“
—Taip, aš jį mačiau, - tyliai atsakė ji Erakui.
- Aš prie to neprisidėjau, - piktai sušuko kapitonas,
Evanliną nustebino jo įkarštis. - Niekuo neprisidėjau. Pa­
tikėk, mergaite, nekenčiu to prakeikto narkotiko. Mačiau,
ką jis padaro žmonėms. Niekas nenusipelnė tokio gyvuliško
gyvenimo.
Evanlina pakėlė galvą ir sutiko jo žvilgsnį. Erakas išties
kalbėjo nuoširdžiai ir siekė ją tuo įtikinti. Ji linktelėjo.
-Tikiu jumis, - tarė.
Erakas pakilo iš krėslo. Ėmė nerimastingai žingsniuoti
po šiltą kambarėlį, tarsi fizinė veikla, bet kokia veikla, galėtų
sumažinti įniršį, besikaupiantį jame nuo tada, kai netikėtai
pamatė Vilį.
 - Toks berniukas! Tikras karys. Tegu jis tik iki kelių uo­
dui, bet jo širdis —kaip tikro skando.
- Jis miškinis, - tyliai tarė Evanlina.
Erakas linktelėjo.
- Tikrai taip. Jis to nenusipelnė. Ta prakeikta žolė! Neži­
nau, kodėl Ranjakas jos neuždraudžia!
Erakas patylėjo, susitvardė. Paskui atsigręžė į Evanliną ir
kalbėjo toliau:
- Aš stengiausi, kad judu liktumėt kartu. Nenumaniau,
kad Borsa išsiųs jį į kiemą. Tas vyras neturi supratimo, kaip
elgtis su garbingu priešininku. Bet ko gi reikėjo tikėtis? Borsa
ne karys. Jis duoną pelno skaičiuodamas javų maišus.
- Suprantu, - atsargiai pratarė Evanlina.
Ji nebuvo tikra, kad viską supranta, bet juto, kad iš jos
laukiama atsakymo. Erakas įdėmiai, lyg vertindamas, pasi­
žiūrėjo į ją. Regis, bandė dėl kažko apsispręsti.
- Kieme niekas neišgyvena, - tyliai, lyg pats sau pridūrė.
Evanlinai širdis nusirito į kulnus.
- Taigi, - užbaigė jis, —turim ką nors daryti.
Jam tai ištarus, Evanlina pajuto įsižiebiant viltį ir pažvelgė
į kapitoną.
- Kuo galėtume jam padėti? - lėtai paklausė ji, bijodama
pernelyg daug tikėtis.
Erakas valandėlę patylėjo, paskui pasiryžo.
- Jūs pabėgsit, - galop ištarė. - Tu jį išsivesi, o aš jums
padėsiu.
 eleiviai, pakaitomis eidami sargybą, praleido neramią
naktį. Nė vienas nepasitikėjo vietiniu karvedžiu, nuo­
gąstavo, kad jis gali įsėlinti tamsoje. Vis dėlto jų būgštavimai
nepasitvirtino. Deparnjė tąnakt nepasirodė.
Kitą rytą, jiems arklidėje už namo balnojant žirgus, prie
Holto baugščiai prisiartino smuklininkas.
- Pone, negaliu sakyti, kad apgailestauju dėl jūsų išvyki­
mo, - atsiprašomai tarė jis.
Holtas patapšnojo jam per petį, parodė, kad neįsižeidė.
- Suprantu jus, mano drauge. Deja, mes neįtikome jūsų
vietiniam galvažudžiui.
Prieš pritardamas Holtui, smuklininkas nervingai apsi­
dairė, lyg bijodamas, kad kas nors juos gali stebėti ir apie jo
neištikimybę pranešti Deparnjė. Holtas spėjo, kad mieste
tai ne sykį buvo nutikę. Jis gailėjo praėjusį vakarą salėje nu­
sijuokusio vyro, nes matė, kaip jį nužiūrėjo juodasis riteris.
- Taip, pone, jis išties blogas, labai blogas žmogus, - ty­
liai pripažino smuklininkas. —Bet ką tokie kaip mes galim

♦ J6) ♦
padaryti? Jo užnugary - visa nedidelė kariuomenė, o mes tik
pirkliai, ne kariai.
- Mielai jums padėčiau, - tarė Holtas, - bet mums reikia
keliauti.
Jis padelsė, paskui nekaltai paklausė:
- Ar Lė Suržų keltas plaukioja kasdien?
Lė Suržai buvo miestas ant upės kranto, maždaug dvi­
dešimt kilometrų į vakarus. Holtas su Horacijumi keliavo į
šiaurę. Žvalgas buvo tikras, kad Deparnjė grįš ir ims klausinėti,
kuria kryptimi jiedu patraukė. Nesitikėjo, kad smuklininkas
saugos jo paslaptį. Ir vyruko nevalia dėl to kaltinti.
Smuklininkas patvirtindamas palinksėjo galva.
- Taip, pone, šiuo metų laiku keltas dar veikia. Po mėne­
sio, kai užšals vanduo, jis užsidarys, ir keleiviai per upę kelsis
Kolpenjero tiltu.
Holtas stryktelėjo į balną. Horacijus jau sėdėjo ant žirgo
ir laikė užgrobtų žirgų vadeles. Po vakarykščio vakaro įvykių
jie nusprendė, kad bus išmintingiausia kuo greičiau išvykti
iš miesto.
- Tai trauksim prie kelto, - tvirtai tarė jis. - Kelias išsiša­
koja už kelių kilometrų į šiaurę, tiesa?
Smuklininkas vėl palinksėjo.
- Teisingai, pone. Tai bus pirma jūsų prijota didelė kryž­
kelė. Sukit į kairę, ir pasieksit keltą.
Holtas pakėlė ranką dėkodamas ir atsisveikindamas, paskui
bakstelėjo Abelarui keliu ir išjojo iš arklidės.
Kelionė buvo sunki. Prijoję kryžkelę, nesidairydami į šalis,
jie toliau keliavo tiesiai į šiaurę. Nebuvo ženklų, kad juos
kas nors persekiotų. Tačiau aplink stūksančios kalvos ir ža­
liuojantys miškai prireikus būtų paslėpę visą kariuomenę.
Holtas nebuvo tikras, kad apylinkes pažįstantis Deparnjė

* J62 ♦
nekeliauja lygiagrečiai su jais ir neketina aplenkęs juos kelyje
surengti pasalą.
Įtampa atslūgo pavakare, jiems prijojus dar vieną riterio
saugomą tiltelį. Riteris pastojo jiems kelią ir pasiūlė mokėti
duoklę arba susirungti dvikovoje.
Ant lieso kaštonų spalvos arklio, jau prieš porą trejetą
metų turėjusio išeiti poilsio, sėdintis riteris toli gražu nepri-
lygo praėjusį vakarą jų sutiktam karžygiui. Jo apsiaustas buvo
purvinas ir apdriskęs. Kadaise geltonas, dabar atrodė išblukęs
ir virtęs balzganu. Šarvai keliose vietose buvo taisyti, o ietis -
grubiai aptašytas pokreiyis medelis. Ant skydo buvo nupiešta
šerno galva. Toks herbas labai tiko apskurusiam, nevalyvam
pagyvenusiamvyrui.
Raiteliai sustojo ir apžvelgė reginį. Holtas suirzęs atsiduso.
- Ak, kaip man tai įgriso, - burbtelėjo jis Horacijui ir ėmė
kabintis nuo peties didįjį lanką.
- Minutėlę, Holtai, - Horacijus nusiėmė nuo nugaros ap­
valųjį skydą ir užsimovė ant kairės rankos. - Parodykim jam
ąžuolo lapo herbą. Gal jis apsigalvos?
Holtas susiraukęs dėbtelėjo į skarmalių ant kelio priešais
juos, strėlės siekianti ranka sustojo.
- Gerai jau, - nenorom nusileido jis. - Bet duosim jam
tik vieną progą. Paskui persmeigsiu jį strėle. Man siaubingai
įkyrėjo visi šie žmogėnai.
Horacijui jojant prie nudriskėlio riterio, anas atsilošė
balne. Žmogysta kelio vidury tylėjo, o tai buvo neįprasta.
Paprastai kelių plėšikai priešininko laukdavo nekantriai, daž­
nai savo kalbą pagardindami įvairiais prieskoniais, kaip antai
„ei, niekše!“, „tuoj tau bus, pone riteri“ ir kitomis panašiomis
skambiomis senienomis.

♦ ♦
 Kai tik apie tai pagalvojo, apėmė pavojaus nuojauta ir jis
sušuko jaunajam mokiniui, už dvidešimties metrų ant Spyrio
risnojančiam į dvikovą:
- Horacijau! Grįžk! Tai...
Jam nespėjus ištarti paskutinio žodžio, nuo virš kelio pa­
linkusios ąžuolo šakos nukaro kažkoks beformis daiktas ir
apsivijo berniukui kaklą ir pečius. Horacijus kurį laiką bevil­
tiškai spurdėjo jį apsiautusio tinklo klostėse. Paskui neregima
ranka trūktelėjo virvę, tinklas užsiveržė, vaikinas išvirto iš
balno ir smarkiai tėškėsi į žemę.
Spyris išsigandęs apsigręžė ir pasileido tolyn nuo nukritu­
sio raitelio, kelis žingsnius pabėgėjęs pajuto, kad jam pavojus
negresia, sustojo ir, suskliaudęs ausis, ėmė žiūrėti.
- ...žabangai, - tyliai užbaigė Holtas, keiksnodamas save
už nenuovokumą. Visą dėmesį sutelkęs į keistą skarmaluotą
riterį, jis prarado budrumą, ir dabar jie pateko į keblią padėtį.
Jo lankas jau buvo užtaisytas, bet jis nematė jokio gyvo
taikinio, tik riterį ant senučiuko karo žirgo, tyliai glūdintį
kelio vidury. Be abejo, tai buvo išmani dekoracija. Kai tinklas
nukrito ant Horacijaus, jis nėmaž neatrodė nustebęs.
- Ką gi, mano drauge, sumokėsi už savo indėlį į šią klas­
tą, - sumurmėjo Holtas, mikliai pakėlė lanką ir stipriai
įtempė templę, net plunksnotas galas palietė skruostą ties
lūpų kampučiu.
- Jūsų vietoj to nedaryčiau, - ištarė pažįstamas gergž­
džiantis balsas.
Skarmaluotas, apšepęs riteris pasikėlė antveidį ir Holtas
išvydo žiaurų Depamjė veidą.
Holtas nusikeikė. Vis dar įtempęs lanką padvejojo, paskui
krūmuose abipus kelio išgirdo šnaresį. Išvydęs iš krūmų kylant
mažiausiai tuziną vyrų su nedideliais, mirtinai pavojingais
arbaletais, pamažu atlaisvino templę.

♦ J64-
 Visi ginklai buvo atkreipti į jį.
Holtas įsidėjo strėlę į strėlinę ant nugaros ir nuleido lanką
ant šlaunies. Apimtas nevilties dirstelėjo į tinkle besikapano-
jantį Horacijų. Iš krūmų ir iš už medžių palei kelią išlindo
dar daugiau vyrų. Jie pribėgo prie bejėgio mokinio ir, saugomi
keturių arbaletininkų, atlaisvino tinklą. Išraudusį Horacijų
pastatė ant kojų.
Patenkintas, plačiai išsišiepęs Deparnjė paragino prakaulų
žirgą jų link.
Prijojęs tiek, kad galėtų lengvai susikalbėti, nerūpestingai
nusilenkė.
- Mieli ponai, - pašaipiai kreipėsi, - man didelė garbė
pakviesti jus į Monsombro pilį.
Holtas kilstelėjo antakį.
- Kaip galėtume atsisakyti? - paklausė jis visų ir nė vieno.
•4L4 uo to vakaro, kai Evanlina buvo iškviesta į Erako būs-
A tą, praėjo penkios dienos.
Laukdama tolesnių nurodymų, ji vykdė Erako išdėstytą
planą- garsiai aimanavo, kad tuoj taps asmenine jo verge: dar
savaitę padirbėjusi virtuvėje, ji turėsianti imtis naujų pareigų.
Visiems girdint bjaurėjosi juo, ypač jo nešvara, kuo dažniau
pasakojo, koks žiaurus jis buvo per kelionę į Halasholmą.
Kas tomis dienomis būtų girdėjęs Evanliną pasakojant
apie Eraką, būtų pamanęs, kad jis velnių velnias, ir dar visai
prasmirdęs.
Po kelių dienų Jana, viena iš vyriausių virtuvės vergių, su­
irzusi tarė Evanlinai:
- Mergaite, būna ir blogiau. Pratinkis.
Jai įkyrėjo nesiliaujantys Evanlinos skundai, ji nusigręžė ir
nuėjo. Iš tikrųjų asmeninių vergių gyvenimas teikė ir šiokios
tokios naudos: jos gaudavo geriau pavalgyti, gražiau apsi­
rengti, gyveno patogesniuose būstuose.

♦ J66 ♦
 - Verčiau jau mirčiau, - jai pavymui šūktelėjo Evanlina,
džiaugdamasi gavusi progą dar garsiau pareikšti savo pasi­
bjaurėjimą jariu.
Pro šalį einantis virtuvės darbuotojas, laisvas žmogus, ne
vergas, smarkiai šėrė jai per pakaušį, net ausyse suzvimbė.
- Pats tave nudėsiu, dykūne, jei negrįši prie darbo, -
užriko jis.
Evanlina papurtė galvą, virdama neapykanta pažvelgė jam
iš paskos į nugarą ir nuskubėjo nešioti alaus Ranjakui ir jo
draugams.
Įėjusi į valgomąjį, kaip visada, pajuto nerimą. Nors proto
balsas tvirtino, kad Ranjakas vargu ar išskirs ją iš tuzino kitų
valgius ir gėrimus skubančių tiekti vergių, ji nesiliovė bijoju­
si, kad oberjarlas kažkaip supras, jog ji yra Dankano dukra.
Nuo šio nerimo ir nesibaigiančių darbų vakarop ji jausdavosi
pervargusi ir išsekusi.
Atlikę vakaro darbus vergai laimingi patraukė į savo mi­
gius. Evanlina pastebėjo, kad Jana, veikiausiai nebeištverusi
nuolatinių Evanlinos skundų, su antklode persikėlė į kitą
kambario galą. Evanlina, gudriai šyptelėjusi, pasitiesė savo
antklodę ir ėmė tvarkytis pagalvę. Iš senų marškinių, kuriais
ji apvyniodavo malką, iškrito popieriaus lapelis.
Tvaksinčia širdimi Evanlina greitai primynė lapelį ir
apsidairė, ar niekas iš kaimynių jo nepastebėjo. Regis, ne.
Visos toliau ruošėsi miegui. Evanlina kuo nerūpestingiausiai
atsigulė, pasiėmė popierėlį ir užsitraukdama antklodę iki
smakro perskaitė vienintelį užrašytą žodį: „Šiąnakt“.
Po kelių minučių atėjo virtuvės darbuotoja, užgesino ži­
bintus, dabar patalpą apšvietė tik priblėsusi krosnies liepsna.
Nors ir pervargusi, Evanlina plačiai atmerktomis akimis ir
besidaužančia širdimi gulėjo ant nugaros ir laukė.

* )6r *
 Pamažu balsai aplink nutyko, buvo girdėti tik gilus, rit­
mingas miegančių vergių alsavimas. Kartais kuri nors tyliai
užknarkdavo ar sukosėdavo, pagyvenusi teutonų vergė porą
kartų kažką nesuprantamo sumurmėjo per miegus.
Liepsna užgeso, virto blausiu raudonu švytesiu, uoste
sargybinis rago"garsais paskelbė vidurnaktį. Tai paskutinis
rago signalas iki septintos ryto. Evanlina gulėjo ir nejudėjo.
Erakas liepė palūkėti valandą po vidurnakčio signalo. „Jie
spės nurimti ir užmigti, - aiškino jis, dėstydamas planą. —Jei
lauksi ilgiau, pagyvenę vergai ir tie, kurie budriai miega, ims
busti ir bėgioti prispirti savo reikalų.“
Nors ir kokia įsitempusi ji jautėsi, akys pradėjo merktis.
Evanlina krūptelėjo, su siaubu suvokė vos neužmigusi. Nuos­
tabu, piktai pagalvojo ji, jarlas lauks manęs prie Didžiosios
menės, o aš sau ramiai drūnysiu pataluose. Ji pasislinko ant
kietų grindų, kad būtų ne taip patogu, ir įsmeigė į delnus
nagus, kad skausmas neleistų užmigti. Ėmė skaičiuoti, kad
susigaudytų, kiek laiko praėjo, bet skaičiuodama vėl vos ne­
užsnūdo.
Galiausiai subjurusi gūžtelėjo pečiais ir nusprendė, kad
valanda jau praėjo. Nebuvo nė ženklo, kad kas nors virtu­
vėje būdrautų, taigi ji atsargiai nusiklojo ir atsistojo. Jei kas
nors sujudėtų, pagalvojo ji, pasakytų einanti savo reikalu.
Evanlina buvo atsigulusi nenusirengusi, tik batus nusiavusi.
Juos nešėsi rankoje, suvyniotus į paklodę. Ugniai užgesus,
kambaryje atvėso, ir ji sudrebėjo nuo šalčio.
Kai pamėgino atverti duris, šios taip sugirgždėjo, kad būtų
prikėlusios numirėlį. Sunkūs vyriai varstėsi tiesiog kurtinamai
garsiai. Krūpčiodama ir stebėdamasi, kad lyg ir niekas neatsi-
budo, Evanlina kuo atsargiausiai jas uždarė.

♦ J6$ ♦
 Mėnulis nešvietė. Dangus buvo aptrauktas storais debe­
simis, bet žemę dengiantis sniegas atspindėjo šiokią tokią
šviesą, tad viskas buvo matyti. Už trisdešimties ar keturias­
dešimties metrų Evanlina aiškiai įžiūrėjo juodą statinį, kur
miegodavo kiemo vergai.
Strykčiodama nuo kojos ant kojos ji užsitempė batus.
Glausdamasi prie pagrindinio pastato sienos patraukė į kairę,
prie Erako nurodyto kampo. Įveikusi atstumą nejučia aikte­
lėjo. Pasislėpusi namo šešėlyje jos laukė kresna žmogysta.
Akimirką ją nusmelkė baimė. Paskui Evanlina suprato,
kad tai jarlas Erakas.
- Vėluoji, - piktai sušnabždėjo jis.
Mergina suvokė, kad jarlas veikiausiai jaudinasi ne mažiau
už ją. Juk padėdamas vergams pabėgti rizikuoja savo gyvybe,
jis puikiai tai žino.
- Ne visos buvo užmigusios, - pamelavo ji.
Buvo beprasmiška aiškinti kapitonui, kad nesugebėjo
apskaičiuoti laiko. Šis sumykė, ir mergina suprato, kad jos
pasiteisinimas priimtas. Jis įbruko jai į rankas maišelį.
- Imk, - tarė. - Čia yra kelios sidabrinės monetos. Ko
gero, tau reikės papirkti kurį nors iš komiteto narių, kad
išleistų berniuką. Tiek turėtų užtekti. Jei duočiau daugiau,
jiems kiltų įtarimas, jie imtų spėlioti, iš kur tokie pinigai.
Evanlina linktelėjo. Jie visa tai buvo aptarę prieš penkias
dienas Erako bute. Pabėgti jaunuoliai turės taip, kad ant Era­
ko nekristų nė menkiausias įtarimas. Todėl Evanlinai buvo
liepta pastarąsias kelias dienas skųstis, kad turės jam vergauti.
Tai būtų tariama pabėgimo priežastis.
- Paimk ir šitą, - Erakas jai padavė mažą durklą odinėje
įmautėje. - Tau gali jo prireikti, jei papirktas komiteto narys
nenorės vykdyti susitarimo.

♦ J69 ♦
 Mergina paėmė ginklą ir užsikišo už plataus diržo. Ji vilkė­
jo bridžus ir marškinius, o ant pečių vietoj apsiausto buvo
užsimetusi paklodę.
- Kas tada, kai jį iš ten ištrauksiu? - tyliai paklausė ji.
Erakas parodė takelį, vedantį į uostą ir Halasholmo mies­
telį.
- Eikit šituo takeliu. Išėjusi pro vartus netrukus pamatysi
į kairę atsišakojantį kitą takelį, vedantį į kalnus. Juo ir pasukit.
Netoli takelio pririšau ponį su maistu ir šiltais drabužiais.
Vilis pėsčias nepaeis, jam reikės arklio. - Šiek tiek padvejo­
jęs jis pridūrė: - Maišelyje prie balno rasi šiek tiek šiltžolės
atsargų.
Evanlina nustebusi pasižiūrėjo į jį. Aną naktį Erakas neslė­
pė pasibjaurėjimo šiuo narkotiku.
- Jos reikės Viliui, - trumpai paaiškino kapitonas. - Kai
žmogus pripranta prie šios žolės, staiga liovęsis ją vartoti gali
mirti. Turėsi jį pamažu atpratinti, kas savaitę mažindama kiekį,
kol jo smegenys atsigaus, ir jis galės apsieiti be jos.
- Pasistengsiu, - pažadėjo ji.
Erakas drąsindamas spustelėjo jai riešą. Pažvelgė į žemus
debesis, pauostė orą.
- Prieš auštant ims snigti, - tarė jis. - Sniegas paslėps jūsų
pėdas. Be to, paliksiu klaidinančius pėdsakus. Traukit į kalnus.
Eikit takeliu, kol prieisit tris uolas - vidurinė didžiausia, -
ties kuriomis kelias šakosis. Pasukit į kairę ir po dviejų dienų
pasieksit trobelę.
Kalnuose stovėjo trobelė, joje vasarą apsistodavo medžio­
tojai. Šiuo metu ji bus tuščia, ir jaunuoliai ten saugūs praleis
žiemą.
- Atmink, - tarė Erakas, - kai tik prasidės adydys, keliaukit
tolyn. Berniukas iki to laiko turėtų būti atsigavęs. Bus blogai,

♦ no ♦
jei jus ten užklups medžiotojai. Išeikit vos sniegui nutirpus
ir keliaukit į pietus. - Jis padvejojo, paskui atsiprašomai
gūžtelėjo pečiais. - Atleisk, niekuo daugiau negaliu padė­
ti, —pasakė. - Tai geriausia, ką pavyko sugalvoti per trumpą
laiką. Reikėjo veikti greitai, Vilis ilgai nebūtų tempęs.
Evanlina pasistiebė ir pabučiavo jam j barzdotą skruostą.
-Jūs labai pagelbėjote, - patikino. - Jarlai Erakai, niekada
to neužmiršiu. Nežinau nė kaip dėkoti už viską, ką padarėte.
Erakas susigėdęs numojo ranka. Dar kartą dirstelėjo į
dangų, paskui nykščiu parodė į kiemo vergų pašiūrę.
- Laikas keliauti, —paragino jis. Paskui pridūrė: —Sėkmės.
Evanlina jam šyptelėjo ir per apsnigtą kiemą nuskubėjo
prie pašiūrės. Jautėsi labai matoma ir pažeidžiama, būgštavo,
kad štai kas nors iš užpakalio ją pašauks. Vis dėlto ji laimin­
gai pasiekė pastatą ir šmurkštelėjo į šešėlius pasienyje.
Kelioms sekundėms sustojo atgauti kvapo. Kai širdies
tvinksniai sulėtėjo, palei sieną nuslinko prie durų. Durys,
žinoma, buvo užsklęstos, bet tik iš išorės ir tik paprasta
sklende. Ji sulaikiusi kvapą nustūmė sklendę, metalas girgž­
telėjo į metalą, paskui atidarė išklerusias duris ir įžengė į vidų.
Pašiūrėje buvo tamsu, nė krosnis nesikūreno. Evanlina
luktelėjo, kol akys šiek tiek apsiprato. Pamažu įžiūrėjo ant
purvinų grindų išdrikusius miegančius vergus, susivynioju­
sius į skarmalus ir antklodžių draiskanas. Pro grubiai suręstus
pušinius sienojus skverbėsi šviesa.
Erakas jai sakė, kad komiteto nariai turi atskirą kambarį
pašiūrės gale, kur dėl šilumos netgi krosnelė kūrenama. Vis
dėlto buvo visai įtikima, kad vienas jų nemiegos ir saugos
pagrindinę patalpą. Todėl jis jai ir davė sidabro.
Ir durklą.
 Evanlina palietė šaltą ginklo rankeną ir aprimo. Ji prieš
kelias dienas buvo išžvalgiusi pašiūrę ir maždaug žinojo, kur
Vilio migis. Atsargiai žengdama tarp tysančių vergų ėmė
artintis prie jo. Eidama dairėsi jo į visas puses, bet niekur
nematė. Galop apimta nevilties įžiūrėjo pažįstamą plaukų
kupetą virš apdriskusios antklodės ir, su palengvėjimu atsi­
dususi, pasuko prie jo.
Vilį prikelti sunku nebus. Kiemo vergai žolės atbukintais
pojūčiais ir sulėtėjusiu mąstymu klausė bet kokio įsakymo.
Mergina atsitūpė prie Vilio, žadindama papurtė už peties -
iš pradžių švelniai, paskui, supratusi, kad apkvaitęs jis miega
kaip negyvas, šiurkščiau.
- Vili! - pasilenkusi prie ausies sušnypštė ji. - Kelkis. Pa­
busk!
Jis kažką sumurmėjo, bet akys liko užmerktos, alsavimas
gilus. Evanlina jį vėl papurtė ir pajuto kylant siaubą.
- Vili, būk geras, - maldavo ji. - Pabusk!
Ji delnu pliaukštelėjo jam per skruostą.
Tai padėjo. Vilis atsimerkė ir apsiblausęs pasižiūrėjo į ją.
Nepažino draugės, bet nors pabudo. Ji papurtė jį už peties.
- Kelkis, - paliepė. - Eik paskui mane.
Vaikinas pakluso, ir Evanlinai iš džiaugsmo suspurdo širdis.
Jis judėjo lėtai, bet judėjo, pakilo ant silpnų kojų ir svyruo­
damas ėmė laukti tolesnių nurodymų.
Evanlina parodė praviras duris ir pro jas į pašiūrę krentan­
čią šviesos juostą.
- Eik. Prie durų, - paliepė ji.
Vilis ėmė klumpinti durų link, nežiūrėdamas, kur stato
koją, spardydamas ir mindžiodamas kitus miegančius vergus.
Keista, jie nereagavo, nebent per miegus sumurmėdavo ar

- )72 ♦
pasimuistydavo. Mergina jau sukosi pėdinti iš paskos, bet ją
sustabdė šaltas balsas iš kambario galo.
- Luktelk, panelyte. Ir kurgi keliaujate?
Tai buvo komiteto narys. Dar blogiau, pats Egonas. Jarlas
Erakas buvo teisus. Jie paeiliui saugojo kitus vergus. Evanlina
atsigręžė į Egoną, sausakimšu kambariu atžygiuojantį prie
jos. Jis, kaip ir Vilis, nekreipdamas dėmesio mindė miegan­
čiuosius ant grindų.
Evanlina pasitempė, giliai įkvėpė ir nutaisiusi kuo ramiau­
sią balsą tarė:
-Jarlas Erakas mane atsiuntė pakviesti šio vergo. Jam reikia
malkų į jo butą.
Gaujos vadeiva dvejojo. Mergina galėjo sakyti ir tiesą. Jei
kuris nors iš vyresniųjų jarlų vidury nakties pristigtų malkų,
be jokio sąžinės graužimo pasikviestų vergą, kad atneštų glė­
bį. Vis dėlto Egonas pažino šią merginą, ir jam kilo įtarimas.
- Jis liepė pakviesti kaip tik šitą vergą? - suabejojo jis.
- Tikrai taip, - kuo atsainiausiai atsakė Evanlina.
Ši jos aiškinimo dalis buvo silpniausia. Erakui ar kokiam
nors kitam skandui nebuvo priežasčių paprastam fiziniam
darbui kviestis kurį nors konkretų kiemo vergą.
- Kodėl jį? - kamantinėjo Egonas.
Evanlina suprato, kad jos apgaulė nepavyko. Pamėgino
kitą taktiką.
- Na, jis neliepė pakviesti būtent šito. Jam reikia bet kokio
vergo. Bet Vilis mano draugas, ir jis galėtų kelias valandas pa­
dirbėti šiltai, galbūt gautų dorai pavalgyti, taigi pamaniau...
Ji neužbaigė sakinio, gūžtelėjo pečiais, vildamasi, kad
Egonas tuo pasitenkins. Bet Egonas tik spitrijo į ją. Galiausiai
kai ką suvokęs prisimerkė.
 - Aišku, - tarė jis. - Tai tu čia anądien buvai. Mačiau,
kaip šniukštinėjai, ar ne?
Evanlina mintyse nusikeikė. Nusprendė kuo greičiau
užbaigti šį keblų reikalą. Išsitraukė maišelį monetų ir pa-
žvangino.
- Klausyk, aš tik noriu pagelbėti draugui, - tarė ji. —At­
silyginsiu.
Egonas grįžtelėjo, įsitikino, kad niekas kitas iš komiteto
nemato. Stvėrė iš merginos maišelį.
- Dabar jau panašiau, - tarė jis. - Aš tau, tu man.
Jis užsikišo monetas už marškinių ir priėjo prie pat mer­
ginos. Dirstelėjęs per petį pamatė, kad Vilis abejingai laukia
prie durų. Staiga sugriebė Evanliną ir prisitraukė arčiau.
- Gal dar kur nors turi paslėpusi monetų? - paklausė.
Staiga pilve pajuto aštrų skausmą ir susiraukė. Iš ten, kur
skaudėjo, virveno šilta srovelė. Evanlina šaltai nusišypsojo.
- O gal aš išdarysiu tave kaip silkę, jei nepaleisi, - dar kar­
tą smeigdama jam aštriu it skustuvas durklu atkirto ji.
Ji gerai nežinojo, ar silkės darinėjamos. Regis, vaikinas irgi
apie tai neišmanė. Greitai atsitraukė, mostelėjo į duris ir iš­
plūdo ją.
- Gerai jau, - šūktelėjo. - Dink iš čia. Bet tavo draugas
grįžęs už tai sumokės.
Su palengvėjimu atsidususi Evanlina nuskubėjo prie
durų, pastvėrė Vilį už rankos ir išsitempė į lauką. Atsigręžusi
užsklendė duris.
- Eime, Vili. Nešdinamės iš čia, - pabakštino ir nusivedė
draugą prie keliuko, vedančio uosto link.
Tūnodamas šešėliuose Jarlas Erakas pamatė išeinančius
jaunuolius ir taip pat giliai atsiduso.
Po kelių minučių nusekė įkandin. Šiąnakt jo dar laukė
darbas.
 26

w
^ edidelė vilkstinė patraukė keliu į šiaurę. Holtas, Hora-
1 cijus ir Deparnjė be jam įprastų juodų šarvų ir apsiaus­
to jojo viduryje. Senas kuinas, ant kurio jis anksčiau sėdėjo,
dabar bidzeno vilkstinės gale, o Deparnjė jojo ant didelio,
pikto ir, kaip teisingai spėjo Holtas, juodo karo žirgo.
Juos supo mažiausiai du tuzinai ginkluotų vyrų, tyliai
žygiuojančių priekyje ir užpakalyje. Be to, dešimt raitelių,
pasiskirstę į dvi grupes po penkis, jojo abiejuose vilkstinės
galuose.
Holtas pastebėjo, kad arčiausiai jų esantys vyrai nešasi už­
taisytus ir paruoštus šauti arbaletus. Jis neabejojo, kad, jei
mėgintų pabėgti, jau po kelių sekundžių būtų suvarpytas ar­
baleto strėlių.
Jo paties didysis lankas kabojo ant peties, ir Horacijus
buvo atgavęs savo kardą ir ietį. Deparnjė, imdamas juos į
nelaisvę, numojo ranka ir parodė į būrį vyrų.
- Kaip matot, nėra prasmės priešintis, - tarė jis, - taigi
leisiu jums pasilikti ginklus.

♦ jrr-
 Paskui jis reikšmingai dirstelėjo į lanką, laisvai gulintį ant
Holto balno.
- Vis dėlto, - pridūrė, - man būtų ramiau, jei iš to lanko
išimtum strėlę ir užsidėtum jį ant peties.
Holtas gūžtelėjo pečiais ir pakluso. Jo žvilgsnis Horacijui
bylojo, kad yra laikas kautis ir yra laikas susitaikyti su tuo,
kas neišvengiama. Horacijus linktelėjo, jie prijojo prie galų
karvedžio ir tuoj pat buvo apsupti jo tarnų. Holtas nepa­
tenkintas suprato, kad jų užgrobtų žirgų ir ginklų klausimu
Deparnjė nebus toks dosnus. Šis šiurkščiai įsakė vadeles
perduoti vienam iš raitų jo tarnų, ir tas dabar jojo virtinės
užpakaly. Jų pagrobėjas susidomėjęs atkreipė dėmesį į tai,
kad gauruotasis nešulinis arkliukas neturi vadelių, bet ra­
miai žingsniuoja prie Holto arklio. Jis kilstelėjo antakius,
tačiau nieko nepasakė.
Holto nuostabai, juodasis riteris pasuko žirgo galvą į šiaurę,
ir jie pradėjo žygį.
- Ar galėčiau paklausti, kur mus vedatės? - pasiteiravo jis.
Deparnjė pašaipiai nusilenkė balne.
- Mes jojame į mano Monsombro pilį, - atsakė jis. - Šiek
tiek pasisvečiuosite pas mane.
Holtas, svarstydamas šią žinią, linktelėjo. Paskui dar pa­
sidomėjo:
- Kam gi?
Juodasis riteris vyptelėjo.
- Nes tu mane sudominai, - atsakė jis. - Keliauji su rite­
riu ir nešiojiesi sargybinio ginklus. Bet nesi paprastas tarnas,
tiesa?
Holtas į tai nieko neatsakė, tik gūžtelėjo. Deparnjė paš­
nairavo į jį ir linktelėjo sau.

♦ )T6 ♦
 - Ne. Tikrai ne. Tu vadas, ne sekėjas. Ir tavo drabužiai
mane domina. Šitas apsiaustas... - Jis pasilenkė balne ir pa­
čiupinėjo margojo miškinio apsiausto klostes. - Nesu matęs
nieko panašaus.
Jis nutilo, luktelėjo, ar Holtas ką nors paaiškins. Nesulau­
kęs, regis, nenustebo. Kalbėjo toliau:
-Tu - patyręs lankininkas. Ne, daugiau nei patyręs. Nepa­
žįstu lankininko, gebančio šitaip paleisti strėlę, kaip tu paleidai
vakar vakare.
Holtas savikritiškai numojo ranka.
- Šūvis buvo nekoks, - atsakė. - Taikiausi jums į gerklę.
Deparnjė ilgai ir garsiai kvatojosi.
- O, mano drauge, aš taip nemanau. Esu tikras, strėlė
nuskriejo tiksliai ten, kur taikeisi.
Jis vėl nusijuokė. Holtas pastebėjo, kad akys nesišypso,
nors ir kaip garsiai riteris kvatojasi.
- Taigi, - tarė Deparnjė, - nusprendžiau, kad tokį keis­
tuolį verta patyrinėti. Drauge, tu man gali praversti. Kas
žino, kokius dar gebėjimus ir įgūdžius slepia tas neįprastas
tavo apsiaustas.
Horacijus stebėjo abu vyrus. Galų riteris, regis, nebe­
sidomėjo juo, ir vaikinas dėl to nenusiminė. Nors vyrai
šnekučiavosi linksmai ir geraširdiškai, buvo justi mirtina
grėsmė. Horacijus liko nuošaly, mielai viską atidavė Holtui
į rankas ir tik žiūrėjo, kaip pakryps įvykiai.
- Vargu ar jums iš manęs bus kokia nors nauda, - į pastarąjį
Deparnjė teiginį ramiai atsakė Holtas.
Horacijus svarstė, ar juodasis riteris suprato užuominą:
Holtas neketina savo gebėjimais naudotis pagrobėjo labui.
Regis, riteris tai suprato, nes pažvelgė į šalia jojantį smulkų
žmogelį ir atkirto:

♦ nr ♦
 - Na, mes dar pažiūrėsim. O kol kas mėgaukitės mano
svetingumu, kol jaunojo jūsų draugo ranka pasveiks.
Jis atsigręžęs šyptelėjo Horacijui, pirmą kartą įtraukdamas
į pokalbį ir jį:
- Juk sužeistam keliauti šiais keliais nesaugu.
Tą vakarą jie proskynoje šalia kelio įsikūrė stovyklą.
Deparnjė pastatė sargybinius, bet Holtas pastebėjo, kad
jų prižiūrėti liko daugiau vyrų, nei išėjo saugoti stovyklos
nuo išorinių užpuolikų. Holtas suprato, kad šiuose kraštuose
Deparnjė jaučiasi gana saugus. Jiems įsikūrus nakčiai, pagro­
bėjas pareikalavo atiduoti ginklus. Neturėdami kitos išeities,
abu aralueniečiai buvo priversti paklusti.
Karvedys nebevaidino svetingo šeimininko, valgė ir mie­
gojo vienas didelėje tarnų pastatytoje palapinėje - žinoma,
pasiūtoje iš juodos drobės.
Holtas dvejojo. Jei keliautų vienas, būtų labai paprasta iš­
nykti naktyje, kartu pasičiupus ir ginklus.
Tačiau Horacijus neturėjo gebėjimo judėti nematomas
ir slapstytis, ir Holtas niekaip negalėjo vogčia jį išsivesti. Jis
neabejojo, kad, jam pradingus, Horacijus vienas ilgai neišgy­
ventų. Taigi Holtui teko laukti ir žiūrėti, kuo viskas baigsis.
Jie bent jau traukė į šiaurę, ten, kur norėjo.
Be to, praėjusį vakarą smuklėje jis sužinojo, kad kalnų
perėjos tarp Skandijos ir jos pietinės kaimynės Teutonijos
šiuo metų laiku dėl sniego bus nepereinamos. Taigi šiaip ar
taip reikėtų susirasti būstą ir jame praleisti porą mėnesių. Jis
spėjo, kad Monsombro pilis šiam tikslui tiks ne prasčiau už
kurią kitą buveinę. Holtas neabejojo, kad Deparnjė nujaučia,
kas jis iš tikrųjų yra. Veikiausiai viliasi įtraukti jį į kovas su
gretimų žemių karvedžiais. Kol kas, nusprendė žvalgas, jie
gana saugūs ir keliauja reikiama kryptimi.

♦ m-
 Vėliau teks imtis kokių nors priemonių. Bet tas laikas dar
neatėjo.
SS*---------- ^

Kitą dieną jie atvyko į karvedžio pilį. Iš pradžių pasirodęs

geranoris, Deparnjė rytą nusprendė negrąžinti jiems ginklų,
ir Holtas be jam įprastų raminamai veikiančių peilių prie
diržo ir poros tuzinų strėlių ant peties jautėsi keistai nuogas.
Monsombro pilis stūksojo aukštai ant miškingos ply-
naukštės, pasiekiama siauru vingiuotu keliuku. Kuo aukščiau
jie kopė, tuo žemiau leidosi skardžiai abipus kelio. Keliukas
buvo tokio pločio, kad juo viena greta galėjo joti keturi vyrai.
Juo lengvai galėtų atvykti draugai, bet gausūs įsibrovėlių bū­
riai įstrigtų. Kelias buvo niūrus priminimas, kaip gyvenimas
teka Galikoje, kur kaimyninių žemių valdovai nuolat kaunasi
dėl viršenybės ir nuolat tvyro pavojus būti užpultam.
Pati pilis buvo žema ir tvirta, storomis sienomis ir galin­
gais bokštais keturiuose kampuose. Ji neturėjo Redmonto ar
Aralueno pilių grakštumo ir lengvumo. Veikiau buvo nykus,
slogus, grėsmingas statinys, skirtas karui, o ne kamnors kitam.
Holtas paaiškino Horacijui, kad žodis „Monsombras“ reiškia
„tamsus kalnas“. Tai atrodė deramas pavadinimas storasieniam
pastatui vingiuoto, sunkaus kelio pabaigoje.
Palypėjus aukščiau, vardas įgavo naują prasmę. Abipus
kelio buvo pristatyta stulpų, o ant jų kabojo keisti stačiakam­
piai daiktai. Priartėjęs Horacijus su siaubu pamatė, kad tai
vos sieksnio pločio geležiniai narvai su žmonių liekanomis.
Jie kabojo aukštai virš kelio, palengva sūpuodamiesi po ply-
naukštę siautėjančiame vėjyje.

- )79-
 Buvo matyti, kad kai kurie narvai čia prakabojo daug
mėnesių. Juose voliojosi tik išdžiūvusios, pajuodusios ir su­
sitraukusios mumijos, papuoštos plazdančiais sutrešusiais
skarmalais. Kiti narvai buvo naujesni, žmonės juose dar at­
pažįstami. Narvai buvo iš geležinių strypų su tokiais tarpais,
kad varnai galėtų įskristi ir kapoti žmogieną. Daugumos
kūnų akys buvo išlestos.
Horacijus pasibjaurėjęs dirstelėjo į rimtą Holto veidą. De-
parnjė tai pamatęs nusišypsojo jaunuoliui, patenkintas, kad
pakelės siaubai jam padarė įspūdį.
- Tiesiog pavieniai nusikaltėliai, - nerūpestingai paaiškino
jis. - Žinoma, visi buvo apklausti ir nuteisti. Aš reikalauju,
kad Monsombre būtų griežtai laikomasi įstatymų.
- Kuo jie nusikalto? - paklausė berniukas.
Gerklėje strigo gumulas, buvo sunku tarti žodžius.
Deparnjė vėl atsainiai nusišypsojo. Apsimetė galvojąs.
- Įvairiausiais būdais, - atsakė jis. - Trumpai tariant, jie
man neįtiko.
Horacijus kelias sekundes atlaikė vyro žvilgsnį, paskui
kraipydamas galvą nusigręžė. Pamėgino nežiūrėti į virš gal­
vos kabančias skarmaluotas, apgailėtinas žmogystas. Iš viso jų
buvo per dvidešimt. Suvokęs, kad ne visi jie mirę, Horacijus
dar labiau pakraupo. Viename narve žmogus krustelėjo. Iš
pradžių jis pamanė, kad tai iliuzija, sukelta vėjo plaikstomų
vyro drabužių. Paskui, jiems jojant artyn, pro virbus išlindo
ranka ir iš narvo pasigirdo graudi aimana.
Be abejo, žmogus maldavo pasigailėti.
- Dieve mano, - tyliai pratarė Horacijus ir išgirdo, kad
Holtas greta šaižiai kvėptelėjo.
Deparnjė sustabdė juodą žirgą ir pasviro balne.

- 160 -
 - Pažįstat jį? —linksmai paklausė. - Matėt jį aną vakarą
smuklėje.
Horacijus suglumęs suraukė kaktą. Vyras jam atrodė ne­
pažįstamas, bet juk tą vakarą, kai jie sutiko karvedį, smuklėje
buvo mažiausiai tuzinas žmonių. Vaikinas svarstė, kodėl tu­
rėtų prisiminti šį vyrą. Tada Holtas šaltai ištarė:
-Jis nusijuokė.
Deparnjė tyliai sukikeno.
-Teisingai. Jis turėjo retą humoro jausmą. Keista, kad da­
bar jį prarado. O juk galėtų leisti laiką krėsdamas pokštus.
Jis trūktelėjo vadeles, pliaukštelėjo jomis karo žirgui per
sprandą ir vėl pajudėjo. Palyda sekė įkandin, sustodavo, kai
sustodavo jis, vertė Holtą ir Horacijų derintis prie jų.
Horacijus dar kartą pasižiūrėjo į Holtą, ieškodamas kokios
nors paguodos. Žvalgas atlaikė jo žvilgsnį, lėtai palingavo
galva. Jis suprato, kaip jaučiasi berniukas, jam ir pačiam
buvo bloga nuo tokio šlykštaus žiaurumo ir niekšiškumo.
Horacijaus Holto palinksėjimas nepaguodė. Jis keliu spuste­
lėjo Spyriui šoną ir paragino žirgą.
Kartu jie įjojo į tamsią, grėsmingą jų laukiančią pilį.
T ) °nis buv° ten>kur Eraka$ ir sakė-
Į Stovėjo pririštas prie medelio, pasturgalį kantriai
atsukęs lediniam vėjui, žemai virš Halasholmo genančiam
sniego debesis. Evanlina atrišo apynasrį, ir arkliukas klusniai
nusekė paskui ją. Virš galvų pušų spygliuose dūsavo vėjas,
šnarino apsnigtas šakas, lyg oštų jūra.
Vilis nebyliai sekė paskui ją keliu, klupinėdamas sniege
iki blauzdų. Evanlinai klampoti buvo sunku, bet dar sun­
kiau berniukui, išsekusiam ir nusilpusiam po sunkaus darbo
savaičių negaunant užtektinai maisto ir šilumos. Mergina
suprato netrukus turėsianti sustoti ir susirasti šiltus drabu­
žius - Erakas sakė, kad jų bus ryšuliuose ant ponio nugaros.
Ir, jei nori iki aušros sukarti šiokį tokį kelią, turbūt turės
užsodinti Vilį ant arkliuko. Bet kol kas ji nenorėjo gaišti, net
ir trumpai. Savisaugos instinktas liepė stumtis į priekį, kuo
greičiau ir kuo labiau nutolti nuo skandų miestelio.
Keliukas vingiavo aukštyn į kalnus, ji maknojo pasilenku­
si prieš vėją, viena ranka vesdama ponį, kita laikydama Vilį

* m ♦
už šaltų kaip ledas pirštų. Kartu jie brido per gilų sniegą, sli­
dinėjo, kliuvinėjo už po lygiu sniego paviršiumi pasislėpusių
medžių šaknų ir akmenų.
Po pusvalandžio mergina pajuto ant veido besileidžiančias
pirmąsias snaiges. Paskui ėmė snigti kaip reikiant, dideliais ir
sunkiais kąsniais. Evanlina stabtelėjo, atsigręžė į keliuką už
nugaros, kur jau beveik nesimatė jų pėdų. Erakas žinojo, kad
šiąnakt smarkiai snigs, pamanė ji. Jis laukė, kol jūreivio nuo­
jauta pakuždės, kad visi vergų pabėgimo ženklai bus ištrinti.
Pirmą kartą nuo tada, kai išsliūkino pro atvirus rūmų vartus,
Evanlinai širdyje suplazdėjo viltis. Galbūt viskas bus gerai.
Vilis už jos susverdėjo ir, kažką nerišliai murmėdamas,
suklupo sniege. Atsisukusi mergina pamatė, kad jis dreba ir
melsta iš šalčio ir atrodo leisgyvis. Priėjusi prie ryšulio ant
ponio nugaros ji atmazgė virves ir ėmė raustis.
Ryšulyje tarp kitų daiktų buvo šilta ėrenų liemenė, ir
mergina užmetė ją tirtančiam draugui ant pečių, padėjo įkišti
rankas į rankoves. Vilis rengdamasis tik vėpsojo į ją. Jis buvo
nemąstantis gyvulys, nebyliai priimantis viską, kas su juo
daroma. Evanlina suprato, kad galėtų jam smogti, ir jis nė
nemėgintų apsiginti nuo smūgio ar trenkti atgal. Ji liūdnai
žiūrėjo į vaikiną, prisimindama, koks jis buvo. Erakas sakė,
kad Vilis dar gali atsigauti, nors mažai kam iš įjunkusiųjų į
šiltžolę tai pavyksta. Atskirtas nuo pasaulio, gyvendamas kal­
nuose Vilis turės tikrą galimybę išeiti iš užburto narkotikų
vartojimo rato. Evanlina troško visa širdimi, kad skandų
jarlas būtų teisus sakydamas, jog įjunkęs į šiltžolę žmogus dar
gali visai pasveikti.
Ji stumtelėjo nesipriešinantį berniuką prie ponio ir mos­
telėjo sėsti ant jo. Akimirką Vilis padvejojo, paskui nerangiai
įsiropštė į balną. Evanlinai vedant arkliuką miško keliais
aukštyn į kalnus, jis nepatogiai siūbavo balne.
Ant jų krito didžiulės snaigės.
SS*----------:— S5-

Erakas nulydėjo akimis dvi žmogystas, paslapčia sprunkan­

čias į mišką ir traukiančias jo nurodytu keliuku. Patenkintas,
kad jie iškeliavo, pasekė įkandin iki tvoros, bet nepasuko ten,
kur suko jie, o nupėdino uosto link.
Šiuo metų laiku prie Didžiųjų rūmų sargybinių nebūda­
vo. Nereikėjo baimintis užpuolikų, nes aplinkinius kalnus
dengiantis storas sniegas saugojo geriau už visus sargybinius.
Tačiau prisiartinęs prie uosto Erakas tapo atsargesnis. Čia jau
buvo pastatyti sargybiniai, jie prižiūrėjo, kad skandų laivai
saugiai stovėtų švartavimosi vietose. Staigus vėjo gūsis galė­
davo išjudinti inkarą nuleidusį laivą ir išmesti jį į krantą, taigi
prieplaukoje stovėdavo keli vyrai, kad, iškilus pavojui, duotų
signalą ir prikeltų budinčias komandas.
Jie tikrai galėjo jį pamatyti ir susidomėti, ką gi jis veikia
tokiu nakties metu, taigi Erakas, kiek tik galėjo, slėpėsi šešė­
liuose.
Jo paties laivas „Vilkų vėjas“ stovėjo prišvartuotas prie
uosto krantinės, ir jis tyliai įlipo į jį, žinodamas, kad jame nėra
budinčios komandos. Vyrus jis adeido pavakare, remdamasis
savo orų pranašautojo šlove įtikino, kad naktį nebus stipraus
vėjo. Kapitonas persisvėrė per bortą ir laivo užuovėjoje pama­
tė plaukiojančią valtelę, kurią anksčiau čia pats ir prišvartavo.
Jis pasižiūrėjo, kaip stovėjimo vietose plūduriuoja laivai, ir
suprato, kad atoslūgis dar nepasibaigęs. Erakui to ir reikėjo -
jis teisingai apskaičiavo laiką. Dabar kapitonas greitai perlipo
į mažąjį laivelį, laivagalyje surado kaištį ir jį ištraukė. Ant ran­
kų kliūstelėjo ledinis vanduo. Kai valtelė prisipildė ligi pusės,
jis vėl užkišo kaištį ir prisitraukęs peršoko per skandų laivo
turėklus. Išsitraukęs durklą nupjovė virvę, kuria valtis buvo
pririšta prie laivo.
Iš pradžių nieko nevyko. Paskui laivelis, jau giliai nu­
grimzdęs į vandenį, ėmė svirti atgal, iš pradžių lėtai, toliau
vis greičiau. Valtyje buvo vienas į įkabą įstatytas irklas. Tuo
pasirūpino Erakas. Jei valtis būtų surasta per kelias dienas,
sklidinas vandens be žmonių laivelis su vienu irklu liudytų
nelaimę.
Laivelis nuplaukė tolyn ir pasislėpė už didesnių inkarą nu­
leidusių laivų.
Nusprendęs, kad padarė, ką galėjo, Erakas stryktelėjo į
krantą ir tuo pačiu keliu grįžo į Didžiuosius rūmus. Eidamas
patenkintas pastebėjo, kad gausus sniegas jau spėjo ištrinti
jo anksčiau paliktas pėdas. Rytą nebebus nė ženklo, kad čia
vaikščiota. Dingusi valtelė ir nupjauta virvė bus vienintelės
užuominos, kur dingo pabėgėliai vergai.

Sfi*----------
Miško keliukas darėsi vis statesnis ir eiti buvo vis sunkiau.
Evanlina alsavo trūkčiojamai, iš burnos virto garų debesėliai.
Pradėjus snigti, nestiprus pušis judinęs vėjas nutyko. Jai iš­
džiūvo gerklė, burnoje buvo justi nemalonus metalo skonis.
Mergina kelis kartus mėgino numalšinti troškulį rieškučio­
mis sniego, bet palengvėjimas būdavo trumpalaikis. Sniegui
ištirpus, gerklę pasiekdavo keli lašeliai vandens, bet naudos iš
to buvo maža.
 Ji atsigręžė atgal. Ponis nunarinęs galvą ir, regis, nekreip­
damas dėmesio į šaltį, atkakliai turseno paskui ją. Susigūžęs,
stipriai įsisupęs į ėrenų liemenę Vilis kiūtojo arkliukui ant
nugaros ir be atvangos tyliai aimanavo.
Evanlina stabtelėjo, giliai įkvėpėsalto oro. Nuo jo jau skau­
dėjo gerklę. Maudė šlaunų ir blauzdų raumenis, iš nuovargio
drebėjo kojos, bet ji iš paskutiniųjų kasėsi per gilų sniegą,
nes žinojo turinti įveikti kuo daugiau kelio. Nenutuokė,
kiek nutolo nuo Halasholmo rūmų, bet įtarė, kad ne per
toliausiai. Jei Erakui nepavyks palikti klaidinančių pėdsakų,
stiprių skandų būrys jos su Viliu sukartą kelią įveiks mažiau
nei per valandą.
Erakas jai nurodė iki aušros pakilti kuo aukščiau į kalnus.
Paskui jie turės pasitraukti iš kelio į miško tankmę ir per dieną
slapstytis.
Evanlina pro siaurą plyšį tarp šakų pasižiūrėjo į dangų.
Stori debesys užstojo ir mėnulį, ir žvaigždes. Ji neturėjo su­
pratimo, kiek dabar laiko ir kada gali išaušti.
Geliant kiekvieną kojų raumenėlį, ji vėl patraukė aukštyn,
ponis abejingai sekė paskui ją. Merginai šovė mintis atsisėsti
už Vilio ir joti dviese. Paskui ji atsikratė pagundos. Arkliukas
buvo mažas; nors jis nesiskųsdamas nešė vieną žmogų ir
krovinius, nuo dvigubos naštos būtų greitai pavargęs. Ži­
nodama, kiek daug priklauso nuo gauruotojo gyvulėlio,
Evanlina nusprendė, kad bus geriausia ir toliau pėsčiuoti. Jei
ji nuilsins arklį, Viliui tai bus mirties nuosprendis. Tokio
išsekusio ir suvargusio vaikino ji nieku gyvu neprivers eiti.
Evanlina klumpino tolyn, iškeldavo koją iš sniego, pasta­
tydavo ją, šiek tiek slysteldavo ant vis storėjančios dangos, kol
pajusdavo tvirtą pagrindą. Kairė koja. Dešinė koja. Kairė koja.

♦ J66 ♦
Dešinė koja. Burna dar labiau išdžiūvo. Iš šnervių virto garo
debesėliai ir sklandė tykiame nakties ore, trumpam pažymė­
dami jos nueitą kelią. Mergina negalvodama ėmė skaičiuoti
žingsnius. Nebuvo prasmės. Ji nemėgino įvertinti nuotolio. Tai
buvo instinktyvus atsakas į nuolatinį, pasikartojantį žingsnių
ritmą. Suskaičiavusi iki dviejų šimtų pradėjo iš naujo. Paskui
dar kartą. Po kelių tokių pasikartojimų suprato nebežinanti,
kiek kartų suskaičiavo iki dviejų šimtų, taigi liovėsi skaičiavusi.
Po dvidešimties žingsnių suvokė vėl skaičiuojanti. Gūžtelėjo
pečiais. Šįkart nusprendė skaičiuoti iki keturių šimtų. Bent
tokia įvairovė, su niūria ironija pamanė.
Didžiulės snaigės ir toliau krito iš dangaus, leidosi ant vei­
do, dažė plaukus tyra balta spalva. Veidas sustiro, ir ji ėmė
įnirtingai trinti jį atgalia ranka, paskui suvokė, kad ir ranka
užtirpusi, tada sustojo ir vėl pasirausė ryšulyje.
Traukdama Viliui liemenę, ten matė pirštines. Rado jas:
storas vilnones kumštines pirštines. Užsitempė jas ant sustiru­
sių pirštų, pasukiojo rankas, padaužė delnais per šonkaulius,
kad sužadintų kraujotaką. Po kelių minučių kūne pajuto
dilgsėjimą ir vėl patraukė tolyn.
Merginai sustojus, ponis irgi sustojo. Paskui kantriai žen­
gė jos pėdomis.
Suskaičiavusi iki keturių šimtų ji pradėjo iš naujo.
1 4
J^yoltas apsižvalgė po erdvius kambarius, į kuriuos jie buvo
atvesti.
- Ką gi, - suniurnėjo, - nieko ypatingo, bet vis pastogė.
Tiesą sakant, taip sakyti lygir nederėjo. Jie atsidūrė pagrin­
diniame Monsombro pilies bokšte, kurį Deparnjė naudojo
tik savo - ir savo svečių, kaip pašaipiai pridūrė, - reikmėms.
Jų svetainė buvo didelė ir patogiai įrengta. Čia stovėjo stalas
su kėdėmis, puikiai tinkamas valgyti, ir du patogūs mediniai
krėslai prie didelio židinio. Durys priešingose sienose vedė į
du mažesnius miegamuosius, be to, čia buvo nedidelis vonios
kambarys su alavine vonia ir prausykle. Ant akmeninių sie­
nų kabojo visai neblogi gobelenai, didelę dalį grindų dengė
patvarus kilimas. Kambaryje buvo balkonėlis ir langas, pro
jį buvo matyti vingiuotas keliukas, kuriuo jie atjojo į pilį, ir
žemiau plytinčios girios. Langai buvo nestildinti, su medi­
nėmis langinėmis iš vidaus, saugančiomis nuo vėjo ir prasto
oro.

♦ )M ♦
 Visame šiame paveiksle akį rėžė tik durys. Viduje nebuvo
rankenos. Taip, kambariai buvo patogūs, bet Holtas suprato,
kad jie čia tik kaliniai.
Horacijus nusviedė krepšį ant grindų ir patenkintas kles­
telėjo į medinį krėslą prie židinio. Pro langą traukė skersvėjis,
nors dar buvo tik pavakarė. Naktį čia ūžaus šalti vėjai, pama­
nė jis. Tačiau tas pats bus daugumoje pilies kambarių. Šitie
nei geresni, nei blogesni už kitus.
- Holtai, - kreipėsi jis, - kodėl Abelaras su Trūkiu mūsų
neperspėjo apie pasalą? Negi jie nemokyti pastebėti tokių da­
lykų?
Holtas lėtai palingavo galva.
- Ir man kilo toks klausimas, —tarė jis. - Manau, tai susiję
su tavo laimikiu.
Berniukas nesusigaudydamas pasižiūrėjo į miškinį, ir šis
paaiškino:
- Paskui mus kaukšėjo pustuzinis karo žirgų, apkrautų
barškančiais ir žvangančiais it skardininko vežimaitis gin­
klais. Manau, jų keliamas triukšmas nustelbė Deparnjė vyrų
bruzdesį.
Horacijus susiraukė. Jis apie tai nepagalvojo.
- O negi jie negalėjo jų užuosti? —pasidomėjo.
- Jei vėjas būtų buvęs reikiamos krypties, būtų užuodę.
Bet, jei prisimeni, jis pūtė nuo mūsų.
Holtas pasižiūrėjo į Horacijų - vaikinas atrodė šiek tiek
nusivylęs žirgų negebėjimu įveikti tokią menką kliūtį.
- Kartais, - kalbėjo Holtas, - mes per daug tikimės iš
žvalgų arklių. Juk jie tik paprasti žmonės.
Jam tai ištarus, lūpose šmėstelėjo menkutė šypsenėlė, bet
Horacijus to nepastebėjo. Jis tik linktelėjo ir perėjo prie kito
klausimo.

♦ ♦
 - Tai ką dabar darysim?
Miškinis trūktelėjo pečiais.
Jis jau buvo atsidaręs savo krepšį ir išsitraukęs keletą daiktų:
švarius marškinius, skustuvą, prausimosi reikmenis.
- Lauksim, - atsakė. - Mes kol kas nieko neprarandam.
Skandijos kalnų perėjos dar mažiausiai mėnesį bus užsnig­
tos. Taigi kelias dienas galime patogiai pagyventi, kol išaiškės
mūsų kilniojo riterio ketinimai.
Horacijus viena koja nuo kitos nusispyrė batą ir, mėgau­
damasis laisvės pojūčiu, laimingas palankstė pirštus.
- Tai ir yra esmė, - tarė jis. - Holtai, kaip manot, ką ketina
daryti šitas Deparnjė?
Holtas padvejojo, papurtė galvą.
- Gerai nežinau, bet per kelias dienas tikriausiai paaiškės.
Manau, jis miglotai numano, kad aš miškinis, - mąsliai pri­
dūrė jis.
-Ar ir čia esama miškinių? - nustebęs paklausė Horacijus.
Jis visada manė, kad žvalgų tarnyba veikia tik Araluene.
Holtui papurčius galvą, suprato buvęs teisus.
- Ne, čia jų nėra, - atsakė Holtas. - O mes stengiamės
plačiai neskelbti apie tarnybą. Nežinia, kada ir su kuo gali
kilti karas, - pridūrė jis. - Bet, žinoma, tokių dalykų visiškai
nenuslėpsi, taigi jis galėjo ką nors apie tai nugirsti.
- O jei taip? - paklausė Horacijus. - Iš pradžių man atro­
dė, kad jis tik nori susikauti su manim - kaip ir sakėt.
- Turbūt iš pradžių taip ir buvo, —sutiko Holtas, - bet
dabar jis kai ką užjuto ir, manau, bando išsiaiškinti, kaip
galėtų manim pasinaudoti.
- Pasinaudoti jumis? - pasipiktinęs pakartojo Horacijus.
Holtas numojo ranka.

♦ J90 -
 - Tokie žmonės kaip jis tik apie tai ir galvoja, - paaiški­
no jis berniukui. - Jie vis svarsto, kaip iš visko išpešti kuo
daugiau naudos. Ir mano, kad viską galima nupirkti, tereikia
žinoti kainą. Gal galėtum apsiauti tą batą? - maloniai pridūrė
jis. - Pro langą įeina mažai šviežio oro, o tavo kojinės, švel­
niai tariant, mažumėlę trenkia.
- Oi, atsiprašau! - šūktelėjo Horacijus, tempdamas ant
kojos jojimo batą.
Dabar, Holtui paminėjus, jis pajuto kambaryje tvyrant
stiproką tvaiką.
- Negi šios šalies riteriai neprisiekia laikytis kodekso? - jis
vėl grįžo prie jų pagrobėjo. - Juk riteriai turi prisiekti padėti
žmonėms, ar ne? Jie neturėtų „naudotis žmonėmis“.
- Jie duoda priesaiką, - patvirtino Holtas. - Bet ar jos
laikosi - kitas klausimas. Riteriai padeda žmonėms tokioje
šalyje kaip Araluenas, kur viešpatauja stiprus karalius. Čia
turėdamas valdžią gali elgtis kaip panorėjęs.
-Tai neteisinga, - sumurmėjo Horacijus.
Holtas su juo sutiko, bet nematė prasmės to sakyti.
- Turėk kantrybės, - tarė jis Horacijui. - Mes čia nie­
kaip nepaspartinsime reikalų. Netrukus ir taip sužinosime,
ko pageidauja Deparnjė. O kol kas galime ramiai pagyventi
ir pailsėti.
- Dar kai kas... - nekreipdamas dėmesio į bedražygio siū­
lymą pridūrė Horacijus. - Man nepatiko tie narvai pakelėje.
Joks tikras riteris šitaip nebaustų žmogaus, nesvarbu, kuo jis
nusikalto. Tai siaubinga. Nežmoniška!
Holtas pažvelgė į nuoširdžias berniuko akis. Niekuo ne­
galėjo jo paguosti.
„Nežmoniška“ buvo taiklus bausmės apibūdinimas.

- )9J -
 -Taip, - galiausiai pritarė jis. - Ir man jie nepatiko. Manau,
prieš mums išvykstant, Deparnjė turės dėl to pasiaiškinti.

SS*---------- ^

Tądien jie vakarieniavo su galų karvedžiu. Stalas buvo

milžiniškas, salė skirta trisdešimčiai ar daugiau žmonių, tad
jie trys tuščioje erdvėje atrodė lyg nykštukai. Patarnautojai ir
patarnautojos sukosi kaip vijurkai, prireikus nešiojo naujus
vyno butelius ir valgių porcijas.
Vakarienė nebuvo nei labai gardi, nei labai bjauri, ir Holtą
tai šiek tiek nustebino. Galų virtuvė buvo pagarsėjusi egzotiš­
kumu ir įmantrumu. Paprasti patiekalai liudijo, kad ši šlovė
nepagrįsta.
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad tarnai darbus dirba nunarinę
galvas, nežiūrėdami trims vakarieniautojams į akis. Kamba­
ryje buvo juste justi baimė, ji dar sustiprėdavo, kai kuriam
nors iš tarnų tekdavo prieiti prie šeimininko patiekti jam
maisto ar pripildyti taurės.
Holtas suvokė, kad Deparnjė ne tik jaučia įtampą patal­
poje, bet ir ja mėgaujasi. Kai kuris nors tarnas nusukęs akis ir
sulaikęs kvapą priartėdavo, jo lūpose nušvisdavo žiauri šyp­
sena.
Valgydami jie beveik nesikalbėjo. Deparnjė tenkinosi tuo,
kad stebėjo svečius, kaip kad vaikas susidomėjęs stebi nere­
gėtą sugautą vabzdį. Tokiomis aplinkybėmis nei Holtas, nei
Horacijus nebuvo linkę plepėtis.
Kai jie pavalgė ir stalas buvo nurinktas, karvedys pagaliau
išklojo, ką galvoja. Jis atsainiai mostelėjo Horacijui ranka,
parodė laiptus, vedančius į jų kambarius.

-m ♦
 - Nebeužlaikysiu tavęs, berniuk, —tarė jis. - Gali sau eiti.
Šiek tiek išraudęs dėl tokio nemandagaus tono Horacijus
dirstelėjo j Holtą, ir šis linktelėjo. Vaikinas, stengdamasis iš­
likti orus ir neparodyti galų riteriui sumišimo, pakilo.
- Geros nakties, Holtai, - tyliai palinkėjo jis.
Holtas vėl linktelėjo.
- Labanakt, Horacijau, - atsisveikino.
Kario mokinys išsitiesė, pažiūrėjo Deparnjė į akis, greitai
apsigręžė ir išdrožė iš salės. Du šešėliuose stovėję sargybiniai
iškart prisistatė ir palydėjo jį laiptais aukštyn.
Lipdamas į savo kambarius Horacijus pamanė sau, kad,
neatsisveikindamas su Monsombro pilies šeimininku, ko
gero, pasielgė vaikiškai. Vis dėlto dėl šios smulkmenos pasi­
juto gerėliau.
Deparnjė luktelėjo, kol Horacijaus žingsniai ant akmeni­
mis grįstų laiptų nutils. Paskui, atsistūmęs nuo stalo kėdę,
įsmeigė tiriantį žvilgsnį į miškinį.
- Ką gi, meistre Holtai, - tyliai kreipėsi, - laikas paple­
pėti.
Holtas kietai sučiaupė lūpas.
- Apie ką? - paklausė. —Deja, liežuviu plakti nemoku.
Karvedys šyptelėjo.
-Jau matau, kad būsi įdomus svečias, - tarė jis. - O dabar
pasakyk, kas iš tiesų esi.
Holtas nerūpestingai gūžtelėjo. Pažaidė su apytušte taure,
pasukiojo ją į visas puses, pasižiūrėjo, kaip briaunotas stiklas
gaudo kampe degančios krosnies šviesą.
- Aš paprastas žmogus, - atsakė. - Mano vardas Holtas.
Esu iš Aralueno, keliauju su ponu Horacijumi. Daugiau ne­
labai turiu ką pasakyti.

♦ m ♦
 Deparnjė su neblėstančia šypsena apžiūrinėjo priešais sė­
dintį barzdotą vyrą. Jis išties atrodė niekuo neišsiskiriantis.
Drabužiai paprasti, netgi prasti. Barzda ir plaukai apkirpti
netvarkingai. Deparnjė pamanė, kad jie, ko gero, nurėžti
medžiokliniu peiliu - nenutuokė, kad tokia mintis žiūrint į
Holtą ateidavo daugeliui.
Holtas buvo neaukštas, galva vos siekė karvedžio pečius,
tačiau raumeningas. Nors barzda ir plaukai jau žilstelėję,
buvo stiprus ir sveikas. Kažkas jo akyse - tamsiose, ramio­
se, nuovokiose - prieštaravo teiginiui, kad jis esąs paprastas
žmogus. Deparnjė didžiavosi skiriąs įsakinėti pripratusius
žmones, o Holtas tikrai buvo vienas iš jų.
Ir jo ginkluotė atrodė neįprasta. Buvo keista matyti tokį
valdingą žmogų be riterio ginklų. Lankas, Deparnjė akimis,
buvo prasčiokų ginklas, o įmautė su dviem peiliais jam dar
buvo neregėta. Nutaikęs progą jis jau buvo apžiūrėjęs tuos
peilius. Didesnysis priminė sunkius skandų nešiojamus saksų
peilius. Mažesnysis, irgi aštrus kaip skustuvas, buvo tobulai
subalansuotas svaidomasis peilis. Viršininkui išties neįprasti
ginklai, pamanė sau Deparnjė.
Keistasis apsiaustas jį irgi žavėjo. Jis buvo netvarkingai iš­
dažytas žaliomis ir pilkomis dėmėmis, ir riteris nesuprato,
kam to reikia. Didelis gobtuvas uždėtas ant galvos puikiai
slėpė veidą. Jiems jojant į Monsombrą, galų riteris pastebė­
jo, kad apsiaustas miške ima tarsi mirguliuoti ir susilieja su
aplinka, taigi smulkusis vyras bemaž išnyksta. Paskui iliuzija
išsisklaidydavo.
Deparnjė, kaip ir daugelis jo kraštiečių, buvo gerokai
prietaringas. Įtarė, kad įstabios apsiausto savybės susijusios
su burtais.

♦ m ♦
 Si mintis jį vertė su Holtu elgtis atsargiai. Karvedys žinojo,
kad su burtininkais pyktis neverta. Taigi jis nusprendė ne­
atskleisti visų savo kortų, kol tiksliai išsiaiškins, ko tikėtis iš
paslaptingojo žmogelio. Jei paaiškėtų, kad Holtas neturi jokių
mistinių galių, galbūt Deparnjė pavyktų įkalbėti jį kitus savo
gebėjimus panaudoti jo labui.
Jei ne, abu keleivius bus galima nugalabyti.
Deparnjė susivokė po paskutinių Holto žodžių jau ilgai
tylįs. Gurkštelėjo vyno ir papurtė galvą.
- Manau, ne paprastas, - tarė. - Holtai, tu mane domini.
Žvalgas ir vėl tik numojo ranka.
- Nesuprantu kuo, - tyliai atsakė.
Deparnjė tarp pirštų pasukiojo vyno taurę. Pasigirdo at­
sargus beldimas į duris, į salę atsiprašomai ir kiek baugščiai
įkišo galvą ūkvedys. Iš karčios patirties žinojo, kad jo šeimi­
ninkas - žiaurus ir nenuspėjamas žmogus.
- Kas yra? - įsiutęs dėl įsibrovimo paklausė Deparnjė.
- Atsiprašau, milorde, norėjau’paklausti, ar dar ko nors
pageidausite?
Deparnjė jau ketino jį išvyti, bet jam į galvą šovė mintis.
Nusprendė, kad būtų įdomu pamėginti išprovokuoti šį keis­
tuolį araluenietį. Pažiūrėti, iš kokio molio jis drėbtas.
- Taip, - tarė jis. - Atsiųsk man virėją.
Ūkvedys suglumęs delsė.
- Virėją, milorde? - pakartojo jis. - Ar jums reikia dau­
giau maisto?
- Man reikia virėjos, kvaily! - suurzgė Deparnjė.
Vyras skubiai pasitraukė atbulas.
- Tuoj pat, milorde, - sunerimęs slinkdamas prie durų
pažadėjo jis.
Jam išėjus, galų karvedys nusišypsojo Holtui.
 —Šiais laikais neįmanoma rasti gerų tarnų, - pareiškė.
Holtas niekinamai dėbtelėjo į jį.
—Jums tai turbūt nuolatinis galvos skausmas, —ramiai
tarė jis.
Deparnjė tiriamai pasižiūrėjo į jį, stengdamasis suprasti,
ar tie žodžiai turi kokią nors pašaipią prasmę.
Jie sėdėjo tylėdami, kol vėl pasigirdo beldimas į duris ir
įėjo ūkvedys. Paskui jį, atsilikusi keliais žingsniais, nervingai
gniaužydama prijuostės kraštą, sekė virėja. Tai buvo viduti­
nio amžiaus moteris. Darbas pas Deparnjė jos veide paliko
žymę —ji atrodė įsitempusi.
—Virėja, milorde, —pranešė ūkvedys.
Deparnjė nieko nesakė. Stebeilijo į moterį, kaip gyvatė
stebeilija į paukštį. Tylai tęsiantis, moteris vis įnirtingiau
maigė prijuostę. Galiausiai nebeištvėrė.
—Kas nors negerai, milorde? - paklausė ji. - Gal valgiai
ne...
—Tu patylėk! —kildamas nuo kėdės ir piktai rodydamas į
virėją užriko Deparnjė. - Aš čia šeimininkas! Nedrįsk prabilti
pirma! Tylėk, moterie!
Holtas prisimerkęs stebėjo nemalonią sceną. Suprato, kad
visa tai daroma dėl jo. Juto, kad Deparnjė nori jį išmėginti.
Deja, dabar jis niekuo negalėjo padėti moteriai. Greitas De­
parnjė žvilgsnis, mestas į Holtą, patvirtino jo įtarimus. Pama­
tęs, kad smulkusis vyras ramus kaip visada, Deparnjė atsisėdo
ir vėl atsigręžė į nelaimingąją virėją.
—Daržovės buvo šaltos, - galop pareiškė.
Moters veide lygiomis dalimis atsispindėjo baimė ir nuos­
taba.
—Tikrai ne, milorde! Daržovės buvo...
—Sakau tau, šaltos! - nutraukė ją Deparnjė.

♦ J96 ♦
 Pasisuko į Holtą.
- Jos buvo šaltos, tiesa? - metė iššūkį.
Holtas gūžtelėjo pečiais.
- Daržovės buvo puikios, - ramiai atsakė jis.
Kad ir kas nutiktų, jam nevalia parodyti nei pykčio, nei
pasibaisėjimo. Deparnjė vyptelėjo. Pažvelgė į virėją.
- Matai, ką padarei? - sušuko jis. - Ne tik užtraukei man
gėdą prieš svečią, bet ir privertei jį meluoti dėl tavęs.
- Milorde, aš tikrai ne...
Deparnjė ją nutraukė valdingu rankos mostu.
-Tu mane nuvylei ir turi būti nubausta, - nukirto jis.
Moters veidas papilko iš baimės. Šioje pilyje bausmės bū­
davo sunkios.
- Meldžiu, milorde. Meldžiu, kitą kartą labiau pasisteng­
siu. Pažadu, - vapėjo ji, vildamasi išvengti bausmės.
Maldaujamai pažvelgė į Holtą.
- Būkit geras, pone, pasakykit, kad aš nenorėjau nieko
blogo, - meldė ji.
- Palikit ją ramybėj, - galop tarė miškinis.
Deparnjė viltingai pakreipė galvą.
- O jei ne? - paklausė.
Pasitaikė proga patikrinti kalinio galias - arba jų stoką. Jei
jis išties burtininkas, galbūt dabar tai atsiskleis.
Holtas matė, ką galvoja pašnekovas. Suprato jo lūkesčius.
Žvalgas nenorom pripažino, kad dabartinėje padėtyje jis ne­
turi kuo grasinti. Nusprendė išmėginti kitą taktiką.
- O jei ne? - atsainiai pakartojo jis. - Na, juk tai smulk­
mena. Ji tik paprasta tarnaitė, neverta nei jūsų, nei mano
dėmesio.
Galas susimąstęs krapštėsi lūpą. Galbūt Holtui iš tikrųjų
nerūpi šis klausimas. O gal jis tik mėgina nuslėpti neturįs

♦ m ♦
galių. Deparnjė išties nemanė, kad kokiam nors valdžią ar
galią turinčiam asmeniui gali nuoširdžiai rūpėti tarnas, todėl
ir dvejojo. Galbūt Holtas vaidina. O gal jam tikrai į visa tai
nusispjaut.
- Šiaip ar taip, - nenuleisdamas akių nuo Holto tarė jis, -
virėją reikia nubausti.
Jis pasižiūrėjo į ūkvedį. Vyras visą šį laiką stovėjo pri­
sispaudęs prie sienos, kad kuo mažiau kristų į akis.
- Tu nubausi šią moterį, - paliepė jis. - Ji tingi, nieko
nesugeba, padarė gėdą šeimininkui.
Ūkvedys klusniai nusilenkė šeimininkui.
—Taip, milorde. Žinoma, milorde. Moteris bus nubaus­
ta, - patikino jis.
Deparnjė neva stebėdamasis kilstelėjo antakius.
-Tikrai? - paklausė jis. - Ir kokia gi bus bausmė?
Tarnas dvejojo. Nenutuokė, kas dedasi riterio galvoje.
Nusprendė, kad, ko gero, verčiau jau pasirodyti žiauresniam.
—Rykštės, milorde? - atsakė jis.
Deparnjė, regis, pritariamai linktelėjo. Vyras jau tvirčiau
pridūrė.
- Ji bus nuplakta.
Bet dabar karvedys papurtė galvą, ir ant pliktelėjusios
ūkvedžio kaktos ištryško prakaito lašeliai.
—Ne, - lipšniai tarė Deparnjė. - Nuplaktas būsi tu. Ji -
pasodinta į narvą.
Bejėgis kištis Holtas tik stebėjo jam prieš akis vykstančias
žiaurybes. Ūkvedys, išgirdęs, kad bus nuplaktas, iš baimės
iškrito iš veido. O moteris, išgirdusi savo bausmę, apimta
nevilties susmuko ant grindų. Holtas prisiminė vingiuotą ke­
lią, kuriuo jie jojo į Monsombrą, ir nelaimėlius geležiniuose

* J98 *
narvuose. Žiūrint į juodąjį tironą jį net pykino. Jis ūmiai at­
sistojo, pastūmė kėdę taip, kad ši apvirto ir trenkėsi į grindų
plokštes.
- Einu miegoti, —išrėžė jis. - Man jau gana.
 29

vanlina nenumanė, kiek jie klumpino apsnigtu keliuku.

Ponis risnojo nuolankiai nuleidęs galvą, jam ant nu­
garos tyliai vaitodamas siūbavo Vilis. Evanlina negalvodama
brido per ką tik iškritusį po kojomis gurgždantį sniegą.
Galop ji pajuto nebegalinti toliau eiti. Linkstančiomis
kojomis sustojo ir ėmė žvalgytis nakvynės nakties likučiui.
Pastarosiomis dienomis vyravęs šiaurys prie pušų iš
priešvėjinės pusės pripustė kalnus sniego, o užuovėjoje susi­
darė nemaži duburiai. Virš šių lomelių palinkusios didesnių
medžių šakos buvo tarsi stogeliai. Tokioje gilioje įduboje jie
pasislėps ne tik nuo vėjo ir vis nesiliaujančio sniego, bet ir
nuo atsitiktinių praeivių žvilgsnių.
Slaptavietė toli gražu nebuvo ideali, bet geriausia, kokią
čia galima rasti. Evanlina, žvalgydamasi į aukštas, pušis už tri­
jų keturių medžių eilių nuo kelio, pavėdėjo ponį į šalį.
Beveik iškart iki liemens prasmego sniege. Tačiau klam­
pojo tolyn, savo pramintomis pėdomis vesdamasi arkliuką.
Ji išeikvojo beveik visas jėgas, bet pagaliau šlumštelėjo į

- 200 ♦
gilią daubą už medžio. Ponis padvejojo, paskui pasekė jos
pavyzdžiu. Viliui bent užteko nuovokos pasilenkti prie ponio
sprando, kad jo iš balno neišdaužtų storos, apsnigtos nusvi­
rusios pušies šakos.
Loma po medžiu buvo stebėtinai erdvi, sočiai užteko
vietos visiems trims. Jų kūnai skleidė šilumą, ir šioje gana
uždaroje erdvėje nebuvo taip žvarbu, kaip ji manė. Be abejo,
buvo šalta, bet gyvybei nepavojinga. Mergina padėjo Viliui
nusiropšti nuo arkliuko ir pamojo sėstis. Jis tirtėdamas atsi­
rėmė į šiurkštų medžio kamieną, o Evanlina išnaršė ryšulius
ir surado dvi storas vilnones antklodes. Užmetė jas Viliui ant
pečių, paskui atsisėdo šalia ir užsitempė ant savęs kampą.
Suėmė Vilio plaštaką ir patrynė pirštus. Jie buvo lediniai.
Evanlina drąsinamai nusišypsojo.
- Dabar viskas bus gerai, - tarė jam. - Viskas gerai.
Vilis pažvelgė į ją, ir akimirką merginai atrodė, kad ją
supranta. Bet paskui ji susigaudę, kad vaikinas tik reaguoja
į balsą.
Kai Vilis apšilo ir tik retkarčiais mėšlungiškai sutirtė­
davo, mergina išlindo iš po antklodės, atsistojo ir nuėmė
poniui balną. Atsilaisvinus diržams papilvėje, gyvuliukas su
palengvėjimu prunkštelėjo, paskui atsiklaupė ir atsigulė prie­
dangoje.
Galbūt šioje snieguotoje šalyje žirgai to mokomi -
Evanlina nenutuokė. Gulintis ponis tapo šilta atrama jai
ir Viliui. Evanlina nesipriešinantį berniuką nutempė nuo
medžio kamieno ir atrėmė į šiltą arklio pilvą. Ponio kūno
šiluma teikė tikrą palaimą. Evanlinai pirmą kartą po kelių
valandų sušilo nugara, o paskui ir visas kūnas. Galva nusviro
Viliui ant peties, ir ji užmigo.

- 20
) -
 Lauke iš žemų debesų ir toliau krito sunkios snaigės.
Po pusvalandžio jų brydės giliame sniege išsitrynė.

ie>---------- s**-

Rytą žinia apie dviejų vergų pabėgimą Eraką pasiekė ne

iškart.
Nieko nuostabaus, juk dėl tokio menkniekio neverta
trukdyti vyresniojo jarlo. Iš tiesų tik tada, kai viena iš virtuvės
vergių prisiminė Evanliną pastarosiomis dienomis aimana­
vus dėl naujojo paskyrimo, Borsa, kuriam buvo pranešta apie
merginos dingimą, nusprendė tai paminėti ir Erakui.
Apie tai padėjėjas užsiminė probėgom, sutikęs barzdotąjį
kapitoną po vėlyvų pusryčių išeinantį iš valgyklos.
- Ta prakeikta tavo mergiotė dingo, - prasilenkdamas su
Eraku suniurnėjo jis. Padėjėjui Borsai, be abejo, buvo pranešta
apie vergės dingimą, kai tik virtuvės prievaizdas tai pastebėjo.
Padėjėjo darbas buvo tvarkytis su tokiais administraciniais
nesklandumais.
Erakas pažvelgė į jį buku žvilgsniu.
- Mano mergiotė?
Borsa nekantriai mostelėjo ranka.
- Araluenietė, kurią atsigabenai. Ta, kurią norėjai pasiimti
tarnaite. Regis, ji paspruko.
Erakas susiraukė. Atrodė logiška šiek tiek subjurti dėl to­
kio nutikimo.
- Kur? - paklausė jis.
Borsa suirzęs gūžtelėjo.
- Bala žino. Kur iš čia pabėgsi? O dar naktį snigo kąsniais.
Niekur nė pėdsako.

♦ 202 ♦
 Išgirdus šią naujieną, Erakui palengvėjo ant širdies. Bent
jau ši sumanymo dalis pavyko. Tačiau jo žodžiai prieštaravo
giliai slepiamam džiaugsmui.
- Tai suraskit ją! —užriko jis. - Ne tam ją tempiau per
visas Baltaudres, kad jūs prapuldytumėt!
Tai taręs jis apsisuko ant kulno ir nudrožė tolyn. Juk jis
buvo vyresnysis jarlas ir karininkas. Borsa buvo padėjėjas ir
vyriausiasis Ranjako administratorius, bet tokioje karingoje
visuomenėje Erakas buvo už jį gerokai viršesnis.
Borsa nulydėjo jį akimis ir nusikeikė. Nusikeikė tyliai. Jis
ne tik žinojo, kad anas vyras viršesnis, bet ir suprato, kaip
neišmintinga į akis įžeidinėti jarlą - ar, jei jau taip, į nugarą.
Erakas buvo garsus tuo, kad dėl menkiausio nieko puldavo
švytuoti savo karo kirviu.
Pagalvojęs apie Erako kelionę su mergina iš Aralueno, pa­
dėjėjas prisiminė dar kai ką - berniuką, buvusį žvalgo mo­
kinį. Jis girdėjo, kad pastarosiomis dienomis mergina apie
jį teiravosi. Užsimetęs ant pečių sunkius kailinius, patraukė
prie durų ir į kiemo vergų pašiūrę.
^

Suraukęs nosį, nes dvokė nepraustais kūnais, Borsa stovė­

jo kiemo vergų pašiūrės tarpdury ir varstė akimis susigūžusį
komiteto narį.
- Nematei, kaip jis išėjo? - nepatikliai paklausė.
Vergas nudelbęs akis papurtė galvą. Iš elgesio buvo ma­
tyti, kad jis kaltas. Borsa neabejojo, kad jaunuolis girdėjo ar
matė, kaip paspruko kitas vergas. Piktai papurtęs galvą jis
pasisuko į greta stovintį sargybinį.

♦ 20? ♦
 - Nuplak jį, - trumpai įsakė ir parpėdino į pagrindinį
rūmų pastatą.
Tik po valandos gavo pranešimą, kad dingo valtis. Pei­
liu nudžirintas virvagalys viską paaiškino. Du pabėgę ver­
gai, pradingusi valtis. Išvada aiški. Borsa pagalvojo, kad šiuo
metų laiku likti gyvam Baltaudrėse atviroje valtyje - ypač
netoli kranto - beveik neįmanoma.
Priešingai nei galima pamanyti, atviroje jūroje bėgliams
išlikti gyviems būtų buvę lengviau. Prie kranto, kur siautėja
vėjai ir bangos, būtų tikras stebuklas nuplaukti dešimt kilo­
metrų neatsitrenkus į uolas.
-Taip jiems ir reikia, - burbtelėjo jis ir išsiuntė pasiuntinį
atšaukti patrulių, žvalgančių į šiaurę vedančius kalnų keliu­
kus.
Vėliau tądien Erakas nugirdo du vergus, tyliai kalbančius
apie aralueniečius, pavogusius valtį ir mėginusius pabėgti.
Apie pietus iš kalnų grįžo paieškų būriai. Vyrai džiaugėsi,
kad nebereikės klampoti po gilų sniegą žvarbiame po aušros
įsismarkavusiame vėjyje.
Jam nuo širdies nusirito akmuo. Iki pavasario bėgliai bus
saugūs.
Jei tik jiems pavyks mirtinai nesušalti ir rasti kalnų tro­
belę.
 onsombro pilyje nusistovėjo tam tikras gyvenimo

M ritmas.
Pilies šeimininkas, karvedys Deparnjė, su priverstiniais
savo svečiais susitikdavo tik tada, kai pats to norėdavo, porą
kartų per savaitę, dažniausiai vakarieniaujant, kai jau būdavo
sugalvojęs naują būdą pamėginti išprovokuoti Holtą, privers­
ti jį atsiskleisti.
Kitu laiku aralueniečiai daugiausia tūnodavo savo kam­
bariuose bokšte, bet kasdien pilies kieme galėdavo trumpai
pasitreniruoti. Juos iš bokšto atidžiai saugodavo maždaug
pustuzinis ginkluotų vyrų. Holtas su Horacijumi kelis kartus
teiravosi, ar negalėtų pasivaikščioti už pilies sienų, apžiūrėti
plynaukštės.
Žinoma, jie nieko gero nesitikėjo, bet mirtina sargybinių
vado tyla juos vis tiek skaudžiai nuvildavo.
Horacijus žingsniavo po Monsombro pilies bokšto bal­
koną.
 Holtas susikryžiavęs kojas sėdėjo viduje, ant lovos, ir
baigė dirbti Viliui naują lanką. Sį darbą jis kruopščiai darė
nuo tada, kai atsidūrė Galikoje. Pririnko medžio atplaišėlių,
suklijavo ir sujungė jas taip, kad šalia būtų skirtingo pluoš­
to medienos juostelės. Paskui dirbinį grakščiai išlenkė, prie
abiejų galų pridūrė panašius, tik trumpesnius, į priešingą
pusę išlenktus lankelius. Išėjo lankas užriestais galais.
Kai jie atkeliavo į Monsombrą, Deparnjė Holto kuprinė­
je rado lanko dalis, bet nematė reikalo jas atimti. Nebaigtas
lankas be strėlių nekėlė pavojaus.
Vėjas ūžavo pro pilies bokštelius, sukosi aplink akmenyje
išraižytas chimeras. Po balkonu vėjyje sklandė ir nardė kovų
šeimyna, paukščiai tai sutūpdavo į kietos granitinės sienos
plyšyje susuktą lizdą, tai iš jo išlėkdavo.
Horacijui visada būdavo šiek tiek nejauku iš viršaus žiūrėti
į skraidančius paukščius. Jis atsitraukė nuo turėklo ir stipriau
įsisupo į apsiaustą. Orai žadėjo lietų, iš šiaurės vėjas jų link
nešė tamsių debesų kalnus. Tai buvo dar vienos vėjuotos die­
nos Monsombre pavakarė. Po jais dunksanti giria atrodė nyki
ir vienoda, iš tokio aukščio priminė šiurkštų kilimą.
- Holtai, ką darysim? - paklausė Horacijus.
Jo bendražygis prieš atsakydamas padvejojo. Ne todėl,
kad būtų neapsisprendęs; veikiau nebuvo tikras, kaip tai pri­
ims temperamentingasis draugas.
- Lauksim, - paprastai atsakė.
Horacijaus akyse pamatė nusivylimą. Jis žinojo, kad
berniukas trokšta ko nors griebtis ir paspartinti reikalus su
Deparnjė.
- Bet Deparnjė kankina ir žudo žmones! O mes sėdim ir
žiūrim! - piktai sušuko berniukas.

♦ 206 ♦
 Iš sumaniojo buvusio miškinio jis tikėjosi šio to daugiau
nei paprasto pasiūlymo laukti.
Priverstinis neveiklumas jau erzino Horacijų. Nuobodus
ir slegiantis kasdienis gyvenimas Monsombre jį blogai veikė.
Jis buvo mokomas veikti ir troško veikti. Juto nenumaldomą
potraukį ką nors daryti - bet ką. Svajojo nubausti Deparnjė
užjo žiaurumą. Jamknietėjo pašaipias juodojo riterio pastabas
sugrūsti šiam atgal į gerklę.
O visų labiausiai jis geidė ištrūkti iš Monsombro ir keliau­
ti ieškoti Vilio.
Holtas luktelėjo, kol Horacijus aprims.
- Jis yra šios pilies valdovas, - švelniai paaiškino. - Maž­
daug penkiasdešimt vyrų klauso kiekvieno jo žodžio. Manau,
tai šiek tiek daugiau, nei mes pajėgtume sutvarkyti.
Horacijus nuo turėklo krašto nukrapštė atskilusį granito
gabaliuką ir sviedė tolyn į prarają. Lydėjo akimis krentantį
akmenėlį, regis, artėjantį prie pilies sienos, kol šis pradingo
iš akių.
- Žinau, - be ūpo atsakė, - tik norėčiau ką nors daryti.
Holtas pakėlė akis nuo darbo. Jo neviltis buvo dar dides­
nė už Horacijaus, nors jis tai slėpė. Panorėjęs jis būtų kuo
lengviausiai pasprukęs iš pilies. Bet tada turėtų palikti Hora­
cijų - o tam negalėjo ryžtis. Dabar jį draskė ištikimybė Viliui
ir šiam jaunuoliui, nesavanaudiškai nusprendusiam lydėti
jį kelionėje. Holtas žinojo, kad, jam pabėgus, Deparnjė ne­
pasigailėtų Horacijaus. Tačiau visa esybe troško būti kelyje
ir ieškoti pagrobto mokinio. Miškinis nuleido akis į beveik
užbaigtą lanką ir pasistengė, kad balse nebūtų justi nusimi­
nimo.
- Deja, kitą žingsnį turės žengti mūsų šeimininkas, -
tarė jis Horacijui. - Jis gerai nežino, ką apie mane galvoti.

- 207 *
Nenusprendžia, kuo jamgalėčiau būti naudingas. O kol dve­
joja, yra budrus. Todėl pavojingas.
-Jei nėra kitos išeities, tai galim nieko nelaukdami jį pul­
ti, - pasiūlė Horacijus.
Holtas smarkiai papurtė galvą.
—Dabar mums verčiau nurimti, - paprieštaravo jis. -
Būtų geriau, jei jis nuspręstų, kad nesame tokie pavojingi ar
tokie naudingi, kokie jam iš pradžių pasirodėme. Jaučiu, kad
jis mėgina apsispręsti dėl manęs. Tas reikalas su virėja buvo
išbandymas.
Ant grindų plokščių nukrito pirmi lietaus lašai. Horacijus
pakėlė galvą ir nustebo pamatęs, kad debesys, prieš kelias mi­
nutes dar buvę taip toli, dabar jau plaukia virš jų.
—Išbandymas? - pakartojo jis.
Holtas susiraukė.
—Jis norėjo pasižiūrėti, ką darysiu. O gal siekė patikrinti,
ką galiu padaryti.
—O jūs nedarėt nieko, —rėžė Horacijus ir iškart pasigailė­
jo neapgalvotų savo žodžių.
Tačiau Holtas neįsižeidė. Nieko nesakydamas ramiai
sutiko berniuko žvilgsnį. Galop Horacijus nuleido akis ir
sumurmėjo:
—Atsiprašau, Holtai.
Holtas linktelėjo, priėmė atsiprašymą.
—Ne kažin ką galėjau padaryti, Horacijau, - švelniai pa­
aiškino jis. —Tik ne akylai stebint Deparnjė. Dabar ne laikas
priešintis. Bijau, - perspėjamai pridūrė jis, - kad per kelias
kitas savaites mes sulauksime daugiau išmėginimų.
Tai iškart patraukė Horacijaus dėmesį.
—Kaip manot, kas dedasi jo galvoje?

. 208*
 -Tiksliai nežinau, —atsakė Holtas. - Bet galiu lažintis,
kad mūsų bičiulis Deparnjė dar ne kartą griebsis žiaurybių
vien norėdamas patikrinti, kaip į tai atsiliepsiu. - Buvęs
žvalgas vėl suraukė antakius. - Esmė ta, kad kuo ilgiau nieko
nedarysiu, tuo labiau jis atsipalaiduos ir tuo nerūpestin-
gesnis taps.
- O jūs to ir siekiat? - pradėjo susigaudyti Horacijus.
Holtas rimtai linktelėjo.
- To aš ir siekiu, - patvirtino.
Pažvelgė į tamsius virš galvos sūkuriuojančius debesis.
- Eime vidun, kol nepermirkome, - pasiūlė.

SS*-------------- g i­

liems pliaupė visą valandą, pylė kaip iš kibiro, vėjas beveik

horizontaliai bloškė lašus pro pilies langų angas, kur gyven­
tojai buvo užmiršę užsidaryti langines.
Likus valandai iki saulėlydžio dangus pragiedrėjo, nesi­
liaujantis vėjas nuginė debesis tolyn į pietus, o vakaruose
besisklaidančių audros debesų fone švystelėjo saulė - vaizdas
buvo įspūdingas.
Du kaliniai, iš vėjuoto balkono stebėdami saulėlydį, apa­
čioje išgirdo šurmulį.
Prie pagrindinių vartų stovėjo raitelis ir beldė didžiuliu
žalvariniu ant stulpo kabančiu varpu. Jis vilkėjo riterio dra­
bužius, turėjo kardą, ietį ir skydą. Buvo jaunas - gal pora
metų vyresnis už Horacijų.
Atvykėlis liovėsi skambinęs ir įkvėpė oro šaukti. Jis kalbėjo,
tiksliau, rėkė, gališkai, ir Horacijus ničnieko nesuprato, tik
girdėjo minint Deparnjė vardą.
- Ką jis sako? - paklausė Holto vaikinas.

♦ 209 ♦
 Šis pakėlęs ranką nutildė Horacijų ir išklausė paskutinius
riterio žodžius.
- Jis meta iššūkį Deparnjė, - pakreipęs galvą, kad geriau
girdėtų keistojo riterio žodžius, paaiškino miškinis.
Horacijus nekantriai mostelėjo ranka.
-Tai jau supratau! - šiurkštokai atkirto jis. - Bet dėl ko?
Atvykėlis vis dar šūkavo, ir Holtas pamojo Horacijui nu­
tilti. Atvykėlio tonas buvo piktas, bet žodžiai dėl vėjo sunkiai
girdimi.
- Kiek suprantu, - lėtai prabilo Holtas, - mūsų draugas
Deparnjė išžudė šio vaikino šeimą, kol jis buvo išvykęs ka­
riauti. Karas Galijoje —šventas reikalas.
- Kodėl jis tai padarė? —toliau klausė Horacijus.
Žvalgas tik gūžtelėjo pečiais.
- Regis, Deparnjė užsigeidė šeimos žemių, taigi atsikratė
jaunuolio tėvų.
Dar šiek tiek pasiklausęs jis pridūrė:
- Šie buvo senyvi ir bejėgiai.
Horacijus suniurzgėjo:
-Tai panašu į Deparnjė.
Staiga nepažįstamasis nutilo, apsuko žirgą ir pasitraukė
nuo vartų laukti atsakymo. Kelias minutes atrodė, kad, be
Holto ir Horacijaus, jo niekas nepastebėjo. Paskui storoje
sienoje prasivėrė varteliai ir išjojo juodai vilkinti šarvuota
žmogysta ant juodo kaip smala karo žirgo.
Deparnjė lėta risčia nujojo į vietą už šimto metrų nuo ano
riterio. Riteriams sustojus vienas prieš kitą, jaunuolis pakar­
tojo savo kaltinimus. Horacijus su Holtu matė, kad Deparnjė
vyrai skuba užsiimti patogias vietas kovai stebėti.
- Grifai, - išvydęs juos sumurmėjo Holtas.

♦ 2)0 -
 Juodasis riteris nieko neatsakė atėjūnui. Tik palietė skydo
briauną ir nuleido šalmo antveidį. Varžovui to užteko. Jis
nusileido savo antveidį ir pentinais bakstelėjo karo žirgui.
Deparnjė padarė tą patį, ir jie, iškėlę ietis, puolė vienas kitą.
Holtas su Horacijumi net ir iš tokio nuotolio matė, kad
jaunuolis ne itin įgudęs kautis. Ant žirgo jis sėdėjo nepatogiai,
skydą ir ietį laikė negrabiai. Deparnjė, priešingai, puikiai laikė
pusiausvyrą ir atrodė bauginamai stiprus.
- Nieko gero, - susirūpinęs tarė Horacijus.
Priešininkai taip rėžėsi vienas į kitą, kad net aidas atsimu­
šė nuo pilies sienų. Netinkamai laikoma jaunojo riterio ietis
sulūžo į gabalėlius. Deparnjė pataikė tiesiai varžovui į sky­
dą, jaunuolis net susverdėjo balne. Vis dėlto nutiko keistas
dalykas - Deparnjė, regis, neišlaikė ieties. Jam sukant žirgą,
ginklas nukrito į žolę. Horacijui sužibo viltis.
- Jis sužeistas! - džiugiai sušuko vaikinas. - Laimingas
atsitiktinumas!
Bet Holtas tik raukėsi ir purtė galvą.
- Aš taip nemanau, - tarė jis. - Čia vyksta kažkas įtartino.
Dabar abu šarvuoti riteriai išsitraukė didžiuosius kardus
ir vėl puolė vienas kitą. Ginklai sužvangėjo. Deparnjė prieši­
ninko kirtį atmušė skydu. Jo paties kardas rėžėsi kitam rite­
riui į šalmą, ir šis vėl susiūbavo.
Įnirtingai žvengdami karo žirgai sukiojosi ir stojo piestu,
raiteliams mėginant užimti kuo geresnę padėtį. Kariai ka­
pojosi kardais, Deparnjė vyrai džiūgaudavo, kai jų valdovas
suduodavo smūgį.
- Ką jis daro? - jau praradęs viltį paklausė Horacijus. -
Jis galėjo pribaigti aną riterį jau po pirmo kirčio! - Suvokęs
tiesą, pasibaisėjo: - Deparnjė žaidžia!

♦ 2JJ ♦
 Apačioje žvangėjo ir skambėjo kardai, kartais, kardui pa­
taikius į skydą, pasigirsdavo duslus dunkstelėjimas. Tokie
patyrę žiūrovai, kaip Holtas ir Horacijus, Redmonto pilyje
matę daugybę turnyrų, suprato, kad Deparnjė neatskleidžia
visų savo gebėjimų. Jo vyrai to, regis, nepastebėjo. Jie tebuvo
prasčiokai, neišmanantys, kokie įgūdžiai reikalingi kaunantis
kardais. Vyrai ir toliau po kiekvieno Deparnjė kirčio pritaria­
mai sustūgdavo.
- Jis vaidina žiūrovams, - rodydamas į ginkluotus vyrus
ant gynybinės sienos po jais, tarė Holtas. —Nori įtikinti juos,
kad priešininkas stipresnis, nei iš tikrųjų yra.
Horacijus pakraipė galvą. Tęsdamas tokią kovą, Deparnjė
atskleidė dar vieną žiaurios savo prigimties pusę. Kur kas kil­
niau būtų gailestingai pribaigti jaunąjį riterį, nei žaisti su juo.
- Tikras kiaulė, - tyliai suniurnėjo vaikinas.
Deparnjė elgesys prieštaravo visoms riterijos taisyklėms,
kurios buvo tokios svarbios Horacijui. Holtas pritariamai
linktelėjo.
- Mes tai jau žinome. Jis naudojasi šiuo jaunuoliu, kad
pelnytų sau dar didesnę garbę.
Horacijus nustebęs pasižiūrėjo į jį, ir Holtas paaiškino:
- Deparnjė viešpatauja sėdamas baimę. Jo galia žmonėms
priklauso nuo to, kiek jie jo paiso ir bijo. Jis turi nuolat
laikyti juos baimėje. Parodydamas priešininką stipresnį, jis
padidina savo, didžio kario, šlovę. Šie vyrai, - jis niekinamai
parodė į gynybinę sieną, - ničnieko neišmano.
Deparnjė, regis, nusprendė gana ilgai tempęs dvikovą.
Aralueniečiai pastebėjo, kad vos matomai pasikeitė jo smū­
gių greitis ir stiprumas. Jaunasis riteris nuo tokio puolimo
susvyravo ir pamėgino trauktis, tačiau juodašarvė žmogysta
paragino karo žirgą ir jį nusivijo, be atvangos kapodama per

♦ 212 *
kardą, skydą ir šalmą. Galop pasigirdo duslus bumbtelėjimas:
Deparnjė kardas pataikė į pažeidžiamą vietą - priešininko
kaklą dengiančius šarvinius marškinius.
Juodasis riteris žinojo, kad kirtis mirtinas. Niekinamai
apsisuko ir, nė negrįžtelėjęs į iš balno virstantį priešininką,
nulėkė prie pilies vartų. Kai suglebęs kūnas žnektelėjo ant
velėnos ir nebesujudėjo, ant sienos suskardėjo valiavimai.
Nugalėtojui įjojus, vartai užsitrenkė.
Holtas mąsliai pasiglostė barzdą.
- Man regis, - tarė jis, - numanau, kaip išspręsti lordo
Deparnjė klausimą.
 Y?' ai Evanlina pabudo, jau buvo seniai įdienoję, bet ji to
negalėjo žinoti.
Saulės nebuvo nė ženklo. Ji slėpėsi po žemais sniego de­
besimis. Šviesa buvo tokia išsklaidyta ir neryški, kad, regis,
sklido iš visų pusių. Mergina tik suprato, kad jau diena.
Ji pamankštino sustingusius raumenis ir apsidairė. Vilis
sėdėjo šalia jos tiesus, plačiai atmerktomis akimis. Jis galėjo
būti taip prasėdėjęs kelias valandas, bet galėjo būti pabudęs ir
vos prieš kelias minutes. To nebuvo kaip sužinoti. Jis sėdėjo
išplėstomis akimis, spoksodamas prieš save ir palengva siū­
buodamas pirmyn atgal.
Matant jį tokį, Evanlinai plyšo širdis.
Arkliukas pajuto, kad ji sujudėjo, ir ėmė stotis. Mergina
pasitraukė, kad gyvuliui užtektų vietos, paėmusi už rankos
nutempė ir Vilį. Ponis pakilęs patrepsėjo, pasipurtė ir smar­
kiai prunkštelėjo, į šaltą orą išvirto didelis garų debesis.
Naktį liovėsi snigę, bet prieš tai sniegas užklojo visus jų
pėdsakus. Evanlina suprato, kad grįžti į kelią bus sunku, bet ji

♦ 2 H -
bent jau pailsėjo. Trumpai pamąstė apie valgį - ryšulyje buvo
šiek tiek atsargų, - bet apsigalvojo, nusprendė verčiau kuo
greičiau keliauti tolyn nuo Halasholmo. Ji nežinojo, kad
Borsa jau atšaukė paieškų būrius.
Pagalvojo, kad kelias valandas išgyvens ir tuščiu pilvu, bet
baisaus burną džiovinančio troškulio tai jau tikrai neištvers.
Priėjusi prie šviežio, puraus sniego, ji pasisėmė saują ir iš­
tirpdė burnoje. Vandens buvo stulbinamai mažai, tad ji šį
veiksmą pakartojo dar kelis sykius. Pagalvojo, gal reikėtų pa­
mokyti Vilį, bet staiga panoro kuo greičiau iškeliauti. Jei jis
ištroškęs, svarstė mergina, pats susiprotės.
Ji vėl pririšo poniui prie nugaros balną, kuo stipriau
užveržė diržus. Gudruolis arkliukas pabandė įtraukti oro
ir išpūsti pilvą, kad, jam iškvėpus, diržai atsilaisvintų, bet
Evanlina šią gudrybę žinojo nuo vienuolikos metų. Ji keliu
stipriai spustelėjo arkliui pilvą, privertė iškvėpti, paskui, orui
išėjus, sutraukė diržus. Ponis priekaištingai pašnairavo į ją,
bet filosofiškai susitaikė su likimu.
Jai žengus iš po medžio į sniegą iki juosmens, Vilis susi­
ruošė lipti ant ponio. Evanlina kilstelėjo ranką ir švelniai jį
sulaikė:
-Ne.
Ponio jiems dar prireiks, o Vilis, naktį ramiai išmiegojęs
apyšiltėje sniego oloje, turėjo būti pailsėjęs. Vėliau, ko gero,
ji turės jam leisti užsėsti ant arklio. Žinojo, kad jo jėgos dar
menkos. Bet kol kas jis gali paėjėti ir pataupyti arkliuko jėgas.
Penkias minutes pasiplūkę jie išėjo į lengvesnį kelią. Jau
uždususi ir šlapia nuo prakaito Evanlina ėmė atkakliai kopti
į kalvą.
Arkliukas kantriai tipeno įkandin, o Vilis sliūkino jai iš
dešinės. Žemas, nesiliaujantis jo rypavimas siaubingai erzino,
bet mergina stengėsi nekreipti j jį dėmesio, suprato, kad vaiki­
nas kitaip negali. Šimtąjį kartą nuo pabėgimo iš Halasholmo
ji sugavo save svajojančią apie tai, kad Vilis kada nors visiškai
atsikratys priklausomybės nuo žolės.
Deja, tai reikėjo atidėti. Po poros valandų sunkaus ir at­
kaklaus klampojimo per šviežiai iškritusį sniegą Vilį staiga
ištiko nevaldomas drebulys.
Dantys jam barškėjo, kūnas purtėsi, virpėjo, trūkčiojo,
jis pargriuvo ir, prisitraukęs prie krūtinės kelius, ėmė var­
tytis sniege. Viena ranka bejėgiškai daužė sniegą, kita buvo
sugrūsta į burną. Evanlina su siaubu stebėjo, kaip aimanos
virsta trūkčiojančiu, kupinu skausmo, iš pačių sielos gelmių
besiveržiančiu klyksmu.
Ji parklupo prie draugo, apkabino ir pamėgino nuraminti.
Bet Vilis atsiplėšė nuo jos, vėl ėmė ritinėtis ir daužytis, ir
Evanlina suprato, kad nėra kitos išeities, reikės duoti jam šiek
tiek Erako į ryšulį įdėtos šiltžolės. Ieškodama šiltų drabužių
ir antklodžių ji jau buvo pastebėjusi narkotiką. Aliejumi
įmirkytame drobiniame maišelyje buvo šiek tiek džiovintų
lapelių. Jarlas Erakas ją perspėjo, kad Vilis negalės iškart atsi­
sakyti šiltžolės. Ši žolė sukelia fizinę priklausomybę, taigi jos
negavus ima skaudėti kūną.
Kapitonas jai paaiškino, kad berniuką reikės atpratinti
pamažu, vis rečiau duodant vis mažesnius kiekius, kol jis
pajėgs išgyventi be žolės.
Evanlina vylėsi, kad Erakas klydo. Ji žinojo, kad kiekviena
dozė pratęsia priklausomybę, ir tikėjosi, kad galės Viliui visai
nebeduoti narkotiko ir padės jam susitvarkyti su skausmu ir
kančiomis.
Tačiau tokiam, koks jis buvo dabar, ji padėti negalėjo.
Savimi užstojusi ryšulį, ištraukė maišelį ir nenorom davė šiek
tiek džiovintų lapelių.

- 2)6 ♦
 Vilis bauginamai noriai stvėrė saujelę pilkų žolių. Pirmą
kartą bukas jo žvilgsnis šiek tiek atgijo. Tačiau jo dėmesys
buvo sutelktas tik į narkotikus, ir Evanlina suprato, kaip
smarkiai pastarosiomis dienomis jie valdė jo gyvenimą.
Žiūrint į tuščią kiautą, kadaise buvusį guvų ir linksmą ben­
dražygį, jos akys pritvinko ašarų. Ji prakeikė Borsą ir kitus
dėl to kaltus skandus, palinkėjo jiems degti pačiame karš­
čiausiame pragaro, kuriuo jie tikėjo, kampelyje.
Žvalgo mokinys susigrūdo į burną lapelius ir užsikišo už
skruosto. Žolei tirpstant, kūnu sklido narkotinį poveikį tu­
rinčios sultys. Pamažu mėšlungiškas drebulys liovėsi, vaikinas
atsiklaupė sniege prie kelio, palinkęs, prisimerkęs ėmė siūbuoti
pirmyn atgal ir tyliai sau aimanuoti vienišame, skausmingame
savo pasaulyje.
Ponis be jokio susidomėjimo stebėjo, kas vyksta, kartais
sniege prasikapstydamas duobutę ir parupšnodamas retų žolės
stiebelių. Galiausiai Evanlina paėmė Vilį už rankos ir nesi­
priešinantį pakėlė ant kojų.
- Eime, Vili, - nusiminusi paragino ji. - Mūsų dar laukia
ilgas kelias.
Tai ištarusi suprato, kad kalba ne tik apie nuotolį iki
medžiotojų trobelės kalnuose.
Monotonišku balsu mykdamas Vilis nusekė paskui ją
aukštyn į kalnus.
SS*------------

Kol jie surado trobelę, jau beveik sutemo.

Laikydamasi Erako nurodymų - nuo žaibo perskeltos pu­
šies paėjus šimtą žingsnių pasukti kaire kelio atšaka, nusileisti
šimtą metrų žemyn siauru slėniu, paskui vėl pakilti į viršų ir
upelyje surasti seklią brastą - Evanlina du kartus praėjo pro
šalį.
Mintyse kartodamasi gaires ji žvalgėsi po vis labiau tems­
tantį mišką. Trobelės nebuvo matyti nė ženklo - tik vienoda
sniego baltuma.
Galop mergina suprato, kad trobelės, žinoma, nepamatys.
Ji bus beveik užsnigta. Suvokusi šią paprastą tiesą už mažiau
nei dešimties metrų pamatė didelę pusnį. Paleidusi ponio
vadeles, prie kojų limpant sniegui, nuklumpino prie jos ir
įžiūrėjo plokščią sieną, paskui stogo šlaitą ir statų kampą -
formos, nors ir paslėptos sniego, buvo taisyklingesnės nei
sukurtos gamtos.
Eidama aplink pusnį ji atrado, kad pavėjinėje pusėje
sniego mažiau. Ten buvo matyti durys ir langelis su užda­
rytomis medinėmis langinėmis. Evanlina apsidžiaugė, kad
durys įstatytos užuovėjoje, paskui suprato, kad tai buvo pa­
daryta tyčia. Tik kvailys duris įrengtų ten, kur šiaurys vėjas
gali užversti jas sniegu.
Su palengvėjimu atsidususi ji grįžo prie ponio ir paėmė
už vadelių. Vilis jau prieš kelias valandas buvo netekęs jėgų,
sėdėjo balne suglebęs, siūbuodamas ir, kaip visada, tyliai
virkaudamas. Evanlina nuvedė ponį į terasą, kur buvo ir
durys, už vadelių pririšo prie į žemę įkalto stulpo. Pamanė,
gal tai ir nebūtina. Iki šiol arkliukas nė neketino jos palikti.
Vis dėlto atsarga gėdos nedaro. Dabar ji mažų mažiausiai
troško tirštėjančioje tamsoje vaikytis ponį ir jo raitelį.
Įsitikinusi, kad arkliukas tvirtai pririštas, stumtelėjo iškle­
rusias duris ir įžengė į trobelę apžiūrėti naujosios jų priebėgos.
Trobelė buvo maža, vieno kambario, jame stovėjo grubiai
sukaltas stalas ir du suolai abipus jo. Prie tolimosios sienos
stovėjo medinė lova su, regis, šiaudiniu čiužiniu. Tvyrojo

♦ 2)1 ♦
drėgmės ir pelėsių tvaikas, ir Evanlina suraukė nosį. Paskui
suprato, kad akmeniniame židinyje, užimančiame beveik
visą vakarinę sieną, uždegus ugnį kvapas išsisklaidys.
Prie židinio apdairiai buvo prikrauta malkų ir padėta tit­
nago bei geležies.
Evanlina kelias minutes kūrė ugnį, linksmas liepsnos
traškesys ir po kambarį sklindanti mirguliuojanti gelsva
šviesa pakėlė jai dvasią.
Maisto sandėliuke ji rado miltų, džiovintos mėsos ir pu­
pelių. Buvo matyti, kad į atsargas buvo įsisukę kažkokie
graužikai, bet Evanlina nusprendė, kad maisto užteks porai
mėnesių. Be abejo, jiedu su Viliu nepuotaus, bet išgyvens.
Ypač jei jis atsikratys narkotiko ir atgaus ankstesnius
gebėjimus. Nes dabar Evanlina už durų pamatė kabantį
nedidelį medžioklinį lanką ir odinę strėlinę. Net ir gilią žiemą
miške bus smulkių žvėrelių, daugiausia triušių ir kiškių. Būtų
neprošal papildyti maisto atsargas.
O jei ne... Ji tik numojo ranka. Svarbiausia, jie laisvi, ir
ji pasistengs atpratinti Vilį nuo šiltžolės. O kai iškils naujų
bėdų, tada jas ir spręs.
Trobelėje apšilo, Evanlina išėjo į lauką ir pamojo Viliui
lipti nuo ponio. Šiam padarius kaip liepta, mergina pasi­
žiūrėjo į arkliuką ir suraukė antakius. Kažin, ar jis gali likti
lauke, pamanė sau. Tačiau mintis, kad peržiem teks dalintis
su gyvuliu kambariu, neviliojo. Praėjusią naktį, nors džiaugėsi
ponio kūno šiluma, ji aiškiai juto jo kvapą.
Liepusi Viliui palūkėti prie durų, Evanlina užėjo už kampo,
kur dar nebuvo buvusi, ir rado atsakymą.
Prie trobelės stovėjo žema pašiūrė. Iš vienos pusės ji buvo
atvira, bet poniui tokia pastogė turėtų tikti peržiemoti. Pa­
šiūrėje ant geležinių vinių kabojo palikti susidėvėję pakinktai
ir keli paprasti įrankiai. Be abejo, čia buvo arklidė.

♦ 2)9 ♦
 Evanlina laiminga pamatė, kadpašiūrė naudojama ir dar kai
kam. Prie bendros pašiūrės ir trobelės sienos stūksojo sukrauta
didelė malkų šūsnis. Merginai ją pamačius palengvėjo. Ji jau
buvo svarsčiusi, ką darys išeikvojusi negausias trobelėje esan­
čias atsargas.
Nuvedusi ponį į pašiūrę, nuėmė balną su ryšuliais ir ka­
manas. Mažojoje arklidėje stovėjo ėdžios ir buvo palikta šiek
tiek grūdų, tad Evanlina jų įbėrė arkliukui. Šis patenkintas
stovėjo ir ramiai kaip visi arkliai žiaumojo grūdus.
Vandens jam mergina nerado, bet dieną matė, kad ponis
laižo sniegą, tad nusprendė, jog kol kas jam teks tuo ten­
kintis, kol ji ką nors sugalvos. Grūdų, žinoma, iki pavasario
neužteks, ir Evanlina dėl to sunerimo. Paskui, prisiminusi
naująją savo nuostatą nesijaudinti dėl to, ko negali pakeisti,
išmetė iš galvos būgštavimus.
- Tuo pasirūpinsim vėliau, - tarė sau ir grįžo į trobelę.
Pamatė, kad Viliui užteko nuovokos įeiti į vidų ir atsi­
sėsti ant vieno iš suolų arčiau ugnies. Jai tai pasirodė geras
ženklas, ir ji ėmėsi taisyti paprastą vakarienę iš Erako jiems
įdėto maisto likučių.
Ant sukamojo kablio virš viryklės kabojo aplamdytas
puodas, ir Evanlina prikrovė jį kupiną sniego, paskui kablį
pasuko taip, kad puodas atsidurtų virš ugnies. Sniegas ėmė
tirpti, paskui vanduo užvirė. Sandėliuke ji buvo mačiusi lyg
ir arbatos dėžutę. Nusprendė šiltu gėrimu išvaryti iš kūno
visą žvarbį ir drėgmę.
Kai Vilis abejingu veidu ėmė kramtyti prieš jį padėtą
maistą, Evanlina nusišypsojo. Keista, jautėsi viltingai. Ji dar
kartą apžvelgė trobelės kambarį. Lauke jau buvo tamsu, švie­
są teikė tik menkas, bet linksmas geltonas ugnies švytesys.
Jos apšviesta trobelė atrodė jauki ir svetinga, ugnies kaitra

*220*
ir pušų kvapas, kaip Evanlina ir tikėjosi, išgujo drėgmės ir
pelėsių smarvę.
- Ką gi, - tarė ji, - vis šiokie tokie namai.
Nenutuokė, kad atkartojo už kelių šimtų kilometrų į pie­
tus Holto ištartus žodžius.
 32

■LT
Jl j oltas su Horacijumi nenustebo, kai kitą vakarą po ne­
lygios dvikovos sargybinių vadas jiems pranešė, kad lordas
Deparnjė pageidauja jų draugijos ir tikisi vakare susitikti
valgomajame. Tai buvo įsakymas, ne kvietimas, ir Holtas
neketino prisidėti prie vaidinimo. Į vado žodžius jis nieko
neatsakė, tik nusisuko į bokšto langą. Vado, regis, tai nejau­
dino, jis apsisuko ir grįžo į savo postą įvijų laiptų, vedančių
į valgomąjį, viršuje. Žinią jis perdavė. Svetimšaliai ją išgirdo.
Tą vakarą jie nusimaudė, apsirengė ir kaukšėdami kulnais
įvijais laiptais nusileido į pirmą pilies aukštą. Po pietų jie ap­
tarė vakaro veiksmų planą, ir Horacijus nekantravo pradėti
jį vykdyti. Jiems pasiekus trijų metrų aukščio dvivėres valgo­
mojo duris, Holtas jam ant rankos uždėjo delną ir jį sulaikė.
Jaunuolio veide atsispindėjo nekantrumas. Jie jau kelias sa­
vaites kiūtojo uždaryti, klausydamiesi Deparnjė patyčių,
užmaskuotų įžeidimų ir stebėdami, kaip jis žiauriai elgiasi
su savo darbuotojais. Nutikimai su virėja ir jaunuoju riteriu
buvo vieni iš daugelio panašių. Holtas suprato, kad Horacijus,

- 222 ♦
nekantrus kaip ir visi jauni žmonės, trokšta, kad Deparnjė
kuo greičiau susilauktų atpildo. Taip pat žinojo, kad jų ap­
tarto plano sėkmė priklausys nuo kantrybės ir tinkamo laiko
apskaičiavimo.
Holtas suvokė, kad Deparnjė poreikis savo pavaldiniams
atrodyti nenugalimu yra silpnybė, kuria jie gali pasinaudoti.
Deparnjė pats pastatė save į tokią padėtį, kad bus privers­
tas priimti visus iššūkius, jei tik šie bus mesti prie liudytojų.
Karo vadas negalės išsisukinėti ar ieškoti priekabių. Jei paaiš­
kėtų, kad jis bijo ar nenori priimti iššūkio, prasidėtų ilgas jo
nuosmukis.
Stabtelėjęs prie durų Holtas sutiko viltingas, nekantrias
Horacijaus akis. Jo paties žvilgsnis buvo ramus, kantrus ir
gudrus.
- Atmink, - tarė jis, - nieko nedaryk, kol neduosiu ženklo.
Horacijus linktelėjo. Jo skruostai iš jaudulio buvo raus­
telėję.
- Suprantu, - patvirtino jis, sunkiai tramdydamas įkarštį.
Jis jautė miškinio delną ant rankos, matė, kad tos ramios
akys tebežvelgia į jį. Tris kartus giliai įkvėpė, kad aprimtų
širdis, paskui jau tvirčiau linktelėjo.
- Holtai, aš tikrai suprantu, - pakartojo jis.
Vėl sutiko miškinio žvilgsnį ir jį atlaikė.
- Aš nesugadinsiu reikalo, - patikino draugą. - Juk taip
ilgai laukėm šios akimirkos. Nesijaudinkit.
Holtas ilgai žiūrėjo į jaunuolį. Paskui, patenkintas tuo,
ką išskaitė jo akyse, linkelėjo ir paleido ranką. Taip pastūmė
dvivėres duris, kad šios trenkėsi į sienas. Horacijus su Holtu
drauge įžygiavo į valgomąjį, kur jų laukė Deparnjė.
Patiekta vakarienė buvo dar vienas netikęs išliaupsintos
galų virtuvės pavyzdys. Holto manymu, į jiems atneštus pa­
tiekalus buvo pridėta per daug grietinėlės ir česnakų, todėl jie

- 221 *
buvo riebūs ir šleikštoki. Jis valgė mažai, bet pastebėjo, kad
Horacijus su jaunamvyrui būdingu apetitu sukirto kiekvieną
jam paduotą kąsnelį.
Karvedys per visą vakarienę be paliovos tyčiojosi iš savo
tarnų nerangumo ir su panieka prisiminė nevykėlį vakarykštį
riterį. Holtas, kaip įprastai, valgydamas gurkšnojo vyną, o
Horacijus tenkinosi vandeniu. Jiems baigus valgyti riebius ir
sočius patiekalus, tarnai į stalą atnešė kavos puodukus.
Holtui teko pripažinti, kad virti kavą galai sugeba. Jų kava
buvo tikras gardumėlis, kur kas geresnė už verdamą Aralue-
ne. Jis patenkintas sriūbtelėjo kvapnaus karšto gėrimo ir per
puoduko viršų pasižiūrėjo į Deparnjė, kaip visada, su nieki­
nama šypsena lūpose stebintį jį ir Horacijų.
Galų riteris apsisprendė dėl Holto. Įsitikino, kad žila­
barzdžio užsieniečio nėra ko baimintis. Be abejo, vyras įgudęs
šaudyti iš lanko. Galbūt turi staliaus gebėjimų ir moka tykoti.
Tačiau jis su džiaugsmu suprato klydęs —Holtas tikrai nebuvo
burtininkas, pasižymintis paslaptingomis galiomis.
Pasijutęs saugus, Deparnjė neatsispyrė pagundai dar la­
biau nei anksčiau išsityčioti iš Holto ir jį pašiepti. Dėl to, kad
kurį laiką prisibijojo barzdočiaus, dabar dar labiau stengėsi
jį suerzinti. Karvedys mėgo žaisti su žmonėmis. Jam patiko
priversti kitus jaustis bejėgiais, patiko žiūrėti, kaip jie kenčia
ar niršta, pliekiami kandaus jo liežuvio.
Holtą jis vis labiau niekino, o į Horacijų visai nebekrei­
pė dėmesio. Kaskart, kai visi trys šitaip vakarieniaudavo, jis
nekantriai laukdavo akimirkos, kai raumeningąjį jaunuolį iš
įtūžio ir gėdos raustančiais skruostais galės šiurkščiai išvyti į
bokštą.
Dabar jis nusprendė, kad jau atėjo tam laikas. Atsilošė su
visa kėde, pastatydamas ją ant užpakalinių kojų, ištuštino

+ 224 *
kairėje rankoje laikomą sidabrinę taurę. Kita ranka niekinamai
mostelėjo į berniuko pusę.
- Palik mus, vaike, - nė nežiūrėdamas į Horacijų paliepė jis.
Deparnjė apėmė didžiulis džiaugsmas, kai berniukas, šiek
tiek patylėjęs ir dirstelėjęs į bendrą, lėtai atsistojo ir vienu
žodžiu atsakė:
-Ne.
Žodis pakibo ore tarp jųdviejų. Deparnjė mėgavosi ber­
niuko maištu, bet to neparodė. Smarkiai suraukė antakius,
nutaisė nepatenkintą veidą. Lėtai pasisuko į jaunuolį. Matė,
kad Horacijaus alsavimas darosi vis greitesnis, gyslomis
plūstelėjus adrenalinui. Pagaliau atėjo lemiama akimirka.
- Ne? - tarsi netikėdamas savo ausimis pakartojo Deparn­
jė. - Aš esu šios pilies valdovas, ir mano žodis čia įstatymas.
Mėgstu, kai manęs klausoma. Drįsti mano pilyje man pasa­
kyti „ne“?
- Praėjo laikas, kai jūsų įsakymų buvo besąlygiškai klau­
soma, - rūpestingai ištarė Horacijus, stengdamasis tiksliai
pakartoti Holto sukurtą prakalbą. - Elgdamasis neriteriškai
jūs praradote teisę į klusnumą.
Deparnjė vis dar dėjosi nepatenkintas.
- Tu abejoji mano teise įsakinėti savo žemėse?
Horacijus vėl sudvejojo, pasistengė prisiminti žodžius.
Holtas sakė, kad tikslumas labai svarbu. Tiesą sakant, Horaci­
jus ir pats puikiai suprato, kad tai gyvybės ar mirties klausimas.
- Laikas iš jūsų atimti šią teisę, - patylėjęs atkirto jis.
Niūriame Deparnjė veide nušvito grobuoniška šypsena,
jis pakilo iš savo vietos, pasilenkė virš stalo, abiem rankomis
atsirėmė į šiurkštų medį.
- Tai tu meti man iššūkį? - nebenuslėpdamas džiaugsmo
sušuko jis.

♦22r*
 Horacijus neaiškiai mostelėjo ranka.
- Prieš mesdamas iššūkį noriu įsitikinti, ar jūs jį priim­
site, - tarė vaikinas.
Karvedys mažumėlę susiraukė.
- Ar aš jį priimsiu? - pakartojo. - Ką turi omeny, žliumba?
Horacijus, nekreipdamas dėmesio į įžeidimą, atkakliai pa­
purtė galvą.
- Noriu, kad jūs įsipareigotumėte laikytis dvikovos sąly­
gų. Ir kad tai patvirtintumėte girdint jūsų vyrams.
- O, mat kaip?
Dabar jau pyktis Deparnjė balse nebuvo suvaidintas. Jis
buvo tikras. Nutuokė, kurlink berniukas suka.
- Lorde Deparnjė, - tyliai įsikišo Holtas, - kaip suprantu,
berniukui atrodo, kad jūsų valdžia remiasi bauginimais.
Galas atsigręžė į jį.
- O koks tavo reikalas, lankininke? - paklausė jis, nors
atsakymą jau numanė.
Holtas gūžtelėjo pečiais ir atsainiai atsakė:
- Vyrai jums tarnauja todėl, kad esate pelnęs kario šlovę.
Manau, Horacijus norėtų iššūkį mesti girdint jūsų vyrams.
Deparnjė suraukė kaktą. Kai kurie kariai jau girdėjo šį iš
dalies mestą iššūkį, taigi jis neturėjo kito pasirinkimo, tik su­
tikti. Karvedys, parodęs, kad bent kiek bijo šešiolikamečio
vaikinuko, net ir laimėjęs kovą vargu ar pelnytų pavaldinių
pagarbą.
- Manai, bijau šio vaiko iššūkio? - pašaipiai paklausė jis.
Holtas perspėjamai iškėlė ranką.
- Iššūkis dar nebuvo mestas... kol kas, —tarė jis. - Mes tik
norėjome įsitikinti, kad jums užteks drąsos ir garbingumo
priimti bet kokį iššūkį.
Girdėdamas kruopščiai parinktus miškinio žodžius, De­
parnjė pasibjaurėjęs purkštelėjo.

- 226 ♦
 - Dabar matau, koks tikrasis tavo pasaukimas, lankinin­
ke, - atsakė jis. - Maniau, esi burtininkas. Dabar suprantu,
kad esi tik niekingas teisininkėlis, besiginčijantis dėl kiekvieno
žodžio.
Holtas tik nelinksmai šyptelėjo ir pakreipė galvą. Nieko
neatsakė, tyla tęsėsi. Deparnjė metė akį į du sargybinius,
stovinčius valgomajame prie dvivėrių durų. Jų veiduose atsi­
spindėjo susidomėjimas. Jei jis dabar atsisakytų priimti iššūkį
ar mėgintų nesąžiningai įgyti pranašumą prieš berniuką, per
valandą garsas apie tai pasklistų visoje pilyje. Jis žinojo, kad
vyrai jo nemėgsta ir, jei elgsis negarbingai, juos praras. Galbūt
ne iškart, bet vienas po kito jie paliks jį ir pereis pas jo priešus.
O priešų Deparnjė turėjo labai daug.
Jis dėbtelėjo į berniuką. Neabejojo, kad jį įveiktų garbin­
goje kovoje. Tačiau jam nepatiko, kad prieš savo valią buvo
įstumtas į tokią padėtį. Monsombro pilyje Deparnjė šokdino
kitus. Jis prisivertė nusišypsoti ir apsimetė, kad visas šis rei­
kalas jam nuobodus.
- Ką gi, - atsainiai tarė, - jei taip nori, laikysiuosi dvikovos
taisyklių.
- Ir tai pasižadate girdint vyrams? - greitai paklausė Ho­
racijus.
Karo vadas susiraukė, nebeslėpė neapykantos priekabiam
berniūkščiui ir jo barzdotajam bedražygiui.
- Taip, - iškošė jis. - Jei taip nori, girdint šiems vyrams
užtikrinu, kad laikysiuosi taisyklių.
Horacijus su palengvėjimu atsiduso.
- Tada, - iš už diržo traukdamas pirštinę tarė jis, - metu
jums iššūkį. Dvikova įvyks po dviejų savaičių.
- Sutinku, - atsakė Deparnjė.
- ...pievoje priešais Monsombro pilį...

- 227 ♦
 - Sutinku, - jis spjaute išspjovė žodį.
- ...stebint jūsų vyrams ir kitiems pilies gyventojams...
- Sutinku.
- ...kausimės iki mirties.
Tai tariant, Horacijaus balsas virptelėjo, bet jis pažvelgė į
Holtą, ir miškinis drąsinamai linktelėjo. Karvedžio veide vėl
atsirado šypsena - kraupi, pikta, pašėlusi.
- Sutinku, - pakartojo jis. Šįkart tiesiog sumurkė. - Nagi,
vaike, klok viską, kol neprileidai į kelnes.
Horacijus pakraipė galvą ir pirmą kartą pasijuto valdąs
padėtį.
- Koks iš esmės sugedęs žmogus esate, Deparnjė, - tyliai
tarė jis.
Juodasis riteris pasilenkė per stalą, atkišo smakrą, kad pa­
gal taisykles į jį būtų sviesta pirštinė ir neatšaukiamai mestas
iššūkis.
- Dreba kinkos, vaikėze? - pasišaipė jis ir krūptelėjo,
smarkiai gavęs per skruostą pirštine.
Krūptelėjo ne iš skausmo, o iš netikėtumo. Nes berniukas
kitapus stalo nesujudėjo. Barzdotasis žilagalvis lankininkas
atsistojo taip mikliai ir ūmiai, kad karvedys nespėjo surea­
guoti, ir pliaukštelėjo jam pirštine, pastarąsias kelias minutes
laikyta pastalėje.
-Tai metu jums iššūkį, Deparnjė, - sušuko miškinis.
Karvedys ramiose, įdėmiose akyse išvydo blykstelint pasi­
tenkinimą, ir kelioms sekundėms jį apėmė nerimas.
 ieninteliu trobelės kambariu slinko saulės šviesos lopi­
V nėlis. Krėsle snaudžianti Evanlina veidu pajuto šilumą
ir nesąmoningai nusišypsojo. Sniego sluoksnis dar buvo sto­
ras, bet dangus pavakare giedras ir žydras.
Pusiausnūda ji mėgavosi lėtai per ją slenkančia šiluma.
Pro užmerktus vokus regėjo ryškiai raudoną saulės šviesą.
Staiga šviesą kažkas užstojo, ir ji atsimerkė.
Priešais stovėjo Vilis - pastarosiomis savaitėmis jam tai
tapo įpročiu. Jo rankos buvo sunertos, tamsiai rudos akys,
kadaise džiugios, linksmos ir spindinčios, dabar žiūrėjo il­
gesingai ir maldaujamai. Jis kantriai stovėjo laukdamas jos
atsako, ir mergina liūdnokai šyptelėjo.
- Gerai jau, - švelniai tarė.
Jo lūpose šmėstelėjo vos matoma šypsenėlė, šypsojosi netgi
tos tamsios akys, ir Evanlinai vėl išaugo pastarosiomis die­
nomis sužibusi viltis. Vilis pamažu, bet pastebimai keitėsi.
Iš pradžių, kai ji neduodavo narkotikų, jis imdavo klaikiai
mėšlungiškai drebėti ir liaudavosi tik tada, kai ji išskirdavo
mažą šiltžolės porciją.

- 229 ♦
 Tačiau laikotarpiams be narkotikų ilgėjant ir dozei ma­
žėjant, Evanlinai sužibo viltis, kad jis galiausiai pasveiks.
Mėšlungis jo nebetampė. Dabar, kai kūnas taip nebereikalavo
žolės, Vilis ir psichologiškai priprato prie mažesnės porcijos.
Poreikis išliko, bet pasireiškė bemaž vaikiškais maldavimais,
kaip dabar.
Tris dienas neragavęs žolės jis ateidavo pas ją ir atsistodavo
priešais, o žvilgsnis aiškiai bylodavo, ko jis nori. Evanlina iš
vis mąžtančių atargų, tebelaikomų įmirkytame drobiniame
maišelyje, atseikėdavo porciją. Ji suprato, kad tai lenktynės:
ar Vilis spės atprasti, kol baigsis atsargos. Jei ne, jų lauks
dideli sunkumai. Evanlina nenutuokė, ką jis darytų negavęs
žolės. Tačiau juto, kad, dar labiau sumažinusi dozę, vėl sukeltų
jam nevaldomus traukulius ir verksmą.
Galbūt, svarstė ji, tai neišvengiamas sveikimo etapas. Ji
nežinojo, klysta ar elgiasi teisingai, bet negalėjo žiūrėti į bejėgį
kenčiantį draugą. Šiaip ar taip, šiltžolė baigsis dar negreit,
nusprendė ji.
- Lik čia, - paliepė ji, stodamasi iš medinio krėslo ir suk­
dama prie durų.
Ji vėl tarėsi Vilio akyse išvydusi menką džiaugsmo kibirkš­
tėlę. Si išblėso, Evanlinai nespėjus sumatyti, bet mergina
tikėjo tikrai ją mačiusi, ne tik troškusi pamatyti.
Šiltžolės atsargas ji laikė arklidėje, už neprikaltos lentos
šoninėje sienoje. Iš pradžių aliejuje įmirkytą maišelį ji norė­
jo paslėpti malkų krūsnyje, bet paskui suprato, kad siųs Vilį
parnešti malkų, ir jis gali surasti narkotikus. Tokia galimybė
buvo pernelyg baisi.
Evanlina nenumanė, kas jam nutiktų suvartojus per di­
delę dozę.

- 2?0-
 Mažų mažiausiai, svarstė ji, jo priklausomybė nuo žolės
vėl sustiprėtų. Galbūt narkotikas sukeltų dar kokį nors il­
galaikį šalutinį poveikį, gal vaikinas net mirtų. Ji tik žinojo,
kad, jei Vilis surastų šiltžolę ir iškart ją visą suvartotų, savai­
čių savaites tektų tverti jo mėšlungio ir drebulio priepuolius,
kokie jį ištikdavo negavus narkotiko.
Mergina svarstė, ar atbukusiu savo protu vaikinas suvokia,
kad ji kiekvieną sykį išeina iš trobelės ir grįžta su šiltžolę; ar
jis sugeba priežastį susieti su pasekme ir suprasti, kad žolę
ji laiko kažkur už trobelės sienų. Evanlina to nežinojo, bet
nenorėjo rizikuoti, tad, prieš paimdama maišelį iš mažytės
slaptavietės medinėje sienoje, atidžiai pasižiūrėdavo, ar jis
neatsekė.
Įėjusi į arklidę grįžtelėjo per petį. Ponis pakėlė galvą ir
sveikindamasis suprunkštė. Neatrodė, kad Vilis bent kiek
domėtųsi jos veiksmais. Regis, jis patenkintas laukė vietoje,
žinodamas, kad netrukus ji grįš su jo geidžiamu narkotiku.
Kaip tai įvykdavo, kur ji jo rasdavo, jam nerūpėjo. Tai buvo
teoriniai dalykai, o šiomis dienomis jis užsiėmė tik prakti­
niais reikalais.
Evanlina į saują atseikėjo trupinėlį džiovintos žolės, likutį
suvyniojo ir vėl užkišo už nepritvirtintos lentos. Darbuoda­
masi staiga atsigręžė pasižiūrėti, ar Vilis jos nestebi. Tačiau
draugo nebuvo nė kvapo, tik ponis stebeilijo į ją drėgnomis,
protingomis akimis.
- Niekam nė šnipšt, - sušnabždėjo ji arkliukui.
Keista, ponis tą akimirką papurtė galvą, kaip kad poniai
retsykiais daro. Evanlina iš pradžių apstulbo, paskui numo­
jo ranka. Akimirką jai pasidingojo, kad arkliukas ją išgirdo
ir suprato. Padėjusi maišelį į ertmę, įstatė lentą. Pasilenkusi

♦ 2?) ♦
nuo arklidės grindų pasėmė saują purvo ir užtrynė juo dan­
tytą medžių sudūrimo liniją. Paskui, patenkinta užmaskavusi
slaptavietę, grįžo į trobelę.
Jai įėjus, Vilis nusišypsojo, ir Evanlinai pasirodė, kad pri­
siminė ją iš senų dienų. Senos dienos, liūdnai pagalvojo ji.
Tai buvo vos prieš kelis mėnesius, bet dabar atrodė kaip senų
senovė. Paskui mergina suvokė, kad jo žvilgsnis įbestas į su­
gniaužtą dešinę jos saują. Berniukas šypsojosi narkotikams,
ne jai.
Vis dėlto tai pradžia, pamanė ji.
Ji ištiesė sugniaužtą ranką, ir Vilis vikriai priėjo, sudėjo
rieškučias po jos sauja, kad neiškristų nė trupinėlis. Mergina,
stebėdama jo veidą, išbėrė jam į delnus pilkai žalią žolę. Vilis
nenuleido akių nuo plonos narkotikų srovelės. Laukdamas
nesąmoningai apsilaižė. Kai Evanlina jam viską atidavė —ir
leido susišluoti nuo delnų mažyčius trupinėlius, - vaikinas
pažvelgė į ją ir vėl nusišypsojo.
Šįkart šypsojosi jai - tuo ji buvo tikra.
- Gera, - tarstelėjo jis, paskui žvilgsnis nukrypo į džiovin­
tos šiltžolės krūvelę delne.
Vilis nusigręžė, pasilenkė ir prikišo burną prie delnų.
Evanlinai vėl sužibo skaisti vilties kibirkštėlė. Nuo tada,
kai jie pabėgo iš Halasholmo, Vilis pirmą kartą prabilo.
Daug nepasakė. Tik vieną žodį. Vis dėlto tai buvo pradžia.
Žiūrėdama į trobelės kampe tupintį vaikiną ji nusišypsojo.
Gavęs narkotikų, Vilis kaip žvėrelis lįsdavo į kampą, tarsi bi­
jodamas, kad ji jų neatimtų.
- Sveikas sugrįžęs, Vili, - tyliai tarė ji.
Vilis neatsakė. Šiltžolė ir vėl padarė savo.
 pyriui pasileidus šuoliais, Horacijus atsistojo balnakil­

S pėse. Dešine ranka, priderinęs prie kūno padėties ir

judėjimo linijos, jis laikė ilgą uosinę lazdą. Priešais jį, prie
pilies plytinčio lauko vidury, Holtas įtempė didžiojo lanko
templę tiek, kad plunksnotas strėlės galas palietė jo lūpų
kampą.
Horacijus dar paragino žirgą, ir dabar jis lėkė visu grei­
čiu. Dirstelėjo į dešinę, įsitikino, kad prie lazdos pritvirtintas
šalmas žiūri tiesiai į Holtą. Paskui vėl atsigręžė į smulkų vyrą
žolėje prieš jį.
Pamatė pirmą strėlę, paleistą su neįtikima jėga, atskrie-
jančią į judantį taikinį. Paskui, taip greitai, kad nė sumatyti
negalėjai, Holto rankos paleido antrą strėlę.
Horacijus tuoj pat pajuto du krestelėjimus - per kelis aki­
mirksnius į šalmą susmigo dvi strėlės.
Jis sulėtino žirgą iki risčios, prajojo pro Holtą, padarė didelį
lanką ir grįžo prie miškinio. Holtas stovėjo nuleidęs lanką
ir kantriai laukė, kada gaus apžiūrėti savo treniruočių rezul­
tatus. Neįtikėtina, abi strėlės pataikė į akių plyšį ir įsmigo į
minkštą kamšalą, Holto įdėtą į vidų, kad apsaugotų aštrius it
skustuvai strėlių antgalius.
Holtui paėmus į rankas seną šalmą, Horacijus permetė
koją per balną ir nusliuogė ant žemės. Niūrusis miškinis,
apžiūrėjęs įsmigusias strėles, palingavo galva.
- Neblogai, - sumurmėjo. - Visai neblogai.
Horacijus numetė vadeles, leido Spyriui paėjėti į šalį ir pa-
rupšnoti turnyrų aikštėje augančios trumpos, tankios žolės.
Holtas savo elgesiu jį stebino ir šiek tiek kėlė nerimą.
Priėmęs mestąjį iššūkį, Deparnjė sutiko grąžinti jiems
ginklus. Holtas tvirtino kelias savaites nepaleidęs nė strėlės,
ir jam reikią palavinti įgūdžius. Deparnjė kasdien treniravosi
kautis, tad toks prašymas jam nė kiek neatrodė keistas. Taigi
ginklai buvo grąžinti, tačiau besitreniruojančius araluenie-
čius stebėdavo mažiausiai pustuzinis arbaletininkų.
Pastarąsias tris dienas Holtas vis prašydavo Horacijaus
šuoliuoti per lauką ant lazdos pasikabinus šalmą, o pats laidė
strėles į akių plyšį. Kaskart bent viena iš dviejų strėlių pa­
taikydavo į tikslą. Dažniausiai Holtui pasisekdavo abi strėles
susmeigti į taikinį.
Tačiau Horacijus iš Holto tikėjosi daugiau. Apie žvalgo
taiklumą sklandė legendos. Jam nereikėjo treniruotis, juolab
kad, tai darydamas, jis atskleidė galų karvedžiui savo taktiką.
- Ar jis žiūri? - regis, perskaitęs vaikino mintis, paklausė
Holtas.
Miškinis stovėjo nusigręžęs nuo pilies sienų. Horacijus,
pasukęs tik akis, bet ne galvą, viename iš daugelio pilies bal­
konų įžiūrėjo juodą virš turėklo palinkusį siluetą - Deparnjė,
kaip visada, juos stebėjo.
- Taip, Holtai, - patvirtino. - Jis žiūri. Bet ar mums iš­
mintinga tai daryti jam matant?

♦2 M -
 Žvalgo lūpose šmėstelėjo šypsenėlė.
- Gal ir ne, - atsakė jis. - Bet jis vis tiek pasistengtų mus
matyti, kad ir kur treniruotumės, tiesa?
- Taip, - nenoriai sutiko Horacijus, - bet juk jums nerei­
kia treniruotis, ar ne?
Holtas liūdnai papurtė galvą.
- Kalbi kaip tikras mokinys, - tarė jis. - Horacijau, tre­
niruotės dar niekam nepakenkė. Atmink tai, kai grįšim į
Redmonto pilį.
Horacijus nelaimingas žiūrėjo, kaip Holtas iš odinio, šiau­
dų prikimšto maišelio šalmo viduje traukia dvi strėles.
- Dar kai kas... - pradėjo sakyti jis.
Holtas iškėlė ranką ir jį nutildė.
- Žinau, žinau, - tarė. - Tu vėl suki galvą apie svarbiąsias
riterijos taisykles, tiesa?
Horacijus buvo priverstas linktelėti. Tai buvo didžiausias
jų nesutarimų šaltinis nuo tada, kai Holtas sumanė iškviesti
Deparnjė į dvikovą.
Karvedys iš pradžių įniršo, paskui ėmė šaipytis, kad pras­
čiokui šovė mintis mesti jam iššūkį.
- Aš esu įšventintas riteris, - išrėžė jis Holtui. - Kilmin­
gasis! Manęs negali į kovą iškviesti kažkoks miškų plėšikas!
Tai išgirdęs žvalgas paniuro. Paskui tyliai ir grėsmingai
prabilo. Ir Deparnjė, ir Horacijus nejučia palinko, kad aiškiau
girdėtų jo žodžius.
- Galvok, ką šneki, žemakilmi šunie! - atkirto Holtas. -
Prieš tave stovi Hibernijos karališkųjų rūmų narys, šešta eilė
nuo sosto. Mūsų giminė buvo didikai dar tada, kai taviškiai
krapštė puodus ir mito atliekomis!
Jam kalbant, žodžius pabrėžė neabejotinai hibernietiškas
greblavimas. Horacijus gerokai nustebęs pasižiūrėjo į Holtą.
Jis nė nenutuokė, kad Holtas yra karališkosios giminės pali­
kuonis. Deparnjė naujiena pribloškė ne mažiau. Žinoma, jis
buvo teisus. Joks riteris neprivalo priimti žemesnės kilmės
žmogaus iššūkio. Tačiau, jei žilagalvio lankininko gyslomis
teka karališkas kraujas, kitas reikalas. Iššūkį reikia priimti
rimtai ir pagarbiai. Deparnjė negalėjo jo nepaisyti, juolab
kad jis buvo mestas kelių vyrų akivaizdoje. Atsisakydamas
kautis jis smarkiai pakenktų savo autoritetui.
Taigi iššūkį jis priėmė, ir dvikova turėjo įvykti po savaitės.
Vėliau savo kambaryje Horacijus nusistebėjo Holto kilme.
- Nė nenutuokiau, kad esate kilęs iš Hibernijos karalių
linijos, - tarė jis.
Holtas niekinamai prunkštelėjo.
- Visai ne, - tarė jis. - Bet mūsų draugas to nežino ir
niekaip negali įrodyti, kad meluoju. Taigi mano iššūkis jį įpa­
reigoja.
Horacijui kėlė susirūpinimą šitokia nepagarba griežtam
riterijos kodeksui ir tai, kad Holtas, regis, dabar atskleidė
priešui dvikovos, įvyksiančios jau kitą dieną, taktiką. Karo
mokyklos auklėtiniams buvo skiepijama pagarba riterių
papročiams ir prievolėms. Per pastaruosius pusantrų metų
Horacijui buvo įkalta į galvą, kad jų nevalia laužyti. Riteriai
gauna daug privilegijų, bet jas reikia pelnyti vykdant savo
pareigas. Riteris turi laikytis taisyklių. Pagal jas gyventi ir,
prireikus, mirti.
Viena iš griežčiausių taisyklių skelbė, su kuo riteriams ga­
lima stoti į dvikovą. Tarpusavyje kautis galėjo tik įvairių riterių
ordinų nariai. Tiesą sakant, net Horacijus negalėjo mesti iš­
šūkio Deparnjė, nes dar nebuvo įšventintas į riterius. Juolab
tai nederėjo Holtui. Berniuką jau ne pirmą sykį sukrėtė toks
nerūpestingas požiūris į tai, ką jis didžiai gerbė.

♦ 2?6 *
 - Klausyk, - apkabinęs tvirtus Horacijaus pečius švelniai
kreipėsi Holtas, - pripažįstu, riterijos kodeksas - puikus da­
lykas. Bet tik tiems, kurie patys jo ištikimai laikosi.
- Bet... - pradėjo sakyti Horacijus.
Holtas spustelėjo jam petį.
- Deparnjė naudodamasis tomis taisyklėmis nežinia kiek
metų žudė ir plėšė žmones. Jis laikosi tų taisyklių, kurios jam
tinka, o kitas atmeta. Pats matei.
Horacijus liūdnai linktelėjo.
- Žinau, Holtai. Tiesiog mane mokė, kad...
Holtas vėl jį maloniai nutraukė.
- Tave mokė kilnūs žmonės, —tarė jis. - Tie, kurie laikosi
riterių kodekso - visų jo taisyklių, - ir pagal jį gyvena. Ponas
Rodnis ir baronas Araldas - puikūs žmonės. Jie įkūnija viską,
kas riterijoje yra gera.
Holtas nutilo, atidžiai pažvelgė į susirūpinusį berniuko
veidą. Holtas pritariamai linktelėjo. Jis pateikė berniukui du
jam žinomus pavyzdžius: Rodnį ir baroną. Matydamas, kad
vaikinas suprato esmę, kalbėjo toliau:
- Tačiau tokiems žudikams ir bailiams kaip Deparnjė ne­
galima taikyti tų pačių taisyklių. Manęs nė kiek negraužia
sąžinė, kad jam meluoju, jei tik taip pavyks su juo susikauti
ir, jei pasiseks, jį nugalėti.
Horacijus atsigręžė į žvalgą, jo veidas tebebuvo susirūpi­
nęs, bet jau mažiau.
- Kaip viliatės jį nugalėti, jei jis tiksliai žinos jūsų planą? -
graudžiai paklausė.
Holtas kuo rimčiausiu veidu gūžtelėjo pečiais ir atsakė:
- Gal man nusišypsos laimė.
 35

edžioklinis lankas Evanlinai atrodė neparankus.

Stengdamasi nepaleisti iš akių žvėrelio, lėtai tipenan­
čio per proskyną, ji negrabiai mėgino įdėti strėlę ir vos jos
neišmetė.
Suirzusi negalvodama švilptelėjo, ir triušis iškart pasistojo
ant užpakalinių kojyčių, pakraipė ausis, sukluso, ar neišgirs
dar kokio nors svetimo garso, pašniukštinėjo orą, ar neužuos
nepažįstamo kvapo.
Evanlina sustingusi palaukė, kol žvėrelis įsitikino, kad
pavojaus nėra, ir priekinėmis letenėlėmis vėl ėmė kasti snie­
gą, ieškodamas šlapios, skurdžios žolės. Vos drįsdama alsuoti
mergina stebėjo, kaip triušiukas vėl pradėjo ganytis, paskui,
jau žiūrėdama, įtaikė strėlės įrantą į templę.
Templė buvo pastorinta, apvyniota plona virvele, tad kaip
tik tilpo į įrantą, ir strėlė tvirtai laikėsi savo vietoje. Evanlina
ją švelniai prilaikė taip, kad, atleidus templę, strėlė nuskrietų
savo keliu.
Ji pakėlė lanką ir dešine ranka ėmė tempti templę. Žinojo
tai daranti ne taip, kaip reikia. Savo laikais buvo mačiusi
daug lankininkų, stebėjo juos šaudant. Vis dėlto, kaip ji
pamažu suprato, žiūrėti į įgudusį lankininką ir mėgdžioti
jo judesius - du visiškai skirtingi dalykai. Ji prisiminė, kaip
Vilis vienu sklandžiu, išlavintu ir iš pažiūros lengvu judesiu
įdėdavo strėlę ir įtempdavo templę. Mintyse ji regėjo jį tai
darant, bet nieku gyvu nebūtų pakartojusi. Drebančia ranka
laikydama statmeną lanką ji smiliumi ir nykščiu laikė strėlę
ties įranta ir pirštų bei rankos jėga mėgino įtempti templę.
Jai vos pavyko įtempti templę iki pusės strėlės. Evanlina
piktai sučiaupė lūpas. Turės tiek užtekti. Užmerkė vieną akį,
lanką pakėlė prie kitos, pamėgino nusitaikyti į ramiai ėdantį
padarėlį, nenumanantį apie proskyną supančiuose medžiuo­
se tūnantį mirtiną pavojų. Nebūdama tikra, bet turėdama
viltį, pagaliau paleido strėlę.
Įvyko trys dalykai.
Lankas jos rankoje sudrebėjo, ir išsprūdusi strėlė praskriejo
per tris metrus nuo taikinio. Jos jėgos vargu ar būtų pakakę
pradurti odą. Templė skaudžiai pliaukštelėjo per minkštą
vidinę dešinio dilbio pusę. Evanlina suspigo iš skausmo ir
numetė lanką. Strėlė brūkštelėjo per medžio kamieną ir pra­
dingo miške kitoje proskynos pusėje.
Triušiukas vėl atsistojo ant užpakalinių kojų ir pasižiūrė­
jo į ją, pakreipė galvą, kad geriau matytų. Snukutyje, regis,
atsispindėjo nuostaba. Paskui, nusileidęs ant visų keturių, jis
lėtai išturseno iš proskynos į mišką.
Tai tiek to mirtino pavojaus, karčiai pagalvojo ji.
Evanlina pasiėmė lanką, patrynė skaudamą dilbio vietą,
kur cvaktelėjo templė, ir nuėjo ieškoti strėlės. Dešimt mi­
nučių paieškojusi nusprendė ją taip ir palikti. Nusiminusi
patraukė atgal į trobelę.
-Turbūt teks daugiau pasitreniruoti, - burbtelėjo ji.

- 2>9*
 Tai buvo antras jos mėginimas medžioti. Pirmas buvo
toks pat bevaisis ir beviltiškas. Gal penkiasdešimtą kartą ji
atsiduso ir pagalvojo, kad, jei Vilis būtų sveikas, jam būtų
vienas juokas parūpinti į stalą maisto.
Žinoma, mergina jam rodė lanką, vildamasi, kad ginklas
pažadins kokį nors prisiminimą. Tačiau berniukas tik abejin­
gai pavėpsojo į jį —Evanlina jau buvo pripratusi prie tokios
jo veido išraiškos.
Naktį šviežiai pasnigo, ir į trobelę ji brido per sniegą iki
kelių. Prieš tai buvo nesnigę ilgiau nei savaitę, ir ją tai priver­
tė susimąstyti. Ko gero, žiema baigiasi, o pavasarį skandai iš
Halasholmo pradės traukti į kalnus. Galbūt kuris nors nu­
spręs pernakvoti jųdviejų su Viliu trobelėje. Vilis iki to laiko
turės atsigauti, kad jie galėtų pradėti tolimą kelionę į pietus,
bet Evanlina neturėjo supratimo, kada tai įvyks. Jai atrodė,
kad draugas kasdien taisosi, bet nebuvo tuo tikra. Taip pat
nežinojo, kada ateis pavasaris ir prasidės atlydys.
Mergina suprato, kad tai lenktynės. Lenktynės, kai nema­
tyti finišo linijos. Ji gali pasirodyti bet kurią dieną.
Evanlina išvydo trobelę. Iš kamino teberūko plonas dūme­
lis, ir jai palengvėjo. Prieš išeidama ji pakurstė ugnį, vylėsi, kad
prikrovė sočiai malkų, ir krosnis kūrensis iki jai grįžtant. Ji jau
buvo patyrusi, kaip liūdna grįžti į šaltus, drėgnus, nešildomus
namus.
Žinoma, nebuvo ko tikėtis, kad, jai išėjus, Vilis pakūrens
ugnį. Net ir tokios paprastos užduotys buvo ne jo jėgoms.
Vaikinui nerūpėjo ką nors dirbti ar kalbėti, jis darydavo tik
tai, kas būtiniausia. Valgė, miegojo, kartais prieidavo prie
jos maldaujama veido išraiška ir paprašydavo dar šiltžolės. Ji
guodėsi tik tuo, kad pastarasis toks kartas buvo senokai.

♦240 *
 Kitu metu jis tik sėdėdavo vienoje vietoje, spoksodavo į
grindis, rankas, malką ar ką nors kitą, kas tuo metu būdavo
akiplotyje.
Darant duris seni odiniai trobelės durų vyriai sugirgždėjo.
Garsas patraukė Vilio dėmesį. Jis sėdėjo susikryžiavęs kojas
trobelės vidury, kur prieš kelias valandas draugė jį buvo pa­
likusi.
—Sveikas, Vili. Štai ir grįžau, - prisivertė nusišypsoti ji.
Evanlina nesiliovė mėginusi, vildamasi, kad vieną dieną
jis atsilieps.
Tos dienos dar teks palaukti. Vilis nieko neatsakė, neparo­
dė jokio susidomėjimo. Mergina dūsaudama atrėmė nedidelį
lanką į sieną prie pat durų. Šmėstelėjo mintis, kad reikėtų at­
kabinti templę, bet tą akimirką jautėsi pernelyg nusiminusi.
Nuėjusi į sandėliuką iš mąžtančių atsargų paėmė gabalėlį
vytintos jautienos. Čia dar buvo ryžių, ir ji ėmė taisyti jautie­
nos skonio košę, pastarosiomis savaitėmis tapusią pagrindiniu
jų valgiu. Mergina užkaitė vandens, norėdama išvirti skysto
sultinio.
Atseikėjo puoduką ryžių ir jau ketino berti juos į kitą
puodą, kai už nugaros išgirdo krebždesį. Atsigręžusi pama­
tė, kad ten, kur sėdėjo visą popietę, Vilio nebėra. Dabar jis
tupėjo prie durų. Evanlina pasvarstė, kas privertė jį pakeisti
vietą, paskui nusprendė, kad tai veikiausiai buvo atsitiktinis
akstinas.
Pamačiusi, ką Vilis padarė, ji net krūptelėjo iš nuostabos
ir pabėrė ant stalo brangių ryžių.
Lankas tebestovėjo atremtas į sieną prie durų. Bet dabar
templė buvo atkabinta.
 į '^eparnjė vyrai nuo ankstyvo ryto dalgiais pjovė aukštą
yi lauke priešais Monsombro pilį. Galų riteris neke­
tino rizikuoti. Jis buvo matęs, kaip, kojoms įsipynus j žolę,
griūva karo žirgai, ir rūpinosi, kad dvikovos aikštėje toks
pavojus nekiltų.
Valanda po vidurdienio jis išėjo pro vartelius, pro kuriuos
buvo pasitikęs ankstesnį savo priešininką. Jis neabejojo nuga­
lėsiąs Holtą. Vis dėlto dėl keistuolio svetimšalio nepuoselėjo
iliuzijų. Stebėjo kasdienes Holto ir Horacijaus treniruotes
ir žinojo, kad araluenietis yra kaip reta įgudęs lankininkas.
Suprato, kokios taktikos griebsis jo varžovas. Deparnjė šyp­
telėjo. Psichologiniai Holto metodai įdomūs, pamanė sau.
Nuolat žiūrėdamas, kaip strėlės sminga į greitai judančio šal­
mo akių plyšį, bet kas prarastų drąsą. Tačiau, nors Deparnjė
pripažino Holto gebėjimus, ne mažiau vertino ir savuosius.
Jo reakcija buvo greita kaip katės, ir jis neabejojo galėsiąs
skydu atmušti Holto strėles.

♦ 2Ą2 *
 Deparnjė nusprendė, kad žilaplaukis araluenietis jo neį­
vertino, ir dėl to šiek tiek nusivylė. Apie svetimšalį jis buvo
geresnės nuomonės. Regis, pirmieji įspūdžiai buvo klaidingi.
Holtas buvo patyręs lankininkas, ir tiek. Neturėjo antgamtinių
galių, nemokėjo kerėti. Tiesą sakant, pamanė sau karvedys, tai
gana siauro proto nuobodokas, per gerai apie save manantis
žmogelis. Jis abejojo lankininko tvirtinimu, esą jo gyslomis
teka karališkas kraujas, bet dabar tai buvo nesvarbu. Vyras
nusipelnė mirti, ir Deparnjė mielai jam padarys šią paslaugą.
Deparnjė juoduoju žirgu risnojant į kovos lauką, neskar-
dėjo trimitai ir netratėjo būgnai. Tai nebuvo šventė. Juodajam
riteriui tai buvo paprasta darbo diena. Įsibrovėlis suabejojo
jo valdžia ir padėtimi. Tokių žmonių reikia kuo greičiau
atsikratyti.
Pasižiūrėti kovos susirinko beveik visi Monsombro pilies
darbuotojai ir nemaža Deparnjė karių. Nuožmiai šypso­
damasis jis svarstė, kiek iš tų žmonių svajoja, kad jis būtų
nugalėtas. Be abejo, nemažai. Bet jiems teks nusivilti. Tiesą
sakant, nudėti lankininką jam bus naudinga. Niekas taip ne­
padeda palaikyti drausmės pilyje, kaip greitas šeimininko ir
valdovo susidorojimas su išsišokėliais.
Vilką mini, vilkas čia. Lankininkas ant savo juokingo, į
statinaitę panašaus arklėko įrisnojo į lauką iš kitos pusės. Jis
buvo be šarvų, vilkėjo tik pakietintą odinę liemenę, neapsau­
gosiančią nuo Deparnjė ieties ir kardo. Ant viršaus, žinoma,
buvo užsimetęs nepakeičiamą dėmėtą pilkžalį apsiaustą.
Jaunasis bendražygis jojo atsilikęs keliais žingsniais. Vilkėjo
šarvinius marškinius, ant karo žirgo balno buvo pasikabinęs
šalmą. Jis turėjo kardą ir apvalų skydą su nupieštu ąžuolo lapu.
Įdomu, pagalvojo sau Deparnjė. Ko gero, po neišvengiamo
Holto pralaimėjimo jaunasis bendrakeleivis mėgins atkeršyti

- 2V*
už draugą. Juo geriau, tarė sau juodasis riteris. Ir viena mirtis
bus naudinga pamoka neklusniems pavaldiniams, o dvi pada­
rys dvigubą poveikį. Juk nuo šių dviejųatėjūnų ir prasidėjo visi
jo nemalonumai.
Jis sustabdė žirgą, pasitaisė ietį dešinėje rankoje, patikrino
pusiausvyrą. Kitame lauko gale jo priešininkas lėtai ir ramiai
jojo į priekį. Salia raumeningojo jaunuolio ir didžiulio karo
žirgo atrodė juokingai mažas.
SS>------

—Tikiuosi, žinot, ką darot, - Horacijus stengėsi kalbėti

nejudindamas lūpų, nes juos galėjo stebėti Deparnjė - žino­
ma, taip ir buvo.
Holtas pasisuko balne ir bemaž nusišypsojo.
—Tikrai taip, - tyliai patvirtino.
Žvalgas pastebėjo, kad Horacijus dešine ranka atlaisvino
kardą makštyse. Jiems jojant, šį judesį jis pakartojo mažiau­
siai pustuzinį kartų.
—Nurimk, —švelniai pridūrė.
Horacijus į jį pažvelgė atvirai, jam neberūpėjo, pamatys
tai Deparnjė ar ne.
—Nurimti? —netikėdamas savo ausimis paklausė. - Jūs,
turėdamas tik lanką, ketinate kautis su ginkluotu riteriu, o aš
turėčiau nurimti?
—Žinai, dar turiu porą strėlių, - maloniai pataisė Holtas.
Horacijus stebėdamasis papurtė galvą.
—Ką gi... Tikiuosi, žinot, ką darot, - vėl sumurmėjo jis.
Holtas nusišypsojo berniukui. Šypsena truko akimirksnį.
—Jau sakei, —atkirto.
 Paskui bakstelėjo Abelarui keliu, ir arkliukas sustojo,
pastatė ausis, laukdamas kito ženklo. Holtas įsmeigė akis
į tolimą žmogystą juodais šarvais, permetė per balną dešinę
koją ir nusliuogė nuo arklio.
- Nuvesk jį į saugią vietą, - paliepė mokiniui.
Horacijus pasilenkė ir paėmė miškinio arklio vadeles.
Abelaras pakraipė ausis ir klausiamai pasižiūrėjo į šeimininką.
- Eik su juo, - tyliai paliepė Holtas, ir arklys leidosi nu­
vedamas.
Holtas žvilgtelėjo į jaunuolį ant karo žirgo. Visas berniu­
ko kūnas bylojo apie susirūpinimą.
- Horacijau? - pašaukė jis.
Kario mokinys sustojo ir atsigręžė.
- Aš tikrai žinau, ką darau.
Horacijui pavyko išspausti menką šypsenėlę.
- Jei jau taip sakot, Holtai, - tarė jis.
Jiems kalbantis, Holtas iš strėlinės kruopščiai išsirinko
tris strėles ir smaigaliais žemyn užsikišo už dešinio bato aulo.
Horacijus tai pamatęs nusistebėjo. Holtui nereikėjo šitaip
pasiruošti strėlių. Jis gebėjo per sekundės dalelę išsitraukti ir
paleisti strėlę.
Tačiau jam nebuvo kada ilgai stebėtis. Iš kito lauko galo
jau šaukė Deparnjė:
- Milorde Holtai, - pasiekė tolėliau sustojusį Horacijų jo
balsas su ryškiu akcentu. - Ar jūs pasirengęs?
Holtas nesivargino atsakyti, tik kilstelėjo ranką. Vienui
vienas nušienautame lauke laukiantis juodojo riterio ant
stambaus karo žirgo puolimo, Horacijui jis atrodė labai ma­
žas ir pažeidžiamas.
- Telaimi geriausias! - pašaipiai riktelėjo Deparnjė.
Šįkart Holtas atsiliepė.

♦2«r*
 - Taip ir bus, —šūktelėjo jis.
Deparnjė pentinais bakstelėjo žirgui, ir šis vis greitesne
risčia nudundėjo į priekį.
Horacijui tik dabar toptelėjo, kad Holtas nepasakė, ką
jam reikės daryti, jei Deparnjė laimės. Jis manė, kad žval­
gas lieps sprukti. Beveik neabejojo, kad uždraus jam iškart
po dvikovos kautis su Deparnjė - kaip tik tai Horacijus ir
ketino daryti. Dabar jaunuolis susimąstė, ar žvalgas nedavė
nurodymų, nes žinojo, kad Horacijus jo neklausys, ar buvo
tikras, kad laimės.
Tačiau laimėti jam nebuvo nė menkiausios galimybės.
Po juodojo karo žirgo kanopomis dundėjo žemė, ir Holtas
patyrusia akimi matė, kad galų karvedys išsiskiria įgimtais
gabumais ir didžiule patirtimi. Nė akimirkai neprarasdamas
pusiausvyros jis laikė ilgą, sunkią ietį, tarsi ši būtų lengvutis
pagaliukas, jojo pasilenkęs į priekį ir šiek tiek pakilęs balna­
kilpėse, kad ginklo smaigalys būtų atkreiptas tiesiai į smulkųjį
vyrą pilkžaliu apsiaustu.
Pirmiausia tas apsiaustas ir sukėlė Deparnjė blogą nuojautą.
Stovėdamas ant žemės Holtas palengva siūbavo, ir jo pavida­
las, apgaubtas šio nelygiomis dėmėmis išmarginto drabužio,
pilkšvai žalios nupjautos žiemos žolės fone tai atsirasdavo
regėjimo lauke, tai išnykdavo. Vaizdas bemaž hipnotizavo.
Deparnjė įniršęs atsikratė blaškančių minčių ir pamėgino su­
telkti dėmesį į lankininką. Jis jau buvo arti, vos už trisdešimties
metrų, o Holtas dar ne...
Deparnjė pamatė mirgesį. Lankas pakilo, pirma strėlė
neįtikėtinu greičiu skriejo tiesiai į jo šalmo akių angas ir jį
trumpam apakino.
Tačiau, nors ir kaip greitai lėkė strėlė, Deparnjė buvo
dar greitesnis, kilstelėjo pakreiptą skydą ir atmušė strėlę.

♦246*
Pajuto, kaip ši atsitrenkė į skydą —metalas džirgžtelėjo per
metalą, - žvilgančiame juodame emalyje įbrėžė ilgą griovelį,
paskui šnypšdama nulėkė tolyn.
Tačiau skydas uždengė mažąjį vyrą, ir Deparnjė jį mikliai
nuleido.
Kad jį kur velnias! Štai ką Holtas sumanė: nutaikyti antrą
strėlę, jam dar nenuleidus skydo! Neįtikėtina Deparnjė re­
akcija vėl jį išgelbėjo, jis spėjo pakelti skydą ir atmušti antrą
klastingą šūvį. Kaip įmanoma taip greitai šaudyti, pamanė
jis, paskui nusikeikė supratęs, kad nematydamas pralėkė pro
lankininką, ramiai pasitraukusį nuo ieties.
Deparnjė sulėtino žirgą iki risčios, apsuko jį plačiu ratu.
Nerizikuos sužeisti žirgo mėgindamas per greitai jį apgręžti.
Jis neskubės ir...
Tą akimirką kairiame petyje pajuto baisų skausmą. Neran­
giai pasisukęs, per šalmą mažai ką matydamas, jis suprato, kad,
jam šuoliuojant, Holtas paleido į jį dar vieną strėlę, šįkart į
plyšį ties pečiu.
Po plyšiu buvę šarviniai marškiniai sulaikė strėlę, bet aš­
trus kaip skustuvas antgalis šiek tiek prakirto marškinius ir
odą. Žaizdą skaudėjo, bet ji buvo menka, jis pajudino ranką
ir įsitikino, kad pagrindiniai raumenys ir sausgyslės nepa­
žeisti. Tačiau, jei kova užsitęstų, ranka veikiausiai apmirtų ir
būtų sunkiau gintis skydu.
Žaizda erzino. Ir skaudėjo, pripažino jis, jausdamas, kaip
per pažastį varva šiltas kraujas. Holtas už tai sumokės, paža­
dėjo jis sau. Brangiai sumokės.
Nes dabar, ko gero, Deparnjė perprato Holto planą.
Lankininkas jį puolantį kaskart apakins, privers paskutinę
minutę pakelti skydą ir apsaugoti akis, o pats pasitrauks į šalį.
Tačiau Deparnjė neturėjo jokio noro žaisti Holto žaidimo.
Jis nebelėks visu greičiu, o artinsis lėtai, atsargiai. Juk jam
nereikia pagreičio ir didelės jėgos. Jis kovoja ne su kitu šar­
vuotu riteriu, kurį reikėtų išmesti iš balno. Prieš jį tik vyras,
vienui vienas stovintis lauke.
Tai sumanęs, jis nusviedė ant žemės ilgą, griozdišką ietį,
nulaužė petin įsmigusią strėlę ir numetė ją paskui ietį.
Išsitraukęs platųjį kardą ėmė lėtai risnoti prie stovinčio ir
laukiančio Holto.
Deparnjė jojo taip, kad Holtas jam būtų iš kairės - taip
galės skydu atmušti strėles. Mėgaudamasis pažįstamu kardo
svoriu ir tobula pusiausvyra jis lengvai suko juo ratus.
Horacijui tai pamačius širdis nusirito į kulnus. Dabar
rungtynių baigtis aiški. Deparnjė atsisakius greito puolimo
ir tapus atsargesniam, Holtas pateko į tikrą bėdą. Holtas
žinojo, kad devyni iš dešimties riterių, įsiutinti jo taktikos,
būtų ir toliau jį puolę ir mėginę sutriuškinti didesne jėga.
Deparnjė greitai susigaudę, kad tokia taktika būtų kvaila, ir
sugalvojo būdą paversti niekais didžiausią Holto pranašumą.
Raitelis buvo vos už keturiasdešimties metrų nuo mažojo
žmogelio ir lėtai artėjo. Lankas, kaip ir anksčiau, pakilo, išlė­
kė strėlė. Deparnjė vikriai, bemaž niekinamai kilstelėjo skydą
ir ją atmušė. Išgirdo dzingtelėjimą ir vėl nuleido skydą. Pa­
matė, kad jam į galvą nutaikyta jau kita strėlė. Lankininkui
ją iššovus, pakėlė skydą.
Tačiau jis nesumatė vieno svarbaus dalyko.
Si strėlė buvo viena iš trijų, Holto užsikištų už bato aulo.
Ji buvo kitokia, kur kas sunkesniu antgaliu, pagamintu iš
grūdinto plieno. Paprastos strėlės Holto strėlinėje buvo lapo
pavidalo antgaliais. Šios antgalis buvo kirstuko pavidalo, su

♦ 24* ♦
keturiais kabliukais, kad strėlė neatšoktų nuo šarvų ir įsmigtų
į kūną.
Toks antgalis buvo skirtas šarvams perdurti, šią paslaptį
Holtas prieš kelerius metus sužinojo iš nuožmių raitų rytų
stepių lankininkų.
Strėlė išskriejo iš lanko. Pakėlęs skydą Deparnjė nematė,
kad sunki galvutė jau nusvarino strėlę žemyn. Strėlė, lėkdama
didžiuliu greičiu, su nepaprasta jėga rėžėsi į krūtinės plokštę
po pakeltu skydu.
Deparnjė tai išgirdo. Ne žvangesį, o duslų metalo dunks­
telėjimą į metalą. Nustebo nesuvokdamas, kas tai. Paskui
pajuto neapsakomą skausmą, deginančią liepsną kairiame
šone, ji ėmė sparčiai plisti ir apėmė visą kūną.
Jau nieko nebejausdamas jis trenkėsi į žemę.
Holtas nuleido lanką. Atleido templę, jau paruoštą šauti
antrą šarvus pramušančią strėlę įsidėjo į strėlinę.
Monsombro pilies valdovas gulėjo ir nejudėjo. Negausūs
žiūrovai, iš pilies susirinkę stebėti dvikovos, apstulbę tylėjo.
Nė vienas neišmanė, kaip elgtis. Niekas nesitikėjo šitokios
baigties. Tarnus, virėjus, arklininkus pamažu apėmė džiaugs­
mas. Deparnjė nebuvo mylimas valdovas, kiekvienas jam
neįtikęs būdavo nuplakamas arba pasodinamas į narvą. Vis
dėlto žmonės nieko geresnio nesitikėjo ir iš jo žudiko. Visi
buvo įsitikinę, kad barzdotasis nepažįstamasis nužudė jų šei­
mininką, kad užimtų Monsombro pilį. Taip reikalai būdavo
sprendžiami Galikoje, ir ankstesnė patirtis patvirtindavo,
kad šeimininko pasikeitimas jų dalios nepalengvina. Prieš
kelerius metus Deparnjė pats nugalėjo buvusį tironą. Taigi
su pasitenkinimu žiūrėdami į negyvą žiaurųjį kankintoją, ne­
puoselėjo didelių lūkesčių dėl jo įpėdinio.

♦ 249*
 Deparnjė tarnavę kareiviai buvo kitas reikalas. Jie jautė
šiokį tokį ryšį su žuvusiu karvedžiu, nors tą jausmą pavadinti
ištikimybe būtų buvę pernelyg drąsu. Vis dėlto šis vyras juos
vedė į pergales, jo dėka jie prisiplėšė nemažai grobio. Dabar
trys iš jų, rankas nuleidę prie kardų rankenų, patraukė prie
Holto.
Išvydęs, kas vyksta, Horacijus paragino Spyrį ir pastojo
jiems kelią. Trūktelėjo iš makštų kardą, plienas brūkštelėjo
per odą, pavakarės saulėje blykstelėjo ašmenys. Kariai su­
dvejojo. Jie buvo girdėję apie Horacijaus šlovę ir nė vienas
nelaikė savęs tokiu įgudusiu kariu, kad drįstų stoti prieš jau­
nuolį. Jie buvo pripratę kautis mūšio lauko sumaištyje, o ne
tuščioje dvikovų aikštėje, kur viską reikia tiksliai apskaičiuoti.
- Atvesk arklį, - šūktelėjo Holtas Horacijui.
Mokinys nustebęs atsigręžė. Holtas nė nesujudėjo. Stovė­
jo prasižergęs, šonu į artėjančius karius. Į lanką buvo įdėta
strėlė, nors pats lankas buvo nuleistas.
- Ką? - suglumęs paklausė Horacijus.
Žvalgas galva parodė į mindžikuojantį ir neramiai galvą
kratantį karvedžio žirgą.
- Žirgą. Dabar jis mano. Atveskjį man, - pakartojo Holtas.
Horacijus lėtai nurisnojo, pasilenkė ir paėmė juodojo žir­
go vadeles. Jam teko įsikišti kardą į makštis, ir jis susirūpinęs
pažvelgė į tris kareivius - ir tuziną kitų, dar neapsisprendu-
sių, stovinčių jiems už nugarų.
- Sargybos vade! - sušuko Holtas. - Kur tu?
Iš būrio karių į priekį žengė kresnas vyras su viršutine
šarvų dalimi. Holtas pasižiūrėjo į jį ir vėl sušuko:
- Kuo tu vardu?
Vadas dvejojo. Jis žinojo, kad šiaip jau tokios dvikovos
nugalėtojas išlaikytų esamą padėtį, ir gyvenimas Monsombre
tęstųsi beveik be pokyčių. Tačiau kartais naujas valdovas
nusprendžia pažeminti ar net atleisti ankstesnius aukštes­
niuosius karininkus. Lankas nepažįstamojo rankose jį gąsdino.
Vis dėlto jis nematė prasmės slėpti savo vardo. Kiti greitai
nusigręžtų nuo jo, jei tik taip galėtų pakilti aukščiau. Vadas
pasiryžo.
- Filemonas, milorde, - atsakė jis.
Holtas ilgai gręžė jį akimis, tvyrojo nejauki tyla.
- Prieik arčiau, Filemonai, - pagaliau tarė Holtas ir, įsi­
dėjęs strėlę į strėlinę, užsimetė didįjį lanką ant kairio peties.
Sis gestas padrąsino vadą, nors jis neabejojo, kad Hol­
tas panorėjęs nusiimtų lanką ir paleistų kelias strėles jam,
Filemonui, nespėjus nė mirktelėti. Atsargiai, įsitempęs ir
nuogąstaudamas jis prisiartino prie nediduko vyro. Kai jau
buvo galima lengvai susišnekėti, Holtas prabilo.
- Neketinu čia likti ilgiau nei reikės, - tyliai tarė jis. - Po
mėnesio perėjos į Teutoniją ir Skandiją atsidarys, ir mes su
draugu keliausime tolyn.
Jis nutilo, o Filemonas raukydamas kaktą mėgino supras­
ti, ką dabar išgirdo.
- Norite, kad keliautume kartu? - pagaliau paklausė. -
Tikitės, kad lydėsime jus?
Holtas papurtė galvą.
- Neturiu nė menkiausio noro su jumis bendrauti, -
abejingai atsakė jis. - Man nereikia nei šios pilies, nei jos
žmonių. Pasiimsiu Deparnjė žirgą, nes jis priklauso man,
dvikovos nugalėtojui. Visa kita: pilį, baldus, turtus, maistą,
žemes - pasiimk sau. Jei tik apsiginsi nuo draugų, visa tai
tavo.
Filemonas nepatikliai papurtė galvą. Jam nusišypsojo neį­
tikėtina laimė! Keistuolis iškeliauja, o pilį su viskuo, kas joje

♦ 2D-
yra, atiduoda jam, paprastam sargybos kapitonui. Vyras tyliai
sau švilptelėjo. Dabar jis vietoj Deparnjė valdys kraštą. Jis
bus pilies valdovas, turės savo karių ir tarnų, vykdančių kiek­
vieną jo norą!
- Du dalykai, - nutraukė jo mintis Holtas. - Tučtuojau
paleisi visus žmones iš narvų. Kitiems pilies tarnams ir ver­
gams duosiu laisvę pasilikti arba išeiti. Jie nebus priklausomi
nuo tavęs.
Tai išgirdus, stori kapitono antakiai susiraukė. Jis jau
žiojosi prieštarauti, bet, išvydęs Holto akis, sudvejojo. Sve­
timšalio žvilgsnis buvo šaltas, ryžtingas ir be jokio gailesčio.
- Nuo tavęs arba tavo įpėdinio, - pasitaisė Holtas. —
Spręsti tau. Jei ginčysiesi, nudėsiu tave, ir tada spręs jau tas,
kuris užims tavo vietą.
Girdėdamas tai Filemonas suprato, kad Holtas nedvejo­
damas išpildys grasinimus. Nei jam, nei tam raumeningam
jaunuoliui su kardu ant karo žirgo nebus sunku jį sudoroti.
Jis apsvarstė dvi alternatyvas: brangakmeniai, auksas,
turtinga pilis, ginkluotų vyrų būrys, klausantis jo, nes jis turi
iš ko jiems mokėti, ir galbūt nė vieno tarno.
Arba greita mirtis.
- Sutinku, - tarė jis.
Filemonas suprato, kad dauguma tarnų ir vergų neturės
kur eiti. Visai tikėtina, kad dauguma jų panorės likti Monsom-
bro pilyje, žinodami, kad blogiau jau būti negali, ir vildamiesi,
kad gal bus šiek tiek geriau.
Holtas lėtai palinksėjo.
- Taip ir maniau.
 f S f r

r w
37

w
vanlina nepaprastai susikaupusi, prikandusi liežuvį,
e šiek tiek suraukusi kaktą kirpo minkštos odos skiau­
telę.
Žinojo, kad klysti nevalia. Tą odos atraižėlę ji rado arkli­
dėje, ir ji kaip tik tiko jos sumanymui. Oda buvo minkšta
ir plona. Arklidėje ji rado nemaža įvairių pakinktų, bet jie
buvo perdžiūvę ir sustandėję. Šita skiautė buvo tokia, kokios
jai reikėjo.
Evanlina dirbosi svaidyklę.
Galiausiai supratusi neišmoksianti šaudyti iš lanko, ji
pasidavė. Kol įgus pataikyti į arklidės sieną, mąstė ji, jiedu su
Viliu jau seniai bus mirę iš bado. Mergina atsiduso. Princesės
auklėjimas turėjo trūkumų. Ji mokėjo dailiai siūti ir siuvi­
nėti, atpažinti gerą vyną ir iškelti puotą tuzinui didikų su
žmonomis. Ji gebėjo įsakinėti tarnams ir valandų valandas
sėdėdama tiesia nugara stebėti nuobodžiausias ceremonijas.
Visa tai savo laiku buvo reikalingi gebėjimai, bet dabarti­
nėje padėtyje iš jų nebuvo jokios naudos. Mergina pasigailėjo,
kad bent kelių valandų nepaskyrė šaudymo iš lanko pagrin­
dams. Dabar teko su liūdesiu pripažinti, kad lankas ne jos
jėgoms.
Bet svaidyklė - kas kita! Vaikystėje ji su dviem savo pus­
broliais darydavo svaidykles ir, klajodami po miškus prie
Aralueno pilies, laidydavo akmenis į pasirinktus taikinius.
Prisiminė, kad jai tai neblogai sekėsi.
Per dešimtą gimtadienį didžiam jos pasipiktinimui tėvas
nusprendė, kad dukrai gana šėlioti ir reikia pradėti mokytis
būti ledi. Klajonės ir akmenukų laidymai baigėsi. Prasidėjo
siuvinėjimas ir puotų rengimas.
Vis dėlto Evanlina tikėjosi, kad, šiek tiek pasitreniravusi,
atgaivins įgūdžius.
Ji šyptelėjo prisiminusi tas nuostabias dienas Aralueno
pilyje. Tai buvo be galo seniai. Dabar ji išsiugdė naujų
gebėjimų. Mergina tempė ponį per sniegą iki šlaunų, miegojo
ant kietos žemės, prausėsi kur kas rečiau, nei dera garbingam
žmogui, ojei pasisektų, galėtų net ką nors nugalabyti, išdoroti
ir išsivirti valgyti.
Žinoma, jei tik pavyks padaryti tą nelemtą svaidyklę.
Minkštos odos skiaute ji apvyniojo akmenuką, stipriai
apspaudė, -paskui išvyniojo. Tai pakartojo kelis sykius,
kad odinis maišelis įgytų akmenuko pavidalą. Nuo darbo
ėmė mausti rankas, ir ji prisiminė, kad vaikystėje tai už ją
atlikdavo tarnai.
- Iš manęs tikrai maža naudos, ar ne? - tarė ji sau.
Iš tikrųjų ji per menkai save vertino. Jai tikrai nestigo drą­
sos, ryžto, tvirtumo ir nuovokumo.
Augusi tokiomis sąlygomis ji ne visada gebėdavo atrasti
geriausią sprendimą, bet kokį nors sprendimą vis vien ras­
davo. Ji niekada nepasiduodavo. Tas ryžtas siekti tikslo ir

♦ 2R*
gebėjimas prisitaikyti jai labai praverstų valdant šalį, jei tik
pavyktų parsirasti į Aralueną.
Už nugaros išgirdusi triukšmą, ji atsigręžė. Išvydus šalia
stovintį Vilį jai nusviro rankos. Jo žvilgsnis buvo tuščias,
veidas abejingas. Vieną klaikią akimirką jai pasidingojo, kad
jis prašo naujos šiltžolės dozės, ir ją apėmė baimė. Jis jau dvi
savaites nevartojo narkotiko. Tąkart Evanlina išbėrė iš maišelio
jau beveik visą žolę. Ji nenumanė, kas bus, kai vaikiną apims
stiprus poreikis.
Kasdien nuogąstavo, kad Vilis paprašys dar šiltžolės, ir
kartu augo viltis, kad jis pasveiko nuo priklausomybės. Nuo
tos dienos, kai jis atkabino lanko templę, Evanlina laukė
naujų jo sąmoningumo ženklų ar atgijusių prisiminimų.
Bergždžiai.
Vaikinas parodė į vandens ąsotėlį ant suolo, ir ji su pa­
lengvėjimu atsiduso, pripylė jamvandens. Jis nukėblino tolyn,
pasinėręs į save, kaip visi narkomanai. Ne, jis nepasveiko,
suprato mergina, bet ir baisioji akimirka dar neatėjo.
Akys pritvinko ašarų. Nusišluosčiusi jas mergina vėl kibo
į darbą. Prieš tai ji buvo iš balnakrepšio iškirpusi du ilgus dir­
žus, dabar juos iš abiejų pusių pritvirtino prie maišelio. Įdėjo
akmenį į maišelį ir tikrindama pasiūbavo svaidyklę. Akme­
nuko svoris buvo malonus, pats akmenukas gražiai gulėjo
maišelyje. Ji dirstelėjo į Vilį. Šis užsimerkęs, nesavas tupėjo
prie kambario sienos. Evanlina žinojo, kad taip prakiūtos ke­
lias valandas.
- Nėra ko gaišti, - tarė ji sau, paskui šūktelėjo Viliui: -
Vili, aš einu medžioti. Kurį laiką nebūsiu namie.
Ji susirinko akmenukus ir patraukė į kelią. Mėgindama
medžioti lanku suprato, kad vietiniai žvėreliai plačiu ratu
lenkia gyvenamą trobelę. Turbūt jau turi karčios patirties. Be
abejo, su Evanlinos bandymais tai nebuvo susiję.
Eidama ji nepraleido progos pasitreniruoti, įsidėjo akme­
nuką į svaidyklę, įsuko jį virš galvos, kol ėmė dūgzti, paskui
paleido į gretimo medžio kamieną.
Iš pradžių rezultatai toli gražu nedžiugino. Akmenukas
pasiekdavo gerą greitį, bet taiklumas buvo menkas. Tačiau,
šiek tiek pasipraktikavus, grįžo senieji įgūdžiai. Akmenukas
vis dažniau nuskriedavo tiesiai į taikinį.
Dar geriau ėmė sektis, kai ji į svaidyklę įdėjo du akmenu­
kus, taip tikimybė pataikyti tapo dvigubai didesnė. Galiausiai
patenkinta savimi ji patraukė į proskyną prie upelio, kur
buvo mačiusi besiganančių ir saulėkaitoje ant šiltų akmenų
besišildančių triušių.
S»----------

Jai pasisekė. Ant akmenų tupėjo stambus triušis, kraipy­

damas ausis ir nosį gėrė saulės spindulius ir akmens šilumą.
Įdėjusi į svaidyklę du nemažus akmenukus ir pradėjusi
sukti ją virš galvos, Evanlina pajuto džiugų jaudulį. Svaidyklei
įsibėgėjant pasigirdo duslus zvimbesys, ir jį išgirdęs žvėrelis
atsimerkė, bet pavojaus nejuto. Pamačiusi plačias jo akis
mergina vos atsispyrė pagundai tuoj pat paleisti akmenukus,
bet susilaikė. Dar porą trejetą kartų apsuko virš galvos svaidy­
klę, paskui, toliau plačiai modama, sviedė akmenis.
Galbūt tai tebuvo pradedančiųjų sėkmė, bet abu akmenukai
su didele jėga pataikė į triušį. Didesnysis sulaužė dešinę už­
pakalinę koją, tad mėgindamas pasprukti jis tik blaškėsi sniege.
Apimta pergalės džiaugsmo Evanlina perbėgo proskyną, su­
griebė spurdantį žvėrelį ir, kad nesikankintų, nusuko galvelę.

♦2r6-
 Šviežia mėsa puikiai papildys prastą jų valgiaraštį. Di­
džiuodamasi sėkme ji nusprendė išmėginti kitą medžioklės
vietą ir pažiūrėti, ar ir toliau lydės sėkmė. Du triušiai, be abejo,
būtų geriau nei vienas.
Ji pėdino atsargiai, minkštas sniegas po kojomis slopino
žingsnių garsą. Priartėjusi prie kitos proskynos ji ėmė dar
atidžiau statyti kojas ir stengėsi, kad patraukta šakelė į vietą
grįžtų be garso.
Ko gero, toks atsargumas ir išgelbėjo jai gyvastį.
Evanlina jau ketino žengti į proskyną, bet ją sulaikė kaž­
kokia nuojauta. Kažkas buvo negerai. Ji išgirdo ar pajuto
kažką, kas čia nederėjo. Atšlijo, sustojo medžių šešėliuose ir
ėmė žvalgytis, kas sukėlė nerimą. Paskui vėl išgirdo tą garsą
ir šįkart jį atpažino. Tai buvo tylus žirgo kanopų kaukšėjimas
per apsnigtą žemę.
Išdžiūvusia burna, besidaužančia širdimi Evanlina apmirė.
Prisiminė, ko Vilis mokė Skorgijle.
Ji buvo neblogai pasislėpusi. Pušys čia augo tankiai, ryto
saulė tarp medžių metė tamsius šešėlius. Iš baimės pasišiaušu­
siais sprando plaukeliais ji stovėjo kaip įbesta. Akys šaudė į visas
puses, mėgino ką nors įžiūrėti skaisčiame, saulės nutvieksta­
me sniege ir sodriuose šešėliuose. Ji išgirdo tylų, šnarpščiantį
žirgo alsavimą ir suprato neklydusi. Kitapus proskynos ore
sklandė garų debesėlis. Įsižiūrėjusi Evanlina išvydo iš šešėlių
išneriant žirgą ir raitelį.
Vieną trumpą akimirką ją užliejo džiaugsmas, nes pamanė,
kad arklys yra Vilio žirgas Trūkis. Mažas, tvirtas, šiurkščiakai-
lis arkliukas dydžiu prilygo poniui. Išvydusi jį Evanlina vos
nežengė į saulę, bet, pamačiusi raitelį, pačiu laiku susilaikė.
Vyras vilkėjo kailiniais, ant galvos buvo užsimaukšlinęs
plokščią kailinę kepurę, ant peties užsimetęs lanką. Ji aiškiai
įžiūrėjo jo veidą: rudą, vėjų nugairintą odą, aukštus, ryškius
skruostikaulius ir siauras akis virš jų. Evanlina matė, kad jis
žemas ir kresnas, kaip jo arklys, iš jo sklido kažkas pavojin­
ga. Pasukęs galvą jis pažvelgė į medžius dešinėje, ir Evanlina
naudodamasi proga dar labiau prisiglaudė prie medžių. Paten­
kintas, kad niekas jo nemato, raitelis paragino žirgą ir įjojo į
proskynos vidurį.
Ten sustojo, jo akys skverbėsi į šešėlius, kur už storos
šiurkščiakamienės pušies stovėjo mergina. Kelias kraupias
sekundes jai atrodė, kad vyras ją pamatė. Bet paskui jis kailiu
apsiūto bato kulnu spustelėjo arkliui šoną, pasuko jį į de­
šinę ir spėriai išrisnojo iš aikštelės. Netrukus pradingo tarp
medžių, tik lediniame ore vis dar sklandė šilto žirgo kvapo
debesėliai.
Kelias minutes Evanlina stovėjo prisišliejusi prie pušies,
baimindamasi, kad raitelis staiga neapsisuktų ir nesugrįžtų.
Nutilus kanopų kaukšėjimui į sniegą, ji dar palūkėjo, paskui
apsigręžė ir bėgte pasileido per girią į trobelę.

Vilis miegojo.
Budo lėtai, pamažu susivokė sėdįs ant kietų medinių
grindų. Atsimerkęs pamatė nepažįstamą aplinką ir susiraukė.
Jis sėdėjo trobelėje, per nestiklintą langą spigino ryški žiemos
pabaigos saulė, ant grindų krito pailgas stačiakampis, apačio­
je platesnis nei viršuje.
Vis dar mieguistas, apdujęs jis atsistojo ir susigaudę kaž­
kodėl miegojęs sėdom ant grindų, nugara atsirėmęs į sieną.
Pasvarstė, kodėl pasirinko tokią vietą, nors trobelėje stovėjo
grubaus darbo lova ir du krėslai. Jam palengva stojantis,
kažkas nukrito nuo kelių ir barkštelėjo ant grindų. Pasilenkęs
Vilis pamatė mažą medžioklinį lanką. Paėmė jį ir smalsiai
apžiūrėjo. Tai buvo silpnas ginklas, neužlenktais galais, ne
toks didelis ir sunkus kaip tikras lankas. Pravartus medžioti
smulkiems žvėreliams, vis dar apkvaitęs mąstė jis. Kažin, kur
dingo jo lankas užriestais galais? Vilis neprisiminė kada nors
turėjęs šį žaisliuką.
Staiga grįžo prisiminimai. Lanką jis prarado, jį prie tilto
atėmė skandai. Po šio prisiminimo plūstelėjo kiti: kaip jie,
skandų paimti į nelaisvę, bėgo per pelkynus; kaip Erako laivu
plaukė per Baltaudrių jūrą; kaip per baisiausias audras buvo
prisiglaudę Skorgijlo uoste ir galiausiai vyko į Halasholmą.
Paskui... Galvoje tik tuštuma.
Vilis laužė galvą, bandė prisiminti, kas dėjosi jiems nuka­
kus į Skandijos sostinę. Nieko neatkūrė. Prieš akis regėjo tik
tuščią sieną, niekaip nesugebėjo jos pramušti.
Staiga jį apėmė baimė. Evanlina! Kas jai nutiko? Ber­
niukas lyg per miglą prisiminė, kad jai grėsė kažkoks didelis
pavojus. Pagrobėjams buvo nevalia sužinoti, kas ji tokia.
Kažin, ar jie pasiekė Halasholmą? Vilis neabejojo, kad pri­
simintų miestą, jei būtų ten buvęs. Tik kurgi prapuolė jam
tokia svarbi žaliaakė šviesiaplaukė? Gal jis netyčia ją išdavė?
Gal skandai ją nužudė?
Valasų įžadas! Vilis prisiminė. Ranjakas, skandų oberjar-
las, prisiekė atkeršyti visiems Aralueno karališkosios šeimos
nariams. O Evanlina iš tikrųjų yra Kasandra, šalies princesė.
Kankindamasis dėl prarastų prisiminimų Vilis delnais trankė
sau į kaktą, trokšdamas įsitikinti, kad Evanlinai neteko ken­
tėti dėl to, jog jis ją kaip nors apvylė.
Ir tada, jamgalvojant apie draugę, trobelės durys ant prastų
odinių vyrių su trenksmu atsidarė, ir skaisčioje, nuo sniego
atsispindinčioje įrėmintoje šviesoje pasirodė ji - pribloš­
kiančiai graži; Vilis suprato iki mirties prisiminsiąs ją tokią,
nesvarbu, kaip ilgai gyvens ir kiek jie abu pasens.
Vaikinas priėjo prie jos, jo veide atsispindėjo nepaprastas
palengvėjimas, ištiesė į ją rankas ir, netardamas nė žodžio,
spoksojo, lyg ji būtų vaiduoklis.
- Evanlina! - sušuko. —Ačiū Dievui, tu sveika!
Vilis nesuprato, kodėl jos akys sudrėko, kodėl, ašaroms
riedant skruostais, pečiai ėmė virpėti.
Bent jau jis nematė, ko čia verkti.
 f *
6piloq/§

i^ r
J^|oltas su Horacijumi atsargiai jojo vingiuotu keliuku iš
Monsombro pilies. Nė vienas nekalbėjo, bet abu jautė di­
džiulį pasitenkinimą. Štai jie ir vėl kelyje. Žiema baigėsi, o
kol jie pasieks sieną, perėjos į Skandiją jau bus atviros.
Horacijus grįžtelėjo į niūrųjį pastatą, kuriame daug sa­
vaičių sėdėjo įkalintas. Paskui, prisidengęs akis, įsižiūrėjo
atidžiau.
- Holtai, - kreipėsi, - pažvelkit.
Holtas sustabdė Abelarą ir atsigręžė. Iš pilies bokšto kilo
pilkų dūmų stulpelis. Jiems bežiūrint, dūmų stulpas pasto­
rėjo ir pajuodo. Keleiviai neaiškiai girdėjo Filemono vyrų,
bėgančių gesinti ugnies, riksmus.
- Man atrodo, - mąsliai tarė Holtas, - kad koks nors
nerūpestingas žmogus rūsio sandėlyje aliejuotų skarmalų
krūvoje paliko degantį žibintą.
Horacijus išsišiepė.
-Jūs tai galit pasakyti vien akį užmetęs, tiesa?
Holtas kuo rimčiausiu veidu linktelėjo.

♦ 26) ♦
 - Mes, žvalgai, turime antgamtinių aiškiaregystės galių, -
atsakė jis. - O aš manau, kad Galikai be šios pilies bus tik
geriau. Sutinki?
Bokšte anksčiau gyveno tik karvedys. Kareiviai ir tarnai
buvo įsikūrę kitose pastato dalyse, ir jie dar turėjo apsčiai
laiko sustabdyti plintančią ugnį. Tačiau pagrindinis bokštas
su Deparnjė apartamentais buvo pasmerktas. Taip ir turėjo
būti. Monsombras matė per daug žiaurumų, per daug siau­
bų, ir Holtas neketino palikti pilies sveikos, kad Filemonas
tęstų buvusio šeimininko darbus.
- Žinoma, akmeninės sienos nesudegs, - su nusivylimo
gaidele balse tarė Horacijus.
- Ne, - sutiko Holtas. - Bet medinės grindys ir sijos
supleškės. Neliks nei lubų, nei laiptų. Karštis pakenks ir
sienoms. Nenustebčiau, jei kai kurios jų sugriūtų.
- Puiku, - Horacijus į vieną žodį sudėjo visą savo pasi­
tenkinimą.
Abudu kartu nusigręžė nuo prisiminimų apie Deparnjė.
Paragino žirgus, ir mažoji vilkstinė pajudėjo tolyn, Trūkis
mynė ant kulnų raiteliams.
- SuraskimVilį, - tarė Holtas.
 v
A l.G O
m o k in y s

KETVIRTA KNYGA

ĄŽUOLO
LAP AS
Ar gali prisiekępriešai kautis išvien, išgelbėtų savo
gyvastį ir šalį?

Atėjus pavasariui ir Viliui su Evanlina pagaliau pabėgus

iš Skandijos, Evanliną pagrobia paslaptingi raiteliai. Vilis
leidžiasi paskui juos. Tačiau ne jis vienintelis seka raitelius.
Ieškodami Vilio Holtas su Horacijumi irgi nuseka paskui
temudžajus, nuožmią raitų karingų klajoklių gentį iš rytų.
Susitikęs buvusį mokytoją ir geriausią draugą, Vilis netveria
džiaugsmu. Visi kartu jie išgelbsti Evanliną. Tačiau nėra kada
švęsti, nes Holtas supranta, kad jų sutikti temudžajai tėra
didelių priešiškų pajėgų žvalgai. Skandai neturi galimybės
atsilaikyti, nebent priimtų amžinų savo priešų aralueniečių
pagalbą.

* 26? ♦
 Flanagan, Jo h n
Fl-36 Žvalgo m okinys. Ledo šalis / Flanagan, John; iš anglų kalbos vertė Viktorija
Uzėlaitė. - Vilnius: N ieko rimto, 2014. - 264 p.: iliustr.

Žvalgo mokinio Vilio nuotykiai tęsiasi. Nors kartu su bendražyge

Evanlina ir pavyko sustabdyti karalystės užpuolikų planus, apsisaugoti
patys jaunuoliai nebespėjo. Dabar svarbiausia jų užduotis - paspruk­
ti iš nelaisvės. Tačiau ledo kaustomoje užjūrio Skandijoje išsilaisvinti
bus nelengva. Vilio mokytojas ir globėjas Holtas prisiekė jiems padėti,
tačiau argi geriausias karalystės žvalgas gali mesti tarnybą ir keliauti
ieškoti mokinio...

Tai trečioji australų rašytojo Johno Flanagano (g. 1944) nuotykių

serijos paaugliams knyga. Istorija apie žvalgo mokinį ne tik mėgiama
skaitytojų visame pasaulyje, bet ir susikrovė nemenką šūsnį literatūri­
nių apdovanojimų.

Šioje serijoje jau išleista:

Žvalgo mokinys. Gorlano Griuvėsiai

Žvalgo mokinys. Degantis tiltas
Žvalgo mokinys. Ledo šalis

SS*---------- ^

Redaktorė Mimoza Kligienė

Korektorė Olga Važnevičienė
Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė
Tiražas 3000 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
 Aralueno karalystės slaptasis ginklas žvalgai, dar vadinami miškiniais. Tai
-

neįtikėtinų gebėjimų kariai, kuriems lankas beveik kūno dalis, o pastabumas ir

-

gebėjimas maskuotis išlavinti taip, kad paprasti žmonės juos laiko burtininkais.

Žvalgo Holto mokinys Vilis jau spėjo tapti karo didvyriu. Tačiau,
atskleidę užpuolikų planus, Vilis su Evanlina pakliuvo nelaisvėn.
Kartu su skandų kariais jie plaukia į tolimą ledo šalį, kur lau­
kia nauji pavojai. Ar jiems pavyks pasprukti iš vergijos? Ar
Holtas keliaus į nesvetingąją Skandiją ieškoti dingusio
mokinio, kurį brangina tarsi sūnų?

Tarptautinis bestseleris
Įvertintas skaitytojų visame pasaulyje
Kitos serijos knygos:

Tik internetu
www.niekorimto.lt 0^0
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai jg