KAIŠIADORIŲ ALGIRDO BRAZAUSKO GIMNAZIJA

LIETUVOS LANKYTINOS VIETOS

Referatas

Darbo vadovė

Vilnius
2021
Turinys

Įvadas....................................................................................................................................................3
Europos parkas.....................................................................................................................................4
Grūto parkas.........................................................................................................................................5
Kadagių slėnis......................................................................................................................................6
Parnidžio kopa......................................................................................................................................7
Kryžių kalnas........................................................................................................................................8
Mindūnų apžvalgos bokštas.................................................................................................................9
Dubravos rezervatinė apyrubė............................................................................................................10
Pažaislio vienuolynas.........................................................................................................................11
Kauno funikulierius............................................................................................................................12
Lajų takas...........................................................................................................................................13
Išvados................................................................................................................................................14
Literatūra............................................................................................................................................15

2
Įvadas

Daug nuostabiai gražių vietų galima rasti Lietuvoje! Visos jos savaip unikalios, savaip traukiančios
lankytojus. Vienos lankytinos vietos atvaizduoja mūsų šalies gamtos grožį, kitos – architektūros
išskirtinumą, dar kitos – lietuvių menininkų vaizduotės lakumą. Kad ir ką pasirinksite aplankyti,
nepamirštami įspūdžiai Jums garantuoti.
Lankytinos Lietuvos vietos taip pat neretai stebina ir užsieniečius. Dažnas pastebi, jog mūsų šalyje
(net jos didmiesčiuose) išskirtinai daug žalumos bei puikiai išsaugotų vandens telkinių, turtingų
savo fauna bei flora.
Iš architektūros stebuklų būtinas paminėti Vilniaus senamiestis, įtrauktas į UNESCO pasaulio
kultūros paveldo sąrašą.

Lietuvą kasmet aplanko vis daugiau turistų, o ir lietuviai į atostogų planus

dažniau įtraukia ne tolimus kraštus, bet gimtosios šalies vaizdus. Viešoji
įstaiga „Terra Publica“, leidžianti įvairios tematikos knygas, skirtas
Lietuvos kraštui ir jos žmonėms, sudarė jau tradicija tapusį 30-ies
patraukliausių ir lankomiausių vietų sąrašą. Atrankos metu buvo
vertinama objekto svarba, jo infrastruktūra ir patrauklumas turizmui. Tad
pristatysiu 10 patraukliausių gimtosios šalies lankytinų objektų.

3
Europos parkas
Tai parkas Joneikiškių kaime, truputį šiauriau Vilniaus miesto savivaldybės šiaurinės ribos,
dešiniajame Neries krante, netoli Europos centro 1991 m. Gintaro Karoso įkurtas muziejus po atviru
dangumi, užimantis 55 ha plotą. Išsidėstęs 19 km į šiaurę nuo Vilniaus miesto centro, netoliese
prateka Žalesa.
Parke eksponuojamos virš 100 skulptūrų, kurių autoriai – menininkai iš 32 valstybių (ne
tik Europos). Tarp jų – žymūs šiuolaikinio meno kūrėjai Magdalena Abakanowicz, Sol
LeWitt, Dennis Oppenheim. Pirmąją skulptūrą sukūrė pats G. Karosas. Ši skulptūra tapo Europos
parko simboliu, o jos stilizuotas piešinys naudojamas parko logotipe. Viena įspūdingiausių Europos
parko skulptūrų – iš senų televizorių pastatytas LNK Infomedis, Guinness World Records agentūros
pripažinta kaip didžiausia tokio tipo skulptūra. Skulptūros labai įvairios – nuo prigludusių prie
žemės iki 10 m aukščio, užimančios 1 kvadratinį metrą ar išsidėsčiusios 3 135 kvadratinių metrų
plote. Visų eksponatų svoris siekia apie 1000 tonų – tiek panaudota akmens, medžio, betono ir kitų
medžiagų sukurti muziejų po atviru dangumi.
Kai Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, kad Europos geografinis centras yra
netoli Vilniaus, G. Karosas sukūrė Europos centro monumentą, granito plokštelėse pažymėdamas
Europos ir kai kurių kitų valstybių sostinių pavadinimus ir atstumus nuo žemyno centro iki jų.
Štai Paryžius – 1705 km, Lisabona – 3129 km, o didžiausias nurodytas atstumas – iki Naujosios
Zelandijos sostinės Velingtono – 17310 km.
Europos parke organizuojami įvairūs kultūros renginiai („Poezijos pavasario“ skaitymai, menininkų
susitikimai, konferencijos), originalios išvaizdos Edukacinis centras pritaikytas įvairaus profilio
renginiams. Muziejuje lankytojų patogumui nutiesti maždaug 7 km ilgio takai, taip pat parką galima
apvažiuoti čia nuomojamais kalnų dviračiais. Parką kasmet aplanko daugiau kaip 60 000 lankytojų
(2006 m. duomenys).
2008 m. Europos parko muziejaus veikla Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pripažinta
valstybei svarbiu kultūriniu projektu.
Kaip nuvykti?
Iš Vilniaus važiuokite Kalvarijų gatve iki Santariškių žiedo, pasukite Žaliųjų ežerų kryptimi ir
sekite kelio nuorodas į Europos parką.
Iš Žalgirio stotelės į Europos parką galite nuvykti autobusu Nr. 66, kryptis Skirgiškės (Europos
parkas), tvarkaraštį galite rasti interneto svetainėje www.vilniustransport.lt.

4
5
Grūto parkas
Grūto kaime netoli Druskininkų esantis parkas, kuriame įrengta socialistinio realizmo dvasia
sukurtų tarybinio laikotarpio veikėjų skulptūrų ekspozicija. Atidarytas 2001 m. balandžio 1 d.
Steigėjas – Viliumas Malinauskas.
Lietuvai 1990 m. atgavus nepriklausomybę, čia buvo perkelta dauguma iki tol reikšmingose vietose
stovėjusių skulptūrų. Parkas įkurtas Dzūkijos nacionalinio parko pelkėse. Parke – daugiau kaip 100
sovietmečio politinių lyderių statulų. Taip pat jame veikia zoologijos sodas, įkurtas 2001 m.,
restoranas, paveikslų galerija.
Grūto parke kasmet rengiama „sovietinė“ šventė.
20 ha parko teritorija dėl išsidėsčiusių sargybos bokštelių, lagerių fragmentų ir sovietmečio
elementų, primena Sibirą.
2006 m. Grūto parkas, bendradarbiaudamas su ekspertais iš Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro bei UAB „Audiogidas“, pirmasis iš visų Lietuvos muziejų įsigijo
profesionalią audiogidų įrangą audioekskursijoms lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, rusų ir lenkų
kalbomis.
Dėl demontuotų sovietmečio skulptūrų likimo būta įvairių nuomonių ir pasiūlymų. Sunaikinti?
Saugoti?
1998 m. Kultūros ministerijos skelbtą konkursą demontuotų sovietinio laikotarpio paminklinių
skulptūrų ekspozicijai įrengti laimėjo viešoji įstaiga “Hesonos klubas”, įsikūrusi Grūte prie
Druskininkų. Svarus argumentas buvo tai, kad šios įstaigos vadovas Viliumas Malinauskas planavo
įrengti ekspoziciją, tam panaudoti privačias lėšas, turimas iš šeimos grybų ir uogų verslo ir
neprašyti finansinės paramos iš valstybės. Konkursui pateiktame projekte taip pat buvo akcentuota
naujo turizmo objekto reikšmė šio Pietų Lietuvos regiono plėtrai.
Ekspozicijos rengimo darbai pradėti 1999 m. pradžioje. Grūto parkas oficialiai atidarytas 2001
metais balandžio 1 dieną.

6
Kadagių slėnis
botaninis draustinis Arlaviškių kaimo (Taurakiemio sen., Kauno raj.) pakraštyje,
stačiame Nemuno kilpos šlaite apaugęs paprastaisiais kadagiais. Slėnis yra Arlaviškių botaninio
draustinio dalis.

Priklauso Kauno marių regioniniam parkui. Kadagių slėnis yra Šilėnų girininkijos 61, 62

kvartaluose. Tai savaiminės kilmės paprastaisiais kadagiais apaugęs Kauno marių
šlaitas. Kadagynas veši šalia Ronakalnio, vienos gražiausių Nemuno slėnio atodangų. Tai vienintelė
vieta slėnio pažintiniame take, kur galima visiškai priartėti prie marių pakrantės su būdingomis
įsigraužusiomis Nemuno griovomis.
Prieš šimtmetį kadagynas užėmė apie 9 ha. 1958 m., ruošiantis užtvenkti Nemuną, buvo nuspręsta
skubiai apželdinti šlaitus, tokiu būdu juos apsaugant nuo vandens erozijos. Be
to, šaltiniuotuose šlaituose pavasario polaidžio metu ar po didesnių liūčių susidarydavo
nedidelės nuošliaužos. Miškininkai šiam darbui turėjo tik trejus metus, todėl buvo imama iš
visų medelynų viskas, ką buvo galima paimti, nesiaiškinant, kaip invazinės rūšys paveiks natūralią
aplinką. Pastačius užtvanką, apie pusė kadagyno atsidūrė po vandeniu.
1992 m. įkūrus marių regioninį parką, dėl unikalaus kadagių slėnio ir aplinkinių teritorijų gamtinės
įvairovės buvo išskirtas Arlaviškių botaninis draustinis. 2004 m. įsteigta Arlaviškių kadagyno
„Natura 2000“ teritorija, kurioje akivaizdžios kadagyno, šaltinių su
besiformuojančiais tufais, stepinių pievų buveinės. Vėliau sudarytas gamtos tvarkymo planas, pagal
kurį buvo naikinamos svetimų žemių medžių ir krūmų rūšys, sudarant kuo geresnes sąlygas retiems
augalams ir kadagiams augti.

Kadagių slėnio viršutinėje dalyje, ant skardžio krašto įrengtas pažintinis pėsčiųjų takas. Tai
atlikta 2010 m., įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vykdomą projektą „Saugomų
teritorijų tvarkymas (I etapas)“. Visas takas yra 1,3 km ilgio, tame tarpe – 501 m pakylėto lentinio
tako. Už jo prasideda įprastas miško takelis, supamas prieš 50 metų pasodinto miško želdinių
juostos.
Skubotai želdinant Nemuno šlaitus, nauji augalai ėmė stelbti kadagius, šie ėmė skursti ir nykti.
Teko sudėtingomis sąlygomis ant stačių šlaitų šienauti ir naikinti bei išgabenti
amerikinius uosius, raugerškius, alyvas, erškėčius, sedulas. Dubravos mokomoji urėdija ateityje
planuoja kadagyne apgyvendinti bandą ožkų.Tikimasi, kad jos maitintųsi slėniui nereikalinga
augmenija, vengdamos tik spygliuotųkadagių.
Take įrengta minimali rekreacinė įranga lankytojams su slėnio apžvalgos aikštelėmis, jis pritaikytas
neįgaliesiems. Įrengti gruntiniai laiptai šlaite, 6 informaciniai ir 1 teminis stendas, nukreipiančiosios
rodyklės. Atlikti gamtos sutvarkymo darbai – miško retinimas, svetimų žemių augalų kirtimai. Nuo
tako atsiveria marių kraštovaizdis su natūralia augmenija apaugusiomis salomis bei pusiasaliais,
kitame krante ant kalvelių boluojančiomis pavienėmis sodybomis.

Kadagių slėnio šlaituose aptinkama įvairiausių augalų. Daugelis jų itin reti. Augalams sąlygos čia iš
tiesų unikalios, nes šlaito atokaitoje įšilęs oras atsimuša į mišką, todėl visi žolynai klesti, tankiu
sodriu kilimu nuklodami žemę. Prie pat pažintinio tako aptiktas ir labai retas visoje
Europoje gauruotasis gvazdikas. Perėjus taką, patenkama į unikalią ąžuolų ir liepų giraitę. Netoliese

7
anksčiau žmonių ganytose pievose užveistas maumedynas su nedidelėmis įvairesnės augalijos
salelėmis.
Vidurio Lietuvoje, priešingai nei Dzūkijos miškuose, retai galima aptikti natūraliai vešinčius
kadagius, tačiau šioje vietovėje jais apaugęs visas slėnis. Jį sudaro apie 5 ha plotą užimantys
krūmynai, kuriuose vyrauja kadagiai. Status šlaitas apaugęs gausia bei reta žoline augmenija ir
kadagiais, suvešėjusiais vietovėje maždaug prieš 90 metų. Įprastai kadagynų buveinės
formuojasi karbonatinių uolienų turtinguose dirvožemiuose ir išsidėsto upių, ežerų šlaituose arba
paežerėse, kur dirvožemiai yra susidarę ant ežerinės kilmės kalkinių darinių – tufų. Tokios kilmės
yra ir Arlaviškių kadagynas. Dauguma kadagių turi labai vaizdingas lajų formas – nuo vėduokliškų
iki siaurų įvairaus aukščio kolonų.
Išskirtinė kadagyno ypatybė yra oro grynumas, nes kadagys – vienintelis augalas Lietuvoje,
išskiriantis ypatingai daug fitoncidų (dezinfekuojančių ir gydančių medžiagų).

8
Parnidžio kopa
pustoma smėlio kopa Nidos pietuose, Kuršių Nerijoje, 52 m virš jūros lygio. Ant kopos viršūnės
įrengta apžvalgos aikštelė, 1995 m. pastatytas saulės laikrodis. Tik pastatytas jis buvo 12 metrų
aukščio, 200 tonų svorio, tačiau 1999 m. gruodžio 4 d. praūžęs uraganas „Anatolijus“ apgadino
laikrodį ir iki 2011 m. jo „rodyklės“ aukštis buvo perpus mažesnis. Tai unikali vieta, Kuršių nerija
vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus.
2011 m. laikrodis atstatytas. Laikrodžio autoriai Ričardas Krištapavičius ir Libertas Klimka.[1]
Vietiniai gyventojai mano, kad pavadinimas kilęs nuo frazės „perėjusi per Nidą“, nes kopa kelis
kartus „perkeliavo“ per Nidos gyvenvietę. 1675–1854 metais čia buvo užpustyti keturi Naglių
kaimai.
Apie kopą veda 1,8 km Parnidžio pažintinis takas.
2011 m. saulės laikrodis atstatytas. Tai 13,8 m aukščio akmens stulpas, sveriantis 36 tonas. Ant
šalia jo iškilusių nedidelių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis, iškaltos valandų ir pusvalandžių
įraižos, taip pat po vieną kiekvienam mėnesiui, ir dar keturioms saulėgrįžoms ir lygiadieniams.
Užkopę ant Parnidžio kopos, stūksančios Nidos gyvenvietės pietinėje pusėje, apsilankysite baltųjų
kopų buveinėje. Tai vienintelė vieta Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kur iki šiol išlikusi
pustomų kopų grandinė. Nuo Parnidžio kopos į pietus atsiveria Grobšto gamtos rezervate esančių
pustomų kopų vaizdas, o esant geram matomumui, matosi ir Rusijos Federacijos dalyje plytintys
smėlynai. Mokslininkų paskaičiavimu, dėl vyraujančio vakarų vėjo šios keliaujančios kopos per
metus pajuda nuo 0,5 iki 10 m. rytų kryptimi. Smėlis – lengva ir biri uoliena, kuri nešama vėjo
nukeliauja didelius atstumus. Kopos juda pernešant smėlio smilteles iš priešvėjinio šlaito į užvėjinį.
Vėjo ridenamos smiltys nerijoje keliauja ruzgomis – smėlio vagelėmis, kol užkliūva už augalo.
Tose vietose, kur nesilanko žmogus, lomose kopų paviršius primena jūros dugną. Šios pustomos
kopos dar vadinamos baltosiomis kopomis, šviesų atspalvį nerijos smėlynams suteikia kvarcas,
kurio čia yra nuo 85 iki 99 procentų.
Pustomo smėlio plotuose auga stambūs varpiniai augalai: pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė
rugiaveidė, smiltininis lendrūnas. Savo tvirtų šakniastiebių dėka šie augalai sugeba augti lakiame
pajūrio smėlyje ir sulaiko vėjo pustomą smėlį, lapais išsklaido vėjo šuorus. Todėl šių tvirtų varpinių
augalų sukuriamoje užuovėjoje gali apsigyventi ir gležnesni augalai – skėtinė vanagė, baltijinis
putelis, baltijinė linažolė, pajūrinis pelėžirnis.
Saugant itin jautrią ir pažeidžiamą baltųjų kopų buveinę, yra reguliuojami lankytojų srautai,
atskiriamos tam tikros zonos, kuriose lankytis griežtai draudžiama. Maloniai primename, kad
negalima kopti ir leistis Parnidžio kopos rytiniais šlaitais.

9
Kryžių kalnas
Maždaug 12 km į šiaurę nuo Šiaulių, netoli Šiaulių – Rygos geležinkelio linijos, laukuose stovi
nelabai didelis, pailgas, per vidury įdubęs kalnas, visas tankiai nustatytas kryžiais. Tai garsusis
Kryžių kalnas, liudijantis pagarbą ir ištikimybę kryžiaus aukai, per kurią Kristus išgelbėjo visų laikų
ir kartų žmones. Kryžių kalnas primena ne tik Atpirkėjo kančią bei mirtį, bet ir Jo prisikėlimą ir
išaukštinimą, sykiu ir kiekvieno žmogaus išaukštinimą per Kryžiaus slėpinį. Keliaujantys į Kryžių
kalną, jame besimeldžiantys, statantys kryžius, liudija iš kryžiaus trykštančią stiprybę,
neišsenkančią viltį ir tikėjimą Dievo meile.
Viduramžiais ant šio kalno stovėjusi medinė pilis, kronikose vadinta „Kula“. Ją sunaikino Livonijos
kariuomenė 1348 m. Ilgus metus kalnas stovėjo plikas. XIX a. viduryje ant piliakalnio, liaudies
vadinto Pilies kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Maldavimų kalnu, imta statyti kryžius.
Vietiniai žmonės pasakoja, kad pirmieji kryžiai pastatyti meldžiant Dievą sveikatos. Anot kitų
pasakojimų, kalne kryžius imta statyti 1863 m. sukilime žuvusiesiems atminti. Numalšinusi
sukilimą caro valdžia uždraudė statyti kryžius – žmones, kurių sodybose stovėdavo kryžius,
bausdavo, o kryžius griaudavo. Maldingi žmonės nė neketino atsisakyti statyti kryžius, tačiau
rinkdavosi atokesnę vietą, tokia ir buvo Kryžių kalnas. Tad Kryžių kalnas yra ir visas kliūtis
įveikiančios tikėjimo stiprybės ženklas.
Nepaisant caro valdžios draudimų, Pirmojo pasaulinio karo, Kryžių kalnas pamažėl augo. Kalnas
suklestėjo tarpukariu. Į jį žmonės kopdavo melstis, jame būdavo aukojamos šv. Mišios. Ypač daug
žmonių kalnan rinkdavosi vasaros šventadieniais. Liepos viduryje Kryžių kalne būdavo švenčiami
atlaidai. Jų metu kalną apguldavo tūkstantinės žmonių minios.
Sovietų okupacijos laikotarpiu statyti kryžius kalne griežtai drausta, maldininkai vaikyti ir bausti.
Negana to, kelis kartus smarkiai apgriautas ir pats kalnas, nuo jo nušluoti visi jame sustatyti kryžiai,
atkirsti į jį vedantys keliai. Vienu metu kėsintasi Kryžių kalną net užtvindyti. Viskas klostėsi
priešingai okupacinės valdžios lūkesčiams: juo smarkiau buvo naikinamas kalnas, juo galingiau jis
atsinaujindavo. Žmonės statydavo kryžius nakčia, juos nešdavo nepaisydami pavojaus, draudimų ir
persekiojimų. Kryžių kalnas tapo didvyriško pasipriešinimo tikėjimo laisvės užgniaužimui
simboliu.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į Kryžių kalną nenutrūkstamu srautu ėmė traukti piligrimai.
Kryžius imta statyti ir kalno papėdėje, mat pačiame kalne jie jau ėmė netilpti. Pats svarbiausias
įvykis Kryžių kalno istorijoje, išgarsinęs jį visame pasaulyje, – popiežiaus Jono Pauliaus
II apsilankymas 1993 m. rugsėjo 7 d. Šventasis Tėvas meldėsi Kryžių kalne, aukojo šv. Mišias prie
kalno pastatytoje koplyčioje ir kreipėsi į susirinkusią didžiulę tikinčiųjų minią: „Tegul šis Kryžių
kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį,
skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir
Prisikėlime.“ Savo apsilankymą Kryžių kalne popiežius vėliau daug kartų minėjo įvairiose kalbose.
Jonas Paulius II apsilankęs Italijoje, La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne, paakino
pranciškonus ir prie Kryžių kalno pastatyti eremą. 2000 m. liepos 8 d.
pastatytasis vienuolynas pašventintas.
Naujas Kryžių kalno istorijos puslapis atverstas įkūrus Šiaulių vyskupiją. Kryžių kalnas tapo tarsi
Šiaulių vyskupijos širdimi, pagrindine po Katedros šventove. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis
atnaujino Kryžių kalno atlaidų šventimą.

10
11
Mindūnų apžvalgos bokštas
Važiuojama iš Molėtų rytų Ignalinos kryptimi į Mindūnus. Gyvenvietėje bus posūkis į dešinę,
vedantis į Labanoro regioninio parko pradžią. Pravažiavus kelių beržų eiles, toliau kelias driekiasi
tarp gausybės parko pušų. Pavingiavę siaurais miško keliukais pasiekiate aukščiausią Lietuvoje
apžvalgos bokštą (36 m). Bokšto architektūrinis sprendimas primena liauną medžio stiebą,
besiveržiantį į viršų. Aukščiau tik paukščiai ir dangus.
Išbandykite savo jėgas pasiekti bokšto viršų lyg kopiant ant devynaukščio namo stogo. Norint
pamatyti įspūdingą gamtos panoramą, teks užlipti 214 laiptelių. Įveikiate aukščio baimę sraigtiniais
laiptais. Pakylate virš medžių viršūnių. Tuomet kvapą gniaužia atsiveriantis kraštovaizdis tarsi iš
paukščio skrydžio.
Žvelgiant į tolimas apylinkes – Labanoro regioninio parko šiaurėje – šiaurės rytuose driekiasi
gaiviai žalios pušys, o vakarinėje dalyje tyvuliuoja vienas didžiausių rytų Lietuvos senovės ledynų
kilmės ežeras – Baltieji Lakajai. Matosi jo salos ir pusiasaliai. Tai vaizdingiausias Aukštaitijoje
Lakajų kraštovaizdžio draustinis, kuris driekiasi miškingų kalvų apsuptais Baltųjų ir Juodųjų Lakajų
ežerų duburiais. Jie pasižymi unikaliais pusiasaliais, salomis, retų rūšių augalais, gyvūnais.
Didžiausias Lietuvoje Labanoro regioninis parkas apima Šventosios ir Žeimenos upių takoskyrą,
miškai užima apie keturis penktadalius viso parko teritorijos. Kartu jie sudaro vientisą miškų
masyvą, kuris vadinamas Labanoro giria.
Tai viena didžiausių Lietuvos girių, o
kartu ir
vertingiausias parko turtas.

12
13
Dubravos rezervatinė apyrubė
Dubravos miško rezervatinė apyrubė kaip vietinės reikšmės saugomas objektas įsteigtas 1968
metais Dubravos miškų tyrimo stoties administracijos iniciatyva. Tačiau juridiškai rezervato statusą
Lietuvos Vyriausybė savo nutarimu įteisino tik 1994 m.

Rezervatas apima 120 ha ploto teritoriją keturiuose Dubravos miško (Vaišvydavos g-ja)
kvartaluose. Svarbiausi apyrubės objektai – vaizdingi, čia augantys, našiausi Dubravos šimtamečiai
pušynai ir natūrali nenusausinta aukštapelkė. Šių bei kitų savaime besiformuojančių miško bendrijų
išsaugojimas yra svarbiausia rezervato paskirtis.

Rezervatinėje apyrubėje apsauginis režimas palaikomas nuo 1968 m Taigi, saugomoje teritorijoje
auga beveik penkis dešimtmečius žmogaus neliečiamas miškas. Per tuos metus kaupėsi sausuoliai,
vėjalaužos, vėjovartos, susidarė sąlygos liemenų kenkėjams bei grybinėms ligoms išplisti.

Nekontroliuojamas liemenų kenkėjų židinio plitimas rezervate neigiamai įtakojo aplinkinių eglynų
sanitarinę būklę. Dubravos miške 1993 – 1997 metais dėl liemenų kenkėjų žuvo apie trečdalis
eglynų.

2005 m. per rezervatą įrengtas 1,9 km ilgio pažintinis takas. Takas vingiuoja per pačias
būdingiausias vietas. Lankytojai keliaudami taku gali pamatyti patį našiausią Dubravos miške 150
metų 33 m aukščio įspūdingą pušyną, kur medžio skersmuo siekia 46 cm, nuo kinivarpų antplūdžio
žuvusius eglynus bei vietas, kur išretėjus eglėms, kyla eglės pomiškio grupės. Per aukštapelkę takas
išgrįstas lentomis. Tako trasoje yra 8 informaciniai stendai, atokvėpio vietos.

Studentai ir lankytojai rezervate susipažįsta su natūralia miško biogeocenozių raida. Ekosistemų

stebėjimui rezervate 1995 m. suprojektuoti pastovūs apskaitos bareliai. Juose apskaitomi visi
augantys medžiai, sausuoliai, išversti, nulaužti, pažeisti žvėrių, taip pat supuvę, suirę medžiai ir seni
kelmai. Be to bareliuose apskaitomas pomiškis, trakas, vykdomi entomofaunos, ligų paplitimo
stebėjimai.

14
15
Pažaislio vienuolynas

pastatų ansamblis Pažaislyje, Kauno marių šiaurės – vakariniame krante, T. Masiulio g. 31

(Kaunas). Kraštovaizdžio architektūros draustinis.
Ansamblis laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Tai
vienas iš dviejų  Lietuvoje  išlikusių vienuolynų ir bažnyčių ansamblių (kitas Tytuvėnuose).
Pagrindiniai pastatai sugrupuoti simetriškai pagal išilginę kompozicinę vakarų – rytų krypties ašį,
prie kurios išdėstyti pastatai (foresterija, oficinos, vienuolynas, eremo nameliai).

Svarbiausias ansamblio akcentas – bažnyčia. Ji barokinė, lotyniško kryžiaus plano, turi šešiabriaunį
53 m aukščio kupolą (su žibintu ir kryžiumi). Pietų fasade įrengtas saulės laikrodis. Vienuolyno
korpusai (kartu su galerijomis) 1-2 aukštų. Jų sienos tinkuotos, langų ir durų apvadai pilko
smiltainio.  Pagrindinę ansamblio teritoriją juosia 2,5 m aukščio vientisa mūro tvora, dengta
čerpėmis. Komplekso planas primena vienuolių kamaldulių herbą – du balandžius, geriančius iš
vienos taurės.  

 
Pažaislio vienuolynas ir bažnyčia pastatyti XVII–XVIII a. funduojant Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės Didžiajam kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui. 1660 m. jis kreipėsi į Kamaldulių
ordino vyresnybę Romoje, raštu pasižadėdamas finansuoti vienuolyno ir bažnyčios statybą

16
Lietuvoje. Netrukus, gavęs aukščiausiosios bažnytinės vadovybės palaiminimą, kartu su architektu
ir keliais Krokuvos Bielianų kamaldulių vienuoliais netoli Kauno surado planuojamam statyti
vienuolynui tinkamą vietą – Pažaislį. Šią gražią miškingą vietovę fundatorius nupirko ir pavadino
Ramybės (Taikos) kalnu (Mons Pacis).  
Sakralinį kompleksą kūrė Italijos menininkai. Ansamblis buvo statomas iš degtų plytų. Apdailai
naudotas smiltainis, marmuras, medis, spalvotieji metalai. Pagal iš anksto pateiktus brėžinius juodo
ir rausvo marmuro gaminiai buvo ruošiami netoli Krokuvos esančiose marmuro laužyklose ir
sausumos bei vandens keliais gabenami  į Pažaislį.

 
1664 m. lapkričio 3 d. įvyko iškilminga vienuolyno fundacija ir akto pasirašymas. Fundatorius
bažnyčią numatė kaip savo šeimos mauzoliejų, kuris įrengtas po prieangiu. K. Z. Pacas mirė 1684
m., nebaigęs vienuolyno statybos. Jo pradėtą darbą tęsė giminaitis Mykolas Kazimieras Pacas. Apie
1696 m. baigta bažyčios statyba, 1712 m. užbaigti apdailos darbai.
1718–1755 m. perplanuoti vienuolyno kiemai, pastatyta naujų pagalbinių pastatų. 1755 m. nuo
žaibo bažnyčioje kilęs gaisras sunaikino stogo dangą, apgadino virš zakristijos esančią bibliotekos
salę ir kitas patalpas.
1812 m. vienuolyną apiplėšė prancūzų kariuomenė.
Po 1831 m. sukilimo numalšinimo caro Nikolajaus I įsakymu 1831 m. vienuolynas uždarytas.
1832–1845 m. pritaikytas Uspenijės soborui ir stačiatikų vienuolynui. Kamalduliai ištremti į
Mogiliovo srities vienuolynus, o jų turtas konfiskuotas. Stačiatikių vienuolynas veikė iki 1915 m.
Vienuolyno teritorijoje palaidotas carinės Rusijos himno autorius Aleksejus Lvovas.
1917–1918 m. vienuolyne veikė kaizerinės vokiečių kariuomenės ligoninė. Vienuolynas buvo
nusiaubtas ir apiplėštas: nuplėštas žalvario stogas, išdaužyti langai, išlaužytos durys, išgabenti
dailės kūriniai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1920 m. Pažaislyje įsikūrė iš Čikagos atvykusios seserys
kazimierietės.  Pokario metais vienuolyne veikė Lietuvos centrinis archyvas, vėliau – senelių namai,
nuo 1950 m. respublikinė psichoneurologinė ligoninė. 1964 m. bandyta įkurti Kauno turistinę bazę.
1967–1992 m. vienuolyne veikė Valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas.

17
1992 m. pastatai grąžinti Šv. Kazimiero kongregacijos seserims.
Nuo 1996 m. kasmet rengiami Pažaislio muzikos festivaliai. Pažaislio kamaldulių vienuolyno
ansamblis paskelbtas kultūros paminklu. 
Ansamblio pastatuose išlikę apie 140 įvairaus dydžio freskų, daugybę paveikslų ir kitokių meno
vertybių.
Pasakojama, kad XIX a. pradžioje vienuolyną nusiaubus Napoleono armijai vienuoliai kažkur
paslėpę brangenybes, o sode užkasę varinį varpą.
Anot kitos legendos, prancūzai numetę du varpus, kurių vienas nuriedėjęs į Nemuną. Nuo to laiko
kasmet liepos 2 d. vienuolynui švenčiant metų šventę Pažaislyje skambant varpams iš upės gelmių
atsiliepiąs ir skenduolis varpas.
Dar kita legenda sako, kad iš bažnyčios rūsio į kitą Nemuno krantą ar net iki Kauno karmelitų
bažnyčios eina tunelis, kurio anga paslėpta kažkur Nemuno šlaite.

18
Kauno funikulierius

 vienas iš dviejų Kauno keltuvų, pirmasis mieste ir Lietuvoje, vienas seniausių veikiančių

keltuvų Europoje, veikia nuo 1931 m.
Keltuvas vienkelis su 2 vagonais, prasilenkiančiais kelio viduryje. Bėgiai plieniniai, 1200 mm
pločio, pirkti Vokietijoje. 142 m ilgio trasos pasvirimo kampas 25,9 %. Vagonai mediniai, apkalti
skarda, talpina 36 keleivius, juda 2 m/s greičiu. Kelionė trunka 1 min 38 s.
Viršutinė stotelė įrengta su rūsiu. Jame sumontuoti keltuvo mechanizmai, saugomi įvairūs
reikmenys. Numatytos patikimos keltuvo apsaugos sistemos: vagonai turi specialius automatinius
stabdžius, kurie, trūkus lynui, neleidžia vagonams riedėti žemyn.
Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Žaliakalnis smarkiai plėtėsi, apsigyveno daug
žemutinėje miesto dalyje dirbančių miestiečių. Gyventojai miesto valdybai ėmė rašyti prašymus
pagerinti susisiekimą su žemutine miesto dalimi.
1927 m. Kauno burmistras Jonas Vileišis pradėjo susirašinėjimą su Geležinkelių valdyba. Pirminė
idėja buvo pagerinti susisiekimą tarp Centro ir Žaliakalnio – nutiesti siaurąjį geležinkelį. Burmistras
pageidavęs jį tiesti iš Palemono į Vilijampolę per Žaliakalnį. Geležinkelių valdyba sukritikavo šią
idėją, pirmiausiai dėl jos brangumo, ir burmistrui pasiūlė kitą populiarų miesto transporto
sprendimą – įrengti elektrinį tramvajų. Tačiau miesto valdyba tam nepritarė ir priėmė galutinį
sprendimą statyti keltuvą iš Aušros tako į Kalnų g. (dab. Vlado Putvinskio g.).
Potencialiems būsimojo keltuvo keleivių srautams įvertinti 1930 m. vasarą
nusamdyti bedarbiai skaičiuoti lipančius laiptais aukštyn ir žemyn. Dėl keltuvo statybos buvo
susirašinėjama su Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos firmomis. Konkursą laimėjo ir sutartį dėl
tiekimo, konsultacijų ir kitokios pagalbos projektui įgyvendinti su savivaldybe pasirašė vokiečių
firma „Curt Rudolph“ iš Drezdeno.  Iš savininkų išpirkta šlaito žemė, reikalinga keltuvui statyti ir
eksploatuoti. Nuo 1930 m. spalio mėn. iki 1931 m. pavasario statant keltuvą kasdien dirbo nuo 8 iki
19 darbininkų. Statyba rūpinosi prezidentas Antanas Smetona ir tuometinis burmistras Juozas
Vokietaitis.
1931 m. rugpjūčio 5 d. Žaliakalnio funikulierius oficialiai atidarytas, o rugpjūčio 8 d. pradėta kilnoti
ir visus norinčiuosius.  Iš pradžių keleiviams įrengtas vienas vagonas. Antrasis, prikrautas akmenų
balasto, buvo skirtas atsvarai. Tačiau, netikėtai visiems, keltis į kalną tapo labai populiaru, tad tą
patį rudenį nusprendžiama ir antrąjį vagoną paversti keleiviniu. Šį darbą, laimėjusi konkursą,
atliko Amerikos lietuvių prekybos akcinė bendrovė „Amlit“, turėjusi didelę automobilių gamybos,
prekybos ir transporto paslaugų patirtį. Be antrojo vagono, po kelių mėnesių keleivių saugumui
apatinėje stotelėje atsirado apsauginė trasa, pastatyta pavėsinė.
1935–1937 m. keltuvas vėl rekonstruotas. Keleivius imta kelti Napoleono Dobkevičiaus
suprojektuotais naujais didesniais vagonais. Važiuoklės užsakytos ir pagamintos Šveicarijos firmoje
„T. Bell“. Tuo pačiu metu pastatyta apatinė keleivių stotelės stoginė.
Tuometės bilietų kainos: 10 ct ir 5 ct – moksleiviams, po ketverių metų nustatytas sumažintas
įkainis nusileidimui nuo kalno – 5 ct. Dėl savo teisių į nemokamą arba lengvatinį tarifą
kovojo generalinis štabas, gaisrininkai, policija, savivaldybės tarnautojai. Pastarieji lengvatų
negavo.
Plečiantis Žaliakalniui, gausėjant gyventojų, kuriantis gydymo įstaigoms, pramonės įmonėms,
keltuvas tapo reikšminga ir populiaria transporto priemone, o miesto svečiams – ir atrakcija.

19
1937 m. jo paslaugomis pasinaudojo 1 406 999 keleiviai, 1938 m. – 1 988 592, 1939 m. – 2 291
477.  Antrojo pasaulinio karo metu Žaliakalnio funikulierius nenukentėjo ir toliau funkcionavo.
Sovietmečiu Žaliakalnio funikulierius, kaip ir Aleksoto, priklausė Troleibusų parkui. Kėlimasis ir
leidimasis kainavo 1 kapeiką. 1970 m. pervežta daugiausia keleivių – daugiau kaip 5
milijonai. 1986 m. atliktas kompleksinis remontas. Viršutinėje stotelėje pastatyti keleivių peronai,
prie žemutinės nugriauti seni pastatai, įrengtas skveras, pastatyta skulptoriaus Broniaus
Zalenso skulptūra „Mergaitė su dūdele“. 
Nuo 1992 m. Žaliakalnio funikulierius priklausė EBSW valdomai įmonei „Ciklonas“, veikė su
pertraukomis. 2003 m. kovo mėn. objektą aukcione nupirko bendrovė „Kauno liftai“. Šeimininkai
atkūrė autentišką 1931 m. atidaryto keltuvo vaizdą. Rekonstrukcijos metu sutvarkytas keltuvo
mechanizmas, bėgiai, vagonai, aikštelių apšvietimas.
Vagonėliuose skamba specialiai keltuvui sukurta kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzika.
Keleivius pasitinka tarpukario Lietuvos stiliumi uniformuoti darbuotojai. 2004 m. rugsėjo 15 d.
Kauno fotografijos dienų metu, Žaliakalnio keltuvio viršutinėje stotelėje atidaryta fotografijos „F
Galerija“ (vadovas Mindaugas Kavaliauskas), kiekvieną mėnesį keičiama ekspozicija.

20
21
Lajų takas
2015 metų rugpjūčio mėnesį Lietuvoje, Anykščiuose, buvo atidarytas medžių lajų takas sužavėjęs
turistus ne tik iš Lietuvos bet ir iš kaimyninių šalių. Tai pirmasis toks medžių lajų tako kompleksas
rytų Europoje. Kompleksą sudaro pats takas, 34 metrų aukščio apžvalgos bokštas ir informacijos
centras. Tai vienas žymiausių projektų Lietuvoje 2015 – ais metais.

Įdomūs skaičiai:

 Lajų tako ilgis – 300 metrų

 Takas prasideda ant kalniuko ir tolygiai kyla į 21 metro aukštį virš žemės
 Apžvalgos bokšto aikštelė – 34 metrų aukštyje
 Takui pastatyti sunaudota 395 tonos metalo, 1500 kubinių metrų betono

Medžių lajų takas pastatytas Anykščių šilelyje, šalia garsiojo Puntuko akmens. Ši vieta jau anksčiau
traukė turistus ne tik pažiūrėti į Puntuko akmenį, bet ir aplankyti kitus įdomius objektus Anykščių
rajone – čia juk driekiasi pėsčiųjų, dviratininkų ir netgi vandens turizmo takai. Svarbu tai, jog taku
gali pasinaudoti ir neįgalieji – tam įrengtas liftas, tad pakilus galima pavažinėti po taką ir
pasigrožėti Anykščiu šileliu.

Atidarius taką, daugelis liko nesupratę, kiek gi kainuoja šio nuostabaus kūrinio lankymas. Vieni
kalbėjo, kad eurą, kiti kad 2, kiti ir iki 6 užkėlė kainą. Tiesa ta, kad Anykščių lajų tako lankymas
yra nemokamas. Tiesa, daugelis lankytojų manydami, jog takas mokamas, perka Anykščių
regioninio parko lankytojo bilietą, kuris yra neprivalomas ir kainuoja 1 eurą. Iš šių bilietų Anykščių
regioninis parkas surinko netoli 100 000 eurų. Už surinktus pinigus žadama tvarkyti lajų tako
infrastruktūrą, pagerinti susisiekimą, prižiūrėti patį lajų taką.

Lipant į lajų tako bokštą dažnai jaučiamas svyravimas – visgi 35 metrai aukščio! Tačiau bokštas yra
visiškai saugus ir nėra ko baimintis. Paskaičiuota, jog ant bokšto vienu metu gali būti 50 žmonių, o
take – 500 žmonių. Užlipus, galima pasigrožėti Šventosios upe, aplinkiniais miškais, Anykščių
bažnyčios bokštais. Bokšto fasadas papuoštais tautiniais motyvais. Tiksliau – Aukštaitijos tautinės
juostos motyvais – rombais. Einant taku neišvengiamai susidursite ir su nedideliais stendais,
vaizduojančiais, kokie augalai gyvena Anykščių šilelyje ir kokią fauną čia galima sutikti. Kol eisite
taku, susipažinsite su pušimis, beržais, eglėmis, ąžuolais, juodalksniais. Kai kuriuos gi net ranka
galima pasiekti. Jei norite sužinoti dar daugiau – būtinai apsilankykite ir informaciniame centre, kur
įrengta vietinės floros ir faunos ekspozicija.

22
Išvados
Taigi, apžvelgus 10 Lietuvos lankytinų vietų galiu teigti, kad nebūtina yra važiuoti į kitas šalis jei
dar nepamatėte savosios. Ji yra tikrai ne kuo neprastesnė negu kitur. Iš šių vietų tikrai galima kažką
išsirinkti, o tada apžvelgti dar smulkesnius objektus esančius šalia, tame mieste.

23
Literatūra

https://www.makalius.lt/kelioniu-ispudziai/lankytinas-objektas-prie-druskininku-gruto-parkas-
ispudziai-kainos-darbo-laikas/
http://www.turistopasaulis.lt/dubravos-rezervatine-apyrube/#.XNgWKY77TIU
https://www.turizmas.lt/
https://www.pamatyklietuvoje.lt/
https://www.greitai.lt/kelioniumanija/kelioniu-idejos/top-10/30-vietu-lietuvoje-ka-turite-pamatyti-
siemet/
http://www.turistopasaulis.lt/tag/lankytinos-vietos-lietuvoje/#.XNgWbo77TIU
https://welovelithuania.com/lietuva/lankytinos-vietos/
https://kurdabar.lt/category/ka-veikti-lietuvoje/

24