Matas Smolinas, VU EVAF globali rinkodara 1 k. 1 gr.

Esė apie filmą “Even the Rain” (liet. “Jie parduoda net lietų”)

Filme „Jie parduoda net lietų“ filmavimo grupė atvyksta į Kočabambą (Bolivija) 2000 m.,
norėdama nufilmuoti kuo mažesnio biudžeto filmą apie didžiojo keliautojo Kristupo Kolumbo atvykimą
į Ameriką. Idealistas režisierius Sebastianas ir jo draugas prodiuseris Kosta revizionistai: jie nori
parodyti, kaip aukso apsėstas Kolumbas išnaudojo čiabuvius indėnus ir įteisino vergovę. Kadangi
Bolivijoje aktoriai masinėms scenoms pigūs - 2 JAV dolerių per dieną - Kosta džiaugiasi, kad filmuojama
būtent čia. Bet netrukus filmavimo metu prasideda konfliktas, kuris tam tikru požiūriu yra lygiavertis
išgalvotai dramai vykusiai prieš 500 metų. Vadinamajame Bolivijos vandens kare, kuris įvyko 2000 m.
balandžio mėn., tūkstančiai vietinių gyventojų sukilo prieš korporatyvinį miesto vandentiekio
privatizavimą.
Kitaip tariant, šis filmas iš esmės yra trys konfliktai viename: surengtas Kolumbo ekspedicijos
atkūrimas, tos surengtos ekspedicijos filmavimas ir šių laikų vietinis sukilimas. Vienas iš patraukliausių
filmo aspektų yra tai, kaip jis sujungia du istorinius kolonializmo epizodus, vieną - XV a. Naujojo
pasaulio kolonizaciją ir kitus 1999–2000 m. Kočabambos vandens karus. Ankstyvųjų imperialistų tikslas
yra auksas, tačiau XXI amžiaus pradžioje vanduo tampa brangiausia preke. Filmas sujungia šiuos du
imperialistinio smurto epizodus, vietines bendruomenes bei pasipriešinimą tam smurtui. Kolumbo
kelionė yra vaizduojama vešliame ir vandeningame Kočabambos slėnio kraštovaizdyje, o nūdienos
vandens karai vyksta išdegintuose, bevandeniuose Kočabambos miesto peizažuose. Šis erdvinis
kontrastas yra vienas ryškiausių filmo efektų. Todėl pabrėžiama ne tik imperializmo istorija, bet ir
nuolatinis gilios kolonijinės praeities buvimas kasdieniuose peizažuose, kur neišvengiamai susipina
praeitis ir dabartis. Ankstyviausias konfliktas siekia europiečių invaziją su Kolumbu priešaky, kuri
pradėjo vietinių gyventojų genocidą. Iš čiabuvių buvo atimta ne tik laisvė ir tūkstančiai nekaltų gyvybių
– jiems, Kolumbo įsakymu (kuris tarnavo Ispanijos karūnai), buvo liepta mokėti duoklę auksu mainais
už galimybę gyventi. Filmas aiškiai parodo, kad europiečiai yra apsėsti auksu, jų dorovinės vertybės yra
ištrintos, o vietiniai gyventojai yra aukos, kurios kovoja už savo laisvę, nes nori išlikti suvereniais.
Analogiškas konfliktas vaizduojamas dabartyje tarp Kočabambos gyventojų ir filmavimo grupės. Filmas
išnaudoja gyventojus taip, kaip darė Kolumbas, tik skirtumas tas, kad Kolumbas savo pasiteisinimui
pasinaudoja krikščionybe, o šiuolaikinė filmavimo grupė mano, kad būtent jie kolonistus smerkia, nors
daro tas pačias nuodėmes: išnaudoja aktorius už pigų darbą. Nors iš pradžių režisierius miglotai užjaučia
savo mažai apmokamus darbuotojus, tačiau savo filmą laiko aukščiau visko. Čia iškyla svarbiausias
Matas Smolinas, VU EVAF globali rinkodara 1 k. 1 gr.

konfliktas. Daugelis aktorių įsitraukia į protestus dėl miesto vandens politikos. Gyventojams nėra
leidžiama naudotis pačių iškastais kanalais, o įpirkti valstybinį vandenį – prabanga. Filmavimo grupei
susitikus su vietos valdžia, filmo režisierius konfrontuoja su valdininkais iškeldamas nesiliaujančių
riaušių klausimą, tačiau lieka tokioje pačioje “skriaudėjo” vietoje: ne tik valdžia gyventojams moka
minimalų atlyginimą, bet ir kuriamo filmo komanda aktoriams sumoka vos 2 dolerius.
Galima teigti, kad filme itin būdinga praeities ir dabarties sąsaja. Iš esmės parodoma, kad per
daugiau nei 500 metų niekas nepasikeitė: įtakingi žmonės toliau išnaudoja žemas pareigas užimančius
žmones, tik šių dienų atveju gyventojus skriaudžia ne kas kitas, o vietinė valdžia. Deja, kaip europiečių
invazijos metu indėnams teko ginti savo interesus, taip ir dabar kaimo gyventojams, kadangi kitokio būdo
susitarti nėra, juolab kai tema liečia esminį fiziologinį žmogaus poreikį – vandenį.