Kompiuterinių sistemų architektūra

bei tipai, jų vystymosi istorija ir

tendencijos.
Kompiuterių architektūros tipai

• Kompiuterinė architektūra – tai kompiuterio įrenginių sandara ir

pagrindinių jo elementų (loginių mazgų) sąveikos principai.

• Klasikinė Fon Neumano architektūra

• Harvardo architektūra
• Neuroninių tinklų kompiuteriai
Noimano pasiūlyta struktūra yra
apibūdinima taip:
 Pirma – centrinė aritmetinė dalis
• Kadangi įrenginys (kompiuteris) visų pirma yra skaičiuotuvas (computer),
jis turi gebėti atlikti dažniausiai pasitaikančias elementarias aritmetines
operacijas, t. y. sudėties, atimties, daugybos ir dalybos
• Todėl labai naudinga, kad jame būtų specializuoti šias operacijas
atliekantys organai.
• Deklaruojama kompiuterio pirmoji specifinė – Centrinė aritmetinė dalis
(Central Arithmetic – CA) .
Antra – centrinis valdymas
• Įrenginio (kompiuterio) veikimo logiką, t. y. tikslų jo operacijų
nuoseklumą, efektyviausiai gali valdyti centrinis valdymo
organas.
• Jeigu įrenginio (kompiuterio) veikimas pasižymės lankstumu, t. y.
kompiuteris atitiks visas įmanomas paskirtis, tuomet reikės atskirti
specifiškas instrukcijas, numatytas specialioms užduotims
spręsti, nuo bendrųjų valdymo organų, kurie šias instrukcijas
gauna ir vykdo nesigilindami, kas jos iš esmės yra.
• Minėtos instrukcijos turi būti tam tikru būdu įsimenamos, o
valdymo organai yra įrenginio (kompiuterio) tam tikros veikiančios
dalys.
Trečia – atmintis
• Kiekvienas įrenginys, atliekantis ilgas ir sudėtingas operacijų sekas
(ypač skaičiavimus), turi turėti pakankamai atminties…
• Instrukcijos, kurios valdo sudėtingą uždavinį (kai kodas yra labai
išsamus), apdoroja daug informacinės medžiagos. Ši informacinė
medžiaga turi būti įsimenama…
• Bet kuriuo atveju atminties būtinumas lemia trečiąją įrenginio
specifinę dalį – atmintį (A) (Memory – M).
Ketvirta – įrenginio išorinė
įrašymo terpė: įvestis
• Turi būti užtikrinti įrenginio įvesties ir išvesties kontaktai su tam tikra
specifine išorine aplinka. Ši aplinka gali būti vadinama įrenginio išorine
įrašymo terpe – R (Recording medium – R)…
• Įrenginys turi turėti organus, transformuojančius informaciją iš R terpės
į jo specifines CA, CV ir A dalis.
• Šie organai formuoja jo įvestį (input), t. y. ketvirtąją specifinę dalį –
Į (input – I).
• Atrodo natūralu, kad geriausia visas transformacijas daryti iš R (taikant
Į) į A (atmintį) ir niekada tiesiogiai į CA (aritmetinį įrenginį) ar CV
(centrinį valdymo įrenginį) …
Penkta – išvesties įrenginiai
• Įrenginys turi turėti organus, transformuojančius informaciją iš jo
specifinių CA (aritmetinio įrenginio), CV (valdymo įrenginio) ir A
(atminties) dalių į R (išorinę įrašymo terpę).
• Šie organai formuoja jo išvestį.
• Tai penktoji specifinė dalis – IŠ (Output – O).
• Geriausia visas transformacijas daryti iš A (atminties) (taikant IŠ) į
R (išorinę įrašomą terpę) ir niekada tiesiogiai iš CA (aritmetinio
įrenginio) ar CV (valdymo įrenginio).
 Noimano skaičiavimo mašina
Pagrindinės komponentės yra šios:
 Pagrindinė atmintis, sauganti ir duomenis, ir
instrukcijas;
 Aritmetinis ir loginis įrenginys (ALĮ), galintis
operuoti dvejetainiais skaičiais;
 Valdymo įrenginys, interpretuojantis atmintyje
esančias instrukcijas ir kontroliuojantis jų vykdymą;
 Įvesties ir išvesties (Į/I) įrenginys, kurio veikimą taip
pat kontroliuoja valdymo įrenginys.
Kompiuterio struktūra

Įvesties
išvesties Procesorius Atmintis
įrenginiai
Klasikinės kompiuterio
struktūros principai
I. Programos susideda iš komandų/instrukcijų rinkinio (sekos),
kurios automatiškai ir nuosekliai vykdomos procesoriumi.
II. Programos ir duomenys saugomi toje pačioje atmintyje.
Instrukcijos apdorojamos panašiai kaip ir duomenys.
III. Pagrindinė atmintis struktūriškai susideda iš pranumeruotų
ląstelių.
Harvardo architektūra
• Instrukcijų kaupimas ir duomenų kaupimas tai atskiri fiziniai
įrenginiai.
• Instrukcijų kanalai ir duomenų kanalai taipogi fiziškai atskirti.
Duomenų apdorojimo įrenginiai
Centrinis procesorius, CP (Central Processing Unit – CPU) arba
mikroprocesorius, MP (Microprocessing Unit, MPU), kurį sudaro:
 Valdymo įtaisas (įrenginys), VĮ (Control Unit, CU);
 Aritmetinis loginis įtaisas, ALĮ (Arithmetic and Logic Unit, ALU)
 Registrai, R (Registers).

Atmintis gali būti:

 Operatyvioji (laisvos kreipties), RAM;
 Pastovioji, ROM;
 Operatyvioji buferinė atmintis, OBA arba priešatmintė (Cache Memory);
 Virtualioji atmintis, VA (Virtual Memory, VM).

Magistralės (bus).
Centrinis procesorius -
mikroprocesorius
• Kompiuterinės sistemos „smegenys“ – sudėtingiausia dalis, atsakinga už kompiuterinės
sistemos pagrindinę paskirtį: apdoroti duomenis, reguliuoti visą kompiuterinės sistemos
veiklą.

• Mikroprocesorių sudaro dvi pagrindinės dalys: valdymo įtaisas (Control Unit),

aritmetinis loginis įtaisas (Aritmetical Logic Unit).

• ROM - Read-only memory (nuskaitoma atmintis, pastovioji); RAM - Random-access

memory (pastovioji, operatyvioji, vidinė), CASHE (Operatyvioji buferinė atmintis).
Valdymo įtaisas
• Valdymo įtaisas – mikroprocesoriaus elektroninis grandinis
elementas, valdantis sistemos darbą.
• Valdo elektroninių signalų judėjimą tarp RAM ir įvesties bei
išvesties įrenginių, taip pat signalus tarp RAM ir aritmetinio loginio
įtaiso.
• Mikroprocesorius supranta tik mašininės kalbos komandas.
Programos parašytos kita programavimo kalba turi būti pakeistos į
mašininę kalbą, transliuojama į mašininę kalbą (į suprantamas
valdymo įtaisui).
• Kiekvienos klasės kompiuteriai supranta tik jiems sukurtą unikalią
mašininės kalbos versiją. Programos parašytos vienai kompiuterio
klasei netinka kitai.
ALĮ
• Aritmetinis loginis įtaisas – mikroprocesoriaus mikroschemos
dalis, atliekanti matematinius skaičiavimus: aritmetines, logines ir
lyginimo funkcijas.
• Aritmetinis loginis įtaisas valdo skaičiavimų spartą, kurią
padidina koprocesorius, skirtas matematiniams skaičiavimams
atlikti (matematinis procesorius). Atlieka matematinius
skaičiavimus, kad atlaisvinti mikroprocesorių kitoms funkcijoms
atlikti.
• Šiuolaikinių mikroprocesorių architektūroje matematinis procesorius
integruojamas į mikroprocesoriaus mikroschemą (integruojamas į
mikroprocesoriaus kristalą).
Atminties ląstelės
• Jeigu atmintis tai ląstelių visuma, norint pasinaudoti atminties
ląstelės turiniu (duomenimis), reikia žinoti ląstelės numerį.
• Adresui įrašyti naudojami šešioliktainės sistemos skaičiai.
• Skaičių įvedimui ir išvedimui (duomenų ir komandų) procesoriai turi
vidinius atminties elementus – registrus.
Registras
• Mikroprocesoriaus mikroschemos dalis, kurios paskirtis –
laikinai saugoti duomenis ar programų komandas.
• Registrai greitai priima, saugo, perduoda duomenis ir
komandas, kurios nedelsiant vykdomos.
• Registrų skaičius ir tipai priklauso nuo
mikroprocesoriaus. Jų talpa ir skaičius nusako
kompiuterinės sistemos galią.
• Registrų talpą nusako registro ilgis (Register Length).
Kuo didesnis, tuo daugiau duomenų gali būti apdorojama
vienu metu.
• Asmeniniuose kompiuteriuose registrų ilgis 32,64 bitai.
Magistralės
Elektroniniai greitkeliai, kuriais perduodami informacijos
bitai tarp įvairių kompiuterinės sistemos įrenginių.
Kompiuterinio sisteminio bloko pagrindinės magistralės
yra:
 Systeminė (System);
 Atminties (Memory);
 Išorinių įrenginių (Peripheral Devices).
 Sisteminis blokas
• Pagrindinis kompiuterinės sistemos
techninės įrangos įrenginys
(angl. System Unit, SU).

• Jo viduje yra vidiniai kompiuterinės

sistemos įrenginiai:
 Maitinimas (Power Supply);
 Motininė plokštė (Motherboard, sinonimai:
sisteminė, loginė, pagrindinė):
 CPU
 BIOS ROM
 RAM
 Duomenų saugojimo įrenginiai (Storage);
 Pridėtinės dalys (Additional Components).
Motininė plokštė
• Plokštė yra pagrindinė, jį įprasmina kompiuterio veikimo sisteminę
logiką, t. y. vidinių ir išorinių įrenginių tarpusavio sąveiką.
• Plokštės pagrindas yra mikroschemų rinkinys (chipset), kuris
atsakingas už kompiuterio veikimą, išorinių įrenginių prijungimo
galimybes.
• Nuo motininės plokštės parinkimo priklauso asmeninio kompiuterio
mikroprocesoriaus tipas, RAM, prijungiamų išorinių įrenginių
skaičius, taip pat ir visos kompiuterinės sistemos galimybės bei
darbo efektyvumas. Dėl to svarbu teisingai parinkti motininę
plokštę.
• Svarbu numatyti, kokie išoriniai įrenginiai bus reikalingi
kompiuterinei sistemai, kokios pridėtinės dalys bus naudojamos,
kiek kokių lizdų reikia įrenginiams prijungti.
Motininės plokštės našumas
• Nustatomas tokiais parametrais:
 Taktiniu dažniu
 Duomenų kiekiu, pozicijomis perduodamais per
magistralę.
 Per pagrindinę magistralę perduodami signalai
nuo procesoriaus kitiems kompiuterio
įrenginiams.
 Motininės plokštės klasikinė
struktūra
• Klasikinio mikroschemų rinkinio sisteminę logiką sudaro dviejų mikroschemų-tiltų
struktūra:
• Šiaurinis tiltas užtikrina greitesnių kompiuterinės sistemos įrenginių darbą:
 Mikroprocesoriaus – per sisteminę magistralę;
 RAM – per atminties magistralę;
 Vaizdo kortos – per AGP (Accellerated Graphic Port) magistralę;
 Pridėtinių dalių – per PCI (Perripheral Components Interconnection) magistrales.

• Pietinis tiltas atsako už lėtesnių įrenginių darbą:

 Standžiojo (angl. hard) disko– per IDE (Integrated Drive Electronics) ar IDE(ATA) kanalus;
 Lanksčiojo disko – per IDE kanalą;
 Gasrų kortos – per AC-link prievadus;
 Išorinių įrenginių – per USB prievadus.
Procesoriaus
charakteristikos

• Integracijos laipsnis – mikroschemos parodo, kiek tranzistorių

gali būti patalpinta viename ploto vienete.
• Vidinis ir išorinis apdorojimų duomenų pozicijų skaičius – nustato
procesoriaus apdorojimų bitų kiekį vienu laiku. Vidinis – vykdant
aritmetines operacijas, išorinis – gali priimti arba perduoti kitiems
įrenginiams.
• Taktinis dažnis – apibrėžia procesoriaus veikimo greitį (vidinis –
duomenų apdorojimo greitis, išorinis – duomenų perdavimo greitis).
• RAM adresų kiekis, kuris pasiekiamas procesoriui, apibrėžiamas
magistralės pozicijų skaičiumi.
Kas tai yra atmintis?
Atmintis – tai kompiuterio veikimo pagrindas, skirta, saugoti informaciją.
Pastovioji atmintis ROM (angl. Read Only Memory) – tai atmintis,
kurioje informacija neišnyksta, išjungus kompiuterį, ir išlieka tokia, kokią
įrašė gamintojai.
Operatyviai saugantis įrenginys vadinamas RAM atmintimi (angl.
Random Access Memory). Tai pirminės duomenų saugojimo atminties
įrenginys, kuris duomenis saugo laikinai duomenų apdorojimo metu, kol
kompiuteris įjungtas ir kol informacija išsaugoma antriniame duomenų
saugojimo atminties įrenginyje.
Pirminiai atminties įrenginiai
ROM
• BIOS – speciali programinė įranga, kuri apibrėžia svarbiausių
kompiuterio techninės įrangos komponenčių sąveiką su OS. Veikia kelias
minutes, įjungus kompiuterį, prieš iškviečiant OS.
• BIOS yra techninis ir programinis kompiuterinės sistemos įrenginys.
• Programinis sisteminis modulis duoda impulsą pradėti veikti OS, saugo
pastovias instrukcijas, reikalingas kompiuterio darbui.
• Iškviečia kompiuterio testavimo programas, kurios testuoja
kompiuterinės sistemos svarbiausius įrenginius.
• ROM atmintis įkomponuojama (įlituojama) į motininės plokštės lizdą.
 Pirminiai atminties įrenginiai
RAM
Static RAM (SRAM) ir Dynamic RAM (DRAM) skiriasi ląstelių, kuriose
laikomi atskiri informaciniai bitai, struktūra.
• Statinės (SRAM) atminties ląstelės sudarytos iš tam tikrų
tranzistorinių schemų, vadinamų trigeriais ir turinčių dvi pastovias
būsenas. Į statinės atminties ląstelę įrašius bitą tokia būsena gali išlikti
taip ilgai, kiek norima. Svarbu suteikti ląstelei įtampą. Privalumas:
sparta. Trūkumas: sunaudoja daug energijos, mažas saugomų duomenų
tankis (viena trigerinė ląstelė sudaryta iš kelių tranzistorių, kurie užima
nemažai vietos kristale, 4 MB mikroschema sudaryta iš 24 milijonų
tranzistorių).
• Dinaminės (DRAM) atminties ląstelės sudarytos iš kondensatoriaus.
Kondensatorius gautą elektros krūvį saugo neilgą laiko tarpą. Įrašant į
dinaminės atminties ląstelę loginį informacinį 1, kondensatorius
pasikrauna, o loginis informacinis 0 gaunamas kondensatoriui
išsikraunant. Privalumas: didelis duomenų tankis, mažas elektros
energijos sunaudojimas. Trūkumas: maža sparta.
RAM
Corsair;
Kingston;
Hynix;
Patriot Memory;
Transcend.
Operatyvioji buferinė atmintis
OBA (priešatmintinė)
• Tai nedidelės talpos labai sparti atmintis. Atmintis „išlygina“
įrenginių darbo spartą.
• OBA saugo duomenis, kurie tuojau pat bus apdorojami
mikroprocesoriuje, ir duomenis ar programų komandas, kol jų
prireiks mikroprocesoriui.
• Apdorojimo metu gauti rezultatai pirmiausia perduodami OBA ir tik
po to RAM, todėl kompiuterinė sistema veikia sparčiau.
• Spartinančioji atmintis gelbsti trumpinant keitimosi duomenimis
tarp procesoriaus ir dinaminės atminties trukmę.
Virtualioji atmintis (VA)
• Virtualioji atmintis sukuriama, sąveikaujant techninei ir
programinei įrangai. VA leidžia išplėsti RAM atmintį, panaudojant
standųjį diską ir programinę įrangą.
• Virtuali atmintis yra daloma į dvi komponentes.
 Pirmoji yra tiksliai sutapatinama su realia atmintimi, jos kiekiu sistemoje
ir fiziškai yra saugoma realioje atmintyje.
 Antra virtualios atminties komponentė apima atminties sritį, kuri išeina
už realios atminties ribų. Fiziškai ji yra saugoma išoriniame, puslapiais
sudalintame įrenginyje ir apima taikomąsias programas. Operacinė
sistema yra patalpinta realioje atmintyje. Taikomosios programos yra
išoriniame įrenginyje. Išrinkti taikomųjų programų puslapiai yra
kilnojami tarp išorinio įrenginio ir realios atminties.
Kompiuterių plėtros etapai
Kompiuterių kartos
I karta nuo 1946-1956
Vakuuminės lempos
Perfojuosta ir
perfokorta
 ENIAC kompiuteris
• Kompiuteris ENIAC – elektronis skaitmeninis integratorius ir
skaičiuotuvas (Electronics Numerical Integrator And
Computer) buvo sukurtas, vadovaujant Džonui Makliui (John
Mauchly) ir Džonui Ekertui (John Presper Eckert), Pensilvanijos
universitete (JAV) ir yra pirmasis pasaulyje bendrosios paskirties
elektroninis skaitmeninis kompiuteris.
• Sukurtoji mašina priminė monstrą – svėrė 30 tonų, užėmė 1600
m2 patalpos, joje buvo per 18 000 vakuuminių elektroninių
lempų.
• Galėjo atlikti 5000 sudėties operacijų per sekundę.
• ENIAC – dešimtainė, o ne dvejetainė mašina. Skaičiai joje buvo
pateikiami dešimtaine forma ir taikoma dešimtainė aritmetika.
Jos atmintį sudarė 20 vadinamųjų kaupiklių (accumulator),
kiekvienas jų galėjo saugoti iki 10 dešimtainių skaičių.
Kiekvienam skaičiui atvaizduoti naudotas žiedas iš 10
vakuuminių lempų. Tam tikru momentu tik viena iš lempų
būdavo įjungta ir būdavo atvaizduojamas vienas iš 10
skaitmenų.
• Pirmasis jo uždavinys – sudėtingų skaičiavimų serija, kuri padėjo
nustatyti principinę vandenilinės bombos pagaminimo galimybę.
MANIAC 1940
UNIVAC Universal Automatic
Compiuter pirmas komercinis
kompiuteris
II karta nuo 1955-1964
Tranzistoriai
• Pirmasis esminis elektroninių kompiuterių keitimasis įvyko, kai
vakuumines lempas pakeitė tranzistoriai. Tranzistoriai mažesni,
pigesni ir išskiria mažiau už vakuumines lempas šilumos, tuo pat
metu kompiuteriuose gali vykdyti tas pačias funkcijas.
• Tranzistorius sukurtas ,,Bell Labs“ kompanijoje 1947 m., tačiau tik
6-ojo dešimtmečio pabaigoje pagaminti pirmieji tranzistoriniai
kompiuteriai. Pirmuosius komercinius tranzistorinius kompiuterius
pristatė NCR bei RCA kompanijos ir šiek tiek vėliau IBM – 7000-ąją
kompiuterių šeimą.
• Antroji kompiuterių karta pasižymėjo sudėtingesniais aritmetikos ir
logikos bei valdymo įrenginiais, aukšto lygio programavimo kalbų
taikymu ir tuo, kad su kompiuteriais buvo teikiama programinė
įranga.
Puslaidiniai elementai
Magnetinės juostos ir diskai

feritinė atmintis
EASP–S – pirmoji originali
elektroninė skaičiavimo mašina,
sukurta Lietuvoje 1961 m
 RŪTA – EVP 80–2 – universali
puslaidininkė elektroninė
skaičiavimo mašina

Bronislovas Bieliauskas, Gediminas Zdanys, Regina Valatkaitė, Jonas Puodžius, Stanislovas

Girlevičius, Alfonsas Lipnickas
III karta nuo 1965-1975
Integrinės schemos
• 5-ajame dešimtmetyje ir 6-ojo pirmoje pusėje elektroninė aparatūra
buvo montuojama iš diskrečiųjų elementų – tranzistorių, rezistorių,
kondensatorių ir pan.
• Antrosios kartos kompiuteriuose buvo apie 1000 tranzistorių, vėliau
jų padaugėjo iki šimtų tūkstančių ir kėlė dar daugiau problemų
gaminant naujausius ir pajėgiausius kompiuterius.
• 1958 m. išrasta integrinė mikroschema padarė revoliucinį
perversmą visoje elektronikoje. Ji apibūdina trečiosios kartos
kompiuterius.
• Trečiosios kartos kompiuterių modeliai: IBM kompanijos System/360
ir DEC kompanijos PDP-8.
Integralinė schema
IBM System/360
Modelių suderinamumo aspektas
• Iki 1964 m. IBM kompanija gamino ir pardavinėjo 7000-osios serijos
kompiuterius.
• Tais metais IBM pristatė System/360 – naują kompiuterių šeimą. Jų
atsiradimas sukėlė tam tikrų nepatogumų vartotojams: System/360
linijos produktai nesuderinami su ankstesniais IBM
kompiuteriais.
• Tai buvo nepopuliarus IBM kompanijos žingsnis, tačiau norint
atsikratyti kai kurių 7000-osios serijos architektūros trūkumų,
reikėjo vieną kartą žengti ir pereiti prie naujos integrinių schemų
technologijos.
• System/360 kompiuterių konstrukcija pasirodė labai tobula ir IBM
perėmė apie 70% visos kompiuterijos rinkos. Atlikus tam tikras
modifikacijas ir išplėtus System/360 – jų architektūra išliko iki šiol
IBM kompiuteriuose.
 IBM System/360 kompiuterių
šeimos pagrindiniai parametrai
• Visi modeliai suderinami programiškai, t. y. programa sudaryta vieno
modelio kompiuteriui veikia ir kito modelio kompiuteryje, skiriasi tik jos
vykdymo trukmė. Pagrindiniai kompiuterių šeimos bruožai:
• Panašios arba identiškos instrukcijos. Tam tikrą griežtai apibrėžtą
kompiuterinių (mašininių) instrukcijų rinkinį turi visi šeimos modeliai. Taigi,
programa, sukurta vienam kompiuteriui, veiks ir bet kuriame kitame. Tam
tikrais atvejais žemesniojo lygio šeimos modeliams tenka nepilnas
instrukcijų rinkinys, o aukštesniojo lygio – pilnas.
• Panašios arba identiškos operacinės sistemos. Visuose šeimos modeliuose
taikomos tos pačios operacinės sistemos arba aukštesnio lygio modeliuose –
išplėstų galimybių operacinės sistemos.
• Didėjanti sparta. Instrukcijų atlikimo sparta, pereinant nuo žemesniojo prie
aukštesniojo modelių lygio, didėja.
• Į/I prievadų (ports) skaičiaus didėjimas, pereinant nuo žemesniojo prie
aukštesniojo modelių lygio.
• Atminties talpos didėjimas, pereinant nuo žemesniojo prie aukštesniojo
modelių lygio.
Vėlesnės kompiuterių kartos
• Po trečiosios kompiuterių kartos vis sunkiau prieinama bendro
susitarimo dėl kompiuterių klasifikavimo pagal kartas.
• Ketvirtoji ir penktoji kompiuterių kartos, pagrįstos integrinių
schemų technologija.
• Didelės integracijos schemose viename integrinės schemos (Large-
Scale-Integration – LSI) luste galima suformuoti per 1 000 elementų.
• Labai didelės integracijos schemose (Very-Large-Scale-Integration –
VLSI) išdėstoma daugiau nei 10 000 elementų, o dabartiniuose VLSI
lustuose jų galima suformuoti per milijoną.
Puslaidininkinė atmintis
• 1970 m. ,,Fairchild“ kompanija pagamino pirmą palyginti talpią
atminties mikroschemą. Lustas, kurio matmenys neviršijo vienos
šerdelės matmenų, galėjo saugoti 256 bitus. Skaitymas nebuvo
destruktyvus ir vyko daug sparčiau nei magnetinėje atmintyje. Bito
skaitymas trukdavo apie 15 ns.
• Puslaidininkinės atminties gamybos technologija nuolat tobulėjo ir
1974 m. puslaidininkinės atminties vienas bitas tapo pigesnis nei
magnetinės atminties.
• Nuo 1970 m. puslaidininkinės atminties raidoje pasikeitė aštuonios
kartos: 1K, 4K, 16K, 64K, 256K, 1M, 4M, ir dabar yra 16M bitų viename
luste. Kiekviena nauja karta keturgubino atminties talpą, mažino vieno
bito kainą ir kreipties trukmę.
IV karta 1972-1977
Didelė integralinė schema
Magnitinės disketės
Mikroprocesoriai
• Didėjant elementų tankiui atminties mikroschemose, didėjo
elementų tankis ir procesoriaus lustuose. Laikui bėgant, vis
daugiau elementų buvo išdėstoma viename luste ir vis mažiau lustų
reikėjo kompiuterio procesoriaus konstrukcijoje.
• Lemiamas lūžis įvyko 1971 m., kai ,,Intel“ kompanija (Merciano Tedo
Hoffo) sukūrė i4004 mikroschemą. i4004 – pirmas lustas, kuriame
buvo išdėstytos visos CPĮ komponentės – sukurtas mikroprocesorius.
• I4004 mikroprocesorius galėjo sudėti du 4 bitų skaičius, o daugyba
buvo atliekama atitinkamai kartojant sudėties operaciją.
• Pagal dabartinius reikalavimus i4004 mikroprocesorius labai
primityvus, tačiau juo prasidėjo mikroprocesorių evoliucija.
Mikroprocesorių projektavimo
architektūra
• CISC (Complex Instruction Set Computer) – tradicinė projektavimo
architektūra, kurioje naudojami mikrokodai, mikrokomandos, kad
būtų galima atlikti visas numatytas mikroschemoje logines
komandas (instrukcijas). Procesoriai naudojami asmeniniuose
kompiuteriuose. Pvz., Intel, AMD, VIA.
• RISC – projektavimo architektūra, kurioje sumažinamas
mikroschemos komandų skaičius, bet jų sudėtingumas padidėja.
RISC tipo mikroschema spartesnė už CISC, nes suprojektuota
ekonomiškiau. Pvz., Power PC, Alpha, HP (Hewlett packard), Intel.
V karta nuo 1978 –
Didžioji integralinė schema
Hyper Threading technologija
• Duomenų apdorojimo technologija, kurioje sinchronizuojami
atliekamų užduočių srautai.
• Pritaikius technologiją mikroprocesoriaus architektūroje (Intel
Xeon), procesorius vienu metu lygiagrečiai apdoroja keletą duomenų
srautų, lyg dirbtų ne vienas, o keletas mikroprocesorių.
• Operacinė sistema tokį vieną fizinį mikroprocesorių suvokia kaip du
loginius procesorius, kaip dviprocesinę kompiuterinę sistemą.
• Tokiems procesoriams reikia kiek galima optimaliau programuoti
komandų lygiagrečią atlikimo seką, norint efektyviau išnaudoti
darbo spartinimo galimybę.
90 nanometrų technologija
• Mikroprocesoriuje naudojami mažiausi pasaulyje tranzistoriai,
sunaudojantys mažą elektros energijos kiekį ir pagerintys darbo
našumą.
• Nešiojami įrenginiai gali dirbti ilgesnį laiką, naudodami baterijų
energiją, dėl „sutaupytos“ elektros energijos.
Moore dėsnis

Eksponentinis tranzistorių skaičiųus

augimas vienoje mikroschemoje