Konspektas kolokviumui:

1. Informacinė visuomenė - tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė.

• Atvira - tai reiškia, kad informacija, žinios, duomenys lengvai prieinami kiekvienam visuomenės nariui. Piliečiai
turi galimybę ne tik teoriškai, bet ir praktiškai dalyvauti visuomenės valdyme, politiniame šalies gyvenime.
Suprantama, šitai įmanoma tik esant geram informacinių technologijų naudojimo lygiui - šalyje sukūrus
šiuolaikinę infrastruktūrą.
• Išsilavinusi - tai visuomenė, kokią norėtų turėti kiekviena valstybė. Iki šiol pagrindinis išsilavinusios visuomenės
rodiklis buvo gyventojų raštingumas - gebėjimas skaityti ir rašyti. Informacinėje visuomenėje to nepakanka - turi
būti ugdomas gebėjimas naudotis įvairiais, tarp jų ir moderniausiais informacijos šaltiniais, t. y. informacinės
technologijos priemonėmis.
• Besimokanti - tai visuomenė, kurios nariai stengiasi mokytis visą gyvenimą. Tam turi būti sudaromos
atitinkamos sąlygos: parengti įvairūs kursai internete, kad būtų galima mokytis bet kuriuo metu, naudojamos
efektyvios ir pažangios priemonės, įgalinančios greičiau ir lengviau suvokti medžiagą, procesus ir pan.
Informacinėje visuomenėje pereinama nuo mokymo koncepcijos prie mokymosi. Atsiranda nauji mokymo būdai,
metodai: - nuotolinis švietimas bei nuotolinis mokymasis; - atvirasis mokymasis; - elektroninis mokymasis.
2. Svarbiausi informacinės visuomenės bruožai
• stiprus paties piliečio noras ir gebėjimas mokytis;
• nenutrūkstamas, nuolatinis mokymasis;
• mokymosi priemonių ir būdų įvairovė: nuotolinis, atvirasis, elektroninis, virtualusis mokymasis;
• nuotolinis darbas;
• elektroninis verslas;
• elektroninės paslaugos;
• elektroninis valdymas (elektroninė valdžia, elektroninė vyriausybė).
3. Informacinė technologija - tai procesas, naudojantis duomenų rinkimo, apdorojimo bei perdavimo metodus
ir priemones siekiant gauti naujos kokybės informaciją apie objekto, proceso ar reiškinio būklę. Informacinė
technologija – tai informacijos kaupimo, laikymo, apdorojimo ir pateikimo būdų
4. Funkcijos informaciniu technologiju: 1. Duomenų registravimo; 2. Duomenų perdavimo; 3. Duomenų
saugojimo; 4. Duomenų paieškos; 5. Duomenų apdorojimo; 6. Duomenų pateikimo.
2 skaidres
1. Tiesioginis kodas Skaičiaus ženklui rezervuojama viena skiltis. Ženklas “+” koduojamas nuliu ir ženklas ”-”
– vienetu. Tačiau veiksmai su tokiais tiesioginiais kodais nėra patogūs, nes reikia atskirai vertinti ženklų
skilčių reikšmes, nuo kurių priklausytų ir pats operacijos algoritmas (pvz., sudėtis ar atimtis). Papildomas
kodas Dažniau neigiamų skaičių vaizdavimui naudojamas papildomas kodas. Papildomas kodas
gaunamas tokiu būdu: 1. Pavaizduojamas atitinkamas teigiamas skaičius. 2. Visi bitai invertuojami, t. y. 0
keičiamas 1 ir atvirkščiai. 3. Pridedamas 1. 9510 = 10111112 1. 01011111 – teigiamas skaičius; 2.
10100000 – invertuotas teigiamas skaičius; 3. 10100001 – invertuotas teigiamas skaičius
2. Slankaus kablelio skaičiai (floating point numbers). Kiekvieną skaičių galima užrašyti tokia forma: kur
N = ±M*P pakelta laipsniu ±e, M – normalizuota mantisė, e – eilė (sveikas skaičius), P – skaičiavimo
sistemos pagrindas. Dvejetainėje skaičiavimo sistemoje P = 2. Sign - mantisės ženklas: 0 reiškia "+", 1
reiškia "–" Exponent – eilė (kitimo diapazonas –127…+128) Mantissa – normalizuota mantisė
3. Norint simbolius vaizduoti kompiuterio atmintyje, reikia sudaryti simbolių kodų lentelę, kuri
vienareikšmiškai susietų visus reikalingus simbolius su bitų rinkiniais. Kiek bitų reikia simbolių vaizdavimui?
Kadangi kompiuterijos vystymosi lyderė buvo JAV, tarptautiniu mastu įsitvirtino ten sukurti standartai ir,
būtent, ANSI (Amerikos nacionalinis standartų institutas) standartas ASCII ( Amerikos kodų standartas
informacijos pasikeitimui). Jį sudaro dvi lentelės: 7 bitų ilgio kodų – bazinė ir 8 bitų (1 baito) išplėstoji.
Bazinėje lentelėje kodų reikšmės yra nuo 0 iki 127, išplėstojoje – nuo 128 iki 255.
4. UNICODE simbolių rinkinyje aprašomi visų šalių simboliai ir net tam tikri specialios paskirties simboliai.
UNICODE priskiria unikalų skaičių kiekvienam simboliui, nepriklausomai nuo platformos, programos bei
kalbos. Pats UNICODE standartas tik numato konkrečias pozicijas įvairiems simboliams, bet ne realų
kodavimą fizinėje atmintyje. Yra sukurta keletas UNICODE įgyvendinimo mechanizmų, kurių vieni pritaikyti
taupesniam saugojimui, kiti – suderinamumui su senomis koduotėmis ar sistemomis. Visos lietuvių kalbos
abėcėlės raidės įtrauktos į dviejų baitų (16 bitų) koduotę – Unikodą. Unikodas yra keturių 4 baitų (32 bitų)
Lietuvos ir tarptautinio standarto LST ISO/IEC 10646 koduotės poaibis. Dar ne visa aparatinė ir programinė
įranga gali veikti su dviejų baitų ženklų kodais. Todėl daug kur, ypač telekomunikacijose, Unikodo kodai
išreiškiami vienbaičių UTF-8 kodų sekomis.
5. Grafiniai elementai kompiuteryje sudaromi iš įvairiaspalvių taškų. Galimas dvejopas jų aprašymas –
rastrinis ir vektorinis. Rastrinės grafikos objektai yra sudaryti iš taškų, kurių kiekvienas yra tam tikros spalvos
ir užima tam tikrą padėtį. Šios grafikos vaizdai gali būti gaunami turint tik paprastą vaizdo plokštę, nes jie
nereikalauja matematinių skaičiavimų. Rastrinės grafikos paveikslai gaunami perkeliant vaizdą į kompiuterį
skaitmeniniais fotoaparatais, skaitytuvais, taip pat piešiant paveikslus įvairiomis piešimo programomis ,
pavyzdžiui, PixBuilder Studio, Artweaver, Inkscape ir kt. Rastrinės grafikos vaizdo kokybė priklauso nuo
vaizduoklio ekrano skiriamosios gebos (ekrane esančių taškų skaičiaus).
6. Vaizdą sudaro geometrinių figūrų aibė. Vektorinio grafinio failo turinys – šių figūrų matematiniai aprašai.
Linija – pradžios ir pabaigos koordinatės; apskritimas – centro koordinatė ir spindulys; stačiakampis –
įstrižainės galų koordinatės ir t.t. Toks vaizdavimas turi vieną didelį privalumą – pakeitus grafinio vaizdo
mastelį, nenukenčia kokybė. Tačiau esama ir trūkumų: • reikia gana galingo kompiuterio, kad būtų galima
atlikti matematinius skaičiavimus, reikalingus grafiniam vaizdui gauti; • neįmanoma sukurti tikroviškų vaizdų
ir automatizuotai įvesti grafinę informaciją.
7. “Red” (raudonas), “green” (žalias), “blue” (mėlynas) santrumpa. Atitinkamai keičiant spalvų intensyvumą,
galima gauti visas įmanomas spalvas. Laikoma, kad bet kokią spalvą galime gauti iš šių trijų spalvų mišinio.
Jeigu kiekvienos bazinės spalvos ryškumo lygiui užkoduoti naudosime 256 reikšmes (8 bitų kodą), tai vieno
taško spalvai apibūdinti reikės 24 bitų (3 baitų) kodo. Toks kodavimas leidžia vienareikšmiškai nurodyti vieną
iš 16,5 milijono skirtingų spalvų. Toks jų kiekis yra artimas žmogaus akies jautrumui. Šis spalvų kodavimas
kompiuterinėse sistemose vadinamas pilnaspalviniu ( True Color). RGB sistema dažniausiai naudojama
elektronikoje, kompiuteriuose. Ja koduojamas vaizdas kineskopų ekranuose, ji patogi naudoti
programuojant.
8. Poligrafijoje naudojama kita spalvų kodavimo sistema, kurioje naudojamos taip vadinamos papildomos
spalvos, t. y. spalvos, papildančios bazinę spalvą iki baltos spalvos. Tokios papildomos spalvos yra žaliai
mėlyna ( Cyan-C), purpurinė ( Magenda-M) ir geltona ( Yellow-Y). Praktikoje prie jų dar pridedama ketvirta
spalva – juoda ( Black-K), todėl ši spalvų kodavimo sistema vadinama CMYK ir koduojama 32 bitų (4 baitų)
kodu. CMYK CMYK režimas naudojamas rengiant vaizdus spausdinimui. Jei dirbama su RGB vaizdu, tai
geriausia jį baigti koreguoti šiame režime ir tik tada konvertuoti į CMYK. CMYK režimas naudojamas rengiant
vaizdus spausdinimui.
3 konspektas
1. Kompiuterių veikimą galime nagrinėti techniniu bei programiniu aspektais. Techninis kompiuterio veikimas
remiasi: - dvejetaine abėcėle; - logikos algebra; - elektroninėmis schemomis. Logikos algebra – tai logikos
mokslo šaka, nagrinėjanti operacijas su loginėmis reikšmėmis bei tų operacijų savybes. Logikos algebra dar
vadinama Bulio (Būlio) algebra. Ją sukūrė anglų mokslininkas Džoržas Būlis (George Boole) devyniolikto
šimtmečio viduryje. Logikos algebros raida siejama su automatikos ir skaičiavimo technikos projektavimu.
Mat elektriniuose ir elektroniniuose prietaisuose duomenys koduojami abėcėle, turinčia du simbolius
( grandine srovė teka arba neteka).simbolius ( grandine srovė teka arba neteka).
2. Loginis neigimas (inversija) - tai vieno kintamojo funkcija. Jis turi vieną įėjimą ir vieną išėjimą. Funkcijos
reikšmė priešinga kintamojo reikšmei, t. y. išėjimo signalas yra invertuotas įėjimo signalas. NE (angl. NOT) -
loginis neigimas (inversija) Kompiuterio schemose logines operacijas atliekančius elementus sutarta žymėti
tam tikrais ženklais. Neigimą atliekantis loginis elementas vadinamas inverteriu ir žymimas šitaip:
3.ir and Loginė sandauga Turi du arba daugiau įėjimų. Išėjimo signalas įgyja vieneto reikšmę tik tada, kuomet
į visus įėjimus paduodama vieneto reikšmė. Loginėse schemose konjunkcija žymima:
4. ARBA (angl. OR) - loginė suma (disjunkcija) Loginė suma turi du arba daugiau įėjimų. Išėjimo signalas įgyja
vieneto reikšmę jei į bet kurį įėjimą paduodama vieneto reikšmė. Loginėse schemose disjunkcija žymima:

4-5 konspektai
1. Kompiuterinės sistemos Kompiuteris yra elektroninių ir elektromechaninių įtaisų sistema, kuri gali vykdyti
įvairias programas. Kompiuterį (kompiuterinę sistemą) sudaro dviejų tipų įranga: techninė ir programinė.
Kompiuterio techninė įranga skirstoma į 6 grupes: • įvesties (klaviatūra); • apdorojimo (centrinis procesorius
ir pagrindinė atmintinė); • saugojimo (išorinė atmintinė – diskai); • išvesties (displėjaus ekranas,
spausdintuvas); • ryšio įrenginiai (tinklo adapteriai, modemai); • pagalbinė įranga (skeneriai, strimeriai,
saugaus elektros maitinimo įrenginiai ((UPS’ai) ir t.t.).
2. Operacinių sistemų tipai Operacinės sistemos gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus, nors
dažniausiai konkreti OS gali turėti kelių tipų savybes. Taigi OS gali būti skirstomos pagal tokias savybes: •
vienu metu atliekamų užduočių skaičių – vienprogramės (mono) ir daugiaprogramės (multi); • vienu metu
valdomų centrinių procesorių skaičių – vienprocesorinės ir daugiaprocesorinės; • vartotojo sąveiką su OS
atliekant jo užduotį – paketinės, realaus laiko ir paskirstyto laiko. Vienprogramės sistemos Pirmosios
operacinės sistemos buvo skirtos vienam vartotojui, nes galėjo priimti komandas tik iš vieno terminalo.
Šiuolaikinės didelės kompiuterinės sistemos projektuojamos taip, kad vienu metu galėtų atlikti daug
užduočių 33 Daugiaprogramės sistemos Daugiaprogramėse OS visų vykdytinų programų kopijos įrašomos į
pagrindinę atmintį. OS koordinuoja kiekvienos programos vykdymą. Ji nurodo centriniam procesoriui skirti
tam tikrą laiko intervalą kiekvienai programai. Prieš tai programoms dar suteikiami vadinamieji prioritetai.
Vienprocesorinės sistemos Iškart vykdoma tik viena programa. Bet procesorius dirba taip greit, kad atrodo
lyg visos programos būtų vykdomos tuo pačiu metu. 34 Daugiaprocesorinės sistemos Tai žymiai
sudėtingesnės sistemos. Čia iškart vykdomos kelios programos, naudojant du ar daugiau procesorius. Gali
būti lygiagrečiai vykdomos ir kelios tos pačios programos komandos, suskaldžius programą į kelias
lygiagrečias šakas (gijas). Daugiaprocesorinė konfigūracija labai populiari didelėse kompiuterinėse sistemose
ir galinguose mikrokompiuteriuose. Darius Mačiūnas. Elena Glėbienė. 35 Daugiaprocesorinių sistemų
privalumai: • programas galima įvairiai paskirstyti tarp kelių procesorių; • didėja skaičiavimų greitis
(sulygiagretinus skaičiavimus keliuose procesoriuose); • didėja patikimumas (vieną sugedusį procesorių gali
pakeisti kitas).
3. Operacinių sistemų funkcijos Į OS galima žiūrėti kaip į didelę ir sudėtingą sistemą, sudarytą iš dalių, kurios
valdo: • procesus; • pagrindinę atmintį; • failus; • apsaugos sistemą. Failų valdymas – tai viena svarbiausių
OS funkcijų. Failų sistema – tai OS dalis, realizuojanti patogią vartotojui sąsają su jam reikalingais
duomenimis, kurie saugomi diske, taip pat užtikrina galimybę tuo pačiu metu kreiptis į failą keliems
vartotojams ir procesams. Failų sistema aprūpina vartotojus atmintimi ilgalaikiam programų ir duomenų
saugojimui. Failas – tai pagrindinė kompiuterio atmintyje saugomų duomenų struktūra. Failą gali sudaryti
programos tekstas, duomenys, sukurtas dokumentas ir pan. Failus nesunku surasti, pakeisti, pašalinti ar
perduoti išvedimo įrenginiui, jei jie saugomi tvarkingai, suskirstyti į grupes pagal tam tikrus kriterijus. Failus
galima surikiuoti pagal norimą požymį, pavyzdžiui, pagal jų apimtis arba tipą. Kiekvienam failui duodamas
vardas, kuris paprastai sudaromas iš dviejų dalių, atskirtų tašku. Pageidautina, kad pagrindinė vardo dalis
(prieš tašką) atspindėtų saugomos faile informacijos prasmę, o antroji dalis (po taško) – failo paskirtį.
Pastaroji dalis vadinama plėtiniu. Daugumoje sistemų plėtinys sudaromas iš ne daugiau kaip 3 simbolių.
Apskritai jis nebūtinas, bet padeda suprasti, kokio tipo informacija saugoma faile. Dažniausiai naudojami
tokie plėtiniai: • com, exe – parengtų vykdyti programų tekstai (vykdomieji moduliai); • bat, cmd – OS
komandiniai failai; • txt – tekstiniai failai; • sys – OS sudedamosios dalys.
4. Naujas procesas – ką tik sukurtas – turi savo proceso ID. Paruoštas procesas – pasyvi proceso būsena;
procesas užblokuotas dėl išorinių jo atžvilgiu priežasčių: procesas turi visus jam reikiamus resursus, jis
pasiruošęs vykdymui, bet procesorius vykdo kitą procesą, todėl procesas laukia, kol atsilaisvins procesorius;
Visi naujai sukuriami procesai patenka į paruoštųjų eilę. Vykdomas procesas – aktyvi proceso būsena, kurio
metu procesas turi visus būtinus resursus ir jį betarpiškai vykdo procesorius; vienintelis, jei sistema
vienprocesorinė; daugiaprocesorinėje sistemoje tokių procesų gali būti daug. Darius Mačiūnas. Elena
Glėbienė. 43 Laukiantis (blokuotas) procesas – pasyvi procesoriaus būsena, procesas užblokuotas, jis negali
būti vykdomas dėl savo vidinių priežasčių, jis laukia kokio nors įvykio (pavyzdžiui, duomenų įvedimo ar
išvedimo). Sustabdytas (užbaigtas) procesas – buvo baigtas normaliai ar nutrauktas dėl kokių nors priežasčių,
sistema turi registruoti šį faktą. Proceso būsenų perėjimai 1. Proceso kūrimas baigtas, ir OS gali jį perduoti
sistemai. 2. Kai vienas procesas išeina iš būsenos Paruoštas į Vykdomas, planuotojas peržiūri paruoštus
procesus ir parenka vieną pagal tam tikrą algoritmą. 3. Procesui neleidžiama monopolizuoti CP visam laikui;
jei procesas užsitęsia, jis gali būti nutrauktas po nustatyto laiko arba atsiradus aukštesnio prioriteto procesui.
4. Vykdomam procesui reikalingas koks nors veiksmas ar įvykis (dažniausiai įvedimas), ir procesas turi laukti
jo pabaigos. 45 5. Kai veiksmas atliktas ar sulauktas įvykis, OS pažadina laukusį procesą ir perkelia jį į būseną
Paruoštas. 6. Procesas baigiasi normaliai; kartais jis priverstinai užbaigiamas dėl klaidos
5. Programos kūrimo etapai: 1. uždavinio apibūdinimas; 2. programos loginės schemos - algoritmo
sukūrimas; 3. kodavimas; 4. programos vykdymas; 5. testavimas; 6. programos dokumentavimas. Uždavinio
apibūdinimas reikia išsiaiškinti visą vykdymo eigą, numatyti pradinių duomenų bei rezultatų struktūrą,
numatyti pradinių duomenų įvedimo į kompiuterio atmintį bei rezultatų išvedimo iš atminties formas. •
Programos loginės schemos - algoritmo sukūrimas Algoritmą galima užrašyti žodžiais arba nubraižyti blokinės
schemos pavidalu. • Kodavimas Programos programavimo kalba pagal sudarytą algoritmą rašymas.
Programos vykdymas (execution). Specialiai nesakoma: “skaičiavimas”, nes programa gali ne tik skaičiuoti,
bet ir, pavyzdžiui, kurti tekstus ir pan.testavimas-Klaidų programoje ieškojimas. Susiduriama su trejopo
pobūdžio klaidomis: sintaksės, programos vykdymo metu kylančiomis ir loginėmis. Jei nesilaikoma griežtų
sintaksės taisyklių, programa nevykdoma, deklaruojamos sintaksinės klaidos. Sudėtingesnę programą turi
lydėti instrukcija vartotojams bei techninė dokumentacija. Dokumentuose vartotojams aprašoma kaip reikia
įvesti pradinius duomenis, kaip kreipti vykdymo eigą, pateikti pavyzdžius.
 Techninėje dokumentacijoje aprašomi programos tikslai, vykdymo metodai, pateikiami algoritmai, visų
programos išvedamų meniu ir pranešimų pavyzdžiai, kartais ir programos tekstai, nurodoma kaip įrašyti
programą į kompiuterio atmintį ir ją vykdyti.
6. Programinės įrangos grupės Kompiuterinės programos pagal jų platinimo ir įsigijimo taisykles galima
suskirstyti į tokias pagrindines grupes: • nemokama programinė įranga; • laikinai nemokama programinė
įranga; • atviroji programinė įranga; • komercinė programinė įranga; • sena programinė įranga; • viešojo
naudojimo programinė įranga; • demonstracinė programinė įranga; Nemokama programinė įranga
(Freeware) Jų autoriai neprašo pinigų, tačiau kartais paprašo kitų paslaugų, pavyzdžiui, atsiųsti programos
įvertinimą ar kitų žinių. Nors tai nemokama programinė įranga, tačiau visos teisės priklauso autoriui. Kaip
leidžiama naudotis programa, aprašyta licencijoje. Šiuo metu labai paplitusios nemokamos naršyklės Opera ir
GoogleCrome. Taip pat nemokama yra programinė įranga, skirta darbui su PDF formato failais – „Adobe
Reader“. Labai populiari yra programa (kaip pats jos kūrėjas Google tvirtina – gaublys jūsų kompiuteryje)
„Google Earth“. 2017-10-11 © VGTU 2014 - 2017 Visos teisės saugomos. Darius Mačiūnas. Elena Glėbienė.
46 Laikinai nemokamas programas (Shareware) galima naudoti nemokamai, laikantis licencijoje nustatytų
taisyklių. Išnaudojus programos autoriaus nustatytus limitus (laiką, paleidimų skaičių), nemokamas
naudojimas baigiasi ir, norint jį pratęsti, reikia įsigyti programos licenciją. Kaip pavyzdys tiktų pakuoklė
WinRAR. Atviroji programinė įranga (Open source software). Gana dažnai atviroji programinė įranga
painiojama su nemokama. Nors paprastai abiejų tipų programas galima gauti nemokamai, tačiau nemokama
programa yra autoriaus nuosavybė, ir jis bet kada gali nuspręsti nemokamai jos neplatinti, o atvirasis kodas
tampa ir jūsų nuosavybe. Pavyvdys – tekstų rengyklė OpenOffce.org. 2017-10-11 © VGTU 2014 - 2017 Visos
teisės saugomos. Darius Mačiūnas. Elena Glėbienė. 47 Komercinės programos Dažniausiai platinamos
remiantis licenciniu vartotojo ir programos autoriaus (ar kompiuterio gamintojo) komerciniu susitarimu
(perkama licencija). Labai dažnai pati programa neparduodama, bet pirkdami licenciją, jūs perkate tik teisę
naudotis programa. Pažeidę taisykles, netenkate teisės naudotis ja. Arba programinę įrangą galima tik
aktyvuoti ir naudotis jos paslaugomis: vartotojui draudžiama keisti, taikyti ar naudoti programinę įrangą
kitose programose ir t.t. Dauguma programų yra komercinės: nuo operacinės sistemos MS Windows,
raštinės programų paketo MS Office (į kurį įeina rašyklė, skaičiuoklė, pateikčių rengyklė ir t.t.) iki
specializuotų programinių produktų (PhotoShop, CorelDraw ir t.t.) 2017-10-11 © VGTU 2014 - 2017 Visos
teisės saugomos. Darius Mačiūnas. Elena Glėbienė. 48 Sena programinė įranga (Abandonware) Ji jau
neplatinama ir neatnaujinama. Tačiau visos teisės priklauso jos autoriui ir be jo sutikimo niekas negali
naudoti programinės įrangos. Yra paplitęs klaidingas požiūris, jog visa sena programinė įranga yra
nemokama. Pavyzdžiui, nors „MS-DOS“ ir „Windows 3.1“ jau neplatinamos, tačiau jomis naudotis vis tiek
reikia licencijų. Viešojo naudojimo programa (Public domain) Programos autorius atsisakė teisių į ją. Taigi
vartotojas su šia programine įranga gali elgtis kaip panorėjęs, naudotis ja ar jos dalimis. Pavyzdys – operacinė
sistema GNU/Linux. 2017-10-11 © VGTU 2014 - 2017 Visos teisės saugomos. Darius Mačiūnas. Elena
Glėbienė. 49 Demonstracinė programa (Demo) Tai demonstracinė programos versija, skirta jos galimybių
demonstravimui, reklamai. Dažniausiai būna su specialiai įdėtais ribojimais, kad netiktų visaverčiam darbui ir
reikėtų įsigyti registruotąją versiją. Beveik visos komercinės programos turi demonstracines versijas.