17

KONTROLINIAI KLAUSIMAI

1. Išorinis fotoefektas.

Elektronų išlaisvinimo iš kietųjų ir skystųjų medžiagų, veikiant šviesai, reiškinys vadinamas

išoriniu fotoefektu.

2.Išorinio fotoefekto tyrimo schema.

Išorinis fotoefektas tiriamas - vakuuminiu fotoelementu. Jį sudaro stiklinis balionas, iš kurio

išsiurbtas oras. Balione įrengti du elektrodai: katodas ir anodas. Katodas - dažniausiai plonas

šarminių metalų sluoksnis, o anodas - vielos kilpa ar rutuliukas. Anodui suteikiamas teigiamas, o

katodui - neigiamas potencialas. Todėl tarp jų susidaro elektrinis laukas. Šis laukas išlėkusius iš

katodo fotoelektronus verčia judėti anodo link, ir elektrine grandine teka elektros srovė.

F
K
S
A

Š
V A

1 pav.
paveiks 1 paveiksle. Išorinio fotoefekto tyrimo shema.
le. Čia
Š -
Čia Š - nuolatinės įtampos šaltinis, kurio įtampa
nuolati keičiama; V – voltmetras; A – mikroampermetras; F –
nės fotoelementas; K – katodas; A - anodas.
įtampo
s 3. Išorinio fotoefekto dėsningumai.
šaltinis,
kurio I. Maksimalus pradinis fotoelektronų greitis
įtampa
keičia priklauso nuo šviesos dažnio ir nepriklauso nuo jos
ma; V
– intensyvumo.
voltme II. Kiekvienai medžiagai būdinga tam tikra
tras; A
– fotoefekto raudonoji riba, t.y. minimalus šviesos dažnis
mikroa
mperm 0, kuriam esant dar galimas išorinis fotoefektas; 0
etras; F
– reikšmė priklauso nuo medžiagos cheminės prigimties ir
fotoele paviršiaus būsenos.
mentas
; K –
katoda
s; A -
anodas
.
 III. Per laiko vienetą išlaisvintų iš katodo elektronų skaičius n yra proporcingas šviesos
intensyvumui (soties fotosrovė proporcinga katodo energiniam apšviestumui).

4. Einšteino lygtis fotoefektui.

mv 2max
hν= A+
2 ,

čia h - sugerto kvanto energija ( - monochromatinės šviesos dažnis, h – Planko konstanta), m –

elektrono masė, vmax – išlėkusio elektrono didžiausias greitis, A – elektrono išlaisvinimo iš katodo
paviršiaus darbas, priklausantis nuo medžiagos rūšies, t.y. minimali energija, kurią reikia suteikti
elektronui, kad jis išlėktų iš katodo paviršiaus.

Ši lygtis buvo sudaryta, laikant, kad elektronai juda metale nepriklausomai vienas no kito, t.y.
nesąveikaudami. Todėl, kai fotonas perduoda savo energiją vienam iš elektronų, visų kitų elektronų
energija nepakinta. Šia prielaida pagrįsta fotoefekto teorija vadinama vienelektronine.
5.Elektronų išlaisvinimo darbas.

Kinetinė šių elektronų energija gali kisti nuo nulio iki didžiausios vertės EF,
vadinamos Fermio energija, arba Fermio lygmeniu. Taigi suminė jų energija yra neigiama.
Potencialo duobės gylis ir Fermio energijos vertė priklauso nuo metalo prigimties. Fermio
lygmenyje esančiam elektronui suteikus energijos kiekį, lygų A arba už jį didesnį, tas elektronas gali
išlėkti iš metalo, - vyksta išorinis fotoefektas. Dydis A vadinamas elektronų išlaisvinimo
darbu- jis priklauso nuo metalo rūšies ir paviršiaus būsenos (defektų, priemaišų). Turinčiam
Fermio lygmens energiją elektronui sugėrus vieną fotoną, kurio energija didesnė už išlaisvinimo
darbą, jis išlėks turėdamas didžiausią kinetinę energiją.

Em = h · υ - A

6. Fotoefekto raudonoji riba, jos nustatymo būdai.

Fotoefekto raudonoji riba – tai minimalus šviesos dažnis 0, kuriam esant dar galimas išorinis
fotoefektas. Išorinis fotoefektas gali vykti tik tais atvejais, kai fotono energija h didesnė už A arba
kraštutiniu atveju jam lygi. Vadinasi fotoefekto raudonosios ribos dažnis 0 yra lygus:
 A
ν 0=
h . Jis priklauso tik nuo elektrono išsilaisvinimo darbo, t.y. nuo metalo cheminės
prigimties ir jo paviršiaus būsenos.
18.

1. Linijinių spektrų kilmė, vandenilio atomo spektras

Linijiniai spektrai sudaryti iš atskirų spalvotų linijų. Juos skleidžia įkaitintos vienatomės dujos ir
metalų garai. Kietųjų kūnų arba skysčių linijinį spektrą galime gauti tik juos išgarinę. Linijiniai
spektrai skiriasi vieni nuo kitų linijų skaičiumi, išsidėstymu ir spalvomis. Linijinių spektų sudarymą
lemia procesai, vykstantys atomo viduje. XIX a.pab. –XX a pr. buvo pastebėti vandenilio atomo
linijinio spektro empiriniai dėsningumai. Paaiškėjo, kad linijos išsidėsto serijomis, ir visų serijų

linijų dažnis nusako formulė:

v mm =R ( n1 − m1 ) , kur R = 3,29 * 10 s – Rydbergo konstanta;
2 2
15 -1

Sveikasis skaičius n nusako linijų seriją ( n = 1-Laimano; n = 2 –Balmerio; n = 3 –Pašeno,.....);

sveikasis skaičius m = n+1, n+2, n+3,… nusako linijos numerį serijoje. Boro atomo teorija
paaiškina vandenilio atomo spektrinių linijų kilmę. Ši teorija ribota, nes nepaaiškina sudėtingesnių
atomų spinduliavimo. Po to buvo sukurta kvantinė mechanika.

2. Juostiniai ir ištisiniai spektrai, jų kilmė.

Spektrai, sudaryti iš tolygiai besikeičiančių vaivorykštės spalvų, vadinami ištisiniais spektrais.
Juos gauname išsklaidę šviesą. Įkaitinti ar kitaip sužadinti kūnai skleidžia įvairaus dažnio šviesą. Ją
išdėstę į atskirus dažnius (jie lemia spalvą), gauname spinduliavimo (emisijos) spektrą. Trys
pagrindinės spektrų rūšys: ištisiniai, juostiniai, linijiniai. Beveik ištisinis yra saulės spektras: jame
yra visos regimos spalvos ir neregimi spinduliai – infraraudonieji, ultravioletiniai. Laimei, kol kas
atmosfera nepraleidžia pražūtingų skvarbiųjų spindulių. Juostiniais – atskirų dažnio zonų -
spinduliavimo spektrais pasižymi molekulės. Atskiri garų būsenos atomai spinduliuoja tik tam tikro
dažnio bangas, sudarančias linijinį spektrą – kiekvienam elementui tik su jam būdingu linijų
išdėstymu. Pagal tai spektrinės analizės metodais nustatoma, kurios būtent išgarintos medžiagos
švietė.
3. Emisijos ir absorbcijos spektrai.

Jeigu baltų spindulių kelyje padėsime kokį nors kūną, absorbuojantį vienus ar kitus spektro
spindulius, tai ištisiniame spektre gausime tamsias linijas arba ruožus. Šių tamsių linijų išsidėstymas
atitinka spalvotų linijų tos pačios medžiagos emisiniame spektre išsidėstymą. Kiekvieno elementai
atomai absorbuoja tas šviesos bangas, kurias jie patys skleidžia. Aprašyti spektrai vadinami
absorbcijos spektrais.
 4. Kokybinė ir kiekybinė spektrinės analizės.

Metodas, kuriuo pagal spektrus nustatoma medžiagos cheminė sudėtis vadinamas spektrine
analizė. Ji būna kiekybinė ir kokybinė. Kiekvienų dujų arba garų spektras yra būdingas tiktai toms
dujoms. Pvz.: jei spektre randame žalią liniją, tai reiškia, kad medžiagoje yra talio. spektrinės
analizės metodu atrastos helis, rubidis, cezis, galis ir kt. Tyrinėjant saulės absorbcijos spektrus buvo
nustatyta, kad Saulės atmosferoje yra beveik visi elementai, kurie randami ir žemėje. Spektrinės
analizės metodu galima aptikti cheminius elementus, kai jų kiekis 10 -10-10-13kg, ko neįmanoma
padaryti cheminiais metodais. Iš linijų intensyvumo spektre sprendžiama apie cheminio elemento
kiekį tiriamajame mišinyje.

5. Monochromatorius ir jo veikimo principas.

Monochromatorius - spektroskopas, išskiriantis iš sudėtinio šviesos spektro monochromatinę šviesą,
t.y. tam tikro ilgio bangos šviesą.
monochromãtorius (gr. monos – vienas, vienintelis, vientisas + chroma – spalva), optinis prietaisas
spektro sandui (monochromatinei spinduliuotei) išskirti apibrėžtame erdvės taške iš įvairių dažnių
mišinio spinduliuotės. Labiausiai paplitę monochromatoriai, sukonstruoti pagal Czerny ir Turnerio
schemą. Toks monochromatorius sudarytas iš dviejų pagrindinių dalių: difrakcinės sistemos
(difrakcijos gardelė, įtaisyta ant tam tikru kampu pasukamo pagrindo) ir jos apšvietimo sistemos
(parabolinių ar sferinių veidrodžių rinkinio). Įėjimo plyšį apšvietus optine spinduliuote pirmasis
sferinis veidrodis (jo židinys yra ties monochromatoriaus įėjimo plyšiu) lygiagrečių spindulių
(kolimuotu) pluoštu apšviečia difrakcijos gardelę. Skirtingais kampais nuo jos difragavę, todėl erdvėje
išskleisti spinduliuotės sandai antruoju veidrodžiu fokusuojami į išėjimo plyšio plokštumą. Iš plyšio
išėjusių monochromatinių spinduliuotės sandų bangos ilgis proporcingas gardelės posūkio kampui: jį
keičiant išėjimo plyšyje gaunami visi pradinės spinduliuotės sandai.
Tokio tipo monochromatoriai gali būti naudojami plačiame (100–1000 nm) bangos ilgių diapazone –
nuo ultravioletinės iki artimosios infraraudonosios spinduliuotės. Monochromatoriaus kokybę lemia
monochromatoriaus pagrindinio elemento – atspindžio difrakcijos gardelės – parametrai. Mechaniškai
išraižytos gardelės rėžių tankis 1/d lygus 1500 mm–1, holografiniu būdu sudarytos laiptuotos
struktūros – iki 2500 mm–1. Spinduliuotės eigos pokytis ir nuokrypio kampas φ proporcingas
spinduliuotės bangos ilgiui (λ) d sinφ = kλ. Nuo gardelės rėžių profilio priklauso, kurios eilės spektro
sandai intensyviausi. Pagrindinis monochromatoriaus kokybės rodiklis – skyra, nusakanti galimybę
išskirti kuo siauresnį bangų ilgių ruožą erdvės intervale. Gerų gardelinių monochromatorių skyra
siekia 100 000. Ramano sklaidos ir liuminescencijos tyrimams plačiai naudojamas dvigubasis ar
trigubasis Czerny ir Turnerio monochromatoriai. Kitokios konstrukcijos monochromatoriai, pvz.,
įgaubtosios gardelės Seyos–Namiokos ar Rowlando tipo monochromatorius naudojami rečiau.