P.

Tarasenka „Pabėgimas“

1. XIVa; vieta kintanti (Marienburgas, Trakai, Žemaitija)

2. Alpas(Adolfas)- drąsus lietuvis, kuris mažas buvo pagrobtas kryžiuočių, pakrikštytas ir tapęs ordino
tarnu.
Šimtininkas Budrys- vienintelis po kryžiuočių užpuolimo Skomantų pilyje išgyvenęs senas karys,
kuris rūpinosi Alpu.
Kunigaikštis Kęstutis- Trakų ir Žemaitijos valdovas, narsus karys, į nelaisvę paimtas kryžiuočių.

3. 3asm.

4. Gimtosios kalbos ir tėvynės meilės iš atminties ištrinti neįmanoma.

5. 1351 metų danguje švytint raudonai kometai, kurios visi taip baiminosi, lietuviai net nepajautė link
jų artėjant visai kitokiai grėsmei. Vėlyvą rudenį kryžiuočiai užpuolė Skomantų pilį. Narsiai bandė
gintis žemaičiai, tačiau tą kart nepavyko. Pilyje visi buvo išžudyti išskyrus mažą berniuką Alpą, kurį
kryžiuočiai taip pat norėjo nužudyti, bet nusprendė jį pagrobti ir paversti ordino vergu. Atvykus į
Marienburgą jį pakrikštijo, davė Adolfo vardą. Alpas nebuvo vienintelis lietuvis nelaisvėje.
Kryžiuočiai grobė mažus kilmingų lietuvių vaikus, kad juos užauginus galėtų išsiųsti atgal į Lietuvą,
bet jau kryžiuočių ordino pusėje.

Bėgant metams ordino magistras pastebėjo, kad Alpas gerai tvarkosi su žirgais, todėl leido jam juos
prižiūrėti ir jodinėti. Per vienas arklių lenktynes, jam pirmaujant, arklys paslydo purve ir sviedė Alpą
tolyn. Tiek jis tiek arklys buvo sužeisti. Alpo auklėtojui buvo įsakyta bet kokiu būdu jį išgydyti, nes
magistras matė, kad jis nėra paprastas vergas ir, kad juo galės pasinaudoti. Deja, Alpo būklė
sunkėjo, todėl į auklėtoja kreipęsis senas belaisvis lietuvis Antanas pasiūlė pakviesti gyvačių pelkėje
gyvenusi senelį Žaltinį, tačiau auklėtojas tai padarė tik tada kai matė, kad niekas kitas negalės
pagelbėti Alpui, nes Žaltinis esą pagonis, šėtono tarnas ir gali pražudyti jaunuolio sielą. Atvykęs
Žaltinis padėjo berniukui ir jį išgelbėjo, o kol jis budinėjosi lietuviškai paklausė Alpo ar jis žino kas jis
toks. Berniukas nežinojo savo tikro vardo, o kalbėjo vokiškai, bet paklausus lietuviškai pasakė, kad
jis Alpas ir vėl užsimerkė. Pasveikęs jis ilgai galvojo, kodėl jis suprato ką sakė senelis ir kodėl save
pavadino Alpu. Nujojęs į girią jo paieškoti nerado, todėl apie jį atsargiai paklausė Antano. Žaltinį
suradęs ir pas jį nusigabenęs paprašė, kad jis papasakotų kas jis, iš kur yra. Kai sužinojo, kad jis yra
lietuvis jau dešimt metų tarnaujantis kryžiuočiams, kad Žaltinis yra tas pats Budrys, kuris padėjo
ginti Skomantų pilį ir, kad visada ieškojo Alpo, nes buvo pažadėjęs jo motinai, kad jį išlaisvins nuo
kryžiuočių ir juo pasirūpins, Alpui iškarto suspaudė širdį, jam grįžo prisiminimai ir jis norėjo grįžti į
tėvynę, tačiau kol kas jis buvo sustabdytas senolio. Vieną dieną netikėtai pavykus magistro išprašyti
tapti laisvu gyventoju jis sutiko, bet už tai tapti krikščionybės platintoju Lietuvoje. Alpas ilgai
galvojo, bet sutiko, tačiau netikėtai jau ruošiantis vykti į romą atėjo žinia, kad į nelaisvę paimtas
kunigaikštis Kęstutis ir, kad Alpas turės jam patarnauti. Tarnaujant Kęstučiui bėgo mėnesiai, tačiau
per tą laiką kunigaikštis ir Alpas su Budrio ir kitų patikimų lietuvių pagalba sugebėjo pasprukti iš
Marienburgo. Kęstutis išgriovė sieną kambario kuriame kalėjo, o Alpas parūpino žirgų, lietuviai
sargyboje jiems atidarė vartus. Viskas klostėsi sėkmingai iki kol pabėgėliai tolumoje pamatė laužus
ir suprato, kad kryžiuočiai išsiaiškino, jog jie pabėgo, todėl jiems teko palikti žirgus prie pelkės ir
slėptis pas senelį Žaltini, nes ten jų niekas neatras.
Viskam aprimus, jie nusprendė, kad geriausia keliauti į Mozūrus ir ten galės apsistoti pas savo žentą
Jonušą ir dukrą. Ilgai jie keliavo, teko ir pabadauti, o netoliese Mozūrų jie įklimpo į klampynę. Kai
jau galvojo, kad išsigebėti nebepavyks, staiga iš miško atbėgo du vyrai, Jonušo degutdariai ir juos
išgelbėjo. Kęstutis juos įšventino į bajorus, o bajorai jiems padėjo nusigauti iki Mozūrų. Ten iš
Jonušo bajorai gavo Kęstučio žadėtas dovanas, Kęstutis su Alpu pasistiprinę ir nusiprausę grįžo į
Trakus, o kunigaikščio šeima gelbėtoją Alpą priėmė kaip šeimos narį. Vieną dieną į pilį netikėtai
atvyko šimtininkas Budrys su prastomis naujienomis. Valdovas sužinojo, kad kryžiuočiai vėl rengia
labai gerai suplanuotą žygį ir, kad reikia ruoštis, todėl senolis paskatino Alpą palikti Kęstutį ir kartu
su juo vykti į Žemaitiją atstatyti Skomantų pilies. Kunigaikštis pritarė Žaltinio pasiūlymui ir paprašė jį
pakviesti į įkurtuves.

Prabėgus metams ir baigus statyti pilį į įkurtuves suvažiavo labai daug žmonių, o tarp jų ir bajoras
Vedrys su dukra Skaiste, kuri buvo Alpo draugė vaikystėje, taip pat jai gegutė išpranašavo, kad ji bus
Alpo žmona. Skaistė važiavo į Skomantų pilį susitikti su Kęstučio sūnumi Vytautu, tačiau netikėtai
įsimylėjo Alpą, o šis ją. Valdovas Kęstutis tapo jų piršliu, o neilgai trukus pora susituokė. Skaistei
labai patikdavo Budrio pasakojimai, tačiau vieną dieną kažką bepasakodamas jis pajautė, kad
istorijos užbaigti nebegalės, jis nulenkė galvą ir mirė. Visi labai liūdėjo, su pagarbą jį sudegino,
pelenus supylė į urną ir užkasė, o toj vietoj Skomantai supylė pilkapį ir pavadino milžinkapiu.