Professional Documents
Culture Documents
3 Platonas, Kritonas
3 Platonas, Kritonas
46 43 A — B
KRITONAS
I. SOKRATAS. Ko atėjai, Kritonai, šiuo 43*
metu? Argi dar ne anksti?
KRITONAS. Ir labai anksti.
SOKRATAS. Tai kuris gi metas?
KRITONAS. Vos ima švisti.
SOKRATAS. Stebiuosi, kad sutiko inleis-
ti čia tave kalėjimo sargas.
KRITONAS. Jis man pažįstamas, Sokra
tai. Mat, dažnai apsilankau čionai... Be to, lis
iš manęs yra gavęs dovanų...
SOKRATAS. Ar tik dabar, ar jau seniai
esi atėjęs?
KRITONAS. Tai jau seniai.
SOKRATAS. Tai kodėl tuoj manęs tu ne- b
pažadinai, o tik šalymais atsisėdęs sau tyli?
KRITONAS. Sokratai, Dzeusas žino! Ag
ir aš patsai nepanorėčiau būti nemiegojęs taip
ilgai ir dar tokiame sielvarte. O in tave žiū
rėdamas stebiuosi, kaip saldžiai miegi; ir tyčia
aš nebudinau tavęs, kad gautum pasilsėti ko ra
miausiai. Žinoma, dažnai jau ir pirma aš sau
tarydavau, kokio laimingo tavo būdo esama ir
šiaip gyvenime, labiausiai šitoje dabar nelai
mėje; kaip lengvai, kantriai ją tu pakeli!
46
ZQ. Kai yap av, cb KpITCOV, 7TA7)(JL(jLeX£ę £17J
a y a v a x T E iv T r,A ix o o T O v o v T a , e i 8 e i tJS t) t e Aeotočv .
47 43 B — 44 A
SOKRATAS. Agi mat, Kritonai, ir nepri
derėtų man, tiek metų sulaukus, berūgoti, kad
jau reikia mirti.
KRITONAS. Ir kiti, Sokratai, to pat am- c
žiaus būdami, pakliūva juk tokion nelaimėn,
bet nei kiek nekliudo jiems senatvė skųstis juos
sutikusia buitim.
SOKRATAS. Tai tiesa. Bet ko taip anksti
atėjai?
KRITONAS. Liūdną žinią atnešu, Sokra
tai ; tik ne tau, kaip aš regiu, bet man ir tavo
artimiesiems liūdną, slogią; ji gal man, kaip
rodosi, visų sunkiausia bus pakelti.
SOKRATAS. Kokią gi žinią? Gal iš Dėlo d
laivas jau sugrįžęs bus, kuriam parvykus reikia *
man numirti?
KRITONAS. Sugrįžti jis dar nesugrįžo,
šiandien betgi, regis man, sugrįš. Taip kalba
žmonės kaikurie, iš Sūnijo atėję ir tenai palikę *
laivą. Tai iš jų žinios matyti aiškiai, jog dar
šiandien jis parvyks ir jog dėl to rytoj, Sok
ratai, reiks gyvenimas tau baigti.I.
48 44 A — C
SOKRATAS. Tad aš manau, kad jis pa
reis ne šią, beauštančią, bet kitą dar, ry
tojaus dieną. Spėju tai iš sapno, šiąnakt mano
tik prieš valandėlę dar sapnuoto. Gal kaip tik
gerai ir padaryta tavo, kad nebudinta manęs.
KRITONAS. Ir kas gi buvo tai per
sapnas ?
SOKRATAS. Tarytum, štai viena graži, b
dailios lyties moteriškė, baltais rūbais, priėjo in
mane ir, vardu vadindama, man tarė: „Sokratai,
trečiąją dieną atvyksi derlingojon Phtijon“.
KRITONAS. Koks keistas sapnas tas, Sok
ratai !
SOKRATAS. Tai ženklus, Kritonai, kaip
man rodosi.I.
49 44 C — 45 A
padorieji, protingieji žmonės, dėl kurių dau
giau susimąstyti verta, pamanys, jog atsitiko
taip, kaip atsitikę yra.
KRITONAS. Bet jau matai, Sokratai, kad d
mums tenka susirūpinti ir nuomone minios. Iš
to, kas darosi dabar, yra peraišku, jogei žmo
nės gali pridaryti ne mažiausia, bet tiesiog dau
giausia blogo, jei piktai kas skelbiamas yra jų
tarpe.
SOKRATAS. Tegalie, Kritonai, minios ir
daugiau blogo pridaryti, tada galėtų ir daugiau
sia gero. Tai puiku būtų! Bet jos negali nei
katraip, — nei šio nei to. Nestengia jos žmo
gaus nei neprotingo, nei protingo padaryti, o
padaro tai, kas pasitaiko.
50 45 B — D
KRITONAS. Taigi nebijok nei to. Agi ir
pinigų nedaug paimtų norintieji gelbėti tave ir
iš čionai išvesti. Be to, ar nežinai tų indavėjų,
kaip pigiai paperkami ir kaip nedaug tereiktų
pinigų nulenkti jiems? O tavo reikalui yra bent b
mano lėšos; jų, manau, pakaktų. Jei tačiau ven-
gu tau būtų dėl manęs ir tu manytumei, jog ne
dera manųjų liesti, čia tie prašalaičiai pasiry
žę duoti lėšų. Vienas tai ir atsinešęs turi pini
gų tam reikalui gana: Simmijas iš Tėbų. Kebe- *
tas ir daugelis kitų taippat jau mielu noru duo
tų. Taigi, kaip sakau, nei tau, to rūpesčio ka
muojamam, derėtų liautis gelbėjus save, nei, kaip
sakei teisme, sielotis tau vertėtų, kad iš čia iš
ėjęs nežinotum, kas ir bedaryti su savim. Juk c
daugel vietų ir svetur, kur tik nuvyktum, būsi
sutiktas meilingai. Jei Tessalijon keliauti nori, *
tai turiu ten prietelių, pažįstamų, kurie tave la
bai jau gerbs ir tave priglaudę saugos, taip kad
nei vienas tessalėnas tau nemalonumų nedarys.
51 45 D — 46 B
paprastai vienai vienų palikusių našlaičių. Ag
arba nereikia, mat, vaikų gimdyti arba su jais
drauge ir vargas tenka vargti, ugdant juos ii
mokant. Tu pasirenki, man matos, kas lengviau
sia. Tam, kurs sakosi, kad jam rūpėjusi per visą
jo gyvenimą dorybė, — tam nederėtų rinktis tai,
ką tauras ir drąsus vyras nepasirinktų. O kai e
man, tai sarmata ir dėl tavęs, na, ir dėl mūsų,
tavo artimų žmonių, kad rodysis, jog visa tau
taip atsitiko vien per mūsų kažkokį baigštu-
mą: skundas teisme atsidūrė, tad prieš jį ir sto
ti teko, nors ir buvo galima jo išsilenkti, ir pa- *
ti bylos eiga tokia, kokia ji buvo, pagaliau ir tas
jau galas iš tikrųjų, lyg ir pajuokimas viso to
dalyko, kur per mūsų kažkokį jau netikumą ir
baigštumą mums, tarytumei, slyste iš rankų ten
išslydo taip, kad mes nebeišgelbėjom tavęs nei
tu savęs, o betgi galima tai būtų buvę, jei
nors truputį mes būtume kam tikę! Tad žiūrėk, 46
Sokratai, kad, be tos nelaimės, tau ir mums dar
gėdos nebūtų. Na, ryžkis! Bet, geriau pasakius,
nebe metas ryžtis, reikia būti jau tik pasiryžu
siam, ir tai viena vienintele linkme: ateinančią,
mat, naktį visa turi būti padaryta. O jei mes
dar lūkuriuosime, tai niekaip nebegalima bus su-
siversti. Taigi, žūt ar būt, Sokratai, tu klausyk
manęs ir ne kitaip, bet taip, kaip aš sakau, da
ryk!
52 46 B — D
ir inkyresnis. Ir dėl to mums reikia pamąstyti,
ar darytina man taip, ar ne. Kai aš, tai visuo
met, ne tik dabar, toksai žmogus, kad negebu
klausyti jokio kito žodžio, einančio man iš vi
daus, kaip tik protingojo, kurs pagalvojus pa
sirodo man geriausias. O nuo tųjų pažiūrų, ku
rias pirma aš skelbiau, negaliu dabar juk atsi
mesti, kai mane ištiko šita nebuitis; priešingai,
tos pažiūros visai tos pačios lieka mano akyse, c
ir tas pačias gerbiu, kurių lenkiausi ir seniau.
Jei ko geresnio mes už jas neturim šiandien
pasakyti, tai būk tikras, kad nenusileisiu tau,
jei minios galybė dar smarkesnėmis, negu lig-
šiolei, priemonėmis mus it kūdikius baidys: ka
lėjimu, mirtim ir turto atėmimais. Tad kaip
galėtume geriausiai tirti šį dalyką? Gal paėmus
pirma tas žodis, tavo taromas dėl nuomonių:
ar gerai sakyta buvo progai kiekvienai ar ne, d
kad nuomonių vienų tai reikia, o kitų nerei
kia paisyti? Arba gerai gal buvo sakoma, kol
mirti nereikėjo man, o nū jau aišku tapo, jog
kalbos kas kita būta, — bet tik sau kalbėjus,—
iš tikrųjų būta žaismo, dyko galo tik šnekos?
Kai aš, tai jau labai norėčiau su tavim drauge,
Kritonai, pažiūrėti, ar to žodžio svoris, man
taip atsitikus, jau kitoks beesąs ar tas pats pa
likęs, ir dėl to sakysim, kad dievai nematy
jo, arba toliau mes juo vaduosimės. Ir tie, ku
rie tarydavosi nusimaną ką kalbą, visados sa
kydavo, manding, taippat, kaip aš dabar sakiau:
kad nuomonės, kurių žmonėse esti, vienos rei- e
kia Yer*inti labai, o kitos ne. Tai dėl dievų,
52
TO, Tzpog DctOV, d) KpLTCOV, OU 8oX£l xaX&; (TOL Xey£-
thrai; <ro yap, o^a ys TavfrpcoTTEta, e x t o ; si t o o f/iXXEiv
aTro&vfjdzstv aopiov, xal oox av as 77apaxpoooi r, 77a-
pousa aujjt/popa. <txo 77£l 8 r,* 0 6 7 !xav<o; 8 oxel sol
Xsy6 a,-S,ai, o tl 0 6 Tracra; yprt Ta; 8 6 £a; tcov avOpco-
ttcov Tif/.av, aXXa Ta; [iiv, Ta; 8 ’ ou, ou8 s ttgcvtcov,
aXXa t <ov jxsv, tcov 8 ’ 0 0 ; t l <pf,;; TaoTa 0 0 7 I xaXco;
AsysTat;
KP. KaXu>;.
2Q. Ooxoov Ta; f/iv ^pv^sTa; tl[axv, Ta; 8 e
TrovTjpa; jat,;
KP. NaL
Xp'/i<TTal 8 e 0 0 7 ai tcov ępovipicov, Trovyjpa!
8 e ai tcov acppovcov;
KP. lito; 8 0 6 ;
77avTo; avSpo; ŠTraLvco xa! < J>6 ycp xal 8 6 £y) t o v voov
TrpocrE/Ei, r, Ivo; (aovoo exelvoo , o ; av Toyxavv) taTpo;
yį TratSoTpL^/j; cov;
KP. *Evo; (jlovou.
2Q. Ooxoov cpoĮkLarfrai yprt too; <]>6 yoo; xxl
as 7ra^£s0 -ai too; ŠTratvoo; too; too ivo; £xeivoo, aXXa
jatj too; tcov 77oXXcov;
KP. AvjXa 877
2Q. TauTT) apa aoTČo 7rpaxT£0v xal yo[i.vasT£Ov
xal eSesteov y£ xal 770T£0v, av tčo iv! 8 oxf4, tčo
£7rtsTaT7] xal 677atovTi, |i.aXXov 73 v; £6 |i.7raat tol;
aXXoi;.
53 47 A — C
Kritonai, ar tau nesirodo, kad gerai čia pasa
kyta? Žmogiškai taip menant, tau nelemta juk
rytojaus dieną mirti, ir negali šita nebuitis su- 4
trikinti tave. Tad žiūrai: argi neteisinga būtų,
tavo manymu, sakyti, jog ne visos, o tik vie
nos nuomonės žmonių tereikia gerbti, kitos ne,
ir ne visų žmonių, tik kaikurių, kitų jau ne.
Ką tu manai? Ar neteisingai pasakyta?
KRITONAS. Taip, teisingai.
SOKRATAS. Vadinas, gerosios tai reikia
gerbti, o netikusios — nereikia?
KRITONAS. Žinoma.
SOKRATAS. Geros tai žmonių protin
gų nuomonės, netikusios tai neprotingų?
KRITONAS. Jau ne kitaip.
54 47 C — E
KRITONAS. Tikra tiesa.
SOKRATAS. Gerai. Bet jeigu neklausys c
to vieno, jeigu niekins jojo nuomonę ir gyri- *
mus, tai, nusilenkęs tos minios, nors nieko ne
išmanančios, šnekoms, ar nepritirs jau nieko
pikto?
KRITONAS. Kaipgi ne!
SOKRATAS. O kas yra tas pikta? Kan,
kurin daiktan pataiko tam, kuris neklauso?
KRITONAS. Matyti, kūnan; agi jį sunęi-
kia.
SOKRATAS. Gerai kalbi. Tad ir kitais,
Kritonai, kartais esti taip, kad visa iš eilės ne
pasakojus? Juk yra ta pat ir kalbant apie tei
sės bei neteisės, bjaurio, grožio, gėrio, blogio
dalykus, apie kuriuos dabar mes tariamės? Ar
čia mums reikia sekti nuomone minių ir jos d
bijoti, ar to vieno tik, jei kas rastųsi nusimanąs,
kurio daugiau mums dera lenktis ir bijoti, kaip
visų kitų? Jei mes neseksim juo, tad sugadin-
sim ir sužeisim tai, kas nuo teisybės darosi ge
resnis, o nuo neteisybės nyksta. Na, argi ne
taip?
KRITONAS. Ir man taip rodosi, Sokra
tai.
55 47 E —48 B
KRITONAS. Taip.
SOKRATAS. Tad ar verta mums jau be
gyventi su netikusiu, sugedusiu tuo kūnu?
KRITONAS. Žinoma, kad ne.
SOKRATAS. O su tuo sugedusiu, kuriam
žalon išeina neteisybė, o naudon teisybė, ar be
verta mums gyventi? Gal tą mūsų dalį, šiaip *
ar taip jau menamą, kur neteisybės ir teisybės
būstas, menkesne mes laikome už kūną? 48
KRITONAS. Niekados!
SOKRATAS. Priešingai, prakilnesne?
KRITONAS. Ir daug prakilnesne.
SOKRATAS. Vadinas, mano tu gerasis, jau
nereikia taip labai galvos sau sukti, ką minia
kalbės apie mus, bet ką sakys tasai, kuris išma
no, kas teisinga ir kas neteisinga, — tik jis
vienas ir pati tiesa. Tad iš pradžios jau netik- *
ru keliu vedi čia, manydamas, kad minios mums
nuomonė rūpėti turi, kalbant, kas teisinga ir
gražu ir gera, na, ir kas tam priešinga... Beje, b
agi gal vienas kitas pasakys, kad ta minia gy
vatą gali mums atimti.
KRITONAS. Aišku juk ir tai, Sokratai.
Gal tikrai kas pasakys.
SOKRATAS. Tu sakai teisybę. Ag tas dės
nis, mūsų tik išnagrinėtas, mielasai, bent tavo
nuomone, tebėr tolygios galios dar, kaip ir pir
ma. Ir šitą dėsnį vėl žiūrėk, ar tebegalsta mums
ar ne: kad ne gyvenimas iš viso, bet gyveni
mas tik geras reikia vertinti augščiausiai.
KRITONAS. Žinoma, jis tebegalsta.
55
2Q . To 8e su xal xaXcoę xal 8ixaicoę oti t au-
tov sortv, ptivEi rj ou [iivsi;
KP. Mivsi
56 48 B — E
SOKRATAS. O tas dėsnis, jogei gėris,
grožis ir teisybė yra ta pat, palikti turi ar ne
turi?
KRITONAS. Turi.
57 48 E —49 B
liaukis nuolatai kalbėjęs man ta pat, kad reikia
man iš čia išeit, nors tai atėniečių valiai prie
šinga. Juk man labai svarbu, tave intikinus, o
ne prieš tavo valią, ryžtis šioje byloje. Tad ypa
čiai tyrimo pradžią insimink, ar ji pakankamai 49
inrodyta, ir pamėgink atsakyti mano klausimuo-
sin, kaip manysi, kad geriausia.
KRITONAS. Tad jau pamėginsiu.
58 49 B — E
SOKRATAS. Vadinasi, nei tas, kam ne
teisybė daroma, atsimokėti neteisybe, kaip mi
nia galvoja, neprivalo, nes iš viso nevalia juk
elgtis neteisingai.
KRITONAS. Aišku: nevalia. c
SOKRATAS. O kaipgi čia, Kritonai? . . .
Pikta kam daryti ar valia ar ne?
KRITONAS. Žinoma, kad nevalia, So
kratai.
SOKRATAS. Kaipgi? .. Jei kas, pikta da
romas, piktu ir atsilygina, ar tat yra teisinga,
kaip minia kad sako, ar jau neteisinga?
KRITONAS. Visiškai jau neteisinga.
SOKRATAS. Nes žmonėms daryti pikta
yra juk ta pat, kaip neteisingai elgtis.
KRITONAS. Tu sakai teisybę.
SOKRATAS. Vadinasi, nereikia nei pik
tuoju atsiteisti, nei piktai daryti nei vienam
žmogui, jei dargi tektų kažinko iš jų kentėti.
Ir žiūrėk, Kritonai, kad, sutikdamas su tuo, d
prieš savo nuomonę tu nesutiktum, nes žinau,
jog tik nedaugelis taip mano ir fnanys. Kai
vienas mąsto taip, o kitas ne, tai santarvės tarp
jų bendros nėra; tad jie, priešingai, nebeišven
giamai kits kitą niekina, matydami, katrie kaip
ryžtasi. Tad pagalvok ir tu labai gerai, ar su
manim dedies, ar sutinki su mano pažiūra ir
ar pradėti tartis mums nuo to, jog niekad ne
dera nei neteisingai elgtis, nei už neteisybę ne
teisybe atsilyginti, nei pikta daromam piktu at
simokėti darbu. O gal atsitrauki nuo manęs ir
nebepritari tam pagrindiniam dėsniui? Man tai
58
xai vuv £Ti 8oxsi, ool 8s ei 7ryj aXA-y; 8s8oxtxi, Asys
xai 8(8acrx£. si 8’ epL|iiv£i; toi; -poa^E, to jjiETa
TOUTO axoue.
KP. ’Aaa’ £JJLJiivCO T£ XXI CPJvSoXEt JJLOL* CCAXi
XŠy£.
ZQ. Asyco Svį ao to jy-STa touto, jjtaXXov 8’
IpcoTai 7TOT£pov, a av ti; 6[/.oAoyYjOr, toj 8txaia ovxa,
TTOITJTEOV 7į E^a770CTTjT£OV5
KP. IIoiYjTSOV.
59 49 E —50 B
ir pirma taip rodės ir dabar tebesirodo. O jei
tau kitaip kaip rodos, tai sakyk ir aiškink. Jei e
tačiau senosios nuomonės vis tebesilaikai, tai
paklausyk toliau.
KRITONAS. Žinoma, kad tebesilaikau, ir
man, kaip tau, tebesirodo. Na, kalbėk toliau.
SOKRATAS. Tai jau kalbėsiu ir toliau,
arba geriau, aš klausiu. Jeigu kas sutaręs esti
ką teisinga su kitu, tad jam kaip sutarta daryti
reikia ar valia apgauti?
KRITONAS. Daryti reikia.
60 50 B — E
kyšime, Kritonai, tan ir, na, kitan tolygun klau-
syman? Ag ne vienas, ypatingai koks kalbovas,
daug galėtų pasakyti dėl nieku paverčiamo ins-
statymo, kurs liepia, kad insiteisėjusi spręsmė
turėtų galios. Rasit taip jiems pasakysim: „Mū- c
sų kraštas netaurai, mat, elgės su mumis ir ne
teisingai sprendė mūsų bylą?“ Taip ar ką mes
atsakysim?
KRITONAS. Žinoma, Sokratai, taip.
61 50 E - 51 B
tu gimęs, taip išauklėtas, išprusintas, tad ar ga
lėtum pasakyti, pirmučiausia, jog ne mūsų pa
daras buvai, ne mūsų vergas tu patsai ir tavo
protėviai? Ir jeigu taip, tai ar manai, kad mes
ir tu prieš teisę lygūs esame? Ir kad, jei mes ke
tinam tau daryti ką, tai, tavo nuomone, valia
ir tau daryti lygiomis ta pat ir mums? Arba:
su tėvu ir su vyresniuoju, jei tau jis tekdavo
turėti, lygios teisės tau nebuvo, taip kad bū
tumei, ką daromas, galėjęs atsilyginti tuo pat:
juk nevalia tau buvo, piktą žodį girdint, jiems
piktai ir atsikirsti, mušamam smūgiu atsimo
kėti, nei daugelio tokių dalykų atsiteisti ly- 51
giomis. O su tėvyne, su instatymais tau būtų
leista lygintis! Jei mes panorstame mirtim su
naikinti tave, manydami, jog taip teisybė reika
lauja, tai ir tu mėginsi, kiek galėsi, atsiteis-
damas sunaikinti ir mus, instatymus, ir tėviškę,
ir dar sakysies, taip darydamas, teisingai el-
giąsis, — tai tu, kuriam dorybė rūpi iš tiesų?!
Tai išmintingas taip esi, jog dargi nežinai, kad
tėviškė yra brangesnė ir už motiną su tėvu,
už alvieną kitą protėvį, kad ir jos labiau, kaip
šventesnės, lenkiamasi, kad dievai ir protingieji
žmonės ją daugiau ir gerbia? Kad tėvynės, nors b
rūstaujančios, daugiau, kaip tėvo, reikia lenk
tis, nusileisti jai, meilus žodelis tarti, ir arba
ji tikinti arba daryti visa, ką insako, ir ramiai *
laikytis, jei paliepia ką kentėti —būti muša
mam ar kalimam, jei siunčia ir karan, kur tektų
būti sužeistam ir gautum galą? Visa tat yra da
rytina, nes teisė reikalauja taip: juk nevalia tau
61
ou8e ava^copvjTeov ou8 e XEtTTŽov tyjv Ta£tv, aXXa xai
Iv to Xe[x<į> xai iv 8ixaaTY)pup xal TavTaxou toiy)t ! ov*
a av xeXsuy) 7į ToXtę xal r, TaTptę, yj TStfrEtv aottjV,
fj to 8 txatov te? uxs* Pia^saO'ai 8s oux oatov outs
JJL'^TEpa OUTE TaTEpa, ToXt> 8e TOOTCOV ETt Y)TTOV TY)V
7raTpt8a; — t { (p^aoptsv Tpdę TaoTa, (i) KptTtov;
aATj-S^ Xeyeiv Touę vo|xou$ yj ouj
KP. ’EfAoiyE 8oxei.
62 51 B — E
pasitraukti, nei pabėgti, nei pamesti savo vie
tos, priešingai, kare, teisme ir šiaip visur dary
tina ką liepia valstybė ir tėvynė, na, arba inti-
kinti ji taip, kaip teisė rodo paprastai. O smur
tu priešintis nepridera nei motinai, nei tėvui, c
dar mažiau, kaip jiems, tėvynei“. Ką tan žodin
mes, Kritonai, pasakysime? Kad instatymų tei
sybė sakoma ar ne?
KRITONAS. Kai man, tai, rodos, jų tiesa.
63 51 E - 52 C
Ir tas, kuris neklauso, sakome, trejopai elgiasi
neteisiai: kad mums gimdytojams, kad mums ir
auklėtojams priešginiauja, kad, sutikęs būti pa
klusnus, ir nepaklauso mūsų ir geran jau ne
palenkia, jeigu netaurai ką darome. Nors mes 52
tiktai pateikiame ir žiauriai reikalauti mes ne
reikalaujame daryti, ką insakome, bet leidžia
me iš dveja viena pasirinkti: arba mus intikinti
arba ryžtis; jis tačiau nedaro nei katraip.
64 52 C - 53 A
me krašte, kadangi tau jisai patiko. Dar teis
me tai bylai tebeeinant galima tau buvo pasi
skirti ištremties bausmė, ir ką dabar prieš sa
vo krašto valią ketini, tai juk tuomet, prita
rus jam, galėjai padaryti. O tuomet didžiai ve-
deis, tarytum nei rūstauti nerūstaująs, kad ir
tektų tau numirti; priešingai, pasirinkai, kaip
pats sakeisi, mirtį vieton ištremties. Dabar ne-
besigėdi nei anų, mat, žodžių, nei bepaisai mū
sų, tų instatymų, norėdamas nieku paversti juos; d
elgiesi taip, kaip ir pikčiausias vergas pasielgtų:
gundaisi pabėgti, nebepatūrodamas nei sando
ros, nei tų pasižadėjimų, kuriais prieš mus ap
siėmei pilietiškai gyventi. Tad pirmiausia mums
atsakai, būtent, šitan klausymam ar tiesą ar ne
tiesą sakome, tarydami, jog tu dara, o ne sa
ka esi pasižadėjęs mūsų vedama tvarka gyven
ti“. Ką Kritonai, tarsim tan jų žodin? Ar su juo
tik nesutikus?
KRITONAS. Tai sutiktina, Sokratai.
SOKRATAS. „Tad ką?“ — sakytų jie to
liau — „tu peržengi tą sandorą, sulygtą su mu- e
mis, pasižadėjimus, kuriuos davei neverčiamas,
nespirtas ryžtis ant greitųjų, bet per metų juk
septynias dešimtis, o tuo tarpu leidžiama tau
buvo išsinėšinti kitur, jei mes netikome ir ne
teisingos sąlygos tau rodėsi. Ag tu nesirinkai
nei Lakedaimono, nei Krėtės, nors ir nuolat *
tuos kraštus giri, kad puikiai tvarkomi esą, nei 53
jokios jau kitos graikų ar barbarų šalies; dar
mažiau tu tesijudindavai iš Atėnų, negu šlu
biai ir žabaliai ir kiti paliegėliai. Tad prieš
64
Ttov <xXXtov ’A{b;va{tov y;ps(7XEv 7) 7roXię te xal yjp^Tę
oi v6|i.oi 8fjXov oti* Ttvt yap 7roXię apeaxoi avso
vo|i.a)v; vuv os 8y) oux š|/.[Jisvstę toT< tb|i.oXoy7)i/ivotę;
žav yjpLiv ys Tret^y], u 2toxpaTsę* xal ou xaTay£Xa<7T6 ę
y e Etr/j ex Tyįę tto^ sco^ š^e^ftcov.
65 53 A - D
kitus atėniečius daugiau patiko, aišku, tau šis
kraštas, na, ir mes, instatymai. Juk kam galė
tų tikti kraštas be instatymų! Dabar tu nebe
nori jau nei to laikyti, kas susitarta? Jei mums,
Sokratai, būsi paklusnus, tai ir žmonių neju
kinsi išvykimu iš savo krašto.
66 53 D —54 B
kraštų, sakysime, tu išsinėšinsi ir nukaksi Tęs- d
salijon in tuos Kritono prietelius: mat, ten di
džiausia netvarka, paleistuvavimas, tad mielu
noru gal tave tenai klausytų pasakojant, kaip
juokingai tu pabėgai iš kalėjimo, kažinkokiu
jau rūbu apsisiautęs, rasit, nusitvėręs kailį ten
palaikį ar apsitūlojęs kuo kitu, kaip daro pa
prastai pabėgėliai, ir savo vaizdą permainęs ne
bepažįstamai. Kad senas vyras būdamas, kuriam
gyventi maža laiko bepaliko, kaip matyti, tu ne
sidrovėjai taip smalsiai gyvenimo kabintis, per
žengęs instatymus didžiausius, — ar jau niekas
tau nepasakys? Galbūt ir ne, jei tu neinžeisi e
kaiko. O esant priešingai, tau teks išgirsti daug
ir to, ko nenusipelnei, Sokratai. Insiteikdamas
visokiems jau žmonėms, it vergas tu gyvensi.
Kas beveikti toj Tessalijoj, negu gardžiai tik
valgyti ir gerti, lyg ir pakviestam tenai nuvy
kus pokylin? O tie pasikalbėjimai apie teisy
bę ir apie kitas dorybes — kur jie mums be- 54
dings? Bet, žinoma, tu nori dėl vaikų gyven
ti, kad galėtum juos išauklėti, išlavinti. Tad
kaipgi? Nusivedęs ton Tessalijon, beaukoda
mas ir belavindamas juos tu padarysi prašalai
čiais, kad ir to gerumo jie turėtų iš tavęs? Gal
ne taip? gal geriau jie bus išauklėti, išlavinti,
čiapat beauklėjami, jei tu būsi tebegyvas, nors
drauge su jais nebūsi? Tavo prieteliai juk pa
sirūpins jais. O gal, jeigu Tessalijon nuvykęs
būsi, tai jie rūpinsis, jeigu Hadan nuėjęs, tai b
nebesirūpins? Jei kiek naudos yra iš tų, kurie
esą, kaip sakos, tavo prieteliai, tai reikia žo
džiais jų tikėti.
66
XVI. ’AXX\ CO Z(OXpaTSC, 77£l9'6(jL£VO^ Y)JAIV totę
<yot; TpoęeOai [/.^te 7rat8aę vrepl 7tXeiovo; 7:0100
to £f,v |xr^TS dXXo pL^Sev 7rpo tou 8txaioy, tva et;
wAt8ou EXfr<ov eyrtę ttocvtiz TauTa dT^oy^aaa&at, tol;
I xeT apxo,Jdtv oute yap ev^aSs aoi 9atv£Tat tocotoc
7upaTT0VTt apieivov elvat ou8e SizatoTepov ooSe ookote-
pov, ou8s aXXtp tčov <rčov o’jSevt, oute lx£tas aętxo|/i-
vcp apietvov Sorai. aXXa vov |iiv 7)81x7;[/ivo; arai, Sav
<*^£7;;, °^X typ’ tj|ačov tčov vo|i.cov, aXXa ur’ avfrpioTTtov
eav 8s S£eX®7;ę ootco; alaxpčo; dvTa8ixr4aa; te xal
avTtxaxoupyrioaę1 Ta; oauTou 6pLoXoyta; te xai auv-
^9MiQxa; Tac 77po; Yjpuž; racpaĮJac xal xaxa £pyacra|X£vo;
toutouc, ou; 7;xi<jTa eSet7 oauTOv te xal 91X00; xat
7raTp£8a xal Yj|i.a;, y;|jlsi; te oot xa^£7rav0^lxev £wvti,
xal £X£l oi 7][X£TSp0l d8sX90l, Ot Iv "AlSo’J VO|i.Ol, oux
£U(JL£Vto; (T£ U7ro8s£oVTai, eISots; oti xat r^oię
£7r£xetprJoa; a7:oXs<jai to oov jjipo;. aXXa |nq cr£ rai<r/į
KpiTCOV 7TOIEIV, a XSySl, JJLaXXov 7) 7i(X£t;.
67 54 B — E
XVI. Na, Sokratai, jeigu mums, tiems ta
vo auklėtojams, paklusnus esi, tad nei vaikų, nei
to gyvenimo, nei kito nieko tu nevertinki dau
giau užu teisybę, kad, Hadan nuėjęs, tuo visu
galėtum pasiteisinti valdovams, esantiems tenai. *
Agi nei šičia, tau taip darant, rodos, ne
išeis geran nei tau, nei kam kitam tavųjų, netei
singa bus, nei su dievų valia derės, nei ten nuvy
kus tau geriau nebus. Dabar tu atsiskirsi su gyve
nimu,—jeigu tik skirsies, — nuskaustas ne mūsų,
ne instatymų, bet vien žmonių. O jei iš čia par c
bėgsi, taip begėdiškai neteise atsilyginęs už ne
teisybę ir piktu už pikta, sulaužęs savo sutar
tį ir tuos pasižadėjimus, mums duotus, pagaliau
pridaręs bloga tiems, kurie mažiausia nusipel
nė: sau pačiam ir savo artimiesiems, — tai mes,
kol gyvas, pykšime čia ant tavęs, o mūsų bro
liai, ten instatymai Hade, meilingai nepriims ta- *
vęs, žinodami, jog tu norėjai mus paversti nie
kais, kiek tatai parėjo iš tavęs. Tad žiūrai, kad d
Kritonas tau neinkalbėtų verčiau daryti tai, ką
sako jis, o ne ką mes“.
68 54 E
KRITONAS. Ne, Sokratai, neturiu ko be
kalbėti.
SOKRATAS. Vadinasi, Kritonai, baigtai e
Daraime manaip, kadangi tuo keliu ir Dievas
veda.
6S