Sausio 13dienos

Beveik kiekvieną dieną girdime žodį “laisvė”. Vieniems jis skamba

kaip eilinis raidžių derinys, o kitiems užgniaužia kvapą vos tik jį
išgirdus galima net neabejoti, kad šiuolaikinėje laisvė siejama su
daugybe dalykų: sąžine, kalba, mintimis, religija, gyvenimu, tėvyne.
O kai kuriems šis žodis kelia asociacijų su konkrečiais dalykais,
Sausio 13 dienos įvykiais. Žymaus lietuvių poeto, dramaturgo ir
visuomenės veikėjo Justino Marcinkevičiaus kalba, pasakyta laidojant
Sausio 13 dienos žuvusios, tarsi laisvės manifestas.
Vienodai suprastų bet kursi žmogus. Be to, susidaro įspūdis, kad
kalboje kiekvienas žodis yra gyvybiškai svarbus. Just.Marcinkevčius
suvokia pats ir bando įtikinti auditoriją, kad tie žmonės, žuvę kelyje į
Nepriklausomybę, yra tokie patys didvyriai kaip Lietuvos
kunigaikščiai ar kiti istorijos veikėjai, pralieję savo kraują dėl
Lietuvos. Nors šioje kalboje daugiausia konstatuojami faktai, čia labai
tiktų V.Skoto mintis “ Žmonių sąjunga veįveikiama tvirtovė”. Ir tikrai
yra labai sunku suabejoti Just.Marcinkevičiaus žodžiais, kad tėvynė
suteikia nemirtingumą ir amžiną šlovę. Kalbos pradžioje Lietuvoje
yra sausmeninama, ji tari motina, besirūpinanti savo vaikais: Lietuva
pasislenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve. Kaip žinoma,
motinos motyvas Just.Marcinkvičiaus kūryboje yra itin svarbus, jis
persmelkęs visą poeto kūrybą. Taigi ši kalba yra susipynusi su
Lietuvos istorijos peripetijomis ir joje yra ir joje yra įžvalgu į motinos
meilę.