NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR.

4 (621) 1

TURINYS

ISTORIJA

2 Tadas Šaulys
Laisvanoriškos pilietinės asociacijos
„Naujosios Romuvos“ aplinkoje

7 Jonas Rudokas
Augustino Voldemaro
politinės biografijos mįslės

11 Andrius Atkočiūnas
Apie Jono Meko šunį Niujorką

DAILĖ

18 „Kiekvieną dieną susidurdavau

su tikru menu ir geru menu“
Juliaus Kelero pokalbis su tapytoju, restauratoriumi,
docentu Gintaru Palemonu Janoniu

23 Lina Krasnovaitė-Siparienė, Rūta Krasnovaitė

Juvelyrika iš plaukų:
[ne]pamiršta tradicija ir prasmė

KNYGOS

36 Vytautas Dambrava
Seniai laukta monografija

LITERATŪRA

40 Alis Balbierius
Iš HIFŲ

44 Česlovas Skaržinskas
Eilėraščiai

46 Gediminas Martišius
Anagramos: eilėraščio raštaeiliai

PUBLICISTIKA

50 Daugvardas Noreikis
Lietuviškas mandagumas
2 I S T O R I J A
TA D A S Š AU LY S
Laisvanoriškos pilietinės asociacijos
„Naujosios Romuvos“ aplinkoje
Juozo Keliuočio 1931–1940 m. leistas „Naujosios Romu-
vos“ žurnalas Dangiro Mačiulio yra pavadintas „vienu
ryškiausių nepriklausomos Lietuvos kultūrinio gyveni-
mo reiškinių“1. Šitoks žurnalo apibūdinimas suteikia ne
vieną galimą perspektyvą žvilgsniui į „Naujosios Romu-
vos“ puslapius. Pasak D. Mačiulio, tarpukariu katalikiško-
sios inteligentijos gretos buvo tiek kiekybiškai, tiek koky-
biškai stipriausios2. Šios visuomenės dalies paramą, bent
savo veiklos pradžioje, buvo užsitikrinęs ir „Naujosios
Romuvos“ sumanytojas ir redaktorius Juozas Keliuotis.
Tai byloja ne tik dalies katalikų finansinė parama3, bet
ir arkivyskupo Juozapo Skvirecko palinkėjimas pirmojo
„Naujosios Romuvos“ numerio pirmajame puslapyje, pu-
blikuotas kartu su Lietuvos Respublikos Prezidento Anta-
no Smetonos pasveikinimu4. Šių galios centrų pritarimai
bylojo apie žurnalo siekį „kurti tautinę kultūrą, paremtą
vakarietiška krikščioniška ideologija“5. Šitoks skirtingų
pozicijų jungimas turėjo pasitarnauti J. Keliuočio idėjai
pakilti aukščiau tarpusavio vaidų: „Jis [„Naujosios Romu-
vos“ žurnalas – T. Š.] nebuvo pavadintas nei tautišku, nei
katalikišku, nes jis nenorėjo iš anksto pats savęs apribo-
ti, save suvaržyti kokiais nors dogmatiniais grandiniais.
<...> Jis buvo pavadintas tik iliustruotu savaitiniu kultūros
žurnalu.“6 Būtent siekį neprisirišti prie vienos kurios ide-
ologinės ar partinės grupės laikytume viena priežasčių,
nulėmusių žurnalo gyvybingumą ir žinomumą.
„Naujosios Romuvos“ fenomenas yra palankus ty-
rinėti viešai inteligentijos veiklai, nes sugebėjo suburti
įvairias laisvanoriškas asociacijas7, kuriose veikė daugybė
asmenų. Šiuo atveju norėtume laikyti visas organizuoto
veikimo formas, susijusias su „Naująja Romuva“, viešomis
veiklomis, nes tai nebuvo slapti sambūriai, o žinomi, apra-
šyti, nors dalimi ir neformalūs susirinkimai, kuriuose bū-
davo apsikeičiama nuomonėmis, diskutuojama ir tiesiog
kartu leidžiamas laikas. „Naujosios Romuvos“ aplinkoje
svarstytos problemos, susijusios su viešąja sfera – prade-
dant spaudos kokybės klausimu ir baigiant viešųjų Kauno
erdvių sutvarkymu. Be to, šias laisvanoriškas asociacijas
matyti viešumo perspektyvoje leidžia ir žinių kaip viešojo
gėrio samprata – susirinkę savo srities profesionalai dis-
kutuodavo, kaip galima iš esmės pagerinti situaciją tam
tikrose gyvenimo srityse, ne atlikdami savo tiesiogines
profesines funkcijas, bet skleisdami savo sukauptas žinias
visuomenei8.
Šis rašinys inspiruotas Vytauto Kavolio minties – „Per
visą XX a. Lietuvoje ilgai neišsilaikydavo nepriklausomų
žmonių sąjūdis, visi bandymai greitai sužlugdavo (ar tai
būtų nepriklausomų literatų žurnalo steigimas, ar nepri-
klausomų žmonių judėjimai). Žmonės arba išsiblašky-
davo, arba burdavosi į ryškiau ideologiškai profiliuotus
ansamblius“9. Žinodami J. Keliuočio, „Naujosios Romu-
vos“ spiritus movens, išreikštą siekį nepriklausyti jokiai
partijai ar srovei galime naujaromuvių judėjimą (ar grei-
čiau tam tikras jo dalis) laikyti nepriklausomu ar bent
pretenduojančiu į tokį epitetą. Lygiai taip pat žinome, kad
šio judėjimo pabaiga, kaip ir kitų nepriklausomos Lietu-
vos draugijų, atėjo su sovietiniais okupantais. Todėl norė-
tume klausti, ar galime taikyti šiam judėjimui V. Kavolio
aprašytas nepriklausomųjų judėjimo savybes? Atsakymo
į šį klausimą galima ieškoti analizuojant, koks buvo apie
„Naująją Romuvą“ susiformavusių draugijų santykis su
nepriklausomumu.
KIEK „NAUJOJOJE ROMUVOJE“
B Ū TA N E P R I K L A U S O M U M O ?
Jau ne kartą minėtas J. Keliuočio siekis savo leidžiamu
žurnalu tiesti tiltus ir jungti skirtingų politinių ir ideolo-
ginių pozicijų žmones dėl bendro kultūrinio darbo. Šito-
kiu savo nusistatymu žurnalas buvo labai artimas Juozo
Tumo-Vaižganto viso gyvenimo siekiui dirbti su visais, su
kuriais galima dirbti bendrą tautinį darbą. Tačiau tenka
pastebėti, kad tokia laikysena kėlė ir iššūkių. Tiek J. Ke-
liuotis, tiek J. Tumas-Vaižgantas atstovavo katalikiškajam
visuomenės sparnui, tačiau po valstybės perversmo aštrė-
jant santykiams tarp tautininkų ir krikščionių demokratų,
kuriuos palaikė bažnyčios hierarchai ir beveik visa kuni-
gija, pastarosios narių bendradarbiavimas su tautininkų
valdžia laikytas išdavyste. Žinant šias aplinkybes galima
kelti klausimą, ar J. Tumo-Vaižganto, kurio gyvenimas jau
krypo saulėlydžio link ir jis jau buvo „užgrūdintas“ anks-
tesnių santykių aiškinimosi su dvasine vadovybe, bet kuris
turėjo visa savo esybe jausti, kad jo viso gyvenimo tikslas
taip ir liko nepasiektas – jam nepavyko nutiesti tiltų tarp
dviejų jam artimų, bet vis labiau tolstančių pusių – tauti-
ninkiškojo ir katališkojo blokų, patirtis nekreipė J. Keliuo-
čio iš pasirinkto kelio10.
J. Keliuotis, dar būdamas jaunas, bet jau tvirtai apsi-
sprendęs, 1926 m. pareiškė: „Lietuvoje neprisišlieti prie
nei vienos jau egzistuojančios grupės, nestoti į nei vieną iš
jau esančių partijų, o susirasti individualų kelią.“11 Tačiau
„laisvas sau žmogus“, kaip pasakytų Vilhelmas Storosta-
Vydūnas, to meto katalikiškoje visuomenėje ne tik atro-
dė keistenybė, bet ir kėlė įtarimų. Krikščionių demokratų
aplinkoje tai galėjo kelti susirūpinimą, kad iš šio laisvo
požiūrio nekiltų naujas katalikiškas judėjimas ar, dar blo-

J. Keliuotis „Naujosios
Romuvos redakcijoje"
Laisvės al. 31B. Nuotrauka
200-ojo „Naujosios Romuvos"
numerio proga. Maironio
lietuvių literatūros muziejus.
giau, – partija arba „dešinysis blokas“12. Šie ir panašūs įta-
rinėjimai pasireiškė įvairiais priekaištais J. Keliuočiui ir
jo leidžiamam žurnalui. Kaip pavyzdį, D. Mačiulis patei-
kia 1931 m. vykusią Katalikų veikimo centro konferenciją,
kurios metu J. Keliuočiui teko išklausyti laviną kaltinimų
ir priekaištų: nuo kun. Butvilos iš Panevėžio kaltinimo,
esą „Naujosios Romuvos“ redaktorius ir „jo laikraštis ne-
šąs dezorganizaciją į katalikų tarpą“, iki kun. Mykolo Kru-
pavičiaus „pažado“: „Drauge Juozai, klysti, jeigu ta kryp-
timi eini su savo laikraščiu. Katalikų skaitytojų daugiau
neturėsi.“13 Pats J. Keliuotis savo autobiografijoje pateikia
ir kitą šio krikščionių demokratų požiūrio sukeltą reakci-
ją  – „Baigėsi spalio mėnesis. Žurnalo pirmąjį numerį jau
reikėjo įteikti spaustuvei [planuota pirmojo numerio išlei-
dimo data 1930 m. lapkričio 1 d. – T. Š.] ir spaudoje pranešti
žurnalo adresą, kad būsimieji jo skaitytojai žinotų, kur siųs-
ti prenumeratos pinigus, o bendradarbiai – kur siųsti savo
rankraščius. Bet redakcijos sekretorius [pasamdytas prof.
Fabijono Kemėšio – T. Š.] net nebuvo pradėjęs savo darbo
ir nebuvo man patiekęs redagavimui kokios nors medžiagos.
Jis neatliko nė vieno jam skirtų uždavinių. Man pasidarė
aišku, kad tai sąmoningo sabotažo aktas. Tuo klerikaliniai
sluoksniai norėjo sužlugdyti žurnalo atsiradimą.“14
Šioje citatoje nuskambėjęs žodis „klerikalinis“ gali
būti priskirtinas autobiografijos rašymo laikotarpio spe-
cifikai, tačiau reikia pastebėti, kad pats J. Keliuotis „Nau-
josios Romuvos“ puslapiuose vartojo šį terminą15. Gal-
būt šis spaudimas, kurį patyrė panašių siekių turėję tiek
J. Keliuotis, tiek J. Tumas, lėmė tai, kad pastarasis noriai
ir iškart sutiko būti „Naujosios Romuvos“ bendradarbiu
ir redakcijos nariu. Tačiau derėtų nepamiršti, kad J. Tu-
mas-Vaižgantas iš prigimties buvo veiklus žmogus, „ne-
galįs nebūti ten, kur žmonės ką bendrai dirba“16. Taigi
galime matyti, kad „Naujosios Romuvos“ žurnalas jungė
panašiam tikslui paskyrusius save žmones, nors ir iš skir-
tingų generacijų.
Palyginę dviejų naujaromuvių judėjimo veikėjų lai-
kysenas ir jų sukeltas aplinkos reakcijas galime pasvarsty-
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 3
ti, kiek tai siejasi su V. Kavolio mums paliktu nepriklau-
somųjų paveikslu. Nors jame matome ne vieną pavardę,
randamą ir „Naujosios Romuvos“ bendradarbių sąraše17,
visgi pats judėjimas nepaminimas tarp trijų nepriklau-
somųjų sąjūdžių  – „Aušrinės“ ir pokarinių „Šviesos“ ir
Lietuvių Studentų Santaros. Taigi galime kelti klausimą,
kodėl „Naujosios Romuvos“ aplinkoje vis rasdami nuo-
rodų į nepriklausomumą galime prisiminti iš Nepriklau-
somųjų dailininkų sąjungos gimusį „Naujosios Romuvos“
klubą; siekį politinę nepriklausomybę papildyti kultūrine;
J. Keliuočio autobiografijoje pabrėžtas nepriklausomumas
nuo cenzūros, su kuria visgi teko susidurti; netapimas nei
tautininkų, V. Kavolis, žvelgdamas į nepriklausomumo
apraiškas tarpukario Lietuvoje, konstatavo, kad „antra-
jame nepriklausomybės dešimtmetyje apskritai <...> išsi-
vystė kultūros gynimo nuo jai gresiančių pavojų pozici-
ja, bent iš dalies pakeitusi ankstyvesnę drąsių ieškojimų
nuotaiką“18. Būtent gynybinę „Naujosios Romuvos“ takti-
ką taikliai apibūdina D. Mačiulis – „nuo tautinės vienybės
projekto iki kultūrinės saviizoliacijos“19. Tokia loginė seka
negalėjo tenkinti V. Kavolio, kuriam nepriklausomumas
pirmiausia yra vidinės įtampos sukelta kūryba, iškylanti
viešumon dėl savo vidinės potencijos, o ne dėl privilegi-
juotos padėties, kurios lietuviškai kūrybai siekta „Naujo-
sios Romuvos“ puslapiuose.
Sutikdami su kavoliškuoju nepriklausomumo api-
brėžimu, orientuotu į vidinį tobulėjimo ir kūrimo pro-
cesą, vis dėlto negalime ignoruoti „Naujosios Romuvos“
egzistavimo laikotarpiu reikštų nepriklausomumo dis-
kursų. Viena iš galimybių pažvelgti į šį klausimą veda per
paties naujaromuvių judėjimo nepriklausomybės siekį.
„Naujajai Romuvai“ greta kūrybinės nepriklausomybės
reikėjo išsikovoti ir egzistencinę, susietą su pačiu lei-
dinio egzistavimu. Vienas iš būdų tai pasiekti – įvairūs
žmonių spiečiai, besirūpinę vienokiu ar kitokiu žurnalo
reikalu. Trumpai aptarsime kiekvieną iš sambūrių, ban-
dydami apžvelgti, kokios reikšmės naujaromuviams jie
galėjo turėti.
4 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
„NAUJOSIOS ROMUVOS“ DRAUGIJA
Inteligentai, besispietę aplink „Naująją Romuvą“, pateko
į skirtingas jos aplinkoje susibūrusias laisvanoriškąsias
asociacijas. Viena iš jų buvo „Naujosios Romuvos“ drau-
gija, įsteigta J. Keliuočio kartu su kun. Fabijonu Kemėšiu,
kun. Adolfu Sabaliausku, kan. Blažiejum Čėsniu ir Kaziu
Bauba. Draugija įregistruota po 1931 m. sausio 17 d., o jos
tikslas  – „ugdyti ir skleisti Lietuvoje krikščioniškos kul-
tūros mintį spaudos priemonėmis“20. D. Mačiulis teigia
draugiją steigus su tikslu apsidrausti nuo galimų nema-
lonumų iš krikščionių demokratų pusės, nes draugijoje
aiškiai matome kunigų dalyvavimą ir apsiribojimą krikš-
čioniškos minties skleidimu.
Galime kelti klausimą, ką ši oficiali draugija turėjo
bendro su nepriklausomumu? Nors akcentuota, kad į ją
gali stoti visi tam prijaučiantys katalikai, žinome, kad šios
draugijos plėtra taip ir neįvyko. Vis dėlto norėtųsi prisi-
minti, kokį spaudimą J. Keliuočiui ir jo redaguojamam
žurnalui teko patirti iš bažnyčios hierarchų ir krikščionių
demokratų, todėl drįstume žiūrėti į šią draugiją kaip į ban-
dymą stiprinti nepriklausomumą nuo šių galios centrų. Jai
egzistuojant, daugelį žurnalo redakcijai mestų kaltinimų
buvo galima neutralizuoti parodant, kad ir gerbiami dva-
sininkai dalyvauja žurnalo leidybos reikaluose...
„NAUJOSIOS ROMUVOS“ KLUBAS
„Naujosios Romuvos“ draugijai neišpildžius savo poten-
cialo atkreipti dėmesį į žurnalą daugiau žmonių, reikėjo
rasti kitokią formą, kuri galėtų pritraukti įdomių žmo-
nių, naudingų „Naujajai Romuvai“. Tokia forma atsirado
„Naujosios Romuvos“ klubo pavidalu.
J. Keliuočio autobiografijoje pabrėžtas klubo intelek-
tualinis ir kūrybinis indėlis į žurnalo leidybą bei jo di-
namiškumą21. Galimybė susirinkti laisvai ir nevaržomai
J. Keliuotis ir A. Valeška
keliauja motociklu.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio
dailės muziejus.
diskutuoti, prisimenant, kad įvairių organizacijų posė-
džiuose dalyvaudavę policininkai, už netinkamas kalbas
galėję nutraukti susirinkimą, šiuo atveju laikytina laisvu-
mo požymiu. Iš kitos pusės, galime savęs klausti, ar tikrai
buvo jaučiamas diskusijos ir pasisakymų laisvumas žinant
tai, kad pokalbiai vykdavę (bent jau klubui persikėlus į
„Pieno centro“ rūmus) susėdus prie stalo diskutantams ir
aplink išsiskirsčius žiūrovams22. Kad patvirtintume, jog
žiūrovų dalyvavimas trukdė laisvam pokalbiui, turėtume
pabandyti atsekti liudijimus apie visų vakaro diskutantų
viešojo kalbėjimo ypatumus, ar jie būdavo geri retoriai, ar
jausdavęsi nejaukiai kalbėdami viešai. Vis dėlto linktume
daryti prielaidą, kad daugiau laisvumo atsiranda siaures-
niame rate pažįstamų žmonių nei scenoje23. Kalbant apie
šio klubo nepriklausomumą reikėtų akcentuoti asmenis,
kurie į jį rinkdavosi, nes dalies jų pavardes galime aptikti
ir V. Kavolio „Sąmoningumo trajektorijose“, ir „Naujosios
Romuvos“ klubo posėdžių aprašymuose.
Šio klubo nepriklausomumo indikatoriumi galime
laikyti ir jame nagrinėtas temas. V. Kavolis savo nepri-
klausomumo interpretacijos stuburą kuria grožinės litera-
tūros pagrindu, o šiuo atveju susiduriame su kiek kitokiu
formatu – klube buvo diskutuojama ne čia ir dabar rašo-
momis eilėmis, o buvo skaitomas iš anksto pasiruoštas re-
feratas ir diskutuojama viena tema. Nors diskusijos buvo
susijusios ir su meno reikalais, buvo labiau visuomeninio,
kultūrinio ar net vadybinio pobūdžio. Tai galėjo inspiruoti
tokius V. Kavolio žodžius: „Keliuočio aplinkoje buvo sie-
kiama kūrybinį maištavimą pakeisti gerus skoniu religi-
jos ir tautos tarnyboje.“24 Prie tokio V. Kavolio vertinimo
galėjo prisidėti ir tai, kad „Naujosios Romuvos“ aplinko-
je trūko socialdemokratų, trečiafrontininkų. Nebuvimas
priešgyniavimo savo galvosenos pamatiniams dėsniams
galėjo nulemti tik diskusijas dėl formos, o ne turinio, ką
ir akcentavo V. Kavolis.
 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 5

„NAUJOSIOS ROMUVOS“ BIČIULIŲ SĄJUNGA

Rašydamas apie „Naujosios Romuvos“ bičiulių sąjungą,
jos svarbiausiais uždaviniais J. Keliuotis laikė:
„Naujosios Romuvos“ idėjas paskleisti ir įgyvendinti vi-
same krašte, visoje Lietuvoje, sukelti lietuviškos kultū-
ros ir krikščioniško humanizmo sąjūdį, Lietuvos kultū-
riniam atgijimui suteikti masinį pobūdį, visus lietuvius
pratinti prie bendro, darnaus kultūrinio ir visuomeni-
nio veikimo, visame krašte kultivuoti tai, kas mus, visus
lietuvius, jungia, ir ignoruoti tai, kas mus skiria, visam
Lietuvos gyvenimui suteikti lietuvišką ir modernų po-
būdį, visą lietuvių tautą sutelkti lietuviško kultūros ir
krikščioniško humanizmo pagrindais.“25

Vis dėlto turime pastebėti ir dar vieną šios sąjungos

niuansą, ne taip išryškintą J. Keliuočio autobiografijoje.
Tai – sąjungai numatytas vaidmuo ekonominiame „Nau-
josios Romuvos“ leidybos kontekste. Tai puikiai atsisklei-
džia „Naujosios Romuvos“ bičiulių sąjungos įstatuose26.
Net keturi punktai tiesiogiai susiję su žurnalo prenu-
meratorių ir skaitytojų rato didinimu. Be to, šį įspūdį su-
stiprina ir X paragrafas, skelbiantis, kad Sąjungos nariai
yra trijų tipų: a) Garbės b) Tikrieji c) Rėmėjai, kurių skir-
tumas išreiškiamas atitinkamai aukojamomis sumomis:
50, 10, ne mažiau 250 lt27. Šitoks „Naujosios Romuvos“ bi-
čiulių sąjungos orientavimas į praktinius žurnalo sklaidos
ir paramos reikalus yra gana lengvai paaiškinamas – žur-
nalas išsilaikė iš prenumeratos ir skelbimų28. Ekonominio
sąjungos vaidmens, nežinodami tikslaus narių skaičiaus,
vertinti negalime, nors tokią intenciją ir pabrėžėme.
„NAUJAROMUVIŲ GRANDIS“
Greta to aplink „Naująją Romuvą“ sugebėjo susiburti dar
vienas žmonių sambūris  – Vytauto Didžiojo universite-
te susikūrusi „Naujaromuvių grandis“. Kalbėdami apie šį
studentų sambūrį, galime su pavydu stebėti, kiek ateiti-
ninkų studentų ar skautų akademikų organizuoto gyveni-
mo detalių ir prasmių yra atskleista29.
Galime atkreipti dėmesį, kad jau pats sambūrio pa-
vadinimas išsiskiria iš to meto studentijos savo pavadini-
me neįgydama įprasto tiems laikams korporacijos statuso.
Tai galėtume aiškinti tuo, kad kita „Romuvos“ korporacija
jau egzistavo universitete nuo 1930-ųjų ir buvo siekiama
išvengti painiavos, tačiau į tai galima pažvelgti ir siejant
žodį „grandis“ (kuris vėlgi buvo nesvetimas tuomečiams
VDU korporantams) su aliuzija į tai, kad grandis suvo-
kiama kaip jungianti skirtingus atskirtus daiktus. Tautos
konsolidacija – vienas iš „Naujosios Romuvos“, o kartu ir
„Naujaromuvių grandies“ siekių.
1 6 - O S D A K TA R Ų K L U B A S
Nuo pat pradžių „Naujoji Romuva“ su savo programa
buvo artima jaunųjų katalikų judėjimui Lietuvoje. „Nau-
josios Romuvos“ sąjūdis, pasak K. Skrupskelio, tapo orga-
nizaciniu ateitininkų sendraugių varžovu30, nes abiejuose
sambūriuose pasirodė tie patys veidai ir vardai – pavyz-
džiui, 1933 m. „Naujosios Romuvos“ bičiulių sąjungos
konferenciją atidarė vienas iš ateitininkijos steigėjų – Ka-
zys Bizauskas, o jos metu į naujai išrinktą centro valdybą
išrinkti ir kiti žinomi ateitininkai – Pranas Viktoras Rauli-
naitis, Juozas Grušas, Ignas Malinauskas, Grigas Valančius
ir Vladas Jakubėnas31. K. Skrupskelis teigia, jog nuo orga-
nizuotos sendraugių veiklos „Naujoji Romuva“ atitraukė
nemažai žmonių32.
Vis dėlto įvairių katalikiškų organizacijų narių keliai
buvo persipynę ir viena geriausių to iliustracijų – tai Juo-
zo Ereto pavadinta „1936 m. generacija, arba 16-os dakta-
rų klubas“33. Tai grupė jaunų katalikų inteligentų (Ereto
pavadinti ateitininkais, tik ar visi jiems formaliai priklau-
sė?), apie 1935–1936-uosius sekmadieniais rinkdavęsi tai
pas prof. Kazį Pakštą, tai pas doc. Antaną Maceiną ar pas
dr. Igną Skrupskelį. Nors žinoma, kad tai buvo neformalus
sambūris, kaip ir „Naujosios Romuvos“ klubas, keista, kad
istoriografijoje kartais sunku susigaudyti, kas buvo jo na-
riai. Paties J. Ereto rašytoje K. Pakšto biografijoje aprašant
šį klubą minimi ne tik asmenys, kurie pasirašė 1936  m.
deklaraciją34. Tačiau minėtos deklaracijos pasirašymas lai-
koma šios grupės veiklos „kulminacija“. Po deklaracija pa-
sirašė 16 žmonių, tačiau ne visi yra iš aukščiau J. Ereto pa-
teikto sąrašo, tad galime klausti, kas tikrai buvo šio 16-os
daktarų klubo nariais ir ar šitoks jo pavadinimas teisingas?
D. Mačiulis pastebi deklaraciją sukėlus daugiau šurmu-
lio krikščionių demokratų gretose negu tautininkų reži-
me, visgi pačios deklaracijos autoriai prisistatė tik kitame
numeryje, nesulaukus griežtos valdžios reakcijos (vėliau
cenzūros buvo sulaikytas ir sunaikintas vienas „Naujo-
sios Romuvos“ numeris su deklaracijos pozicijas gynusio
S. Šalkauskio straipsniu).
6 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
Vis dėlto deklaracijos paskelbimas nepraėjo be pase- 1
kmių – jau minėtą senųjų krikščionių demokratų nepasi- 2
tenkinimą kėlė tai, kad ši programa galėjo tapti politinės 3
programos pagrindu (kas vėliau iš dalies ir nutiko, su- 4
sikūrus antismetoninei „Ašiai“). Nors politinės partijos
buvo neseniai uždraustos, tai nereiškė, kad jos nustojo
egzistuoti – politinis galvojimas niekur nepranyko, o iš jo 5
gimė tiek „Ašis“, tiek paskutinės, jau ne vien tautininkiš-
6
kos Lietuvos vyriausybės. Nuo didesnio „Naujosios Ro-
muvos“ įsitraukimo į šią dilemą išgelbėjo į dalies 16-os 7
daktarų klubo narių rankas patekęs „Ryto“ dienraštis, ku-
ris jų vadovaujamas virto „XX amžiumi“. Prie to prisidėjo
ir pats J. Keliuotis. Tačiau tai, kas išgelbėjo „Naująją Ro-
muvą“ nuo galimo politizavimosi, tapo tuo, kas išskyrė
šį klubą – J. Keliuotis savo autobiografijoje mini tarp šių
leidinių iškilusį konfliktą35, kuris nepakliuvo nei į D. Ma-
čiulio, nei į J. Ereto akiratį. 1936 m. „Naujoji Romuva“, 8
pasveikinusi naują dienraštį, 1939 m. jau lieja karčius žo-
džius pastarojo adresu36. O ir dalis 16-os daktarų klubo
narių dar sutinkamų tarp „Naujosios Romuvos“ bendra- 9
darbių 1937-aisiais, 1939-ųjų bendradarbių sąraše nebefi-
10
gūruoja. Galime klausti, kaip šis konfliktas paveikė nau- 11
jaromuvių judėjimą? Nors dalis šio klubo narių ir toliau 12
bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“, kaip ir anksčiau 13
šis bendradarbiavimas pasireiškė arba dalyvavimu „Nau-
14
15
josios Romuvos“ klubo diskusijose, arba publikacijomis.
Kaip organizuotas sambūris 16-os daktarų klubas „Nau- 16
josios Romuvos“ puslapiuose pasireiškė vienintelį kartą,
17
patvirtindamas deklaracijos autorystę.
Šios penkios asociacijos nevienalaikės ir skirtingu lai-
ku įsiliejusios į naujaromuvių judėjimą. Iš dalies dėl šio 18
19
nevienalaikiškumo šiandien reiškiame nuostabą dėl pla-
taus „Naujosios Romuvos“ bendradarbių tinklo – dažniau-
siai turime omenyje beveik per dešimtmetį sutiktas pavar- 20
des, tačiau ne visos jos atėjo kartu su „Naująja Romuva“
21
22
ir ne visos kartu ėjo iki jos pabaigos. Šios laisvanoriškos
asociacijos taip pat atliko nevienodą vaidmenį naujaro-
muvių judėjime – nuo „priedanginę“ funkciją turėjusios
23
„Naujosios Romuvos“ draugijos iki pirmojoje deklaruotą
galimybę plėstis įgyvendinusios „Naujosios Romuvos“ bi-
čiulių sąjungos. Taip pat verta pabrėžti šių sambūrių per-
24
sipynimą tarpusavyje – 16-os daktarų klubo nariai „Nau- 25
josios Romuvos“ puslapiuose beveik visada pasirodo kaip 26
„Naujosios Romuvos“ klubo diskutantai. Manytina, kad 27
svarbiausi naujaromuvių judėjimui buvo klubai, kuriuose
28
virė intensyvus intelektualinis gyvenimas, vėliau publika- 29
cijų pavidalu pasirodydavęs „Naujosios Romuvos“ pus-
lapiuose. Kavoliškojo nepriklausomumo taikymas „Nau-
josios Romuvos“ aplinkai problemiškas ne tik todėl, kad 30
priešingai nei V. Kavolis šiuo atveju nagrinėjome ne jos 31
kūrybinį, o labiau organizacinį lygmenį. „Naujosios Ro- 32
33
muvos“ judėjimas netapo aktyvios opozicijos dalimi, taip 34
išsaugodamas didesnę veikimo laisvę ne tik krikščionių 35
demokratų, bet ir tautininkų atžvilgiu. Kalbant apie idėji- 36
nį naujaromuvių judėjimo foną, tenka pripažinti V. Kavo-
lio įžvelgtus „rėmus“, į kuriuos turėjo sutilpti „Naujojoje
Romuvoje“ propaguojama tautinė ir kūrybinė laisvė.
Dangiras Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940
metais (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005), 219.
Ibid.
Ibid.
„Ko jo Ekscelencija Kauno Arkivyskupas Metropolitas laukia iš „Nau-
josios Romuvos“?, Naujoji Romuva 1 (1931), 1; Jo Ekscelencija Res-
publikos Prezidentas apie „Naujosios Romuvos“ uždavinius“, Naujoji
Romuva 1 (1931), 1.
Vladas Žukas, „Juozo Keliuočio jaunystės svajonė“, Naujoji Romuva 3
(356) (2009), 2.
Juozas Keliuotis, Mano autobiografija (Vilnius: Lietuvos rašytojų są-
jungos leidykla, 2003), 139.
Šiame tekste įvairios organizuotos žmonių veikimo formos vadinamos
laisvanoriškomis asociacijomis, nes tai atliepia pilietinį susibūrimą ir
veikimą kartu, taip įtraukiant tiek neformaliai veikusius klubus, tiek
formalias struktūras turėjusią „Naujosios Romuvos“ draugiją, „Nau-
josios Romuvos“ bičiulių sąjungą. Neaiški „Naujaromuvių grandies“
saviorganizacija, nors numanau ją turėjus bent minimalią struktūrą.
Todėl kalbant apie kiekvieną iš šių sambūrių atskirai ir vartojamas jų
pavadinimas, o jei turima omeny jų visuma, vartojama „laisvanoriškos
asociacijos“.
Daugiau apie žinių, kaip viešojo gėrio sampratą, žiūrėti: Alchemija
LXIX . Švietimas kaip viešasis gėris, alchemija, žiūrėta 2021-03-19,
http://www.alchemija.tv/index.php/alchemija1/alchemija-lxix.-vieti-
mas-kaip-vieasis-gris/
Vytautas Kavolis, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, (Vilnius: Apos-
trofa, 2016), 152.
Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje, 223.
Ibid, 220.
Keliuotis, Mano autobiografija, 162.
Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje, 221.
Keliuotis, Mano autobiografija, 149.
Keliuotis, „Demagogija ir fanatizmas“, Naujoji Romuva 43 (1932),
413–414.
Aleksandras Merkelis, Juozas Tumas-Vaižgantas, (Vilnius: Vaga, 1989),
294.
Vytautas Kavolis, Sąmoningumo trajektorijos. Lietuvių kultūros moder-
nėjimo aspektai, (Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas,
1986), 184–185.
Ibid, 196.
Dangiras Mačiulis, „Naujosios Romuvos“ trajektorija: nuo tautos vie-
nybės projekto iki kultūrinės saviizoliacijos, Darbai ir dienos 38 (2004),
17–48.
Keliuotis, Mano autobiografija, 220.
Keliuotis, Mano autobiografija, 156–160.
1934 m. diskusijoje apie tautinės vienybės koncepciją dalyvavo apie
50 asmenų. Faktas, kad ne visi jie buvo vakaro diskutantai. Tad dalis
jų vakare turėjo dalyvauti kaip žiūrovai. Žiūrėti: Tautinės vienybės
koncepcija, Naujoji Romuva 168 (1934), 283.
Ibid, 284. Diskusijoje dėl tautinės vienybės koncepcijos užfiksuotas
toks Vlado Tiškaus pasiūlymas „šitokius opius klausimus spręsti siau-
resniame rately, nes ne visi gali parodyti tokio nuoširdumo ir atviru-
mo kaip dr. Dielininkaitis.“
Kavolis, Sąmoningumo trajektorijos, 219.
Keliuotis, Mano autobiografija 161.
„Įsteigta Naujosios Romuvos bičiulių sąjunga“, 1131
Ibid.
„Naujoji Romuva – žurnalas, suvokęs savo priedermę drumsti valdžios
ramybę“.
Kęstutis Skrupskelis, Ateities draugai. Ateitininkų istorija (iki 1940 m.),
( Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2010), 342–179; Bronius Kviklys.
Akademinė skautija 1924–1954 metais. Trisdešimties metų gyvenimo,
veiklos ir darbų apžvalga (Čikaga, Akademinis skautų sąjūdis, 1954).
Skrupskelis, Ateities draugai, 716.
Skrupskelis, Ateities draugai, 716.
Ibid.
Eretas, Stasys Šalkauskis, 181.
Eretas, Kazys Pakštas, 93.
Keliuotis, Mano autobiografija, 258–259.
Keliuotis, „XX amžiaus taktika“, Naujoji Romuva 41 (1939), 741.
I S T O R I J A 7

JONAS RUDOKAS

Augustino Voldemaro
politinės biografijos mįslės

Kadaise, o ypač 1926–1929 metais, profesoriaus Augustino

Voldemaro pavardė buvo gerai žinoma ne tik Lietuvoje,
bet ir tolokai už jos ribų. Tačiau šiandien, prieš pasakojant
apie jo politinę karjerą, turbūt jau reikia skaitytojui šį tą
priminti. Jis gimė 1883 metais Vilnijoje, Tverečiaus kraš-
te, dabartiniame Ignalinos rajone, neturtingoje šeimoje.
Tačiau dėl didelių įgimtų gabumų, atkaklumo ir su gerų
žmonių pagalba Peterburge aukso medaliu baigė gimna-
ziją, taip pat labai gerai ir universitetą. Sėkmingai išbandė
savo jėgas moksle, tapo, regis, pirmuoju mūsų tautiečiu
docentu ir profesoriumi. O vėliau pasuko į politiką, buvo
pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vadovu –
1918 metais, paskui užsienio reikalų ministru keliose vy-
riausybėse ir labiausiai išgarsėjo savo diplomatine veikla.
1926 metų gruodį – vėl premjeras. Tačiau 1929 metų rug-
sėjį jo politinė veikla, taip gerai prasidėjusi, baigėsi – ne-
paisant neabejotinai turėtų ypatingų politikui reikalingų
gabumų ir didelio noro, atkaklių pastangų darbuotis poli-
tikoje. Kodėl taip atsitiko ir svarbiausia – koks šio veikėjo
vaidmuo 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos istorijoje?
Pastarasis sudėtingiausias klausimas anaiptol nėra
naujas, atsakymų į jį ieškota dar tarpukariu. Daugelis
buvo A. Voldemarui palankūs, net pats Antanas Smeto-
na  – kurį laiką. O jis pats tvirtino, kad nepriklausoma
Lietuva atsirado tik jo dėka1. Vienas iš gana gausių jo ger-
bėjų net rašė, kad A. Voldemaras buvo toks talentingas ir
didelio masto valstybininkas, jog būtų galėjęs sėkmingai
valdyti kur kas didesnę valstybę nei Lietuva – net Kini-
ją. Žinoma, buvo ir visai kitokių, kategoriškai priešin-
gų nuomonių: Juozas Gabrys laiške Antanui Smetonai Šiuo tikslu turime prisiminti, kad profesoriui 1918 ir
1929  metų rugsėjį rašė, kad „nėra Lietuvoje žmogaus, 1926–1929 metais teko būti ministru pirmininku ir užsie-
kuris būtų padaręs daugiau blogo mūsų tautai ir valstybei nio reikalų ministru, o 1918 ir 1928 metais dar ir krašto
nei Voldemaras“2. Šis veikėjas turbūt savo kritiką perne- apsaugos ministru. Tai valstybėje labai svarbios, sunkios,
lyg sutirštino – juk taip pat pretendavo į Lietuvos valdo- bet ir gana skirtingos savo turiniu pareigos. Ir jo veiklos
vus, buvo profesoriaus varžovas ir senas priešas. Tačiau rezultatai jas vykdant buvo labai nevienodi, iš dalies dėl
A. Voldemarą, ypač jo vadovavimą vyriausybei, kritikavo būdo savybių, o iš dalies dėl požiūrio į tas pareigas. Vargu
daug kas, ypač jo kolegos – ministrai, tarp jų ir J. Aleksa: ar kam nors kiltų abejonių, kad šiuo atveju vadovavimas
kad moka tik ginčytis, kitiems priekaištauti, bet pats nie- vyriausybei turėjo būti pirmoje vietoje, nes šios pareigos
ko gero padaryti, organizuoti nesugeba. Kad neišmano svarbesnės už kitas. O kartu ir valstybės vidaus reikalai
ūkio reikalų, kad „nuo 1928 metų pradėjo neigti Minis- turėjo būti svarbesni, nes ta valstybė buvo dar labai jauna,
terių Kabinetą... Padėtis pradėjo darytis keista, dažnai dar daug ką joje reikėjo padaryti neatidėliojant.
ir visai nepakenčiama“3. O kaip tą jo vaidmenį galėtume Tačiau taip nenutiko: A. Voldemaras paprastai dau-
įvertinti dabar, iš laiko perspektyvos, kuri paprastai pa- giausia laiko ir pastangų skyrė užsienio politikai, taip ga-
deda surasti arčiau tiesos esančius atsakymus į painius lėdamas, turbūt ir mėgdamas pasinaudoti savo iškalbos,
istorijos, praeities klausimus? polemizavimo sugebėjimais, istorijos žiniomis. Ypač di-
8 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
džiavosi, kad jį žino, pažįsta garsūs užsienio politikai, net
pats Aristide’as Briand’as, kuris iš tiesų yra pasakęs, kad
„vis dėlto tai buvo narsus berniukas, aš jį mėgau“4. Žino-
jo ir Austenas Chamberlainas, tiesa, jis A. Voldemaro ne-
mėgo, ypač dėl jo ilgų kalbų Tautų Sąjungoje, kurias jis
„visuomet pradedąs nuo pasaulio sutvėrimo ir pirmųjų
lietuvių rojuje“5.
Tai tikrai nebuvo vien tuščia garbė: dėl savo gabu-
mų, ypatingo aktyvumo užsienio politikoje profesorius
nuveikė nemažai. Todėl, rašydami apie A. Voldemarą,
istorikai, amžininkai daugiausiai pasakoja apie tą jo ak-
tyvumą, apie pastangas Vilniaus klausimu Tautų Sąjungo-
je, sudarytas sutartis su užsienio valstybėmis, sėkmingas
tarptautines derybas, įžymių užsienio politikų atsiliepi-
mus apie jį ir t. t.
O apie reikšmingus profesoriaus  – ministro pirmi-
ninko ir krašto apsaugos ministro nuveiktus darbus jie
mažai ką randa pasakyti, nebent apie didelius trūkumus,
lemtingas klaidas, pradedant netikusiu, vėluojančiu sa-
vos kariuomenės organizavimu 1918 metais ir baigiant
jo asmeninės diktatūros, paremtos karine padėtimi vals-
tybėje, piliečių konstitucinių teisių suvaržymų įvedimu
1926 metų gruodį. Tiesa, tada pas mus baigėsi parlamen-
tinė krizė, politinė suirutė, maža to, 1928 metų pavasarį,
paskelbus naują Konstituciją, rengiant kurią nemažai pri-
sidėjo ir A. Voldemaras, buvo užkirstas kelias jai pasikar-
toti. Tačiau, nors toje konstitucijoje Seimas ir buvo numa-
tytas, pas mus jo, demokratiškai renkamo, taip ir nebeliko
iki pat 1940-ųjų. Žinoma, dėl to ne mažiau kaltas buvo ir
Prezidentas Antanas Smetona.
O A. Voldemarui jo jau turimos beveik neribotos
valdžios valstybėje pasirodė per maža: sekdamas Benito
Mussolini pavyzdžiu jis, atrodo, planavo įvesti pas mus
totalitarinį, fašistinį režimą, tam rengėsi. O tai, supranta-
ma, būtų buvusi didelė nelaimė mūsų valstybei ir jos pi-
liečiams: mūsų nuostoliai, žmonių aukos karo metais būtų
buvę kur kas didesni, galėjome netekti ne tik Klaipėdos,
bet ir Vilniaus – kaip nacių bendrininkai.
Šios nelaimės, tiesa, pavyko išvengti atleidus profeso-
rių iš premjero pareigų, tačiau jis nemažai žalos Lietuvai
padarė net ir netekęs valdžios: jam tenka didelė dalis kal-
tės dėl daugybės bandymų ginkluota jėga nuversti vals-
tybės valdžią, kuriuos surengė jo šalininkai. Taigi, mano
nuomone, gerų ir blogų šio mūsų valstybės veikėjo dar-
bų balansas atrodo prastai. Tai tampa dar akivaizdžiau,
kai palyginame jo pėdsakus pirmosios mūsų Respublikos
istorijoje su kitų garsiausių to paties rango mūsų vals-
tybininkų-premjerų pėdsakais ir nuopelnais. Antai pir-
mąjį Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinetą (1918 metų
gruodis–1919 metų kovas) istorikai visai pagrįstai pavadi-
no „vyriausybe, išgelbėjusia Lietuvos nepriklausomybę“6.
Net keturioms vyriausybėms – 1919, 1922, 1923 metais –
vadovavęs Ernestas Galvanauskas ne veltui tituluojamas
Lietuvos ūkio kūrėju: tai jis parengė piniginio vieneto –
lito  – įstatymo projektą, organizavo jo priėmimą ir įgy-
vendinimą, gana nelengvą7. Dar didesni nuopelnai Juozo
Tūbelio, įgyvendinusio Lietuvoje savitą valstybinį-koo-
peratinį kapitalizmą, turbūt labiausiai lėmusį sparčią to
meto mūsų valstybės pažangą8. A. Voldemaro politinėje
biografijoje tokių ryškių, neabejotinų faktų rasti sunku,
o gal ir neįmanoma, ir ne vien todėl, kad jis per mažai
dėmesio skyrė šalies vidaus reikalams. Profesorius galė-
jo gražiai pakalbėti apie puikią nepriklausomos Lietuvos
ateitį, bet labai nedaug ką nuveikė tokiai ateičiai įgyven-
dinti, menkai teišmanydamas, kaip tai padaryti, nuo ko
pradėti. Mat, pasak Ernesto Galvanausko, buvo knygų, o
ne praktinio darbo žmogus. Todėl mažai domėjosi valsty-
bės ekonomika, savo vyriausybės deklaracijoje 1927 me-
tais pažadėjęs rūpintis žemės ūkio gamybos kultūros kė-
limu, ūkininkų reikalais, vėliau stengėsi to atsisakyti, net
trukdyti šį darbą. Nors kito kelio stiprinti valstybę, siekti
pažangos visose jos gyvenimo srityse tada tikrai nebuvo.
Tiesa, dėl savo diplomatinės veiklos A. Voldemaras
garsėjo, tačiau ir čia ne viskas buvo gerai. Pasak istorikų,
jam tekęs dėmesys „labiau siejosi su jo ekstravagantišku
elgesiu, negu su jo asmeniu... Tą jis ir pats kartą pripaži-
no“. Antanui Smetonai net yra tekę atsiprašyti kitų šalių
vadovų dėl mūsų premjero išsišokimų9.
Istorikai dar jį kaltina ir buvus prastu organizato-
riumi, tas neabejotina: nors ir labai norėjo vadovauti vy-
riausybei, tas jam sekėsi prastai. O taip atsitiko, manau,
ne vien todėl, kad jis nemokėjo organizuoti, bet ir kad
nevertino organizacinio darbo, nepripažino, kad jis labai
svarbus, ypač jaunoje valstybėje: juk net Užsienio reikalų
ministerijos formavimą vilkino kelerius metus.
Todėl A. Voldemarą turbūt galime vadinti individu-
alistu, taip ir nesupratusiu, nepripažinusiu, kad valstybės
reikalų tvarkymas dėl savo sudėtingumo, atsakingumo yra
darbas, reikalaujantis kolektyvinio proto – bendrų ir ge-
rai organizuotų, suderintų daugelio žmonių pastangų, jų
bendradarbiavimo, diskusijų ieškant painių ir labai svar-
bių klausimų sprendimų. Ypač ministrų kabinetas – tokia
svarbi valstybės institucija – turi dirbti kaip kvalifikuota ir
vieninga, vienas kitu pasitikinčių narių komanda. Tačiau
taip organizuoti vyriausybės darbo A. Voldemaras ne tik
negalėjo – net nenorėjo. Jis savo kolegas – ministrus, sek-
damas Benito Mussolini, vertino kaip paprastus tarnau-
tojus, kurių teisė ir pareiga – vien vykdyti jo komandas,
įgyvendinti sprendimus10. Laikydamas išmanančiu, suge-
bančiu spręsti visus valstybės valdyme iškylančius klausi-
mus tik save, profesorius nė girdėti nenorėjo kokių nors
pasiūlymų, patarimų, pastabų, ypač kritiškų iš šalies, net
iš savo kolegų. Mokėdamas daug ir neretai gana įtikina-
mai kalbėti, jis nemokėjo klausytis. Gavęs taip trokštamą
beveik absoliučią valdžią valstybėje, jis užsikrovė labai
didelę naštą, kuri, pasirodo, buvo jam pernelyg sunki, ne-
pakeliama. Todėl priimdavo nemažai skubotų, nepagrįstų,
nerealistiškų sprendimų. Žinoma, neklystančių politikų
nebūna, bet A. Voldemarui taip nutikdavo pernelyg daž-
nai, nes „politinė santvarka, pagrįsta vieno žmogaus au-
toritetu, visada turi stambių trūkumų, nebent tas asmuo
būtų ne žmogus, o kokia iš aukštybių nusileidusi tobules-
nė būtybė“11.
Čia verta prisiminti, kad profesorius dar 1920 metų
pavasarį laikraštyje Laisvė buvo pavadintas idealistu su
užrištomis akimis12. Iš tiesų, jo politinėje, valstybinėje

veikloje idealizmo, šiuo atveju suprantamo kaip netei-
singo, nerealistinio situacijų valstybėje įvertinimo, buvo
nemažai. Tačiau dar daugiau joje būta išpuikimo, puiky-
bės, nepagrįsto savo vaidmens mūsų istorijoje išaukšti-
nimo. Tai ne kartą yra pabrėžę jo amžininkai, istorikai,
pakaks paminėti tik porą pavyzdžių. Antai Jonas Aleksa
rašė, kad „Prof. Voldemaro ambicija (savimeilė) neturi
ribų. Jis sakydavęs, kad gyvenimo tikrenybės nujautimas
pas jį didesnis negu pas Brianą... nudirbti galėtų daugiau
negu Mussolini“; 1919 metais kalbėjęs, kad anuomet Ru-
siją išgelbėti būtų galėjęs tik jis vienas13. O Zigmo Toliu-
šio nuomone (ir, žinoma, ne tik jo!), A. Voldemarui buvo
būdingas „nepaprastas ir nesuvaldomas garbės ir valdžios
troškimas, begalinis pasitikėjimas savim, įsivaizdavimas,
kad jis pranašesnis už visus jį supančius žmones, atka-
klumas ir visiškas nesiskaitymas su priemonėmis pasiekti
savo tikslą“14.
Išpuikimas nulėmė beveik visą A. Voldemaro gyveni-
mą, jo veiklą. Todėl, manau, verta pakalbėti apie šią žmo-
nių būdo savybę kiek plačiau. Visų pirma reikia pasakyti,
kad puikybė ne taip jau retai užvaldo gabius, talentingus
žmones, ne tik politikus, ir padaro jiems didžiulę žalą:
trukdo teisingai vertinti savo darbo rezultatus ir tobulėti,
geriau panaudoti savo gabumus, daugiau nuveikti, išveng-
ti didžiumos klaidų. Todėl galima visai pagrįstai suabejoti
kai kurių istorikų teiginiais, kad A. Voldemaras tikrai ga-
lėjo tapti pasaulinio garso mokslininku, kad, pasirinkęs
politiko kelią, padarė didelį nuostolį istorijos mokslui:
turbūt ir moksle išpuikimas jam būtų pakenkęs. Didelio
masto mokslininkui reikia ne tik gabumų, gausybės žinių,
darbštumo, atkaklumo, puikios atminties – to profesoriui
tikrai netrūko. Tačiau reikia dar ir mokėjimo draugiškai,
dalykiškai bendradarbiauti su kolegomis, pasinaudoti jų
patarimais, kritinėmis pastabomis siekiant nuolatos tobu-
lėti, reikia savikritikos. O A. Voldemarui tai visai nebuvo
būdinga: nors ir neilgai dirbęs Kauno universitete, jis ten
spėjo išgarsėti kaip nesugyvenamo būdo, pasipūtęs, mėgs-
tantis niekinti, žeminti kolegas žmogus. Tai galime paste-
bėti ir kai kuriose jo rašytose recenzijose – vietoj dalykiš-
kos, geranoriškos kritikos, pasityčiojimai iš recenzuojamų
darbų autorių.
Tačiau puikybė yra itin žalinga, pavojinga tada, kai
užvaldo turinčius valdžią politikus – valstybių, vyriausy-
bių vadovus, žinoma, ne tik todėl, kad per ją tie politikai,
kaip jau minėta, tampa politikais su užrištomis akimis.
Dar blogiau – tada jie ima siekti diktatūros, kitų negerų,
nelaimes daugeliui žmonių atnešančių tikslų, tai jie daro
nesikaitydami su moralės normomis. Argi ne puikybė
buvo viena svarbiausių priežasčių, diktavusių J. Stalinui,
A. Hitleriui, B. Mussolini imperines užmačias, planus tap-
ti Europos, o gal ir viso pasaulio valdovais? Argi ne ban-
dymai jas įgyvendinti pražudė dešimtis milijonų žmonių?
Todėl ne veltui Bažnyčia taip smerkia žmonių puiky-
bę, anksčiau vadinusi ją pirmąja iš septynių didžiųjų nuo-
dėmių, o dabar patikslinusi, kad ji yra pirmoji iš septynių
pavojingiausių žmonių ydų šalia gobšumo, pavydo, tingu-
mo ir kitų, kurios yra nuodėmių versmės15. Galimas daik-
tas, kad šie argumentai skaitytojui, ypač laisvamaniui, bus
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 9
netikėti ar abejotini. Tačiau manau, kad vienas garbiausių
mūsų istorikų – Juozas Jurginis buvo teisus, pabrėžęs, kad
religiniai raštai yra vertingi istorijos mokslui, nes juose –
daugelio praeities kartų patyrimas, išmintis.
Žinoma, A. Voldemaro puikybė tikrai buvo ne tokia
pavojinga kaip minėtų didžiųjų XX a. tironų, nes jo gali-
mybės sekti jų pėdomis buvo labai ribotos: neleisti rinkti
tautos atstovybę – Seimą, savo priešus be teismo įkalinti
koncentracijos stovykloje, nesilaikyti savo veikloje mora-
lės normų, manant, „turbūt pagal Nietzsche, kad moralė
varžo minias, o ne übermenchus (antžmogius), prie kurių
jis priskaitė ir save. Voldemaras laikė save aukštesniu už
kitus, nenorėjo su niekuo skaitytis ir dėl pasiekimo val-
džios buvo pasirengęs eiti ant visokių niekšybių“16.
Galima pridurti, kad profesoriaus puikybė prasiverž-
davo ne tik valstybinėje veikloje, bet ir kasdienybėje, bui-
tyje. Dalyvaudamas TS tarybos posėdžiuose Ženevoje,
jis, labai neturtingos valstybės atstovas, apsigyvendavo
geriausiame Lozanos viešbutyje „sakydamas, kad Žene-
voje nesą gerų viešbučių ir kad pas jį, dabar pakankamai
žymų asmenį Tautų Sąjungos žmonės atvažiuotų“17. Dar
negražesnė istorija: regis, 1928 metais A. Voldemaras buvo
išsikvietęs Valstybės teatro direktorių, žinomą režisierių
Antaną Sutkų ir liepęs sumokėti 20 tūkstančių litų pašal-
pos savo meilužei, dramos aktorei Onai Kurmytei. Šiam
paprašius tuo klausimu raštiško parėdymo, supyko, įsakė
Švietimo ministrui Konstantinui Šakeniui atleisti direkto-
rių iš pareigų18, taip ir buvo padaryta...
Dėl viso to, žinoma, galime A. Voldemarą kritikuoti ar
net pasmerkti, bet galime ir užjausti, pagailėti jo. Juk pui-
kybė buvo ne tik bloga, visuomenei pavojinga jo būdo sa-
vybė, bet kartu ir didelė, daugeliu atžvilgiu perspektyvaus
politiko nelaimė. Tiesa, jei tikėtume Zigmu Toliušiu, dėl
šios savybės jis ir iškilo, nes „buvo laikomas stipriu, drąsiu
ir valingu žmogumi. Gi visiems žinoma, kad minios mėgs-
ta stiprias ar tariamai stiprias asmenybes ir mano, kad to-
kios asmenybės sugeba valdyti kraštą ir gali pasėkmingai
ginti jo reikalus“19. Apie tai rašė ir Mykolas Vaitkus: kad
A. Voldemaras, kaip ir jo garbinamas Benito Mussolini,
„turi su kaupu velniško magnetizmo... Tai aiškiai įrodo
jo maldingų sekėjų būrys“20. Šiandien tokią vadovo, po-
litiko savybę vadiname charizma, kuri buvo itin būdinga
Napoleonui Bonapartui, mirusiam prieš 200 metų, bet dėl
prieštaringo jo vaidmens istorijoje mokslininkai ginčija-
si iki šiol. Būdinga net Adolfui Hitleriui, Josifui Stalinui.
Charizmatiškas vadovas turi didžiulį žmonių pasitikėji-
mą, paremtą ne tiek jo kompetencija, kiek sugebėjimu įti-
kinti, emocijomis, kai kurių jo asmeninių savybių ar skel-
biamų idėjų patrauklumu.
Iš tiesų ištikimų, besąlygiškai atsidavusių ir aktyvių
šalininkų profesorius Lietuvoje turėjo gana daug. Jie ne
tik atkakliai bandė sugrąžinti jį į valdžią, bet ir savo veiks-
mais, kalbomis, raštais (pavyzdžiui, Juozas Gobis21) skati-
no, stiprino jo puikybę.
Tačiau – paradoksas – dėl tos pačios puikybės politi-
nė jo karjera buvo labai nesėkminga, galima sakyti, kad jis
taip ir nerado sau tinkamos vietos mūsų valstybėje. Pana-
šiai nutiko, bet dar blogiau sekėsi Juozui Gabriui, taip pat
10 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
gabiam, išsilavinusiam, aktyviam veikėjui: abu jie galėjo
daug nuveikti dėl Lietuvos, bet to nepadarė. Mat, deja, ir
vienas, ir kitas, užvaldyti puikybės, nesugebėjo teisingai
įvertinti savo jėgų ir padėties, mokytis iš savo klaidų.
Todėl negalima pritarti istorikui, kad „įžvalgumo
A. Voldemarui netrūko“22. Anaiptol, įžvalgumo, ypač po-
litinio, jam pritrūkdavo neretai: ir 1918-aisiais, kai tvirti-
no, kad mums kariuomenės nereikės, ir 1920-aisiais, kai
Seime paskelbė, kad Tautų Sąjunga išvarys Lucjano Żeli-
gowskio armiją ir sugrąžins mums Vilnių. Tačiau jis ir to-
liau laikė save neklystančiu, vieninteliu tokiu valstybėje,
nors ir vėl labai suklydo, nusprendęs kovoti dėl valdžios su
Antanu Smetona, gerokai stipresniu, įžvalgesniu politiku.
Tą kovą, trukusią apie dešimtmetį, jis vis pralaimėdavo,
todėl buvo tremiamas, kalinamas. Tuo požiūriu A.  Vol-
demaro likimas buvo panašus kaip ir garsaus rusų revo-
liucionieriaus Levo Trockio, apie kurį istorikas Viktoras
Suvorovas rašė: „Politika – tai kova dėl valdžios. Politikų
didybė ir menkystė tikrinama tik vienu būdu: kaip jiems
sekasi kovoti dėl tos pačios valdžios. Trockis neišsilaikė
valdžios viršūnėje, vadinasi, politikos nesuprato, pasiro-
dė menkysta politikoje“23. Vertinimas gal kiek ir pernelyg
kategoriškas, bet tiesos jame, manau, yra nemažai. Todėl
A. Voldemarą galbūt teisingiau būtų pavadinti ne nemokė-
jusiu pralaimėti politiku24, o laimėti nemokėjusiu?
Žinoma, politikams, jų nusimanymui, o ypač pažiū-
roms įvertinti yra ir daugiau tinkamų kriterijų  – kokie
svarbiausi jų tikslai ir kokiomis priemonėmis jų siekė?
Kai kurie istorikai A. Voldemarą vadina dideliu Lietuvos
patriotu, bet tuo galime ir suabejoti, žinodami kai ku-
riuos jo sprendimus ir veiksmus. Tai visų pirma atsisaky-
mas 1929 metų rugsėjį dirbti Juozo Tūbelio vyriausybėje
užsienio reikalų ministru, nors Prezidento buvo kvie-
čiamas, nors šį darbą mėgo, jam neblogai sekėsi. Antra,
kodėl jis, po perversmo 1926 metais gavęs didelę valdžią,
tuo nepasitenkino ir rengėsi įvesti pas Lietuvoje totali-
tarinį režimą su absoliučia savo valdžia, kaip Mussolini
Italijoje ar Hitlerio Vokietijoje? Ir dar – kodėl, pašalintas
iš valdžios, taip atkakliai bandė susigrąžinti ją bet kokia
kaina, bet kokiomis priemonėmis – net su nacių pagalba?
Galbūt, net pritardamas savo šalininkų ketinimams dėl to
nužudyti Antaną Smetoną ir būrį jo šalininkų – Vladą Mi-
roną, Joną Lapėną ir kitus, iš viso apie dvylika asmenų25?
Kodėl tada šmeižė Lietuvą savo knygose, straipsniuose,
taip kenkdamas jai užsienyje, jos autoritetui? Juk net tei-
giant, kad nukentėjo be reikalo, be kaltės, dėl to kaltinti
jis galėjo ne Lietuvą, valstybę, o tik jos valdžią, Antaną
Smetoną.
Atsakymas į visus tuos klausimus, manau, gali būti tik
vienas. Aukščiausia valdžia valstybėje, kokia A. Voldema-
ras laikė vyriausybės, vykdomosios valdžios vadovo pos-
tą, buvo svarbiausias viso jo gyvenimo tikslas. O kitiems
garbiausiems mūsų premjerams  – Mykolui Sleževičiui,
Ernestui Galvanauskui, Juozui Tūbeliui  – šios pareigos
buvo tik būtina sąlyga, priemonė, galimybė įgyvendinti
savo idėjoms, planams – kaip tvarkyti valstybę, ją stiprin-
ti. Todėl ir jų veiklos rezultatai, pėdsakai ano meto Lietu-
vos istorijoje visai kitokie.
O A. Voldemaras, turbūt dėl savo puikybės, garbės ir
valdžios troškimo ne laiku, 1940 metų vasarą, grįžęs į Lie-
tuvą iš Vakarų, tikėdamasis čia vėl gauti valdžią kaip nu-
kentėjęs nuo Antano Smetonos, savo gyvenimą 1942 me-
tais tragiškai baigė Maskvos kalėjime...
1
Gediminas Rudis. Augustinas Voldemaras – nemokėjęs pralaimėti po-
litikas // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai. – Vilnius: Alma
littera, 1997, p. 16.
2
Vytautas Žalys. Lietuvos diplomatijos istorija, t. I,  – Vilnius: Versus
aureus, 2007, p. 232.
3
Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (LMAB
RS), f. 172, b. 623.
4
Vaclovas Sidzikauskas. Lietuvos diplomatijos paraštėje. – Vilnius: Vaga,
1994, p. 89.
5
Vytautas Žalys, ten pat, p. 244–245.
6
Ričardas Čepas. Ministras Pirmininkas Mykolas Sleževičius // Lietuvos
Respublikos ministrai pirmininkai, p. 78.
7
Sigitas Jegelevičius. Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio kūrėjas //
Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai, p. 195–197.
8
Zenonas Norkus. Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai.  – Vilnius:
Aukso žuvys, 2014, p. 148, 277.
9
Vytautas Žalys. Lietuvos diplomatija XX amžiuje. – Vilnius: Vaga, 1999,
p. 26, 95, 102.
10
Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 664, ap. 1, b. 16.
11
Bronys Raila. Kitokios Lietuvos ilgesys. – Vilnius: Vaga, 1993, p. 377.
12
Alfred Erich Senn. Lietuvos valstybės atkūrimas1918–1920. – Vilnius:
Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992, p. 156.
13
LMAB RS, f. 172 b. 623.
14
Zigmas Toliušis. Augustinas Voldemaras, 1953, Martyno Mažvydo
Nacionalinė biblioteka, f. 66–34, p. 1.
15
N. Skurkis. Mūsų tikėjimo šviesa: trumpas katekizmas katalikų šei-
moms. – V–K, 1980, p. 45, 46.
16
Zigmas Toliušis, ten pat, p.1, 2.
17
Petras Klimas. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje.  – Vilnius: Mintis,
1991, p. 38.
18
Zigmas Toliušis, ten pat, p. 9, 10.
19
Ten pat, p. 1.
20
Mykolas Vaitkus. Nepriklausomybės saulėj, t. VI, d. 2.  – Londonas,
1968.
21
J. G. – s. Prof. Augustinas Voldemaras, Plungė, 1930.
22
Gediminas Rudis. Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai // Au-
gustinas Voldemaras. Pastabos saulėlydžio valandą. – Vilnius: Mintis,
1992, p. 26.
23
Виктор Суворов. Последняя республика. – Москва, 1999, p. 69.
24
Gediminas Rudis. Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai, p. 11.
25
Bernardas Gailius. Nusikaltimai „prie Smetonos“.  – Vilnius: Aidai,
2008, p. 123.
I S T O R I J A 11

A N D R I U S AT KO Č I Ū N A S

Apie Jono Meko šunį Niujorką

Tolstant nuo neseniai pasibaigusio Jono Meko šimtmečio jubiliejaus, tebekyla minčių, ar likę
dar neaptartų šio kūrėjo veiklos sferų, kūrinių, ar jo kūrybinis šimtmetis tikrai atrakintas ir įdėmiai
apžiūrėtas įvairiais rakursais, ar tokius visa apimančius tyrinėjimus apskritai įmanoma atlikti, kada
nors įpusėti? Anot semiotiko Algirdo Juliaus Greimo, „prie šimtmečio galima artintis dviem ke-
liais: aprėpus jausmu jį visą kaip atmosferą arba apmąstant“1. Mąstytojas, kalbėdamas apie XX a.,
lakoniškai išmėgino juos abu, tačiau koks kelias tiktų Meko atvejui, jo kūrybiniam gyvenimui,
kuris laike kone prilygsta visam amžiui ar net epochai? Imtis šio gana keblaus uždavinio šįsyk
bus mėginama per miestą ir jo ryšį su žmogumi, kūrėjo santykį su Niujorku, kuriame menininkas
praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, net apie 70 metų šiame kultūriškai itin intensyviame ame-
rikietiškame didmiestyje.

Atliepdamas savo nugyventus metus Niujorke Mekas po
daugelio metų būtent taip apibūdins šį miestą: „Kodėl
man patinka Niujorkas? Dėl to, kad aš viską čia pažįs-
tu, nes čia mano namai, nes aš suaugau su Niujorku arba
Niujorkas įaugo į mane, įleido šaknis, o aš įleidau šaknis į
Niujorką. Aš neturėjau jokio kito pasirinkimo. Mes drau-
gai. (...) Kaip šuo prisiriša prie savininko ir tai yra meilė.
Tai aš esu tas šuo. Arba Niujorkas yra mano šuo. Nežinau,
kuris, katras. Vienas kitą pažįstam ir padėjom vienas ki-
tam per tiek daug metų.“2 Per tą laiką šiame didmiestyje
Mekas tapo tikru niujorkiečiu, mačiusiu miesto kultūros
raidą nuo pat XX a. vidurio. Meko žodžiuose, ištartuose
Vytauto V. Landsbergio filme Niujorkas – mano šuo (2004),
esama subtilaus pastebėjimo, kad ne tik žmogus suauga su
miestu, bet ir miestas, jo kultūra įleidžia šaknis į žmogų,
tarsi nebūtų „jokio kito pasirinkimo“ gyvenant kartu „tiek
daug metų“3. Kultūra savo reikšmėmis apglėbia žmogų, o
ši jam virsta sava, saugia, pažįstama ir atpažįstančia ter-
pe. Taip ir Niujorkas Mekui – tarsi šuo, ir ši daugiau nei
pusė amžiaus trunkanti šuniška draugystė suriša draugus,
padeda vienas kitam atsiskleisti, gyventi, judėti pirmyn.
Viena vertus, Mekas atsiskleidžia kaip XX  a. avangardo
kūrėjas. Kita vertus, ir Niujorkas, jo kultūrinė terpė reiš-
kiasi per Meką: tam tikra prasme Mekas ir yra dalelė Niu-
jorko, o XX a. antrosios pusės Niujorkas yra dalelė Meko.
Šio abipusio įsišaknijimo, abipusės sąveikos įrodymu ir
abiejų kultūrų reiškimosi, jų susikirtimo vieta tampa niu-
jorkietiški Meko dienoraščiai, pradėti rašyti nuo pirmųjų
atvykimo į Ameriką dienų. Juose užfiksuota ne tik tai, kas
rūpi menininkui, kas jo sukurta ar dar tik kuriama, kas
patraukia jo dėmesį, ką jis apmąsto ar kritikuoja, bet juo-
se iškyla ir tai, ką galima laikyti Niujorko kultūros tekstu.
Tad dienoraščio tekstai tampa ne tik liudijimais apie Meką
kultūroje, bet ir kultūrą jame. Juose šis artimas žmogaus
ir miesto ryšys neslepiamas, jis gyvas ir įvairiaplanis –
Niujorkas auga kaip Amerikos kultūros centras, o Mekas
bręsta kaip avangardo menininkas. Kol kultūriniai miesto
ir menininko tekstai cirkuliuoja viešai, privačioje sferoje
nuolat rašomuose dienoraščiuose reflektuojama visa, kas
patenka į Meko akiratį: tiek Niujorko kultūros tekstai, tiek
ir pats rašytojas reflektuoja save tų dienų Niujorke. Ši iš
glaudžios draugystės, artimo ryšio gimstanti kultūrų sam-
pyna atskleidžia gal iš pirmo žvilgsnio ir nematomą, bet
abipusį kuriančios ir kuriamos kultūros santykį.
M E KO D I E N O R A Š Č I A I –
N I U J O R KO K U LT Ū R O S A R C H Y VA S
Meko dienoraščiai yra kartu ir Niujorko dienoraščiai. Esa-
ma dviejų trajektorijų: Mekas aprašo savas patirtis mieste,
kuriame gyvena, tačiau ir pats miestas įgyja balso teisę per
tai, kad yra nuolat aprašomas kultūriškai. Svarbios ir laiko
bei erdvės kategorijos: dienoraščiai lokalizuojami, nes ra-
šomi Niujorke, bet Niujorkas įgyja savąjį kultūros vaizdinį
tik dėl to, kad dienoraščiai rašomi 62-ejus metus. Mekas –
niujorkiečiu tampantis išeivis ir kaip tos bendruomenės
narys, aprašydamas savo gyvenimą, kartu aprašo ir vi-
suomeninį, o atitinkamai tik kažkieno aprašytas gyveni-
mas gali tapti kultūros atspindžiu, apie kurį jau išeitų šį
tą pasakyti. Pati kultūra, anot kultūros semiotiko Jurijaus
Lotmano, tuo ir skiriasi nuo skruzdėlyno, nes „įeidama į
visumą kaip jos dalis, atskira individualybė nenustoja bu-
vusi visuma“4. Vis dėlto apie kultūrą galima kalbėti ir vi-
suotinai, apibendrinant tam tikrus jos laikotarpius, tačiau
dienoraščiai leidžia liudyti kultūrą kone diena iš dienos,
priklausomai nuo to, kokiu dažniu ir kiek išsamiai ji buvo
aprašyta. Tai galima laikyti semiotinio tolydumo bruožu,
kai kultūroje figūruojantis fragmentas byloja kažką apie
pačią kultūrą ir tik jungiant tokius fragmentus galima pa-
sakyti ką nors bendro, pastebėti pokyčius. Dienoraštyje
paskiri dienų įrašai virsta subtekstais vientisoje dienoraš-
čio struktūroje, t. y. jie gali būti analizuojami kaip atskiri
tekstai, tačiau šie įrašai įgyja savo funkcinę prasmę tik bū-
dami dienoraštyje ir skaitomi kaip vientisas tekstas.
Apie tuometę Niujorko kultūrą galima kalbėti tik bū-
tuoju laiku. Ir nors tai gana akivaizdi pastaba, ji svarbi
tuo, kad, kalbant apie dinaminius kultūrinius (kultūrų)
santykius, reikalinga užsiminti apie tam tikrą tekstų re-
12 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
cepciją, tai, kaip ir kokie Meko tekstai yra priimami. Niu-
jorkui, bendrąja prasme, yra prieinamas tik viešasis Meko
gyvenimas, jo kūryba bei kultūrinė veikla. Ji prieinama
tiek, kiek jį atverti, pasidalyti pasirinko menininkas. Tuo
metu buvo prieinami jau pirmieji jo filmai, publicistika su
broliu įkurtame Film Culture5 žurnale ir Niujorko kultūri-
niame savaitraštyje The Village Voice6, taip pat visa tai, kas
lieka ne tiek arba išvis neartikuliuota (dalyvavimas meno
judėjimuose, parodose, filmuose, pokalbiuose arba tiesiog
gyvenime). Įdomu, kad dienoraščiai yra kai kurių svarbes-
nių J. Meko kultūrinių įsitraukimų artikuliacija. Jo kuria-
mi nedienoraštiniai tekstai, viešoji kūryba gauna galimybę
laisvai cirkuliuoti to meto Niujorke, o dienoraščiai (kaip
ir būtų galima tikėtis) lieka sau, privačioje sferoje. Šiuo po-
žiūriu Meko dienoraščiai – tai kultūros užkulisiai, jos kū-
rimo ir kūrimosi tekste vieta, nevieša veikimo sritis, kuri
buvo paviešinta ir dėl to tapo nagrinėjama. Dienoraščiuo-
Jonas Mekas Centriniame parke Niujorke,
1974. MO muziejaus kolekcija.
se regimas individualiosios kultūros konstravimas ir ko-
lektyvinės kultūros konstravimasis. Šis procesas supran-
tamas kaip kūrimasis, kuriame kultūra pajėgi kurti save
ir būtent iš tekstų, kuriuos pati sukuria. Tad šiuo požiūriu
Meko dienoraščiai – tai individualios sąmonės tekstas apie
kolektyvinę ir individualiąją kultūras jų kūrimosi procese.
Niujorkas Meko dienoraščiuose – tai miestas su įvai-
raus masto nuolatos vykstančiais kultūros sprogimais. Ap-
rėpti visko nemėginama, aprašomi „tik keli šio pasaulio
fragmentai“, kaip sako Mekas filme Ištraukos iš laimingo
žmogaus gyvenimo (2012). Tad, viena vertus, Meko die-
noraščių rašymas yra tolydus, pastovus, kartais net kas-
dienis. Kita vertus, be galo fragmentiškas, nes ne tik jame
dažnai praleidžiamos dienos ar net mėnesiai, bet savaime
suprantama, kad iš to, kas užrašyta, yra užrašyta labai
maža dalimi, t. y. tai, ką bandoma aprašyti, yra iki galo
neapčiuopiama, ypač kalbant apie avangardinio kino kul-

tūrą, kurią vis komentuoja Mekas. Tačiau reikia pastebėti,
kad dokumentuojami ne tik dienoraščio įrašai, bet ir įvairi
efemera: bilietai į filmus, kvietimai į renginius, išrašai iš
dokumentų, kitų žmonių laiškai, sąskaitos, nuotraukos,
paišai. Anot Kubiliaus, ankstesni (lietuviškai rašyti) Meko
dienoraščiai virsta realybės stenograma: Mekas škicuoja,
registruoja, ką mato ar patiria7. Niujorko dienoraščiuose,
nors Mekas ir išlieka uoliu įvykių dokumentuotoju, labai
dažnai prisiima revoliucionieriaus, rašančio manifestus,
vaidmenį. Rašymo kaip filmavimo principais remiamasi
mažiau, tačiau rašymas sau išlieka spon­ta­niš­kas, patiria-
mos aki­mir­kos nuotaika lengvabūdiškai duoda toną vie-
nam ar kitam dienoraščio įrašui, leidžia pasakoti be riš-
lios teksto konstrukcijos ir vis tiek palaikyti bendrą tekstų
prasmę. Meko dienoraščiuose „aš“ kuriamas rašant. Nera-
šytuose sakymuose šis savimonės formavimas nepasiekia
tekstinės erdvės, o užrašytuose pasakymuose – dienoraš-
čiuose – apie „aš“ kūrimą galima kalbėti tekstu ir tekste.
Šis „aš“ yra tarsi tekstų suma, kuri atsiranda chronologiš-
kai perskaičius visą dienoraštį, o tai padarius dienoraščiai
leidžia pamatyti ne tik tai, iš ko konstruojami jo tekstai,
bet ir kaip šis vidinis struktūravimas atliekamas. Sukur-
ti struktūruotą pasaulį aplink žmogų, pasak Lotmano su
Uspenskiu, yra vienas kultūros tikslų. Struktūravimu jie-
du laiko galimybę transformuoti „atviro pasaulio realybę
į uždarą vardų ir pavadinimų pasaulį“8.
Verta paminėti, kad šie dienoraščiai yra avangardo
filmininko dienoraščiai ir kaip tokie jie palaiko bendras
stilistines gijas su Meko filmais9. Jo kaip filmininko, fik-
suotojo tekstuose savitai traktuojama kūrėjo instancija,
kartais deklaruojama: „Tiesą sakant, visas mano kino dar-
bas yra vienas ilgas filmas, kuris vis dar tęsiasi… Aš ne-
kuriu filmų: aš tiesiog filmuoju. Aš filmininkas, ne filmų
kūrėjas. Ir aš ne režisierius, nes aš nieko nerežisuoju. Aš
tiesiog filmuoju.“10 Ir kaip filmuotojas, arba Rolando Bart-
heso apibūdintas modernusis skriptorius, „gimsta kartu
su tekstu“11, kuris, fiksuodamas tik čia ir dabar momen-
Hollis Mekas ir Sebastianas Centriniame parke Niujorke / Dirbantis Salvadoras Dalí ir Jerome'as Ducrot, 1964 / Jono ir Hollis vestuvės
Kremsmiunsteryje, Austrijoje, 1974 / Johno Lennono ir Yoko Ono lovos protestas, Monrealis, 1969. MO muziejaus kolekcija
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 13
tus, tampa autoriumi tik po kūrinio pasirodymo. Meko
dienoraštis – tai kūrinys, kuriame nesistengiama kurti,
nors ir apie kūrybą jame visko daug, tai veikiau prakti-
ka, kuri tampa kūriniu tik pavirtusi į knygą. Taip pat ir
jo filmai buvo kuriami iš sudokumentuotų vaizdų, o ne
pagal iš anksto parašytą scenarijų12. Dabartiškumas ir re-
trospekcija jo filmuose eina išvien. Savo autoriniuose dar-
buose poetas dažnai atlieka užkadrinio balso vaidmenį ir
įvairių epizodų metu kone tiesiogiai kreipiasi į žiūrovą
komentuodamas ir aiškindamas jam matomus vaizdus.
Rašytiniame dienoraštyje įvykius galima reflektuoti, pri-
siminti ir grįžti rašikliu į prieš kelias valandas ar metus,
tačiau dienoraštinio filmo kūrėjas gali būti tik čia ir dabar
veiksmo dalyvis, į aplinką reaguojantis su kamera – ne tik
reflektuojantis, bet išgyvenimą fiksuojantis jam vykstant.
Mekas pats savo filmuose tampa ir kuriančiu, ir stebinčiu
reaguojančiu, tad šiuo požiūriu išties sėkmingai įkūnija
pasakymą gyvenimas kaip kinas. Nenuostabu, kad vieni
kūrybiniai principai perkeliami į visai kito žanro kūry-
bą. Toks Meko tarpdiscipliniškumas, nepaisant disciplinų
skirtybės (nuo dienoraščių iki filmų), vis tiek leidžia kal-
bėti apie bendrą ženklų sistemos rinkinį, kuris taikomas
kuriant. Meko kinematografiniai dienoraščiai papildė jo
rašytinius nuo pat pirmosios „Bolex“ kameros įsigijimo.
Šie filmai yra didžiulės vaizdų kompiliacijos, pasitinkan-
čios žiūrovą dešimtmečiais kaupta medžiaga. Jie be galo
fragmentiški, šokčiojantys kadrais bei mirksintys nenu-
glūdintu montažu. Turinio prasme, aprėpiami ištisi Niu-
jorko ir pasaulinės kultūros klodai, savaip perskaitomi ir
iššifruojami kontekstai, dalijamasi gyvenimiškomis įžval-
gomis apie gyvenamą laiką ir tokio kultūriškai įkrauto
gyvenimo detales. Panašiomis turinio ir formos gairėmis
vadovaujamasi ir ant popieriaus. Pamačius dienoraštinių
Meko filmų, darosi suprantamesni rašytiniai menininko
dienoraščių kūrybos principai, o vis dėlto nuo jų ir pra-
dėjo, tuomet ištobulino, išplėtojo savąją dienoraštinę sti-
listiką tiek, kad natūralu buvo ją atsinešti ir į kino pasau-
14 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
lį. Net menininko, o tuomet, apžvalgininko, publicistika
žurnale Village Voice buvo paties pavadinta „Film Jour-
nal“ (liet. Kino dienoraštis), tarsi nujautus, kad dviejų be
galo skirtingų, kino ir dienoraščių, formatų sąjunga, nau-
jas dienoraštinio kino darinys yra pajėgus ir galimas toks
kada nors būti.
Tad dienoraštis kūrėjo gyvenime buvo daugiau nei
jo kūrybos platforma. Tai tampa bendra kūrybine tąsa,
kuri pasižymi pertrūkiais, asmeniškumais bei manifesta-
cijomis. Meko kultūra transmediali, ji kuriama įvairiomis
medijomis, tačiau jos visos yra vienijamos per dienorašti-
nę kalbą, kurią galėtume laikyti viena kertinių jo kūrybos
atramų, raiškos būdų.
N I U J O R KO I R M E KO K U LT Ū R Ų S A N T Y K I S
Avangardas kaip kultūros modelis nesusikūrė perdien.
7-ojo dešimtmečio Vilniuje, tarkime, avangardinė kultū-
ra galėtų veikti nebent kaip labai pogrindinis judėjimas,
tačiau net ir laisvoje Amerikoje tam prireikė ne vieno de-
šimtmečio ir tik pokario metais, apie 1950-uosius, pradė-
jo vykti į avangardinę kultūrą vedusios permainos. Būtent
tuo laiku į Niujorką ir atvyksta Mekas, kuris vėliau apie
tą laiką taip sako: „Yra daug dalykų, kurių nebėra. Bet aš
turiu jums pasakyti: Niujorkas yra kaip Dorianas Grėjus.
Jis visada jaunas. Jis visuomet 27-erių, kaip aš, kai išlipau
tądien ant uosto, 1949 m. spalį. Ir mes tapom surišti vi-
sam gyvenimui.“13 Meko žodžiuose Niujorkas atsisklei-
džia kaip jaunas, permainingas, tas, kuris, išlikdamas jau-
nas, keičia(si) ir tuo yra sietinas su pačiu menininku, kuris
tapatinasi su miestu.
Naujasis pasaulis Mekui (kaip toks, į kurį atvykstama
kaip svetimšaliui išeiviui) buvo vieta su puikiomis sąlygo-
mis valingam savęs brandinimui intelektualinėje aplinko-
je, „go­džiai su­ge­riant nau­jas idė­jas ir es­te­ti­nius įspū­džius,
am­bi­cin­gai pro­gra­muojant ko­lek­t y ­v i­nes kul­tū­ros atnau­ji­
ni­mo ak­ci­jas“14. Šios akcijos buvo vykdytos keliomis kryp-
timis, nes Mekas įvairių akcijų dalyvis, daugelio jų inici-
juotojas, steigėjas (kino institucijų, spaudos, kolektyvų)
bei globėjas („Fluxus“ judėjimo propaguotojas ir gynėjas,
taip pat paskirų kitų menininkų idėjų palaikytojas (pa-
deda nufilmuoti Andy Warholui filmą „Empire“, padeda
Salvadorui Dali su jo filmo kūryba), netgi padeda radi-
kaliai feminisčių grupei). Kai kurie šių kultūros istorijos
momentų taip pat lieka pažymėti dienoraščiuose. Juose,
kaip pastebi Kubilius, „em­pi­ri­niai fak­tai yra die­no­raš­ti­nio
pa­sa­ko­ji­mo ob­jektas, emo­ci­nė bū­ti­ny­bė ir tradicinė nor­
ma“15. Ši empirika, arba patyriminė visuma, išgaunama iš
kultūriškai itin tiršto Niujorko ir būtent be jokio fizinio
nuotolio, iš paties jo centro, Manhatano (angl. Manhat-
tan), kurį Mekas vadino kaimeliu16. Tai rodo, kad didžiu-
lė svetima erdvė susijaukinama, pritraukiama prie sau ži-
nomos teritorijos apimties. Šis Meko pasakymas, kaimo
metafora, kliūnanti tokiam didmiesčiui kaip Niujorkas
ryškina miesto kaip itin gerai atpažįstamos vietos artumą
bei jaukumą. Šis milijonus gyventojų talpinantis kaimas
sietinas (ypač šios temos apie Niujorką rėmuose) su tuo,
ką žymusis medijų teoretikas Marshallas McLuhanas va-
dino „globaliuoju kaimu“ – tai šiuolaikinis pasaulis, ku-
riame informacinės ir komunikacijos technologijos tampa
įrankiais, suteikiančiais plačias ir greitas bendravimo gali-
mybes, virtualiu lygmeniu naikinančius didžiausius erdvi-
nius atstumus tarp žmonių visame pasaulyje17. Pranešimų
sklaida tokiame globaliame pasaulyje yra greita ir vyksta
tarsi iš lūpų į lūpas, o medijomis visi gali atsidurti kaimy-
nystėje. Niujorkas buvo globalus kone visuomet. Susan
Sontag Meko publicistinių tekstų rinktinėje Scrapbook of
the Sixties (2015) sako, kad „nuo XX a. šešiasdešimtųjų
metų galima kalbėti apie tarptautinę masinę kultūrą, kuri
susilaukė beprecedenčio patrauklumo visame pasaulyje.
Niekada anksčiau kultūra nebuvo tokia eksportuojama“18.
Globalus pasaulis, pasak kito globalizaciją nagrinėjusio te-
oretiko Zigmunto Baumanno, suteikia galimybę asmeniui
praplėsti akiratį ir aiškiau save suvokti, tačiau, nepaisant
teigiamų tokio pasaulio privalumų, pastebima ir tai, kad
pasaulis suspaudžiamas į vieną erdvę, o procesai, vyks-
tantys viename žemyne, gali turėti įtakos kito žemyno
žmonėms ar jų bendruomenėms19. Tokiame „globaliame
kaime“, pastebi Jovilė Barevičiūtė, įprastos struktūros, su-
sidedančios iš centro ir periferijos, transformuojasi į ke-
letą mažesnių centrų, kurie sąveikauja tarpusavyje suda-
rydami tinklą be hierarchijos ir įprastinėms struktūroms
būdingo padalijimo20. Tai deleuziškas mąstymo būdas,
priartinantis tokį kultūros suvokimą prie rizomos sam-
pratos – tinkliškai susietų paskyrybių, kurios sudaro ir gali
sudaryti tūkstančius centrų. Apie keliacentriškumą yra ra-
šęs ir Mekas, tik kalbėdamas apie sąmonę:
1967 m. birželio 13 d.
(…)
Nėra vieno sąmonės centro. O gal, teisingiau, kai ku-
rios mintys kyla iš kitų centrų. Man taip ateina sakiniai,
vyksta pokalbiai tarp dviejų skirtingų mano asmenybių.
(...)21
Nors sąmonė, anot Meko, gali turėti keletą centrų,
pokalbis vyksta tarp dviejų vidinių asmenybių. Tą ypač
tinka pasakyti apie jo dienoraštį, kuriame Mekas virsta
ir rašančiuoju, ir skaitančiuoju. Tačiau šis susidvejinimas
aptinkamas ir ne tik jo dienoraštiniuose tekstuose. Minė-
tame filme Niujorkas – mano šuo (2004) Mekas save vadi-
na niujorkiečiu, gyvenančiu mažame Manhatano kaime-
lyje, o viename interviu teigė, kad yra kaimietis, žmogus iš
gamtos22. Ir vis dėlto šį susidvejinimą savotiškai sujungia
tai, ką Mekas rašo dienoraštyje, laikydamas save regiona-
listu – žmogumi, kuriam rūpi lokalumas:
Lapkričio 8, 1958
Aš esu regionalistas. (...) Numeskite mane bet kur, pačioj
sausiausioj, negyvybingiausioj mirusioj vietoj, kur niekas
nenori gyvent – ir aš pradėsiu ten leisti savo šaknis, būsiu
kaip kempinė. (...) Aš esu čia ir dabar. / Matot, Lietuva
yra labai maža šalis (...) tuo ji man ir patinka. Ir tuomet
yra didelės amerikos arba didelės rusijos, kurios nori,
kad viskas aplinkui taptų jų dalimi. (...) Buriasi sąjungos,
atsiranda dideli planai, bendradarbiavimai ir mažieji
lieka už borto. Aš esu už mažas valstybes.23

Tad iš vienos pusės galima daryti išvadą, kad Meko
globalizuotas pasaulis nežavėjo, kita vertus, globalizuo-
tame pasaulyje kultūros dinamika yra gerokai didesnė,
o aktyviai į kultūrą įsitraukusiam ir joje kuriančiam as-
meniui svarbu, kad ta kultūra tokia dinamiška ir išliktų.
Pasak Baumanno, „globalizacija nėra tai, ką mes visi ar
bent jau patys iniciatyviausi ir išradingiausi nori ir viliasi
daryti. Globalizacija – tai, kas su mumis visais vyksta“24.
Tad pastebėtina, kad, gyvenant stipriai pasaulėjimo pro-
cesų veikiamame Niujorke, nuolatinėje globalių ir lokalių
įtakų sankirtoje, kultūrų daugiskaitoje originalios kūrybos
palaikymas, jos kūrimas gali tapti iššūkiu ir neradus savų
lokalumo taškų lengva niveliuojančioje globalizacijos sis-
temoje prapulti, nerasti norimos vietos kultūroje. O apie
vietą dar kitaip kalbama žmogaus, kuris buvo priverstinai
išvietintas ir su tuo statusu ir atvyksta ieškoti naujų namų.
Meko dienoraščiai ir prasideda kone egzistencine išeivio
retorika:
Sausio 11, 1950
Yra vietų ir akimirkų, kai jaučiu, kad norėčiau visada
ten likti. Bet ne: kitą akimirką manęs ten nebėra. Atrodo,
mėgaujuosi tik trumpais intymumo, laimės blykstelėji-
mais. Trumpi koncentruoti blyksniai. Netikiu, kad juos
būtų galima pratęsti, užtęsti. Taigi aš vis judu į priekį,
laukdamas kitų akimirkų. Ar tai mano prigimtyje, ar
tai lėmė karas? Kyla klausimas: ar aš gimiau perkeltuo-
ju asmeniu, ar karas mane tokį padarė? Perkėlimas [iš-
vietinimas – AA], kaip būdas gyventi, mąstyti ir jaustis.
Niekada namuose. Visada pakeliui.25
Tokia buvo ir Meko karta, kuri dėl grėsmės laisvei
pasitraukė į Vakarus, tačiau galiausiai atsidūrė karo stovy-
klose ir tapo tuo, kas nuo pokario metų vadinama Displa-
ced Person. Anot Alinos Šalavėjienės, save dipukais (nuo
trumpinio DP) vadinę žmonės buvo išėję sugrįžti26. Meko
kūryboje išvietinimo nuoskaudų daug ir tai tampa tokia
savasties dalimi, kad susimąstoma, ar išvietinimas nėra
prigimtinis, tarsi karo sukelta trauma galėtų būti jo as-
menybės dalis. Negana to, išvietinimą su tam tikra poeti-
ne distancija Mekas laiko būdu gyventi, mąstyti, jaustis:
niekada namuose, visada pakeliui. Toks tarpinis buvimas
kaip liminali būsena postuluojamas nuo atvykimo, tikin-
tis, kad Amerika tėra sustojimas, vėjas, kurį patyrus bus
judama toliau:
Be datos, 1950
Kai išlipau, o tiksliau, įžengiau į šią salą, vis dar plau-
kuose turėjau Lietuvos vėjų ir vėjų iš Vokietijos, po kelių
metų klajonių ten.
Amerikos vėjai? Aš tik pradedu juos suvokti, dar la-
bai menkai. Bet noriu juos giliai pajausti – pajausti, išgy-
venti. Noriu patirti Ameriką iki pat apačios. Tada galėsiu
tęsti toliau, kur nors kitur...
Mano didžiausia pramoga ir laimė šiomis dienomis
yra vaikščioti po Niujorką, valandų valandas vaikštau
viską sugerdamas.27
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 15
Vaikštinėjant valandų valandas mieste įsigeria ne
miestas, o ta neartikuliuota kultūra, kuri jo gatvėse už-
koduota. Tai vizualinė kultūros terpė, kuri perskaitoma
iš sutiktų praeivių, metro stočių, architektūros ar rekla-
mos. Mekas tai vadina storu kasdienybės sluoksniu, ūku,
į kurį bandoma panirti: „Stengiuosi su viskuo, ką žinau,
pabėgti iš jos [svajonių šalies – AA], beviltiškai pasinerti
į tirštą kasdienybę, kad pajusčiau „tikrovės kraują“. Bet
aš vis atšoku, vėl ir vėl, į svajonių šalį.“28 Nuolatinis ju-
dėjimas erdvėje, judančiojo ar net praeinančiojo žvilgs-
nis į Niujorką neleidžia pajusti šio „tikrovės kraujo“, nes
su juo neišbūnama, vis judama pirmyn kaip beviečiam
asmeniui.
AVA N G A R D I N I Ų I D Ė J Ų
UŽUOMAZGOS NIUJORKE
Avangardinių idėjų ištakomis Meko pasaulėvokoje galime
laikyti kultūros žurnalo Žvilgsniai leidybą ir turinį, už kurį
didžiąja dalimi buvo atsakingas Mekas. Menotyrininkė
Rasa Žukienė straipsnyje „Apie du lietuvių menininkus,
tapusius Vakarų pasaulio kultūros istorijos dalimi“ taip
pat aptaria šį pokario metais išvietintų žmonių stovykloje
leistą leidinį ir fiksuojamą jame puoselėtą avangardistinę
pakraipą. Ji teigia, kad leidinys Mekui ir bičiuliams kilo
iš noro susiurbti į save Europos kultūrą, iš smalsaus dai-
rymosi į po karo atsivėrusį pasaulį: „Visi keturi Žvilgsnių
leidėjai buvo atviri naujovėms, stengėsi pajusti Vakarų
Europos literatūros pulsą, integruotis į vakarietišką kul-
tūros erdvę.“29 Šiuos ketinimus atspindi pirmame leidime
pateikiami įžanginiai Meko žodžiai: „Tik išėjęs iš savo as-
meniškumo ir regionalumo celės, įsijungdamas į laiką, jo
idėjas, troškimus, ieškojimus, kūrėjas tampa visos žmoni-
jos venų krauju.“30 Formuluojamas konkretus tikslas – įsi-
liejimas į aukštesnio lygio individualybę – kultūrą. Aiški
ir keliama sąlyga tam pasiekti – išėjimas iš vien asmeninių
interesų erdvės ir pasiryžimas būti esamajame laike, nes
kultūra yra ne tiek apie erdvę, kiek apie laiką: ji trunka ir
yra koduojama kultūros atmintyje laikiniu pavidalu. Vien
individualioje kultūroje griežtai užsidaręs menininkas ne-
pretenduoja virsti kolektyvinės kultūros dalimi. Reikalin-
ga ne tik būti kultūroje lokaliai, bet ir veikti joje.
Taigi, noras įsilieti į didžiąją pasaulietinę kultūrą Me-
kui užsimezga anksti, dar pokario Europoje. Šiame žemy-
ne, kaip pats teigia ankstesniuose dienoraščiuose, civili-
zacija ji nuvylė „sudaužė į šipulius“. Atvykus į Ameriką, o
tiksliau, Niujorką, kuris tuo metu kai kurių istorikų buvo
laikomas pasaulio kultūros sostine31, natūraliu pasirinki-
mu tampa apsisprendimas jame ir likti, o ne vykti į Čika-
gą, kur broliams jau buvo pažadėtas darbas. Į užsienį ten-
ka sprukti dėl grėsmės gyvybei, tačiau liekama jame dėl
kultūros. O į Niujorką Mekas, kaip pats teigia, atvyksta
kultūrų sandūros metu, 1949 metų pabaigoje:
Žmonės sako: „O, kaip liūdna dėl to, ką tau teko pa-
tirti.“ Ne, džiaugiuosi, kad buvau perkeltas, tarsi išrautas,
nes buvau išmestas Niujorke pačiu įdomiausiu laikotar-
piu, kai visi klasikiniai menai pasiekė kulminaciją, kaip
Balanchinas ir Martha Graham, ir kažkas kito jau buvo
netoliese. Aš pagavau Marloną Brando ir Tennessee Wil-
16 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
liamsą, ir Millerį; Aš pamačiau senosios kultūros pabaigą,
kai atvykau 1949 m., ir naujosios pradžią, Johną Cage’ą ir
Buckminsterį Fullerį bei Gyvojo teatro ir bytnikų kartos
pradžią. Ir aš buvau viso to kempinė32.
Šiuose žodžiuose, kultūrą vertindamas jau po daug
laiko, ir į patį išvietinimą Mekas ima žiūrėti teigiamai ar
kone euforiškai, nes jaučiasi atsidūręs svarbiame kultūros
lūžyje. Savo vietą Mekas matuoja meno kriterijais, senų
formų keitimas naujomis jam suteikia vertę. Klasikiniai
menai, kuriuos įvardija Mekas, jau bepraeiną, didėja nau-
jųjų, į alternatyvą linkusių kultūrų populiarumas, kurių
meninė pakraipa vėliau tampa atspirties tašku kūrybi-
niame kelyje ir pačiam Mekui: eksperimentinės muzikos
kompozitorius Johnas Cage’as, dažnai minimas ir dieno-
raštyje, futurizmo architektas Buckminsteris Fulleris, se-
niausia eksperimentinio teatro grupė „Living Theater“ ir
bytnikų karta kaip visuomeninis judėjimas visose JAV. Šie
atskiri kultūros reiškiniai, kartu būdami populiariosios
kultūros pašonėje, neišvengiamai turėjo įtakos ir Meko
kūrybai. Apie juos bei daugelį kitų savo žymių bičiulių
vėliau Mekas sakė: „Tie žmonės buvo tikrasis to laikotar-
pio politinis judėjimas, jie pakeitė požiūrį į gyvenimą ir
struktūras, kuriose gyvenome.“33 Tarkime, Cage’as savo
žymiausiu eksperimentiniu kūriniu „4:33“ kvietė audito-
riją išgirsti tylą kaip muziką, nes bet kokia audiotyvinė
patirtis gali būti laikoma muzika, jei yra autorius ir au-
ditorija (adresantas ir adresatas), kurie šią patirtį kons-
tituoja kaip muziką. Panašia steigtimi galėtume laikyti ir
avangardinio kino atsiradimą, kai auditorijai pasiūloma
tai, kas dar nėra pripažinta kaip tekstas, bet turi ketinimo
juo tapti. Avangardui kaip kultūros reiškiniui šis procesas
neišvengiamas, nes būnant kultūros paribyje savo buvimą
nuolat reikia užsitikrinti. Tik taip didžioji tradicinė kul-
tūra gali įgyti supratimą apie avangardą. Tad Niujorkas
Mekui pradžioje buvo svetimas, o avangardas, kaip pari-
bio kultūra, sava. Ne tik dėl to, kad avangardines Žvilgsnių
idėjas atsiveža dar iš Europos, bet dėl to, kad kaip perkel-
tas asmuo ir pats po karo ilgą laiką buvo paribyje.
Taigi, Mekas kaip svetimtautis Amerikoje mėgina
savo kultūrinį santykį su miestu nuolat sutvirtinti, pri-
Jonas Mekas, lakstantis su šuniu, su Minnie
Cushing, Niuportas, 1967. Filmavo Peteris
Beardas. Vaizdas iš knygos „Šokis su Fredu
Astaire“, išleido „Anthology Editions“.
 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 17

Benn Northover nuotr.

sitraukti Niujorko kultūrą kuo arčiau, tapti jos dalimi. 13
Jonas Mekas, Benn Northover, Jonas Mekas. Man about town. Prieiga
internetu https://jonasmekas.com/docs/man-about-town.pdf
Dienoraščiuose girdimas svetimumas miestui, labiausiai 14
Vytautas Kubilius, op. cit., p. 178.
fiksuojamas pirmaisiais metais, ilgainiui slopsta, kol ga- 15
Vytautas Kubilius, op. cit., p. 180.
liausiai Niujorkas prisijaukinamas kaip ištikimas šuo. 16
Tai Jono Meko citata iš Vytauto V. Landsbergio filmo Niujorkas –
mano šuo (2004).
1
Algirdas Julius Greimas. Semiotika. Vilnius: Vilniaus universiteto
17
Marshall McLuhan, Kaip suprasti medijas: Žmogaus tęsiniai. Vilnius:
leidykla. 2022, t. 17, p. 299 Baltos lankos, 2003.
2
Jono Meko citata iš Vytauto V. Landsbergio filmo „Niujorkas – mano
18
Jonas Mekas, Scrapbook of the Sixties: Writings 1954–2010 by Jonas
šuo“ (2004). Mekas, Spector Books, 2016, p. 334.
3
Ibid.
19
Zygmunt Baumann, Globalizacija: pasekmės žmogui. Vilnius: Strofa,
4
Jurij Lotman, „Kultūros fenomenas“, in: Kultūros semiotika, sudarė 2002, p. 207.
Arūnas Sverdiolas, iš rusų k. vertė Donata Mitaitė, Vilnius: Baltos
20
Jovilė Barevičiūtė, ,,The Locality of the “Global Village” In the Aspect
lankos, 2004, p. 37. of Communication: Pro et Contra M. McLuhan“, Creativity Studies,
5
Įkvėpti kino ir garsiai apie kiną rašančių naujosios bangos prancūzų 2010, 3(2), 184–194. https://doi.org/10.3846/limes.2010.18
„Cahiers du Cinéma“ („Kino užrašai“) žurnalo, broliai Mekai 1954 m.
21
Jonas Mekas, I Seem to Live: The New York Diaries, 1950–1969, Volume
sukuria savąjį leidinį, skirtą avangardiniam kinui ir straipsniams apie 1, 2019, p. 603.
jį, taip pat kai kuriuos Holivudo filmus.
22
Vyšniauskas, Karolis. (2018, balandžio 18). Tinklalaidė su Jonu Meku.
6
„The Village Voice“ yra Amerikos naujienų ir kultūros laikraštis, žino- Nyla Talks. Prieiga internetu https://nara.lt/lt/articles-lt/jonas-mekas-
mas kaip pirmasis alternatyvus šalies naujienų savaitraštis, leidžiamas londone
nuo 1955 m.
23
Jonas Mekas, op. cit., p. 181.
7
Vytautas Kubilius, „Du dienoraščiai – du literatūrinio gyvenimo pa-
24
Zygmunt Baumann, op. cit., p. 94.
minklai“, Naujasis Židinys-Aidai, t. 4, 2001, p. 178. Prieiga per inter-
25
Jonas Mekas, op. cit., p. 11.
netą https://www.lituanistika.lt/content/49266
26
Alina Šalavėjienė, „Dipukai, išėję sugrįžti“, in: Bernardinai.lt, 2012 05
8
Yuri. M. Lotman, Uspensky, B. A , “On the Semiotic Mechanism 31. Prieiga internetu https://www.bernardinai.lt/2012-05-31-alina-sa-
of Culture”, New Literary History, 1978, 9(2), p. 213. https://doi. lavejiene-dipukai-iseje-sugrizti/
org/10.2307/468571
27
Jonas Mekas, op. cit., p. 12.
9
Gregory Smulewicz-Zucker, “Introduction to the Second Edition”, in:
28
Jonas Mekas, op. cit., p. 11.
Movie Journal: The Rise of the New American Cinema, 1959–1971 (Film
29
Rasutė Žukienė, „Apie du lietuvių menininkus, tapusius Vakarų pasau-
and Culture Series), edited by by Gregory Smulewicz-Zucker and Peter lio kultūros istorijos dalimi“, Oikos : Lietuviu̜ Migracijos Ir Diasporos
Bogdanovich, Second edition, Columbia University Press, 2016, p. xiv. Studijos, 2016, 22, 99–107. https://doi.org/10.7220/2351-6561.22.8
10
Jonas Mekas. As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses
30
Jonas Mekas, Žvilgsniai, red. J. Mekas, Wiesbaden: Giedra, 1946, nr. 1,
of Beauty (2000). kovas, p. 2.
11
Roland Barthes, ,,Autoriaus mirtis‘‘, Metai, 2022, Nr. 4 vertėjas Paulius
31
Wallock, Leonard, Editor, New York: Culture Capital of the World
Jevsejevas, p. 109. 1940–1965 (1st ed.). Rizzoli, 1988.
12
Genevieve Yue. ,,Fragments of Paradise: the Films of Jonas Mekas‘‘, in:
32
Jonas Mekas, John Leland. „Jonas Mekas refuses to fade“, in: New York
Mekas, Jonas, & Psibilskis, Liutauras (Editors). (2005). Jonas Mekas: Times, 2015. Prieiga internetu https://www.nytimes.com/2015/10/18/
Conversations, letters, notes, misc. pieces etc (p. 136–160). Vilnius: Li- nyregion/jonas-mekas-refuses-to-fade.html
thuanian Art Museum.
33
Jonas Mekas, Benn Northover. Jonas Mekas. Man about town. Prieiga
internetu https://jonasmekas.com/docs/man-about-town.pdf
18 D A I L Ė

„Kiekvieną dieną susidurdavau

su tikru menu ir geru menu“
Juliaus Kelero pokalbis su tapytoju, restauratoriumi, docentu Gintaru Palemonu Janoniu

JULIUS KELERAS: sveikas, Palemonai. Kadangi mūsų

laida yra „Kultūra ir religija“, norėčiau pakalbėti apie re-
ligijos įtaką tau. Ar vaikystėje patyrei religinę aplinką? Jei
taip, kaip dabar ją prisimeni?

GINTARAS PALEMONAS JANONIS: vargiai tai pava-

dinčiau religine aplinka. Parapiniame gyvenime ten, kiek
save prisimenu, nesu dalyvavęs. Gyvenome tokiame ben-
drame lietuviškame, sovietmečio laikų fone. Be abejo,
buvo ir Kalėdos, ir Velykos, ir krikštynos, ir vestuvės, ir
laidotuvės, ir tetos, ir bobutės, ir pažįstami, kurie dalyva-
vo tam tikrame religiniame gyvenime. Aš tame niekada
nedalyvavau, bet vis tiek ta aplinka labai stipriai veikė ir
aš visada jaučiausi Rymo kataliku – net paauglystės smal-
sumo metais man niekada nekilo mintis religinių potyrių
ieškoti pas budistus, induistus ar kitose krikščioniškose
bendruomenėse.

J. K.: kokie ir kaip religiniai motyvai veikė tave kaip me-

nininką, kai subrendai arba kai brendai?

G. P. J.: vis tiek viskas turbūt prasideda nuo brendimo,

net jeigu esi toks proginis krikščionis, kai nueini į bažny-
čią, neturėdamas to religinio brandumo. Ten juk įdomiau-
sia, kaip atrodo paveikslai ir kiti aplinkos daiktai.

J. K.: vaikystėje ar paauglystėje?

G. P. J.: vaikystėje. O paskui jau paauglystėje ėmiau su-

vokti, kad tie kultūriniai dalykai neatsiejami nuo religinių.
Čiurlionio mokykloje per vasaros praktikas paišydavome
koplytstulpius, netgi ne visai meninius, o daugiau doku-
mentinius; kryžius fiksuodavome. Tad kultūra su menu
yra kaip ir neatskiriami.
J. K.: sovietmečiu religinis menas ir tai, kas susiję su reli-
gija, buvo cenzūruojama ir niekinama.
G. P. J.: čia atsitiko toks įdomus dalykas, kad lietuviai su-
gebėjo sukurti žaismingą žodžių junginį „liaudies menas“.
O menas juk priklausė liaudžiai, tad etnografinis paveldas
irgi natūraliai priklausė „liaudies menui“. Turbūt kitose
mokyklose buvo griežčiau, bet kadangi Čiurlionio menų
mokykla buvo truputį kitokia, ten buvo leidžiama žymiai
daugiau. Ir galų gale juk mes piešinių neeksponuodavome
Dailės muziejuje ar Revoliucijos muziejuje, jie neišeidavo
iš meno mokyklose ribų.
J. K.: o VDA studijų laikais pas Augustiną Savicką irgi
praktikos buvo panašios?
G. P. J.: ten jau tos laisvės buvo mažiau. Ten jau iš mūsų
rengdavo profesionalius menininkus, ideologinio fronto
darbuotojus, ten buvo jau kitaip.
J. K.: ar praktikoms vadovavo A. Savickas?
G. P. J.: oi, ne. Ten buvo daug kitų dėstytojų, su Augusti-
nu tikrai nesu buvęs.
J. K.: kaip tapytojas ar esi susijęs su religiniais motyvais?
Kokie jie iškyla iš pasąmonės į drobę? Ar renkiesi juos są-
moningai? Juk jie – gana įdomūs, gražūs ir grafiškai, ir se-
mantiškai.
G. P. J.: tai yra esminiai motyvai. Kaip ir sakiau, pradė-
jau mokykloje oficialiai nuo tų koplytstulpių paišymo,
o paskui turbūt pats įdomiausias dalykas buvo ta Ezopo
kalba arba šnekėjimas puse lūpų. Nuo tarpukario Lietu-
vos egzistavo, bet ir sovietinėje Lietuvoje puikiai egzista-
vo toks puikus žanras natiurmortas su liaudies skulptū-
 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 19

romis. Ir tada buvo toks įdomus dalykas, jei nori įvardyti,

kad ten Florijonas ar kiti šventieji, – tai ne, netinka (Nu-
kryžiuotasis tai jau išvis tabu), bet kiti motyvai  – jeigu
taip pavadini „liaudies skulptūrėlę“ – tai būdavo priimti-
na, o jeigu ten įvardiji tą siužetą ar šventąjį tiksliau, tai jau
blogai. Ten vyko visokie tie žaidimai – ar čia atsitiktinai
į kažką ideologiškai pavojingo panašu, ar mes čia tarybi-
nį liaudies meną registruojame. Tas žaidimas ilgą metą
buvo labai produktyvus, tačiau dabar, mano supratimu,
jis jau išsisėmė.

J. K.: ar žinotum bent vieną lietuvių tapytoją, kuris anuo

metu nutapė Nukryžiuotąjį?

G. P. J.: beveik kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje rasime

anoniminių anoniminių paveikslų ar vitražų, sukurtų so-
vietmečiu. bBe abejo, tai buvo draudžiama, Dar yra toks
anekdotinis atvejis. Puikusis profesorius, intelektualas ir
labai išradingas žmogus A. Savickas pasakė: „Aš padary-
siu ir pakabinsiu.“ Ir padarė. Darbas yra publikuotas net
jo knygoje. Ir ką? Istorija labai paprasta. Ateina komisi-
ja – „Kaip tai galima? Išmesim, uždrausim.“ Jis klausia:
„Už ką?“ „Taigi čia, čia...“ Sako: „Skaitykite.“ Prieina ta
komisija. O ten parašyta „Spartakas“. Šmaikštusis profe-
sorius klausia: „O jūs ką pagalvojot?“ (Abu juokiasi.) Ne
tokių išradingų, ne tokių šmaikščių, bet panašių žaidimų
būdavo.

J. K.: ar tu manai, kad menas yra religinė patirtis? Ar da-

bartiniais laikais čia esama bendrumo? Ar meno metafi-
zika liko anapus? Ar sutiktum atskleisti čia savo įžvalgas?

G. P. J.: aš manau, kad niekada meno ir religijos metafi- Gintaras Palemonas Janonis, Kalėdos, 2022

zika negali būti anapus. Net jei ir kelios kartos yra nere-
ligingos vienoj šeimoj arba oficialiai vienoj tautoj, net ir
tuo atveju niekur tie dalykai neišnyksta ir jie visada egzis-
tuoja. Ir, mano supratimu, kad tiek taikos metais yra svar-
bus tas religinis dugnas, religinis pagrindas, tiek ir karo
metais, kai dar keisčiau atsiskleidžia ne tik gerosios, bet ir
blogosios savybės.
J. K.: psichiatrų frazeologijoje yra toks posakis: šizofreni-
ja – tai knyga, kurioje supainioti puslapiai. Ar menas, ypač
šiuolaikinis, gyvas, neantologizuotas, nėra knyga, kurioje
puslapiai sudėlioti irgi gana šizofreniškai, tai yra knygos
kodą sykiais žino tik jos autorius?
G. P. J.: ne, aš nemanau, kad tai yra pats tiksliausias pa-
lyginimas. Man tai panašiau į juodraštį, kuris gali turėti
spausdintą formą, bet dar tie puslapiai nesudėlioti į kny-
gą, kai kurie skyriai neparašyti ir tai, kas jau turima kaip
juodraštis, nebūtinai įeis į galutinę knygą. O galutinėje
paskui turės būti ir komentarai, kiti analogiški dalykai,
kad visumą galėtume įvertinti. O apie autorių esu girdė-
jęs tokią puikią frazę: autorius, kol neparodė kitiems, pats
nežino, ką padarė.
J. K.: bet autorius gali tikėti savo genialumu, turbūt ir jis
gali tikėtis iškepęs absoliučiai naują pyragą, kūrinį, ar ne?
Ir galbūt netgi bijo parodyti kitiems kūrinį tą euforijos aki-
mirką. Esi juk irgi tokią išgyvenęs, be abejo.
G. P. J.: be tikėjimo, kad gali padaryti geriau, nėra meno.
Ir viena iš meno atsiradimo priežasčių ar meno interpre-
tavimo priežasčių. Ne visas tas iki šiol buvęs menas mane
tenkina taip, kaip, tarkime, dabar tie populiarieji didžė-
jai. Jie nekuria naujos muzikos, interpretuoja jau esamą.
Panašūs dalykai esant dabartinėms technologijoms yra
įmanomi ir mene. Gal tapyboje savo rankomis antro tokio
paties darbo ir negali nutapyti, bet kitur yra fotoprintas.
Kur yra simuliacija, kur – originalas, dabar sudėtinga at-
skirti. Jei oficialiai pagal autorines teises, pagal kitus tuos
aktus kompiuteriu atspausta nuotrauka yra originalas, tai
kiek tų originalų yra – ar ta, kurią pats autorius atspaudė,
ar kitas, įsilaužęs į jo kompiuterį ir milijoną atspaudęs?
Originalumo klausimas yra labai sudėtingas.
J. K.: kita vertus, grafika, pavyzdžiui, jeigu nėra monoti-
pija, jos gali atspausti neribotai?
G. P. J.: ne. Ten ne milijonai. Ten yra labai aiškiai skai-
čiuojamas 1, 2, 3 atspaudai pagal skirtingas technologijas,
o jeigu taip iš klasikos paimtum, Venecijoje Renesanso lai-
kais autorius buvo tas, kur padaro nespalvotą piešinį, pa-
meistriai pradeda tapyti, meistras uždeda tik tuos kelis pa-
skutinius potėpius, bet buvo visi tie šiuolaikiniai dalykai,
t. y. kad gali jis ir parduoti kitam teisę iš to savo kartono
20 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
pasidaryti kopiją ir tai vadinosi inovacija, autorius buvo
tas, kuris sukūrė tą piešinį, o ne tas, kuris jį nuspalvojo. Ti-
cianas Ispanijoje netgi turėjo patronuojamąją įmonę, kuri
oficialiai turėjo teisę naudoti jo parašą. Tada tas suprati-
mas buvo toks, jeigu juokais palygintume, tai kai dabar
žmogus turguje nusipirkęs drabužį ir perskaitęs „Armani“
galvotų, kad jį „Armani“ pasiuvo savo rankomis.
J. K.: kitaip sakant, Ispanijoje tapytus Ticiano darbus da-
bar turėtume vertinti keistokai, ar ne?
G. P. J.: taip, nors tą piešinį jis nusiųsdavo patikimiems
žmonėms, tai buvo legalu, kaip dabar – pagal licenciją.
J. K.: tokia tradicija.
G. P. J.: taip, taip.
J. K.: esi ir garsus restauratorius, dirbęs įvairiose Lietuvos
bažnyčiose. Iki šiol neišdyla man matytas vaizdas – Pale-
monas su teptuku ir kaltu ar kokiu ten kitu įrankiu, ka-
bantis it angelas Šv. Mikalojaus bažnyčios navoje. Ar iki
šiol restauruoji? Gal papasakotum apie tas patirtis plačiau.
G. P. J.: deja, nerestauruoju
J. K.: pasakojai, kad lyg pinigų buvo pristigta Šv. Mikalo-
jaus bažnyčiai.
G. P. J.: yra ir tie finansiniai, ir tie organizaciniai daly-
kai. Kaip čia pasakius, kai nėra darbo, jo niekur nėra, o
kai yra, viskas tuo metu pavyksta – ir parodos, ir darbas
Akademijoje, ir restauracijoje smagiai dirbant terminai
spaudžia.
J. K.: kiek esi restauravęs Lietuvos bažnyčių? Kiek esi tame
bare dirbęs?
G. P. J.: restauracija yra komandinis darbas. Prie vienų
daugiau, prie kitų  – mažiau. Į kai kurias vaikščiojau po
porą metų kas dieną į darbą – tai buvo Šventų Jonų baž-
nyčioje virš vargonų. Bernardinuose kelerius metus pra-
leidau, Vilniaus Bernardinuose, Šv. Kazimiero bažnyčio-
je ir vienuolyne esu dirbęs, ir Šv. Teresės vienuolyne, ir
Varniuose medinėje Šv. Aleksandro bažnyčioje, kai kurios
dabar pusiau kaip muziejai – Trakų dominikonų bažny-
čioje, kuri dabar pusiasalyje, kur muziejus yra, dar kažkur,
užmiršau. Daug kur dirbau.
J. K.: o Italijoje? Juk ten irgi dirbai.
G. P. J.: na, ten buvo tik trumpa stažuotė.
J. K.: ar jie dirba kažkaip kitaip nei čia lietuviai? Restaura-
cijos procesas meno ir technologijų prasme? Pamenu, grįžęs
iš ten pasakojai.
G. P. J.: panašiai, panašiai, tik, aišku, skiriasi užmojai, fi-
nansavimo ir laiko dalykai, nes Italijoje restauruojama už
viso pasaulio pinigus. Garsiausia istorija nutiko su Miche-
langelo „Siksto koplyčia“. Ji buvo restauruota už Japonijos
pinigus, ir tai labai normali praktika. Beje, ten restauravo
italai. Joks japonas nebuvo prie tos freskos prisilietęs. Ja-
ponai gal fotografavo, darė techninę dokumentaciją pagal
tuos laikus su naujausia įranga, bet tikrai su teptuku jie
nedirbo.
J. K.: ar tai reiškia, kad japonams čia buvo garbės reikalas?
G. P. J.: taip, taip. Jie savo naujausias technologijas pasiū-
lė savo tradiciniame mene ir žino, kas buvo Siksto koply-
čioje, kad ten kiekvieną dieną trečdalis turistų yra japonai.
Apie restauraciją dar norėčiau porą žodžių. Žmonės, kurie
nėra dirbę restauracijoje, labai supriešina, kas yra kūry-
ba, kas – amatas, kas – originalumas, kas – pakartojimas.
Mano supratimu, tie mano restauracijos metai buvo vieni
laimingiausių. Kiekvieną dieną susidurdavau su tikru ir
geru menu. Deja, dirbdamas dėstytoju su studentais negali
to pasakyti. O restauracijoje patiri tai, kas yra „mokymasis
visą gyvenimą“, tai patiri kasdien. Kiekvieną dieną atrandi
tai, ypač jeigu tai yra uždažyta. Pats atskuti, pirmas pama-
Gintaras Palemonas
Janonis, Koplytėlė,
2018

Gintaras Palemonas Janonis,
Bernardinai VII, 2020
tai tai, ko du šimtus ar tris šimtus metų niekas nematė. Ir
kai metus ar dvejus gali tai matyti iš dvidešimties centime-
trų ar liesti rankomis, na, tai yra nepakartojama patirtis
ir, kaip čia pasakius, ir tai ne tiek, kad tai yra geras menas
ar geriausias menas, bet neįkainojamai autentiškas – nie-
kas kitas pasaulyje nėra iš taip arti taip ilgai sėdėjęs prie
to meno. Man tas unikalumas yra labai svarbu. Ir kai pa-
matai tą senovės meistrų sąžiningumą kad ir Bernardinų
bažnyčioje, kur ten penkiolikos metrų aukštyje penkioli-
kos centimetrų figūrėlė nutapyta tokiam užkampyje, kur
niekas iš mirtingųjų nebuvo jos matęs, net kai ji buvo nu-
tapyta. Štai tokia yra autentiška patirtis ir moko apie dis-
cipliną, sąžiningą darbą, viltį ir tikėjimą.
J. K.: restauratorius turbūt irgi turi baimę, kad jis gali at-
statyti ne į tą padėtį, į kurią planavo autorius, ar ne?
G. P. J.: čia amžinas tas klausimas.
J. K.: čia ir spalvų dalykai.
G. P. J.: daug visokių yra. Čia turbūt tinka tas pasaky-
mas, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Upė ta pati, bet
praktiškai neįmanoma sugrįžti į kitą epochą su jos santy-
kiais, su jos įsivaizdavimais, religiniu gyvenimu, kas buvo
visiškai kitoks, mums turbūt sunkiai suprantama. Net ir
į kokią Angliją nuvažiavus ta jos luominė sistema su jos
normomis, su visa kuo, na, tai tas turbūt ir didžiausias.
O dar prisideda technologiniai, finansiniai, ideologiniai,
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 21
ypač jeigu pritaikomas kitoms paskirtims tas pastatas, vis-
kas keičiasi. Net ir su tuo pastaruoju Vatikano susirinki-
mu – ar Bažnyčia yra muziejus – kurio požiūrio laikytis
iki tridentinio, po tridentinio ar po pastarojo Vatikano
susirinkimo?
J. K.: kokia vizualinė estetika tau artima? Iš ko esi mokę-
sis ar sekęs?
G. P. J.: iš dalies jau atsakiau  – bažnytinis menas, o iš
kitos pusės – tai, ko mokė Akademija. Yra tie profesiniai
dalykai – pagrindinis ar, kaip čia protingai pasakius, se-
mantinis laukas. Tai vis tiek siejasi su bažnyčia. Bet kal-
bant vis tiek reikia pasakyti svarbiausia  – mokiausi iš
Lietuvos kultūrinio paveldo, iš pasaulio paveldo – ten 70
ar 90 procentų yra išlikęs religinis menas. Visada nuva-
žiavus į kitą miestą ar kitą šalį, įdomiausia nueiti į baž-
nyčią. Kad ir ta pati katalikų bažnyčia kiekviename mies-
te turi savo istoriją, įdomūs, gabūs žmonės dažnai dirba
sunkiomis, didvyriškomis sąlygomis. Tarkime, lenkai tuo
požiūriu labai jau skiriasi nuo mūsų kai kuriais atvejais,
bet pavažiavus iki čekų ar vokiečių tie lenkai atrodo su
mumis kaip broliai dvyniai. Be abejo, pas mane daug da-
lykų atėjo per grynai kultūrinius dalykus. Kaip proginis
katalikas susidurdavau su krikštynomis, laidotuvėmis ir
kitomis ritualinėmis šventėmis. Paskui buvo meno mo-
kykloje tos vasaros praktikos, muziejai. Ir kadangi netu-
rėjau tos rimtos religinės mokyklos, man tas menas buvo
22 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
kaip viduramžiais – pakartojau tą patį, kad paveikslai –
tai knyga beraščiams. Buvau beraštis tuose religiniuose
dalykuose ir būtent per tai atėjo mano supratimas. Kiek
profesionaliai, kiek iš smalsumo, kiek iš to, ką norėjau
suprasti, – tad atsirado tas, aišku, santykis, koks tas turi
būti teorinis, moralinis, jausminis santykis su gyvenimu,
menu, su visais kitais dalykais, tai viskas siejasi. Turbūt
visada reikia paminėti antiką, jei apie mane šnekame,
nors ne visiems patinka, aš mėgstu pakartoti tą dalyką.
Nors Evangelijos apima skirtingas tautas – žydai, romė-
nai, graikai ar sirai, netgi makedoniečiai, daugelis kitų –
tai iš esmės buvo viena antikos kultūra, konkrečiai, Ro-
mos imperija – ir jie buvo skirtingi – sirai vienaip gyveno,
o kita masė mums mažiau žinomų senosios krikščionybės
židinių, kurie dabar priklauso graikų ortodoksų bažny-
čiai - kitaip. Kiekvienos iš tų bendruomenių menas yra
įdomus. Be abejo, taip jau nuo antikos yra – kokį skirtin-
gą meną mes matome tų pačių turtingiausių romiečių,
kur nelegaliai bazilikose pirmąsias bažnyčias kūrė, ir galų
gale yra visai kitoks menas katakombose, kur žmonės su
vinimis išraižydavo įrašus. Apie tvarką dar nešnekėjome.
Tai peršokame. Padiskutuokime apie viduramžių meną.
Ar ten buvo tvarka ir kokia ji buvo? Didžioji dalis bažny-
tinio meno, ką mes matome, išėjo iš Renesanso tradici-
jos – turbūt nesurasime bažnyčios, kur nebūtų Leonardo
da Vinci „Paskutinės vakarienės“ interpretacijos, o jau
kai mokė, tai jau mokė klasikinio modernizmo, tai jau
ta turinio reikšmė buvo sumažinta ir tada gana darniai
išeina, jei jau nedėsto turinio, tada aš galiu šviestis ir to-
bulėti domėdamasis religiniu turiniu ir dvasia. Dažnokai
Gintaras Palemonas
Janonis, Vilnius nuo
Bernardinų, 2018
atrodo, kad meno moralė labai skiriasi nuo religinės mo-
ralės – abiejose ne tiktai daug maišto, bet ir daug desakra-
lizacijos. Vis dėlto kartais per daug užaštrinama iš abiejų
pusių, nes kaip viena iš meno funkcijų būti maištingam ir
būti naujam, taip ir bažnyčiai priklauso tas maištas. Vie-
nokia bažnyčia yra, kai tauta pavergta, ir kitokia – taikos
sąlygomis. Man atrodo, tai siejama, nes ir menas abiem
atvejais yra labai skirtingas. Tokius labai paprastus daly-
kus galima išskirti – bažnytinis menas – tas, kuris kabo
bažnyčioje, o religinis menas tai tas, kuris funkcionuoja
visur – nuo vienuolyno iki paprasto buto. Ir yra visokie
socialiniai, nacionaliniai ir kitokie menai, kur religiniai
motyvai yra naudojami savo idėjoms sustiprinti. Taip,
pavyzdžiui, Rūpintojėlis tapo lietuvių tautos simboliu,
be to, yra dar visokių kitokių, pavyzdžiui, Aušros vartų
Marijos ar šv. Kazimiero atvaizdai, kurie yra reikšmin-
gi lietuviams panašiai kaip Čenstakavos Dievo Motinos
paveikslas lenkams, tapo laisvės kovų simboliu,. Atrodo,
tokie tolimi dalykai, kai kurie tiesiogiai susiję, o kai kurie
turi palyginimus, metaforas – ir tai labai svarbu. Manau,
jeigu taip staiga įvyktų kataklizmas – išnyktų žmonės ir iš
naujo būtų atkurti pagal kitokį modelį, pagal kitokią pla-
nuotę. Religinės sąmonės neišvengtume – vėl ji atsirastų
ir lygiai tomis pačiomis formomis. Kiekviena nacija, kie-
kviena valstybė, kiekviena tauta turi savo atspalvius, ku-
rie yra labai skirtingi.
Pokalbis parengtas radijo stoties „Mažoji studija“ transliuo-
to pokalbio pagrindu. Laida „Kultūra ir religija“, 2018 m.
D A I L Ė 23

L I N A K R A S N OVA I T Ė-S I PA R I E N Ė , R Ū TA K R A S N OVA I T Ė

Juvelyrika iš plaukų:
[ne]pamiršta tradicija ir prasmė
Lietuvos muziejuose yra išlikę keli mįslingi artefaktai... Laikrodžio grandinėlė ir dvi apyrankės –
papuošalai, padaryti iš žmogaus plaukų. Visi be išimties – 1863–1864 m. sukilimo dalyvių asme-
niniai daiktai. Kai kur pateikiama informacija, kad jie padirbinti „nežinomo sukilėlio kalinio“. Re-
gis, suprantama – kalėjime ar tremtyje nagingieji sukilėliai drožė nepaprastai preciziškas, dailias
dėželes su įrašais ir datomis, dirbino rožinius iš duonos, papuošalus iš plaukų... Tačiau, kaip pa-
aiškėjo, muziejininkai nedaug tegali pasakyti apie tuos papuošalus iš plaukų – nėra šią sritį išma-
nančių specialistų. Neaišku, nei kokia technologija naudota, nei kuriuo tikslu daryti papuošalai
iš tokios neįprastos medžiagos. Apyrankės... Argi jos nešiotos vyrų XIX amžiuje?.. O grandinėlės
fragmentai tokio ilgio, kad galėtų būti padirbinti tik iš ilgų moters plaukų...
Šie artefaktai, sukėlę tiek daug klausimų, spėlionių, mus nuvedė ne tik į sukilėlio kalėjimo
vienutę, bet ir į skurdų keliaujančių plaukų pynėjų nuomojamą kambarėlį, kur galėjome pažvelg-
ti joms per petį į rašomą laišką namo... Toli gražu ne į visus klausimus šiandien rastas atsakymas,
tačiau kelionė buvo verta patyrimo.

KELIO PRADŽIA Po ketverių metų sugrįžti prie juvelyrikos iš plaukų

Pastaruosius dešimtį metų mano, Linos Krasnovaitės-Si-
parienės, vienos iš šio straipsnio autorių, pagrindinis dar-
bas, džiaugsmas ir įkvėpimas  – šeivutės nėriniai (mūsų
krašte žinomi kilpinėlių ar frivolitų pavadinimu) ir iš jų
kuriami papuošalai. Nėriniams atlikti naudoju įrankį, va-
dinamą šeivute. Ši technika teikia itin daug kūrybinių ga-
limybių – ji tinka ir plonyčiams ažūriniams nėriniams dir-
binti, ir standiems, sferiškiems papuošalams kurti.
Domėdamasi papuošalų istorija, supratau, kad mane
labiausiai traukia kurti ne šiuolaikiškus, o būtent senovi-
nės dvasios papuošalus. Mudvi su seserimi Rūta sužavėjo
XIX–XX a. pradžios papuošalai, jų istorija ir apskritai šio
laikotarpio kultūra. Taigi tas praėjusių amžių „charakte-
ris“ vyrauja ir mano papuošaluose. Savo kūrybinę veiklą
pavadinome Filigrania.
Su juvelyrika iš plaukų pirmą kartą susidūrėme varty-
damos įspūdingą knygą Karalienės Viktorijos eros juvely-
rika: veidrodis į pasaulį (Jewellery in the age of Queen Vic-
toria: A Mirror to the World, Charlotte Gere, Judy Rudoe,
2010 m.). Nepaisant neįprastos medžiagos, šie papuošalai
sužavėjo grožiu, trapumu ir subtilumu. Didžiausia paslap-
tis buvo ta, o kaipgi jie išgaudavo tuos sferiškus, tuščiavi-
durius elementus iš plaukų. Pati išbandyti šią techniką ry-
žausi viename autentiškame šaltinyje radusi jos aprašymą
su šiokiais tokiais paaiškinimais. Ten buvo ir keli pynimo
raštai. Teko pačioms atkurti ir susimeistrauti plaukų pyni-
mo įrangą – pirmasis mano apskritasis pynimo „stalelis“
buvo prie aukštos kartoninės dėžės pritvirtintas plastiki-
nis kibirėlis su dugne išpjauta skyle, o pirmieji svareliai – į
mažus drobinius maišelius įdėti tiksliai pasverti akmenė-
liai arba žirniai. Bandymas iš savo plaukų pavyko!
paskatino... Lietuvos kultūros veikėja, šviesuolė, knygi-
ninkė Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880–1977 m.). Mi-
nint 140-ąsias jos gimimo metines 2020-aisiais, kartu su
vyru Kristijonu Sipariu sukūriau relikvinį atminimo pa-
puošalą iš išlikusių Marijos Šlapelienės plaukų, rastų Ma-
rijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus palėpėje. Šįkart
teko kaip reikiant pastudijuoti tokių papuošalų tradiciją
ir senovinius pavyzdžius, remiantis XIX a. šaltiniais įsi-
gilinti į technologijos niuansus, konsultuotis ir su plaukų
pynimo specialiste – kaip paaiškėjo, jų dar galima suras-
ti, tik, žinoma, ne Lietuvoje. Juk buvau pasiryžusi atkurti
sferišką tuščiavidurį pynimą, kuris kadaise taip sužavėjo...
Ruošdamasi šio relikvinio papuošalo pristatymui, Lietu-
vos nacionalinio muziejaus leidinyje, skirtame 1863–1864 m.
sukilimui Lietuvoje, atradau analogiška technika padir-
bintą apyrankę. Tiesa, ten nurodyta medžiaga  – arklio
ašutai, bet net iš nuotraukos buvo matyti, kad tai tikrų
tikriausi žmogaus plaukai. Mums tai buvo atradimas! Va-
dinasi, juvelyrikos iš plaukų Lietuvoje taip pat būta... Ir
įdomus sutapimas – juk Marijos Šlapelienės tėvas, bajoras
nuo Širvintų krašto, taip pat buvęs šio sukilimo dalyvis.
Dar po dvejų metų, 2022-aisiais, Lietuvos kultūros
taryba skyrė individualią stipendiją juvelyrikos iš plaukų
tradicijai Lietuvoje patyrinėti ir surengti savo darbų par-
odą. Paroda Juvelyrika iš plaukų: [ne]pamiršta tradicija
ir prasmė atidaryta 2022  m. liepos 15 d. Marijos ir Jur-
gio Šlapelių name-muziejuje, o vėliau (2022 m. rugpjūčio
6–31 d.) eksponuota Aleksandro Puškino literatūriniame
muziejuje Markučių dvare.
Paroda šia unikalia mūsų krašto paveldo tema Lietu-
voje buvo surengta pirmą kartą. Būtent tai ir suteikė progą
24 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
plačiau, garsiau prabilti apie juvelyrikos iš plaukų reiškinį,
jo raišką Lietuvoje. Iki tol mūsų šalyje juvelyrikos iš plau-
kų tema praktiškai netyrinėta, o plačiajam visuomenės ra-
tui apskritai beveik nežinoma. Parodoje buvo pristatomi
papuošalai iš plaukų: šeši autoriniai mano darbai, arte-
faktai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Šiaulių Aušros
muziejaus bei asmeninės mūsų šeimos kolekcijos.
AT K Ū R I M O I Š Š Ū K I A I
Darbas su plaukais mums, šiuolaikiniams žmonėms, gali
pasirodyti pernelyg imlus laiko, perdėm preciziškas, rei-
kalaujantis itin daug kantrybės. Juk esame įpratę kuo grei-
čiau gauti rezultatą. Net ir mane pačią nustebino, kiek
daug laiko užima „žaliavos“, t. y. plaukų, rūšiavimas vie-
nam pynimui – nuo kelių dienų iki savaitės. Juk plaukai
turi būti vienodo ilgio, kiekvienoje sruogoje – tikslus plau-
kų skaičius. Atsižvelgiant į raštą ir norimą pynimo tan-
kumą, standumą, kiekvienai sruogai reikėjo nuo 4 iki 20
plaukų, o kiekvienam pynimui tekdavo paruošti nuo 12 iki
60 sruogų. Taigi tenka sučiupinėti – ir ne po kartą – 1 200
plaukų vienam pynimui!
Kadangi tai reta ir beveik pamiršta technologija, ne-
turėjau jokių išsamių, aiškiai suprantamų mokymo prie-
monių. Beliko kliautis išlikusių artefaktų nuotraukomis,
studijuoti XIX a. knygas, o jose anaiptol ne viskas aišku,
pavyzdžiui, nenurodoma, kokio svorio svareliai turi būti
naudojami vienam ar kitam pynimo raštui. Nuo svorio
centre ir svorių ant sruogų galų santykio labai priklauso
pynimo tankumas, todėl juos reikia atidžiai parinkti ir su-
derinti, kad raštas būtų ne per laisvas arba ne per tankus.
Kiekvienam pynimui ir kiekvienam raštui tekdavo atitai-
kyti svorius bandymų būdu, o tai neretai kainuodavo daug
laiko, nervų ir nelengvai atrinktos, surūšiuotos „žaliavos“.
Ne kartą teko mokytis iš savo klaidų, ne kartą visos dienos
ar savaitės darbas tiesiogine to žodžio prasme kabodavo
ant plauko...
Kurdama parodos eksponatus, stengiausi išbandyti
kuo daugiau skirtingų pynimo būdų ir raštų, pristatyti kuo
įvairesnius papuošalų tipus (segė, kaklo papuošalas, aus-
karai ir pan.), taip pat atskleisti įvairius šios juvelyrikos
žanrus  – gedėjimui, sužadėtuvėms, draugystei... Vietoje
metalinių detalių naudojau savo padirbintus kilpinėlių nė-
rinius, išbandydama vis naujas šeivutės galimybes. O nu-
pintų fragmentų iš plaukų galus sutvirtindavau originaliu
XIX a. pynėjų metodu – pačių pasidarytais šelako klijais.
Vos pradėjusi pinti skirtingų žmonių plaukus, susidū-
riau su keistu reiškiniu – darbo sklandumą ir patį procesą
diktavo aiškiai jaučiama tų žmonių energija, jų charakte-
ris. Kitaip tariant, koks žmogaus būdas, toks ir darbas su
jo plaukais. Darbas gali būti ramus, lygus arba viskas gali
vykti ūmiai, chaotiškai, bėgant, griūvant – tuomet plaukai
trūkinėja, griūva staklelės... Kartais lydėdavo tam tikras
vedimas ir pagalba – taip buvo dirbant su Marijos Šlape-
lienės plaukais.
Taigi šios patirtys ir mūsų atliekamas juvelyrikos iš
plaukų Lietuvoje tyrinėjimas paskatino ir net įpareigojo
atsigręžti į mūsų protėvių su plaukais siejamas tradicijas,
už jų slypinčias prasmes bei pamirštas žinias apie plaukų
vaidmenį mūsų gyvenime.
P L A U K Ų R E I K Š M Ė S E N O S I O S E K U LT Ū R O S E
Plaukai mus ne tik saugo ir puošia, bet ir liudija būties pa-
slaptis. Gali pasirodyti keista, kad plaukai – toks kasdie-
nis, paprastas dalykas – savo prasmėmis kultūroje siekia
mūsų protėvių tikėjimus ir mitus. Papuošalai iš plaukų ir
jų tradicija taip pat išsaugojo šias prasmes.
Parodos „Juvelyrika iš
plaukų – [ne] pamiršta
tradicija ir prasmė“
ekspozicijos
fragmentas Marijos ir
Jurgio Šlapelių name-
muziejuje.
 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 25

Su lupa galima gerai

įžiūrėti užrašus, išpintus
ant 1863–1864 m.
sukilimo laikus menančių
žiedų, padirbintų iš
arklio ašutų. Lietuvos
nacionalinio muziejaus
eksponatai.

Žmogaus plaukas yra unikalus – jis gali išlikti nesuiręs
labai ilgai. Ne veltui japonų patarlė teigia: „Moters plaukas
tvirtesnis už porą jaučių.“ Ir nors šios patarlės nereikėtų su-
prasti tiesiogiai, tam tikra prasme japonai neklydo – plau-
kas stipresnis už šviną, varį, platiną ir pagal stiprumą gali
lenktyniauti tik su plienu. Moters kasa, kurią vidutiniškai
sudaro 200 000 plaukų, lengvai išlaiko 20 tonų svorį.
Nuo seniausių laikų buvo manoma, kad plaukuose
slypinti žmogaus kūno jėga, gyvybinė energija, nes jie
auga iš galvos – dvasinių galių centro. Todėl plaukai buvo
laikomi galios, net sielos buveine.
Indoeuropietiškojoje kultūroje plaukai buvo siejami
su saule, ugnimi, šviesa, taigi jiems buvo suteikiama kos-
minė reikšmė. Indų mistinėje simbolikoje plaukai reiš-
kė Visatos jėgos linijas, vadinamas galingojo dievo Šivos
plaukais – dievo, kuriam iš trečiosios akies sklinda viską
gimdanti ir viską naikinanti ugnis. Ši lietuvių liaudies dai-
na dar išsaugojusi soliarinę plaukų reikšmę:
Žanijosi mūsų brolis,
parves marcių labai gražių.
Marcios kasos sulig juostai,
nuo kaselių saulė teka.
Su plaukų magiškąja galia susiję daugybė senųjų le-
gendų. Pasak kai kurių, plaukuose slypintis pats gyvybės
pradas. Senovės indų legendos byloja, kad plaukuose gy-
vena dieviškosios būtybės, todėl plaukus reikia puošti, o
šukuosena – tarsi šventykla toms būtybėms. Ir iš tiesų, pa-
žvelgę į senovės indų deivių ir dievų šukuosenas, išvysime
panašumų su jų šventyklomis. Ypatinga pagarba plaukams
būdavo reiškiama ir kvėpinimo ritualais. Plaukai būdavo
apsmilkomi, pavyzdžiui, santalo medienos, cinamono žie-
vės, levandų dūmais, kvapiosiomis dervomis (frankincen-
su, mira), tepami kvapiaisiais aliejais.
PLAUKAI IR GALIA
Nuo seno buvo tikima, kad plaukai  – savotiškos mūsų
kosminės antenos, per kurias mūsų pasąmonė gauna sub-
tiliąją energiją ir informaciją. Kuo ilgesni plaukai, tuo sti-
presnis gaunamos energijos srautas, tuo stipresnė valia ir
intuicija, didesnė jėga, geresnė sveikata. Tad mūsų pro-
tėvių laikais ir moterų, ir vyrų plaukai būdavo ilgi. Šian-
dien mokslininkai jau patvirtina, kad vamzdinė plaukų
struktūra labai primena įrenginius, kuriais sklinda aukšto
dažnio bangos.
Palaidi plaukai surenka energiją iš aplinkos, kad ir
kokia ji būtų – teigiama ar neigiama, taigi, jei reikia, atlie-
ka apsauginę funkciją. Ne veltui senovės žynės ir heteros
po šokių palaidais plaukais atlikdavo plaukų apvalymo
nuo neigiamos energijos ritualus.
Senajame Testamente pasakojama apie galiūną Sam-
soną, kurio stiprybė slypėjo plaukuose. Jis nuo gimimo ne-
galėjo skustis plaukų – tai draudė nazarėno įžadas. Apgaule
sužinoję šią paslaptį, priešai nuskuto jam plaukus, ir jėga jį
apleidusi, nes, kaip teigiama Biblijoje, „Viešpats buvo nuo
jo atsitraukęs“... Tuomet priešai jį nugalėjo ir įkalino.
Ne veltui iki šiol visiems šauktiniams į kariuomenę
pirmiausia trumpai nukerpami plaukai. Ir kuo trumpiau,
tuo geriau. Plaukų netekęs žmogus praranda savo indivi-
dualybę, savo jėgą, tampa paklusnus, lengvai valdomas – o
tai kariuomenėje ir svarbiausia. Tačiau tai pasakytina ne
tik apie kariuomenę  – žmogus trumpais plaukais labiau
veikiamas sociumo nuomonės, jį daug paprasčiau valdyti.
S E N Ų J Ų M I T Ų AT S P I N D Ž I A I
Mūsų protėviai tikėjo, kad plaukai geba kaupti ir perduoti
informaciją, netgi būti paties žmogaus reprezentantu. Už-
gavėnių dainoms priskiriamoje liaudies dainoje mergelė,
26 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
Tuščiaviduris plaukų pynimas ant apskritojo stalelio.
šukuodamasi plaukus ir leisdama juos į vandenį, prašo
nuplaukti pas bernelį:
Žuvų šukelėm galvų šukuoja,
Galvų šukuoja, plaukus laiduoja.
Plaukit, plaukeliai, per Dunojėlį,
Kur mano mielas vandenį semia.
Vandenį semia, žirgelį girdo [...]
Kitoje dainoje jau bernelis plaukus leidžia į vandenį,
prašydamas nuplaukus paklausti jo mylimosios, ar jį my-
linti. Dar kitose dainose mergelė prašo į vandenį leidžia-
mų plaukų, kad nuplauktų į motulės dvarelį ir papasakotų
apie jos vargus.
Plaukų leidimas į vandenį – tarsi paslaptinga apeiga,
susiejanti mergelę ir bernelį, mergelę ir jos motulę. Ben-
drašaknių žodžių derinys plaukit, plaukeliai liudija plaukų
ir vandens semantinį ryšį. Ir vanduo, ir plaukai banguo-
ja, vilnija. Be to, ir viename, ir kitame galima užkoduoti
informaciją.
Nagrinėjant senųjų kultūrų apraiškas, išryškėja prin-
cipas, kad plaukai gali atstovauti ir pačiam žmogui. Ste-
buklinėse pasakose tas, kas turi savo talkininko plauką
(žmogaus ar gyvūno), gali lengvai jį prisišaukti arba net
juo pasiversti. Taigi plaukuose glūdinti pati prigimtis. Ne
veltui liaudiški posakiai teigia: pikto plauko, nedoro plau-
ko, vilko plauką turi. Arba prisiminkime viduramžių le-
gendą apie Izoldą Auksaplaukę, kurią pamilo valdovas,
pamatęs paukščio atneštą jos plauką.
Palaidi plaukai, jų šukavimas – viena iš lietaus šau-
kimo apeigų. Pasak mitologų, plaukai  – tai dangaus lie-
tus, kuris atgaivina žemę po pirmojo griaustinio, apvai-
sinančio žemę. Iš čia ir plaukų sąsaja su gyvybingumu,
vaisingumu. Įdomu, kad mūsų liaudies dainose plaukai
lyginami ir su prinokusių javų varpomis. Be to, sakoma,
kad javai plaukėja – žydi, yra pasirengę brandinti sėklą,
panašiai kaip supiršta nuotaka iki vestuvių vaikšto palai-
dais plaukais.
Dauguma chtoniškųjų būtybių, priskiriamų gamtiš-
koms, nesukultūrintoms gyvenimo sferoms, gyvena vande-
nyje ar prie vandens. Skiriamasis jų bruožas – ilgi, palaidi
plaukai. Pakanka prisiminti laumes, undines... Vandeniniai
ir požeminiai plaukų prasmių aspektai liudija jų ryšį su po-
vandenio ir požemio šeimininku – vėlių valdovu Velinu.
Sąsaja ir su dieviškuoju, ir su chtoniškuoju, kultūros
nepažabotu pasauliu lemia tokį platų plaukų prasminį lau-
ką. Plaukas lyg tarpininkas tarp gyvybės ir mirties – ne
veltui sakoma: gyvybė kabo ant plauko.
Baltų kultūrai, kaip ir kitoms senosioms kultūroms,
būdingas gausus reglamentuoto elgesio su plaukais paliki-
mas. Šis reglamentavimas ypač sustiprėdavo vadinamai-
siais virsmo momentais, t. y. per svarbiausias metų ciklo
šventes, esmingais žmogaus gyvenimo pokyčio momen-
tais – gimimo, vedybų ar mirties...
Pavyzdžiui, drausta kirptis plaukus besilaukiančiai
moteriai, o gimdyvei 12 dienų neleista šukuotis galvą, kad
neiššukuotų to plauko, kuris išauga, gimus kiekvienam
vaikeliui, nes jis po dviejų savaičių pasimirtų. Pirmą kar-
tą šukuojant vaikelį iššukuotų plaukų negalima išmesti,
o reikia kruopščiai surinkus užkasti ar sudeginti – kitaip
tariant, palaidoti. Jei to nepadarysi, paukščiai gali tuos
plaukus nusinešti į lizdą, tuomet skaudės galvą. Ir apskri-
tai iššukuotų plaukų nevalia mėtyti, kur papuola, kad pik-
to linkintis žmogus neužčieravotų. Plaukai  – tarsi paties
žmogaus tąsa, tad su jais reikia elgtis pagarbiai ir atsargiai.
Mirties akivaizdoje plaukams taip pat tekdavusi svar-
bi reikšmė. Žmogui mirus, visus jo nukirptus plaukus,
kaip ir nagus, reikėdavo sudėti į pagalvėlę ir kartu palai-
doti. Kai kurios Šiaurės tautos tikėjusios, kad šie plaukai –
tiltas į anapusybę.
Mitologijos tyrinėtojas Algirdas Julius Greimas, re-
konstruodamas Aušrinės mitą, atskleidė mūsų protėviams
svarbias plaukų reikšmes. Aušrinės žvaigždė – tai į riešuto
kevalą įdėto ir marių dugnan nuskandinto Marių Panos
plauko atspindys. Kaip teigia etninės kultūros tyrinėtoja
 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 27

Vida Šatkauskienė, A. J. Greimas, sakydamas, kad sėklų,

žvaigždžių ir žmonių sielų kilmė yra vandeninė, padeda
įspėti ir plauko kaip žmogaus gyvybės laido, kosmoso ka-
nalo paskirtį. Žvaigždė, kuri suspindi danguje žmogui gi-
mus ir nukrinta į vandenis, jam mirus, panašu, ir laikosi
ant to plauko, kurį reikia saugoti, kurio nevalia mėtyti ir
kuris išlaiko ryšį su siela. Taigi su plaukais susiję tikėji-
mai išreiškia universalius mūsų protėvių žinotus pasaulio
tvarkos organizavimo pradus.

M O T E R S K A S A   – D I E V I Š KO J I T VA R K A
Ilgi plaukai visuomet laikyti ypatingu moters grožio atri-
butu, maginės galios šaltiniu ir dvasinio turtingumo at-
spindžiu. Moteris ilgais plaukais buvo laikoma ne tik pa-
trauklia, bet ir išmintinga. Ir Šiaurės kraštų karalaitės
auksaplaukės, ir Rytų gražuolės pasakose neįsivaizduoja-
mos be ilgų plaukų iki juosmens. Psichologai teigia, kad
archetipinis moters vaizdinys yra būtent su ilgais plaukais,
kaip vyro – su barzda ir ūsais.
Kasa – merginos grožio ir skaistybės ženklas. Ji, kaip
ir bet koks pynimas, anot senųjų tikėjimų, saugo nuo blo-
gio ir tamsiųjų jėgų, padeda išsaugoti teigiamą energiją.
Lietuvių sakmėse užfiksuota, kad kasą pinti pamokęs Die-
vas, kai tik sutvėręs moterį. Tad supintos kasos – dieviško-
sios tvarkos požymis, simbolizavęs išorinę ir vidinę darną,
chaotiškosios prigimties sutramdymą.
O štai per palaidus plaukus moteris susilieja su chto­
niškuoju, kultūros neapvaldytu pasauliu. Moterys pa-
sileisdavusios plaukus apeiginiais, maginiais tikslais ar
svarbiais metų ciklo momentais, kai būdavo svarbu už-
megzti ryšį su anapusybe  – burdamos Kūčių naktį, per
Rasų šventės apeigas... Sakoma, kad palaidų plaukų magi-
nė galia būna itin stipri, jeigu įprastai plaukai nešiojami
supinti ir paleidžiami tik tada, kai reikia.
Plaukams ypatinga reikšmė tekdavusi visais moters
gyvenimo etapais. Netekėjusios merginos neslėpdavo
savo plaukų ar kasų  – savo grožio, savo laisvės simbo-
lio. Ruošdamasi tekėti mergina nuo piršlybų iki vestuvių
vaikščiodavusi palaidais plaukais – tai reiškė jos žydėjimą,
plaukėjimą, artėjantį perėjimą į ištekėjusios moters būvį.
Senovėje Dzūkijoje per vestuves buvo paplitęs paprotys
atlikti pintuves, t. y. kasų, mergystės simbolio, išpynimą.
Kai kuriuose regionuose užfiksuoti papročiai nuotakai
nukirpti kasas. Tai liudija ir ši vestuvių daina:

Mano kasytės žalių šilkelių,

Sienoj kabėste, mane virkdyste.

Tačiau dažniau plaukai būdavo tiesiog pakerpami ar

su tam tikromis apeigomis padeginami žvake, paleidžia-
mi į vandenį. Kai kur plaukai pakerpami ir jaunikiui. Tai
vis – senųjų ritualų su plaukais atgarsiai, pereinant iš vie-
no gyvenimo etapo į kitą.

V Y R A I   – I LG A P L A U K I A I I R T R U M PA P L A U K I A I
Ankstesniais amžiais ne tik moterys puikuodavosi ilgais
Karoliai iš plaukų su kryžiumi, autorė Lina Krasnovaitė-Siparienė. Plaukų
plaukais. Pakanka prisiminti senovės karius galiūnus, vai- gijos, metalizuoti siūlai, medis. Plaukų pynimo ant apskritojo stalelio
dilas ir žynius. Ilgi plaukai, barzda ir ūsai buvo išminties, technika, nėrimo šeivute technika.
galios ir vyriškumo simbolis.
 28 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
Apyrankė, padirbinta iš plaukų, priklausiusi 1863–1864 m. sukilėliui.
Šiaulių Aušros muziejaus eksponatas.
Daugelyje tautų ilgi plaukai laikyti valdžios ir aukš-
tos kilmės ženklu. Senovės Graikijoje ir Romoje plaukų
ilgis rodė žmogaus socialinį statusą  – tik valdantieji ir
laisvi žmonės galėjo nešioti ilgus plaukus. Senovės vikin-
gai plaukus augindavę net iki juosmens. Taigi dar XIII a.
Skandinavijoje trumpai kirpti plaukai buvo laikomi ver-
govės ir negarbės simboliu.
Prancūzijoje nuo seniausių laikų ilgi plaukai buvo
karališkosios didybės ir orumo ženklas. Tai buvo skiria-
masis Merovingų dinastijos (476–750 m.) karalių išvaiz-
dos bruožas. Dėl ilgų plaukų ypač buvo pagarsėjęs frankų
karalius Klodionas (apie 390–450 m.), Merovingų dinas-
tijos pradininkas, dar vadinamas Ilgaplaukiu (Clodion le
Chevelu). Sakoma, kad pagal tuo metu vyravusį senovinį
germanų tautų paprotį niekas kitas negalėjęs turėti plau-
kų, ilgesnių nei valdovo. Frankų istorikas Grigalius Turie-
tis apie pirmuosius frankų karalius taip rašęs: „Kiekvieną
frankų kraštą ir kiekvieną tvirtovę valdo ilgaplaukis val-
dovas, kilęs iš pirmosios, pačios kilniausios ir garbingiau-
sios savo rasės šeimos.“ Ilgaplaukiai valdovai buvo plačiai
paplitęs reiškinys ir tarp kitų germanų genčių – vestgotų
kraštuose ilgus plaukus galėję nešioti tik laisvi žmonės, o
vandalai hasdingai, kaip ir Merovingai, ilgus plaukus laikė
karalių privilegija.
Frankų karalių vaikams nuo gimimo plaukai nebu-
vo kerpami. Jei valdovui būdavo nukerpami plaukai  –
sava valia ar ne, – tai buvo atsisakymo nuo sosto ženklas.
Trumpaplaukis karalius – ne karalius. Taigi neatsitiktinai
nuo sosto nuverstam paskutiniam Merovingų dinastijos
karaliui Childerikui III (apie 717–754 m.) prieš uždarant
į vienuolyną buvo demonstratyviai nukirpti ilgi plaukai –
tai reiškė, kad jis netenka ir karališkos valdžios, ir bet ko-
kių privilegijų, savo maginių galių.
Grandinėlė moteriškam laikrodžiui, supinta iš plaukų, priklausiusi
1863–1864 m. sukilėliui. Šiaulių Aušros muziejaus eksponatas.
PLAUKŲ NUKIRPIMAS –
B A U S M Ė I R PA Ž E M I N I M A S
Plaukų nukirpimas ar nuskutimas nuo seniausių laikų
buvo vergovės, savosios valios atsisakymo ar bausmės
ženklas, todėl vergams ar pasmerktiesiems mirti pirmiau-
sia nukirpdavo barzdas, ūsus ir plaukus. Ankstyvaisiais
viduramžiais nukirpti ar nuskusti plaukai užtraukdavo
baisią gėdą. Taip būdavo baudžiami nusikaltėliai, žmo-
nės, pagauti užsiimant raganavimu, neištikimos žmonos.
Vėlyvaisiais viduramžiais miestų teisėje tokia bausmė bū-
davo taikoma vagims ir tiems, kurie pažeisdavo prekybos
taisykles. Jeigu laisvasis žmogus turėdavo parduoti savo
laisvę, pavyzdžiui, kai neišgalėdavo grąžinti skolos, jam
nukirpdavo plaukus.
Merovingų valdymo metu Toledo susirinkimas
633  m. įvedė tonzūrą (lot.  k.  tonsura  – kirpimas) kaip
būtiną priėmimo į dvasininkų luomą apeigą – kuokštelio
plaukų nukirpimą arba nuskutimą nuo viršugalvio. Kai
kurie vienuoliai skusdavo visą galvą, palikdami tik siau-
rą plaukų vainiką. Tonzūra reiškė atsidavimą Dievui, jo
valiai – tapimą „Dievo vergu“. Krikščionių vienuolės nu-
sikerpa plaukus trumpai – tai simbolizuoja pasaulio tuš-
tybės atsižadėjimą, taip pat ir savosios moteriškos ener-
gijos atsisakymą. Plaukų skutimasis būdingas ir budistų
vienuoliams – jie seka Buda, kuris nusikirpo ilgus plau-
kus, pasiryžęs gyventi asketiškai.
Argi ne keista, kad tonzūruojamiems vienuoliams
kerpami plaukai būtent viršutinės čakros srityje? Prisi-
minkime Zaporožės kazokus, kurie kaip tik šioje vietoje
saugojo ilgus plaukus, norėdami sustiprinti savo intuiciją
ir jėgą... Vienuolis anuomet buvo Dievo, bažnyčios val-
dančiųjų vergas, neturintis teisės turėti savo nuomonės
jokiu klausimu. Tačiau krikščionių bažnyčioje juk ne visi
trumpaplaukiai – ir Jėzus Kristus, ir pats Dievas Tėvas, ir

Pakabukas su virvele, nupinta iš plaukų, puoštas šilko siūlų šeivutės nėriniais ir lazuritu.
Autorė Lina Krasnovaitė-Siparienė.
evangelistai bei apaštalai vaizduojami ilgesniais plaukais.
Taigi ir čia neapsieita be tam tikros segregacijos – plaukų
ilgis atskleidžia padėtį religinėje hierarchijoje. Beje, ilgais
plaukais paprastai vaizduojami ir senieji krikščionių kan-
kiniai – jų ilgi plaukai liudija fizinę ir dvasinę ištvermę.
Daugelio krikščionių šventųjų plaukai tapdavo šventosio-
mis relikvijomis.
N U O S R U O G O S I K I PA P U O Š A L Ų
Nuo seniausių laikų kaip atminimas ar apsauga būdavo
saugojamos ne tik šventųjų kankinių, bet ir artimų žmo-
nių plaukų sruogos. Pavyzdžiui, kai kurios Karibų indėnų
tautos saugodavo mirusių protėvių plaukus, gindamosi
nuo burtų. Viduramžiais kaip atminimas ir meilės žen-
klas medalionuose buvo saugoma mylimojo ar mylimosios
plaukų sruoga. Dažnai plaukų sruoga būdavo paskutinė
mirštančiojo dovana.
Yra žinoma, kad jau viduramžiais Europoje iš plaukų
dirbinti papuošalai. Tačiau šios tradicijos šaknys veikiau-
siai yra daug gilesnės... Amžiams bėgant, buvo naudoja-
mos įvairios technologijos. Nuo XVII a. gaminti papuo-
šalai, kur po skaidraus kristalo plokštele ar medaliono
viduje buvo laikoma brangaus žmogaus plaukų sruoga,
kartais supinta į kaselę. XVIII a. pabaigoje po stiklu pra-
dėta dėti įmantriais raštais perpintus plaukus. XIX a. pra-
džioje sukurta dar viena technika – išpinamas plokščias
raštas, vėliau jis savotiškai glazūruojamas, pjaustomas
plokštelėmis ir dėliojamas mozaika. Pagal kitą technolo-
giją sruogos būdavo tiesiog dekoratyviai paskleidžiamos
ar susukamos ant specialiais klijais išteptos plokštelės.
Buvo madingi ir miniatiūriniai paveikslėliai, nutapyti iš
susmulkintų žmogaus plaukų, sumaišytų su gumiarabiku
ar kitais sakais arba ištirpintų kokiame natūraliame tirpi-
klyje. Vėliau tokie paveikslėliai būdavo naudojami segėms,
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 29
Atminimo-gedulo papuošalas su gile iš Marijos Šlapelienės plaukų.
Gedėjimo juvelyrikoje gilė reiškė stiprybę, viltį ir nemirtingumą. Plaukų
gijos, siūlai, šilkas, tamsintas stiklas. Autorė Lina Krasnovaitė-Siparienė.
pakabukams ar kitiems papuošalams. Šia technika padir-
binta juvelyrika buvo daugiausia skirta gedėjimui.
XIX a. buvo paplitęs dar vienas būdas įamžinti ar-
timųjų plaukus  – gyvybės medžiai, kitokie ornamentai,
gauti tam tikru būdu sukant ir formuojant plaukus ant vie-
lutės. Taip būdavo išgaunamos trimatės formos – gėlių žie-
dai, lapeliai, puokštės, taip pat vainiko, širdies figūros, net
vardo, datos užrašai. Tokie meno kūriniai dažnai būdavo
laikomi po stikliniu gaubtu arba rėminami kaip paveiks-
lai. Jie atliko dekoratyvinę, atminties išsaugojimo funkci-
ją, kartais būdavo dedami ant kapų. Be to, šios puošmenos
būdavo naudojamos kaip savotiškas genealogijos medis –
jose būdavo įpinami visų šeimos narių plaukai.
Tačiau XIX a. labiausiai paplitusi juvelyrikos iš plau-
kų technika buvo pynimas ant apskritojo stalelio. Ja atlikti
ir Lietuvos muziejuose atrasti juvelyrikos iš plaukų arte-
faktai. Taigi toliau straipsnyje kalbėsime būtent apie šios
technikos ištakas, istoriją, galimą kelią į Lietuvą.
A P S K R I T O J O S TA L E L I O T E C H N I K A   – I Š TA KO S
Šiandien nebeįmanoma tiksliai nustatyti, kuriame kraš-
te ir kam kilo mintis pinti plaukus ant apskritojo stalelio
ir iš jų dirbinti papuošalus. Yra žinoma, kad šia technika
padirbintų papuošalų Europoje būta jau XVII a., taip pat
esama labai ankstyvų pavyzdžių iš Anglijos ir Danijos
karališkųjų rūmų. Vienos autoritetingiausių juvelyrikos
iš plaukų žinovių Karen Andersen teigimu, esama daug
nuorodų, kad šis amatas galėjęs rastis Prancūzijoje, mat
ten nuo seno buvo labai ištobulintas perukų ir šinjonų
gamybos menas. XVIII a. pabaigoje, išsikvėpus perukų
madai, daugybė perukų gamintojų liko be darbo. Visi jie
turėjo griebtis naujo amato, o juvelyrika iš plaukų – dar-
bas su jiems gerai žinoma medžiaga – galėjo tapti pelningu
pragyvenimo šaltiniu. Prancūzišką technikos kilmę liu-
30 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
dytų ir prancūzų kalbos terminologija, kuri buvo varto-
jama 1818  m. Vokietijoje išspausdintoje knygoje  – bene
ankstyviausiame šiam pynimui skirtame leidinyje. Tačiau
tarp šio amato pradininkių minimos ir kitos šalys: Angli-
ja, Vokietija, Suomija, netgi Latvija – Rygos paminėjimų
aptinkama gana ankstyvuose šaltiniuose.
Tiesa, Japonijoje egzistuoja panašus pynimo būdas,
vadinamas kumihimo. Jis minimas dar VIII a. šaltiniuose.
Tačiau ten naudojami ne plaukai, o įvairiomis spalvomis
dažytas šilkas. Nėra jokių duomenų, patvirtinančių sąsa-
jas tarp šių dviejų technikų, taigi greičiausiai plaukų py-
nimo amatas Europoje atsirado savarankiškai.
Iš pradžių tik aukštuomenė galėjo sau leisti brangius
papuošalus iš plaukų  – imli laikui ir kantrybei buvo jų
dirbinimo technika, kainavo ir auksas, kuriuo juvelyrai
aptaisydavo tokius papuošalus. Tačiau netrukus šios ju-
velyrikos mada tiesiog užvaldė Europą ir tapo pasiekiama
ne tik turtingiesiems. Įtakos tam galėjo turėti po Napole-
ono karų Europą užklupęs aukso trūkumas, tad pradėta
ieškoti pigesnių alternatyvų. Be jokios abejonės, papuo-
šalų iš plaukų paplitimą skatino ir pati epochos dvasia,
kai daug reikšmės imta teikti jausmų raiškai, draugystės
ir šeimos ryšiams. Čia neapsieita ir be karalienės Vikto-
rijos įtakos – ji labai vertinusi papuošalus iš plaukų, tu-
rėjusi ne vieną apyrankę su visų savo vaikų plaukais. Po
princo Alberto mirties ji visuomet nešiojusi medalioną
su jo plaukais.
Parodos „Juvelyrika iš plaukų – [ne]pamiršta tradicija ir prasmė“ ekspozicijos fragmentas Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje.
PLAUKŲ PYNIMAS DALARNOJE
Taip jau susiklostė, kad šis aukštuomenei skirtų brangių
papuošalų dirbinimo amatas giliausiai įleido šaknis ne
kokiame nors XIX a. didmiestyje, o skurdžiame, miškin-
game Vidurio Švedijos regione, Dalarnoje (dabartiniame
Moros lene). Ypač tuo pagarsėjo Våmhus ir Bonäs gyven-
vietės. Išlikę liudijimų, kad apie 1830-uosius keletas mo-
terų iš Dalarnos buvo išvykusios į Angliją, greičiausiai ten
iš perukų dirbintojų išmoko naujojo amato ir parsivežė jį
namo. Nuo to laiko žinių apie juvelyriką iš plaukų šiose
vietovėse sparčiai daugėja, galima sakyti, tiesiog įvyksta
šio amato sprogimas.
Tuo metu Dalarną kamavo skurdas ir badas. Dėl kele-
rius metus trukusio nederliaus daug gyventojų išvyko į ki-
tas vietoves dirbti juodadarbiais. Naujam gyvenimui kraštą
prikėlė tie, kas pasiliko, – moterys naujai įvaldė juvelyriką
iš plaukų, o vyrai – krepšių pynimo amatą. Šiedu amatai ne
tik išgelbėjo vietos gyventojus nuo nepriteklių, bet ir paklo-
jo tvirtą pamatą naujam šio krašto kultūriniam tapatumui.
Jau nuo 14 metų mergaitės imdavosi paprastesnių
darbų su plaukais, o paties amato dažnai keliaudavo mo-
kytis iš patyrusių pynėjų. Arba likdavo namie tol, kol gerai
įvaldydavo amatą, jei būdavo iš ko pasimokyti. Pynėjos
dažniausiai dirbdavo poromis – viena pagal ilgį rūšiuoda-
vo plaukus ir ruošdavo sruogas, kita jas pindavo.
Pasibaigus kasmečiam rudens turgui Moroje, minia
papuošalų pynėjų (neretai kartu su krepšių pynėjais, kurie
 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 31

pagelbėdavo kelionėje) leisdavosi į kaimyninius kraštus.

Darbas vykdavo dviem frontais – siūlant jau padirbintus
papuošalus iš moteriškų plaukų arba renkant ir atliekant
užsakymus iš užsakovų pateiktų plaukų. Dauguma sugrįž-
davo vidurvasarį, tačiau, jei sekdavosi prekyba, klajonės
galėjo trukti ir kelerius metus. Keliaudavo pynėjos į kai-
myninių ir tolesnių šalių miestus  – Trondheimą, Oslą,
Stokholmą, Kopenhagą, Helsinkį, Taliną, Rygą, Magde-
burgą, Sankt Peterburgą, taip pat lankydavosi Anglijo-
je, Škotijoje. Šis maršrutas leidžia spėti, kad jos veikiau-
siai užsukdavo ir į Vilnių ar kitus didesnius mūsų krašto
miestus. Manome, kad taip ši technika galėjusi pasiekti ir
Lietuvą. Plaukų pynėjas iš Dalarnos galėdavai atpažinti
iš toli – jos vilkėdavo tradicinius savo regionui būdingus
raudonai ir juodai dekoruotus rūbus. Tiesa, norėdamos
gerai parduoti savo prekes mieste, merginos turėjusios
vilkėti įprastais tuo metu madingais apdarais.
Keliaudamos jos neišvengiamai platino ir patį ama-
tą. Sunku pasakyti, kiek noriai pynėjos atskleisdavo savo
meistrystės paslaptis – juk tai buvo jų duona. Tačiau esa-
ma liudijimų, kad, kilmingai damai pageidaujant už mo-
kestį jos uoliai apmokydavusios vietines moteris. Taigi
galima neabejoti, kad technologijos paslaptys migravo.

A M AT O G U D RY B Ė S I R Į D O MY B Ė S
Reikia pasakyti, kad plaukų pynimas, be jokios abejo-
nės, – daugiausia moteriškas darbas, dažniausiai netekė-
jusių merginų. Tiesa, pasitaikydavo ir tuo užsiimančių
vyrų ar porų.
Kūrybingosios Dalarnos moterys sugalvodavo viso-
kių gudrių įtaisų, palengvinančių itin daug kantrybės rei-
kalaujančius darbus su plaukais, pavyzdžiui, sruogų rūšia-
vimą pagal ilgį arba virvelių iš plaukų vijimą.
Šviesius plaukus patamsindavo, virdamos rašale,  –
kuo ilgiau virdavo, tuo intensyvesnę spalvą išgaudavo. Ta-
čiau pašviesinti plaukų jau nepavykdavo. Beje, labiausiai
vertinami ir brangiausi buvo žili plaukai, mat buvo reti ir
labai paklausūs. Tiesa, jie dažniausiai būdavo naudojami
perukams, šinjonams ir pridėtinėms sruogoms, rečiau –
papuošalams. Mėgtas ir kontrastas – ypač įdomūs būdavo
darbai, gauti vienu metu pinant šviesios ir tamsios spalvos
sruogas. Taip dažnai būdavo pinami artimų žmonių plau-
kai, siekiant sustiprinti ar pabrėžti jų ryšį.
XIX a. viduryje šios juvelyrikos madai pasiekus savo
apogėjų, mielai nešioti papuošalai ir iš nepažįstamų žmo-
nių plaukų. „Žaliavos“ parūpindavo jaunos merginos
(dažnai  – ir pačios pynėjos), turinčios dailius, stiprius
plaukus – jos įsigudrindavo nusikirpti sruogas prie kaklo
taip, kad nesimatytų, arba rinkdavo iššukuotus plaukus.
Kartais kaimuose pynėjos prikalbindavo merginas par-
duoti joms savo plaukus – nusikirpti kasas.
Tačiau, laikui bėgant, vis dėlto išliko svarbiausias šių
papuošalų prasminis akcentas – turėti šalia brangaus žmo-
gaus dalelę, per plaukus palaikyti su juo ryšį, kad ir kur jis
būtų – toli išvykęs, ištremtas ar iškeliavęs anapus... Tokiais
atvejais būdavo itin svarbu, kad plaukai tikrai būtų „tie“.
Tačiau XIX a. originalių plaukų pakeitimas svetimais nebu-
vo labai retas reiškinys. Tai patvirtina kai kurių juvelyrikos
iš plaukų dirbtuvių reklama  – jos pabrėždavo garantuo-
Atminimo papuošalas iš Marijos Šlapelienės plaukų, sukurtas 140-osioms
jos gimimo metinėms paminėti (2020 m.). Puoštas šeivutės nėrinių
„aptaisais“. Autoriai – Lina Krasnovaitė-Siparienė ir Kristijonas Siparis.
jančios, kad plaukai nieku būdu nebus pakeisti svetimais...
Papuošalų užsakovėms tai, matyt, buvo labai svarbu – jos
noriai priimdavo pynėjas gyventi savo namuose, kad dar-
bo metu galėtų pačios jas nuolat stebėti ar pristatyti tar-
naitę, ir nebūtų galimybės sukeisti plaukus. Būtent dėl to
nemažai aristokračių ir miestiečių pačios išmokdavo pinti
plaukus pagal instrukcijas, kurių galėjo rasti tuomečiuose
moteriškuose žurnaluose. Taigi belikdavo padirbintą ruo-
šinį nusiųsti juvelyrui, kad aptaisytų auksu.
K A I P TA I D A R O M A ?
Pati papuošalų pynimo ant apskritojo stalelio technika
daug kuo primena ritelėms pinamus nėrinius. Pagrindi-
nis įtaisas – tai apskritas stalelis ant trijų kojelių su skyle
viduryje, nuožulniais, gerai nugludintais kraštais, geriau-
sia, kad būtų besisukantis ant savo ašies – tuomet pinant
nereikia vaikščioti aplinkui. Prie kiekvienos sruogos galo
pritvirtinamas svarelis, atsižvelgiant į bendrą sruogų skai-
čių ir plaukų sruogoje skaičių – storesnėms (iš 60–80 plau-
kų) gali būti naudojami švininiai kablio pavidalo svare-
liai, plonesnėms – medinės ritelės. Krūvon surišami likę
sruogų galai, iškišami per skylę stalelio viduryje ir prie jų
32 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
Atminimo papuošalas iš Marijos Šlapelienės plaukų,
sukurtas 140-osioms jos gimimo metinėms paminėti (2020 m.),
kartu su autore – Lina Krasnovaite-Sipariene..................................
pritvirtinamas atitinkamas svoris. Visos sruogos tolygiai
arba pagal pynimo schemą paskirstomos ant stalelio ir,
atsižvelgiant į raštą, tam tikru būdu dėliojamos. Sruogų
skaičius neribojamas (nuo 4 iki 100 ir net daugiau), ta-
čiau, pavyzdžiui, Dalarnos pynėjos retai kada dėliodavo
daugiau kaip 36 sruogas.
Norint išgauti tuščiavidurį vamzdelio pavidalo pa-
puošalo ruošinį (kurį vėliau, veikiant karščiu, galima for-
muoti į pailgus, apvalius karolius arba kitokias, įman-
tresnes formas), virš stalelio prie sruogų pritvirtinamas
reikiamo storio medinis pagaliukas, kuris turi kaboti ver-
tikaliai. Pinamas raštas juda žemyn, o kartu su juo  – ir
apipintas pagaliukas. Vėliau pagaliukas ištraukiamas, ir
gaunamas tuščiaviduris vamzdelis, paruoštas toliau for-
muoti. Kartais vietoje pagaliuko naudojama reikiamo sto-
rio virvelė. Ji vėliau jau nėra ištraukiama, o tiesiog suteikia
papuošalui apimties.
Gavus papuošalo ruošinį iš plaukų, belieka sujung-
ti atskirus fragmentus, įtaisyti užsegimą. Tradiciškai tai
padarydavo profesionalūs juvelyrai, o puošnūs aptaisai
būdavo dirbinami iš aukso. Kadangi Dalarnos plaukų py-
nėjos neturėjo nei aukso, nei brangiųjų akmenų, jos sugal-
vojo savo būdą, kaip slėpti iš plaukų nupintų papuošalo
detalių galus – įtvirtindavo plaukais apvytų medinių ka-
roliukų viduje. Tokie papuošalai buvo pigesni, prieinami
ir viduriniam visuomenės sluoksniui. Mediniai karoliukai
ir specifiniu būdu supintos virvelės iš plaukų, kurios taip
pat naudojamos papuošalams tvirtinti, tapo gerai atpa-
žįstamu skiriamuoju pynėjų iš Švedijos ženklu. Būtent tai
dabar mums netiesiogiai rodo technikos šiame regione
kilmę. Plaukais apvyti karoliukai puošia du iš trijų Lietu-
vos muziejuose rastų juvelyrikos iš plaukų dirbinių ir be-
veik neabejotinai liudija, kad šio amato Lietuvoje ištakos
veda į Dalarną.
L I E T U V O S M U Z I E J Ų A R T E FA K TA I
Kaip jau minėjome, visi kol kas mums žinomi Lietuvos
muziejuose saugomi juvelyrikos iš plaukų artefaktai, at-
likti apskritojo stalelio pynimo technika, yra siejami su
1863–1864 m. sukilimu. Galimas dalykas, kad būtent po-
reikis išsaugoti sukilimo atminimą neleido Lietuvoje galu-
tinai į užmarštį nugrimzti ir pačiam šios tradicijos buvimo
faktui. Juk taip daug kas mūsų krašte išnyko be pėdsa-
ko – buvo sunaikinta, išgrobstyta, išvežta į svečias šalis.
Taip sunyko ir didžioji dalis dvarų palikimo ar paprastų
žmonių gyvenimo atributų, kurie galėtų rodyti Lietuvoje
buvus plaukų juvelyrikos tradiciją. Kol kas neteko aptikti
jokių jos paminėjimų literatūroje, spaudoje... Ir jeigu ne
tie neabejotini tradicijos liudytojai – muziejuose saugomi
sukilimo dalyviams priklausę juvelyrikos iš plaukų arte-
faktai, – neturėtume progos Lietuvoje apie tai kalbėti.
1863–1864 m. sukilimas buvo itin sudėtingas mūsų
tautos gyvenimo laikotarpis, kupinas asmeninių tragedijų,
skaudžių išsiskyrimų ir netekčių. Galbūt tai juvelyrikai iš
plaukų šiuo laiku ir suteikė išskirtinę reikšmę. Tuo metu
Europoje ji kaip tik buvo pasiekusi savo apogėjų.
Kaip jau užsiminėme, iki šiol daugumoje Lietuvos
muziejų leidinių, kuriuose publikuoti tokie plaukų juve-
lyrikos artefaktai, pateikiama informacija, kad tai pačių
sukilėlių kalinių padirbinti papuošalai. Matyt, taip ma-
nyti paskatino medžiaga, iš kurios jie padaryti – žmogaus
plaukai. Gali susidaryti įspūdis, kad kaliniai, neturėdami
jokios kitos tinkamesnės medžiagos, šiuos papuošalus pa-
dirbino iš to, kas buvo po ranka – iš savo plaukų. Tačiau
žinant apskritojo stalelio pynimo techniką akivaizdu ir
neabejotina, kad visi parodoje Juvelyrika iš plaukų: [ne]
pamiršta tradicija ir prasmė eksponuoti Lietuvos muzie-
jų artefaktai buvo padirbinti iš ilgų moteriškų plaukų  –
XIX a. vyrai nebeaugino tokių ilgų plaukų, kad iš jų būtų
galima supinti tokio ilgio fragmentus.
Parodoje demonstruota Lietuvos nacionaliniame mu-
ziejuje saugoma apyrankė, priklausiusi 1863–1864 m. su-
kilėliui, suvyta iš trijų tinklelio formos juostų su plaukais
apvytais mediniais karoliukais (IM-3762). Ši apyrankė į
muziejų pateko iš Mokslo bičiulių draugijos rinkinių, tad,
tikėtina, buvo iš Vilniaus krašto. Kita sukilėliui priklausiu-
si apyrankė taip pat sudaryta iš trijų juostų, plaukais apvy-
tos medinės sagutės, iš plaukų nuvytos kilputės ir virvelės,
prie kurių pritvirtinti plaukais apvyti mediniai karoliukai
(iš Šiaulių Aušros muziejaus, I-D 423). Trečiasis artefak-
tas – grandinėlė, priklausiusi 1863–1864 m. sukilėliui, pa-

Žiedas, darytas kalinio, greičiausiai 1863–1864 m. sukilėlio, su įpintu
baltu užrašu „I. P. M. NIEWOLI 1864 R.“ (I. P. M. Nelaisvė 1864 m.).
Ašutai, metalas. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas.
dirbinta iš rusvų moteriškų plaukų ir metalinių tvirtinimo
detalių (iš Šiaulių Aušros muziejaus, ŠAM I-D 235). Kaip
rodo kituose pasaulio muziejuose saugomų analogiškų
artefaktų aprašymai, tai yra moteriška grandinėlė laikro-
džiui. Vyriškos grandinėlės laikrodžiui taip pat dažnai
dirbintos iš plaukų, tačiau jos paprastai būdavo gerokai
trumpesnes ir storesnės.
Kas padirbino šiuos papuošalus – pačios plaukų savi-
ninkės, amatą išmanantys žmonės pagal užsakymą ar su-
kilėliai, – dabar tikriausiai nebeįmanoma tiksliai pasakyti.
Viena aišku, kad visi papuošalai yra aukšto meistriškumo
lygio, padirbinti tikrų savo amato profesionalų. Nors, kaip
minėta, juvelyrika iš plaukų paprastai būdavo moterų dar-
bas, neatmestina galimybė, kad ir koks sukilimo dalyvis
vyras, anksčiau perpratęs šio amato subtilybes, galėjo tuo
Apyrankė, padirbinta iš plaukų,
priklausiusi 1863–1864 m.
sukilėliui. Lietuvos nacionalinio
muziejaus eksponatas ir
nuotrauka.
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 33
užsiimti kalėjime. Tam neabejotinai reikėjo priemonių –
apskritojo stalelio ar kokio jo atitikmens, svarelių... Yra
žinoma, kad XIX a. kalėjimai nebuvo taip akylai saugo-
mi, o žandarai buvo paperkami, tad galbūt ir buvo galima
kaliniui perduoti reikiamas priemones. Tačiau labiausiai
tikėtina, kad tai buvo šio amato žinovių darbas – iš toli-
mosios Dalarnos ar vietinių apmokytų moterų, galbūt ir
pačių sukilėlių artimųjų. Kaip teigė Keistenybių muzie-
jaus (The museum of the very strange, JAV ) juvelyrikos
iš plaukų srities kuratorė Bridget Grams, su kuria kon-
sultavomės, abi apyrankės yra tipiškai švediško stiliaus,
o grandinėlė nuo šios tradicijos jau atitolusi, mat pinti
fragmentai sujungti ne per plaukais apvytus karoliukus, o
per metalines detales.
Žinant tokios juvelyrikos suasmenintą ir su jausmais
siejamą pobūdį, labai gali būti, kad šiuos papuošalus iš
savo plaukų padovanojo sukilėliams jų mylimosios, se-
serys ar motinos. Tačiau jie nebuvo sukurti kaip vyriški
papuošalai – XIX a. nebuvo įprasta vyrams nešioti apyran-
kes, o vyriškos grandinėlės laikrodžiui, kaip minėta, buvo
kitokios. Taigi ir šios apyrankės iš plaukų, ir grandinėlė
laikrodžiui yra moteriški papuošalai. Veikiausiai jie buvo
padirbinti visai kitu tikslu ir kita proga  – kaip sukilėlių
artimųjų dovanos, skirtos seserims, mamoms, draugėms,
giminaitėms... O lemiamu momentu, sukilimui žlugus ir
išsiskiriant su brangiaisiais, šie papuošalai buvo jiems pa-
dovanoti apsaugai ir atminimui.
PA P U O Š A L A I I Š A R K L I O A Š U T Ų
Lietuvos nacionaliniame muziejuje beieškant papuošalų
iš žmogaus plaukų, akys užkliuvo už labai įdomių artefak-
tų – iš arklio ašutų nepaprastai preciziškai padirbintų žie-
dų: arklio ašutai tam tikru būdu apvyti aplink pagrindą,
pagamintą iš metalo, rago ar susuktų arklio ašutų. Žiedai
galėjo būti vienspalviai, juodi arba su išpintu raštu ar už-
rašu. Raštai būdavo išgaunami savotišku audimu ant žie-
do  – kaitaliojant skirtingų spalvų ašutus  – horizontaliai
34 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
paslėptus šviesius ašutus pinant su vertikaliai dėliojamais
spalvotais ašutais, dažniausiai juodais, kurie sudarydavo
rašto foną. Mokėta išgauti įvairius dekoratyvinius raštus,
smulkiausius užrašus, raides, vardus, datas...
Įdomu, kad žiedai iš arklio ašutų, kaip ir dirbiniai iš
plaukų, glaudžiai susiję su 1863–1864 m. sukilimu. Yra ži-
noma, kad kai kurie Lietuvos nacionaliniame muziejuje
saugomi žiedai priklausė šio sukilimo dalyviams. Ant jų
žiedų randami lenkiški atminimo įrašai, kaip antai PA-
MIĄTKA WIEZIENIA A - G - R (Atminimas iš kalėjimo
A. G. R.) arba I. P. M. NIEWOLI 1864 R. (I. P. M. Nelaisvė
1864 m.). Ant vieno žiedo ašutais išpintas kalėjimo pavadi-
nimas – Modlinas (tvirtovė netoli Varšuvos, kurioje buvo
kalinami 1863–1864 m. sukilėliai). Tarp muziejaus eks-
ponatų yra ir labai mažų, moteriškų žiedų iš arklio ašutų,
puoštų labai smulkiais stikliniais karoliukais.
Atradus šiuos keistus žiedus, kilo daugybė klausimų.
Kokia tai technika? Kokia jos kilmė? Kas šiuos žiedus dir-
bino, kas juos nešiojo ir kuriuo tikslu?
Labiau pasidomėjus paaiškėjo, kad beveik nieko neži-
noma apie šio amato istoriją ir technologiją, ja užsiiman-
čių meistrų šiandien pasaulyje nebėra. Technika, kuria
jie padirbinti, nežinoma, labai sena, ankstyvesnė negu
plaukų gijų pynimo ant apskritojo stalelio technika, siekia
XVIII a. antrąją pusę. Ji išsilaikė iki XIX a. vidurio, o kai
kur (pavyzdžiui, mūsų kraštuose) – ir ilgiau. Labai senas
žiedas, padarytas 1780-aisiais (kaip byloja užrašas ant jo),
saugomas Keistenybių muziejuje, JAV. Ant jo išpintas an-
gliškas užrašas: Kristus mirė už mus (Christ died for us).
Sunku pasakyti, kuriame Europos kampelyje buvo
pradėti dirbinti tokie žiedai, tačiau daugiausia žinių apie
juos išlikę Skandinavijoje, o ir pačių žiedų daugiausia bū-
tent Skandinavijos muziejuose. Pasirodo, žiedus iš arklio
ašutų darė ir mums jau pažįstamos plaukų pynėjos iš Da-
larnos, prieš paplintant pynimo ant apskritojo stalelio
technikai. Tad ir ašutinių žiedų technika, tikėtina, Lietu-
vą pasiekusi per Dalarnos pynėjas iš Švedijos. Beje, kar-
tais žieduose vietoje ašutų (arba kartu su jais) naudoti ir
žmogaus plaukai – tai pabrėžia šių dviejų tradicijų sąsajas.
O vėliau buvo gana plačiai paplitę atminimo žiedai iš plau-
kų, supintų apskritojo stalelio technika.
Garsaus švedų rašytojo Karlo Almkvisto romane, iš-
leistame 1839 m., randame pirmąjį rašytinį paliudijimą
apie ašutinius žiedus. Jis aprašo, kaip pynėjos jaunoms
merginoms siūlo tokius žiedus („juodus, baltus, žalius,
raudonus, keistu būdu išpintais vardais ir atminimo už-
rašais“). Skandinavijos muziejuose saugomi žiedai su už-
rašais švedų, anglų, vokiečių, prancūzų, italų, ispanų kal-
bomis (pavyzdžiui, vok. k. Aus Liebe (Iš meilės), angl. k.
Forget me not (Nepamiršk manęs), Mary (Meri), šved. k.
Otto (Otas) ir pan.). Pagal užrašus galima spręsti, kad daž-
nai tai buvo tarsi suvenyrai, pirkti prisiminimui iš kelio-
nės arba gauti dovanų nuo brangaus žmogaus.
B. Grams teigimu, ši technologija reikalavo itin daug
preciziško darbo, tad dirbiniai buvo tikrai brangūs. Par-
davus vieną papuošalą (žiedą ar apyrankę), buvo galima
savaitę išmaitinti visą kaimą. Gal kaip tik todėl ši techno-
logija ir pamiršta, kad šiandien pernelyg imli darbui?
Ar žiedus iš arklio ašutų mūsų krašte pynė sau patys
sukilėliai? O gal kiti kaliniai? Įdomi istorija užfiksuota
Lietuvos nacionalinio muziejaus inventorinėse knygose
apie vieną iš muziejuje saugomų tokių žiedų. Ant jo iš-
pintas užrašas PAMIĄTKA Z NIEWOLI 1864 (Atminimas
iš nelaisvės). Šis žiedas rastas kalėjimu paversto domini-
konų vienuolyno celėje, kurioje buvo kalintas Konstanti-
nas Kalinauskas. Kalėjimo prižiūrėtojo duktė rado žiedą,
tvarkydama celę, išvedus K. Kalinauską pakarti. Radinį ji
perdavė p. Bielozievskai, o ši padovanojo Mokslo bičiulių
draugijai Vilniuje. Taigi, spėtina, žiedas priklausęs K. Ka-
linauskui ir buvo jo paliktas kalėjimo vienutėje prieš eg-
zekuciją. Žiedas turbūt dirbintas ne paties K. Kalinausko,
galbūt dovanotas kitų tokius žiedus dariusių kalinių ar
bičiulių sukilėlių. Tikrosios šio žiedo istorijos turbūt jau
niekada nesužinosime.
Gali būti, kad įvaldę technologiją kaliniai laisvu lai-
ku gamindavo žiedus, juos dovanodavo arba užsidirbdavo
Savadarbiai svareliai ant
pynimo stalelio.

Apskritas stalelis, paruoštas papuošalui iš plaukų pinti.
papildomą pinigą, parduodami gaminius praeiviams, ka-
lėjimo lankytojams. Įdomu, kad dirbiniai iš arklio ašutų
apskritai sietini su kalėjimu. Dar keli Lietuvos naciona-
liniame muziejuje saugomi eksponatai taip pat yra pa-
dirbinti iš arklio ašutų, tačiau kitokia, šiandien jau taip
pat nežinoma technika, beje, labai artima kilpinėliams.
Vienas eksponatų, pakabutis prie kišeninio laikrodžio,
vadinamasis brelokas, datuojamas XIX  a. viduriu, kitas
pakabutis – 1936 metais. Šis antrasis pintas politinio ka-
linio Adomo Bišio ir padovanotas pateikėjos tėvui. Me-
džiaga tokiems papuošalams dirbinti – arklio ašutai – iki
pat XX a. vidurio buvo labai pigi (gal ir visai nemokama),
plačiai prieinama, todėl tinkama darbui kalėjime.
A M AT O N U O P U O L I S . . . I R P R I S I K Ė L I M A S ?
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje susidomėjimas juvelyri-
ka iš plaukų ėmė slopti, ir sulig pasauliniais karais amatas
beveik sunyko. Ko gero, lemiama priežastis, kad pirmą
kartą per visą žmonijos istoriją moterys ėmė visuotiškai
kirptis plaukus trumpai (kaip ir, beje, mūvėti trumpus si-
jonus), taigi tiesiog nebeliko prieinamos žaliavos papuo-
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 35
šalams kurti. Keitėsi ir žmonių pasaulėžiūra... Galiausiai
dėl ekonominių krizių smarkiai pabrango kelionės, tad
plaukų pynėjoms jos tiesiog neapsimokėjo.
Paskutinė garsi keliaujanti plaukų pynėja iš Švedijos
buvo Ada Ryttar, gimusi 1895 metais. Būtent jos ir kelių
kitų atsidavusių pynėjų iš Våmhus dėka šis amatas neišny-
ko ir XX amžiuje. 1950–1960 m. susidomėjimas juvelyrika
iš plaukų kiek atgijo, ir Ada surengė pirmuosius plaukų
pynimo kursus. Vėliau kartu su bendražygėmis pristatinė-
jo amatą į Våmhus atvykusiems turistams, o XX a. pabai-
goje įvyko tikras juvelyrikos iš plaukų renesansas.
Šiuo metu Švedijoje yra daugiau kaip šimtas amatą
įvaldžiusių pynėjų, jos nuolat rengia mokymus, be to, va-
žinėja po šalis, į kurias keliaudavo jų pramotės, pasakoja
apie plaukų juvelyrikos ištakas, rodo technologiją. Tai vie-
nintelis pasaulyje regionas, kuriame juvelyrikos iš plaukų
tradicija nenutrūkstamai gyvuoja daugiau kaip du šimtus
metų ir iki šiol išliko komerciškai gyvybinga. Moterys iš
Dalarnos ir dabar gauna individualių užsakymų gaminti
papuošalus iš plaukų, kai kurios iš jų turi interneto sve-
taines, jose pardavinėja jau gatavus papuošalus. Susido-
mėjimas šiuo amatu auga ne tik Skandinavijoje, bet ir
Anglijoje, JAV.
O Lietuvoje juvelyrika iš plaukų dar tik pradeda iš
naujo minti savo kelią, turbūt po ilgokos pertraukos. Ar
mums svarbu kalbėti apie šią ir Lietuvoje žinotą tradiciją?
Manome, kad taip. Ir ne tik smalsumo dėlei, ne tik kaip
apie praėjusių amžių keistenybę. Tai mūsų krašto istori-
jos dalis, padedanti suprasti jausmų, žmogiškųjų santykių
raišką svarbiais, virsminiais krašto istorijos momentais,
taip pat skatinanti susimąstyti apie plaukų reikšmę kie-
kvieno iš mūsų gyvenime. Bet svarbiausia  – juvelyrikos
iš plaukų tradicija slepia ištisą mūsų protėvių išminties
ir žinių klodą apie dabar jau gerokai pamirštas plaukų
prasmes, susijusias su universaliais žmogaus ir pasaulio
sąveikos dėsniais.
L I T E R AT Ū R A I R Š A LT I N I A I
Mark Campbell. Self-instructor in the art of hair work, dressing hair, ma-
king curls, switches, braids, and hair jewelry of every description. –
New York, 1867.
Gabrielius E. Klimenka OP. Požiūris į plaukus viduramžių Bažnyčioje. –
portalas www.bernardinai.lt, 2018 m. kovo 7 d.
Lars Levander. Hårarbete i Dalarna // Svenska kulturbilder.  – Stock-
holm: Aktiebolaget Skoglunds Bokförlag, 1935.
Plaukai – sielos buveinė, iš rašinių ciklo „Žmogaus kūno mįslės“, porta-
las www.zpasaulis.lt.
Anna Sparr. Hårarbete. – Lund: Katedralskolan, 1997.
Joanna Svensson. Hårkullorna. – Våmhus: The Hairworker’s Society, 2016.
Vida Šatkauskienė,, 2013 LRT radijo laida Ryto rasa krito, 2014 m. kovo
16 d.
1863–1864 metų sukilimas Lietuvoje / sudarytojos Aldona Bieliūnienė,
Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė. – Vilnius: Lietuvos naciona-
linis muziejus, 2013.
1863 metų sukilimas: veidai, vardai, istorijos / sudarytojai Raimundas Bal-
za, Virginija Šiukščienė. – Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2013.
Konsultuotasi su: Bridget Grams, juvelyrikos iš plaukų srities kuratore,
Keistenybių muziejus (The Museum of the Very Strange), JAV; Yvonne
Coopmans, tekstilės specialiste (FiberArts.org), JAV; Lucy Cadwallader,
juvelyrikos iš plaukų specialiste, JAV.
36 K N Y G O S

V Y TAU TA S DA M B R AVA

Seniai laukta monografija

Vyresnės kartos skaitytojai turbūt pamena „Respublikos“

dienraštyje skelbtus straipsnius apie religines sektas. Žur-
nalisto-tyrėjo akiratyje buvo ir visam pasauliui, ir, žino-
ma, Lietuvai aktuali informacija. Besidominčiųjų ratas
vis augo, todėl nenuostabu, kad autoriui, jau filosofijos
doktorantui, buvo pasiūlyta imtis ta tema mokslinio dar-
bo. Deja, atlikus didelį darbą, laukė netikėtos kliūtys – net
buvo sustabdyta knygos, kuriai išleisti paskirtos valstybės
lėšos, leidyba. Sektantų užtarėjai pasirodė galingesni. O ir
pats žodis sekta turėjo pasikeisti į kur kas nekaltesnį api-
būdinimą – naujasis religinis judėjimas (NRJ).
Tačiau šitų didelių užmojų autorius Mindaugas Pelec-
kis dirbo toliau, ir šiandien galime pasidžiaugti 400 pus-
lapių monografija „NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI
LIETUVOJE: tarp tradicijos ir kosminių religijų“.*
Religijos fenomenu nuo paauglystės besidominčiam
autoriui prireikė beveik poros dešimtmečių, kad atsirastų
knyga, kuri – „ir kruopštus mokslinis darbas, ir žurnalisto
praktika, kai pateikiamos ne tik knyginės, bet ir gyvos ži-
nios“, kaip teigiama monografijos anotacijoje. Pirmą kartą
Lietuvoje pristatomas ir analizuojamas naujojo religingu-
mo fenomenas. Plačiajam skaitytojų ratui skirtoje knygo-
je – apie 100 religinių ir pseudoreliginių krypčių. Kadangi
NRJ fasadai neretai gerokai skiriasi nuo to, kas jų vidu-
je, analizuojamos ir atsiradimo priežastys, ir santykiai su
tradicija, čia pateikiamos ir pagrindinės maldos, tikėjimo Nors knygos autorius niekada nepriklausė jokiai re-
išpažinimai, daug pokalbių su įvairių NRJ atstovais. Toji liginei arba parareliginei bendruomenei, prisipažįsta, jog
informacija pateikiama niekieno neaukštinant ir negąsdi- turėjo ir tebeturi savų simpatijų, yra įsitikinęs, kad kai
nant, o bandant padėti atrasti tiesą sudėtinguose NRJ la- kurie NRJ nėra agresyvūs. Vis dėlto perspėja tuos, kurie
birintuose, kas be ko, ir apsaugoti nuo postmoderniajame ketina įsitraukti į bet kurio NRJ veiklą: „tai Jus pakeis.“
pasaulyje plintančių tikėjimų. Deja, ne visi pokyčiai „tik į gera“, „galimi ir skaudūs nusi-
vylimai“ (p. 11).
Filosofiniai NRJ doktrinų bruožai pradedami anali-
*
zuoti nuo pačių naujausių – nuo NSO religijų, atsiradusių
Pirmajame knygos skyriuje „Kokia naujųjų religinių ju- po Antrojo pasaulinio karo JAV, Kanadoje, Jungtinėje Ka-
dėjimų filosofija?“ – ne tik asmeninės pastabos apie NRJ ralystėje, Prancūzijoje. Pastebėjus „skraidančias lėkštes“,
pažinimo etapus, bet ir humanizmui bei religijotyrai, kos- viešai apie tai prakalbus, gimė ir pirmosios NSO religi-
minei religijai (XXI a. tikėjimui?) skirti puslapiai. jos. Plačiau apibūdinta viena pirmųjų – Aetherius Socie-
„Šios monografijos tikslas, – rašo M. Peleckis, – pana- ty, susijusi su britų išradėju G. Kingu. Įkurta 1955-aisiais,
grinėti naujųjų religinių judėjimų fenomeną, tapusį moks- žinoma ir šiandien, jos centras – Holivude. „Šiame NRJ
linio diskurso dalimi XX a. paskutiniais dešimtmečiais. susipina Rytų ir Vakarų kultinės tradicijos. (...) Tradicijos
Pasaulyje atlikta nemažai NRJ tyrimų, o Lietuvoje jų iki supinamos be griežtos logikos, paprasčiausiai stengiantis
šiol beveik nebuvo. (...) Beveik visų NRJ šaknys glūdi gerai kuo labiau įtikinti žmones, jog pasaulį valdo ne žmonės ir
žinomose religinėse, filosofinėse sistemose, nors kiekvie- ne Dievas, bet kosminės būtybės, turinčios savo „štabą“
nas judėjimas turi kažką savita“ (p. 9). (Šambalą) Žemėje ir stebinčios žmones“ (p. 18).

*
Mindaugas Peleckis. NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI: tarp tradi-
cijos ir kosminių religijų.  – Monografija.  – Šiauliai: Saulės Titnagas,
2022.

* *
Įdomu, kad pasaulyje nėra vienos nuomonės, kaip kla-
sifikuoti religinius judėjimus. Vieni mokslininkai siūlo
NRJ skirstyti sociologiniu ir teologiniu požiūriais, kiti – į
krikščioniškas ir kvazikrikščioniškas, treti – į kategorijas
pagal istorinę kilmę, dar kiti – pagal dvi dimensijas. Ir t. t.
Monografijoje ne tik pateikta keletas prieštaringų va-
riantų, bet ir pabandyta nustatyti pagrindą, pagal kurį būtų
galima NRJ geriausiai suklasifikuoti. M. Peleckis siūlo to-
kią Lietuvai adaptuotą klasifikaciją (abėcėlės tvarka): bu-
distiniai, daoistiniai, gimtasis tikėjimas („neopagonybė“),
hinduistiniai, islamo ir pseudoislamiškieji, judėjiškieji,
krikščioniškieji ir pseudokrikščioniškieji, new age NRJ.
Knygoje glaustai aptarta tradicionalizmo ideologija,
apibrėžtos sąvokos, stipriausiai veikusios NRJ atsiradimo
ir sklaidos procesus. O analizė pradėta nuo NRJ sąvokos –
iš Japonijos atėjusio termino ir Vakaruose tapusio univer-
saliu vietoje žodžio „sekta“.
Įsidėmėtini autoriaus žodžiai: „Skirtingai nei dauge-
lyje pasaulio kraštų, kur vis labiau atsigręžiama į tradici-
nes kultūros, religijos, etikos, meno vertybes, Lietuvoje,
tenka konstatuoti, naujieji religiniai judėjimai paprastai
ignoruoja Tradiciją. Jie dažniausiai, dėl kultūros tradicijų
svarbos dabartiniame pasaulyje nepakankamo supratimo,
vaikosi postpasaulio madų, kuriomis vilioja žmones, ne-
tikinčius, jog Tradicija yra vertinga. Taip yra todėl, kad
Tradicija nereklamuoja savęs, ją reikia atrasti pačiam. Tai
yra viena iš daugelio priežasčių, kodėl tokia svarbi mūsų
kultūrai, mentalitetui, nacionalinei savimonei unikali bal-
tų kultūros ir religijos tradicija turi tiek mažai šalininkų. Ši
padėtis labai stebina daugelį užsienio religijos specialistų,
ypač japonus, kurie puikiai supranta nacionalinių kultū-
ros ir religijos tradicijų puoselėjimo svarbą niveliuojan-
čiame skirtybes postmoderniame pasaulyje“ (p. 54).
*
Skyrelyje „Postmodernizmas ir magija“, kaip jam ir dera,
daug paslaptingų žodžių ir jų išaiškinimo. Čia ir požiūris
į magijos ištakas, magijos įvairiose senovės kultūrose bei
įvairiais istorijos laikotarpiais apžvalga, magijos atgimi-
mas Europoje, raganavimo laikai ir jos atgimimas XX a.,
chaoso magija, kaip postmodernistinis reiškinys, maginių
organizacijų gausa. „Populiarūs tapo ir „verslo šamanai“,
iš kurių ne vienas užmetė tinklus Lietuvoje“ (p. 60).
O ką, norint „atversti“ žmogų į svetimą religiją, reiš-
kia kalba? Pasirodo, pirmasis tai suvokė garsusis keliau-
tojas K. Kolumbas, dar 1492 m. laivo žurnale pažymėjęs,
jog, „tik išmokius „indėnus“ ispanų kalbos, „bus įmanoma
atversti šiuos žmones į krikščionybę“. Po daugiau kaip pu-
sės tūkstančio metų „atvertimas“ į kitą religiją arba įtrau-
kimas į NRJ  – kur kas paprastesnis darbas nei tas, kurį
teko atlikti konkistadorams. (...) Sudominus potencialų
„naujatikį“ kuria nors iš globalesnių kalbų, imamasi kito
verbavimo etapo – „naujakalbės“ (newspeak); pasak Ge-
orge’o Orwello, kiekvienas NRJ būtinai privalo turėti savo
terminiją, kuri yra pagrindinis instrumentas, padedantis
NRJ integruotis į visuomenę“ (p. 62).
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 37
Budizmui skirtuose puslapiuose pažymėjus, kad vienas
svarbiausių šios bendruomenės, kuri Lietuvoje tarsi šešė-
lyje, tikslų – jos kūrimas, visų pirma prisimenamos dvi as-
menybės – rašytoja Jurga Ivanauskaitė ir fotomenininkas
bei poetas Paulius Normantas, abu nuolat lankę budisti-
nius kraštus ir juos propagavę. Šalia ir atsakymas pateikia-
mas: „čia „kalčiausia“ šio tikėjimo filosofija. Nesiafišuoti.
Tiesiog tikėti. Praktikuoti. Gyventi kaip budistui. Arba,
anot sōtō zen mokyklos įkūrėjo Shunryū Suzukio Roshio
(1904–1971) mokymo, paprasčiausiai sėdėti ir tyliai pa-
siekti nušvitimą“ (p. 66).
Paminimas ir vienas pirmųjų Lietuvos budistų – ver-
tėjas, psichologas Antanas Danielius (1942–2002). In-
formuojama, kad Lietuvoje yra tibetietiško, japoniško ir
korėjietiško budizmo atmainų sekėjų. Tarp žinomų zen
budistų – rašytojai Algimantas Lyva, Robertas Kundrotas,
žurnalistas Rytis Juozapavičius. Prieš porą dešimtmečių
vykdyto visuotinio surašymo duomenimis, save budistais
įvardijo 408 mūsų valstybės piliečiai.
Be kita ko, monografijoje pristatytos ir kitos Tibeto
religijos  – bon, seniausioji, panaši į šamanizmą, dzogče-
nas – senovinė tradicija, išsirutuliojusi Indijoje ir Tibete,
kalačakros tantra  – kartais pavadinama kontroversiška,
o įsigilinus – nemokanti nieko blogo, karma kagyu, arba
Deimantinio kelio budizmo mokykla, pažyminti meditaci-
jos svarbą, lodžongas – sudėtinga tibetietiško budizmo tra-
dicijos praktika, proto mankšta ir dvasios ugdymo menas,
reiyukai – vidinio tobulėjimo centras, kuris jungia savyje
Lotoso sutros kultą bei protėvių tradiciją ir kurio tikslas –
kad būtų kuo daugiau besistengiančių harmoningai sude-
rinti savo ir kitų poreikius.
Lietuvoje bono sekėjų nedaug, organizacija nere-
gistruota. Dzogčeno bendruomenė veikia nuo 1992-ųjų,
įregistruota 2002-aisiais „Dorželing“ vardu. Kalačakros
tantros sekėjai turi svetainę internete. Karma kagyu įregis-
truota 1998 m., Lietuvoje – apie pusšimtis narių, toji bu-
dizmo mokykla pažymi meditacijos svarbą. Budistų ben-
druomenė Reiyukai Teisingumo ministerijoje įregistruota
2001-aisiais, veikia Klaipėdoje, Vilniuje.
Pirmoji zen bendruomenė mūsų šalyje susikūrė
1989-aisiais. „Vilniaus zen centre vyksta rytinės ir vakari-
nės praktikos, kelių dienų, savaitgalio atsiskyrimai. Kas-
met Vilnių aplanko 2–3 zen mokytojai iš Korėjos, Honkon-
go, JAV ir kitų šalių. Ilgalaikėms zen pratyboms mokiniai
iš Lietuvos važiuoja į Lenkiją, JAV arba Korėją, kur vyksta
trijų mėnesių atsiskyrimai. Zen budizme budistinė filoso-
fija akcentuojama mažiausiai iš visų Budos mokymo se-
kėjų bendruomenių. Esminis zen tikslas – per meditaciją
pasiekti nušvitimą, tačiau to siekiantis jokiu būdu neturi
pamiršti kasdienių darbų“ (p. 81).
*
Apie daoizmą – religinę ir filosofinę sistemą, V a. pr. Kris-
tų atsiradusią Kinijoje, esame girdėję iš ją tyrinėjusių
Lietuvos mokslininkų A. Andrijausko, D. Švambarytės,
L. Poškaitės. O M. Peleckio dėmesys daugiausia sutelktas
38 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)

į „Falun gong“ mokymą  – senovinį kinų mokymą apie *

visatą, kurio esmė – tolerancija, atjauta, kantrybė. Mono-
Monografijoje išsamiai atsakoma į klausimą, kuo jogas
grafijos autoriui viena šio mokymo išpažinėja iš Kanados
skiriasi nuo krišnaisto, aiškinama, kas ji, apie milijardą
apie jo esmę yra pasakiusi dar suprantamiau: „Būti geru
pasekėjų turinti viena seniausių pasaulio religijų  – hin-
žmogumi.“
duizmas.
Įdomu, kad šis mokymas apsiriboja savanoriais, nėra
Išsamų įspūdį apie krišnaistų tikėjimą ir gyvenimą
jokių dvasininkų, nėra ir narių sąrašų. Specialius medita-
galima susidaryti iš knygoje pateikiamo pokalbio su vienu
cijos ir tradicinius kinų mankštos pratimus „Falun gong“
iš šios religinės grupės vadovų.
nariai Vilniuje, Sereikiškių parke, atlikinėjo dar 2001-ųjų
Nemažai dėmesio skirta islamui, Lietuvoje gyvuo-
rudenį. Šiuo egzotišku tikėjimu lietuvius bandė sudominti
jančiam daugiau kaip 600 metų totorių ir kitų tautų dėka.
trys latviai ir kanadietė.
„Atkūrus nepriklausomybę, paskutiniame XX a. dešim-
Prieš tūkstančius metų sukurtą sistemą, padedančią
tmetyje musulmonų Lietuvoje pradėjo daugėti. Tai – spar-
tobulinti psichinę sveikatą, praktikuoja per 100 milijonų
čiausiai auganti religija pasaulyje, tačiau šis procesas mūsų
pasaulio žmonių, ypač ji paplito po 1992 metų. Iki tol ir
stebinti neturėtų“ (p. 110).
Kinijos valdžios požiūris į ją buvo teigiamas. Situacija pa-
Skyrelyje „Kabalistai, arba Kodėl Vilnius vadinamas
sikeitė 1999 m., kai po sociologinio tyrimo paaiškėjo, jog
Šiaurės Jeruzale“ informuojama, kad kabala  – judėjiško
judėjimui priklauso daugiau žmonių nei komunistų parti-
misticizmo tradicija, atsiradusi XI–XIII amžiuje. Susi-
jai. Tais pat metais jis paskelbtas už įstatymo ribų. Kinijos
domėjimas ja ypač išaugo XX a. pabaigoje, ją studijuoja
valdžia išsigando, kad nepasikartotų situacija, kuri ne kar-
tokios garsenybės kaip Madonna, Britney Spears, Demi
tą šalies istorijoje jau yra buvusi, – kai religiniai judėjimai
Moore, Naomi Campbell ir kt. Glaudžiai susijusi su Lie-
nuvertė valdžią. Po prieš tokį sprendimą surengtos pro-
tuva. Lietuvoje studijuojančiųjų vis daugėja. „Pagrindinė
testo akcijos „Falun gong“ paskelbta blogiu, informuota,
kabalistų knyga  – mistiniai Toros komentarai „Zohar“,
kad jos nariai praras senatvės pensijas, bus ir kitaip per-
jų atsiradimas apgaubtas legendų. (...) Kabala moko, kad
sekiojami. Tąsyk buvo nužudyta apie 400 judėjimo narių,
pasaulis atsirado iš Dievo emanacijų, kurių yra dešimt.
daug suimta.
Žmogaus vidaus struktūra atitinka visatos struktūrą, ta-
čiau žmogaus nuodėmės kenkia šiai harmonijai. (...) Ka-
* bala yra slaptasis mokslas, nes tyrinėja slaptus, penkiais
pojūčiais neprieinamus faktorius. Labai svarbus mokytojo
Nemažai knygos puslapių skirta gimtajam lietuvių tikėji-
ir mokinio santykis, nes, tik bendraudamas su mokytoju,
mui, be kita ko, pažymint, kuo jis skiriasi nuo latvių die-
mokinys įvedamas į mokymą ir sužino kabaloje užslėptas
vturybos.
paslaptis“ (p. 122).
Čia primenama, kad dabar tradicine religija pripa-
žintas senasis dievturių tikėjimas Latvijoje pirmąsyk įre-
gistruotas dar 1926 metais. Seniausiai ir vienintelei senojo *
lietuvių tikėjimo puoselėtojų organizacijai Romuvai ilgo-
Daugiausia monografijos puslapių, net 113, paskirta krikš-
kai teko kovoti dėl oficialaus pripažinimo.
čioniškiesiems tikėjimams. Pradedant abraomitais, bap-
Romuvos koncepciją dar 1900 m. sukūrė Vydūnas, o
tistais, Jehovos liudytojais ir baigiant kvakeriais, Jungtine
pirmąją Romuvą 1929-aisiais – Domas Šidlauskas-Visuo-
metodistų bažnyčia, mormonais, munistais, fokoliarais,
mis. Būta nemažai sekėjų Amerikoje. 1952–1960 m. veikė
Medžiugorjės fenomenu, Naująja apaštalų bažnyčia,
pogrindyje, likvidavo KGB. Pogrindinės grupės buvo In-
adventistais bei kitomis bendruomenėmis ir nedenomi-
tos lageryje, tremtyje. 1967 m. atkūrė Jonas ir Inija Trin-
nacinėmis bažnyčiomis. Tarp jų – ne viena skandalingai
kūnai, senuoju baltų tikėjimu susidomėję studijuodami
pagarsėjusi bažnyčia, kontroversiškas NRJ. Pateikiama ne
Vilniaus universitete. Šiuo metu aktyvių senojo lietuvių
tik plati informacija apie kiekvienos iš jų atsiradimą pa-
tikėjimo išpažinėjų – apie pusketvirto tūkstančio. Ypatin-
saulyje ir Lietuvoje, bet ir tikėjimo išpažinimai, doktri-
gas įvykis – J. Trinkūno įšventinimas į krivius Vilniuje, ant
nos, pasižadėjimų tekstai, sakramentai ir kt. Čia ir įvairių
Gedimino kapo kalno, 2002 m. spalio 19 dieną. Senoji reli-
šalių religijotyrininkų vertinimai, spaudos atsiliepimai,
gija tradicine Lietuvoje pripažinta tik 2021 metais.
liudininkų tvirtinimai. Be kita ko, pateikiami ir katalikų
„Romuva – seniausia ir vienintelė senojo lietuvių ti-
bažnyčios pripažinti (ir kai kurie nepripažinti) žymiausi
kėjimo puoselėtojų organizacija, jos veikloje nėra sektos
Marijos apsireiškimai.
požymių, ji neužsiima mistinėmis praktikomis, tik bando
prikelti pamirštus papročius, apeigas, dainas. Jos dėka ne-
mažai jaunimo domisi tuo, kas ilgai buvo slepiama arba *
pamiršta“ (p. 85). Specialus knygos skyrius paskirtas New age  – „Naujojo
Palyginimui: kuo skiriasi Lietuvos „pagonys“, knygoje amžiaus“ sąjūdžiui, prasidėjusiam 1971 m., kai pasiro-
pateikiamas pasikalbėjimas su artimiausių kaimynų – la- dė knyga, vadinama kontrkultūros biblija. Monografijos
tvių prigimtinį dievturių tikėjimą išpažįstančios bendruo- autorius, analizuodamas dėl šio reiškinio Lietuvoje atsi-
menės atstove. radusius išpažinėjų darinius, atsako į klausimą, kas tai –
žmonijos ateitis ar tik banalybės. Čia plačiau minimas Po-
 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 39

vilo Žėko mokymas ir garsioji Čepukų piramidė, Lietuvos Dar keli svarbūs dalykai: „NRJ paprastai mums atei-
ezoterikų konfederacija, kurios tikslas – „įvesti civilizuotą tyje žada lengvą, šviesų, nerūpestingą gyvenimą, o Tra-
tvarką ezoterinių žinių ir praktikos naudojimo srityse“ dicijos (kitaip dar vadinamos Keliu) atstovai to nežada.
(p. 242), antropoteosofija (mistinė doktrina), satanizmas, Einant Keliu, gyvenimas netampa paprastesnis ar lengves-
spiritizmas ir kiti judėjimai bei reiškiniai, kurių vienas nis, tačiau jis tampa įdomesnis. Kovoti su NRJ beprasmiš-
naujausių – Anastazijos sekėjai (impulsą judėjimui sutei- ka, – jiems patinka, kai su jais kovojama, tada NRJ jaučiasi
kė mistinė moteris, paslaptinga žiniuonė, neva gyvenanti esą reikšmingi, prisiima aukos vaidmenį“; „greta teorinės
Sibiro taigoje). NRJ analizės lygiagrečiai atliktas ir nemažiau svarbus fak-
„Tokių naujųjų judėjimų pasaulyje suskaičiuojama tografinis aptariamų krypčių sisteminimo ir jų pagrindi-
per 5  000. Lietuvoje jų nėra daug, tačiau didžioji dalis nių idėjinių ir ideologinių orientacijų išryškinimo darbas“
New age propagandos mūsų šalies žmones nevaržomai pa- (p. 358–359).
siekia per vadinamuosius ezoterinius knygynus, kuriuose Neabejotina, kad ši monografija ne vienam padės ne-
galima įsigyti įvairiausio plauko „burtininkų“ literatūros“ pasiklysti NRJ džiunglėse. Norint susivokti, kur tikrasis
(p.  254). „Tačiau ši knyga nėra New age tikėjimų rekla- Dievo žodis, o kur  – apsišaukėlio klejonės, M. Peleckis
ma, – pažymi monografijos autorius. – Norėtume pabrėžti siūlo atsiversti bet kurį senovinį šventraštį ir jame neabe-
vienintelį dalyką: be įdomių, nors ir neoriginalių moky- jotinai rasime patvirtinimą, jog visi esame vieno Sutvėrė-
mų, esama ir daugybės anekdotinių NRJ, kurių skaičius jo vaikai.
tik didėja. Mūsų manymu, tik tradicinės religijos gali duo- Sukaupti tokią įvairiapusę medžiagą monografijos
ti žmogui visą suvokimą apie tikėjimą, tačiau postmoder- autoriui padėjo ir daugelio kalbų mokėjimas: M. Pelec-
niųjų, „naujųjų“ religijų tyrinėjimas taip pat gali duoti kis – Tarptautinės hiperpoliglotų asociacijos (The Associ-
naudos suvokiant dvasingumą“ (p. 249). ation of Hyperpolyglots) narys.
Pirmajame knygos viršelyje panaudota: Leonardas
GUTAUSKAS. Jokūbo ir angelo kova. Akvarelė. 210 x 295.
*
2000 (privati kolekcija).
Kelios ištraukos iš išvadų skyrelio.
Iš tikrųjų verti dėmesio visi jo puslapiai, apibendri-
nantys tai, kas sukaupta knygoje.
Atsakydamas į klausimą, ar Lietuvos NRJ skiriasi nuo
kitų šalių religinių judėjimų, monografijos autorius pažy-
mi: „Ir taip, ir ne. Taip, nes Lietuvoje, kaip ir daugelyje ša-
lių, esama nemažai senosios religijos išpažinėjų, ne, – nes
perimame daug ką ir iš Rytų, ir iš Vakarų. XXI a. pr. Lie-
tuvoje madinga domėtis fengšui, reiki, dzenbudizmu, new
age religijomis: visa tai panašu į 7–8 dešimtmečių Vakarų
Europą ir Jungtines Valstijas“ (p. 357–358).
Įvairiais aspektais aptaręs NRJ, M. Peleckis siūlo ke-
lias principines išvadas: „į tyrimo lauką patekę judėjimai
dažniausiai yra senųjų, tradicinių religijų atšvaitai krei-
vame veidrodyje“; „beveik visų NRJ doktrinų filosofinės
(arba teologinės) ištakos – akivaizdžios, siekiančios seną-
sias tradicijas, tačiau dažniausiai daugiau ar mažiau įtai-
giai pridengtos mesianistinėmis religinių judėjimų lyde-
rių (dažnai charizmatinių) pretenzijomis į originalumą ir
išskirtinumą“; „akivaizdu, jog svarbiausios į tyrimo lauką
patekusios doktrinos, iškreipiančios Tradiciją, naudoja-
mos įvairioms psichologinėms manipuliacijoms  – daž-
niausiai tam, kad į NRJ būtų pritraukta kuo daugiau narių,
tai religines grupes paverčia turtingesnėmis, įtakingesnė-
mis“ (p. 358).
40 L I T E R A T Ū R A
ALIS BALBIERIUS
Iš HIFŲ
Eseistikos etiudai
MAGAS
Nesapnavau.
Tiesiog vaizdas iškilo akyse.
Magas, apsivyniojęs kelią aplink kaklą ir krūtinę – lyg
senųjų tikėjimų žynys žaltį / gyvatę, eina tuo pačiu keliu.
Kažkas tokio, kaip piešia / tapo Stasys Eidrigevičius...
Ir tas magas – ne aš, nors galbūt norėčiau juo būti.
TU ŽINAI
Vasaros tampa greitesnės, rudenys – ilgesni.
Ir tu pernelyg gerai žinai – kas, kur, kaip ir kodėl...
Ir rudenio tamsa gilesnė negu buvo anksčiau.
K A R AVA N A S I R Ž VA K Ė
Dienų trumpėjimo karavanas; spaly dar prasimuša saulės
stulpai ir baltieji debesys žydruose vandenyse; ir lietūs –
kartais su vaivorykšte, kartais ilgi lyg bėgtum maratoną
be finišo, bėgtum ir bėgtum; dienų trumpėjimo karavanas
slinks į tamsėjimo šalį, tik po jo kojomis bus ne smėlio
giesmė, o purvas, purvas, dar kartą purvas, nukritę lapai
į purvą, kartais su šalnų ornamentais arba viską merkian-
čia šlapdriba, kai žiema eina ir neateina, eina ir neateina,
kaip kadaise įstrigęs Naujųjų metų neatėjimas iš pirmo-
sios (ir vienos geriausių) Jurgos Ivanauskaitės knygos; die-
nų trumpėjimo karavanas ne tik slegia, bet kartais prikelia
ir atmintį, lyg žvakę įsižiebiančią tamsiame kambaryje,
kur šmėžuoja praėjusio laiko pamėklės, o kartais ir koks
šviesos sparnas – iš to, iš praėjusio laiko, iš niekad ---
N U O VA R G I O R U N A
Iškrenta tada, kai tu nieko negali pakeisti.
Kai tave veikiantys dalykai, reiškiniai, žmonės nuo
tavęs nepriklauso, teka savo tėkme  – švaria ar drumsta,
pernelyg greita ar pernelyg lėta.
Ta runa iškrenta, ir tu staiga pasijunti lyg boksinin-
kas, ką tik pakilęs nuo grindų po galingo aperkoto.
Tokia ta nuovargio runa, ir kartu su ja iškritus dar
sunkesnė nesusitaikymo runa.
AR?
Ar mes gyvename laikais, kai šuo, aplojantis karavaną,
daug svarbesnis už tą ilgą vilkstinę per pasaulio dykumą?
GINKLAS
Melas tapo galingu ginklu.
Jis visą laiką buvo ginklas, tačiau jo galią sustiprino
globalus pasaulis ir interneto džiunglės.
Melas dabar nukauna daugiau žmonių negu karai.
N U O S AV Ę S
Nuo savęs pabėgti neįmanoma.
Tačiau vis viena nuolat bėgame.
Bėgau daugybę sykių, kartais bėgu ir dabar.
Galbūt pats nesuvokiu, kad bėgu nuo savęs nuolat,
net ir šią akimirką užrašydamas šiuos žodelius.
Dabar (bent aš taip manau) bėgu nuo savęs rečiau.
Dažniau sugebu sustoti ir apsižvalgyti.
Dabar daugiau stebiu kitus, kartais beviltiškai bėgan-
čius ir tam bėgimui eikvojančius pernelyg daug jėgų.
Tačiau nesu tikras, ar tas mano sustojimas nėra iliu-
zija?
Pabėgti nuo savęs neįmanoma, nebėgti – taip pat.
Š I LTA M E L E D E
Pavasaris.
Pernelyg greitas.
Ir tas kasmet pasikartojantis noras  – sustabdyti jį,
įšaldyti šiltame laiko lede.
Nors šilto ledo, regis, nebūna.
Tas pavasario sustabdymo jausmas  – iš vaikystės, iš
jaunų maniakiško gamtotyrininko laikų.
Kai troškai aprėpti visus reiškinius – paukščių lizdus
ir giesmes, ežerus ir girias, per smėlį riedantį varinį gluo-
deną ir drugelio skrydį virš šilagėlės.
Tą beribį dygstantį, augantį, besiskleidžiantį, bun-
dantį, parskrendantį, giedantį, žydintį, besimaudantį lie-
tuje ar saulėje – gamtos kosmosą.
Šiltame laiko lede – sąmonėj ir sieloj – tą neaprėpia-
mybę ir džiaugsmą.

Jenčius Benjaminas, Šiapus uždangos užsklandos I, 2022, 50 x 70 cm
TA I K A
Kvaila katė – pavasario vėjo gūsiuos – gaudanti pernykš-
čius lapus ore, prie sodybos.
Ir nieko daugiau: taika.
LYG
Auštant – lyg dvi baltos šmėklos ar protėvių sielos? – du
balti gandrai sparčiai vaikšto per lauką.
Apyaušrio sutemose subaltuoja šalnos laukas.
Ką jie ten gali rasti, tie amžini maisto ieškotojai – du
baltieji gandrai – Ciconia ciconia L. – sidabriniuose šalčio
raštuose?
MAIDANAS
Keliavom su pusbroliu ratu aplink Indiją.
2013 pabaigoje, 2014 pradžioje.
Internetas toje kelionėje buvo prabanga. Tad vos pa-
tyrę tą prabangą žiūrėdavom, kas dedasi Kyjive.
Beveik netikėjau, kad laimės... euromaidanas.
Buvo baisoka, kad visa tai bus nuslopinta, užgniaužta.
Galvojau: Ukraina ne Lietuva, kur kadaise laimėjom
prieš imperiją.
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 41
Tačiau bėgo dienos, atėjo Naujieji Indijos pietuose ir
praėjo, o Maidanas vis buvo gyvas.
Indijoje kelionės metu netgi regėjau vietovės ar aikš-
tės pavadinimą Maidan (!), užrašytą kažkur ant kažkokios
vietovardžio lentelės.
Visa tai prisiminiau iškart, vos rašistams užpuolus ne-
priklausomą Ukrainos valstybę vasario 24-ąją.
Paralelė laike ir erdvėj nusidriekė sąmonėj  – inter-
netas Indijoje, kai seki žinias apie Maidaną ir čia, šiemet,
Lietuvoj – kai vos pabudęs sekdavai, seki ir seksi tai, kas
dedasi Ukrainoje.
Tik dabar netikėjimo nėra.
Slava Ukraini!
LYG Ž I E D L A P I S
Ir štai: lyg žiedlapis kosminio medžio krinta žemyn ilgiau-
sia metų diena.
Naktis slinks platyn, bet tai gamtos naktis, natūralioji
tamsybė.
O vasara toliau karštės, žydės, siautės, bet liūdesys
dienų trumpėjimo jau pasėtas – ilgainiui iš jo išaugs rude-
nio spalvų žolės ir medžiai.
Bet kitaip ir negali būti, sako tau protas ir patirtis.
Tik kodėl su tuo niekad nesinori susitaikyti, atsiduoti
tai srovei ir tapti nuneštam it šapeliui liūties srovėje.
42 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
REMINISCENCIJA: HIMALAJAI
Sovietijoj tas žodis reiškė legendą.
Nepasiekiamą tolimą kraštą, neaprėpiamą kalnų ma-
syvą ir aibę įvairių tautų, apspitusį jį.
Nepriklausomybės pradžioj Himalajai asocijavosi su
keliaujančiais bohemos laikų bičiuliais  – Pauliumi Nor-
mantu ir Jurga Ivanauskaite. Ir – su Tibetu, okupuotu Ki-
nijos komuniagų.
Buvau tada tikras – niekada ten nebūsiu. Net parašiau
eilėraštuką, skirtą Pauliui Normantui, kuriame buvo to-
kios eilutės: „Aš Himalajų krašto neregėjau/ bet tai galbūt
ir nesvarbu...“ Tą eilėraštį, girdėjau, parodijavo Kęstutis
Navakas, nors iki šiol tos parodijos nesu skaitęs. Beje, visi
trys čia paminėti jau yra kituose Himalajuose, kitose di-
mensijose, iš ten nėra sugrįžusių, kad papasakotų, kas ten
yra ir ar išvis ten kas nors yra.
Gyvenime galbūt gražiausia jo paradoksai – staiga at-
sirandi ten, kur manei nebūsi, – Himalajuose.
Nekopiau į aukštąsias legendos viršukalnes, o ir nie-
kada nenorėjau būti alpinistas. Ir Himalajų priekalnės, tie
tūkstančio kito kilometrų aukščio kalnai veikė magiškai.
Buvo gera žiūrėti į ištremtų tibetiečių melsvai padūmavusį
Dharamsalos slėnį, į smogą virš Katmandu, žvelgiant nuo
„beždžionių šventyklos“  – Svajambunato  – kalvos. Šiek
tiek nejauku leistis senais autobusais kalnų serpentinais,
kai apačioj matai virš bedugnės ant uolų ir medžių aukš-
tyn „kojomis“ pakibusį sunkvežimį – fūrą.
Himalajai ir lieka legenda, prie kurios vos prisiliesta.
Ir tas prisilietimas sukūrė ilgesį.
Laiko smėlis teka, tad nežinau, ar kada nors ten sugrį-
šiu, bet tų kraštų trauka išliks...
FORMOS
Kartais stebiesi, kokios keistos būna džiaugsmo formos.
Štai po trumpo lietaus ant tako sodyboj ropojanti
maža maža rupūžėlė.
O džiaugsmas ją išvydus didelis, kažkaip net persmel-
kia, ypač kai po dvejų sausų metų nemačiau šį pavasarį
balose nė vienos neršiančios rupūžės...
Tik kumūtės kukavo, balų gegutės – dažniau nei rai-
boji.
PĖDOS
Pėdos, kur pripėduota – snieguos ar smėly.
Šitos darosi nykstančios – vis daugėja skaitmeninių pėdų,
pėdsakų – tirpsta jie virtualybės okeanuose ir galaktikose,
tačiau geras pėdsekys jas užuodžia ir galbūt kada nors
bus parašyta ir šitų pasaulių begalinė istorija,
kurios niekas ir niekad neperskaitys
ir kuri 99,99999999999... procento bus niekam nereikalin-
ga vis greitėjančioje ateityje, kuri galbūt kada eis / ateis /
neateis...
KAS LIEKA
Kartais žiūriu, kas lieka iš žmonių.
Knygos lentynoje – padėtos matomoje vietoje, lengvai
pasiekiamos ir kartais skaitomos.
Knygos, keliaujančios į dėžes kur nors palėpėse ar
sandėliukuose ir liekančios ten amžiams.
Knygos, kurios išvis keliauja kur nors iš namų (pas
kitus žmones ar į makulatūrą), ir tu džiaugies, kad jos iš-
keliauja...
Visos tos knygos juk buvo / yra ... žmonės.
Žmonės, kurie jas parašė. Nes kažkaip daugiau gyve-
nime teko bendraut su žmonėmis, parašiusiais vienokias
ar kitokias knygas.
Nemažai jų jau išėjo. Su visam.
... kartais žiūriu į knygas lentynose ir galvoju, kad tik
tiek kartais lieka iš žmogaus.
Iš kitų lieka dar mažiau arba visai nieko.
Ničnieko.
K A R TA I S
Kartais smogia skausmingas savų proto ir kūrybos galių
ribų suvokimas.
Neguodžia ir tai, kad visi mes riboti apriboti, užko-
duoti prigimties.
Tik retsykiais kai kas lyg šuolininkas su kartimi per-
šoka šiek tiek aukščiau negu jam buvo duota.
Pagarba jiems.
PERSIMONAI
Niekada nesidomėjau, ant ko ir kaip auga ...persimonai.
Man jie buvo panašūs į... pomidorus.
Ir koks nuostabus nustebimas išvysti internete nuo-
trauką su persimono medžiu.
Puikią nuotrauką, pretenduojančią galbūt ir į meną.
Ir vėliau – jau specialiai pasidomint – išvysti monito-
riuje persimonų medžių jūrą, sodų sodus, panašius į lie-
tuviškų obelų sodus.
PRAEITIS
Praeitis...
Ji nepaprastai... greita.
Pavyzdžiui, fotografijoje.
Nes absoliučiai visos fotografijos, kurias mes galime
pamatyti, jau yra praeitis.
Netgi vaizdas, ką tik „įamžintas“ prieš sekundės dale-
lę ir iškart pamatytas skaitmeninės kameros (vis dažniau
telefono) ekrane.
Nes viskas, kas praėjo, iš tiesų yra vienodai gili pra-
eitis.
 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 43

TUŠTYBĖS AKIS Ledonešių grožis iš esmės neapsakomas ir neapra-

šomas, kaip ir visa gamta; jos formas ir reiškinius reikia
Ji mirksi retai, budriai stebėdama, sekdama it saugumietis
jausti tiesiogiai, gaudyti tą gerokai prarastą mūsų ryšį
mūsų gyvenimus.
su pirmapradėmis galiomis ir vertybėmis, pirmaprade
Tuštybės akis ne tik stebi. Ji pernelyg dažnai siūlo,
estetika.
gundo, pataria, įteigia, įperša, suvilioja, sužadina troški-
Ledonešiai labiau ir galingiau išneša žiemą negu visos
mus, atima ramybę ir saiko jausmą.
įmanomos visų tautų pavasarinės apeigos – užmirštos ar
Ji sugeba apsimesti ir visa ko gausybės ragu, ir paža-
tik banaliai imituojamos.
dėtąja žeme ar visų religijų rojaus sodais bei visais įmano-
Ledonešiai užburia, tu žiūri ir klausai, apie ką kalbasi
mais jų atitikmenimis. Ne tik danguje ar ant žemės, bet ir
lytys – jos kalba ne tik apie pavasarį, bet ir apie tave.
po žeme; o ypač virtualybėje.
Iš tiesų, mes turime teisę būti ir pilnaties, ir tuštybės
vaikais.
Tai tėra tik pasirinkimo reikalas, nebent vieną dieną VA I K Y S T Ė
virš pasaulio vietoj Saulės kamuolio patekėtų vien tik ta
Balandžio dangaus mėlio ir baltų debesų atspindžiai ant
didelė Tuštybės akis...
tvenkinio šalia apsemto beržyno.
Balti beržų kamienai nejudėdami guli vandenyje, tik
viršūnėse prasimuša pavasariškas šakelių rusvumas.
ŽIEMOS MIRTIS Metu akmenėlį it vaikas ir stebiu sklindančius ratilus,
pažeidžiančius atspindžių rimtį.
Kai žiema miršta laiku – jos mirtį pasitinkam su džiaugs-
Kartais fotografuoju ar filmuoju tą judėjimą, mirgėji-
mu ir pirmųjų geltonų drugelių plazdėjimu virš paskuti-
mą, žėrėjimą, ekspresionizmą ir impresionizmą, sulietus
nių tirpstančio sniego lopų.
į vienį.
Tačiau liūdna ir nemalonu, ir nyku sielai, kai žiema
Ar jau vaikėju?
miršta netikėtai, pavyzdžiui, viduržiemį.
Vargu bau.
Ją aprauda vėjo ir lietaus raudotojos, ją apgieda vidur-
Sendami suvaikėja, praranda atmintį prezidentai ir
žiemio kelių purvas – o pavasaris – o pavasaris – vis tiek
bomžai, bankininkai ir barmenai...
neateina ir neateina.
Nesakysiu ligos vardo, visi jos daugiau ar mažiau bijo.
Ir tada net nesvarbu, kad dienos vis ilgėja ir ilgėja – ta
Metu du akmenėlius iš karto, ir vaizdas jau kitoks, ki-
šviesa dar neapšviečia antikinio pavasario veido ir žiedų
toks ratilų sklidimas į pavasario visatą.
jo pirštuose, o žiema kartais trumpam sugrįžta, lyg vėlė,
Jei pasaulis dar tau lyg stebuklas, vaikystė niekada
nerandanti sau vietos.
nesibaigia.

LEDONEŠIAI
I N VA Z I N Ė S R Ū Š Y S
Ledonešiai turi magijos. Traukos.
Kai kurias iš tiesų verta reguliuoti ir net naikinti, nors tai,
Gal todėl magėdavo užlipti pavasarį ant lyties ir šiek
ko gero, yra kova su pasaulio klimato kaitos ir natūralios
tiek... plaukti.
aplinkos nustekenimo pasekmių vėjo malūnais.
Ypač grįžtant iš mokyklos, užsisėdėjus suolų kalėji-
Taip pat su žmogaus kvailybe ir neatsakomybe, įve-
muose – aname sename, kitame, bet iš esmės tame pačia-
žant ir įveisiant svetimas rūšis pačiuose įvairiausiose pa-
me laike.
saulio kampeliuose. Klasikinis pavyzdys  – triušiai Aus-
Kiek aš mačiau tų ledonešių? Pirmieji, aišku, Agluo-
tralijoje.
noje ir Apaščioje, vėliau  – kolosalios Nemuno žemupio
Invazinėmis augalų rūšimis tampa ir tos, kurios dar
ledų sangrūdos ir potvyniai – ties Ventės ragu, Atmata ar
vakar buvo su meile sodinamos ir puoselėjamos.
Minijos žiotyse ties Minge.
Tačiau niekas nekalba apie iš tiesų baisią ir totalią
Vilniaus Neries ledonešiai  – nesuskaičiuojamą dau-
invazinę rūšį, pakeitusią pasaulį ir galinčią jį visai sunai-
gybę kartų miesto centre, prie Žaliojo tilto, ir taip pat pa-
kinti.
kankamai dažnai – nuo Verkių kalno, kur atsiveria pasa-
Tos rūšies atstovas esu aš, parašęs šias eilutes, ir tu,
kiška panorama į Neries slėnį ir upės vingį.
Homo sapiens, ką tik perskaitęs šį trumpą tekstuką...
Ledonešiai – ne tik magija ir trauka.
Ledonešiai – tai nuostabi pavasario muzika, nors kar-
tais ir pavojinga, viską griaunanti ir šluojanti, užsemianti
didžiausius žemės plotus, įsiskverbianti į murzinų po žie-
mos miestų gatves. Tad ledonešiai – ir apsivalymo metas.
44 L I T E R A T Ū R A

ČESLOVAS SKARŽINSKAS

*** ***

Atverčiu neskaitytą Pabyra žibintų šukės

Knygą Naktį
Kambarys prisipildo Į Nerį
Negyventų metų Visos upės teka
Laisvės Negrįžta
Skambančio krištolo Į ištaką
Šviečia puslapiai Plaukia miestas
Lygiai suguldyti žodžiai Kiekvieną naktį
Tarsi miestas sutemus Prieš srovę
Šildo
Tūkstančiai kiaurai žvelgiančių
Neregių žiburių ***

Pradžia gedulingo
*** Lapkričio
Užspeistas prospekte
Kas tu esi? Kokia spalva Vidunaktis
Tavoji? Per žingsnį nuo nuogybės
Jų daug tavy Naktis
Ryškių Sustoja minios senkantis
Lai netikrų Laikas
Dienoraštis – baikšti pradžia
Tylioji
Vidunaktis – ugnies kerų ***
Mėnulį akimis geri nutolusį –
Nuodus nakties
Girtuoklės pilnaties Gruodžio diena
Baltas miglas Telpa į akies mirksnį
Ir šaltą miesto molį Senamiesčio šarma pavirsta į akmenį
Ir rožės kvapą – Trumpam sustoja Bokšto laikrodis
Nuodėmės Tuščias vidurnaktis blaškosi
Kaltės Katedros aikštėje
Lėtai pelė metus krebždena Bet linksmybė
Lig švintant menėje Jau spindi
Rudens Iš eglės žibintų
Laukiu
Regiu apšviestus žingsnius
Milžino
*** Labai jau lėtai
Artėja
Neužmatomoje erdvėje Eilėraštis
Daugėja daiktų
Siela betono ir stiklo Iš smulkmenų
Akvariume Susideda žodis
Judri žuvytė Kuris
Vandenį skrodžia Į kišenę netelpa
Skuba gyventi
 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 45

*** RASŲ KAPINĖS

Jeigu žmogus Per Vėlines

Prasidėjo nuo obuolio Nelaisvės metus
Adomo ir Ievos – Slapta žvakutės ašarodavo
Pasodinau sodą Prie Basanavičiaus –
Lig Kovo 11-osios
Aušros
PA S A U L I O B A M B A

***
Susikerta keliai
Vienintelė vieta
Aukščiausi protų bokštai Rimuoja prie pilies
Vilnelė ketureilį
Kurį lietus užrašo
Sereikiškių tankioj lajoj
***
Po mėnesių sausros
Savaitę visą lyja –
Prašei rašyti Užėjo broliai myžniai septyni
Apie meilę
Mąsčiau
Kaip išgalvoti
Tavęs mano laike
Nebuvo
Gal būsi –
Žadėjau

Jenčius Benjaminas, Šiapus uždangos užsklandos II, 2022, 50 x 70 cm

46 L I T E R A T Ū R A

GEDIMINAS MARTIŠIUS

Anagramos: eilėraščio raštaeiliai

Diena – nauda naktis – tankis SCENARIJUS

meilė – laimė lama – mala
krenta – trenkia baisus – siaubas
Visko galima prisigalvot:
sula – laša poetas – tapetas
tarkim speigingą žiemą
ant sumauto gyvenimo sienos
saulė nukrenta ant žemės
ir ištykšta kaip kiaušinis
Naisiai – seniai rupus – purus
nespėjai pamatyt – o trynys
laukas – kaulas tėvą – vėto
jau susigėrė į sniegą
grobis – broga šarma – marša
žolė – ližė mėnuo – nuoma
Atėjus pavasariui (tik laikui
vienai nakčiai atšalus kava
nes saulės tai jau nėra)
neišsprogsta nė vienas
Šluba – blusa sliekas – kėslas
medžio lapas
stalas – lasta kėdė – deka
nė vienas augalas
Nalšia – šalna voras – ravas
neišlenda iš žemės
griovys – Vygriai muša – šamus
negrįžta nė vienas paukštis
skęsta tyloj už mus visus
tie kurie buvo likę žiemot
ima kristi negyvi nuo
medžių šakų numirusių
JIEMS žmonėms pritrūksta tablečių
prasideda visuotinė apatija
... Tarp Lietuvos ir tarp dangaus aukšto
Mirties angelas praskrenda
Gieda paukštis virš mūsų
tris kartus per dieną virš
Ir giedos...
mirštančios tėvynės
Vytautas Kernagis

Tyla ir šaltis apgaubia pasaulį –

Rašau jums laišką, ten nereikia pašto,
tik kažkur aukštai naktį
laiškai ten skrieja tik ant debesų,
gali pamatyti praskrendant
ar, broliai, sese, pasakyt galiu,
vienišą kometą
kad susitiksiu su jumis dar kartą?
gal ji ieško kur galėtų
nukristi jos brolis meteoritas
Kur skrieja paukštis ir gelmė
ir išbarstyti bakterijas
atsiveria dangaus ar jūros
iš kurių atsirastų nauja gyvybė?
neplūskit, ašaros, taip būna,
išdžiūna kančios ir versmė
Bet ji praskrenda pro Žemę – ne, ši planeta tam netinka,
Jie nemoka išsaugot gyvybės
Tiktai dainų mus dar aplanko
Reikia skristi toliau...
ir skrieja paukštis virš laukų
ir jau tik vienas jis dar verkia,
Atsibudau penktą valandą ryto –
kol mėnuo teka virš miškų
saulė jau siuntė savo
pirmuosius spindulius...
Aš laišką ilgą parašiau
kol rašalas dar nenudžiūvo
paimk tu, paukšti, ir mane
aš pasaką tau seksiu, būna

Sustoja laikas ant kalvos

o apačioj keliai vingiuoja
ir spindi žvaigždės Lietuvos
ir broliai seserys dainuoja

SOVIJUS
Ugnis nuskaistins tavo sielą broli
kai ji pakils pasaulį pamatys
kitokį atsibudusį į kitą kraštą ir išvys
naujus regėjimus ir nepaklys
tie pasilikę šiam pasauly
Jie tik galvos kaip susitikti su tavim
bet jiems skubėti juk nereikia
nes rieda laikas rieda taikiai
į ateitį ateis visi ir vaisiai
bus nuraškyti praeitim
Ji neša juos visus ant rankų
kaip seną kaimą tie Karaliai iš paveikslo
kurį Čiurlionis dovanojo veiksmą
numatęs būsimų kartų kaip lauksmą
į ateitį įžengti tik kartu
Su jais tik būsim mes laimingi
regėdami kaip viskas prisikels
iš sėklos iš senos obels
be nuodėmės ir be akmens
laikų praėjusių ramybė
Dabar rašau jums laišką ir kartu
kviečiu daugiau nenusiminti
nes kada nors kai paslaptį įminsit
rašysit laiškus jau kitiems ir virsit
jau tuo kuo aš dabar esu
Tada praskrisim mes kartu virš miesto
kur iki šiol karalių pilys stūkso
senieji manuskriptai slūgso
ir celėse vienuoliai Stikso
įveikę vandenis tamsius dar mums pamoja
Tarytum sako skriskit skriskit
ir ją pamatę – Žinią – aprašykit
tą tėviškės peizažą kur žaltvykslės
klaidina jau tik priešus ir neklysta
daugiau tik mintys jūsų pasilikę
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 47
S. G.
Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau:
šešėlių sniegas, moters krūtine
praskriejantis ūmai, melsvybė marių,
mergelė ta baltuojanti – diena
šviesiais plaukais paliečia žydrą giją
ir klauso spinduliuoto kalavijo
ir žalio marių ajero kalbos, ir vėjo,
ir tų minčių, kur andai suplastėjo,
ugnies pynėm apsiautusios mane.
Sigitas Geda. Penkios mėlynos pynės
„Čauros Pančašhikos atminimui“. Pirmoji pynė
Užburtas žodžių muzikos, žmogau,
žinok – tu nugalėjai mirtį,
dabar jinai bangavimas tylos,
kai lengvas vėjo šuoras pakerėjo
tave vaikystėje prie ežero, laukuos
krutėjo žmonės, traktoriai, arkliai,
gegužės mėnuo, dar tik prasidėjęs,
o tau skambėjo muzika, miškai
siūbavo ateitį, kurią turėsi,
gyvenimo kely ne viską spėsi,
bet jau žinosi – išgirdai
svarbiausią muziką su vėju,
kai žodį neša paslapties galia
į kalnus ir gelmes, kur miega dar tėvynė,
bet atves tave prie jos pradžios
akimirka regėta, kur ledynai
grumėdami sustums kalvas ir slėniai
pavirs melsvybėm ežerų...
Praeis dar metų – mes abu
nebūsim susitikę, bet žinau,
kad vėjo angelas, sparnais nubraukęs
ką mirtis norėjo į savo tamsą uždaryt,
kraštovaizdį prikels ir suskambės trimitas,
nematytas choras giedos jau giesmę
ir tada iš sutemų išplauks jinai
kaip gulbė, bet ne paukštis,
tai – tėvynė.
48 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)

SVETYS

Ar tu žinai, kad po penkių minučių Ir kas iš to, ir kas iš to sužiūra

ateis vėlyvas toks ir neprašytas į mus akimirksniu šimtai akių,
svetys iš ateities sulytas truputį žemažiūrių, mėlynų,
jis tarpduryje atsistos ir pasakys: tarsi žibuoklės, bet ar tu
Eime, brolyti... žinai, kad po penkių minučių
ateis vėlyvas toks ir neprašytas
Ten, kur mes eisim, toliai svetys iš ateities sulytas?
vilios labiau negu malonė
pasipliuškenti upėj drungnoje,
kuri daugiau nežino nieko,
o tiktai srūt su savo vandenim ir po truputį
ištirpti jūros glėbyje,
kaip mylimojo būti užliūliuotai,
paskui keliaut kažkur skubotai
į vandenyną , grėsmingesnį net už jūrą...

Jenčius Benjaminas, Šiapus uždangos užsklandos III, 2022, 50 x 70 cm

 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 49

Jenčius Benjaminas, Šiapus uždangos užsklandos IV, 2022, 50 x 70 cm

KALBOS MALDA

Kai temstant sutikau kažką Tarsi iš naujo gimsta ir tada

ir nežinojau kas galėtų būti keisti pasauliai imas rožę
toksai vėlyvas svečias – būtį andai šią gražią gėlę pavadinęs
grąžinęs į dienos rankas truputį vos ne baltuoju angelu poetas
sulytą minkštą ir korėtą kad net tą staiga nuliūsta kad ne jam tai buvo skirta ir kalba

Vienintelę akimirką sutrikusia kalba kreipiaus į ją Gal ji gal tas kuria jis kalba
iš kur vėlyvas svečias tą rugpjūtį iš kito jau šaltinio trykšta
ką reiškia jo kalba kai ima siųsti ir baltas angelas išblykšta
mintis keistas visokias ima griūti tarsi pamatęs Dievo rykštę
kalbos tvirtovė iš po kojų slysta žemė ir kalba tarsi nujausdamas – tada

Kai visareginti akis

užklius už tos kalbos netyčia
ir žemė nežinos ar pasirinko kryptį
teisingą – stos ir baisią tylą
išgirdusiam sustos širdis
50 P U B L I C I S T I K A
DAUGVARDAS NOREIKIS
Lietuviškas mandagumas
B Ū K I T E PA S V E I K I N TA S , M I E L A S S K A I T Y T O J A U !
Nuo pat mažumės man dažnai kyla klausimų, kaip dera
elgtis ir kaip dera kalbėtis su kitais žmonėmis, kaip dera
kreiptis į vyresnius ir jaunesnius, ar tinkama liesti nepa-
žįstamus žmones, ar tinkama liesti pažįstamus. Gyvenda-
mas Lietuvoje galvojau, kad įvairus žmonių elgesys tėra
šeimos auklėjimo ar žmogaus būdo ypatumai, bet ilgesnį
laiką pagyvenęs JAV ir per pusantrų metų jau spėjęs pri-
prasti prie toje šalyje įprasto bendravimo būdo grįžęs į
Lietuvą pajutau, kad bendravimas gali skirtis visos visuo-
menės, ne tik atskirų asmenų lygiu.
Labiausiai Lietuvoje pasijuto tai, kad neturime to, ką
turi amerikiečiai – vieno metro aplink save atstumo. JAV
įprasta, kad bent vienas metras aplink kiekvieną žmogų
yra jo, to žmogaus, nuosavybė, kurios jokiu būdu nega-
lima pažeisti. Kiekvienas žmogus jaučiasi oriai ir pasitiki
savimi, nes nuo mažens asmeniniu suaugusiųjų pavyz-
džiu bei visose mokymosi įstaigose, dar būdamas vaiku,
žmogus yra išmokomas gerbti ir tausoti aplinkui esančių
žmonių teisę į jų vieną metrą aplink juos. Amerikiečiai
žino, jei vertinsiu ir gerbsiu kito žmogaus orumą (tą vie-
no metro atstume esantį orą aplink kiekvieną asmenį), ir
mano „vieno metro orumas“ bus gerbiamas. Toks požiūris
suteikia papildomo saugumo ir patogumo gyvenime ir tai
yra tikrai labai svarbu.
Grįžus į Lietuvą labiausiai teko pajusti, kad žmonės
vienas kitą liečia be jokių skrupulų, nė neketina atsipra-
šyti, įsivaizduoja, kad taip ir turi būti. Labai dažnai būna
nejauku, kai pažįstami žmonės bereikalingai vienas kitą
liečia, ką jau kalbėti apie nepažįstamus, sutinkamus ga-
tvėje, parduotuvėje, transporte.
Jungtinėse Amerikos Valstijose vos ne fiziškai jau-
čiama aplinkinių pagarba žmogaus metrui aplink jį. Toks
įspūdis, kad net lengviau kvėpuojasi, nes ta vieno metro
oro erdvė „neužteršta“ net kitų žmonių mintimis, nuomo-
nėmis apie mane, mano aprangą ar šukuoseną. Net tuo-
met, kai aplinkybių verčiami žmonės yra priversti būti
arčiau nei vieno metro atstumu ar net liestis (pavyzdžiui,
sausakimšame metro), ši pagarba ir kiekvienam žmogui
nuo gimimo priskirtas „vieno metro orumas“ yra jaučia-
mas – mes esame taip arti ne dėl nepagarbos ar storžieviš-
kumo, o dėl neišvengiamų aplinkybių.
Atsitinka, kad tenka netyčia susiliesti ar užminti vie-
nas kitam ant kojos. Visada abu žmonės atsisukę vienas į
kitą pasako „dovanokite“, taip išreikšdami savo apgailes-
tavimą, kad buvo pažeistas abiejų orumas. „Dovanokite“
sako abu žmonės, ne tik susilietimo ar užmynimo „kalti-
ninkas“. Šis „dovanokite“ patvirtina abiem „susidūrimo“
dalyviams, kad pagrindinė amerikietiška taisyklė – „mes
galime nepatikti vienas kitam, bet jei Jūs netrukdote man
gyventi, galite daryti ką tinkamas“ – yra gyva ir gaji.
Amerikiečiai yra supratę, kad pasaulyje gyvena labai
daug skirtingų asmenybių, turinčių skirtingą skonį, pa-
žiūras, pasaulėžiūrą ir pomėgius, todėl kiekvienam žymiai
smagiau gyventi taip, kaip kiekvienam atrodo teisinga, ži-
noma, iki tos ribos, kai yra braunamasi į kitų erdvę (šalį,
namus, „vieno metro orumą“). Toks požiūris yra labai
palankus ir palengvina gyvenimą  – kiekvienam žmogui
suteikta laisvė būti savimi  – nebūtina savo savasties de-
rinti su kitais žmonėmis, netgi tėvais, vaikais, mokytojais,
darbdaviais ar politikais.
Čia norėčiau pateikti ištrauką iš 2015 metais „Alma li­
ttera“ leidyklos išleistos Rositos Lekavičienės, Zitos Vasi-
liauskaitės, Dalios Antinienės ir Junonos Almonaitienės
knygos „Bendravimo psichologija šiuolaikiškai“, esančios
251 puslapyje.
„8.2.6. ATSTUMO PASIRINKIMAS BENDRAUJANT
… Atstumas tarp bendraujančių pašnekovų vadinamas
tarpasmenine erdve.
Skiriami keturi jų tipai
Intymioji erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų
labai mažas – 0–50 cm. Pvz., tokiu atstumu motina kal-
bina savo kūdikį laikydama jį ant rankų. Taigi jau supra-
tote, kad taip bendrauja labai artimi žmonės.
Asmeninė erdvė. Atstumas tarp bendraujančių-
jų – 50–120 cm. Tai dažniausiai pasirenkamas atstumas.
Taip mes bendraujame su draugais, pažįstamais žmonė-
mis, bendradarbiais ir pan.
Socialinė erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų –
120–400 cm. Tokiu atstumu neretai bendrauja mažai
pažįstami žmonės, vadovas su pavaldiniu, susipykę ko-
legos ir pan.
Viešoji erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų – di-
desnis nei 400 cm. Neretai tokį atstumą renkasi nepažįs-
tami žmonės, būdami vienoje patalpoje; taip bendrauja
lektorius su studentais paskaitos metu ir pan.“
Iš šios ištraukos galime daryti išvadą, kad vieniems kitą
liesti dera tik YPAČ artimiems žmonėms.
JŪS AR TU?
Amerikiečiai, kaip ir kiti anglakalbiai, kreipiasi vienas į
kitą „JŪS“. Anglų kalboje jau kuris laikas tiesiog nebevar-
tojamas vienaskaitos antrojo asmens įvardis. Jis, matyt, at-

Jenčius Benjaminas, Šiapus uždangos užsklandos V, 2022, 50 x 70 cm
krito kaip nepakankamai pagarbus ir menkinantis. Anglų
kalboje nebėra „TU“.
Yra tekę skaityti psichologės straipsnį, kuriame buvo
nagrinėjamas „tu“ ir „jūs“ klausimas ir kuriame rimta psi-
chologė įrodinėjo, kad „tu“ į Lietuvą yra atėjęs iš anglų
kalbos ir kad labai daugeliu, mano manymu, visai netin-
kamų atvejų galima kitus žmones tujinti. Vienas tokių
atvejų buvo nurodytas aukštesnes pareigas einančio as-
mens teisė tujinti žemesnes pareigas einantį asmenį. Ar tai
reiškia, kad pavaldinys gali būti negerbiamas ir laikomas
ne asmenybe, o vienu iš beveidžių kareivėlių, kuriančių
savo vadovų didybę? Dabartiniais laikais jau lyg ir ne-
bemadingas autoritarinio valdymo modelis, kuris buvo
baudžiavinės santvarkos laikais, kai ponas tujindavo savo
vergus, o jie nuolankiai turėdavo ponui sakyti „jūs“.
Susisiekiau su straipsnio autore ir pasidomėjau, iš ko-
kių šaltinių ji sėmėsi žinių, kad anglų kalboje visi vienas
kitam sako „TU“ ir niekas niekam nesako „JŪS“? Straips-
nio autorė atsakė, kad taip jai yra kažkas pasakęs. Į mano
klausimą, ar anglų kalboje ir daugiskaitoje vienas kitam
sako „tu“, ji negalėjo atsakyti. Na, jei vienaskaitoje YOU
yra TU, tai ir daugiskaitoje YOU turėtų būti TU. Pvz.: Tu,
keturiese, prieikite arčiau. :)
Jeigu straipsnio autorė būtų nepatingėjusi ir pavar-
čiusi anglų kalbos žodyną, pavyzdžiui, 2000 metais išleistą
NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621) 51
leidykloje „Alma littera“ „MOKOMĄJĮ ANGLŲ KALBOS
ŽODYNĄ – English Dictionary for Speakers of LITHU-
ANIAN“, greičiausiai, būtų radusi bent du straipsnius,
įrodančius, kad anglų kalboje tikrai yra buvęs antrojo as-
mens vienaskaitos įvardis „TU“ ir kad „YOU“ lietuviškai
yra TIKRAI ne „TU“, o pagarbus „JŪS“ ir daugiskaita, ir
vienaskaita.
709 psl.
“thee pronoun an old word for ‘you’ used only when
addressing one person, especially God (usually Thee),
as the object of a verb: We thank Thee for Thy goo-
dness. tau”
“thou pronoun an old word for ‘you’ used only when
addressing one person, especially God (usually Thou),
as the subject of a verb: Thou, O God…; thou villain!
tu”
Taigi anglų kalboje seniai nebėra „tu“. Jie vienas kitą
vienaskaitos antruoju asmeniu vadina „YOU“ (tariama
„JŪ“, panašiai kaip lietuviškas „JŪS“, tik be s galūnės). An-
glai vienas kitą gerbia ir kreipdamiesi vienas į kitą „JŪS“
kuria aukštą bendravimo ir gyvenimo kokybę, kurioje
svarbiausią vietą užima žmogaus orumas.
52 NAUJOJI ROMUVA, 2022, NR. 4 (621)
Jei į aukščiau pateiktą tarpasmeninės erdvės išdėsty-
mą įtrauktume ir įvardžių „tu“ ir „jūs“ vartojimą vienas-
kaitos antruoju asmeniu bei sulietuvintume šį aprašymą,
gautume tokį vaizdą:
Yra keturi tarpasmeninės erdvės ir kreipinių „tu“ ir
„jūs“ vartojimo skyriai:
Artimoji erdvė. Atstumas tarp bendraujančių-
jų labai mažas – 0–50 cm. Pvz., tokiu atstumu motina
kalbina savo kūdikį, laikydama jį ant rankų; įsimylėjė-
liai. Taigi jau supratote, kad taip bendrauja labai artimi
žmonės. Abipusiu sutarimu vienas kitam gali sakyti tu.
Asmeninė erdvė. Atstumas tarp bendraujančių-
jų – 50–120 cm. Tai dažniausiai pasirenkamas atstumas.
Taip mes bendraujame su draugais, pažįstamais žmonė-
mis, bendradarbiais ir pan. Vienas kitam sako Jūs.
Visuomeninė erdvė. Atstumas tarp bendraujančių-
jų – 120–400 cm. Tokiu atstumu neretai bendrauja ma-
žai pažįstami žmonės, vadovas su pavaldiniu, susipykę
kolegos ir pan. Vienas kitam sako jūs.
Viešoji erdvė. Atstumas tarp bendraujančiųjų – di-
desnis nei 400 cm. Neretai tokį atstumą renkasi nepažįs-
tami žmonės, būdami vienoje patalpoje; taip bendrauja
lektorius su studentais paskaitos metu ir pan. Vienas
kitam sako Jūs.
Mandagumo taisyklės reikalauja, kad nepažįstami žmo-
nės vienas kitą vadintų „jūs“ ir tik vėliau, abipusiu suta-
rimu, galima, vienam pasiūlius ir kitam pritarus, pereiti
prie „tu“.
Demokratiniuose santykiuose labai nedera, kai vie-
nas kreipiasi „jūs“, o kitas asmuo jį tujina, nepriklausomai
nuo jų visuomeninės padėties ar amžiaus. Tik ponų ir bau-
džiauninkų santykyje yra numatyta, kad ponas baudžiau-
ninkui sako „tu“, o baudžiauninkas ponui – „jūs“. Žmogus,
kreipdamasis į kitą „tu“, kai į jį yra kreipiamasi „jūs“, yra
storžievis baudžiavinių santykių šalininkas ir skleidėjas,
nevertinantis svarbiausių žmonijos pasiekimų – ASMENS
LAISVĖS, ORUMO ir ABIPUSĖS PAGARBOS.
Štai ką apie „jūs“ vartojimą Vokietijos Viurcburgo mu-
zikos akademijoje yra pasakojęs mano ilgametis draugas
Vytautas Sriubikis, dabar dirbantis LNOBT fleitų grupės
koncertmeisteriu:
„Man atvykus studijuoti į Vokietiją, nors vokiečių kal-
bos dar nebuvau įvaldęs, kreipinius „Du (tu)“ ir „Sie
( jūs)“ jau žinojau, buvau maloniai nustebintas profe-
sūros požiūrio į studentus. Po Lietuvos patirties, kai
specialybės profesorius familiariai į studentus kreipiasi
„tu“, buvo kiek netikėta susidurti su tokia sąmoningai
išreiškiama pagarba, kai profesorius be jokių išlygų į
visus savo klasės studentus kreipėsi „Sie / jūs“ manda-
gumo forma.
Po kurio laiko, jau pakankamai pramokęs vokiečių
kalbos, paklausiau profesoriaus, kodėl ilgainiui tarp jo
ir studentų atsiradus labai šiltam bei draugiškam emo-
ciniam ryšiui jo kreipinys nesikeisdavo į man, lietuviui,
įprastą familiarų „tu“, jo atsakymas pamalonino:
„Jūs esate suaugę žmonės, asmenybės, kurioms pa-
garbus kreipinys „jūs“ turi suteikti pasitikėjimo, oru-
mo ir savigarbos, nepaisant hierarchiško profesoriaus
ir studento statuso. O per tuos 4–5 studijų metus atsi-
randantis emocinis ryšys nuo tokios kreipimosi formos
nė kiek nenukenčia, o gal net ir sustiprėja ir įgauna dar
daugiau taurumo žmonių santykiuose.“
Manau, kad nepagarba prasideda nuo mokyklos, kai
vaikai yra tujinami. Jeigu vaikams nerodoma pagarba nuo
pradinės mokyklos, iš kur atsiras savigarba? Į mokyklinu-
kus turime kreiptis „jūs“.
Ar vaikui, kuris nupiešia savo pirmąjį piešinį, saky-
sime, kad piešinys prastas, ar, norėdami padrąsinti jį, pa-
girsime už pastangas? Juk norėdami, kad ir toliau vaikas
stengtųsi, tobulėtų, turėtume jį palaikyti. „Koks gražus
piešinys!“ Lygiai taip pat derėtų, norint jauname žmoguje
padėti savigarbos, orumo, pagarbos pagrindus, nuo ma-
žumės, o ne tada, „kai nusipelnys“, kreiptis į jį „jūs“. Juk
„jūs“ – tai ne šalto atstumo, o šiltos pagarbos, suteikian-
čios savarankišką erdvę žmogaus vystymuisi, ugdymas.
Tenka girdėti, kad kreipinys „jūs“ kai kuriems žmo-
nėms yra šaltas, dvelkiantis svetimumu. Pamąstykime:
argi ką tik sutiktai merginai ar vaikinui imsime glosty-
ti pilvą? Tikriausiai, ne. Tad kodėl su tujinimu lendame
žmonėms „į kelnes“? Gal jie nenori mūsų „šilumos“?
1969 metais leidyklos „Mintis“ išleistoje J. Orliko ir E. Kri-
žano knygoje „KAIP ELGTIS“ yra tokie žodžiai:
„Būna atvejų, kai artimi bičiuliai ilgus metus vienas į
kitą kreipiasi „jūs“, nejausdami jokio reikalo pereiti į
„tu“, nors vienas dėl kito pasiruošę į ugnį šokti.“
2007 metais „Alma littera“ leidykloje Karin Bayer knygoje
„BE ETIKETO NĖ ŽINGSNIO“ parašyta:
„Darbe ir privačioje aplinkoje paprastai priimta kreiptis
„jūs“ ir tik artimai bendraujant pradedama kreiptis „tu“.
Kreiptis „tu“ paprastai pasiūlo „aukštesnio rango“ žmo-
gus žemesnes pareigas einančiam darbuotojui, virši-
ninkas – pavaldiniui, vyresnio amžiaus bendradarbis –
jaunesniam. Bendraujant asmeniškai kreiptis „tu“ gali
pasiūlyti moteris vyrui. Jei kreipinys „tu“ jums tiesiog
primetamas, turite visišką teisę pasipriešinti ir atkakliai
vadinti tą asmenį „jūs“. Kartais galima visai aiškiai pasa-
kyti, kad esate ne „tu“, o Sebastijanas Mejeris.“
Stebėtina, kiek Lietuvos įmonių žiniatinklyje ir savo re-
klaminiuose pareiškimuose tujina savo klientus. Mano
manymu, tai yra labai storžieviška ir nepagarbu, juk aš
neturėjau garbės abipusiu sutarimu su jomis pereiti į „tu“
santykius. Kviečiu tokias įmones pakeisti savo nuostatas
ir nustoti skleisti Lietuvoje baudžiavinio ir sovietinio be-
teisiškumo papročius.
2022.05.26 Trysilis