1.Tą vakarą jis pats sau buvo keistas.

O gal viskas aplinkui buvo keista, nes Gvildys dar niekada taip
nejuto, kas yra šalia jo. “Tą vakarą jis pats sau buvo keistas”. Tos būsenos priežastis – visa, “kas yra
šalia jo”: besileidžianti saulė, artėjanti tamsa, miškas durpynas, žydį dobilai. Tai ką mato horizonte
Gvildys, lyg kokia būsiančios nelaimės nuojauta.

3.Besileidžianti saulė ir artėjanti tamsa visada žmogaus širdy žadina liūdesį ir ilgesį. Graudus dėl
viduje vykstančių konfliktų. Tą liūdesį dar labiau stiprina grįžimas mintimis į kasdien tolstančią
vaikystę kuri “persekioja kiekvieną liūdesio ar ilgesio valandą”.kalnelis (vertikali erdvė) , ant kurio
sedėjo Gvildys ir mąstė apie vaikystę, gyvenimą bei stengėsi surasti liūdesio priežastį. Galime spręsti,
jog dar viena iš priežasčių yra namai, kurie pagrindiniui veikėjui yra nemieli , svetima erdvė. 3.Ant
kalnelio Gvildys patiria nušvitimą, lyg ir dvasinį susitaikymą, supranta „jog turės mirti“, jaučiasi esąs
„svieto laikrodis“, kuris yra „ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso (lyg ir tapatinasi
su Dievu)

5. Žydinčių dobilų detalė pabrėžia nuostabų gamtos grožį, kuris veikia regimuosius, uodžiamuosius
žmogaus pojūčius. Gamtos grožis – tai kontrastas vaizduojamiems įvykiams. Manau, kad neįprastas
kad Gvildys ankščiau žiūrėdasm i horizonta jautė džiaugsma, matė visa ko jam reikėjo kai žinojo kas
kokioj pusėje randasi, o dabar žiūrėdamas jis jaučia ilgesį ir patiria liudesį. Neturėtu būtį užsiminama
apie mirtį, nes dar visas gyvenimas priekyje.

7. Apie vaikystę J. Aputis kalba metaforiškai kaip apie šaltinį, kuriame netrūksta tyro vandens
ištroškusiai širdžiai pagirdyti. Žmogus, prisiminimų veikiamas,pasidaro “pats sau keistas”,
nekasdieniškas, bet tas keistumas jam labai malonus, nors ir elegiškas. Simbolinę reikšmę turi
vanduo. Namuose visada būsi dvasiškai atgaivintas, gera sugrįžti. Vaikystė mus persekioja kiekvieną
liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes
tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems
pagirdyti.Vieną dieną mes pradedame suprasti, kad ritiname akmenį kurio niekada neužritinsime. Bet
nenorime, nenorime jo paleisti atgal.

9. Gvildžio dievoieška yra labai abejotina Dievo išpažinimo požiūriu, nes šventumo vizija kilo vietoje,
kurioje nerasime jokių šventovių ar sakralinių ženklų. Gvildžio pajausta atmosfera ant kalno siejama
su mitologijoje ir religijoje esančiomis pranašystėmis bei didžiausiais praregėjimais. Tokius
pavyzdžius atpažįstame iš Kristaus kalno pamokslo arba Mozės ištarmės, bet ant šio kalno taip pat
yra padarytos dvi Didžiosios nuodėmės: pirmoji – pasikėlimas į puikybę ir šeštoji – persigėrimas ir
apsirijimas, kas krikščioniškojo tikėjimo požiūriu yra baustina. Taigi galima teigti, kad Gvildys buvo
apsėstas velnio, kuris pasakose, Šventajame Rašte ir kituose skaitiniuose visada atsiranda tuo
momentu, kai žmogus – veikėjas apmąsto savo būtį ir ryžtasi pasikalbėti su Aukščiausiomis jėgomis.

11. Jam nuo išgerto butelio svaigo galva, jis atsistojo ir ėmė nuo kalvos lipti žemyn.. Į namus nuo
kalnelio jam nesinorėjo eiti, lyg kažką nujautė. Namuose jį pasitinka žmona, kuri yra lyg baudėja, už
visas nuodėmes Gvildį nuteisianti. Jis tyliai liūdnai pravėrė duris, per priemenę ėjo atsargiai, kad
neišsiduotų, ir stengėsi nuvyti liūdesį, būti linksmas. Jis neparodo savo liūdesio, prie žmonos net
norėjo prasijuokti, išryškėja kažkos blogas nujutimas. Žmonos žodžiai: „Tai tau už gėrimą, tai vis už
butelį, kad namai tau nesvarbu, kad niekas čia tau nesvarbu“. Taip ji sako šluotražiu vyrui išbadžiusi
akis.

13. Moteris negalėjo bent kiek apčiuopiamiau suprasti, kodėl taip padarė. Pamatymą vyro skausmo
akyse dėl to ji suklinka, jos būsena perteikia nesupratimas kam tai padarė, suteikė vyrui skausmą dėl
ko taip ji šį kartą supyko, lyg koks būtų demonas i ja isiveles, neviltis vedžiojo jos ranka.
15.Beviltiška valandą ji užsikabindavo už minčių,kad jos motina irgi buvo jauna ir jai irgi teko
susidorot su tuo ir kad ją motina užaugino. Ir jai motyvacijos duodavo prisiminimai,ji užsikabindavo
už prisiminimų,kad jos motina jauna buvo ir irgi užaugino ją

17. Namai, kurie pagrindiniui veikėjui yra nemieli , svetima erdvė. Jis jaučiasi svetimas namuose, jie
nejaukus, čia visą laika žmona pykta , nepatenkinta. Šie namai yra nesaugus nes žmoną nemoka
problemas išspręsti civilizuočiau, be smurto, pykčio proveržių, neapykantos, kas karta iš didelio
pykčio suniokoja savo vyra Gvildy, jam ir taip sunku su viena akimi matyti o čia dar ir kitos netenka,
apanka.

19. Išėjo iš trobos ,toliau jis suskubo į ligoninę. Tačiau sužinojęs apie tai, kad jam reikia važiuoti į
miestą, palieka tai rytojui.

21.Gal jei jis šįvakar nebūtų užkopęs į kalną, jei ne tas skaudus ilgesys ir ta vaikystės didybė, gal ir
pasiguostų kaimynams, ir pasisakytu, manau jis nepasisakė kaimynams nes nujautė iš savo pusės
kaltės jausmą , arba nenorėjo kad jo pasigailėtu žmonės, gal ir nenorėjo išsipasakoti kad nenuvertinti
savo žmonos, pasakyti kokį blogį ji jam padarė nes manau jis pats suvokia kad elgiasi ne ka geriau
kada taip vat geria. Apie ilgesį kada jis matė nors viena akimi, jis nors kažka matė, o dabar jau nieko

23. Gilvidžio žmonos tėvas,uošvis, jie sedėjo gėrė tylėdami , vėliau seniukas paklausė už ka gavai? Ir
Gvildys pradėjo aiškinti, taip jie pradėjo išsiaiškinėti situacija. Tokia elgsena lemia dėl to gal kad senis
tūrbut jau buvo suvokes kas atsitiko ir laukė kol Gvildys prasikalbės , bet galu gale pats senis
prakalbino Gvildį. Arba jam reikėjo kuo greičiau grįžti pas žmoną ir vaikus ir pasirūpinti jais,praleisti
kartu laiką su šeima,o ne stūksoti kalnuose visą dieną ir grožėtis vaizdu.

25. Kalbama apie jo ir žmonos santykių svetimumą. Jis susijęs su smurto situacija taip,kad Gvildys
mažai laiko praleidžia su šeima,be to dar ir mėgsta išgerti kas ir atitolina juos vieną nuo kito. Ne tai
ne lokalus vienos šeimos atvejis,taip šiais laikais labai daug tokių situacijų ir šis atvejis būdingas
Lietuvos kaimo universumui.

27. Gvildį suvokti kaip pagarbos, galbūt ir gailesčio vertą asmenybę. Gvildys darėsi vis girtesnis, jau
mažiau beliko jame uždaro vyriškumo, kuris ir didžiausią nelaimę, didžiausią liūdesių gali nunešti per
visą gyvenimą neprasitaręs iki pat lemtingos pabaigos. Pačiam sau jis atrodė panašus į gerą mažą
kačiuką, kurį vaikas, vos ašaras sulaikydamas, neša prie upės ir ten ilgai ieško akmens, o gyvulėlis
graudžiai supranta, ką vaikui reikia padaryti, bet jis negali to verkiančio vaiko draskyti nagiukais. Tai
reiškia kad nors jis ir žinodamas kas bus, ka padarys jam žmogus jis nepradeda keršyti , kelti skausma
kitam,žmogus daug kerštingesnė ir žiauresnė būtybė negu gyvūnas, dėl to galima ji lyginti kaip su
kačiuku nes nepadaro žmogui blogybes ir nesukelia skausmo, neatkeršyja.

29. Gyvūnas visada žiurį į žmogu su viltimi ir tarsi jis būtų pats protingiausias ir geriausias, o žmogus
nežinodamas kito žmogaus situacijos dėl ko pas ji atsitiko problema neišsiaiškines jos eina prieš
žmogu ir jį užpuola.

31. Siūloma išeitis tą,kad nežiūrint į tai,kad jis neteko vienos akies ir jis dabar nepilnai matys tą
gamtos grožį,kurį matė nors viena akim ir jo didelis noras keliauti duoda jam galimybę paliktį praeitį
ir judėti tolimesnių gyvenimu. Taip manau šie žodžiai tiktų visoms gyvenimo situacijoms,nes
nesvarbu kas atsitiktų visada reikia su naujomis jėgomis judėti į priekį,reikia susitaikyti su šia
situacija. Nesvarbu kas bus padarytą,viskas kas nedaromą-viskas link gero. Kaip Gvildys sakė:su laiku
viskas pats užsimirš.
33. Iš pirmo buvo namai vaizduojami kaip koks nors pragaras į kurį Gvildys nenorėjo eiti , jis norėjo
dar sykį pabūti ant kalno, pasigrožėti vaizdu, namai tai jam nepatinkanti erdvė kurioje jis nelabai nori
būti, ten nieko nėra įkvepiančio gero ir gražaus. Išeidamas iš alinės pasako:gal taip ir turėjo būti, kad
žmona man akis išbadytų, tik nei aš, nei niekas dar nežinojom, kaip žinom apie mirtį... tai šit: taip
turėjo būti, tėve... jis pasako kad taip lyg ir turėjo būti, turima omeny kad kas darosi tad darosi i
geraja puse. Pasikeičia jo nuomonė šeip apie susiklosčiusia situacija, išpirmo pradžioje novelė
pagalvoja už ka gavo velniu, o dabar pradeda suprasti kitaip, taip vat ir yra jaučiamas poslinkis
keičiama žmogaus nuomonė.

35. Mano manymų Gvildžiui gaila žmonos dėl to,kad ji ištįsomis dienomis sėdi su 2 mažais vaikais kol
Gvildys dirba ir daro viena visus namų ruošos darbus,o neretai jis ateina namo neblaivus,o vaikų jam
gaila dėl to,kad kol jis darbe vaikai nemato tėčio arba mato ji girta, ir dėl to kad mažai apskritai su
šeima praleidžia laiko. Mindamas dviratį užsiduoda klausymu ka gį veikia žmona, ka vaikai ir
pagalvojo kodėl neatbėgo į miestelį, nepasilenkė i kojas kaip į Jėzaus kristaus ir nepravirko, nes senis
tai apsižliumbė.

37. Iš pirmo Gvildžio dviratį aptiko septyni kilometrai nuo miestelio, rado jį kimsynuose, gražioje
salelėje, sukryžiavęs kojas, lyg šventasis su baltos marlės aureole sėdėjo Petras gvildys, seniuko
žentas, ir ramiai valgė. Sedėjo nurimęs.

39. Viena akim pro baltą marlę Petras gvildys žiūrėjo į salelės pakrašty augantį beržą, kuriame tupėjo
išsigandusi gegužė. Sveikas žiūrėji kaip į gražu , jis matė visas spalavas kurios jam kėlė pasitenkinima
ir džiaugsma, geriau viska matė, o davar sužalotam neatreikpdamas dėmesio i tai kad ne taip kaip
ankščiau mato, jam tarsi ir taip gerai ir jis nepergyna nei už ateiti nei atsimena praeiti jis pradeda
gyventi šia diena, dabartiniu laiku, o nebandydamas bijoti ateities .