Antanas Baranauskas

 Kontekstai:

1. Asmenybė. Anykščių krašto „giesminykas“. A.Baranauskas pasižymėjo giedotojo talentu – kai

kuriems savo kūriniams akomponavo melodijas. Svarbus tautinės savimonės patvirtinimas – nuostata
melstis gimtąja kalba, „kad atsiminčiau, jog esu lietuvis”. Guvus, neramios prigimties, apdovanotas
talentu jaunuolis, jaučiantis trauką platesnėms mokslo erdvėms, tapo kunigu. Kauno kunigų
seminarijoje dėstė teologiją bei lietuvių kalbą, buvo pasinėręs į kalbotyrą, ypač daug nuveikė tarmių
mokslui, parašė kalbamokslį. Vėliau tapęs Seinų vyskupu pirmasis į tikinčiuosius prabilo lietuviškai.
Pasinėrė į matematikos mokslą – tapo pirmuoju matematikos tyrinėtoju lietuviu. Jo sukurtus kalbotyros
ir matematikos terminus vartojame ir šiandien. Gyvendamas Lietuvoje buvo tikras patriotas, tačiau
išvažiavęs į užsienį sulenkėjo, priešingai nei Kudirka. Pradėjo kurti lietuviškai, nes vienas seminarijos
dėstytojų jį įžeidė, pasakydamas, kad gražiai aprašyti gamtą galima tik lenkiškai, duodamas A.Miclevi-
iaus pavyzdį.

2. Epocha. Feodalizmo epocha. Baudžiavinėje Lietuvoje valstiečių vaikui kelias į mokslą nebuvo
lengvas. Anot A.Baranausko žema kilmė ir tuščios kišenės buvo neįveikiama kliūtis siekti
išsilavinimo. Poeto mūza Karolina Praniauskaitė ragino A.Baranauską rašyti lietuviškai, skatino jo
talentą ir patriotiškumą. Galbūt todėl jis pasirinko vienintelį preinamą kelią į mokslą – kunigų
seminariją. Besimokant užsienyje A.Baranauską pasiekė neramių sukilimo dienų atgarsiai – žinia apie
dviejų brolių tremtį ir bičiulio Kairio mirtį tremtyje. A.Baranauskas panašaus likimo išvengė tik todėl,
kad buvo toli nuo Lietuvos, tačiau nutolus nuo gimtinės išblėso ir kūrybinis pakilimas.

3. Literatūrinė srovė. Romantizmas. Aukštinamos tautos vertybės- vienybė, stiprybė, laisvė,

dabarties ir praeities prieštara. Dabartis kelia skausmą, išreiškia neviltį ir protestą. Ilgesys ir sielvartas,
emocijos, poetika, tautosakos motyvai. Aukštinamas pesimizmas, ne asmeninis jausmas žmogui, o
tėvynei.

 Grožinė kūryba:

1. „Anykščių šilelis”. Pirmoji romantinė poema.

 Klasikinis lietuvių poezijos kūrinys, antras šimtas metų tebejaudinantis daugiaprasme
metafora „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“.
 Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne
vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės.
 Poemą sudaro dvi dalys, kurias jungia miško tema. Pirmoje (lyrinėje) dalyje vaizduojamas
buvusio, dabar jau iškirsto miško grožis, gyvybingumas. Antroje (epinėje) dalyje
fragmentiškai pasakojama miško istorija nuo seniausių laikų. Šioje dalyje atgyja ne
asmeninė, o bendresnė – tautos – atmintis, kuri pasiekia dabartį per pasakojimus, giesmes.
 Pirmojoje lyrinėje dalyje svarbiausia estetinis, emocinis įspūdis. O antrojoje epiškoje
pabrėžiamas tautiškumas ir lietuviškumas
 „Miške lietuvis, ko verkia, nežino“, „Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria/
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria”, Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė/
Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė“, ,,Broliukai, ginkitės nuo bado!
Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!“.

 Kultūriniai kontekstai:

1. Regina Mikšytė „Antanas Baranauskas. 1835-1902“ straipsnis. Pagrindinės mintys: „Anykščių

šilelis” – pirmoji romatinė poema, tai tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl
pavergtos tėvynės. Gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšys. Iškeltas lietuvių kalbos
turtingumas, skambumas, kaimo žmogus.
 2. Justinas Marcinkevičius „Štai kas yra „Mes“!” straipsnis. Pagrindinės mintys: kalnų ir medžių
įvaizdžiais Baranauskas išreiškia idėjinę priešpriešą žemai, tamsiai, negyvai baudžiavinei tikrovei. Be
„Anykščių šilelio” mūsų tauta būtų socialinės ir tautinės prievartos nualinta, bebalsė ir beteisė.

3. Sigitas Geda „Perlai iš Antano Baranausko karūnos“ straipsnis. Pagrindinės mintys: spėjama, kad
Baranauskas mylėjo poetę Karoliną Praniauskaitę ir būtent ši meilė paskatino parašyti „Anykščių
šilelį“. Miškas – senoviška lietuvių šventykla.

4. Maironis „ Tai tikras mūsų poezijos perlas. Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę.“

5. Kristijonas Donelaitis „Metai“ epinė poema. Meilė gamtai, žmogaus ir gamtos sutapatinimas,
baudžiavos laikotarpis.

6. Sigitas Geda „Paskutinysis iš titanų“ straipsnis. Pagrindinė mintis: Baranauskas tai lietuvių
poezijos milžinas, be kurio turbūt nebūtų buvę ir Maironio. ( Titanai: Maironis, Baranauskas ir
Donelaitis).

7. Jonas Aistis „Miškas ir lietuvis” eilėraštis. Meilė gamtai, lietuvio ir miško ryšys.

7. Baudžiavinė Lietuva, 1863 metų sukilimas.

 Kūrybos aktualumas šiandien:

1. Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų
klodus. Įkvepia mus tautiškumo, patriotiškumo, meilės tėvynei ir gamtai. Baranauskas parašė pirmąjį
lietuvių poezijos kūrinį ir davė pradžią visiems būsimiems poetams.

 Tinkančios samprotavimo ir literatūrinio rašinio temos:

1. Samprotavimo temos:
a. Ar asmens vertybes lemia istorinis laikas? (Donelaitis, Biliūnas)
b. Žmogus ir gamta. (Donelaitis, Salomėja Nėris)

2. Literatūrinio rašinio temos:

a. Meilė tėvynei lietuvių literatūroje. (Maironis, Mickevičius)
b. Gamtos vaizdavimas lietuvių literatūroje. (Aistis, Maironis)

 Literatūrologinės sąvokos:

1. Romantinė poema – „Anykščių šilelis“ pirmoji lietuviška romantinė poema.

2. Romantikas – romantizmo srovės atstovas.
3. Poetas – poeziją kuriantis žmogus.
4. Metafora – tai toks tropas, kai, remiantis daiktų panašumu, vieno daikto vardas, savybės
priskiriamos kitam.
5. Personifikacija (įasmeninimas) - Tai yra negyviems daiktams priskiriamos, suteikiamos gyvų
žmonių savybės.
6. Epitetas – tai meninis pažyminys, kuris pabrėžia esminį daikto ar reiškinio bruožą.
7. Silabinė eilėdara - silabizmu arba izosilabizmu pagrįsta eilėdara.
8. Pozityvizmas – judėjimas, skatinantis atsigręžti į tautą, jos vertybes.

Eglė Miglinaitė 12a