Kalbos užduotys

1 užduotis

Šaltalaukio vienkiemio savininkas Jonas Žackas guli mirties patale. Buvo atvedę jam kas
priklauso: ir kunigą, ir daktarą ne vieną kartą buvo ir grabnyčią uždegę, bet senas našlys nei
miršta, nei sveiksta vis toks pat ir toks pat. Kartais, regis, visai nusilpsta, pradeda lėčiau
kvėpuoti, užmerkia akis, bet kai tik uždega žvakę, subėga visi: ir savi, ir kaimynai, seniokas
vėlgi atsigauna. Ir kad ne jo išdukterė Nastutė, tai bebūtų kam ligonio ir prižiūrėti. Tiesa, turi
Žackus du sūnus ir tris dukteris, bet visiems jiems dalia sena jau atiduota: dukterys ištekėjo
už tvirtų, turtingų ūkininkaičių, jaunesnįjį sūnų atidalino ir išleido užkuriomis vyresnįjį
apvesdino namie ir atidavė jam visą ūkį.

2 užduotis

Žodis (žodžiai) Sakinio dalis Kalbos dalis (-ys)

Tas įvardis
Iš kur prielinksnis
Bus didelis prieveiksmis
Negailestingai būdvardis
Saviškių daiktavardis

3 užduotis

Žodis Kalbos dalis Giminė Skaičius Linksnis Laikas Asmuo Nuosaka

Dalyvis, Mot. Dgs. Įnag. Būt.
veikiam. r. Daž.
veiksmažodis Vns. II liepiamoji
padalyvis Būsim.
Dalyvis, Vyr. Vns. Naud. Es.l
neveikiam. r.
veiksmažodis Dgs. III tariamoji

Teksto suvokimo užduotis

Kur tik užsuktų, atminty išplaukia vaizdas, gyvas kaip šiandien. Pavakarys. Nukastam bulvių
lauke dar teberopinėjo motina, purvini keliai ir rankos.
Netoliese stovi įkinkytas arklys. Šalia berniukas: iš rankos bulvėmis peni arklį – nušluosto
nuo bulvės žemes, švariai nutrina ją į kelnes ir padeda ant delno. Atvėpusios arklio lūpos
paliečia mažą delną ir suspaudžia bulvę. Paskui berniukas mato didelius baltus dantis, kuriais
arklys atsargiai, kad neužkliudytų rankos, sukanda bulvę ir, pakėlęs drėgnas šnerves, traiško.
Berniukui patinka, kad arklys taip atsargiai palie- čia ranką prusnomis, kad pažiūri į jį savo
didelėm akim, primerkia ir kramto bulvę. Jam atrodo, kad jeigu jį dabar šitaip stovintį kas
užkluptų, jeigu kas jį panorėtų, matant šitam dideliam bėriui, nuskriausti, ir jis, žiūrėdamas
arkliui į akis, suriktų, prašydamas pagalbos, arklys tikrai padėtų. Pagrasytų sunkia kanopa,
prašieptų didelius baltus dantis, ir priešas dingtų. Jis prieina arčiau, uždeda ranką ant karčių,
veidu prisiglaudžia prie arklio galvos, kakta junta didelį išsišovusį kaulą virš akies ir
standžius plaukus. Arklys palenkia galvą, ir jo didelė rami akis visai greta mažos sujaudinto
vaiko akies.
Prie vežėčių stovi tėvas ir riša maišą.
– Šiąnakt bus šalna, – sako tėvas. Jo balsas tylus, bet skamba labai garsiai. Iš vagos pakyla
motina. Arklys ir berniukas pasigręžia į tėvą.
– Žemė šalta, – pritaria motina. – Bus šalna.
Tėvas nežino, kad žemė šalta, jis apsiavęs dideliais batais. Tačiau vaikas basas ir jaučia, kad
žemė šalta. Jis atsako:
– Tikrai žemė šalta.
Boluoja dvi nuartos, bet nenukastos bulvių vagos. Visi žino, kad negerai palikti nakčiai
nenukastas bulves, nes bus šalna. Kaip susitarę pasuka tylėdami prie išartų vagų, nurenka
bulves nuo dirvos paviršiaus. Kai darbas baigtas, motina pakartoja:
– Bus didelė šalna.
Tėvas nebeatsiliepia. Eina prie vežimo, tačiau žvilgsnis nukreiptas į netoliese stovinčius
medžius, o gal ir toliau. Paskui sukelia maišus, paima vadžias, bet pripuola vaikas, išplėšia iš
tėvo rankų vadžias ir suragina. Jam patinka eiti su vadžiomis greta vežimo pirma tėvo ir
skardžiu balsu šūkalioti ant arklio. Tačiau vadžių jis netampo, jis ne tėvas, kuris vis timpčioja
žąslus.
Vežimas pajuda, ratai smenga giliai į rankomis išpurentą žemę. Tėvas su motina eina iš
paskos, vaikas – greta vežimo. Lėtai šį vakarą sukasi ratai, lėtai žengia neraginamas arklys,
niekas šį vakarą neskuba, nes šiąnakt bus šalna, ir jie greit pasieks savo pirkią.
O dabar, po daugelio metų, kai diena vėl slenka vakarop, kai rudenėjanti diena jau baigiasi,
jis nežino, ar bus šiąnakt šalna. Čia, mieste, nieko nesuprasi, ir jam neramu tarp pilkų sienų.
Kai kojos remiasi į cementą, jis nežino, ar žemė šalta, jis nieko nežino. Gal todėl, kad diena
vakarop, kad baigiasi vasara, ir tuštėja laukai aplinkui, nors mieste tas pats mašinų ūžesys, ir
tik šviesos blyškumas ir nelauktai atvėsęs oras rodo, kad ruduo.
Gal todėl jo vaizduotėje – ta trapi tolimos vaikys- tės akimirka, kai buvo ne taip kaip dabar,
kai visi (net arklys) saugojo jį nuo pavojų, kai visi žinojo, kad šiąnakt bus šalna, ir žinojo, ką
tada reikia daryti.

1.1
1.2
2
3.1
3.3
4.1
4.2
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.