PETRAS VAIČIŪNAS.

M ILD A
MEILĖS DE IVĖ

„ŠV Y T U R IO " L E ID I N Y S
19 2 0
 Petras Vaičiūnas.

MILDA,
M E IL Ė S DEIVĖ.
MYTOLOGIJOS PASAKA.

M etai slenka —
mainos žm onės. . .
Vien svajonės
neišsenka . . .

1920 .
„Švyturio" B-vė K aune, Miškų gat. Nr. 11.
Vilniuje, Šv. Jono g a t 21.
Jagom asto spaustuvė „Lituania“, Tilžėje
Aukšt. gatv. 78.
 Veikia:
M i l d a , deivė.
R a m ū n a s , dainius.
P e r k ū n a s , dievas.
L y t a , žvejo duktė.
Sagas
Gaidas jauni vyrai
G u n d a , j auna mergina.
Žvejys.
Kunigas.
Deivės.
Piemuo.
Piemenė.
J aunimas.
Žmonės.

Senų senovėje, Baltijos pajūryje.

 I.

M arių krantas. Vienoje pusėje matosi žvejo troba, o an­

troje — giria. Prie m arių — Šimtamečiai ąžuolai,
pušys, niūkso kelmai. K rantas vienoje pusėje nuolai­
dus ir smėlėtas, antroje — gauruotas. Saulė leidžias.

Žvejys:
Saulę užliūliavo m arios — sk e n d a ji jū ro s
k rūtinėn. Reikia eit ir m an ilsėtis, kolei rytas
n ep rižad in s. (Rengiasi eiti. Girdis rėkavimai ir
juokas.) Tai jaunim as. M at, nem iega. Jiem s
tro šk u tro b o j — ja u n y stė veržias iš krūtinių.
(Matos ateinantis jaunimas. Gunda, atsiskyrus nuo jo,
eina prie žvejo.)
Gunda:
Sveikas gyvas, senutėli!
Žvejys:
Sveika d rū ta, skaistaveide!
Gunda:
K o d el gi taip vėlybas, seneli? A r d ie n o s gal
m aža?
Žvejys:
K u r ten m aža — n e t p e r d a u g jo s seniui. Bet
tro b o j m an ęs nelaukia n ie k a s . . . b e šn e k u čia
 su b a n g u tė m is sau vienas . . .
(Gaidas ateina.)
Gaidas:
D ien ą n ak tį — vis su m arėm is k o v o ja te,
s e n e li. . .
Žvejys:
N u o m ažens e su įp ratęs m arių p latu m u g erėtis,
S u p tis jo s krūtinėj, kai au d ra ją m ėto r a n g o ...
p asig ert laisva d aina b a n g ų , k lau sy t jų p a s a k o s ...
Gunda:
K ažin, apie k ą vis b a n g o s pliauška?
Gaidas:
P ra šo laisvės . . .
Gunda:
A r jo m s m aža m arių?
Gaidas:
T iesa, m ario s plačios, b et krantai jas varžo.
B a n g o s n o ri plaukt ir plaukt, toli t o l i . . . U žtat
jo s niekum et ir n e n u rim sta — v erd a vis gel-
m inėj m arių sla p tu s geiduliai ir n o r a i...
Žvejys:
G aidai, tinka m an kalba tavoji. S u p ran ti tu
m arių sielą. M arios, kaip ž m o g u s: jo s g y v o s,
k u p in o s jėgų, s la p ty b ė s ...
Gunda:
S ako m ariose g y v en ą deivės?
Žvejys:
K ur jų nėra: šlam a jo s m išk ų pavėsyj, žaidžia
pakrantėj B altijos, n a rsto si b a n g i n ė j...
(Jaunimas sueina.)
Vaikinas 1:
V a ir G u n d a . . .
Mergina 1:
Va ir G a id a s . . .
Kai kurie:
Ir sen elis m arių . . . Sveikas . . .
Vaikinas 2:
G u n d a , trau k dainelę, m es pritarsim .
Visi:
T iesa, tiesa! S udainuokim , k ad n et giria su -
a id ė tų . . .
G unda:
M an taip liūdna . . . n ėra n o ro . . .
Žvejys:
P rašo m , n o rs ir liū dna: p ad a in u o si — p alen g ­
vės širdelei.
Gunda:
N u , g e rai. Tiktai pritarkit!
Kai vėjelis pūtėjėlis
k rėtė rasą
n u o m edelių,
su sitik o bernužėlis
m ane jau n ą
prie linelių . . .
Jaunimas:
S u sitiko bern u žėlis
m ylim ąją
p rie linelių . . .
Gunda:
M esk, jaunoji, m esk, m ergužę,
rauti rišti
 žalią liną, —
d u o k m an baltąją rankužę,
v esk m ane tu
į g ė l y n ą ...
Jaunimas:
Kai vėjelis p ūtėjėlis
k rėtė rasą
n u o m edelių,
su sitik o b ern u žėlis
m ylim ąją
p rie linelių . . .
Gunda:
A šei joju į šalelę
tolim ąją
karžygiauti,
d u o k , m erguže, m an g ėlelę —
prižad ėk m an
m a n ęs la u k ti. . .
Jaunimas:
D u o k , m erguže, jam gėlelę —
p rižadėk tu
jo jo la u k ti. . .
Gunda:
U ž m etelių aš su g rįšiu
stačiai tavo
svim užėlin
ir tavęs aš p a p ra šy siu
eiti m ano
dvaružėlin . . .
Jaunimas:
Kai vėjelis pūtėjėlis
krėtė rasą
 n u o m edelių,
su sitik o bern u žėlis
m ylim ąją
p rie linelių . . .
Gunda:
B aigės m etai, m etai ilgi,
vėl lineliai
m ė ly n a v o . . .
V erkė liū d o išsiilgus
m ergužėlė
b e rn o s a v o . . .
Jaunimas:
V erkė liū d o išsiilgus
m ergužėlė
b e rn o sa v o . . .
Žvejys:
A čiū, ačiū ju m s u ž dainą. M at, b alsai kaip
n u a id ėjo p er lapiją, p e r jū ro s b a n g a s . . . Ž o ­
džiai, išsiv y stę gelm ėse sielos, gal siekia d an g ų
ir iš ten vilioja a u k s o ž v a ig ž d ę . . .
Gaidas:
N esakyk, seneli, o tai G u n d a su v ilio s visas
ž v a ig ž d es iš erdvių . . .
Gunda:
G al n o rėtu m , k ad p o tavo k o jų ž v aig žd ės k ris tų ...
(Visi juokdamies nueina. Lieka Gunda ir Gaidas.)
Gaidas:
N e. G eriau te g u jo s bliksi sa u p ad an g ėje ir
d rąsiesiem s ro d o k e lią . . .
Gunda:
Kelią?
Gaidas:
T a i p . . . į platųjį p a s a u l į ...
(Vystosi rami vasaros naktis. Mėnesiena, žvaigždės. Gir­
dis tylus niūniavimas ir kanklių balsai. Gaidas ir Gunda
sužavėti nueina per girią. Dainuodamas, ateina Ramūnas.)
Ramūnas:
U ž b ū rė pasaulį naktis len gvasp arn ė,
Išb raižiu s p ad a n g ę u g n in iais keliais.
R am ybė p la sn o ja iš erd v ių an t žem ės,
Iš p u o š u s sau kelią žalsvais s p in d u lia is ...
S vajonių sv ajo n ės, kaip b a n g o s sum igę,
L iūliuoja pasaulį s a p n ų sutartyj.
Š u rše n a sa u p asak as m edžiai gėlelėm s.
S vyruoja berželis pušaičių b ū r y j. . .
Š irdis m ano l i ū d i . . . Skubėk, m y lim o ji!...
L y te le !. . .
(Išeina iš lapijos L yta.)
Lyta:
A š čia jau, R am ūnai b r a n g u s . . .
Ramūnas:
D uok, Lyta, rankelę, d u o k v eidą skaistutį, —
T e d e g a m ū s’ širdys, kaip ry to d a n g u s . . .
Lyta:
Ž iūrėk, R am ūnėli, kaip rieda žvaigždutė!
Ji tu o j jau į m arių b e d u g n ę n u k r i s . ..
N e b ė r a .. . p raž u v o gražiai s u b ly k s ė ju s ...
S p arn ų p as ją n ėra — atgal n e iš s k r is . . .
Ramūnas:
Šviesiajai žvaigždutei ir jū rų b ed u g n ėj
G y v e n t b u s ram u, it d a n g a u s sp in d u liu o s.
Ją b a n g o s p er am žiu s viliojo iš erdvių,
D ab a r jo s žvaigždelę m y lu o s ir liūliuos . . .
Lyta:
A r tiesa, R am ūnai, ką ž m o n ės čia sako,
K ad m arių B altijos pačiam e d u g n e
E są iš že m č iū g o ir d eim an to rūmai,
Išp u o šti, lyg šv in tan čio ry to ugn ia?
Ramūnas:
D ar niekas, išty ręs jo s gelm es, n egrįžo:
V isu s ten u ž d a ro sla p tin g a danga,
Ką slepia savyje B altijos krūtinė,
G al u o lo m s tik sako le n g v u tė b a n g a . . .
S enovėj čia, sako, g y v en ęs žuvėjas.
D u k tė jo B altoja skaisti ir graži,
Kaip sa p n a s, viliojus ja u n u s bernužėlius.
V isi ją mylėję — sen i ir maži.
M edžio d am as k artą v aldovas u ž jū ro s
S u tiko B altutę prie k rašto girios,
Ir v ad o šlo v in g o šird is su liep sn a v o —
P ap lito sv a jo n ės it rūkas iš j o s . . .
A rtin jis priėjęs p rie m arių m ergaitės,
Kaip u o sis palinkęs prie lauko gėlės,
U žm iršo — ir saulę, ir žem ę, ir jūrą,
K albėjo Baltutei, kad ją jis m y lė s . ..
Lyta:
O jo s, R am unėli, širdelėj ar gim ė
N u o žo d ž ių v ald o v o slaptieji jausm ai,
K urie m um s — tai šviečia p a d a n g ė s skaidrybe,
Tai gelia m u m s širdį, tai g u o d o linksm ai?
Ramūnas:
Tai tavo širdelėj, L ytute m ažute,
K ū ren as u g n elė iš m ano šird ies?
Lyta:
T u sa v o d ain a m an u žd eg ei sielą —
Jo s liepsna, kol gyva aš b ū siu , m an š v ie s . . .
 Ir vėl n u rie d ė jo žv a ig ž d u tė p er d an g ų ,
P alikus g irle n d ą iš a u k s o šv ie so s . . .
Ž inai, k ą m ą sčiau aš, kai k rito ž v a ig ž d u ž ė ?
Ramūnas:
G eidei, k ad n u p u ltų ji tau a n t k a s o s .. .
P ati tu, Lytele, esi kaip ž v a ig ž d e lė ...
Kai žiūriu aš ta v o akių žy d ru m o n ,
M an d a ro s su p ra n ta m a s erdvių ty r u m a s . . .
Lyta:
Ilgai p ažiūrėk — jo s tau pasakys,
K ad aš b e tavęs, kaip žvaigždelė, n u k risčiau
Į jū rą ieškot sa u ram y b ės v ie n a . . .
D ain u o k m an likim ą B altutės m erg aitės —
A r a u š o jai m eilės d ž ia u g sm in g a d ien a?
Ramūnas:
Jausm ai begaliniai svečio užjū rio
N e m eilę p asėjo B altutės širdyj,
Tik sk a u sm ą d y g liu o tą sieloj iš a u g in o . . .
T u rė jo žuvėją ji sau pagiryj.
Su ju o ji sv ajojo į to lį keliauti,
P e r jū rą sa u irtis lengvutėj v a lty j...
Jie m arėm s prisiekė p e r am žiu s m ylėtis,
G y v en t, kaip balandžiai, šird žių s u ta r ty j...
Kai seniai tėvai jo s ir broliai jaunieji
Ją ren g ė s išleist su užjū rio svečiu,
N u ėjo p rie k ra n to ji jū rų giliųjų . . .
P lasn o jo n a k tis k u p in a p a s la p č ių ...
S u sto jo p rie m arių n u liū d u s m ergaitė.
B učiuoja jai k ojas au k sin ė banga.
G iraitėj k u k u o ja g e g u tė r a i b o j i ...
Ji m ato, k aip verias p o kojų a n g a .. .
G e g u tė jai sako, kad myli ją žvejys,
K ad eitų p rie jo p risig lau sti š ird ie s:
 Jis ja u n a s ir tvirtas — n e d u o s jo s nusk riau sti
Ir žo d žiais m eiliais jo s vargelį n u š v ie s . . .
B et b a n g o s vis k u g žd a , k ad tėvas ir m očia
J a u n o sio s d u k relės ja u sm ų n e s u p ra s —
P riv ers ją tekėt u ž g a rsin g o jo vado,
Ir kviečia ją jū ro n , k u r jo s jis n e r a s . . .
Lyta:
N ejaugi B altutė b a n g ų vien p ak lau sė
Ir n ėjo p rie sa v o b ern elio m e ilau s?
Ramūnas:
M atyt, kad P e rk ū n a s r ū s tu s taip n o rė jo :
Ji k rito v ersm ėn v a n d e n y n o gilaus,
Ir b a n g o s , p aėm ę m ergelę į glėbį,
P an ėrė į g elm es ją savo g ilia i. . .
D ar k artą g e g u tė girioj sukukavo,
A tsiliepė sk a rd a s pajūryj g a ilia i. . .
A tėjo p rie m arių B a lto sio s ieškoti
T ėvai jo s senieji su sa v o svečiu.
N o rs jū ro s tylėjo, v isk ą jie su p rato ,
Pam atę, kaip m ario s g a u ru o ja s n u o vingių pla-
[ č ių ...
Lyta:
G aila m an B altutės, gaila jo s b e r n e lio . . .
Jie b ū tų gyvenę, kaip g ė lė s g i r i o s . ..
N ab a g ė B altoja — tai ji taip vaitoja,
Kai vilnys įn iršta B altijos g ilio s . . .

Ramūnas:
Ne, Lyta. D a n g u s neap leid o B a lto sio s:
Ji ta p o deivaite u n d in ių šalyj.
P e rk ū n a s jai rū m ą p astatė iš žvaigždžių
Ir davė jai laisvę b an g ų s ū k u r y j. . .
Lyta:
P erk ū n e G alingasai, D ieve D idysai,
T avoji gerybė, kaip jū ra gili . . .
P risk y n u s g ražiau sių gėlelių darželyj
Išp u o šiu a š tavo šventyklą š ile . . .
Ramūnas:
P erk ū n o m alonės, kaip sau lės šviesybė,
V is k renta p o kojų B altosios gausiai.
P rie rū tų vainiko m ergaitės deivaitės
M irkčioja že m č iū g o karoliai šviesiai.
U n d in ėm s jis liepė vadinti ją M ilda,
K ad žem ę B altoja u žm irštų v is a i...
(Ūkanotoje migloje išsivysto deivių būrys ir visą laiką
matos, kaip jos žaidžia.)
Lyta:
Ir m eilų bernelį, k u r liko a n t žem ės
U ž m irš ti? . . ir ką p asak y tų jisai ?
N eg eras P e rk ū n a s . . . U žm iršt m y lim ąjį! . . .
Bet k as atsitik o su jo s b ern e liu ?
Ką d arė jis, v arg ša s, b e savo m e rg a itė s?
Ar sak ė jam paslaptį jū ra gili?
Ramūnas:
Jį ša u k ė į jū rą B altosios balselis
S aldus, kaip lak štu tės daina pagiryj . . .
A n t kranto, p rie u o lo s ša lto s atsišliejęs,
Ilgai jis ry m o jo sk a u sm ų sūku ry j . . .
Lyta:
N u liū d o šird is jo n etek u s m ergelės,
K aip liū sta žem elė b e sau lės šv ie so s . . .
Ramūnas:
Jau vakaras žem ę sp a rn a is glam onėjo
Kai ta rė šird is j o : — į jūrą, p rie j o s . . . —
 Ir linko jau n ertis B altijos b e d u g n ė n ,
T u o tarp u p am atė rankoj jis kankles.
S u v irp in o sty g ą — daina p a s ilie jo . . .
Jo s b a lsa s prakalbino u o la s tylias. . .
Ir liko g y v en t jis a n t že m ė s p rie m arių —
D ainuoti m ergaitei B altijos g ilio s . . .
D ainium jį pajūryj p rad ėjo vadinti,
O jū rą v a d in o v ard u jo m eilios . . .
Lyta:
A r v a rg šė m ergaitė, kai ta p o deivaite,
G ird ėd a v o aidą bernelio g ie sm ė s?

Ramūnas:
Kai g ie sm e s d a in u o d a v o d ain iu s bernelis,
N erim astis ėm ė jų jū rų g elm ės’
Ir M ilda pav irtu s į baltąją g u lb ę
B raižydavo m arių k rū tin ę sparnais.
P rip lau k u s prie k ran to arti p rie bernelio
Ji b u rd a v o sielą jo g u lb ių sa p n a is . . .
Išn ešd a v o g in ta ro žv aigždę ji dainiui,
N u liū d u s žiūrėdavo jam į akis . . .
Ir d ainiui reg ė d av o s kartais, k ad g u lb ė
Jam paslaptį m arių gilių p a s a k y s ...

Lyta:
G ird ėjau, k ad g u lb ė s, tai ja u n o s m ergaitės
U ž b u rto s tyčiom is piktųjų d ievų . . .
S u n k u m um s, m erg in o m s, kai m ylim bernužį,.
K uris n ep a tin k a širdelėm s tėvų . . .
Ramūnas:
Lytele, n e l iū s k ... A š tikiu, k ad m ū s meilė,
K aip saulė skaisti, su sp in d ė ju s šviesiai,
N eliausis m u s g o d u s ir laim ę suteiks m u m s ...
Lyta:
K aip d e g a n u o žvaigždžių ju o d i d e b e s ia i...
Kai tu p rie m a n ęs ir žv a ig ž d u tės sk a iste sn ė s . .
Ramūnas:
M a ž u tė . . . E ik čia . . . prisig lau sk ie arčiau . . .
Lyta:
Kai tu su m anim ir nak tis d a u g m e ile s n ė ...
Ramūnas:
L ytut, a p k a b in k m a n o kaklą tvirčiau.
T u m ano ram y b ė, sv a jo n ė ir d ž ia u g s m a s ...
T u saulė d ie n o s m an, žvaigždelė n a k t i e s .. .
T u m an artim a ir b ran g i, kaip pasaulis.
M ū s sielos, kaip g u lb ė s, s p a rn u s sau išties,
Ir s a p n o keliais n u p la sn o s jo s į t o l į . . .
Lyta:
A r d ainius bernelis n u o g u lb ės b alto s
P askiau su ž in o jo , k ad ji jo Baltoja,
G y v en to ja m arių b e d u g n ė s ša lto s?
Ram ūnas:
T u r būti, k a d ne. N es P erk ū n as pam atęs,
K ad M ilda su g rįžta visai b e v arsų
Ir d eim an to rū m e ji ilgias žuvėjo,
T u o j pav ertė d ain ių į aid ą g a r s ų . . .
Lyta:
K ą darė gu lb elė n e ra d u s b ern e lio ?
Ramūnas:
P riėm u s pav eik slą deivaitės ja u n o s
Ji šau k ė bernelį ateiti prie m arių,
B et jai tik atsiliepė a id a s d a i n o s . . :
L yta:
M ergaitė B altoja, deivaitė Baltijos,
A nt žem ės kentėjai ir jūroj k e n ti. . .
 Ko nori P e rk ū n a s rū stu sis iš M il d o s ? ...
N o rs tiesa — G alin g o jo norai š v e n ti. . .
Ramūnas:
Kai a u k s o m ėnulis p ad an g ėje su p as,
Kai sn a u d žia p raž y d ę alyvų kerai,
Kai žv aig žd ės p ad a n g ės sužiūri į jū rą
Ir g irią su v y sto sa p n ais vakarai, —
Pajūryj u žg im sta g yvenim as n au jas:
S u žiba žem čiūgu p ak ran tės smėliai,
Išeina a n t že m ė s iš m arių deivaitės
Ir ž m o n e s vilioja į jū rą ty lia i. . .
Ir M ilda kartu tarp u n d in ių išeina.
G raži ji, kaip sa p n a s g e g u ž ė s nakties . . .
K ieno ji n o rs sykį ak y sn a pažiūri,
N ete n k a ram u m o tas savo širdies . . .
Lyta:
R am ūnai! jau pralenkė g elsv ą m ėnulį
Ž v aig žd ė vakarinė žydrynėj d an g au s.
Ir g u lb ė s su m ig o a n t m arių k rū tin ė s . . .
Kai g rįšiu vėlai aš, m atutė paklaus,
Su k u o aš klau siau si la k štu č ių g iru ž ė j. . .
Ramūnas:
T u nori, L ytut, jau m iegelio s a ld a u s?
L y ta :
Vienai m an, R am ūnai, karti b u s
(Supliauška bangos. L y ta krūptelėja. )
R am ūnas:
A k m uo n u ried ė jo n u o k ran to slid au s . . .

Lyta:
R am ūnai, nevaikščiok tu vienas prie marių,
D ar M ilda į tavo akis pažiū rės —
 Ir tavo šird elė atšals prie L ytutės,
P rie M ildos k rū tin ė s ji plakti n o r ė s . . .
Ramūnas:
Rami bū k , L ytute! T u m an m ylim iausi.
Lyta:
R am ūnai, p er girią m an e palydėk.
V iena valandėlė prie m ylim o — a m ž ia i. . .
Ramūnas:
Rytoj su sitik sim e v ėl. N eliūdėk. . .
(Ramūnas su L y ta nueina. Mėnulis išlinkęs iš debesio
nušviečia sėdinčias marių krante deives.)
Deivės:
Slapčią, gilią, plačią jūrą
Ž y d rio s žvaigždės sužavėjo
E rdvių šv ie są jo s sukūrę,
P aslaptim k ra n tu s n u s ė jo . . .
B a n g o s m ū sų sesu tėlės,
A u k so šy d u ap sid en g ę,
Ž iūri, k aip svajoja gėlės,
G erti ra s ą p risiren g ę . . .
K u g žd a n e n d rė s svyrūnėlės
L inkdam os p rie jū rų veido, —
K lausia sa v o m otinėlės,
Kam sa u lu žė ją apleido . . .
M es deivaitės iš Baltijos
M arių k ran tą su kerėsim . . .
P asislėpę, kaip lelijos,
T ylum oj g irio s š la m ė s im ...
Milda:
P a sk e n d u o lės m ergužėlės,
Ž aiskim , šokim p a p ie v y j...
Jei ateis čia bernužėlis,
M es d a in a u žb u rsim j į . . .
Deivės:
M es paplitę p o giraitę,
U žd ain u o sim jam dainas
A pie M ildą karalaitę,
A pie jo s akis žv ain as . . .
Kai u ž g irs jis d a in ą jūrų,
Ilg esys jam širdį krim s . . .
P u ls į jū rą jis b e b u rių , —
P rie tavęs tik jis n u rim s . . .
(Sugrįžta Ramūnas.)
Ramūnas:
M iega m arios užliū liu o to s,
B a n g o s p aslap tį š u r š e n a .. .
A kys ram ios, sp in d u liu o to s
T a rp g le b n ų gėlių š y p s e n a . ..
M ilda:
U žd ainuokite, seselės!
S u sp in d ėk ite, žvaigždelės!
A š b ernelio širdį b u rsiu ,
M eilės ja u sm ą joj su k u rsiu . . .
(Deivės tyliai niūniuoja. Milda žiūri į Ramūną.)
Ramūnas:
N egaliu ramiai žiūrėti
A š į d an g ų , kai žvaigždelės
V eidą jo slapčiai nušviečia.
N egaliu tyliai žiūrėti
Į ak is g raž io s m ergelės, —
Jo s į erd v es skristi k v ie č ia . . .
Ir šird is jau n a nerim sta:
S u p a ją svajonių dainos,
K urias meilė, g ro ž ė gim sta, —
Ž em ė m an į d a n g ų m a in o s . . .
Milda:
Jis kaip ir m ano bernelis dainuoja,
P a sk e n d ę s svajonių sa p n e . . .
Jo a k y s d a n g u m m ėlynuoja
Ir veria ram ybe m a n e . . .
Ramūnas:
Lyta, L yta m ylim oji,
A pie k ą d a b a r d ū m o ji?
G al tau audžia s a p n o gijos
P a sa k ą slap čio s B altijos?
G al m atai tu deivių būrį,
K ur pajūryj sau užb ū rę,
Ū kanoj auk sin ėj žaidžia, —
Jū rų m o n u s žem ei skleid žia?
G al tau š y p s o s akys M ildos,
K ur p rieš m ėn esį čia šild o s?
Lyta! gal šird elę tavo
L iū d esio daina u žg a v o ?
B ūk ram i, graži Lytute,
K aip u žm ig u si b a n g u tė . . .
I t n en d re lė svyrūnėlė,
T u sa p n u o k sau s v a jo n ė lę . . .
(Deivės niūniuoja. Ramūnas klauso. Milda, pri­
ėjęs prie Ramūno, braukia gėle ja m per akis.)

Milda:
G ėlele, u žb u rk
B ernelio širdelę. —
G ėlele, su k u rk
Joj m eilės u g n e l ę ...
Deivės:
Berneli gražus,
T u M ildą m y lė s i. . .
 Berneli, a tb u sk !
Be jo s tu liū d ė s i. . .
(Ramūnas atsikėlęs eina prie Mildos.
Milda viliodama tolinas nuo jo.)
Milda:
Berneli, eik č i a . . .
M u m s jū ra slapti
K rū tin ę praskleis,
Į g elm es įleis . . .
Ji kelią jū ro s
G elm inių slapčių,
G ilių ir plačių
Ž em čiū g ais n u k lo s . . .
M u m s žv aig žd ės sp in d ė s —
Jo s m u d u lydės
Į rū m ą gelm ės,
Į šalį g ie sm ė s . . .
Berneli, eik č i a . . .
B ernuži, greičiau . . .
(Ramūnas pamažėl eina paskui Mildą.)
Ramūnas:
M ergele, su sto k !
S ap n ais n e v ilio k . . .
M ergele, n e b ė k ! . . .
Milda:
A š l a u k i u ... skubėk!
P ask u m n e r a s i. . .
Ramūnas:
S akyk, k as esi:
A r deivė daili
B altijos gilios,
A r stirn a baili
T an k u m y n ų girios,
 A r šviesi žv aigždė
Iš erd v y n ė s skaisčios,
A r s a p n o d u k tė
N ak tu ž ės sla p č io s?
Milda:
E ik čia, b e r n u ž ė l. . .
A r č i a u .. . prie m a n ę s ! .. .
Ramūnas:
Sakyk, m ergužė!
K aip tu vadinies?
Deivės:
B erneli! neklausk,
K oks v ard as m ergelės.
T au jį p asakys
Jo s k albios a k e lė s . . .
Berneli, žiūrėk!
K aip saulė, šy p se n a s
M erg elė jau n a . . .
N e t m ėn esis sen as
P ro d eb e sį žiūri . . .
Berneli, nelauk!
Ji kris tuoj į j ū r ą . . .
Ramūnas:
M ergele dailioji,
M an e tu vilioji,
K aip b a n g o s žvaigždelę
Į gelm ių šalelę . . .
Deivės:
Jau b aig ias n a k tis . . .
D eivaitė graži,
S a p n ų paslap tis,
Išn y k s pam aži . . .
Ramūnas:
D eivaite, palauk . . .
Milda:
A š laukiu . . . p ag au k . . .
D eiv ės:
K rislelis ra so s
A nt žied o gėlės
N u k ritęs blik sen a . . .
A nt M ild o s k aso s
Iš erd v ių gelm ės
Ž vaigždelė m irk se n a . . .
Milda:
Berneli, eik čia!
T ave aš m y lu o s iu ...
N u o sa v o k a so s
R ū tas a tid u o siu . . .
A š tau priseg siu
G ėlelę la u k in ę . . .
U gnim u žd e g siu
A š tavo k r ū t i n ę .. .
Deivės:
G ėlelė žydės,
Š irdelę vilios . . .
Š irdelė liūdės
M erg aitės g raž io s . . .
Berneli, skubėk!
T u o j rytas atb u s,
Ir deivė p ra ž u s . . .
B ernuži, s k u b ė k ! ..
(Ramūnas prieina prie Mildos.)
Milda:
Į jū rą, į gilią,
Į g elm ę jo s tylią . . .
 S udiev, g iru že !
D u o k ranką, bernuži!
G ra ž u ten gelm inėj,
It erd v ių žydrynėj . . .
N erim stan č io s jū ro s
S iū b u o ja s ir ra n g o s . . .
V altis m ū sų — b an g o s,
O p u to s m u m s — b u rė s . . .
(Abudu krenta į jūrą.)
Deivės:
Jū ro s gražios,
jū r o s tyrios,
jū ro s m ū sų m o tin ė lė . . .
Ž v aig žd ėm s erdvės,
žv aig žd ėm s d a u s o s, —
p a sk en d u o lė m s jū ru ž ė lė . . .
Ž v aig žd ės g ęsta,
m ė n u o slepias —
baig ias b u rtų n a k tu ž ė lė . . .
M es seselės,
m ergužėlės,
p risižaidę p er naktužę,
nusileisim ,
p asislėpsim
į gelm inę, į j ū r u ž ę . . .
Likit sveikos,
u o lo s, g ėlės!
M es išplauksim į pajūrį
kitą naktį,
naktužėlę,
kai b u č iu o s m ėnulis j ū r ą . . .
(Deivės viena po kitos krenta į jūrą.)
 II.
D ugne Baltijos m arių. P u iku s papuoštas žemčiūgais
ir gintaru deivių rūmas.

(Deivės pažaidę, pasislepia. Milda sėdi. Prieš ją stovi

Ramūnas.)
Ramūnas:
T u graži, k aip ry to saulė,
Kai a u š ra sp a rn a is plesd en a.
T u skaisti, kaip m arių veidas,
T ai p a d a n g ė joj m irksena . . .
T u daili, lyg g ra k šč io s gėlės
P au p y j žalios pievužės.
T u jautri, it d ain iau s k a n k l ė s ...
T a v o akys, kaip žv a ig ž d u žė s . . .

Milda:
M eilės d žiau g sm as tau taip šviečia
Iš akelių m e rg u ž ėlė s . . .
Jis vilioja tavo sielą,
L yg žuvelę b a n g u ž ė lė s . . .
A š ir tu d a in a b e ž o d ž i ų . . .
T u d a b a r esi dievaitis
M arių gelm ių karalijos,
M an o m ylim as bernaitis . . .
Ramūnas:
K aip dvelkim ai n u o gėlelių
T av o bučiniai m a lo n ū s . . .
Jie širdyj m an su sip y n ę
G ie d a giesm es, g o d ž iu s m o n u s . . .
Milda:
T ai n e m onai, R am ūnėli!
Jie žiedai ja u sm ų b an g in ės,
K ur n u s a g s tė m ū sų širdis,
K aip krislais ra so s rytinės . . .
M ū s ų d ain o s — m arių g iesm ės,
M ū sų m eilė — m arių p u to s,
M es ir patys — m arių b a n g o s . . .
Ramūnas:
M ilda, k u r gi tavo rū to s?
Milda:
O gi va, berneli m ano.
Jo s kasoj dar te b e ž y d i. . .
Ramūnas:
Jų žiedeliai m an ž a d ė ti. . .
M an o a k y s jas vis ly d i. . .
Milda:
T au, R am ūnai, jų ž ie d e lia i...
T au , berneli, jų š a k e lė s ...
Ramūnas:
M an m ergelė m ylim oji,
M an ir gėlės to s m ergelės . . .
(Bučiuoja.)
Milda:
T au , berneli, a tid u o d u
A š vainiką iš rūtelių . . .
 Jį darželyj a š n upyniau,
Kai b u v au d ar prie tėvelių.
Jau įp in to s ja u n o s g o d o s,
S lap tu s lūkesiai širdelės,
D žia u g sm a s, a š a ro s m ergelės . . .
Ramūnas:
M ilda! taip šviesiai liep sn o ja
M ario s n u o krislų ž e m č iū g o . . .
Milda:
S usilaukiau aš b ern u ž io —
Ir jautri šird is p ra d ž iu g o . . .
M an o R a m ū n ė li. . .
(Glaudžias prie Ramūno.)
Ramūnas:
M i l d a ...
Milda:
L iū d n o s b u v o m a n o d ie n o s
Be ta v ęs gelm inėj jūrų,
K aip ta m sa b e m ė n esien o s . . .
Ramūnas:
T aip g ra ž u čia tavo rū m e:
Bliksi žv aig žd ės deim antinės,
Ž y d i ro ž ė s ir lelijos,
Ž u v y s n a rs to s iš gelm inės.
M arių d eiv ės į g irlen d as
S u sip y n ę, kaip gėlelės,
Š oka, žaidžia ir d a in u o ja . . .
G ie d a g ie sm e s sa u g u lb e lė s . . .
M an vis regis, kad tai sapnas,
P asa k a b y lo s n ak tin ės . . .
A š jaučiau tą slaptų grožį
 Prie L ytutės d ar k rūtin ė s . . .
L yta . . .
Milda:
T au gailu L ytu tės?
T u liūdi b e jo s, R am ūnai?
Ramūnas:
A š tave tik m yliu, M ilda . . .
Milda:
T u girdi, r ū s tu s P e r k ū n a i? ! ..
A š viena, kaip sa u lė dan g u i,
G am in u R am ūnui d ž ia u g s m ą . . .
Ramūnas:
B u v o m eilė ir p rie L ytos,
B et d a b a r ji — aidas sk a u sm o . . .
V a rg šė L yta . . . ką ji veikia
B e m a n ęs viena, m erg u žė?
L iū d e sy s jo s jau trią širdį
S upa, kaip au d ra jū ru žę . . .
Milda:
N esikrim sk, R am ūnai m ielas!
P ap ra šy siu aš šia n d ie n ą
S avo vėjų pūtėjėlių,
K ad skraidytų jie k asd ien ą
P as L ytutę į dvarelį
P asa k y t gėlėm s darželio,
K ad ram in tų jo s L ytutę
Ž o d žiais m ylim o bernelio,
K ad paukšteliai jai d ain u o tų ,
K aip bernelis jai d ainav o . . .
A š L ytutei atid u o siu
G in ta ru s n u o kaklo sa v o . . .
Ramūnas:
M ano m ylim oji sa u le . . .
T u kaip ji g ery b e švieti.
T avo sk ru o stai, m ergužėle,
V arso m is a u š ro s nulieti . . .
T u pati — a u š ra p ad a n g ės
Išsivysčiusi žydrynėj
Iš s a p n ų dievų svajo n ės
Ū k a n o s m igloj naktinėj . . .
Milda:
A š n orėčiau, R am ūnėli,
B ūti tau p ra sta m ergaite —
D u k ru ž e tėvelio ž v e j o . ..
(Pasirodo deivė.)
Deivė:
P as tave, skaisti deivaite,
S k ren d a d e b e siu o s P erk ū n as.
Jo la k ū n as m an pasakė,
K ad rū s tu s G alin g o v e i d a s . ..
K o jis pyksta, a u k s a a k e ?
Milda:
N u s ib o d o m at jam laukti
M eilės iš m a n ęs m e r g a itė s ...
Deivė:
A pie tą ir deivės šneka,
Ir p a d a n g ė s e d e iv a itė s ...
U žkerėjai tu P erk ū n ą
S kaistum u veidelių s a v o . . .
Milda:
N eb u č iu o t jam m a n o lū p ų :
Jas R am ūnas jau b u č i a v o ...
Ramūnas:
A r skausm ai, ar tavo m e ilė . . .
Milda:
Jau žaibai ten su b lik sėjo . . .
P asislėp k iš čia, R aūm nai.
Jis m irties u g n is p a s ė jo . . .
(Milda nuvedus Ramūną sugrįžta. Susirenka deivės.
Su griaustiniu ir žaibais nusileidžia Perkūnas.)
Deivės:
P e rk ū n e g alin g as!
P e rk ū n e g arb in g as!
Tau g iesm ę m es giedam . . .
V aldove žvaigždyno,
N em ato m ų plotų
G ilau s v a n d e n y n o
Ir žem ių m iglotų,
T au g iesm ę m es g ie d a m ...
P e rk ū n e g alin g as!
P erk ū n e g a rb in g a s!
(Mostelėjimu rankos Perkūnas nutildo deives ir eina prie
Mildos. Deivės, sustojusios gilumoje rūmo, sustingsta.)
Perkūnas:
Sveika, D eive jū rų gelm ių!
Milda:
Sveikas, D ieve V isagali!
Perkūnas:
N u m alšin t lie p sn o s krūtinėj
D ru n g n u s d ebesiai n e g a li. . .
Vėl čionai a š n u sileid a u :
M an m iela šita v ie to v ė . . .
M ild a ! tark m an m eilės žo d į, —
A tsivers tau tuoj šventovė,
B ūsi tu d a n g a u s deivaitė
 S p induliais n u šv ie sta sa u lės . . .
P u o š tave žvaig žd elės naktį,
M elsis tau p la tu s p asau lis . . .
Milda:
D ieve! T u esi g a lin g a s.
T u vienu m irksniu b la k stie n o s
P ask a n d ai p asau lį v isą
M o n ų rū k e m ėnesienos.
T u tam sias m iglas p ad a n g ės
Išsklaidai žaibais u g niniais.
D reb a žem ė, s u p a s erdvės,
Kai sk ren d i tu su griaustiniais.
T av e m intys kuria b u itį:
G im sta žem ėj gėlės, žm o n ė s. . .
E rdvėj v y sto s saulių lie p sn o s
Iš ta v o s sla p čio s sv a jo n ės . . .
Ką tau reiškia m ano meilė,
M eilė d u k ru žėlės ž v e jo ? !
A š p raša u tave, P erkūne,
L eisk m an eiti, k u r žydėjo
M an o ja u n o s d ie n o s la im ė j. . .
B ūk to k s g eras, D ieve D idis:
N ek an k in k šird elės m ano,
K aip dienelės saulėlydis . . .
P e rk ū n a s:
M ilda! tavo m eilės lašas
U ž žv a ig ž d y n ą m an b ra n g e sn is,
Jei p ajausčiau tavo meilę,
L iktų sv ietas la im in g e s n is ...
M ild a !. . .
Milda:
T u esi K ūrėjas,
Kam širdin ja u sm u s įdėjai,
 K ur p asau lį savo v y sto ?
Kam joj m eilę tu pasėjai?
Ji neklausia, ką m y lė ti. . .
Perkūnas:
Be ja u sm ų šv en tų krū tin ės
V y stų gėlės, g e stu sau lės,
N y k tų g ie sm ė s su ta rtin ės . . .
M ild a! aš tave, kaip d a n g ų
V arsom is p a p u o šiu r y t o . . .
B ūsi tu deivaitė sau lių . . .
Milda:
D ieve! aš esu jau . . .
Perkūnas:
K ito? !
M ilda! tu R am ū n ą m y li ? ...
Milda:
P ats žinai, Š viesus P erkūne,
K ad jo d ain o s — erdvių giesm ės,
Kad širdyj jo sau lės tūni . . .
Jo sielo s e su aš deivė
K upina b u ities sa u lėto s . . .
A š viena joj v is a g a l ė ...
M an o m in ty s n u m y lė to s —
A m žina d ain a R a m ū n o ;
Jo sv a jo n ės — d žiau g sm as m a n o . . .
N e u ž slo p in s m ū sų m eilės
N ė liep sn a u g n in io tv a n o . . .

Perkūnas:
M ilda! aš, rū stu s P erk ū n as,
S avo m eile nug alėtas,
P am iršau galy b ę savo ,
 Palikau d a u s a s sa u lėtas
V ien tik d el tavęs, d e iv a ite . . .
Milda:
A r kalta jautri gėlelė,
Kad pražy d o ji iš ry to ?
A r kalta ja u n a m ergelė,
K ad bernelį ji pam y lo ? . . .
Perkūnas:
M ilda! a š liepiu . . . m aldauju:
S u g rąžink R am ūną ž e m e i. . .
A š p raša u . . . a š . . . n e rim a u ju !
M ilda! aš rū s tu s . . .
Milda:
K u rė ja u !
Jei k rūtinėj aš turėčiau
Š irdį kietą, akm eninę,
Jei tikrai jo nem ylėčiau, —
N esipriešinčiau tau, D ie v e . . .
Perkūnas:
M ilda! tau d rask y s krūtinę
T av o m eilė prie R am ūno.
Ji kaip deg an ti au šrin ė
V is lie p sn o s a n t tavo sk ru o stų . . .
Lik sveika, deivaite m e i l ė s ! ...
Milda:
V isa g ali! . . .
Perkunas:
A š tau tarsiu
Savo žo d į paskutinį,
Kai žaibais d a u s a s atversiu . . .
(Perkūnas apsuptas varsota migla nyksta.
Deivės sustojusios dainuoja Milda nusiminus stovi.)
Deivės:
T av o galybė,
D ieve D idysis, p asau lį apskiečia.
T av o gerybė,
D ieve Š viesusis, p a d a n g ę nušviečia.
M arių n erū stin k ,
D ieve A u k štu sis, iš erdvių sk aisty b ės.
Saulę a tsių sk m um s,
D ieve S kaistu sis, iš sav o au k šty b ės.
T au, V isagali,
S vieto K ūrėjau, m es g iesm ę čia giedam .
T au , V isagali,
D ieve P erkūne, m es siunčiam e m a ld ą . . .
Milda:
V eltui m eldžiatės, s e su tė s :
U ž sirū stin ę s P erk ū n as
N ek lau sy s m eldim o jū sų . . .
M an sk a u d u . . . p ra ž u s R am ū n as . . .
Deivės:
N enuliūsk, gražioji M ilda!
M ū sų m arių v a n d e n y n o
N e u ž d e g s žaibais P erk ū n as
Iš d a u s ų šviesau s u g n y n o . . .
Milda:
Jis rūstai taip pažiūrėjęs,
K aip u o la ak m en s nutilo
Ir, galy b e su sp in d ėję s,
Į d a u sa s ūm ai pakilo.
A š bijau, s e s u t ė s . . .
Milda.
M ilda!
P a ts P e rk ū n a s tau pasakė.
 K ad tu b u si meilės, deivė . . .
Milda:
T aip. Bet D ievas nepasakė,
K oks R am ūno b u s lik im a s. . .
(Ateina Ramūnas.)
Štai ir jis — m inčių ra m y b ė . . .
Iš akių tavų, dievaiti,
Šviečia m an d a n g a u s sk a id ry b ė . . .
Ramūnas:
M ilda, aš b u v au užm igęs
Ir s a p n e d a u sa s regėjau . . .
Milda:
E ik čionai, artyn, R am ūnai,
A m žin o s g ie sm ė s kūrėjau . . .
T au d a n g u s sa p n a v o s , m ielas?
Ko taip liūdi akys tavo?
Ramūnas:
A š sa p n e m ačiau P erkūną.
A kys jo žaibais š v ita v o . . .
M an b a u g u , bran g io ji M ild a . . .
A š jaučiu, kad m an o dienos,
S ubliksėję tavo meile,
K aip d a n g a u s akių b lak stien o s,
G e s ta n u o žaibų P erk ū n o . . .
Milda:
N e u ž g e s u g n is krūtinėj
N u o žaib ų rū sta u s P erk ū n o
T e sau plinta jie padangėj.
Deivės:
T u esi v aldovė m arių.
T av o n o ro k la u so s b an g o s.
Kai įšė lsta žiau rū s vėjai,
 M ū sų m ario s kriokia, tran k o s —
Jo s neleis žaibų į gelm es,
Į u n d in ių jū ro s rūm ą,
K ur g y v en a deivė M ilda
S kleisdam a į m u s g r a ž u m ą . . .
N eliūdėk, sesele M ild a ! . . .
N ed ū m o k gi, karalaite!
M arios rau d a, m arios verkia,
Kai n u liū sta jų deivaite.
Milda:
A čiū ju m s, seselė s g e ro s!
A š linksm a ir neliūdėsiu.
M an m alo n u su R am ūnu.
A š ju o k siu o s, d žiau g siu o s, sp in d e siu —
B ūsiu, kaip b an g a p rieš saulę.
S pinduliais d a n g a u s n u šv ie sta
A š šy p so siu o s, lyg žv aig žd u tė
D eb e sio sp a rn u p a lie s ta . . .
Ramūnas:
M ilda! M ilda m ylim oji . . .
Deivės:
Jau p ak ra n tę vėl n ak tu žė
A p g au b ė sp a rn a is au k sin ia is . . .
S esutėlės, į g ir u ž ę ! . . .
(Deivės ant kranto išeina.)
Ramūnas:
Taip, d e iv a ite . . . T av o akys
M an rū m u s d a n g a u s atvėrė.
T av o bučiniai saulėti
M an m iglas liep sn a n u ž ė r ė . . .
A š d eg u , kaip d e g a rytas
S p in d u liu o s p ask en d ę s saulės.
 A š k la u sau s šird ies plakim o
Ir . . . kenčiu n u o laim ės sk a u sm o . . .
Milda:
T av o m eilė kuria giesm es.
T av o giesm ės — sau lės lašas.
Saulė virpina tau sielą,
Ir siela į e rd v e s n ešas.
Ramūnas:
M ilda! Kai su v irp a b alsas
T av o gelm ėse krūtinės,
M an širdyj u žg im sta d ain o s
A id o erdvių su tartinės.
Kai žiūriu į tavo veidą:
K renta žv aig žd ės m an a n t tako,
K lojas kelias iš lelijų . . .
A š gird žiu , k ą tyla s a k o . . .
Milda ir Ramūnas:
Kai m ėnulio rau sv o v eid žio
S pinduliai a n t žem ės biro,
Kai sa p n e liūliavos m arios
Ir žiedai rasoti sviro, —
S u sitikę m ū sų akys
Š y d ą n u tie sia rym u o tą
Ir n u ėjo m e m es m elstis,
Š vęsti m eilės m ū s ų p u o tą . . .
M es vainiką sa v o meilei
Iš baltų gėlių n u p y n ę,
Ž v aig žd ėm s m eldėm ės tylybėj . . .
M ū sų sielos, kaip lelijos,
S u sik ro v ę m eilės žiedą,
S u p asi ja u sm ų lopšynėj,
B u rtų p asak a s m u m s g ied a . . .
M ū sų m eilė: m arių dainos,
 L iū d esy s gėlių p akrantės,
Š y p sen a d a n g a u s beribio,
B u n d a n č io s dienelės šv e n tės . . .
(Griaudžia.)
Perkūno balsas:
M ild a! liepk palikti jū rą
T u savajam žem ės dainiui . . .
Milda:
D ieve! iš sa v o s šv en to v ės
T u pažvelk į m ū sų sie la s —
A š b e jo palikčiau uo la . . .
( Glaudžias prie Ramūno.)
M ano R am ūnėli m ielas . . .
(Sutemsta. Pakyla perkūnija su žaibais. Už valandėlės
viskas nutyla. Prašvinta. A nt marių kranto guli negy­
vas Ramūnas, prie jo rymoja nuliūdus Milda. Susi­
renka deivės.)
Milda:
S eselės ž iū rė k it: R am ūnas negyvas.
Jis ta p o au k a V isagalio r ū s ty b ė s . . .
N u rim o k rū tin ė a u d rin g a jau dainiaus.
V ien giesm ės jo plin ta prie erdvių a u k š ty b ė s...
Deivės:
P erk ū n e R ū stu sis,
G alin g asai D ieve,
T u M ildai išrovei g y v y b ę k r ū t i n ė s .. .
N egeras P erk ū n e!
T u nedavei dainiui
P ab aig ti d ain u o ti m a ld o s p ask u tin ė s . . .
( Griaudžia. Deivės puola ant kelių.)
G alin g asai D ieve,
K ūrėjau p asaulio!
M es m aldą tau siunčiam a n t kelių s u k r itę ...
 N e sių sk tu iš erdvių
V ilyčių u g n in ių !
T e sp in d i m u m s erdv ės g ery b e n u š v i t ę . ..
Milda:
N eb ėra R a m ū n o . . . u žm ig o a n t am žių . . .
V ien g a u sm a s d ain ų jo š u rše n a p o girią,
L iūliuoja s b anginėj n u rim u sių m arių . . .
įk ū ru s sau m eilės šv e n to v ę čia tyrią
Liksiu aš a n t žem ės, ir ž m o n e s pajūrio
M okysiu dainuoti dievų s v a jo n ė l ę ...
P risėsiu aš rūtų, glud išių , žibuoklių
Ir sau lės krislelių - gėlių š e im y n ė lę . . .
Deivės:
G raži m ū sų M ilda,
T u deivė svajonių.
Į tav o šv e n to v ę
Eis ja u n as ir sen as, —
V isiem s tu įkvėpsi
S laptingąjį jausm ą,
Ir ta v o šv en to v ė
P asau liu i b u s m en as . . .
(Deivės, apsupusios Mildą, nulenkia pr ieš ją galvas.
Griaudžia. Milda tiesia rankas į dangų.)
Milda:
P e r k ū n e ! ... (Griaudžia.) P erkūne!
G rą žin k tu R am ūnui
Iš erd vių g y v y b ę . . .
(Sugriaudžia smarkiau. Deivės krenta ant kelių.)
Perkūno balsas:
R am ū no gyvybę
U g n in ė s vilyčios
Išsk laistė žvaigždyne.
Milda:
R ū stu s ir b ešird is
Esi tu, P e r k ū n e ! .. .
Perkūno balsas:
T u privertei, M ilda,
U žm iršti g ery b ę
M an sa v o g a u s in g ą . . .
S kaudu m an žiūrėti
Į sielvartą tavo . . .
T u b ū si deivaite
A nt žem ės gražiausi
Ir sėsi čia m eilę . . .
V alia m a n o tokia —
Ir turi taip būti.
Deivės:
G arb ė V isagaliui
G arb ė tau, P erkūne!
M es lenkiam e galv as —
Kaip nori te b ū n a . . .
(Mildą ir deives nušviečia šviesūs spinduliai.)
 III.
M arių k ran tos. Pavakarys. M atosi Ram ūno kapas,
Mariose irstosi žvejai. Jaunim as rodo senam žve­
ju i žemčiūgą. Vieni kalbasi , k iti žaidžia, juokauja.
Retkarčiais praslenka Mildos šešėlis.
Žvejys:
K ur jū s ra d o t tokį g ab a lą žem čiū g o ?
Vaikinas 1:
P rie p a t m arių u ž R am ū n o kapo.
Gunda:
T o k ia d id elė skeveldra!
Mergina 1:
K ažin tik a r tikras b u s žem čiū g as?

Žvejys:
T ik ras iš tikriausių. A š gerai pažįstu. D au g
aš jų e su jau radęs, b et tokio d id u m o d ar n ė
k a rto n em ačiau . . .
Gunda:
Tai p rid irb s karolių m u m s b e r n u ž ia i...
Gaidas:
L a u k it. . . Jū s ir b e karolių g r a ž io s . . .
Gunda:
T u m anai, k ad aš tavęs p ra šy siu ? N ep ad irb si
tu, p a d irb s m an S a g a s .. . D idelio čia d aik to ...
Mergina 1:
Ką jū s m init S a g ą ? G al nežin o t, kad jis
lin k sta prie L ytutės, kaip žilvytis prie u p e l io ...
Gaidas:
K ą d ab ar sak y si? S ag as m an p a d i r b s . .. N u
ir lauk b elau k u s — gal s u la u k s i. . .
Gunda:
K o gi p y k s ti. . . N eu žm iršk ateit prie ąžu o lo
dvišakio. — Vėl tenai a š lauksiu . . .
Žvejys:
T as že m č iū g as nekitaip, kaip iš pačios b e­
d u g n ė s m arių. A š neatm en u to k io s baisios
a u d ro s, kaip vakar b uvo. N et p ask en d u sį Ra­
m ū n ą vilnys išm etė iš jū rų gelm ės. D au g
au k ų sa u reikalauja m arios.
Vaikinas 1:
K ažin kaip p ask e n d o m ū sų dain iu s?
Mergina 1:
T u r b ū t deivės jį į g elm es n u v ilio jo ...
Žvejys:
Ju m s tuoj deivės, laum ės, v aid in u o k lia i. . .
A š plaukau skersai ir išilgai Baltiją ir n ė kar­
to n esu p aty rę s n ieko p ik ta n u o u n dinių.
T u šč io s k a l b o s . . . T iesa, m arios k u p in o s ste ­
buk lų , b e t ž m o n ėm s jo s k enkt n e n o r i ...
Vaikinas 1:
D e lto n e s u p ra n ta m a s dalykas taip staigi m ir­
tis R am ūno.
Gunda:
Jis k eistas to k s b u v o , gal p atsai p asisk an d in o .
Gaidas:
P asakei, kaip vėjo pučiam a. R am ū n as g iesm ėse
p a sk e n d ę s b u v o , kam jam m ariose skan d in tis.
Žvejys:
G al p asly d o eidam as p rie kran to , gal užm igo
b e b u d ė d a m a s u o lo s v iršū n ėj — ir n u k rito į
b e d u g n ę .. . M aža kaip galėjo būti.
Mergina 2:
M an gaila R am ūno. N esk a m b ė s jo d ain o s po
pajūrį.
Žvejys:
Ž in o m a, R am ū n o turim m es gailėti. Jis dai­
n a v o m ū sų šaliai am žiną pajūrio dainą. Gal
negreitai su silau k sim k ito d ainiaus, k u rs taip
p at d a in u o s ram ybę.
Gaidas:
Pasakyk, seneli, kas tai p er d ain a ta am žinoji
m ū sų P abaltijos k ra što ?
Žvejys:
A m žinąją d ain ą d ar se n ų senovėj įkvėpė m u m s
la isv o sio s m arios, ąžuolai galiūnai, p u šy s šim ta-
šak ės, N em u n o b a n g ų skam bi kalba, rom o-
v ių tyla . . .
( A teina piemuo su piemene.)

Piemuo:
P ažiūrėk, seneli, k ą rad a u a š p a k ra n tej ties
kapu.
Žvejys:
K urk dievam s tuoj laužą, d e g in k jiem s aukas
 m a lo n ia s : jie tave ap d o v a n o jo B altijos gelm ių
gintaru.
Vaikinas 2:
Ž m o n ė s! m atot, k ą S a b ū n a s t u r i . . .
Kai kurie:
N u ir k ą gi jis ten turi?
Vaikinas 1:
G in ta rin ę š u k į . . .
Piemuo:
V a, ž iū rė k it. . .
Mergina 2:
O dievai tikrieji! K ur gi tu radai ją ?
Piemuo:
T en , p rie m arių, u ž R am ūno kapo.
Piemenė:
Ž inote, seselės, ką šia n d ie n ą aš m ačiau, kai
kėlės sa u lė iš u žm ario ? N et d a b a r šird is n e ­
rim sta . . .
Gaidas:
G al kaip aitvaras su rag a n a b u č iu o ja s? O jū s,
m ergužėlės! n u o v i s ko širdelės jū s ų d reb a, it
tie lapai a p u šė lė s . . .
Gunda:
T au v is ju o k tis. P aty lėtu m n o rs k a r te lį...
Mergina 3:
G a ld o žodžiai sm ailūs, kaip s p y g lia i. . .
Gaidas:
Ką, n o rėtu m tu m an e pag au ti, b e t tinklelio
n e t u r i. . .
Mergina 3:
T iek esi m an reikalingas, kiek lak štu tei v a n a ­
gėlis. —
Vaikinas 2:
Ką, broleli? pakliuvai, kaip v a r n a s .. .
Gaidas:
T arp šarkelių m a rg a sp arn ių . . . N u, sakyk g i
a g u o n ė le , k ą a k u tė s tavo m atė?
Piem enė:
N u siv a riu s b a n d ą a tsisė d a u p rie P atrim p o aš
šv e n to v ės. N iekur n ė žm o g au s. T ik ū m ai
g ird žiu aš b a lsą : „D eive M ilda! tu įgysi sau
p ajū ryj garbę, sė d am a čia m eilę“ . . . ir išėjus
iš šv e n to v ė s p ro m an e p raslin k o deivė k upina
g ro žy b ės. K ur ji ėjo, d y g o gėlės n em aty to s...
Va, ž iū rė k it. . . A š tyčiom jų prisiskyniau . . .
Žvejys:
M ilda išsirin k o m ū sų k ra štą už b u v ein ę savo.
S kaičius g a rb in g ų d ievų v is au g a. G intarai,
žem čiūgai, M i l d a ... Iš tiesų stebuklai d aro s
m ū sų Pabaltijoj . . .
Gaidas:
K as p er viena toji M ilda?
Žvejys:
M ilda — deivė. Ji pirm iau gy v en o jūroj, o
d ab ar, m at, čia įkūrė sau b u v e in ę : b u s ji dei­
vė m eilės Pabaltijoj. T u o s žem čiū g u s, kaip
m atyti, M ilda išn e šė iš m arių d u g n o .
Gunda:
M ilda, m eilės deive! T au au k a s aš d eginsiu
k a s d ie n ą . . .
Vaikinas 1:
K ad m ylėt m ok y tų deivė? S ekas ir b e jo s
tau b e rn u ž iu s v ilio ti. . .
Mergina 3 (žiūri priemenės gėles):
P irm ą k artą a š m atau to k ia s gėles p a jū ry j. . .
Mergina 2:
G ražu m ėlis gi gėlelių! K ažin k o k s jų v ard a s?
Piem enė:
A š girioj b u v a u su tik u s n ep a žįstam ą sen u tę.
Ji m an sakė, jeigu nori, k ad b ern e lis v isa d o s
tave atm intų, d o v a n o k jam tų gėlių š a k e lę . . .
Mergina 2:
A r tokių gėlelių d a u g tenai p ria u g o ?
Piemenė:
D au g , s e s u t e . . . N et kalnelis m ėly n u o ja . . .
Mergina 3:
Eikim e, se su tė s, p risisk in t gėlių deivaitės
M ildos.
Vaikinas 1:
Ir m um is k artu priim kit. M es, prikirtę balta-
liem enių berželių, k u rsim deivei M ildai laužą,
kad m e rg in o s netekėtų, b ern u ž iu s ja u n u s
m ylėtų . . .
Mergina 2:
Einam , se sė s! ( Vaikinams.) Jeigu norit, eikite
ir jū s. V ietos d a u g girioj, ir gėlių u žtek s vi­
sie m s m u m s . . .
Vaikinas 1:
Vai, tu m a n o g era šird e m erg u žėle. . . Aš
tave . . .
( Vejas merginą.)
Jaunimas:
N ep ag au si, vanagėli,
T u m ažo s pauk štelės, —
P asislėp s ji tarp šakelių . . .
N ep ag au si, bernužėli,
T u ja u n o s m ergelės, —
P asislėp s ji tarp rūtelių . . .
( Visi bejuokaudami nueina. Pasirodo Lyta.)
Lyta:
Lenkia žiedelį gėlė prie lelijos,
G lau d ž ia s p u ša itė prie ja u n o klevelio,
Ju n g ia s b a n g u tė s krūtinėj Baltijos
P ersk irto s šo n a is lengvučio laivelio, —
A š tik klejoju viena p o g ir a itę . . .
B aigsis dienelė, ateis sutem ėlė:
D žia u g sis žv a ig ž d u tės, p am atę m ėnulį . . .
S a p n o šviesa p a s ip u o š jūružėlė,
N en d rės k u g ž d ė sis prie m arių prigulę, —
A š tik liūdesiu n ašlaitė m ergaitė . . .
( Gegė kukuoja.)
— K u - kū, ku - kū . . .
G e g ė ku k u o ja . . . N utilk paukštu žėle!
T av o daina m a n o širdį g ra u d in a . . .
— Ku - kū, ku - kū . . .
K o tu dejuoji, raiba g eg u ž ėle?
K o k s nelaim ėlis tave taip kankina?
— K u-kū, ku-kū . . .
M an o bernelis au k štam e k a p e ly j. . .
N ė r kas p a g u o s tų , linksm ai p rak alb ėtų . . .
B ū tų bernelis, sėdėčiau darželyj,
M an o d ainelės p o girią sk am b ėtų . . .
(Prieina prie kapo Ramūno. I š miglos išsivysto Milda.
Valandėlę pastovėjus prie sėdinčios ant kapo Lytos j i
vėl pasineria miglon ir atsistoja prieš L ytą prasta senute.)
 N o rs p rie žem elės, k u r m ylim as ilsias,
A š prisišlieju s tyliai p asv ajo siu . . .
O pasv ajo ju s, kaip lapas su d žiū v ęs,
Vėl p o giraitę viena sa u klejosiu . . .
Milda-Senutė:
K o taip n u liū d u s rym oji, m ergaite?
Lyta:
Č ia m a n o m ylim as ilsias sm iltyne . . .
N o riu s u ju o aš tyloj p asėdėti —
R ast sa u tylybėj ram u m o š a ltin į. . .
V argti vargelį vienai p e r am želį
Reiks m an, se n u te . . .
Milda-Senutė:
N everkie, dukrele!
D ien o s ja u n y stės, kaip gėlės pavytę,
G reitai atgyja, su tik ę širdelę
K upiną g ro žės, kaip k v ap sn io lelijos . . .
Lyta:
N e! B e R am ūno a š — n en d rė silp n u tė
A uganti jū ro j viena b e seselių . . .
Milda-Senutė:
D ieve! tai tu gal esi toj Lytutė,
A pie kurią m an R am ūnas kalbėjo —
M irdam as p rašė, kad tau aš n u n eščiau
T u o s v a karolius že m č iū g o B altijos
Ir į šv e n to v ę tave aš nuv esčiau . . .
Lyta:
O galingieji dievai m ū sų krašto !
M arių karo liu s m an siu n čia R am ū n as . . .
M an o b e rn u ž is m an e tik m ylėjo . . .
M ielas! te b u n a tau g era s P erk ū n as . . .
Milda-Senutė:
Lyta! R am ūnas p a d a n g ę m aldavo,
K ad ji tau d žiau g sm ą ja u n y stė s n u sių stų .
Lyta:
G e ra s R am ūnas . . .
Milda-Senutė:
K ad tavo širdelė
L ikus našlaitė viena n e n u liū stų . . .
V arg šė . . . T ave liū d esy s su kankino.
A š tau liūdėti R am ūno p ad ė siu . . .
Lyta:
E inam e m ano tėvelio dvarelin:
T en a š v iešnelę m edum pam ylėsiu.
Milda-Senutė:
A čiū, L ytute! M an reikia k e lia u ti. . .
Lyta:
K aip vadiniesi, gera pakeleive?
Kam b ū t d ėk in g a norėčiau žinoti?
Milda-Senutė:
A š P abaltijos g y ventoja . . .
(Staigiai nušvitus spinduliais pamaži pranyksta.)
Lyta:
D e iv ė ! . . .
(Lyta nustebus krenta ant žemės. Marėse iriasi Sagas.)
Sagas:
R ieda b a n g o s p e r gelm inę
P rie girio s žalių krantų.
S u p a m an geism ai krūtinę
K u p in ą ja u sm ų šventų.
Pam ylėjau aš m ergelę,
S usitikęs pakrantyj.
 N etu riu d a b a r ram u m o —
Šilkakasė vis m intyj . . .
Plauk, valtele, p er jūružę,
N e šk bernelį b e d alios . . .
Kol irklai d ar n esu lū žę
Skirk vilnis jū ro s g ilio s . . .
A š toli n u p la u k ęs jū ro n
T an k ų tinklą užm esiu.
G al gelm ėj tyriųjų m arių
Savo laim ę su rasiu . . .
(Sagas nusiiria tolyn. L yta pakilus nuo kapo eina
prie marių ir sutitinka su grįžtančiu jaunim u.)
Mergina 1:
Lyta! k u r gi tu slaip stais n u o m ū sų ?
T iek steb u k lų šia n d ie n atsitiko:
P iem enėlė m atė deivę M ildą,
Lyvas ra d o gintarinę žvaigždę,
T ie s šv e n to v e Pikulio dievaičio
G ėlė s n e re g ė to s m u m s pražy d o . . .
Mergina 2:
M es jau m eldėm ės deivaitei Mildai,
L aužą didelį šile su k ū rę . . .
Lyta:
M ildai, m arių deivei?
Mergina 1:
M arių deivė
M ilda b u s p as m us deivaitė meilės.
N ereikės gal m u m s d a b a r kentėti
N u o ja u sm ų svaig in an čių k r ū tin ę . . .
Lyta:
M ilda deivė m eilės . . .
M ergina 2:
L ytutėle!
K ur gi tu gavai to k iu s karolius?
T aip gražiai jie p u o šia ta v o kaklą.
T u d ab a r puiki, kaip karalaitė . . .
A r senai jau ju o s turi?
Lyta:
T u o s karolius
M an p ad av an o jo deivė M ilda.
Mergina 1:
M ilda?
Mergina 2:
M eilės deivė?
Lyta:
T aip, sesu tės.
N esenai su ja aš čia kalbėjau.
Ji m an e p a g o d u s , kaip aušrinė,
Iš akių pranyko, su b lik sėju s
V arsom is p ad a n g ių laum ės ju o sto s.
(Girdis daina.)
Mergina 1:
Eikim e, se su tė s, p a s jaunim ą.
T u , L ytut, tenai m u m s apsakysi,
Kaip tau deivė M ilda čia vaidenos.
Mergina 2:
T ai n u ste b s visi, tave p am atę
Su karoliais M ildos.
Lyta:
E inam , se sė s!
Jū s n u v esite m ane to n vieton,
K ur su k ū rė te deivaitei laužą.
(Merginos nueina. Pasirodo Sagas.)
Sagas:
A š, kaip laivas b e irklų an t m arių,
N e ra n d u d a b a r ram a u s sa u u o sto .
R egis L y to s b alsas čia s k a m b ė jo ...
P a sė d ė siu aš prie m arių kranto,
P ak lau sy siu , k ą b a n g u tė s šneka.
G al jo s L ytos k ojas nubučiavę,
P asa k as d a b a r k ran ta m s k u k ž d e n a . . .
G al m an g rak šč io s m arių lelijėlės
P asak y s, k ą jo m s kalbėjo Lyta. . .
G al pau k štu žiai p ač iu lb ė s m an dainą
A pie žy drum ėlį L y to s v e i d o ...
O dievai! padėkit m an kentėti
S užavėtam m e rg u že jaunąją,
A rba šird į m an išrau k it jauną,
S u g e sin ę joj ja u sm u s vylin g u s. . .
(Iš miglos vystosi Mildos paveikslas.)
K as tai? sau lės m o n a i? m išk o sa p n a s?
Milda:
A š esu deivaite m eilės, M ilda,
Išsivysčiusi ja u sm ų pasaulyj . . .
Sagas:
M ilda! n u o tavęs gy v y b ė žėri,
K aip n u o ry to b rėk šta n čio s p ad an g ės.
T av o akys k u p in o s ram ybės.
T u esi lyg sp in d u lėlis . . .
N uram ink ja u sm u s k rū tin ė s m ano!
P adaryk, kad jo s aidai u žg irstų
A tbalsį širdyj g raž io s m ergelės . . .
Milda:
Sagai! aš žinau, kad tavo meilė
T ry šk a iš krūtin ės, kaip šaltinis
Iš u o lo s gran ito . Ji su ra s sau
 K elią į p asau lį m ylim osios,
K aip su ra n d a šaltinėlis jūrą.
A š p a d ė siu tau įž en g t pasaulin
K u p inan d ain o s, svajonių, g eism o . . .
Sagas:
D eive! a š senai d eg u n u o geism o
T ro k štan č io k ru o p u tė s m eilės džiau g sm o .
Jei esi tu, M ilda, m eilės deivė,
T u gali atvert m an L ytos širdį,
K u r ram y b ę sau p asem t g a l ė č ia u ...
Milda:
S agai! L ytos akys d ar rasoja
A šarom is liū d e sio sk a u sm in g o .
P o m irties R am ū n o d ain iau s, Lyta,
K aip d a n g u s ap n iau k tas, g e d u liu o ja . . .
Sagas:
Tai R am ū n ą ji m ylėjo? V a r g š ė . ..
Jai su n k u d ab ar, kaip žem ei dieną,
Kai sa u lu tė su g eri d r u n g n u m ą ...
Milda:
T aip ! B et tavo m eilė L y to s kelią,
K aip p av asario diena išb rė šk u s,
K ilim ais n u k lo s lin k sm y b ės ryto.
L ytos liū d e sy s su tirp s it rū k as
P e rsu n k ta s šv ie sa a u š ro s au k sin ės.
Ju d u laim ingi n u eisite į lanką
R inkt gėlių v a rso tų , m elstis s a u le i. . .
(Ateina jaunimas. Milda nyksta. Sagas atstatęs
rankas artinas prie Mildos.)
Sagas:
D eive M ilda! n esk laisty k svajonių.
D ar d a in u o k m an m o n ų g iesm ę . . . m eilę . . .
M ilda! m eilės deive! tu slep ies ja u !?
 Milda:
Sagai, tau p a b a ig s dainuoti Lyta.
S a g a s:
Ž m o n ė s! žm o n ės! kriskite a n t kelių!
Č ia sto v ėjo M ilda . . .
Ja u n im a s:
M eilės deivė?
Sagas:
Taigi. A r ir ju m s ji p asiro d ė ?
M erg in a 4:
V isas jau pajūris su žin o jo ,
K ad p as m u s a p sig y v en o M ilda.
V aikinas 3:
Ji ir Lytai ir piem enei pasiro d ė,
Ir žvejai m ū s’ m atė ją iš ryto,
Kai sė d ėd am a prie m arių k ran to
Ji d ainavo n eg ird ė tą dainą.
M e rg in a 4:
Sagai, tai ir tu m atei jau M ildą?
Sagas:
K aip gi. Ji, kaip sa u lė užtekėjus,
Č ia sp in d ė jo p rieš m an e skaistybe.
M erg in a 4:
S agai! ką deivaitė tau kalbėjo?
Gaidas:
K ad m a n e tu pam ylėtum . . . T iesa?
M e rg in a 4:
M at k o jis u žsin o rė jo . . . m eilės . . .
E ik p ro šalį, dagylėlio b r o l i ! . . .
N eu ž ten k a tau v ie n o s . . .
 Gaidas:
D ilgynės,
K aip ir tu, G ra ž u te ?
Vaikinas 3:
C itit! S agas
M u m s p a p a sa k o s deivaitės kalbą.
Sagas:
M ilda, it čiurlenim as upelio
V akaro tyloj, pripildė širdį,
M an jau sm ais giedrių sv a jo n ių m eilės . . .
A š linksm ai d a b a r eisiu į tolį,
K ur n u ro d ė m an deivaite M ilda.
M ergina 4:
S agai! a r gražiai išveizi M ilda?
Sagas:
M ild o s k aso s, kaip naktis tam sioji,
Šilko sū k u riais pečiu s jo s dengia.
S kruostai, kaip iša u šu si padangė.
A kys ram ios, gilios, begalinės.
K rūtys, loc sukilę m arių b a n g o s.
Ji grak šti, k aip žydžianti lelija.
J o s kalba — nakties g ie sm ė sp a rn u o ta .
A p sig a u b u s ji žv aig žd y n o šy d u
N u d až y tų sp in d u liais a u š rin ė s . . .
Vaikinas 1:
T ai g ražu m as m ū sų d eiv ės M ildos!
Mergina 4:
A š norėčiau pam aty t deivaitę
N o rs iš tolo.
Gaidas:
M ilda tiem s tik ro d o s,
K as u žsita rn a v o savo meile.
 T au, m erg u ž, reikės ilgai d ar laukti,
N es tavoji m eilė kaip vėjelis
V iso m išk o gėleles b u čiu o ja . . .
M e rg in a 4:
A p art d ag io su žiedais spy g liu o tais
Į tave p a n a šo savo g raž iu . .
( Visi juokias. Atbėga piemenė.)
V aikinas 3:
M atot, kaip p iem enė p aklustom is
B ėga čia p rieš kalną?
Gaidas:
G al nabagei
Vėl vaidinas deivės a r miškiniai.
Mergina:
Bėkim e, se su tė s , pasitikt ją.
(Merginos nueina.)
Gaidas:
T ai a tn e š steb u k lų , v isą maišą.
V aikinas 3:
A r tu netiki į deivę M ildą?
Gaidas:
A š tikėt tikiu, n e s ją ir S agas
M atė savo akim is, kaip sau lę . . .
B o b o s tai iš g rū d o kalną dirba.
N u o p at ry to šia n d ie n jo s zirzena
A pie M ildą, kaip p rieš au d rą m u s ė s . . .
(Atbėga merginos.)
Mergina:
Tai stebuklai! Laužas, k u r šia n d ie n ą
M es su k ū rėm M ildai, jau s u g e so
Ir iš p elen ų išd y g o ro žė s . . .
Piemenė:
T iesa . . . V isas k eras eršk ėtin is
R a u d o n u o ja n u o k rau ju o tų ro žių . . .
Mergina 3:
K o d el m u m s neatn ešei p a ro d y t
N o rs v ie n o s ro želės?
Piemenė:
A š bijojau
Jas paliesti. L yta gal a tn e š jum s.
Ji n e t dvi roži sa u n usiskynė.
Mergina 4:
Ž iū, kokia d rąsi L ytutė m u sų . . .
Sagas:
A r ji greitai čia ateis?
Piemenė:
A r Lyta?
Sagas:
N a gi.
Piemenė:
K ur ten . . . T aip patiko Lytai
R ožės, k ad negali atsidžiaugti.
Mergina 4:
Eikim m es tenai ir pam atysim
P aty s M ildos ra u d o n ų jų ro žių k rū m u s.
Vaikinas 3.
Ž inom a. Kai p aty s pam atysim ,
N ereikės nei abejot, nei klaustis.
Mergina 5:
Sagai, tu eini?
Sagas:
E inu.
Gaidas:
O aš, tai
N ė iš vietos. Č ia lieku. S vajosiu . . .
Mergina 4:
K ažin tik a r m oki?
Mergina 5:
M es atnešim
T a u šak u tę erškėtinę.
Gaidas:
A čiū.
T ik šird žių su ja n esu sižeisk it.
Kai įsm ig s dygliai ja u n o n širdelėn,
Ji ilgai sk a u d ė s . . .
Mergina 4:
M atyt, kad tavo
Š irdį jau nesykį b a d ė ro žė s . . .
Gaidas:
G al ir tiesa, b e t n e tu ją g y d e i . . .
( Visi nueina.)
N u s ib o d o m an b ė g io t p o girią.
P asė d ėsiu , kol su g rįš jaunim as.
M ėgiu a š sė d ė t prie m arių kran to
Ir žiūrėt, kaip v olas vo lą rita,
K aip vilnis p u to ta laižo uolą,
G ra u žia akm en in į k ran tą ir n u ilsu s
G rįž ta ji atgal į jū rą m o čią . . .
Ir kasd ien taip m arių b a n g o s rieda,
B a n d o vis s u ra s t sau laisvą kelią,
B et u ž b u rta s ratas jų neleidžia
P lau k t į tolį p er lankų žalum ą,
P e r g irio s m in k štas pakalnes, slė n iu s . . .
(Ateina žvejys.)
Žvejys:
K o taip žiūri tu į m arių p lo tu s ?
G al svečiai iš u ž užm arių plaukia?
Gaidas:
Ne. A š taip sa u . . .
Žvejys:
S užavėjo m a rio s?
Jų beribi tolum a vilioja?
Gaidas:
A š n orėčiau p erp lau k t m arių gelm es,
P am atyt p asau liu s n ereg ėtu s,
P ažiūrėt, kaip žm o n ė s ten g y v en a . . .
Žvejys:
D a u g g ro žy b ė s tu tenai išv y stu m . . .
Gaidas:
A r seneliui teko ten b u v o ti?
Žvejys:
K aip gi. M es že m čiū g ą į užjūrį
P irm ą k artą vežėm e p arduoti.
Gaidas:
Tai užm aryj n ė r visai žem čiū g o ?
Žvejys:
N ėr. Tik m es tokie laim ingi esam .
T en visai kitaip g y v en a žm o n ės
Ir dievų tikrų jie n ep a žįsta . . .
T iesa, a r girdėjai apie M ild ą?
Gaidas:
K ur gi negirdėsi. M es ir laužą
Jai sukūrėm , b e t deivaitė M ilda,
S ako, su g e sin o m ū sų u g n į
Ir jo s vietoj ro že s p aso d in o .
Žvejys:
Iš tiesų, k eista s apsireiškim as.
A š m anau, k ad M ilda tu o m u m s ro d o ,
K ad aukų ji sa u nereikalauja.

Gaidas:
A p art žydžiančių pievoj gėlelių . . .
G e ro s a tn a š o s gėlių žiedeliai,
N ėra ko k a lb ė t. . . Tai p irm as dievas
B ū tų M ilda, k u r nereikalautų
K ruvinų au k ų sau d e g i n t . . . T ie sa?

Žvejys:
N e kitaip ir b u s. N e veltui M ilda
U ž g e sin o a u k u rą su k u rtą
Ir p a siso d in o ro žių kerą . . .
P o a u d ro s n u rim ę m arios ilsias . . .
R eikia eit u ž m e st į jū rą tinklą.
(Nueina.)
Gaidas:
A u k so sa u lė tu o j n u slin k s į jū rą
S p in d u liais rau sv ais p a g o d u s žem ę;
Iš p akrančių išsiv y sty s m iglos
Ir nak tis v isk ą paim s į glėbį.
S u silies į vieną — erdvės, m arios,
Ž em ė, ū k an o j tirštoj p ask en d ę,
K ol m ėnulis neišlips a n t kalno
P ažiūrėt, k u r d in g o iš p a d a n g ė s
M ylim oji jo sk aistv eid ė saulė,
Kol palieps jis žv a ig ž d ėm s b egalin ėm s
A u k so p iešiniais n u tie sti erdves, —
L aukt linksm ai šv ie sio s d a n g a u s valdovės . . .
(Ateina Grunda.)
Gunda:
G a ld a i ! tu b e a u sd a m a s svajones
P am iršai n et sa v o mylimąją.
A r gi čia sakiau m an ęs tau laukti?
Gaidas:
T iesa, p am iršau . . . A tleisk, m eilyte.
Gunda:
V is to k s p a ts tu : tai ju o k ies pašėlęs,
T ai atšalęs kažin k ą m ąstai sau.
G al aš ta u n ep atin k u jau, G aidai?
T artu m n o rs žodelį, n u ram in tu m , —
Palikau jaunim ą, n e s šird is m an
Be tavęs n erim astauja, liūdi . . .
Gaidas:
P ažiūrėk, m e rg u ž e, į Baltiją:
A r įspėsi tu jo s sla p tą m intį?
P aklausyk, k ą b a n g o s m arių pliau šk a:
A r galėsi tu s u p ra s t jų kalbą? . . .
Gunda:
K ur gi m an silpnai m ergaitei, m ielas,
M intim i a p rė p t jū ru žių plo tu s,
S užin o t jo s gelm ių siekį, n o ru s,
K ad n e s u se k u a š tavo ūp o ,
N egaliu įsp ė t tavų sv ajo n ių . . .
Gaidas:
Č ia ir glūdi paslap tis, m ergele,
K ad sv a jo n ės m ano, kaip ir m ario s:
N ori v isą žem ę sa u pavergti . . .
Gunda:
K ažin k ą šneki. D ievai d ar gali
A n t ta v ęs su p y k t u ž tavo mintį.
Gaidas:
N e ! Dievai u ž tą n e su siru stin s.
Jie p ag e lb ė s m an keliaut į tolį, —
 P am atyt iš k u r sa u lu tė teka,
K ur ji ra n d a p o ilsį p er naktį.
Jie nep y k s, kad aš eisiu teirautis,
K ur B altijos m arių tū n o k raštas,
K aip g y v en a žm o n ės u ž tų m arių . . .
G unda:
M ylim iausis m a n o b ernužėli!
T u rengies palikt tėvų šalelę?
Gaidas:
T aip, m e rg u ž e . . . A pie tą senai jau
A š m ąstau . . .
Gunda:
Ir m an n ė žodžio!
Gaidas:
A š p rip ra tę s vienas sau dūm oti.
T u m anęs n e su p ra si vis v i e n a . . .
M an o sieloje u g n is liepsnoja,
K aip P e rk ū n o kibirkštis lie p sn o ta . . .
T o j u g n is n e d u o d a m an ram um o,
K viečia plaukt m ane u ž jūrų -m arių . . .
( Temsta. Girdis jaunimo daina. Žvejai priplaukę prie
kranto riša prie mietų laivus. A n t kalnelio stovėdamas
trimituoja piemuo.)
Gunda:
D eive M ilda! T u m atai, ką jaučia
M a n o ja u sm in g a šird is iš m eilės
P rie b e rn u ž io m ylim iausio sa v o . . .
Jį gi žavi tolis, m arių erd v ė s . . .
M eilės deive! pagailėk m ergaitės,
S u tirp d y k b ernelio kietą širdį . . .
S u tavim eisiu v isu r aš, G a id a i. . .
(Subliksi vaivorykštės spalvos ir prieš Gaidą
su Gunda atsistoja Milda.)
Milda:
Jū sų šv e n ta s ja u sm a s iš g elm ės krūtinių
P asiek ė šv e n to v ė s m a n o tylą.
T av o žygius, ja u n a s bernužėli,
G u n d o s m eilė p u o š, kaip d a n g ų žvaigždės.
M eilė ju m s n u šv ie s m ig lo tą tolį
Ir n u v e s jum is keliais svajotais . . .
(Renkasi jaunimas, žvejai, piemenys. Gaidas ir Gunda
atsiskyrę nuo kitų eina. Palūkėjus kiek ateina Sagas
su Lyta. Vieni kitiems nustebę rodo į nykstančią migloje
Mildą. Pasirodo kunigas su žmonių minia.)
Kunigas:
K o jū s taip visi n u ste b ę veizit?
Žmonės:
K as tai? A r a u š ra jau švin ta erdvėj?
A r d a n g a u s žy d ry n ė atsid arė? . . .
(Milda vėl nušvinta.)
Kunigas:
Ž m o n ė s! m elskitės . . . M u m s deivė ro d o s . . .
( Vieni suklaupia, kiti stovėdami tiesia rankas prie Mildos.)
Gunda:
M ilda, m eilės deive! žiede sa p n o !
T au m e lsiu o s p er am žius a š d ė k i n g a . ..
Sagas:
T au , deivaite M ilda, aš au k o siu
S avo laim ės krislelius sa u lė tu s . . .
Lyta:
A š sa u p a so d in siu tavo rožę
Ir su ja kartu d ž ia u g siu o s, liūdėsiu,
T a u m aldas ja u n o s širdies šn a b žd ė siu . . . .
Žvejys:
D eive! tavo akys m an gaivina
 Š altą kraują. Jų žvilgsniai ugniniai
Lieja m an sielon ja u n y stė s sa p n ą . . .
Piemenė:
M ilda! n u o tav ęs krūtinėj m ano
G im sta p asak o s, sv a jo n ės, d žiau g sm as . . .
(M ilda nyksta.)
Žmonės:
P u rp u ro ū k e p ask e n d u s deivė
Skleidžia sp in d u liu s a n t žem ės . . .
Kunigas:
Ž m o n ė s!
Jau senai ž y d ru s d a n g u s žadėjo
Č ia įkurt šv e n to v ę m eilės d e iv e i. . .
Išsipildė erdvių slap tas ra šta s:
M ilda g au b i žem ę sa v o m e ile ! . . .
Visi:
M eilės deive,
sių sk svajonę
m ū sų žemei,
kaip p ad a n g ė
jai v is s iu n č ia . . .
T eik s a p n u s m um s
sp in d u liu o tu s,
k u r sa p n u o ja
žvaigždės n a k t į .

D eive M ilda!
v isum et tu
b ū k an t žem ės
taip skaisti, kaip
ry to sapnas,
taip m aloni,
kaip lelijos,
 taip karšta, kaip
sau lės veidas . . .
Liek į širdis
m ū sų grožį
išs a p n u o tą
ta rp žvaigždelių . . .

D eive M ilda!
p agam ink m um s
d ain ą giesm ę,
k u r dain u o ja
m arios dangui
su ž av ė to s
jo platybe,
p asiilgę
jo skaid ry b ės . . .
M eilės deive,
b ū k m um s s a u le . . .

Petrapilis - Slavianka,
1917—18 m.
 „Švyturio" Bendrovė
išleido a rb a leidžia šias k n y g a s:
1. Vaižganto Pragiedruliai I, II ir III tom ai.
2. A . Vienuolio Raštai I tom as. 350 p u s l.
3. A . Vienuolio Kaukazo legendos. 2 leg en d o s.
4. A . Vienuolio Ąžuolas. A pysakėlė.
5. Žemaitės R aštai I ir II tom ai.
6. L a zd y n ų Pelėdos R aštai I, II ir III tom ai.
7. A . Rucevičiaus Sunkiaisiais laikais. Spaudos už­
d rau d im o laikų atsim inim ai.
8. Petro Rusecko R am b y n o tė v y n ėje . M a žo sio s Lie­
tu v o s vaizdai.
9. Liūdo Giros Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir
žiemą. Lietuvių rašy to jų p ro z a ir eilėm is aprašyta.
10. Liūdo Giros Cit, paklausykit! L ietuvių p o etų ei­
lių rinkinys deklam acijai.
11. L iūdo Giros Tėvynės keliais. Eilės.
12. J . M ikuckio Auštant. Eilės.
13. B alio Sruogos Deivė iš ežero. Eilės.
14. Pr. Vaičaičio Eilių rinkinys. N auja laida.
15. P . B artnikaitės Eilių rinkinys. Skirimai.
16. Vainikai. Ja u n ų jų lietuvių p o e tų antologija, su au­
to rių paveikslais. (15 poetų.)
17. M in d au g io ir V y tau to laikų Istorijos apysakos:
1. S. Buračevskos L ietuvos giriose, 2. J. Kruko
V ytau to sū n ū s.
18. P . Jurgelevičiaus Piliečių auklėjim o mokykla —
s k a u ty b ė . ___________

19. Pierzinskio Iškrikusi sesuo. 4 veiks, kom edija.

20. K .. Alytos A n t bedugnės k ra š to . 3 veiks, kom edija.
21. Žemkalnio Jurgis Durnelis. 4 veiks, vaizdelis.
22. A . Šnitclerio Fariziejai. 3 veiks. dram a. V ertė
A. R ucevičius.
23. E . Rucevičienės sulietu v in ta „Lapkus". 3 v. trag i­
kom edija.
24. Žalios R ūtos L aum ės. 5 vaizdų ta u to s pasaka.
25. P. Vaičiūno Mano T aurė: 1. Ž odžiai ir A tbalsiai,
3 veiks. d ra m o s ra šin y s; 2. S ielos virpėjim as,
3 pav. vaizdas.
26. P . Vaičiūno Milda, Meilės deivė. 3 pav. m ito lo ­
g ijo s pasaka.
27. Ambo Vargšas Tadas. 2 paveikslų škicas.
28. E . Rucevičienės sulietu v in ta Advokato patarim ai.
1 veiksm o kom edija.
29. M . Alytienės vert. K určias žentas. 1 veik. k o ­
m edija.
30. A. Vienuolio K eturi monologai: 1. V yras pasileid o ;
2. Pati pasi leid o ; 3. K om iteto nario p a sip a sa k o ­
jim as; 4. Šiltinė Lietuvoje.
31. Liūdo Giros Monologai: 1. S cena ir dekoracija;
2. Ir m azgelis nepadėjo.
32. Monologai: 1. Grigonio A n t vienų p ečių ; 2. Žem ­
kalnio B laivininkų pirm in in k as; 3. Kasiulaičio
Š im as oratorius.
33. N . Čechovo Sniego karalaitė. 4 veiks., 5 pav.
d ram a vaikam s.
34. P . v ertim o Taikų žaislui: 1. P o n ia ir p o n a s tei­
s ė ja s; 2. G o d u s d a k taras; 3. B arbės edukacija.

V isų šitų k n y g ų pigiausiai galim a gauti

„ Š v y tu rio " B en d ro v ė je
Kaune Vilniuje
Miško gat. Nr. 1 1 . Jono gat. Nr. 21.