ROMĖNŲ CIVILINĖ TEISĖ

1 skyrius
Romėnų teisės dalykas, sistema ir periodizacija
 Romėnų privatinės teisės samprata ir pagrindiniai bruožai.
Teisė, kaip privalomų, valstybės sankcionuotų elgesio taisyklių visuma, reguliuojanti visuomeninius žmonių
santykius.
Bruožai – teisnumas ir veiksnumas.
Caput – gebėjimas būti civilinės teisės subjektu.
Romėnų privatinė teisė – tai pirmoji pasaulyje teisės sistema, kuri sureguliavo piliečių santykius.
- Romoje pasaulietinės teisės normos buvo atskirtos nuo sakralinės
- Romėnų teisės normos buvo kuriamos ne konkretiems, bet apibendrintiems atvejams (sukūrė teisės
sistemą, pagrįstą bendraisiais principais)

 Romėnų privatinės teisės dalykas.

Užsienio šalių teisės istorijos disciplinos dalykas yra pasaulio valstybių (ne tik Romos) ir jų teisės sistemų
genezės analizė. Tad ši disciplina gana detaliai nagrinėja ne tik Romos teisės, bet ir pačios valstybės, jos
valdymo formų ir institucijų raidą.
Tuo tarpu romėnų teisės, kaip savarankiškos disciplinos, dalykas yra daug siauresnis:
- Pirmiausia čia apsiribojama tik romėnų teisės raidos analize, o valstybės raidos klausimai iš esmės
paliekami nuošaly;
- Antra, ši disciplina apima tik tam tikrą romėnų teisės sistemos dalį, t.y. tik privatinę teisę;
- Trečia, daugiausia dėmesio skiriama klasikinei ir poklasikinei romėnų privatinei teisei.
Taigi galime teigti, kad romėnų teisės disciplinos dalyką sudaro romėnų klasikinės ir poklasikinės civilinės
(privatinės) teisės institutų raidos bei šios teisės recepcijos analizė.

Ius publicum Ius commune

IUS ROMANUM

Ius privatum Ius singulare

Ius civile Ius peregrinorum Ius gentium

 Romėnų teisės istorijos laikotarpiai.

Romėnų teisės istoriją romanistai skirsto į 4 periodus:
- Seniausi laikai (archainis laikotarpis) – Karalių laikai
(VII a. pr. Kr. – IV a. pr. Kr.):
Pagrindiniai teisės šaltiniai: paprotys ir religinė tvarka. Pirmieji teisininkai – pontifikai. Rašytinių teisės aktų
nebuvo. 509 m., nuvertus karalių valdžią, atsiskiria įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia. Atsiranda XII
lentelių įstatymai (pirmasis teisės šaltinis), prasideda romėnų teisės sistemos formavimas. Leidžiami caro
įstatymai – leges regial.
- Ikiklasikinis laikotarpis – respublikos laikotarpis
 (IV a. pr. Kr. – I a. pr. Kr.):
Atsiranda teisininkai (ne dvasininkai). Prasidėjo teritorijų plėtra, atsirado prekybiniai santykiai (taip pat ir
tarptautinė prekyba), Romoje atsirado daug svetimšalių. Susiformavo ius gentium. Padidėjo pretorių veiklos
svarba ir buvo įvestas formuliarinis procesas. Teisė tampa pasaulietine (bendro pobūdžio taisyklės), o nebe
religine.
- Klasikinis laikotarpis – principato laikotarpis
(I – III a. po Kr.):
Išnyksta skirtumas tarp ius civile ir ius peregrinorum (ius gentium). Labai suklesti teisės mokslas – teisės
mokslo aukso amžius. Galutinai susiformuoja Romos imperija, kas paskatino prekybos, kultūros ir teisės
mokslo vystymąsi, ir romėnų civilinė teisė. Pagal lex Iuliae galutinai įvestas formuliarinis procesas.
- Poklasikinis (nuosmukio) laikotarpis – dominato laikotaropis
(III a. po Kr. vid. – VI a. po Kr.):
Pradėjo žlugti vergvaldinė santvarka, 395 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis. Krenta teisės aktų kokybė,
teisės mokslas praranda savo svarbą. Daugiau reikšmės teikiama imperatorių konstitucijoms. Atsiranda
Justiniano kodifikacija, Valentiniano III konstitucija („Įstatymas apie citavimą“). Blogėja įstatymų kokybė, o
pati teisė tampa pernelyg sudėtinga.

 Romėnų teisės recepcija (Rytų, Vakarų linijos).

Romėnų teisės recepcija – procesas, kuomet Vakarų Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybės
perėmė romėnų teisę. Romėnų teisė pasaulio teisės sistemų vystymąsi veikė dviem kryptimis: Rytų
[žlunga 1453 m.] (Bizantiškoji linija) ir Vakarų [žlunga 476 m.].
Rytų linija: - Ekloga (Justiniano kodifikacijos santrauka);
- Bazilikos (rinkinys, kuriame sujungtos dvi Justiniano kodifikacijos dalys (Kodeksas ir
Digestai), papildytos aktualiomis Novelų nuostatomis);
- Šešiaknygis (Hexabiblos) 1345 m. (kompiliacija, apėmusi visą galiojusią Bizantijos teisę).
Vakarų linija: - Florentina (Justiniano Digestų rankraštis, XI a. rastas Pizoje);
- Bolonijos universitetas;
- Glosatoriai (jie išaiškino VI a. laikų Justiniano digestų tekstus. Tačiau jie buvo kritikuojami,
nes netaikė teisės tų dienų realijoms. Garsiausi glosatoriai: Irnerijus, 4 daktarai);
- „Glossa ordinaria“ (tai susisteminti glosatorių rinkiniai, kuriuos išleido Accursius);
- Komentatoriai (glosatorių aiškintus tekstus pritaikė tų dienų teisėje. Jie buvo atviri
naujovėms, siekė tobulinti teisę.
Garsiausi komentatoriai: Bartolus da Sassoferrato, Baldo);
- Romėnų teisės recepcija Vokietijoje (čia romėnų teisė buvo pripažinta veikiančiąja teise.
Įkurti keli universitetai, kuriuose pagrindninis dėstomas dalykas yra romėnų teisė).

 Romėnų teisės vaidmuo žmonijos teisinės kultūros vystymuisi.

Kalbėdami apie romėnų teisės itaką apskritai, romėnų teisė visai Vakarų teisės tradicijai davė privatinės
teisės pagrindus, iki šių dienų mes naudojames romėnų suformuluotais principais bei jų naudota
terminologija, prisimindami glosatorius, prisimename ir teisės studijų pradžią – Bolonijos universitetą.
Romėnai davė teisės mokslą. Romėnų teisės šaltiniuose randame puikių teisinės argumentacijos metodų
pavyzdžių. Beveik visų šiuolaikinių civilinės teisės sistemų šaknys glūdi romėnų teisėje.

 Romėnų teisės įtaka Lietuvos teisės sistemai ir šiuolaikinei jurisprudencijai.

Kalbant apie Lietuvos Statutus, mokslininkai romėnų teisės apraiškas rado juose naudojamoje terminijoje,
kraičio institute, teismo procese bei bausmių sistemoje. Įtaka privatinės teisės formavimuisi.

 Ius civile, ius peregrinorum, ius gentium.

Šis skirstymas remiasi asmens priklausymu tam tikrai bendruomenei.
Ius civile – Romos piliečių teisė, reguliuojanti visas jų teises ir pareigas, tiek viešosios, tiek privatinės teisės
galiojomo srityje, taip pat numatanti atsakomybę už nusikaltimus. Reguliavo visas gyvenimo sritis.
 Ius peregrinorum – svetimšalių (peregrinų) teisė. Jie neturėjo Romos pilietybės. Svetimšaliai nieko
negalėjo piliečių atžvilgiu. Peregrinams ius peregrinorum buvo jų ius civile tuo atžvilgiu, kad buvo visa
apimanti.
Ius gentium (tautų teisė) – bendra teisė visiems Romos gyventojams (tiek piliečiams, tiek užsieniečiams),
taikoma tada, kai tarp jų atsiranda santykiai. Ius gentium formavosi Romai plečiantis ir virstant imperija. Ji
buvo grindžiama šalių pasitikėjimo (fides) ir teisingumo (aequitas) principais.
Atsirado, nes: Romai iš miesto virtus imperija, ius civile nebepajėgė efektyviai reguliuoti Romos santykių
su kitais kraštais, tapo tiek visuomeninio, tiek ekonominio gyvenimo stabdžiu. Todėl pamažu ėmė kurtis
nauja teisės šaka – ius gentium.
212 m. po Kr. Karakulos konstitucija visiems Romos gyventojams suteikė Romos pilietybę ir šis
skirstymas neteko reikšmės.

 Ius publicum, ius privatum. Ius cogens, ius dispositum.

Šis skirstymas remiasi ginamų interesų pobūdžiu. Ulpianas šias teises apibrėžė taip: „Viešoji teisė liečia
romėnų valstybės reikalus, o privatine teise naudojasi atskiri asmenys“.
Ius publicum (viešoji teisė) – reguliavo Romos gyventojų santykius su valstybe. Jai priklausė magistratas,
šventyklų reikalai. Ji svarbesnė už ius privatum.
Ius privatum (privatinė teisė) – teisė, kuri gynė atskiro asmens interesus (jo santykiuose su kitais teisės
subjektais). Į ją įeina prievolinė t., kreditų-debetų santykiai, asmenų t., daiktinė t., paveldėjimo t., šeimos t.,
civilinio proceso t., baidžiamieji dalykai.
Viešosios teisės normos buvo imperatyvinės (ius cogens). Tai tokios teisės normos, kurių privaloma
besąlygiškai laikytis (galima elgtis tik taip, kaip parašyta). Jų negalima pakeisti privačių asmenų valia.
Galima tik tai, kas parašyta.
Privatinės teisės normos buvo dispozityvinės (ius dispositum). Tai tokios normos, kurių reikalavimus
teisės subjektai konkrečiu atveju gali pakeisti (leidžiama tai, kas neuždrausta). Nuostatos galėjo būti
pakeičiamos šalių susitarimu (pvz., pirkimo-pardavimo sandoris, kur šalys galėjo pačios susitarti kaip jos
mokės, kokia kaina ir pan.). Buvo svarbu, kad privatinės teisės normos neprieštarautų viešosios teisės
normoms.
Romėnai pirmenybę teikė ius publicum, bet iki mūsų laikų išliko ius privatum. Skirstymas aktualus iki pat
šiol.

 Ius commune, ius singulare.

Romėnų teisė pagal jos normų taikymo sferą buvo skirstoma į bendrąją teisę
(ius commune) ir išimtinę teisę (ius singulare).
Ius commune - universalios teisės normos, taikytos visais atvejais, išskyrus išimtis.
Ius singulare - išimtys iš bendrų taisyklių. Išimtinė teisė užtikrino teisinių santykių diferenciaciją.
Galima rasti 3 pagrindines išimtinių teisės normų egzistavimo priežastis:
- Išimtines normas dažnai lemia tam tikros asmenų klasės, daiktų ar santykių ypatumai;
- Kartais išimtinė norma padėdavo atsirasti bendrajam teisės principui;
- Išimtinė norma užtikrino teisinio reguliavimo diferenciaciją (kintamumas).

 Aequitas, humanitas, natura rerum, ius naturale.

Tai romėnų teisės principai (teisėkūros principai).
Aequitas (teisingumas) - tai visų asmenų lygybė prieš įstatymą. Kiekviena teisės norma turi būti taikoma
taip, kad būtų siekiama visuotinio gėrio. Juo privalo vadovautis tiek įstatymų leidėjas kurdamas teisės
normas, tiek praktikai taikydami jas konkrečiu atveju. Būtent jis neleido romėnų teisės sustabarėti ir padėjo
ją pritaikyti naujiems santykiams.
Humanitas (humaniškumas) - šis principas iš įstatymų leidėjo reikalavo pagarbos žmogaus asmenybei.
Teisės normos neturi žeminti žmogaus orumo.
Aequitas ir humanitas nebūtinai visuomet sutapdavo. Tačiau paprastai romėnai teikė pirmenybę aequitas
principui (pvz. vergovė).
 Natura rerum – įprastos žmonių fizinės ir dvasinės vertybės, leidžiančios spręsti apie tam tikrų gyvenimo
reiškinių normalumą. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas tam tikrus visuomeninius santykius, privalo
atsižvelgti į konkrečias gyvenimo problemas ir paties gyvenimo siūlomus jų sprendimo būdus (natūralios
sąlygos), kad pastarasis atitiktų laikmetį ir gerai veiktų.
Ius naturale (prigimtinė teisė) - nekintamos, amžinos, besąlyginės taisyklės. Atsiradimą lėmė graikų
filosofija. Gyvenimo tvarka pagrįsta sveiko proto kriterijumi. Teisininko užduotis rasti visiems laikams
tinkamas taisykles, kurios nekistų, taigi būtų tinkamos visiems laikams ir tautoms.

2 skyrius
Romėnų teisės šaltiniai
 Teisės šaltinių sąvoka.
Teisės šaltiniai gali būti suvokiami dvejopai: kaip teisės normų atsiradimo ir jų išraiškos formos, arba kaip
mūsų žinių apie romėnų teisę šaltiniai.
Pirmąja prasme teisės šaltiniai – tai kompetentingų valstybės organų leidžiami norminiai aktai, teisiniai
papročiai, teisminiai precedentai ir t.t.
Antrąja prasme – tai rašytiniai ir kitokie istorijos paminklai, iš kurių sužinome apie kažkada galiojusią teisę
(metraščiai, kronikos, teisminės bylos ir t.t)

 Romėnų teisės šaltinių rūšys.

Pagrindiniai romėnų teisės šaltiniai:
- Papročiai - Corpus iuris civilis
- Įstatymai - Pretorių ediktai
- Senato nutarimai - Jurisprudencija
- Imperatorių konstitucijos
Romėnų teisės šaltiniai:

Papročiai Įstatymai Senato Imperatorių Pretorių Teisės

Nutarimai konstitucijos ediktai mokslas

LEX Plebiscitum Ediktai Mandatai Dekretai Reskriptai

Corpus Iuris Civile

Codex Digesta Institutiones Novellae

 Papročių teisė.
Jos susiformavimo šaltinis – taisyklės taikymas tam tikroje situacijoje, kai ji tampa
nusistovėjusi. Tai pats seniausias teisės šaltinis. Paprotys – tyli tautos valios išraiška.
Vystantis civilizacijai visur bandoma paprotinę teisę kodifikuoti (XII lentelių įstatymai yra
laikomi seniausiu rašytiniu teisės šaltiniu). Paprotinę teisę romėnai vadino įvairiais terminais:
usus, mos maiorum, consuetudo.

 Įstatymai.
Įstatymai pakeitė papročius. Respublikos laikotarpiu įstatymas (lex) reiškė tautos susirinkimo
(komicijos) priimtą aktą. Tautos susirinkimas priimdavo įstatymą pasiūlius magistratui.
Įstatymą sudarė trys dalys: praescriptio (įžanga, kurioje buvo nurodomas įstatymo
iniciatoriaus vardas, balsavimo vieta ir laikas), rogatio (teisiniai reikalavimai, kuriuose
išdėstytas pats įstatymo tekstas) ir sanctio (sankcija, kurioje nurodytos tam tikros priemonės,
kuriomis užtikrinamas įstatymo laikymasis).
Įstatymų rūšys: leges perfecta (tobuli įstatymai), leges minus quam perfecta (nevisiškai
tobuli įstatymai), leges imperfecta (netobuli įstatymai).
Plebėjai turėjo savo susirinkimą (consilia plebis), jam vadovavo plebėjų tribūnas, jų
susirinkimo priimti aktai buvo vadinami plebis scitum.

 Senato nutarimai.
Respublikos laikotarpiu senatą sudarydavo princepsas. Tuo metu senatas tvirtino tautos
susirinkimo priimus įstatymus. Principato laikotarpiu tautos susirinkimas netenka reikšmės,
įstatymus priiminėjo senatas. Jo leidžiami įstatymai buvo vadinami senato nutarimais –
senatus consulta – tai imperatoriaus potvarkiai. Imperatorius, prisidengdamas senato
autoritetu, realizuodavo savo įstatymų leidžiamąją valdžią.

 Imperatorių konstitucijos.
Imperatoriaus leidžiami aktai buvo vadinami bendruoju konstitucijų (constitutiones) vardu,
nors jų teisinė forma buvo įvairi.
Tai imperatorių leidžiami norminiai aktai, kurie buvo šių rūšių:
 - Ediktai (edicta) – tai bendro pobūdžio elgesio taisyklės, skirtos visiems Romos
gyventojams ir savo turiniu labai panašios į įstatymus.
- Mandatai (mandata) – instrukcijos, teikiamos imperatoriui pavaldiems valdininkams,
kurios buvo privalomos ne tik pačiam valdininkui, bet ir jam pavaldiems gyventojams.
Mandatai suteikdavo tam tikras teises ir įgaliojimus.
- Dekretai (decretum) – tai imperatoriaus, kaip teisėjo, sprendimai bylose.
- Reskriptai (rescriptum) – tai imperatoriaus atsakymai į teisinio pobūdžio klausimus, jo
duodamos konsultacijos.

 Codex Gregorianus, Codex Hermogenianus, Codex Theodosianus.

Codex – įstatymų rinkiniai.
Pirmasis toks rinkinys buvo Codex Gregorianus.
Antrasis – Codex Hermogenianus. Tai privačių asmenų sudaryti neoficialūs rinkiniai.
Pirmas oficialus rinkinys – Codex Theodosianus (imperatoriaus Teodosijaus teisynas).

 Imperatoriaus Justiniano kodifikacija (Corpus iuris civilis). Jos dalys.

Tai pati išsamiausia kodifikacija, svarbiausias mūsų žinių apie romėnų teisę šaltinis. Visas
Corpus iuris civilis išleistas tik 1583 metais, praėjus beveik tūkstantmečiui po Justiniano
mirties. Jam gyvam esant (529-534 m.) buvo išleistos pirmos 3 dalys, o novelos po jo mirties.
Ją sudaro keturios dalys: - Codex – imperatoriaus konstitucijos;
- Digesta (Pandecta) – žymiausių Romos teisininkų veikalai;
- Institutiones – svarbiausių žinių apie romėnų teisės
pagrindus rinkinys. Savotiškas teisinis vadovėlis
pradedantiesiems;
- Novellae – įstatymų papildymai. Tai Justiniano ir jo
palikuonių leisti norminiai aktai, kurie aiškino ir papildė
normas įtrauktas į kodifikaciją, nustatė naujas teisės normas.
Tribonianas rengė visas Corpus iuris civilis dalis.

 Pretorių ediktai. Edictum perpetuum.

Tai tam tikro rango Romos magistratų (valdininkų) manifestai, kuriuose jie išdėstydavo
valdiniams savo būsimojo valdymo programą. Pretorinė teisė buvo sukurta siekiant paaiškinti
teisę ir užpildyti teisės spragas.
Ediktai buvo leidžiami kasmet, t.y. valdininkai skelbė ediktus tik jam užėmus šį postą.
Tačiau naujai atėjęs magistratas negalėjo pakeisti prieš jį paskelbto edikto. II amžiuje pradėta
galvoti apie ediktą, kuris galiotų ne vienam valdininkui, o keliems. Taip buvo atlikta
pretorinės teisės kodifikacija (IIa.): Salvijus Julianas paruošė vieningą edictum perpetuum
formulę.
Pretorinė teisė pasak romėnų buvo sukurta siekiant paaiškinti, papildyti ir pataisyti civilinę
teisę. Ji aktyviai veikė ius civile, skatino prekinių-piniginių santykių vystymąsi.

 Jurisprudencija.
Teisės mokslas Romoje pradėjo vystytis labai anksti. Pirmieji teisės komentatoriai buvo
pontifikai (pontifex).
Respondere (ar interpretatio) – Romos teisininkų nuomonės teisiniais klausimais.
 Imperatoriaus Augusto valdymo metais žymiausiems Romos teisininkams leidžiama
oficialiai aiškinti teisę – ius publice respondendi. Teisėjai privalėjo vadovautis jų
aiškinimais.
426 m. išleista Valentiniano III konstitucija – „Įstatymas apie citavimą“. Jis leido teismams
remtis penkių garsiausių teinininkų darbais: Papiniano, Gajaus, Ulpiniano, Pauliaus ir
Modestino. Viršiausia buvo Papiniano nuomonė. (Reikšmė – pvz palengvino teismų
praktiką).
Vėliau atsirado įstatymo papildymas: buvo galima remtis ir kitais teisininkais, jei bent vienas
iš šių penkių jais remiasi.
I a. išsiskyrė dvi teisės mokyklos: sabiniečių (kasijėnų) ir prokuliečių:

Sabiniečių (kasijėnų) Prokuliečių

Pradininkas – Kapitonas Pradininkas - Labeonas

ATSTOVAI: Sabinas, Kasijus, Kapitonas,
ATSTOVAI: Prokulas, Celsijus, Nerva
Julianas

Glosatoriai - jie išaiškino VI a. laikų Justiniano digestų tekstus. Jie juos tyrė, analizavo, o
vėliau skaitė bei aiškindami mokė studentus. Paaiškinimus (glosas) šie rašydavo paraštėse ar
tarp eilučių. Tačiau jie buvo kritikuojami, nes netaikė teisės tų dienų realijoms. Garsiausi
glosatoriai: Irnerijus, 4 daktarai (Bulgarus, Martinus, Iacobus, Ugo), Azo. Nuo glosatorių
mokyklos atsirado Bolonijos universitetas.
Komentatoriai - glosatorių aiškintus tekstus pritaikė tų dienų teisėje. Jie buvo atviri
naujovėms, siekė tobulinti teisę.
Garsiausi komentatoriai: Bartolus da Sassoferrato, Baldo.

 XII lentelių įstatymai (leges duodecim tabularum) kaip romėnų teisės šaltinis.
Sudaryti 450 m. pr. Kr. Tai pirmas rašytinis, kodifikuotas įstatymų leidžiamosios valdžios
aktas. Juose buvo užrašytos ne tik privatinės, bet ir viešosios teisės normos. Jie buvo vieši ir
visuotinai prieinami. Tačiau jie nepakeitė paprotinės teisės, papročiai turėjo tokią pat
reikšmę, kaip ir įstatymai.
3 skyrius
Procesas Romėnų teisėje
 Teisių įgyvendinimas ir gynyba.
Teisių įgyvendinimas – tai konkretaus subjekto galimybė savo veiksmais patenkinti teisei
neprieštaraujančius savo interesus. Subjektinė teisė reikalauja, kad įpareigotas asmuo
atitinkamai elgtųsi. Jei šis nevykdo įsipareigojimų, kitas gali kreiptis į valstybės institucijas.
Teisinis įgyvendinimas gali būti neprievartinis ir grindžiamas prievarta. Seniausiais laikais
savigyna buvo įprastas gynybos būdas, vėliau dėl barbariškumo uždraustas, jį ėmė reguliuoti
valstybė. Subjektinės teisės gynyba rėmėsi teisės pažeidimo faktu. „Ieškinys – subjektinė
teisė“.
  Ieškinio sąvoka ir rūšys.
Nėra ieškinio, nėra ir teisės.
Ieškinys actio – pagrindinė subjektinės teisės egzistavo prielaida. Formuliarinio proceso
metu pretorius galėjo suteikti galimybę ieškiniais ginti reikalavimus iš naujai susiklosčiusių
santykių, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Pretorių sukurti ieškiniai
skirti apsaugoti subj.t., neginamas ius civile. Jie skirstomi į daiktinius (actio in rem –
nuosavybės, servitutų t. ir kt.) ir asmeninius (actio in personam – prievoliniai, susiję su
asmeniniais santykiais). Labiausiai paplitę daiktiniai ieškiniai – vindikacinis, negatorinis ir
publiciana.
Nuo pretorių teisės ieškiniai dar skirstomi į civilinius (stricti iuris), pretorių (actio
honoraria), ir geros valios (bonae fidei). Civilinei – tai formalizmo liekana, geros valios
ieškiniais pretorius gilinosi į esmę. Sprendžiant bylą bonae fidei, vadovautasi bonum et
aequum.
Pagal tikslą ieškiniai skirstyti į tris grupes.
- Actiones rei persecutoriae – dėl pažeistų turtinių teisių atkūrimo.
- Actiones poenales – baudžiamieji ieškiniai, tikslas – civiline tvarka nubausti
atsakovą.
- Actiones mixtae – mišrieji; siekta atlyginti nuostolius ir nubausti.
Dar buvo išvestiniai – actiones utiles, kai byla nagrinėta pagal praktikos pripažintą ieškinį.
Didėjanti apyvarta lėmė actiones ficticiae (ieškiniai su fikcija) atsiradimą.
Atskirą grupę sudarė condictiones (kondikcijos). Nežinoma, kuo skyrėsi nuo ieškinių.
Manoma, kad tai buvo abstrakčios normos, remiantis ius civile.

 Ordinarinis procesas.
Ordo iudiciorum privatorum. Skyla į legisakcioninį ir formuliarinį procesus.
Ordinarinio proceso stadijos – ius ir iudicium.

 Civilinis (legisakcioninis) procesas.

Gajaus Institutiones teigia, kad seniausia civilinio proceso forma buvo legis actiones,
gynybos formą nustatė pats įstatymas (pasak Gajaus). Būta 5 pagr. legis actiones formų.
- Legis actio sacramenti - procesas, lažybos. Šalys prieš magistrą pareiškia
pretenzijas ir tiesai patvirtinti skiria sumą, vadinamą sacramentum. Teismas
sprendžia, kas pralošė. Teisi savo dalį atsiima, neteisios dalis atitenka iždui. Kai
nagrinėtas daiktinis ieškinys, būtina sąlyga – pateikti daiktą ar jo dalį. Procesas –
vindikacinis (su lazdele). Litiscontestatio procedūra (iškilminga, su liudininkais)
baigta pirmoji ginčo stadija – in iure. Ginčas šioj stadijoj nenagrinėtas, sprendimą
priimdavo teisėjas iš privačių asmenų (stadija in iudicio). Toliau nagrinėjama laisva
forma. Dėl prievolių procesas, matyt, panašus.
- Legis actio per manus iniectionem – tik ieškiniai dėl prievolių. Ieškovas vedėsi
atsakovą į teismą ir jį surakindavo. Per 60 dienų niekam nesumokėjus už jį, atsakovas
patapdavo ieškovo nuosavybe – šis galėjo jį užmušti ir pan. Atsakovas pats gintis
negalėjo, tai galėjo daryti tik kitas asmuo. Jei tas kitas nepagrįstai įsitraukdavo į
procesą, turėdavo sumokėti dvigubai in duplum.
- Legis actio per pignoris capionem - esmė tame, kad atsakovui neįvykdžius
prievolės, ieškovas galėjo pasiimti skolininko daiktą. Galėjo tai daryti bet valdžios ir
net atsakovo žinios.
 - Legis actio per iudicis arbitrive postulationem – mažai žinių. Manoma, kad šalys
vietoj lažybų prašė magistrato paskirti teisėją.
- Legis actio per condictionem - mažai žinių. Manoma, kad formą sudarė pretenzijų
magistratui dėstymas, po to ėjo condictio ir litiscontestatio. Vėlyviausia, priklauso
respublikos laikotarpiui.
Būdingas legisakcioninio proceso bruožas – teisenos dalijimas į dvi stadijas: ius ir iudicium.
Magistratas nenagrinėdavo, o perduodavo nagrinėjimą privačiam asmeniui – iudex privatus.
Kodėl viskas buvo taip sudėtina, neaišku. Būtina proceso sąlyga – šalių dalyvavimas.
Atsakovo dalyvavimu rūpinosi pats ieškovas (in ius vocatio). Laidavimas – vadimonium.

 Formuliarinis procesas (pretoriaus formulė).

Legisakcioninis procesas galiojo respublikos laikotarpio pirmąją pusę. Pirmoji dirbtinė
forma greta legisakcioninio proceso – procesas – per sponsiones. Ginčą šalys transformavo į
lažybas (tik abiejų šalių sutikimu, nes dar iki proceso turėjo įvykti stipulatio). Tačiau per
sponsiones neišsprendė visų problemų, tad lex Aebutia ir du Julijaus įstatymai įvedė naują
procesą – per formulas. Našta teisiškai suformuluoti ginčą perkeliama pretoriui.
Reikalavimai pateikiami laisva forma, pretorius įvertina, nustato esmę ir išdėsto rašte, kuris
pateikiamas teisėjui. Tas raštas vadinamas formula. Nuo jos pateikimo proceso stadija – in
iudicio. Išlaisvintas iš formalizmo, formuliarinis procesas tapo labai patogus. Formulės dalys
– 1) nurodytas teisėjas – iudicis nominatio; 2) dėstyta ieškovo pretenzija, esmė,
reikalavimas – intentio; 3) pavedama teisėjui (condemnatio) išteisinti atsakovą arba iš jo
priteisti ieškovo naudai. Formulė – sąlyginis įsakymas teisėjui. Demonstratio arba prescriptio
- trumpi faktai ir aplinkybės, adiudicatio prirašomas dalijant turtą. Intentio galėjo būti in rem
arba in personam. Taip pat buvo intentio certa – kai žinoma tiksli reikalaujam suma, ir
intentio incerta – kai ji nežinoma. Tas pats buvo ir su comdemnatio. Jeigu nurodytas teisėjo
galimas priteisti maksimumas – incerta cum taxatione. Paprastai comdemnatio reikšta
pinigais ir vadinta condemnatio pecunaria.
Būtinosios formulės dalys – iudicis nominatio ir intentio. Jei ieškovas neprašo nieko
priteisti, condemnatio nebūtina. Teisėjo paskelbimas, pripažįstama ar ne ieškovo teisė –
pronuntiatio. Išskirtinė dalis – exceptio - tam tikros aplinkybės, dėl kurių teisę įgyvendinti
būtų neteisinga), ši dalis gynė atsakovą.
Pretorius ius civile veikė dviem kryptimis: 1) galėjo atsisakyti suteikti formulę, nors tokia
teisė buvo įtvirtinta ius civile (denegatio actionis); 2) ius civile papildymas naujais reiškiniais
– actiones praetoriae. Actio civilis pagrindas – ieškovo civilinė teisė, ginama ieškiniu; actio
praetoriae pagrindas – faktinė padėtis (formula in factum conceptae). Formula ficticia – byla
turėjo būti nagrinėta neatsižvelgiant į tam tikras iš tikro buvusias aplinkybes. Atsakovas
pripažįsta ieškovo pretenzijas – confessio in iure. Po pretenzijų šalys galėjo (bet neprivalėjo)
viena kitai prisiekti – iusiurandum in iure delatum. Priėmus priesaiką, atsirasdavo tam tikri
teisiniai padariniai.
Po litiscontestatio: ieškovas nebegalėjo antrą kart pateikti tokį pat ieškinį, atsirasdavo
naujas procesinis santykis – šalys turėjo paklusti teisėjo sprendimui. Aplinkybės, kuriomis
buvo grindžiami reikalavimai, turėjo galioti tik litiscontestatio metu. Po litiscontestatio
sugriežtėdavo atsakovo atsakomybė ieškovui. Teisėjų f-jas atliko privatūs asmenys – iudices
privati. Jei šalys dėl teisėjo nesutardavo, jį paskirdavo pretorius arba burtu keliu išrinkdavo iš
senatorių. Pats procesas buvo be jokių formalumų(48psl). Apeliacijų nebuvo, nes teismų
sistema nebuvo suskirstyta į pakopas. Teisėjui tyčia priėmus klaidingą sprendimą, nukentėjęs
asmuo galėjo pareikšti ieškinį tam teisėjui dėl žalos atlyginimo. Formuliariniame procese
priimti teismo sprendimai visada buvo piniginės išraiškos (condemnatio pecuniaria). Actio
iudicati – ieškinys, pateikiamas kai atsakova geranoriškai nevykdo priimto sprendimo.
Neišsimokėjęs skolininkas turėjo atidirbti, jo nebuvo galima parduoti vergijon. Vėliau
asmenine skolininko asakomybė pakeista turtine – jis privalėjo atiduoti visą savo turtą, jei to
reikėjo, ir tada buvo laisvas. Skolininko turtas buvo parduodamas aukcione. Turto
išieškojimas galėjo būti universalus ir specialus.
 Neprocesinė gynyba. Išskirtinės pretorių teikiamos gynybos priemonės.
Išskirtinės teisės gynybos priemonės iš esmės buvo administracinės privačių asmenų teisių
gynybos priemonės, grįstos magistrato valdžios pradais – imperium. Išskirtinė vieta čia teko
interdiktams. Pretorius pats tyrė bylos aplinkybes, ir jei prašymas buvo pagrįstas, įsakydavo
priešingai šaliai nevartoti prievartos, atiduoti daiktą ir pan., toks įsakymas vadintas
decretum. Draudžiamasis dekretas vadintas interdictum. Tai, kad pats turėjo atlikti tyrimą,
pretoriui kėlė nepatogumų, tad jis supaprastino interdiktų davimo procedūrą iškart
paskelbdamas bendrajį įsakymą, kuris buvo sąlyginis. Jei atsakovas nevykdė interdikto,
ieškovas galėjo kreiptis antrą kart ir tada byla nagrinėta per sponsiones būdu.
Teisena, susijusi su pralošusios šalies pinigų praradimu, vadinosi cum periculo. Jeigu
šalys norėjo išvengti lažybų proceso, pretorius paskirdavo joms teisėją ir teisena vadinosi
sine periculo.
Interdiktai pagal turinį: 1) interdicta restitutoria (atkurti padėtį); 2) interdicta exhibitoria
(ginčijamo daikto pateikimas) ir 3) interdicta prohibitoria (draudimas). Interdiktai, kurių
reikalauti galėjo bet kuris pilietis, vadinosi interdicta popularia. Atsiradus formuliariniam
procesui, interdiktai prarado teisinę reikšmę.
Antroji pretorių gynybos priemonė – stipulationes praetoriae. Tai iškilmingas
pasižadėjimas pretoriaus akivaizdoj sumokėti skolą ar pan. Sudaryta savanoriškai.
Trečioji gynybos priemonė – mission in possessionem. Pretorius perduodavo prašytojui
valdyti ginčijamą turtą. Jei reikėjo šalį grąžinti į pirmykštę padėtį, pretorius taikė restitutio
in integrum. Tam turėjo būti didelė žala ir svarbi priežastis, pvz, nepilnametystė, apgaulė,
esminė klaida, teisnumo sumažėjimas ar asmens nebuvimas.

 Ekstraordinarinis procesas.
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo įprasti, vadinti ordinariniais. Jų priešingybė
buvo imperijos laikotarpiu atsiradusi administracinė teisinė bylų nagrinėjimo tvarka, neturinti
dviejų stadijų ir dėl to vadinama extra ordinem. Ekstraordinarinis procesas pamažu išstūmė
procesą per formulas ir tapo vienintele civilinių teisių gynybos forma.
Jau senovėje žmonės kreipdavosi į magistratą dėl gynybos administracinės valdžios
priemonėmis. Magistratas pats tyrė bylos aplinkybes, priėmė sprendimą ir jį vykdė. Tokia
tvarka vadinta cognitio, arba natio.
Tačiau imperijos laikais extraordinaria cognitio taikymo sfera išsiplėtė.
Imperatorius, būdamas pirmasis valstybės magistratas, turėjo teisę spręsti bet kurią bylą ir ta
teise naudodavosi. Plėtėsi ir kitų imperatoriaus valdininkų jurisdikcinė veikla. Sulėtėjus
pretorių teisės raidai, nauji santykiai buvo ginami tik naujuoju būdu. Ypač dažnai šis būdas
naudotas provincijose, kur jos valdytojas pats tirdavo bylas arba perduodavo jas iudex datus,
kuris skyrėsi nuo iudex privatus, nes buvo paskirtas valdytojo, o ne prisiekęs teisėjas, tad jo
sprendimą buvo galima apskųsti valdytojui.
 Formuliarinį procesą galutinai panaikino Diokleciano savivaldos reforma. Teisminė
valdžia iš pretorių perėjo į praefectus urbi rankas. Diokleciano 294m. aktas: provincijų
valdytojai įpareigoti spręsti bylas ir tik išimtiniais atvejais perduoti bylą paskirtiems
teisėjams – iudices pedanei. Nuo šio akto extraordinaria cognitio tapo vienintele bendra
civilinio proceso forma. Teisenos pasikeitimai: naujoji teisena rėmėsi ne šalių susitarimu
paklusti teisėjo sprendimui, o valdžios pradais, sprendimas buvo ne šalių išrinkto teisėjo
nuomonė, o valdžią turinčio pareigūno įsakymas. Šalys į teismą kviestos oficialiai,
dalyvaujant valstybės valdžios atstovui. Ieškovo skundas buvo įrašoms į teismo įstaigos
protokolą ir įteikiamas atsakovui, toks kvietimas vadinosi litis denuntiatio. Proceso pradžia,
kurioje jau nebuvo litiscontestatio, sukeldavo svarbių materialiųjų ir procesinių teisinių
padarinių. Teismo sprendimą buvo galima apskųsti.
Teismo sprendimas – paskutinė, baigiamoji stadija, pradėti jį vykdyti jau
nebereikėjo specialaus ieškinio. Ekstraordinarinis procesas išsaugojo daug administracinės
bylų nagrinėjimo tvarkos bruožų, tačiau, tapęs pagrindine civilinių bylų nagrinėjimo forma,
jis negalėjo ignoruoti ir daugelio įprasto civilinio proceso principų, pvz., liko šalių rungimosi
principas, teismas pats nerinko įrodymų, nepriteisdavo daugiau, nei prašė ieškovas ir t.t.
Ribojo viešumo principą. Svarbesnė tapo raštvedyba. Bylų nagrinėjimas – mokamas.
Justiniano laikasi reikėjo pateikti rašytinį ieškinį – libelus conventionis.
 Procesinis atstovavimas. Procesiniai atstovai.
Kartais šalys ne visada gali dalyvauti teismo procese, tada joms atstovauja jų procesiniai
atstovai. Legisakcioninio laikotarpio metu romėnai atstovavimo nepripažino, išskyrus šiuos
atvejus:
- Leista bylinėtis pro libertate atveju – kai reikėjo ginti nelaisvėje esančių asmenų
interesus.
- Leistas procesinis atstovavimas esant visuomeniniam skundui – pro populo.
- Manoma, kad leista atstovauti ir esant pro tutela (globai).
- Leista kelti byla už apvogtąjį, išvykusį valstybės reikalais.
Pretorius vėliau įteisino atstovavimą už ligonius ir išvykusius asmenis, taip pat neveiksnius
asmenis. Leista atstovauti ginant bendruomenių, korporacijų interesus. Formuliariniame
procese buvo dvejopi procesiniai atstovai – cognitor ir procurator.
Cognitor – formalus atstovas, paskirtas dalyvaujant abiem šalims. Visa teisinė
atsakomybė teko atstovaujamajam.
Procurator - skirtas nesilaikant formalumų, gal net nežinant kitai šaliai. Įsitraukdavo
savo iniciatyva, atstovaujamasis turėjo teisę antrą kart pateikti tą patį ieškinį. Jei
atstovaujamasis nepripažino prokuratoriaus, tai šis turėjo atlyginti nuostolius. Viskas, kas
priteista, perduota prokuratoriui, tas pats ir pralaimėjus.
Ilgainiui skirtumai išnyko, atstovaujamasis nebegalėjo nepripažinti proceso, kuriame už jį
dalyvavo prokuratorius. Justiniano laikais liko tik prokuratoriai.

 Termino reikšmė įgyvendinant ir ginant civilines teises. Ieškinio senatis.

Laikas visada buvo svarbus siekiant įgyvendinti ir apginti subjektines civilines teises. Jei po
pažeidimo praėjo daug laiko, tai turėjo neigiamų padarinių asmeniui, besikreipiančiam į
teismą. Jei asmuo ilgai nesikreipia į teismą dėl pažeistos teisės gynybos, tai sukelia teisinių
 santykių neapibrėžtumą. Laikas – būtinas civilinių subj.t. gynybos elemetas, nuo jo priklause
proceso pradžia, eiga, rezultatas. Laikas galėjo būti pagrindu reikalauti suteikti gynybą, kitu –
jos neteikti. Laikas gali sunaikinti arba sukurti pačią materialiąją subj. teisę.
Kai teisė su laiko kategorija sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą, tokia
laiko atkarpa įgyja teisinės kategorijos reikšmę ir vadinama terminu. Laikas gali lemti
įgyjamosios arba naikinamosios senaties atsiradimą. Kai kurios subjektinės t. išnyksta
pasibaigus nustatytam terminui.
Civilinei teisenai svarbiausia ieškinio senatis. Tai įstatymo nustatymas
terminas, per kurį teismine tvarka gali būti apginta pažeista ar ginčijama subjektinė teisė.
Ieškinio senatis atsirado gan vėlai, tačiau jau pretoriai teisę į gynybą ėmė riboti terminais.
Teodosijaus II 424 m. konstitucija nustatė specialų terminą, naikinantį teisę į
ieškinį – 30 metų. Kol nebuvo įvesta ieškinio senatis, ji nuo romėnų įstatymų skyrėsi trimis
aspektais.

4 skyrius
Romėnų civilinės (privatinės) teisės subjektai
 Romėnų privatinės teisės subjekto samprata.
Teisės subjektai – santykių, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, dalyviai. Jais gali būti
pavieniai žmonės (fiziniai asmenys), arba jų grupės (juridiniai asmenys). Konkrečios sąvokos
juridiniai asmenys nebuvo, bet principai egzistavo.

 Teisnumas (caput, caput habet, caput non habet). Veiksnumas.

Teisnumas (Caput) – gebėjimas turėti civilines teises ir pareigas. Šiais laikais šį gebėjimą
asmuo įgyja nuo gimimo.
Jeigu asmuo turi gebėjimą būti civilinės teisės subjektu (turi teises ir pareigas), sakoma caput
habet. Jei neturi – caput non habet.
Status – teisnumo sudėtinės dalys: laisvė (status libertatis), pilietybė (status civitatis) ir šeimos
statusas (status familiae).
Veiksnumas – galimybė realiais savo veiksmais įgyti teises ir pareigas. Šiandien jis įgyjamas
sulaukus pilnametystės.

 Status libertatis (persona).

 Status libertatis – laisvės statusas. Jį turėjo visi tie, kurie nebuvo vergai.
Persona – asmuo, turintis teisnumą. Romos gyventojas, kuris turėjo caput (teisnumą) ir buvo
persona.

 Vergų teisinė padėtis. Vergų išlaisvinimo formos.

Servus – vergas. Jis nebuvo teisės subjektas, jis buvo objektas, daiktas (res).
Vergas yra šeimininko valdžioje (in dominica potestate), kaip vaikai yra tėvo valdžioje (in
patria potestate).
Vergas neturi savo šeimos, turto, negali palikti nuosavybės, kreiptis į teismą. Viskas, kas buvo
įgyjama vergo, buvo įgyjama vegvaldžio vardu.
Vergo statusą galėdavo įgyti ir laisvieji romėnai (pvz., apvogtasis galėjo padaryti vergu laisvąjį
Romos gyventoją, jei šis buvo sugaunamas nusikaltimo vietoje). Laisvieji romėnai iki
imperijos periodo negalėjo būti vergais savo valstybės teritorijoje, todėl jie būdavo parduodami
į užsienį – trans Tiberim.
Vergovė buvo laikoma natūralia, įgimta būsena, o ne egzistavo dėl to, kad vergas turėjo
šeimininką. Todėl jie galėjo būti ir niekieno vergai – servus nullius.
Favor libertatis – jeigu teismo metu kildavo abejonių dėl žmogaus statuso, tokį žmogų
laikydavo laisvu.
Pagrindiniai vergovės šaltiniai: - Gimimas iš motinos vergės
- Paėmimas karo nelaisvėn
- Pardavimas į vergovę
- Atimant laisvę už nusikaltimus
Obligatio naturalis – natūralios vergo prievolės.
Labai svarbią reikšmę vergų turtinių teisių sferoje turėjo peculium institutas. Peculium - vergui
skiriamas turtas, kad jis galėtų savarankiškai ūkininkauti. Jis galėjo būti tiek kilnojamas, tiek
nekilnojamas turtas ar net vergai.
Vergovė baigdavosi manumissio būdu – atleidžiant iš vergovės.
Formalūs vergų išlaisvinimo būdai:
o Manumissio testamento (vergo išlaisvinimas pagal mirusio šeimininko
testamentą);
o Manumissio vindicta (dirbtinė vergi išlaisvinimo procedūra);
o Manumissio census (įtraukimas į piliečių sąrašus);

Neformalūs vergų išlasvinimo būdai:

o Manumissio inter amicos (išlaisvinimas, apie tai pareiškiant prieš
liudytojus);
o Manumissio per epistolam (duodant išlaisvinamąjį raštą);
o Manumissio in ecclesia (bažnytinė išlaisvinimo forma);
Išlaisvintieji šeimininko valia vergai – libertinai, nors ir tapdavo Romos piliečiais, savo
teisėmis jie nebuvo prilyginti ingenui – laisviesiems.

 Status civitatis.
Civis Romanus – Romos pilietis.
Romos piliečių grupės:
Patricijai – ankstyvosios Romos gimininės organizacijos nariai, kurių protėvai priklausė
senatui.
 Klientai – patricijų šeimų nariai, priklausomi nuo jų. Turėjo teisę į žemę.
Plebėjai – neįėjo į gimininę organizaciją, Romos imigrantai. Negalėjo eiti aukštų valstybės
pareigų, būti senatoriais, neturėjo nuolatinės teisės į žemę.
Romos gyventojai: - Laisvieji (ingenui)
- Latinai (latini)
- Peregrinai (peregrinus)
- Išlaisvintieji (libertinai)
- Kolonai
Postliminium – teisių atstatymas grįžus į Romos valstybės teritoriją (jeigu asmuo buvo vergas
kitoje valstybėje, tai išvaduotas jis atgaudavo laisvojo statusą).
Peregrinus – svetimšalis. Dažniausiai neturėjo piliečio statuso. Jų teisės buvo blogesnės už
lotynų ir Romos piliečių. Tačiau, jeigu jis iš tos valstybės, su kuria Roma buvo sudariusi
sutartį, jis turėjo daugiau teisių. Negalėjo sudaryti santuokos su romėnais, dalyvauti
legisakcioniniame procese.
Lotynai – Laciumo gyventojai, neturėję pilietybės, tačiau turėjo beveik visas turtines teises.
Laciumo gyventojai buvo vadinami latini veteres. Jie turėjo ius conubii cum romanus. Jie
galėdavo tapti piliečiais, jei jie persikeldavo gyventi į Romą. Latini coloniarii turėjo ius
comercii. Jie turėjo teisę savo interesus ginti romėnų teismuose.
Kolonai – atitinka šiuolaikinio ūkininko sampratą. Žemvaldžiai, kuriems trūko darbo jėgos,
pradėjo išnuomoti savo žemes. Tokie smulkūs žemės nuomininkai buvo vadinami kolonais.
Kolonų darbas, palyginus su vergų darbu, buvo kur kas našesnis (kolonatas atsirado tada, kai
vergų darbas tapo neefektyvus). Taip kolonas pasidarydavo ekonomiškai priklausomas nuo
žemvaldžio. Palaipsniui ši priklausomybė išsivystė į teisinę priklausomybę. Tai buvo pirmas
žingsnis į feodalizmą.
Išlaisvintieji (libertinai) – išlaisvinti iš vergovės asmenys. Vergas, kuriam buvo suteikiama
laisvė, įgydavo savo šeimininko teisinį statusą. Išlaisvinti iš vergijos savo vergus galėjo ir
lotynai ar peregrinai. Išlaisvintasis negalėjo turėti daugiau teisių nei išlaisvintojas. Libertinai
per visą Romos laikotarpį išsaugodavo tam tikras pareigas savo patronui (buvusiam
šeimininkui):
- Obsequium (gerbti patroną)
- Operae (pareiga patarnauti patronui)
- Bona (Bona reiškė patrono teisę paveldėti po libertino mirties arba teisę į tam
tikrą išlaikymą iš libertino pusės. Be to, ši teisė priklausė ne tik patronui, bet ir jo
vaikams bei tėvams, jeigu išlaikymas jiems buvo reikalingas. Tačiau, jeigu
patronas tuo piktnaudžiaudavo, tokią teisę jis prarasdavo)
Pareigų nevykdymas galėjo sukelti asmens grįžimą į vergovę.

 Ius conubii. Ius comercii.

Ius conubii - tai teisė sukurti šeimą. Ius comercii – teisė preikiauti. Pilietis, kuris turėjo šias
abi teises buvo visiškai teisnus (galėjo sukurti šeimą, sudarinėti sandorius, tapti kreditoriumi ir
debitoriumi).

 Status familiae.
Šeima (familia) – visos senosios Romos santvarkos pagrindas. Jeigu žmogus nepriklausė jokiai
šeimai, jis nepriklausė ir jokiai giminei (gens).
 Senovės romėnų šeima buvo patriarchalinė – jos vienintelė galva buvo pater familias (šeimoje
niekam nepavaldus). Jo valdžia absoliuti ir šeimos nariams, ir šeimos turtui. Ši valdžia vadinta
manus.
Personae sui iuris – savarankiški asmenys (jiems priklausė tik pater familias – visiškai
savarankiški asmenys), personae alieni iuris – asmenys šeimos galvos valdžioje. Filiae
familias – vaikai. Viskas, ką jie įgyja, tampa jų pater familias nuosavybe. Po pater familias
mirties šeima suskildavo į keletą savarankiškų šeimų. Buvę fater familias valdžioje asmenys
tapdavo savarankiškais pater familias ir įgydavo personae sui iuris statusą.

 Status controversiae.
Ginčas dėl capitis deminutio statuso. Bet kuris iš statusų galėjo sukelti ginčų, nes bet kuris iš jų
turėjo reikšmės subjektų teisių apimčiai. Šie ginčai seniausiais laikais buvo sprendžiami
vindicatio in servitutem (ieškovas, uždėdamas ant tariamojo vindiktą, prieš magistratą taria
formulę. Šis gali susirasti užtarėją, kuris užima atsakovo vietą ir teigia, kad žmogus yra laisvas)
ir vindicatio in libertatem (žmogus, manantis, kad yra laisvas, taip pat turi susirasti užtarėją,
kuris prieš jo šeimininką pradėtų procesą) proceso formomis.

 Capitis deminutio: maxima, media, minima.

Capitis deminutio – teisnumo sumažėjimas.
Capitis deminutio maxima įvykdavo praradus status libertatis. Romos pilietį paversti vergu
galėjo tik už Romos valstybės ribų (trans Tiberim). Šiam sugrįžus į Romą, postliminium
pagalba jo teisės būdavo atkuriamos. Jeigu žmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo
ir kitus du statusus ir teisiniu požiūriu buvo laikomas mirusiu. Ši situacija negynė kreditorių –
mirus skolininkui, skola dingdavo.
Capitis deminutio media įvykdavo praradus status civitatis. Tačiau išsaugodavo status
libertatis. Praradus pilietybę, nebebuvo taikoma ius civile, bet išsaugodavo teises pagal ius
gentium. Prarasdavo teisę į turtą, skolos kreditoriui taip pat išnykdavo.

Capitis deminutio minima įvykdavo asmeniui praradus status familiae. Jis išsaugodavo
pilietybės ir laisvės statusus, bet iš persona sui iuris tapdavo persona alieni iuris. Turtas
atitekdavo naujajam pater familias. Skolos kreditoriams taip pat išnykdavo.

 Pilietinės negarbės atvejai: intestabilitas, infamia, turpitudo.

Seniausias pilietinės negarbės atvejis – intestabilitas. Ši negarbė atsirasdavo tada, jei
klaidingai liudydavo arba atsisakydavo liudyt. Tada asmuo apskritai praranda teisę liudyti ir
kviesti liudytojus (tai įtvirtinta ir XII lentelių įstatymuose).
Infamia – šios negarbės formos paliestas asmuo negalėjo būti ieškovas ir atsakovas teisme. Ši
negarbė atsirasdavo už nusikaltimus (tarkime, pasitraukus iš tarnybos) ir pažeidus normas,
reguliuojančias šeimos santykius (pvz., dvigubas susižiedavimas).
Turpitudo (turpes) – asmenys, pripažinti negarbingais pagal visuomenės nuomonę už vieną ar
kitą poelgį (pvz., prostitucija, aktoriaus profesija).

 Veiksnumas (infantes, impuberes).

Veiksnumas – piliečio gabėjimas realiais savo veiksmais įgyti teises ir pareigas. Skirtingai nuo
teisnumo, veiksnumas atsiranda ne nuo gimimo, o suėjus tam tikram amžiui, kada asmuo gali
teisingai vertinti savo veiksmus.
 Infantes – vaikai iki 7 m. amžiaus (visiškai neveiksnūs).
Impuberes – ribotas veiksnumas (mergaitės nuo 7 iki 12 metų, berniukai nuo 7 iki 14 metų).
Galėjo sudarinėti smulkius sandorius, priiminėti smulkias dovanas, pirkti smulkius daiktus.
Mergaitės nuo 12 metų, o berniukai nuo 14 iki 25 metų buvo laikomi pilnamečiais ir pilnai
veiksniais. Galėjo sudarinėti bet kokius sandorius. Nuo II a. pilnamečiams iki 25 metų buvo
skiriamas rūpintojas (kuratorius). Tai apribojo jų veiksnumą: norint sudaryti sandorius, jiems
reikėjo kuratoriaus leidimo.
Asmenų psichiniai trūkumai taip pat įtakojo jų veiksnumą. Psichiniai ligoniai buvo laikomi
visiškai neveiksniais. Fiziškai nesveiki turėjo veiksnumą, jei jų trūkumai jiems netrukdė.
Eikvotojams (asmenims, kurie neturėjo saiko disponuodami savo turtu) buvo skiriamas
rūpintojas, kuris privalėjo rūpintis jų turto apsauga. Be pastarojo nebuvo galima sudarinėti
sandorių.
Veiksnumą taip pat įtakojo ir pilietinės negarbės atvejai.

 Juridiniai asmenys.
Juridinio asmens kategorija buvo suformuota tik XIX amžiuje, tačiau jau Romos teisininkai
atkreipė dėmesį į tai, kad tam tikrais atvejais turtas priklauso ne atskiriems piliečiams, o tam
tikriems susivienijimams.
Korporacija (universitas) buvo tam tikra dirbtinė struktūra, kuriai buvo būtini tam tikri
organai, kurie veikė jos, o ne jos narių, vardu. Jeigu iš jos išeidavo žmogus, korporacijos
statusas nepasikeisdavo.
Bendrija (societas) - pirmiausia, naujų narių įstojimas į bendriją reiškė naujos bendrijos
susikūrimą, o vieno iš bendrijos narių pasitraukimas iš jos reiškė pačios bendrijos pasibaigimą.
Antra, pasitraukimo iš societas atveju kiekvienas bendrijos narys atgaudavo tam tikrą turto
dalį, o universitas atveju ją paliekantys nariai neturėjo teisės reikalauti jokios turto dalies,
kadangi visas turtas priklausė korporacijai.

5 skyrius
Daiktinė teisė
 Daiktų (res) samprata.
Res romėnų teisėje – tai bet koks turtas (gėrybės), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai
ir fiziniu bei erdviniu požiūriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitų gamtos dalių.
Romėnų teisėje daikto terminas vartotas gana įvairiomis prasmėmis. Jis galėjo reikšti tam
tikrą aplinkybę, įvykį, procesą, taip pat ginčo dalyką. Dažniausiai ši sąvoka vartota siekiant
apibūdinti atskirą savarankišką materialų objektą, tinkamą naudoti ūkinei veiklai, turintį savo
turtinę vertę ir prieinamą žmogui. Sąvoka res apėmė ne tik materialius daiktus, bet ir turtą
kaip visumą, bei į jo sudėtį įeinančias turtines teises. Romėnai daiktu laikė ne tik tam tikrą
materialiąją gamtos dalį, bet ir teisinius santykius bei teises.

 Daiktų rūšys.
Praktiškai visos daiktų klasifikacijos yra naudojamos iki šių dienų, išskyrus res mancipi
ir res nec mancipi.
 Res corporales ir res incorporales (materialūs ir nematerialūs daiktai):
Teisei materialus buvo toks objektas, kurį galėjo suvokti žmogaus sąmonė, kurį buvo galima
paliesti. Nematerialiais objektas laikytos tam tikros turtinės teisės.
Pagrindinis skirstymo kriterijus – galimybė liesti.
Actio in rem buvo galima ginti tik iš res corporales atsirandančias teises, o teisės, pažeistos iš
res incorporales galėjo būti ginamos tik actio in personam.
 Res in commercio ir res extra commercium (daiktai esantys komercinėje
apyvartoje ir daiktai, išimti iš jos):
Res in commercio – daiktai, kurie galėjo būti privačios nuosavybės teisės objektai ir
dalyvauti civilinėje apyvartoje, t.y. kuriuos buvo galima pirkti, parduoti, dovanoti ir t.t.
Res extra commercio – tai daiktai, kurie negalėjo dalyvauti civilinėje apyvartoje, t.y. daiktais,
nesančiais niekieno nuosavybe. Į kai kuriuos iš šių daiktų, jei buvo kalbama apie
bešeimininkius daiktus (pvz. paikščius, žuvis), galima buvo įsigyti dalinę nuosavybę.
Romėnų teisėje buvo dvejopi daikto išėmimo iš apyvartos pagrindai – dievo teisė [divini
iuris] (šventyklos, altoriai, kapai, miesto sienos ir miesto vartai) bei žmonių sukurta teisė
[humani iuris] (oras, jūros, krantai, keliai, aikštės, teatrai, pirtys).
Res divini iuris buvo skirstimi į 3 grupes:
i. Res sacrae – daiktai, kurie ypatingu šventu valstybiniu aktu buvo paskirti
dievams (šventyklos, altoriai, kulto reikmenys);
ii. Res religiosae – daiktai, tarnavę mirusiųjų pagarbai išreikšti (kapai);
iii. Res conctae – daiktai, kuriuos ir be švento akto gynė dievai (miesto sienos
ir miesto vartai).
 Res mancipi ir res nec mancipi:
Šios daiktų rūšys buvo žinomos jau pačioje seniausioje papročių teisėje ir labai veikė romėnų
civilinės teisės raidą. Oficialiai panaikintos Justiniano įstatymais.
Prie res mancipi priskirti itin svarbūs ūkiui daiktai – Italijos žemės, vergai, kinkomieji ir
krovininiai keturkojai gyvuliai, seniausieji kaimo žemių servitutai.
Visi kiti daiktai priskirti res nec mancipi.
Res mancipi buvo galima perduoti kitam asmeniui tik ius civile nustatyta tvarka, tuo tarpu res
nec mancipi buvo galima perduoti neformalios tradicijos būdu.
Šių formų tikslas buvo daiktų, sudarančių romėnų šeimos ūkinį pagrindą, apyvartos kontrolė.
 Res mobiles ir res immobiles (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai):
Šis klasifikavimas įtvirtintas jau XII lentelių įstatymuose.
Kilnojamiesiems daiktams priklausė visi daiktai, kuriuos galima perkelti į kitą vietą
nekeičiant jų esmės arba kurie patys juda.
Nekilnojamieji daiktai – objektai, kurių negalima pernešti į kitą vietą nekeičiant jų esmės ir
kurie susiję su žeme nuolatiniais saitais.
Res immobiles perdavimui buvo taikytos tos pačios taisyklės kaip ir res mancipi.
 Res fungibiles ir species (pakeičiami ir nepakeičiami daiktai):
Pakeičiami yra daiktai, kurie neišsiskiria iš kitų tam tikromis individualiomis savybėmis. Tai
neindividualizuoti daiktai, priklausantys kokiai nors bendrai rūšiai. Dažniausiai tai objektai,
kuriuos galima apskaičiuoti, pasverti ar pamatuoti. Šiandieninėje teisėje šie daiktai dar
vadinami daiktais, apibrėžiamais rūšiniais požymiais.
Nepakeičiami daiktai iš kitų išsiskiriantys tam tikromis specifinėmis ypatybėmis,
individualizuoti. Daiktai, apibrėžiami individualiais požymiais. Pavyzdžiui, paprasta kepurė
priklausė pakeičiamiems daiktams, o konkreti tam tikro asmens kepurė – nepakeičiamiems.
Paskolos objektas galėjo būti tik pakeičiamas daiktas, o panaudos – tik nepakeičiamas.
  Suvartojami ir nesuvartojami daiktai:
Suvartojami yra daiktai, fiziškai sunaikinami vieną kartą panaudojus (maisto produktai).
Pinigai taip pat laikyti suvartojamais daiktais.
Nesuvartojami daiktai dažniausiai neišnyksta (žemė) arba išnyksta ilgainiui (avalynė, baldai).
Nuomos, paskolos ir pan. objektais galėjo būti tik nesuvartojami daiktai.
 Dalūs ir nedalūs daiktai:
Dalūs yra daiktai, kuriuos galima padalyti į daugiau dalių, nekeičiant jų esmės, vertės ir
ekonominės paskirties (vynas, smėlis, akmenys). O būdami padalyti nedalūs daiktai (kėdė,
arklys) praranda turėtas savybes ir paskirtį. Daikto padalijimu nelaikytas teisės padalijimas į
idealias dalis, nedalijant paties daikto.
 Paprastieji ir sudėtiniai:
Paprastieji daiktai yra susiję natūraliais, neatskiriamais ir vientisais saitais tiek ūkiniu, tiek
teisiniu atžvilgiu (vergas, akmuo, medis, gyvulys).
Sudėtiniai yra daiktai, sudaryti iš daugelio sudedamųjų dalių, sujungtų tarpusavyje
nuolatiniais saitais, kartu sudarančių tam tikrą atskirą ir savarankišką daiktą tiek ekonominiu,
tiek teisiniu požiūriu (laivas, namas, spinta). Jų teisinio režimo ypatybė yra ta, kad į atskiras
jų dalis nepripažintos jokios išskirtinės, ypač nuosavybės, teisės. Buvo pripažįstama, kad
atskiros sudėtinio daikto dalys praranda savo savarankiškumą. Sudėtinio daikto dalies
likimas buvo toks pat, kaip ir viso daikto.
 Surenkamieji daiktai:
Tai fiziniu požiūriu savarankiškų daiktų visuma, kuri suprantama kaip vientisas daiktas tik
ekonominiu ir teisiniu požiūriu (biblioteka, gyvulių banda, bičių spiečius). Nuosavybės teisės
objektas galėjo būti tiek viena surenkamoji dalis, tiek visas daiktas. Buvo galima reikalauti
grąžinti tiek konkrečią knygą, tiek visą biblioteką.
 Pagrindiniai ir papildomi daiktai:
Papildomi daiktai yra materialiai savarankiški, bet padeda pagrindiniam daiktui atlikti savo
paskirtį ir paklūsta jo teisiniam režimui.
Romėnai skyrė trijų rūšių papildomus daiktus:
i. daikto dalis (savarankiškas teisinių santykių objektas galėjo būti tik
atskirtos nuo pagrindinio daikto dalys, pvz. nuimta stogo čerpė. Jeigu
daikto dalies negalima atskirti nuo pagrindinio, savininkas prarasdavo
nuosavybės teisę į tą dalį);
ii. priklausinius daiktus (susiję su pagrindiniu daiktu ekonomiškai. Atskiri
fiziškai, bet tikslingiau juos naudoti kartu, pvz. raktas ir spyna. Teisėje
numatyta, kad priklausinį daiktą ištinka pagrindinio likimas, jei sutartyje
nenumatyta kitaip.);
iii. vaisius (natūralūs vaisiai [fructus naturales], tai vaisiai, kurių atsiradimą
lemia biologinės pagrindinio daikto savybės, pvz. vaismedžio vaisiai,
pienas. Civiliniai vaisiai [fructus civile] – tai vaisiai, atsirandantys dėl
pagrindinio daikto civilinės apyvartos, pvz. paskolos procentai, nuomos
mokestis. Natūralūs vaisiai, neatskirti nuo pagrindinio daikto, negalėjo
būti savarankišku teisiniu objektu.).

Gajus neskirstė daiktų į res in commercio ir res extra commercium. Jis žinojo daiktų skirstymą į
(šio skirstymo pagrindas buvo Romos piliečio galimybė turėti tam tikrą nuosavybės teisę):
1. Res in patrimonio – daiktas, galintis būti Romos piliečio turto dalis
 2. Res extra patrimonium – daiktas, negalintis būti Romos piliečio turto dalis.
Kartais res patrimonio tapatinamas su res in commercio, o res extra patrimonium su res extra
commercium. Tačiau kai kurių autorių nuomone nėra pagrindo taip tapatinti.

 Daiktinių teisių samprata ir rūšys.

Romėnų teisė skyrė daiktinius ir asmeninius ieškinius, bet neatskyrė daiktinės teisės nuo
prievolinės teisės. Teisininkai vėliau ir civilines subjektines teises ėmė klasifikuoti į
asmenines (prievolines) ir daiktines.
Romėnai suformulavo specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti daiktas, kad būtų
pripažintas daiktinės teisės objektu:
i. materialūs daiktai;
ii. neišimti iš komercinės apyvartos daiktai;
iii. turintys individualius požymius daiktai.
Daiktinė teisė visada yra absoliuti, o prievolių – sąlyginė. Daiktinės teisės absoliutumas
yra tas, kad ji galioja visiems aplinkiniams – tai vieno ar kelių asmenų teisė į daiktą, palyginti
su visų kitų asmenų, kurie tos teisės neturi. Tuo tarpu prievolinėje teisėje teisiniai santykiai
visada atsiranda tarp konkrečių asmenų (santykio dalyvių). Taigi esant prievoliniams
santykiams visada yra aiškus asmuo ar asmenys, galintys pažeisti kreditoriaus teisę.
Kiti daiktinės ir prievolių teisės skirtumai – prievoliniai teisiniai santykiai susieja asmenį
su kitu asmeniu, o ne su daiktu, kaip daiktinėje teisėje. Daiktinės teisės turėtojas paprastai
turi galimybę tiesiogiai veikti daiktą, prievolių teisės subjektas tokios teisės neturi.
Kad būtų pripažinta daiktine, be kitų požymių, tam tikra teisė turi turėti „sekimo ir
pranašumo“ bruožų. Sekimo bruožas – daiktinė teisė seka paskui daiktą, pranašumo bruožas
– daiktinė teisė yra labiau privilegijuota nei kitos prievolinės teisės, susijusios su tuo pačiu
daiktu.
Visas daiktines teises romėnų teisėje galima suskirstyti į visiškas ir ribotas. Visiška
daiktinė teisė suteikė turėtojui absoliučią valdžią daiktui (nuosavybės teisė). Visos kitos
daiktinės teisės, išskyrus nuosavybės, buvo ribotos, t.y. savininkas neturėjo daiktui
absoliučios valdžios.
Romėnų teisėje daiktinės teisės pobūdį pirmiausia turėjo nuosavybės teisė. Tai buvo
vienintelė „pilna“ daiktinė teisė.

6 skyrius
Valdymas (Possessio)
 Faktinis daikto valdymas (possessio). Valdymo ir laikymo sąvokos.
Valdymas – faktinė daikto būsena.
Tiek dabartinėje, tiek romėnų teisėje, valdymas ir nuosavybė – skirtingos teisinės
kategorijos. Šalia ginamų daiktinių teisių romėnų civilinė teisė numatė teisinę gynybą iš
tam tikrų faktinių būsenų. Ši teisinė gynyba buvo pasiekiama neprocesinėmis
priemonėmis – interdiktais. Romėnų teisės literatūroje valdymas suprantamas kaip
faktinis daikto turėjimas, siekiant jį sau pasilikti.
Populiariausias daikto valdymo būdas, kai nuosavybės teisė į daiktą sutampa su
faktiniu jo valdymu, t.y. kai daikto valdytojas yra jo savininkas. Tačiau tai nėra
 vienintelis pagrindas valdymui atsirasti. Valdymas gali apskritai neturėti jokio teisinio
pagrindo, pavyzdžiui, kai vagis valdo pavogtą daiktą. Taigi possesio pirmiausia yra
faktinė būsena.
Ne bet koks daikto turėjimas reiškė jo valdymą teisiniu atžvilgiu. Teisiniu
valdymas tapdavo tik kai garantuota jo teisinė gynyba, o kad šitaip būtų, valdymas turėjo
turėti tokius elementus: objektyvų ir subjektyvų. Pirmasis reiškė faktinį daikto turėjimą,
vadintą corpus. Šio elemento esmė ta, kad daiktą turintis asmuo gali daryti su juo ką tik
nori. Subjektyvusis elementas reiškė norą pasilikti daiktą atmetant bet kuriuos trečiuosius
asmenis. Jis buvo vadinamas animus possidenti. Šie elementai buvo būtini, kad daiktą
turintis asmuo būtų pripažintas jo valdytoju.
Remdamiesi animus mes ir atskiriame valdymą nuo laikymo. Valdymas nuo
laikymo skiriasi tuo, kad laikymas (detentio) – tai faktinis daikto turėjimas, kai asmuo
nesiekia pasilikti daikto, bet valdo jį trečiojo asmens vardu. Skirtingai nei possesio,
detentio turi tik vieną iš dviejų elementų – corpus. Teisę ginti valdymą tiesiogiai turėjo
pats valdytojas, tuo tarpu detentorius tokią gynybą galėjo gauti tik tarpininkaujant daikto
savininkui. Šitaip buvo garantuojama ne tik ekonominė, bet ir juridinė detentorių
nepriklausomybė nuo savininkų. Romėnai buvo pirmieji kurie griežtai atskyrė valdymo ir
laikymo sąvokas.
Seniausia romėnų teisė gynė tik valdytojus – savininkus (nuosavybės teisė).
Didžiausias lūžis įvyko, kai pretorius pripažino gynybą asmens, nesančio savininku.
Tuomet valdymas buvo pradėtas ginti neprocesinėmis priemonėmis (interdiktais). Tad
daugumoje šaltinių possesio siejamas pirmiausia su galimybe valdyti nekilnojamą turtą.
Respublikos laikotarpiu interdiktais pradėti ginti ir kiti valdytojai (kreditoriai, turintys
užstatą, prokūristai ir pan.). Jie valdė daiktą ne savo (suo), bet svetimo vardu (alieno
nomine). Nuo šio laikotarpio terminas possessio pradėjo išstumti senąjį terminą usus ir
tapo valdymo, ginamo posesoriniu būdu, sinonimu.

 Valdymo rūšys: possessio iusta ir possessio iniusta, possessor bonae fidei ir possessor
malae fidei.
Romėnų civilinėje teisėje valdymas buvo skirstomas į tam tikras rūšis pagal tai,
kokiu būdu jis buvo įgytas.
 Possessio iusta – daikto valdytojas kartu buvo ir jo savininkas.
 Possessio iniusta – kuomet daiktas buvo užvaldomas neteisiniu būdu.
Pretorius nesuteikė gynybos interdiktais asmeniui, kuris valdymo teisę buvo įgijęs
ydingai (vitiosa possessio). Priskirti tokie atvejai:
 Valdymas, įgytas jėga (vi)
 Valdymas, įgytas klasta (clam)
 Valdymas iki pareikalavimo-prekarinis valdymas (precario)
Kitas pagrindas, kuriuo remdamiesi romėnai grupavo possessio, buvo subjektyvi
valdytojo nuomonė apie valdomą daiktą. Jeigu valdytojas buvo įsitikinęs valdąs daiktą
teisėtai, jis vadintas valdytoju gera valia (possessor bonae fidei), o valdytojas, žinojęs,
kad valdydamas daiktą, pažeidžia kito žmogaus teises, vadintas valdytoju bloga valia
(possessor malae fidei) pvz. vagis. Šio skirstymo reikšmė ta, kad įgyjamoji senatis
taikyta tik valdytojui gera valia. Toks valdymas, kuris sukeldavo įgyjamąją senatį buvo
apibūdinamas kaip possessio civilis. Terminas possessio ad interdikta apibrėžė faktinį
daikto valdymą, kuris buvo ginamas interdiktais. Tokia gynyba buvo taikoma ir
 valdytojams bloga valia bei detentoriams. Šių asmenų valdymas niekada nesukeldavo
įgyjamosios senaties pasekmių.
Romoje buvo galima valdyti tik materialius daiktus (res corporales). Kiek vėliau
atsirado terminas quasi possesio, kuris reiškė tam tikros teisės, susijusios su daikto
valdymu, turėjimą. Tai leido atsirasti naujai koncepcijai – possessio iuris (teisės
turėjimui).

 Valdymo įgijimas (corpore et animo, solo animo (traditio brevi manu, constitutum
possessorium)) ir pasibaigimas (corpore, animo, animo et corpore).
Valdymo atsiradimo būdai:
 Corpore et animo: valdymas įgyjamas per norą valdyti daiktą (užtenka
įžengti į žemės sklypą, perduodi ar perduoti daiktą ir pan.). Corpus geriausiai
apibrėžiamas kaip meterialus santykis su daiktu; animus yra noras tą daiktą
valdyti. Kilnojamiems daiktams valdymas dažniausiai buvo įgyjamas paprastu
(traditio) būdu t.y. daiktą parduodant. Jeigu reikėdavo perduoti sunkiai
kilnojamą daiktą, užtekdavo įgijėjo ir perleidėjo susitarimo dėl daikto
perleidimo, kuris būtinai turėjo įvykti perduodamo daikto akivaizdoje.
 Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia): kartais valios požymis įgyjant
daiktą būdavo toks stiprus, kad atrodė, jog daiktas yra įgyjamas vien asmens
valia. Kai valdytojas parduoda, perduoda ar išnuomoja daiktą, kuris jau buvo
pas būsimą valdytoją arba kai valdytojas perduoda kitam asmeniui daiktą ir
pats lieka detentoriumi.
 traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina
detentoriui tam tikrą daiktą, pastarasis pradeda jį valdyti, kai abi šalys
dėl to susitaria. Nereikalavo konkretaus daikto perdavimo akto. Šis
aktas buvo pagrįstas tuo, kad šiaip ar taip daiktas, kurį detentrius
gaudavo valdyti, jau būdavo pas jį.
 constitutum possessorium. Asmuo įgyja valdymą be perdavimo akto,
vien remiantis valios išreiškimu, jeigu daikto valdytojas pareiškia esąs
pasiryžęs perduoti šiam asmeniui daiktą, tačiau pats likti detentoriumi.
Sugebėjimas įgyti valdymą: Protiškai nesveiki asmenys bei vaikai buvo
pripažįstami visiškai neveiksniais. Kadangi valdymas buvo suprantamas kaip teisine, bet
ne faktine būsena, todėl net vaikas iki septynių metų galėjo ir be globėjo įgyti valdymą.
Tik asmenys, buvę kieno nors valdžioje (vergai) negalėjo įgyti valdymo teisės.
Valdymo įgijimas per tarpininkus: Klasikinė teisė nepripažino valdymo įgijimo
per tarpininką (pvz. jei Titijus paprašo Sėjau nupirkti jam laivą, tai šį valdymą Titijus įgis
tik tada, kai Sėjus jį perduos). Tik Justinianas leido įgyti valdymą per tarpininką (liberam
personam).
Valdymo praradimas: Galiojo taisyklė, kad valdymas egzistuoja tol, kol
valdytojas veikia daiktą taip, kaip jis veiktų įgijęs nuosavybės teisę. Valdymas
prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prieš savo valią netenka galios valdyti
daiktą. Tai įvyksta, kai valdytojas praranda:
1) corpore (pvz., kai valdytojas iš baimės atsisako atsiimti savo žemę iš okupanto);
2) animo – kai valdytojas pareiškia atsisakantis valdymo (neveiksnūs atsisakyti negali);
3) animo et corpore – kai valdytojas perduoda daiktą kitam asmeniui, pameta arba
miršta.
 Kilnojamųjų daiktų valdymas prarandamas, kai daiktą užvaldo kitas asmuo, o
nekilnojamųjų – kai valdytojas sužino, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.

 Valdymo apsauga. Posesorinė gynyba ir jos skirtumai nuo petitorinės gynybos.

Interdiktai. Svarbiausias valdymo gynybos bruožas romėnų teisėje, kad byloje dėl
valdymo ne tik nereikėjo įrodyti teisės į ginčijamą daiktą, bet net buvo draudžiama grįsti
savo reikalavimus tokia teise. Tokioje byloje, siekiant valdymo apsaugos, buvo būtina ir
pakako nustatyti du faktus: valdymo faktą ir valdymo pažeidimo faktą. Valdymo gynyba,
grindžiama vien minėtų faktų nustatymu, nekeliant klausimo, kam priklauso teisė į
daiktą, vadinama posesorine gynyba. Priešingybė buvo petitorinis procesas, kur buvo
reikalaujama įrodyti asmens teisę į ginčijamą objektą. Valdymas būtent gynimo požiūriu
iš esmės skyrėsi nuo laikymo, kuriam nebuvo taikomas posesorinis gynimas. Valdymas
gintas ne ieškiniais, o posesiniais interdiktais, kurie, kaip ir visi kiti interdiktai, buvo
sąlyginiai magistratų įsakymai.
Buvo interdiktai, kuriais siekta:
1) pašalinti trukdymus naudotis daiktu
2) grąžinti prarastą valdymą
3) atgauti valdyti daiktą, valdomą svetimo asmens.
Interdictum retinendae possessionis: buvo skirstomi dar į dvi rūšis –
(1)kilnojamųjų daiktų valdymui apsaugoti. Juo galėjo naudotis tiek daikto valdytojas,
kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas, kuris valdymą apskritai prarado.
Justiniano laikais jis buvo panaikintas. (2)nekilnojamiems daiktams apsaugoti.
Naudojosi tik toks valdytojas, kuriam nebuvo galima prikišti ydingo valdymo (įgijo
prievartos keliu, slapta ar iki pareikalavimo). Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba
daiktas galėjo būti atimamas iš faktinio valdytojo.
Interdictum recoperendae possessionis: skiriamos trys grupės –
(1)nekilnojamųjų daiktų grupei, jeigu iš valdytojo valdymas buvo atimamas jėga.
(2)ginamas asmuo, iš kurio valdymą daiktui atima vienerių metų senaties terminas.
(3)paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki pareikalavimo.
Savininkas tampa valdytoju tada, kai laikytojas atsisako daiktą grąžinti.
Adibiscendae possessionis: jais buvo siekiama ne apginti, o įgyti valdymą, kurio
anksčiau nebuvo.

7 skyrius
Nuosavybės teisė
 Nuosavybės teisės sąvoka ir jos esmė.
Pagrindinė daiktinė teisė yra nuosavybės teisė (dominum, proprietas), buvusi
vienintelė visiška daiktinė teisė (visos kitos ribotos). Nuosavybė buvo laikoma vienalyte
teise. Nuosavybės teisė yra subjektinė.
Romoje nuosavybė suteikė savininkui galimybę daryti su materialiu daiktu viską,
ko nedraudė teisė. Šis apibrėžimas išliko iki mūsų dienų.
Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus, nurodo tos teisės subjektui
laisvės ribas (pozityvioji nuosavybės teisės funkcija), kita vertus, yra jos laisvės garantas
 (negatyvioji nuosavybės teisės funkcija, kuri pašalina galimybę tretiems asmenims kištis į
svetimą nuosavybę).
Bandyta nuosavybės teisės požymius suskirstyti į pagrindinius ir papildomus.
Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teisė; papildomi – naudojimosi ir daikto turėjimo
teisė, taip pat teisė surinkti ir naudotis jo vaisiais.
Pagrindiniai nuosavybės teisės turinio elementai:
a. Ius utendi et fruendi. Savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti jo duodamus
vaisius. Jis taip pat gali daiktą suvartoti arba sunaikinti.
b. Ius possidendi. Reiškia daikto turėjimo teisę, bet ne jo valdymo faktą.
c. Ius disponendi. Teisinio disponavimo daiktu galimybė.

 Nuosavybės teisės rūšys.

Nuosavybės teisė buvo keturių rūšių – bonitarinė (pretorinė) nuosavybė,
bendroji nuosavybė, kviritinė nuosavybė bei peregrinų nuosavybė. Dar kartais
išskiriamos provincijų žemės.
Pagal ius civile, savininkas galėjo būti tik Romos pilietis – kviritas, todėl
nuosavybė vadinama kviritine. Šią nuosavybę gynė romėnų ius civile, todėl ji buvo
vadinama ir civiline nuosavybe. Svetimšaliai, kurie neturėjo civilinio teisnumo, negalėjo
turėti ir nuosavybės teisės. Pradžioje nuosavybę į res mancipi buvo galima įgyti tik
specifiškai romėniškais būdais, reikėjo atlikti mancipaciją arba in iure cessio. Į visus
kitus daiktus nuosavybę buvo galima įgyti neformaliu būdu. Tik praėjus įgyjamosios
senaties terminui valymo teisė galėjo peraugti į kviritinę nuosavybę.
Bonitarinė arba pretorinė nuosavybė buvo nuosavybė, pagal kurios teisę res
mancipi valdytojas, praradęs daiktą dar nesuėjus senaties terminui, po kurio nuosavybė
taptų kviritine, galėjo pateikti ieškinį. Atsiradus jai atsirado nuosavybės dualizmas,
panaikintas tik Justiniano laikais. Ginta traditio būdu.
Peregrinų nuosavybę gynė jų teisinės sistemos (ius peregrinorum). Tai išnyko
kai visi Karakulos ediktu buvo paskelbti piliečiais.
Provincijos žemės, kurias romėnai įgijo užkariaudami, buvo romėnų liaudies
arba imperatoriaus nuosavybė. Jos buvo apmokestintos, kai tuo tarpu kviritinė nuosavybė
buvo laisva nuo mokesčių. Vėliau provincijų žemės buvo sulygintos su kviritine
nuosavybe.
Bendroji nuosavybė. Kai daiktas priklausė ne vienam, bet keliems asmenims,
kurie jį valdydavo bendrai. Kiekvienas iš bendrasavininkių turėjo idealią nuosavybės
teisės į tam tikrą daiktą dalį. Šios dalys nebūtinai turėjo būti lygios. Kiekvienas
bendrasavininkis galėjo savo dalimi disponuoti ir iš jos atitinkamai siekti naudos.
Atliekant visą daiktą liečiančius veiksmus, buvo būtinas visų bendrasavininkių sutikimas.
Jeigu objektas buvo nedalus tai jis buvo paliekamas vienam, o kitiems priteisiama
piniginė kompensacija arba jį pardavus gauti pinigai padalinami proporcingai nuosavybės
turimai daliai.

 Nuosavybės teisės apribojimas.

Nuosavybės teisės ribojimai, kuriuos lėmė visuomenės interesai, buvo įtvirtinti
viešojoje teisėje (ius cogens), kuri iš esmės buvo imperatyvi, todėl šalys privačiu
susitarimu negalėjo panaikinti ar sumažinti šių apribojimų. Priešingai, apribojimai,
lemiami trečiųjų asmenų interesų, įtvirtinti dispozityvioje privatinėje teisėje, todėl buvo
 galima juos keisti ar net panaikinti. Kai apribojimai nustoja egzistavę, nuosavybės teisė
vėl veikia. Atsižvelgiant į interesų grupes, nuosavybės apribojimai galėjo atsirasti
įstatymo, sutarties ar teismo sprendimo pagrindu. Visi romėnų nuosavybės teisės
ribojimai neturėjo bendros taisyklės, o buvo grįsti konkrečiais atvejais.
Pagrindiniai nuosavybės teisės apribojimai, atsižvelgiant į tai, kieno interesus jie
gina:
a. Apribojimai, kurias ginami visuomenės interesai. Viešo pobūdžio nuosavybės
apribojimai, kurių egzistavimą sąlygojo statybos ir sanitariniai reikalavimai, tam
tikri serviso apribojimai. Jų egzistavimą lėmė tam tikri socialiniai, ekonominiai ir
politiniai motyvai. Daug dėmesio skiriama žemės ūkiui. Viskas buvo paremta
konkrečiais atvejais.
b. Apribojimai kaimynų naudai. Vėl viskas paremta konkrečiais atvejais. Ribojimai
kaimynų naudai taip pat buvo grįsti konkrečiais atvejais, pvz. jei vaisiai nukrenta į
kaimyno sklypą, vaismedžio savininkas kas antrą dieną turi teisę juos susirinkti.
Taip pat savininkas privalo praleisti kaimyną per savo sklypą, jei šis kitaip negali
pasiekti savojo.

 Nuosavybės teisės įgijimas ir praradimas (pirminiai ir išvestiniai nuosavybės teisės

įgijimo būdai).
Nuosavybės teisė galėjo būti įgyjama pirminiu arba išvestiniu būdu. Pirminis yra
toks būdas, kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą arba nepriklausomai nuo
ankstesnių teisių į šį daiktą. Tokiu būdu įgyta nuosavybė buvo laisva nuo bet kokių
prievolių. Išvestinis – naujo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko
teise ir yra išvesta iš jo teisės. Tai sutartinis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Taikomas
principas, kad niekas negali perduoti daugiau teisių negu pats jų turi. Dar vienas svarbus
principas, kad nuosavybė pereina ne sutarties pasirašymo metu, bet faktinio daikto
perdavimo momentu ar įgyjamosios senaties keliu. Tam kad pereitų nuosavybė į daiktą,
buvo būtina atlikti veiksmą – mancipaciją ar tradiciją.
Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai:
a. Usucapio (įgyjamoji senatis) – tai tam tikro daikto nuosavybės teisės įgijimas dėl
jo valdymo įstatymų nustatytą laikotarpį. Atsirado, nes siekiama panaikinti
neaiškumą tarp žemių. Šiuo būdu galėjo pasiremti ir asmenys, kurie įgijo kokį
nors daiktą, nesilaikydami reikiamos teisinės formos. Pirmiausia ji buvo taikoma
Romos piliečiams, lietė tik kviritinę nuosavybę. Bet po pilietinių teisių suteikimo
tapo taikoma plačiau. Turėjo atitikti 5 pagrindinius bruožus: res habilis
(apibūdina objektą, į kurį gali būti įgyjama nuosavybės teisė), titulus (valdymui
daiktas turėjo būti įgytas teisėtai), fides (valdytojo gera valia), possesio (tik
civilinis valdymas sukelia nuosavybės teisės atsiradimą), tempus (kilnojamuosius
daiktus reikėjo valdyti vienerius metus, o nekilnojamuosius – dvejus).
b. Occupatio (užvaldymas) – seniausias nuosavybės teisės įgijimo būdas, taikytas
įgyti nuosavybės teisę į užvaldytą niekieno daiktą (res nullius). Romėnų teisė res
nullius statusą pripažino laukiniams gyvūnams, lobiams bei paliktiems daiktams.
Res hostiles – daiktai, esantys Romos teritorijoje ir priklausantys piliečiui tos
valstybės, su kuria Roma pradėjo karo veiksmus.
c. Specificatio (perdirbimas) – tai nuosavybės teisės įgijimo būdas, reiškiantis
esminį daikto perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują daiktą (nova species),
 pvz. iš vynuogių padaromas vynas. Kompromisinė taisyklė (media sententia) – jei
naujai sukurta daiktą galima grąžinti į pirmykštę padėtį, tai nuosavybės teisė tenka
pirmykščio daikto savininkui, jei ne – žmogui perdirbusiam daiktą.
d. Confussio ir commixtio (susijungimas ir susimaišymas). Jei susijungdavo du
nekilnojamieji daiktai (pvz. sklypas išsiplėsdavo kito sąskaita dėl pratekančios
upės) tai nuosavybės teisė buvo dalinama per pusę, neskaitant atplaišų, kurios
tekdavo tam sklypui, prie kurio prisijungdavo. Dumblynė – lėtas vieno sklypo
didėjimas kito sąskaita, kuris įvykdavo dėl bendros upės pratekėjimo. Atplaiša –
vieno sklypo atitrūkimas dėl upės srovės poveikio ir prisijungimas prie kito
sklypo. Jei susijungdavo nekilnojamas daiktas su kilnojamu, nuosavybės teisė
tekdavo kilnojamo daikto savininkui.
e. Vaisių įgijimas. Tik nuo atsiskyrimo momento nuo motininio daikto vaisiai
įgauna savarankiškų daiktų statusą. Bendra taisyklė teigė, kad tokie vaisiai
priklauso motininio daikto savininkui. Išimtys buvo nustatytos tik vaisiams
siaurąja prasme (fructus).

Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai:

a. Mancipacija – tik res mancipi daikto pardavimas ar perdavimas dalyvaujant
liudytojams. Vienas iš nedaugelio formalių aktų (sutartis variu ir svarstyklėmis).
Turėjo dalyvauti svėrėjas, penki liudytojai, įgijėjas ir savininkas. Šio akto dalyviai
galėjo būti tik Romos piliečiai. Justinianas panaikino.
b. In iure cessio (perleidimas teisme) – tai buvo tariamas vindikacinis procesas,
kuomet įgijėjas buvo ieškovas, o perdavėjas – atsakovas ir teismas priimdavo
sprendimą ieškovo naudai. Buvo galima perduoti nuosavybę ir res mancipi, ir res
non mancipi. Naudojosi tik Romos piliečiai. Justinianas panaikino.
c. Traditio (perdavimas) – svarbiausia ne forma, o turinys. Šį būda pirmiausia taikė
peregrinai, perleisdami nuosavybės teisę į provincijų žemes. Vėliau šį būdą taikė
ir romėnai, o po Justiniano jis tapo universalus. Norint perduoti daiktą šiuo būdu
reikėjo perduoti daiktą faktiškai, perleidėjo valios perduoti nuosavybės teisę ir
priėmėjo valios ją įgyti bei tinkamo teisinio pagrindo. Traditio buvo galima atlikti
per trečiuosius asmenis.
Tam, kad tradicijos būdu būtų perduota ir nuosavybės teisė, reikėjo įvykdyti tris
sąlygas:
1. Daiktas turėjo būti faktiškai perduotas
2. Perdavimo faktą turėjo lydėti perdavėjo valia daiktą atiduoti ir priėmėjo
valia jį įgyti
3. Turėjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas, kurio dėka buvo atliekama
tradicija
Priklausomai nuo antrosios sąlygos pobūdžio tradicija galėjo pagimdyti trejopas teisines
pasekmes:
(1)daikto laikymą [paskola], (2)valdymą [užstatas arba nuoma labai ilgam laikui], (3)ir
nuosavybės teisę [pardavimas, dovanojimas ir pan].
Traditio skyrėsi nuo mancipacijos ir in iure cessio šiomis ypatybėmis:
1. Traditio galima vykdyti per trečiuosius asmenis.
2. Jeigu mancipacija ir in iure cessio, įterpus sąlygas ir terminus, buvo
niekinės, tai traditio – ne.
 3. Pirmaisiais dviem būdais nuosavybę buvo galima perleisti ir įgyti jų
nevaldant, o traditio negalėjo padaryti tas, kas nevaldė arba nelaikė
daikto.
Nuosavybės teisės išnykimas: Nuosavybės teisė galėjo išnykti tik dėl tam tikrų
priežasčių. Pirma, nuosavybės objektui išnykus materialiai (dėl fizinio sunaikinimo,
specifikacijos ar kt.), antra – išnykus juridiškai (vergą paleidus į laisvę, priešui daiktą
atėmus ir pan.). Kad ir koks būtų objektas nuosavybės teisė išnykdavo jei būdavo
perleista; vieno asmens prarasta, o kito neįgyta (laukinio gyvulio pabėgimas), ar
savininkas atsisakydavo savo teisės. Taip pat galėjo būti atimta iš savininko prieš jo valią
(konfiskuota, senatis).

 Nuosavybės teisės gynimas: rei vindicatio, actio negatoria, actio Publiciana.

Pagrindiniai ieškiniai, kuriais ginta savininko nuosavybės teisė, romėnų teisėje
buvo rei vindicatio (vindikacinis ieškinys) ir actio negatoria (negatorinis ieškinys).
Bonitarinė nuosavybė buvo ginama actio Publiciana. Visi šie ieškiniai turėjo daiktinį
pobūdį.
Rei vindicatio. Šis ieškinys naudotas kuomet savininkas, nevaldantis daikto (dėl
ko negalėjo naudotis interdiktais), kreipdavosi į teismą dėl daikto priteisimo. Ieškovas
galėjo būti tik savininkas, praradęs valdymą. Buvo kviritinės nuosavybės gynimo būdas.
Sponsio – daiktinių pretenzijų pateikimas, pritaikant verbalinę sutartį. Priklausė
arbitralinių ieškinių grupei. Ieškovas privalėjo gražinti atsakovui daikto išlaikymo
išlaidas.
Skiriamos trys išlaidų rūšys (impensae):
1. Būtinosios išlaidos – kad daiktas egzistuotų arba iš esmės nepablogėtų.
2. Naudingosios – padidindavo daikto vertę.
3. Prabangos – daikto pagražinimui.
Buvo privalu gražinti tik būtinąsias ir naudingąsias išlaidas. Sąžiningas valdytojas galėjo
prisiimti ir prabangos išlaidas.
Actio negatoria. Naudotas tuomet, kai savininkas nepraradęs valdymo, bet
kažkas trukdo jam valdyti. Šiuo atveju ieškovas privalėjo įrodyti savo nuosavybės teisę ir
kad atsakovas ją pažeidė. Atsakovas tuo tarpu įrodinėdavo savo teisę. Ieškinį patenkinus
atsakovo teisė buvo paneigiama. Labai panašus buvo draudžiamasis ieškinys (actio
prohibitoria), kuriame ieškovas įrodinėdavo savo teisę uždrausti ką nors daryti, tai
draudimas atsakovui naudotis daiktu. Jie buvo kviritinės nuosavybės gynybos priemonės.
Publicijaus ieškinys (actio Publiciana). Buvo naudojamas, kai daikto valdytojas,
neturintis kviritinės nuosavybės, galimos įgyti suėjus senačiai, prarasdavo savo valdymą.
Tai buvo petitorinis ieškinys (ieškinys dėl teisės). Jame atsakovas galėjo įrodinėti, kad
ieškovas neturi teisės į daiktą. Jis buvo panašus į rei vindicatio.
Be šių pagrindinių ieškinių, buvo dar apie 70. Kasdieniam Romos gyvenimui
daug įtakos turėjo kaimynų santykiai, todėl reikšmingi ieškiniai šiam atžvilgiui.
 Nuosavybės ir valdymo atskyrimas
Skiritingai nei nuosavynės teisė, valdymas nesuteikia teisės pareikšti ieškinį bet kuriam
pažeidėjui, valdymas neatsinaujina ipso iure grįžus iš nelaisvės, tiesiogiai neperina
paveldėjimo būdu.
 8 skyrius
Teisė į svetimus daiktus
 Teisės į svetimus daiktus samprata.
Romėnų civilinė teisė žinojo gana daug teisių į svetimus daiktus (ius in re aliena). Jos
atsirado dėl dviejų priežasčių – tai savininkų ir kreditorių interesai. Kaip ir bet kuri daiktinė teisė
ji buvo absoliutaus pobūdžio. Kita vertus šios teisės, kitaip nei nuosavybės teisė, nesuteikdavo
absoliučios valdžios į daiktus. Jos buvo „ribojančio“ pobūdžio. Pagrindinės – servitutas,
emfiteuzis, superficijus ir įkeitimo teisė.

 Servitutų sąvoka ir rūšys: servitutes praediorum ir servitutes personarum.

Servitutas – tai ribota daiktinė teisė į svetimą daiktą. Jie suteikė teisę ribotai naudotis
svetimu daiktu. Servitutai buvo skirstyti į predialinius (žemės) (servitutes praedorium) ir
asmeninius (servitutes personarum). Pagrindiniai servitutų principai: tai yra pozityvi teisė
servituto subjekto atžvilgiu ir negatyvi daikto savininko atžvilgiu; servitutais galima varžyti tik
svetimą, bet ne savo objektą; servituto negalima varžyti kitu servitutu. Jie susiformavo
anksčiausiai. Servitutai dažniausiai buvo skirti apginti moters padėtį.
 Servitutes praedorium. Sklypo, kuris suvaržytas servituto, savininkas turėjo pakęsti,
kad kitas asmuo, nesantis savininkas, riboja jo teises į sklypą. Subjektais buvo
„ribojančio“ ir „tarnaujančio“ sklypo savininkai, iš kurių pirmasis turėjo riboto
naudojimosi teisę „tarnaujančio“ sklypo atžvilgiu.
Galima nurodyti šiuos bendrus predialinių servitutų požymius:
1. Servitutas visuomet apsunkina vieną sklypą kito sklypo naudai;
2. Servitutas yra pastovi teisė;
3. Servitutas yra nedalus.
 Servitutes personarum. Tai yra daiktinė teisė į svetimą daiktą, suteikta tam tikro asmens
naudai. Šio servituto asmeninis pobūdis reiškė, jog tai buvo subjektinė neperleidžiama
teisė, kuri paprastai pasibaigdavo kai mirdavo tą teisę turintis asmuo. Buvo keturių rūšių:
o Ususfructus – tai daiktinė teisė iki mirties naudotis svetimu daiktu ir rinkti jo
vaisius, kartu turint pareigą išsaugoti jo substanciją. Unusfructus dalykas galėjo
būti tik nesuvartojami, o jei būdavo suvartojami, tai naudotojas pasibaigus
terminui turėjo grąžinti tokį pat daiktų kiekį arba atlyginti jų vertę. Buvo grynai
asmeninė neperleidžiama teisė. Ususfructarijus nebuvo daikto valdytojas, o tik
detentorius.
o Usus – tas pats kas unusfructus, tik negalima naudotis daikto vaisiais, tik pačiu
daiktu.
o Habitatio – daiktinė teisė gyventi svetimame name;
o Operae servorum vel animalium – teisė naudotis svetimu vergu arba gyvuliu.
Servitutai atsirasdavo: kai legatas būdavo užrašomas vindikacijos tvarka, kuria nustatomas
servitutas trečiojo asmens naudai; priteisiant; simuliuojant ieškinį dėl servituto; per mancipaciją;
įgyjamosios senaties suėjimu. Plačiausiai taikyti du būdai: legatas (savininko mirties atveju) ir
trečiasis – gyvųjų naudojimas. Servitutas išnyksta išnykus vienai iš šių sąlygų: išnykus asmeniui
ar žemės sklypui, kurių naudai nustatytas servitutas; išnykus servituto varžomam daiktui
materialiai arba teisiškai; susiliejus į vieną asmenį servituto turėtojui ir daikto savininkui.
Servituto atsisakyti buvo galima tokia pačia tvarka, kokia jis buvo nustatytas. Kilnojamo turto
servitutai dėl nenaudojimo išnykdavo po metų (Justinianas – 2), o nekilnojamo – po dviejų
(Justinianas – 10-20).

 Servitutes praediorum rusticorum ir servitutes praediorum urbanorum.

Atsižvelgiant į sklypo paskirtį servitutai buvo skirstyti į kaimo servitutus (Servitutes praediorum
rusticorum):
 Tako servitutas – teisė pėsčiomis, arkliu ar neštuvais keliauti per svetimą sklypą;
 Servitus actus – per svetimą sklypą galima važiuoti ir ginti gyvulius;
 Servitus viae – apėmė pirmus du servitutus;
 Vandens praleidimo servitutas – suteikė teisę iš svetimo sklypo pasisemti vandens;
Ir miesto servitutus (servitutes praediorum urbanorum):
 Servitus altius non tollendi – draudimas, įpareigojantis statyti tik tam tikro aukščio
pastatus;
 Servitus prospiciendi – draudimas statyti „tarnaujančiame“ sklype konstrukcijas, kurios
užstoja „vyraujančio“ sklypo savininkui vaizdą;
 Servitus protegendi vel proiciendi – teisė tam tikra statybos konstrukcija įsiterpti į
kaimyno sklypo oro erdvę;
 Servitus tigni immittendi – balkio įleidimo į kaimyninį mūrą teisė;
 Servitus oneris ferendi – teisė atremti statybinę konstrukciją į kaimyno konstrukciją;
 Servitus stillicidii – teisė nukreipti lietaus vandens nutekėjimą į kaimyninį sklypą;
 Servitus fumi immitendi – teisė nukreipti dūmus ir nemalonius kvapus į kaimyno sklypą;
 Įkeitimo teisė. Įkeitimo teisinio santykio dalyviai, objektas.
Tai daiktinė teisė į svetimą daiktą, pagal kurią kreditorius gali, skolininkui neįvykdžius
įkeitimu užtikrintos prievolės, savo reikalavimą patenkinti atsiimdamas jam priklausančią dalį iš
įkeisto turto vertės, nepriklausomai nuo to, ar įkeistas turtas tebėra skolininko, ar jis pastarojo yra
perleistas tretiesiems asmenims.
Yra dvi šalys: įkaito turėtojas (kreditorius, kurio teisei apginti yra užstatomas užstatas) ir
įkaito davėjas (skolininkas, kuris kredito garantavimo tikslais įkeičia daiktą).
Įkeitimo teisė Romoje pradeda vystytis tada, kai iškyla poreikis iš anksto išsklaidyti
kreditoriams baimę, jog skolininkas gali neįvykdyti savo įsipareigojimų.

 Įkeitimo teisės genezė. Fiducia, Pignus ir Hypotheca.

Buvo trys pagrindinės įkeitimo teisės sąvokos:
 Fiducia. Šios formos esmė ta, kad skolininkas kreditui garantuoti mancipacijos arba in
iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus nuosavybėn kokį nors daiktą, su sąlyga
įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Taigi fiducia reiškė ne įkeitimą tikrąja
prasme, bet nuosavybės teisės perkėlimą. Kreditorius kaip savininkas įgydavo
nuosavybės teisę į vaisius, galėjo daiktu laisvai disponuoti. Tačiau atsakydavo, jeigu tyčia
sunaikindavo arba sugadindavo daiktą. Fiducia dalykas galėjo būti tik res mancipi.
Didžiausias fiducia trūkumas, kad skolininkas prarasdavo nuosavybės teisę į įkeistą
daiktą, todėl vėliau ši forma pakeičiama Pignus.
 Pignus. Šiuo atveju įkaito davėjas (skolininkas) perdavė kreditoriui faktinio valdymo, bet
ne nuosavybės teisę. Kreditorius galėjo laikyti įkeistą daiktą, kol bus sumokėta skola, bet
negalėjo juo disponuoti. Tai buvo savotiškas daikto areštas. Disponuoti galėjo tik tuo
atveju, jei skolininkas buvo nemokus ir tai tik sudarius papildomą sutartį.
 Sutartys, kurios sustiprindavo kreditoriaus padėtį:
1. Pactum de vendendo – sutartis, kuria remiantis užstato gavėjas, jeigu skolininkas
neįvykdys savo pareigos, gali parduoti škeistą objektą.
2. Pactum antichreticum – buvo taikoma tada, kai įkaito objektas duodavo vaisius, o
surinkti vaisiai skaičiuojami į skolos mokėjimo sumą.
3. Lex commissoria – neformali sutartis, kurios dėka kreditorius tapdavo objekto
savininku tuo atveju, jeigu skolininkas laiku neįvykdydavo savo prievolės.
Fiducia institutui buvo svarbiausi kreditoriaus interesai, o pignus – atvirkščiai. Be to,
norėdamas gauti pignus asmuo taip pat turėdavo prarasti įkeitimo objektą. Tuo tarpu pats
kreditas dažnai buvo reikalingas kaip tik tam daiktui. Todėl atsirado dar kita įkeitimo
forma.
 Hypotheca. Tai žodinis įkeitimas. Skolininkas neperduodavo kreditoriui daikto, bet
pažadėdavo, kad neįvykdžius susitarimo kreditorius galės parduoti įkeistą daiktą. Tam,
kad ši teisė būtų realizuota, kreditorius turėdavo įgyti valdymo įkeistam daiktui teisę.
Šiai teisei pasiekti pretorius nustatė trejopas priemones:
1. Interdictum Salvianum – žemės sklypų nuomos santykiuose nuomotojas negalėjo
pastoviai kontroliuoti nuomininką, todėl pastarasis galėjo lengvai išvežti ar parduoti
įkeistą daiktą. Apginti nuomotojo teises ir buvo skirtas šis interdiktas.
2. Actio Serviana – jame nuomotojo teisė į nuomininko inventorių įgijo tikros daiktinės
teisės pobūdį.
3. Actio quasi Serviana – taikomas, kai prievolės užtikrinimo priemone yra pasirenkama
hypotheca.
Jis padėjo kreditoriui išsireikalauti įkeistą daiktą iš įkaito davėjo.
Kadangi įkeičiant daiktą hypotheca būdu jis nebuvo perduodamas, skolininkas turėjo
galimybę jį įkeisti kelis kartus. Tokiu atveju, iškilus problemai reikalavimai buvo
patenkinami eiliškumo tvarka. Vėliau pirmenybė buvo suteikta raštiškai patvirtintoms
hipotekoms. Galima išskirti tris įkaito atsiradimo būdus: sutartis, įstatymas ir viešosios
tvarkos potvarkis, išleistas remiantis teismo sprendimu.

 Superficijus ir emfiteuzis.
Abi šios formos – tai ribotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą. Jos maksimaliai
ribojo nuosavybės teisę į sklypą.
Emfiteuzis – graikiškos kilmės ilgametės nuomos sutarties prototipas (žemė). Tai buvo
paveldima ir perduodama teisė naudotis svetimu sklypu mokant kasmetinius procentus.
Emfiteuzis susiformavo kaip savarankiška daiktinė teisė, nes tai nebuvo nei nuoma, nes
galėjo būti amžina, nei pardavimas. Emfitentas (nuomininkas) turėjo visas teises disponuoti
sklypu savo nuožiūra. Pagal Justinianą mokesčio nemokėjimas tris metus suteikia teisę
atšaukti emfiteuzį.
Superficijus – tai paveldima ir perleidžiama teisė naudotis svetimu žemės sklypu
statybos reikalams (statiniai) (pvz., statytis namą valstybės žemėje). Ši teisė sudarė galimybę
naudotis pastatu, esančiu svetimame sklype. Pastatas, pastatytas svetimame sklype, tapdavo
to sklypo savininko nuosavybe. Už naudojimąsi pastatais paprastai reikėdavo mokėti tam
tikrą mokestį. Superficijus panaikina daikto išnykimas ir mokesčio nemokėjimas 2 metus.
Laikas buvo arba labai ilgas, arba amžinybė.

9 skyrius
 Romėnų šeimos teisė
 Romėniškosios šeimos charakteristika.
Šeima (familia) – visuma asmenų, susietų giminystės ryšiais. Šeimą galėjo sukurti tik Romos
pilietis, turintis ius conubii. Romėnų šeimai buvo būdingi gimininės santvarkos bruožai.
Šeimos jungiamasis elementas – pater familias. Pater familias teisių visuma seniausiame
laikotarpyje buvo vadinama manus, kuri vėliau jau reiškė tik vyro valdžią žmonai (manus
mariti), o pater familias valdžia kitiems šeimos nariams buvo vadinama patria potestas.
Romėnų šeima – tai monogaminė, pagrįsta agnatine giminyste, šeima, kurioje svarbiausias yra
pater familia. Visi šios šeimos nariai, tiesiogiai pavaldūs pater familias, buvo vadinami sui.
Šeimoje visiškai teisnus buvo tik pater familias. Jis yra personae sui iuris (savosios teisės
asmuo). Visi kiti šeimos nariai yra laikomi personae alieni iuris (svetimosios teisės asmenys).
Vaikų turtas automatiškai tapdavo pater familias nuosavybe. Pater familias valdžia
pasibaigdavo tik jam mirus arba pačiam to panorėjus. Laikui bėgant pater familias valdžia
buvo apribota.

 Agnatinė ir kognatinė giminystė.

Buvo skiriamos dvi giminystės rūšys: Agnatinė ir kognatinė.
Agnatinė grindžiama ne kraujo ryšiu, o buvimu to paties pater familias nariu. Agnatinė
giminystė buvo nustatoma tik pagal vyriškosios lyties liniją, nes pavaldumas buvo tik šeimos
tėvui.
Agnatinė giminystė skirstyta į tiesioginės (gimę vieni iš kitų) ir šalutinės (vieno protėvio) eilės
giminystę, taip pat į laipsnius (sūnus tėvui – 1-o laipsnio, anūkas seneliui – 2-o laipsnio).
Agnatinė giminystė gerokai apribojo civilinę apyvartą, nes visi šeimos nariai buvo svetimos
teisės objektai ir viskas, ką jie įgydavo, tapdavo pater familias nuosavybe, o pareigų šis
neįgydavo jokių.
Kognatinė grindžiama kraujo ryšiu. Ši tapo šiuolaikinių šeimos teisinių santykių pagrindu.
Privačios nuosavybės gausėjimas skatino tėvų norą palikti palikimą savo kraujo giminėms,
pirmiausia – vaikams, kam prieštaravo agnatinė giminystė, todėl atsirado nauja – kognatinė
šeima.
Ji taip pat buvo tieisioginė ir šalutinė ir turėjo laipsnius.

 Giminystės eilės ir laipsniai.

Giminystė buvo charakterizuojama eilėmis (tiesioginės (tiesioginės aukštutinės ir tiesioginės
žemutinės) ir šalutinės eilės giminaičiai) ir laipsniais.
Tiesioginės eilės giminaičiais laikomi agnatai, gimę vieni iš kitų (pvz., tėvas sūnui yra
tiesioginės aukštutinės eilės giminaitis, o sūnus tėvui – tiesioginės žemutinės), o šalutinės eilės
giminaičiai buvo bendro protėvio agnatai (pvz., sūnus ir prosenelis).
Laipsniai – gimimų skaičius tarp asmenų (pvz., sūnus ir tėvas buvo pirmo laipsnio, o anūkas ir
senelis – antro laipsnio agnatai).

 Santuokos (matrimonium) rūšys.

Šeima buvo kuriama santuokos pagrindu. Vyras ir žmona nebuvo lygiaverčiai (ji visada
priklausė nuo vyro, tėvo, brolio ar globėjo). Į santuoką buvo žiūrima kaip į sutartį.
 Santuokos rūšys: matrimonium iustum – teisėta romėniška santuoka tarp piliečių ir
matrimonium iuris gentium – santuoka tarp ne piliečių (santuoka sudaryta tarp peregrinų ir
kitų laisvųjų, kurie neturėjo teisės sudaryti romėniškąją santuoką).
Teisėta romėniška santuoka turėjo dvi rūšis:
Matrimonium cum manu – žmona patenka į visišką vyro valdžią. Įtakodavo žmonos caput –
ji tapdavo capitis deminutio. Jeigu prieš santuoką ji buvo personae sui iuris, po santuokos ji
tapdavo personae alieni iuris. Žmona tapdavo vyro šeimos agnate ir svetima savo buvusiai
šeimai.
Santuokos cum manu sudarymas buvo labai formalus aktas, reikalaujantis tam tikrų apeigų
atlikimo. O santuoka sine manu nebuvo formali.
Matrimonium sine manu – žmona nepatenka vyro valdžion ir išlieka savo senosios šeimos
agnate. Teisiniu požiūriu žmona likdavo svetima savo vyrui ir vaikams.
Vyro manus žmonai atsitadimo pagrindas – „įgyjamoji senatis: t.y. nenutrųkstamas vyro ir
moters gyvenimas 1 metus. Santuoka neįvykdavo, jeigu per šiuos metus moteris iš vyro namų
pasišalindavo 3 naktis, taip ji nutraukdavo senatį.
Pati santuokos sine manu koncepcija gyvavo iki Romos valstybės žlugimo. Būtent ji ir išstūmė
senąją santuoką cum manu.

 Konkubinatas. Konkubinato skirtumas nuo santuokos sine manu.

Konkubinatas – įstatymų leidžiamas pastovus vyro ir moters gyvenimas, neturintis santuokos
statuso. Pagrindinis jo skirtumas nuo santuokos sine manu – nebuvo affectio maritalis šeimos
bruožo (siekio sukurti romėnišką šeimą, auginti vaikus).
Vaikai gimę konkubinate vadinti liberi naturales.

 Santuokos sudarymas.
Sponsalia – sužieduotuvės (susitarimas sudaryti santuoką). Nevykdymo atveju buvo imamasi
turtinio poveikio priemonių. Sponsalia pažeidimas užtraukdavo negarbę.
Seniausioje romėnų teisėje buvo trys santuokos sudarymo būdai:
Confarreatio – tai religinis aktas. Jis vykdavo dalyvaujant 10 liudytojų ir žyniams. Buvo
atliekami sakraliniai ritualai tariant specialius žodžius. Tik asmenys gimę iš tokios santuokos ir
esantys tokioje santuokoje, galėjo užimti aukštas šventikų pareigas.
Coemptio – tai tariamas žmonos pirkimas iš jos pater familias arba globėjo. Vyko dalyvaujant
5 liudytojams ir svėrėjui su svarstyklėmis.
Usus – tai faktinis sutuoktinių gyvenimas vienerius metus. Tai suteikdavo vyrui manus savo
žmonai. Buvo taikomas daiktinės teisės institutas – „įgyjamoji senatis“. Gyvenimas 1 metus
suteikdavo vyrui manus savo žmonai.
Santuoka sudaryta vienu iš minėtų būdų buvo santuoka cum manu. Žmona patekdavo vyro
arba jo pater familias valdžion, užima šeimoje dukters vietą.
Santuokos sudarymo sąlygos:
- Santuokinis amžius (moterims – 12 metų, vyrams - 14 metų)
- Jaunavedžių sutikimas (pater familias sutikimas)
- Ius conubii (privalėjo turėti piliečio teises)
Kareiviams ilgą laiką buvo draudžiama sudaryti santuoką, bet leidžiama gyventi konkubinate.
 Santuokos nutraukimas.
Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno iš sutuoktinių mirtimi arba ją nutraukiant. Santuokos
nutraukimo pagrindu pagal romėnų teisę, pirmiausia būdavo capitis deminutio, kuri, kaip
žinome, turėjo 3 laisnius. Kokių nors teisinių pagrindų santuokai nutraukti nereikėjo.
Divortium – santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių valia.
Repudium – santuokos nutraukimas vieno iš sutuoktinių valia.
Libellum repudii – raštas dėl ištuokos. Santuokos nutraukimo be svarbių priežasčių (sine
iusta causa) atveju, buvo taikomos turtinės sankcijos. Jeigu skyrybų pareikalavo žmona, ji
netekdavo savo kraičio. Jei vyras – jis prarasdavo ikivestuvines dovanas (donatio propter
nuptias).
Santuoka cum manu galėjo būti nutraukta tik vyro iniciatyva.
Santuoka sine manu galėjo būti nutraukta abipusiu susitarimu arba vienos iš šalių pageidavimu.
Našlė, norinti ištekėti antrą kartą, privalėjo laukti ne mažiau 10 mėn (gedulo metai).

 Sutuoktinių (asmeniniai, turtiniai) tarpusavio santykiai.

Santuokoje cum manu žmona visiškai paklūsta vyro valiai. Vyras gali žmoną bausti, parduoti
vergovėn (in mancipium). Visa, kas jai priklausė iki santuokos, atitenka vyrui. Tačiau ji buvo
savo vyro įpėdinė (heres sua).
Santuoka sine manu nekeitė žmonos padėties, kurią ji turėjo prieš santuoką. Ji likdavo savo
tėvo valdžioje ir likdavo savo pater familias įpėdine, savo senosios šeimos agnate. Jeigu iki
santuokos sudarymo ši buvo persone sui iuris, po santuokos sudarymo jos statusas nesikeitė. Ir
turtas, priklausęs jai iki santuokos, lieka jos nuosavybė.
Dos (kraičio) institutas – tai žmonos (dos adventitia) ar jos tėvo (dos profectitia) dovana vyrui
(tai tik tas turtas, kurį iš savo turto žmona, jos tėvas ar globėjas išskirdavo vyrui). Dos turėjo
apsaugoti vyrą nuo ištuokos žmonos iniciatyva.
Cautio rei uxtoriae – toks dos grąžinimo užtikrinimo būdas, kai dos įteikimo metu žmona ar
jos tėvai reikalavo, jog santuokos nutraukimo ar vyro mirties atveju, dos būtų grąžinamas
žmonai. Žmonos reikalavimo teisė buvo užtikrinta vadinama privillegium exigendi. T.y. ji
turėjo pirmumo teisę prieš kittus vyro kreditorius savo reikalavimams pateikti.
Donatio ante nuptias – ikisantuokinė vyro dovana moteriai.
Donatio propter nuptias – vyro dovana moteriai po santuokos sudarymo. Jo vaidmuo
garantuoti žmonos interesus nepagrįstos arba nuo jos nepriklausančios ištuokos atveju.
Išlaikyti šeimą buvo vyro pareiga.

 Tėvų ir vaikų santykiai.

Patria potestas - tėvo valdžia savo vaikams. Vaikų santykiai su tėvu buvo labai artimi. Jis
galėjo parduoti savo vaikus į vergovę trans Tiberim, arba valstybės viduje (in mancipium).
Jam priklausė neribota jų vitae ea necis (gyvybės ir mirties) teisė. (Vėlesniai laikotarpiais šios
teisės nyko).
Santuokoje cum manu moteris su vaikais elgėsi kaip sesuo. Santuokoje sine manu moteris
teisiniu pobūdžiu savo vaikams yra svetima.
Kaip ir vergams, tėvas savo suaugusiems sūnums galėjo išskirti tam tikrą turto dalį, kad šie
galėtų savarankiškai ūkininkauti (peculium).
 Peculium castrense (karo pekulijus) – tai yra visa tai, ką sūnus įgyja kare, ir kas priklauso
jam, o ne tėvui. Testamentu jis jį galėjo palikti kitiems asmenims, o, jei nepalikdavo
testamento, jis atitekdavo pater familias.
Peculium quasi castrense – turtas, kurį sūnus įgijo tarnaudamas valstybinėje tarnyboje. Jis
taip pat neatitekdavo tėvui.
Visa tai, ką vaikai paveldi po motinos mirties (bona materna), yra jų nuosavybė, kaip ir turtas,
gautas iš motinos giminaičių (bona materna generis). Visas toks turtas buvo vadinamas bona
adventicia.
Legitimatio – vaikų įteisinimas, šiems gimus neteisėtoje santuokoje. Įsūnijimas – svetimų
vaikų įvaikinimas (arrogatio – įsūnijamos personae sui iuris. Adoptio – įsūnijamos personae
alieni iuris).
 Globa ir rūpyba.
Asmeniui sui iuris dėl amžiaus, sveikatos ir pan., įgyvendinant savo teises, gali būti reikalinga
kitų asmenų pagalba.
Globa (tutela) buvo steigiama nepilnamečiams, eikvotojams ir moterims. Globėjo valdžia
globotiniui ir jo turtui panaši į pater familias valdžią. Globėju buvo artimiausias globotinio
agnatas. Palaipsniui globa tapo visuotine prievole.
Globėjas formaliu sutikimo aktu suteikdavo sandoriui, kurio pats globotinis negali sudaryti,
teisinę galią.
Rūpyba (cura) skiriama vaikams iki 25 metų amžiaus (vadinamiesiems bepročiams) ir
eikvotojams.
Rūpintojas savo sutikimą išreikšdavo neformaliu būdu.

10 skyrius
Paveldėjimo teisė
 Paveldėjimo sąvoka ir evoliucija Romoje.
Paveldėjimas yra universalus mirusiojo asmens teisių perėmimas. Pater familias turtinė
padėtis buvo jo faktinės valdžios šeimoje pagrindas, todėl romėnų paveldėjimo teisė turtinių
santykių atžvilgiu garantavo šeimos galvos valios įgyvendinimą ir šiam mirus. Pater familias
savo mirties atveju visą šeimos turtą testamentu galėjo palikti bet kam, tačiau romėnų
paveldėjimo teisės normos iš esmės garantavo turto išsaugojimą šeimoje (giminėje).
Romėnų, kaip ir daugelio kitų senovės tautų, teisėje požiūris į paveldėjimą, kaip į
universalų mirusiojo turtinių teisių ir pareigų perėmimą, buvo ne iš karto. Tai buvo
visuomenės istorinės raidos rezultatas.
 Seniausiais laikais žmogui mirus jo pareigos (skolos, reikalavimai) išnykdavo, o
turtas tapdavo niekieno, kol nebūdavo priimtas palikimas. Taigi žmogui mirus jo turto
pasisavinimą nebuvo galima laikyti vagyste, tačiau paveldėtojas galėjo vindikuoti į
palikimą įeinančius kieno nors pasisavintus daiktus.
 Padėtis pasikeitė atsiradus patriarchalinei šeimai, o kartu ir patriarchalinei
nuosavybei. Tuomet mirusiojo pater familias turtas atitekdavo jo artimiausiems
palikuonims, tačiau jie dar neperimdavo jo pareigų.
 Truputį vėliau romėnų teisė žengė lemiamą žingsnį nustatydama, kad įpėdinis ne tik
paveldi mirusiojo turtą, bet turi atsakyti už jo paliktas skolas ne tik paveldėtu, bet ir
 savo turtu. Šios paveldėjimo teisės atrama buvo religinė pažiūra, kad asmenybė
išlieka savo palikuonyse. Ši idėja žinoma nuo ius civile vyrauja visų laikų romėnų
paveldėjimo teisėje ir yra vadinama hereditas.

 Hereditas ir singuliarinis teisių perėmimas.

Įpėdinis ne tik paveldi mirusiojo turtą, bet turi atsakyti už jo paliktas skolas ne tik
paveldėtu, bet ir savo turtu. Šios paveldėjimo teisės atrama buvo religinė pažiūra, kad
asmenybė išlieka savo palikuonyse. Ši idėja žinoma nuo ius civile vyrauja visų laikų romėnų
paveldėjimo teisėje ir yra vadinama hereditas. Greta hereditas egzistavo ir singuliarinis
mirusiojo asmens teisių perėmimas, kuomet mirusysis galėjo testamentu įpareigoti įpėdinį
perduoti kokius nors daiktus tretiesiems asmenims. Tai vadinta legata.

 Hereditas legitima ir hereditas testamentaria. Bonorum possessio.

Seniausiais laikais, iki dvylikos lentelių įstatymų, buvo paveldima tik pagal įstatymą –
hereditas legitima – ir paveldėti galėjo tik artimiausi giminaičiai, šaukiami pagal giminystės
laipsnį iš eilės. Velionis to keisti negalėjo.
Dvylikos lentelių įstatymai šalia hereditas legitima įteisino hereditas testamentaria –
paveldėjimą pagal testamentą. Paveldėjimas pagal testamentą naikino paveldėjimą pagal
įstatymą. Kiek vėliau greta minėtų dviejų paveldėjimo rūšių atsiranda trečioji – privalomasis
(būtinasis) paveldėjimas, t.y. pater familias testamentu turi palikti savo turtą pavaldiems
šeimos nariams.
Vėliau pretoriai paveldėjimo institutą hereditas patobulino pretorių teisės institutu
bonorum possessio. Pretorius sukūrė specialų interdiktą – interdictum quorum bonorum –
pagal kurį palikimas perduodamas valdyti asmenims, kurie į jį pretendavo, bet dėl kokių nors
priežasčių nebuvo šaukiami priimti. Bonorum possesor turėjo bonitarinės nuosavybės į
paveldimus daiktus teisę, buvo palikėjo prievolių kreditorius ir skolininkas. Taip pretoriai iš
esmės pakeitė paveldėjimą pagal senąją ius civile. Vėliau buvo įvestas succesio qradum et
ordinum – paveldėjimas pagal laipsnius ir eiles.
Taigi palaipsniui šalia civilinės paveldėjimo sistemos atsirado pretorinė paveldėjimo sistema.
Didelę reikšmę romėnų paveldėjimo teisės vystymuisi turėjo ir centumviadinio teismo,
nagrinėjusio paveldėjimo bylas, praktika bei respublikos imperijos periodo įstatymų leidyba.

 Paveldėjimas pagal testamentą. Testamentui keliami teisiniai reikalavimai. Favor

testamenti.
Pagal romėnų teisė testamentas – tai vienašalis palikėjo paskutiniąja valia parentas
sandoris, įvykdytas laikantis nustatytų formalumų, siekiant paskirti savo įpėdinį.
Jau dvylikos lentelių įstatymai nustatė, kad testamentas yra aukščiau už paveldėjimo
įstatymą. Senoji ius civile žinojo dvi testamento rūšis:
1) Testamentum comitiis calatis. Pagal šį testamentą testatorius kreipdavosi į tautą ir žodžiu
pareikšdavo savo valią dėl įpėdinio skyrimo. Šią valią turėjo patvirtinti tautos susirinkimas.
Taigi šis testamentas iš esmės yra atskiras įstatymas, priimamas tautos susirinkime.
2) Testamentum in procinctu taip pat testamentas, sudaromas dalyvaujant tautai, tačiau ne
paprastuose susirinkimuose, o prieš išsiruošusius į mūšį karius.
Testamentum comitiis calatis buvo galima sudaryti tik du kartus per metus (kovo 24 ir
gegužės 24 dienomis), o testamentum in procinctu negalėjo sudaryti vyresnio amžiaus
asmenys, nedalyvavę karo veiksmuose.
 3) Dėl šių nepatogumų gana greit atsirado testamentum per aes et libram arba
testamentum per mancipationem. Palikėjas mancipatio būdu visą savo turtą dalyvaujant
penkiems liudininkams ir svėrėjui perduodavo pasirinktam patikėtiniui – familae emptor ir
šis įsipareigodavo įvykdyti visus palikėjo patvarkymus dėl turto šiam mirus.
Žodiniai patvarkymai būdavo pridedami prie mancipatio ir vadinti nuncupatio. Raštu
išdėstyti patvarkymai vadinti tabulae testamenti. Laikui bėgant mancipatio aktas tapo
paprastu formalumu ir vis daugiau reikšmės įgijo atskiras nuncupatio. Antrojoje respublikos
laikotarpio pusėje itin paplito rašytinė testamento forma, tačiau tik 439 metais imperatoriai
Teodosijus II ir Valentianas III patvirtino rašytinį testamentą ir kartu padarė jį civiliniu
testamentu.
Svarbiausia testamento galiojimo sąlyga tapo testatoriaus ir septynių liudininkų parašai.
Tačiau tebegaliojo ir žodinis testamentas, kuriam taip pat reikėjo septynių liudytojų.
Jei testamentą sudarinėdavo aklas žmogus, būtinai turėjo dalyvauti notaras. Jei testamentas
būdavo sudaromas siaučiant epidemijai, nebuvo būtina dalyvauti visiems septyniems
liudininkams vienu metu. Jei testamentu visas turtas būdavo paskirstomas vaikams, liudytojai
apskritai nebuvo būtini. Kariai buvo laisvi nuo bet kokių formalumų sudarant testamentą.
Kad testamentas galiotų testatorius turėjo turėti testamentinį teisnumą – factio testamenti
activa, o įpėdinis – factio testamenti passiva. Moterys įgijo visišką factio testamenti activa
tik II a. pr. Kr., o factio testamenti pasiva – tik Justiniano laikais. Testamentas be įpėdinio
paskyrimo (institutio heredis) buvo niekinis.
Nors testamento galiojimas buvo siejamas su daugybe formalių reikalavimų, tačiau
vėlesnio laikotarpio romėnų teisėje pastebime testamento galiojimo išsaugojimo tendenciją
(favor testamenti). Jeigu kieno nors paskirimas įpėdiniu testamente buvo siejamas su
neįvykdoma sąlyga, tai buvo aiškinama, kad ta sąlyga į testamentą neįrašyta, o įpėdinis
paskirtas be jokių sąlygų.

 Paveldėjimas pagal įstatymą.

Mirusiajam nepalikus testamento arba palikto testamento dėl kokių nors priežasčių negalint
įvykdyti buvo šaukiami įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą. Galima išskirti tris
pagrindines paveldėjimo pagal įstatymą sistemas:
1. Senosios ius civile paveldėjimas pagal įstatymų sistemą (ab intesto), kurios
pagrindas buvo agnatinė giminystė. Remiantis dvylikos lentelių įstatymų
nuostata paveldėjimo teisė priklausė giminės, kurie buvo skirstomi į tris eiles:
a) sui heredes (sūnūs, dukterys, mirusių sūnų ir dukterų vaikai, žmona
gyvenanti santuokoje cum manu ir įsūnytieji),
b) agnati proximi (broliai, seserys ir motina, gyvenanti santuokoje su mirusio
tėvu cum manu)
c) gentiles sui heredes (genties, iš kurios kilęs velionis, nariai). Pirmiausia
paveldėdavo pirmieji, nesant šeimos – antrieji, nesant ir jų – gentis. Taigi
įpėdinių ratas buvo gana ribotas, sistema atitiko patriarchalinės šeimos,
grindžiamos agnatine giminyste, pagrindus.
2) Pretorinė paveldėjimo sistema. Pretorius pradėjo savo ediktais šaukti paveldėti ir
kitus įpėdinius, ne pirmos eilės gimines. Jis suteikė kai kurių paveldėjimo teisių kraujo
 giminėms. Pretoriaus ediktas nustatė keturias šaukiamųjų paveldėti įpėdinių (bonorum
possessio ab intestato) eiles:
a) Unde liberi – visi mirusiojo emancipuoti vaikai ir vaikai, atiduoti įsūnyti, jei
palikėjo mirties dieną jau nepriklausė įsūnytojo patria potestas. Taigi
pretorius įpėdiniais laiko jau ir kognatus (emancipati) ir juos šaukia gauti
palikimą kartu su neemancipuotais.
b) Unde legitimi – jei nebūdavo vaikų ar jie atsisakydavo paveldėti, šaukiami
paveldėti buvo legitimi heredes, t.y., asmenys, šaukiami paveldėti pagal ius
civile – sui ir agnati proximi. Gentiles nešaukti paveldėti, nes ši rūšis jau buvo
išnykusi. Nesant sui heredes paveldėjimas atiteko artimiausio laipsnio
agnatams.
c) Unde cognati – visi mirusiojo tiek vyriškosios tiek moteriškosios pusės kraujo
giminaičiai pagal laipsnius, iki šeštojo laipsnio imtinai. Iš septintojo laipsnio
galėjo gauti palikimą tik mirusiojo antrosios eilės pusbrolių ir pusseserių
vaikai. Taigi pretorius jau pripažino kraujo giminystę.
d) Unde vir aut uxor – mirusiojo sutuoktinis. Leista paveldėti gyvenantiems
santuokoje sine manu.
Taigi nors agnatinė giminystė dar buvo pagrindinė, paveldėti jau galėjo ir kognatai. Iki
Justiniano buvo išleista daug skirtingų įstatymų stiprinusių kognatų poziciją prieš agnatus,
tačiau agnatinė giminystė išliko iki pat Justiniano paveldėjimo reformos.
3) Justiniano paveldėjimo sistema. Pagrindinis principas – šaukiami paveldėti visi
vyriškosios ir moteriškosios giminės kognatai, remiantis jų giminystės eilės ir laipsnio
artumo su mirusiuoju principu (successio graduum et ordinum). Visi įpėdiniai skirstyti į
keturias eiles:
a) Descendentai – sūnūs ir dukros, mirusių sūnų ir dukterų vaikai,
nepriklausomai nuo to, buvo jie mirusiojo in potestate, ar ne. Visas palikimas
dalytas in stirpes.
b) Artimiausi pagal laipsnį ascendentai – motina, tėvas, senelis, senelė ir t.t. Taip
pat mirusiojo broliai ir seserys bei jų vaikai. Esant gyvam tėvui ir seneliui,
šaukiamas būdavo tik tėvas.
c) Netikri mirusiojo broliai ir seserys bei jų vaikai.
d) Kiti mirusiojo šalutinės eilės giminaičiai, atsižvelgiant į laipsnį, bet be jokių
apribojimų – ad finitum, jei tik buvo galima įrodyti giminystę. Paveldėtojai
palikimą dalijosi in capita. Sutuoktinis šaukiamas paskiausiai. Neatsiradus nė
vienam įpėdiniui turtas atitekdavo iždui.

 Formalus ir materialus teisės į tam tikrą palikimo dalį išsaugojimas artimiausiems

giminaičiams. Exhereditatio. Portio debita.
Siekdama apsaugoti artimų šeimos narių turtinius interesus, romėnų teisė nustatė
privalomojo paveldėjimo, arba privalomosios dalies, institutą, kurio esmė buvo ta, kad
nepaisant testamento laisvės principo, artimiausiems palikėjo giminaičiams buvo išsaugoma
teisė į tam tikrą palikimo dalį. Senesnėje teisėje palikėjas, surašydamas testamentą, privalėjo
savo turimus sui heredes paskirti įpėdiniais arba testamente aiškiai pasakyti nušalinantis juos
nuo palikimo (exheredare). Paskirti pašalinį asmenį įpėdiniu neeksheriditavus įstatyminio
įpėdinio buvo neįmanoma. Testamente paveldėtoju paskyrus vieną teisėtą įpėdinį, kiti, apie
kuriuos nekalbama, gaudavo pars virilis, t.y., dalį, priklausomą jiems paveldint pagal
 įstatymą. Prie sui heredes, kuriems siekta išsaugoti paveldėjimo teisę, priklausė ir gimusieji
surašius testamentą ir net palikėjui mirus (postumi).
Pretoriaus ediktas išplėtė privalomosios dalies nuostatas. Pretorius leido paveldėti
asmenims, turintiems tokią teisę pagal įstatymą, bet testamente neminimiems. Vaikai (liberi),
išskyrus eksheredituotus, gavo jiems pagal įstatymą priklausančią palikimo dalį.
Paveldėjimo bylas sprendė centumvirų teismas. Imperijos laikotarpiu nušalinti nuo
paveldėjimo įpėdiniai galėjo skųstis magistratui extra ordinem. Šis skundas vadintas querela
inofficiosi testamenti. Ekstraordinarinio proceso laikais tai buvo vienintelė galimybė ginti
nušalintų įpėdinių teises.
Vėliau buvo nustatytas reikalavimas palikti kiekvienam įpėdiniui, turinčiam teisę į
privalomąją dalį, ne mažiau kaip 1/4 jam priklausančio pagal įstatymą palikimo dalies. Šią
dalį (portio debita) buvo galima palikti įvairia forma – priskiriant asmenį įpėdiniu tai daliai,
darant jo naudai legatą ir pan. Nesilaikant šių reikalavimų asmuo įgyja teisę reikalauti, kad
testamentas būtų panaikintas. Imperatorius Justinianas padidino portio debita iki 1/2
priklausomos pagal įstatymą, dalies, jeigu pastaroji sudaro mažiau negu 1/4 viso palikimo ir
iki 1/3, jeigu daugiau.

 Palikimo priėmimas ir jo teisinės pasekmės.

Mirusiojo teisių ir pareigų priėmimas turi dvi stadijas:
 šaukimą paveldėti (delatio hereditatis)
 palikimo priėmimas (acquisitio hereditatis).
Romėnų teisė skyrė dvi įpėdinių kategorijas:
1) Domestici heredes – mirusiojo šeimos nariai, gyvenę su juo, jam mirus tapdavę personae
sui iuris. Jie tapdavo įpėdiniais ipso iure palikimo atsiradimo momentu, t.y., delatio
hereditatis čia sutapdavo su acquisitio hereditatis ir palikėjo mirties momentu. Jie net
negalėjo atsisakyti palikimo, todėl vadinti necessarii heredes. Sui padėtį galėjo užimti ir
testatoriaus vergas, kuriam pastarasis palikimu dovanodavo laisvę. Kadangi palikėjo skolos
dažnai būdavo didesnės už paliekamą turtą tai įpėdiniai dažnai negaudavo jokios materialios
naudos, o tik nuostolius, todėl pretorius suteikė galimybę jiems susilaikyti nuo paveldėjimo.
Vergas negalėjo susilaikyti nuo palikimo, taigi pretorius suteikė jam teisę atskirti savo turtą
nuo gauto paveldint, kurį reikėjo perduoti kreditoriams. Šitaip vergas išsaugodavo testamentu
jam suteiktą laisvę.
2) Extranei heredes – tai asmenys, nepriklausę velionio šeimai. Jie turėjo savo valia priimti
palikimą (aditio heredatis), todėl jie buvo savanoriai (heredes volunatarii). Pagal pretorių
teisę, įpėdinis, kad galėtų priimti palikimą, visada turėjo gauti bonorum possessio.
Ascendentams ir descendentams numatytas vienų metų, o kitiems įpėdiniams – 100 dienų
terminas nuo palikimo atsiradimo momento. Praleidus šį terminą bonorum possessio
atitekdavo kitiems įpėdiniams successio ordinum et gradum tvarka.
Visą laiką nuo palikėjo mirties iki palikimo priėmimo palikimo padėtis neapibrėžta, jis
buvo „gulintis: ir romėnų teisėje vadintas hereditas iacens. Senosios ius civile požiūriu
paimti tokį palikimą nebuvo vagystė. Po metų toks asmuo galėdavo tapti savininku ir tuomet
jam priklausydavo velionio skolos. Pretorių laiku jau nebuvo galima tapti turto savininku po
metų. Vėliau gulinčio palikimo išgrobstymas prilygintas nusikaltimui.
Kadangi velionio skolos dažnai viršydavo turtą, įpėdinio padėtis tapdavo nepavydėtina,
todėl Justinianas įvedė taisyklę beneficium inventarii, pagal kurią įpėdinis, per 30 dienų nuo
 delatio pradėjęs sudarinėti paveldėto turto sąrašą ir per 60 dienų jį sudaręs, atsako tik tuo
turtu, kuris buvo surašytas ir ne daugiau.
Iš įpėdinio buvo galima atimti paveldėta turtą įrodžius, kad jis jo nevertas (indignus), pvz.
Jei jis padarė nusikalstamą veiklą prieš palikėją. Tuomet palikimas atitenka kitiems
įpėdiniams.

 Legatai ir fideikomisai.
Romėnų teisė jau nuo dvylikos lentelių įstatymų žinojo ne tik universalų bet ir singuliarinį
palikėjo teisių perimimą. Testatorius testamentu galėjo ne tik palikti įpėdinį, bet ir padaryti
kitus patvarkymus mirties atveju. Svarbiausias iš tokių patvarkymų buvo nurodymas
įpėdiniui perduoti ką nors tretiesiems asmenims. Tokie asmenys netapdavo įpėdiniais ir
neprisiimdavo testatoriaus įsipareigojimų. Vienas singuliarinių teisių perėmimo būdas buvo
legata. Legatą buvo galima įrašyti tik testamente ir jis buvo privalomas įpėdiniui.
Buvo keturių rūšių legatai:
1) legatum per vindicationem – legato gavėjui buvo perleidžiamas konkretus daiktas,
kurio savininku jis tapdavo, arba servitutas, į kurį jis įgydavo teisę, priėmęs palikimą.
2) legatum per damnationem – įpareigojo įpėdinį vykdyti legate nurodytą prievolę,
paprastai nesietą su daiktinės teisės perleidimu legatoriui.
3) legatum sinendi modo – įpėdinis įpareigojamas netrukdyti legatoriui paimti legate
minimą daiktą.
4) legatum per praeceptionem – neaišku kas tai per legatas.
Be legatų, mirštantysis galėjo savo įpėdiniams žodžiu arba raštu duoti įvairių neformalių
patvarkymų, kurie, iki imperatoriaus Augusto, nebuvo privalomi. Šių patvarkymų vykdymas
priklausė nuo įpėdinio geros valios (fidei commissum). Nuo Augusto laikų asmenims, kurių
naudai duotas toks patvarkymas, suteikta skundo teisė. Magistratai buvo įpareigoti nagrinėti
skundus ir rūpintis, kad fideikomisai būtų vykdomi. Esminis legato ir fideikomiso skirtumas
– legatu įpareigoti buvo galima tik įpėdinį, o fideikomisu – bet ką.
Legato ir fideikomiso objektas – daiktai arba reikalavimai. Tačiau buvo galima įpareigoti
perduoti tretiesiems asmenims ir tam tikrą palikimo dalį. Toks legatas vadintas legatum
partitionis. Šiuo atveju legatorius taip pat neatsakė už skolas. Fideikomisu buvo galima
įpareigoti perduoti ir visą palikimą – heriditatis. Tuomet fiduciarijus išsaugodavo tik
įpėdinio vardą, o visas palikimas kartu su skolomis tekdavo fideikomisarijui.
11, 12, 13, 14 skyriai
Prievolių teisė
 Prievolės (obligatio) sąvoka ir rūšys. Šalių lygybės principas prievolinėje teisėje.
Prievolė (obligatio) – teisinis santykis, kada vienas subjektas-skolininkas (debitor) privalo
atlikti kito subjekto-kreditoriaus (creditor) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo
atlikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad pastarasis įvykdytų savo pareigą.
Taigi prievolė turi 2 elementus:
1. kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko tam tikro elgesio. Šis terminas
vadinamas kreditu (creditum).
2. prievolė – tai skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus, jo skola
(debitum) kreditoriui, nesvarbu, ar tos skolos turinys yra veiksmai, ar
materialūs daiktai, pvz., pinigai
Prievolės turinio elementai:
1. teisė reikalauti
2. teisė įvykdyti reiklavimą
Iš Pauliaus prievolės apibūdinimo matyti, kad skolininko pareigą gali sudaryti trejopo
pobūdžio galimybės:
 Pirma, pareiga atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų (facere arba non
facere).
 Antra, pareiga perduoti kreditoriui kokį nors daiktą (dare).
 Trečia, pareiga atlyginti padarytą žalą (praestare).
Apskritai, prievolės objektas gali būti viskas, kas įmanoma (impossibilium nulla obligatio) ir
neprieštarauja įstatymui.
Prievolės objektu, taip pat kaip ir daiktinės teisės objektu, gali būti ir daiktas.
Pagal dvylikos lentelių įstatymus skolininkas už skolą atsakė savo asmeniu. Kreditorius
galėjo skolininką be teismo pagrobti, parduoti vergijon ar net užmušti. Plečiantis civilinei
apyvartai skolininko asmeninė apyvarta buvo pakeista turtine., t.y. fiziniu ryšiu tarp
kreditoriaus ir skolininko – turtiniu ryšiu. Jau respublikos laikotarpiu prievolė buvo laikyta
nematerialiu daiktu (res incorporales).
Tačiau Romos teisininkai niekada nepainiojo prievolės teisės su daiktine teise.
Pagrindiniai prievolinės ir daiktinės teisių skirtumai:
 Esant prievoliniams teisiniams santykiams kreditorius gali reikalauti daiktą grąžinti
tik iš skolininko.
 Prievolė yra laikina, tuo tarpu daiktinė teisė, pirmiausia nuosavybės teisė, yra
neribota.
 Prievolė grindžiama šalių lygybės principu, kad kreditoriaus valdžia skolininkui
nebuvo tokia, kokią turėjo tėvai arba patronas išlaisvintiesiems.
Prievolės esmė ne ta, kad kažkokį daiktą ar servitutą padarytume mūsų, o ta, kad
priverstume asmenį kažką mums duoti, atlikti tam tikrus veiksmus arba ką nors paliudyti.
Prievolės pagal atsiradimo pagrindą skirstytos į kylančias iš sutarčių, kylančias iš deliktų
bei kylančias tarytum iš sutarčių, ir tarytum iš deliktų.
Pagal subjektų teisių ir pareigų santykį prievolės skirstytos į vienašales (obligationes
unilaterales), kai tik viena šalis turi prievolę, ir dvišales (obligationes bilaterales), kai abi
šalys turi teises ir pareigas. Vienašalės sutartys t.y. kuomet viena šalis yra kreditorius, o kita
skolininkas. Dvišalės – kada abi šalys viena kitai yra arba gali būti ir kreditorius, ir
skolininkas. Dvišalės galėjo būti lygiavertės arba sinalagmatinės (obligationes bilaterales
aequales), kuriose šalys turi priešines lygiavertes prievoles (pirkimas-pardavimas) ir
nelygiavertės (obligationes bilaterales inaequales).
Atsižvelgiant į teisėjo laisvės ribas priimti sprendimą byloje prievolės skirstytos į
imperatyvios teisės (contractus stricti iuris), kai šalys privalėjo remtis tik sutartimi, o ne
kažkokiomis aplinkybėmis, net jeigu pastarosios darė reikalavimą neteisingą, ir geros valios
(contractus bonae fidei), kai buvo žiūrima ne tik „kas pasakyta“, bet ir „kas padaryta“, ko
siekia šalys, buvo galima atsikirsti nurodant, kad ieškovas yra nesąžiningas.
Principato laikotarpiu susiformavo visiškai nauja prievolių rūšis – obligationes naturales,
kurių įvykdymas neužtikrintas ieškinio teise.
Pagal prievolės atsiradimo pagrindą (causa obligandi) sutartys buvo skirstomos į keturis
tipus:
a) jeigu prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo – konsensualinė sutartis;
 b) jeigu ji kyla iš daikto pardavimo – realinė;
c) jeigu prievolė atsiranda ištarus žodinę formulę – verbalinė;
d) jeigu prievolei atsirasti nustatyta rašytinė sutartis – literalinė.
Vėliau atsirasdavo vis daugiau sutarčių, neatitinkančių nei vieno iš šių keturių tipų. Šių
sutarčių teisinę galią galutinai pripažino Justinianas. Jos vadintos bevardėmis sutartimis
(contractus innominati).
Jos grupuojamos į:
a) do ut des (pvz. mainai);
b) do ut facias (pvz. duodu kokį nors daiktą, kad paleistum į laisvę savo vergą);
c) facio ut des (pvz. paleidžiu į laisvę savo vergą, tikėdamasis gauti daiktą);
d) facio ut facias (pvz. paleidžiu į laisvę savo vergą, kad paleistum savąjį).

 Prievolių atsiradimo šaltiniai ir pagrindai.

Romos respublikos laikotarpio pradžioje buvo du pagrindiniai prievolių atsiradimo šaltiniai:
1. sutartys (contractus);
2. teisės pažeidimai (delicta).
Plėtojantis ūkiniams ir prekybiniams ryšiams atsirado prievolės tarytum iš sutarčių (quasi
contractus) ir prievolės tarytum iš deliktų (quasi delicta).
Prievolių atsiradimo pagrindai:
1. Contractus (sutartys): verbales, literales,consensuales,reales;
2. Quasi contractus (ne iš sutarčių. Jos buvo panašios į prievoles, atsiradusias iš
sutarties (obligationes quasi ex contractu), todėl buvo vadinamos prievolėmis
tarytum iš sutarties): condiciones since causa, negatorum gestio;
3. Delicta (teisės pažeidimai) ): iniuria, damnum iniuria datium, furtum, plėšimas,
metus, dolus;
4. Quasi delicta (ne iš deliktų. Jos buvo panašios į prievoles, kilusias iš deliktų , todėl
buvo vadinamos prievolėmis tarsi iš deliktų (obligationes quasi ex delicto)): iudex
litem suam fecit, actio de effusis et defectis, actio de positis et suspensis, laivo,
viešbučio arba nakvynės namų šeimininko atsakomybė už savo deliktus

 Asmenų dauguma prievolėje/šalių daugetas

Šalys visuomet būdavo 2: aktyvioji šalis – kreditorius, pasyvioji šalis - debitorius, tačiau
vieną iš šalių galėjo sudaryti keletas ar daugiau asmenų. Jie galėjo užimti lygią padėtį. Vienas
skolininkas arba kreditorius galėjo būti pagrindinis, o kiti – šalutiniai. Šalutinis kreditorius
buvo vadinamas – adstipulator, šalutinis skolininkas, paprastai laiduotojas – adpromissor.
Keletas debitorių prievolėje galėjo turėti dalinę arba solidarinę teisę, arba pareigą.

Jeigu prievolės dalykas yra dalomas daiktas, tai ir pati prievolė daloma, jeigu tik įstatymu ar
sutartimi nenustatyta kitaip. Kiekvienas kreditorius tokioje prievolėje galėjo reikalauti tik
prievolės dalies, o kiekvienas skolininkas atsakė už dalį prievolės, pvz., įpėdiniai paveldėję
pinigų sumą, atsakė už skolas proporcingai gauto palikimo sumai. Tačiau įstatymu ar
susitarimu galėjo būti nustatyta solidarinė prievolė – kai bet kuris kreditorius gali reikalauti
visos prievolės įvykdymo iš bet kurio skolininko. Skolininkas įvykdęs prievolę vienam
kreditoriui, atleidžiamas nuo prievolės vykdymo kitiems.
Komulatyvinė prievolė –
 Solidarinės prievolės – kai kiekvienas iš kreditorių galėjo reikalauti visos prievolės
atlyginimo, o sumokėjus vienam iš kreditorių, skolininkas buvo laikomas įvykdęs prievolę.
Kreditorius galėjo reikalauti prievolės iš bet kurio skolininko, kurio prievolės įvykdymas,
pasibaigdavo ir kitiems asmenims.
 Damnum emergens, lucrum cessans
Romos teisininkai į žalos sąvoką įtraukė 2 elementus:
1. Pozityvius nuostolius (damnum emergens), t.y. kreditoriaus turėtas išlaidas , jo turto
netekimą ar sužalojimą.
2. Negautą naudą (lucrum cessans), t.y. kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis būtų
gavęs skolininkui įvykdžius prievolę.
 Cesija
Cesija – perleidimas savo reikalavimo teises.
Seniausiais laikais kreditorių pasikeitimas buvo negalimas. Iš pradžių buvo pradėta naudoti
novatio (novacija). Novacijos esmė ta, kad bendru kredotoriaus, skolininko ir trečiojo
asmens, kuriam kredotorius norėjo perleisti savo reikalavimo teisę sutarimu, šis tretysis
asmuo sudarydavo su skolininku sutartį, kuriso turinys buvo tas pats, kaip pirmfinės
prievolės,bet šios sutarties tiklsas buvo prievolę pakeisti nauja. Novacija buvo nepatogi tuo,
kad reikalavo skolininko dalyvavimo, netgi jo sutikimo, nes kadangi novacija reiškė ne teisės
perdavimą, o vienos prievolės pasibaigimą ir naujos sukūrimą, todėl baigdavosi ir su ja
susijusios prievolės užtikrinimo preimonės.
Cessio crediti – kreditorių pasikeitimas.
Cessio debiti – skolininkų pasikeitimas.
Cedentas – pirminis kreditorius.

Kreditorius norintis perleisti reikalavimo teisę – cedentas, skirdamas asmenį, kuriam nori
perleisti savo teisę (Cesonarijų) savo atstovu, į ieškinio formulę įrašydavo išlygą, kad visa
tai, ką cesonarijus išieškos iš debitoriaus, jis turi teisę niekam neatsiskaitydamas įtraukti į
savo turtą.
Cesonarijaus teisių apsauga pamažu stiprinta. Cesonarijaus, jau pateikusio ieškinį įgaliojimus
galima panaikinti tik dėl svarbios priežasties – causa cognita.
Cesonarijui suteikta savarankiška, analogiška kaip ir cedentui, ieškinio teisė, tik į jo formulę
įtraukiant fikciją.
Cesijos būdu perleidžiamų teisių katalogas buvo išsamus. Perleidžiama teisė pereina kartu su
visomis jo užtikrinimo priemonėmis, kad galioja ir atsikirtimai, kuriuos skolininkas gali
pareikšti cedentui.
Cesonarijus įgydavo tiek pat teisių kiek ir cedentas. Leista perleisti ne visas teises. Neleista
perleisti teisių, glaudžiai susijusių su kreditoriumi, pvz., teisė į alimentus. Kiekvieną teisę
specialiu susitarimu buvo galima paversti neperleidžiama.
Cedentas atsako už tai, kad preivolė tikrai egzistuoja ir yra teisiškai pagrįsta ž, bet neatsako
už jos išieškojimą, įgyvendinimo realumą, jeigu cesija įvykdyta neatlygintinai.

 Sutartys: sutarčių galiojimo sąlygos, prievolės pagrindas, šalių valia ir jos reiškimo
būdai, sutarties sąlyga ir terminas.
Sutartis – tai tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas sukurti, pakeisti ar baigti
civilinius teisinius santykius.
Seniausiais laikais nukentėjęs pasitelkdavo kerštą, o vėliau atsirado valstybės garantuotas
skolos išieškojimas. Pereinamoji sutarties forma senovės Romoje buvo paskolos sutartis –
nexum, egzistavusi jau iki 12 lentelių įstatymų. Formos atžvilgiu tai buvo analogiškas aktas
mancipacijai. Vyravo principas contrarius actus – santykius galima nutraukti tik tokia pačia
forma, kokia jie buvo sukurti (t.y. skola turėjo būti grąžinta dalyvaujant penkiems
liudytojams ir svėrėjui). Tačiau nextum jau taikoma sankcija. Skolininką galėjo paveikti
manus iniectio su visais savo padariniais – net ištrėmimu ar ketvirčiavimu. Tik IV a. buvo
uždrausta fiziškai keršyti skolininkui. Taigi nextum buvo prievolės atsiradimo pagrindas:
sutartis, sukelianti teisines pasekmes ir užtikrinta ieškinine gynyba. Nexum buvo vienintelė
sandorio forma XII lentelių įstatyme.
Labai svarbus žingsnis tobulinant civilinę teisę buvo stipulatio sutartis – tai žodinis
susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Ji skiriasi nuo nexum tuo, jog jai užteko žodinio
skolininko pažado, kas visiškai nebūdinga senajai ius civile, ji yra abstraktus susitarimas.
Taip pat formalus sandoris kaip ir nextum.
Atsiradus formuliariniam procesui sutarčių teisė toliau vystėsi tokiomis kryptimis:
a) Silpnėja formalizmas. Valiai, o ne jos išorinei išraiškai pripažįstama tikroji bet kurio
sandorio kuriamoji galia.
b) Prievolėje ima vyrauti turtiniai aspektai. Skolininkas visiškai atleistas nuo asmeninės
fizinės atsakomybės. Įsiviešpatauja principas, kad prievolė realiai egzistuoja tik tada, jeigu
jos dalyką galima išreikšti pinigais. Prievolė tampa tam tikra teisę į skolininko turtą.
c) Daugėja sutarčių, ginamų ieškiniais. Pamažu buvo sankcionuota tiek daug sutartinių
santykių tipų, kad buvo galima patenkinti visus svarbiausius poreikius. Kreditorius turėjo ne
tik įrodyti sutarties egzistavimą, bet ir nurodyti, kokį žinomą tipą ji atitinka. Šis principas yra
sutarčių dalinimo į contractus (teisės pripažintos ir ieškiniais ginamos sutartys) ir pacta
(susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų, ir todėl neturintys teisinės galios) pagrindas.
Vėlesniais laikais kai kuriems paktams teisinė galia buvo pripažinta (pacta vestita).
Kad sutartis galiotų svarbiausi dalykai buvo:
 Sutarties objektas (dalykas) – tai, ką debitorius įsipareigoja atlikti ir ko kreditorius
turi teisę reikalauti. Objektu gali būti veiksmas arba susilaikymas nuo veiksmo.
Objektas turėjo atitikti keturias sąlygas:
a) neprieštarauti teisei ir geriems papročiams;
b) turi būti įmanomas įvykdyti;
c) turi tenkinti kreditoriaus interesus;
d) turi būti įsipareigojimas kreditoriui, o ne trečiam asmeniui ir įsipareigoti turi
debitorius, o ne kitas asmuo.
Jeigu nėra ieškinio, nėra ir prievolės. Taip galėjo atsitikti trimis atvejais:
a) kada prievolės objektas jau priklausė kreditoriui, nes nėra jokio intereso tapti
savo daikto kreditoriumi;
b) jei jos objektas nėra apibrėžtas;
c) būtinai turi būti kreditoriaus piniginis interesas, kad jį būtų galima įvertinti
pinigais.
 Prievolės pagrindas (causa) – artimiausias betarpiškas tikslas, dėl kurio sudaryta
sutartis. Pavyzdžiui, perkant-parduodant – nuosavybės teisės perleidimas. Kai
debitoriaus prievolė priklausė vien nuo iškilmingos formulės pareiškimo, net jeigu ir
nėra realaus pagrindo (pvz kai susitariama dėl arklio įkeitimo į jauti, o arklys
negaunamas, tačiau prievolė vis tiek egzistuoja), tokios sutartys vadinamos
 abstrakčiomis. Sutartys, kurių galiojimas priklausė nuo jų pagrindo tinkamumo,
vadintos kauzalinėmis. Tokioje sutartyje debitoriaus interesus saugojo pretorius ir ius
civile: pretorius suteikdavo debitoriui išimtį, kuria remdamasis jis galėjo nevykdyti
sutarties, sudarytos be pagrindo. Civilinė teisė jam suteikė asmeninio ieškinio teisę
(condictio), kuriuo jis galėjo reikalauti gražinti tai, ką jis, vykdydamas per klaidą
sudarytą sutartį, yra davęs.
 Šalių valia ir jos reiškimo būdai. Kadangi kiekviena sutartis yra šalių susitarimas
(consensus), tai negali būti sutarties be šalių valios sutapimo.
Dėl valios ydų sutartis negalioja tokiais atvejais:
a) esant vien debitoriaus įsipareigojimui (pollicitatio), be kreditoriaus sutikimo.
Išskyrus dvi išimtis:
1.votum- pažadas dviems, kuris galioja savaime, be valių sutapimo;
2.pollicitatio (pažadas) miestui, kuris galiojo tik tada, jeigu buvo padarytas
teisiniu pagrindu.
b) nesutampant šalių valios laikui (dažniausiai kai sutartis daroma per atstovus ar
susirašinėjant);
c) kai susitarimas nėra rimtas, sudarytas juokais (iocandi causa).
Pagrindinės valios išreiškimo formos: žodis ir raštas. Kai kurios sutartys galėjo būti
sudarytos tik tam tikra forma (mancipacija). Tokie sandoriai buvo vadinami formaliais. Buvo
bendra taisyklė, kad sutartis galioja tada, kai šalių valia ir valios išraiška sutampa. Šį principą
konkretino tokios taisyklės:
1. Kai abiejų šalių valia išreikšta netikusiai (neatitinka vidinės valios), tai
pirmenybė atiduota valios išreiškimui, o ne sutarčiai.
2. Jeigu valios išraiška neatitinka tik vienos šalies valios ir kita šalis apie tai
nežino, paskutinės taisyklės negalima taikyti besąlygiškai. Kuomet antroji
šalis sutiko sudaryti sutartį, atsižvelgdama ne į pirmosios šalies valią, bet į
jos valios išraišką, todėl, suteikus pirmenybę pirmosios šalies valiai, kita
šalis gali turėti dėl to nepagrįstų nuostolių. Toks atvejis vadintas klaida –
error (subjekto neteisingas suvokimas aplinkybių, paskatinusių jį sudaryti
tam tikrą sandorį). Klaida turėjo teisinę reikšmę būdama esminė. T.y.
tokiais atvejais:
1) error in negotio – klaida dėl sutarties esmės. Ji gali įvykti esant
neformalioms sutartims
2) error in persona – klaida dėl asmens, su kuriuo sudaroma sutartis,
tapatybės. Pvz vienas asmuo gauna pinigus iš kito, tačiau mano, kad tuos
pinigus gavo iš dar kito-trečio asmens.
3) error in corpore – klaida dėl sutarties objekto. Pvz parduodama vienas
žemės sklypas vietoje kito.
3. Asmens valia sutartyje turi būti išreikšta sąmoningai, laisvai, be išorinės
neteisėtos įtakos. Prievarta galėjo būti fizinė (vis) (tuomet sutartis laikoma
neegzistuojančia) arba psichinė (metus-baimė). Kad būtų pakankamas
pagrindas ginčyti sutartį, metus turėjo atitikti tam tikras sąlygas:
1) grasinimas turi būti rimtas, t.y. įgyvendinamas
2) grasinimas turi būti susijęs su pavojumi asmens ar jo artimųjų gyvybei,
turtui ar neliečiamumui
3) grasinimas turi būti neteisėtas
 4) būtent dėl grasinimo asmuo turi patirti turtinę žalą
Apgaulė (dolus) – tyčinis kieno nors suklaidinimas, siekiant paskatinti asmenį
sudaryti jam nenaudingą sutartį. Apgaulės būdu sudaryta sutartis galiojo.
4. Asmuo turi būti teisnus ir veiksnus
Neesminiai, nebūtini sutarties elementai buvo sąlyga ir terminas:
 Sąlyga (conditio) – tai ypatinga išlyga sutartyje, kuri sieja sutarties teisines pasekmes su
kokiu nors įvykiu ateityje. Sąlyginės sutartys yra tokios, kai civilinių teisinių padarinių
atsiradimas priklauso nuo to, įvyks ateityje tam tikras įvykis ar neįvyks, nesant dėl to
tikram. Sąlyga privalėjo turėti šiuos bruožus:
 Sąlyga sutarties dalimi turi tapti tik sutarties šalių valia
 Šalys turi nežinoti, bus ateityje patenkinta ši sąlyga, ar ne
 Sąlyga turi būti susijusi su tuo, bus ateityje tam tikras įvykis, ar ne
 Sąlyga turi būti teisėta ir neprieštaraujanti geriems papročiams
Romėnai sąlygas skirstė į atidedamąsias (pvz. išnuomojama žemė arba namas bus
išnuomota, jeigu nuomotojui pavyks persikelti į kitą vietovę) ir naikinamąsias (pvz. jeigu
pirkėjas per savaitę nesumokės daikto kainos bus laikoma jį nenusipirkus to daikto) bei
teigiamas (pvz. namas bus išnuomotas, jei asmuo A per 10 dienų išvyks iš Romos) ir neigiamas
(pvz. namas bus išnuomotas, jei asmuo per 10 dienų neišvyks iš Romos).
 Terminas (dies) – taip pat priklauso nuo įvykio įvyksiančio ateityje, tik yra tiksliai
žinoma kad jis įvyks, tik nežinoma kada. Terminai gali būti:
 Tiksliai apibrėžti (pvz. paskola vieniems metams)
 Santykinai apibrėžti (pvz. naudojimasis daiktu iki gyvos galvos)
 Sąlyginiai (pvz. įsipareigojimas perleisti turtą asmeniui kai šis susituoks)
Taip pat terminai gali būti atidedamieji (nuo kurio sutartis įsigalioja) ir naikinamieji
(baigiasi sutarties galiojimas).
 Pagrindinės sutarčių rūšys
1. Contractus stricti iuris
2. Contractus bonae fidei

 Prievolės šalys.
Prievolė laikoma asmeniniu teisiniu santykiu tarp kreditoriaus ir debitoriaus. Šiuo
pagrindiniu principu vadovaujasi visa prievolių teorija ir praktika.
Senoji ius civile nustatė, kad prievolės teisiniai padariniai liečia tik dalyvavusius ją
nustatant asmenis. Plėtojantis ūkiniam gyvenimui nuo šio principo iš dalies nutolta – imtas
leisti atstovavimas ir prievolių dalyvių pasikeitimas. Pirmiausia pripažintas prievolės
perkėlimas paveldėjimo būdu.
Atnaujinimas (novatio) – tai pasibaigimas pradinės prievolės, kurios dalyvis vienas
kreditorius ir sukūrimas naujos prievolės, kurios dalyvis jau kitas kreditorius. Šis būdas buvo
nepatogus nes turėdavo dalyvauti tiek abu kreditoriai tiek debitorius. Vėliau tai buvo
supaprastinta. Kreditorius, norintis perleisti reikalavimo teisę – cedentas, skirdamas asmenį,
kuriam nori perleisti savo teisę, savo atstovu, į ieškinio formulę įrašydavo išlygą, kad visa tai,
ką cesionarijus išieškos iš debitoriaus, jis turi teisę niekam neatsiskaitydamas įtraukti į savo
turtą. Todėl toks atstovas būdavo vadinamas procurator in rem suam – įgaliotasis savo
naudai. Taigi tokie santykiai tarp šalių buvo pagrįsti pavedimo sutartimi.
 Teoriškai romėnų teisė niekada nepripažino teisių perleidimo prievolėje. Cesionarijui,
panašiai kaip ir bonitariniam savininkui, buvo teikiama tik teisminė jo interesų apsauga.
„perleidžiu ieškinį, o ne prievolę“. Cesionarijus įgydavo tiek pat teisių kaip ir cedentas.
Cedentas atsakė už tai, kad prievolė tikrai egzistuoja ir yra teisiškai pagrįsta. Jeigu reikėdavo
pradinį skolininką pakeisti nauju, buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo.
Jei kreditorių ir debitorių būdavo ne po vieną, jie galėjo būti pagrindiniai ir šalutiniai.
Šalutiniai kreditoriai vadinti adstipulator, o šalutiniai skolininkai, paprastai laiduotojai, -
adpromissor. Jeigu prievolės dalykas yra dalomas daiktas, tai ir pati prievolė daloma.
Pavyzdžiui, įpėdiniai atsakė už skolas proporcingai gauto palikimo sumai.
Svarbiausias prievolių šaltinis buvo sutartis.

 Prievolių įvykdymo užtikrinimas.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – priemonė paskatinti skolininką įvykdyti savo pareigą.
Esmė ta, kad jeigu skolininkas netinkamai įvykdo prievolę arba jos neįvykdo, tai kreditorius
įgyja papildomą galimybę paveikti skolininką, kad šis įvykdytų prievolę.
Romoje buvo tokie prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai: rankpinigiai (arra)
(patvirtino sudarius sutartį. Tas pats kas užstatas. Galėjo būti daiktai ar pinigų suma.
Nustatomos stipuliacijos keliu); netesybos (bauda) (poena) (skolininko įsipareigojimas
neįvykdžius prievolės ar įvykdžius ją netinkamai sumokėti kreditoriui tam tikrą sumą);
įkeitimas (pignus ir hypotheca) bei laidavimas (adpromissio).

 Prievolių pasibaigimas. Prievolių pasibaigimo būdai: įvykdymas (solutio), įskaitymas

(compensatio), novacija, šalių susitarimas, kreditoriaus vienasmeniškas veiksmas,
skolininko ir kreditoriaus sutapimas viename asmenyje, prievolės ir skolos perkėlimas.
Obligatio – surišimas, prievolė. Solutio – atrišimas, prievolės pabaiga. Seniausiais laikais
solutio reiškė išsilaisvinimą iš grandinių, vėliau – atleidimą nuo asmeninės priklausomybės
kreditoriui ir galiausiai – prievolės įvykdymą. Taigi prievolės baigdavosi:
 Prievolės įvykdymu (solutio). Svarbiausias prievolių pasibaigimo būdas. Ją galėjo
įvykdyti ir kitas asmuo, nebūtinais skolininkas. Ją reikėjo įvykdyti kreditoriui ar jo
nurodytam asmeniui. Įvykdymą priimti galėjo tik veiksnus asmuo. Įvykdymas turėjo
tiksliai atitikti prievolės turinį. Įvykdymo vieta pripažįstama atsakovo gyvenamoji
vieta, o šalių susitarimu – Roma. Jei kreditorius atsisako priimti prievolę, tai
skolininkas gali perduoti skolos sumą su procentais depozitan į iždą. Prievolė turi būti
įvykdyta laiku, tai yra tada, kada numatyta sutartyje.
 Prievolių įskaitymu (compensatio). Kai kreditorius turi reikalavimą skolininkui, o šis
– kreditoriui, tam tikromis sąlygomis ta šių reikalavimų dalis, kur jie vienas kitą
padengia, yra įskaitoma. Pradėtas naudoti tik atsiradus formuliariniam procesui.
 Novacija (novatio) – tai sutartis, kuria esama prievolė panaikinama ir vietoj jos
nustatoma nauja. Prievolėje turėjo būti naujas elementas, buvo reikalaujama, kad
pasikeistų sutarties pagrindas, turinys ar objektas.
 Atleidimas nuo skolos (remissio debiti). Tai galėjo padaryti šalys savo susitarimu
arba kreditorius vienašališkai. Atliekamas formaliu būdu – dažniausiai naudojant ketų
ir svarstykles, dalyvaujant svėrėjui ir 5 liudytojams.
 Akceptacija (acceptilatio). Kreditoriaus žodinis pareiškimas, kad jis atgavo skolą. Tai
būdas panaikinti verbalines sutartis. Kreditorius ir vienašališkai galėjo atsisakyti
skolos, dažniausiai testamentu.
  Skolininko ir kreditoriaus sutapimas (confusio). Dažniausia paveldėjimo būdu. Jeigu
kas tampa savo skolininko įpėdiniu, jis nustoja būti kreditoriumi.
 Negalėjimas įvykdyti prievolės. Prievolės dalykui, apibrėžtam individualiais
požymiais, žuvus ne dėl skolininko kaltės.
Šalies mirtis prievolės nenutraukė, nes įpėdinis buvo universalus teisių perėmėjas. Tik skolos
iš deliktų buvo neperleidžiamos paveldėjimu ir pasibaigdavo kartu su kaltinamojo mirtimi.

 Atsakomybė už prievolių pažeidimą.

Atsakomybė buvo asmeninio pobūdžio (iki užmušimo), tačiau vėliau nustatyta, kad
atsakoma ne asmeniu, o turtu. Romos teisininkai į žalos sąvoką įtraukė tiek kreditoriaus
turėtas išlaidas, jo turto netekimą (pozityvius nuostolius), tiek negautą naudą. Reikėjo
atlyginti tik tiesioginius nuostolius (artimiausios juridinio fakto, kuris yra žalos atlyginimo
pagrindas, pasekmės). Dažniausiai skolos atlyginimo dydis buvo nustatomas pagal
kreditoriaus interesą. Skolininkas atsakė už prievolės pažeidimą tik būdamas kaltas (culpa
plačiąja prasme), t.y. padaręs tai tyčia (dolus) ir per neatsargumą (culpa) (kuomet nenumato
savo veiklos padarinių, nors turėtų). Skiriami didelis neatsargumas (culpa lata), už kurį
atsakyta kaip ir už dolus, bei mažas neatsargumas (culpa levis). Culpa in concreto – kaltė
nustatoma konkrečiu mastu. Kaltu pripažįstamas tas skolininkas, kuris vykdydamas prievolę
parodė mažiau rūpestingumo negu savo asmeniniuose reikaluose.
Jeigu asmuo pakankamai gerai vykdė savo pareigas, tačiau žala vis dėlto atsitikdavo, tai
sakoma, kad įvyko atsitiktinumas (casus). Tai aplinkybės sukėlusios prievolės pažeidimą be
skolininko kaltės. Už casus neatsakė niekas.

 Sutarčių rūšys: verbalinės, literalinės, realinės ir konsensualinės sutartys. Paktai.

*Žodinės (verbalinės) sutartys. Jų prievolinė galia atsirasdavo iš tam tikros pasakytos
žodinės formulės. Svarbiausia žodinė sutartis – stipuliacija (sponsio). Ji buvo sudaroma
labai formaliai. Sponsio iš pradžių buvo priesaika, kuria įsipareigojęs asmuo patvirtindavo
savo pažadą. Stipulatio – tai sponsio ius gentium forma. Stipuliacija tegalėjo būti teismo
sprendimo, kuriuo remiantis galėjo įvykti manus iniectio, pagrindas.
Forma buvo labai paprasta. Stipuliacijos formai kelti trys reikalavimai:
1) kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakymas turi atitikti tam tikrą formulę,
2) atsakymas turi visiškai atitikti klausimą;
3) klausimas ir atsakymas turi būti žodiniai, t.y. šalys turi būti vienoje vietoje.
Taigi stipuliacija sukurdavo abstrakčią prievolę, kuri rėmėsi vien tik kreditoriaus klausimu ir
debitoriaus atsakymu (niekam neįdomu kodėl debitorius taip atsakė). Stipuliacija
maksimaliai palengvino skolos įrodinėjimą teisme: ieškiniui pagrįsti pakako įrodyti vien
stipuliacijos faktą. Stipuliacijos prievolės buvo griežtai vienašalės (kreditorius – tik
kreditorius, skolininkas – tik skolininkas). Kreditorius gali reikalauti tik to, kas pažadėta, be
jokių priedų, tai imperatyvios prievolės. Laikui bėgant sumažėjo stipuliacijos žodinės
formos reikalavimai, mažėjo stipuliacijos abstraktumas.
Sudėtingos stipuliacijos formos, kuomet dalyviai galėjo būti daugiau nei du, tai yra buvo
leidžiamas bendrininkavimas prievolėje.
Romėnų teisė pateikė tokias bendrininkavimo rūšis:
 Korealinis bendrininkavimas – keli asmenys yra vienos prievolės kreditoriai (arba
skolininkai) ir kiekvienas turi visas savarankiško kreditoriaus (skolininko) teises.
 Solidarinės prievolės – vieno solidarinio ieškovo pareiškimas nenaikino kitų
kreditorių teisės į ieškinį.
 Akcesorinis bendrininkavimas – bendrininkai yra lygiateisiai. Yra pagrindinis
prievolės subjektas ir šalutinis (šalutiniai). Norintis dalyvauti prievolėje kaip
pagrindinis subjektas, pageidauja pritraukti kitą subjektą tik kaip papildomą,
pagalbinį bendrininką.
*Rašytinės (literalinės) sutartys. Prievolės, atsirandančios iš rašytinių sutarčių buvo
vienašalės, formalios ir abstrakčios. Rašytine sutartimi buvo galima atlikti ne tik novaciją,
bet ir nustatyti naują prievolę. Rašytinėmis sutartimis formintos tik piniginės prievolės, todėl
ji ne tokia patogi kaip stipuliacija. Ją gali padaryti nebyliai, ne vienoje vietoje esančios šalys.
Ji taikyta tik romėnams.
*Realinės sutartys. Tai sutartys, kurioms nepakanka paprasto šalių susitarimo, o
reikalaujama ir faktiškai perduoti daiktą. Prievolė atsiras tada, kai paskolos pinigai bus
faktiškai perduoti.
Buvo skiriamos tokios rūšys:
 Paskolos (mutuum) sutartis – kreditorius duoda skolininkui tam tikrą kiekį pinigų
arba kitokių rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų, o skolininkas įsipareigoja, suėjus
tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, grąžinti tiek pat pinigų ar tokių
pačių daiktų. Tai seniausia realinių sutarčių rūšis. Neformali paskola. Pirmiausia
mutuum gimdė griežtai vienašalę prievolę. Jokios priešinės pretenzijos šioje sutartyje
negalimos. Antra, kreditorius gali reikalauti tik to, ką perdavė skolininkui.
 Panaudos (commodatum) sutartis – vienas asmuo – komodatorius, perduoda kitam –
komodantui tam tikrą daiktą laikinai nemokamai naudotis. Panaudos objektu gali būti
tik individualiomis savybėmis apibrėžtas daiktas. Panauda turi būti neatlygintina, nes
kitaip turėsime nuomos sutartį. Tai dvišalė sutartis. Privaloma gražinti daiktą sveiką,
priešingu atveju reikia atsakyti.
 Pasaugos (depositum) sutartis – vienas asmuo – deponentas, perduoda kitam –
depozitarijui, daiktą saugoti. Gali būti perduoti ir individualūs, ir rūšiniai daiktai.
Šalių santykiai panašūs kaip panaudos sutartyje.
 Įkeitimo (pignus) sutartis – pagrindinė įkaito gavėjo prievolė yra sumokėjus skolą
grąžinti nesugadintą, nepablogintą daiktą, o jos nesumokėjus – pasirūpinti, kad jis
būtų kuo naudingiau parduotas ir grąžinti likutį įkaito davėjui.
*Konsensualinės sutartys.
 Pirkimo-pardavimo (emptio-venditio) sutartis. Seniausiais laikais pirkimas vyko
mancipacijos būdu. Vėliau mancipuoti tik res mancipi, o kiti daiktai perleisti cesijos
arba tradicijos būdu. Visais atvejais buvo svarbiausias daiktinės nuosavybės
perdavimo aktas, susitarimas parduoti daiktą jokios reikšmės neturėjo. Vėliau,
siekdamos suteikti pirkimo-pardavimo sutarčiai teisinę reikšmę, šalys pradėjo
forminti šį dokumentą dviguba priešine stipuliacija: pardavėjas žadėjo perduoti daiktą
(rem dare), o pirkėjas – sumokėti kainą. Bet taip nebuvo galima stipuliacijos sudaryti
per atstumą, o taip pat dvi stipuliacijos negalėjo visiškai išreikšti pirkimo-pardavimo
sutarties dvišalės (sinalagmatinės) prigimties, t.y., kad čia vienos šalies prievolę lemia
kitos šalies prievolę, nes abi stipuliacijos yra savarankiškos. Todėl susiformavo
nuomonė, kad bona fides reikalauja vykdyti sutartį, nors stipuliacija ir neįforminta.
Pagrindiniai pirkimo-pardavimo sutarties elementai yra pirkimo-pardavimo
dalykas (merx) ir kaina (pretium). Merx galėjo būti bet kuris daiktas, neišimtas iš
 civilinės apyvartos ir turintis ekonominę vertę, net būsimas daiktas, pvz. kitų metų
derlius. Pretium turėjo būti išreikšta pinigais. Jei ji būdavo išreiškiama daiktiniu
ekvivalentu, tai būdavo ne pirkimo-pardavimo, bet mainų sutartis. Kaina privalėjo
būti apibrėžta (certum) ir tikra, o ne nurodyta tik siekiant paslėpti dovanojimą. Iš
sutarties kylančios prievolės yra dvišalės.
Pirkėjas iš esmės turėjo vieną pareigą – sumokėti sutartą kainą. Pardavėjo
pareigos buvo: perduoti daiktą natūra, o taip pat atlyginti nuostolius pirkėjui, jei
pasirodytų, kad daiktas buvo vogtas ir jis būtų konfiskuotas iš pirkėjo.
Atsakomybę už daikto žūtį iki jo perdavimo prisiimdavo pardavėjas, bet tik omnis
culpa atveju. Jei daiktas žūdavo atsitiktinai iki perdavimo, pardavėjas galėjo
reikalauti pirkėjo vis tiek sumokėti kainą. Kai pirkimas-pardavimas tapo
konsensualine bonae fidei sutartimi, nusistovėjo taisyklė, kad jei pardavėjas nutyli
žinomus daikto trūkumus, tai laikoma apgaule. Todėl pirkėjas galėjo reikalauti
nuostolių atlyginimo. Vėliau ediktu buvo paskelbta, kad pardavėjai privalo
parduodami skelbti visus prekės trūkumus.
 Nuomos (locatio-conductio) sutartis. Jos buvo trijų rūšių:
a. Daiktų nuoma – locatio-conductio rei. Šia sutartimi nuomotojas (locator rei)
įsipareigoja perduoti daiktą naudotis nuomininkui (coductor rei), o šis –
mokėti nuomos mokestį (merx). Abi šalys, pažeidusios sutartį, atsakė už
omnis culpa.
b. Darbo jėgos samdos sutartis – locatio-conductio operarum. Pagal šią sutartį
vienas laisvas žmogus (locator) patenka kito (conductor) dispozicijon, pvz.
parsisamdo vežiku.
c. Rangos sutartis – locatio-conductio operis. Sudarydamas šią sutartį vienas
asmuo įsipareigoja už nustatytą atlygį atlikti kito asmens naudai tam tikrą
darbą, pvz. pastatyti namą. Medžiagos turėjo būti užsakovo.
Pastarosios dvi nuomos rūšys nesuklestėjo, nes vyravo vergovė. Protinis darbas
negalėjo būti sutarties objektas, nes buvo neatlyginamas. Tik imperijos laikotarpiu
žmonėms, dirbantiems protinį darbą, imta mokėti honorarium- ypatingą
atlyginimą.
 Bendrovės sutartis (societas). Ji išsirutuliojo iš consortium, t.y., brolių susitarimo
tėvui mirus turto nesidalyti, o ūkininkauti bendrai. Buvo tokių rūšių bendrovės:
a. Absoliuti bendrovė (societas omnium bonorum) – tokiai bendrovei priklausė
visas jos narių turtas
b. Ribota bendrovė (societas questus) – jai priklausė tik turtas, įgytas bendrovės
ūkine veikla.
c. Societas unius negotiationis – steigta tam tikrai ekonominei veiklai, pvz.
prekiauti, o kita veikla bendrovės nariai versis atskirai.
d. Laikina bendrovė (societas unius rei) – steigtos siekiant sudaryti vienkartinį
sandėrį.
Bendrovės sutartys žlugdavo mirus bent vienam nariui ir galėjo būti panaikintos
vieno nario iniciatyva.

 Pavedimo sutartis (Mandatum). Vienas asmuo pavedė kitam atlikti tam tikrus
veiksmus. Nuo samdos skiriasi tuo, kad yra neatlyginama. Griežtai asmeninio
pobūdžio. Jos pasibaigia vienos šalies mirtimi arba atsisakymu nuo sutarties.
  Bevardės sutartys (contractus innominati). Atsirado tik pretorių laikais. Tai sutartys,
netilpusios į kitus rėmus. Justiniano kodifikuotoje teisėje legalizuotos keturių rūšių
bevardės sutartys:
a. Do ut des – duodu, kad tu duotum
b. Do ut facias – duodu, kad padarytum
c. Facio ut des – darau, kad duotum
d. Facio ut facias – darau, kad padarytum
Pripažindama bevardes sutartis romėnų teisė žengė didelį žingsnį bet kurios
sutarties sankcionavimo kryptimi – pacta sunt servanda – sutarties reikia laikytis, tačiau tik
su viena sąlyga, kad viena iš šalių jau vykdo tokią netipinę sutartį.
*Paktai. Bevardės sutartys ieškiniu gintos tik tuomet, kai viena šalis savo prievolę
įvykdydavo, o kita – ne. Laikui bėgant atsirado susitarimų, kurių nebuvo galima priskirti nei
prie tipinių, nei prie bevardžių sutarčių. Tokius susitarimus romėnai vadino paktais (pacta).
Jie būdavo panašūs į konsensualines sutartis, nes įsigaliodavo nuo susitarimo momento.
Paktai minimi jau dvylikos lentelių įstatymuose. Tai buvo savanoriškas šalių susitarimas
baigti ginčą. Pretoriai pripažino susitarimus, kuriais susitariančios šalys atsisakė esamo ar
galimo ginčo sprendimo teisme. Tokie paktai tik modifikavo esamą santykį, bet nesuteikė
teisės į kokį nors naują ieškinį. Paktais norėta arba panaikinti debitoriaus atsakomybę, arba ją
sumažinti. Romėnai, gindami debitorių interesus, nepripažino paktų, didinančių debitoriaus
atsakomybę, sudarytų jau po pagrindinės sutarties pasirašymo.
Pretoriai kartais gynė tokius ieškinius, kurie ius civile požiūriu neturėjo sukurti prievolės.
Jie galėjo pripažinti teisę į ieškinį, pagrįstą faktu, nusprendę, kad to reikalauja tikslingumo
principas arba visuomeninis ar ūkinis interesas. Labiausiai buvo paplitę tokie pretorių paktai:
 Constitutum debiti (skolos sutvirtinimas) – neformali priesaika įvykdyti jau esamą
prievolę per tiksliai nurodytą terminą.
 Receptum argentari – bankininko pasižadėjimas klientui atlyginti esamą arba
galinčią atsirasti svetimą skolą.
 Paktai, kuriais laivų, nakvynės namų ar arklidžių šeimininkai prisiima didesnę
atsakomybę už jiems patikėtus daiktus.
Įstatyminiai paktai pripažinti tik dominato laikotarpiu imperatoriaus konstitucijų, todėl
vadinti pacta legitima. Tipiškiausi buvo:
 Pactum dotale (kraitis) – neformali sutartis dėl kraičio.
 Compromissum (kompromisas) – susitarimas, kuriuo ginčo šalys perduoda ginčą
spręsti konkrečiam teisėjui.
 Donatio (dovanojimas) – neformalus susitarimas, kuriuo viena šalis įsipareigoja
kitai šaliai šios sutikimu padaryti tam tikrą turtinę naudą.

 Prievolės tarytum iš sutarčių.

Suskirsčius prievoles pagal atsiradimą į sutartis ir deliktus nuošalyje liko prievolės,
atsirandančios nesant šalių sutarties, bet pobūdžio ir turinio atžvilgiu primenančios sutarčių
prievoles. Poklasikiniu laikotarpiu šios prievolės vadintos obligationes quasi ex contractu. Jų
turinį sudarė teisėtas elgesys, tačiau čia nebuvo išreikštos abiejų šalių valios. Šių prievolių
atsiradimo pagrindas – arba vienašalis sandoris, arba kiti faktai, kurių negalima laikyti
sutartimi. Prievolės tarytum iš sutarčių buvo skirstomos į tris grupes: nepagrįsto praturtėjimo
prievolės, svetimų reikalų tvarkymas bei įgaliojimas ir bendrija.
*Svetimų reikalų tvarkymas be įgaliojimo (negotiorum gestio). Atsirasdavo kuriam nors
asmeniui (negotiorum gestor) be kito asmens (dominus negotii) įgaliojimo ir įsipareigojimų savo
valia atlikus šio naudai tam tikrus veiksmus, pvz. sumokėjus skolą. Prievolė, atsirandanti iš šių
santykių, buvo praktiškai tapati prievolei, atsirandančiai iš paveldimos (mandatum) sutarties.
Būtent iš čia atsiranda jos quasi – sutartinis pobūdis. Gestoriaus atliekami veiksmai galėjo būti
materialūs arba teisiniai. Negotiorum gestio teisiniam santykiui atsirasti romėnų teisė kėlė tam
tikras sąlygas:
a) Tam tikrais veiksmais gestorius turi siekti sutvarkyti svetimus reikalus.
b) Veiksmu būtina siekti pozityvaus tikslo.
c) Atitinkami veiksmai galimi, kai neprieštarauja dominus negotii valiai ir kai jis
pats negali pasirūpinti savo reikalais.
d) Reikalų tvarkymas šiuo būdu yra neatlyginamas.
Atlikus veiksmą gestoriui atirasdavo prievolė galutinai sutvarkyti pradėtus reikalus. Be to,
gestorius turėjo atsiskaityti su dominus negotii ir perduoti jam viską, ką gavo. Savo ruožtu
dominus negotii privalėjo padengti visas gestoriaus turėtas išlaidas. Dominus negotii atsakė už
savo kaltę (omnis culpa), kadangi gestio buvo atliekamas jo interesais. Gestorius, kadangi tvarkė
svetimus reikalus, atsakė omnis culpa pagrindu.
*Nepagrįsto praturtėjimo prievolės (condictio). Asmeniui be pakankamo teisinio pagrindo
praturtėjus kito asmens sąskaita įgytą turtą privalu grąžinti tam, kurio sąskaita praturtėta. Ši
problema išspręsta tipišku romėnams būdu, t.y., nustatant tipinius praturtėjimo be pagrindo
ieškinius. Pagrindiniai jų:
a) Condictio indebiti – ieškinys, kurį asmuo pateikia sumokėjęs nesamą skolą,
sumokėjęs ne jam privalomą sumokėti arba ne tam asmeniui reikalingą mokėti
skolą. Kad ieškinys būtų patenkintas, reikėjo trijų sąlygų:
i. Asmuo atliko veiksmus, manydamas esant prievolę.
ii. Priimantis vykdymą asmuo turi manyti, jog prievolė tikrai
egzistuoja ir jis turi teisę reikalauti atlikti veiksmus.
iii. Veikęs nesąžiningai praturtėjęs asmuo privalo visiškai atlyginti
žalą, o sąžiningai – tik sumą, kuria praturtėta.
b) Condictio causa data non secuta – ieškinys, kuriuo siekiama susigrąžinti turtą,
perduotą trečiajam asmeniui, tikintis, bet nesulaukus priešpriešinio veiksmo.
c) Condictio ob iniustam causam – ieškinys dėl sugrąžinto turto, perduoto
įstatymui ar moralei priešingu tikslu, pvz. asmuo A atliko veiksmus dėl
prievartinės stipuliacijos.
Daugybė atvejų, neatitinkančių minėtų kondikcijų, vadinti bendru condictiones sine
causa vardu.
*Bendrija (Communio). Turtinė bendrija sukūrė ne tik turtinius, bet ir prievolinius
bendrasavininkių santykius. Turtinei bendrijai atsiradus dėl sudarytos sutarties,
bendrasavininkių tarpusavio santykius, jų teises ir pareigas bendro daikto atžvilgiu taip pat
reguliavo sutartis. Bendrija, atsiradusi atsitiktinai (pvz. dėl palikimo), vadinta communio
incidens. Iš to atsirandančios prievolės priskirtos prie obligationes quasi ex contractu
kategorijos. Klasikinė romėnų teisė nereguliavo bendrijos narių teisinių santykių. Apsiribojo tik
tuo, kad bendrijos nariams suteikta teisė paduoti ieškinį dėl bendro turto padalijimo. Išstoti iš
bendrijos buvo galima pateikiant actio familiae erciscundae, kai bendroji nuosavybė atsirado iš
palikimo, arba actio communi dividundo, jai atsiradus kitu būdu. Reikiamas padalyti nedalus
daiktas buvo paliekamas vienam iš bendrasavininkių, kuris privalėjo kitiems kompensuoti jų
dalį.

 Prievolės iš deliktų ir tarytum iš deliktų.

*Bendroji deliktų charakteristika. Romėnų teisė skyrė dvi sąvokas – crimina (nusikaltimais)
ir delicta (privatūs deliktai). Crimina – tai prieštaraujančios visuomenės interesams ir įstatymo
draudžiamos veikos, persekiojamos baudžiamojo proceso tvarka. Delicta privata – tai veikos,
pažeidžiančios asmens ar asmenų grupės interesus. Už šias veikas persekiota tik asmenų, kurių
interesai pažeidžiami, iniciatyva. Deliktas sukėlė ne bausmę, o prievolę sumokėti nukentėjusiam
nuostolius arba atlyginti žalą. Ankstyvosios respublikos laikotarpiu prie nusikaltimų priskirtas tik
tėvynės išdavimas, o pvz. žmogžudystė laikyta privačiu deliktu nužudytojo šeimos atžvilgiu.
Laikui bėgant crimina ratas didėjo, o delicta – mažėjo.
Kiekvienam deliktui buvo būdingi trys elementai:
a) Objektyvi žala asmeniui.
b) Deliktą padariusio asmens kaltė.
c) Veika objektyviosios teisės pripažįstama deliktu, t.y. nustatyti tam tikri civiliniai
teisiniai padariniai.
Deliktinės prievolės nuo sutartinių skyrėsi tokiais požymiais:
a) Sutartinė prievolė perėjo įpėdiniams, tuo tarpu ieškinio reikalavimai iš deliktų
perėjo tik kreditoriaus įpėdiniams, išskyrus vindictam spirantes (kvėpuojantys
kerštu), pvz. asmens įžeidimas. Skolininko įpėdiniai už deliktus neatsakė.
b) Deliktinę atsakomybę charakterizuoja obligatio cumulativa, reiškianti, kad deliktą
įvykdę bendrininkai kiekvienas atskirai privalo sumokėti paskirtą baudą
(sutartinėse – solidari arba dalinė atsakomybė).
c) Moterys ir nepilnamečiai negalėjo sudaryti sutarčių be globėjo, bet už deliktus
atsakė savarankiškai.
d) Už asmenų alieni iuris deliktus atsakė šeimos galva. Ši atsakomybė vadinta
noksaline. Sutarčių teisė jos nežinojo.
*Deliktų rūšys.
 Furtum (vagystė). Tai netapati vagystė šiems laikams. Iš pradžių furtum buvo veika,
kai perkeliamas svetimas daiktas norimas pasisavinti. Vėliau furtum – tai bet koks
elgesys, kuriuo siekiama panaikinti savininko galimybę valdyti kilnojamąjį daiktą.
Galutinė furtum definicija – vagystė yra tyčinis daikto, jo valdymo ar naudojimo
paėmimas siekiant naudos. Remiantis šia sąvoka furtum sudarė trys sudedamosios
dalys:
a) objektyvusis elementas – tai daikto užgrobimas arba galimybės jį valdyti ir
naudoti atėmimas
b) subjektyvusis elementas – tai tyčia (fraus)
c) priežastis – tai noras pasipelnyti (lucri faciendi gratia)
Dvylikos lentelių įstatymai numatė atvirąją vagystę (furtum manifestum)(vagis
pagaunamas nusikaltimo vietoje) ir slaptąją vagystę (furtum nec manifestum)(vagis
nepagaunamas nusikaltimo vietoje). Už pirmąją nusikaltėlis buvo išplakamas ir
atiduodamas nukentėjusiajam, o už antrąją – galėjo būti užmuštas vietoje iškviečiant
liudytojus. Vietoj susidorojimo pretorius įvedė keturgubą nei daikto vertė piniginę
baudą. Slaptos vagystės atveju – dvigubą. Furtum manifestum atveju apvogtasis, kad
 būtų priteista bauda, galėjo pateikti actio furti manifesti, o furtum nec manifestum
atveju – actio furti nec manifesti. Abiejų ieškinių tikslas – išieškoti baudas.
 Iniuria – priešinga teisei veikla, šiuo atveju – asmeninė skriauda. Šių pažeidimų
ratas:
a) membrum rubtum – sužalojimas, sukėlęs dalies kūno netekimą. Šalims
nesusitarus galiojo taliono principas.
b) Os fractum – veido kaulų sužalojimas. Nustatyta bauda.
c) Veiksmai, kuriais pažeidžiama kūno neliečiamybė.
Iš pradžių buvo dviejų rūšių skundai: pirmasis – dėl veikų, išvardytų Dvylikos
lentelių įstatymuose, antrasis rėmėsi ius honorarium. Pretorius jį įvedė persekioti
veikas, prieštaraujančias galiojantiems geriems papročiams. Vėliau vietoj konkrečios
baudos buvo įvesta taisyklė, kad teismas konkrečiu atveju nustato baudą.
 Damnum iniuria datum – neteisėtas svetimo daikto sugadinimas. Šis deliktas skyrėsi
nuo kitų, nes nebuvo kėsintasi į nukentėjusįjį ir neteikė asmeniui, padariusiam šį
deliktą, asmeninės naudos. Pirmasis aktas, kuriame plačiai aptariamas šis deliktas –
lex Aquilia. Kad jis būtų taikomas, atlikti veiksmai turėjo atitikti šiuos reikalavimus:
a) Žala atsirado dėl tiesioginio poveikio daiktui.
b) Daiktas realiai sugadintas (pvz. nesiskaitė jei paukštis buvo paleistas iš
narvo).
c) Žala atsirado dėl veiksmų, už neveikimą nebausta.
d) Žala atsirado dėl priešingų teisei veiksmų.
Ilgainiui atsisakyta žalos dydį vertinti tik pagal daikto vertę ir imta atsižvelgti ir į
nukentėjusiojo asmens interesą, kad sužalotas ar sunaikintas daiktas išliktų sveikas.
Atsisakyta ir absoliutinio principo, kad žala turi būti padaryta tiesioginiu poveikiu
daiktui. Pretorių teisėje lex Aquilia taikymo sritis išplečiama tiek, kad praktiškai
garantuojamas bet kokios žalos, padarytos tyčia svetimam daiktui, atlyginimas.
 Pretorių teisės deliktai:
o Rapina (plėšimas) – tai kvalifikuota vagystė, kuomet daiktą prievartą
paima dažniausiai organizuota asmenų grupė.
o Metus (grasinimas) – išgavęs daiktą grasinimais asmuo atsako pagal actio
quod metus causa, taip pat in quadruplum (keturgubai). Atsakovas,
savanoriškai grąžinęs daiktą, atleistas nuo atsakomybės.
o Dolus (apgaulė) – ieškinys actio doli ne tik buvo skirtas paprastai atlyginti
žalą, bet ir užtraukdavo infamiją. Ieškinio pateikimo sąlyga – tyčinė
apgaulė, kuria padaroma žala trečiajam asmeniui. Siekiant išvengti
infamijos buvo galima pateikti paprastą actio in factum.
*Prievolės tarytum iš deliktų. Tai prievolės, kilusios iš teisei priešingų veiksmų,
nepatekusių į deliktų sąrašą. Pagrindinės prievolių rūšys:
a) Iudex litem suam facit (teisėjas padaro procesą savu) – teisėjo atsakomybė už
neteisingą savo pareigų atlikimą, kai dėl to vienai iš ginčo šalių padaryta
materialioji žala. Ieškinys netaikytas korumpuotiems teisėjams, nes jiems buvo
numatyta mirties bausmė.
b) Actio de effusis et defectis – už žalą trečiajam asmeniui, atsiradusią iš namo ką
nors išpylus ar išmetus, atsakė namo šeimininkas, net kai šiuos veiksmus atliko ne
jis.
c) Actio de positis et suspensis – bet kuriam asmeniui, turinčiam procesinį
veiksnumą, pretorius suteikė teisę pareikšti namo, prie kurio kas nors blogai
padaryta ar prikabinta, šeimininkui actio popularis, jei grėsė realus pavojus, kad
daiktai gali nukristi ir padaryti žalą praeiviams.
d) Atsakomybė nautarum (laivo savininkų), cauponum (viešbučio savininkų),
stabularum (nakvynės namų savininkų) už savo tarnų apgaules ir vagystes.
Nukentėjusiems asmenims išieškoma dviguba daikto vertė.