Bendrieji jutimų principai (bendroji fiziologija)

Gyvojo pasaulio kiekviena rūšis turi jai savitą juntamąją (sensorinę) sistemą, kuri priima informaciją
apie aplinką ir organizmo procesus. Ši sistema perduoda informaciją į CNS, kur ji (informacija)
naudojama 4-ioms svarbiausioms organizmo funkcijoms atlikti: a) jutimams ir jų suvokimui sukelti, b)
kūno judesiams kontroliuoti, c) sąmoningumui palaikyti, d) gyvybinėms organizmo funkcijoms
reguliuoti (pvz., kraujo apytakai, kūno temperatūrai)

Jutimų įvairovės veikimui būdingi funkciniai principai:

-fizinio dirgiklio poveikis receptoriui
-dirgiklio pavertimas elektriniu signalu, t.y. receptoriniu potencialu
-receptorinio potencialo pavertimas veikimo potencialų seka
-veikimo potencialų (VP) plitimas į CNS
-juntamosios informacijos apdorojimas pirminėse smegenų žievės srityse ir jos tolesnis virtimas jutimu
-dirgiklio sąmoningas suvokimas
-organizmo elgsenos atsakas į šią neuronų perduotą informaciją

Receptorių specifiškumas
Sensorinis procesas prasideda padirginus jutimo organų receptorius. Pagal jautrumą skirtingoms
energijos formoms (sukeliančioms dirginimą), receptoriai skirstomi:
-mechanoreceptoriai (reaguoja į mechaninę jų membranos deformaciją)
-termoreceptoriai (dirginami ilgųjų bangų elektromagnetinio spinduliavimo)
-chemoreceptoriai (dirgina cheminės medžiagos, pvz., uoslės receptorius)
-fotoreceptoriai (reaguoja į šviesos fotonus)
-nociceptoriai (reaguoja į fiziniu/cheminiu būdu sukeltą audinių pažeidimą

Kiekviena receptorių grupė yra labiausiai jautri tik tam tikrai dirgiklio rūšiai, kuriai būdingas žemas
dirginimo slenkstis; kitoms dirginimo rūšims šis slenkstis būna aukštas.

Dirgiklio rūšis, kuriai receptorius yra jautriausias, vadinamas adekvačiuoju dirgikliu, o dirgiklių rūšys,
kurioms receptorius nejautrus, apibūdinamos kaip neadekvatieji dirgikliai.

Pagal dirginimo slenkstį receptoriai filtruoja visus dirgiklius, plintančius iš aplinkos ir organizmo.

Sensorinių organų dirginimas lemia būdingus jutimus, kurių negalima supainioti su kitų sensorinių
organų jutimais. Tokia jutimams būdinga savybė vadinama modalumu. Jo rūšys: (1) rega, (2)
temperatūros jutimas, (3) mechaninis odos jutimas, (4) klausa, (5) statokinetinis jutimas, (6) uoslė, (7)
skonio jutimas, (8) skausmo jutimas.

Bendrųjų jutimų anatominiai apdorojimo principai

Sąlytis su aplinka vyksta per receptorius,kurie gautą informaciją perduoda aferentiniais laidai į CNS.

Visi jutimai, išskyrus uoslės, plinta į CNS ir projektuojasi gumburo sensoriniuose branduoliuose,
kuriuose informacija apdorojama.

Iš gumburo branduolių jutimai yra perduodami per gumburo-žievės laidus į atitinkamą projekcinę
žievės sritį.

Receptoriai turi savo recepcinį lauką, t.y. taip vadinamas paviršiaus plotas, pvz., odos, iš kurio
receptorius gauna informaciją. Recepcinio lauko struktūra priklauso nuo receptorių išsidėstymo
tvarkos; jame šakojasi I-o neurono (!) aksonas į keletą atšakų (kolateralių), kurių galūnėlės baigiasi
receptoriais

1
Recepciniai laukai projektuojasi į žievę, remiantis topografiniu principu: iš šalia esančių recepcinių
laukų informacija plinta į CNS gretutinius centrus, sudarančius somatosensorinę sistemą (ji apdoroja
informaciją apie bendruosius kūno jutimus) (žiūr. vėliau). Toks somatosensorinės sistemos principas
vadinamas somatotopija.

Somatosensorinis centras yra užcentriniame vingyje (lot. gyrus postcentralis), kur projektuojasi visas
kūno paviršius, priklausomai nuo receptorių tankio jame (anat. paveikslas, kuriame CNS žievėje
nupieštos kūno dalys).

Juo didesnis receptorių tankis, juo didesnį somatosensorinio centro plotą užima atitinkama kūno dalis;
didelis receptorių tankis yra pirštų galuose – 250 rec./kv. cm, o plaštakos vidinio paviršiaus – tik 50
rec./kv. cm. Somatosensoriniuose laukeliuose projektuojasi šalia vienas kito ne tik plaštakos pirštai bet
ir jų dalys (nareliai).