Aukščiausių psichikos funkcijų anatomonis-fiziologinis pagrindas

Nervų sistemos struktūra

Nervų sistema skirstoma į centrinę ir periferinę, periferinė – į somatinę ir vegetacinę (visceralinę), o

visceralinė – į simpatinę ir parasimpatinę.

Nervų sistema

Centrinė Periferinė

Galvos Stuburo Somatinė Vegetacinė

smegenys smegenys (valinga) (autonominė) - pati
save reguliuojanti

Kranialiniai Nugaros Simpatinė Parasimpati

(galvos) nervai smegenų nė
nervai

1 pav. Nervų sistema

Pagrindinis nervų sistemos funkcinis vienetas yra neuronas – nervinė ląstelė. Pagrindinės neurono
funkcijos – informacijos apie išorinės ir vidinės aplinkos pakitimus fiksavimas, perdavimas, įsiminimas,
išorinio pasaulio vaizdo formavimas ir atitinkamo žmogaus elgesio formavimas sąlygojant jo
adaptaciją.
Neuronų telkiniai galvos ir nugaros smegenyse sudaro baltąją ir pilkąją medžiagą Pilkąją medžiagą
sudaro neuronų kūnai ir dendritai, baltąją – mielinizuotos nervinės skaidulos (aksonai).
Neuronai skiriasi dydžiu, forma. Jie dažniausiai turi kelias trumpas ataugas – dendritus ir vieną ilgą
ataugą – aksoną. Dendritai surenka (gauna) signalus – informaciją iš įvairių organizmo ląstelių – šaltinių.
Aksonas perduoda informaciją iš ląstelės kūno į periferiją. Informaciją surenkančių (perduodančių į
centrą) skaidulų skaičius yra ženkliai didesnis nei skaidulų, skleidžiančių informaciją į periferiją
(piltuvėlio principas).
Aksonai gali būti labai ilgi, jų ilgis gali siekti net iki vieno metro. Aksonai turi vieną arba du
dangalus. Mielininis dangalas yra sudarytas iš neląstelinio audinio. Manoma, kad jis atlieka nervinio
impulso izoliatoriaus funkciją ir yra baltos spalvos. Antrasis dangalas – neurolema – kartu su mielininiu
dangalu dengia tik periferinės nervų sistemos skaidulas. Šis dangalas yra sudarytas iš ląstelių. Manoma,
jog šis dangalas atlieka regeneracinę nervų sistemos funkciją.

1
 2 pav. Neurono sandara

Pagal atliekamą funkciją neuronai skirstomi į aferentinius (sensoriniai receptoriai), kurie priima
informaciją iš išorinės ir vidinės aplinkos, eferentinius (motorinius), kurie perduoda impulsus į tam tikras
funkcijas atliekančius organus, taip pat įterptinius neuronus, kurie perduoda informaciją dideliais
atstumais iš vienos smegenų srities į kitą.
Be nervinių ląstelių, nervų sistema sudaryta iš glijos (gr. glia – „klijai“) ląstelių. Jos atlieka neuronų
atraminę ir maitinimo funkcijas. Priešingai nei neuronai, glijos ląstelės gaminamos visą gyvenimą.
Galvos smegenų veiklą užtikrina visų ląstelių bendras funkcionavimas. Ląstelės sąveikauja per
sinapses. Sinapsė – specializuotas tarpneuroninis kontaktas, sąlygojantis signalo transformavimą ir
perdavimą. Tarpneuroninės sinapsės – tai vieno aksono galutinių šakelių susijungimas su kito neurono
kūnu, dendritu ar aksonu. Priklausomai nuo neurono funkcinės paskirties, sinapsių gali būti nuo vienos iki
20 tūkst. Impulso perdavimui nervinėmis skaidulomis iš vieno neurono į kitą būdingos sudėtingos
2
cheminės ir elektrocheminės reakcijos pačioje ląstelėje ir sinapsėje. Impulsui pasiekus aksono pabaigą, iš
jo į sinapsės plyšį išskiriamas mediatorius (tarpininkas), kuris susijungia su specifiniais kito neurono
paviršiuje esančiais receptoriais. Jeigu mediatoriaus yra daugiau nei įprasta, tuomet kitas neuronas
generuoja nervinį impulsą, kuris yra skleidžiamas toliau nervų sistema.

3 pav. Sinapsė

Neuronai sudaro tinklus, kuriuose signalai iš kelių neuronų perduodami į vieną. Specializuotose
sinapsėse išskiriami ne tik tokie mediatoriai, kurie sužadina, ląstelių jautrumą, bet ir tokie, kurie didina
jautrumą sužadinančioms medžiagoms.

Pagrindinės smegenų anatominės struktūros

Centrinė nervų sistema skirstoma į galvos ir nugaros smegenis. Nugaros smegenys yra cilindro
formos su storomis sienelėmis. Skersiniame pjūvyje matomas dviejų tipų nervų audinys: pilkoji medžiaga
sudaryta iš neuronų kūnų (ji lokalizuojasi centre ir primena „H“ raidę arba drugelio formą), ir baltoji
medžiaga, sudaryta iš aferentinių ir eferentinių aksonų bei dendritų. „Drugelio sparnai“ yra du priekiniai ir
du užpakaliniai ragai. Priekiniai ragai – ventraliniai (pilviniai), sudaryti iš neuronų kūnų, kurių eferentiniai
aksonai kartu su nugaros smegenų nervais keliauja į raumenis. Užpakaliniai ragai – dorsaliniai
(nugariniai), sudaryti iš įterptinių neuronų, prie kurių prisijungia aferentinės skaidulos, perduodančios
jutimo impulsus iš periferijos.
Baltosios medžiagos topografija rodo priekinius, šoninius ir užpakalinius stulpus, kurie išsidėsto tarp
priekinių ir užpakalinių ragų .

3
4 pav. Skersinis nugaros smegenų pjūvis.

Stuburo smegenys yra sudarytos iš segmentų. Kiekvienas segmentas kiekviename šone turi
sensorinių ir motorinių nervų porą. Nugaros smegenų pilkosios medžiagos atkarpa, iš kurios išeina viena
nugarinių nervų pora, vadinama nugaros smegenų segmentu. Nugaros smegenyse yra 31–33 segmentai:
8 kakliniai, 12 krūtininių, 5 juosmeniniai, 5 kryžmeniniai ir 1–3 rudimentiniai uodeginiai segmentai.
Kiekvienas segmentas gauna sensorinės informacijos iš periferijos ir motorinės informacijos iš smegenų.
Visa ši informacija keliauja per stuburo aksonus.

4
5 pav. Simpatinė ir parasimpatinė centrinės nervų sistemos dalys.

Galvos smegenys (Encephalon)

Galvos smegenys skirstomos į užpakalines (rombines) (angl. hindbrain, lot. Rhombencephalon),

vidurines (angl. midbrain, lot. Mesencephalon), tarpines (lot. Diencephalon) ir priekines – didžiąsias
smegenis (angl. forebrain, lot. Telencephalon). Vyro galvo smegenys vidutiniškai sveria 1380 g, moters –
1280 g.

5
 6 pav. Galvos smegenų dalys.

I. Užpakalinės smegenys (angl. hindbrain, lot. Rhombencephalon) yra sudarytos iš pailgųjų

smegenų (angl. myelencephalon), tilto (angl. pons) ir smegenėlių (angl. cerebellum).
Pailgosios smegenys (angl. Myelencephalon) yra tarsi sustorėjusi stuburo smegenų tąsa, tačiau
lokalizuojasi kaukolėje. Pagal vidinę struktūrą bei baltosios ir pilkosios medžiagos santykį pailgosios
smegenys ženkliai skiriasi nuo nugaros smegenų. Viršuje pailgosios smegenys suauga su tiltu. Pailgosiose
smegenyse yra išsidėstę galvinių nervų (IX–XII) branduoliai, kontroliuojantys daugelį svarbių funkcijų:
kvėpavimą, širdies ritmą, kraujagyslių tonusą, seilių skyrimąsi, vėmimą, čiaudėjimą, artikuliacinę
funkciją (suderina kalbos organų veiklą taip, kad kalba ir tarimas būtų aiškūs).
Tiltas (anlg. pons). Tiltas yra viršutinėje priekinėje pailgųjų smegenų dalyje. Tilto funkcija –
perduoti koordinuojančius impulsus iš vieno smegenėlių pusrutulio į kitą, sąlygojant abiejų kūno pusių
raumenų darnius judesius. Taip pat tiltas palaiko galvos smegenų ryšį su smegenėlėmis. Per tiltą eina
skersinės skaidulos, susijusios su klausos funkcija – trapecinis kūnas. Tilte yra galvinių nervų branduoliai
(V–VIII) bei tinklinio darinio ląstelės.
Pailgosiose smegenyse ir tilte yra tinklinis darinys (formatio reticularis).
Smegenėlės (angl. cerebellum). Smegenėles sudaro du pusrutuliai ir tarp jų esantis kirminas (vermis
cerebelli).
Smegenėlės atlieka judesių koordinavimo, padėties išlaikymo, kūno pusiausvyros ir raumenų
tonuso palaikymo funkcijas, kurios susijusios su organizmo patiriamomis gravitacijos sąlygomis.
Anksčiau smegenėlėms buvo priskiriama judesių reguliavimo ir pusiausvyros funkcija. Iš tiesų žmonės,
turintys smegenėlių pažeidimų, yra nerangūs, praradę pusiausvyrą. Tačiau smegenėlių funkcijos yra daug
platesnės nei tik judesių koordinavimas ir pusiausvyra. Aptariamiems ligoniams problemiška sukaupti
dėmesį į pakaitomis einančius garsinius ir šviesos stimulus. Jie taip pat gali turėti ritmo sunkumų,
pavyzdžiui, nesugeba belsti pastovaus ritmo, atskirti, kuris ritmas yra greitesnis, kuris lėtesnis.
II. Vidurinės smegenys (angl. midbrain, lot. Mesencephalon)
Vidurinės smegenys nuolat siunčia nervinius impulsus į griaučių raumenis, taip palaikydamos jų
įtempimą – tonusą. Vidurinėse smegenyse yra požieviniai regėjimo ir klausos analizatorių centrai. Jose
taip pat yra akių judesius ir vyzdžių susiaurėjimą reguliuojantys branduoliai.

6
 III. Tarpinės smegenys (lot. Diencephalon)
Tarpines smegenis sudaro gumburas (thalamus) ir pagumburis (hipothalamus).
Gumburas (thalamus) – stambus porinis pilkosios medžiagos telkinys. Jis yra po didžiąja smegenų
jungtimi ir turi keturis paviršius. Gumburo vidų sudaro pilkoji medžiaga, susitelkusi į atskirus branduolius
(daugiau kaip 200).
Gumburą sudaro:
- Antgumburis (epithalamus) yra neporinė tarpinių smegenų dalis. Jam priklauso kankorėžinė liauka
(corpus pineale). Ją kojytės jungia su gumburo paviršiumi. Tai vidinės sekrecijos liauka - Ji
gamina melatoniną, kurio gamyba priklauso nuo šviesos kiekio. Melatoninas reguliuoja paros
ciklus, vadinamus cirkadiniu ritmu (lot. circa – „apie“, dies – „diena“). Naktį, kai tamsu,
melatonino koncentracija padidėja, ir žmonės apsnūsta, o atėjus dienai ir melatonino koncentracijai
sumažėjus, atsibundame.
Daugeliui gyvūnų būdingas ir metinis ciklas (gyvūnai dauginasi ar migruoja tik tam tikru metų
laiku). Tai siejama su melatonino koncentracijos pamažėjimu vasarą ir padidėjimu žiemą dėl dienos ilgio
pokyčių.
Taip pat šios liaukos išskiriami hormonai yra atsakingi už lytinį brendimą ir reprodukcinį elgesį.
- Užgumburis – (metathalamus). Jis susideda iš dviejų porinių kelinių kūnų: lateralinio kelinio kūno
(corpus geniculatum laterale), kuriame yra požieviniai regos centrai ir medialinio kelinio kūno
(corpus geniculatum mediale), kuriame lokalizuojasi klausos požieviniai centrai.

Beveik visa sensorinė informacija eina per gumburą, kuriame ji pirmiausia ir apdorojama –
analizuojama ir sintezuojama. Vėliau ši apdorota informacija per sinapsines jungtis siunčiama į
atitinkamas smegenų žievės zonas. Iš priekinės gumburo dalies informacija siunčiama į įvairias kaktinės
skilties zonas, iš užpakalinės gumburo dalies – į smilkininę ir pakaušinę skiltis. Kai kurie gumburo
branduoliai turi konkrečias funkcijas (pvz., regėjimo branduolys perduoda ir priima informaciją į (iš)
smegenų optinės žievės). Kiti branduoliai gali būti tarpusavyje susiję sudėtingesniais informacijos
perdavimo keliais.
Gumburo funkcijos. 1) Gumburas yra visų, išskyrus uoslės, į smegenų žievę kylančių aferentinių
laidų tarpinis rinkiklis. 2) Gumburo lateralinės dalies apatinio aukšto branduoliuose baigiasi
somatosensorinės sistemos laidai. Iš šių branduolių išėję laidai pasiekia žievės užcentrinį vingį. Gumburo
pagalvio ir lateralinių kelinių kūnų branduoliai yra požieviniai regos centrai, o medialinių kelinių kūnų –
požieviniai klausos centrai. 3) Gumburo priekinės dalies branduoliuose susieina laidai, jungiantys
pagumburį su limbinės sistemos žieve. Taigi, gumburas yra limbinės sistemos sudėtinė dalis. 4) Gumburo
medialinės dalies branduoliai gausiais laidais jungiasi su žievės asociaciniais centrais. 5) Gumburo
apatinio paviršiaus (subthalamus) branduoliai per neuroninius ryšius su pamato branduoliais padeda atlikti
žievines motorines funkcijas.

Pagumburis (hipothalamus) guli po gumburu. Jam priklauso pilkasis gūbrys (tuber cinereum),
pasmegeninė liauka hypophysis (glandula pituitaria), speniniai kūnai (corpora mamillaria), dalyvaujantys
atminties procese, regimųjų nervų kryžmė (chiasma opticum) ir regimųjų nervų laidas (tractus opticus).
Pagumburis yra labai vaskulizuotas. Jo branduoliuose ypač tankus kraujagyslių tinklas. Todėl iš
pasmegeninės liaukos ir branduolių išsiskiriantys hormonai lengvai patenka į kraują ir daro įtaką įvairių
organų veiklai.

7
 Pagumburis centrinę nervų sistemą ir organus veikia ne tik humoraliniu būdu (hormonais), bet ir per
nervinius ryšius.
Pagumburio funkcijos. 1) Pagumburis dalyvauja kūno termoreguliacijos procesuose: dirginant
priekinę pagumburio dalį, kūno temperatūra pakyla, o dirginant užpakalinę – kūno temperatūra krenta.
2) Pagumburis kontroliuoja apetitą: jo medialinėje dalyje yra alkio centras, kurį dirginant kyla noras
valgyti. 3) Pagumburis reguliuoja vandens, angliavandenių ir riebalų apykaitą. 4) Pagumburis kontroliuoja
kraujagyslių tonusą. 5) Pagumburis, veikdamas kartu su kitomis limbinės sistemos dalimis, kontroliuoja
individo emocinę ir seksualinę elgseną. 6) Pagumburis yra glaudžiai susijęs su biologinių ritmų
reguliavimu. 7) Jis atlieka didžiulį vaidmenį palaikant organizmo homeostazę.
Priekinės smegenys (angl. forebrain, lot. Telencephalon). Priekinės smegenys susideda iš dviejų
pusrutulių (hemispheria cerebri), padengtų pilkąja medžiaga – žieve (jos storis yra 1,3–4,5 mm).
Skiriamos tokios pusrutulių dalys: apsiaustas, uodžiamosios smegenys, pamato mazgai ir šoniniai
skilveliai.
Pusrutulių paviršių – apsiaustą arba mantiją (pallium) – raižo vingiai - iškilimai (lot. gyrus) ir vagos
- įdubimai (lot. sulcus). Būtent dėl tokio paviršiaus išraižymo, labai padidėja galvos smegenų žievės
plotas. Galvos pusrutulių žievėje (cortex) yra apie 16–18 milijardų neuronų. Smegenų žievės storis
įvairiose pusrutulių paviršiaus vietose nevienodas. Didžioji žievės dalis vadinama naująja žieve
(neocortex), tik dešimtadalis žievės vadinama senąja žieve (archicortex). Yra ir seniausioji žievė
(paleocortex), kuri sunkiai atskiriama nuo požievio. Galvos pusrutulių žievė yra iš šešių sluoksnių.
Pirmasis žievės sluoksnis – molekulinis; antrasis – išorinis grūdėtasis; trečiasis – mažųjų piramidžių;
ketvirtasis – vidinis grūdėtasis; penktasis – didžiųjų piramidžių; šeštasis – multiforminis. Trys apatiniai
žievės sluoksniai yra susiję su projekcinėmis sistemomis, o trys paviršiniai (ypač trečiasis) – su
asociacinėmis funkcijomis. Ketvirtame – vidiniame grūdėtajame – sluoksnyje baigiasi įvairūs jutimų
laukai. Penktajame ir šeštajame žievės sluoksniuose prasideda motoriniai laukai (4 pav).

8 pav. Galvos pusrutulių žievės šeši sluoksniai.

8
 Pagrindinės žievės vagos – centrinė (sulcus centralis), šoninė (sulcus lateralis) ir momeninė
pakaušio (sulcus parietooccipitalis) – dalija pusrutulį į keturias skiltis: kaktinę skiltis (lobus frontalis),
momeninę (lobus parietalis), pakaušinę (lobus occipitalis), smilkininę (lobus temporalis) Dar išskiriama
limbinė sritis.
Pusrutulių požievis susideda iš balto mielino dengiamų laidų. Jie sudaro spindulinį vainiką (corona
radiate). Visi laidai funkciniu požiūriu skiriami į projekcinius, komisūrinius ir asociacinius.
Projekciniai laidai – tai kylantys ir nusileidžiantys laidai, jungiantys žievę su žemiau esančiomis
smegenų dalimis (gumburu, pagumburiu, smegenų kamienu, smegenėlėmis) ir nugaros smegenimis. Visi
šie laidai eina per vidinę kapsulę (capsula interna).
Komisūriniai laidai jungia vieno pusrutulio žievės laukus su priešingo pusrutulio laukais. Šie laidai
sudaro jungtis. Didžiausia jų vadinama didžiąja smegenų jungtimi (corpus cellosum). Mažesnės yra
priekinė (commisura anterior) ir užpakalinė jungtis (commisura posterior).
Asociaciniai laidai yra iškart po žieve ir jungia to paties pusrutulio skirtingus žievės laukus. Vieni jų
labai trumpi, kiti – ilgi. Jie jungia kaktinę skiltį su momenine, pakaušine ir smilkinine skiltimis.

Pamato branduoliai (ganglia basalia). Tai pilkosios medžiagos telkiniai, vadinami pilkaisiais
branduoliais, glūdintys pusrutulių pamato baltojoje medžiagoje. Skiriami keturi branduoliai: uodeguotasis
(nucleus caudatus), lęšinis (nucleus lentiformis), užtvara (claustrum) ir migdolinis kūnas (corpus
amygdaloideum). Pamato branduoliai reguliuoja nesąmoningus automatinius judesius (pvz., rankų
judesius einant, veido išraišką išsigandus ar juokiantis), raumenų įtempimą, derina priešingai veikiančių
raumenų darbą.
Limbinė sistema (limbus – „riba, kraštas“) formuoja ribą, išsidėsčiusią apie smegenų kamieną.
Limbinė žievė – tai filogenetiškai primityvios žievės žiedas tarp smegenų kamieno ir naujosios žievės. Ją
sudaro šios pagrindinės struktūros: uoslės svogūnėlis, pagumburis, hipokampas, migdolinis kūnas,
juostinis vingis (gyrus cingulated). Limbinė sistema – tai pagrindinis kanalas, kuriuo vyksta
informacijos mainai tarp naujosios žievės ir pagumburio (hipotalamus). Limbinės sistema ypač svarbi
motyvuotai ir emocinei elgsenai (mityba, seksualinis aktyvumas, agresyvus elgesys ir kt.). Limbinės
sistemos pagrindinė ypatybė ta, kad joje vyksta ne tik paprastas dvikryptis neuroninis judėjimas, bet yra ir
sudėtingi kanalai, sudarantys uždarus ratus. Todėl tas pats sužadinimas ilgiau cirkuliuoja sistemoje, tokiu
būdu palaikoma ir perduodama tam tikra būsena kitoms galvos smegenų sistemoms. Taip limbinė sistema
siejasi su beveik visomis galvos smegenų struktūromis.
Skilveliai – tai susisiekiančios ertmės pusrutuliai baltojoje medžiagoje. Skiriamos keturios jų dalys.
Kiekvienas pusrutulis turi po vieną didelį šoninį skilvelį. Priekyje jie susijungia ir sudaro trečiąjį skilvelį,
kuris sujungtas su ketvirtuoju, esančiu pailgosiose smegenyse. Skilveliuose gaminamas smegenų skystis.
Iš ketvirtojo skilvelio dalis skysčio patenka į centrinį stuburo kanalą, didžioji dalis – į ertmes, esančias
tarp smegenų ir smegenų dangalų. Tai bendra skilvelių ir smegenų dangalų skysčių sistema, kurioje
smegenys tarsi plaukioja savo skystyje. Skilveliuose gaminamas skystis per dangalų kraujagysles
rezorbuojasi į kraują, šalindamas medžiagų apykaitos produktus. Kasdien skilveliuose pagaminama apie
500 ml skysčio, o skilveliuose ir tarp dangalų esančio skysčio tėra tik apie 150 ml. Smegenų skystis kartu
su dangalais atlieka apsauginę, mitybos ir medžiagų apykaitos funkciją. Smegenų skysčio – sutrikus
balansui tarp jo gamybos ir rezorbcijos – gali padaugėti. Toks reiškinys (kai kaupiasi daugiau galvos ir
nugaros smegenų skysčio) vadinamas smegenų vandene (hydrocephalia).
Smegenų žievė pagal šešių sluoksnių skirtumus ir storį yra skirstoma į 50 ir daugiau sričių. Kitas,
apytikslis, žievės skirstymas pagal esamų kaukolės kaulų pavadinimus padalija žievę į 4 skiltis: kaktinę
(priekinę), momeninę (parientalinę), smilkininę (temporalinę) ir pakaušinę (okcipitalinę).
Pakaušinė (okcipitalinė) skiltis lokalizuota naujausios žievės užpakalinėje dalyje. Ji yra pagrindinis
gumburo (thalamus) aksonų telkinys, į ją per gumburą patenka informacija, gaunama per akis. Pats
pakaušinės skilties galas vadinamas pirmine regimąja žieve. Jos pažeidimai sukelia žievinį aklumą
9
atitinkamose regėjimo lauko dalyse. Pavyzdžiui, dideli dešiniojo pusrutulio pirminės regimosios žievės
pažeidimai sukelia aklumą kairiajame regos lauke. Akis šiuo atveju gali būti visiškai sveika, tačiau
žmogus nebesupranta vaizdo ir net netenka vizualinės vaizduotės. Jei žmogus tampa aklas dėl akių
pažeidimų, bet jo pirminė regimoji žievė sveika, jis geba įsivaizduoti vizualines scenas ir sapnuoti
vaizdais.
Momeninė (parientalinė) skiltis yra tarp pakaušinės skilties ir centrinės vagos (sulcus centralis).
Dalis, esanti iš karto už centrinės vagos, vadinama pirmine somatosensorine žieve. Ji informaciją gauna iš
lytėjimo receptorių, raumenų ir sąnarių motorinių receptorių. Ši skiltis svarbi lytėjimui ir kūno padėties
nustatymui. Be to, nuo momeninės skilties priklauso vaizdinės ir garsinės informacijos suvokimas. Kad
suprastų objekto padėtį, smegenys turi „žinoti“, kur yra nukreiptos akys, galva bei visas žmogaus kūnas.
Momeninė skiltis analizuoja visą informaciją apie akių, galvos, kūno poziciją ir persiunčia šią informaciją
į sritis, kontroliuojančias judesius. Pažeidus dešiniąją momeninės skilties pusę, pasireiškia nesirūpinimo
simptomas – tendencija ignoruoti priešingą kūno ir pasaulio pusę. Pavyzdžiui, sveikieji koncentruoja
vaizdą tik centriniame lauke, nepastebėdami vaizdo periferijoje. Panašiai ignoruojama kairė pusė esant
šiems pažeidimams. Pacientai gali apibūdinti ir priešingą pusę, tačiau jiems tai sunku, panašiai kaip ir
sveikiesiems sunkiau aprašyti ne regėjimo centre esančius objektus. Tokie ligoniai taip pat ignoruoja
garsus, išgirstamus kairiąja ausimi, ir tai, ką jaučia kairiąja ranka. Tai ne regėjimo ar kitų pojūčių
praradimas, o dėmesio sutrikimas.
Smilkininės (temporalinės) skiltys yra šoninėse smegenų žievės srityse. Šios skiltys yra pirminis
garsinės informacijos taikinys. Daugelio žmonių kairioji smilkininė skiltis reguliuoja kalbos funkciją.
Smilkininės skiltys taip pat dalyvauja sudėtingesniuose regėjimo procesuose, tokiuose kaip judėjimo
suvokimas, veidų atpažinimas. Navikai smilkininėse skiltyse gali sukelti garsines ar vaizdines
haliucinacijas. Pacientams, besiskundžiantiems haliucinacijomis, nustatomas didesnis smilkininių skilčių
aktyvumas. Šios skiltys reikšmingos ir formuojant emocinę bei motyvacinę elgseną.
Kaktinė (priekinė) skiltis yra priekinėje žievės dalyje, ją sudaro pirminė motorinė žievė ir priekinė
žievė. Priekinė dalis, esanti iš karto priešais didžiąją vagą – pirminė motorinė žievė – reguliuoja tikslius
judesius. Nuo konkrečių pirminės motorinės žievės sričių priklauso įvairios kūno dalys, daugiausia
priešingoje kūno pusėje. Priekinė žievė nereguliuoja jokios vienos išskirtinės sensorinės sistemos, tačiau į
ją ateina informacija iš visų sensorinių sistemų. Žmonės, pasižymintys lobotomija (kai priekinė žievė
atskirta), nesugeba suvaldyti neigiamų reakcijų. Jiems taip pat pasitaiko darbinės atminties sutrikimų:
nesugeba atsiminti nesenų įvykių (kaip pratęsti ką tik nutrauktą pokalbį) arba atsiminti, kur palikta
mašina. Informacinė atmintis („žalia šviesa – eik“) nesutrikusi. Tokiems žmonėms taip pat problemiška
nukreipti dėmesį, numatyti artėjančius įvykius, įvertinti pasekmes.

Morfologinis galvos smegenų vystymasis

Galvos smegenų ląstelės bei atskiros struktūros vystosi įvairiais amžiaus tarpsniais. Naujagimių
galvos smegenų svoris apie 370 g (tai maždaug 10 proc. viso kūno svorio). Berniukų galvos smegenys
sveria kiek daugiau nei mergaičių (svoris siekia 1300 g paauglystėje). Smegenų masė labiausiai didėja
pirmaisiais gyvenimo metais. 7–8 gyvenimo metais šis procesas sulėtėja. Maksimalų svorį smegenys
pasiekia 16–18 moterų metais ir 19–20-taisiais vyrų.
Skirtingos smegenų struktūros subręsta netolygiai, todėl gebėjimas atlikti atitinkamas funkcijas
įgyjamas skirtingais amžiaus tarpsniais. Iš pradžių subręsta giluminės struktūros, požieviniai dariniai,
reguliuojantys aktyvinimo procesus, kiek vėliau – pirminės galvos smegenų zonos, kuriose baigiasi
nervinės skaidulos, ateinančios iš analizatorių periferinių sričių. Minėtos struktūros yra morfologiškai
susiformavusios iki gimstant naujagimiui, o pirmaisiais gyvenimo metais tampa funkcionalios (pradeda
funkcionuoti); jos yra sensomotorinio vystymosi pagrindas. Asociacinės galvos smegenų zonos subręsta

10
nuo 2 iki 5 metų amžiaus. Iš pradžių formuojasi užpakalinė asociacinė sritis (momeninė–smilkininė–
pakaušinė), vėliausiai – priekinė (kaktinė) galvos smegenų skiltis.
Galvos smegenų žievės masė labiausiai didėja pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau įvairiose
smegenų zonose skirtingai. Suėjus trejiems metams, žievė ima lėčiau augti pirminėse galvos smegenų
zonose, suėjus septyneriems metams – asociacinėse zonose. Trimečių vaikų galvos smegenų žievės
ląstelės yra jau ganėtinai diferencijuotos, o aštuonmečių – mažai kuo skiriasi nuo suaugusiųjų.
Nuo gimimo iki dvejų metų intensyviai formuojasi tarpneuroniniai kontaktai (per sinapses). Šiame
amžiuje jų yra daugiausia. Septintaisiais gyvenimo metais jų sumažėja iki suaugusiajam būdingo
skaičiaus. Toks didelis sinapsinių ryšių skaičius ankstyvojoje vaikystėje tampa pagrindu, dėl kurio
įmanoma įgyti didelę patirtį.
Mielinizacijos procesas (kuriam pasibaigus nerviniai elementai gali visapusiškai funkcionuoti) taip
pat yra netolygus įvairiose galvos smegenų zonose. Pirminėse analizatorių zonose jis gana ankstyvas, o
asociacinėse zonose užsitęsia.

11