„VIDAUS LIGŲ PAGRINDŲ“ egzamino programa FF 3-o kurso studentams

1. Ligonio skundai, jų rūšys, apibūdinimas. 

Skundus pacientas nusako savais žodžiais, o gydytojas tiksliais klausimais gali padėti juos
konkretizuoti.

Skundų rūšys:

● Skausmas. Jeigu jaučiamas skausmas, būtina nustatyti: vietą, plitimą (iradiaciją), pobūdį
(pvz.: bukas ar aštrus), intensyvumą (silpnas, vidutinis, stiprus, labai stiprus, nepakeliamas),
laikotarpį ir aplinkybes, kai atsirado skausmas, ir jo trukmę, veiksnius, kurie lengvina ir sunkina
skausmą, požymius, kurie lydi skausmą.

● Funkcinio pobūdžio skundai. Parodo sutrikusią organų funkciją (pvz.: sutrikusią

kvėpavimo sistemos funkciją parodo dusulys, kosulys, skrepliavimas, kraujo atkosėjimas, o
sutrikusią žarnyno funkciją – viduriavimas, vidurių pūtimas, apetito stygius, vėmimas, vidurių
užkietėjimas).

● Morfologinio pobūdžio skundai (morfologiniai organų ar audinių pakitimai). Tai gali būti:
darinio atsiradimas tam tikroje kūno vietoje (pvz.: kirkšnies išvaržai būdingas minkštas darinys
kirkšnyje), pakitusi sąnarių ar kaulų forma ir dydis, organo didėjimas ir pokytis (pvz.:
akromegalijai būdingas liežuvio, galūnių didėjimas, veido bruožų stambėjimas), odos ir gleivinių
spalvos pokytis (pvz.: ryškus odos ir gleivinių blyškumas būdingas mažakraujystei).

2. Ligos anamnezė - iš paciento surenkama ligos istorija. Renkama ši informacija: 

● Būklė prieš atsirandant ligos požymiams, 

● Kada ir kaip liga prasidėjo. 

● Kokiomis aplinkybėmis ir kokios buvo priežastys. 

● Kokia ligos eiga. 

● Kokiose įstaigose ligonis buvo tirtas. Kokie tyrimų rezultatai. 

● Kaip ligonis buvo gydytas ir kokie gydymo rezultatai. 

● Pastarojo kreipimosi į gydytoją priežastis.

Taip pat renkama gyvenimo anamnezė - medicininė paciento istorija (persirgtos ligos,
ankstesnės hospitalizacijos, operacijos, kraujo perpylimai, alerginės reakcijos, akušerinė
anamnezė (moterims)); Šeimos anamnezė (giminaičiai (tėvai, broliai, seserys), paveldimos
ligos, giminaičių ligos (TB, MI, insultas ar kt.), mirties priežastys).

3. Sąmonės sutrikimo variantai, jų priežastys

1. Dezorientacija - su pacientu galima palaikyti pokalbį, tačiau į klausimus atsako
pavėluotai, sutrikusi savivoka, laiko ir erdvės suvokimas. Tai pavojingas simptomas, rodantis
smegenų, kvėpavimo, kraujotakos ar medžiagų apykaitos sutrikimą.

2. Stuporas - pacientas giliai miega, o pažadintas nerišliai ir netinkamai atsako į klausimus.

Vyzdžių ir kelių refleksai normalūs. Galimos priežastys: depresija, afektinė šoko reakcija,
psichinė trauma.

3. Soporas - miega neprižadinamai, tačiau vyzdžių ir kelių refleksai išlieka. Priežastys:

neurologinės (insultas, smegenų trauma, vaskulitas, epilepsinė būklė, aneurizmos plyšimas),
metabolinės (diabetas, hipotirozė, uremija), hipoksija, hipertenzinė krizė.

4. Koma - miega neprižadinamai. Vyzdžių ir kelių refleksai išnykę. Dažniausia priežastis –

išplitęs pusrutulių žievės pažeidimas, kurį sukelia apsinuodijimas vaistais, smegenų deguonies
badas, išemija, medžiagų apykaitos sutrikimai dėl progresuojančių kepenų, inkstų, belatakių
liaukų ligų, sutrikusi elektrolitų pusiausvyra, nenormalus gliukozės kiekis kraujyje, išplitusi
infekcija. Kitos priežastys – židininis galvos smegenų pažeidimas dėl traumos, naviko,
kraujosruvos, galvos smegenų infarkto, absceso.

4. Ligonio padėtis: variantai, semiotinės reikšmės. Paciento padėtis vertinama,

atsižvelgiant į galimybę ją keisti ir jos priimtinumą.

Ligonio padėtis:

1.  Aktyvioji:

a.      Laisva - pacientas laisvai, be jokių pastangų gali keisti savo kūno padėtį.

b.      Priverstinė – pacientui pakeisti padėtį reikia nemažai pastangų ir jam patogiausia viena
kūno padėtis. Dar yra skirstoma į:

i. Sėdimoji;

ii. Gulimoji (ant nugaros, šono, pilvo);

iii. Klūpimoji.

2.  Pasyvioji – pacientas pats negali pakeisti savo kūno padėties.

I.       Priverstinė sėdimoji padėtis būdinga astmos priepuoliui, plaučių edemai, širdinei astmai.
Atsisėdus pagerėja pagalbinių kvėpavimo raumenų veikla, sudaromos geresnės sąlygos
diafragmai judėti, padidėja kvėpuojamasis plaučių  paviršius. Kvėpavimo nepakankamumas.

II.      Priverstinė gulimoji padėtis

a. Ant nugaros guli pacientai, sergantys peritonitu, apendicitu, šioje pozicijoje mažiau
dirginama pilvaplėvė, pacientai jaučia mažesnį skausmą.
b. Šoninė padėtis būdinga pacientams, kurie serga kvėpavimo sistemos ligomis: a)
dirginami pleuros lapeliai (sausasis pleuritas, pneumonija, plaučių infarktas); b) pūlinių
kvėpavimo sistemos ligų metu (bronchektazės, plaučių abscesas). Pacientai paprastai guli ant
nesveiko šono.

c. Padėtis ant pilvo būdinga stuburo ligoms, kasos galvutės vėžiui, kai yra pragulų nugaros,
kryžkaulio srityje.

III.    Priverstinė klūpimoji padėtis (kelių-alkūnių) būdinga eksudaciniam perikarditui.

Peninefritas.

5. Cianozė: rūšys, klinikinės reikšmės

Rūšys:

1. Dviburio vožtuvo stenozei būdinga cianozė, vadinama dviburio vožtuvo veidu – cianoziškos
lūpos saikingai išblyškusio, su nežymiu gelsvu atspalviu veido odos fone, rausvi skruostai)

2. Didelio laipsnio cianozė būna tam tikrų įgimtų širdies ydų metu (pvz., mėlynosios širdies yda
– širdyje maišosi veninis ir arterinis kraujas).

3. Ryški veido ir galūnių cianozė būna sergant lėtinėmis plaučių ligomis, bet šių ligų metu
galūnės yra šiltos. Melsvą odos spalvą lemia redukuoto hemoglobino (jo spalva tamsesnė)
kiekio kraujyje padidėjimas. Cianozę paryškina ir veninis sąstovis didžiajame kraujo apytakos
rate (dešiniosios širdies nepakankamumo požymis).

4. Širdies ligų metu būna periferinė cianozė, kurios pagrindinė patogenezinė grandis yra
sulėtėjusi kraujotaka ir didesnio deguonies kiekio atidavimas audiniams. Ši cianozė dar
vadinama šaltąja, nes jos metu galūnės būna šaltos.

5. Plaučių ligoms būdinga centrinė cianozė (oksigenizacijos plaučiuose sutrikimas), kuri yra
šiltoji.

6. Vietinė cianozė (rankų ar kojų) būdinga sutrikusiam veninio kraujo nutekėjimui

(flebotrombozė, tromboflebitas, padidėję limfmazgiai ar vėžio dariniui užspaudus stambiąsias
venas). 

7. Izoliuota kaklo ir galvos cianozė būna navikui užspaudus viršutinę tuščiąją veną.

6. Pabrinkimai: rūšys, priežastys

Edemų priežastys gali būti:

1. Bendrosios: stazinis širdies nepakankamumas, inkstų patologija, kepenų ligos,

badavimas, kitos priežastys (nėštumas, endokrininė patologija ir kt.).

2. Vietinės: veninis sąstovis, limfos sąstovis, ilgas sėdėjimas.

Širdies edemos - padidėjus diastoliniam spaudimui dešiniajame skilvelyje, pasunkėja kraujo

grįžimas į širdį iš periferijos, venose ir kapiliaruose pakyla hidrostatinis spaudimas ir skystoji
kraujo dalis gausiai pereina į audinius, o veninėje kapiliaro dalyje mažiau skysčio grįžta į
kraujagyslę. Dėl to atsiranda pabrinkimai (edemos).

Edemos pasiskirsto pagal kūno masės dėsnius. Pradeda tinti kūno vietos apačioje, t.y. kojos ir
blauzdos, pabrinkimas padidėja vakare, o ryte sumažėja dėl gulimos kūno padėties miego metu.
Gulinčių žmonių edemų vieta yra strėnos ir nugara. Širdies edemos yra simetriškos,
neskausmingos, minkštos, oda blyški. Širdies edemų susidarymą skatina suprastėjusi
išskiriamoji inkstų funkcija. Edema pakelia oda, išlygina natūralias raukšles, patinimo vietoje oda
pasidaro blizgi. Jeigu skystis kaupiasi tarpląstelinėje ertmėje, paspaudus pirštu odą lieka
duobutė.

7. Ligonių sergančių kvėpavimo sistemos ligomis apklausa (rizikos veiksliai,

skundai, jų charakteristika, semiotika).

Ligonių sergančių kvėpavimo sistemos ligomis apklausa (rizikos veiksniai, skundai, jų

charakteristika, semiotika).

Išsiaiškiname ar:

I.     Paciento organizmo neveikė rizikos veiksniai:

a.  Rūkymas

1) Jei rūko, kiek metų, kada pradėjo ir kiek vidutiniškai surūko cigarečių.

2) Klausiame, ar yra bandęs mesti rūkyti, jei taip, kokias priemones naudojo.

b. Sąlytis su oro teršalais

1) Ar nėra sąlyčio su chemikalais.

c.  Darbo aplinkos žalingos medžiagos

1) Ar nedulkėta darbo ir gyvenamojo būsto aplinka.

d. Alergenai

1) Ar nėra sąlyčio su alerginėmis medžiagomis.

e.  Peršalimai

f.   Bloga mityba

II.     Skundus:

a.      Ar kosėja? Jei taip, klausiame:

1) Sausai kosi arba atkosi (gleivių, pūlių, kraujo)? (sausas, drėgnas)

2) Kuriuo paros metu kosi? (rytinis dažniausiai būdingas lėtiniam bronchitui; naktinis
būdingas širdies nepakankamumui, astmai.)

3) Kas kosulį sukelia ir kas jį palengvina? (gali skatinti dulkės, šaltas oras, fizinis krūvis)

4) Kiek laiko kosi?

b.      Ar skrepliuoja? Jei tai, klausiame:

1) Koks skreplių kiekis? (pagal tai skirstomas į paprastą, ertminį skrepliavimą)

2) Koks jų pobūdis (spalva, klampumas, kvapas, skonis)? Skrepliai gali būti:

1.      Seroziniai – balti, vandeningi, gausūs, kartais rausvi, bekvapiai (būdingi plaučių edemai,
daug rečiau – bronchoalveolinei karcinomai)

2.      Gleivingi (mukoidiniai) – balti arba pilkšvi, negausūs, bekvapiai (būdingi astmai, kartais
lėtiniam bronchitui)

3.      Gleivingi – pūlingi (būdingi infekciniam kvėpavimo takų pažeidimui – pneumonijai, lėtinio
bronchito ir LOPL paūmėjimui)

4.      Pūlingi – geltoni, žalsvi, kartais rudi, tiršti, blogo kvapo (plaučių abscesas, bronchetazės)

5.      Rusvi-rudžių spalvos skrepliai (pneumonija)

3) Kiek per dieną atkosi skreplių? (ūmi liga ar ligos paūmėjimas)

4) Ar atkosėti reikia pastangų? (ar reikia skirti atsikosėjimą gerinančių vaistų)

5) Kiek laiko pacientas skrepliuoja? (ligos pobūdžiui įvertinti)

c.      Ar atkosėja kraujo? (Svarbu atskirti kraujavimą iš skrandžio ir kraujavimą iš plaučių,

kuriam būdingas šviesus kraujas, jį sukelia kosulys, anamnezėje – kvėpavimo sistemos ligos).
Išsiaiškiname laipsnį, dažnį, trukmę. Būtina įvertinti nukraujavimo laipsnį (ar yra pohemoraginė
mažakraujystė, ar yra šoko požymių)

d.      Ar vargina krūtinės ląstos sunkumai.

1) Kur jaučiamas skausmas?

2) Kur jis plinta?

3) Koks jo pobūdis?

4) Koks jo intensyvumas?

5) Kiek laiko jis trunka?

6) Nuo ko išnyksta arba palengvėja?

7) Ar su skausmu neatsiranda kitų požymių, pvz., dusulio?

1.      Skausmų tipai:

a.      Pleurinis (apatinėse krūtinės ląstos dalyse, pažastyse, neplinta, sustiprėja įkvėpiant,
lenkiantis į sveiką pusę, įvairaus intensyvumo, būdingas sausas refleksinis kosulys)

b.      Užkrūtinkaulinis (griaužiančio, deginančio pobūdžio, sustiprina kosulys)

c.      Raumeninis (stiprėja kosint, lenkiantis į sveiką pusę, atsiranda pasikartojus stipriam
kosuliui, po fizinio krūvio)

d.      Neuralginis (stiprėja lenkiantis į nesveiką pusę, plitimas pagal šonkaulius, skausmingi
taškai prie krūtinkaulio ir stuburo)

e.      Ar dusina? Jei kankina, klausiame:

1) Ar dusulys nuolatinis, ar priepuolinis?

2) Kokiomis sąlygomis prasideda?

3) Kiek laiko trunka?

4) Nuo ko išnyksta arba palengvėja?

5) Ar dusulio metu yra ir kitų požymių?

1.      Dusulio tipai:

a.      Plautinis – sukeltas plaučių ligų.

b.      Širdinis – sukeltas širdies ligų.

c.      Cirkuliacinis – sumažėjus Hb kiekiui sergant anemija.

d.      Cheminis – sutrikus šarmų-rūgščių pusiausvyrai, pavyzdžiui, esant diabetinei

ketoacidozei.

e.      Centrinės kilmės dusulys – labai išsigandus, esant isterijos priepuoliui.

f.       Psichogeninis

2.      Atsižvelgiant į pobūdį dusulys skirstomas:

a.      Inspiracinis – pacientui labai sunku įkvėpti.

b.      Ekspiracinis – pacientui labai sunku iškvėpti.

c.      Mišrusis

f.   Ar vargina švilpimas (švokštimas), birzgimas krūtinėje?

g.  Ar yra viršutinių kvėpavimo takų pažaidos simptomų?

h. Ar karščiuoja?

III.     Ligos ir gyvenimo anamnezės ypatumus

a.      Persirgtos kvėpavimo sistemos ligos.

b.      Ankstesniojo gydymo ligoninėse ir tyrimų dokumentai.

c.      Ankstesnės krūtinės ląstos rentgenogramos bei kompiuterinės tomogramos, ir jų

rezultatai.

d.      Darbo ir gyvenimo sąlygos.

e.      Artimųjų giminaičių ligos.

Pasitiksliname ar pacientas nėra sirgęs tuberkulioze, pneumonija, tymais, ar nejautė „švilpimo“

krūtinėje.

 8. Plaučių auskultacija (metodika, normalūs kvėpavimo garsai).

Plaučiai auskultuojami stetoskopu arba fonendoskopu. 

1. Stetoskopas (varpelis) neturi garsą stiprinančio įrenginio. 

2. Fonendoskopas turi membraną, kuri sustiprina garsą, todėl kvėpavimo garsai geriau girdimi.

Paciento prašoma kvėpuoti per burną, idealiu atveju jis turėtų sėdėti.

Auskultuoti iš vienos krūtinės arba nugaros pusės į kitą ir iš viršaus į apačią, praleidžiant vietas,
kurias apima mentės.

Nustatome: 

1.Kvėpavimo garso pobūdį 

2. Pašalinius ūžesius.

Galimi normalūs kvėpavimo garsai:

1. Bronchinis – tai skardus garsas, susidarantis gerklose, girdimas ties trachėja iš priekio ir tarp
menčių III-IV krūtinės slankstelio aukštyje.

 2. Bronchovezikulinis kvėpavimo garsas yra bronchinio ir vezikulinio garsų derinys. Girdimas
dviejose vietose: priekyje I ir II-ame tarpšonkauliniame tarpe, nugaroje – tarp menčių. 
3. Vezikulinis - tai švelnus, žemas garsas. Vezikulinio kvėpavimo inspiracija gerokai ilgesnė už
ekspiraciją (3:1). Vezikulinis kvėpavimas girdimas visuose klausymosi taškose, išskyrus ten, kur
girdimas bronchinis ar bronchovezikulinis kvėpavimas. 

4. Trachėjinis garsas girdimas ties ekstratorakaliniu trachėjos segmentu. Tai labai aukštas
garsas.

9. Pašaliniai ūžesiai plaučiuose, jų semiotinės reikšmės.

Patologiniai kvėpavimo garsai klasifikuojami, atsižvelgiant į garso trukmę ir pobūdį. Garsai, kurių
trukmė ilgesnė nei 200 ms, vadinami užsitęsusiais, „muzikaliaisiais“. Garsai, kurių trukmė yra
mažiau nei 20 ms, laikomi „nemuzikaliais“, trumpo skambėjimo garsais. Užsitęsę, „muzikalieji“
garsai gali būti aukšto ir žemo tembro. Aukšto tembro garsai primena švilpimą, cypimą, žemo
tembro - pleuros gurgždėjimą.

Užsitęsę (ilgai trunkantys) papildomi garsai skirstomi:

1. Sausi karkalai

2. Pleuros trinties garsas

Trumpos trukmės garsai skirstomi:

1. Drėgni karkalai.

2. Krepitacija (traškėjimas)

Sausi karkalai - švilpimą, cypimą arba birzgimą primenantis garsas. Jie susidaro susiaurėjus
bronchams spazmos ir edemos metu. Sausi karkalai girdimi ir įkvepimo, iš iškvėpimo metu. Jų
sumažėja po kosulio (jeigu pacientas gerai atsikosi). Dar skirstomi pagal garso tembrą: sausi
švilpiantys (>400Hz); sausi birzgiantys (<200Hz). Sausi švilpiantys karkalai yra viengarsiai. Jie
labiau būdingi astmai. Sausi birzgiantys karkalai yra daugiagarsiai. Jie labiau būdingi LOPL,
lėtiniam bronchitui.

Drėgni karkalai susidaro, orui einant pro skystą turinį - formuojami oro pūslytės ir jos sproginėja,
sukeldamos traškesį. Drėgni karkalai girdimi abiejų kvėpavimo fazių metu, bet geriau įkvepiant.
Pagal trukmę, drėgni karkalai skirstomi į stambius (>1ms), vidutiniai (~1ms), smulkūs (<1ms).

Smulkūs karkalai susidaro smulkiuosiuose bronchuose; vidutiniai - vidutiniuose; stambūs -

stambiuose bronchuose arba ertmėse (kavernose). 

Drėgni karkalai dar skirstomi, atsižvelgiant į garso pobūdį:

1. Skambūs

2. Neskambūs
Kai garso plitimo sąlygos pagerėja, girdimi skambūs karkalai. Kai garso plitimo sąlygos
nepakinta arba pablogėja, girdimi neskambūs karkalai. 

• Smulkūs neskambūs drėgni karkalai būdingi:

1. Širdies kairiojo skilvelio nepakankamumui

2. Intersticinei plaučių fibrozei

• Smulkūs ir vidutiniai skambūs karkalai būdingi:

1. Pneumonijai

2. Infiltracinei tuberkuliozei

• Stambūs ir skambūs karkalai būdingi susidariusioms ertmėms:

1. Kaverninės ir fibrokaverninės tuberkuliozės atvejais

2. Išsivalius plaučių abscesui.

Esant plaučių uždegimui, karkalai girdimi asimetriškai - tik vienoje krūtinės ląstos pusėje. Širdies
kairiojo skilvelio nepakankamumui būdinga, kad karkalai girdimi simetriškai - abipus plaučių
pamato. 

Dažniausios drėgnų karkalų priežastys yra šios: kairiojo širdies skilvelio nepakankamumas,
pneumonija, plaučių intersticinė fibrozė, alerginis alveolitas, bronchektazės, lėtinis bronchitas.

Krepitacija - smulkus traškesys, kuris atsiranda, kai alveolėse yra ir skysčio, ir oro. Tai yra
švelnus, žemo tembro garsas, labai panašus į smulkius karkalus. Padeda atskirti tai, kad
krepitacija girdima tik įkvepiant, o karkalai - abiejų kvėpavimo fazių metu. Kosulys krepitacijai
įtakos neturi, o karkalų po kosulio sumažėja

Krepitacijos priežastys:

1. Pneumonijos pradžia (crepitatio indux) ir pabaiga (crepitatio redux).

2. Kairiojo širdies skilvelio nepakankamumas.

Pleuros trinties garsas - „sniego gurgždėjimą“ primenantis garsas, girdimas abiejų kvėpavimo
fazių metu. Jį sukelia pleuros lapelių uždegimas ir fibrino danga (sausasis pleuritas).

Dažniausios priežastys:
1. Tuberkuliozė

2. Pneumonija

3. Uremija

Pleuros trinties garsui būdinga:

1. Nekinta nuo kosulio

2. Geriausiai girdimas pažastų srityse

3. Geriau girdimas spaudžiant stetoskopą (suartinami pleuros lapeliai)

4. Gali būti apčiuopiamas

5. Atsiranda pleurinio pobūdžio skausmų.

Susikaupus skysčiui pleuros ertmėje, pleuros trinties garsas išnyksta.

10. Bendrasis peršalimas:pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos ir gydymo

principai.

Bendrasis peršalimas - ūminė, dažnai be karščiavimo, virusinė kvėpavimo takų infekcija,

sukelianti uždegiminius kvėpavimo takų gleivinės pokyčius (nosyje, sinusuose, ryklėje, gerklose,
kartais - trachėjoje ir bronchuose).

Požymiai. Nazofaringito požymiai: nosies, ryklės perštėjimas, deginimas, čiaudulys, bespalvės

vandeningos išskyros iš nosies (vėliau išsiskiria gleivingos išskyros, su pūlių priemaiša),
bendrasis negalavimas, akių ašarojimas, galimas akių paraudimas, kosulys. Karščiavimas
nebūdingas. Nesant komplikacijų, pacientas pasveiksta per 4-10 dienų. Komplikacijos:
laringitas, sinusitas, bronchitas.

Gydymas: šilta, drėgna aplinka, poilsis, karšta vonia, kojų, rankų kaitinimas, gausus skysčių
vartojimas, nosies praploviamai jūros druskų tirpalais, imidazolo dariniai (ksilometazolono,
oksimetazolino, tetrizolino, nafazolino dariniai). Vartoti iki 6 dienų. Fenilefrino dariniai. Sisteminio
poveikio pseudoefedrinas. Dekongestantai, ypač sisteminiai, dažnai skiriami kartu su
antihistamininiais vaistais. Antipiretikai, analgetikai - tik esant aukštai temperatūrai ar galvos,
raumenų, sąnarių skausmams. Čiulpiamosios tabletės, pastilės, aerozoliai, esant gerklės
skausmui. Kosulį slopinančių arba atsikosėjimą gerinančių vaistų skiriama tik stipriam kosuliui
palengvinti. Atsikosėjimą lengvina acetilcisteinas, karbocisteinas, ambroksolis, bromheksinas, 3
proc. KI, guaifenzinas, mesnumas. Kosulį slopinantys vaistai: 1) centrinio poveikio (mažina
kvėpavimo centro aktyvumą): kodeinas, glaucinas, okseladinas, dekstrometorfanas,
butamiratas, pentoksiverinas; 2) periferinio poveikio (slopina impulso plitimą): levodropropizinas,
prenoksdiazinas.
11. Ūminis bronchitas: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos ir gydymo
principai.

Ūminis bronchitas - tai staiga prasidedantis įvairios kilmės (dažniausiai infekcinės) bronchų
gleivinės uždegimas, pasireiškiantis kosuliu, skrepliavimu, bendro negalavimo požymiais.

Požymiai: Kosulys (sausas būdigas virusų sukeltam bronchitui), skausmas už krūtinkaulio kosint
(esant tracheitui), skrepliavimas (negausus) - galimas subfebrilus karščiavimas, sąnarių ir
raumenų skausmai, bendras silpnumas; galimas šiurkštus vezikulinis alsavimas, sausi ar drėgni
neskambūs karkalai. Simptomai išnyksta po 2-3 savaičių.

Diagnostika: 

● Būdingi klinikiniai požymiai 

● Krūtinės ląstos rentgenograma 

Paryškėjęs plaučių piešinys. 

Pritemimų nematyti. 

● Kraujo tyrimas 

Galima, bet nebūdinga leukocitozė, ENG ir CRB padidėjimas

Gydymas:

● Šilta, drėgna aplinka 

● Gausus skysčių vartojimas 

● Atsikosėjimą gerinantys vaistai - sekretolitikai - skatina išsiskirti mažiau klampų sekretą

(ambroksolis);  mukolitikai - skystina jau susiformavusį sekretą (acetilcisteinas) 

● Kosulį slopinantys vaistai, skiriami tik esant sausam ir varginančiam kosuliui

(dekstrometorfanas, okseladinas, kodeinas ir kiti).

● Plataus spektro antibiotikai, skiriami atkosint pūlingų skreplių, užsitęsus karščiavimui -

(beta-laktaminiai antibiotikai, pvz., amoksicilinas, makrolidai, pvz., klaritromicinas). 

● Esant obstrukcijai gali būti skiriami beta2- agonistai

12. Lėtinis bronchitas: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos ir gydymo

principai.

Lėtinis bronchitas - tai ilgai trunkantis bronchų gleivinės uždegimas, kai pacientas per dvejus
metus iš eilės mažiausiai tris mėnesius per metus kosėjo ir skrepliavo, bet krūtinės
rentgenogramoje kitoms ligoms būdingų požymių nėra.
Jis yra skirstomas: paprastas (būdingi gleivėti skrepliai), obstrukcinis (ligai progresuojant ar jai
paūmėjus, atsiranda dusulys, spirometrinio tyrimo metu nustatoma obstrukcinė spirograma) ir
pūlingas (būdingi pūlingi skrepliai).

Klinikiniai požymiai: kosulys, skrepliavimas, ypač rytais. Simptomai tęsiasi metais, paūmėjimų
metu jie sustiprėja. Galimas dusulys (esant obstrukcijai), galimas šiurkštus vezikulinis
kvėpavimas, sausi karkalai.

Diagnostika:

1. Klinikiniai požymiai

2. Tyrimai:

● Spirometrija

● Krūtinės ląstos rentgenograma (Paryškėjęs plaučių piešinys).

● Kraujo tyrimas (Paūmėjus galima leukocitozė, padidėjęs ENG, CRB)

● Skreplių tyrimas

Paūmėjimų gydymas:

● Paprastojo lėtinio bronchito gydymas: Gausus skysčių vartojimas ir atsikosėjimą

skatinantys vaistai.

● Pūlingo lėtinio bronchito gydymas: Plataus spektro antibiotikai (amoksicilinas,

cefalosporinai, klaritromicinas).

● Obstrukcinio lėtinio bronchito gydymas: b2 adrenomimetikai, cholinolitikai,

gliukokortikoidai.

Lėtinio bronchito profilaktika: nerūkyti, vengti peršalimų, sanuoti lėtinės infekcijos židinius (ypač
svarbu gydyti lėtinį sinusitą), nedirbti dulkėtoje aplinkoje, gydyti ūmius bronchitus,
imunomoduliatoriai (Broncho-Munal, Ribomunyl) - paūmėjimų profilaktikai.

13. Pneumonija: pagr. klinikiniai požymiai, diagnostikos ir gydymo principai.

Pneumonija - ūmiai prasidedantis infekcinis plaučių audinio uždegimas, kuriam būdingas

uždegiminio eksudato susikaupimas plaučių alveolėse, karščiavimas, silpnumas ir kvėpavimo
takų dirginimo požymiai. 

Požymiai (priklauso nuo sukėlėjo ir nuo organizmo būklės): karščiavimas > 37,8°C, kosulys,
skrepliavimas, pleurinis skausmas, dusulys, drėgni karkalai, sustiprėjęs ar bronchinis alsavimas;
kiti galimi požymiai - duslumas perkutuojant, sąmonės sutrikimas.
Diagnostika: 

● Būdingi klinikiniai požymiai

● Krūtinės ląstos rentgenologinis tyrimas

Plaučių audinio infiltracija - būtinas ligos diagnozės kriterijus. Nustatomos komplikacijos

(pleuritas, atelektazė, plaučių audinio destrukcija, ūminis kvėpavimo nepakankamumas).

● Kraujo tyrimas (fiksuojamas CRB padidėjimas, leukocitozė)

● Skreplių, pleuros punktato tyrimai, serologiniai tyrimai sukėlėjui nustatyti

Gydymas: pradedamas nedelsiant.

● Nesunkūs ligoniai gydomi namuose.

● Skiriami antibiotikai (jei nepavyksta nustatyti sukėlėjo (50 proc.), jie parenkami empiriniu
principu pagal pneumonijos tipą). 

Jauni pacientai (dažnai sukėlėjas Str.pneumoniae ) gydomi amoksicilinu, penicilinu V. Vyresni

nei 65 m. pacientai (dažni sukėlėjai Str.pneumoniae, H. influenzae ) gydomi aminopenicilinu su 
laktamazių inhibitoriumi arba 2 os kartos cefalosporinais. (M.pneumoniae, C.pneumoniae )
gydoma makrolidais, fluorochinolonais. Hospitalinės pneumonijos gydomos antibiotikų
deriniais. 

Lengva visuomenėje įgyta pneumonija gydoma antibiotikais 7 10 dienų.

14. Bronchų astma: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos, gydymo ir

profilaktikos principai.

Klinikiniai požymiai:

• Priepuoliniai kvėpavimo takų obstrukcijos simptomai: švilpimas krūtinėje, dusulys, apsunkintas

kvėpavimas, sausas kosulys 

• Simptomų pasireiškimas ar pablogėjimas naktimis, anksti ryte, po fizinio krūvio ar kitų

provokuojančių veiksnių poveikio.

• Fizinio tyrimo duomenys priepuolio metu: švokštimas, girdimas ramiai kvėpuojant, perkusinis
“dėžės” garsas, šiurkštus ar susilpnėjęs vezikulinis kvėpavimas, sausi karkalai. 

• Dažni nosies simptomai (75-80): sloga, nosies užgulimas. 

• Galimi kiti ekstrapulmoniniai simptomai (pvz., odos bėrimai).

Diagnostika: 
Būdingi klinikiniai požymiai, kvėpavimo funkcijos tyrimas (spirometrija, PEF-metrija, bronchų
reaktyvumo tyrimas). 

Spirometrijos metu nustačius obstrukcinį ventiliacijos sutrikimą, atliekamas bronchų plečiamasis

mėginys. Sergant astma, bronchų plečiamojo mėginio metu bronchų obstrukcija gali išnykti
visiškai arba bent iš dalies.

Jei spirometrija normali, tiriamas bronchų reaktyvumas. Bronchų reaktyvumo padidėjimas

būdingas bronchinei astmai.

Alergologinis ištyrimas: alerginiai (odos dūrio, nosies ar geriamieji provokaciniai) mėginiai,

specifinių IgE klasės antikūnų ligonio serume nustatymas. 

Nosies būklės įvertinimas: kiekvieną pacientą, sergantį astma ar įtarus astmą, patikrinti dėl
galimo alerginio rinito, nosies polipų: tiriamas nosies sekretas, nustatant eozinofilų kiekį,
atliekama priekinė rinoskopija, krūtinės rentgenograma atliekama kitoms plaučių patologinėms
būklėms atmesti.

Astmos priepuolio gydymas:

• Pradinis. Esant bet kurio sunkumo astmai, simptomams lengvinti vartojami greitai veikiantys
inhaliuojamieji β2 agonistai: pvz., salbutamolis, fenoterolis. Jie skiriami kartu su inhaliuojamais
gliukokortikoidais.

• Ligoninėje. Inhaliuojamieji 2 agonistai kas 60 min. (arba nuolat) ir anticholinerginiai vaistai

(ipratropiumas), deguonis, sisteminiai gliukokortikoidai.

Astmos ilgalaikis gydymas (pagrindiniai astmą kontroliuojantys vaistai):

• Inhaliuojamieji gliukokortikoidai (beklometazonas, budezonidas, flutikazonas, mometazonas).

Jais gydomos visos bronchų astmos formos. 

• Ilgai veikiantys 2 agonistai (salmeterolis, formoterolis, vilanterolis). 

• Leukotrienų antagonistai (montelukastas). 

• Inhaliuojamieji anticholinerginiai vaistai (ipratropis, tiotropis). 

• Sisteminiai gliukokortikoidai, (skiriami retai, tik sunkiai astmai gydyti). 

• Biologinė terapija (anti-IgE – omalizumabas, a/k prieš IL-5).

Astma yra lėtinė liga, todėl būtinas ilgalaikis gydymas jos kontrolei užtikrinti. Gydymas
parenkamas atsižvelgiant į ligos eigos sunkumą. Taikomas pakopinio gydymo principas.

Astmos profilaktika: 

• Esant sensibilizacijai, vengti sąlyčio su alergenais. 

• Racionaliai gydyti viršutinių kvėpavimo takų alergozes. 

• Vengti peršalimų. 

• Paūmėjimams išvengti - ilgalaikis gydymas antiastminiais priešuždegiminiais vaistais.

15. Plaučių vėžys: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos, gydymo ir

profilaktikos principai.

Plaučių vėžio klinikiniai požymiai priklauso nuo vėžio lokalizacijos (endobronchinis ar

periferinis), išplitimo į tarpuplautį ir metastazavimo. Periferiniai navikai dažniausiai neturi
klinikinių požymių.

Pagrindiniai klinikiniai požymiai:

● Kosulys

● Skrepliavimas (dažnai su krauju)

● Progresuojantis dusulys

● Progresuojantis silpnumas

● Padidėję pažastų ar viršraktikauliniai limfmazgiai

● Susilpnėjęs vezikulinis kvėpavimas

● Lokalios obstrukcijos požymiai

● Duslus perkusinis garsas.

Diagnostika:

● Radiologinis tyrimas - pritemimo židinys, matomas krūtinės rentgenogramoje ar

kompiuterinėje tomogramoje

● Bronchoskopija

● Naviko biopsija ir histologinis ištyrimas - biopsija imama bronchoskopijos metu arba, jei
navikas periferijoje, atliekama perodinė aspiracinė biopsija.

Gydymo būdai:

● Chirurginis

● Chemoterapija

● Spindulinė terapija

● Biologinė terapija
Profilaktika:

● Nerūkyti

● Vengti sąlyčio su profesiniais kancerogeniniais veiksniais.

16. Alergija vaistams. Alergija vaistams - tai padidėjusio jautrumo reakcija, kurias
sukelia vaistai, veikdami kaip alergenai. 

Dažniausiai alergines reakcijas sukeliantieji vaistai:

• Antibiotikai (penicilinai, cefalosporinai, aminoglikozidai, chinolonai, tetraciklinai,

makrolidai)

• Analgetikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (analginas, aspirinas, dikofenakas,

ibuprofenas ir kiti)

• Anestezijai vartojami: vietiniai anestetikai (prokainas, tetrakainas), bendrieji anestetikai

(tiopentalis, propofolis, opiatai), miorelaksantai

• B gr. Vitaminai

• Neurologijoje vartojami vaistai (barbitūratai, fenotiazinai, vaistai nuo traukulių

• Sulfonamidai 

• Vaistai nuo hipertenzijos (AKF inhibitoriai) 

• Vaistai nuo ritmo sutrikimų (chinidinas, prokainamidas) 

• Radiokontrastinės medžiagos

Svarbiausieji alergijos vaistams ypatumai 

Būna tik nedaugeliui pacientų. Pasireiškia būdingais klasikiniais alerginių ligų simptomais
(sukeliamais kitų alergenų): niežuliu, bėrimais, angioedema sausu kosuliu, švokštimu, dusuliu,
sloga; galimi: pilvo skausmai, viduriavimas, tachikardija, kraujospūdžio kritimas, karščiavimas.

Alergijos požymiai vėl pasikartoja pavartojus tuos pačius vaistus. Vienas ir tas pats vaistas gali
sukelti įvairių alergijos požymių, tą patį simptomą gali sukelti įvairiausi preparatai. Alerginę
reakciją sukelia minimalios vaisto dozės. Alergijos vaistams simptomai skiriasi nuo vaisto
farmakologinio ar toksinio poveikio.

Pirmą kartą gydantis tam tikru vaistu, alergijos simptomai pasireiškia po 5-10 dienų (po
sensibilizacijos periodo), nors gali pasireikšti ir po kelių vaisto vartojimo mėnesių. 
• Reakcija prasideda staiga, o nutraukus gydymą alergijos simptomai išnyksta per kelias
dienas, kartais per kelias savaites. 

• Alerginė reakcija vėl pasikartoja nuo minimalios vaisto dozės. 

• Kraujyje ir audiniuose būna eozinofilija. 

• Panašios cheminės struktūros vaistai gali sukelti (bet nebūtinai) kryžminių alerginių
reakcijų. Jų priežastis - bendros vaistų antigeninės determinantės.

II tipo reakcijos (komplementą fiksuojantys a/k ant ląstelės paviršiaus) 

Trombocitopenijos: alergija vaistams – sukelia penicilinas, cefalosporinai, chinidinas,

sulfonamidai, heparinas 

Hemolizinė anemija : alergija vaistams – sukelia penicilinas, cefalosporinai, chinidinas, kai kurie
NVNU; transfuzinės reakcijos

III tipo reakcijos Tai imuninių kompleksų sąlygotos reakcijos, dalyvaujant komplementui. 

Klinika : 1.Smulkių kraujagyslių vaskulitas 2. Lupoidinis sindromas 3.Seruminė liga

Alergenai: 

1. Vaistai: antibiotikai, ypač betalaktaminiai (cefacloras, cefaleksinas, amoksicilinas), taip pat

gali sukelti trimetoprimas-sulfametoksazolis, NVNU ir diuretikai 

2. Serumo baltymai

• Vaskulitai 

• 3-10 mm palpuojama purpura (apvalūs, ovalūs bėrimai), galintys susilieti į plokšteles,

keičiantys spalvą nuo purpurinės iki rudos, pranykstantys per kelias savaites. 

• Rečiau būna papulės, pustulės, mazgeliai, išopėjimai, nekrozė. 

• Ilgai būna hiperpigmentacija 

• Bėrimai susiję su hidrostatiniu krūviu (būna kojose ir sėdmenyse) 

• Galimi sąnarių skausmai (artritas), karščiavimas, inkstų pažeidimo požymiai (nefritas),pilvo

skausmai

• Seruminė liga 

• Karščiavimas 

• L/m padidėjimas 
• Artritas 

• Kartais neuritas (plexus brachialis) 

• Kartais pūkšlės (trukmė>24 val) su angioedema 

Pirmą kartą aprašyta kaip reakcija į svetimą serumą imunizuojant, dabar dažniau pasitaiko kaip
reakcija į vaistus (nebaltyminius), juos vartojant 1-3 sav.

IV tipo reakcijos 

• Makulopapulinė egzantema (vaistai-betalaktaminiai antibiotikai, chinolonai) 

• Fiksuota eritema (vaistai: sulfonamidai, aminopenicilinai, tetraciklinai, makrolidai, NVNU)

• Sunkios reakcijos vaistams: TEN, pūslinės dermatozės, hepatitas

Jei įtariame alergiją vaistams, būtina išsiaiškinti: 

• kokiems vaistams anksčiau pacientas buvo alergiškas, 

• kokio pobūdžio reakcijos stebėtos, 

• kelintą vaisto vartojimo dieną atsirado simptomai,

• ar anksčiau teko vartoti šį vaistą 

• (jei vartojo vaistą pirmą kartą, tai alergijos požymiai atsiranda tik 5- 10-ą gydymo dieną). 

• kada vartojo paskutinę vaisto dozę

Alergiją vaistams skatina: 

• Daugybės vaistų vienu metu vartojimas 

• Dažni pakartotiniai vaistų kursai 

• Virusinė infekcija 

• Vartojimas maistui mėsos gyvulių, gydytų antibiotikais, vitaminais, hormonais. 

• Vaisto cheminė struktūra, vartojimo būdas (pvz., injekcijos ir išoriniai vaistai dažniau
alergizuoja nei per os vartojami vaistai).

Alergijos vaistams profilaktika 

• Racionali farmakoterapija. 
• Gydymui neskirti vaistų-alergenų ar kryžmiškai reaguojančių vaistų. Būtina išsami alergologinė
anamnezė, išsiaiškinant ar būta alerginių reakcijų reikalingiems gydymui vaistams. Pasvarstyti,
kokios vaistų grupės gali sukelti kryžmines alergines reakcijas konkrečiam ligoniui. 

• Rasti saugiai vartojamus vaistus, kurie būtų veiksmingi konkrečiai patologijai gydyti. Alergija
vaistams dažnai neprognozuojama.

17. Anafilaksinis šokas: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos, gydymo ir

profilaktikos principai. 

Anafilaksija - tai ūmi, greita, išplitusi ar sisteminė, potencialiai gyvybei pavojinga padidėjusio
jautrumo reakcija, paprastai pažeidžianti 4 organų sistemas: odą, kvėpavimo, virškinimo ir
kardiovaskulinę. 

1. Alerginė (imuninė) anafilaksija 

2. Nealerginė (neimuninė) anafilaksija

Klinikinius požymius lemia didelio kiekio uždegimo mediatorių išskyrimas iš putlųjų ląstelių ir
bazofilų padidėjusio jautrumo reakcijų metu.

Anafilaksiją sukeliančių alergenų šaltiniai: • Maistas • Vaistai • Vabzdžių nuodai • Nežinomi

veiksniai (iki 20 proc.)

Anafilaksines reakcijas gali provokuoti ir fiziniai veiksniai: •šaltis, •fizinis krūvis.

Anafilaksijos kofaktoriai Dažniausiai sukelia anafilaksiją vienas veiksnys, bet vis daugėja
įrodymų apie kofaktorių vaidmenį (iki 30 proc.):

1. Fizinis krūvis 2. NVNU 3. Alkoholis 4. Ūmi infekcija 5. Emocinis stresas 6. Karščiavimas

7. Premenstruacinė būklė

Anafilaksijos diagnostika: 

• Klinika priklauso nuo organų sistemų, kuriose vyksta reakcija. 

• Būdingi polisisteminiai simptomai, labai greita pradžia: simptomai prasideda iki dviejų val. po
ekspozicijos; maistui – 30 min. laikotarpyje, parenteraliai vartojus vaisto – dar greičiau. 
• Kuo reakcija greičiau prasideda, tuo ji sunkesnė ir labiau gyvybei grėsminga.

Anafilaksijos klinikiniai požymiai 

• Oda: odos niežėjimas, pūkšlės, angioedema, generalizuota eritema (išplitęs paraudimas). 

• Kvėpavimo sistema: pasunkėjęs alsavimas, krūtinės suspaudimo pojūtis, kosulys, užkimęs

balsas, dusulys, švokštimas, stridoras, sutrikęs kvėpavimas pro nosį, čiaudulys. 

• Širdies-kraujagyslių sistema: bendras silpnumas, blyškumas, galvos svaigimas, dažnas širdies

plakimas (tachikardija), aritmija, skausmai krūtinėje, arterinio kraujospūdžio sumažėjimas,
silpnas periferinis pulsas. 

• Virškinimo sistema: pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai (spastiniai). 

• Kiti požymiai: akių niežėjimas, paraudimas, ašarojimas, gomurio, ausų niežėjimas, galvos
skausmai, traukuliai, sąmonės netekimas.

ANAFILAKSINIS ŠOKAS

Anafilaksiniam šokui būdinga:

• Hipotenzija (sistolinis arterinis kaujospūdis <90 mmHg arba jis  sumažėja 30proc. Ir daugiau
bazinio lygio)

• Organų disfunkcija ir hipofunkcija.

Pirmieji anafilaksijos požymiai pasireiškia praėjus kelioms sekundėms ar minutėms po kontakto

su alergenu (paprastai per 15-30 min.), nors gali atsirasti ir vėliau (2 val. laikotarpyje). 

Kuo greičiau alergenas (ar neimunogeninis provokuojantis veiksnys) patenka į sisteminę

kraujotaką, kuo žmogus jautresnis, tuo greitesnė anafilaksijos pradžia (pvz., po vaisto injekcijos,
vabzdžio įgėlimo greičiau pasireikš anafilaksijos požymiai kaip išgėrus vaisto).

Anafilaksinio šoko metu gali:

 1) sutrikti kvėpavimas (del gerklų edemos, bronchų spazmo, plaučių edemos), 

2) netekti sąmonės, 

3) sutrikti inkstų funkcija, 

4) gali mirti sustojus širdies veiklai.

Anafilaksijos diagnostika:

Odos simptomai 84 proc. atvejų; 

Kardiovaskuliniai simptomai 72 proc. atvejų; 

Respiraciniai simptomai 68 proc. atvejų.

Anafilaksija yra labai tikėtina, jei yra bent viena iš trijų situacijų:

• Anafilaksijos diagnostika:1 kriterijus 

Ūmi pradžia (min., valandos) su odos ir/arba gleivinių pažeidimais (išplitusi dilgėlinė, niežėjimas
ar odos paraudimas, lūpų, liežuvio, uvula patinimas) ir bent vienas iš šių požymių: 

1.Kvėpavimo sutrikimas (dusulys, švokštimas dėl bronchų spazmo, stridoras, sumažėjęs PEF,
hipoksemija); 

2.Kraujospūdžio sumažėjimas ar atsiradimas su organų disfunkcija susijusių požymių (sinkopė,

hipotenzija-kolapsas, inkontinencija)

• Anafilaksijos diagnostika: II kriterijus 

Du arba daugiau požymių, kurie atsiranda labai greitai (min., val.) po tikėtino atitinkamam
pacientui alergeno ekspozicijos: 

1.Odos, gleivinių pažaida (išplitusi dilgėlinė, niežėjimas ar odos paraudimas, lūpų, liežuvio,
uvula patinimas) 

2.Kvėpavimo sutrikimas (dusulys, švokštimas dėl bronchų spazmo, stridoras, sumažėjęs PEF,
hipoksemija); 

3.Kraujospūžio sumažėjimas ar susijusieji požymiai (sinkopė, hipotenzija-kolapsas,

inkontinencija) 

4.GI simptomai (spazminiai pilvo skausmai, vėmimas)

Kraujospūdžio sumažėjimas po žinomo pacientui alergeno ekspozicijos (min., val.):

✓Suaugusiems : <90mm ir daugiau Hg st. Arba daugiau kaip 30proc. įprastinio (bazinio) dydžio.

Gydymas:

• Esant anafilaksiniam šokui, gerklų edemai – adrenalinas į/r 

• Gliukokortikoidai 
• Antihistamininiai vaistai

Neatidėliotina pagalba 

• Nutraukti kontaktą su alergenu. 

• Paguldyti pacientą, atstatyti kvėpavimo takų praeinamumą. Jei yra gerklų edemos ar bronchų
spazmo požymių, pradėti atitinkamą gydymą. 

• Sušvirkšti 0,1 adrenalino tirpalo (epinefrino) 0,3-0,5 ml į raumenis. Esant reikalui kartoti po 10
min. 

• Sunkiais atvejais švirkšti į veną 1-2 ml (1-2 mg) 0,01 tirpalo kas 15-20 min.(arba infuzija į veną
2-10g/min). 

• Pakankamo kiekio ir greitas skysčių (kristaloidų tirpalų) sulašinimas. 

• Deguonies terapija.

• Simptomams palengvinti gali būti skiriami: antihistamininiai vaistai (10-50 mg difenhidramino

tirpalo švirkšti į veną ar į raumenis arba išgerti 25-50 mg šio vaisto), kortikosteroidai
(prednizolono 1 mg/kg, kas 6 val. į veną), bronchus plečiantys vaistai (inhaliuojamojo
salbutamolio 200-400 μg kas 4-6 val.).

Profilaktika 

• Vengti alergenų ir kitų padidinto jautrumo reakcijas skatinančių veiksnių. 

• Pirminėje alergijos vaistams profilaktikoje labai svarbus yra racionalus vaistų vartojimas. 

• Gydant jau alergiškus pacientus, labai svarbi išsami alergologinė anamnezė.

 • Išsiaiškinus, kad pacientas alergiškas vaistui, skiriamas kitos farmakologinės grupės

kryžmiškai nereaguojantis vaistą. 

Jei vaistą būtina skirti, kai anamnestiniai duomenys abejotini, padidėjusio jautrumo patikslinimui
reikalinga atlikti alerginius mėginius.

18. Ligonių, sergančių širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis apklausa (rizikos

veiksniai, skundai, jų charakteristika, semiotinės reikšmės).

Skundai:  
 1. Širdies plakimai (širdies permušimai, dažnas neritmiškas širdies plakimas, labai dažnas
ritmiškas širdies plakimas/??, sinusinė tachikardija, sinusinė bradikardija, atrioventrikulinė
blokada, skilvelinis ritmas)

2. Skausmai krūtinėje (miokardo patologija-krūtinės angina, miokardo infarktas; aortos

patologija-disekuojanti aortos aneurizmas; tracheobronchitas; pleuritas; perikarditas;
kardiospazmas; refliuksezofagitas; krūtinės ląstos sienos patologija; greta esančių organų
patologija)

Skausmai krūtinėje skirstomi į: išeminius, perikarditinius, stambiųjų kraujagyslių patologijos

nulemtus skausmus ir atipinius krūtinės skausmus

3. Dusulys (nuolatinis – reikia nustatyti patologinis(atsirandantis saikingo fizinio krūvio metu;

anksčiau lengvai pakeliamas krūvis sukelia dusulį) ar ne; ortopnoe – stipresnis gulint,
palengvėja atsisėdus; paroksizminis – naktinis ir plaučių edema)

4. Kosulys (gali atsirasti esant ūminiam kairiojo skilvelio nepakankamumui, kardialinei

astmai, plaučių edemai, mitralinei stenozei, plaučių infarktui)

5. Pabrinkimai – išplitę (stazinis širdies nepakankamumas, inkstų patologija, kepenų ligos,

badavimas, kitos: nėštumas, endokrininė patologija ir t.t.) ir vietiniai (veninis sąstovis, limfos
sąstovis, ilgas sėdėjimas)

6. Šlapinimosi sutrikimai – nikturija (atsiranda, nes gulint pagerėja kraujotaka, sumažėja

kraujo sąstovis inkstuose ir išsiskiria daugiau šlapimo), oligurija (mažas šlapimo kiekis) -
bendras šlapimo išskyrimo sumažėjimas ir jo padidėjimas naktį būdingas dešiniosios širdies ir
visiškam nepakankamumui, edemoms.

7. Sumažėjęs darbingumas - sumažėjus minutiniam širdies tūriui, šiuos požymius lemia

nepakankamas organizmo aprūpinimas deguonimi ir krauju, kurių reikia normaliai medžiagų
apykaitai

8. Dešiniosios pašonės skausmai

9. Kojų skausmai - priežastis yra kraujotakos nepakankamumas kojose, sumažėjus stambiųjų

arterijų spindžiui (aterosklerozės plokštelė)

Rizikos veiksniai:  

1. Hipercholesterolemija

                     2. Hipertonija

                     3. Cukrinis diabetas

                     4. Rūkymas
                      5. Nutukimas

                     6. Sunkus paveldėjimas

                     7. Hipodinamija

19. Sergančiųjų širdies ligomis bendroji apžiūra; požymių semiotinės reikšmės.

Galima pastebėti šiuos požymius:

1. Priverstinė sėdima padėtis (kardialinė astma, plaučių edema);

2. Cianozė (širdies nepakankamumas, įgimtos širdies ydos);

3. Blyškumas (aortinės ydos, infekcinis endokarditas, kolapsas);

4. Saikinga gelta (ilgai trunkantis dešiniosios širdies nepakankamumas, ypač sergant mitralinio
vožtuvo stenoze);

5.   Edemos (pabrinkimai)

6.   Ksanteliazmos (dėl ilgai trunkančios hipercholesterolemijos);

7.   Būgno lazdelių formos pirštai; Bronchektazinė liga, plaučių pūlinys, įgimtos mėlynosios širdies
ydos, infekcinis endokarditas.

 Išplitusios

1. Stazinis širdies nepakankamumas.

2. Inkstų patologija

3. Kepenų ligos

4. Badavimas

5. Kitos (nėštumas, endokrininė patologija).

Vietinės

1. Veninis sąstovis.

2. Limfos sąstovis.

3. Ilgas sėdėjimas.

Specialioji apžiūra ir apčiuopa

 Vertiname:

1. Širdies viršūnės trinksnį, jo poslinkius;

2. Širdies trinksnį. (tai epigastrio srities pulsacija sistolės metu) Dešiniojo širdies skilvelio
hipertrofija ir dilatacija;

3. “Katės murkimo” fenomenas (savitas krūtinės ląstos sienos vibravimo pojūtis);

4. Perikardo trinties ūžesys (sausasis perikarditas);

 5. Paviršiaus odos skausmingumas;

6. Aneurizminis krūtinės ląstos iškilumas ir širdies kupra;

7. Sustiprėjusi aortos lanko pulsacija.

Pabrinkimai (širdiniai)

·  Pėdose (vakare padidėję, ryte sumažėję)

·  Blauzdose;

·  Strėnose (progresuojant ŠN);

·  nugaroje.

Būna:

·  Simetriški;

·  Neskausmingi;

·  Minkšti;

·  Oda virš jų blyški.

Vėlyvuoju širdies nepakankamumo stadijų metu kaupiasi skystis:

• Pleuros ertmėje – hidrotoraksas;

• Pilvo ertmėje – ascitas;

• Perikardo ertmėje – hidropericardium.

Širdies viršūnės trinksnis

 ·             Tai priekinės krūtinės ląstos sienos (tarpšonkaulinio tarpo) kilstelėjimas širdies sistolės metu;

·             Normoje yra V tarpšonkauliniame tarpe 1 – 2 cm į vidų nuo vidurinės raktikaulio linijos, plotas
apie 2cm ² vidutinės jėgos ir aukščio;

Poslinkiai:

 • Į kairę ir aukštyn (ascitas, meteorizmas, nutukimas);

 • Žemyn ir vidurinės linijos link (plaučių emfizema, euteroptozė);

• Į kairę ir šiek tiek žemyn (arterinė hipertenzija, aortinės ydos, dviburio vožtuvo nesandarumas);

• Nejaučiamas, kai širdies viršūnė atsiremia į šonkaulį (būdinga trečdaliui žmonių), taip pat nejaučiama
susikaupus skysčiui perikardo ertmėje (hydropericardium, eksudacinis perikarditas) bei susikaupus
didesniam skysčio kiekiui kairėje pleuros ertmėje (eksudacinis pleuritas, hydrothorax ir kt.);

• Silpniau jaučiamas (didelio laipsnio plaučių emfizema);

• Neigiamas (sistolės metu krūtinės ląstos siena ne kilsteli, bet įlinksta) (sąauginis tarpusienio
perikarditas);

20.     Širdies auskultavimo metodika, normalūs garsai.

Širdis klausoma kryptingai ir atrankiai. Prieš klausydamas gydytojas jau atlieka apklausą, apžiūrą,
apčiuopą ir stuksenimą, todėl dažnai jau žino, ko reikia ieškoti klausymo metu. Atranka - klausymo
taškų pasirinkimas, kur reikia sutelkti didžiausią dėmesį.

Širdis turi būti išklausoma nuosekliai, laikantis bendrųjų ir specialiųjų klausymo taisyklių.

1. Patalpa. Klausoma būtinai tylioje, šiltoje (kad pacientas nedrebėtų) ir gerai apšviestoje
patalpoje. Tiriamojo prašoma nusirengti iki pusės ir atsipalaiduoti. Reikia tinkamų sąlygų, kad tiriamasis
patogiai atsigultų horizontaliai bei 30-40° pakilęs, gydytojas - atsisėstų prie jo.
2. Tiriamojo padėtis. Klausoma iš trijų padėčių. Iš pradžių pacientas guli ant nugaros maždaug
30° kampu. Taip gerai girdimi daugelis širdies garsų. Po to tiriamojo prašoma pasiversti ant kairiojo
šono 45° kampu. Tda geriau girdimas dviburio vožtuvo stenozei būdingas diastolinis užesys, mitralinis
spragtukas ir III diastolinis tonas. Po to paciento prašoma atsisėsti truputį pasilenkus į priekį ir sudėti
rankas už galvos. Šiuo atveju geriau girdimi diastolinis aortinės regurgitacijos ir perikardo trinties
ūžesys.
3. Stetoskopo kolektoriaus prispaudimas. Širdies sukeliami garsai vienais atvejais geriau girdimi
klausant su piltuvėliu (III ir IV tonai, protodiastolinis dviburio vožtuvo ūžesys), kitais atvejais – su
membrana (visi likę garsai). Stipriau prispaudus piltuvėlį ar klausant su membrana, geriau girdimi
aukšto dažnio garsai.
Rekomenduojami penki kolektoriaus prispaudimo variantai.
·       Piltuvėlis prie klausomojo paviršiaus pridedamas be spaudimo. Tik tada galima išgirsti žemo dažnio
garsus: III ir IV tonus, galopo ritmą.
·       Piltuvėlis prispaudžiamas švelniai (100-200 g jėga)– tinka klausyti I ir II tonus, ūžesius.
·       Piltuvėlis spaudžiamas stipriau (300-500 g jėga) – girdimas aukštesnio dažnio ir mažo intensyvumo
diastolinis aortos vožtuvo nesandarumo ūžesys.
·       Prie krūtinės ląstos švelniai (100-200 g jėga) spaudžiama membrana ir girdimi aukšto dažnio garsai,
ypač diastolinis aortos vožtuvo nesandarumo ūžesys.
·       Membrana spaudžiama 300-500g jėga – girdėti perikardo trinties ūžesys.
4. Išklausymo vieta. Iš eilės klausoma penkiuose pagrindiniuose taškuose:

1) Ten, kur čiuopiamas širdies viršūnės trinksnis, Jeigu jo neapčiuopiama, klausoma V

tarpšonkauliniame tarpe. 1-2 cm į vidų nuo kairės vidurinės raktikaulio linijos. Čia geriausiai girdimi
dviburio vožtuvo ir kairiosios AV angos patologijos sukeliami garsai.

2) II tarpšonkaulinis tarpas ties dešiniuoju krūtinkaulio kraštu. Jame girdimi su aortos vožtuvo ir
angos veikla susiję garsai.

3) II tarpšonkaulinis tarpas ties kairiuoju krūtinkaulio kraštu. Čia geriausiai girdimi su plaučių
kamieno vožtuvu ir anga susiję garsai.

4) Apatinė krūtinkaulio dalis ties vidurine linija. Geriausiai girdimi triburio vožtuvo ir dešiniosios
AV angos garsai.

5) III tarpšonkaulinis tarpas ties kairiuoju krūtinkaulio kraštu (vadinamoji Erbo sritis). Į šią sritį
perduodami ir gerai girdimi aortos ir dviburio vožtuvų nesandarumo ūžesiai.

Radus patologinių pokyčių, būtina klausyti visą klausymo lauką, ne vien nurodytus penkis taškus.
Klausymo laukų vieta kinta, ji priklauso nuo širdies padėties, jos dalių hipertrofijos ar dilatacijos
išsiplėtimo.

5. Kvėpavimas. Išklausius širdį ramiai kvėpuojančiam pacientui, visuose penkiuose taškuose

klausoma dar kartą.
Kairiosios širdies klausymo taškuose (I, II, V) prašoma tiriamojo giliai įkvėpti ir, visiškai iškvėpus orą,
sulaikyti kvėpavimą. Dešiniosios širdies klausymo taškuose (III ir IV) tiriamojo prašoma giliai įkvėpti ir
sulaikyti kvėpavimą.

Iškvėpus, sustiprėja ūžesiai, susiję su kairiosios širdies patologija, įkvėpus -  su dešiniosios širdies
patologija.

6.     Išklausymo seka. Tiriamajam gulint ant nugaros, kaire ranka apčiuopiamas jo miego arterijos
pulsas, kuris turi būti čiuopiamas viso klausymo metu. Dešine ranka apčiuopiamas širdies viršūnės
trinksnis, ten ir pradedama klausyti. Tiriamajam visą laiką ramiai kvėpuojant, iš eilės išklausomi visi
penki taškai. Po to klausymo seka kartojama I, II ir V taškuose, pacientui iškvėpus, III ir IV – įkvėpus.

Išklausius taip gulintį pacientą, prašoma atsigulti ant kairiojo šono 45° kampu. Išklausoma tik širdies
viršūnės trinksnio vieta pacientui ramiai kvėpuojant, po to – iškvėpus. Jeigu širdies viršūnės trinksnis
neapčiuopiamas, klausoma V tarpšonkauliniame tarpe, ties priekine pažastine linija.

Pabaigoje tiriamojo prašoma atsisėsti ir sudėti rankas už galvos. Klausoma II ir V taškuose pacientui
ramiai kvėpuojant, po to - iškvėpus.
Klausant širdį, būtina atidžiai išklausyti ir įvertinti šešis komponentus:

1)     I toną, įvertinant jo intensyvumą ir galimą skilimą.

2)     II toną, įvertinant jo intensyvumą ir galimą skilimą.
3)     Papildomus garsus sistolės metu – tarp I ir II tonų.
4)     Papildomus garsus diastolės metu – tarp II ir I tonų.
5)     Sistolinius ūžesius koncentruojant dėmesį tik ties jais.
6)     Diastolinius ūžesius, taip pat koncentruojant dėmesį ties jais.

Normalūs garsai

Klausant sveiko žmogaus širdį, girdimi du trumpi garsai, vadinami tonais. Tarpas tarp I ir II tono
vadinamas sistoline pauze arba tiesiog sistole; tarp II ir I tono – diastoline pauze, arba diastole.

I toną sukelia atrioventrikulinių vožtuvų užsidarymas. Skirtumas tarp šių dviejų komponentų yra
0,02-0,03 sek.

I tono stiprumui įtaką turi:

·   Atrioventrikulinių, ypač, burių padėtis pasibaigus skilvelių diastolei. Jei AV anga yra jau pusiau
uždara, vožtuvas užsidaro ir burės įsitempia, vos pradėjus didėti spaudimui skilvelyje –
ankstyvosios sistolės fazė. Spaudimas šiuo metu didėjo gana lėtai ir I tonas yra silpnesnis. Kai anga
yra plačiai atsivėrusi, AV vožtuvas užsidaro ir burės įsitempia vėliau – spartaus spaudimo didėjimo
skilveliuose metu, I tonas yra stiprus.
·   Skilvelių pulsinio spaudimo didėjimo greitis uždarų vožtuvų laikotarpiu. Jis labai priklauso nuo
miokardo būklės.
·   Atrioventrikulinių, ypač dviburio, vožtuvų struktūros pokyčiai.
·   Audinių, oro ar skysčio kiekis tarp širdies ir stetoskopo.

II toną sukelia aortos ir plaučių kamieno vožtuvų užsidarymas. Skirtumas tarp šių komponentų
priklauso nuo kvėpavimo ir yra 0,02-0,06 sek.

II tono stiprumui įtaką turi:

·   Spaudimo aortoje ar plaučių kamiene ir atitinkamame skilvelyje gradientas – kuo spaudimų

skirtumas didesnis, tuo stipresnis užsidariusių vožtuvų vibravimas.
·   Pusmėnulinių vožtuvų struktūriniai pokyčiai bei elastingumas.
·   Audinių ir odos kiekis tarp širdies ir stetoskopo.

I ir II tonų atskyrimo kriterijai:

·   I tonas yra tas, po kurio eina trumpoji pauzė, po II tono yra ilgoji pauzė.
·   I tonas geriau girdimas ties širdies viršūne, II – ties pagrindu.
·   I tonas yra ilgesnis ir žemesnis, II – trumpesnis ir aukštesnis.
 ·   I tonas sutampa su širdies viršūnės trinksniu, II atsiranda vėliau.

I tonas sutampa su miego arterijos pulsine banga, II atsiranda vėliau.

21. Arterinio kraujospūdžio matavimo technika, normatyvai, patologiniai pakitimai.

AKS lygmenų klasifikacija

Kategorija Sistolinis AKS (mm Diastolinis AKS (mm Hg)

Hg)

Optimalus <120 <80

Normalus 120-129 80-84

Aukštas normalus 130-139 85-89

I˚ hipertenzija 140-159 90-99

II˚ hipertenzija 160-179 100-109

III˚ hipertenzija >=180 >=110

Izoliuota sistolinė hipertenzija >=140 <90

AKS matavimo taisyklės:

1. Tyli, šilta aplinka. 

2. Ligonis pasiruošęs matuoti AKS, bent 5min pailsėjęs, atsipalaidavęs ir nekeitęs pozos.

3. Tikslus manometras,tinkamo dydžio manžetė.

4. Ligonis sėdi, rankovė atsmaukta, bet neveržia žasto.

5. Manžetė vyniojama taip, kad apatinis jos kraštas 2-3 cm nesiektų alkūnės linkio.
Pripučiamosios dalies vidurys turi būti ties žasto arterija.
 6. Čiuopiant stipininę arteriją, oras greitai pučiamas į manžetę, kol išnyksta pulsas. Tada
spaudimas manžetėje dar padidinamas 20-30 mm Hg. Po to oras išleidžiamas iš manžetės 2-3
mm/sek. greičiu ir klausoma tuo metu kylančių garsų.

7. Auskultuojama fonendoskopu, priglaustu alkūnės linkyje ties žasto arterija.

8. Sistolinis spaudimas sutampa su pirmais dviem aiškiai išgirstais garsais.

9. Diastolinis spaudimas sutampa su garsų išnykimu.

10.  AKS matuojamas 2 mm Hg tikslumu.

11.  Nenuimant manžetės, bet išleidus iš jos visą orą, AKS matuojamas bent du kartus, padarius 1-
3 minučių pertrauką. Vertinamas matavimų vidurkis.

12.  Pirmojo vizito metu matuojamas AKS abiejose rankose norint nustatyti periferinių
kraujagyslių ligą, esant matavimų skirtumams.

22. A.Radialis pulso tyrimo metodika:

Pulsas čiupiamas abiejose rankose vienu metu. Nustačius, kad jis vienodas, toliau čiuopiamas vienos
rankos a.radialis pulsas. Įvertinamas pulso ritmiškumas, prisipildymas, dažnis, kietumas,
kvėpavimo įtaka. Kai pulsas ritmiškas, skaičiuojame 30 sek., o aritmijų atvėjais- 1min.
Įvertinamas pulso dažnis per minutę. Gulintis ar sėdintis pacientas abi rankas sulenkia 45 laipsnių
kampu per alkūnių sąnarius, laikydamas jas delnu aukštyn. Gydytojas virš riešo sąnario išorinėje dilbio
pusėje, a.radialis vagelėje trijų pirštų galais čiuopia spindulinės arterijos pulsą. Paciento ranka nykščiu
apimama iš riešo nugarinės pusės. Keičiant pirštų spaudimo jėgą, nustatomas pulso kietumas. Kietas
pulsas būdingas arterinei hipertenzijai.

Normalus a.radialis pulsas yra ritmiškas, simetriškas, 60-80k/min., gero prisipildymo,

kvėpavimo įtaka pulsui nežymi- pulsas nedaug padažnėja gilaus kvėpimo metu.

Kai širdies veikla neritmiška, įvertinamas pulso deficitas- tuo pat metu išklausoma širdis bei
čiuopiamas a.radialis pulsas ir skaičiuojami pulsinių bangų iškritimai.

Gali būti gero, vidutinio bei blogo prisipildymo pulsas. Labai blogo prisipildymo pulsas dar vadinamas
siūliniu, kuris rodo labai mažą širdies debitą ir būdingas dideliam kraujospūdžio mažėjimui. Kas antra
mažesnė pulso banga vadinama pulsus alternus ir būdinga ryškiam kairiojo skilvelio nepakankamumui.

Nedidelį pulso nesimetriškumą (kaip ir AKS nesimetriškumą) gali sukelti konstitucinės savybės, skirta
netipiška arterijos padėtis abiejose rankose arba kitos sunkiai nustatomos priežastys. Didesnį
nesimetriškumą gali sukelti kraujagyslių patologija ar išorinis jų spaudimas (limfmazgiai, navikas),
esant aortos lauko aneurizmai.

Ryškus pulso padažnėjimas įkvėpimo metu- respiracinė aritmija (padidėjęs CNS jautrumas).
Pulsas vadinamas paradoksiniu, jei įkvėpimo metu pulso prisipildymas mažėja (ir AKS), o dažnis
beveik nekinta. Semiotinė reikšme- širdies tamponada: įkvėpimo metu padidėja dešiniojo skilvelio
prisipildymas (ir spaudimas jame), tapskilvelinė pertvara labai išsigaubia kairiojo skilvelio link ir
sumažėja jo sistolinis tūris (būdingas apie 60% pacientų).

Paradoksinis pulsas atsiranda ir sergant obstrukcinėmis kvėpavimo organų ligomis (nebūna sąauginio
perikardito ir restrikcinės kardiomiopatijos atvejais)

Širdies auskultacija, arterinio kraujo spaudimo matavimas, a.radialis pulso čiuopimas yra
įkeltas moodle sistemoje.

EKG paaiškinimas

https://www.youtube.com/watch?v=RYZ4daFwMa8 

Širdies garsų kilmė ir ūžesių susidarymo mechanizmas:

https://www.youtube.com/watch?v=dBwr2GZCmQM

Kardioechoskopija: tiesiog susipažinimui kaip atrodo širdies dalys echoskopu.

https://www.youtube.com/watch?v=CqY6NTEHUsk

23. Išeminė širdies ir kraujagyslių liga: krūtinės angina, protarpinis šlubumas.

Krūtinės angina - tai trumpalaikis krūtinės skausmas, kurį lemia sutrikusi pusiausvyra tarp
miokardo aprūpinimo krauju (deguonies tiekimo) ir miokardo deguonies poreikio. 

Krūtinės anginą sukelia miokardo išemija (deguonies stoka). Kai širdies raumuo neaprūpinamas
pakankamu deguonies kiekiu, jame pakinta medžiagų apykaita, susikaupia rūgštūs produktai,
kurie ir dirgina nervines galūnes.

Pagrindinė krūtinės anginos priežastis yra siaurinanti (stenozuojanti) vainikines širdies arterijas
aterosklerozė.

Krūtinės angina- tai klinikinis sindromas, kurį sukelia trumpalaikė miokardo išemija ir kuri
pasireiškia būdingais priepuoliniais skausmais.

Krūtinės anginos priepuolis - fizinės ar nervinės įtampos metu ligonis pajunta spaudžiantį,
gniaužiantį ar deginantį skausmą už krūtinkaulio viršutinės dalies. Kiti skundžiasi veržimu,
“ankštumu” krūtinėje.

Lokalizacija:  

 dažniausiai skauda už krūtinkaulio viršutinės dalies;  

 gali lokalizuotis tarp epigastriumo ir kaklo; 
 kartais skauda tik plitimo vietose; 
Plitimas:

 Į kairiąją ranką (vidiniu kairiosios rankos paviršiumi iki dilbio, riešo);  

 Į kairįjį petį;  
 Į kaklą;  
 Į žandikaulį;
 Į apatinę sprando ir viršutinę nugaros dalį;  
 Į kairiąją mentę;  
 Į tarpumentę;  
 Rečiau: tik į dešiniąją ranką ar į dešiniąją krūtinės ląstos pusę, į epigastriumą, dantis,
pakaušį.

Krūtinės anginos skausmą skatinantys veiksniai: 

1. Greitas ėjimas; 
2. Ėjimas prieš vėją;
3. Lipimas į kalną; 
4. Ėjimas šaltu oru; 
5. Ėjimas tuoj pavalgius;  

Skausmo trukmė 0,5-5 min., rečiau 10-15 min.  Užsitęsus krūtinės anginos skausmui ilgiau nei
20 min., jei nepadeda nitroglicerinas - galima įtarti ūminį miokardo infarktą.

Skausmas praeina:  

 Sustojus ar pavartojus nitroglicerino po liežuviu. Paėmus nitroglicerino po liežuviu

skausmas aprimsta po 2-3 min.  
 Skausmo priepuolio pabaigoje galimi tam tikri šalutiniai reiškiniai: raugėjimas, kurio
nereikėtų sieti su skrandžio patologija.  
 Skausmo intensyvumas nekinta giliai kvėpuojant, keičiant kūno padėtį, kosint.

Nustačius krūtinės anginą reikia patikslinti:  

 Kokio intensyvumo fizinis krūvis ją sukelia;  

 Kaip dažnai kartojasi skausmo priepuoliai;  
 Kiek tablečių nitroglicerino per dieną suvartoja;  
 Kaip per visą susirgimo laikotarpį kito skausmo stiprumas, trukmė, dažnis, nitroglicerino
veiksmingumas;

Protarpinis šlubumas - dėl periferinių kraujagyslių aterosklerozės atsirandantis kojos raumenų

skausmas.

Požymiai: 

 Skausmo vieta – blauzda 

 Skausmas nusakomas kaip gniaužimas, spaudimas, traukuliai 
 Skausmas priverčia sustoti 
 Pastovėjus skausmas išnyksta, po kurio laiko žmogus vėl gali eiti
Tyrimai:

 Šeiminė ŠKL anamnezė 

 Simptomai,pagal kuriuos galima įtarti KA 
 Bet kokie su vaikščiojimu susiję sutrikimai 
 Bet koks blauzdų, pėdų skausmas ramybėjė, stovint arba gulint 
 Blogai gyjančios žaizdos galūnėse 
 Rankų skausmas fizinio krūvio metu, ypač susijęs su galvos svaigimu arba sukimusi
 Bet kokie laikini ar nuolatiniai neurologiniai simptomai 
 Hipertenzija arba inkstų nepakankamumas anamnezėje 
 Pilvo skausmas arba viduriavimas susiję su valgymu bei svorio mažėjimu 
 Erekcijos sutrikimai 

Stadijos: 

 I stadija: Jeigu kolateralinė kraujotaka yra pakankama, pacientai dar gali nejausti
negalavimų. 
 II stadija: Skausmas, nuovargis, diskomforto jausmas kojose vaikštant. Išeminis
skausmas lokalizuojasi distaliau nuo stenozės ir verčia pacientą, nuėjus tam tikrą atkarpą,
sustoti – protarpinis šlubavimas – (Claudicatio intermittens). Skausmas kartojasi fizinio
krūvio metu, o sustojus arba ramybės būsenoje išnyksta. 
 III stadija. Skausmai kartojasi ramybės būsenoje, ypač naktimis. 
 IV stadija. Prasideda galūnių išemija, gangrena.

Diagnostika:

 Neinvaziniai tyrimai - Arterijos pulsacijos apčiuopa, kulkšnies ir žasto indekso

apskaičiavimas, kojų arterijų obstrukcijos laipsnį galima spręsti pagal KŽI sumažėjimą,
bėgtakio testas, dvigubojo skenavimo echoskopija, lazerinio doplerio fliuksometrija
 Invaziniai tyrimai - Angiografija, MR angiografija

Gydymo principai:

 Visų PAL pacientų MTL cholesterolio koncentraciją reikia sumažinti < 2,5mmol/l
 Visi PAL pacientai turi mesti rūkyti 
 Visų PAL pacientų AKS turi būti laikomas ≤ 140/90 mm/Hg
 Apatinių galūnių liga nėra kontraindikacija skirti beta adrenoblokatorius, jeigu pacientas
serga IŠL ir/arba ŠN, spręsti individualiai
 Simptomine PAL sergantiems pacientams rekomenduojamas gydymas
antitrombocitiniais vaistais 
 PAL ir CD sergantiesiems rekomenduojama HbA koncentracija ≤ 6,5 proc.

Gydymas:

 Visų aterosklerozės rizikos veiksnių pašalinimas. 

 Endotelio funkcijos gerinimas. 
 Kolateralinių kraujagyslių susidarymo skatinimas kasdieniniu 1-2 val pasivaikščiojimu. 
 Arterinės trombozės profilaktika (aspirinas, tiklopidinas, orfarinas). 
  Cilostazolis 
 Chirurginės priemonės – revaskuliarizacija. 

24. Išeminė širdies liga: miokardo infarktas: pagrindiniai klinikiniai požymiai,

diagnostikos, gydymo ir profilaktikos principai.

Miokardo infarktas (MI) yra negrįžtamas miokardo ląstelių pažeidimas – kardiomiocitų mirtis,
kurią sukelia ilgai užtrukusi miokardo išemija. Dažniausiai miokardo infarktas prasideda
aterosklerotinės plokštelės plyšimu ir vainikinę arteriją užkemšančio trombo susiformavimu.

Klinikiniai požymiai: stiprus, ilgai trunkantis (>30 min.) angininis skausmas, jaučiamas už
krūtinkaulio, beveik nesumažėjantis nuo nitroglicerino, ligonį išpila šaltas prakaitas, atsiranda
bendras silpnumas, mirties baimė, gali kartu būti ir pykinimas, vėmimas.

Diagnostika: trečias tonas, atsiradęs ištikus ŪMI, parodo žymią kairiojo skilvelio disfunkciją,
sistolinį ūžesį sąlygoja mitralinė regurgitacija, atsiradusi dėl speninių raumenų disfunkcijos,
kairiojo skilvelio dilatacijos, ryškus sistolinis ūžesys gali kilti, nuplyšus speneliniams
raumenims, dėl nekrozės perforavus skilvelių pertvarai, perikardo trynimosi ūžesys kyla dėl
epistenokardinio perikardito, drėgni karkalai išklausomi dėl plaučių stazės, vystantis plaučių
edemai. EKG pakitimai: ST segmento dislokacija – pažeidimas. Patologinio Q dantelio
atsiradimas – nekrozė. T dantelio pokyčiai – išemija.

Pirminis gydymas: Deguonis (4-8 L/min.) jei deguonies saturacija <90%, nitratai ( po liežuviu
ar į veną), aspirinas, klopidogrelis, antikoaguliantai (nefrakcionuotas heparinas ar mažos
molekulinės masės heparinai), morfijus, beta blokatoriai, atropinas (esant bradikardijai ar
vagalinėms reakcijoms).

Ilgalaikis gydymas: Antitrombocitinis gydymas (aspirinas, klopidogrelis, tikagreloras,

prasugrelis), beta adrenoblokatoriai, lipidų koncentraciją mažinantis gydymas, AKFI/ARB,
mineralkortikoidų receptorių blokatoriai.

Profilaktika: Rūkymo atsisakymas, depresijos gydymas, taisyklinga mityba, subalansuotas

fizinis aktyvumas, darbo, poilsio režimas, hipertenzijos korekcija, dislipidemijos gydymas,
antiagregantai (aspirinas, klopidogrelis), AKFI, beta adrenoblokatoriai, nitratai, kalcio
antagonistai, antiaritminiai – skiriami ne visada, jeigu yra atskiros indikacijos. 

EKG infarkto atveju:  https://www.youtube.com/watch?v=g0l6QdoICrM 

 
25. Pirminė arterinė hipertenzija: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos ir
gydymo principai.
Pirminė AH – 90 % atvejų (kai padidėjusio AKS priežasties nepavyksta nustatyti)

Pagrindiniai klinikiniai požymiai:

1.     Galvos skausmas, ypač pakaušio srityje
2.     Galvos svaigimas
3.     Spengimas ausyse
4.     Nervingumas
5.     Skausmas širdies srityje
6.     Padažnėjęs širdies plakimas
7.     Dusulys fizinio krūvio metu
8.     Kraujavimas iš nosies

Pirmuosius 15-20 metų klinikinių ligos požymių gali ir nebūti, vėliau atsiranda kairiojo širdies
skilvelio hipertrofija, hipertenzinė nefropatija ir retinopatija, kraujagyslių pažaida, dar vėliau –
krūtinės angina, MI, aortos aneurizma, smegenų ir kraujagyslių ligos.

Diagnostika:
1. Arterinio kraujo spaudimo matavimas
2. Medicininė apžiūra (KMI apskaičiavimas, juosmens apimtis, neurologinė apžiūra, akių dugno
ištyrimas, širdies, miego ir periferinių arterijų apčiuopa ir auskultacija, AKS palyginimas abiejose
rankose)
3. Laboratoriniai tyrimai (hemoglobinas ir hematokritas, BCh, DTL, MTL, TG koncentracija
serume, glikemija nevalgius ir glikolizintas HbA, kalio, natrio, šlapimo rūgšties, kreatinino
koncentracija serume, kepenų funkcijos tyrimai, šlapimo tyrimas, 12 derivacijų EKG.

Gydymas:
1. Gyvenimo būdo pokyčiai (rūkymo atsisakymas, sunormintas svoris ir didinamas fizinis
aktyvumas, ribojamas natrio, alkoholio ir riebalų suvartojimas)
2. Antihipertenziniai medikamentai (tiazidiniai diuretikai, kalcio kanalų blokatoriai, AKF
inhibitoriai, angiotenzino receptorių blokatoriai, beta adrenoblokatoriai)
Pradinio arterinės hipertenzijos gydymo schema
Pradinis gydymas (dvigubas derinys): AKFI ar ARB + KKB ar diuretikas
2 žingsnis (trigubas derinys): AKFI ar ARB + KKB + diuretikas
3 žingsnis (trigubas derinys + spironolaktonas ar kitas vaistas: Atsparios gydymui hipertenzijos
atveju pridėti spironolaktoną ar kitą diuretiką, alfa adrenoblokatorių ar BAB
Beta adrenoblokatoriai: skirti esant specifinėms indikacijoms (ŠN, KA po MI, PV,
besilaukiančioms ar nėštumą planuojančioms moterims).

26. Reumatas: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos, gydymo ir

profilaktikos principai.

Reumatas - sisteminė uždegiminė liga, daugiausiai pažeidžianti jungiamąjį audinį (ypač

endotelį, sinoviinius dangalus, endokardą, perikardą, kraujagysles). Pasireiškia poliartritu,
endokarditu, karščiavimu.

Klinikiniai požymiai:
Ligos pradžia staigi - karščiavimas, raumenų skausmai, bendras silpnumas, daugumai 2-3
savaitės po anginos.
1. Ūmaus poliartrito požymiai: sąnarių skausmingumas, patinimas, paraudimas, oda virš jų
šiltesnė, jų funkcija apribota Pažeidžiami daugiausiai stambieji sąnariai riešo, alkūnės, čiurnos,
kelio, peties, klubo Reumatiniam poliartritui būdinga, kad aprimus ūmiam procesui, sąnariuose
nelieka morfologinių pakitimų.
2. Širdyje pažeidžiami visi trys sluoksniai (endokardas, miokardas ir perikardas) Dažniausiai
kiekvienas atskirai, rečiau visi kartu.
1) Reumatiniam endokarditui būdingas širdies ydų susiformavimas. Dažniausiai išryškėja
sistolinis ūžesys ties viršūne, rečiau ir diastolinis.
2) Miokardo požymiai nespecifiniai - širdies tonų paduslėjimas, laidumo sutrikimai (ypač I 0
atrioventrikuliniu blokada), tachikardija, sunkesniais atvejais širdies nepakankamumas
3) Perikarditas pasireiškia skausmais širdies plote ir perikardo trinties ūžesiu.
Kiti pažeidimai - Odos: žiedinė, mazginė eritema, reumatiniai mazgeliai. CNS: chorėja minor,
encefalitas. Inkstų: glomerulonefritas. Plaučių: pleuritas, pneumonija.

Diagnostika:
 Kraujo tyrimai: Didelis ENG, fibrinogeno kiekio padidėjimas, saikinga anemija, alfa 2 ir
gama globulinų kiekio padidėjimas.
 Klinikiniai požymiai: širdies, odos, CNS pažeidimai.

Gydymas:
 Absoliuti fizinė ramybė.
 Penicilinas.
 Nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai, pirmoje vietoje
 Aspirinas
 Sunkiais atvejais gliukokortikoidai

Profilaktika:
1. Pirminė.
 Vengti peršalimo
 Grūdinimasis
 Visavertis maistas
 Normalios gyvenimo sąlygos
 Streptokokinės kilmės tonzilofaringito gydymas antibiotikais
2. Antrinė.
 Pastovi antimikrobinė profilaktika

27.     Infekcinis endokarditas: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos, gydymo ir

profilaktikos principai.

Infekcinis endokarditas – mikrobinis endokardo, ypač širdies vožtuvų pažeidimas.

IE skirstomas į natyvinį vožtuvų ir protezinį endokarditą, taip pat į pirminį (pažeidžia sveiką
vožtuvą) ir antrinį (prasideda jau anksčiau pažeistame vožtuve). Apie 60 proc. ligonių, sergančių
IE, nustatomos reumatinės širdies ydos, apie 10 proc.  – įgimtos širdies ydos. Toks infekcinis
endokarditas vadinamas antriniu. Kiti 30 proc. ligonių serga sveikų vožtuvų, t.y. pirminiu,
endokarditu.

Klinika

Simptomai Proc. Požymiai Proc.

Karščiavimas 80-85 Karščiavimas 80-90

Šaltkrėtis 42-75 Ūžesiai 80-85

Prakaitavimas 25 Besikeičiantys/naujai atsiradę ūžesiai 10-40

Apetito stoka 25-55 Neurologinė simptomatika 30-40

Svorio netekimas 23-35 Embolijos 20-40

Silpnumas 25-40 Blužnies padidėjimas 15-50

Dusulys 20-40 Pirštų galų sustorėjimas 10-20

Kosulys 25 Periferiniai požymiai

Insultas 13-20 Oslerio mazgeliai 7-10

Galvos skausmai 15-40 Splinterio hemoragijos 5-15

Pykinimas/vėmimas 15-20 Petechijos 10-40

Raumenų/sąnarių skausmas 15-30 Džeinvėjaus dėmės 6-10

Krūtinės skausmai 8-35 Tinklainėje Roto dėmės 4-10

Pilvo skausmai 5-15    

Nugaros skausmai 7-10    

Konfūzija (suglumimas) 10-20    

Tyrimai
-        Svarbiausias diagnozę patvirtinantis tyrimas – sukėlėjų nustatymas kultūros kraujo
pasėliuose.

-        Anemija.

-        Leukocitozė

-        Didėja CRB, ENG.

-        Imunoglobulinai.

-        Transtorakalinė echokardioskopija: vegetacijos, nauja regurgitacija, vožtuvo protezo

atplyšimas, abscesas.

 
Infekcinio endokardito diagnostikos kriterijai.

Didieji kriterijai:

1.     Teigiama hemokultūra:
·  Būdingi IE sukėlėjai dviejuose skirtinguose pasėliuose: Streptococcus
viridans, Streptococcus bovis, HACEK grupė arba visuomenėje įgytas
Staphylococcus aureus, arba enterokokai be pirminio židinio.
·  Pastoviai teigiama rečiau pasitaikančių IE sukėlėjų hemokultūra, kai
vienas nuo kito pasėlis paimtas daugiau nei kas 12 val., arba sukėlėjai auga
visuose trijuose, arba beveik visuose pasėliuose, paimtuose ne dažniau kaip
valandą.

2.     Endokardo pažeidimo požymiai. Echokardiografiniai požymiai:

·  Vegetacijos.
·  Nauja regurgitacija.
·  Vožtuvo protezo atplyšimas.
·  Abscesas.
·  Naujai atsiradusi vožtuvų regurgitacija (sustiprėjusio ar pasikeitusio jau
buvusio ūžesio nepakanka).

Mažieji kriterijai:

1.     Predisponuojanti širdies būklė arba intraveninė narkomanija.

2.     Karščiavimas ≥ 38° C temperatūros.

3.     Kraujagyslių fenomenai: didžiųjų arterijų embolijos, sepsiniai plaučių infarktai, mikotinės

aneurizmos, intrakranijinės hemoragijos, hemoragijos akių junginėse, Dženvėjaus dėmės.

4.     Imunologiniai fenomenai: glomerulonefritas, Oslerio mazgeliai, Roto dėmė akių tinklainėje,

reumatoidinis faktorius.
 5.     Mikrobiologiniai duomenys: teigiama hemokultūra, bet neatitinkanti minėtos didžiuosiuose
kriterijuose.

6.     Echokardiografiniai požymiai, neatitinkantys aprašytų didžiuosiuose kriterijuose.

Tikrojo IE diagnozė nustatoma, kai yra:

·  Du didieji kriterijai.

·  Vienas didysis ir trys mažieji kriterijai.

·  Penki mažieji kriterijai.

Gydymas

Infekcinis endokarditas gydomas bakteriocidiniais antibiotikais į veną, gydymo trukmė – 4-6

savaitės. Svarbu atsižvelgti į kraujo pasėlyje išaugusią florą ir jos jautrumą antibiotikams.

Sukėlėjas Gydymas

Streptococcus viridans Penicilinas G (20-30 mln VV per dieną) + gentamicinas (240 mg).

Enterococcus Ampicilinas (12 g) arba penicilinas G (20-30 mln) + gentamicinas (240 mg).

Staphylococcus aureus Oksacilinas (8-12 g) arba cefazolinas (6g) + gentamicinas (240 mg).

Meticilinui jautrios stafilokoko sukeltas IE gydomas vankomicinu 30 mg/kg

per dieną.

HASEK grupės Cefriaksonas (2-4 g) arba ampicilinas (12 g) + gentamicinas (240 mg).
bakterijos

Pseudomonas Piperacilinas (18 g) arba

aeruginosa
Ceftazidinas (6g) arba

Imipemas (2-4 g) arba

Aztrenomas (8 g) + tombramicinas (240-400mg).

Protezuoto vožtuvo endokardito gydymas

Ankstyvojo (mažiau 2 mėn. po operacijos) protezuoto vožtuvo endokarditas gydomas deriniu

(sukėlėjai paprastai būna Staphylococcus aureus arba Staphylococcus epidermidis):
Vankomicino 30 mg/kg per parą + Gentomicino 240 mg. + Fuzidino rūgštis 1,5 g.
Vėlyvojo (daugiau 2 mėn. po operacijos) protezuoto vožtuvo endokarditas gydomas taip pat kaip
natyvinio IE pagal sukėlėjus.

Infekcinio endokardito profilaktika

Sergantiems širdies ligomis didesnė IE rizika po sveikatos priežiūros procedūrų, sukeliančių

bakteremiją. IE rizika didėja sergant kai kuriomis širdies ligomis. Nuo pusės iki dviejų trečdalių
susirgusių IE jau buvo diagnozuota širdies liga. Tai padėjo atrinkti didelės IE rizikos pacientų
grupę. Pastebėta ir didelė rizika atliekant kai kurias medicinines procedūras. Iki 5 proc. visų
atvejų IE pasireiškia kaip bakteremijos komplikacija, atsirandanti po medicininių ar
odontologinių procedūrų. IE rizika dar padidėja, esant abiem šioms situacijoms. 

28. Lėtinis širdies nepakankamumas: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos ir

gydymo principai.

Lėtinis širdies nepakankamumas - Tai klinikinis sindromas, kai pažeistasis raumuo nepajėgia
išstumti reikiamu greičiu ir kiekiu kraujo, būtino organizmo metabolinėms reikmėms patenkinti
arba tai pasiekiama tik padidėjusio širdies kamerų diastolinio tūrio ir spaudimo sąskaita.
Pradžioje tai būna tik fizinio krūvio metu, vėliau ir ramybėje.

Pagrindiniai klinikiniai požymiai:

1.      Lėtinis kairiojo širdies skilvelio nepakankamumas: sumažėjęs sistolinis išmetimas ir

padidėjęs veninis spaudimas plaučiuose, dėl kurio kraujo plazma iš plaučių kapiliarų difunduoja į
intersticinį audinį ir alveoles bei kvėpavimo takus; išplitęs ir pasislinkęs į kairę ir žemyn širdies
viršūnės trinksnis; kairioji širdies riba pasislinkusi kairėn; aortinė širdies konfigūracija; III
patologinis diastolinis tonas; esant tachikardijai , galopo ritmas; funkcinis sistolinis ūžesys ties
širdies viršūne, dėl MVN; sustiprėjęs II tonas ties plautiniu kamienu; sumažėjęs sistolinis AKS;
kairiojo skilvelio hipertrofija; rentgenologiniai ir echokardiografiniai kairiojo skilvelio padidėjimo
požymiai.

2.      Lėtinis dešiniojo širdies skilvelio nepakankamumas: dusulys; skausmas dešinėje

pašonėje (hepatalgija); pilvo pūtimas; pykinimas; širdies trinksnis; tachikardija; Galopo ritmas;
Funkcinis triburio vožtuvo nesandarumo sistolinis ūžesys ties triburio vožtuvu; II tono ties
plaučių kamieno akcentas dėl plautinės hipertenzijos; galimas ir plaučių kamieno vožtuvo
nesandarumo diastolinis ūžesy; saikinga arterinė hipotonija; hepatomegalija; sistolinis kaklo
venų pulsavimas, hepatojugulinis refliuksas; galima saikinga gelta; periferinė šaltoji cianozė;
persipildžiusios venos (ypač gerai matomos kakle); padidėjęs veninis spaudimas; pabrinkimai;
padidėjusios kepenys; ascitas; hidrotoraksas; hidroperikarditas; sutrikusi pilvo organų veikla,
pasireiškinati anoreksija, dispepsija, obstipacijomis, pilvo pūtimu, malabsorbcija; širdinė
kacheksija dėl anoreksijos, dispepsijos, malabsorbcijos; hipoalbuminemija; ūminiai ir lėtiniai
kraujavimai; galvos smegenų ir periferinės kraujotakos sutrikimo požymiai; rentgenologiniai
dešiniojo skilvelio padidėjimo požymiai; EKG dešiniojo skilvelio hipertofija; Echokardioskopija
padeda įvertinti širdies funkcinę būklę, širdies kamerų dydžius, nustatyti dešiniosios širdies
nepakankamumo priežastį

Diagnostika:   1) Nusiskundimai

            2) Anamnezė
            3) Apžiūra

            4) Apčiuopa

            5) Perkusija

            6) Auskultacija

            7) EKG

            8) Krūtinės ląstos rentgenologinis tyrimas

            9) hematologiniai ir biocheminiai kraujo tyrimai (svarbus natriuretinio peptido

koncentracijos nustatymas kraujyje)

            10) Echokardioskopija

            11) Krūvio echokardioskopija

            12) Miokardo perfuzijos tyrimas

            13) Magnetinio rezonanso tyrimas (tyrimas tikslus, bet labai brangus)

            14) Krūvio mėginiai

            15) Invaziniai tyrimai (vainikinių arterijų angiografija, endomiokardo biopsija,

hemodinaminių parametrų stebėjimas)

Gydymo principai:

1.      Medikamentinis gydymas (vaistai parenkami atsižvelgiant į širdies nepakankamumo

funkcinę klasę) – AKF inhibitoriai: perindoprilis, fosinoprilis, ramiprilis, zofenoprilis; BAB (β-
adrenoblokatoriai): bisoprololis, metoprololis, karvedilolis, nebivololis; diuretikai: furozemidas,
torazemidas; antikoaguliantai: fraksiparinas, varfarinas; antiagregantai: aspirinas;
aldosterono receptorių blokatoriai: spironolaktonas; širdį veikiantys glikozidai: digoksinas;
angiotenzino II receptorių blokatoriai: valsartanas, losartanas, mesaras; metabolizmą
koreguojantys preparatai: mildronatas

2.      Kompleksinis gydymas – vaistai, gyvenimo būdo pakeitimas, chirurginės intervencijos,

pagalbinių kraujotakos aparatų prijungimas ir širdies transplantacija. Gyvenimo būdo keitimas:
kūno svorio kontrolė, druskos ir skysčių mažinimas, sergant alkoholine KMP, alkoholį vartoti
draudžiama, mesti rūkyti.

3.      Kiti būdai: biventrikulinio stimuliatoriaus implantavimas; kairiojo skilvelio ertmės mažinimo
operacija; mechaniniai pagalbiniai kraujotakos aparatai (jie yra priemonė sulaukti širdies
transplantacijos pacientams, kurių būklė itin sunki); kardioverteriai defibriliatoriai (apsaugo nuo
staigios mirties, kylant gyvybei pavojingiems širdies ritmo sutrikimams); kardioverteriniai-
defibriliatoriai (apsaugo nuo staigios mirties, kylant gyvybei pavojingiems širdies ritmo
sutrikimams); miokardo revaskuliarizacijos operacija; širdies transplantacija.
29. Svarbiausios širdies ligų gydymui vartojamų vaistų grupės; dažniausiai pasitaikantys
nepageidaujami poveikiai.

Vaistų grupė Indikacijos Nepageidaujamas poveikis

Nitratai Krūtinės anginos; *Galvos skausmas;

Stazinio širdies *Ortostatinė hipotenzija ir

nepakankamumo gydymas. tachikardija, kartais sinkopė;

*Staiga nustojus vartoti gali paūmėti

krūtinės angina, netgi ištikti MI.

*išsivysto tolerancija

Beta AH, *Hipotenzija

adrenoreceptorių
blokatoriai Širdies nepakankamumas *Bradikardija

Krūtinės angina *Nuovargis

Aritmijos *Nemiga

*Lytinės funkcijos sutrikimai

Kalcio kanalų Arterinė hipertenzija *Hipotenzija

blokatoriai
Krūtinės angina *Galvos svaigimas

Kai kurie aritmijoms *Galvos skausmas

*Periferinės edemos

AKF inhibitoriai Arterinė hipertenzija *Hipotenzija

Širdies nepakankamumas *Hiperkalemija

  *Sausas kosulys

*Angioedema

*Fetotoksinis poveikis

*inkstų fiziologijos pablogėjimas

AT1 receptorių Arterinė hipertenzija *Hipotenzija
blokatoriai
Širdies nepakankamumas *Hiperkalemija

  *Fetotoksinis poveikis

Alfa - 1 receptorių Hiperlipidemija *ortostatinė hipotenzija

blokatoriai
gerybinė priešinės liaukos *refleksinė tachikardija
hipertrofija
*galvos svaigimas ir skausmas

Centriniai Alfa – 2 metildopa - nėštumo *Sedacija

receptorių agonistai hipertenzijai gydyti, klonidinas -
– mimetikai trumpalaikiams AKS *depresija
„kilstelėjimams" koreguoti,
nekomplikuotoms *autoimuninė hemolitinė anemija
hipertenzinėms krizėms gydyti. (alfa metildopa)

*burnos džiūvimas, mieguistumas

(klonidinas)

Širdį veikiantys Širdies nepakankamumas *Širdies aritmijos (skilvelių

glikozidai ekstrasistolės, dažnai - bigeminija) ar
PV AV blokados;  *Virškinamojo kanalo
veiklos sutrikimai: anoreksija,
  pykinimas, vėmimas;

*Neurologinis poveikis: regos

sutrikimai, dezorientacija

Antikoaguliantai Skiriami gydant nestabilią *Kraujavimas; *Trombocitopenija

krūtinės anginą, ūminį miokardo (nefrakcionuoto heparino); *Alergija
infarktą; Pooperacinių venų (nefrakcionuoto heparino);
trombozių profilaktikai
*Anafilaksija (nefrakcionuoto
heparino)

Antiagregantai MI profilaktika *virškinamojo kanalo dirginimas,

*galimas kraujavimas
Antiaritminiai Aritmijos Įvairios, priklausomai nuo vaisto.
preparatai
1 klasės vaistai (natrio kanalų
blokatoriai) patys gali sukelti
aritmijas;

Amiodarono (kalio kanalų

blokatorius):

*polimorfinė skilvelinė tachikardija

torsades de pointes. *Odos spalvos
pokytis (melsvai pilka)

*Skydliaukės - hipo - ar hiper -

tiroidizmas.

*plaučių audinio fibrozė. *pykinimas,

vėmimas, viduriavimas.

*vaistas kaupiasi ragenoje.

*tremoras, ataksija, galvos skausmai,

svaigimas.

Diuretikai Pradinei monoterapijai ar *Hipokalemija

deriniams, ypač tinka, jei yra
hipervolemija, širdies *hiponatremija
nepakankamumas, sistolinė
hipertenzija vyresnio amžiaus *hiperlipidemija
ligoniams
*hiperurikemija

*gliukozės netoleravimas

*erekcinė impotencija

Antilipideminiai Hiperlipidemija Statinų:

vaistai
Kardiovaskulinių komplikacijų *Hepatotoksiškumas
profilaktika
*miopatija

*teratogeniškumas
 

Nuorodos:

Arterinė hipertenzija:   https://www.youtube.com/watch?v=JtBtk00EiVM

Reumatas:  https://www.youtube.com/watch?v=WfVzsDC-IGM

Infekcinis edokarditas:   https://www.youtube.com/watch?v=9JUdjT7idXM

30.     Giliųjų venų trombozė: pagrindiniai klinikiniai požymiai, komplikacijos, diagnostikos

ir gydymo principai.

Klinikiniai požymiai: Vienos kojos skausmas, vienos kojos sutinimas, karštesnė viena koja,
paraudusi viena koja.

Komplikacijos: Plautinė embolija, post-flebitinis sindromas.

Diagnostika: Kojų venografija, doplerio ultragarsinis galūnių tyrimas, pletizmografija, D-

dimerų ir FM (fibrino monomerų) kraujyje tyrimas, hiperkoaguliacijos tyrimai (Antitrombino
III, proteino C, proteino S, faktorius V Leiden, protrombino 20210a mutacija, DIK, lupus
antikoaguliantai, antikardiolipino antikūnai).

Gydymas: Greitai antikoaguliacijai - heparinas. Po to pradedamas varfarinas ir tęsiamas iki 3

mėn. Kadangi heparinas skiriamas i/v, ligonis turi būti gydomas ligoninėje. Kartais gali būti
naudojamas mažos molekulinės masės heparinas s/c (kol suveiks varfarinas). Varfarinas
prailgina protrombino laiką. Sistema, vadinama International Normalized Ratio (INR),
naudojama atspindėti kraujo sugebėjimą visiškai sukrešėti.

Profilaktika: Antikoaguliantai gali būti skiriami išvengti GVT didelės rizikos žmonėms ar
esant didelės rizikos chirurginei operacijai, reikėtų dažnai judinti kojas ilgų kelionių metu,
kai ilgai sėdima ar gulima.

31. Plaučių arterijos trombembolija: priežastys, pagrindiniai klinikiniai požymiai,

diagnostikos ir gydymo pricipai.

Plaučių arterijos pagrindinio kamieno ir jos šakų emboliją sukelia trombas, dažniausiai atkeliavęs
iš giliųjų kojų venų. Skausmo pradžia labai staigi, dažnai nusakoma kaip “peilio smūgis”.

Požymiai:

a) Padažnėjęs kvėpavimas

b) Nerimas, dusulys

c) Galimas skausmo sustiprėjimas giliai kvėpuojant (todėl kvėpavimas g.b. paviršutiniškas)

Diagnostika:

Nusiskundimai (Fizinės įtampos dusulys), Anamnezė (Plaučių ligos, plaučių arterijos

tromboembolija, mitralinė stenozė, ryški kifoskoliozė), Apžiūra (Galima centrinė cianozė
(šiltoji), Padažnėjęs kvėpavimas, Širdies trinksnis (epigastriumo pulsacija)). Auskultacija
(Sustiprėjęs II tonas ties plautiniu kamienu, Funkcinis sistolinis ūžesys ties triburiu vožtuvu.
Funkcinis diastolinis ūžesys ties išplitusiu plautiniu kamienu, Tachikardija), Echokardioskopija
(vidutinis PA spaudimas nuo 25 mmHg - hipertenzija. Ribinis vidutinis PA spaudimas, > 20 ir
<25 mmHg, irgi susijęs su didesne rizika, todėl griežtėja apibrėžimas.)

Gydymas:

Veikiantys per:

• Endoteliną (bosentan)

• NO (sildenafil)

• Prostacikliną (treprostinil)

32. Sergančių virškinimo sistemos ligomis apklausa: rizikos veiksniai, pilvo skausmų
semiotinės reikšmės.

Rizikos veiksniai:

1. neracionali mityba (nereguliarus maitinimasis, gausiai vartojami rūkyti, konservuoti,

mažai skaidulų turintys maisto produktai, “greitas maistas”);
2. alkoholiniai gėrimai, ypač surogatai; 
3. rūkymas (stemplės, skrandžio, kasos vėžio rizikos veiksnys);
4. NVNU ir aspirinas – ilgai vartojant sukelia opas, kurios neretai būna besimptomės ir gali
sukelti komplikacijas, dažniausiai – kraujavimą; 
5. Helicobacter pylori infekcija – įrodyta jos reikšmė gastritų, opaligės ir skrandžio vėžio
išsivystymui; 
6. genetiniai veiksniai;
7. amžius;
8. skrandžio ir kitų virškinimo trakto organų operacijos;
9. psichologinis ir somatinis stresas.

Pilvo skausmai:

 Visceraliniai – dirginami pilvo ertmės organų jutimo receptoriai: dėl tuščiavidurio organo
sienelės tempimo, spazmo, išemijos. Pobūdis: raižo, diegia, maudžia, nelokalizuoti,
intensyvumas įvairus. Palengvėja: išėjus dujoms, pasituštinus, savaime. Sustiprėja:
įspaudžiant pilvo sieną. Pilvo raumenys neįtempti. Ligonio elgesys: neramus.
 Visceraliniai skrandžio skausmai: nuolatiniai (tuoj po valgio, neintensyvūs,
maudžiantys), periodiški (susiję su maistu, intensyvūs, ilgalaikiai) - ankstyvieji
 (15-30-60 min skrandžio opaligė) - vėlyvieji ( alkio 1,5-4 val. dvylikapirštės
žarnos opaligė)
 Visceraliniai kitų pilvo vietų skausmai: spazminiai (stiprus, ilgalaikis raumeninio
sluoksnio ar rauko susitraukimas), tempiamieji, tenezmai, vaskuliniai, iradiaciniai,
paviršiniai.
 Somatiniai – patologinis procesas dirgina pasieninę pilvaplėvę: pilvo ertmės organų
uždegimas (apendicitas, cholecistitas), peritonitas.Pobūdis: aštrūs, stiprūs, trunka ilgai,
aiški skausmo vieta. Palengvėja: ramybėje, užėmus priverstinę padėtį. Sustiprėja:
kosėjant, atleidžiant įspaustą pilvo sieną, perkutuojant. Pilvo raumenys įtempti. Ligonio
elgesys: stengiasi gulėti ramiai.

33. Sergančių virškinimo sistemos ligomis funkciniai skundai, jų semiotinės reikšmės.

1. Pykinimas ir vėmimas (svarbu išsiaiškinti ar prieš vemiant pykina, vėmimas susijęs su

valgymu ar kokiu nors konkrečiu maistu ar gausus, ar išsivėmus ligoniui palengvėja).
a. Centrinis (tiesiogiai dirginamas vėmimo centras: insultai, galvos traumos, augliai,
uždegiminės CNS ligos, smegenų pabrinkimas)
b. Toksinis – hematogeninis (toksinų dirginimas pailgose smegenyse: uremija,
kepenų nepakankamumas, apsinuodijimai vaistais, grybais). Šiais atvejais prieš
vemiant pykina, vėmimas negausus ir nesusijęs su maistu, išsivėmus
nepalengvėja. 
c. Refleksinis (dirginant organų receptorius: kasos, tulžies pūslės ligos, apatinės
sienos MI) 
d. Periferinis (visceralinis) (susijęs su maistu, 1,5 val. Po valgio: skrandžio,
dvylikapirštės opaligė, gastritas, maisto toksinės infekcijos). Prieš vemiant
pykina, vėmimas gausus, susijęs su maistu, išsivėmus palengvėja.
e. Psichogeninis – sukelia nemalonūs reginiai.
2. Atsirūgimas – dujų kartu su maisto priemaiša (ar be jos) grįžimas iš skrandžio į burną:
a. oru (būdingas neurozei , kalbantiems valgant, sergant tirotoksikoze) 
b. rūgščiu turiniu (gastroezofaginio refliukso ligai) 
c. nemaloniu kvapu (pilorostenozė, gastroporezė, sumažėjus skrandžio sulčių
rūgštingumui) 
3. Rėmuo – deginimo pojūtis už krūtinkaulio, kylantis nuo epigastriumo ar apatinės
krūtinkaulio dalies kaklo link, atsirandantis pavalgius, dažnėjantis atsigulus, lenkiantis į
priekį, praeinantis nuo antacidinių vaistų. Jį sukelia gastroezofaginis refliuksas
a. stemplinės kilmės (stemplės rauko pokyčiai) 
b. ne stemplinės kilmės (opaligė, tulžies latakų akmenligė, krūtinės anginos,
funkcinė dispepsija, stemplės vėžys) 
4. Rijimo sutrikimas 
a. Disfagija – maistas stringa stemplėje. Klausiama staigiai ar iš lėto atsirado sutrikimas,
ar gali nurodyti priežastį, koks maistas sukelia.
i. Organinė 
1. stabili (po stemplės nudegimų) 
2. progresuojanti (stemplės vėžys) 
ii. Funkcinė - sutrinka ir kieto ir skysto maisto rijimas. Būdinga stemplės
motorikos sutrikimui.
b. Odinofagija - skausmingas rijimas. Būdinga ezofagitui.
 5. Pilvo pūtimas – nemalonus pilvo tempimo jausmas, padidėjus pilvo apimčiai (pasišalina
0,5 l dujų per parą). 
a. susidaro daugiau nei įprasta dujų (daug angliavandenių turintis maisto racionas)
b. sutrinka dujų rezorbcija žarnyne (kepenų cirozė, širdies nepakankamumas, kasos
funkcijos nepakankamumas)
c. sutrinka dujų pašalinimas iš žarnyno (mechaninis, paralyžinis žarnų
nepraeinamumas)
6. Viduriavimas – padažnėjęs tuštinimasis skystos konsistencijos, nesuformuotomis
išmatomis.
a. Osmosinis (išsiskiria medžiagos, padidinančios išmatų osmosinį slėgį. Skrandžio
rezekcija, pankreatitas, fermentopatijos) 
b. Sekrecinis (nuodingų ar infekcinių medžiagų žarnyno dirginimas. Apsinuodijimas
maistu,šlapalas, infekcija, grybeliai , opinis kolitas) 
c. Uždegiminis (eksudacinis – uždegiminiai žarnų gleivinės pokyčiai,
mikroorganizmai. Enteritas, kolitas, Krono liga). Būdinga tai, jog išmatose yra
leukocitų, eritrocitų.
d. Malabsorbcinis (bloga rezorbcija - celiakinė liga, lėtinis pankreatitas, tulžies
rūgščių stygius) 
e. Hipermotorinis (turinys greitai slenka pro storąją žarną - dirgliosios žarnos
sindromas, hipertireozė)
f. Pseudoviduriavimas – tuštinamasi dažnai, suformuotomis arba skystomis
išmatomis, išmatų nelaikymas.
Klinikiniai viduriavimo tipai, pagal tuštinimosi dažnį, gausumą ir kraujo ir gleivių išmatose
buvimą: 
g. Enteritinis (plonųjų žarnų uždegimui) - tuštinasi 2 - 5 kartus per parą, viduriavimas
gausus, išmatose nėra kraujo, gleivių, pūlių. 
h. Kolitinis (storosios žarnos uždegimui) - tuštinamasi labai dažnai 10 -12 -15k/p,
viduriavimas negausus, išmatose yra gleivių ir kraujo 
7. Vidurių užkietėjimas- suretėjęs, pasunkėjęs tuštinimasis, dažniausiai kietos
konsistencijos išmatomis. 
a. Organinis - susijęs su mechanine kliūtimi. Storžarnės vėžys,sąaugos.
b. Funkcinis 
i. alimentarinis (netinkama mityba) 
ii. atoninis (nepakankamas fizinis aktyvumas) 
iii. toksinis – medikamentinis ( vaistai: analgetikai, antacidiniai, Ca kanalų
blokatoriai ir kiti) 
iv. proktogeninis (tuštinimosi dirgiklio slopinimas) 
v. spazminis (padidėjęs žarnų sienelės jaudrumas: diskinezija, vegetacinė
distonija) 
8. Kraujavimas iš virškinimo kanalo 
a. Skrandžio (skrandžio, dvylikapirštės žarnos opos, skrandžio vėžys, erozinis gastritas)
i. Kontaktas su HCl (“kavos tirščiai”, skrandžio opa, tumoras, portalinė
hipertenzija 
ii. Nėra kontakto su HCl (šviesiai raudonas, tumoras) 
b. Stemplės 
i. Arterinis (šviesiai raudonas) 
 ii. Veninis (tamsiai raudonas. Portalinė hipertenzija, stemplės venų varikozė) 
c. Viduriavimas krauju (išangės įtrūkimai, divertikulai, išopėję navikai, kolitai)
i. Melena (tamsios, juodos, skystos, iš viršutinės virškinamojo trakto dalies) 
ii. Haematochesia (grynas kraujas su išmatomis) 
9. Apetito pablogėjimas ir svorio kritimas (anoreksija) gali būti dėl ūminio ir lėtinio
gastrito, skrandžio vėžio, sergant širdies ligomis, infekcinėmis ligomis, esant vėžinei
intoksikacijai, karščiuojant, , galima psichogeninė anoreksija.
10. Kiti požymiai:
a. Blogas kvapas iš burnos (nesveiki dantys ar dantenos, bakteriniai uždegimai, suirę
navikai)
b. Sutrikęs skonio jutimas (antacidinis gastritas, geležies stygiaus anemija)
c. Karščiavimas (uždegiminės žarnų ligos)
d. Pieno produktų netoleravimas (malabsorbcijos sindromas)
e. Kūno masės mažėjimas (malabsorbcijos sindromas, lėtinė mezenterinė išemija)

34. Gastritai: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos, gydymo ir profilaktikos

principai.
Klinikiniai požymiai.
Ūminio gastrito metu ligoniai jaučia skausmą epigastriume, gali pykinti. Išvėmus skrandžio
turinį, kuriame buvusios medžiagos ir galėjo sukelti gleivinės uždegimą, palengvėja. Erozinio ar
hemoraginio gastrito atvejais gali būti kraujavimo iš virškinamojo trakto požymių: vėmimas
„kavos tirščiais“, melena. Nekomplikuotas lėtinis skrandžio uždegimas dažnai jokių simptomų
nesukelia. Dispepsija: diskomfortas ar skausmas skrandžio plote, pilnumo, ankstyvo sotumo
pojūtis, pykinimas pavalgius. Autoimuninio gastrito metu gali išryškėti vitamino B12 stygiaus
anemijos požymiai. 

Diagnostika.
Norint patvirtinti diagnozę bei nustatyti gastrito rūšį, išplitimą, patikslinti etiologiją, atliekama
FEGDS su gleivinės biopsijomis. Galima atlikti kitus tyrimus etiologijai patikslinti: nustatyti
autoantikūnus prieš vidinį veiksnį ir parietalines ląsteles (būdinga autoimuniniam gastritui),
išsiaiškinti H. pylori infekciją neinvaziniais metodais. Serologiniai testai, skirti atrofiniam
gastritui diagnozuoti pagal pepsinogeno I ir pepsinogeno II santykį, tačiau jie kol kas nėra plačiai
taikomi klinikinėje praktikoje. 

Gydymas.
Pašalinti jį sukėlusius veiksnius, pvz., nevartoti NVNU, alkoholinių gėrimų. Skiriama
tausojamoji dieta, skiriama vaistų, kurie slopina rūgšties sekreciją (H2 blokatoriai) arba
neutralizuoja rūgštį ir apsaugo gleivinę (sukralfatas) įprastinėmis dozėmis. Sunkiais atvejais,
pvz., kraujuojant, PSI skiriama infuzija į veną, kraujavimas stabdomas endoskopiškai. 
Gydymui skiriama H2 blokatorių arba PSI įprastinėmis dozėmis 4 savaites. Jei ligoniui būtina
vartoti NVNU dėl gretutinių ligų, kartu turi būti skiriama H2 blokatorius arba PSI. 
Gydant tulžies refliukso sukeltą gastritą, veiksmingi gali būti prokinetikai (domperidonas,
metoklopramidas), sukralfatas.
Autoimuninio gastrito specifinio gydymo nėra. Anemija gydyti skiriamos vitamino B12
injekcijos visą likusį gyvenimą. Visais atvejais gydomi dispepsijos simptomai, atsižvelgiant į
dominuojančius ligonio skundus.
Profilaktikos principai.
Patartina vengti dirginančio skrandžio gleivinę maisto – aštraus, kepto, rūkyto, sugedusio, ypač
uždegimo paūmėjimų metu ir jei uždegimai kartojasi, riboti NVNU ir kitų skrandį dirginančių
vaistų vartojimą.

35. Gastroezofaginio refliukso liga: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos ir

gydymo principai.
Gastroezofaginis refliuksas (GER)- nevalingas skrandžio turinio grįžimas į stemplę.
Gastroezofaginio refliukso liga (GERL)- tai būklė, kai dėl GER pažeidžiama stemplės gleivinė
ir/arba kiti organai ir/arba dėl šio refliukso sukeltų simptomų pablogėja gyvenimo kokybė. 
Gastroezofaginio refliukso ligos (GERL) metu sutrinka apatinės stemplės dalies susitraukimai ir
todėl skrandžio (rečiau dvylikapirštės žarnos) turinys nuolat patenka į stemplę. Tai sukelia
rėmenį – deginantį, graužiantį skausmą už krūtinkaulio.
Pagrindiniai klinikiniai požymiai: rėmuo ir atsirūgimas rūgščiu turiniu. 
Disfagija ir odinofagija paprastai atsiranda esant sunkiam ezofagitui ir jo komplikacijoms
(striktūroms, išopėjimams). Dėl refleksinio ir tiesioginio rūgštaus skrandžio turinio dirginimo
gali atsirasti nebūdingų kitų organų pažeidimo simptomų: krūtinės skausmas, primenantis
krūtinės anginą, naktinis kosulys, dusulio priepuoliai (astma), gerklų pažeidimas, balso
užkimimas, globus hystericus- kąsnio pojūtis gerklėje, dantų emalio erozijos, stomatito sukeltas
deginimo pojūtis burnoje, staigus burnos prisipildymas seilių dėl ezofagosalivarinio reflekso.
Aspiravus skrandžio turinį, gali pasireikšti pneumonija.
Diagnostika: Liga konstatuojama tada, jei refliuksas kartojasi dažnai, sukeldamas stemplės
uždegimą (refliuksinį ezofagitą).
Diagnozuojant GERL, svarbiausia įvertinti ligos simptomus. Endoskopija nėra pakankamai
jautrus metodas. Esant būdingų simptomų, diagnozę patvirtintų sėkmingas bandymas empiriškai
gydyti protonų siurblio inhibitoriais(PSI).
FEGDS būtina atlikti, jei yra grėsmingų simptomų: disfagija, odinofagija, anoreksija, svorio
kritimas, kraujavimo požymiai, jei ligonis vyresnis nei 45 metų arba GERL simptomai vargina
ilgiau nei penkerius metus. Rentgenokontrastinis stemplės tyrimas naudojamas retai, nes nėra 
specifiškas, bet gali būti informatyvus nustatant stemplės striktūros, išopėjimų kilmę. 
Ambulatorinė 24 val. trukmės stemplės pH-metrija naudojama atipinei ligos formai diagnozuoti;
kai kitais metodais nepavyksta nustatyti simptomų kilmės arba gydymas PSI neveiksmingas.
Gydymas: 
Dieta ir gyvensenos keitimas, 
Medikamentinis gydymas:H receptorių antagonistai, PSI;
2

Chirurginis gydymas: atliekamos atvirosios ir laparoskopinės fundoplikacijos, kurių metu

atnaujinamas antirefliuksinis mechanizmas sustiprinant apatinį stemplės rauką.

36. Opaligė: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos, gydymo ir profilaktikos

principai.

Klinikiniai požymiai: pykinimas, vėmimas, rėmuo (1-3 val. po valgio), skausmas viršutinėje
pilvo dalyje, pilvo skausmas nevalgius, naktį, pilvo skausmas pavalgius, anoreksija – svorio
kritimas, kraujavimas.
Diagnostika: pagrindinis metodas – FEGDS. Endoskopijos metu galima paimti biopsinės
medžiagos ir taip atskirti paprastą opaligę nuo skrandžio vėžio, nustatyti H. pylori buvimą
gleivinėje ureazės testu ar mikroskopiškai. Taip pat: šlapalo kvėpavimo mėginys, polimerazės
grandininės reakcija, serologiškai – ištyrus antikūnus prieš H. pylori bei išmatas dėl H. pylori.

Gydymas: nekomplikuota opaligė gydoma ambulatoriškai, rekomenduojama susilaikyti nuo

aštrių patiekalų, prieskonių, kavos ir kofeino turinčių gėrimų. H. pylori sunaikinti skiriama
dviejų antibakterinių preparatų ir PSI (“pirmos eilės gydymas”) arba trijų antibakterinių
preparatų ir PSI (“antros eilės gydymas” taikomas, kai pirmos eilės gydymas neveiksmingas)
deriniai. Dažniausiai skiriamas derinys: PSI (omeprazolis, rabeprazolis, esomeprazolis 20 mg
2k./2.), amoksicilinas 1000 mg 2k./d., klaritromicinas 500 mg 2k./d. Gydymo trukmė ne mažiau
kaip septynios dienos. Baigus gydymą antibiotikais, gydymą rekomenduojama tęsti H 2

blokatoriais dar 3-6 sav., jei gydoma skrandžio opa, 1-4 sav., jei gydoma dvylikapirštes žarnos
opa.

Profilaktika: rūkymo atsisakymas, fizinis aktyvumas, dieta (vengti aštraus maisto, prieskonių,
kofeino)

37. Skrandžio vėžys: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos, gydymo ir

profilaktikos principai.

Klinikiniai požymiai: 
 Ankstyvas vėžys nepasižymi būdingais simptomais, kartais diskomfortas
epigastriume,dispepsija, megaloblastinė(B12)anemija
 Pažengus ligai:
-krenta svoris
-sumažėja apetitas
-atsiranda rijimo sutrikimų
-pilnumo jausmas epigastriume
-pasišlykštėjimas maistu(mėsa)
-skausmas, pykinimas, vėmimas, kraujavimas
-dėl metastazių padidėję kepenys, ascitas

Diagnostika: 
 Apčiuopa (limfmazgių) metastazių paieškos
 Instrumentiniai:
-FEGDS su biopsija
-pilvo organų echoskopija
-rentgenologiniai tyrimai
 Laboratoriniai:
-vėžio žymenys

Gydymas:
Chirurginis (gastrektomija)
Adjuvantinė chemoterapija
Spindulinis (stenozių šalinimas)
Profilaktika: Sveika mityba, nerūkymas, H. pyliori sunaikinimas vėžiu sergančiųjų pirmos eilės
giminėms, sergant ikivėžinėmis ligomis - FEGDS su biopsija.

38. Storosios žarnos vėžys: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos, gydymo ir

profilaktikos principai.

Požymiai:
Priklauso nuo adenokarcinomos lokalizacijos. Kuo distaliau yra navikas, tuo ryškesni vietiniai
simptomai. Proksimalinėje storosios žarnos dalyje jos turinys yra skystas ir žarnų obstrukcija
atsiranda vėlai, o kraujas susimaišo su slenkančiu turiniu ir nebūna matomas akimi. 

Dešiniosios storosios žarnos dalies vėžio atvejais vyrauja bendrieji simptomai sukelti
anemizacijos (galvos svaigimas, širdies plakimas, silpnumas), svorio kritimas, gali būti subfebrili
temperatūra, vargintis nuolatinis dešiniojo apatinio pilvo kvadrato skausmas. 
Tuštinimosi sutrikimai, labiau būdingi distalinės SŽ vėžiui.

Gali pasirodyti šviežio kraujo ant išmatų paviršiaus. Tiesiosios žarnos vėžiui būdingi tenezmai,
tuštinimasis su kraujo ir gleivių priemaiša, nepilno išsituštinimo pojūtis. 
Diagnostika:

Klinikinio tyrimo metu galima apčiuopti naviką giliosios palpacijos metu arba tiriant per rectum.
Pagrindinis diagnostinis metodas - fibrokolonoskopija su biopsijomis. Irigoskopija su dvigubu
kontrastavimu gali būti informatyvu, kai kolonoskopijos metu dėl anatominių ypatybių arba
obturacijos naviku nepavyksta apžiūrėti proksimalinės storosios žarnos dalies. 

Vėžio išplitimui įvertinti atliekama pilvo echoskopija, plaučių rentgenograma, pilvo organų KT.
Karcinoembrioninio antigeno nustatymas svarbus norint įvertinti gydymo veiksmingumą,
sėkmingai gydant, jo titras mažėja. 
Gydymas:

Radikalus gydymas - chirurginis. Operacijos apimtis priklauso nuo naviko lokalizacijos.

Chemoterapijos fluorouracilu nauda įrodyta gydant Dukes A, B ir C stadijų storosios žarnos
vėžį. 
Yra duomenų, kad priešoperacinis spindulinis gydymas gali labai sumažinti vietinio naviko
atsigavimo riziką gydant tiesiosios žarnos vėžį. Metastazės kepenyse gali būti gydomos vietine
chemoterapija, pavienės - operuojamos. 
Profilaktika: 

Sveika mityba, profilaktiniai sveikų žmonių patikrinimai nuo 50 metų (tyrimai slaptam
kraujavimui nustatyti galimai kartu su endoskopiniu ištyrimu), sergančiųjų ikivėžinėmis ligomis
gydymas ir profilaktiniai patikrinimai. 

Po vėžio gydymo turi būti periodiškai atliekamos fibrokolonoskopijos dėl galimo naujos
lokalizacijos adenokarcinomos arba ligos atkryčio. Tokie patikrinimai rekomenduojami ir
asmenims, kuriems yra didesnė vėžio rizika: jei vėžiu sirgo vienas pirmos eilės giminaitis iki 55
metų arba bent du pirmos eilės bet kokio amžiaus giminaičiai, jeigu buvo diagnozuotas vienas
didelis arba keli polipai, jei sirgo kiaušidžių, gimdos ar krūties vėžiu, jei mažasis dubuo buvo
apšvitintas radioaktyviąja spinduliuote.

Chemoprofilaktika: NVNU (celekoksibas, sulindakas, aspirinas) mažina pašalintų sopradinių

storosios žarnos adenominių polipų ataugimo riziką. Kol kas šių vaistų, kaip ir kalcio ar skaidulų
turinčių maisto papildų, nauda karcinomos profilaktikai klinikiniais tyrimais neįrodyta. 

39. Lėtinis pankreatitas: pagrindiniai klinikiniai požymiai, komplikacijos, diagnostikos ir

gydymo principai.

Lėtinė uždegiminė kasos liga, pasireiškianti negrįžtamąja parenchimos destrukcija ir

progresuojančia fibroze, dėl kurios prasideda kasos endokrininės ir egzokrininės funkcijų
nepakankamumas. Apie 70-80% atvejų sudaro ilgalaikis alkoholio vartojimas.

Pagrindiniai klinikiniai požymiai:

  1. Skausmas epigastriume, plintantis į nugarą, atsirandantis ir stiprėjantis 30 min.

po valgio, mažėja badaujant. Ilgalaikis, tęsiasi valandas.

                       2. Riebios, pilkšvos spalvos išmatos

                       3. Mažėjanti kūno masė

                       4. Pseudocistos (dažniausiai kasos kūno srityje, tačiau gali ir išplisti)

Komplikacijos: kasos egzokrininių ir endokrininių funkcijų nepakankamumas, steatorėja,

cukrinis diabetas, azotemija, malabsorbcija.

Diagnostika: tiriama kaip ir ūminio pankreatito atveju. Papildomai: kasos egzokrininės ir

endokrininės funkcijos tyrimai, kasos biopsija. 

Gydymas: skausmo malšinimas, hipovolemijos korekcija, kasos sekrecijos ir HCl sekrecijos

slopinimas, malabsorbcijos gydymas kasos fermentų preparatais. Dieta (pakankamai riebalų,
baltymų ir krakmolo). Preparatai meteorizmui slopinti. Gydomas cukrinis diabetas. Alkoholio
vartojimo visiškas sustabdymas.

40. Ūminis pankreatitas: pagrindiniai klinikiniai požymiai, komplikacijos, diagnostikos ir

gydymo principai

Klinikiniai požymiai:

1. Skausmas epigastriume ir viršutinėje pilvo dalyje, plintantis į nugarą, prasidedantis

staiga, įvairaus intensyvumo ir trukmės
2. Pykinimas, vėmimas
3. Pilvo pūtimas
4. Karščiavimas iki 38C
Komplikacijos:

1. Kasos nekrozė
2. Kasos abscesas
3. Diseminuota intravazalinė koaguliacija
4. Hiperglikemija
5. Hipokalemija
6. Kvėpavimo funkcijos nepakankamumas
7. Kraujavimas iš virškinamojo trakto
8. Ascitas

Diagnostika:

1. Anamnezė ir anksčiau minėti simptomai.

2. Amilazės ir lipazės kiekio tyrimai. 
3. Kiti tyrimai (bendrasis kraujo tyrimas, CRB, glikemija) atliekami pankreatito sunkumui ir
diagnozei įvertinti.
4. Vaizdiniai tyrimo metodai (rentgenologinis, ultragarsinis pilvo organų tyrimas,
kompiuterinė tomografija, endoskopinė retrogradinė choledochopankreatografija) padeda
patikslinti diagnozę arba nustatyti ligos priežastį.

Gydymas:

1. Analgetikai skausmo malšinimui

2. Ūminiu laikotarpiu ligoniui neleidžiama valgyti
3. Esant nekrotizuojamojo pankreatito požymių, skiriamas gydymas antibiotikais.

41. Sergančiųjų kepenų ligomis rizikos veiksniai

1) Vaistai (kepenys yra pagrindinis organas vaistų biotransformacijos procese). Daugiau kaip
40 proc. Vyresnių nei 40 metų sergančiųjų lėtiniu hepatitu kepenų pažeidimas yra sukeltas
vaistų.
2) Alkoholis (80 proc. Alkoholio metabolizuojama kepenyse).
3) Toksinių cheminių medžiagų poveikis (pesticidai, tirpikliai, chloroformas, sunkieji metalai
ir kt.)
4) Esant lėtiniam dešiniosios širdies nepakankamumui, ilgiau trunka veninio kraujo sąstovis
kepenyse.
5) Virusinio A hepatito sukėlėjas patenka į virškinimo sistemą su užkrėstu maistu, vandeniu,
neplautas rankas, kurios prieš tai buvo sąlytyje su fekalinėmis medžiagomis.
6) kontaktas su sergančiais virusiniais hepatitais B ar C, užsikrečiama per kraują, gleivinę,
odos pažaidas.
Rizikos grupės: medicinos darbuotojai, intraveniniai narkomanai, daug lytinių partnerių,
hemodializė, kraujo perpylimai, nusilpusi imuninė sistema.

 42. Sergančiųjų kepenų ligomis skundai, jų charakteristika, semiotinės reikšmės.

  Išnyksta arba sumažėja nuo aSkausmas dešinėje pašonėje.
Gali būti nuolatinis ir priepuolinis.
Nuolatinis skausmas atsiranda padidėjus kepenų tūriui, kai per daug ištempiama jų kapsulė
(kepenų ligų, dešiniosios širdies nepakankamumo ar kai kurių kraujo ligų metu).
 Jaučiamas po dešiniuoju šonkaulių lanku.
 Plinta į dešiniąją mentę arba juosmenį, bet nebūtinai.
 Yra maudžiančio pobūdžio, nestiprus. Kartais jaučiamas tik sunkumas epigastriume
(pakrūtinyje).
 Dažniausiai skauda be aiškios priežasties, kartais skausmas susijęs su fiziniu krūviu,
dažniau - su maistu.
 Trunka dienomis, savaitėmis.
 Išnyksta rimstant skausmą sukėlusiam patologiniam procesui, jo neveikia antispazminiai
vaistai.
 Paprastai nebūna kitų reiškinių.
Priepuolinis skausmas būdingas tulžies pūslės akmenligei, tulžies pūslės bei latakų diskinezijai.
Jo pagrindą sudaro sustiprėjusi tulžies latakų peristaltika, mėšlungiškas (spazminis) tulžies
pūslės ir latakų raumeninio sluoksnio susitraukimas.
 Jaučiamas po dešiniuoju šonkaulių lanku.
 Beveik visada plinta į dešiniąją mentę.
 Yra aštrus, labai stiprus.
 Dažniausiai užeina, praėjus 3-4 valandoms po gausaus valgymo (ypač riebaus maisto).
 Trunka valandomis.
 antispazminių vaistų arba priemonių (šiltos šildyklės).
 Pacientą pykina, jis vemia, kartais karščiuoja. 
Gelta
Gleivinių ir odos pageltimas, sutrikus bilirubino apykaitai. 
Įtarus geltą, paciento būtina paklausti: 
1. Kaip greitai jis pagelto?
2. Ar geltos atsiradimas sutapo su dešiniosios pašonės skausmo priepuoliu?
3. Ar prieš tai karščiavo?
4. Ar jam neniežti oda?
5. Ar pasikeitė šlapimo ir išmatų spalva?
6. Ar jis turėjo kontaktų su sergančiuoju gelta?
7. Ar prieš tai gausiais kiekiais nevartojo alkoholinių gėrimų?
8. Ar jam nebuvo perpilta kraujo?
9. Kokius medikamentus paskutiniu metu vartojo, ar jie nebuvo vartojami injekcijų ar
infuzijų būdu?
10. Ar nėra kontakto su pramoniniais nuodais, pesticidais ar kitais chemikalais?
Prehepatinės geltos priežastis yra gausiai yrantys eritrocitai, todėl padidėja bilirubino
koncentracija kraujo serume. Būdinga hemolizinei anemijai, plačioms hematomoms.
 prasideda lėtai;
 nėra nei dešiniosios pašonės skausmo, nei karščiavimo;
 nėra odos niežėjimo;
 šlapimas normalios spalvos;
 išmatos tamsios rudos spalvos.
Hepatoceliulinės geltos priežastis yra uždegiminio-nekrozinio proceso sukeltas hepatocitų
irimas. Būdinga kepenų parenchimą pažeidžiančioms ligoms.
 atsiranda ir labai greitai stiprėja (valandomis-dienomis);
 prieš atsirandant dažniausiai pacientas kelias dienas karščiuoja;
 kartu jaučiamas nuolatinis, nestiprus skausmas dešinėje pašonėje;
 niežti odą;
 patamsėja šlapimas;
 pašviesėja išmatos.
Cholestazinės geltos priežastys yra tulžies pūslės akmenligė, cholangitai, kasos galvutės vėžys,
nuodingas vaistų poveikis ir kt.
Akmenligės sukeltos geltos požymiai:
 Prasideda staigiai;
 Dažniausiai prieš geltą būna dešiniosios pašonės skausmo priepuolis;
 Stiprus odos niežulys;
 Tamsus, putotas šlapimas;
 Balto molio spalvos išmatos.
Cholangito sukeltai geltai dar būdingas karščiavimas.
Kasos vėžio sukeliama cholestazinė gelta skiriasi šiais pradiniais požymiais:
 lėta eiga;
 nėra dešiniosios pašonės skausmo priepuolių.
Niežulys
Atsiranda, kai odoje susikaupusios tulžies rūgštys dirgina odos nervų galūnes. Stipresnis naktį.
Būdingas hepatoceliulinei ir ypač cholestazinei geltoms. 
Kraujavimas
Kepenų pažeidimo atveju gali sutrikti krešėjimo veiksnių (fibrinogeno, protrombino, V, VII, IX
ir X) sintezė kepenyse arba sumažėti vit. K, kurio reikia II, VII, IX ir X veiksnių gamybai,
pasisavinimas. Pradeda kraujuoti iš nosies, dantenų, atsiranda poodinių (hematomos) arba
įodinių (ekchimozės) kraujosruvų. Vartų venos hipertenzijos atvejais gali kraujuoti iš plyšusių
stemplės arba tiesiosios žarnų venų. 
Dispepsiniai reiškiniai
Kepenų pažaidai būdinga sumažėjęs apetitas, pykinimas, burnos džiūvimas, kartumas burnoje,
nepastovūs (dažniau linkę viduriuoti) viduriai, kartais vėmimas.
Pilvo didėjimas
Susikaupus ascitui pilvo ertmėje, pilvas padidėja gana greitai - per kelias savaites ar dienas.
Būdinga kepenų cirozei (vartų hipertenzijai).
Pabrinkimas
Priežastys:
 Sumažėjusi albuminų sintezė kepenyse, todėl mažėja kraujo onkotinis slėgis.
 Sutrikęs aldosterono inaktyvinimas kepenyse - susidaro aldosterono perteklius
organizme.
Požymiai:
 pasiskirsto pagal kūno masės dėsnius;
 minkšti;
 simetriški;
 nepriklauso nuo fizinio krūvio.
Sisteminiai reiškiniai
 Atsiranda vystantis hepatinei encefalopatijai: sutrikęs miegas, emocijų kaita, atminties,
dėmesio koncentracijos stoka, padidėjęs dirglumas, depresija, sutrikusi judesių koordinacija,
silpnumas, greitas nuovargis ir kt.

43. Sergančiųjų kepenų ligomis apžiūra, požymių semiotinės reikšmės

Sąmonė – gali būti nuo pritemusios iki komos. Būdinga hepatinei encefalopatijai.

 Kūno sandara – plonos galūnės ir didelis pilvas. Būdinga kepenų cirozei ir vėžiui.

 Oda –

1.      Gelta. Apžiūrima dienos šviesoje ar apšvietime. Patalpoje neturi būti geltonos spalvos.

Atspalviai: Citrininis – ikihepatinė gelta.

Rausvas – hepatoceliulinė gelta.

Žalsvas – cholestazinė gelta.

Jei oda nepageltusi, apžiūrima sklerų spalva, tada gomurys ir liežuvio šaknis, kur pirmiausia
atsiranda pageltimas.

2.      Nukasymai (odos niežulio pasekmė).

3.      Kraujosrūvos (echimozės ar hematomos)

4.      Kraujagyslinės žvaigždutės – proliferavusių periferinių kraujagyslių židiniai. Atsiranda sutrikus

estrogenų inaktyvacijai kepenyse.

5.      Delnų eritema - atsiranda sutrikus estrogenų inaktyvacijai kepenyse.

6.      Ksanteliazmos – lipidų sankaupos odoje, dažniausiai vidiniuose akių kampuose. Atsiranda
sutrikus lipidų apykaitai kepenyse.

Pilvas - matomas padidėjimas. Dėl besikaupiančio ascito pilvo ertmėje jis padidėja vos per kelias
savaites. Būdinga kepenų cirozei (portinei hipertenzijai).

Pabrinkimai - atsiranda dėl sumažėjusios albuminų sintezės kepenyse. Pasiskirsto pagal kūno masės
dėsnius, minkšti, nepriklauso nuo fizinio krūvio.

Diupiuitreno kontraktūra – delnų fascijos pokyčiai, dėl kurių sustorėja ir sutrumpėja fascijos
fibrozinės skaidulos ir vienas ir daugiau pirštų traukiasi prie delno.

  Vietinis dešiniosios (dėl padidėjusių kepenų) ar kairiosios pašonės (dėl padidėjusios blužnies)
iškilumas.
Išsiplėtęs pilvo sienos venų tinklas – būdinga portinei hipertenzijai. Susiformuoja portokavalinės
kolateralės, apeinančios kepenis.

 Asteriksis – rankų pirštų drebėjimas, hepatinės encefalopatijos požymis. Ligonio paprašoma ištiesti į
priekį rankas plaštakomis į viršų. Jei drebėjimas atsiranda po 20 sek., testas laikomas neigiamu.

Endokrininiai pokyčiai – ginekomastija (vyrams), sunykusios krūtys, išslinkę kūno plaukai

(moterims).

44. Lėtiniai hepatitai: pagrindiniai klinikiniai požymiai, klasifikacija, diagnostikos, gydymo

ir profilaktikos principai.

Pagrindiniai klinikiniai požymiai:

 Astenovegetaciniai sutrikimai: bendras silpnumas; galvos skausmas; greitas nuovargis;
padidėjęs prakaitavimas; nemiga; emocinis nestabilumas.
 Dešinės pašonės skausmas. 
 Dispepsiniai reiškiniai: apetito stoka; kartumas burnoje; pykinimas; sunkumas
epigastriume; suliesėjimas. 
 Bendrieji simptomai: subfebrilus karščiavimas; mialgija; artralgija (be objektyvių sąnarių
pažeidimo požymių); niežulys; seksualinės funkcijos sutrikimai.
 Progresuojant kepenų pažeidimui – kepenų funkcijos nepakankamumo reiškiniai:
progresuojanti gelta, hemoragijos, pabrinkimai, endokrininiai pokyčiai, hepatinė
encefalopatija (dėl didelio amoniako kiekio)

Klasifikacija:
Lėtinis virusinis hepatitas B; lėtinis virusinis hepatitas C; vaistų sukeltas lėtinis hepatitas

Diagnostika:

Lėtinis virusinis hepatitas B - biocheminiai požymiai, kaip ir klinikiniai, yra nespecifiški. GPT
ir GOT aktyvumas gali svyruoti nuo labai didelio, daugiau kaip 10 kartų viršijančio viršutinę
normos ribą, iki normalaus. Didelę reikšmę lėtinio virusino hepatito B diagnostikai turi HbsAg,
HbeAg, HBV DNR, anti-Hbe ir kitų seruminių žymenų nustatymas. Jokių specifiškų
ultragarsinių virusinio B hepatito požymių nėra, tuo tarpu histologinis bioptato tyrimas yra labai
svarbus norint patikslinti infekcinio proceso aktyvumą ir stadiją, diferencijuoti ligą.

Lėtinis virusinis hepatitas C - diagnostikai svarbiausi yra biocheminiai tyrimai (didėjantis GPT
ir GOT aktyvumas), seruminiai viruso žymenys: antikūnai prieš hepatito C virusą anti-HCV bei
HCV RNR. Taip pat histologiniai kepenų bioptato pokyčiai.

Vaistų sukeltas lėtinis hepatitas - nustatomas atsiradus virusinio hepatito požymiams, tačiau
diagnostiškai jie nenustatomi.
Gydymas:
Specifinis lėtinio hepatito B gydymas - virusiniams hepatitams gydyti yra patvirtintos dvi
vaistų grupės: 1) citokinai - interferonai; 2) nukleozidų analogai. Pirmajai grupei priskiriamas
alfa interferonas, antrajai: lamivudinas, ribavizinas, adefoviras. Šiuo metu pasaulyje įteisintas
gydymas alfa interferonu ir lamivudinu.

Specifinis lėtinio hepatito C gydymas - specifinį gydymą būtina skirti tiems ligoniams, kuriems
yra progresavimo rizika į kepenų cirozę ar hepatoceliulinę karcinomą yra didžiausia. Šių ligonių
GPT ir GOT aktyvumas paprastai būna padidėjęs ir HCV RNR teigiamas, randama histologinių
pokyčių kepenų bioptate. Skiriama alfa interferono arba ribavirino, kartais abu kartu Norint
įvertinti gydomąjį šių preparatų poveikį, tiriamas aminotransferazių aktyvumas ir HCV RNR.
Gydymo metu tirti leukocitų, trombocitų skaičių, o vartojantiems ribaviriną ir Hb kiekį.

Vaistų sukeltas lėtinis hepatitas - įtarus, kad kepenų pažeidimą sukėlė vaistas, jo vartojimą
būtina nutraukti/ Specifinio gydymo nėra. Jei yra ryškios imuninės reakcijos, skiriama
ursodezoksicholinės rūgšties. 

Nespecifinis lėtinių hepatitų gydymas:

 Dieta: vengti maisto produktų, kurie sukelia nemalonius pojūčius; absoliuti abstinencija. 
 Režimas: draudžiama dirbti su hepatotoksinėmis medžiagomis; nepatartinas sunkus
fizinis darbas; nepatartinas darbas, kai reikia didelės nervinės įtampos, greitos reakcijos,
įtempto dėmesio. 
 Vaistai: vitaminai (A, D, E, K); mikroelementai (cinkas ir selenas); hepatoprotektoriai –
silimarinas ir esencialiniai fosfolipidai – 70 mg ar 140 mg 3 kartus per parą 7-9 mėnesius.
esant cholestazei – ursodezoksicholio rūgštis.

Profilaktika: 

Lėtinis virusinis hepatitas B - Rizikos grupės: medicinos darbuotojai; “intraveniniai”

narkomanai; daug lytinių partnerių; hemodializės; hemotransfūzijos; kontaktas su HBV
nešiotojais; nusilpusi imuninė sistema. 
Užsikrečiama: per kraują (dažniausiai); per gleivinę; odos žaizdeles ar mikrotraumas.
Vakcinacija: aktyvi (vakcinos) – 10-15 metų; pasyvi (specifinis imunoglobulinas turintis didelį
anti-HBs titrą) – 3-6 mėnesiai.

Lėtinis virusinis hepatitas C - Užsikrečiama: intraveniniai narkotikai; hemotransfūzijos;

seksualiniai partneriai; perinataliai; gydymo įstaigose įvairių procedūrų metu; buitiniai kontaktai;
tos pačios skutimosi priemonės, žirklės ir kt.; tatuiruotės; akupunktūra ir kt. 
Neperduodamas čiaudint, kosint, per maistą ar vandenį, per stalo įrankius. HCV (+) moterys gali
gimdyti ir žindyti.
Vienintelis būdas išvengti HCV infekcijos - neleisti jai plisti. Donorų atranka ir donorinio kraujo
tyrimai dėl HCV infekcijos visame pasaulyje labai sumažino potransfuzinių hepatitų skaičių.
tiriant ligonius, būtina išaiškinti narkotikų vartojimą, seksualinius įpročius. Visi medicinos
darbuotojai privalo žinoti apie infekcijų, plintančių per kraują, riziką ir profilaktikos priemones. 
45. Kepenų cirozė: pagrindiniai klinikiniai požymiai, klasifikacija, diagnostikos, gydymo ir
profilaktikos principai.

Pagrindiniai klinikiniai požymiai:

 Su portine hipertenzija susiję simptomai: splenomegalija, ascitas, veninės kolateralės
pilvo sienoje.
 Odos požymiai: teleangiektazijos, delnų eritema.
 Diupiuitreno kontraktūros.
 Feminizacijos požymiai vyrams: ginekomastija, moteriškas plaukuotumo tipas, sėklidžių
atrofija.
 Čiuopiamos padidėjusios, gruoblėtos, kietos, neskausmingos ar mažai skausmingos
kepenys.
Biocheminiai rodikliai parodo KC sunkumo laipsnį ir yra jos prognostiniai kriterijai

Klasifikacija: kepenų cirozės priežastimi gali būti toksinės medžiagos, vaistai, virusinė ar
bakterinė infekcija, autoimuninės ligos, kepenų kraujotakos sutrikimai, metabolinės ir genetinės
priežastys, tulžies latakų obstrukciją sukeliančios ligos, dešiniosios širdies nepakankamumas ir
kt. Jei cirozės priežastis išlieka nežinoma, ji vadinama kriptogenine.

Diagnostika: kepenų cirozė nustatoma remiantis klinikiniais požymiais ir biocheminiais

tyrimais.

Klinikiniai:
 pastovi gelta;
 sparčiai besikaupiantis ascitas;
 kraujavimai iš venų varikozių;
 mažėjančios kepenys;
 encefalopatija.
 edemos kojose
 ascitas
 atrodo kaip simpsonai
Biocheminiai:
 albuminų <28 g/l;
 SPA (mažėja sergant, INR ir TNS didėja) protrombino laikas <60 sek.; 
 kreatinino >160 mkmol/l, ženklus inkstų funkcijos nepakankamumas;
 aminotransferazių ir GGT aktyvumo padidėjimas priklauso nuo cirozės sunkumo
laipsnio.
 NH3 kiekio padidėjimas 
 ką ten su bilirubinu sakė? turėtų būti gal padidėjęs? taip
Taip pat atliekami ultragarsiniai tyrimai, kurių metu aptinkami kepenų dydžio ir formos
pokyčiai. Dėl kepenų fibrozės ir riebalinės infiltracijos padidėja jų echogeniškumas. Gali būti
matomi mazgeliai ir pakitusi kepenų arterijų architektonika.

Gydymas ir profilaktika:
Specifinio kepenų cirozės gydymo nėra. Taikomas nespecifinis lėtinių hepatitų gydymas ir
cirozės komplikacijų gydymas. Kadangi viena iš kepenų cirozės priežasčių yra alkoholio
vartojimas, reikėtų mažinti jo vartojimą siekiant išvengti kepenų cirozės.
12.3. Tulžies pūslės akmenligė: pagrindiniai klinikiniai požymiai, komplikacijos,
diagnostikos ir gydymo principai.

Klinikiniai požymiai: priepuolinis skausmas - stiprus ir aštrus po dešiniuoju šonkaulių lanku,

kuomet akmuo slenka tulžies lataku, plinta į dešiniąją mentę, užeina 3-4h po sotaus valgio; baltos
išmatos; rudas šlapimas; oda geltona (gelta); niežulys dėl konj. bilirubino kraujyje; uždegiminė
temperatūra
Komplikacijos: gali išsivystyti cholestazinė, pohepatinė gelta, pūslės uždegimas, plyšimas
Diagnostika: apžiūra, apklausa, ultragarsinis tyrimas, ERCP, echoskopija, padidėjęs CRB,
bilirubino kiekis.
Gydymas: chirurginis, NVNU, spazmolitikai, litotripsija

46. Sergančiųjų inkstų ligomis apklausa: rizikos veiksniai, skundai, jų semiotinės reikšmės.

Apklausa, skundai ir jų reikšmės:

Nuolatinis inkstų srities skausmas:
 jaučiamas juosmens srityje  
 simetrinis arba nesimetrinis  
 neplintantis  
 maudžiantis  
 ilgalaikis  
 mažėja nuo analgetikų, sveikstant  
 be šalutinių reiškinių  
 glomerulonefritai, pielonefritai, policistozė, TBC, navikai

Priepuolinis inkstų srities skausmas:  

 juosmens sritis  
 nesimetriškas  
 plinta į pilvo apačią, lytinius organus, šlaunies vidinį paviršių  
 aštrus, duriantis  
 trunka trumpai, prasideda staiga  
 mažėja nuo šilumos, spazmolitikų  pykinimas, vėmimas, žarnų parezė  
 inkstų akmenligė

Pabrinkimai:
 Nefritiniai:  veide, vokų srityje, rytiniai, simetriški, nepriklauso nuo fizinio krūvio
 Nefroziniai: apatinėse galūnėse, simetriški, nepriklauso nuo fizinio krūvio

Galvos skausmai:
 Dėl inkstinės arterinės hipertenzijos (dažniausiai pakaušio skausmai)
 Dėl endogeninės ureminės intoksikacijos (visos galvos skausmai)
Regėjimo sutrikimai (hipertenzija, uremija)
Dispepsija (hipertenzija, uremija)
Dusulys (KŠN, anemija, uremija)  
Karščiavimas (PN, navikas)
Šlapinimosi sutrikimai:
 Dizurija (pasunkėjęs ir skausmingas šlapinimasis) – cistitas, uretritas, prostatos
adenoma
 Strangurija (spazminiai šlapimo pūslės skausmai) – cistitas, uretritas
 Poliakiurija (dažnai, po nedaug) – cistitas, akmenligė
 Nikturija (gausesnis naktinis šlapinimasis) – prostatos adenoma, ŠN
 Anurija - <100ml/24h ŪIFN, LIFN, obstrukcija, šokas
 Oligurija - <500ml/24h GN, šokas, ŪIFN, LIFN, eksikozė
 Poliurija - >2000ml/24h ŪIFN, CD, mažėjant edemoms, diuretikai
 Šlapimo nelaikymas – CNS pažeidimai, traumos
 Šlapimo susilaikymas – prostatos adenoma, CNS ligos, lytinių organų ligos
 Enuresis nocturna – psichinės traumos, brendimas, CNS pažeidimai

Bendroji apžiūra:
 Sąmonė – IFN, hipertenzinė krizė
 Priverstinė padėtis, gulint ant nesveiko šono, pritraukus koją – paranefritas
 Traukuliai – eklampsija
 Odos pokyčiai: blyškumas (anemija), “šerkšnas” ir nukasymai (LIFN)
 Edemos
 Kusmaulio kvėpavimas - acidozė

Apčiuopa:
 Norma – inkstai neapčiuopiami
 Čiuopiami: 1. Nefroptozė (I-III) 2. Padidėjimas – policistozė, navikas, hidronefrozė,
pionefrozė 3. Netipinė vieta – g.b. po transplantacijos
 Gali čiuoptis pilna šlapimo pūslė

Patrankymas:
 Pasternackio, Džordano simptomas
 Stovinčiam ar sėdinčiam pacientui suduodama inkstų srityje
 Norma – neskauda
 Skausmas – akmenligė, PN, paranefritas, intersticinis nefritas
 Diferencijuoti nuo stuburo patologijos

Auskultacija
 Ties a. renalis projekcija
 Norma – tyla
 Stenozė – sistolinis, sistolinis-diastolinis ūžesys
 AKS matavimas (AH, dažnai DAKS↑)
 Širdies auskultacija (AH požymiai, anemijai būdingi ūžesiai)

Rizikos veiksniai: CD, aukštas kraujospūdis, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, rūkymas,
nutukimas, rasė, genetinis paveldimumas, inkstų deformacijos (nepakankamai išsivystę inkstai),
amžius.

47. Šlapimo tyrimas: bandinio paėmimo metodika, rodmenys normos atveju.

Fizinis šlapimo tyrimas: 
Šlapimo pH (5,0-7,0): Rūgštėja – mėsa, vit.C, podagra, metabolinė acidozė; Šarmėja –
vegetarai, vėmimas, diuretikai, infekcija 

Santykinis tankis (1,010-1,025/24h), rodo inkstų koncentracinę funkciją: 

• ne > 1,015/24h – hipostenurija (diuretikai, necukrinis diabetas, hiperhidracija, IFN) 

• ne > 1,012/24h – hipoizostenurija (IFN) • > 1,025 – hiperstenurija (dehidratacija, CD,

proteinurija)

Biocheminis šlapimo tyrimas: 

Gliukozė – nerandama 
Ketonai – nerandama. 
Nitritai – nerandama. 
Bilirubinas – nerandama. 
Baltymai – norma: iki 150 mg/24h bendro, iki 30 mg/24h albumino. 
Albuminurija pagal albumino kiekį paros šlapime ir albumino/kreatinino (A/K) santykį šlapime: 
Albumino <30 mg/p, A/K <3 mg/mmol - Norma
Kalis 3,5-5,0 mmol/l  
Kreatininas: mot. 23-97 mkmol/l, vyr. 27-115 mkmol/l  
Urea 2,5-8,3 mmol/l

Mikroskopinis šlapimo tyrimas: 

Eritrocitų normaliai neturėtų būti (iki 1 kažko (cm?) regimajame lauke leidžiama)
Leukocitų iki 25 mkl
Cilindrai (normaliai nėra, ar 1 hialininis r/l)
Kristalų neturi būti

48. Patologiniai šlapimo tyrimo rodmenys, jų semiotinės reikšmės

Esant poliurijai, šlapimas gelsvas, šiaudų spalvos, esant oligurijai – tamsesnis. Šlapimą gali
nudažyti maistas, įvairūs vaistai.

Patologiniais atvejais galimi šie pokyčiai: 1) sumažėjęs (oligurija, anurija) arba padidėjęs
(poliurija) paros šlapimo kiekis; 2) rausvas arba raudonas šlapinas (hematurija); 3) tamsaus
alaus spalvos (bilirubinurija); 3) drumstas (baltymas šlapime, druskos, bakterijos); 4) amoniako
kvapas (ilgai pastovėjęs, dėl šlapalą skaidančių bakterijų poveikio).

Šlapimo pH

Rūgštus šlapimas yra, valgant daug mėsos ir metabolinės acidozės atvejais; šarminis šlapimas
– mėsos nevalgantiems vegetarams; valgant daug citrusinių vaisių, šlapimo takų infekcija.

Šlapimo santykinis tankis

Santykinis tankis, paros laikotarpiu neviršijantis 1,015, vadinamas hipostenurija; nuolat žemas,
nekintamas atskiruose tyrimuose (monotoniškas) 1,010-1,012 ir mažesnis vadinamas
hipoizostenurija. Toks sutrikimas būdingas pablogėjusiai inkstų koncentracinei funkcijai ir yra
vienas iš svarbiausių inkstų funkcijos nepakankamumo požymių. Hiperstenurija – padidėjęs
šlapimo santykinis tankis (>1,025) būdingas cukriniam diabetui (gliukozurija) ir esant
proteinurijai.
Gliukozė

Gliukozės atsiradimas šlapime vadinamas gliukozurija. Visą pirminį šlapimą filtracijos metu
patenkanti gliukozė sveiko žmogaus inkstuose reabsorbuojama, todėl galutiniame šlapime jos
nėra. Dažniausios gliukozurijos priežastys:

1)     Cukrinis diabetas (nekompensuotas).

2)     Kitos kilmės hiperglikemijos (tireotoksikozė, stresas, smegenų navikai, encefalitas,

impresiniai kaukolės lūžiai, intrakranijinės kraujosrūvos ir kt.).

3)     Inkstinė gliukozurija – be hiperglikemijos

Gliukozurija hiperglikemijos atveju atsiranda dažniausiai tada, kai glikemija >13,9 mmol/l.

Ketoninės medžiagos

Ketonai – nepilno riebalų metabolizmo produktai, kurie sukelia metabolinę acidozę. Ketonų
radimas šlapime vadinamas ketonurija. Gali būti cukriniam diabetui (nekompensuotam),
nėščiųjų toksikozei, alkoholinei intoksikacijai, badaujant.

Baltymas šlapime

Baltymo radimas šlapime vadinamas proteinurija. Albuminai yra pagrindinis plazmos baltymas
ekskretuojamas su šlapimu. Be jo į šlapimą išsiskiria imunoglobulinai (IgA ir IgG).

Albumino 30-300 mg/parą A/K 3-30 mg/mmol – vidutinė (mikro) albulinemija.

Albumino >300 mg/parą A/K >30 mg/mmol – didelė (makro) albuminurija.

Jei proteinurija viršija 100 mg/l, tikslinga ištirti baltymo kiekį paros šlapime. Baltymo nustatymui
šlapime gali būti naudojami urostiksai – specialio juostelės impregnuotos reagentais, žymima
„+“.

 Neigiamas rezultatas – 50-200 mg/l.

 Pėdsakai – 50-200 mg/l.
 + - atitinka 300 mg/l
 2+ - 1000 mg/l.
 3+ - 3000 mg/l.
 4+ - 10000 mg/l.

Prireikus elektroforezės būdu nustatomos atskiros baltymų frakcijos. Didelė (>3500 mg/parą)
proteinurija vadinama nefrozine.

Skiriami du klinikiniai proteinurijos variantai:

1)     Intermituojanti (atsitiktinė, nepastovi).

2)     Persistuojanti (stabili)

Intermituojanti (funkcinė) proteinurija paprastai yra nedidelė, nepastovi, <1 g/parą. Jos
priežastys:

·  Didelis fizinis krūvis (sportininkams, maratoninikams, boksininkams).

·  Ortostatinė (ilgas stovėjimas arba vaikščiojimas), šiuo atveju rytiniame šlapime baltymo
nerandama.

·  Karščiavimas.

Persistuojanti – patologinė proteinurija klasifikuojama pagal ją sukėlusį patofiziologinį

mechanzimą: 1) glomerulinė; 2) tubulinė; 3) perpildymo; 4) audinių.

Glomerulinė – sutrikęs glomerulų pralaidumas plazmos baltymams, Dažniausiai didelė arba

vidutinė. Jos priežastys yra pirminės ir antrinės glomerulų ligos (medikamentinės, alerginės,
jungiamojo audinio ligų – raudonoji vilkligė, vaskulitų atvejais).

Kanalėlinė (tubulinė) – sutrikusi baltymo reabsorbcija proksimaliniuose kanalėliuose. Ji

svyruoja nuo 200 mg iki 2000 mg/parą ir sudaryta iš žemo molekulinio svorio baltymų (alfa1 ir
beta1 mikroglobulinai). Jos priežastys yra tubulointersticinės ligos (pielonefritas, intersticinis
nefritas) bei medikamentinės, toksinės ir įgimtos nefropatijos.

Perpildymo – padidėjęs susidarymas organizme žemo molekulinio tankio baltymų, kurie

filtruojasi tokiais kiekiais, jog kanalėliai nespėja reabsorbuoti. Būdinga mielominei ligai.

Audinių – susijusi su struktūriniais, uždegiminiais arba neoplastiniais procesais šlapimo

takuose. Paprastai saikina, >500 mg/parą. Būdinga šlapimo takų uždegimui, navikams.

Eritrocitai šlapime

Normaliai mikroskopuojant šlapimo nuosėdas, eritrocitų neturi būti. Jei eritrocitų nustatoma
regos lauke – hematurija. Pagal kraujavimo intrenstyvumą skiriama mikrohematurija ir
makrohematurija. Esant mikrohematurijai, šlapimo spalva nepakitusi, eritrocitų randama tik
mikroskopuojant, makrohematurijos atvejais – šlapimas mėsos nuoplovų spalvos. Regimai
raudona šlapimo spalva atsiranda į 500 ml šlapimo patekus vos 0,2 ml kraujo.

Hematurijos šaltiniui patikslinti naudojamas trijų indų mėginys: ligonis vieno šlapinimosi metu
surenka šlapimą į tris indus: šlapinimosi pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Jei hematurija
nustatoma I inde (pradinė) – šlaplės patologija, jei III – šlapimo pūslės patologija, kai eritrocitų
randama visuose trijuose induose – inkstų patologija.

Hematurijos nereikia painioti su hemaglobinurija: Hb atsiranda šlapime dėl intravazalinės

hemolizės (hemolizinė krizė, nesuderinamumas po kraujo transfuzijos); šlapimo spalva raudonai
juoda, eritrocitų šlapime nerandama; mioglobinurija po raumenų traumų šlapimas rausvai rudas,
eritrocitų nerandama.

Hematurija būdinga glomerulų, kanalėlių, intersticiniam pažeidimui, inkstų akmenligei,

tuberkuliozei, navikams, šlapimo pūslės, šlaplės, šlapimtakių pažeidimui, padidėjus kraujagyslių
pralaidumui, atsiradus krešumo sutrikimams, vartojant antikoaguliantams.

Leukocitai šlapime

Padidėjęs leukocitų skaičius šlapime vadinamas leukociturija. Jei leukocitų šlapime daug,
šlapimas įgauna gelsvai drumstą spalvą, vyrauja neutrofilai – vadinama piurija.

Yra du leukociturijos tipai:

1)     Infekcinė (bakterinė): vyrauja neutrofilai, visada būna ir bakteriurija, randama ir
leukocitinių cilindrų. Būdinga šlapimo takų infekcijai (pielonefritui, cistitui, inkstų tuberkuliozei,
prostatitui).

2)     Aseptinė: santykinai daugėja limfocitų, eozinofilų, nėra bakteriurijos. Būdinga poūmiam ir

paūmėjusiam glomerulonefritui, nefropatijoms, esant dešiniojo skilvelio nepakankamumui, ilgai
karščiuojant.

Bakterijos šlapime

Normaliai bakterijų nerandama. Jei mikroskopuojant jos matomos, jų buvimas žymimas pliusu
(+), o pats faktas patikslinamas ir sukėlėjas identifikuojamas bakteriologinio šlapimo tyrimo
metu. Imama šlapimo srovės vidurinė porcija į  sterilų indą, sėjama 1ml šviežio šlapimo.
Bakteriurija – dauguma nei 10 bakterinių kūnelių 1 ml šlapimo. Jei šlapimo pasėlis teigiamas,
5

tyrimą pageidautina kartoti, po to identifikuojamas bei nustatomas jautrumas antibiotikams.

Cilindrai

Inkstų kanalėliuose sukrešėjusių baltymų atspaudai. Cilindrų tipas priklauso nuo to, kokios
šlapimo sudėtinės dalys (eritrocitai, leukocitai, epitelis ir kt.) nusėda juos sudarančiuose
baltymuose. Normaliai sveiko žmogaus šlapime cilindrų nėra arba gali būti 0-1 hialinis cilindras
regėjimo lauke. Randamas didesnis hialinių ar kitokių cilindrų kiekis šlapimo nuosėdose
vadinamas cilindrurija.

Patologiniais atvejais randama:

·  Hialinių cilindrų, patognomiškų proteinurijai.

·  Eritrocitinių cilindrų – rodo, kad eritrocitai iš inkstų (glomerulopatija).

·  Leukocitinių cilindrų – būdinga pielonefritui, intersticiniam nefritui.

·  Epiteliniai (vėliau virsta grūdėtais ir vaškiniais) – nefroziniam sindromui, gali atsirasti po

ūminės anurijos.

Epitelinės ląstelės

Labai didelis plokščiojo epitelio kiekis šlapime dažniausiai rodo šlapimo užteršimą iš greta
esančių sričių.

Kristalai (druskos) šlapime

Didelis druskų kiekis vadinamas kristalurija, yra didelė inkstų akmenligės tikimybė. Šlapimo
nuosėdose galima rasti fosfatų – sutrikus medžiagų apykaitai ir gausiai vartojant pieno
produktus, ypač, kai šlapimo pH 7,0; uratų – gausiai vartojant gyvulinės kilmės maistą, sergant
podagra, psoriaze; oksalatų – vartojant daug oksalo rūgšties turinčių produktų (rūgštynės,
rabarbarai, šokoladas), po žarnų rezekcijos. Esant šlapimo infekcijai gali formuotis vadinamieji
„trigubi fosfatiniai akmenys“ sudaryti iš Ca, Mg ir amonio druskų, tuomet šlapimas yra šarminis.
Akmenys dažniau formuojasi, kai sutrikęs šlapimo nutekėjimas.

49. Cistitas (šlapimo pūslės): pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos, gydymo ir

profilaktikos principai.
Cistitas - ūminis infekcinis šlapimo pūslės gleivinės uždegimas.
Pagrindiniai klinikiniai požymiai: dizurija, poliakiurija su nedideliu šlapimo kiekiu; skausmas
apatinėje pilvo dalyje (virš sąvaržos); subfebrili arba normali temperatūra.

Diagnostika: Laboratoriniai tyrimai: šlapimas drumstas, leukociturija, kartais ir hematurija, daug

šlapimo pūslės epitelio, teigiamas šlapimo pasėlis, leukocitų kiekis kraujyje nepadidėjęs, ENG
normalus.

Gydymas: dieta (neaštrus maistas, sumažintas druskos kiekis, daug skysčių); antibakteriniai
vaistai (trimetroprimas, nitrofurantoinas, fluorochinolonai, amoksicilinas), dažniausiai 1-3 dienų
gydymo kursai. Kai yra komplikuotas cistitas (obstrukcija): gydoma 7-10 dienų. Gali būti
skiriama ir simptominių vaistų (spazmolitikų, šiluma).

Profilaktika: Šalinti šlapimo nutekėjimą palaikančius veiksnius.

50. Pielonefritas: pagrindiniai klinikiniai požymiai, klasifikacija, diagnostikos, gydymo ir

profilaktikos principai.
Ūminis pielonefritas - infekcinis intersticinio inkstų audinio, kanalėlių, taurelių bei geldelių
uždegimas.
 Klinika: karščiavimas(≥38,5°C), šaltkrėtis, šono skausmas, galima dizurija, poliakiurija, pilvo
skausmas, pykinimas, vėmimas, bloga savijauta. Teigiamas patrankymo(Džordano)
simptomas.
 Laboratoriniai tyrimai: leukociturija, saikinga proteinurija, teigiamas šlapimo pasėlis
(bakteriurija ≥ 10 /ml), kraujyje leukocitozė, po kelių dienų - padidėjęs ENG.
5

 Gydymas: dieta, dažniausiai stacionare (neaštrus maistas, sumažintas valgomosios

druskos kiekis, iki 3000 ml skysčių per parą), priešbakteriniai vaistai (aminoglikozidai,
chinolonai, plataus veikimo cefalosporinai, plataus veikimo cefalosporinai arba šių
antibiotikų deriniai su ampicilinu). Gydymo trukmė dvi savaitės.
Dėl dažnų ligos atkryčių būtina skirti prevencinį gydymą. 

Lėtiniu pielonefritu (LPN) laikoma, jei liga užsitęsia daugiau 6 mėn. arba per 6 mėn. 2-3
recidyvai. Tai viena dažniausių lėtinių inkstų ligų.
 Klinika: būdingi paūmėjimai ir remisijos. LPN aktyvumo kriterijai: karščiavimas ir šaltkrėtis,
strėnų skausmas, dizurija ar (ir) poliakiurija, teigiamas patrankymo simptomas, leukociturija,
bakteriurija, leukocitozė, pagreitėjęs ENG. Būdingas asimetriškas inkstų pažeidimas,
vėlesnėse stadijose dažna antrinė hipertenzija, 15-20 proc. ligonių pasireiškia lėtinis inkstų
nepakankamumas: mažėja šlapimo santykinis tankis, sumažėja GFG, azotemija. Yra
pirminis (neobstrukcinis) pielonefritas ir antrinis (obstrukcinis).
 Gydymas: paūmėjimo metu gydomas kaip ūminis pielonefritas, tik priešbakterinis gydymas
turi būti ilgalaikis - 4-6 savaitės. Po pagrindinio gydymo taikomas profilaktinis gydymas (6-
12 ir daugiau mėn.). Skiriama nitrofurantoinų, trimetoprimo, fluorochinolonų.
 Profilaktika: normalizuoti urodinaminius sutrikimus: vartoti daugiau skysčių, vengti šlapimo
susilaikymų, pasišlapinti ir apsiplauti genitalijas po lytinių santykių, sistemingai vartoti
spanguolių sultis.

51. Glomerulonefritas: pagrindiniai klinikiniai požymiai, klasifikacija, diagnostikos,

gydymo ir profilaktikos principai.

Požymiai: Pasireiškia po 1-3 sav. latentinio laikotarpio, persirgus streptokokiniu tonzilitu

(angina) ar kita viršutinių kvėpavimo takų infekcija, po odos infekcijų iki 3-6 sav. 
Pasireiškia nefritiniu sindromu: 
 nefritiniai pabrinkimai
 hematurija (mikro ir makro)
 AH (labai padidėja diastolinis spaudimas)
 sumažėjusi glomerulų filtracija, oligurija su trumpalaike azotemija
Gali būti proteinurija, eritrocitiniai cilindrai, izoliuotas šlapimo pokyčių sindromas (saikinga
proteinurija, mikrohematurija)
Nespecifiniai požymiai: nuovargis, silpnumas, pykinimas, troškulys, burnos džiūvimas, pastovūs
inkstų srities skausmai.

Klasifikacija: 
 Endokapiliarinis difuzinis proliferacinis GN (mikrohematurija, makrohematurija)
 Mezangioproliferacinis GN (saiki proteinurija, galimas IFN po 20m.)
 Minimalių pokyčių liga (30-50% pasveiksta savaime, nefrozinis sindromas)
 Židininis segmentinis sklerozuojantis GN (nefrozinis sindromas, po 2-10m. negrįžtamas
IFN)
 Membraninis proliferacinis GN (nefrozinis sindromas, per 5m. IFN)
 Membraninis idiopatinis ir simptominis GN (nefrozinis sindromas, sukelia vaistai, navikai,
autoimuninės ligos, 50% progresuoja į IFN)
 Ekstrakapiliarinis proliferacinis GN (anti-GMB, imuninių kompleksų, ANCA (sparčiai
progresuojantis į IFN))

Diagnostika: Anamnezė, klinika, sumažėję komplemento titrai (C2,3,4), didelis zimogeno, ASO
titras.

Gydymas: 
Gulimas režimas
Dieta - ribojami skysčiai, druska, jei yra IFN ir baltymai
Antibiotikai (dažniausiai penicilino grupės, eritromicinas 7-10d., jei streptokokinė infekcija dar
nepraėjusi)
Antihipertenziniai medikamentai (trumpo veikimo)
Didelės gliukokortikoidų dozės ir citostatiniai vaistai, jei sergama greitai progresuojančiu GN
Esant uremijai - dializė

Profilaktika: Būtina gerai išgydyti streptokokinę infekciją, po infekcijos atlikti pakartotinius

šlapimo tyrimus dėl hematurijos ir proteinurijos.
Persirgus GN - kontroliuoti lipidų apykaitą, sumažinti AH iki 120/85 mmHg, AKFI ar blokatoriai,
dieta.

52.   Sergančiųjų kraujo ligomis apklausa: rizikos veiksniai, skundai, jų semiotinės

reikšmės.

Ligonių skundai:

Pagrindiniai kraujo ligomis sergančiųjų skundai yra tiesiogiai susiję su sumažėjusiu

kraujo gebėjimu pernešti audiniams deguonį dėl sumažėjusio hemoglobino kiekio:

·   Nespecifiniai sutrikimai: silpnumas, galvos skausmai, pulsacijos jutimas, galvos

svaigimas, koordinacijos sutrikimai, alpimai, mirgėjimas akyse, “muselės” (tinklainės
hipoksija), raumenų nuovargis, mėšlungiški raumenų traukuliai, stiprus širdies plakimas,
krūtinės angina.

·   Kraujo išsiliejimai odoje ir kraujavimas iš vidaus organų (dantenų, nosies, VT,
inkstų, lyties organų, plaučių). Kraujavimas galimas šiais atvejais: sumažėja trombocitų
periferiniame kraujyje, sutrinka krešumas, padidėja kraujagyslių pralaidumas.

·   Odos niežėjimas dažnai atsiranda stipriai prakaituojant, ypač naktimis, būdingas
Hodžkino limfomai ir lėtinei limfocitinei leukemijai.

·   Karščiavimas. Jis gali būti subfebrilus, febrilus. Ilgai užsitęsęs subfebrilus ir
banguojantis karščiavimas būdingas sergantiesiems Hodžkino limfoma, febrilus –
ūminei leukemijai ir hemolizinėms krizėms.

·   Kaulų ir sąnarių skausmas. Ilgųjų kaulų ir krūtinkaulio skausmai būdingi

leukemijoms, tačiau gali būti anemijų, policitemijos bei metastazių į kaulų čiulpus
atvejais (plaučių, inkstų, krūties, prostatos vėžys). Sąnarių skausmai susiję su kraujo
išsiliejimu į sąnarius sergant hemofilija.

·   Virškinamojo trakto sutrikimai: disfagija – lėtinės geležies stygiaus anemijos

sukelta stemplės gleivinės atrofija, burnos gleivinės ir gerklės skausmai – nekrozitinė
angina ir nekrozitinis stomatitas, dešiniosios ir kairiosios pašonės skausmai –
hepatomegalija, splenomegalija.

· Limfmazgių padidėjimas ir su tuo susiję balso užkimimas, sausas kosulys.

Be to, ligoniai gali išsakyti specifinius skundus, būdingus tik tam tikros etiologijos
anemijoms, pvz., skonio pokyčiai, potraukis valgyti neįprastus daiktus: kreidą, molį,
dažus, nevirtas bulves, ledo varveklius – būdinga geležies stygiaus anemijai vaikams.
Liežuvio deginimas, parestezijos – būdinga vitamino B ir folinės rūgšties stygiaus
12

anemijai, gelta ir splenomegalija – hemolizinei anemijai.

Rizikos veiksniai:

· Vaistai (NVNU, antibiotikai)

· Cheminės medžiagos (švinas, gyvsidabris, dažai, lakai ir kt.)

· Radiacija (rentgeno spinduliai, radioaktyvios medžiagos)

· Paveldimumas (kai įtariama hemofilija, hemolizinė anemija, malabsorbcija ir kt.)

· Galimi nukraujavimai (skrandžio ir kepenų ligos, buvusios traumos)

· Virusinė infekcija

53. Sergančiųjų kraujo ligomis apžiūra, požymių semiotinės reikšmės.

Bendroji apžiūra:

Odos ir gleivinių pokyčiai:

1.  Blyški, su žalsvu atspalviu – Fe anemija

2.  Su gelsvu atspalviu – vitamino B12anemija

3.  Su pilkšvu atspalviu – vėžio intoksikacijos sukelta anemija

4.  Vyšninė – eritremija

Blyški oda būdinga ir sutrikus kraujo cirkuliacijai, bet tada gleivinės išlieka rausvos

Nagai, plaukai – trapūs, lūžinėja, “žydi” – Fe anemija, hipotireozė, infekcija

Kraujosrūvos:

1.  Petechijos – Tr patologija, vaskuliopatija

2.  Ekchimozės – Tr patologija3. Hematomos – koaguliopatija

Burnos ertmės pokyčiai:

1.  Opelės, pasidengusios pilkomis apnašomis, nemalonus kvapas iš burnos - nekrozinė angina,
nekrozinis stomatitas – leukemija, agranuliocitozė

2.  Lygus, blizgantis, be matomų skonio svogūnėlių liežuvis (Hunterio glositas) – vitamino B12
anemija

3.  Vyšninis liežuvis – eritremija (policitemija)

4.  Blyškumas - anemija

Specialioji apžiūra:

1.     Periferiniai limfmazgiai apžiūrimi įprastine seka, simetrinėse vietose

2.     Blužnies ir kepenų srities apžiūra: apžiūrima kairioji ir dešinioji pašonkaulių sritis,

įvertinamas vietinis pilvo padidėjimas (splenomegalija ir hepatomegalija).

54.     Normalus periferinio kraujo vaizdas.

Atliekant bendrąjį klinikinį periferinio kraujo tyrimą nustatomi šie duomenys:

1.      Eritrocitų (RBC) skaičius;

2.      Hemoglobino (HGB) kiekis;

3.      Hematokritas (HCT);

4.      Leukocitų (WBC) skaičius;

5.      Leukograma – leukocitų klasių procentinis santykis;

6.      Eritrocitų nusėdimo greitis arba C reaktyvusis baltymas (CRB).

Tyrimas Norma
 

Vyrams Moterims
 

Eritrocitų skaičius (RBC) 4,5-5,9 x 1012/l 4,1-5,1 x 1012/l

 

Vidutinis Er tūris (MCV) 82-98 fl (femtolitrai)

 

Hemoglobino kiekis (HGB) 140-175 g/l 123-153 g/l

 

Hematokritas (HCT) 40-50 proc. 35-47 proc.

 

Leukocitų skaičius (WBC) 4-10 x 109 /l

 

Leukograma: Bazofilai (Ba) 0-1 proc.

 

Eozinofilai (Eo)   1-5 proc.  

 
 Lazdeliniai (Lazd.Ne)   1-5 proc.  
 

Segmentuoti (Seg.Ne)   40-70  

  proc.

Limfocitai (Limf)   20-45  

  proc.

Monocitai (Mon)   3-9 proc.  

 

Eritrocitų  nusėdimo 1-10     2-15

  greitis mm/h mm/h
(ENG)

C    reaktyvusis  baltymas   0-10 mg/l  

  (CRB)

55.               Hemostazės sistemos laboratorinių tyrimų rodmenų (kraujavimo laiko, SPA,

TNS, DATL) normos; pokyčiai, vartojant antikoaguliantus ir antiagregantus.

Kraujavimo laikas: norma Ivy būdu 2-8 min. Ilgina trombocitopenija, aspirinas, NPV.

DATL (APTT): norma 30-45 s, rodo vidinę krešėjimo sistemą. Ilgėja: kr. f. deficitas (II, V, VIII,
IX, X, XI, XII), heparinas, kepenų nepakankamumas, vit. K stoka.

Protrombino indeksas: norma SPA 70-130 proc., INR (TNS) - <1,15 (1,2-1,4 norma?), rodo
išorinę krešėjimo sistemą.
SPA mažėja + INR didėja – orfarinas, kepenų ligos, vit. K stoka, DIK. SPA didėja +
INR mažėja – trombozės, trauma, audinių nekrozė, nėštumas, gimdymas.

56.               Pagrindiniai anemijų klinikiniai požymiai, klasifikacija, diagnostikos,

gydymo ir profilaktikos principai.
Klinikiniai požymiai: galvos skausmai, svaigimas, cypimas ausyse, mirgėjimas akyse, širdies
plakimai, bendras silpnumas, kaulų - sąnarių skausmai, disfagija, skonio pokyčiai, parestezija,
liežuvio deginimas

Klasifikacija:
1)  Anemijos sukeltos nukraujavimo (posthemoraginės): a) Ūminės; b) Lėtinės
2)  Anemijos, sukeltos sumažėjusios eritrocitų gamybos (hipoprofiliferacinės): a) Aplazinė; b)
Geležies stygiaus (visi parametrai hemoglobino maži); c) Vitamino B12 ir folinės rūgšties
stygiaus (megaloblastinės) (Mažas Hb, eritrocitai dideli)
3)  Anemijos, sukeltos padidėjusios eritrocitų destrukcijos (hemolizinės): a) Įgimtos (nulemtos
eritrocitų defektų); b) Įgytos (sąlygotos išorinių veiksnių poreikiu eritrocitams)
Diagnostikos principai: tikrinami odos ir gleivinių pokyčiai (pakitusi spalva, blyškumas), nagų ir
plaukų būklė, palpacijos būdu tikrinamas kepenų dydis, blužnies dydis. Atliekamas bendras
klinikinis periferinio kraujo tyrimas (eritrocitų kiekis - RBC, vidutinis eritrocitų tūris - MCV,
hemoglobinas, hematokritas, leukocitų kiekis, geležis kraujo serume, feritinas, ENG); krešėjimo
sistemos tyrimai (trombocitai, kraujavimo laikas, DATL, protrombino indeksas, fibrinogenas)
Gydymo principai: Taikomi skirtingi pagal anemijos tipą ir poreikį. Gali būti reikalingi
kraujavimo stabdymas, kraujo komponentų transfuzija, geležies preparatai, vitamino B12 ir
folinės rūgšties preparatai, transplantacija ir kt. Svarbu pašalinti anemijos priežastis jei įmanoma
Profilaktikos principai: Tinkama ir subalansuota mityba. Gretutinių ligų gydymas, dėl kurių gali
išsivystyti anemiją, stebėjimas ar nėra kraujavimų.

57. Geležies stokos anemija: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos, gydymo ir

profilaktikos principai.
Klinikiniai požymiai

Yra dvi geležies stygiaus anemijos vystymosi stadijos:

1) latentinė, kai anemijos dar nėra, tik geležies stygius audiniuose (sumažėjusi feritino
koncentracija kraujo serume); Gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelių ar keliolikos metų.
Priklauso nuo geležies apykaitos sutrikimą sukėlusios priežasties. 2) Geležies stygiaus
anemija.

Anemijos stadija pasireiškia įprastiniais simptomais, būdingais bet kurios kilmės anemijai:

●       Hipoksijos požymiais: silpnumas, greitas nuovargis, mirgėjimas akyse, galvos svaigimas,

mieguistumas, širdies stiprus plakimas, dusulys, gali paryškėti pagrindinės ligos požymiai, ypač
senyvo amžiaus žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis (krūtinės
angina, protarpinis raišumas, kairiojo skilvelio nepakankamumas, alpimas);

●       Specifiniai sutrikimai: skonio išnykimas - pica chlorotica, disfagija (distrofiniai proksimalinės

stemplės dalies pokyčiai), dispepsiniai reiškiniai.
●       Objektyvus tyrimas: gleivinių ir odos blyškumas su žalsvu atspalviu, sausa, plona,
pleiskanojanti oda, lūpų įtrūkimai, ploni, be blizgesio, lūžinėjantys klaukaim nagai tampa
matiniai, trapūs, skersinis banguotumas, šaukštelio pavidalo (koilonichija), liežuvio gleivinių
atrofija, disfazinis atrofinis gastritas.

Diagnostika

Sumažėja Hb, eritrocitų kiekis, sumažėja MCV (mikrocitozė) ir MCH (hipochromija), retikuliocitų
kiekis dažniausiai normalus. Leukocitų ir trombocitų kiekis dažniausiai normalus. Kaulų čiulpų
tyrimas (mielograma) dažniausiai neinformatyvus.

Feritino koncentracija kraujo serume sumažėja (mažiau kaip 10-12 mkg/l visuomet patvirtina
geležies stokos diagnozę).

Geležies koncentracija kraujo serume taip pat sumažėja, tačiau diagnostiniu požiūriu nėra labai
specifinis rodiklis, be to sumažėja palyginti vėlai.

Gydymas

1)     Šalinti geležies stygių sukėlusią priežastį.

2)     Geležies preparatai - gydoma dvivalente geležimi. Šalutinis poveikis: juodos išmatos,

dispepsija (vartoti valgant ar po valgio), galvos skausmai, karščio pylimas, metalo skonis
burnoje, anafilaksija, tromboflebitas. Nevartoti kartu su tetraciklinais, antacidiniais vaistais.

Parenteralinių preparatų skiriama tik tais atvejais, kai yra uždegiminės skrandžio ir žarnyno
ligos, malabsorbcijos sindromas, šalutinis geriamųjų vaistų poveikis (opos burnoje). Gydymui
skiriama trivalentės geležies preparatų. Geležies preparatų injekcijos į raumenis skausmingos,
injekcijų vietoje odoje atsiranda rudos dėmės.

Jei geležies stokos anemiją sukėlė kraujavimas, gydymas geležies preparatais tęsiamas 3-6
mėn. po kraujavimo šaltinio pašalinimo, jeigu anemiją sukėlė ne kraujavimas - 4-6 mėn. po to,
kai normalizuojasi Hb koncentracija. Eritrocitų masės transfuzijos geležies stygiaus anemijai
gydyti  .
Profilaktika

Visavertė mityba.

Svarbu gydyti ligas, dėl kurių atsiranda didesnė tikimybė susirgti geležies stokos anemija.

58.  Ūminė posthemoraginė anemija: pagrindiniai klinikiniai požymiai, klasifikacija,

diagnostikos, gydymo ir profilaktikos principai.

Klinikinis sindromas, kuriuos pasireiškia staigi ir didelė kraujo netektis. Kliniką nulemia
cirkuliuojančio kraujo tūrio stygius ir audinių hipoksija anemija pasireiškia, kai cirkuliuojančio
kraujo tūris sumažėja daugiau 10 proc. (>500 ml kraujo). Šis dydis laikomas kritiniu.

Klinikiniai požymiai:
A.     Kai kraujo tūrio deficitas iki 10 proc. (500 ml), gali nebūti jokių simptomų, kai kurie ligoniai
gali apalpti (sinkopė)

B.     20-30 proc. (1000-1500 ml), klinikiniai požymiai priklauso nuo kūno padėties: horizontalioje
padėtyje simptomų gali nebūti, o vertikalioje: tachikardija, silpno prisipildymo pulsas, hipotonija,
galvos svaigimas, galimas apalpimas. Ligoniai išblyškę, galūnės šaltos, išpiltos prakaito.

C.    Netekus 30-40 proc. kraujo tūrio (1500-2000 ml), visada ištinka šokas, tachikardija, siūlinis
pulsas, tachipnėja, šalta prakaituota oda, oligoanurija.

D.    Netekus 40-50 proc. (2000-2500 ml), sunkus šokas, arterinis kraujospūdis neišmatuojamas,
pulsas nečiuopiamas, tachipnėja, galūnės šaltos, sutrikusi sąmonė, galimi traukuliai.

Klasifikacija: pagal prieš tai buvusius punktus pagal tai, kiek pacientas neteko kraujo

Diagnostikos principai:
Hb, eritrocitų kiekis ir hematokritas sumažėja tik po 2-3 dienų. Ankstyviausias ūminio kraujavimo
požymis yra trombocitozė, po kelių valandų atsiranda neutrofilinė leukocitozė, po 3-5 parų nuo
kraujavimo pradžios padidėja retikuliocitų kiekis (retikuliocitozė)

Gydymo principai:

1.     Kraujavimo stabdymas

2.     Nukraujavimo sindromo gydymas

-        Plazmos tūrio normalizavimas (koloidiniai kraujo pakaitalai: poligliukinas, dextranas ir kt.),

elektrolitų ir plazmos baltymų tirpalų infuzija.

-        Mikrocirkuliacijos korekcija (reopoligliukinas).

-        Eritrocitų masės transfuzija (tik atstačius cirkuliuojančio kraujo kiekį).

3.     Anemijos gydymas (geležies preparatai)

Profilaktika:
Stebėti, ar nėra ūminio kraujavimo priežasčių: vyrams - skrandžio ir dvylikapirštės žarnos
opos, erozinis gastritas, stemplės venų varikozės, apatinių viršk. trakto dalių kraujavimai
(hemorojiniai mazgai, nespecifinis proktitas, storosios žarnos vėžys, riestinės žarnos
divertikuliozė). Moterims - dažniausiai iš genitalijų, plaučių (tuberkuliozė, bronchogeninis
vėžys, plaučių arterijos tromboembolija. Vartoti geležies preparatus.

59.  Leukemijos: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos ir gydymo

principai.

Leukemija - kraujo sistemos navikai, su būdinga kraujo ląstelių transformacija ir normalios

hemopoezės slopinimu.

Ūmi leukemija
Klinika: febrilus karščiavimas, nekrozinė angina, nekrozinis stomatitas, anemija,
trombocitopenija, padidėję limfmazgiai, splenomegalija (skausmas po kairiu šonkaulių lanku),
hepatomegalija (skausmas po dešiniu lanku), blyški oda ir gleivinės, silpmumas. Tyrimai:
Leukocitozė, hiatus leucaemicus (nėra tarpinių formų), blastai, leukeminė mielograma (kaulų
čiulpų tyrimas)

Gydymas: chemoterapija, simptominis, kaulų čiulpų transplantacija.

Skiriami citostatinai ar jų deriniai su gliukokortikoidais; prireikus antibiotikai.

Lėtinė limfoleukemija
Klinika: padidėję l/m (neskausmingi, kietokos konsistencijos), hepatomegalija, splenomegalija
(ne visada), anemija, niežulys, silpnumas, nuovargis, prakaitavimas Tyrimai: Leukocitozė,
anemija, limfocitozė, jaunos limfocitų formos, leukeminė mielograma, saikinga trombocitopenija
Gydymas: chemoterapija (spindulinė), simptominis, splenektomija. Skiriami: 1.
citostatinai + prednizolonas. 2. alopurinolis

Lėtinė mieloleukemija

Klinika: didelė splenomegalija, anemija (Hb kiekis gali būti normalus arba sumažėjęs), bendro
pobūdžio skundai (silpnumas, svorio kritimas, greitas nuovargis, prakaitavimas, blyški oda).

Tyrimai: leukocitozė, jaunos mieloidinės ląstelės, bazofilija, trombocitozė, leukeminio tipo

mielograma

Gydymas: chemoterapija, k.č. transplantacija.

Skiriami alopurinolis prieš chemo, alfa interferonas.

60. Hemoraginės diatezės: pagrindiniai požymiai, klasifikacija, diagnostikos ir gydymo

principai.

Hemoraginė diatezė - polinkis kraujuoti - spontaniškas arba neadekvatus traumos sunkumui

kraujavimas.

Išskiriami 3 tipai:

1)     trombocitopenijos-trombocitopatijos (susijusios su trombocitų skaičiaus sumažėjimu

periferiniame kraujyje ar su trombocitų kokybiniais pokyčiais),

2)     koaguliacijos (sutrikęs krešėjimas),

3)     vaskulopatijos (padidėjęs kraujagyslių pralaidumas).

Trombocitopenija (trombocitopatija)

Trombocitopenija yra dažniausia hemoraginės diatezės priežastis.

Etiologija:
1)  kaulų čiulpų aplazija,
2)  sutrikęs trombocitų brendimas, atsiskyrimas nuo megakariocitų (vitamino B12 stygiaus
anemija, alkoholizmas, mielodisplaziniai sindromai), 3) padidėjęs periferinis trombocitų
suvartojimas.

4) vaistai (heparinas, chinidinas, priešdiabetiniai peroraliniai vaistai, rifampicinas, kraujo

perpylimai.

Klinika: pasireiškia petechijomis, ekchimozėmis, kraujavimais po minimalių traumų,

spontaniniaias kraujavimais iš vidaus organų (nosies, VT, genitalijų ir kt.). ITP gali būti ūminė ir
lėtinė. Ūminė dažnesnė vaikams ž, lėtine dažniau serga suaugusieji, spontaniškai pasveiksta
retai. Kraujavimo intensyvumas priklauso nuo trombocitų skaičiaus periferiniame kraujyje:

●       Trombocitų > 100x109/l - kraujavimų nėra (tik dažniau atsiranda ekchimozės be aiškesnės
traumos).

●       Trombocitų 50-80x109/l - po didelių traumų.

●       Trombocitų 20-50x109/l - po mažų traumų ar spontaniniai kraujavimai.

●       Trombocitų <20x109/l - spontaniniai kraujavimai. Kai kuriais atvejaias gali padidėti blužnis,
karščiavimas.

Laboratoriniai tyrimai: 1) sumažėjęs trombocitų kiekis, 2) ilgesnis kraujavimo laikas, 3)

mielogramoje megakariocitų kiekis padidėjęs arba normalus, tačiau sutrikęs trombocitų
atsidalijimas, 4) galima posthemoraginė anemija.

Gydymas:

1)     kai nėra aiškios klinikos ir trombocitų daugiau kaip 50x10 9/l, galima negydyti, tik neskirti
ligoniui aspirino ir nesteroidinių priešuždegiminių vaistų.

2)     kortikosteroidai - pirmojo pasirinkimo vaistas.

3)     splenektomija, jei nepadeda kortikosteroidai.

4)     trombocitų masės perpylimai (ūminio kraujavimo atvejais).

Hemofilija (Koaguliopatija)

skiriama:

1)                    hemofilija A (nėra VIII krešėjimo faktoriaus arba jis neaktyvus)

2)                    hemofilija B, Christmos liga (nėra IX krešėjimo faktoriaus arba jis neaktyvus) 3)
hemofilija C (nėra XI faktoriaus). Serga  tik vyrai, visos dukros tampa nešiotojomis. Klinika:
sunkumas priklauso nuo VIII ir IX faktoriaus kiekio kraujyje - kuo jų mažiau, tuo klinikiniai
požymiai labiau išreikšti:

●       kraujavimai iš virkštelės

●       kruajavimai po menkų chirurginių invazijų

●       kraujavimai iš didelių plotų (hematomos)

●       kraujavimai į sąnarius, dažniau trūkstant IX faktoriaus

Laboratoriniai tyrimai: 1) ilgesnis dalinis aktyvuotas tromboplastino laikas (ADTL); 2) trombocitų

kiekis normalus; 3) kraujavimo laikas normalus.

Gydymas: pakaitinis: 1) VIII ar IX faktoriaus koncentrato intraveninė infuzija; 2) tranchsaminė

rūgštis burnos skalavimui po danties pašalinimo.

Hemoraginis vaskulitas (vaskulopatija)

Hemoraginė diatezė, sukelta padidėjusio kraujagyslių pralaidumo. Dažniau serga jauni

asmenys, gali būti senatvinė (purpura senilis).

Klinika: karščiavimas, sąnarių skausmai (artralgijos) be objektyvių sąnarių pažeidimo pokyčių,

petechiniai išbėrimai dažniau apatinėse galūnėse, pilvo diegliai, gali būti hematurija.

Laboratoriniai tyrimai: Teigiamas Rumpel-Leede mėginys.

Gydymas: sunkesniais atvejais gydoma gliukokortikoidais, lengvesniais - negydoma arba

skiriams simptominis gydymas ( vitaminas C, rutinas)

61. Sergančiųjų endokrininės sistemos ligomis apklausa: rizikos veiksniai, skundai, jų

semiotinės reikšmės.

Rizikos veiksniai ir žalingi įpročiai:

 Nutukęs vienas ar abu tėvai  

 Nėštumas  
 Nejudrus gyvenimo būdas  
 Žema socialinė-ekonominė padėtis  
 Klaidingi mitybos įpročiai: užkandžiavimas; valgymas žiūrint TV ar kiną; valgymas
skaitant; valgymas vieną kartą per dieną ir gausiai

Nusiskundimai:

 Suliesėjimas dėl: apetito sumažėjimo, esant hipofizės nekrozei ar traumai dėl kortizolio
stokos; pagreitėjusios medžiagų apykaitos, esant skydliaukės hormonų hiperprodukcijai;
skysčių netekimo, riebalų ir raumenų ardymo esant insulino nepakankamumui cukrinio
diabeto metu.
 Troškulys ( išgeria > nei 3l skysčių/p); atsiranda netekus skysčių ir elektrolitų. Būdingas:
1. Cukriniam diabetui. 2.Necukriniam diabetui (antidiuretinio hormono /vazopresino
apykaitos sutrikimas). Priežastys įvairios idiopatinės, galvos operacijos, meningitas,
encefalitas, kraujagyslinės ligos ar infarktai, hipokalemija, hiperkalcemija ir kt.
3.Kušingo ligai ir sindromui 4. Diuretikų vartojimas 5. Ekstazio vartojimas
  Poliurija – padidėjęs šlapimo kiekio išskyrimas. Išsivysto dėl: osmosinės diurezės, kuri
vystosi, kai gliukozės koncentracija kraujyje viršija inkstų slenkstį gliukozei išsiskirti;
antidiuretinio hormono /vazopresino apykaitos sutrikimo; diuretikų vartojimo; gausaus
skysčių suvartojimo.
 Polifagija (gausus valgymas, rajumas): Apetitas padidėja, bet svoris mažėja (Cukriniam
diabetui, Tirotoksikozei); Apetitas padidėja ir svoris didėja (Nutukimui, Kušingo ligai ir
sindromui, Pagumburio ligoms)
 Kiti simptomai: Silpnumas (raumenų silpnumas), Karščiavimas, Libido pasikeitimas,
Emocijų ir mąstymo sutrikimai, Ūgio ir kūno proporcijų pasikeitimai, Odos drėgnumo ir
spalvos pokyčiai, Bėrimai, grybelinės, pūlinės infekcijos.

62. Gliukozės tolerancijos testas: indikacijos, atlikimo metodika, vertinimas.

Indikacijos:

1.      Įtariamas cukrinis diabetas (yra diabetui būdingų klinikinių požymių, bet glikemija nevalgius
normali - 3,33- 5,55 mmol/l veniniame ir kapiliariniame kraujyje arba 3,33-6,66 mmol/l kraujo
plazmoje).

2.      Sutrikusi glikemija nevalgius (> 5,6 - < 6,1mmol/l kapiliariniame ir veniniame kraujyje arba
6,1 - < 7,0 mmol/l kraujo plazmoje).

3.      Vyresni nei 45 metų pacientai (jei tyrimai normalūs, GTT kartoti kas trejus metus).

4.      Nutukimas (KMI > 27 kg/m2).

5.      Kai pirmos eilės giminės serga CD (tėvai, broliai, seserys, vaikai).

6.      Moterims, pagimdžiusioms didesnius nei 4,0 kg naujagimius, arba toms, kurioms nėštumo
metu buvo nustatytas gestacinis diabetas.

7.      Padidėjęs arterinis kraujo spaudimas (> 140/90 mm Hg).

8.      Sutrikusi riebalų apykaita (DTL 0,9 mmol/1 ir (ar) trigliceridų ž 2,2 mmo1/1).

9.      Pacientams, kuriems anksčiau buvo gliukozės tolerancijos sutrikimas.

10.   Širdies ir kraujagyslių ligos.

Atlikimo metodika:

Ryte nevalgiusiam pacientui paimamas kraujas iš venos, tada duodama išgerti 75 g gliukozės,
ištirpintos 250 – 350 ml vandens. Tyrimo metu negalima daug vaikščioti ir judėti, nes išgerta
gliukozė bus sunaudota energijai gaminti. Pakartotinai gliukozės kiekis veniniame kraujyje
tiriamas praėjus 120 min. nuo gliukozės suvartojimo.

Prieš atliekant gliukozės tolerancijos mėginį taip pat reikia laikytis tam tikrų reikalavimų:
  Tris dienas prieš tyrimą nebadauti, suvartoti daugiau kaip 150 g angliavandenių per dieną
ir užsiimti įprasta fizine veikla.
 Nevalgyti 10 – 16 val. prieš tyrimą, galima gerti vandens.
 15 min. prieš tyrimą ir tyrimo metu nerūkyti.
 Moterims nerekomenduojama atlikti menstruacijų metu.
 Kai kurie vaistai (gliukokortikoidai, estrogenai) bei būklės (karščiavimas, ilgai trukęs
lovos režimas) didina gliukozės kiekį kraujyje, todėl reikėtų gliukozės tolerancijos
mėginį atlikti tuo metu, kai nėra šių veiksnių.

Vertinimas:

63. Cukrinis diabetas: klasifikacija, pagrindiniai klinikiniai požymiai, komplikacijos,

diagnostikos ir gydymo principai.

Cukrinis diabetas gali būti pirminis ar antrinis (1-2%).

Pirminio diabeto formos: 1 tipo CD (nuo insulino prikalausomas IPCD) (nenutukusių,

nutukusių), 2 tipo CD (Nuo insulino nepriklausomas NIPCD).

Taip pat gali būti: su nepakankama mityba susijęs (retas tropikuose), gestacinis (pirmą kartą
pasireiškiantis nėštumo metu).

Klinikiniai požymiai:

·       Poliurija: atsiranda dėl osmosinės diurezės, kuri vystosi, kai gliukozės koncentracijos
kraujyje viršija inkstų slenkstį gliukozei išsiskirti.
·       Troškulys: atsiranda netekus skysčių ir elektrolitų.

·       Svorio netekimas: atsiranda netekus skysčių ir sustiprėjus riebalinio audinio ir raumenų

masės skilimui, kai trūksta insulino, todėl rečiau pasitaiko sergant 2 tipo diabetu.

·       Kitos :energijos trūkumas; pablogėjusi rega; grybelinės infekcijos; bakterinės infekcijos ypač
odos; polineuropatija.

Komplikacijos:

Ūmios:

·       Hiperglikeminė-ketoacidozinė būklė - koma. Acetono kvapas, sunkus kvėpavimas.

·       Hipoglikeminė būklė – koma. Kaip varlės xd šaltas, išblyškęs.

Lėtai progresuojančios:

·       Makrokraujagyslių komplikacijos: insultas, širdies kraujagyslių liga, inkstų kraujagyslių

ligos, periferinė kraujagyslių liga.

·       Mikrokraujagyslių komplikacijos: pakitimai tinklainėje (retinopatija), inkstų kamuolėliuose

(nefropatija), nervų apvalkaluose (neuropatija), diabetinė pėda.

Diagnostika:

·       Pagal hiperglikemijos lygį.

·       Atlikus gliukozės tolerancijos mėginį, nes tai yra tiksliausias cukrinio diabeto nustatymo
būdas. Ryte nevalgiusiam pacientui paimamas kraujas iš venos, tada duodama išgerti 75 g
gliukozės (vaikų mėginiui reikalingas gliukozės kiekis apskaičiuojamas taip: 1,75 g/kg svorio,
bet ne daugiau kaip 75 g), ištirpintos 150 – 300 ml vandens. Tyrimo metu negalima daug
vaikščioti ir judėti, nes išgerta gliukozė bus sunaudota energijai gaminti.

·       Cukrinio diabeto diagnozė nekelia abejonių tik tada, kai nustatomi specifiniai diabeto
simptomai ir ženkli hiperglikemija.

·       Jei cukriniam diabetui būdingų simptomų nėra, tai vienas glikemijos tyrimas negali būti
laikomas kriterijumi diagnozei nustatyti. Tokiu atveju diagnozė patvirtinama pagal du ar
daugiau, tačiau ne tą pačią dieną atliktus tyrimus, rodančius patologinę glikemiją.

1 tipo CD gydymas: dieta, gyvenimo režimo mokymas, gydymas trumpo ir ilgo veikimo
insulinais.

2 tipo CD gydymas: dieta, biguanidai (metforminas) - susilpnina gliukoneogenezę ir gliukozės

išskyrimą iš kepenų, aktyvina gliukozės įsisavinimą kepenyse, sulfanilšlapalo grupės vaistai –
sustiprina insulino sekrecija iš kasos ląstelių, tiazolidindionai (glitazonai) - mažina insulino
receptorių rezistentiškumą, pagerina periferinių audinių jautrumą insulinui, alfa gliukozės
inhibitoriai - sulėtina angliavandenių įsisavinimą ploname žarnyne.
64. Tireotoksikozė: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos ir gydymo principai.

Tirotoksikozė (Bazedovo, Greivso ligos) – genetinės-autoimuninės kilmės skydliaukės

hiperfunkcija, sukeliama hormonų (T3, T4) hipersekrecijos. Skydliaukės patologiją sąlygoja
paveldėjimas, infekcija, nėštumas, psichinės traumos.

Pagrindiniai klinikiniai požymiai:

1. Mažėjantis svoris, nepaisant gero apetito,

2.  Karščio netoleravimas;
3.  Prakaitavimas;
4.  Širdies plakimas;
5.  Sujaudinimas;
6.  Emocinis labilumas (nervingumas, emocijų nevaldymas, greita nuotaikų kaita);
7. Bloga dėmesio koncentracija ir atmintis;
8. Viduriavimas;
9. Raumenų silpnumas
10.  Oligomenorėja (negausios arba labai retos menstruacijos)
11. Prakaituotos plaštakos
12.  Smulkus rankų tremoras, užmerktų akių vokų drebėjimas;
13. Sustorėjęs kaklas, matoma padidėjusi skydliaukė;
14. Akių simptomai( Grefe (žiūrint žemyn atsilieka viršutinis vokas ir ties vokų plyšiu
pasirodo platus baltas odenos ruožas viršum ragenos), Mebiuso (sutrikusi akių
konvergencija), Stelvago (retas ir nepilnas mirkčiojimas) simptomai)
15.  Tachikardija, širdies ritmo sutrikimai
16. Raumenų silpnumas, nykimas

Diagnostika:

1.  Auskultuojant virš skydliaukės galima išgirsti sistolinį ūžesį.

2.  EKG – sinusinė tachikardija, galimi ritmo sutrikimai.
3. Laboratorinių rodmenų kraujo serume pokyčiai:
i. Padidėja skydliaukės hormonų – laisvojo tiroksino (LT4) ir laisvojo trijodtironino
(LT3) kiekis;
ii. Sumažėja tireotropinio hormono (TTH) koncentracija
iii. 80% imunogeninės hipertirozės atveju aptinkama antikūnų prieš skydliaukės
peroksidazę (ATPO), 70% - antikūnų prieš tiroglobuliną (Anti Tg)
iv. Gali būti hipokalemija, hipocholesterolemija, anemija, limfocitozė.
4. Skydliaukės tyrimas ultragarsu – Bazedovo ligos atveju nustatomas jos padidėjimas,
struktūros nehomogeniškumas, netaisyklinga forma, susiliejantys, hipoechogeniški
intarpai. Radus mazginį gūžį galima atlikti punkcinę biopsiją.
5. Rentgenoskopija ir rentgenografija – užkrūtinkaulinės padėties skydliaukės padidėjimas.
6. Skydliaukės skenograma – esant imunogeninei hipertirozei, matomas intensyvus
homogeninis radionuklido kaupimasis.

Gydymas:
 1. Gydoma tirostatiniais vaistais, tokiais kaip metizolis, tirozolis.
2.  Esant tam tikroms situacijoms gali būti gydoma radioaktyviuoju jodu
3. Atliekama tiroidektomija.
4. Simptominis gydymas( širdies ritmą mažinančiais vaistais)

Nekoreguota hipertirozė gali komplikuotis tirotoksine krize/koma, kai pacientui būtina skubi
pagalba.

65. Nutukimas: priežastys, laipsniai, pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos ir

gydymo principai. 

Nutukimo priežastys

 Idiopatinis, alimentarinis >90%

 Endogeninis <10% (Endokrinopatijos: Hipotirozė; Cushing sindromas;
Hipopituitarizmas, hipogonadizmas)
 Hipotalaminis nutukimas (CNS augliai, traumos, po chirurginio gydymo)
 Genetiniai sindromai (Prader-Willi;   Laurence-Moon-Biedle;   Turner;  Albright
(pseudohipoparatirozė))

Nutukimo laipsniai pagal KMI ir sergamumo rizika: 

 Viršsvoris 25 30 (KMI kg/m ²)       Padidėjusi sergamumo rizika

 Nutukęs >30 (KMI kg/m ²)           
 I laipsnis 30 35                           Viduitnė sergamumo rizika
 II laipsnis 35 40                          Išreikšta sergamumo rizika
 III laipsnis >40                           Labai didelė sergamumo rizika

Klasifikacija:

 I.Pirminis:

1. Alimentarinis- konstitucinis
2. Neuroendokrininis (pagumburinis-hipofizinis/ adipozogenitalinė distrofija)

II.Antrinis

1. Endokrininis (hipotirozinis/ hipoovarinis/ antinkstinis/ klimakterinis)

2. Cerebralinis

Klinikiniai požymiai:

Bendri:

Greitas nuovargis, dusulys, padidėjęs prakaitavimas, silpnumas. Kartais mieguistumas, galvos

skausmai.
Gali sukelti ir kitų negalavimų, susijusių su nutukimo trikdomais organais (širdies ir
kraujagyslių/ kvėpavimo/ judėjimo-atramos/ virškinimo sistemos/ inkstų)

Diagnozė: 

1. KMI apskaičiavimas
2. Apžiūra (suapvalėjusios kūno formos), 
3. Apčiuopa: 

A) žasto srityje, žemiau menčių, pilvo viršutinės dalies ar krūtinės ląstos šonuose pirštais
suimta odos raukšlė >2cm. 

B) pirštu paspaudus riebalų susikaupimo vietose ir staiga jį atitraukus, audinių paviršius

tuoj pat išsilygina nepalikdamas duobelės. (kitaip nei pabrinkimo atveju)

Riebalų pasiskirstymo tipai:

1. Androidinis: Moterims liemuo/šlaunys >0,85; vyrams >1,0 (ypač pavojingas tipas)

2. Ginoidinis: nutukę klubai, šlaunys
3. Lokalizuotas riebalų pasiskirstymo sutrikimas

Gydymas:

1. Dieta (dažn.-hipokalorinės apie 1200 kcal/d)

2. Fizinis (gydomoji kineziterapija, fizioterapija, kurortinis gydymas)
3. Medikamentinis
4. Chirurginis (Neurochirurginė operacija; Kosmetinės nutukimo operacijos (nusiurbimas,
gali sukelti riebalinę emboliją); Organizmą žalojančios operacijos ( dalies plonųjų žarnų
pašalinimas, skrandžio turinio sumažinimas (gali baigtis mirtimi))

Sėkmės sąlyga :

1. paciento supratimas, kad jis turi antsvorio problemą

2. motyvacijos šiai problemai spręsti suformavimas

66. Sergančiųjų atramos ir judėjimo sistemos ligomis apklausa: rizikos veiksniai,

pagrindiniai požymiai, jų semiotinės reikšmės.

Skausmas: Lokalus ar generalizuotas?; 

Skausmas kyla sąnaryje ar fibroziniuose audiniuose?; 

Kur plinta?; 

Kaip priklauso nuo judesių ir kaip jis pakinta po ramybės periodo?; 

Kuriuo paros metu skausmas stipresnis?; 

Ar skausmas pastovus, protarpinis ar epizodinis?; 

Koks skausmo stiprumas?; 

Ar yra susijusių neurologinių simptomų, būdingų tuneliniams sindromams, stuburo

tarpslankstelinio disko išvaržai su spaudimu į nervų šaknelę?

Sąstingis (atsiranda po ramybės periodo): Generalizuotas ar lokalus? - Fibrozinių audinių

pažeidimui labiau būdingas lokalus sąstingis, reumatoidiniam artritui generalizuotas; 

Kiek laiko trunka? - Uždegiminių sąnarių ligų metu ilgiau kaip 30 min., degeneracinių sąnarių
ligų ir fibrozitų metu trumpiau nei 30 min

Patinimas: lokalus ar generalizuotas? - Lokalus sąnario patinimas būdingas podagrai,

trauminiam artritui ar sepsiui. Generalizuotas simetriškas – reumatoidiniam artritui. 

Ar jis pastovus ar epizodinis? 

Ar tuo pat metu yra kiti uždegimo požymiai: skausmas, paraudimas, temperatūros padidėjimas,
funkcijos sutrikimas.

Sisteminiai simptomai: Karščiavimas, svorio mažėjimas, bendras silpnumas labiau būdingi

autoimuniniams reumatiniams susirgimams, sepsiui, navikams.

Rizikos veiksniai:

Amžius ir lytis: Autoimuninės uždegiminės ligos būdingos 20-50m. amžiaus moterims;

Uždegiminės ligos paprastai nei lyčiai nei amžiui nepavaldžios; Degeneraciniai sąnarių
susirgimai, fibrozitai dažniau pasitaiko vyresniame amžiuje; Podagra, reaktyvinis artritas,
ankilozuojantis spondilitas labiau būdingi vyrams.

Mechaninė perkrova: Profesinė anamnezė; Buitinė anamnezė; Nutukimas; Sportas

(“savaitgalio riteriai”).

Kiti rizikos veiksniai: Šaltis; Drėgmė; Staigi orų ar klimato kaita; Klimakterinis periodas.

Sąnarių apžiūra: Patinimas; Paraudimas; Deformacijos; Kaulų deviacija, valgus sąnarys

(išorėn), varus sąnarys (vidun); Šalia esančių raumenų atrofija; Laikysena, eisena; Nenormali
sąnario padėtis. Privalu – apžiūrimi simetriški sąnariai.

Sąnarių apčiuopa: Patinimo pobūdžio įvertinimas: skystis sąnaryje; sąnarį gaubiančių audinių
paburkimas; Temperatūra; Krepitacija; Skausmingumas, ypač sąnario plyšio srityje.

Aplinksąnarinių audinių apčiuopa: Kuris fibrozinis darinys yra pakenktas (raumuo, sausgyslės
ir jų makštys, sausgyslių prisitvirtinimo vietos, raiščiai, fascijos, aponeurozės, tepaliniai
maišeliai, poodinis riebalinis audinys). Skausmingumas. Odos jautrumas pakenkimo vietoje.
Audinių paburkimas. Kietos išilginės 1-4 mm skersmens kietynės raumenyje buvimas.
Trigeriniai taškai. Odos temperatūra, lyginant su simetrine kitos pusės vieta.
Periferinio motorinio neurono pažeidimo požymiai: Raumenų silpnumas. Hiporefleksija,
arefleksija. Nėra patologinių refleksų. Raumenų hipotonija. Raumenų atrofija.

Raumenų jėga - Vertinama balais: 0 – nėra raumens veiklos; 1 – matoma raumenų kontrakcija,
bet judesio nėra; 2 – neįveikia gravitacijos; 3 – įveikia gravitaciją, bet ne pasipriešinimą; 4 – gali
įveikti pasipriešinimą, bet silpnai; 5 – normali.

Refleksai: Sausgyslių-antkaulio (gilieji);  Odos ir gleivinių (paviršiniai). Plaktuku sudavus per

sausgyslę ji patempia raumens skaidulas ir padirgina jose esančius proprioreceptorius. Privalu –
lyginami simetriški refleksai.

Jutimai: Dirginimo simptomai - juntamieji neuronai yra dirginami: Skausmas; Parestezija;

Hiperestezija. Iškritimo (išnykimo) simptomai – neuronai yra pažeisti: Hipestezija; Anestezija.

Skausminis jautrumas - tiriama įduriant mediniu pagaliuku pasegmenčiui iš viršaus į apačią.

Lyginami vienos ir kitos kūno pusės jutimai. Taktilinis jautrumas - tiriama lengvai prisiliečiant
pirštu ar vatos gumulėliu.

Laboratoriniai tyrimai: Neutrofilija (septinis artritas). 

ENG padidėjimas, CRB kiekio padidėjimas (uždegiminės sąnarių ligos). 

Reumatoidinis faktorius – antikūnai, reaguojantys su IgG (adsorbuojami latekso arba bentonito

paviršiuje). Aptinkamas iki 70% RA atvejų, tačiau gali būti nustatomas ir lėtinių kepenų ligų bei
infekcinio endokardito metu. 

Šlapimo rūgštis kraujo serume (podagra). 

Sąnarinio skysčio tyrimas – spalva, skaidrumas, klampumas, leukocitų skaičius, gliukozės

koncentracija, pasėlis: neuždegiminis (artrozė); uždegiminis (artritas); septinis; hemoraginis
(trauma, hemofilija)

Instrumentiniai tyrimai: Rentgenologinis; Ultragarsinis; Magnetinio rezonanso; Artroskopija;

Kaulų scintigrafija (naudojant radionuklidus).

67. Deformuojanti artrozė: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos ir gydymo

principai.

Tai lėtinė degeneracinė sąnarių liga, kuriai būdinga kremzlių pažeidimas ir kaulinio audinio
hipertrofija, pasireiškianti osteofitais.

Būdingi sąnarių kremzlės destrukcijos židiniai, apie sąnarį esančio kaulinio audinio sklerozė,
minkštųjų audinių hipertrofija. Ligai pasireikšti turi mechaniniai veiksniai: nutukimas, buvusios
galūnių traumos, padidėjęs sąnarių jautrumas, įgimtos klubų dislokacijos. Poligeninis paveldimas
polinkis sirgti plaštakų osteoartroze, ypač tarp moterų.

Osteoartrozė gali būti pirminė ir antrinė. Antrinė gali pasireikšti sergant metabolinėmis ligomis
(akromegalija, podagra) arba uždegiminėmis sąnarių ligomis (pvz.: reumatoidinis artritas).
Klinika: 

1. Sąnario skausmas, stipresnis judesių metu bei dienos pabaigoje.

2. Trumpalaikis (30min) sąnarių sąstingis tik po ilgo nejudėjimo.
3. Heberdeno mazgai distalinių tarpfalanginių sąnarių srityje, Bušaro mazgai proksimalinių
tarpfalanginių sąnarių srityje.
4. Sąnario deformacijos
5. Krepitacija (braškėjimas)
6. Mažėja judesių amplitudė
7. Sergant pirmine, kraujo uždegimo rodmenys nepakitę.
8. Sąnario rentgenogramoje gali būti matomas sąnarinio tarpo susiaurėjimas (dėl kremzlės
pažeidimo), osteofitai, pakitęs kaulo kontūras, subchondrinė sklerozė (kaulo tankio
padidėjimas) ir cistos dėl kaulo struktūros pokyčių.
9. Galimas minkštųjų audinių pabrinkimas, kalcifikacija.

Gydymo principai:

1. Skausmo mažinimas: analgetikai, NVNU

2. Kūno masės mažinimas (esant nutukimui)
3. Fiziniai pratimai atitinkamiems raumenims stiprinti.
4. Chirurginis gydymas - sąnario pakeitimas sutrikus jo funkcijai.

68. Reumatoidinis artritas: pagrindiniai klinikiniai požymiai, diagnostikos ir gydymo

principai.

Reumatoidinis artritas - sisteminis susirgimas, kurio pagrindinė klinikinė išraiška yra daugybinis
sinovijitas.

Klinikiniai požymiai:

·       Skausmas.

·       Patinimas: dažniausiai pažeidžiami smulkūs plaštakų ir pėdų sąnariai, rečiau – alkūnės, riešai,
keliai, čiurnos.

·       Rytinis sąstingis >1val.

·       Sutrikusi sąnarių funkcija.

·       Deformacijos.

·       Poodiniai reumatoidiniai mazgai sąnarių srityje.

Sisteminiai reiškiniai:

·       svorio kritimas;
·       subfebrilus karščiavimas;

·       limfadenopatija;

·       anemija;

·       osteoporozė;

·       obstrukcinis bronchitas, pleuritas;

·       amiloidozė;

·       vaskulitas (nekrotinės opos odoje);

·       skleritas.

Rentgenologiniai pokyčiai:

·       Ankstyvi: erozijos (uzūros), osteoporozė.

·       Vėlyvi: sumažėjęs sąnarinis tarpas, osteolizė.

Laboratoriniai tyrimai:

·       Teigiamas reumatoidinio faktoriaus testas.

·       Anemija.

·       Padidėjęs ENG.

Gydymas:

·       Ramybė ir šiluma.

·       Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo.

·       Kortikosteroidai.