konspektai Hormonai (pagal Rasos Briedytės konspektus)

HORMONAI
Hormonų sintezės ir sekrecijos reguliavimas
Hormonai – medžiagos, kurių ląstelės išskiria nedidelį kiekį, kraujas jas perneša iki ląstelių taikinių, kuriuose hormonai jau
reguliuoja metabolinius procesus. Hormonai veikia fiziologinius procesus, pvz., ląstelių augimą, širdies susitraukimų
dažnį, kraujospūdį, reprodukcinės sistemos aktyvumą.

Visos endokrininės liaukos yra skirstomos į:

 centrines, kurios anatomiškai susijusios su centrine nervų sistema;
 periferines, kurios yra reguliuojamos centrinių liaukų.

Centrinės endokrininės liaukos:

 pagumburis;
 hipofizė;
 epifizė.

Tam tikroms nervų sistemos ląstelėms yra būdinga neurosekrecija – sugebėjimas sintetinti ir išskirti biologiškai aktyvius
neurohormonus. Žinduolių organizme neurosekrecinių ląstelių yra pagumburyje. Pagumburio neuronai reaguodami į
ateinančiu iš CNS impulsus išskiria neurohormonus – liberinus ir statinus. Liberinai ir statinai per hipofizės vartų
kapiliarus patenka į priekinę ir tarpinę hipofizės dalis ir reguliuoja hipofizės hormonų sekreciją (liberinai – skatina, statinai
– slopina).

Liberinai ir statinai yra neuropeptidai:

 somatoliberiną sudaro 44 a.r., skatina augimo hormono somatotropino išsiskyrimą;
 somatostatiną – 14 a.r., slopina augimo hormono somatotropino išsiskyrimą;
 tiroliberiną – 3 a.r., skatina tirotropino sekreciją;
 kortikoliberiną – 41 a.r., skatina adrenokortikotropinio hormono išsiskyrimą;
 gonadoliberiną – 10 a.r., skatina liutropino ir folitropino sekreciją.

Jų poveikyje išskiriami hipofizės hormonai (iš priekinės ir tarpinės hipofizės dalių). Hipofizės tropiniai hormonai jau gali
veikti kitas endokrinines liaukas, skatindami jas išskirti atitinkamus hormonus, kurie jau veikia taikinių ląstelių receptorius.

Kai išskirtų periferinėse endokrininėse liaukose hormonų kiekis kraujyje pasiekia tam tikrą konc., tropinių ir neurohormonų
sintezė ir sekrecija yra slopinama grįžtamuoju ryšiu. Galutiniai periferinių endokrininių liaukų hormonai jungiasi su
savaisiais receptoriais, kurie yra adenohipofizės, pagumburio ar CNS ląstelių viduje arba išorėje ir slopina juos hormonų
išsiskyrimą. Tai vadinamoji ilgoji grįžtamojo ryšio linija.

Savo ruožtu tropiniai hormonai irgi jungiasi su savaisiais receptoriais, esančiais pagumburyje ir slopina neurohormonų
išskyrimą – tai trumpoji grįžtamojo ryšio linija.

Pagumburio neurohormonai sąveikauja su savaisiais receptoriais pačiame pagumburyje ir slopina savo sintezę – tai labai
trumpa grįžtamojo ryšio linija.

Neurohipofizės ląstelės pačios hormonų negamina, bet kaupia pagumburio branduoliuose susintetintus peptidinius
hormonus – vazopresiną ir oksitociną.

Adenohipofizės hormonai:
 somatotropinas – tai augimo hormonas, sekretuojamas iš adenohipofizės somatoliberino poveikyje. Išskirtas
somatotropinas yra augimo hormonas iš 191 a.r. – tai yra baltymas. Jo sekreciją didina įvairūs veiksiniai – miegas,
stresas, fiziniai pratimai, ūminė hipoglikemija, badavimas. Jo receptorių yra daugelyje organizmo audinių. Jis veikia
aktyvindamas adenilatciklazę ir per cAMP susidarymą. Labiausiai jis veikia raumenis, skatindamas a.r. pernašą į
raumenų ląsteles ir baltymų sintezę raumenyse. Tai anabolinis poveikis. Jis lėtina gliukozės pernašą ir oksidaciją –
glikolizę slopina (raumenų ir riebalinėse ląstelėse). Jis prisideda aktyvindamas lipolizę.

 tirotropinas – tai 30 kDa glikoproteinas, α ir β dimeras, sekretuojamas tiroliberino poveikyje. Tiroliberinas veikia per
adenilatciklazės ir cAMP sistemą. Pirmąją minutę veikia per cAMP ir adenilatciklazę, o vėliau poveikis pasireiškia per
fosfatidilinozitolio ciklą ir fosfolipazę C. Tirotropino veikimas skatina skydliaukės augimą ir tiroidinių hormonų
sintezę ir sekreciją skydliaukėje. Jis skydliaukę taip pat aktyvina per baltymų, nukleorūgščių sintezę, dėl to didėja
tirocitų skaičius. Jis taip pat skatina gliukozės oksidaciją pentozių cikle, iš ten gaunamas NADPH, kurio reikia jodo
įsisavinimui skydliaukėje.

1
 konspektai Hormonai (pagal Rasos Briedytės konspektus)

 gonadoliberino poveikyje, kuris veikia per fosfolipazę C ir fosfatidilinozitolio ciklą, išskiriami gonadotropinai –
politropinas ir liutropinas. Tai taip pat yra glikoproteinai, kuriuos išskiria moterų ir vyrų gonadotrofai. Moterų išskiria
periodiškai, tam tikrais ciklais, o vyrų nuolat. Folitropinas – 34 kDa glikoproteinas, jo receptorių yra kiaušidžių
folikulų ir sėklidžių Sertolio ląstelėse. Jis skatina folikulų augimą ir brendimą kiaušidėse, estrogenų sekreciją, antrinių
lytinių požymių vystymąsi, kitas jo poveikis – vyriškajame organizme skatina sėklidžių Sertolio ląstelių vystymąsi,
androgenus pernešančio baltymo sintezę, polipeptidinio hormono - inhibino sintezę bei spermatogenezę. Jis skatina ir
estradiolio susidarymą Sertolio ląstelėse. Liutropinas irgi yra 28,5 kDa molio masės glikoproteinas. Jo receptoriai yra
kiaušidžių geltonkūnio ir sėklidžių Leidigo ląstelių membranose. Jis skatina progesterono sintezę geltonkūnyje ir
testosterono sintezę Leidigo ląstelėse. Jis veikia pradines sintezės iš cholesterolio stadijas. Jis skatina estrogenų
progesterono sintezę ir sekreciją, skatina ovuliaciją. Skatina vyriškųjų lytinių hormonų susidarymą.

 kortikotropinas veikia per cAMP ir adenilatciklazę. Tai peptidinis hormonas, susidarantis adenohipofizės
kortikotrofuose iš baltymo propiomelanokortino (apie 29 kDa molio masės). Propiomelanokortinas yra
hidrolizuojamas proteazėmis. Veikiant specifinės proteazėms, dvejose vietose yra nutraukiamas peptidinis ryšys ir N
galo peptidas atskyla nuo β lipotropino. Tada dar veikiant specifinei peptidazei iš N galo peptido yra atskeliamas
kortikotropinas, nutraukiamas ryšys tarp 131-132 padėties a.r. ir susidaro kortikotropinas, turintis 39 a.r. – tai
polipeptidas. Jeigu jis patenka į tarpinę hipofizę, tai jis dar yra suskaidomas į α melanotropiną ir kortikotropinį peptidą.
Kortikotropino receptoriai yra antinksčių žievės pluoštinės srities ląstelių membranose. Jis skatina antinksčių žievės
augimą, kortikosteroidų sintezę ir sekreciją. Riebaliniame audinyje skatina lipolizę, taip pat skatina melanino sintezę
ir odos pigmentaciją, nes adrenokortikotropino sudėtyje būna ir α melanotropinas (jei neatskirtas).

Hormonų cheminė prigimtis ir jų veikimo mechanizmas

Pagal savo cheminę prigimtį hormonai yra skirstomi į a.r. darinius, peptidus, baltymus ir steroidus.

A.r. dariniams priklauso:

 antinksčių žievės šerdinės dalies hormonai – katecholaminai adrenalinas, noradrenalinas ir dopaminas. Jų pirmtakai
– a.r. Phe ir Tyr. Jie veikia per α ir β adrenoreceptorius, kurių yra visų audinių ląstelių membranose, bet ypač daug yra
riebaliniame audinyje, raumenyse, kepenyse ir NS. Per juos veikia adrenalinas ir noradrenalinas. Dopaminas
(dofaminas) veikia per abiejų rūšių adrenoreceptorius. Be to, dar veikia per savuosiu sreceptorius, kurių yra smegneyse
hipofizėje ir kraujagyslių sienelėse. Jei katecholaminai veikia per β receptorius, kurie yra giminingesni adreanlinui, jie
veikia per adenilatciklazės sistemą, per Gs baltymą ir t.t. Jei proteinkinazė A susidaro, ji gali aktyvinti arba inaktyvinti
visą eilę baltymų. Jeigu veikia per α adrenoreceptorius, kurie yra giminingesni noradrenalinui, aktyvinama
fosfolipazės C sistema. Fosfatidilinozitolio ciklas ir t.t.
 skydliaukės hormonai trijodtironinas ir tiroksinas, kurių pirmtakai – a.r. Tyr, kurie yra jodinami tiroglobulino
sudėtyje, tada kondensuojami ir išsiskiria po tiroglobulino hidrolizės. Trijodtironino ir tiroksino receptorių yra beveik
visų organų ląstelių branduoliuose, todėl jie lengvai pereina membranas ir pasiekia savuosiuos receptorius
branduoliuose ir skatina arba slopina genų raišką, indukuodami arba represuodami baltymų sintezę. Jie veikia tokiu
pačiu mechanizmu kaip ir steroidiniai hormonai.
 epifizės hormonas melatoninas, jo pirmtakas – a.r. Trp. Jis slopina gonadotropinų ir gonadoliberinų sekreciją.

Peptidiniams hormonams priklauso:

 pagumburio sekretuojami statinai ir liberinai. Jų receptoriai yra adenohipofizėje ir jie veikia per adenilatciklazę ir
cAMP (išskyrus gonadoliberiną ir tiroliberiną, kurie veikia per fosfolipazę C ir fosfatidilinozitolio ciklą).
 adenohipofizės hormonas kortikotropinas. Jo receptoriai yra antinksčių žievės pluoštinių ląstelių membranose ir jis
veikia per adenilatciklazės ir cAMP sistemą.
 tarpinės hipofizės dalies hormonai melanotropinai, susidarę iš proopiomelanokortino. Jų ląstelių taikinių yra odoje,
rainelėje, tinklainėje. Jie irgi veikia per adenilatciklazės ir cAMP mechanizmą.
 neurohormonai oksitocinas ir vazopresinas. Jie sintetinami pagumburyje kaip baltymai – preprooksitocinas ir
preprovazopresinas, kurie paskui yra skaidomi, išsiskiriant nonapeptidams oksitocinui ir vazopresinui. Tai cikliniai
nonapeptidai. Jie per aksonus patenka į neurohipofizę ir iš ten yra sekretuojami į kraują. Oksitocino receptoriai yra
pieno liaukose ir gimdos lygiuosiuose raumenyse. Jis veikia per fosfolipazės C sistemą ir fosfatidilinozitolio ciklą.
Ten dalyvauja ir Ca jonai. Vazopresino receptoriai yra inkstų kanalėlių epitelyje, kraujagyslių lygiuosiuose
raumenyse ir kepenyse. Jeigu vazopresinas veikia per receptorius lygiuosiuose raumenyse ir kepenyse, jis aktyvina
fosfolipazę C ir fosfatidilinozitolio ciklą ir veikia per Ca-kalmodulininį kompleksą. Taip jis skatina glikogenolizę ir
gliukoneogenezę, siaurina kraujagyslių spindį, didina kraujospadį. Inkstų kanlėliuose veikia per adenilatciklazės
sistemą ir Ca kalmodulino kompleksą. Jis didina inkstų kanalėlių laidumą vandens molekulėms – skatina vandens
reabsorbciją, taip koncentruodamas šlapimo išskyrimą – reguliuoja antrinio šlapimo susidarymą.
 kasos α ląstelių hormonas – gliukagonas, sudarytas iš 39 a.r. (peptidinis hormonas). Jo receptorių yra kepenyse ir
riebaliniame audinyje, jis veikia per adenilatciklazę ir cAMP sistemą.

2
 konspektai Hormonai (pagal Rasos Briedytės konspektus)

 skydliaukės parafolikulinių C ląstleių hormonas kalcitoninas – peptidinis hormonas iš 32 a.r. Jo receptorių yra kaulų
osteoklastų ir inkstų kanalėlių ląstelių membranose. Jis veikia per adenilatciklazės sistemą.
 prieskydinių liaukų hormonas paratiroidinas (parathormonas) – 84 a.r. Jo receptorių yra kaulų osteoblastų ir inkstų
kanalėlių ląstelių membranose, veikia per adenilatciklazės sistemą.

Baltyminiams hormonams priklauso:

 kasos β ląstelių hormonas insulinas. Jo receptorių yra kepenų, raumenų, riebalinio audinio ir kitų audinių ląstelių
membranose. Jo receptoriams yra būdingas katalizinis aktyvumas, jie autofosforilinasi ir veikia arba per insulino
receptoriaus substratus ir aktyvina Ser ir Thr kinazes arba indukuoja kai kurių fermentų sintezę. Jeigu veikia per
insulino receptoriaus substratą II (IRS II), indukuoja kai kurių fermentų sintezę. Jis gali veikti ir per fosfolipazę C ir
gliukozilfosfatidilinozitolio hidrolizę. Taip jis aktyvina Ser ir Thr fosfatazes.
 adneohipofizės hormonai tropinai (išskyrus kortikotropiną, kuris yra peptidas). Šie tropinai veikia daugiau per
adenilatciklazės aktyvinimą, jų receptoriai yra endokrininių liaukų ląstelių membranose.
 steroidiniai hormonai. Jiems priklauso antinksčių žievės hormonai – gliukokortikoidai kortizolis, kortizonas,
mineralokortikoidai – aldosteronas, 11-deoksikortikosteronas, ntinksčių žievės androgenai androstendionas
(androstenedionas) ir dehidroepiandrosteronas (DHEA). Steroidiniams hormonas taip pat priklauso lytinių liaukų
hormonai androgenai – svarbiausi testosteronas ir dihidrotestosteronas, estrogenai estradiolis, estronas ir estriolis bei
gestagenai (progestinai) – progesteronas.

Steroidinių hormonų receptoriai yra viduląsteliniai Jie randami ląstelių citoplazmoje arba branduolyje. Lipofiliniai
steroidiniai hormonai pereina ląstelių membraną dažniausiai paprastos difuzijos būdu, kartais aktyvios pernašos ir jungiasi
su savo viduląsteliniais receptoriais:
 Gliukokortikoidų receptorių yra kepenų, inkstų, riebalinio audinio, kaulų, griaučių raumenų ląstelių citoplazmoje.
 Mineralkortikoidų receptorių daugiausiai yra inkstų distalinių kanalėlių citoplazmoje.
 Androgenų receptorių yra lyties organų, kaulų, griaučių, raumenų, priešinės liaukos, inkstų, smegenų ląstelių
branduoliuose.
 Estrogenų receptoriai randami lyties organų, kaulų, odos, raumenų ir kepenų ląstelių branduoliuose.

Lytinių hormonų, tiroidinių hormonų (tironinų) ir apykaitos hormonų (retino rūgšties ir kalcitriolio) receptoriai yra
branduolyje, o kortikoidų yra citoplazmoje.

Citoplazmoje esantys receptoriai yra neaktyvūs, nes jų baltymas būna susijungęs su dviem 90 kDa dydžio šilumino šoko
baltymais – susidaro 300 kDa dydžio kompleksas. Kai prisijungia laisvas hormonas, šilumino šoko baltymai atskyla,
receptorius konformuojasi ir atsidengia du „rageliai” – su DNR susijungiantis domenas. Tai jau yra aktyvus receptoriaus-
hormono kompleksas. Toks aktyvus kompleksas patenka į branduolį, suranda DNR molekulėje vadinamuosius hormonams
jautrius elementus (tam tikras akceptorines sritis DNR grandinės promotoriuje) ir su jomis susijungia. Jis jungiasi dviem
„ragiukais” – dviem cinko piršto motyvais, kurie yra susijungiančiajame domene. Kai jis susijungia su DNR
akceptorinėmis sritimis, taip yra skatinama arba slopinama tam tikrų genų raiška ir indukuojama arba represuojama
baltymų sintezė.

Jeigu hormono receptoriai yra branduolyje, tai lipofilinės molekulės, laisvai patenka į branduolį, arba su pernašos baltymais
pereina per vandeninę aplinką ir ten iškart jungiasi su receptoriumi, kuris yra ant DNR molekulės. Receptorius
konformuojasi, atsidengia jo su DNR susijungiantis domenas, kuriuo jis jungiasi su DNR molekule. Jeigu receptorius būna
iš karto ant DNR akceptorinės srities promotoriuje, tai jis tik tvirčiau susijungia su ta sritimi, kai yra aktyvinamas, o jeigu
būna kurioje nors kitoje DNR molekulės vietoje, tada kompleksas suranda akceptorinę sritį ir su ja susijungia.

Visi hormonai veikia 3 mechanizmais:

1) per antrinius tarpininkus:
a) adenilatciklazė ir cAMP. Per juos veikia liberinai ir statinai (išskyrus gonadoliberiną ir tiroliberiną), tropiniai
hormonai (išskyrus tirotropiną), kalcitoninas, gliukagonas ir katecholaminai, veikdami per β adrenoreceptorius.
b) fosfolipazė C ir fosfatidilinozitolio ciklas. Per šiuos tarpininkus veikia gonadoliberinas ir tiroliberinas, tirotropinas,
katecholaminai, veikdami per alfa adrenoreceptorius.

2) tiesiogiai per receptorius, kuriems būdingas katalizinis aktyvumas. Taip veikia insulinas
a) per autofosforilintus receptorius fosforilina insulino receptoriaus substratą 1 (IRS1) ir aktyvina Ser, Thr kinazes
arba per insulino receptoriaus substratą 2 (IRS2) ir taip indukuoja kai kurių baltymų sintezę, veikia per mac
kinazes, kurios gali patekti jau tiesiai į branduolį ir tokiu būdu indukuoja kai kurių baltymų sintezę.
b) per autofosforilintus receptorius per fosfolipazę c ir fosfatidilinozitolį ir taip aktyvina Ser, Thr fosfatazes.

3) per receptorius ląstelės viduje veikia tiroidiniai ir steroidinia hormonai ir į juos panašūs lipofiliniai juniginiai:

3
 konspektai Hormonai (pagal Rasos Briedytės konspektus)

 per receptorius citoplazmoje – gliukokortikoidai ir mineralkortikoidai;

 per receptorius branduolyje – lytiniai hormonai, tironinai, retino rūgštis ir kalcitriolis.

Ca ir P apykaita. Kalcitoninas, parathormonas ir 1,25- dihidroksicholekalciferolis

Kalcio ir fosfato jonų apykaitą reguliuoja ir jų kiekius palaiko skydliaukės hormonas kalcitoninas, prieskydinių liaukų
hormonas paratiroidinas (parathormonas) ir D vitamino (D3) aktyvi forma – kalcitriolis (1,25-dihidroksicholekaciferolis).

1,25 dihidroksicholekalciferolio susidarymas:

Kepenyse 25- hidroksilazės vitaminą D hidrolizuoja. Krauju nunešamas daugiausia į inkstus, kur 1-hidroksilazė jį paverčia
aktyvia D3 vitamino forma 1,25 dihidroksicholekalciferoliu (tai visą procesą reguliuojanti r-ja). 1-hidroksilazės teigiamas
moduliatorius (efektorius) yra parathormonas. Be to, r-ja reguliuojama ir grįžtamojo ryšio principu – 1-hidroksilazę
slopina susidaręs produktas. Jeigu trūksta parathormono arba daug susidaro produkto, tada aktyvinama nebe 1
hidroksilazė, o 24-hidroksilazė ir susidaro neaktyvus 24,25-dihidroksicholekalciferolis.

Daugiausiai kalcitropinių hormonų receptorių yra kauluose, inkstuose ir žarnyne. Pastarąjį dešimtmetį labai susidomėta D 3
vitaminu ir kalcitriolių, jo receptorių rasta smegenyse ir raumenyse ir beveik visuose audiniuose.

Veikdamas per savuosius receptorius, kalcitoninas mažina kalcio ir fosfato jonų konc. kraujyje, rezorbuodamas juos į
kaulus ir šalindamas per inkstus. Parathormonas didina kalcio ir šiek tiek mažina fosfato jonų konc. kraujyje,
rezorbuodamas juos iš kaulų į kraują ir padėdamas kalcio jonų reabsorbcijai inkstuose ir šalindamas fosfato jonus.
Kalcitriolis didina ir kalcio ir fosfato jonų konc. kraujyje, svarbiausia, skatindamas jų rezorbciją žarnyne. Rezorbciją iš
kaulų matrikso ir reabsorbciją inkstuose.

Sumažėjus kalcio jonų konc. kraujyje

1) pirmiausia sureaguoja ir sekretuojamas paratiroidinas. Savo ruožtu, jis skatina kalcitriolio susidarymą inkstuose, nes
paratiroidinas aktyvina 1-hidroksilazę, kuri hidroksilina pirmą padėtį, kad susidarytų kalcitriolis. Paratiroidinui veikiant
savuosius receptorius, kurie yra ant osteoblastų, išsiskiria vietiniai mediatoriai, kurie skatina osteoklastų metabolizmą,
t.y. osteoklastuose labai suaktyvėja glikolizė, susidaro daugiau laktato, kuris yra rūgštis ir mažina pH. Tada prie
mažesnio pH ima tirpti matrikse esantis kalcio fosfatas. Iš kaulo skiriasi kalcio ir fosfato jonai.
2) kalcitriolis, veikdamas per receptorius, esančius osteoklastuose, atidaro Ca 2+ jonų kanalus, kas dar papildomai skatina
kalcio jonų išėjimą iš kaulų. Kalcio ir fosfato jonų daugiau iš kaulų patenka į kraują. Žarnyno gleivinėje kalcitriolis
indukuoja sintezę baltymų, reikalingų Ca 2+ ir PO43- jonų pernašai per žarnyno gleivinę. Taip indukuojamas kalcį
sujungiantis baltymas kalbindinas, kalcio ATFazė, šarminė fosfatazė. Šių baltymų dėka, suaktyvėja kalcio ir fosfato
jonų pernaša į kraują. Inkstuose kalcitriolis didina kalcio jonų reabsorbciją inkstų distaliniuose, o fosfato jonų –
proksimaliniuose kanalėliuose, nes jis irgi indukuoja šarminės fosfatazės inkstų izofermento sintezę.

4
 konspektai Hormonai (pagal Rasos Briedytės konspektus)

Esant didelei kalcio jonų konc. kraujyje:

1) Išskiriamas kalcitoninas. Jis didina kalcio ir fosfato jonų patekimą į kaulus ir skatina šalinimą per inkstus. Tuo tarpu
inkstuose, jeigu nėra pakankamai paratiroidino, iš 25-hidroksicholekalciferolis, nesusidaro kalcitriolis, o susidaro
24,25-dihidroksicholekalciferolis.

Vitamino D trūkumas (hipovitaminozė)

Trūkstant D vitamino, vaikai suserga rachitu, suaugusiems gali pasireikšti osteomaliacija, o seniems žmonėms –
osteoporozė. Pirmiausia sumažėja kalcio ir fosfato jonų rezorbcija žarnyne (nėra vitamino – jie nerezorbuojami) ir dėl to
sumažėja jų konc. kraujyje. Todėl yra sekretuojamas paratiroidinas, kuris pradeda rezorbuoti kalcio ir fosfato jonus iš kaulų
į kraują. Be to, paratiroidino poveikyje, per inkstus imami šalinti fosfato jonai. Netgi tais atvejais, kai ilgą laiką trūksta D
vitamino, kalcio koncentracija kraujo plazmoje yra išlaikoma arti normalaus lygio dėl to, kad veikia paratiroidinas, o
fosfatų konc. būna smarkiai sumažėjusi. Kalcis ir fosfatas yra nešami intensyviai iš kaulų, kaulai deminarilzuojasi,
suminkštėja, spaudžiami kūno formos – deformuojasi. Sutrinka dentino sintezė, dantys dygsta vėlai ir netaisyklingai.

Vitamino D perteklius (hipervitaminozė)

Inkstuose susidaręs kalcitriolis didina kalcio ir fosfato jonų konc. kraujyje, rezorbuodamas juos iš žarnyno ir išnešdamas iš
kaulų. Padidėjus kalcio ir fosfato jonų konc. kraujyje, mažai tirpių kalcio druskų perteklius nusėda vidaus organuose:
plaučiuose, miokarde, žarnyne. Vidaus organai kalcifikuojasi. Nors vitaminas D skatina reabsorciją, peržengus inkstų
slenkstį kalcio jonai ima skirtis su šlapimu, išsivysto hiperkalciurija ir dėl to inkstuose ima formuotis akmenys. Kadangi
kraujyje yra didelė kalcio ir fosfato jonų konc., paratiroidinas nesekretuojamas, o imamas sekretuoti kalcitoninas, kuris dar
labiau padidina kalciuriją. Jeigu nėra pakankamai tiroidino, inkstuose vietoj kalcitriolio ima susidaryti 24,25-
dihidroksicholekaciferolis. Kadangi apskritai, organizme yra didesnis 24,25-dihidroksicholekaciferolio kiekis už
kalcitriolio, 24,25-dihidroksicholekaciferolis ima mėgdžioti kalcitriolio veikimą – ima nešti kalcio ir fosfato jonus iš
žarnyno ir iš kaulų.

5
 konspektai Hormonai (pagal Rasos Briedytės konspektus)

D hipervitaminozė paprastai yra lydima hiperkalciemijos, hiperkalciurijos ir minkštųjų audinių kalcifikavimo. Tokia
būsena prasideda troškuliu, galvos skausmais, vėmimu, iš pradžių – gausiu šlapinimusi, baigtis gali inkstų
nepakankamumu, dėl kurio žmogus gali ir mirti.