FIZIOLOGINIAI TYRIMO METODAI (ANALITINIAI, SINTETINIAI).

Analitiniai tyrimo metodai tai sudėtiniame funkciniame vienete vykstantys reiškiniai „suskaidomi“ į paprastesnius, ir
kiekvienas jų tiriamas izoliuotai, neatsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius. Analitiniams tyrimo metodams priskiriami:
izoliuotų organų metodas; perfuzijos (dirbtinio maitinimo) metodas; ekstirpacijos (šalinimo) metodas; transpiracijos
(persodinimo) metodas; dirginimo metodas; denervacijos metodas; ligatūrų metodas; angiostomijos metodas

Sintetiniai Jais organų bei organų sistemų funkcijos tiriamos atsižvelgiant į kitus organizme vykstančius reiškinius. Šiai
metodų grupei priskiriami:: fistulinis metodas; biosrovių metodas; sąlyginių refleksų metodas; žymėtųjų atomų metodas;
radiotelemetrinis metodas; kibernetinis- matematinis metodas; fizikiniai ir cheminiai metodai; radioimuniniais metodais.
Dirglumas yra audinių reagavimas į dirginimus.

PAGRINDINĖS ORGANIZMO FUNKCIJOS.

1. Judėjimas
 Cirkuliacija medžiagų judėjimas organizmo viduje
 Lokomocija – organizmo judėjimas erdvėje,

2. Medžiagų apykaita
 Asimiliacija (anabolizmas) organizme vykstančiu cheminiu reakcijų visuma, sąlygojanti į organizmą
patekusių maisto medžiagų skaidymą, įsisavinimą. Reikalinga E
 Disimiliacija (katabolizmas) organizmui nereikalingų apykaitos produktų šalinimas
3. Energijos apykaita
 vienos rūšies energijos virsmas kita jos rūšimi
4. Augimas
 organizmo masės didėjimas dėl organinės medžiagos sintezės ir naujų struktūrinių elementų susidarymo
5. Vystymasis
 iš zigotos susiformuoja suaugęs organizmas. Iš paprastesnės būsenos susidaro sudėtingesnė ir tobulesnė
būtybė.
6. Dauginimasis
 Sugebėjimas atvesti (gimdyti) į save genetiškai panašius palikuonis

ORGANIZMAS IR APLINKA

Organizmui tapti mažiau priklausomui nuo aplinkos padeda organizmo vidinė terpė (kraujas ir limfa, smegenų ir audinių
skystis) APLINKA → ORGANIZMAS → APLINKA

HOMEOSTAZĖ

Vidinės terpės išskirtinis ypatumas yra sudėties ir savybių pastovumas vadinamas homeostaze

Homeostazė užtikrina kūno t, vandens kieko, kraujo ph ir kt koncentracijos palaikymą fiziologinės normos ribose. Šie
rodikliai vadinami fiziologinėmis konstantomis. Šių rodiklių tyrimas turi diagnostine reikšme.

Bet kokia adaptacijos forma yra grindžiama homeostazę palaikančiais mechanizmais

Išorinės arba vidinės terpės pakitimas sutrikdo homeostazę. Tada organizme prasideda kompensuojanti veikla. Pilnai
nekompensuota homeostazė – liga

Svarbiausią reikšmę vidinės terpės homeostazei palaikyti turi endokrininės liaukos ir nervų sistema, ypač pagumburys.
NEUROHUMORALINĖ ORGANIZMO FUNKCIJŲ REGULIACIJA. SAVIREGULIACIJA.

Pakitus vieno organo būklei, kinta daugelio sistemų veikla. Suderintą organų bei sistemų veikimą užtikrina du
reguliaciniai mechanizmai: humoralinis (cheminis) ir nervinis. Abu reguliacijos mechanizmai tarpusavyje glaudžiai susiję.
Taigi, yra vienas - neurohumoralinis reguliacijos mechanizmas.

Organizmo funkcijų reguliavimui labai svarbus grįžtamasis ryšys, t. y. organas, kurio funkcija reguliuojama, informuoja
CNS apie funkcijos pakitimą. Abipusis ryšys tarp reguliuojančios sistemos ir reguliuojamo proceso užtikrina organizmo
savireguliaciją, t. y. biologinės ar fizinės sistemos sugebėjimas vienus ar kitus parametrus palaikyti vienodame lygyje.

Stimulas savireguliacinei sistemai paleisti atsiranda pačioje sistemoje, kuriam nors parametrui nukrypus nuo normos.
Pvz., pakyla kūno temperatūra, organizme padidėja šilumos išsiskyrimas ir tokiu būdu temperatūra atstatoma.

AUDINIŲ FIZIOLOGINĖS SAVYBĖS

Audinio funkcinės būsenos: 1 ramybė 2 jaudinimas 3 slopinimas

Fiziologinė ramybė – tai tokia būsena, kai audinys nerodo jam būdingos veiklos požymių Fiziologinė ramybė yra
santykinė, kadangi audiniuose nuolat vyksta sudėtingi metabolizmo procesai

Audinių reakcija į dirginimą:

1. Dirglumas Audinio nespecifinė reakcija į vidinius ir išorinius dirgiklius, kai kiekybiškai ir kokybiškai pakinta
medžiagų ir energijos apykaita.
 Būdingas visiems gyviems audiniams.
 Laiduoja audinio ir viso organizmo laipsnišką prisitaikymą prie ilgalaikio vidinės terpės ir išorės sąlygų
kitimo.
 Dirginimo slenkstis – silpniausias dirgiklis, kuris sumažina minimalų audinio atsaką.
 Maksimalus dirgiklis – silpniausias dirgiklis, sužadinantis maksimalų atsaką
 Kuo mažesnis dirginimo slenkstis tuo didesnis audinio jaudrumas
 Dirginimo slenkstis yra nepastovus, audiniui pavargus, jam atšalus dirginimo slenkstis didėja
 Dirgikliai silpnesni už slenksti vadinami priešslenkstiniais, o stipresni – viršslenkstiniais.

2. JAUDINIMAS.cheminių, elektrinių, terminių ir struktūrinių pakitimų visuma atsirandanti audinyje po dirginimo.

 Jaudinimo požymiai :
i. Bendrieji (suintensyvėjusi medžiagų apykaita, pakitus cheminė sudėtis, membranos potencialo
pokyčiai )
ii. Specifiniai (būdingi konkriačiai dirginamo audinio rūšiai)
3. JAUDINIMO KITIMO FORMOS (DEKREMENTINIS, NEDEKREMENTINIS IR VIETINIS JAUDINIMAS).
 Vietinis (tik tose ląstelėse ar audinio dalyse, kurios buvo dirginamos)
 dekrementinis (plisdamas apima visą jaudrią sistemą nesilpnėdamas)
 nedekrementinis (plinta silpnėdamas ir būdingas bestuburių jaudriems audiniams)
4. Jaudrumas audinio specifinė reakcija, sąlygojama morfologinės ir funkcinės audinio diferenciacijos
 Jaudrūs audiniai: sekrecinis epitelis, nervinis audinys, raumeninis audinys
 Jaudrumą apibūdina: naudingas dirginimo laikas, dirginimo slenkstis
5. AUDINIŲ JAUDRUMO KAITA (LATENTINIS, REFRAKTERINIS, EGZALTACIJOS, SUBNORMALUS, NORMALUS
PERIODAI),
 Latentinis- atsiradus lokaliniam potencialui, nustatytas nežymus trumpalaikis jaudrumo padidėjimas.
  Refrakterinis- susidarius veikimo potencialui, tai yra atsiradus jaudinimui, jaudrumas labai staigiai
sumažėja ir visiškai išnyksta, audinys nereaguoja į kitus dirginimus. Audinio būklė, kai po dirginimo jis
laikinai netenka jaudrumo vadinama refrakteriškumu. Refrakterinis periodas skiriamas į dvi fazes:
absoliučią ir reliatyvią. Absoliutaus refrakteriškumo metu audinys yra nejaudrus tai yra nereaguoja į
jokio stiprumo dirginimą. Po absoliutaus refrakteriškumo seka reliatyvaus refrakteriškumo fazė, kai
vyksta laipsniškas jaudrumo atsistatymas, todėl audinys reaguoja į stiprius ir vidutinio stiprumo
dirgiklius.
 Egzaltacijos- jaudrumas padidėda apie 100 kartų, dėl to audinys reaguoja net į priešslenkstinius
dirgiklius. Egzaltacijos fazė yra palankiausios sąlygos naujam dirginimui, todėl naujam dirginimui sutapus
su šia faze randasi didžiausiai audinio veiklos efektas ir optimalios jo darbingumo sąlygos.
 Subnormalus- po egzaltacijos sekantis pats ilgiausiais periodas, pasižymintis sumažėjusiu jaudrumu.

6. LABILUMAS, ARBA FUNKCINIS PASLANKUMAS, JO KAITA, PRIKLAUSOMYBĖ.

 Labilumas - tai audinio sugebėjimas į dirginimo ritmą atsakyti jaudinimo ritmu.
 Labilumą rodo maksimalus impulsų skaičius, susidaręs per 1 s, dirginant maksimaliu dažniu
 Skirtingų audinių labilumas nevienodas. Didžiausias labilumas būdingas somatiniams mielininiams
nervams
 Labilumas ir maksimalus dirginimo ritmas priklauso nuo audinio funkcinės būklės, medžiagų apykaitos
lygio.
 Labilumas apibūdina audinio fiziologines galimybes.

DIRGIKLIAI, JŲ KLASIFIKACIJA.

Dirgiklis – tai tam tikro stiprumo, trukmės ir greičio vidinės organizmo terpės ar išorinės aplinkos pokytis, sukeliantis
audinio ar organo veiklos pakitimą

Dirginimo būdai:
• Tiesioginis, kai dirgiklis tiesiogiai veikia tiriamąjį audinį
• Netiesioginis kai dirgiklis veikia audinį nervuojatį nervą
Dirgiklių Klasifikacija:

• Pagal biologinę reikšmę: Adekvatūs (prie kurių audinys yra prisitaikęs, ) Neadekvatūs (prie kurių audiniai nėra
prisitaikę, bet į juos reaguoja)
• Pagal energinę kilmę: Mechaniniai, Terminiai , Osmosiniai, Elektriniai (plačiausiai naudojamas, nes
panašus į nerv impulsą ), Cheminiai
• Pagal stiprumą: Priešslenkstiniai, Slenkstiniai , Viršslenkstiniai
• Pagal atsiradimo vietą: Vidiniai (tie kurie pasireiškia organizmo viduje. Pvz vidinės terpės pokyčiai,
kraujo spaudimas), Išoriniai (organizmo supančioje aplnkoje atsiradę įvairūs pokyčiai, kurie taip pat
veikia audinius ir ląsteles )
DIRGINIMO DĖSNIAI: STIPRUMO, TRUKMĖS, STAIGUMO

• Stiprumo(jaudinimui susidaryti būtinas tam tikro stiprumo dirgiklis. )

• Trukmės (dirginant audinį pakankamai stipriai, bet labai trumpai, jaudinimas nesusidaro )
Tarp dirginimo stiprumo ir dirginimo trukmės yra atvirkščia priklausomybė: kuo stipresnis dirginimas, tuo
trumpesnis dirginimo laikas.
 • Staigumas arba dirginimo stiprumo kitimo greitis. Jaudinimą sukelia ne absoliuti dirgiklio jėga, bet jos kitimo
greitis

NAUDINGAS DIRGINIMO LAIKAS, CHRONAKSIJA.

Trumpiausias laikas, per kurį stimulas turi veikti slenkstine srove, kad sukelti jaudrumą yra naudingas laikas.

Chronaksija - (- trumpiausias laikas, per kurį nuolatinė elektros srovė, dvigubai stipresnė už slenkstinę,
veikdama jaudrius gyvo organizmo audinius, sukelia minimalią reakciją

ELEKTRINIAI REIŠKINIAI AUDINIUOSE, MEMBRANINIS POTENCIALAS, VEIKIMO POTENCIALAS.

Tarp ląstelės protoplazmos ir tarpląstelinės terpės yra potencialų skirtumas – ramybės biosrovės. Jis yra -70mV
Padirginus arba sužeidus audinį įvyksta tam tikri ramybės biosrovių svyravimai ir atsiranda veikimo srovės.

Veikimo srovės yra dirgiklis kitam jaudriam audiniui. Veikimo srovės yra vienfazės ir dvifazės, jas galima registruoti.

Sujaudinta vieta audinyje visada bus elektroneigiama (-), o ramybėje esanti elektroteigiama (+).Pagal biosroves galima
nustatyti kokia audinio ar organo fiziologinė būklė

Membraninis potencialas elektrinių potencialų skirtumas tarp membranos išorinio ir vidinio paviršiaus. Pasyvūs jonų
kanalai atsakingi už ramybės potencialą

Salygos lemiančios membraninį potencialą:

 Ląstelės membrana pasirinktinai pralaidi skirtingiems jonams.

 Ląstelės viduje ir tarpląstelinėje terpėje jonų koncentracija asimetriška

Ramybės metu membrana daugiausiai praleidžia K jonų, Pralaidumas Na jonas 25 k, o Cl jonas 2 k mažesnis negu kalio
jonams. Katijonus membrana praleidžia lengviau negu anijonus

Ląstelės ramybės metu: Membranos išorinė pusė - elektrotegiama, daugiau Na. Vidinėje – elektroneigiama, daugiau K

Veikimo potencialas Staigus ir trumpalaikis membraninio potencialo svyravimas, atsirandantis po dirginimo. Už jį

atsakingi įtampa varstomi kanalai

VEIKIMO POTENCIALO SUSIDARYMAS, MEMBRANOS DEPOLIARIZACIJA, REPOLIARIZACIJA,

HIPERPOLIARIZACIJA, INAKTYVACIJA.

Veikimo potencialas - Staigus ir trumpalaikis membraninio potencialo svyravimas, atsirandantis po dirginimo

Veikimo potencialą lemia padidėjęs neurono membranos laidumas Na+ ir K+ jonams. Pralaidumas pakinta atsidarius
arba užsidarius įtampos reguliuojamiems kanalams. (Pakinta nuo – 70 mV iki +30 )

Matuojamas milivoltais

Jeigu nepasiekiams slenkstis veikimo potencialas neįvyksta ir ląstelė į dirginimą nereaguoja. Jei slenkstis pasiektas
tuomet susidaro veikimo potencialas, kuomet potencialu skirtumas pasikeičia – ląstelės viduje potencialas tampa
teigiamu

Etapai:

 Depoliarizacija – membrana netenka elektrinio krūvio. Na jonai patenka į ląstelės vidų, jie neutralizuoja anijonų
krūvį ir membranos potencialas pradeda artėti link 0.
  Inversija – membranos krūvio pasikeitimas. Iš neigiamo krūvio, kuris yra ramybėje , jis virsta teigiamu. Pradeda
atsidaryti K kanalai jie išeina iš ląstelės
 Inaktyvacija – membranos pralaidumas Na+ jonams sumažėja, o K+ jonams padidėja. Membranų kanalai tampa
neaktyvus ir Na jonų į ląstelės vidų nebepraleidžiama.
 Repoliarizacija – Silpnėjant Na+ jonų srautui į ląstelę ir didėjant K+ jonų srautui iš ląstelės, membranos
potencialas vėl tampa neigiamas ir artėja link ramybės potencialo vertės. Atsistato ramybės metu buvusi
membranos poliarizacija. Pabaigoje K kanalai pradeda užsidaryti, bet pilnai neužsidaro. Pralaidumas Na+ mažas
 Hiperpoliarizacija – Daugelio neuronų membranose įtampos reguliuojami kanalai užsidaro lėtai ir net įvykus
repoliarizacijai jie lieka atsidarę. Kalis vis išeina iš ląstelės ir, dėl to, membranos potencialas tampa labiau
neigiamu nei ramybės potencialas. susidaro kai ląstelės viduje sustiprėja neigiamas membranos potecialas, nes iš
ląstelės išeina dideli K jonų kiekai. Visi K kanalai užsidaro ir veikimo potencialas baigiasi

Kad ląstelė butu pilnai pasiruošusi reaguoti i kita dirginimą NA jonai turi būti tarplastelinėje erdvėje, o K jonai ląstelės
viduje. Pasibaigus veikimo potencialui būna atvirkščiai, Taigi pasibaigus hiperpoliarizacijai įsijungia Na K jonų siurblys.
Dirginant dažnai siurblys nespėja grąžinti pusiausvyros ir ląstelė į dirginimą gali nereaguoti

NATRIO IR KALIO (NA IR K) JONŲ SIURBLYS.

 Ląstelės membranos fermentų kompleksas vadinamas natrio-kalio jonų siurbliu perneša jonus aktyvios pernašos
būdu ir tokiu būdu atstato jonų koncentraciją abipus membranos.
• Siurblys naudodamas ATP energiją, perneša natrio ir kalio jonus prieš jų elektrocheminį gradientą. Fermentų
kompleksas perneša tris natrio jonus į tarpląstelinį skystį ir du kalio jonus į ląstelės vidų.
• Tokiu būdu atstatoma natrio ir kalio jonų koncentracija abipus ląstelės membranos ir palaikomas -70 mV
ramybės membranos potencialas.
• Natrio-kalio jonų siublys nesukuria membranos potencialo, bet tik jį palaiko

SINAPSĖS. JŲ SAVYBĖS, STRUKTŪRA, KLASIFIKACIJA. JAUDINIMO PERDAVIMAS ELEKTRINĖSE, CHEMINĖSE, MIŠRIOSE

SINAPSĖSE.

Sinapsė - tai specifinės struktūros darinys, laiduojantis

jaudinimo perdavimą raumeninėms skaiduloms, liaukoms ar
kitiems neuronams

Gausu chemiškai varstomų jonų kanalų, kurie atsakingi už

sinoptinį potencialą, ateinančius signalus į neuroną

Sinapsių savybės :

• serijinis impulsų plitimas,

• jos nuvargsta greičiau lyginant su nervais ir
raumenimis,
• jaudinimas plinta lėtai ypač cheminėse sinapsėse dėl sinapsinės gaišties,
• vienpusis impulsų perdavimas,
• labai jautri postsinapsinė membrana cheminiams dirgikliams

Sinapsių klasifikavimas

• pagal lokalizaciją: centrinės ir periferinės;

• pagal perdavimo mechanizmą: cheminės, elektrinės, mišrios;
• pagal sukeltą efektą: jaudinančios ir slopinančios;
• pagal dalyvaujantį mediatorių: adrenerginės, cholinerginės;
• pagal kontaktuojančias struktūras: aksosomatinės, aksoaksoninės, aksodendritinės, dendrodendritinės
Cheminės. Signalas perduodamas dalyvaujant cheminei medžiagai neurotrasmiteriui
1. Impulsas pasieki aksono terminalę
2. Ca jonai patenka į neuroną ir išsiskiria acetilchilinas
3. Acetilchilinas jungiasi su receptoriais ir depolarizuoja posinapsinę membraną. Susidaro veikimo
potencialas posinapsinėje membranoje. Veikimo potencialas perduodamas
4. Acetilchilina suardo acetilchilinestazė
Elektrinės abi membranos lyg susiliejusios, mediatoriaus nėra, impulsų plitimas ratinių srovių pagalba, kaip ir nervinėje
skaiduloje.

Mišrios-yra skirtingos zonos, impulsai plinta ir A ir B būdu.

SINAPSIŲ MEDIATORIAI IR JŲ REIKŠMĖ

Sinapsių mediatoriai Keturios mediatorių grupės :

 Aminai: acetilcholinas;
 Aminorūgštys: gama amino sviesto rūgštis, serotoninas, glicinas;
 Monoaminai: noradrenalinas, adrenalinas, dopaminas ir serotoninas;
 Neuropeptidai: endorfina

Jaudinančiose :acetilcholinas, noradrenalinas, dopaminas, asparagininė rūgštis. glutaminas. serotoninas, taurinas.

Slopinančiose : gama amino sviesto rūgštis, glicinas.

Jaudinančiose mediatoriai sukelia postsinapsinės membranos depoliarizaciją, o slopinančiose-hiperpoliarizaciją.